Kultūros Barai

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Paulius Kukis. Švietimo krizė, afektų paklausa ir libidinė infliacija / 2 Rimas Norvaiša. Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi / 5 Rengia Problemos ir idėjos

Almantas SAMALAVIČIUS Peržengus nuosmukio slenkstį. Su ekonomikos analitiku Richardu Heinbergu kalbasi (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Almantas Samalavičius / 13 Rūta Gaidamavičiūtė Kas galanda išlaisvinimo, o kas slopinimo įrankius? Su šiuolaikinių medijų analitiku (muzika) 2 62 38 61 Monika Meilutytė Douglu Kellneriu kalbasi Almantas Samalavičius / 16 (teatras) 8 614 12855 Arūnas Spraunius. Tarpulaikio paralelizmai / 20 Kęstutis Šapoka (dailė) 8 655 90921 Kūryba ir kūrėjai Asta Deksnytė Gintaras Patackas. Ištraukos iš poemos „Mažoji Dieviškoji Co-2. Metai“ / 26 (dizainerė) 2 61 05 38 Tomas Kiauka. Atminties veidai tyloje / 29 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Łukasz Drewniak. Skylė danguje / 33 Dalia MEČKAUSKAITĖ Andrius Jevsejevas. Fantazijų planetariumas teatro scenoje / 37 (korektorė) Edvardas Čiuldė. Kaip sapnas tampa realesnis už budėjimo vaizdinius / 41 Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Kęstutis Šapoka. Archeologija su antropologinio tyrimo užmačia. Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre / 43 Astrida Petraitytė. Meniška ir maištinga senojo kuršio dvasia. Eduardui Jonušui Redakcinė kolegija (1932–2014) atminti / 50 Endre Bojtár (Vengrija) Dykuma anapus „Gaidos“. Su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu kalbasi Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Rūta Gaidamavičiūtė / 52 Stasys Eidrigevičius Kęstutis Šapoka. Dekoratyvumas, tapęs koncepcija. „Venecijos ritmai“ M. Žilinsko dailės Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) galerijoje / 63 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Algis Mickūnas Kazys Saja. Tamsioji materija / 65 Liana RuokytĖ Praeities dabartis Antanas Šileika (Kanada) Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Stalino saulė ir Busho mėnulis. Neištirti Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) nepriklausomybės blokados puslapiai / 69 Laikai ir žmonės

Redakcijos adresas Markas Petuchauskas. Litvakų sugrįžimai / 78 Apokalipsės raiteliai Latako g. 3, 01125 Vilnius Vytautas Jokubauskas. Karas, kurio nebus? Lietuvos karinis saugumas / 83 el. paštas: [email protected], [email protected] Užrašai paraštėse 5 Faksas: 2 62 38 61 Liudvika Pociūnienė. Žodis prasmei užtarti / 89 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija Šurkutė. Aštuonkojis iš Krymo įlankos / 93 Summaries / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Patricija Jurkšaitytė. Viešbučio kambarys 4. 2010. Drobė, aliejus; 200x225 Vidmanto Ilčiuko reprod. Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Gianmaria Potenza. Raganosis. 2001. Bronza

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Paulius Kukis

Švietimo krizė, afektų paklausa ir libidinė infliacija

laude’as Lévi-Straussas moko, atrodytų, pačių pa- net suakmenėjusi. Šiuo atžvilgiu akivaizdžiai išsižada- Cprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, primena visiems me konservatizmo. Visuomenė veikiau yra būdas spręsti žinomą tiesą, kad „visuomenė visada funkcionuoja“. problemas, suvaldyti antagonistinę savo pačios dinami- Tačiau absurdiška būtų tvirtinti, priduria jis, kad „vis- ką. Kitaip tariant, visuomenė suvokiama kaip atsakymas į kas visuomenėje funkcionuoja“.1 Šiuose teiginiuose klausimą, kurio niekas tiesiogiai dar nebuvo uždavęs. veikianti dialektika verta išskirtinio dėmesio. Tarki- Pradėkime nuo pačios moderniosios visuomenės me, pastaruoju metu vis dažniau aiškinama, kad vienu šerdies. Iš mokslinės veiklos lauko vis sparčiau traukia- ar kitu aspektu mūsų visuomenė „nebeveikia“. Bet ką si šviečiamoji praktika, laikoma modernybės pagrindu. tuo norima pasakyti? Juk visuomenė funkcionuoja vi- Vietoj jos įsigali neaiškių tikslų siekiantis, liberaliomis sada, priešingu atveju ji paprasčiausiai neegzistuotų. idėjomis apsisiautęs obskurantizmas. Jis atvirai išsižada Visai kas kita yra to funkcionavimo būdai, kurie gali Švietimo idealų tiek didaktinėje, tiek ir – kiek tas yra būti labai netikėti. Kartais funkcinės struktūros tokios įmanoma – mokslinėje tiriamojoje veikloje. Švietimo painios, kad daug paprasčiau paskelbti, esą didesni išsižadėjimas puikiai atspindi šiuolaikinę „pošvietėjiš- ar mažesni visuomenės segmentai tiesiog neatlieka ką“ pseudoinformacinės visuomenės ideologiją, kuri savo paskirties arba daro tai netinkamai. Tačiau rei- didaktiškai skelbia Švietimo kaip masinio ir forsuoto kėtų atkreipti dėmesį, kad sąlygos, iš pirmo žvilgsnio „sodinimo į suolus“ pabaigą. Manoma, kad dabar in- pakertančios sklandų tam tikrų visuomenės segmentų formacija tapo prieinama visiems, todėl žinios pra- veikimą, tuo pat metu yra visuotinai būtinos pačiam randa nelygstamą savo vertę, prie jų nedera pernelyg šių segmentų egzistavimui. Kitaip tariant, visuomenė ilgai apsistoti... Raštingai visuomenei pakanka adekva- neišvengiamai yra simptomiška. Apie tai dar tarp- čiai ugdyti gebėjimus ir tinkamas nuostatas, o žinias tautinės savo karjeros pradžioje rašė slovėnų filoso- žmonės atsirinks patys. Tačiau toks ekscesyvus žinių fas Slavojus Žižekas.2 Jei mąstytume priešingai, tektų prieinamumas (netgi savotiška „informacinė prievar- grįžti prie XVIII a. utopizmo. ta“) paverčia jas kone absoliučios libidinės infliacijos Šiame straipsnelyje bandysiu panagrinėti kelis svar- objektu („jų niekas nenori norėti“). Be to, pseudoinfor- bius simptomus, turinčius visuomeninę reikšmę. Visuo- macinės visuomenės ideologiją puikiai išreiškia keis- menė nėra organiška tikrąja šio žodžio prasme, ji nėra tas romantinis anachronizmas – šiuolaikinio individo kokios nors aukštesnės jėgos planas, nėra „geriausia iš esmei nusakyti vis labiau tinka terminas afektyvumas, galimų“ pagal apibrėžimą arba tiesiog dėl paties savo eskaluojamas kaip diskursyvumo, racionalumo ir inte- egzistencijos fakto. Visuotinai apibrėžta būtinybė yra lektualumo priešybė. Galima spėti: afektyvumas klesti sąlyginis dydis, kad ir kaip stipriai ji būtų sukaulėjusi, tik todėl, kad vis dar dominuoja ir aktyviai plinta ka-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 pitalistinis juridinis racionalizmas. Jis tebėra funkcinė visuomenė. Būtent čia save iškilmingai „atranda“ ekspre- mūsų visuomenės bazė. syvusis, kažką nuolat negrįžtamai prarandantis, melan- Kertinė Švietimo projekto dalis buvo visokeriopas choliškas, žmogus, geidžiantis, kad jo „jausena“ kam nors visuomenės racionalizavimas, pagreitį, kuris juntamas būtinai rūpėtų. Čia turimas omenyje modernusis „aukso dar ir dabar, įgavęs tik pirmojoje XIX a. pusėje. Labai amžiaus“ mito kultūroje plitusio nuo vėlyvosios Antikos svarbu suprasti, kad kalbos apie šio proceso stabdymą laikų, variantas. Tačiau visiškai nėra pagrindo teigti, kad yra visiškai absurdiškos. Šiuo atžvilgiu Karlas Marxas čia aptariamos savybės sudaro pačią žmogaus apibrėžimo laikytinas tikruoju moderniosios socialinės kritikos esmę. Toks afektų plėtimas priklauso veikiau nuo proto, tėvu. Tenka su juo sutikti: maža ką sąmoningas indivi- pasiklydusio sudėtingose savo struktūrose, operacijų. Vie- das gali padaryti, susidūręs su patį socialumą lemian- ša paslaptis, kad iš tikrųjų Jūs niekam nerūpite – kartais čiais santykiais ir procesais. Racionalizavimas kaip psichoanalitikas triūsia kelerius metus, kol individui tą tik ir yra vienas iš tokių procesų, nors galbūt ne toks išaiškina. Būtent to ir siekia Sigmundo Freudo, Jacques’o gelminis, kaip kam nors norėtųsi manyti. Svarbiau Lacano psichoanalizė. Šiuolaikinė psichikos traumų „gy- tai, kaip į šią beasmenę socialinių procesų ir santy- dymo“ industrija, pradedant Tarptautine psichoanalizės kių mašineriją reaguoja moderniosios visuomenės asociacija, baigiant populiariąja saviugdos psichologija, nariai. Novalio skundas dėl „šaltos Švietimo šviesos“ elgiasi visiškai priešingai. puikiai atliepia melancholišką ir ekspresyvią roman- Itin svarbu suvokti, kad tam tikru atžvilgiu vis dar tizmo dvasią, sklidiną intensyvių emocijų. Ją gana esame ir ilgai būsime pasaulio, kurį formuoja Švieti- adekvačiai, nors ir kraštutine forma, išreiškia memo pasaulėjauta, piliečiai, nesvarbu, ar norime to, ar lancholiški romantinės literatūros personažai savižu- nenorime. Galbūt suvoksime tai tik tada, kai geneti- džiai (Johanno Wolfgango Goethe’s jaunasis Verteris, nis asmens pasas taps privalomu identifikacijos do- Gustave’o Flaubert’o Ema Bovary). Švelniau šią dvasią kumentu? Šiuolaikiniams mąstytojams (pavyzdžiui, atspindi Edgaro Allano Poe aprašyta liguista psichinė Gilles’iui Deleuze’ui ar Žižekui) visiškai aišku, kad nei įtampa, industrinėje visuomenėje laimės neradusių žmogus, nei gamta, nei kokie nors mūsų įsivaizduo- Chateaubriand’o herojų likimai, Fiodoro Dostojevs- jami „pasauliai“ ar „daiktai“ jau seniai nebeturi jokių kio propaguotas „rusų dvasingumas“. neperžengiamų ribų ar neatskleidžiamų paslapčių. Bandant suvokti mūsų visuomenės sanklodos esmę, Būtina iš naujo apibrėžti žmogaus laisvės sampratą.5 svarbus įsigalėjęs ir vis dar besiplečiantis ryšys tarp juri- Visos ankstesnės sampratos, kas yra žmogaus laisvė, dinio racionalizmo ir romantinės reakcijos į jį. Šis ambi- atspindi ne tiek mokslines ir socialines realijas, kiek valentiškas ryšys pravers ir bendrajai šiuolaikinio men- mūsų fantazijas apie jas. Susiklostė situacija, kai ne- taliteto analizei. Keista, tačiau XVIII a. pabaigoje–XIX valia nežinoti to, ką žinome; nevalia apsimetinėti, a. pradžioje iš tikrųjų įvyko legalistinės kultūros paki- kad negalime žinoti to, ką žinoti galime. Vienintelis limas, be to, ji ėmė skverbtis į žemesniuosius visuomenės neišvengiamas kelias yra Švietimas, priešingu atveju sluoksnius. Visiškai tuo pat metu santykį su savimi ir savo degraduosime iki romantinėmis fantazijomis grįsto aplinka pradėta grįsti afektyvumu – viešumon išstatomu obskurantizmo. Tada bet kokia reakcija į Švietimą „jausmingumu“. (Įdomiai ši tendencija atsispindi išskirti- įgaus paviršutiniškos ideologijos pavidalą arba bus tik nėse Philippe’o Arièso „mąstysenos istorijos“ studijose. 3) patetiškas, masėms skirtas vienadienis blefas. Toks modernus afektyvumas gerokai skiriasi nuo, pavyz- Tai visiškai akivaizdu, kai kalbama apie žinių nuvertė- džiui, kai kuriems viduramžių luomams būdingo „isteriš- jimą ar tariamą jų infliaciją. Esą žinios šiais laikais jau ne- ko“ emocinio nestabilumo.4 Tai bent iš dalies paaiškina bėra tokios aktualios, jei lygintume jas su įgūdžių ir nuos- intensyvių emocinių pojūčių paklausą ir psichopatolo- tatų ugdymu. Tačiau taip tik slepiamas faktas, kad šiais gijas, kurių neišvengė nei industrinė, nei postindustrinė laikais, kai informacijos beprotiškai gausu, žmonės beveik

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 3 nebeturi motyvacijos paprasčiausiai „norėti žinoti“. Psi- atėmusi norą susilaukti palikuonių, – „seksualiai išsi- choanalitiniai Žižeko praktikuojamos socialinės kritikos laisvinusių“ visuomenių gimstamumo rodikliai katas- etiudai atskleidžia, kokią didelę objekto „realybės dalį“ trofiškai smuko... Ši tendencija akivaizdi ir dabarties sudaro jo neprieinamumas (ar to neprieinamumo iliuzi- laikais. Libidinė infliacija derealizuoja objektus ir pa- ja).6 „Gautas“ (net jeigu tai tik „gavimo“ iliuzija) objek- saulį. Tada prabylama apie hiperrealybę, simuliakriš- tas nebėra geidžiamas, nes jis yra turimas (ar bent jau kumą, pati tikrovės esmė tampa virtuali, trapi. Galų taip manoma). Kas turima, to neįmanoma geisti, nebent gale apie pačią realybę prabylama kaip apie iliuziją. „objektas“ būtų vėl prarastas, atimtas. Todėl vis daugiau Jürgenas Habermasas 9-ajame praeito amžiaus de- atlaidžios, liberalios, skatinančios ir visus resursus sutei- šimtmetyje pagrįstai piktinosi bandymais protą, intelek- kiančios visuomenės narių praranda patį gebėjimą norėti tualumą, net patį racionalumą redukuoti iki iracionalių, (kraštutiniu atveju tai patologiška „depresijos“ būsena). miglotų, jam pačiam nepavaldžių ištakų.9 Kodėl ši re- Tad žinių infliacija, apie kurią nuolatos kalbama, pasireiš- dukcija yra farsas? Tokių redukcijų fone iš akių išleidžia- kia kaip „žinojimo geismo“ arba, Michelio Foucault ter- mas itin svarbus faktas: „proto“ neįmanoma taip lengvai minais kalbant, „valios žinoti“ infliacija, kurią suvaldyti nusikratyti; neįmanoma taip lengvai atsipalaiduoti nuo padėtų nebent nauja pareigos ir disciplinos ugdymo prak- intelektinių, diskursyvinių struktūrų „aukšto slėgio“. Vei- tika. (Disciplinos sąvoka pernelyg svarbi, kad perleistume kiau pats proto „kitoniškumas“ – pavyzdžiui, kokia nors ją vien fašistuojantiems bukapročiams.) „beprotybė“ – yra tik sunkiai suvokiamas, nes visiškai Foucault vėlesniuose savo darbuose atskleidė: moder- kitaip koduotas, tačiau pakankamai nuoseklus mąstymo niosios visuomenės subjektas yra disciplinarinių praktikų būdas. Kliedėjimas yra dėsningas fenomenas, turintis gaminamas ir reprodukuojamas subjektas.7 Už discipli- nuoseklų savo kodą. Tą patvirtins bet kuris kompeten- nos arba už socialinės technologijos masyvo nėra ir nie- tingas psichoanalitikas. Tačiau dabar visokių kliedesių kada nebuvo jokios „laisvės erdvės“ („yra“ tik žinojimo moksliniame, o ypač pseudomoksliniame, diskurse yra ir valdžios simbiozė).8 Už beasmenio socialinių praktikų tiek daug, kad vargu ar atsiras tiek pat angažuotų šiuolai- tinklo nesislepia joks uzurpuotinas, iki tol laisve džiau- kinių švietėjų, kurie galėtų ir norėtų tirti arba „šifruoti“ gęsis subjektas. Modernusis subjektyvumas atsiranda regreso, kuriam esame save pasmerkę, priežastis. tik „aukšto slėgio aplinkoje“, tik disciplinarinių praktikų masyve. Nėra disciplinos, nėra elitinio, autoritetu ir au- toritetinga institucija grįsto Švietimo, nėra ir jų produ- 1 Claude Lévi-Strauss, 1963, Structural Anthropology. New York: Basic kuojamos subjektyvybės. Žvelgiant į mūsų visuomenę, Books, p. 13. baisu net pagalvoti, kas pakeis šį brandžiosios moder- 2 Slavoj Žižek, 2008, The Sublime Object of Ideology. London: Verso, p. 200–201. nybės ir Švietimo išmuštruotą subjektą... O šiuolaiki- 3 Philippe Ariès, 1993, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Vilnius: niai pedagogikos teoretikai ir praktikai, atrodo, sumanė Baltos lankos, p. 59–63, 167–180, 198. vienu metu ir turėti neprapjautą pyragą, ir jį valgyti: jie 4 Aaron Gurevič, 1999, Individas viduramžių Europoje. Vilnius: Baltos lankos, nori „išgauti“ kūrybingą, kritiškai mąstančią, atsakingą p. 172–176. asmenybę, tačiau jiems kažkodėl atrodo, kad galima to 5 Slavoj Žižek, 2004, Organs Without Bodies. New York and London: Routled- pasiekti be paties tokios asmenybės „gavybos“ proceso, ge, p. 123–133. kuris yra sunkus, alinantis, nervus ardantis, milžiniškų 6 Slavoj Žižek, 2007, The Indivisible Remainder. London: Verso, p. 189–193. pastangų, disciplinos, net muštro reikalaujantis darbas. 7 Michel Foucault, 1998, Disciplinuoti ir bausti. Vilnius: Baltos lankos, p. 231, Libidinės infliacijos mechanizmas, įsisukęs po An- 249–256. trojo pasaulinio karo, ypač įsivažiavo 7-ajame praeito 8 Ten pat, p. 37. amžiaus dešimtmetyje. Šiam laikmečiui būdingi įvai- 9 Jürgen Habermas, 2002, Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius: Alma riausi paradoksai, kaip antai seksualinė revoliucija, littera, p. 340 – 341.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Rimas Norvaiša

Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi

ūsų visuomenė matematiką žino tik kaip mokslo plitę visuomenėje, irgi rašyta.5 Bet vis dar nematyti jokių Mkalbą, neturinčią savarankiško turinio. Priešingai požymių, kad padėtis galėtų keistis, bent jau artimiau- šiai nuomonei, šiuolaikinė matematika yra abstrakcijų sioje ateityje. Dėl to pralaimime visi. Jaunoji karta auga pasaulio pažinimas, paremtas loginių samprotavimų tiks- aplinkoje, kuri atskleidžia ne visas šiuolaikinio pasaulio lumu ir grožio pojūčiu. Pretekstą pasiaiškinti, ką tai reiš- dvasinės kultūros puses. Norime ugdyti kūrybiškumą ir kia, suteikė pernai gruodžio 18 d. Lietuvos mokslų aka- kritinį mąstymą, bet ignoruojame efektyviausią tokio ug- demijoje vykusi konferencija „Menų ir tiksliųjų mokslų dymo priemonę – matematiką. Tai, ko per matematikos sanglaudos būklė ir perspektyvos Lietuvoje“. pamokas mokoma mūsų mokyklose, sukelia tik antipati- Menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos panoramoje, kurią ją matematikai arba jos baimę. nupiešė literatūrologė Viktorija Daujotytė, matematikos Matematikos kūrybiškumas pasireiškia tuo, kad ji nėra.1 Tai ne priekaištas autorei ar jos analizės kritika. Juk bando aptikti giluminius ryšius tarp abstrakčių idėjų, pa- nekaltiname veidrodžio dėl to, ko jame nematome. Tarp sitelkdama esmines ir bendras žmogaus aplinką apibūdi- menų ir tiksliųjų mokslų esančią perskyrą autorė vaizdžiai nančias kategorijas: diskretumą ir tolydumą, baigtinumą pavadino gyvenimo upe. Kūryba ir mokslai atsidūrė prie- ir begalybę, judėjimą ir erdvę… Šiuolaikinė matematika šinguose šios upės krantuose. Daujotytė rašo: „Sanglauda įžvelgia įvairiausius šių kategorijų niuansus, nagrinėdama tarp meno ir mokslo gal ir gali būti pageidaujama, kaip nuo- juos vis naujesniais metodais. Tuo pagrindu galima kurti lat dabar pageidaujame santarvės, dialogo, kitų gerų dalykų, naujas gamtos ir visuomenės mokslų teorijas. Tai tęsis tol, bet iš esmės kūryba ir mokslai su ištikimosiomis jų palydo- kol bus išsilavinusių žmonių. Netgi dar daugiau – žinių vėmis (gal tiksliau būtų sakyti – įkvėpėjomis, inspiratorėmis) apie pagrindinius matematikos pasiekimus visuma yra technologijomis yra priešingose [gyvenimo] upės pusėse.“2 visuomenės išsilavinimo rodiklis. Galima sutikti su teiginiu, kad Lietuvos mokslo poli- Pas mus matematika laikoma tik pasaulio pažinimo tika perdėtai sureikšmino technologijas, paversdama jas instrumentu. Be abejo, ji padeda pažinti pasaulį. Abstrak- dalies mokslo įkvėpėjomis ir inspiratorėmis. Tačiau pritar- čios matematinės sąvokos išreiškia tai, kas tinkamiausiai, ti tam sunku. Mokslui ir matematikai tai reiškia tą patį, ką kaip spėjame, apibūdina realybę. Tačiau tas motyvuojama tapybai reikštų jos įkvėpėju ar inspiratoriumi laikyti tvo- labai įvairiai. Pirmosios aritmetikos ir geometrijos žinios rų dažymą. Mūsų šalies realybė tokia, kad matematika, atsirado ankstyvosioms civilizacijoms stengiantis išgy- pasaulio dvasinėje kultūroje siejanti menus su mokslais venti. Dvasinės kultūros dalimi matematiką ėmė laikyti (science), guli gyvenimo upės dugne.3 senovės graikai. Vėliau jos vaidmuo ir matematinės vei- Ši žinia nėra nei nauja, nei netikėta. Apie panašią per- klos motyvai nuolatos kito. Naujaisiais laikais matematika skyrą tarp humanitarikos ir gamtos mokslų kalbėta dau- tapo gamtos mokslo, bandžiusio atsiskirti nuo filosofijos, gybę kartų.4 Kokie stereotipai matematikos atžvilgiu pa- kalba. Begalybės sąvoka, kurią kaip išmanydami stengėsi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 5 apeiti graikų matematikai, XVII a. Vakarų kultūroje tapo Korinėje erdvėje prasta akustika, nėra rezonanso, todėl joks pagrindine ir neišvengiama priemone judėjimui apibū- balsas čia nesusilaukia atsako. […] Todėl kiekvieną dar- dinti. XIX a. ši veikla atvedė prie to, kad matematikai teko bą tenka pradėti iš pat pradžių, nuo pradmenų aptarimo atsisakyti pretenzijų į pasaulio pažinimą ir aiškintis savo ir teksto elementaraus paskaitomumo užtikrinimo. Tenka pačios pagrindus. Rezultatas – šiuolaikinė matematika su būti arba švietėju, didaktu, arba savo geismingoje giesmėje savais problemų sprendimo metodais, tobulintais tūks- užsimiršusiu kurtiniu, o tiksliau sakant, ir vienu, ir kitu.“7 tančius metų. Galiausiai matematika pasiūlė, kaip pažinti Tokia kultūrinė aplinka verčia paaukoti šiek tiek laiko, abstrakcijų pasaulį. kad susipažintume su pagrindiniais matematikos, kaip Laikydami matematiką tik realaus pasaulio pažinimo dvasinės kultūros reiškinio, bruožais. priemone, ignoruojame tai, kas šiuolaikinei matematikai yra esmingiausia, – pastangas pažinti abstraktų pasaulį, Kas yra matematika? remiantis loginiu samprotavimų pagrįstumu ir grožio jausmu. Daugelis matematikų tiesos paieškas grindžia bū- Matematika yra tai, ko šiuolaikinė mokykla paprastai ne- tent individualiu grožio supratimu, o ne realaus pasaulio moko. Matematika yra apie tai, kas slypi už realaus pa- atitikmenimis. Šią nuostatą gerai išreiškia vokiečių mate- saulio ribų. Tiksliau tariant, matematika yra mūsų žinios matiko ir fiziko Hermanno Weylio (1885–1955) žodžiai: apie tam tikras abstrakčias sąvokas (paprasčiausios iš jų „Savo veikloje visada siekiau tiesą sieti su grožiu, tačiau yra aibė, skaičius, funkcija, erdvė, begalybė, tolydumas, tais atvejais, kai tekdavo rinktis vieną iš dviejų, paprastai diskretumas ir t. t.) ir loginius jų ryšius. Tyrinėti sąvokas rinkdavausi grožį.“6 Galima tik pridurti, kad matematinė matematikai būdinga nuo Antikos laikų. Šiandien šis kūryba, siekdama grožio, paprastai atveda į naują tiesą. bruožas tapo dominuojantis. Bėgant šimtmečiams, šių Nors ir esame pragmatikai, neturėtume ignoruo- sąvokų turinys nuolatos kito. Dabartinis jų supratimas ir ti vertybinių matematikos bruožų. Matematinė veikla vartojimas matematikoje labai skiriasi nuo įprastinės var- ugdo poreikį ieškoti objektyvios tiesos, pasikliaujant tosenos kasdieniniame gyvenime ir bendrinėje kalboje. proto argumentais. Matematikai tiesa išskirtinai svarbi. Nuo kitų abstrakčių sąvokų matematinė sąvoka skiriasi Klaidingi teiginiai yra informacija, rodanti, kur never- tuo, kad yra tiksli ir vienareikšmiška, ji apibūdina objek- ta ieškoti tiesos. Matematinė tiesa remiasi tik logiškai tus, kurie turi lygiai tiek savybių, kiek jų išvardyta sąvokos pagrįstu samprotavimu, kurį matematikai vadina įrody- turinyje. Kuo idėja ar objektas abstraktesnis, tuo sunkiau mu. Matematika – vienintelė žinių sritis, savo teiginius išsaugoti sąvokos tikslumą. Matematikos idėjų evoliucija grindžianti įrodymais. Tas, kuris savo tiesą ramsto auto- lėmė, kad sąvokų tikslumo standartai nuolatos kito. ritetu, tarp matematikų apsijuoks. Matematikos pasaulis – tai gausybės konkrečių Prieš svarstant, ar matematika laikytina Lietuvos aksiomų ir faktų dėlionė. Šio abstrakcijų pasaulio ti- dvasinės kultūros dalimi, reikėtų aptarti, kas yra mate- krumas grindžiamas tik matematiniu įrodymu. Faktas matika ir kuo ypatinga lietuvių dvasinė kultūra. Svar- yra teisingas arba klaidingas, priklausomai nuo to, ar bų kultūros bruožą taikliai apibūdino filosofas Arūnas jis įrodomas, ar ne. Tokia veikla skiriasi nuo realaus Sverdiolas, taikydamas korio metaforą: pasaulio pažinimo, nes ten faktų teisingumas patvir- „Korinė kultūros erdvės sąranga lemia, kad nėra viešo- tinamas arba ne, remiantis eksperimentu. Nepaisant sios, atviros diskusinės erdvės, kurioje susidurtų skirtingi to, matematikos sąvokos yra tarsi realaus (fizinio) pa- požiūriai, būtų išklausomi kontrargumentai ir į juos atsa- saulio pažinimo akiniai. Pacituosiu keletą įžvalgų apie koma kitiems ir sau, šitaip stumiant svarstomus dalykus matematiką, manau, jos padės geriau atskleisti šio ne- pirmyn. Tarpusavyje paprastai nebendraujama ir neben- paprastai turtingo pasaulio kontūrus. dradarbiaujama ne dėl pažiūrų nesuderinamumo, bet iš 1925 m. anglų matematikas Alfredas N. Whiteheadas, abejingumo ar netgi nežinojimo apie vieni kitų egzistavimą. matematikos apžvalgą rašydamas mąstymo istorijos kon-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 tekste, pradėjo ją taip: „Galima teigti, kad šiuolaikinė gry- tautinė priklausomybė, nei istorinė visuomenės patirtis. noji matematika yra originaliausias žmogaus dvasios kū- Todėl matematiką sieti su kultūra, atrodytų, keista – pa- rinys. Kitas pretendentas į šį apibūdinimą – muzika. […] prastai kultūros sričiai priskiriamas menas, religija, filo- Matematikos originalumą rodo faktas, kad jos atskleidžia- sofija, mokslas (science). Supriešinti kultūrą su matemati- mi ryšiai tarp objektų yra visiškai neakivaizdūs. Dabarties ka nėra svetima ir matematikams. matematikų idėjos yra labai nutolusios nuo to, ką galima Požiūris į matematiką kaip į kultūriškai sterilų reiškinį suvokti pojūčiais, išskyrus tuos atvejus, kai pojūčiai remiasi yra pernelyg paviršutiniškas.13 Tam prieštarauja faktas, ankstesnėmis matematikos žiniomis.“8 kad skirtingos matematikos mokyklos plėtoja skirtingas Šiek tiek vėliau amerikiečių matematikas Raymondas matematikos sritis. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje Italijoje L. Wilderis savo knygoje apie matematikos pagrindus dominavo geometrija, Prancūzijoje – funkcijų teorija, rašė: „Daugelis matematikų, tarp kitko, laiko matematiką Vokietijoje – matematikos pagrindai ir panašiai. Pasauly- menu. [...] Mūsų nuomone, tapyboje, keramikoje, muzikoje je matematika laikoma dvasinės kultūros dalimi, siejan- ir kitose meno srityse taikomas formų abstrahavimas irgi čia meną su mokslu. Tai vienas iš faktų, kuriems suprasti tampa matematine veikla. Net šiais laikais joks [matema- reikia ir platesnio, ir gilesnio požiūrio. Apie matematiką tikos] apibrėžimas nėra pakankamai tikslus, kad atribotų kaip dvasinės kultūros reiškinį rašė Oswaldas Spengle- tarpines sritis. Neįmanoma absoliučiai tiksliai nustatyti, kur ris14 (1880–1936), Leslie’s A. White’as15 (1900–1975), baigiasi matematika ir prasideda menas ar fizika, ar...“9 Raymondas L. Wilderis16 (1896–1982) ir kiti. Rusų matematikas ir lingvistas Vladimiras Uspens- Adekvatus požiūris į matematiką įsigalėjęs Lenkijoje. Po kis teigia, kad matematika yra humanitarinis mokslas,10 Pirmojo pasaulinio karo, kai šalis priešinosi germanizacijai ir pagrindžia šį teiginį savo knygoje,11 už kurią 2010 m. ir rusifikacijai, siekė tarptautinio pripažinimo, matema- buvo apdovanotas Rusijos mokslo populiarinimo litera- tikui Zygmantui Janiszewskiui (1888–1920) kilo mintis tūros premija. Mūsų visuomenė matematikos priskyrimą tuo tikslu pasitelkti matematikos autoritetą. 1918 m. jis humanitarikai laikytų oksimoronu, nes humanitariką iškėlė lenkų matematikams tikslą „tapti reikšmingiems ir ji supranta kaip žinias apie žmogų ir kultūrą. Tačiau gal nepriklausomiems“, 17 pasiūlė originalią, bet rizikingą idėją mūsų žinios apie matematiką yra netikslios? įsteigti pirmąjį pasaulyje specializuotą matematikos žur- Visiškai kitoks požiūris į matematiką išdėstytas labai nalą – 1920 m. išėjo pirmasis Fundamenta Mathematicae populiarioje JAV fiziko Maxo Tegmarko knygoje: pa- numeris. Janiszewskis tikėjo Lenkijos matematikų sėkme saulis ne tik aprašomas matematika, bet ir pati visata tuo metu dar naujose aibių teorijos ir funkcinės analizės yra matematinė struktūra.12 Tai radikali matematinio srityse. Jo viltys atsirado ne tuščioje vietoje – savo veiklą platonizmo forma. Šiaip jau platonistai matematikos aktyvino Lvovas, kūrėsi nauja Varšuvos matematikų mo- objektų atžvilgiu yra matematikai. kykla.18 Abiejose sėkmingai susijungė filosofija, logika ir Nesama bendros nuomonės, kas sudaro matemati- matematika,19 neabejotinai veikdamos viena kitą. kos esmę. Tačiau ji, kaip ir daugelis kultūros reiškinių, Janiszewskio lūkesčiai išsipildė – lenkų matematikai turi aibę bruožų, kuriuos ignoruodami nuskurdiname pelnė pripažinimą pasaulyje. Tai galėjo turėti įtakos ir po- savo pasaulėvoką. litiniam šalies pripažinimui. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą žuvo daugiau kaip pusė lenkų matematikų. Po šio Matematika kaip kultūros reiškinys smūgio ir po emigracijos bangos praeito amžiaus devinta- jame dešimtmetyje matematika Lenkijoje sunkiai atsigau- Atrodytų, matematika yra rinkinys faktų, nepriklausančių na. Vis dėlto sėkmė tarpukariu yra puikus kultūrinio ma- nuo laiko ir vietos. Du plius du visur ir visada bus ketu- tematikos vaidmens pavyzdys, rodantis, kad nacionalinė ri. Pitagoro teorema visur ir visada suprantama vienodai. kultūra, plėtojanti matematiką, pasaulyje matoma ryškiau Manoma, kad matematikos rezultatams neturi įtakos nei negu kultūra, ignoruojanti šį savo sandą. Švedų matemati-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 7 kas Christeris Kiselmanas, aptardamas kultūrinę matema- gaus veikla, neišskiriant nė profesionaliojo meno, susijusi tikos reikšmę, išskyrė keturias jos savybes – tai: tiek su kūryba, tiek su amatu. tarptautiškumas; Daugumai matematikos teorijų būdinga harmonija. grožis; Jei matematiką laikytume meno forma, tai būtų kolekty- įtaka žmonių pasaulėžiūrai; vinis menas. Whiteheadas teigė, kad matematika labiau- įtaka mąstymui ir pasitikėjimas mąstymu.20 siai panaši į muziką. Kritikas ir kompozitorius Edwardas Grožis yra esminė matematikos savybė, pasireiškian- Rothsteinas, turintis matematinį išsilavinimą, aiškina, ti įvairiais aspektais. Matyt, labiausiai grožio vaidmuo kad ir matematika, ir muzika suteikia galimybę suvokti atsiskleidžia per matematines paieškas. Jei gaunamas „pasaulį, kuris egzistuoja nepriklausomai nei nuo žmo- rezultatas nekelia jokių emocijų, greičiausiai pasirinktas gaus pojūčių, nei nuo interpretacijų ir kuriame sklando klaidingas kelias. Jei prieš sąmonės akis atsiveria nuosta- esmės, būties, tiesos idėjos“. 22 bus pasaulis, o per nugarą nusirita jaudinantis virpulys, Dažnam skaitytojui šie samprotavimai gerokai prieš- neabejotinai prisiliesta prie Tiesos. Panašius jausmus su- taraus mokyklinei susidūrimo su matematika patirčiai. kelia ir gamtos tyrimai – ten grožio jausmas irgi gali tapti Taip yra dėl mūsų švietimo sistemos tikslų ir pasirinki- kelrodžiu. Bet grynajai matematikai grožis dažnai tampa mo motyvacijos. Kažkodėl manoma, kad daug didesnę vieninteliu pasirinkimo kriterijumi, nes matematikos tie- motyvaciją mokytis matematikos suteiks ne jos grožis, sa nieko nesako apie realaus pasaulio tiesą. bet nauda kasdieninei veiklai. Tačiau taip mano ne visi. Daug matematikų pripažįsta grožio svarbą jų veiklai. Nathalie Sinclair savo knygoje „Matematika ir grožis“23 Rečiau apie tai išgirstame iš tų, kurie su matematine dalijasi patirtimi, įgyta bandant matematinį ugdymą pra- veikla nėra tiesiogiai susiję. Nobelio premijos laureatas turtinti tuo, kas skatina estetinį matematikos suvokimą. fizikas Paulas Diracas (1902–1984), aplinkinių laikytas Tiems, kurie vis tiek abejoja, ar įmanoma matematiką keistuoliu, fizikos atradimus atliko, iš esmės siekdamas suderinti su grožiu, galbūt padės pakeisti nuomonę britų elegantiškos ir paprastos matematinės išraiškos. mokslininkų tyrimų rezultatai, paskelbti šiemet vasarį.24 Pasak jo, matematinių samprotavimų sėkmė fiziko- Du neurobiologai, fizikas ir matematikas, pasitelkę funk- je „gali būti paaiškinama tam tikromis matematinėmis cinį magnetinį rezonansą, bandė nustatyti, kaip į mate- Gamtos savybėmis, kurių neįžvelgia atsitiktinis stebėtojas, matinį grožį reaguoja žmogaus galvos smegenys. Tyrimai bet jos užima svarbią vietą Gamtos paveiksle. buvo atliekami su 16 matematikų, kuriems parodyta 60 Nepaisant to, kad reliatyvumo teorija nedera su papras- įvairiausių matematikos formulių, prašant kiekvieną iš jų tumo principu, ji vis dėlto priimtina fizikui dėl nuostabaus įvertinti grožio aspektu: kuri graži, kuri šiaip sau, o kuri matematinio savo grožio. Tai nepaaiškinama savybė, pa- bjauri. Į formulių vaizdus reagavo ta pati smegenų vie- našiai kaip grožis nėra paaiškinamas mene, bet matema- ta, kuri atsakinga už grožio pajautimą, – tai nustatyta per tikams pripažinti matematikos grožį visai nesunku. Kartu ankstesnius tyrimus, stebint klasikinius meno kūrinius. su reliatyvumo teorija matematinis grožis nepaprastai gi- Tyrimas patvirtino, kad intuityvus matematikų vertini- liai įsismelkė į Gamtos aprašymą.“21 mas, vadinamas grožiu, sutampa su pojūčiais, kokius pa- Suvokti matematikos grožį gali ne tik matematikai, bet prastai sukelia meno kūriniai. ir tie, kurie dar tik bando ją pažinti. Paprastai matema- Daugumai tiriamųjų gražiausia formulė buvo Eulerio tikos grožis atsiskleidžia, jei suvokiame įrodymo idėją. tapatybė, laikoma matematikos grožio auksiniu standartu. Gražios įrodymo idėjos pavyzdys – Euklido įrodymas, kad pirminių skaičių yra be galo daug. Kasdieninėje vei- Matematika Lietuvoje kloje matematikai retai susiduria su naujomis gražiomis įrodymo idėjomis, nes daugumą faktų galima įrodyti jau Jei ši apžvalga dar neįtikino, kad matematika nėra Lietu- žinomais metodais. Matematika, kaip ir kiekviena žmo- vos dvasinės kultūros dalis, tai vėl grįžkime prie disku-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 sijos apie menų ir tiksliųjų mokslų sandūras. Pacituosiu mo 1832 m.: „tarpukario Lietuvoje mokslinio kūrybinio dar šį tą iš literatūrologės Daujotytės teiginių: darbo iš matematikos tebuvo tik užuomazgos. […] Moks- „Formulė – tai nekintama, nekeičiama taisyklė. For- linis darbas prasidėjo tik su nauja matematikų karta jau mulės lygmeniu juntame humanistikos ir gamtos mokslų po Antrojo pasaulinio karo.“26 Bet mokslinis darbas, sie- sąlytį, jei ir ne sanglaudą. Matematikos formulė – kokio jamas su matematikų bendruomene, yra požymis, kad nors matematinio teiginio simbolinis užrašymas skaičiais, egzistuoja matematikos subkultūra. raidėmis ir ženklais. Chemijos formulė – kokio nors che- Matematikos ir kultūros giminystė daug kam Lietu- minio elemento ar junginio sudėties ir sandaros žymėji- voje kelia nemažą nuostabą, net nepasitikėjimą. Labiau mas cheminiais simboliais. Nekintanti formulė. Gamtos, paplitęs tradicinis požiūris, kad matematika yra pasaulio tikslieji mokslai remiasi nekintamais dydžiais, apibrėžtais pažinimo instrumentas ir formulių kalba, neturinti sava- objektais, bet kartu ir formomis. Kas yra vanduo? Juk tai rankiško turinio. Dažnai manoma, esą matematika – tai gyvų gyviausia forma, kai jį matome, lytime, keliame prie Antikos laikų žinios apie skaičius ir geometrines figūras. lūpų ar į jį pasineriame. Biologas ar chemikas gali jausti Tokio požiūrio į matematiką laikosi, pavyzdžiui, filoso- tą vandens formos gyvumą, takumą, bet jo sąmonė ieško fija. Kas įvyko arba neįvyko Lietuvoje per pastaruosius formulių, jomis remiasi ir pasitiki. […] dešimtmečius, kad matematika vis dar netapo dvasinės Apibendrintai galima sakyti, kad kūryba, iš esmės ir kultūros dalimi? humanistika, net susidurdama su formulėmis, siekia iš- Remiuosi filosofo Arūno Sverdiolo sudėliotais dabar- laikyti formos gyvybę, o tikslieji mokslai, technologijos tinės lietuvių kultūros bendraisiais bruožais.27 Jo teigimu, atvirkščiai – kiekvieną, kad ir pačią gyviausią formą su- susiklosčiusią kultūrinę situaciją apibūdina rėčio metafo- vokia kaip potencialią formulę. Iš čia ir įtampa – esama ar ra, reiškianti, kad tarp Lietuvos ir pasaulio yra tam tikras galima – tarp formos ir formulės.“25 filtras. Nors ir tapome politiškai laisvi, bet vis dar stiprų Požiūris, kad tiksliųjų mokslų, taigi ir matematikos, poveikį daro uždara kultūrinė iš sovietmečio paveldėta siekiamybė yra nekintama formulė, panašus į požiūrį, aplinka, kurią filosofas apibūdino kolbos įvaizdžiu. Rėčio pagal kurį literatūros siekiamybė yra žodis arba muzikos efektas aiškiausiai pasireiškia, vertinant kitų kalbų žinoji- siekiamybė yra natos. Formulė matematikoje, kaip ir žo- mą ir vartojimą – rusų kalba darosi vis mažiau supranta- dis literatūroje, yra tik priemonė išreikšti idėjoms. Puiki ma, o anglų kalba vis dar yra nepakankamai suprantama. priemonė, nes be jos, vartojant tik kasdieninę kalbą, tektų Verstinė literatūra niekaip negali užpildyti atsivėrusios rašyti ištisus puslapius, kuriuose paskęstų esmė. Trum- kultūrinės tuštumos. pa formule įmanoma išreikšti nuostabiai daug turinio. Matematika stokoja literatūros kur kas labiau negu hu- Kompaktiška išraiškos forma leidžia užčiuopti naują ko- manitarika. Pastaraisiais dešimtmečiais be kelių bendro kybę, panašiai kaip tapytojui paveikslas suteikia galimybę pobūdžio su matematika susijusių verstinių veikalų (vie- pasakyti daug daugiau už matomą vaizdą. Formulė ma- nas iš tokių – Georgo Ifraho „Universalioji skaičių istorija. tematikoje prasminga tiek, kiek yra suprantama tai, kas Kaip skaičiai ir skaičiavimas atskleidžia žmogaus išradin- ja išreiškiama. Per anksčiau minėtą matematinio grožio gumą“), išleista tik šiek tiek vadovėlių ir kitos mokomosios tyrimą nustatyta, kad Eulerio tapatybė tiems, kurie jos medžiagos. Rėtis lemia, kad anglų kalba parašytas knygas, nesupranta, nesukėlė jokių emocijų. Vis dėlto priemonė skirtas matematikos filosofijai, istorijai, jos pagrindams ir ir tikslas nėra tas pats. mokymui, Lietuvoje įstengia skaityti tik profesionalai. Ar praeityje matematika turėjo vietą šalies dvasinėje Bet ir mokomoji šios srities literatūra išseko. 2012 m. kultūroje? Matematikas Jonas Kubilius (1921–2011), ra- išleistame aukštosios matematikos vadovėlyje fizikas Al- šydamas apie matematikos atsiradimą Lietuvos mokslų girdas Matulis rašo: akademijoje, teigė, kad originalių matematikos mokslo „Vis dažniau man rašo laiškus mokiniai ir klausia, kaip darbų nebūta, bent jau iki Vilniaus universiteto uždary- jiems pradėti mokytis fizikos. Aš jiems atsakau, kad prieš

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 9 pradedant mokytis fizikos būtų gerai išmokti aukštosios šiuolaikinės matematikos objektai ir struktūros nepripa- matematikos. Tada jie klausia, kokias reikia skaityti kny- žįstami. Bet kartais, norint neatsilikti nuo mados, tenka gas, kad išmoktų matematikos. Čia aš jiems niekuo negaliu pacituoti ir šiuolaikinės matematikos rezultatus. Tokiais padėti. Visos knygos apie matematiką, kurios man patinka, atvejais matematikos teiginiai interpretuojami savo nuo- parašytos arba rusiškai, arba angliškai. O jie dažniausiai žiūra, teoremos taikomos ne matematikos objektams rusų kalbą moka labai silpnai arba visai nemoka. O angliš- arba nekreipiama dėmesio į jų prielaidas. Antai Juozas kos knygos labai brangios. Todėl nieko kito man nebeliko, Krikštopaitis veikale apie gamtos pažinimą Kurto Göde- kaip tik pačiam parašyti knygą apie aukštąją matematiką, lio teoremas irgi aiškina savaip: o tiksliau apie matematiką, kurią išmokęs mokinys galėtų „Matematinės logikos autoritetas Giodelis, paskelbęs ke- pradėti mokytis fizikos.“28 tvirtojo XX a. dešimtmečio pradžioje dvi nepakankamumo Knyga skiriama mokiniams ir studentams, ketinan- (neišbaigtumo) teoremas, inicijavo įspūdingą poveikį eliti- tiems rinktis mokslininko kelią. Atrodytų, puiku, galbūt nei mokslininkų ir filosofų grupei. Teoremos paskelbė: a) fizikai geriau už matematikus žino, kokios matematikos tuomet, kai tiriama sistema yra neprieštaringa (nuosekli, reikia šių dienų fizikui teoretikui. Deja, pavarčius knygą, logiška), ji yra neišbaigta; b) neprieštaringumo aksiomų tenka nusivilti. Jos turinys ir aiškinimo stilius toks pats, negalima įrodyti neperžengiant formalios sistemos. Pats koks buvo prieš šimtą ir daugiau metų matematikos kny- Giodelis, supratęs, kad jo analizės, siekiančios išsiaiškinti gose, skirtose inžinieriams, ir tokio pat senumo mokykli- matematikos pagrįstumą, rezultatai atveria didesnes inter- niuose matematikos vadovėliuose. pretacijų galimybes, tęsė teoremų taikomumo tyrimus. Ir Svarbiausių sąvokų (riba, išvestinė, integralas ir t. t.) tikrai, jis ir ypač kiti mokslininkai atskleidė Giodelio tei- Matulis neapibrėžia, beje, tai įprasta ir šiandieninei mo- ginių universalumą, jų įtaką naujam teorinio mąstymo kyklai. Pavyzdžiui, funkcijos ribą jis aiškina piešiniu ir in- posūkiui. […] Kaip jau minėta, Giodelis įrodė, kad neįma- tuityviu kalbėjimu apie indeksų „ėjimą į begalybę“, atitin- noma teoriškai sukurti absoliučiai pagrįstos sistemos (teo- kamų „taškų artėjimą“. Geometrinį funkcijos išvestinės rijos), neturinčios bent menkiausio prieštaravimo.“29 aiškinimą papildo tradicinėmis nuorodomis į „nyksta- Cituojami teiginiai yra dalis Krikštopaičio pamąstymų mai mažus“ prieauglius ir į Lewiso Carrollo knygą „Ali- apie mokslo pagrindus, o visas knygos turinys atspindi sa stebuklų šalyje“. Šiuos aiškinimus paįvairina ironija, jos autoriaus paskaitų, 1991–2008 m. skaitytų Lietuvos pašiepianti matematikų samprotavimų loginį tikslumą. universitetų magistrantams ir doktorantams, medžiagą. Pasakojimų turinys apibūdinamas taip: „Aukštosios mate- Šis ir kiti pavyzdžiai verčia permąstyti Lietuvos matema- matikos sritis, kurioje rašomos formulės, vadinama mate- tinio švietimo sistemą ir turinį. matine analize, o įvairių geometrinių objektų vaizdavimas Ar visuomenė pripažins matematiką kultūros reiš- formulėmis – analizine geometrija.“ Šis apibūdinimas pa- kiniu, priklausys nuo bendrajam ugdymui keliamų našus į tokį: meno sritis, kurioje rašomos natos, vadinama tikslų. Kokie šie tikslai yra dabar ir kokie jie buvo pra- muzika. Vadovėlio autorius rekomenduoja skaitytojams eityje? 1928 m. vykusioje pirmojoje matematikos ir imtis kitos jo knygos, skirtos matematikai, ir užtikrina: fizikos mokytojų konferencijoje matematinio ugdy- „Išsprendę visus ten pateiktus uždavinius, jūs iš tikrųjų mo tikslus apibūdino matematikas Zigmas Žemaitis tapsite kvalifikuotu fiziku teoretiku.“ Manau, vertėtų būti (1884–1969). Jis rašė: nuosekliam ir šį teiginį taip pat suprasti kaip ironiją. „Kalbant arba rašant [apie matematikos programą Matulio „Pasakojimai apie aukštąją matematiką“ aukštesniosiose mokyklose], priderėtų pirmiausia plačiau įtvirtina tradicinį, iš kartos į kartą perduodamą požiūrį: nušviesti, panagrinėti ir pakritikuoti arba pamatuoti tos matematika yra pasaulio pažinimo instrumentas, kurio vedamosios idėjos, tie tikslai, kuriais matematika įdėta į esmė – skaičiavimo procedūros ir technika, įsisavina- aukštesniųjų mokyklų mokomuosius planus. Reikėtų susi- ma, išsprendus pakankamą kiekį uždavinių. Abstraktūs tarti, ar statytinas pirmon vieton grynai formalinis tikslas –

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 mokinių proto pajėgų ugdymas ir miklinimas, ar daugiau procedūras ir taisykles, reikia dar ir suvokti matemati- yra siektini materialiniai, utilitariniai tikslai – matematikos sąvokas, jų ryšius. Todėl tarpukariu numatyti ugdy- kos pritaikymai kitiems mokslams ir gyvenimui. mo tikslai šiandien tampa dar svarbesni. [...] Pedagoginėje literatūroje ir gyvenime pedagogai Mokydami matematikos, turėtume ugdyti loginį ilgai ginčijosi dėl matematikos dėstymo tikslų. Šie gin- samprotavimų tikslumą, gebėjimą taikyti matematiką, čai ėjo drauge su bendresniais ginčais tarp formališkai sprendžiant praktines ir kitų mokslų problemas, o kar- humanistiškojo ir reališkai matematiškojo auklėjimo tu sudaryti šiuolaikinės matematikos bendrą vaizdą jos šalininkų. Nuomonių skirtumai neišnyko iki šio laiko, istorinės raidos kontekste. tačiau matematikos atžvilgiu vis dėlto prieita maždaug Kad šie tikslai būtų įgyvendinti, kad į mokyklas grįžtų ligi bendros nuomonės, būtent tos, kad matematikos loginiu tikslumu grindžiamas samprotavimas, prieš gerą dėstymas aukštesniojoje mokykloje turi siekti abiejų pa- dešimtmetį išgyvendintas kaip „bereikalingas formaliz- grindinių tikslų, formalinio ir materialinio. Vadinasi, mas“, reikės lankstumo, išminties ir politinės valios. Tik matematikos dėstymas turi: a) padėti mokinio proto pa- tada susidorosime su to „išgyvendinimo“ pasekmėmis, jėgoms augti, t. y. pratinti mokinius sudaryti aiškias są- kurios lėmė, kad nebeturime priemonių, leidžiančių paaiš- vokas, tiksliai reikšti jas žodžiais, daryti iš jų nuosakias kinti ir suprasti matematikos faktus ir procedūras. Matyt, išvadas, mokėti jas kontroliuoti, ir b) pratinti mokinį susigriebta perlenkus lazdą, nes dabar kaip kompensacija teisingai, gerai suprasti ir matematiškai formuluoti kitų siūloma 11–12 klasių mokiniams, turintiems akademinių tiksliųjų mokslų aiškinamus dalykus ir padėti mokiniui polinkių, siekiantiems gilesnių matematikos žinių, moky- spręsti praktinius, realinio gyvenimo klausimus, kiek jie tis logikos, tačiau tai tik pasirenkamasis modulis „Logikos yra reikalingi matematinių žinių.“30 įvadas“. Taigi „matematikos“ mokoma atskirai nuo logi- Dabartinė matematikos bendrojo ugdymo programa kos. Kaip jums patiktų barščiais vadinami burokėliai, pa- kelia sau tikslą „sudaryti galimybę mokiniams plėtoti ma- teikiami be druskos ir vandens, šiuos pasiūlant baigiantis tematinę kompetenciją, t. y. gebėjimus ir nuostatas, pažinti pietums? Taip diegiamas loginis neįgalumas. pasaulį, aprašyti jį matematiniais modeliais, taikyti mate- Atsisakyta ir sustiprinto matematikos mokymo, skir- matinius metodus sprendžiant praktines ir teorines įvairių to daliai pajėgių mokinių. Tuo pačiu keliu einama toliau mokslo sričių problemas“. Šis tikslas, grindžiamas požiū- ir dabar mokyklose jau agituojama atsisakyti „kalimo“, riu į matematiką kaip pasaulio pažinimo instrumentą, suprask, mokymosi atmintinai. Vietoj „kalimo“ tariamai radikaliai skiriasi nuo tikslų, kuriuos aptarėme šioje apž- ugdomas „kūrybiškumas“, ignoruojant faktą, kad dalis valgoje, be to, neskatina ugdyti diverguojančio mąstymo, mąstymo procesų vyksta žmogaus pasąmonėje. nes mokiniai negauna tam reikiamų priemonių. Diver- Kokių dar sukrėtimų turės patirti visuomenė, kad guojantis mąstymas reikalauja kūrybiškumo. Reikia ge- pagaliau būtų liautasi eksperimentuoti su žmonėmis, rokai praplėsti sprendžiamų matematikos užduočių lau- ugdant gražiai skambančias, bet žiniomis neparemtas, ką, remiantis sąvokiniu ir abstrakčiuoju mąstymu. todėl primityvias kompetencijas? Nuo tų laikų, kai Žemaitis suformulavo matematinio Reikėtų peržiūrėti ir kai kurias įprastomis tapusias ugdymo tikslus, praėjo beveik šimtas metų, taigi sąly- bendro pobūdžio nuostatas. Keista, kad mokiniams, dar gos smarkiai pasikeitė. Pagrindinius dabarties bruožus nebaigusiems bendrojo lavinimo kurso, jau reikia apsi- lemia tai, kad visuomenės kaita spartėja, o mūsų gebė- spręsti, kokių dalykų jie toliau nebesimokys. Juk tenka jimai vis greičiau sensta. Tokiomis aplinkybėmis mate- rinktis tarp jiems nepažįstamų ir nesuprantamų alterna- matinis mąstymas tampa didžiule vertybe, nes padeda tyvų. Esant dabartinei tvarkai, tie mokiniai, kurie mano spręsti tas problemas, kurios ne tik neturi sprendimo turintys humanitarinį polinkį, tikėtina, atsisakys mate- metodų, bet ir nėra aiškiai artikuliuotos. Tokiam mąs- matikos pamokų, vadinasi, toliau bus gilinama praraja, tymui ugdyti nepakanka vien įsisavinti matematikos atsivėrusi lietuvių kultūroje.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 11 Net jeigu Švietimo ir mokslo ministerija imtųsi 12 Max Tegmark. Our Mathematical Universe: My Quest for the Ultimate Nature remti siūlomus matematinio ugdymo tikslus, neaiš- of Reality. New York, A. A. Knopf, 2014. ku, kas galėtų įgyvendinti reikiamus pokyčius. Tam 13 Raymond L. Wilder. The cultural basis of mathematics. Tarptautinio matemati- būtinos ne tik sutelktos matematikų pastangos, bet ir kos kongreso darbai, 1950. http://www.mathunion.org/ICM/ICM1950.1/Main/ visos akademinės bendruomenės pritarimas bei pa- icm1950.1.0258.0271.ocr.pdf . laikymas. Dar daugiau lemtų matematikos mokytojų 14 Oswald Spengler. Vom Sinn der Zahlen. Knygoje: Der Untergang des ir visuomenės supratingumas. Abendlandes. 1918. Vertimas į anglų kalbą: Meaning of Numbers. Rinkiny- Vis dėlto sunku tikėtis rimtų permainų šalyje, kurioje je J. R. Newman. The World of Mathematics. Vol. 4, 1956, 2315-2347. tiek švietimo ir mokslo, tiek kultūros ministras politiniu 15 Leslie A. White. The Locus of Mathematical Reality: An Anthropological požiūriu turi mažiausią reikšmę ir įtaką. Šalis, įgyvendi- Footnote. Rinkinyje J. R. Newman. The World of Mathematics. Vol. 4, 1956, nanti daugiausia tik tas priemones, kurias finansuoja Eu- 2348-2364. ropos Sąjunga, spręsti fundamentalių dvasinės kultūros 16 Raymond L. Wilder. Mathematics as a Cultural System. Pergamon Press, 1981. problemų neturi nei laiko, nei resursų, nei noro. Matyt, 17 Zygmunt Janiszewski. O Potrzebach Matematyki w Polsce. Nauka svarbiausia mūsų problema – beviltiškai susilpnėjęs aka- Polska, 1918. deminės bendruomenės atsakomybės jausmas. 18 Roman Duda. On the Warsaw Interactions of Logic and Mathematics in the Years 1919–1939. Annals of Pure and Applied Logic, vol. 127, 2004, 19 Barry Smith. Why Polish philosophy does not exist. In: J. J. Jadacki, and J. Pas- 1 Viktorija Daujotytė. Formos ir formulės menų ir mokslų sankirtose. Kultūros niczek (eds.) The Lvov-Warsaw School: The New Generation (Poznan, Studies barai, 2014, nr. 1. in the Philosophy of the Sciences and the Humanities, vol. 89), 2006, p. 19-39. 2 Ten pat. 20 Christer Kiselman. The cultural significance of mathematics. Engl. Translation 3 Ian Stewart. The third culture: The power and glory of mathematics. New from an article in Swedish, which appeared in Annales Academia Regia Statesman, 21 May, 2013. Prieiga: http://www.newstatesman.com/sci- Scientiarum Upsalienises 1995–1996, 31, 1997, p. 41–50. tech/2013/05/third-culture-power-and-glory-mathematics. 21 David H. Bailey and Jonathan M. Borwein. Why mathematics Is Beautiful and 4 Almantas Samalavičius. Universiteto idėja ir akademinė industrija. Antras Why It Matters. The Huffington Post. Science. February 18, 2014. leidimas, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. 22 Edward Rothstein. Emblems of Mind. The Inner Life of Music and Mathemati- 5 Rimas Norvaiša. Matematika ir jos reikšmė Lietuvos mokslui bei kultūrai. cs. The University of Chicago Press, 2006. Šiuolaikinis mokslas visuomenei. Lietuvos mokslo sektorių apžvalgos. II 23 Nathalie Sinclair. Mathematics and Beauty: Aesthetic Approaches to Teaching tomas, 2011. http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduk- Children. Teachers College Press, 2006. tai/2011_MFChM_apzvalga_II_tomas.pdf. 24 S. Zeki et all. The experience of mathematical beauty and its neural correla- 6 In an obituary by Freeman J. Dyson. Nature, March 10, 1956. tes. Frontiers in Human Neuroscience, Feb. 13, 2014. http://journal.frontiersin. 7 Arūnas Sverdiolas. Korys, migla ir rėtis. Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlai- org/Journal/10.3389/fnhum.2014.00068/full. kio ypatybės. Apie pamėklinę būtį. Baltos lankos, 2006, p. 104. 25 Viktorija Daujotytė, op. cit., p. 29. 8 Alfred N. Whitehead. Mathematics as an Element in the History of Thought. 26 Jonas Kubilius. Kaip mokslų akademijoje atsirado matematika. Matematika Chapter II in his Science and the Modern World. 1925. In: Ed. J.R. Newman. Lietuvoje po 1945 metų. MII, 2006. The World of Mathematics. Simon and Schuster, New York, 1956, p. 402. 27 Arūnas Sverdiolas, op. cit. 9 Raymond L. Wilder. Introduction to the foundations of mathematics. Antras 28 Algirdas Matulis. Pasakojimai apie aukštąją matematiką, Vilnius, Knygų leidimas. Dover Publ. 2012, p. 290. kelias, 2012. 10 Владимир Успенский, Математика – это гуманитарная наука. ТрВ № 146, 29 Juozas Al. Krikštopaitis. Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje, Vilnius, c. 4-6, „Беседы“, 2014 sausio 28. Prieiga: http://trv-science.ru/2014/01/28/v-a- Mintis, 2013. uspenskijj-matematika-ehto-gumanitarnaya-nauka/. 30 Zigmas Žemaitis. Matematikos programa aukštesniosiose mokyklose. Pirmo- 11 Владимир Успенский, Апология математики (2-ое издание), Санкт-Петер- sios matematikos ir fizikos mokytojų konferencijos darbai (1928 m. sausio бург, Торгово-издательский дом «Амфора», 2012. mėn. 3–5 d.). Akc. „Ryto“ b-vė Klaipėdoje,1928.

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Problemos ir idėjos

Peržengus nuosmukio slenkstį

Su ekonomikos analitiku Richardu Heinbergu kalbasi Almantas Samalavičius

Post Carbon instituto Kalifornijoje vyresnysis mokslo darbuotojas Richardas Heinbergas yra žinomas klimato kaitos, energetikos, ekonomikos ir žemės ūkio analitikas, paskelbęs keliolika pasaulyje plačiai skaitomų knygų: „Naujoji sutartis su gamta: pastabos apie civilizacijos pabaigą ir kultūros atsinaujinimą“ (1996), „Budos klonavimas: moralinis biotechnologijų poveikis“ (1999), „Pokylis baigtas: nafta, karas ir industrinių visuomenių likimas“ (2003), „Visko kulminacija: atbudimas po nuosmukių šimtmečio“ (2007), „Išsijungimas: anglis, klimatas ir energijos krizė“ (2009), „Augimo pabaiga“ (2011), „Gyvačių aliejus“ (2013) ir kt. Daugelis išverstos į portugalų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, kinų, japonų kalbas. Mokslininko straipsnius skelbia žurnalai The American Prospect, Public Policy Research, The Futurist, The Ecologist, European Business Review, Nature. Heinbergas per pastaruosius du dešimtmečius perskaitė daugiau kaip penkis šimtus viešų paskaitų įvairioms auditorijoms – nuo aktyvistų ir savanorių iki politikų – keturiolikoje pasaulio šalių. Filmuojasi televizijoje ir kine (pavyzdžiui, Leonardo DiCaprio filme „11 valanda“). Prieš dvejus metus Butano karalius pakvietė analitiką tapti jo įsteigtos tarptautinės grupės, kūrusios Naująją plėtros paradigmą, nariu. Už edukacinę veiklą energijos srityje Heinbergas pelnė prestižinę M. Kingo Hubberto premiją. Kelis jo parengtus videosiužetus YouTube jau peržiūrėjo daugiau kaip pusantro milijono žmonių. Įdomu, kad viena iš analitiko knygų gulėjo ant JAV prezidento Billo Clintono darbo stalo ir buvo, pasak jo padėjėjų, išmarginta pastabomis taip tirštai, kaip jokia kita... Su Richardu Heinbergu kalbėjomės apie ekonomikos alternatyvas, baigiantis naftos epochai.

lmantas Samalavičius. Tiek šalių vyriausybės, lygišku atsidavimu grindžiamą religinį jausmą negu Atiek didysis verslas, tiek dauguma individų vi- racionalų protavimą. same pasaulyje yra tarsi užhipnotizuoti minties apie Richard Heinberg. Puikiai įvardijote proble- nesibaigsiantį nepertraukiamą ekonomikos augimą. mą. Augimo ideologija yra tokia pat „religija“ kaip Rytų Europoje tiek kairieji, tiek dešinieji vienodai iš- ir ekonomika (jeigu „religiją“ apibrėšime kaip save tikimi ekonomikos augimo ideologijai – esą tai vie- įtvirtinančią tikėjimo sistemą, paremtą racionalia nintelis kelias į gerovę. Ši mąstymo paradigma tokia falsifikacija). Iš tikrųjų ekonomika toli gražu nėra stipri ir nekintama, kad labiau primena karštą, besą- mokslas, ji grindžiama daugybe nepatvirtintų prie-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 13 laidų – viena iš tokių yra įsitikinimas, esą gyventojų kastinis kuras suteikė energijos, kuri buvo pigesnė, skaičius ir vartojimo mastas ribotoje planetoje gali o jos ištekliai nepalyginamai gausesni negu visa tai, augti per amžius. Tai mąstymas, paremtas geidžia- kuo disponuota anksčiau. Dabar, kai visi „žemiau mybe. euforiška sąmonės būsena paprastai apima kabėję vaisiai“ jau nuskabyti, lengvai prieinamos per visus pakilimus – nesvarbu, ar tai būtų biržos anglies, naftos ir dujų atsargos išseko. Klimato kaita akcijų kurso, ar nekilnojamojo turto kainų, ar gam- ima kelti žudantį pavojų ekonomikai, taigi reikia ieš- tos resursų gavybos pakilimas, ar dar kas nors. Žmo- koti kitų energijos šaltinių, kuriais pakeistume anks- nės, kurie pelnosi iš tokio pakilimo, perima būtent tesnius. Esama įvairių alternatyvų, bet nė viena iš jų tokį požiūrį: „Tai gali tęstis ir tęstis! Praturtės visi!“ nėra tokia pigi, taip lengvai tiekiama ir tokia kon- Suprantama, ši viltis niekada neišsipildo. Racionalūs centruota kaip iškastinis kuras. Technologijos pačios argumentai daro įtaką kai kuriems žmonėms, tačiau savaime neveikia – joms reikia energijos. Ir nors kai pakilimo skatintojams jie nė motais. kurios technologijos padeda surasti naujus energijos Už augimą pasisakantys ekonomistai ir politikai šaltinius, negalima pažeisti termodinamikos dėsnių. įsivaizduoja, esą jų požiūris teisingas vien todėl, kad Nemokamų priešpiečių nebūna! pakilimas, kurį jie skatina – iškastiniu kuru grįsta Antroji priežastis ta, kad mokslas ir technologijos industrinė plėtra, – vyksta jau ilgus dešimtmečius. yra pavaldžios mažėjančios grąžos dėsniui. Anks- Tačiau skirtinga laiko trukmė anaiptol nereiškia, kad tyvaisiais mokslinių tyrimų laikais visi esminiai at- pakilimo dinamika iš esmės nėra tokia pati. radimai buvo padaryti, išsiverčiant su nedidelėmis investicijomis. Šiandien, kad būtų galima bent šiek Žavėtis ekonomikos augimu verčia idėjos apie pa- tiek patobulinti technologijas, naudojamas jau ke- žangą ir mokslo galias, įsitvirtinusios kartu su Apš- lis dešimtmečius, reikia didžiulės mokslininkų ko- vieta ir jos iškelta modernybe. Daugelis tvirtai tiki, mandos, aprūpintos labai brangia įranga. Daugelis kad dabar patiriamas problemas (vis komplikuotesnė mokslo ir technologijų istorijos tyrinėtojų priėjo klimato kaita, dažnėjantys ir gilėjantys ekonomikos prie tos pačios išvados – pasiekėme stadiją, kai in- nuosmukiai) pavyks išspręsti, pasitelkiant mokslą. vesticijos į atradimus ir išradimus nuolat auga, bet Esą žmonija anksčiau susidorodavo su visais aplin- praktinė jų svarba mažėja. kos iššūkiais, tad juo labiau susidoros dabar, apsigin- klavusi mokslu ir pažangiomis technologijomis. Kas XX a. sukūrė galingą ideologiją, kurią galima vadin- galėtų prablaivyti karštas ekonomikos augimo entu- ti scientizmu. Ši ideologija, apsimetusi, neva „moksliš- ziastų galvas? kai“ aiškina pasaulio reiškinius, nuteikė žmones tikė- Mokslas ir technologijos per pastaruosius du šim- ti, kad viskas, kas modernu, yra moksliškai pagrįsta, tmečius iš tikrųjų sukūrė nemažai stebuklų. Be abe- todėl nekvestionuotina. Ar tokio pobūdžio mitologijos jonės, bus ir daugiau atradimų, išradimų. Vis dėlto neužkerta kelio realistiškai vertinti ateities galimybes? yra bent dvi priežastys, raginančios skeptiškai žvelgti Kaltas, suprantama, ne pats mokslinis metodas. į nevaldomą ekonomikos augimą. Tai tik būdas patikrinti ir išsiaiškinti, ar teisingas Pirmoji susijusi su būtinybe teisingai nustatyti mūsų požiūris į pasaulį. Kritiško mąstymo mums ekonominės plėtros šaltinius nuo pat pramonės re- reikia ne mažiau, o daugiau. Tačiau mokslas dažnai voliucijos. Visuotinai tikima, kad tą pakilimą lėmė tarnauja tiems, kurie apmoka tyrimo projektus. Pa- mokslas, technologijos ir laisvoji rinka. Visų jų vai- vyzdžiui, chemijos pramonės kompanijos apmoka dmuo, be abejo, svarbus, tačiau pakilimo nebūtų buvę tyrimus, skirtus „įrodyti“, kad genetiškai modifi- be iškastinio kuro. Ekonominės veiklos kaip ir paties kuotas maistas yra nepriekaištingai saugus, o naf- gyvenimo neįmanoma įsivaizduoti be energijos. Iš- tos kompanijos apmoka tyrimus, parodančius, kad

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 gręžiniai nekelia jokio pavojaus nei aplinkai, nei sakote, kad „pokylis baigėsi“ (toks yra vienos Jūsų kny- žmonių sveikatai. Kadangi tai sakoma mokslo var- gos pavadinimas). Kodėl esate tuo toks tikras? du, esame linkę tuo tikėti. Tačiau turėtume klausti, Duomenys šiuo klausimu tvirti kaip uola. Jei „naf- kokie motyvai slypi už tyrimo projektų ir už prielai- tą“ apibrėšime kaip dalyką, kuris perkamas ir par- dų, kuriomis jie remiasi. duodamas būtent kaip nafta (t. y. jei nelaikysime ja biokuro, natūralių suskystintų dujų), tada teks pripa- Knygoje „Augimo pabaiga“ nurodėte veiksnius, dėl žinti, kad pasaulinė naftos gavyba nustojo augusi jau kurių ekonomika nustos augusi. Tai lems klimato kai- 2005 m. Taip atsitiko ne todėl, kad naftos pramonė ta, energijos, vandens ir mineralų trūkumas, bankų mažiau investuoja į tyrimus ir naujas technologijas. žlugimo bangos, kompanijų bankrotai ir t. t. Bet ar vi- Priešingai – laikotarpiu nuo 1998 iki 2005 m. naf- suomenės sąmoningumas šių grėsmių akivaizdoje bent tos pramonė išleido pusantro trilijono dolerių tyri- kiek didėja? Kas galėtų padėti politikams ir visuome- mams ir eksploatacijai, be įprastinės pasaulinės naf- nei suvokti, kad su religiniu įkarščiu toliau skelbdami tos produkcijos tada buvo išgaunama papildomai 8.6 augimo „evangeliją“, tikrai nerasime tinkamo kelio iš milijono barelių per dieną. Laikotarpiu tarp 2005 ir aklavietės? Gal žmonių švietimas padėtų keisti mąs- 2013 m. pramonė investavo keturis trilijonus dolerių tymo kryptį? į tyrimus ir gavybą, tačiau šios kone dvigubai dides- Tikrai nemanau, kad tokia knyga kaip manoji galėtų nės išlaidos nepadėjo gauti naujo papildomo naftos pakeisti daugumos politikų ir ekonomistų mąstyseną kiekio, jei „naftą“ apibrėšime siaurai ir (mano nuo- arba didžiosios visuomenės dalies nusiteikimą. Tačiau mone) teisingai, kalbėdami tik apie tai, kas parduo- jeigu faktai, kuriuos pateikiu, yra teisingi ir esmingi, dama kaip medžiaga, iš kurios gaminamas benzinas. jei mano logika yra pagrįsta ir jei kompetentingai dės- Tuo pat metu nustatyta ir nauja naftos kaina – 100 tau tai, ką noriu pasakyti, nors ir mažas visuomenės dolerių už barelį. Vienintelis svarbus naujas naftos procentas vis dėlto ims mąstyti kitaip. Tie žmonės telkinys (kuris kompensuoja sumažėjusias gavybos darys geresnius asmeninius sprendimus ir padės tęs- apimtis pasaulyje) aptiktas Jungtinėse Valstijose, ti viešą diskusiją. Ar to pakaks, kad užkirstume kelią bet šis šaltinis irgi ribotas, nes kiekis, išgaunamas iš klimato kaitai, bankų žlugimui ir kitokio pobūdžio vieno gręžinio, sparčiai mažėja, – tai dokumentuota sukrėtimams? Žinoma, ne. Tačiau net ir tam nedauge- tyrime, kurį atliko Post Carbon institutas (žiūr. www. liui žmonių, kurie išgirdo perspėjimą, o gal ir kitiems, shalebubble.org). Taigi pakilimas labai laikinas ir jo ateitis klostysis šiek tiek geriau negu tuo atveju, jei nepavyks tokiu mastu pakartoti niekur pasaulyje. nebūčiau parašęs „Augimo pabaigos“. Manau, svarbu, Neabejoju, kad naftos pramonės viešųjų ryšių at- kad darytume tai, ką galime padaryti, bandydami atstovai, tokie kaip Danielis Yerginas, ir toliau aiškins, remti gausybę mums tenkančių nelengvų iššūkių. esą „kalbos apie tai, kad naftos epocha baigiasi, yra gryniausi niekai“, nekreipdami dėmesio į totalų naf- Daugelis žmonių, regis, netiki, kad naftos gavyba yra tos gavybos mažėjimą per pastarąjį dešimtmetį ar pasiekusi kulminaciją, nepaisydami duomenų, liudi- net nuo dar anksčiau. Suprantama, kol jie seks tokias jančių, kad įprastiniai gamtos resursai sparčiai senka pasakas, ekonomika pasieks dugną, o žmonėms teks (tą aptarėte ir dokumentavote knygoje „Augimo pabai- gerokai pasukti galvas, kaip ir kur susirasti maisto, ga“). Panašiai reaguota ir tada, kai pasirodė garsioji kad galėtų išgyventi. studija „Augimo ribos“ (buvo skleidžiami net prama- nai, esą tyrimo, duomenų atrankos metodika abejotina Kokie, Jūsų manymu, bus sunkiausi globalios ener- ir pan.). Tai rodo, kad vis dar kliaujamasi mokslo ir gijos krizės padariniai? Kokios strategijos reikėtų lai- technologijų galiomis padaryti „stebuklą“... Jūs tiesiai kytis, kad su jais susidorotume?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 15 Akivaizdu, kad išvengti globalios energijos krizės nepavyks. Tačiau galėtume išgyventi ją sėkmingiau, jeigu imtumės dviejų dalykų: kol dar turime galimy- bę, investuokime į alternatyvius (atsinaujinančius) energijos šaltinius ir mokykimės gyventi gerai, tu- rėdami mažiau. Ieškokime būdų, kaip patenkinti pagrindinius poreikius – kad visi turėtų maisto, šilto vandens, šiltus namus žiemą, bet sunaudotų daug mažiau energijos negu iki šiol. Dažnai galima visa tai padaryti gana pigiai, tačiau tam reikia pastangų, be to, teks atsikratyti kai kurių įpročių. Kuo anks- čiau pradėsime, tuo šis perėjimas bus lengvesnis. lmantas Samalavičius. Knygoje „Postmodernus Anuotykis“ teigiate, kad šiuolaikinė visuomenė vis Ekonominės minties mokykla, susijusi su tokiais mažiau paiso etikos ir ekologijos, todėl gausėja su tuo mąstytojais kaip Hermanas E. Daly’s, jau keletą de- susijusių problemų, gilėja krizės. Vis dėlto jau pradeda- šimtmečių ragina siekti, kad ekonomikos būklė būtų ma suvokti: kapitalistinės modernybės ekscesus būtina stabili, o augimas nulinis, sklandžiai pereinant prie suvaldyti, kad išsaugotume gyvybę Žemėje. Ar praėjus augimo mažinimo (de-growth), kurį skelbia Serge‘as keliolikai metų nuo šio veikalo pasirodymo pastebite ko- Latouche‘as ir jo bendraminčiai. Nors tokio požiūrio kių nors teigiamų pokyčių? Ar turite daugiau vilčių, kad šalininkų gausėja, neoklasikinė ekonomikos paradi- pavyks sukurti humaniškesnę ir ekologiškesnę aplinką, gma laikosi tvirtai, nes už jos mūru stovi akademi- keičiant institucijų elgseną? Gal įžvelgiate kokias nors niai sluoksniai, didysis verslas, valdžia… Kas daryti- socialines jėgas, sąjūdžius, įstengsiančius pakeisti visuo- na, kad ekonomikos suvokimas pradėtų keistis? menės raidos kursą, vedantį žlugimo link? Atvirai kalbant, manau, kad vyraujantį ekonominį Dougl Kellner. Klausimas apie viltis, siejamas mąstymą galėtų pakeisti nebent koks nors didžiulis su ateitimi, paspendžia dichotomijos – optimiz- sukrėtimas. Tiesa, kai kurie ekonomistai 2008-ųjų ir mas versus pesimizmas – spąstus, o aš, dialektiškai 2009-ųjų sandūroje ėmė kvestionuoti savo požiūrį. mąstantis kritiškas teoretikas, įžvelgiu tiek pozity- Bet po to, kai padėtis sąlygiškai pagerėjo, visi len- vius, tiek negatyvius dabartinės situacijos bruožus, gviau atsiduso, nusiramino ir vėl užsnūdo, nepaisant darysiančius įtaką žmonijos ateičiai. Savo knygoje to, kad esminės problemos taip ir nebuvo išspręstos, „Medijų reginys ir sukilimas…“* teigiu, kad paskui o „sprendimai“, kurių imtasi, akivaizdžiai yra laiki- Šiaurės Afrikos arabų sukilimus 2011-ųjų pavasarį no pobūdžio. Reikės didesnio sukrėtimo, kad paga- Tunise, Egipte ir Libijoje, virtusius medijų reginiais, liau pabustume iš apgaulingo snaudulio. sekė maištai, nusiritę per visus Vidurio Rytus. Tai Daly’o, Latouche’o, kitų ekologiškos ekonomikos transformacinio pobūdžio įvykiai su esmingais pa- teoretikų idėjos sklinda vis plačiau, bet labai svar- dariniais. Dohoje įsikūręs globalus arabų kabelinės bu, kad jos įsitvirtintų akademijoje ir išstumtų pra- televizijos kanalas ir interneto svetainė Al-Jazeera gaištingai klaidingas doktrinas, stumiančias pasaulį šiuos įvykius pavadino „arabų prabudimu“, istoriniu pražūtin. įvykiu, kuris leidžia kalbėti apie naują politinės kovos ir pasipriešinimo etapą tose pasaulio vietose, kur Dėkoju už pokalbį.

* Media Spectacle and Insurrection, 2011: From the Arab Uprisings to Occupy Everywhere, London and New York: Continuum/Bloomsbury, 2012.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Kas galanda išlaisvinimo, o kas slopinimo įrankius?

Su šiuolaikinių medijų analitiku Douglu Kellneriu kalbasi Almantas Samalavičius

Kalifornijos universiteto Los Andžele Edukacijos ir informacijos fakulteto Edukacijos filosofijos katedros vedėjas profesorius Douglas Kellneris – tarptautiniu mastu pripažintas šiuolaikinių medijų teoretikas, priskiriamas trečiajai kultūros ir visuomenės analitikų kartai, tęsiančiai Frankfurto mokyklos tradiciją. Niujorko Kolumbijos universitete baigęs filosofijos studijas, dalyvavo protesto akcijose prieš karą Vietname. Kritinės teorijos (critical theory) studijas tęsė Vokietijos Tiubingeno universitete, vėliau Prancūzijoje, kur lankė Mi- chelio Foucault, Jeano Baudrillard’o, Gilles’io Deleuze’o paskaitas. Dėstydamas Teksaso universitete Ostine ėmė kryptingai domėtis technologijų ir medijų analize, parašė keletą veikalų, skirtų televizijos produkcijos politinei ekonomijai („Televizija ir demokratijos krizė“, „Televizijos karas Persų įlankoje“), inicijavo ir kūrė didžiulės sėkmės sulaukusią TV pokalbių laidą „Alternatyvūs požiūriai“. Be jau minėtų veikalų, plačiai nuskambėjo Kellnerio knygos „Kritinė teorija, marksizmas ir moderny- bė“ (1989), „Camera politica“ (1990), „Postmodernioji teorija“ (1991, bendraautoris – filosofas Stevenas Bestas), „Medijų kultūra“ (1995), „Postmodernus posūkis“ (1997), „Postmodernus nuotykis“ (2001) (abi parašytos, bendradarbiaujant su Stevenu Bestu), „Didžioji 2000-ųjų vagystė“ (2001), „Medijų reginys ir sukilimas. 2011-ieji: nuo arabų maištų iki okupuok viską visur“ (2012) ir kt. Su profesorium Kellneriu kalbėjomės apie tai, kokį poveikį medijos daro globalizacijai, ekonomikai, pasipriešinimo sąjūdžiams ir kaip jos padeda įsitvirtinti vartotojų ideologijai. dešimtmečius viešpatavo diktatoriai, dažnai remiami nuo 2008-ųjų peraugo į globalią ekonominę krizę. vakarietiškų neokolonijinių ir imperialistinių jėgų. Sąjūdis „Okupuok Volstritą“ savo ruožtu paskatino Diktatoriškų režimų žlugimas Tunise ir Egipte 2011- panašaus pobūdžio sąjūdžius visame pasaulyje, iš- ųjų pavasarį iš tikrųjų paskatino maištus Libijoje, Je- kėlusius šūkį „Okupuok viską visur!“ mene, Bahreine ir Sirijoje. Jie tęsiasi iki šiol, įgaudami Medijų spektakliai, paremti arabų sukilimais ir vis dramatiškesnes ir visiškai nenuspėjamas formas. maištais kitose pasaulio vietose, sukūrė chaotiškas glo- Neoliberalizmo krizė sukėlė bruzdėjimus Italijo- balias politinių kovų matricas. Vidurio Rytuose ir kitur je, Ispanijoje, Graikijoje ir kitur Europoje. Tie sąjū- plėtėsi, buvo remiami, įvairiausias formas įgavo poli- džiai, taikydami arabų sukilimų strategijas, aprūpi- tiniai perversmai ir revoliucijos. Jau seniai tvirtinau, no globalias medijas masinių neramumų ir sukilimų kad masinių politinių maištų, sukilimų vaizdiniai yra reginiais. 2011-ųjų rudenį sąjūdis „Okupuok Vols- svarbus globalizacijos sandas. Suprantama, ji ir toliau tritą“ šia taktika pasinaudojo, simboliškai atakuoda- reprodukuoja neoliberalią rinkos ekonomiką, todėl mas neoliberalizmo citadelę Volstrite. Tai buvo at- globali ekonominė krizė siautėja dar intensyviau. Vis sakas į kapitalizmo ir neoliberalizmo krizes, kurios dėlto globalizacija turi ir kitą reikšmingą tiek politinį,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 17 tiek kultūrinį matmenį – viena vertus, tai susiję su dis- o visa tai lydės grumtynės, sukilimai ir kiti įvykiai, kursu apie žmogaus teises, tarptautinę teisę, demokra- kurių dar negalime net numatyti. tinį pasipriešinimą, antra vertus, – su terorizmu, kitais tamsiais reiškiniais. Taigi globalizacija, būdama labai Be kitų dalykų, gilinatės į medijų studijas, kurios da- prieštaringa ir dviprasmiška, vis dažniau tampa našia rosi itin svarbios, nes komunikacija labai sparčiai in- dirva politinėms ir socialinėms kovoms. tensyvėja, tobulėja informacijos ir virtualių pramogų Nuo to laiko, kai pasirodė mano kartu su Steve- technologijos. Kai kas džiūgauja, esą įsitvirtina „medi- nu Bestu parašyta knyga „Postmodernus nuotykis“ jų demokratija“, nes socialiniai tinklai darosi vis galin- (2001), matau aiškią tendenciją – visame pasaulyje gesni. Visa tai politinės veiklos formas įgauna įvairiose dramatiškai kyla socialiniai sąjūdžiai ir gilėja kapita- pasaulio vietose, netgi ten, kur medijos dar visai nese- lizmo krizė, lydima kasmet vis spartesnio ekologinio niai buvo itin gležnos (jau minėjome arabų pavasarį, nuosmukio. Puikiai suvokiu, kad arabų sukilimai yra galima prisiminti ir nesenus įvykius Stambule, kai loka- labai sudėtingi, įgavę kruvinas formas, ypač Egipte lią ekologinę akciją medijos pavertė masiniu socialiniu ir Libijoje, o Sirijoje tebevyksta baisus karas. Tačiau protestu). Kaip manote, ar socialiniai tinklai, kuriais tie socialiniai sąjūdžiai ir sukilimai, visame pasau- vis dažniau naudojasi masiniai sąjūdžiai, daro įtaką lyje kylantys kaip atsakas į kapitalizmo ir ekologinę globaliai žiniasklaidai, remiančiai dabartinių politinių krizę, į valdžios represijas ir socialinę atskirtį, duoda ir ekonominių galių status quo? bent šiokį tokį pagrindą rastis vilčiai. Knygoje „Medijų reginiai ir sukilimas…“ rašau, kad globalus arabų televizijos kanalas, interneto sve- Globalizacijos poveikį kritiškai analizuoja daugybė tainė Al-Jazeera, kiti pasaulinio masto televizijos tin- socialinių mąstytojų, jai priešinasi ir individai, ir so- klai, internetas ir vietinė žiniasklaida tapo instrumen- cialiniai (net tarptautinio masto) sąjūdžiai. Imtis rimtu, skatinančiu kritikuoti, susitelkti ir pasipriešinti. tos kapitalizmo reformos ragina vis daugiau įtakingų Tinklaraščiai, vikisvetainės, veidaknygė, MySpace ir veikėjų (prisiminkime ne per seniausiai nuskambėjusį kitos naujosios medijos kartu su socialiniais tinklais, Pasaulio ekonomikos forumo Davose steigėjo Klauso tokiais kaip YouTube, Twitter, dar labiau ištobulino Schwabo kreipimąsi į pasaulio galinguosius). Tačiau paveikią ir galingą medijų matricą, o politinei opozi- ekonomikos kursas vis tiek nesikeičia, o jeigu ir keičia- cijai ir kovai suteikė platformą, kuri leidžia kiekvie- si, tai labai menkai. Ar globali ekonominė politika kada nam (jei tik jis turi galimybę ir žino, kaip naudotis nors apskritai imsis to, kas neišvengiama, – ar bandys šia technologija) tapti šiuolaikinių medijų „landšafto“ subalansuoti ekonomiką, mažinti taršą, užtikrinti dar- dalimi. Tad šiandien visi – ir Holivudo, ir politikos ną ir tvarumą, paisyti bendražmogiškų poreikių, užuot įžymybės, ir interneto aktyvistai Egipte ar Tunise, ir tenkinusi vien globalių verslo korporacijų interesus? Al Qaedos teroristai gali patys kurti medijinius savo Kapitalizmo ir ekologijos krizės išprovokavo ka- laikmečio reginius arba juose dalyvauti, – tokie są- ringus atsakus į jas, ypač 2011-aisiais, – galima iš- jūdžiai kaip „Okupuok“ ir kitos grupės pastaraisiais vesti net paralelę su 1968-ųjų įvykiais. Per pasau- metais tą kuo puikiausiai įrodė. Tačiau valdžia, kor- lį besiritantys maištai paskatino kritiškai vertinti poracijos, dešiniojo sparno ir reakcingos politinės kapitalistinę globalizaciją, jos adresu iš visų pusių grupės irgi gali naudotis naujosiomis technologijo- sklinda karingi šūkiai. Tačiau įtvirtinti socialinę sis- mis, socialiniais tinklais, šiuolaikinę politiką pavers- temą, kurios variklis būtų tokie tikslai kaip tvermė, damos ginčytina teritorija. Manau, socialinės me- balansas, tikrųjų žmonijos poreikių tenkinimas, o ne dijos, kuriomis masiniai sąjūdžiai naudojasi visame globalaus verslo korporacijų pelnas, greitai nepavyks pasaulyje, meta rimtą iššūkį didžiajai žiniasklaidai, – reikės ilgų metų, kad įveiktume užsitęsusią krizę, remiančiai dabartines politines ir ekonomines galias.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Tačiau ji irgi pasitelkia naująsias technologijas ir so- visame pasaulyje įsišaknijęs militarizmas ir vyriškosios cialinius tinklus, kurdama sau naudingas grumtynių, galios kultas. Vis plačiau sklindantys veiksmo, nuotykių ir perversmų slopinimo matricas. militaristiniai filmai jau sudaro didžiulę globalios populiariosios kultūros dalį. Militarizmą ir maskulinizmą jie patei- „Postmoderniame nuotykyje“ raginote plėtoti „kritiš- kia kaip globalias jėgas, diegdami specifinę militarizmo ir ką technologijų teoriją“. Ar sulaukėte atgarsio? Ar jau maskulinizmo konjunktūrą, kuri reiškiasi visur – nuo JAV atlikta teorinė technologijų ir naujųjų medijų analizė? ir Rusijos iki Tailando ar Japonijos. Reakcingo jų poveikio Andrew Feenbergas, Stevenas Bestas, aš pats ir kiti masinei sąmonei iš esmės neįmanoma išmatuoti, bet ma- daugelį metų plėtojame kritišką teoriją, kuri leistų įver- nieji „Rembo“ padarinių tyrimai, kuriuos išdėsčiau kny- tinti technologijų privalumus, trūkumus ir prieštarin- goje „Medijų kultūra“ (1995), rodo, kad tokie filmai yra gumus, atskirti jų naudą nuo šalutinių tokios plėtros globalios populiariosios kultūros, kuri visame pasaulyje padarinių. Tačiau iki šiol dominuoja arba technofilijos sėja militarizmo ir maskulinizmo sėklas, dalis. paradigma, nepaliaujamai ir nekritiškai liaupsinanti naująsias technologijas ir socialinius tinklus, arba tech- Esate analizavęs, kaip karo vaizdiniją reprezentuoja nofobija, smerkianti bet kokią technologinę pažangą. šiuolaikinės medijos. Vienas iš ypatumų yra tai, kad be Tačiau technologijos, kaip galios įtvirtinimo ir konku- paliovos skiepijamas troškimas kino, televizijos, kompiu- rencinės kovos instrumentas, darosi vis s(k)varbesnės, terių ekranuose regėti kuo daugiau kraują stingdančių o tai turėtų skatinti individus, socialinius sąjūdžius su- vaizdų. Ar nuolatinis tokios produkcijos vartojimas nepa- vokti medijų reikšmę radikaliems tiek socialinės kriti- verčia žmonių nejautriais karo padariniams, žiaurumui kos, tiek demokratinės politikos pokyčiams. Atsiranda apskritai? Gal nestabilaus pasaulio kontekste medijos at- vis daugiau teoretikų, plėtojančių kritiškus ir politiškai lieka anestezijos funkciją – slopina jautrumą? perspektyvius požiūrius į technologijas, gausėja ir akty- Be abejonės, nuolat intensyvėjantys ir technologiškai vistų, kurie sėkmingai jomis naudojasi. įmantrėjantys vizualiniai efektai su kraują stingdančiais vaizdais, matomi kino, televizijos, o dabar kompiuterių, Prieš gerą dešimtmetį, kai skaičiau Jūsų pateiktas I-Pado ir kitų naujųjų technologijų ekranuose, sukelia Holivudo veiksmo filmų (ypač „Rembo“ stiliaus) in- tam tikrą anestezijos efektą. Tai patiria vis daugiau indi- terpretacijas, buvau beveik tikras, kad ši produkcija vidų, nes masinius žiaurumus medijos pateikia reginio bus tik laikina laiko dvasios (zeitgeist) išraiška. Ta- forma. Prisiminę Walterį Benjaminą, galėtume kalbėti čiau matydamas, kaip į ekranus plūste plūsta tokio apie nuskausminamuosius vizualinių efektų padarinius pobūdžio filmai, pritariu Jums, kad egzaltacija karin- ir pripažinti, kad naujosios technologijos didina medijų gos (vyriškos) galios atžvilgiu, karo superherojų šlovi- galią, teikdamos jų industrijai iki šiol neregėtas galimybes nimas kino industrijoje ne tik nemažėja, bet tolydžio valdyti individų protus. Kita vertus, naująsias technolo- plečiasi. Ar manote, kad tai grynai amerikietiškas gijas, socialinius tinklus galima panaudoti ir politiniam reiškinys, kurį tiesiog bando mėgdžioti kitos šalys (to- pasipriešinimui. Taigi, nors turime būti budrūs, susidūrę kias pačias schemas eksploatuoja, pavyzdžiui, Rusijos su vizualinių medijų padariniais, ir kritiškai žvelgti į jų kinas), ar toks yra bendras kultūrinis dabarties kli- siūlomas reginio formas, tačiau tuo pat metu turėtume matas? Kokias vertybes skiepija tokia kino vaizdinija? vengti technofobijos, – juk vaizdiniai gali būti ir ištisus Kokį poveikį ji daro masinei sąmonei? šimtmečius buvo (kalbu, pavyzdžiui, apie Apšvietos for- Tiek macho jėgą adoruojantys, tiek militaristiniai filmas) naudojami remti pilietiniam pasipriešinimui, pro- mai, tokie kaip „Rembo“ ir kiti, tuo pat metu yra ir zeitgeist testui prieš socialinę neteisybę. išraiška, ir atskleidžia specifinio momento socialinę situa- ciją („Rembo“ atveju – tai reiganizmas), byloja, kaip giliai Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 19 Arūnas Spraunius

Tarpulaikio paralelizmai

Kad nupieštum bambuką, reikia tapti bambuku. Sumi-jo meistras

munitetas XX a. kruvinosioms pagundoms (Naumas Brucknerio manymu, vienas iš dviejų tokio balsavi- „IKoržavinas) pasirodo neveiksmingas, kai susiduria mo kojomis paaiškinimų yra eskaluojama neapykanta su naujomis XXI a. pagundomis – kosmetine morale ir pinigams – Prancūzijoje priimtini tik tokie socialiniai higieniniu komfortu“, – tvirtina filosofas Aleksandras ar ekonominiai argumentai, kurie rūsčiai smerkia rin- Piatigorskis. Šie žodžiai tinka apibūdinti ir paradigmų ką ir finansines jėgas. Filosofas apibendrina: dorybingi sankirtai, šįkart turbūt geopolitikoje. atsišaukimai, deja, negali pakeisti dabartinės politikos, Pascalis Bruckneris, prancūzų rašytojas, filosofas, prancūzams šiandien ypač trūksta būtent pinigų („Rūš- palygino du intelektualų forumus, kuriuose dalyvavo kanoji Prancūzija“, bernardinai.lt, pagal City Journal pa- pats. Kolokviume „Kaip galvoti apie ateitį“ astrofizi- rengė Rosita Garškaitė, 2014-03-20). kai, fizikai, ekonomistai, socialinių mokslų atstovai Dramatiškų svarstymų, krypstančių sutrikimo ar vil- rytojaus vizijas piešė beveik vien tamsiomis spalvomis: ties pusėn, netrūksta, pagal nerašytą tradiciją abejonės, nauja finansinė krizė, vandens ir grūdinių kultūrų sty- skepsis ypač būdingas tiems, kurie vadina save visuome- gius, nesibaigiantys karai, ekosistemų irimas… O prieš nės kritikais. Nieko nauja, kad radikalių naujovių fone tai vykusioje diskusijoje, kurią San Franciske surengė vis dažniau klausiama, ar teisinga kryptimi judame… aplinkosaugininkų analitinis centras Breakthrough, Vis dėlto lyginant dabartį kad ir su praeitu amžiumi, esa- nors debatai tarp skalūnų dujų, branduolinės energijos ma, pavadinkime, papildomų prasminių niuansų. šalininkų ir tų, kurie agituoja už atsinaujinančius ener- Lenkų publicistė, rašytoja, leidėja Barbara Torunczyk gijos šaltinius, gina nykstančias rūšis, truko tris dienas, įdomiai interpretavo savo tautiečio Kazimiro Malevi- nė vienas iš dalyvių nesuabejojo, kad žmonija vis dar čiaus tapybos simbolizmą: „Atrodytų, vien pirštų galiu- turi ateitį, net jeigu jos kontūrai labai migloti. kais, teptuko prisilietimu Malevičius jautė tai, ką atne- Šių dviejų priešingų naratyvų kontekste prancūzų filo- ša naujasis [XX – A. S.] amžius – individualių bruožų sofas svarsto apie savo tėvynę, o jo išvados nėra optimis- nykimą, žmonių tarpusavio santykių seklėjimą, matė, tiškos. Kone du milijonai Prancūzijos piliečių yra išvykę kaip masių somnambulizmas ir valios stoka įtraukia į svetur, 70 proc. emigrantų jaunesni negu keturiasdešim- nebūties akivarą“ („Malevičiaus mįslė“, Kultūros barai, ties metų, dauguma puikiai išsilavinę. Londonas šiuo 2014, nr. 1, p. 81). metu jau laikytinas šeštu pagal dydį Prancūzijos miestu, Ir susiejo abu šimtmečius: „Simbolistinei operai „Sau- nes jame gyvena apie 400 tūkstančių prancūzų emigran- lės nugalėjimas“ XX a. pradžioje dailininko Malevičiaus tų, nemažai jų ten susikrovė turtus. Išvyksta ne tik jau- sukurti kostiumų ir scenografijos kubai reinkarnavosi nimas, bet ir šimtai tūkstančių pasiturinčių pensininkų, per 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionato Seule atida- išvargintų pernelyg brangaus pragyvenimo šalyje. rymą. Televizorių ekranuose grakščiais nusilenkimais

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 lingavo plastikiniai televizijos imtuvai, tapę šokėjų kos- Susitikimai nebūtinai skirti tiems, kurie neseniai paty- tiumais […] Spektaklį išvydo pusė milijardo žmonių. rė netektį. Daugiausia svarstoma apie mirties realumą, Žvelgiant į futbolo pirmenybių atidarymo reginį, susida- mintimis dalijasi ir jauni sveiki žmonės, kuriems tai dar ro įspūdis, kad XX amžius jau užvertas kaip šiuolaikinio lyg ir neturėtų būti ypač aktualus klausimas. meno epocha“ (Ten pat, p. 84–85). Australų gydytojas Philippas Nitshke, pravardžiuoja- Apie individualių bruožų, kaip jie buvo suprantami mas Daktaru mirtimi, 2009-ųjų gegužę Didžiojoje Brita- iki XXI a., nykimą byloja ir kasdienybė. Šiemet balan- nijoje surengė ciklą seminarų, per kuriuos aiškino, kad džio pradžioje Sidnėjaus teismas išaiškino, kad teisiniu nepagydomai sergantis žmogus atsiduria prieš dilemą, požiūriu žmogus negali būti apibrėžiamas vien kaip ar mirti ligoninėje tarp svetimų žmonių, ar pasitraukti vyras ar moteris, toks sprendimas priimtas, tenkinant amžinybėn jaukiomis namų sąlygomis. Pats Nitshke jau Norri Mey-Welby ieškinį. Tai asmuo, gimęs vyru, tačiau keturiems asmenims pagelbėjo atsisveikinti su šiuo pa- 1983-iaisiais po operacijos pakeitęs lytį ir nutaręs, kad sauliu. 2009-aisiais gana plačiai nuskambėjo dar viena toliau gyvens, nebūdamas nei vien vyras, nei vien mo- istorija: 85-erių metų britas, žinomas dirigentas Edvar- teris. Australijoje nuo šiol teisiniu požiūriu egzistuoja das Daunsas ir jo žmona 74-erių Yoana savo noru baigė trys lytys – moterys, vyrai ir neapibrėžtieji. Ar šį žodį gyvenimą eutanazijos paslaugą teikiančioje Šveicarijos rašyti su kabutėmis, ar be jų – filosofinis (tiek, kiek filo- klinikoje „Dignitas“, į kurią juos atlydėjo sūnūs. Sutuok- sofijos kaip mokslo apie bendriausius, universaliausius tiniai nusprendė kartu žengti šį žingsnį, kai sužinojo, kad principus ir dėsningumus dar yra likę) ir griežtai asme- Yoanai – paskutinė vėžio stadija. ninis reikalas. Sydney Morning Gerald minėtą sprendi- Pernai Europos žiniasklaida daug rašė apie belgą Nata- mą pavadino istoriniu, turėsiančiu ilgalaikių pasekmių ną Ferchelstą, kuris pasirinko eutanaziją, nusivylęs gyve- šaliai. Tiesa, genderinė klasifikacija irgi neatmetama, nimu, esą kentėjo nuo pat gimimo, kai buvo vadinamas ji kvalifikuojama kaip galimà. Kiek anksčiau interne- Nancy ir gyveno merginos, moters gyvenimą. Pasidygė- to socialinis tinklas Facebook vartotojus amerikiečius jimo savimi nepavyko atsikratyti net po daugybės opera- gundė atrakcija – galimybe identifikuotis su vienu iš 50 cijų, kai pakeitė lytį ir tapo vyru. Todėl 44-erių Natanas- siūlomų tapatybės variantų, kaip antai neapibrėžtas, be- Nancy pasirinko mirtiną injekciją. Likus 24 valandoms lytis, dvilytis, permainingas ir t. t. iki mirties, duodamas interviu vienam flamandų dien- Pragmatiški laikai racionaliai aptaria ir dalykus, ku- raščiui, jis guodėsi nuo pat vaikystės namuose buvęs rie amžių amžius buvo tabu. 2011-aisiais Jonas Under- nekenčiamas, nes motina labai norėjusi turėti sūnų. woodas anglakalbiam pasauliui pasiūlė mirties kavinės, Natano istorija sukrėtė Belgiją, kur eutanazija yra le- kokia Šveicarijoje veikia jau seniai, idėją, aiškindamas, gali nuo 2002-ųjų, kasmet tokiu būdu palieka šį pasaulį esą vengdami kalbėti apie mirtį, žmonės praranda maždaug pusantro tūkstančio žmonių (tai sudaro apie palaikymo galimybę, kai ateina viena lemtingiausių du procentus visų mirčių šalyje). akimirkų, su kuria teks susidurti kiekvienam. Iš pra- Asmeninis apsisprendimas išeiti tampa kaip ir gyve- džių Underwoodas kreipėsi į Rytų Londono kavinių nimo pasirinkimu. Pagrįstai kyla klausimas, ar apskritai savininkus, klausdamas, ar šie priimtų klientus, kurie dar yra egzistencinis riboženklis, ties kuriuo „saldžios kalbėsis apie mirtį. Vieniems idėja pasirodė keista, ki- mirties“ žygis būtų sustabdytas ar bent pristabdytas? Juo tiems net nesveika. Tada iniciatorius pirmą susitikimą labiau kad Belgijoje ką tik pasibaigusi vieno įstatymo surengė savo namų svetainėje, padedamas mamos. priėmimo istorija privertė suklusti net libertariškiausiai Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje jau įvyko daugiau nusiteikusius protus. Šios šalies parlamentas socialistų, kaip šimtas tokio pobūdžio susitikimų. Tai nėra vieta, žaliųjų ir liberalų balsais priėmė įstatymą, kuris leidžia kur skleidžiamas religinis prozelitizmas, – kviečiami iš gyvenimo savo noru pasitraukti vaikams, sergantiems tiek įvairių religinių pakraipų, tiek netikintys žmonės. nepagydomomis ligomis ir patiriantiems nepakeliamas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 21 kančias. Iki tol eutanazija nuo 12 metų buvo leidžiama technologinių pokyčių JAV ekonomika per artimiausią tik Nyderlanduose. Belgijos įstatyme minimalus am- laikotarpį praras 47 proc. darbo vietų. Beje, tyrimo au- žiaus cenzas nenurodytas, iškelta tik sąlyga, kad mirtina toriai – Michaelas Fraseris ir Michaelas Osbornas – nėra liga būtų pasiekusi galutinę stadiją, vaiko, apsisprendu- ekonomistai, jie dirba Oksfordo universiteto Inžinerijos sio pasitraukti iš gyvųjų, būklę diagnozuotų psichologas, katedroje. Suprantama, šio tyrimo duomenys veikiausiai nepriklausantis gydančių gydytojų grupei, o mirtinai jo tiktų bet kuriai išsivysčiusiai šaliai. išvadai pritartų ligonio tėvai. Tokio sprendimo šalininkų Tyrėjų nuomone, labiausiai pažeidžiami taps tie, kurie teigimu, norėta apginti gydymo įstaigas, kurios iš gailes- teikia paslaugas, užsiima mažmenine prekyba, adminis- čio kai kada padeda mažiesiems pacientams išsivaduo- tracine veikla, biurų nuoma. Nemažai darbo vietų praras ti iš kančių, bet ši procedūra anksčiau nebuvo teisiškai įvairūs gamybos, transportavimo, sandėliavimo sekto- apibrėžta. Eutanazijos priešininkai tikėjosi, kad veto pa- riai. Beje, dėl kompiuterizacijos veikiausiai sumažės dar- skelbs Belgijos karalius Philippas, bet šis, nekreipdamas bo ekonomistams, finansų analitikams, verslo konsul- dėmesio į 200 tūkstančių Europos Sąjungos piliečių pro- tantams. Žodžiu, kreatyvas irgi pavojuje. Sporto ir akcijų testo peticijas, įstatymą pasirašė. biržos naujienas JAV rašo jau ne žmonės, bet programi- Konstruktyvūs laikai, tarkime, legalizuoja ir nu- nė įranga. Redaktorius, jei pageidauja, geriausiu atveju skausmina (arba nudrenuoja) vis didesnes depresijos gali įterpti kokį sąmojį, bet ir tai neprivaloma. teritorijas, nors Pasaulinė sveikatos apsaugos organi- Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis zacija pateikia šiurpius duomenis – planetoje kasmet žurnalo Valstybė surengtos konferencijos, skirtos eko- nusižudo beveik milijonas žmonių. Per pastaruosius 45 nomikai, diskusijoje pabrėžė: kad darbo rinka keisis iš metus savižudybių skaičius išaugo 60 proc. Pasak šve- pagrindų, gali atrodyti abejotina, bet, įvertinus anks- dų psichiatro dr. Bengto Safsteno iš Upsalos universi- tesnes pramonės revoliucijas (tarkime, garo mašinos tetinės ligoninės, 50–90 proc. savižudybių įvyksta dėl išradimą XIX a. ar gamybos elektrifikaciją XX a. pra- psichinių depresinio pobūdžio sutrikimų. džioje), tokia galimybė tikėtina. Juo labiau kad maždaug Bet žmonija visada tikėjo (istorija pateikia daugybę po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs virsmas skaitme- tokio tikėjimo patvirtinimų), esą reikia tik išsiaiškinti ir nizacijos link dabar auga jau geometrine progresija ir klasifikuoti problemą, o tada tikrai pavyks su ja susido- technologiškai yra nepalyginamai galingesnis už minėtas roti. Be to, gyvenimas darosi vis labiau kompleksiškas, pramonės revoliucijas. Priminsiu: žurnalas Time tradici- struktūriškai segmentuotas, todėl viską klasifikuoti ga- nės „Metų žmogaus“ nominacijos laureatu 1982-aisiais nėtinai patogu. Taigi be didelio vargo nustatoma chro- išrinko kompiuterį, taigi įžvalgiausieji jau prieš gerus tris niška, atipinė, bipoliarinė, maniakinė, sezoninė, psicho- dešimtmečius numatė, kad kompiuterizacija pakeis pa- zinė, pogimdyvinė ar dar kokia nors depresija ir taip saulį iš esmės. toliau. Kam nors atrodys, kad tai – lėkštas ir neskoningas Keletas Google automobilių jau nuvažiavo pusę mili- pozityvizmas, egzistenciją redukuojantis vien į žinojimą. jono mylių ir patyrė dvi avarijas – pirmą, kai vairavimą Kodėl, velniai griebtų, ignoruojama metafizika? Kita buvo perėmęs žmogus, antrą, kai į Google mašiną san- vertus, taip manančių nepaliaujamai mažėja. kryžoje atsitrenkė kitas automobilis. Technologijos, ku- Viena iš įtakingiausių dabartinę reikalų padėtį le- rios užtikrina, kad galima važiuoti be vairuotojo, išrastos miančių (bet dar galutinai jos nenulėmusių) aplinkybių maždaug prieš trisdešimt metų – tai kamera, skenuojanti yra gyvenimo technologizavimas. Tai ne vien savęs gra- aplinką, automobilio vietą nustatantis GPS įrenginys ir žinimas fotoshopu, prieš prisistatant interneto pažinčių kompiuteris, apskaičiuojantis, kaip reaguoti į aplinkos svetainėse (nors šis šiuolaikinio gyvenimo aspektas irgi pokyčius ir įvykius kelyje. Kyla klausimas, kodėl tokių labai išraiškingas, socialiai įtakingas). Nemenką triukš- mašinų dar palyginti mažai? Atsakymas: toks važiavimas mą tarptautiniu mastu sukėlęs tyrimas atskleidė, kad dėl kol kas legalus tik trijose JAV valstijose – Nevadoje, Flori-

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 doje ir Kalifornijoje. Kitur jis nelegalus, nes dar neišsiaiš- kyčius ir priima sprendimus. Beje, pagal šešias spal- kinta, kas bus atsakingas, jei nutiks avarija. Tik teisiniai vas galima spręsti, ką robotas jaučia. Jau sukurti 3D barjerai neleidžia, kad visi, tarkime, vilkikai Amerikoje spausdintuvai, namą pastatantys per 24 valandas. Per- būtų valdomi kompiuterių. Google automobiliuose žmo- nai atlikta pirmoji operacija, kai motociklininkui, pa- gus prie vairo privalomas vien dėl psichologinių priežas- tyrusiam avariją, 3D atkūrė visiškai sudarkytą veidą. čių – išvydę be vairuotojo lekiančią mašiną, aplinkiniai Tik laiko klausimas, kada mūsų (jei ne mūsų – tai kol kas taip sutrinka, kad ima elgtis neprognozuojamai. mūsų vaikų) žvilgsnio nebetrikdys saugiai lekiantys Dabartiniai kompiuteriai milijoną kartų greitesni už įvairaus dydžio automobiliai be vairuotojų. Vargu ar pirmuosius, išrastus prieš tris dešimtmečius ir pelniusius esama racionalių argumentų, įrodančių, kad sparti Time „Metų žmogaus“ titulą. Sakoma, kad jau sukurti technologijų raida lėtės – kognityvinis šokas XXI a. ga- kvantiniai kompiuteriai (kol kas kainuojantys 10 milijo- tvėje jau ištiktų ne tik karieta pripratusį keliauti džen- nų dolerių), jų procesorius veikia, esant minus 273º Cel- telmeną iš oraus XIX a., bet ir palaimingo (kai kam) sijaus, o skaičiavimo galia stulbinanti – tai, ką tradicinis XX a. vidurio kairįjį maištininką. kompiuteris sprendžia ištisus metus, šis atlieka per kelio- Ar galima tikėtis, kad XXI a. mašinų laužytojais lu- lika minučių. Tik laiko klausimas, kada kvantinis kom- ditais taps intelektualai? Na, pavyzdžiui, Slavojus Ži- piuteris taps tokia pat kasdienybės dalimi, kaip, tarkime, žekas? Tada jo knygos „Iš pradžių kaip tragedija, po su kiekviena nauja karta pingančios skaityklės. to kaip farsas“ pavadinimą tektų taikyti ir dabartinei Prie interneto prijungtų daiktų (buitinė technika, tikrovei – kas Anglijoje dėl sparčios industrializacijos televizoriai, šildymo sistemos ir pan.) skaičius Žemėje XVIII ir XIX a. sandūroje virsdavo tikromis samdinių 2008 m. viršijo planetos gyventojų skaičių. Kompani- tragedijomis, dabar iš tikrųjų gali įgauti farso pavida- ja CISCO prognozuoja, kad 2020-aisiais tokių daik- lą. Apie „maištauti bandančias mašinas“ dar nekalba- tų bus 50 milijardų. Prie kompiuterio jungiamas ir ma (kol kas), tačiau mėginimas užsimoti prieš biblio- žmogus – pavyzdžiui, jau sukurtos kontaktinės linzės, teką skaityklėje ar indiferentišką kompiuterį, valdantį kurios matuoja cukraus kiekį kraujyje ir siunčia signa- kokį nors (nebūtinai technologinį) procesą, būtų don lą į „paciento“ mobilųjį, jei cukraus aptikta per daug. Kichoto gestas, ne daugiau. 2012-aisiais sukurta daugiau duomenų negu per pasta- Karlo Marxo „farsu“ papildyta Georgo Hegelio idėja ruosius penkis tūkstančius metų. Nyderlanduose gyvu- apie neišvengiamą istorijos kartojimąsi skamba taip pat lininkystės sektorius jau visiškai kompiuterizuotas – į gražiai, kaip aistringai Žižekas gina ideologiją apskritai galvijus įmontuoti „davikliai“ informuoja, kada melžti ir XXI a. globalizacijos realijoms adaptuotą komunizmą karves, praneša jų veršiavimosi laiką ir pan. konkrečiai, kalbėdamas apie jo reinkarnaciją, padėsiančią Mašinos įstengia mokytis pačios. Tarkime, kompiu- palaikyti globalaus, pirmiausia ekonominio, stabilumo si- teriu valdomi termostatai. Žmogus iš pradžių nustato, metriją. Bet pats Žižekas išmoningai manipuliuoja visais kokios temperatūros kuriame kambaryje pageidau- privalomais globalizacijos ir laisvosios rinkos atributais – ja, po kurio laiko termostatas jau žino „šeimininko“ reklama, public relations, rinkodara, skandalu ir pan., pa- įpročius (kada ryte keliasi, išvyksta į darbą, kada grįž- dedančiais „išsukti“ bet ką (nesvarbu, ar tai būtų turinys, ta ir pan.), todėl viską sutvarko pats. Sakoma, kad taip ar technologinis faktas). Nieko asmeniška, net neaišku, sutaupoma 20 proc. energijos. Be abejo, tą gali ne vien kas – turinys ar technologinis instrumentarijus – čia „pir- jos (semantiškai, net metaforiškai įdomus įvardžio jos mesnis“. Beje, tokią reikalų padėtį išraiškingai iliustruoja vartojimas, kai kalbama apie mašinas). Automobilių ir lietuviškos realijos – kiek viešųjų asmenų, intelektua- gamyklose naujos kartos robotai, atliekantys daugiau lų, visuomenininkų „kreipimųsi“ per pastaruosius keletą operacijų negu žmonės, jau programuojami ne vienai metų indiferentiškai „nuskandino“ ar tiesiog nepaste- siaurai funkcijai, – jie stebi aplinką, reaguoja į po- bėjo „savo reikalais“ užsiėmusi įtakingiausia interneto

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 23 žiniasklaida, o kartu su ja ir visi kiti, tarp jų asmenys, kaip nustatė Pasaulio bankas, valstybėse iki 2035 m. kuriems tie kreipimaisi – tiek simboliškai, tiek viliantis bus smarkiai pakeltas socialinės gerovės lygis. Gateso normatyvinių pasekmių – buvo adresuoti? manymu, tų šalių pajamos vienam gyventojui perkops Be abejo, maištas kaip ilgesys ir kiti stilingi gyveni- dabartinius Kinijos rodiklius, o ten bendrojo vidaus mo atributai tebeturi konstantos statusą. Orsonas Wel- produkto dalis vienam asmeniui 2012 m. siekė 9040 lesas, 1975-aisiais atsiimdamas Amerikos kino institu- JAV dolerių. Microsoft įkūrėjo manymu, deramai in- to apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, pasakė: vestuojant į sveikatos reformas, kiekviena iš tų vargo „Vienoje pusėje jūs, teikiantieji man apdovanojimą prislėgtų šalių galėtų iki 2035 m. pasiekti bent jau tokį šeimininkai, kitoje – aš, benamis. Nenoriu tuo pasaky- vaikų mirštamumo lygį, koks XX a. 9-ajame dešim- ti, kad esu vienintelis toks pasaulyje. Nieko panašaus. tmetyje buvo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Mūsų nedaug, bet mes vis dar esame.“ Išeitų, beveik du dešimtmečius – simbolinis atskaitos Konstantos statusą tikriausiai yra išlaikiusi ir laimė. taškas būtų Bill&Melinda Gates Foundation veikimo pra- Tačiau Umberto Eco lakoniškoje esė „Teisė į laimę“ džia 1997-aisiais (dar sykį priminsiu, kad labdaros fondo (L’Espresso, 2014-03-28) teigia manantis, kad dauguma steigėjas yra skaitmeninių technologijų, gerokai pakore- mūsų problemų sietinos su Jungtinių Valstijų 1776 m. gavusių ir tebekoreguojančių semantinę raišką, kompa- liepos 4 d. Nepriklausomybės deklaracijos nevykusia nijos savininkas vadybininkas) – su nepritekliais visame formuluote, kuri, sklidina masoniško tikėjimo progre- pasaulyje sėkmingiausiai kovojama būtent rinkodaros su, skelbia visuotinę teisę į gyvenimą, laisvę ir galimybę metodais! Gatesas neabejotinai yra racionalus pragma- siekti laimės. Iš pirmo žvilgsnio – tai revoliucinė dekla- tikas, tikriausiai stokoja dvasingumo, o jo svarstymai racija, tačiau blaivi nuovoka kužda, kad niekas iš tikrųjų apie maištą arba ilgesį vargu ar pasižymėtų išskirtiniu nežino, kas toji laimė yra. Ypač kai norima užsitikrinti stiliumi. Vadybininko žvilgsnis į ateitį, kur bus mažiau nuolatinį laimės būvį, nes abejonių, skausmo ar krizių skurdo, susikryžiuoja su subtiliu filosofo apmaudu dėl nepatiriantis žmogus yra arba idiotas, arba atskirtas „higieninio komforto“. Gal dėl to ir kyla apmaudas, kad nuo pasaulio ir neturintis troškimų. Laimės akimirkos Piatigorskis yra filosofas? Būtent. trumpos ir nutinka epizodiškai, po jų užslenka perio- Beje, filosofija irgi segmentuojama (sunku pasakyti, dai, kai (vėl) jaučiame skausmą, nerimą, susirūpinimą. kiek „savanoriškai“), specializuojama (yra teigiančių, Be to, kalbėdami apie laimę, visada turime galvoje save, esą išpuoselėtas ko nors sisteminimas yra to „ko nors“ bet labai retai – visą žmoniją. pabaigos pradžia). Surinkę žodžius „verslo filosofai“ lie- Užtat laimės idėją imperatyviai eksploatuoja rekla- tuviškame Google rasite daugiau kaip pusę milijono nuo- mos ir vartojimo industrija, – kiekvienas pasiūlymas čia rodų. Prieš gerus aštuonerius metus Melcrum atliktas skamba kaip laimingo gyvenimo garantas (kremas jau- globalus tyrimas parodė, kad tų įmonių, kurių darbuo- nina, skalbimo milteliai šalina bet kokias dėmes, aplink tojai aiškiai suvokia savo organizacijos strategiją ir filo- mėsos konservų dėžutę susirenka visa šeima, parduo- sofiją, rezultatai geresni 43 proc. Tačiau ištyrus daugiau damas nuostabus ir pigus automobilis, įdėklai, leidžian- kaip 500 pasaulio kompanijų paaiškėjo: vos 33 proc. jų tys be baimės su draugais žengti į liftą, ir t. t., ir pan…). darbuotojų yra tikri, kad aiškiai suvokia savo organiza- Tiesa, Eco manymu, nesame beširdžiai, išgirdę per žinias cijos strategiją ir filosofiją. Paprastas, atseit statistiniais apie vargstančius, kai kada paaukojame jų labui pinigų, duomenimis grindžiamas mokslas – jokių asmenišku- skiriame pusę procento mokesčių… mų, šiuo atveju tinka ir banalybė, atseit dirbti yra kur. Na, bet kol kas vis tiek – ne filosofas Piatigorskis Prof. Peteris Duckeris verslo filosofiją supaprastino ar semiotikas Eco, bet trečios kartos kapitalistas Bil- iki 5 žodžių, perskirtų brūkšniu: „Pagrindinis verslo las Gatesas siūlo, kaip ištraukti pasaulį iš skurdo. Šie- tikslas – patenkinti klientus.“ Štai viena iš šiuolaikinio met sausio 22-ąją jis paskelbė, kad 35 skurdžiausiose, pasaulio realijų: kartą didelės įmonės vadovas apgailes-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 taudamas prisipažino, kad net prikeltas naktį galėtų iš- krai atskleisti savo talentą, suvokti misiją. Lyderystė berti viską apie kompanijos aktyvus ir pasyvus, realiu reiškia, kad siekdamas gerovės sau, padedi jos siek- laiku bet kada išsiaiškintų padėtį sandėliuose ir pelno ti ir kitiems. Jei vedi žmones į pragarą, nesi lyderis. prognozes, tačiau neįsivaizduoja, apie ką jo kompani- Žmogus kuo anksčiau turi suvokti, kad reikia būti dijos žmonės kalbasi per pietų pertrauką. Tai filosofinė džiadvasiškam ir nuolankiam. Kas neturi šaunių tėvų, ar nefilosofinė bėda, kad hierarchijos viršuje esantieji turėtų dairytis į mokytojus, draugus, herojus, skaityti nesuvokia, į kurią pusę linksta jų vadovaujamos or- knygas (bernardinai.lt, 2014-03-21). ganizacijos filosofija, nėra susipažinę su darbuotojų O juk tai pašėlusiai teisinga! Sunku pasakyti, kaip ugdymo galimybėmis ir tikslais? Rinkodaros teorija, atrodo visas permainingos tikrovės paveikslas (tiesą viešieji ryšiai rekomenduoja vadovybei pasitelkti psi- sakant, gal tokio jau ir nebėra – pamėginkite etimo- chologijos, filosofijos, sociologijos ir pedagogikos žinių loginę visumą, kurią reprezentuoja žodis trukmė, su- turintį personalo vadovą, kuris būtų organizacijos filo- vaikyti ir sudėlioti iš visų 792 tūkstančių, na, gerai, iš sofas, universalus pagalbininkas, galintis išsiaiškinti ir reprezentatyvios daugumos, nuorodų į šį žodį Google suderinti akcininkų, vadovų ir darbuotojų poreikius. paieškoje), bet vis dėlto egzistuoja ir toks viešasis dis- Palyginkime: Immanuelio Kanto teigimu, filosofija kursas. Galbūt ideologijų apologetai-romantikai pra- turi atsakyti į keturis esminius klausimus: 1. Ką galiu žiūri ar dėl psichologiškai suprantamų priežasčių lin- žinoti? 2. Ką turiu daryti? 3. Ko galiu tikėtis? 4. Kas kę nematyti tos aplinkybės, kad tarpulaikis (nuo Time yra žmogus? Šiuolaikinė jos versija versle: „Ką aš, kaip 1982-ųjų „Metų žmogaus“ rinkimų praėjo daugiau kompanijos narys, galiu sužinoti?“, „Kokios mano tei- kaip trisdešimtmetis) jau atlaikė privalomą trukmės sės ir pareigos?“, „Ko galiu tikėtis šioje kompanijoje?“ išbandymą ir pagal apibrėžimą turėtų artėti prie pa- ir „Koks mano vaidmuo joje?“ baigos, kuri iš šiandieninės perspektyvos atrodo gal Vadybos teorija skelbia, kad organizacinė filosofija net dilginamai atvira. Kaip ten buvo su tuo vizionie- privalo aiškiai suformuluoti vertybes, kitaip sakant, rišku Malevičiaus „teptuko prisilietimu“? apibrėžti moralę, kuria remdamiesi kompanijos nariai Beje, apie atviras pabaigas: Mike’o Leigho filmo „Ap- bendrauja su klientais, partneriais, tiekėjais ir tarpusa- sinuoginusieji“ (puiki metafora) finale gerokai aplam- vyje. Filosofija nurodo ir tos organizacijos santykį su dytas Davido Tewliso herojus, iš pažiūros cinikas Džo- visuomene, misiją, galų gale ateities viziją. Pasirodo, nis, vis dėlto šiaip ne taip išeina. Bet atvirą pabaigą tas yra kompanijų, kurios iš gryno idealizmo investuoja į išėjimas reiškia nebent statistiškai neverifikuojamam savo darbuotojų gerovę. Sakoma, kad idealizmu savo „kažkam“, kai kuriuose įtakinguose kontekstuose laiko- filosofiją grindžia daugiausia JAV ir Skandinavijos ša- mam „netiksline grupe“. O ir filmas susuktas 1993-iai- lių įmonės. Švedijos verslo filosofas Fredrikas Häre- siais, pačiame tarpulaikio įkarštyje. nas „Idėjų knygoje“ pabrėžia: „Įkvėpti darbuotojus Apibendrindami tarpulaikio reikšmę/nereikšmin- privalo misija, vizija ir vertybės.“ gumą, grįžkime prie moto. Tarkime: kažin ar reikia Knygos „Dora lyderystė“ autorius, Doros lyderystės tapti bambuku, jei norime turėti bambuko piešinį. instituto įkūrėjas, mokytoju prisistatantis Alexandras Gali būti, kad kažkas, kol kas dar neįvardytas (tiesą Havardas teigia, kad politikoje didis žmogus yra tas, pasakius, ir nebūtinai įvardytinas) visais atvejais tu- kuris turi naujų idėjų, nebijo pokyčių, visada sako tie- rės jei ne piešinį, tai bent jau jo „koverį“. Todėl visi są ir pan., o verslininko didybė – tai troškimas dalytis neapibrėžti epitetai, įterpiniai, dalelytės (tokie kaip savo sėkme su kitais. Lyderystė – tai buvimas savimi. „turbūt“, „veikiausiai“, „juk“, „tikriausiai“, „gali būti“, Reikia gerai pažinti savo temperamentą, biologiją, „jau“, „tikėtina“, „gal“ ir t. t.), literatūriniams tekstams savo trūkumus ir stiprybes. Lyderystės galima išmokti tradiciškai suteikdavę stilistinio turiningumo, yra ne- namuose, jei tėvai yra pavyzdys ir padeda sūnui ar du- abejotinas šio teksto trūkumas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 25 Kūryba ir kūrėjai

Gintaras Patackas

Ištraukos iš poemos „Mažoji Dieviškoji Co-2. Metai“

Tadas Gindrėnas. Pasakiau. 2009. Drobė, linoraižinys;120x120

Kurganas jo mama užaugo didelis galingas su skitais bastėsi stepe tačiau nukovė jį Mamajaus kurgane gulėjo galindas galindas ir užkasė bendram kape vytis kitados o laikas vietoje stovėjo galindas jotvingis gal indas galicijos tarytum saulė po laidos mamajų valdė galvažudys kiekvienas vytis paukštis rokas belaisviai kasė jo pavojingas tačiau mumbajuj guli jis kiaušius ir roką šoko undarokas tenai mamajuj ant kurgano kurs tapo rokuodamas kad šitaip bus per amžius karžygio kapu ten lietuva tėvynė mano bet stovėjo laikas o keitėsi panorama ir tarp suvalkijos lygumų iš kiaušinio gimė vaikas ir stepė buvo

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Paprasti rėmeliai abitas tad nelinkėki man šviesių dienų palik dar naktį vėsią ir malonią rašiklį Ir šiugždesys akacijų ir bumas cigaretę degtukus panirt dar kartą leisk buldozerių avarijos metu užpildytas į purvo vonią kedenti plunksnas ir bus nuotraukų albumas ant stalo iš augint nagus akis man niaukias ir rėmelių paprastų tu žvelgsi fotografijoj užtraukia bėdą dar vienas slaptas spalvotoj kaip keičiasi per amžius priešas viduje ak šviesiaplauke nerege kambarys už lango kaminai ir ešafotai pelėda ko ūbauji taip graudžiai naktyje ir echolotas plaukia prieš akis su marodierių armijom saliutais raketų pokšint atlaidais vynu ant stalo bus Lenktynės desertas po minutės manęs nebus bet neliūdėsi tu tik žvelgsi iš rėmelių Aš pavargau nuo pustonių ir tonų nuo paprastų tonų smėlio pustomo dykai lig paskutinio sąžinės atomo o dieve kam mane tu palikai liūdėt kažkuriame rate Širdis su kulkom lenktynių su nedraugų šutve su savimi man peilis styro nugaroj lenktinis Jei būtum tu vienspalvė kaip kamėja suaugau jau su jo geležimi regiu aš kaip kamufliažas mano tiktų tau vien tik išdaviko ranką rately tarp tikrų brangioji tu esi man epopėja kaip ir netikrų draugų tų netikrų tikrai išprotėjęs be tavęs lakstau landynėm pakanka pakelk man vokus viešpatie tyrų išdraskytas kulkų su plyšusia iš baubiu kaip baubas viensėdijoje meilės širdimi priimki atsiprašymą šį dikankos ar kitame įkaitusiam taške smulkų arba atsižegnok su manimi tačiau norėdamas ištiest man ranką tik dykynių kupstai ir vasario vėjas vėl gogolis apsiverčia karste kelia vėliavas lig pat dangaus taikos ne karo aš įsimylėjęs širdis su tavimi tik atsigaus širdis su kulkom ir kinžalų Anarchijos vaikai raštais kaip išėsta kinivarpų žievė beržinė ant kurios šis mano paštas Anarchijos vaikai jie blykstėm blyksi atneš jį išsiilgus kirmėlė jie kaupia šaudmenis taikos metu žudyt vaikams indigo greit neliks jų su saujomis lazdynų riešutų kraupu Pelėda žiūrėti kaip jie plėšikauja vilkais pavirtę vaiko aveles o numylėtine o Ir būna prašviesėjimo minučių ir dulkių sauja nėra net krematoriume randas aptemimo valandų kada tavęs anarchijos vaikai kiek jų priviso jaučiuos kaip zombis už pynučių o kas plantacijose siaučia jų šimtai jie dergia aš būčiau jei neliktų jų šviesėjimo drasko tyčiojasi iš visko o tu apsimeti ugny sudegčiau visas kaip feniksui kad nematai pakilt iš pelenų kamža neleistų tunika

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 27 Entropija vėrinį žadėtąjį kadais kaip rožinį veriu ant drobės siūlo kuriuo vaikystėj Entropija yra tirpiau nei vaškas utopija auksines žuvis žvejojau tvenkiny yra mažiau nei nulis ko vėliavų šviesoj mėnulio regėdamas tik motinos raudonos liepsnos blaškos akis iškilnūs šlama topoliai prie dvaro apskriedamos keturiskart mėnulį kaip ir menueto muzika lėta karoliai perlų vietinė poetė apskaičiavo ir skruostu patys pasidaro be nešvankių pasiūlymų liūdnos ašaros riedėjo tačiau mirtis taip greta pat ją pabučiavo ir ėjo visas reikalas ant vėjo ant troleibuso stogo įsitaisęs sėdėjo zuikis vienišas o lapė iš Sapnas sapne vynuogyno vogė saldų vaisių ir nieks ezopui ačiū nepasakė prieš kalėdas dar Ne dvasios buria į akis manąsias o pridera kalėti po sąžinės kapstytis prakilnių kompiuterių langai sąšlavyną ir nuoskaudas gražiai užmūrijantys formas esamąsias silicy kaimynei lieti kai jos kaimynė kirkina silikoniniai plaukai bei kareivinių kaimyną muštras pučia vėją atspėju koks naktibalda atklys varvekliai ledo ant stogų lieknėja ir atskrenda pirmasis Anomalija vyturys su uniforma kovarnio o snapas taip išgaląstas kad žiūrėt baugu su Ir laikrodis ir kompasas sugedo ir pats perviršiumi išsipildė sapnas kad aš anomalija tikra platumose valstijos kitame sapne aš nemiegu kolorado kaip šokolado fabriko dešra dešniųjų pažiūrų žiūrovas salėj kur vyksta montekristo premjera dantesas Pritča šauna puškinan pro šalį ir sosto įpėdinio nebėra taip tikra viskas scenoj Nei dujų kamerų nei holokausto šis marselietę paryžius traukia gęsta gailestingas laikas nežudys kada aklas lampada į kompasą ir laikrodį žiūrėti minias mefistas mausto esu nei beprasmiška kada kanonada su karvedys nei žydšaudys jei netikit komunizmo šmėkla po europą karštų paklauskit pono fausto margarita jo kairiųjų bisų prikelta klajoja o pragaras yra už vivisekciją ne sykį madonai širdį sopa prie trečio baustas dabar jis hienų duona ir dešra pasaulinio planeta o buvo juk neblogas pašlemėkas narys studentų dvikovų aršus tačiau parsidavė pigiau nei niekas už tris Rožinis raudono lacrima lašus kažkam nedidelis tai kriminalas tik pamanyk Iš pašalės pasiūlymai nešvankūs kolaboravo su dvasia piktąja bet pašvaistė po pirties su angelais koksai finalas jisai yra o aš turbūt neatsigniaužia perlų pilnos rankos jai nesu

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Tomas Kiauka

Atminties veidai tyloje

1 tencine duotybe. O kartais – su svetimybe, kai kažkas lieka nesuprasta. Pritardami mintims, reikšmėms ir Žmogus yra kalbanti būtybė, todėl gali papasakoti savo prasmėms arba jas atmesdami, dalyvaujame istorijoje. ir kieno nors kito istoriją. Tačiau istorija nėra vien faktų Šis dalyvavimas leidžia tiek pačiam pasijusti „žmogu- ir artefaktų sąrašas, aprašas, kartu su vaizdine medžiaga mi“, tiek kitame pamatyti žmogų. Būtent atsiradus to- nugulęs kokiame nors archyve. Istorija „išsipildo“, kai at- kiam santykiui, kai klausomės, girdime, suprantame, siranda santykis – „istorija“ tampa istorija tik tada, kai susitapatiname arba „išsitapatiname“, žodis „žmogus“ ją kas nors išgirsta. Istorijos mediumas yra pasakojimas tampa savęs ir kito supratimo arba atmetimo pagrin- plačiąja prasme: klausau žodžių, reikšmių, minčių, keliu du. Taigi, be pasakojimo nėra istorijos, o be istorijos klausimus. Klausimai yra būtina istorijos sąlyga, nes be jų nėra žmogaus. Būti žmogumi reiškia mokėti kalbėti mums visiškai pakaktų dabarties, praeitis niekam nerū- ir mokėti klausytis. Per kalbą mes „įsikuriame“ pa- pėtų. Taigi istorija yra pasakojimas, o kad jis įvyktų, bū- saulyje, plėtojame santykius su kitais, nustatome ri- tini du dalykai: kalba, perteikianti reikšmes, ir empatija, bas – atveriame arba uždarome duris, palikdami už jų leidžianti tas reikšmes suprasti ir savaip išgyventi. Galima tai, kas neįvardyta. Kalba yra mūsų namai, teikiantys sakyti, kad empatija ir „sukuria“ pasakojimą, o kartu isto- prieglobstį bevardėje šaltoje Visatoje. riją. Be empatiško klausytojo istorija yra tik simuliakras, Žmonėms lemta gyventi ne vien dabartyje. Mūsų są- kuris vartojamas, kuriuo manipuliuojama, tenkinant po- monė, kartais dar vadinama siela, yra laikiška, turinti litinės galios poreikius. atmintį, todėl dabartis atsiveria per praeitį ir ateitį. Da- Civilizacijos istorija prasideda nuo akmens am- bartis be atminties – tai tik ateities ir praeities susikry- žiaus piešinių olose. Spėliojama, kodėl žmonės pra- žiavimo taškas be jokio turinio. Be atminties visi da- dėjo piešti ir ką norėjo tuo „pasakyti“. Tai neįmintos barties pavidalai būtų nebylūs, nesvarbu, ar tai puodelis mįslės. Vėliau atsirado piramidės, hieroglifai, bet ir kavos, ar jaunystėje išgyventa revoliucija, ar siekiamas jie, nors mokslininkų beveik iššifruoti, mums tebėra nušvitimas Himalajų kalnuose. Pasakojimas, atsklin- paslaptingi, neaiškūs. Tačiau dalykai, kurių nesupran- dantis iš praeities ir susiliejantis su ateities lūkesčiais, tame, skatina paslaptį išsiaiškinti, o tai jau empatijos svajonėmis, suteikia dabarčiai gyvybingumo, o gyveni- erdvė – būtina sąlyga, leidžianti įsiklausyti, išgirsti. mui – kryptį. Kai praeitis paneigiama arba abejojama Pamatiniai Vakarų kultūros pasakojimai – Biblija ir ateitimi, dabartis tampa neįgali, net nepakeliama. senieji graikų raštai. Klausydamiesi šių pasakojimų, Taigi sielai būtina atmintis, atminčiai – pasakojimai atrandame save: kartais tai susiję dar tik su galimy- (nesvarbu, „tikri“ ar „fiktyvūs“), o šiems – kalbėjimas. bėmis, kartais su jau įvykusiais faktais arba su egzis- Kalbos išmokstame ne iš savęs, bet iš kitų, o šie, savo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 29 ruožtu ją perėmė iš dar kitų. Taigi mano siela yra bu- Vilniuje jis gyveno tada, kai dauguma praeivių, dabar veinė to „kito“, kuris per kalbą tampa man artimas. Ma- skubančių pro šalį, dar nebuvo gimę. Čia prabėgo jo jaunasis „Aš“ be kalbos būtų kalėjimas, o kalba paverčia jį nystė. Beveik kas vakarą, pasirišęs raudoną kaklaraištį, jis svetingais namais, kurių erdvę praplečia kiekvienas Kito eidavo į teatrą ar operą, ne visada buvo lengva apsispręs- apsilankymas. Tokiu būdu Kitas yra neatsiejamas mano ti, ką rinktis – tiek tada Vilniuje veikė teatrų. Draugavo sielos substratas, steigiantis žmogiškumą. Tai reiškia, kad su mergina, kurią kartais išdrįsdavo pabučiuoti po ga- aš visada esu ir Kitas, tiek kitam, tiek sau pačiam. tvių žibintais. Jo tėvai Užupyje turėjo kepyklėlę, pamėgtą Todėl galima sakyti: kiekvienas iš mūsų yra žmogus vilniečių, ten vakarais pianinu skambindavo gražuolė tiek, kiek „sutalpina“ savyje Kito. Pasak Emanuelio Le- juodais plaukais, mėlynomis akimis – viena iš keturių jo vino, mintis ar ištartas žodis įgyja prasmę tik tada, kai seserų. Savaitgaliais visa šeima iškylaudavo Panerių miš- esant santykiui su Kitu. Tai giliausia žmogiškumo esmė. kuose, vasaromis ten rinkdavo uogas. Nenujautė, kad Galbūt akmens amžiaus piešiniai ateis diena, kai juos atvarys į Pa- ant uolų irgi yra buvimo Kitu nerių mišką, pastatys prie iškasto ženklas ir pėdsakai. Piešdamas griovio ir sušaudys. Benjamino – šokančią stirną, įsileidžiu ją į toks vyro iš nuotraukos vardas – save: pats tampu šiek tiek stirna. kulka nepavijo, nes jis buvo išvy- Žmogus geba persikūnyti, tuo jis kęs į Šveicariją studijuoti fizikos. ir skiriasi nuo stirnos. Ši savybė Apie Benjaminą Ginzburgą paverčia jį kultūrine, o kartu is- sužinome daugiau: kaip jis kla- torine būtybe. jojo po įvairius Europos miestus su padirbtu pasu, kaskart lipda- 2 mas būtent į tą vagoną, kuriuo važiuodavo vokiečių kareiviai, su Iš pageltusios nuotraukos žvelgia jais rūkė cigaretes, dalijosi šoko- nepažįstamas senyvas vyras. Už ladu; kaip susidraugavo su sani- jo nugaros į visas puses lyg povo taru, kuris gydė jo nudegimą ir uodega išsiskleidę bananmedžio mėgo girtis žydą užuodžiantis už lapai. Vyras nusiteikęs ramiai, trijų kilometrų prieš vėją. Šian- jo lūpos matuojasi šypseną, ko- dien pasakodamas šį epizodą, kių dažnai užsiprašo fotografai. Benjaminas kvatojasi iki ašarų... Bet jis nepersistengia – žvilgsnis kiek skeptiškas, vos Ši ir dar šešios istorijos tapo pasakojimų perfor- pastebimas šypsnys atrodo karstelėjęs. Gal kalta saulė, manso Keep me in Mind pagrindu – tai vokiečių ra- primerktas akis slepianti šešėlyje ir neleidžianti atspėti, šytojos, režisierės Christinos Friedrich ir šveicarų ką tas nepažįstamasis galvoja… Nuotraukos viduryje dizainerio Michaelio Brauchli’o projektas, pernai baltame fone užrašyta: Keep me in Mind. Ką tai reiš- spalį pristatytas Vilniuje, ŠMC skaitykloje. Septy- kia? Paprasta sena nuotrauka, spalvos, kurios, spėjant nių vienas kito nepažinojusių žmonių istorijas sieja iš pietietiško peizažo, kadaise buvo ryškios ir sodrios, tai, kad mirtinos grėsmės akivaizdoje jiems pavyko dabar išblukusios, atrodo, dar kiek ir vaizdas visai pra- likti gyviems – tai Benjaminas Ginzburgas, Estera nyks, liks tik tos juodos raidės baltame fone. Lieber, Miriama Kremin, Siegfriedas Telleris, Sara Šį vaizdą reklaminėje afišoje pamačiau vienoje iš Vil- Zamir, Josefas Kuenstlichas, Leakadia Szlak. Apie niaus senamiesčio stotelių. „Kas bendro tarp manęs ir to išskirtinius likimus pasakoja jų pačių piešiniai, fo- vyro, žvelgiančio iš nuotraukos?“ – dingtelėjo mintis. tografijos, asmeniniai daiktai.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Šešiametė Estera kartu su motina ir seserimis daugiau Vilniaus ŠMC skaitykloje prie stalų įsitaisė po vieną kaip dvejus metus slapstėsi miške ir mokėsi gyventi iš kiekvienos istorijos pasakotoją. Lankytojai, prisėdę prie paukščių. Jos mama ir jauniausia sesutė lauže kepė bul- pasirinkto stalo, klausosi konkrečios istorijos, kuri atsklei- ves, kai staiga jas abi pervėrė ta pati vokiečių kareivio pa- džiama ne vien žodžiais, bet ir piešiniais, nuotraukomis, leista kulka. Esterą iki šiol persekioja toks sapnas – nuo daiktais. Piešiniai iš didelio voko traukiami po vieną ir de- vaikų namų stogo ji tiesia šiltas šlepetes basai mamai, dami ant stalo lyg gyvenimo išklotinė ar paveikslas-dėlio- stovinčiai danguje, bet mama jos neatpažįsta. Užaugusi nė. Voką su likimo žinia – laišku reikia siųsti toliau, todėl Estera tapo visų mylima medicinos sesele, sklido kal- performanso pabaigoje jį gauna kiekvienas klausytojas, bos, kad jos slaugomas niekas nemiršta... Šešiolikme- kad šią istoriją papasakotų savo draugams, artimiesiems. tė Miriama, prie geto vartų tėvo pastūmėta ir paliepta Išklausius vienos istorijos, galima pereiti prie kito stalo ir „bėk“, apsimetusi kurčnebyle ir tapusi „nematoma“, pasiklausyti kitos – kas nori, išgirsta visas septynias. trejus metus be perstojo bėgo per miškus, sienas, upes Palyginti su dabartinėmis medijų išraiškos galimy- ir šalis. Dėl nuolatinio badavimo iškrito dantys, todėl bėmis, performansui pasirinkta pati „silpniausia“, kokia kalbėdama ji iš gėdos prisidengdavo burną... Ją kamuo- tik įmanoma, estetinė forma: istorijas pasakoja ne akto- ja vienintelis klausimas – „kodėl“. riai ir ne literatai, gebantys perteikti emocijas, įtaigiai Septynios istorijos pasakojamos septyniuose Europos formuluoti mintis, bet eiliniai jauni žmonės „iš gatvės“, miestuose – Berlyne, Vilniuje, Briuselyje, Marselyje, Ve- nebūtinai lietuviai. Į projektą jie pakviesti atsitiktinai, necijoje, Londone. Pasakojimų herojai ten gimė ir augo tiesiog autoriai pasibeldė į duris, pristatė projekto idėją arba ten susidūrė su lemtingais įvykiais. Simboliškai su- ir paklausė, ar sutiktų be atlygio dalyvauti performan- grįžtama į tas vietas, kuriose kadaise gyventa, o miestui se. Tų, apie kuriuos kalbės, nė vienas nepažįsta, žino sugrąžinama dalis jo istorijos. Tokiu būdu į Vilnių su- apie juos tik iš Christinos pasakojimų. grįžo ir Benjaminas Ginzburgas, šiuo metu gyvenantis Senyvų žmonių, su daile neturinčių nieko bendra, Haifoje. Vis dėlto tai daugiau negu vien simbolinis sugrį- piešiniai atrodė naivūs ir neinformatyvūs. Juodu flo- žimas į gimtąsias ar likimiškai svarbias vietas. masteriu išvedžiotos kreivos, „drebančios“ linijos, už- rašytas vienas kitas žodis, paaiškinantis, kas pavaizduo- 3 ta, nebuvo labai įtaigūs. Senos, daugiausia nespalvotos arba gerokai pablukusios nuotraukos, įamžinusios vė- Keep me in Mind priešistorė – atsitiktinai perskaitytas lesnius tų žmonių gyvenimo epizodus, – tai banalūs pasakojimas. Christina keliauja traukiniu, ją apėmęs vaizdeliai iš šeimyninio albumo, paprastai įdomūs tik nuobodulys. Šalimais guli laikraštis, kuriame aprašytas „saviems“. Asmeniniai daiktai, išdėstyti ant stalų, visiš- Miriamos gyvenimas. Miriamai liūdna ir baugu, kad su kai kasdieniški, tokius paprastai išmetame: nuo laiko ja dings ir jos istorija, tarsi niekada to nė nebūtų buvę. pajuodęs arbatinis šaukštelis, sulūžusi segė, senas ne- Christina porai savaičių nuvyko į Haifą, susirado Mi- beveikiantis kalkuliatorius, tuščia degtukų dėžutė… riamą ir pasakė norinti jai padėti. Prisidėjo dar šešios Galbūt lemiamas „silpnumo“ estetikos elementas – ats- istorijos, subrendo performanso su pasakojimais ir pie- tumas tarp pasakojimo ir pasakotojų, nuotolis, kurį tenka šiniais idėja, o dvi savaitės virto dvejais įtempto darbo įveikti istorijai, perduodamai iš lūpų į lūpas: iš pradžių jos metais. Ne viskas paprasta, ne viską lengva prisiminti, klausosi Christina, vėliau, padedami vertėjų, – pasakoto- juo labiau apie tai papasakoti. Tačiau kalbantis, piešiant, jai ir tik tada ją išgirsta performanso dalyviai. Pasakoji- kartu jaučiant, praeitis po truputį, sluoksnis po sluoks- mas tampa tarsi pa-davimu, perduodamu kitam. nio atveriama, išsakyta kančia šiek tiek atleidžia savo Kas lemia, kad ši „silpnumo“ estetika, toks neprofe- gniaužtus ir darosi lengviau kvėpuoti. O tie pasakoji- sionalumas ir didžiulis atotrūkis, kurį įveikdama isto- mai, įgavę pavidalą, pradėjo savarankišką gyvenimą... rija neišvengiamai įgyja naujų, gal jau net neautentiš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 31 kų atspalvių, galiausiai yra tokia stulbinamai paveiki? nors išorinėmis tiesomis. Šios „tiesos“ išstumia baimę, Kokiu būdu šie pa-davimai tampa kiekvienam artimi, kuri apima, netikėtai suvokus, kad mums neduota žino- „atpažįstami“, lyg visa tai būtume išgyvenę mes patys ti, kuo taptume, jei kiltų šiurpi būtinybė spręsti gyvybės arba mums artimi žmonės? ar mirties klausimą, t. y. kokia yra tamsioji mūsų pusė, Performansas netikėtai virsta paradoksalia patirtimi – nesiaiškinsime, kol likimas neprivers į ją pasižiūrėti. Ins- tai artimo versus tolimo dialektika ir nesančiojo buvimas tituciškai kontroliuojama atmintis tuo ir yra patogi, kad šalia. Paprastas, ne itin iškalbingas pasakojimas, mėgė- visiškai „nepakaltinama“ – užmarštis oficialiai tarsi jau ir jiškai nupiešti vaizdai, šeimyninės nuotraukos, kasdie- įveikta, vadinasi, mūsų visa tai nebeliečia... niški daiktai sukuria neapsimestinio artumo, asmeninės Silpnumo estetika veikia kitaip negu institucine galia pažinties įspūdį. Tačiau asmens, apie kurį kalbama, čia paremta oficialioji atminimo kultūros sklaida. Šie pasa- nėra, pasakotojas ir klausytojas neturi su juo jokio fizinio kojimai skirti ne karo baisumams ar ideologinėms be- ryšio. Nuo konkretaus žmogaus atsietas asmeniškumas protybėms atskleisti, čia nekalbama ir apie išgyventos neverčia reaguoti į pasakojimą, griebiantis privalomų kli- kančios suvokimą ar juo labiau pajautimą, nors ne vienas šių, – demonstruoti pagarbą, užuojautą, gal net kaltę. Šis performanso klausytojas verkė, kartais ir juokėsi. Ašaros privatumas-asmeniškumas, nesusijęs su kūnišku asmens nėra svetimo skausmo išraiška, kaip ir džiaugsmas nėra dalyvavimu, nuteikia klausytojus reaguoti visiškai laisvai mūsų kūdikis. Kentėti arba džiaugtis, klausantis sveti- ir nuoširdžiai. Tai, kas intymiausia, privačiausia, skaus- mos istorijos, įmanoma tik todėl, kad mumyse gyvena mingiausia, čia atiduodama į nepažįstamųjų „rankas“, ir Kitas, kuris kenčia ir džiaugiasi už mus. Čia atsiskleidžia būtent šis silpnumas, pažeidžiamumas sužadina jausmus keistas dalykas – pasirodo, kito žmogaus ir mano Kitas kito atžvilgiu. Pasakotojas tampa Kito atstovu, pasiunti- yra vienas ir tas pats. Būtent ši netikėta patirtis, atverianti niu, savotišku angelu, pažadinančiu Kitą ir manyje. Ne- mums visiems bendrą Kitą, yra nematoma, bet jaučiama sančiojo buvimas tampa apčiuopiamai juntamas. performanso ašis. Tai iš esmės keičia santykį su tuo, apie ką kalbama: nebelieka jokios oficialiai privalomos pate- 4 tikos, jokio peršamo kaltės jausmo dėl to, kad priklausai kuriai nors tautai ar valstybei. Apima nebent suvokimas Nietzsche yra sakęs: kuo geriau žinome savo istoriją, kaltės dėl to, kad esi žmogus, o žmonėmis vadinosi ir žu- tuo mažiau ji mums rūpi. Filosofas Algis Mickūnas dikai, įsukę kruviną istorijos mėsmalę, efektyviai siste- savaip apverčia šią mintį: „Patys rimčiausi aprašymai minę savo demonų isterijas, gal netgi tikėję, kad tarnauja ir yra labiausiai nerimą keliančių dalykų vengimas ir aukštesnei tiesai negu pavienio žmogaus gyvybės tiesa. pastangos juos paslėpti.“ Tiek instituciškai aprobuotos Blogis ir gėris neturi tautybės. Todėl čia kalbama ne apie istorijos „skiepijimas“ per pamokas, tiek meno kūri- žydus ar vokiečius, ne apie lietuvius, rusus ar lenkus – niai, profesionaliai eksploatuojantys istorines traumas, nors ir pasakotojai, ir tie, apie kuriuos pasakojama, pri- sukuria „objektyvaus“ žinojimo iliuziją, o ši – neabejo- klauso vieniems ar kitiems, – o apie žmones, jų likimus, tinai teisuoliškus vertinimus: viskas jau aišku, išvados apie tai, kaip vieni žmonės ima laikyti kitus nežmonė- padarytos. Įvardyta, kas ir kodėl įvyko, kas kaltas, o kas mis, ir apie tai, kokiais žmonėmis tampa išgyvenusieji nukentėjo. Institucija atminimo kultūrai skiria aiškiai nežmoniškumą. Ir, žinoma, apie tuos, kurie neišgyve- apibrėžtą vaidmenį pagal formulę „tai neturi pasikarto- no... Galiausiai apie kiekvieno iš mūsų Kitą. ti“. Istorinė tiesa tampa įslaptinta metaideologija, kurios Tyla gali būti įvairi: akla užmaršties tyla, kai niekas galutinis, neabejotinai kilnus tikslas – atverti „istorinį nieko nenori žinoti; ideologizuota vadovėlinė atmintis, teisingumą“ – paradoksaliai uždengia tai, ko esame ne- nugramzdinanti į tylą tai, ko nenorime girdėti, ir tyla, linkę matyti savyje, t. y. mūsų pačių tamsiąją bedugnę, į kurią įsiklausę išgirstame Kito balsą – tai, ką jis sako tai, kam neturime vardo arba ką dangstome kokiomis apie save ir apie mus.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Łukasz Drewniak

Skylė danguje

1. reiškia viena: „mūsų klasės“ bendruomenė ėmė irti ne tada, kai prasidėjo karas, kai prasiveržė tiek tautiniai, „Katalikų namus perdarė į „Auroros“ kino teatrą!“ – iš tiek rasiniai prietarai. Pasaulis skilo pusiau ir žlugo kur šitų Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ žo- kas anksčiau, o pjesės veikėjai tiesiog apsigyveno griu- džių, kuriuos su siaubu ištaria Heniekas, vėliau tapsiąs vėsiuose. Buvusi šventovė virsta kino sale, kurioje kinas kunigu, atsirado vilnietiškojo Yanos Ross spektaklio nerodomas, nes teatriniu filmu tampa viskas, kas toje tuo pačiu pavadinimu erdvės idėja. Tarytum kritęs, ta- erdvėje dedasi. Personažai sėdi prisiekusiųjų salėje, ste- čiau nematomais lynais sustabdytas, virš scenos pakibo bi save praeityje ir ateityje, juokiasi, laido replikas, ko- puošnus klasikinis plafonas su apskrita ertme sklisti mentuoja. Net nepastebime, kaip įvyksta šventvagiška šviesai. Nukritęs sufitas suskaldė šventyklą, o drau- katedros degradacija – čia rengiami šokiai, vestuvės, čia ge perskėlė perpus ir visą pasaulį. Dramos veiksmas atsiranda kalėjimai ir kankinimų kameros. Galiausiai vyksta bažnyčioje, gal net sugriautoje katedroje, į kurią šventykla tampa Jedvabno miestelio klojimu, kuriame suneštos kino teatro kėdės. Čia vyksta nesibaigiantis sudeginami žydai. Ugnies sinagoga. remontas, visur mėtosi čiužiniai, sustatytos kopėčios ir kibirai lietaus vandeniui rinkti. Scenos gilumoje į krūvą 2. suverstos kėdės atrodo tarsi aukojimo laužas, parengtas padegti. Ross spektaklyje nėra nebaudžiamų asociacijų. Słobodzianeko pjesėje „mūsų klasės“ likimus pasakoja Lietuviškosios „Mūsų klasės“ veiksmas vyksta švento- tik dešimt veikėjų. O lietuvių spektaklyje į sceną išei- vėje, paverstoje simboliu. na minia. Kino salėje susėda penki muzikantai iš kaž- O juk praeitą sezoną Oskaras Koršunovas toje pa- kokio provincijos pučiamųjų orkestro, keturi aktoriai čioje scenoje pastatė legendinę Justino Marcinkevičiaus senjorai (jie atlieka vaidmenis tų herojų, kurie gyveno dramą „Katedra“, pasakojančią, kaip lietuviai, Pirmo- ilgiausiai), na ir, savaime aišku, dramaturgo aprašyti sios Respublikos laikams besibaigiant, statė šventovę – personažai. Ross demonstratyviai nepaiso šio kūrinio gyvenimo simbolį. Praradę laisvę, jie jau turėjo Arką. O kameriškumo, jos nedomina intymus ir graudulingas vėliau kitame, su Koršunovo vizija polemizuojančiame pasakojimo tonas. Tai nebus kadišas – atminimo mal- „Bakchančių“ spektaklyje Gintaras Varnas ironizavo, da už mirusiuosius. Jokio scenografinio ir aktorinio kad šiandieninė vilnietiškoji katedra jau nėra toji is- minimalizmo, kurį numatė ir kuriam pirmenybę tei- torinė šventykla – iš jos liko tik milžiniškas prekybos kė autorius. Spektaklyje nuo pat pirmosios akimirkos centras, pavadintas „Akropoliu“. dominuoja perteklius. Judesių, garsų, žodžių. Režisierė Ross tą simbolį dar kartą sugrąžina. Bet ši vieta jau pasitelkia visą pastatyminę mašiną, pasaulyje siejamą desakralizuota. Kalbant apie Słobodzianeko dramą, tai su lietuvių teatru. Ji skaido atskiras scenas ir ištraukia

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 33 iš jų bent po dvi naujas. Ieško tekste esminių įvaizdžių, scenoje krečia aktoriai, sumaišomos su oneirine sim- kuriuos materializuoja scenoje, net jeigu jie yra tokie, bolika, kai sapnas nebeskiriamas nuo tikrovės. Žiūrovai kokių tiesiogiai rodyti negalima. Užuot konstatavusi, nepaliaujamai bombarduojami vienas kitą paneigian- ji pasitelkia metaforas. Nuojautas keičia veiksmas, ri- čiais ženklais. Režisierė visiškai atitrūksta nuo auto- tmą – rekvizitas. Kartais gali net pasirodyti, kad tai ne riaus intencijų – peržengusi pasakojimo konvencijas, ji vienas, o dešimt skirtingomis konvencijomis pagrįstų neleidžia aktoriams vaidinti istorijos. spektaklių ta pačia tema. Tačiau kakofonijos grėsmė Kokiame tad vyksme dalyvauja publika? Dramos išnyksta, nes Ross išgauna neeilinę estetinę darną, rem- epizodus vieną po kito papildo užrašai ant sienų, scenų damasi citatomis, nuorodomis, polemika, gerai per- pavadinimai, kontekstinė informacija, komentarai. Ross prastu lietuviškų spektaklių, sukurtų daugiau kaip prieš praplečia kai kurias personažų mintis, paaiškina jų re- dešimtmetį, tonu ir atmosfera. Neatsitiktinai plastinis akciją ir motyvaciją, lyg rašytų pastabas paraštėse, nega- spektaklio apipavidalinimas patikėtas Marijui Jacovs- lėdama tylėti, kai scenoje vyksta tai, kas vyksta. Spekta- kiui, kuris yra pirmojo Eimunto Nekrošiaus scenogra- klyje nuolatos skamba dainos, iš kurių kiekviena tampa fo, Rimo Tumino nuolatinio bendradarbio sūnus. užuomina apie kitą realybę, besikeičiančias epochas re- Lietuviškoji „Mūsų klasė“ sulaukė daugybės kalti- prezentuoja vis nauja melodija: kai ateina eilė kalbėti nimų, esą taip kūniškai, triukšmingai, jaunatviškai, re- Abraomui Piekarzui, – ji amerikietiška, kai miestelyje miantis populiariąja kultūra pasakoti apie Holokaustą valdžią paima komunistai – sovietinė, vėliau liejasi lietu- tiesiog negalima. Patoso atsisakymas įvertintas kaip pa- viškos estradinės, serialinės... Publika į šiuos muzikinius garbos stygius. Pasakodami apie tai, kaip miestelio žy- komentarus reaguoja šypsodamasi arba piktindamasi. dai buvo suvaryti į klojimą ir sudeginti, spektaklio kū- Tokie sugretinimai šokiruoja lietuvių žiūrovus, pažadina rėjai naudoja triukus, tarytum atkeliavusius iš Fellinio jų širdyse kažką gero, bet kartu negero. filmų: katiliukai, balionai, triukšminga muzika. Budeliai Ir pamažu susivokiame, kad Ross savo spektakliu ir suanglėjusius kūnus bendrame kape vokiečių palie- nesiekia papasakoti apie Holokaustą ar pateikti repor- pimu užkasanti minia užsimaukšlina raudonai nudažy- tažo apie pamirštą pogromą, jos nedomina ir šalutinis tas dujokaukes su asilo ausimis. Vien ši rekvizito detalė pasakojimas apie karą, sugriovusį žmonių gyvenimus. aprėpia ir graikišką kaukę, ir Goyos paveikslų, komiksų Ji nekalba nei apie dramatišką kadaise vieningos ben- Maus, net serialo „Vaikščiojantys numirėliai“ persona- druomenės skilimą, nei apie kaltės simetriškumą ar žus. Sunaikintą visuomenę simbolizuoja Nekrošiaus deramą likimo atpildą už nusikalstamus veiksmus. Bet teatrui būdingi objektai – iš skardinių kibirų išpilami jei ne apie tai, tada apie ką byloja šitas spektaklis? Kam šaukštai. Viena vertus, tai žydų pasigaminti daiktai, tarp režisierei reikalingas Słobodzianekas ir jo drama? kurių Rachelka/Marianka atpažįsta ir savo nuosavybę. Antra vertus, tai – nesuskaičiuojamų aukų kūnai, min- 3. domi, išmėtomi ir vėl surenkami nebylūs objektai. Nusikaltimas, krikštynos, sužadėtuvės, vestuvių links- Žiūrintiems šį spektaklį sunku susijaudinti, bet lygiai mybės ir pačioje dramoje sudaro organišką ritualinę vi- taip pat nelengva išlikti abejingiems ir išlaikyti distan- sumą. Słobodzianekas ne šiaip sau nurodo, kad visa tai ciją. Ross ieško tokios teatrinės kalbos, kuri leistų pa- vyksta kone kasdien ir kasnakt. Tačiau Yanai Ross to pasakoti apie sunaikinimą, išvengiant sentimentalumo, negana. Ji eina dar toliau ir smogia dar stipriau – prieš kartėlio, užuojautos, melodramos, ašarų... Sukrėtimas žudynes ir po vestuvių vyksta seksualinė orgija. Visi čia nieko neduoda. Ir šaltakraujiškų struktūrų tragedi- poruojasi su visais – vėlės su gyvaisiais, aukos su žmog- joje paieškos, regis, veda į aklavietę. Režisierė renkasi žudžiais. Nusikaltimas netenka grėsmingumo ir išskir- kitą strategiją. Jai patinka kolizijos, ji derina vieną su kitu tinumo aureolės, o juokas ir linksmos išdaigos, kurias nesutampančius elementus – faktus ir konvencijas, teks-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 tą ir vaizdą. Čia tuo pat metu pademonstruojama ir simbo- lių kapituliacija, ir jų triumfas. Audra, griaunanti stereotipą, kad menas nepajėgus papasakoti apie pražūtį. Svarbu ne tai, kaip viskas bus nustatyta, iš- mąstyta ar apibrėžta, o tik tai, kam, kada ir kokiomis prie- monėmis pasakota. Todėl keturi seni aktoriai, lig tol buvę statistai, besidai- rantys po šventovę, paverstą kino sale, kurioje rodomas filmas apie jų gyvenimą, pradeda patys pasakoti, kaip viskas buvo. Jaunieji atlikėjai drauge , su kokia nors kostiumo detale Tadeusz Słobodzianek. „Mūsų klasė“. Režisierė Yana Ross. Mikko Waltari o nuotr. (skarele ar švarkeliu) perlei- džia jiems ir savo vaidmenis. Regėjimo kampas iš karto laiškai, savotiškas Amerikos balsas – Amerikos, kuri pasikeičia. Įvykių ir konvencijų sūkurys virsta revizija visiškai nesigaudo, kas dedasi toje Europoje. Abrao- to, ką patyrėme ir ką prisimename. Pasirodo, istorija ir mas scenoje yra ir didžėjus, ir liudytojas, kartais net atmintis iš tikrųjų kažkokiu nesuvokiamu būdu skilo, dramaturgas (jo vaidmenį atlieka vienas iš gabiausių pasikeitė. Senas matė visai kitką ir kitaip negu jaunas. jaunosios kartos aktorių Marius Repšys). Abraomas Akcentuojamas patosas ir pyktis, rezignacijos kupinas nesensta ir nemiršta. Ištisus dešimtmečius jis išlieka tonas – nežinome, kodėl nutiko tai, kas nutiko. Ma- toks pats nekaltas, vaikiškas, naivus. Todėl darau prie- rianka, Zocha, Heniekas ir Vladekas žino, kad ištiko laidą, kad Ross juo netiki. Abraomas nėra gyvas as- tragedija, kad praeityje jie atliko kažkokį esminį gestą, muo, jis – viso labo mitas, kuriuo nori tikėti jo klasės nulėmusį jų būtį. Tačiau koks tas gestas buvo iš tikrųjų? draugai ir draugės, personifikuotas ilgesys, viltis, kad Pirmojoje spektaklio dalyje jų pirmtakams, jauniems galima pabėgti nuo lemties, atkurti išžudytą giminę, aktoriams, ir mums, žiūrovams, dar atrodė, kad žino- kad nukirstas gyvenimo medis vėl ataugs, išsikeros, me. O dabar viskas visai kitaip: mes jau nebedalyvau- apgaubs visas pasaulio šalis ir rases. Abraomas – ki- jame provokatyvioje, pagoniškoje fejerijoje, nes tai, ką taip tariant, patriarchas – rašo klasiokams iš rojaus ir regėjome, yra greta mūsų, už mūsų, nuošalėje – sutelk- iš kapo. Vos perskaitęs Słobodzianeko pjesę pajutau, ta tų senų žmonių kūnuose ir balsuose. Dabar visa tai kad kažkas su šiuo personažu yra ne taip, kad jam priklauso tik jiems. Ir niekam daugiau. priskiriama kažkokia kaltė. Juk simboliniu lygmeniu Abraomas Piekarzas, prieš karą išvykęs į Ameri- būtent jo išvažiavimas sutrikdo pusiausvyrą, sugriau- ką ir todėl likęs gyvas, scenoje užima ypatingą vietą. na klasės brolybę. Taip interpretuodama šį personažą, Nuo tam tikro momento jis visą laiką sėdi prie stalo, Ross parodo apgaulingą žmogžudystės neįtikimumą apkrauto instrumentais, buteliais, popiergaliais. Už jo ir abejotiną išsigelbėjimo tikimybę. Spektaklio finale nugaros stovi senas televizorius ir archajiškas radijo Repšys stovi scenos viduryje ir tyliu balsu kalba apie imtuvas. Būtent nuo jo stalo kitus personažus pasiekia savo palikuonis, neįstengdamas sustoti, bandydamas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 35 užkalbėti mums, žiūrovams, dantį, meluoja, kuria sa- pasitraukė iš tokio nepatogaus esamojo laiko. „Ar apie vąjį mitą… Nutraukia tą monologą tik audringi plo- tai kalbėti nenorėjote, ponai? – kone visą laiką šaukiama jimai. „Mūsų klasėje“. – Ieškojote tono, teksto, pritarimo? Ko- dėl tylėjote? Juk turite teatrinę kalbą, kurią šiuo tikslu 4. galima panaudoti. Reikia tik pasitraukti nuo privačių istorijų ir teatrinės klasikos.“ Yaną Ross prieš kokį dešimtmetį Niujorke atrado Net neabejoju, kad šis Yanos Ross riksmas prikėlė Oskaras Koršunovas, įkalbėjo atvažiuoti į Lietuvą ir lietuvių teatrą iš numirusiųjų. imtis darbo OKT. Dar prieš tris sezonus, kai Vilniuje statė spektaklį „Chaosas“, režisierė kalbėjo universa- 5. lia, europietiška teatro kalba, tarytum būtų norėjusi lietuvių publikai pristatyti kitokias konvencijas. Da- Vienoje iš pirmųjų antrosios spektaklio dalies scenų, jau bar, jau perpratusi vietos teatrą, ji pastatė kone ge- po skerdynių, vestuvių ir orgijų, Rachelė, perkrikštyta riausią lietuvišką spektaklį nuo Koršunovo „Miran- Marianka, įsikibusi balto veleno kariasi į puošnaus sufi- dos“, o gal ir nuo Nekrošiaus Shakespeare‘o trilogijos to centre esančią ertmę. Ir labai primena Mergelę Mari- laikų. Jos rankose atgijo, reikšmėmis ir emocijomis ją, naktį kylančią į dangų garsiajame Chagallo paveiksle. ėmė trykšti lietuviškas režisūros stilius. O iš jo lyg Vis dėlto tai tėra metafora, minties apie savižudybę vi- nauja srovė išteka didelė, neišsemta, lietuvių teatro zualizacija, paremta veikėjos monologu. Ross vaizduoja apleista tema. tai kaip sapną, aiškinantį, kad bet koks pabėgimas, pasi- Juk iki „Mūsų klasės“ Lietuvos teatre apie Holo- traukimas yra beprasmiškas. Nuo ko ji bėga? Nuo Vla- kaustą buvo kalbama tik Joshua Sobolo „Gete“ (rež. deko? Nuo lemties? Nes ten, tame žydiškame danguje, Jonas Vaitkus) ir Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišyp- jau irgi įsitaisęs budelis gojus (pro skylę danguje išlenda sok mums, Viešpatie!“ (rež. Rimas Tuminas). Būtent galva su raudonai nudažyta dujokauke ir asilo ausimis). todėl Ross spektaklis sujudino tiek daug konservaty- Rachelė pakimba pusiaukelėje – žemėn grįžti nenori, vių žiūrovų. Pasirodo, apie žydų ir lietuvių problemą kilti aukštyn negali, nes iš jos atėmė net ir dangų. O tada Vilniuje gali kalbėti lenkišką pjesę pasitelkusi ame- Ross sukuria neįprastą videoefektą, ant plafono rodyda- rikietė, „kosmopolitų-rusų-žydų emigrantų duktė“, ma tikslios jo kopijos projekciją. Vaizdas dengia objektą, kaip po premjeros ją imta vadinti interneto portaluo- tikrąją jo struktūrą maskuoja fantomas. Rachelė kybo ir se. Ross nekaltina lietuvių antisemitizmu ar žydų žu- nežino, ar ji dar gyva, ar sapnuoja, o gal jau mirė? Staiga dymu karo metais, nors visai nebando nuslėpti, kad scenos kadras suvirpa. Fantomas ir objektas akimirkai spektaklį grindžia vietiniu kontekstu. „Mūsų klasės“ atitrūksta vienas nuo kito, apnuoginamas apgaulingos veiksmas vyksta ne Lenkijoje, Jedvabno įvykiai šia- pasaulio išorės principas. Šiame virpėjime, klejonėje me spektaklyje nelyginami nei su 1941 m. pogromais tarp sapno ir tikrovės, neatitinkančių vienas kito, įžvel- Kaune, nei su žudynėmis prie Vilniaus esančiuose Pa- giu pirminę Yanos Ross spektaklio prielaidą, svarbiausią neriuose. Ross žino, kad toks sugretinimas niekur ne- jo temą. Holokaustas yra objektas, o kiekvienos meno nuves. Tad kurgi tada slypi šio spektaklio „lietuvišku- rūšies – teatro, kino, prozos – kalba tampa jo fantomu, mas“? Manyčiau, režisierei svarbu pavaizduoti tai, kas mėginančiu jį persekioti ir uždengti. Didžiausias sun- nepavaizduota. Teatras gali siekti skirtingų tikslų, bet kumas – ieškoti jame įtrūkimų. Yana Ross jų rado. pirmiausia jis suteikia galimybę parodyti tai, kas pa- slėpta, išstumta į pašalį, nutylėta. Spektaklyje juntamas režisierės priekaištas lietuvių teatro menininkams, kad Teatr, 2014, nr. 5 kelti tam tikrų klausimų jie nedrįso, kad rezignavo ir Iš lenkų kalbos vertė Andrius Jevsejevas

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 „Kosmosas+“ Didysis sprogimas šeimai – spektaklis apie Visatos stebuklus Režisierė: Kirsten Dehlholm Koncepcijos autoriai: Kirsten Dehlholm, Anne Mette Fisker Langkjer, Jesper Grimstrup, Magnus Pind Bjerre Scenarijaus autoriai: Kirsten Dehlholm, Laura Mortensen, Morten Søndergaard, Anne Mette Fisker Langkjer, Mindaugas Nastaravičius, Tomas Lagermand Lundme Muzikos autoriai ir atlikėjai: Ernestas Kaušylas, Michail Skalskis Vaizdo projekcijų autoriai: Magnus Pind Bjerre, Birk Marcus Hansen Šviesų dailininkas: Jesper Kongshaug Kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė Kostiumų raštų dailininkė: Anne Mette Fisker Langkjer Scenografai: Anne Mette Fisker Langkjer, Mar Vicens Fuster, Maxime Robillard, Jesper Kongshaug, Kirsten Dehlholm Vaidina: Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Vaiva Mainelytė, Elzė Gudavičiūtė, Ramutis Rimeikis, Rasa Rapalytė, Vytautas Rumšas, Paulius Tamolė, Jurgis Benys, Alanas Janavičius, Liepa Petronytė, Leta Štopaitė Premjera – 2014 m. kovo 21 d. Nacionalinis dramos teatras

Andrius Jevsejevas

Fantazijų planetariumas teatro scenoje

mogaus pasaulėjautai, o kartu ir estetinei Žpajautai vis didesnę įtaką daro mokslas ir technologijos. Prisiminkime: Gutenbergo spausdinimo mašinos iš esmės pakeitė dali- jimosi žiniomis tvarką ir jų hierarchiją, mi- kroskopų, teleskopų, net akinių išradimas gerokai pakoregavo erdvinį pasaulio suvokimą, o prasidėjus masinei automobilių gamybai, pakito pati laiko samprata. Ką jau ir kalbėti apie televiziją, internetą, socialines medijas ar virtualią realybę, nusitaikiusias į žmogaus emocijas ir intelektą. Natūralu, kad tam tikras metamorfozes, susijusias su laiko ir erdvės suvokimu, su scenine jų reprezentacija, patiria ir scenos menas. „Kosmosas+“. Režisierė Kirsten Dehlholm. Spektaklio scena

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 37 Manyčiau, kovo pabaigoje Lietuvos Nacionalinio kuriami vaizdai tiksliai atspindi mokslo patvirtintus dramos teatro Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio faktus, o poetinė teksto įtaiga, nauja erdvinė patirtis ir vaikams „Kosmosas+“ premjera yra svarbus įvykis akustinis tos erdvės apipavidalinimas. bent keletu aspektų. Pirma, su lietuvių aktoriais savo Tačiau tokia erdvinio pasakojimo forma tarytum patirtimi ir sceninės kūrybos technika dalijosi pasau- nepalieka žiūrovams/klausytojams galimybės empatiš- linio lygio šiuolaikinio teatro kūrėjai. Aišku, taip jau kai susitapatinti su scenoje veikiančiais aktoriais, kurių yra buvę, tačiau bene pirmą kartą taip atsakingai, sis- sceninės esaties tiesioginis referentas, perfrazuojant temiškai ir profesionaliai mąstyta apie teatrinės erdvės Walterį Benjaminą, yra ne publika, sėdinti salėje, – jie ir laiko struktūras, jų poveikį publikos sąmonei. An- vaidina „mašinai“ (kamerai, projekcijai, vizualinėms/ tra, ypač įdomu, kad tokie svarbūs klausimai spren- akustinėms figūroms ir pan.). Todėl toks sceninis pa- džiami spektaklyje, skirtame vaikams. Trečia, LNDT sakojimas aktorių kūrybiškumą, tam tikru atžvilgiu spektaklis „Kosmosas+“ atskleidė lietuviškos aktorių net jų „žmogiškumą“ savaip aukoja dėl hipermedialaus mokyklos specifiką, savotišką jos ribotumą, susidū- spektaklio bendrojo artistiškumo.1 rus su dar, galima sakyti, neperprastais, neišbandytais Bet spektaklyje „Kosmosas+“ nutinka keistas daly- sceninės reprezentacijos būdais. Į tai derėtų atsižvelg- kas: aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį tiesioginį ryšį su ti, nes ateityje neabejotinai susidursime su tokiomis žiūrovais, ir, matyt, neturintys pakankamai sceninės vaizdo ir garso technologijomis, kurios reikalaus vis patirties, kaip elgtis, kai dominuoja audiovizualinis konceptualesnių sprendimų. planas, tarsi būtų apversta erdvės–laiko–kūno hierar- Spektaklio „Kosmosas+“ autoriai – danų ir lietuvių chija, poetizuotuose moksliniuose ir publicistiniuose menininkų komanda su kompanijos Hotel pro forma, tekstuose nejučiomis ieško linijiniam draminiam pasa- įsikūrusios Kopenhagoje, vadove Kirsten Dehlholm kojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuš- priešakyje – pamėgino susieti Nacionalinio dramos čiai siūlo publikai galimybę susitapatinti. teatro vaidybos ir žiūrovų erdves, sukurdami savotišką Spektaklyje „Kosmosas+“ išskirčiau tris atlikėjų teatrinį planetariumą, kuriame smalsus mažas berniu- grupes, tris skirtingus sceninės reprezentacijos in- kas Tomas7 (Jurgis Benys) dalijasi su bendraamžiais tensyvumo lygmenis. Pirmajam atstovauja Tomas7 savo fantazijomis apie Visatą. ir Mėnulio mergaitė, savo vaizduotės visatą kurianti Bet kokia teatrinės erdvės transformacija vienaip kažkokioje kitoje erdvėje, o draugo „visatoje“ pasiro- ar kitaip veikia publikos santykį su tuo, kas vyksta danti su astronauto kostiumu ir bandža. Tomas7 yra scenoje. NDT Didžiosios salės architektūrinė speci- šio poetinio metapasakojimo apie dangaus kūnus ir fika, tam tikri erdviniai ir dramaturginiai spektaklio Visatos sandarą heterodiegetinis naratorius (pagal „Kosmosas+“ kūrėjų sprendimai lemia, kad žiūrovai Gérard’o Genette’o naratyvumo teoriją – tai pasakoto- atsiduria ypač toli nuo atlikėjų, tarytum žiūrėtų vaiz- jas, esantis už pasakojamojo pasaulio ribų) ir vieninte- dus, projektuojamus ant šonu paversto planetariumo lis „tiesiogiai“ jį patiriantis spektaklio veikėjas. Pasau- kupolo, arba tarsi jų krėslai būtų pakreipti devynias- lio neaprėpiamumą pradedantis suvokti vaikas, užuot dešimties laipsnių kampu. Teatrališki žvaigždynų, mėgavęsis kompiuteriniais žaidimais ar lakstęs gatvė- kitokių mirgančių objektų vaizdai užlieja kone visą mis, domisi kosmosu, iš medinių lentelių konstruoja erdvę – videoprojekcijos mirga net ant žiūrovų salės objektus, primenančius raketas, o tiesioginių žinių sienų, lubų. Viską gaubia vizualinis pasakojimas, į dvi apie pasaulį stoką kompensuoja vaizduote, gebančia erdvines ir dramaturgines sistemas sceną dalija dvi- įspūdingą „kosmosą“ sukurti iš paprasčiausių buitinių guba uždanga (juoda galinė ir permatoma priekinė). daiktų. Tomo7 vaidmenį atlikęs jaunasis aktorius ne- „Kosmose+“, kaip ir planetariume, kur kas svarbiau vaidina nuostabos, netrykšta apsimestiniu atradimo ne tai, ar išgaubtame žvaigždžių kupole projektoriumi džiaugsmu ar egzaltuotu susižavėjimu. Danų kūrėjų

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 komandos ir dramaturgo Mindaugo Nas- taravičiaus parašytą „kosminę poemą“ skaito aiškiai, raiškiai, dalykiškai, be teatra- liško patoso. Jis valdo situaciją, jaučiasi esąs demiurgas, supažin- dinantis žiūrovus su savo kuriamu teatro planetariumu. Antroji grupė – fizikai, astronomai, matematikai ir filosofai. Juos vaidinantys Naci- onalinio dramos teatro aktoriai Remigijus Bu- čius, Jolanta Dapkū- „Kosmosas+“. Inžinierius – Paulius Tamolė naitė, Vaiva Mainelytė, Rasa Rapalytė, Ramutis Rimeikis ir Vytautas Rumšas „įžeminantys“. Antra vertus, intensyvėjant, tirštėjant ir susiduria su tokiais profesiniais iššūkiais, su kokiais plečiantis projekcijose vaizduojamų spalvų ir figūrų žais- jiems vargu ar buvo tekę kada nors susidurti. Kūniš- mui, jiedu dalyvauja berniuko sufantazuotame kosmi- koji jų esatis čia tarytum eliminuojama kartu su visu niame spektaklyje su šviesų, formų ir skaičių vektoriais. draminiu potencialu, savotiškai paslepiama tarp dviejų Šiems jauniems aktoriams, manyčiau, irgi ne iki galo pa- uždangų. Ant jų veidų ir kūnų atsispindinti skaitme- vyko suvokti (o spektaklio autoriams – pakankamai tiks- ninė informacija verčia manyti, kad matome ne gyvus liai „surežisuoti“) kuriamų personažų dvilypumą, koks žmones, o dvimates formas arba figūras. Toks režisūri- būdingas sceninei būčiai, balansuojančiai tarp skirtingos nis sprendimas aktoriams anaiptol nepalengvina darbo. prigimties medijų. Tarpmedijinis patyrimas „leidžia įkū- Veikiau priešingai – tenka vaidinti neįprastu „režimu“, nyti skirtingas, viena kitai prieštaraujančias realybes, kai nes publiką, kaip tiesioginį referentą, pakeitė audiovi- įsitraukiama į suvokiamą pasaulį ir pasitraukiama iš jo, zualinis spektaklio planas. Jie tampa savotiškais avata- padeda į prasmingą vientisą darinį, kad ir koks nestabi- rais, skaitmeninėmis žmonių, gyvuojančių tik Tomo7 lus, efemeriškas jis būtų, susieti skirtingas impresijas ir sąmonėje, reprezentacijomis (apie tai byloja ir Sandros ženklus, painius ir trikdančius jausmus“.2 Straukaitės kostiumai, kone tobulai atliepiantys skai- Skaitmeninių technologijų naudojimas scenoje gero- tmeninio plano spalvų gamą, reprodukcijose šmėžuo- kai komplikuoja gyvą kūrybinį veiksmą ir bendravimą jančių objektų medžiagas ir faktūras). su publika. Čia svarbus ne tiek pats „gyvas“ aktoriaus Trečioji aktorių grupė – Pauliaus Tamolės ir Elzės Gu- ir publikos ryšys (antai amerikiečių teatrologas Philipas davičiūtės vaidinami Inžinieriai – scenoje yra pasinėrę į Auslanderis apskritai nepaiso, regis, esminės ontologinės „dvigubą“ gyvenimą. Viena vertus, jie kūniški, aktyvūs takoskyros tarp to, kas teatre yra „gyva“, o kas – medi- teatrinio veiksmo dalyviai, bendraujantys tarpusavyje, juota), kiek erdvinis ir laikinis reginio artumas, ekspan- komentuojantys berniuko teorines įžvalgas, savaip jas syvus sodrumas. Aktorius su savo ego čia tarsi išnyksta ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 39 Fentonas pavadino tai skaitmeniniu mimetišku- mu, t. y. „procesu, kai in- termedialiame šiuolaiki- niame spektaklyje erdvė, laikas ir atlikėjo tapatybė vienu metu išskaidoma ir suliejama – taip keičiasi pats originalo ir kopijos suvokimas“.4 Efektui pasiekti reikia nepriekaištingos dvie- jų planų – medijuoto ir gyvojo – darnos, o šia- me spektaklyje jos labai trūko. Net dingteli mintis, gal būtų buvę geriau, jei „Kosmose+“ vaidintų „Kosmosas+“. Režisierė Kirsten Dehlholm. Spektaklio scena Dmitrijaus Matvejevo nuotr. senų aktorystės tradicijų nepaveikti neprofesiona- ima reprezentuoti kažką kitą – vaizdą, muziką ar judesius lai. Aišku, tai grynų gryniausia spekuliacija. (kaip, pavyzdžiui, garsiajame Philipo Glasso ir Roberto Kad ir kaip būtų, Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Wilsono spektaklyje „Einšteinas paplūdimyje“). naujausias spektaklis vaikams neabejotinai vertas ne tik Naratyvo transformacijas skaitmeninių technologi- vaikų ar juos lydinčių suaugusiųjų dėmesio. Perfrazuo- jų epochoje tiriantys Jay’us Davidas Bolteris ir Richar- jant vieno personažo žodžius, jis gyvybiškai reikalingas das Grusinas išskiria dvi strategijas, kurios sumažina ir mums, „matematikams“, gavusiems reikšmingą postū- atstumą tarp subjekto ir jo reprezentuojamų objektų, mį kur kas drąsiau nerti į akademinius medijų tyrimus, sustiprina komunikacinį betarpiškumą, „išlaisvina“ nes jos neišvengiamai veikia ir scenos meną. sceninį medijų reginį, atkuria žiūrovų salės ir scenos ryšį: „arba žiūrovai gali per tą (scenos) langą pereiti į reprezentuojamą pasaulį, arba reprezentuojami objek- 1 Walter Benjamin, The Work of Art in the Age of its Technological Reprodu- tai gali priartėti prie to lango, pro jį netgi prasibrauti ir cibility and Other Writtings on Media. Cambridge and London: Harvard apsupti žiūrovus“.3 University Press, 2008, p. 29–31. Spektaklyje „Kosmosas+“ bandoma realizuoti antrąją 2 Liesbeth Groot Nibbelink, Sigrid Merx, Presence and Perception: Analysing strategiją: teatrinė patirtis čia kuriama ne tiek užmezgant Intermediality in Performance, In: Mapping intermediality in theatre and kūnišką, „gyvą“ komunikaciją tarp aktorių ir publikos, performance, ed. Sarah Bay-Cheng, Chiel Kattenbelt, Andy Lavender, kiek kliaujamasi pačia teatro, kaip planetariumo, fikty- Robin Nelson, Amsterdam: Amsterdam University Press, 2010, p. 220. vaus žvaigždyno kupolu apgaubiančio visą auditoriją, 3 Jay David Bolter, Richard Grusin, Remediation. Understanding New Media. situacija, kosminės erdvės su dangaus kūnais, kuriamais, Cambridge: The MIT Press, 2000, p. 235. atrodo, iš buities daiktų ir medžiagų, vaizdine ir garsine 4 David Fenton. Hotel Pro Forma’s The Algebra of Place; destabilising the reprezentacija. Aptardamas kitą Hotel pro forma ir Kirs- original and the copy in intermedial contemporary performance. In: Inter- ten Dehlholm spektaklį, australų teatrologas Davidas national Journal of Performance Arts and Digital Media 3: 2&3, p. 177.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Edvardas Čiuldė

Kaip sapnas tampa realesnis už budėjimo vaizdinius

arsusis Viduramžių mistikas, iškilusis mokytojas Jo- suprantama, rūpi aptarti ne meno kūrinio prigimtį, bet Ghannas Eckhartas vieną pamokslą pradėjo tokiu sie- ano meto žmonėms nepalyginamai svarbesnius dalykus, los virsmo aprašymu: „Siela turi įvairių galių. Viena iš jų, tačiau mums visai netikėtai tampa svarbus mokytojo veikianti žmogaus kūne, rūpinasi virškinimu ir dirba dau- Eckharto požiūris ir į estetikos problematiką, ypač tada, giau naktį nei dieną; jos dėka žmogus pilnėja ir auga. Taip kai bandome pasipriešinti įsisenėjusiam estetikos, kaip pat siela turi kitą galią, veikiančią žmogaus akyje, dėl to akis atskiros filosofinės disciplinos, vienpusiškumui. Šiuo at- yra tokia subtili, tiksli ir švelni, kad suvokia daiktus ne tokius žvilgiu Eckharto svarstymai gali būti siejami su dvigubo grubius, kokie jie yra patys savaime, bet juos iš pradžių atsi- paradokso mazgu ir kvietimu tą mazgą išrišti. joja ir susmulkina ore bei šviesoje.“1 Neatskleisiu didelės paslapties, jei priminsiu, kad esteti- Nesunku atspėti, kad kalbama apie pačios sielos au- ka, kaip atskira disciplina, atsirado moderniaisiais laikais, gimo ir pilnėjimo kreivę, iliustruojančią kilimą aukštyn. kai bandyta išsidalyti filosofijos problematiką, įsivyra- Tačiau kelio pabaiga brėžiama, aišku, ne čia. Dar aukštes- vus matematinei gamtotyrai su laiko dvasią atspindinčia nė sielos kelionės pakopa, anot pamokslininko, yra tai, nuostata, esą tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Žvel- ką būtų galima, šiuolaikiškai tariant, pavadinti kūrybine giant iš tokios pasaulio apmąstymo perspektyvos, tikro- vaizduote. Negalėdamas atitraukti akių nuo intriguojan- viškam pasaulio aiškinimui grožis netinka, neva jis yra tik čio teksto, kviečiu ir skaitytojus, kad perskaitytų citatą iki laki iliuzija, kuriai sutramdyti ir skirta estetikos disciplina. galo, nepraleisdami nė žodžio: „Kita galia padeda sielai Taigi pačios estetikos, kaip atskiros disciplinos, atsiradimo suprasti. Ši galia leidžia įsivaizduoti dabar nesamus daik- aplinkybės yra, jeigu galima taip sakyti, truputėlį gėdin- tus, tad aš juos galiu gerai matyti, lyg regėčiau savo akimis, gos, nes daugiau ar mažiau susijusios su užduotimi grožio o gal net ir geriau. Pavyzdžiui, aš galvoju apie rožę vidury patirtį atskirti nuo būties, esmės ir tiesos versmių, šią pro- žiemos, kai nėra jokių rožių. Būtent šitos galios dėka siela blematiką aptariant griežtai izoliuotoje terpėje. Grožis yra kuria nebūtyje; tai ją sieja su Dievu, kuris taip pat kaip tarsi paslepiamas, kad rimtiems vyrams ir moterims ne- Kūrėjas viešpatauja nebūtyje!“2 badytų akių (čia truputėlį šaržuoju), o kasdieninė sąmonė Be kita ko, jei neklystu, cituotame tekste pirmą kartą pritaria tokiam atskyrimui, vedama įsitikinimo, esą grožio (chronologine šio žodžio reikšme) pabandyta meninę patirtis, viena vertus, yra pernelyg lengvabūdiškas potyris, žmogaus kūrybą gretinti su dieviškuoju kreacionizmu. kad apie tai būtų galima kalbėti rimtai, antra vertus, me- Renesanso epochoje toks gretinimas, kaip žinome, tapo nas atitolina nuo tikrovės, nuteikia užsimiršti, – tai tarsi įprasta menininkų savigyra, žongliravimo žodžiais prak- ir yra svarbiausias dalykas, ką menas, daug žadėdamas, iš tika, tačiau minimuoju laikotarpiu buvo priimta Kūrėju tikrųjų gali tesėti. (Creator) vadinti išskirtinai Dievą. Bažnyčių statytojui, Nesunku pastebėti, kad Eckharto nuorodos byloja apie dailidei (asociacija su dailiaisiais menais) arba ikonų kitokios patirties galimybę – meninė vaizduotė čia yra su- tapytojui nenumatytas statusas creator net mažąja rai- prantama kaip vedlys, būties labirinto vingiais išvedantis į de, kad ir koks spindulingas būtų Biblijos teiginys apie tikrovės centrą ir leidžiantis pasinerti į prasmingą nuotykį. „atvaizdą ir panašumą“. Viduramžių pamokslininkui, Beje, įdomu dar ir tai, kad poezijai apskritai, o ypač lietuvių

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 41 eilėms, būdinga taip susmulkinti daiktus „ore ir švieso- lesnė yra kita teksto nuoroda – „neturi trukmės“. Pagal šv. je“, tarsi visi poetai būtų išklausę Eckharto pamokslus. Augustiną, laikas yra kelionė iš praeities (ko jau nėra) per O juose, kaip matėme, visų pirma mokoma tikrovę per- dabartį (kas neturi trukmės) į ateitį (ko dar nėra). Net gali- košti per vaizduotės sietą, daug sakančius vaizdinius at- ma sakyti, kad šv. Augustino laiko samprata yra tautologiš- sijojant kaip savotiškus tikrovės kristalizacijos taškus. ka, nes laikas čia visų pirma suvokiamas kaip laikinumas, Kalbant šiuolaikiniais terminais, ontologinio tikrovės kaip kintantis ir nykstantis reiškinys. Tik taip suprantamas sutirštinimo pažadas čia yra išsakomas kaip estetinio laikas turi praeitį, dabartį ir ateitį – tris modusus, lemian- tikrovės išskaidrinimo užduotis. čius neįveikiamą atskirtį. Kad vyrauja toks, pavadinčiau jį ekstraktiniu, poezijos Laikas – tai stichija, viską visur atskirianti, pačią būtį tipas, išduoda šiandieninėje poezijoje ypač dažni šešėlio, malanti į laiko miltus. Kita vertus, sąmonė, į kurią apeliuo- atvaizdo, atspindžio, veidrodžio ir, žinoma, sapno įvaiz- ja šv. Augustinas, dar šiame pasaulyje ieškodama užuovė- džiai. Savo ruožtu, apie SAPNO reikšmę tikrovės kelionėje jos nuo laiko audrų, šiandieniniu požiūriu yra tokia pat vertėtų pakalbėti atskirai, juo labiau kad tą daryti įpareigo- pavaldi laiko srautui kaip ir visi daiktai. ja pats straipsnelio pavadinimas. Vis dėlto, kaip atrodo bent jau šių eilučių autoriui, au- Užsiminiau apie sapno tikroviškumą, tačiau nežadu gustiniškosios laiko sampratos negatyvus rezultatas teikia koketuoti su psichoanalizės įtvirtinta sapno samprata, ne- prielaidas sureikšminti sapno duotybę, t. y. gali tapti atspir- kalbėsiu ir apie sapnų dešifravimo technologijas, neva lei- ties tašku, bandant išryškinti sapno kaip būsenos, dabartį džiančias prasibrauti iki sielos paslapčių. suliejančios su praeitimi ir ateitimi, pozityviąją vertę. Taigi René Descartes’as, aptardamas sąmonės išbandymus sapnas yra tokia organiška laiko jungtis, kad nelieka jokių abejonės procese, teigė, kad nėra kriterijaus, kuris leistų praeities, dabarties, ateities sujungimo siūlių. Sapne nėra budėjimo vaizdinius atskirti nuo sapno vaizdinių. laiko modusų, o kalbėti apie „laiko pilnatvę“ apskritai pras- Paklauskime savęs, kodėl beveik instinktyviai pasiti- minga tik tada, kai vienas laiko momentas neseka iš kito. kime juslių teikiama informacija kaip tikslia nuoroda į Kitaip tariant, sapnas reprezentuoja laiko pilnatvę ne todėl, tikrovės objektus? Gal dėl tokios informacijos vaizdumo kad leidžia kažką prisiminti ar išpranašauti, svarbiau čia tai, ir konkretumo? Tačiau sapno vaizdiniai beveik visada kad sapno sraute laikas iškyla nesuskaidytu pavidalu, kai yra vaizdesni už budėjimo vaizdinius, nors savo konkre- prisimenant pranašaujama, o pranašaujant prisimenama. tumu, galimas daiktas, kartais atsilieka nuo tikrovės, nes Todėl atsibudusiam sapnas atrodo toks keistas nuotykis. simbolinė sapno signalizacija gali deformuoti dabartyje Galėtų pasirodyti, kad pirmiausia reikėjo kelti klausimą, užstrigusio daikto kontūrus (kažką įgydami, kažką pra- kodėl sapno vaizdiniai yra realesni už budėjimo vaizdinius. randame, o prarasdami – įgyjame). Tačiau tokiu atveju autorių, ko gero, būtų galima apkaltinti Vis dėlto pateiksiu šiokį tokį sapno ir budėjimo vaiz- loginiu nenuoseklumu, kai bandoma aptarti reiškinio eg- dinių atskyrimo kriterijų, remdamasis visiems žinomais zistavimo būdus, pirmiau neįrodžius, kad toks reiškinys šv. Augustino pamąstymais laiko tema „Išpažinimų“ 11 apskritai egzistuoja ar galėtų egzistuoti iš principo. Tačiau knygoje. sapnuojant pasaulį atviromis ir užmerktomis akimis, klau- Daug necituosiu, tiesiog priminsiu komentatorių iš- simas dėl sapno realumo net negali kilti, čia galima tik liu- tyrinėtas teksto vietas. Kalbėdamas apie laiko matavimo dyti, kaip visa tai iš tikrųjų vyksta. problemiškumą, šv. Augustinas sako, kad neįmanoma iš- matuoti nei to, ko jau nėra (praeities), nei to, ko dar nėra (ateities), nei to, kas neturi trukmės (dabarties). Iš tikrųjų 1 Johann Eckhart, Traktatai ir pamokslai, Sudarė Antanas Rybelis, Iš vokiečių k. net šv. Augustino nuoroda, kad dabartis yra mažiausia ne- vertė Ramutė Rybelienė, Zigmantas Ardickas, Linas Rybelis, Vilnius: Pradai, daloma dalelė, lingvistiniu požiūriu nėra iki galo tiksli, nes 1998, p. 167. suponuoja veržimąsi išmatuoti tą visų mažiausią, taigi tiks- 2 Ten pat.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Kęstutis Šapoka

ARCHEOLOGIJA SU ANTROPOLOGINIO TYRIMO UŽMAČIA

Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

rieš parodos „Inversija. Blogos gėrybės“ atida- Lietuvos ekspresionistinė tapybos tradicija (iš da- Prymą pajuokavau: jei nežinočiau šios parodos lies suręsta ant Ars pagrindo) sovietmečiu buvo intu- konteksto, pamanyčiau, kad pakliuvau į eilinę Lietu- ityvi, jausminė, net jei šį principą bandyta maskuoti vos dailininkų sąjungos parodą... Ekspresionistinė, struktūra (paviršine) ar logika. Bet kokiu atveju tai vietomis saldoka tapyba... Kiek nuvalkioti tapybinės būdavo jausmo ir/ar intuicijos spalvinė struktūra. plastikos sprendimai... Objektai... Skurdo estetika... Šios tradicijos fone Zapkaus tapyba dažnai atrodo Tai vadinamosios „Gerų blogybių“ grupės (Aido dekoratyvi, o plastiniai jo sprendimai paradoksaliai pri- Bareikio, Patricijos Jurkšaitytės, Leilos Kasputienės, mena panašius kai kurių Lietuvos tapytojų, pavyzdžiui, Žilvino Kempino, Sauliaus Kruopio, Giedrės Lilienės, Igorio Piekuro, Marijos Teresės Rožanskaitės ir kitų kū- Juliaus Ludavičiaus, Ievos Martinaitytės-Mediodios, rybą sovietmečiu. Tačiau Zapkus, pasak Kreivytės, žai- Sauliaus Mažylio, Audriaus Šumsko, Gintauto Vaičio, džia dvejopą žaidimą. Atrodo, tarsi dėliotų mozaiką iš Raimondo Žilio) kūryba. realistinių ar simbolistinių klišių (tankų, vaikučių, kitų Dar kartą pabrėžiu – pajuokavau. Tačiau, kad karo ir taikos atributų). Tačiau jis nekuria simbolinio juokas nebūtų palaikytas įžeidimu, reikėtų tarti ke- turinio, tiesiog naudoja jį kad galėtų metodiškai ištrinti letą žodžių apie kontekstą. 1992 m. VDA tapybos literatūrinį pasakojimą. Kuriamas „impresionizmo“ ir specialybės studentai ėmė ir pasikvietė Prinstono „sezanizmo“ negatyvas, žinoma, perleistas per ameri- universiteto dėstytoją, tapytoją Kęstutį Zapkų. O šis kiečių abstrakčiojo ekspresionizmo filtrą. Zapkus pina taip „perlaužė“ jaunų žmonių mąstymą, kad jie stai- abstrakciją iš tam tikrų vizualinių ženklų, kurie susiję ga visai kitaip perdėliojo kūrybos akcentus – dabar ne su logine seka, atvaizdu ar didaktika, bet su tam ti- svarbiausia tapo koncepcija, kuria remiantis iš esmės kra abstrakčia ritmika – pasikartojimais ir nukrypimais pakito vidinė paveikslo logika. Ekspresionistinį pa- nuo ritmo. Tikrovė tarsi veidrodis sudaužoma į dau- viršių pradėta lipdyti ant ideologinio karkaso. Įdomu, gybę šukių, iš kurių dėliojama mozaika. Šukės ne tiek kad „Gerų blogybių“ tapyba ir parodos kuratorės Lai- atspindi pasaulį, kiek įtraukia jo fragmentus į tapybinės mos Kreivytės paaiškinimai padėjo kitaip pažvelgti ir ritmikos struktūrą. Šiuo atveju svarbus vaidmuo skiria- į šios grupės įkvėpėjo Kęstučio Zapkaus tapybą. mas aiškiai, netgi sausai intencinei logikai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 43 Ekspresionizmas versus postmodernizmas Tiek Skurvidaitė, tiek Mostauskis, į „Geras blogybes“ žvelgdami iš kardinaliai priešingų pozicijų, ga- Tęsiant kalbą apie „Geras blogybes“, vertėtų prisi- lima sakyti, kalba apie tą patį – ši grupė atrado ne- minti kelis straipsnius, 1992–1993 m. paskelbtus tikėtus, netradicinius tradicinių kodų derinius arba Kultūros baruose, – tai Sandros Skurvidaitės „Šuolis tradiciniams deriniams pritaikė netradicines formas. į kitą laiko juostą“ ir „Preparuota advento puokštė“, Bet kokiu atveju grupės mąstysena, santykis su kū- Stasio Mostauskio „Atsitiktinių derinių ir nevaldo- riniu ir jo semantika yra pakitęs, taigi reikia naujų mų asociacijų triukšmas“. perskaitymo, iškodavimo būdų. Skurvidaitė, pripažindama iki tol vyravusios estetikos ir vietinio konteksto įtaką, vis dėlto akcentuoja iš esmės Geros blogybės ar blogos gėrybės? pasikeitusią (ar besikeičiančią) intencionalią ir kartu for- malią kūrybos plotmę: „Geros blogybės“ – tai „p a r e i Zapkaus studentų požiūris į meno kūrinį ir kūrybines š k i m a s apie esminę konceptualumo svarbą šiuolai- intencijas pasikeitė. Tai iliustruoja grupės narių „ma- kinei kūrybai. […] „Gerų blogybių“ autoriai […] neria nifesto“ ištraukos: „Mums prikaišioja, kad išduodame į kitą laiko juostą – greta bėgantį postkonceptualizmo savo praeitį, tradicijas. Atsakome: mes reprezentuoja- laiką – kurdami savitą jo viziją. […] visi sprendžia tą me pasaulį tokį, koks jis yra čia ir dabar […] Mes ne- patį uždavinį – kurti turiningą individualų meną, iš- vengiame tikrovės, nors ji dažnai negraži ir nemaloni, reikšti save idėjų, o ne ekspresijos lygmeniu, kadangi mes norime išvengti melo.“4 meninis emocijų apipavidalinimas dažniausiai rodo Nors ir buvo remiamasi tradicine „tyliojo mo- tik išraiškos troškimą, bet slepia tikrąjį turinį.“1 dernizmo“ estetine sistema, pradėta ja nepasitikėti: Antros „Gerų blogybių“ parodos proga Skurvidai- „Lietuvių tapybos mokyklos, susiformavusios stiprioje tė rašė: „Postkonceptualizmo menas skirtas ne grožė- prancūzų impresionizmo ir vokiečių ekspresionizmo jimuisi, o suvokimui – jį priimti tegalime pagal savo įtakoje, turinys pokario laikotarpiu tapo beveik socre- žinojimą. […] Įvaizdis prarado savo unikalumą ir alistinis.“5 Norėta ne tiek sugriauti „tradicijas“, kiek išskirtinumą, išsivadavo nuo priklausomybės konkre- suabejota dėl jų puoselėjimo sovietmečiu. čiam objektui, daiktui – todėl konceptualioje kūryboje Svarbus ir kitas aspektas. Anuo metu išryškėjo moder- jam vėl turi būti suteiktas naujas pavidalas ir nauja nizmo ir postmodernizmo takoskyra dailėje. Tai buvo reikšmė. […] Ribos tarp objekto, skulptūros, tapybos ir laikmetis, kai daugelis estetinių kategorijų funkcionavo naujų technologijų nyksta.“2 hierarchinių opozicijų ir su(si)priešinimo režimu. Mostauskio teigimu, „Gerų blogybių“ grupė bando Šiandien į diskursyvias 10-ojo dešimtmečio prak- transformuoti savo kūrinių formą, tačiau gilesni se- tikas ir kategorijas galėtume žiūrėti ne kaip į hierar- mantiniai lygmenys išduoda stiprią lietuviškos ekspre- chines opozicijas – tai tiesiog horizontalus lokalių sionistinės tradicijos įtaką: „Gerų blogybių“ grupės kū- prasmių tinklas, kuriam nebūtina taikyti nei pro- riniai – tai dvimatės plokštumos, virstančios trimačiais greso, nei regreso kategorijų, o juo labiau moralinių objektais, arba kitaip – nuo sienų lipanti tapyba. […] Tai vertinimų. Todėl ir „Geros blogybės“, ko gero, įstri- nėra postarsinė tapyba įprasta prasme, tačiau ją galime gusios diskursų raizginyje. vadinti savitu lietuviško ekspresionizmo invariantu. […] „Gerų blogybių“ specifika – ne naujas meninis mąstymas, Mitas bet bandymas tradicinį mąstymą išreikšti netradicinėmis priemonėmis. Kalbu apie ekspresionistinės tapybos logiką, „Gerų blogybių“ mitas, be abejo, egzistuoja. Kada jis perkeltą į tūrinių objektų kūrybą. […] Grupės narių meni- atsirado, sunku atsekti, tačiau tam tikras prielaidas nis mąstymas greičiau vizualus nei konceptualus.“3 galima probėgšmais įvardyti.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Julius Ludavičius. Perspektyvos iliuzija / Iliuzija be perspektyvos. 1992

Visų pirma, XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir lę sprendžiamąją galią. Tuo metu daugelis studentų 10-ojo dešimtmečio pradžia Lietuvoje buvo, per- kūrybiniu atžvilgiu darė, ką norėjo. VDA naujųjų frazuojant Arūną Sverdiolą, mitų steigties ir saugos, rūmų holas tapo improvizuotų parodų, akcijų, ins- apokaliptinių, mistinių nuojautų epocha, truku- taliacijų erdve, kurioje reiškėsi ir būsimieji „Gerų si vos keletą metų, tačiau sutalpinusi savyje ištisus blogybių“ grupės nariai. Julius Ludavičius ir Aidas šimtmečius. Perestroika, Černobylio katastrofa, Są- Bareikis dalyvavo avangardinės grupės „Žalias la- jūdis, Nepriklausomybės Aktas, Berlyno sienos ir pas“ veikloje, taigi garsėjo kaip avangardistai ir kiek Sovietų Sąjungos griūtis, epochiniai lūžiai ir esmi- platesniame naujojo meno kontekste. nės transformacijos. Natūralu, kad bet koks veiks- 1989 m. retrospektyvinę parodą Vilniuje suren- mas ar mintis anuomet turėjo dvigubą ar net kelia- gė Amerikos lietuvis Kęstutis Zapkus. Studentai jau gubą energetinę ir simbolinę įkrovą. tada bandė jį pasikviesti, tačiau Zapkus dėstyti sutiko Kalbant konkrečiai apie „Geras blogybes“, reikia tik nepriklausomoje Lietuvoje... 1992 m. jis iš tikrų- pažymėti, kad būsimi grupės nariai pradėjo stu- jų atvyko į akademiją. JAV kontekstas, nesovietinis dijuoti kaip tik Sąjūdžio priešaušryje ir pakliuvo į mentalitetas, visiškai kitokia dėstymo metodika jau garsiojo sukilimo 1988 m. Vilniaus dailės institute savaime buvo sensacija. Be to, Zapkus neįžvelgė skir- sūkurį. Po šio maišto daugelį dėstytojų ir adminis- tumo tarp oficialios sovietinės ir „tyliojo moderniz- tracijos aparatą pakeitė „tyliojo modernizmo“ at- mo“ tapybos versijų, šį požiūrį iš dalies perėmė ir jo stovai, institutas tapo akademija, o vyresnių kursų studentai, todėl jų negalėjo pakęsti vietiniai tapybos studentai kurį laiką buvo beveik visateisiai akade- dėstytojai, užtat bendraamžių akyse jie tapo „privile- mijos va(l)dovai. Studentų atstovybė turėjo didžiu- gijuotais“, „išrinktaisiais“.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 45 Kaip minėjau, aptariamasis laikotarpis buvo ir „Gerų blogybių“, galima sakyti, nuosaiki avangar- institucijų steigties (ar reorganizacijų) metas. Zap- dinė pozicija atsiskleidė išimtinai sisteminėje „tra- kaus surengta pirmoji jo studentų paroda, pavadinta dicinės“ ekspresionistinės tapybos tradicijos terpė- „Vilniaus dvylika“ arba „Geros blogybės“ (iš čia kilo je, dvigubame instituciniame – VDA, o netrukus ir ir grupės pavadinimas), sutapo su oficialiu Vilniaus ŠMC – kontekste. Todėl net gana atsargios seman- šiuolaikinio meno centro debiutu. Augant ŠMC galiai, tinės inovacijos atrodė radikali, drastiška tapybos įtakai, stiprėjo ir „Gerų blogybių“ įvaizdis arba legen- transformacija, nes buvo artimai susijusios su siste- da. Juo labiau kad kai kurie „Gerų blogybių“ atstovai ma, o ji į naujoves reaguoja skaudžiau. kūrė scenografiją pirmiesiems Oskaro Koršunovo Apibendrinant, galima būtų sakyti, kad „Gerų blo- spektakliams, aktyviai veikė neformalioje Vilniaus gybių“ mitas, iš dalies kurtas sąmoningai, nors kartu, meno terpėje, 1995 m. projektą „Banginio pilvas“ ko gero, spontaniškai, kažkuriuo momentu atsiskyrė (svečio teisėmis dalyvavo Evaldas Jansas) surengė Šiau- ir pradėjo funkcionuoti savarankiškai, atsietai nuo rės miestelyje… Nors grupė nebuvo vienalytė, be to, konkrečių grupės narių kūrybos, gyvenimo vingių, netrukus ėmė irti (1993 m. Julius Ludavičius ir Aidas likimų. Bareikis, tarpininkaujant Zapkui gavę Fulbrighto sti- pendijas, išvyko studijuoti į JAV), mitas jau gyvavo sa- Paroda varankiškai. O tais laikais neregėtas dalykas – studijos JAV – dar labiau jį sustiprino. Vėliau, kai į JAV emi- Grupės narių kūryba, bent jau šiai parodai surinkta gravo Martinaitytė ir Kempinas, paslaptingos grupės kolekcija, byloja ne apie progreso vs regreso vertikalę, įvaizdis paradoksaliai dar labiau sustiprėjo. o apie prasmių judėjimo vienu metu pirmyn atgal ir Prie mito kūrimo labai prisidėjo Sandra Skurvidai- į visas įmanomas puses horizontalę. Net jei turėtu- tė (netrukus irgi emigravusi į JAV), neoficiali „Gerų me omenyje Nacionalinėje dailės galerijoje surengtą blogybių“ kuratorė, dailėtyrininkė, pozicijos formuo- „Šviesą“ – Patricijos Jurkšaitytės, Aido Bareikio ir toja ir diskurso kūrėja. Dėstydama estetinę grupės Žilvino Kempino parodą, turbūt papildančią Kęstu- programą, ji neoficialiai įsitraukė (įtraukdama ir „Ge- čio Zapkaus retrospektyvą, vis tiek įžvelgti atotrūkį, ras blogybes“) į garsųjį 1990–1991 m. dailės kritikos radikalią opoziciją tarp ankstyvųjų ir naujausių dar- „diskursinį posūkį“, kurio epicentre buvo Alfonsas bų gilesniame semantiniame lygmenyje būtų sunku. Andriuškevičius, Virginijus Kinčinaitis, Saulius Gri- Be to, parodoje „Inversija. Blogos gėrybės“ eksponuo- goravičius, Erika Grigoravičienė, šioje polemikoje jami kai kurie darbai iš dalies atkurti (tiesiogine šio žo- netiesiogiai dalyvavęs Algis Uždavinys. džio prasme) ir papildyti, dalyvaujant kitiems autoriams. Taigi „Gerų blogybių“ pavienių narių neoficiali Leilos Džeiran Šukiur (Kasputienės) 1992 m. instaliaci- veikla ir grupės kaip visumos oficialus debiutas su- ją, sukurtą iš tada penkiamečio sūnaus Kipro atvaiz- tapo tiek su avangardizmo proveržiu, tiek su naujų, dų negatyvų, dabar atkūrė ir papildė jis pats, beje, ateinančiam dvidešimtmečiui esminių institucijų ir šiuo metu studijuojantis fotografiją. naujo diskurso steigtimi. Anuomet, kai Leila, instaliuodama savo kūrinį par- XX a. 9-ajame dešimtmetyje atsirado nemažai avan- odoje, kai kurias sūnaus nuotraukas prikalė vinimis, gardizmo židinių, tačiau jų „mitai“ formavosi kiek sun- Kipras staiga susirgo reta, sunkia liga, tarsi ją būtų kiau, nes dažniausiai buvo veikiama užribyje, be to, vei- prišaukęs būtent šis kūrinys. Pakvipo raganavimu. kla buvo tokia radikali, beveik nieko bendra neturinti su Kasputienė sunaikino didžiąją dalį savo instaliacijos iki tol dominavusiu „tyliuoju modernizmu“, kad kurį lai- ir po kurio laiko sūnaus liga paslaptingai dingo. Da- ką net nebuvo laikoma avangardu, greičiau suprantama bar Kipras Kasputis instaliaciją rekonstravo, dar kar- tiesiog kaip „kažkas“, vykstantis „kažkur“. tą tapdamas jos bendraautoriu.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Parodos „Inversija. Blogos gėrybės“ bendras vaizdas. Jono Meko vizualiųjų menų centras Vidmanto Ilčiuko nuotr.

1992 m. Raimondo Žilio sukurtą archajinę „Nuo- jas, vis radikaliau angažuodamasis ginti tapybos „tra- dėmę“ ir 2001 m. „Dvasią“, (su)pjaustytą drobę, sie- diciją“. Matyt, todėl parodoje Kruopis pristatomas ne ja kvazireliginis leitmotyvas, tapybos kaip objekto ir kaip tapytojas, o kaip kolekcininkas – eksponuoja- objekto kaip tapybos problematika. Jei Žilio kūrybą mos jo surinktos senovinės nuotraukos, daugiausia atsietume nuo ano meto „revoliucingai avangardinio“ portretai tapytų užsklandų fone. konteksto, taptų akivaizdu, kad jo kūrinių semantinė Kruopio 1992 m. ekspresionistinis paveikslas erdvė gana hermetiška. „Tautinis lingamo kultas“, kuriame ekspresyvių dė- Audriaus Šumsko 1992 m. objektas „Mudu du“ pri- mių ornamente ryškėja stilizuotas falas, prasmiškai mena „naujojo materializmo“ aspiracijas – paveikslas dera prie Giedrės Lilienės tais pačiais metais sukurto kaip materialus objektas (ant stačiakampio medinio „Kaklaraiščio“. porėmio aptempta drobė), o kartu prasmių talpykla, Tai kaklaraiščio formos porėmis, aptemptas drobe, tiesiog išardomas. Įdomu, kad 2010 m. „Atbuliniam kurioje nutapytos rožės, simbolizuojančios moters ly- skaičiavime“ Šumskas tarsi bando paveikslą ir jo se- ties organus ir lytinį aktą, su monochrominiais veidais mantinį krūvį sulipdyti iš naujo. žiedų fone. Šis kūrinys, ko gero, vienas akivaizdžiausių Sauliaus Kruopio kūrybos atvirkštinė perspektyva, pavyzdžių, kas atsitinka, kai sistemą, grindžiamą spal- ko gero, radikaliausia, nes jis liko užkietėjęs tapyto- vine intuicija, pakeičia koncepcija, – transformuojasi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 47 tiek tapybos forma, tiek turinys, beje, išryškinantis suprantamas. Apskritai kalbant, Bareikio kūryboje anuomet gana netikėtą feministinį požiūrį. giliai įsišaknijęs koncepcijos kaip ideologinės kate- Sauliaus Mažylio trys kūriniai – beveik tiesioginė gorijos „nuodas“. archeologinė rekonstrukcija. Asambliažas „Užrak- Zapkaus įtaka jaučiama ir Ievos Martinaitytės- tas“ primena Valentino Antanavičiaus ir ankstyvuo- Mediodios kūryboje. Beje, to nereikėtų suprasti kaip sius Česlovo Lukensko asambliažus, tačiau radikali- priekaišto. Ankstyvasis darbų ciklas „Improvizacija zuojamas juoda spalva. Kartu šis kūrinys laikytinas su Boscho Ieva“ (1992) atskleidžia, kaip skausmin- „priešistoriniu“, nes sukurtas 1989 m., taigi dar prieš gai, bet kartu nuoširdžiai vaduojamasi iš sovietmečio Zapkaus „erą“. konteksto ir estetinio mąstymo šarvų. Bandoma išsi- Gintautas Vaičys tiek „Prisiminimų prisiminimuo- veržti į trimatę erdvę, kartu susiejant spalvą su alter- se“ (1992), tiek „Poliarizuotoje tapyboje“ (2014) ap- natyvia jos semantika, o naują simbolinį turinį – su simeta esąs tikras tapytojas. Ankstyvajame paveiksle papildomu kultūrinės tradicijos krūviu. Spalva trak- erdvė išardyta į beveik savarankiškas spalvines zonas, tuojama kaip medžiaga, dažai – kaip performatyvus, tačiau sukabinta siūlėmis. Tai asocijuojasi su Eugeni- juslinis, apčiuopiamas aktualios (taip pat ir ideologi- jaus Antano Cukermano persidengiančių dėmių arba nės) tikrovės „kūnas“. sutankėjusios erdvės koncepcija, kai prireikia prikli- Vėliau, jau gyvendama JAV, Martinaitytė iš tikrųjų juoti papildomas drobės skiautes, virvės gabaliukus. išsiveržė į trimatę erdvę, atsikratė „ano“, pūliuojančio Tačiau Vaičys tą erdvę, ko gero, ne sutankina, o de- postsovietinio konteksto liekanų, kūrė erdvines abs- konstruoja. Siūlės šiuo atveju reiškia ne persidengimą, trakčias instaliacijas iš sintetinių medžiagų. 2012 m. sujungimą, bet neišvengiamą fragmentavimąsi. Nau- nutapytos „Plazminės liekanos“ kaip tik ir atstovauja jausiame kūrinyje Vaitys irgi kalba apie fragmentaciją, šiai estetinei programai, tiesa, sugrąžintai į dvimatę prasminius filtrus, poliarizaciją. tapybos erdvę. 1994 m. nutapyti Mažylio darbai – „Baltic obser- Juliaus Ludavičiaus erdviniai ir konceptualūs anks- ver. Konduktorius nužudė keleivį“ ir „Eva Bosh vis tyvieji estetiškai ir ideologiškai komplikuoti objektai – kalbėjo apie ypatingą pietų Ispanijos šviesą, jos tre- „Iliuzijos perspektyva. Perspektyva be iliuzijos“, „Meno čiasis vyras yra ŽIV nešiotojas“ jau gana aiškiai liudi- kurvų buduaras“ (1992) ir „Ūsai arba Lizos monai“ ja alternatyvų paveikslo fabulos organizavimo būdą. (1992) laikytini mūsų konceptualiojo meno klasika. Svarbiausias tampa kontekstas, be kurio ši „tapyba“ 2013 m. nutapyti „abstraktūs“ netradicinių formų atrodytų beprasmiška. jo paveikslai (panašiai kaip ir Mažylio kūriniai) yra Aido Bareikio kūrinių sąmoningai chaotiškos, ir savarankiški objektai, nesusiję su tapybos turiniu. netgi anarchistinės prasmių struktūros užgriebia iš- Kartu jie liudija intelektinio prado, koncepcijos svar- kart kelis ikonografinius lygmenis. Bareikis iš įvairių bą „grynosios tapybos“ atžvilgiu. Tapybos procese daiktų, tikrovės fragmentų tiesiogine žodžio prasme naudojami papildomi tikrovės elementai – dulkės, iš- išaugina daugiaprasmes, daugiasluoksnes instaliaci- karpos iš laikraščių, pirštų atspaudai... jas, kurios rodo stiprią Zapkaus įtaką, – jo abstrak- Patricijos Jurkšaitytės kūryba irgi pristatyta kaip ar- cionizmo principai išskleidžiami trimatėje erdvėje, cheologinė rekonstrukcija – eksponuojamas 2002 m. suteikiant jiems kokybiškai naują prasmę. „Fragmentas“. Pasak Laimos Kreivytės, tai kūrinys, Niujorko galerinė rinka Bareikio instaliacijas vie- reprezentuojantis tarpinį kūrybos periodą, kai nuo nu metu gana gerai vertino, tačiau jo atstovą gale- „figūrų tapymo“ pamažu pereinama prie „interjerų ristą įveikė tiesmukai suprantamas turginis „grožis“, kopijavimo“. Be to, Jurkšaitytė dažnai iš pradžių nuta- todėl lietuvio instaliacijų „šiukšlinumas“ tapo „ne- po „eskizą“ ant tapeto atraižos, o tada jį kaip galėdama gražus“, nepatogus, pernelyg komplikuotas ir ne- tiksliau perkelia ant drobės. Parodoje eksponuojamas

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Saulius Mažylis. Baltic Observer. Konduktorius nužudė keleivį. 1994

Giedrė Lilienė. Kaklaraištis. 1992 Ieva Martinaitytė-Mediodia. Improvizacijos su Boscho Ieva. 1993 Žilvinas KEMPINAS Kolonos. 2006 Magnetinė juostelė, fanera; dydžiai kintantys Iš parodos „Vartuose“ 2011 Vidmanto Ilčiuko nuotr. eskizas ir paveikslas savaip provokuoja klausti, kuris barties į praeitį, bet šiandieninė dabartis gretinama iš jų laikytinas originalu, o kuris – kopija. su 10-ojo dešimtmečio pradžios dabartimi. 2013 m. ciklas „Olandiškos istorijos“ atstovauja da- Žiūrovai tampa tiek aktyviais ano konteksto daly- bartiniam periodui – čia pirmu smuiku groja irgi ne viais, tiek savo pačių dabarties pasyviais stebėtojais. spalvos, bet koncepcija, atskleidžianti kitokią prasmi- Prie šios atvirkštinės perspektyvos kūrimo prisideda nę struktūrą. Tiesa, ji paslėpta, panašiai kaip praleis- ne tik seni-nauji kūriniai, bet ir Sandros Skurvidai- tos, nenutapytos, paslėptos svarbios prasminės inter- tės paskolintas straipsnių ir nuotraukų archyvas, ku- jerų detalės senųjų meistrų paveikslų „kopijose“. riame yra minėtas Kempino akcijos įrašas, Gintauto Žilvino Kempino akcija instaliacija „Tapyba iš na- Vaičio filmukas apie „Gerų blogybių“ kurso peržiū- tūros“, 1994 m. atlikta ŠMC, šioje parodoje atkurta ras VDA ir pirmąją jų parodą ŠMC. Eksponuojami fragmentiškai, tačiau viską kompensuoja originalus du iš devynių kūrinių ciklo, nutapyto visų grupės jos videoįrašas su kompozitoriaus Gintaro Sodeikos narių kartu, bylojančio apie kolektyvinės kūrybos muzika. Šalia eksponuojama naujesnė „Betrija“ iš intencijas (tiesa, šio diplominio darbo jiems nebuvo ciklo „Žvaigždės“ – tai iki kraštutinumo preciziški, leista ginti). andainykštės skurdo estetikos atsikratę (tai natūralu, Taigi, Kreivytė bandė kelias laike nutolusias „da- gyvenant JAV) objektai. Tačiau ir jie liudija tai, kas bartis“ įterpti į nūdieną, o kartu išvengti „Gerų blo- buvo būdinga jau ankstyvajai Kempino kūrybai – do- gybių“ mito. Tačiau būtent todėl taip knietėjo apie mėjimąsi erdvės ir objekto joje santykiu, erdvės sude- jį užsiminti. Remdamasis šios parodos „atvirkštinės koratyvinimu. perspektyvos“ logika, pacituosiu Alfonso Andriuške- vičiaus teksto, rašyto 1992 m., ištrauką, kuri labiau Baigiamasis įvadas tiktų įžangai: „Kęstutis Zapkus sako nieko nebrukęs studentams, skatinęs juos įsižiūrėti į save ir ten susiras- Parodos „Inversija. Blogos gėrybės“ kuratorė Laima ti savo meninį kelią. Kad tai tiesa, patvirtina jo moki- Kreivytė ėmėsi nelengvo uždavinio – jau nebeegzis- niai (žodžiais) ir jų kūriniai (vizualine kalba). Tačiau tuojančią grupę trumpam atgaivinti „archeologinėje“ kaip pakryps reikalai mokytojui išvykus, pamatysime parodoje. Toks atgaivinimas dar sudėtingesnis dėl to, tik vėlėliau. Tik po kelerių metų paaiškės, kokion dir- kad kai kurie grupės nariai jau beveik nieko nekuria. von krito Zapkaus sėkla. Aš asmeniškai manau, kad „Darbai surinkti iš įvairiausių vietų – sodo namelio, ne ant uolų.“7 rūsio, mamos dirbtuvės, sesers namų. Instaliacijos ir kūrinių ciklai pristatomi metonimiškai, kai fragmentas atstovauja visumą. Naujausi darbai pasiskolinti iš 1 Sandra Skurvidaitė, Šuolis į kitą laiko juostą, Kultūros barai, 1992, nr. Lewben Art Foundation ir pačių menininkų. Ekspozi- 7–8, p. 29–30. ciją papildo fotografijos, straipsniai ir filmai.“6 2 Sandra Skurvidaitė, Preparuota advento puokštė, Kultūros barai, 1993, Kreivytė stengiasi sukurti tarsi atvirkštinės pers- nr. 2–3, p. 35–36. pektyvos (požiūrio) iliuziją, pateikdama ne tiek kla- 3 Stasys Mostauskis, Atsitiktinių derinių ir nevaldomų asociacijų triukš- sikinę retrospektyvą, kiek apversdama ją aukštyn mas, Kultūros barai, 1993, nr. 6, p. 23–24. kojomis. Kitaip tariant, parodos situacija dvigubai 4 Lina Račiūnienė, Postmodernistai ne savo noru, Jaunimo gretos, 1993, paradoksali – atsiranda „portalas“ į praeitį, į 10-ojo nr. 7, p. 30. dešimtmečio pradžią ir žiūrovai atsiduria būtent 5 Sandra Skurvidaitė, Šuolis į kitą laiko juostą, p. 28. tame kontekste, kartu nepamiršdami viso prabėgusio 6 http://lewbenart.com/naujienos/paroda-inversija-blogos-gerybes/ dvidešimtmečio. Taigi žvelgiama ne linijiniu apiben- 7 Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975–1995. Vilnius: Vilniaus drinančiu ar hierarchiškai muziejiniu žvilgsniu iš da- dailės akademijos leidykla, 1997, p. 138.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 49 In memoriam

Astrida Petraitytė

Meniška ir maištinga senojo kuršio dvasia

Eduardui Jonušui (1932–2014) atminti

ida, visa Neringa nuo kadų kadės paženklinta nes šiame krašte žemaitis nuo Mažeikių pasijuto keis- Ntautodailės meistro Eduardo Jonušo kūriniais. tai – nelyg sugrįžęs namo… Apgailestavo dėl „gražė- Pirmoji radosi medžio skulptūra Martynui Liudvikui jančios“ („nailoniniais rūbais“ besipuošiančios) Nidos, Rėzai netoli Pervalkos 1976-aisiais. Metais ankstėliau piktinosi, kad senąsias kapinaites darko paminklai, nė Jonušas atvyko į Nidą, čia ir apsistojo. Jau po lagerių, iš tolo neprimenantys krikštų subtilumo. Prisiminė kur praleido šešerius metus (buvo nuteistas 25-eriems), draugystę su tikru kuršiu Mikiu, vienu iš nedaugelio čia kurį laiką gyvenęs Klaipėdoje, nuolat jausdamas akylą likusių senųjų krašto gyventojų. Pasidžiaugė, kad Nido- sovietų saugumo „priežiūrą“. je apsilanko dailininko Ernsto Mollenhauerio (Blode’s, Jei ne energingasis, talentingasis, meniškos ir maiš- kurio viešbutis svetingai priimdavo dailininkus, susi- tingos dvasios žemaitis, vargu ar būtų atsiradęs kas nors būrusius į garsiąją Nidos koloniją, žento) duktė Maja. kitas, suvokiantis būtinybę pažinti šį mažlietuvišką, Sąlytį su liuteronišku Rytprūsių kraštu Eduardas pa- kuršišką kraštą, perprasti jo dvasią, rankioti būtovės jutęs dar vaikystėje: liekanas, saugoti jas, prikelti, atkurti… Jo pastangomis „Tėvas dirbo geležinkelyje [Klaipėdos krašte]. Bėgda- restauruoti senieji Nidos kapinių mediniai paminklė- vome per tiltą į Tilžę – turgavietėj buvo karuselės. Mus, liai – krikštai, atstatytas paminklas Gotliebui Davidui vaikus, pažinojo… Pasakom: karuselė, suptis ir – niekas Kuwertui ir jo sūnui Georgui Davidui, Nidos kopų ap- nieko. O per karą traukėmės per Pomeraniją, buvom su- želdintojui. Jo fantazija ir užsispyrimas lėmė, kad pagal stoję Kulminuose – ten laukėm vizos. Paskui traukėm senųjų laivų brėžinius buvo pastatytas žvejų kurėnas, Berlyno link; ėjo kelias Karaliaučius – Berlynas. Dar atsirado krašto savitumą liudijančių ženklų, pavyzdžiui, Morungėje mokyklą šiek tiek palankiau. „Vartai į Neringą“ Smiltynėje – stilizuotos medinės bu- Tėvas jau 1940 m. buvo uždarytas į Kauno kalėjimą rės su spalvingomis vėtrungėmis... O šalia tarnystės kaip šaulių vadas, bijojom Sibiro…“ krašto istorinei atminčiai – egzistencinius apmąstymus, Deja, kai pokariu grįžo į tėvynę, išvengti tų „kurortų“ kone kosmines vizijas išreiškiantys paveikslai... nepavyko: „KGB išsiaiškinus jo praeitį ir kilmę, kaip užsi- 2009-aisiais, tradiciškai lankydamasi Thomo Manno slaptinęs „špionas“ buvo nuteistas už antitarybinę agitaciją festivalyje, šiam vokiečių rašytojui skirto memorialinio 25-iems metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. muziejaus vadovės Vitalijos Jonušienės paprašiau, kad 1952 m. buvo išvežtas į Čitos kalėjimą, vėliau į Tolimųjų leistų apsilankyti kone etnografinėje, nors naujai staty- Rytų lagerius tiesti Amūro geležinkelio, po to sekė Angarsko toje, šeimos sodyboje. Tąkart su Eduardu kalbėjomės ir Irkutsko lageriai, iš kur 1956 m. buvo paleistas...“, – rašo ilgai ir apie daug ką. „Jau esu kuršis“, – juokais pasakė, Ewaldas Heinas knygelėje „Cymbala“. Vokietijoje išėjusi

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 dviem kalbomis, ji pristato jokiose akademijose nestudi- javusį dailininką Jonušą ir jo kūrinius. Mudu tąsyk kalbėjomės, kaip atsirado paminklas Kuwertams: „Originalą sudaužė metalo laužui tuoj po karo, kai atvažiavo gyventi naujakuriai. Gavo už metalą 3 rublius. Paminklas buvo juvelyriškai atlietas – nesunkiai pasidariau brėžinukus, turėjau likusių nuotraukų, žinojau, koks mastelis… Miškininkai išsaugojo, jie man padėjo, kapelius sutvarkė, tvorą aptvėrė.“ Senosios vandens pompos istorija irgi „vandališ- ka“: „Kapinaičių tvarkytojai už pusę litro kažkam tą pompą pardavė; nupirko tarybinę pompelę. Sakiau – kol nebus atstatyta senoji pompa, nepasirašysiu (esu autorius tų kapinaičių).“ O nostalgiška nuotaika dvelkiantys senųjų kapinių krikštai, pasirodo, ne visi restauruoti, yra daug naujų: „Mano suprojektuoti – darė Restauracinės dirbtuvės. Dar toks Putrius buvo surinkęs krikštų, tai pagal juos ir dariau – lentos storis, aukštis…“ Jonušų namuose tarsi muziejuje gausu įvairių senų daiktų, rakandų: „Viską rinkau. Ir dabar turiu visokių lygintuvų, samovarų. Iš ano [Karaliaučiaus] krašto žmo- nės atsiveždavo. Imsi samovarą, tai gausi ir kitką. Pirk- davom – „za pol litra“. Parduodavo lėkius – patys atneš- Eduardas Jonušas. Paminklas Liudvikui Rėzai. Pervalka davo ir man, ir į muziejų.“ Seną laikrodį Eduardas atidavė Klaipėdos Laikro- pirmąją Liudviko Rėzos premiją (įsteigta 2009 m.). Ne džių muziejui... tik „Neringos bendruomenė neteko dailininko Eduardo Kalba sukosi ir apie paveikslus: „Susižavėjęs buvau Jonušo“ – visa Lietuva prarado mažlietuviško ir kuršiško tuo kraštu – tai ir kopas, ir laivus „darydavau“… Ne tik paveldo saugotoją ir puoselėtoją. Tikėkimės, kad senasis Nidos – ir Rasytės, Pilkopės; tais laikais visur dviračiu kuršis savo pasišventimu uždegė ne vieną širdį. Nebūtinai važinėjom. Su gumine valtim marias apiplaukiau pieš- per asmeninę bendrystę ir mentorystę, kurios tautodai- damas. Bet čia [namuose] nieko neturiu, tik filosofinis lininkas visai nenorėjo prisiimti. Štai kartą Nidos centre ciklas, šiek tiek lagerinės temos… Domėjausi indų filoso- jį sustabdė tarsi nepažįstamas žmogus: „Sako, kaip gerai, fija, ir Vydūnas man davė peno.“ mokytojau, kad sutikau… Galvoju – ar aš jau miręs, juk Kitomis vasaromis lankydamasi Nidoje vis užsuk- šiame gyvenime tikrai nesu buvęs joks mokytojas, niekad davau į šiuos namus, šeimininkų rūpesčiu tapusius ne- nėjau vaikams dailės dėstyti, kad ir kiek manęs prašė K. Do- lyg etnografijos muziejumi, dailės galeriją (mansardą) nelaičio mokykla… Pasirodo, jis – vienas iš tų vaikų, kurie turinčius – čia sukabinti Eduardo tapybos paveikslai, ateidavo pas mane į rūsį, dabar visi užaugę. Lankydavosi daugiausia nelinksmai vizionieriški. ir Akvilė [Zavišaitė]. Aš tik ant kelio juos užvedžiau – kad Laimei, žemaičio, tapusio senuoju kuršiu, nuopelnus neprarastų to, ką turi. Sakiau – jokio mokymo nereikia, spėta pagerbti – jis apdovanotas Gedimino ordino Rite- jau esat menininkai, tik dirbkit. Laikiaus nuomonės, kad rio kryžiumi, pripažintas Neringos garbės piliečiu, pelnė vaikai turi daugiau fantazijos negu suaugę…“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 51 Dykuma anapus „Gaidos“

Su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė

ūta Gaidamavičiūtė. Trečią dešimtį pradėjusi sių niujorkiečio Feldmano kūrinių San Franciske Rskaičiuoti „Gaida“ šiandien jau gali būti vertina- pirmąkart pagrojo po 40 metų. Lietuvoje tą kūrinį ma ne tik kaip laukiamas šiuolaikinės muzikos festi- Šarūnas pristatė 1996 m. Žmonės gali įvairių norų valis, bet ir kaip tam tikras muzikos poreikių indika- turėti, bet ar šis festivalis skirtas tik muzikologams ir torius. Kokie lūkesčiai yra siejami su festivaliu, kokių kompozitoriams? Kaip tik manau, kad reikia publiką visuomenės grupių poreikius jis geriausiai tenkina, ko- kviesti kuo platesnę. Ir labai gerai, kad yra už ko už- kią vietą užima tarp kitų kultūros formų, ką turi uni- sikabinti, kad festivalis nenuvilia klausytojų. kalaus ir universalaus? Aišku, tokie renginiai, ryškiai Šarūnas Nakas. Vilniuje įvyksta vos keliolika šiuo- orientuoti į profesines grupes, pirmiausia turi telkti tos laikinės muzikos koncertų per metus, todėl net neiš- srities profesionalus, tačiau, būdami svarbūs tikslinei ranki pasiūla beveik užtikrina sąlyginę tų koncertų auditorijai, jie ir platesnei publikai leidžia įsivaizduo- sėkmę – ką turime, tuo ir džiaugiamės. Festivaliai ti, kas kokioje srityje šiuo metu yra aktualiausia. nekonkuruoja tarpusavyje, todėl programų autoriai 2013-ųjų „Gaida“ turėjo net dvi sėkmingo festivalio neverčiami tobulėti. Šiuo metu lietuvių muzika ne- prielaidas – balsą ir teatrališkumą. Tai iškart sutei- turi jai skirto specializuoto aukštais kriterijais grin- kė „žmogišką“ veidą – ji buvo kaip niekad demokra- džiamo renginio, be jo, ji sparčiai marginalizuojasi ir tiška, patraukli platesnei publikai. Bet ar nenusivylė provincialėja. Mūsų kompozitoriai tampa tarsi skur- kompozitorių ir muzikologų bendruomenė? Ar jautė- džiais imigrantais savo pačių festivaliuose. te kūrinių rebusų stygių? R. Gaidamavičiūtė. Tai, kad pastarojoje „Gaidoje“ Mindaugas Urbaitis. Ar mūsų bendruomenei lietuvių kompozitorių premjerų skaičius, jei atmestu- „Gaida“ nepatiko? Mieli kolegos taip gerai viską me kolektyvinį projektą, susitraukė iki šešių, tikrai ap- žino, taip puikiai yra informuoti, tiek daug kartų maudu. Įsivaizduoju, kad net ir tie laimingieji, kurie tuos kūrinius girdėję, kad jau spėjo nusibosti? Būtų gavo užsakymą, svarsto, kada kitą kartą jų muzika ga- keista girdėti tokius priekaištus. Chrestomatinius lės skambėti festivalyje. Kiek žinau, vienas iš argumen- kūrinius reikia groti kasmet. Taip daroma visame tų, kodėl sumažintas užsakymų skaičius, buvo toks: pasaulyje, pavyzdžiui, Amerikoje vieną žymiau- kūrinys, tarkim, simfonija, rašomas beveik metus lai-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 ko, taigi siekta, kad atlygis būtų kiek įmanoma dides- užsienietiškos muzikos. Organizaciškai tai kur kas nis, užuot išdalijus po truputį kuo didesniam autorių paprasčiau, nes atvažiuoja kolektyvai, atliekantys jau skaičiui. Ir iš tikrųjų rezultatas geras – visi užsakytieji seniai surepetuotus kūrinius. „Liga pagydyta“ galvos kūriniai savaip įdomūs, galės tapti repertuariniais. nukirtimu. O juk Lietuvoje yra daugiau kaip 100 pro- Š. Nakas. Kultūros gyvenimą Lietuvoje, bent jau fesionalių kompozitorių. pastarąjį dešimtmetį, lemia buhalterija. Žinoma, laimi R. Gaidamavičiūtė. Rašančių mažiau, nes kai pra- tie, kas tą buhalteriją valdo. Menininkų vaidmuo šiuose dedi ieškoti, kas galėtų kokybiškai sukurti tam tikro procesuose nereikšmingas, nes viską sprendžia visaži- pobūdžio muziką, tai vis suki ratus po adresyną... niai viršininkai. Tačiau jų galvosena kone karikatūrinė: Š. Nakas. Prieš 25 metus, kol Lietuvoje nebuvo kažkodėl manoma, kad kultūros procesai privalo tar- pardavinėjami jogurtai, niekam jų ir nereikėjo. Ka- nauti kalendorinių sukakčių ir pompastiškų minėjimų dangi lietuvių kompozitoriai visiškai negauna progos sąrašui, o jis vis ilgėja ir vis labiau niveliuoja tuos kul- pasirodyti, tai suprantama, kad ir poreikio klausytis tūros įvykius, kurie iš tikrųjų turi vertę. Kita bėda ta, jų muzikos nėra. Kur jie turi realizuotis – Lenkijoje, kad kūrybai primetami absurdiški finansinių metų pe- Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje? riodizavimo standartai, kai, sakykim, simfoniją žmo- R. Gaidamavičiūtė. Šiuo klausimu esu toje pačio- gus turi sukurpti per keletą mėnesių, tarsi plušėtų prie je barikadų pusėje. Norėčiau, kad lietuviškos muzikos konvejerio, atlikdamas standartines operacijas, antraip būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnės, kad ji skambėtų „netilps“ į finansinių metų grafiką. Tačiau kūryba, kaip kuo dažniau. rodo meno istorija, yra gerokai sudėtingesnis ir subti- Š. Nakas. Lietuvos kompozitorių sąjunga turėtų lesnis procesas, negu gebėjimas stropiai vykdyti biuro- steigti naujus renginius. „Gaidos“ koncepcija, mano kratinius nurodymus. manymu, jau yra išsemta. Ji atsirado 1991 m. ir atsto- M. Urbaitis. Suprantu, Šarūnai, kad norėtum lietu- vauja būtent tų laikų ideologijai. Tada norėta surengti viško festivalio. „Gaida“ tokia nėra, bet, mano nuomo- „savą“ vietinį Varšuvos rudenį ir tai buvo realizuota ne, ir neturėtų būti. Lietuviškos muzikos man atrodė daugybę kartų, bet šis formatas jau atgyveno. Tada net per daug, bent jau pakankamai pagal proporciją siekta parodyti, kad esame tauta, atkūrusi valstybę ir arba pagal tai, kokią vietą ji užima Europoje, o norisi turinti modernios muzikos, mūsų manymu, vertos apžvelgti visumos vaizdą. Tokį jį ir matau – su Lietu- skambėti daug platesniame pasaulyje. Šiandien to va kamputyje, taigi man tas festivalis tinka. Bet ką tu įrodinėti nebereikia. Gyvename visiškai kitoje epo- paminėjai, yra tikrai svarbu: kompozitoriai nejaučia choje. Tačiau standartai ir gabaritai išliko tie patys. jokio akstino tobulėti, nėra idėjų pateikimo platfor- R. Gaidamavičiūtė. Varšuvos ruduo gerokai senes- mos. Jeigu ta muzika tinka tik kokiam nors formalios nis, bet jis gyvuoja. Jei balsuotume, ar uždaryti „Gai- festivalio idėjos (na, pernai buvo stebuklingas balsas) dą“, manau, tu liktum mažumoje. Ar nemanai, kad plyšiukui užkišti, jei nepataikei arba kūrinys ne toks, pats festivalis galėtų būti modifikuotas? Kokios publi- kokio norėjo „Gaidos“ rengėjai, tada jo išvis nėra kur kos dalies lūkesčių jis neįstengia patenkinti? dėti, nes per visus metus nevyksta daugiau nieko. Š. Nakas. Negaliu kalbėti už publiką. Tegu publika R. Gaidamavičiūtė. Bet argi nepamenate – „Gai- ir kalba. Ji turi šimtus nuomonių. Sakyčiau, „Gaida“ dai“ ilgą laiką buvo priekaištaujama, kad ji neturi jo- visą laiką yra vienas ir tas pats festivalis, patyręs tik kios temos, yra pernelyg marga, esą tai padrikas ple- nedidelius kosmetinius patobulinimus. Pagal orienta- numinis festivalis, per daug lietuviškos muzikos, kurios ciją ir atranką jis man atrodo gana autsaideriškas, la- niekas nesieja, daug silpnų kūrinių... biau būdingas Rytų Europai, niekaip neatsikratančiai Š. Nakas. Tą problemą lengvai išsprendė – išme- nevisavertiškumo komplekso ir vis bandančiai kažką tė lietuvių kūrinius, o tokį patį „plenumą“ padarė iš vytis. Dėdamasis provakarietišku, festivalis yra ganė-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 53 iniciatyvą jauniems žmonėms. Kodėl tą turi daryti šito reikalo veteranai? Jie padarė ne- blogų dalykų, kartais labai vykusių, tačiau visi pavargsta. R. Gaidamavičiūtė. O kokia „Gaida“ būtų ideali? Man atrodo, laikantis to paties forma- to, galima pasiekti labai įvairių rezultatų. M. Urbaitis. Manau, nieko naujo nebus, išeis tas pats, ar Šarūnas darytų, ar aš. Net jei ir jaunimui pasakysi, na, padarykit „Gaidą“, jie pasižiūrės, kaip buvo, ir padarys, bet jei sakysi – jūs padarykit ką nors vietoj „Gaidos“, kad būtų įdomu, žiūrėk, jie ims ir sugalvos. Tarptautinis aktualios muzikos festivalis GAIDA. Mauricio Kagel REPERTUARAS R. Gaidamavičiūtė. Bet nesuprantu, ko- © Edvard Volgin. Menų spaustuvė/ Arts Printing House dėl reikia daryti vietoj „Gaidos“, juk pilna er- dvės – tik darykit? Papildymo principas būtų tinai rytietiškas – jis tradiciškai arogantiškas vietinių kur kas efektyvesnis. Tie, kas nori kažko naujo – gautų autorių atžvilgiu. Be abejo, tai būdinga ne tik „Gaidos“ tą „kažką“, o tie, kurie myli „Gaidą“, neliktų be jos. festivaliui, su tuo susiduria ir kitų sričių menininkai. M. Urbaitis. Pasigendu reguliaresnio sezono. Da- R. Gaidamavičiūtė. Bet negi galima peršokti per bar kaip atlaidai – vieną kartą per metus susiren- save, kad pademonstruotum kitus kontekstus? kam, susimokam, pabūnam, išeinam ir užmirštam. Š. Nakas. Nereikia niekur šokti, reikia keisti struk- Šią ydingą praktiką festivalis lyg ir bando griauti, tūras. Kitaip sakant, „Gaida“ yra kolūkis. Pereikime antai padedamas Réseau Varèse asociacijos išvežė prie privačių iniciatyvų – prie mažų festivalių, klubų, Justės Janulytės projektą į kitas šalis. Na, nuvažiavo, sezonų, ciklų. Esame kompaktiškas kraštas ir turime na, pagrojo, gal kitą kokį kūrinį nuveš. Slepiamasi už labai negausią publiką, todėl turime orientuotis į vi- vieno žmogaus iniciatyvos – kažkam parodė, parda- sai kitokias pateikimo formas, negu tos, kurios nusi- vė ir tai pateikiama kaip didžiulis kultūrinis įvykis. stovėjo daugiau kaip prieš pusšimtį metų turtinguose Viskas gerai, įvykis irgi geras, bet iš esmės net pačiai Vakarų megalopoliuose. kompozitorei tai nesuteikia jokios perspektyvos, nes R. Gaidamavičiūtė. „Jauna muzika“ migravo į elek- tai uždaras vieno žmogaus projektas – štai parodžiau tronikos darželį, dar labiau susiaurindama savo nišą ir netgi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, net Brazili- reikalingumą. Jau siūlėme į festivalį įtraukti daugiau joje, o kas toliau? akustinės muzikos, gerokai padidinti lietuvių kūrybos R. Gaidamavičiūtė. Daug kas išgirdo, kad lietuvė dalį. Manau, plačiau pristatomo kompozitoriaus idėja gerą muziką rašo, gal kvies kiti festivaliai, kūrinį užsa- irgi gera, ypač jei jis nėra nuobodus technicistas. kys ir pagros ne vien Lietuvoje. Pagaliau tai dividendai Š. Nakas. Pas mus bijomasi projektą pradėti, o dar ir visai Lietuvos muzikai, jeigu nesakysime kultūrai. labiau – baigti. Pradedant kyla daug triukšmo ir is- M. Urbaitis. Nežinau nė vieno lietuvių kompo- terijos, kad nieko neišeis, o baigti neleidžia mintis, zitoriaus, kuris tokį tęstinumą būtų užsitikrinęs. Ir kad po to jau apskritai viskas sugrius. Man atrodo, nėra vadybininkų, kurie tuo rūpintųsi, ta kryptimi tie abu festivaliai seniai baigė savo aukso amžių ir dirbtų, vežtų lietuvių muziką į festivalius. Apie tai aš išeikvojo resursus. Reikia naujų dalykų. Perleiskime užsiminiau ir per Kompozitorių sąjungos suvažiavi-

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 mą – reikia ieškoti ryšių, įvairiausių festivalių vyksta, priešingai, nes per nustatytą laikotarpį, kai gauni už- vien Šiaurės šalyse jų daugybė, o jei pasuktume dar ir sakymą, vos pradedi minčių atranką, bandai susitelk- į Vakarų Europą… Absoliučiai reikėtų teikti pirme- ti kūrybai, jau reikia pateikti partitūrą. nybę šiai krypčiai. Nes jei tik per tą vieną „turgelį“ R. Gaidamavičiūtė. Čia svarbūs dalykai, bet mes pardavei ir viskas, tai nedaug naudos. Lietuvos ma- juk žinom, kad daugiau lėšų niekas neduos, geresnių žiukas monopolistukas pardavė didesniam monopo- sąlygų neužtikrins. listui ir tas paleido per savo tinklus. Tai per menkas Š. Nakas. Šitas mūsų netikėjimas atsisuka prieš žaidimas. Jis nėra blogas pats savaime, bet tai reiškia, mus pačius. Lietuvių muzika neturi tokių lobistų, ku- kad „Gaida“ netampa vartais, neprisideda prie lie- rie pakeistų finansavimo proporcijas ir metodus. Iš tuvių muzikos sklaidos. Arba imkime Operomaniją. esmės didžiąją dalį honoraro kompozitorius atiduoda Sakiau, palaukit, reikia palaikyt, tegu jaunimas dir- valdžiai, galima sakyti, už nieką. Valdžia juk nesuku- ba. Yra vienas kūrinys, kuriuo kažkas susidomėjo, jis ria jam darbo vietos. O festivalių administratoriai ne- važinėja. Tai labai gerai. Iš pradžių viena autorė, per sivargina pasirūpinti parašytos muzikos ateitimi, vos keletą metų – keturi. Tai daug. Taip mes istoriją už- vieną kartą atlikta, ji dažniausiai nugrimzta į nebūtį. pildysim – per 50 metų oho, kiek bus kūrinių, jeigu Kolektyvai, kuriems ta muzika rašoma, irgi į viską leisim tokiems reiškiniams plėtotis. žiūri pro pirštus. Jie neįsipareigoja, kad tą kūrinį dar „Gaidos“ struktūra, teminė ideologija lemia, kad kū- kada nors atliks, nesiima jo įrašyti. Taigi kyla klausi- rinys, vos atsiradęs, iškart numarinamas. Neaišku, ar jį mas, ar toks kūrybos subsidijavimas yra efektyvus? kas nors dar prikels kokiomis nors aplinkybėmis. Toks Mudu su Mindaugu jau prieš 15 metų kėlėme min- festivalis nepadeda išsipildyti amžinoms kompozitorių tį apie kompozitorių rezidavimą prie kolektyvų, kad viltims. Publikos lūkesčius jis puikiai tenkina – klausy- kompozitoriai darytų įtaką repertuarinei tų kolekty- tojų netrūksta, jiems įdomu. Sutinku, užsienio muzika vų politikai, rašytų jiems kūrinius. Tai būtų visai kito tinkamai reprezentuojama, atvyksta geri kolektyvai, lygio kūriniai, negu dabar parašomi ir pagrojami po išgirstame beveik viską, kas geriausia. Patupdai tokį poros repeticijų. drambliuką spalio antroje pusėje ir gėrėkis juo… M. Urbaitis. Estai, man atrodo, pritaikė tokį mo- R. Gaidamavičiūtė. O jeigu tą „drambliuką“ ketvir- delį. O jeigu jį įdiegtų ir lietuviai, atsirastų kitoks at- čiuotume, išdalytume po koncertą ar kelis kiekvieną likėjų santykis su kūriniu, nes tai būtų ne proginis, ne mėnesį, negi būtų rezultatyviau? vienkartinis baltos dėmės koncerte nuspalvinimas, Š. Nakas. Problemiškiausia yra dabartinė skuba, kaip buvo šiemet – va, yra geras Kagelis, gal įterpsim smukdanti kokybę. Daugeliui dalykų trūksta tęstinu- kokį lietuvį, na, kurį? Pavaražykim. Tegu pasistengia, mo, reguliarumo. Vargu ar kompozitorius, rašantis parašo, nesvarbu, kad po to kūrinys iškart pamiršta- kamerinius ir elektroninius opusus, ims ir iškart pra- mas, nes atliko tik „užpildo“ funkciją. bils originalia orkestrine kalba – tam reikia praktikos R. Gaidamavičiūtė. Kodėl? Iš kiekvienos „Gaidos“ ir ilgalaikio įsijautimo. Kad taip nutiktų, jam nepa- atsimenu tuos kūrinius, kurių norisi klausyti nuolatos, kaks pusmečio, staiga užklupus pasiūlymui „kažką“ nes jie yra geri. Muzikos informacijos centras juos re- parašyti festivaliui. Net ir kompozitoriui, turinčiam klamuoja, leidžia įrašus, taigi padėtis nėra tokia jau ilgametę simfonijų rašymo praktiką, reikia laiko, kad beviltiška. atgautų formą ir galėtų visavertiškai kurti. M. Urbaitis. Aš pasigendu to, kas įprasta norma- Ar įmanoma tą padaryti Lietuvoje? Kažkodėl ma- liame pasaulyje. Reikalingas visai kitoks požiūris į noma, esą į šią sritį nereikia investuoti – viskas pa- kūrybą, turi būti nepaliaujamai ieškoma kontaktų, sidarys savaime. Kompozitorius ateis tarsi į šventinę ryšių, kad kūriniui būtų suteikta galimybė skambėti puotą ir skels įspūdingą kalbą. Tačiau dažnai įvyksta ir kitose erdvėse. Kompozitorius galėtų gauti pinigų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 55 ne iš Lietuvos, bet iš Olandijos, Švedijos, Danijos, iš R. Gaidamavičiūtė. Tai apie ką jūs kalbat, yra ilgalai- kitur. Svarbu, kad lietuvių muzika ten patektų, o šitą kė kultūros politika, visai kiti dalykai, o festivalis – vie- darbą turi kažkas daryt. Daug kas gal įsivaizduoja, nų metų tam tikras iškirptas įvykis. Kiek tas įvykis kad viskas labai paprasta – atlikėjai ims ir visur pa- prisidės prie bendros kultūros politikos, tai vienas gros. Jie tol negros, kol jų kas nors nepaprašys, neįti- klausimas, bet festivalio repertuaras – jau kitas. Atsi- kins. Čia viskas prasideda nuo derybų, susijusių tiek menu „Gaidą“ Nepriklausomybės pradžioje – atrodė, su psichologija, tiek su politika. Užtenka, kad koks kad vargšai lietuvių kompozitoriai su savo eiliniais nors mano kūrinys patektų į didžiąsias koncertų sa- metiniais kūriniais, ir dar prastai atliktais, įmetami les, skambėtų ten, ir aš gausiu tokius honorarus, ko- šalia rinktinių pasaulinio garso kūrinių. Kai kurie kių Lietuvos kultūros ministerija niekaip neįstengtų atlikėjai tuo metu labai skeptiškai žiūrėjo į lietuvių mokėti. Mums reikia veržtis į tuos kembridžiškus muziką, taigi bendrame fone ji dar labiau pralošdavo. festivalius, į kuriuos pateks gal tik vienas kitas. Gal Kad kokybės disproporcija nebūtų tokia didelė, festi- iš pradžių pakliūsi atsitiktinai, bet paskui būsi jau ži- valis sumažino lietuviškų kūrinių skaičių, rinkdavosi nomas. Man atrodo, tai duotų kur kas didesnius divi- tuos autorius, iš kurių daugiausia galima tikėtis, ku- dendus muzikai ir kompozitoriams. rie galėtų prilygti ir net konkuruoti, o ne trypčiotų Jeigu kalbame konkrečiai apie „Gaidą“, šio festivalio šalia tarsi vargšai giminaičiai. Atlikėjai, matydami, aš nelaidočiau kaip formato, tegu jis būna toks, bet jei- kokios stiprios dabar atvyksta komandos, nebepatei- gu kalbame apie lietuviškos muzikos likimą jame, tai kia kūrinių, parengtų atmestinai, jiems jau presti- matyčiau visai kitus kelius. Lietuvoje pakankamai lėšų žiška pasirodyti „Gaidoje“, nes dabar kviečiamas ne tikrai neatsiras. Atlikėjai – būna ir tokių – kartais sako: bet kas, bent kiek grojantis šiuolaikinę muziką. Vien parašyk man kūrinį, nors pinigų aš neturiu. Gal ir pa- Daumanto Kirilausko, kuris skambino Tomo Kutavi- rašyčiau, jeigu jis turės koncertą kokioj nors geroj šaly, čiaus koncertą fortepijonui, pasirodymas šiemet iškė- kur pagros mano kūrinio premjerą. Už dyką parašyčiau, lė kartelę taip aukštai, kad atsainiam požiūriui nebe- nes vien už tai, kad jis pagros premjerą, pavyzdžiui, lieka vietos. Be abejo, norėčiau, kad lietuvių muzikos Danijoje, aš gausiu daugiau, negu galėtų sumokėti bet proporcijos būtų 60–70 proc. šalia 40–30 proc. užsie- koks Lietuvos festivalis. Ir viskas, klausimas išspręstas. nio autorių, pristatomų kaip informacinė, edukacinė Kaip kompozitorius aš būčiau patenkintas. dalis, antraip nežinotume, kas dedasi pasaulyje, nes R. Gaidamavičiūtė. Visą laiką šokinėjam nuo kom- filharmonija šito kol kas nepadarys. pozitoriaus situacijos iki festivalio. Kaip manot, kokia M. Urbaitis. Bijau, niekada taip nebus. Ir labai linkme reikėtų tobulinti „Gaidą“, kad ji patenkintų keista, nes pasaulyje tai regula basis – vyksta išti- įvairių klausytojų lūkesčius? sus metus. Kūrinius užsako ir koks nors Walt Disney M. Urbaitis. Visiems, kurie festivaliu rūpinasi ar Concert Hall, ir patys orkestrai. Jie tam turi specialų turi įtakos tam, koks jis yra, pirmiausia reikėtų at- biudžetą. Ir tai nėra prievolė – jiems garbė užsakyti sakyti į klausimą, ko iš jo norima. Jeigu pagrindinis kūrinį savo šalies kompozitoriui. Pas mus visi atli- tikslas – pristatyti kuo daugiau užsienio muzikos, tai kėjai gali būti nusipelnę, susirinkę visas įmanomas jos išgirstame geros ir įvairios. Jeigu rengėjai nuspręs, premijas, ir jie puikiai išsivers be lietuviškos muzi- kad nuo šiol skambės tik lietuviška muzika, klausy- kos, su Beethovenu, Mahleriu, nors „prie progos“ simės vien lietuviškos – irgi bus įdomu. Man visaip apsimes dideliais lietuvių muzikos gerbėjais. Tokių įdomu, bet reikia apsispręsti, ko norima. Nesakau, žmonių kaip Juozas Domarkas, kurie ištikimi lietu- padarykim festivalį, parduokim kelis bilietus ir pa- vių muzikai, beveik nebeliko. Jaunimas žiūri utilita- sikvieskim profesionalus. Bet ar mes norime, kad jis riai – jeigu bus gerai, naudinga man, tai diriguosiu, atlieptų Lietuvos muzikinę kultūrą? jeigu ne – teks kviesti latvį.

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Š. Nakas. Atlikėjų ir atlikimo klausimas yra daug M. Urbaitis. Sutinku, ten kokio nors garsesnio kū- svarbesnis, negu dažnai atrodo. Lietuvių resursai čia rinio rankraštis iškart nuperkamas. Visi žino, kad čia labai kuklūs, bet ir pati „Gaida“ visiškai neskatina gera investicija. atlikėjų suinteresuotumo. Jokių rimtesnių interesų R. Gaidamavičiūtė. Turim tiek mažai resursų, bet atlikėjai ten negali turėti, nes juos dažniausiai pa- ir tuos pačius švaistom, pavyzdžiui, kodėl „Gaida“ ne- kviečia atlikti vieną kūrinį, su kuriuo toliau nebėra galėtų pasiekti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, juk produk- ką daryti – Lietuvos šiuolaikinės muzikos koncertinis tas jau sukurtas. Ir Kauno festivalyje „Iš arti“ būna sezonas sutelpa į dvi savaites per metus. įdomių dalykų, ir Klaipėdoje. Dėl tokių mainų išloštų M. Urbaitis. Pavyzdys – valstybinis orkestras, ku- visi – ir klausytojai, ir festivaliai. Nesakau, kad reikėtų riam jau antrus metus diriguoja latvis, matyt, jam perkelti viską šimtu procentų, tačiau bent jau tuos pro- įdomu. Vyriausiajam dirigentui lietuvių muzika jektus, kurie susiję su lietuviška muzika, tikrai derėtų. neegzistuoja išvis. Kiekvienas muzikantas gali turė- M. Urbaitis. Kai kas persikelia, būna „Permainų ti savo požiūrį į repertuarą, bet jeigu žvelgtume iš muzikoje“, paskui į Kauną pervažiuoja. Na, bet „Gai- aukščiau, tarkime, iš Kultūros ministerijos varpinės, da“ ambicinga, neima, jai ne lygis su provincijos pro- iš valstybės finansavimo pozicijos, kolektyvai, nieko jektais prasidėt. nedarantys nacionalinio meno labui, vertintini at- R. Gaidamavičiūtė. Tada bent savo galėtų duot, sargiai, rezervuotai. kad tas pats orkestras pervažiuotų per Lietuvą... Š. Nakas. Jie nėra nacionaliniai. Nepamirškime, M. Urbaitis. Matyt, neišeina orkestrui, be to, ne- kad latviai ir estai jau seniai turi pasaulinės klasės tinka salės. Apskritai stebiuosi, kad abu orkestrai gro- dirigentų, būtent jų pastangomis latvių ir estų muzika ja. Buvo pasiektas toks lygis apie 1993 m., kai grojo gana plačiai skamba pasaulyje. Tačiau čia jau gerokai abu orkestrai. Tada Domarkas juokėsi, kad greit vie- platesnė kalba apie visuotinį mąstymo stilių, apie tam nam koncerte diriguos su Rinkevičium. Atrodė tikrai tikrą psichologinę visuomenės higieną, apie nepasiti- aukštas lygis, kad mūsų orkestrai dalyvauja. Bet tai kėjimą savais menininkais ir pagarbos jiems stoką. Bet ir viskas, nieko daugiau nepasiekėm per 20 metų. taip pat buvo ir tarpukariu, ir caro laikais. Čiurlionis Orkestrui gal lengviau, orkestras turi groti visokią ir Bacevičius kentėjo būtent dėl tokio požiūrio. muziką, o kamerinių ansamblių visai neturime. Yra M. Urbaitis. Na, Šarūnai, aš suprantu, kad tu akcen- toks fiktyvus „Gaidos“ ansamblis, Vilniaus festivalio tuoji lietuviškos muzikos proporcijas, bet įsivaizduo- orkestras, kaip žinome, realiai neegzistuojantis, o su kime panašią padėtį dailės srityje, tarkim, užsidarytų tokiais simuliakrais nieko nepadarysi. Žmonės turi visos galerijos, nebūtų jokių iniciatyvų ir vienąkart per dirbti nuolatos. metus sakytų: atneškit po kelis kūrinius, mes paekspo- Š. Nakas. Argi galėtų už Lietuvą žaisti komanda, nuosim porą savaičių ir tai bus metinė apžvalga. susibėganti trim dienoms per metus? Š. Nakas. Taigi turime Dailininkų sąjungos metinę M. Urbaitis. Yra atlikėjų, kurie apskritai negroja ekspoziciją! šiuolaikinės muzikos. M. Urbaitis. Bet įsivaizduok, kad tik tą vieną ir tu- Š. Nakas. Jie groja Rachmaninovą, Mozartą, o stai- rėtume, nebūtų jokių galerijų… ga jiems pakiša partitūrą, kuri net vizualiai neprime- Š. Nakas. Matai, dailininko darbas yra objektas, na klasikos. Taigi jie susiduria su rimtomis proble- kurį jis padaro iki galo ir kurį gali parduoti. Nesu gir- momis. dėjęs, kad kas nors pirktų partitūrą arba atlikimą. M. Urbaitis. Estetikos, stiliaus dalykų jiems beveik M. Urbaitis. Bet užsienyje perka. niekada nepasiseka įveikti. Š. Nakas. Nes kai kurios šalys pasiekusios truputį Š. Nakas. Jie groja kitokiai publikai, dažniausiai aukštesnę civilizacijos pakopą. Čia nesulyginami dalykai. filharmoninei, atlieka ir saloninę muziką, groja per

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 57 priėmimus, per vaišes… Žinoma, išimčių būna. Pa- veną, labai klystate, tai yra taip mažai tikėtina, kaip vienių „karių“ tarsi ir yra, bet iš jų nesudaryta šiuo- nuskristi į Marsą. Bet jeigu grosite naują muziką, po- laikinės muzikos „kariuomenė“. reikis visada bus. Deja, jie visiškai to nemoka. Dani- M. Urbaitis. Jaunimas visokių iniciatyvų imasi, bet joje, kai nuvažiuoju, paklausau studentų koncertų – jeigu jų nepalaikys profesionalų bendruomenė, turiu 60 proc. muzikos yra XX a. antrosios pusės ir tik 40 minty ekspertinį lygmenį, tai entuziazmas greitai at- proc. tradicinės. Pas mus tokių programų nėra. Jei vės. Akademijoje yra vienas kitas, buriasi orkestriu- kokia nors studentė savo iniciatyva azartiškai groja kas, kuris specializuojasi atlikti išimtinai šiuolaikinę Ligeti’o sonatą altui, tai čia jau įvykis. muziką. Jeigu jiems nesudarysime sąlygų susicemen- R. Gaidamavičiūtė. Išeitų, kad „Gaida“, nors ir ne tuoti, suaugti, tada nieko neturėsime dar du dešim- ledlaužis, bet su savo „kirveliu“ vis tiek ledą šen bei tmečius. Atvažiuoja užsieniečiai, toks Oksimoron, ir ten prakerta... akivaizdžiai nušluosto nosį. Kiekvienas garsas, frazė M. Urbaitis. Mes jau kalbėjom, kad „Gaida“ lygį pa- čia yra maksimumas, ką iš tos muzikos galima pada- kėlė, visi su tuo sutinkam, bet renginys, vykstantis vieną- ryti. Daugiau jau nieko iš jos neišspausi, daugiau nieko kart per metus, negali tinkamai palaikyti visos muzikos savy ji neturi, bet atlikta tobulai. Kas galėtų Lietuvoje gyvybės. Turi vykti reguliari koncertinė veikla, kad atli- taip padaryt? Kompozitoriai įstumiami į kvailą padė- kėjas vieną mėnesį rengtų vieną programą, po mėnesio tį, nes idėjų jie turi, kartais už keistų dalykų kabinasi, ar dviejų – kitą, kad šiuolaikinę muziką grotų bent ko- o atlikėjai gyvena Mozarto, Strausso epochoje. Rūtos kius 5–6 kartus per metus. Ir kai po tokio dvejų metų paminėtas Daumantas Kirilauskas yra absoliučiai iš- grojimo ateis „Gaida“, tai bus tas pats, kaip iš NBA atva- skirtinis, unikalus. Puikiai Daumantą pažįstu ir žinau, žiuoja Valančiūnas ir du mėnesius pasitreniravęs žaidžia kad jeigu jam kas patinka, jis viską padarys, – girdėjo- rinktinėj. Tada bus gerai. Niekas iš nieko neatsiranda. me rezultatą. Iš to kūrinio jis išspaudė viską ir viskas Nes negalima nutraukti finansavimo Operomanijai, o ant jo laikėsi, nes orkestras atrodė gana vidutiniškai. paskui tikėtis, kad jauni žmonės ims ir parašys operą. Lygiai kaip ir atlikdamas puikų Tan Dune kūrinį – or- Taip nebūna. Tiesiog reikia visą laiką palaikyti gyvą pro- kestrą pirmiau reikėjo išsiųsti kinų operos klausyt kas cesą. Kad atsirastų kokybė, reikia nepaliaujamai dirbti ir vakarą kokias dvi savaites, kad žinotų, ką turi grot. turėti bent minimalų pagrindą tam darbui. Dabar tos kinų dvasios nebuvo. Taigi ir užsienio mu- Galima būtų padaryti ir kokį nors festivalį, aišku, zika ne visada sugrojama. Solistė, atvažiavusi žvaigž- kainuotų brangiai – realiai Lietuvoje neįmanoma, dė, viską padarė, bet orkestras nepatempė. kad būtų pristatomos vien premjeros. Tokių festivalių R. Gaidamavičiūtė. Aišku, būtų puiku muzikai turbūt nėra. Aš jau persifantazavau. kaip kinui „išsimušti“ dar vieną, kitą milijoną, kad šiek R. Gaidamavičiūtė. Na, jei jis būtų kokių dviejų tiek suintensyvėtų šiuolaikinės muzikos gyvenimas. Bet trijų dienų? galvojant apie organizacinę pusę – ar Lietuvoje trūksta M. Urbaitis. Jeigu išplėsto savaitgalio pirmi atliki- vadybininkų, ar tiesiog labai siaura jų veiklos sfera? mai Lietuvoje, tada taip. M. Urbaitis. Sunku pasakyti – vadybą studijuo- R. Gaidamavičiūtė. Užsakytum latviui, estui... jančių labai daug. Jei turėtų drąsos, pasiryžimo ri- M. Urbaitis. Galėčiau laisvai pagrot ir austrų, ir pran- zikuoti be garantijų, nes niekas dar nepramynė tų cūzų, ir kokių nors britų. Gal ne pačių didžiausių žvaigž- kelių, viskas dar labai nauja, gal kas nors ir išeitų. Jei džių. Tų nenuskintume, jos dar nepasitikėtų mūsų atli- paimtų kokio kompozitoriaus kūrinius ir pamėgintų kimo pajėgomis, bet nelabai garsius pavyktų prisivilioti. paskleisti plačiau, pažiūrėtų, kas bus. Bet niekas to Ir žiūrėk, sakytų, ką lietuviai daro, labai įdomus reikalas, nesiima. Ir studentams atlikėjams sakau: jeigu ma- pas juos grojamos vien premjeros. Iškart pasidarytume not, kad kas nors jus kvies groti Bachą ar Beetho- garsūs, o dabar esame gūdžiausia provincija.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 R. Gaidamavičiūtė. O jei kitais metais tu imtum rengti „Gaidą“, ką darytum? M. Urbaitis. Reikėtų eiti Ša- rūno keliu – kokį nors vieną ra- dikalų žingsnį žengti. Labai daug kam nepatiks, 80 proc. bus pasi- piktinusių, bet festivalis vis tiek turės veidą, bus visai kitoks, negu buvo. R. Gaidamavičiūtė. Siūlai, kad kiekvienais metais vis kažkas kitas or- ganizuotų ir vis į kitą pusę mestųsi? M. Urbaitis. Ir niekada neži- notume, ko laukti. Š. Nakas. Deja, nesurinktume būtino skaičiaus tokio eksperi- Tarptautinis aktualios muzikos festivalis GAIDA. Alva Noto D. Wuschanski nuotr. mento dalyvių. Juk kiekvienas dalyvis turėtų radikaliai keisti savo gyvenimo stilių. tras. Apie tai, kuo jis unikalus teatro istorijoje, nebu- Vienas dalykas tuo reguliariai užsiimti keliasdešimt vo net užsiminta. metų, bet visai kitas – pradėti staiga. Prarastum visas M. Urbaitis. Šokių muzika irgi buvo puiki, ge- turėtas pozicijas, jas tiesiog paaukotum. Jokių šansų rai, kad Vilniuje galime pasiklausyti tokios muzikos. vėl grįžti atgal. Toks vienkartinis išsišokimas yra kone Studentams sakau: eikit visur, nes daugiau gali ir ne- socialinė savižudybė, vargti ar atsirastų daug entuzi- pasitaikyti galimybė išgirsti tai, kas gero pristatoma astų, kurie savo noru kištų galvas į kilpą. čia ir ko verta pasiklausyti. Viskas gerai, bet tas ga- R. Gaidamavičiūtė. Kitas variantas – septyni sa- lėtų vykti ir „Gaidoj“, ir ne „Gaidoj“. Ir filharmonijos vaitgalio festivaliukai, vieną daro Mindaugas, antrą koncertuose tie patys kūriniai galėtų skambėti, ir į Šarūnas, trečią Zita, ketvirtą dar kas nors, visi pradeda Vilniaus festivalį tie patys kolektyvai galėtų atvažiuo- konkuruoti tarpusavyje, vienas užsako kūrinį vienam ti. Galėtų ir kokiose Sirenose Kagelį suvaidint. Tuo kompozitoriui, kitas – kitam… Argi tai būtų blogai? atžvilgiu „Gaida“ nieko fenomenalaus savyje neturi. Š. Nakas. Man festivalių organizavimo užteko dar Š. Nakas. Ji yra tarsi filharmonijos filialas. aname tūkstantmetyje. Niekada daugiau to nedary- M. Urbaitis. „Gaida“ visiškai neatspindi įdomes- siu, nes manau, kad kultūra gyva ne tik festivaliais. nių lietuvių muzikos reiškinių. Sakyčiau, nei „Gaida“, Yra daug didelių problemų, ypač dėl vadybos ir sa- nei „Jauna muzika“ net nesistengia to atspindėti. lių. Lietuvoje koncertų salės išvis nestatomos. Ką R. Gaidamavičiūtė. O kas atspindi? Kur tuos įdo- jau kalbėti apie modernią muziką, kur reikalingas mumus randate? ypač geras įgarsinimas ir t. t. Ne mažesnė problema M. Urbaitis. Vienetiniai atskiri koncertai, internetas ir yra kultūros procesų nušvietimas ir kontekstualiza- tokie kartais atrodantys visai nereikšmingi pasirodymai, vimas. Pavyzdžiui, „Gaida“ šiemet nė piršto nepa- kurie pristato ateinančius jaunus žmones, atskleidžia kaž- judino, kad pareklamuotų savo renginius. Didžioji kokius pokyčius. Bet tai visiškai nesiasocijuoja su „Gaida“. visuomenės dalis buvo visiškai neinformuota, į ką R. Gaidamavičiūtė. Tai be jokių skrupulų uždary- eina, kuo išsiskiria puikusis Mauricio Kagelio tea- tumėt šį festivalį?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 59 Š. Nakas. Kalbėkime ne apie uždarymą, o apie tai, Ypač kad po metinės bado dietos visi išalkę ir stačia kad žmonės, darantys „Gaidą“, ją administruojantys, galva puola. ir tie, kurie ją čia dabar aptarinėja, skirtingai suvokia Š. Nakas. Absoliuti sausra visus metus ir pora die- kultūros uždavinius. Jai trūksta aktualaus nervo – nų lietaus – viskas čia aišku. Beje, negalėčiau nieko kalbu ne apie pavadinimą, o apie skambantį turinį. prikišti daugeliui pernai į „Gaidą“ pakviestų atlikėjų. M. Urbaitis. Nes jis pranyksta. Tokie kaip Hagos Gal tik Hilliardo ansamblis prastokai pasirodė. mušamieji užgožia. Yra ir vietinių reikšmingų daly- M. Urbaitis. Tokie gabūs žmonės, sukūrę savo kų, bet jie apsupti tokių nereikšmingų, kad klausyto- mitą, staiga patys jį šaržuoja. Bet čia jau jie turi susi- jai nebesusigaudo. vokti, „Gaida“ šito klausimo irgi neišspręs. R. Gaidamavičiūtė. Šarūnai, ar manai, kad yra Š. Nakas. Dešimtys lietuvių kompozitorių sėdi be renginys Lietuvoje, geriau negu „Gaida“ atititinkantis darbo, turi užsiimti velniai žino kuo, nes negali gy- šių dienų dvasią? venti iš muzikos. O pinigai vis tiek dažniausiai ski- Š. Nakas. Didelę potenciją turėjo, bet jos neišnau- riami gastrolieriams vežti. Tokia politika tikrai nėra dojo Naujosios operos akcija. Ji buvo neformatas orga- geriausia. Reikia skubaus ir racionalaus sprendimo, nizaciniu lietuvių muzikinio gyvenimo požiūriu. Be nes ir toliau eksponuoti lietuvius kaip egzotišką na- to, neatlaikė vidinių savo prieštaravimų. Gerai, kad cionalinį getą prašmatnių užsieniečių apsuptyje la- jos liniją tęsia Operomanija. bai nerimta. Tačiau kodėl manoma, kad visą muzikinę įvairovę R. Gaidamavičiūtė. Ar manai, kad „Gaida“ turėtų turėtų pateikti tik renginiai? Čia esminis klausimas. būti vien lietuviškos muzikos festivalis? Kodėl to negalėtų daryti radijas, televizija, interne- Š. Nakas. Ne, jokiu būdu, tai būtų visiška nesą- tas? Kodėl tai negalėtų skleistis per klubinę veiklą? monė. „Gaida“ tokia niekad ir nebuvo. Kalbu ne apie Daug kas stengėsi, bet planai visad suirdavo. O da- statistiką, kiek ten lietuvių pristatoma, bet apie tam bar vyrauja standartiniai koncertai. Taip, mes kal- tikrą proporciją. bame kritiškai, tačiau tai nereiškia, kad iš principo Žinoma, būtų nuostabu, jei originalią kūrybą neigiame galimybę egzistuoti tokiai „Gaidai“, kokia skleistų ne tik specializuoti šiuolaikinės muzikos fes- ji yra dabar. Anaiptol, mes formuluojame platesnę tivaliai, bet ir filharmonija, teatrai, radijas, televizija, problemą, teigdami, kad vien to festivalio nepakan- tačiau šiuo metu jiems gerokai aktualesnis repertua- ka, nes iš tikrųjų ne taip ir svarbu, geresnė ar pras- rinis „greitas maistas“… tesnė „Gaida“ įvyko, svarbiau tai, kad visas horizon- M. Urbaitis. Jei kalbėtume apie kitą tokį milžiną tas taip ir neatsiskleidžia. Lietuvoje – Pažaislio festivalį, kas jam neleidžia pa- R. Gaidamavičiūtė. Bet „Gaida“ negali atsakyti už imt ir atvežt kokį nors gerą šiuolaikinį produktą? Vil- tas problemas, kurių neaprėpia. Kalbėkime apie tai, ką niaus festivalis yra geras to pavyzdys (kai kada jam ji gali ir ką galėtų, bet nepadaro, arba ką padaro gerai, pavykdavo, gaila, dabar biudžetas sumažėjo). Prisi- o ką blogai. minkime, kiek metų jis skatino naujų kūrinių atsira- M. Urbaitis. Viską, ką nori, daro ir padaro. Bet ko- dimą, ir kokybė, sakyčiau, šoktelėjo į viršų. kia jos įtaka Lietuvos muzikiniam gyvenimui, kom- Š. Nakas. Tai vienintelis festivalis, kuris sudary- pozitorių kūrybai? davo karališkas sąlygas, duodavo patogius terminus R. Gaidamavičiūtė. Man atrodo, ypač svarbu, kad ir didelę laisvę. „Gaidos“ laisvė yra nepalyginamai „Gaida“ brandina publiką, atveria naujus horizontus, siauresnė. ugdo poreikį naujiems garso fenomenams. M. Urbaitis. Stinga atsakingo požiūrio. M. Urbaitis. Aš nuo to ir pradėjau kalbą, tai labai Š. Nakas. Žinoma, kritiškai kalbantis kompozito- gerai. Publikai sukuriama šventė ir tegul ji švenčia. rius visada rizikuoja, nes yra laikomas nelojaliu vy-

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 resnybei, nuo kurios labai priklauso parama jo kū- socialinį foną. Bet nemanau, kad to užtenka. Bene rim- rybai. Tačiau tylėjimas – tai saviapgaulė, nes niekas čiausia problema yra vergiškas Kompozitorių sąjungos kitas už kompozitorius to nepasakys ir neišspręs. Tai narių pasyvumas. Pasiguodžia vienas kitam, padejuoja, ne „Gaidos“ problema. Čia visos muzikinės kultūros bet nieko nesiima. politikos silpnoji vieta. R. Gaidamavičiūtė. O ko galėtų imtis? Juk kiekvie- M. Urbaitis. Kultūros ministerijai siūliau, kad dalį nas pirmiausia galvoja apie save. Kuo toliau, tuo ma- stipendijų susietų su atlikėjų kolektyvais. Ta pati sti- žiau žmonių nori kurti viešąjį, bendrąjį gėrį… pendija, tie patys pinigai, nieko nereikėtų išrast, bet Š. Nakas. Tai platus apibendrinimas, tačiau jeigu lėšos būtų panaudotos tikslingai – kompozitorius jau yra toks organizacinis kompozitorių sociumas, metus ar dvejus reziduotų prie valstybinio simfoni- tai jo veikla turėtų būti aktualesnė ir gyvybingesnė. nio orkestro, choro arba kvarteto. Negalima apsiriboti jubiliejiniais koncertais ir malo- Š. Nakas. Visi, kurie gauna dotacijas. niomis vaišėmis metų pabaigoje. Tai, žinoma, gražu, R. Gaidamavičiūtė. Gal reikėtų panašiai kaip ge- puiku, kam nors gal ir egzistenciškai svarbu. Tačiau riausių knygų penketukus sudaryti, tarkim, simfoni- kompozitorių bendrija, kaip ir kelių greičių Europa, nės, kamerinės, muzikos vaikams penketukus, iš kurių yra neabejotinai susisluoksniavusi, todėl ir požiūris geriausią kūrinį rinktų ne muzikologai, bet visuome- turėtų būti labai racionalus. Reikia aiškių kriterijų ir nė. Ir atlikėjai išgarsėtų... adekvatumo, nes tuos žmones sieja ne tik kolegiška M. Urbaitis. Ir internete būtų galima balsuot. Na, draugystė, bet ir konkurencija, todėl neįmanoma iš- kodėl nepažaidus dėl populiarumo. vengti konfliktų. Gaila, bet šiuo metu Sąjunga vis gi- R. Gaidamavičiūtė. Bet ar įsitrauktų visuomenė? liau grimzta į letargo būseną. Bent man taip atrodo. Gal pradžioj svarbu būtų, kad ji bent išgirstų šiuolai- R. Gaidamavičiūtė. Tau reikėtų pradėt kokią nors kinę muziką. Tarkime, televiziniai operos ar šokių pro- akciją „darom“ muzikos srity, įtraukti aplinkinius. jektai ugdo, padeda suvokti, kas yra vertinama. Š. Nakas. Iniciatyvos įmanomos, deja, turime per Š. Nakas. Tai svarbu dėl to, kad tokias iniciatyvas mažai bendros socialinės veiklos įgūdžių. Sąjūdžio iškelia masinė medija – televizija. Šiuolaikinė muzika laikais viskas buvo labai aišku – priešindamiesi so- jau daugiau negu 20 metų beveik neegzistuoja Lie- vietų imperijai, visi buvome maksimaliai solidarūs, tuvos televizijoje, todėl panašaus sumanymo šansai tačiau vėliau, kai neliko ugningų lozungų ir kilo vis yra nuliniai. Mes patys susimuliuotume tą balsavimą, subtilesni klausimai, lietuviams pasidarė gerokai draugams pasiūlytume, per Facebook pakviestume, ir sunkiau ką nors veikti sutartinai. Čia laimi personos, tiek. Knygų rinkimai juk tokie ir yra. Niekas jų ne- turinčios tam tikrų samurajiškų savybių, disciplinuo- skaito, balsuoja aklai. tos, atkaklios, besilaikančios žodžio. Tai tarsi labai M. Urbaitis. Be to, jos visos tokios vienodos tame paprasti dalykai, bet jie tampa ypač svarbūs, kai kas penketuke, kad nėra jokio skirtumo, kuri bus pirma, nors daroma kartu. Gali būti išdidus egoistas, kuris kuri antra. sumaniai išsisukinėja nuo visko ir niekam nepadeda, R. Gaidamavičiūtė. Vis tiek kas nors skaito, aptari- bet ir tau galų gale niekas nepadės. Štai kur problema. nėja mokyklose, per televizijos, radijo laidas. Žmogus, Trūksta esminių susitarimų, prasideda išskaičiavimai, nuėjęs į knygyną, bent pavadinimą jau būna girdėjęs. vilkinimai, atsiranda kažkokia baimė, galop iniciaty- Š. Nakas. O šiuolaikinės lietuvių muzikos beveik va nutrūksta. Tarsi pasiskirstoma turima teritorija, niekur negalima išgirsti, išskyrus keletą dienų vykstan- „žemės“ išdalijamos, vienam tiek hektarų, kitam tiek, čius festivalius. Dar šiek tiek per LRT Klasiką. Pritariu, tuo viskas ir baigiasi. kad reikia eiti sukandus dantis, gal po keleto metų tai M. Urbaitis. Čia kaip tie ūkiai po tris hektarus kie- taptų reikšmingu žaidimu, turinčiu svarbų psichologinį kvienam… Kai pasižiūriu, kaip mąsto ir tvarkosi, pa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 61 vyzdžiui, estai, apima pavydas. Užtai jie jau seniai turi M. Urbaitis. Ji tarsi atstovauja visoms joms. Susidaro eurą, užtai jų chorai dainuoja šiuolaikinę muziką. įspūdis, esą „Gaida“ išsprendžia visas problemas. Ji neiš- Š. Nakas. Protestantizmo kultūra yra visai kitokia, negu sprendžia nė vienos. būdinga katalikybei. Tiesiog kitoks mąstymas, disciplina, Š. Nakas. Daug kam atrodo, jei „Gaida“ būtų labai net apsiskaitymo lygis – to Lietuvoje labai trūksta. gera, tada apskritai viskas būtų labai gerai. M. Urbaitis. Visi nustebo, kai net latviai mus ap- M. Urbaitis. „Gaida“ yra gera, bet visa kita yra blogai. lenkė. Jie gilesnėj duobėj sėdėjo negu mes, bet susiė- Tiems, kurie domisi šiuolaikine muzika, bet yra iš kitų mė ir išsikrapštė. Lietuviai visą laiką šaukia, kokie jie sluoksnių, atrodo, kad „Gaida“ atstovauja viskam abso- nelaimingi. Kai ta savigaila persimeta į kultūrą, kur liučiai, o už jos – dykuma, dykra. Iš tikrųjų taip ir yra. žmonės dar nedraugiškesni, neva tą lemia pseudokon- Š. Nakas. Panašiai kaip bažnyčioje – čia altorius, kurencija, tada ištinka visiškas dvasinis paralyžius. Tai ten toliau Dievas ir nieko aplink nėra, nei to didesnio kultūra be įsipareigojimų, be aiškaus požiūrio, lygiai pasaulio, nei šalių, nei kalvų, nei didmiesčių, nieko. kaip nacionaliniai kolektyvai be nacionalumo vizijos. „Gaida“, rodydama daug puikaus importo ir būdama R. Gaidamavičiūtė. Ar manote, kad per 20 veiklos ilgametė tokio repertuaro segmento monopolininkė metų „Gaida“ nesuteikė kompozitoriams jokių inspiracijų? Lietuvoje, kuria nenaudingą provincialumo iliuziją ir Š. Nakas. Kompozitoriai gauna inspiracijų net ir keblią situaciją, nes jos strategija nukreipta į atvež- konclageryje. Bet kur ir bet kada, kaip ir visi meninin- tinės didžiųjų šalių produkcijos adoravimą. To gal kai. Jurgis Karnavičius geriausius savo kūrinius parašė nebūtų, jei, sakykim, estų pavyzdžiu gyvuotų dvigu- Pirmojo pasaulinio karo metais, sėdėdamas karo be- bas sklaidos formatas: tarptautinis festivalis, koks yra laisvių stovykloje Austrijoje. Neįmanoma apibrėžti tos „Gaida“, ir lietuvių kūrybai skirtas forumas, kaip, pa- idealios būklės, kuri labiausiai sužadina galias. Kartais vyzdžiui, Taline vykstančios Estų muzikos dienos. jos pasireiškia labai paradoksaliomis sąlygomis. R. Gaidamavičiūtė. Atrodo, neabejotinai sutariam, kad „Gaida“ kažkiek tonizuoja šiuolaikinės muzikos reikia reguliaresnio sezono. O kokių dar idėjų siūlytumėt? gyvenimą, nors pastaruoju metu ji, man atrodo, yra Š. Nakas. Kad ir tas išreklamuotas Čiurlionio kon- gana pasyvi, pernelyg savimi patenkinta. Rimtai šne- kursas – Čiurlionis ten tik dėl vaizdo, programoje kant, apmaudu, kai kvalifikacija švaistoma tuščiai. jis yra paskutinėje vietoje, nes dominuoja Lisztas, Žmonės nėra mašinytės, kurias ištraukęs iš stalčiaus Brahmsas, Bachas, Beethovenas. Jokio aktualumo. po 20 metų gali tikėtis tobulo veikimo. Turi būti Jeigu darai konkursą, kuris atstovauja XX a. Lietuvai, nuolat puoselėjama forma, kaip žirgo ar sportininko. tai ir repertuaras turėtų būti atitinkamas… Jei šito nėra, apima vangumas, netikrumas, estetinis M. Urbaitis. Tvok Bacevičių, Gruodį... pasyvumas. Tą dabar ir matome. Š. Nakas. Grok bent jau XX a. koncertus kaip pri- M. Urbaitis. Man pavyzdys būtų Michaelis Gordo- valomąją programos dalį. Juk reikia turėti kokių nors nas su Hagos mušamaisiais. Panašus projektas Lietu- kultūrinių ambicijų, remtis ne tik sportiniais ir peda- vai nė iš tolo negresia – nei kompozitoriai čia turėtų goginiais kriterijais. Groti labiau šiuolaikinę muziką – tokias sąlygas, nei atlikėjai galėtų skirti tiek dėmesio, Bartóką, Prokofjevą, Szymanowskį… darbo ir laiko. Visai nesvarbu, kas to imtųsi. Tiesiog M. Urbaitis. Bet ne Chopiną. tam nėra terpės. Kalbu ne vien apie muziką – daili- Š. Nakas. O gal tegu groja Chopiną... Tada galės ir ninkas Žilvinas Kempinas labai aiškiai pasakė, kad toliau verkti, kad neturi prestižo. tokiam menui, kokį kuria jis, Lietuvoje terpės nėra. M. Urbaitis. Žodžiu, reikia naujų iniciatyvų. R. Gaidamavičiūtė. „Gaida“ tarsi siejasi su viskuo, R. Gaidamavičiūtė. Puiku, kad vis dar kunkuliuojate apie ką kalbam, bet, pasikartosiu, ji viena negali iš- tarsi dvidešimtmečiai. Gal ir įpūsite kokį naują lauželį. spręsti visų problemų. Dėkoju už pokalbį.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Kęstutis Šapoka

DEKORATYVUMAS, TAPĘS KONCEPCIJA

„Venecijos ritmai“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje

ianmaria Potenza wgimė 1936 m. Venecijoje. „tyliųjų modernistų“ bendraamžis. O ir šiaip įdomu G1956 m. baigė Venecijos valstybinį dailės institutą. pamatyti artimą lietuviškajai, tačiau kitokią ir, reikia 1968 m. atidarė stiklo dirbtuves „La Murina“. Dailinin- pabrėžti, tikrai kokybišką modernizmo versiją. kas tapo ant medžio ir aksomo, kuria keramiką, medines Visų pirma, Potenzos kūryba yra nepaprastai de- ir bronzines skulptūras, vitražus ir mozaikas, graviruoja koratyvi. Dekoratyvumas sovietmečiu buvo atleisti- stiklą, metalą, net betoną. Dar studijuodamas 1954 m. nas, taikomojoje dailėje netgi pageidautinas, tačiau dalyvavo Venecijos bienalėje, antrąkart joje savo darbus „tikriesiems menams“ – tapybai, skulptūrai, grafikai pristatė 1986 m. Yra suprojektavęs nemažai kruizinių – suteikdavo kiek neigiamą atspalvį. Vis dėlto įsižiū- laivų interjerų, jo skulptūros puošia daugelį Venecijos rėjus giliau, būtent dekoratyvumas, nors ir neafišuo- gatvių ir aikščių. jamas, taikomąją dailę siejo su vaizduojamąja. Ofi- Šios parodos kuratorius, taip pat italas Enzo Forna- cialioji dailė, kurią bandyta įsprausti į socrealizmo ro jau Kaune yra pristatęs nemažai Italijos meninin- rėmus, iš dalies „gelbėjosi“, remdamasi dekoratyvia kų. Potenzos retrospektyvoje eksponuojamos medžio spalvų gama tapyboje arba analogiška formos plas- ir stiklo mozaikos, autorinė grafika, monumentalios tika skulptūroje. Figūrinė dailė „tyliajam moderniz- bronzinės skulptūros, kameriniai dekoratyviniai kū- mui“ asocijavosi su nekenčiamu socrealizmu, todėl riniai. Dailininko mozaikos turi sąsajų su venecijie- jos vengta, o grynoji abstrakcija, kaip „Vakarų for- tiškos architektūros dekoro, kuriam didelę įtaką pa- malizmo“ bacila, buvo uždrausta ar bent jau neprii- darė Rytų kultūros, tradicija. Tai, ko gero, viena iš jo mama į nors kiek oficialesnes parodas. Todėl „tyliojo kūrybos inspiracijų. modernizmo“ atstovai irgi „gelbėjosi“, pasitelkdami Tačiau mane ši paroda sudomino kiek kitu aspektu – figūrinę stilizaciją, kurios vienas svarbiausių sandų – nesąmoningai piršosi paralelė su lietuvių modernizmo būtent dekoratyvumas. tradicija, turint omenyje tiek sovietmečiu garsią moza- Potenzos atvejis įdomus tuo, kad čia dekoratyvu- ikos mokyklą, tiek „grynuosius“ menus. Kartu kilo šio- mas maksimaliai išgrynintas, tačiau menas dėl to kių tokių minčių apie estetines ir socialines kategorijas. netampa vien grynasis taikomasis, išlieka ir vaizduo- Nenagrinėsiu Venecijos dekoro tradicijos, nes apie ją jamasis. Šios funkcijos tobulai sutampa. Potenza de- nieko neišmanau, be to, man įdomesnės atsitiktinės koratyvumo (ne figūratyvaus turinio ir ne formalios sąsajos su vietiniu kontekstu, nes Potenza yra mūsų abstrakcijos) idėją išgrynina iki koncepcijos. Todėl jo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 63 jokių vidinių prieštaravimų. Tai autentiškas ir ypač kokybiškas kapitalizmo sąlygomis subrendęs menas, kurio vizijos vaiskumo netrikdė ir netrikdo drastiškos socioideolo- ginės perturbacijos, kokias teko patirti lie- tuvių menininkams. Tai lėmė, kad ne tik dekoratyvumo idėja Potenzos kūriniuose gryna, švari, bet ir atliki- mas itin preciziškas, užtikrintas, rodantis ne profesionalizmą, o profesionalumą. Autorius tiksliai žino, ką nori pasakyti, todėl dekoratyvumas ar stilizacija netampa miglotu kal- bėjimu „apie kažką“, kaip atsitikdavo dažnam lietuvių dailininkui sovietmečiu, žinoma, dažniausiai dėl objektyvių priežasčių – turiu omenyje režimo griežtai primetamas taisykles, nors kai kada tą miglotumą lėmė ir tiesiog aiškesnės vizijos stygius. Įdomus aspektas – modernistines struk- tūras Potenza sulieja su tikrovės, kurios mo- dernizmas dažniausiai vengė, sluoksniais. Tai gali būti beveik klasikinės abstrahuotos, dekoratyvios medžio ar stiklo mozaikos (vis dėlto įgaunančios paveikslų pavidalą), bet gali būti ir mozaikinės futbolo klubų emble- mos... Tačiau vis tiek tai nė kiek nevulgaru, neprofaniška. Monumentalios bronzinės skulptūros gali būti beveik abstraktūs inter- jero ar eksterjero akcentai, tačiau į bronzinę skulptūrą ar objektą gali būti įkomponuota ir Gianmaria Potenza lentyna su knygomis ar kokia švelniai ironiš- ka užuomina į tikrovę. Jaunesnių kartų me- kūriniai, nors ir turi saldoką prieskonį, tačiau yra nininkai panašias taktikas taiko, bandydami sureikš- labai paveikūs, nes nėra maskuojami jokiomis pa- minti tikrovės, kasdienybės įspaudą, atsisakydami pildomomis pretenzijomis, prasmių priemaišomis. modernizmui būdingų tauriųjų medžiagų – bronzos, Potenzai nereikėjo griebtis Ezopo kalbos, kurti sti- marmuro, akmens ir t. t., tiesiog konceptualizuodami lizacijų, figūratyvo, abstrakcijos, ideologinį užsa- pačius tikrovės objektus. kymą atmiešiant dekoratyvumu, nes socialinis už- Gianmarios Potenzos retrospektyva Kaune – tai sakymas neturėjo aiškių kontroversijų, o grynojo puiki proga susipažinti su labai kokybišku dekoraty- dekoratyvumo nereikėjo dvigubai stilizuoti ir slėpti. viu ar konceptualiai dekoratyviu menu, palyginti jį su Todėl net kruizinių laivų interjerų projektai į esteti- lietuvių (tyliojo) modernizmo estetine sistema, aps- nę dailininko sistemą įsiterpia visiškai natūraliai, be kritai pasaulėžiūra, pasaulio suvokimu.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Gianmaria POTENZA. Archimedo Seguso puslapiai, nr. 2. 1993. 100x100 ianmaria POTENZA. Skiriama Morandi’ui, nr. 2. 1992

Gianmaria Potenza 50 Venecijos meno metų 2005 Gianmaria POTENZA. Piazza elaboratore. 1990. Mišri technika

Gianmaria POTENZA. Žokėjus, nr. 2. 1991. Dažyta medžio skulptūra

Gianmaria POTENZA. Skiriama Morandi’ui, nr. 27. 1991 Iš parodos Kaune, M. Žilinsko galerijoje Kazys Saja

TAMSIOJI MATERIJA

amsiosios materijos hipotezė Ablingiui atrodė čia savimi. Vėliau Bruknė prisipažins turinti savyje Tne astrofizikos, o paties likimo dovanota paguo- per daug tamsiosios materijos. da. Ypač dėl sergančios žmonos Vakarės ir sūnaus Audrius, kaip ir tėvas, pasirinko fiziką, bet ele- Audriaus, kuris tada buvo savo kelio ieškantis gim- mentarioji jos dalis greitai jį nuvylė. Manė, gal che- nazistas. Jie visi trys, apimti kažkokios keistos vil- mija bus įdomesnė, bet vėl apsišovė. Tiesa, tarp kurso ties, džiaugėsi, kad fizikai, atskleidę kvantinę atomo merginų rado Valentiną, kuri, pasak Audriaus, labai būseną, pastaruoju metu dar aptiko ir labai svarbią tiko jo „valentingumui“, todėl ketino netrukus ją ves- dalelę – bozoną. Jeigu net mokslas pripažįsta, kad ti. O Ablingis rengėsi stažuotei Jungtinėse Valstijose. lemtingą Visatos dalį užpildo tamsioji materija, tai Jam išvykus, Bruknė pasikvietė meistrus – norėjo ir mūsų sąmonė, žmogaus būtis ir nebūtis tikriausiai padaryti viską, kad „tamsiosios materijos“ šiame se- turi labai svarbią slėpiningąją pusę. namiesčio bute liktų kuo mažiau. Tada jau gęstanti Vakarė, psichologijos daktarė, sūnus Audrius ir juos abu visaip guodžiantis tėvas, Iš Amerikos Ablingis siuntė elektroninius laiškus. fizikos profesorius, sugalvojo dėlionę, kuri vienaip Rašė patekęs į margą fizikų grupę, kurioje yra vienas arba kitaip nulemia neilgą žmogaus viešnagę šioje Indijos sikas, du kinai, japonas, korėjietis ir vienas žemėje. juodukas. Pirmiausia – tai šviesa ir tamsa, kūnas ir siela, Visi man tikriausiai pritartų, kad rasė, tauta, re- penki pojūčiai ir intuicija, mokslas ir religija, fizika liginės ar politinės pažiūros iš esmės žmogaus ne- ir metafizika, protas ir tai, kas protu nesuvokiama, pakeičia. Kitaip sakant, genetinis jo kodas nesuyra. ribotos žinios ir nežinomybė... Bukagalvių visur dauguma – tamsioji demokratijos Deja, meilė, viltis, tiesa irgi atsidūrė tamsiosios materija... Apie tai mes dar pasikalbėsim. materijos akivare… Iš namų jis nesulaukė jokių svarbių naujienų ir mielai pritaikė sau amerikonišką priežodį: No news – Praėjo daugiau kaip treji metai. Kurį laiką našla- good news. vęs Ablingis vedė buvusią savo studentę, laborantę. Vėliau vienas žmonos laiškas privertė jį sunerimti: Jos vardas būtų patikęs Vaižgantui (kaip Vaižgantas Aš tau nesigyriau, – rašė Bruknė, – kai išvykai, vėl patinka Ablingiui) – Bruknė, Bruknelė. Juodaplau- ėmiau domėtis „tamsiąja materija“, kuriai tu prisky- kė, mėlynomis tarsi nustebusiomis akimis. Buvo rei ezoterinius mano bandymus. Tiesiog buvau pri- graži, tačiau atrodė lyg nusivylusi gyvenimu ar pa- versta prie to sugrįžti.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 65 Vieną dieną aš pasigedau gana kuklių, kaip tu ži- Nebeturime Audriaus. Spėjama, kad nusižudė. nai, savo brangenybių. (Svarbiausia – tavo dovanoto Grįžk, kol aš viena čia neišprotėjau. Bruknė. žiedo ir apyrankės.) Turėjau pagrindą įtarti meistrus, atliekančius mūsų buto remontą, bet į policiją nesi- Audriaus savižudybe daug kas abejojo. Vaikinas kreipiau. Meditacija, transas padėjo man atkurti tos nepaliko jokio laiško. Lyg ir nebuvo narkomanas, vagystės vaizdą... Kas tai padarė, sužinosi, kai grįši. nors kraujyje aptikta didelė narkotikų dozė. Valen- Dabar nenoriu drumsti „šviesiosios materijos“. Tuo tina, Audriaus sužadėtinė, po jo mirties irgi mėgino tarpu viską pamiršk, semkis reikalingų teorinių ži- žudytis. Ablingis ir Bruknė nusprendė neatskleisti nių, o aš nevengsiu savo praktikos. Gal ateity mums svarbios aplinkybės: Audrius „išėjo“ tą pačią naktį pavyks visa tai sujungti į viena. kaip ir jo motina Vakarė prieš septynerius metus. Dalį prarastų brangenybių jau atgavau. Tie metai, atrodė, prabėgo greičiau negu tas pus- Po mėnesio atėjo drumstas kaip ruduo Lietuvoje metis, kurį Ablingis praleido Amerikoj. Namuose sūnaus elektroninis laiškas: viskas buvo pasikeitę. Bruknės sumaniai pertvarky- ...Atleisk, kad primenu – tu visa tai gal jau pamir- tas butas tapo šviesesnis. Bet Ablingį apėmusi tam- šai: rūpestingai atlikai savo pareigą, palaidojai žmo- sa šiame fone atrodė dar juodesnė, be jokių proš- ną, mano Mamą, ir džiaugiesi gyvenimu toliau... O vaisčių. Tik sūnaus kambarys vis dar atpažįstamas. aš, nežinau, kodėl tik dabar, ėmiau galvoti apie pa- Priešais lovą pastatytas stalelis, ant jo – išdidinta slaptingąją medžiagą, apie kurią tu tiek daug pasa- Audriaus nuotrauka (mažesnę tėvas buvo pasiėmęs kojai vėžio kamuojamai Mamai. Tu ne tik ją, bet ir į kelionę), prie jos – deganti žvakė ir tamsiai raudo- mane tikriausiai atjaukinai nuo to sumauto gyveni- no vyno taurė. mo. Mano ateitis, visi gyvenimo planai staiga išbluko – Tas vynas kaip kraujas... – negarsiai pasakė Bru- arba nuvertėjo. knei. Dabar man neduoda ramybės tik vienas klausimas: – Jis kaip tik tokį ir gėrė, – atsakė žmona. ar tu jau TADA buvai suartėjęs su būsimąja mano – Audrius – vyną? pamote? Jau tada planavai, kad jaunesnė ir dailesnė – Išgerdavo... Jis manė, kad vynas apsaugo nuo Bruknė pakeis Tą, kurios dienos baigiasi? to... Nuo ko jis mirė. Jei atvirai ir nuoširdžiai man neatsakysi, būsiu pri- Jiedu kalbėjosi tyliai, tarsi bijodami pažadinti tą, verstas to paklausti savo raganaujančios pamotės. Beje, kurio jau nebėra. Reikėjo bent pakuždomis aptarti aš neleidau, kad ji modernizuotų ir mano kambarį, to- įvykusią nelaimę. Bruknė buvo stipresnė. Ji never- dėl turiu teisę reikalauti nepanaudotos išlaidų dalies. kė net per laidotuves, žiūrėdama į urną su Audriaus Ablingis atsakė sūnui: pelenais. Bet jos plaukuose Ablingis pastebėjo iki tol Jeigu į visus tavo klausimus atsakyčiau: TAIP, tai nematytą sidabrinę sruogą. Jei būtų išsiverkusi, gal būtų melas. O jeigu neigčiau, manytum, kad esu ne- nebūtų pražilusi. nuoširdus. Mąstyk, aiškinkis, klausk, reikalauk, tik Su tamsiąja nakties materija profesorius ir anks- neprarask saiko ir padorumo. čiau kartais nesutardavo, bet dabar žinojo – be ta- Dvi ar tris savaites buvo ramu. Trumpi, dalykiš- bletės neužmigs. O Bruknė, vakare pameditavusi, ki Bruknės elektroniniai laiškai Ablingio netrikdė. be jokių vaistų ramiausiai miegojo savo kambaryje Jis tik pasigesdavo kad ir santūriai išreikšto žmonos kaip ir iki juos ištikusios nelaimės. ilgesio, nors pats visada paminėdavo „šviesiąją savo Bet keisčiausia, kad rytais atsikėlę vyno taurę Au- materiją“ – žmoną, sūnų ir Lietuvą. Prieš Kalėdas jis driaus kambaryje jie rasdavo tuščią! Tai kartojosi tikėjosi grįžti, užsisakė ir bilietą, bet visus Ablingio jau ne pirmą naktį. Abu, tarsi vienas kitu abejoda- planus sugriovė kraupi žinia: mi, taurę, jos kraštus apžiūrėjo net per padidinamąjį

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 stiklą. Gal kuris nors iš jų pasidarė lunatikas? Gal – Mes, žinoma, būsime dėkingi, jeigu paaukosite Ablingį taip keistai veikia jo migdomieji? bažnyčiai, – pasakė Kūdaba. – Bet vienos mišios už Jokių pėdsakų, jokių įrodymų. jūsų sūnų jau užsakytos. – Aš jaučiu, – kalbėjo Bruknė, – Audrius tebėra Ablingis nustebo. čia, su mumis. Jis palieka mums ženklą. – Kas ir kada jas užsakė? – Ką toks ženklas galėtų reikšti? Ką mes turėtume – Ta ponia prisipažino esanti jūsų sūnaus artimos padaryti? draugės, gal net sužadėtinės motina. – Nežinau. Gal užsakyti mišias už jo vėlę? Sakei, Sužinojęs laiką, kada už Audrių numatytos pa- buvo krikštytas. maldos, Ablingis nusprendė tuoj pat, nepasitaręs su – Taip. Jo mama norėjo. žmona, aplankyti Valentinos mamą. – Gal dabar jie abu to paties nori? Rado ir pačią Valentiną, kuri prieš porą dienų Bet kokia paslapties nuojauta, žmogiškos būties buvo išleista iš ligoninės ir perspėta, kad vartotų klausimas nuteikdavo ją geriau negu banalus paaiš- nurodytus vaistus, saugotų dvasios ramybę. Todėl kinimas. Ablingis atvirkščiai – nemėgo ezoteriškų motina nenorėjo, kad Ablingis audrintų dukterį, ka- svarstymų, kaip atsirado begalinė Visata, mąstantis mantinėtų. Bet Valentina, išgirdusi profesoriaus bal- žmogus ir visa kita. Bet, jeigu jis būtų kunigas, tur- są, suprato, kas atėjo, ir pasakė, kad Audriaus tėvas – būt sakytų, kad melstis žmogui būtina kaip ir praus- vienintelis žmogus, su kuriuo jai būtina pasikalbėti. tis. Praustis reikia kūnui, o melstis – sielai. – Mama, jis turi žinoti viską, – karščiavosi. – Vis- Kelionėse jis buvo aplankęs daugybę šventovių – ką! Net ir tai, ko nežinai tu... matė krikščionių bažnyčias, stačiatikių cerkves, – Gerai, – pagaliau nusileido motina, palikdama musulmonų mečetes, žydų sinagogas… Nors tuo ją vieną su Ablingiu. – Bet apie mirusius, žinok, ge- metu niekas jose nesimelsdavo, atmosfera čia buvo riausia patylėti. ypatinga, norėjosi slopinti per garsiai aidinčius savo Valentinai atrodė kitaip. Ji laukėsi. Manė, kad Au- žingsnius, kad jos nedrumstų… drius apsidžiaugs, tai sužinojęs. Bet jis, paskutinį Apie tai pasikalbėjo ir su kunigu Kūdaba, iš pra- kartą apsilankęs, pasakė: džių aptarę jo pavardės kilmę. Prieš kelis šimtmečius, – Užjaučiu... matyt, gyveno žmogus, kuris kartkartėm pats savęs – Kodėl? – nustebo ji. – Žadi man priekaištauti? klausdavo: „Tai kū daba, kū daba?..“ Tokia pravardė – Žadu. Bet ne tau. ir prilipo. Ablingis nutylėjo, kad ir jo tėvas, žemai- – O kam? tis, dažnai sakydavo: „No kon daba, kon daba.“ O – Sau. Esu vergas. Vagis, apvogęs ne tik tave. Ne- kas nors būtinai atšaudavo: „Šūds daba, šūds daba...“ trukus turbūt iškeliausiu. Klebonas prisipažino ir pats neretai Aukščiausiojo – Iškeliausi? Mane palikęs? Gal nors pasakysi, klausiantis: „Ką daryti? Kaip man pasielgti?“ kur? Ablingis papasakojo, kas atsitiko jo sūnui, užsi- – Arba pas tėvą, arba pas mamą. minė ir apie tai, kad jo kambaryje per naktį ištuštėja – Tai tu ir vėl? šalia žvakės pastatyta vyno taurė. Kunigas atlaidžiai Valentina žinojo, kad Audrius anksčiau buvo šypsojosi ir purtė galvą. Ne, jis negalįs tuo patikėti. įklimpęs į kvaišalus. – Čia būtų jau kažkas panašaus į juodąją magiją, – Taip. Sakiau – esu vergas. kurios Katalikų bažnyčia nepripažįsta. Ablingis staiga prisiminė, kad sūnus buvo atsiun- Ablingis pasakė, kad norėtų užsakyti mišias už tęs jam keistą klausimą: sūnaus vėlę. Išsiėmęs piniginę laukė, gal kunigas pa- Jūs ten gurkšnodami whisky ar lošdami kortom pa- tars, kiek mokėti. mėginkit išsiaiškinti, ar mes labiau vergai, ar vergval-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 67 džiai. Jeigu vergai – tai kieno, jei vergvaldžiai – tai liai savo pamotei? Jausdamas kaltę prieš tėvą, o ypač dėl ko? Valentiną, kuri laukiasi jo kūdikio, nusižudė... Tėvas jam atsakė: Kol Ablingis svarstė vieną ir kitą galimybę, Bru- Išsiblaivyk ir apsispręsk: gal tau vertėtų rinktis fi- knė, vonioje nusipraususi, apsirengusi pižama, il- losofiją? gai meditavo, sukryžiavusi kojas. Paskui priėjo prie – Paskutinį kartą, kai mudu kalbėjomės, – pris- vyro lovos, kad įsitikintų, ar jis miega. Tada tyliai lėgta aiškino Valentina, – Audrius paliko man šiek nuslinko į Audriaus kambarį ir pasilenkusi per šiau- tiek pinigų. Paklausiau, iš kur tie pinigai. Prisipa- delį išsiurbė iš taurės vyną. žino pavogęs „abiejų mamų“ brangenybes. Mamos Ablingis nepašoko, nenusekė jai iš paskos, tik įtem- papuošalus pardavęs, o pamotės grąžinęs. Jūsų žmo- pęs ausis klausėsi. Žmona grįžo į vonią. Tikriausiai tam, na jam tada pasakiusi: „Pasirink – arba aš viską kad išsiskalautų burną. Būtų buvęs tinkamas metas ją pranešu policijai, arba nuo šios dienos būsi mano užklupti ir pareikalauti paaiškinimo. vergas. Dvi dienas vergausi man, o trečią galbūt su- Bet Bruknė greičiausiai tylės. Netars nė žodžio, tiksiu būti tavo vergė...“ Audrius pakluso. Gailėjosi, matydama jį tokį įskaudintą, suerzintą, nebesival- kad išdavė mane, bet lyg ir didžiavosi, kad atkeršijo dantį. Ablingiui būtina apsiraminti, išgerti migdo- jums, savo tėvui. mųjų ir sulaukti ryto. Ablingis pajuto tarytum silpnumą, gal tamsiosios Maldavo, kad rytas ateitų kuo greičiau. Atsikėlė materijos slėgį. dar neprašvitus, šaltas dušas jį šiek tiek atgaivino. Išeidamas pasakė Valentinai: Išsivirė kavos. Bet kuo labiau blaivėjo protas, tuo la- – Jeigu kūdikis gims, padėsiu auginti. Neturės biau graužė apmaudas. Kaip Ablingis, mokslininkas, tėvo, tai bent senelį. galėjo patikėti tuo mistiniu absurdu?! Tragiška sū- Parėjęs namo, Bruknei paaiškino, kad užtruko naus žūtis aptemdė protą. Kas iš profesoriaus liko? bažnyčioje, laukdamas klebono. Urvinis žmogus. – Viską padariau taip, kaip tu patarei, tik nežinau, Bet jeigu Ablingis nebūtų pakliuvęs į žmonos jam kaip tą įvertintų pats Audrius. paspęstą vilkduobę, taip ir nebūtų sužinojęs, kas čia – Pamatysi, – atsakė žmona, – jis duos kokį nors dėjosi, jam nesant… ženklą. Sugrįžęs į kambarį, Bruknę rado tebemiegančią. Ilgi, Vakare kaip ir anksčiau prie Audriaus portreto tamsūs plaukai su ta neseniai atsiradusia sidabro sruo- uždegė žvakę, į taurę įpylė vyno. Ablingis šįkart at- ga buvo netvarkingai, bet gražiai apskleidę mažą pagal- sigulė neišgėręs migdomųjų. Nusprendė apsimesti vę. Koks patrauklus lengva antklode pridengtas jaunos miegančiu ir pagaliau išsiaiškinti, kokia „dvasia“ iš- moters kūnas ir kokia klastinga tamsiajai materijai pa- tuština tą vyno taurę. sidavusi dvasia. Ablingis troško ją sugniuždyti. Žinoma, Bruknė. Daugiau niekas negalėtų. Bet Keršto geismas atrodė racionalus, motyvuotas. kodėl ji tai daro? Nori priversti jį patikėti, kad sū- Bet staiga pajuto visai priešingą – švelnų jausmą, naus dvasia tebėra gyva? O gal bando sukurti mis- besismelkiantį jam į širdį. tinę, paslaptingą atmosferą, kad įtvirtintų savo pra- Ko gero, bus suklydęs manydamas, kad meilė – našumą? tamsiosios materijos dalis. Jeigu naktį pavyks ją užklupti, turės pasiaiškinti. Ablingis nežadino žmonos. Tyliai išėjo iš kamba- Ir ne tik dėl to, ką dabar išdarinėja... rio, palikdamas Bruknei galimybę kada nors atsiver- O gal geriau atsikėlus ryte apsimesti, kad kietai ti pačiai. Kad ir ji pajustų palengvėjimą. miegojo, sapnavo Audrių, kuris padėkojo už mišias ir papasakojo, kaip apsivogė, o paskui „vergavo“ gaš- 2014

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Praeities dabartis

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Stalino saulė ir Busho mėnulis

Neištirti nepriklausomybės blokados puslapiai

tidžiai perskaičiau signataro Virgilijaus Čepaičio Čepaičio, buvo LKP ir LKP-SSKP deputatai su Sąjūdžio Aatsiminimus, paskelbtus Kultūros baruose (2013, remtais LKP nariais (Centro frakcija)1 – veikė prieš nr. 7/8–12). Toks sąžiningas pirmųjų keturių atkurtos Lietuvos nepriklausomybę. Noriu pabrėžti, kad ši išva- valstybės mėnesių, pasibaigusių balsavimu dėl morato- da yra grynai loginė, be jokios vertinamosios gaidelės. riumo, aprašymas ir gilus apmąstymas – tai tikras lobis Galbūt politiškai moratoriumas buvo pateisinamas, ta- visiems, kurie bando geriau suvokti tiek neseną praeitį, čiau tai nekeičia esmės – pati moratoriumo idėja buvo tiek politinę dabartį. Autoriui pavyko išryškinti keletą nepriklausomybės blokados dalis, kaip ir visi kiti veiks- be galo svarbių aspektų ir tendencijų su ilgalaikiais pa- mai, kuriais bandyta panaikinti Kovo 11-osios Aktą dariniais, toli peržengiančiais ribą, ties kuria baigiasi jo arba diskredituoti jį paskelbusią Lietuvos valdžią. atsiminimai, – 1990 m. birželio 30-ąją. Itin reikšminga ir nūdienai aktualu tai, kad Čepaitis, Pirmiausia Čepaičio atsiminimai padeda geriau aprašydamas diskusijas dėl moratoriumo, išskirtinai suvokti tai, kad nepriklausomybės blokada iš tikrųjų dėmesingas būtent tiems kompromisų su Maskva „stū- buvo Atkuriamojo Akto blokada. Kai kam gal atro- mėjams“, kurie į AT pateko kaip LPS nariai, visuomenei dys, kad ši išvada elementari, bet ji tokia nėra. Kadangi žinomi sąjūdininkai. Todėl tapo puikiais komunistinio buvo daug šnekų apie įvairias nepriklausomybės at- elito „satelitais“, skleisdami jo ideologiją tiek tautoje, kūrimo „taktikas“ ar „metodologijas“, kaip jas vadino tiek AT. Apmąstant būtent šios grupės veiklą, tampa JAV prezidentas George’as Bushas, kai kas pamanys, daug aiškiau, kaip LKP pavyko per maždaug dvejus esą Maskvos blokada buvo nukreipta prieš visas ne- metus laipsniškai perimti AT daugumos kontrolę ir iš- priklausomybės atgavimo kryptis ar bent jau keletą iš provokuoti priešlaikinius rinkimus. Tai svarbu ne tik jų. Visi žinome, kad Algirdo Brazausko vedamas kom- dėl istorinės analizės, bet ir dėl šiandienos, pavyzdžiui, partijos elitas ir jam lojali inteligentijos dalis pasisakė padeda geriau suprasti, kur glūdi dabartinės aršios an- prieš staigų, vienašališką nepriklausomybės atkūrimą, tieuropietiškos nuostatos šaknys ir ko ja siekiama. siūlydami kažkokį abstraktų nepriklausomybės „kelią“, Krinta į akis, kad šiandieninių ES kritikų ideologiniai laipsnišką „laisvėjimo“ procesą. Laipsniškas „ėjimas“ į lyderiai yra tie patys sąjūdininkai, kurie buvo ideologiš- nepriklausomybę Maskvai buvo priimtinas, ji niekada kai artimi LKP ir pasisakė už nuolaidas Maskvai, tarp jo neblokavo, turbūt žinodama, kad tas kelias vis tiek jų ir už Atkuriamojo Akto „suspendavimą“. Antai Bro- niekur nenuves. Taigi moratoriumas, numatęs vienokia nislovas Genzelis ES konstitucijos ratifikavimą prilygina ar kitokia forma sustabdyti ar „įšaldyti“ Kovo 11-osios Lietuvos „stojimui į TSRS“, išskyrus tą (filosofo sąjūdi- Aktą, laikytinas nepriklausomybės blokados elementu, ninko požiūriu, matyt, menką) smulkmeną, kad 1940 m. o ne (tik) atsaku į ekonominę ir politinę blokadą. Iš to lietuviams už nugaros stovėjo rusų tankai.2 Kodėl jam sektų, kad ir balsavusieji už moratoriumą – o tai, pasak taip atrodo, tampa daug suprantamiau, paskaičius, ką šis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 69 buvęs LKP CK biuro narys kalbėjo per ekonominę blo- „Nebuvo Jūsų toje atsilikusioje [sic!] nuo Maskvos parti- kadą: „Parlamento deputatai kviečia vardan nepriklauso- joje. Mes nematėme Jūsų apsisprendimo kovoti už valsty- mybės tautą kentėti. Argi mūsų pasirinktas kelias – nepri- bės atkūrimą.“9 Tačiau visiems gerai žinoma, kad didelė klausomybė – vienintelis teisingas?“3 Kitas filosofas, LPS dalis eilinių Lietuvos komunistų, į tą partiją sovietmečiu iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas 1990 m. įstojusių karjeros sumetimais, atgimimo laikais nesi- aiškino, kad reikia tokios politinės jėgos, „kuri, nebijoda- veržė į LKP, atskilusią nuo Maskvos, nes jie nebuvo nei ma galimo pasmerkimo už tariamą tautos interesų išda- ideologiškai, nei asmeniškai, nei ekonomiškai susipynę vystę, ryžtųsi dalykiškai ir konstruktyviai spręsti santykių su sovietų valdžia, priešingai negu lietuvių kolaborantų su Maskva problemą.“4 Tad argi keista, kad šiandien ES „grietinėlė“, susibūrusi LKP Centro Komitete. Būtent šis jam atrodo panaši į visas kitas „imperijas“?5 elitinis, su korupcine sovietų sistema susijęs kompartijos „Istorinės klaidos“ autorius Arvydas Juozaitis šalį, sluoksnis ir sutelkė naująją LKP, vėliau persikrikštijusią priklausančią Europos Sąjungai, iškalbingai pakrikštijo į LDDP ir LSDP. Jokio noro „kovoti už valstybės atkūri- LSKR – Lietuvos Sąjungine Kapitalistine Respublika.6 mą“ ši naujoji LKP nerodė, veikiau bandė lietuvius nuo to Buvęs premjerės Prunskienės pavaduotojas, filosofas Ro- atbaidyti. Tiek LKP, tiek LDDP, kaip politinis projektas, mualdas Ozolas atkakliai įtikinėja, esą Europos Sąjunga stengėsi pratęsti Lietuvos sovietizaciją ir užsitikrinti, kad lietuvius engia ne mažiau, negu tą darė rusai.7 Dabartinių nepriklausomybės sąlygomis komunistų elitas nepraras įvykių – žiauraus Ukrainos draskymo fone ypač išryš- valdžios. Jos Ekscelenciją galima tik pasveikinti, kad ji kėja, kokia nesąžininga, neatsakinga, valstybei iš tikrųjų apsisprendė nesivelti į tokią režimo „restauraciją“. pražūtinga yra lietuvių intelektualų antieuropietiška de- Kitas dalykas, laikui bėgant dėl įvairių priežasčių iš- magogija... Paradoksalu, bet aršią kritiką ES atžvilgiu jie blukęs iš atminties, bet ir vėl iškeltas nuoseklios Čepai- dažniausiai grindžia savo (regimai paūmėjusia) baime, čio analizės, – tai tas momentas, kada vis dėlto nuspręsta esą dėl tos narystės Lietuva praranda nepriklausomybę. svarstyti Kovo 11-osios Akto sustabdymo (moratoriumo) Tie, kam nerūpi, kas kokia kryptimi veikė ir ką kalbėjo tekstą. To imtasi ne šiaip spaudžiant Gorbačiovui, sunkė- 1990–1992 m., o ypač blokados dienomis, padarys labai jant ekonominei situacijai ar didėjant vidiniams priešta- paviršutiniškas išvadas apie dabartinius antieuropietiš- ravimams, o būtent po premjerės Prunskienės susitikimo kus ideologus. Pavyzdžiui, kai kam gali pasirodyti, kad su JAV prezidentu George’u Bushu, kai tapo aišku, kad Va- sovietiniai akademikai yra tiesiog beviltiškai atsilikę ir karai būtent tokio Lietuvos žingsnio ir laukia. Vis dėlto net nelabai orientuojasi tikrovėje, nes bet kuris lietuvis aštuo- ir žlugusi viltis gauti JAV vadovo palaikymą nesudrums- niolikmetis, vos įkišęs nosį į kokį nors Vakarų universi- tė lietuvių nusiteikimo ginti savo laisvę. Beje, nesiimta ir tetą, žaibiškai įsitikina, kad narystė ES nepakenkė dar nė jokių visuomeniškai reikšmingų akcijų, reikalaujančių vienos valstybės nepriklausomybei, niekas netrukdo ir nusileisti Maskvai dėl lašo benzino. Tačiau Vašingtonas, puoselėti nacionalinės kultūros savitumą. palaikydamas Gorbačiovą, davė politinį pretekstą komu- Nūdiena tampa aiškesnė, kai sužinome, kaip atkakliai nistams, kuriuos palaikė jiems ištikimi sąjūdininkai, akty- rašytojas, sąjūdininkas Romas Gudaitis kartu su sovieti- viau propaguoti nuolaidų Maskvai kursą. nės LKP CK veteranais Lionginu Šepečiu, Česlovu Jur- Tai, kad JAV administracija nusisuko nuo nepri- šėnu ir kitais komunistų atstovais bandė deryboms su klausomybę paskelbusios Lietuvos, buvo itin skaudus Gorbačiovu „prakišti“ Kazimirą Prunskienę.8 Nesunku smūgis. Visuomenė iki šiol nebuvo plačiau apie tai in- suprasti, kodėl buvęs žurnalistų etikos inspektorius taip formuota, bet kai kurie lietuvių išeivijos elito žingsniai tūžmingai atakuoja Jos Ekscelenciją: nepasitenkinimas galimai prisidėjo, kad JAV administracija apsispręstų paremtas labiausiai tuo, kad Dalia Grybauskaitė nestojo į palaikyti ne Vilnių, bet Maskvą. LKP, atsiskyrusią nuo SSKP. Tokį žingsnį Gudaitis kažko- Čepaitis pažymi: „Kai Lietuvos parlamentas kovo 17 d. dėl interpretuoja kaip jos nenorą kurti Lietuvos valstybę: svarstė atsakymą į pirmąjį Kremliaus ultimatumą, nė vie-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 nas parlamentaras nesiūlė įvykdyti to, ko reikalavo Gor- klausomybės Atkūrimo Aktą ir jį lydėjusius įstatymus, bačiovas. Tylėjo net ir tie, kurie susilaikė, kai buvo balsuo- bet atsisakyti net ir demokratinių rinkimų, visą valdžią jama dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto.“10 vėl grąžinant į tos pačios, Maskvai pavaldžios komparti- Prie šio sakinio tenka pridurti vieną išlygą. Kovo 17-ąją, jos rankas. Tuo metu tokiais pasiūlymais svaidėsi nebent kai parlamentarai Vilniuje viešai pademonstravo tokią būsimieji Maskvos pučistai, tad, nežinant memorandu- išimtinę vienybę, Lietuvos atstovui prie Šventojo Sosto mo autoriaus pavardės, logiška būtų manyti, kad jį pa- ir Vašingtone Stasiui Lozoraičiui buvo įteiktas anglų kal- rašė koks nors Kriučkovo adjutantas. Stulbina ir tekste ba parašytas „memorandumas“, liečiantis, kaip nurodo išreikštas priešiškumas ne tik politinei krypčiai, kurią pa- jo antraštė, „lietuvių ir sovietų derybas“. Jame tarp kita sirinko Lietuvos valdžia, bet ir jos pastangoms sudaryti ko konstatuojama: „Nors galima įrodinėti, kad Lietuvos savo vyriausybę. Bent kiek nutuokiantys apie tarptautinę nepriklausomybės deklaracija buvo teisingas žingsnis (no- teisę (o memorandumo autorius tokių žinių tikrai nesto- rint susipažinti su protingu priešingu požiūriu žr. pridėtą kojo) puikiai supranta, kad funkcionuojanti vykdomoji straipsnį*), faktinis bandymas formuoti vyriausybę besitę- valdžia, nesvarbu, kokia jos pakraipa ir sudėtis, yra bū- siančios sovietų okupacijos sąlygomis yra kontraproduk- tina sąlyga, siekiant tarptautinio valstybės pripažinimo, tyvus Lietuvos interesams.“ Memorandumo autorius todėl Atkuriamasis Seimas dėjo visas pastangas, kad kuo siūlo keturis žingsnius, kuriais būtų galima, anot jo, „iš- greičiau būtų paskirtas ministras pirmininkas ir sudary- traukti Vilnių iš tos aklavietės, į kurią jis pats save įstūmė: ta vyriausybė, kuri imtų realiai veikti. Tik taip buvo gali- (1) Atšaukti visus svarbius įstatymus, kurie buvo priimti ma įrodyti, kad Lietuva atitinka bent minimalias sąlygas nuo kovo 11 d. Absurdiška yra priiminėti įstatymus arba tapti tarptautinės bendruomenės nare. sudarinėti vyriausybę, tikintis, kad tautą galima valdyti, Asmuo, siūlantis besąlygišką kapituliaciją, vienu tebesant okupuotiems Raudonosios Armijos. Taip tik ei- laišku neapsiribojo. Po keleto savaičių, balandžio 25- kvojama Vilniaus energija ir beprasmiškai švaistomos jo ąją, Lozoraitis gavo dar vieną memorandumą, kuriame jėgos. (2) Paskelbti, kad einamųjų Lietuvos reikalų tvarky- konstatuojama, esą naujoji Lietuvos valdžia „atrodanti mu toliau užsiims sovietinė okupacinė valdžia, visai kaip kvailai“ (Vilnius look silly), visi jos sprendimai diletan- ir per paskutinius 50 metų. (Išimtys, aišku, turėtų būti TV tiški ir niekam tikę. Antai rašoma: „Vilniaus sprendimai ir radijas, kurie turėtų likti tvirtai Vilniaus kontroliuoja- bei parlamento atstovų pareiškimai ir toliau: (1) didina mi). (3) Pranešti, kad visi naujai paskirti ministrai turi Lietuvos izoliaciją; (2) kelia abejonių Lietuvos valdžios palikti savo postus ir atsidėti pookupacinio laikotarpio politiniu sumanumu; (3) pabrėžia Lietuvos strategijos planavimui bei strategijai. „Šešėlinė“ vyriausybė turėtų silpnąsias puses; (4) neatsižvelgia į jos stipriąsias puses. rinktis darbui nevyriausybiniuose pastatuose. (4) Vilnius Landsbergio valdžia vis labiau atrodo mėgėjiška, apimta turėtų kartu su draugiška Vakarų Europos valstybe aptarti panikos ir pavargusi.“ Autorius pakartoja ankstesniame būdus, kaip pradėti tikras derybas, jų datą, laiką ir vietą. laiške išdėstytą įsitikinimą, esą Kovo 11-osios Aktas Trečia šalis turėtų pakviesti Vilnių ir Maskvą dalyvauti. buvo klaida, kuri dabar jau „aiškėja“: „Darosi vis aiš- Vilnius turėtų tučtuojau sutikti. [...]“ kiau, kad Vilniui reikia išvystyti naują strategiją, kaip Skaitant šiuos pasiūlymus, susidaro įspūdis, kad per tą nuvykti iš taško A į tašką B. Pirmoji strategija, t. y. nepri- pirmąją nepriklausomybės savaitę, kai tiek daug lietuvių klausomybės paskelbimas ir tikėjimasis greito pasaulio buvo apimti euforijos, laiško autorius patyrė juodžiau- pripažinimo, neveikia.“ Apie tai, kad Lietuvos valdžiai sią nusivylimą. Teksto turinys pribloškia reakcionierišku niekaip nepavyksta rasti bendros kalbos su Maskva, radikalumu. Jame siūloma ne šiaip sau atšaukti Nepri- memorandumo autorius rašo negailestingai atsainiai, visą kaltę suversdamas ne Gorbačiovui, o Landsbergiui:

* Deja, man nepasisekė atsekti, koks čia minimo autoriaus straipsnis buvo „Vilnius toliau siunčia aukšto rango delegacijas į Mas- prisegtas prie šio memorandumo. kvą dėl derybų. Jos yra įprastai Maskvos atstumiamos,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 71 kas pabrėžia Vilniaus valdžios impotenciją. Lietuvių de- nuo 1983 iki 1988 m. dirbo Baltųjų Rūmų viešųjų reikalų legacijos yra visiškai neefektyvios, beveik apgailėtinos.“ biure (White House Office of Public Liaison), iš pradžių ku- (Beje, tų pat metų spalio mėnesio Akiračių numeryje, ravo ryšius su etninėmis grupėmis (ypač išeiviais iš Rytų kuriame šis memorandumas paskelbtas lietuviškai, žo- ir Pietų Europos), vėliau, 1985 m., perkeltas į Gynybos ir dis pathetic išverstas be niekinamojo atspalvio, būdingo užsienio reikalų skyrių. Pažymima, kad šalia pareigų Bal- šiam angliškam žodžiui, – Lietuvos delegacijų pastan- tuosiuose Rūmuose Kojelis dirbo su Romos katalikų ir gos pavadintos „patetiškomis“, o ne „apgailėtinomis“.) antikomunistinėmis grupėmis. 1988 m. perėjo į JAV vals- Antrąjį laišką lygindami su pirmuoju, matysime, kad tybės departamentą, ten sprendė pabėgėlių problemas. per kelias savaites autorius jau spėjo kiek „ataušti“. Ar Reagano 1985 m. lapkričio 13 d. pranešime spaudai nuro- pamatęs, kad Lietuvos valdžia išsilaikė ilgiau nei tikėta- doma, kad šis prezidento komandos narys 1981–1983 m. si, ar spėjęs pasitarti su bendraminčiais, žygį prieš At- dirbo Gynybos departamento Europos ir NATO reikalų kuriamąjį Aktą tęsia, pasitelkdamas visai kitokius argu- biure, o prieš tai buvo Pensilvanijos senatoriaus Richar- mentus. Šįkart tekstas atrodo daug geriau „sustyguotas“ do S. Schweikerio asistentas.12 Trumpiau tariant, 1955 m. ir koncentruotai perteikia tuometinę LKP ir jai lojalių gimęs Kojelis ne tik padarė solidžią politinę karjerą, bet ir visuomenės sluoksnių ideologiją: (a) nepriklausomybės galėjo pasigirti dirbęs su prezidentu, kuris plačiai žinomas atkūrimo deklaracija – blogas žingsnis kelyje į nepri- kaip antikomunistiškiausias iš visų JAV vadovų. klausomybę; (b) Landsbergis yra viso labo „muzikan- Įspūdinga biografija tuo nesibaigia. Lietuvai atkū- tas“, neturintis žalio supratimo apie valstybės valdymą rus nepriklausomybę, buvęs Baltųjų rūmų darbuotojas ir politiką, todėl nesugeba rasti „geresnės taktikos“; (c) vadovavo privačiai organizacijai, pavadintai JAV–Pa- Gorbačiovas nešneka su Landsbergiu tik dėl „bjauraus baltijo šalių fondu (US-Baltic Foundation). 1990 m. AT pirmininko charakterio“ (profesorius „nei iš šio, nei rugpjūčio 18 d. Draugas išspausdino straipsnį skambiu iš to“ užsispyrė nešokti pagal „meškos“ balalaiką), bet pavadinimu „Jo plačios pažintys – Pabaltijo šalims“, ku- visai ne dėl to, kad ieškoma žmogaus su „minkštesniu riame aprašomas fondo atsiradimas ir tikslai: „L. Kojelis stuburu“, taigi vadovauti deryboms turėtų asmuo, pri- pasakojo, kad fundacijos pradžia buvo prieš metus, kai imtinesnis Kremliui. Kadangi kitose memorandumo 1989 m. liepos mėn. SSSR Aukščiausioji taryba pravedė pastraipose įvairiai akcentuojami ir ekonominiai sun- įstatymą, pagal kurį Pabaltijo kraštai turėtų teisę į eko- kumai, reikėtų pridurti ketvirtą komunistinės ideologi- nominį suverenitetą. Pasak Lino, tada kilo mintis, kaip jos elementą: (d) ekonominė situacija blogėja, o dėl to mes kuo geriausiai galėtume padėti Pabaltijo kraštams kalta politinė Landsbergio nekompetencija, jo charak- persitvarkyti. Tad ir įsteigėm US-Baltic fundaciją, kurios teris, neapgalvoti radikalūs sprendimai. tikslas ir yra padėti Lietuvai, Latvijai bei Estijai perei- Keista ir liūdna, tačiau šių memorandumų autorius ti į laisvos rinkos sistemą.“ Tolesnė politinė jo karjera nebuvo nei angliškai pramokęs Kriučkovo adjutantas, susijusi jau su Lietuva. Žiniasklaida, apibūdinusi Kojelį nei koks nors Lietuvos inteligentas, virtęs sovietų ma- kaip „visų prezidentų draugą“, neklydo.13 Visuomenei rionete. Jis – laisvajame pasaulyje užaugęs, nei fiziškai, jis turbūt geriausiai žinomas kaip prezidento Rolando nei dvasiškai nežalotas, jokios baimės lyg ir neturėjęs Pakso patarėjas, tačiau priklausė ir Valdo Adamkaus jausti žmogus, be to, itin aktyvios, plačiai žinomos, rinkimų štabui. Palankiai vertino Algirdo Brazausko jokiais „posūkiais į kairę“ niekada lyg ir negarsėjusios prezidentavimą, šiam baigiant kadenciją 1997 m., lin- JAV išeivių šeimos atžala – Linas J. Kojelis. kėjo „ir toliau aktyviai dalyvauti visuomeniniame šalies Iki memorandumų galima kalbėti apie išskirtinę, labai gyvenime“. Sunku pasakyti, kur Kojelis buvo 1990 m. sėkmingą šio asmens politinę karjerą Amerikoje, ir ne tik kovo 17-ąją ir balandžio 25 dieną, tačiau yra pagrindo išeivijos bendruomenėse. Pagal įrašą,11 esantį Prezidento manyti, kad sukosi Vilniaus įvykių sūkuryje. Čepaitis Ronaldo Reagano bibliotekos ir muziejaus archyve, Kojelis prisimena, kad kovo 5 d. klausėsi jo paskaitos apie JAV

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 valdžios funkcijas ir struktūrą.14 Viena aišku – Kojelis ja visas „negražaus amerikiečio“ (the ugly American) savy- tikrai palaikė ryšius su Lietuvos ministrais, nesvarbu, ar bes: ciniška, pilna arogancijos, apie viską išmananti geriau, būdamas Lietuvoje, ar JAV, pavyzdžiui, 1990 m. rugsėjo negu visas pasaulis. Pagal ją atrodytų, lyg tie politiniai pri- 28 d. Draugas mini jo susitikimą su Dariumi Kuoliu. mityvai Lietuvoje nemoka patys net batų raištelio užsirišti, Abiejų memorandumų nuorašus autorius išsiuntė kad juos reikia, kaip mažą vaiką, už rankos vesti „nuo taško dar šešiems asmenims: Pasaulio Lietuvių Bendruome- A į tašką B“. Keista, kad tokį arogantišką raštą parašė žmo- nės valdybos pirmininkui Vytautui Bieliauskui ir vi- gus, kuris, turbūt, save kildina iš lietuvių.“ Šį komentarą cepirmininkui Algimantui Gureckui, Lietuvių Fronto vainikuoja tokie paskutiniai sakiniai: „Lino Kojelio memo- Bičiulių tarybos prezidiumo pirmininkui Kazimierui randumas jau pateko į Baltuosius Rūmus. [...] JAV valdžia Ambrozaičiui, JAV politikams Richardui Perle’ui, Billui jį panaudoja pasiteisinimui, kodėl nepripažįsta Lietuvos Hough15 ir Elliottui Abramsui. Sunku nustatyti, kuris vyriausybės“ [paryškinta mano, – E. W.-M.]. iš septynių adresatų šiuos laiškus perdavė JAV admi- Abejočiau, kad reakcija į memorandumus prilygo nistracijai, bet į VLIK’o rankas, žurnalisto Juozo Žygo „sprogusiai bombai“. Nepaisant vieno kito komentaro teigimu,16 jie pateko tiesiai iš JAV Valstybės departa- JAV išeivijos spaudoje, ši istorija labiau apibūdintina kaip mento. Akiračių redaktorius Zenonas V. Rekašius buvo nutylėta. Politinio tiek išeivijos, tiek Lietuvos elito lūpos įsitikinęs, kad tai padarė Perle’as arba Abramsas. Šalia liko kietai sučiauptos. Tarp paskelbtų Stasio Lozorai- pirmojo memorandumo, kurį Akiračiai lietuvių kal- čio laiškų nėra jokio atsakymo Kojeliui, nė menkiausios ba išspausdino rugsėjo mėnesį, pridėtas komentaras užuominos apie tuos memorandumus.17 Kai kas tikėjosi, „Saugok, Dieve, Lietuvą nuo tokių patarėjų“, pasirašytas kad bent jau PLB atstovai viešai atsiribos. Antai Juozas Žy- inicialais „z. v. r.“. Jame išeivijos reakcija į šiuos memo- gas Dirvoje (1990-08-16) rašė: „Gale memorandumo yra randumus prilyginama „sprogusiai bombai“: „Viena pridėtos šešios pavardės, kam jis yra siunčiamas: William nepalankios visuomenės reakcijos priežastis, be abejo, Hough, buvęs Landsbergio tarptautinės teisės patarėjas, buvo ta, kad memorandumas pasiųstas ne tik lietuvių Richard Perle, Elliot Abrams, generolas-patarėjas. Lietuvių visuomenės vadovaujantiems žmonėms, bet ir dviem pavardžių neminėsiu, tegul jie patys viešą pareiškimą pa- įtakingiems amerikiečių konservatyvaus sparno politi- daro!“ Tačiau žymūs lietuvių išeivijos organizacijų vado- kams: Reagan’o vyriausybėje buv. Valstybės departamen- vai, kiek teko aiškintis, viešai neatsiribojo, nesikreipė ir į to pasekretoriui Elliott Abrams ir Gynybos departamente JAV administraciją, kad paaiškintų padėtį. Beje, kai kurių panašias pareigas ėjusiam Richard Perle. Tokiu būdu yra iš jų net atmintis šiuo klausimu, regis, rimtai „sušlubavu- beveik tikra, kad memorandumas pasiekė ir JAV Valsty- si“. Antai Algimantas Gureckas, vienas iš memorandumo bės departamentą bei kitus valdžios sluoksnius.“ adresatų, ne per seniausiai įtikinėjo: „Nesu sutikęs ir neži- Kitame Akiračių numeryje, kartu su antruoju memo- nau nė vieno [paryškinta mano,– E. W.-M.], kuris būtų randumu išspausdintas ir griežtas komentaras, pavadintas buvęs priešingas Lietuvos išsivadavimui ir nepriklausomos „Ta šventoji arogancija“, pasirašytas inicialais „l. m.“, – tai Lietuvos valstybės atkūrimui.“18 tikriausiai redaktorius Liūtas Mockūnas. Ten rašoma: Pats memorandumų autorius vis dėlto ryžosi viešai „Beskaitant vašingtoniškio politinio patarėjo Lino Kojelio gintis. Rugsėjo 19 d. Drauge pasirodė jo „Pareiškimas memorandumą pasiuntiniui Lozoraičiui, pirmiausia dė- dėl konfidencialaus rašto“. Jame nepateikta jokios kon- mesį atkreipia šio rašto tonas. Linui Kojeliui Landsbergio krečios informacijos apie tam tikrų teiginių motyvaciją, valdžia balandžio mėnesį atrodė „mėgėjiška“, „pavargusi“, memorandumų rašymo tikslą ar aplinkybes, daugiau „impotentiška“ ir „kvaila“ (angliškai „silly“). Lietuvių val- piktinamasi pačiu jų paviešinimu: „Garbingas žurnalis- džios deklaracijos, jo nuomone, „patetiškos“. Net ir didžiau- tas konfidencialaus rašto viešai neskelbia, spaudos etiką si Lietuvos valdžios priešai, įskaitant ir patį M. Gorbačiovą, respektuojąs laikraštis nespausdina.“ Autorius neleidžia nėra jos taip koneveikę, kaip Linas Kojelis. Jo retorika įkūni- pamiršti ir įspūdingos savo karjeros: „Buvo reikalavimų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 73 mane iš Baltųjų rūmų atleisti, mat aš į Baltuosius rūmus šį kartą pačių lietuvių užpuolimai. Tikiu, kad mano dar- pravėriau duris Amerikos lietuviams ir kitoms, mano nuo- bai ateityje patvirtins mano žodžius.“ mone, neteisėtai izoliuotoms etninėms grupėms.“ Prime- Kai kas įtarinėjo, kad tas „velnias“, kuriam Linas Kojelis na visada buvęs aršus antikomunistas (matyt, tie, kurie ėmėsi „advokatauti“, galimai buvo jo tėvas Juozas Kojelis. skaitė memorandumus, vis dėlto nesunkiai atpažino kai- Tokį požiūrį, pavyzdžiui, išreiškė VLIK’o vicepirmininkas riųjų braižą): „Studijuojant Californijos universitete Los Vytautas Jokūbaitis straipsnyje „Kam drumsti vandenį“: Angeles (UCLA), komunistinės grupės demonstravo prieš „J. Kojelis pretenduodamas į viską žinančius, visus mokan- mane ir reikalavo pašalinti iš studentų dienraščio „Daily tis, visus kritikuodamas, o pats nieko pozityvaus nedirbda- Bruin“ redakcijos, kaip universiteto istorijoje daugiausiai mas, gal galėtų rasti laiko ir pakomentuoti jo sūnaus kovo žalos padariusiam komunistiniam judėjimui asmeniui. 17 d. 1990 m. parašytą memorandumą Lozoraičiui, kuria- Tai buvo prieš penkiolika metų, kai universitetus siaubė me ragina nuversti dabartinę Lietuvos vyriausybę ir atsta- komunistinė dvasia, o aš kėliau tarptautinius komunizmo tyti komunistinę santvarką Lietuvoje ir t. t.! O gal ir pats nusikaltimus ir Lietuvos okupaciją.“ J. K. padėjo Linui tą memorandumą suredaguoti? Iššlavus Dėl paties „konfidencialaus“ teksto ir ko juo siekta, savo kiemą, gal bus lengviau šluoti kitų kiemus.“ (Drau- Kojelis teisinasi: „Kai dirbau valdžios įstaigose, savo vir- gas, 1990-07-26.) Sunku pasakyti, kiek šis Jokūbaičio šininkams įvairiais klausimais turėjau rašyti konfidencia- priekaištas pagrįstas, gal tai buvo tik noras atsikeršyti už lius, kritiškus vertinimus, o kartais pavaidinti ir „velnio kritiką, Juozo Kojelio dažnai išsakomą VLIK’o vadovybės advokato“ rolę, kad nepraslystų koks neapsižiūrėjimas ir adresu. Norėdama išsklaidyti šias spekuliacijas, parašiau kad į reikalą iš visų pusių būtų pažiūrėta. Mano ir kitų laišką pačiam Linui Kojeliui su prašymu, kad savo teigi- konfidenciali kritika buvo skirta ne prez. Reagano poli- nį pakomentuotų: gal kartais „velnias“ turėjęs ir vardą su tikai pakenkti, bet padėti. Amerikos valdžios darbuose pavarde? Atsakymo, deja, iki šiol negavau... įgytą patirtį panaudojau tai daryti. Mano įsitikinimu, Ar JAV valdžia tikrai galėjo buvusio Baltųjų rūmų demokratiškai išrinktoji, už savo gyvybę kovojanti Lietu- darbuotojo memorandumus vienu ar kitu lygme- vos valdžia veikia su nepaprasta patriotiška dvasia, drąsa niu naudoti kaip pasiteisinimą, kodėl ji nepripažįsta ir energija. Nepaprastai daug yra pasiekusi, tačiau ji, kaip Lietuvos atkurtos nepriklausomybės ir naujosios val- visos kitos pasaulio valdžios, netobula. Visi patriotiški, de- džios? Pasvarstykime. mokratiją ir laisvę mylintys žmonės gali turėti skirtingų Skaitant prezidento George’o Busho vyresniojo ir jo nuomonių apie taktiką. Mano įsitikinimu, jei Lietuvos patarėjo saugumo klausimais Brento Scowcrofto atsimi- valdžia kai ką kitaip būtų dariusi, greičiausiai būtų buvę nimų knygą „Pasaulis keičiasi“ (A World Transformed, išvengta didelio dabartinio erzelio, ir tai siekiau konfi- 1998), nekyla jokių abejonių, kad Baltijos šalių nepri- dencialiai jai perduoti.“ Nėra nė žodžio apie tai, kodėl ta klausomybė JAV vadovybei tikrai nebuvo pirmaeilis „nepaprastai daug pasiekusi“, „su nepaprasta patriotiška tarptautinės darbotvarkės klausimas. Ši supervalstybė dvasia, drąsa ir energija“ dirbanti valdžia dar neseniai darė viską, kad Gorbačiovas išsilaikytų kėdėje, o Vokie- jam atrodė „kvaila“, „pasimetusi“, „pavargusi“ ir „nee- tija susivienytų. Todėl tai, kas lietuviams tuo metu buvo fektyvi“. Nėra jokio paaiškinimo, kodėl savo memo- gyvybiškai svarbu, JAV prezidentą labai erzino. Tai ypač randumus jis nusiuntė ne Vytautui Landsbergiui, kaip gerai atskleidžia skyrius „Atsargus šokis“ (A Careful Dan- to reikalautų žmogaus, norinčio patarti, etika, o kitos ce), skirtas tam pačiam laikotarpiui, kurį aptaria Čepai- šalies politikams. Išpūstą autoapologiją „velnio advoka- tis, be kita ko, užsimindamas ir apie JAV senatoriaus Al tas“ baigia savęs pašlovinimu: „Lietuvai jaučiu pareigą d’Amato apsilankymą Lietuvoje. Scowcroftas šį vizitą va- padėti ir kaip lietuvių kilmės amerikietis, ir kaip žmogus. dina „nutrūktgalvišku“ (reckless),19 visiškai neatsižvelgda- Tas kraštas yra per daug skriaudų patyręs, kad būt galimas į tai, kad bet kokio Vakarų politiko palankumas švel- ma į jį dėmesio nekreipti. Neatbaidys manęs nei naujieji nino tarptautinę šalies izoliaciją. Bushas, sužinojęs, kad

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 kongresas nespaudžia jo pripažinti atkurtos Lietuvos, dama atsargaus Vakarų susilaikymo, pradėjo ekonominę buvo „maloniai nustebintas“ (to my pleasant surprise),20 Lietuvos blokadą. Taigi norint įtikinti visuomenę, kad o Vokietijos ir Prancūzijos vadovų iškeltą moratoriumo JAV širdis, pasak Busho, tikrai „plaka už Lietuvą“, 23 bū- reikalavimą vadino „puikia idėja“ (a great idea). Visiškai tinai reikėjo rasti naują pasiteisinimą. Prezidento dieno- akivaizdu – Amerikos valstybės galva drauge su kitų ga- raščiai, rašyti balandžio 17–24 d., atspindi, kaip, didėjant lingų Vakarų valstybių vadovais lygiai kaip ir Maskvos žiniasklaidos, kongreso, visuomenės spaudimui, ieškota šeimininkas norėjo, kad Lietuvai vadovautų žmogus su išeities, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. „minkštesniu stuburu“, t. y. mažiau užsispyręs ginti ša- Žinoma, naivu manyti, kad kažkokios „smulkios žu- lies nepriklausomybę. Minėto skyriaus pabaigoje Bushas velės“ memorandumai padarė poveikį Baltųjų rūmų po- apipila pagyromis Prunskienę už jos palankumą mora- litikai. Jos kryptį lemia tik valstybės interesai, ir niekas toriumui ir už tai, kad ši, priešingai negu Landsbergis daugiau. Tačiau, kai pirmoji sufabrikuota argumentaci- (gal JAV prezidentas bus girdėjęs ir Atkuriamojo Seimo ja, esą nepripažinimas „apsaugos Lietuvą nuo smurto“, pirmininko lakią frazę: Push Bush!), nespaudė JAV val- nebeteko įtaigos, argumentas neva „patys lietuviai Kovo džios, reikalaudama pripažinti nepriklausomą Lietuvą: 11-osios Aktą laiko klaida!“ galėjo tapti ne tik „valerijo- „Prunskienė buvo stipri, kieta patriotė, sugebanti suvokti nu“ Busho sąžinei nuraminti, bet ir puikiu pretekstu įro- platų klausimų spektrą. Turėti su ja reikalą man atrodė dyti savo aplinkos žmonėms, kad nepripažinimo kursas geriau negu su Landsbergiu. Ji suprato, kad JAV ilgai rėmė yra ne tik naudingas JAV, bet ir neprasilenkia su morale. Lietuvos nepriklausomybę ir kad remti jos šalį, kartu ne- Juo labiau kad tokią nuomonę išdėstė ne bet kas, o buvęs pamirštant bendrų JAV interesų Sovietų Sąjungos atžvil- Baltųjų rūmų ekspertas etniniais klausimais, dirbęs su giu, buvo kompleksiška užduotis.“21 antikomunistinėmis grupėmis ir patarinėjęs antikomu- Nei Bushas, nei Scowcroftas nė nebando slėpti, kad nistiškiausiam iš visų JAV prezidentų. jų sprendimą nepripažinti Lietuvos lėmė pragmatiniai Nustatyti, kokios buvo politinės Kojelio memorandu- JAV interesai kitose valstybėse (reformos Rusijoje, Vo- mų pasekmės, be abejo, svarbu, tačiau dar svarbiau pa- kietijos susivienijimas, procesai Afganistane, Kuboje, svarstyti, kur turėtume ieškoti tokios laikysenos šaknų. Angoloje ir kitur). Tam aiškiai reikėjo Gorbačiovo para- Ar šie jauno žmogaus žingsniai buvo tiesiog kažkoks mos. Antra vertus – ir būtent šis momentas ypač svarbus perdėtai ambicingas, neapgalvotas išsišokimas, nema- čia keliamam klausimui, – vienas iš daugelio JAV tikslų loni išimtis, drastiškas kontrastas išeivijos pastangoms buvo išlaikyti savo kaip valstybės, ginančios demokrati- remti atkurtą Lietuvos valstybingumą? Ar vis dėlto jie ją, gerbiančios tarptautinę teisę, įvaizdį. Amerikos val- tiesiog ryškiau, groteskiškiau ir prasčiau užmaskuotai džia puikiai suprato, kad paisydama vien savo pačios išreiškia bendrą kryptį, kurios laikėsi nemaža išeivijos interesų ji negalės imtis moralinės instancijos vaidmens politinio ir intelektualinio elito dalis? tarptautinėje arenoje. Todėl Bushas kone karštligiškai Nepaisant jau cituotų „švento pykčio žaibų“, kuriais bandė įrodyti, esą nepripažinti Lietuvos apsisprendęs iš Kojelio adresu svaidėsi Akiračių redakcija (tiesa, darė „kilniaširdiškų“ paskatų – atseit pripažinimas galėjo būti tai, praėjus visam pusmečiui po memorandumų sukelto nenaudingas ir pačiai Lietuvai, nes susilpnintų Gorba- triukšmo, kitur pasipiktinimas buvo išreikštas jau seniai), čiovo pozicijas, išprovokuotų panaudoti smurtą prieš nemažą dalį straipsnių, paskelbtų šiame mėnraštyje, ga- lietuvius.22 Šis „kilniaširdiškas“ argumentas nuo pat pra- lima apibūdinti kaip variacijas „istorinės klaidos“ tema. džių atrodė keistas, nes, istoriškai žvelgiant, būtent Vaka- Antai tame Akiračių numeryje, kuriame išspausdintas rų nesikišimas paskatindavo sovietus griebtis smurto, o antrasis memorandumas, yra du straipsniai, skleidžiantys ne atvirkščiai. Suprantama, kodėl Bushas su Scowcroftu atvirai prokomunistinę to meto ideologiją: (a) sumaniai atkakliai vengė tokią savo logiką pagrįsti. Dirbtinis argu- kuriamas Sąjūdžio kaip diktatoriškos struktūros, ydin- mentas ypač sparčiai ėmė bliūkšti, kai Maskva, nepaisy- gumu prilygstančios LKP-SSKP, įvaizdis, (b) Landsber-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 75 gis pristatomas kaip diktatorius, (c) kartu įtikinėjama, mis politinėmis sąlygomis Lietuvoje ir aplink ją, tvirtina, kad naujoji brazauskinė LKP yra daug demokratiškesnė, esą būtinas tautos susivienijimas kovai dėl krašto ateities. tolerantiškesnė ir pažangesnė už Sąjūdį. Nė puse lūpų neabejodami dėl vienybės reikšmės, dikta- Vienas straipsnis – tai itin ilgas Rimvydo Valatkos, tūros priešininkai mano, kad Lietuva gali nepriklauso- tuo metu Atgimimo vyr. redaktoriaus, pranešimas, skai- mybę atkurti ir išsaugoti tik politinėmis priemonėmis, tytas Santaros-Šviesos suvažiavime, kuris vyko 1990 m. kurios turi būti kruopščiai aptartos ir paruoštos.“ rugsėjo 6–9 dienomis. Kitą parašė žurnalistas Gintau- Abu tekstai rodo, kad „step by step į nepriklausomybę“ tas Umaras, bandęs patekti į Aukščiausiąją Tarybą, bet šalininkai nesusitaikė su pralaimėjimu, patirtu per rinki- pralaimėjęs Sąjūdžio kandidatui. mus, nes diskredituoti Lietuvos valdžią ėmėsi kaip tik tuo Atgimimo vyr. redaktorius aiškina: „Šio laikotarpio metu, kai jai labiausiai reikėjo palaikymo. Ar taip galėjo pabaigoje TV ir spauda, iki tol beatodairiškai palaikiu- elgtis žmonės, tikrai trokštantys nepriklausomybės, tasi Sąjūdį, pradeda spausdinti rašinių, kritikuojančių kai čiau jos link, kaip patys aiškino, norintys eiti kitu keliu? kuriuos Sąjūdžio veikėjus ir jų veiksmus. Tą pradeda da- Iš Atgimimo vyr. redaktoriaus pranešimo aiškėja, kad At- ryti ir Sąjūdžio laikraščiai. Jie stengiasi išsiveržti iš Sąjū- kuriamojo Seimo laikotarpiu Sąjūdžio leidiniai suvaidino džio diktato [čia ir toliau paryškinta mano, – E. W.-M.] panašų vaidmenį, kokį Aukščiausiojoje Taryboje atliko ir tapti savarankiškais leidiniais. [...] Čia pirmą kartą sąjūdininkai-moratoriumininkai – padėjo deputatų dau- išryškėjo, kad Sąjūdis kaip ir CK nori spaudą laikyti pa- gumą sugrąžinti po LKP sparnu. Jeigu į terminą „spaudos rankiniais“ (ideologija nr.1). „Aukščiausiosios Tarybos išsivadavimas iš Sąjūdžio diktato“ įterptume dar vieną pirmininkas pirmas tris savaites darydamas politinius žodį, kurį kai kas jau ir tada mielai įterpdavo, turėtume pranešimus parlamentui, daugiausia polemizuodavo su „išsivadavimą iš fašistinio Sąjūdžio diktato“. Panašius kal- savo ir užsienio valstybių... žurnalistais. Ir leisdavo sau tinimus Maskva šiandien žarsto Ukrainos adresu. supykti ant jų. [...] Spaudos ir Parlamento šaltasis karas Kad lietuvių išeivijos akademinis elitas prastai palai- tebesitęsia ir jis nežada baigtis, į prokuratūrą žurnalistai ko naująją Lietuvos valdžią ir jos žingsnius, apgailestau- jau kviečiami pagal žodinius parlamento pirmininko nu- damas rašė apžvalgininkas Juozas Žygas: „Turime tokių, rodymus“ (ideologija nr. 2). kurie mums paskaitas skaito ir politinę išmintį kloja. Bet Ideologiją nr. 3 itin plačiais potėpiais nutapė Uma- jų pavardžių nerasime amerikiečių spaudoje, nerasime ras, pramaišiui su ideologija nr. 1: „Sąjūdis ir komunistai skaitytojų nuomonių skyriuose. Kuomet būdavo televizijo- prieš rinkimus buvo didžiausios grupės. Vieni ir kiti skelbė- je diskutuojami Lietuvos klausimai, tai nematėme jų prie si norį siūlyti rinkti ne partijas, o asmenybes. Komunistai, ekspertų stalo. Čia nebuvo turima galvoje pensininkų, bet nekritikuodami asmenybių, labiau linko į neutralesnes tie, kurie čia baigė aukštuosius mokslus ir dargi pavardes diskusijas, o sąjūdininkai puldavo pirmuosius su prie- titulais pasipuošę. Kiek buvo darbo ir pasišventimo įdėta, kaištais dėl partiškumo. [...] Komunistai atrodė ramesni steigiant ir išlaikant lituanistines mokyklas, institutus ir net ir netgi liberalesni. [...] Matyt, norėdami pabrėžti savo katedrą. Kiek pinigų buvo sukišta, rengiant įvairius semi- neabejotiną pranašumą, sąjūdininkai ir jų rėmėjai daž- narus, ir kiek šimtų tūkstančių Lietuvių Fondas paskyrė nai puldavo ieškoti priešo, nukrypdami į donkichotiš- įvairioms stipendijoms. Bet kai atėjo laikas Lietuvos reikalu kumą. [...] Linija buvo nubrėžta. Kas ne su Sąjūdžiu, tas kalbėti (ne parapijų salėse), tai gal 80% iš jų dingo – kaip prieš Sąjūdį. Kas ne su Sąjūdžiu, tas – komunistas. [...] varlės baloje! Liūdna, bet reikia pripažinti faktą, kad 1918- Radikalieji nepriklausomybininkai nori sudaryti su- 1919 m. Pennsylvanios angliakasių ir bridge-porto sker- sivienijimą nepriklausomybei siekti ar netgi paskelbti dyklų darbininkų balsai buvo daugiau girdimi – negu „teisingą diktatūrą“, kurios klasikiniais pavyzdžiais dabar didžiosios dalies mūsų akademikų!“24 jau pasitarnavo proletariato, tautos ar religijos dikta- Ar galima būtų teigti, kad politinis išeivijos elitas tūros. Diktatūrininkai gina savo nusistatymą ypatingo- elgėsi nuovokiau už akademinį? Štai vienas pavyzdys.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Tuo metu, kai Lietuva kentė Rusijos primestą ekonomi- 3 Virgilijus Čepaitis, op. cit., p. 71. nę blokadą, o Busho sankcijos Kremliui būtų galėjusios 4 Ten pat, p. 66. ją sustabdyti, VLIK’o vadovybė siūlė į Baltuosius rū- 5 Eglė Samoškaitė, V. Radžvilas: ES gali žlugti, kaip žlugo Romos imperija ar mus siųsti ne tokių sankcijų reikalavimus, o... padėkas SSRS. www.delfi.lt, 2012-10-02. už gerą (!) prezidento laikyseną Lietuvos atžvilgiu (žr. 6 Arvydas Juozaitis. Tapti Europos Kapitalistine Respublika mes jau pasiren- Dirva, 1990 m. gegužės 3 d.). Laimei, žmonės, į tokius gę. Ir be eurokomisaro pagalbos. www.propatria.lt, 2013-11-18. raginimus numoję ranka, toliau rengė protesto piketus, 7 Jurga Tvaskienė. R. Ozolas: stebime lūžio metą. www.lzinios.lt, 2012-02-17. siuntė JAV valdžiai telegramas, prašydami pripažinti 8 Virgilijus Čepaitis, op. cit., nr. 11, p. 73. Lietuvą... Šis išeivių indėlis buvo tikrai labai reikšmin- 9 Romas Gudaitis: Esė apie karčią tiesą, kurios niekam nereikia. www.respu- gas. Atsiminimuose Bushas ne kartą užsimena, kad pa- blika.lt, 2014-02-07. tyrė „baltų kilmės amerikiečių“ „emocinį spaudimą“, 10 Virgilijus Čepaitis, nr. 9. tapusį svarbiu postūmiu pripažinti Baltijos šalių nepri- 11 http://www.reagan.utexas.edu/archives/textual/smof/kojelis.htm. klausomybę. Krinta į akis, kad prezidentas kalba būtent 12 http://www.presidency.ucsb.edu/ws/?pid=38050. apie žmones (Baltic-American population),25 o ne apie 13 Linas Kojelis – visų prezidentų draugas. www.delfi.lt, 2003-11-12. politinius ir visuomeninius jų „reprezentantus“... 14 Virgilijus Čepaitis, op. cit., nr. 7/8, p. 117. Taigi, galima daryti išvadą, kad Jokūbaičio, Rekašiaus, 15 Billo Hough pavardę randame tarp pirmojo memorandumo gavėjų. Antro- Mockūno „pasižaibavimas“ Kojelio memorandumų adre- jo nuorašas adresuotas Williamui Hough. Reikia manyti, tai tas pats asmuo, su vertintinas labiau kaip asmeninių sąskaitų suvedinėji- planavęs atvykti į Lietuvą (Čepaitis tą faktą mini KB nr. 12, p. 68). mas arba tam tikras „pabarimas“ dėl akių. Jeigu kelsime 16 Juozas Žygas, Tarp politikų ir kurmių, Dirva, 1990 m. rugpjūčio 16 d. esminį klausimą, ar jie ketino remti demokratiškai išrink- 17 Vytautas Landsbergis, Pusbrolis Motiejus: Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo tą Lietuvos valdžią, palaikyti Nepriklausomybės Atkūri- laiškų ir pasisakymų, Vilnius, Vaga, 2003. mo Aktą, teks pripažinti nesmagią tiesą: jų veiklos kryp- 18 Algimantas Gureckas, Audiátur et áltera pars. Kultūros barai, 2013, nr. 2, p. 23. tis, deja, iš esmės nesiskyrė nuo tos, kurią siūlė Kojelis. 19 George Bush and Brent Scowcroft. A World Transformed, p. 216. Nenorėčiau teigti, kad ši kryptis savo pasekmėmis būtų 20 Ten pat, p. 226. prilygusi „Stalino saulei“, kadaise parvežtai iš Maskvos, 21 Ten pat, p. 256. “Prunskiene was a strong, tough patriot and she had tačiau vis tiek ji priklauso tai pačiai veiksmų kategorijai. a broad grasp of the issues. I found her more reasonable to deal with Juozas Žygas išeivijos politinio elito veiklą pavadino than Landsbergis. She understood that the United States had long „atbuline“.26 Kokios to „atbulumo“ priežastys, atsakyti supported Lithuanian independence, and that it was a complex task to gerokai sunkiau. Pasak Žygo, tokį „pasimetimą veikloje“ help her country while keeping in mind over-all US interests with the iš esmės lėmė išeivių apsisprendimas apsiriboti „suk- Soviet Union.“ tinių šokimu“ bei „mortgyčių mokėjimu“, visą politinę 22 Ten pat, p. 215. “We could not be in a position of opposing an indepen- veiklą atiduodant į keleto vadukų („veiksnių“) rankas.27 dent Lithuania. On the other hand, if we pledged support the minute it Gal ką nors šis atsakymas įtikins. Tačiau man ir vėl no- declared independence, that might cause Gorbachev to fall, or the Soviet risi klausti, kokios atgamtinės jėgos verčia išgarbintas military to act on its own.“ ir išlepintas lietuvių elito pažibas tučtuojau griebtis dal- 23 Ten pat, p. 229. gio, vos tik išvysta mažą gležną savo valstybės nepri- 24 Juozas Žygas. Pasimetimas veikloje. Dirva, 1990 m. gegužės 31 d. klausomybės daigelį? 25 George Bush and Brent Scowcroft, op. cit., p. 206. „Feelings ran high within our Baltic-American population, putting well-organized and vocal political pressure on the Administration and Congress to provide active support 1 Virgilijus Čepaitis, Nepriklausomybės blokada. Kultūros barai, 2013, nr. 12, p. 72. for independence.“ 2 Bronislovas Genzelis, ES – valstybių bendrija ar nauja imperija? www. 26 Juozas Žygas, Pasimetimas… propatria.lt, 2012-02-06 27 Juozas Žygas, Laisvėjimo vingiuose... Dirva, 1990 m. birželio 21 d.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 77 Laikai ir žmonės

Markas Petuchauskas

Litvakų sugrįžimai

ano įkurtam Lietuvos žydų kultūros klubui zikos orkestrų kūrimąsi, arba apie lietuvių estrados Mpavyko iš nežinios, iš užmaršties prikelti ne- klasiką Danielių Dolskį… gailestingai sutryptos, sunaikintos litvakų kultūros Čia norėčiau šiltu žodžiu paminėti savo seną bi- liudijimus, priminti daugelį asmenybių, kurių kū- čiulį, lietuvių muzikologą Vytautą Venckų (1922– ryba tapusi neatsiejama Lietuvos dvasinio lobyno 1997), vieną aktyviausių klubo narių. Jis nuoširdžiai dalimi. Tuo pagrindu mezgėsi artimesnis lietuvių ir padėjo rengti vakarus, turėjo surinkęs daug unika- žydų bendradarbiavimas, abipus klubo rampos galė- lios medžiagos apie žydų kilmės lietuvių muzikus. jęs plėtotis su viena sąlyga – kad aktyviai dalyvautų Beje, jis vienas pirmųjų parėmė įkurto klubo sava- tiek lietuvių, tiek žydų menininkai. rankiškumo idėją, tapęs jo nariu steigėju. Vytautas Pirmaisiais nepriklausomybės metais Menininkų padėjo rengti ir vakarą, skirtą Hofmekleriams. rūmų (dabar – Prezidentūra) Baltojoje salėje suren- Talentingos šeimos biografija tarsi koks filmo scena- giau talentingo, tačiau primiršto žydų kilmės kom- rijus tiesiog prašyte prašėsi į klubo sceną. Gausi šešių pozitoriaus Benjamino Gorbulskio (1925–1986) at- asmenų šeima gyveno Suvalkuose, buvo įkūrusi savo or- minimui skirtą vakarą koncertą. kestrą, kuris grojo viename geriausių miesto restoranų. Benjaminas – nepaprastai spalvinga asmenybė, gar- Kai 1920 m. į Suvalkus derybų su lenkais atvykusi Lietu- sėjęs savitu sąmoju, nepakartojamu lietuviškai žydiš- vos delegacija vakare užėjo į restoraną, lietuvių diploma- ku humoru. Bendravome nuo jaunumės, prisimenu jį tus Hofmekleriai pasitiko lietuviškomis melodijomis. dar jauną pradedantį muziką, grojantį prieš vakarinius Kai tais pačiais metais Żeligowskio kariuomenė seansus kino teatre. Vėliau – jau įžymų kompozitorių, užėmė Vilniaus kraštą, Hofmekleriai su kai kuriais operečių, daugybės populiarių dainų autorių. Kai kurios kitais Vilnijos žydų menininkais, pasipiktinę oku- iš jų tapo plačiai dainuojamomis liaudies melodijomis. pacija, persikėlė į Kauną. Tarp jų buvo didelė net Populiarumo sulaukė „Sugrįžimai“, kuriuos pradė- septynių muzikų vilniečių Stupelių šeima, keturi jau rengti 1994 m. Vienų menininkų „sugrįžimai“ lyg muzikantai iš Bankų šeimos. ir savaime suprantami: tarkime, susitikimai su aktyviai Kuo labiau domėjausi Hofmeklerių likimu, tuo kuriančiais garsiais menininkais litvakais – rašytoju Gri- stipriau įsitraukiau į tos šeimos gyvenimo peripe- gorijumi Kanovičiumi, pianistais Golda Vainberg-Tatz, tijas. Hofmeklerių šeimos galvą Morduchajų, Aš- Leonidu Dorfmanu, violončelininku Dovydu Geringu... menos kantoriaus sūnų, galima vadinti universa- Tačiau kiti buvo kur kas labiau netikėti. liu muzikantu – jis grojo smuiku, altu, violončele, Pavyzdžiui, programa apie brolius Hofmeklerius, kontrabosu, keliais pučiamaisiais instrumentais. Jo įnešusius reikšmingą indėlį į lietuvių operos, baleto sūnus Danielius grojo violončele, Leiba buvo pianis- raidą, nacionalinio simfoninio ir pramoginės mu- tas, operos dirigentas, o Moišė (Mykolas) – smui-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 kininkas, beje, baigęs to paties pedagogo, talentingo smuikininko Elijahu Malkino smuiko klasę toje pačioje Vilniaus imperatorinėje muzikos mokykloje kaip ir „smuiko karalius“ Jascha Heifetzas. Mykolas Hofmekleris subūrė pirmąjį profesionalų lietuvių pramoginės muzikos orkestrą. Jo vadovauja- mas Kauno „Metropolio“ restorano Hofmekler band buvo garsiausias pramoginio žanro kolektyvas. Jo koncertus iš „Metropolio“, iš Konrado kavinės ėmė transliuoti Kauno radiofonas, pradėjęs dirbti 1926 m. Dirigentas turėjo ir kompozitoriaus talentą – pa- rašė pjesę „Tėvynės garsai“, „Izraelito rauda“ ir kt. Hofmekleris pirmasis pradėjo groti lietuvių kom- pozitorių Stasio Gailevičiaus, Stasio Šimkaus, Juo- zo Pakalnio, Juozo Tallat-Kelpšos, Antano Račiūno, Broniaus Jonušo ir kitų kūrinius. Pirmąsias lietuvių pramoginės muzikos plokš- teles irgi įrašė Hofmeklerio vadovaujami kolektyvai. Jo koncertuose dainavo žinomi solistai Jonas Byra, Jonas Būtėnas, Gražina Matulaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Antanas Dvarionas, Antanas Šaba- niauskas, Kostas Orantas. Į Kauną atvykęs Danielius Dolskis irgi dainavo su Hofmeklerio orkestru. Mykolas Hofmekleris Prezidentas Antanas Smetona už lietuvių muzikos puoselėjimą apdovanojo Mykolą Hofmeklerį Gedi- subūrė į Jewish Ex-Concentration Camp Orchestra. Į mino ordinu. Deja, ordinas už nuopelnus Lietuvai „kacetų“ orkestrą įsiliejo daug Hofmeklerio pažįsta- neapsaugojo Moišės, kaip ir mano tėvo, nuo kola- mų ir bendražygių – trys broliai Boršteinai iš Kauno, borantų smurto hitlerinės okupacijos metais. Jis pa- žinomi vilniečiai, pavyzdžiui, smuikininkas Maksas kliuvo į Kauno getą. Čia irgi įkūrė orkestrą. Vėliau Bekeris, pianistė Fania ir dainininkė Henia Durmaš- buvo kalinamas Dachau koncentracijos stovykloje. kinos, garsaus dirigento ir kompozitoriaus Wolfo Fantastiškas nutikimas: iš konclagerio išlaisvintą Durmaškino, kuris buvo vienas iš Vilniaus geto tea- Moišę surado ir aplankė brolis Ruvimas. Kokie neti- tro kūrėjų ir muzikinis jo vadovas, seserys. kėti likimo „pokštai“! Atsidūręs Jungtinėse Amerikos Įsikūręs St. Ottilieno vienuolyne, Bavarijoje, netoli Valstijose, Ruvimas įstojo savanoriu į kariuomenę, Miuncheno ir Landsbergo, 1945 m. gegužės 27 d. or- kurios daliniai išgelbėjo Dachau kalinius. kestras čia atliko iškilmingą „Laisvės koncertą“, ku- Kitas brolis – Leiba Hofmekleris, talentingas pianis- riam dirigavo Hofmekleris. tas, Kauno operos dirigentas, dirigavęs per pirmąsias Jo programą sudarė dvi dalys – religinė ir muzikinė. lietuvių baleto gastroles Monte Karle ir Londone. Sovie- Labai nustebau, sužinojęs, kad religinei daliai vadova- tmečiu dirbo dirigentu Vilniaus radiofone. Tragiškomis vo Samuelis Sniegas iš konclagerio Kaufering I. Tai tas aplinkybėmis žuvo pačioje nacių okupacijos pradžioje. pats garsusis Kauno rabinas, karininkas, nepriklauso- Moišė Hofmekleris, po karo atsidūręs Vokietijoje, mos Lietuvos kariuomenėje tarnavęs vyriausiuoju ra- perkeltųjų asmenų stovykloje, konclagerių kalinius binu. Išvengęs mirties per Kauno žudynes, hitlerinės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 79 naciai, giminaitė Sonia Pau- line Beker, iš JAV atvykusi į Vilnių rinkti medžiagos apie savo tėvus ir kitus artimuo- sius. Pasirodo, ji – pianistės Fanios Durmaškinos duktė. Kaip minėjau, seserys Fa- nia ir Henia grojo Moišės Hofmeklerio suburtame bu- vusių kalinių orkestre. Įdo- mūs likimo vingiai: Fania pamilo smuikininką, kilusį iš Vilniaus, Maksą Bekerį, už jo ištekėjo. Tai grąžino juos atgal į Vilnių, drįstu sakyti – į Hofmeklerio orkestras Kauno gete mūsų klubo sceną. Po kiek laiko gavome ir okupacijos pradžioje Sniegas atsidurė getve. Lietuvoje Sonios Pauline Beker dovaną – jos knygą Symphony ilgai manyta, kad rabinas buvo nužudytas likviduojant on Fire, pasakojančią apie gimines litvakus. Autorė Kauno getą. Pasirodo, jam pavyko nugalėti mirtį net nuoširdžiai dėkojo už pagalbą, renkant žinias apie hitlerininkų mirties stovykloje. garsių Vilniaus muzikų Durmaškinų šeimą. Muzikinei „Laisvės koncerto“ daliai vadovavęs Šalia Hofmeklerių iškyla ir kita garsaus muziko Hofmekleris su savo orkestru gastroliavo amerikiečių pavardė – populiarus smuikininkas Danielius Pome- kariniuose daliniuose, ligoninėse, perkeltųjų asmenų rancas vadovavo ne mažiau populiariam Konrado ka- stovyklose. Kai 1946 m. tarptautinis Niurnbergo tri- vinės pramoginės muzikos orkestrui. bunolas teisė Hitlerio parankinius, Niurnbergo ope- Grojęs Londone, vadovavęs garsaus Berlyno vieš- ros salėje grojo konclagerių kalinių orkestras, diriguo- bučio Adlon orkestrui, Pomerancas, į valdžią atėjus jamas Moišės Hofmeklerio. hitlerininkams, turėjo bėgti iš Vokietijos. Deja, po 1948 m. į Miuncheną atvykęs didysis kompozito- kiek laiko naciai pasivijo jį ir Kaune, uždarė į getą. rius ir dirigentas Leonardas Bernsteinas, pakviestas Susipažinau su juo pokario metais, dirbdamas diriguoti miesto simfoniniam orkestrui, pareiškė Radijo komitete. Grįžęs iš Dachau „kurorto“, Pome- norą groti ir su Jewish Ex-Concentration Camp Or- rancas grojo Radijo simfoniniame orkestre. Mudu ne chestra. Gegužės 10 dieną įvyko du Bernsteino di- kartą kalbėjomės. Jis atrodė liguistai – konclageris riguojami koncertai – orkestrantai grojo, apsirengę paliko gilius pėdsakus. konclagerio kalinių uniformomis. Tai buvo savotiš- Jau daug vėliau, rengdamas Tarptautines meno die- kas demonstratyvus nenugalėtųjų „sugrįžimas“. nas Vilniaus geto teatrui atminti, į baigiamąjį koncertą 1949–1955 m. Hofmeklerio smuikas skambėjo pakviečiau Pomeranco dukrą Danutę, irgi smuikinin- Izraelyje. Moišė griežė Jeruzalės radijuje, vadovavo kę, Bostono muzikos akademijos profesorę. Taip užsi- orkestrui King David. 1955 m. jis išvyko į Vokietiją, mezgė mūsų, buvusių geto vaikų, draugiška pažintis, apsigyveno Miunchene. prasidėjo talentingos smuikininkės bendradarbiavimas Prieš kokį dešimtmetį mūsų namuose apsilankė su klubu. Danutė, dar visai kūdikis, buvo slapčia išneš- žinomo dirigento Wolfo Durmaškino, kurį nužudė ta iš Kauno geto. Per visą hitlerinę okupaciją mergyte

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 rūpinosi, ją saugojo Kipro Petrausko, pasaulinio garso tenoro, lietuvių operos tėvo, šeima. Jo žmona Alė Ža- linkevičaitė tapo antrąja Danutės motina. Prisilietus prie žydų muzikos, nevalia apeiti legen- dinės Danieliaus Dolskio asmenybės. Iš pradžių su Vytautu Venckum parengėme ne- didelę jo programą. Deja, antrą, išsamesnę rengiau, jau netekęs bičiulio. Po vyro mirties jo našlė Elena, žinodama apie glaudų mudviejų bendradarbiavimą, padovanojo man didžiulį aplanką su Vytauto surinkta medžiaga apie litvakus muzikus. O žinomas kolekcininkas Algirdas Motieka maloniai leido susipažinti su jo turimais unikaliais Dolskio muzikos įrašais. Norėjau, kad programą pradėtų Kipro Petrausko mokinys Virgilijus Noreika. Petrauskas draugavo su Danieliumi Dolskiu, labai vertino jo talentą, rėmė veiklą, įkalbinėjo, kad važiuotų į Londoną įrašyti savo dainų. Kai lietuvių estrados pradininkas neti- kėtai mirė, į paskutinio poilsio vietą žydų kapinėse dainininką lydėjo visas Kauno elitas. 1931 m. lapkričio 28-ąją Valstybės teatre su Dolskiu susitikęs bulvarinio laikraščio Sekmadienis žurnalistas paklausė, kokia jo sveikata. „Puiki, – atsakė šis, – aš visada sveikas kaip ridikas.“ Po keleto dienų sveikuolio nebeliko. Mirė, būdamas vos keturiasdešimties metų. Sakoma, kad sukaitęs per koncertą Versalio restorane, išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu. Danielius Dolskis (1891–1931) gimė Vilniuje, žydų verslininko Michaelio Brojdės šeimoje. Jis rašė lietu- Paminklas Danieliui Dolskiui Laisvės alėjoje vių pramoginę muziką ir ją atlikdavo su Hofmeklerio ir Stupelio vadovaujamais orkestrais. rikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Kaimo Dolskis dar Peterburge ir Maskvoje garsėjo kaip talen- ligoninės priimamasis“, „Kaip mes su Jonu operą tingas parodijų, satyrinių miniatiūrų autorius ir atlikėjas. žiūrėjom“, „Trečios klasės vagone“. Vieną kitą išgir- Atvykęs į Lietuvą, irgi labai greitai perprato visuomenės dę mūsų parengtos programos žiūrovai juokėsi taip ydas ir silpnybes. Satyriko plunksna taršė pajuokos ver- pat smagiai, kaip jų tėvai ir seneliai. Lietuvoje gimė tus reiškinius, o gebėdamas žaibiškai peršokti nuo vieno menininkas, sukūręs plačiai žinomą unikalų vieno charakterio prie kito, sukurdavo daugybę skirtingų saty- aktoriaus teatrą. Vėliau atsirado ir „Linksmieji bro- rinių personažų, veikiančių tuo pat metu. liai“ – gabūs Kauno teatro komikai Viktoras Dineika, Jo vaidinimai buvo nepaprastai populiarūs, salėse Jurgis Petrauskas, Stasys Pilka. netildavo juokas. Lakios frazės tapdavo kasdieninio Dolskis pirmasis pradėjo dainuoti lietuvišką es- leksikono dalimi. Londone ir Berlyne įrašytos Dols- tradą. Vakarietiškus šlagerius vertė į lietuvių kalbą. kio miniatiūros pasiekė ir mus, pavyzdžiui, „Ame- Scenoje jie lietuviškai skambėjo su akcentu, kuris

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 81 dabar plačiai pamėgdžiojamas ir su niekuo nesupai- ir paskatinęs Dolskį važiuoti į Lietuvą. Prieš tą ke- niojamas. lionę Dolskis dar apsistojo Rygoje, ten koncertavo Dolskio dainos „Palangos jūroj“, „Leisk man“, „Lietu- su „tango karaliaus“ Oscaro Stroko orkestru. Kaune vaitė“, „Su armonika į Braziliją“, „Aš myliu vasaros rugia- apsigyveno 1927 m. gėles“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Elyte, tu meili“ Norėjau, kad Dolskiui skirtame vakare greta unika- tapo gyva klasika. Užsienietiškas daineles pritaikydamas laus tenoro Virgilijaus Noreikos dalyvautų ir lietuvių scenai, Dolskis suteikė joms lietuvišką turinį ir dvasią. estrados numylėtinis Vytautas Kernagis (1951–2008). Žinomas komediografas Augustinas Gricius rašė: Būdamas karštas Dolskio gerbėjas, jis svajojo įsteigti „Atvažiavo pas mus svetimšalis, svetimtautis artistas lietuvių estrados pradininko premiją, Kaune pastatyti [...]. Lietuvių kalba ir talentu įsigijo didelę ir pastovią paminklą didžiajam mažosios scenos meistrui. auditoriją, o savo asmeniškais ypatumais, savo švelnu- Pažinojau Vytautą dar vaiką, draugiški santykiai mu ir dideliu taktu įsigijo lietuviuose daug draugų. Tas siejo mane su jo tėvais. Ne kartą yra pabrėžęs, koks atsibastėlis virto labai savas. Kaip vešlus medis jis per didelis žydų indėlis į lietuvių pramoginę muziką, es- trumpą laiką mūsų žemėj įleido gilias šaknis.“ trados meną. Daug kas girdėjo jo žodžius: jeigu Dols- Teisingai vertindamas Dolskį, rašytojas vis dėlto kis būtų ne Danielius, o Jonas ar Antanas, seniai egzis- šiek tiek apsiriko – artistas nebuvo „svetimšalis“, jis – tuotų jo vardo premija, stovėtų paminklas. tikras vilnietis, 1891-aisiais gimęs Vilniuje. Nedrąsiai paskambinau Vytautui, nes buvau girdė- „Estradininkas“ Dolskis buvo plačiai išsilavinęs jęs, kokie honorarai siūlomi populiariajam atlikėjui. žmogus. Sankt Peterburge mokėsi Teisės fakultete, Jis entuziastingai priėmė kvietimą, net pasiūlė visą studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. savo programą. Matyt, mano balse pajutęs neryžtin- Buvo tikras poliglotas – mokėjo lotynų, prancūzų, gumą, pasakė: „Iš tavęs pinigų neimsiu.“ Nusijuokęs vokiečių, rusų, ispanų, italų, serbų kalbas. Taigi galė- pridūrė: „Vis tiek neišsimokėsi... Dolskio vakare daly- jo vaidinti įvairių šalių scenose. vausiu... kaip giminaitis.“ Sankt Peterburge jis labai greitai tapo populiariu dai- Išradingai parengtą Danieliaus Dolskio dainų kom- nininku, koncertavo garsiajame Vila Rode restorane, kur poziciją Kernagis pradėjo tokiais žodžiais: „Po Mar- lankydavosi kilminga publika, net caro artimieji. Ten pa- ko šiandien surengto vakaro man pasidarė ramiau. ūžti mėgęs Rasputinas. Vasaros estradoje Dolskis debiu- Žinau, kad nuo šiolei Danielius Dolskis bus pagaliau tavo sykiu su garsiuoju Aleksandru Vertinskiu, nepasidi- „legalizuotas“ Lietuvoje.“ džiavusiu dalyvauti Dolskio koncerto premjeroje. Vėliau Vakaras perpildytoje Vilniaus rotušės salėje, kur, pa- Dolskis gastroliavo Kijeve, Odesoje, Maskvoje. sak vieno dalyvio, klausytojai kabėjo ant lempų, vyko Emigravęs iš Sovietų Rusijos, 1920 m. apsistojo nepaprastai pakiliai, emocingai, po to pasipylė straipsniai Konstantinopolyje, vėliau persikėlė į Bulgariją, vaidi- spaudoje – Dolskis vėl išgarsėjo. no Sofijos teatre Maksim. 1923 m. sėkmingai pradėjo Žinia apie Vytauto Kernagio nepagydomą ligą tren- gana ilgą (su pertraukomis) kupletisto, parodisto, ak- kė it perkūnas iš giedro jo kūrybos dangaus. Išėjo per- toriaus, dainininko karjerą Berlyne. Pakaitomis pasi- nelyg anksti, nespėjęs įgyvendinti to, ką buvo suma- rodydavo Belgrado scenoje, kur vaidino serbų kalba, nęs. Kaip ir Dolskis. gastroliuodavo po kitas šalis. Berlyne vedė teatro ge- Vytauto talentas liejosi per kraštus. Nepakartojamas nijaus Michailo Čechovo buvusią žmoną, populiarią lietuvių bardas. Jo sukurtos ir atliekamos dainos skambėjo vokiečių aktorę Olgą Čechovą. tarsi mini spektakliai. Vieni humoristiniai, kiti tragiški. Įdomu, kad Dolskis savo programą rodė tame pa- Jau sunkiai sirgdamas. Vytautas, padedamas bičiu- čiame Berlyno viešbutyje Adlon, kuriame ilgą laiką lių, įgyvendino savo seną svajonę: Dolskis, išlietas iš smuiku griežė kaunietis Danielius Pomerancas, beje, bronzos, iškilmingai stovi Kauno centre.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Apokalipsės raiteliai

Vytautas Jokubauskas

Karas, kurio nebus?*

Lietuvos karinis saugumas

Karas miestuose galima atremti dešimt ar daugiau kartų didesnes pajėgas ir tam nereikia jokios sunkiosios karinės technikos, pa- Ateityje, jei kiltų ginkluotas konfliktas, mūšiai mieste kanka granatsvaidžių, kulkosvaidžių, automatinių šautu- bus neišvengiami, nes būtent miestų užėmimas vieniems vų, prieštankinių minų.2 reikš pergalę, o kitiems – pralaimėjimą. Pajėgų, kurios 2012 m. spalio 29–30 d. Lietuvos kariuomenė Jonavo- bus išstumtos iš urbanizuotų vietovių, įsitvirtinimas je surengė mokymus, kuriuose dalyvavo apie 900 karių ir miškuose – tik žingsnis į ilgalaikį partizaninį pasiprie- 80 karo technikos priemonių. Per šias pratybas LDK Al- šinimą. XXI a. didmiesčiuose partizaninis karas irgi ga- girdo MPB, remiamas artilerijos ugnies baterijos, ataka- limas, tačiau Lietuvos miestai tam pernelyg maži, todėl vo Jonavą, kur buvo įsitvirtinęs priešas. Pagal scenarijų reikėtų arba aktyviai juos ginti, arba imtis pogrindinės „prieš savaitę Lietuvos teritorijoje įvykęs Tarptautinės di- veiklos, atakuojant priešą kibernetinėmis priemonėmis, vizijos puolimas pasižymėjo itin dideliu tempu, todėl apie sprogdinant įvairius objektus, stiprinant ideologinį ir 100 priešo karių sugebėjo pasislėpti mieste ir, puolančio- propagandinį poveikį, palaikant miestiečių kovinę dva- sioms pajėgoms apėjus Jonavą, perėmė ją į savo rankas“. 3 sią, skatinant pilietinį nepaklusnumą, užkertant kelią 2012 m. gruodžio 3–14 d. Lietuvos kariuomenė kartu su kolaboravimui. Valstybės sienos apsaugos ir Viešojo saugumo tarnybo- Lietuvos kariuomenei miestų gynyba nebūtų naujiena. mis prie VRM pirmą kartą mokėsi valstybės ginkluotos 1996 m. rudenį pirmą kartą buvo surengti SKAT 82‑ojo gynybos visoje šalies teritorijoje.4 ir 83‑iojo batalionų Vilniaus gynybos mokymai, per ku- 2013 m. lapkričio 28–29 d. Karaliaus Mindaugo MPB riuos savanoriai mokėsi gintis Vilniaus priemiesčiuose ir kartu su savanoriais treniravosi ginti Panevėžį.5 2014 m. miesto gatvėse, statė užtvaras, minavo tiltus, viadukus, kovo mėn. LDK Kęstučio MPB surengė pratybas, kad požemines perėjas, rengė gynybos postus.1 2001 m. Di- pagerintų karių gebėjimą vykdyti gynybines operacijas. džiosios Britanijos instruktoriai Lietuvos kariuomenei Pratybos vyko daugiausia Vilkyškių gyvenvietėje.6 Abe- vedė kursus „Mūšis mieste“. Pagal britų metodiką viduti- jojantiems, ar Lietuvos kariuomenė karo atveju sugebės nio miesto gynybą galima parengti per 48 val., naudojant miestus, kitas urbanizuotas vietoves panaudoti kaip for- parankines medžiagas – smėlio maišus, spygliuotą vielą, tifikacinius objektus, siūlyčiau susipažinti su Lietuvos medieną. Apskaičiuota, kad tinkamai įrengus gynybą, karo akademijos 2000 m. išleistu vadovėliu, kuriame de- taliai išdėstyta, kaip rengiantis gynybai sustiprinti stati- * Tęsinys iš KB nr. 4. nius miestuose, įrengti ugniavietes ir t. t.7

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 83 Priešui manevruojant, apeinant ginamus miestus, ga- tmečio viduryje, išanalizavus Čečėnijos, Jugoslavijos ir lima imtis žiedinės gynybos. Karyboje tai ne naujiena, Afganistano karinių konfliktų patirtis, SKAT buvo ren- gerai žinomos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios žiedinės giama veikti grupelėmis po 4–5 kovotojus su prieštanki- tvirtovės, – buvo tikimasi, kad priešas, neužėmęs strate- niais, priešlėktuviniais ir snaiperių ginklais. Suprantama, ginio, apsupto punkto, toliau nesiverš. XX a. pradžioje pasienyje sulaikyti priešo divizijų nepavyktų, tačiau būtų tai buvo grindžiama būtinybe užimti kelių ir geležinkelių trukdoma veržtis gilyn, organizuojami išpuoliai priešo mazgus, bet XXI a. šis argumentas atkrinta. Akivaizdu, užnugaryje.12 1997 m. buvo išleista metodinė priemonė kad šiais laikais tomis „žiedinėmis tvirtovėmis“ virstų „Partizanų karas (strategija ir taktika)“.13 miestai, ypač didesni – Kaunas, Vilnius, Klaipėda ir kt. 2010 m. kovo 10 d. kariuomenės vadas pasirašė pir- Žinoma, idealiausiai (dėl geografinės padėties ir gyven- mąją „Lietuvos karinę doktriną“,14 pagal kurią partizani- tojų sudėties) tam tiktų Kaunas. Tačiau kautynės mies- nis pasipriešinimas, nepaisant narystės NATO ir kolek- tuose reikštų ne tik milžiniškus materialinius nuostolius, tyvinės gynybos, išlieka itin aktualus. Pabrėžiama, kad bet ir humanitarinę katastrofą su daugybe civilių aukų. „Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, Partizaninis karas XXI a. Lietuvoje civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu ir kitais būdais“. 15 Galimo partizaninio pasipriešinimo koncep- XX a. Lietuvos istorija paženklinta partizaninio pasi- ciją atkartoja ir operacijų doktrina, konstatuojama, kad priešinimo, pirmiausia kovų už nepriklausomybę, vy- karo atveju Lietuvos karines pajėgas papildys „koviniai kusių 1919–1923 m. Šauliais arba partizanais save daž- piliečių bei jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (par- niausiai vadindavo ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai. tizanų) vienetai“, pavaldūs kariuomenės vadovybei. Do- O didžioji kova – pokarinis partizanų pasipriešinimas kumente teigiama, kad pralaiminti pusė neišvengiamai 1944–1953 m. Visa tai neabejotinai daro didžiulę įtaką imsis asimetrinių priemonių, t. y. pereis prie propagan- XXI a. karininkijos ir karių auklėjimui, požiūriui į ka- dinio ir partizaninio karo.16 rybą, visuomenės nuostatoms gynybos atžvilgiu. Neatsi- Lietuvos karo akademijos Vado ugdymo sekcijos vir- tiktinai kalbama apie „genetinę atmintį“8 (nors ši mintis šininkas mjr. Albertas Daugirdas 2011 m. žurnale Karys gana kontroversiška), skatinančią pasirinkti partizaninio rašė: „Be sudėtingos analizės tenka pripažinti, kad maža pasipriešinimo kelią. Lietuva šiame regione nebūtų išim- valstybė prieš akivaizdžiai galingesnį priešą iš karto bus tis – 2014 m. kovą Ukrainos politikė Julija Tymošenko priversta taikyti ir nekonvencinio karo metodus. Beveik pagrasino Rusijai partizaniniu karu,9 beveik tuo pat niekas tuo neabejoja, bet jau praėjo dvidešimt metų, kai metu Latvijos gynybos ministras Raimondas Vejonis pa- mes [Lietuvos kariuomenė – V. J.] tam nesiruošiame! […] reiškė, kad pagrindinė šalies taktika galimo užpuolimo Kad ir kaip būtų liūdna, kartojame prieškarinės Lietuvos atveju būtų partizaninis karas.10 Ukraina, Latvija, kaip karinio pasirengimo spragas, kai partizaninio pasiprie- ir Lietuva, turi gilią partizaninio pasipriešinimo XX a. šinimo lyderiai aiškiai konstatavo, kad buvo klaida savo patirtį. Pasauliniu mastu tai irgi nėra atgyvenęs dalykas. kariuomenės ir visuomenės taikos metu nerengti partiza- 2012 m. paskelbtoje studijoje „Pasaulis 2030“ nurodoma, niniam pasipriešinimui“. 17 Kad tarpukariu nebuvo ren- kad ateityje valstybės ir sukarintos grupuotės, siekdamos giamasi partizaniniam karui, nenorėčiau sutikti,18 tačiau mažinti ar eliminuoti didžiųjų, technologiškai pranašes- tai, kad iki 2011 m. Lietuvos kariuomenė nieko nenu- nių valstybių karinės galios persvarą, remsis nekonven- veikė teritorinės gynybos – partizaninio pasipriešinimo cinės karybos strategija, burs partizanų padalinius.11 srityje, verčia susimąstyti. 2013 m. priimtoje „Lietuvos Taigi partizaninis pasipriešinimas nėra utopija – susi- karinių pajėgų rengimo doktrinoje“ teigiama, kad „ko- klosčius tam tikroms aplinkybėms, Lietuvos karinė va- vinių piliečių bei jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo dovybė tokio scenarijaus neatmeta. XX a. 10-ojo dešim- (partizanų) vienetų rengimas taikos metu nevykdomas.

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 […] Karo metu kovinių piliečių bei jų organizacijų gin- pliusas tai, kad išsklaidomos užpuolikų pajėgos, tačiau kluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetų rengimą gali išsibarsto ir gynėjai. Prarandama galimybė laimėti mūšį, kuruoti karo komendantai. […] jie pasirenka pačius efek- o į karą įtraukiama visa teritorija su jos gyventojais. tyviausius rengimo būdus ir priemones.“19 Taigi, nors partizaninis pasipriešinimas numatomas, Minkštoji gynyba tačiau paliekamas savieigai, karinių regionų štabų nuo- žiūrai, o esant reikalui, jis kiltų greičiausiai piliečių ini- Daug kalbama apie tai, kaip kitos šalys, tarp jų ir Rusi- ciatyva. Tiesa, 2014 m. paskelbta, kad per jaunesniųjų ja, tiek politiniais, tiek ekonominiais tikslais naudoja karininkų vadų mokymus buvo supažindinama su par- minkštąją galią, siedamos ją su kietąja galia, taip pat pasi- tizaninio karo metodais.20 Žinoma, tiems, kurie bent telkdamos ir išmaniąją galią. Šiame kontekste mums ver- minimaliai susipažinę su karyba, aišku, kad beveik visi tėtų pamąstyti apie minkštąją gynybą. Lietuvos valstybės kariniai mokymai gali būti siejami su kovotojų rengi- saugumo departamento duomenimis, įvairios Rusijos mu partizaninei kovai, tačiau priešui atgrasyti, visuo- tarnybos bando daryti įtaką mūsų šalies politikos, kul- menės ryžtui ir pasitikėjimui stiprinti labai praverstų, tūros, mokslo elitui.21 Grėsmė, žinoma, reali, o preven- jei kariuomenės mokymo įstaigos kasmet parengtų po cinių priemonių turime nedaug, viena iš jų – viešumas, keliasdešimt partizaninio karo instruktorių. Kandidatus kai įvardijamos tos užsienio organizacijos ir tie asmenys, reikėtų atrinkti iš statutinių struktūrų (KAM, ypač iš sa- kurie kenkia nacionaliniam saugumui. Agresyviomis vanorių, ir VRM) visose Lietuvos apskrityse kiekvienais informacinėmis atakomis, antivalstybine propaganda, metais po 3–5 pretendentus. Tokiems instruktoriams energetiniu ir ekonominiu spaudimu siekiama palauž- reikėtų suteikti ne tik taktinių žinių bei įgūdžių veikti ur- ti piliečių valią, verčiant abejoti savo valstybe ir pačiais banizuotose, miškingose ir atvirose vietovėse, tai turėtų savimi, kad antpuolio atveju pasipriešinimas būtų kuo būti platus teorinis pasirengimas konvenciniam ir parti- menkesnis. Ekonominis spaudimas, forsuotai kryptin- zaniniam karui, išklausant istorijos, konspiracijos, karo gas kultūrinis poveikis pasitelkiamas pirmiausia tam, inžinerijos, ryšių su civiliais vietos gyventojais kursą. kad rastųsi kuo daugiau asmenų, jeigu ir neprorusiškai Karyboje diskutuojama apie perėjimą nuo vertikalios nusiteikusių, tai bent jau abejingų savai valstybei, asme- subordinacijos prie horizontalios, kai daliniai formuoja- ninę gerovę siejančių ne su Lietuvos gerove ir likimu, bet mi ir valdomi skėtinės struktūros principu. Galbūt atsi- su niša Rusijos rinkoje, kurioje išsilaikyti svarbiau net už sakant brigadų, batalionų, net kuopų ir akcentuojant bū- valstybingumą ir nacionalinę savigarbą. rius, kurie jungiasi ne administraciniais, bet funkciniais Kad tinkamai atremtų minkštosios galios atakas, pagrindais – tam tikrai užduočiai vykdyti. Tokiu atveju Lietuva turėtų imtis aktyvios gynybos, užuot apsi- būrys yra pusiau autonominis taktinis vienetas. Tokios ribojusi epizodiniais draudimais. Pirmiausia būtina struktūros prototipu galima laikyti tarpukario sukarintą kuo daugiau lietuviškos mokslinės (ypač socialinių ir organizaciją – Lietuvos šaulių sąjungą. Kiekvienas būrys humanitarinių mokslų) produkcijos ir informacijos ži- veikė atskirai, o subordinacija buvo tik teritorinė – pa- niasklaidos priemonėse pateikti rusų kalba, nes naivu valdumas rinktinės vadui. Tačiau tokia horizontali skėti- tikėtis, kad rusakalbiai masiškai skaitys anglų, juo la- nė struktūra apsunkina pajėgų koordinavimą, sutelkimą biau lietuvių kalbomis. Vidaus vartotojams reikėtų siū- ir sinergiją. Todėl partizaninės kovos taktiką iš esmės lyti TV kanalus, kurie transliuoja laidas rusų kalba, bet verčia taikyti jau pirmosiomis karo veiksmų valandomis, nėra valdomi iš Maskvos. Lietuvos universitetai galėtų kai nėra karinių veiksmų ruožo (specialiai nevartoju ter- atlikti svarbią kultūrinę ir politinę misiją, pritraukda- mino frontas, kad nekiltų asociacija su Pirmojo pasauli- mi daugiau studentų iš rusakalbių šalių. Mūsų aukšto- nio karo Vakarų fronto apkasais), bet ginamasi žiediniu sioms mokykloms sudėtinga konkuruoti su Didžiosios principu, leidžiant priešui plačiai pasklisti. Akivaizdus Britanijos ar kitų Vakarų Europos šalių universitetais,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 85 tačiau dar turime mokslininkų, potencialiai galinčių pėdą, jaustųsi amžinai dėkingi Rusijai, elgtųsi tarsi an- dėstyti rusų kalba. troji Armėnija, jau nusprendusi stoti į Eurazijos sąjungą. Žinoma, labai svarbu konstruktyviai bendrauti su Ru- Tačiau sovietinė okupacija, represijos, nuožmi sovietiza- sija, palaikyti kuo normalesnius politinius santykius. Tu- cija įdiegė visuomenei baimės, nepasitikėjimo didžiąja rizmo iš Rusijos skatinimas būtų naudingas ne tik eko- kaimyne jausmą, nuolatinės grėsmės iš Rytų nuojautą. nominiu atžvilgiu, bet ir įtvirtintų pozityvesnį Lietuvos 1940 m. tokios patirties dar neturėta, karinė vadovybė ir įvaizdį tarp kaimyninės šalies gyventojų. vyriausybė, kontroliavusios spaudą ir radiją, visus ragino Stiprindama karinę gynybą (kietoji galia), Lietuva tu- taikiai pasitikti sovietų karius, juo labiau kad jų įgulos rėtų pasitelkti ir minkštajai galiai būdingas priemones. Lietuvoje atsirado jau 1939 m. rudenį, o SSRS tarpukariu Svarbu kiek įmanoma užsitikrinti energetinę nepriklau- laikyta ne prieše, bet sąjungininke.22 Taigi visuomenės somybę nuo Rusijos gamtinių išteklių, kuo didesnius budrumas prigeso. Šauliams, turėjusiems pradėti parti- eksporto srautus nukreipti į kitų šalių rinkas, formuoti zaninį karą, net nebuvo aišku, kas įsiveržė – priešas ar savą mokslinę ir informacinę erdvę rusų kalba. Užuot „sąjungininkas“, ypač kad vadovybė įsakė laikytis rimties įsitraukę į Rusijos institucijų siūlomus mokslo ir kultū- ir draugiškai pasitikti raudonarmiečius. ros projektus, kuriais dažnai siekiama abejotinų tikslų, Ar galėtų tai pasikartoti XXI a.? Toks scenarijus gali- turėtume vykdyti savas mokslines ir kultūrines progra- mas tuo atveju, jeigu valstybės vadovas ir/ar vyriausybė mas, skirtas rusakalbių auditorijai. Tai, kas šiuo metu būtų nusiteikę prorusiškai ir jei pirmiausia vyktų ne ka- kelia grėsmę – priklausymas rusakalbei informacijos rinė invazija, o politinis suartėjimas su Rusija sparčios erdvei, – gali ir turi būti panaudota tai grėsmei mažinti. dezintegracijos su NATO ir Europos Sąjunga fone. Vis Pasyvi aukos pozicija į gera nenuves, būtina pereiti prie dėlto toks scenarijus mažai tikėtinas, nors tikriausiai aktyvios gynybos. Investuodami vien į konvencinę gin- nėra neįmanomas. Karinei invazijai būtų pasipriešinta, kluotę ir kariuomenės personalą, karinio šalies saugumo net jeigu vyriausybė ir kariuomenė nesiimtų adekvačių neužtikrinsime, tam reikia kompleksinio požiūrio ir la- karinių veiksmų. XXI a. informacinės technologijos bai pasvertų sprendimų. leidžia visuomenei operatyviai gauti informaciją, susi- siekti tarpusavyje ir derinti veiksmus. Nekyla abejonių, Ar gali būti, kad ir XXI a. Lietuva nepasipriešins? kad dalis gyventojų, keli šimtai ar keletas tūkstančių, tikrai pasipriešintų ginklu, o tai suveiktų kaip riedan- 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą be šūvio... 2014 m. re- ti sniego gniūžtė. Valią priešintis išreiškia, pavyzdžiui, gione kilus ginkluotam konfliktui, kurio grėsmė šliaužia tokie atsargos majoro Arūno Stašaičio žodžiai: „Jei mus artyn prie mūsų sienų, dalis visuomenės nerimauja, ar puls – ginsimės, nekreipdami dėmesio į vadų, politikų ka- nepasikartos 1940-ųjų situacija. pituliantiškus įsakymus ir nurodymus.“23 Taigi, jei kiltų Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, sovietinę okupa- karas ir ilgai nesulauktume NATO sąjungininkų para- ciją galima laikyti lemtinga SSRS klaida. Įsivaizduokime, mos, Lietuvoje tikrai prasidėtų partizaninis pasipriešini- kas būtų, jei 1940 m. birželį sovietai divizijos generolą mas. Panašu, kad priešas, turėdamas didžiulę kiekybinę Stasį Raštikį būtų iškėlę į ministrus pirmininkus, ne- persvarą, gali tikėtis užimti tik mūsų kapus, bet ne mus. skubėję inkorporuoti Lietuvos į SSRS sudėtį, nebūtų Net ir keli tūkstančiai patriotų į partizaninį pasiprieši- ėmęsi taip brutaliai sovietizuoti visuomenės, per kraują nimą įtrauktų visą kraštą ir gyventojus. Bet koks pasiprie- kolektyvizuoti ūkio, nebūtų pradėję represijų ir trėmi- šinimas, ypač civilių asmenų, didina priešo karių agresiją, mų… 1941 m. birželį Vokietija būtų įsiveržusi į bent jau nes į kiekvieną civilį užimtame krašte atėjūnai ima žiūrėti formaliai suverenią Lietuvą. Jei Antrojo pasaulinio karo kaip į grėsmę savo gyvybei. Kad numalšintų partizaninį eiga ir rezultatas būtų buvęs toks, koks yra, lietuviai, pasipriešinimą, okupantai griebtųsi teroro, taigi aukos 1939 m. iš sovietų rankų atgavę Vilnių, o 1945 m. – Klai- neišvengiamos. Dalis gyventojų neabejotinai kolabo-

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 ruotų su naująja karine valdžia, o tai sukeltų pogrindyje limų šalies gynėjų – tai jau apie 100 tūkst. žmonių, t. kovojančių partizanų atsakomuosius veiksmus. Kad ir y. gerokai daugiau, negu Lietuvos kariuomenė galėtų kaip būtų, nepaisant dalies visuomenės pacifistinio nusi- priimti ir apginkluoti. Palyginkime: pokariu Lietuvoje teikimo, jei Rusija bandytų okupuoti Lietuvą, ginkluotas per pirmąjį partizaninio pasipriešinimo etapą (1944– pasipriešinimas (net ir NATO suteikus paramą) kiltų ne- 1945 m.) kovojo apie 20 tūkst. partizanų, vėliau jų išvengiamai ir peraugtų į nuolatinę kovą pogrindyje. skaičius dėl patiriamų nuostolių mažėjo. Nustatyta, kad iš viso kovose dalyvavo arba partizanus aktyviai rėmė apie 100 tūkst. žmonių, t. y. apie 4 proc. pokario Lietuvos gyventojų.26 2014 m. pasiryžimą gintis patvirtina ir susidomė- jimas tarnyba kariuomenėje, KASP pajėgose.27 Taigi valios priešintis piliečiai nestokoja. Jei pavyks atlaikyti informacines, propagandines atakas, 1940 m. birželis be šūvio nebepasikartos. Lietuvos visuomenės pasiti- kėjimas krašto apsauga irgi gana aukštas, nuo 2002 m. jis svyruoja tarp 54 ir 67 proc.28 Ar Lietuvos politikai atsižvelgs į piliečių nuotaikas, ar ims didinti finansa- vimą krašto apsaugai, kad sustiprintų šalies karinį pa- jėgumą, klausimas kol kas atviras.

Epilogas

Rytis Daukantas. Drąsi Lietuva, 2008. Į padidėjusią grėsmę nacionaliniam saugumui, įsi- Nuosavybės teisių turėtojas DELFI siautėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, reaguojama įvairiai, pasitaiko ir kapituliantiškų nuotaikų. Antai Kol kas Lietuvos visuomenė, reaguodama į padidėju- siūloma net panaikinti kariuomenę, svarbiausia, kad sią grėsmę, gana gerai „laiko“ valios priešintis egzami- klestėtų verslas.29 O vienas Seimo narys pareiškė: „Ban- ną, bent jau teorinę jo dalį. 2011 m. atliktos sociologinės dome patys pirmieji įlįsti ten, kur derėtų kartais patylėti apklausos duomenimis, ginti Lietuvą buvo pasiryžę 46 ir palaukti, kaip didžiosios valstybės susitars.“30 Pana- proc. respondentų, arba 60 proc. visų apklaustų vyrų ir šiai Lietuvos spauda rašė 1939 m., prasidėjus Žiemos 32 proc. moterų. Amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 m. tokių karui, kai SSRS užpuolė Suomiją: „Likimo buvo lemta buvo 54 proc., 30–49 m. grupėje – 55 proc., vyresnių negu mums lig šiol išlikti karo audros tiesiogiai nepaliestiems, 50 m. grupėje – 34 proc.24 2014 m. kovo 15–20 d. sociolo- taip pat kaip ir mūsų Baltijos sąjungininkams. Tačiau ginė apklausa parodė: 52,1 proc. respondentų mano, kad taip laimingai atsitiko ne dėl to, kad karo audra negalėjo grėsmė šalies nepriklausomybei egzistuoja, 41,6 proc. užnešti ant mūsų namų kibirkščių, bet dėl to, kad nie- teigė ginsiantys Lietuvą. Kilus karui, kovotų su ginklu kam nedavėm progos mūsų namų padegti.“31 1940 m. 19,5 proc., liktų šalyje 46,9 proc., bandytų emigruoti tik kovo 13 d. Suomija, netekusi dalies teritorijos, keleto 16,7 proc. Ginklu ginti Lietuvą labiausiai pasiryžę 36–45 dešimčių tūkstančių karių ir civilių gyventojų, pasirašė m. amžiaus vyrai, didmiesčių gyventojai, o emigracijai paliaubas su SSRS, išsaugodama nepriklausomybę. Po nusiteikusios moterys.25 trijų mėnesių atėjo „tyliai“ laukusios Lietuvos eilė… Šalyje yra maždaug milijonas 18–45 m. asmenų, iš Prancūzų XVII a. politinis veikėjas Armand’as Jea- jų beveik pusė – vyrai, todėl vien minėti 19,5 proc. ga- nas du Plessis de Richelieu politiniame savo testamen-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 87 te rašė: „Turintis galią neretai turi ir teisę, o tas, kas 15 Lietuvos karinė doktrina. Vilnius, 2010, p, 61. silpnas, tik labai stengdamasis gali išvengti neteisiojo 16 Lietuvos karinių pajėgų operacinė doktrina. Vilnius, 2011, p. 50, 54, 234. reputacijos pasaulio daugumos akyse.“32 Taigi tik di- 17 A. Daugirdas, Lietuvos partizanų taktikos ypatumai (1). Karys, 2011, Nr. 5, p. 32. delėmis pastangomis ir susitelkimu Lietuvos piliečiai 18 Plačiau žr.: V. Jokubauskas, Žvelgiant į ateitį: partizaninės kovos taktikos galės išsaugoti ir apginti savo valstybę, viena vertus, sklaida Lietuvoje ir jos įgyvendinimas 1944–1953 m. Genocidas ir siekdami, kad regione mažėtų politinė įtampa, antra rezistencija, 2011, Nr. 1 (29), p. 51–68; V. Jokubauskas, The Concept of vertus, stiprindami gynybos pajėgumus ir pasiryžimą Guerrilla Warfare in Lithuania in the 1920—1930s. Baltic Region, 2012, No. 2 kritiniu atveju priešintis visais įmanomais būdais. (12), pp. 32–43; V. Jokubauskas, „Vienui vieni“: šaulių rengimas partizaniniam 2014 m. situacija byloja, kad didelė Lietuvos gyven- karui 1924–1940 m. Lietuvoje. Istorija, 2012, t. LXXXVI, p. 11–24. tojų dalis ginklu priešintųsi okupacijai, juo labiau kad 19 Lietuvos karinių pajėgų rengimo doktrina. Vilnius, 2013, p. 115. remiant NATO sąjungininkams bet kuris priešas yra 20 Jaunesniųjų karininkų vadų klausytojai išbandė partizaninio karo įveikiamas. taktiką [2014-03-18]. http://www.lka.lt/lt/apie-mus/naujienos/naujienu- archyvas-2014/jaunesniuju-karininku-vadu-q82e.html 21 Lietuvos VSD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Vilnius, 2013, 1 K. Budrys, Vilniaus gynyba: į mūšį eina savanoriai. Karys, 1996, Nr. 12, p. 4–5. p. 4–15. http://www.vsd.lt/Files/Documents/635306548879220000.pdf 2 A. Žebrauskaitė, Mūšis mieste. Karys, 2002, Nr. 1, p. 22–23. 22 V. Vareikis, V. Jokubauskas, Su kuo Lietuva rengėsi kariauti tarpukariu? 3 Beveik tūkstantis karių vykdė tariamą puolamąją operaciją Jonavoje. Krašto Kultūros barai, 2010, Nr. 11 (551), p. 77–84. apsauga, 2012, Nr. 19 (242), p. 13. 23 A. Aleksandravičius, Kariškiai atvirai apie Lietuvos kariuomenės silpnąsias 4 Kariuomenė treniravosi planuoti valstybės ginkluotą gynybą. Krašto vietas, patriotizmą ir „patrankų mėsą“ [2014-03-29]. http://www.delfi.lt/ apsauga, 2012, Nr. 21 (244), p. 7. news/daily/lithuania/kariskiai-atvirai-apie-lietuvos-kariuomenes-silpnasias- 5 R. Jareckas, Karaliaus Mindaugo bataliono kariai treniravosi ginti Panevėžį. vietas-patriotizma-ir-patranku-mesa.d?id=64398888 Krašto apsauga, 2013, Nr. 21 (266), p. 10. 24 Lietuvą gintų dauguma šalies vyrų – rodo gyventojų apklausa. Krašto 6 Pratybose „Vilko šuolis“ kariai treniravosi Vilkyškių gatvėse [2014-03-27]. apsauga, 2012, Nr. 1 (224), p. 28. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/pratybose-vilko-suolis-kariai- 25 E. Samoškaitė, Lietuvos piliečių nuotaikos po Krymo aneksijos: ką darytų treniravosi-vilkyskiu-gatvese-201403271811.htm#.UzSQOoVNjVI iškilus karo grėsmei [2014-03-31]. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ 7 Z. Vičys, R. Kunigonis, P. Žarys, Miesto ir gyvenvietės fortifikacija. Civilinių lietuvos-pilieciu-nuotaikos-po-krymo-aneksijos-ka-darytu-iskilus-karo- statinių, jų konstrukcijų ir kitų civilinės statybos resursų panaudojimas gresmei.d?id=64403218. mūšyje. Vadovėlis. Vilnius, 2000, p. 353. 26 A. Anušauskas, Pasipriešinimo raida ir pasipriešinimo metodai. Pilietinis 8 A. Dudavičius, Teritorinė gynyba. Konferencijos „Teritorinė gynyba“ medžiaga. pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956. Ats. red. Vilnius, 2001, p. 67. A. Anušauskas. Vilnius, 2004, p. 240–252. 9 J. Tymošenko perspėjo: prasidės partizaninis karas [2014-03-08]. http:// 27 Dėl Rusijos agresijos – savanorių bumas [2014-03-25]. http://www.delfi.lt/ www.delfi.lt/news/daily/world/j-tymosenko-perspejo-prasides-partizaninis- news/daily/lithuania/del-rusijos-agresijos-savanoriu-bumas.d?id=64357492 karas.d?id=64225526 28 Pasitikėjimas krašto apsauga 1996–2010 m. Krašto apsauga, 2010, Nr. 10 (183), p. 8. 10 Latvijos gynybos ministras: jeigu puls agresorius, pasitrauksime į miškus 29 U. Karaliūnaitė, E. Samoškaitė, Iš Rusijos grįžusio V. Kaikario kalbose – VSD partizaniniam karui [2014-03-20]. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/ perspėjimų atgarsiai [2014 03 24]. http://www.delfi.lt/verslas/verslas/is- karo-zona/latvijos-gynybos-ministras-jeigu-puls-agresorius-pasitrauksime-i- rusijos-grizusio-v-kaikario-kalbose-vsd-perspejimu-atgarsiai.d?id=64344358 miskus-partizaniniam-karui-784-413639 30 Bronius Bradauskas apie užsienio politiką: reikia mažiau pliurpti, kitaip 11 Pasaulis 2030. Ats. red. K. Šapkinaitė. Vilnius, 2012, p. 35–40. liksime kvailio vietoje [2014-03-21]. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/ 12 J. Bitvinskas, SKAT tikslas – teritorinė gynyba. Karys, 1996, Nr. 1, p. 6. lietuva/bronius-bradauskas-apie-uzsienio-politika-reikia-maziau-pliurpti- 13 S. Adamonis, Partizanų karas (strategija ir taktika). Kaunas, 1997, 120 p. kitaip-liksime-kvailio-vietoje-56-413911?cf=df 14 T. Balkus, Kariuomenės vadas pasirašė pirmąją Lietuvos karinę doktriną. 31 M. Bagdonas, Apie taiką jau nėra kalbų. Trimitas, 1939, Nr. 50 (991), p. 1214. Krašto apsauga, 2010, Nr. 6 (181), p. 20. 32 H. Kissinger, Diplomatija. Vilnius: Pradai, 2003, p. 58.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Užrašai paraštėse 5

Liudvika Pociūnienė

žodis prasmei užtarti

o gero, verta dar sykį trumpam sustoti prie avan- dai, toks buvo amžius, stoti prieš madą drįso nebent Kgardo pretenzijų paversti naujumą viena svarbiau- vienas kitas keistuolis, nebijojęs, kad bus palaikytas sių meno vertybių. Kodėl taip atsitiko? Kodėl visi kiti atsilikusiu. Bandymas užsimaskuoti tapo normalia kriterijai buvo priversti trauktis į šešėlį (ar bent steng- savisaugos reakcija... Menininkai, filosofai, moksli- tasi sudaryti tokį įspūdį)? Galiausiai, kaip tai įvyko? ninkai to irgi neišvengė. Pirmiausia į galvą ateina toks paaiškinimas – menas Modernybė iš esmės svarstė jau ne žmogaus prigim- buvo „išmestas“ į rinką, o mada yra itin svarbus rin- ties ribotumą, kaip tą darė senovės mąstytojai, – ji savo kos veiksnys. Tai iššūkis netgi tam menininkui, ku- noru atsisakė gilintis į ištisas gyvybines sferas. Šį keis- riam svarbi ištikimybė giluminiams prasmių klodams. tą fenomeną savaip bandė aiškintis ir Musilis („Žmo- Kitaip tariant, brandžiai asmenybei. Beje, rinka nepa- gus be savybių“), ir Marcuse („Vienmatis žmogus“), ir kenčia brandos, nes tai lėtas ir sudėtingas procesas, iš Deleuze’as („Kūnas be organų“). esmės besikertantis su greito pelno siekimu. Populia- Apsiribojimas gamtamoksliniu pažinimu iš vienos rumo troškimas, prisitaikymas prie aplinkos, linkusios pusės lėmė, kad atsisakyta pripažinti eksperimentavimo apsiriboti ir akademinės specializacijos dėlei apriboti ribas iš kitos pusės – ir tai jau šiurpoka šiandienos aktu- mąstymo erdvę, palietė netgi filosofiją. Ko vertas vien alija. Tačiau grįžkime į praėjusį amžių ir pamėginkime tas ištisus dešimtmečius trukęs beveik ritualinis šokis apčiuopti vertybinės krizės užuomazgas. Šiaip jau įpras- aplink absurdo ir beprasmybės sąvokas... ta manyti, kad pasitikėjimas grožiu, gėriu, teisingumu Gyvenimą paskyręs reikšmėms aprašyti ir tik pačia- buvo prarastas dėl kruvinų XX a. sukrėtimų – karų, revo- me saulėlydyje ryžęsis peržengti formalias semiotikos liucinių perversmų, totalitarinių režimų teroro, pamin- ribas, kad žengtų žingsnį prasmės paieškų kryptimi, tų žmogaus teisių. Bet ar šie sukrėtimai neturėjo savų Algirdas Julius Greimas viename iš paskutinių laiškų giluminių priežasčių? Vakarų civilizacijos vertybinis Aleksandrai Kašubienei rašė: stuburas, regis, buvo pradėjęs krypti ir byrėti jau gero- „Tokie paplepėjimai man tinka. Tik bijau, kad pasiro- kai anksčiau – būtent tai paskatino smurto, prievartos, džiau plepesnis už tave. Bet tai – tik tarp mūsų. Mat aš paniekos gyvybei protrūkius. Dvasinės tikrovės margi- suasmenėjau, bet radau kitą užsimaskavimo būdą: ka- nalizavimas, o kartais ir visiškas ignoravimas,vedė prie dangi apie davimą ne madoj šnekėti, kalbu ir rašau apie meilės suvulgarinimo ir atjautos nykimo. Išsekusi ir su- šykštumą, vietoj nemadingos meilės – apie pavydą...“ niekinta meilė liovėsi būti teisingumo ir sveiko proto Čia apie „Aistrų semiotiką“ – mokslininkas, regis, atrama, bandant pažaboti beatodairišką veiklumą. Šio apgailestaudamas prisipažįsta pasidavęs laiko ma- veiklumo padariniai žmogaus sveikatai ir gamtos bū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 89 mo projektas“ kartais ne per brangiai kainuo- ja? Ar galiausiai nepasiglemžia ir neįkainoja- mo žmogaus kūrybiškumo?

Skulptorius Stanislovas Kuzma, ne kartą sto- vėjęs ant mirties slenksčio, drįso tiesiai apie tai kalbėti: „Išgyvenimo projektas galiausiai vis tiek baigiasi mirtimi... Daugybė žmonių taip ir nu- miršta nepabudę. Kiekvienas praregėjimas yra dovana, tik kad žmogus dažnai vengia tikro gyvenimo... Ir vis tiek artėja prie to momento, kai supras, kad iš tikrųjų gaišo laiką...“ Daugelis pa- žinojusių skulptorių tikriausiai prisimena matą lapus, kuriuose jis žymėdavo kūrybai skirtas valandas, neretai plėšte išplėštas iš rutinos... Šiuolaikinis žmogus nebejaučia prasmės ruoštis mirčiai. Mūsų senelės dar meldė Die- vą, kad apsaugotų nuo staigios ir netikėtos mirties. Šiandieninei kartai jau atrodo – kuo staigiau, tuo geriau... Be abejo, tokie egzistencinio susivokimo po- kyčiai negalėjo neatsispindėti mene. Literatūra, tapyba, kinas, muzika, architektūra patyrė, ką reiškia prarasti ryšį tarp gelminių ir išorinių klodų. Kad geriau tą suvoktume, vertėtų grįžti prie estetikos klasikų. Šiuokart pasiremsime Vo- syliaus Sezemano bičiulio Nicolai Hartmanno įžvalgomis: „Galėdami matyti, mes intuityviai susiduriame su gyvybingumu, per gyvybingumą patiria- me šį tą iš psichinės būties, o psichinė būtis veda į didžiąją dvasinę sąveiką, kurioje atsiduriame Stanislovas Kuzma. Angelas.1988. Medis, h – 65 Arūno Baltėno nuotr. vienas prieš kitą. Tai mūsų neturėtų stebinti, nes mes vėl susiduriame su ta pačia sąveika, kuri klei XX a. tapo katastrofiški, reakcija į tai – perdėtas būdinga estetiniam objektui, – mat viskas remiasi viena rūpinimasis sveikata ir gyvenimo kokybe, virtęs jau- pasaulio sandara. O šis pasaulis, kaip anksčiau esame nystės kultu, specifinės vartotojiškos paklausos kilimu, išsamiai paaiškinę, yra sluoksniuotas. Tie patys sluoks- bėgimu net nuo minties apie mirtį. niai, kurie reiškiasi realiame pasaulyje, vėl atsiranda Kaip neginčijamas faktas buvo pripažinta, kad ri- meno kūrinyje ir turi būti stebėtojo peržvelgti: pirmiau- botas, uždaras ir „slidus“ žmogus pasaulyje, tapusia- sia (meno kūrinyje jie galbūt yra dvejopi) tai daiktiška- me spąstais, turi daugiau galimybių išgyventi. Tačiau sis sluoksnis, po jo – gyvybingumo, toliau – psichinis ir kokia tokio išgyvenimo prasmė? Ar toks „išgyveni- galiausiai – dvasinis. Todėl tikras meno kūrinys visada

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 turi struktūrą, kuriai suvokti reikalingas visų sluoksnių nimo renkasi komplikavimą. Deleuze’as gana negai- peržvelgimas. Atskiro sluoksnio formavimasis yra ne lestingai sugretina postmodernizmą su baroku: ne- toks pat, o kiekvieną sykį kitoks, atitinkąs sąveikaujan- gilus, bet labai komplikuotas. čių sluoksnių savitumą.“ Ko gero, tai vėl to paties dvasios seklėjimo arba me- Ir dar viena mintis: tafizinio klodo išsekimo apraiška. Užuot domėjęsis bū- „Meninis stebėjimas nėra paprasta žiūra, jį sudaro ties realybe, žmogus bando nuo jos pabėgti ir susikurti daugelis elementų. Niekas neturi būti peršokta, nes ne- komplikuotą (bet saugų) iliuzijų pasaulį. Ar ne panašiai įmanomas šuolis nuo išorinės į tolimiausią gelminę plo- elgiasi ir menininkas, išorinę raišką sureikšmindamas tmę. Manyti, kad tokiu peršokimu galima tikėtis pasiekti giluminių klodų sąskaita? tolesnį meno kūrinio turinį, iš tikrųjų yra nepagrįsta.“ Taigi prasmės problema, matyt, iš tikrųjų susijusi Šiam filosofui nekilo abejonių, kad visavertis meno su giluminių klodų ir paviršinės raiškos, o senaisiais kūrinys privalo turėti net ne vieną, o kelis gelminius terminais – vidinio turinio ir išorinės formos, san- sluoksnius, atidžiam suvokėjui prieinamą struktūrą, tykiu. Šie žodžiai, nepaisant istorinių ir ideologinių o daiktiškoji (ar pojūčiais fiksuojama) forma turi de- konotacijų, apibūdina dėsnį, kurio bandė nepaisyti rėti su gelminiu turiniu. beveik visas modernusis menas, sureikšminęs spon- Modernybėje neretai susiduriame su kūriniais, pro tanišką saviraišką arba neįpareigojantį racionalų kurių paviršinę raišką sunku prasimušti giliau. Stebime žaismą, tiksliau tariant, bandęs išorinei formai su- tarsi kaukių paradą – išradingą, spalvingą maskavimąsi teikti savarankišką, nuo vidinio turinio nepriklauso- (tokį patį, apie kurį kalbėjo Greimas?). Kodėl, pavyz- mą prasmę. Tai neretai susiję su ypatingu dėmesiu džiui, toks puikus, pagavus piešėjas kaip Elsworthas beprasmybei, o dar dažniau – su nepatogios, perne- Kelly’s rinkosi minimalistinį kalbėjimą nemodeliuotų lyg įpareigojančios prasmės ignoravimu. spalvų plotais? Kas slypi už nuoseklaus architektūros Dėsnis dėl tokio ignoravimo, aišku, niekur nedings- funkcionalizmo? Kodėl profaniški akibrokštai rimtu ta. Žinia, kurią menininkas nori perteikti, įpareigoja veidu pristatomi muziejų erdvėje? Nemėginsiu čia į ugdyti meistriškumą, pasitelkti visą patirtį, kad būtų tuos klausimus atsakyti – tai tikriausiai būtų palaikyta rasta unikali, tinkamiausia forma turiniui išreikšti. Ir nepadoria pretenzija. Apsiribosiu tik spėjimu, kad toks ne bet kokiam turiniui, o tam, kuris autoriui yra egzis- pasirinkimas gali būti kilęs ir iš siekio saugiai apriboti tenciškai svarbus ir kuriuo siekiama pasidalyti. savo veikimo teritoriją, įsileidžiant į ją tik tuos veiks- Pastangos suteikti formai nepriklausomą nuo tu- nius, kuriuos norisi įsileisti. Tai gali būti susiję ir su jau rinio, savarankišką vertę veda prie tuščios saviraiš- minėtu polinkiu į vienmatiškumą, apsiribojimą... O gal kos arba manierizmo. Neretai – tiesiog prie virtuo- kartais kūrybos aktu siekiama išvengti „nereikalingų“ ziško plepėjimo. arba pačiam menininkui sunkiai suvokiamų klausimų? Pamenu, per vieną pokalbį su draugais tokiam Leisiu sau pusiau nerimtą ekskursą: kartą skulptorius teiginiui buvo kontrargumentuojama klausiant, o Petras Mazūras, paklaustas, kodėl bronzinės figūros kaip tada vertintinas Mozartas? galvą ir kojas paslėpė po draperija, atsakė apvyniojęs Bet Mozartas kaip tik yra kūrybinio visavertišku- tas moters kūno dalis, kurios jam nesuprantamos... mo pavyzdys! Regis, ištikimybė vidinei žiniai, gel- Vieno raiškos aspekto sureikšminimas išties gana miniam dvasios klodui buvo toks bekompromisinis būdingas modernizmo epochai. Galbūt tai tiesiog jo genialumo pagrindas, kad saviraiškai tiesiog ne- geras būdas „pabėgti“, „išsilaisvinti“ nuo klasikinių beliko vietos. Jis tiek daug turėjo pasakyti, kad net kriterijų? Bet kodėl reikėtų nuo jų bėgti? Kartais muzikinio plepėjimo pagundos nepatyrė... susidaro įspūdis, kad ir postmodernizmas siekia to Tame pokalbyje – kaip dažnai laisvuose pokalbiuose paties, tik kitomis priemonėmis – vietoj supaprasti- būna – nuo Mozarto staigiai peršokta prie kinematografo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 91 ir Tarkovskio poetizmų „Stalkeryje“. Susiginčijome dėl to, Tarkovskio amžininkas amerikietis Johnas Casave- ar vaizdinių kalba ten pakankama, ar perkrauta, ar ade- tesas, kadaise atstumtas, o šiandien atrandamas iš nau- kvati prasminiam krūviui... Išsiskirstėme jau gerokai po jo, ko gero, vienas iš tų nedaugelio kūrėjų, kuriems tie- vidurnakčio, taip ir nepriėję prie jokios išvados... O po sus kelias atrodė įmanomas. Visa tai kainavo, žinoma, kurio laiko į rankas pateko brolių Strugackių raštų tome- žiaurias perkrovas, kurios jį sudegino anksčiau laiko. Jo lis, kuriame įdėtas ir paskutinis, atrodo, devintas „Stalke- forma kartais atrodo net perdėtai skurdi (tiesa, ne tokia rio“ scenarijaus variantas su žiupsneliu prisiminimų, kaip hermetiška kaip Robert’o Bressono), bet ištikimybė gel- scenaristai nėrėsi iš kailio, kad parašytų kažką išties tin- miniam klodui nekelia abejonių. Tarsi patvirtindamas kama dlia našego genija (mūsų genijui). Jie neslepia savo savo graikiškas šaknis, jis yra sakęs, kad žodis filosofija desperacijos, kai ėmėsi to paskutinio varianto, turėdami turėtų būti suprantamas ne kaip išminties meilė, o kaip vos porą savaičių iki filmavimo pradžios. Todėl kad iš meilės išmintis. režisieriaus nebuvo galima išpešti nė pusantro sakinio ir Turbūt simptomiška, kad tarsi aidas jam atliepia mąs- apskritai sunku suprasti, ko genijui iš tikrųjų reikia. tytojo Józefo Tischnerio žodžiai: „Krikščionybė mums Tačiau būtent devintame scenarijaus variante yra sako, kad aukščiausias racionalumas yra meilės išmintis.“ epizodas, kuriuo Strugackiai pranoko daugelį savo Hartmannas teigė: „Meno kūrinio estetinė vertė ne- darbų. Pačioje kelio pradžioje herojus rašytojas stebi- priklauso nei nuo vienos giluminės plotmės, nei nuo viesi: kelionės tikslas gerai matyti, atrodo ranka pasiekia- nos išorinės plotmės, bet priklauso nuo teisingos abiejų mas – kodėl negalima eiti tiesiai? plotmių sąveikos, nuo tapatumo viena kitai. […] Tam Stalkeris į tai atsako: Eto doroga dlia čystych duš („Šis tikras prasmės daugiareikšmiškumas yra būdingas di- kelias tyroms sieloms“). Rašytojas bando šio perspėji- diesiems meno kūriniams, o mažiau vertingi kūriniai mo nepaisyti, tačiau vos tik žengia pirmuosius žings- pasižymi tuo, kad suvokėjui jie duoda mažiau.“ Be to, nius, paslaptinga galia priverčia jį grįžti atgal. atkreipė dėmesį, kad didieji meno kūriniai kiekvienos Šito dialogo filme nėra. Būtų buvę labai įdomu iš pa- epochos suvokėjams atsiskleidžia naujai... Taigi galime ties Tarkovskio išgirsti atsakymą, kodėl. Dabar belieka kalbėti apie tam tikrą universalią prasmės klodų siste- spėlioti – gal epizodo atsisakyta, spaudžiant to meto mą, kurią menininkas įveiksmina, net pats ne iki galo cenzūrai? O gal pačiam Tarkovskiui jis buvo iš esmės ne- ją suvokdamas (Cervantesas, Shakespeare’as, Tolstojus – priimtinas, kaip ir daugeliui intelektualų, kurie, įsitraukę bene ryškiausi tokio įveiksminimo pavyzdžiai). į ieškojimo procesą, širdies gilumoje paniškai bijo, kad Deleuze’as apibūdina prasmę kaip dviejų pradų sąly- jis staiga baigsis atradimu... Gali atsitikti taip, kad tas at- tį, jungtį. Žodis art irgi reiškia jungtį, tą pamirštą kū- radimas bus kategoriškas ir įpareigojantis... Tiesus kelias, rybos prasmę, kuri pasislepia, kai imamės racionalaus skirtas tyroms sieloms, yra iššūkis, pajėgus nubraukti vi- komplikavimo, ir leidžiasi pasiekiama, jei atkakliai ir sas per silpnai su giluminiu turiniu susijusias poetines negailėdami jėgų jos ieškome. formas, visus manierizmus, visą saviraišką. Baisu, kad Poetas Aidas Marčėnas rašo: „Saviraiška sunaikina iš tavo originalumo gali ne kažin kas likti... Kita vertus, viską, ką mėginu pasakyti.“ Ir kas toliau? „Naujasis nuo- „Andrejus Rubliovas“ liudija, kad Tarkovskis nuo tokių širdumas?“ – klausia, pakėlęs akis nuo eilėraščio. baimių neturėjo būti priklausomas... Klausiamąja intonacija šiuos užrašus paraštėse tur- Klajoti vingiais paskui žaltvyksles ar bėgant nuo pa- būt ir derėtų baigti, tikintis, kad kūryba niekada nesi- vojų kur kas labiau įprastas XX a. žmogui gyvenimiškas baigia. Daugeliui svarbių šio lauko dalykų, kuriuos dar pasirinkimas, ir negali sakyti, kad Tarkovskis stokoja reikėtų aptarti, monologo forma atrodo nelabai tinka- genialumo tai vaizduodamas. Vis dėlto bandymas „po- ma... O gal po visų jau išbandytų ironiškų savigynos etizmams“ suteikti savarankišką ar net pirmaeilį (turi- strategijų, kurtumo ir nesusikalbėjimo įmanomas ir nio atžvilgiu) vaidmenį šiuo atveju jam nepadeda... dialogas? Dialogai?

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXII

Aštuonkojis iš Krymo įlankos

os grįžusi iš trumpų atostogų ant Raganų kalno, Pameditavęs ir perėmęs patirtį, Viktoras U. galėtų Vvisuose dienraščiuose perskaičiau puslapinį panašią belangę įsteigti ir Lietuvoje, kur įkurdintų ar- bestselerį „Mano šeimos indėlis į šalies ūkį“ (šalis nen- timiausius bendražygius, kurie dabar visiškai nežino, urodyta, bet indėlininkas aiškus – tai Lietuvos Silvio ko tikėtis, kai vieną gražią dieną parskridę iš Kanarų, Berlusconis, plačiau žinomas kaip Viktoras U.). Arši tikėtina, nutūps ant „narų“. Pritvinkęs gyvenimiškos politinė reklama su tokiais fundamentaliais, širdį patirties Viktoras U., tikėtina, nepaliks partiečių veriančiais klausimais: „už ką siūlomas realus laisvės nelaimėje, tegul šie grūdinasi kaip grūdinosi plienas. atėmimas?“, kodėl „būtinai turi būti pralietas krau- (Argi neužsigrūdino jauniausia darbistė Ieva, už gerą jas?“ apmokėta iš Darbo partijos politinės kampani- vietą kandidatų į EP sąraše juodąją DP buhalteriją jos sąskaitos). Pasirodo, į Europarlamentą toks kelias papildžiusi daugiau negu 40-šimčia „gabalų“?) Šitaip yra tiesiausias, aplenkiant kalėjimo vienutę. Jeigu perėję ugnį, vandenį ir geležines Viktoro U. suvirintas Viktorui U. kada nors vis dėlto tektų kaip narsia- triūbas, net eiliniai darbistai povsiūdu tvoriat čudesa jam Silvio už politines nuodėmes dirbti visuomenei (žygdarbių sąrašą pateiksiu Wiki-Leaks). naudingus darbus (kokia žiauri bausmė!), jis nedels- Žinoma, jiems pažįstamas ne tik juodo partinio damas kandidatuos į dar kokį nors, pavyzdžiui, buhalterinio darbo prakaitas, bet ir saldžios aistros Eurazijos organą su neliečiamybės teise. valdžiai skonis. Tiesa, šiame fronte senbuviai, natūralu, Bet mano būrimo salonas Dura necéssitas pateikė pralaimi jaunabuviams. Kas galėtų prilygti Luhansko jam alternatyvų ir tokį patrauklų pasiūlymą, kad būtų nepriklausomos (tiesa, norinčios priklausyti Rusijai) tiesiog neįmanoma atsispirti – Pietų Korėjoje veikia respublikos visų galų (konkretus galas nenurodytas) kalėjimas, į kurį žmonės patenka savo noru, netgi ministrei Irinai F.? Slapčiomis ji parsigabeno iš Lvovo turi už šią pramogą susimokėti, kodėl gi Kėdainių baltos, juodos, maskuojamosios chaki, žalios (be agurkų vadui ten neatlikus konservavimo praktikos? skiriamųjų ženklų) ir imperinės koloradinės spalvų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 93 šokoladines atliejas, kurios vaizduoja ne bet ką, o atskirą, su smegenimis nesusijusią nervų sistemą, patį Putiną Raudonąjį su visa karine amunicija. Da- todėl išlieka gyvybingas net valandą po amputacijos, bar ši politikė, karštai suspaudusi saldų savo didvyrį be to, netrukus vietoj ano atauga naujas. Aštuonkojai tarp delnų, glausdama prie iškilios krūtinės ir kitų yra neįtikėtinai miklūs, plėšrūs, nepasotinami, todėl gundančių vietų, du kartus per parą aistringai atsid- čiumpa bet ką, kas pasipainioja jų kelyje, kartais su- uoda savo pomėgiams. Nustatytu laiku sutartoje vi- doroja net atplyšusią savo paties dalį… etoje (mesto vstreči izmenit’ nel’zia) prie strateginių Minkštakūnis rausvaodis siaubūnas kuo toliau, tuo objektų, ant tiltų ir po jais, pasipuošusi Ievos kostiu- labiau ėmė kažką įkyriai priminti, asocijavosi su kažkuo, mu, atlieka politinį erotinį performansą, gyvai, bet pažįstamu iki dantų gėlimo. Kur aš tokį mačiau? O tada nesavu balsu (t. y. ne ukrainietiškai) dainuodama: išvydau Jį, baltu laineriu skrodžiantį vaiskius Krymo įlan- kos vandenis! Žinoma, tai Putinas Мой шоколадный заяц, Raudonasai meiliai tiesia savo Мой ласковый мерзавец, čiuptuvus, lengvai gliaudydamas Ты сладкий во все сто! austres (austrų irgi pasitaiko, jei prisiminsime tokio Golovatovo Separatistų, ypač jaunesnių, ko- istoriją), atsukdamas stiklainių vingumas iškart pakyla į neregėtas (iki tol suverenių) dangtelius, kad aukštumas ir jie renčia blokpostus išleistų rusakalbį džiną, gundyda- net tose vietose, kur nėra kelių. mas Luhansko ir Donecko separa- Tačiau tai ne vienintelis zuikis, tistinės tarnybos gražuoles. kurį Luhansko ministrė kasdien Štai kur minkštoji galia, visus nušauna su šokoladinio Putino netinkamai galvojančius įsakanti Kalašnikovu, – sviedžiama ir gra- močit’ v sortire, nurodanti pastumti nata į Ukrainos šokolado karaliaus Ukrainos sienas, kad nereikėtų atit- prezidentinių ambicijų daržą. raukti Rusijos kariuomenės, tirpte „Mūsų minkštoji galia plavno tirpstanti tarp Luhansko ministrės perechodit į kietąją valią“, – kon- apvalumų, bet Obamai siunčianti statavo kaimyninės kryminės hologramą su tiranozauro (pri- šalies užsienio aferų ministras lygstančio 14 Afrikos dramblių) Lavrovas, žmogus be savybių, šlaunikauliu, kurį lydi neužmas- be jausmų, be silpnybių, be kuotas grasinimas „Slavic slave!“ – šypsenos, užtat su postu. Žiūrėdami į geležinius jo suprask, tironas atsigauna, imperija kyla iš griuvėsių. žandikaulius, imame geriau suprasti britus, iš kurių Tokios geopolitinės suirutės fone naivus Gražulio net trečdalis baiminasi galimo robotų įsigalėjimo. susirūpinimas austrės (ar austro) Conchitos ūsais, Iki 2015 m. androidai, ūkanotojo Albiono gyventojų neva Siaurusevičius žvelgė pernelyg plačiai, visą tą manymu, pakeis 45 proc. karių, 33 proc. astronautų bezobraziją rodydamas stambiu planu, yra tik ap- ir gamyklos darbininkų, o ateityje – net mokytojus. gailėtinas smulkaus kalibro nelojalumo (net ne po- Lavrovas neabejotinai bus priešakinėse tokių (ir kito- litinio) pasireiškimas. kių) automatų linijose. Bet mane kur kas labiau gąsdina ne androidai, o gyvoji gamta, kurios visai nereikia išrasti. Antai su- Tiesiai iš aštuonkojo glėbio žinojau, kad kiekvienas aštuonkojo čiuptuvas turi Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 kultūros barai searching for a tone, a text, approval? Why were you silent? After all, you know theatrical speech, which you could use for such purpose. You need only move 2014. 5 (593) away from private stories and theatrical classics“. This call from Yana Ross doubt- less raised Lithuanian theatre from the dead, concludes the Polish theatrologist domains of culture discussing the production of Tadeusz Słobodzianek‘s play Our Class at the Na- THE monthly JOURNAL of culture and art tional Drama Theatre in Vilnius (directed by Yana Ross) (page 33). editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Andrius JEVSEJEVAS. Planetarium of Fantasies on the Theatre Stage. About the Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania play Cosmos+ (National Drama Theatre), introduced as the Big Bang for the E-mail: [email protected] whole family – a story about the wonders of the universe. Directed by Kirsten Dehlholm (page 37).

summaries Edvardas ČIULDĖ. How a Dream Becomes More Real than Visions of Wakefulness. A dream represents the completeness of time, not because it helps remember or Paulius KUKIS. Education Crisis, Demand for Affect, and Libidinal Inflation. Ac- foretell. More importantly, in the flow of a dream time emerges in its complete cording to the author, there are numerous ramblings in contemporary scien- form, when memories foretell, and foretelling brings back memories. That is why, tific, and especially pseudoscientific, discourse. It is unlikely as many engaged, upon waking, a dream seems like such a strange adventure (page 41). modern educators will be able and willing to examine or decipher the reasons behind the retrogression we have doomed ourselves to experience (page 2). Kęstutis ŠAPOKA. Archeology with Elements of Anthropological Analysis. Exhib- it Inversion. Bad goods, Jonas Mekas Visual Arts Center, Vilnius. Curator of the Rimas NORVAIŠA. Why in Lithuania Mathematics is not Considered Part of exhibit Laima Kreivytė undertook the uneasy task of temporarily reviving the no Non-material Culture. Our society knows mathematics only as a language of longer existent artist group Good Evils at the “archeological” exhibit (page 43). science, without any independent content. Contrary to such beliefs, modern mathematics is the cognizance of a world of abstracts, based on the accuracy Astrida PETRAITYTĖ. Artistic and Rebellious Spirit of the Old Curonian. In memo- of logical reasoning and a sense of beauty. A conference that took place last ry of Eduardas Jonušas (1932-2014). About the talented Samogitian with an ar- year on December 18th at the Lithuanian Academy of Sciences, titled “The co- tistic and rebellious spirit who recognized the imperative to familiarize himself hesion between arts and sciences and its outlook in Lithuania”, gave the pretext with the Lithuanian Minor and Curonian region, comprehend its soul, collect to figure out what this means (page 5). the remnants of its past, preserve, resurrect, and restore them (page 50).

On the Threshold to Abyss. Renowned analyst of economy, energy and agricul- The desert beyond Gaida. The composers Šarūnas Nakas and Mindaugas Urbai- ture Richard Heinberg talks to Almantas Samalavičius on why we need to give tis chatting Rūta Gaidamavičiūtė (page 52). up the growth oriented economics. The author of The End of Growth insists that the era of cheap energy and fuels is over. The resources and supply of oil Kęstutis ŠAPOKA. Decorativeness as Concept. About Gianmaria Potenza’s and other fossil fuels is no longer increasing worldwide and there is abundant exhibition Venetian Rhythms at the M. K. Čiurlionis National Art Museum, M. and sufficient data to prove it. Accordingly, it becomes increasingly more dif- Žilinskas Art Gallery (page 63). ficult and more expensive to extract oil.T hough there is no way to escape the approaching global energy crisis, it is possible to experience it less dramatically Kazys SAJA. Dark Matter. Short story (page 65). if we change our attitudes and decide to live with less (page 13). Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. The sun of Stalin and the moon of Bush. The Who Sharpen the Instruments of Opression and Who the Instruments of Lib- uninvestigated pages of the blockade of Lithuania’s independency. Under dis- eration? Well-known US media theorist Douglas Kellner in conversation with cussion are two memoranda from the year 1990 written by Linas Kojelis, an ac- Almantas Samalavičius discusses the current global media culture based on tivist of Lithuanian exile community in the USA, who sent them to a Lithuanian the cult of masculinity and power demonstration. Global popular culture is diplomat Stasys Lozoraitis as well as to some American politicians. It is likely guided by this kind of ideology implementing certain values through powerful that the US administration used them to justify its policy of non-recognition visual images. At the same time new media is becoming an instrument used of the re-established independency Lithuania’s. The letters stun by reactionary by both those aiming to maintain the present political and economic status radicalism. They not only recommend to revoke the declaration and accompa- quo, as well as insurgents and those fighting for the cause of democracy and nying laws, but also to dispense with democratic elections, returning all power liberation (page 16). into the hands of the same Moscow-subordinated communist party. The author wonders: are there some extra-terrestrial powers that make the venerated Arūnas SPRAUNIUS. Parallelisms of an Era. According to Alexandre Havard, Lithuanian elite act against national freedom? (page 69). author of Virtuous Leadership, founder of the Havard Virtuous Leadership In- stitute, a great politician is one who comes up with new ideas, isn’t afraid of Markas PETUCHAUSKAS. The Return of Litvaks. Author writes about the Lithu- change, and always tells the truth. A businessman’s greatness is the desire to anian Jewish culture club he established, which was successful in raising from share their success with others. Leadership is being yourself. One should know oblivion the testimonies of ruthlessly trampled and destroyed Litvak culture, their temperament, biology, shortcomings and strengths. There’s a lot of truth bringing to mind many individuals whose creative work is integral to Lithu- to these words. Although it is hard to say how the final image of a changeable anian’s cultural treasury. That was the basis for closer Lithuanian and Jewish col- reality will look, such public discourse exists (page 20). laboration, which was able to develop inside the club on one condition – both Lithuanian and Jewish artists must be active participants (page 78). Gintaras PATACKAS. Extracts from a Poem “The little divine Co, 2. Years” (page 26). Vytautas JOKUBAUSKAS. A War that isn’t Coming? Lithuania’s military security. Tomas KIAUKA. Faces of Memory in Silence. The article discusses the artistic Europe makes efforts afterWW II to prevent future wars. But they are still a real- project–narrative performance Keep me in Minds, by German and Swiss au- ity. In the context of recent Ukrainian events the author ask whether we are thors Christina Friedrich and Michael Brauchli. This performance highlights ready to defend ourselves? (page 83). memory, the underlying characteristic of a human soul, created by our ability to listen to, understand and feel the Other. Stories encourage listening more Liudvika POCIŪNIENĖ. In Defense of Meaning. Notes on the margins 5. Discuss- closely to the Other and open up a new memory, different from the official es the pretension of the avant-garde to render novelty the main value and its cultural memory monitored by institutions, which is full of oblivion rather than ramifications (page 89). mindfulness (page 29). Krescencija ŠURKUTĖ. Octopus in the Gulf of Crimea. Ironical essay on Lithuania’s Łukasz DREWNIAK. A Hole in the Sky. „Did you not want to discuss this, gentle- cultural and political life (page 93). men? – you can hear shouting almost all throughout Our Class. – Were you Išvertė Rasa Radzevičiūtė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 95 SRTR fondas Kultūros barų 2014 m. KULT ŪROS BARAI projektui „Kultūros krizė ar krizės Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas kultūra?“ skyrė 50 000 litų, projektui „Kultūra: raidos kryptys ir horizontai“ – Some Kultūros barai articles 152 700 litų finansinę paramą and translations in eurozine (www.eurozine.com):

Arthur W Hunt III, Almantas Samalavičius Technology and consumership (En) (Lt) A conversation with Arthur W. Hunt III Today‘s media, combined with the latest portable devices, have pushed serious public discourse into the background and hauled triviality to the fore, according to media theorist Arthur W Hunt. And the Jeffersonian no- tion of citizenship has given way to modern consumership. Antanas Šileika

Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) Baltic stories in a global context Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM What’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ Baltic history aimed at a North American audience. priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. Tomas Kavaliauskas, Tatiana Zhurzhenko Post-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt) A conversation with Tatiana Zhurzhenko In an interview conducted before Euromaidan commenced, Tatiana Zhur- zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, www.eurozine.com taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism. Giedrius Subacius Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Bo Isenberg Critique and crisis (En) (Lt) Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Reinhart Koselleck‘s thesis of the genesis of modernity The modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck‘s study of the ori- jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei gins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary deve- asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. lopments of the late eighteenth century is a work of historical hermeneuti- cs whose relevance remains undiminished. Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius Nauja transnacionalinė viešoji erdvė The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis A conversation with novelist Nicholas Bradbury Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. niam bendravimui ir diskusijoms. He talks here about influences for his satirical take on the current financial crisis and potential grounds for hope for the future. Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein New world-system? (En) (Lt) Geriausi straipsniai iš visos Europos A conversation with Immanuel Wallerstein At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality. Béla Nóvé The Orphans of ‘56 (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Hungarian child refugees and their stories Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly Tiražas 3200 egz. after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and former dissident Béla Nóvé traces their life stories. Kaina – 4,99 Lt

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5