DOCSLIB.ORG

Seinai - Lietuviškumo Židinys

Total Page：16

File Type：pdf, Size：1020Kb

Download full-text PDF Read full-text
Seinai - Lietuviškumo Židinys BARBORA VILEIŠYTĖ SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS Seinų apskritis yra pietinėje Sūduvos dalyje, kuri išraižyta dauge­ lio mažų upių - Juodosios Ančios intakų ir Sūduvos ežeryno. Didžio­ sios Lietuvos Kunigaikštijos laikais ši sritis priklausė Trakų vaivadijai, o rusai priskyrė šią sritį Suvalkų gubernijai. 1816 m. jų administraci­ ja sudarė Seinų apskritį su centru Seinuose. 1914 m. pagal oficialius duomenis apskrityje buvo 99 300 gyventojų: 59,71% sudarė lietuviai, 22,5% sulenkėję lietuviai ir lenkai, 11,72% žydai, 4,37% rusai. Šitie duomenys apytikriai, kadangi visokių asmeniškų sumetimų vedami gyventojai nepateikdavo tikrosios savo tautybės. Didelė Seinų apskrities dalis yra Juodosios Ančios ir jos intakų baseine. Lyg ir centrinė apskrities upė yra Seina. Kalbininkų nuomo­ ne, Seinos vardas jotvingių kilmės. Upė savo pradžią gauna iš versmių ir upelių, įtekančių į Punsko ežerą, o išteka Šeivos vardu - tai Seinos aukštupys, 14 kilometrų ilgio. Susijungusi su Šaltąja upele, keičia var­ dą į Juodąją ir įteka į Seino ežerą, teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą ir Maro ežerą, o iš jo išteka Maros vardu. Seinos vardą lenkų kalba iškreipė į Marycha, nuo Maro ežero (lenk. Pomorze, seniau Mara va­ dinamo). Seinos vardas minimas 1395 m. kryžiuočių kelių aprašymuose, juo­ se sakoma, kad 7,5 mylių atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę. Vakariniame tos upės krante buvo įsikūręs Seinų miestelis. Seniau Seinų gyventojai buvo sūduviai - jotvingiai. Sūduviai - viena iš baltų genčių, priskiriama prūsams. XIII amžiaus pabaigoje karuose su vo­ kiečių ordinu buvo sunaikinta. Pirmąsias žinias apie sūduvius pateikia graikų geografas. Ptolemajas (II a. pr. Kr.). Nestoro kronikoje, parašytoje 983 m., randame pirmą tikrą žinią apie sūduvius. Paskutinį kartą sūdu­ viai minimi 1282-1283 m., kuomet baigėsi Traidenio valdymo Lietuvoje BARBORA VILEIŠYTĖ 126 Laukinės antys Seinos upėje Seinuose Sierro Birgeuo nuotr. laikotarpis (1270-1282). Rusų istoriniuose šaltiniuose sūduviai vadina­ mi jotvingiais. Jų buvimą liudija archeologiniai paminklai, vietovardžiai ir istoriniai faktai. Daroma prielaida, kad sūduviai visiškai neišnyko, jų liko Vygrių ežero salose ir dar gal kitose vietose. Naujiesiems apylinkių gyventojams jie perdavė vietovardžius. Seinų apskritį pradėta koloni­ zuoti XV-XVI a. Jotvingių girios, kuriose būdavo rengiamos medžio­ klės, priklausė didžiajam kunigaikščiui. Pirmieji tų apylinkių gyventojai buvo girių sargai. Didieji kunigaikščiai šias sritis pradėjo dalyti lietuvių, gudų ir rusų didikams. Ilgainiui šiose apylinkėse įsikūrė sodybos, kai­ mai, dvarai ir miesteliai. XVII a. pabaigoje Seinų apskritis buvo jau ge­ rokai kolonizuota. Švedų karai ir 1710-1711 m. maras didelę gyventojų dalį išnaikino, bet XVIII a. kolonizacija vėl pradėjo stiprėti. Daugiausia čia įsikūrė lietuvių dzūkų, o pietinėje krašto dalyje apsigyveno nedidelis skaičius lenkų ir gudų. XVIII ir XIX a. rusų valdžia įkurdino čia rusus; po 1831 m. sukilimo rusinimo banga sustiprėjo, palivarkai ir dvarai do­ vanai buvo dalijami rusų didikams. Tai pasikartojo ir 1841 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo rusų labai sumažėjo, beveik visi išsikėlė Rusi­ jon. Lenkai Seinų žemėse įsikūrė XIX-XX a.1 Seinai Lietuvos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį. 1522 metų gruodžio 22 diena, kuomet karalius Žygimantas I dovanojo Palenkės vaivadai kunigaikščiui J. M. Višnioveckiui ties Seinos upe esantį girios 1 Mūsų Lietum.... p. Ш . SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS 127 sklypą, yra tikroji Seinų gyvenvietės pradžia. Nuo 1554 m. toji gyven­ vietė buvo vadinama Seinų dvaru. 1559 m. valakų matavimo aprašy­ muose figūruoja treji Seinai: Seinų kaimas, kiek j šiaurę nuo kaimo - Seinų dvarelis ir toliau į šiaurę nuo dvarelio - Seinų dvaras. Seinų kaimas ir Seinų dvarelis išnyko, liko tiktai Seinų dvaras ir miestas2. 1589 m. Seinai vedybų būdu atiteko Onai Višnioveckaitei ir jos vyrui Mikalojui Sapiegai. Prie Seinų dvaro atsirado ir Seinų dvare­ lis, jį valdė Grudzinskai, o 1593 m. Jurgis Grudzinskas nupirko ir Sei­ nų dvarą. Tai buvo turtingas Periamo gil i:ir kas ir dviejų seniūnijų valdytojas, seniūnas. XVI a. pabaigoje jis pastatė Seinuose Šv. Jurgio bažnyčią - pagal fundatoriaus vardą. Jo laikais buvo pakeistas ir Sei­ nų pavadinimas, vietovė buvo vadinama Jurjevu, pagal fundatoriaus vardą, bet po kurio laiko vėl imta vadinti senuoju vardu. Naujoji Seinų parapija buvo išskirta iš Berznyko parapijos ir apėmė kelis karališkuo­ sius kaimus bei kitas vietoves. Jurgis Grudzinskas ir jo žmona Justina Dulskytė neturėjo vaikų. Sapno paveikta, nutarė savo turtus užrašyti Vilniaus dominikonams. 1602.V16 aktu, pasirašytu Vilniuje, užrašė dominikonams Seinus, o sau ir žmonai paliko išlaikymą ir dvaro rū­ mus. Dominikonai pradėjo Seinuose kurtis fundatoriui dar tebegyve­ nant, nuo 1602.VI.10. J. Grudzinskas mirė 1603.1.12, buvo palaido­ tas Šv. Jurgio bažnyčioje, bet vėliau perkeltas į dominikonų pastatytą naują bažnyčią. Karalius Žygimantas III Vaza palikimą patvirtino, ir dominikonai tapo ne tik Seinų, bet ir daugelio kaimų, miškų, ežerų valdytojais. Tuojau pradėjo plaukti lėšos bažnyčios ir vienuolyno sta­ tybai, pradėta gaminti plytas, ruošti miško medžiagą. Pirmoji Šv. Jurgio bažnyčia stovėjusi dabartinių Šv. Jurgio kapinių vietoje. Tais laikais ji buvo ne tik vienuolyno, bet ir parapijos bažny­ čia. 1842 m. buvo sugriauta. Dominikonai, būdami turtingi, 1610 m. pradėjo statyti naują bažnyčią, statybą užbaigė 1619 m. Bažnyčia buvo mūrinė. 1632 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596-1656) tą bažnyčią iškil­ mingai konsekravo Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus titulais. 1760 m. Seinų seniūnienė Rožė Pliaterytė-Strutinskienė baž­ nyčią padidino. Tuo metu buvo pristatyti ir du baroko stiliaus bokš­ tai, žinovų laikomi gražiausiais Sūduvoje. Seinų vienuolynas baigtas 1 1 B. Vilcišy tč, Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla, Roma, 1968; atspaudas; L.K.M. Akademi­ jos Metraštis, t. IV, p. 51-160. BARBORA VILEIŠYTĖ 128 statyti VII a. pabaigoje, vėliau buvo perstatomas, bet nenustojo pilies išvaizdos su keturiais bokštais. ... Seinų dominikonų bažnyčioje stovėjo Dievo Motinos statula, ti­ kinčiųjų laikyta turinti stebuklingos galios. Statula padirbdinta XV amžiuje. Jos atsiradimo Seinuose istorija pasakojanti, kad fundatorius J. Grudzinskas paprašęs vieną savo giminaitį nuvykti į Prūsus ir ten nupirkti bažnyčiai paveikslą. Karaliaučiaus krautuvėje suradęs iš lie­ pos medžio išdrožtą Dievo Motinos statulą, kurią ir nupirkęs. Pradžio­ je statulą padėjo medinės bažnytėlės didžiajame altoriuje, kur ji išbuvo iki 1882 m., o paskui ji buvo perkelta j šoninę koplyčią. Statula yra atidaroma, o atidarius pasirodo kitos statulos. Seinų miestas pradėjo kurtis į pietus prie dabar jau nesamo Viš­ nioveckio dvaro. Į šiaurę nuo Višnioveckio arklidžių iškilo bažnyčia (vėliau katedra), dominikonų vienuolynas. Seinai išaugo senųjų kelių iš Prūsų per Pilypavą-Suvalkus į Merkinę bei Vilnių ir iš Kauno per Kalvariją-Gibus į Augustavą bei Gardiną sankryžoje. Miestas išsiplėtė lygiagrečiai su upe. 1563 m. karalius Žygimantas Augustas Seinams suteikė miesto teises. Nuo XVII a. pradžios jo plėtote rūpinosi dominikonai. Norma­ liai miestui augti trukdė Švedų karai ir rusų invazija 1655 m. laikams aprimus, dominikonai toliau rūpinosi miesto augimu. Apgyvendino amatininkų ir verslininkų, kurių daugiausia buvo žydų, pradėjo mū­ rinę statybą, įvedė atlaidus, kurie sutraukdavo dideles žmonių minias. Dominikonai pasirūpino, kad 1789 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujintų miesto teises. 1789 m. Seinuose buvo 90 namų, kurie buvo mediniai, tik bažnyčia ir vienuolynas mūriniai. 1760 m. bažnyčia pa­ ilginta ir fasadu atsukta miesto pusėn. Bažnyčios aikštė buvo penkia­ kampė, tai buvo susisiekimo mazgas, prieš bažnyčią - vieta vežimams statyti. 1789 m. ir vėliau toji aikštė buvo centrinė Seinų miesto dalis. Aikštėje priešais bažnyčią pastatyta koplytėlė su šv. Agotos statulėle: koplytėlė yra išlikusi iki šių dienų3. Dominikonai negailėjo lėšų miestelio plėtrai ir įdėjo daug dar­ bo jo lygiui kelti. Jie pastatė rotušę ir netgi sinagogą žydams, o nuo 1768 m. laikė mokyklą. Vienuolių rūpesčiu Seinai nukonkuravo pre­ tendavusią miestu tapti Krasnapolio gyvenvietę, esančią už devynių kilometrų į vakarus. J Mūsų Lietuva..., p. 451. SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS 129 Seinų dominikonai buvo įsteigę spaustuvę knygoms leisti. Spaus­ tuvė veikė vienuolyno mūruose, bet miesto ir vienuolyno gaisras su­ naikino visus dokumentus ir spaudinius. Nebeliko jokių žymių, kad būta žmonių, kurie ten darbavosi4. 1818 m. gaisras sunaikino taip pat didžiąją miesto dalį, vertingą vienuolyno biblioteką ir senus miesto dokumentus. 1797 m. Seinai buvo Prūsijos karaliaus miestas su 96 gyvenamai­ siais namais ir 516 gyventojų. Varšuvos kunigaikštijos laikais nutiestos kelios naujos gatvės. Tada atsirado į Suvalkų plentą įeinanti Zavadzkio gatvė, skirta vokiečių kolonistams gyventi5. 1795 metais žlugo Lenkų-Lietuvių valstybė. Beveik visa Lietuva atsidūrė rusų valdžioje, tik Sūduva, arba, kaip vėliau imta vadinti nuo Suvalkų miesto, Suvalkija, atiteko prūsams. Prūsai 1798 m. įsteigė Sū­ duvai Vygrių vyskupiją. Vienos kongresas 1815 m. Sūduvą atidavė Rusijai. Iš tos teritorijos rusai sudarė Augustavo-Suvalkų guberniją ir suskirstė ją į 7 apskritis, iš kurių viena buvo Seinų apskritis. Seinai tapo apskrities miestu. Sūduvos miestai tuo metu buvo maži ir skurdūs. Toks buvo ir Seinų miestas. 1856 m. Seinuose buvo tik 3277 gyventojai, iš jų 2368 žydai. Išvaizda Seinai buvo panašūs į stambų kaimą su charakteringa seniems miestams turgavietės aikšte centre6. Po
Load more

Recommended publications
  • Janas Baudouinas De Courtenay Ir Lietuvių Folkloristika
    JANAS BAUDOUINAS DE COURTENAY IR LIETUVIŲ FOLKLORISTIKA ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ Sukanka 150 metų, kai gimė žymus kalbininkas Janas Baudouinas de Courtenay. Šio senos prancūzų giminės palikuonio įvairiapusė mokslinė veikla reikšminga tiek lenkų, tiek rusų kalbos mokslui. Daugelį metų profesoriau­ damas įvairiuose Rusijos universitetuose, jis išugdė daug žymių kalbininkų. Su savo mokiniu M. Kruševskiu įkūrė Kazanės lingvistinę mokyklą, kuri suformulavo svarbias struktūrinės lingvistikos idėjas. Lietuvių kalbotyros istorijoje Baudouinas de Courtenay užima taip pat svarbią ir savitą vietą. Pasak kalbininko Algirdo Sabaliausko „jis nepaliko kokių nors reikšmingesnių lietuvių kalbos tyrinėjimų, bet savo pedagogine, visuomenine veikla tiek daug nusipelnė nacionalinei mūsų kultūrai, tuo pačiu ir kalbos mokslui, jog šiuo atžvilgiu vargu ar galėtų lygintis su juo kas nors iš kitataučių mokslininkų"1. Turbūt dar reikšmingesnę vietą Baudouinas de Courtenay užima lietu­ vių folkloristikos istorijoje. Tai jo dėka turime lietuviškai išleistą Antano Juškos surinktą tautosaką. Ypač reikšmingas jo rūpesčiu išleistas melodijų rinkinys, didžiausias muzikinis folkloro leidinys per visą istoriją iki pat 1980 m. pradėto leisti akademinio daugiatomio „Lietuvių liaudies dainyno". Šio straipsnio tikslas — apžvelgti Baudouino de Courtenay veiklos gai­ res, pagrindinį dėmesį skiriant jo ryšiams su Lietuva. Tai atsispindi jo raši­ niuose apie žymius XIX a. kultūros ir mokslo veikėjus. Juose atrandame gyvai atspindėtą ano meto gyvenimo bei mokslinės veiklos kontekstą. Straips­ nyje stengiamasi iškelti Baudouino de Courtenay nuopelnus leidžiant A. Juškos užrašytų melodijų rinkinį ir smulkiai aptarti šioje srityje atliktą didelį darbą, kuris ankstesnėje mūsų literatūroje nesusilaukė pakankamai pagarbaus dėmesio, bet dažniau buvo nepelnytai kritikuojamas. Janas Baudouinas de Courtenay gimė 1845 m. kovo 13 d. Radzimine, matininko šeimoje. 1866 m. baigė Varšuvos Vyriausiąją mokyklą ir, gavęs Rusijos švietimo ministerijos stipendiją, dvejus metus studijavo Prahoje, Je­ noje ir Berlyne.
    [Show full text]
  • Lithuanian Dialectology Profiles: Problems and Findings”, Aims to Demonstrate a Wide Range of Studies Within Lithuanian Dialectology
    3 Approved for publishing by the Scientific Council of the Institute of the Lithuanian Language Decree Protocol No. MT-50, dated 30 December 2020 Editorial Board: Danguolė Mikulėnienė (Editor-in-Chief) Lietuvių kalbos institutas Ana Stafecka LU Latviešu valodas institūts Miroslaw Jankowiak Akademie věd České republiky Edmundas Trumpa Latvijas universitāte Ilja Lemeškin Univerzita Karlova Special issue editor Violeta Meiliūnaitė Reviewers: Dalia Pakalniškienė Klaipėdos universitetas Liene Markus–Narvila Latvijas universitāte The bibliographic information about this publication is available in the National Bibliographic Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania ISBN 978-609-411-279-9 DOI doi.org/10.35321/e-pub.8.problems-and-findings © Institute of the Lithuanian Language, 2020 © Violeta Meiliūnaitė, compilation, 2020 © Contributing authors, 2020 Contents PREFACE ------------------------------------------------------------------------------------------------------- 6 DANGUOLĖ MIKULĖNIENĖ ISSUES OF PERIODIZATION: DIALECTOLOGICAL THOUGHT, METHODOLOGICAL DEVELOPMENT AND IDEOLOGICAL TURNS ------------------------------------ 8 VIOLETA MEILIŪNAITĖ. STABILITY AND DYNAMICS OF (LITHUANIAN) DIALECTAL NETWORK 38 JURGITA JAROSLAVIENĖ.METHODOLOGICAL DIVERSITY AND COMPLEXITY IN COMPARATIVE EXPERIMENTAL SOUND RESEARCH --------------------------------------------------------------------- 50 RIMA BAKŠIENĖ.INSTRUMENTAL RESEARCH INTO THE QUALITATIVE CHARACTERISTICS OF THE VOCALISM VARIANTS IN THE SUBDIALECT OF ŠAKIAI -----------------------------------------
    [Show full text]
  • Didžiosios Dainų Knygos: Lietuvių Dainynų Mokslinės Edicijos Pradmenys Brolių Juškų Folkloro Publikacijose
    SUKAKTYS Antano Juškos 200-osioms gimimo metinėms Didžiosios dainų knygos: lietuvių dainynų mokslinės edicijos pradmenys brolių Juškų folkloro publikacijose VITA IVANAUSKAITĖ-ŠEIBUTIENĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ANOTACIJA. Straipsnio pagrindu tapo neabejotinai darbščiausio ir originaliausio XIX a. lituanistinės medžiagos – dainų, vestuvinių papročių, žodyno duomenų – rinkėjo Antano Juškos (1819–1880) folklorinis palikimas, broliui Jonui Juškai padedant 1880–1883 m. publikuotas trijuose lietuvių kultūrai išskirtinės reikšmės turėjusiuose leidiniuose – Lietuviškos dainos, Lietuviškos svotbinės dainos, Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių, – tapusiuose mokslinės lietuvių dainynų edicijos pradmenimis. Viena iš tyrimo siekiamybių – sugrįžimas prie atidaus ir nuoseklaus brolių Juškų folklorinių publikacijų skaitymo, stengiantis į visas jose skelbiamas dainas pažvelgti kaip į gana margą, tačiau neabejotinai folklorinėje atmintyje suderančią visumą. Platesnei šios visumos recepcijai aktualūs keli dalykai: bendra XIX a. antrosios pusės folklorinės tradicijos situacija Lietuvoje, ano meto dainų vertinimo tendencijos ir paties A. Juškos asmenybė. RAKTAŽODŽIAI: daina, dainynas, Antanas Juška, mokslinė edicija, pradmenys. ANTANAS JUŠKA IR LIETUVIŲ DAINŲ AKADEMINĖS EDICIJOS PRADMENYS Pradėti norėtųsi nuo nedidelio ekskurso į senųjų folkloro rankraščių saugojimo kontekstus. 1861–1863 m. Motiejus Valančius Žemaičių vyskupijos vizitacijų metu porą kartų aplankė tuomet jau aktyviai liaudies dainas ir lietuviškus žodžius užrašinėjusį
    [Show full text]
  • Antanas Klimas Teorinė Kalbotyra Ir Lietuviai Kalbininkai
    TEORINĖ KALBOTYRA IR LIETUVIAI KALBININKAI Teorinė kalbotyra, anot prof. John Lyons, yra «šių dienų kalbotyros teorijos kryptys » 1. Galima būtų į ši teigimą pažiūrėti ir vienaip ir kitaip. Paga­ liau mokslo pasaulyje nėra sutariama nei dėl pačios teorijos apta­ rimo nei jos svarbos moksle (arba moksluose). Nesileidžiant į kiek tolimesnę praeiti, štai kaip aptariamas mums rūpimas terminas : Teorija (gr. the-oria, stebėjimas, tyrimas) — idėjų visuma, kuri api­ bendrina iki tol žinomus faktus ir jų vyksmų priklausomybes. Iš teo­ rijos reikalaujama, kad ji apimtų tos rūšies vyksmų visą kompleksą, neprieštarautų kitiems žinomiems faktams ir kad įgalintų numatyti naujus faktus [...] Bet kuri teorija išsilaiko moksluose tol, kol nesu­ siduria su naujais, jai prieštaraujančiais faktais; tuo atveju ieškoma tinkamesnės teorijos 2. Mes tačiau žinome, kad būna ir taip, kad teorija ne «apibū­ dina iki tol žinomų faktų ir jų vyksmų priklausomybės », o esti primetama politinę galią turinčių žmonių, mokslininkams nepalie­ kant beveik jokio pasirinkimo, bet arba visiškai tylėti, arba pri­ sitaikinti vienintelei , tikra ’ pripažintai teorijai. Visiems, manau, yra gerai žinomas rusų kalbininko N. S. Marr’o pavyzdys: daugelį metų jų fantastiškos kalbotyros teorijos, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto aprobuotos, beveik visiškai buvo sustabdžiusios bet kokią pažangą ir bet kokį rimtesnį kalbotyros darbą visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuvių kalbotyros istorija dar neilga. Kun. Kazimiero Jau­ niaus teorijos mums dabar įdomios tik kaip pradinis mūsų kalbo­ tyros etapas. Jų čia daug ir neliesime. Didysis Kazimieras Būga, pats savo ranka surašęs kelis tomus dar niekur ligi šiol nepaskelbtų kun. Kazimiero Jauniaus kalboty­ rinių bei kalbinių darbų ir išvedžiojimų, vėliau pats atsisakė dau­ gelio kun. Jauniaus pasiūlytų teorinių teiginių ir iš jų išplaukiančių 1 John Lyons, Introduction to Theoretical Linguistics, Cambridge (An­ glija) 1968, 21969, IX psl.
    [Show full text]
  • Sveiki Gyvi! Lithuanian for Beginners. Kaunas, 2010
    LANDSCAPING FACULTY DEPARTMENT OF GARDENING AND AGRICULTURAL TECHNOLOGIES STUDY PROGRAMME: GARDENING TERRITORIES AND THEIR DESIGN (code) 653H93002 AUŠRINĖ PELECKIENĖ UPDATING MATERIAL OF STUDY SUBJECT LITHUANIAN LANGUAGE CULTURE AND DOCUMENTS MANAGEMENT (ADAPTED FOR FOREIGN STUDENTS IN A1 LEVEL) TO SUPPORT THE PROJECT ‘INTERNATIONAL DEVELOPMENT IN THE ENGINEERING STUDY FIELD PROGRAMMES AND THEIR UPDATING BY CUSTOMIZING TO MEET COURSE DELIVERY NEEDS OF INTERNATIONAL STUDENTS AT THE LANDSCAPING FACULTY OF KAUNO KOLEGIJA/UNIVERSITY OF APPLIED SCIENCES‘ (VP1-2.2-ŠMM-07-K-02-045) Mastaičiai 2012 Educational Institution: Kauno Kolegija / University of Applied Sciences Study Programme: Gardening territories and their design Study Subject Programme LITHUANIAN LANGUAGE CULTURE AND DOCUMENTS MANAGEMENT (adapted for foreign students in A1 level) 1. The Annotation. This programme of Lithuanian language for the beginners is intended for students of college which have to get familiarized with the pecularities of the country and to integrate into a society in short time. It is tought to form the skills of language usage. All speaking abilities of four kinds are educated (listening, speaking, reading, writing) but the priority is given to a spoken language as to the main mean of communication. It is tought to listen and understand very close to the reality texts, not necessarily such that correspond the level of students. 2. The Aim of the Programme. To develop the coomunication competence of Lithuanian language (to help to reach A1 language knowing level (according Europass system). To present in communicational texts the system of Lithuanian language phonetics and writing, inflection systems and syntactical language structure; to present the lexicology of Lithuanian language by uing topical words groups and composition focuses.
    [Show full text]
  • Downloads/Newsletters/SIEF-Spring-2020.Pdf?Utm Source=Newsletter&Utm Medium=Sendy&Utm Newsletter=SIEF Autumn2019, Last Accessed on 21.09.2020
    THE YEARBOOK OF BALKAN AND BALTIC STUDIES VOLUME 3 INTERNATIONAL SOCIETY OF BALKAN AND BALTIC STUDIES THE YEARBOOK OF BALKAN AND BALTIC STUDIES VOLUME 3 TRACKING THE RITUAL YEAR ON THE MOVE IN DIFFERENT CULTURAL SETTINGS AND SYSTEMS OF VALUES editor-in-chief EKATERINA ANASTASOVA guest editors IRINA SEDAKOVA LAURENT SÉBASTIEN FOURNIER ELM SCHOLARLY PRESS VILNIUS-TARTU-SOFIA-RIGA 2020 Editor-in-chief: Ekaterina Anastasova Guest editors: Irina Sedakova, Institute of Slavic Studies, Moscow & Laurent Sébastien Fournier, Aix-Marseille-University, France Editors: Mare Kõiva, Inese Runce, Žilvytis Šaknys Cover: Lina Gergova Layout: Diana Kahre Editorial board: Nevena Škrbić Alempijević (Croatia), Jurji Fikfak (Slovenia), Evangelos Karamanes (Greece), Zoja Karanović (Serbia), Solveiga Krumina-Konkova (Latvia), Andres Kuperjanov (Estonia), Thede Kahl (Germany), Ermis Lafazanovski (North Macedonia), Tatiana Minniyakhmetova (Austria), Alexander Novik (Russia), Rasa Paukštytė-Šaknienė (Lithuania), Irina Sedakova (Russia), Irina Stahl (Romania), Svetoslava Toncheva (Bulgaria), Piret Voolaid (Estonia) Supported by Bulgarian, Lithuanian, Estonian and Latvian Academies of Sciences, Centre of Excellence in Estonian Studies; Institute of Ethnology and Folklore Studies with Ethnographic Museum, Estonian Literary Museum, Lithuanian Institute of History, Institute of Philosophy and Sociology, University of Latvia © 2020 by the authors © International Society of Balkan and Baltic Studies © Estonian Literary Museum ISSN 2613-7844 (printed) ISSN 2613-7852 (pdf)
    [Show full text]
  • Lietuvių BENDRINĖ TARTIS
    ALDONAS PUPKIS Lietuvių BENDRINĖ TARTIS ALDONAS PUPKIS Lietuvių BENDRINĖ TARTIS norminimo istorija ir dabartis STUDIJA 2020 Studiją apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2020 m. lapkričio 27 d., protokolas Nr. 180000_TP­16) Recenzavo: dr. Jurgita Jaroslavienė prof. dr. Asta Kazlauskienė Studijos leidimą parėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija Rėmėjai Leidinio bibliografi nė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografi jos duomenų banke (NBDB) ISBN 978­609­07­0567­4 (spausdinta knyga) ISBN 978­609­07­0568­1 (skaitmeninis PDF) © Aldonas Pupkis, 2020 © Vilniaus universitetas, 2020 Turinys Pratarmė / 7 Įvadas / 13 BENDRINĖ TARTIS TARPUKARIU / 21 Teatras / 24 Radijas / 38 Mokykla / 45 Tarties normų sistema / 48 BENDRINĖS TARTIES REIKALAI SOVIETMEČIU / 61 Bendrinės tarties ugdymas / 73 Teatras / 77 Radijas ir televizija / 86 Švietimas / 93 BENDRINĖ TARTIS PO 1990 METŲ / 99 Bendrinės tarties vartosena / 101 Normų kodifikavimo klausimai / 107 Pastangos viešumoje įtvirtinti vilnietišką tartį / 117 Tyrimo objektas, metodika ir kiti dalykai / 119 Balsių kiekybės ir kokybės tyrimai / 131 Vietoj išvadų / 143 Diskusiniai bendrinės tarties normų klausimai / 146 Bendrinės tarties stilių klausimu / 147 Iš balsių tarties klausimų / 155 Ilgieji ir trumpieji bendrinės kalbos balsiai / 155 Balsio e tarimo variantai / 159 Balsis o svetimos kilmės žodžiuose / 163 Hiato klausimai tarties normų sistemoje / 165 Tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r tartis
    [Show full text]
  • Jurgita Venckienė the History of the Concept Of
    JURGITA VENCKIENĖ THE HISTORY OF THE CONCEPT OF LITHUANIAN STANDARD LANGUAGE (THE SECOND HALF OF THE XIXTH CENTURY – THE BEGINNING OF THE XXTH CENTURY) S u m m a r y The article deals with the history of the concept of standard Lithuanian. The objective of the article–to show when the society, or at least a part of it, began to realize it had a standard language, how it understood that language and how the concept has changed. Until the end of the XVIIIth-the beginning of the XIXth century there was no version of Lithuanian, which would be understood by the community or a part of it as common language. At the end of the XVIIIth-the beginning of the XIXth century Samogitian authors started thinking about standard language. Giedrius Subačius reconstructed concept of the standard language, created or intended-to-create by the Samogitians: “standard language will be common, uniform public language of Lithuanian nationˮ (1998: 20-21). At this stage, several models of standard language were created, but none of them has grown into the standard language. Interest in the standard language issue has become more intensive in the second half of the XIXth century. There were a lot of discussions on language standardization in the egodocuments and in the press of that time. “[M]any scholars maintain that any standard language is primarily a written codeˮ, wrote Subačius (2001: 127). Lithuanian standard language was not an exception: for some standard language modelers (Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Jonas Basanavičius) in the second half of the XIXth century and even later seemed only necessary to standardize written language, which would code features of different dialects.
    [Show full text]
  • Lietuvių Kalbos Žinynas. Žymiausi Lietuvių Kalbininkai
    7. ŽYMIAUSI LIETUVIŲ KALBININKAI 7.1. Lietuvių kalbą pirmieji pradėjo tirti kitų tautų ir kraštų kalbininkai. Lietuvoje iki XIX a. pabaigos šios srities specialistų nebuvo, kalbą tyrė įvairių kitų sričių šviesuoliai entuziastai: Antanas Juška, Antanas Baranauskas ir kiti. Iš jų atskirai minėtinas Kazimieras Jaunius. 7.2. Kazimieras Jaunius (1848–1908) gimė Šilalės r. Lembo kaime, mokėsi Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. Studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, klausė Antano Baranausko paskaitų. Vėliau studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Kauno kunigų seminarijoje, vėliau paskiriamas Kazanės klebonu. Nuo 1898 m. – Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų, vėliau ir hebrajų kalbų profesorius. Parašė originalią lietuvių kalbos gramatiką, kurią 1911 m. išleido jo sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga (žr. 7.3). Būga taip pat pagal Jauniaus idėjas parengė ir 1908 m. išleido „Aistiškus studijus“. Be lietuvių kalbos, jos istorijos ir tarmių, Jaunius domėjosi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių kalbomis bei indoeuropiečių kalbų santykiais su kitomis kalbų šeimomis, nagrinėjo baltų ir Pabaltijo finougrų kalbų santykius. Nemažai tyrinėjo senąją lietuvių mitologiją. Lietuvių kalbotyroje įsigalėjo kai kurie Jauniaus vartoti terminai: prokalbė, priegaidė, priesaga, priešdėlis, kamienas, daiktavardis, veiksmažodis, linksnis, asmuo, dalyvis, prieveiksmis. Jauniaus kalbos darbai išleisti 1970 m. rinkinyje „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“ (parengė Vincentas Drotvinas ir Vladas Grinaveckis).
    [Show full text]
  • Double Orthography in American Lithuanian Newspapers at the Turn
    [This text is created in Microsoft Office XP for Windows] Double Orthography in American Lithuanian Newspapers 1 at the Turn of the Twentieth Century Giedrius Subačius (University of Illinois at Chicago; Lietuvių Kalbos Institutas, Vilnius) 1. Letters <č>, <š> There has been a great deal of research done on the origin of the Lithuanian standard language. Many linguistic features have been described as representing the initial stage of the standard. This article will deal primarily with the letters <č>, <š>, i.e., the letters that posses diacritical marks in shape of small letter <v> above them (<ˇ>), which is called a “caron”. Lithuanians had borrowed these two letters <č>, <š> from the Czech orthography. There have been numerous attempts to trace the very beginning of the occurrence of letters <č>, <š> in Lithuanian texts. Petras Jonikas claimed that they were used in the newspaper of Lithuanian students at Moscow university Kol saula uztekes, rasa ir akis išes in 1860 (issues have not, however, survived; Jonikas 1972:151-152, 196). Jonikas also spotted the letter <š> in Jonas Juška’s article of 1861 “Kałbos lëtuviszko lëżuv’o ir lëtuviszkas statraszimas arba ortograpija” (1972:194-195) and in Stanislovas Raila’s letters to Nikodemas Baukus Venckavičius in 1876 (1972:211). Jonikas and Jonas Palionis noticed that Jonas Basanavičius ordered the typesetters of the newspaper Aušra to set the letters <č> and <š> instead of traditional digraphs <cz> and <sz> in 1883, no. 5. (Jonikas 1972:227; Palionis 1979:225). There were even attempts to claim that it was probably Kazimieras Kristupas Daukša who had been the first to introduce and regularly use the letter <š> (Palionis 1979:209).2 My objective, however, is not to find the initial traces of those letters.
    [Show full text]
  • Kazimiero Jauniaus „Dvasiškosios Iškalbos“ Stiliaus Samprata
    LItuANISTICA. 2008. T. 54. Nr. 3(75), p. 27–36, © Lietuvos mokslų akademija, 2008, © Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2008 Kazimiero Jauniaus „Dvasiškosios iškalbos“ stiliaus samprata REGINA KOŽENIAUSKIENĖ Vilniaus universitetas, Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius El. paštas: regina. kozeniauskiene@ flf.vu.lt Šiame straipsnyje teigiama, kad K. Jaunius, remdamasis graikų ir lotynų kalbų bei klasikinės literatūros studijomis, pirmasis spausdintu lietuvišku žodžiu logiškai ir motyvuotai išdėstė iškalbos stiliaus sampratą, aprašė sistemingą stiliaus reikalavimų visumą, nurodė stiliaus teigiamybes ir būdinguosius trūkumus, suprantamai apibrė- žė, koks kalbėtojas yra geras. Nors K. Jauniaus veikalas „Dvasiškoji iškalba“ iki šiol nėra susilaukęs rimtesnio aptarimo, jis, be abejo, galėjo turėti įtaką po jo rašiusiems lietuvių stilistams K. Bizauskui ir M. Gustaičiui. Tais laikais tie patys vadovėliai lietu- vių kalba buvo rašomi ir vidurinių mokyklų, ir kunigų seminarijų auklėtiniams, iš tų pačių vadovėlių ir mokytasi. O ir šių laikų stilistai bei retorikos mokslo specialistai, ypač dvasinės iškalbos knygų autoriai, remdamiesi turiningai ir aiškiai išdėstytais K. Jauniaus iškalbos stiliaus reikalavimais, galės iš dalies revizuoti ir papildyti savo veikaluose pateikiamą stiliaus kultūros sampratą. Kalbos turinio rimtumas, aišku- mas, saikingas stiliaus grožis, gyvas įtaigumas ir nuosaikus jausmingumas – iki šiolei vertintini iškalbos stiliaus bruožai. Iš K. Jauniaus taip pat galima pasimokyti, kokio stiliaus reikia vengti visiems be išimties
    [Show full text]
  • Bendrojo Lavinimo Mokyklų Veikla Pažymint Poeto Jono Mačiulio
    Kauno Maironio gimnazija BENDROJO LAVINIMO MOKYKL Ų VEIKLA PAŽYMINT POETO JONO MA ČIULIO- MAIRONIO GIMIMO METINI Ų SUKAKTIS Metodin ÷s rekomendacijos mokykloms Pareng ÷: Daiva Garnien ÷, direktor ÷, lietuvi ų kalbos mokytoja ekspert ÷ Marija Karpavi čien ÷, lietuvi ų kalbos mokytoja metodinink ÷, Judita Sakalien ÷, lietuvi ų kalbos mokytoja metodinink ÷ Kaunas, 2007 TURINYS Įžanga 3 Maironie čių draugijos veikla 4 Svarbiausios Jono Ma čiulio - Maironio 5 gyvenimo ir k ūrybos datos 5 Lankytinos vietos, susijusios su Maironiu 6 Bibliografija 19 Maironio (Jono Ma čiulio) pavard ÷s formos, kriptonimai ir slapyvardžiai 22 Literat ūros s ąrašas 23 Kryžiažodžiai 24 2 Įžanga Lietuvi ų literat ūros klasikas Jonas Ma čiulis - Maironis (1892-1932) padovanojo mums nuostabius poezijos posmus, kuriuose kaip svarbiausia ir amžina vertyb ÷ apdainuota T ÷vyn ÷s meil ÷. Maironis – poetas, kur į gerbiame, skaitome, puosel ÷jame jo atminim ą. Daugelis poet ų mok ÷si iš jo kūrybos, ta čiau taip ir nepranoko. Paradoksalu: Maironio eil ÷raš čiai – paprasti, ne įmantr ūs, nuošird ūs – nepalyginamai ilgaamžiškesni ir prasmingesni (jie kelia žmogaus dvasi ą, moko myl ÷ti ir ginti t ÷vyn ę) nei sud ÷tingi, modern ūs, original ūs šiuolaikini ų poet ų k ūriniai. Dviej ų amži ų sand ūroje poetas iškilo visa savo didybe, kaip lietuvi ų tautos šauklys, nacionalinio atgimimo žadintojas, T ÷vyn ÷s meil ÷s saugotojas. Art ÷jant šio Lietuvos dainiaus 150- ųjų gimimo metini ų sukak čiai, norisi dar kart ą atsigr ęžti į jo gyvenim ą bei k ūryb ą ir paskatinti mokinius bei mokytojus savo veikla prisid ÷ti prie Maironio vardo puosel ÷jimo. Į knygel ę sud ÷jome viet ų, menan čių Mairon į, apraš ą, primin ÷me poeto gyvenimo ir k ūrybos faktus, jo slapyvardžius, bibliografij ą, pasidalijome savo gimnazijos patirtimi, įgyta puosel ÷jant Maironio vard ą.
    [Show full text]