Maironis Ir Palanga
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Maironis ir Palanga Paroda skiriama lietuvių poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) 150-osioms gimimo metinėms paminėti ir yra Muziejų metų programos „Lietuvos muziejų kelias“ projektas Parodos informacinis leidinys Vilnius 2012 UDK 821.172(092)(064) Ma-161 Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus Maironio lietuvių literatūros muziejus Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras Generalinis mecenatas Rėmėjai: Palangos miesto savivaldybė Kuratoriai: dr. Margarita Matulytė, Romualdas Budrys Konsultantės: prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, Aldona Ruseckaitė Koordinatoriai: Danutė Mukienė, Saulius Striuogaitis, Regina Makauskienė, Vytautas Balčiūnas, dr. Gediminas Mikelaitis Kūrybos ir gyvenimo datas parengė: Maironio lietuvių literatūros muziejaus kuratorė Deimantė Cibulskienė Dailininkas Gediminas Akelaitis (dizaino studija „Savas takas“ ir ko) Redaktorė Liuda Jakubčionienė Ikonografija iš: Lietuvos dailės muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių, Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcijos ISBN 978-609-426-035-3 VIKTORIJA DAUJOTYTĖ Maironis ir Palanga „Kiek nubėgo vandens į mares tolimąsias...“ „Bėga kaip upės srovė tekina Laikai į nežinomą šalį“ („Jaunoji Lietuva“) Gamtos ir istorijos vandenys saulėlydį: „Išvysi dangaus karalienės gražybę, / Kai maudos nuraudus tarp vilnių blaivių“. Juodas Nevėžis – eilėraštyje Minime Maironį, jo 150-ąsias gimimo metines. „Nevėžis per karą“; siekiama ir upės vardo įprasminimo. Grįžtame prie to, kas jau suvokta, bandome atskleisti naujų Vandenų kalbą reikia suprasti, kad galima būtų ištarti: jo poezijos, jo mąstymo reikšmių, susijusių ir su vietomis, „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“. Iš didžiųjų geidavimų, kuriose liko neišdildomų jo buvimo žymių. Palanga – viena išsakytų eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“: „Gal suprastų tada, svarbiųjų Maironio vietų, ne tik lankymosi, buvojimo, bet ką jiems Nemunas šneka ...“ Iš „Jaunosios Lietuvos“: „Per ir poetinės kūrybos, sugėrusios ir jam būdingą vandenų Lietuvą Nemunas eina platus;/ Ne jam atrakydinti pančių geismą, mažųjų ir didžiųjų vandenų. raktus: / Banguoja skurdus, nusiminęs!/ Kaip milžinas kelias Maironis – svarbus atramos taškas ne tik lietuvių ir daužos į šonus, / Pavasario metais senovės valdonus / Ir poezijos raidoje, bet ir lietuvių istorinės bei kultūrinės savo jaunystę atminęs“. savivokos perspektyvoje. Tokį aukštą statusą Maironis Vanduo, vandenys – vienas didžiųjų žmogaus sąmonės pasiekė veikdamas ir bendruoju lietuvių pasaulėvokos archetipų. Jo gyvybingumą lemia iliuzija, panaši į tikrenybę, lygmeniu, sutelktu į Lietuvą, kaip atskirą šalį, savo istorijos kad jūrose banguoja tie patys vandenys kaip ir prieš daugelį ir savo natūros kraštą, ir atskiruoju – poetinės kūrybos, metų, kad tie patys vandenys skalauja ežero krantus, teka jos dėsnių, neatskiriamų nuo asmens ir kalbos, nuo joje upėmis, upeliais, upeliukais. Perspėjanti antikos filosofo įkūnijamos ir nuolat perkūnijamos gyvenimo tėkmės jutimo, Hėrakleito mintis, į kurią ne kartą atsiremia ir dabarties jos supratimo. Kraštas turi savo istoriją ir savo geografiją. Bet filosofija: „Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti“. Ką tai nėra tik faktai, tik bendros schemos – tai krašto žmonių mąstė, ką iš tekančio vandens suvokė Hėrakleitas, nežinome. praeitis ir dabartis. Praeitis yra ir žmonių atmintis; jos Spėjame, aiškiname, deriname su savo patyrimais. Tekantis gyvybė neturi ribų. vanduo išplukdė jutiminę tekančio laiko metaforą, Maironis Lietuvą jaučia ne tik kaip prigimtą vietą, persmelkusią ir praeinančio, laiko bangos nuplaunamo kaip natūralų jausmo ir kalbos vienį, tūrį. Lietuva Maironio gyvenimo sampratą. Marios, jūros, didieji vandenys stiprino vaizduotėje yra visa, kuriama ne tik kaip istorija, geografija, žmogaus menkumo suvokimą grėsmingų gamtos jėgų bet ir kaip poetinė topografija, ženklinamos svarbiosios, akivaizdoje. Lietuvių kalba pirmasis šį suvokimą apibendrino šventosios vietos. Chronologiškai: Vilija (Neris), Trakų pilis, Konstantinas Sirvydas: „Marios ženklina mumus žmonių Vilnius, Raseiniai, Dubysa, Birutės kalnas, Šatrijos kalnas, gyvenimą ant žemės“. Vandenys (kaip ir dangus, kalnai, Šešupė, Medvėgalis, Nevėžis, Punia, Aušros vartai... Kartu miškai) ugdė žvilgsnį, jusles ir jutimus, kalbą, mąstymą, ir Europoje atpažįstama tai, kas turi amžinybės žymę, – filosofiją, poeziją, muziką. lygia greta ir gamta, ir žmogaus kūriniai: Rigi Kulm, Roma, Žmonija yra ne tik vandenų augintinė, bet ir ugdytinė. Keturių Kantonų ežeras... Patirdama sąmonė atpažįsta ir Būti prie vandens reiškia būti prie pačių žemės gyvybės, padidina vietos ypatingumo atpažįstamumą kitiems. Tai gyvybingumo šaknų. Prie vandenų, ypač šiauriškai šaltų, skirtingo intensyvumo procesai. labiau ilgimasi ugnies, kito stipraus archetipo. Nujaučiame, Žmonių kalnai (Maironis sumini visus Lietuvos iš archeologinių duomenų ir žinome, kad seniausi žmonių kalnus) ir žmonių ežerai bei upės (Maironio poezijoje teka laužai liepsnojo vandenų pakrantėse. visos didžiosios Lietuvos upės – nuo Ventos iki Nemuno). Kalbos menas pačiomis giliausiomis šaknimis Iš Adomo Mickevičiaus išversta „Vilija (Neris)“ – vienas susisiekia su kalba, kuri, savo ruožtu, neatskiriama nuo ankstyvųjų Maironio poetinių tekstų. Ankstyvajam laikui kraštovaizdžio, kraštobūdžio. Kraštovaizdžio pobūdį priklauso ir „Už Raseinių, ant Dubysos...“ – daina, kuria labiausiai lemia universalieji vertikalių ir horizontalių lokalizuojamas lietuviškosios lemties kosmos: gamtos ir santykiai. Lietuvos kraštobūdis nulemtas medžių, miškų, istorijos sankirta. „Minija“, tekanti „į marių platybę“, į nedidelių kalnų (kalvų) ir upių, upelių, jų slėnių tinklo. Visuose reikšminguose kurios nors tautos kalbos meno itin aktyvios. Ir todėl tokia plati vandenų skalė – nuo ašarų tekstuose galima matyti ar bent įžvelgti pagrindinių krašto iki marių, jūros. Bet širdies planas, atitikimai tarp sąmonės ir horizontalių ir vertikalių sankirtas. Kuo labiau literatūra didžiųjų vandenų ritmų tik viena pusė. ir atskirai poezija tampa reikšminga tautai, ima veikti jos Kita kelio į jūros vaizdinį pusė – istorija, vedanti į sąmonę, kreipti kuria nors vaga, tuo ryškesnės darosi ir LDK laikus. „Jaunosios Lietuvos“ mintis: „Lietuva, žemė pagrindinės linijos – gamtinės, bet jau ir bendrinamos, tėvų-milžinų, / Senovėje taip įgarsėjus; / Nuo Baltijos lig keliamos iki palyginimų, metaforų, simbolių. Ir atvirkščiai – Juodų vandenų / Vedžiojus didžius pranokėjus“. Istorinėje poezijos ryšius su skaitytojais stiprina bendri, atpažįstami dramoje „Vytautas pas kryžiuočius“ išsakytas Vytauto dėmenys, gamtiniai vaizdiniai. pasiryžimas: „Nukelsiu Lietuvos ribas iki Juodųjų marių!“ Upės ir ežerai svarbūs lietuvių poezijoje – iš XIX a. Kaip žvelgdamas nuo kalnų į Lietuvą, taip ir regėdamas eilėraščių jau galima sudaryti kad ir nedidelę Lietuvos ar tarsi regėdamas jūrą, marias, Maironis mąsto istoriją, poetinės hidronimijos antologiją. Upėvardžiai yra vienas jos kylančias ir slūgstančias bangas. Greičiausiai juto, kaip svarbiųjų raktų į lietuvių ir baltų proistorę. Marija jūra suintensyvina jausmus ir vaizduotę, tad stengėsi jūrą Gimbutienė savo ankstyvuosiuose darbuose apie baltus pamatyti, su ja atvirai ar slaptai, vienas susitikti. Vanda priešistoriniais laikais rėmėsi Kazimiero Būgos išaiškinimais, Zaborskaitė yra šį susitikimų poreikį apibendrinusi tuo kad daug Dnepro ir Nemuno baseinų aukštupių vardų yra laiku, kai Maironio gyvenimas jau buvo nusistovėjęs: „Kas baltiški. Poetus prie gamtinių vandenų traukia nuojauta, kad vasarą lankydavosi Palangoje. Amžininkai atsimena, kaip iš tiesų juose slypi ne viena istorijos ir proistorės mįslė. jis su baltu apsiaustu, balta šiaudine skrybėle, su gumbuota Maironio poetinę hidronimiją vainikuoja jūros lazda, „mužikiškai“ tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę vaizdinys. Galima netgi sakyti, kad tik Maironis prigimtinę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link, arba Baltijos jūrą įrašo į lietuvių dvasinę savivoką. Įrašo ir kaip nusileidusios saulės gaisų fone stovėdavo dainuojančio pirminiu sąmonės jutimu, kad tarp poezijos ir jūros (marių) jaunimo būryje... Jis pėsčias kartais nužygiuodavo iš esama gilaus atitikimo, išreikšto ir eilėraštyje „Poezija“: Kretingos į Palangą“1. Galima spėti, kad tas senas kelias jam kėlė ir jaunystės atsiminimų. Atsiminimų, grąžinančių į Išvydau ją, kai vakarinė laiką, kai lenkų kalba buvo parašyta poema „Znad Biruty“; Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, paskelbta Brukline, 1904 m., su dedikacija „Przez Halinę z O marių erdvė begalinė Palągi“. Vaižgantas pirmasis teisingai nusakė jos bendrą idėją: Nuo pilno mėnesio tvyskėjo. lyg kreipimasis į Lietuvos lenkus, kvietimas į bendrą darbą. Poezijos personifikacija: „Išvydau ją ant marių Pagrindinės veikėjos – Celinos – prototipas grafaitė Marija krašto“. Jutimas, kad dideliuose vandenyse tarsi slypi Tiškevičiūtė. Ši grafaitė buvo Kretingos grafo Aleksandro prapoezija: bangavimas (lyg paslaptingas intonavimas), Tiškevičiaus ir Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus sesuo. ritmo amplitudės, garsai, lyg kupini savaiminių prasmių. 1924 m. poemos leidimo pastaboje Celinos ryšį su Marija Jūra, marios sukelia intensyvių būsenų – nuo džiaugsmo Tiškevičiūte yra nurodęs ir pats Maironis, pabrėžęs jos ir jos (džiaugsmo ašarų) iki ašarų, kurios apskritai lydi žmogų, motinos, kuri mokėsi lietuviškai skaityti, palankumą lietuvių o ypač išėjusį į kūrybos kelią: „Kur takas ašaromis byra, / tautinio atgimimo judėjimui. Itin atidžiai įvairias šio kūrinio Kuriuo retai kas eiti gali“ („Poezija“). Ašaros – lyg Maironio peripetijas tyrinėjusi Zaborskaitė