BARBORA VILEIŠYTĖ SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS Seinų apskritis yra pietinėje Sūduvos dalyje, kuri išraižyta dauge­ lio mažų upių - Juodosios Ančios intakų ir Sūduvos ežeryno. Didžio­ sios Lietuvos Kunigaikštijos laikais ši sritis priklausė Trakų vaivadijai, o rusai priskyrė šią sritį Suvalkų gubernijai. 1816 m. jų administraci­ ja sudarė Seinų apskritį su centru Seinuose. 1914 m. pagal oficialius duomenis apskrityje buvo 99 300 gyventojų: 59,71% sudarė lietuviai, 22,5% sulenkėję lietuviai ir lenkai, 11,72% žydai, 4,37% rusai. Šitie duomenys apytikriai, kadangi visokių asmeniškų sumetimų vedami gyventojai nepateikdavo tikrosios savo tautybės. Didelė Seinų apskrities dalis yra Juodosios Ančios ir jos intakų baseine. Lyg ir centrinė apskrities upė yra Seina. Kalbininkų nuomo­ ne, Seinos vardas jotvingių kilmės. Upė savo pradžią gauna iš versmių ir upelių, įtekančių į Punsko ežerą, o išteka Šeivos vardu - tai Seinos aukštupys, 14 kilometrų ilgio. Susijungusi su Šaltąja upele, keičia var­ dą į Juodąją ir įteka į Seino ežerą, teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą ir Maro ežerą, o iš jo išteka Maros vardu. Seinos vardą lenkų kalba iškreipė į Marycha, nuo Maro ežero (lenk. Pomorze, seniau Mara va­ dinamo). Seinos vardas minimas 1395 m. kryžiuočių kelių aprašymuose, juo­ se sakoma, kad 7,5 mylių atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę. Vakariniame tos upės krante buvo įsikūręs Seinų miestelis. Seniau Seinų gyventojai buvo sūduviai - jotvingiai. Sūduviai - viena iš baltų genčių, priskiriama prūsams. XIII amžiaus pabaigoje karuose su vo­ kiečių ordinu buvo sunaikinta. Pirmąsias žinias apie sūduvius pateikia graikų geografas. Ptolemajas (II a. pr. Kr.). Nestoro kronikoje, parašytoje 983 m., randame pirmą tikrą žinią apie sūduvius. Paskutinį kartą sūdu­ viai minimi 1282-1283 m., kuomet baigėsi Traidenio valdymo Lietuvoje BARBORA VILEIŠYTĖ 126 Laukinės antys Seinos upėje Seinuose Sierro Birgeuo nuotr. laikotarpis (1270-1282). Rusų istoriniuose šaltiniuose sūduviai vadina­ mi jotvingiais. Jų buvimą liudija archeologiniai paminklai, vietovardžiai ir istoriniai faktai. Daroma prielaida, kad sūduviai visiškai neišnyko, jų liko Vygrių ežero salose ir dar gal kitose vietose. Naujiesiems apylinkių gyventojams jie perdavė vietovardžius. Seinų apskritį pradėta koloni­ zuoti XV-XVI a. Jotvingių girios, kuriose būdavo rengiamos medžio­ klės, priklausė didžiajam kunigaikščiui. Pirmieji tų apylinkių gyventojai buvo girių sargai. Didieji kunigaikščiai šias sritis pradėjo dalyti lietuvių, gudų ir rusų didikams. Ilgainiui šiose apylinkėse įsikūrė sodybos, kai­ mai, dvarai ir miesteliai. XVII a. pabaigoje Seinų apskritis buvo jau ge­ rokai kolonizuota. Švedų karai ir 1710-1711 m. maras didelę gyventojų dalį išnaikino, bet XVIII a. kolonizacija vėl pradėjo stiprėti. Daugiausia čia įsikūrė lietuvių dzūkų, o pietinėje krašto dalyje apsigyveno nedidelis skaičius lenkų ir gudų. XVIII ir XIX a. rusų valdžia įkurdino čia rusus; po 1831 m. sukilimo rusinimo banga sustiprėjo, palivarkai ir dvarai do­ vanai buvo dalijami rusų didikams. Tai pasikartojo ir 1841 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo rusų labai sumažėjo, beveik visi išsikėlė Rusi­ jon. Lenkai Seinų žemėse įsikūrė XIX-XX a.1 Seinai Lietuvos istorijoje suvaidino svarbų vaidmenį. 1522 metų gruodžio 22 diena, kuomet karalius Žygimantas I dovanojo Palenkės vaivadai kunigaikščiui J. M. Višnioveckiui ties Seinos upe esantį girios 1 Mūsų Lietum.... p. Ш . SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS 127 sklypą, yra tikroji Seinų gyvenvietės pradžia. Nuo 1554 m. toji gyven­ vietė buvo vadinama Seinų dvaru. 1559 m. valakų matavimo aprašy­ muose figūruoja treji Seinai: Seinų kaimas, kiek j šiaurę nuo kaimo - Seinų dvarelis ir toliau į šiaurę nuo dvarelio - Seinų dvaras. Seinų kaimas ir Seinų dvarelis išnyko, liko tiktai Seinų dvaras ir miestas2. 1589 m. Seinai vedybų būdu atiteko Onai Višnioveckaitei ir jos vyrui Mikalojui Sapiegai. Prie Seinų dvaro atsirado ir Seinų dvare­ lis, jį valdė Grudzinskai, o 1593 m. Jurgis Grudzinskas nupirko ir Sei­ nų dvarą. Tai buvo turtingas Periamo gil i:ir kas ir dviejų seniūnijų valdytojas, seniūnas. XVI a. pabaigoje jis pastatė Seinuose Šv. Jurgio bažnyčią - pagal fundatoriaus vardą. Jo laikais buvo pakeistas ir Sei­ nų pavadinimas, vietovė buvo vadinama Jurjevu, pagal fundatoriaus vardą, bet po kurio laiko vėl imta vadinti senuoju vardu. Naujoji Seinų parapija buvo išskirta iš Berznyko parapijos ir apėmė kelis karališkuo­ sius kaimus bei kitas vietoves. Jurgis Grudzinskas ir jo žmona Justina Dulskytė neturėjo vaikų. Sapno paveikta, nutarė savo turtus užrašyti Vilniaus dominikonams. 1602.V16 aktu, pasirašytu Vilniuje, užrašė dominikonams Seinus, o sau ir žmonai paliko išlaikymą ir dvaro rū­ mus. Dominikonai pradėjo Seinuose kurtis fundatoriui dar tebegyve­ nant, nuo 1602.VI.10. J. Grudzinskas mirė 1603.1.12, buvo palaido­ tas Šv. Jurgio bažnyčioje, bet vėliau perkeltas į dominikonų pastatytą naują bažnyčią. Karalius Žygimantas III Vaza palikimą patvirtino, ir dominikonai tapo ne tik Seinų, bet ir daugelio kaimų, miškų, ežerų valdytojais. Tuojau pradėjo plaukti lėšos bažnyčios ir vienuolyno sta­ tybai, pradėta gaminti plytas, ruošti miško medžiagą. Pirmoji Šv. Jurgio bažnyčia stovėjusi dabartinių Šv. Jurgio kapinių vietoje. Tais laikais ji buvo ne tik vienuolyno, bet ir parapijos bažny­ čia. 1842 m. buvo sugriauta. Dominikonai, būdami turtingi, 1610 m. pradėjo statyti naują bažnyčią, statybą užbaigė 1619 m. Bažnyčia buvo mūrinė. 1632 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596-1656) tą bažnyčią iškil­ mingai konsekravo Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus titulais. 1760 m. Seinų seniūnienė Rožė Pliaterytė-Strutinskienė baž­ nyčią padidino. Tuo metu buvo pristatyti ir du baroko stiliaus bokš­ tai, žinovų laikomi gražiausiais Sūduvoje. Seinų vienuolynas baigtas 1 1 B. Vilcišy tč, Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla, Roma, 1968; atspaudas; L.K.M. Akademi­ jos Metraštis, t. IV, p. 51-160. BARBORA VILEIŠYTĖ 128 statyti VII a. pabaigoje, vėliau buvo perstatomas, bet nenustojo pilies išvaizdos su keturiais bokštais. ... Seinų dominikonų bažnyčioje stovėjo Dievo Motinos statula, ti­ kinčiųjų laikyta turinti stebuklingos galios. Statula padirbdinta XV amžiuje. Jos atsiradimo Seinuose istorija pasakojanti, kad fundatorius J. Grudzinskas paprašęs vieną savo giminaitį nuvykti į Prūsus ir ten nupirkti bažnyčiai paveikslą. Karaliaučiaus krautuvėje suradęs iš lie­ pos medžio išdrožtą Dievo Motinos statulą, kurią ir nupirkęs. Pradžio­ je statulą padėjo medinės bažnytėlės didžiajame altoriuje, kur ji išbuvo iki 1882 m., o paskui ji buvo perkelta j šoninę koplyčią. Statula yra atidaroma, o atidarius pasirodo kitos statulos. Seinų miestas pradėjo kurtis į pietus prie dabar jau nesamo Viš­ nioveckio dvaro. Į šiaurę nuo Višnioveckio arklidžių iškilo bažnyčia (vėliau katedra), dominikonų vienuolynas. Seinai išaugo senųjų kelių iš Prūsų per Pilypavą-Suvalkus į Merkinę bei Vilnių ir iš Kauno per Kalvariją-Gibus į Augustavą bei Gardiną sankryžoje. Miestas išsiplėtė lygiagrečiai su upe. 1563 m. karalius Žygimantas Augustas Seinams suteikė miesto teises. Nuo XVII a. pradžios jo plėtote rūpinosi dominikonai. Norma­ liai miestui augti trukdė Švedų karai ir rusų invazija 1655 m. laikams aprimus, dominikonai toliau rūpinosi miesto augimu. Apgyvendino amatininkų ir verslininkų, kurių daugiausia buvo žydų, pradėjo mū­ rinę statybą, įvedė atlaidus, kurie sutraukdavo dideles žmonių minias. Dominikonai pasirūpino, kad 1789 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujintų miesto teises. 1789 m. Seinuose buvo 90 namų, kurie buvo mediniai, tik bažnyčia ir vienuolynas mūriniai. 1760 m. bažnyčia pa­ ilginta ir fasadu atsukta miesto pusėn. Bažnyčios aikštė buvo penkia­ kampė, tai buvo susisiekimo mazgas, prieš bažnyčią - vieta vežimams statyti. 1789 m. ir vėliau toji aikštė buvo centrinė Seinų miesto dalis. Aikštėje priešais bažnyčią pastatyta koplytėlė su šv. Agotos statulėle: koplytėlė yra išlikusi iki šių dienų3. Dominikonai negailėjo lėšų miestelio plėtrai ir įdėjo daug dar­ bo jo lygiui kelti. Jie pastatė rotušę ir netgi sinagogą žydams, o nuo 1768 m. laikė mokyklą. Vienuolių rūpesčiu Seinai nukonkuravo pre­ tendavusią miestu tapti Krasnapolio gyvenvietę, esančią už devynių kilometrų į vakarus. J Mūsų Lietuva..., p. 451. SEINAI - LIETUVIŠKUMO ŽIDINYS 129 Seinų dominikonai buvo įsteigę spaustuvę knygoms leisti. Spaus­ tuvė veikė vienuolyno mūruose, bet miesto ir vienuolyno gaisras su­ naikino visus dokumentus ir spaudinius. Nebeliko jokių žymių, kad būta žmonių, kurie ten darbavosi4. 1818 m. gaisras sunaikino taip pat didžiąją miesto dalį, vertingą vienuolyno biblioteką ir senus miesto dokumentus. 1797 m. Seinai buvo Prūsijos karaliaus miestas su 96 gyvenamai­ siais namais ir 516 gyventojų. Varšuvos kunigaikštijos laikais nutiestos kelios naujos gatvės. Tada atsirado į Suvalkų plentą įeinanti Zavadzkio gatvė, skirta vokiečių kolonistams gyventi5. 1795 metais žlugo Lenkų-Lietuvių valstybė. Beveik visa Lietuva atsidūrė rusų valdžioje, tik Sūduva, arba, kaip vėliau imta vadinti nuo Suvalkų miesto, Suvalkija, atiteko prūsams. Prūsai 1798 m. įsteigė Sū­ duvai Vygrių vyskupiją. Vienos kongresas 1815 m. Sūduvą atidavė Rusijai. Iš tos teritorijos rusai sudarė Augustavo-Suvalkų guberniją ir suskirstė ją į 7 apskritis, iš kurių viena buvo Seinų apskritis. Seinai tapo apskrities miestu. Sūduvos miestai tuo metu buvo maži ir skurdūs. Toks buvo ir Seinų miestas. 1856 m. Seinuose buvo tik 3277 gyventojai, iš jų 2368 žydai. Išvaizda Seinai buvo panašūs į stambų kaimą su charakteringa seniems miestams turgavietės aikšte centre6. Po