Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Paulius KUKIS. Švietimo krizė, afektų paklausa ir libidinė infliacija / 2 Rimas Norvaiša. Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi / 5 Rengia Problemos ir idėjos Almantas SAMALAVIČIUS Peržengus nuosmukio slenkstį. Su ekonomikos analitiku Richardu Heinbergu kalbasi (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Almantas Samalavičius / 13 Rūta GAIDamavičiūtĖ Kas galanda išlaisvinimo, o kas slopinimo įrankius? Su šiuolaikinių medijų analitiku (muzika) 2 62 38 61 Monika MeiluTYTĖ Douglu Kellneriu kalbasi Almantas Samalavičius / 16 (teatras) 8 614 12855 Arūnas Spraunius. Tarpulaikio paralelizmai / 20 Kęstutis Šapoka (dailė) 8 655 90921 Kūryba ir kūrėjai Asta DEKSNYTĖ Gintaras PATackas. Ištraukos iš poemos „Mažoji Dieviškoji Co-2. Metai“ / 26 (dizainerė) 2 61 05 38 Tomas Kiauka. Atminties veidai tyloje / 29 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Łukasz DREWNIAK. Skylė danguje / 33 Dalia MEČKAUSKAITĖ Andrius JevseJevas. Fantazijų planetariumas teatro scenoje / 37 (korektorė) Edvardas ČIULDĖ. Kaip sapnas tampa realesnis už budėjimo vaizdinius / 41 Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Kęstutis Šapoka. Archeologija su antropologinio tyrimo užmačia. Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre / 43 Astrida PETRAITYTĖ. Meniška ir maištinga senojo kuršio dvasia. Eduardui Jonušui Redakcinė kolegija (1932–2014) atminti / 50 Endre BOJTÁR (Vengrija) Dykuma anapus „Gaidos“. Su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu kalbasi Alfredas Bumblauskas Pietro U. DINI (Italija) Rūta Gaidamavičiūtė / 52 Stasys EIDrigevičius Kęstutis Šapoka. Dekoratyvumas, tapęs koncepcija. „Venecijos ritmai“ M. Žilinsko dailės Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) galerijoje / 63 Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Algis MICKūNAS Kazys SAJA. Tamsioji materija / 65 Liana RUOKYtĖ Praeities dabartis Antanas Šileika (Kanada) Eglė WITTIG-MarcinkevičiūtĖ. Stalino saulė ir Busho mėnulis. Neištirti Vygantas VAREIKIS Kazys VARNELIS jr. (JAV) nepriklausomybės blokados puslapiai / 69 Laikai ir žmonės Redakcijos adresas Markas PETuchauskas. Litvakų sugrįžimai / 78 Apokalipsės raiteliai Latako g. 3, 01125 Vilnius Vytautas Jokubauskas. Karas, kurio nebus? Lietuvos karinis saugumas / 83 el. paštas: [email protected], [email protected] Užrašai paraštėse 5 Faksas: 2 62 38 61 Liudvika POCIūNIENĖ. Žodis prasmei užtarti / 89 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija ŠURKUTĖ. Aštuonkojis iš Krymo įlankos / 93 Summaries / 95 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Patricija jURKŠAITYTĖ. Viešbučio kambarys 4. 2010. Drobė, aliejus; 200x225 Vidmanto Ilčiuko reprod. Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Gianmaria POTENZA. Raganosis. 2001. Bronza K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Paulius KUKIS Švietimo krizė, afektų paklausa ir libidinė infliacija laude’as Lévi-Straussas moko, atrodytų, pačių pa- net suakmenėjusi. Šiuo atžvilgiu akivaizdžiai išsižada- Cprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, primena visiems me konservatizmo. Visuomenė veikiau yra būdas spręsti žinomą tiesą, kad „visuomenė visada funkcionuoja“. problemas, suvaldyti antagonistinę savo pačios dinami- Tačiau absurdiška būtų tvirtinti, priduria jis, kad „vis- ką. Kitaip tariant, visuomenė suvokiama kaip atsakymas į kas visuomenėje funkcionuoja“.1 Šiuose teiginiuose klausimą, kurio niekas tiesiogiai dar nebuvo uždavęs. veikianti dialektika verta išskirtinio dėmesio. Tarki- Pradėkime nuo pačios moderniosios visuomenės me, pastaruoju metu vis dažniau aiškinama, kad vienu šerdies. Iš mokslinės veiklos lauko vis sparčiau traukia- ar kitu aspektu mūsų visuomenė „nebeveikia“. Bet ką si šviečiamoji praktika, laikoma modernybės pagrindu. tuo norima pasakyti? Juk visuomenė funkcionuoja vi- Vietoj jos įsigali neaiškių tikslų siekiantis, liberaliomis sada, priešingu atveju ji paprasčiausiai neegzistuotų. idėjomis apsisiautęs obskurantizmas. Jis atvirai išsižada Visai kas kita yra to funkcionavimo būdai, kurie gali Švietimo idealų tiek didaktinėje, tiek ir – kiek tas yra būti labai netikėti. Kartais funkcinės struktūros tokios įmanoma – mokslinėje tiriamojoje veikloje. Švietimo painios, kad daug paprasčiau paskelbti, esą didesni išsižadėjimas puikiai atspindi šiuolaikinę „pošvietėjiš- ar mažesni visuomenės segmentai tiesiog neatlieka ką“ pseudoinformacinės visuomenės ideologiją, kuri savo paskirties arba daro tai netinkamai. Tačiau rei- didaktiškai skelbia Švietimo kaip masinio ir forsuoto kėtų atkreipti dėmesį, kad sąlygos, iš pirmo žvilgsnio „sodinimo į suolus“ pabaigą. Manoma, kad dabar in- pakertančios sklandų tam tikrų visuomenės segmentų formacija tapo prieinama visiems, todėl žinios pra- veikimą, tuo pat metu yra visuotinai būtinos pačiam randa nelygstamą savo vertę, prie jų nedera pernelyg šių segmentų egzistavimui. Kitaip tariant, visuomenė ilgai apsistoti... Raštingai visuomenei pakanka adekva- neišvengiamai yra simptomiška. Apie tai dar tarp- čiai ugdyti gebėjimus ir tinkamas nuostatas, o žinias tautinės savo karjeros pradžioje rašė slovėnų filoso- žmonės atsirinks patys. Tačiau toks ekscesyvus žinių fas Slavojus Žižekas.2 Jei mąstytume priešingai, tektų prieinamumas (netgi savotiška „informacinė prievar- grįžti prie XVIII a. utopizmo. ta“) paverčia jas kone absoliučios libidinės infliacijos Šiame straipsnelyje bandysiu panagrinėti kelis svar- objektu („jų niekas nenori norėti“). Be to, pseudoinfor- bius simptomus, turinčius visuomeninę reikšmę. Visuo- macinės visuomenės ideologiją puikiai išreiškia keis- menė nėra organiška tikrąja šio žodžio prasme, ji nėra tas romantinis anachronizmas – šiuolaikinio individo kokios nors aukštesnės jėgos planas, nėra „geriausia iš esmei nusakyti vis labiau tinka terminas afektyvumas, galimų“ pagal apibrėžimą arba tiesiog dėl paties savo eskaluojamas kaip diskursyvumo, racionalumo ir inte- egzistencijos fakto. Visuotinai apibrėžta būtinybė yra lektualumo priešybė. Galima spėti: afektyvumas klesti sąlyginis dydis, kad ir kaip stipriai ji būtų sukaulėjusi, tik todėl, kad vis dar dominuoja ir aktyviai plinta ka- 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 5 pitalistinis juridinis racionalizmas. Jis tebėra funkcinė visuomenė. Būtent čia save iškilmingai „atranda“ ekspre- mūsų visuomenės bazė. syvusis, kažką nuolat negrįžtamai prarandantis, melan- Kertinė Švietimo projekto dalis buvo visokeriopas choliškas, žmogus, geidžiantis, kad jo „jausena“ kam nors visuomenės racionalizavimas, pagreitį, kuris juntamas būtinai rūpėtų. Čia turimas omenyje modernusis „aukso dar ir dabar, įgavęs tik pirmojoje XIX a. pusėje. Labai amžiaus“ mito kultūroje plitusio nuo vėlyvosios Antikos svarbu suprasti, kad kalbos apie šio proceso stabdymą laikų, variantas. Tačiau visiškai nėra pagrindo teigti, kad yra visiškai absurdiškos. Šiuo atžvilgiu Karlas Marxas čia aptariamos savybės sudaro pačią žmogaus apibrėžimo laikytinas tikruoju moderniosios socialinės kritikos esmę. Toks afektų plėtimas priklauso veikiau nuo proto, tėvu. Tenka su juo sutikti: maža ką sąmoningas indivi- pasiklydusio sudėtingose savo struktūrose, operacijų. Vie- das gali padaryti, susidūręs su patį socialumą lemian- ša paslaptis, kad iš tikrųjų Jūs niekam nerūpite – kartais čiais santykiais ir procesais. Racionalizavimas kaip psichoanalitikas triūsia kelerius metus, kol individui tą tik ir yra vienas iš tokių procesų, nors galbūt ne toks išaiškina. Būtent to ir siekia Sigmundo Freudo, Jacques’o gelminis, kaip kam nors norėtųsi manyti. Svarbiau Lacano psichoanalizė. Šiuolaikinė psichikos traumų „gy- tai, kaip į šią beasmenę socialinių procesų ir santy- dymo“ industrija, pradedant Tarptautine psichoanalizės kių mašineriją reaguoja moderniosios visuomenės asociacija, baigiant populiariąja saviugdos psichologija, nariai. Novalio skundas dėl „šaltos Švietimo šviesos“ elgiasi visiškai priešingai. puikiai atliepia melancholišką ir ekspresyvią roman- Itin svarbu suvokti, kad tam tikru atžvilgiu vis dar tizmo dvasią, sklidiną intensyvių emocijų. Ją gana esame ir ilgai būsime pasaulio, kurį formuoja Švieti- adekvačiai, nors ir kraštutine forma, išreiškia me- mo pasaulėjauta, piliečiai, nesvarbu, ar norime to, ar lancholiški romantinės literatūros personažai savižu- nenorime. Galbūt suvoksime tai tik tada, kai geneti- džiai (Johanno Wolfgango Goethe’s jaunasis Verteris, nis asmens pasas taps privalomu identifikacijos do- Gustave’o Flaubert’o Ema Bovary). Švelniau šią dvasią kumentu? Šiuolaikiniams mąstytojams (pavyzdžiui, atspindi Edgaro Allano Poe aprašyta liguista psichinė Gilles’iui Deleuze’ui ar Žižekui) visiškai aišku, kad nei įtampa, industrinėje visuomenėje laimės neradusių žmogus, nei gamta, nei kokie nors mūsų įsivaizduo- Chateaubriand’o herojų likimai, Fiodoro Dostojevs- jami „pasauliai“ ar „daiktai“ jau seniai nebeturi jokių kio propaguotas „rusų dvasingumas“. neperžengiamų ribų ar neatskleidžiamų paslapčių. Bandant suvokti mūsų visuomenės sanklodos esmę, Būtina iš naujo apibrėžti žmogaus laisvės sampratą.5 svarbus įsigalėjęs ir vis dar besiplečiantis ryšys tarp juri- Visos ankstesnės sampratos, kas yra žmogaus laisvė, dinio racionalizmo ir romantinės reakcijos į jį. Šis ambi- atspindi ne tiek mokslines ir socialines realijas, kiek valentiškas ryšys pravers ir bendrajai šiuolaikinio men- mūsų fantazijas apie jas. Susiklostė situacija, kai ne- taliteto analizei. Keista, tačiau XVIII a. pabaigoje–XIX