„Respublikos” leidinys Nr.47 (936) 2012 m. lapkričio 24 d. TRUPMENOS sukrečianti režisierės Skobelev Igor nuotr. LINOS LužYtės kelionė Jeigu jauna režisierė Lina Lužytė nebūtų filmavusi Baltarusijoje filmo apie pliušinių žaislų prekiautojus, ko gero, nežinotų, kaip vis dėlto gera gyventi Lietuvoje. 2 SUKAKTIS KO GAILISI SKULPTORė DALIA MATULAITė Viena garsiausių skulptorių Dalia Matulaitė, pretenduojanti į aukš- 1 čiausią įvertinimą - Lietuvos nacio- nalinę kultūros ir meno premiją, sutinka gražų 70 metų jubiliejų. 3 PRISIPAŽINIMAS DANUTėS DIRGINčIūTėS LEMTINGAS LAPKRITIS Margarita Kodėl operetės karaliene, tituluojama Kauno muzikinio teatro solistė Danutė Dirginčiūtė, sukūrusi per 50 vaidmenų, kratosi bet kokių „žvaigždiškų“ epitetų? Buriak 5 LIKIMO VINGIAI MEILėS ISTORIJOS: tiki - tikrosios vertybės A.DUNKAN IR S.JESENINAS suprantamos bet kuria kalba Vos trejus metus truko Labdaros fondo MISSIA prezidentės Margaritos Buriak teigimu, norint pažvelgti į bet kurios šalies ateitį, logiška beprotiškas jųdviejų romanas. yra žiūrėti į augančią kartą - kas gi laukia mūsų rytoj, jeigu šiandien sociologai kalba apie socialinės našlaitystės Ši sąjunga pribloškė amžininkus problemą? Tad pagrindinė jos įsteigto labdaros fondo veiklos kryptis - pagalba vaikams, likusiems be tėvų globos ir ir ateinančioms kartoms paliko patekusiems į sunkias gyvenimo sąlygas. daugybę neatsakytų klausimų. cmyk 4 11 TRUPMENOS MINTYS J/B LAIKAS PROGRESAS Režisierė nevagia gyvenimų Žodis „progresas“ po šiai dienai mus Lina Lužytė nuteikia pozityviai. Mat kupinas žaibiško Sauliaus Venckaus nuotr. technologijų vystymosi XX amžius mums Jeigu jauna Lietuvos įkalė į galvas tokį požiūrį. Įpratino net ne- režisierė Lina klausti, kieno tai progresas. Juk progre- suoti gali ir liga, ir erozija. Tačiau džiau- Lužytė (27) nebūtų gėmės ir tebesidžiaugiame viskuo - filmavusi kaimynėje kad vieškelius padengė asfaltas, kad Baltarusijoje filmo vaikščiojimą pėsčiomis beveik visiškai pakeitė važinėjimas automobiliais, kad apie pliušiniais žaislais telefonai tapo mobilūs ir visada galime prekiaujančius žmones juos nešiotis su savimi, kad internetas (savo darbą ji pristatė panaikino atstumus, tiksliau, sutaupė ir „Scanoramoje“), laiką, kitados natūraliai skirtą tiems ats- tumams įveikti... tikriausiai nežinotų, kaip Ir argumentų džiūgauti mums pri- gera gyventi Lietuvoje. mąstyta begalė - važiuojant asfaltuotais keliais, galima pasiekti nepalyginti dides- Deimantė ZAILSKAITĖ nį tempą. Automobilis leidžia mums su- spėti atlikti per pusvalandį tai, kam mūsų Kodėl? „Jeigu rimtai, būdama tėvai natūraliai skirdavo kelias valandas. ten aš ir suvokiau, kaip iš tikrųjų Internetas gi mus paprotina, kad kur tai yra arti mūsų ir kaip tai baisu. nors keliauti apskritai nėra būtina, nebū- Mes iš filmavimo į Lietuvą grįžo- tina net susitikti su draugais, partneriais, me gal penktą ryto, - važiavome žmonėms vienam pas kitą skubėti - esą naktį, kad pasieniečiai neatimtų bendrauti, dirbti, prekiauti, pramogauti nufilmuotų vaizdo kasečių. Grį- galima nė kojos neiškeliant iš namų ar žę ėjome Vokiečių gatve, kur įmonės biuro. Mobilusis telefonas, reika- tuo metu gyvenau, - jaunimas lui esant, leidžia mus susirasti, kad ir kur sėdėjo ant suoliukų ir šūkavo, būtume - ar paplūdimyje, ar meilės guo- garsiai grojo muzika. Aš žiūriu lyje, ar bažnyčioje... į tuos žmones ir svarstau - tuoj O dabar prisiminkime, kas mums vai- juos visus areštuos ir susodins į kurie perone prekiavo didžiuliais va, vaikai miega tarp kailių ir po- sistemos ritmą, taip pat vargti, kystėje šiame pasaulyje atrodė gražiau- kalėjimus. Mane buvo apėmusi žaislais, veidus. Grįžus į Lietuvą rolonų, tėvas pardavinėja žaislus. taip pat būti persekiojami. Kai sia, romantiškiausia, labiausiai dvelkė ti- panika. Ir aš supratau, kaip stip- to vaizdo taip ir neužmiršau“, - Bet kai vidurį vasaros nuvažiavau tapome tokie kaip baltarusiai, kru, visaverčiu, laimingu gyvenimu. riai tai veikia“, - kad pagaliau pilno metro dokumentinio filmo į to miestelio stotį, ten buvo vi- durys truputį atsivėrė. Man labai Pirmiausia - galimybė gyventi savu baigusi filmuoti sugrįžo į Lietuvą, „Igruški“ idėjos užuomazgą pri- siškai tuščia. Nė vieno žaislo, patinka toks požiūris į dokumen- tempu, kiekvienam vaizdui, knygai, žmo- džiaugiasi L.Lužytė. Juolab kad simena jauna režisierė. jokio sintetinio pūkelio, nieko... tinį kiną, kai tu ateini ne pavogti gui ir minčiai skiriant tiek laiko, kiek jie to lietuviams tik per plauką pavyko Po metų mergina nuspren- Tada prasidėjo: einu prie žmonių, kitų gyvenimo, o pats kažką duoti verti, o ne bėgti gyvenimu juntant nuolat išvengti arešto po labai nemalo- dė sugrįžti ir nufilmuoti apie tai kažko klausiu, kadangi rusų kal- mainais“, - sako režisierė. į nugarą įremtą ragintojo durtuvą. Bent nių tardymų. filmą. Iš pradžių informacijos bos nemoku, bandau susikalbėti Ar lietuvė savo herojų klausė, jau aš, sakydamas „noriu gyventi“, vi- Kurių galų jauna režisierė ten bandė ieškoti internete, tačiau pirštais. Žmonės bėga, nes mato, kas jiems yra laimė ir apskritai suomet turėdavau omeny ir kiaurą naktį važiavo dirbti, jeigu ir Lietuvoje nesėkmingai. kad mes ne vietiniai, dar klausia- ar jie jaučiasi laimingi? „Įdomu, 2 sėdėjimą prie laužo paupyje, ir vaikščioji- galima atrasti įdomių idėjų filmui? „Baltarusijoje, pasirodo, be- me apie žaislus, nes prekyba jais bet iš jų lūpų nieko neišgirdau mą po miškų ūksmynus, žydinčius sodus, „Studijuojant, rodos, pirmame veik nieko neįmanoma rasti, - nelegali, - visi traukiasi, slepiasi. apie laimę. Mane sužavėjo, kad ir galimybę pabūti vienam su malda, su magistro kurse, mums reikėjo su- prisimena režisierė. - Todėl prieš Mes stovime su operatoriumi Baltarusijoje viskas yra taip ab- gamta, su savimi pačiu, ir pokalbius su kurti dokumentinį filmą. Kaip tik filmavimą nuvažiavau apsižiūrėti vidury aikštės ir svarstome, ką surdiška, kad apie tai net nekyla brangiais žmonėmis, nežvilgčiojant į lai- tą vasarą aš iš Odesos traukiniu ir jau vietoje pradėjau domėtis, dabar daryti, girdžiu už nugaros klausimų, nes nieko negali pa- krodį, stabtelėjimus ties boružėle, sklei- buvau grįžusi į Vilnių. Važiuoju aš nes internete informacija apie prodiuseris sako: „Man atrodo, keisti. Gyvenimas yra toks, ir džiančia sparnelius ant pakelės smilgos, traukiniu - visa kelionė truko gal Baltarusiją filtruojama. Labai pa- šitą projektą reikia baigti“, - tai tu negalvoji apie laimę, ar norėti ties dangaus begalybe, išpuošta auksuo- dvylika valandų, - užmiegu, pra- slaptinga šalis - tiesiog pasakų pa- prisiminusi juokiasi režisierė, daugiau, ar norėti mažiau, tiesiog tais debesimis, ties vaiko akimis ir visu bundu, pažvelgiu pro langą ir ma- saulis. Tik prieš išvažiuodama su- kuriai galų gale pavyko pelnyti stumi save į priekį, nes negali kuo, telpančiu tame žvilgsnyje... Neatsie- tau į mane žiūrinčius krokodilą ir žinojau, kad šalia yra mažas mies- vietos gyventojų pasitikėjimą, su- sustoti, turi brautis per tą visą jama mano laimingo gyvenimo sampra- dramblį. Ištiko savotiškas šokas, telis ir kad beveik visi gyventojai žinoti jų gyvenimo istorijas, rasti pragarą. Man atrodo, kad nėra tos dalis taip pat yra ir galimybė pasijusti maniau, kad išprotėjau. Tada grei- gyvena perone pardavinėdami medžiagos dokumentiniam filmui. svajonių toje šalyje“, - spėlioja esant dar tik kažkur pakeliui į visus die- tai išlipau iš traukinio ir pamačiau žaislus. Važiavau tikėdamasi rasti Kaip jai tai pavyko? „Mes bu- režisierė. nos rūpesčius ir tikslus, dar neskendint saulės nusvilintus vargšų žmonių, žmonių ar šeimų, kur mama siu- vome priversti gyventi pagal tos juose turėti šiek tiek laiko pamąstyti, pasižvalgyti, šį tą pajusti, pasimėgauti pasauliu... O „bendrauti su žmonėmis“ KAS KUR SUGRįžTA KAS KAM RENGIASI KAS SU KUO ATSISVEIKINA KAS KUR KELIAVO man visuomet reiškė ne tik bendrų planų ar rezultatų aptarimą, bet ir tylą, it ka- čiukas besiglaustančią aplink kits kitam besišypsančių bičiulių kojas, žvilgsnius ir gestus, neretai pasakančius daugiau nei žodžiai, kaskadomis besiliejantys nere- gimomis interneto magistralėmis... Gal kam juokinga, bet manojo gyvenimo visavertiškumui būtinos net tokios smul- kmenos kaip šiugždančių lapų melodijos, tirpstančio sniego kvapas, juodos minkš- tos žemės ir vieškelio dulkių pojūtis po Eduardas KANIAVA Andrius MAMONTOVAS Rasa BUBULYTĖ Nijolė NARMONTAITĖ basomis kojomis... Deja, nuostabusis progresas visa tai Po ilgokos pertraukos šiemet at- Po vienų metų pertraukos dainų at- Originali iš įvairių tautybių muzi- Prieš kelias dienas iš egzotiškos kelio- iš mūsų gyvenimo iškirpo drauge su tuo šventęs 75-erių jubiliejų baritonas likėjas A.Mamontovas Dzūkijoje su- kantų suburta grupė „Rasabasa“, nės po Naująją Zelandiją ir Fidžio sa- laiku, „beprasmiškai“ sugaištamu ėji- E.Kaniava sugrįžta į Lietuvos naciona- rengs du koncertus. Lapkričio 30 d. kurios siela yra viename muzikinia- lyną sugrįžusi aktorė N.Narmontaitė mui vienam link kito, ieškojimui, lauki- linio operos ir baleto teatro spektaklį vienas žymiausių dainų kūrėjų ir me projekte nugalėjusi dainininkė kupina įspūdžių. „Tai visiškai kitas pa- J.Štrauso operetę „Vienos kraujas“. atlikėjų drebins Alytaus kultūros ir R.Bubulytė, ketvirtadienį surengė saulis, kuriame nėra tokios pilkumos, mui, dairymuisi aplinkui... O tobulosios Pastaruoju metu pajūryje gyvenantis komunikacijos centro didžiąją salę, atsisveikinimo iki pavasario kon- kaip dabar Lietuvoje. Fidžio salose technologijos sutaupyto laiko mums ir dirbantis veteranas atliks kunigaikš- o gruodžio 2 d. muzikuos Drus- certą. Dainininkė, baigusi studijas vietos gyventojai basi ir alkani,