„Į Mirtį Ir Atgimimą“. 1863–1864 M. Sukilimo Vadų Ir Dalyvių Valstybinių
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Į MIRTĮ IR ATGIMIMĄ Į mirtĮ ir atgimimą 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija, 2019 m. lapkričio 22 d., Vilnius Śmierć i odrodzenie Państwowa ceremonia pogrzebowa przywódców i uczestników Powstania Styczniowego, 22 listopada 2019 r., Wilno Праз смерць да адраджэння Дзяржаўная цырымонія пахавання кіраўнікоў і ўдзельнікаў паўстання 1863-1864 гг., 22 лістапада 2019 г., Вільня to death and rebirth Ceremony of the State Funeral of the commanders and participants of the 1863-1864 uprising, Vilnius, 22 November 2019 1863–1864 m. sukilimo herbas. XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė. Iš Vilniaus Rasų kapinių Į mirtĮ ir atgimimą Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą 2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – darbus, kalno aikštelėje buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į palaikai, nutarta pradėti, kaip spėta, kalne palaidotų likusių egzeku- Vilniaus gubernijos bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką organizavimą. cijų aukų palaikų paiešką. Iki 2019 m. rugpjūčio archeologai atkasė „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo palaikus 20 asmenų, sumestų į 14 duobių, apipiltų kalkėmis, kai kurie vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovo surištomis rankomis, veidais žemyn, po tris, po du ir po vieną duobėje. Aleksandro Domeikos, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui 1863 m. sausio 22 d. Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, kuriuo Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties baus- siekta atkurti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Po kelių dienų Lietuvos mė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos provincijų komitetas pakvietė prie sukilimo prisidėti buvusių Lietuvos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislavas Dormanovskis bei Didžiosios Kunigaikštystės žemių gyventojus. Vasario mėnesį sukurta vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo Laikinoji Lietuvos ir Baltarusijos provincijų vyriausybė ėmėsi aktyviai ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir rengti sukilimą. Į kovą už laisvę, lygybę ir nepriklausomybę įsitraukė kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose: Henrikas įvairių luomų atstovai – bajorai, valstiečiai, miestiečiai ir dvasininkai. Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Lietuvoje ir Baltarusijoje susiformavę sukilėlių būriai jau vasario mė- Čechanas. Kovoję ir žuvę didvyriai pratęsė ir ateities kartoms perdavė nesį stojo į kovą su Rusijos kariuomene. 1863 m. pavasarį prie sukili- kovų už Tėvynės laisvę tradiciją. mo prisijungęs Generalinio štabo karininkas Zigmantas Sierakauskas Lukiškių aikštėje pasmerktųjų kūnus užkasdavo tik laikinai, vėliau, pabandė sukurti reguliariąją sukilėlių kariuomenę ir išplėsti sukilimą siekiant išvengti jų pagerbimo, palaikai buvo perkeliami į griežtai už Lietuvos ribų. Tačiau po 1863 m. gegužės 7–9 d. netoli Biržų pralai- saugomą Vilniaus tvirtovės vietą – užkasami ant Gedimino kalno mėto mūšio, po kurio ir pats sužeistas Z. Sierakauskas buvo suimtas, (anuomet vadinto Pilies kalnu). Iš visų nubaustųjų Lukiškių aikštė- sukilėliai kariavo tik partizaninį karą. je tik kunigo Stanislovo Išoros kūnas nerastas. Jis buvo sušaudytas Gegužės–rugsėjo mėnesiais sukilimas pasiekė savo didžiausią pirmas – 1863 m. birželio 3 d. ir galbūt palaidotas kitoje tvirtovės aktyvumą. Po to stiprėjant Rusijos kariuomenės puolimui, sukilėlių dalyje – ant Trijų Kryžių kalno. veiksmai ėmė silpti, nors sukilimo organizacija veikė ir atskiri sukilėlių Tūkstančiai pasipriešinime dalyvavusių žmonių buvo kalinami būriai tęsė kovą iki 1864 m. rudens. Prieš Rusijos imperijos kariuome- Vilniaus tvirtovėje ir uždarytuose vienuolynuose įrengtuose kalėji- nę, kuri Lietuvoje turėjo beveik 145 tūkstančius karių, kovojo, skirtin- muose politiniams kaliniams, tremiami į atokiausias imperijos vietoves gais duomenimis, tik apie 15–30 tūkstančių sukilėlių, iš jų žuvo apie katorgos darbams, jų turtas konfiskuojamas. Persekiojimai, tardymai ir 6 tūkstančius. Sukilimas įgavo didelį mastą, jam numalšinti Rusijos viešos egzekucijos vyko visoje sukilimo apimtoje teritorijoje. Jais siekta administracija ėmėsi išskirtinių represijų. ne tik nubausti, bet ir įbauginti už savo laisvę kovojusią visuomenę. 1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba su- šaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skir- ta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Śmierć i odrodzenie byli dwaj główni przywódcy powstania na Litwie – Zygmunt Sierakowski i Konstanty Kalinowski. Pozostałym osobom wymierzono karę śmierci Po rozpoczęciu prac nad zabezpieczeniem zboczy Góry Giedymina, za różnego rodzaju działania antyrządowe: Bolesław Kołyszko został 3 stycznia 2017 r. na jednym ze stanowisk odkryto miejsca pochówku. skazany za kierowanie oddziałem powstańczym, księża Stanisław Iszora Stwierdzono, że są to szczątki powstańców z 1863–1864 r., straconych i Rajmund Ziemacki – za odczytywanie manifestu powstańczego w koś- na wileńskim placu Łukiskim, i postanowiono rozpocząć poszukiwa- ciołach, szlachcice Julian Leśniewski i Albert Laskowicz – za nawoływanie nia szczątków innych ofiar egzekucji, przypuszczalnie pogrzebanych chłopów do powstania, Józef Jabłoński, Aleksander i Józef Rewkowscy na wzgórzu. Do sierpnia 2019 r. archeolodzy odkryli szczątki 20 osób, oraz Karol Sipowicz – za organizację zamachu na marszałka szlachty wrzuconych do 14 dołów, zasypanych wapnem, niektóre z ofiar miały guberni wileńskiej Aleksandra Domejkę. Zamachowcy Jan Bieńkowski skrępowane z tyłu ręce, pochowane twarzą w dół, po trzech, po dwóch i Jan Marczewski, przysłani przez kierownictwo powstania z Warszawy lub po jednym w grobie. w celu zamordowania marszałka szlachty guberni wileńskiej Aleksandra 22 stycznia 1863 r. w Królestwie Polskim wybuchło powstanie, które Domejki, oraz ich pomocnik, członek tajnej policji, szlachcic guberni ko- miało na celu odbudowę państwa polsko-litewskiego. Po kilku dniach wieńskiej Edward Czapliński zostali skazani na karę śmierci przez powie- Komitet Prowincjonalny Litewski wezwał mieszkańców dawnych ziem szenie na placu Łukiskim. Spośród członków kierownictwa organizacji Wielkiego Księstwa Litewskiego do przyłączenia się do powstania. powstańczej stracono warszawianina Mieczysława Dormanowskiego Utworzony w lutym Prowincjonalny Rząd Tymczasowy Litwy i Białorusi oraz wilnian Ignacego Zdanowicza i Tytusa Dalewskiego. Rozstrzelano przystąpił do aktywnych działań organizacyjnych. Do walki o wolność, również byłych oficerów i żołnierzy wojska rosyjskiego, którzy przyłączy- równość i niepodległość włączyli się przedstawiciele różnych stanów li się do powstania i zostali wzięci do niewoli jako żołnierze różnych od- – szlachta, chłopi, mieszczanie i duchowni. Oddziały powstańcze działów powstańczych – Henryka Makowieckiego, Władysława Nikolai, zorganizowane na Litwie i Białorusi już w lutym stanęły do walki z Kazimierza Syczuka i Jakuba Czechana. Polegli bojownicy przekazali wojskami rosyjskimi. Wiosną 1863 r. do powstania przyłączył się oficer przyszłym pokoleniom tradycję walki o wolność Ojczyzny. Sztabu Generalnego Zygmunt Sierakowski, który podjął próbę stworzenia Na placu Łukiskim ciała skazańców grzebano w tymczasowych mo- regularnej armii powstańczej i przeniesienia powstania poza granice giłach, a następnie, w celu uniknięcia czczenia ich pamięci, zwłoki prze- Litwy. Jednak po przegranej bitwie pod Birżami w dniach 7–9 maja noszono do ściśle strzeżonego miejsca w twierdzy wileńskiej – chowano 1863 r., gdy ranny Sierakowski został schwytany, powstańcy prowadzili na Górze Giedymina (wówczas zwanego Górą Zamkową). Spośród osób dalej jedynie wojnę partyzancką. straconych na placu Łukiskim nie odnaleziono jedynie ciała księdza Największe nasilenie powstanie osiągnęło w maju-wrześniu 1863 r. Stanisława Iszory. Został on rozstrzelany jako pierwszy – w dniu 3 czerw- Następnie, w miarę postępów wojsk rosyjskich, działania powstańcze ca 1863 r. i prawdopodobnie pochowany w innej części twierdzy – na zaczęły słabnąć, choć organizacja spiskowa działała, a poszczególne od- Górze Trzech Krzyży. działy kontynuowały walkę do jesieni 1864 r. Przeciwko wojsku carskie- Tysiące osób uczestniczących w zrywie wyzwoleńczym więziono w mu, które na Litwie liczyło około 145 tysięcy żołnierzy, według różnych twierdzy wileńskiej, przetrzymywano w więzieniach dla więźniów poli- danych walczyło zaledwie około 15–30 tysięcy powstańców, z których tycznych, urządzonych w skasowanych klasztorach, wysyłano na zsyłkę około 6000 zginęło. Powstanie osiągnęło dużą skalę, do jego stłumienia do odległych zakątków Imperium Rosyjskiego lub katorgę, a ich majątki rosyjska administracja zastosowała nadzwyczajne środki represyjne. konfiskowano. Prześladowania, aresztowania i publiczne egzekucje sto- Od czerwca 1863 r. do marca 1864 r., z rozkazu generała-gubernatora sowano na całym obszarze objętym powstaniem. Miały one na celu nie wileńskiego Michaiła Murawjowa na placu