Kristijonas Donelaitis Ir Jo Epocha

LIETUVOS Lietuvos EDUKOLOGIJOS istorijos UNIVERSITETAS institutas

KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Mokslo straipsnių rinkinys

Vilnius, 2014 UDK 821.172(092) Do-256

Straipsnių rinkinys leidžiamas pagal ES SF finansuojamą projektą „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“ (Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-007)

Sudarė dr. Jurga Trimonytė Bikelienė (Lietuvos edukologijos universitetas)

Redaktorių kolegija Atsakingoji redaktorė doc. dr. Lina Murinienė (Lietuvos edukologijos universitetas) Nariai prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis (Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva) doc. dr. Žydronė Kolevinskienė (Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva) prof. dr. Gintautas Kundrotas (Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva) prof. dr. Sigutė Radzevičienė (Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva) prof. dr. Aivas Ragauskas (Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuva) prof. habil. dr. Pēteris Vanags (Stokholmo universitetas, Švedija) dr. Tatjana Vologdina (Vroclavo universitetas, Lenkija)

Leidinio recenzentai dr. Jūratė Pajėdienė (Lietuvių kalbos institutas) doc. dr. Regina Rinkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas)

Kiekvienas straipsnis anonimiškai recenzuotas dar dviejų recenzentų.

Tekstą anglų kalba redagavo Jūras Barauskas.

PRATARMĖ...... 5

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas...... 6 The reflection of Kristijonas Donelaitis’ creative work in Kazys Bradūnas’ poem The Tomb of Donelaitis...... 14

Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje...... 16 “Oh, where did you go, old Lithuanian times”: Sociocultural Situation of the Lithuanian Language in Interwar Tilžė...... 25

Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai...... 27 Composite Sentences in the poem Metai by Kristijonas Donelaitis: Peculiarities of Composition and Use...... 38

Birutė Gudelienė Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės...... 40 Simonas Daukantas’ Orthography: Tradition and Innovations...... 48

Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui (remiantis konceptualiosios stichinės jėgos metaforos pavyzdžiu)...... 49 Influence of Sensual and Cultural Experience in Lithuanian Public Health Discourse (On the Basis of Example of Conceptual Metaphor ELEMENTAL POWERS)...... 61

Jolita Šliogerienė Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translationof Metai by Donelaitis...... 63 Lakūnos eliminavimo strategijos Donelaičio Metų vertime...... 73

3 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai...... 76 Cases of Genitive Vying to Express Purpose: Real Usage Tendencies...... 85

Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip...... 86 Kristijonas Donelaitis: a Different Approach...... 96

4 PRATARMĖ

Minėdamas iškilų Kristijono Donelaičio gimimo jubiliejų, 2014 m. gruodžio 14–15 d. Lietuvos edukologijos universitetas organizavo tarptau- tinę mokslinę konferenciją „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“. Konferen- cija vyko Vroclavo universitete (Lenkija). Renginį, organizuotą pagal Euro- pos socialinio fondo agentūros (ES SF) finansuojamą projektą „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plė- tra“ (Nr. VP1-2.2-ŠMM-08-V-02-007), Lietuvos edukologijos universitetas rengė drauge su partneriais: Lietuvių kalbos institutu, Lietuvos istorijos institutu, Mykolo Romerio universitetu ir Šiaulių universitetu. Konferencijoje pranešimus skaitė Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusi- jos ir kt. šalių mokslininkai ir praktikai. Iš viso perskaityta daugiau negu 20 pranešimų. Šis straipsnių rinkinys atspindi pagrindines tarptautinio rengi- nio „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“, įvykusio Vroclavo universitete, na- grinėtas temas. Leidinyje publikuojami konferencijos pranešimų pagrindu pareng- ti moksliniai straipsniai, aktualizuojantys klasiko, vienos iš kertinių lietu- vių kultūros figūrų, humanistinį universalumą, tautinio tapatumo problemas. Rinkinyje aptariamos kalbinės, kultūrinės, literatūrologinės problemos, ky- lančios reflektuojant K. Donelaitį, naujai apmąstoma klasiko kūrybos recepcija, nagrinėjamos dabartinės kalbos aktualijos. Šis straipsnių rinkinys leidžiamas pagal Europos socialinio fondo agentū- ros (ES SF) finansuojamą minėtą projektą. Už globą, rengiant šį leidinį, nuo- širdžiai dėkoju Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, ES SF, Lietuvos edukologijos universiteto vadovams: Rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, Mokslo ir plėtros prorektoriui prof. dr. Aivui Ragauskui. Už pa- galbą ir darnų darbą rengiant leidinį nuoširdžiai dėkoju straipsnių rinkinio atsakingajai redaktorei doc. dr. Linai Murinienei, straipsnių autoriams, re- daktorių kolegijai, recenzentams ir būsimiems skaitytojams. Tikiuosi, kad šis leidinys tiek užsienio baltistikos centrams, tiek Lietuvos akademinei bend ruomenei dar kartą atskleis K. Donelaičio universalų intelektualinį paveldą, jo asmenybę, teiks kūrybinių minčių ir idėjų.

Dr. Jurga Trimonytė Bikelienė Projekto „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“ vadovė

5 Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedra

Straipsnyje aptariama Kristijono Donelaičio kūrybos recepcija Kazio Bradū- no poemoje Donelaičio kapas. Donelaičio gyvenimas ir kūryba joje yra tapę intertekstais ir todėl keliamas klausimas – kas aktualizuojama ir kokias pras- mes intertekstai kuria. Donelaičio kapas – viena iš Bradūno Lietuviškos trilogijos dalių (jai dar priklauso Sonatos ir fugos bei Pokalbiai su karalium). Tri- logiją vienija tautos išlikimo problema. Trilogijos pratarmėje pats poetas yra rašęs, kad visą gyvenimą jį jaudino rūpestis – kodėl lietuvių tauta, ta salelė tarp slavų ir germanų, istorijoje išliko, o ne ištirpo. Bradūno teigimu, lietu- vių tautai atsilaikyti padėjo trys bruožai: žemdirbiškumas, valstybingumas ir kūrybiškumas. Svarbiausiu laikomas kūrybiškumas. Straipsnyje atskleidžia- ma, kad kūrybos tema yra tapusi paradigmine prasmine struktūra, vieni- jančia trilogijos dalis; poemoje nuosekliai ryškėja idealizuojantis santykis su Donelaičio kūryba, kuri iškyla kaip tautos gyvybės sergėtoja iki mūsų dienų. Esminiai žodžiai: Donelaitis, tautiškumas, intertekstai, liaudies daina, kū- rybos refleksija.

Įžanga Kazio Bradūno lyrinė poema Donelaičio kapas yra vienas iš ryškiausių lietuvių literatūros tekstų, skirtų Kristijono Donelaičio kūrybai. Apie poemą yra rašę ir egzodo, ir Lietuvos kritikai (Vitas Areška, Viktorija Skrupskely- tė ir kt.). Į jau esamus darbus stengtasi kūrybiškai atsiremti, bet svarbiausias šio straipsnio tikslas yra atskleisti nuoseklią Donelaičio kūrybos refleksi- ją Bradūno poemoje. Šiam tikslui įgyvendinti pasirinkti du analizės aspektai. Straipsnio pradžioje, remiantis intertekstualumo teorijos nuostatomis, aptariamas poemos meninis pasaulis, nusakomos intertekstų meninės funkcijos. Vėliau, siekiant konkretizuoti bendresnio pobūdžio mintis, analizuojamas vienas svarbiausių poemos tekstų – eilėraštis „Raitelių ir dainos baladė“. Jo struktūrinė semantinė analizė padeda išryškinti paradigmines poemos struk- tūras ir meninį savitumą.

6 Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas

Erdvės ir laiko prasmės beieškant Lyrinė poema Donelaičio kapas – yra viena iš Bradūno Lietuviškos trilogijos dalių. Be jos, trilogijai dar priklauso Pokalbiai su karalium bei Sonatos ir fugos. Trilogiją sieja bendras sumanymas. Savo Lietuviškosios trilogijos pra- tarmėje Bradūnas rašė: „Kone visą gyvenimą neatstoja nuo manęs rūpestis ir klausimas: kaip ir kodėl palyginti nedidelė skaičiumi mūsų tauta, ta sale- lė tarp slavų ir germanų jūrų, nebuvo užlieta ir nuplauta audringos istorijos bangų, o išliko lyg baltiškojo kranto nepajudinama uola. Ir ji žadino smalsu- mą paieškoti lietuvių tautos būdingų dvasios bruožų“ (Bradūnas, 1994, įrašas pirmame viršelyje). Tuos bruožus – tautos kūrybiškumą, žemdirbišką dvasią ir valstybingumą – poetas yra suradęs, svarbiausiu iš jų laikydamas kūrybiš- kumą. Kūrybos tema yra tapusi esmine paradigmine struktūra, vienijančia trilogiją, bet kiek skirtingai iškylančia atskirose dalyse. Reikia prisiminti, kad Pokalbiai su karalium yra skirti valstybingumo kū- rimui. Pokalbių yra dvylika. Kiekvieno pokalbio pradžioje cituojamos ištrau- kos iš didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų, taikos ir prekybinės sutartys. Iš jų matyti, kad ieškoma ryšių su pasauliu – religinių, politinių, ekonomi- nių, kad Lietuva atvira visiems geros valios žmonėms, pasiryžusi juos kviesti ir tapti naująja tėvyne. Bet į Lietuvą iš pasaulio ateina klasta ir apgaulė. Pir- majame pokalbyje pasirodo naratorius – pats poetas, priekaištaudamas Gedi- minui, kad šis, pakvietęs Lietuvon riterius, pirklius ir kitų profesijų žmones, nepakvietė jo, poeto. Naratorius dalyvauja visuose dvylika pokalbių, komen- tuodamas kunigaikščio laiškus ir polemizuodamas. Bene įdomiausias yra „Penktasis pokalbis“, kur poetas kalba apie ramybę ir rimtį, kaip apie tautos buvimo pagrindą, vidinę taiką ir harmoniją su gamta: Palauk, valdove, neskubėki – Pirmiau taika su savimi ir su savais, Pirmiau su saule, su žeme kalbėki, Su debesim, su plaukiančiais javais, Su savo širdimi, su mūsų menkumu – Ir jauski, kaip ramu… (…) Nereikia taikai kažin ko didingo, Nei purpuro apsiausto, Nei sidabruoto žalvario sagties, Taika ateina, atsisėda – ir laiminga, Padėjus galvą ant peties. (Bradūnas, 1994, 121)

7 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Kaip jau minėta, trilogijoje plėtojama kūrybos tema, labiausiai ryškėjan- ti poemose Sonatos ir fugos ir Donelaičio kapas. Dviejų savo kūrybine pri- gimtimi tolimų menininkų – M. K. Čiurlionio ir K. Donelaičio – pasirinkimas kuria priešpriešą ir plečia pačios kūrybos sampratą. Taigi, „dangiškasis“ Čiurlionis ir „žemiškasis“ Donelaitis. Svarbiausios Čiurlionio kūrybos aso- ciacijos – saulė, liepsna, akinantis spindulių srautas, krintantis į žemę, erdvės pojūtis – „Visatos širdis atdara“. Anot A. Kašubienės, „Čiurlionis turėjo surasti (…) naujoviškus erdvės sprendimus. Savo vaizduotėje vartydamas žemę, planetas ir dausas, kaip mes rankomis kad vartome daiktus, Čiurlionis visa- tą regėjo iš daugelio taškų – iš viršaus, kaip skrendantis paukštis; frontaliai ar plokštuminiai, be erdvinės gilumos; ar su įprastine perspektyva, kai erdvė to- lumoje subėga į vieną tašką“ (Kašubienė, 1978, 233). „Tu – erdvė (…) / Aš – akmuo“, – rašo poetas, jausdamas savo kūrybi- nės prigimties skirtingumą („Andante“ iš „Saulės sonatos“). Ugnies ir žemės elementų drama juntama daugelyje eilėraščių. Čiurlionis ateina kaip kančia, kaip akinanti jėga: Bet tu mane kankini, Kai mes esam vieni – Aš nenoriu spalvos, Aš nenoriu garsų – Palik mane ant kalvos Tarp rudens debesų… (Bradūnas, 1994, 16) Poemose yra juntamas savosios kūrybos santykio aiškinimasis, dialogo ir ryšių troškimas. Savoji kūryba nuosekliai siejama su žeme, o kūrybos pagrindu laikomas žodis, bet akcentuojama, kad garsas, žodis ir spalva vienodai gali dalyvauti kuriant pasaulį. Abiejų kūrėjų susitikimas įvyksta laužiant duoną „(…) šventoj ir maldingoj kelionėj / Mudu perlaužėm duonos riekę, / Da- lindamies pusiau“ („Finale“ iš „Pavasario sonatos“). Čiurlionio tema netikė- tai nuskamba „Pokalbiuose su karalium“, kur didysis kunigaikštis Gediminas kviečiamas amžinai pasilikti Vilniuje „Čiurlioniškuoju Rex“. Sonatose ir fugose kūryba traktuojama kaip ugnis, visa verčianti į pelenus („Pirmoji fuga“) arba kaip svaja ir apgaulė („Aukso grūdu žvaigždynuose sėja- ma / O nokstanti širdyje“ („Allegro“ iš „Saulės sonatos“). Apskritai ugnis Bra- dūnui asocijuojasi su pagonybės laikais, kuriems artimas jam atrodo Čiurlionis („Tu garbini ugnį / Senųjų aisčių papročiu…“ ), o save sieja su krikščionybe. Donelaičio kūrybos pasaulis Bradūnui yra daug artimesnis, todėl santykis su juo įdomesnis ir problemiškesnis. Tai patvirtina poemos meninio pa-

8 Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas saulio vienovė. Kaip teigia Irina Melnikova, „(…) autoriaus figūra (vienu ar kitu pavidalu) intertekstualumo teorijos kontekste gali tapti intertekstu, kurio funkcija (…) prasmės išplėtimas ir formavimas“ (Melnikova, 2003, 44), o „intertekstinius santykius formuoja į kabutes neįtrauktos citatos, aliuzijos, užuominos ir kt.“ (Melnikova, 2003, 55). Donelaičio kape esama įvairaus po- būdžio intertekstinių vaizdinių ir užuominų. Tai yra Donelaičio krašto vie- tovardžiai (Tolminkiemis, Lazdynėliai, Romintos giria), jo kūrybos vaizdiniai ir parafrazės – vis minimi Metai, jų veikėjai, ypač užmuštasis Pričkus. Akivaiz- du, kad esminiu Bradūno poemos intertekstu yra tapęs pats Donelaitis, akty- viausiai formuojantis Bradūno poetinius ieškojimus. Reikia konstuoti, kad intertekstų nėra itin gausu, jie nesunkiai atpažįsta- mi, bet yra semantiškai itin aktyvūs, talpūs, keliaujantys iš teksto į tekstą. Gel- mės dalykai atsiveria, kai Donelaičio gyvenimas ir kūryba patenka į egzisten- cinių svarstymų lygį. Jų kryptį palyginti taikliai yra nusakiusi Živilė Bilaišytė (1982, 110): „Donelaičio kapo eilėraščiuose tikrovinė plotmė, kurios kontūrus nustato istorija, mirtis ir žemės praradimas, permainoma kūrybinio akto dėka į dvasinę plotmę, kuri apima amžinybę, prisikėlimą, kūrybinę sąmonę, tautos esmę“. Šią mintį būtų galima plėtoti aptariant poemos naratyvinių ir lyrinių pradų santykius. Reikia pažymėti, kad poemoje itin svarbus pats naratorius, turįs poeto kaukę, ieškąs simbolinio Donelaičio kapo. Pati poema yra lyrinis pasakojimas, į kurį įkomponuojami įvairiausi įvykiai ir situacijos nuo Donelai- čio gadynės iki XX amžiaus nelaimių – ir ne tik Mažosios, bet ir „didžiosios“ Lietuvos. Kalbama apie didžiausią, Bradūno teigimu, nelaimę – tremtį („Lem- ties valanda“, „Egzodas“, „Mišios Vorkutoje“ ir kt.), rezistenciją („Noktiurnas Mamertui“, „Miško brolių kapai“), okupaciją – svetimųjų niokojamą Donelai- čio žemę, merdėjančią lietuvių kalbą („Kada širdis neišturi“). Nuolat kalbama apie tautos išlikimą, apie atskiro kūrėjo buvimą tautos kultūroje ir istorijoje, apie kūrybos dalyvavimą prarasties ir išlikimo dramose. Svarbiausia narato- riaus-poeto patirtis poemos pabaigoje – atrastas Donelaičio kapas, kuris jau nesusietas „Nei su laiku, nei su erdve“. Tai yra svarbiausia intertekstų paskir- tis – plėsti meninę erdvę, universalizuoti, įvesti į egzistencinių svarstymų lygį. Vitas Areška, analizavęs Donelaičio kapą, įžvelgė joje nuolatinę istorinio laiko ir amžinybės sandūros problemą: „K. Bradūnas yra artimas filosofinio eg- zistencializmo koncepcijai, pagal kurią istorija yra siaubo ir mirties sinonimas, žmogų triuškinanti jėgga, įprasminanti atsitiktinumą ir nežinojimą, praradimą, žiaurumą ir mirtį. Istorija neturi jokios prasmingos logikos ir negali atsakyti į būties klausimus“ (Areška, 1993, 289). Poemoje yra akivaizdi prasmių slinktis nuo istorijos (ji pilna praradimų, siaubo, neteisybės) į amžinojo laiko plotmę, kurią dažniausiai kuria mitologinės ir religinės aliuzijos. Pirmiausia tai pasaky-

9 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA tina apie mirties sampratą. Pats pavadinimas – Donelaičio kapas – įveda į poemą ir įtvirtina stiprią mirties semantiką. Mirtis eilėraščiuose pasirodo skirtingais, kartais gana netikėtais pavidalais. Ji gali būti personifikuota, makabriška, pana- ši į Užgavėnių kaukę. Mirtis gali pasirodyti kaip nuotaka pačiame vasaros gro- žyje ir žydėjime („Aš vežu, kaip nuotaką, mirtį / Vasaros vežime“ („Vasara“), kaip sužadėtinė („Krauju krikštyti“), kaip kūdikis („Nemiga“). Mirtis iš esmės dominuoja Donelaičio kape. Poema yra įrėminta dviem labai panašios stuktū- ros eilėraščiais. Gimdanti pati save žemė iš pirmojo teksto virsta žudančia save žeme. Visa žemė tampa mirties buveine, taigi, prasmių slinktis akivaizdi. Kūryba traktuojama kaip mirčiai labiausiai galinti pasipriešinti jėga, nes „Mirtis (…) / apanka / Kūrybos liepsnoje“. Žodžio, kūrybos, poezijos, poe- to pašaukimo motyvai poemoje nuolatiniai. Akcentuojama, kad kultūros pasaulis kyla iš gamtos ir vėl gali į ją įsilieti: „Pasislėpė žodžiai po medžiais, / Po javais, po pakelio žole“ („Žodžiai“). Žodžiai Bradūno eilėraščiuose virsta medžiais, įsilieja į kitas gyvybės formas („Po saule, po medžio pavėsiu“), žodis gali mirti ir prisikelti – lyg Dievas („Žodis kaip Dievas“). Gausu kūry- bos metaforų. Svarbiausi jos reprezentantai – vyturys, galintis giedoti ir po mirties, arba aklas dainius. Pati kūryba laikoma apgaule, bet meile virtusia apgaule. Greta su profesionaliąja kūryba, kuriai atstovauja Donelaitis, egzistuoja liaudiškoji – dainų, sakmių ir legendų pasaulis. Ypač svarbi Bradūnui atrodo daina („Raitelių ir dainos baladė“, „Baltiškas siurrealizmas“). Nuolati- nės yra žmogaus ir kūrybos jungtys, vienodas jų lemties priminimas: „Krau- jas teka upėm iš dainų – / Guli jos, kaip žmonės, nužudytos“; „Kala sidabro vinis prie skliauto poezijos širdį – / O, kaip sunku man klausytis nebyliu virs- tančio vyturio…“ („…Freeze…“). Deminutyvų vartojimas suartina Bradūną ir su liaudies, ir su rašytine poezija, ypač retesnės formos, pažadinančios kultūrinę atmintį: donelaitiška „saulelė“ ar „saulužė“ – lyg iš L. Rėzos užrašytos liaudies dainos.

„Uždenkim namų žarijas“ Poemoje Donelaičio biografijos detalės ar kūrybos vaizdiniai įtraukiami į didžiąją gyvybės ir mirties kovą, kuri vyksta visur ir visada ir kurioje vienodai dalyvauja ir istorija, ir gamta. Donelaičio Metai įtvirtina visame poemos meniniame pasaulyje pačią kūrybos idėją, kuri visados atstovauja gyvybės jėgoms. Tai turėtų patvirtinti eilėraščio „Raitelių ir dainos baladė“ analizė.

Trys raiteliai išniro iš po žemių – Žolė suspigo, suurzgė giria.

10 Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas

Ir pasagų klaikus klapsėjimas nuščiuvo Banguoto ežero vandenimis…

O dainos vaikščioja, už rankų susikibę, Piliakalnių daubom ir kauburiais, Nešiodamos kaip rasą (o gal kaip ašarą?) gyvybę. Prisėskime, kol jos namo pareis…

Bet raiteliai visur pastoja kelią, Žolė užsidega, ir nupleška giria, Tik pasagų klaikus klapsėjimas artėja, Taškydamas padangėje žvaigždes…

Ir pabundu… Ir, rodos, aš ne vienas – O atsiliepkit kas iš nežinios… Užuolaidą praskleidžia mėnesienon Ranka išėjusios ir grįžusios dainos. (Bradūnas, 1994, 68)

Eilėraščio pavadinimas provokuoja pirmąsias interpretavimo galimybes. Svarbiausi įvaizdžiai – raiteliai ir daina, jų nelygiavertiškumas kelia stipraus ir silpno priešpriešą, o baladės paminėjimas jau yra užuomina apie netikėtus įvykius, apie iracionalią ir paslaptingą atmosferą. Pirmajame posme susiduria požemio, keliančio tamsos ir mirties asocia cijas, bei žemės erdvės. Požemio pasaulio reprezentantai trys raiteliai kelia siaubą žemei: „Žolė suspigo, suurzgė giria“. Suspigo, suurzgė – šie veiksmažo- džiai turi gyvuliškumo, žvėriškumo semą, rodančią siaubo ir klaikumos dydį, pasiruošimą gintis. Balsu apdovanoti tie, kas paprastai yra bebalsiai (žolė) arba kieno balsas yra pasikeitęs (girios ošimas virsta urzgimu). Požemio gyventojai turi neįprastų antgamtinių gebėjimų: jie joja ežero, kurio banguotas paviršius pripildo atmosferą grėsmės ir nerimo, vandenimis. Grėsmės įspūdį kuria ir akustinis vaizdinys – lekiančių žirgų pasagų klapsėjimas. Ketvirtoji eilutė liudija, kad grėsmė lyg ir nutolsta, bet lieka nerimo ir siaubo kupinas gamtovaizdis – laukas, giria, ežeras. Jungtukas o antrojo posmo pradžioje atveria dainų erdvę. Dainų vaizdinys asocijuojasi su merginomis, susiėmusiomis už rankų ir vaikščiojančiomis po piliakalnį. Trečioji posmo eilutė „Nešiodamos kaip rasą (o gal kaip ašarą?) gy- vybę“ plečia jų veiklos lauką – dainos primena vaidilutes, atliekančias pilia- kalnyje paslaptingą, su gyvybe susijusį ritualą (žodis nešiodamos turi veiksmo tęstinumo, nuolatinumo) ir asocijuojasi su auka ar su rasų švente.

11 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Gyvybė yra susijusi su piliakalniais, nes jie yra tautos gyvasties saugoto- jai, todėl juose atliekamas dainų – merginų – ritualas. Tik kam jis skirtas? Ar piliakalnių gyvybei palaikyti, ar norima sau stiprybės pasisemti? Ketvirtoji eilutė „Prisėskime, kol jos namo pareis…“ nusako dar vieną erdvę – namus. Piliakalnius ir namus sieja dainos, jos yra namų reprezentantės, tikrosios jų šeimininkės, iš namų išėjusios palaikyti piliakalnių gyvybę ir parnešti ją į namus. Namų erdvę galima traktuoti kaip dainų ir gyvybės stokojančią erdvę. Piliakalnis yra daugiau gyvybės išlaikiusi vieta, negu namai. Įgaliotas sakyto- jas kviečia laukti sugrįžtančių dainų kitus, matyt, namuose esančius (juk krei- piamasi daugiskaita „prisėskime“), laukti ramiai, be nekantros. Pirmo posmo grėsmę ir klaikumą keičia antrojo posmo ramybė, taika, gyvybė. Piliakalniai ir namai atrodo lyg gyvybės ir ramybės salos, nepatyru- sios trijų raitelių sukeltos grėsmės arba kol kas dar nepatiriančios. Pirmieji du posmai atskleidžia kontraversišką svarbiausių figūrų – raitelių ir dainų – veik lą ir jos vietą: dainos yra susijusios su piliakalniais ir namais, o raiteliai kelia siaubą visam likusiam pasauliui. Trečiasis posmas pradedamas priešpriešą reiškiančiu bet: laukiamą dainų – merginų – sugrįžimą sutrukdo raiteliai, galingi ir visur esantys. Šis posmas yra aktantų susidūrimo, jų nelygios kovos posmas. Tai ryškina simetriški pirmojo ir trečiojo posmų segmentai:

Žolė suspigo, suurzgė giria (I) Žolė užsidega, ir nupleška giria (III)

Tai, ko bijota, įvyksta. Ugnis yra didžiausias išbandymas, kurį tenka patirti kelio į namus ieškančioms dainoms. Grėsmės ir siaubo didėjimą patvirtina pirmojo ir trečiojo posmų trečiosios eilutės:

Tik pasagų klaikus klapsėjimas nuščiuvo (I) Tik pasagų klaikus klapsėjimas artėja (III)

Pirmajame posme nutolę raiteliai priartėja prie piliakalnių ir dainų, gra- sindami sunaikinti paskutines gyvybę ir ramybę išlaikiusias vietas. Taip su- kuriama maksimali grėsmė, kuri perauga į mirtį. Požemio raiteliai, kaip ir pirmajame posme, demonstruoja savo antgamtinius gebėjimus (joja dangaus skliautu). Požemis laimi prieš žemę ir dangų, išprovokuodamas kosmologinę dramą, viso pasaulio baigtį. Apokalipsės vizija ryški meninių vaizdų struktū- roje. Jos šaukliais gali būti trys raiteliai. Nuožmi raitelių agresija atskleidžia gyvybės svarbą ir reikalingumą namams ir juose esantiems, todėl dega žemė

12 Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas

(žolė, giria) ir naikinamas dangaus skliautas. Į šią dramą įtraukti namai, siekiant juos palikti be dainų, t. y. be gyvybės. Raitelių agresijai priešinasi tik dainų noras grįžti ir esančiųjų namuose laukimas. Bet tai yra kova už gyvybę ir ramybę namams ir jų žmonėms. Ketvirto posmo pradžia „Ir nubundu…“ paaiškina pirmo, antro ir trečio posmų erdvę (tai vyko sapne) ir laiką (naktis, mėnesiena). Ketvirtasis posmas žymi namų erdvę. Sapnas paaiškina košmarišką viziją. Bet iš siaubo nakties kažkas likę („Ir, rodos, aš ne vienas – / O atsiliepkit kas iš nežinios“), kas sapno įvykius daro tikrus, neleidžia jų pamiršti, traktuoti vien kaip sapno. Ne- žinia dar priklauso sapno erdvei. Ji atskleidžiama, atpažįstama paskutinėse dviejose eilutėse: „Užuolaidą praskleidžia mėnesienon / Ranka išėjusios ir grįžusios dainos“. Daina yra sugrįžusi į namus, įveikusi kelią pastojusius rai- telius, laimėjusi nelygią gyvybės ir mirties kovą. Daugiskaitą (antrajame posme „O dainos vaikščioja (…)“) keičia vienaskaita, iš naujo aiškinanti nakties įvykius: dainos kiekviena iš savo namų vasaros naktimis eina į piliakalnius, ten atlieka gyvybės ritualą, po kurio grįžta kiekviena į savo namus, kad atlik- tų jau kitus, su namais susijusius vaidmenis. Svarbus rankos vaizdinys, patvir- tinantis dainos – merginos – asociaciją ir susiejantis antrą ir ketvirtą posmus. antrajame posme ji reiškia dainų draugystę, nešiojamos gyvybės apglobimą, IV – ramina, vietoje nakties košmarų subjektui atveria mėnesienos naktį, suteikia jam ir namams ramų ir šviesų buvimą. Pirmojo posmo įtampa po gaisro ugnies (trečiajame posme) virsta ramia mėnulio šviesa, siaubas ir nerimas tampa vasaros nakties ramybe. Pirmosios ketvirtojo posmo eilutės segmentas „rodos, aš ne vienas“ at- skleidžia dainos, namų ir subjekto ryšius, kartu sumuodamas visus dainos vaidmenis: ji yra namuose ir atsiliepia pašaukta, savo buvimu gina subjektą nuo jo paties – nuo jo nakties košmarų, ji sieja namus ir piliakalnį, taigi, teikia namams ir juose laukiantiems ramybę ir gyvybę. Kartu daina sieja namus su praeitimi, istorija, mitologija, kad namai būtų ne tik dabartyje, bet ir amžino- je laiko tėkmėje. Ji laimi nelygią kovą su antgamtines galias turinčiais raite- liais (stiprieji pralaimi prieš silpnąją), o namai ir piliakalnis lieka nenusiaubti nakties gaivalų. Tai tyli rezistencija smurtui ir mirčiai. „Raitelių ir dainos baladėje“ akivaizdi vyriškojo ir moteriškojo pradų kova. Vyriškasis agresyvus, grėsmingas, nešantis mirtį žemei ir dangui, mo- teriškasis – globojantis ir raminantis, ginantis gyvybę. Šiame tekste susikerta du pasaulėvaizdžiai: iš baladės ateina sapno iracio- nalumas, gyvybės ir mirties kova, požemio pasaulio atstovų galia ir banguoto ežero keliamas nerimas; iš dainos – ramybė ir švelnumas. Rūpestis ir globa yra santykio su pasauliu forma. Ir tai atlieka „Daina, būdama šviesaus, dan-

13 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA giškojo pasaulėžiūros poliaus segmentu (daina – diena – Dievas)“ (Beresne- vičius, 1990, 60).

Išvados Aptarus Bradūno lyrinės poemos Donelaičio kapas meninį pasaulį, galima padaryti keletą išvadų. 1. Poemoje nuosekliai ryškėja idealizuojantis santykis su Donelaičio kū- ryba, kuri iškyla kaip tautos gyvybės sergėtoja iki mūsų dienų. 2. Donelaičio kūryba yra svarbiausias poemos intertekstas, formuojantis meninių ieškojimų ir sprendimų kryptį. Donelaičio „byla“ įtraukdama į di- džiąją gyvybės ir mirties kovą, kuri veikia kaip bendrasis būties dėsnis ir kurioje dalyvauja gamta ir istorija. 3. Eilėraščio „Raitelių ir dainos baladė“ analizė patvirtina, kad Bradūnas, apmąstydamas tautos lemtį ir jos išlikimą, yra sukūręs sudėtingą pasaulio re- gėjimo būdą, supintą iš archajiškos nacionalinės pasaulėjautos, mito elemen- tų, krikščionybės motyvų.

Šaltinis Bradūnas K., 1994, Lietuviškoji trilogija. Vilnius: Vyturys.

Literatūra Areška V., 1993, K. Bradūno „Donelaičio kapas“: meninės kūrybos prasmės klausimas. – Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Vaga, 289–293. Beresnevičius G., 1990, Dausos. Vilnius: Gimtinė-Taura. Bilaišytė Ž., 1982, Kazys Bradūnas – atkaklus tremtinys. – Metmenys, Nr. 44, 109–141. Kašubienė A., 1978, Čiurlionio įvaizdžių žodynas. – Lituanistikos instituto 1977 metų suvažiavimo darbai. Chicago: A. Mackaus spaudos fondas, 230–241. Melnikova I., 2003, Intertekstualaumas: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

The reflection of Kristijonas Donelaitis’ creative work in Kazys Bradūnas’ poem The Tomb of Donelaitis Summary The reflection of Kristijonas Donelaitis’ creative work in Kazys Bradūnas’ poem The Tomb of Donelaitis is being discussed in this article. There is a hypothesis concerning Donelaitis’ life and creative work being intertexts here. The question is what are the topical issues and their meaning. The Tomb of Donelaitis is part of

14 Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė Kristijono Donelaičio kūrybos refleksija Kazio Bradūno poemoje Donelaičio kapas

Bradūnas’ Lithuanian Trilogy (the other parts are Sonatas and Fugues and Talks With the King). The main theme in this trilogy is the survival of the nation. In the foreword the poet himself wrote about the question that was bothering him all his life – why the Lithuanian nation, this small island in between the Slav and the German nations, did not disappear in the course of history but survived. According to Bradūnas, three things helped the Lithuanian nation to withstand the extinction: farmers’ diligence, statehood, and creativity. The main attribute is creativity. This article says that the main theme has become the paradigmatic notional structure, uniting all three parts of this trilogy. Donelaitis’ life and creative work is being drawn into the great battle of life and death, where history and nature are its participants. The historical events from the times of Donelaitis to the 20th century are woven into the tapestry of the lyrical tale. The fate of the Lithuania Minor and Lithuania in general (its exile, occupation, elimination of the Lithuanian language) is related here. The aspect of creation in The Tomb of Donelaitis is being interpreted as a force capable most of all to resist death. The motifs of a word, poetry and poet’s calling are frequent in this poem. Alongside professional creative work represented by Donelaitis’ The Seasons, folk art and singing in particular is considered to be equally important. This is revealed when analysing the poem The Ballad of Riders and Song. The idealising view of Donelaitis’ creative work, which emerges as a guardian of nation’s viability, is being coherently revealed in this poem. Keywords: Donelaitis, nationality, intertexts, folk songs.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė - Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė. Mokslinių interesų sritys: XX amžiaus lietuvių lyrikos istorija, egzodo literatūra, baltų ir slavų literatūriniai ryšiai, komparatyvistika.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė is a Habilitated Doctor of the Humanities and a professor at the Department of Lithuanian and Comparative Literatures, Lithuanian University of Educational Sciences. Her scientific interests are: the history of the 20th century Lithuanian lyrics, the literature of Exodus, the literary ties between the Balts and the Slavs, comparative sciences. [email protected] Gauta 2014 10 24 Priimta 2014 12 10

15 „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje

Indrė Brokartaitė-Pladienė Šiaulių universitetas

Ištyrus pasirinktus empirinius duomenis, straipsnyje aptariama Rytprūsių lietuvių gimtosios kalbos situacija XX a. 3−4 dešimtmečiais, detalizuoja- mos su ja susijusios kalbinės bendruomenės nuostatos ir visuomenininkų iniciatyvos. Tilžėje ir Nemunynėje koncentravęsi dvikalbiai Rytprūsių lietuviai privačiai vartojo gimtąją kalbą, suvokė ją kaip nuo Lietuvos lietuvių kalbos besiskiriantį variantą, dėl akultūracijos ir socialinės dvikalbystės ta- pusį kalbų mišiniu, tačiau atitinkantį jų komunikacinius poreikius. Inicia- tyvos, raginusios orientuotis į Lietuvos lietuvių kalboje vykdomas leksikos ir rašybos reformas, buvo nepriimtinos savitą tautinę tapatybę susiforma- vusiems Rytprūsių lietuviams. Esminiai žodžiai: Rytprūsių lietuvių kalba, tautinė savimonė, visuomeninė dvikalbystė, privačioji kalbos vartojimo sfera, interakcijos strategija spaudoje.

Įvadas Rytų Prūsijoje gyvenusių lietuvių1 gimtosios kalbos − religinių apeigų atlikimo instrumento ir kalbinės grupės identifikavimo simbolio − kitimą jau XVIII amžiuje aktualizavo K. Donelaitis „Metuose“ apgailestaudamas

1 XX a. pradžios Rytų Prūsijos lietuviškoje spaudoje ši bendruomenė save vadindavo įvai- riais etnonimais: lietuvininkai, lietuviai, Prūsų lietuviai. Pavyzdžiui, „Naujojo Tilžės keleivio“ 1924 m. pirmojo numerio prakalboje rašoma: „skaitykime jį visi Prūsų lietuviai“, 1929 m. ėjęs šio laikraščio priedas vadinamas „Prūsų lietuvininkų draugu“. Straipsnyje linkstama vartoti etnonimą Rytprūsių, Prūsijos lietuviai, atspindintį šio regiono mokslinio pažinimo tradiciją ir įsitvirtinantį šių dienų istorikų darbuose, sinonimišką istorio- grafiniam etnonimui Mažosios Lietuvos lietuviai, susiformavusiam kaip XX a. pradžios tautinio politinio sąjūdžio pasekmė (siekiant įteisinti Lietuvos politinius ketinimus sukurti ir lietuviškąjį arealą Rytų Prūsijoje apimančią valstybę) ir Prūsijos lietuvių vartosenoje atsiradusiam palyginti vėlai (Safronovas, 2012, 70−71). Dar esama kraštovardinės kilmės etnonimo mažlietuviai (Pocytė, 2000; Pocytė, 2002; Zinkevičius, 2002), tačiau jis nesusikurtas pačios bendruomenės, nors ir tikslus geografine prasme, juo išreiškia- mas kontrastas su kita etnine lietuvių tautos dalimi – didlietuviais (Zinkevičius, 2002, 375). Istoriografijoje įsitvirtina ir šio krašto lietuvius įvardijantis etnonimaslietuvininkai , ankstesnėse studijose kiek netiksliai tapatintas ir su patriotiškumu, pavyzdžiui, A. Kau- kienė (2000, 9−11) lietuvininkais vadina patriotiškai nusiteikusius lietuvius (ir nelietu- vius), kovojusius už lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimą.

16 Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje

„Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, kai dar prūsai vokiškai kalbėt ne- mokėjo“ (Donelaitis, 2000, 96). Šio straipsnio tikslas − aptarti XX amžiaus 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais Tilžėje susiklosčiusią sociokultūrinę lietu- vių kalbos situaciją, kartu apžvelgiant politines ir visuomenines aplinkybes ir įvertinant su tuo susijusius Rytprūsių lietuvių tautinės tapatybės pokyčius. Tarpukario Tilžė (vok. Tilsit, po 1945 metų Sovetsk) – Vokietijai priklau- siusios Rytprūsių provincijos miestas, iki 1933 metų pačių vokiečių laikytas lie- tuvybės atrama, nors XIX−XX amžių sandūroje čia vykęs lietuvių kultūrinis judėjimas jau buvo užgesęs, o nemažai jo veikėjų po Pirmojo pasaulinio karo persikėlę į Klaipėdos kraštą. Dvikalbiai to krašto lietuviai gimtąją kalbą vartojo tik privačiai, laikė ją netapačia Lietuvos lietuvių kalbai. Tyrimo objektas − du prieštaringi sociokultūrinės lietuvių kalbos situacijos Tilžėje aspektai: 1) lietuvių kalbos vartojimo pragmatika ir ja kalbančiųjų tapatybės poky- čiai (vis pasyvesnis požiūris į gimtosios kalbos (iš)likimą); 2) visuomenininkų ir lietuviškų draugijų bandymai įtraukti lietuvius į kul- tūrinę veiklą, raginant rūpintis iš viešojo gyvenimo išstumta gimtąja kalba.

Analizei rinkti duomenys iš šių šaltinių: Vokietijoje Herderio instituto ar- chyve saugomų J. Storostos, V. Gaigalaičio ir Tilžės mokyklų inspektoriaus K. Kairio rankraštinių dokumentų ir mašinraščių, tarpukario Rytprūsių lie- tuviškos spaudos (laikraščio „Naujasis Tilžės keleivis“ (1924−1940)), knygų (Alminauskis, 1935; Gaigalat, 1915; Vydūnas, 1912; Vydūnas, 1916 ir kt.), prisiminimų (Lachauer, 1996). Taip pat pasinaudota Rytprūsių lietuvių tauti- nės savimonės tyrimais (Jakubavičienė, 2011; Kaukienė, 2000; Pocytė, 2002; Safronovas, 2012; Storost, 1993; Strakauskaitė, 2000; Vareikis, 2000; Zinke- vičius, 2002 ir kt.). Taikyti duomenų rinkimo ir lingvistinės aprašomosios diskurso analizės metodai.

Tarpukario Rytprūsių lietuvių bendruomenė ir jos santykis su gimtąja kalba XX a. pradžioje Rytprūsių lietuvių bendruomenė valstybiniais ir religi- niais ryšiais buvo susieta su Vokietija, vertino iš valdžios reformų gaunamą ekonominę naudą ir pasidavė akultūracijai, nors ir norėjo, kad dėl gimtosios kalbos būtų daroma daugiau (Gaigalat, 1915, 23). Susiformuoti stipriai tautinei šios bendruomenės savimonei nesusidarė sąlygos dėl ekonominio kul- tūrinio užsidarymo kaimuose (politinis elitas buvo susijęs tik su žemės ūkiu) ir konservatyvumo (už lietuvių kalbos teises kovojo dvasininkai ir mokytojai, o moderniojo kapitalizmo atstovų − gydytojų ir advokatų − buvo reta) (Va- reikis, 2000, 56–58). Dėl savo identiteto sąlygoto pasyvumo (lojalumo mo-

17 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA narcho institucijai, evangelikų religijos suponuoto valdžios garbinimo) jie vieningai neįsitraukė į XIX a. pabaigos kultūrinį judėjimą. Savo lietuvišku- mą siejo su lietuvių kalbos, kaip pagrindinio religinių apeigų įrankio, išsau- gojimu, o suartėjimui su vadinamosios didžiosios Lietuvos lietuviais trukdė skirtingos politinės valstybinės, religinės kultūrinės, ekonominės socialinės aplinkybės (Pocytė, 2000, 41−42). Todėl Rytprūsių lietuviai įvardijami kaip regioninė grupė tarp besiformuojančių nacijų, to laikotarpio vokiečių litera- tūroje ir kinematografijoje vaizduojami valstietiška būtimi patenkintais ūki- ninkais ar nuo išorinio pasaulio izoliuotais žvejais, pavyzdžiui, H. Sudermano „Lietuviškose apysakose“ (vok. „Litauische Geschichten“ (1917)), režisie- riaus V. Murnau filme „Saulėtekis“ (angl. „Sunrise“ (1927)). Veimaro konstitucijoje garantuotų tautinių mažumų teisių XX amžiaus 3−4 dešimtmečiais nebuvo paisoma. Akivaizdžiai deklaruotas valdžios prie- šiškumas: Tilžės mokyklų inspektorius K. Kairys 1922 metais rašė, kad vietos lietuvių kalbai šiame krašte nebėra, leidimas lietuviškai dėstyti tikybą tik sukeltų sumaištį, o pasikeitus dar vienai kartai lietuviai pereisią prie vokie- čių kalbos (Kairies, 1922, 102−114). Po 1933 metų vokiečių valdžia apribojo tautinių mažumų gimtosios kalbos vartojimo teises, agresyvėjant nacionalis- tinei politikai nebetoleravo jokios Rytprūsių lietuvių kultūrinės veiklos (Stra- kauskaitė, 2000, 81−82). XX a. pradžioje kairiajame Nemuno krante esantys plotai, kuriuose vyravo lietuvių kalba, apėmė jau tik teritorijas prie pat Kuršių marių (potvynių izoliuojamus Nemunynės žvejų kaimus), Pakalnės, Labguvos srityse, bažny- tinė statistika teigė nežymią lietuviakalbių daugumą iš dalies egzistavus Til- žės ir Ragainės apskrityse (Kairies, 1994, 83; Safronovas, 2012, 72, 74). Dėl suintensyvėjusios kultūrinio gyvenimo niveliacijos ir tautinių mažumų asi- miliacijos nyko gimtosios kalbos vertė pačių lietuvių akyse. Net Vydūnas yra prisipažinęs, kad būdamas 10−12 metų mieste prašęs mamos vokiečių akivaizdoje su juo nekalbėti lietuviškai, tačiau mama paaiškinusi, kad reikia gerbti savo prigimtį ir kalbą (Storost, 1990a, 26−27). Nedideliais tiražais ėju- si tarpukario Rytprūsių lietuviška spauda ir amžininkų atsiminimai rodo, kad tarpukariu dvikalbystės sąlygomis lietuvių namuose dar buvo kalbama gim- tąja kalba (Lachauer, 1996, 76−79). Net vokiečių valdžios šaltiniuose fiksuo- jama, kad Nemunynės kaime Taujoje vokiečiai perėmę lietuvišką akcentą, čia esama nemaža vaikų, kurie tik mokykloje pradedą mokytis vokiečių kalbos (Kairies, 1931). Teigta, kad moterys, būdamos konservatyvesnės, buvo atspa- resnės ir nutautinimui (MLE, 2000, 498−500). Statistiniai duomenys ir archyviniai dokumentai patvirtina, kad XX am- žiaus 3−4 dešimtmečiais socialinės dvikalbystės sąlygomis lietuvių kalba

18 Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje stipriausiai laikėsi Tilžėje ir izoliuotose teritorijose (Nemunynės žvejų kaimuose), ją šeimose dar vartojo lietuviai, kurie suvokė lietuviškų papročių ir tradicijų išsaugojimo svarbą.

Tarpukario visuomenininkų siekiai ir veikla Tilžėje XIX a. pabaigoje Prūsijos lietuvių kultūrinio judėjimo iškeltas siekis per kultūrinę veiklą saugoti lietuvybę buvo problemiškas, nes dauguma lietuvių kultūrinį judėjimą Rytprūsiuose suprato tik kaip siekį išsaugoti lietuvių kal- bą viešajame gyvenime (Jakubavičienė, 2011, 13). Ankstesnės peticijos val- džiai dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į bažnyčią ir tikybai dėstyti, nors ir ne- davusios realių rezultatų, padėjo Rytprūsių lietuviams organizuotis, žadino jų tautinę savimonę. 1885−1914 metais Rytprūsiuose veikė apie 30 kultūros ir švietimo, jaunimo draugijų, kurias vienijo lietuviškumo išsaugojimas, o lie- tuviškų švenčių rengimas, knygų leidimas atliko savišvietos funkciją ir stabdė nutautėjimo tendencijas (Pocytė, 2000, 36−38). Tarpukariu stengtasi, kad iš viešojo gyvenimo išstumta lietuvių kalba būtų puoselėjama privačioje sferoje (šeimoje, privačiuose kursuose, kultūrinėje veik loje), kad jaunoji karta neprarastų ryšio su ja. Vydūnas filosofiškai siekė drau- giško vokiečių ir lietuvių kalbų sugyvenimo, praturtinančio abiejų tautų kul- tūras, apeliavo ir į vokiečių savimonę, aiškindamas, kad kiekvienos tautos vertę geriausiai gali išryškinti jos gimtoji kalba (Storost, 1993, 119). Nuo Donelaičio iki Vydūno ėjo ta pati mintis, kad tautybės išlaikymas grindžia žmogaus moralę (Maciūnas, 2001, 201). Vydūno visuomeninės veiklos oponentas K. Kairys, tu- rėjęs lietuviškų šaknų, domėjęsis lietuvių kalba kaip Lietuvių literatūrinės draugijos narys, tačiau dirbęs Tilžės mokyklų inspektoriumi ir vadovavęs prieš lie- tuvybę nusiteikusioms to krašto organizacijoms, nors pripažįsta Vydūną esant lietuviško judėjimo siela, kalba apie jį kaip apie atsiskyrėlį, kurio skelbiamos lietuvybės idėjos nebeturi adresato (Kairies, 1922, 131). Dėl aktyvios kultūri- nės veiklos provincijos oberprezidentas 1932 m. leidžia Tilžės heimatdienstui imtis visokių priemonių ir išpuolių prieš Vydūną (Storost, 1992, 140–142). Ta- čiau ir iki tol Vydūno veiklą apsunkindavo vokiečių valdžios provokacijos, pa- vyzdžiui, lietuvių tautinės mažumos teises siekusio ginti Vokietijos lietuvių susivienijimo tarybos pirmininko V. Mačiulaičio ir Vydūno supriešinimas: „Prūsų lietuviai susiskaldė. Radikalesni susibūrė apie Vokietijos lietuvių susivienijimą, vadovaujamą Mačiulaičio Tilžėje, nuosaikesni seka Vydūnu ir „Naujojo Tilžės keleivio“ leidėju Jagomastu. Mačiulaitis sabotuoja Vydūno šventes, vokiškuose laikraščiuose informuodamas, kad jos nukeliamos. Pa- sekmė – mažai dalyvių. Pagaliau ir Vydūnas ėmė naudotis šia taktika – ėmė

19 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA skelbti šventes „Naujajame Tilžės keleivyje“ nenurodydamas datos ir vietos, tik išsiųsdamas kvietimus su šia informacija. Priešiškumo viršūnė buvo pa- siekta, kai Vydūnas prieš Mačiulaičio valią išvyko į Ženevos tautinių mažumų kongresą“ (Kairies, 1931). 1930 metais Vydūnas, gerai nežinodamas taktinių Vokietijos tautinių ma- žumų kongreso vadovybės gudrybių (kongresas nepriėmė realios programos silpnoms mažumoms ginti, stengėsi pakirsti Vokietijos tautinių mažumų sąjun- gos vienybę), viliojamas pažadų pagelbėti lietuvių kultūrinei padėčiai, Tilžės konsulato iniciatyva per atskirai nuo Vokietijos lietuvių susivienijimo veikusių draugijų valdybų posėdį buvo įgaliotas dalyvauti kongrese, mat jo nuosaikesnė nei V. Mačiulaičio pozicija imponavo Kongresui, buvo palanki Lietuvos vyriau- sybei. Vokietijos tautinių mažumų sąjungos vadovybė siekė, kad kvietimą gavę Prūsijos lietuviai tik įtvirtintų tautinės mažumos statusą, bet kongrese nedaly- vautų, todėl Vydūno dalyvavimas ir sukėlė jos nepasitenkinimą. Viso Rytprū- sių lietuvių judėjimo lyderiu pretendavęs tapti V. Mačiulaitis menkino Vydūno nuopelnus lietuvybei, skųsdavo jį net Lietuvos valdžios institucijoms (Storost, 1992, 136−141). Vydūnas ir jį palaikiusieji stengėsi neaštrinti nesutarimų, ti- kėjosi pasinaudoti kukliais Vokietijos tautinių mažumų kongrese pasiektais lai- mėjimais (leidimu steigti privačias lietuvių mokyklas, uždrausti lietuvių užgau- liojimą vokiškoje spaudoje, steigti dar vieną kultūrinę lietuvių draugiją). XX a. 3-iajame dešimtmetyje Rytprūsių kultūrininkai postūmį saugoti lietuvybę gaudavo iš pačios Lietuvos. Lietuvoje studijavo spaustuvininko E. Jagomasto sūnus, su kultūrine misija lankydavosi Vydūnas. Lietuvos vy- riausybė finansiškai rėmė „Lituania“ leidyklos laikraščio „Naujasis Tilžės keleivis“ ir kitų spaudinių leidybą. Aktyvi Rytprūsių lietuviška spauda kiek pri- stabdė vokietinimą, „Naujajame Tilžės keleivyje“ Vydūnas matė galimybę paveikti lietuvininkus savo praktine filosofija, skleisti gimtosios kalbos svarbos asmenybei idėjas, jis ypač apeliuodavo į lietuvių motinų savimonę. Lietuvių kalbai prievarta traukiantis iš bažnyčių, lietuviškai mokančių ku- nigų nebuvimą valdžia aiškino tuo, kad kunigai suvokia, kad vokietinimas neišvengiamas (Kairies, 1922, 74). Nuo pat XVI amžiaus pradžios vyravę vo- kiečių kilmės protestantų kunigai, pasinaudodami politine situacija, nebelai- kydavo pamaldų lietuvių kalba (nors Tilžėje ir Ragainėje lietuviškos pamal- dos vyko iki 1944 metų). Mokyklose nebedėstyta lietuvių kalba, dėl to nyko ir lietuviškoji konfirmacija. Konfirmantų skaičiaus sumažėjimas nėra tikslus lietuvybės sumažėjimo Prūsuose rodiklis, nes ir po vokiškos konfirmacijos vaikai iš lietuvių šeimų kartu su savo tėvais lankę lietuviškas pamaldas (Kai- ries, 1922, 75). Lietuvių kalbos atrama religiniame lietuvininkų gyvenime buvo susirinkimininkai, lietuvių kalba jiems buvo būtinas religinės komuni-

20 Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje kacijos instrumentas. Nors tarpukariu susirinkimininkai daugiausia veikė tik Klaipėdos krašte, vis dėlto ir Užnemunėje fiksuota pavienių tokių susirinki- mų atvejų, apie juos skelbta „Naujajame Tilžės keleivyje“. Jaunajai kartai skirti privatūs lietuvių kalbos kursai ir vasaros stovyklos Lietuvoje. 1929 metų rudenį Vokietijos lietuvių susivienijimas organizavo 4 valandų trukmės per savaitę lietuvių kalbos kursus Tilžėje. 1931 metų pa- vasarį leista tokius kursus vesti Taujoje, Kalviuose, Sentainiuose ir Šilgaliuo- se. Vydūnas rūpinosi, kad privačiuose lietuvių kalbos kursuose būtų dirbama kūrybiškai, taikant Berlico metodą, kai kalbos mokoma komunikatyviai, naudojant iliustracijas (Storost, 1990b, 10). Pats Vydūnas šį metodą taikė savo „Vadove lietuvių kalbai pramokti“ (Vydūnas, 1912). Čia atsiskleidžia Vy- dūno nuostata, kad kitų kalbų reikia mokytis gretinant jas su gimtąja kalba, kartu ugdomas gebėjimas aiškiai mąstyti (Storost, 1993, 131). Vaikai įtrau- kiami į kultūrinę veiklą, šventes, siunčiami vasaros atostogų į Alytų (Kairies, 1932, 36). Kursus lankiusių vaikų kalbos žinios būdavo geresnės nei suaugu- sių, atsiskleisdavo kalbos vartojimo šeimoje svarba: neturėdami nei lietuviš- kos mokyklos, nei darželio žvejų vaikai Alytuje susikalbėdavo puikiai, o vaikams iš Tilžės kildavo sunkumų (Kairies, 1933). Visuomenininkai (Vydūnas, Jagomastų šeima), orientuodamiesi į lietu- vių kalbos išlaikymą privačiojoje sferoje, skleidė gimtosios kalbos vartojimo svarbos idėjas Rytprūsių lietuviškoje spaudoje, diferencijuodavo kultūrinę veiklą pagal kalbėtojų amžiaus grupes ir poreikius, panaudodavo bendradar- biaujant su Lietuva gaunamą paramą.

Rytprūsių lietuvių kalbos ortografijos ir leksikos ypatybės ir bandymai gryninti kalbą Dėl istorinių aplinkybių lietuvių kalba Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje susiformavo kaip dvi skirtingos atšakos. Gimtoji kalba Rytprūsių lietuvių bendruo- menėje vertinta kaip kultūrinis tradicijos suponuotas palikimas, bet ne kaip pagrindinė Rytų Prūsijos ir Lietuvos lietuvius vienijusi savastis. Pirmojo pasaulinio karo metais V. Gaigalaitis rašė, kad Lietuvoje vartojama lotyniško pagrindo abėcėlė yra sunkiai suprantama Rytprūsių lietuviams, dėl to sunku ateityje tikėtis abiejų kalbos atšakų suartėjimo (Gaigalat, 1915, 22). Šios konservaty- vios nuomonės Rytprūsių lietuviai laikėsi ir tarpukariu, netapatino savo kalbos su Lietuvos lietuvių kalba, vadino pastarąją „Kauno lietuvių“ ar „žemaičių“ kalba. Tačiau patriotiškai nusiteikę visuomenininkai turėjo idealizuotų minčių apie abiejų lietuvių kalbos atšakų suartėjimą, lietuviškoje Rytprūsių spaudoje inicijavo identiteto dalimi tapusių leksinių ir ortografinių ypatybių pakeitimus.

21 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Nuo 1875 metų įteisinta vien vokiška raštvedyba, Prūsijos lietuviai vokiš- ką abėcėlę išmokdavo mokyklose. XIX a. pabaigoje spaustuvininkas J. Mik- šas siekė iš esmės reformuoti Rytprūsių lietuviškų laikraščių kalbą, vengdamas vokiškų gramatinių konstrukcijų ir neberašydamas daiktavardžių didžiąja raide (Pocytė, 2002, 117). Vydūnas nesiūlė pereiti prie Lietuvoje vartojamos abė- cėlės, bet pats vartojo ir Rytprūsių raštijai teikė lotyniško pagrindo raidyną. Nepaisant gausių Vydūno raštų, ši rašyba nepaplito (Kairies, 1922, 32), siekdamas paveikti platesnį skaitytojų ratą savo straipsnius Rytprūsių periodiko- je jis skelbdavo gotiškais rašmenimis. Taip pat daryta ir su Lietuvos rašytojų tekstais, vien 1924 metais „Naujajame Tilžės keleivyje“ pasirodė gotišku šrif- tu išspausdinti Maironio, P. Vaičaičio, V. Kudirkos, Jovaro, K. Binkio eilėraš- čiai, Šatrijos Raganos, Biliūno, Krėvės proza, keletas lietuvių liaudies pasakų. „Naujajame Tilžės keleivyje“ akivaizdžios lietuvių kalbos puoselėjimo iniciatyvos – raginta susirūpinti gimtosios kalbos grynumu, juk Rytprūsių lietuviams nereiktų „laikytis lietuviškai-slaviškai-vokiško mišinio“ (NTK, 1924, 2). Gyvendami vokiškoje aplinkoje lietuviai perėmė daug kasdieninių buities daiktų pavadinimų: drešmašynas ‚kuliamoji‘, arkmašynas ‚grėbiamo- ji‘, aumašynas ‚pjaunamoji‘ (Kairies, 1922, 29). Ypač šnekamojoje Rytprūsių lietuvių kalboje vartota daug vokiškų skolinių: angeltė ‚rankpinigiai‘, eizen- bonė ‚traukinys‘ (Alminauskis, 1935, 13–14). Vydūnas siūlė bent susipažinti su Lietuvoje vartojama rašto lietuvių kalba ir joje paieškoti atitikmenų skoliniams, tačiau Rytprūsių lietuviai nebuvo linkę tuo vadovautis. „Naujajame Tilžės keleivyje“ skoliniai pateikiami naudojant interakcijos strategiją, t. y. skliaustuose arba kontekste nurodomi ir lietuviški skolinių atitikmenys. Senesniems vokiškiems skoliniams dažnai parenkami besifor- muojančios bendrinės lietuvių kalbos atitikmenys (ceikis (medžiaga), žakas (maišas), kakalys (krosnis), špygelis (veidrodis), štūlė (kėdė)), savaitės dienų pavadinimams dedami J. Jablonskio naujadarai. Šis laikraštis atitikmenų vo- kiečių kalbos skoliniams ieškojo ir kituose šaltiniuose: šnekamojoje kalboje įsitvirtinęs skolinys cūgas ‚traukinys‘ straipsniuose keičiamas lietuviškos Rytprūsių spaudos vertiniais trukis, gelžkeltrukis, Rytprūsių žodynuose esan- čiu vertiniu – F. Kuršaičio naujadaru gelžkelvežimis, P. Avižonio naujadaras traukinys vartotas hibridiniuose dūriniuose ekstratraukinys, ekstra-traukinys. Vertiniai labiau integruoti besiskolinančios kalbos sistemoje nei skoliniai, jų pasirinkimą lemia siekis išsaugoti kalbos uždarumą. Vokiečių kalbos nauja- žodžiai lietuviškoje Rytprūsių spaudoje perteikiami spontaniškai sudarytais vertiniais arba paaiškinimu, atskleidžiančiu jų semantiką (naudotas normi- nis interakcijos modelis). Pavyzdžiui, skolinys falširmas ‚parašiutas‘ verčia- mas žodžių junginiais oro skėtis, nusileidimo įtaisymas, išsigelbėjimo prietai-

22 Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje sas, numetamasis skėtis, nusileidimo prietaisas, kritimo skėtis arba interakcijoje atitikmeniu parenkamas tarptautinis žodis parašiutas. Tačiau vėliau dėl patogumo naujažodis imamas vartoti skolinio pavidalu, taip pereinama prie ra- cionaliojo interakcijos modelio: kaip galima tiksliau perteikiamas semantinis turinys, o žodžio forma skaitytojui pažįstama iš vokiškų tekstų. Taikantis prie kalbinės bendruomenės poreikių, perspausdinamuose lietuvių autorių kūri- niuose besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos žodžiai būdavo aiškinami Rytprūsių lietuvių kalboje įprastais skoliniais. Spaudos tekstuose dar bandoma reguliuoti skolinių vartojimą, o šnekamo- joje kalboje vos begalima atpažinti lietuvių kalbą: „sudarkytoji „pusvokiečių“ arba pavokiečiuojančių lietuvių kalba vadinosi „Grüsuokit Jūsų Frau“ kalba“ (NTK, 1937, 1). Dvikalbystės sąlygomis kodų kaita dėl patogumo vyko sakinio viduryje, nes tarp dar vaikystėje išmoktų dviejų kalbų nebeliko aiškios takosky- ros, kalbėtojas susiformavęs vieną bendrą žodyną su abiejų (keleto) kalbų žo- džiais. Tačiau Vydūnas čia įžvelgia pačių kalbėtojų neišprusimą, nes jie, apleidę savo gimtąją kalbą, komunikuodami nesugebą jos atskirti nuo vokiečių kalbos. Nors tarpukario Rytprūsių lietuvių spaudoje ir išlaikomos identiteto dalimi tapusios kalbos ypatybės (gotiškasis šriftas, įsitvirtinusi leksika), čia akivaizdus kalbos išsaugojimo siekis, pateikiama kalbos modernizavimo idėjų (perteikiant skolinius naudojama interakcijos strategija, raginama susipažinti su besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos naujovėmis). Tirtuose šalti- niuose pripažįstama, kad šnekamoji Rytprūsių lietuvių kalba pasižymėjo nuo- latine kodų kaita.

Išvados 1. Analizuota tarpukario sociokultūrinės lietuvių kalbos situacija Tilžėje atskleidžia kiek prieštaringą santykį tarp savitų kalbinėje bendruomenėje su- siformavusių nuostatų (pasyvaus požiūrio į Prūsijos lietuvių kultūrinio judė- jimo idėjas, konservatyvaus santykio su Lietuvos lietuvių kalbos naujovėmis) ir ne visada jas atitinkančių to krašto visuomenininkų iniciatyvų. 2. Tarpukariu dvikalbiai Rytprūsių lietuviai privačiai dar vartojo gimtąją kal- bą, jie koncentravosi Tilžėje ir aplinkiniuose kaimuose, kur dar vyko lietuvių kultūrinė veikla, bei atokesniuose Nemunynės žvejų kaimuose. Vyresni jautė poreikį skaityti lietuvišką spaudą, dalyvauti susirinkimininkų veikloje, lietuviš- kose šventėse, jaunajai kartai kultūrinės lietuvių draugijos iki 1933 metų taikė patrauklias priemones (kalbų kursus, organizavo vasaros stovyklas Lietuvoje). 3. XX a. 3−4 dešimtmečiais Vydūnas, lietuviškos spaudos leidėjų Jago- mastų šeima svarstė apie lietuvių kalbos išsaugojimą Rytprūsiuose dvikalbys-

23 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA tės sąlygomis. Vydūnas ragino iš viešosios sferos išstumtą lietuvių kalbą vartoti privačiai, nes ji esanti lietuvininkų dvasios išraiška. Susilaukdavę didelio vokiečių valdžios priešiškumo tokie visuomenininkai tęsė kultūrinę veiklą kartu rūpindamiesi kalbos išlaikymu (steigė lietuvių kalbos kursus, leido lie- tuvišką spaudą), buvo finansiškai remiami Lietuvos vyriausybės. 4. Rytprūsių lietuviai suvokė gimtąją kalbą kaip savitą, nuo Lietuvos lie- tuvių kalbos besiskiriantį variantą, kuris dėl akultūracijos ir socialinės dvikal- bystės buvo tapęs lietuvių, vokiečių ir slavų kalbų mišiniu, tačiau atitiko jų komunikacinius poreikius. Iniciatyvos, raginusios modernizuoti rašybą, su- artėti su Lietuvos lietuvių kalba, orientuotis į joje vykdomas leksikos ir ortografijos reformas buvo nepriimtinos savitą tautinį identitetą susiformavu- siems Rytprūsių lietuviams.

Šaltiniai Donelaitis K., 2000, Metai ir pasakėčios. Vilnius: Baltos lankos. Kairies Ch., 1922, Die Litauer in Preussen und ihre Bestrebungen. Eine historisch- kritische Betrachtung von Kreisschulrat Kairies. Tilsit, im April 1922 (mašinraštis) (Herderio instituto bibliotekos signatūra: R/6 III C 9). Kairies Ch., 1931, Nachrichten aus der lit. Bewegung <...>, Tilsit, den 30. März 1931 (mašinraštis) (Herderio instituto Dokumentų archyvo signatūra: DSHI 100 Kai- ries 14). Kairies Ch., 1932, Nachrichten aus der lit. Bewegung. Tilsit, den 2. Juni 1932 (mašin- raštis) (Herderio instituto Dokumentų archyvo signatūra: DSHI 100 Kairies 21). Kairies Ch., 1933, Nachrichten aus der lit. Bewegung. Tilsit, den 2. Januar 1933 (mašin- raštis) (Herderio instituto Dokumentų archyvo signatūra: DSHI 100 Kairies 21). Kairies Ch., 1994, Das Litauertum in Ospreußen südlich des Memelstromes im Jahre 1921. − Annaberger Annalen 2, 76–110. NTK, 1924, Dėl kalbos grynumo. − Naujasis Tilžės keleivis 6, 2. NTK, 1937, Nei lietuviškai nei vokiškai. − Naujasis Tilžės keleivis 24, 1. Storost J., 1990a, Vydūnas Vater. − Vydūnas (mašinraštis) (Herderio instituto Do- kumentų archyvo signatūra: DSHI 150 LAR, Vydūnas 6, IV). Storost J., 1990b, Vydūnas im Spiegel zeitgenössischer deutscher Behörden und Presseorgane. Eine Dokumentation. − Vydūnas (mašinraštis) (Herderio institu- to Dokumentų archyvo signatūra: DSHI 150 LAR, Vydūnas 6, I). Sudermann H., 1996, Lietuviškos apysakos. Kaunas: Juttos Noak leidykla.

Literatūra Alminauskis K., 1935, Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen. Kaunas: Šv. Kazimiero D-jos Knygynas.

24 Indrė Brokartaitė-Pladienė „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“: sociokultūrinė lietuvių kalbos situacija tarpukario Tilžėje

Gaigalat W., 1915, Die litauisch-baltische Frage. Berlin: Verlag der Grenzboten. Jakubavičienė I., 2011, Lietuvių tautinės bendruomenės padėtis Rytų Prūsijoje XX a. 3–4 dešimtmečiuose. – Istorija. Mokslo darbai 81, 12−22. Kaukienė A., 2000, Po Mažosios Lietuvos dangum: mintys apie Mažosios Lietuvos praeitį ir dabartį. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Lachauer U., 1996, Paradiesstraße. Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäuerin Lena Grigoleit. Hamburg: Rowohlt. Maciūnas V., 2001, Žvilgsnis į Donelaitį po dviejų šimtų metų. – Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, sud. M. Vaicekauskas, 187–203. Vilnius: Aidai. MLE, 2000, Mažosios Lietuvos enciklopedija T. 1 Vyr. red. Z. Zinkevičius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Pocytė S., 2000, Mažlietuvių identiteto problema 1871–1914 metais. – Lituanistica 1/2 (41/42), 32–46. Pocytė S., 2002, Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914. Vilnius: Vaga. Safronovas V., 2012, Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys. – Istorija. Mokslo darbai 86, 66–80. Storost J., 1992, Vydūnas im Spiegel zeitgenössischer deutscher Behörden und Pres- seorgane. Eine Dokumentation. – Die Grenze als Ort der Annäherung: 750 Jahre deutsch-litauische Beziehungen. Hrsg. A. Hermann. 25–44. Köln: Mare Balticum. Storost J., 1993, Vydūnas und die Sprache. – Annaberger Annalen 1, 97−148. Strakauskaitė N., 2000, Der Einfluss politischer Faktoren auf das kleinlitauische Schulwesen 1871–1933. – Selbstbewusstein und Modernisierung. Sozialkulturel- ler Wandel in Preußisch-Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg, 69– 82. Vareikis V., 2000, Migrationsprozesse und der Wandel der sozialen Struktur Klein- litauens. − Selbstbewusstsein und Modernisierung. Sozialkultureller Wandel in Preußisch-Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg, 55−68. Vydūnas, 1912, Vadovas lietuvių kalbai pramokti. Litauischer Führer zur Erlernung der Anfangsgründe der litauischen Sprache. Tilžė: Rūta. Vydūnas, 1916, Deutsch-litauischer Wortschatz. Tilsit: Druck und Verlag Otto v. Mauderode. Zinkevičius Z., 2002, Dėl lietuvių bendrinės kalbos kilmės. – Rinktiniai straipsniai. T. 2, 374−378.

“Oh, where did you go, old Lithuanian times”: Sociocultural Situation of the Lithuanian Language in Interwar Tilžė Summary The article analyzes the situation of the East Prussian Lithuanians’ native language in Tilžė – the cradle of Lithuanianism of this country till World War 2 – in the 1930’s and 1940’s. The research of the selected empirical data (archival

25 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA documents, Lithuanian press of interwar Tilžė, contemporaries‘ recollections) details the relation between the distinctive attitudes of the linguistic community and the initiatives of this country’s public activists which do not always correspond to the attitudes mentioned. During the interwar period, bilingual East Prussian Lithuanians also privately used their native language, they were concentrated in Tilžė and in the surrounding villages as well as in the remote fishermen’s village of Nemunynė. Vydūnas and the family of Lithuanian press publishers – Jagomastai talked about the preservation of the Lithuanian language in East Prussia under the conditions of bilingualism. Having faced much hostility from the authorities, such public activists continued their cultural work and took care of the preservation of the language (they arranged courses of the Lithuanian language, published Lithuanian press). These public activists were financially supported by the government of Lithuania. East Prussian Lithuanians saw their native language as a distinctive variant which differed from the Lithuanian language of Lithuania in general but rather had become a mixture of languages due to acculturation and social bilingualism. However, it matched their communication needs. Initiatives which encouraged to modernize spelling, become close with the Lithuanian language of Lithuania and pay attention to the reforms of lexis and orthography being carried out in it were unacceptable to East Prussian Lithuanians who had already formed their distinctive national identity. Keywords: East Prussians’ Lithuanian language, national consciousness, social bilingualism, private sphere of the language usage, interaction strategy in press.

Indrė Brokartaitė-Pladienė – humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Užsienio kalbų studijų katedros lektorė. Mokslinių interesų sritys: lietuvių ir vokiečių kalbų kontaktai, vokiečių kalbos leksikos raida, tarpkultūrinė komunikacija, vokiečių kalbos dėstymo metodika.

Indrė Brokartaitė-Pladienė is a lecturer at the Department of Foreign Languages Studies at the Faculty of Humanities (Šiauliai University) with a PhD in Humanities. Her research interests are: contacts between the Lithuanian and the German languages, the development of the lexis of the German language, intercultural communication, teaching didactics of the German language. [email protected] Gauta 2014 10 22 Priimta 2014 12 10

26 Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai

Laimutė Bučienė Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra

Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ vartojamų sudėtinių sakinių struk- tūros tipologinė analizė rodo dideles jų komponavimo išgales, sintaksinės raiškos įvairovę. Didžiąją dalį sudėtinių sakinių sudaro prijungiamieji sakiniai (49 proc.). Palyginti su senaisiais raštais, ryški šalutinių dėmenų su kad įsigalėjimo tendencija, kuris čia jau yra daugiafunkcis. Antrąją pozici- ją užima mišrieji sakiniai – jie sudaro beveik trečdalį visų sudėtinių sakinių (27 proc.). Sujungiamųjų sakinių vartojama mažiau – jie sudaro 21 proc. visų sudėtinių sakinių. Pats negausiausias yra bejungtukių sakinių tipas – tesudaro 3 proc. visų sudėtinių sakinių ir kokiu didesniu įvairumu nepasižymi. Esminiai žodžiai: Kristijono Donelaičio poema „Metai“, sudėtinis sakinys, sujungiamasis sakinys, prijungiamasis sakinys, bejungtukis sakinys, mišrusis sakinys.

Įvadinės pastabos Kristijono Donelaičio raštų kalba sulaukia lingvistų dėmesio ir vertinimo, tačiau daugiausia domimasi jos leksika. Šiuo požiūriu ypač reikšmingas Jono Kabelkos veikalas „Kristijono Donelaičio raštų leksika“. Vadovaujantis leksikografijos teorija, čia pateikiamas apie 3000 žodžių žodynas, aptariami būdingiausi poeto leksikos bruožai (Kabelka, 1964). Lietuvių literatūros pradininko sintaksė tebėra menkai ištirta. Atski- rų Donelaičio sintaksės dalykų randame apibendrinamuosiuose lietuvių ra- šomosios kalbos istorijos darbuose (Zinkevičius, 1990, 279; Palionis, 1995, 149–150). Pažymėtinas ir Jono Šukio tyrimas, kuriame analizuojamas kilmininko ir galininko vartojimas neigiamajam objektui ir tikslui reikšti Donelai- čio „Metuose“. Nustatyta, kad poemoje vyrauja neiginio ir tikslo galininkai, nes jie, matyt, vyravo ir Donelaičio aplinkoje (čia daug lėmė vokiečių kalbos įtaka) (Šukys, 1996, 49–56). Siekiant išsamesnės Donelaičio tekstų kalbos analizės, tikslinga sistemin- gai nagrinėti ir sintaksę. Donelaičio tekstai leidžia tiesiogiai pažvelgti į kelis

27 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

šimtmečius siekiančią lietuvių kalbos sintaksinės sandaros praeitį, nustatyti ano meto gyvosios kalbos sintaksinę sandarą, nes poetas rašė laikydama- sis savo gimtosios Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) tarmės, artimos vakarų aukštaičių kauniškių tarmei, nutolo nuo to meto religinių raštų kalbos nor- mų. Donelaičio sakiniai – vieni iš geriausių lietuvių kalbos sintaksinės raiškos pavyzdžių, todėl jais gausiai naudojamasi sintaksės tyrimuose2. Straipsnio objektas – Donelaičio epinėje poemoje „Metai“ vartojami sudėtiniai sakiniai. Iš viso rasti 185 tokie sakiniai (sudėtinių sakinių analizės pagrindu imama tik autoriaus (pasakotojo) kalba, tiesioginė kalba eliminuo- jama). Darbo tikslas yra aptarti šių sudėtinių sakinių sandarą, nustatyti bū- dingiausius jų tipus. Sudėtiniai sakiniai rinkti iš Donelaičio poemos „Metai“ 1940 metų leidimo. Šiame leidime siekta išlaikyti autentišką3 poeto žodyną, sintaksę bei skyrybą, jam būdingas tarmines formas, atsisakyta tik Donelaičio rašybos – ji pritaikyta tuometinėms rašybos normoms (Krištopaitienė, 2005, 291). Straipsnyje duodami tik tipiškiausi, raiškiausi ir ypatingesni sudėtinių sakinių vartojimo atvejai kaip iliustraciniai pavyzdžiai. Šiame darbe bandoma pateikti apibendrintą Donelaičio vartojamų sudė- tinių sakinių tipologinį aprašą, todėl naudojamas aprašomasis analitinis metodas. Sudėtinių sakinių vartosenos polinkiams atskleisti taikomas skaičiavi- mo metodas. Atliekant tyrimą, kreipiamas dėmesys į sudėtinio sakinio raidos tendencijas, lyginama nagrinėjamojo šaltinio sudėtinių sakinių sandara su XVI–XVII a. rašytinių tekstų tyrimais ir dabartine lietuvių kalba. Analizuo- jant „Metų“ sintaksės ypatumus, neišleidžiama iš akių ir jų svarba kūrinio meninei raiškai. Nuosekliai ir kartu išsamiai aprašyti Donelaičio vartojamus sudėtinius sakinius viename darbe neįmanoma. Toks uždavinys čia ir neke- liamas. Darbo apimtis ir apibendrintas aprašo pobūdis reikalavo ribotis svar- biausiais momentais ir ne visada leistis į smulkią analizę.

Sudėtinių sakinių tipologija Prijungiamieji sakiniai Donelaičio poemoje „Metai“ didžiąją dalį sudėtinių sakinių sudaro prijungiamieji sakiniai (49 proc. visų sudėtinių sakinių). Prijungiamaisiais sakiniais laikomi sudėtiniai sakiniai, sudaryti iš dviejų ar daugiau gramatinę sakinio formą turinčių dėmenų, kurių vienas yra pagrindinis, sintaksiškai sa-

2 Jonas Palionis nurodo, kad Jonas Jablonskis vien tik „Linksniuose ir prielinksniuose“ yra pateikęs per 200 sakinių iš Donelaičio „Metų“ (Palionis, 1995, 150). 3 Spaudai ruošęs šį „Metų“ leidimą Juozas Ambrazevičius tekstą rengė iš rankraščių – Done- laičio autografo ir Johanno Friedricho Hohlfeldto nuorašo – lygindamas su ankstesniaisiais leidimais, ypač Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno (Krištopaitienė, 2005, 291).

28 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai varankiškesnis, dominuojantis, o kitas dėmuo (ar keli kiti) – šalutinis, nuo jo priklausomas, prijungtas prijungiamuoju jungtuku ar prijungiamuoju žodžiu (LKG 3, 1976, 789; Labutis, 2002, 152; DLKG, 2006, 659). Tiriamojoje medžiagoje prijungiamieji sakiniai su vienu šalutiniu dėme- niu (a) yra šiek tiek dažniau vartojami (58 proc. visų prijungiamųjų sakinių) nei kelių šalutinių dėmenų (b) prijungiamieji sakiniai (42 proc.). Pvz.: a) Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, / Kardus ir šob les į margas nunešė pievas (72 p.); Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti, / O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! (63 p.); Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, / Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, / Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? (92–93 p.); O jūs, jėgėrės mokinti, jūs liesininkai, / Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šau- dyt? (146 p.). b) Ak! išties ir verts, kad jo kasdien paminėtų / Ir kad jo vaikų vaikai paminėdami verktų (58 p.); Ant, laukus žiemys jau taip nugandino bar- dams, / Kad ir balos ir klampynės pradeda rauktis, / Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja (141 p.); Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia (96 p.). Jungiant ne mažiau kaip du šalutinius dėmenis, „Metuose“ dažnesnis yra lygiagretusis dėmenų prijungimo būdas (66 proc. visų prijungiamųjų dau- giadėmenių sakinių) nei laipsniškasis. Lygiagrečiojo prijungimo atveju du ar keli šalutiniai dėmenys prijungiami prie to paties pagrindinio dėmens (La- butis, 2002, 179). Pažymėtina, kad iš lygiagrečiojo prijungimo sakinių gru- pės daugiausia yra sakinių su vienarūšiais (to paties funkcinio tipo) šalutiniais dėmenimis (76 %), kurie atstoja arba plačiau paaiškina tą pačią pagrindinio dėmens dalį (a), o sakinių su nevienarūšiais (skirtingų funkcinių tipų) dėme- nimis (b) yra kur kas mažiau (24 %). Pvz.: a) Tu su manim žinai, kaip būrą baudžiava baudžia, / Ir kaip bė- džius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, / Po baisioms vargų naš- toms vos gal atsidvėsti (59 p.); Kad prieš vakarą tu pasislėpus pra- dedi juoktis, / O mes, daug prisivargę, jau į patalą virstam, / Tai tu tarp kitų paukštelių, nei karalienė, / Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką (16–17 p.); Žinot juk visi, kokie mus sunkina čėsai, / Ir kaip barščiai vos bei plutos mums pasiliko (87–88 p.); Ale dabokit dar toliaus, kas čia pasidarė, / Ir ką Krizas, sens žmogus, mums pranešė pernai (128 p.). b) Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė / Ir lizdelyj, nei lop- šyj, čypsėdama verkė / Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės / Ir savo peną be momos skraidydama gaudė, / Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė, / Kad jos, nei žagarais ausy siūbuodami barška (93 p.); Jūsų

29 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA namai šalti, kur jūs miegodami krankiat, / Jus negal užstot, kad jus iš- gandina šalčiai (143 p.). Plečiant mintį, šalutiniai dėmenys jungiami ne tik prie pagrindinio dė- mens, bet ir prie šalutinių dėmenų, jeigu jie nėra pakankamai aiškūs. Laips- niškojo prijungimo atveju šalutiniai dėmenys išdėstomi pakopomis: pirmasis šalutinis dėmuo priklauso pagrindiniam, antrasis – šiam šalutiniam dėmeniui ir t. t. (Labutis, 2002, 180). Donelaičio „Metų“ kalboje dominuoja prijungiamieji sakiniai su dviejų laipsnių šalutiniais dėmenimis (a), trijų laipsnių šalu- tiniai sakiniai (b) gana reti. Pvz.: a) Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas, / Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa (102 p.); Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia / Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą liepia? (65 p.); O štai, vis dėl niekniekių taipo nusitiko4: / Nės 5 Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius, / Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė, / Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso (126 p.). b) Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate / Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos, / Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų: / Nės jam šilings duots sapne, kaip grieks, pasirodo / Ir tamsoj vis ik išauštant gandina bėdžių (163 p.). Vartodamas kelių šalutinių dėmenų prijungiamuosius sakinius, Done- laitis tiksliau ir išsamiau aprašo detales ir situacijas, dar sodriau ir ekspresy- viau perteikia nuotaiką, emocijas. Tokie sakiniai pagyvina kalbą ir suteikia jai įvairių atspalvių. Skaitytojui atsiveria dar platesnis meninio kūrinio vaizdas. Iš funkcinių tipų ypač dažni yra prijungiamieji aplinkybiniai – priežasties (a), būdo (b), laiko (c) – sakiniai (59 proc. visų prijungiamųjų sakinių su vienu šalutiniu dėmeniu). Jų šalutiniai dėmenys sudaro foną, aplinką pagrindi- niu dėmeniu pasakytam įvykiui, situacijai. Pvz.: a) Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, / Kad mūsų ratai jos išplau- tą nugarą drasko (91 p.); Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą / Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko: / Nės Astė pietums nupenėtą šutina gai- dį / Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja (95 p.). b) Bet ir rupuižės ir varlės taip nusigando, / Kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko (55 p.); Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne! lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė (96 p.). c) Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus, / Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs (15 p.); Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams, /

4 Donelaičiui būdingas dvitaškio vartojimas prieš jungtuką nės (Ulvydas, 1977, 297–298). 5 „Metuose“ vartojamas jungtukas nės yra Donelaičio gimtosios tarmės reiškinys (Ulvydas, 1977, 306).

30 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai

Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo, / Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė (72 p.); Vasara, juk žinai, kasmets tikt vos pasirodo, / Štai kiek viens žioplys jau būrą pradeda stumdyt (59 p.). XVI–XVII a. religinių raštų autoriai jungtuką kad vartodavo gana retai (ypač Rytų Prūsijoje) ir nediferencijuotai – dažniausiai tiktai laiko šalutiniams dėmenims jungti (Palionis, 1995, 149; Ambrazas, 2006, 473). Donelaičio „Metuose“ jungtukas kad yra daugiafunkcis – įprastas ne tik laiko, bet ir kitų rūšių šalutiniuose dėmenyse. Pvz.: (veiksnio) Ar ne gerai, kad Selmas, kaip naudings gaspadorius, / Rūpindams kokią mašnelę moka paslėpti? (88 p.); (papildinio) Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs, / Tur kepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot? (64 p.); (tikslo) O štai, vemdami dar, veršienos jau prasimanė / Ir didžiai mane gvoltija, kad aš paskutinį / ir vienturtį veršį jiems mėsinėt pažadėčiau (68 p.); (priežasties) O tu dar juokies, kad klapai mėžinį rauso / Ir pardovytoms dirvelėms užda- rą taiso? (63 p.); (būdo) Bet jis dar labiaus ir taip durnuoti pradėjo, / Kad visoki paukščiai po dangum nusigando (54 p.); (nuolaidos) Jiems taba- kėlis, kad ir visą butą prismirdin, / tikt gardesnis, kaip visi riešutai gar- džiausi (82 p.). Tai gali būti įvairiai aiškinama, tačiau šiuo, kaip ir ne vienu kitu, atveju, daugiausia lėmė tai, kad poetas nenutolo nuo liaudies šnekamosios kalbos, kuri pasižymėjo didesne negu rašomojoje kalboje funkcine jungtukų diferen- ciacija (Palionis, 1995, 150). Prijungiamųjų sakinių analizė rodo, kad šalutinių dėmenų jungiamųjų priemonių inventorius „Metuose“ kiek skiriasi nuo dabartinės bendrinės kalbos. Dabartinei lietuvių kalbai nėra būdinga šalutinius sąlygos dėmenis jungti jungtuku kad (DLKG, 2006, 687). Pvz.: Valgyk sav sveika, kad nori, va- balą margą! (19 p.). Ši vartosena yra perimta iš XVI–XVII a. raštų (Ambrazas, 2006, 476). Dabartinėje lietuvių kalboje laiko santykiams reikšti dažniausiai vartojamas jungtukas kai (DLKG, 2006, 680). Donelaitis laiko šalutiniams dėme- nims jungti paprastai vartoja jungtuką kad, rečiau – prieveiksmį kaip, kurie pasižymi archajiškumu (Palionis, 1995, 74; Ambrazas, 2006, 473). Pvz.: Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę / Ir susirietę pas meilingą ka- kalį krankiam / Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, / Bet taipjau kaip mes, tamsoj pasislėpusi, lindai / Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai (15–16 p.); O kad kartais kobotą mes tavo pamatom, / Tai tu mums, nei žvirblis būriškas, pasirodai (17 p. ); O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus, / Štai, baudžiauninkai visi pulkais susirinko (57 p.).

31 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Taigi Donelaičio vartojamų prijungiamųjų sakinių savitumai priklauso nuo dėmenis siejančių jungiamųjų priemonių.

Mišrieji sudėtiniai sakiniai Antrąją poziciją poemoje „Metai“ užima mišrieji sudėtiniai sakiniai – jie sudaro beveik trečdalį visų sudėtinių sakinių (27 proc.). Mišrųjį sakinį sudaro trys ar daugiau dėmenų, kurie susieti dviem ar daugiau skirtingais jungimo būdais. Tai nėra naujas, atskiras sudėtinių sakinių tipas. Šie sakiniai susidaro iš prijungiamojo, sujungiamojo ir bejungtukio ryšio dėmenų kom- binacijų (LKG 3, 1976, 950; Labutis, 2002, 183–184; DLKG, 2006, 731). Kaip rodo tiriamoji medžiaga, „Metuose“ vyrauja elementarios sandaros mišrieji sakiniai, sudaryti iš savarankiško predikatinio dėmens ir dėmenų grupės (arba atvirkščiai) (64 proc. visų mišriųjų sakinių). Tokiuose sakiniuose dėmenų grupė dažniausiai atitinka prijungiamąjį sakinį (a), rečiau – sujun- giamąjį sakinį (b). Pvz.: a) Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar niurni, kad kartais, alkaną dieną / Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai? (19 p.); Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm; / Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant, / Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot (59 p.); Bet dar tai negana; jis, vis pinigų graibydams / Ir besispardydams, su valgiais parmetė stalą; / Taip kad šunys, iš visų pašalių susibėgę, / Poniškus val- gius ir brangius viralus ėdė (24 p.); Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nu- šokęs, / Ištisas ir didiai dūsaudams, vandenį laka, / Kur vabalai visoki su varlėms šokinėja; / O štai, Diksas su lazda dar muša nabagą (60 p.); Vei, ką sodai mums, margai žydėdami, rodė, / O ką vasara mums po tam au- gindama siūlė, / Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam / Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom (94 p.). b) Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto, / O kitsai, stoko- dams grūdo, gnyba žolelę (19 p.); Sviete, rods, visur randi netikusį žioplį, / Jis nekyšo tikt vis po surukusia skranda, / Bet ir po šilkais daugsyk jis juo- kiasi glūpas (64 p.). Rečiau vartojami sudėtingesnės sandaros mišrieji sakiniai (26 proc. visų mišriųjų sakinių). Jie sudaryti iš dviejų dėmenų grupių, kuriose išsidėstę vieno rango predikatiniai dėmenys. Sudėtingesnės sandaros mišriuosiuose sakiniuose matyti sandaros įvairavimas, galimi keli dėmenų grupių struktūros ir jų išsidėstymo variantai: (a) dėmenų grupės lygiavertės – abi atitinka prijungiamojo sakinio sandarą; (b) pirma dėmenų grupė sudaryta iš sujungiamojo sakinio, antra – iš prijungiamojo sakinio; (c) pirma dėmenų grupė sudaryta iš bejungtukio sakinio, antra – iš prijungiamojo sakinio. Pvz.:

32 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai

a) Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius, / Ir baisu klausyt, kad bo- bos tarškina puodus (95 p.); Pernai tropijos, kad Kasparas, Bleberio tarnas, / Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo; / Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuva- žiavo: / Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs / Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs (127–128 p.); Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti, / Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti; / O ir liudininkai visi, provon suva- dinti, / Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė (159 p.). b) Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę; / Ogi troba visa visur iškry- pusi rodės; / Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai (14 p.); Jis nesakydavo Tu, bet vis pasakydavo Jūsų; / Ir iš- koliodams jis vis ištardavo Jūsų: / Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot (59 p.). c) Ale kokie dyvai, nei viens iš didelio pulko / Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo; / Ne, ne verkt, bet linksmintis visi susirinko: / Nės darbai žie- mos visur jau buvo sugaišę / Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė (12 p.). Donelaičio „Metuose“ pasitaiko ir sudėtingos sandaros mišriųjų sakinių, sudarytų iš nevienodo lygmens – aukštesnio ir žemesnio rango – dėmenų grupių (10 proc. visų mišriųjų sakinių). Jų struktūros variantai tokie: (a) pre- dikatinis dėmuo ir dėmenų grupė, kuri yra sudėtingos formos, nes yra sudaryta iš dviejų žemesnio rango dėmenų grupių (abi atitinka prijungiamąjį sa- kinį ir susietos sujungiamuoju ar bejungtukiu ryšiu); (b) dvi dėmenų grupės, kurių viena turi žemesnio rango dėmenų grupių. Pvz.: a) Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų / Su naujienoms žiurkių bei nupliku- sių žvirblių / Ir kas dar daugiaus tokių dyvų pasidarė, / Vislab ant laktos, kur vištos tupi, padėję / Skubinkimės pirmiaus iš staldų mėžinį kraustyt, / O paskui, kas dar daugiaus tokių dovanėlių / Ten ar čia bus sudrėbta, viernai pavalykim (62 p.); Diksas, ans žioplys, mieste didiai pasipūtęs / Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs / Nei dievaitis koks, tarp būrų skiauturę rodo; / O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą, / Tai ir būrs tur spiaudyt ir didiai nusidyvyt, / Ypa- čiai /, kad apjekėlis toks niekina dievą / Ir besišypsodams, kaip pons, glūpumą parodo, / Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs / Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs, / Po prastu savo stogu, nei lakštingala, čiauška, / Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint (18 p. ). b) Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs, / Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų: / Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties, / Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, / Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo, / O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė, / Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando (162–163 p.). Būdingiausi sudėtingos sandaros mišrieji sakiniai, kurie turi 5–6 predika- tinius dėmenis, rečiau pasitaiko sakinių, sudarytų iš 7 dėmenų.

33 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Poemoje „Metai“ akivaizdus visų minčių, išreikštų mišriojo sudėtinio sakinio dėmenimis, sąryšingumas, priežastingumas. Tai lemia mišriuosius sakinius su vyraujančiu6 sujungiamuoju ryšiu, išreikštu sujungiamaisiais jungtukais ir, o bet (68 proc. visų mišriųjų sakinių). Pvz.: Taip besirūpindams visokio gėrimo grečno, / Puspyvės ir skinkio daug liepei padaryti; / Ir kad mes apalpę bei vaitodami dirbom, / Tuo tavo tarnas mus gaivint atveždavo bačką (61 p.); Špiel- monai taipjau dėl tokio didelio strioko / Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo; / O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė, / Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė (104 p.); Gervins, ik debesių juodų dyvinai kopinėdams / Ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų; / Bet tai ne verksmai, kad jis taip skambina šaukdams, / Ne! jis nor pamokint, kaip Dievo didė galybė / Ir paukš- telių balsuos yr didiai stebuklinga (15 p.). Galima apibendrinti, kad Donelaičio mišrieji sudėtiniai sakiniai darniai sukonstruoti, o jų dėmenys tvirtai susieti ryškiais santykiais. Šitokiais sakiniais siekiama atskleisti nuoseklesnę įvykių raidą, išsamų ir daiktiškai konkre- tų vaizdą, daiktų, reiškinių ar veiksmų ryšį, jų įvairovę.

Sujungiamieji sakiniai Tirtame tekste nemažai užfiksuotasujungiamųjų sakinių (21 proc.), kurie, būdami gyvi ir ekspresyvūs, turi šnekamosios kalbos atspalvį. Sujungiamąjį sakinį sudaro sintaksiškai lygiaverčiai predikatiniai dėmenys, sujungti sujungiamaisiais jungtukais7. Vertinant dėmenų sąveiką pagal turinį įprasta sujungia- muosius sakinius skirstyti į šiuos semantinius tipus: sudedamojo, priešinamojo bei gretinamojo, skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakinius (LKG 3, 1976, 728; Labutis, 2002, 165; DLKG, 2006, 701). Donelaitis „Metuose“ vartoja sudedamojo ir gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinius. Skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakiniai tiriamajam tekstui nebūdingi. Didesnė dalis tirtų sujungiamųjų sakinių yra gretinamojo bei priešina- mojo sujungimo sakiniai. Ryški gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sa- kinių persvara (74 proc. visų sujungiamųjų sakinių) galėtų būti aiškinama poeto siekiu pamokyti ir patarti, labiau pabrėžti ir išskirti subjektus, reiškinius,

6 Vyraujantis ryšys yra tarp savarankiško predikatinio dėmens ir dėmenų grupės ar dviejų dėmenų grupių. Mišriojo sakinio su vyraujančiu ryšiu dėmenys yra priklausomi vienas nuo kito, grupuojant išryškėja vienas pagrindinis jungimo ryšys, kuris ir vadinamas vyraujančiu ryšiu. 7 Naujausiuose gramatikos tyrimuose apie sudėtinio sakinio dėmenų sujungimą rašoma, kad bejungtukis ryšys daugeliu atvejų akivaizdžiai artimas sujungiamajam, bejungtukę konstrukciją paprastai galime nesunkiai transformuoti į atitinkamą konstrukciją su sujungiamojo ryšio rodikliu. Jų tarpusavio sąsaja iliustruojama pavyzdžiu Lietus nustojo, saulė šviečia ir paukščiai čiulba (Holvoet, Judžentis, 2003, 176).

34 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai veiksmus, taip pat kontrastiškai gretinti veikėjus, supriešinti idealų pasaulį ir netobulą realų pasaulį, atskleisti priešingus gyvenimo polius: gamtos apmiri- mą ir atgimimą, vargus ir šventes. Šios reikšmės sujungiamųjų sakinių dėme- nys dažniausiai siejami jungtuku o (a), rečiau – bet (b) ir rečiausiai – archaji- nio pobūdžio jungtuku ale (c) (Palionis, 1995, 72). Pvz.: a) Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo, / O Enskys sausos malkelės atne- ša glėbį (95 p.); Jus žiemos smarkums į šaltą girią nubaidė, / O mus jis besipur- tindams į stubą suvarė / Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą (143 p.); Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro, / O iš mėšlo smirdančio žegnonė pareina (63 p.); Krūmus ir girias visokios ošino dainos, / O laukus visur bei pievas skambino gar- sai (14 p.); Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms / Dėl tokių baisybių jau ap- alpti pradėjo; / O daug žvirblių pusgyvių nuo stogo nupuolė (55 p.). b) O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo, / Bet visi visur sumišai šokinė- dami džiaugės (13 p.); Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai, / Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims (96 p.); Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smui- ką, / Bet Žnairiuks, zūbus ištempęs, birbino vamzdį (102 p.). c) Krizas koliojo nuopertą porą matydams, / Ale bobutė jo, dėl to didiai nu- sigandus, / Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo (104 p.). Ryškus jungtuko o dominavimas (83 proc. visų gretinamojo bei priešina- mojo sujungimo sakinių) rodo, kad šio tipo sujungiamiesiems sakiniams yra būdingiau reikšti gretinamuosius, o ne grynus priešinamuosius dėmenų santykius. Jungtukas o emociškai informatyvesnis, turtingesnis negu jungtukas ir, parankesnis meninio stiliaus tekstui, kuriam labai svarbu ekspresija, vienų ar kitų semantinių santykių išryškinimas. „Metų“ kalboje sudedamojo sujungimo sakiniai vartojami beveik trigu- bai rečiau (26 proc. visų sujungiamųjų sakinių). Sudedamojo dėmenų santykio raiškos priemonė yra jungtukas ir, rodantis dėmenų veiksmų artimą sąsają ir vienodą svarbą. Šio tipo sakiniai reikšmingi plėtojant įvykių eigą, teikiant ramią eiliuoto pasakojimo nuotaiką, kuriant ritmingos poemos tėkmės įspū- dį. Pvz.: Krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka, / Ir grožybes jų gaišin dras- kydama vėtra (93 p.); Ant, žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta, / Ir šiau- rys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint (141 p.); Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę, / Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė (74 p.); Selmui taip besidyvijant, štai, girgžteria durys, / Ir šaltyšius Pričkus tuo visiems parodė (56 p.); Tuo lau- kai, kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo, / Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės (71 p.); Štai! po tam mane jau daugiaus negandino deivės, / Ir aš naktyj rėkaut ir durnuot pasilioviau (62 p.)8. 8 Sudedamojo sujungimo sakiniuose pabrėžiama ir veiksmo priežasties reikšmė, kurią turi pirmasis dėmuo, o antrasis rodo pasekmę.

35 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Baigiant sujungiamųjų sakinių apžvalgą, reikia pridurti, kad struktūros atžvilgiu Donelaičio poemai „Metai“ būdingi tik uždarieji sujungiamieji sakiniai – jie negali būti papildomi naujais sujungiamaisiais dėmenimis.

Bejungtukiai sakiniai Bejungtukiais laikomi sudėtiniai sakiniai, kurie sudaromi be jungtukų ar jungiamųjų žodžių – sakinio dėmenis sieja tik prasmė ir intonacija (LKG 3, 1976, 917; Labutis, 2002, 172; DLKG, 2006, 720). Bejungtukių sakinių tipas – pats negausiausias tiriamojoje medžiagoje ir kokiu didesniu įvairumu nepasižymi (sudaro tik 3 proc. visų sudėtinių sakinių). Čia dera akcentuoti, kad retą bejungtukių sakinių vartoseną lėmė epinis eiliuoto pasakojimo po- būdis, kur daug dėmesio skiriama gamtos aprašymams, būrų darbų, papro- čių vaizdams. Donelaičio poemoje vartojami bejungtukiai sakiniai yra uždarosios struk- tūros (semantika neleidžia didinti dėmenų skaičiaus). Bejungtukių sakinių dėmenys yra susiję aiškinamaisiais (a) ar priežasties (b) semantiniais santykiais. Pvz.: a) O ir tai negana; jie, visi daugiaus išsižioję, / Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo (145 p.). b) Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias; / Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų / Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą (126 p.). Bejungtukiai sakiniai Donelaičio pasakojimui teikia lakoniškos šnekamo- sios kalbos intonacijų, perima papildomą teksto semantinį krūvį – padeda perteikti įvykių dinamiką, jų ritmą, sukurti įtampą.

Kiekybinė sudėtinių sakinių dėmenų analizė Kaip rodo tyrimo rezultatai, nagrinėjamame tekste vyrauja sudėtiniai sakiniai, sudaryti iš dviejų dėmenų (52 proc. visų sudėtinių sakinių). Dvie- jų dėmenų sandara pasižymi tiek sujungiamieji, tiek prijungiamieji, tiek bejungtukiai poemos „Metai“ sakiniai. Tai šnekamosios kalbos požymis. Vis dėlto palyginti dažnai vartojami sakiniai, kurie turi tris ir daugiau dėme- nų – jie sudaro beveik pusę visų sudėtinių sakinių (48 proc.). Pabrėžtina, kad Donelaičio daugiadėmeniais sakiniais reiškiamos mintys nėra fragmentiškos, o sklandžiai išplėtotos, nuosekliai pateikiamos. Šitaip kuriama panoraminė meninė visuma. Sudėtinių sakinių plėtra liudija, kad mūsų literatūros klasikui buvo labai svarbu pateikti detalizuotą ir išsamų gamtos aprašymą, darbo ar buities vaizdą, be galo konkretų ir dinamišką žmogaus darbų ir kasdienių rūpesčių

36 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai pasaulį. Ilgi daugiadėmeniai sakiniai (neretai randame per keliolika eilučių nusidriekusius periodus) gražiai pritaikyti lietuviškojo hegzametro eilėdarai.

Išvados 1. Donelaičio poemoje „Metai“ vartojamų sudėtinių sakinių tipologinė analizė rodo dideles jų komponavimo išgales, sintaksinės raiškos įvairovę. Nustatyta, kad iš sudėtinių sakinių dažniausiai vartojami prijungiamieji sakiniai, nemažai pasitaiko mišriųjų ir sujungiamųjų sakinių. 2. Donelaičio sudėtinių sakinių sintaksinės sandaros specifiką sudaro tai, kad labai retai vartojami bejungtukiai sakiniai. To priežastis – epinis poemos pobūdis, kur meninio pasaulio pamatą sudaro platūs veiksmo aplinkos ir gamtos aprašymai, įvairiapusis būrų gyvenimo paveikslas. 3. Tarp prijungiamųjų sakinių aiškią persvarą turi aplinkybiniai sakiniai (priežasties, būdo, laiko). Atskirų funkcinių tipų šalutinių dėmenų jungia- mųjų priemonių inventorius kiek skiriasi nuo dabartinės bendrinės kalbos, kai kuriais atvejais atitinka XVI–XVII a. raštiją. Palyginti su senaisiais raštais, ryški šalutinių dėmenų su kad įsigalėjimo tendencija. Jungtukas kad čia jau yra daugiafunkcis. 4. Sujungiamieji sakiniai, palyginti su prijungiamaisiais, gyvesni, arti- mesni šnekamajai kalbai, todėl jie dažnesni gamtos ir veikėjų aprašymuose, darbo vaizduose. Tarp šių sudėtinių sakinių vyrauja priešinamojo bei gretinamojo sujungimo sakiniai, kurie padeda išreikšti didaktines poeto nuostatas, atskleisti opozicinį veikėjų pasaulį, pabrėžti realybės ir idealo priešpriešą. 5. Mišriųjų sudėtinių sakinių sandara labai įvairi – nuo elementarios iki sudėtingos sandaros mišriųjų sakinių. Mišriojo sakinio atskiriems dėmenims nebūdingas laisvumas, palaidumas, jie tarpusavyje glaudžiai ir linijiškai hie rarchiškai susieti. Tai, kad dažniausiai vartojami mišrieji sakiniai su vyraujan- čiu sujungiamuoju ryšiu, rodo poetinio teksto vientisumą ir logiškumą. 6. Atsiskleidžia poeto polinkis informaciją sukaupti į vieną išplėstą saki- nį, o ne į kelis atskirus paprastesnės sandaros sakinius. Taip kuriamas dau- giasluoksnis eiliuotas pasakojimas, kur svarbi kiekviena detalė, veiksmas, jo fonas. Nors sudėtiniai sakiniai dažnai daugiadėmeniai, tačiau jie prasmingi ir stilistiškai išraiškingi. Jais, kaip pavyzdiniais, chrestomatinio tipo sudėtiniais sakiniais, galima remtis aiškinant tiek visų tipus, tiek dėmenų ryšius bei santykius. 7. Poemos „Metai“ sudėtinio sakinio sintaksė atspindi gyvosios kalbos bruožus, pasižymi natūralumu ir sklandumu.

37 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Šaltinis Donelaitis K., 1940, Metai, spaudai paruošė J. Ambrazevičius, iliustravo V. K. Jony- nas, Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys NR. 524. Kaunas: AB „Spindulys“.

Literatūra Ambrazas V., 2006, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DLKG, 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ketvirtasis pataisytas leidimas. Ats. red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Holvoet A., Judžentis A., 2003, Sujungiamojo ryšio aprašymo pagrindai. – Sin- taksinių ryšių tyrimai. Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1, 173–198. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kabelka J., 1964, Kristijono Donelaičio „Raštų“ leksika. Vilnius: Mintis. Krištopaitienė D., 2005, Kristijono Donelaičio raštų rengimo ir redagavimo principai: ankstesnieji ir 1977 bei 1994 metų leidimai. Archivum Lithuanicum 7, 287–302. Labutis V., 2002, Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKG 3, 1976 – Lietuvių kalbos gramatika. Sintaksė. Ats. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis. Palionis J., 1995, Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. Šukys J., 1996, Dėl neiginio ir tikslo kilmininkų K. Donelaičio „Metuose“. – Kalbos kultūra 68, 49–56. Ulvydas K., 1977, K. Donelaičio kūrinių kalbinis redagavimas. – Kristijonas Done- laitis. Raštai. Redakcinė komisija: K. Korsakas ir kt., 294–313. Vilnius: Vaga. Zinkevičius Z., 1990, Lietuvių kalbos istorija IV. Lietuvių kalba XVIII–XIX a. Vil- nius: Mokslas.

Composite Sentences in the poem Metai by Kristijonas Donelaitis: Peculiarities of Composition and Use Summary A typological analysis of the structure of composite sentences used in the poem Metai (The Seasons) by Kristijonas Donelaitis (the research database is made of 185 composite sentences) shows their great composition capacities and a variety of syntactic expressions. The majority of composite sentences are complex sentences (49 %). Complex sentences of adverbial modifier (of cause, manner, time) are an especially common functional type. The range of connecting elements of subordinate clauses in

38 Laimutė Bučienė Kristijono Donelaičio „Metų“ sudėtiniai sakiniai: sandaros ir vartosenos ypatumai individual functional types slightly differs from the modern standard language; in some cases they can be traced back to the writings of the 16th-17th century. Compared to the old writings, there is a clear tendency of domination of subordinate clauses introduced by conjunction kad, which is already multifunctional in this case. The second position is taken by multicomponential composite sentences (made of combinations of different components of subordinate, coordinate and asyndetic connection) – they make up nearly one-third of all composite sentences (27 %). The poem Metai shows clear coherence and causality of all thoughts expressed by the components of a multicomponential composite sentence. It determines the use of multicomponential composite sentences dominated by coordinate connection. Compound sentences are less common, accounting for 21 % of all composite sentences. A clear dominance of sentences of comparative and contrastive type of connection can be explained by the poet’s intention to compare and contrast the depicted reality, to highlight and single out the events. The type of asyndetic sentences is the least common – they make up barely 3 % of all composite sentences and do not show any greater variety. They reveal the poet’s disposition to accumulate information within a single extended sentence rather than several separate sentences of simpler composition. The syntax of composite sentence in the poem Metai reveals the features of the living language and can be characterised as natural and fluent. Keywords: poem Metai by Kristijonas Donelaitis, composite sentence, compound sentence, complex sentence, asyndetic sentence, multicomponential composite sentence.

Laimutė Bučienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė. Mokslinių interesų sritys: sintaksė, sintaksinių kalbos vienetų semantika, skyryba, teoriniai ir praktiniai kalbos vienetų vartojimo klausimai.

Laimutė Bučienė is an associate professor of the Department of Lithuanian Linguistics and Communication, Faculty of Lithuanian Philology, Lithuanian University of Educational Sciences with a PhD in humanities; her research interests are: syntax, the semantics of syntactic linguistic units, punctuation, theoretical and practical issues of use of linguistic units. [email protected] Gauta 2014 10 22 Priimta 2014 12 10

39 Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės

Birutė Gudelienė Lietuvių kalbos institutas Raštijos paveldo tyrimų centras

Straipsnyje aptariamas Simono Daukanto rašybos kūrimo(si) etapas, susi- jęs su jo ankstyvąja leksikografija. Daukantas rėmėsi Daukšos, Sirvydo darbais, Kleino Grammatica Litvanica (1653), vadovėliuose pateikė nemažai metų vartotą sudėtinių grafemų inventorių ir vartosenos paaiškinimą. Jis buvo reformatorius, nors dauguma jo inovacijų neprigijo. Rašyboje gausu variantų, maža taisyklių. Ankstyvosios leksikografijos grafemų inventoriu- je yra rašmenų, kurių kilmės mokslininkai nenurodo: , , ȩ (MLL), ỹ (LL). Rankraštinių žodynėlių inventorius panašus į Žodrodžio, todėl sutampan- čius visų trijų žodynėlių rašmenis galima laikyti baziniais ankstyvosios leksikografijos balsiniais rašmenimis be diakritikų. Esminiai žodžiai: Žodrodys, Epitome Historiae Sacrae, inovaciniai rašme- nys, grafemos su diakritikais, Daukanto rašyba.

Įvadinės pastabos Šio straipsnio tikslas – ištirti ir aptarti Simono Daukanto ankstyvosios leksikografijos rašybos tradicijas ir naujoves. Darbo objektas – rašmenys, rinkti iš tyrimo šaltinių – žemaičių kretingiškių tarme parašytų Epitome His- toriae Sacrae (1838 m.) lietuviškų antraščių ir Žodrodžio, taip pat Lenkų–lie- tuvių kalbų žodyno (parašyto 1839–1842 m. ar 1846 m.) ir Lietuvių–lotynų kalbų žodyno (sudarinėto tarp 1842 ir 1850 m., pildyto po 1851 m.). Papildo- mai remiamasi Daukanto vadovėliais Prasmą łotinû kałbos (1837) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842). Neapsieita be moksliniuose darbuose pateiktų Daukanto rašmenų analizės. Darbe stengiamasi apibrėžti, kuo rėmėsi ir ką naujo įvedė Daukantas, kaip jam sekėsi derinti iki tol rašiusiųjų abėcėles su savąja. Tuo palyginimu straipsnis ir yra aktualus, nes galima paraleliai matyti, koks rašmenų inventorius, kaip kito Daukanto rašmenys jam kuriant naująjį. Ankstyvosios Dau- kanto leksikografijos rašmenų tradicijos ir naujovės iki šiol išsamiai analizuo- tos nebuvo, ypač šiame straipsnyje akcentuojama balsinių grafemų rašyba. Straipsnyje taikyti aprašomasis, literatūros apžvalgos, analizės metodai.

40 Birutė Gudelienė Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės

Simono Daukanto rašybos inventoriaus kilmė XIX amžiaus pirmojoje pusėje iškilus žemaičių bendrinės kalbos idėjoms iki tol Didžiojoje Lietuvoje paplitusi rašyba, ypač raidynas9, pradėti reformuoti (Palionis, 1979, 207). Vienas didžiausių to meto rašybos reformuotojų ir inovatorių buvo Daukantas10. Jis buvo pirmasis, rašęs tik lietuvių (žemai- čių) kalba. Daukantas, ėmęsis sudarinėti savo rašybos sistemą11, įsivedinėjo iki tol savo darbuose nevartotus rašmenis, juos normino, aiškino jų varto- seną, tačiau rašybos taisykles pateikė tik vadovėliuose Prasmą łotinû kałbôs (1837 m.) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos12 (1842 m.), t. y. daug vėliau, nei pradėjo keisti pačią rašybą. Abiem vadovėliais jis siekė išplėsti ir įteisinti gimtosios (žemaičių) kalbos vartojimą mokykloje (Zinkevičius, 1990, 150–151), tačiau labiausiai tai išryškėjo Abeciełoje – lietuviškiems garsams išreikšti buvo įtraukti rašmenys iš lenkų raidyno, vartoto gerokai prieš Daukantą13. Tai didžiosios ir mažo- sios nosinės raidės Ąą, Ęę14, priebalsės jj, Ļł, ww, Źź (Daukantas, 1842, 7).

9 Rašmenys: a, ą, b, c, d, e, ę, f, g, h, i, j, k, l, ł, m, n, o, p, q, r, s, t, u, w, x, y, z, ź (Jonikas, 1972, 179). 10 Daukantas Vilniaus universitete spėjo įgyti klasikinį filologinį išsilavinimą iki filomatų- filaretų grupelės bylos (baigė 1822 metais, tačiau diplomą gavo tik 1825 metais). Jis gana anksti įsivedė diakritinių ženklų tarminiams garsams ir homoniminėms formoms atskirti (Zinkevičius, 1990, 155). 11 Plg. XIX amžiaus antrojoje pusėje, normindamas bendrinės kalbos rašybą, Mykolo Miežinio darbo Lietuwiszka gramatika (1886) recenzijoje Jonas Jablonskis išdėstė tuos bk normų kodifikavimo principus, kuriais, kiek papildytais ir modifikuotais, rėmėsi visą gyvenimą. Norminimo šaltiniu jis nurodė liaudies žmonių kalbą, ir todėl jo negalima laikyti bendrinės kalbos sukūrėju (Piročkinas, 1977, 94–95). Jablonskis, gyvendamas Mintaujoje ir normindamas kuriamą lietuvių kalbos rašybą, labai atsižvelgė į latvių raginimus atsigręžti į liaudies kalbą (ten pat, 98). Latviai taip pat rūpinosi bendrinės kalbos kūrimu – 1907 m. Karlis Miūlenbachas su Janiu Endzelynu parašė latvių kalbos gramatiką Latviešu gramatika. Savo tarme, kaip žinome, rėmėsi ir Daukantas. Jau mūsų dienomis keletą kalbos norminimo principų pateikia Girdenis – tai tikslingu- mo, distinktyvumo ir ekonomijos kriterijai. Daliniais principais laikytini gyvumas, gry- numas, sistemiškumas ir taisyklingumas (Girdenis, 2001, 392–394). Daukanto atveju šie išvardytieji principai buvo pagrindiniai. 12 Abecieła – tai žemaičių kalbos skaitymo pradžiamokslis, kur mokoma abėcėlės, kaip tiksliai reikia ištarti raides, jas suvokti. Šis elementorius nuo Prasmos skiriasi tikslesniu rašmenų aprašu. Pagrečiui pateikiamas ir žemaitiškas, ir aukštaitiškas tarimas, kad tekstą lengviau suvoktų abiejų tarmių atstovai. 13 Iš lenkų perimti kiti rašmenys: sz, cz, ł, w, dz, dź, d, dż (Jonikas, 1972, 179). 14 Kruopas (1960, 219), aptardamas Daukanto amžininko, žemaičio Domininko Sutkevi- čiaus vienatomio lietuvių–lenkų žodyno Słownik Litewsko-Żmudsko Polski (1835) ran- kraštį, cituoja lenkišką pratarmę: „W Języku Polskim znayduią się dwie samogłoski nosowe, to iest a, ą i e, ę. W Litewsko zaś Żmudskim oprócz wymienionych są jeszcze dwie samogłoski nosowe, to iest i, į i u, ų – np. Įwadineju wzywam, zle byłoby pisać Iwadine- ju lub Inwadineju, było by to przeciwko wysłowieniu Języka Litewsko-Żmudskiego. Po-

41 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Abeciełos bazinis raidynas – įprastinis to meto Didžiojoje Lietuvoje (Jonikas, 1972, 179), jį sudaro lotyniškoji abėcėlė, kuri vartota Prasmoje (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Daukanto vadovėlių abėcėlės Prasmos lotyniškasis rašmenų Abeciełos rašmenų inventorius (1837, 3) inventorius (1842, 7) a, b, c, d, e, f, g, h, i, k, l, m, a, Ą, b, c, d, e, Ę, f, g, h, i, j, k, l, Ļ, m, n, o, p, q, r, s, t, u, v, x, y, z n, o, p, q, r, s, t, u, v, w, x, y, z, Ź a, b, c, d, e, f, g, h, i, k, l, m, n, o, p, a, ą, b, c, d, e, ę, f, g, h, i, j, k, ł, ł, m, n, o, p, q, r, q, r, s, t, u, v, x, y, z s, t, u, w, x, y, z, ź

Siekdamas savo kuriamai rašomajai kalbai sudaryti atitinkamą raidyną, Daukantas vadovavosi dviem aplinkybėmis: norėjo pažymėti kai kuriuos savo žemaičių tarmės garsus ir tam tikras morfologines kategorijas rašmenimis (Jonikas, 1972, 179). Kadangi Daukantas, be kalbos grynumo, lietuviškumo, itin vertino jos normiškumą, todėl rėmėsi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos veikėjų – Dauk- šos, Sirvydo darbais, Kleino Grammatica Litvanica (Lietuvių kalbos gramatika, 1653) (Jonikas, 1972, 63, 121, 234–235), savo amžininkų – Juozapo Arnulfo Giedraičio15 Lietuviškomis Evangelijomis (1806), Mažosios Lietuvos autorių Milkaus gramatika Anfangs-Gründe einer Litauischen Sprach-Lehre (Lietuvių kalbos mokslo pradmenys, 1800) (Jonikas, 1972, 122). Taigi savo vadovėliuose Daukantas pateikė jau nemažai metų vartotą, taip pat ir laiko patikrintą, sudėtinių grafemų inventorių bei vartosenos paaiški- nimą. Kaip apibendrina Palionis (1979, 208), Daukanto inovacinių rašmenų inventorių sudaro: á, à, é, è, ê, ĩ, , ó, ô, ú, ù, û, ů, kuriuos įsivedė nusižiūrėjęs į Daukšą ir į Rytų Prūsijos gramatikas, o rašmenys 16, ë17 yra nusižiūrėti iš kitų šaltinių, kurių mokslininkas nenurodo (Palionis, 1979, 208; plg. Jonikas, 1972, 179–181). Naujų, iki tol nevartotų savo darbuose, rašmenų Daukan- tas įsivedė dar Pasakų Phedro (1824) rankraštyje. Tai grafemos su diakritikais , ê, è, é, ô, û, î,  ir kt. (Jonikas, 1972, 179; Palionis, 1979, 208). Rašmuo u dar Mažvydo buvo perimtas iš čekų (Palionis 1967, 25), o iš lenkų – nosinės

dobnie co się tycze u, ų np. Przypadek drugi liczby mnogiey pisze się Tų źmonių Tych ludzi. Niemożna pisać Tu źmoniu lub Tun źmoniun, podobnieź nie będzie się zgadzała z wysłowieniem tegoź Języka“ (Sutkevičius, 1835). 15 Giedraitis laikėsi vidurinio raštų varianto tęsinio – rašė žemaitiškai su tam tikrais tra dicinės raštų kalbos elementais (Zinkevičius, 1990, 110). 16 Ši grafema vartota Jono Rėzos knygoje Psalteras Dovydo (Šinkūnas, 2010, 40). 17 Vėliau Prasmoje (1837 m.) įvestas rašmuo ë, plačiai paplitęs vokiečių ir rusų raidyne (Jonikas, 1972, 181), ĩ – Abeciełos (1842) naujovė (Palionis, 1979, 208).

42 Birutė Gudelienė Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės raidės ą, ę. Sekdamas Pabrėža, Daukantas ėmė vartoti ir rašmenį ó (Jonikas, 1972, 179), atėjusį iš XVI amžiaus ir vartotą Mažvydo (Palionis, 1967, 22). Taigi didžioji dalis grafemų yra skolintos iš Mažosios Lietuvos raštų, tačiau krenta į akis, kad pirmiausia šie rašmenys Daukanto buvo perimti formaliai, t. y. perimtas rašmuo su pagrindine reikšme, kuriam papildomai priskiriamos kitos reikšmės. Tačiau daugelis inovacijų nesusilaukė visuotinio pritarimo ir neprigijo kalbos vartosenoje (Palionis, 1979, 209). Daukanto pasirinkta rašybos reformavimo sistema nebuvo sklandi18. Jis kaitaliojo rašybą „bene daugiau ir dažniau nei bet kuris kitas XIX a. lie- tuvių kultūros veikėjas“, neturėjo labai tvirtos nuostatos, kokią bendrinę kalbą reikėtų kurti, kokias normas vienodinti, toleravo rašomosios kalbos variantiškumą (Subačius, 1996a, 87; 1996b, 57). Tai buvo „neįprasta, keis- toka, gana nenuosekli rašyba ir skyryba – jo raštų originalai šių dienų ei- liniams skaitytojui labai sunkiai įkandami ar net visai neprieinami“ (Zin- kevičius, 2002, 289). Nors Daukantas jau atsisakė remtis tik vartosena ar vienos kurios tarmės ypatybėmis (jo nuostata buvo remtis tik sava tarme), tačiau konkrečių taisyklių realizavimas jo darbuose silpnai išreikštas (Suba- čius, 1996a, 57). Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje vartojamas priebalsinių grafemų inventorius skiriasi keliais priebalsiais. Šiuose darbuose vartojamas lotyniš- kas raidynas su kai kuriomis iš lenkų abėcėlės perimtomis raidėmis: cz (=č), sz (=š), Łł , Ww (=v), Żż (=ž), ź (=ž). Kaip ir kituose senuosiuose raštuose, grafemos u, j vartojamos dvejopai – jos žymi ir balsį, ir priebalsį.

Ankstyvosios Simono Daukanto leksikografijos balsinių grafemų inventorius Toliau straipsnyje bus stengiamasi pažvelgti, kiek šis perimtasis Daukanto inventorius buvo vartotas ankstyvojoje jo leksikografijoje. Tikrinant, kiek Daukanto sudėtinių grafemų rašyba išsiskyrė iš kitų to meto žemaičių autorių, labai pravartūs Subačiaus monografijoje (1998) pateikiami išsamūs to meto žemaičių rašybos tyrimai. Dažniausia tuo metu pa- sitaikiusios sudėtinės grafemos buvo ą, ę , taip pat , , ,  , kiek rečiau é, â,

18 Prisimenant Mažvydą, lietuviškosios knygos pradininką, reikia pasakyti, kad jis savo knygos rašybai pavyzdį ėmė iš lenkų. XVI amžiaus pirmosios pusės lenkų rašyba, seku- si čekų bei vokiečių rašybos manieromis, dar tebebuvo nenusistovėjusi, gerokai įvaira- vo, dažnai priklausė nuo leidėjų ir pačių autorių įpročių. Neretai tas pats garsas būda- vo žymimas keliomis raidėmis arba, atvirkščiai, viena raidė rodė kelis garsus. Tokia ra- šybos netvarka būdinga ir pirmajai lietuviškai knygai <...>. Netobula rašyba prastai atspindi tartį (Zinkevičius, 1988, 28–29).

43 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

19 20 21 22 ï , ó , ė, ē, ẽ , ä, ê, ÿ, ü, û , ų, į, ů, taip pat ô (ji vartota atskirti homofor- moms, Subačius 1998, 89). Dauguma šių rašmenų buvo vartoti ir Daukanto. Tačiau tai liečia tik formaliąją rašmenų pusę. Remiantis tyrimo duomenimis vis dėlto reikia pasakyti, kad Daukanto sudėtiniai rašmenys vartojami ne tik jo taisyklėse nurodytomis reikšmėmis. Daukanto raštų tarminį mišinį buvo pastebėję ir Antanas Baranauskas su Kazimieru Jauniumi, kurie apie tai dali- josi su Hugo Weberiu23 (Jonikas, 1972, 126). Balsinių grafemų inventorius aptariamuosiuose žodynėliuose nėra vie- nalypis. Jį sudaro paprastos (be diakritikų) ir sudėtinės grafemos. Pagrindi- niu pilniausiu tiriamojo laikotarpio balsinių grafemų inventoriumi laikytinas vartotas vieninteliame spausdintame Daukanto žodyne Žodrodyje ir ten esan- čiose lietuviškose Epitome Historiae Sacrae antraštėse. Sudėtinių grafemų iš- samiausiu inventoriumi galima laikyti taikytą ir Žodrodyje, ir LL žodynėlyje (čia yra po 30 grafemų). Žodynėliai skiriasi tik viena kita grafema, MLL jų rasta tik 26, o Epitome Historiae Sacrae 14, žr. 2 lentelę.

19 Zacharijo Nemčevskio vartoti prancūziški balsiai su diakritikais. Tačiau jo darbuose ne- vartotos grafemos ą, ę (Subačius, 1998, 88). Prancūzų, taip pat lotynų kalbos įtaka be- siformuojančiai lenkų rašybai XVII–XVIII a. buvo akivaizdi, tuo metu vyko ortografijos reforma. Kol ji nebuvo nusistovėjusi, lenkiškai buvo sunku rašyti, teigia Aleksandras Brukneris (1906, 156–157). Tam tikslui lenkai įsivedė logiškumo, istoriškumo rašybos normas (Karłowicz, 1883, 3). 20 Pasitaikė Poškos darbuose (Subačius, 1998, 215). 21 Plateris rašė iki tol DL (Didžiosios Lietuvos) tradicijoje nebuvusias raides, greičiausiai tai 1831-ieji metai (Subačius, 1998, 396). 22 Tai keletas iš Kiprijono Nezabitauskio-Zabičio įsivestų rašmenų (Subačius, 1998, 294). Pats Nezabitauskis savo knygoje Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų žemaičių ir Lietuvos (1824) pateiktame Parsergieime apie rašmenis su diakritikais kalba taip: „Ta pati balsyninke yszsytar trumpay arba yłgay, patiłoms arba bałsey, reykalingy taygi ira enkłay ràszimo. Yr tayp balsyninkies be enkła yszytar trumpay, yr patiłoms; su ênkłu (Kayryniu) ysytar bałsu pakiałtu, yr pratensant kaypo tay à, è, ù; su enkłu wadintu (Kampelu, arba stogelu), yszytar bałsu sudîėtu ysz bałsa pakiȧłta yr nueminta, kaypo tay ant paweyksła skaytitine â, ê, î, ô, û“ (Nezabitauskis, 1824, 8). Tarminiu požiūriu Nezabitauskis buvo artimesnis Poškai, žemaičiui dūnininkui. 23 Hugo Weber (1832–1904) vokiečių filologas. Lietuvių kalbotyrai nusipelnė, kai 1875– 1898 susirašinėjo su Baranausku, skatino jį tyrinėti lietuvių kalbą. Kartu su Baranausku išleido Lietuvių rytiečių tekstus (Ostlitauische Texte, Weimar 1882) (LKE, 1999, 714).

44 Birutė Gudelienė Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės

2 lentelė. Ankstyvosios leksikografijos balsinių grafemų inventorius 24, 25 Balsinių Išskirtinės kiek Grafemų su diakritikais Žodynėlis grafemų vieno žodynėlio inventorius inventorius grafemos24 Žodrodys Aa, Ee, Ii, y, Oo, á, ă, å, ā, à, ą, é, è, ê, ē, ë, ę, ì, ĭ, ë, ï, ı,  Uu ï, î, , ı, ó, ò, ô, ō, ŏ, ú, ù, û, ü, ŭ, , ū (30) Lietuviškos Aa, Ee, Ii, y, á, à, é, è, ì, î, , ó, ò, ô, ŏ, ù, û, Epitome Oo, u ŭ (14) Historiae Sacrae antraštės MLL a, Ee, i, y, o, Uu ą, à, ā, é, è, ẽ, , ĕ, , ȩ, ę, ē, ī, , ẽ, , , ȩ, , ů ĭ, , î, , ô, ò, ó, ō, ú, ù, û, ů (26) LL Aa, Ee, i, y, o, u á, à, ā, ã25, ą, é, ę, ē, ẽ, ĕ, ê, è, í, î, ẽ, ỹ, , ũ, ů ĭ, ĩ, Ī, ỹ, , , , ò, ó, ô, û, ù, ũ, ŭ, ū, ů (30)

Grafemos be diakritikų ankstyvosios leksikografijos darbuose vartotos tiek trumpajam, tiek ilgajam garsui žymėti, aukštaičių ir žemaičių tarmių fo- netikai atskirti, tam tikrų linksnių galūnėms nurodyti. Sudėtinės grafemos gausesnės ir beveik netirtos. Didžioji dalis šių grafe- mų yra bendros visiems, o dalis rašmenų – tik vienam iš tiriamojo laikotarpio žodynėlių. Juose grafemų rasta daugiau, nei pateikia pats Daukantas (Abecieło- je yra 12). Jo teigimu, raštininkai dėl patrumpinimo rašto „po wîjną balsę ras- zydamis źenklĩn jès iwajreis źenkłais“ (Daukantas, 1842, 4). Jis taip pat perima šią rašybos ypatybę. Sudėtinės grafemos Daukanto ankstyvojoje leksikografijoje vartojamos tiek vienabalsiams, tiek monoftongizuotiems garsams žymėti, eina dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių dėmeniu (jų aprašas skiriasi)26. MLL žody- nėlyje, be grafemos , atsiranda Prasmoje ir Žodrodyje nevartoti rašmenys: , , ȩ. LL žodynėlyje užfiksuota grafema su cirkumfleksuỹ . Šios sudėtinės grafemos (išskyrus ů) Daukanto darbų tyrimuose iki šiol nebuvo paminėtos ar aptartos. Tokia įvairi rašyba sudaro pagrindą atidžiau pažvelgti į Daukanto balsinių gra- femų raišką, jų tarpusavio ryšius jo ankstyvuosiuose žodynėliuose. 24 Tai nustatyta tarpusavyje lyginant tiriamuosiuose žodynuose esančius rašmenis 25 ML tokie atvejai su cirkumfleksu šalia sonantų m, n laikomi abreviatūra, pvz.: mãnimi ~ manimi (Šinkūnas, 2010, 47). 26 Prisimenant Mažvydo – lietuviškosios raštijos pradininko – raidyną, reikia pasakyti, kad jis vėlesniųjų Rytų Prūsijos lietuviškų raštų autorių po truputį buvo keičiamas ir tobulinamas: įsivedama naujų rašmenų bei diakritinių ženklų specifiniams lietuvių kalbos (atskirų jos tarmių) garsams žymėti arba įvairiais sumetimais atsisakoma tam tikrų rašmenų arba diakritinių ženklų (Palionis, 1967, 25).

45 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Sutikrinus, kiek rašmenų iš Daukanto pasiskolintųjų apskritai buvo pavartota šiuose žodynėliuose, nustatyta, kad nerasta tik grafemos . Svarbu pa- stebėti, kad kiekvienas Daukanto ankstyvosios leksikografijos žodynėlis (jie parašyti skirtingu metu) išsiskiria tik jam būdingomis grafemomis, nors di- džioji dalis jiems bendra. Tik Žodrodyje rasta ë, ï, MLL – , , ȩ + (ẽ, , ů), LL – ỹ,  + (ẽ, ũ, ů). Įdomu tai, kad kelios rastos grafemos, kurių kilmės mokslininkai nenurodo ir nepateikia kaip inovacijų, yra rankraštinių žodynų rašmenys: , , ȩ (MLL), ỹ (LL). Taigi gausesne grafemų vartosena išsiskiria spausdintas žodynėlis Žodro- dys ir lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių medžiaga. Grafemos vartojamos nevienareikšmiškai. Kiekviena iš grafemų vartojama fonetinėms arba morfologinėms ypatybėms žymėti. Gausesnę šio darbo rašmenų vartoseną lėmė verstinio ir spausdinto žodynėlio pobūdis ir didesnė jo apimtis. Rank raštinių žodynėlių vartosena labai panaši į Žodrodžio, todėl sutampančius visų trijų žodynėlių rašmenis galima laikyti bazinėmis ankstyvosios leksikografijos balsinių rašmenų be diakritikų reikšmėmis.

Išvados 1. Ankstyvosios Daukanto leksikografijos rašmenų inventorius diakritikais, geminatų vartosena siejasi su Mažosios Lietuvos tradicija – Daukantas rėmėsi Danieliaus Kleino darbais, Didžiosios Lietuvos rašybos atgarsiai Dau- kanto rašyboje atėjo iš Mikalojaus Daukšos, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Jurgio Platerio, Kiprijono Nezabitauskio-Zabičio. 2. Daukantas išryškėja kaip reformatorius, kiekviename ankstyvosios leksikografijos žodyne įsivedęs naujų rašmenų (ir reikšmių): tik Žodrodyje rasta ë, ï, MLL – , , ȩ + (ẽ, , ů), LL – ỹ,  + (ẽ, ũ, ů). Taigi Daukanto grafemų inventorius ankstyvojoje leksikografijoje nebuvo nusistovėjęs. 3. Rastos kelios rankraštinių žodynų grafemos, kurių kilmės mokslininkai nenurodo ir nepateikia kaip inovacijų, tai: , , ȩ (MLL), ỹ (LL). 4. Viso ankstyvojo laikotarpio grafemų inventorius, nors ir ne visas pa- teiktas ir paaiškintas vadovėliuose, dėl savo reikšmių gausos ir nevienodumo atspindi pradinį Daukanto rašybos kūrimosi etapą. Priebalsių rašyboje laiky- tasi Mažosios Lietuvos ir lenkų tradicijos.

Šaltiniai Biblijos vardų žodynas. Sudarė Petras Kimbrys, 2000. Vilnius: Aidai. [Daukantas S.,] 1838, [Antraščių vertimas,] C[harles] F[rançois]L‘homond. Epitome

Historiae Sacrae, Petropilie; VUB RSS: LR677. 46 Birutė Gudelienė Simono Daukanto rašyba – tradicija ir naujovės

[Daukantas S.,] Ƶodrodys, Charles François L’Homond, Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, 1–42 (atskira puslapių numeracija knygos pabaigoje); LMAB RSS: L–19/146. Daukantas S., Lenkų–lietuvių kalbų žodyno medžiaga, Cz (czerwcowy) – Z. Saugo- mas LLTI rankraštyne, šifras SD 13. [Trūksta pirmųjų 24 puslapių]. Daukantas S., [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas, A–G (gvildyti)], be datos. Saugomas LLTI rankraštyne, šifras SD 14. [Darbas nebaigtas, didesnė žodyno dalis neiš- versta iš lotynų kalbos]. Daukantas S., 1842, Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos. Petropilis: K. Kra- jaus spaustuvė. Girdenis A., Girdenienė D., 1997, 1759 metų „Ziwato“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Karpavičius M., 1794, Kozonius K. Mykoła Karpaviczias, <...>. PADUWTAS WYL- NIUW Drukarnie Kunygu Bazylionu. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Red. V. Ambrazas, 1999. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga internete www.lkz.lt. Mylė K. W. [Daukantas S.], 1837, Prasmą łotinû kałbos. Petropilis: K. Hintzės spaustuvė.

Literatūra Girdenis A., 2001, Kalbotyros darbai 3. Kaunas: Spindulys. Jonikas P., 1972, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis antrojoje XIX amžiaus pusėje. Čikaga: Pedagoginis literatūros institutas. Kruopas J., 1998, Rinktiniai raštai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Palionis J., 1967, Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. Palionis J., 1979, Lietuvių literatūrinė kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. Piročkinas A., 1977, Prie bendrinės kalbos ištakų. Vilnius: Mokslas. Subačius G., 1996a, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba. Lietuvių atgimi- mo istorijos studijos 8. Asmuo: tarp tautos ir valstybės. Vilnius: Mokslo ir encik lopedijų leidykla, 10–113. Subačius G., 1996b, Trys XIX a. bendrinės rašomosios lietuvių kalbos modeliai: J. A. Pabrėža, J. Čiulda, S. Daukantas. Lietuvių kalbotyros klausimai 36. Subačius G., 1998, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Šinkūnas M., 2010, XVI–XVII amžiaus Mažosios Lietuvos raštų akcentografija. Daktaro disertacija (rankraštis). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Z., 1988, Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z., 1990, Lietuvių kalbos istorija 4. Lietuvių kalba XVII–XIX amžiuj. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z., 2002, Rinktiniai straipsniai 1, 2. Vilnius: Katalikų akademija: Moks- lo ir enciklopedijų leidybos institutas.

47 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Simonas Daukantas’ Orthography: Tradition and Innovations Summary The article discusses the stage of the development of Simonas Daukantas’ orthography that is related with his early lexicography. Daukantas’ orthography was built on the works of Daukša and Sirvydas – prominent figures from Lithuania Proper and Lithuania Minor – and Klein’s Grammatica Litvanica (Grammar of the Lithuanian Language, 1653). Daukantas introduced in his textbooks the inventory of time-tested compound graphemes of quite a sustained usage and explained the particularities of their use. The creation of the orthographic system by Daukantas revealed him to be a reformer who was prone to frequent changes in his orthographic inventory, ample use of variants, and a low number of rules. The majority of his innovations have failed to receive the public acclaim and have rooted in the usage of literary language. The inventory of graphemes of the early lexicography included nearly all the graphemes taken over by Daukantas; although the inventory turned out to have graphemes that were theoretically undefined – graphemes from manuscript dictionaries with their origin unspecified by scientists and unrepresented as innovations: <>, <>, <ȩ> (MLL), <ỹ> (LL). The inventory of manuscript dictionaries is very similar to that of Žodrodys, therefore the coinciding characters of all the three dictionaries may be considered as basic early lexicography vowel characters without diacritics. Keywords: Žodrodys, innovative characters, graphemes with diacritics, Daukantas’ orthography.

Birutė Gudelienė – Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja. Mokslinių interesų sritys – XIX a. tarminių žodynų rašyba (Daukantas, Stanevičius), indeksų rengimas, rašmenų formos ir turinio koreliacijos problematika.

Birutė Gudelienė holds a position of a junior research staff member in the Research Centre of Written Heritage in the Lithuanian Language Institute. The areas of her research interests are the following: the spelling of dialectal dictionaries of the 19th century (Daukantas, Stanevičius), preparation of indexes, issues of the correlation between the form and content of characters.

[email protected] Gauta 2014 10 20 Priimta 2014 12 10

48 Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui (remiantis konceptualiosios stichinės jėgos metaforos pavyzdžiu)27

Silvija Papaurėlytė Šiaulių universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra

Lietuvos viešasis sveikatos diskursas, t. y. medicininio išsilavinimo neturintiems žmonėms skirti straipsniai apie ligas, jų priežastis, prevenciją, gydymą, sveiką gyvenimo būdą, sveikatos priežiūros sistemą, tirtas labai mažai. Straipsnyje atskleidžiama jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka skir- tingų laikotarpių Lietuvos sveikatos diskurse aktualizuojamai konceptualiajai STICHINĖS JĖGOS metaforai. Lietuvos viešojo sveikatos diskurso tekstuose kalbamoji metafora dažniausiai aktualizuojama pasitelkiant ligos analogiją su ugnimi. Daroma išvada, kad konceptualioji STICHINĖS JĖ- GOS metafora pagrįsta jutiminės patirties nulemtomis charakteristikomis. Esminiai žodžiai: jutiminė patirtis, konceptualioji metafora, kultūrinė patirtis, viešasis sveikatos diskursas.

Įvadinės pastabos Šio tyrimo tikslas – atskleisti jutiminės ir kultūrinės patirties įtaką skir- tingų laikotarpių Lietuvos sveikatos diskurse aktualizuojamai konceptualiajai STICHINĖS JĖGOS metaforai. Siekiant užsibrėžto tikslo buvo išsikelti tokie uždaviniai: 1. Apibrėžti tiriamojo klausimo aktualumą. 2. Nusakyti konceptualiosios STICHINĖS JĖGOS metaforos turinį ir api- brėžti su šia metafora siejamą galimą jutiminės ir kultūrinės patirties santykį. 3. Apibūdinti STICHINĖS JĖGOS metaforos aktualizaciją 1980–2012 metų Lietuvos viešajame sveikatos diskurse. 4. Palyginti jutiminės ir kultūrinės patirties svarbą sveikatos diskurse aktualizuojamai konceptualiajai STICHINĖS JĖGOS metaforai.

27 Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslo projektą (VAT-40 / 2012) „Konceptualiosios metaforos viešajame diskurse“. Projekto vadovas – prof. habil. dr. Aloyzas Gudavičius.

49 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Straipsnio teiginiai pagrįsti daugiau nei daugiau nei 100 pavyzdžių, kurie rinkti iš 1980–1990 metų dienraščio „Komjaunimo tiesa“ (toliau tekste – KT), 1990–2001 metų dienraščio „Lietuvos rytas“ (toliau tekste – LR), 1980–1990 metų dienraščio „Tiesa“ (toliau tekste – T) numerių, portaluose lrytas.lt (apimtas 2006–2012 m. laikotarpis), respublika.lt 2012 m. publikuo- tų straipsnių apie sveikatą. Visa tiriamoji medžiaga suskirstyta į tris laikotar- pius: pirmajam laikotarpiui priklauso pavyzdžiai iš 1980–1990 m. pradžioje (iki kovo 11 d.) publikuotų straipsnių, antrajam – 1990–2000 metų medžia- ga, trečiasis apima pavyzdžius, kurie rinkti iš 2001–2012 metų šaltinių. Ana- lizuojant pavyzdžius taikyti konceptualiosios analizės ir diskurso defragmen- tacijos metodai (Будаев, 2011). Konceptualiąja analize vadinamas metodas, kurios esmę sudaro tai, kad informacija apie atitinkamą konceptą gaunama iš žodžių, kurie yra to koncepto verbalizacijos būdai kalboje, vartojimo pa- vyzdžių. Tyrimą grindžiant diskurso defragmetacijos metodu, tiriamasis laikotarpis suskirstomas į atskirus etapus, etapai tarpusavyje lyginami. Šiame straipsnyje pristatoma analizė atlikta taip: iš 1980–2012 metais parašytų teks- tų apie sveikatą buvo renkami metaforiniai pasakymai, t. y. tie sakiniai, kuriuose apie ligas, sveikatą, sveikatos priežiūros sistemą kalbama pasitelkiant konceptualiųjų metaforų aktualizaciją. Pavyzdžiai suklasifikuoti pagal tai, ko- kia konceptualioji metafora juose aktualizuojama, atsižvelgta į perkeliamuo- sius požymius, kuriais remiantis nusakomas abstrakčių fenomenų panašumas į konkrečius. Toliau lyginta konceptualiųjų metaforų aktualizacija skirtingų laikotarpių tekstuose. Lietuvos viešasis sveikatos diskursas – viešojoje erdvėje publikuojami tekstai apie sveikatą, ligas ir jų gydymą, sveikatos priežiūros sistemą, skirti žmonėms, neturintiems medicininio išsilavinimo. Pagrindiniai tokių tekstų tikslai – informuoti ir įtikinti, t. y. tekstuose rašoma apie ligų priežastis, pre- venciją, sveiką gyvenimo būdą ir siekiama paveikti žmonių elgesį taip, kad jie mažiau sirgtų arba susirgę gebėtų kuo greičiau ir kuo paprasčiau pasveikti. Įtikinimas sveikatos diskurse skiriasi nuo įtikinimo, kuris pasitelkiamas politikos diskurse. Nors abiem atvejais kalbantis arba rašantis žmogus nori, kad su jo informacija susipažinę žmonės pradėtų atitinkamai elgtis, sveikatos diskursas ypatingas tuo, kad pats teksto autorius, skirtingai nei, pavyzdžiui, po- litikas, nėra tiesiogiai suinteresuotas sulaukti žmonių elgesio pokyčių.

Tyrimo aktualumas ir originalumas Lietuvoje sveikatos diskursas neturi jokių kognityvinio tyrimo tradicijų, nes kol kas jis apskritai nebuvo apibrėžtas ir įvardytas kaip tyrimo objektas.

50 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui

Minėtinas tik L. Arcimavičienės (2005) straipsnis, kuriame dėmesys sutelktas į ŽIV (AIDS) konceptą anglų, lietuvių ir rusų kalbose. Arcimavičienė daro iš- vadą, kad gretinamose kalbose šią ligą linkstama suvokti pasitelkus jos pana- šumą į tuos pačius dalykus – karą, verslą, gamtą, sportą (min. veik., 17–31). Spragą iš dalies gali užpildyti autorių grupės parengto konceptualiųjų me- taforų žodyno dalis, kurioje pateikti konceptualiųjų metaforų aktualizacijos Lietuvos viešajame sveikatos diskurse pavyzdžiai ir 1980–2012 metų kalba- mojo diskurso tekstams būdingų metaforų analizė (Konceptualiųjų metaforų žodynas, 2014, 221–239). S. Papaurėlytės (2014) straipsnyje apibrėžtos galimos Lietuvos sveikatos diskurso tyrimo kryptys. Sveikatos diskursas svarbus todėl, kad iš jo tekstų žmonės gauna in- formaciją, kuri gali turėti tiesioginės įtakos jų sveikatos būklei. J. Arroyave (2012, 194–214) teigia, kad įvairiose masinės informacijos priemonėse pa- teikiamą informaciją apie sveiką gyvenimo būdą, ligas žmonės priima geriau nei, pavyzdžiui, tiesiogiai gautus ir, logiškai mąstant, daug patikimesnius pa- čių gydytojų nurodymus. Vadinasi, kyla pavojus, kad jei tai, kas rašoma spaudoje arba skleidžiama per kitas masinės informacijos priemones, bus netiks- lu, neišsamu ir sena, visuomenė bus klaidinama. Žinių apie sveikatą turiniui įtakos turi pačių žurnalistų požiūris į nagrinėjamą problemą, žinių pateikimo tvarka, šaltiniai, įtakingos visuomeninės ir politinės jėgos. Žurnalistų nuostatas konkretaus klausimo atžvilgiu parodantys akcentai visuomenės sąmonė- je formuoja atitinkamų konceptų turinį, kuria viešąją nuomonę, o tai, kaip žmonės suvokia savo sveikatą ir rūpinimąsi ja, turi tiesioginės įtakos visuo- menės narių sveikatai. J. Arroyave teigia, kad kadangi žurnalistas žinias apie sveikatą gali pateikti labai įvairiai (vienus dalykus aptarti išsamiai, o apie kitus beveik neužsiminti), kartais susidaro situacija, kad labai daug dėmesio skiriama ligos pasekmėms, jos gydymui, bet trūksta informacijos apie tai, kaip būtų galima ligos išvengti. Vadinasi, svarbus ne tik pats informacijos turinys, bet ir jos pateikimo būdai.

Teorinis tyrimo pagrindas Sveikatos diskurso tekstuose tikslų siekiama įvairiais būdais. Vienas iš būdų – galimybė pasitelkti konceptualiąsias metaforas. Konceptualiąja metafora vadinama kalbos vartotojų sąmonėje egzistuojanti ir (arba) susidaran- ti ryšio tarp ištakų ir tikslo sferų schema, kurią atspindi formulė X yra Y (Чудинов, 2003). Galimybė abstraktesnius dalykus suvokti remiantis kon- kretesniais pagrįsta jutimine ir kultūrine žmogaus patirtimi. Jutiminė patirtis yra ta patirtis, kurią žmogus gauna tiesiogiai per savo jutimų sistemas. Ši

51 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA patirtis yra neišvengiama, nes toks yra žmogaus kūnas (mes galime matyti, girdėti, liesti, ragauti ir keisti padėtį erdvėje). Jutiminė patirtis dar vadinama sensomotorine. Tos informacijos, kurią suteikia pojūčių organai, žmogus ne- įsisąmonina gavimo momentu, tačiau užfiksuoja ir pasilieka sąmonėje tam, kad ja būtų galima pasinaudoti vėliau. Sensomotorinės patirties gavėjas yra anonimas – nesvarbi rasė, tautybė, lytis, amžius, kalba, kuria žmogus kalba. Informacija gaunama tiesiogiai, jokie tarpininkai, galintys paveikti jos koky- bę arba esmę, procese nedalyvauja. Kultūra yra visa tai, kas sukurta žmogaus, arba tai, kas yra patyrę žmogaus rankos poveikį. Kultūra vadinami ne tik materialūs dalykai, bet ir socialinių normų, papročių, idėjų, vaizdinių, mąstymo schemų ir elgesio tradicijų visuma. Kultūrinė patirtis nėra tiesioginė, ji susijusi su tarpininkais – įvairiomis ženklų sistemomis, iš kurių kalba yra prieinamiausia ir aiškiausia (plg. dar muziką, dailę, judesį). Kultūrinės patirties gavėjas nėra anonimiškas pasaulio žmogus. Tai tautos ir konkrečios kultūros atstovas, kuriam įtakos turi tautos istorija, mąstymo būdas, vertinimo normos. Išvardyti fenomenai yra nema- terialūs ir todėl pojūčių organais tiesiogiai nesuvokiami, jie yra perduodami iš kartos į kartą atsižvelgiant dar į tai, kad galimos nuo konkrečių aplinky- bių priklausančios variacijos. Vadinasi, kultūrinė patirtis yra ta patirtis, ku- rią žmogus sąmoningai (tiesiogiai arba per tarpininkus) gauna kaip atitinka- mos kultūros atstovas. Kadangi jutiminė patirtis, su kuria žmogus susiduria ką tik gimęs, yra chronologiškai pirmesnė už kultūrinę, ji pasitelkiama norint suprasti ne tokius sudėtingus abstrakčius fenomenus. Kultūrinės patirties įgyjama tapus kultūrinės bendrijos nariu, turint išsilavinimą, todėl ja žmo- nės remiasi suvokdami su didesniu kiekiu informacijos ir įvairesniais prie- žasties – pasekmės ryšiais siejamus reiškinius. Tekste aktualizuotos konceptualiosios metaforos parodo ne tik kalbos vartotojo sąmonėje užfiksuotą ryšį tarp konkretaus daikto ar reiškinio ir abstraktaus fenomeno, kuris reiškia, kad tikslo srities objektui (t. y. abstrakčiam fenomenui) priskiriamos ištakų srities objekto (konkretaus daikto ar reiškinio) charakteristikos, bet atskleidžia konkrečias vertybines nuostatas, elgesio modelius, siejamus su atitinkamame tekste aprašomais konceptais. Viešojo diskurso tekstuose aktualizuojamų konceptualiųjų metaforų ana- lizė suteikia informacijos apie kalbos pasaulėvaizdį – kalboje užfiksuotą pasaulio vaizdą, kuris yra ne absoliučiai tikslus, t. y. veidrodinis tikrovės at spindys, bet jos interpretacija, priklausanti nuo konkrečia kalba kalbančių žmonių vertybių sistemos ir pasaulio suvokimo specifikos. Kalbos pasaulė- vaizdis nepateikia mokslinio pasaulio vaizdo, nes pastarasis turėtų būti grin- džiamas atskirų sričių mokslininkų sukaupta ir patikrinta informacija. Pripa-

52 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui

žįstama kalboje užfiksuotos informacijos apie pasaulį, santykius tarp daiktų ir reiškinių vertė (Урысон, 1998, 3–21). Per daugelį metų iš kalboje užfik- suoto žmogaus žvilgsnio į aplinką ir save susiformavo savotiškos atskiros nai- viųjų (nepagrįstų tiksliais tyrimais) mokslų kryptys. Analizuojant straipsnyje pristatomam tyrimui sukauptą medžiagą svarbios yra naivioji psichologija ir naivioji anatomija. Remiantis E. Uryson, galima teigti, kad naivioji anatomija ir naivioji psichologija yra pirmykščio pasaulio vaizdo fragmentai, fiksuojan- tys primityvų žmogaus kūno sandaros ir vidinio gyvenimo (jausmų, emoci- jų, nuotaikų) suvokimą. Šių laikų žmogui tas naivus pasaulio suvokimas nėra pažįstamas, nes jį pakeitė gerokai vėlesnės ir logiškai pagrįstos anatomijos, fiziologijos ir psichologijos žinios (Урысон, 1995, 15). Sakydamas liga lieps- noja, uždegimas rusena arba skaitydamas tokį tekstą žmogus aiškiai suvokia, kad liga nėra ugnis. Tai tik vienas iš kalbos vartotojui suprantamų ir popu- liarių ligos charakterizavimo būdų. Kalba yra konservatyvi, joje užfiksuotas toks pasaulio suvokimo būdas, kuris kadaise buvo realus. Kaip teigia G. La- koffas ir M. Johnsonas, tokie pasakymai yra kalbėtojų sąmonėje sukauptų (iš- moktų, paveldėtų) metaforinių modelių atspindys (Lakoff, Johnson, 1999). Šiuos abu požiūrius galima suderinti, nes galima daryti prielaidą, kad metaforiniai modeliai (arba konceptualiosios metaforos), glaustai nusakantys situacijos modelį ir galimus jos dalyvių elgesio būdus, yra pagrįsti žmonių fizine ir jutimine patirtimi. Kadangi svarbiausias stichinių jėgų bruožas yra visiška nepriklausomybė nuo žmogaus, konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora aktualizuojama tada, kai reikia apibūdinti žmogaus kontrolei nepaklūstančius arba tik labai menkai kontroliuojamus abstrakčius fenomenus. Visas jėgas, kurios vadina- mos stichinėmis, sąlygiškai galima skirti į dvi grupes: neapibrėžtas stichines jėgas, kurios veikia nepriklausomai nuo žmogaus, bet nėra nei žmonės, gyvos būtybės, turi galių keisti aplinką ir daryti įtaką žmogui, ir konkrečius gamtos reiškinius. Atskirti gamtos reiškinius nuo apibendrintai suvokiamų fizi- nių jėgų ne visada paprasta. Šie reiškiniai atsiranda ir pranyksta savaime, gali ką nors sugriauti, sugadinti. Siejant abstrakčius fenomenus su jėgomis – ir su konkrečiais gamtos gaivalais, ir su neapibrėžtomis stichijomis – aiškiai nurodoma, kad abstraktūs fenomenai yra stiprūs, nekontroliuojami, nepažinūs ir todėl itin pavojingi patyrėjui. Problemiškas atrodo konceptualiosios STICHI- NĖS JĖGOS metaforos santykis su jutimine ir kultūrine patirtimi. Viena vertus, nekyla abejonių, kad stichinių jėgų poveikis pirmiausia suvokiamas po- jūčių organais: žmogaus kūnas jaučia audros, lietaus ar ugnies poveikį. Kita vertus, žmogaus priklausymas atitinkamai tautinei ir kultūrinei bendrijai lemia, kaip jis vertina atitinkamą stichinę jėgą. Pavyzdžiui, vietovių, kuriose vy-

53 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA rauja sausas ir karštas klimatas, gyventojai turėtų teigiamai vertinti lietų, vadinasi, ir su tokiu gamtos reiškiniu siejama konceptualioji metafora taip pat fiksuos teigiamą vertinimą. Turint galvoje Lietuvos klimatą, galima kelti prie- laidą, kad konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora yra aktualizuojama norint atskleisti neigiamai vertinamas abstrakčių fenomenų charakteristikas.

Konceptualiosios metaforos sveikatos diskurse Vykdant projektą „Konceptualiosios metaforos Lietuvos viešajame diskurse“ sukaupta medžiaga (kiek daugiau nei 1500 pavyzdžių) leidžia invento- rizuoti 1980–2012 metais Lietuvos viešajame sveikatos diskurse aktualizuotas konceptualiąsias metaforas, apibūdinti jų produktyvumą. Lietuvos viešaja- me sveikatos diskurse daugiausia dėmesio skiriama LIGOS, SVEIKATOS ir SVEIKATOS PRIEŽIŪROS konceptams, t. y. tiems, kurių turinys tiesiogiai susijęs su žmogaus fizinės būklės apibūdinimais. Pastebėta, kad konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora dažniausiai pasitelkiama LIGOS koncep- to turiniui atskleisti. „Medicinos enciklopedijoje“ (1990, 494) teigiama, kad liga yra „žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, kuris reiškiasi pablogėjusiu fiziniu prisitaikymu prie aplinkos ir suintensyvėjusiomis apsauginėmis reak- cijomis“. STICHINĖS JĖGOS metafora kalbamajame diskurse priskiriama prie vi- dutiniškai produktyvių. Sveikatos diskurse dažniausiai aktualizuojami nema- lonias arba pražūtingas pasekmes galinčių turėti gamtos reiškinių požymiai. Toks ryšys pagrįstas žmogaus fizine patirtimi. Liga (kaip ir gaisras, lietus, au- dra) niekada nebūna laukiama, kartkartėmis ją galima nuspėti iš įvairių po- žymių. Sergant išgyvenami pojūčiai artimi tiems, kuriuos jaučia nusideginęs, sušlapęs ar gaisrą, audrą stebintis žmogus. Visi kalbamosios metaforos aktualizacijos būdai sąlygiškai suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro pavyzdžiai, kuriuose remiamasi abstraktaus fenomeno ryšiu su neapibrėžtu stichiniu reiškiniu, antrąją – tie metaforiš- ki pasakymai, kuriuose abstraktaus fenomeno charakteristikos patikslinamos pasitelkiant ryšį su kuriuo nors iš konkrečių gamtos reiškinių – ugnimi, debesimis, vėju, griaustiniu ar šalčiu.

Konceptualioji metafora LIGA yra STICHINIS REIŠKINYS. Į šios metaforos aktualizaciją galima žiūrėti iš dviejų žiūros taškų. Pir- miausia reikia apibrėžti pagrindines stichinės jėgos charakteristikas, kurios svarbios sveikatos diskursui.

54 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui

Tekstuose rašoma apie ligą, kuri kyla ir apima, t. y. atsiranda be subjekto norų ir turi galių paveikti žmogaus dvasinę ir fizinę pusiausvyrą, pvz.: Beje, gripo pakilimo metu marlės kaukes ant veido turėtų nešioti parduotuvių, vais- tinių, viešojo maitinimo įstaigų darbuotojai T 1980 01 07; Kai žmogus apimtas streso, jam reikia ne vandenį gerti, bet stengtis kokį dvidešimt kartų nuryti sei- les LR 1994 10 19. Galinga jėga ne tik apima žmogų, t. y. tampa jo aplinka, bet gali ir griauti, nes žmogus pasirodo esąs silpnesnis. Egzistuoja tik teorinė galimybė pasipriešinti jėgai, kuri yra visa apimanti, pvz.: Ar suras savyje jėgų atlaikyti šiuos griaunamuosius alkoholizmo padarinius? KT 1986 10 01. Gebėjimas netrukdomai ir destruktyviai veikti yra pirmoji stichinės jėgos ypatybė, eksploatuojama sveikatos diskurse. Antrasis aspektas, svarbus konceptualiajai metaforai LIGA yra STICHI- NIS REIŠKINYS, yra pačios ligos pobūdis. Pastebėta, kad ši metafora daž- niausiai aktualizuojama kalbant apie epidemijas (gripo ir kitas) arba apie tas ligas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su psichikos sutrikimais (alkoholiz- mą, stresą, depresiją). Epidemijos nuo kitų ligų skiriasi tuo, kad nuo jų vienu metu kenčia labai daug žmonių. Prevencinių veiksmų epidemijų atžvilgiu imamasi, tačiau žmogus dažnai jaučiasi bejėgis prieš viską apimančią epidemijos jėgą. Žmogaus psichinei sveikatai įtakos turinčios ligos kenkia asme- nybės esmei arba ją apskritai sužlugdo, nors iš šalies kartais realių fizinės ne- galios požymių ir nesimato. Greičiausiai būtent todėl su psichikos sutrikimais susijusios ligos ir suvokiamos pasitelkiant konceptualiąją metaforą LIGA yra STICHINIS REIŠKINYS. Visų trijų laikotarpių tekstuose ši metafora aktua lizuojama vienodai.

Konceptualioji metafora LIGA yra GAMTOS REIŠKINYS Šios grupės pavyzdžių daugiau, jie įvairesni. Dažniausiai liga siejama su ugnimi. Toks konceptualiosios metaforos LIGA yra STICHINĖ JĖGA aktualizacijos būdas yra konservatyvus. Tekstuose, kuriuos skiria daugiau nei 20 metų, pasitelkiami tie patys ugnies požymiai. Kalbos pasaulėvaizdyje pa- stebėta analogija tarp momento, kai liepsna plyksteli, ir ligos pradžios. Rašo- ma apie ligas, kurios plyksteli, suliepsnoja, įsiliepsnoja, plg.: <...> liga grįžta, suliepsnojusi nauja jėga KT 1987 01 14; <...> reikia chirurgo įsikišimo arba antibiotikų įsiliepsnojus infekcijai, sepsiui lrytas 2011 01 14; Jeigu ten plyks- tels epidemija, aš už tai būsiu atsakingas LR 1996 10 26. Galvoje turimas tik savaiminis užsidegimas, nors aišku, kad kaip gamtoje ugnis įsiliepsnoja ne šiaip sau, o tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, taip ir liga prasideda todėl, kad susidarė jai palankios sąlygos.

55 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Sveikatos diskurse plėtojami ir kiti su ugnimi siejamos situacijos požy- miai. Sirgimo procesas yra kaip ilgesnį ar trumpesnį laiką besitęsiantis (arba niekaip neužgesinamas) gaisras. Apie intensyvesnį procesą kalbama pasitelkus labai konkrečią fizinę patirtį, pvz.:Jausmas būdavo toks, lyg karštos žari- jos degintų skrandį LR 2005 10 15; Jei nuolat jaučiate įtampą darbe ar namuose, sąvoka „gaisras pilve“ gali tapti ne vien tik metafora lrytas 2012 03 15. Su konkrečiomis ligomis siejami konkretesni vaizdiniai, pvz.: Lietuvoje išsėtine skleroze serga beveik 4 tūkstančiai žmonių. Ši liga – kaip degantis durpynas. Neurologai pastebi tik nedideles liepsneles – naujus centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomus, tuo tarpu uždegimas plinta į visas smegenų struktūras LR 2002 06 15. Gaisras būtinai gesinamas, liga gydoma, tačiau šie du kon- ceptualiojoje metaforoje susieti procesai yra skirtingos trukmės. Kai rašoma apie lėtines ligas, atmetama galimybė, kad ugnis gali būti užgesinta, pvz.: <...> sergant astma, bronchuose, bronchų gleivinėje visą laiką rusena uždegi- mas. Jis neužgesinamas, tik prislopinamas LR 2003 12 09; Organizme ruse- nanti lėtinė infekcija gali išprovokuoti sąnarių, širdies, inkstų, kitų organų liga LR 2005 09 06. Pastebėta, kad nors tekstuose ir rašoma apie ligas, kurios nėra lėtinės, nepagydomos, dažniau linkstama pavartoti ne baigtinį veiksmą pava- dinantį žodį užgesinti, o darybiškai ir semantiškai jam artimus (bet ne sinonimus) gesinti, prigesinti, plg.: Uždegimo paveikta oda yra tarsi gaisro židinys. Jeigu jis negesinamas, tai yra nedrėkinamas, netepamas riebiais minkštinančiais kremais, losjonais, būklė tik blogėja, uždegimas plečiasi LR 2005 02 22; Medi- kai konstatavo abipusį plaučių uždegimą. Jį vargais negalais prigesino, prasi- dėjo bronchitas, vėliau sutriko inkstų veikla delfi 2008 02 09; <...> vėliau ne- malonius pojūčius pilve gesinti preparatais ar nepigiais pieno produktais su gerosiomis bakterijomis delfi 2008 06 15. Gali būti, kad toks tekstus apie svei- katą rašančių autorių pasirinkimas yra pagrįstas tuo, jog žinoma, kad svarbiausia yra išsiaiškinti ligos priežastis, suvokti, kaip jų galima išvengti, o ne naikinti vien tik ligos simptomus. Ši mintis supaprastintai perduodama pasitelkus STICHINĖS JĖGOS metaforą, pvz.: Tais vaistais pasiseka užgesin- ti ligos simptomus. Tačiau tai tėra gaisro gesinimas, o ne ligos priežasties gydymas lrytas 2009 03 12. Jeigu priemonių, kurių buvo imtasi situacijai pa- gerinti, poveikis būna pakankamas, konstatuojama, kad LIGA – UGNIS ima silpnėti, pvz.: Sifilio židiniai blėsta LR 1998 02 28. Gaisro negesinant, t. y. negydant ligos, nešalinant jos simptomų susidariusi situacija apibūdinama pasitelkus dar vieną ugnies požymį – jos gebėjimą sunaikinti objektą iki galo, pvz.: Ilgai kenčiamas skausmas sudegina nervų sistemą LR 2003 05 13. Tik retais atvejais (paprastai rašant apie psichikos ligas) iškeliama ne tik galimybė ugnį užgesinti, bet ir žmogaus gebėjimas daryti ją stipresnę, pvz.: Anot psi-

56 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui chologės, neteisingas žmonių elgesys ir netinkamai pateikiama informacija ma- siškai kursto fobijas ir neretai padeda joms įsitvirtinti delfi 2012 10 13. Galima apibendrinti, kad Lietuvos viešojo diskurso tekstuose ugnis figūruoja kaip iš dalies valdoma stichinė jėga, galinti būti skirtingo stiprumo, naikinanti, ne- teikianti šilumos. Lietuvos viešajame sveikatos diskurse liga ir (ar) negalia lyginamos su tais gamtos reiškiniais, kurie gali būti apibendrintai vadinami nukrypimo nuo gero oro apraiškomis. Tai nebūtinai blogas oras, gali būti tiesiog būklė, nu- tolusi nuo tos, kuri tradiciškai (atsižvelgiant į įprastinį Lietuvos klimatą) laikoma geru oru. Jeigu vidinė pusiausvyra pažeista labai menkai, tokia situacija lyginama su rūku. Taip aktualizuoti konceptualiąją metaforą LIGA yra STICHINĖ JĖGA būdinga pirmojo laikotarpio tekstams. Su rūku lyginami dvejopi abstraktūs fenomenai: žmogaus sveikatos sutrikimai, pavojaus neke- liantys būklės pokyčiai (Tačiau šis nuovargis besitreniruojančiam žmogui lai- kinas: jis kaip lengvas rūkas – būna ir išsisklaido KT 1981 04 22) ir priklau- somybės sukelta apgaulinga būsena (Dabar jau nebežino niekas, kokios vizijos aplankė tą lemtingą vakarą devyniolikmetį Aleksą M. po eilinės injekcijos į ne- gailestingai subadytą veną. Žinome tik, jog paryčiui palaima išsisklaidė tarsi rūkas, ir ją pakeitė sielvartas, neviltis, siaubas. <...> Narkomanija. Ši baisi liga, laimei, mūsuose nėra paplitusi KT 1986 07 09). Antrojo ir trečiojo laikotarpio tekstuose galimybė išgydyti ligą pasitelkiant sklaidymo motyvą taip pat figū- ruoja, tik jau sklaidomas ne rūkas, o sunkesnė substancija – debesys. Kalbos pasaulėvaizdyje toks pokytis tikriausiai paremtas suvokimu, kad debesys kelia daugiau grėsmės nei rūkas – jie gali būti būsimos liūties, audros, perkū- nijos ženklai, plg.: Dabar pasaulyje virš visos sveikatos apsaugos sistemos kabo juodas AIDS debesis LR 1990 04 17; Ekspertai sklaido kempinligės grės- mės debesį delfi 2007 04 26; Sunkumas širdyje – lyg tamsūs debesys. Jie išsisklaido. Padeda ir sportas, ir darbo terapija respublika 2012 11 01. Galima apibendrinti, kad skirtinga konceptualiosios metaforos LIGA yra STICHINĖ JĖGA aktualizacija priklauso nuo nekalbinių priežasčių, vadinasi, dominuo- janti yra kultūrinė patirtis. 1980–1990 metais parašytuose sveikatos diskurso tekstuose pateikiamas taikesnio ir ne tokio pavojingo žmogui pasaulio vaizdas: didesnių problemų nematoma (negalima tvirtinti, kad problemų apskritai nebuvo), kai kurios ligos, pavyzdžiui, AIDS, priklausomybė nuo narkoti- nių medžiagų, dar nebuvo paplitusios visame pasaulyje ir neatrodė kaip reali grėsmė. Sklaidomų debesų motyvas antrojo ir trečiojo laikotarpio tekstuose pasitelkiamas rašant apie žmogaus psichinę sveikatą, pvz.: Depresiją ir liūd ną nuotaiką patartina išsklaidyti liūdesio muzika LR 1996 11 02; Per patį žiemos vidurį pravartu kalbėti apie žolelių arbatą, apie gydomąją vaistažolių ga-

57 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

lią, kuri padeda atbaidyti ligas, suteikia jėgų, išblaško depresiją ar liūdesį, – sako Angelė Prževalskienė iš Šiupylių (Šiaulių r.) lrytas 2009 01 23; Bėgimas pakelia organizmo tonusą, išsklaido stresą, kurio neišvengiamai pasitaiko lrytas 2011 0 24. Su debesimis (bet ne judriais, lengvai išsklaidomais, o sun- ? kiais) susijęs ir tamsos motyvas. Debesys gali užtemdyti dangų, vadinasi, kaip tamsūs debesys suvokiama liga iš esmės keičia gyvenimo kokybę. Metafori- niuose pasakymuose, kuriuose iškeliamas tamsių debesų motyvas, neužsime- nama apie galimybę juos išsklaidyti, vadinasi, situacija suvokiama kaip baig- tinė, pvz.: Kaip gera žinoti, kad pirmųjų tavo savarankiško gyvenimo žingsnių netemdys skaudi negalia T 1986 06 14; <...> jos sąmonė buvo aptemusi LR 1995 05 02. Kiti nuo normos nutolusio oro ženklai Lietuvos viešajame sveikatos diskurse pasitelkiami rečiau. Su psichikos problemomis siejamas vėjas. Įžvelgia- ma panašumų tarp vėjo jėgos ir žmogaus vidiniame pasaulyje pasireiškiančių pokyčių, pvz.: Jo teigimu, Lietuva depresijos susirgimų skaičiumi neišsiskiria iš kitų išsivysčiusių šalių. Jis vis dėlto pripažįsta, kad Vakarų pasaulio laivelį vis labiau siūbuoja depresijos vėjai lrytas 2012 09 14. Taip pat su panašaus pobū- džio ligomis siejamas ir griaustinis. Naiviojoje psichologijoje pastebėta, kad žmogaus gebėjimas atsikratyti nemalonių minčių ir slegiančios patirties turi bendrų bruožų su žaibu ir griaustiniu, pvz.: Neretai šią nervinės įtampos iš- krovą tenka patirti vaikams <...> KT 1982 03 04. Fiziniai skausmai tapatinami su šalčiu. Rašant apie sumažėjusį skausmą pasitelkiamas atlėgusio šalčio vaizdinys. Toks suvokimas greičiausiai pagrįs- tas paprasčiausia fizine patirtimi. Šaltis jaučiamas ir fizinis skausmas išgyve- nami labai aiškiai (to negalima pasakyti, pavyzdžiui, apie depresiją, kai žmo- gus savo nepasitenkinimo situacija kartais negali net apibrėžti). Vadinasi, kai fizinis skausmas dingsta, kūno būklės pagerėjimas yra toks pats akivaizdus ir tiesiogiai jaučiamas kaip ir tada, kai po nemalonaus šalčio ateina šiluma, pvz.: Nors niekada nemėgau ryšėti skarelės, ja susiveržus galvą skausmas po kiek laiko atlėgsta LR 2003 11 11; Skausmas atlėgo kiek pagulėjus ant že- mės, tačiau A. Vėjelis dar nesuprato, kad laikas rimtai susirūpinti sveikata lrytas 2006 11 04. Be LIGOS koncepto, Lietuvos viešajame sveikatos diskurse konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora pasitelkiama kalbant apie kitus koncep- tus, tačiau tokių pavyzdžių yra gerokai mažiau, nes sveikatos diskurso tekstuose daugiausia dėmesio skiriama būtent ligoms. SVEIKATOS koncepto turinys atskleistas ne taip išsamiai. Šis sudėtingas reiškinys tapatinamas su slėgiu, pvz.: Plaukai yra žmogaus sveikatos barometras, neretai įspėjantis apie gresiančią ligą LR 2003 03 25.

58 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui

Gyvybė naiviojoje anatomijoje suvokiama kaip ugnis. Daugiau rašoma apie situaciją, kai gyvybei gresia pavojus, todėl į sveikatos diskursą perkelia- mi silpnai ugniai būdingi požymiai. Pasakojama apie vos rusenančią gyvybę, pvz.: Tarsi vos rusenusi motinos gyvybė būtų perėjusi kūdikiui LR 2002 02 23; Kai reanimacijoje sūnaus gyvybė vos ruseno, motina kreipėsi pagalbos į vieną Kauno ekstrasensę LR 2003 12 23. Sveikatos diskurse neįžvelgiama galimybės kaip nors padėti GYVYBEI – UGNIAI įsidegti, išgyvenimas priklauso tiesiog nuo susiklosčiusių aplinkybių. Kita vertus, tekstuose užsimenama, kad be medikų pagalbos į pavojų patekusi gyvybė gali užgesti, plg.: <...> medikai nustoja intensyviai gydyti, ir jo gyvybė greit užgęsta LR 1996 03 11; Jos gyvy- bė užgeso pakeliui į ligoninę lrytas 2006 02 29.

Išvados Tiriant konceptualiųjų metaforų įvairovę ir aktualizacijos būdus Lietu- vos viešajame sveikatos diskurse galima atskleisti kai kurias nuostatas, kurios būdingos su lietuvių kalbos pasaulėvaizdžiu siejamoms naiviajai anatomijai ir naiviajai psichologijai, parodyti, kaip sveikatos diskurse aktualizuojamoms konceptualiosioms metaforoms įtaką daro jutiminė ir kultūrinė patirtis. Ka- dangi kalbos pasaulėvaizdis yra tautos gyvenimo būdo, aplinkos ir vertybių nulemtas pasaulio atspindys kalboje, galima teigti, kad naivioji psichologija atskleidžia dalį kolektyvinės sąmonės fragmentų ir tikrovės vertinimo krypčių. 1. Kalbos pasaulėvaizdyje kaip žmogui menkiausiai pažįstamos ir todėl sunkiausiai suvaldomos ligos suvokiamas gripas ir tos ligos, kurios susijusios su psichikos sutrikimais. Konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora aktualizuoja itin stiprų šių ligų gebėjimą daryti destruktyvų poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai, bet neatskleidžia jokių kitų charakteristikų, pa- vyzdžiui, galimybių tokios ligos išvengti arba ją išgydyti. 2. Iš konkrečių gamtos reiškinių paprastam kalbos vartotojui geriausiai pažįstama yra šilumą galinti skleisti stichija – ugnis, nes Lietuvos viešojo sveikatos diskurso tekstuose konceptualioji STICHINĖS JĖGOS metafora daž- niausiai aktualizuojama pasitelkiant ligos analogiją su ugnimi. Nors sveikatos diskurse ugnis yra visų pirma ne šildanti ir padedanti išgyventi, o naikinanti stichija, metaforiniuose pasakymuose užfiksuota, kad tokią situaciją žmogus gali bent iš dalies valdyti, ugnis yra prigesinama arba užgesinama. Be to, kaip ugnis suvokiamos ligos žmogui geriau atpažįstamos: rašoma apie blėstančią ar kurstomą gamtos stichiją, vadinasi, stebimi skirtingi ligos stiprumo etapai. 3. Visos kitos konkrečios gamtos stichijos Lietuvos viešojo sveikatos diskurso tekstuose atspindi nukrypimą nuo normalios oro būklės, jas būtų gali-

59 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA ma apibendrinti kaip blogo oro, sukeliančio paprasčiausią diskomfortą kūnui, apraiškas (rūkas, debesys, vėjas, šaltis). Nuo išvardintų gamtos jėgų gali būti apsisaugoma, slepiamasi, nors padaryti taip, kad jos apskritai neveiktų, paprastas žmogus yra bejėgis. Vadinasi, kaip rūkas, debesys, vėjas, šaltis suvokiamos ligos kalbos pasaulėvaizdyje nesuvokiamos kaip neišvengiamos ir mirtinai pa- vojingos, bet taip pat jos nėra tokios, kurias žmogus gali visiškai suvaldyti. 4. Išanalizavus iš daugiau nei per 20 metų parašytų tekstų surinktus pa- vyzdžius paaiškėjo, kad mažiausiai kito konceptualioji UGNIES metafora. Per visą tiriamąjį laikotarpį ligos analogijai su ugnimi atskleisti buvo pasitelkiami tie patys stichinės jėgos požymiai. Kiti gamtos reiškiniai (rūkas, debesys, vėjas, šaltis) kalbos vartotojų dėmesį atkreipė skirtingu laiku. Pirmojo laikotarpio tekstuose dominuoja rūko vaizdinys, o antrajame ir trečiajame lai- kotarpyje ligai charakterizuoti pasirinkti labiau pastebimų ir didesnį poveikį žmogui darančių gamtos reiškinių požymiai. 5. Padaryta išvada, kad Lietuvos viešajame sveikatos diskurse aktualizuo- jant konceptualiąją STICHINĖS JĖGOS metaforą vyrauja jutiminės patirties nulemtos charakteristikos. Tai galima paaiškinti remiantis kalbamosios konceptualiosios metaforos specifika. Stichinė jėga yra nuo žmogaus valios menkai priklausantis, bet jo gerovei didelę įtaką darantis reiškinys, kurio suvokimas labiausiai priklauso nuo žmogaus kūno ir jutimų specifikos.

Literatūra Arcimavičienė L., 2005. Cognitive domains of HIV / AIDS in Lithuanian, English and Russian languages. Kalbotyra 54 (1), 17–31. Arroyave J., 2012. Health, News and Media Information. The Handbook of Global Health Communication. Edited by R. Obregen and S. Walsbord. Oxford: Wiley- Blackwell, 194–214. Konceptualiųjų metaforų žodynas, 2014 – Būdvytytė-Gudienė A., Gudavičius A., Jurgaitis N., Papaurėlytė-Klovienė S., Toleikienė R. Konceptualiosios metaforos viešajame Lietuvos diskurse. Konceptualiųjų metaforų žodynas. Vilnius: BMK. Lakoff G., Johnson M., 1999. Metaphor we live by. Chicago: Chicago university press. Medicinos enciklopedija (t. 1 A–M, t. 2 M–Ž, 1990–1991). Red. kol.: V. Grabauskas (pirm.) ir kt. Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla. Papaurėlytė S., 2014. Sveikatos diskursas lietuvių kalbotyroje: terra incognita tyrimo galimybės. Filologija 19, 74–86. Будаев Э., 2011. Экстралингвистические корреляции российской морбиальной метафорики. In: Современная политическая лингвистика: тезисы Между народной научной конференции. Екатеринбург, 41–43. Prieiga internete http:// philology.ru/linguistics2/budaev-11.htm.

60 Silvija Papaurėlytė Jutiminės ir kultūrinės patirties įtaka Lietuvos viešajam sveikatos diskursui

Чудинов A., 2003. Метафорическая мозаика в современной политической комму- никации. Екатеринбург. Prieiga internete http://www.philology.ru/linguistics2/ chudinov-03a.htm. Урысон Е., 1995. Фундаментальные способности человека и наивная «анато- мия», Вопросы языкознания 3, 3–16. Урысон Е., 1998. „Языковая картина мира vs. Обиходные представления (мо- дель восприятия в русском языке)“, Вопросы языкознания 6, 3–21.

Influence of Sensual and Cultural Experience in Lithuanian Public Health Discourse (On the Basis of Example of Conceptual Metaphor ELEMENTAL POWERS) Summary Lithuanian public health discourse, i. e. the articles about diseases, their causes, prevention, treatment, healthy lifestyle, system of health care devoted to people who do not have medical education, has been researched very little. The present article reveals the influence of sensual and cultural experience of the conceptual metaphor ELEMENTAL POWER analyzed in Lithuanian health discourse of different periods. The data was drawn from the articles about health published in the daily paper Komjaunimo tiesa of 1980–1990, the daily paper Lietuvos rytas of 1990–2001, from portal lrytas.lt (the period from 2006 to 2012 was covered), respublika.lt. of 2012. It is assumed, that sensual experience is inevitable and anonymous, a person fixates and accumulates it due to the reason that such is his / her body. A receiver of cultural experience is a representative of a concrete nation or culture, who is influenced by national history, the chosen way of thinking, thinking schemes and assessment norms. The conceptual metaphors analyzed in the text reveal certain moral values, behavior models related to the concepts described in a relevant text. The conclusion was drawn that in actualizing conceptual metaphor ELEMENTAL POWERS the characteristics determined by sensual experience prevail. Keywords: sensual experience, conceptual metaphor, cultural experience, public health discourse.

Sutrumpinimai delfi – www.delfi.lt KT – „Komjaunimo tiesa“ LR – „Lietuvos rytas“ lrytas – www.lrytas.lt respublika – www.respublika.lt T – „Tiesa“

61 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Silvija Papaurėlytė – humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė; mokslinių interesų sritys: kognityvinė kalbotyra, leksinė semantika, etnolingvistika, lingvistinė kultūrologija, lietuvių kalbos sintaksė, kalbos kultūra.

Silvija Papaurėlytė is an associate professor of the Department of Lithuanian Linguistics and Communication, Faculty of Humanities of Šiauliai University with a PhD in of humanities; her research interests are: cognitive linguistics, lexical semantics, ethno linguistics, linguistic cultural science, the syntax of the Lithuanian language, the culture of language. [email protected] Gauta 2014 10 20 Priimta 2014 12 10

62 Lacuna Elimination Strategies in Translationof Metai by Donelaitis

Jolita Šliogerienė Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė Vilma Asijavičiūtė Mykolo Romerio universitetas Filosofijos ir humanistikos institutas

The translation of the written heritage by Kristijonas Donelaitis makes the issues of translating literature increasingly relevant. In the process of transfer of cultural context the translator faces linguistic gaps or lacunae. The aim of the article is to discuss the theoretical phenomenon of lacuna and to analyze the ways of lacuna elimination. The article also presents the translation strategies which were employed by Peter Tempest to eliminate cultural, historical, dialectal lacunae while rendering Metai by Donelaitis. The translator strategies include providing explanations for some culture- specific terms, using less connoted English words and even changing the versification style. Keywords: lacuna, linguistic gaps, translation, cultural text adaptation, translation methods, untranslatability, interpretation.

Introduction The works of Kristijonas Donelaitis (1714–1780) have attained con siderable international acclaim and his epic poem The Seasons (written around 1765–1775), a masterpiece of early Lithuanian literature, is part of the UNESCO’s World Heritage List for the celebration of anniversaries in 2014 - 2015. Donelaitis has been translated into 21 languages of the world so far. The epic poem The Seasons has been translated into 14 languages – English, Armenian, Belarusian, Czech, Georgian, Spanish, Italian, Latvian, Polish, Russian, Swedish, Ukrainian, Hungarian and German. Thus this classic Lithuanian poet is the most widely translated Lithuanian author. The translation of the written heritage by Kristijonas Donelaitis (like many other authors) makes translation theory and the issues of translating literature increasingly relevant. Since translation of literary heritage, especially of the literatures of small European nations adds to the attempts to reach the cultural mainstream, translating approaches acquire additional value and importance.

63 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Gadamer stresses that in “language mirror” it is possible to recognize parti cular details of the world perceptions by various nations and even the framework of their cultures (Gadamer, 1999, 73). However, translating literary texts inevitably leads to facing certain problems as translation of a text is not merely conversion from the source language into the target language. Since the process is not simply a straightforward approach many translation theories analyze the process how the target text is approached to meet all the requirements of cultural text adaptation. The aim of the article is to analyze the ways of lacuna elimination in translation of Metai by Donelaitis and also present the theoretical phenomenon of lacuna or linguistic gap and the ways how the translator could eliminate them by using various methods. The study begins with definition of lacuna. The phenomenon of lacuna is identified as absence of specific categorization of elements in one cultural reality in the background of the other cultural reality (Hale, 1975, 35). The main characteristics of lacuna include obscurity, strangeness, exotic nature, foreignness of concepts. Elimination of lacuna or closure of linguistic gap is another important theoretical issue, so various translation methods used to eliminate linguistic gaps are analyzed.

Methodology To present a theoretical phenomenon of lacunae a review of literature was carried out with the focus on the main trends and emerging theories in the analysed sphere. Comparative analysis was employed to highlight the translation strategies used to eliminate lacuna while translating Metai by Donelaitis into English by Peter Tempest. The second part Vasaros darbai (Summer Toil) was selected for a deeper study in this article. The source text is taken from the book Metai published in 2012 and the target text is taken form The Seasons published in 1985. The analysis of what strategies Tempest used to deal with the following lacunae was carried out: archaisms, historical terms, versification method, vernacular peculiarities and specific Donelaitis lexis.

Lacuna or Linguistic Gap One of the main issues tackled by translation theories is the question of translatability or untranslatability. Concerning the transfer and reconstruction of cultural context and particularities the translator needs to acquire a wide cultural perception of both the source and the target languages; however, there are still the so called lacunas or cultural linguistic gaps which cause certain

64 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis difficulties in translating adequately culture specific matters (Gudavičius, 2007; Pažūsis, 2014). So what is a lacuna? Lacuna is incongruity of cultures and languages, discrepancy of certain realities in the process of communication. Hale identifies it as a phenomenon of absence of specific categorization of elements in one cultural reality in the background of the other cultural reality (Hale, 1975, 56). The main characteristics of lacuna include obscurity, strangeness, exotic nature, foreignness of concepts. There are various types of lacunae on the level of letters, symbols, morphemes, words, texts, discourses and inter-textual implicit aggregates of information. The example of a grammatical lacuna could be the English article. It may seem to be a synthetic atavism in the background of the Lithuanian language ruled by the system of inflections and cases. As well as, vice versa, the earlier mentioned system of inflections in the Lithuanian language may seem an atavism in the background of English. Analytical nature, simplicity of structure and high level of politeness appears to be a cultural lacuna in the background of the Lithuanian language, and, vice versa, for the English culture the syntactic lacuna exists through loosely regulated order of the speech flow in Lithuanian. Schroder speaks about the lacunology, a new branch of science, which studies cultural and linguistic gaps, pauses in speech (Schroder, 1995, 25). It is a branch of science which appeared in the confluence of the science of translation, modern linguistics and semiotics. According to Anokhina the linguistic lacunicon is a complex cultural linguistic phenomenon which includes certain features (Anokhina, 2013, 169). The model suggested by the author could be schematically presented in Figure 1. The suggested model of linguistic lacunicon includes several hierarchi- cal clusters: lacuna in language (grammatical, syntactical, phonetic and lexical); nonverbal lacunae in communication (semiotic signs (graphic signs, non-letter characters, hieroglyphs, pictograms) and pauses (psychological, hesitative and apprehensive)); cultural lacunae (untranslatable in translation, partial equivalent change, omission of the culture specific item, semantic lacunae); gaps of cognition (lack of linguistic thesaurus and background knowledge).

65 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Figure 1. Model of linguistic lacunicon (after Anokhina, 2013)

Translation and Lacuna Elimination Lacunae of language and culture form a specific space in a language system presenting the characteristics of deep national cultural consciousness. Lexical- semantic lacunae function as a reflection of cultural archetypal perception of the world and require reconstruction in the process of translation. A lacuna in translation could be filled by various ways, the easiest of which is borrowing, transliteration (Hervey& Higgins, 1992, 96) or transference. According to Newmark, it is a strategy when a SL (source language) word is transferred into the TL (target language) in its original form (Newmark, 1988, 89). An example of transference could be the German (SL) word Bundestag transferred into English (TL) texts as Bundestag.Secondly, it can be transferred by the

66 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis way of compensation through equivalent change or, as Baker names it, as a paraphrase which is considered the best strategy for the explanation of phrases (Baker, 1992, 34). As Nida advocates, translation should seek to find “closest natural equivalents” (Nida, 2004, 63). For example, the English word earworm would be įkyri melodija (the direct translation of which is obsessive melody). One more strategy to fill in such linguistic gaps is to use explanation as a footnote (Schaffner & Wiesemann, 2001, 116). In the footnote, the translator may supply additional information and provide explanations. This method may lead to production of secondary texts which may exist in their own right and may burden the understanding of the reader. The strategy of explanation may lead to producing secondary texts directed towards clarification; however, sometimes the attempts to convey the meaning of the source cause multiple interpretations which require certain explicit clarifications in their own right. Vinay and Darbelnet define the process of translation as the procedures and methods used to formulate equivalence for the purpose of transferring elements of meaning from the source text to the target text) (Vinay and Darbelnet, 1973, 98). The authors identify similar methods of translation. The first strategy is called a loan, which is transferring a SL word to the TL for stylistic reasons or because the TL does not have a lexicalized correspondence, for example, English house music translated into Lithuanian house muzika. It corresponds to what other authors call borrowing, transliteration or transference. Another similarly easy method, which is called calque, is to translate literally the components of a SL word or expression into the target text, for instance, English flea market translated into Lithuanian blusų turgus. The third way according to Vinay and Darbelnet is literal translation, which is a word for word or group for group translation of the ST into the TL, for example, English beautiful garden translated into Lithuanian gražus sodas. The next three strategies involve some alterations to be made, as in transposition, which includes a change in the grammar from the SL to the TL. This could be a change from singular to plural or a change of a position of the adjective, or changing the part of speech, for example English After he’d left translated into Lithuanian Jam išėjus. Modulation, which means variation through change of viewpoint or perspective, uses a phrase that is different in the ST and the TL to convey the same idea, as in the English phrase sleep in the open which is translated into Lithuanian miegoti gryname ore. Furthermore, the strategy of equivalence can be used. It means the substitution of a TL statement for a SL statement which accounts for the same situation, even though there is no formal or semantic correspondence. For example English out of the blue translated into Lithuanian visiškai netikėtai.

67 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

The last method suitable to close linguistic gap is adaptation. It means filling in the cultural gap when a situation of the SL is replaced byan analogous situation of the TL because the communicative situations are difficult to understand in the culture of the TL or the situation of the SL does not exist in the TL. Newmark speaks about cultural equivalent when a cultural gap is covered by creating another equivalent situation (Newmark, 1988, 67). Delisle suggests a possibility to accommodate for the expectations of the target audience by replacing a socio-cultural reality from the SL with a reality specific to the target culture (Delisle, 1999, 23). For example, English They met in a pub is translated into Lithuanian Jie susitiko kavinėje. In many cases translation requires more than one procedure to be applied, and some translations may need a cluster of procedures that is difficult to discern. Pym suggests two ways of eliminating a lacuna: the linguistic gap could be covered by shift (transposition, modulation or adaptation) or by omission, which means either absence of translation by deleting a lacuna or using the original specific element in italics (Pym, 2010, 113). There are cases when linguistic gaps are not translated but, the explanations are provided in the footnote or sometimes cultural specifics could be lost in translation. The key aim of the translation process is finding the best or the most appropriate solutions for the textual and contextual transfer of meaning. Linguistic gaps or lacunae raise certain difficulties in understanding among the representatives of different cultures and cause difficulties for translators in trying to find the best means for compensating linguistic gaps. Translators can choose the following method of compensation: calque, transliteration, compensation, translator footnote or deletion. For example English croissant could be translated bandelė or transliteration method could be used kruasanas, or compensation could be applied by translating it into Lithuanian ragelis. Translator can also provide a definition “a flaky rich crescent-shaped bread roll that is usually eaten for breakfast” or it could be not translated at all applying omission.

Analysis of Translation Strategies in Metai There have been several attempts to translate Metai (The Seasons) to the English language. Peter Tempest’s translation (1985) as the best one was chosen for the study of the methods which were applied to eliminate lacunae. The translator, a native speaker, consulted much with Lithuanian translator Lionginas Pažūsis who was entitled to edit, amend and finish the translation

68 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis of the poem because Peter Tempest died having not prepared his manuscript for publishing (Vabalienė, 1986, 175). Donelaitis wrote the source text Metai (The Seasons) like a sermon for his parishioners and did not expect it to be published. The main aim of this poem was to show peasants how to behave in a proper way, for example, in Vasaros darbai (Summer Toil) the author teaches not to overeat, not to swear, to respect other people etc. Donelaitis described historical realia of the time in the 18th-century lexis, his own dialect, and certain peculiarities of his own style. The above mentioned lacunae seem to make the translation of Metai into other languages and cultures which did not have such historical situation almost impossible. However, does the target audience who lives 200 years later really need to hear the author speaking in obsolete vernacular language which hinders understanding of the poem? The translator Tempest answers this question directly in Translator’s Note (Donelaitis, 1985, 154) by saying that he did not try to reproduce archaisms and avoided historic terms. As Tempest puts himself, “My overriding aim has been to let Donelaitis tell the story in his own words, at his own pace and without impediment“(Donelaitis, 1985, 154). The target text’s purpose was to show that eternal values do not die over time, to describe the everyday life of Lithuanian peasants, their struggle with serfdom, and the annual cycle of life. He managed to achieve this goal, to close linguistic gaps, by mainly adapting the language, i.e. using more neutral, not so much connotative lexis which makes it easier to read and to comprehend even for a Lithuanian. Below follows the analysis of the strategies which Peter Tempest employed to deal with lacunae in terms of old language, diverse historical situation, different versification method, vernacular peculiarities and specific Donelaitis lexis. In the first place, let us analyse how barbarisms, archaisms and historic terms are rendered into English. The most common strategy used in the translation of Donelaitis Metai is adaptation as Vinay and Darbelnet (1973) call it, when a situation of the SL is replaced by an analogous situation of the TL because the situation of the SL does not exist in the TL. It is called compensation, equivalent change or paraphrase by other authors. Barbarisms, especially slavisms and germanisms, give certain shades of colour to Donelaitis’ creation and help to imagine the epoch better. However, the majority of connotations is not reflected in the target text through the use of adaptation, such as svietelis (= world) is translated like world; kvietkelės (= flowers) are rendered like blooms; griekas (= sin) is translated like sin; pirm čėso is rendered by before their time. A plural noun nabagėliai (= poor unhappy people) is rendered to English by the use of transposition strategy

69 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA and becomes an adjective luckless. The use of the abovementioned strategies is justified by the fact that there is no need to reconstruct the 18th-century English language for contemporary readers. One of the most often used historic terms baudžiava (= serfdom, corvee) is rendered to English in different ways – sometimes it is called hard work, sometimes this word is rendered by forced work or demanding work, work due to the lord, work they should do. Sometimes the translator uses substitution strategy, like in the phrase bėgt į baudžiavą siunčia which is rendered like we are bid or į baudžiavą which is changed to in fields. The same situation is described but there is no semantic correspondence which creates a mitigated tone of the narrative by describing the harsh reality in softer words. The main characters in the poem belong to two main groups būrai and ponai. Both baudžiauninkai and būrai are adapted to a more neutral word peasants, very rarely serfs, or just a generic word, as in the example where biednas būrs is rendered a poor man. In order to understand the whole hierarchy of ponai the translator uses the footnotes’ method, the footnotes actually not being put at the end of the page but at the end of the book in the Notes on the Poem (Donelaitis, 1985, 156). He explains all different titles of people who are subordinate to the squares according to the duties and translates them by the equivalents being used in a modern day language. Such explanation technique makes not only the target text readers but also present-day Lithuanians to understand the titles easier, cf. Lithuanian asmtrotas became constable in English or šaltyšius is rendered as headman. Ponai most often are translated like squires or landlords. Donelaitis uses suffix –aikis to indicate his derogatory attitude to people. This suffix is rendered to English by adding some defining adjective which indicates disrespect, e.g. ponpalaikis is translated like a shabby squire, while būrpalaikis becomes a weary peasant. The second point to discuss relates to cultural and syntactic lacuna of versification. Tempest claims to have tried to retell the story at Donelaitis’ “own pace”, though the target text seem to sound easier, faster, and in brisker. The source text is written in ancient versification - metrotonic hexameter, well-suited for the Lithuanian language. Tempest replaced the metre of the source text to the five-foot iambic verse, the most common metre in the English poetry because, as the translator explains himself, hexameter has “unnatural lilt and length” (Donelaitis, 1985, 153). Lithuanian sixteen-syllable lines produce the impression of tedious, exhausting, never- ending duties and the sameness of peasants‘ everyday life, where nothing new ever occurs. The shorter, rhyming English version seems to create a lighter effect. Some phrases or words needed to be omitted to fit the five-

70 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis foot iambic verse but they did not distort the understanding of the contents of the epic. Tempest‘s work is rhymed, which explains the usage of some particular words, not the others which would seem to come more naturally in certain situations. The third type of lacuna the translator encountered was the cultural lacuna of dialect. Donelaitis created in his vernacular Lithuania Minor dialect. There is no corresponding division of dialects in English, moreover, the recreation of the 18th-century English dialect would be of no use seeing that there would be no one who is able to read and understand it in English. Jonas Kabelka speaks about three types of dialectic words in Donelaitis creation: phonetic, morphological and lexical (Kabelka, 1964). Phonetic dialectic words like the word ben which was used instead of Lithuanian word bent meaning at least, in the phrase Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam is omitted by the use of modulation, when the perspective is changed and this phrase becomes if we get a taste of sausages. Donelaitis liked to use several synonymous words having similar meaning to make sure his idea is conveyed in a clear way, as a case in point, the Lithuanian word paragauti has its direct meaning to taste a little bit but the author adds ben kiek (= at least a little bit) to make the impression stronger. The translator manages to skip such doubling by using get the taste of which also means that the peasants did not have much meat to eat. Another phonological dialectal word didei (= didžiai in standard Lithuanian) meaning very much in the following examples is also deleted, for instance, didei dūsaudamas is rendered he groans. The second type of dialectal words, morphological, such as trumpintelis amžis, not amžius, as it would be in standard Lithuanian is rendered like brief age; ponatis which stands for ponaitis is translated like little lord. The last illustration concerns lexical dialectic words. As a case in point, the phrase tėvą su moma (= father and mother) is rendered mums and dads. Here we encounter transposition strategy from singular in the source text to plural in the target text; moreover, perhaps, for the sake of rhyming the place of the both words is exchanged. The last lacuna a translator encounters is the author’s own lexis. In the first place, Donelaitis’ language is featured by the so called visual verbs which make his language so vivid. The verb atsidvėsti (= to breathe, to relax) is rendered quite accurately by gasp which has the connotation that the person does not have enough air; kumpsoti (= to stand stooped) is rendered just by a generic word stand; tarškėti has its equivalent in English rattle. The second group of verbs peculiar to this author are diminutive verbs, for instance, bėginėdamas is rendered running; in order to render ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant modulation is employed and this phrase becomes busy toiling in

71 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA the fields. The third feature of lexis characteristic to Donelaitis encompasses two verbs being used together, which are usually rendered by the help of transposition, like keikdami baras becomes they will swear and answer back; pamokindams sveikino is rendered as hailed […] and their duties he detailed; šokinėdams nutveria darbus became tackles any task. The strategy of transference is used for proper names. Thus one of the characters Diksas is transferred as Diksas; Pričkus stays Pričkus, with the diacritic sign on c and a note On the Pronunciation of the Lithuanian Proper Names (Donelaitis, 1985, 159) how to pronounce č. Another character in its dialectal form Mikols becomes Mykolas, a standard Lithuanian name. One more name which was probably used in a dialectal Lithuanian form Koinas (= Kainas, a biblical character) is transferred to English like Cain. The strategy of explanation as a footnote is used by Tempest not only to give an idea on how to pronounce Lithuanian names but also to explain some Lithuanian folk festivals like Whitsun or Midsummer Eve.

Conclusion 1. Lacuna is identified as a phenomenon of absence of specific categorization of elements in one cultural reality in the background of the other cultural reality. A comprehensive model of lacunae covers lacuna in language, nonverbal lacunae in communication, cultural lacunae, and gaps of cognition. 2. Lacunae or cultural linguistic gaps cause certain difficulties in translating adequately culture specific matters because translation is closely related to the issues concerning the transfer and reconstruction of a cultural context and particularities. 3. Linguistic gaps or lacunae could be eliminated by applying certain methods such as: adaptation, calque, transliteration, compensation, modulation, transposition, translator footnote or deletion. In many cases, translation requires more than one procedure to be applied. 4. The translator of Metai Peter Tempest essentially employed the strategy of adaptation to render historical terms and archaisms. Transposition and modulation methods were used in order to fit the altered versification better. Just proper names were transferred in their original form. The strategy of explanation in the footnotes is applied to define historical realia and Lithuanian culture-specific holidays. On the whole, the translator achieved his aim to tell Donelaitis’ story without interruption, however, he attained this goal in a different form.

72 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis

The evidence for the analysis was drawn from Donelaitis, K., 2012, The Metai, Kaunas: Kalendorius. Donelaitis, K., 1985, The Seasons (translated by Peter Tempest), Vilnius: Vaga.

References Anokhina T., 2013, The linguistic Lacunicon: Cognitive Mapping in Schemas and Terms. – Journal of Education Culture and Society 2013, 1, 166-173. Bakaitis V., 2001, Gyvas atodūsis: lietuvių poezijos vertimai // Breathing Free: Po- ems from the Lithuanian, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Baker M., 1992, In Other Words: Coursebook on Translation. London: Routledge. Delisle J., 1988, Translation: an Interpretative Approach. Canada: University of Ottava. Delisle J. et al., 1999, Translation Terminology. Amsterdam & Philadelphia: John Benjamins Gadamer H., 2001, Istorija Menas Kalba. Vilnius: Baltos lankos. Gudavičius A., 2007, Gretinamoji semantika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Hale K., 1975, Gaps in Grammar and Culture. Linguistics and Anthropology: In Ho- nor of C. F. Voegelin. Jisse: Peter de Ridder Press. Hervey S. & Higgins I., 1992, Thinking Translation. A Course in Translation Met- hod: Frenc English. London: Routledge. Kabelka J., 1964, Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. Krištopaitienė D., 2004, Kristijono Donelaičio raštų leksika ir jos redagavimas. Senoji Lietuvos literatūra, 18 knyga, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Newmark P., 1988, A Textbook of Translation. New York: Prentice Hall, 69, 81-93. Nida E., 2004, Principles of Correspondence. The Translation Studies Reader. Ed. Lawrence Venuti. NY: Routledge, 153-167. Pym A., 2009, Exploring Translation Theories. London and NewYork: Routledge. Pažūsis L., 2014, Vertimas ir kalba. Vilnius: Vilniaus universitetas. Ricoeur, P., 2010, Apie vertimą, Vilnius: Aidai. Schaffner C. & Wiesemann U., 2001, Annotated Texts for Translation: English-Ger- man. Functionalist Approaches Illustrated. Clevedon: Multilingual Matters. Schroder H., Schuchalter J., Dellinger B., 1995 Lacunaology. Studies in Intercultural Communication. Vaasa: Vaasan Yliopiston Julkaisuja. Vabalienė D., 1986, Jau saulelė vėl… angliškai, Pergalė Nr. 12, p. 174-177.

Lakūnos eliminavimo strategijos Donelaičio Metų vertime Santrauka Kristijono Donelaičio kūrybinio palikimo vertimai į įvairias kalbas dar kartą skatina susimąstyti apie teorines vertimo problemas. Versdami grožinės literatūros

73 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA tekstus, neišvengiamai susiduriame su tam tikrais klausimais, nes vertimas nėra tik paprastas teksto pakeitimas iš originalo kalbos į užsienio kalbą. Reikšmės perdavi- mo, kultūrinio ir istorinio konteksto subtilybių rekonstrukcijos procese vertėjas susiduria su kultūriniais kalbiniais skirtumais, arba neekvivalentine leksika, dar vadinama lakūnomis. Straipsnio tikslas yra aptarti teorinį lakūnos reiškinį ir išanalizuoti būdus, kuriuos vertėjai naudoja tam, kad užpildytų tokias kalbines spragas. Straipsnyje analizuojama, kokias vertimo strategijas naudojo Peteris Tempestas versdamas Donelai- čio Metus, nes šiame kūrinyje gausu istorinių, kultūrinių ir paties autoriaus kalbos subtilybių. Kadangi vertėjo tikslas buvo ne pamokyti savo parapijiečius gero elgesio, kaip kad siekė Donelaitis, o papasakoti poemos turinį, jis tai padarė kai kurias istorines bei kultūrines sąvokas paaiškindamas knygos gale, kitoms sąvokoms pa- rinko ne tokius spalvingus angliškus atitikmenis, net pakeitė eilėdarą į priimtinesnę anglakalbiams. Tai tik patvirtina daugelio teoretikų išsakytas mintis, jog tinkamas vertimo strategijų parinkimas priklauso nuo verčiamo teksto tikslo ir, norint perteikti neekvivalentinę leksiką, dažniausiai tenka taikyti daugiau nei vieną metodą. Esminiai žodžiai: lakūna, lingvistiniai skirtumai, vertimas, kultūrinis teksto adapta- vimas, vertimo metodai, neišverčiamumas, interpretacija.

Jolita Šliogerienė – Doctor of Social Sciences, Mykolas Romeris University, Faculty of Politics and Management, Institute of philosophy and Humanities, Professor. Research interests: adult learning, ESP studies in higher education, innovative teaching and study methods, technology application in education, translation issues.

Jolita Šliogerienė – Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Filosofijos ir humanistikos instituto profesorė, socialinių mokslų daktarė. Mokslinių tyrimų kryptys: suaugusiųjų mokymas, specialybės anglų kalbos studijos aukštajame moksle, inovaciniai studijų metodai, technologijų taikymas švietimo sistemoje, vertimo problematika. [email protected]

Giedrė Valūnaite-Oleškevičienė – Doctoral student of Social Sciences Mykolas Romeris University, Faculty of Politics and Management, Institute of philosophy and Humanities, lecturer. Research interests: adult learning, ESP studies in higher education, innovative teaching and study methods, technology application in education, translation issues.

Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė – Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Filosofijos ir humanistikos instituto lektorė, socialinių mokslų

74 Jolita Šliogerienė, Giedrė Valūnaitė-Oleškevičienė, Vilma Asijavičiūtė Lacuna Elimination Strategies in Translation of Metai by Donelaitis doktorantė. Mokslinių tyrimų kryptys: suaugusiųjų mokymas, specialybės anglų kalbos studijos aukštajame moksle, inovaciniai studijų metodai, technologijų taikymas švietimo sistemoje, vertimo problematika. [email protected]

Vilma Asijavičiūtė – Mykolas Romeris University, Faculty of Politics and Management, Institute of Philosophy and Humanities, lecturer. Research interests: translation issues, ESP studies in higher education, adult teaching.

Vilma Asijavičiūtė – Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Filosofijos ir humanistikos instituto lektorė. Mokslinių tyrimų kryptys: vertimo problematika, specialybės anglų kalbos studijos aukštajame moksle, suaugusiųjų mokymas. [email protected] Gauta 2014 10 24 Priimta 2014 12 10

75 Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai28

Sonata Vaičiakauskienė Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra

Bendrinės kalbos kitimą inspiruoja išoriniai veiksniai ir vidinės priežastys. Viena tokių kalbos kitimo priežasčių yra kalbos priemonių konkurencija. Straipsnyje analizuojama kilmininko ir prielinksninių konstrukcijų konkurencija tikslui reikšti su judėjimo ir slinkties veiksmažodžiais. Tyrimas rodo, kad sinonimiška tikslo raiška su judėjimo ir slinkties veiksmažodžiais didžia dalimi priklauso nuo konkrečios kilmininko leksinės reikšmės – susiformuoja tam tikri standartiniai kalbos modeliai. Esminiai žodžiai: kilmininkas, konkurencija, tikslo raiška, realioji vartosena, prielinksninė konstrukcija.

Įvadinės pastabos Lietuvių bendrinė kalba palyginti jauna, bet turi tvirtus kodifikacijos pagrindus, norminimo tradicijas. Bendrinės kalbos tai neapsaugo nuo tam tikrų pokyčių, kuriuos inspiruoja išoriniai veiksniai (ekonominiai, sociali- niai, kultūrinai ryšiai) ir vidinės priežastys. Viena tokių kalbos kitimo prie- žasčių yra kalbos priemonių konkurencija (variantiškumas29), ypač tai pasakytina apie sintaksės reiškinius. Dažniausiai kalbos priemonių konkurencija domina stilistikos tyrėjus (Župerka, 2012; 1995). Pastaruoju metu kalbos priemonių konkurencija tampa vis aktualesnė ir bendrinės kalbos normų vartosenos tyrėjams (plg. Miliūnaitė, 2009; Murinienė, 2014a, 81–85; Vla- darskienė, 2003, 63–71). Terminas „konkurencija“ apibūdinamas kaip var- žymasis, rungtyniavimas kurioje nors srityje, norint pasiekti tą patį tikslą

(TŽŽ, 2001, 393; dar žr. DŽ3e, 2012). Vadinasi, kalbos priemonių konku-

28 Straipsnis parengtas pagal 2012–2014 metais Lietuvos edukologijos universiteto Lietu- vių kalbotyros ir komunikacijos katedros vykdomą projektą „Lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas“ (Nr. K-2/2012), re- miamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų 2011–2020 metų programą. Pro- jekto vadovė – doc. dr. L. Murinienė. 29 Plačiau apie kalbos dinamiką variantiškumo požiūriu (žr. Miliūnaitė, 2009, 49–60).

76 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai renciją galima suprasti ir apibūdinti kaip panašios ir (ar) tapačios reikšmės priemonių savotiškas rungtynes tam tikrai kalbos funkcijai atlikti. R. Vla- darskienės (2003, 65) nuomone, kalbos konkurentais galima laikyti ir nor- minius, ir nenorminius kalbos variantus, ir svetimybes bei jų atitikmenis, ir terminų sinonimijos atvejus. Vykdant LEU Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros projektą (dar žr. 1 išnašą) remiamasi „Kalbos patarimų“ (S1, S2 ir S3, 2003) (toliau tekste – KP) knygelėmis, kurios atspindi bendrinės kalbos būklę prieš gerą dešimtmetį. Dabartinės realiosios vartosenos tyrimas rodo (vienas svarbiausių projekto tikslų – tirti ir fiksuoti esamą kalbos būklę, nustatyti kitimo tendencijas, polinkius), kad bendrinė kalba kinta, formuojasi naujos kalbos priemo- nių vartojimo tradicijos, kurios šiandien galėtų būti vertintinos kaip kalbos priemonių konkurencija. Šio straipsnio tikslas – nustatyti dabartinėje vartosenoje kilmininko ir prielinksninių konstrukcijų konkurencijos polinkius tikslui reikšti ir pateikti rekomendacinio pobūdžio išvadas naujai rengiamiems KP30. Tyrimo objektas – dabartinės vartosenos sakiniai su kilmininku ir prielinksninėmis konstrukcijomis tikslui reikšti. Empirinė medžiaga tyrimui rinkta iš dabartinės bendrinės kalbos vartosenos31, papildomai medžiaga rinkta iš interneto Google įrankiu. Analizė grindžiama aprašomuoju analitiniu ir lyginamuoju meto- dais, kilmininko ir prielinksninių konstrukcijų polinkiai tikslui reikšti vertinami ir kiekybiškai. Kaip jau minėta (dar žr. 1 išnašą), vykdant projektą, remiamasi trimis praktinio pobūdžio knygelėmis (KP), skirtoms sintaksės normoms ir reiš- kiniams vertinti. KP (S 1, 31) teigiama, kad vienas iš kilmininko vartojamų atvejų – tikslo raiška: 1) vykti vizito ‖ vykti su vizitu32; 2) lankytis vizito ntk. = lankytis su vizitu; 3) kilmininkas knyg. | į ką (kur), bendratimi (jeigu įmanoma) su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais tikslui reikšti; 4) kilmininkas | bendratis; kilmininkas + bendratis su slinkties ir siekimo reikšmės veiksmažodžiais tikslui reikšti.

30 Kad rengiamasi perleisti „Kalbos patarimus“, kalbėta 2014 m. lapkričio 14 d. LEU vyku- sioje konferencijoje „Sintaksės normos ir realioji vartosena“, skirtoje projekto rezultatams aptarti. 31 Plačiau apie kalbamo sintaksės projekto surinktą reprezentatyvaus rašytinės ir sakytinės dabartinės kalbos tekstų korpusą (žr. Murinienė, 2014b, 15). 32 Čia ir toliau darbe kalbos reiškiniai norminamuoju požiūriu vertinami remiantis KP. Plačiau apie vertinimo laipsnius (žr. S 1, 9–11; S 2, 9–11; S 3, 8–10).

77 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Pravartu minėtus kilmininko ir sintaksinių konstrukcijų konkurencijos atvejus panagrinėti atskirai ir palyginti, kaip pasikeitė vartojimo polinkiai per pastarąjį dešimtmetį.

Kilmininkas ir prielinksninės konstrukcijos (bendratis) tikslui reikšti Kilmininkas palyginti dažnas linksnis, bet linksnių paradigmoje laikytinas periferiniu ir sudaro opoziciją su vardininku subjektui arba su galininku objektui reikšti. Lietuvių kalbotyros darbuose nurodoma, kad pagrindinės kilmininko reikšmės trys: objekto, subjekto ir pažymimoji. Sakinyje jis kaip priklausomas narys sudaro junginius su veiksmažodžiais ir vardažodžiais (Šu- kys, 1998, 89; Paulauskienė, 1994, 112). Vadinasi, aplinkybių reikšmė kilmi- ninkui beveik nebūdinga, išskyrus tikslo kilmininką. Išeina, kad tikslo raiška kilmininku, galima sakyti, yra antrinė jo reikšmė. Kaip teigiama kalbotyros darbuose (Valiulytė, 2001, 201), tikslo seman- tinę kategoriją sudaro dvi skirtingos reikšmės: siekinio (t. y. siekiamo daly- ko) ir paskirties. Šiais dviem atvejais tikslo raiška skiriasi: siekiamas dalykas reiškiamas kilmininku, kilmininku su bendratimi ar viena bendratimi ir prie- linksninėmis konstrukcijomis (pavyzdžiui, išėjo pietų, sugrįžo rakto pasiimti, važiavo grybauti, išskrido į gastroles) (dar žr. Ambrazas, 2006, 321–322). Pa- skirtis lietuvių kalboje reiškiama naudininku arba naudininku su bendratimi (pavyzdžiui, bulvės sėklai, pinigai mokesčiams mokėti). Šiame darbe apsiribo- jama tik siekinio raiškos analize. J. Jablonskis (1957, 579–583) tikslo kilmininką vadino siekinio kilmininku ir jį suprato plačiau. Jo nuomone, siekinio kilmininkas gali valdyti ne tik slinkties ir judėjimo reikšmės veiksmažodžius, bet ir turinčius tikslo atspalvį: ieškoti, bijoti, norėti ir pan., pavyzdžiui: Aviną duotas, dar gaidžio geidžia; Lau- kia kaip gervė giedros; Senis (ligonis) jau kunigo prašo (prašo, kad kunigą jam parvežtų...) ir pan. Šiuo metu paprastai tikslo (siekinio) kilmininkas suprantamas siauriau33 ir vartojamas su slinkties (eiti, vykti, važiuoti, skristi, bėgti, joti ir kt.) ir siekimo veiksmažodžiais (siekti, kviesti, prašyti, siųsti, varyti, gulti ir kt.), reiškian- čiais subjekto aktyvius, valingus veiksmus. Tikslo kilmininku gali eiti ir kon- kretieji, ir abstraktieji daiktavardžiai (kviečia arbatos ir nuėjo pogulio). KP (S 1, 2003, 32) kilmininko vartojimas su slinkties ir siekimo veiksma- žodžiais tikslui reikšti vertinamas nevienodai. Kaip jau minėta, skirtini keturi atvejai, kai kilmininkas (ne)vartojamas tikslui reikšti. 33 Plačiau apie tai žr. Ambrazas, 2006, 321–322; DLKG, 2006, 551; Valiulytė, 2001, 201–202; Šukys, 1998, 112, 203; dar plg. Piročkinas, 1972, 131–134.

78 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai

Pirmasis – kilmininko vartosena tikslui reikšti su veiksmažodžiu vykti: vykti vizito ‖ vykti su vizitu: Prezidentas vyks vizito (‖ su vizitu) į Suomiją. Į mūsų šalį aficialaus vizito (‖ su vizitu) atvyko jų ministras pirmininkas (S 1, 2003, 31). Iš vertinimo laipsnio ir taisymo matyti, kad šiuo atveju kilmininko vartojimas su veiksmažodžiu vykti vertinamas kaip šalutinis (dalinis) normos variantas ir prireikus (pavyzdžiui, atsižvelgus į funkcinių stilių ypatumus) gali būti vartojamas bendrinėje kalboje, bet pirmenybė teiktina pagrindiniam (neutraliam) normos variantui – šiuo atveju prielinksninei konstrukcijai su + kilmininkas (plg. S 1, 2003, 9). Toks kilmininko ir prielinksninės konstrukcijos tikslui reikšti variantų vertinimas normos požiūriu grindžiamas kalbos sistemiškumu ir, galima sakyti, kalbos tradicija. Veiksmažodinių daiktavar- džių kilmininkas sinonimiškai artimas bendračiai junginiuose tikslui reikšti su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais (kviečia šokio : šokti). Grynasis tikslo kilmininkas vartojamas tokiais atvejais, kai aiškiai numanoma praleista (nepasakyta) bendratis (išėjo vandens [parnešti]). Taigi tikslo kilmininkas tampa tarsi eliptinis, nepagrindinis (plg. Kniūkšta, 2007; DLKG, 2006, 551; Valiu- lytė, 2001, 203; Šukys, 1998, 114–115). Variantas su prielinksnine konstrukcija (vykti su vizitu) tikslui reikšti (plg. vykti su reikalais) laikytinas pagrin- diniu dar ir dėl to, kad jis, kalbininkų nuomone (Šukys, 1998, 115), gyvesnis. Pirmenybę prielinksninei konstrukcijai teikė ir J. Balčikonis (1978, 161), ar- gumentuodamas, kad kilmininkas tinka tuo atveju, kai juo reiškiamas nori- mas, siekiamas daiktas (važiuoja malkų, joja nakties ir pan.). Dabartinės vartosenos tyrimas rodo, kad dažniau (atitinkamai 60 ir 40 proc.) kalbos vartotojai (nepriklausomai nuo stiliaus) renkasi pirmąjį (ša- lutinį) normos variantą, pavyzdžiui34, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ateinantį trečiadienį, birželio 12 dieną, vyks darbo vizito (turėtume taisyti ‖ su darbo vizitu) į Bratislavoje rengiamą Vidurio Europos šalių vadovų susitikimą (G); Pir- mojo oficialaus vizito (turėtume taisyti ‖ su pirmuoju oficialiu vizitu) 2013 m. pirmininkas H. Van Rompuy vyko į Dubliną (G); Lietuvos Respublikos Prezi- dentė Dalia Grybauskaitė vyko oficialaus vizito (turėtume taisyti ‖ su oficia liu vizitu) į Vatikaną (G). Tyrimo metu paaiškėjo, kad pagrindinis (neutralus), ypač pageidautinas prestižinėje kalboje, normos variantas dabartinėje vartosenoje pasirenkamas rečiau, pavyzdžiui: JAV valstybės sekretorė C. Rice su istoriniu vizitu vyko į Libiją (G); Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadie- nį su oficialiu vizitu išvyksta į Turkiją, kur susitiks su šalies vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu bei atidarys Lietuvos ir Turkijos verslo forumą (G). 34 Siekiant atspindėti realiąją dabartinę vartoseną, pavyzdžiai pateikiami nekeisti. Komen- tuojami ir taisomi tik kilmininko vartojimo tikslui reikšti klaidos. Santrumpa G reiškia internete surinktus pavyzdžius, naudojantis įrankiu Google, TK – tyrimui sudarytą teks- tų korpusą. 79 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Svarstytina, kas lemia tokį kalbos vartotojų pasirinkimą. Keltina prielai- da, kad šiuo atveju gryną kilmininką tikslui reikšti su veiksmažodžiu vykti veikiausiai lemia kalbos analogija. Vartojama vyksta atostogų, pargrįžo atosto- gų, išvyko gastrolių ir pan. (dar žr. DLKG, 2006, 551; Šukys, 1998, 112–116), todėl nevengiama vartoti ir vykti vizito (dar žr. pateiktus pavyzdžius). Kitas argumentas būtų tas, kad prielinksnio su pagrindinė reikšmė – draugs, buvimo, dalyvavimo kartu, turėjimo, priemonės (įnagio) (plačiau žr. DLKG, 2006, 452–453; dar plg. Skardžius, 1998, 178–179). Kitos prielinksnio su reikšmės priklauso nuo daiktavardžio, žodžių junginio, sakinio semantikos. Viena jų – tikslo reikšmė. Kalbotyros darbuose (Šukys, 1998, 499) pripa- žįstama, kad prielinksnio su konstrukcijos retkarčiais reiškia veiksmo tikslą, pavyzdžiui: Prezidentas atvyko su oficialiu vizitu; Mama siuntė mane pas dėdę Bintakį su laišku; Jis leidosi į kelionę su vienintelius tikslu – surasti savo vaikelį. Bet taisome prie bendraties plakamą verstinę konstrukciją su tikslu, pavyz- džiui, Įsilaužta su tikslu apvogti (taisytina norint apvogti; turint tikslą apvogti) (min. veik., 499). Vadinasi, tokia prielinksnio su vartosena specifinė ir nėra dažna. Greičiausiai dėl šios priežasties kalbos vartotojai junginį vykti su vizitu nustumia į periferiją ir renkasi gryną tikslo kilmininką. Svarbu, kad čia tikslo kilmininko vartosena neprieštarauja kalbos sistemiškumui. Kita vertus, tokia kilmininko dažna vartosena leistų galvoti ir apie tokių reikšmių tikslingumą (plg. Pupkis, 2005, 174). Taigi rengiant naujus KP būtų galima svarstyti suvienodinti junginių vykti vizito ‖ vykti su vizitu variantų vertinimą normos požiūriu ir juos laikyti lygiaverčiais. KP (S 1, 2003, 31) nurodoma, kad tikslo kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiu lankytis, pavyzdžiui, lankytis vizito ntk. = lankytis su vizitu: Lietuvoje lankysis vizito (=su vizitu) šios šalies užsienio reikalų ministras. Vie- ningai sutariama, kad junginys lankytis vizito yra neteiktinas bendrinei kalbai (DŽ3e, 2011; plg. Šukys, 1998, 115), nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis valdo vietininką arba prielinksninę konstrukciją pas ką, pavyzdžiui, Jis dažnai pas mus lankosi; Bičiuliai nustojo pas jį lankęsi. Taigi tokie junginiai reiškia vie- tą. Kaip teigia Valeckienė (1998, 56–60), vietos funkciją lietuvių kalboje reiš- kia daiktavardžių vietininkas, įnagininkas, prielinksninės konstrukcijos, rečiau prieveiksmiai, vardininkas. Tai rodo ir dabartinės realiosios vartosenos tyrimas. Kalbamasis nekodifikuotas sintaksės reiškinys ne itin aktualus kalbos vartotojams, t. y. iš viso projekto tekstų korpuso (dar žr. 4 išnašą) pasitaikė tik vienas toks vartojimo atvejis, būtent, Lietuvos Respublikos kultūros ministras A. Gelū- nas lankosi vizito (=su vizitu) Izraelio valstybėje (G). Dar vienas kilmininko vartojimo tikslui reikšti atvejis (KP S 1, 2003, 31) – kilmininkas knyg. | į ką (kur), bendratimi (jeigu įmanoma) su

80 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai slinkties ir siekimo veiksmažodžiais tikslui reikšti: Valdybos nariai rinkosi posėdžio (| į posėdį; posėdžiauti). Normos požiūriu šiuo atveju abu variantai teiktini bendrinei kalbai, tik grynas tikslo kilmininkas vertintinas kaip knyginis, tokia jo vartosena būdingesnė dalykinei kalbai35 (stiliui). Kaip teigiama mokslinėje literatūroje (Šukys, 1998, 115; Balčikonis, 1978, 161 ir kt.), tokį šių variantų vertinimą remia gyvoji liaudiškoji vartosena. Kita vertus, neutrali norma grindžiama kalbos tradicija. Tiesa, J. Jablonskis (1957, 579–583) čia siekinio kilmininko vartoseną toleravo ir pateikė nemažai pa- vyzdžių, Buvo beeinąs pogulio, posėdžio; tuoj eisiu posėdžio; šaukė jį posėdžio; jie dabar posėdžio renkasi; Ir jis (gydytojas) parvažiuosiąs poilsio. Dabartinės realiosios vartosenos tyrimas rodo, kad kilmininko ir prie- linksninės konstrukcijos į ką sinonimiškas vartojimas (atitinkamai 36,4 ir 63,6 proc.) tikslui reikšti su slinkties ir siekimo veiksmažodžiais daugiausiai priklauso nuo konkrečios kilmininko leksinės reikšmės. Grynas tikslo kilmininkas vartojamas tada, kai kalbama apie gastroles (išvyko gastrolių), pavyz- džiui: Baigęs savo gastroles Vilniuje, Kauno dramos teatras išvyko gastrolių į Dortmundą ir Maskvą, rašoma teatro pranešime spaudai (G); Kovo 15–26 d. Panevėžio lėlių vežimo teatras išvyko gastrolių į Rusiją (G); Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ketvirtadienį išvyko gastrolių į Lotynų Ameriką (G). Šiuo atveju kitų abstrakčiųjų daiktavardžių tikslo kilmininkų su slinkties ar siekimo veiksmažodžiais pasitaiko gerokai rečiau, pavyzdžiui, Jei jus pokalbio pakvietė darbdavys, tai jis turi imtis ir iniciatyvos pokalbį užbaigti (G). Kitais atvejais abstrakčiųjų daiktavardžių tikslo kilmininką dabartinėje vartosenoje nukonkuruoja prielinksninė konstrukcija į su galininku, pavyz- džiui: Vakar į pirmą posėdį rinkosi darbo grupės dėl Šilutės rajono savivaldy- bės biudžeto taupymo programos parengimo nariai (G); Į posėdį rinkosi šven- tiškai nusiteikę partiečiai iš Raseinių, Birštono, Kauno rajono, Jonavos, Prienų ir kitų Kauno apskrities skyrių (G); Projekto sprendimas, dėl kurio Tarybos nariai penktadienį rinkosi į posėdį dar kartą – prieš savaitę priimto sprendimo taisymas (G); Šiandien į pirmąjį posėdį rinkosi Neįgaliųjų reikalų komisija prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (G); Jeigu Jus pakvietė į darbo pokalbį, vadinasi, su pirmomis dviem užduotimis – CV ir motyvaciniu laišku – susidoro- jote puikiai! (G). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, dabartinėje vartosenoje tikslui reikš- ti įsigalėję žodžių junginiai vykti gastrolių, vykti atostogų, bet rinktis į posėdį, kviesti į pokalbį.

35 Plačiau apie dalykinės kalbos ypatumus žr. Bitinienė, 2007; Kontutytė, 2007; Žilinskienė, 2002.

81 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

KP (S 1, 2003, 31) nurodoma, kad kilmininkas | bendratis; kilmininkas + bendratis su slinkties ir siekimo reikšmės veiksmažodžiais tikslui reikšti: Ji nuėjo į miegamąjį poilsio (| ilsėtis; pailsėti). Tiek grynas kilmininkas, tiek kilmininkas su bendratimi ar viena bendratis, vartojama tikslui reikšti, laikomi lygiaverčiais bendrinės kalbos variantais. Tiriamosios medžiagos analizė leidžia teigti, kad 54,5 proc. visų atve- jų tikslas reiškiamas grynu kilmininku, rečiau – 27, 3 proc. – kilmininku su bendratimi, rečiausiai tikslas su judėjimo ir slinkties veiksmažodžiais reiškia- mas viena bendratimi – 18,2 proc. Dabartinė realioji vartosena rodo, kad šiuo atveju tikslo raiška taip pat neretai priklauso nuo leksinės reikšmės – susiformuoja tam tikri standartiniai kalbos modeliai. Gryną kilmininką linkstama rinktis kalbant apie atostogas (vykti atostogų), pavyzdžiui: Antradienį prezidentas Valdas Adamkus išvyko kasmetinių atostogų (G); Princas Williamas ir jo nėščia žmona Catherine, Kembridžo kunigaikštienė, išskrido ramių atos- togų, kurios jiems, kaip porai, bus paskutinės prieš būsimą tėvystę (G); Anglijos karalienė išvyko atostogų viešuoju transportu (G); Mat teisėjas, kurį valsty- bės vadovė siūlo šalinti iš pareigų, kilus skandalui išvyko atostogų į Australiją (G). Rastas tik vienas sakinys su bendratimi atostogauti, būtent, Lenkų pora, kuri palikusi savo dviejų metų dukrytę oro uoste, išskrido atostogauti, grįžę turės reikalų su kriminaline policija (G). Tyrimas parodė, kad kitais atvejais tikslui reikšti renkamasi arba vienas grynas tikslo kilmininkas, arba kilmininkas su bendratimi, pavyzdžiui: E. Sa- šenko pietų pakvietė Lietuvos ambasadorius (G); Taip pat buvo pasitelkta sesers pagalba, kuri gyveno netoliese, kad dažniau užeitų aplankyti sesers su vaikeliu, nes ji buvo kurį laiką naujagimio motinos globėja (TK); 1952 m. įsto- jau į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą studijuoti fizikos (TK); Princas Charlesas atvyko aplankyti pirmojo anūko (G); Einat ardyt turbūt užtvankų (TK). Kaip jau minėta, rečiausiai tikslui reikšti vartojama bendratis, pavyzdžiui, Dangaus restorane pramogų pasaulio atstovai susirinko ekstremaliai papietauti (G). Apibendrinant kalbamąjį tikslo raiškos atvejį galima teigti, kad tikslo raiš- ka didžia dalimi priklauso nuo konkrečios kilmininko leksinės reikšmės, kaip jau teigta, susiformuoja tam tikri standartiniai kalbos modeliai. Dažniausiai tikslas reiškiamas grynu kilmininku, rečiau – kilmininku su bendratimi, pats neproduktyviausias modelis – tikslo raiška viena bendratimi.

Išvados 1. Dabartinės realiosios vartosenos tyrimas rodo, kad kalbos vartotojai pagrindinį normos variantą vykti su vizitu nustumia į periferiją ir renkasi gry- 82 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai ną tikslo kilmininką – vykti vizito. Svarbu, kad ši tikslo kilmininko vartosena neprieštarauja kalbos sistemiškumui ir tokia dažna kilmininko vartosena leis- tų galvoti ir apie tokių reikšmių tikslingumą. Rengiant naujus „Kalbos patarimus“ siūlytina atsižvelgti į kilmininko ir prielinksninių konstrukcijų vartosenos polinkius tikslui reikšti. Taigi ateityje būtų galima svarstyti suvienodinti junginių vykti vizito ‖ vykti su vizitu variantų vertinimą normos požiūriu ir juos laikyti lygiaverčiais. 2. Tyrimas atskleidė, kad nekodifikuotas sintaksės reiškinyslankytis vizito neaktualus kalbos vartotojams – iš viso projekto tekstų korpuso pasitaikė tik vienas toks vartojimo atvejis. 3. Sinonimiška tikslo raiška su judėjimo ir slinkties veiksmažodžiais labai priklauso nuo konkrečios kilmininko leksinės reikšmės – susiformuoja tam tikri standartiniai kalbos modeliai: vykti gastrolių, vykti atostogų, bet rinktis į posėdį, kviesti į pokalbį. Dažniausiai tikslas reiškiamas grynu kilmininku, re- čiau – kilmininku su bendratimi, pats neproduktyviausias modelis – tikslo raiška viena bendratimi.

Šaltiniai G – internete surinkti pavyzdžiai, naudojantis įrankiu Google TK – sintaksės projekto tekstų korpusas

Literatūra Ambrazas V., 2006, Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Balčikonis J., 1978, Rinktiniai raštai (I tomas). Sud. Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslas. Bitinienė A., 2007, Sintaksinių struktūrų realizacija lietuvių kalbos funkciniuose sti- liuose : habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Vilnius: Vilniaus universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 2006, ats. red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

DŽ3e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas, 2006. Kompaktinė plokštelė / redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. redaktorius), Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; internetinė versija, 2011. – http://dz.lki.lt; septintas pataisytas ir papildytas leidimas, 2012. Jablonskis J., 1957, Rinktiniai raštai (I tomas). Sud. J. Palionis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. KP (S1, S2, S3) – Kalbos patarimai. Kn. 1–3: Sintaksė: linksnių vartojimas; Sin- taksė: prielinksnių ir polinksnių vartojimas; Sintaksė: įvairūs dalykai. Sud. Rita Miliūnaitė, vyr. red. Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003; (antras leidimas, 2005; trečias leidimas, 2009).

83 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Kontutytė E., 2007, Ką apima sąvoka „Dalykinė kalba?“ – Kalbotyra 57 (3), 149–159. Kniūkšta P., (sud.) 2007, Kanceliarinės kalbos patarimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Miliūnaitė R., 2009, Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai. Vilnius: Lietu- vių kalbos institutas. Murinienė L., 2014a, Sintaksės norminimo klausimu. – Žmogus ir žodis 16 (1), 81–86. Murinienė L., 2014b, Lietuvos edukologijos universiteto projekto „Lietuvių kalbos sintaksės normų ir rekomendacijų santykio su dabartine vartosena tyrimas“ apžvalga. – Gimtoji kalba 8, 15–17. Paulauskienė A., 1994, Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Piročkinas A., 1972, Dėl kilmininko ir galininko su bendratimi vartojimo tikslo aplinkybei reikšti. – Baltistica I priedas, 131–134. Pupkis A., 2005, Kalbos kultūros studijos : [papildoma mokomoji knyga studentams humanitarams]. Moksl. red. Lina Murinienė. Vilnius, Gimtasis žodis. Skardžius P., 1998, Rinktiniai raštai (III t.). Sudarė ir parengė spaudai Albertas Ro- sinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Šukys J., 1998, Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas, 2001. Sud. A. Bendorienė, V. Bogušienė, E. Dagytė, T. Daržinskaitė, G. Grigas, Z. Gudžinskas ir kt. Vilnius: Alma littera. Valeckienė A., 1998, Funkcinė gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valiulytė E., 2001, Lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos su slinkties veiksmažo- džiais. – Acta Linguistica Lithuanica XLIV, 201–225. Vladarskienė R., 2003, Sintaksinių struktūrų konkurencijos atvejai dokumentų kalboje. – Lituanistica 2 (54), 63–71. Žilinskienė V., 2002, Žodžių formų vartojimas lietuvių kalbos dalykinio ir publicis- tinio stiliaus duomenimis. – Lituanistica 1 (49), 106–116. Župerka K., 2012, Stilistika. III pataisytas ir papildytas leidimas. Šiauliai: VšĮ Šiau- lių universiteto leidykla. Župerka K., 1995, Kalbos priemonių konkurencija kaip lietuvių kalbos stilistikos objektas. Šiauliai: Šiaulių universitetas.

Cases of Genitive Vying to Express Purpose: Real Usage Tendencies Summary The article analyses the genitive and prepositional structures standing in competition to express purpose when used with verbs denoting movement and displacement. Empirical material for this study was selected on the basis of modern

84 Sonata Vaičiakauskienė Dėl kilmininko konkurencijos atvejų tikslui reikšti: realiosios vartosenos polinkiai language usage. The analysis was based on the descriptive analytical and comparative method, the purpose-expressing tendencies of genitive and prepositional structures were approached from the quantitative point of view as well. The study of modern real usage shows that language users tend to shut the phrase vykti su vizitu (“to go on a visit”), being the underlying norm, towards the periphery, opting for the pure genitive of purpose – vykti vizito (“to go for a visit”) – instead. The important thing here is that the usage of the genitive to express purpose does not against the systematic nature of language and this frequently occurring type of genitive usage would also imply that such meanings could have their own purpose. The analysis has revealed that synonymous expressions of purpose involving verbs that denote movement and displacement largely depend on the specific lexical meaning of genitive, and that certain standard linguistic models are taking shape here, such as vykti gastrolių (“to go on a gig”), vykti atostogų (“to go on a holiday”), but rinktis į posėdį (“to assemble to a meeting”), kviesti į pokalbį (“to invite to an interview”). As often as not, the purpose is expressed with pure genitive, less frequently, with genitive plus infinitive, the least productive model being to express purpose with infinitive alone. Keywords: genitive, competition, purpose expression, real usage, prepositional structure.

Sonata Vaičiakauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė; mokslinių interesų sritys: sinchroninė ir diachroninė morfologija, žodžių daryba, morfonologija, kalbos norminimas ir kodifikacija.

Sonata Vaičiakauskienė is an associate professor at the Department of Lithuanian Linguistics and Communication, Faculty of Lithuanian Philology, Lithuanian University of Educational Sciences with a PhD in humanities; her research interests are: diachronic and synchronic morphology, word-formation, morphonology, standardization and codification of the Lithuanian language. [email protected] Gauta 2014 10 20 Priimta 2014 12 10

85 Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip

Jolanta Vaskelienė Šiaulių universiteas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra

Straipsnyje, aptarus Kęstučio Navako ir Kristinos Sabaliauskaitės kūrinių (Vasara kaip kamštis, Danielius Dalba) fragmentus, kuriuose implicitiškai ir eksplicitiškai kalbama apie Kristijoną Donelaitį ir jo kūrinį „Metai“, padaryti tokie apibendrinimai: grožiniuose kūriniuose negalima ir nereikia ieškoti istorinės tiesos – autorius laisvas išreikšti savo požiūrį, vertinimą, net jei jis nesutampa su vyraujančia opinija. Navako ir Sabaliauskaitės kū- riniuose daugiau ar mažiau kritiškas požiūris į Donelaitį išreikštas išradin- gai – naudojant įvairių stiliaus priemonių: sinonimų, semantinių ir sintak- sinių figūrų. Daugumas kontekstinių sinonimų yra emociškai nuspalvinti leksikos vienetai, kuriais ne tik įvardijama, bet ir perteikiamas požiūris, vertinimas. Esminiai žodžiai: implicitinis kontekstas, eksplicitinis kontekstas, sinonimų eilė, kontekstiniai sinonimai, stiliaus figūra.

Įvadas Skaitomas (ir analizuojamas) kūrinys neretai įvairiais santykiais susijęs su kitais kūriniais – ne veltui intertekstualumas laikomas vienu iš septynių teksto požymių36. Kūrinyje pavartoti leksikos vienetai gali skaitytoją nuves- ti į įvairius kontekstus. Pavyzdžiui, tekste paminėti kiti rašytojai ar jų kūri- niai vienaip ar kitaip verčia mąstyti apie tų kūrinių santykį, apie autoriaus (ir savo paties) požiūrį į minimą rašytoją ar jo kūrinį, skatina gretinti, ly- ginti ir pan. Grožiniuose kūriniuose, kuriuose kas nors vaizduojama, neretai ir vertinama,37 – tai gali būti aiškiai – eksplicitiškai – pasakyta arba pa- slėpta, numanoma – implicitiška. Kūrinyje, siekiant ne tik išvengti žodžio kartojimo(si), bet ir stengiantis užgriebti ką nors nauja, nepasakyta, siekiant parodyti save, savo požiūrį ar to požiūrio kitimą, dažnai vartojamos sinoni- miškai santykiaujančios išraiškos priemonės (žr. Pikčingis, 1975, 219–226).

36 Apie teksto požymius žr. Vaskelienė, 2007, 39–44. 37 J. Pikčilingio (2010, 210–211) teigimu, „žodis nefunkcionuoja vien tik kaip mechaniš- kas sąvokos ženklas, „beaistris informatorius“: dažniausiai jis turi įvairių prie loginės reikšmės pritapusių emocinių „antsluoksnių“, <...> išreiškiančių subjektyvų-įvertina- mąjį kalbančiojo santykį su tikrove“.

86 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip

Čia bene daugiausia išgalių duoda leksiniai, darybiniai, frazeologiniai sinonimai, kurie gali būti tapačios arba artimos reikšmės, tokio pat arba skirtingo junglumo, gali būti neutralūs arba emociškai nuspalvinti ir turėti stilistinių skirtybių; tai sisteminiai ir kontekstiniai sinonimai – žodžiai, kurie sinoni- mais tampa tik kontekste, tik tam tikroje kalbėjimo situacijoje (apie sinoni- mų sampratą, rūšis, ypatumus žr. Župerka, 2012, 30–40; Pikčilingis, 1988, 4–21; Jakaitienė, 2010, 119–131; apie darybinius sinonimus žr. Vaskelienė, 2000). Pasakytina, kad įvairių rūšių sinonimai atlieka ir teksto siejimo funk- ciją – jie yra viena iš dažniausių leksinio siejimo priemonių (žr. Alaunienė, 1978, 8–41; Vaskelienė, 2007, 16–18, 94–102). Be to, grožiniuose kūriniuo- se, siekiant atkreiptį adresato dėmesį į perteikiamas mintis, naudojamasi se- mantinėmis, darybinėmis ir sintaksinėmis stiliaus figūromis (apie stiliaus fi- gūras žr. Župerka, 2012, 57–77; Pikčilingis, 1975, 234–336; apie retorines (sintaksines ir minties) žr. Koženiauskienė, 2001, 251–348). Poemos „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis mums paliko didelę ver- tę turintį kūrinį, padariusį įtaką ne tik lietuvių literatūrai, bet ir kalbai, tapu- sį lietuvių kalbos meninio stiliaus pamatu ir t. t., todėl įprasta, kad įvairiuose kūriniuose apie jį rašoma teigiamai. Šio tyrimo objektas – Kęstučio Navako esė „Vasara kaip kamštis“ ir Kristinos Sabaliauskaitės apsakymo „Danielius Dalba“ fragmentai38, kuriuose Donelaitis vertinamas netipiškai. Straipsnio tikslas – aptarti Navako ir Sabaliauskaitės kūrinių fragmentus, kuriuose im- plicitiškai ir eksplicitiškai kalbama apie Kristijoną Donelaitį ir jo kūrinį „Me- tai“. Šiam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai: iš kūrinių fragmentų išrinkti panašia reikšme vartojamus žodžius ir žodžių junginius, sudaryti ir išanali- zuoti sinonimų eiles; aptarti stiliaus figūras, padedančias perteikti požiūrį į Donelaitį ir jo kūrinį. Darbe taikyti analizės ir interpretacijos metodai; nau- dotasi Lietuvių kalbos žodynu (toliau – LKŽ), Dabartinės lietuvių kalbos žody- nu (toliau – DLKŽ), Tarptautinių žodžių žodynu (toliau – TŽŽ), Frazeologijos žodynu (toliau – FŽ), Dabartinės lietuvių kalbos tekstynu (toliau – DLKT).

Pirmojo fragmento analizė Sunku net pagalvoti, tačiau esama nepaneigiamų duomenų, jog žmonės kadaise neturėję televizorių. Laikraščių su spalvotais priedais jie irgi neturėję, sta- tistinis lietuvis tąsyk apskritai teturėjęs vyžas, lovį ir girnas, tad sėdėdavę visi dienų dienas ant kelmų ir stebėdavę metlaikių kaitą. Gamta ir atstojusi jiems televizorių, tačiau rodžiusi tik keturias laidas: pavasarį, vasarą ir atspėkit ką

38 Kęstutis Navakas. Vasara kaip kamštis. – Du lagaminai sniego. Vilnius: Tyto alba, 2008, 145–148. Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba. – Danielius Dalba ir kitos istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2012, 155–205.

87 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

dar. Įdomiausia laida buvo vasara, ja visi labai džiaugdavosi, rengdavo viso- kias šventes, neretai jų metu prisiliuobdavo alaus midaus ir griūdavo su visom vyžom į lovą. Nors Tolminkiemio pastorius vėliau aprašė visai ne tai, o kažko- kius „Vasaros darbus“; gal todėl juo dabar ir tetiki senosios kartos lituanistai. Jaunosios – nebe, jie gal tikėtų, bet vargu, ar ši problema pasiekia paskutines jų akiračio užkardas. (Navakas, 2008, 145)

Navako esė pradžia – puiki implicitinio konteksto iliustracija, XVIII a. ir šių dienų paralelė subtili ir taikli, persmelkta nepikta ironija: dabar sunkiai įsivaizduojamas (o jaunajai kartai jau ir visai neįsivaizduojamas) dalykas, kad neturėta dabartiniam žmogui būtino prietaiso – televizoriaus. Kūrinio frag mente sugretinama natūrali gamtos vaizdų kaita, tai yra tai, kuo turėjo ten- kintis ano meto žmonės, ir vaizdai, rodomi per televizorių. Tekste pavartotas ne dabartinėje kalboje įprastas žodžių junginys metų laikai, o retos vartosenos dūrinys metlaikis (‘metų laikas, sezonas’ LKŽ): Lietuvių kalbos žodynas nepa- teikta sakinių su dūriniu metlaikis, Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne rasti du dūrinio vartosenos pavyzdžiai (vienas iš jų – Donelaičio) (plg. DLKT rasti 2025 pavyzdžiai su žodžių junginiu metų laikai). Kadangi televizorių atstojo gamta, matytos, arba rodytos, kaip rašoma tekste, tik keturios laidos: pavasaris, vasara ir nebeįvardyti, bet kiekvienam mokyklą baigusiam lietuviui aiš- kūs, ruduo ir žiema. Pasakotojo teigimu, įdomiausia laida praeities lietuviams buvusi vasara (prisiliuobdavo alaus midaus ir griūdavo <...> į lovą). Nors Kris- tijonas Donelaitis tekste tiesiogiai neminimas, kūrinyje pavartota perifrazė Tolminkiemio pastorius (jei dar ir buvusias) abejones išsklaido. Šioje esė neti- kėtai (nepiktai, bet aiškiai) išreikšta „pretenzija“ „Metų“ autoriui už tai, kad jis pavaizdavo ne vasaros linksmybes, o darbus. Pasakotojo teigimu, būtent tai yra priežastis, kad Donelaičiu dabar ir tetiki senosios kartos lituanistai. Jau- nosios – nebe... Skirtis (taškas) tarp dviejų paskutinių fragmento sakinių didina pauzę; antrojo sakinio praleidimai jaunosios [kartos], vietoj veiksmažodžio nebetiki pavartota dalelytė nebe (‘vartojama paneigiant tai, kas buvo’ LKŽ) glaudžiai susieja sakinius – antrasis be prieš jį buvusio nebūtų aiškus.

Antrojo fragmento analizė – Puikios freskos. Grožis. Didybės saulėlydis. Ikidonelaitiškoji Lietuvos era, neįtikėtina. – Nagi būtent, iš tų laikų, kai vietiniai oligarchai dar rūpinosi savo sielomis ir galvojo apie amžinybę. Bet neprovokuokit manęs. Su Donelaičiu, – Danielius Dalba pajuto, kaip jam kyla kraujospūdis. – Turit rūpesčių dėl Donelaičio? – šyptelėjo nepažįstamasis.

88 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip

– O jūs ne? – čia Dalbai trūko kantrybė. – Jums tas mūsų tautinis epas nekelia jokios, nė mažiausios problemos? Šita murmelė atbukusiam girnų arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu? Šito sušikto juodaskvernio batvi- nių Homero Iliada žemės ūkio vergams? Šita Odisėja daržovėms, pūvančioms nesibaigiančiam sezoniniam cikle? Su savo nuostabia, tiesiog herojiška paradigma „tarnauk savo ponui, šiukštu nebandyk nieko nauja, neik į miestą, nesi- keisk“? Su mantra hegzametru, „esi menkas, esi menkas, esi menkas“, „esam griešni siratos, biedni nabagėliai“, nieko daugiau? Ir su receptu visiems gyvenimo atvejams:„kantriai palūkėkim“? Su savo puikiuoju epilogu, su savo motto, savo finaline ištarme „Vargsim“?! Koks tautos epas, toks ir jos gyvenimas; die- važi, tą suknistą donelaitišką „Vargsim“ reiktų pradėti spausdinti ant visų litų banknotų, kaip „In god We trust“ ant dolerių! Nacionalinis devizas, paradigma, gaji jau šimtmetį! Vargo entuziastai, profesionalai ir virtuozai, galėtume vesti seminarus tarptautinei auditorijai – mokyti pasaulį, kaip profesionaliai vargti ir kantriai laukti savo galo nieko nedarant, vien tik kantriai „triūsinėjant ant lau- kų“! Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvil- ko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinėms tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas! Nabagėlio sindro- mą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas! Koncepcija ne prastesnė už „tarybinį žmogų“ – už žmogų, kuris be tarybos, be bandos palaiminimo nesugeba nieko daryti pats. Nesugeba būti vienas. Bybį dėjęs ant visų tarybų, sąjungų, komitetų ir ministerijų. Nesugeba net mąstyti vienas. Nes, o siaube, jei ims ir pamąstys ką nors pats, gali pasirodyti, kad jo mintys skiriasi nuo kitų. Originalios, vadinasi – nenormalios. Neišlaikytas abitūros egzaminas, jei tau nepatinka Donelaitis! Visa valdžia minčių taryboms! – Bijau, kad abu šie dalykai susiję ir tuo pasirūpino ištisa neregima sistema. <…> Bet viskas kur kas sudėtingiau ir globaliau, nei gali pasirodyti. Įdo- mi įžvalga, ta jūsų donelaitiškoji. Visai racionali, kai štai pradedu mąstyti. Juk vienas vyraujančių nacionalinio epo epizodų, sakyčiau, kulminacija netgi – mėš- lavežis. O kur dar Donelaičio „Pasaka apie šūdvabalį“… <...> Tačiau ir šiaip viskas racionaliai gula į savo vietas: pasyvumo paradigma, panieka sėkmei ir individualumui. Nuobodybė ir nykuma kaip didingas tikslas <...>. Ir ritmas – monotonijos ekstraktas. Ir stilius – pilkumos esencija. Visuomet sakiau, kad pil- kuma yra pati pavojingiausia. Ji – žudanti. Tarp šviesos ir šešėlių gali rasti kelią, tačiau pilkumos rūke pasiklysti. <...> Beje, šnekat kaip geras pamokslininkas. Ar pastorius... (Sabaliauskaitė, 2012, 189–191)

Sabaliauskaitės apsakymo fragmente požiūrio į Donelaitį raiška ekspli- citinė – tai yra atviras, drastiškas, netikėtas, aršus, aiškiomis kalbos priemo- nėmis išreikštas puolimas ir kritika. Pagrindinis dalykas, dėl ko kaltinamas „Metų“ autorius, yra nuolankumo, mokymo vargti nesipriešinant diegimas,

89 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA aukštinimas. Apie kitus Donelaičio kūrinio elementus kūrinyje apskritai ne- kalbama, minimas vienintelis pyktį sukėlęs poemoje išties esamas momentas. Teksto fragmentas turtingas raiškos priemonių – rašoma įtikinamai, vaizdin- gai (čia galime įžvelgti paralelę tarp poemos ir apsakymo autorių). Pirmiausia tai pasakytina apie sinonimiškai vartojamus leksikos vienetus. Iš kūrinyje panašia reikšme pavartotų žodžių ir žodžių junginių sudarytos trys konteks- tinių sinonimų eilės, kuriose gausu ironijos39. Pirmąją sinonimų eilę sudaro poemos įvardijimai: „Metai“ – tautinis epas – „Iliada“ žemės ūkio vergams – „Odisėja“ daržovėms – murmelė <...> arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu – vargo rašliava – visiškas šūdas. Sinonimų eilės dominante laikytinas neutralus poemos pavadinimas „Me- tai“. Žodžių junginys tautinis epas suponuotų teigiamą vertinimą (epas – „di- delis, dažn. eiliuotas ist. ar mit. tematikos kūrinys arba kūrinių ciklas; <...> pvz., graikų „Iliada“ ir „Odisėja“... TŽŽ 210). Bet iš esmės šioje sinonimų ei- lėje nėra nė vieno teigiamą požiūrį perteikiančio poemos įvardijimo, nes net ir teigiamą konotaciją turintiems žodžiams (pvz., Homero „Iliada“ ir „Odi- sėja“) pridedami tokie paaiškinamieji žodžiai, kurie nuvainikuoja, nužemina epu pavadintą kūrinį: „Iliada“ žemės ūkio vergams, „Odisėja“ pūvančioms daržovėms. Apsakymo ištraukoje poema vadinama murmele. Daiktavardžio murmelė Lietuvių kalbos žodynas nepateikia, tai turėtų būti priesagos -elis, -ė vedinys iš veiksmažodžio murmėti (‘neaiškiai kalbėti, niurnėti, bambėti’ LKŽ). Taigi didingu kūriniu nevadintinas arkliui murmamas tekstas40. Men- kinamąjį atspalvį turi ir žodžių junginys vargo rašliava: priesagos -ava vedinio rašliava (‘menki raštai’ LKŽ, menk. ‘raštai, kūriniai’ DLKŽ) neigiama konotacija sustiprinama daiktavardiniu epitetu vargo (daiktavardis vargas čia grei- čiausiai pavartotas ‘vargingo gyvenimo, vargimo’ DLKŽ reikšme). Be abejo, poemą pavadinant žodžių junginiu visiškas šūdas neigiamas įvertinimas iš- reikštas labai atvirai, nepaisant, kuria reikšme (‘išmatos’, ‘kas niekam tikęs, niekam vertas, labai prastas’, ‘nereikšmingas dalykas <...>’ LKŽ) vulgarizmo pažymą turintis daiktavardis šūdas tekste pavartotas. Antra sinonimų eilė sudaryta iš leksikos vienetų, įvardijančių „Metų“ au- torių: Donelaitis – batvinių Homeras – sušiktas juodaskvernis. Kontekstinių si- nonimų eilės nariai taip pat labai aiškiai parodo neigiamą poemos autoriaus

39 Ironija – pridengtos formos pašaipa – „praverčia ne tiek vaizdui, kiek emociniam verti- nimui <…>. Kontekstas ir atitinkama intonacija girimąjį žodį paverčia menkinamuoju <…>“ (Župerka, 2012, 65). 40 Žodynų nefiksuotą daiktavardįmurmelė yra pavartojęs vienas kitas autorius, pvz., tai yra Donaldo Kajoko eilėraščio „Vienas yra skaičius du“ paantraštė (dykinėtojo murmelė), keturi šio daiktavardžio vartosenos pavyzdžiai rasti DLKT: Niūniuodamas savąją mur- melę...; į galvą atėjo ką tik <..> niūniuota murmelė (žiūrėta 2014-10-03).

90 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip vertinimą: prilyginimas Homerui (žr. Stepanauskas, 2009) būtų rašytojo iš- aukštinimas, bet giriamąjį žodį čia pat menkinamuoju paverčia daiktavardinis epitetas batvinių (batviniai ‘burokų (barščių) rūgštis’, ‘virta iš burokų rūgšties sriuba; batvinių lapų sriuba’ LKŽ). Rašytojo ir dvasininko pavadinimas nei- giamą atspalvį turinčiu daiktavardžiu juodaskvernis (‘pravardžiuojamasis dva- sininkų, kunigų pavadinimas’ LKŽ) sustiprinamas dalyviniu epitetu sušiktas (veiksmažodis sušikti veikiausiai pavartotas perkeltine reikšme ‘prastas, neti- kęs, nevykęs’ LKŽ)41. Taigi Donelaitį ir jo poemą „Metai“ įvardijančiais kon- tekstinių sinonimų eilių nariais labai aiškiai perteikiamas neigiamas požiūris ir į patį autorių, ir į jo kūrinį. Trečia kontekstinių sinonimų eilė sudaryta iš kūrinio pabaigą apibūdi- nančių leksikos vienetų: puikusis42 epilogas – motto43 – finalinė ištarmė „Varg- sim“ – nacionalinis devizas – šimtmetį gaji paradigma. Šiuo atveju vėl nevengiama pašiepti – daugybę metų gyvuojantis nacionalinis devizas (devizas ‘trumpas idėjos ar veikimo nusakomasis posakis, šūkis’ DLKŽ) yra veiksma- žodis vargsim (vargti ‘dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti’, ‘sunkiai dirbti, triūsti, plūktis’, žr. LKŽ): daugiskaitos pirmasis asmuo parodo, „kad veiksmą atlieka kalbantysis ir kiti, o tie „kiti“ yra aiškiai neapi- brėžtas dalykas“ (Jakaitienė ir kt. 1976, 141). Taigi kūrinyje pavartotas veiks- mažodžio būsimojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo parodo, kad pasako- tojas savęs neišskiria iš kitų – ta paradigma perduodama visiems žmonėms. Ironizuojant, pasišaipant iš savęs ir savo tautos, siūloma žodį Vargsim spausdinti ant visų litų banknotų. Paprastai ant banknotų spausdinami patys svarbiausi tautai dalykai: nusipelnę veikėjai, įvykiai, frazės ir pan., o šiuo atveju pri(si)pažįstama, kad nieko geresnio, negu nuolatinį vargimą, lietuviai neturi. Čia galima įžvelgti ir šių dienų atgarsį – mėginama ieškoti naudos, nes siū- loma vesti tarptautinius44 seminarus, kuriuose būtų mokomi kitataučiai (nes lietuviai tai moka iš prigimties), kaip reikia ne šiaip sau, o profesionaliai vargti ir (hiperbolizuojama) laukti savo galo nieko nedarant. Pasakytina, kad antrasis dialogo narys pritaria išsakytoms mintims (viskas racionaliai gula į savo vietas: pasyvumo paradigma, panieka sėkmei ir individualumui).

41 Iš šiuo atveju galima įžvelgti sąsajų: Sabaliauskaitės apsakymo fragmente – kaip ir „Metuose“ – nemažai vulgarizmų. 42 Daiktavardžio epilogas epitetu einantis įvardžiuotinis būdvardis puikusis, atrodo, galėtų būti parašytas kabutėse. 43 Keistai atrodo prieš kūrinį rašomo moto (tekste parašyta itališkai motto, tai ‘kito kūrinio citata, pateikta prieš kūrinį ar jo dalį. <...> paprastai išreiškia pagr. kūrinio idėją. <...>’ VLE XV, 527) pavartojimas greta kūrinių pabaigoje pateikiamų epilogo (epilogas ‘baigiamoji epinio ar draminio lit-ros kūrinio dalis <...>’, VLE V, 532) ar finalinės ištarmės. 44 Dabar daugumas seminarų, konferencijų ir pan. yra mokami.

91 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Sabaliauskaitės teksto fragmente kiek netikėtai, bet įtikinamai sugretina- mos dvi epochos – XVIII amžiaus donelaitiška ir sovietinė: abiem atvejais pa- geidauta ir žmonėms diegta paklusnumo, nemąstymo ir nesipriešinimo politi- ka. Sovietmečiu išties visi turėjo mąstyti, jausti, kalbėti kaip vienas ir taip, kaip reikia, originalumas mąstant ne tik kad nepageidautas, bet ir buvo iš esmės neleistinas. Sovietmečiu augusios kartos mokėtas šūkis Visa valdžia taryboms kūrinyje perfrazuotas į Visa valdžia minčių taryboms! Pasakytina, kad adresato (skaitytojo) dėmesį patraukia, įspūdį ir įtaigą didina ne tik šis, bet ir kiti kūri- nio ištraukoje gausiai vartojami šaukiamieji sakiniai (žr. II fragmentą). Svarbus samprotaujamojo pobūdžio apibendrinimas (jis galėtų būti ne tik šiame, bet ir kituose kontekstuose, tai lyg universalija): Koks tautos epas, toks ir jos gyvenimas. Implicitiškai pasakoma: jei tautos epe tik raginama vargti, negalima tikėtis, kad ir tautos atstovų gyvenimas bus kitoks, ne ištisas vargimo procesas. Gali būti, kad Donelaitis taip aršiai puolamas būtent dėl to, kad už viską labiau bijomasi, jog įdiegta paklusnumo nuostata užkoduos tau- tą niekada, kad ir kas atsitiktų, nesipriešinti. Tai ypač pavojinga mąstant apie jaunąją kartą. Keiksmu po galais (‘toks keiksmas’ FŽ 181) prasideda teksto atkarpa, kur reiškiamas pasipiktinimas tuo, kad „Metai“ (čia vadinami vargo rašliava) yra „prasukti“ tautinės tapatybės reikmėms. Ypač pasakotojo įsiū- tį kelia tai, kūrinys įtrauktas į mokyklų programas. Tai reiškia, kad pasyvumo, nesipriešinimo mokomi mokyklinio amžiaus vaikai. Donelaičio kūrinys „Metai“ iš tiesų įtrauktas į mokyklų programas, aptariamas, analizuojamas ir t. t. Bet Sabaliauskaitės apsakyme hiperbolizuojant pasakyta, kad, jei nepatinka Donelaičio kūryba, negalima išlaikyti abitūros egzamino (laikantieji eg- zaminą gali rinktis vieną temą iš kelių). Ne tik žiūrint į Sabaliauskaitės tekstą, bet ir prisimenant Navako esė fragmento pabaigą (gal todėl juo [Donelaičiu] dabar ir tetiki senosios kartos lituanistai. Jaunosios – nebe) kyla mintis, kad rei- kėtų rimtų studijų, apklausų, kurias išanalizavus būtų galima arba paneigti Navako esė teiginį, arba jį patvirtinti45. Kyla klausimas, ar meniniame tekste Donelaičio kūriniui primetama tai, ko jame nėra? Ne, paklusti nustatytai tvarkai „Metuose“ išties raginama. Bet,

Tik detali analizė, kuri yra už šio tyrimo ribų, leistų atsakyti į klausimą, kas šiandien skaito Donelaičio tekstus arba kaip nors kitaip susipažįsta su jo kūryba, vertina klasiko įtaką, indėlį į mūsų meninį stilių, kalbą, kultūrą ir istoriją apskritai. Iš pokalbio su studentais lituanistais paaiškėjo, kad daugumas Donelaitį „atrado“ tik studijų metais, nes subrendo patys, sužinojo daug nauja, pradėjo kitaip vertinti. Beje, taip dažnai tvirtina ir vyresni literatai, kalbininkai, pvz.: prozininkas, dramaturgas Rimantas Černiauskas (2004), prozininkas, publicistas, Lietuvių kalbos instituto vyresnysis laborantas Saulius Vasiliauskas (žr. „K. Donelaitis – mums nebeįdomus eksponatas muziejuje?“), Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė, lektorė Vida Mickuvienė (žr. „K. Donelaičio niekada nebus per daug“).

92 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip tiesą sakant, ir negalima tikėtis kitokios pirmiausia ganytojo, o ne rašytojo Donelaičio pozicijos. Luominį, dieviškosios tvarkos nulemtą pasiskirstymą Donelaičio kūrinio tyrinėtojai mini ir aptaria (žr. Kuolys, 2014; Petkūnas, 2005; Žukas, 2000), bet šis „Metų“ aspektas Sabaliauskaitės apsakyme įver- tintas be galo kritiškai. Jis tarsi nubraukia viską, ką galima ir būtina pasakyti teigiama apie aptariamąjį tekstą46. Todėl analizuojant Donelaičio kūrinį, skaitant jo vertinimus, reikėtų akcentuoti laikmetį, aplinkybes, kontekstą, ir pri(si)minti, kad negalima į viską žiūrėti šiandienos lietuvio akimis47.

Būdvardis donelaitiškas, -a Kristinos Sabaliauskaitės apsakymo fragmente yra pavartotas žodynų ne- fiksuotas būdvardis donelaitiškas, -a, t. y. priesagos -iškas vedinys, žymintis „kaip kieno, ko“ (kaip Donelaičio, būdingas Donelaičiui ir pan., apie priesagos -iškas panašios ir būdingos ypatybės būdvardžius žr. DLKG, 2005, 207). Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne nerasta pavyzdžių, kuriuose būdvardis donelaitiškas, -a būtų pavartotas neigiamą atspalvį turinčiame kontekste – dažniausiai priesagos -iškas vedinys vartojamas tiesiogine reikšme ir sudaro žodžių junginius su tokiais leksikos vienetais: donelaitiškas, -a, -i, -os pasaulis, gamtos vaizdas, hegzametro skambumas, fenomenas, eiliavimas, pavasaris, darbų procesas, pavasario sniegas, kalba, nuotaika, retorika, aliuzija, žmogaus ir pasaulio vienovė, vardai, intonacijos ir pan. Sabaliauskaitės kūrinyje ir šiuo atveju ryški neigiama konotacija: būdvardis donelaitiškas, kartu su dalyviu suknistas (suknisti prk. ‘suniekinti, sudirbti’ LKŽ), yra devizo Vargsim epitetai (suknistas donelaitiškas „Vargsim“).

Dėl Kristijono Donelaičio stiliaus Aptariamojo Sabaliauskaitės apsakymo fragmento pabaigoje (Ir ritmas – monotonijos ekstraktas. Ir stilius – pilkumos esencija.) Donelaičio stilius vadinamas pilku – šis būdvardis pavartotas perkeltine reikšme ‘vienodas, ne- reikšmingas’ (LKŽ). Be abejo, su šia kūrinio veikėjo išsakyta mintimi sutikti

46 Straipsnio autorės manymu, tokio pobūdžio (neigiamą požiūrį į Donelaitį perteikiantys) kūriniai turėtų būti analizuojami su žmonėmis, kurie jau yra atradę, supratę klasiko teksto gelmes. Norint neišgąsdinti jaunimo, reikėtų kiekvienam amžiaus tarpsniui labai apgalvotai pateikti atrinktas Donelaičio kūrinių ištraukas ar apskritai atrasti kitokių susipažinimo su klasiku formų. Pagirtina, kad, pavyzdžiui, grupė „Liūdni slibinai“ pagal klasiko poemos žodžius sukūrė dainą „Pavasario linksmybės“ (daugiau žr. Mikalčiūtė, 2014). 47 Atminty iškyla dar vienas analogiškas kaltinimas – poeto Justino Marcinkevičius eilutės Aš kaltinu visus, visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo. Taigi Sabaliauskaitės kūrinys ne pirmasis, kuriame reiškiama pretenzija nuolankia būti auklėjamai tautai.

93 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA negalima. Klasiko stilius jokiu būdu nevadintinas vienodu, pilku. Atvirkščiai, Donelaičio stilius individualus, turtingas tikslingai pavartotų estetinį poveikį turinčių raiškos priemonių ir pan. Visa tai, analizuojant „Metus“ (pasitelkus išmonę ir pritaikius auditorijai) reikia mokamai parodyti visų pirma jaunajai kartai – mokiniams, studentams48. Klasiko kūrinių visi lygmenys (archajinių bruožų turinti morfologija (dviskaita, įvardžiuotiniai dalyviai ir kt.), žodžių daryba, vaizdinga veiksmažodinė leksika, lietuviška, mažai vokiškų konstruk- cijų turinti sintaksė) įdomūs ir verti analizuoti, „Metų“ tekstas yra puiki me- džiaga stilistikos ir teksto lingvistikos tyrinėtojams (dėl sinonimikos, gausių stiliaus figūrų, teksto siejimo priemonių ir pan.). Įvairios „stilistinės priemo- nės lietuvių literatūroje taip gausiai buvo Donelaičio pavartotos pirmą kartą. Tuo jis gerokai praturtino mūsų rašomąją kalbą, ypač jo stilistiką“ (Zinkevi- čius, 1990, 281; dar žr. Lebedys, 1977, 284–299, Palionis, 1995, 147–152). Ir nors Donelaičio kūrinius (ypač poemą „Metai“) jau daug metų įvairiau- siais aspektais tyrinėja ir literatai, ir kalbininkai, analizės galimybės vis dar nėra išsemtos.

Išvados Grožiniuose kūriniuose negalima ir nereikia ieškoti istorinės tiesos – autorius laisvas išreikšti savo požiūrį, vertinimą, net jei jis nesutampa su vy- raujančia opinija. Kęstučio Navako ir Kristinos Sabaliauskaitės kūriniuose daugiau ar mažiau kritiškas požiūris į Kristijoną Donelaitį išreikštas išradin- gai – naudojant įvairių stiliaus priemonių: sinonimų, semantinių (ironija, epitetai, hiperbolė) ir sintaksinių (retoriniai sušukimai, klausimai, parale- lizmas) figūrų. Daugumas kontekstinių sinonimų yra emociškai nuspalvinti leksikos vienetai, kuriais ne tik įvardijama, bet ir perteikiamas požiūris, vertinimas. Be to, sinonimai padeda išvengti kartojimo(si) ir atlieka teksto siejimo funkciją.

Šaltiniai DLKG, 2005 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Ats. red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Prieiga internete http://donelaitis. vdu.lt/tekstynas, žiūrėta 2013-04, 05, 09, 10.

48 Pavyzdžiui, straipsnio autorė studentams nelituanistams, kalbėdama apie lietuvių bend rinės kalbos formavimąsi, ištakas, pamini ir K. Donelaičio kūrinio poveikį kalbai, pateikia iš klasiko raštų į mūsų kalbą atėjusių ir dabartinėje kalboje vartojamų frazeologiz- mų, vaizdingų veiksmažodžių, darinių ir pan.

94 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip

DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (šeštas (trečias elektroninis) leidimas), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006. FŽ – Frazeologijos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX. Prieiga internete http://www.lkz.lt. Navakas K. Vasara kaip kamštis. – Du lagaminai sniego. Vilnius: Tyto alba, 2008, 145–148. Sabaliauskaitė K. Danielius Dalba. – Danielius Dalba ir kitos istorijos. Vilnius: Baltos lankos, 2012, 155–205. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera, 2003. VLE V – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. VLE XV – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009.

Literatūra Alaunienė Z., 1978, Sakinių siejimas ir mokinių kalba. Vilnius: Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas. Černiauskas R., 2004, Mano Donelaitis. – Nemunas, 2004-12-02, nr. 33-474. Pri- eiga internete http://www.donelaitis.info/index.php?p=si&sid=141&chid=13 8&tid=32&blokas=, žiūrėta 2014 m. spalio mėn. Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A., 1976, Lietuvių kalbos morfologija. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė E., 2010, Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. K. Donelaičio niekada nebus per daug. – Respublika, 2013 m. birželio 29 d. Prieiga internete http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/kdonelai- cio_niekada_nebus_per_daug/,print.1K. Donelaičio niekada nebus per daug, žiūrėta 2014 m. spalio mėn. K. Donelaitis – mums nebeįdomus eksponatas muziejuje? – 15 min. lt Prieiga internete http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/k-donelaitis-mums- nebeidomus-eksponatas-muziejuje-286-406464, žiūrėta 2014 m. spalio mėn. Koženiauskienė R., 2001, Retorika. Iškalbos stilistika. Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidybos institutas. Kuolys D., 2014, Laimei, Donelaitis. – Bernardinai.lt. Interneto dienraštis, 2014‑01‑02. Prieiga internete http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-01-darius-kuolys-laimei-donelaitis/112178, žiūrėta 2014 m. spalio mėn. Lebedys J., 1977, Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas. Mikalčiūtė R., 2014, Kristijonas Donelaitis: ne sustingęs klasikas, bet gyvas kū- rėjas. – 15 min.lt. Prieiga internete http://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/kristijonas-donelaitis-ne-sustinges-klasikas-bet-gyvas-kure- jas-285-407005, žiūrėta 2014 m. lapkričio mėn.

95 KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA

Palionis J., 1995, Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. Pikčilingis J., 1975, Lietuvių kalbos stilistika II. Vilnius: Mokslas. Pikčilingis J., 1988, Sinonimika. Kalbos figūros. Kaunas: Šviesa. Pikčilingis J., 2010, Stilistikos darbų rinktinė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Petkūnas D., 2005, Kunigo Kristijono Donelaičio ganytojiška veikla, teologiniai motyvai „Metuose“ bei kitame rašytiniame palikime. – Tiltai. Priedas: Mokslo darbai 27, 61–88. Stepanauskas L., 2009, Kas pavadino Donelaitį lietuvių Homeru? – Bernardinai.lt. Interneto dienraštis, 2009-06-29. Prieiga internete http://www.bernardinai.lt/ straipsnis/-/9095>, žiūrėta 2014 m. lapkričio mėn. Vaskelienė J., 2000, Darybiniai sinonimai. Šiauliai. Vaskelienė J., 2007, Trumpas teksto lingvistikos žinynas. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Zinkevičius Z., 1990, Lietuvių kalba XVIII–XIX a. (Lietuvių kalbos istorija IV). Vil- nius: Mokslas. Žukas S., 2000, Donelaičio kūryba. Literatūros vadovėliai 11–12 klasei. Vilnius: Baltos lankos. Župerka K., 2012, Stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

Kristijonas Donelaitis: a Different Approach Summary The present article discusses the writings by Kęstutis Navakas and Kristina Sabaliauskaitė (Vasara kaip kamštis, Danielius Dalba) that analyse, both implicitly and explicity, Metai by Kristijonas Donelaitis. The methods of interpretation and analysis are applied in the present study. After the analysis of the fragments of the writings mentioning Donelaitis, the following conclusions were drawn: it is not necessary to look for the historical truth in fiction – the author is free to express his own view, assessment, even if it does not coincide with the prevailing opinion. In the writings by K. Navakas and K. Sabaliauskaitė, a more or less critical approach to Kristijonas Donelaitis is expressed ingeniously, using various stylistic means: synonyms, semantic (irony, epithets, hyperboles) and syntactic (rhetorical exclamations, questions, parallelisms) figures. The majority of contextual synonyms are emotionally coloured lexical units, which not only stand to name something but also convey a certain attitude and assessment. Besides, the synonyms help to avoid repetition and perform the function of text cohesion. Keywords: implicit context, explicit context, line of synonyms, contextual synonyms, stylistic figure.

96 Jolanta Vaskelienė Apie Kristijoną Donelaitį – kitaip

Jolanta Vaskelienė – humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Huma nitarinio fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentė. Mokslinių interesų sritys: sinonimija, teksto lingvistika, žodžių daryba, morfologija.

Jolanta Vaskelienė is an associated professor at the Department of Lithuanian Linguistics and Communication, Faculty of Humanities, Šiauliai University with a PhD in humanities; her research interests are: synonymy, text linguistics, word- formation, morphology. [email protected] Gauta 2014 10 20 Priimta 2014 12 10

97 Do-256 Kristijonas Donelaitis ir jo epocha : mokslo straipsnių rinkinys / Sud. Jurga Trimonytė Bikelienė. – Vilnius: Baltijos kopija, 2014. – 98 p. Bibliogr. 14, 24–25, 38, 46–47, 60–61, 73, 83–84, 94–96. ISBN 978-609-417-102-4

Straipsnių rinkinys atspindi 2014 m. gruodžio 14–15 d. Lietuvos edukologijos universiteto organizuotos tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ temas. Konferencija vyko Vroclavo universitete (Lenkija). Rinkinyje aptariamos kalbinės, kultūrinės, literatūrologinės problemos, kylančios reflektuojant K. Donelaitį, naujai apmąstoma klasiko kūrybos recepcija, nagrinėjamos dabartinės kalbos aktualijos.

UDK 821.172(092)

KRISTIJONAS DONELAITIS IR JO EPOCHA Mokslo straipsnių rinkinys

Maketavo Birutė Bilotienė

SL 121. 2014 12 30. 12 leidyb. apsk. l. Tiražas 500 egz. Užsakymas 24572 Parengė spaudai ir spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius www.kopija.lt