Etnodžiazo Raida Ir Ypatumai

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS DŽIAZO KATEDRA

Dalius Garnys

ETNODŽIAZO RAIDA IR YPATUMAI

Studijų programa: muzikos atlikimas (džiazas, dainavimas) Magistro darbas

Darbo autorius: Dalius Garnys (parašas)

Darbo vadovas: Lekt. Linas Rimša (parašas)

Vilnius, 2019

Santrauka Temos aktualumas. Tema yra mažai nagrinėta ir deramai neatskleista mokslinėje literatūroje. Šiame magistriniame darbe, remiantis etnodžiazo žanro raidos pradininkų ir asmenybių vykdytais muzikiniais projektais ir šio muzikos stiliaus tyrėjų bei teoretikų įžvalgomis, nagrinėjami esminiai etnodžiazo ypatumai, šio stiliaus raida pasaulyje ir jo sklaida Lietuvoje. Nuoseklios ir išsamios analizės dėka siekta išnagrinėti etnodžiazo ypatumus, skirtumus bei panašumus su kitais muzikos stiliais. Šio darbo pirmoje dalyje nagrinėjama etnodžiazo ištakos ir raida užsienyje, apžvelgtas istorinis ir kultūrinis kontekstas, etno tradicinės ir klasikinės kultūros sąsajos, lyginant su džiazo muzika. Darbo antroje dalyje didžiausias dėmesys skiriamas garsioms džiazo asmenybėms, etnodžiazo pradininkams, pasaulinio garso atlikėjams. Džiazo muzikantai savo eksperimentine muzika formavo ir ugdė įvairiausių muzikinių stilių tradicijas. Šioje darbo dalyje taip pat nagrinėjami unikalūs etnodžiazo muzikiniai projektai, kurie per šio stiliaus muziką atliko neįkainojamą komunikatyvynį vaidmenį – vystant tarptautinį kultūrinį muzikinį bendradarbiavimą. Toliau šio darbo trečios dalies skyriuje apžvelgiami tradiciniai nacionaliniai instrumentai, kurie buvo naudojami pasauliniuose etnodžiazo projektuose, paaiškinama jų reikšmė. Darbo baigiamojoje dalyje apžvelgiama Lietuvos etnodžiazo raida, šio stiliaus pradininkai ir svarbiausi projektai. Magistro darbas yra parengtas kruopščiai išnagrinėjus mokslines monografijas apie džiazo muziką, etninės muzikos judėjimą Lietuvoje, straipsnius apie etnodžiazo raidą, stilius, kultūrą, etnodžiazo pradininkų pasisakymus spaudoje, straipsnius, kuriuose patys džiazo ir folkloro muzikantai savo pasisakymais ir profesionlia patirtimi atskleidžia etnodžiazo muzikos esmę.

Summary Relevance of the topic. The subject has hitherto been little investigated and there is not much information in the scientific literature. This Master thesis is based on musical projects carried out by the pioneers of ethno jazz, as well as prominent jazz artists, and the insights of theorists and researchers of this music style. Furthermore, it covers the essential features of ethno jazz, the evolution of this style and its dissemination in Lithuania. The coherent and comprehensive analysis presented in this work aims to examine the peculiarities of ethno jazz, and its differences and similarities with other musical styles. The first part of this work deals with the origins and evolution of ethno jazz abroad, provides an overview of the historical and cultural context, and reflects on the interface between the ethno traditional and classical culture, compared to jazz music. The second part of this work focuses mainly on distinguished jazz artists, the pioneers of ethno jazz and world-renowned jazz performers. With their experimental music, the globally renowned jazz musicians have formed and developed a wide variety of musical styles. This part also deals with unique ethno jazz music projects that, through this style of music, have played an invaluable communicative role in the development of the international cultural-musical collaboration. The third part of this work gives an overview of the traditional national instruments that have been used in global ethno jazz projects and provides an explanation of their significance. The final part provides an overview of the development of Lithuanian ethno jazz, the pioneers of this style and major projects. The present Master thesis was prepared on the basis of a thorough examination of the scientific monographs about jazz music and information on the ethnic music movement in Lithuania, articles on the evolution of ethno jazz, the styles, culture, statements of ethno jazz pioneers in the press, and articles where the essence of ethno jazz music is revealed through jazz and folk musicians’ statements and their professional experience.

TURINYS ĮVADAS...... 5 1. ETNODŽIAZO IŠTAKOS. PAGRINDINIAI POŽYMIAI IR RAIDA...... 6 1.1 Etnodžiazo elementai...... 6 1.2 Etnodžiazo raida užsienyje...... 8 1.3 Lotynų džiazas...... 10 2. PASAULIO ETNODŽIAZO ASMENYBĖS IR JŲ PROJEKTAI...... 11 2.1 Jimmy Giuffre Three. Album ,,The Jimmy Giuffre Three,Vol.46“ (1956 m.)...... 11 2.2 Joe Harriott-John Mayer Double quintet. Album „Indo-Jazz Suite“ (1967 m.).....13 2.3 Don Ellis. Album ,,Tears of Joy“ (1971 m.)...... 15 2.4 Don Cherry. ,,Codona“ trilogy albums (1978,1980,1982 m. )...... 18 2.5 McLaughlinas ir ,,Shakti“. Two albums (1976 m.): first album ,,Shakti“, second ,,A Handful Of Beauty“...... 20 2.6 John Zorn. Album ,,Issachar“ (1997 m.)...... 22 2.7 Dave Douglas. Album ,,Tiny Bell Trio“ (1993 m.)...... 25 2.8 Jan Garbarek. Album ,,Madar“ (1992 m.)...... 27 2.9 Herbie Hancock. Album ,,Village Life“ (1985 m.)...... 29 2.10. Tigran Hamasyan. Album,, A Fable'' (2011 m.)...... 33 3. TRADICINIAI NACIONALINIAI INSTRUMENTAI, NAUDOTI ETNODŽIAZO PROJEKTUOSE, IR JŲ REIKŠMĖ...... 35 3.1 Trumpai apie pasaulio nacionalinius instrumentus, kurie buvo minimi šiame darbe...... 36 4. LIETUVOS ETNODŽIAZO IŠTAKOS, ASMENYBĖS IR JŲ PROJEKTAI...... 37 4.1 Etnodžiazo raida Lietuvoje...... 37 4.2 P.Vyšniausko ir V.Povilonienės albumas ,,Išlėk, Sakale’’ (1993 m.)...... 38 4.3 S.Sasnausko albumas ,,Laumių sakmės“ (1991 m.)...... 39 5. EMPIRINIS TYRIMAS...... 41 5.1 Empirinio tyrimo tikslas ir uždaviniai...... 41 5.2 Empirinio tyrimo metodologija...... 41 6. EMPIRINIO TYRIMO EIGOS IR REZULTATŲ APRAŠYMAS...... 42 6.1 Empirinio tyrimo eiga...... 42 6.2 Empirinio tyrimo rezultatų analizė...... 42 6.3 Empirinio tyrimo išvados...... 45 IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Įvadas

Nūdienos džiazas yra įvairialypis, turtingas muzikinės išraiškos formomis, išsiskiriantis originalumu, gausia įvairiausių priemonių raiška. Dabartiniam džiazui svarbiausia – asmenybė. Džiazas, kaip muzikos rūšis, formavosi XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Džiazo menas grindžiamas improvizacija. Atvira, gyva, nuolat kintanti forma laikui bėgant asimiliavosi ir asimiliuojasi iki šiol. Tai stebima daugelyje pasaulio muzikinių kultūrų. Džiazo muzikinės improvizacijos – tai tarsi spalvinė muzikinė paletė, kurią galima tapyti įvairiausiomis spalvomis. Tai muzika, kuri padeda išreikšti asmenybės – Kūrėjo jausmus ir dvasinį žmogaus pasaulį. Revoliuciniai XX a. meno kalbos pokyčiai palietė visas meno sritis, tarp jų ir muziką – ne tik todėl, kad skirtingų sričių menininkai bendravo tarpusavyje, bet ir dėl ekonominės padėties, politinių bei istorinių įvykių, vyraujančių idėjų, madingų raiškos fromų. Džiazo evoliucija truko gana neilgai (kiek daugiau nei vieną amžių), tačiau greitai ir dinamiškai. Praktiškai kas dešimtmetį pačių talentingiausių ir gabiausių muzikantų pastangomis buvo kuriamas vis naujas, dar negirdėtas muzikos stilius arba muzikinė kryptis. Svarbu paminėti tai, kad džiazo tapsmas – nuolatinis, nesustojantis procesas. Jis nuolat kinta ir vystosi. XX a. pabaigoje iškilo daugybė talentingų džiazo muzikantų, pelniusių pasaulinį pripažinimą. Atsirado daugybė naujų džiazo krypčių ir stilių. Skirtingų šalių ir regionų muzikantai džiazo tradicijas sėkmingai jungia su savo tautų muzika, folkloru. Džiazo pasaulyje gimsta etnodžiazas. Geriausi pasaulio muzikantai susitinka skirtingose šalyse reguliariai rengiamuose džiazo festivaliuose, groja vieni kitiems, klausosi vieni kitų, mokosi vieni iš kitų ir nuolatos išranda vis naujų būdų išreikšti savo mintis ir jausmus etnodžiazo kalba. Šiame darbe taip pat bus aptariamas ir Lietuvos etnodžiazas. Šio darbo vienas uždavinių – tai siekis išnagrinėti, išanalizuoti pasaulio ir Lietuvos etnodžiazo raidą, parodyti tapatumus bei tam tikrus skirtumus, įvardinti etnodžiazo kūrėjus- pradininkus ir aptarti jų projektus. Siekta ištirti ir nustatyti etnodžiazo sklaidos galimybes Lietuvoje, etnodžiazo ateities perspektyvas, tendencijas.

Tyrimo objektas – etnodžiazo raida, pradininkai, projektai.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti etnodžiazo ypatumus ir raidą, nustatyti ir įvertinti etnodžiazo sklaidos galimybes Lietuvoje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atpažinti ir išnagrinėti etnodžiazo pagrindinius požymius. 2. Išanalizuoti užsienio šalių etnodžiazo raidą, pradininkus ir jų projektus. 3. Apžvelgti tradicinių nacionalinių instrumentų svarbą ir reikšmę, panaudojant juos pasauliniuose etnodžiazo projektuose. 4. Išanalizuoti Lietuvos etnodžiazo raidą, pradininkus bei jų projektus. 5. Empirinio tyrimo tikslas: nustatyti enodžiazo sklaidos galimybes Lietuvoje (nustatant etnodžiazo projektų iniciatorius: džiazo muzikantai ar etno muzikantai). išvados literatūros sąrašas tyrimo metodai: istorinis, analitinis, empirinis. tyrimo hipotezė: etnodžiazo raidai Lietuvoje didžiausią įtaką daro džiazo muzikantai.

1. ETNODŽIAZO IŠTAKOS. PAGRINDINIAI POŽYMIAI IR RAIDA. 1.1 Etnodžiazo elementai

Muzikinis stilius, kuris yra džiazo ir etninės muzikos subkategorija, jungianti skirtingų šalių tradicijas, charakterizuojama kaip tradicinio džiazo ir etninių tradicijų muzikos stilių derinys. Europoje šis džiazo ir liaudies muzikinių tradicijų junginys pirmiausiai pradėtas vadinti folkdžiazo terminu. Nepriklausomas etnodžiazo apibūdinimas atsirado XX a. antroje pusėje. Atkreiptinas dėmesys, jog šis muzikinis stilių junginys – šiuolaikinio džiazo ir folkloro stiliaus subkategorija, identiškai atitinkanti etnodžiazo stiliaus subkategorijos pagrindinius požymius ir savybes.

,,World fusion“ – terminas nurodo pasaulio (world) muzikos ir džiazo lydinį. Pasaulio muzika vadinama viso pasaulio tradicinė muzika. ,,World music“ dažniausiai apibūdina skirtingų pasaulio tautų, daugiausiai neeuropietiškų, etninę muziką. Nagrinėdamas ,,World fusion“, rėmiausi Lino Rimšos knyga ,,Džiazo istorija‘‘, kurioje teigiama, jog žymus džiazo tyrinėtojas ir pedagogas, knygos „Jazz Styles“ autorius Markas C.Gridley, „World fusion“ terminą skirsto į tris pagrindines grupes. Pirmoji – tai etninė muzika, kurioje esti džiazo elementų. Pavyzdys – ankstyvasis „latin jazz“ stilius, kuriame dominavo kubietiški motyvai. Antroji – džiazas, kuriame aptinkama nevakarietiškos muzikos bruožų, rytietiški motyvai, jų muzikiniai instrumentai, originali harmonija. Kūrybiniai ieškojimai susiję su meditatyvine muzika. Trečiajai grupei priskiriami muzikantai, kurie, remdamiesi etninių tradicijų idėjomis ir džiazo priemonėmis, sukūrė originalų stilių, kurį dažnai sunku kildinti iš kurios nors vienos tautinės kultūros. Iš ankstyvųjų pavyzdžių galima paminėti atlikėją Don Cherry, kuris į savo kūrybą įtraukė Azijos, Indijos, Afrikos muzikos elementus ir instrumentus (pagrindinis jo instrumentas buvo neįprastas kišeninis trimitas). Gitarininkas Johnas McLaughlinas su grupėmis „Mahavishnu Orchestra“ ir „Shakti“ savo kūryboje naudojo Indijos muzikos elementus, Donas Elis – Indijos ir Bulgarijos ritmus. Pastaruoju metu Balkanų, Rytų Europos tautų folkloras domina daugelį džiazo muzikantų (Daveꞌo Douglaso „Tiny Bell Trio“, ansamblis „Pachora“ ir kiti). Šiai ,,World music“ subkategorijai galima priskirti ir vėlyvojo „Weather Report“ bei jo lyderio Joe Zawinulo kūrybą. Paminėtini Johno Zorno ir kai kurių Niujorko avangardistų, žydų folkloro ir džiazo sąlyčio ieškojimai. Šiandienos pirmo ryškumo žvaigždės Tigran Hamasyan ir Avishai Cohen ,yra neatsiejama etnodžiazo dalis . Remiantis žymaus džiazo tyrinėtojo ir pedagogo Marko C.Gridley tyrinėjimais apie ,,World fusion“, prieinama prie išvados, kad „World fusion“ terminas atitinka daugelį etnodžiazo subkategorijos požymių ir savybių. Todėl rašydamas šį darbą apie etnodžiazą, nagrinėsiu garsių pasaulio džiazo muzikos asmenybių indėlį bei nuopelnus pasaulinei meno kultūrai, analizuodamas džiazo projektų sąsajas su pasauliniu etnosu, kurie yra priskiriami ,,World fusion“ subkategorijai1.

Etnomuzikos elementai : • Specifinės autentiškos dermės. • Autentiški ritmai. • Garso artikuliacija.

1 Linas Rimša ,,Džiazo istorija“ 190 psl. 7

• Nacionalinių instrumentų panaudojimas. • Stiliaus pagrindas – etninės tradicijos.

Džiazo elementai: • Ritmas - specifinis melodinių linijų ritmikos nesutapimas su pagrindiniu pulsu,kuriantis nuolatinį siūbuojančio,stilingai vėluojančio, lankstaus judėjimo pojūtį (swing); • Metroritminė pulsacija- esminis ritmo vaidmuo,reguliari metro ritminė pulsacija (ground beat) ir nuo jos nukrypstantys melodiniai akcentai (off beat); • Poliritmija; • Pasikartojantys trumpi motyvai- replikos (riff); • Responsorinis (klausimo-atsakymo; angl.call and response) balsų sąšaukos tipas; • Melodiniai ir harmoniniai bliuzo elementai. • Natos - specifiniai intonavimo būdai tarp pustonio ir tono,dažnai su slenkančiu glissando į netikslaus aukčio (lyginant su temperuotu muzikos instrumentų derinimu, įprastu Europoje) 3, 5 ir 7 dermės garsus (blue notes); kt.). • Plati balsu bei instrumentu išgaunamų tembrų skalė, specifinė artikuliacija, kalbos intonacijų bei įvairių instrumentų mėgdžiojimo elementai balsu (artikuliuotas dainavimas prasmės neturinčiais skiemenimis - scat, specifinis balso bei gamtos garsų imitavimas pučiamaisiais instrumentais growl, wah-wah ir kitos raiškos priemonės); • Visų instrumentų ritminio prado akcentavimas Apibendrinant etno ir džiazo požymius galima teigti, kad abu muzikos stiliai pasižymi tradicinių ir etninių elementų panaudojimu muzikoje.

1.2 Etnodžiazo raida

Džiazas atsirado dėl globalizacijos fenomeno, kuris prasidėjo XIX amžiuje, kai baigėsi Pramonės revoliucija. Tai padėjo technologinei plėtrai greičiau ir veiksmingiau susieti įvairias muzikines kultūras. Džiazui tai buvo palanku, ir jis pasklido po pasaulį savo įrašais ir ši muzika XX amžiaus pradžioje tapo tokia populiari, kad ėmė sklisti visame pasaulyje, įkvėpdama vietinius muzikantus klausytis ir groti džiazą. Tokios šalys, kaip JAV, Didžioji Britanija ėmė inicijuoti džiazo festivalius. Pirmasis džiazo festivalis įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pensilvanijoje 1951m. Vilks Baris mieste su tokiu visuomenės palaikymu, kad ilgainiui jie tapo kasmetine tradicija. Be to, 8

muzikantai už JAV ribų tapdavo tikra sensacija džiazo suvokimo, džiazo kompozicijos bei atlikimo plėtotės požiūriu. Vienas iš labiausiai gerbiamų, ne amerikiečių džiazo muzikantų, buvo gitarininkas Žanas Reinhardtas (Jean'as „Django“ Reinhardtas), gimęs čigonų šeimoje ir koncertavęs su žymiais muzikantais: Arturu Briggsu (Arthur Briggs), Bilu Colemanu (Bill Coleman) ir Bilu Arnoldu (Bill Arnold). Vyraujantis „Django“ atlikimo stilius buvo „Čigonų džiazas“. Dar vienas veiksnys, kuris turėjo įtakos etnodžiazo plėtrai, buvo kelionės ir mokymasis iš kitų kultūrų. Pavyzdžiui, įvairūs muzikantai, tokie kaip pianistas Randis Westonas, trimitininkas Lesteras Bowie, multiinstrumentalistai: Yusefas Lateefas, Ornetas Colemanas bei būgnininkas Maxas Roachas, buvo susižavėję kitų pasaulio muzikos kultūrų muzika. Jie išvyko į Afriką, mokėsi skirtingų šalių melodikos harmonijos ir ritmų. Visa tai pritaikė koncertinėje veikloje, eksperimentuodami patys ir kurdami džiazo kompozicijas. Tarpkultūriniai muzikiniai mainai buvo teigiamai priimti tarptautiniu mastu, todėl daugelis muzikantų nusprendė tobulinti, įvairinti savo muziką šia linkme. Jie pasikvietė užsienio menininkus į savo gimtąsias šalis, nuodugniai išstudijavo kviestinių atlikėjų grojimo manieras, stilistiką, muzikinį mastymą. Tai lėmė, jog didieji džiazo grandai ėmė samdyti imigrantus, kad šie pasirodytų jų etnodžiazo projektuose. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ieškojimas savo, originalaus, europietiško kelio džiazo kūryboje atvedė į etnodžiazą – sintezuotą ir konceptualų džiazo stilių, kuris suartino geriausius džiazo ir folkloro muzikos atlikėjus. Glaudus muzikų bendravimas ir etnodžiazo muzikos įvairovė ilgainiui duoda vaisių: padeda atskleisti individualų kultūrinį identitetą ir unikalumą. Nors kai kur etnodžiazas prilyginamas ar laikomas pasaulinės etninės muzikos paveldėtoju, nepriklausomas etnodžiazo apibūdinimas atsirado XX a. antroje pusėje dėl globalizacijos atsiradusiai etninės muzikos komercinei sėkmei 1990-2010, kuri buvo lydima išaugusiu Vakarų muzikinės bendruomenės dėmesiu Azijos atlikėjų muzikinėms interpretacijoms. Etnodžiazo kilmė, pradžia siejama su pasaulinio lygio atlikėju Jimmy Giuffre. Apibendrinant galima drąsiai teigti: etnodžiazas buvo ugdomas nenuosekliais projektais, nes pagrindinis jo tikslas buvo komercinis, dėl to laikinas. Džiazo atlikėjai visada, daugiau ar mažiau, ieškojo inspiracijų, muzikinių vizijų folklore. Kiekvienas tokio projekto muzikantas likdavo prie savo įprastos muzikinės veiklos ir dalyvaudavo tokiuose projektuose tik iškilus tam tikriems poreikiams: išbandyti naują muzikinio pažinimo sritį, užsidirbti asmeniniam pragyvenimui, siekti tapti pripažintais ir įvertintais muzikos meno visuomenėje.

1.3 Lotynų džiazas

Vienas populiariausių etnodžiazo žanrų pasaulyje yra Lotynų džiazas. Tai džiazo ir Lotynų muzikos įvairovės junginys. Lotynų džiazo terminas „Latin - Jazz‘‘ atsirado XX a. 5- 6-me dešimtmetyje, kai džiazo muzikoje buvo pradėti naudoti Kubos, Karibų, Lotynų Amerikos šalyse gyvenančių etninių grupių ritmai. Daug ritmų ir šokių atsirado persipynus pagrindinėms europietiškai ir afrikietiškai muzikinėms kultūroms. Egzotiškų šalių muzikos instrumentai: timbalai, kongai, bongai, marakasai ir kiti čia atlieka ypač svarbų vaidmenį. XX amžiaus 5-ame dešimtmetyje atsirado terminas „Afro-Cuban- Jazz“, po to, kai 1938 metais Kuboje kompozitorius Israelie Lopezas sukūrė „mambo“ – tai vienas iš daugelio „Latin jazz“ šokių, išsiskiriantis sinkopuota ritmika, turintis kubietiško šokio „son“ elementų. „Mambo“ išpopuliarėjo 5-6-ame XX amžiaus dešimtmetyje, o amžiaus pabaigoje – savo charakteringa improvizacija, kuri ilgainiui tapo vadinamojo „Afro-Cuban- Jazz“ ritminiu pagrindu. Džiazo ir kubietiškų ritmų junginys tapo ir Kubos šokių muzikos žanru. Kitas, išskirtinis Brazilijoje paplitusio ritmo „bossa“ ir kosmopolitinio džiazo junginys – „Bosanova“, kitaip vadinamas „Naujoji banga“. Indėnų ir vergų iš Afrikos kultūrų mišinys, pasireiškiantis neišsenkančiu temperamentu, ugningais ritmais, grakštumu, romantika ir savitu dvasingumu – tai tradicinės braziliškos muzikos pagrindas. Populiariausi tradicinės brazilų muzikos stiliai: samba, batucada, capoeira ir kiti. Kuba ir Brazilija buvo šalys-pradininkės, kurios kūrė unikalius ritmų ir džiazo junginius, taigi jos buvo pačios įtakingiausios „Lotynų džiazo“ propaguotojos. Žymiausi „Lotynų džiazo“ atstovai – tai kubiečių muzikantai: trimitininkas Mario Bauza, kompozitorius Arturo Chico O‘Farrillas, garsusis bebop trimitininkas Dizzy Gillespie; pianistai: Chucho Valdesas, Gonzalo Rubalcaba; trimitininkas Arturo Sandovalas, tromboninkas Juanas Pablo Toresas, saksafoninkas ir klarnetininkas Paguito D‘Rivera, kontrabosininkas ir pagrindinis kompozitorius Israelie Lopezas. Braziliško džiazo atstovai: saksofonininkas Stanas Getzas su gitaristu ir vokalistu Joao Gilberto. Puerto rikiečiai: perkusininkas Tito Puente, trombonininkas Juanas Tizolis, pianistas Eddie Palmieris, fleitininkas Nestoras Torresas. Venesuelos pianistai: Padrito Lopezas ir Edwardas Simonas. Peru gitarininkas Richie Zellonas. Kolumbijos muzikantai saksofoninikas ir fleitininkas Justo Almario, pianistas Eddy Martinezas, Panamos pianistas Danilo Perezas ir kt.2 Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad Lotynų džiazas, šio turtingo ir spalvingo žanro branda bei asmenybės yra atskira etnodžiazo kryptis, kuri reikalauja nuodugnios ir

2 Džiazo istorija. Linas Rimša ir kiti, p.156 10

sistemingos analizės. Šiame darbe aš tik trumpai apžvelgiau pagrindinius Lotynų džiazo vystymosi aspektus ir bruožus.

2. PASAULIO ETNODŽIAZO ASMENYBĖS IR JŲ PROJEKTAI 2.1 Jimmy Giuffre Three. Album,,The Jimmy Giuffre Three,Vol.46“ (1956.m)

Jimmy Giuffre (1921-2008) gimė Dalase, Teksaso valstijoje, devynerių metų pradėjo groti klarnetu. Jis studijavo muziką Šiaurės Teksaso valstijos mokytojų koledže, grojo šokių aikštelėse ir klasikiniuose ansambliuose. Ketverius metus grojo oro pajėgų orkestre. Vėliau, 1940-aisiais, Kalifornijoje studijavo kompoziciją. 1942 m. įgijo švietimo muzikos fakulteto bakalauro laipsnį, tobulino savo muzikinį išsilavinimą Pietų Karolinos universitete, kur 1946 m. įgijo magistro laipsnį. Netrukus 1947 metais pradėjo groti Jimmy Dorsey „swing“ orkestre3. J. Giuffre buvo garsus šiuolaikinio džiazo kūrybinio elito atstovas, grojo su įvairių stilių džiazo muzikantais, bet labiausiai išsiskyrė savo etniniu džiazo muzikos skambesiu. Jis priklausė muzikantų kategorijai, apie kurią (o taip pat ir apie džiazo kūrėjus) amerikietiška žurnalistika ir džiazo literatūra atsiliepė labai pagarbiai. J. Giuffre su savo originalia instrumentuote nesistengė įsitvirtinti jokioje nuolatinėje stilistikoje. Jo džiazo atlikimo stilius buvo labai įvairus: nuo svingo, progresyvaus džiazo iki avangardinių eksperimentų ir modernių sprendimų. Jimmy Giuffre, turėdamas didelę patirtį su skirtingomis etninėmis tradicijomis, šiuolaikinio džiazo kontekste palaikė džiazo integracijos įdėją , jungiant įvairius stilius4. Darbuodamasis etnodžiazo srityje, J. Giuffre kūrė subtilią ir savitą muziką. 1956 metų albume ,,The Jimmy Giuffre Three, vol.46’’ įrašytos devynios originalios dainos, įskaitant klasikinę etnodžiazo dainą „The Train and the River“ https://youtu.be/u-4ZqhHOFsM5. Pirmąjį savo trio jis subūrė su gitarininku Jim Hall ir bosininku Ralph Pena, vėliau bosininką, Ralph Penꞌą pakeitė trombonininkas Bobas Brookmeyer. Jimmy Giuffre sakė: „Mano nuomone, bet koks instrumentų derinys gali išpildyti pilną muzikinę išraišką. Jokia priemonė nėra neleidžiama. Yra daug grupių be saksofono, klarneto, gitaros, fortepijono, boso ir galiausiai be būgnų. Tai gali būti pirmoji grupė, kuri naudojosi trombonu, klarnetu, gitara.

3 https://www.theguardian.com/music/2008/apr/30/jazz 4 http://www.km.ru/muzyka/encyclopedia/dzhyuffri-dzhimmigiuffre-jimmy 5 https://youtu.be/u-4ZqhHOFsM 11

Taigi, aš nusprendžiau, kad ši grupė, kaip bebūtų, yra teisinga. „Niekada anksčiau niekas negrodavo be boso ar būgnų ... Aš jaučiau, kad šis trio yra idealus spontaniškam darbui“6. J. Giuffre buvo įdomu kurti tokį kamerinį džiazą, kuris tyliai sukosi ir leido klausytojams ir muzikantams įvertinti tekstūrą ir erdvę7. Bet, dėl įvairių individualių instrumentų tembrų galimybių ir jis jautė perkusijos instrumentų perteklių, todėl atsisakė būgnininko. Jimmy Giuffre sprendimas suformuoti grupę be būgnininko, o vėliau pakeisti bosininką trombonininku buvo labai drąsus žingsnis. Džiazo kritikas Martinas Viljamsas 1958 m. sakė, kad ,,Giuffre ketinimai buvo aiškūs, unikaliai sukurta improvizacinė kamerinė muzika, kuri remiasi visomis amerikietiškomis populiariomis liaudies formomis bei džiazu. Bobo Brookmeyer trombonininko atėjimas pakeitė trio struktūrą ir išplėtė galimybę laisvai bei savarankiškai improvizuoti“8. J. Giuffre tradiciškai dar grojo liaudies bliuzo muziką. 1960-70-tais metais dominavo Vidurio Rytų, Afrikos ir Rytų muzikos kultūrų džiazo repertuaras9. 1957 metais J. Giuffre leidybinės kompanijos studijoje „Verve“ įrašė vieną savo klasikinių kūrinių „Easy Way“ styginių orkestrui. Šešiasdešimtųjų metų pradžioje naujuose albumuose išlieka liaudies muzikos elementai, muzika skamba paprastai, bet su įtaigia minčių gausa. 1963 m. Jimmy Giuffre su savo nauju trio: pianistu Paulu Bley ir bosininku Steve Swallow „Columbia Records“ įrašų studijoje įrašė vieną iš revoliucinių įrašų šeštame dešimtmetyje – muzikinį albumą ,,Free fall”. Jimmy Giuffre, būdamas džiazo radikalu, patyliukais sukūrė savo mikrotoninę revoliuciją, tačiau jo kuklumas nuslėpė naujovę, kurios nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti kiti to meto džiazo avangardistai10. 1980-1990-aisiais atlikėjas dirbo pedagoginį darbą Naujojo Džersio valstijos universitete, Rutgers ir Bostone Naujosios Anglijos konservatorijoje. Jis bendradarbiavo projektuose su choreografu Jeanu Erdmanu, rašė muziką „Mobil Oil“ reklamai, o 1980-aisiais metais ištyrė keletą muzikinių stilių: nuo pasaulinės muzikos iki postmodern bop.

Išvada Jimmy Giuffre – amerikietis, džiazo muzikantas, klarnetistas, saksofonistas, kompozitorius, pedagogas. Jis pasižymėjo formuojant laisvos improvizacijos pagrindus. Jimmy Giuffre, turėdamas didelę darbo patirtį su skirtingomis etninėmis tradicijomis

6 https://johnandjazz.wordpress.com/2012/01/12/album-review-jimmy-giuffrejim-hall-trio- complete-studio-recordings-gambit-records-2008/ 7 https://www.allmusic.com/album/jimmy-giuffre-3-travlin-light-mw0001959436 8 https://jazzprofiles.blogspot.com/2014/10/jimmy-giuffre-quiet-man-revisited.html 9 https://www.theguardian.com/music/2008/apr/30/jazz 10 http://www.jazzviews.net/jimmy-giuffre--jim-hall-trio---complete-studio-recordings.html 12

šiuolaikinio džiazo kontekste, buvo vienas pradininkų, kuris palaikė džiazo integracijos įdėją jungiant įvairius stilius. „Giuffre 3“ buvo ypatinga grupė, kuri sukūrė neįtikėtinai unikalią muziką. Jimmy Giuffre muzikinę karjerą lydėjo ypatingai minkštas ir švelnus klarneto garsas, originali instrumentuotė, novatoriškumas. Galima teigti, kad etnodžiazo stiliaus revoliucijoje, kuriant laisvos improvizacijos formas, Jimmy Giuffre muzikinis indėlis ir nuveikti darbai dar ilgai bus minimi šalia J. Coltrane, O. Colemano ir kitų žymių džiazo muzikantų pavardžių, o jo kūrinys „The Train and the River“ liks visiems laikams etnodžiazo klasika.

2.2 Joe Harriott-John Mayer Double quintet. Album „Indo-Jazz Suite" (1967 m.)

Europietiško džiazo raidoje svarbią vietą užima saksofonininkas Joe Harriotas iš Jamaikos. Jis buvo ir vienas iš laisvojo džiazo pradininkų Didžiojoje Britanijoje. Joe Harriott (1928-1973) gimė Kingstone. Tai Jamaikoje ir visame pasaulyje gerai žinomas atlikėjas ir kompozitorius. Iki emigracijos į Didžiąją Britaniją saksofonininkas Joe Harriott grojo su vietiniais Jamaikos muzikantais: trimitininku Dizzy Reece’u ir saksofonininku Wiltonu Bogey Gaynairu. 1951 metais, atvykęs į Londoną, pradėjo groti trimitininko Pete’o Petersono grupėje. Gyvendamas Londone jis dirbo laisvai samdomu muzikantu. 1954 m. Joe Harriottas kartu su būgnininku Tonny Kinsey įkūrė ansamblį, o po metų jau grojo saksofonininko Ronnie Scotto bigbende. 1959 m. jis įrašė pirmąją solo plokštelę. Palaipsniui formuojasi Joe Harrioto improvizavimo stilius, dėl kurio ilgą laiką jam buvo priekaištaujama, nes šis stilius buvo labai panašus į garsaus amerikiečių džiazo saksofonininko Ornette'o Coleman'o grojimo stilių. 1960 metais Joe Harriotas su trimitininku Shake'u Kean'u, pianistu Pat'u Smythie, bosininku Coleridge'u Goode'u ir būgnininku Phil'u Seaman'u įrašė albumą „Free Form“, kuris tapo populiariu ir pateko į džiazo istoriją. Šiame albume Joe Harriotas puikiai atskleidė savo naujajį stilių. Vėliau Joe Harriottas pradėjo eksperimentuoti su indiškos muzikinės formos junginiais. Nuo 1965 m. Joe Harriotto kūryba dažnai gretinama su etnodžiazo muzika. Bendradarbiaudamas su indų muzikantu Johnu Mayeriu atlikėjas įrašė plokštelę „Indo-Jazz Suite“ (1967 m.). Albume naudojamos laisvojo ir modalinio džiazo priemonės, o tradicinis džiazo kvintetas yra papildytas smuiku, sitaru, tampura, ir tabla11. Joe Harriott „Indo-jazz Siuite“ albumas https://youtu.be/U-_uyBwh7FQ12 – vienas iš įspūdingiausių ir revoliucinių „britų džiazo“ albumų. Šis albumas siejamas su „Jazz-World

11 Džiazo istorija. Linas Rimša ir kiti, p.202 12 http://www.adambaruch.com/reviews_item.asp?item=105107 13

Fusion“ muzikos stiliaus atsiradimu. Albumą įrašė džiazo ir Indijos klasikinės muzikos atlikėjai. Jo įraše dalyvavo legendinis saksofonininkas – kompozitorius Joe Harriott, trimitininkas Eddi Bleri, pianistas Pat Smythe, bosininkas Rickas Lairdas ir būgnininkas Alanas Ganley; Indijos etno muzikantai: smuikininkas ir puikus klavesino muzikantas – kompozitorius John Mayer, sitaristas Diwan Motihar, tambūristas Chandrahas Paigankar ir tablistas Keshav Sathe. Ansamblis atliko keturias originalias John Mayerio kompozicijas. „Jazz-World Fusion“ muzika yra unikali, novatoriška, generuojanti naujas idėjas bei apjungianti dvi muzikines tradicijas, kurios iki tol atrodė tarsi skirtingos viena kitai. Puikus John Mayerio kompozicijų suvokimas bei gilus Europos muzikos pažinimas Joe Harriottui leido sujungti džiazo improvizacijas su indų ,,raga“ ir kitomis tradicinėmis formomis, nepaisant melodijos, harmonijos ir, visų pirma, ritminių modelių, nors šios dvi muzikinės tradicijos skirtingos. Šio junginio rezultatas buvo sėkmingas. Verta pamąstyti, kodėl šis, atrodytų neįmanomas, junginys taip išsivystė, išpopuliarėjo? Atsakymas, žinoma, reikalauja kultūrinės ir socialinės terpės, egzistavusios Didžiojoje Britanijoje 1960-ųjų viduryje, suvokimo. Londonas tuo metu buvo tapęs pasaulio kultūros centru, kuriame aktyviai reiškėsi britų sandraugos muzikantai. Londono scena buvo užpildyta britų muzikinėmis tradicijomis. Ryškus vaidmuo buvo skiriamas Karibų jūros, Indijos, Afrikos ir kitų egzotiškų muzikinių kultūrų puoselėjimui. Visos šios kultūros buvo priimtos į vieną bendrą muzikų bendruomenę. Nepamiršti buvo ir kiti muzikos stiliai: pop, rock, kurie organiškai įsiliejo į vieną bendrą daugiakultūrės muzikos „šeimą“. Šiame albume Joe Harriott ir John Mayerio dvigubo kvinteto įrašai yra puikus šio trumpo, bet žavingo britų muzikos istorijos laikotarpio pavyzdys. Šis albumas yra labai svarbus britų ir vėlesnės Europos džiazo evoliucijos palikimas, kurį privalu žinoti kiekvienam pasaulio muzikos visuomenės nariui. Tai ypatingą vertę turinti ir nesenstanti muzika13. 1950-1960 metais Joe Harriott buvo vienas iš įdomiausių džiazo muzikantų ir atlikėjų Didžiojoje Britanijoje (kiek anksčiau Charlie Parker mokinys, Django Reinhardt, sukūręs savo stilių, patogiai jautėsi Didžiosios Britanijos džiazo muzikinėje aplinkoje). Joe Harriott muzikuodamas su įvairiais atlikėjais pągristai laikomas britų džiazo novatoriškumo, naujų muzikinių įdėjų generatoriumi. Joe Harriott diskografija yra ypač plataus spektro: tai tradicinis džiazas, poezija, lotynų džiazas, rokdžiazas, indų etnodžazo junginiai. Joe Harriott „free“ džiazą pradėjo groti jau nuo 1960 metų pradžios. https://youtu.be/2ZraYJoCDzI14. Keista, kad ši muziknė sintezė ir darbas su poezija buvo nesuprantamas žmonėms, kurie atvykdavo į klubus pasiklausyti ir įsigyti jo džiazo įrašų.

13 http://www.adambaruch.com/reviews_item.asp?item=105107 14 https://youtu.be/2ZraYJoCDzI 14

Todėl jam tapo sunku iš šios muzikos užsidirbti pragyvenimui ir išlaikyti grupę. Iširus grupei, jo pasirodymai tapo reti. Tragedija buvo tai, kad jis buvo puikus džiazo muzikantas, kompozitorius, originalus ir ypatingas saksofonininkas-solistas, turintis puikią grojimo techniką, galintis kurti ir groti įvairiuose muzikinių grupių formatuose. Joe Harriott mirė 1973 m. sausio 2 d. skurde nuo tuberkuliozės ir stuburo vėžio. Jam buvo tik 44 metai.

Išvada Jamaikietis saksofonininkas Joe Harriott 1950-1960 metais buvo viena ryškiausių žvaigždžių Didžiosios Britanijos džiazo scenoje. Galima teigti, kad susijungę šiuolaikinio džiazo ir etno kultūros aukščiausio lygio atlikėjai puikiai atskleidė Rytų etnodžiazo muzikinį kontekstą. ,,Indo-Jazz Siuite“– pirmasis ansamblis, kuris sėkmingai pristatė džiazą ir klasikinę tradicinę Indijos muziką, pirmoji grupė, kuri savo vardu naudojo terminą „sintezė“. 1967 m. išleistas „Indo-Jazz Fusions“ albumas, kuris sujungė Vakarų ir Indijos klasikinės muzikos elementus su modaliniu ir ,,free” džiazu. Pirmą kartą Indijos muzikos struktūros ir garsiniai modeliai buvo naudojami kaip džiazo muzikantų improvizacijos pagrindas, kad sukurtų gyvą ir novatorišką garsą. Albumas „Indo- Jazz Fusions“ – vienas iš labiausiai suprantamų ir natūraliai skambančių skirtingų muzikinių tradicijų susiliejimų. Talentingų muzikantų sukurtos albumo kompozicijos aiškiai nustatė standartus Rytų ir Vakarų atlikėjams, tokiems kaip Alice Coltrane, Pharoah Sanders, Don Cherry ir John McLaughlin.

2.3 Don Ellio album ,,Tears of Joy" (1971 m.)

Don Ellis gimė 1934 m. Los Andžele, Kalifornijoje. Tai žymus pasaulyje džiazo muzikantas, trimitininkas, būgnininkas, kompozitorius ir orkestro vadovas. Jis labiausiai žinomas savo muzikiniais eksperimentais, ypač neįprastų muzikinių sąskambių srityje. Atlikėjas įvairiuose savo muzikiniuose projektuose plačiai naudojo etnodžiazo muzikai būdingus muzikinės raiškos elementus. 1963 metais Don Ellis iš Niujorko grįžo į savo gimtą Los Andželą, kur Kalifornijos universitete pradėjo studijuoti Indijos klasikinę muziką. Universitete susipažino su studentu Harihar Rao ir 1965 metais suformavo ,,The Hindustani Jazz Sextet”, kuri laikoma pirmąja tokio pobūdžio grupe Amerikoje. Šį sekstetą sudarė muzikantai: Harichar Rao, kuris grojo sitara ir tabla, vibrafonininkas Emil Richards, būgnininkas Steve Bohannon, bosininkai Chuck Domanico ir Ray Neapolitan, pianistas Dave Mackay (viename koncerte taip pat grojo saksafoninkas Gabe Baltazar). Grupė daugiausiai atliko originalias kompozicijas: „Sweet Nineteen“, „Turks Works“, „Bombay Bossa Nova“. 15

Sekstetas tapo žinomu visame Los Andžele, nežiūrint į tai, kad tuo laiku grupė dar neturėjo išleidusi savo įrašų. Sėkmingiausia Don Ellio kompozicija buvo „Synthesis“, kurią sekstetas atliko kartu su Stano Kentono orkestru. Koncertuose Don Ellis pradėjo naudoti Holton firmos specialiai jam pagamintą ir suderintą trimitą, kurį atlikėjas gavo 1965 metų rugsėjo mėnesį. Šis trimitas turėjo papildomą klapaną, galintį praplėsti instrumento diapazoną ketvirčiu tono. Kai kurių etno muzikologų požiūriu, tokį trimito patobulinimą galėjo lemti etnomuzikos tyrinėjimai, bandymas kompozicijose apjungti klasikinės avangardinės bei etnodžiazo muzikos elementus. Don Ellis, kaip ir daugelis kitų to laikmečio kompozitorių, intensyviai eksperementavo su vakarietiškais muzikos tonais, temperacija, intervalika, metrika. Visi šie neįprasti eksperimentiniai elementai buvo sujungti į vieną visumą ir pagroti, naudojant sudėtingą, iki tol nebūdingą metriką Monterėjaus (Motreaux) festivalyje 1966 metais. Tais pačiais metais Don Ellio sekstetas koncertavo Fillmore, West Bill Graham salėje „apšildydamas“ tokius atlikėjus, kaip: Grateful Dead, Big Brother ir Holding Company. 1967 metų rugsėjo mėnesį prodiuseris Johnas Hammondas, atstovaujantis įrašų studijai „Columbia Records“, pasirašė kontraktą su Don Ellio grupe. Grupė įrašė albumą „Electric Bath“, kuris 1968 metais sulaukė neregėto pripažinimo. Albumas buvo nominuotas „Grammy“ (angl. Grammy Award) ir pelnė geriausio metų muzikinio albumo ,,Down Beat“ prizą. Daina ,,Indian Lady“ tapo viena populiariausių grupės dainų. Don Ellio vadovaujama muzikų grupė išsiskyrė iš kitų: instrumentine sudėtimi, Indijos muzikos elementų panaudojimu15. Studijuodamas Kalifornijos Universitete Don Ellis sukaupė nemenką patirtį aranžavimo srityje. Donn Ellis pradėjo rašyti džiazo muziką intervalais, naudojo sudėtingus mišriuosius metrus: 5/4, 7/8, ir 9/4, 19/8 27/16. Tolimesnėje savo kūryboje jis naudojo dar sudėtingesnius metrus, taip pat neatsisakydamas standartinių junginių ir metrų. Sudėtingi muzikiniai junginiai atlikėją paskatino domėtis Graikijos ir Bulgarijos liaudies muzika, ypač sudėtinga jų ritmika. 1971 metų gegužės mėnesį Don Ellis orkestrą papildė styginiu kvartetu, tuo pačiu pakviesdamas bulgarų pianistą – virtuozą Milcho Leviev, gebantį laisvai improvizuoti painioje metrų kaitoje, kas labai gąsdino daugelį amerikiečių muzikantų improvizatorių. Milcho Leviev buvo svarbus Don Ellio orkestro muzikantas. Donn Ellio orkestro koncertas ,,Basin Street West“ koncertų salėje Sant-Franciske buvo įrašytas 1971 metais ir išleistas dvigubas albumas ,,Tears of Joy“. Šį albumą sudaro vienuolika kompozicijų. Kompozicijos pasižymi sudėtinga melodikos, ritmo ir metrų įvairove, o tai, savo ruožtu, atlikėjams kelia ypatingo meistriškumo ir profesionalumo reikalavimus. Albumas „Tears of Joy“ Don Ellio muzikinėje karjeroje buvo didžiausias pasiekimas, kurio

15 http://sevjazz.info/index.php?option=com_content&view=article&id=532:2012-06-25-08- 25-19&catid=48:jazz-stars&Itemid=50 16

kūrybiškumui nebuvo ribų. Tai įvairiapusiškas albumas, pasižymintis kontrastinga dinamika, subtiliu jos panaudojimu. Pvz., kompozicija „5/4 Getaway“ yra labai impulsyvi, tuo tarpu muzikinė kompozicija „Strawberry Soup“, kurioje nuolat keičiasi dinamika, skamba ilgiau nei 17 minučių. Daugelis muzikos kritikų šį kūrinį apibūdino kaip vieną geriausių Don Ellio šiuolaikinės orkestrinės muzikos darbų. Ypatingas iššūkis – kompozicija ,,Bulgarian Bulge“, sukurta bulgarų liaudies dainos pagrindu. https://youtu.be/aUYtWvavvYg16. Tai vienas ryškiausių albumo kūrinių, kuriame atsiskleidžia kompozitoriaus novatoriškumas. Beje, šiame kūrinyje ypatingai svarbų vaidmenį atlieka bulgarų pianistas Milcho Levievas. Pianisto atlikimas – nepriekaištingas, jis puikiai papildo kūrinio muzikinę medžiagą naujomis sodriomis spalvomis. „Kai kurie mano, kad „Tears of Joy“ yra geriausias Don Ellio albumas”17. 1973 metais Don Ellis įrašinėjo „Bulgarian bulges” „MPS Records“ įrašų studijoje. Buvo išleistas originalių dainų rinkinys albumo pavadinimu ,,Soaring“. Savo indėlį įnešė ir bulgarų pianistas Milko Levievas, įgrojęs liaudies dainą ,,Sladka pitka“. 1973 metais ,,MPS Records“ įrašė kitą albumą ,,Haiku“. Albumas susideda iš 10 dainų. Kiekviena daina pagrįsta japoniškų eilėraščių haiku. Albumą įgrojo pianistas Milcho Levievas, bosininkas Ray Brownas, būgnininkas John Guerin ir styginių orkestras.

Išvada Don Ellis – viena kūrybiškiausių ir novatoriškiausių džiazo asmenybių. Tai garsus džiazo trimitininkas, būgnininkas, kompozitorius, aranžuotojas, muzikos kritikas ir muzikos pedagogas. Baigęs magistrantūros studijas Los Andžele Kalifornijos universiteto etno muzikologijos katedroje, organizavo ir realizavo daug įvairių muzikinių projektų, nagrinėjo etnodžiazo – etno ir džiazo – muzikos sąsajas. Orkestras, kuriam jis vadovavo nuo 1966 iki 1978 m., buvo populiarus ir įgijo didžiulį pripažinimą visame pasaulyje. Don Ellio orkestras išsiskyrė savo instrumentine sudėtimi, naudodamas ir įtraukdamas indų muzikai charakteringus elementus į modernųjį bigbendą. Dauguma pripažįsta, kad Don Ellis buvo labiausiai europietiškas iš visų amerikiečių džiazo muzikantų-kompozitorių. Jo estetinis požiūris į „džiazą“ ir „bigbendą“ buvo novatoriškas ir drąsus, apimantis netradicinius pasaulio muzikos ritmus, juos sumaniai jungiant su margaspalve džiazo muzika. Don Ellio muzikinės pasaulėžiūros naujovė – naujos elektroninės technologijos, apimančios įvairiausius muzikos instrumentus, jų pritaikymas kūryboje ir atlikėjiškame mene. Svarbus Dono Ellio indėlis – didžiulės permainos ritmo srityje. Pradėjęs kurti džiazo muziką

16 https://youtu.be/aUYtWvavvYg 17 https://www.revolvy.com/page/Tears-of-Joy-(album) 17

muzikiniais intervalais, ilgainiui atlikėjas savo kūryboje naudoja sudėtingus ritminius piešinius, metrus, sujungdamas ir panaudodamas indų, bulgarų liaudies tradicinius muzikos ritminius elementus. Albumas „Tears of Joy“ Don Ellio muzikinėje karjeroje buvo didžiausias pasiekimas, kurio kūrybiškumui ir išradingumui nebuvo ribų. Don Ellio patobulintas trimitas turėjo papildomą klapaną, galintį instrumento diapazoną praplėsti ketvirčiu tono. 1968 metais Berlyne Don Ellis sakė: „Du dalykai, dominantys daugumą žmonių, kuriuos aš sutinku daugiau nei kas nors kitas – yra mano nestandartinis trimitas ir tai, kad kartais aš naudoju stiprintuvą ant rago”18.Trimito atliekamoje etnodžiazo muzikoje aiškiai girdimi bulgarų liaudies vestuvių muzikai būdingi muzikos elementai. Tai atskleidžia novatoriškas, netradicines ir naujas unikalias plataus muzikinio spektro spalvas, kurias taip išradingai naudojo Don Ellis.

2.4 Don Cherry. „Codona“ trilogy albums (1978,1980,1982 m. )

Aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus ,,fusion” muzikos bumui, kai kurie laisvojo džiazo atlikėjai grįžo prie paprastesnių, etninei muzikai būdingų raiškos būdų, derindami juos su laisvai plėtojančiomis improvizacijomis. Vienas iš ,,world fusion” pradininkų – trimitininkas Don Cherry, buvęs O. Colemano kvarteto narys19. Don Cherry gimė Oklahomoje 1936 metais. Dar mokykloje išmoko groti įvairiais pučiamaisiais instrumentais. Jo pagrindinis instrumentas buvo neįprastas kišeninis trimitas. „Jo instrumentas buvo unikalus“, – sako Jai Uttal, pasaulinio garso muzikos žvaigždė, kuri 1990 m. pakvietė Don Cherry įrašyti debiutinį albumą pavadinimu „Footprints“. „Kišeninis trimitas buvo tiesiog kitoks. Jis turėjo kitonišką skambesį reikalaujančio profesionalaus atlikėjo muzikos suvokimo. Don Cherry akimirksniu tampa populiarus ir žinomas20. Karjeros pradžioje jis grojo fortepijonu ir vargonais. Po sugrįžimo iš Afrikos turo, Don Cherry dažnai grojo Vakarų Afrikos styginiu muzikos instrumentu – Doussn'Gouni, pagamintu iš moliūgo. Atlikėjas daug keliavo po Artimųjų Rytų šalis, gyveno Švedijoje. Keliaudamas po pasaulį, jis surinko kolekciją etninių instrumentų ir išmoko groti įvairių rūšių bambukinėmis fleitomis, įvairiais mušamaisiais instrumentais. Don Cherry mokėsi indiškos muzikos pas Vas Antrai. Subūręs ansamblius „Codona“ bei „Nu“ atlikdavo „trečiojo pasaulio“ tautoms būdingą etninę muziką su džiazo elementais. Donn Cherry 1970 metais

18 http://jazzpro.nationaljazzarchive.org.uk/interviews/Don Ellis_1.htm 19 Džiazo istorija. Linas Rimša ir kiti, p.190 20 https://daily.bandcamp.com/2018/06/21/don-cherry-home-boy-sister-out-story/ 18

pradėjo propaguoti etnodžiazo muziką, apjungęs Artimųjų Rytų, Afrikos ir Indijos liaudies muziką savo kūryboje21. „Codona“ – amerikietiška trio grupė – išleido tris albumus leidybinėje kompanijoje ECM (1978,1980,1982) metais. Grupę sudarė: Donn Cherry – trimitas ir melodinė armonikėlė, Collin Walcott – fleita, sitaras, sarodas, tabla, litaurai, Nana Vaskonselos – mušamieji instrumentai. Grupės pavadinimas – tai visų atlikėjų pirmų dviejų vardo raidžių junginys. „Codona“ yra viena iš tų išties unikalių visame pasaulyje grupių, kurios muzika sukurta nepaisant stiliaus, mados ar komercinio susidomėjimo, Afrikos, Indijos, Japonijos, Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos elementus sujungus į vieną didingą visumą – muzikinį džiaugsmą. Collin Walcott – amerikietis (1945-1984 m.), grupės dvasinis vedlys, vienas iš nedaugelio žmonių, kuris grojo sitaru. Jo mokytojas buvo Ravis Šankaras – indų kompozitorius ir sitaro virtuozas, vienas žinomiausių indų instrumentalistų pasaulyje ir indų klasikinės muzikos, tradicijos ir atlikėjų populiarintojas Vakaruose. Nana Vaskoncelos – brazilas (1944-2016m.), perkusijos meistras, buvo apdovanotas aštuoniais „Grammy“ apdovanojimais. Tai žmogus, turintis turtingą muzikinę viziją bei patirtį. Šie muzikantai grojo dvasingą, laisvą ir išradingai turtingą muziką, kurios niekas anksčiau nebuvo girdėjęs. Trio skambesio paprastumas – laipsniškai kylanti pučiamųjų instrumentų dramaturgija, ekstaziniai šūkavimai, dramatiški perkusijos garsai, drausmingi ritmai ir džiaugsmas, juntamas „Trilogy“ albumuose. Pirmojo albumo https://youtu.be/LTQG4a5YqRs22 „ Like of the Sky“ kūrinyje girdimos neįtikėtinai naujoviškos melodijos. Kūrinio pradžioje pagrindinis vaidmuo tenka Donn Cherry bambuko fleitai. Muzika skamba tarsi iš džiunglių. Tada pasigirsta sitaras ir braziliški perkusijos ritmai, išdidžiai skamba trimitas. „Trilogy“ albumo labai svarbus kūrinys – „Mumakata“ https://youtu.be/zUBQW49tiXI23, kuriame spindi begalinis džiaugsmas, lydimas afrikietišku šokio ritmu. Retkarčiais „Trilogy“ albumo muzika skamba naiviai, tačiau turtingas atlikėjų muzikinis bagažas yra stulbinantis: nuo tradicinio bliuzo kompozicijų („Clickety Clack“) iki avangardo („Trayra Boila“) arba paprasto linksmo džiazo24. Devintajame dešimtmetyje Don Cherry aktyviai eksperimentavo su elektroniniais instrumentais, pats likdamas akustiniu muzikantu.

21 https://en.wikipedia.org/wiki/Don_Cherry_(trumpeter) 22 https://youtu.be/LTQG4a5YqRs 23 https://youtu.be/zUBQW49tiXI 24 http://www.freejazzblog.org/2008/11/codona-codona-trilogy-ecm-2008-re-issue.html tas pats 19

Išvada Don Cherry – legendinis džiazo muzikantas-trimitininkas, ,,world fusion“ pradininkas, tarp džiazo muzikantų-legendų išsiskyrė sukūręs naują trimitą. Jo pasirinktas muzikinis instrumentas buvo kišeninis trimitas (arba kornetas), sumažinta pilno dydžio modelio versija. Šis patobulintas muzikos instrumentas gebėjo sukurti didesnę garsinę, nei būdinga didesniam ragui, skalę. Trimito garsas buvo ypatingas ir tapo išskirtiniu. Don Cherry kišeninis trimitas praplėtė džiazo estetinių ypatumų spektrą. Jis nusipelnė pasaulinio pripažinimo ir pągristai buvo įtraukas į geriausių pasaulio legendinių džiazo trimitininkų sąrašą. Pažymėtina, kad Don Cherry buvo asmenybė, sujungusi 5-tojo dešimtmečio pabaigą su 6-7 dešimtmečių eksperimentine muzika. Tai muzika, kurioje tarsi į vandenyną suteka įvairūs viso pasaulio muzikos stiliai. 1970 metais Don Cherry savo kūryboje atradęs Artimųjų Rytų, Afrikos ir Indijos liaudies muziką pradėjo eksperementuoti su etno muzikos ir džiazo muzikinėmis formomis ir junginių elementais. Don Cherry suburta trio grupė ,,Codona“ išleido tris albumus. Daugeliui ši muzika suteikia beribio dvasinio džiaugsmo, gilias emocijas. Tai – labai savita ir unikali muzika, etnodžiazo muzikos stilių lydinys.

2.5 McLaughlinas ir ,,Shakti“. Two albums (1976 m.): first album ,,Shakti“, second ,,AHandful of Beauty“

McLaughlinas nuo septintojo dešimtmečio pabaigos buvo bene labiausiai pasaulyje gerbiamas Europos džiazo muzikantas. Tai novatoriškas fusion stiliaus gitarininkas, vienas iš šio stiliaus sukūrėjų25. Johanas Mc Laughlinas – anglų džiazo muzikantas ir kompozitorius – gimė Jorkšyre, Anglijoje (1942 m.); gitarininkas – fusion stiliaus pradininkas, „Grammy“ apdovanojimuose nominuotas „metų gitarininko“, „geriausio džiazo gitarininko“ kategorijose. 2018 metais atlikėjas buvo pripažintas „Grammy Award“ laimėtoju, kategorijoje „Geriausias solinis instrumentinis džiazo atlikimas”. John McLaughlinas vaikystėje studijavo smuiką ir fortepijoną. Būdamas 11-metis, į rankas paėmė gitarą. Vėliau pradėjo muzikuoti su įvairių džiazo stilių atlikėjais. Gunterio Hampelio grupėje grojo „laisvajį džiazą“. 1960-ųjų pradžioje jis persikėlė į Londoną, kur 1969 metais sausio mėnesį Johnas McLaughlinas įrašė debiutinį eksperimentinio džiazo albumą „Extrapolation“. Šis Johno McLaughlino debiutas buvo sėkmingas, puikiai įvertintas autoritetingo leidinio „Penguin Guide to Jazz“, kuris „Extrapolation“ albumui suteikė keturias

25 Džiazo istorija. Linas Rimša ir kiti, p.202 20

žvaigždutes ir karūną (aukščiausias įvertinimas). Debiutinio albumo įrašuose taip pat dalyvavo džiazo muzikantai: bosininkas Brianas Odgesas, saksofonininkas Johanas Surmanas ir būgnininkas Tony Oxley. Atvykęs į Niujorką 1969 metais, Johnas McLaughlinas prisijungė prie džiazroko grupės „Lifetime“, kur drauge įrašė Mileso Daviso albumus: „In a Silent Way“ ir „Bitches Brews“. Mileso Daviso patarimu 1971 metais Johnas McLaughlinas subūrė savo „Mahavishnu Orchestra“ kolektyvą, kuriame grojo smuikininkas J.Goodman, klavišininkas Jan Hammer, bosininkas Rickas Lairdas ir būgnininkas Billy Cobham. Pirmieji „Mahavishnu Orchestra“ albumai: „The Inner Mounting Flame“ (1971m.) ir „Birds of Fire“ (1972m.), išrankiąją publiką pakerėjo atliktais virtuoziškais pasažais bei improvizacijomis, neįprastais muzikiniais junginiais, frazuote, dermėmis, kurių šaknys – klasikinėje Indijos muzikoje.1974 metais prie „Mahavishnu Orchestra“ muzikinio kolektyvo prisijungė vokalistė ir pianistė Gayle Moran, smuikininkas Jean Luc Ponty. Johnas Mclaughinas vis labiau domėjosi ir su tam tikromis pertraukomis studijavo Pietų Indijos muzikinį palikimą. Susipažinęs su talentingais indų muzikantais, 1974 metais subūrė akustinę etnodžiazo indiškos muzikos grupę „Shakti“ (gyvavo 1974-1977 m.). Grupės nariai: jos lyderis – John McLaughlin (gitara), Lakshminarayana Shankar (smuikas), Zakir Hussain (tabla), Ramnad Raghavan (mridangam) , Thetakudi Harihara Vinayakram (ghatam). Johnas Mclaughlinas improvizacinėje indiškoje muzikoje naudojo gitarą, kuri buvo patobulinta ir papildyta rezonansinėmis stygomis, panašiai kaip sitare. Grupė „Shakti“ Vakaruose tapo džiazo ir indiškos muzikinės tradicijos skambesio skleidėja. Nors grupė netapo komerciškai pelningu projektu, laikui bėgant ji tapo žinoma ir geidžiama Amerikos bei Europos muzikos festivaliuose. Johno Mclaughlino gerbėjai ir fanai populiarios 70-ųjų metų grupės „Mahavishnu Orchestra“ garantavo didelę ,,Shakti“ klausytojų auditoriją nuo pat grupės susikūrimo. To pasekoje, etnodžiazo stilius (kitaip ,,world music”26) palaipsniui tapo priimtinas ir atvėrė duris didelei pasaulio klausytojų auditorijai. ,,Shakti“ atliko labai svarbų ,,pionieriaus” vaidmenį, skleisdama pasauliui etnodžiazo muzikos stilių, jungiantį skirtingas muzikines tradicijas į vieną visumą. Įrašų firmos „Columbia Records“ prodiuseriai nuo pat pradžios įtariai žvelgė ir netikėjo naujojo John Mclaughlino projekto sėkme. Visgi, pirmasis koncertinis „Shakti“ albumas, įrašytas gyvai koncerte, leidėjams brangiai nekainavo. 1975 metais išleista plokštelė skambėjo naujai, įprasminanti muzikinių stilių junginį27.

26 World music – terminas, Vakaruose atsiradęs XX a. antroje pusėje, dažniausiai apibūdina skirtingų pasaulio tautų, daugiausiai neeuropietiškų kultūrų etninę muziką. 27 Lukas Devita ,,Garso Gėlės“. 175 psl. Leidykla „Mintis“. 21

Grupės sėkmė ir įvertinimas džiazo festivaliuose leido sėkmingai įrašyti dar keletą albumų: melodingą ir kiek ilgesingą „A Handful of Beauty“ (1976 m.) bei sutelktą, išbaigtą ir grakštų „Natural Elements“ (1977 m.), kur muzikos galima klausyti lyg artimiausių melodijų, net niekad negirdėjus indiškos muzikos.

Išvada Galima teigti, kad Johnas McLaughlinas atliko neįkainojamą ir svarbų vaidmenį parodydamas, ką gali duoti tarpkultūrinis muzikinis bendradarbiavimas.1974 metais Johno McLaughlino suburta grupė ,,Shakti” vaidino ypatingą ,,pionieriaus” vaidmenį, kuriant pasaulinę muziką (world music) kaip gyvą ir galingą įdėją, kur įvairiausių muzikinių stilių tradicijos susilieja į vieną visumą, muzikiniai instrumentai ir stiliai kūrybiškai bendradarbiauja. Didžiulis 70-ųjų metų Johno McLaughlino gitaristo-virtuozo populiarumas užtikrino „Shakti“ grupės nemažą klausytojų ratą, kas labai padėjo atverti klausytojų ausis visame pasaulyje. Kadangi Johno McLaughlino ,,Shakti” grupės nariai – talentingi muzikantai (ir iš Šiaurės, ir iš Pietų Indijos regiono), ,,Shakti” muzikinis projektas turėjo labai didelę įtaką suvienijant Šiaurės ir Pietų Indijos muzikinį pasaulį tarpusavio bendravimui. Nuo tada tūkstančius kartų išaugo Šiaurės ir Pietų Indijos muzikų bendradarbiavimas, atsirado nuolatiniai ir reguliarūs tarpusavio susitikimai. Gitaristo Johno McLaughlino kūrybiškumas šiame kolektyve buvo pagrįstas Indijos muzikos kūrimu, kuriame buvo įtraukti atskiri džiazo elementai. ,,Shakti" grupės išleisti trys albumai (1974-1977 m.) įprasmino etnodžiazo muzikinių stilių junginius.Viena iš įdomiausių šios grupės naujovių – vieni ant kitų „užplaukiantys“ skirtingos muzikos segmentai.

2.6 John Zorn. Album ,,Issachar“ (1997 m.)

Johnas Zornas – amerikiečių saksofonininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir prodiuseris – gimė Niujorke (1953 m.). Vaikystėje mokėsi groti fortepijonu, gitara ir fleita. Paauglystės metais domėjosi klasikine muzika, kinu. Būdamas penkiolikos, pradėjo groti saksofonu, taip pat susidomėjo eksperimentine ir avangardine muzika. Nuo 1969 m. Websterio kolegijoje (dabar Websterio universitetas St. Louis, Missouri) studijavo

kompoziciją. Niujorko muzikinėje bendruomenėje Johnas Zornas įsitvirtino 1970-ųjų viduryje, kurdamas eksperimentinius muzikos komponavimo metodus. „Terminas „džiazas“ man yra bereikšmis. Muzikantai negalvoja terminais ir stalčiukais. Aš žinau, kokia muzika yra džiazas. Mokiausi jos ir myliu ją. Bet pradedant kurti muziką, vienu metu susideda labai daug dalykų. Kartais viskas krypsta į klasikinę pusę, kartais džiazo link, kartais pasisuka į roko pusę, o kartais tiesiog plūduriuoju nežinomybėje. Visada būna šiek tiek keista. Muzika nėra susijusi su tradicija. Ji unikali, kitokia, – ji tai, kas išeina iš mano širdies,“ – taip savo kūrybą apibūdina muzikantas28. Septinto dešimtmečio Johno Zorno kompozicijose buvo laikomasi griežtų taisyklių, didžiausias kompozitoriaus dėmesys buvo skiriamas kūrinio struktūrai. To meto kūriniai lanksčiuose kompozicijos formatuose buvo pritaikyti improvizatoriams. Dažniausiai šios kompozicijos tapdavo neatsiejamų meno „performansų“ dalimi. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Johnas Zornas įrašė pirmuosius garso takelius filmams, kiek vėliau jis sukūrė daugybę komercinių garso takelių filmams ir reklamoms. Pirmieji Johno Zorno solo įrašai saksofonui „The Classic Guide to Strategy“ buvo išleisti 1983 ir 1986 metais ,,Lumina Records” garso įrašų kompanijoje. Nuo 1986 m. Johnas Zornas daug dėmesio skyrė šiuolaikinių džiazo muzikantų kompozicijoms, kurios pabrėžė ypatingą saksofono stilių. Išskirtini yra „Woodoo“ 1986 m., „Sonny Clark Memorial Quartet“ ir Spy vs. Spy 1989 m. muzikiniai projektai. Johno Zorno muzika pastebimai įgyja postmodernizmui būdingų muzikinės raiškos elementų, apjungdama ir sugretindama skirtingus muzikos stilius. Johnas Zornas 1988 metais įkūrė ir dirbo su roko grupe „Naked City“. 1993-aisiais Johnas Zornas pradėjo įgyvendinti naują didžiulį projektą „Masada“. „Masada“ – tai hebrajų kultūrinio identiteto tyrimas, kurį sudarė virš dviejų šimtų kompozicijų29. Muzikinė rotacinė grupė: John Zorn (alto saksofonas), Dave Douglas (trimitas), Greg Cohen (bosas) ir Joey Baron (būgnai) – atlikdavo kompozicijas, jungiant džiazo ir žydų bendruomenės muziką, ritmus. Čia ypatingą vaidmenį suvaidino Dave Douglas ir John Zorn bendradarbiavimas. Dave Douglas aktyviai dalyvavo Johno Zorno ,,Masados” projekte ir jo trimito įrašai skamba daugelyje šio ansamblio išleistų albumų. Dave Douglas solo partijų atlieka daugiau negu pats John Zorn, todėl jį galima laikyti antru „Masados“ projekto lyderiu. Dave Douglas sugebėjo giliai prasiskverbti į šios muzikos įdėją ir puikiai ją atlikti. Štai kaip jis pats vertina savo dalyvavimą „Masados“ projekte, ką jis galvoja apie avangardo kultūros radikalizmo problemas (cituota interviu su Dave Douglas,

28http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/postmodernizmo_ikona__dzonas_zor nas 29 https://www.zmones.lt/naujiena/vilnius-jazz-ugningai-pamines-didzio-novatoriaus-johno- zorno-sukakti.2613be02-bcae-11e8-86a7-aa000054c883 23

duotu katalonų žurnalistui Efrenui Del Vallei, pateikta 2002 m. spalio mėn. Barselonoje): „Aš daug ką išmokau dalyvaudamas ir grodamas „Masados“ projekte. Tai buvo puikus laikas. Mes sukūrėme daug puikios muzikos. Tikriausiai mane labiausiai įkvėpė Johno kompozicinis vaisingumas, kuris parašė apie du šimtus kompozicijų ... manau, kad kiekviena radikali kultūra turėtų būti radikalus eksperimentas. Radikali kultūra grįžta į seniausias šaknis, kad būtų galima kuo veiksmingiau ir veiksmingiau judėti. Žinoma, čia nėra politinio niuanso, kitaip tai būtų vadinama radikalia žydų politika, radikalia žydų politine kultūra ar kažkuo kitu. Esu įsitikinęs, nes, visų pirma, aš ne žydas, bet dalyvauju įvairiuose projektuose, susijusiuose su žydų muzika, kuriuos labai myliu ir kuriuos aš kruopščiai studijuoju, – bet koks radikalus judėjimas neturi būti avangardas. Visų pirma man tai yra išlaisvinimas iš visų mūsų išankstinių nusistatymų, grįžimas į pradinius principus, siekiant judėti į priekį be grandinių, kuriomis mes susirakinome per pastaruosius penkis tūkstančius metų”30. 1995 metais Johnas Zornas įkūrė įrašų studiją „Tzadik“, skirtą avangardinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjams. Etnodžiazo žanre dviejų ansamblių neįprastu, kiek keistu muzikavimu pasižymi Johno Zorno išleistas dvigubas albumas „Issachar”, įrašytas kompanijos „Circle Maker“ (1998 m.). Šiuose, styginių trio atliekamuose kūriniuose juntamas glaudus ryšys su žydų tautos muzikinėmis tradicijomis. Du John Zorn ansambliai įrašė po vieną kompaktinį diską, grojantį gražų kamerinį džiazą, kur girdimos žydų melodijos. Dvigubą „Issachar“ albumą sudaro 29 kompozicijos, iš kurių „Masada StringTrio” įrašė 18 , o „Bar Kokhba Sextet“ ansamblis – 11 kompozicijų. 1997 m. gruodžio mėn. įrašant „Issachar” albumą dalyvavo „Masada String Trio” ansamblis: Mark Feldman – smuikas, Erik Friedlander – violončelė, Greg Cohen – bosas. „Bar Kokhba Sextet“ ansamblis: Marc Ribot – gitara, Cyro Baptista – mušamieji, Joey Baron – būgnai, Markas Feldmanas – smuikas, Erik Friedlander – violončelė, Greg Cohen – bosas. Visi šie muzikantai ne tik koncertuoja įvairiuose pasauliniuose klasikiniuose renginiuose, bet ir atlieka džiazo muziką, kurios pagrindas – dinamiška improvizacija31.

Išvada Apibendrinant galima teigti: kaip asmenybė – Johnas Zornas yra žinomas dėl originalios savo kūrybos. Jo muziką sunku būtų priskirti kuriam nors muzikiniam stiliui. Jis kūrė muziką roko grupėms, simfoniniams džiazo orkestrams, kinui ir nuolat eksperimentavo. Jo kūrybos tikslas – išryškinti ir įprasminti asmenybės savitumą. Nelengva būtų išvardinti visus muzikantus, su kuriais J. Zornas bendradarbiavo ir įrašinėjo muziką. 1995-aisiais metais

30 http://jazzquad.ru/index.pl?act=PRODUCT&id=3173 31 https://www.allmusic.com/album/the-circle-maker-mw0000382830 24

įsteigta Johno Zorno muzikos įrašų studija „Tzadik” suteikė galimybę atsiskleisti daugybei avangardinės ir eksperimentinės muzikos novatorių. Šios Johno Zorno studijos vienintelis tikslas – padėti talentingiems kūrėjams ir atlikėjams pristatyti savo muziką klausytojams. Tyrinėjant žydų kilmės šaknis ir paveldą, vienu prasmingiausių ir didžiausių jo darbų laikytinas ,,Masada Book“ („Masados knyga“), pradėta kurti 1993-aisiais ir kuriama iki šiol. Šio projekto idėja – hebrajų kultūrinės tapatybės atskleidimas. Manoma, jog „Circle Maker“ kompanijos 1998 metais išleistas dvigubas diskas buvo labai reikalingas visiems kamerinio džiazo ir naujosios žydų muzikos vertintojams. Šiuose styginių trio atliekamuose kūriniuose juntamas tvirtas ryšys su žydų tautos muzikinėmis tradicijomis.

2.7 Dave Douglas. Album ,,Tiny Bell Trio“ (1993 m.)

Dave Douglas gimė 1963 m. JAV Naujajame Džersyje. Nuo penkerių metų jis mokėsi groti fortepijonu, o dar po dvejų metų perėjo prie pučiamųjų instrumentų, pradėjo groti trombonu. Devynerių metų amžiaus jis pabandė groti trimitu, o vėliau paaiškėjo, kad šis pasirinkimas tapo galutiniu jo muzikos karjeroje – jis tapo trimitininku. Pasak daugelio šaltinių, pirmą kartą Douglas pabandė improvizuoti Europoje – Barselonoje (1978 m.), studentų mainų programoje. Dave Douglas įgijo profesinį išsilavinimą (1981-1983 m.) studijuodamas Bostone, garsioje Berklee muzikos mokykloje. Po to Dave Douglas vienodai mokėsi tiek džiazo, tiek klasikinės harmonijos naujojoje Anglijos konservatorijoje. Pradžioje jam nebuvo daugiau ar mažiau vertingų muzikinių žanrų. Taigi gana būdinga tai, kad tarp žmonių, kurie labiausiai paveikė jo muziką, yra John Coltrane, Igor Stravinsky ir Stevie Wonder. 1984 m. Dave Douglas persikėlė mokytis į Niujorko universitetą, kur jis ir toliau tobulino trimito grojimo meną. Besimokydamas tuo pačiu metu pradėjo groti su įvairiais džiazo „funky“ ir eksperimentiniais ansambliais. Be abejo, Niujorko miesto centre esanti kosmopolitinė atmosfera, naujoviški muzikos garsai įtakojo Dave Douglas kūrybinio skonio formavimąsi. Jis puikiai įvaldė tradicinę džiazo kalbą, jam, kaip trimitininkui, techninių problemų paprasčiausiai neegzistavo. Jis turėjo puikią muzikinę atmintį ir tuo pačiu didelį susidomėjimą viskuo, kas nauja muzikiniame gyvenime. Jis grojo bebop, free džiazą, elektroninę muziką, etnodžiazą Joni Mitchello manieroje. Štai kodėl jis vienodai sėkmingai bendradarbiavo su tokiais skirtingais muzikantais, kaip Mira Melford ir Anthony Braxton, Joe Lovano ir Misha Mengelberg, Khan Bennink ir Uri Kane, Fred Hersh ir Patricia Barber. Jis dalyvavo pop muzikos albumų, tokių kaip „Suzanne Vega“ ar „Sean Lennon“, įrašuose. Ypač reikia atkreipti dėmesį į jo susidomėjimą etnine muzika. Dave Douglaso etnomuzikos įvairovė ir paieškos mastai tiesiog stebina, tai – Egipto, Birmos, Libano, Balkanų, Indijos ir šiuolaikinė

žydų muzika. Dave Douglas nemėgsta termino „avangardas“, jis nerodo jokios reikšmės terminologiniam šuoliui, kurį labai myli kritikai32. Grupė „Tiny Bell Trio“ susikūrė 1993 m. – Dave Douglas trimitas, Brad Schoeppach – gitara, Jim Black – būgnai. Laikydamiesi džiazo tradicijų, jie grojo „Balkan- etnodžiazo“ muziką. D. Douglas vadovavo grupei, kurios dinamika įkvepia, nes muzika šokinėja lengvai – nuo stipriai melodingo iki sudėtingo ritmo sąveikos. „Tiny Bell Trio“ albume ypač išsiskyrė du kūriniai. Pirmasis buvo pagrįstas Okinavano liaudies daina, turinčia drąsią ir juokingą melodiją. Improvizuojant muzika buvo žaisminga, kylanti aukštyn ir šokinėjanti tarp anekdotinių melodijų, kurios slėpė techninį meistriškumą, reikalingą tokio kūrinio atlikimui. Kitas įspūdingas kūrinys buvo pristatytas kaip „vokiečių džiazo kompozitoriaus“ (R.Schumann) kūrinys, kuriame trio panaudojo neįprastus jo instrumentų aspektus https://youtu.be/92t1phVl3h034. Šie kūriniai buvo subalansuoti su augančių melodijų sudėtingais pokyčiais ir dinamika. „Džiazo ir klasikinių tradicijų sujungimas buvo susijęs su tuo, kad žmonės ragino vieni kitus išbandyti anksčiau neišbandytus dalykus“,– sako D. Douglas. „Man tai labai svarbu. Tai yra priežastis, kodėl aš su šia muzika35.“ „Tiny Bell Trio“ repertuarą daugiausia įtakojo tradicinė Rytų Europos liaudies muzika, kurią anksčiau Dave Douglas gvildeno su akordeoniste Nabila Schwab. Pirmasis jų CD, išleistas 1994 m., buvo tiesiog „The Tiny Bell Trio“. Tais pačiais metais trio surengė savo pirmąjį europinį turą, o po metų buvo išleistas jų antrasis albumas „Constellations“. Pristatydami ir platindami savo albumą, jie koncertavo Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Be Balkanų ir kitų Europos šalių liaudies etnodžiazo muzikos, trio į savo muzikinį repertuarą įtraukė klasikinio stiliaus kūrinius tokių kompozitorių, kaip Roberto Schumanno, George Brassens, Herbie Nichols. 1997 metais grupė išleido albumą „Live in Europe“, kuriame buvo serbų, makedoniečių, vengrų, bulgarų, žydų tradicinės liaudies muzikos ir džiazo muzikos elementų junginys (etnodžiazas). Jų originalus „Balkanų fusion“ etnodžiazas visada yra pilnas humoro. Šis albumas geriausiai atspindi grupės veidą gyvų pasirodymų koncertuose. „The Tiny Bell Trio“ grupės kompozicijos nebuvo paprastos vieno stiliaus melodijos, visos jos buvo paremtos laisvuoju džiazu, žydų, bulgarų ir vengrų liaudies melodijomis. Dave Douglas etnodžiazo kompozicijos išlieka Europos žydų ir Balkanų liaudies muzikoje, lopšinių, kino muzikos melodijose.

32 http://jazzquad.ru/index.pl?act=PRODUCT&id=3173 33 https://youtu.be/92t1phVl3h0 34 https://youtu.be/92t1phVl3h0 35 https://www.theguardian.com/music/2006/apr/07/jazz.johnfordham 26

„The Tiny Bell Trio"grupės 1997 m. išleistas albumas „Live in Europe“ naujai pažvelgė į skirtingą Europos tautų muzikinį folklorą, o koncertai buvo puikūs spektakliai, kurie atspindėjo liaudies tradicijų paieškas per etnodžiazo muziką. Dave Douglas, gilindamasis į skirtingų tautų folkloro muzikinius horizontus, praplėtė džiazo ribas, šalindamas kliūtis tarp skirtingų muzikinių stilių. Ir jei Wynton Marsalis laikomas ryškiausiu džiazo netradicinės tendencijos atstovu, tai Dave Douglas gali būti laikomas liaudies tradicijų puoselėtoju, tik daug platesne šio žodžio prasme. Šios Dave Douglas kūrybingumo tendencijos yra ypač pastebimos tuose projektuose, kuriuose jis įgyvendina savo, kaip lyderio, idėjas.

Išvada Dave Douglas – vienas įtakingiausių ir originaliausių amerikiečių muzikantų pastaraisiais dešimtmečiais. Jis – unikalus savo kartos trimitininkas, tobulai valdantis savo instrumentą, nepriekaištingai įsisavinęs džiazo grojimo techniką. Dave Douglas yra išskirtinių kompozicinių ir improvizacinių koncepcijų bei projektų kūrėjas. Pagrindinį dėmesį jis skyrė Europos etno tradicinės ir klasikinės kultūros tyrinėjimams, grojant improvizacinę muziką – džiazą. Dave Douglas 1993 m. išleido ,,Tiny Bell Trio“ muzikinį albumą. Grupė turėjo didelį pasisekimą ne tik ekonomine ir komercine prasme, bet buvo konkurencinga ir sėkminga muzikine prasme, pelniusi platų pripažinimą muzikos pasaulyje. Grupės debiutas – „The Tiny Bell Trio“ 1993 m. buvo orientuotas į prancūzų, vengrų ir vokiečių kompozitorių kūrinius. Tikslinga pažymėti, jog Dave Douglas, tyrinėdamas senas ir kurdamas naujas tradicijas, su savo muzikinėmis grupėmis dalyvavo netradiciniuose projektuose, kuriuose buvo jungiami poezijos, žodžio bei šiuolaikinio šokio ir kitų žanrų elementai. Tokie projektai padėjo Dave Douglas atrasti ir sukurti savitą grojimo manierą trimitu, jungiant įvairius džiazo ir kitų muzikos žanrų esminius muzikos elementus. Dave Douglas sukūrė novatorišką, specifinį grojimo trimitu braižą.

2.8 Jan Garbarek. Albums ,,Madar“ (1992 m.)

Jan Garbarek gimė 1947 m. Mysene, Norvegijoje. Jis – pats garsiausias norvegų džiazo saksofonininkas. Savo originalios kūrybos dėka, Jan Garbarek labai vertinamas ir gerbiamas daugelio pasaulio džiazo muzikantų. Žymesni atlikėjo apdovanojimai ir suteikti įvertinimai: Karališkas pirmojo laipsnio Norvegijos Šv. Olavos ordinas (1999 m.), Norvegijos meno tarybos apdovanojimas (2004 m.), Willy Brandto prizas (2014 m.), 2005 m. jo albumas „In Praise of Dreams“ (2004 m.) buvo nominuotas „Grammy“.

1962 metais, laimėjęs džiazo mėgėjų muzikinį konkursą, jis subūrė savo pirmąjį ansamblį. Visą septintąjį dešimtmetį jis praleido Norvegijoje. Daugiausiai dirbo su savo grupėmis, nors ketverius metus grojo su amerikiečių džiazo pianistu George‘u Russellu, kai šis gyveno ir dirbo Skandinavijoje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jan Garbarek, padirbėjęs su tokiais džiazo muzikantais, kaip Chick Corea ir Don Cherry, pradėjo įrašinėti savo muzikinius albumus ECM firmoje „Ledinys“. Jan Garbarekꞌo saksofono tonas, ilgos tęsiamos natos pravertė žinomam vokiečių prodiuseriui Manfredui Eichertui, formuojant „firminį“ jo ECM leidyklos skambesį. Jan Garbarek šiai leidyklai įrašė didžiulį pluoštą plokštelių, kuriose dalyvavo patys įvairiausi pasaulinio garso muzikantai. Amerikiečio trimitininko Donn Cherry paskatintas, Jan Garbarek 1972 metais pirmą kartą savo įrašuose panaudojo norvegų liaudies dainą ,,Triptykonas”. „Ar man tai patinka, ar ne“, – tuo metu rašė Jan Garbarekas, – „aš esu užrakintas į tam tikrą žodyną ar frazę, kuri yra susijusi su norvegų liaudies muzika36.“ Bendradarbiavimas su žymiu pianistu Keithu Jarrettu išgarsino Janą Garbareką tiek Euoropoje, tiek JAV. Kartu su šiuo pianistu buvo įrašyti kritikų ir klausytojų iki šiol puikiai vertinami albumai „My Song“ ir „Belonging“. Devintąjį dešimtmetį Jan Garbareko ansambliuose grojo bosininkas Eberhardas Weberis, gitaristas Billas Friselas ir Davidas Tornas, būgnininkas Manu Katche‘as, perkusininkė Marilyn Mazur, pianistas Raineris Bruninghausas ir kiti. Jan Garbareko atlikimo stilius nusistovėjo ir nesikeitė nuo pat aštuntojo dešimtmečio vidurio. Savo muzikoje jis pritaikė nemažai norvegų folkloro intonacijų, o kai kurie kritikai tvirtina, kad Jan Garbareko saksofono tonas puikiai iliustruoja Norvegijos fiordų (nuostabaus grožio slėnių, išraižusių žemyno pakrantes) didingumą37. Vienas svarbiausių Jan Garbarek karjeroje įrašų buvo 1993 metais išleistas albumas „Officium“, Janui Garbarekui pradėjus bendradarbiauti su žymiuoju britų „Hilliardo“ vokaliniu kvartetu, atliekančiu viduramžių, renesanso bei šiuolaikinių autorių kūrinius. Jų bendras albumas ,,Officium“ tapo itin populiarus ir iškart buvo parduotas daugiau kaip 1,5 milijono tiražu. Nepaprastai didelis šio albumo pasisekimas paskatino muzikantus toliau bendradarbiauti, kuriant naujus bendrus projektus. Nemenkos sėkmės susilaukė ir vėlesnė Jan Garbareko plokštelė ,,Visible Worlds“ bei dvigubas albumas ,,Rites“. Dešimtąjį dešimtmetį Jan Garbarekas aktyviai bendradarbiavo su visais žymiausiais pasaulio etninės muzikos atlikėjais. Jan Garbarek kartu su tunisiečiu Anouar Brahem ir Pakistano muzikantu Ustad Shaukat Hussain 1992 metais išleido albumą ,,Madar”. Atsižvelgdamas į Šiaurės Afrikos stilių,

36 https://www.norwegianamerican.com/featured/an-interview-with-jan-garbarek/ 37 Džiazo istorija. Linas Rimša ir kiti, p.206,207 28

Pakistano ir Indijos etnomuzikos įtaką, naudojant etno muzikinius instrumentus (ūdas, tabla), Jan Garbarek iš tikrųjų sukūrė įspūdingą albumą. Visame albume realiai nėra jokios pertraukos. Tai – ilgesnis nei valandos trukmės albumas su devyniomis dainomis. Kiekviena kompozicija priverčia suklusti ir pritraukia klausytojo dėmesį, trunka apie 10-15 minučių. Ustad Shaukat Hussain yra stulbinantis „tabla“ muzikantas, kuris profesionaliai atlieka savo partijas. Albumo kompozicijose labai gerai dera bei sąveikauja klausimo ir atsakymo forma pateikti „Garbarek“ saksofono ir „Brahem“ kompozicijose flamenko gitara atliekami muzikiniai pasikalbėjimai. Iš tikro tai yra ūdo instrumentas. Klausantis kompozicijų, žavi nuostabus džiazo ir etno stilių derinimas https://youtu.be/_g_zCxUBbbc38. Dar dvi kompozicijos yra paremtos tradicinėmis Norvegijos melodijomis, kuriose Jan Garbarek parodo savo išskirtinį lyriškumą. Šis albumas yra laikomas etnodžiazo stiliaus vienu žymesnių muzikinių albumų39.

Išvada Jan Garbarek – norvegų džiazo muzikantas saksofonininkas – vienas gerbiamiausių ir garsiausių džiazo muzikantų Europoje. Jis laikomas Norvegijos džiazo pradininku. Tarptautinė šlovė ir pripažinimas Europoje bei Amerikoje atėjo 19-ojo dešimtmečio viduryje, Janui Garbarekui bendradarbiaujant su Keith Jarrett Europos kvartetu. Legendinis džiazo saksofonininkas labai vertinamas už unikalaus grožio saksofono tembrą bei ypatingą jo skambesį. Būdamas improvizuojančiu muzikantu, Jan Garbarek dėmesį patraukia savo unikaliu grojimo stiliumi, siekiant perteikti muzikos temperamentą nuo Norvegijos liaudies dainų iki improvizacijų, jungiant Viduramžių, Indijos bei Artimųjų Rytų tradicinę muziką su džiazu. Albumas „Madar“ – vienas sėkmingesnių Jan Garbarek darbų etnodžiazo srityje. Kompozicijos yra paremtos tradicinėmis Norvegijos melodijomis, kuriose Jan Garbarek parodo savo išskirtinį lyriškumą. Albumas ,,Madar” yra puikus pavyzdys unikalaus Jan Garbarek saksofono skambesio, originalios improvizacijos apjungimas su etnodžiazo muzikiniais junginiais.

2.9 Herbie Hancock. Album ,,Village Life“ (1985 m.)

Herbert Jeffrey Hancock gimė 1940 m. Čikagoje. Tai JAV džiazo pianistas bei kompozitorius. Jis mokėsi klasikinio fortepijono. Jau 11-os metų su Čikagos simfoniniu

38 https://youtu.be/_g_zCxUBbbc 39 https://elliottmusicreview.wordpress.com/2013/06/02/jan-garbarek-madar/ 29

orkestru atliko Mocarto koncerto fortepijonui D-dur pirmąją dalį (Allegro). Džiazo harmonijos, improvizacijos išmoko savarankiškai. H. Hancock laikomas vienu įtakingiausių 20-ojo amžiaus džiazo muzikantų. Atlikėjas išradingai naudoja džiazo muzikos derinius su kitų muzikos stilių: soul, etnodžiazo, roko, bliuzo, moderniosios, klasikinės muzikos junginiais. Jis – 14-os „Grammy“ apdovanojimų laureatas, išleido daugiau kaip 50 muzikinių albumų. Tarp geriausiai žinomų Herbie Hancock solinių kūrinių – „Cantaloupe Island“, „Watermelon Man“ , „Maiden Voyage“, „Chameleon“ bei singlai „I Thought It Was You“ ir „Rockit“, 2007-ųjų metų pagerbimo albumas „River The Joni Letters“. 2008 metais laimėjo „Grammy“ prizą „Geriausio albumo“ kategorijoje ir tapo antruoju džiazo albumu, pasiekusiu tokių aukštumų bei pripažinimo. Herbie Hancock – pirmasis atlikėjas 8-ame dešimtmetyje, pradėjęs groti vienas – solo, pasitelkęs į pagalbą solidų elektroninių instrumentų rinkinį ir panaudodamas tuo metu dar labai naują, pirmuosius žingsnius žengiančią kompiuterinę įrangą. Herbie Hancock savo kompozicijose panaudojo elektroniniu būdu programuotą balsą40. Žurnalisto klausimas (Stefan Hentz interviu 2010 rugpjūčio 3d.): ,,Beveik pusę amžiaus, kaip esate profesionalus muzikantas, išbandėte save daugelyje skirtingų žanrų. Jūs grojate „kietąjį“ bop ir funk ir instrumentinį pop. Neseniai lankėsi žymus Kinijos pianistas Lang Langas ir kartu grojote klasikines kompozicijas…” Herbie Hancock atsakymas: ,,Tikiuosi, kad galiu kurti gerą bet kokio žanro muziką, tiesiog įrodyti sau, kad galiu. Jei tai galiu padaryti aš, tai gali padaryti ir kitas. Aš nesu ypatingas, ne daugiau ypatingas nei kas nors kitas. Noriu atverti visas duris. Man įdomu įveikti visus šiuos iššūkius ir dirbti skirtingomis kryptimis. Tai padeda man atrasti savirealizacijos galimybes“41. Herbie Hancock yra vienas žinomiausių džiazo pianistų. Jis – novatorius daugiau nei trisdešimt metų. Būdamas dvidešimties metų, jis naujai pažvelgė ir apibrėžė ritmo sekcijos vaidmenį, galimybes, toliau eksperimentuoja, koncertuoja, dalyvauja akustinio džiazo įrašuose. Būtent Herbie Hancock dėka akustinis džiazas visada yra nepriekaištingos reputacijos. Per visą savo karjerą Herbie Hancock buvo vienu prieštaringiausių ir gerbiamiausių džiazo menininkų, kaip ir jo mentorius bei draugas – vėlyvasis Miles Davis. Jo karjera tęsiasi daugiau nei keturis dešimtmečius. Herbie Hancock – pianistas- virtuozas, kruopščiai tyrinėjęs įvairias muzikos formas ir su jomis susijusias technologines naujoves. Jis kaip „chameleonas“, gebantis keisti muzikinę kryptį, pastebimai praplėtė šiuolaikinių stilių ribas,

40 Šarūnas Nakas „Šiuolaikinė muzika“(Alma littera, 2002). 41 https://www.telegraph.co.uk/culture/music/worldfolkandjazz/7924263/Herbie-Hancock- interview.html

stebino bendraamžius ir gerbėjus, bet tai buvo natūralu H. Hancockui, kurio begalinis kūrybiškumas formavo jo estetines pažiūras, muziką, kurią jis labai mylėjo ir myli. Etnodžiazo srityje Herbie Hancock paliko žymų pėdsaką, bendradarbiaudamas su Vakarų Afrikos atlikėju iš Gambijos – Foday Musa Suso. Herbie Hancock bendradarbiavimas su Afrikos muziku prasidėjo 1984 m., kai juos supažindino žymus JAV bosininkas ir prodiuseris Billas Laswellas. Jie drauge sukūrė Los Andželo olimpinių žaidynių kompoziciją „Junku“ („Let's Do It“). Ši daina buvo įtraukta į oficialų Olimpinį ir Herbio „Sound System“ albumą. Herbie pakvietė Foday Musa Suso prisijungti prie savo grupės kelionių metu po JAV ir Japoniją, kur kartu ir įrašė albumą „Village Life“42. Foday Musa Suso gimė 1950 m. Sarem Hamadi kaime Gambijoje. Jis – Vakarų Afrikos styginio instrumento kora meistras, kompozitorius ir atlikėjas bei kvalifikuotas istorikas, priklausantis Gambijos Mandinkos kultūros tradicijoms. Jo muzika įsišaknijusi gimtosiose Gambijos meditacinėse liaudies tradicijose. Mandinkos kultūra yra didžiausia etninė grupė Gambijoje, šalies, kuri yra mažiausia Vakarų Afrikos pakrantėje. Tai visuomenė, turinti gausias žodines tradicijas, joje apstu tiek muzikos, tiek dvasinių ritualų, turinčių įtakos kuriamai muzikai. Išskirtinės yra dainos, pasakojimų ir patarlių naudojimas muzikoje. Gambijos kaimiškose vietovėse socialinės istorijos atidžiai perduodamos kiekvienai Mandinkos kultūros kartai per „griotu“, tradicinius pasakojimus apie Vakarų Afriką. Kitas tipiškas Mandinkos kultūrinis bruožas yra naudojimasis kora (nacionaliniu 21 stygos instrumentu). Profesionalių atlikėjų rankose kora gali skambėti kaip arfa (tradiciškai grojama) arba „Blues guitar“, kuri Gambijos muziką jungia su Amerikos bliuzo ir džiazo tradicijomis. Įvaldęs korą, Suso pradėjo koncertuoti ir keliauti po Europą ir Ameriką. Jis bendradarbiavo su vakarietiškais muzikantais: Bill Laswell, Phillip Glass, Herbie Hancock ir kitais, kad sujungtų Vakarų Afrikos muziką, klasikinį minimalizmą, „free” džiazą ir „avant funk“. Bendradarbiaudamas su tarptautiniais džiazo muzikantais ir perkusininkais, Suso tapo svarbia ir neatsiejama pasaulinio etnodžiazo muzikos dalimi43. Klausantis https://youtu.be/K20YehpJmCg44 „Village Life“ (1985 m.) albumo, Herbie Hancock groja „Yamaha DX7“ programuojamu polifoniniu sintezatoriumi https://youtu.be/GjCcTybYMrE46, kuris tuo metu dominavo scenoje. Herbie Hancock kūriniuose įkūnija gražius, afrikietiškus sąskambius, taip pat instrumentas dažnai skamba kaip plieninė gitara – tuo metu buvusi populiari Afrikoje. Muzikė iš Gambijos Foday Musa Suso

42 http://fmsuso.com/biography.html 43 https://theculturetrip.com/africa/the-gambia/articles/foday-musa-suso-gambian-jazz/ 44 https://youtu.be/K20YehpJmCg 45 https://youtu.be/GjCcTybYMrE 46 https://youtu.be/GjCcTybYMrE 31

groja Vakarų Afrikos styginiu instrumentu – kora, kuri skamba kaip akustinės gitaros ir arfos junginys. Šiame albume melodijos, atliekamos Foday Musa Suso, skamba paprastai, o melodinės linijos yra koncentruotos, lakoniškos, aiškios. Hipnotizuojančios besikartojančios frazės, kurias jis groja, turi tam tikrų panašumų su Missippii John Hurt gitaros pirštuote, taip pat tradicine arfos muzika. Savo ruožtu, šiame albume Herbie Hancock išmintingai lieka antrame plane, subtiliai ir išmintingai papildydamas Foday Musa Suso muzikavimą. Herbie Hancock, komentuodamas šį albumą, sakė: „Draugai, kurie paprastai neklauso tradicinės Afrikos muzikos, dainuojant Foday Musa Suso netradiciniu vakarietišku vokalu, pritarė, kad šis albumas yra naujoviškas, atspindintis visuotinę pasaulinę kultūrą“47.

Išvada Herbie Hancock – legendinis džiazo pianistas, vienas iš revoliucingiausių novatorių, tyrinėtojų ir unikalių muzikos kompozitorių. Jo, kaip muziko, karjerą pažymi 14 „Grammy“ ir „Oskaro“ apdovanojimų. Herbie Hancock muzikinė karjera tęsiasi daugiau nei keturis dešimtmečius. Jis yra vienas prieštaringiausių ir gerbiamų džiazo muzikantų, tyrinėjusių ir išbandžiusių save daugelyje muzikos žanrų, ieškodamas skambesio naujovių. Jo begalinis kūrybiškumas formavo muziką, kurią jis mylėjo ir myli. Herbie Hancock – vienas universaliausių džiazo muzikantų, nuolat eksperimentuojantis, drąsiai diegiantis elektronikos technologines naujoves savo kūryboje. Herbie Hancock, susižavėjęs naujausiomis technologijomis, kompiuterine įranga, pirmasis ėmė groti vienas, naudojant tik elektroninių instrumentų rinkinį, taip pat eksperimentavo su daugiafunkciniais garso įrašų takeliais, , naujai apibrėžė ir praturtino ritmo sekciją. Apibendrinant „Village Life“ (1985 m.) albumą, galima teigti: Herbie Hancock puikiai derina sudėtingas ritmines koncepcijas, su archaiškomis Suso Foday Musa tėvynės – Gambijos dermėmis, akordika. „Kanatente“ kompozicijoje Herbie Hancock pristato keletą savo išplėstinių harmoninių idėjų, kurios kontrastuoja Foday Musa Suso džiazo kompozicijomis. Tai galima apibūdinti tik kaip „Gambijos funk“. Ši muzika sukuria ekstazinės gerovės jausmą. Esminis atradimas Afrikos muzikoje – sumani Herbie Hancock koros instrumento ir džiazo muzikos integracija, išlaikant subtilią, natūralių sintezuotų melodijų pusiausvyrą. Herbie Hancock – „Time“ žurnalo pripažintas vienu iš dešimties geriausių atlikėjų, gebėjusių savo kūrybiniuose ieškojimuose apjungti naujausias elekronines technologijas.

47 http://www.jazzmusicarchives.com/review/village-life-with-foday-musa-suso/224426 32

Tigran Hamasyan album ,, A Fable'' (2011m.)

Tigranas Hamasyanas - armėnų džiazo pianistas ir kompozitorius gimė Armėnijoje, Giumri mieste (1987m.)

Nuo septynerių metų pradėjo domėtis džiazo muzikos įrašais ir jau bandė pats savarankiškai improvizuoti fortepijonu. Kad Tigranas galėtų rimčiau mokytis džiazo muzikos 1997m. šeima persikraustė į Jerevaną. 1998 metais vienuolikmetis pianistas buvo įtrauktas į I tarptautino Jerevano džiazo festivalio programą, nuo tada ir prasidėjo tarptautinė T. Hamasyano karjera. Jau antrojo Jerevano festivalo metu garsus džiazo pianistas Ch. Corea išgirdęs Tigrano muzikavimą buvo sužavėtas ir patikino, kad berniuko laukia puiki ateitis. Nuo 13 metų jis pradėjo dalyvauti įvairiuose Europos muzikos festivaliuose48.Siekiant gauti geresnį muzikinį išsilavinimą , Hamasyanų šeima 2003 m. persikėlė gyventi į Los Andželą. Jungtinėse Amerikos Valstijose Tigranas studijavo muziką ir aktyviai muzikavo įvairiose grupės formatuose kartu su žinomais vietiniais muzikantais.

Pirmasis albumas „World Passion“ įrašytas Los Andžele, jį 2006 m. išleido leidykla „Nocturne“. Šį albumą įrašė - pianistas Tigranas Hamasyanas saksofonininkas Beno Wendelio, bosisininkas Fransua Motiano, būgnininkas Ari Heningo bei duduko atlikėjas Rubeno Airapetiano.

T.Hamasyan diskografijoje – dešimt albumų. Šešiuose jis pasirodo kaip pagrindinis atlikėjas, o keturi - solo albumai.

2006m. ,,World Passion", 2007m. ,,New Era'',2009m.,,Red Hail'' ,2011 m. ,,A Fable'', 2013 m. ,,Shadow Theater'',2015 m. ,,Mockroot'', 2015 m. ,,Luys i Luso'', 2016 m. ,,Atmosphères'',2017 m. ,,An Ancient Observer'' ,2018 m. ,,For Gyumri''.

2011 m., pasirodė pirmasis jo solinis albumas ,,A Fable'', įkvėptas armėnų senojo kultūrinio paveldo tradicijų, pasakojimų yra sudarytas iš maždaug šešerių metų laikotarpiu sukurtų 13- kos originalių kompozicijų. Tigran Hamasyan muzikoje skamba savitas armėnų kūrėjo braižas sujungiantis virtuoziškas džiazo improvizacijas ir turtingos jo gimtosios šalies Armėnijos folkloro muziką. „Liaudies muzika man labai svarbi. Iš jos radosi visa intelektualioji muzika, – tvirtina T. Hamasyanas. – Aš klausau įvairios liaudies muzikos – ir armėniškos, ir indų, ir persų, ir skandinaviškos. Ir labai mėgstu dirbti su skirtingos kilmės muzikantais, man

48 https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/179828/dovana-dziazo-gurmanams-t-hamasyano- muzika 33

pažįstamų muzikinių kultūrų atstovais49.“ Muzikantas pavergia klausytojus unikalia, nuoširdžia ir jautria kūryba, kurioje išskirtinį pianistinį braižą papildo išskirtinis balso tembras. https://youtu.be/htqqv_8PTW8

„Brandus, didis, gilus ir turtingas vidumi muzikantas“, – 2011 m. T. Hamasyaną įvertino Chickas Corea.

Tigranas Hamasyanas yra vienas žymiausių ir savičiausių naujos kartos muzikų. Talentingasis pianistas ir kompozitorius atlieka originalias kompozicijas, kurias stipriai įtakoja armėnų liaudies paveldas, , jo muzikoje džiazas susitinka – nuo etno muzikos iki sunkaus metalo. Visa tai atsispindi atlikėjo kūryboje https://youtu.be/pVN36Ou4BUU .

„Daily Telegraph“ teigimu T.Hamasyan išsiskiria iš daugybės puikių ir talentingų pasaulio džiazo pianistų tuo, kad savo muzika ir kūryba jis turi pasakyti kai ką itin svarbaus.

Atlikėjo apdovanojimai ir suteikti įvertinimai:

2006 m. - pagrindinis prizas Thelonious Monk džiazo festivalyje.

2013 m. - „Top piano” apdovanojimas Monrealio džiazo festivalyje.

2015m. - apdovanotas prestižiniu „Paul Acket“ apdovanojimu Šiaurės jūros džiazo festivalyje

2016m. - solo albumas „Mockroot“ pelnė „Echo“ apdovanojimą (vokiškąjį „Grammy“) už geriausią tarptautinį metų albumą pianinui.

Nuo 2017 metų T. Hamasyanas gyvena ir kuria Armėnijos sostinėje Jerevane. Muzikantas teigia, kad gyvenimas Armėnijoje yra būtent tai, ko dabar reikia jo kūrybai. Šalies kultūra jo sielai suteikia laisvę ir įkvepia kompozitorių kurti, atrasti naujus, subtilius skambesius. Tiesa, T.Hamasyanas ne visada vertino savo šaknis, tik išgirdęs Jano Garbareko ir Keitho Jarretto įrašus, Tigranas pradėjo suvokti savitą liaudies muzikos žodyną, praturtinti juo džiazo improvizacijas50.„Man labai svarbu sukurti gražią melodiją ir tai yra visa ko pamatas, bet tai, kas pradedama su šia melodija, – atsižvelgiant į tai, kad jau yra baigęsis liaudies muzikos kūrimo laikas, –yra svarbiausia užduotis [...] Kai improvizuoju, naudoju armėnų muzikos

49 https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/179828/dovana-dziazo-gurmanams-t- hamasyano-muzika 50 https://kultura.lrytas.lt/scena/2018/03/19/news/armenu-dziazo-genijus-vilniuje-pristatys- naujausia-albuma- 5277496/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy 34

žodyną, bet tai darau su bibopo pagalba“,– sako T. Hamasyanas apie savo požiūrį į muzikos grojimą51.

Išvada

Tigran Hamasyan galima apibūdinti kaip vieną ryškiausių savo kartos pianistų, kurių muzikoje džiazas susitinka su įvairiausio muzikinio žanro lydiniu – nuo etnodžiazo iki sunkaus metalo. Fortepijono muzikos genijaus Tigrano Hamasyano kūryboje juntame armėnų folkloro įtaką. Tigran stebina ne tik instrumentiniais gabumais, bet ir savo balsu, kurį subtiliai pritaiko kūriniuose.

Išleistas albumas - ,, A Fable" (2011m.) yra įkvėptas Armėnijos kultūros paveldo originaliomis melodijomis, kurių pagrindas – modernus džiazas ir Armėnijos tradicinė liaudies muzika.

Tigran Hamasyan - nūdienos etnodžiazo žvaigždė , apie kurią vis garsiau kalba džiazo pasaulis.

3. TRADICINIAI NACIONALINIAI INSTRUMENTAI, NAUDOTI ETNODŽIAZO PROJEKTUOSE, IR JŲ REIKŠMĖ

Etnodžiazo kompozitoriai ir atlikėjai savo kūryboje naudojo įvairiausius nacionalinius instrumentus. Indijos nacionalinius instrumentus naudojo Joe Hariot albume „Indo-Jazz Suite" (1967 m.), John McLaughlin albume ,,Shakti’’(1976 m.) ir ,,A Handful of Beauty’’ (1976m.) , Donn Cherry ,,Codona“ trilogijos albumuose (1978,1980,1982 m.), Donn Ellis su ,,The Hindustani Jazz Sextet” kompozicijose ,,Sweet Nineteen“, ,,Turks Works“, ,,Bombay Bossa Nova“ (1966 m.) Jan Garbarek įvairiuose etnodžiazo albumuose ,,Madar’’(1992 m.), „Ragas and Sagas“ (1992m.). Tai – sitaras, tabla, tambūra, ghatam, mridanga, sarodas, litaurai, ūdas. Kora – Afrikos instrumentas, skambėjęs Herbie Hancock etnodžiazo albume ,,Village Life’’(1985 m.) Tigran Hamasyan albume ,, A Fable'' (2011m.) skamba duduko nacionalinis Armėnų liaudies instrumentas .

51 https://www.ventspils.lv/ltu/informacija_sveciams/138636-ventspilyje-koncertuos-armenu- pianistas-tigranas-hamasyanas? 35

Jimmy Giuffre muzikoje dominavo Vidurio Rytų, Afrikos ir Rytų šalių repertuaras. Dave Douglas grojo „Balkan-etnodžiazo“ Vidurio Rytų muziką įprastais šių šalių nacionaliniais instrumentais. Kiti muzikantai, įrašinėdami etnodžiazo kūrinius, rėmėsi ne etniniais muzikos instrumentais, o tik naudodami tradicinius etno muzikos motyvus, melodiką, nacionalines dainas,dermes ir kultūrinį paveldą. Lietuvių etnodžiazo pradininkų: P.Vyšniausko, V. Pavilionienės, S. Sasnausko – kūryboje dominuoja lietuvių liaudies melodijos, tautosaka, ir dainos, naudojamas įvairių etnografinių sričių folklorinis lobynas.

3.1 Trumpai apie pasaulio nacionalinius instrumentus, kurie buvo minimi šiame darbe.

Sitaras – tradicinis Indijos instrumentas, kuriuo grojamos sudėtingos improvizacijos, paremtos tam tikrais ritminiais ir melodiniais modeliais, kurie vadinasi tala ir raga. Tabla – medžiaga aptrauktas dvigubas būgnas. Tabla sudaryta iš vieno cilindrinio ir vieno konusinio būgno, kurie yra derinami skirtingu aukščiu. Tabla yra vienas populiariausių instrumentų Indijoje: jais dažnai pritariama sitarams. Ghatamas – mušamasis instrumentas, paplitęs Pietų Indijoje, vienas dažnesnių karnatikos muzikos instrumentų. Ghatamas iš esmės yra molinė puodynė su siaurėjančia anga. Mridangam – tradicinis Pietų Indijos būgnas, naudojamas kaip solo ir akompanuojantis instrumentas. Tai – pagrindinis ritminis instrumentas karnatikos muzikoje. Mušamųjų ansamblyje dažnai greta mridangos dar grojama ghatamu, kandžira, morsingu. Kora – Vakarų Afrikoje paplitęs muzikinis instrumentas, gnaibomasis chordofonas, turintis 21 stygą. Sarodas – (himnas, giesmė, psalmė) – trumpakaklė liutnia, paplitusi Šiaurės Indijoje, Pakistane, Bangladeše. Manoma, jog sarodas kilo iš Centrinėje Azijoje bei Afganistane populiaraus styginio instrumento – rebabo (skambinamojo chordofono). Litaurai – senovinis mušamasis muzikos instrumentas, sudarytas iš dviejų varinių pusrutulių, aptrauktų oda; mušama lazdelėmis; kitaip vadinami timpanais. Ūdas – styginis muzikos instrumentas, liutnios iš Viduriniųjų Rytų. Ūdas iš Irako ir Sirijos yra trumpakaklės (be padalų, porinėmis stygomis) liutnios, skambinama plektru, giminingas europietiškai liutniai (abu šie instrumentai susidarė iš bendro „protėvio“). Ūdas išsiskiria trumpu kakleliu ir dalmenų ant jo nebuvimu. Tambura – styginis instrumentas, klasikinė Indijos burdoninė liutnia. Ji turi keturias stygas, bet neturi padalų. Tai styginis instrumentas, kuris yra naudojamas kaip liaudies

instrumentas Serbijoje, Makedonijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje. Ilgakakles liutnias į Balkanus XIV a. ir XV a. atnešė turkai.

Dudukas– armėnų liaudies pučiamasis ansamblinis liežuvėlinis muzikos instrumentas. Susideda iš abrikoso medžio vamzdžio ir įstatomo kandiklio, pagaminto iš nendrės. Instrumentas su 8-mis garso skylutėmis viršutinėje dalyje ir 1-a apatinėje d. Tamsiai rudos spalvos.

Išvada Šio darbo antroje dalyje nagrinėti unikalūs ir garsūs etnodžiazo žanro projektai. Galima teigti, jog labai svarbų vaidmenį etnomuzikoje vaidina tradiciniai instrumentai, kurie per muzikinius junginius su džiazu atskleidžia įvairių pasaulio šalių etninių regionų tradicijas ir paveldą. Taip pat kyla išvada, kad ne visuomet yra naudojami nacionaliniai muzikos instrumentai, siekiant atskleisti etninės kultūros tradicijas. Etnodžiazo muzikiniuose projektuose naudojamos ir kitos raiškos formos: etnomuzikos motyvai, tautosaka, melodika, nacionalinės dainos – atliekant įmantrius muzikinius junginius balsu, tradiciniais džiazo muzikos instrumentais.

4. LIETUVOS ETNODŽIAZO IŠTAKOS, ASMENYBĖS IR JŲ PROJEKTAI 4.1 Etnodžiazo raida Lietuvoje

Lietuvos muzikinis folkloras vystėsi šimtmečiais ir yra susijęs su įvairių tautų bei laikmečių muzikinėmis tradicijomis. Per ilgą vystymosi laiką lietuvių liaudies folkloro ritmikoje ir harmonijoje juntamas ir kitų muzikinių kultūrų charakteris, priemaišos. Iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir originaliai atkartoti. Etninių ansamblių tikslas buvo saugoti tarmes ir muzikinius dialektus, atkartojant etnines regionines dainavimo ir grojimo tradicijas (panašus vyksmas vyksta ir šiandien). Šią nuostatą ėmė keisti kūrybiškesnis santykis su tradicija. 1983 metais daug svarstymų ir ginčų sukėlę Evaldo Vyčino ir ansamblio „VISI“ koncertai, kur balsu įrašytos liaudies dainos buvo perdainuotos su instrumentiniu pritarimu. Ansamblio savitumas ir minimali improvizacija tais laikais padarė ryškų įspūdį. Jau tada įžvalgos neabejotinai rodė, kad

aranžuojant liaudies dainas buvo naudojami kitų muzikinių stilių elementai. Visa tai lėmė kitokios pakraipos etno ansamblių atsiradimą 52. Etninės kultūros kolektyvai suvaidino savo vaidmenį, prasidėjus Lietuvos tautiniam Sąjūdžiui – 1987 metais Vilniuje buvo organizuotas pirmasis tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“, po kurio labai suaktyvėjo liaudies folkloro ansambliai, skatinami autentiškai atlikti lietuvių liaudies muziką. Liaudies folklorui tapus viena iš kovos už Nepriklausomybę formų, tuo laiku šiame liaudies žanre visos naujovės buvo nepageidautinos. Didesni pasikeitimai atėjo, atgavus Nepriklausomybę po 1991 metų. Pirmieji profesionalūs etnodžiazo bandymai sujungti folklorą su džiazu yra susiję su šio žanro pradininkais Lietuvoje: džiazo muzikanto Skirmanto Sasnausko ir Algirdo Klovos vadovaujama grupė, Petro Vyšniausko ir Veronikos Povilionienės bei Lino Rimšos ir Danieliaus Praspaliausko duetai. Tokiu būdu džiazo ir tradicinei liaudies folkloro muzikai suteikiama naujų reikšmių ir atspalvių. Toks muzikavimas yra įdomus jaunimui ir jaunesnių klausytojų kartos atstovams.

Išvada Lietuviško etnodžiazo projektai – tai džiazo ir tradicinės liaudies muzikos junginiai, padedantys populiarinti liaudies muziką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Etnodžiazas – tai ypatingai savitas muzikos stilius, išsiskiriantis turtingu raiškos priemonių arsenalu.

4.2 P.Vyšniausko ir V.Povilionienės albumas „Išlėk, Sakale” (1993 m.)

Petras Vyšniauskas (1957 m.) – Nacionalinės premijos laureatas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 metais pripažintas Nacionaline vertybe už nuopelnus Lietuvos džiazui. 2011 metais apdovanotas festivalio „Vilnius Jazz“ prizu. Petras Vyšniauskas yra vienas išskirtinių Lietuvos džiazo kūrėjų, saksofonininkas, multiinstrumentininkas, pasižymintis kūrybingumu ir virtuoziškumu. Jo etnodžiazo muzikos įvairovė ir paieškos – tai netikėta ir savaiminė improvizacijų tėkmė. Petras Vyšniauskas – atviras muzikiniams eksperimentams ne tik su džiazo, bet ir folkloro, klasikinės bei šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjais. Pastaruoju metu jis dalyvauja įvairiuose projektuose, daugiausia muzikuoja tarptautiniuose kolektyvuose. Šalia aktyvios koncertinės veiklos, saksofonininkas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, akomponuoja, įrašinėja muziką teatrui ir kinui53.

52 http://www.radikaliai.lt/radikaliai/778-post-folkloras-ir-world-music-lietuvoje 53 http://www.mic.lt/lt/baze/dziazas/kompozitoriai-atlikejai/vysniauskaspetras/ 38

Kūrybinė sąjunga tarp lietuvių folkloro dainininkės Veronikos Povilionienės ir saksofonininko Petro Vyšniausko atsirado netikėtai. Keliaujant laivu į Norvegiją, gimė eksperimentinis džiazo ir liaudies dainų projektas. Du labai talentingi ir impulsyvūs muzikai- grandai kūryboje meistriškai apjungė saksofonu atliekamų improvizacijų vingius ir autentiškų liaudies dainų dermes. Šis etnodžiazo projektas (stilių junginys) įrašytas 1992 m. Vilniaus plokštelių studijoje. Toks bandymas buvo vienas pirmųjų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. 1993 metais šio bendradarbiavimo rezultatas – išleistas albumas „Išlėk, Sakale”, kuriame įrašyta vienuolika dainų. Visos kompozicijos grindžiamos lietuvių liaudies dainavimo autentiškumu ir saksofonais atliekamomis improvizacijomis54. „Kai Petras imdavo derintis prie manęs, išeidavo ne tas… Kiekvieną kartą jis groja vis kitaip, ir dainuoti su juo man tikra atgaiva,“ – kalba Veronika55. „Šis kompaktinis diskas – tarsi atlikėjų meistriškumo išbandymas, mėginimas sugretinti retai kam sėkmingai suderinamus dalykus: įvairius tembrus, muzikines spalvas, netgi instrumento metalo spindesį ir gyvą žmogaus balso stygų virpesį, profesionalų virtuoziškumą ir tikrą liaudies dvasią,“ – teigė Rūta Skudienė.

Išvada P. Vyšniausko ir V. Povilionienės eksperimentinis skirtingų muzikinių žanrų apjungimo projektas „Išlėk, Sakale” ypatingas tuo, kad buvo vienas pirmųjų profesionalus bandymas sujungti džiazą ir folklorą. Tai – eksperimentinis skirtingų muzikinių žanrų junginys.

4.3 S. Sasnausko albumas ,,Laumių sakmės“ (1991 m.)

Skirmantas Sasnauskas (1961m.) – trombonininkas, dūdmaišininkas, multiinstrumentininkas, kompozitorius, džiazo vokalistas. Šalia koncertinės veiklos, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Lietuvos džiazo scenoje Skirmantas Sasnauskas – nuo 1986 metų. Atlikėjas muzikavo su daugeliu Lietuvos džiazo muzikantų įvairiuose džiazo

54https://www.discogs.com/Veronika-Povilionien%C4%97-Petras-Vy%C5%A1niauskas- Veronika-Povilionien%C4%97-Petras-Vy%C5%A1niauskas/release/5041178

55https://www.discogs.com/Veronika-Povilionien%C4%97-Petras-Vy%C5%A1niauskas- Veronika-Povilionien%C4%97-Petras-Vy%C5%A1niauskas/release/5041178 tas pats

stiliuose, pradedant nuo tradicinio džiazo, fusion, free ir baigiant įvairia eksperimentine avangardine folkloro ir džiazo, akademinės muzikos sinteze56. 1988 m. kompozitorius folkloristas ir muzikantas Algirdas Klova įkūrė folkloro ansamblį „Vydraga“. Šiandien naujoji „Vydraga“ yra gerai žinoma folkloro instrumentinė grupė, mėgstanti eksperimentuoti su kitų muzikinių stilių atlikėjais. Didžiausias ir garbingiausias folkloro meno kolektyvų apdovanojimas – „Aukso paukštė“ – ansambliui „Vydraga’’ atiteko 2008 metais. Kolektyvą taip pat garsino gerai žinomi bendri muzikos projektai ir CD albumai su Rogeriu Watsonu (Anglija) ir Tatsuya Okabayashi (Japonija), džiazo muzikantais: Skirmantu Sasnausku ir Arūnu Šlaustu. Gerai žinomas CD „Laumių sakmės“ su S. Sasnausko kvartetu57. Ypatingai daug dėmesio sulaukė 1991 m. Skirmanto Sasnausko džiazo kvarteto ir Algirdo Klovos vadovaujamos folkloro grupės „Vydraga“ bendras etnodžiazo projektas „Laumių sakmės“. Projekte išradingai naudojami lietuviško folkloro elementai ir tembrai. Projekto kompozicijose buvo naudojamos ne tik liaudies dainų ir džiazo improvizacijos junginiai, bet ir bandymas pasitelkti smulkiąją tautosaką – paukščių balsų mėgdžiojimus, būrimus, užkeikimus ir panašiai. Kalbėdamas apie kūrybą, įtraukiant ir lietuviško folkloro elementus, Skirmantas Sasnauskas sako: ,,Iš ko mes dar galime sąžiningiau tuos elementus perimti, jeigu ne iš savo senųjų folklorinių aruodų. Ir jeigu kai kas sakydavo, kad lietuviško džiazo negali būti, aš pabandžiau jį padaryti. Negalėjau žinoti, ar pavyks, bet jaučiau, kad šioje vietoje turi būti teisybė. Kodėl kitų šalių atstovai gali su džiazu maišyti savo ritmus, o kodėl lietuviai negali įvesti sutartinės ar senovinių giesmių?” S. Sasnauskas teigia: ,,Taigi liaudies muzika labai vertinga, prie jos nei pridėsi, nei atimsi, ji per ilgą laiką nusigludinusi kaip akmuo. Šiuolaikinėje muzikoje mes dar kažko ieškome, dar kažką tvarkome, o liaudies muzikoje viskas per šimtmečius natūraliai susitvarkė“58.

Išvada Apibendrinant galima teigti: „Laumių sakmės“– tai pirmasis tokio pobūdžio projektas, sudarytas iš liaudiškų tradicijų, muzikinio folkloro, pasakojamosios tautosakos kūrinių ir džiazo muzikos mišinio. Šis etnodžiazo projektas Lietuvos muzikinėje erdvėje buvo ypatingas ir išskirtinis muzikiniais junginiais, dermėmis.

56 http://www.mic.lt/lt/baze/folk-world-country/kompozitoriai-atlikejai/sasnauskasskirmantas/

57 http://www.tai-as.lt/algirdas-klovair-vydraga74783-1-1112.html

58http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/lietuviskojo_dziazfolko_ku rejas/,print.1

5. EMPIRINIS TYRIMAS

5.1 Empirinio tyrimo tikslas ir uždaviniai Empirinio tyrimo tikslas:

Šio darbo empirinio tyrimo tikslas – nustatyti etnodžiazo muzikinio žanro sklaidos perspektyvas bei galimybes Lietuvoje.

Empirinio tyrimo uždaviniai:

ypatumus ir raidą Lietuvoje.

zo muzikantai.

5.2 Empirinio tyrimo metodologija

Empirinio tyrimo uždaviniams pasiekti buvo pasirinktas kokybinis tyrimas.

Kokybinį tyrimą rekomenduojama rinktis,kai norima sužinoti ekspertų nuostatas/ įsitikinimus, suvokimą tam tikros temos atžvilgiu.

K.Kardelis nurodo, kad interviu, lyginant jį su anketine apklausa, pasižymi platesnėmis galimybėmis nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, tačiau patikimumas mažesnis, nes interviuojama mažiau tiriamųjų59.

Empirinio tyrimo tikslui ir uždaviniams pasiekti buvo pasirinktas struktūruotas interviu metodas. Nedidelės apimties kokybiniam tyrimui atlikti buvo pasirinkti Lietuvos etnodžiazo muzikinio žanro pradininkai, galintys kompetentingai vertinti tyrimo objektą ir jo požymius.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad buvo paruošti klausimai, paminėtas tyrimo tikslas, nurodyta, kad pokalbis bus įrašomas.

59 Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai, 2007. 41

Empirinis tyrimas padeda iš surinktų duomenų atskirti pagrindines mintis ir duomenis. Analizuojant svarbu suprasti, ką iš tiesų turi minty respondentai ir, remiantis kokybine duomenų analize bei faktų visuma, koncentruotis ties esminiais dalykais.

6. EMPIRINIO TYRIMO EIGOS IR REZULTATŲ APRAŠYMAS

Šioje darbo dalyje pateikiama atlikto kokybinio tyrimo eiga, empirinio tyrimo rezultatų analizė bei išvados, pagrįstos empirinio tyrimo rezultatais.

6.1 Empirinio tyrimo eiga

Empirinis tyrimas buvo atliekamas 2019 metų balandžio 8-9 dienomis. Tyrimo respondentais buvo pasirinkti Lietuvos etnodžiazo muzikinio žanro pradininkai, garsūs džiazo muzikantai: Petras Vyšniauskas ir Skirmantas Sasnauskas. Su respondentais dėl interviu buvo tariamasi telefonu. Respondentai buvo iš anksto informuoti apie pokalbio temą. Nei vienas iš kalbintų respondentų neatsisakė dalyvauti interviu. Pokalbiai vyko respondentui patogioje vietoje (LMTA), tinkamu laiku. Struktūruotas interviu truko nuo 20 iki 30 minučių. Interviu (respondentams sutikus) buvo įrašomi į diktofoną.

6.2 Empirinio tyrimo rezultatų analizė.

Interviu metu gauta medžiaga buvo kokybiškai apdorojama, t. y. pasirinkta turinio analizė. Kokybinio tyrimo interviu sudarė klausimai, kurie buvo skirti atskleisti ir įvertinti etnodžiazo muzikinio žanro raidą ir sklaidos perspektyvas Lietuvoje, o taip pat nustatyti, kas iš esmės inicijuoja etnodžiazo projektus.

Kokybinio tyrimo metu pirmu klausimu Lietuvos etnodžiazo pradininkų buvo paprašyta įvertinti šio muzikinio žanro ypatumus ir raidą Lietuvoje.

1 lentelė. Etnodžiazo ypatumai ir raidos svarba Lietuvoje Teiginių Teiginiai apibūdinimai Ypatumai ,,Aš galvočiau, kad tai yra svarbu vien dėl to, kad išlaikytume tam tikrą lietuvišką autentiką, lietuviškumą...“;„Manyčiau, yra svarbu ir įdomu daryti džiazo lydinį savaip...“; ,,Reikia ne tik džiazo supratimo, bet ir stipraus suvokimo apie liaudies dainą, tautosaką ir instrumentiką...“; ,,Čia yra savimonės, saviraiškos, savilietuvybės klausimas...“; „Ši muzika eina iš senųjų laikų, tai toks keistas junginys, kur man įdomu paragaut, padalyvaut, tiesiog pabūt tokiam laive...“;. Raida „Kiekvienam žanrui ateina laikas, be jokio susitarimo, vienoje ar keliose vietose....“; „Tai buvo 1991 m., mes neturėjom net minties kurti kažkokį muzikinį stilių, tiesiog festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ mes pabandėm atlikti tokius junginius pirmą kartą Lietuvoje...“;.

Analizuojant 1 lentelės duomenis aiškėja, kad respondentų vertinimai iš esmės nesiskyrė. Abu pažymėjo etnodžiazo žanro svarbą, jo išliekamąją vertę, atpažįstant autentiškas džiazo ir lietuvių liaudies dainų dermes. Taip pat respondentų nuomonės sutapo, kad etnodžiazo raidą Lietuvoje lėmė skirtingų žanrų, muzikinių asmenybių susiliejimas į vieną visumą.

Pasisakant apie etnodžiazo muzikinio žanro perspektyvas Lietuvoje, respondentai atsargiai vertino žanro tęstinumą (žr. 2 lent.).

2 lentelė. Etnodžiazo perspektyvos ir galimybės Lietuvoje Teiginių Teiginiai apibūdinimai Perspektyvos „Kol bus žmonių, kuriems tai bus įdomu, tol ir bus ši muzika“; ,,Labai sunku būtų prognozuoti, kadangi nėra specialios disciplinos nei ypatingai

stiprios džiazo krypties...“; ,,Sunku būtų daryti kažkokias išvadas, tai labai individualu...“;. Galimybės „Šią muziką grodamas aš niekad negalvoju, ar tai turės kažkokią prasmę ar ateitį, tai ne mano funkcija ar reikalas. Man dabar įdomu ...“; ,,Aš manau, kad galbūt ateis toks laikas, kai tuo bus susidomėta stipriau...“;.

Vienas respondentas teigė, kad šis muzikinis junginys susijęs su senove, giliomis tradicijomis, o kad atsirastų šiame žanre, muzikantui neužtenka vien talento, tam reikia didelio susidomėjimo šiuo žanru. Respondentas išreiškė viltį, kad tokių muzikantų atsiras.

Kitas respondentas pažymėjo, kad šio žanro muzikantų jokia mokslo įstaiga neruošia, todėl viskas priklauso nuo individualių muzikantų sugebėjimų ir noro kurti šio žanro muzikos junginį.

Paskutiniu klausimu respondentai pasisakė apie etnodžiazo muzikinių projektų iniciatorius (žr. 3 lent.).

3 lentelė. Etnodžiazo muzikinių projektų iniciatoriai Lietuvoje Teiginių Teiginiai apibūdinimai Apie džiazo „Mano atveju tai buvo 50∕50, tai yra – tiek etno, tiek džiazo“; „Džiazistai, muzikantus norėdami padaryti kažką vis kitaip, šiuo atžvilgiu rodo didesnę iniciatyvą nei etno muzikantai...“;. Apie etno „Priklauso nuo žmogaus, kiek jis yra aktyvus. Jeigu žmogus sutinka iš kito muzikantus „kranto“, žiūrim rezultatus, ir tada nėra svarbu, kas pakvietė...“; „Etno muzikantai paprastai neturi kompozicinių galimybių ir be džiazo muzikantų niekaip nesutvers etnodžiazo...“;.

Gauti respondentų atsakymai atskleidė, kad ir vieno, ir kito vykdyti etnodžiazo projektai buvo inicijuoti vienodai tiek iš džiazo, tiek iš etno muzikantų pusės. Svarbu pažymėti, kad abu respondentai, kalbėdami bendrai apie visus projektus, pripažino, kad džiazo muzikantai dažniausiai inicijuoja etnodžiazo projektus.

6.3 Empirinio tyrimo išvados

1. Atlikus empirinį tyrimą ir apklausus Lietuvos etnodžiazo muzikinio žanro pradininkus, Petrą Vyšniauską ir Skirmantą Sasnauską buvo pasiektas empirinio tyrimo tikslas – išsiaiškinti etnodžiazo sklaidos galimybes Lietuvoje ir kas inicijuoja etnodžiazo projektus.

Empirinio tyrimo 1 uždavinio išvados

• Etnodžiazo muzikos stilius ryškiausiai Lietuvoje atsiskleidė būtent Nepriklausomos Lietuvos atgimimo laikotarpiu, nors pavieniai bandymai buvo ir sovietmečiu – O. Molokojedov 1967 Talino festivalyje gavo prizą už džiazinę aranžuotę „Voverėlė“.Džiazines aranžuotes sėkmingai naudojo ir kiti džiazmenai: V. Čekasinas, V. Ganelinas, A. Šlaustas ir t.t. . Lietuvos šiuolaikinio džiazo ir etno kultūros aukščiausio lygio atlikėjai meistriškai sujungė džiazo improvizacijas ir autentiškas liaudies dainų dermes. Tokio pobūdžio muzikiniai projektai Lietuvoje buvo dar negirdėti. Kiekvienas vykdytas projektas yra labai 44

individualus ir nepakartojamas. Etnodžiazo muzikos stiliaus pradininkais Lietuvoje buvo tokios muzikinės asmenybės, kaip Petras Vyšniauskas ir Veronika Povilionienė, Skirmantas Sasnauskas ir Algirdas Klova.

Empirinio tyrimo 2 uždavinio išvados

• Galime daryti išvadas, kad etnodžiazo muzikinis žanras priklauso ir remiasi išimtinai individualiomis muzikantų asmenybėmis. Šio muzikinio stiliaus mokymo disciplinos nėra, todėl tolimesnės vystymosi perspektyvos Lietuvoje priklauso grynai nuo to, ar atsiras muzikantų, kurie turės ypatingą susidomėjimą folkloro ir džiazo junginių sinteze, ar jaunajai muzikantų kartai bus įdomus šis žanras. Šiomis dienomis aktyvios muzikinės veiklos šiame žanre nesigirdi, bet tai tikrai nereiškia, kad ateityje neatsiras puikių ir nepakartojamų etnodžiazo muzikinių spektaklių.

Empirinio tyrimo 3 uždavinio išvados

• Šio muzikinio stiliaus trumpa istorija Lietuvoje atskleidžia, kad etnodžiazo projektai inicijuojami muzikantų novatorių: nors ne visada, bet dažniausiai tai būna džiazo muzikantai. Kaip priežastį galima būtų įvardinti tai, kad baigę muzikos mokslus ir turėdami kompozicinės struktūros suvokimą, džiazo muzikantai bando eksperimentuoti naujais muzikiniais junginiais, norėdami praplėsti džiazo muzikinio stiliaus ribas.

Tyrimo hipotezė: etnodžiazo raidai Lietuvoje didžiausią įtaką daro džiazo muzikantai.

Iškelta hipotezė pasitvirtino iš dalies.

Empirinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad etnodžiazo raidai Lietuvoje įtaką daro tiek etno, tiek džiazo muzikantai, tačiau dažniausiai muzikinių projektų iniciatoriais būna džiazo muzikantai.

Išvados Džiazo muzikinių tradicijų ir kitų muzikinių stilių bei naujovių atsiradimas davė pagrindą kultūriniams pokyčiams. Neabejotinai pagrindinis visų naujovių variklis, įtakojęs etnodžiazo žanro muzikos paplitimą ir populiarumą, buvo garsūs džiazo muzikantai, nuolat keliaujantys po pasaulį ir besimokantys skirtingų etninių tradicijų; asmenybės ir jų vykdyti įvairių stilių integralūs eksperimentiniai projektai.

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Apanavičius Romualdas ,Aleknaitė Eglė,Savickaitė Eglė, Apanavičiutė Kristina, Šlepavičiutė Ingrida, Monografija ,,Džiazo muzika“.Vilnius ,,Versus aureus“2015. 2. Avramecs Boriss. Muktupavels Valdis. ,,Pasaulio muzika“. Vilnius: ,,Kronta“, 2005. 3. Devita Lukas. ,,Garso Gėlės“. Vilnius: ,,Mintis“, 2012. 4. Kučinskaitė Jūratė ,,Nuo Bliuzo Iki Sutartinės‘‘.Vilnius: ,,BMK leidykla“,2013. 5. Nakas Šarūnas. „Šiuolaikinė muzika“. Vilnius: ,,Alma littera”, 2002. 6. Rimša Linas „Džiazo improvizacijos pagrindai“ Kaunas: „Šviesa“, 2000. 7. Rimša Linas. „Džiazo istorija“. Vilnius: „Kronta“, 2001. 8. Ruth Midgley. ,,Pasaulio muzikos instrumentai“. Vilnius: ,,Kronta“, 1999. 9. http://www.adambaruch.com/reviews_item.asp?item=105107 10. https://www.allmusic.com/album/jimmy-giuffre-3-travlin-light-mw0001959436 11. http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=5249 12. https://www.allmusic.com/album/the-circle-maker-mw0000382830 13. https://daily.bandcamp.com/2018/06/21/don-cherry-home-boy-sister-out-story/ 14. https://www.discogs.com/Veronika-Povilionien%C4%97-Petras- Vy%C5%A1niauskas-Veronika-Povilionien%C4%97-Petras- Vy%C5%A1niauskas/release/5041178 15. https://elliottmusicreview.wordpress.com/2013/06/02/jan-garbarek-madar/ 16. https://en.wikipedia.org/wiki/Don_Cherry_(trumpeter) 17. https://en.wikipedia.org/wiki/Folk_jazz 18. https://en.wikipedia.org/wiki/Jan_Garbarek 19. https://en.wikipedia.org/wiki/John_Zorn 20. http://www.etno.lt/vilniaus-folkloro-ansambliai/266-vydraga 21. http://fmsuso.com/biography.html 22. http://www.freejazzblog.org/2008/11/codona-codona-trilogy-ecm-2008-re-issue.html 23. http://www.jazzmusicarchives.com/review/village-life-with-foday-musa-suso/224426 24. https://johnandjazz.wordpress.com/2012/01/12/album-review-jimmy-giuffrejim-hall- trio-complete-studio-recordings-gambit-records-2008/ 25. https://jazzprofiles.blogspot.com/2014/10/jimmy-giuffre-quiet-man-revisited.html 26. http://www.jazzviews.net/jimmy-giuffre--jim-hall-trio---complete-studio- recordings.html 27. http://www.jazz.ru/mag/63/interview.htm

28. http://jazzpro.nationaljazzarchive.org.uk/interviews/Don Ellis_1.htm 29. http://jazzquad.ru/index.pl?act=PRODUCT&id=3173 30. Kardelis Kęstutis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai, 2007. 31. https://kultura.lrytas.lt/scena/2018/03/19/news/armenu-dziazo-genijus-vilniuje- pristatys-naujausia-albuma- 5277496/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy 32. https://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/179828/dovana-dziazo-gurmanams-t- hamasyano-muzika 33. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/muzika/gruodi-lietuvoje-pasirodys-dziazo- legenda-janas-garbarekas-284-1035946 34. http://www.mic.lt/lt/baze/dziazas/kompozitoriai-atlikejai/vysniauskaspetras/ 35. http://www.mic.lt/lt/baze/folk-world-country/kompozitoriai- atlikejai/sasnauskasskirmantas/ 36. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/muzika/gruodi-lietuvoje-pasirodys-dziazo- legenda-janas-garbarekas-284-1035946 37. https://mokslai.lt/referatai/muzika/dziaza-1.html 38. http://www.music.lt/lt/grupe/Herbie-Hancock/3781/ 39. https://www.norwegianamerican.com/featured/an-interview-with-jan-garbarek/ 40. http://www.radikaliai.lt/radikaliai/778-post-folkloras-ir-world-music-lietuvoje 41. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/lietuviskojo_dziazfol ko_kurejas/,print.1 42. http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/postmodernizmo_ikona__dzona s_zornas 43. https://www.revolvy.com/page/Tears-of-Joy-(album) 44. http://sevjazz.info/index.php?option=com_content&view=article&id=532:2012-06- 25-08-25-19&catid=48:jazz-stars&Itemid=50 45. https://www.squidco.com/cgi-bin/news/newsView.cgi?newsID=116 46. http://www.tai-as.lt/algirdas-klovair-vydraga74783-1-1112.html 47. https://theculturetrip.com/africa/the-gambia/articles/foday-musa-suso-gambian-jazz/ 48. https://www.telegraph.co.uk/culture/music/worldfolkandjazz/7924263/Herbie- Hancock-interview.html 49. https://www.theguardian.com/music/2008/apr/30/jazz 50. https://www.ventspils.lv/ltu/informacija_sveciams/138636-ventspilyje-koncertuos- armenu-pianistas-tigranas-hamasyanas?

51. https://www.zmones.lt/naujiena/vilnius-jazz-ugningai-pamines-didzio-novatoriaus- johno-zorno-sukakti.2613be02-bcae-11e8-86a7-aa000054c883