KAN. JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS Siame Numery Vaižgantas Turėjo Ir Silpnybių, Ir Net, Sakyčiau, Šiek Tiek Ir Tušty NOSTALIGHA IR POTENCIALI KŪRYBA
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
T< ANTROJI DALIS / 1970 METAI SPALIO MĖNESIO 10 D. / OCTOSER 10, 1070 rrplčlais me^P fceratrfe P ART TYVO NR. 238 (41) v KAN. JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS Siame numery Vaižgantas turėjo ir silpnybių, ir net, sakyčiau, šiek tiek ir tušty NOSTALIGHA IR POTENCIALI KŪRYBA. Rašytojo bės. Jis labai vertino savo gau JONAS AISTIS APIE KANAUNINKO JUOZO tuosius ordinus ir mėgo su jais TUMO - VAIŽGANTO SAULĖLYDŽIO rodytis. Docento laipsniu džiau DRAMA. saulėlydžio gėsi ir didžiavosi. Bet šiaip buvo DANGUOLĖS SADCNAITfiS ėELtRAŠCIAL kuklus, nuoširdus ir atviras, net KOVOS SU LENKAIS PRBES 50 METŲ — nusigėrusiam valkatai prieina ISTORINE 1920 M. KARO VEIKSMŲ drama mas. Su pirmamečiu studentu vi APŽVALGA. su rimtumu svarstąs politinius AŠTUONIOLIKTOJO ŠIMTMEČIO ITALŲ reikalus. Didelis labdarys ir pa stovus daugelio įstaigų šelpėjas. TTAPYBOS PARODA CHICAGOJE. JONAS AISTIS SOLŽENICTNAS AMERIKOS SCENOJE. Bet honorarus už savo raštus lup te išlupdavo net iš vos besilaikan VTNC3 KRĖVES VARDO PREMIJA čių redakcijų. Vadovavosi dės PAŠIURTA K. BAKENUI. niu: ar mano, panie, darbas ne H. RADAUSKO MIRTIS PAMINĖTA IR Paskaita, skai'.yta aštuntajame darbas, ar mano sugaištas laikas CKUPUOTOJ LIETUVOJ. Lietuvių katalikų mokslo akademi jos suvažiavime rugsėjo 6 d. To ne laikas? Poroje vietų jis pats KULTŪRINE KRONIKA. ronte, Kanadoje tai užsimena. Rašytojų anketoje MOTERŲ GYVENIMAS. rašo: "Bet nuo honoraro, kas te si mokėti, neatsisakau, kai jau es Kanauninką Juozą Tumą-Vaiž ti išspausdinta; man daug yra sky gantą pažinau asmeniškai: bu lių, kurioms užkimšti mano eme vau dvejus metus jo studentas, ritūros nepakanka, o einamoji buvau jo pirmininkautos Lietu sąskaita vis laikosi arti nulio su vių rašytojų draugijos valdybos aiškia tendencija vėl nupulti že miau, kaip ir per pirmuosius vie narys, buvau ilgametis jo pa šojo darbo 25 metus." Lindei Do mokslų klausytojas... Garbinte bilui rašo: "O nuo anketos tu ne garbinau jį nuo pirmo pamaty atsisakyk. Priplūsk, ką nori, bet mo. Jis man buvo pilietinės drą netylėk. Tyla — kapas; kol gyvi, sos idealas. Ypatingai man im kalbėkimės. Tylos niekas neįver ponavo jo drąsus ir tiesus žodis. tins. O paburnosi, reakciją iš Vienu žodžiu, Vaižgantą gerbiau, šauksi. Už Strazdą ačiū; jau įda nėgau ir mylėjau, bet, prisipa viau L. Aidui, F. Kiršai. Hono žinsiu, kad ta pagarba buvo ga rarą gausi — išlupsiu!" na paviršutiniška ta prasme, kad daug ko nebuvau skaitęs. Prie Svetur Vaižganto populia žastis buvusi ta, kad Vaižgantas rumas ir aktualumas išblėso. Nostalgija ir potenciali kūryba savo raštus pirmiausia skelbdavo Šimtmečio proga laisvame pasau periodiniuose leidiniuose, dažnai lyje tepasirodė tiktai Jono Gri labai specialiuose, kaip, sakysi niaus studija: Dėmės šviesioje Vien tik paviršutiniškai pa- tąją žemę besvajojant, nuplaukė me, blaivininkų kalendoriuje, ar Vaižganto kūryboje. Okupuotoje žvelgus į mūsų išeivijos literatu- upėmis tremties gyvenimo me ba specialiuose laikraščiuose, o Lietuvoje jis buvo labai plačiai rą ir spaudą, krenta į akis vie- tai, nučiurleno dienos, o sielvar- tik daug vėliau skelbė knygų for Kan. Juozas luinas - Vaižgantas paminėtas. Ten jis niekada ne nas, vis pasikartojantis motyvas, tas širdy taip ir liko neišsakytas" K. Jor te-O-zio raizinvs ma, tuo būdu jo raštai ne visa buvo užmirštas. Ypatingai tektų nuo kurio mes, atrodo, kad ir — jis čia mato šio kūrybinio im- da buvo lengvai prieinami, o jų ~~.— 1 pabrėžti du darbai: Vandos Za- kiek besistengtume, negalime pa- pulso lyg ir neigiamą pusę, todėl tarpe, mano išmanymu, buvo pa borskaitės įvadas į 1957 metų bėgti ir be jo mūšų egzistencija ieško, atranda ir iškelia kaip tik ; tys stipriausi dalykai. lika trylika metų jis sukūrė visa, tariant, buvo full time job. Xerei-1 ir žalingas būdo bruožas, tai hi- Vaižganto rinktinių raštų dvito- gal net prarastų didesnę dalį sa- tokius, rašytojus, kurie lyg apie Šiame savo žodyje daugiau kas yra vertingiausio visoje jojo | ketų pamiršti dar ir to, kad pa- perkritika. Toji hiperkritika, ma- rnį ir Aldonos Vaitiekūnienės di- vo prasmės. Tą motyvą — Įeit- gimtąją žemę per daug nesvajo- koncentruosiuos į tuos Vaižganto kūryboje. Turint galvoje be pa-1 skutinį savo gyvenimo dešimtme- no išmanymu, plaukia iš kultūri- į sertacija 1964 metais. Abu darbu motyvą — atrodo, galima drą- jo, 'nepersisvajojo', o vis vien rašė gyvenimo metus, kuriuos man j galbininko tvarkytą bažnyčią ir t.į Tumas sirguliavo, nio menkavertiškumo komplek- yra Vaižgantui palankiu, nors šiai pavadinti žmogumi be tėvy- ir parašė geriau. Aišku, šiose min- pačiam daugiau ar mažiau sąmo- i visuomeninę veiklą, kuri savo į Visi mes žinome, visi rašo, kad so. Hiperkritikai turi labai gerus! juose kiekvieną teiginį seka įspė- nės, kurio dvasioje tragiškas tėvy- tyse yra nemaža ir tiesos. Ir K. ningai teko gyventi. Tie metai ir i ruožtu buvo labai plati ir šakota. Vaižgantas buvo labai populia- norus, bet labai ribotas įstangas '• jimas prasidedąs jungtimis nes netekimas tapo kartu beveik Keblys ten pat apie romaną pa- bene bus patys kūrybingiausi i stačiai sunku įsivaizduoti, kaip i rus, visų mėgiamas ir mylimas, o ir nusimanymą, nes dažnai ma- j "nors", "bet". Šimtmetiniais me pagrindiniu, jį judinančiu ir gi- našiai šneka ir aiškina, kad, jo Vaižganto gyvenime. Sakysime, j jis galėjo tuo pat metu paruošti tačiau vargu ar kas iš jojo bend- no, kad kultūrą galima kelti ; tais pasipylė visa eilė proginių lias emocijas sukeliančiu veiks- nuomone, neblogame A. Škėmos jei Vaižgantas būtų miręs prieš j tomus paskair; ir dar rasti laiko ralaikių buvo taip nuolatos ir to- smurtu ir prievarta. Kultūra, | straipsnių, ir ypač atsiminimų, niu, rašant straipsnius, kuriant romane "Balta drobulė" tarp šių savo penkiasdešimtuosius metus, į gausiai grožinei literatūrai. Visą lydžio persekiojamas ir puola- šiuo atveju literatūra, sakyčiau,; tai yra, labiau ir mažiau žinomų nostalgišką poeziją, prozą, nove- dienų Amerikos gyvenimo epizo- tai šiandien jis būtų buvęs labai į laiką jis ėjo tris keturias pareigas, mas. Lietuviuose yra vienas gana auga natūraliai. Taip šį reikalą į anekdotų atpasakojimų, kurie ne- les, romanus. Ir nesvarbu net, ar dų, nors ir "įsiterpia protagonisto vidutinis rašytojas. Per tuos dvy-' kurių kiekviena, amerikoniškai nesimpatingas, o taip pat dažnai | suprato ir Tumas-Vaižgantas, Vi- daug ką naujo atneša vaižgantia- netekęs tėvynės žmogus būtų tra- ankstesnio gyvenimo vaizdai: vai- sa laimė, kad Vaižgantas kritikų nai. dicinis kūrėjas rašytojas, ar avan- kystės škicai, pirmoji meilė, kūry- ! nepaklausė ir kūrė, nė nemany- garde stovįs išdidus, keistas ir iš binio darbo sunkumai bolševik- Pats būdingiausias tarybinis m«aniiiiiiraari5iM^ T •,::...•• ;••- ;•:; ' ' .' -. .:?mam •• " ' i damas kapitofiūotL VsB&Btae paviršiaus gal nežinia ką galvo- mečio ir Vokietijos stovyklų ap- rašinys apie Vaižgantą yra do- jąs modemus rašytojas —visi jie, linkoj", bet šie grįžtelėjimai at- \ buvo ne tiktai didelis talentas, I cento Jono Zinkaus straipsnis nešiodami širdyje tą patį prara- gal nėra tik šiaip sau smaguriavi- bėgti nuo to pagrindinio "savęs", gančia karta, kyla klausimas: ar — jų kūrybos antologija "Tiltai bet taip pat ir labai plačios kul- į "Vaižgantas — kunigas ir Vaiž- nuo tos pagrindinės, ne tik mus, ta pati mūsiškė atvira žiazda dar ir tuneliai". O kiek dar jaunųjų toros žmogus, jis gerai žinojo, ko gantas —žmogus", tilpęs žuma- dimo įspaudą, nepajėgia ir, reikia mas literatūriniu memuarų, o 1 pripažinti, nepajėgs to skausmin- tik noras parodyti protagonisto vi bet ir juos nešančios "išeivijos galės ir šiai kartai būti tiek skaus- mėgina savo plunksnas įvairioje jis yra vertas, ir jam tos kritikos, le "Komunistas" (1969, nr. 9). go įspaudo ištrinti. dinę raidą. Ir šiose mintyse yra upės"; jie negali pakeisti jos va- minga ir taip viską aprėpianti ir mūsų spaudoje, savo žurnaluose, ypač nešvarios ir anonimiškos, Straipsnis yra būdingas tuo, kad gos ir negirdėti to "čiurlenančio įkvepianti, kaip ji mums buvo? kaip "Ateityje" ir kitur. Nemažai: kaip vėliau pamatysime, ne tik- išreiškia partijos pažiūrą į Vaiž . , nemaža tiesos. v upės vandens". Kiek ji bus autentiška ypač nau- jaunų veidų matome ir teatriniuo- [ tai buvo nemalonios, bet ir karti- ganto asmenį ir jo kūrybą. Ne- Kaip jvertmti tada nuomonę, Apie mūsų tradicinius rašyto- joje ateities Kūryboje? Kiek pro- se kolonijų sambūriuose. Gi Da- no paskutiniuosius jo amžiaus j reikia nei priminti, kad partijos kai sakoma, kad tas ar kitas yra Bet po viso to kyla vis dėlto jus yra sakoma, kad jie užsiima centinm bus prarasta tas margas riaus Lapinsko draminiai ir muzi- metus, pažiūra yra privaloma visiems. "nepersisvajojęs", nepersiėmęs tė- klausimas. Ar iš viso, ypač pro- "verkšlenimais". Ir tai negerai, mūsiškis "spiritus movens", kuris kiniai pastatymai Chicagoje d:-. .. Aišku, tai gana piktybiniai iš vynės ilgesiu savo raštuose, to- centiniąi imanat, bet koks sielos "Praeinančiu sroviškumu' užsii vis dėlto išk, ė naujus ir subran- džia dalimi kaip tik ir remiasi šios . famniejau Vaižganto drąsą, kreiptas Vaižganto veidas. Zin- dėl gal galįs objektyviau į viską grįžtelėjimas į tėvynę, net raa- bet IS buvo t,ktai ma mūsų avangardistai. Ir tai, dino senus . srdus, be kurio ne- lietuvių kolonijos įvairiems lietu- J . *J« «•»• kus savo straipsnyje vadovaujasi žvelgti vien logišką ryšį matan- žiausias, ar jis nebuvo dažnai čiom ar pramatančiom akim? tuo savotišku "spiritus movens sakoma, yra negerai. Bet, plau- •11/ • J .• •- ,.;?u„.v,c mo„™c U;o«nov„n meniniuose reikaluose ir tik ta- Kapsuko dviem atvejais pareikš Ar gali išeivis