Nepriklausomybės Sąsiuviniai 2015 2 (12)
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Nepriklausomybės sąsiuviniai 2015 2 (12) 1 2015 2 (12) Nepriklausomybės sąsiuviniai GERBIAMIEJI SKAITYTOJAI! Pavasarį, per Velykas, amžino poilsio išlydėjome Romualdą Ozolą. Atsisveikinome su viena ryškiausių šiandienos Lietuvos asmenybių – filosofu, kultūros žmogumi, Nepriklau- somos Lietuvos idėjos puoselėtoju, nuosekliai ir kartais skausmingai brėžusiu naujosios Lietuvos kontūrus. Vienu Lietuvos Sąjūdžio kūrėjų. Netekome ir publicisto, „Kultūros barų“ iniciatoriaus, Sąjūdžio „Atgimimo“ steigėjo, redaktoriaus. Jo, Nepriklausomybės sąsiuvinių įkūrėjo ir vadovo, įžvalgomis bei idėjomis ir toliau remsis bendražygiai. Kaip palikimą ir priesakus tolesniam darbui jis paliko mums ilgą skelbtinų temų sąrašą. Tad šio numerio skyriuje Mūsų didieji skelbiame Vytauto Radžvilo straipsnį apie jį patį, pasak autoriaus, Amžinosios Lietuvos sargybinį. Neatsisveikiname – mūsų Redaktorius, Vadovas ir Mokytojas visada bus su mumis. Faktų ir įžvalgų skyriuje tęsiama Liūdos Rugienienės publikacija apie Lietuvos Respu- blikos Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos veiklą. Aktyvi šios komisijos narė ir pirmininkė pasakoja apie komisijos narių sąrašo keitimus, prisimena svarstymus dėl Lietuvos ekonomikos, teisinių reformų, Respublikos pilietybės, Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių bendravimo palengvinimo, Lietuvos darbų stojant į Europos Sąjungą bei NATO. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Eimantas Grakauskas apžvelgia šalies že- mės ūkio politikos raidą nuo nepriklausomybės atkūrimo iki dabarties ir nagrinėja klaidas, prarastas Lietuvos kaimo galimybes bei įžvelgia perspektyvą šias galimybes susigrąžinti, o klaidas ištaisyti, pateikdamas konkrečius siūlymus agrarinės politikos teisėkūrai. Dokumentuose toliau spausdinama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniuje, Sporto rūmuose, 1990 m. vasario 3 d. vykusios konferencijos medžiaga, taip pat pertraukos metu susirinkusio Sąjūdžio Seimo sesijos stenograma. Vytauto Sinicos kosmopolitinio pilietinio ugdymo kritika pateikiama skyriuje Mąsty- mai. Autorius paaiškina, kodėl patriotizmo sąvoka laipsniškai keičiama pilietiškumu, o pilietiškos tautos idealas keičiamas „atvira pilietine visuomene“. Tekste grindžiama mintis, kad naujojo pilietinio ugdymo tikslas yra sukurti ištikimybės jokiai konkrečiai valstybei nesaistomą aktyvų pilietį ir visuomenę, kurios narius ir sietų būtent toks išvalstybintas pilietiškumas. Akcentuojama, kad šiuos pilietinio ugdymo prasminius pokyčius atspindi globalų pobūdį siūlanti strategija „Lietuva 2030“ ir Švietimo ir mokslo ministerijos pa- rengtas „Globaliojo švietimo koncepcijos“ projektas. Skirdamas puslapius Sąjūdžio istorijai, žurnalas pasiryžo atiduoti duoklę Sąjūdžio „juodadarbiams“, kurių veikla, gal ne visada matoma, nulėmė jo sėkmę. Paminėjimuose buvę Sąjūdžio informacinės agentūros darbuotojai Rimantas Kanapienis, Rita Miliūtė ir Gintautas Alksninis dalijasi prisiminimais apie savo žurnalistinės veiklos pradžią. Paskutiniajame žurnalo puslapyje rašytojas Valentinas Sventickas pristato muziejininko, kraštotyrininko, buvusio tremtinio Justino Sajausko miniatiūrų romaną Neužmirštami 1 p. Suvalkijos vardai. 1940 m. birželio 15-oji. Fotografas nežinomas. LC VA. Redakcinė kolegija 2 Nepriklausomybės sąsiuviniai 2015 2 (12) 3 2015 2 (12) Nepriklausomybės sąsiuviniai MŪSŲ DIDIEJI VYTAUTAS RADŽVILAS AMŽINOSIOS LIETUVOS SARGYBINIS Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau Jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie Jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą. Žmogaus rangas nėra gyvenime sukauptas turtas, išsikovota ir turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios kada nors eitos politinės pareigos. Žmogaus ran- gas yra jo gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai dirbusio ROMUALDAS OZOLAS savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda TODĖL IR YRA saujelė, o kartais per šimtmečius vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Jie YPATINGO RANGO ypatingi todėl, kad jiems dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų ŽMOGUS, K AD VISĄ yra steigiamas, nes, kad galėtų atsirasti ir būti, jis pirmiausia turi gimti žmogaus dva- SAVO GY V ENIMĄ sioje. Romualdas Ozolas todėl ir yra ypatingo rango Žmogus, kad visą savo gyvenimą JIS STEIGĖ SAVO BR ANGIAUSIĄ KŪDIKĮ – Jis steigė savo brangiausią kūdikį – Lietuvą. LIET UVĄ. JIS BUVO NE Jis buvo ne tik politikas, bet tikras vizionierius, o tai reiškia, kad pirmiausia jis buvo TIK POLITIK AS, BET dvasinis ir intelektualinis Vadovas ir Mokytojas. Jis buvo vienas iš negausių nepalaužtos TIKRAS VIZIONIERIUS, ir trokštančios išsilaisvinti lietuviškos dvasios pirmeivių, pradėjusių neapsakomai svarbų O TAI REIŠKIA, K AD ir sunkų darbą, kurį kažkam reikėjo atlikti po to, kai Lietuva buvo okupuota, pavergta PIRMIAUSIA JIS ir naikinama. Kiekvienas Lietuvos užgrobikas ir naikintojas visada siekė svarbiausio BUVO DVASINIS IR INTELEKTUALINIS dalyko – priversti jo pavergtos šalies žmones mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą taip, kaip VADOVAS IR reikia jam. Romualdas Ozolas buvo vienas iš nedaugelio būsimųjų Tautos šviesuolių, MOKYTOJAS. aiškiai supratusių, kad jeigu Lietuva nori išlikti po ją nusiaubusio istorinio kataklizmo ir vėl atsitiesti, pirmiausia ji privalo susivokti savyje. Buvo gyvybiškai svarbu išsiaiš- kinti, kas ji yra ir ką privalo daryti, kad išvengtų gresiančios nebūties ir sugrįžtų į pasaulio istorijos sceną. Šitaip mąstyti ir įvardyti Lietuvą, kad ji vėl atrastų savo buvimo pasaulyje kelrodes žvaigždes ir prasmes, buvo neapsakomai sunku. Mokytis nebuvo iš ko – juk Lie- tuvos kultūros ir nepriklausomo mąstymo tradicijos gija buvo negailestingai nutraukta. Šito meno – lietuviškai mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą – Romualdas Ozolas buvo priverstas mokytis savarankiškai. Sunkiai ir ilgai mokėsi, kol išmoko ir galiausiai galėjo mokyti ir vesti paskui save kitus. Be reikalo daug kas šiandien stebisi, kad Jo kalba kartais yra tokia sunki 3 p. Fotografas ir nelengvai suprantama. Kitaip būti paprasčiausiai negalėjo. Kad toji kalba būtų lengva A. Sabaliauskas. ir grakšti, reikia terpės, kurioje gali kalbėti, – laisvos šnekėjimo erdvės, kurioje žodis gali 4 Nepriklausomybės sąsiuviniai 2015 2 (12) plačiai išskleisti sparnus ir sušvytėti visu savo grožiu. Tuo tarpu kiekvienas Romualdo Ozolo tariamas žodis gimdamas turėjo pramušti gelžbetoninį negyvo ideologinio žargono kevalą. Lietuvos mintį ir žodį Jis kūrė beveik absoliučioje vienatvėje. Užtat kiekvienas Jo žodis yra neapsakomai svarus, nes iš tiesų iškentėtas. Ir kai išmušė ilgai laukta Atgimimo valanda, Jam nereikėjo mokytis naujam gyvenimui prisikeliančios laisvos Lietuvos žodžių. Tokių kaip Jis – šiuos žodžius susikūrusių ir tyliai, bet tvirtai juos sau ištarusių gerokai anksčiau – buvo saujelė, gal tik vienetai. Kiti – o jų buvo dauguma – buvo priversti pavė- luotai ir paskubomis mokytis šių niekada negirdėtų žodžių ir pamėginti suvokti niekada nemąstytas ir todėl visiškai svetimas jų prasmes. Deja, kaip netruko paaiškėti, šie – Laisvės žodžiai – iš tikrųjų taip ir nepasiekė net daugelio tariamų Romualdo Ozolo bendražygių proto ir sąžinės. Paskubomis ir tik paviršutiniškai mėgdžiojant išmokti kartoti šie žodžiai jiems taip ir netapo dvasine savastimi. Kitaip negu šiuos žodžius kūrusiam, jais tikėju- siam ir gyvenusiam Romualdui Ozolui, tokiems vėlavusiems Sąjūdžio prisiplakėliams šie žodžiai taip ir liko reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku mechaniškai kartojamomis tuščių ir beprasmiškų garsų virtinėmis, tiesusiomis kelią ne į visos Tautos ir Lietuvos valstybės laisvę, bet į egoizmo priplėkusius asmeninės gerovės rojus. Įsisiūbavus Sąjūdžio bangai, Romualdas Ozolas savaime ir natūraliai tapo tikruoju ĮSISIŪBAVUS SĄJŪDŽIO jo lyderiu. Jis buvo drąsus vadas ir toliaregiškas strategas. Visi buvę šalia Jo prisimena BANGAI, ROMUALDAS ne vieną sunkią ir net dramatišką akimirką, kai reikėdavo priimti sprendimus netu- OZOLAS SAVAIME rint teisės suklysti. Kai klaidingas žingsnis galėjo kainuoti neišmatuojamai brangiai IR NATŪRALIAI TAPO TIKRUOJU JO – sužlugdyti pradėtą kovą už Lietuvos laisvę ir sugriauti daugelio žmonių gyvenimus LY DERIU. JIS BUVO bei likimus. Tokiomis akimirkomis būtent Jo aštrus kaip skustuvas protas dažniausiai DRĄSUS VADAS IR rasdavo išeitį. Daugybę kartų Jis rado vienintelį reikiamą ir niekaip nepakeičiamą žodį, TOLIAREGIŠKAS leidžiantį nepriekaištingai tiksliai įvardyti absoliučiai būtiną veiksmą ar žingsnį, vedantį STRATEGAS. išsvajotojo tikslo link. Ir niekas nepadarė daugiau negu Jis, kad į šį tikslą – nepriklau- somą Lietuvą – galiausiai ateitume. Tačiau Romualdas Ozolas nebuvo iš tų, kuriems pakako formaliai atkurti nepriklau- somą Lietuvos valstybę. Kitaip nei dauguma nepriklausomos valstybės siekusių sąjūdi- Aukščiausiosios Tarybos deputatai Romualdas Ozolas ir Justinas Marcinkevičius. Fotografas J. Juknevičius. 1989 m. 5 2015 2 (12) Nepriklausomybės sąsiuviniai ninkų, Jis iš tiesų suprato, kas yra ir kam reikalinga sava valstybė. Lietuvos Respublika Jam buvo ne komunistinės imperijos ,,pertvarkos“ atsitiktinai atsiųsta ar iš dangaus nukritusi galimybė, o Jo dvasioje nenuilstamai brandinta gyva tikrovė ir didysis viso sąmoningo gy- venimo siekinys. Todėl Romualdas Ozolas tvirtai žinojo, kad valstybės paskirtis pirmiausia yra būti gynybiniu skydu ir apsauginiu šarvu, kurie privalo saugoti nuo visų vidaus ir išorės pavojų bei negandų savoje žemėje nuo neatmenamų laikų įsigyvenusią ir joje per amžius turinčią skleisti savo kūrybines