Švietimo 11 366

2016 m. naujienos GRUODIS

Informacinis leidinys ISSN 1648-5874

Koridorius Pranciškonų gimnazijoje (34 p.) Zinos Rimgailienės nuotr. „Tyla“

Gruodis – ir baigia apsisukti metų ratas 4 p. Švietimo ekspertas dr. A. M. Juozaitis: „Sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Tai – netiesa. Besiginčijant tiesa paskęsta. Ji išryškėja tik tada, kai pradedama klausytis.“ 8 p. ŠMM Mokyklų veiklos skyriaus vedėja R. Klepačienė: „Prieš kelerius metus mačiau, kaip vaikai su auklėtoja šioje salėje ruošėsi kalėdiniam 19 p. Kauno vaikų darželio „Vaivorykštė“ vaidinimui – skaitė tekstą ir net nepajuto, kad meninio ugdymo mokytoja ekspertė J. Tėvelytė: mokosi skaityti. Jūsų pastangos ir meilė vaikams „Visą laiką svarbus vaikų įsijautimas, bendrystės, mane maloniai nustebino.“ komandinio darbo, klausymo suvokimas.“ Šiame numeryje 2

 

Jie gar­si­na Lie­tu­vos Iš­mo­ki­me ne­me­luo­ti dar­bais ���������������������������������������������������������������������������������������4 var­dą ������������������������������������������������������������������������������������������������������6 „Kelias į visų ugdymo procese dalyvaujančiųjų – pedagogų, mokinių, tėvų, „Svajonė atrodė labai didelė ir sunkiai mokyklos vadovų, steigėjo – įsipareigojimus, susitarimus, manau, eina būtent pasiekiama, bet laikui bėgant išsipildė... per kalbėjimąsi, diskusiją, per skirtingų nuomonių išsakymą, susitarimų Jaučiu pasididžiavimą, kad man už tai laikymąsi.“ R. Zailskas suteiktas apdovanojimas. Dar didesnis pasididžiavimas apima matant buvusius studentus, kurie sėkmingai tęsia akademinį, profesinį gyvenimą.“ J. Aleksejūnienė

 Svar­biau­sias už­da­vi­nys – kur­ti vai­ko at­ei­tį ����������������������������������������������������8  Mu­zie­jaus mi­si­ja – tar­nau­ti, sau­go­ti, puo­se­lė­ti ������������������������������������������������������������������������������12 Renatos Česnavičienės nuotr.

Bažnytinio paveldo muziejus – visuomenei  dirbanti institucija, kurios pagrindinis tikslas yra saugoti ir pristatyti sakralines vertybes. „Auk­si­nė žvaigž­dė“ – „Tarš­ku­čiui“ ����������������������������������������������������������������10 „Be Rimos nebūtų „Tarškučio“, bet nebūtų jo ir be Leonido. Tai dvi obuolio puselės, niekada nesipykstančios. Leonidas kartais dėl vienokių ar kitokių nesėkmių užpyksta, užsidega, bet Rimutė visuomet šypsosi ir jam niekada neprieštarauja. Tai neeilinė pora.“ G. Švabienė, S. Kavaliauskienė



Apie žaidimą mene ����������������������������19 „Menas vaizduoja tai, kas pasaulyje yra amžina. Menas padeda išskirti, atpažinti, aprašyti ir įamžinti vidinę tikrovę...“ V. Tatarkevičius



Me­to­di­nės die­nos et­ni­nė­se že­mė­se ���������������������������������������������������14 „1992 m., jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, etnokultūrinis judėjimas virto religiniu. Lietuvoje įregistruota pirmoji religinė bendruomenė „Romuva“, siekianti tęsti senąjį baltų tikėjimą.“ Z. Nauckūnaitė Zinos Rimgailienės nuotr. 3

D a r ­b ą p r a ­d ė ­j o Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­rė J u r ­g i ­t a P e t ­r a u s ­k i e ­n ė

„Švie­ti­mo siste­ ­mo­je nesi­ ­jau­čiu naujo­ ­kė. Supran­ ­tu, kad lau­ kia di­de­li iš­šū­kiai. La­bai ti­kiu ko­man­da. Vi­si iš­šū­kiai įvei­kia­mi tik su puikia­ koman­ ­da. Vyriau­ ­sy­bės progra­ ­ma ypač ambi­ ­cin­ga, dar­bų daug, aš taip pat at­ei­nu turė­ ­da­ma naujų­ užda­ ­vi­nių. Bet vis­ką susi­ ­dė­lio­si­me ir kar­tu įveiksi­ ­me – ne­abe­jo­ju, kad mums pa­vyks“, – mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jams sa­kė Jur­gi­ta Pet­raus­kie­nė. J. Petraus­ kie­ nė­ gimė­ Ute­no­je, mokė­ ­si IV vidu­ ­ri­nė­je mokyk­ lo­­ je (da­bar Ute­nos Dau­niš­kio gim­na­zi­ja). 1997 m. bai­gė tuo­me­ti­nio Vil­niaus peda­ ­go­gi­nio univer­ ­si­te­to (dabar­ Lietu­ ­vos eduko­ ­lo­gi­jos univer­ si­ te­ tas)­ an­glų kal­bos pe­dago­ gi­ kos­ ba­kalau­ ro­ stu­dijas,­ 2002 m. Vilniaus­ univer­ si­ te­ to­ Tarptau­ ti­ nio­ verslo­ mokyk­ lo­ je­ įgi­jo ma­gist­ro laips­nį. 1997–2001 m. PHA­RE pro­fe­si­nio švie­ti­mo ir mo­ky­mo re­ for­mų koor­ ­di­na­vi­mo centre­ dirbo­ projek­ ­tų vado­ ­ve, Tarptau­ ­ti­nių moks­lo ir techno­ ­lo­gi­jų plėtros­ progra­ ­mų agentū­ ­ro­je Tarptau­ ­ti­ nių pro­gra­mų sky­riaus ve­dė­ja, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Nuo 2007 m., tik įsteigus­ Moks­lo ir studi­ ­jų ste­bė­se­nos ir anali­ ­zės centrą­ (MOSTA),­ iki pasky­ ri­ mo­ švieti­ mo­ ir mokslo­ minist­ re­ – šio centro­ direk­ to­ re.­ Ji yra įvai­rių ver­ti­ni­mo, eks­per­tų gru­pių, pa­vyz­džiui, ERA­ WATCH tinklo,­ ERAC ste­bė­se­nos grupės,­ Euro­ ­pos nacio­ ­na­li­nių įžval­gos ko­res­pon­den­tų tin­klo (angl. Eu­ro­pe­an Net­work of Na­ tio­nal Fo­re­sight Cor­res­pon­dents), Eu­ro­pos moks­li­nių ty­ri­mų ir tech­no­lo­gi­nės plėt­ros ver­ti­ni­mo tin­klo (angl. EU RTD Eva­lu­a­tion Network),­ Bolo­ ni­ jos­ darbo­ grupės,­ Moksli­ nės­ veiklos­ verti­ ni­ mo­ Lietu­ ­vos mokslo­ ir studi­ ­jų insti­ ­tu­ci­jo­se darbo­ grupės,­ Žinių­ eko­no­mi­kos foru­ ­mo, Su­ma­nios specia­ ­li­za­ci­jos rengi­ ­mo koor­­ di­na­vi­mo gru­pės na­rė. J. Pet­raus­kie­nė iš­te­kė­ju­si, au­gi­na du vai­kus.

ŠMM Komu­ ni­ ka­ ci­ jos­ skyriaus­ inf. 4 cys tis ir R. Zailskas zai ­ A. M. Juo ­ Ba ­ ir V. D. Ratkevičius I š ­m o ­k i ­m e n e ­m e ­l u o ­t i d a r ­b a i s

Lap­kri­čio pa­bai­go­je vy­kusios pa­ro­dos „Mo­kyk­la 2016“ pir­mą­ ją die­ną surengtas pa­grin­di­nis ren­gi­nys – „Ge­ros mo­kyk­los“ fo­ru­mas. Fo­ru­mo dis­ku­si­jo­se bu­vo gvil­de­na­mi pa­ma­ti­niai be­si­kei­čian­čios mo­kyk­los klau­si­mai: „As­me­ny­bės ūg­tis“ (I da­lis), „Mo­kyk­los iden­ti­te­tas ir įvai­ro­vė“ (II da­lis), „Po­li­lo­go kul­tū­ra ir part­ne­rys­tė“ (III da­lis). Dis­ku­si­jo­je svar­biais švie­ti­mo ben­druo­me­nės su­si­kal­bė­ji­mo klau­si­mais – po­li­lo­go kul­tū­ ra ir part­ne­rys­tė – da­ly­va­vo Šiau­lių r. Aukš­tel­kės pa­grin­di­ nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Vai­das Ba­cys, švie­ti­mo eks­per­tas dr. Au­ri­mas Ma­ri­jus Juo­zai­tis, Prie­nų r. švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas Rimvy­ das­ Zailskas­ , UAB „Ta­vo mo­kyk­la“ pro­duk­tų ir A. Varanauskas A. Perednis vys­ty­mo va­do­vas Da­rius Rat­ke­vi­čius ir Ži­nių eko­no­mi­kos fo­ di­mo būdą­ ar kryptį,­ – auk­so vertės­ žmogus.­ Atsa­ ­kau – na ir ru­mo di­rek­to­rius Ar­mi­nas Va­ra­naus­kas. Dis­ku­si­jai va­do­va­vo kas, kad kas nors pasiū­ lys­ aukso­ vertės­ sprendi­ mą.­ Tai bus žur­na­lis­tas Au­ri­mas Pe­red­nis. pa­dė­ta į len­ty­ną. Spren­di­mas gal bus iš­ra­šy­tas auk­so rai­dė­ mis, bet pasmerk­ ­tas... Kas labiau­ ­siai truk­do susi­ ­kal­bė­ti, gir­dė­ti, „ Š v i e ­t i ­m o n a u ­j i e ­n o s “ p a ­t e i ­k i a p a ­g r i n ­d i ­n i ų klau­sy­ti? – tęsė­ A. M. Juo­zai­tis. – Įstrigo­ du „Geros­ mokyk­ ­los“ d i s ­k u ­s i ­j o s d a ­l y ­v i ų p a ­s i ­s a ­k y ­m u s a p i e s ė k ­m i n ­g o s kon­cepci­ jos­ daly­ ­kai: pir­ma, nuo­sta­bi frazė,­ kuri­ šian­dien ne­ m o ­k y k ­l o s v e i k ­l o s v e r ­t y ­b i ­n į p a ­g r i n ­d ą . bu­vo pa­mi­nė­ta, – gyve­ ni­ mas­ mokyk­ lo­ je­ . Iš tik­rų­jų ne­mo­ka­me gyven­ ­ti or­gani­ za­ ci­ jo­ je.­ Įstai­gose­ dir­bame,­ o gyve­ ­na­me po darbo.­ Sa­ko­ma, žmonės­ išei­ ­na iš darbo,­ užda­ ­ro duris­ ir tuoj prasi­ ­de­da U g ­d y ­t i k l a U s y ­m o ­s i k u l ­t ū ­r ą gy­veni­ ­mas. La­bai su­trum­pi­na­me bu­vi­mą. Ma­no su­vo­ki­mu, kad gyve­ ni­ mas­ vyktų­ tiek mokyk­ lo­ je,­ tiek bet kurio­ je­ kito­ je­ įstaigo­ je,­ „Po­li­lo­go kul­tū­rą su­vo­kiu kaip su­si­kal­bė­ji­mo da­ly­ką, – tei­ reikė­ ­tų dary­ ­ti tai, apie ką kalba­ ­me, – išmok­ ti­ neme­ luo­ ti­ darbais­ . gė švie­ti­mo eks­per­tas dr. A. M. Juo­zai­tis. – Po­li­lo­gas – dau­gia­ Sa­ky­ti mažiau,­ žadė­ ­ti mažiau,­ bet kiek įma­no­ma konkre­ ­čiau šakis­ pokal­ bis,­ ieškant­ atsa­ ky­ mų­ į klausi­ mus.­ Pats sau poli­ lo­ gą­ veik­ti. Są­mo­nin­gai ne­sa­kau – da­ry­ti dau­giau. Siekiu­ pa­brėž­ti – api­brė­žiu kaip moky­ ­mą­si klau­sy­tis. Ma­no gal­va, kal­bant apie da­ry­ti ma­žiau, bet tiks­lin­giau. Ta­da gal­būt at­si­ras ki­tas da­ly­kas, dis­ku­si­jas, ben­dra­dar­bia­vi­mą, ka­žin ko­dėl toks reikš­min­gas kuris­ koncep­ ci­ jo­ je­ skamba­ labai­ patrauk­ liai:­ prasmės­ atra­ di­ mas,­ tam­pa iš­si­sa­ky­mas, kar­tais gal­būt iš­si­rė­ki­mas ir pan. Daž­nai asmens­ ugdy­ mas(is),­ sėkmės­ siekian­ ti­ mokyk­ la­ ir t. t. Kaip teigia­ ne­iš­girs­ta­me ne tik ką kiti­ sako,­ bet ir to, ką patys­ prišne­ ­ka­ psicho­ lo­ gai­ ir filo­ so­ fai,­ žmogus­ yra prasmės­ ieškan­ tis­ subjek­ tas.­ me. Gera­ mokyk­ ­la turė­ ­tų moky­ ­ti klausy­ ­tis. Įsiklau­ ­sy­ti, kad Įsi­klau­san­tis į tai, ką da­ro, ap­mąs­tan­tis tai, ką nu­vei­kė, ką da­rys ga­lė­tum klaus­ti. La­bai gra­ži lie­tu­viš­kų žo­džių žais­mė. Iš ­tiesų, vė­liau, nepa­ ­mirštan­ tis­ išva­ ­dų. Taip turbūt­ atsi­ ­randa­ veiksmas...“­ klausi­ ­mų kė­li­mas – esmi­ ­nis žmo­gaus ge­bė­ji­mas: ieš­ko­ti to, kas dar neat­ ­rasta.­ Bai­sus žmo­gus, ku­ris, ne­duok Die­ve, ži­no Drą­sa mąs­ty­ti ir at­sa­ky­mus į vi­sus klausi­ ­mus. Mano­ supra­ ­ti­mu, gera­ mokyk­ ­la v i ­d i ­n ė m o ­t y ­v a ­c i ­j a ugdo­ klausy­ mo­ si­ kultū­ rą­ ir dali­ ja­ si­ tais klausi­ mais­ su kitais.­ Sa­ko­ma, kad gin­čuo­se gimsta­ tiesa.­ Tai – netie­ ­sa. Besi­ ­gin­či­jant A. Va­ra­naus­kas pabrė­ ­žė, kad vi­si veikia­ ­me tam tik­ra­me tie­sa paskęs­ ­ta. Ji išryš­ ­kė­ja tik tada,­ kai prade­ ­da­ma klausy­ ­tis. kon­teks­te. Daug ką le­mia fi­nan­sa­vi­mas. Ta­čiau jei mo­ky­to­jas ar Ma­nau, kad įsi­klau­sy­mas, pra­de­dant įsi­klau­sy­mu į sa­ve, vie­nas mo­kyk­la tik­rai no­ri tam tik­rą idė­ją įgy­ven­din­ti, pa­de­da ir vals­ty­bė, di­džiau­sių iš­šū­kių, ku­riuos mo­kyk­la tu­rė­tų ug­dy­ti. Dis­ku­si­jos ne­re­tai pare­ ­mia ir verslas.­ Žinių­ ekono­ ­mi­kos fo­ru­mo direk­ ­to­rius ve­dė­jo bu­vo pa­sa­ky­ta, kad tas, kuris­ pa­siū­lo pro­ble­mos spren­ at­krei­pė dis­ku­si­jos da­ly­vių dė­me­sį į ste­re­o­ti­pus ir drą­są mąs­ty­ti. 5

„Per ankstes­ ­nę šio foru­ ­mo dalį­ buvo­ perskai­ ­ty­tas XVI a. laiš­ stei­gė­jas įsi­pa­rei­go­ja, drą­si­na, re­mia, pa­si­ti­ki mo­kyk­la, ku­ria kas, – teigė­ A. Vara­ naus­ kas,­ – siųstas­ iš miesto­ į kaimą.­ Draugas­ są­ly­gas mokyk­ los­ veik­lai. Kaip tai pasiek­ ti?­ Vieno­ at­sa­ky­mo ra­šė savo­ bičiu­ ­liui: „Mieste­ tokia­ sparta,­ kad mes, miestie­ ­čiai, nė­ra ir būti­ ne­ga­li. Ke­lias į visų­ ug­dy­mo pro­ce­se da­ly­vau­jan­čių­ tuoj iš­pro­tė­si­me...“ Kai kam tai ga­li at­rody­ ­ti juo­kin­gai. Ta­čiau šis jų – peda­ ­go­gų, moki­ ­nių, tėvų,­ mokyk­ ­los vado­ ­vų, steigė­ ­jo – įsi­ pa­vyz­dys aki­vaiz­džiai liu­di­ja, kad mū­sų sme­ge­nys vei­kia ly­gi­ pa­rei­go­ji­mus, su­si­ta­ri­mus, ma­nau, ei­na bū­tent per kal­bė­ji­mą­si, na­muo­ju princi­ ­pu. Imame­ tam tik­rus atskai­ ­tos taškus,­ pagal­ dis­ku­si­ją, per skir­tin­gų nuo­mo­nių iš­sa­ky­mą, su­si­ta­ri­mų lai­ky­ ku­riuos ver­ti­na­me – gerai­ ar blogai,­ tem­pas grei­tas ar lėtas.­ mą­si. Ta kryp­ti­mi keliau­ ­ja­me beveik­ dešimt­ metų.­ Tada,­ prieš Jei­gu nie­ka­da ne­liū­di, ne­pa­ti­ri skriau­dos, nie­ka­da ne­su­ži­no­si, de­šimt me­tų, pir­mą kar­tą sa­vo veik­los pro­gra­mo­je įra­šė­me, kas – ge­ra, kas – džiaugsmas.­ Tik ly­gin­da­mi gali­ ­me tai su­vok­ti. kad es­mi­nis mū­sų tiks­las – koky­ ­bės kul­tū­ros plėt­ra, tei­gia­mo Mū­sų sme­ge­nys ne­re­tai siū­lo min­čių trum­pi­nius, to­dėl esa­me pro­ver­žio, įsi­pa­rei­go­ji­mo sie­kis, kad ug­dy­mo ko­ky­bė mo­kyk­lo­je lin­kę kli­juo­ti eti­ke­tes: mo­ki­niai – to­kie, pe­da­go­gai – ano­kie, bū­tų kiekvie­ no­ jos daly­ vio­ sąmo­ ­ningas­ veiksmas.­ Dar 2007 m. į ver­slas – toks, moksli­ ­nin­kai – dar kito­ ­kie ir t. t. Tai la­bai svarbu­ stei­gė­jo ku­rato­ ­riaus veik­los re­komen­ ­da­ci­jas įra­šė­me pa­grin­di­nį su­vok­ti. Šį mąs­ty­mo bū­dą ga­li pa­dė­ti įveik­ti tik sa­vi­ref­ek­si­ja: prin­ci­pą – mo­kyk­los ir ku­ra­to­riaus ben­dra­dar­bia­vi­mą, grįs­tą rei­kia kel­ti sau to­kius klau­si­mus, kad pa­si­jus­tu­me ne­sma­giai. part­ne­rys­tės, ko­le­gia­lu­mo, ob­jek­ty­vu­mo ir kon­fiden­ ­cia­lu­mo Vien ta mintis­ gąsdi­ ­na. Daug daly­ ­kų gali­ ­me išmok­ ­ti. Kūry­ ­bin­ krite­ ri­ jais.­ Ugdy­ mo­ įstaigų­ įtrauki­ mas­ į projek­ tus­ yra vienas­ gu­mas, kri­ti­nis mąs­ty­mas ar stere­ ­o­ti­pų lau­žy­mas nė­ra įgim­ti iš bū­dų, kaip ei­ti kal­bė­ji­mo­si, su­si­kal­bė­ji­mo, po­li­lo­go ir ben­ da­ly­kai. Pa­tys juos iš­siug­do­me ar­ba ne...“ drų spren­di­mų link. Į pir­mą­jį „Ly­de­rių lai­ko“ pro­jek­tą įsi­trau­kė D. Ratke­ vi­ čius­ trum­pai ap­žvelgė­ švie­timo­ ir ver­slo ben­dra­ 50 proc. mūsų­ mokyk­ ­lų, į ant­rą­jį – kitos­ 50 proc. mokyk­ ­lų. Taip dar­bia­vi­mą. Po­li­lo­gas, anot UAB „Ta­vo mo­kyk­la“ at­sto­vo, la­bai pat rei­kė­jo keis­ti po­žiū­rį, o tai nė­ra pa­pras­ta. Dar nėra­ mi­ru­si svar­bus kuriant­ švie­timo­ ir verslo­ bendruo­ ­menių­ santy­ kius.­ nuo­sta­ta, kad stei­gė­jas – įsa­ki­nė­to­jas, rei­ka­lau­to­jas, kon­tro­ Ver­slas gali­ pasiū­ ­ly­ti įrankius,­ kurie­ padė­ ­tų peda­ ­go­gams siekti­ lie­rius... Kal­bė­ji­ma­sis ar ne­si­kal­bė­ji­mas tur­būt tu­ri tam tik­rų mo­kyk­lai kelia­ ­mų tikslų.­ Ugdy­ ­mo įstaigai,­ jos bendruo­ ­me­nei, prie­žas­čių. Ir stei­gė­jas nė­ra vien­ti­sas. Vei­kia ta­ry­ba, ku­rios pa­na­šiai kaip ir ver­slo or­ga­ni­za­ci­jai, būti­ ­na vidi­ ­nė moty­ ­va­ci­ja. na­riai keičia­ ­si kas ketve­ ­rius metus,­ taip pat vyk­do­mo­ji insti­­ Jei­gu žmo­gus ne­no­ri, bus la­bai sun­ku jį pa­ska­tin­ti elg­tis ki­taip. tuci­ ja.­ Naujiems­ tary­ bos­ nariams­ tenka­ nuolat­ įrodi­ nė­ ti,­ kad Itin svarbūs­ trys daly­ kai.­ Pirma,­ prasmės­ suvo­ ki­ mas­ – kodėl­ aš žodžiai­ – kontro­ liuo­ ti­ ir bausti­ – so­vieti­ nis­ relik­ tas.­ Šiandien­ tai darau?­ Antra,­ suvo­ ki­ mas,­ kaip tai dary­ ti,­ žingsnių­ numa­ ty­ mas­ šios sąvo­ ­kos nerei­ ka­ ­lingos.­ Tikro­ ­vė tokia,­ kad mokyk­ la­ taip pat ir pažan­ ­gos stebė­ ­ji­mas. Trečias­ labai­ svarbus­ daly­ ­kas – sava­­ da­lį laiko­ skiria­ kažką­ kažkam­ įrodi­ ­nė­da­ma. Sąmo­ ­nin­gu­mas, rankiš­ ku­ ­mas. Tai pasi­ ­rinki­ ­mas, kas man svarbiau­ sia­ šiuo metu,­ pa­si­ti­kė­ji­mas ir įga­li­ni­mas – tai, kas gali­ ug­dy­mo įstai­gą ves­ti su ko­kia ko­man­da dirb­ti, ko­kiais įran­kiais nau­do­tis. Tai lais­vė, ge­ros mo­kyk­los link...“ ku­rią su­var­žius vi­di­nė mo­ty­va­ci­ja slops­ta. P o ­l i ­l o ­g o k u l ­t ū ­r a – Po „Ge­ros mo­kyk­los“ ke­pu­re ne­šan­tis vė­jas...

Švie­ti­mo skyriaus­ vedė­ ­jas R. Zails­kas teigė­ neži­ ­nąs vi­ Aukš­tel­kės pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rekto­ ­riui V. Ba­ciui sų atsa­ ­ky­mų. Švieti­ ­mo skyrius­ yra ieš­ko­ji­mų kely­ ­je. Vedė­ ­jas, te­ko da­ly­vau­ti ku­riant „Ge­ros mo­kyk­los“ kon­cep­ci­ją. Ku­riant ruoš­da­ma­sis šiai disku­ ­si­jai, nu­ma­tė iš steigė­ ­jo po­zi­ci­jų ap­tar­ti ge­rą mo­kyk­lą vien klau­sy­mo, pa­sak di­rek­to­riaus, ne­pa­kan­ka. ge­rą mokyk­ ­lą. „Šios dienos­ disku­ ­si­ja vyksta­ po „Geros­ mokyk­­ Vi­sų pir­ma, mo­kyk­los va­do­vo nuo­mo­ne, būti­ ­na pri­pa­žin­ti skir­ los“ ke­pu­re, – by­lo­jo sky­riaus va­do­vas. – Dar tik maty­ ­da­mas tu­mus. Kai kal­ba­me apie Vil­nių, Kau­ną, su­vo­kia­me, kad čia „Ge­ros mokyk­ ­los“ projek­ ­tą iš tik­rų­jų prita­ ­riau dauge­ ­liui idėjų.­ ga­li at­si­ras­ti išskir­ ­ti­nių mo­kyk­lų, to­kių kaip Valdor­ ­fo, Su­zu­ki ir Ir da­bar visa tai palai­ ­kau. Ko­kį gi vaid­me­nį tu­rė­tų at­lik­ti stei­ pan. Šios mokyk­ ­los geba­ pritrauk­ ­ti aukščiau­ ­sios kvali­ ­fi­ka­ci­jos gė­jas gero­ ­je mokyk­ ­lo­je? Projek­ ­te pateik­ ­ti reikšmi­ ­niai žodžiai:­ peda­ go­ gus.­ „Po­žiūrių­ ir nuo­monių­ skir­tumas­ yra di­džiau­sia Nukelta į 18 p. Renatos Česnavičienės nuotraukos Kol praktikai ir teoretikai diskutavo, jaunimas turėjo kitokių veiklų, bendravo su ŠMM kancleriu Tomu Daukantu 6

R. Juškaitis, A. Pivrikas, V. Šeferis, A. Pitrėnienė, J. Aleksejūnienė ir R. Žalnierius Renatos Česnavičienės nuotraukos Jie gar­si­na Lie­tu­vos var­dą

Švie­ti­mo ir mokslo­ mi­nis­te­ri­jo­je de­šim­tą­jį kar­tą įteik­tos A p i e l a U r e ­a ­t u s mokslo­ premi­ jos­ penkiems­ lietu­ vių­ kilmės­ moksli­ nin­ kams,­ dirban­ tiems­ užsie­ ny­ ­je. Ketu­ ­ri iš jų akade­ ­mi­nį kelią­ pradė­ ­jo Lie­ Vai­das Šefe­ ­ris, Vil­niaus uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas, dok­ tu­vo­je. Apdo­ ­va­no­ji­mas skiria­ ­mas už tarp­tau­ti­nio lygio­ mokslo­ to­ran­tū­ros stu­di­jas bai­gė Vie­no­je. Moks­lo pa­sau­ly­je ži­no­mas pa­sie­ki­mus, bendra­ ­dar­bia­vi­mą su Lietu­ ­va. Šiemet­ laimė­ ­to­jais Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio ir Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus dar­bų ty­rė­jas. Jis tapo­ moks­linin­ kai­ Rim­vydas­ Juš­kaitis­ (la­zerių­ spe­cialis­ tas,­ Če­ki­jos Ma­sa­ry­ko uni­ver­si­te­te įkū­rė li­tu­a­nis­ti­kos cen­trą, iš­lei­do Jung­ti­nė Kara­ ­lys­tė), Vaidas­ Šefe­ ­ris (litu­ ­a­nis­tas, Čeki­ ­ja), Jolan­ ­ta če­kų ir lie­tu­vių kal­bų žo­dy­ną. Alek­se­jū­nie­nė (odon­to­lo­gė, Ka­na­da), Bro­nius Vaš­ke­lis (li­te­ra­ Al­man­tas Piv­ri­kas, pus­lai­di­nin­kių fi­zi­kas, ti­ria or­ga­ni­nių tū­ro­lo­gas, Jungti­ ­nės Ameri­ ­kos Valsti­ ­jos) ir Al­man­tas Pivri­ ­kas pus­lai­di­nin­kių sa­vy­bes. Di­ser­ta­ci­ją ap­gy­nė Suo­mi­jo­je, dir­bo (pus­lai­di­nin­kių fizi­ ­kas, Austra­ ­li­ja). Apdo­ ­va­no­ji­muo­se daly­ ­va­vo Aust­ri­jo­je, vė­liau iš­vy­ko į Aust­rali­ ­ją. Nuo 2015 m. dės­to Mur­doch ketu­ ri­ lau­rea­ tai,­ de­vynias­ de­ šimt­ me­ tį­ per­kopęs­ B. Vaške­ lis­ į uni­ver­site­ te.­ Jo dar­bai reikš­min­gi ku­riant or­gani­ nius­ sau­lės ce­re­mo­ni­ją neat­ ­vy­ko. Mokslo­ premi­ ­jas įteikė­ ir moks­li­nin­kus ele­men­tus, pa­to­bu­lin­ti me­to­dai tai­ko­mi ne vieno­ ­je pa­sau­lio la­ svei­ki­no laiki­ ­nai švieti­ ­mo ir moks­lo minist­ ­ro parei­ ­gas einan­ ­ti bora­ to­ ri­ jo­ je.­ Fizi­ kas­ skati­ na­ įvairius­ presti­ ži­ nius­ mokslo­ centrus­ Aud­ro­nė Pitrė­ ­nie­nė. Ji sakė: „Kviečia­ ­me užsie­ ­ny­je ir Lie­tu­vo­je ben­dra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos moks­li­nin­kais. dir­ban­čius moks­li­nin­kus jung­tis į bendrus tin­klus ir kartu veikti.“ Bronius­ Vaške­ ­lis, li­te­ra­tūro­ lo­ ­gas ir te­at­rolo­ ­gas, stu­di­ja­vo Su sa­vo ty­ri­nė­ji­mais pre­mi­jų lau­re­a­tai V. Šefe­ ­ris, A. Piv­ri­kas ir To­ron­to ir Pen­sil­va­ni­jos univer­ ­si­te­tuo­se. Buvęs­ Ilino­ ­jaus uni­ J. Alek­se­jū­nie­nė vi­suo­me­nę su­pa­žin­di­no skai­ty­da­mi vie­šas ver­si­te­to Li­tu­a­nis­ti­kos ka­ted­ros ve­dė­jas, Li­tu­a­nis­ti­kos ins­ti­tu­to pa­skai­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Fi­zi­nių ir techno­ ­lo­gi­jos moks­lų Či­ka­go­je pir­mi­nin­kas. Grį­žęs į Lie­tu­vą, jis pa­dė­jo atkur­ ­ti Vy­tau­to centre.­ Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą, įkū­rė Te­at­ro­lo­gi­jos ka­ted­rą, bu­vo Hu­ma­ Pre­mi­jos lau­re­a­tus svei­ki­no Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­ ni­ta­ri­nių mokslų­ fakul­ ­te­to deka­ ­nu, prorek­ ­to­riumi. Siek­da­mas me­nės vice­ ­pir­mi­nin­kas Rolan­ ­das Žalnie­ ­rius: „Džiugu­ Pasau­ ­lio mo­ty­vuo­ti jau­nuo­sius moks­li­nin­kus, įstei­gė var­di­nę sti­pen­di­ją lietu­ vių­ ben­druome­ nės­ pir­minin­ kės­ var­du svei­kinti­ pa­saulio­ hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ty­ri­nė­to­jams. moks­li­nin­kus, gar­si­nan­čius Lie­tu­vos var­dą. Ypač džiu­gu, kad Jo­lanta­ Alekse­ ­jū­nienė­ , moks­linin­ ­kė odon­tolo­ gė,­ bai­gusi­ sa­vo dar­bais jūs pa­de­da­te kur­ti mo­der­nią ir pa­sau­ly­je kon­ku­ Kau­no me­di­ci­nos aka­de­mi­ją, di­ser­ta­ci­ją ap­gy­nė Os­lo uni­ver­si­ ren­cin­gą Lie­tu­vą.“ te­te (Norve­ ­gi­ja), šiuo metu dėsto Britų­ Kolum­ ­bi­jos univer­ ­si­te­te 7

Renginio pabaigoje visi norintys galėjo pasveikinti laureatus, su jais pabendrauti (Ka­na­da). Ji vyk­do bendrą­ moksli­ ­nę veiklą­ su Lietu­ vos­ moksli­ nin­ kais,­ pade­ da­ užmegz­ ti­ ryšius­ su už­sie­nio part­ne­riais. Rim­vy­das Juš­kai­tis ap­gy­nė dak­ta­ro di­ ser­ta­ci­ją Mask­vos fi­zi­kos ir tech­ni­kos ins­ti­tu­te, dir­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­to La­ze­ri­nių ty­ri­mų centre,­ vė­liau per­sikė­ lė­ į Jung­tinę­ Ka­ralys­ tę.­ Oks­for­do uni­ver­si­te­to In­ži­ne­ri­jos moks­lų ka­ ted­ro­je tę­sė pra­dė­tus ty­ri­mus ir at­ra­do nau­ją me­to­dą – struk­tū­ri­nio ap­švie­ti­mo mik­ro­sko­pi­ją. Kar­tu su kole­ ­go­mis įkū­rė uni­ver­si­te­to at­ža­li­nę įmo­nę „Aurox­ Ltd“, ku­ri 2012 m. gavo­ presti­ ­ži­nį Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je įmo­nės įver­ti­ni­mą – Kara­ lie­ nės­ premi­ ją­ už ino­vaci­ jas.­ Jis akty­ viai­ ben­dra­dar­biau­ja su Lietu­ ­vos laze­ ­rių įmonė­ ­mis, da­ly­vau­ja Pasau­ ­lio lietu­ ­vių ekono­ ­mi­kos foru­ ­mo ir „Global­ Lit­hu­a­nian Le­a­ders“ veik­lo­je.

K a l ­b a l a U r e ­a ­t a i

A. Piv­rikas:­ „Gi­miau ir už­augau­ Klai­pė­ doje,­ stu­dija­ vau­ Vil­niu­je, čia ma­no moks­linio­ ke­lio pra­džia. Per vi­są gy­ve­ni­mą pa­vy­ko iš­ lai­ky­ti sa­vo moks­lo dar­bų te­ma­ti­ką. Ma­čiau daug pasau­ ­lio, daug uni­ver­si­te­tų, bet net pa­tys garsiau­ si­ profe­ ­so­riai, su kuriais­ teko­ dirbti,­ ne­tu­ri prof.­ Gyčio­ Juškos­ savy­ ­bės – jis nuo­lat užsu­ ka­ į la­bora­ to­ ri­ ją,­ kur ben­drau­ja su stu­ den­tais, dok­to­ran­tais. Dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas bai­giau Suo­mi­jo­je – Tur­ku uni­ver­si­te­te. Vė­liau li­ki­mas su­tei­kė ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti į Austri­ ­ją, dir­bau su žy­miu profe­ ­so­riu­mi, tie me­tai bu­vo la­bai pro­duk­ty­vūs ir sėkmin­ ­gi. Da­bar esu Austra­ ­li­jo­je. Ban­dau  Iš vi­so moks­lo pre­mi­joms šie­met pa­teik­ta 15 kan­di­da­tū­rų pa­to­bu­lin­ti elek­tro­ni­ką, tran­zis­to­rius.“ iš 7 šalių.­ Kandi­ ­da­tų paraiš­ ­kas verti­ ­no Lietu­ ­vos mokslų­ akade­­ J. Alek­se­jū­nie­nė: „1992 m. iš­va­žia­vu­si į tarp­tau­ti­nę moks­ mi­jos eks­per­tai, lai­mė­to­jus at­rin­ko ko­mi­si­ja, su­da­ry­ta iš Švie­ linę­ konfe­ ren­ ­ciją,­ pate­ kau­ tarp garbių­ moksli­ nin­ kų,­ klausiau­ si­ jų, ti­mo ir mokslo­ minis­ ­te­ri­jos, Pasau­ ­lio lietu­ ­vių bendruo­ ­me­nės, toks gera­ ­sis pavy­ ­das apėmė­ – kaip man, mote­ ­riai iš ma­žu­tės Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų lie­tu­vių ben­druo­me­nės, Lie­tu­vos Lie­tu­vos, at­si­dur­ti tarp jų ir būti­ ly­giai, kad į ma­ne rim­tai žiū­rė­ moks­lų aka­de­mi­jos, Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bos, Pre­zi­den­tū­ros ir tų, su ma­ni­mi disku­ ­tuo­tų. Svajo­ ­nė atro­ ­dė labai­ dide­ ­lė ir sun­kiai Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vų. Per de­šim­tį me­tų šia pre­ pa­sie­kia­ma, bet lai­kui bėgant­ išsi­ ­pil­dė... Jaučiu­ pasi­ ­di­džia­vi­mą, mi­ja bu­vo ap­do­va­no­ti 34 moks­li­nin­kai. Dau­giau­sia iš Jung­ti­nių kad man už tai su­teik­tas apdo­ ­va­no­ji­mas. Dar dides­ ­nis pasi­ ­di­ Ame­ri­kos Vals­ti­jų, Vo­kie­ti­jos, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės. džia­vi­mas apima­ matant­ buvu­ ­sius studen­ ­tus, kurie­ sėkmin­ ­gai tę­sia aka­de­mi­nį, pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą.“ Do­vi­lė Ši­lei­ky­tė 8 Svar­biau­sias už­da­vi­nys – kur­ti vai­ko at­ei­tį

Gruz­džių vai­kų so­cia­li­za­ci­jos cen­tras, pa­val­dus Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jai (ŠMM), iš ki­tų iš­si­ski­ria jau­ku­mu: čia ge­ra bū­ti, vy­rau­ja na­mų at­mos­fe­ra, prie sta­lo mo­ki­niai sė­da kar­tu su auk­lė­to­jais, pa­si­ keis­da­mi tvar­ko ap­lin­ką, pri­žiū­ri šu­nį. Vai­kai čia ap­gy­ven­di­na­mi teis­mo spren­di­mu, jie lin­kę nu­si­kals­ti, daž­niau­siai toks gy­ve­ni­mo ke­lias su­si­klos­to, nes ne­pa­ka­ko dė­me­sio šei­mo­je, už­au­go glo­bos na­muo­se ar­ba tik su ma­ma. Tad ge­rai, kad čia dir­ba daug pe­da­go­gų vy­rų, ku­rie tam­pa sa­vo­tiš­kais tė­čiais ir mo­ko vai­kus ne tik mo­kyk­lo­je įpras­tų da­ly­kų, bet ir gy­ve­ni­miš­kų įgū­džių. Tą da­ry­ti jiems pa­de­da ir vi­sas ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las. Apie cen­tro veik­lą papa­sa­ko­jo di­rek­to­rius H e n ­r i ­k a s G a i ­d a ­m a ­v i ­č i u s , p a ­v a ­d u o ­t o ­j a u g ­d y ­m u i Ode­ta Pau­laus­kie­nė, s o ­c i a ­l i ­n ė p e ­d a ­g o ­g ė I n ­d r ė V a ­l a n ­č i e ­n ė .

Sėk­mę le­mia čia dir­ban­tys struk­tū­rą: kaita­ ­lio­ja­me forma­ ­lų­jį ir nefor­ ­ma­lų­jį ugdy­ ­mą. Mūsų­ ž m o ­n ė s cen­tre tai pasi­ ­tei­si­no. Pirma­ ­die­nį po trijų­ pamo­ ­kų vyksta­ kera­­ mi­kos bū­re­lio už­si­ė­mi­mai, o pasi­ ­bai­gus pa­mo­koms – dziu­do, Kiek­vie­nas auk­lė­to­jas tu­ri po du vai­kus, su ku­riais dir­ba ant­ra­die­nį – in­teg­ruo­ta muzi­ ­kos studi­ ­ja, po pa­mo­kų – medžio­ in­di­vi­du­a­liai, ben­drau­ja su jais ir jų tė­vais apie pro­ble­mas, lū­ dar­bų bū­re­lis ir t. t. Iki gegu­ ­žės du kartus­ per mėne­ ­sį ry­tais kes­čius. Vaikai­ atva­ ­žiuo­ja baimės­ pilno­ ­mis akimis,­ o paaiš­ ­kė­ja, vykstame į ba­sei­ną, pa­mo­kos pra­si­deda vė­liau“, – kal­bė­jo kad čia nėra­ nieko­ baisaus,­ apsi­ ­pran­ta. „Anksčiau­ elgda­ ­vo­mės centro direk­ to­ rius.­ griež­čiau. Dabar­ atvykusiam vaikui lei­džia­me nau­dotis­ kompiu­­ „Pa­lai­kome­ ry­šį su sa­vival­ ­dybė­ mis,­ nors jų no­ras vie­ te­riu, paben­ ­drau­ti su darbuo­ ­to­jais, nu­ei­ti į visus­ būre­ ­lius, vykti­ nas – atvež­ ­ti vaiką­ ir jį užmirš­ ­ti, kad dar kokius­ trejus­ metus­ į iš­vy­kas – taip pa­rodo­ ­me, kokias­ gali­ ­my­bes tu­rės, jei gerai­ jis čia bū­tų. Sėk­min­giau ben­dradar­ ­biau­ja­me su glo­bos na­mais: elg­sis. Šiuo metu­ tu­ri­me dvi grupes,­ 14 vaikų,­ be­si­mo­kan­čių skam­bi­na­me, išrei­ ­ka­lau­ja­me, kad nors kar­tą per mė­ne­sį at­va­ 5–8 klasė­ se.­ Susi­ ly­ gi­ no­ moki­ nių­ amžius,­ anksčiau­ turė­ da­­ žiuo­tų, aplan­ ­ky­tų, para­ ­šy­tų laišką“,­ – kalbė­ ­jo H. Gai­da­ma­vi­čius. vome­ ir penkto­ kų,­ ir dešim­ to­ kų“,­ – apie centro­ Yra mamų,­ kurios­ tik pa­skambi­ na,­ reika­ ­lauja­ atos­ šian­die­ną pa­sa­ko­jo H. Gai­da­ma­vi­čius. Tiems to­gų ar kitų­ daly­ ­kų, atve­ ­ža, pavyzdžiui, 10 kg pe­da­go­gams, ku­rie dir­bo tik su vy­res­niai­ siun­ti­nį vien sal­dai­nių, o vai­ko ne­ap­lan­ko. siais, pasi­ ­kei­tė darbo­ speci­ ­fi­ka, tačiau­ „Vai­ko tei­sių at­sto­vai yra ge­rano­ riš­ ­ki. vi­si pri­pa­žįs­ta, kad dirbti­ su vieno­ ­do Jie džiau­gia­si, kad vai­kas pa­si­tai­ am­žiaus vaikais­ yra daug lengviau.­ sė. Nors per me­tus neįmanoma Pen­ke­rius metus­ nėra­ buvę­ pabė­­ pakeisti vaiko elgsenos, jei su juo gi­mų, smurto­ požy­ ­mių – tai rimto,­ nie­kas nedir­ ­bo prieš tai ir nedir­ ­bs at­sa­kin­go įstaigo­ ­je dirban­ ­čių spe­ vė­liau“, – tvir­ti­no di­rek­to­rius. cia­lis­tų dar­bo re­zul­ta­tas. Cen­tro „Mūsų­ tikslai­ tokie­ patys­ di­rekto­ ­rius labiau­ siai­ džiaugia­ ­si Autorės nuotraukos kaip ir ki­tų so­cia­li­za­ci­jos cen­trų: ko­man­da – juk būtent­ šie žmonės,­ psi­cho­lo­gi­nė, socia­ ­li­nė pagal­ ­ba, ku­rių daugu­ ­ma dirba­ ne pirmą­ de­ el­ge­sio ko­rek­ci­ja, mo­ky­mo­si mo­ šimt­me­tį, da­ro di­džiau­sią po­vei­kį. ty­va­ci­jos at­kū­ri­mas, pro­fe­si­nis Šiais metais­ pakeis­ ­tas ug­ orien­ta­vi­mas ir at­spa­ru­mo ne­igia­ dymo­ pla­nas, su­mažin­ ­tas ma­ mai socia­ li­ nei­ aplin­ kai­ ugdy­ mas“,­ – tema­ ti­ kos,­ fizi­ kos,­ kai kurių­ kitų­ pa­sa­ko­ji­mą tę­sė O. Pau­laus­kie­nė. da­ly­kų pamo­ ­kų skaičius.­ Tos va­ Dažnai­ tenka­ atkur­ ti­ praras­ tą­ ryšį­ landos­ skiria­ mos­ kogni­ ty­ vi­ nei­ elge­ sio­ su tė­vais, tik paskui­ mo­ky­mo­si mo­ ko­rek­ci­jos progra­ ­mai „Equip“, ben­drų­jų ty­va­ci­ją. Būna­ taip, kad at­vyks­ta vaikas,­ kompe­ ten­ ci­ jų­ ir gyve­ ­nimo­ įgūdžių­ ugdy­ mui,­ nė­ra ryšio­ su tė­vais, vidu­ ­je jis pyks­ta, tad anks­ty­va­jai in­ter­ven­ci­jai. „Be to, kei­čia­me die­nos ne­pa­vyks­ta at­kur­ti mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­jos. 9

I k i p ­r o ­f e ­s i ­n i s u g ­d y ­m a s jis kaupia­ savo­ kom­pe­ten­ci­jų aplan­ ­ką. Kai atvyks­ ­ta į centrą,­ vai­ ko asmens­ bylos­ įrašai­ būna­ „neklau­ ­sė, nesi­ ­mo­kė“, o po kurio­ Šiais moks­lo me­tais kar­tą per sa­vai­tę 7 ir jung­ti­nės 7–8 laiko­ ap­lankas­ pa­sipil­ do­ pa­gyri­ mais,­ di­plomais,­ ap­do­vano­ ji­ mais.­ kla­sių moki­ ­niai ŠMM do­va­no­tu mokyk­ ­li­niu auto­ ­bu­su vyksta­ į To­je aplin­ ­koje,­ iš ku­rios atva­ žiuo­ ja,­ daž­niau­siai vaikai­ Šiaulių­ pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­trą. Ten moko­ ­si pa­gal ikip­ro­fe­si­ nie­kam ne­rū­pi, o čia jiems rodo­ ­mas dė­me­sys, rū­pes­tis, ap­ta­ nio ug­dymo­ pro­gramą,­ orien­tuotą­ į sta­tybos­ sek­torių.­ Jau po pir­ ria­ma pa­žan­ga, iš­klau­so­ma nuo­mo­nė. Jei mo­kyk­lo­je tam, kad mų­jų už­si­ė­mi­mų pe­da­go­gai jau­tė vai­kų su­si­do­mė­ji­mą pro­fe­si­ja, at­kreip­tų į save­ dėme­ ­sį, moki­ ­nys susi­ ­kel­da­vo ant stalo­ kojas,­ prak­ti­ne veikla.­ Jie noriai­ dali­ ­ja­si įspūdžiais,­ džiaugia­ ­si įgytais­ čia jam to nereikia ­da­ryti. Kai vie­nas auklė­ ­ti­nis po ku­rio laiko­ įgū­džiais, nekan­ ­triai laukia­ kiekvie­ ­no ketvir­ ­ta­die­nio. „Norė­ ­čiau, grį­žo, pe­da­go­gai pa­klau­sė, kaip jam se­kė­si mo­kyk­lo­je, ko­dėl kad ikip­ro­fe­si­nis ug­dy­mas vyk­tų kiek­vie­ną die­ną“, – an­ke­to­je grįžo,­ juk bu­vo pažen­ gęs...­ Pasi­ ro­ do,­ po ke­lių nesėk­ min­ gų­ įrašė­ vienas­ moki­ nys.­ Tiki­ ma­ si,­ kad šie užsi­ ė­ ­mimai­ padės­ apsi­­ ban­dy­mų paklaus­ ­ti moky­ ­to­jos, gauti­ dėme­ ­sio per pamo­ ­ką jis spręs­ti ren­kan­tis pro­fe­si­ją, o da­bar pa­gel­bės di­di­nant mo­ky­mo­si lio­vė­si lan­ky­ti mo­kyk­lą. mo­ty­va­ci­ją, įgy­jant sa­va­ran­kiš­kam gy­ve­ni­mui, sėk­min­ges­nei in­teg­ra­ci­jai į vi­suo­me­nę rei­ka­lin­gų įgū­džių. Pro­fe­si­jos mo­ky­ U ž ­v e ­r i a n t c e n ­t r o D U r i s to­jui iš pradžių­ buvo­ iššū­ ­kis bendrau­ ­ti su gero­ ­kai jaunes­ ­niais mo­ki­niais, nei buvo įpratęs, tačiau­ dabar­ jis džiaugia­ si­ gali­ ­my­be Prieš grįž­da­mi į anks­tes­nę ap­lin­ką, vai­kai tam ruo­šia­si: mo­ky­ti ir mo­ky­tis dirb­ti su šiais vaikais. ne­re­tai žino,­ kad gali­ susi­ ­dur­ti su pro­ble­mo­mis šeimo­ ­je, mo­ kyk­lo­je. So­cia­li­nės pe­da­go­gės M o ­t y ­v a ­c i ­j a už­duo­tis – in­di­vi­du­a­liai kal­bė­tis keis­tis To­je ap­lin­ko­je, iš ku­rios at­va­žiuo­ja, su vai­ku: kas bus sun­ku, ko­kios daž­niau­siai vai­kai nie­kam ne­rū­pi, o čia jo stipry­ ­bės, svar­bu, kad turė­ ­tų Pe­da­go­gai kartu­ su vai­ jiems ro­do­mas dė­me­sys, rū­pes­tis, re­a­lius lū­kes­čius ir kon­kre­tų kais nu­ma­to sa­vai­tės ir to­ ap­ta­ria­ma pa­žan­ga, iš­klauso­ ­ma pla­ną, kaip siek­ti iškel­ ­tų tikslų.­ lesnius­ tikslus,­ kad maty­ tų­ si­ nuo­mo­nė. „Pata­ ­ria­me, kad iš­kilus­ sun­ aki­vaiz­dus poky­ ­tis ir ugdy­ ­ti­nis ku­mams kreip­tų­si į so­cia­li­nę pe­da­go­gę, psi­cho­lo­gę. No­rė­tų­si pa­sa­ky­ti „pasi­ ­kal­bėk su mama“,­ Vai­kai mo­ko­mi su­vok­ti, kad jų bet bū­na at­ve­jų, kad ma­ma su vai­ku net ne­si­svei­ki­na. Kar­tais pa­stan­gos, el­ge­sys tu­ri pa­sek­mes sa­vo aplin­ ­ko­je vaikai­ turi­ arti­ ­mų­jų, į kuriuos­ gali­ atsi­ ­rem­ti, ta­ (kad kaž­ką gau­tų, tu­ri stengtis).­ da sako­ ­me, kad kreiptų­ ­si į juos“, – kalbė­ ­jo socia­ ­li­nė peda­ ­go­gė I. Va­lan­čie­nė. Da­ly­kų mo­ky­to­jai kar­tu su gru­pės auk­lė­to­ju ir pa­ galbos­ vaikui­ specia­ lis­ tais­ rašo­ komplek­ si­ ­nes charak­ te­ ­risti­ ­kas: ku­rie da­ly­kai vai­kui se­ka­si ge­rai, ku­rie ke­lia sun­ku­mų, ko­kia jo ga­lė­tų jį įver­tin­ti („ne­gau­ti pa­sta­bos“, „lai­ky­tis mo­ki­nio tai­syk­lių“, pa­žanga.­ „Kai vaikas­ išei­ ­na, kurį­ laiką­ stebi­ ­me, žiūri­ ­me į regist­­ „ro­dy­ti ini­cia­ty­vą“). Po pir­mų­jų „Equip“ progra­ ­mos vyk­dy­mo sa­ rą, kur jis mo­ko­si, siunčia­ me­ už­klau­sas į mokyk­ lą,­ vaikų­ tei­ses, vai­čių vaikų­ elge­ ­sys keičia­ ­si, jie jau žino,­ ką da­ry­ti susi­ ­dū­rus su do­mi­mės, kaip se­ka­si. Pas­ta­ruo­sius me­tus at­si­lie­pi­mai ge­ri, pro­ble­ma. Pa­brė­žia­ma, kad moki­ ­niai tu­ri bū­ti draus­min­gi, nes bu­vo vienin­ ­te­lis 16 metų­ vaiki­ ­nas, kuris­ prieš išvyk­ ­da­mas kal­ jų tiks­las – pasi­ ­keis­ti. Iš pradžių­ ne visi­ no­ri dirb­ti, bet vėliau­ įsi­ bė­jo, kad dau­giau ne­si­mo­kys, nes jam to nerei­ ­kia“, – pa­sa­ko­jo trau­kia į šią veik­lą, patys­ teigia­ ­mai verti­ ­na, tauso­ ­ja tai, ką pa­da­rė I. Va­lančie­ nė.­ Cen­tro isto­ ri­ ­jo­je buvo­ atve­ ­jis, kai vie­nas auk­lė­ti­nis sa­vo ranko­ ­mis (centre­ daug vaikų­ darbų­ iš medžio).­ Moki­ ­niai į įstaigą­ grį­žo kaip mo­kyto­ jas­ ir auk­lėto­ jas.­ O anuomet jo, grį­žu­ no­ri iš­sa­ky­ti auk­lė­to­jui sa­vo rū­pes­čius, ben­drau­ti su tė­vais, sio namo,­ moti­ ­na neno­ ­rė­jo priim­ ­ti, tad jaunuolį pra­dė­jo globo­ ­ti jau­čia po­rei­kį, kad jų pro­ble­mas ži­no­tų tik tie, ku­riais pa­si­ti­ki. dziu­do tre­ne­ris: iš­mo­kė šio sporto,­ su­ra­do glo­bė­jus. Vai­ki­nas Pa­tys pra­de­da sa­ve kon­tro­liuo­ti, kai siekia­ iš­si­kel­tų tiks­lų. Ne bai­gė mo­kyk­lą ir univer­ ­si­te­tą Šiau­liuo­se, ta­po pra­di­nių kla­sių bi­jo­da­mi nuobau­ ­dų, pasta­ ­bų, o ži­no­da­mi, kad jei gerai­ elgsis,­ ir kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju, pus­me­tį dir­bo so­cia­li­za­ci­jos cen­tre. ga­lės išva­ ­žiuo­ti į eks­kur­si­ją, per atos­to­gas namo,­ gaus pa­gy­ Vė­liau su­kū­rė šei­mą ir iš­vy­ko į už­sie­nį. ri­mą. Tada­ jie jau­čia­si moty­ ­vuo­ti. Kiekvie­ ­ną vaka­ ­rą apta­ ­ria­mas pliu­sų ir minu­ ­sų sąra­ ­šas. Pasta­ ­ba rašo­ ­ma tada,­ kai moki­ ­nys Metų pabaigoje so­cia­li­za­ci­jos cen­tre lan­kė­si ŠMM ir Spe­ pa­da­ro rimtes­ ­nį nusi­ ­žen­gi­mą (pavyz­ ­džiui, muša­ ­si), minu­ ­sas – cia­liosios­ pe­dago­ gi­ kos­ ir psi­cho­logi­ jos­ cen­tro at­sto­vai. ŠMM už smulkes­ ­nį (atsi­ ­kal­bi­nė­jo, nepa­ ­klo­jo lo­vos), geras­ elge­ ­sys, Mo­kyk­lų veik­los sky­riaus ve­dė­ja Re­gi­na Kle­pa­čie­nė kalbėjo: pa­stan­gos, pa­gal­ba ki­tiems ver­ti­na­mi pliu­su. Kai gru­pė­je ar­ba „Prieš kele­ rius­ metus­ mačiau,­ kaip vai­kai su auklė­ to­ ja­ šioje­ kla­sė­je būda­ ­vo 8 vai­kai, o vie­nam kažkas­ nesi­ ­sek­da­vo, moky­­ sa­lė­je ruošė­ ­si kalė­ ­di­niam vaidi­ ­ni­mui – skai­tė tekstą­ ir net ne­ to­ja klaus­da­vo: „Vai­kai, kas pa­dė­si­te jam iš­mok­ti? Už pa­gal­bą pa­ju­to, kad moko­ ­si skai­ty­ti. Jū­sų pa­stan­gos ir meilė­ vai­kams gausi­ te­ pliusą“,­ atsi­ ras­ da­ vo­ trys norin­ tys.­ O juk moky­ da­ mas­ ma­ne ma­lo­niai nu­ste­bi­no. Keis­ti po­žiū­rį į šiuos vai­kus yra la­bai drau­gą ir pats ge­riau iš­moks­ta, pa­jun­ta pa­si­ti­kėji­ ­mą, kai mo­ky­ sun­ku. Bet įmano­ ­ma. Ir jūs tai daro­ ­te. Ačiū jums. Visus­ jus ma­ to­ja pa­pra­šo pa­gal­bos. Vai­kai mo­ko­mi su­vok­ti, kad jų pa­stan­gos, tau kaip peda­ ­go­gus iš pašau­ ­ki­mo – ir mo­ky­to­jus, ir auklė­ ­to­jus, el­ge­sys tu­ri pa­sek­mes (kad kaž­ką gau­tų, tu­ri steng­tis). ir vi­rė­jas ar vai­ruo­to­jus.“ Kiek­vie­nam moki­ ­niui yra suda­ ­ry­tas indi­ ­vi­du­a­lus planas,­ Do­vi­lė Ši­lei­ky­tė

Dau­giau in­for­ma­ci­jos apie so­cia­li­za­ci­jos cen­trus – „Švie­ti­mo pa­no­ra­mos“ 30 p. 10 „Auk­si­nė žvaigž­dė“ – „ T a r š ­k u ­č i u i “

At­ei­na me­tas, kai gam­ta at­ro­do tar­si ap­mi­ru­si. Šiek tiek gy­vy­bės įne­ša gal tik suž­var­bu­sių paukš­čių gies­mės, į pa­lan­ges bel­džian­tys lie­taus la­šai ar lė­tai ore be­si­su­pan­ti, ty­lias is­to­ri­jas šnabž­dan­ti snai­gė. Re­gis, ki­to­je lan­go pu­sė­je nie­kas ne­vyks­ta. Bet iš tie­sų snū­du­riuo­ja tik gam­ta. Die­no­mis, kai vyks­ta f o l ­k l o ­r o k o ­l e k ­t y ­v o „ T a r š ­k u ­t i s “ r e ­p e ­t i ­c i ­j o s , p a ­m a ­t y ­s i dau­gy­bę link Aly­taus jau­ni­mo cen­tro sku­ban­čių įvai­raus am­žiaus vai­kų ir jau­ni­mo. Kas su smui­ke­liu, kas su tau­ti­niu kos­tiu­mu. Ko­lek­ty­vas „gy­vas“ vi­sais me­tų lai­kais. Re­pe­ti­ci­jų sa­lė­je nuo­lat skam­ba mu­zi­ka, links­mas vai­kų kle­ge­sys, ver­da dar­bas. Vi­sai ki­taip nei gam­to­je, čia – šil­ta, gied­ra, jau­ku...

Apie ko­lek­ty­vo „Tarš­ku­tis“ gy­ve­ni­mą, vai­kų ir jau­ni­mo mu­zi­ki­nį ug­dy­mą, fol­klo­ro v i e ­t ą š i a n ­d i e ­n i a ­m e p a ­s a u ­l y ­j e i r d a ­l i ­j i ­m ą ­s i R. Moisejenkienė su vyru Leonidu ir dukra Diana kas­die­niais džiaugs­mais bei rū­pes­čiais kal­ba­mės su „Tarš­ku­čio“ va­do­ve ir įkū­rė­ja sam­blį kaž­kaip pa­va­din­ti. Taip jis ta­po ko­lek­ty­vo krikš­ta­tė­viu. Mes iki šiol jam dėkin­ gi­ už šį var­dą, nes tiksliau­ mūsų­ apibū­ din­ ti­ Ri­ma Moi­se­jen­kie­ne. tur­būt ne­įma­no­ma.

Su vyru­ ilgą­ laiką­ sto­vi­te prie vieno­ kolek­ ­ty­vo vairo...­ Tai Sa­ky­ki­te, kas, kada­ ir kaip nuspren­ dė­ įkurti­ kolek­ ty­ ­vą sun­ku ar leng­va? „Tarš­ku­tis“? Ge­riau­siai mus api­bū­di­na kiti.­ Apie ko­lek­ty­vą išleis­ ­to­je Min­tis įkur­ti vai­kų an­sam­blį ki­lo man ir vyrui­ Le­o­ni­dui. knyge­ lė­ je­ „Taršku­ tis“­ jos suda­ ry­ to­ jos­ (Scholas­ ti­ ka­ Kava­ liaus­ kie­­ Pasi­ do­ mė­ ję,­ kad tokio­ kolek­ ty­ vo­ Dzūki­ jo­ je­ nėra,­ nuspren­ dė­­ nė, Ge­no­vai­tė Šva­bie­nė) ra­šė: „Ri­mos ir Le­o­ni­do du­e­tas kar­tais me im­tis dar­bo. Sa­ko­ma, kai labai­ no­ri, vi­sas pa­sau­lis at­ei­na ste­bi­na: jie taip papil­ ­do vienas­ kitą,­ kad kitaip­ ir būti­ nega­ ­li. Be tau pa­dė­ti. Taip bu­vo ir mums. 1987 m. ėmė­mės kur­ti no­rin­čių Ri­mos nebū­ ­tų „Taršku­ ­čio“, bet nebū­ ­tų jo ir be Le­o­ni­do. Tai dvi gro­ti, dai­nuo­ti ir šokti­ vai­kų ko­lek­ty­vą. Pir­miau­sia rei­kė­jo mu­ obuo­lio pu­se­lės, nie­ka­da ne­si­pyks­tan­čios. Le­o­ni­das kar­tais dėl zi­kos instru­ ­men­tų. Juos pirko­ ­me Balta­ ­ru­si­jo­je ir Ukrai­ ­no­je. Su vie­no­kių ar ki­to­kių nesėk­ ­mių užpyks­ ­ta, užsi­ ­de­ga, bet Ri­mu­tė 3–7 me­tų vai­kais pra­dė­jo­me re­pe­tuo­ti pir­muo­sius kū­ri­nius. vi­sada šypso­ ­si ir nie­ka­da jam ne­pri­eš­ta­rau­ja. Tai ne­ei­li­nė pora.“­ Mo­kė­mės groti­ cimbo­ ­lais. Pasi­ ­žiū­rė­jau, kaip jais gro­ja mano­ Ma­tyt, to­kie mes ir esa­me... dėdė­ a. a. Vla­das Ste­pona­ vi­ čius,­ pa­sisko­ ­linau­ in­stru­men­tą, su­kū­riau na­tų už­ra­šy­mo me­to­di­ką... Re­pe­tuo­da­vo­me pa­čio­se Kitą­ met­ minė­ si­ te­ kolek­ ty­ vo­ 30-metį.­ Koks jausmas­ aplan­ ko­ įvai­riau­sio­se vieto­ ­se, net mano­ mamos­ namuo­ ­se. Ji mėgo­ at­sig­rę­žus at­gal? liau­dies mu­zi­ką ir labai­ mus palai­ ­kė. Ne­skai­čia­vo­me nei dienų,­ Be­ga­li­nis džiaugsmas­ ir pa­si­di­džia­vi­mas, kad su kaupu­ nei valan­ ­dų. Siekė­ ­me pakel­ ­ti kolek­ ­ty­vo meni­ ­nį lygį­ ir iš­si­verž­ti iš­si­pil­dė ne tik svajo­ ­nės, bet ir fanta­ ­zi­jos. Iš pradžių­ neti­ ­kė­jo­me, į pla­tes­nius van­de­nis. Pa­skel­bus ne­pri­klau­so­my­bę ir at­si­vė­rus kad ilgai­ ir sėk­min­gai gyvuo­ ­si­me. Atsig­ ­rę­žę atgal­ mato­ ­me ir sie­noms, pradė­ ­jo­me svajo­ ­ti apie ki­tas šalis.­ Iš pra­džių vyko­ ­me gir­di­me pui­kius auk­lė­ti­nių pa­sie­ki­mus, džiau­gia­mės, kad į ko­ į fes­ti­va­lį Ry­go­je „Pul­ka ei­mu, pul­ka te­ku“, vė­liau ke­lia­vo­me į lek­ty­vą jau at­ei­na pir­mie­ji vai­kai­čiai. Šo­kėjai­ Lai­ma Du­bins­kai­tė Su­val­kų kul­tū­ros cen­trą, kon­cer­ta­vo­me Vo­kie­ti­jo­je... Taip pra­ ir Rai­mun­das Liut­kaus­kas ta­po po­ra gy­ve­ni­me, jų sūnus­ Ai­ris si­dė­jo mū­sų kas­me­ti­niai pa­si­ro­dy­mai fol­klo­ro fes­ti­va­liuo­se. da­bar šo­ka, mo­ko­si gro­ti. Ki­ti auk­lė­ti­niai ei­na mū­sų pė­do­mis: Įdomiai­ atsi­ ra­ ­do „Taršku­ čio“­ pava­ di­ ni­ mas.­ 1990 m. Alytaus­ Ra­sa Žel­ny­tė dir­ba cho­re­og­ra­fe Klai­pė­do­je ir Ni­do­je, duk­ra An­ med­vil­nės kom­bi­na­to kul­tū­ros rū­muo­se vy­ko Ve­ly­kų ren­gi­nys. dže­li­ka Moise­ ­jen­kai­tė-Kny­zie­nė ir Gabrie­ ­lė Čepai­ ­tė – Vilniu­ ­je, Nuste­ bo­ me­ ir mes, vado­ ­vai, ir ansam­ blio­ nariai­ laikraš­ ty­ je­ Gied­rius Griš­ke­vi­čius ir Ie­va An­druš­ke­vi­čiū­tė dir­ba et­no­gra­fais per­skai­tę, kad šven­tė­je kon­cer­tuos an­sam­blis „Tarš­ku­tis“. Pa­ Aly­taus ko­mu­ni­ka­ci­jos ir kul­tū­ros cen­tre, Gied­rius įkū­rė fol­klo­ro va­di­ni­mas negir­ ­dė­tas, bet pa­gal apra­ ­šy­mą supra­ ­to­me, kad tai an­sam­blį „Žvangu­ ­cis“ ir t. t. O kiek dar­ šoka­ univer­ ­si­te­tų an­ tu­rė­tu­me bū­ti mes. Pasi­ ­ro­do, a. a. Vy­tau­tui Kun­čiui, kul­tū­ros sam­bliuo­se... Dukra­ Diana­ greitai­ baigs dokto­ ­ran­tū­ros studi­ ­jas rū­mų ren­gi­nių ve­dė­jui, ruo­šiant anon­są spau­dai rei­kė­jo an­ Mi­čiga­ ­no uni­ver­site­ te,­ ku­ria mu­ziką­ ne tik mūsų­ ko­lek­ty­vui, bet 11

ir kitiems­ Lietu­ vos­ ansam­ bliams.­ Mokslei­ vių­ dainų­ šventė­ je­ sa­ky­mo, nes pre­ten­da­vo dar du ko­lek­ty­vai iš Lie­tu­vos, o kur dar skambė­ jo­ jos aranžuo­ ta­ daina­ „Gimna­ zis­ tai“,­ kurią­ dauge­ lis­ ki­tų ša­lių kan­di­da­tai... Iš­gir­du­si ge­rą ži­nią la­bai nu­džiu­gau – tai pri­pa­ži­no sun­kiau­sia, bet gra­žiau­sia. Man te­ko gar­bė di­ri­guo­ti di­džiau­sias kolek­ ­ty­vo ir mū­sų, vado­ ­vų, įverti­ ­ni­mas. Apdo­ ­va­no­ Le­o­ni­do su­kur­tą „Links­mą­jį mar­šą“. Vis­ko ir ne­su­mi­nė­si... ji­mas su­teik­tas už fol­klo­ro puo­se­lė­ji­mą Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je (nuo 1994 m. ko­lek­ty­vas da­ly­va­vo 41 tarp­tau­ti­nia­me fes­ti­va­ly­je Iš­ug­dė­te dau­giau kaip tūkstan­ ­tį vai­kų, mo­kė­te juos my­lė­ti 24 už­sie­nio ša­ly­se). tau­ti­nį šo­kį, dai­ną... Ką Jums reiškia­ fol­klo­ras? Tei­kiant apdo­ ­va­no­ji­mą, pirmą­ kartą­ už nu­ga­ros jutau­ Fol­klo­ras – jėga,­ stipry­ ­bė ir įkvėpi­ ­mas geriems­ darbams,­ Lie­tu­vos vė­lia­vą, o pa­si­gir­dus „Tau­tiš­kos gies­mės“ akor­dams ir tai – didžia­ ­vi­ma­sis sa­vi­mi ir tauta.­ Ne­ži­no­da­mi sa­vo tau­tos pa­ at­si­sto­jus visai­ „Dante­ Alighie­ ­ri“ teat­ ­ro publi­ ­kai, mane­ užval­ ­dė pro­čių, tra­di­ci­jų, ne­mo­kė­da­mi liau­dies dai­nų ir šo­kių lie­tu­viai laimės­ ir džiaugsmo,­ pasi­ ­ti­kė­ji­mo ir pasi­ ­di­džiavi­ ­mo savo­ šali­ ­mi pra­rastų­ ta­pa­tu­mą pa­sau­lio ša­lių kon­teks­te. jaus­mas. Ne­jau­čiau jo­kios bai­mės, nes žino­ ­jau, kad su ma­ni­mi yra daugiau­ kaip 1000 bu­vu­sių auklė­ ­ti­nių ir dau­giau kaip 130 Esa­te gavę­ daugy­ ­bę apdo­ ­va­no­ji­mų, tarp ku­rių ir šių­me­tė esa­mų jau­nų­jų mu­zi­kan­tų, šo­kė­jų, jų tė­ve­lių bei dau­gy­bė mū­sų „Auk­si­nė žvaigž­dė“. ko­lek­ty­vo gerbė­ ­jų. Dar kar­tą įsiti­ ­ki­nau, kad ei­nu teisin­ ­gu keliu,­ Šiam apdo­ ­va­no­ji­mui mū­sų kan­di­da­tū­rą pa­siū­lė cho­ o su ma­ni­mi kar­tu ke­liau­ja dau­gy­bė bendra­ ­min­čių ir se­kė­jų. reog­ ra­ fė­ eks­pertė,­ Tarp­tauti­ nės­ fol­kloro­ aso­ciaci­ jų­ są­jungos­ Pasau­ li­ nės­ folklo­ ro­ fede­ ra­ ci­ jos­ valdy­ bos­ narė,­ Meno­ tary­ bos­ Pa­si­da­ly­ki­te įsi­min­ti­niau­siais ko­lek­ty­vo nuotykiais. pre­zi­den­tė Biru­ ­tė Akelai­ ­tie­nė. Nela­ ­bai tikė­ ­jo­mės teigia­ ­mo at­ Vie­nas įvy­kis itin įsi­mi­nė. 2008 m. Grai­ki­jo­je, Ar­chan­ge­lo mies­te­ly­je, vyko­ devin­ ­ta­sis „Vyšnių­ festi­ ­va­lis“. Mūsų­ kolek­ ­ty­vo 18 na­rių skri­do lėk­tu­vu. Jau pirmą­ va­ka­rą rei­kė­jo kon­cer­tuo­ti, o lėktu­ ­vo baga­ ­žo skyriu­ ­je dingo­ vienas­ laga­ ­mi­nas. Jame­ buvo­ do­vanos­ or­gani­ ­zato­ ­riams, ritmi­ niai­ instru­ men­ tai,­ cimbo­ lų,­ skra­ ba­lų laz­de­lės, sku­du­čiai, de­ri­ni­mo rak­tai. Te­ko pa­si­telk­ti vi­są iš­mo­nę. Skra­ba­lais ir cim­bo­lais gro­jo­me su šaukš­tais, cim­bo­lus deri­ no­ me­ replė­ mis.­ Tada­ buvo­ baisu,­ dabar­ iš šio įvykio­ pasi­ juo­­ kia­me. Dar vie­nas įsi­min­ti­nas įvy­kis nu­ti­ko 1999 m. Is­pa­ni­jo­je: šo­kant „Pasiut­ ­pol­kę“ įlūžo­ scena,­ gerai,­ kad tinka­ ­mu metu,­ nes šo­kis tę­sė­si ra­tu ir greitai­ bai­gė­si. Vy­ru­kams te­ko pa­sau­go­ti mer­gi­nas. Grojant­ judė­ ­jo prožek­ ­to­riai, o aš skraba­ ­lais grojau­ vie­na ran­ka, nes ki­ta pri­lai­kiau in­stru­men­tą, kad ne­nu­kris­tų nuo sce­nos... Ispa­ ­nai labai­ dėl to jaudi­ ­no­si ir ry­to­jaus dieną­ pasiū­ ­lė sce­ną, ku­rios, pa­sak jų, ne­su­griau­tų ir tan­kai. Nukelta į 18 p. 12

Muzie­ jaus­ misi­ ja­ – t a r ­n a u ­t i , s a u ­g o ­t i , p u o ­s e ­l ė ­t i

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus Vil­niaus Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­ Ji pa­de­da at­ras­ti svar­biau­sias pi­lig­ri­mys­tės vie­tas Vil­niu­je lo baž­ny­čio­je du­ris at­vė­rė Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jus. Sa­vo sa­va­ran­kiš­kai keliau­ ­jan­tiems žmonėms,­ patei­ ­kia­ma išsa­ ­mi sti­liu­mi ir is­to­ri­ne reikš­me ši baž­ny­čia ypač tam tin­ka. Jos in­for­ma­ci­ja ir apie svar­biau­sius mu­zie­jaus eks­po­na­tus. stei­gėjas­ – garsus­ Lie­tu­vos Di­džiosios­ Kuni­ ­gaikštys­ tės­ po­li­ ti­kas ir kultū­ ­ri­nin­kas Le­o­nas Sa­pie­ga. 1629 m. baž­ny­čia bu­vo Vie­na svar­biau­sių veik­los sri­čių – pa­šven­tin­ta ir tapo­ Sa­pie­gų šei­mos mau­zo­lie­ju­mi. m o ­k i ­n i ų e D U k a ­c i ­j a Baž­nyti­ nio­ pa­vel­do muzie­ ­jus – visuo­ ­menei­ dirban­ ­ti ins­titu­­ ci­ja, ku­rios pa­grin­di­nis tiks­las yra sau­go­ti ir pri­sta­ty­ti sak­ra­li­nes Edu­ka­ci­niai užsi­ ­ė­mi­mai vyksta­ Bažny­ ­ti­nio pavel­ ­do mu­ ver­ty­bes. Baž­ny­ti­nis pa­vel­das – dailės­ kū­ri­niai, li­tur­gi­niai reik­ zieju­ ­je, pože­ ­miuose,­ Vilniaus­ kated­ ros­ varpi­ ­nė­je, sena­ ­miesty­ ­je. me­nys, isto­ ­ri­niai doku­ ­mentai,­ knygos,­ išskir­ ti­ ­niai auksa­ ­ka­lystės­ Šiuo metu­ muzie­ ­ju­je pareng­ ­ta kelio­ ­li­ka eduka­ ­ci­nių progra­ ­mų, še­dev­rai – su­da­ro dide­ ­lę ir ypač reikšmin­ ­gą Lietu­ ­vos kultū­ ­ros ku­rių ren­gi­mo va­do­vė ir pa­grin­di­nė au­to­rė – Viole­ ta­ Indriū­ nie­ nė­ . pa­vel­do dalį.­ Prie bažny­ ­čios alto­ ­riaus tebė­ ­ra puošnus­ jos stei­ Rengiant­ eduka­ ci­ nes­ progra­ ­mas atsi­ žvelg­ ­ta ne tik į moki­ nių­ gė­jo L. Sa­pie­gos šei­mos ant­ka­pi­nis pa­min­klas, ku­ris Lie­tu­vo­je am­žių, bet ir pabrėž­ ­tas jų uni­ver­sa­lu­mas. Kaip pa­aiš­ki­no mu­ lai­ko­mas didžiau­ ­siu memo­ ­ria­li­niu stati­ ­niu. Bažny­ ­čios varpi­ ­nė­je ziejaus­ projek­ tų­ vady­ bi­ nin­ kė­ Bi­ru­tė Va­leč­kai­tė, tos pačios­ skam­ba XVI­II a. var­pai. pro­gra­mos gali­ būti­ pritai­ ­ky­tos įvairaus­ amžiaus­ moki­ ­niams. Vi­sos jos tu­ri prak­ti­nę da­lį, pa­de­dan­čią ge­riau įsi­min­ti nag­ri­nė­ Vie­nas la­biau­siai ja­mos te­mos klau­si­mus. „ t e c h ­n o ­l o ­g i ­z u o ­t ų “ m U z i e ­j ų Malo­ niai­ nutei­ kia­ kalė­ di­ nės­ eduka­ ci­ nės­ progra­ ­mos. L i e ­t U v o ­j e „Pra­kar­tė­lės džiaugs­mas“ yra skir­ta 1–7 kla­sių mo­ki­niams. Kiekvie­ na­ grupė­ kuria­ savo­ prakar­ tė­ lę,­ nes ji – neat­ sie­ ja­ ma­ Daž­nas žmo­gus, su­ži­no­jęs apie Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­ Ka­lė­dų da­lis. Ėdžio­se gu­lin­tis Kū­di­kė­lis, jį švelniai­ glo­bo­jan­tys zie­jaus techni­ ­nes naujo­ ­ves, suklus­ ­ta. Muzie­ ­ju­je įrengta­ gana­ Mer­ge­lė Mari­ ­ja, Juoza­ ­pas, trys ka­raliai,­ pie­me­nys, ange­ ­lai skel­ re­ta tech­no­lo­ginė­ idė­ja Lie­tu­vo­je – in­te­rak­ty­vios grin­dys. Ši bia džiu­gią ži­nią: „Gi­mė pa­sau­lio At­pir­kė­jas!“ nau­jo­vė ga­li bū­ti sėk­min­gai nau­do­ja­ma ku­riant edu­ka­ci­nius žai­ Progra­ ma­ „Si­dab­ri­nis an­ge­las“ yra skir­ta 1–12 kla­sių di­mus, ple­čiant tra­di­ci­nes mo­ko­mą­sias pro­gra­mas ir ge­ri­nant jų moki­ niams.­ Muzie­ ­jaus eks­pozi­ ci­ jo­ je­ daly­ viai­ ieš­ko dai­linin­ ­kų ko­ky­bę. Šiuo me­tu čia ga­li­ma ste­bė­ti iš­skir­ti­nius 1993–2008 m. pa­vaiz­duo­tų ange­ ­lų. Labiau­ ­siai pati­ ­ku­sį papuo­ ­šia ir per­ke­lia į bu­vu­sio ber­nar­di­nių vie­nuo­ly­no te­ri­to­ri­jo­je vyk­dy­tų ka­si­nė­ji­ ku­ria­mą ka­lė­di­nį at­vi­ru­ką. mų ra­di­nius. In­te­rak­ty­vių grin­dų ins­ta­lia­ci­ją su­da­ro ke­li vaiz­do Progra­ ma­ „Ma­no ange­ ­las sar­gas“ skirta­ taip pat 1–12 sluoks­niai. Pir­ma­sis sluoks­nis, ku­ria­me ma­to­mas ar­che­o­lo­gi­nis kla­sių moki­ niams.­ Čia kal­ba­ma apie an­ge­lus ir ar­kan­gelus,­ grun­tas, „nu­by­ra“ lan­ky­to­jams pa­sie­kus tam tikrą­ vie­tą. Ta­da, se­ra­fi­mus ir che­ru­bi­nus... Bando­ ­ma atsa­ ­ky­ti į klausimą, kiek at­si­žvel­giant į vaikš­čio­ji­mo kryptį,­ atsi­ ­ve­ria antra­ ­sis sluoksnis­ že­mė­je yra an­ge­lų sar­gų. Ne taip svarbu,­ kaip kiek­vie­nas įsi­ su ar­che­o­lo­gi­niais ra­di­niais – vie­nuo­lių bui­ties ir li­tur­gi­jos au­ten­ vaiz­duo­ja savo­ ange­ ­lą sar­gą, nes visa­ ­da tai yra draugiš­ ­ka ranka,­ tiškais­ daiktais,­ jų fragmen­ tais.­ Trečia­ ja­ me­ sluoksny­ je­ – radi­ niai­ glo­ba ir išmin­ ­tis, skir­ta tik jam. Naudo­ ­da­ma­sis vit­ra­žo tech­no­ iš XV a., kai vie­nuo­ly­no šio­je vie­to­je dar ne­bu­vo. lo­gi­ja kiek­vie­nas su­si­ku­ria sa­vo an­ge­lą sar­gą. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams į pa­gal­bą at­ei­na au­dio­gi­das, pa­ tei­kian­tis svarbiausią in­for­ma­ci­ją apie mu­zie­jaus ekspo­ ­na­tus: Apie ki­tas pro­gra­mas Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ros lo­by­ną, pa­grin­di­nes Vil­niaus ar­ki­vys­ku­ pi­jos is­to­ri­jos da­tas ir įvykius,­ Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čios Progra­ ma­ „Krikš­čio­niš­kie­ji sim­bo­liai“ skirta­ įvairaus­ ir jos steigė­ ­jo L. Sa­pie­gos isto­ ­ri­ją ir kt. Au­dio­gi­do paslau­ ­ga tei­ am­žiaus mo­ki­niams. Sim­bo­liai žmo­nėms itin svar­būs ir tu­ri kia­ma lietu­ ­vių, anglų,­ vokie­ ­čių kalbo­ ­mis. Ekspo­ ­zi­ci­jo­je įrengti­ gi­lią prasmę.­ Kuo dau­giau apie juos ži­no­si­me, tuo dau­giau su­ planše­ ­ti­niai kompiu­ ­te­riai leidžia­ lanky­ ­to­jams žiūrė­ ­ti eduka­ ­ci­nius pra­si­me. Sim­bo­lis yra žen­klas, api­bū­di­nan­tis la­biau abst­rak­čią fil­mus (pvz., apie litur­ ­gi­nius indus,­ teksti­ ­lę ar Vil­niaus kated­ ­ros daik­to ar reiš­ki­nio savy­ ­bę ir es­mę. Lanky­ ­to­jai išsi­ ­aiš­ki­na, ką lo­by­no at­ra­di­mą), žais­ti mo­ko­muo­sius žai­di­mus. Mu­zie­jaus sim­bo­li­zuo­ja kry­žius, ko­kia jų įvairo­ ­vė, ką reiškia­ sim­bo­li­niai su­kur­tas edu­kaci­ nes­ kom­piu­teri­ nes­ pro­gra­mėles­ („Ka­ted­ros skai­čiai, ką sim­bo­li­zuo­ja ba­lan­dis... Ap­žiū­rė­da­mi li­tur­gi­nius var­pi­nė“, „Ko­lek­ci­nin­ko ka­bi­ne­tas“, „Var­go­nai: grok ir su­ži­nok“) in­dus, moki­ ­niai aiški­ ­na­si, šifruo­ ­ja simbo­ ­lių kalbą.­ Per prak­ti­nę ga­li­ma nemo­ ­ka­mai atsi­ ­siųs­ti į sa­vo išma­ ­niuo­sius tele­ ­fo­nus ar veiklos­ da­lį, pri­tai­ky­da­mi sim­bo­lius, ga­li pa­si­ga­min­ti pa­puo­ša­lų, plan­še­ti­nius kom­piu­te­rius. Nau­jau­sia pro­gra­mė­lė „Vil­niaus pi­ suve­ ny­ rų.­ Jų gamy­ bai­ muzie­ ju­ je­ naudo­ ja­ ma­ susi­ trau­ kian­ čio­ ligri­ mas“­ sukur­ ta­ bendra­ dar­ biau­ jant­ su Vilniaus­ pilig­ ri­ mų­ centru.­ plas­ti­ko tech­no­lo­gi­ja. 13

Progra­ ma­ „Atrask­ se­ ną­jį Vilnių“­ . 1994 m. Vil­niaus se­na­mies­tis bu­vo įtrauk­tas į UNESCO­ pasau­ ­lio pavel­ ­do są­ ra­šą. Jis yra vie­nas labiau­ ­siai į ry­tus nu­to­lu­sių di­džių­jų Vi­du­rio Eu­ro­pos miestų,­ kuriuo­ ­se vy­ ko stip­ri Ry­tų ir Va­ka­rų kul­tū­rų pagrin­ di­ nių­ tikslų­ – susi­ pa­ žin­ ti­ su ar­chi­ tek­tūros­ formo­ mis,­ stiliais,­ įvai­rių sti­lių ar­chi­tek­tū­ros ir dailės­ ele­men­tais, to­kiais kaip kontra­ for­ sas,­ arka,­ pusar­ kė,­ nava,­ tri­jų na­vų baž­ny­čia ir dau­ge­liu ki­tų. Tai sa­vo­tiš­kas žai­di­mas. Mažie­ siems­ skirta­ progra­ ma­ „Ply­ta po plytos­ ir išky­ la­ bažny­ ­čia“. Ją pa­si­rin­ kus ap­lanko­ mas­ vienuo­ ­ly­nas ir Vil­niaus kated­ ros­ loby­ nas.­ Jeigu­ mažie­ ji­ mūsų­ lanky­ to­ jai­ at­sine­ ša­ kar­toni­ nių­ dė­žių, naudo­ jan­ tis­ „Make­ do“­ konstruk­ to­ riu­ mi,­ sta­to­mas didžiu­ ­lis vienuo­ ­ly­no ansam­ ­blis. Mu­zie­jus šiuo me­tu tu­ri įsi­gi­jęs kon­struk­ toriaus­ de­talių,­ ku­rių už­ten­ka 25 vai­kų grupei.­ Jei reikė­ ­tų, daugiau­ deta­ lių­ būtų­ įsi­gy­ta pa­pil­do­mai. Pro­gra­moje­ „Dan­giš­ka­sis globė­ ­ jas“ siekia­ ­ma at­sa­ky­ti į klausi­ ­mus, ko­kie šven­tie­ji mus lydi­ nuo gimi­ ­mo die­nos, ką są­vei­ka. Nuo XIV a. iki XVIII­ a. pa­bai­gos mies­tas tu­rė­jo di­džiu­lę by­lo­ja jų at­ri­bu­tai, ko­kios šven­tų­jų „pa­rei­gos“ dan­gu­je? įta­ką vi­so re­gio­no ša­lių ar­chi­tek­tūros­ rai­dai. Vil­niaus se­namies­ ­tis Eduka­ ­ci­nė pro­gra­ma „Sve­čiuo­se pas My­kolą“­ . Ko­dėl yra vidu­ ­ram­žiams būdin­ ­go gatvių­ tinklo­ ir urba­ ­nis­ti­nės staty­ ­bų ar­kan­ge­las Myko­ ­las laiko­ ietį­ ir kar­dą? Hebra­ ­jų, krikščio­ ­nių ir struk­tū­ros pa­vyz­dys. Ar pa­žįs­ta­me Vil­niaus se­na­mies­tį? Ar esa­ is­la­mo re­li­gi­jo­se My­ko­las lai­ko­mas pa­grin­di­niu an­ge­lu. „Ap­ me pasta­ ­būs? Atlie­ ­ka­mas tiria­ ­ma­sis darbas,­ ieškant­ isto­ ­ri­jos reiški­ mo­ knygo­ je“­ (Bibli­ jos­ dalis)­ rašo­ ma,­ kad Myko­ ­lo vado­­ poky­ čių­ Šv. arkan­ ge­ lo­ Myko­ ­lo bažny­ čio­ je,­ vienuo­ ly­ no­ vidi­ niuo­ se­ vau­ja­mi ange­ ­lai nubloš­ ­kia į žemę­ šėto­ ­ną ir jo an­ge­lus. Vienas­ kie­muo­se ir aplin­ ­ki­nė­se Vilniaus­ sena­ ­mies­čio gatvė­ ­se. Tai žai­ šios edu­ka­ci­nės pro­gra­mos tiks­lų – supa­ ­žin­din­ti lan­ky­to­jus su di­mas, įtraukian­ ­tis į is­to­ri­jos paži­ ­ni­mo proce­ ­są. Moki­ ­niai gauna­ ikonog­ ra­ ­fi­ja, šventų­ ­jų vaizda­ ­vi­mo tradi­ ­ci­ja. Ikonog­ ra­ ­fi­nis arkan­­ už­duo­čių lapus,­ vaikšto­ po se­na­mies­tį, susi­ ­pa­žįs­ta su se­nuo­ju ge­lo Myko­ ­lo vaizda­ ­vi­mas nuo se­niau­sių laikų­ naudo­ ­tas karo­ Vil­niu­mi, su­ran­da tam tikras­ de­ta­les iš senų­ nuo­trau­kų. Tai lyg vė­lia­vo­se, karių­ šalmuo­ ­se ir šven­to­vė­se. Išli­ ­ku­sios XII–X­ ­VI a. orien­ta­ci­nis žai­di­mas. Žai­di­mo pa­bai­go­je da­ly­vių lau­kia pri­zai. ir vė­les­nių lai­kų iko­nos. Prak­ti­nė da­lis – žai­di­mas su­dė­lio­jant Pro­gra­ma skir­ta 5–8 kla­sių mo­ki­niams. šv. My­ko­lo at­vaiz­dą. Pro­gra­ma „Kul­tū­ros epo­chų kai­ta Vil­niaus se­na­ mies­ty­je“ skir­ta 9–12 klasių­ mo­ki­niams. Go­ti­ka, re­ne­san­sas, Dau­giau apie Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jaus edu­ka­ci­nes ba­ro­kas, kla­si­ciz­mas – skirtin­ ­gos epo­chos ir skirtin­ ­gas gro­žio pro­gra­mas – ki­tuo­se „Švie­ti­mo nau­jie­nų“ nu­me­riuo­se. su­pra­ti­mas. Sa­vo iš­ma­ny­mą, is­to­ri­nes ži­nias ga­li­me pa­ro­dy­ti lan­ky­da­mi žymius­ Vilniaus­ ar­chi­tek­tū­ri­nius pamin­ ­klus. Vienas­ Vy­tau­tas MAN­KE­VI­ČIUS 14 M e ­t o ­d i ­n ė s d i e ­n o s e t ­n i ­n ė ­s e ž e ­m ė ­s e

Straips­nio pra­džia de­šim­ta­ja­me „Švie­ti­mo nau­jie­nų“ nu­me­ry­je

Ir iš­girs­ti, ir pa­ma­ty­ti, i r p a ­ž i n ­t i Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios vikaras M. Talutis: Me­to­di­nių dienų­ Punske­ ir Sei­nuo­se „Punske­ pradė­ ti­ kalbą­ apie etni­ nę­ kultū­ rą­ bažny­ čia­ yra pati­ geriau­ sia­ vieta...“­ da­ly­viams – et­no­kul­tū­ros mo­ky­to­jams – bu­ vo su­teik­ta daug: ir pa­ma­ty­ti, ir išgirs­ ­ti, ir pažin­ ­ti. Su vilti­ ­mi, kad šli­fa­vu­sį ak­mens lui­tus baž­ny­čios laip­tams. Dau­ge­lis mū­sų iš ši patir­ ­tis pasklis­ Lietu­ ­vos mokyk­ ­lo­se. Visus­ pake­ ­rė­jo Puns­ tie­sų neži­ ­no­jo­me, o gal buvo­ ­me primir­ ­šę, kad pa­ra­pi­jos sielo­­ kas – ir dabar­ vienas­ lietu­ ­viš­kiau­sių Lenki­ ­jos miestų,­ atite­ ­kęs vada­ čia yra rūpi­ nę­ sis­ tauto­ sa­ kos­ rinkė­ jas,­ knygne­ šys,­ „Tėvy­ nės­ jai po 1920 m. įvy­kių. Iki šiol di­džio­ji da­lis Puns­ko gy­ven­to­jų sar­go“ bendra­ ­dar­bis kuni­ ­gas Anta­ ­nas Radu­ ­šis, žino­ ­mas vertė­­ (apie 75 proc.) yra lietu­ ­viai, čia vei­kia lie­tu­viš­kos kul­tū­ros įstai­ jas, draudžia­ ­mos spaudos­ platin­ ­to­jas kuni­ ­gas Juozas­ Daili­ ­dė, gos, spaus­tu­vė, lei­dyk­la. O vieto­ ­vių pa­va­di­ni­mai ra­šo­mi dviem vi­ka­ra­vęs 1889–1894 m., ir gar­sus visuo­ ­me­ni­nin­kas kuni­ ­gas kal­bo­mis, iš ku­rių vie­na – lie­tu­vių. Si­mo­nas Gar­mus. Taigi,­ kodėl­ is­to­ri­ja? Nes kalbė­ ­ti apie etno­ kul­ tū­ ­rą igno­ ruo­­ Baž­ny­čia pašven­ ­tin­ta 1887 m. Joje­ gausu­ šventų­ ­jų pa­ jant isto­ ­ri­ją būtų­ netei­ ­sin­ga. Tai pabrė­ ­žė dauge­ ­lis kalbė­ ­ju­sių­jų veiks­lų, skulp­tū­rų, vit­ra­žų, o už šven­to­riaus sto­vi ke­le­tas lie­tu­ per me­to­di­nes die­nas. Puns­ke tu­rė­jo­me pro­gą pa­ma­ty­ti, kaip viškų­ koplyt­ stul­ pių,­ vienas­ jų skirtas­ parti­ za­ nams,­ ko­voju­ siems­ bran­gi­na­mas protė­ ­vių pali­ ­ki­mas. Punsko­ Švč. Mer­ge­lės Mari­ ­jos prieš komu­ ­nis­ti­nį reži­ ­mą Punsko­ krašte.­ Atsi­ ­svei­ki­no­me baž­ Dan­gun Ėmimo­ bažny­ ­čios vika­ ­ras Marius Talutis, dar šven­to­ ny­čio­je prie urnos.­ Ten sauja­ žemės­ iš mūšio­ lauko,­ kur galvas­ riu­je su­ti­kęs mo­ky­to­jus iš Lietu­ ­vos, sa­kė, kad Punske­ pra­dė­ti pa­dė­jo Lie­tu­vos sa­va­no­riai. Vi­ka­ras pa­klau­sė, ar im­tu­me su­ve­ kal­bą apie etni­ ­nę kul­tū­rą baž­ny­čia yra pati­ ge­riau­sia vie­ta... Ir nyrą?­ O tas suve­ ny­ ras­ – keli­ centi­ met­ rai­ surū­ di­ ju­ sios­ spygliuo­ tos­ ne tik dėl baž­ny­čios skliau­tų or­na­men­ti­kos. Jis pa­sa­ko­jo apie vie­los, ku­ri taip il­gai ir skau­džiai žy­mė­jo sie­ną, at­skir­tį, ne­vil­tį. knyg­ne­šį, at­ke­lia­vu­sį į Punską­ su akmens­ ­kal­džio įran­kiais ir „Ne­tu­rė­da­mas ką veikti,­ prikar­ ­piau po gaba­ ­liu­ką“, – pajuo­ ­ka­vo ku­ni­gas, vė­liau at­ėjęs ir į mokyk­ ­lą pa­si­klau­ sy­ti pra­ne­ši­mų.

S e ­n o ­j o ­j e k l e ­b o ­n i ­j o ­j e

Pats klebo­ ­ni­jos pasta­ tas,­ kuria­ me­ įsi­ kūrė­ Punsko­ etno­ gra­ fi­ nis­ muzie­ jus,­ – jau ar­ chi­tek­tū­ros pa­min­klas. Jam apie 100 metų.­ Seno­ ji­ klebo­ ni­ ja­ kaip muzie­ jus­ pradė­ jo­ veikti­ 1995 m. Čia pir­mie­ji įsi­kū­rė fol­klo­ro an­sam­ bliai, vė­liau pra­dė­ta ban­dy­ti aus­ti, or­ga­ni­zuo­ti su­si­ti­ki­mus, vaka­ ­ro­nes, paro­ ­das. Tradi­ ­ci­nių au­di­nių paro­ ­da davė­ pagrin­ ­dą kurti­ audi­ ­nių ar­chy­vą. (Pir­mo­ji pa­ro­da su­reng­ta 1996 m.) Da­bar ar­chy­ve saugo­ ­ma per 100 eks­po­na­ tų – audi­ nių­ ir drabu­ žių.­ Audi­ mas­ – tai vienas­ ama­tų, kurie­ dar gy­vi Punsko­ ir Sei­nų kraš­ te, to­dėl čia saugo­ ­mi ir šiuolai­ ­ki­nių au­dė­jų dar­bai. Nu­sto­ju­sios aus­ti, mo­te­rys pra­dė­jo Bažnyčios puošyba: unikali sakykla ir audimo raštai dau­giau siu­vi­nė­ti ir megzti­ vą­še­liu. Ar­chy­ve 15 sau­go­mos įvairios­ siuvi­ ­nė­tos staltie­ ­sės, take­ ­liai, megztos­ ser­ ar­tė­ti prie jos, išlai­ ­ky­ti har­mo­ni­ją. „Ir šitaip­ žiū­ri ne tik etno­ ­kul­ ve­tė­lės, pa­gal­vė­lės ir kt. Klebo­ ­ni­jo­je įkur­ta tau­to­dai­lės ga­le­ri­ja, tū­ri­nin­kai. 2015 m. po­pie­žius Pran­ciš­kus iš­lei­do il­gai ruoš­tą čia savo­ dirbi­ ­nius ekspo­ ­nuo­ja Punsko­ ir Sei­nų krašto­ meistrai,­ en­cik­li­ką „Lauda­ ­to Si – apie rū­pi­ni­mą­si bendrai­ ­siais namais“.­ Lietu­ vos­ bei kitų­ šalių­ tauto­ dai­ li­ nin­ kai.­ Atski­ rą­ vietą­ užima­ En­cik­li­kos pirmie­ ­ji žodžiai­ paim­ ­ti iš „Kū­ri­ni­jos giesmės“,­ kar­ pabaig­ tu­ vių­ vaini­ kai,­ neša­ mi­ proce­ si­ jo­ je­ per Žoli­ nės­ atlai­ dus­ tais vadi­ na­ mos­ „Saulės­ giesme“,­ kurią­ maždaug­ prieš 800 Puns­ke. Ka­dan­gi tai la­bai ne­pa­tva­rūs da­ly­kai, il­giau sau­go­ti me­tų pa­ra­šė Šv. Pran­ciš­kus Asy­žie­tis. „Būk pagar­ ­bin­tas, ma­no palie­ ka­ ma­ vos vieną­ kitą.­ Lenki­ jos­ lietu­ vių­ etni­ nės­ kultū­ ros­ Viešpa­ ­tie, su vi­sa sa­vo kū­ri­ni­ja...“ Ši en­cik­li­ka – tai Baž­ny­čios drau­gi­jai (1998) pradė­ ­jus or­ga­ni­zuo­ti Vely­ ­ki­nio apeigi­ ­nio meno­ so­cia­li­nio moky­ ­mo dalis,­ kurio­ ­je apta­ ­ria­mas krikščio­ ­niš­ka­sis kon­kur­są, vė­liau iš­si­ru­tu­lio­jo ir Apei­gi­nio me­no sky­rius. žmo­gaus san­ty­kis su kū­ri­ni­ja, in­teg­ra­lio­ji eko­lo­gi­ja ir eko­lo­gi­ Ir dar karpi­ niai.­ Lietu­ vo­ je­ šiandien­ tai jau neti­ kė­ ta­ kūry­ bos­ nis dvasin­ ­gu­mas. Aš ne­ži­nau, ar čia esama­ pago­ ­nių, bet kai sri­tis. Di­džiau­sią kar­pi­nių ko­lek­ci­jos da­lį su­da­ro Ane­lės Pa­kuc­ žmo­gus pra­de­da itin kul­ti­vuo­ti et­no­kul­tū­rą, kar­tais nu­ei­na­ma į kie­nės po­pie­ri­nės užuo­lai­dė­lės. Jo­mis pa­puoš­ti vi­si kle­bo­ni­jos to­kius kraštus,­ kurie­ išei­ ­na iš bendros­ kultū­ ­ri­nės vagos.­ Klau­ lan­gai, o da­lis saugo­ ­ma ar­chy­ve. Kiekvie­ ­na užuolai­ ­dė­lė kito­ ­kia. si­mas „Re­li­gi­ja ar et­no­kul­tū­ra?“ bu­vo ak­tu­a­lus ir so­viet­me­čiu. Jo­se – au­ga­li­niai mo­ty­vai, paukš­te­liai, gy­vu­liai, žvė­rys. Pa­na­šiai Pir­mo­sios Jo­ni­nės švęs­tos va­di­na­mai­siais Chruš­čio­vo at­ši­li­mo pa­puoš­tos ir šven­to­jo kam­po kam­pi­nu­kės. Pas­ta­ruo­ju me­tu me­tais. Bu­vo leis­ta, bet ne to­dėl, kad kas nors iš­si­rei­ka­la­vo. A. Pa­kuc­kie­nė ku­ria kar­pi­nius kaip pa­veiks­lus, ku­riuos ga­li­ma Pri­im­tas net­gi Lietuvos komunistų partijos centro komiteto įrė­min­ti. Jos pa­vyz­džiu pa­se­kė daug jau­ni­mo. nuta­ ri­ mas­ – švęsti­ Joni­ nes­ kaip pago­ nių­ šventę,­ su žyniais,­ kri­viais ir vi­sa kita­ atri­ ­bu­ti­ka. Nuo to laiko­ ir at­si­ra­do savo­ ­tiš­kas Gyvi­ amatai­ ski­li­mas. Taip buvo­ įkal­tas pleiš­tas, ku­ris li­ko iki šiol. Kurs­to­ma įtam­pa tarp ka­ta­li­kiš­kos tradi­ ­ci­jos ir ro­man­ti­zuo­tos etno­ ­kul­tū­ ros“, – kal­bė­jo Z. Nauc­kū­nai­tė. Pa­sak pra­ne­šė­jos, die­gia­ma to­kia Lie­tu­vos is­to­ri­jos in­ter­ pre­ta­ci­ja, ku­rio­je dirb­ti­nai pa­brė­žia­mas prie­var­ti­nis krikš­tas ir Lie­tu­vos su­prie­ši­ni­mas su krikščio­ ­niš­kąja vi­du­ram­žių Eu­ro­pa, sąmo­ nin­ gai­ bandy­ ta­ kursty­ ti­ anti­ krikš­ čio­ niš­ ką­ jį­ folklo­ ri­ nį­ ju­ dė­ji­mą Lie­tu­vo­je. „1992 m., jau po Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo, et­no­kul­tū­ri­nis ju­dė­ji­mas vir­to re­li­gi­niu. Lie­tu­vo­je įre­gist­ruo­ta pir­mo­ji re­li­gi­nė bendruo­ ­me­nė „Ro­mu­va“, sie­kian­ti tęs­ti seną­ ­jį baltų­ tikė­ ­ji­mą. Kriti­ ­kų tvirti­ ­ni­mu, „Romu­ ­vos“ judė­ ­ji­ mo orienta­ ­ci­ja pradė­ ­jo pavo­ ­jin­gą Lietu­ ­vos etno­ ­kul­tū­ros ir per amžius­ įsi­šakni­ ju­ sio­ krikš­čioniš­ ko­ jo­ ti­kėji­ mo­ prieš­priešą.­ Pa­sak vie­no bu­vu­sio ro­mu­vie­čio, pra­si­dė­jo to­kia mai­ša­ly­nė, kad šian­ dien net tau­ti­nės dai­nų šven­tės be­maž pri­ly­gi­na­mos re­li­gi­nėms apeigoms.­ <...> Ir tai, ką randa­ me­ Skoman­ to­ („Skoman­ tas“­ (vėliau­ – „Tvermė“)­ – leidyk­ la.­ Išleis­ ta­ knygų­ seri­ ja­ Lietu­ vos­ vi­du­ram­žių isto­ ­ri­jos tema­ ­ti­ka. Auto­ ­rių grupę­ subū­ ­rė rašy­ ­to­jas Ka­zys Al­me­nas – aut. past.) kū­ri­ny­je „Pel­kių vil­kė“, – nė­ra se­no­ji Autorės nuotraukos re­li­gi­ja. („Pel­kių vil­kė“ bu­vo įtrauk­ta į 5 klasės­ li­te­ra­tū­ros va­do­ O gy­vi jie to­dėl, kad Puns­ke vei­kia ama­tų cen­tras, ku­ vė­lį.) Štai Uvio malda­ Me­dei­nai: „Būk pašlo­ ­vin­ta, se­se, ug­nie, tu ria­me darbuo­ ­ja­si Lenki­ ­jos lietu­ ­vių etni­ ­nės kultū­ ­ros draugi­ ­jos ap­švie­ti nak­tį, tu stip­ri, lais­va ir ga­lin­ga <...>. Šlo­vė bro­liui vė­jui na­riai. Ir daug jau­nų mer­gi­nų. Taip per­duo­da­mas pa­li­ki­mas. Čia <...>“ Skaitau­ ir gal­vo­ju, kur aš tai gir­dė­jau, kas čia yra? Tai­gi au­džia­ma, veja­ ­ma, pina­ ­ma, riša­ ­ma, siuvi­ ­nė­ja­ma. O drau­gi­jos skai­to­me aukš­tyn ko­jo­mis ap­vers­tą Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio pir­mi­nin­kė Al­do­na Vai­ce­kaus­kie­nė su pa­si­di­džia­vi­mu pa­sa­koja­ „Sau­lės him­ną“, ku­rio tik­roji­ ver­si­ja skam­ba taip: „Aukš­čiau­sias apie lini­ ­nių staltie­ ­sių meistrės­ Onutės­ Budzei­ ­kie­nės origi­ ­na­lius vi­sa­ga­lis, ge­ras Vieš­pa­tie, Tau šlo­vė, gar­bė, di­dy­bė ir dė­ko­ji­mas dar­bus – stal­tie­ses ant rė­me­lių... kiekvie­ nas.­ Viskas­ iš Tavęs­ prasi­ de­ da­ ir Tavi­ mi­ laiko­ si.­ Ir žmonės­ nė­ra verti­ Tavęs­ minė­ ­ti. Todėl­ tešlo­ ­vi­na Tave,­ mano­ Viešpa­ ­tie, N e ­b ū ­k i ­m e a p ­g a U t i visi­ Ta­vie­ji su­tvė­rimai.­ Ypač pui­kio­ji se­sė Sau­lė, ji­nai di­džiai spin­dė­da­ma mums at­ne­ša, Aukščiau­ ­sia­sis, Tavo­ vaizdą.­ Tegar­­ Lietu­ vos­ eduko­ lo­ gi­ jos­ univer­ si­ te­ to­ Litu­ a­ nis­ ti­ kos­ fakul­ te­ to­ bi­na Tave,­ mano­ Viešpa­ ­tie, brolis­ mėnuo­ <...>“ Kaip kuria­ ­mos do­cen­tės, Ug­dy­mo plė­to­tės cen­tro Kal­bų ir me­ni­nio ug­dy­mo mal­dos? Per­ku­ria­ma, pla­gi­juo­ja­ma per­dir­bant krikš­čio­niš­ką­ją po­sky­rio vedė­ ­jos dr. Zi­tos Nauckū­ ­nai­tės prane­ ­ši­mas „Tradi­ ­ci­jų li­te­ra­tū­rą į pa­go­niš­ką­ją. (ne)lais­vė­je: sa­vi ir sve­ti­mi kul­tū­ros žen­klai“ ne­pa­li­ko abe­jin­gų. Lietu­ vo­ je­ yra daugiau­ nei 10 mokyk­ lų,­ kurio­ se­ sustip­ rin­ tas­ Prane­ šė­ ja­ kėlė­ klausi­ mą,­ ar dera­ tarpu­ sa­ vy­ je­ seno­ ­vės baltų­ etno­ kul­ tū­ ri­ nis­ ug­dymas.­ Ky­la klau­simas,­ ar tėvai­ ži­no, kur atida­ vė­ tikė­ ji­ mai­ su krikščio­ ny­ be.­ Ji primi­ nė­ XX a. antro­ sios­ pusės­ savo­ vai­kus? Jei etno­ kul­ tū­ ros­ mo­kymas­ šio­se įstai­gose­ yra ne kon­trkul­tū­ri­nius ju­dė­ji­mus už­sie­ny­je, ko­mu­nis­ti­nę tik­ra­ti­kys­tę tauti­ nis,­ o re­ligi­ nis.­ Jei­gu tė­vai su­tiko,­ vis­kas ge­rai, o jei­gu ne? Kaip ir kalbė­ ­jo apie XXI a. užašt­ ­rė­ju­sią gamtos­ ir žmonių­ kuria­ ­mo gali­ ma­ skleis­ti vai­kui pa­gony­ bę,­ jei­gu jis yra krikš­čionis?­ Vi­sa tai pa­sau­lio priešprie­ ­šą, kada­ pabrė­ ­žia­ma būti­ ­ny­bė gelbė­ ­ti gamtą,­ šiandien­ man kelia­ nemažai klausi­ mų“,­ – svarstė­ prane­ šė­ ja.­ Nukelta į 16 p. 16

Atkelta iš 15 p. Į klau­si­mą, ar gali­ ­ma res­tau­ruo­ti pa­go­ny­bę, 2002 m. yra su­rink­tų blo­gį. Svar­biau­sias da­ly­kas čia – persi­ ­ren­gė­liai. Vi­sos at­sa­kęs Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius. Se­no­jo bal­tų ti­kė­ji­mo tra­di­ci­ja tau­tos tu­ri kar­na­va­lus, tad per­si­ren­gė­liai ne­bū­tų nie­ko blo­go, se­niai nu­trū­ku­si ir šiandien­ tiks­lin­giau kal­ba­ma apie naujos­ re­ jei ne dvi figū­ ros­ – gilti­ nė­ ir velnias.­ Vaidin­ ti­ velnią­ yra labai­ li­gi­jos kūri­ ­mą. Jis tei­gė, kad tos re­li­gi­jos prikel­ ­ti nebe­ ­įma­no­ma, pa­vo­jinga.­ Jį vai­dinda­ mas­ atsi­ ­ve­ri pikto­ sioms­ jė­goms. Jeigu­ kaip ne­be­ga­li­ma res­tau­ruo­ti ano meto­ men­ta­li­te­to, so­cia­li­nių da­ro­me tikrai­ pago­ ­niš­ką šventę,­ tai kam reikia­ šių perso­ ­na­žų? san­ty­kių. Jeigu­ koks nors seno­ ­sios tradi­ ­ci­jos inkliu­ ­zas su gyva­ At­si­kra­ty­ki­me jų. „žyniš­ ka“­ tradi­ ci­ ja­ būtų­ per­duoda­ mas­ iš kartos­ į kartą,­ galė­ tu­ me­ Ve­ly­kos su krikš­čio­ny­be taip pat netu­ ­ri jo­kio ry­šio. Krikš­ apie tai kal­bė­ti. Bet taip ne­at­si­ti­ko. Iš kar­tos į kar­tą bu­vo per­ čio­ny­bei tai yra Jėzaus­ Kristaus­ prisi­ ­kė­li­mas, o visa­ kita­ – kiau­ duo­da­ma kai­mo šven­čių et­no­gra­fi­nė tra­di­ci­ja, kai­mo pa­pro­čiai. ši­nių mar­gi­ni­mas, ri­de­ni­mas – yra pa­go­niš­kos tra­di­ci­jos. Bet tai ne re­li­gi­ja... Jur­gi­nės gali­ likti­ tik kaip et­no­gra­fi­nė šventė,­ nes seniai­ „Ma­nau, kad kul­tū­ri­nis pa­vel­das rū­pi vi­siems lie­tu­viams. jo­kių gyvu­ ­lių jau ne­be­iš­ge­na­me, tačiau­ du kiau­ši­nu­kai, pade­­ Is­to­ri­kai ir fi­lo­so­fai su­ta­ria, kad krikš­čio­niš­ka­sis ir et­ni­nis pa­vel­ da­mi po slenks­čiu iš­va­rant gy­vu­lius, yra vai­sin­gu­mo bur­tai. das Lietu­ ­vo­je yra su­si­ly­dę, nerei­ ­kia jų dras­ky­ti. Tai yra pir­ma­ Jo­ni­nės – to­kio pat dy­džio šven­tė kaip krikš­čio­nių Ve­ly­kos, sis ak­cen­tas, kurį­ norė­ ­jau pasa­ ­ky­ti, o antra­ ­sis – kalen­ ­do­ri­nės bet su krikš­čiony­ be­ jos taip pat ne­turi­ nie­ko ben­dro. Trum­piausią­ šven­tės. Jos, kaip teigė­ G. Be­res­ne­vi­čius, yra tik kalen­ ­do­ri­nės me­tų nak­tį šo­ki­nė­ja­ma per lau­žą, kad bū­tų iš­vai­ky­tos blo­go­sios valstie­ tiš­ kos­ šventės.­ Valstie­ čiui­ be galo­ svarbu­ sėti,­ sodin­ ti,­ dva­sios, žiūrint­ į ugnį­ susi­ ­jun­gia­ma su kosmo­ ­su, vanduo­ tokią­ gau­ti derlių,­ nes nuo to pri­klau­so jo gy­ve­ni­mas. Tad pra­dė­jo nak­tį laiko­ ­mas gyvu.­ Kodėl­ neap­ ­de­ga padai­ einant­ per žari­ ­jas? gar­bin­ti gam­tos jė­gas, jas su­die­vin­ti. Bet tai yra reli­ ­gi­ja ar ma­ Pa­gal­vo­ki­te. Ap­va­ly­ki­me sa­vo šven­tes nuo pavo­ ­jin­gų ir nerei­­ gi­ja? Rei­kia skir­ti šiuos da­ly­kus. Skir­tu­mas: re­li­gi­ja (ne­svar­bu ka­lin­gų bur­tų, ku­riais nors ir ne­ti­ki­me, bet da­ro­me. ko­kia) nusi­ ­len­kia Dievo­ galy­ ­bei, garbi­ ­na jį, prašo­ ir palie­ ­ka jam Kita­ baigian­ ti­ įsitvir­ tin­ ti­ šventė­ – Helo­ ­vinas­ (Vaiduok­ lių­ spręs­ti – išpil­ ­dy­ti ar ne. Magi­ ­ja diktuo­ ­ja formu­ ­les, pagal­ kurias­ šven­tė). Ir atei­ ­na ji ne iš Jungti­ ­nių Ameri­ ­kos Valsti­ ­jų, o iš Airi­ ­jos, dievy­ bė­ būti­ nai­ turi­ pa­dėti.­ Būti­ nai.­ Ar veikia­ rožės­ užkal­ bė­ ji­ mai?­ Kel­tų kuni­ ­gų apeigų.­ Keltų­ kuni­ ­gai užsi­ ­im­da­vo spiri­ ­tiz­mu, pa­ Šimtu­ procen­ tų.­ Bet kas tai yra? Jei nevei­ kia­ anti­ bio­ ti­ kai,­ žmogus­ sak jų, miru­ sių­ ­jų sie­los lap­kri­čio 1 d. tu­ri aplan­ ­kyti­ sa­vo na­mus. eina­ pas užkal­ bė­ to­ ją,­ kuri­ kažką­ pada­ ro,­ sukal­ ba­ „Sveika,­ Mari­ ja“­ Žmo­nės ma­nė, kad persi­ ­ren­giant, ke­liant triukš­mą, gąs­di­nant ir... pade­ da.­ Malda­ sustip­ ri­ na­ burtą,­ nes ji buvo­ išnie­ kin­ ta.­ Viskas,­ ga­li­ma nu­ra­min­ti ant­gam­ti­nes jė­gas. Vi­si šie vaidi­ ­ni­mai skir­ti kas su­ra­šy­ta smul­kio­jo­je tau­to­sa­ko­je (už­kal­bė­ji­mai, bur­tai), dvasioms­ pama­ lo­ nin­ ti.­ Čia mes peržen­ gia­ me­ psicho­ lo­ gi­ nę­ nė­ra jo­kia smul­kio­ji tau­to­sa­ka, tai yra ma­gi­ja, ku­ri pui­kiau­siai plot­mę ir su­si­du­ria­me su pa­sau­lė­žiū­ra ar re­li­gi­ja. Ir tai tam­pa veikia.­ Ir jeigu­ visa­ tai duoda­ me­ moki­ niams...­ Tai nėra­ kultū­ ri­ nis­ rim­ta dvasi­ ­ne grėsme.­ O jeigu­ visa­ tai daro­ krikščio­ ­nis, reiškia,­ da­ly­kas. Pa­lie­ku jums ap­mąs­ty­ti, kas čia pa­de­da. Pa­de­da tas, kad jis at­si­sa­ko krikš­to. No­rint iš­lik­ti ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je – tie­sus ku­ris ir lau­kia, kad jį pa­kvies­tų“, – tei­gė prane­ ­šė­ja. kelias­ prie klau­syk­los. Juk svar­biau­sias įsa­ky­mas – ne­tu­rėk ki­tų die­vų, tik­tai ma­ne vie­ną. Apie šven­tes ir šven­ti­mą Ne­bū­ki­me apgau­ ­ti. Tyrin­ ­ėki­me savo­ etno­ ­kul­tū­rą iki pas­ ku­ti­nio siūl­ga­lio. Žiū­rė­ki­me is­to­ri­ją. (Su­trum­pin­tai pa­gal Z. Nauc­kū­nai­tės pra­ne­ši­mą)  Kū­čios – vi­siš­kai pa­go­niš­ka šven­tė. Krikš­čio­niš­ko čia nie­ko ne­bu­vo, kol baž­ny­čia ne­pa­gal­vo­jo, kad ir ši­tą pa­go­niš­ką Me­to­di­nių die­nų ren­gi­niuo­se da­ly­va­vęs Et­ni­nės kul­tū­ šven­tę rei­kė­tų šiek tiek sukrikš­ ­čio­nin­ti. Pra­dė­jo sa­ky­ti, kad ant ros glo­bos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Jo­cys pa­ti­ki­no, kad sta­lo rei­kia pa­dė­ti kry­žių ir pa­šven­tin­tus ka­lė­dai­čius. O kaip bu­vo ta­ry­bos veik­lo­je da­ly­vau­ja ir Lie­tu­vių ka­ta­li­kų moks­lo aka­de­ anks­čiau: išei­ ­da­vo su duo­na, apeida­ ­vo namus­ tris kar­tus ir sa­ mi­jos at­sto­vai. Dar kar­tą pri­mi­nęs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos et­ni­ ky­da­vo: „Vėlelės­ užei­ ­ki­te, vėle­ ­lės užei­ ­ki­te“, palik­ ­da­vo praver­ ­tas nės kul­tū­ros vals­ty­bi­nės glo­bos pa­grin­dų įsta­ty­mą, jis cita­ ­vo: du­ris. Kai ant stalo­ pa­de­da­ma lėkš­tė žmo­gui, ku­ris mi­rė tais „<...> Seimas,­ suvok­ ­da­mas, kad etni­ ­nė kultū­ ­ra yra tautos­ bū­ me­tais, kvie­čia­ma, kad jis at­ei­tų pa­si­bū­ti. Ka­ta­li­kų baž­ny­čios ties, iš­li­ki­mo ir tvirtu­ ­mo es­mė, na­cio­na­li­nės kul­tū­ros pa­ma­tas, nuo­mo­ne, vėlės­ neat­ ­ei­na, miru­ ­sių­jų sielos­ nega­ ­li atei­ ­ti. Jos ei­ kon­sta­tuo­da­mas, kad įvai­rioms lie­tu­vių et­ni­nės kul­tū­ros for­ na pas Die­vą, su­tin­ka sa­vo lem­tį taip, kaip ir nu­si­pel­nė. At­ei­na moms ir ypač jos gyva­ ­jai tradi­ ­ci­jai gresia­ akivaiz­ ­dus suny­ ­ki­mo tie, ku­rie yra čia ir ku­rie no­ri at­ei­ti. Ana­pu­sy­bė yra tik­ra. Jau­čiu, pa­vo­jus, pri­pa­žin­da­mas, kad tik sa­vo et­ni­ne kul­tū­ra be­si­re­mian­ti kad smarkai­ užka­ ­bi­nau? Aš tam čia ir esu. Bet grįž­ki­me prie tau­ta gali­ palai­ ­ky­ti savo­ visuo­ ­me­nės narių­ pilie­ ­ti­nį brandu­ ­mą, Kū­čių. Jei­gu ne­da­ro­me jo­kių bur­tų, ne­pa­lie­ka­me jo­kių lėkš­čių da­ly­vau­ti kaip ly­gia­ver­tė part­ne­rė pa­sau­lio ci­vi­li­za­ci­jo­se, pri­ima su mais­tu, ne­kvie­čia­me dva­sių, jei susi­ ­ren­ka vi­sa šei­ma, at­si­ šį glo­bos įsta­ty­mą.“ lau­žia kalė­ ­dai­čio, palin­ ­ki vieni­ kitiems­ paties­ geriau­ ­sio, jeigu­ De­vy­ni – bal­tiš­kas skaičius.­ Tarmės,­ muzi­ ­ki­nis folklo­ ­ras, su­ren­gia­me gražią­ šeimos­ šventę­ su dvy­li­ka ar de­vy­niais val­ tau­to­sa­ka, tau­to­dai­lė, tau­ti­nis kos­tiu­mas, pa­pro­čiai, et­no­ar­chi­ giais, vis­kas yra ge­rai. tek­tū­ra, liau­dies kū­ry­ba, ku­li­na­ri­nis pa­vel­das – daly­ ­kai, api­bū­ Ka­lė­dų da­bar ki­to­kių nė­ra, tik krikš­čio­niš­kos. Tai yra di­nan­tys bet ku­rią Eu­ro­pos tautą.­ Kris­taus gi­mimo­ šven­tė. Jė­zus yra pa­saulio­ švie­sa, at­ėjusi­ į tam­sy­bes. Visos­ kitos­ tautos,­ ne tik lietu­ ­viai, kurie­ bent kiek Te­mą – et­no­kul­tū­ra mo­kyk­lo­je – tę­si­me kituose nu­me­riuose. iš­ma­nė ast­ro­no­mi­ją, ži­no­jo, ka­da ta di­džiau­sio­ji tam­sa. Nuo­trau­kos iš Se­no­sios kle­bo­ni­jos Puns­ke – 20 p. Už­ga­vė­nės – ka­len­do­ri­nė šven­tė, ke­lian­ti ne­ma­žai klau­si­ mų. Morės­ degi­ ni­ mas,­ persi­ ren­ gė­ liai,­ blukio­ vilki­ mas,­ kad rąstas­ Zi­na RIM­GAI­LIE­NĖ

Dau­giau nuo­trau­kų iš me­to­di­nių die­nų Sei­nuo­se ir Puns­ke – www.fa­ce­bo­ok.com/Švie­ti­mo-nau­jie­nos-360526820653464/. 17 In memo­ riam­ Stasė Al­ma S t a ­s i u ­l e ­v i ­č i ū ­t ė

1942 m. rugpjūčio 6 d. – 2016 m. lapkričio 30 d.

Dr. Vy­tau­tas Ja­nuš­ke­vi­čius Bu­vęs PMTI Už­sie­nio kal­bų sek­to­riaus va­do­vas A. Sta­siu­le­vi­čiū­tė dvy­li­ka me­tų (1976–1988) dir­bo vyr. moks­li­ne ben­dra­dar­be Pe­da­go­gi­kos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­ Iš Jo Eminen­ ci­ jos­ kardi­ no­ lo­ tu­te (PMTI). Tuo metu­ insti­ ­tu­te vyra­ ­vo palan­ ­ki moksli­ ­nio darbo­ atmos­ ­fe­ra, buvo­ Aud­riaus Juo­zo Bač­kio pa­moks­lo nag­ri­nė­ja­mos Lie­tu­vai ak­tu­a­lios švie­ti­mo pro­ble­mos, ra­šo­mi ori­gi­na­lūs va­do­vė­liai. Alma­ tyrė­ anglų­ kalbos­ moky­ mo­ situ­ a­ ci­ ją,­ apsi­ gy­ nė­ peda­ go­ gi­ kos­ mokslų­ kandi­ da­ to­ Viešpa­ ties­ ange­ lai­ šiandien­ atvė­ rė­ di­ser­ta­ci­ją, in­ten­sy­viai kū­rė an­glų kal­bos va­do­vė­lius, pa­kei­tu­sius iki tol nau­do­tus dangaus­ namų­ vartus­ Almai,­ kad ji galė­ tų­ vers­ti­nius iš ru­sų kal­bos, skai­tė pa­skai­tas mo­ky­to­jams. su­si­tik­ti su Tuo, ku­rį my­lė­jo, ku­rį skel­bė A. Sta­siu­le­vi­čiū­tė bu­vo drau­giš­ka, pa­slau­gi, ben­dra­dar­bių mėgs­ta­ma, moks­li­ ne tik žo­džiais, bet ir sa­vo gy­ve­ni­mu. nė­se disku­ ­si­jo­se drąsiai­ reikšda­ ­vo sa­vo po­žiū­rį ir nuo­mo­nę. Jos lai­ky­se­no­je vy­ Al­mą pa­ži­nau nuo pat pirmų­ ­jų at­vy­ki­ ra­vo op­ti­mis­ti­nis požiū­ ­ris, ji kaip niekas­ kitas­ džiaugda­ ­vo­si ir ki­tų, ir sa­vo atlik­ ­tais mo į Lie­tu­vą dienų.­ Žavė­ ­jo jos in­te­lek­tas, dar­bais. PMTI Al­ma vi­siš­kai su­bren­do kaip as­me­ny­bė ir moks­li­nin­kė, pa­si­ruo­šu­si o drauge­ ir dide­ lis­ papras­ tu­ mas.­ Nors to­les­niems dar­bams jau ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je. jau buvo­ univer­ ­si­te­to dėsty­ ­to­ja, docen­ ­tė, bet užsi­ ­de­gu­si meile­ Dievui­ ir Baž­ny­čiai, bai­gu­si te­olo­gi­jos kur­sus prie Vil­niaus Dr. Gied­rė Ru­ge­vi­čiū­tė ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ri­jos, troš­ko da­ly­tis ti­kė­ Bu­vu­si Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Ka­ta­li­kų ti­ky­bos ka­ted­ros dės­ty­to­ja, ji­mu su kiek­vie­nu, ku­rį su­ti­ko sa­vo ke­ly­je. Lie­tu­vos ka­te­che­ti­kos cen­tro re­li­gi­nio ug­dy­mo spe­cia­lis­tė Įkū­rus Ti­ky­bos ka­ted­rą, vis­ką rei­kė­jo 1993 m. Vilniaus­ peda­ ­go­gi­nia­me univer­ ­si­te­te įkūru­ ­si Kata­ ­li­kų tiky­ ­bos kated­ ­rą, pra­dė­ti iš pradžių,­ turint­ labai­ kuklias­ Al­ma jai vado­ ­va­vo 11 metų.­ Jos dėka­ ka­ted­ro­je vy­ra­vo šil­ta ir nuošir­ ­di at­mos­fe­ra, ga­li­my­bes. Almos­ entu­ ­ziaz­mas ir di­de­lis bu­vo puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­jos. Al­ma daug dė­me­sio sky­rė bū­si­mų ti­ky­bos mo­ky­to­jų noras­ paruoš­ ti­ Bažny­ čiai­ ka­teche­ tų­ sukū­­ sie­lo­va­dai, jai rūpė­ ­jo jauno­ žmogaus­ dvasi­ ­nis, inte­ ­lek­tu­a­li­nis, kultū­ ­ri­nis ugdy­ ­mas. rė tie­siog stebuk­ ­lą. Ne tik at­si­ra­do di­de­lis Do­cen­tė bu­vo stip­ri as­me­ny­bė ir mokė­ sa­vo pa­vyz­džiu: įtai­giu šmaikš­čiu žo­džiu, būrys­ studen­ tų,­ bet ir nepri­ trū­ ko­ jiems iš­kal­ba, dė­me­sin­gu­mu ir pa­gal­ba ki­tam. Su dės­ty­to­jais Al­ma mė­go dis­ku­tuo­ti apie nei žinių,­ nei meilės.­ Studen­ ­tai ją vadi­ ­no re­li­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos ak­tu­a­li­jas. Al­mu­te ar­ba Ma­ma Al­ma. A. Sta­siu­le­vi­čiū­tė – įvai­ria­pu­sė asme­ ­ny­bė. Ji da­ly­va­vo Lietu­ ­vos švieti­ ­mo siste­­ Ji ge­rai su­prato,­ kad Ti­ky­bos ka­ted­ros mos at­si­jau­ni­ni­mo pro­ce­se, ku­riant ka­ta­li­kų ti­ky­bos ben­drą­sias pro­gra­mas, bu­vo studen­ tų­ ug­dymą­ reikia­ pra­dė­ti, pagal eks­per­tų gru­pių na­re. Al­ma ra­šė straips­nius, Ma­žo­jo­je ka­ta­li­kų aka­de­mi­jo­je skai­tė Evan­ge­li­ją, nuo namo­ staty­ mo­ ant uolos­ , pa­skai­tas, ve­dė su­au­gu­sių­jų ka­te­che­zes. to­dėl tiek daug dė­me­sio sky­rė dva­si­niam jau­nuo­lių ug­dy­mui. Al­ma Vi­jei­ky­tė Al­ma ieš­ko­jo Die­vo aist­rin­gai ir karš­ Žur­na­lis­tė, bu­vu­si A. Sta­siu­le­vi­čiū­tės stu­den­tė tai. Kar­tais jos žo­džiai bū­da­vo tvir­ti ir ašt­rūs, nes jai rū­pė­jo ti­kėji­ ­mo per­da­vi­mo Per anglų­ kalbos­ paskai­ ­tas, ypač prieš Kalė­ ­das, giedo­ ­da­vo­me apie Die­vą, toli­ gry­nu­mas. gra­žu ne visiems­ tai pati­ ­ko ir tuo me­tu (80-ųjų pab.) neat­ ­ro­dė labai­ šiuolai­ ­kiš­ka... Almos­ gyve­ ­nime­ labai­ gražiai­ susi­­ Bet dėsty­ ­to­ja visiš­ ­kai nesi­ ­jau­din­da­vo ir ne­im­da­vo į gal­vą pana­ ­šių murme­ ­sių. Jos jun­gė dvi svar­bios Evan­ge­li­jos skel­bė­jo vidu­ je­ bu­vo ka­žin ko­kio ne­palau­ žia­ mo­ tvir­tumo,­ ypač stip­rios dva­sinės­ jė­gos. sa­vy­bės: ži­nios per­da­vi­mas ir nuolan­ ­ki Da­bar galvo­ ­ju, vieną­ ­kart stipriai­ įtikė­ ­ju­si, atra­ ­du­si tą vie­nin­te­lę Tiesą,­ visa­ džiugia­ tar­nys­tė. Užbai­ ­gu­si savo­ darbą­ Lietuvos sa­vo šir­di­mi jai at­si­da­vė, kū­rė jai są­ly­gas įsi­tvir­tin­ti ­bun­dan­čio­je Lie­tu­vo­je, li­ko jai edukologijos uni­ver­si­te­te, ji ir to­liau dir­bo iš­ti­ki­ma iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. O vi­sa ki­ta gal­būt bu­vo ne tiek svar­bu. Ar­ki­ka­ted­ros pa­ra­pi­jos ka­te­che­te, ve­dė Na, gal dar stu­den­tai... Jau paskui­ ir seno­ ­kai pabai­ ­gę tuos univer­ ­si­te­tus, ir jau semi­ na­ rus­ Mažo­ jo­ je­ kata­ li­ kų­ akade­ mi­­ sens­te­lė­ję, bet vis tiek amži­ ­ni Jos mo­ki­niai. Man dar keista­ ir ne­jau­ku su­vok­ti, jo­je, iš pradžių­ dėstė­ kate­ ­chezę,­ o vė­ kad jau ne­be­su­si­dur­si­me kur nors se­na­mies­čio gat­ve­lė­je, kad nie­ka­da ne­ap­glėbs liau – an­glų kal­bą Vil­niaus se­mi­na­ri­jo­je. per pečius:­ „O, mano­ studen­ ­tė!“, nežiū­ ­rės vis su ta budin­ ­čia šypse­ ­nė­le lūpo­ ­se ir No­rė­čiau pa­ra­gin­ti vi­sus jos mo­ki­nius, šel­miš­kai pri­merk­to­mis aki­mis: „Na­gi na­gi, ką da­bar tu čia pa­pa­sa­ko­si“, kad ne­ drau­gus ir pa­žįsta­ ­mus – pra­tęski­ ­te Al­mos beiš­ ­vysiu­ Ar­kika­ ted­ ­roje­ per va­kari­ nes­ Mi­šias kartais­ san­tūraus,­ kar­tais ener­gin­go dar­bą jos paro­ ­dy­tu bū­du... link­te­lė­ji­mo, kad Vil­nius li­ko be Jos. 18

I š ­m o ­k i ­m e n e ­m e ­l u o ­t i d a r ­b a i s „Auk­si­nė žvaigž­dė“ – „ T a r š ­k u ­č i u i “ Atkelta iš 5 p. Atkelta iš 11 p. ver­ty­bė, – tvir­ti­no V. Ba­cys. – Tu­rė­tu­me bū­ti lai­min­gi, ga­lė­da­mi Kas yra Jū­sų sėk­mės ga­ran­tas? reikš­ti sa­vo pastebėjimus, ver­ti­ni­mus. „Ge­ros mo­kyk­los“ kon­ Tai bega­ li­ nis­ atsi­ da­ vi­ mas,­ pasi­ au­ ko­ ji­ mas­ šiam darbui.­ cep­cijo­ je­ reikė­ jo­ įrašy­ ti,­ kad ugdy­ mo­ įstaigos­ kolek­ ty­ vas­ turi­ būti­ Mū­sų kolek­ ­ty­vas tikriau­ ­siai vienin­ ­te­lis toks šaly­ ­je. Jame­ groja,­ įvai­rus – am­žiaus, lyties­ ir ki­tais aspek­ ­tais. Mūsų­ peda­ ­go­gi­nė šo­ka, dai­nuo­ja vai­kai ir jauni­ ­mas nuo 3 iki 19 metų.­ An­sam­blį ben­druo­me­nė iš­gy­ve­na vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­gaus kri­zę. Ne­ lanko­ 10–15 metų,­ užau­ ga­ ir subręs­ ta­ kaip asme­ ny­ bės.­ Itin daug tu­ri­me vyres­ ­nės kartos,­ kuri­ būtų­ so­cia­liai saugi,­ stabi­ ­li, turin­ ­ti dėme­ sio­ skiria­ me­ kolektyvo narių proble­ moms,­ pade­ da­ me­ jas di­džiu­lę pa­tir­tį ir sakan­ ­ti: „Ma­no pa­tir­tis yra tokia...“­ Taip pat ne­ spręs­ti, ap­ta­ria­me įvai­rias gy­ve­ni­miš­kas si­tu­a­ci­jas, da­li­ja­mės tu­ri­me pakan­ ­ka­mai jaunų­ peda­ ­go­gų, kurie­ teigtų:­ „Jūs da­ro­te sa­vą­ja pa­tir­ti­mi, sva­jo­nė­mis, pri­rei­kus pa­ta­ria­me... vi­sai ne taip, siūlo­ ­te ne­są­mo­nes...“ ir pan. Mūsų­ pe­da­go­gi­nei ben­druo­me­nei stin­ga dis­ku­si­jos ir tai ap­sun­ki­na „Ge­ros mo­ Ar šian­dien leng­va pri­trauk­ti vai­kų į ko­lek­ty­vą? kyk­los“ kon­cep­ci­jos įgy­ven­di­ni­mą. An­tra ver­tus, dis­ku­tuo­jant Šie­met ypač pa­dau­gė­jo 3 me­tu­kų na­rių. Per ke­le­tą mė­ne­ sun­ku at­rasti­ tą kri­ti­nę min­tį, kad kai ku­rie da­ly­kai ga­li vyk­ti sių ne­pri­tam­pan­tys vai­kai iš­ei­na. Svar­biau­sia, kad norė­ ­tų pa­tys vi­siš­kai ki­taip, nei mums yra įprasta.­ Kai nefor­ ­ma­lio­je gru­pė­je da­ly­vau­ti. Tė­vai ir mes, va­do­vai, jų ne­pri­ver­si­me. To ir ne­sie­kia­ vy­ko disku­ ­si­ja apie ge­ros mo­kyk­los simbo­ ­lio kū­ri­mą, daug kas me. Pri­ima­me vi­sus no­rin­čius su­si­pa­žin­ti su liaudies­ mu­zi­ka. pie­šė me­dį su šak­ni­mis, su vai­ni­ku ir pan. Vi­si ieš­ko­jo va­rian­tų. A. a. Vai­va (Vai­ce­kaus­kie­nė – red. past.), ypač prisi­ ­dė­ju­si ren­ Ko­kie Jūs va­do­vai? Api­bū­din­ki­te sa­ve. giant „Geros­ mokyk­ los“­ koncep­ ci­ ją,­ pasiū­ lė,­ kad geros­ mokyk­ los­ Vaikai­ sako,­ kad Leo­ ni­ das­ griežtas,­ bet teisin­ gas.­ Jis moka­ sim­bo­liu galė­ ­tų būti­ išpro­ ­tė­jęs laivas­ su ir­klais, burė­ ­mis ir ra­tu. ben­drau­ti su visais,­ jauni­ ­mą įkvepia­ drąsiai­ eiti­ per gyve­ ­ni­mą, o Tas ne­šan­tis vė­jas – poli­ ­lo­go kul­tū­ra. Kel­ti klau­si­mus ir ieško­ ­ti su mažiu­ ­kais paišdy­ ­kau­ja, prajuo­ ­ki­na, pralinks­ ­mi­na, kartais­ ir at­sa­ky­mų, gir­dė­ti skirtin­ ­gas nuomo­ ­nes – tai geros­ mokyk­ ­los sal­dai­niu­kais pavai­ ­ši­na už pa­stan­gas. Vado­ ­vas atsa­ ­kin­gas už kelias.­ Mo­ky­to­jai daž­nai skun­džia­si, kad jiems stin­ga lai­ko. in­stru­men­tus, o aš rūpi­ ­nuo­si dau­gy­be ki­tų klau­si­mų. Le­o­ni­das Iš tik­rų­jų, kai re­fek­tuo­ja­me, ap­mąs­to­me įvai­rius da­ly­kus, tai du kar­tus ga­vo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės mo­ky­to­jo pre­mi­ yra sutei­ ­kia­me prasmę­ savo­ veiksmams,­ laiko­ ypač trūks­ta. ją. Kadan­ ­gi vienas­ kitą­ supran­ ­ta­me be žo­džių, mums ne­sun­ku Na­cio­na­li­nė mo­kyk­lų ver­ti­ni­mo agen­tū­ra yra pa­ren­gu­si lei­di­nį dirb­ti ir bū­ti drau­ge 24 va­lan­das per pa­rą jau 33 me­tus. „Ma­to­mas moky­ ­ma­sis“. Ten vis­kas labai­ papras­ ­tai paaiš­ ­kin­ta. Kas labiau­ ­siai geri­ ­na moky­ ­mą­si? Re­feksi­ ­ja, tai yra savęs­ įsi­ Kas Jums šian­dien tei­kia di­džiau­sią džiaugs­mą kaip ko­lekty­ ­ ver­ti­ni­mas, pačių­ mūsų­ moky­ ­ma­sis, naujų­ daly­ ­kų ieško­ ­ji­mas, vo vado­ ­vams? Ar tie pa­tys da­ly­kai džiu­gi­no ir prieš 30 metų?­ pasi­ ti­ kė­ ji­ mas,­ kalbė­ ji­ ma­ sis.­ Nieko­ naujo­ pasau­ lis­ neat­ ra­ do.­ Prieš 30 metų­ džiaugė­ ­mės kiekvie­ ­nu pasie­ ­ki­mu, pasi­ ­ro­ Ka­žin ko­dėl la­bai ne­mėgs­ta­me sėk­mės. Ne­mėgs­ta­me nu­ro­dy­ dy­mu, o da­bar kar­te­lę sau iš­kėlė­ ­me aukš­tai ir rei­kia la­bai steng­ ti, kas mums se­ka­si. Kalba­ ­me vien apie pro­ble­mas. Daug kuo tis, kad ji ne­nu­kris­tų.Tai nė­ra leng­va, nes kei­čia­si vai­kai ir lai­kai... ga­li­me di­džiuo­tis, pa­vyz­džiui, įsi­ver­ti­ni­mo sis­te­ma, pa­žan­gio­mis mo­kyk­lų ug­dy­mo(si) prie­mo­nė­mis, ug­dy­mo įstai­gų ap­lin­ka, Ar ka­da bu­vo ki­lęs no­ras baig­ti veik­lą? tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­tais ir pan. La­biau­siai se­ki­na biu­rok­ra­ti­niai truk­džiai, po­pie­riz­mas. Kal­bant apie gerą­ mo­kyk­lą, ben­druo­me­niš­ku­mas tu­rė­ Tai atima­ daug laiko,­ sveika­ ­tos, jaučia­ ­me įtampą­ ir apima­ no­ tų bū­ti ne de­kla­ra­ty­vus, rei­kė­tų mąs­ty­ti apie įran­kius, ku­rie iš ras vis­ką baig­ti. No­ri­si pa­si­ner­ti tik į kū­ry­bi­nes pla­ty­bes, o čia... tik­rų­jų leidžia­ atsi­ ­ras­ti kalbė­ ­ji­mo­si kultū­ ­rai, ieško­ ­ti sprendi­ ­mų, kaip mums to­liau gy­ven­ti. „Ge­ros mo­kyk­los“ kon­cep­ci­ja ke­lia Pa­si­da­ly­ki­te at­ei­ties pla­nais. klausi­ ­mą, ką tu­ri­me da­ry­ti šia­me iš­pro­tė­ju­sia­me pa­sau­ly­je...“ Pla­nų turi­ ­me beveik­ kiekvie­ ­nai dienai...­ Vakar­ grojo­ ­me Alo­vė­je Dzūki­ ­jos krašto­ armo­ ­ni­kierių­ šventė­ ­je „Skambėk,­ Dis­ku­si­jos pradžio­ ­je vedė­ ­jo buvo­ pasa­ ­ky­ta, kad tas, kuris­ šir­dy nenu­ stok“,­ šiandien­ vyksta­ me­ į LRT studi­ ją­ filmuo­ tis­ pa­siū­lo pro­ble­mos spren­di­mo bū­dą ar kryp­tį, – auk­so ver­tės lai­do­je „Duo­kim ga­ro“, lau­kia daugy­ ­bė kvie­ti­mų kon­cer­tuo­ti. žmo­gus. Vadi­ ­na­si, Lietu­ ­va turi­ daug aukso­ vertės­ peda­ ­go­gų. Jau ži­no­me, kad 2017 m. ge­gu­žės 6 d. švę­si­me an­sam­blio Ta­čiau jų gar­sūs dar­bai ne­tam­pa vi­sos švie­ti­mo ben­druo­me­nės 30-metį,­ sukvie­ si­ me­ buvu­ sius­ narius,­ kurie­ taip pat koncer­ tuos,­ dar­bo sti­liu­mi. „Na ir kas, kad kas nors pasiū­ ­lys auk­so ver­tės o Leo­ ­ni­das ta proga­ sukū­ ­rė „Anūkų­ polką“,­ kviesi­ ­me į sceną­ spren­di­mą. Tai bus pa­dė­ta į lenty­ ­ną. Sprendi­ ­mas gal bus iš­ra­ vi­sus „anūku­ ­cius pagraic“.­ 2017 m. birže­ ­lio 10–15 d. tradi­ ­ciš­kai šy­tas auk­so rai­dė­mis, bet pasmerk­ ­tas...“ – teigė­ švie­ti­mo eks­ pra­lei­si­me sto­vyk­lo­je prie An­čios eže­ro. per­tas dr. A. M. Juo­zai­tis. Taip turbūt­ atsi­ ­tin­ka, nes išmo­ ­ko­me me­luo­ti darbais.­ Labai­ vertin­ ­ga ir iš­min­tin­ga švieti­ ­mo eksper­ ­to Dė­ko­jau ma­lo­niai, daug ir įdo­miai „tarš­kan­čiai“, nuo­lat fra­zė – išmok­ ­ti neme­ ­luo­ti darbais.­ Šią frazę­ įsimin­ ­ti ir ja va­do­ be­si­šyp­san­čiai „Tarš­ku­čio“ va­do­vei R. Moi­se­jen­kie­nei už po­kal­bį vautis­ derė­ tų­ visiems­ – nuo aukščiau­ sių­ parei­ gū­ nų­ iki papras­ to­ ir su­pra­tau, kad šis ko­lek­ty­vas nė­ra tik pa­pras­tas po­pa­mo­ki­nis žmo­gaus. Jos gili­ pras­mė ga­lė­tų reikš­min­gai su­stip­rin­ti sėk­ bū­re­lis. Tai – šei­ma, šil­ta ir rū­pes­tin­ga ben­druo­me­nė, ku­rios min­gos mo­kyk­los veik­los ver­ty­bi­nį pa­grin­dą. na­riu tam­pa­ma vi­sam gy­ve­ni­mui... Juo­zas ŽI­NE­LIS Auš­ra ŽI­DŽIŪ­NIE­NĖ 19 Apie žaidimą mene

„Menas vaizduoja tai, kas pasaulyje yra amžina. Menas padeda išskirti, atpažinti, aprašyti ir įamžinti vidinę tikrovę, išgyvenimus. Tai labiau yra vidinio gyvenimo pažinimas, o ne jo išraiška.“ Vladislavas Tatarkevičius

Meninio ugdymo procese veiksmingai ir darniai ugdoma „Lietus“. Per šį užsiėmimą (kaip ir per kitus) vaikai nežino, kas vaiko asmenybė – intelektinės, kūrybinės, emocinės, fizinės vyks paruoštoje erdvėje. Jie įeidami gauna „bilietą“ – į vandenį galios. Rūpinamasi verbalinės raiškos gebėjimais, vertybinių įkiša pirštą ar ranką. Taip tarsi apsiplauna, tada surimtėję nuostatų sistemos kūrimu. traukia spalvą, pagal kurią groja pasiūlytais instrumentais, Albertas Piličiauskas (1998) meno terapijai priskiria akomponuoja per daugialypę terpę rodomam lietui, kriokliams, socializacijos, o Judith Aron Rubin (1979) – pasaulio tyrinėjimo upėms. Ištrauktas spalvas pila ant plėvelės, stato tiltą ir juo eina, vaidmenis, tad Kauno vaikų darželyje „Vaivorykštė“ kartu su stebi, kaip po kojomis jungiasi, maišosi spalvos. Per refeksiją muzikos pedagoge Lijana Neverauskiene, vykdydamos meno stengiamės suprasti, kodėl pavyko taip gerai sugroti, ar prie to terapijos veiklas, vaikus įtraukiame į užsiėmimus, padedančius prisidėjo komandinis darbas, stebėjimas, ką daro kiti, kokias pažinti pasaulį, aplinką, stichijas per žaidimus, improvizuoti, spalvas rodo muzikos pedagogė. Visą laiką svarbus vaikų įsi­ vaidinti ir kt. Drauge su vaikais pastatėme spektaklius „Šviesa“, jautimas, bendrystės, komandinio darbo, klausymo suvokimas. „Ledas“, „Upė“, „Kosmosas“, „Vanduo“ ir kt. Sukurtas Advento Vaikų komentarai: spektaklis. „Man patiko groti su komanda.“ Kauno vaikų darželyje „Vaivorykštė“ taikomi metodai „Patiko daryti triukšmą ir vaikščioti po spalvas.“ sujungia dailės, muzikos, judesio, žaidimo, pasakos kūrimo ir „Man patiko vaikščioti ant spalvotų laiptelių, žiūrėti į kitas meno terapijos rūšis. Tai leidžia išbandyti kuo įvairesnes spalvas ir lašinti į upę.“ meninės veiklos formas, pasirenkant priimtiniausią, pažadinti „Man patiko, kai keitėsi spalvos, atidžiai žiūrėjau ir supra­ kūrybiškumą, sėkmės jausmą, lavinti komunikacinius gebėji­ tau, kokia graži muzika, tada pakeičiau spalvas.“ mus ir skatinti pažinti save. Šiuo atveju terapija nėra gydymas, tai – ugdymas, kurio pamatą sudaro holistinė pasaulėžiūra, Kiekviena veikla reikalauja didelio pasiruošimo, bet kartu sujungianti mokslą, meną, filosofiją. teikia pasitenkinimą, matant, kaip vaikams gera, kokie pokyčiai, Kartu su muzikos pedagoge L. Neverauskiene ieškojome atgimsta rimtis, tikėjimas ir pasaka. Nuo šių metų gruodžio dalyvavimo parodose, konkursuose, kur nurodytos temos, 1 d. iki gegužės mėnesio Kauno vaikų darželyje „Vaivorykštė“ repertuaras, sceninis įvaizdis, atlikimo galimybės ir t. t., kur pradedame respublikinį projektą „Žaidžiame meną“, kuriame noras būti pirmam, kažką laimėti ugdomas vos ne nuo lopšio, su norinčiais pedagogais žaisime, dalysimės patirtimi apie alternatyvos. Norime išmokyti vaikus nesisieloti dėl rezultato, improvizacijas, bendradarbiavimą, menų sintezę ir terapiją. o tiesiog žaisti, kuriant santykius ir susipažįstant su savimi. Susidomėjusieji gali teirautis telefonu 8 673 61 399. Dailė, muzika, šokis, teatras yra nukreipti į dvasinės būsenos harmonizavimą menine raiška, suteikiant pozityvių emocinių Joana TĖVELYTĖ išgyvenimų. Kauno vaikų darželio „Vaivorykštė“ Norime pasidalyti viena iš daugelio veiklų – meno terapija meninio ugdymo mokytoja ekspertė M e ­t o ­d i ­n ė s d i e ­n o s e t ­n i ­n ė ­s e ž e ­m ė ­s e Senojoje klebonijoje

Straipsnį skaitykite 14 p. www.sac.smm.lt www.facebook.com/Švietimo-naujienos-360526820653464/

Ankstesnius numerius rasite – portalas.emokykla.lt (Elektroniniai leidiniai)

Vyr. redaktorė Zina RIMGAILIENĖ Tel. 264 9455 [email protected]

Korespondentė Dovilė ŠILEIKYTĖ Vyresn. specialistas Justinas ŠORYS Tel. 264 9467

Kalbos redaktorė Inesa Čižiūnaitė Maketuotoja Eglė LESNIAUSKIENĖ Tel. 264 9469 [email protected]

ŠMM Švietimo aprūpinimo centras Geležinio Vilko g. 12, 03163 Vilnius

Įm. k. 190995938 A. s. LT057044060001441913 AB SEB bankas, b. k. 70440

Spausdino UAB „ARX Reklama“ Tiražas – 3100 egz.