Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Paveldas ir paminklai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Algimantas GRAŽULIS. Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas“, arba Ką prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį / 2 Rengia Almantas Samalavičius. Krantinė – tarnaitės laiptai per svetainės kambarį? / 10
Regimantas Pilkauskas. Naikinimo tvarkaraštyje – Kauno Vienybės aikštė / 15 Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, aktualioji užsienio kultūros problematika, Kūryba ir kūrėjai architektūra) 2 62 38 61 Jonas JUŠKAITIS. Eilėraščiai / 19 Laima KANOPKIENĖ (sociokultūrinė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Ketvirtasis matmuo / 24 problematika, ) 2 62 38 61 Kęstutis Šapoka. Vilniaus menas Rygoje / 30 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Kęstutis ŠAPOKA. Išgrynintas estetinis laikas ir kaligrafija. Broniaus Leonavičiaus ir (teatras) 2 62 38 61 Rimvydo Kepežinsko personalinės parodos / 33 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Vidas POŠKUS. Apie kalnus, požemius ir pranašavimo dovaną. Justino Vaitiekūno Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavidalinimas, naujausi kūriniai / 35 kompiuterinis maketavimas) 2 61 05 38 Ieva STUNDŽYTĖ. „Atviras ratas“ – gyvojo teatro modelis / 39 Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖ Korektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖ Iš pasaulio ir į pasaulį Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. Meno mugė Majamyje – tarptautinis žiemos Redakcinė kolegija rendez-vous / 45 Rasa GEČAITĖ. Lūkesčius pranokusi savaitė Lince – 2009-ųjų Europos kultūros Endre Bojtár (Vengrija) sostinėje / 50 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Kaip sukuriami priešai. Pagal užsienio spaudą / 58 Leonidas Donskis Pažinti naujaip Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Almantas Samalavičius. Po Malaiziją Williamo Somerseto Maughamo pėdomis / 62 Rūta Stanevičiūtė Laikai ir žmonės Tomas Kiauka Rita Repšienė. Mitinis ugnies ir kliūčių ruožas. Apie Mariją Gimbutienę / 68 Darius Kuolys Šarūnas NAKAS Retrospektyva Liana RuokytĖ (Skandinavija) Albertas Ruzgas. Sakralinių paveikslų tapytoja Julija Šalkauskienė / 72 Vygantas Vareikis Vincentas Lukoševičius. Apie Lietuvos sulietuvinimą ir Lietuvių verslininkų Kazys Varnelis jr. (JAV) sąjungą / 75 Tomas Venclova (JAV) Apie knygas Redakcijos adresas Rasa GEČAITĖ. Vargonų muzikos raida ir garso vizijos / 83 Nijolė Strakauskaitė. 99 istorijos: kokia buvo ir kokia šiandien yra Latako g. 3, 01125 Vilnius Klaipėda / 86 el. paštas: [email protected] Knygų niekas nepakeis (7) / 89 Faksas: 2 62 38 61 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Raudonmečio rojaus idėjinis kokteilis / 93 Summaries / 95 Remia Viršelio 1 p.: Bronius LEONAVIČIUS. Iliustracija Martyno Vainilaičio knygai „Bruknelė“. 1996 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straips- Iš parodos Šv. Jono gatvės galerijoje. V. Ilčiuko reprod. nių mintys atitiktų jos nuomonę
Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine 4 p.: Marius ZAVADSKIS. Skrydis atidedamas. 2008, Metalas, putopolistirolis, partneris. www.eurozine.com audiniai; 250x200x200. Iš parodos „Vilniaus meno scena po 2000-ųjų“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 1 Paveldas ir paminklai
Algimantas Gražulis
KUO ŽALINGAS PROJEKTAS „ARCHITEKTŪROS PARKAS“, arba KĄ PRARASTUME DAUGIAAUKŠČIAIS UŽSTATĘ VILNIOS SLĖNĮ
ilniaus miesto savivaldybė 2008 metais inicijavo ši teritorija – nacionalinės svarbos gyvūnų migracijos Vprojektą „Architektūros parkas“ pasaulio kultūros koridoriaus sudėtinė dalis. paveldo vietovėje Vilniaus senamiestyje (U1P) ir jo ap- Vilnios slėnis yra žaliojo kalvų žiedo, besidriekiančio saugos zonoje – Paplaujoje (Paplavose), Užupyje, istori- aplink Vilniaus istorinį centrą, neatsiejamas segmentas, nio Tymo priemiesčio ir Misionierių sodų teritorijose, o kultūros paveldo dermė su gamtine aplinka yra vie- sudarančiose daugiau kaip 58 ha plotą. Be to, didžioji na iš tų vertybių, dėl kurių Senamiestis buvo įtrauk- „Architektūros parko“ teritorijos dalis (iki Zarasų ga- tas į Pasaulio paveldo sąrašą. Pati vietovė, kur planuo- tvės) yra Vilniaus senojo miesto su priemiesčiais vieto- jamas „Architektūros parkas“, jos kraštovaizdis, dalys vėje (A1610KP) – archeologinio kultūros paminklo te- ir elementai, kartu su kultūros paveldo kompleksais ir ritorijoje. Šis projektas jau įgyvendinamas (planavimo pavieniais objektais, turi etniniu, istoriniu, estetiniu ir stadija). moksliniu požiūriais ypač vertingų bruožų. Vladas Drė- Neįsigilinus nelengva suvokti, kad aptariamoji pasau- ma įžymiajame veikale „Dingęs Vilnius“ rašė: „Paplavų lio paveldo vietovės dalis su jos aplinka (apsaugos zonos priemiestis yra vienas žaviausių ir tapybiškiausių Vilniaus teritorijos dalimi) sudaro kultūrinį kraštovaizdį, susifor- kampelių, toli nutolęs nuo senamiesčio į rytus palei Vilne- mavusį ypač vertingoje gamtinėje ir istorinėje aplinkoje. lės vagą, išsidėstęs tarp Belmonto šilo stačių šlaitų iš vienos Kalbu apie Vilniaus rytinėje dalyje, dešinėje Neries slėnio pusės ir Markučių ąžuolyno iš kitos. Priemiestį su miestu pusėje, besidriekiančio Sapieginės erozinio kalvyno, api- jungia dvi lygiagrečios Subačiaus ir Paplavų gatvės. Pa- mančio Neries ir Vilnios upių paslėnius, dalį ir ilgiausio plavos – tai pirmųjų Vilniaus pramonės įmonių lizdas, iš- Lietuvoje Lyglaukių erozinio atragio (gamtos pamin- sidėstęs abipus Vilnelės krantų. Srauni Vilnelės tėkmė suko klo) tąsą, deja, jau paveiktą žmogaus veiklos (antropo- įvairiausių malūnų ratus ir malė miltus, popierių, paraką. genizuotą), todėl čia išlikę tik iš dalies natūralūs aplinkos Čia gyveno šiuose malūnuose dirbę darbininkai, meistrai segmentai. Paminklo vientisumą sudarkė jį atkertanti ir pameistriai. Paplavų užstatymo charakteris nuo 16 a. greito eismo Olandų gatvė, todėl ši tąsa neįtraukta į Ly- iki 19 a. beveik visiškai nepasikeitė“ (361 psl.). glaukių geomorfologinį draustinį, esantį Pavilnių regio- Nors šios Vilnios slėnio dalies ir jos aplinkos istorinį niniame parke. Beje, šis parkas buvo įsteigtas siekiant iš- kraštovaizdį sovietmečiu sužalojo grubūs gamybinių sta- saugoti erozinių raguvynų ir Vilnios slėnio kraštovaizdį, tinių kompleksai, tačiau yra išlikę daug esminių šio kraš- kurio didžiausia vertybė ir yra Lietuvoje unikalūs ledynų tovaizdžio segmentų, dalių ar elementų, tiesa, fizinė jų tirpsmo vandenų išgraužti raguvynai (kalvynuose). Beje, būklė labai skirtinga. Todėl remtinos Vilniaus miesto sa-
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 vivaldybės pastangos sutvarkyti ir humanizuoti istoriškai jama, atskleidžiama, o prireikus ir atkuriama, istorinė vertingą, gamtiniu požiūriu itin išraiškingą Vilniaus sena- geomorfologinė slėnio struktūra su unikaliu hidrogra- miesčio ir jo aplinkos teritoriją, ribojamą Belmonto, Mar- finiu tinklu (ežerėlių ar kūdrų, kanalų, užtvankų, ma- kučių kalvų ir Išganytojo kalno. Skatintinas atvirumas, lūnų ir tiltų sistema), urbanistinė visuma su istoriniu viešumas ir dialogo su bendruomene paieškos. Pagirtina, gatvių tinklu, užstatymu, apželdinimu, erdviniais ry- kad, įgyvendinant „Architektūros parko“ programą, iš šiais. Deja, tokio pobūdžio sprendinių nei rengiamo- Vilnios slėnio – urbanistiniu ir kraštovaizdžio požiūriais se, nei jau parengtose „Architektūros parko“ projek- itin vertingos vietovės – iškeliamos kenksmingos gamy- to dalyse beveik nėra. O ir tie, kurie deklaruojami, yra bos technologijos, šalinamos griozdiškos, sovietmečiu pa- perdėm paviršutiniški. Kažin ar atsitiktinai stokojama net statytos gamyklos: „Skaiteks“, „Vilijos“ trikotažo fabrikas, elementaraus tikslumo. Pavyzdžiui, 2007 metais parengto- „Vilniaus kailiai“, „Audėjas“, betono gamykla „Markučiai“. je Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Deklaruotas siekis taikyti ir kitus aplinkos apsaugos ir hu- Polocko gatvių architektūrinės, urbanistinės ir inžinerinės manizavimo būdus, naudoti atsinaujinančius energijos plėtros koncepcijoje nurodyta, kad Vilniaus senamiesčio šaltinius. 2008 metais parengti buvusių Misionierių sodų (istorinio centro), Pasaulio paveldo vietovės, plotas – 351 dalies, vadinamos Kūdrų parku, sutvarkymo projektiniai ha, nors Pasaulio paveldo ir Lietuvos Respublikos nekil- pasiūlymai. Šiemet planuojama patvirtinti 35 ha rytinės nojamojo kultūros paveldo apskaitos dokumentuose „Architektūros parko“ teritorijos dalies, esančios už Za- yra nustatytas ir nurodytas 359 ha plotas. O Bernardinų rasų gatvės į rytus, plėtros koncepciją, kurioje numatyta kapinės (L1668K), vienos garsiausių ir reikšmingiausių pakeisti „Audėjo“ ir „Markučių“ betono gamyklos sklypų Europoje (žr. leidinį „Europos kapinės. Istorinis pavel- paskirtį, panaikinti griozdiškus sovietinių gamyklų tūrius das – branginamas ir restauruojamas“, 2004 m. išleistą Co- ir t.t. Vykdant šią didelių užmojų programą ypač svarbu mune di Bologna ir ASCE – Garsiausių Europos kapinių atskleisti ir išryškinti nuostabaus istorinio kultūrinio asociacijos), nei Koncepcijoje, nei detaliojo plano projekte kraštovaizdžio vertingąsias savybes, atkurti sužalotas nepažymėtos kaip valstybės saugomas nekilnojamojo kul- jo dalis, sustabdyti irimo procesus. Turi būti puoselė- tūros paveldo kompleksas, nenurodytos jų ribos. Matyt,
Albert Swieykowski. Paplaujos priemiestis ir Misionierių vienuolynas 2 dalis. 1861–1866
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 3 nesivarginta šios teritorijos net apžiūrėti, nes nemažą Ber- čiai“ pabrėžiama tai, ką privalėtų žinoti paveldosaugos nardinų kapinių dalį „Architektūros parko“ planuotojai institucijos, išduodančios projektines sąlygas, kiti valdi- mechaniškai nukirpo, taigi numatomoje pertvarkyti teri- ninkai ir architektai, ketinantys čia ką nors projektuoti. torijoje atsidūrė ir kai kurie kapai su antkapiniais pamin- Iki XIX a. pabaigos Paplaujos (Paplavų) ir Tymo prie- klais ant kalvos, ir kapinių dalis, esanti šlaite ir pašlaitėje miesčių būdingas bruožas buvo tas, kad juose „ne- prie Vilnelės. Kita vertus, pagirtina, kad žadama išsaugoti daug gatvių, bet daug vandens“. Racevičienė nurodė keturias slėnyje derančias, geros fizinės būklės, tradicinės tris pagrindines kanalų atšakas malūnams aptarnauti, architektūros medines vienaukštes prieškariu pastatytas aprašė, kad „žemame kairiajame upės krante buvo su- sodybas su sklypais, esančias Aukštaičių gatvės gale (gatvė kurta ištisa kanalų, užtvankų, tiltų, salų ir salelių sistema, Nr. 3). Kadangi Aukštaičių gatvė paversta privačiu uždaru atsiradusi 15 a. ir egzistavusi iki 19 a. pabaigos“. Istorinė kiemu su rakinamais metaliniais vartais, t.y. jos realiai vis urbanistinė Paplaujos ir Tymo priemesčių raida pa- dar nėra, tai Paupio (istorinė Paplavų) gatvė yra pagrindi- tvirtina, kad kanalų sistema buvo esminis funkcinis nė šios miesto dalies vidinė urbanistinė ašis. Joje kol kas ir erdvinis, t.y. urbanistinis, šių priemiesčių karkasas dominuoja fragmentai, būdingi Vilniaus priemiesčių isto- ir būdingiausias bruožas ne vieną šimtmetį. Analizės riniam užstatymui, tačiau šioje gat vėje planuojama – ir tai autorė pateikė bendrą gamtinės ir istorinės kultūrinės su išlygomis – išsaugoti tik tris istorinius pastatus. aplinkos charakteristiką: „Šiaurėje šią žemutinę Vilnios Ši Vilnios slėnio dalis kaip magnetas traukia stambiojo terasą „įrėmino“ status dešinysis Vilnios upės krantas, o verslo grupes. Prieš kelerius metus jau bandyta „prastumti“ pietuose – Belmonto, Markučių, Rasų bei Subačiaus prie- idėją, kad ši vaizdinga vietovė būtų užstatyta daugiaaukš- miesčio kalvos. Sanguškų dvaro valdos žemėjančiomis te- čiais pastatais, tačiau, pasipriešinus visuomenei, procesas rasomis leidosi žemyn, link Vilnios slėnio. 17 a. jis atiteko buvo pristabdytas. Vis dėlto vienas 4–5 aukštų pastatas su Misionierių vienuolynui ir jų sodai, parkas su tvenkinių požeminiais garažais Krivūlės gatvės pradžioje jau išdygo sistema ne tik vizualiai, bet ir fiziškai susijungė su Vilnios 1–2 aukštų sodybų pašonėje. 2006 metais buvo parengta vandenų sistema ir jos slėniu, sudarydami išskirtinį esteti- nuosekli ir palyginti profesionali Teritorijos tarp Mairo- ne prasme kraštovaizdį“ (10 psl.). nio, Aukštaičių Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių istorinės Reikėtų pridurti, kad terasos ypač būdingos būtent re- urbanistinės raidos analizė (autorė Aušrelė Racevičienė). nesansiniams parkams. Didelius tyvuliuojančio vandens Kaip brandinamo „Architektūros parko“ projekto sandas plotus, aukštų šlaitų atodangas, malūnus, tiltus ir tiltelius joje išanalizuota ir nedidelė istorinio Užupio priemiesčio matome XIX a. antrosios pusės panoraminėse Vilnelės ir dalis, esanti prie Polocko gatvės, kurioje nuo sovietme- jos apylinkių nuotraukose, graviūrose, tapybos paveiks- čio stūkso buvusio „Vilijos“ fabriko pastatų kompleksas. luose ir t.t. Skirtinguose šaltiniuose nurodoma, kad šios Nurodyta, kad „dabartinis didelis „Vilijos“ sklypas Užupyje vaizdingos vietovės buvo pritaikytos ir miesto aukštuo- nebūdingas šiai Vilniaus senamiesčio daliai“. XVIII amžiu- menės poilsiui. Deja, iki šiol nuosekliau nepasidomė- je toje vietoje buvo keturios siauros ir ilgos, iki Vilnelės ta sudėtinga Vilnelės malūnų ir kitų hidrotechninių besidriekiančios istorinės valdos (posesijos) su mediniais įrenginių sistema, kuri nuo Vilniaus pilių teritorijos, vienaaukščiais namais prie Polocko gatvės. Šalia buvusio t.y. nuo Žygimanto Augusto įsteigto renesansinio Ka- „Vilijos“ fabriko sklypo yra ir išskirtinės reikšmės Bernar- rališkojo parko ir Bernardinų sodų, aukštyn Vilnele dinų kapinės. Greta jų, šiaurinėje pusėje (Žvirgždyno ga- driekėsi iki Paplaujos (Paplavų) priemiesčio rytinės tvė), dar išlikusi istorinė užstatymo struktūra su ją atitin- dalies ir dar toliau į aukštupį. Pavadinimas „Karališkasis kančiais autentiškais ar bent jau autentiškumo požymių (kitur minimas kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio) malū- dar nepraradusiais sodybiniais mediniais vieno aukšto nas“ apibrėžia vienintelį galimą jo savininką – karalių. Tai- nameliais. gi šis malūnas negalėjo būti Bernardinų ordino nuosavybė Raidos analizės dalyje „Paplaujos ir Tymo priemies- ar stovėti jo žemėje. Darome prielaidą, kad Karališkasis
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Vilhelm Zacharčik Saksų sala Vilnios upėje. Apie 1866 malūnas ir didysis jo kanalas – toje vietoje dabar yra va- kasos kanalo pabaigoje, vakarinės Paplaujos (Paplavų) dinamojo Sereikiškių (pagal Vladą Drėmą – Šereikiškių, priemiesčio dalies pradžioje. Aukščiau, Perkasos kanalo kurios buvo tik saloje, „Dingęs Vilnius“, 332 psl.) parko pradžioje, Paplaujos rytinėje dalyje, dabartinės Zarasų centrinė alėja – buvo riba, kadaise skyrusi renesansinį gatvės pietiniame gale prie sankryžos su Paupio gatve, Karališkąjį parką (dalis šio parko galėjo būti malūno hi- stovėjo dviejų aukštų mūrinis grafų Tiškevičių malūnas, drotechninės sistemos suformuotoje saloje) nuo Bernar- atvaizduotas daugelyje XIX a. antrosios pusės kūrinių, dinų sodų, kuriems ši žemė karaliaus malone priklausė pavyzdžiui, Alberto Swieykowskio panoraminėse nuo- nuo 1469 metų. Napaleonas Kitkauskas moksliniame traukose, Kanuto Rusecko tapybos paveiksluose. Dar leidinyje „Vilniaus pilys“ (1989 m., Vilnius: Mokslas) ryčiau ir aukštyn upe stovėjo itin tapybiškas Potockių nurodo, kad „1831 m. buvo nugriautas Vilniaus univer- malūnas. 1856 metais jį irgi nutapė Kanutas Ruseckas, siteto profesoriaus Ferdinando Špicnagelio [pirmasis Bo- beje, 1856–1860 metais gyvenęs Paplaujoje. tanikos sodo steigėjas – A. G.] našlei priklausęs vandens Ši malūnų ir apskritai hidrotechninių įrenginių su malūnas, nors netoliese buvęs karaliaus malūnas paliktas kanalais sistema ne vieną šimtmetį buvo reikšmin- (nugriautas tik 1870 m.). Abu malūnai stovėjo palei Bo- giausias tokio tipo darinys ar net kompleksas Lietuvos tanikos sodą prie Vilnios kilpos, kurią buvo palikusi jos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Viduramžių Lietuvoje, o kairioji šaka“ (52 psl.). Žinomiausių malūnų grandinė ir vėlesniais laikais, vandenys apskritai buvo panaudo- Vilnele kylant aukštyn nuo Vilniaus pilių komplekso jami ir pritaikomi ypač išradingai. Lietuvai buvo bū- apytikriai yra: Karališkasis malūnas, esantis, kaip minėta, dingi didelių apimčių hidrotechniniai darbai, tačiau Vilniaus pilių ir Bernardinų sodų (čia irgi buvo įrengta pertvarkymus sugebėta atlikti taip sumaniai pritai- kanalų ir tvenkinių sistema, – „Dingęs Vilnius“, 338 psl.) kant natūralias vandenų sistemos (jų tinklo) savybes aplinkoje, Vyskupų malūnas Tymo priemiesčio šiaurinė- ir ypatumus, kad šiandien net mokslininkai dažnokai je dalyje, Vaivados (dar vadintas kunigaikščių Oginskių, suabejoja, ar tai natūrali, ar dirbtinė sistema. Derėtų vėliau miesto magistrato iš jų išpirktas) malūnas Per- prisiminti ir kitą LDK sostinę – Trakus. Tai buvo bene
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 5 vienintelė sostinė viduramžių Europoje, įsikūrusi ežery- kių analizę, Racevičienė pateikė tokias esmines išvadas no salose, sujungtose tiltais (ežerų sąsmauka ir medinis ir siūlymus: „Aplink Aukštaičių gatvę išsidėsčiusioje teri- tiltas į salas, t.y. į Sostinę, buvo dabartinės autobusų sto- torijoje urbanistinei raidai iki 19 a. pabaigos didelę įtaką ties ir transporto žiedo vietoje). Vilnios upės ir jos kana- turėjo Vilnios upė, Kopanicos (dabar dažnai vadinamas lų suformuotos salos – išskirtinis senovinio Vilniaus, Perkasos) kanalas bei pirminių įmonių kūrimasis (1); iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, bruožas. 1940 metų […] šiaurinėje dabartinės Aukštaičių gatvės Kitkauskas „Vilniaus pilyse“ nurodo, kad „pilių gynybi- pusėje pastatai buvo sutelkti prie gatvės, o link upės liko niam pajėgumui pakelti, kaip manoma, 13 a. antroje pusė- atviros erdvės (3); tūriniu aspektu teritorija buvo užstatyta je – 14 a. pradžioje iškasta dešinioji, iki šiol išlikusi Vilnios 2–3 aukštų statiniais. Užstatymas savo aukščiu, apimtimi vaga [dažnai manoma, kad ši vaga yra natūrali – A. G.] ar išraiška nenutraukė vizualinių ryšių tarp aplinkinių ra- Ji atskyrė pilies kalną nuo kalvų grupės, esančios į rytus jonų (Subačiaus gatvės kraštovaizdžio terasos, Kūdrų par- nuo jo, ir piliakalnis su įtvirtintu papiliu tapo iš visų pusių ko, Vilnelės upės ir Užupio rajono) ir nesumenkino aplin- apsuptas vandens, t.y. virto sala“ (197 psl.). Tai neabejo- kos gamtinių vertybių (4); paskutiniais 20 a. dešimtmečiais tinai didžiausia ir reikšmingiausia sala, kurioje buvo […] teritorija užstatyta neracionaliai, visiškai neišnaudo- Vilniaus pilių kompleksas – LDK administracinis, tos topografinės ir hidrografinės aplinkos savybės. Gamybi- politinis ir dvasinis centras – ir kuri išnyko anksčiau- nė-utilitarinė architektūra tiesiog disonuoja su išskirtines siai, dar XVIII amžiuje (žr. Karolio Grunerto 1808 m. estetines savybes turinčia aplinka. Teritorija turi gerą vi- planą), išskyrus salą su Karališkuoju malūnu. Tačiau zualinį ryšį su dešiniajame Vilniaus krante esančiais objek- kitos trys pagrindinės, t.y. didžiosios, salos išliko iki tais, Bernardinų kapinėmis, Užupiu, pietinėmis Senamies- pat XIX a. pabaigos – tai Tymo, Paplaujos priemiesčių čio vertikalaus pobūdžio architektūrinėmis dominantėmis, ir Saksų salos. Belmonto žaliaisiais masyvais (7); atsižvelgiant į tai, kad Atlikusi istorinio Paplaujos priemiesčio ir jo apylin- analizuojama vietovė yra Vilniaus senamiesčio – kultūros
Józef Czechowicz. Karališkasis vandens malūnas (kairėje) Botanikos (dabar Barboros Radvilaitės) gatvėje. Apie 1870
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 paminklo teritorijoje, o taip pat į ją supančią aplinką, čia 2007 metais SĮ „Vilniaus planas“ parengta ir Vil- būtų prasminga pratęsti istorinę urbanistinę tradiciją su niaus miesto savivaldybės patvirtinta Teritorijos tarp užstatymo tankiu, silueto charakteriu bei vidaus erdvių Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių parametrais, mišriu morfologiniu tipu. Siekiant didesnės architektūrinės, urbanistinės ir inžinerinės plėtros kon- darnos su vizualine apsuptimi, reikėtų panaudoti išlikusios cepcija paveldosaugos požiūriu irgi yra ydinga, nea- istorinės medžiagos elementus (8).“ titinka urbanistinės raidos analizės (tyrimų) išvadų Įgyvendinant „Architektūros parko“ projektą, pla- ir siūlymų, bendrųjų paveldosaugos reikalavimų, joje nuojama didelės apimties plėtra ir pokyčiai. Prioritetas ignoruojama vientisa istorinių vandenų su hidro- teikiamas naujiems statiniams ir jų kompleksams, neatsi- techniniais įrenginiais sistema, istorinių šlaitų apsau- žvelgiant į šios vietovės istorinę, urbanistinę, hidrotech- ga. Pavyzdžiui, šlaite su Vilniaus miesto gynybine siena ninę, architektūrinę, istorinio apželdinimo, archeologinę priešais viešbutį „Barbacan Palace“ numatyta statyti vertę, ignoruojant itin estetiško, istoriškai susiformavu- daugiaaukščius požeminius garažus ir šios statybos jau sio kultūrinio kraštovaizdžio vertingąsias savybes. Be to, „palaimintos“. Iš esmės keičiamas istorinio gatvių tin- teritorija tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir klo pobūdis – istorinė Perkasos (Kopanicos) kanalo ir Polocko gatvių (plotas 22,77 ha) yra suskaidyta – rengia- saloje greta jo buvusios (dabar – Aukštaičių) gatvės tra- mi, derinami ir tvirtinami atskiri detalieji jos dalių pla- sa. Paliekamas didelis užstatymo tankumas, suformuo- nai, iš kurių du jau yra patvirtinti (žr. 2007 m. Teritorijos tas sovietmečiu statant gamyklas: „Skaiteks“ gamyklos raidos koncepcijos nuorodas T8 ir T9). teritorijos užstatymo tankumas padidinamas iki 80%, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme o leistinas pastatų aukštis – iki 24 m (sklypas Nr. 9). (2004 m.) nustatyta, kad tyrimai yra nekilnojamojo kul- Sklypų Nr. 5 ir Nr. 6 (B dalis) ribos (buvusioje Perka- tūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklai- sos kanalo saloje) paslenkamos iki pat Vilnios upės, dos pagrindas. Tačiau istoriškai susiformavusio Vilnios o užstatymo tankumas yra 60% ir t.t. Akivaizdu, kad slėnio kraštovaizdžio ir jo raidos tyrimai iki šiol neat- pastatų aukštis, užstatymo intensyvumas ir net planuo- likti, nenustatytos geomorfologinės ir erdvinės sanda- jama urbanistinė struktūra neleistinai pažeidžia galio- ros sudėtinės dalys, vertingosios savybės. Nėra istori- jančių paveldosaugos teisės aktų reikalavimus. Vilniaus nių vandenų, o ir buvusios hidrotechninės sistemos, senamiesčio apsaugos reglamento (2003 m.) Bendrieji tyrimų. Beveik nesidomima, kokia buvo šios vaizdingo reikalavimai rekonstruojamiems ir naujai statomiems reljefo istorinės vietovės apželdinimo sistema (želdynai), pastatams 97 kvartale („Skaiteks“ gamyklos Paplaujoje įskaitant ir nuo jos neatsiejamą Misionierių šaltinių siste- teritorija) nustato, kad čia „maksimalus leistinas aukš- mos dalį ir t.t. tingumas – trys aukštai su mansarda kvartalo centri- Jau parengtoje ir dar rengiamoje „Architektūros nėje dalyje, du aukštai su mansarda – kvartalo šiauri- parko“ planavimo medžiagoje nesivadovaujama jau nėje dalyje prie Vilnelės, valdose prie Aukštaičių gatvės atliktos urbanistinės raidos analizės išvadomis. Pro- šiaurinės atšakos“ (2); „rekomenduojamas užstatymo jektuotojai nelaiko prioritetu nei istorinio krašto- tipas naujai statomiems pastatams – miesto vilos, mak- vaizdžio apsaugos, nei tvarkybos: jie drastiškai kei- simalus leistinas užstatymo tankumas – 40% (1).“ Be čia istorinį gatvių tinklą, geomorfologinės ir erdvinės to, 2005-04-19 Kultūros vertybių apsaugos departamen- struktūros pobūdį, architektūrinių elementų santykį su to direktoriaus įsakymu Nr. Į-167 patvirtinto „Kultūros gamtine aplinka, sutrauko abiejų Vilnios slėnio šlaitų ir paveldo objekto – Kultūros paminklo U1P – Vilniaus is- upės vizualinius ryšius („architektūrinė kalva“ formuo- torinio centro apsaugos zonos laikinojo reglamento“ 11 jama slėnyje!), nepaiso istorinio hidrografinio tinklo punkte nustatyta, kad „nauji pastatai bei statiniai statomi struktūros, neieško galimybių ją eksponuoti, nesudaro šiais atvejais (9): kai siekiama atkurti sunaikintą istorinę fragmentinio atkūrimo prielaidų. planinę ir erdvinę struktūrą (9.1); kai siekiama pratęsti ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 7 vystyti tradicinius teritorijų sklypų formavimo, erdvinės likta projekto „Architektūros parkas“ paveldosauginė struktūros bei užstatymo principus (9.2).“ Nepaisant to, ekspertizė. Turėtų būti išanalizuoti pirmasis ir antrasis užstatymą siekiama kuo labiau sutankinti, kaip tai jau šio projekto etapai – tiek 2007 m. patvirtinta Teritorijos padaryta Gedimino prospekte. Čia jis bus bent kelis kar- tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko ga- tus tankesnis ir intensyvesnis nei yra Vilniaus pilių vals- tvių architektūrinės, urbanistinės ir inžinerinės plėtros tybinio rezervato teritorijoje. Vargu ar kas nors išdrįstų koncepcija, tiek rengiamas Teritorijos tarp Maironio, 4–6 ar net 7–8 aukštų daugiabučius gyvenamuosius ar Aukštaičių Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių detaliojo komercinius pastatus vadinti miesto vilomis… plano projektas, tiek jau suderintas ir patvirtintas „Vili- Priimant sprendimus ir planuojant, nepaisoma nei jos“ fabriko teritorijos (T9) ir daugiaaukščių požeminių Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos, garažų Vilniaus miesto gynybinės sienos šlaite, įskaitant kurią Lietuva ratifikavo 1999 m., nei 2002 metais LR ir Bokšto gatvę (T8), detalieji planai. Turi būti pateiktos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Nekilnojamosios kul- kvalifikuotos išvados ir pasiūlymai dėl daugiau kaip 58 tūros vertybės – archeologinės vietos tipinio apsaugos ha teritorijos tvarkybos ir atgaivinimo galimybių. reglamento. Tokios reikšmingos ir vertingos vietovės su istoriškai Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse susiformavusiu kultūriniu kraštovaizdžiu tvarkymo, at- (2006 m.) yra aiškiai nurodoma, kad „Įstatymai ir kitos gaivinimo ir plėtros planavimą derėjo pradėti nuo spe- teisinės globą reglamentuojančios priemonės valstybiniu ir cialiųjų planų rengimo. Pirmiausia būtina parengti isto- vietiniu lygiu garantuoja paveldo vertybės išsaugojimą ir rinio Vilnios slėnio (nuo žiočių iki Pavilnių regioninio jos apsaugą nuo tokios plėtros ir pokyčių, kurie gali turėti parko, įskaitant ir daugiau kaip 58 ha „Architektūros neigiamos įtakos vertybės išskirtinei visuotinei vertei ar parko“ teritoriją su jos vizualine aplinka) du specialiuo- vertybės vientisumui ir/ar autentiškumui. Valstybės narės sius lokalinio (vietovės) lygmens planus. Tai turėtų būti turi garantuoti, kad šios priemonės bus sėkmingai ir iki Kraštovaizdžio tvarkymo planas – specialiojo teritori- galo įgyvendintos“ (98 paragrafas). jų planavimo dokumentas, kuriame ir yra nustatoma Lietuvos Respublika, atsižvelgdama į Pasaulio pavel- kraštovaizdžio kūrimo, tvarkymo, naudojimo ir ap- do konvencijos įgyvendinimo gairių 96 paragrafą, pri- saugos koncepcija, jos įgyvendinimo priemonės ir rei- valo garantuoti, kad Pasaulio kultūros paveldo – Vil- kalavimai. Tam įpareigoja aplinkos ministro 2004-05-05 niaus istorinio centro (541) išskirtinė visuotinė vertė, įsakymu Nr. D1-246 patvirtintos Kraštovaizdžio tvar- vientisumo ir autentiškumo požymiai išliktų nepakitę kymo specialiųjų planų rengimo taisyklės. Būtina pa- ar pagerėtų, įskaitant ir itin vertingą Vilnios upės slė- rengti ir šios vietovės nekilnojamojo kultūros paveldo nio istorinį kraštovaizdį. apsaugos specialųjį teritorijos planavimo dokumentą Kultūros ir Aplinkos ministerijos turėtų informuoti pagal kultūros ir aplinkos ministrų 2005-06-23 bendru Pasaulio paveldo komitetą apie projektą „Architektūros įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintas Nekilnojamojo parkas“, t.y. apie planuojamus didelės apimties statybos kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavi- darbus Vilnelės slėnyje, jo aplinkoje – Vilniaus istori- mo dokumentų rengimo taisykles. Be to, reikia parengti niame centre (Tymo, Užupio ir Paplaujos istoriniuose istorinės vietovės – Vilnios upės slėnio – tvarkybos ir priemiesčiuose ar jų dalyse iki Subačiaus ir Bokšto ga- atgaivinimo programą, siekiant pritraukti lėšų iš Eu- tvių) ir apsaugos zonoje (Paplaujos rytinėje dalyje iki ropos Sąjungos struktūrinių fondų. Pavilnių regioninio parko ir istorinio Markučių prie- Kad būtų išvengta destruktyvių ir nebepataisomų pa- miesčio), nes jie gali pakenkti pasaulio paveldo vietovės darinių, Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo depar- visuotinei išskirtinei vertei. Be to, šioms ministerijoms tamentas turėtų pristabdyti projektą „Architektūros derėtų kreiptis į oficialų UNESCO ekspertą pasaulio parkas“, kol nebus atlikti visi šie privalomojo pobūdžio paveldo apsaugos klausimais – ICOMOS, kad būtų at- darbai.
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Vienas iš planavimo ir plėtojimo (tvarkymo, restauravimo ir atkūrimo, pritaikymo, atgaivinimo) prioritetų turėtų būti Misionierių vienuolyno (buv. Sanguškų dvaro) sodų, parko su šaltiniais ir tvenkiniais vientisumo iš- saugojimas. Jie buvo ne tik vizualiai, bet ir fiziškai susiję su Vilnios vandenų sistema, su jos slėniu ir sudarė ypač es- tetišką kraštovaizdį. Būtina išsaugoti, sutvarkyti ir atskleisti Vilnios upę ir slėnį, reikšmingiausius XV–XIX a. pr. urbanistinės raidos segmentus – Ko- panicos (Perkasos) kanalą su kitais is- toriniais vandenimis. LDK laikotarpiu bene reikšmingiausia ir vertingiausia Vilnios žemupio malūnų sistema su hidrotechniniais įrenginiais ir hidro- grafiniu tinklu traktuotina kaip vien- tisas kultūros paveldo kompleksas, Józef Czechowicz. Vilnios vingis ties Bernardinų sodu. 1873 esminė urbanistinė ir kultūrinio kraš- tovaizdžio vertingoji savybė. Šio komplekso neatsieja- hidrografinio tinklo, gatvių tinklo, želdynų, vizualinių mas segmentas turėtų būti ir gausių istorinių želdynų ryšių sistemos) vertingąsias savybes, užtikrinti jų ap- su kanalais, tvenkiniais, šaltiniais ir upeliais sistema, saugą, jas puoselėti ir atskleisti. Neleistina įrenginėti reikia atskleisti ir išryškinti vertingiausius jos raidos fra- požeminių garažų ar automobilių parkavimo aikštelių gmentus. Šioje vaizdingo reljefo vietovėje reikėtų planuoti Vilniaus senojo miesto su priemiesčiais – archeologinio 1–2, su retomis išimtimis – 3 aukštų pastatus. Senamiesčio kultūros paminklo – teritorijos dalyje, kur planuojamas apsaugos zonoje būtina griežtai laikytis Kultūros paveldo „Architektūros parkas“, ir Vilnios slėnio kalvų šlaituose. objekto – Kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio Būtina panaikinti Maironio gatvės greitojo eismo atkar- centro apsaugos zonos laikinojo reglamento reikalavi- pą Misionierių (Išganytojo kalno) kalvos šlaite, nes ji mų, naujus pastatus čia galima statyti tik siekiant at- žaloja tiek istorinę kalvą, tiek kraštovaizdį. Reikia numa- kurti sunaikintą istorinę planinę ir erdvinę struktūrą tyti efektyvią, Senamiesčio istorinę infrastruktūrą tauso- arba pratęsti ir plėtoti tradicinius sklypų formavimo, jančią visuomeninio transporto sistemą (apie tai rašiau erdvinės struktūros, užstatymo principus. Būtina atsi- 2007 m. Kultūros barų Nr. 12). žvelgti į Paplaujos ir jos aplinkos urbanistinės raidos * * * analizės išvadas ir laikytis istorinės urbanistinės tra- Neapgaudinėkime savęs ir kitų, vildamiesi, kad istori- dicijos nekeičiant užstatymo tankio, silueto charakte- nis miestas ir kraštovaizdis atlaikys bet kokią invaziją ar rio, vidaus erdvių parametrų ir mišraus morfologinio avantiūrą. Tokios saviapgaulės, kurią skatina godumas ir tipo. Siekiant didesnės darnos su aplinka, privalu panau- neišmanymas, padariniai visada katastrofiški, nes jų ne- doti išlikusias kultūros paveldo dalis ir elementus. Bū- įmanoma atitaisyti. tina nustatyti Vilnios slėnio istorinio kraštovaizdžio (geomorfologinės ir urbanistinės erdvinės sandaros,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 9 Almantas Samalavičius
Krantinė – tarnaitės laiptai per svetainės kambarį?
veicarų kilmės prancūzų architektas Le Corbusier Georges’o Eugène’o Haussmanno. Italų architektūros ŠXX amžiaus trečiajame dešimtmetyje paskelbė pro- ir urbanistikos istorikas Leonardo Benevolo šią re- graminį veikalą Urbanisme, kurio vertime į anglų kalbą konstrukcijos kryptį taikliai pavadino „postliberalaus (leidėjai knygą pavadino The City of To-morrow and Its miesto“ modeliu.1 Pateikdamas šiuolaikiško, praeities Planning – „Rytdienos miestas ir jo planavimas“) dar atsikračiusio miesto plėtros teorinius metmenis, Le aiškiau atsispindėjo vienos iš kertinių Vakarų moder- Corbusier aistringai polemizavo su austrų architektu nizmo figūrų siekis radikaliai pratęsti esminę didžių- Camillo Sitte, kuris, priešingai negu Paryžiaus centrą jų Europos miestų rekonstrukciją pagal Paryžiaus pa- radikaliai pertvarkęs baronas Haussmannas, tolesnę vyzdį, XIX amžiaus antrojoje pusėje pateiktą barono Europos miestų raidą siejo su viduramžiais klestėjusios
Dešinioji Neries krantinė ties Vandens sporto klubu
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 urbanistinės estetikos išsaugojimu ir atgaivinimu. Ši atkarpą tarp karaliaus Mindaugo ir Antakalnio til- koncepcija XX amžiaus pradžioje tiek Vokietijoje, tiek tų, įsitikinsime, kad pasivaikščiojimo trasos upės pa- ir už jos ribų daug kam atrodė labai patraukli, tačiau krantėje nutiestos pasikliaujant mechanine logika, be būsimajam modernizmo guru Sitte’s idėjos kėlė didžiu- aiškesnių vizualinio planavimo kriterijų, be lakesnės lį galvos skausmą, todėl Le Corbusier davė joms ryžtin- estetinės vaizduotės. gą atkirtį. Kairiąja Neries puse nuo karaliaus Mindaugo tilto Nors austrų architekto veikalas, pagrįstas puikia žingsniuodamas Antakalnio link, netrukus įsitikini, estetine pajauta, anuometinei Vakarų Europos plana- kad maršrutas baigėsi – kelią užkerta Vilnelės intakas. vimo praktikai padarė didelę įtaką (tai rodo istorinių, Apėjus fizinę kliūtį – apleistą apžvalgos aikštelę ties ypač mažesnių, miestų plėtra), XX amžiaus antrojoje santaka – toliau galima pėdinti triukšminga Antakal- pusėje Le Corbusier idėjos įgijo neabejotiną persvarą. nio gatve arba vėl leistis žemyn pakrantės link, tačiau Tiesa, pačiam „rytdienos miesto“ koncepcijos autoriui apačioje driekiasi ne pėstiesiems, o automobiliams fatališkai nesisekė laimėti Europos didmiesčių pertvar- skirtas asfaltuotas kelias, kuriuo žingsniuoti rizikinga, kos konkursų – jo pasiūlytą ambicingą grandiozinį re- nes nėra nei platesnio kelkraščio, nei juo labiau šaliga- konstrukcijos projektą atmetė net ir sovietinė Maskva, tvio. Prie pat Neries gyvenantys ir dirbantys žmonės, bet savąja „pažangaus“ miesto samprata Le Corbusier plačiai išreklamuotų „Sluškų apartamentų“ naujakuriai užkrėtė ištisas Vakarų architektų kartas. Aistringų jo pasidžiaugti upės teikiamais privalumais, miestiečių gerbėjų netrūko ir pokarinėje Sovietų Sąjungoje, kur trokštamu sąlyčiu su gamta galimybių neturi ir arti- veikiai suvešėjo modernistinė ideologija ir varžybų miausiu metu neturės, nes namų blokus nuo vandens dvasia – siekta „pavyti ir pralenkti Vakarus“. skiria judrus plentas, o pakrantės ruožas status ir sun- Aptardamas įvairiausius ateities miesto konstravi- kiai įžengiamas, be to, visiškai apleistas – čia voliojasi mo aspektus, Le Corbusier aiškiai ir nedviprasmiškai galybė niekada neiškuopiamų šiukšlių. apibrėžė vandens telkinių urbanistinėje aplinkoje vai- Šiek tiek didesni pasivaikščiojimo malonumai dmenį. Jo manymu, natūraliems vandens telkiniams „dykinėtojo“ laukia kitoje Neries pusėje, kurios link urbanistinėje sąrangoje vietos apskritai nėra. Ateities veda vienas naujausių ir estetiniu požiūriu pačių ne- didmiesčio, turinčio tris milijonus gyventojų, koncep- skoningiausių sostinės tiltų, kažkieno piktos ironijos cijoje architektas rašė: „Upė teka toli už miesto. Ji panaši valia gavęs karaliaus Mindaugo vardą. Šis gelžbetonio į skystą geležinkelį, prekių sandėlį ir skirstymo centrą. griozdas transporto srautų taip ir nesureguliavo, užtat Padoriuose namuose tarnaitės laiptai neina per sve- padidino dešiniajame Neries krante plytinčių žemės tainę, nors toji tarnaitė būtų ir labai žavinga (t.y. nors plotų finansinę vertę, o kartu kilstelėjo nekilnojamojo maži laiveliai ir džiugina ant tilto palinkusio dykinėtojo turto kainą – to, matyt, ir siekta. Kaskart, kai važiuoju žvilgsnį).“2 Įsigalėjus tokiais principais pagrįstai urba- ar einu per šį niūrų tiltą, stebina projektuotojų esteti- nistinei filosofijai, vandens telkiniai moderniuosiuose nės vaizduotės skurdumas ir statybininkų negrabumas. miestuose darėsi vis mažiau reikšmingi. Tiltas ir suprojektuotas, ir pastatytas tarsi atbulom ran- * * * kom. Tokį įspūdį sustiprina aukštai iškeltos metalinės Neries krantinės Vilniuje sąranga kelia asociacijų su kartys tiltui apšviesti. Dešiniojo Neries kranto vaizdą Le Corbusier propaguotų modernizmo idėjų mentali- dar žiauriau darko šalia tilto stūksantys eklektiški, pras- niu paveldu. Bet kuriuo metų laiku „padykinėję“ prie tų proporcijų, gremėzdiškų masių „Mindaugo aparta- Neries, įsitikinsime, kad tiek upės pakrantė, tiek arti- mentai“, keliantys fundamentalų klausimą: Ar viskas, miausios jos prieigos primena apleistą „prekių skirsty- kas suprojektuojama ir pastatoma, yra architektūra? mo stotį“ ar siurrealistinės fantazijos vaisių – „skysto Juos, kaip ir dalį kitų dešiniojo Neries kranto objektų, geležinkelio“ vaizdinį. Panagrinėję nedidelę krantinės pavyzdžiui, žalsvo stiklo dėžę, iškilusią aukštai virš se-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 11 cesinės Architektų sąjungos pilaitės, projektavo ta pati dykynėje, kur daugiausia renkasi asmenys, visa esybe be- komanda, vadovaujama buvusio šios kūrybinės organi- sipriešinantys savivaldybės politikai, draudžiančiai gerti zacijos vadovo architekto Kęstučio Pempės. svaigiuosius gėrimus viešosiose vietose, – tikras anarchi- Dešinysis Neries kranto nuolydis yra ištisai uždeng- jos akibrokštas biurokratų nustatytai tvarkai… Pasiekęs tas akytais, vis labiau yrančiais ir trupančiais betono šią neprižiūrimą, beviltiškai apleistą, buitinėmis šiukšlė- luitais. Krantinę prislėgti sunkiu betono „ažūru“ užsi- mis užtvindytą, šunų pridergtą teritoriją, pultų į neviltį mota paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu, darbai net ir didžiausias haid parkų ar miesto mieste – Kris- vyko ne vienerius metus, kol natūralūs šlaitai pakluso tianijos – šalininkas: čia nei saugus pasijusi, nei gamta formaliai tvarkai „pagal liniuotę“. Šiandien „betono es- pasigėrėsi. tetikos“ vaisiai atrodo ypač nykiai, upės šlaitas šiek tiek Jau pustuzinį metų skaitau studentams architektū- patrauklesnis tampa nebent pavasarį, kai pro patam- ros kritikos kursą, su būsimaisiais architektais Neries sėjusį, suskeldėjusį betono kiauraraštį ima kaltis žalsvi paupiu, krantine ir jos prieigomis kasmet nužingsniuo- žolės kuokštai. Regis, pati gamta neapsikentusi bando jame po ketvertą penketą kilometrų, tačiau jokių po- užmaskuoti ribotos žmonių vaizduotės ir skurdokų kyčių šioje niūrioje trasoje vis nematyti. Čia karaliauja techninių galimybių padarinius… Šiame Neries krante apleistis, bado akis urbanistinės vaizduotės seklumas. pasivaikščiojimams skirta apatinė trasa (viršutine in- Šią „niekieno teritoriją“ palyginę su jaukiomis, lengvai tensyviai juda automobiliai) tęsiasi iki pat Antakalnio pasiekiamomis Paryžiaus ar Strasbūro krantinėmis, tu- tilto, ties kuriuo staiga ima ir nutrūksta. Absurdiška ke- rėtume pripažinti, kad vandens kultūra Lietuvos sosti- lio į Niekur vizija. nėje ir senuosiuose Prancūzijos miestuose skiriasi kaip Jei ryšimės toliau tęsti kelionę pėsčiomis iki Šilo gatvės naktis ir diena. Prancūzams pavyko įveikti ir brutalius, tilto, teks šlaitu ropštis aukštyn į asfaltuotą kelią ir, perkir- niokojančius „hausmanizacijos“, ir vėlesnius moderniz- tus tiltą, žingsniuoti Tuskulėnų dvaro link, kol atsidursi- mo urbanistinės ideologijos padarinius. Krantinės ten – me apleistoje, tankiais menkaverčiais krūmais apžėlusioje romantiškos ir jaukios viešosios vietos, itin mėgstamos miesto gyventojų ir svečių. Vil- niaus Neries krantinės – visiška prancūziškųjų priešingybė. Čia nerasime nė vienos patraukles- nės, laisvalaikiui skirtos poilsio zonos, išskyrus keletą suoliukų ties triukšmingu karaliaus Min- daugo tiltu. Nieko sau atokvėpis klaikaus transporto riaumojimo ir išmetamųjų dujų apsuptyje! Kosciuškos gatvėje, prie Ne- ries ir Vilnelės santakos esanti apžvalgos aikštelė – tuščias ir netvarkomas plotas, po ja ver- čiamos atliekos, nors prieš gerą dešimtmetį čia buvo trumpam įsikūrusi lauko kavinė. Kiek pa- menu, lankytojų netrūko, nors Dešiniosios krantinės fragmentas ši vieta ganėtinai triukšminga.
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Rekonstravus šią apžvalgos aikštelę, čia tikrai vertėtų atidaryti panašaus pobūdžio užeigą, bent jau sezoninę. Neišnaudotas ir praplatė- jimas kitapus upės, ties Vandens sporto klu- bu, nors ši vieta galėtų tapti viena iš patrau- kliausių krantinės poilsio zonų su kavinėmis paviljonais, iš kurių būtų smagu gėrėtis upės vaizdais. Deja, kol kas tarp betoninių sienų, skiriančių šią teritoriją nuo viršutinėje dalyje esančios automobilių trasos ir ištepliotų be- prasmiais grafitti, vėjai švilpauja. Architektai Tomas Grunskis ir Liutauras Nekrošius, aptardami Neries krantinės pro- blemas, įrodinėjo, esą „dominuojanti miesto funkcija lemia krantinės, kaip miesto visuo- meninės erdvės, paskirtį.“3 Manyčiau, tai abejotinas teiginys. Tokie skirtingi miestai kaip Paryžius, Florencija, Bankokas, Stokhol- mas ar Adrijos pakrančių istoriniai miesteliai randa būdų, kaip erdves prie stovinčio ar te- kančio vandens paversti labai patraukliomis poilsio ir pramogų zonomis. Taigi svarbiau ne miestų funkcijos, bet juose susiklosčiusios vandens kultūros ypatumai ir savitumas. Žinoma, architektai yra teisūs teigdami, jog „Vidurio ir Rytų Europos kultūrų veikia- mų Vilniaus krantinių istorinė raida rodo, kad miestas, augdamas viename krante, ne- pakankamai įtraukė upę į miesto visuome- ninį gyvenimą. Žinios apie miesto krantinės planingą formavimą yra vėlyvos. Nuo XVII a. pirmosios pusės krantinei vystytis susidarė nepalankios sąlygos, todėl ji formavosi lėtai, Apžvalgos aikštelė ties Vilnelės intaku. Vidmanto Ilčiuko nuotraukos o tam tikrais laikotarpiais iš viso nebuvo for- muojama.“4 liko ir apie strugus. Pavyzdžiui, 1685 m. „Lukiškėse Nepamirškime, kad istoriniuose miestuose upės vi- ant Vilijos upės kranto“ buvo Vilniaus vaito Andriaus sada buvo svarbūs prekybos keliai, todėl ekonominė Gerkevičiaus strugas. Matyt, šio tipo laivai gerokai krantinių trauka čia itin stipri, poilsio ir rekreacijos skirdavosi dydžiu, nes Vilniaus magistrato nario Hen- zonomis jos tapo gerokai vėliau. Prekybinį laivyną ty- riko Monės 1666 m. turto sąraše minimi ne strugai, o rinėjęs kultūros istorikas Stasys Samalavičius rašė, kad „strugeliai su visais buriniais įrengimais“. Mažybiniu Lietuvos upėmis plaukiojo įvairių rūšių laivai: vytinės, vardu strugai vadinami ir kai kurių kitų miestiečių skultai, botai, kamiagos ir pergai: „Nemaža žinių iš- turtą liudijančiuose raštuose. Didelio strugo ilgis sie-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 13 kė iki 60, o plotis – iki 11–12 m, keliamoji galia – apie linį kūną, kuriuo tarsi žmogaus organizmu turi nepa- 200 t.“5 „Minėtų tipų laivai nustojo plaukioti XIX a. liaujamai cirkuliuoti skystis, šalindamas nešvarumus, pabaigoje. 1884 m. Nemunu dar plaukiojo 6 vytinės, purvą, ligos užkratą… Įtaką tokiam mąstymui padarė tačiau naujos nebebuvo statomos. Šiuos laivus pakeitė XVII amžiaus mokslo atradimai, ypač britų chirurgo moderniškesni vieno ar dviejų stiebų burlaiviai – bai- Williamo Harvey’o atrasta kraujo cirkuliavimo žmo- dokai. 1854 m. Kaune pasirodė pirmieji garlaiviai. Dalį gaus organizme sistema. Nors kiti chirurgai ir medikai upėmis gabentų krovinių nuo 1862 perėmė geležinke- tą pripažino tik po šimtmečio, XIX amžiaus architektų liai“6,– rašė istorikas. vaizduotę užvaldė idėja apie nepaliaujamą mechaninį Sprendžiant iš XX amžiaus pradžios nuotraukų, Vil- skystos substancijos cirkuliavimą miesto kūnu – meta- niaus Neries krantinė tada dar nebuvo praradusi savo fizines vandens metaforas nustelbė inžinerinio skysčio žavesio ir traukos – kairiajame upės krante stovėjo pa- įvaizdis. Nenuostabu, kad moderniojoje vaizduotėje iš viljonas, buvo prieplauka, prie kurios švartuodavosi esmės pakito tekančio vandens ir jo funkcijų samprata, laivai, švenčių dienomis vilniečius Nerimi plukdydavo ėmė rastis idėjų apie urbanistinius perdirbto, techniš- garlaiviai. Keletas garlaivių upe kurį laiką reguliariai kai apdoroto, distiliuoto vandens telkinius.8 vežiojo keleivius ir sovietmečiu. Dabar, regis, vasaro- Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais europiečių są- mis žmones plukdo tik vienas laivas, o likimo valiai monėje ir vėl įvyko šiokių tokių poslinkių: imta keisti paliktos, netvarkomos, prišiukšlintos pakrantės seniai požiūrį į tekančios upės reikšmę miestui, susimąstyta prarado savo buvusį grožį… apie estetines vandens funkcijas. Ar, turėdami turtin- * * * gą vandens transporto didžiosiomis Lietuvos upėmis Drastiška Europos miestų plėtra prasidėjo kartu su istoriją, įstengsime atsikratyti siauros ir ribotos sam- industrializacijos era. Masiškai besisteigiantys fabrikai pratos, kurią iškėlė mechanistinė filosofija ir klaidingai okupavo geriausias vietas prie vandens telkinių. Teks- interpretuojama organicistinė miesto, kaip „socialinio tilės, chemijos, metalurgijos įmonėms reikėjo didelių kūno“, koncepcija? Ar užteks proto, valios ir vaizduo- vandens kiekių. Kita vertus, kaip teigia žymus miestų tės, kad Neries krantinei Vilniuje sugrąžintume nors istorijos tyrinėtojas Lewisas Mumfordas, upės, kanalai dalelę jos buvusio grožio ir autentiškos dvasios? turėjo ir dar vieną funkciją – tai buvo pigiausias pre- kių pervežimo būdas. Galiausiai „upės buvo paverstos 1 Leonardo Benevolo. Trumpa Europos miesto istorija, (Vertė A. Čižikienė). atvira kanalizacija ir tai charakteringas paleotechninės Vilnius: baltos lankos, 1998, p. 182. ekonomikos bruožas.“7 2 Le Corbusier. The City of To-morrow and Its Planning (transl. F. Etchells), Bandant suvokti, kodėl moderniaisiais laikais upė London: The Architectural Press, 1947, p. 173. mieste architektams ėmė kelti asociacijas su „tarnaitės 3 Tomas Grunskis, Liutauras Nekrošius. Istorinės-sociokultūrinės krantinės laiptais per svetainės kambarį“, reikėtų prisiminti, kaip raidos sąlygos Lietuvos miestuose iki XX a. Urbanistika ir architektūra, XXVIII vanduo buvo suvokiamais senaisiais amžiais, su kokiais t., 2004, Nr. 1, p. 16. simboliais ir metaforomis jis buvo siejamas. Filosofas, 4 Ten pat. istorikas medievistas Ivanas Illichas yra pateikęs įdomų 5 Stasys Samalavičius. XVII–XVIII a. prekybinis laivynas Lietuvoje, Mokslas ir paaiškinimą, kodėl naujaisiais laikais vanduo mieste technika, 1987, Nr. 8, p. 26. buvo sutapatintas su valymo, plovimo ir atliekų šalini- 6 Ten pat, p. 28. mo funkcijomis. Jau Apšvietos epochoje miestas buvo 7 Lewis Mumford. The Culture of Cities. New York: Harcourt Brace Jovano- interpetuojamas kaip blogiu dvokianti vieta, kurią bū- vich, 1970, p. 161. tina išplauti ir iškvėpinti. Vakarų civilizacija susižavė- 8 Ivan Illich. In the Mirror of the Past: Lectures and Addresses 1978–1990. jo bekvapio miesto utopija. Pasak Illicho, XIX amžiuje London: Maryon Boyars, 1992. Londono architektai ėmė traktuoti miestą kaip socia-
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Regimantas Pilkauskas
Naikinimo tvarkaraštyje – Kauno Vienybės aikštė
auno kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybės be tavę MSPI, paisė tik savo reikmių, o į visuomenės intere- Kgailesčio žalojamos arba nyksta viena po kitos. Kauno sus neatsižvelgė. šviesuomenė bandė, deja, nesėkmingai, apginti Konrado Lietuvai atgavus nepriklausomybę, okupacinės sovietų (vėliau „Tulpės“) kavinę nuo sunaikinimo, Metropolį nuo valdžios biurokratiją pakeitė nepriklausoma plutokratija. nuvertinimo, „Žalgirio“ stadioną nuo apstatymo komerci- Turčiai užvaldė Kauno centrą. Įsigiję MSPI rūmus, jie juos niais pastatais, miesto gynybinę sieną nuo šalia dygstančio dar paaukštino, apgaubė stiklu ir pritaikė komercinei vei- aukšto metalinio biurų pastato kaimynystės, protestavo klai. Dalį aikštės pavertė automobilių stovėjimo aikštele, bet prieš brutalų „Akropolio“ įsiveržimą – šis statinys už- šito jiems pasirodė per maža, todėl išsireikalavo, kad galėtų darė gatves, daugiaaukštis jo garažas uždengė Karaliaus statyti dviaukštį garažą po visa 2 ha dydžio Vienybės aikšte. Mindaugo prospekto atkarpą. Dabar užsimota sunaikinti Dabar Vienybės aikštės laukia didžiuliai pertvarkymai. Vienybės aikštę, kuri 1919–1940 m. buvo prisikeliančios Kauno miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Kauno Lietuvos lopšys. Beje, 1919–1928 m. ji ir buvo vadinama architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba“ surengė kon- Nepriklausomybės aikšte. Rytiniame aikštės pakraštyje kursą Vienybės aikštei sutvarkyti. Jo tikslas iš esmės tik kos- stovi kuklūs Ministrų Kabineto rūmai, kurie tik per atsi- metinis, nes pagrindiniai aikštės pertvarkymo klausimai tiktinumą nebuvo sunaikinti sovietmečiu. 1960–1966 m. jau buvo išspręsti 2002 m. Kauno 162 kvartalo detaliajame sudarytuose šios aikštės planuose numatyta juos nugriauti, plane, kurį parengė AB „Miestprojektas“ (projekto vadovas kad netrukdytų apžiūrėti naujojo „Pramprojekto“ bokšto. Gediminas Bulavas). Po visa Vienybės aikšte numatyta sta- Dabar šiame ypatingos istorinės vertės pastate įsikūręs tyti dviaukštį automobilių garažą, todėl iš konkurso dalyvių Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas. Į vakarus nuo reikalauta tik „rasti funkciškai optimalias bei kontekstualiai Vienybės aikštės yra Vytauto Didžiojo Karo muziejus su priimtinas vietas įvažiavimams į parkavimo aikšteles. Archi- unikaliu memorialiniu sodu, o į šiaurę nuo jo – M.K. Čiur- tektūriškai išspręsti pėsčiųjų jungtis su požemine aikštele, va- lionio dailės muziejus. dovaujantis detaliojo plano sprendiniais“. 1970 m. architektai, formuodami foną Lenino pamin- 2008 m. lapkričio 14 d. Kauno architektų namuose vyko klui, pastatė didelį Miestų statybos projektavimo institutą konkursinių projektų aptarimas. Salė buvo pilnutėlė žmo- (MSPI). Dar 1960 m. pavasarį Kauno architektai, vertin- nių. Vienoje pusėje susėdo dvidešimties projektų autoriai, dami uždaram konkursui pateiktus Vienybės (anuo metu recenzentai, vertinimo komisijos nariai, už savo darbą Juliaus Janonio) aikštės suplanavimo projektus, pirmumą gausiantys solidžius honorarus, kitoje – būrelis piliečių, ku- teikė tiems, kurie šioje vietoje siūlė statyti žemesnį (iki 4 riems gaila centrinės miesto aikštės, ten augančių medžių aukštų) pastatą, kad jis neužstotų medžiais apaugusių Ne- ir kurie naiviai tikisi, kad jų žodis padės sustabdyti aikštės muno slėnio šlaitų, rūpinosi, kad šioje vietoje iškiltų ne naikinimą. „gamybinis“ pastatas, o muziejus arba parodų paviljonas. Aptarimą pradėjęs Kauno miesto meras Andrius Po 10 metų valdžia į tai numojo ranka, architektai, projek- Kupčinskas pasidžiaugė, kad architektai gerai padirbė-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 15 medžius galima sodinti, esą jie užaugs tokie pat gražūs, kaip ir tie, kuriuos, vykstant statyboms, teks nukirsti. Projektuotojai nuolankiai įvykdė visus reikalavimus. Ki- taip apie „riebias“ premijas ne- būtų galėję nė svajoti. Recen- zentai – prof. habil. dr. Vladas Stauskas, dr. Tomas Grunskis ir dr. Andrius Novickas – nekves- tionavo nei konkurso sąlygų, nei pačios požeminių garažų po aikšte idėjos, jie tik grupavo ir lygino tarpusavyje atskirus pro- jektus. Prof. Stauskas sakė, kad Kauno Vienybės aikštė. Vytauto Augustino nuotr. 1939 m. Atvirukas iš Antano Burkaus rinkinio nė vienas iš pateiktų projektų nėra tinkamas, bet, atrinkus tris jo ir savivaldybės administracija galės pasirinkti tinka- ar keturis geriausius ir juos tarpusavyje suderinus, būtų ga- miausią sprendinį. Be to, LR Vyriausybė neatlygintinai lima projektą įgyvendinti. perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn beveik Kitaip kalbėjo tie, kuriems rūpi kultūros paveldas, gaila, 2 ha žemės sklypą Vienybės aikštėje. Taigi žengtas dar miesto meras aptarime neužtruko ir jų pasisakymų negir- vienas žingsnis Vienybės aikštės rekonstrukcijos link. dėjo. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Kauno miesto taryba dar 2007 metų pabaigoje pritarė Algirdas Patackas pabrėžė, kad projektuose nenumatyta požeminės automobilių stovėjimo aikštelės Vienybės išsaugoti net paminklinių medžių, pavyzdžiui, Vaižganto aikštėje projektavimo, statybos, techninės priežiūros su Vydūnu 1920 m. pasodinto Atkuriamojo Seimo ąžuolo, ir eksploatavimo koncesijai. Šiame garaže turėtų tilpti kuris yra greta „Pramprojekto“ bokšto, vienoje linijoje su 1000 automobilių. Nežinomo kario kapu ir Laisvės paminklu. Kadaise „Pram- Konkurso dalyvių uždavinys – statant atviru būdu projekto“ statytojai buvo užnėrę ant jo metalinį lyną, suža- pakišti po aikšte ne mažiau kaip du aukštus garažų, ku- lojo žievę ir tik inteligentams pradėjus protestuoti ąžuolas rių sienas skirtų tik keli metrai nuo aikštėje stovinčių buvo aprištas lentomis, imta atsargiau su juo elgtis. Ilgainiui pastatų: Vytauto Didžiojo universiteto centrinių rūmų medžio žaizdos užgijo. Tačiau randai liko. Tai simboliška. pietuose, Kauno technologijos universiteto centrinių Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juo- rūmų ir Laisvės paminklo vakaruose, buvusio MSPI zas Dingelis karštai kalbėjo apie būtinybę išsaugoti aikštėje pastato šiaurėje ir „Pramprojekto“ rytuose. Milžiniškas augančius medžius, jei į tai nebus atsižvelgta, žadėjo rengti gerai izoliuotas gelžbetonio rūsys teikia nedaug galimy- protesto akcijas. Jį palaikė aktorius Tomas Vaisieta, kviesda- bių pasireikšti architektų fantazijai. Todėl visą dėmesį mas kauniečius kovoti dėl savo paminklų ir priminė Perlo- kūrėjai sutelkė į aikštės paviršių, siūlydami ne tik iškloti jos valstiečius, kurie raudonųjų okupantų siautėjimo laikais ją įvairių spalvų betonu, bet ir pamarginti raštais. Vieną krūtinėmis užstojo bandytą nugriauti Vytauto Didžiojo pa- aikštės galą būtų gražu pakelti, o kitą nuleisti, gal net minklą, ir jis stovi iki šiol. visą K. Donelaičio gatvę po aikšte pakišti. Kai kuriems Urbanistikos profesorius Algimantas Miškinis priminė, projektų autoriams atrodo, kad ir ant garažų dangčio kad Vienybės aikštė ir K. Donelaičio gatvė yra paskelbtos
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 kultūros vertybėmis ir įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. mus uždavinius. Visas šias dangiškas svajones sugriauna į Kultūros paveldo departamento Kauno padalinio vadovė aikštės požemius nusitaikę garažai, spjaudysiantys dūmais Irena Vaškelienė stebėjosi, kodėl konkurso organizatoriai ir siera. nesikreipė į departamentą dėl kultūros paveldo objekto 2000–2001 m. panaši požeminių garažų statybos grėsmė perprojektavimo sąlygų. buvo iškilusi ir Vilniuje, juos miesto savivaldybės užsakymu Projekto sąlygas parengė aukštos kvalifikacijos specia- projektavo UAB „Conceptor“. Spauda ir televizija požemi- listai: dr. Kęstutis Zaleckis, dr. Jūratė Kamičaitytė-Virba- nius garažus plačiai reklamavo. Buvo įrodinėjama, kad au- šienė ir arch. Nijolė Steponaitytė. Tiesa, iš sąlygų sunku tomobiliai už nedidelį mokestį stovės po žeme, todėl nebus suprasti, kad Vienybės aikštė atsiduria ant milžiniško ga- užgriozdinamos gatvės ir šaligatviai. Vilniečiai sukilo prieš ražo stogo. Projekto specifikacijoje tikslas nusakomas taip: tokias užmačias. Penkiolika nevyriausybinių organizacijų, „suprojektuoti universalią, harmoningą viešąją erdvę, su- tarp jų ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS), sietą su Kauno miesto centro viešųjų erdvių sistema, repre- dalyvavo pasipriešinimo akcijoje. 2001 m. kovo 1 d. Lietu- zentuojančią istorinę vietos atmintį ir darniai įsijungiančią vos mokslų akademijoje buvo surengtas forumas „Pože- į Naujamiesčio bei Žaliakalnio architektūrinį-urbanistinį miniai garažai Vilniaus senamiestyje – nauda ir žala“. Ypač kontekstą – Vienybės aikštę, skirtą miestiečių kasdieniniam griežtai pasipriešinta garažų statybai prie Katedros aikštės, bendravimui ir poilsiui, taip pat iškilmingoms ceremonijoms Šventaragio skvere, kur po žeme susiformavusiais kanalais ir šventiniams renginiams.“ Projekto uždaviniai: „1) atskleis- Vingrė teka į Nerį. Pastačius gelžbetoninį požeminį garažą, ti ir išryškinti Vienybės aikštės, kaip vienos svarbiausių miesto Vingrė būtų užtvenkta, ji ieškotų naujos tėkmės ir nežinia, viešųjų erdvių, semantinį, kultūrinį, socialinį ir miestovaiz- kur pasuktų, kurio iš senųjų pastatų pamatus pradėtų plau- dinį (architektūrinį, urbanistinį) potencialą; 2) respektuoti ti. Geologas Antanas Pečkaitis iškėlė klausimą, kas apdraus aikštės erdvės istorinę evoliuciją; 3) suformuoti glaudžius Vie- gretimų teritorijų urbanistinį paveldą nuo hidrogeologinių nybės aikštės ir gretimų architektūrinių urbanistinių darinių, procesų neigiamos įtakos. Visuomenės spaudžiami, garažų kitų viešųjų erdvių ir svarbių visuomeninių pastatų, gamtinių statytojai vis dėlto atsitraukė. Iš planuotų daugybės pože- formų funkcinius ir vizualinius ryšius; 4) sukurti vientisą, pa- minių automobilių stovėjimo aikštelių buvo pastatyta tik trauklią, miesto tapatumą stiprinančią reprezentacinę-rekre- viena – po Gedimino prospektu ir tik aukštesnėje Neries acinę viešąją erdvę; 5) išnagrinėti galimybę statyti Vienybės slėnio terasoje. aikštės prieigose statinius, stiprinančius vietos tapatumą, Vilniaus patirtis praverstų ir Kauno atveju. Vienybės aikš- funkcionalumą ir išskirtinumą miesto kontekste; 6) pasiūlyti tė prasideda Nemuno slėnio pašlaitėse ir leidžiasi į žemes- aikštės erdvėje meninių objektų, stiprinančių aikštės seman- niąsias slėnio terasas. Hidrogeologai tikriausiai nepaneigs, tinį krūvį ir kultūrinį reikšmingumą“ ir t.t. Techniniuose kad iš gruntinių Nemuno ir Neries tarpupio atragio sluoks- reikalavimuose rašoma: „Kompleksiškai spręsti mažosios ar- nių sunkiasi vanduo, savais takais srūvantis į Nemuną ir chitektūros, vizualinės informacijos elementų, išorinės vaizdi- nuolat papildantis jo vandenis. Palyginti nedideli šlaito pa- nės reklamos objektų, dangų, apšvietimo, apželdinimo klau- pėdėje stovintys pastatai tapo kliuviniu šiai tėkmei, vanduo simus. Sprendžiant aikštės apželdinimą, numatyti galimybę ieško ir susiranda naujas protakas. Vytauto Didžiojo karo išsaugoti aikštės rytinėje dalyje, netoli buv. Ministrų tarybos, muziejaus sienos skilinėja – tai iš šlaito srūvančio vandens, augantį seną ąžuolą.“ išplaunančio gruntą, „nuopelnas“. Projektuojamas milži- Būtų galima tęsti konkurso organizatorių reikalavimus niškas utilitarinės paskirties gelžbetoninis rūsys užtvenks tobulam aikštės sutvarkymui. Tačiau, kai čia pat, šalia Lais- visas dabar susiklosčiusias požemines tėkmes, sutelks jas į vės paminklo ir svarbiausių Lietuvos muziejų, projektuoja- didesnius srautus. Niekas šiandien negalėtų pasakyti, kur mi nusileidimai į požemius, statomi ventiliacijos kaminėliai tie srautai tekės, kurių aplink aikštę stovinčių pastatų pama- ir panašūs įtaisiniai, kyla abejonių, ar projektavimo sąlygų tai bus paplauti, o sienos pradės trūkinėti. rengėjai nuoširdžiai tikėjo, kad galima įgyvendinti jų kelia- Prieš kasant transporto tunelį Vilniuje, šalia Nacionali-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 17 nės Martyno Mažvydo bibliotekos, daug kalbėta ir rašyta apie požeminių garažų konstravimo sunkumus, požemio apie pavojus, kilsiančius šio didžiulio pastato pamatams. vėdinimo problemas ir padidėsiančią oro taršą architektas Šiandien jau susirūpinta neatidėliotinais bibliotekos pama- Dalius Šarakauskas, pirmininkavęs projektų aptarimui, at- tų tvirtinimo darbais, tam skirti milijonai, tačiau visuome- rėmė pabrėždamas neribotas technines šių laikų galimybes. nė neinformuojama nei apie susidariusią avarinę būklę, nei Tai universalus argumentas, kurį nuolatos kartoja ne tik apie jos priežastis. Kauno, bet ir Vilniaus biurokratai, taisydami kelius turčių užgaidoms tenkinti. Kitas platesnio aptarimo reikalaujantis klausimas yra Jau 13 metų Vilniuje ruošiamasi tvarkyti Lukiškių aikš- transporto organizavimas Kauno centre. tę, įvyko trys projektų konkursai. Yra priimtas LR Seimo Kauno centras labai patrauklus. Į jį palyginti patogu at- nutarimas (1999-02-11 Nr. VIII-1070), kuriame teigiama: važiuoti visuomeniniu transportu: autobusais, troleibusais, „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė re- mikroautobusais. Centre statomi garažai pritrauks daugybę prezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų me- privačių automobilių, tai pablogins eismo sąlygas visuo- morialiniais akcentais.“ Tačiau Vilniaus miesto savivaldy- meniniam transportui. Dabar daugelis tų, kurie atvyksta į bės tarybos 2007 m. gruodžio 5 d. patvirtintose šios aikštės Kauno centrą automobiliais, palieka juos Karaliaus Min- sutvarkymo konkurso sąlygose įrašytas reikalavimas po daugo prospekte ir į centrą eina pėsčiomis. Pastačius pože- aikšte įrengti požeminius garažus. Lietuvos kraštovaizdžio mines aikšteles prie Prisikėlimo bažnyčios, daugelis, palikę architektų sąjunga (LKAS) šiuo klausimu padarė pareiški- automobilius, į centrą nusileis funikulieriumi. Prie plates- mą, kad Lietuvai svarbūs paminklai negali būti statomi ant nių periferinių gatvių reikėtų pastatyti keletą daugiaaukš- garažų stogų. Jie turi stovėti ant Motinos žemės. LKAS pir- čių garažų. Mokestis už automobilių stovėjimą turėtų būti mininkas Alvydas Žickis gavo tris minutes pasisakyti šiuo skirtingas: brangus centre ir pigus arba visiškai nemokamas klausimu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje. atokiose nuo centro aikštelėse. Daugumos lyderiui Rolandui Paksui nepatiko abejonės dėl Privačios bendrovės labiausiai suinteresuotos garažų sta- požeminių garažų Lukiškių aikštėje, jis pasiūlė šiuo klausi- tyba miesto centre, nes iš jų tikimasi gauti daugiausia pelno. mu daugiau nediskutuoti. Miesto tarybos narių dauguma Pelnas tuo didesnis, kuo patogesnėje miesto vietoje yra ga- nubalsavo už tai, kad požeminių garažų statyba liktų kaip ražas. viena iš konkurso sąlygų. Spaudoje daug rašyta apie Lukiš- Miestų plėtros patirtis rodo, kad ten, kur patogu, atsiran- kių aikštės konkurso rezultatus, bet niekas – nei meninin- da daugiau važiuojančiųjų. Talpios automobilių aikštelės kai, nei apskritai inteligentai – nesuabejojo, ar dera simbolį pritrauks dar daugiau mašinų į miesto centrą. Centro pri- „Laisvė“ statyti ant garažo stogo. Gal jau visus užliūliavo eigose didės automobilių kamščiai, nes juos lemia ne gatvių mitas apie neribotas šiuolaikines technines galimybes? Ma- plotis ar stovėjimo aikštelių plotas, o menkas sankryžų pra- tyt, todėl dvasinės galimybės pasidarė tokios apgailėtinai laidumas. Todėl eismas miesto centre turėtų būti reguliuo- ribotos. jamas derinant įvairias priemones. Kauno visuomenė per pastaruosius savivaldybių rin- Europos miestų centruose nepriimta laisvai važinėti kimus pasisakė prieš „akropolių“ statytojus ir jų rėmė- privačiais automobiliais. Kodėl Kauno savivaldybė elgia- jus, valdžią perdavė kitoms politinėms jėgoms, vilda- si atvirkščiai ir taip energingai imasi miesto centre statyti masi, kad naujoji miesto savivaldybės taryba rūpinsis garažus privatiems automobiliams, o Vyriausybė lengva ne tik pelningomis investicijomis, bet ir saugos gamtos, ranka perduoda jai neįkainojamą valstybės žemę? Tokia- kultūros paveldą, atsižvelgs ne tik į investuotojų, bet ir me kontekste kalbėti apie visuomenines vertybes darosi net į daugumos miestiečių poreikius. Ar rinkėjų lūkesčiai nejauku. Kai architektai susirūpinę tik vaizdais, pavidalais, nebus ir vėl apvilti? architektūros formomis, darosi nepatogu kalbėti apie Vie- nybės aikštės aplinkumos saugumą. Inžinierių teiginius
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Kūryba ir kūrėjai
Jonas JUŠKAITIS
xxx Ten, kur sunaudotų Abu, kur dažei ar daužei, Ar nedainavome, kad gynę... Juodai su raudonu Su krešuliais ant smilkinių, Vis vien ir gerai ir gražiai. Kai, tartum žvėris kadugyne, Šunim užuodė vilkiniu. Buvau ne raudonas, Ne juodas esu, tai į ką Ten, atmintyj, toli, kai tavo Traukt? Ponai ir ponios, Ten grindiniai kam nors kainuos. Yra raudonoji knyga. Kurie krauju nuprakaitavo... Tenai toli, tenai kalnuos. xxx
Ties užkastais žvaigždė vakarė Amparo, Paguldė galvą ant akmens, Gitarų prieblandos girdi be žado Paminklui būsimą vasarį, Mano aušrą ir žarą, Kur laisvos vėliavos šlamens. Kai tylėdama šypsos Prieš tavo madrugadą. Kiek tavo, eidavom rarotų: Jaunystės metuos alkanuos Amparo, Nuo išvežtų dangus rasotų Juodu dangum ir lakiu Tenai toli, tenai kalnuos. Geltonas meteoro klyksmas. Amparo, Ar sukrėtimui nuo stebuklo Ilgesio liepsnos iš akių Dabar, kad tu nors išlikai, Lyg mėnesiena į vandenį plykstels. Palinkstame į savo būklę Pažvelgt: kiek tavo mes vaikai? xxx
xxx Pasaulį ne taika, klaiki tyla beglobia. Akropolis, adė! Kas gero? Nieko blogo. Kaip gaidį raudoną Ant stogo, ant žemės vienos, Su mėlynu dangum, tiktai su mėlynuoju, O verkianti žmona, Praėjusių dienų ilgėtis mėlynų Patupdo po karą kur nors. Šiame mieste, kurio aš niekad nesapnuoju, Kaip ir nesapnavau, nors amžiais gyvenu. Raudona su juodu Ne mano: man tiks vien, kai tems. Akelės duryse lyg periskopai tankuos... Tegu tad sau juodu Ir užraktą šarvuos raktu atgal suku. Ir eina kitur ir kitiems. Ateina kai kada kas nors paspaust net rankos. Ne durų rankenos. O kaip su gaiduku?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 19 Ar spaus akin pro ją? Pas neteiktiną pečių Tas dangus ties žeme... Kam šalta gal nuo to, kam nors per daug baisu... Senstantis mačiau: O man per daug vandens tik jūroj, girioj medžių, Tam danguj didžiame Mieste per daug žmonių, padangėj debesų. Man žvaigždžių mažiau.
Jums netikrovė, jums tikrovę mokslas siūlo, xxx Jums sukčiai padėkos, jums trūksta vieno šulo. Vieni kitus kaip žmones pripažinę Todėl ir nebaugu gyvent, savivaldybe. Ir nusigandę pasilikt akliais, Baudžiuos namie sėdėt iki gyvos galvos. Prieš Dievą, prieš gėrybę begalinę Mirtim nebausk, tiktai uždrausk savižudybę Religijos religijoms atleis. Arba išlaisvink nors iš laisvės nelaisvos! Galinga krikščionybė, kaip ir buvo, Išsiperėdavo dygliuos prie gatvės šarka, Pati šviesos šviesa, kuria tikiu Juodai balta, melsvai blizgėdama, graži. Iš Dievo seilių ir iš dulkių purvo Akropolis, adė! Bet iš dyglių lyg tarška Sukrėtime nuo neregio akių. Toli kulkosvaidžiu. Oi, šarka šarkozi... Kaip motina meluot nemokė protas. Ir tu, kam pragaras gerais dar norais grįstas Vien vargas ranką tiesia iš tiesos. Eit žemę drebinti su pinigų srautu, Pasaulio akys kaip dangus miglotas. Palauk, tarytum tarptautinis teroristas Padėt laikausi rankos ištiestos. Ir tau kas nors kur nors ateis iš tarp tautų! Liežuviais geluonį mirties išrovę, Visur visų šalių kaip velnią suktą pyktį Skaudžiausiai tikra tai, kad gyveni. Visiems suvienyt: ponai, prašom pataupyti. Visa laikų kaita ir įvairove Daiktų – numirti kaip vienų vieni. xxx Kvepėdami smiltim prieš gelsvą smiltį, Tas dangus ties žeme... Tamsūs tamsoj ir tylūs būdami Su giedra rudens Tyloj, nušvinta Dievas – lenkias mirti Tam danguj šaltame Žmogaus mirtim drauge su žmogumi Melsvuma rusens. xxx Mes svečiais į svečius Einam žemei šiai Kaime, lyg pažadintas, iš miego, Susitikt mus pačius, Pabudau – ir pats kažko tuojau Viens kitam svečiai. Viduryj nakties, be niekur nieko, Pro duris į lauką išėjau. Tartum kryžių visų Širdis, kol užkas Ir akims dar šviesu, Nešasi kažkas.
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Raitės kamuoliai šviesos raudonos xxx Virš galvos aukštai – vienų viena Debesyj pašvaistė šiaurės rodos Kambaryj, kurį tyla nusavino Taip gal kartais tartum kruvina. Ir, kad gyvenu, gal težinos Mėnesiena, šildoma alsavimo Tą pat naktį motina sapnavo, Per miegus dejuojančios žmonos. Kad prasmego žemėn ir neliks Nė žymės – tą pačią dieną savo Įsileidau gražų drugį didelį Sapną sakė po kartus kelis. Pro medinį langą – ties stiklu Vienas tyloje aplinkui žiburį Aš tylėjau – liūdnas buvo rytas, Sukasi žydėjimu tikru. Jaučiant – medžiai, trobos, kryžiai grius. Ir pradingo kaimas nuvarytas... Lyg iš knygos, lyg nuo skrynios kraitinės Blaškė žmones, išarė kelius. Piešinys, atskrido pas abu, Lyg vaikystėje, tik visos skaitomos Kur dabar visi, dienas nuėję Knygos pilnos mano pastabų. Pilkas nuo miglų ir lyg aklas? Kur tos akys, ar joms nereikėjo Tulpės – vėliavos žolių: jų lyrika Klaidžioti po ašarų miglas? Binkis neturėtų nieko prieš Langą mums, lyg drugio juvelyriką xxx Vakaras sparnus ir glaus, ir pieš
Rudenėlis žydras: Vėliavas, iškeltas prie kampų Saulė pasidažo Tulpėmis, tokiom, lyg skaičius dvylika, Spindulius – beržynas Žiedui žiedą kalbinti kvapu. Blyksi iš peizažo. xxx Auksinos nuo ryto, O perdien pagelto, Kur puolė, ten ir pasilikę... Kol rudai nuvyto Kas gynės, kad išliktų, gynės. Lapai krist prie plento. Kaip žiba pilnatis lyg plikė: Prikelt atminimus sniegynuos. Popietėj kaip dūmais Nykt žydrynėj supos. Belaisviai pėstino ir pėstins. Liko tik baltumas... Vadai važiavo. Kokią rolę Ir tik šypsos lūpos. Jūs ten vaidinot? Prašom sėstis, Pasikalbėsim, generole. Lyg spalvas iš proto Atspalviais iškrausto Jūs stovite? Jūs sėskit! Linksta Saulė – pasirodo Pečiai nuo ordinų? Kartoju: Iš liepsnos apsiausto. Jūs sėskit! Ką jums teks išgirsti, Jūs tuoj nuvirsite nuo kojų.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 21 Tai ir visa kalba...Tik vieną, Labiausiai liūdna, Palengvinančią, radus mintį: Kaip bėga laikas brangus Kad išsitiestumėt, šiandieną Kai saulė leidžias ir žemėj būna Jums teks kiek ordinų nuimti. Veneros geltonas dangus.
xxx xxx
Pilnomis eilėraščių žiūriu Ar atsispindi ne mielas Akimis nors į akis, kurių Veidas – vadinas Nepalik ir neapleisk šiame Prieit medinis namelis Pavasario mirčių sumišime Langais stikliniais.
Ir suspėtų išbėgt kaip nektaras Vidun žvelk pro tylintį lapuos Iš akių reginiai pamatyti. Langą mažytį, Jeigu priešas ir jeigu ne karas... Lyg su savim iš anapus Ei tik datą mirties parašyti, Pasimatyti.
Jeigu karas, jeigu ne trauka Debesys, valstybės siūbavo Žemės su nekruvina auka Aplink šią vietą, Pilnomis eilėraščių, kur tu, Bijūnai rausvo sidabro Karštas ašaras liet ant krūtų... Šviečia kaip švietę.
Ir mergaitėms, neskaitančioms nieko, Jazminuos per prieblandas pilkas Palydėti, lyg ilgą reklamą, Tols varpo dūžis, Kiek pasaulyje lyrikos lieka, Lyg praeitis, apsivilkus Jūros vandens linguodami šlama. Baltais drabužiais.
xxx Prieik – į langus palinkę Toks gražus, koks liūdnas, koks gražus, Lapai šiušėtis:. Toks liūdnas, pro dažus.... Žemei labiausiai patinka Žmogaus šešėlis. Jaunos tapytojos man patinka: Spalvas pasaulio rytoj xxx Ir vakar šviesa ypatinga Jos mato, kaip katės tamsoj. Parodo gatvėse langai: Nuo vasaros dienų Kaip dabar pro drabužius Šviesu mintims gyvent, lengvai, Matau jų kūnus gražius... Lyg šokdamas, einu.
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Net žemės nejuntu pats sau Rytoj, per augalus papūtę, Po padais, nesunku Trauks vėjai dalginiu plienu, Galvoti, nepasirašau, Tad jis dainuoja: lyg nebūta, Jei kur nesutinku. O Dieve, vasaros dienų.
Jei susirinkę parašai, Kad pasibustų pūst švilpukais Tik mano reiks, teisme Visa policija žvaliai, Priteist, kas parašo prašai, Jam grindinys kaip ratas sukas, Pagaukit ir – eime. Jį stumdo lempų spinduliai.
Bus pilna meilės ir garbės. xxx Teisėtvarka sava Dar pasiturinčiau garsės Kas istorijoj už laisvę žūna, Šventoji Lietuva. Net nežinomi, krauju savu Mindaugo karališką karūną Mintis gyvent mane tausos Deda ant visų kartų galvų. Visoms mintims vienų Viena – švies atmatai tautos Baltas laivas plaukė, kol nuskynė Nuo vasaros dienų. Iš akių gyvybę jų vaizde. Ir graži pro ašaras tėvynė xxx Šviečia kraujo didele žvaigžde.
Jam grindinys kaip ratas sukas, Jos šviesoj, senoj kaip mėnesiena, Jį stumdo lempų spinduliai. Laikas, tartum taikinį stiklai, Radausko juoko lengvas pūkas Iš visur padidina kiekvieną Jis vietoj sukas apvaliai.. Kiekvienam visus – koks kas tikrai.
Tarp marių verkiančių verkt karias Baltas laivas plaukė... Ne tiek laisvės, Per tvorą: giesmes nemarias Kiek laisvi. Kasdien gražesnės jūs, Kur girdint, žiūri, kur tos marios. Dienos tolimos. Ir baltas laivas Ir krinta tiesiai į marias. Plaukiant su nelaime pasijus...
Paties išgertas – gaut nuo plytų, Jos šviesoj žemėlapiai kaip runos, Kol didelis ruduo dar žais Nuo jų pučia vėjas į namus. Lyg mažas vaikas: nutapytų Mindaugo karališkos karūnos Jį mėlynai rausvais dažais. Kas istorijoj stebuklas mums.
Praleist jį antstoliai nutarę Be nuostolių: ko nori? Marš! Bėgs emeritai, ordinarai Iš kelio: kailį tau iškarš!
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 23 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė
KETVIRTASIS MATMUO
sti vietų, kuriose nesi buvęs ir neketini būti, bet, prie stulbinamai galingos, baltos Šv. Arkangelo My- Ekai netikėtai ten atsiduri, tave apipina kultūros kolo bažnyčios, linksmas juosvas kačiukas vaikėsi per vaizdinių, vardų, veidų ir asociacijų voratinklis. Už veją vėjo genamus geltonus lapus. Pūtė aštrokas vėjas. gaubtų kraštovaizdžio formų, už raityto kelio posū- Žmonių šventoriuje nebuvo, bažnyčios durys užrakin- kių, už architektūrinių statinių ir gatvių – už ramios tos. Ieškojome Oginskių rūmų. „Dvaro ne kažin kas kasdienybės trimatės erdvės aštriai jauti slypint dar likę“, – pasakė gatvėje užklaustas rietaviškis, ilgokai vieną dimensiją, kurios iš pradžių niekaip negali api- pamąstęs, apie kokius rūmus teiraujamės. Ne kažin ką brėžti. ir radome: iškilmingus vartus su liūtų skulptūromis, Tokia netikėta vieta man tapo Plungė. Su šiuo nedi- už jų – didelį parką, ištvermingai atlaikiusį permai- deliu Žemaitijos miestu manęs nesieja jokie asmeni- ningos epochos smūgius. Prie „muzikinės“, atstatytos niai, giminystės, kilmės ar literatūriniai saitai. Dings- iš griuvėsių, – dabartinio Oginskių kultūros istorijos tis čia atvykti buvo egzodo literatūrai skirtas renginių muziejaus, būriavosi margas, ne itin šventiškas ves- ciklas, kurį pernai rengė Plungės viešoji biblioteka, o tuvininkų būrys: savaitgaliais čia registruojamos san- aš buvau pakviesta kaip viena iš tos nykstančios eg- tuokos. Aplinkui tvyrojo postsovietinė pilkuma. zodo genties atstovių, neseniai išleidusi knygą „Egzi- Sunku įsivaizduoti, kad kadaise čia gyveno kuni- liantės užrašai“. Kartu su manimi vyko dar du egzi- gaikštis Mykolas Kleopas Oginskis – kompozitorius, liantai iš Amerikos žemyno – Jonas Jurašas ir Elena visuomenės veikėjas, diplomatas, Tado Kosciuškos Bradūnaitė, prieš gerą dešimtmetį čia jau viešėjusi su sukilimo dalyvis. Kas jį, gimusį Varšuvoje, siejo su šia savo tėvu poetu Kaziu Bradūnu, tąsyk jiedu lankė Vy- nuošalia Žemaitijos vieta, su Rietavu, kurio visą se- tauto Mačernio ir kitų Žemaitijos rašytojų gimtąsias niūniją jis nupirko ir pavertė svarbia šeimos reziden- vietas. cija? Vėliau, jau gyvendamas Florencijoje, į šį dvarą Važiavome į Plungę, lydimi apsunkusios rudeninės siuntė nostalgiškus laiškus savo vaikams. Ten, Santa spalio saulės. Kelias vingiavo per plačiai alsuojantį Croce bazilikoje, kur palaidoti Michelangelas ir Ga- erdvų kraštovaizdį su pageltusiais miškais, vienišais lileo Galilei’s, Oginskiui pastatytas balto marmuro tamsialapiais ąžuolais, švelniomis kalvomis. Nelygi- paminklas. Čia, Rietave, iš kunigaikščių rūmų liko tik nant nelauktai iš pietų grįžusio paukščio klyksmas tas vienas baltas portikas. Ir jo polonezo „Atsisveiki- per radiją skambėjo gūdi saksofono melodija, atsivi- nimas su tėvyne“ aidas, kiekvieną rudenį pasiekiantis jusi iš plungiškio Petro Vyšniausko koncertų. Rietave, iš Tarptautinio Oginskių festivalio Plungėje, iš kom-
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 pozitoriaus vaikaičio Mykolo Mikalojaus Oginskio Tą dieną, praleistą Plungėje, mano sąmonės du- rūmų. gne įkyriai drumstėsi prisiminimų fragmentai, kurie Stovėjau šių restauruojamų rūmų terasoje ir žiūrė- vertė galvoti apie laiko raizginius, apie mažo krašto ir jau į neogotikinį raudonų plytų dvaro žirgyną. Įspū- didelio pasaulio sąsajas, apie atkaklius ir ambicingus dingas statinys, jame dabar vyksta koncertai, rodomi Žemaitijos žmones. Šmėsčiojo veidai menininkų, gi- spektakliai. Prieš akis vėrėsi platus vaizdas: didžiulis musių šiose vietose ir pasklidusių po platųjį pasaulį, rudeniškų geltonų ir raudonų spalvų parkas, įrėmin- gyvenusių Florencijoje, Paryžiuje, Niujorke, Naujojo- tas Babrungo upės vingių, jame išsimėtę dvaro sody- je Anglijoje, Australijoje – kadaise, prieš kelias kar- bos pastatai ir šeši tvenkiniai tolumoje tarp medžių. tas, prieš pusšimtį metų, vakar ir šiandien. Apie jų Septintasis, priešais rūmus, – be vandens. „Jie dabar klajones ir kūrybą byloja jų kauptos kolekcijos, meno valomi, tie tvenkiniai, – sakė plungiškiai. – Greit ir šį kūriniai, atkeliavę į Žemaičių dailės muziejų, dabar išvalys. Aplinkui žydės gėlynai...“ veikiantį šiuose rūmuose: Adomo Galdiko, Juozo Septyni kaskadiniai, susijungiantys, o gal ir ne, Bagdono, Prano Gailiaus, Vytauto Igno, Telesforo Va- tvenkiniai, daugiau kaip prieš šimtą metų iškasti liaus ir daugelio kitų... Yra čia ir trys Kazio Varnelio kunigaikščio nurodymu, atrodė kaip koks neišsen- drobės. kamo gyvybingumo simbolis. Net ir septintasis – be Tiesą sakant, asociacijų voratinklis, per šią kelionę vandens – tą patvirtina. Per vasarą išdžiūvusiame paradoksaliai nusidriekęs tarp dviejų kontinentų, ska- jo dugne, tarsi dideliame delne, matyti likimo linijų tino prisiminti būtent Kazį Varnelį ir jo vilą-muziejų raizginys, giminės atšakos, net kelionių žemėlapiai. Stockbrigde, išskirtinį diasporos reiškinį Amerikoje. Sausra, kai vanduo nusenka, atidengia laiko gyslas ir Kadaise norėjau apie tai parašyti. Neparašiau. O da- kapiliarus. Atsiveria tai, kas buvo nematoma, – tarsi bar ryškiau nei anksčiau prisiminiau jį čia, Oginskių ketvirtasis laiko matmuo. rūmuose, Žemaitijoje. „Vėl ir vėl sakiau sau, kad vienintelė tikra mįslė yra laikas – tas begalinis praeities, dabarties ir ateities, vi- Susipažinome su Kaziu Varneliu, kai jis jau buvo sados ir niekados raizginys“, – rašo Jorge Luisas Bor- baigęs profesoriauti Čikagos koledžuose (City Col- gesas „Smėlio knygoje“. leges) ir persikėlęs gyventi į Naująją Angliją. Buvo
Kazys VARNELIS. Alborada. 1990–2004. Drobė, aliejus; 104,5 x 227
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 25 devintojo dešimtmečio pradžia. Vykome pas jį iš nelis baigė ją restauruoti, 1983 metais buvo įtraukta į Niujorko vaizdingais Masačusetso valstijos keliais, Nacionalinį istorinių vietų registrą (National Historic per išpuoselėtus, dailininkų ir rašytojų pamėgtus Register). Kol dailininkas čia gyveno, vila buvo Kazio miestelius. Užsukome į teatro festivaliais garsėjantį Varnelio kūrybos ir jo kolekcijų muziejus. Williamstowną, į Lenoxą, kur tada gyveno rašytojas Modernistiniai opartiniai Kazio Varnelio kūriniai, Liudas Dovydėnas ir jo sūnus fotografas Jonas. Stoc- iškabinti erdviose salėse, atrodė kaip įdomus neore- kbridge, baigiantis miestukui, privažiavus Viktorijos nesansinės vilos kontrastas. Traukė akį ir hipnotizavo stiliaus viešbutuką Red Lion, reikėjo sukti į kairę, į jų optinės variacijos, muzikalūs, pasikartojančių for- Ice Glen Road (laisvai išvertus, „Apledėjusį siauro, mų ritmai, nenutrūkstamas bangavimas, rafinuotas nuošalaus slėnio kelią“) ir atidžiai stebėti, kad nepra- elegantiškas šviesos ir šešėlių žaismas, monochromi- šoktume tarp medžių pasislėpusio įvažiavimo į Villa nė spalvų gama. Stebino racionali aistra, spindinti lyg Virginia. Pro laiko kerpėmis paženklintus pilkšvus šaltos bengališkos ugnys. Niekada anksčiau nebuvo mūrinius vartus (regis, su mažais liūtukais), privažia- dingtelėjusi į galvą mintis, kad racionalumas, apskai- vome prie baltos neorenesansinės vilos. Nustebome čiuota, nors magiška, konstruktyvių elementų dermė išvydę grakštų, iškilnų pastatą, primenantį rūmelius, meno kūrinyje galėtų byloti apie aistrą – kitonišką, apsuptą angliško stiliaus parko su skulptūrėlėmis. nesusijusią su emocijomis, gaivališkumu ar meta- Svečių užkluptas, vilos šeimininkas stovėjo rūmų fizika, bet vis dėlto tikrą aistrą, traukte įtraukiančią menės palubėje ant aukštų kopėčių su teptuku ran- į paslapties labirintą. Tokį įspūdį darė optinė, regis, koje – jam virš galvos ryškėjo restauruojama freska. apčiuopiamų formų trečioji dimensija, perkelta iš „Jau kelintus metus restauruoju šitą vilą. Buvo visai skulptūros į plokščią dvimatę tapybos erdvę, preciziš- apleista, kai nusipirkau 1978 metais. Jos šeimininkė kas mažų geometrinių formų išdidinimas, meistriš- kaip išvyko į Italiją, taip ir negrįžo. Daug kas vertingo kas žaidimas įgaubtais ir išgaubtais paviršiais, archi- iš šitos vilos išnešiota... Išskirtinių pastatų kataloge tektūriška jų struktūra. Čia buvo kažkas, kas savita, radau ją, gana pigiai parduodamą“, – sakė Kazys Var- autentiška ir kartu būdinga tam laikui, nes išreiškia nelis lengvai žemaičiuodamas. Nulipęs nuo kopėčių, septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Amerikos meni- atsiprašė, kad palieka mus žmonos Gabrielės globai, nio sąjūdžio dvasią. Dailininkas pagavo minimalizmo o po dešimties minučių grįžo elegantiškai apsiren- ir konstruktyvizmo krypties siūlą, plačiai jį išvyniojo gęs, pasirišęs šilkinę kaklajuostę. Braukdamas ranka ir supynė iš jo dideles, sudėtingomis variacijomis aki- per žilsterėjusią barzdelę, didžiuodamasis rodė savo nančias drobes. Atrodytų, jos, kartais griaunančios ir restauruojamus objektus: freskas, marmurinį židinį, įprastinius stačiakampio rėmus, veržiasi į intelektu- kolonas, lubas, stiuko karnizus, kitas interjero deta- alines, tik visatos matematikai paklūstančias erdves. les. Buvo nesunku įsitikinti, kad dailininkas su di- Saviti šio laikotarpio Kazio Varnelio kūriniai buvo la- džiuliu išmanymu daro tai, ką retas sugebėtų. Labai bai gerai vertinami, jų esama ne viename iš žymiausių pravertė jo patirtis monumentaliosios dekoratyvinės Amerikos muziejų. dailės srityje – Amerikoje jis sukūrė nemažai bažny- Apėmė smalsumas patyrinėti Kazio Varnelio ri- tinių ansamblių, mozaikų. Spėju, kad apleistos vilos tminių refleksijų podirvį, bandant suvokti jo optinių restauravimas Kaziui Varneliui buvo kūrybinio kelio labirintų paslaptį ar paslapties labirintą. Tose drobėse tąsa, vaizduotėje puoselėtų rūmų atkūrimas, dabar mačiau intensyvią minties kelionę painiais laiko ko- pridurčiau – gal pasąmoningas gimtosios Žemaitijos ridoriais atgal į tolimas ištakas, prie kurių priartėti dvarų atgarsis. neleidžia užmaršties siena, ir atgal į dabartį per klai- Villa Virginia, pastatyta 1914 metais, beveik po sep- dų slenksčius ir begalę pasikartojimų. Vingri kelionė tynių klestėjimo, vėliau irimo dešimtmečių, kai Var- virsta siekiamybės iliuzija – gal čia ir glūdi labirinto
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 paslaptys? Nežinau, ar tada taip svarsčiau, ar dabar langų – tik begalinė eilė statmenų ir siaurų angų“, – rašė metafizinio, pasąmoninio paaiškinimo ieškau ten, Jorge Luisas Borgesas. kur jo gal nederėtų ieškoti, kai kalbi apie meno kryp- Keistas sutapimas, o gal pasąmonės impulsas lėmė, tį, siekiančią grynumo, logikos, simetrijos, rafinuoto kad šiomis dienomis nuolat atsiverčiu jo knygas ir paprastumo. Ypač kad pats dailininkas vieną iš savo skaitau apie daugiaprasmius, metaforiškus labirintus, darbų pavadino ne labirintu, o „Pseudolabirintu“. kurie rašytojo prozoje įgauna įvairiausius pavidalus („Du karaliai ir du labirintai“, „Nemirtingasis“, „Ibn Villa Virginia esanti lietuvių dailininko tapybos Hakamas al-Bucharis, žuvęs labirinte“ ir kt.). O min- savita ekspozicija buvo staigmena ne vienam šių an- tys vis grįžta prie Kazio Varnelio optinių, labirintiškai glosaksiškų apylinkų gyventojui, o juo labiau mums, painių, bet ritmiškai iki skambesio išgrynintų, dro- jo gentainiams. Stebino ne tik modernistinių kūrinių bių. ekspozicija neorenesansinėje viloje. Čia buvo ir Ka- zio Varnelio daug metų kaupta rečiausių lituanistikos Tada, apsilankymų Stockbridge laikais, kai gė- ir meno leidinių biblioteka, bene šimtas septynias- rėjomės Varnelio tapybos kūriniais, apžiūrinėjome dešimt ar daugiau senųjų žemėlapių – tikras karto- vertingas kolekcijas, susėdę ant kėdžių su aukštomis grafijos lobynas, solidžios meno ir antikvarinių bal- atkaltėmis, pietaudavome didžiojoje salėje, nelygi- dų kolekcijos. Varnelis atsargiai, švelniai atversdavo nant kunigaikščių menėje, prie ilgo senovinio stalo. unikalų Pilypo Ruigio rankraštį ar „Jėzuitų istorijos“ Gerdavome kavą didžiojo salono kampe, prie lango. tomą, pasakodamas sudėtingus knygų, žemėlapių Šiuose rūmams prilygstančiuose namuose nebuvo įsigijimo kelius, vedusius per Frankfurto, Londono, tik vieno – tarnų ir rūmų prižiūrėtojų. Jų pareigas Vienos ar kitus aukcionus, įvairių šalių antikvariatus. atlikdavo patys šeimininkai. Gyveno jie gana kukliai, Ir tai jau savaime buvo įkvepianti intelektualinė ke- keliuose galiniuose vilos kambariuose, patys virė, lionė. skalbė, prižiūrėjo vilą ir parką (mačiau, kaip Varnelis Mačiau priešais save ne tik talentingą dailininką, geltonu traktoriuku pjauna žolę). O po darbų staiga, bet ir eruditą bibliofilą, kryptingą kolekcininką, kurio nelyginant kokie iliuzionistai, virsdavo svetingais, akyse, kai pasakoja apie savo radinius, o ypač apie bū- puikių manierų šeimininkais, primenančiais Alsė- simas jų paieškas, įsižiebia šalta azarto ugnis, išduo- džių kunigaikščius. danti stiprų medžiotojo instinktą, net lošėjo obsesi- Visada ilgais tamsių spalvų drabužiais vilkinti ne- ją. Mačiau jį nelyginant keliuose matmenyse, keliais aukšto ūgio Gabrielė, mūvinti didelį juodą žiedą ant pavidalais – racionalų ir azartišką, o kartu santūrų, rodomojo piršto, paduodavo paauksuotą kavos puo- kuklų žmogų, labai ambicingą menininką, nepapras- delį ir pradėdavo kalbą dažniausiai apie Lietuvą, o at- tai darbštų, atkaklų restauratorių, rafinuoto skonio sisveikindama pridurdavo: užsidarome tarp vilos sie- kolekcininką ir malonų pašnekovą… nų ir gyvename čia lietuviška dvasia. Šitas gebėjimas, Prisimenu, kartą Varnelis atsivertė unikalų Gio- gyvenant Amerikoje neorenesansiškoje viloje, jaustis vannio Batistos Piranesi’o albumą Vedute di Roma, jų, tarsi Lietuvoje, kurioje jau daug dešimtmečių nebū- sakoma, išlikę tik du, ir, užsižiūrėjęs į graviūras, tar- ta, darė labai savotišką įspūdį, tarsi kokia iliuzijos ir si persikėlė į visai kitą laiką, atsidūrė kažkur senovės realybės samplaika. Paprasčiausia būtų tai pavadinti Romoje. tiesiog egziliantų nostalgija. Bet man atrodė, kad čia „Paryčiais susapnavau Piranesi’o stiliaus raižinį, nie- buvo dar kažkas kita – iliuzija (kuriama ir drobėse, kada nebuvau jo matęs, o jei matęs, tai pamiršęs, – jis ir savo aplinkoje) jiems buvo įdomesnė už pačią ti- vaizdavo labirintą. Akmeninis amfiteatras stūksojo iš- krovę, nes gyvenimui suteikė ketvirtąjį – praeities ir kilęs aukščiau už jį supančius kiparisus. Nei durų, nei vaizduotės – matmenį.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 27 Dabar, galvodama apie tas dienas, jaučiausi taip, tės“ ir „Bakchantės“. Tuose spektakliuose Širaiši pla- tarsi žiūrėčiau į mėlyną laiko akvariumą su jame plū- taus diapazono balsas tiesiog drebino teatro sales ir duriuojančiomis spalvingomis atsiminimų žuvimis. darė didžiulį įspūdį niujorkiečiams. Kai režisierius ir Matau, kaip ten, už akvariumo stačiakampio, per sti- aktorė viešėjo pas mus žiemą, Jonui kilo mintis nusi- klą ir melsvą vandenį netikėtai prasišviečia dvi sėdin- vežti svečius į Villa Virginia – parodyti savitus lietu- čios figūros iš XIX šimtmečio – Adomas Mickevičius vių dailininko darbus ir ypatingą aplinką, kurioje jis ir Mykolas Kleopas Oginskis. Jiedu žaidžia šachmatais gyvena. Kaziui Varneliui ta idėja patiko. Po kelių die- ir kalbasi apie Lietuvą. Du egziliantai prie šachma- nų mes, visi keturi atvykėliai, jau sėdėjome už ilgo ku- tų lentos Italijoje. Tas vaizdinys, susikurtas iš kažkur nigaikštiško stalo Varnelių viloje. Pietums baigiantis, skaityto teksto apie poeto Mickevičiaus apsilankymą Suzukis valdingai liepė Širaiši perskaityti monologą pas kompozitorių Oginskį Florencijoje (o gal ir iš sa- iš Euripido „Trojiečių“. Aktorė iš netikėtumo sutriko, pno), praplaukia mano sąmonės ekrane, kai prisimenu bet pakluso. Jos stiprus balsas, lėtai įsisiūbuodamas, Stockbridge’ą ir juos tris Villa Virginia rūmuose – Kazį, ėmė kilti per kelias oktavas į viršų, artėdamas prie Gabrielę ir tada dar paauglį Kaziuką juniorą, būsimą kulminacijos, bet režisierius staiga aktorę nutraukė ir, architektūrologą, nuolat įnikusį į knygas. japoniškai padaręs griežtą pastabą, karinės komandos tonu įsakė skaityti iš naujo. Širaiši veide nekrustelėjo Su Varneliais kalbėdavomės, žinoma, ne tik apie nė raumuo. Ką slėpė Noh teatro kaukę primenantis jos Lietuvą, kuri tada, sovietiniais laikais, dar prieš Sąjū- veidas, ne mums žinoti. Po mažos pauzės jos balsas su dį, atrodė amžiams prarastas kraštas, nedaug ką apie jį dar didesne jėga ėmė kilti ir kristi japoniškomis Euri- ir žinojome, nes tik vienas kitas, per valdžios malonę pido kadencijomis į Trojos tragedijos gelmę, aidėda- išleistas, lietuvis pasirodydavo Amerikos, juo labiau mas tarp salės kolonų, kandeliabrų ir marmuro. Visi Stockbridge’o, padangėje. Kalbėdavomės, lyg mesda- mes, sėdintys prie stalo, klausėmės praradę žadą. Mo- mi kortas iš įsivaizduojamo Gabrielės stalčiaus, apie nologui pasibaigus, kasdieniai žodžiai atrodė bereikš- tai, kas buvo, kas bus, ko nesitikime, bet norėtume miai. Ir nedaug kas buvo pasakyta atsisveikinant. tikėtis. Kalbėdavomės apie menininkus ir apie teatrą. Apie daug ką, ko nebeprisimenu. Grožėdamiesi vila Baigęs restauruoti neorenesansinę vilą, Varnelis ir parku, įsivaizduodavome čia kamerinius vasaros galėjo daugiau laiko skirti tapybai. Permainingame spektaklius, poezijos skaitymus, muzikavimus rūmų Amerikos meno pasaulyje opartą ir minimalizmą pa- terasoje. Kazys Varnelis mėgo tokias fantazijas. Pa- keitė kiti dailės sąjūdžiai. Varnelis, nors dabar gyveno tikdavo jos ir Gabrielei. Bet mes išvažiuodavome, o atokiau nuo didžiųjų centrų, irgi tik retkarčiais grįž- fantazijos taip ir likdavo fantazijomis. davo prie optinių ritmų variacijų. Iš vėlesnių apsilan- Tačiau vieną kartą Varnelių vilos menėje vis dėlto kymų Stockbridge atsimenu jau kitoniškas jo drobes, nuskambėjo Euripido tragedijos monologas. Ir įdo- pastatytas ant molberto ar atremtas į sieną kuklioje miausia, kad ne lietuviškai, ne angliškai, o japoniškai. dirbtuvėje, – dar nekabinamas „muziejinėse“ salėse. Tai buvo, regis, 1983 metai. Pas mus Niujorke kelias Tai buvo tamsoko rusvo kolorito piliakalnių serija savaites viešėjo žinomas Japonijos teatro laboratori- ar tiesiog keli erdvėje sustingę trapecijos formos pi- jos režisierius Tadašis Suzukis su garsiąja savo teatro liakalnių variantai. Atrodė įdomus paradoksas, kad aktore Kayoko Širaiši. Jurašą su jais siejo kūrybinis daug dešimtmečių Amerikoje gyvenantis dailininkas, darbas: Japonijoje jis statė Čechovo „Tris seseris“, ku- juoba abstrakcionistas, čia, anglosaksiškame Stoc- rios turėjo atstovauti Suzukio teatrui Tarptautiniame kbridge, ėmė tapyti lietuviškus piliakalnius. Varnelis, Togos festivalyje. Per gastroles Niujorke buvome matę kuriam visada rūpėjo gimtojo krašto istorija, veikiau- Suzukio pastatytas dvi graikiškas tragedijas – „Trojie- siai tapė melancholiškus savo atsiminimus, ieškoda-
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 mas apibendrinto istorinės praeitis įprasminimo, o ni. Tačiau namai yra namai, kad ir kokie nusivylimai suabstraktintas piliakalnių įvaizdis jam buvo svarbus mus čia ištiktų. ir talpus ne tik formos, ritmo, gamtovaizdžio, bet ir istorijos atžvilgiu. Po to, kai apsilankė tėviškėje, jis, ... Kai išvažiavome iš Plungės, buvo pilkokas rytas, Amerikoje matęs kur kas didingesnių vaizdų, apie se- dulkė lietus. Raitytu Babrungo paupiu pasukome pro novinį savųjų Alsėdžių kraštovaizdį su švelniu ilgesiu šv. Florijoną, iškilusį ant aukštos kolonos, pro raudonų rašė: „Tik žiūrėkite, bažnyčia pastatyta ant seno pilia- plytų bažnyčią… Mano bendrakeleiviai kalbėjo, kad kalnio, Vyskupų rūmai stovėjo ant kito, žvėrinčiaus kitais metais reikės aplankyti Šarnelę, Vytauto Mačer- gale – dar mažas piliakalniukas, o kitoje lankos pusėje nio vietas. Sėdėdama už jų nugaros, galvojau, kad vos stūkso didingas Alkos kalnas, čia pat gražusis Vašio- už dvidešimties kilometrų į šiaurės rytus – Alsėdžiai, tas, jo smėlio kalva, kur mano papunis nuolat ką nors Kazio Varnelio gimtinė, kur kadaise ant piliakalnio iškasdavo – tai ietgalį, tai akmens kirvuką ar dar ką“ stovėjo Vyskupų rūmai, kur mažą sklypelį žemės su (Gimtasis kraštas, 1989 m. Nr.19). troba turėjo dailininko tėvas Kazimieras – dievdirbys, Į dailininko kūrybos akiratį Stockbridge grįžo ir drožęs šventuosius, gal ir florijonus, užgavėnių kau- konkretūs buities daiktai, kuriuos jis tapė preciziškai, kes, dažęs ir tapęs bažnyčias. Iš jo mokėsi meistrystės meistriškai, fotorealistiškai. Atmintyje liko didelis ir sūnus, kuriam likimas nubrėžė tolimą lemties tra- „Mėlynas arbatinukas“, kurį klaidinanti optinė laiko jektoriją, bet įdavė į rankas ir Ariadnės siūlą, kuris iliuzija kartais paverčia „Žalsvu arbatinuku“. O gal tai klaidžiu gyvenimo ir kūrybos labirintu turėjo parvesti buvo du tada nutapyti arbatinukai, susiliejantys į vie- atgal į gimtinę. Čia, žemaičių žemėje, buvo dailininko ną ir keičiantys spalvą? Kazio Varnelio kelionės pradžia, per tolimą erdvės ir Konkretėjo ne tik tikroviški pavidalai Varnelio dro- laiko nuotolį virtusi jo optinių labirintų centru. Bet bėse. Konkretėjo ir pokalbiai apie Lietuvą, ypač po po daugelio metų grįžęs į išeities tašką, dailininkas dailininko apsilankymo tėviškėje 1988 metais. Inten- atsidusęs pasakė: „Alsėdžių nebepažinau.“ syvėjo svarstymai apie galimybę grįžti visam laikui, visą gyvenimą kauptas kultūros vertybes parvežti į Lyja, pro aprasojusį mašinos langą matau vieną gimtąjį kraštą. Tai nebuvo paprasta – praėjo dar kone ant kito užplaukiančius vaizdus. Jie ir tikri, nors ne- dešimtmetis, kol Kazys ir Gabrielė sugrįžo į Lietuvą ryškūs, lietaus išplautais kontūrais, ir prisimenami, su viskuo, ką turėjo, ir Mažosios gildijos namuose įsivaizduojami. Rikiuojasi Žemaitijos žemėlapyje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, įkūrė muziejų. išsimėčiusios sodybos, miesteliai su raudonomis ir baltomis bažnyčiomis, esami ir buvę Oginskių rūmai, Susitikusi Varnelį jau sugrįžusį, kartais klausdavau, kadaise garsėję meno kūrinių, knygų, medžioklės tro- ar nesiilgi gyvenimo Amerikoje, Virginia vilos, išpuo- fėjų kolekcijomis, Alsėdžių vyskupų dvaras, seniai selėto parko, savo kunigaikštiškos aplinkos? Nuola- nugrimzdęs į praeitį, o toliau – ir Villa Virginia, tasai tinių rūpesčių ir negalių kamuojamas, susikrimtęs ketvirtasis atminties atplukdytas erdvės matmuo. Tai, dailininkas prasitardavo: būna, pasvarstau, kad gal kas buvo ir kas yra dabar, prieš akis iškyla kartu. Kaip „reikėjo pasilikti viena koja Amerikoje“. Daugiau nei optinė iliuzija, lietui lyjant, kai tolstu nuo kunigaikš- pusė gyvenimo ten nugyventa. Taip jau yra, kad dalį čių Oginskių ir dailininko Kazio Varnelio gyventų savęs žmogus palieka ten, kur ilgai gyveno. O atmin- vietų. tis linkusi praeitį spalvinti patraukliomis spalvomis, todėl imame ilgėtis paliktos šalies, jei ne konkrečios 2008 m. vietos, tai bent savęs toje vietoje, nes tada, jaunystės laikais, gyvenome intensyviau, jautėmės laiminges-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 29 Kęstutis Šapoka
Vilniaus menas Rygoje
raėjusių metų gruodžio pradžioje vienoje iš pagrin- gautis su judėjimo kryptimi ir greičiu susijusiais garso Pdinių Rygos ekspozicinių erdvių – Arsenale – Lie- efektais. tuvos instituto iniciatyva buvo atidaryta Ramintos Tomo Martišauskio kūrinys „Trys draperijos“ (2008) Jurėnaitės kuruojama paroda skambiu pavadinimu irgi gvildena konceptualius skulptūros klausimus. „Vilniaus meno scena po 2000-ųjų“. Žinoma dailėtyri- Menininkas eksponuoja du miniatiūrinius, skirtin- ninkė ir kuratorė pristatė savąją individualią Vilniaus gų dydžių maketus (draperija ant kėdės) ir draperijos meno scenos viziją, eksponuodama jau žinomų, tapu- skaitmeninį kodą, atspausdintą popieriaus lape, mani- sių klasikais, ir jaunų – ne tokių garsių ar visai negir- puliuodamas svarbiausiomis kategorijomis, apibūdi- dėtų – menininkų kūrinius. nančiomis skulptūrą, – erdve, tūriu, dydžiu etc., ir jų Parodoje dominuoja vyrų skulptūra ir vyriškas požiū- prasmių kaita virtualioje erdvėje. ris į skulptūrą. Šią rūstį praskaidrina truputis tapybos, Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika kūrinyje „Ru- fotografijos ir keletas videokūrinių. Parodos eksponatus duo“ (2008), atrodo, gilinasi į konkrečią temą – nely- sąlygiškai galima suskirstyti į tris grupes – konceptua- giavertį centro santykį su provincija Lietuvos mene ir lius, formalius ir tuos, kuriuose susitelkiama į turinį, poslinkius provincijos naudai. Kadangi visa tai įvilkta į t.y. autoriui svarbi kokia nors tema. painios ir sudėtingos instaliacijos drabužį, tai „Ruduo“ Pradėsiu nuo tų kūrinių, kuriuose sąlygiškai svar- sąlygiškai priskirtinas prie konceptualių kūrinių. biausias yra konceptualusis matmuo. Tarkim, klasiko Skulptoriams Mariui Zavadskiui ir Martynui Mar- Petro Mazūro „Lietaus surinkėjas“ (2006–2008) yra tišiui rūpi tiek formali, tiek konceptuali problematika. funkcionalus įrenginys ir kartu skulptūrinis objektas. Skulptūrinėje kompozicijoje iš putplasčio, pavadinto- Šiuo atveju, atsisakant specifinės formalios skulptū- je „Virtuvė“, Martišius žaidžia tiek skulptūrine forma, ros problematikos, paradoksaliai keliami konceptua- tiek istorinėmis skulptūros santykių su ideologija kli- lūs klausimai apie (anti)meniškumą, reprezentaciją ir šėmis. Zavadskio kūriniai balansuoja tarp elitinės ir funkcionalumą. populiariosios kultūros objektų. Mindaugas Tendziagolskis, padedamas Vaclovo Eglės Ridikaitės ir Ričardo Nemeikšio kūrinius gali- Nevčesausko, pusiau funkcionalią, pedalais minamą ma būtų priskirti prie formalių, bet jie, manau, vis dėl- pasivažinėjimui skirtą konstrukciją papildė interakty- to labiau šliejasi prie konceptualistų stovyklos. Viena viais garso efektais. Parodos lankytojai gali ne tik pa- vertus, Ridikaitė siekia tapybą suskaidyti į elementa- sivažinėti šiuo įrenginiu, bet ir, užsidėję ausines, mė- rias, net tiesmukai suvokiamas prasmes – mechaniniu
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 būdu dažais padengta drobė (paviršius), kasdienybės, deokūriniuose kaip visada gilinasi į mirties ir atmin- buities detalės etc. Antra vertus, toks tapybos sampra- ties temą. Žiūros „Kolekcijoje“ (2003) regime mirusių tos – formos ir turinio – redukavimas turi ir konceptu- moterų ir mergaičių antkapines plaketes – veidai vis alų pagrindą. Suprimityvinti ir dekoratyviais elemen- keičiasi, o mirtis atrodo vis galingesnė ir vis labiau tais paversti buities daiktai netikėtai ima byloti beveik neišvengiama. Stanikai kūrinyje „Inferno“ (2007), mistine, mitologine kalba. Nemeikšis elgiasi dar radi- pasitelkdami muzikinį foną ir specifinį komponavi- kaliau. Tiksliau pasakius, jis nekuria tapybos, nors kai mą-fokusavimą, nespalvotoje dainų šventės dalyvių kurios nuorodos į ją išlieka – ant sienos tvirtinamas nuotraukoje išryškina nekroromantinius motyvus ir stačiakampis medžiaginis paviršius, prie kurio sime- primena, kad laiko tėkmė ir mirtis yra tapatūs, o is- triškai klijuojami blizgučiai. Viena vertus, taip pašie- torija, ideologijos ir iliuzijos – tai tik dekoratyvūs, šią piamas abstraktusis menas, antra vertus, ironizuoja- beprasmybę maskuojantys elementai. mas miesčioniškas pomėgis hipertrofuotai dekoruoti Kiek kitaip atminties ir ideologijos temą savo vide- interjerą. okūriniuose gvildena Deimantas Narkevičius ir Gin- Andrius Zakarauskas, supriešindamas formą ir turinį, taras Makarevičius. Filmą „Galva“ (2006), pasakojantį išryškina aliejinės spalvinės gestiškosios tapybos klišes. apie Rytų Vokietijoje sukurtą didžiulį Karlo Marxo Į formalistų gretas galima įrašyti skulptorių Riman- biustą, Narkevičius pina iš totalitarizmo, istorinės at- tą Milkintą, sprendžiantį formalias skulptūros medžia- minties ir masių psichologijos motyvų. Filmuose „Sibi- giškumo ir santykio su erdve problemas, kai kurios iš ro testamentas“ ir „Pokalbis iš praeities“ Makarevičius jų artimesnės tradicinei skulptūrai, kai kurios įkelia atskleidžia asmenišką santykį su sovietmečiu. Abiejų koją į dizaino teritoriją. Kūriniai monumentalūs ir ma- menininkų filmai estetizuoti, neteigiantys aiškios po- loniai dekoratyvūs. zicijos, todėl sovietinė praeitis juose atsiskleidžia kaip Tapytojas Heinzas-Hermanas Jurczekas panašiai lyriškas sapnas ar net romantiškas prisiminimas. elgiasi su tapyba – gilinasi į tapybiškų ir grafiškų pa- Visai kitaip istorinės, tautinės atminties motyvais vidalų, plokštumų, dėmių, linijų etc., „seklumo“ ir er- didžiulių formatų fotografijose manipuliuoja Artūras dvės iliuzijos kūrimo tapyboje santykius. Tai rodo ir pavadinimai, tarkime, „Eksperimentas“. Šio autoriaus darbai kartu ir analitiški, ir tiesiog gražūs. Skulptorius Andrius Petkus tiesiogine šio žodžio prasme sprendžia formalius medžiagiškumo iliuzijos uždavinius – iš metalo sukuria „tetrapaką“ ar didžiu- lį sudegusį degtuką. Metalinis „tetrapakas“ iš tikrųjų kiek primena originalą, o metalinis degtukas šiek tiek panašus į medinį. Kitus eksponatus, daugiausia foto ir videokūrinius, galima vadinti „teminiais“. Tiesa, prie jų priskirtinos ir Mariaus Skudžins- ko skulptūros „Vedybų žmogus“ (2007), „Aisbergas“ (2008). Medinis Kristus su mediniu parašiutu, medi- nis kaklaraištis ir odinės plakimosi rykštės kuria kelis pseudoreliginius, socialinius, perversiškomis prasmė- mis „nusagstytus“ naratyvus. Darius Žiūra, Svajonė ir Paulius Stanikai savo vi- Andrius ZAKARAUSKAS. Mokykis tapybos. II. 2008. Drobė, aliejus; 160x180
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 31 „Skrydis virš Lietuvos“, fotoalbumus „Lietuva iš paukščio skrydžio“ ar „Neregėta Lietuva“. Žinoma, jauna menininkė neturi tokių pat techninių galimybių, todėl pasirenka logišką ir šiuo atveju turbūt neišvengiamą va- riantą – švelnią ironiją, kurią įtaigiai išreikšti galima ir neturint keleto skry- džiams reikiamų milijonų. Pusiau vaidybiniuose videofilmuo- se „Būti išstatytam“ ir „3 in 1“ Evaldas Jansas pasakoja „autsaideriškas“, kriti- nes, bukas, bet kartu ir asmeniškai, ir socialiai skaudžias istorijas, savotiškas „pasakėles iš rūsio“, provokuodamas Petras MAZŪRAS. Lietaus gaudymas. 2006–2008 žiūrovus bent trumpam išsinerti iš patogaus miesčionių kailio. Alkoholi- Raila. Gūdūs miškai, aukurai ir pagoniškos apeigos kas-narkomanas-primityvas už kadro mikčiodamas sujaukia istorinio, linijinio laiko sąvoką ir žiūrovams tyčiojasi iš savęs, iš videokūrinio fabulos, iš žiūrovų ir atsiveria keletas (pseudo)istorinių sluoksnių vienu klausytojų. metu. Eglės Rakauskaitės fotografijų ciklas – savotiškas Laimos Buivydaitės videokelionė po gražią „etno- dienoraštis, nuaustas iš intymių, asmeniškų vaizdų. grafinę“ Lietuvą „Dėl tavęs“ (2007), manyčiau, tyčia Žinoma, šis „dienoraštis“ dviprasmiškas, nes kuriamas primena ambicingus, pompastiškus ir pretenzingus ne sau, o žiūrovams. Tokia buitinė poezija dar kartą projektus, skirtus turistinei kultūrai plėtoti, – filmą primena, kad estetinės prasmės glūdi aplink mus kie- kvienoje gyvenimo smulkmenoje. Žinoma, apibendrinant galima sa- kyti, kad kai kurių autorių svarba ar net priklausymas Vilniaus meno scenai kelia abejonių. Kita vertus, Raminta Ju- rėnaitė, be chrestomatiniais jau tapusių menininkų į parodą pakvietusi ir kelis rečiau parodose dalyvaujančius ar iš viso į jas nekviečiamus autorius, išven- gė tokio pobūdžio ekspozicijoms bū- dingų šablonų. Taigi, ši paroda – pui- ki proga Rygos publikai susipažinti su bent nedidele Vilniaus vaizduojamojo meno scenos dalimi.
Agnė BAGDŽIŪNAITĖ, Domas NOREIKA. Fotografijų instaliacija. 2008
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Bronius LEONAVIČIUS. Iš ciklo „Vilniaus legendos“. 2006. Iš personalinės parodos Šv. Jono gatvės galerijoje. Vidmanto Ilčiuko ir Antano Lukšėno reprod. Rimvydas KEPEŽINSKAS. Iš parodos „…ir kaligrafija“ „Lietuvos aido“ galerijoje. Vidmanto Ilčiuko reprod. Kęstutis ŠAPOKA
Išgrynintas estetinis laikas ir kaligrafija
Broniaus Leonavičiaus ir Rimvydo Kepežinsko personalinės parodos
ra tokių parodų, kuriose apsilankius nereikia Ypinti sudėtingų koncepcijų ir laužyti galvos, kad suprastum, ką autorius norėjo pasakyti, o žiūrovų są- žinė neapkraunama socialinėmis problemomis. Svar- biausia čia yra amato (gerąja prasme) įvaldymas ir jo dermė su vidinėmis autoriaus paskatomis, kitaip sa- kant, daugiausia lemia asmenybės gylis ir talpumas. Prie tokių parodų, manyčiau, galima priskirti Bro- niaus Leonavičiaus jubiliejinę parodą Šv. Jono gatvės galerijoje ir Rimvydo Kepežinsko ekspoziciją „Lietu- vos aido“ galerijoje. Bronius Leonavičius baigė Kauno taikomosios dailės mokyklą, jam dėstė Liudas Truikys, Filomena Ušinskaitė, meno istorikas Klemensas Čerbulėnas. Parodose pradėjo dalyvauti 1963 m. Dirbo Minties, Vagos, Vyturio leidyklų vyriausiuoju dailininku. Tarp- tautinių Vilniaus knygos meno parodų organizatorius, vienas iš Vilniaus grafikos centro steigėjų. Retrospektyvinėje Broniaus Leonavičiaus parodoje atsiskleidžia beveik visas dailininko kūrybinis kelias, galima išvysti kūrinius, sukurtus 1970–2008 metais. Kūrybos skalė aprėpia tiek taikomuosius, tiek tarpi- nius, tiek ir „grynuosius“ menus – tai iliustracijos, piešiniai, kaligrafija, plakatai, pašto ženklai, knygos ir net objektai. Leonavičiaus iliustruotos, daugelio iš mūsų vai- Bronius LEONAVIČIUS. kystėje skaitytos ir vartytos lietuvių liaudies pasakos Lietuvos reikšmingos datos. „Lapės rogutės“ ir „Aukso obelėlė“, Anzelmo Matu- 2008 čio „Šilų berniukas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Mano
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 33 mėnesiai“, Kazio Jakubėno „Abėcėlė“, Juditos Vaičiū- Dar vienas įdomus parodos sandas – skulptūriniai naitės „Spalvoti piešinėliai“ sužadina nostalgiškus objektai. Mitinio ežero temą plėtojanti skulptūrinė jausmus. Kartu su Algirdu Steponavičiumi, Birute Ži- kompozicija „Ežero atsiradimo pranašas“ (2008) pri- lyte, Antanu Kuču, Petru Repšiu, Vytautu Kalinausku mena instaliaciją, nes kūrinio nuotaiką ir prasmę pa- ir su jaunesniais – Stasiu Eidrigevičiumi, Egle Valiūte, pildo atitinkamas apšvietimas. Kęstučiu Kasparavičiumi bei kitais Bronius Leonavi- Šią parodą apibendrina ir įprasmina du didesni čius formavo savitą lietuvių knygų iliustracijų braižą, iliustracijų ciklai – „Vilniaus legendos“ ir iliustracijos įvertintą ne vienoje tarptautinėje parodoje. Martyno Vainilaičio knygai „Bruknelė“. Daugybę knygų Leonavičius yra apipavidalinęs, „Vilniaus legendose“, išleistose atskira knyga-ap- parodoje matėme Kazio Morkūno,Viktoro Vizgirdos lanku, sutelkta visa tai, kas išsklaidyta piešiniuose. kūrybos albumus, Tomo Sakalausko knygą, skirtą Šiame cikle, pasakojančiame Vilniaus įkūrimo legen- Justinui Vienožinskiui, Marijos Matušakaitės studiją dą, susipina istorinis ir mitinis laikas, tikri ir išgalvoti „Portretas XVI–XVII a. Lietuvoje“, Levo Tolstojaus personažai, dievybės, dvasios. 14 darbų ciklas vien- romaną „Karas ir taika“, Mariaus Katiliškio „Miškais tisas, įtaigus ir gyvas tiesiogine šio žodžio prasme. ateina ruduo“, Vosyliaus Sezemano „Estetiką“, knygą Iliustracijų atmosfera, nuotaika tokia paveiki, kad jų „Lietuvos architektai“, Alfonso Andriuškevičiaus poe- neapžiūrinėjame, bet, galima sakyti, jos tiesiog įtrau- zijos tomelį „66 eilėraščiai“, Antano Andrijausko vei- kia mus į save. kalus „Kultūrologijos istorija ir teorija“, „Lyginamoji Ne mažiau įspūdingas, dinamiškas yra ir „Brukne- civilizacijos idėjų istorija“ ir kt. lės“ iliustracijų ciklas, net sunku patikėti, kad tai sta- Parodoje gausu estampų, piešinių. Iš pirmo žvilgs- tiški, erdvės atskirti, įrėminti piešiniai. nio kiek chaotiškame jų margumyne – tai lėmė nedidu- Pasigrožėję Broniaus Leonavičiaus iliustracijomis, kės, specifinės galerijos patalpėlės – galima išskirti tris ištyrinėję jo kaligrafijos kūrinius, galime pereiti (tie- motyvus ar ciklus. Vienas iš jų yra sudvasintos, galima siogine ir perkeltine šio žodžio prasme) prie Naciona- sakyti, sakralios, Lietuvos gamtos, dažniausiai ežero ar linės premijos laureato Rimvydo Kepežinsko parodos. šimtamečio ąžuolo, motyvas. Kitas – piešiniai rytie- Nedidelis atstumas nuo Šv. Jono gatvės iki „Lietuvos tiškais motyvais, rytietišku stiliumi – „Iš čia stebimi aido“ galerijos atrodo nepastebimas, o vos atėję ir vėl žvaigždynai“ (1997), „Kaligrafinė žiema“ (1998), „Ka- pasineriame į subtilų kaligrafijos grožį, tiesa, čia eks- čerginė – improvizacija“ (2003). Trečias ciklas – abs- ponuojama ir keletas naujų, šio dailininko vizitine trakčios kompozicijos, dažnai peraugančios į kaligra- kortele jau tapusių animalistinių piešinių. fiją ar bent jau su ja susijusios – „Žali bromai“ (1987), Kepežinsko paroda kiek „lengvesnė“, apeliuojanti „Kaligrafinė improvizacija“ (1999, 2008). ne tiek į išgrynintą, mitinį, bet į kur kas konkretesnį Vieni įtaigiausių ir įspūdingiausių yra dideli pieši- dabarties laiką. Tai liudija ir kai kuriuose kaligrafijos niai, vaizduojantys ežerą – „Tyla“ (1997), „Ežero ri- darbuose atsirandantys skaitmeniniai kainų lipdukai. tmai“ (2002). Šių piešinių nuotaika artima Leonavi- Atidžiau įsižiūrėjęs perskaitau – Kalifornia... čiaus iliustracijoms, nors jie išgryninti nuo detalių, Nuorodos į šiuolaikiškumą nėra nei slegiančios, apibendrinti, juose jaučiama erdvė, net oras, paros nei pašaipios, parodos nuotaika skaidri, žaisminga, metas – naktis, mėnesiena, bet tai nėra realistiniai tie- optimistiška. Nuolatiniai Kepežinsko piešinių ir ilius- siogine šio žodžio prasme piešiniai. Juose jaučiamas tracijų personažai – šunys – stilizuoti, transformuoti, amžinas – mitologinis, pagoniškasis baltiškasis laikas, bet linksmi ir nepikti, o jų pasaulis jausmingas, spon- tarsi būtų nutrupėjusios datos, metai, valandos ir mi- taniškas, nedestruktyvus, šviesus ir spinduliuojantis nutės, o pradžia susimaišiusi su pabaiga. Tai maksi- švelnų humorą. maliai išgrynintas estetinis laikas.
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Vidas Poškus
Apie kalnus, požemius ir pranašavimo dovaną
Justino Vaitiekūno naujausi kūriniai
ustinas Vaitiekūnas buvo tarp tų Vilniaus dailės aka- 2008 metais išsikristalizavo, kur kas aiškesnius ir gry- Jdemijos Tapybos katedros absolventų, kuriems tapyba nesnius pavidalus įgijo artefaktų deklaruojamos idėjos, atrodė nebeaktuali, atgyvenusi. Aktyvią ir viešumoje pas- pavyzdžiui, esminė, vis labiau ryškėjanti, aiškesnius tebimą kūrybinę veiklą Vaitiekūnas pradėjo nuo „antita- kontūrus įgyjanti politinė potekstė. Politinis ir sociali- pybinės“ praktikos – su akcijomis, proceso menu, tarp- nis angažuotumas visada buvo viena svarbiausių Justino discipliniškumu susijusiomis savirealizacijos formomis Vaitiekūno darbo savybių (kaip čia neprisiminsi garsio- (su broliu Jonu atliko garsųjį „Varymą“ – tai estetizuota j o „Var y m o“ arba „Transpolitinio“), tačiau 2008-aisiais naminės gamyba Jutempus galerijoje ir įvairios šios te- kai kurios politinės aplinkybės išprovokavo ypač atvirą mos variacijos kitose vietose). Tad personalinę parodą menininko kalbėseną. Formaliuoju aspektu Vaitiekūno Molėtų galerijoje „Akcija M“ pavadinęs fundamentaliu tapyba taip pat įgijo savotiško švarumo. Panašiai kaip po ir įpareigojančiu tapybos pavadinimu, autorius nurodė, daugkartinio distiliavimo krištolinį tyrumą ir vis aukš- kad vienu svarbiausių savo uždavinių jis laiko tapybos tesnį švarumo laipsnį, pajėgiantį dar labiau sudrumsti (kaip vaizduojamosios dailės šakos, kurioje meninis vartotojo sąmonę, įgauna „samagonas“. Spalvos tapo vaizdas kuriamas plokštumoje įvairių spalvų dažais) ryškesnės ir labiau motyvuotos, potėpiai – stipresni, analizę ir kritiką. Buvo iškeltas pagrįstas, postmoder- piktesni ir labiau užtikrinti, net baltos grunto properšos naus meno kontekste ypač aktualiu tapęs, tačiau kartais tarp koloristinių šuorų atrodo kaip niekad švarios ir ne- retoriškai skambantis, tarsi tik pačiam tapytojui rūpimas suteptos, lyg šviežiai iškrakmolyta patalynė. klausimas – kokiais pavidalais tapyba reiškiasi po savo 2008-aisiais Vaitiekūnas nutapė du ciklus: trijų dalių mirties pagaliau sulaukusi prisikėlimo? Tarytum po il- „Neaprėpiamą tigrinės krevetės plėšrumą“ ir didesnio gos reanimacijos ar komos į visavertį gyvenimą sugrįžęs formato diptiką „Vipas“. Jiems būdinga tai, kad spalvinė- pacientas, ji atranda pasaulį iš naujo. Pasidavęs tokiam mis linijomis, prasišviečiančiomis ar net neužtapytomis, tapybos entuziazmui, pastaraisiais metais Justinas Vai- tik kontūriškai apvedžiotomis dėmėmis menininkas įti- tiekūnas atrasdinėja tapybinių elementų (kolorito, pieši- kinamai perteikia skylių, olų, duobių ir kiaurymių įspū- nio, šešėliavimo, potėpio, faktūros) teikiamas galimybes. dį. Kompozicijos sukonstruotos iš binarinių, opoziciškų Atrodo, jam malonus pats dažų tepimo, akvarelės lieji- derinių – plokštumų, ant kurių menamai galima užlipti mo procesas. Menininkas mėgaujasi išspausdamas dažų (arba kurių negali perskrosti net skvarbiausia akis), ir košę iš metalinės tūbelis, tepdamas ją ant paletės, vande- virtualių ertmių, kurios, nors ir nėra juodosios dėmės nyje paskleisdamas subtilų akvarelinį debesėlį… Taip vėl (nes absoliučiai baltos), įtraukia, įsiurbia, nepalikdamos grįžtama prie tapymo proceso kaip savaiminės vertybės. jokios vilties iš ten išlįsti. Prielaidą apie olų motyvo do-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 35 naujovių, o piešiniai tęsia senų įvaizdžių ir temų seriją. Ta- čiau po tam tikro lūžinio momento net ir čia ėmė ryškėti pokyčiai. 2006–2007 metais menininkas įnirtingai eks- ploatavo militaristines grėsmes ir pavojus, pasakojo apie kariuomenių apsiaustus, intensyviai bombarduojamus miestus, plėtojo kalnų (tai ypač svarbu!) temą. Šiais metais tyrinėjimo ir pasakojimo objektai išsikristalizavo, tapo la- biau apibendrinti ir monumentalizuoti, transformavosi į fundamentalius kalnų ir viršūnių vaizdus. Jie fundamen- talūs, nes neaplipę kasdieninėmis, žemiškąjį gyvenimą ir jo tuštybę reprezentuojančiomis smulkmenomis (pavyz- džiui, iki tol buvusiais populiariais humanoidų kaukolių fragmentais). Lūžį lėmė du faktai. Pirmas – Rusijos karinė invazija į Gruziją. Politinėms realijoms niekada nebuvusį abejingą dailininką tai paveikė ir kaip pilietį. Antra – jo paties išvyka į šią už savo laisvę ir vientisumą kovojančią kalnų valstybę rugsėjo mėnesį (Garikulos viloje – meni- ninkų rezidencijoje – jis sukūrė akvarelių ciklą „Garikula Georgia“). Būtent nuo tada kūrėjas bent laikinai metė ša- lin aliejinius dažus ir paletę, net granitinius pieštukus, ir atsidėjo akvarelių liejybai. Motyvacija paprasta – akvare- lės patogesnės mobiliam žmogui. Į kartoninę tūtą sukištos popieriaus skiautės, į krepšį įsimesta dažų dėžutė ir ke- letas teptukų neapsunkino kelionių lėktuvais, o trumpas viešnagės Gruzijoje laikas taip pat skatino pasirinkti tokią techniką, kuri verčia susikoncentruoti ir greitai dirbti. Justinas Vaitiekūnas. Iš ciklo „Garikula Georgia“ Minėti kiaurymių ir kalnų motyvai galėtų būti šrifto raktas Vaitiekūno 2008 metų kūrybai. Menininkas įgi- minavimą tapyboje argumentuoja ir pasakojamasis ly- jo pranašavimo dovaną – savo paveikslais, akvarelėmis gmuo. Tigrinės krevetės yra vėžiagyviai ir šliaužioja po ir piešiniais jis geba nuspėti ateitį ir kalba apie dalykus, visokias įdubas ir įgilinimus, o „Vipe“ minčių apie viso- kurie dar tik bus. Platonas „Puotoje“ teigė, kad esama kio pobūdžio kiaurymes sukelia ekspresyviai ir elegan- pranašavimo galią turinčių žmonių (theios aner), kurių tiškai (ypač teigiama autoriaus kūrybos savybė!) ištapyti lūpomis kalba dievai. Mimezės teorijoje dailę su poezija užpakaliai. „Subinės“, kaip pasakytų koks nors storžievis, susiejęs filosofas nurodė, kad tokie pranašai yra dailinin- nes vulgarumo toms prieš žiūrovų akis šmėžuojančioms kai ir poetai. Ne mažesnį vaidmenį pranašavimo procese sėdynėms tikrai netrūksta. vaidina aukštumos ir žemumos. Tas, kas niekada nėra Mažiau pakito grafinis Vaitiekūno kūrybos aspektas. buvęs kalnuose, nesvarbu, kokiuose – aukštuose ar že- Minėtąsias akvareles dėl linijinio jų pobūdžio galima muose, uolėtuose ir išraižytuose skardžių, tarpeklių, priskirti grafikos sferai ir niekam daugiau – gal supykęs kanjonų, apgludintuose laiko ir atmosferos, apžėlusiuose autorius manęs nenušaus? – na, dar įmanoma jas išskir- medžiais, alpiniais žolynais, tundriniais krūmokšniais, ti į atskirą sritį (panašiai kaip japonų sumi-e). Vaitiekūno Karpatuose, Tatruose, Urale, Kaukaze, Tian-Šanyje, Hi- tapyboje galima įžvelgti radikalių stilistinių, ikonografijos malajuose, arba nusileidęs žemyn į urvus, irgi nesvarbu,
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 kokius – gilius, susiformavusius požeminiams vande- menininką iš tikrųjų apima euforija ir ekstazė, o alpinis- nims išgraužus nuosėdinių uolienų sluoksnius, klaidžio- tas gali to ir nepatirti, manau, jam trukdo įsipareigojimas jęs angliakasių šachtose, Skandinavijos grotose ar ele- įvykdyti sportinius normatyvus. Apie kokį katarsį galima mentariuose lietuviškuose bulvių kaupuose, tas niekada kalbėti kybant ant virvės virš keliasdešimties metrų gylio nesupras, kokie jausmai apninka ten atsidūrus. Vienas prarajos arba pašėlusiu greičiu leidžiantis nuo ledkalnio? pažįstamas man aiškino, kad po romaniniu arba gotiki- Remdamasis Vaitiekūno kūrybos pavyzdžiu drįsčiau niu skliautu kokias penkiolika minučių pastovėjusį žmo- teigti, kad, pasinėrę į kalnietišką afekto būseną, me- gų apima lengva euforija. Turint omenyje, kad dangus nininkai sugeba ne tik fiksuoti savo vizijas, bet ir pra- taip pat yra gigantiškas skliautas, bet ne žmonių, o dievų našauti, t.y. virtualiai aplankyti kalnai suteikia orakulo ir angelų statytas, nekeista, kad į aukštą kalną įsiropštusį galių, o pamatyti vaizdai atskleidžia, kas ateityje galėtų keleivį apima dar didesnė euforija, kartais tikra ekstazė. įvykti (bet gali ir neįvykti – tai kiekvieno regėjimo ar iš- Panašus jausmas apsėda tą, kuris nusileido į žemės gel- tarmės išlyga). Priežastis labai paprasta – kopiant į kalną, mes. Tam ypač pasiduoda subtilesnės psichikos indivi- proporcingai mažėja atstumas tarp mirtingųjų ir dievų. dai – dailininkai, poetai, aktoriai, net bibliotekininkai, (Nesvarbu, kad Jurijus Gagarinas sakė nieko ten nema- juk jie irgi yra humanitarai. tęs – gal jis pakilo per aukštai.) Analogiška ir atvirkštinė Vaitiekūnas yra šio, sakyčiau, neįprasto reiškinio liu- situacija: vis giliau kasantis po žeme, įmanoma užtikti ką dytojas ir gyvas įrodymas. Visų pirma jau vien todėl, kad nors iš anapusinio pasaulio. (Ne veltui graikų Hadas ar net nevažiuodamas į kalnus, nelįsdamas į urvus jis juos Dante’s Inferno plyti kažkur apačioje.) Geriausias pavyz- piešia ir tapo kaip pašėlęs. Ypač iškalbingas pavyzdys dys – Dievo sosto link statytas Babelio bokštas, analogiš- būtų chrestomatinis 2008 metų piešinys „Apskaičiuotas ką funkciją atlikusios senųjų toltekų ir majų piramidės, kalnas“. Vientisa, kartais nutrūkstančia, paskui vėl su- Andų viršukalnėse suręstas šventasis Maču Pikču mies- storėjančia granitinio pieštuko linija jis braižo smailių tas. Su požemiais tas pats – paleolito gyventojai lindo į išklotines, siluetus, projekcijas (ar tai neprimena pita- urvus, o ten anglimi, ochra zulino žvėrių būrius, kad iš- gorininkų bandymo racionaliais būdais, matematiškai pranašautų sėkmingą laimikį. Dievo Apolono, susijusio apskaičiuoti dvasinius dalykus?). Mažesniais punktyrais su poezijos menu ir pranašavimu – o tai yra neatsiejami skaido kalnų šlaitus į miniatiūrinius akrus, hektarus, dalykai (sakydamas, kad tapyba yra aukščiau už litera- kvadratinius kilometrus. Akimis tarytum žiūronais ant tūrą, didysis Leonardo, matyt, turėjo omenyje su šiomis fiktyvių ir įsivaizduotų kalnų gano antilopes, ožkas, ja- sritimis susijusias pranašavimo galias), orakulė Pitija kus. Lyg koks Afganistano dykvietėse pasiklydęs lietuvių Delfuose sėdėdavo ant bronzinio trikojo, kuris būdavo archeologinės ekspedicijos narys netikėtai aptinka nere- statomas ant siera ir garais spjaudančio žemės plyšio. Vėl alių pilių, tvirtovių, bastionų griuvėsius. Atrodo, jis daro galima pasikartoti ir patikslinti – tik paprasti mirtingieji tai apimtas tikrų tikriausios kalnų ligos. griebia kirtiklį, virvės ritinį ir kopia kalnuosna arba len- Tai, ką aprašiau, atskleidžia fundamentalią tiesą: tarp da urvuosna. Menininkams to nereikia – aukščiausius alpinisto ar speleologo ir dailininko egzistuoja keli esmi- kalnus jie susirenčia vaizduotėje, iš ten ir pranašauja... niai skirtumai. Kalnietis (urvų tyrinėtojai, žinoma, yra Kalbant apie Justiną Vaitiekūną kaip menininką vi- kitokie, bet ir jie neapsieina be specialiųjų prietaisų) turi zionierių, reikia pasakyti, kad jis numato fundamenta- susikrauti dvidešimt penkis (o gal ir daugiau) kilogramus liuosius, visą žmoniją ar net visatą kamuosiančius ka- sveriančią kuprinę, gerai susiveržti dygliuotų batų raište- taklizmus. Nesismulkina su miniatiūrinėmis pavienių lius ir iš tikrųjų kopti į viršūnes, o menininkui užtenka individų biografijomis ir gyvenimo aprašymais. Tarytum pasitelkti vaizduotę, atpalaiduoti sąmonę, atmerkti akis, Levas Gumiliovas istoriją pasakojęs iš paukščio (konkre- čiupti piešimo, tapymo priemones ir leistis į menamą ke- čiai – kilmingojo erelio) skrydžio, Vaitiekūnas iš mena- lionę. Kitas skirtumas tas, kad į fiktyvius kalnus įkopusį mų viršukalnių stebeilijasi į ištisų tautų, nacijų ateitį.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 37 Kita vertus, kaip liudija piešiniai ir akvarelės, meninin- ko žvilgsnis krypsta ir pietų pusėn – į tolimąjį Kaukazą, į Gruziją. Gali būti, kad vidinės šilumos banga šiaurės pla- tumų gyventojus savaime stumia į pietų aukštumas. (Lie- tuvos ateitį galbūt spėja kur nors Islandijoje, Norvegijoje ar net ir Latvijoje gyvenantis koks nors vietinis „Justinas Vaitiekūnas“.) Išvada paprasta ir aiški – visus metus pieš- damas apgultus, apsuptus, apšaudomus miestus ir gyven- vietes, menininkas tiesiog išpranašavo karinį konfliktą tarp surusintos Pietų Osetijos ir Gruzijos. Antai piešiny- je „Miestas su šuliniu ir ataka“ yra labai aiški užuomina apie Gorio šturmą. Virš kaukolės formos (pasmerktojo pralaimėti simbolis), gynybine siena ir lokatoriais apjuos- to miesto su į šulinį panašiu objektu viduryje (entropijos apimtas Stalino atminimo ženklas – priminsiu, kad Goris yra Džiugašvilio gimtinė) „kabantys“ sraigtasparniai, pa- rašiutai ir kiti skraidymo aparatai anonsuoja elitinių rusų pajėgų, Pskovo desantininkų (76-oji oro desanto divizija) taikų šturmą (Prinuždenije vo imia mira, – pasak tarsi Me- dvedevo, tarsi Putino…). O ir „Apskaičiuotas kalnas“ – tai Justinas Vaitiekūnas. Akvarelės. 2008 užuomina apie teritorines Rusijos pretenzijas ir norą „su- virškinti“ Abchaziją su Pietų Osetija. Žvelgiant į jo kūrybos visumą, pastebima tam tikra Grįžęs iš Gruzijos Vaitiekūnas ir toliau gilinasi į gru- specializacija. Bent jau šiuo metu menininką kamuoja ziniškąją problematiką ir lyg dėliodamas pasjansą ban- pranašiškas dvilypumas. do prognozuoti šio regiono ateitį. Į ciklus susidėlioję Viena vertus, jo akiratyje – lietuvių tauta ir jos ateities Gruzijos vėliavos struktūrą primenantys artefaktai pra- perspektyvos. Krevečių cikle užfiksuotos skylės yra aki- našauja dar labiau gilėsiančią konfrontaciją (tai liudytų vaizdus Didžiosios Ekonominės Krizės, skylėto Lietuvos cikle „Plius minus“ makedonietiškų falangų, romėniškų Respublikos biudžeto ženklas. Dailininkas tiesiog pirštu legionų principu sudėliotos binarinės elementų grupės), prikišamai rodo, kad pirkdami visokias pažemiais šliau- kaimyninių ir tolimesnių šalių dėmesį Užkaukazei (ci- žiojančias egzotiškas gėrybes iššvaistysime visas pajamas, kle „Neišgalvotos istorijos“ kalnuose mirkčioja miriadai mus pražudys nežabotas vartotojiškumas. Gigantiškasis žvaigždiškų ar debesėliškų akių), gal net dar didesnio „Vip a s“ be jokių užuolankų, tiesiai ir atvirai deklaruoja, masto okupaciją – apie tai byloja tyrai baltose „Susiti- kas dėl viso šito kaltas. Be abejo, pirmiausia kalti mes kimų“ plokštumose įspaustos tamsios, gilios pėdos su patys. Tačiau remiantis pasaulinių sąmokslų teorija, yra plėšriais kontūrais. Nebandydamas daugiau spėlioti (esu kaltesnių už mus pačius. Diptiko pavadinime koduota tik šioks toks dailėtyrininkas, o ne Kumų sibilė ar Del- raidžių santrumpa (v.i.p.) suponuoja užuominą apie pa- fų orakulas), galiu tik konstatuoti, kad kai kurie meni- saulio ekonominio elito kaltę ir atsakomybę dėl lietuvių ninkai turi pranašavimo dovaną, suteiktą jiems nežinia tautą ištikusių nelaimių. Užpakalius paprastiems žmo- kokių jėgų, o mes, paprasti mirtingieji, patys spręskime, nėms atkišę Romos klubo nariai ar bilderbergeriai išurbė tikėsime tuo ar netikėsime, jei, žinoma, netyčia pavyktų biudžete skyles, privertusias daugelį susigūžti ir pasijusti tuos pranašų ženklus perskaityti. blogiau negu galėtų.
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Ieva STUNDŽYTĖ
„ATVIRAS RATAS“ – gyvojo teatro modelis
Vietoj įžangos pasirodė pirmosios diplominių spektaklių premje- ros Keistuolių teatre: Kęstučio Antanėlio ir Sigito Ge- Lietuvoje jau turbūt nieko nestebina besikuriantys dos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Andrewo nauji nepriklausomi, privatūs teatrai. Profesionalūs Lloydo Webberio ir Timo Rice’o miuziklas „Juozapas aktoriai vis dažniau buriasi į formalias ar neformalias ir jo svajonių apsiaustas“. Prof. Bagdono režisuotas trupes. Vieni tai daro skatinami meninių ambicijų, kiti Martino McDonagho „Luošys iš Ainišmano salos“, ieško papildomo pragyvenimo šaltinio, dar kiti ban- autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“. Būtent do susikurti darbo vietą, nes valstybiniuose teatruo- šis jaunimui skirtas spektaklis, palankiai įvertintas se įsidarbinti sunku – profesionalių aktorių skaičius ne tik žiūrovų, bet ir teatro kritikų – už šį spektaklį nuolat auga, aktoriaus profesija vėl tampa viena popu- režisierius Aidas Giniotis 2005 m. buvo apdovanotas liariausių šalyje. Lietuvos muzikos ir teatro akademi- „Auksiniu scenos kryžiumi“, – tapo svarbiausiu impul- jos (LMTA) Kino ir teatro fakultetas kasmet surenka su savarankiškai eiti teatro keliu, ieškoti vis naujų kūrybos vidutiniškai 16–20 aktorių kursą, kas antrus metus raiškos būdų ir principų, kurti „kitokio“ – gyvojo – teatro renkami net du kursai tuo pat metu, kasmet akade- viziją. Teatro, ugdančio atvirą visuomenę. miją baigia vidutiniškai 8–18 aktorių bakalaurų. Vals- 2006 m. rugsėjo 22 d. buvo įkurta viešoji įstaiga Te- tybiniai teatrai negali kiekvienam baigusiam suteikti atro laboratorija „Atviras ratas“, gyvuojanti jau pusan- darbo. Belieka arba imtis asmeninės iniciatyvos, arba trų metų. 2008 m. balandžio mėnesį jai buvo suteiktas ieškoti režisierių globos, „užtarimo iš viršaus“. Arba teatro vardas. keisti profesiją. Kuo toliau, tuo patrauklesnė tampa Netikėta sėkmė ir pripažinimas atvėrė dar plates- galimybė suburti savo trupę. nes erdves jauniems aktoriams – per pirmąsias už- Teatro laboratorija „Atviras ratas“ – tai jaunų, 2006 m. sienio gastroles Rygoje, festivalyje „Homo Novus“, laidos aktorių kursas (vadovai – aktorius prof. Vladas pavyko užmegzti kontaktus su kitų šalių teatrais. Bagdonas ir vienas iš Keistuolių teatro įkūrėjų, akto- Autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“ tapo rius, dramaturgas, kompozitorius, režisierius Aidas nauju Lietuvos teatro, skirto jaunimui, veidu ne tik Giniotis). Kodėl šio tikslinio kurso, kuris buvo rinktas Lietuvoje, bet ir užsienyje – ten spektaklis vaidina- Keistuolių teatrui, pirmajam privačiam teatrui Lie- mas anglų kalba. tuvoje, absolventai įkūrė savo atskirą, nepriklausomą Nors šio kurso aktorius daug kas dar ir dabar vadi- teatrą, sukeldami didelę nevienareikšmiško susidomė- na trečiąja „Keistuolių teatro“ karta, studentams ne- jimo bangą? Paskutiniais studijų metais (2005–2006) buvo paslaptis, kad į šį teatrą pateks geriausiu atveju
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 39 tik keturi ar penki iš jų. Privačiam, save išlaikančiam aktoriaus, kuris nenorėtų dirbti.“3 Tačiau vienas pats teatrui priimti juos visus būtų per sunki našta. Todėl jis nepakeis situacijos, kurioje atsidūrė. Jeigu teatras, savojo teatro idėja darėsi aktualesnė, nors išsižadėti kuriame jis dirba, neturi aiškaus tikslo, tai ir aktorius „Keistuolių teatro“ irgi nė vienas nenorėjo. jame – tik amato įrankis, o ne kūrybos instrumentas. Ir liks toks, jeigu nesutiks daugiau tokių kaip jis, ku- Idėja riems gyvas teatras reikalingas kaip oras, nes tai jų gy- venimo prasmė ir tikslas. Kiekvienas teatras siekia būti reikalingas ir įdomus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimųjų žiūrovams, tačiau dauguma teatrų, nepriklausomai aktorių kursus paprastai renka režisieriai, kai kuriais nuo jų statuso, anksčiau ar vėliau „miršta“ – tampa atvejais – aktoriai. Įsitvirtino tradicija kursą rink- nuobodūs, neteikia jokio tikro džiaugsmo, neprovo- ti konkrečiam teatrui, tačiau tai ne visada yra gerai. kuoja nerimo, virtę viso labo nostalgiškais praeities Būna, kad studijas baigę aktoriai mieliau renkasi ne šešėliais. Vienas iškiliausių XX a. režisierių Peteris šiltą, nes nuolatinę, vietą valstybiniame teatre, o ke- Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašo: „Tikrojo praei- liauja paskui savąjį režisierių ir dirba su juo įvairiuose 1 ties meno nebėra – liko tik jo imitacijos“ . Tačiau tai teatruose. Ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje – režisie- nereiškia, kad tradicija, jos puoselėjimas ir tęstinumas rius Jonas Vaitkus ir jo mokiniai aktoriai. Pasitaiko, kenkia teatro gyvasčiai. Laiko patikrintos klasikinės kad kursą surinkęs režisierius dėl įvairiausių priežas- pjesės – vienas didžiausių teatro turtų. Klasikinė akto- čių pats jį palieka. Tačiau toks atvejis, kai režisierius, rinė mokykla, vaidybos būdai ir sistemos – pagrindas, jau turintis drauge su kolegomis įkurtą privatų teatrą, ant kurio galima kurti, auginti ir puoselėti teatrą, kuris įkuria dar vieną – pirmas Lietuvoje. gyvas čia ir dabar, kuris traukia žiūrovus atvira ir įtai- Režisieriaus Aido Giniočio teatro laboratorijos idėja gia kalba, o ne tuščiu išoriniu blizgesiu. Tokio teatro neatsiejama nuo autobiografinių improvizacijų spek- misija, pasak Williamo Shakespeare’o, – rodyti visuo- taklio „Atviras ratas“, kurio vienas iš pagrindinių tikslų menei jos pačios tikrąjį veidą. Teatras, jeigu jis egzis- buvo ir yra ugdyti aktorius kaip savarankiškas, stiprias tuoja tik tam, kad egzistuotų, yra pasmerktas. Teatrui asmenybes. Kiekvienas čia asmenybė, auganti ir kurian- reikia turėti idėją ir tikslą. Tačiau bėda ta, kad mūsų ti greta kitų asmenybių. Teatro laboratorijos sąvoka, iš visuomenėje teatro vieta yra visiškai neapibrėžta, o ir dalies remiantis lenkų režisieriaus Jerzy’o Grotowskio jis pats nelabai aiškiai suvokia savo misiją. Vienam įkurtame Teatre-laboratorijoje suformuluotais kūrybos teatrui rūpi tik pinigai, antram – tik šlovė ir žiūrovų principais, yra priimtiniausia „Atviro rato“ trupės idė- pripažinimas, trečiam – vien pramogos. Žiūrovai, pa- joms ir tikslams. Neigdamas teatrinę rutiną ir štampus, siklydę margame, viliojančiame ir dažnai apgaulinga- Grotowskis sukilo prieš pompastišką teatrą, „turtingą“ iš- me teatro pasaulyje, irgi nesąmoningai prisideda prie orinio blizgesio. Jis svajojo apie teatrą, kuriame, atmetus Negyvojo teatro puoselėjimo, nes jį toleruoja. „Žiū- visus, režisieriaus manymu, nereikalingus atributus – gri- rovai ieško teatre to, ką galėtų apibūdinti „geriau nei mą, butaforiją, scenos techniką, dekoracijas, – liktų tik gyvenime“, todėl lengvai painioja „kultūringumą“ ar, aktorius, vyktų akistata tarp aktorių ir žiūrovų. Taip tiksliau, jo išorinius blizgučius su tuo, ko nepažįsta, kilo „skurdžiojo“ teatro idėja. Režisieriaus Grotows- bet miglotai nujaučia egzistuojant; šitaip jie skatina kio nuomone, teatras – tai priemonė geriau pažinti 2 blogus spektaklius ir tragiškai apsigauna“. Taip tea- save. Gydytis ir gydyti teatru, remiantis savo asmenine tras atsiduria užburtame rate. O aktoriai, ypač jauni, patirtimi ir dalijantis ja su žiūrovais. Kitaip tariant, jaučiasi supančioti aplinkybių, kurios nuo jų nepri- akcentuojama terapinė teatro funkcija, kuri, pasak re- klauso. Pasak Brooko, aktoriai kartais būna „pavydūs žisieriaus Giniočio, ir yra pagrindinis teatro labora- ir smulkmeniški“, bet jis dar nebuvo sutikęs „tokio torijos tikslas, svarbiausia kūrybinė nuostata. Teatras,
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 „Atviras ratas“. D. Matvejevo nuotr. tiesiogiai veikiantis žiūrovų protą ir emocijas, visų pir- kinėje visuomenėje, nepaisant jų amžiaus ir socialinio ma turi būti tiesiogiai susijęs su jį kuriančiais aktoriais. statuso. Atvirą, laisvą, tolerantišką visuomenę ugdyti Toks tikslas koduotas pačioje spektaklio „Atviras ra- pasitelkiant gyvą, atpažįstamą teatrinę kalbą, nemo- tas“ temoje – neišvengiamas ir skaudus atsisveikinimas ralizuojant, (iš)vengiant plokščios didaktikos – vienas su vaikyste ir paauglyste tapo artimas tiek aktoriams, pagrindinių laboratorijos uždavinių. Teatras – šventa tiek žiūrovams. Siekiama sužadinti žiūrovų asmeni- misija, kurią savo kūryba ir aktyvia asmenine pozicija nius prisiminimus ir emocinę atmintį, sukurti palankią įprasmina aktoriai. Teatras – tai ne savitikslis monolo- atmosferą, kad jie ryžtųsi pasidalyti savo išgyvenimais gas, bet abipusis gyvas dialogas. ir mažasis aktorių ratas prasiplėstų iki didžiojo rato, Kurti teatrą „iš nieko“, rinktis aktualias temas, ska- kurį sukuria publika. Tokio teatro tikslas – „ištrinti“ ne tinti trupės aktorius, kad patys kurtų spektaklius, rašy- tik fizinę, bet ir dvasinę ribą tarp aktorių ir žiūrovų. To- tų pjeses, muziką ir sąmoningai ieškotų minimalistinių kiam teatrui reikalingi tik veikiamosios rūšies dalyviai. saviraiškos priemonių. Šie paprasti, visiems suprantami principai nuolatos kinta ir nevaržo kūrėjų iniciatyvos. Tikslas Teatro laboratorijos tikslas – kuo optimaliau visa tai iš- naudoti. Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ vienas pagrin- Aktoriai dalyvauja spektaklio dramaturgijos kūri- dinių tikslų, pradėjusių formuotis dar repetuojant au- me ir tai natūralus mokymosi procesas. Kuo giliau jie tobiografinių improvizacijų spektaklį, visų pirma yra pasineria į spektaklio kūrimą, tuo vieningesnė darosi orientuotas į konkrečius žiūrovus, gyvenančius šiuolai- trupė. „Atviras ratas“ jauniems aktoriams tapo puikia
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 41 galimybe suvokti pagrindinius dramaturgijos kūrimo kelias, atsispiriant nuo jo patirties, gali tapti tam tikru principus ir juos pasitikrinti. aktorių rengimo metodu. Kai kurios ypač asmeniškos Atsirado net nauja sąvoka – „atviraratiškumas“. Ji aktorių istorijos gal niekada nebus papasakotos viešai, apibūdina išskirtinį bruožą – visi laboratorijos spekta- nes tai intymūs atsivėrimai savo noru, o ne per prie- kliai paremti pačių aktorių asmenine patirtimi, jų ku- vartą, – kiekvienas laboratorijos aktorius, žinodamas ir riami personažai, vaidybos būdas išsiskiria tam tikro- jausdamas, ką nori pasakyti, renkasi, ką pasakoti, o ko mis, tik jiems būdingomis savybėmis. ne. Jis yra laisvas, be to, neprivalo ir ateityje būtent taip dirbti. Autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“, Gyvojo dialogo teatras kaip vienas ryškiausių teatro terapijos pavyzdžių, savo atvirumu nesiekia nieko šokiruoti ar priblokšti, skatina Teatro terapiją kūrybos procese patyrė kiekvienas dalytis skauduliais, atvirai apie juos kalbėti. laboratorijos aktorius ir tai pasirodė reikšminga ne tik Tai nebaigtas spektaklis. Jo kūrimo procesas vis dar individualiam procesui, kuris nedetalizuojant susideda tęsiasi, aktorių sudėtis kaskart kinta, temos – taip pat. iš trijų dalių. Pirmoji yra emocinės atminties sužadini- Pirminė tema, nuo kurios ir prasidėjo savitos teatrinės mas – įspūdžio prisiminimas ir jo perteikimas, vėliau kalbos paieškos, – neišvengiamas ir skaudus atsisveiki- istorija „pasakojama“ kartu su partneriu, paklūstant nimas su praeitimi, vargu, ar kada bus išsemta iki galo, režisieriaus suformuluotoms nesudėtingoms teatrinio todėl ji vis dar vyrauja greta kitų spektaklio temų, o jų, „žaidimo“ taisyklėms, pasitelkiant improvizaciją – par- laikui bėgant, irgi daugėja. tneris pasirenkamas spontaniškai, nesiimdamas kurti charakterio, jis privalo stačia galva „nerti“ į žaidimą ir Temos ir problemos aktualumas. Identifikacija. daryti tai, kas jam sakoma. Kitas etapas sudėtingesnis – reikia perteikti pagrindinę pasakojamos istorijos mintį, Spektaklyje „Atviras ratas“ dažnai sukuriamas keis- remiantis dabartiniu aktoriaus santykiu su savo paties tas įprastos vaidybos ir nevaidybos derinys. Ar akto- konkrečia istorija. Tai ypač sunku, nes tenka atverti rius iš tikrųjų pasakoja, ar vaidina, kad pasakoja? O skaudžius patyrimus, giliai užslėptas traumas ir baimes. gal meluoja, išgalvodamas ar smarkiai padailindamas Bet pats faktas, kad aktorius ryžosi tokiam atvirumui, kokį nors įvykį? Kur riba tarp sėdinčiųjų rate ir už rato? yra vertinga patirtis visiems. Šį etapą kiekvienas akto- Kada mažasis ratas virsta didžiuoju – atviru ratu? Gy- rius įveikia labai savitai, tai priklauso nuo individua- venimas scenoje nekuriamas, remiantis natūralistiniais lybės ir valios pastangų. Tie, kam pavyksta išpažinties principais. Jį perteikti reikia ne tik tinkamos formos, aktą išversti į teatrinę kalbą, tampa pavyzdžiu kitiems „pagavių“ aktorių, aktualių temų, bet ir žiūrovų, geban- kolegoms, o vėliau – žiūrovams. Daugeliui tenka įveikti čių atsiverti kitokiam teatrui, to atsivėrimo nebijančių. šį etapą ne kartą, vis pradedant viską iš pradžių. Akto- Aktorių pasakojamų istorijų tikslas – sužadinti žiūro- riai. patyrę, ką reiškia būti savo istorijos dramaturgais vų emocinę atmintį, jiems to nė nenujaučiant, sukelti ir režisieriais, gali laisviau jaustis spektaklyje, jį valdyti. norą išsipasakoti, pasidalyti mintimis, atsisėdus tarp Tai labai svarbu, norint realizuoti pagrindinį laborato- aktorių. Žiūrovai nėra verčiami ar specialiai provo- rijos tikslą – rasti ryšį su auditorija, užmegzti su ja gyvą kuojami tai daryti. Tačiau tam, kad aktorius įtrauktų kontaktą čia ir dabar. juos į veiksmą, žiūrovai turi patys to norėti. Po spek- Režisierius Giniotis demonstruoja pedagogo ir reži- taklio vykstančiose diskusijose žiūrovai kartais pra- sieriaus meistrystę: aktorių įvykdytos užduotys – atgai- deda pasakoti savo istorijas, norėdami pratęsti ką tik vinti savo emocinę atmintį, papasakoti apie save, atverti pasibaigusį teatrinį vyksmą. Jei taip įvyksta, vadinasi, savo skaudulius, baimes, ypatumus – suteikė galimybę aktorių darbas, jų misija įgauna dar didesnę prasmę. geriau pažinti vieniems kitus. Toks aktoriaus ugdymo Kitas žiūrovų ir aktorių identifikacijos pavyzdys
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 galėtų būti teatro-laboratorijos aktoriaus Justo Terte- geriau pažįsta save, bet ir pajunta, ką reiškia būti ko- lio monospektaklis, kurio tema – pradedančio jauno mandos nariu, ką kolektyvas reiškia asmenybei ir ką aktoriaus santykiai su teatru. Teatras – viena iš žiū- reiškia būti asmenybe kolektyve. Toks principas toli rovams patraukliausių temų. Publikai visada nori- gražu nėra lengvai įsisavinamas, tam reikia laiko ir si sužinoti, kas „ten“ – teatro užkulisiuose – vyksta. pastangų. Tertelis, tai susitapatindamas su savo personažu, tai Požiūris, kad teatras – tai žaidimas, padės aktoriui nuo jo atsiribodamas, leidžia žiūrovams pamatyti ir kuriant ne tik „lengvesnius“, bet ir psichologiškai pajusti visus aktorinio kelio sunkumus. Spektaklis, sunkius, alinančius, daug dvasinių pastangų reika- ko gero, labiausiai veikia jaunus, maištingus žmones, laujančius vaidmenis. Kuriant tokį charakterį, svarbu kuriems viskas dar prieš akis. Giniotis, ragindamas įvaldyti žaidimui būdingą dalinio atsiribojimo efektą, laboratorijos aktorius, kad jie parašytų po pjesę, jau- kurio tikslas – padėti aktoriui lengviau „įeiti“ į vai- nus artistus veda savarankiškos kūrybos keliu, kuris dmenį ir „išeiti“ iš vaidmens. Čia svarbu žaidybinio visų pirma orientuotas į žiūrovus, nes „Vienintelis dalinio atsiribojimo nepainioti su paviršutiniškumu. visoms teatro formoms bendras dalykas yra poreikis Žaidimas netrukdo aktoriui kurti psichologiškai gi- turėti publiką“4. laus vaidmens, o kaip tik padeda. Tai glaudžiai susi- ję su aktorine išeities pozicija, kurią nulemia du es- Gyvojo teatro modelis miniai, vienas kitam tolygūs komponentai – „aš“ ir „mano personažas“, jų tarpusavio ryšiai ir sąveikos. Teatras kaip žaidimas – tai vienas iš esminių Gi- Susitapatinimas su personažu, viena vertus, ir akto- niočio suformuluotų pedagoginių principų, kuriais riaus santykis su juo, antra vertus, išplečia aktoriaus remiasi aktorių psichologinio parengimo metodas, kaip kūrėjo galimybes ir raiškos erdvę. Jis, pasako- neatsiejamas nuo kiekvieno iš jų požiūrio į teatrą ir damas savo personažo istoriją, tampa ir savo paties asmeninio, subjektyvaus santykio su teatru. Šį princi- istorijos pasakotoju, gebančiu nutiesti gyvą dialogą pą režisierius naudoja ir kurdamas Gyvąjį teatrą. šiapus ir anapus rampos. Žaidimas, iš esmės turintis visus vaidybos elemen- Teatrui, pagrįstam teatro kaip žaidimo principu, tus – tam tikros aplinkybės, žaidimo taisyklės, asmens būdingas sąlygiškumas, atsisakant sudėtingos ir daž- savybių ir įgūdžių pasitelkimas, – visų pirma naudo- nai nereikalingos butaforijos, dekoracijų, grimo. Tai jamas kaip pedagogikos įrankis, nes mažina psicho- atviras teatras, nes tarp aktorių ir žiūrovų beveik arba loginę įtampą, sukeliamą atsakomybės jausmo, skati- visiškai išnyksta vadinamoji „ketvirtoji siena“. Tokia- na atsipalaiduoti, išplečia ir atveria aktoriaus įgimtas me teatre aktoriai ir žiūrovai – lygiaverčiai žaidėjai, galimybes, jo asmenines ypatybes, padeda greičiau vienas kitam būtini partneriai. Pažymėtina, kad te- ir efektyviau įsisavinti naujus elementus. Žaisdamas atro kaip žaidimo principą, kuris tampa išskirtiniu aktorius būna aktyvus, atsipalaidavęs ir kartu susi- pedagogikos bruožu, režisierius Giniotis taiko ne tik koncentravęs, organiškas, lengviau pasiduodantis ugdydamas aktorius studentus, bet ir kurdamas spek- improvizacijai. Giniočio nuomone, žaidimas provo- taklius su profesionaliais aktoriais. kuoja azartą, o tai viena stipriausių emocijų, dažnai nugalinti visas kitas. Azartas laimėti sukelia sveiką Teatro laboratorija „Atviras ratas“ konkurencijos jausmą, nes visada galima sau pasaky- ti: „Tai – tik žaidimas.“ Azartas žaisti sutelkia akto- Pati aktorių laboratorijos idėja nėra naujas reiškinys, riaus vidinę energiją ir nukreipia ją tinkama linkme. jei kalbėsime apie pasaulinį teatro kontekstą. Tai savotiška Be to, sužadina aktoriaus vaizduotę, o ji yra viena iš terpė, sukurta tam, kad profesionalūs aktoriai toliau tęstų būtiniausių kūrėjo savybių. Žaisdami aktoriai ne tik savo specialybės studijas. Nuo vienos asmenybės – režisie-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 43 riaus ar teatro pedagogo – laikinai suburtos studijos ar Gyvasis teatras geriausiai jaučiasi netradicinėse er- kūrybinės dirbtuvės tai skiriasi dviem pagrindiniais dvėse, pasitelkęs netradicinę dramaturgiją arba visai principais: visų pirma, laboratorijos egzistavimas jos atsisakęs. Toks teatras reikalauja didesnio paslan- nėra apribotas laiko atžvilgiu, o antra – laboratorijos kumo ir visų dalyvių pastangų – tiek aktorių, kurie idėjinė išeities pozicija yra bendras aktorių koman- siekia būti asmenybėmis ir nebijo atvirai kalbėti apie dos darbas, kuriam vadovauja laboratorijos idėjinis save, tiek režisierių, kurie turi tai suaktualinti ir api- lyderis. Juo gali būti tiek režisierius, tiek vienas iš la- bendrinti, tiek žiūrovų, kuriems nevalia pamiršti, kad boratorijos aktorių. teatras yra ne vien pramoga, jis provokuoja mąstyti, Pasak režisieriaus Aido Giniočio, teatro-labora- protauti, vertinti, įsijausti, susitapatinti. Teatro la- torijos idėja visada buvo šalia, bet reikėjo sulaukti boratorija „Atviras ratas“ tai ir stengiasi daryti – čia tinkamo laiko, kad ji įgautų apčiuopiamą formą. Ne- ieškoma, tiriama, tikimasi. Kartais klystama, kartais tradiciškai dirbti su studentais režisierius bandė jau atrandama, bet visuomet tai yra gyvas veiksmas, gyva pačioje savo pedagoginės praktikos pradžioje, tačiau kūryba, kuriai reikalingi veikiamosios rūšies dalyviai principams subrandinti prireikė ne vienerių kūrybi- šiapus ir anapus esamos ar įsivaizduojamos scenos. nio darbo metų. Tai galima įvardyti kaip vieną iš kūrybinio proceso Kodėl būtent šis aktorių kursas tapo pagrindu etapų, todėl nebūtinai čia viskas yra absoliučiai tei- įkurti teatro laboratoriją, sunku pasakyti. Tačiau aki- singa ir neginčytina. vaizdu, kad stipriausiu postūmiu įgyvendinti šią idėją „Išdrįsti kalbėti – tai tas pats kaip išpažinti. Išpa- tapo antraisiais studijų metais pradėtos kurti autobi- žindamas pažįsti save. Per save – kitus. Atvirai kal- ografinės improvizacijos „Atviras ratas“. Tada buvo bėdami apie save, kalbame apie savo kartą. Kelias surastas ne tik teatro išskirtinis braižas, bet ir savitas nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis Gyvojo teatro modelis. Šiame spektaklyje susipina es- kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą miniai režisieriaus Giniočio pedagoginiai principai, ratą. Prabilti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis tai- filosofinis požiūris į teatrą ir jo idėją – tai kūrybingi, syklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis te- 5 įvaldę savo profesiją aktoriai, atviri sau ir žiūrovams; atru.“ tai pasirengęs ir subrendęs kurti Gyvąjį teatrą reži- 1 sierius; tai teatro išsiilgę, gyvai į jį reaguojantys žiū- Brook P., Tuščia erdvė, Vilnius, 1992 m., p.15. 2 rovai. Ten pat. 3 Išskirtinis teatro bruožas, nebūdingas kitiems me- Ten pat, p. 28. 4 nams, yra nepastovumas. Kūrybinis procesas teatre Ten pat, p.119. 5 negali būti nenutrūkstamas, tačiau ir vadinamasis Idėja, internetinė svetainė www.atvirasaratas.lt spektaklio „rezultatas“ negali būti baigtinis. Gyva- jam teatrui spektaklis, kuris negyvena čia ir dabar, yra miręs. Išlaikyti gyvą procesą jam daug svarbiau už rezultatą. Režisierius Giniotis ne kartą yra sakęs: „Kai pajusite, kad nebenorite atsiverti vienas prieš kitą, prieš žiūrovus, ar kad nebegalite vaidinti „Atvi- ro rato“, vadinasi, atėjo laikas susimąstyti, gal kažkas jums negero atsitiko – ir kaip aktoriai, ir kaip žmonės.“ Tai tarsi didelio aktoriams gresiančio pavojaus primini- mas – liovęsi dirbti su savimi, užliūliuoti šlovės ir pri- pažinimo, jie praranda profesinį pašaukimą.
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Iš pasaulio ir į pasaulį
Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ
MENO MUGĖ MAJAMYJE – TARPTAUTINIS ŽIEMOS RENDEZ-VOUS
ruodžio pirmąją savaitę į Pietų Floridos kurortinį mi Beach apima meno ir meno sandorių karštinė. Čia Gmegalopolį Majamį, sakytum, iš dangaus ir iš jū- vyksta garsi tarptautinė meno mugė Art Basel Miami ros nusileidžia meno pajėgų desantas ir septynias die- Beach (trumpiau vadinama tiesiog Basel, Art Basel arba nas laiko „užėmęs“ miestą. Iškeliamos parodos vėlia- santrumpa ABMB) su satelitinėmis mugėmis – Art vos, mirga spalvingi reklaminiai plakatai, išdygsta nauji Miami, NADA, Aqua, Pulse ir kitais galerijų telkiniais. paviljonai ir tentai, parkuose – instaliacijos ir skulptū- Pernai gruodį ši mugių mugė, dar vadinama „Tarp- ros. Kurortą užtvindo dešimtys tūkstančių atvykėlių iš tautiniu meno pasaulio žiemos rendez-vous“, vyko jau viso pasaulio – dailininkų, kolekcininkų, muziejinin- septintą kartą. Būgštauta, kaip šį renginį paveiks neti- kų, kuratorių, meno entuziastų, snobų, dailės pirkėjų kėtai užgriuvusi globalinė finansų krizė, juo labiau kad ir piligrimų su meniniu nuokrypiu… Viešbučių kainos mugės Art Basel Miami Beach – Šveicarijos Bazelio mu- pašoka dvigubai. Restoranai plyšta per siūles. Tropinės gės seserinės įmonės – pagrindinis sponsorius yra Švei- saulės kaitinamą Majamį ir prie jo prisišliejusį Mia- carijos bankas UBS, irgi susidūręs su finansiniais sun-
Joel-Peter Witkin Busho skęstantis laivas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 45 kumais. Vis dėlto mugė vyko su dideliu įkarščiu, nors, vienas iš satelitinės mugės organizatorių Michaelas Sel- pagal žiniasklaidos pranešimus, ji buvo kiek mažesnės lingeris. apimties (normaliam žmogui vis tiek neaprėpiama!), o pirkimai ir komercinės transakcijos vyko lėčiau ir buvo Nepaisant plačių užmojų, kolekcininkai, galerijų sa- kuklesnės. Daugiau nei pusė oficialių Art Basel galerijų vininkai ir dailės apžvalgininkai laikėsi nuomonės, kad pripažino, kad meno kūrinių parduodama mažiau, kai šį kartą Bazelio mugės pokyčius lėmė ne tik ekonominė kurių galerijų apyvarta smuko 30 ir daugiau procentų. situacija, bet ir politinė atmosfera, atsiradęs dvasinės Tačiau mugės kokybė dėl to ne tik nenukentėjo, bet dimensijos poreikis, cinizmą keičiantis noras tikėti ver- buvo netgi aukštesnė nei prieš metus, o mugės mastas tybėmis ir geresne rytdiena. Ekstravagancija, blizgesys, tebėra stulbinantis: astronominių sąnaudų projektai ir didžiulės instaliaci- – mugėje Art Basel Miami Beach, įsikūrusioje kelis jos ėmė trauktis iš meno rinkos. kvartalus užimančiame Konvencijų centre, veikė dau- „Menas šiemet konservatyvesnis, labiau prieinamas, giau kaip 250 galerijų iš įvairių pasaulio šalių; artimesnis žmogaus aplinkai“, – kalbėjo kolekcininkų – 10% iš jų buvo naujos, pirmą kartą šioje mugėje gidė Anna Richards Nitze. Jai pritarė ir kuratoriai, teig- dalyvaujančios galerijos; dami, kad pasikeitė tonas, atsirado rimtesnis požiūris – pristatyta daugiau kaip dviejų tūkstančių dailinin- į meną. Nuo madų vaikymosi pereita prie ramesnių, kų darbai, nuo moderniosios klasikos, muziejinių kū- gilesnių dalykų, atkreiptas dėmesys į tyliai, rimtai dir- rinių iki naujų krypčių ir naujų medijų – nuo Picasso, bančius jaunus dailininkus, anksčiau užgožtus garsių Miro iki Andy’o Warholo, Jeano Michaelo Basquiato, vardų, madingų „deimantų dulkėmis nubarstytų“ kūri- Billo Violos, ir kitų. nių. Art Newspaper atkreipė dėmesį, kad į šiuolaikinio – už kelių kvartalų nuo Konvencijų centro, prie pat meno kūrinius vis dažniau grįžta manekenas ar žmo- balto smėlio paplūdimio išdygo dvidešimties metali- gaus figūra, gausu išraiškingų portretų (žinoma, kone nių konteinerių miestelis – Art Positions, kur susispietė kiekviename paviljone – prezidento Obamos meninis alternatyvų, novatorišką meną pristatančios galerijos. fotoportretas, darytas dar prieš rinkimus). Kiekvienas ilgas krovininis konteineris buvo pritaiky- Mugėje labiau nei bet kada atsigręžta į laiko pati- tas parodos erdvei, kur buvo rodomos konceptualios krintus kūrinius ir primirštus dailininkus. Vienas iš instaliacijos, performansai, įvairiausių žanrų kūriniai, pavyzdžių – Francis Picabia (1887–1953), dabitiškas dažnai ironiški, žaismingi, šokiruojantys, atgabenti ne prancūzų tapytojas, poetas, filmų kūrėjas, Art Basel tik iš kitų Amerikos miestų, bet ir iš Vokietijos, Brazili- mugėje tapęs, anot spaudos, naujai atgimusia „žvaigž- jos, Norvegijos, kitų šalių. de“. Jam buvo skirtas ne tik „Meno kabinetas“ – solo – programa „Meno projektai – menas viešose vieto- paroda, jo kūriniai buvo eksponuojami dar bent pen- se“ pateikė apie dešimt instaliacijų ir skulptūrų Lum- kiose galerijose; pabrėžiama jo įtaka Amerikos (Philip muso parke (menininkės iš Rio de Žaneiro besisukanti Pearlstein, David Salle ir kt), Šveicarijos ir kitų šalių palmė, japonų dailininko milžiniškas inkilas medyje, šiuolaikiniams dailininkams. Parduota šeši dailininko britų skulptoriaus aliuminio konstrukcija „Milžinas“ kūriniai, jų kaina siekė nuo 175.000 iki 300.000 dolerių. ir kt.), paplūdimyje ant smėlio ir Watsono saloje, kur Kitas panašus pavyzdys – Marcelis Duchamp’as (1887– įsikūrė dramatiškiausia instaliacija – šimtas žvilgan- 1968) su daugiau nei dviem dešimtim darbų ir meniškų čių mėlynų didžiulių porceliano burbulų, atspindinčių keistenybių pristatytas „Meno kabinete“. saulę ir dangų (autorius – garsus kinų menininkas Ai Atskira paroda erdvioje galerijoje buvo pagerbtas Weiwei). šiuolaikinis Amerikos klasikas Robertas Rauschenber- „Art Basel Miami Beach tapo vienu svarbiausių šiuolai- gas, prieš pusmetį miręs Floridoje. Jo darbus pristatė ir kinio meno įvykių šioje šalyje. Visi nori čia būti“, – sakė kelios kitos galerijos. XX amžiaus grandų, modernizmo
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 klasikos kūrinių mugėje buvo gausu. Prestižinėje Mon- tės, prabėgusios Archangelske, prisiminimų nuotaika. trealio Landau galerijoje buvo eksponuojamas René Deimantas Narkevičius ABMB mugėje dalyvavo Magritte’o paveikslas „Les grâces naturelles“ (efemeriš- su dviem trumpais videofilmais: „Lietuvos energi- ki siurrealistiniai balandžiai), įkainotas 11,5 milijonų ja“ (2000) – tai daugmaž dokumentinė studija apie dolerių. Pasak kolekcininkų, viskas, ką čia matai, ne tik elektrinę, rodyta Venecijos bienalėje 2001 metais, ir džiugina akį, bet viską galima ir įsigyti – nuo staigiai „Scena“ (2003), kur baltame žiemos fone kalbamasi populiarėjančių Cindy Sherman darbų, milijonus kai- apie postsovietinę ŠMC erdvę ir šios institucijos svarbą. nuojančio vokiečio Andreaso Gursky’o, kinų dailinin- Narkevičiaus videofilmai buvo pristatomi bendroje Art kų pamėgtos Marilyn Monroe portretų iki Jeano Du- Video Lounge programoje, pasak kuratoriaus iš Berlyno buffet, Amedeo Modigliani’o, Vasilijaus Kandinskio ar Rike’s Franko, „šįmet siekta plačiai apžvelgti naujausius Jacques’o Lipchitzo kūrinių. videomeno darbus, kuriuos sukūrė vieni iš įdomiausių Majamyje pamatyti iš Druskininkų kilusio garsaus tarptautinių menininkų“. Narkevičiaus videojuostoms skulptoriaus Lipchitzo darbus (kelias skulptūras ir pieši- buvo skirta po du seansus. Deja, informacija apie meni- nius), pristatomus bene trijose skirtingų kraštų galerijo- ninką pateikta šykšti. Kai pasiteiravau prie informacijos se, buvo gerokai netikėta. Asociacijos su Lietuva šiame stendo, man atvertė segtuvą, kur viename puslapyje ke- tropikų megalopolyje vis dar atrodo egzotiškas dalykas. liais sakiniais pateikiami Narkevičiaus biografiniai duo- Bet netikėtumų buvo ir daugiau. Lipchitzas – ne vienin- menys ir paminimi keli ankstesni videodarbai. telė, nors ir tolima, sąsaja su Lietuva. ABMB mugėje Tad tiek tų lietuviškų sąsajų. Tiesa, iš Pabaltijo var- skirtingose erdvėse buvo pristatomi du šiuolaikiniai pinės žiūrint, vertėtų paminėti Niujorke iškilusios menininkai iš Lietuvos – instaliacijų kūrėjas, kompo- latvių dailininkės Vijos Celminš litografiją „Okea- zitorius Vladimiras Tarasovas ir videomenininkas Dei- nas“ – eksponuojama greta Elswortho Kelly’o, Davi- mantas Narkevičius. Atsitiktinai sutapo, kad kaip tik do Hockney’o, Richardo Diebenkorno ir kitų garsių tuo metu jie abu buvo nuominuoti Lietuvos Nacionali- menininkų kūrinių, ji buvo parduodama už 50 000 nei premijai. Siūlytųsi mintis, kad šie menininkai tarp- dolerių. Vijos Celminš darbą radau kitoje, satelitinėje tautinėje Bazelio mugėje, kuri pastaruoju metu imama mugėje Art Miami, kuri ne ką mažiau stulbino savo lyginti su Venecijos bienale, turėtų reprezentuoti Lietu- mastais ir kūrinių gausa. vą, bet apie šalies reprezentavimą neverta kalbėti, nes abiejų menininkų darbai, sakyčiau, gana atsitiktiniai ir nenauji, spėju, kad juos savo nuožiūra ar pagal temą (Tarasovo atveju) parinko kuratoriai. Vladimiro Tarasovo instaliacija „Chushala“, sukurta 2005 metais ir, regis, anksčiau vadinta „Izba“ (Troba), buvo eksponuojama Bass Meno muziejuje surengtoje di- delėje parodoje „Rusų svajonės...“ (Russian Dreams…), kurią pristatė Maskvos multimedijų meno muziejus. 23 šiuolaikinių rusų dailininkų darbai margame mugės kontekste bylojo tiek apie sovietinių mitų ir ideologi- nių klišių dekonstrukciją, tiek apie jaunesnės, po 1991 metų pučo atėjusios kartos pastangas ieškoti naujų vertybių, stabilumo ir naujos mitologijos. Rudeninių spalvų Tarasovo instaliacija, skirta jo tėvų atminimui, išsiskyrė ramia, elegiška atmosfera, nostalgiška vaikys- Art Basel Miami Beach ekspozicijos fragmentas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 47 Ne kiekvienas, atvykęs į garsiąją Art Basel Miami Be- paminėsiu, kad iš akyse mirgančio kūrinių kaleidosko- ach mugę, iškart susigaudys, kad Miami Beach ir Ma- po ypač įsiminė kubiečių šiuolaikinės tapybos ekspo- jamis yra du atskiri, galingais tiltais sujungti miestai. zicija, dramatiški naujųjų medijų videokūriniai, nauja Miami Beach (išvertus – Majamio Paplūdimys) geogra- energija trykštanti iš ideologijos dogmų išsiveržusių fiškai būtų nelyginant dešimteriopai padidinta ir pra- kinų menininkų tapyba, pasitelkiant fotografiją ir kitas ilginta, tarp dviejų vandenų įsispraudusi Neringa, kur medijas, instaliacijos, fotografijos, naudojant įspūdin- vietoj pušų stiebiasi tankus dangoraižių miškas. Čia gas skaitmenines manipuliacijas. Apie kinų dailininkų pagrindinis verslas ir užsiėmimas – turizmas, atostogų, jėgą, emocinį ir intelektualinį aštrumą kalbėjo ne vienas laisvalaikio malonumai. Kitoje įlankos pusėje – Maja- dailės žinovas. Viename interneto dienraštyje rašoma, mis, didelis, triukšmingas, daugiakultūrinis miestas, kad intensyvi politinė, kultūrinė ir socialinė drama Ki- išsiplėtęs per daugelį rajonų (Mažoji Havana, Mažasis nijoje paskatino kurti naują formų mišinį – jis savitas, Haitis ir kt). Miestas su kosmopolitine širdim. Netipiš- jaudinantis, metantis iššūkį, nenuobodus ir nekomer- kas Amerikos miestas, nutolęs nuo kitų kultūros centrų cinis. Kartais nebijoti rizikuoti, matyt, iš tikrųjų reiškia per šimtus kilometrų į pietus, esąs arčiau Kubos negu kurti geresnį meną. Floridos sostinės Tallahassee. Ne veltui amerikiečiai Beje, mugėje apskritai buvo juntamos naujų kūrybi- kartais juokauja: „Toks žavus miestas ir taip arti JAV.“ nės energijos šaltinių paieškos. Apie tai bylojo ir viena Ryšių su menu čia istoriškai labai nedaug. Su šio didžiausių privačių galerijų Rubell Familly Collection, miesto įvaizdžiu labiau siejasi prabangos, „žvaigždžių“ kuri paprastai pasirenka šiuolaikinių Amerikos dai- spindesio, lėbavimų, kitų kūniškų malonumų hedonis- lininkų grupes, brėžiančias naujas dailės tendencijas. tinė, o ir tamsioji gyvenimo pusė – netolimoje praeityje Mugėje ji pristatė parodą „30 amerikiečių“, čia buvo Majamis garsėjo organizuotais nusikaltimais, prekyba eksponuojami išimtinai afroamerikiečių menininkų narkotikais, azartiniais lošimais ir kitais pavojingais darbai, bylojantys apie juodaodžių patirtį, – novatoriš- žaidimais. Tai Elmoro Leonardo ir kitų trilerių, detek- ki, drąsūs, dramatiški. Ši itin gausiai lankoma paroda tyvinių romanų autorių aprašytas miestas, sunkiai al- sukėlė nemažai kontroversiškų nuomonių. suojantis šiltų, tvankių naktų oru, kuris persunktas jau- Wynwoodo rajone, panašiai kaip Niujorko meni- dulio, baimės ir erotikos prakaitu. Kvapą gniaužiančių ninkų Chealse’o kvartaluose, ne tik susitelkė daugiau- TV serialų, tokių kaip „Miami Vice“, miestas. Miami sia satelitinių mugių. Čia pastoviai veikia ir dar viena Noir. Tad juo labiau intriguoja, kad šis miestas virsta didžiulė privati galerija, eksponuojanti muziejinės meno Meka. vertės kūrinius – tai buvusiame policijos konfiskuotų narkotikų sandėlyje įsikūrusi Margulies Collection at Art Basel mugės sėkmė paskatino atsirasti daugiau the Warehouse, sukaupusi vieną vertingiausių dailės kaip dvidešimt kitų meno mugių, kurių visų, žinoma, kolekcijų ne tik Majamyje, bet ir apskritai Amerikoje. nespėjau aplankyti. Didžiausia iš jų ir savaip konkuruo- Svarbią vietą užima skulptūros ir instaliacijos. Tarp janti su Art Basel – tai mugė Art Miami, įsikūrusi Maja- jų – ir Magdalenos Abakanowicz dramatiška instaliaci- mio centre esančiame menininkų pamėgtame Wynwo- ja „Hurma“ su 250 begalvių susigūžusių figūrų. Savitus, odo rajone. Baltame, didžiuliame, apie 12 000 kv. metrų dramatiškus, Rytų Europos patirtį perteikiančius lenkų paviljone pernai buvo pristatyta daugiau kaip šimtas skulptorės kūrinius mugėje pristatė ir kelios kitos ga- meno galerijų ir institucijų iš Europos, Azijos, Lotynų lerijos. Amerikos, kitų pasviečių. Būta nuomonių, kad įdomu- Margullies’o galerijoje pamačiau ir legendinio skulp- mu ji nenusileido ABMB mugei. Art Miami aplankė toriaus Michaelo Heizerio triptiką iš vulkaninio šlako, daugiau kaip 30 tūkstančių lankytojų. Plačiau nesusto- uolienų ir aliuminio (Elevated, Surface, Depressed). dama prie solidžių modernizmo klasikos prezentacijų, Heizeris garsėja galingų dydžių žemės meno (ar gal,
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Kinu portretai ir objektai Bernice Steinbaum galerijoje
Gruodžio pirmąją savaitę į Pietų Floridos kurortinį megalopolį Majamį, sakytum, iš dangaus ir iš jūros nusileidžia meno pajėgų desantas ir septynias dienas laiko „užėmęs“ miestą. Iškeliamos parodos vėliavos, mirga spalvingi reklaminiai plakatai, išdygsta nauji paviljonai ir tentai, parkuose – instaliacijos ir skulptūros. Kurortą užtvindo dešimtys tūkstančių atvykėlių iš viso pasaulio – dailininkų, kolekcininkų, muziejininkų, kuratorių, meno entuziastų, snobų, dailės pirkėjų ir piligrimų su meniniu nuokrypiu… Jean-Michel Basquiat. Portretas Rytų menininkai ypač pamėgo Marilyn Monroe portretus…
Art Basel galerijų mugės fragmentai. Jono Jurašo nuotraukos
Art Basel galerijų mugė dėl užgriuvusios globalinės finansų krizės ne tik nenukentėjo, jos kokybė, kaip pripažinta, buvo netgi aukštesnė nei prieš metus, o mugės mastas tebėra stulbinantis. tiksliau, karštovaizdžio meno) darbais. Šis atsiskyrėlis Amerikiečiai mėgsta platų užmojį, galingas propor- jau tris dešimtmečius Nevados dykumoje iš žemės ir cijas, gigantiškus dydžius. Prisimenu, Niujorke So-Ho uolienų kuria gigantišką „Miestą“ (City), kurį pats ly- rajone buvo keistenybių parduotuvė Think Big („Galvok gina su Egipto piramidėmis. Po dešimties metų tylos, stambiai“), kur net dantų šepetukas buvo šluotos dy- ABMB mugėje jis pristatė du naujus sunkiasvorius džio. Panašiai yra ir šioje mugių mugėje: nors kolekci- darbus: „Negatyvi sienos skulptūra“ Nr. 5, sverian- ninkai ir apžvalgininkai apgailestauja, kad jos mastas ti penkias tonas, ir „Negatyvi sienos skulptūra“ Nr. 6, dėl ekonominio sunkmečio buvo gerokai kuklesnis sverianti šešias tonas. Abu darbai – natūralių uolienų negu anksčiau, tai vis tiek sunkiai aprėpiamas, ekstra- masė, įsprausta į „dėžes“, kurios kiek pakeltos nuo že- vagantiškas, spalvingas, svaiginamai stimuliuojantis mės taip, kad akmens luitai atrodytų plūduriuojantys. įvykis. Be to, labai naudingas miestui. Bazelio mugė- je apsilankęs Floridos gubernatorius Charlies Cristas Dar pora instaliacijų buvo vadinamos didžiausiomis visų pirma pabrėžė jos naudą ekonomikai – per savaitę šioje mugėje. Viena iš jų – belgo Kriso Martino tris to- buvo gauta stipri finansinė injekcija, pasidžiaugė, kad nas sveriantis bronzinis varpas, kabantis ant aukštos tokia gausybė talentų suplūdo į Majamį. Iš tikrųjų buvo plieninio rėmo konstrukcijos, įmūrytos į betono cokolį. įdomu akivaizdžiai įsitikinti, kaip menas veikia miestą, Šis nepaprastai poetiškas darbas, pavadintas „Kam...“, visuomenės gyvenimą, kultūros sklaidą. yra vienas iš trijų Kriso Martino hemingvėjiškos temos Art Basel Miami Beach mugė per septynerius metus „Kam skambina varpai...“ kūrinių, atliepiančių, pasak įstengė pasukti menų centro ašį iš šiaurės rytų – presti- kritikų, šių dienų situaciją pasaulyje. Instaliacijai pa- žinių Niujorko aukštumų ir Vašingtono platybių į pietus naudotas autentiškas varpas, išlietas 1929 metais An- ir Floridos regiono vizualinio meno rinkiniams suteikė tverpene, išplėštas iš bažnyčios per karą, vėliau rastas pasaulinio lygmens statusą. Majamis ėmė garsėti tur- Hamburge, kur skambėjo iki 1971 metų, kol įskilo. tingomis privačiomis kolekcijomis, meno kolekcininkų Varpas, plieno konstrukcija ir cokolis laivu keliavo per ir mecenatų dėmesiu. Dygstant galerijoms, atsigauna vandenyną dešimt dienų, kol pasiekė Majamį ir buvo apleisti, vandalų ir narkomanų nusiaubti rajonai (Wyn- instaliuotas ABMB galerijoje, dar prieš sukonstruojant wood, Design district). Miestas ėmė keisti veidą ir įgijo jos vidines sienas. Šią milžinišką šešių metrų aukščio kultūrinio savitumo. instaliaciją už 200 000 dolerių įsigijo žinoma Majamio Pernykštė mugė daugeliu atžvilgių vertinama net meno mecenatė Adrienne Arsht, kurios vardu pavadin- palankiau už ankstesnes. „Šiais metais Bazelis man pri- tas naujas Muzikos ir teatro centras. minė tas dienas, kai menininkai ir intelektualai sėdė- Kitas ypač didelio formato kūrinys – Roberto Cham- davo Paryžiaus kavinėse ir dalydavosi idėjomis“, – Art berso skulptūra „John, John“. Tai du 1930-ųjų laidos Newspaper sakė Niujorko meno konsultantas Marrero. Johno Deero A modelio žali traktoriai, sulydyti prie- „Menas yra tikras daiktas, – pabrėžė kitas šios mugės kiais, nosis į nosį, bet vis dar veikiantys. Wynwoodo vertintojas. – Plytos yra plytos ir akcijos yra akcijos. Bet menininkų rajono atvirame kiemelyje eksponuojama menas dar turi ir sielą.“ skulptūra žaidžia keliomis simbolinėmis prasmėmis: „Art Basel mugė atnešė į Majamį daug lengvabū- traktorius yra paprasta, sena, bet efektyvi didžiųjų fer- diškumo ir komercializmo, bet ji taip pat atvėrė erdvę mų žemdirbystės mašina; jos pagaminimo metai – tai vaizduotei. O miestai ne mažiau negu žmonės stengiasi užuomina apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio didžiąją įsivaizduoti save kaskart iš naujo“ (Miami Herald). depresiją ir apie šiuo metu prasidėjusią recesiją Ame- Nepaisant ekonominio sunkmečio, praėjus vos mė- rikoje. Kartu tai ir tiltas, ir akligatvis, galėjimas veikti nesiui po Bazelio mugės, jau organizuojamas ir rekla- ir negalėjimas pajudėti – šiandieninės JAV ūkio būklės muojamas būsimasis tarptautinis 2009-ųjų žiemos ren- metafora. dez-vous Majamyje.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 49 Rasa GEČAITĖ
Lūkesčius pranokusi savaitė Lince – 2009-ųjų Europos kultūros sostinėje
Šiek tiek nerimavau, ar teisingai pasielgiau nepatriotiškai pasirin- kusi Naujuosius metus sutikti Lince ir visą savaitę stebėti 2009-ųjų austriškosios Europos kultūros sostinės atidarymo renginius. Tačiau nedideliame Austrijos mieste patirti įspūdžiai pranoko lūkesčius. Nau- jųjų išvakarėse prasidėję renginiai tęsėsi kiekvieną sausio dieną nuo ryto iki vakaro. Neįtikėtina, bet atvykau į mažą provincijos miestą, o išvykau iš jo tarsi iš pasaulinio kultūros metropolio. Savo akimis mačiau, kaip įsižiebia Euro- pos kultūros supernova. Į gausius renginius Lince plūdo ne tik austrai iš Zalcburgo ir Vienos, bet ir svečiai iš Niujorko, Berlyno, Romos, Kopenhagos, kitų miestų…
Užuojauta dėl „žlugusio Vilniaus“ žadėtą įvykdyti kultūros sostinės projektą“. Buvau nemaloniai nustebinta. Įdomu, kas pasistengė tokią Sužinoję, kad esu viešnia iš Vilniaus, daugelis pra- žinią išplatinti prieš pat Naujuosius? Gal VEKS’o di- dėjo reikšti nuoširdžią užuojautą dėl žlugusio (?!) rektoratas taip teisinasi prieš pasaulį, kad per trejus projekto Vilnius – 2009-ųjų Europos kultūros sostinė metus nieko kūrybiška nesugebėjo sugalvoti ir netu- (toliau – VEKS). Austrai iš Linco ir Vienos, vokie- ri jokių svarių argumentų pasikviesti svečių iš viso čiai, niujorkiečiai sutartinai citavo išplatintą žinią, pasaulio į Vilnių, paskelbtą (bet ar tapusį?) Europos kad vilnietiškasis metų projektas žlugo dėl finansų kultūros sostine? stygiaus. Italų architektas iš Romos mandagiai, bet Vis dėlto Lince buvo apėmusi patriotiška viltis, už- griežtokai užsiminė, kad Vilnius „suvalgė visos Eu- gožusi nerimo šešėlius, – spėliojau, gal gimtasis Vilnius ropos mokesčių mokėtojų pinigus ir sužlugdė pasi- – 2009-ųjų Europos kultūros sostinė netikėtai nuste-
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 bino kokiais nors įslaptintais įdomiais renginiais, gal Lincas – kultūros supernova daug praradau, išvykusi į kitą kultūros sostinę? Tačiau grįžusi įsitikinau, kad Vilniuje tvyro tyla ir nejusti jo- Nuvykusi įsitikinau, kad vienas iš Linco’09 – Euro- kių Europos kultūros sostinės judesių, išskyrus „@Hof- pos kultūros sostinės (toliau – LEKS) projekto me- fmann. spragtukas“, dvidešimties minučių fejerverkus ninių direktorių Airanas Bergas (gimęs Tel-Avive, Katedros aikštėje, „Vanago čiuožyklą“ prie Rotušės ir augęs Vienoje, studijavęs Niujorke, dirbęs Berlyno gruzinų primityvisto Niko Pirosmanišvilio parodos ir Vienos teatruose), kai pernai lapkritį kalbinau jį atidarymą Vilniaus paveikslų galerijoje. Šią parodą Vilniuje, Austrijos ambasadoje, buvo teisus girda- būtinai aplankysiu (ji veiks iki gegužės 31-osios), kad mas jų suburtą komandą. Dabar rūpėjo išsiaiškinti, prisiminčiau prieš 20 metų matytą kuklią Pirosmanio ar motyvuotas Bergo entuziazmas ir didžiavimasis kūrinių ekspoziciją Tbilisyje, beje, tuomet ji, prisipa- Lince įvyksiančiomis neeilinėmis teatro premjero- žinsiu, nuvylė. Sausį numačiau paklausyti kas ketveri mis. 2008-ųjų gruodį Vilniuje kalbėdamasi su austrų metai Jaschos Heifetzo garbei rengiamo tarptautinio LEKS’o generaliniu direktoriumi šveicaru Martinu smuikininkų konkurso atrankinių turų ir baigiamojo Helleriu ėmiau beveik pavydėti, kad dėl būsimos visų koncerto. Gal pavyks sausio 29 ir 30-ąją patekti į „Co- metų kultūros renginių programos Lince jis jaučiasi medie – Française“ teatro gastroles, prancūzai į Vilnių visiškai ramus. LEKS’o reklaminiai leidiniai, storos atveža Molière’o komediją „Juokingosios pamaivos“. 2009-ųjų Linco programos knygos, kuriose smulkiai Kaip menotyrininkę mane domina nuo sausio vyksian- išvardyti gausūs renginiai, dar labiau sustiprino norą čios parodos – „Vartų“ galerijoje Helsinkiui kaip 2000- savo akimis įsitikinti, ar gali būti toks milžiniškas ųjų Europos kultūros sostinei, skirta paroda „MENO- kontrastas tarp Vilniaus ir beveik tris kartus mažes- rama“, Šiuolaikinio meno centre rengiamas tarptautinis nio (190 tūkst. gyventojų), niekam nežinomo „pra- projektas „Bendrasis kodas: 5 kontinentai, 10 bienalių, moninio ir nešvaraus“ Linco. Juk abu miestai turėjo 20 menininkų“. tokias pačias starto galimybes tapti įspūdingomis Tačiau vis tiek nesuprantu, kaip šie renginiai su- Europos kultūros sostinėmis. siję su Vilniumi – 2009-ųjų Europos kultūros sosti- Tad pateikiu dienoraštį, ką mačiau, girdėjau ir ne, nors būtent jie kukliame VEKS’o renginių kalen- veikiau Lince pirmąją 2009-ųjų savaitę, pakviesta di- doriuje išvardyti kaip svarbiausi. O juk pagrindinis rektoriaus Martino Hellerio. LEKS’o atstovė spaudai Europos Tarybos suteikiamo Europos kultūros sos- Pia Leydolt paslaugiai ir greitai sutvarkė akreditaciją tinės titulo ir didelės finansinės paramos tikslas yra dalyvauti visuose renginiuose, kuriuose pageidavau, suaktyvinti vietinių konkretaus miesto menininkų ir pasiūlė apmokėti dviejų parų nakvynę viešbuty- iniciatyvas, atskleisti naujas meno formas, atrasti je miesto centre. Netikėtai nudžiugino LEKS’o or- naujas kultūrines erdves, į kultūros įvykių verpetą ganizatorių skelbta Linco miestiečių Naujametinio įtraukti kuo daugiau miestiečių ir novatoriškais to svetingumo programa. Mat kitas keturias nakvy- miesto kultūros poreiškiais sudominti platųjį pa- nes, sužinojusi apie mano viešnagę, pasiūlė lincietė saulį. Vilniaus projekto vykdytojai neiškėlė nė vie- menininkė Anja Westerfrölke. Ji įteikė raktus nuo no iš šių tikslų, nuolat girdėjome tik verkšlenimus savo jaukiai prabangaus namo ant Dunojaus kranto dėl lėšų stygiaus. Atsakingai galiu pareikšti: nedi- priešais įspūdingus Linco pilies rūmus ir paragino delei kūrybiškai komandai būtų užtekę kur kas ma- jaustis kaip namie. Pasak Anjos, tai ne tik lincietiš- žiau milijonų, kad paverstų Vilnių ar bet kurį kitą kas svetingumas, o ir jos pačios kuriamų socialinės Lietuvos miestą įsimintina ir įspūdinga Europos bendrystės projektų dalis. Beje, jau ne vieną savo kultūros sostine. projektą ši menininkė įvykdė ir Vilniuje.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 51 Gruodžio 31-oji – nesibaigianti diena matau originalią Kalėdų eglutę, papuoštą tik elektrą taupančiomis lemputėmis (austrai yra aršūs energijos Kai iš miglose skendinčio Vilniaus per Rygą ryte išteklių tausojimo šalininkai). Išpuoštomis barokinė- atskridau į Vieną, oro uoste žvilgsnis iškart užkliu- mis gatvelėmis zuja daugybė jaunų savanorių, kurie vo už Linco’09 – Europos kultūros sostinės plakato. linksmai dalija suvenyrus, tarp jų – ir rožines piršti- Nusigavusi į Vienos Vakarinę traukinių stotį, vėl naites su sidabro siūlais išsiuvinėtais LEKS’o ženklais. pamačiau spalvingą LEKS’o plakatą. Sėdau į greitąjį 18 val. į ryškiai apšviestą „Lentos“ dailės muzie- Miuncheno traukinį, kuris per pusantros valandos jaus restoraną susirinko akredituoti žiniasklaidos nugabens tiesiai į Lincą. Traukinyje randu keliauto- atstovai, kad pavakarieniautų ir užmegztų pirmąsias jams skirtų žurnalų su Linco naujametinės savaitės pažintis. Smagiai kalbėjomės su kultūros žurnalo renginių programa ir spalvingu LEKS’o ženklu ant iš Berlyno redaktore Nadja ir fotografų grupele iš viršelių. Puiki reklaminė strategija! O Lince netikėtai Berlyno, Vienos ir Linco. Pralinksmino improvizuo- pralinksmina iš traukinių perono vedantis raudonai tas spaudos fotografų turnyras, kuris iš jų savičiau ištapytas „kilimas“, su Linco’09 – Europos kultūros įamžins naujus veidus. Visus aiškiai intrigavo vil- sostinės sveikinimu visiems atvykstantiems. Pavydė- nietės dalyvavimas Linco šventėje. Maloni pažintis tinai išradinga. Naujutėlė šviesi stiklinė stotis (tvir- užsimezgė su dr. Wladimiru Friedu, kuris atvyko iš tinama, kad moderniausia Austrijoje) išpuošta įvai- Vienos su žmona fiksuoti Linco renginių savo kultū- riaspalvėmis vėliavomis su LEKS’o ženklais. Iškart ros žurnalui. Vienas po kito kolegos atsargiai pradė- pasijunti atvykęs į Europos kultūros sostinę! jo reikšti užuojautą „dėl Vilniaus tylos ir finansinių Skubu į išgirtąjį LEKS’o informacijos centrą pa- problemų“. Linco komandos atstovai mandagiai tei- grindinėje miesto aikštėje. Tikėjausi mažos kamarė- ravosi, ar jau pasirodė bent koks nors Vilniaus pro- lės (vilnietiškas sindromas), o patekau į didžiulę sti- gramos leidinys. Deja, pradžiuginti jų negalėjau, nes klo erdvę, kurioje lengvai tilptų apie 100 lankytojų. ir pati tokio dar nebuvau mačiusi. Žvilgsnį traukia suvenyrų su LEKS’o ženklu (marški- 19.30 val. kartu su oficialiais Linco svečiais rinko- nėliai, prijuostės, pirštinės, rašikliai, saldainiai, skė- mės į gretimą ryškiai apšviestą stiklo pastatą „Bruc- čiai, vyno buteliai, žaislai, knygos...) gausa. spaudos knerhaus“ – Antono Brucknerio vardu pavadintą centre, kuris įsikūręs antrame aukšte, galima naudo- Linco koncertų salę. Vėl vaišės, pažintys, pokalbiai tis kompiuteriais ir interneto ryšiu, žiniasklaidos at- ir juokas. Linco’09 – Europos kultūros sostinės ati- stovus čia pasitinka jauni paslaugūs savanoriai, pui- darymą 21 val. „Brucknerhaus“ salėje nuotaikin- kiai kalbantys angliškai. Viskas sutvarkoma greitai ir gai pasveikino Federalinis prezidentas dr. Heinzas maloniai. Netrukus laikau rankose bilietus į koncer- Fischeris. Oficialiam atidarymo vakarui vadovavo tus ir spektaklius, didžiulį LEKS’o ženklu papuoštą šmaikštus aktorius, „linciečių kūrinius“ grojo kame- krepšį su įvairiais leidiniais, renginių programomis, rinis orkestras. Tačiau pagrindiniu atidarymo akcen- Linco miesto planais ir suvenyrais. tu tapo ironiškai smagus „dokumentinis“ filmas – tai Miesto plane sužymėtos visų renginių vietos, tad linksmai perkurta Linco istorija nuo prieškario lai- pasiklysti neturėčiau. Švytinčia centrine miesto gatve kų, kai Adolfas Hitleris savo gimtąjį miestą ketino skubu atgal į viešbutį pailsėti prieš Naujųjų šventinį paversti pagrindiniu Reicho kultūros centru. Salė maratoną, kuris prasidės 18 val. Apgailestaudama „pa- plyšo juoku, kai filmo autoriai Lincą tarsi Berlyną aukojau“ tik vieną renginį – Linco mero ir Aukštutinės po karo padalijo į Pietų kapitalistinę ir Šiaurės ko- Austrijos ministro pirmininko iškilmingą priėmimą munistinę dalis – amerikiečių ir rusų įtakos zonas, Senojoje rotušėje 16.30 val. Tačiau oficialių renginių atskyrę jas betono siena. Buvo nesunku atpažinti is- laukia dar ne vienas. Pagrindinėje miesto aikštėje pa- torinius asmenis ir nūdienos miestiečius, austrų po-
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 litikus, griaunančius Linco sieną. Sovietų Sąjungos mingų Naujųjų“ prasidėjo14.30 val. Bažnyčiose nuo paskutinis vadovas Michailas Gorbačiovas sienos 17 val. vyko Bacho ir Händelio muzikos koncertai. nugriovimo proga pasveikino Lincą kaip pagaliau Pagrindinėje miesto aikštėje ir Senojoje turgaus suvienytą Europos kultūros sostinę. Tai buvo iš ti- aikštėje nuo 21 val. ant scenų šėlo jaunimo muzikos krųjų originali ir daugiaprasmė LEKS’o atidarymo dievukai. įžanga. Vakarą užbaigė į sceną atneštas ir supjausty- Po tradicinio kasmet Naujųjų vidurnaktį skam- tas įžymusis migdolinis Linco pyragas. bančio Dunojaus valso ir spalvingų fejerverkų staiga viskas akimirką nutilo. O tada prasidėjo pasaulinė „Raketos simfonija“ ant Nibelungų tilto premjera – specialiai LEKS’o atidarymui sukurta 20- ties minučių trukmės „Raketos simfonija – su ugni- Pagrindinėje aikštėje, Dunojaus krantinėse ir ant mi žaidžiantys balsai“. Britų kompozitoriaus Orlan- Nibelungų tilto iš anksto būriuojasi tūkstantinė mi- do Gough simfoniją režisierius Tomas Ryseris gyvai nia, skaičiuojamos paskutinės valandos iki Naujųjų atliko atvirame ore su 500 mėgėjų choristų iš Linco ir laukiama Linco’09 – Europos kultūros sostinės ir Aukštutinės Austrijos, jiems padėjo 16 profesio- atidarymui skirto muzikos ir šviesų spektaklio. Jau- nalaus britų ansamblio „The Shout“ solistų. Gyva ni entuziastingi savanoriai gatvėse dosniai visiems muzika sklido iš paaukštinto ir įspūdingai apšviesto dalija rožines pirštines, ženkliukus ir saldainius su Ars Electronica centro amfiteatro. Gyvi balsai sub- LEKS’o simbolika. Jau nuo vidurdienio Lince buvo tiliai papildė ugnies spektaklį Dunojaus krantinė- gausu renginių. Austrų gidai nuo 14 val. visiems se ir dangų nutvieskusius fejerverkus. Žvelgiau į šį norintiems rengė ekskursijas po miestą, vaikai buvo nuostabų spektaklį vaikštinėdama krantine. Iš deši- laukiami „Landesgalerie“ muziejaus Svajonių dirb- nės blyškiai žalsvai švytėjo stiklinis „Brucknerhaus“ tuvėje. 6 km bėgimas per Linco istorinį centrą „Lai- pastatas, iš kairės – ryškiai rožine spalva apšviestas
Ars Electronica centras
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 53 modernus stiklinis „Lentos“ dailės muziejus, kito- jaunuolių nusimetė apsiaustus, išsirikiavo į vieną li- je pusėje – pagal amerikiečio Zachary Liebermano niją ir vienmarškiniai sinchroniškais rimbų kirčiais sukurtą kompiuterio programą spalvas keičiantis pradėjo varyti žiemą iš miesto. Buvo tikrai gražu. naujasis Ars Electronica centras, o Dunojaus krantus Vadinamieji novatoriško dizaino „Pixel“ vieš- jungė melsvai apšviestas istorinis Nibelungų tiltas. bučiai, įrengti netradicinėse erdvėse – galerijoje, Prisipažįstu, tikrai įspūdingo kūrinio įrašą mieliau sandėlyje, fabrike, laive ir t.t., buvo, deja, uždaryti. klausyčiau namų erdvėje, kur nereikėtų krūpčioti Pasirodo, pagal LEKS’o sumanymą kiekvienas iš šių nuo griausmingų fejerverkų, kurie vis labiau erzi- viešbučių yra atviras lankytojams tik dvi valandas no… kurią nors dieną. Tad bandymą teko pakartoti kitą dieną. Sausio 1-oji – „Best of Austria“ 16 val. vėl žingsniavau į „Brucknerhaus“ koncertų salę, kur Linco „Bruckner“ orkestras, nuo 2002-ųjų Po pusryčių 11 val. smalsiai kulniavau į Promena- vadovaujamas puikaus dirigento Denniso Russelo dos gatvę, kur turėjo vykti ritualinis žiemos išvary- Davieso, kvietė į Naujametinį koncertą. Programa mas „Traditional Aperschnalzen“. Snūduriuojančiame intrigavo įdomiu deriniu: šiuolaikinio amerikiečių mieste buvo smagu rasti nemažai tokių pat smal- kompozitoriaus minimalisto Philipo Glasso (g. 1937) suolių, pučiamųjų orkestrėlį, tautiškai apsirengusias „Toltekų“ simfonija Nr. 7 ir klasiko Josepho Haydno Linco moteris. Nors rytmetis buvo šaltokas, būrelis (1732–1809) Simfonija Es-dur. Maloniai nustebino Linco orkestro meistriškumas. Salės ovacijų sulaukė ir iš Niujorko atvykęs kompozitorius Philipas Glas- sas, kurio naujo kūrinio premjera – opera „Kepleris“, sukurta LEKS’o užsakymu, apie lincietį astronomą ir matematiką Johannesą Keplerį (1571–1630) bus at- likta 2009-ųjų rudenį. 19 val. kitas didžiai ambicingas LEKS’o renginys – dai- lės parodos „Geriausia Austrijoje“ (Best of Austria) iškilmingas atidarymas „Lentos“ dailės muzieju- je. Pasak Martino Hellerio, sumanymas buvo gana įžūlus – LEKS’as paprašė, kad visi Austrijos meno muziejai į Lincą atsiųstų po 3 geriausius savo turimus kūrinius. Į „Lentos“ suplau- kė įvairiausių žanrų ir pobūdžio kūriniai, nuo seniausių laikų iki šių dienų sukurti ne tik austrų, o ir kitų šalių me- nininkų. Paroda iš tikrųjų įdomi – ir dėl „geriausiųjų“ kūrinių atrankos eklektiš- kumo, ir dėl eksperimentinės koncepcijos, ir dėl ekspozici- jos sąrangos. Solidžiame parodos albume, išleistame ir vokiečių, ir
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 anglų kalbomis, įdomu skaityti Austrijos muziejų sprendžiu dar kartą apsilankyti „Lentos“ dailės mu- kuratorių argumentus, kodėl iš savo kolekcijos jie at- ziejuje. Mieste vis dažniau šypsodamasi sveikinuosi siuntė būtent tuos tris kūrinius. su nepažįstamais žmonėmis, kažkur matytais ir vėl sutiktais. Sausio 2-oji: Anja Westerfrölke ir Ars Electronica Sausakimšame „Uosto“ teatre jau antrą vakarą vyksta pasaulinė spektaklio „Nerimo knyga“ pagal Po pusryčių iš viešbučio kraustausi į lincietės me- rašytojo Fernando Pessoa knygą premjera. Vaidina nininkės Anjos Westerfrölke’s namą ant Dunojaus vienintelis aktorius – Klausas Maria Brandaueris, kranto tikrame pasiturinčių snobų rajone. meistriškai įtaigiai perteikiantis knygos herojaus Iškilmingą naujo Ars Electronica centro atidarymą dėl monologą. Dalyvauja Linco „Bruckner“ orkestras, kraustymosi rūpesčių iškeičiau į visuomenei skirtą pristaty- diriguoja Dennisas Russelas Daviesas. Muzikos, li- mą. Lauko amfiteatre radau vis dar garuojančius trijų skir- breto, filmo autorius ir režisierius – Michelis van tingų sriubų katilus ir vyno taures, o visuose 6 pastato aukš- der Aa. Apie šį specialiai 2009-ųjų Linco kultūros tuose ekspozicijų vadovai energingai aiškino lankytojams, sostinei sukurtą spektaklį per susitikimą Vilniuje kas ir kaip čia yra. Šį naujausių technologijų ir aukščiausių didžiuodamasis pasakojo vienas iš LEKS’o meninių intelektinių civilizacijos pasiekimų centrą – edukacinę direktorių Airanas Bergas. meno ir mokslo laboratoriją – tiesiog būtina aplankyti Nuo pirmųjų akimirkų supratau, kad kažką pa- kiekvienam. Specialiai Linco – Europos kultūros sostinės našaus jau mačiau Vilniuje 2008-ųjų spalį ISCM Pa- atidarymui per 1,5 metų pastatytas ir įrengtas didžiulis saulio muzikos dienose. Išgirtoji pasaulinė premjera stiklinis pastatas su 40 tūkstančių šviesą taupančių diodų Lince yra tiksli kopija Heinerio Göbbelso muzikinio vakarais tampa šokančių spalvų meno kūriniu, keičiančiu spektaklio „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“ pagal švytinčius savo pavidalus. Nuo išorės iki vidaus – viskas Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų čia futuristiška, t.y. balansuoja ant ateities ribos. Smegenų sefardų palikuonio Eliaso Canetti’o (1905–1994) au- laboratorijos, naujausi robotai, genų inžinerija, skaitme- tobiografinius tekstus. Šis spektaklis jau pelnė šešis ninės technologijos, elektroniniai instaliacijų koncertai, europinius apdovanojimus ir – kaip skelbiama – yra biolaboratorijos, žmogaus akies „kosmosas“, visatos ob- geriausias pastarojo dešimtmečio šveicarų teatro servatorijos, „gilios erdvės“ vaizdiniai (16 milijardų pikse- Vidy-Lausanne projektas. Jame vaidina prancūzų ak- lių vaizdas leidžia iš arti pažvelgti, pavyzdžiui, į Leonardo torius André Wilmsas, groja garsusis styginių kvar- da Vinci’o „Paskutinę vakarienę“, 16x9 m dydžio ekrane tetas „Mondriaan“ iš Amsterdamo. Visiškai vienoda ir galima priartinti kiekvieną detalę)... Daugybės meni- ir abiejų spektaklių kompozicija, panaudojant gyvą ninkų ir mokslininkų iš viso pasaulio kūriniai. Kiekvieną muziką ir filmo projekciją. Keistai įžūlus režisūrinis dieną siūlomi vis nauji demonstravimai. Neįtikėtina šiais klonas.... laikais kelias dienas žiemą lauke matyti minias žmonių, Atrodo, šiuo atveju Vilnius turi gerą progą pasi- kantriai laukiančių savo eilės, – jaunus tėvus su kūdikiais, šaipyti iš Linco. paauglius ir garbaus amžiaus piliečius. Kai patenki į vidų, ilgai nesinori iš ten išeiti. Sausio 4-oji: įkvepianti „Virtuvės muzika“ Kodėl visa tai ne Vilniuje? Sekmadienį nuo 11 iki 16 val. LEKS’o programa Sausio 3-ioji: „Nerimo knyga“ – klono premjera? kvietė į intriguojamai pavadintą renginį „Virtuvės muzika“. Vis dar priblokšta vakarykščio spektaklio, Neskubėdama pusryčiauju Anjos namuose, pro abejojau, ar verta ten eiti, tačiau architektūros foru- langą grožėdamasi ramiai tekančiu Dunojumi. Nu- mo namuose laukė itin malonus netikėtumas. Užli-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 55 instrumentai – virtuvės rakandai. Tai, ką jis su jais išdarinėjo, atrodė tiesiog neįtikėta. Kokie skambe- siai, dermės, kompozicijos, ritmika! Fabio Bonelli’o „virtuvinis“ muzikavimas yra kerinčiai patrauklus, būtina kuo greičiau pasikviesti jį į Vilnių (pageidau- tina, ilgam). Beje, jo muzika gana pavojingai skatina apetitą, staiga pasijutau išalkusi ir gardžiuodamasi suvalgiau didoką lėkštę puikaus daržovių troškinio su ilgagrūdžiais ryžiais. Užkandžių kampelis prie šios muzikos yra būtinas. Šio renginio kuratorius lincietis iš Vienos Wolfgangas Almeris sakė atradęs Bonelli prieš pora metų Milane. LEKS’o organiza- toriams Almeris pasiūlė ir sutiko pats kuruoti ypa- tingos sekmadieninės ir naktinės muzikos projektą. Gaila, kad praleidau naujametines jo staigmenas... Popiet gotikine gatvele kopiu į Linco pilies rū- mus ant aukšto Dunojaus kranto. Čia įsikūręs mu- ziejus, kuriame nuo 2008-ųjų rugsėjo vyksta garsioji LEKS’o paroda „Fiurerio kultūros sostinė“. LEKS’o programoje numatyta, kad birželio mėnesį bus ati- darytas Pietinis muziejaus sparnas su nauja ekspo- zicija. Paroda apie Adolfo Hitlerio planus paversti Lincą pagrindiniu Reicho kultūros centru iš tikrųjų intriguojanti, susidomėjusi apžiūrinėjau archyvines nuotraukas, dokumentus, filmus, pastatų brėžinius, Parodos Fiurerio kultūros sostinė katalogas Nibelungų tilto skulptūrų maketus ir net paveikslų rinkinį, sukauptą Hitlerio inicijuotai naujai dailės pusi į antrą aukštą, nedidelėje salėje radau šezlon- galerijai. Tačiau mano tikslas buvo ne tik pasižiūrėti guose medituojančius klausytojus, kiti prie staliukų parodą, bet ir pasivaikščioti po pilį, pastatytą X a., gurkšnojo kavą ar vyną, valgė ryžius su daržovių nes 1489–1493 m. joje gyveno Lietuvos Gediminaičių troškiniu. O šie kvapai puikiai derėjo prie nuosta- kraujo turintis Šv. Romos imperatorius Friedrichas biausios, kokią tik esu girdėjusi, „virtuvinės“ muzi- III, miręs Lince 77-erių metų. Jo motina, pasak XVII a. kos. Prie balta staltiese uždengto stalo, ant kurio su- jėzuitų teologijos daktaro A. Vijūko-Kojelavičiaus parašy- krauti įvairiausi virtuviniai rakandai (taurės, puodai, tos „Lietuvos istorijos“ (Vilnius: Vaga, 1989), buvo Lietu- plaktuvai, keptuvės, stalo įrankiai ir t.t.), įkvėptai vos valdovo Vytauto Didžiojo sesers Aleksandros dukra „darbavosi“ nepamirštamas italų muzikantas Fabio Zimburgė (Cymbarka), 1412-aisiais Krokuvos dvare ji Bonelli’s. iškilmingai ištekėjo už Geležinio Ernesto Habsburgo. kai Užsukusi trumpam, užkliuvau ilgam. Švelniai kurie istorikai tvirtina, kad Aleksandra buvo Jogailos du- aistringa „virtuvės muzika“ tiesiog hipnotizavo kra, o ne Vytauto sesuo, bet ir tokiu atveju visi Habsburgų klausytojus. Dar ir dabar ausyse skamba Bonelli’o dinastijos Šv. Romos imperatoriai – Zimburgės sūnus daina mylimajai „Myliu tavo šypseną virtuvėje...“ Friedrichas III, jo sūnus Maximilianas I ir šio anū- Tačiau svarbiausia, kad visi jaunojo italo muzikos kas Karolis V – Lietuvos karaliaus Gedimino krau-
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 jo giminaičiai. Priminsiu jau daug kur skelbtą savo atradimą, kad Insbruko Hofkirchėje (bažnyčioje) yra bronzinė žmogaus ūgio nuostabaus grožio Zimbur- gės skulptūra. Lietuvos istorija turtinga lobių! 18 val. nutariau pasiklausyti iš miesto parapinės bažnyčios bokšto kiekvieną vakarą skambančios tri- mito muzikos. Aikštėje susirinko būrelis smalsių Lin- co svečių. Tai dar vienas muzikinis LEKS’o projektas, jame dalyvauja Linco muzikos mokyklos mokiniai. Paprasta, bet visiems – ir miestiečiams, ir jauniems muzikantams, ir miesto svečiams – patraukli idėja.
Sausio 5-oji: „Linco pyragas“ ir Žinių bokštas
Visą dieną klaidžiojau po vis dosniau atsiverian- tį renesansiškai barokinį Lincą. Aplankiau visas bažnyčias, apžiūrėjau vargonus, kuriais koncertavo garsusis Antonas Bruckneris. Tyrinėjau kavinių ir restoranų valgiaraščius. Prie miesto parapinės baž- nyčios atradau itin jaukią kepyklėlę kavinę „k.u.k. Hofbäckerei“, čia aptarnauja patys jos šeimininkai – orūs senyvi sutuoktiniai. Puiki kava ir šviežiai kepti pyragai. Norėjau paragauti įžymiojo Linco migdo- Sausio 6-oji: kelionė namo ir Linco pamokos linio pyrago, kurio receptūra per keletą šimtmečių nuo 1653 m. vienuolių naudoto pirmojo išlikusio Liūdna buvo išvykti, nes žinojau, kiek daug įdo- recepto visai nežymiai pakito. Yra išleistos net šio py- mių renginių, premjerų ir atidarymų vyks Lince iš- rago receptų knygos. Jaukią kepyklėlės kavinę vertina tisus metus. LEKS’o projektui skirtas 258 mln. eurų vietiniai, mėgstantys čia pasmaguriauti, o miesto sve- biudžetas. Daug? Turbūt ne, jei turi aiškiai užsibrėžtą čiai susidomėję tyrinėja turtingą istorinių nuotraukų tikslą ir kryptingai generuoji lėšas. Tai racionali in- kolekciją ant sienų. vesticija į kultūrą ir mokslą, skirta visiems Linco ir Knietėjo aplankyti ir 2007-ųjų pabaigoje atidarytą Austrijos žmonėms. viešąją biblioteką „Žinių bokštas“ įspūdingo aukščio Belieka pakartoti vieno iš LEKS’o meninių direk- pastate, ji irgi įtraukta į Linco – Europos kultūros sos- torių Airano Bergo žodžius: „Sėkmė – tai nėra visi tinės programą. Prie pagrindinės miesto stoties iški- ar atskirai įvykdyti planuoti projektai, o ištisų metų lęs modernios statybos stiklo bokštas gerai matomas sėkmė. Svarbiausia yra atmosfera, Europos kultūros iš gana toli. Keliuose aukštuose patraukliai įrengta sostinės metų nuotaika. Jeigu mums pavyks pasiekti biblioteka yra erdvi ir turtinga, internetas ir fonoteka publiką – štai tada bus sėkmė.“ dirba nuo 10 iki 18 val., išskyrus sekmadienį. Žmo- Lincui jau pavyko, o Vilniui? nėms patinka čia ramiai leisti laiką. Dar vienas pa- gyrimas Lincui už puikiai suvoktus Europos kultūros sostinės tikslus.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 57 Kaip sukuriami priešai
laidinga manyti, kad konfliktų priežastis yra tik etninė madinga tokius konfliktus, kurių pagrindas yra tapatybė, Knesantaika, daugeliu atvejų jie kyla todėl, kad nepasi- atskirti nuo tokių, kurių pagrindas – resursai. Pasak Gün- dalijama gamtinių išteklių. Güntheris Schlee, Maxo Planc- therio Schlee, tokia skirtis yra beprasmė, nes plačiąja pras- ko Socialinės antropologijos instituto direktorius, karinių me kiekvienas konfliktas yra mūšis dėl resursų. Tačiau tai konfliktų specialistas, teigia, kad konfliktuose dėl vandens, neatsako į klausimą, kokios pusės varžysis ir kur bus nu- naftos ar ganyklų sąjungininkais tampa skirtingų etninių brėžta fronto linija. Faktas, kad kai kurie konfliktai vyksta ar religinių grupių nariai. Knygoje „Kaip sukuriami prie- dėl naftos ar vandens, pats savaime nenulemia, kas su kuo šai“ (Wie Feindbilder entstehen) jis paneigė daugybę su tuo jungsis į sąjungą ir kas su kuo kariaus. Silpnesnioji pusė vis susijusių klišių. tiek turės ieškoti sąjungininkų, su kuriais vėliau teks dalytis Žurnalo Max Planck Research korespondento Chris- pergalės vaisiais. O renkantis sąjungininkus iš tikrųjų daug tiano Mayerio paklaustas, kuo paremtos tokios jo išvados, lemia etninės giminystės jausmas. Visi mieliau sudarome antropologas atsakė: „Ne aš vienas laikausi nuomonės, kad sąjungą su tais, kurių kalba, kultūra ir religija yra panašios etninės grupės yra ne natūralios substancijos, o socialiniai į mūsų. konstruktai. Visuotinai pripažinta, kad ir religinės ribos Korespondentui pateikus pavyzdį, kad Balkanų karai gali būti brėžiamos siauriau arba plačiau. Nors religija pati irgi dažnai aiškinami etniniais ir religiniais skirtumais, savaime nėra konflikto priežastis, bet politikos retorikoje nors aštuntajame dešimtmetyje Jugoslavijos bendruome- ja manipuliuojama įvairiais būdais. Retas kuris istorikas nės sugyveno taikiai, o jų kalba ir tapatumas yra panašūs, imtųsi tvirtinti, kad religiniai karai vyksta dėl teologinių antropologas pasiūlė šių konfliktų pradžią apsvarstyti to- nesutarimų. Lygiai taip pat etniškumas nėra etninių konf- pografiškai. Jugoslavijos irimas prasidėjo šiaurės vakaruo- liktų priežastis.“ se ir plito pietryčių link. Pirmiausia atsiskyrė Slovėnija. Paprašytas pakomentuoti, kodėl tuomet žiniasklaido- Ekonomiškai stipriausia sritis turimus išteklius nusprendė je apstu pranešimų apie etninius ir religinius veiksnius, pasilaikyti sau ir nustojo dalytis jais su kitais. Žinoma, Bal- kurie sukelia pilietinius karus ir net sugriauna valstybes, kanuose nacionalistinių nuotaikų būta nuo XIX amžiaus, Schlee atsakė: panagrinėję tokius konfliktus empiriškai, bet tai nereiškia, kad nacionalizmas būtinai turi įsivyrauti įsitikinsime, kad, plėtojantis konfliktui, etninės įtampos ir politiniame lygmenyje. Pirmiausia turi susiklostyti tam laipsnis keičiasi. Ypač skaudžiai reaguojama į valstybės tikros aplinkybės, kad, atsakydamos į tam tikrus iššūkius, sienų keitimą. Tai ypač sustiprina priešiškumą. Etninis as- konfliktuoti tarpusavyje pradėtų konkrečios etninės gru- pektas svarbus ir pašalinant konkurentus arba renkantis pės ar jų veikėjai, ir tik tada nacionalistiniai jausmai gali sąjungininkus. Įsiplieskus konfliktui, viena etninė grupė tapti instrumentu naujai politinei tvarkai įvesti, nes įvyksta vertina ir atskiria kitą grupę gerokai griežčiau negu įprasta sąveika tarp apskaičiuotų ekonominių interesų ir socialinių taikos metais. Deja, pasak mokslininko, socialinių mokslų įtraukimo ir atskyrimo procesų. Tai atsispindi kiekviename įžvalga, kad etniniai skirtumai nėra prigimtiniai, o nulemti politiniame sprendime, susijusiame tiek su sąjungininkais, socialinės raidos, nepaveikė konfliktų suvokimo ne tik po- tiek su priešininkais. Bet kokį grynai ekonominį konflikto puliariajame lygmenyje, bet nepadarė didesnės įtakos net aiškinimą, pavyzdžiui, naudos pagal „racionalų pasirinki- ir kai kurioms mokslinėms konflikto teorijoms. Šiuo metu mą“ teoriją, būtina papildyti socialinės identifikacijos teo-
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 rija. Mažai tikėtina, kad sprendimai būtų daromi atsižvel- vis didesnį pagreitį, nuosaikiesiems tampa gerokai sunkiau giant tik į individualius interesus. Pasak antropologo, tai gyventi taikoje. Schlee sako: „Savo knygoje aš paaiškinau galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: daugybė sprendimų, purifikacijos procesą šiame kontekste. Vis griežtesnis ir susijusių su asmens karjera, daromi atsižvelgiant į šeimos siauresnis apibrėžimas, kas yra tikras musulmonas ar ti- interesus. Įsitikinę nacionalistai arba religinių bendruome- kras krikščionis, labai parankus, kai reikia kokią nors soci- nių fanatikai šią liniją nukelia toliau ir pritaiko šią sampratą alinę grupę nušalinti nuo valdžios, – tada tiesiog pareiškia- visos etninės ir religinės grupės mastu. ma, kad ji neatitinka doktrinos grynumo. Šis gryninimo Vis dėlto kas neapykantą, baimę ir priešiškumą iškelia procesas susijęs ne tik su teologinėmis interpretacijomis, į valstybės lygmenį? Elitas, kuriam karas yra būdas padi- tikėjimo dalykais, dažnai čia įsipina grynai pasaulietiniai dinti naudą ar išplėsti savo galią? Schlee manymu, elitas interesai, pavyzdžiui, kova dėl valdžios, bandant eliminuo- dažniausiai kontroliuoja, kaip kuriami ir skleidžiami ste- ti potencialius oponentus. reotipai apie priešus. Tačiau elitą sudaro ne vien tie asme- Tarkime, Irane religinių lyderių kasta siekia monopo- nys, kurie turi didelę ekonominę galią ar yra įgiję aukštesnį lizuoti tiek religinę, tiek politinę valdžią. Tačiau, pasak išsilavinimą. Terorizmas taip pat turi ryškų poliarizuojantį Schlee, ši koncepcija tinka ir daugybei tradicinių Afrikos efektą. Šaudymo į minią gali pakakti, kad būtų imtasi eks- visuomenių – ten vadas arba valdovas turi prižiūrėti, kad tremalių veiksmų. pavaldiniai laikytųsi tam tikrų tabu ir ritualų, susijusių su Mokslininkai dažnai pabrėžia šiuolaikinių karų ir konf- maistu. Be to, neturėtume susikoncentruoti vien į islamą. liktų asimetriją, bet, pasak Schlee, tai nėra šių laikų feno- Vakarų visuomenės taip pat turi tabu ir draudimus, ku- menas. Antikoje irgi buvo puikiai žinomas teroro, politinių riuos pažeidus asmuo nušalinimas nuo valdžios. Imkime žmogžudysčių efektyvumas. Reikalas tas, kad užtenka vos griežtą monogaminės seksualinės moralės interpretaciją. kelių asmenų, kad būtų išgąsdinti milijonai ir sukelta poli- Jungtinėse Valstijose politikai, kurių daugumą vis dar su- tinė krizė. Jugoslavijoje bendruomenė kreipėsi pagalbos daro vyrai, iki šiol yra vertinami pagal tai, ar jie atitinka į etnines milicijas, kad ši apgintų nuo snaiperių. Net gero šeimos tėvo idealą. Per rinkimus ištraukiamos į die- tada, kai etninius ir religinius skirtumus daugelis žmonių nos šviesą net jaunystės nuodėmės. Norėdamas diskredi- yra pamiršę, radikaliai nusiteikusioms mažumoms juos tuoti ir pašalinti iš valdžios konkurentus, kas nors gali iš- nesunku atkurti. Šiandien tai vyksta Afganistane ir Irake. kelti jų moralinio tyrumo klausimą. Įvykdyti politinei žmogžudystei ar pasikėsinimui reikia Korespondentas pasidomėjo, ką Vakarų mokslininkai kur kas mažiau pastangų ir finansinių sąnaudų, negu nuo tikisi sužinosią tyrinėdami Afrikos visuomenes. Schlee tokių atakų apsisaugoti. Agresoriai visada pranašesni, nes manymu, pagrindines konflikto formas galima studijuo- jų nejaudina nekaltų žmonių, atsitiktinai atsidūrusių ne- ti visose – praeities ir dabarties visuomenėse, didelėse ir tinkamoje vietoje netinkamu metu, mirtys. mažose, agrarinėse ir pramoninėse. Kad būtų surinkta pa- Įdomiausia, kad knygoje „Kaip sukuriami priešai“ be- kankamai duomenų, privalu palyginti daugybę atvejų. Iš- veik nėra ideologijos sąvokos. Paklaustas, kaip pasikeitė davystės, nušalinimas nuo valdžios, nelojalumas, demago- konfliktų pobūdis nuo Šaltojo karo pabaigos, mokslinin- gija, kompleksiniai ryšiai tarp lyderių ir pasekėjų – visa tai kas atsakė: nors konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų baigėsi, būdinga ir Afrikos kaimams. Šios visuomenės pagal savo tačiau dabar atsidarė nauji frontai. Po 1990-ųjų, ypač po struktūrą yra gerokai panašesnės į mus, negu mes mano- 2001 m. rugsėjo 11-osios, NATO įvardijo naujus priešus. me. Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl derėtų atidžiau Ypač nepalankioje šviesoje imta vaizduoti islamą. Vakarų įsižiūrėti į šio žemyno visuomenes. Antropologas pabrėžia, politikai irgi prisidėjo prie naujų priešų konstravimo. Tai kad šiuo metu Afrikoje svarbiausi smurtinių konfliktų da- naudinga abiejų stovyklų ideologams – pavyzdžiui, karin- lyviai nebūtinai yra suverenios valstybės ar jų įgaliotiniai. giems islamo fundamentalistams, kurie siekia poliarizuoti Afrikos konfliktuose nustatyti tikrąsias fronto linijas yra konfliktus ir juos radikalizuoti. Radikaliesiems įgaunant ganėtinai painu. Daugelis veikiančiųjų asmenų visiškai ne-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 59 susiję su valstybe – tai gali būti policija, kariuomenė, vietos vienakryptis judėjimas. Matome yrančias valstybes Afri- valdininkai, tačiau jie nebūtinai reprezentuoja valstybę, kos žemyne. Net Vakarų demokratijose vis dažniau nu- daug dažniau rūpinasi privačiais interesais. sikratoma valstybinės kontrolės, pavyzdžiui, globalioms Max Planck Research korespondentas pasiteiravo, ar tai korporacijoms dažnai pavyksta išvengti valstybės kišimosi, neglumina politologų, kuriems valstybė tebėra svarbus o daugelio jų biudžetas didesnis negu mažų valstybių. Taigi faktorius? Schlee atsakė, daugelyje šių valstybių riba tarp klystume manydami, kad pasaulis ateityje tvarkysis grynai valstybinės ir nevalstybinės sferų yra pralaidi. Ne tik todėl, valstybių ir vyriausybių pagrindu. Daugybė procesų jau kad lygia greta su kvazivalstybinėmis jėgomis egzistuoja ir nėra tarptautiniai – juos kontroliuoja grupės, veikiančios ikivalstybinės galios struktūros – klanai, giminės ir gentys. transnacionaliniame lygmenyje. Šios grupės nepriklauso Buvusių kolonijų valdytojai iš patirties žino, kaip sunku jokiai valstybei. Daugeliu atveju tai keičia ankstesnes taisy- šiuose regionuose nubrėžti politines ribas. Kenijoje britai kles ir valstybines programas. Ar vadinsime tai „progresu“, suformavo rajonus ir, nepaisydami daugybės tarpusavyje ar „regresu“, priklauso nuo to, kaip suvokiame tikslą, kurio besivaržančių grupių pasipriešinimo, bandė suskirstyti gy- siekiame.“ ventojus pagal juos. Dabar tarpusavyje kovojančios pusės Knygos autorius kurį laiką dirbo Somalyje, buvo kon- reiškia pretenzijas, apeliuodamos į buvusią kolonijinę tvar- sultantas taikos derybose 2002 metais. Paklaustas, kokie ką, tarsi ji būtų buvusi natūrali. Politikai prie tokio savava- Somalio valstybės iširimo padariniai, Schlee atsakė: „Pir- liško ribų brėžimo prisideda tuo, kad rinkimų apygardose miausia – fragmentacija. Nė vienai iš Somalio politinių telkia potencialius rėmėjus ir išstumia tas grupes, kurios, ti- jėgų nepasisekė sukurti nacionalinės vyriausybės ir kon- kėtina, už juos nebalsuos. Viena vertus, vietinius konfliktus troliuoti šalies. Somalį sudarė dvi viena šalia kitos de facto kursto moderni administracinė sistema ir kovos dėl postų, egzistavusios ir konkuravusios tarpusavyje autonomiškos antra vertus, jų priežastys glūdi tradiciniuose ginčuose dėl valstybės: Somalilandas šiaurės vakaruose ir Puntlandas ganyklų ir vandens. Skirtingos grupės skirtingai suvokia šiaurės rytuose. Abi išlaikė dalį savo valstybingumo, bet jis problemas. Buvimas toje pačioje pusėje nebūtinai reiškia, apsiribojo saugumo palaikymu. Nei teisinė, nei edukacinė kad siekiama tų pačių tikslų, – pabrėžė antropologas. sistema nebuvo išlaikoma iš valstybės biudžeto, t.y. jos ne- Šie konfliktai panašūs į tuos, kurie vyko Europoje prieš buvo finansuojamos iš mokesčių. Pietuose fragmentacija šimtmečius. Afrikos pilietiniame kare kovojančios gru- tapo nevaldoma. Mogadiše įsiplieskė karas tarp atskirų puotės lyderį arba klano vadą tikrai galima palyginti su miesto rajonų.“ Europos karo vadu ankstyvaisiais viduramžiais, kai vals- Korespondentui pasiteiravus, kodėl valstybinių tybė dar neturėjo jėgos monopolio. Vis dėlto iš tų, kurie institucijų kolapsas Somalyje buvo toks ekstremalus, vienoje epochoje buvo organizuoti nusikaltėliai, ir iš jų šei- mokslininkas akcentavo, kad dabartinis valdžios vaku- mų ilgainiui, jau kitoje epochoje, atsirado aristokratija. Tai umas atspindi tai, kas visada dominavo Somalyje. Be buvo ilgas ir smurtingas kelias nuo nusikaltėlių magnatų kolonijinės kontrolės, be milžiniškų užsienio šalių pa- iki stabilios feodalinės sistemos ir galų gale iki valstybės. stangų ten niekada nebūtų atsiradusi vieninga valstybė. Pavyzdžiui, Anglija kažin ar būtų tapusi pasauline galybe, Kolonijinėms valstybėms – britams šiaurėje ir italams jeigu ne piratavimas karūnos vardu. Net ir šiandien valsty- pietuose – Somalio valdymas niekada finansiškai neap- bės institucijos dažnai yra susijusios su kriminaliniais ele- simokėjo. Priešingai, šių teritorijų kontrolė buvo brangus mentais, pavyzdžiui, valstybėse, kurios gyvena iš narkotikų užsiėmimas. Šalies egzistencija priklausė nuo supergalybių eksporto. Tačiau tai irgi nėra naujas fenomenas. Per opijaus strateginių interesų Afrikos Rage. Somalio byla atskleidžia karus XIX amžiuje europiečiai Kinijoje elgėsi labai negar- mažų mažiausiai vieną pamokomą dalyką – etninis pliu- bingai, – priminė mokslininkas. ralizmas pats savaime nėra karo priežastis. Somalis, viena Güntheris Schlee nepritaria optimistiškam požiūriui, iš labiausiai nenusisekusių Afrikos valstybių, etniniu ir re- kad socialinis progresas yra neišvengiamas: „Istorija nėra liginiu požiūriu yra homogeniška šalis, o, pavyzdžiui, kai-
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 myninė Kenija, nors ten kalbama 29 kalbomis ir gyvena kurio ir užvirė kova. Įvairios klikos siekė kontroliuoti vals- skirtingos etninės grupės, išlieka palyginti stabili. tybę, kad galėtų šią paramą pasisavinti. Maždaug tuo pat Kai kuriose Afrikos valstybėse dėl kruvinų konfliktų ir metu tarptautinė bendruomenė liovėsi domėtis Somaliu istorinių nesėkmių dažniausiai kaltinamos buvusios kolo- kaip valstybe. Vietoj šios nelaimingos šalies atsirado ma- nijinės valstybės. Pasak Schlee, toks požiūris grindžiamas žesnių grupių mozaika, nes jų karo vadai išlaikė tam tikrą idealizuota ikikolonijinio laikotarpio koncepcija. Kruvini pagarbą vieni kitiems ir smurto lygis čia buvo palyginti ne- karai Afrikoje vyko dar prieš Europos valstybių intervenci- aukštas. Juk akivaizdu: jeigu parama plėtrai skiriama tiems ją, tiesa, naudotis gamtos ištekliais tada buvo mažiau pro- regionams, kur nėra taikos, ji negalės būti produktyvi.“ blemiška, paprasčiausiai todėl, kad gyveno gerokai mažiau Savo knygoje Schlee kritiškai atsiliepia ir apie Somalio žmonių. Kai kurie kolonijiniai režimai dirbo labai efekty- taikos konferenciją, siūlo decentralizuoti paramos skirs- viai, pavyzdžiui, plėtodami infrastruktūrą ir medicininį tymą ir teikti paramą konkretiems projektams: „Jei skir- aptarnavimą. Britams Kenijoje pavyko įvesti ir palaikyti tingos grupės gali „atitikti“ reikalavimus ir dalyvauti kon- tvarką su minimaliu valdininkų skaičiumi. Smurto lygis ferencijoje demonstruodamos savąjį smurto potencialą, tuo metu buvo palyginti neaukštas, medicinos sistema tai tokia sistema yra niekam tikusi. 2002 metais Kenijoje, veikė pakankamai gerai, o tai lėmė, kad gyventojų skaičius Eldorete, vykusioje taikos konferencijoje stengtasi visus dramatiškai išaugo. Edukacinis sektorius buvo ribotas, Somalio karo vadus susodinti prie derybų stalo. Kas atsi- prieinamas tik daliai šalies jaunimo, tačiau mokymo koky- tiko? Jie ėmė kautis tarpusavyje, kad eliminuotų priešinin- bė buvo palyginti gera. Daug Afrikos valstybių tokį nepras- kus, kiekvienas norėjo pademonstruoti savo pranašumą. tą lygį išlaiko ir dabar, nors daug kuo kaltina nekenčiamą Net per konferenciją jie mobiliaisiais telefonais vadovavo administracinį aparatą. susirėmimams.“ Į klausimą, kodėl Afrikos valstybėse kyla tiek daug Güntheris Schlee sako, kad pagrindinis antropologų konfliktų su demokratija ir įstatymų valdžia, Schlee atsa- instrumentas yra atviras pokalbis: „Toli nenueisite, išdaliję kė: „Piliečiai turi matyti teisinės sistemos prasmę, antraip standartizuotą klausimyną žmonėms, kurie niekada nėra jie nepaklus valstybės autoritetui ir neįsipareigos bendrai tokio dalyko matę. Kalbant konkrečiau, niekada negali veiklai. Praėjusio amžiaus viduryje naujų Afrikos vals- žinoti, kokie klausimai tinkamiausi vietinėmis sąlygomis. tybių piliečiams kurį laiką atrodė, kad įsipareigoti savai Svarbu turėti pakankamai kalbos žinių ir atidžiai stebėti valstybei yra verta. Kai kolonijinės valstybės nuėjo nuo socialinę kasdienybę.“ Pats antropologas kalba dešimčia scenos, reikėjo kuo greičiau paskirti pareigūnus į civilines kalbų, iš kurių septynias ar aštuonias yra įvaldęs puikiai. ir visuomenines tarnybas. Tuo metu jau buvo išaugusi ge- Tačiau apgailestauja, kad nemoka Centrinės Azijos regi- rai išsilavinusių afrikiečių, aukštųjų ir vidurinių mokyklų ono kalbų: „Aš galiu susišnekėti arabiškai su imamu me- absolventų, karta ir ji turėjo šansą. Tačiau ilgainiui visi pos- četėje ir palikti jam gerą įspūdį, bet aš nešneku rusiškai ir tai buvo užimti ir vėlesnė karta liko tuščiomis rankomis. nė viena iš tiurkų kalbų, todėl, kai nuvykstu į šį mūsų ty- Žadėtasis ekonominis augimas neįvyko. Tie, kurie nemato rimams reikšmingą regioną, man greitai prireikia kolegų ateities perspektyvų, nekvaršins sau galvos dėl išsilavinimo. pagalbos.“ Tarnautojas, kurio atlyginimo užtenka vos keletui dienų, stengsis rasti alternatyvų pinigų šaltinį. Dažnai korupciją Güntherio Schlee knyga „Kaip sukuriami priešai“ ak- lemia kaip tik tokia beviltiška situacija. Valstybė turi turėti tuali ir mums, nes, kaip sakė jos autorius, viskas pasaulyje ką pasiūlyti savo piliečiams, ji turi būti pasirengusi atsily- susiję taip glaudžiai, kad kruvinais konfliktais kibirkščiuo- ginti už lojalumą. Priešingu atveju žmonės arba išvyks iš jančios Afrikos patirtis europiečiams nėra tokia jau tolima, valstybės, arba ją sunaikins. Taip ir įvyko Somalyje. šioje kaip jie galbūt norėtų… šalyje 1990-aisiais jau nebebuvo ko dalytis, išskyrus JT pa- ramą. Taigi parama, skirta šalies plėtrai, virto ištekliumi, dėl Pagal užsienio spaudą parengė Zigmas Vitkus
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 61 Pažinti naujaip
Almantas Samalavičius
Po Malaiziją Williamo Somerseto Maughamo pėdomis
pie Malaiziją pirmą kartą išgirdau dar sovie- togas praleisdavo tėvynėje. Laikraščius, iliustruotus Atmečiu, atsivertęs Maughamo pilno apsakymų savaitraščius, žurnalus gaudavo tiesiai iš spaustuvės. rinkinio trečiąjį tomą, išleistą Williamo Heineman- Senesniais laikais Saravakas arba, sakykime, Selango- no leidyklos Londone. Visas apsakymų tritomis buvo ras buvo tos vietos, kuriose atvykėliai gyvendavo tol, turtingoje tėvų bibliotekoje, greta daugelio kitų pui- kol išeidavo į pensiją. Anglija buvo labai toli ir, kai po kių leidinių, kokių nebūtum radęs skurdžiuose ano ilgesnės pertraukos ten nuvykdavo, jausdavosi esą vis meto knygynuose. Tiesa, Maughamas pasakojo ne svetimesni; jų tikrieji namai, artimiausi draugai buvo apie Malaiziją, bet apie Malają – taip kadaise vadi- ten, kur jie patys praleido didžiąją savo gyvenimo nosi šis tolimas Pietryčių Azijos kraštas. Rinkinio dalį. […] Šalyse, apie kurias rašiau, anuomet vyravo įžangoje Maughamas aiškino, kad apsakymai „buvo taika. Gali būti, kad britams valdant kai kurios tautos parašyti seniai, prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir derė- – malajai, dajakai, kinai maištavo, tačiau iš šalies tai tų perspėti skaitytoją, kad toks gyvenimas, apie kurį buvo nepastebima. Britai mokė juos teisingumo, sta- pasakojama, jau neegzistuoja. Kai pirmąsyk apsilan- tė ligonines ir mokyklas, rėmė jų verslus. Nusikals- kiau šiose šalyse, baltųjų vyrų ir jų žmonų gyvenimas tamumas čia buvo nė kiek ne didesnis nei kur nors buvo beveik toks pats kaip ir prieš dvidešimt penke- kitur. Beginklis žmogus galėjo ramiausiai keliauti po rius metus. Jie vykdavo namo kas penketą metų. Be Malajos žemes jausdamasis visiškai saugus. Vienin- to, turėdavo kelias savaites kasmetinių atostogų. Gy- telį rūpestį kėlė žema kaučiuko kaina…“ venantys ten, kur klimatas ypač varginantis, ieško- Susiruošęs mėnesį praleisti Malaizijoje, dar kartą davo gryno oro kuriame nors netoliese įsikūrusiame atsiverčiau kadaise itin godžiai skaitytą Maughamo kalnų poste. Kaip ir dalis valstybės tarnautojų, jie raštų tomą ir permečiau akimis autoriaus perspėji- gyveno ten, kur ištisas savaites nesutikdavo nė vieno mus neįsivaizduoti šios šalies gyvenimo tokio, koks baltojo, todėl vykdavo į Singapūrą, kad kurį laiką pa- pateiktas jo apsakymuose. Šiandieninė Malaizija nė būtų saviškių draugijoje. Šalį, kurioje buvo įkurdin- iš tolo nepanaši į tą, kokią ją matė iškilusis britų ra- tas [kolonijinis – A. S.] postas, pavyzdžiui, Borneo, šytojas, keliavęs po Pietryčių Aziją dar tada, kai ko- laikraštis Times pasiekdavo tik po šešių savaičių, jie lonijinis režimas europiečiams atrodė nekvestionuo- džiaugdavosi, jei Singapūro spaudą gaudavo po po- tina duotybė. Beje, tokį kolonisto požiūrį atspindi ros. Aviacija visa tai pakeitė. Net ir prieškariu žmonės, ir Maughamo raštai – mąstymo stereotipai vis dėlto kurie galėjo leisti sau ja naudotis, trumpas savo atos- palieka pėdsaką net ir talentingiausiųjų kūryboje…
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Šiuo metu kontinentinėje Malaizijoje ir salose gy- iš Malaizijos ir Singapūro pasitraukė 1971 metais, vena daugiau kaip dvidešimt šeši milijonai žmonių, o tačiau kolonijinis režimas paliko ryškų pėdsaką vie- krašto teritorija suskirstyta į devynis sultonatus. Šalį tinių žmonių gyvensenoje. Kolonizatoriai iš esmės sudaro du regionai: Vakarų Malaizija užima Malajos modernizavo šalį, todėl Malaizijoje, kur niekados pusiasalį, o Rytų – Saravako ir Sabos žemes Borneo nebuvo centralizuotos valstybės, skirtingai negu Bir- saloje, kurios didesnioji dalis priklauso Indonezijai. moje, britų valdymo laikotarpis nekelia itin slogių Malaizijos federacija buvo įkurta 1963 metais, tada prisiminimų. Pokolonijiniu laikotarpiu buvo toliau ją sudarė Malaja, Singapūras, Saravakas ir Saba. Po plėtojami šalies modernizacijos procesai, kuriuos poros metų Singapūras tapo nepriklausoma respu- itin paspartino premjero dr. Mahathiro Mahamado blika ir iš federacijos pasitraukė. vyriausybė, pavertusi kraštą vienu iš ekonomiškai Malajos pusiasalyje nuo seno gyveno kelių tau- klestinčių Azijos tigrų. Šis šalies labui daug nusipel- tybių žmonės – aborigenai, malajai, kinai, indai ir nęs žmogus laikomas nacionaliniu didvyriu. Be kitų pakistaniečiai. Šiuo metu malajai sudaro daugiau dalykų, jo vyriausybė daug pasidarbavo, kad šalies kaip pusę šalies gyventojų. Kinai – antra pagal dydį sostinė Kvala Lumpūras taptų vienu didžiausių, mo- tautinė grupė. Jie laikosi Konfucijaus moralinio mo- derniausių ir didingiausių Pietryčių Azijos urbanis- kymo, išpažįsta budizmą arba taoizmą. Nedidelė jų tinių centrų. dalis priėmė krikščionybę. Trečioji grupė – indai, Kiekvienam, norinčiam įsitikinti, kokia įspūdinga gyvena vakarinėje šalies dalyje ir išpažįsta hinduiz- gali būti šiuolaikinė architektūra, vertėtų apsilan- mą. Laisvai pasirinkti tikėjimą gali kiekvienas šalies kyti Kvala Lumpūre, kur į dangaus aukštybes stie- gyventojas, išskyrus… pačius mala- jus, kurie jau gimsta musulmonais ir privalo likti jais visą gyvenimą. Jiems griežtai draudžiama pakeisti religiją. Jei malajų vyras ar moteris susituokia su kito tikėjimo asme- niu, šiam lieka tik dvi alternaty- vos – arba tapti musulmonu, arba su savo antrąja puse ieškotis prie- globsčio kokioje nors kitoje šaly- je… Didesnė malajų dalis iki šiol yra kampong t.y. kaimo gyventojai. Jų gyvenvietės driekiasi prie upių, kanalų. Namai pagal tradiciją sta- tomi iš medžio, uždengiami nipa palmių stogu, vadinamu atap, kita namudinė architektūra renčiama iš kokoso, papajos, banano medžių. Miestus Malaizijoje pradėta statyti kolonijiniu laikotarpiu, daugelis iš jų nebuvo planuojami, tiesiog išau- go iš ankstesnės tradicinės kaimo struktūros. Britų karinės pajėgos Hinduistinė šventykla Malaizijos sostinėje
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 63 biasi gausybė puikių formų, subtiliai subalansuotų, neva už bokštų dvynių plyti skurdus, Bankoko var- pagavios estetikos statinių. Pietryčių Azijos regioną gingųjų kvartalus primenantis miestovaizdis. Toks aptarnaujantys Air Asia lėktuvai leidžiasi vietinės kinematografinis Holivudo triukas Malaizijoje buvo reikšmės aerodrome, todėl neturėjau galimybės pa- suvoktas kaip begėdiškas, negarbingas didingo sosti- sižvalgyti po garsųjį tarptautinį Kvala Lumpūro oro nės įvaizdžio paniekinimas. Juo labiau kad toks vaiz- uostą, suprojektuotą japonų architekto Kisho Kuro- das iš tikrųjų visiškai svetimas išpuoselėtai, puikiai kawos (jis baigtas statyti prieš dešimt metų), bet jau prižiūrimai, modernia architektūra tiesiog švytinčiai patys pirmieji žingsniai po didmiesčio centrą leidžia šalies sostinei. patirti visą Kvala Lumpūro architektūros didybę. Nors Kvala Lumpūro miestovaizdyje dominuoja Dabartinę Malaizijos sostinę, kaip ir kitus miestus, dangoraižiai ir ultramoderni architektūra, yra išlikę įkūrė britai 1823 metais, tačiau, skirtingai negu ki- ir senų kolonijinio laikotarpio statinių. Tarp jų išsi- tuose Pietryčių Azijos didmiesčiuose, praeities nos- skiria geležinkelio stotis, pastatyta 1829 metais, val- talgijos čia likę palyginti nedaug. Dominuoja aukšti, dant britams. Netoliese plytinti Nepriklausomybės modernūs statiniai, į akis krinta naujausios statybos aikštė irgi suformuota kolonijiniais laikais, anuomet technologijos, tačiau gausu ir gamtos oazių. Skirtin- ji vadinosi Merdeka. Šalia aikštės – santūraus stiliaus, gai nei kai kuriuose Vakarų didmiesčiuose, Kvala tačiau ganėtinai įdomios architektūros Nacionalinė Lumpūre netrūksta vidinės erdvės. mečetė su aukštu minaretu, dengta baltos spalvos Neabejotinai įspūdingiausia moderniosios archi- glazūruotomis plytelėmis. Norint patekti į mečetę, tektūros įžymybė – bokštai dvyniai, suprojektuoti reikia užsiregistruoti. Nustebau, kai viena iš lankyto- Argentinos ir JAV architekto Cesario Peli’o, čia įsi- jus pasitinkančių moterų, skvarbiai pažvelgusi į akis, kūrusi Petronas korporacija. Vos pastatyti (1998 m.) paklausė, ar nesu musulmonas. Kaltas, veikiausiai, Kvala Lumpūro bokštai dvyniai buvo aukščiausias buvo tamsus įdegis ir keletą dienų neskusta barzda… pasaulio pastatas, vėliau jį pranoko Taipėjaus dango- Apsilankėme ir buvusio šalies premjero Mahathiro raižis Taivano saloje, tačiau ne tai svarbiausia. Kelia Mahamado rezidencijoje, kuri paversta muziejumi. susižavėjimą, kad dangoraižių estetika gali būti tokia Kuklus dviaukštis pastatas įsikūręs ant aukšto kal- išraiški ir įspūdinga, beje, tiek dieną, tiek naktį – su- no, iš čia atsiveria puikūs miesto peizažai. Pasako- temus bokštai dvyniai sužimba tarsi gigantiška Ka- jama, kad premjeras, pusryčiaudamas ar gurkšno- lėdų eglutė, dangoraižių apšvietimas išjungiamas tik damas kavą rezidencijos terasoje, mėgo apžiūrinėti trečią valandą nakties. horizonte besistiebiančias naująsias statybas, veikiai Kvala Lumpūre, skirtingai nuo Bankoko ar bet išgarsinusias Kvala Lumpūrą visame pasaulyje. Re- kurio kito Pietryčių Azijos didmiesčio, nėra ryškių zidencijoje keliolika kambarių, tarp jų ir nedidelė socialinių kontrastų, kai vienas šalia kito pramaišiui posėdžių salė, kurioje vykdavo ministrų kabineto rikiuojasi prabanga ir skurdu dvelkiantys statiniai ar posėdžiai. Interjeras santūrus, palyginti kuklus. Šiek kvartalai. To pasiekti padėjo aiški ir ambicinga Kva- tiek keistoka suvokus, kad apžiūrinėji rezidenciją la Lumpūro modernizacijos vizija. Matyt, todėl šioje kaip savotišką paminklą gyvam asmeniui. Įsiamžin- šalyje prieš keletą metų buvo uždrausta rodyti garsų- ti dar nebaigus savo žemiškosios kelionės, ko gero, jį Holivudo filmą „Spąstai“ (Entrappment), kuriame slapčia svajoja ne vienas Rytų ir Vakarų politikas, ta- vaidino Seanas Connery’s ir Katherina Zeta-Jones. čiau tik Rytuose įmanoma paversti tai realybe… Tuo pasirūpino šalies premjeras, įsižeidęs dėl vienos, regis, visiškai nekaltos filmo scenos, neturinčios Pakeliauti po kontinentinę Malaizijos dalį vyks- nieko bendra nei su religija, nei su padorumo sto- tame su šauniu palydovu. Tuo pasirūpino mano ka. Tiesiog viename iš filmo epizodų buvo rodoma, brolio Narimanto – chirurgijos profesoriaus kolega
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 ir bičiulis, gyvenantis ir dirbantis Šri Lankoje. Jo rū- ką nors panašaus. Norom nenorom pajunti pagarbą pesčiu mus pasitiko gidas Jamesas, krikščionių (me- įžvalgiems šios šalies politikams, kuriems rūpi eis- todistų) tikėjimą išpažįstantis vietinis kinas. Jis turi mo saugumas, o ne jų pačių kišenės, taigi platesni savą turizmo verslą, be to, kaip ir dauguma rytiečių, visuomeniniai ir nacionaliniai interesai nustelbia apdovanotas verslininko gyslele: keliolika metų buvo asmeninius. Turint galvoje menką Malaizijos valsty- užsiėmęs odos išdirbimu ir pardavimu, vėliau šį bingumo tradiciją, atvykėlis iš korumpuotų politikų verslą perdavė žmonai, o pats ėmė organizuoti indi- stekenamos Rytų Europos pasijunta maloniai suglu- vidualias ir grupines keliones po šalį, atnešančias ne- męs. menką pelną. Nors jo kontoroje darbuojasi keliolika Kai pasiekiame Kamerono kalnus, nejučia prisi- samdytų darbuotojų, su mūsų trijule į kelią leidosi jis menu į atmintį įsirėžusias Maughamo noveles. Šio- pats. Mokestis už paslaugas minimalus – taip Jame- se aukštumose temperatūra gerokai žemesnė, oras sas išreiškia pagarbą žinomam Šri Lankos chirurgui, nepaprastai vaiskus. Bene pirmąsyk per septynerius su kuriuo susibičiuliavo, kai šis keletą kartų lankėsi kelionių po Pietryčių Azijos regioną metus tenka už- Malaizijoje. sivilkti megztinį, kurį įsimečiau į kelionmaišį išvyk- Naujutėlaičiu džipu pajudame Kamerono link. Ke- damas iš Vilniaus, nors susidurti su tokia žema tem- lionė truks beveik pusdienį, todėl maniau, kad turė- peratūra nesitikėjau. Beje, būtent tokiose vietovėse siu į valias laiko pasigrožėti vietos peizažu. Netrukus kadaise atostogaudavo Malajoje dirbę britų versli- paaiškėjo, kad jis, palyginti su kitais Pietryčių Azijos ninkai ir kolonijinės valdžios tarnautojai – vėsus šio kraštais, kuriuose teko lankytis, kiek vienodokas ir kalnuoto regiono klimatas jiems primindavo gimtąją monotoniškas. Nustebino visai kitas dalykas – au- Angliją. Maughamas daug rašė apie jų, su savo tėvyne tostrada vakare ir naktį kuo puikiausiai apšviesta. susvetimėjusių, tačiau ir svetur neįsišaknijusių žmo- Nepamenu, kad kurioje nors šalyje būčiau matęs nių, gyvenimą, kupiną nykios kasdienybės rutinos,
Musulmonų mečetė Kampung Kling, viena seniausių Malaizijoje, Melake
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 65 Temasiką (dabar Singapūras), o tęsdamas kelionę po regioną šio- se apylinkėse apsistojo po mela- ka vadinamu medžiu. Parames- varos galia sustiprėjo, kai 1403 metais kinų imperatoriumi tapo Ying Lo ir atsiuntė į Melaką savo pasiuntinius. Pirmieji šį kraš- tą kolonizavo portugalai, valdę griežtai ir slopinę kitas religines konfesijas. Ilgainiui viskas pa- kito – daugelis kareivių liko čia gyventi, vedė malajų, kinų mo- teris. Šių senų šeimų palikuonys Melakoje gyvena iki šiol. Portugalus 1641 metais iš Me- lakos išstūmė olandai, valdę iki XIX a. trečiojo dešimtmečio. Jie, beje, atkūrė religinę toleranciją, Arbatos plantacija, Kameronas nevaržė tikėjimo laisvės. Valdant olandams 1710 m. buvo pastaty- kurią aukštyn kojom apversdavo, keistos, retsykiais ta Šv. Petro bažnyčia, kurią galima pamatyti ir šian- net pritrenkiančios dramos. Aistrų našta – šis vie- dien. Tačiau seniausia Melakos bažnyčia (tiksliau, jos no iš Maughamo romanų pavadinimas, regis, puikiai kiautas) stūkso ant aukščiausios miesto kalvos. Nosa apibūdina ir visą jo kūrybos tematiką… Senhora (Švč. Dievo Motinos) koplyčią 1548 metais Porą dienų praleidome ramiame jaukiame kalnų pastatė portugalų jėzuitai, vėliau, 1753 m., ją perėmė viešbutyje kvėpuodami gaiviu ir grynu oro, pasižval- olandai ir pavadino Šv. Pauliaus bažnyčia. Šalia jos gėme po artimiausią miestelį, nuvykome į arbatos buvo pastatytas paminklas šventajam Ksaverui, pir- plantacijas, kur vėl iškilo vaizdiniai iš Maughamo majam Nosa Senhora klebonui. novelių. Suangay Palas arbatos plantacijas vienas Melakoje atsirado ir daugiau mišrių etninių dinas- britų kolonistas įkūrė 1890 metais; 1935-aisiais čia tijų. Kino ir malajės palikuonys šiame krašte sukū- buvo įsteigta gamykla, vėl atnaujinusi darbą po ke- rė naują mišrų etniškumą, o kartu ir naują kultūri- lių dešimtmečių. Čia per metus paruošiama apie nę tradiciją. Šios kilmės vyrai buvo vadinami baba, šeši šimtai tūkstančių kilogramų arbatos – 820 000 moterys – nyonya. Viename iš baba ir nyonya pri- arbatos puodelių kasdien. Arbatos krūmai auga ant klausiusių namų pavyko apsilankyti – juos privačiu aukštų kalnų šlaitų, plantacija driekasi 234 hektarų muziejumi pavertė vienas šios šeimos palikuonių, teritorijoje. gyvenantis Singapūre. Erdvus dviaukštis namas su vidiniu kiemeliu rodo, kad pasiturinčios kinų ir ma- Pasižvalgę po Kamerono aukštumas, vykstame į lajų šeimos gyveno nė kiek ne prasčiau negu turtingi Melaką – vieną seniausių ir įspūdingiausių Malai- to meto Europos biurgeriai: baldai buvo gabenami iš zijos miestų. Šią vietovę Melaka pavadino Parame- Kinijos ir Europos, veidrodžiai – iš stiklo tradicijo- svara – Palemborgo princas, atvykęs į anuometinį mis garsėjusios Venecijos…
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Šalia kitų dėmsio vertų Me- lakos objektų – senasis kinų kvartalas, stulbinantis aukš- čiausios prabos antikvarinė- mis parduotuvėmis, nė iš tolo nepanašiomis į kitų Pietryčių Azijos miestų sendaikčių krau- tuves, prekiaujančias turistams skirtais niekniekiais ir negra- biomis senienų imitacijomis. Šiuose kvartaluose gausybė nedidelių kinų šventyklų ir musulmonų mečečių.
Tolesnis mūsų trijulės marš- rutas vedė į Borneo salą, į Sa- bos provinciją. Borneo – viena iš didžiau- sių salų pasaulyje, esanti į pi- etryčius nuo Malakos pusia- Kristaus bažnyčia Melakoje salio. Jos teritorija daugiausia kalnuota, apaugusi tropikų miškais. Gausu lauki- grupės: malajai, išpažįstantys islamą, dajakai, kinai nių gyvūnų – gorilų, gibonų, leopardų, raganosių ir šiek tiek europiečių. ir prijaukintų dramblių. Kadaise sala garsėjo aukso ir deimantų iškasenomis, tačiau XIX amžiuje kasy- Pasižvalgę po Sabos sostinę, išvykstame į Kota Kina- klos buvo uždarytos. Augalininkystei žemė pernelyg balu kalną ir jo apylinkes. Kalnas, kurio aukštis – keturi prasta. tūkstančiai metrų, ilgai (ir, beje, klaidingai) buvo lai- Europiečiai apie šios salos egzistavimą žinojo jau komas aukščiausia Pietryčių Azijos viršukalne. Ne- nuo XIV amžiaus, tačiau pirmiausia ji buvo pami- paisant tokio „nuvainikavimo“, Kota Kinabalu daro nėta dar Ptolemajo geografijos žinyne 150-aisiais didžiulį įspūdį. Jo apylinkėse yra daugiau nei šimtas po Kr. Pirmasis europietis, įkėlęs koją į salą, buvo dvidešimt krioklių, kai kur vanduo krinta iš 300 me- pranciškonų vienuolis Odorikas, kuris čia apsilankė trų aukščio. Apylinkių gyventojai namus nuo seno 1330 metais grįždamas iš misijos Kinijoje. Nuo XVI stato ant kalnų viršūnių, tikėdami, kad po mirties jų amžiaus su Borneo gyventojais prekiavo portugalai, dvasia greičiau pasieks dangų. Stebina krikščioniškų vėliau – ispanai, kol jų monopolį įveikė olandai ir maldos namų gausa – Šv. Augustino, Šv. Petro, Šv. britai. Pauliaus katalikų bažnyčios, Septintos dienos adven- 1946 metais Saravakas ir šiaurinė Borneo dalis tistų bažnyčia, tarp jų matyti ir viena kita mečetė, tapo Britanijos kolonijomis. 1949 metais Indonezi- bet jų čia nedaug – vis dėlto krikščionių misionieriai jai iškovojus nepriklausomybę, olandų valdyta salos saloje kadaise pasidarbavo iš peties. dalis prisijungė prie jos, o Saravakas ir Saba septin- tajame dešimtmetyje įstojo į Malaizijos federaciją. Tęsinys kitame numeryje Nuo senų laikų Borneo gyvena keturios gyventojų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 67 Laikai ir žmonės
Rita Repšienė
Mitinis ugnies ir kliūčių ruožas
Marija Gimbutienė buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei XX amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją.
Vytautas Kavolis
Svarbiausia – nenukirskime šaknų su mūsų tautos dvasine praeitimi.
Marija Gimbutienė
Marija Gimbutienė. 1984 m. J. Jurašo nuotr.
iena žinomiausių JAV archeologių lietuvė Marija Amerika nuo seno vadinama neįtikėtinų galimybių, VGimbutienė (1921–1994) paliko savąjį išskirtinumo nepaprastų išsipildymų ir stulbinančių mistifikacijų šali- mitą. Ji vertinama, gerbiama, net adoruojama kaip ir jos mi. Teigiama ir tikima, kad čia kiekvienas gali tapti tuo, aprašytoji šviesos deivė1. Atvėrusi duris į senosios Europos kuo nori. Tačiau emigrantams anaiptol ne visada ir ne archeologinę praeitį, ji sukūrė savitą archeomitologinę me- viskas klostydavosi sėkmingai. Marijos Gimbutienės liki- todologiją, nuosekliai tyrinėjo ir baltų mitologiją, o atsklei- mas laikytinas išimtimi emigracijos lemčių grandinėje. dusi matricentrinės kultūros privalumus, tapo feministinės Ji gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, nuo 1931 iki ideologijos ikona. Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios 1938 m. mokėsi Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, Europos pasaulis“ (The Civilization of the Goddess: The 1942 m. baigė lituanistikos, etnologijos ir archeologijos World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, ji tais studijas Vilniaus universitete. 1944 m. su šeima pasitrau- pačiais metais buvo apdovanota Anisfieldo-Wolfo premija, kusi iš Lietuvos, tęsė studijas Heidelbergo, Miuncheno, kuri nuo 1935 m. JAV skiriama už žymiausius pasaulio Tiubingeno universitetuose. 1946 m. Tiubingeno univer- kultūros istorijos tyrimus. Harvardo ir Kalifornijos univer- sitete apgynė daktaro disertaciją, parašiusi studiją apie sitetų profesorė, žymiausia visų laikų lietuvių mokslininkė, laidojimo papročius Lietuvoje. 1950−1960 m. dirbo Har- iškėlusi daugybę ir XXI amžiui aktualių klausimų, buvo vardo universiteto Mokslo muziejuje, Kembridže, JAV. atkakli lietuvybės puoselėtoja. Jos knyga The Balts, pirmą Nuo 1963 m. – Kalifornijos (Los Andželo) universiteto kartą paskelbta 1963 metais, tebėra populiariausia baltų pa- profesorė. Didžiausiu autoritetu ji laikė Joną Basanavičių, veldo prezentacija ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje. kuris lietuvių gyvenimo būdo, religingumo atspindžių
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 ieškojo tautosakoje, mitologijoje, istorijoje, etnografijoje, atlaikė humanitarinių mokslų tyrinėjimams keliamą dvi- archeologijoje. Marija Gimbutienė pagal profesiją buvo dešimt penkerių metų ribą – toks laiko tarpsnis patvirti- archeologė, o pagal pašaukimą – mitologė. Baltų kalbas, na išliekamąją veikalo vertę ir svarbą, įrodo populiarumą. kultūrą, mitologiją ji dėstė ir Kalifornijos universitete. „Mūsų trumpam nemirtingumui pakaktų to, kad būtu- Čia įsteigta Marijos Gimbutienės biblioteka, bendra su me skaitomi ir po 25 metų (daugiau filologijoje skirta pasaulyje žinomo mitologijos tyrinėtojo, Kalifornijos tik retiems genijams)“4, − tokia vyraujanti humanitarų universiteto profesoriaus Josepho Campbello biblioteka2. nuostata, toks jų veikalų populiarumo matas. Jų bibliotekų erdvė bendra neatsitiktinai – abu laikėsi to Kaip vertinti Marijos Gimbutienės populiarumą? Jos paties mokslinės sklaidos modelio, užmezgė glaudžius pasirinktas rašymo ir interpretavimo stilius, atmetantis ryšius su plačiąja visuomene, atsisakę mokslo elitiškumo, mokslinę ezoteriką ir orientuotas į skaitytojus, kurie neturi nes siekė, kad juos suprastų. Nebijojo daryti drąsių išvadų laiko gilintis į tyrinėjimų autentiškumą ir prasmių gelmes, ir apibendrinimų, kurti patrauklių, subjektyvių, efemeriš- atliepia tapatinimosi poreikį – paprastai ir suprantamai kų mitinių vizijų, nepaisydami nei gana kontroversiškų identifikuoti save praeityje, atmetant tai, kas keltų skepsį vertinimų, nei kolegų mokslininkų santūraus požiūrio į ar abejones. Taiki pozicija, psichologiškai pagavi, aiški ir jų atradimus, net ignoravimo ar neigimo, nepamesdami sugestyvi, ginocentrines identifikacijas siūlanti nuostata ir galvos dėl didelio pripažinimo – populiarumo tarp aka- patraukli deskriptyvinė prieitis kelia itin žemiškus tikslus: deminio jaunimo, televizijos ir spaudos dėmesio, pakar- apibendrinti, parodyti, įtikinti ir paakinti. totinių knygų tiražų, šlovės ir adoracijos. „Aš savo sėklą pasėjau taip, kaip galėjau. Nebeturiu „Brangioji Bičiule Marija, siųsdamas čia Deivės Moti- galimybių grįžti prie tos pačios temos, o kadaise tai man nos nuotrauką, kuri, kaip matai, ir mus pagimdė, karš- buvo svajonė. Ir gal būčiau šį tą nuveikusi. Pasitenkinu ir tai dėkoju Tau už laiškelius ir labai atsiprašau, jeigu kiek ta skiautele, nes rašiau su meile ir impulsu. Ir ji liks man diletantiškai pareklamavau tavo nuostabią knygą, kokios atsimintina mano biografijos detalė. Dirbau sąžiningai; ir nesukūrė dar joks mūsų protėvis ir joks į tarptautinius man vis tiek, ar mano išnešiotos ir susikurtos tiesos bus vandenis besiveržiąs vyras. […] Tiesa, dabar net porą va- kitiems tiesos. Toks mokslinis darbas; svarbu tik, kad jis karų televizijoj klausiausi Joseph Campbell mitologinėm būtų nekenksmingas“5, – laiške Meilei Lukšienei rašė temom dialogų, kuris dar kartą patvirtino Tavo mąsty- Marija Gimbutienė 1960 metais, atsiliepdama į naujosios mus“3, − laiške Gimbutienei rašė Antanas ir Aleksandra jos studijos apie simboliką lietuvių liaudies mene kritiką. Gustaičiai 1989 ir 1990 metų sankirtoje. Gimbutienė, kad ir kaip būtų keista šiais visuotinio Naujos disciplinos – archeomitologijos, susiejančios opumo laikais, kai visi perdėtai jautrūs sau ir savo įvaiz- dvi mokslo šakas ir atitinkančios tarpdisciplininių moks- džiui, jau visiškai atpratę net nuo savirefleksijos, kritiką lų kanonus, – pradininkė Marija Gimbutienė turi ne- laikė svarbiu savo darbo įvertinimu: „Kritiškos pastabos mažai pasekėjų iki šiol. Paskatinusi naujus tyrinėjimus, man buvo didžiulė satisfakcija. Retai pasitaiko skaityti es- ji pasirinko empirinę pažinimo plotmę, o jos rašymo minę kritiką, tokią, su kuria sutinki. Taip, vietoje dviejų stilius ir tonas, nepaisant prabėgusio laiko, prieštaringų storų tomų buvo parašyta maža knygelytė. Aš gromu- vertinimų ir net viską unifikuojančių dabarties požiūrių, luoju tuos faktus, suvirškinu juos savo skilvelyje, nespėju tebėra nepaprastai sugestyvus. Didžioji Deivė įprasmina išdėstyti visko, ką žinau. Matyt, tai yra priešinga mano moteriškumo esmę. Neatsitiktinai Marijos Gimbutienės prigimčiai.“6 knygos pasaulio knygynuose priskiriamos feministinei Būdama šviesaus ir konstruktyvaus proto, ji turėjo ne- literatūrai. paprastą gebėjimą į viską žvelgti paprastai ir nuoširdžiai, Pagrindiniai mokslininkės veikalai pasirodė kaip tik neklystamai pasirinkti ir pasiekti, atrodytų, neįmanomų kylant feminizmo bangai Amerikoje. Ji tapo ryškia, pa- dalykų: „Nenusišypsok ironiškai, katine, − apie savo gy- lankia apologete, pagrindėja, autoritetinga figūra, o kartu venimą Amerikoje rašė ji laiške Mariui Katiliškiui 1964
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 69 metų gegužę, − nes daug kas įmanoma šiame krašte, tik Didžiausią autoritetą humanitarinėje sferoje iki šiol reikia bandyti ir bandyti, galiu tai sakyti, nes pati praėjau turinti lietuvė, sukūrusi savitą senosios kultūros repre- pro visokias ugnis ir kliūtis.“7 zentavimo ir vertinimo sistemą, paremtą apibendrinimų Gyvenimas – tarsi mitinis ugnies ir kliūčių ruožas, kurį siekimu, nepretendavo į absoliučią (daugumos pripažin- įveikdamas tampi stipresnis, nors kartais ir atrodo, kad tais ir objektyvizuotais kriterijais paremtą) tiesą. stichijos yra sunkiai įveikiamos: „Oras buvo audringas, Senojo pasaulio vizija − Didžiosios Deivės epocha vy- bangos daužėsi į uolas. Paskui pradėjo taip smarkiai pilti riškame šių dienų pasaulyje yra tarsi priešprieša įsigalėju- lietus, kad mudu pasileidom be kvapo namo.“8 Dažnai siam identifikaciniam modeliui. Gimbutienė nepasirinko jausdamasi vieniša, instinktyviai bėgdama „nuo minčių Cliffordo Geertzo propaguojamo „tirštojo“ aprašymo, ji ir nuo realybės“9, Gimbutienė pasinėrė į mokslinius ieš- neieškojo gelmių ar išbaigtų struktūrų, atmetė bet kokias kojimus, vis nepasisotindama atradimais. ideologines schemas, pasaulį komponavo lengvai ir įtai- Tai, kad ji pasirinko mitologiją, taip pat vertintina kaip giai, vengdama paviršutiniškos propagandos ir sustaba- puikus, o kartu intriguojantis, sprendimas. Tiesa, mitolo- rėjusių klišių. Identifikavo praeitį teigdama matricentrinį gija, nepaisant išorinio paprastumo, yra ganėtinai sudė- pradą, dievų hierarchijas, reinkarnacijas, nevaržydama tingas, dabartyje tik fragmentiškai išlikęs mechanizmas, savęs akademiniais reikalavimais ar moksliškumo sąly- laiko virtualybėje išsklidusi komplikuota ir daugialypė giškumais ir atkakliai kurdama savąją tiesą. struktūra su daugybe apgaulingų ideologinių ir tekstinių Tokios tiesos paprastai sulaukia aršios kritikos: „Man, aklaviečių, kurių negalima ar bent jau nevertėtų aiškinti kaip ne vienam čia [Lietuvoje − R.R.] atrodo, kad mito- kaip autentiškų praeities ženklų. Tai vieni iš daugelio mi- loginę sistemą galima sudaryti tik atsiremiant į gyvenimo tologinių žaidimų spąstų. poreikius, nulėmusius mitologijos (kiekviename krašte Remdamasi Algirdo Juliaus Greimo, Jono Balio, Jono skirtingos) susiformavimą, o ne ieškant absoliučios idė- Basanavičiaus mintimis ir tyrinėjimais, Marija Gimbutie- jos, kuri sietų visas (bet kuriai tautai derančias) mitologi- nė rašė: „Mitologija, kurią mes galime pavadinti kultūros nes pažiūras. Neįtikima, kad primityviam žmogaus protui archeologija, atspindi tuos pačius baltų kultūros bruožus būtų prieinamas toks abstrahavimas skirstyti visą dvasinį kaip ir archeologijos paminklai.“10 Analogijų, paralelių ir pasaulį, antgamtinį pasaulį pagal vyriško dinamizmo ir bendrybių paieška reikalauja erudicijos, intuicijos ir kom- moteriško vitališkumo principus. […] Susidarytoji sis- petencijos. Būdama iškili ir puiki archeologijos žinovė, tema neleidžia atskleisti istorinio religinių-mitologinių turinti didelę archeologinių kasinėjimų patirtį, išskirtinai pažiūrų susisluoksniavimo: lietuviškas olimpas imamas platų akiratį ir priešistorės intuiciją, ji stokojo naratyvinės kaip iš karto nustatytas visiems laikams. Todėl tenka rem- kultūros vingrybių išmanymo ir gebėjimo argumentuoti, tis labai hipotetišku Didžiosios Deivės buvimu.“12 pagrįsti savo sprendimus ir vaizdinius. Tačiau tai ir nebu- Siekiniai, idėjos, postulatai tampa svarbūs, kai jie vo jos tikslas. atitinka egzistencines nuostatas, vartojimo poreikius Svarbiausias tyrinėjimų stimulas − ramus, paprastas, ar tapatumo paieškas. Tuomet įsigali kiti dėsniai, o au- bet išmintingas suvokimas, ką darai ir kodėl. Marijos tentiškumas, pagrįstumas, išbaigtumas eliminuojami iš Gimbutienės knyga „Baltai“, išleista anglų kalba 1963, ita- bendro problemų lauko, prasmingumą lemia vieninte- lų – 1967, vokiečių – 1983, lietuvių – 1985 metais, tebėra lis kriterijus − aktualumas. Didžioji Deivė ir jos epocha pagrindinė senąją lietuvių kultūrą apžvelgianti publikaci- tapo būtent ta laiminga moneta, amžinosios „jaunys- ja plačiajame pasaulyje, savo svarumu tiesiog eliminuo- tės“ formule, kuri moteriškumo raiškai suteikė ypatin- janti galimybę konkuruoti. Joje Gimbutienė bandė atsa- gas konotacijas. kyti į klausimus, kurie rūpi daugeliui svetur gyvenančių Marijai Gimbutienei atminti organizuojami jau tra- lietuvių: „Ką mes turime bendra su visais kitais žmonė- diciniais tapę skaitymai, leidžiamos antologijos. 1997 mis pasaulyje ir kuo mes skiriamės nuo kitų.“11 metais Mančesteryje, Konektikute, išleista From Realm
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 to Ancestor. An Anthology in Honour of Marija Gimbutas Atskleidusi esminius būties slėpinius, atradusi ir apra- [„Iš protėvių karalystės. Antologija Marijai Gimbutas at- šiusi „ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją“, Marija Gim- minti“], sudaryta Gimbutienės biografės Joannos Marler. butienė išliko (įstengė išlikti) savimi ne tik Lietuvoje, bet Čia spausdinami penkiasdešimties žymiausių pasaulio ir anapus Atlanto. mokslininkų iš trylikos šalių tekstai. Tais pačiais metais Vašingtone pasirodė ir kita mokslininkės atminimui skir- 1 Marija Gimbutienė, Šviesos ir nakties deivės lietuvių mitologijoje, in Metme- ta knyga apie indoeuropiečių atmintį Varia on the Indo- nys, 1976, Nr. 32, p. 160−175. Euroepan Past: Papers in Memory of Marija Gimbutas, 2 http://www.online.pacifica.edu/cgl/Gimbutasbio [2008-12-16] parengta M. R. Dexterio ir E. Polone. Vilniuje, Jogailos 3 Antanas ir Aleksandra Gustaičiai, in Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, gatvėje, buvusiame jos tėvų Alseikų bute, planuojama pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai / Marija Gimbutienė [suda- įkurti Marijos Gimbutienės muziejų, o gal ir jos vardo rytoja Austėja Ikamaitė], Vilnius: Scena, 2002, p. 169. tyrimų centrą. Remiantis archeomitologės darbais, rašo- 4 Kęstutis Nastopka, Lotmano semiotika, in Jurij Lotman, Kultūros semiotika, mos virtualios deiviškumo istorijos13. Jos paskaitos apie straipsnių rinkinys, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. XIII. Cit. pagal: Michail Lo- senąją deivių kultūrą, archeologinius žymenis ir atradi- tman, Posleslovije: Struktural‘naja poetika i ee mesto v nasledii J. M. Lotmana“, mus yra išleistos audio- ir video- formatais14. Apie Mari- in Jurij Lotman, Ob iskusstve, Sankt-Peterburg, 1998, p. 686. ją Gimbutienę kuriami filmai, pavyzdžiui, Donnos Read 5 Marijos Gimbutienės atsakymas Meilei Lukšienei, in Laimos palytėta: straips- Signs out of Time [„Laiką pralenkę ženklai“] pasakoja apie niai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai / Marija jos baltiškąją prigimtį, mitinę lietuviškumo sklaidą, feno- Gimbutienė, p. 152. menalumą… 6 Ibid., p. 151. Iškili asmenybė, įtaigi mokslininkė, nepaprasta mo- 7 Susirašinėjimas su Marium Katiliškiu, in Ibid., p. 153. teris, pralenkusi laiką, nors gilinosi į praeitį, Marija 8 Marija Gimbutienė Meilei Lukšienei, 1971 m. spalio 15 d., in Ibid., p. 168. Gimbutienė yra vertinama tiek JAV, tiek pasaulyje ir 9 Ibid. jau neabejotinai peržengė vadinamąjį humanitarinio 10 Marija Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais: Etnogenezė, materialinė kul- laiko limitą. Tai patvirtina jos žodžius, kad „gyvybinė tūra ir mitologija. Vilnius: Mokslas, 1985, p. 180. energija negali žūti, ji išlieka... Mūsų mirusieji yra tarp 11 Liucija Baškauskaitė, Marija Gimbutienė − tai gyvas protas, in Živilė Gimbu- mūsų“15. Kaip ir jų idėjos, darbai ir sumanymai, sutvir- taitė, Kornelija Jankauskaitė, Marija Gimbutienė... iš laiškų ir prisiminimų, Vilnius: tinantys ryšį su dvasine istorine praeitimi ir kuriantys Žaltvykslė, 2005, p. 265. naujas reikšmingas patirtis. 12 Iš laiškų. Meilė Lukšienė, 1959 m. vasario 16 d., Kaunas, in Laimos palytėta: Marija Gimbutienė ir Lietuvoje atvėrė duris į patrau- straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai / klų baltiškosios mitologijos lobyną, paskatino meninin- Marija Gimbutienė, p. 150−151. kus gilintis į mitiškumo raišką. Tiesa, „atversti“ į Deivės 13 Goddess History by Marija Gimbutas http://www.carnaval.com/goddess/ Motinos tikėjimą buvo sunku ir čia, kaip ir Amerikoje. [2008-12-16] Antanas ir Aleksandra Gustaičiai laiške Marijai Gimbu- 14 Plačiau žr. http://photosynthesis.com/Marija_Gimbutas.html [2008-12-16] tienei apgailestaudami rašė: „Po to net savo kaimyną dr. 15 Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, Pasaulis jos neužmiršta ir dabar, in Juozą Girnių bandžiau įtikinti mūsų sutvėrėjo moteriš- Živilė Gimbutaitė, Kornelija Jankauskaitė, Marija Gimbutienė... iš laiškų ir kąja lytimi, bet jis, būdamas religinis konservatorius, vis prisiminimų, p. 223. tiek liko ištikimas savo vyriškajam Dievui−Tėvui.“16 16 Antanas ir Aleksandra Gustaičiai, in Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, po- Marija Gimbutienė, 1968 m. atsiimdama Los Ange- kalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai / Marija Gimbutienė, p. 169. les Times Metų moters apdovanojimą, pasakė: „Dėkoju 17 Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, likimo deivei, kad sutvėrė mane moterimi − kūriniu, prisiminimai / Marija Gimbutienė, p. 168. lygiu vyrui. Tačiau mums, moterims, vis dar reikia iš- mintingų vyrų pagalbos.“17
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 71 Retrospektyva
Albertas Ruzgas
Sakralinių paveikslų tapytoja Julija Šalkauskienė
ovietmečiu sakralinės dailės kūrėjų tarsi nebu- Julija Paltarokaitė gimė 1904 m. gegužės 4 (17) d. Svo. Ateistinė valstybė tokius menininkus perse- Petrelių vienkiemyje, Mažeikių apskrityje. Rašyti iš- kiojo, apdėdavo didžiuliais mokesčiais, todėl tapyti moko savarankiškai, stebėdama, kaip rašo vyresnio- sakralinius paveikslus drįso tik vienas kitas dailinin- sios seserys. Rašymas jai tada atrodė tarsi raidžių pie- kas ir kūrė juos slaptai. Bene daugiausia paveikslų šimas. Vėliau ji niekaip negalėjo apsispręsti, ar pirmiau bažnyčioms nutapė Julija Šalkauskienė (Paltarokai- mokytis gimnazijoje ir ją baigti, ar pirmiau mokytis tė), anksti mirusio filosofo Stasio Šalkauskio (1886– piešti. Bet, pasitarusi su pedagoge Marija Pečkauskai- 1941) našlė, Panevėžio pirmojo vyskupo Kazimiero te, piešimo mokslus atidėjo vėlesniam laikui. Beje, jos, Paltaroko (1875–1958) sesuo. jau gimnazistės, polinkį ir norą piešti labai sustiprino Mane supažindino su ja rašytojas Viktoras Alekna pažintis su dailininku Liudu Truikiu. Jis turėjo daugy- (1915–2008), nusivedęs į jos butą Žygimantų gatvė- bę atvirukų su meno šedevrais – iš jų Julija ir pažino je, Vilniuje. Tai buvo apie 1970 metus. Tąkart apsi- pasaulio dailę. lankęs nežinojau, kad ji yra produktyvi dailininkė. Baigusi Telšių gimnaziją, nuo 1924 metų rudens Paskui keletą kartų lankiausi pas Juliją Šalkauskie- Lietuvos universitete Julija studijavo lietuvių kalbą ir nę drauge su poeto ir vertėjo Jono Vytauto Nistelio literatūrą, germanistiką ir pedagogiką-psichologiją. (1922–1986) našle Apolonija. Pažintis buvo rezulta- Dalyvavo studentų ateitininkų ir jų meno draugijos tyvi – daug sužinojau iš jos ir apie ją. „Šatrija“ veikloje. 1927 metais, dar būdama studentė, Antruoju sovietmečiu Šalkauskienė gyveno ir kūrė at- ištekėjo už to universiteto profesoriaus Stasio Šal- sijusi nuo viešumos, todėl visuomenei ji mažai žinoma. kauskio. Universitetą baigė 1930 metais. 1931-aisiais Jos biogramos nėra nė vienoje lietuvių enciklopedijoje. gimė sūnus Julius. Spaudoje kiek daugiau žinių apie dailininkę pasirodė tik Juliją magiškai traukė tapybos studijos, bet reali- jai mirus, ir tai šykščiai, epizodiškai. Taigi pirmiausia zuoti svajonę pavyko negreitai. Tik 1937 metų rude- derėtų pateikti bent kondensuotą jos biografiją. nį ji pagaliau nunešė dokumentus į Kauno meno mo-
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 kyklą ir buvo priimta į Justino Vienožinskio studiją. į Drezdeną – galerijoje Zwinger Julija visą savaitę Vienožinskis skatino Juliją gilintis į portreto žanrą. tyrinėjo tapybos šedevrus. Po daugelio metų, 1955- 1940-aisiais, prasidėjus bolševikinei okupacijai, aisiais, vasaros atostogas ji praleido Leningrade, kur jos mokslas Meno mokykloje nutrūko. Tų metų rug- susipažino su Ermitažo kolekcijomis. pjūčio pabaigoje Šalkauskiai persikėlė gyventi į Vil- Išėjusi į pensiją, atsidėjo tapybai. Didelius sakra- nių. Rudenį okupacinė valdžia panaikino Teologijos- linius paveikslus tapydavo ant gruntuotos drobės. Iš filosofijos fakultetą, todėl Šalkauskis neteko darbo. Iš pradžių kūrinių sąrašo nedarė, nes bijojo, kad bolše- pradžių jam siūlė dėstyti vidurinėse mokyklose rusų vikai prikibs, radę įrašytus religinių paveikslų pava- kalbą, bet greitai ir to pasiūlymo atsisakyta. Nega- dinimus. Tokį sąrašą ėmė daryti tik nuo 1968 metų, vo darbo ir Julija. Bėdos Šalkauskių šeimą užgriuvo bet ir tada vos vos užsimindama, todėl po kurio laiko viena po kitos. Profesorius ėmė negaluoti ir įsisirgo. pati tuose užrašuose sunkiai susigaudydavo. 1941-ųjų rugsėjį Šalkauskių šeima persikėlė gyventi į Šalkauskienė nebuvo rezistentė, bet, kaip ir dau- Šiaulius. Ten Julija mokytojavo. Profesoriaus sveika- gelį pirmosios nepriklausomos Lietuvos inteligentų, ta vis blogėjo, 1941 m. gruodžio 4 d. jis mirė. ją vis tiek nuolat sekė. Lietuvos SSR KGB pirminin- 1944-ųjų vasarą, artėjant karo frontui iš Rytų, Ju- kas generolas majoras J. Petkevičius 1982 m. gruo- lija ėmė rūpintis, kaip išsaugoti Stasio Šalkauskio džio 30 d. operatyvinių priemonių plane rašė: kūrybinį palikimą, kad jis nepražūtų, ieškojo kuo „Tiriant grupinės operatyvinio tyrimo bylos objek- saugesnės vietos. Buvo pasirinkta Šiaulių Šv. Petro ir tų – „Upriamyj“, „Idol“, „Neispravimyj“, „Tomov“ Povilo bažnyčia. Jos zakristijonas nišoje užmūrijo 7 ir kitų veiklą, ypatingą dėmesį skirti tam, kad būtų dėžes su profesoriaus rankraščiais. Frontas pasiekė nustatyti ir ištirti jų ryšiai tarp respublikos inteli- Šiaulius tų metų rudenį, mūšiai miestą tiesiog nu- gentų, kurie pasitelkiami rinkti ir parengti medžiagą siaubė. Buvo sugriauta ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nelegaliems leidiniams „Lietuvos katalikų bažnyčios o joje paslėpti Stasio Šalkauskio rankraščiai žuvo. kronika“, „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, pirmiausia se- Julija Šalkauskienė su sūnumi 1945-ųjų rudenį nosios inteligentijos atstovai – oper[atyvinės] įskai- grįžo gyventi į Vilnių. Tų metų pabaigoje ją pakvietė tos bylų objektai: Dambrauskas, Šalkauskienė, Pa- dirbti Mokslų Akademijos (MA) Centrinėje biblio- tackas, Pašakinskienė, Brazauskas“ (Lietuvos kultūra tekoje Meno skyriaus vedėja. Tas darbas Julijai pati- sovietinės ideologijos nelaisvėje: dokumentų rinki- ko, buvo įdomus, kūrybiškai naudingas. Tačiau 1950 nys, Vilnius, 2005, p. 423). metais MA prezidento pavaduotojas kadrų reikalams Sovietinėje totalitarinėje valstybėje reikėjo nuolat Juozas Žiugžda pareikalavo Juliją atleisti vien todėl, saugotis čekistų pinklių, elgtis kuo atsargiau. Šal- kad ji buvo Stasio Šalkauskio žmona. Gal Žiugždai kauskienė tą puikiai suprato. Šiuo atžvilgiu pavaizdi užkliuvo ir tai, kad Julija – vyskupo sesuo. Vargais istorija, kai ji paprašė Juozą Girnių, kuris Vytauto negalais tą rudenį ji įsidarbino dailininke „Dailės“ Didžiojo universitete buvo vienas mylimiausių Sta- kombinato Tapybos skyriuje. Į pensiją Julija Šalkaus- sio Šalkauskio studentų, kad sutiktų redaguoti Ame- kienė išėjo 1965 metais, kas mėnesį gaudavo tik 30 rikos lietuvių leidžiamus profesoriaus „Raštus“. Su rublių. Girniumi, gyvenusiu JAV, Šalkauskienė susirašinėjo Kiekvienam dailininkui labai svarbu pamatyti di- jo žmonos mergautine pavarde, antraip laiškai nepa- džiųjų autorių kūrinius, ypač originalus. Tai pade- siekdavo adresato nei Vilniuje, nei anapus Atlanto. da geriau suvokti meno esmę ir principus, suteikia Julija Šalkauskienė ne tik tapė, bet ir rašė. 1959- kūrybos impulsų. 1929 metų pavasarį Julija su vyru aisiais išėjo jos knyga jaunimo auklėjimo tema „Tai mėnesį laiko praleido Austrijos sostinėje Vienoje, liečia ir tave“, beje, redaktorių neideologizuota, nors lankė meno muziejus ir galerijas. Grįždami užsuko tai ir neįprasta sovietinėje leidybos praktikoje. Pa-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 73 rašė atsiminimus apie profesorių Stasį Šalkauskį „Į kalinio kunigo Alfonso Lipniūno (Lipnicko) portre- idealų aukštumas“ (jie išleisti 1998 m., 2-asis leidi- tas zakristijoje. mas – 2000 m.). Paskelbė atsiminimų apie Maironį, 9. Svėdasų (Anykščių raj.) bažnyčioje du paveiks- Salomėją Nėrį, Vincą Mykolaitį-Putiną, dailininką lai: kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto ir religinis. Joną Švažą. Rankraščio „Mano autobiografijos bruo- 10. Šeduvos (Radviliškio raj.) klebonijoje – kanau- žai“ kopiją ji įteikė ir man užrašiusi: „Didž. gerb. p. ninko Antanaičio portretas. Albertui Ruzgui (jo paraginta parašiau 1987 m. sau- 11. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje trys pa- sio m.).“ veikslai: Didžiajame altoriuje „Apreiškimas“ [be pa- Atsiminimų knygoje „Į idealų aukštumas“ yra įdė- rašo, mat dailininkė bijojo pasirašyti Stalino valdymo tas (p. 229–239) „Julijos Šalkauskienės tapybos dar- laikais, – A.R.] ir Švč. Trejybės [Šv. Dvasią Šalkaus- bų sąrašas“ su 186 paveikslų pavadinimais, sudary- kienė nupiešė originaliai – sakė, nenorėjusi pavaiz- tas jau po dailininkės mirties. Nurodyta, kad sąrašas duoti jos kaip balandžio, komunistų nuvalkioto sim- nėra išsamus. bolio, todėl nupiešė septynias liepsnas, reiškiančias Dar sovietmečiu, išklausinėjęs Juliją, irgi sudariau septynias dvasios dovanas, – A.R.], trečias paveikslas analogišką sąrašą. Man rūpėjo, kur kiekvienas jos yra šv. Onos altoriuje (bažnyčios šone). paveikslas yra, koks kiekvieno pavadinimas ir kiti 12. Švenčionėlių (Švenčionių raj.) bažnyčioje du atributai. Ką dailininkė atsiminė ir papasakojo, viską paveikslai. užsirašiau. Mano sudarytas sąrašas gerokai skiria- 13. Valkininkų (Varėnos raj.) bažnyčioje vienas pa- si nuo to, kuris išspausdintas knygoje. Pateikiu pa- veikslas su lietuvišku užrašu [vėliau Šalkauskienė prašė veikslų sąrašo papildymą su autorės komentarais (jie jį uždažyti, bet gal prašymas liko neįvykdytas, – A.R.]. autentiški): 14. Varsėdžių (Šilalės raj.) bažnyčioje vienas pa- 1. Adomynės (Kupiškio raj.) bažnyčioje vienas pa- veikslas. veikslas. 15. Vievio (Trakų raj.) bažnyčioje du paveikslai: 2. Alksninės (Vilkaviškio raj.) bažnyčioje vienas Aušros Vartų ir šv. Petro (jis pieštas iš paveiksliuko, paveikslas: šv. Kazimieras Vilniaus Žemutinės pilies bet kompozicija originali). fone. 16. Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje du paveikslai: 3. Bagaslaviškio (Širvintų raj.) bažnyčioje vienas šv. Pranciškaus ekstazė ir šv. Kazimieras (šis pa- paveikslas. veikslas kabo bažnyčios dešinėje pusėje). 4. Kaune Antano Valiukėno portretas [2003 m. jo Julija Šalkauskienė, pagal jos pačios skaičiavimus, reprodukcija išspausdinta Mečislovo Treinio mono- iki 1987 m. gegužės 18 d. buvo nutapiusi apytikriai grafijos „Gyvenimas – meteoro skrydis“, skirtos An- 222 paveikslus. Iš jų religinio turinio [vienafigūrių?] tanui Valiukėnui, viršelyje, – A. R.]. portretų buvo 120, religinio turinio daugiafigūrių 5. Naujojo Daugėliškio (Ignalinos raj.) bažnyčioje portretų – 35, peizažų – 14, kitokių – 53. Šį suvestinį vienas paveikslas (labai didelis). sąrašą (popieriaus atraižą) dailininkė atidavė man. 6. Pagėgių (Šilutės raj.) bažnyčioje vienas paveiks- Julija Šalkauskienė mirė 1994 m. lapkričio 19 d. las. Vilniuje. 7. Panevėžio senojoje bažnyčioje vienas paveikslas: Yra žinoma, kad pokariu paveikslų Lietuvos baž- Didžiajame altoriuje „Nukryžiuotasis“, labai didelis – nyčioms nutapė ir Julija Maceinienė (Tverskaitė), fi- 4x2 m. [Už jį dailininkė gavo apie 1000 rublių, nors sakė losofo Antano Maceinos žmona. jokių pinigų neprašiusi ir nenorėjusi jų imti, – A.R.]. 8. Panevėžio katedroje du paveikslai: šv. Teresės (uždengtas) ir buvusio Štuthofo (Vokietija) lagerio
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Vincentas Lukoševičius
Apie Lietuvos sulietuvinimą ir Lietuvių verslininkų sąjungą
ietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų o ji – modernia tauta arba nacija. Aišku, tai vientisas, ne- Lsąjunga gyvavo 1930–1940 m. Viename iš jos suvažia- nutrūkstamas procesas, kurį tiksliai suskirstyti į atskirus vimų nutarta įteisinti ir trumpesnį pavadinimą: Lietuvių etapus neįmanoma, galima išskirti tik dominuojančias verslininkų sąjunga, bet dažniausiai ji vadinta dar trum- tendencijas. piau: Verslininkų sąjunga arba tiesiog Sąjunga. Taip ją va- Feodalinėje epochoje manyta, kad tautą sudaro vien dinsime ir mes. bajorai, nes tik jie turėjo visas pilietines ir politines teises. Verslininkų sąjungos susikūrimo aplinkybės, nu- O valstiečiai ir miestiečiai – tai lyg ir jų užribis. Lietuvoje veikti darbai ir skelbtos idėjos iki šiol mažai nagrinėtos. toks požiūris vyravo iki XIX a. vidurio. Istorikas Liudas Truska, nurodydamas, kad Sąjungos Yrant feodalinės visuomenės luominėms struktūroms, „veikla iš esmės dar netyrinėta“1 ir šiai temai pasky- formavosi ir supratimas, kad tauta – tai visi žmonės. XIX ręs atskirą straipsnį, panašiai kaip ir kiti autoriai, nors a. pabaigoje jau buvo susiformavusi, nors dar negausi, lie- trumpai, prabėgomis užsimena apie Verslininkų sąjun- tuvių inteligentija, buvo leidžiami, slapta gabenami per gą, bet mini ją ne pačiais geriausiais žodžiais. Istorikas sieną ir platinami lietuviški laikraščiai. Valstiečių tautinė ir Algimantas Kasparavičius teigia, kad ketvirtajame de- politinė savimonė jau buvo pasiekusi tokį lygį, kai liaudis šimtmetyje (1932–1940) Verslininkų sąjungos leistas tampa tauta. Tačiau koks visuomenės veiksmas ar įvykis savaitraštis Verslas tapo „neabejotinai didžiausiu bei leidžia teigti, kad toks virsmas yra įvykęs? Tokiu įvykiu, ryškiausiu ekonominio, o iš dalies ir kultūrinio – poli- lyg ir atskaitos tašku, laikytinas Didysis Vilniaus seimas, tinio antisemitizmo ruporu“2. posėdžiavęs 1905 m. gruodžio 4–5 d., iš pradžių vadintas Čia bus siekiama Lietuvių verslininkų sąjungą ir jos Lietuvių suvažiavimu Vilniuje. skelbtas idėjas apibūdinti nuosekliau. Į posėdžius susirinko apie 2000 atstovų, tiesa, formaliai tai nebuvo demokratiniu būdu išrinkti delegatai ir juridi- 1. Lietuvių verslininkų sąjungos susikūrimo prielaidos niu požiūriu suvažiavimas negali būti laikomas seimu ar parlamentu, bet vis dėlto tai buvo tautos atstovai. Vienus Svarbesnės aplinkybės, kurios panašių organizacijų išrinko valstiečių sueigos, kitų įgaliojimus patvirtino vals- kaip Verslininkų sąjunga susikūrimą darė tiesiog neišven- čių valdininkai, dar kiti atvyko savo iniciatyva ar kaip par- giamą, būtų tokios. tijtų ir politinių grupių atstovai. Tarp suvažiavimo dalyvių daugiausia buvo valstiečių, bet gausiai dalyvavo ir inteli- Liaudis. Tauta. Nacija gentai, įskaitant politinius veikėjus ir dvasininkus. Mažes- Istorikai, nagrinėjantys lietuvių atgimimo ir valstybin- nes grupes sudarė darbininkai, bajorai ir kiti. gumo klausimus, vienaip ar kitaip pritaria idėjai, kurią Suvažiavimas neatsitiktinai vadinosi lietuvių, o ne Lie- schematiškai galima būtų išreikšti taip: liaudis virsta tauta, tuvos. Tuo siekta, kad suvažiavime būtų girdėti būtent lie-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 75 tuvių tautos balsas ir būtų pasakyta, ko ji nori. Tai ir buvo Ar apie 1905 metus visa tai jau buvo Lietuvoje? Ar padaryta priimant nutarimus. Svarbiausia – nutarta reika- lietuvių visuomenė jau tada suvokė savo istoriją, turėjo lauti Lietuvai autonomijos su demokratiškai išrinktu seimu literatūrą, palaikė kultūrinius ryšius bendrine litera- Vilniuje. Siekti autonomijos numatyta tokiomis priemonė- tūrine kalba, kuri dominuoja viešajame gyvenime. Ar mis: nemokėti mokesčių, boikotuoti valdžios įstaigas ir ru- Lietuvos teritorija buvo aiškiai apibrėžta ir savos valsty- siškas mokyklas, reikalauti, kad valsčiuose būtų vartojama bės kontroliuojama. Ar šalies ekonomika buvo lietuvių lietuvių kalba, reikalui esant – streikuoti ir pan.3 rankose? Deja, ne. Tik po 1905 metų buvo leista moky- Iš suvažiavimo grįžę atstovai pranešė žmonėms, ką Vil- klose dėstyti lietuvių kalbą. Mokymas ir apskritai visa niuje nutarė sava lietuviška valdžia. Pradėta nutarimus švietimo sistema rėmėsi rusų kalba, kuri kaip oficiali vykdyti: šalinti rusus mokytojus ir valdininkus, ardyti mo- buvo naudojama ir viešajame gyvenime, kaip neoficiali nopolius, imta nemokėti mokesčių ir t. t., tačiau po kelių buvo pasklidusi dar ir lenkų kalba. Lietuvių bendrinė mėnesių kilusi reakcija visa tai nuslopino. literatūrinė kalba buvo vos pradėjusi formuotis. Be to, Tai, kad valstiečiai siuntė delegatus į suvažiavimą Vil- niekas gerai nežinojo, kokias pakraščių teritorijas rei- niuje, o paskui, kaip suvažiavime raginta, kovojo dėl lietu- kėtų priskirti prie etnografinės Lietuvos, kurioje būtų vių kalbos teisių viešajame gyvenime ir dėl autonomijos, įkurta sava valstybė, nes tada reikalauta dar tik autono- rodo, kad pilietinė, tautinė, politinė jų savimonė buvo jau mijos. Tik nedidelė dalis šalies ekonomikos buvo lie- palyginti brandi. Nuo šiol valstietija – ne šiaip liaudis, o tuvių ūkininkų rankose, žemės ūkyje stiprias pozicijas kartu su lietuvių inteligentija sudaro tautą, kuriai priklau- užėmė lenkų dvarininkai, nes jie valdė didelius žemės so ir negausūs darbininkai, ir dalis bajorų. plotus, o prekybą ir besikuriančią pramonę kontroliavo Regis, niekas iš tyrinėtojų neabejoja, kad Didysis Vil- daugiausia žydų tautinė mažuma. niaus seimas vainikavo lietuvių tautos susiformavimo Nacija – tai aukštesnioji tautos raidos pakopa, kurios etapą. Nurodoma, kad kartu susidarė ir prielaidos tautai lietuvių tauta dar nebuvo pasiekusi ir trečiajame XX a. de- tapti modernia tauta arba nacija. Bet ar 1905 metų įvykiai šimtmetyje, nes tik 1928 metais buvo įvestas privalomas patvirtina, kad jau buvo susiformavusi ir lietuvių nacija? pradinis mokymas, miestai vis dar buvo nelietuviški, o lie- Istorikas Egidijus Motieka, rašydamas apie Didįjį Vil- tuvių pozicijos pramonėje ir prekyboje vis dar silpnos. niaus seimą, pažymi: „Svarbus yra pats seime įvykęs ne- Lietuvių nacijos formavimasis, gal tik kiek paspartė- formalus valstietijos „įpilietinimo“ faktas. Formuojantis jęs, tęsėsi ir ketvirtajame dešimtmetyje. Ne veltui Lie- moderniai, „buržuazinei“ tautai tai buvo išskirtinis įvy- tuvos intelektualai aiškiai skyrė sąvokas tauta ir nacija. kis.“4 Tačiau vėliau išleistame savo darbe autorius rašo Istorikas Bernaras Ivanovas, šiuo atžvilgiu nagrinėjęs kiek kitaip: „Seimas buvo svarbiausias politinis įvykis Lie- Antano Maceinos pažiūras, išskyrė tokius filosofo tei- tuvoje po 1863 metų revoliucijos. Jis vainikavo modernios ginius: „Visuotinės reikšmės problemų sprendimas at- lietuvių tautos susiformavimą...“5 baigia tautos tapimą nacija. [...]. Tik nacijoje tauta išsi- Ar tikrai galima teigti, kad apie 1905 metus jau buvo skleidžia, subręsta ir tikrai gyvena.“ Ir pridūrė: „Tautos susiformavusi moderni lietuvių tauta (nacija)? Abejoti tapsmas nacija ar modernia tauta ją pakylėja.“6 tuo verčia net ir enciklopedinis nacijos apibūdinimas. Algirdas Julius Greimas pažymėjo, kad kartu su Pavyzdžiui, Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (t. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmu įvyko grynai lietuviš- 8., p. 59) pasakyta, kad nacija (lot. natio – tauta), tai ka revoliucija – Lietuvos sulietuvinimas.7 „Lietuvos sulie- žmonių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kal- tuvinimą“ nurodo ir kiti autoriai, apibūdindami tautinin- bos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo kų ir jų lyderio Prezidento Antano Smetonos veiklą.8 Be pagrindu. Dažniausiai – tautos raidos etapas; jos susida- abejo, prie „sulietuvinimo“ ir apskritai viso to, kas susiję rymui turi įtakos nacionalinės literatūrinės kalbos ir na- su tautos virsmu nacija, prisidėjo ne tik tautininkai, bet ir cionalinės literatūros atsiradimas. kitos visuomenės grupės, visa tauta, nes šis virsmas nėra
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 savaiminis natūralus procesas, jis turi būti nuolatos skati- Menka lietuvių dalis versluose buvo bene svarbiausia namas ir palaikomas. priežastis, paskatinusi susikurti Verslininkų sąjungą. Lie- Viena iš šį procesą skatinusių grupių buvo Verslininkų tuvių dalis versluose glaudžiai susijusi ir su lietuvių tautos sąjunga, siekusi, kad lietuvių lyginamasis svoris ekonomi- virsmu nacija, ir su valstybės modelio pasirinkimu. Tam koje daugmaž atitiktų jų lyginamąjį svorį bendrame Lietu- aptarti skirtos, galima sakyti, visos svarbesnės publikaci- vos gyventojų skaičiuje, t.y. sudarytų apie 80 ar 85%. jos ir diskusijos Versle.
Lietuvių tautos ir tautinių mažumų ūkinė padėtis Valstybės modelio pasirinkimas XX a. pradžioje (iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio) Laikoma, kad šalies demokratinę raidą (1918–1926 m.) Apie lietuvių ir nelietuvių dalyvavimą nežemdirbiškuose nutraukė autoritarinis (autoritetinis) režimas arba preziden- versluose istorikas Liudas Truska pateikia tokius duomenis: to Antano Smetonos valdymo tarpsnis (1927–1940 m.).14 iki Pirmojo pasaulinio karo, 1912 m., Kauno ir lietuviško- Tačiau kyla klausimas, ar 1926 m. gruodžio 17 d. pervers- sios Vilniaus gubernijos dalies miestuose daugiau kaip 53% mas, reiškiantis autoritetinio režimo pradžią, įvyko dėl ke- visų pramonininkų ir 74% prekybininkų sudarė žydai, ati- lių asmenų ar grupės žmonių piktos valios ir blogų kėslų, tinkamai 34 ir 17% – lenkai, o lietuviai – vos 4,3 ir 3%. Tai ar jį lėmė objektyvūs vidaus ir užsienio veiksniai. nulėmė ir miestų gyventojų tautinę sudėtį: 1909 m. Kauno Pačiu bendriausiu vidaus veiksniu laikytina tai, kad gubernijos miestuose lietuvių gyveno 20,6%, o Suvalkų šalis buvo dar nepribrendusi kurti pilietinę visuomenę (1913 m.) – tik 15,2%.9 ir demokratinę valstybę. Tauta dar turėjo tapti nacija. O Panašūs duomenys pateikiami ir prieškarinėse publi- svarbiausiu išorės veiksniu reikėtų įvardyti bolševizmo kacijose. Pavyzdžiui, ekonomistas Albertas Tarulis nuro- grėsmę. Kiek vėliau autoritetinį režimą stimuliavo prasi- do, kad lietuviškiausios Kauno gubernijos miestuose žydų dėjusi ypač gili pasaulinė ekonominė krizė ir po jos sekusi buvo 43%, lenkų – 20%, o rusų – 19%. ilga depresija. Nemažai į Rusiją pasitraukusių rusų ir žydų po karo į Autoritetinio režimo poreikis buvo jaučiamas visoje Lietuvą nebegrįžo, todėl lietuvių dalis versluose šiek tiek Europoje, vadinasi, tai nėra tik Lietuvos tuometinės raidos išaugo. 1923 m. atlikto gyventojų surašymo duomenimis, ypatybė. Tokį poreikį išprovokavo reakcija į totalitarinių lietuviams tuo metu priklausė 12% visų prekybos įmonių, režimų (ne vien bolševizmo) grėsmę, kuriai priešintis jau- žydams – 84%, kitiems – 4%.11 nos ir gležnos demokratijos nebuvo pajėgios. Vėliau šis santykis lietuvių naudai keitėsi dar labiau. Prie Tarpukario Europoje buvo 28 valstybės. Iš pradžių, to, matyt, prisidėjo ir Verslininkų sąjunga, raginusi lietu- nuo 1920 m., jas, išskyrus Sovietų Rusiją ir Bellos Kuno vius imtis verslo. 1935 m. lietuviams priklausė, įskaitant ir Vengriją, galima vadinti demokratinėmis, nes jose veikė kooperatyvus, 40% visų prekybos įmonių, žydams – 56%, parlamentai, kurie sudarinėjo vyriausybes, funkcionavo kitiems – 4%. Sprendžiant pagal darbuotojų skaičių, lietu- politinės partijos. 1938 m. pabaigoje 16 iš jų jau buvo pa- viams 1935 m. teko 55% visos pramonės, žydams – 41%.12 sukusios dešiniojo autoritarizmo ar totalitarizmo režimų Nors šiokių tokių poslinkių būta, žydų pozicijos eko- link. 1940 m. iš 12 demokratijai ištikimų valstybių 7 buvo nomikoje buvo tvirtesnės. Minimais 1935 m. lietuviai vy- okupuotos. 1940 m. antroje pusėje jau buvo tik 5 Europos ravo maisto prekyboje, jiems priklausė daugiau knygų ir šalys su demokratine santvarka – Šveicarija, Didžioji Bri- laikraščių, farmacijos ir kosmetikos, kitų smulkių mažme- tanija, Airija, Suomija ir Švedija.15 ninės prekybos įmonių. Žydai dominavo supirkinėdami Vadinamoji seiminė Lietuva valstybės modeliu pasi- žemės ūkio produktus, miško medžiagą ir kurą, jų persva- rinko pilietinę visuomenę ir tai įtvirtino 1922 m. kons- ra ryški odų ir avalynės, manufaktūros, galanterijos ir pa- titucijoje, kurioje tauta laikoma piliečių bendruomenė. našaus pobūdžio prekyboje. Žydų prekybos įmonės pagal Bet 1928 m. konstitucijoje įrašyta, kad „teisė į valstybinę kapitalą buvo gerokai stambesnės negu lietuvių.13 nepriklausomybę grįsta tautos, kurią sudaro etninė ben-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 77 druomenė, apsisprendimo teise, o 1938 m. konstitucijoje kuris po karo pagarsėjo Lietuvoje kaip sovietinio sau- prisiminta ir istorinė teisė: [...] Lietuva tapo istorinį valsty- gumo darbuotojas. bingumą etninėse ribose įkūnijančia valstybe.“16 Vadinasi, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas reiškė, Žydų tautinė autonomija Lietuvoje kad pasirenkamas kitas valstybinės raidos – tautinės vi- Kai buvo pradėta kurti nepriklausomą Lietuvą, jos vi- suomenės modelis. Bronys Savukynas pagrįstai klausė: suomenės veikėjai laikė būtina į šį darbą įtraukti ir tautines „Ar galėjo seiminė Lietuva iki 1940 metų sukurti pilietinę mažumas. Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smeto- visuomenę? Žinoma, kad tautinę visuomenę Smetonos re- na ir pirmajai laikinajai vyriausybei vadovavęs Augustinas žimas sukurti sugebėjo.“17 Voldemaras kvietė žydus bendradarbiauti. Žydų mažumai Kitokio valstybinės raidos modelio pasirinkimas lėmė buvo pripažinta proporcinio dalyvavimo Valstybės Tarybo- tam tikrus prieštaravimus tarp lietuvių ir žydų – didžiau- je teisė, teisė dalyvauti vyriausybėje, nacionalinė (tautinė) sios Lietuvos tautinės mažumos, sudariusios apie 7% visų autonomija, teisė dalyvauti administracijos ir teismo orga- Lietuvos gyventojų. Žydai vadovavosi pilietinės visuome- nuose. Pagal susitarimą į Valstybės Tarybą įėjo trys žydai, iš nės nuostatomis. Būtent tokią visuomenę iš pradžių ir kurių du užėmė vietas vyriausybėje: S. Rozenbaumas buvo bandyta kurti. Pavyzdžiui, pirmaisiais nepriklausomos užsienio reikalų viceministras, o N. Rachmilevičius – pre- Lietuvos metais žydams buvo suteikta gana plati tautinė kybos ir pramonės viceministras. Be to, buvo įsteigta žydų autonomija. Valdant krikščionims demokratams ji buvo reikalų ministro be portfelio institucija – tai reiškė, kad panaikinta, tačiau kokio nors žydų kaip piliečių teisių su- žengtas pirmas žingsnis žydų tautinės autonomijos link. varžymo nebuvo niekada: „Visos lietuvių vyriausybės liko Mykolo Sleževičiaus sudaryta antroji Lietuvos vyriausybė ištikimos juridinio žydų lygiateisiškumo principui.“18 savo deklaracijoje pareiškė, kad žydų ir kitų tautinių mažu- Liudo Truskos pateiktais duomenimis, jau panaiki- mų atžvilgiu laikysis ankstesnės vyriausybės linijos. nus žydų autonomiją ir uždraudus politines partijas, Žydų reikalų ministru be portfelio 1919 m. buvo pa- laisvai veikė įvairios žydų kultūrinės, ekonominės, reli- kviestas dr. M. Soloveičikas. Ministrui remiant, pradėjo ginės ir kitokios organizacijos, draugijos, kurių 1939 m. organizuotis vietos žydų bendruomenės. Bet dar reikėjo būta apie 220 ir kurios sudarė daugiau kaip 28% visų sukurti teisinę bazę. Įvykiai paspartėjo, kai Lietuvos tai- šalyje įregistruotų organizacijų.19 kos delegacija (ją sudarė Augustinas Voldemaras ir Petras Istorikas cituoja Ezrą Mendelsohną, teigusį, kad jam Klimas) žydų delegacijų komitetui Taikos kongrese Pary- autonomija – „tai pirmiausia žydiškos mokyklos su he- žiuje 1919 m. rugpjūčio 5 d. įteikė vadinamąją „Paryžiaus brajų ar jidiš dėstomomis kalbomis, kurios Lietuvoje su- deklaraciją“. Joje nurodoma, kad Lietuvoje žydams sutei- klestėjo kaip niekur kitur diasporoje“20. kiama visiška nacionalinių ir politinių teisių lygybė. Jiems Vadinasi, nors formaliai žydų tautinė autonomija buvo garantuojama kalbos laisvė (viešai vartoti spaudoje, teatre, panaikinta, bet iš tikrųjų kultūrinė autonomija egzistavo mokyklose), teisė švęsti religines šventes ir šeštadienius, visą laiką, iki pat sovietinės okupacijos, kai žydų organiza- dalyvauti valdžios organuose ir t. t. 1920 m. sausio 10 d. cijos ir mokyklos buvo uždarytos. Lietuvos vyriausybė priėmė Laikinąjį įstatymą apie žydų Apie žydų tautinę autonomiją iki šiol pas mus tik bendruomenių tarybų teises apdėti mokesčiais gyvento- užsimenama, konstatuojama, kad tokia buvo, bet nepa- jus žydus (toliau – Laikinasis įstatymas), padėjusį pamatus aiškinama, kaip ji buvo įkurta, kaip veikė, kodėl buvo žydų nacionalinei autonomijai Lietuvoje.21 panaikinta ir pan. Norėtųsi visa tai aptarti plačiau. Šiuo Laikinasis įstatymas, išleistas dar iki susirenkant Stei- tikslu pasinaudosiu M. Dušanskio rašiniu „Žydų tau- giamajam seimui, numatė, kad visi žydai savo gyvena- tinė autonomija Lietuvoje“, paskelbtu žydų laikraštyje mosiose vietose yra žydų bendruomenių nariai. Jie renka Apžvalga. Tai ištrauka iš teisininko diplominio darbo. bendruomenių tarybas, kurias tvirtina žydų reikalų mi- Galima spėti, kad M. Dušanskis – tai tas pats asmuo, nistras be portfelio. Tarybos turi teisę bendruomenių na-
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 rius apdėti mokesčiais savo išlaidoms padengti, tačiau tie tai jo reikalingumą motyvavo tuo, kad žydai neturi būti mokesčiai negali būti didesni už valstybinius ar savivaldos verčiami priklausyti bendruomenėms, o administracinis mokesčius. Nesumokėti mokesčiai išieškomi bendravals- aparatas turi būti atleistas nuo išieškojimo tų mokesčių, tybinių mokesčių išieškojimo tvarka, t.y. valstybinės val- kuriais žydų bendruomenės apdeda savo narius. 1925 m. džios organams padedant. kovo 31 d. Žydų tautinių bendruomenių įstatymas buvo Šis Laikinasis įstatymas yra precedentinis, nes jį pri- priimtas. Jis numatė, kad žydų tautybės piliečiai (jei jų ne imant jau veikusi Laikinoji konstitucija nacionalinės au- mažiau kaip 50) savo gyvenamosiose vietose sudaro žydų tonomijos nenumatė, jis nesusietas ir su vėlesne 1922 m. tautines bendruomenes, kurios rūpinasi savo narių kultū- konstitucija. Daugiau sąsajų esama su 1919 m. „Paryžiaus riniais reikalais – švietimu, labdara ir tarpusavio pagalba. deklaracija“. Šis įstatymas bendruomenių reikalus apibrė- Priklausyti bendruomenėms neprivaloma. Kol bus išrink- žė bendrais bruožais. Žydų reikalų ministrui be portfelio tos naujos bendruomenių tarybos, reikalus tvarko seno- jis leido konkrečius klausimus spręsti kartu su kitų minis- sios, kurias patvirtino žydų reikalų ministras be portfelio. terijų vadovais. 1925 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtos instrukcijos Įsisteigus žydų bendruomenėms, buvo sušauktas jų naujajam įstatymui vykdyti. Jose, be kita ko, nurodyta, kad atstovų suvažiavimas, išrinkęs Tautinę tarybą (Nacional žydų bendruomenių naujosios tarybos turi būti išrinktos Rat) – tai dar vienas žydų nacionalinės autonomijos or- iki 1926 m. vasario 1 d. Senųjų bendruomenių turtas per- ganas.22 eina naujosioms, o jei kur jos nesusidaro – senosios tary- Tautinės tarybos susikūrimo viena iš priežasčių yra su- bos nutarimu jis atiduodamas kuriai nors kitai žydų orga- sijusi su ypatinga žydų reikalų ministro padėtimi. Politi- nizacijai, besirūpinančiai žydų kultūros reikalais. niu atžvilgiu šis ministras buvo atsakingas prieš bendrus Paskelbus Žydų tautinių bendruomenių įstatymą, valstybės organus, bet moraliniu atžvilgiu – prieš žydų 1925 m. gruodžio mėnesį Kaune buvo sušauktas senų- tautybės gyventojus. Žydų reikalų ministro veikimą norė- jų bendruomenių atstovų suvažiavimas. Protestuodami ta susieti su bendruomenių veikimu, todėl ir buvo įkurta ši prieš žydų autonomijos likvidavimą, jie nutarė boikotuoti Tautinė taryba – ministro patariamasis organas. Juk Žydų naujų bendruomenių tarybų rinkimus, vidaus reikalų mi- reikalų ministerijos nebuvo, o tik ministras, priklausantis nistro įsakymu turėjusius įvykti 1926 m. sausio 25 ir 26 d. Ministrų kabinetui. Bet jie niekur neįvyko, pagal naują įstatymą žydų tautinės Dažniausiai ministro be portfelio institucija įtraukiama bendruomenės ir jų tarybos nebuvo sudarytos. į Ministrų kabineto sudėtį tik karo ir stichinių nelaimių 1926 m. kovo 8 d. Vyriausybės žiniose (Nr. 218) buvo atvejais, norint sutelkti visas visuomenės jėgas – taip pat paskelbtas Žydų tautinių bendruomenių įstatymui vykdyti ir tautines mažumas. Bet Lietuvoje žydų reikalų ministrui instrukcijos pakeitimas. Jame nurodyta, kad tose vietose, be portfelio buvo pavesta administracinė funkcija: tvar- kur iki 1926 m. vasario 1 d. neįsikūrė naujosios bendruo- kyti žydų bendruomenės reikalus. Šiuo tikslu jam buvo menės ir jų tarybos, senosios tarybos privalo sudaryti li- įsteigtas biuras su 29 tarnautojais. kvidacines komisijas seniau sudarytoms bendruomenėms Antrasis seimas (išrinktas 1923 m. gegužės 12–13 d.), likviduoti. Taip ir buvo padaryta. kuriame krikščionys demokratai turėjo nežymią persvarą, Likvidavus bendruomenes, kai kur įsisteigė (pagal žydų reikalų ministro be portfelio instituciją panaikino. draugijų įstatymą, o ne pagal naująjį „bendruomenių įsta- Taip pradėta likviduoti žydų nacionalinę autonomiją, nes tymą“) žydų draugijos, kurioms senosios bendruomenių žydų bendruomenės liko be jas vienijančio centro.23 tarybos ir likvidacinės komisijos perdavė bendruomenių Panaikinus minėtą instituciją, pereita prie 1920 m. Lai- turtą. Tos draugijos – tai „Adas Israel“ ir „Ezro“. Žydų tau- kinojo įstatymo, kurį formaliai reikėjo pakeisti nuolatiniu, tinė autonomija nustojo egzistavusi.24 lyg ir geriau atitinkančiu autonomijos reikalavimus. Pa- Dušanskis, kurio rašiniu čia rėmiausi, daro tokią išva- teikdami įstatymo projektą seimui, krikščionys demokra- dą: krikščionys demokratai sunaikino žydų tautinę auto-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 79 nomiją todėl, kad jiems kėlė nerimą žydų bandymai per įvyko steigiamasis Sąjungos susirinkimas, į kurį atvyko 63 ministrą be portfelio, ypač ministeriaujant B. Fridmanui, asmenys. Pranešimą apie Sąjungos tikslus ir uždavinius daryti įtaką ministrų kabinetui.25 Gal ir taip. Bet svarbiau- padarė A. Marcinkevičius. Buvo išrinkta pirmoji valdyba sia, kad sąlygos, reikalingos pilietinei visuomenei kurtis, (pirm. M. Šlepavičius).30 tuo metu Lietuvoje dar nebuvo subrendusios. Vadinasi, Ką tik įsikūrusi Verslininkų sąjunga ėmėsi steigti pre- nebuvo sąlygų ir žydų tautinei autonomijai egzistuoti. kybos mokyklą ir savo spaudos organą. Dvimetė preky- Matyt, ir krikščionys demokratai brandino mintį keis- bos mokykla Kaune duris atvėrė 1931 m. vasario 1 d.31, o ti valstybinės raidos modelį, todėl nenorėjo, kad tautinė savaitraščio Verslas, daugiausia Adomo Dundzilos, vado- žydų autonomija jiems būtų kliūtis. vavusio knygų leidybos bendrovei „Dirva“, pastangomis, pirmasis numeris išėjo 1932 m. vasario 25 d.32 2. Verslininkų sąjungos susikūrimas ir svarbesnės pro- 1931 m. balandžio 26 ir 27 d. valdyba sušaukė pirmą- graminės jos nuostatos jį visuotinį susirinkimą (suvažiavimą), į kurį atvyko 132 nariai ir nemažai svečių. Susirinkimas labai išpopuliarino Tautai siekiant tapti nacija ir pasirinkus tautinės vals- Verslininkų sąjungą ir jos iškeltus tikslus. Jame skaityti re- tybės modelį labai trūko organizacijos, kuri skatintų lie- feratai verslo temomis ir ekonominiais reikalais buvo pla- tuvius eiti į verslus, nes tiek prekyboje, tiek pramonėje ir čiai aptarinėjami. Susirinkimas priėmė keletą rezoliucijų, amatuose dominavo kitataučiai. o įstatus pakeitė taip, kad Sąjungos skyrius būtų galima Vienas iš Lietuvių verslininkų sąjungos iniciatorių My- steigti visoje Lietuvoje.33 kolas Šlepavičius prisimena: „Gyvenus Maskvoje apie 40 Antrasis metinis Sąjungos suvažiavimas įvyko 1932 m. metų, prisižiūrėjus, kokia plati ir dėkinga veikimo dirva gegužės 22–23 d., dalyvaujant vyriausybės nariams, visuo- yra visokių verslų žmonėms kiekvienoje tautoje, daug pa- menės atstovams ir laikraštininkams, todėl jis vadintas dar tyrimo įgijus [...] prekybos ir pramonės srityje, man teko ir kongresu. Suvažiavimą pasveikino Ministras Pirminin- gerokai susimąstyti, kai aš, grįžęs į Lietuvą, pamačiau, kad kas Juozas Tūbelis. Buvo skaitomi referatai apie lietuvių Lietuvoje visas verslas ne lietuvių rankose, kad atskiri lie- verslo rėmimą, mokesčių ir juridinių dalykų sutvarkymą, tuviai prekybininkai, pramonininkai ir amatininkai tebėra profesinį mokymą, spaudos reikalus ir kt.34 neorganizuoti ir, palaidai veikdami, neįstengia sėkmingai Nuo šio suvažiavimo susiklostė tradicija kviesti ir vadi- savo įmonių bei dirbtuvių plėsti ir kovoti su visokiais sun- namuosius kongresus. Tapo įprasta pirmoje metų pusėje kumais, kurie dažnai tyčia lietuviams būdavo kitataučių šaukti skyrių atstovų suvažiavimus, kurie sprendė dau- sudaromi.“26 giausia organizacinius klausimus, o antroje pusėje – kon- Kilo mintis suburti Lietuvių verslininkų (tada sa- gresus, kuriuose, be skyrių atstovų, dalyvaudavo ir kvies- kyta – verslovininkų) sąjungą. Daug galvota ir tartasi su tiniai asmenys, tarp jų vyriausybės nariai ir šiaip svečiai. pavieniais verslininkais, visi pritardavę, bet dažnas suabe- Kongresai vykdavo kaskart kitame mieste, juose būdavo jodavęs, ar pavyks tokią sąjungą įkurti. Vis dėlto darbas aptariami ideologiniai, į ateitį nukreipti dalykai. buvo pradėtas.27 Vykdavo ir skyrių pirmininkų susirinkimai, vadinamo- Kreiptasi į Lietuvių tautininkų sąjungos vadovybę ir sios konferencijos, kurios laikytos patariamuoju valdybos ji 1930 m. vasario 19 d. sušaukė iniciatorių susirinkimą organu. Valdyba buvo perrenkama kasmet. Pirmąjį valdy- Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų są- bos pirmininką Mykolą Šlepavičių pakeitė Adomas Dun- jungai kurti. Susirinkime išrinkta penkių asmenų steigė- dzila. Be jų valdybos pirmininkais dar yra buvę Romanas jų komisija įstatams parengti.28 1930 m. balandžio 12 d. Polovinskas, Vincas Rastenis (laikinai), Antanas Rastenis, Kauno miesto ir apskrities viršininkas įregistravo Lietuvių Antanas Steikūnas, Pranas Baranauskas. prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos įsta- Verslininkų sąjungos įkūrėjai ir vadovai Sąjungą laikė tus.29 1930 m. birželio 5 d. Kaune, Šaulių sąjungos salėje, labiau ideologine negu komercine organizacija.
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Verslininkų sąjungos nariais galėjo būti ne tik verslinin- lietuvių verslininkus reikia palaikyti, todėl Sąjunga iškėlė kai, bet ir laisvų profesijų žmonės, pritariantys Sąjungai ir šūkį: „Savieji pas savuosius.“ savo darbais ją remiantys. Buvo steigiami vis nauji skyriai. Šio šūkio nereikėtų suprasti, rašoma minėtame redak- 1940 m. jų buvo daugiau kaip 100, Sąjungai priklausė apie ciniame straipsnyje, kaip užmojo skriausti kitataučius ar 5 tūkst. narių.35 bent pavydėti jiems jų geresnio gyvenimo, ne, norima tik Pirmuoju Verslo redaktorium tapo ekonomistas Ka- panaikinti ūkio padalijimą pagal tautybes: vieniems – vers- zys Sruoga, redagavęs laikraštį kiek ilgiau nei ketverius lai, kitiems – žemės ūkis. metus. Svarbiausią laikraščio uždavinį jis apibūdino taip: Kitose publikacijose Verslas šiuos klausimus gvildena „Skleisti visuomenėj lietuviško verslo idėją.“36 Nuo 1936 dar išsamiau, polemizuoja su žydais, nes būtent jie, domi- m. kovo mėnesio Verslo redagavimą perėmė Albinas nuodami tarp kitataučių, savo rankose laiko didžiąją Lie- Briedis (1940 m. jis buvo sovietų suimtas ir 1941 m. žu- tuvos prekybos, pramonės ir amatų dalį. vęs Vorkutos lageryje).37 „Šiandien kiekvienas lietuvis jau gerai nusimano, kad „Ypatingą vaidmenį Lietuvos verslininkų judėjime suvai- prekyba, pramonė ir amatas yra ne tik doras verslininkų dino buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos generalinis sekre- pragyvenimo šaltinis, bet ir lietuvių tautos bei valstybės torius p. Vincas Rastenis. Jis ilgą laiką buvo centro valdy- ekonominio gyvenimo pagrindas, ant kurio statomas bos narys, o sunkesniais momentais imdavosi eiti ir centro politinis ir kultūrinis tautos rūmas. Todėl plačioji visuo- valdybos pirmininko pareigas. Ačiū p. Vincui Rasteniui, menė, per „Verslą“ pažinusi verslininkų sąjūdžio reikšmę, Sąjunga laimingai pergyveno net keletą sunkesnių laikotar- ima kaskart labiau jį remti. „Verslas“ kelia tautinį lietuvių pių. Jo vardas amžinai bus surištas su Sąjungos istorija.“38 susipratimą ir žadina išsikovoti ekonominę laisvę.“40 Ekonominė laisvė buvo suprantama kaip lietuvių įsi- Svarbesnės programinės nuostatos galėjimas versluose, o podraug ir senųjų verslininkų, Lietuvių verslininkų sąjungos tikslai ir jų įgyvendinimo daugiausia žydų, ūkinės galios santykinis apribojimas. būdai bendrais bruožais nusakyti redakciniame straipsny- Kadangi to siekta, be kita ko, raginant, kad lietuviai pirk- je, kuris paskelbtas pirmajame Verslo numeryje. Straips- tų tik pas lietuvius krautuvininkus, ir pan., žydai laikė tai nyje pabrėžiama, kad lietuviai amžių būvyje vertėsi tik že- ekonominiu boikotu ir vadino antisemitizmu. Visas, pa- mės ūkiu, buvo žemdirbiai, o prekyba, pramonė ir amatai sak jų, antisemitizmo apraiškas jie stengėsi kelti aikštėn buvo ne lietuvių rankose. Šio reiškinio skaudus padarinys ir griebėsi kontrpropagandos. Bet tai padaryti buvo gana tas, kad miestuose taip mažai lietuvių. „Tai parodo dar iki keblu, nes žydų spauda, išskyrus vieną kitą vienkartinį lei- nūn nereti faktai, kad kai kuriose įmonėse, krautuvėse ir dinį, ėjo ne lietuvių kalba. Lietuvių visuomenę pasiekda- kitokiose įstaigose – Kaune, Šiauliuose, Panevėžy... – dar ir vo tik tos publikacijos, kurias lietuvių spauda išsiversdavo šiandien negalima susikalbėti lietuviškai. O kas buvo prieš ir paskelbdavo savo skiltyse arba bent pakomentuodavo. karą?..“39 Natūralu, kad kilo sumanymas pradėti leisti žydų laikraš- Lietuviškų spaudinių, laikraščių, knygų miestuose iš- tį lietuvių kalba. Nuo 1935 metų vidurio toks laikraštis platinama kur kas mažiau negu įvairios lektūros svetimo- ir pasirodė – tai Apžvalga, nuolat polemizavusi su Verslu, mis kalbomis, įvežamos iš užsienio. Kino filmai rodomi kurį kaltino antisemitizmo skleidimu. be lietuviškų užrašų ir t.t. „Mums prekybos, pramonės Lietuvių pusė tokį kaltinimą savaitraščiui ir visam vers- ir amato organizavimas lietuvių rankose yra ne tiktai lininkų sąjūdžiui neigė, įrodinėdama, kad verslininkų są- ekonominis, mums yra tai drauge ir kultūrinis bei vals- jūdis kilo ir plėtojasi ne iš neapykantos žydams, o siekiant tybinis uždavinys. [...]. Mes pasiryžome suorganizuoti apginti lietuvių tautos interesus. „Lietuvių verslininkų są- ekonomiškai stiprų lietuvių miestėnų sluoksnį.“39a jungai yra visiškai svetimas antisemitizmas, o jos pagrin- Šitai būsią pasiekta „natūralios evoliucijos keliu“, t. y. dinis tikslas yra skatinti lietuvius imtis verslo ir remti tuos, per laisvąją konkurenciją. Tačiau konkurencinėje kovoje kurie jau verslą turi. Sąjunga jokios kovos nei žydams, nei
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 81 kitoms mažumoms neskelbia, tačiau yra griežtai pasiryžu- 13 J. M., Dvidešimtmečio balansas, Verslas, 1938 m. vasario 16 d., Nr. 7 (313). – p. 3. si atremti visus nedraugingus ar net boikotinio pobūdžio 14 L. Truska, A. Smetonos valdžios politika žydų atžvilgiu (1927–1940), In: LAMMD, žygius iš žydų pusės.“41 Istorija. 2004. LIX-LX. – p. 67. Sąjungos valdybos vicepirmininkas Rastenis straipsnyje 15 A. Svarauskas, LF ir LFB ideologinės ištakos – „1936 metų generacija“ lietuviško- „Kam reikalingas antisemitizmas?“ rašė, kad smulkioji ir jo autoritarizmo kontekste, Į laisvę, 2006 m. liepa–rugsėjis, Nr. 154 (191). – stambioji prekyba, taip pat pramonė, laisvosios profesijos p. 61. – Plg.: Stephen Lee. The European Dictatorships 1918–1945. – London, daugiausia yra žydų arba kitų kitataučių rankose: „Vadinasi, New-York, 1996. – p. XI–XIII. turtingesnieji miestų gyventojai, kurie duoda bendrąjį toną, 16 D. Mačiulis, Min. veik. – p. 134. kurie sau ir savo šeimoms turi lėšų į teatrus leisti, ir knygoms 17 Svarstymai prisimenant 1926 m. gruodžio 17-osios valstybės perversmą, Kultū- pirkti, ir paveikslais savo butus papuošti, kurie gali paremti ros barai, 2006 m. Nr. 12. – p. 73. bet kurį kultūrinį judėjimą – beveik visi jie ne lietuviai, [...]. 18 L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: Antisemitiz- Ne lietuvišką knygą jie perka, ne lietuvišką dramą vakarais mo Lietuvoje raida. – V.: VPU l-kla, 2005. – p. 204. jie lanko, ne lietuvišką laikraštį skaito, ne lietuvio dailininko 19 Ten pat, p. 116. paveikslą jie pirmoj eilėj perka, ne lietuvių kultūros kilimas 20 Ten pat, p. 117. jiems brangus. Tai ne priekaištas jiems, o tik fakto konstata- 21 M. Dušanskis, Žydų tautinė autonomija Lietuvoje, Apžvalga, 1938 m. sausio vimas. Taip yra, kitaip tuo tarpu ir būti negali.“42 23 d., Nr. 4 (123). – p. 1. 22 Ten pat, p. 3. Tęsinys kitame numeryje 23 Ten pat, p. 5. 24 Ten pat, p. 5. 1 L. Truska, Lietuvių verslininkų sąjunga ir verslų „atlietuvinimo“ sąjūdis (1930– 25 Ten pat, p. 5. 1940 m.) , In: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai [LAMMD]. Istorija. – V.: 26 M. Šlepavičius, Darbų pradžia: Kaip buvo sukurta Sąjunga, Verslas, 1932 m. rug- 2003, LVIII. – p. 40. pjūčio 18 d., Nr. 26. – p. 2. 2 A. Kasparavičius, Lietuviai ir žydai katastrofos išvakarėse: iššūkiai ir įvaizdžiai, In: 27 Ten pat. Kai ksenofobija virsta prievarta: Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a.–XX a. 28 Į penkerių metų praeitį pažvelgus: Kaip kūrėsi ir augo Lietuvių verslininkų sąjun- pirmojoje pusėje, Sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas. – V.: Lietuvos istorijos inst., ga. Jos darbai, Verslas, 1935 m. lapkričio 7 d., Nr. 45 (195). – p. 1. 2005. – p. 127. 29 S. Mūsų darbai ir rūpesčiai, Verslas, 1932 m. vasario 25 d., Nr. 1. – p. 2. 3 E. Motieka, Didysis Vilniaus seimas, In: Lietuvių atgimimo istorijos studijos [LAIS], 30 Į penkerių metų praeitį pažvelgus... t. 11. – V., 1996. – p. 297–298. 31 Ten pat. 4 E. Motieka, Nuo lietuvių suvažiavimo Vilniuje iki Didžiojo Vilniaus seimo: istorio- 32 A. Zakariūnas, Pirmieji mūsų rūpesčiai ir darbai, Verslas, 1940 m. kovo 22 d., grafinė suvažiavimo pavadinimo analizė, In: LAIS, t. 4. – V., 1993. – p. 307. Nr. 12 (412). – p. 4. 5 E. Motieka, Didysis Vilniaus seimas... – p. 261. 33 Ten pat. 6 B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaiz- 34 Kongreso nutarimai, Verslas, 1932 m. birželio 2 d., Nr. 15. – p. 4. džių klausimas. V., 2005. – p. 44. 35 A. Zakariūnas Skyrių atstovų suvažiavimui praėjus, Verslas, 1940 m. gegužės 7 D. Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. – V.: LII, 5 d., Nr. 18 (448). – p. 2. 2005. – p. 7. Plg. A.J. Greimas, Iš arti ir iš toli. – V., 1991. – p. 255–258. 36 Nukaišytos darbo gairės, Verslas, 1936 m. vasario 13 d., Nr. 7 (209). – p. 1. 8 B. Ivanovas, Min. veik.... – p. 63. 37 J. Enčeris, Praeitas kelias, Tremtinys, 2005 m. rugsėjo 29 d., Nr. 39 (672). – p. 6. 9 L. Truska, Lietuvių verslininkų sąjunga ir verslų „atlietuvinimo“ sąjūdis (1930– 38 Į penkerių metų praeitį pažvelgus... – p. 3. 1940 m.)... – p. 39. 39 Ko mes norime?, Verslas, 1932 m. vasario 25 d., Nr. 1. – p. 1. 10 A. Tarulis, Verslininkai ir tauta, Verslas, 1940 m. vasario 25 d., Nr. 8 (438). – p. 5. 39a Ten pat. 11 A. Tarulis, Kokia vieta dabar tenka lietuviams prekyboje ir pramonėje?, Verslas, 40 Į antruosius metus, Verslas, 1933 m. vasario 23 d., Nr. 8 (53). – p. 1. 1936 m. birželio 25 d., Nr. 26 (228). – p. 4. 41 Lietuviai ginsis nuo žydų boikoto, Verslas, 1933 m. balandžio 6 d., Nr. 14(59).– p. 1. 12 Ten pat. 42 Kam reikalingas antisemitizmas?, Verslas, 1933 m. kovo 23 d., Nr. 12 (57). – p. 1.
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Apie knygas
Rasa GEČAITĖ
Vargonų muzikos raida ir garso vizijos
Jūratė Landsbergytė. Vargonų muzika Lietuvoje XX a. Kūrybos moderniz- mas. – Vilnius, Kronta, 2008. – 352 p.
eidykla Kronta pernai rudenį išleido lietuvių muzi- zitorių vargonų kūrybos rinktinę „Ėjimas į tylą“ (2008), Lkologės ir vargonininkės Jūratės Landsbergytės (g. parašė knygą „Bažnytinė muzika ir dvasingumas Lietu- 1955) monografiją „Vargonų muzika Lietuvoje XX a. Kū- voje“ (2006). rybos modernizmas“. Veikale struktūriškai nagrinėjama Sukauptą muzikinę ir intelektualinę patirtį Landsber- modernizmo raida vargonų kultūroje, tiriama tradicijų ir gytė pritaiko, istoriškai tirdama lietuviškąjį vargonų mo- modernumo sąveika, atskleidžiami vargonų muzikos po- dernizmą. Pasak jos, tikrasis monografijos objektas – pir- kyčiai, radikaliai kintančios istorinės sąlygos. Autorė ty- mieji modernizmo atsivėrimai tarpukario Lietuvoje ir jo rinėja nuo tarpukario Lietuvoje profesionaliai plėtojamą transformacijos XX a. pabaigoje. Modernizmo užuomaz- europinę vargonų muzikos mokyklą. Sutelkusi dėmesį į gų Landsbergytė randa jau M.K. Čiurlionio kūryboje, o XX a. lūžius ir jų įtaką kūrybai, paliečia kur kas bendres- „ekstremalų modernizmą“ ir futuristinę amžiaus jungtį nę spiralinės raidos, arba cikliškumo, temą – akumuliuo- liudija Vytauto Bacevičiaus kūriniai. Šiuos du kūrėjus tas istorinis kūrybos procesas pažadina naują sąmonę, sieja iškristalizuota „kosmizmo“ ir transcendencijos todėl prie istorinių šaknų grįžtama jau su nauju požiūriu. potemė. Kitiems tarpukario vargonų kompozitoriams Šia monografija siekiama užpildyti kultūrinių refleksijų monografijos autorė priskiria „fundamentalių liturginių spragas Lietuvos mokslinės intelektualinės minties bare. poreikių skleidimą“ (p. 71). Apžvelgdama XX a. vargo- Jūratė Landsbergytė yra gerai žinoma, nuolat koncer- nų muziką, autorė išryškina tris pagrindinius Lietuvos tuojanti vargonininkė, daugelio straipsnių apie vargonų vargonų kultūros posūkius – tai vargonų modernizmas muziką ir kultūrą autorė. Lietuvos valstybinėje konserva- tarpukario Lietuvoje, naujasis fundamentalizmas – var- torijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) gonų muzikos vaidmuo sovietmečiu ir naujos kryptys ji studijavo prof. Leopoldo Digrio vargonų klasėje, tobu- po 1990-ųjų. Monografiją papildo apibendrinta įžanginė linosi daugelyje meistriškumo kursų Vakarų Europoje. vargonų muzikos raidos Lietuvoje apžvalga (istoriniai Nuolat vargonuoja ir Lietuvoje, ir įvairiose pasaulio ša- šaltiniai, lietuviškosios vargonų mokyklos pagrindai, šių lyse. Įrašė 10 kompaktinių plokštelių, paskelbė straips- instrumentų kraštovaizdis) ir baigiamosios išvados apie nių apie vargonų kultūrą, XX a. muziką ir modernizmą. savitas vargonų muzikos Lietuvoje tradicijas, tęstinumą Parengė leidinius: „Vytautas Bacevičius. Kūriniai vargo- ir proveržius. nams“ (2004); „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Visi Koncentruotos įžanginės dalies istorinių šaltinių sky- kūriniai vargonams“ (2005), šiuolaikinių lietuvių kompo- riuje vargonų kultūros pradžia Lietuvoje tradiciškai sieja-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 83 ma su 1408-aisiais, kai Vytauto žmonai Onai kryžiuočių sitelkusi biografinius faktus, ištraukas iš švietimo įstaigų ordino magistras padovanojo nedidelius kilnojamuosius dokumentų, Lansbergytė atkuria autentišką tarpukario vargonėlius – portatyvą. Kitas svarbus paminėjimas yra vargonų kultūros raidos paveikslą, pabrėžia, kad vienas vieno pirmųjų į Lietuvą atvykusių religinės muzikos kū- svarbiausių tarpukario mokyklos europietiškų bruožų rėjų, vokiečių kompozitoriaus Heinricho Fincko (~1445– buvo improvizacija, suteikusi atlikėjams kūrybos laisvę 1527) viešnagė Vilniuje – jį pakvietė Lietuvos valdovo (p. 42). Akcentuodama besiformuojančios tarpukario Aleksandro žmona Elena. Šiame skyriuje pateikti XVII lietuviškosios vargonų mokyklos vokiškąją tradiciją, au- a. originalių kūrinių pavyzdžiai – Kražių vargonininko torė išryškina stiprėjančią prancūziškosios ir itališkosios sąsiuvinis ir Sapiegos tabulatūra. mokyklų takoskyrą. Vakarų Europoje išsilavinimą įgiję „Trumpą Lietuvos vargonų kraštovaizdžio apžvalgą“ Jonas Žukas ir Zigmas Aleksandravičius laikėsi skirtingų monografijos autorė pradeda nuo išlikusių XVIII a. var- požiūrių – Žukas Kauno konservatorijoje „įdiegė pran- gonų, kurie „atspindi Lietuvos europietiškumą, jos kelią cūzų vargonų mokyklos, vieno geriausių jos atstovų M. modernizmo link“ (p. 33). Išvardija tris seniausius, „ku- Dupré patirtį“ (p. 37), o Aleksandravičiui artimesnė ro- riuos turime“, XVIII a. pavyzdžius – tai Vilniaus Šv. Dva- maniškoji (prancūzų ir italų) mokykla. sios (Dominikonų) bažnyčioje Adamo Gottlobo Caspa- Neapsiribodama tarpukario vargonų muzikos speci- rini 1776-aisiais pastatyti vargonai, Kretingos liuteronų fikos analize Europos kontekste, autorė ieško platesnių evangelikų bažnyčioje Johanno Preusso 1785-aisiais ir tarpdisciplininių sąsajų tarp Kauno ir kitų Europos cen- Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Nicolauso trų XX a. pirmojoje pusėje. „Tarpukario Lietuvos var- Jantzeno 1789-aisiais įrengti vargonai. gonų mokyklai stengiantis perimti prancūzų technikos Vis dėlto būtų pravartu paminėti Lietuvos vargonų įgūdžius, atsirado savotiškas idėjinis dvasinis ryšys tarp kultūrai svarbius, šaltiniuose paliudytus faktus, kad pir- Kauno ir Paryžiaus. Jis pasireiškė ir teatro, ir dailės, ir mieji vargonai Vilniaus katedroje buvo įrengti dar 1595 žurnalistikos, ypač eseistikos, sferose“ (p. 41). Vienintelis m. Jų meistras – Jonas Kopelmanas, drožėjas Bernardas priekaištas autorei būtų toks: šiuos svarbius teiginius de- Holcas, tapytojas Kristupas Bžeskis. Šiems XVI a. vargo- rėjo giliau išplėtoti, pagrįsti konkrečiais duomenimis. nams sudegus per gaisrą, apie 1618-uosius buvo pastatyti Skyriuje „Religinės muzikos situacija ir vargonininkų nauji dideli vargonai, deja, po kelių dešimtmečių išgrobs- chorvedžių veikla. Bažnytinė giesmė kaip vargonų kūry- tyti (Paminklų sąvadas. Vilnius, 1988, p. 163 – pg. aut. bos pagrindas“ Landsbergytė aiškinasi religinės muzikos Rimantas Gučas). Kitas ne mažiau svarbus liudijimas įtaką vargonų kultūros raidai. Modernizmą ir religinę yra apie „garsiausius visoje Žemaitijoje vargonus“, paga- muziką ji vertina kaip atskiras, prasilenkiančias kūrybos mintus Švedijoje, 1620 m. atgabentus ir įrengtus pirmoje kryptis (p. 48). Kadangi tarpukario Lietuvoje religinė Kretingos Romos katalikų bažnyčioje, kurią pastatė Jonas muzika buvo atsieta nuo modernizmo, tai „intensyvios Karolis Katkevičius 1602-aisiais (Bronius Kviklys. Mūsų kūrybinės dvasios kompozitoriai K. Banaitis, J. Gruodis Lietuva. IV t. Vilnius, Mintis, 1991, p. 250). nesiveržė prie vargonų“ (p. 54). Skyriuje „Lietuvos vargonų kultūros sąsajos su Vakarų Tokia griežta autorės nuostata provokuoja platesnes Europos centrais ir mokymo procesas“ monografijos au- diskusijas. Pavyzdžiui, Johanui Sebastianui Bachui ty- torė pirmąsias modernėjimo tendencijas įžvelgia roma- rinėtojai dažnai priskiria naujovių diegimą, bažnytinės niškosios ir germaniškosios kultūrų sankirtoje (p. 36). Šis muzikos modernizavimą. Naujovės mene dažniau sieti- atskaitos taškas leidžia plačiau pažvelgti į Juozo Naujalio nos ne su pasaulėžiūros kitimu ar ideologiniais lūžiais, o mokyklą ir jo mokinių tiesioginius ryšius su europiniais su naujomis technologijomis, konkrečiai muzikoje – su vargonų centrais, kur studijavo lietuvių vargonininkai. naujomis grojimo technikomis. Garsioji senosios mu- Kaip „aktualiausi tokio poveikio centrai“ nurodomi zikos žinovė ir atlikėja Wanda Landowska (1879–1959) Leipcigas, Praha, Paryžius, Roma – Vatikanas (p. 37). Pa- knygoje „Apie muziką“ primena, kad Bachas iš italų pa-
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 siskolino rankų sukryžiavimo techniką, o komponuo- pradėjo kurti koncertus vargonams, šį instrumentą derin- damas klavesino kūrinius negalėjo apsieiti be prancūzų dami su orkestru. Peržvelgusi šio laikotarpio (1949–1977) ornamentikos ir jų muzikos elegancijos, kuria žavėjosi ir koncerto žanro lietuvių kompozitorių (Stasio Vainiūno, kurią rekomendavo savo mokiniams (p. 85–95). Sunku Juliaus Juzeliūno, Jurgio Juozapaičio, Kastytės Brundzaitės, būtų paneigti, kad Bachas šias naujoves taikė ir vargonų Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Barkausko, Boriso Bori- muzikai. Tad, kalbant apie religinės muzikos raidą, ne sovo, Eduardo Balsio) kūrinius vargonams, autorė išryški- visada yra svarbiausia liturginis grynumas. Toks pamąs- na „naujojo brandos etapo“ silistines kryptis – neobarokas, tymas anaiptol nėra kritika, o tik bendresnio pobūdžio neoklasicizmas, neoromantinis maksimalizmas... Nurodo abejonė, ar tikslinga priešpriešinti modernizmą su religi- naujų kelių – žanrų sintezės, muzikos kalbos transformaci- ne muzika, kuri net keletą amžių, išlaikydama liturginius jos būdų – paieškas. kanonus, godžiai ir sėkmingai absorbavo savo laikmečių 8-ajame dešimtmetyje suklestėjusį sonatų vargonams modernizmo iššūkius. žanrą autorė vertina kaip kūrybinės brandos ženklą (p. Apžvelgusi tarpukario lietuviškosios bažnytinės muzi- 157). Tai sonatos vargonams solo ir įvairios jų atmainos, kos raidą, išryškinusi svarbiausias personalijas, tarp kurių perėmusios neoklasicizmo plėtojimą, individualesnes daugiausia buvo chorvedžių vargonininkų, atskirą skyrių menines aspiracijas. Neoklasicizmo priemonės labiau iš- „Vargonų muzikos modernizmas“ Landsbergytė paskyrė grynintos, racionalizuotos, stengiamasi atsiriboti nuo ro- Vytautui Bacevičiui (1905–1970). Šį kompozitorių ir pi- mantizmo, po truputį einama minimalizmo link, grąži- anistą autorė neginčytinai paskelbė tarpukario vargonų nama religijos dvasia. Landsbergytė analizuoja 15 sonatų muzikos „ekstremalaus modernizmo“ šaukliu, kuris itin ir aptaria kiekvieno kompozitoriaus (Teisučio Makačino, reikšmingas „Lietuvos kultūros mentalinei savivokai“ ir Juliaus Juzeliūno, Vytauto Montvilos, Giedriaus Kupre- ypač vargonų kultūrai. „Netikėtai į nuosaikią bažnytinės vičiaus, Vytauto Laurušo, Osvaldo Balakausko, Broniaus vargonų muzikos terpę plūstelėjęs ekspresyvaus mo- Kutavičiaus) kūrybinį indėlį. dernizmo gūsis yra ne vargonininko, o būtent pianisto Autorė detaliai išanalizuoja lietuvių muzikoje 8-ojo de- Vytauto Bacevičiaus kūryba.“ Pasak jos, „paveiktas Par- šimtmečio pradžioje pasireiškusį minimalizmą (p. 198– yžiaus dvasios ir susidomėjęs vargonais, jis suteikė Lie- 212) vertindama jį kaip visuotinį muzikos atsinaujinimą, tuvos kultūrai antrąjį kvėpavimą“ (p. 71). Skyriaus pa- sakralinės prasmės atgaivinimą meditacijoje, prikeliant baigoje šio kompozitoriaus kūrybos siekį Landsbergytė „tikrąją mitologinę baltiškąją dvasios galią“. Minimalizmą apibendrina kaip vargonų „kosmizmą“, kurį įžvelgia ir M. ji kildina iš amerikiečio Philipo Glasso muzikos, o lietu- K. Čiurlionio kūryboje, o Bacevičių vertina kaip futuristi- viškojo minimalizmo pasireiškimą sieja su „globalistiškai nę amžiaus jungtį. besižvalgančio“ kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio „kū- Lūžinį XX a. laikotarpį ir vargonų muzikos raidos „kon- rybiniu intelektu“ (p. 198). Svarbi jos įžvalga, kad „mini- certinį“ atgimimą autorė išsamiai apžvelgia skyriuose, malizmas pats net netapo tikslu, o tik virsmo įrankiu“ (p. skirtuose karo laikotarpiui ir sovietmečiui (p. 112–138). 198). Landsbergytė atkreipia dėmesį, kad minimalizme 1940–1960-uosius Lansbergytė vertina kaip istorinį virsmą vyrauja kamerinė muzika, o vargonams tenka dalyvio ir krikščioniškosios kultūros naikinimą. Vargonų kultūros vaidmuo, tačiau „vargonai kamerinei muzikai teikia pers- atgimimo 7-uoju dešimtmečiu pranašas, pasak jos, buvo pektyvos – kosmoso erdvės ir gylio“ (p. 200). Ji aptaria vargonų koncertinis žanras, sietinas su Leopoldo Digrio minimalistinio stiliaus kūrinius vargonams solo, kuriuos (g. 1934) iniciatyva pradėti naujų vargonų statybą. 1961- sukūrė Vidmantas Bartulis, Bronius Kutavičius, Šarūnas aisiais baigęs fortepijono ir vargonų aspirantūras Maskvos Nakas, ir kūrinius mišriems instrumentams (Onutė Nar- P. Čaikovskio konservatorijoje ir grįžęs į Lietuvą, Digrys butaitė, Mindaugas Urbaitis, Arūnas Navakas). paskatino vargonų renesansą. 1962-aisiais buvo atkurta Apibendrindama kūrybos potencialą sovietmečiu, vargonų klasė, imtasi vargonų statybos. Kompozitoriai autorė išskiria Broniaus Kutavičiaus lietuviškos tema-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 85 tikos kūrinius: „Kutavičius savo kūryba, galima sakyti, perkėlė globalizacijos ir pasaulio kaitos centrą į Lietuvos dvasines gelmes, taip pasiekdamas sienas griaunančią kūrybos laiko ir erdvės koncentraciją. Tai sukėlė neregė- tą reiškinių grandininę reakciją, vertą epochinio apibū- dinimo“ (p. 222–223). Vargonų muziką po 1990-ųjų autorė analizuoja sky- riuje „Abipusis sugrįžimas“ (p. 224–296). Čia atskirai aptariama naujoji religinė muzika ir apokaliptinė, eu- rointegracinė kryptis, atkreipiamas dėmesys į Postcon- certante epochos išsekimą ir intelektualinius iššūkius. Šiame kontekste nagrinėjami Fausto Latėno, Felikso Bajoro, Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Ryčio Mažulio, Šarūno Nako, Jūratės Baltramiejūnaitės kūri- niai. Savo įžvalgas Landsbergytė apibendrina tardama, XI amžiaus pradžia Klaipėdai, skaičiuojančiai kad „Lietuvių kultūros modernizmas ir muzikoje žavisi Xjau 757-uosius savo gyvavimo metus, dosniai nihilizmo patosu, iš jo atsirandančiais naujais kultūros pažėrė leidinių, susijusių su uostamiesčio istorija, ne ironijos, skepsio, autodestrukcijos ženklais. Tačiau tai vien akademinių mokslinių, bet ir skirtų platesniems mažai atsispindi vargonų muzikoje dėl jos vis dėlto giliai skaitytojų sluoksniams1. Vyganto Vareikio parašytos įaugusios ir įpareigojančios bažnytinio meno prakilnu- „99 Klaipėdos miesto istorijos“ išsiskiria iš panašaus mo specifikos“ (p. 227). pobūdžio leidinių. Šis istorinių esė ir fotografijų al- Monografijos autorė, pagrindinį dėmesį nukreipusi bumas neabejotinai patrauks skaitytojų dėmesį ne į modernizmo atsivėrimus tarpukariu ir modernizmo tik patraukliu knygos dizainu, autoriaus gebėjimu transformacijas vėlesnėje vargonų muzikos raidoje, skai- suskaidyti tekstą į trumpas vos pusės puslapio intri- tytojams pateikia savitai išplėtotą viso XX amžiaus lie- guojamai sukonstruotas „istorijas“, bet ir „vizualine tuviškosios vargonų kultūros vaizdą. Nuosekliai gilinda- intriga“ – 99 nespalvotos nuotraukos, tarp kurių yra masi į praktines ir teorines vargonų muzikos problemas, nemažai dar niekur nepublikuotų, puikiai atlieka klai- profesionaliai atskleidžia konkrečių laikotarpių savitu- pėdietiškos temos informacinio lauko sustiprinimo mus, kompozitorių ir atlikėjų brandos raidą, išgrynina funkciją. tekstas pateiktas trim kalbomis – lietuvių, sugestyvaus modernizmo ir šiuolaikinio konceptualumo anglų, vokiečių, ir tai išplečia šio leidinio sklaidos prasmes. Atranda instrumento specifikos naujas galimy- galimybes. bes – teatrališkumą ir kinematografiškumą, „garso vizi- Pirmiausia suintriguoja pavadinime išryškintas jas“ ir tirpstančius klasterius, tamsos ir šviesos efektus, magiškas skaičius „99“ – smalsu išsiaiškinti, koks „kosmizmo“ virsmus. čia „kodas“, o gal autorius tiesiog nori pasakyti, kad Hipotetiškai tardama, kad grįžimas į pradžių pradžią baigtinių tiesų nėra. „Intrigą“ išsklaido pats Vareikis, po destrukcinių ir apokaliptinių temų muzikoje galbūt pratarmėje atskleisdamas, kad knygos pagrindą su- vėl atves prie liturgijų ir choralų, t.y. į pradžių pradžią, daro radijo stotyje „Vox Maris“ parengtų radijo laidų Jūratė Landsbergytė tarsi linksta prie cikliškos raidos apie Klaipėdos istoriją ciklas, kuris buvo transliuoja- apologetų. Dar vienas išskirtinis šios monografijos bruo- mas 99 MHz dažniu. Ši kombinacija – istorikas yra žas tas, kad muzikologės patirtį čia praturtina transcen- ir radijo laidų rengėjas – atspindi tendenciją, kad, dentinės ir filosofinės įžvalgos. pasak Söreno Philippso, istorijos mokslas, bent jau viešasis istorijos gvildenimas, yra pasidavęs bendra-
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 Nijolė Strakauskaitė
99 istorijos: kokia buvo ir kokia šiandien yra Klaipėda
Vygantas Vareikis, 99 Klaipėdos miesto istorijos, Klaipėda, Druka, 2008, 232 p., iliustr.
jai dabarties pasaulio mediatizacijai. Esama nemažai priešpaskutinėje esė „Kodėl ne sostinė?“ (p. 206) au- skeptikų šios inovacijos atžvilgiu, tokių tikriausiai torius baigia aktualiais retoriniais svarstymais: „Nors atsiras ir tarp aptariamosios knygos vertintojų, bet, turime ir laivyną, ir jūrininkus ruošiančias institucijas, pritariant autoriaus pozicijai, vertėtų akcentuoti, kad o pagal krovą Klaipėdos uostas šiandien rungtyniauja komunikacija yra šiuolaikinių demokratinių visuo- su tokiais naujosios Hanzos miestais kaip Ryga, Tali- menių ir mokslo (taigi ir istorijos) modus operandi. nas ar Gdanskas, klausimas, ar Lietuva, įgijusi tokią Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Vareikis užima są- dovaną kaip Klaipėda, šiandien suvokia esanti jūrinė žiningą poziciją, paremtą gerai žinomu istorikų cecho valstybė, lieka neatsakytas“ (p. 207). kanonu: istorijos faktai yra interpretatyvinio istorikų Autoriaus pasirinktos temos sudaro itin margą mo- pasirinkimo, nulemto jų epochos matų, rezultatas. Tą zaiką. Tokią atranką, regis, lėmė ir siekis suintriguoti jis lakoniškai deklaruoja knygos įvade: „Istorijos apie skaitytojus, akcentuojant įsimintiniausius faktus (miesto Klaipėdą yra sąmoningai subjektyvus tekstas.“ Gali įkūrimas, Didysis gaisras, Klaipėda – Prūsijos sostinė), būti, kad tokia nuostata ir lėmė autoriaus siekį 99-iose ekonominius ir gamtos reiškinius (Hanza, kontrabanda istorinėse esė parodyti Klaipėdą ne tik kaip savitą, įdo- Klaipėdos krašte, stichijos ir uraganai), asmenybes (Lu- mios istorinės praeities miestą, bet ir kaip ypatingą vertę dwigas Wieneris, Ernestas Galvanauskas, Johannesas Lietuvai turintį jūrų uostą, nuo seno puoselėjantį libe- Sembritzkis, Modestas Paulauskas), pikantiškas detales ralumo ir tolerancijos dvasią. Autoriui tai leidžia daryti (miesto kartuvės, gaisrinė, bravoras). Knygos autoriui pa- inovatyvias įžvalgas, pateikti nešabloniškus pavyzdžius. vyko sudėlioti svarbiausius Klaipėdos istorijos akcentus, Vilnių pagrįstai lygindamas su gilias dvasines tradicijas tiesa, dėmesio centras perkeltas į naujausius laikus. turinčiais daugiataučiais Vidurio Rytų Europos mies- Autorius turi išlavintą „detalės pojūtį“, jis pabrėžia ne tais – Praha, Krokuva, Vareikis pabrėžia, kad „dėl ilga- tik tokius prieš pusšimtį metų išnykusius dalykus kaip mečio vokiečių dominavimo Klaipėda labiau priklauso dujinis apšvietimas, Šv. Jono bažnyčios bokštas, kino Šiaurės Europai“. Autorius išveda įdomią paralelę tarp seansai „Kamer-Lichtspiele“ kino teatre, bet ir vos kelių trijų didžiųjų Lietuvos miestų XX a. pirmojoje pusėje: dešimtmečių senumo įvykius: naujakurių džiaugsmą Vilnius – istorinė sostinė, kurios Lietuva neteko, Kau- Komjaunimo gatvėje, silkėmis prakvipusį žvejybos uos- nas – laikinoji sostinė ir kultūrinis lietuvybės centras, tą, talkas prie Dangės, „Regatos“ restoraną ir kitus šian- o „ekonomiškai svarbiausiu Lietuvos miestu po 1923 dien jau sunkiai apčiuopiamus ar pajuntamus istorinius metų tapo Klaipėda, Gdansko alter ego“. Šią temą ir kultūrinius faktus.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 87 Skaitant „99 Klaipėdos istorijas“ imponuoja au- tai, kas nepaminėta, – kad maršalas Paulius Hinden- toriaus gebėjimas lengvai pereiti nuo detalės prie burgas 1915 m. tapo Memelio garbės piliečiu už perga- konceptualių svarstymų ir vėl plastiškai sugrįžti prie lę viename svarbiausių Didžiojo karo mūšių – Tannen- įsimintinų smulkmenų. Šiuo atžvilgiu „klasikinis“ bergo (Žalgirio) mūšyje Rytų Prūsijoje. pavyzdys – esė „Gaisrinė“. Klaipėdos gaisrinės is- Sunku rasti leidinį, kuriame nepasitaikytų kokių torija, nors savaip ir unikali (tai viena pirmųjų pro- nors netikslumų. Šios knygos p. 53 rašoma, kad rašyto- fesionalių gaisrinių Prūsijos Karalystėje), vis dėlto jas Thomas Mannas „iškeitė poilsiavimą elitiniame vo- septynių šimtmečių miesto istorijos kontekste tėra kiečių Krance (šiandien Zelenogradskas)“. Ne Kranze, smulki detalė, tačiau jos fone autorius parodo ir so- o Rauschene (šiandien Svetlogorskas). Minimo 1923 vietmečio ideologinių standartų preso padarinius metų sukilimo dalyvio pavardė buvo ne J. Tamulionis urbanistiniam kraštovaizdžiui, primindamas „Klai- (p. 91), o J. Tapulionis. pėdos“ viešbučio atsiradimo, senųjų kapinių paver- Tačiau šios smulkmenos nesugadina įspūdžio, timo M. Mažvydo skulptūrų parku aplinkybes. Nėra kurį daro visas šios knygos tekstas: istorijos faktų taip paprasta visa tai sudėti į penkiolika sakinių ir atžvilgiu jis korektiškas, o jų interpretacijos požiū- įspūdingai baigti dar viena įsimintina smulkmena: riu – įtaigus. Daugelyje iš „99 istorijų“ sėkmingai „Senosios Klaipėdos gaisrinės laikrodis, 1856 metais įkomponuotas tarptautinių įvykių, susijusių su ap- pagamintas Berlyno meistrų, šiandien yra saugomas rašomais miesto istorijos fragmentais, kontekstas ar Laikrodžių muziejuje“ (p. 64). Galime neabejoti, ši europinės kultūros fonas. Simboliškas yra 99-osios smulkmena, kuria neva tarp kitko autorius baigia istorijos pavadinimas – „Mare Balticum – Mare nos- vieną iš „99 istorijų“ paakins ne vieną skaitytoją dar trum“, primenantis Romos imperijos didybę ir lei- kartą užsukti į Laikrodžių muziejų ir atidžiau apžiū- džiantis pamąstyti apie „mūsų jūrą“, vienintelį mūsų rėti tą unikalų eksponatą. Čia įžvelgčiau šios knygos jūrų uostą prie Baltijos – Klaipėdą. pozityvų „šalutinį poveikį“. Kiekvienas skaitytojas pats nuspręs, ar autoriui pa- Pagrįstai negailint liaupsių autoriaus stiliui, reikia vyko išlaviruoti tarp dokumentiškumo ir estetiškumo, pasakyti, kad kartais jis neatsispiria pagundai grieb- bet akivaizdu, kad rašydamas šiuos tekstus Varekis tis „aukštojo pilotažo“ – tekste atsiranda terminų ir nesijautė atliekantis prievolę, atvirkščiai – mėgavosi posakių, kurie ne istorikams mažai ką sako (Hanse- kūrybos procesu, ko gero, dažnai prisimindamas kontor), o kartais verčia griebtis kitos kalbos žody- vieno anglų žurnalisto liberalo lakų posakį „Faktai no (A Northern Summer; or Travels round the Baltic, šventi, bet nuomonė laisva“. through Denmark, Sweden, Russia, Prussia, and Part Neabejoju, kad „99 Klaipėdos istorijomis“ mė- of Germany, in the Year 1804) arba padvelkia stilistine gausis ir skaitytojai. dviprasmybe „bliezkriego karas“ (pažodžiui – žaibiš- ko karo karas). Be abejo, suprantamas ir pagirtinas 1 Septynių autorių (A. Nikžentaičio, V. Vareikio, J. Žuko, Z. Genienės, J. Ge- autoriaus noras kuo geriau perteikti istorinių įvykių nio ir E. Andrijausko) straipsnių rinkinys apie Klaipėdos istoriją (Klaipėda. koloritą ir jam tai iš esmės sėkmingai pavyko. Istorija populiariai, Klaipėda: Druka, 2002, 160 p.) buvo skirtas Klaipėdos Nekvestionuoju istoriko teisės savo nuožiūra rinktis miesto įkūrimo 750 metų sukakčiai paminėti. 2007 metais buvo išleistas faktus, detales, iliustruojančias ar paryškinančias „99 Kęstučio Demerecko sudarytas ir atvirukų albumas „Klaipėda senuose Klaipėdos istorijas“. Tačiau kartais apima dvejonės. Pa- atvirukuose“ (Libra memelensis), tačiau istorinio teksto jame nėra. vyzdžiui, ar svarbiau tai, kad maršalas Paulius Hinden- burgas, vėliau tapęs Vokietijos prezidentu, telefonistei, kuri pranešė į Berlyną apie rusų dalinius, žygiuojančius Liepų gatve, įteikė apdovanojimą „panelei Memel“, ar
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 KNYGŲ NIEKAS NEPAKEIS (7)
Metų pabaigoje Lietuvą užgriuvo ne tik sunkmečio nemalonumai, būta ir malonių siur- prizų. Antai leidybos lydere pagal skaitytojų apklausas tapo „rimtosios“, beveik nekomer- cinės literatūros leidykla baltos lankos, prieš pat Kalėdas pateikusi nemažai ypač įdomių knygų. Tai, kad lietuviams jau nebepakanka „bulvarinio skaitalo“, gražiai reprezentuoja šalį, mininčią savo vardo 1000-metį, o kartu simbolizuoja, kad Vilnius pelnytai tapo Europos kultūros sostine. Taigi pasižvalgykime po baltas lankas.
1. Sigitas Parulskis. „Murmanti siena“ mes, lietuviai, prieš dvidešimt metų sukūrę Sąjūdį, supur- (2008), 373 p. čiusį visą Europą? Į girtus vairuotojus, sėjančius mirtį ke- liuose, į nelegalią Laurų kvartalo tvorą? O gal vis dėlto dar ne visos vertybės devalvuotos? Skaitykite Sigitą Parulskį. Gal rasite atsakymą...
2. Albert Camus. „Esė rinktinė, I dalis“ (2008), 228 p. Tikra kalėdinė dovana skaityti dar nepamiršusiems Lietuvos gyventojams – naujasis Sigito Parulskio roma- nas. „Murmanti siena“ – tai metafora, kuria bandoma apglėbti daugybę mums žinomų ir galbūt nežinomų sie- nų. Pasak autoriaus, „XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ sie- na, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira Baltos lankos žada išleisti visus svarbiausius šio genia- visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmo- laus mąstytojo kūrinius. „Esė rinktinė, I dalis“ – jau šeštoji nės. Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar šios serijos knyga. kitokiu pavidalu jų kalbose slypėjo arba sienos baimė, Suprantama, pristatinėti Albert’o Camus nereikia, arba baimė, kad sienos nebėra ir nebus į ką atsiremti, tačiau pažvelgti į jį naujaip tikrai nepakenks. Rašytojo nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtin- karta brendo absurdo pasaulyje – tarp dviejų pasaulinių gumo ir nesėkmių“. karų, tarsi marui siaučiant holokaustui, išradinėjant to- Nors romanas „parulskiškas“, „kieto“, stačiokiško sti- bulą žudymo įrankį – atominę bombą… Bet ir absurdo liaus, kupinas ironijos, jis visai kitoks negu ankstesnieji. pasaulyje kyla maištų (menas – taip pat maišto forma), Visų pirma, tai metaforų romanas, nesvarbu, kad per jį nenutrūkstamai rašoma istorija, svarstoma apie būties kaip plonytė gija eina vienos šeimos istorija nuo praeito prasmę – apie savąjį Sizifo mitą. amžiaus pradžios iki pat šių dienų. „Murmanti siena“ ap- „Jausti savo ryšius su žeme, meilę keletui žmonių, žinoti, rėpia abu pasaulinius XX amžiaus karus, komunizmą, fa- jog visuomet yra vieta, kur širdis bus suraminta, – tai jau šizmą, žydų genocidą, sovietinės Lietuvos partizanus. Lyg daug tikrų dalykų vienam žmogaus gyvenimui. Bet vei- kokia enciklopedija to, ką „užgyvenome“… kiausiai jų nepakanka. Tačiau esti valandėlių, kai visi sie- Žydams Raudų siena (Ha Kotel Ha Ma’aravi) – vilties, kiai nukreipti į šitą dvasios tėvynę“, – kaitrią vasarą Alžyre atgimimo simbolis. Jau daug šimtmečių. Į ką atsiremsime mąstė Albert’as Camus (p. 113).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 89 Dabar retas kuris iš mūsų susimąstome apie dvasios tė- 4. Terri Irwin. „Manasis Stivas“ (2008), vynę (apie fizinę tėvynę taip pat), todėl daromės vis sveti- 302 p. mesni ir sau, ir pasauliui. Sumaišę „išvirkščiąją ir gerąją“ pasaulio puses, prarandame vertybinę orientaciją, vidinę discipliną. Gal jau metas vėl atsiversti Albert’o Camus kny- gas, kuriose lakoniškai apibrėžta daugelis egzistencinių tie- sų. o jos juk nesensta? Kas domisi TV laidomis apie gamtą, be abejo, pa- 3. Romain Gary. „Toliau jūsų bilietas mena nepralenkiamai drąsų australą Steve’ą Irwiną nebegalioja“ (2008), 196 p. (1962–2006), labiau žinomą pravarde Krokodilų gau- dytojas. Jo reportažai – tai nesuvaidintos kelionės po įvairiausius pasaulio kampelius. Atrodė, kad Krokodi- lų gaudytojas – tikras antžmogis, kurio niekas negali įveikti. Deja, Irwino mirtis buvo absurdiška ir fatališka – per Vaikystę praleidęs Vilniuje, vėliau emigravęs į Pran- vieną filmavimą jam mirtinai įgėlė raja. Ši netektis su- cūziją Romainas Gary (1914–1980) – pasaulyje pripa- krėtė ne tik Australiją, kurioje buvo paskelbtas gedu- žintas XX a. rašytojas, daugiau kaip trisdešimties ro- las, bet ir daugelį pasaulio žmonių, nors kartą mačiu- manų, apie dvidešimties kino scenarijų autorius. Net sių Steve’ą per TV. du jo romanai – „Dangaus šaknys“ (1956) ir „Gyveni- Pasak jo našlės Terri Irwin, Steve’as turėjo tris di- mas dar prieš akis“ (1975) – pelnė prestižinę literatūrinę džiąsias aistras – tai buvo jo šeima, laukinė gamta ir Goncourt’ų premiją. Kritikų nuomone, Gary kūryba išsi- banglenčių sportas. „Jei galėčiau pasirinkti vieną kokį skiria įtaigiu rašymo stiliumi, ironija ir autoironija, meis- nors dalyką, dėl kurio vertėtų mane prisiminti, no- trišku žodžių žaismu, taikliu ir subtiliu jausmų perteiki- rėčiau būti minimas kaip geras tėtis“, – kartą pasakė mu. Steve’as. Romane „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ (1975) na- Šiltas Terri Irwin pasakojimas apie pažintį su būsi- grinėjamas žmogaus ir laiko santykis. Knygos pagrindinis muoju vyru, gyvenimą su juo, vaikų gimimą, keliones, veikėjas – vyras, susidūręs su vidutinio amžiaus krize ir nuotykius ir, žinoma, gyvūnus traukte įtraukia į kalei- bandantis įveikti finansinį, profesinį nuosmukį, susigaudy- doskopinį įvykių sūkurį. Knyga iliustruota asmeninė- ti žmonių tarpusavio santykiuose, naujai suvokti patį save. mis fotografijomis. Atskleisdamas, koks trapus ir pažeidžiamas žmogaus vi- Terri Irwin apie savo vyrą kalba sąmojingai ir atvi- dinis pasaulis, apmąstydamas vertybių kaitą, Gary nutapė rai, parodo jį tokį, koks buvo iš tikrųjų – atsidavusį sukrečiamai tikslų psichologinį herojaus portretą. šeimos žmogų, aistringą aplinkosaugininką, kuklų Gary romanas – viena perkamiausių Baltų lankų iš- vyruką, kuris ryžosi atstovauti tiems, kurie negali ap- leistų knygų. Galbūt todėl, kad jo tema artima daugeliui siginti patys. žmonių, gal ir dėl to, kad autorius gyveno Lietuvoje. O Nors Krokodilų gaudytoją įveikė nuodinga raja, jis gal dėl numatomos krizės mūsų smegenys jau apim- savo gyvenimu įrodė, kad žmogus gali gyventi har- tos panikos, todėl gaudo rašytojo siunčiamą įspėjimą: monijoje su gamta, būti jos draugas ir puoselėtojas, „Prasideda pasaulio pabaigos metas“ (p. 61)? o ne priešas ir naikintojas. Vien tam, kad pasimoky- Romainas Gary daug kuo primena Charlesą Bu- tume, kaip elgtis, kad pasijustume esantys integrali kowskį, tačiau lietuvių kilmės prancūzas yra kur kas gamtos dalis, vertėtų atsiversti šią lengvu stiliumi pa- „švelnesnis“ žiaurios realybės vaizduotojas. rašytą knygą.
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 5. Algirdas Knystautas. „Kelionių viru- 6. Jens Lapidus. „Greiti pinigai. sas“ (2008), 337 p. Neapykanta, stimulas, medžioklė“ (2008), 538 p.
Pastaruoju metu lietuvių keliautojai vis dažniau lei- Didelė knyga su dideliu užmoju – aprašyti juodąją džia kelionių įspūdžių knygas, tačiau toli gražu ne vi- Stokholmo pusę. Apie italų mafiją, rusų banditus, japonų siems pavyksta atsiplėšti nuo banalaus aprašinėjimo, jakudzas, kinų triadas esame skaitę nemažai, o apie mums ne itin praplečiančio skaitytojų horizontus. „Kelionių gerokai artimesnės Švedijos nusikaltėlių gyvenimą nežino- virusas“ – bene profesionaliausia iš tokios tematikos jome beveik nieko, išskyrus pavienius lietuvių emigrantų knygų. Jos autorius Algirdas Knystautas – nuolatinis siautėjimus. žurnalo Versus rubrikos „Kelionės“ autorius, ornito- Knygos autorius – 34 metų Jensas Lapidusas yra advo- logas, fotografas, keliautojas, aplankęs 138 pasaulio katas, kurio specializacija – organizuoto nusikalstamumo šalis. Apsikrėtę kelionių virusu, kartu su knygos au- bylos. Jis „tvarko“ visą buvusios Jugoslavijos prekeivių toriumi nukeliausime į Argentiną, Borneo salą, Fol- narkotikais mafiją Stokholme. „Greiti pinigai“ – pirmoji klandą, Braziliją, Pietų Džordžiją, Nepalą, Filipinus, „juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis. Švedijos žiniasklai- Indoneziją, Bali, Sankt Peterburgą, Kazachstaną, Pie- da nuolat svarsto, kas Lapiduso romanuose tikra, o kas iš- tų Afriką, Naująją Zelandiją, Peru, Čilę, Patagoniją ir galvota, – jau seniai spauda ir visuomenė nėra skyrusi tiek Tailandą. dėmesio pirmajai kokio nors rašytojo knygai. Šis romanas Knystautas „pakeleiviams“ duoda daugybę patari- yra spalvinga kronika su išraiškingais nusikaltėlių pasaulio mų, o ne tik aprašo savo įspūdžius. Jie tiks ir tiems, paveikslais. Profesinė autoriaus patirtis suteikia unikalią ga- kurie vyksta banaliai pagulinėti paplūdimyje ar prie limybę pažinti tai, kas kitiems neprieinama. Trikdanti, rupi baseino, ir individualistams, kurie nori turiningai ir žiauri kasdienybė. „Sniegu“ (kokainu) „užtaisytos“ nosys, praleisti savaitgalį Prahoje, užsiropšti į Kilimandža- prekeivių narkotikais smurto poezija. Silikoninės aukšto rą, pasigėrėti banginiais prie Kalifornijos krantų arba rango „superfifos“ ir dabitiški „trendžiai“, dievinantys pra- lašišas gaudančiais lokiais Aliaskoje. Ar užsisakyti bangą. Brangūs kvepalai, blizgantys ginklai, slapti karšti va- kelionę iš anksto, ar verčiau palaukti? Kaip vertin- karėliai. Ore tvyrantis eau de cash (grynųjų pinigų kvapas). ti „paskutinės minutės“ pasiūlymus, kaip pasirinkti Šis romanas perfrazuoja XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio viešbutį? Kokia kelionė smagesnė – lėktuvu, laivu ar kredo: „Gyvenk greitai, mylėk karštai, mirk jaunas.“ Dabar traukiniu? Ar galima pasitikėti lojalumo kortelėmis? nusikaltėlių „filosofija“ kasdieniškesnė: „Tapk turtingas arba Kada ir kur būtina pasirūpinti vizomis? Visa tai irgi mirk bandydamas tai padaryti“. aptariama „Kelionių viruse“. Smagu, kad knygą Gelminė Bauraitė išvertė iš origi- Man didžiausią įspūdį padarė subjektyvios keliauto- nalo – švedų kalbos. jo įžvalgos – iš jų ir paaiškėja, kas gena Knystautą per Buvo toks filmas „ Apokalipsė dabar“, tačiau jis pasakojo pasaulį, kas kursto aistrą pamatyti kuo daugiau šalių. apie mums tolimą Vietnamą. „Greiti pinigai“ – knyga apie Knyga išleista itin kokybiškai, o Knystauto fotografi- apokalipsę čia pat, šalia mūsų, prie Baltijos jūros. Brutalus jos primena aukščiausio lygio meno kūrinius ir nė kiek Stokholmo prekeivių narkotikais ir reketininkų elgesys, nenusileidžia nuotraukoms, spausdinamoms žurnale perversiškas jų gyvenimas, parodytas iš arti, sukrečia. Įdo- National Geographic. mu, kada Lietuvoje bus, jei apskritai bus, parašyta panaši knyga?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 91 7. Haruki Murakami. „Mylimoji mis. Tiesa, jis pats gimė ir užaugo Vilniuje sovieti- Sputnik“ (2008), 206 p. niais laikais, bet vėliau iškeliavo į Kanadą, tapo isto- rijos mokslų daktaru ir gyvena Vankuveryje. Šia knyga bandoma sudrumsti nusistovėjusias tiesas. Autorius meistriškai nardo po gyvąją mies- to istoriją nuo pat legendinės jo pradžios – didžio- jo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių Džiazuojantis rašytojas Harukis Murakamis vėl prakal- problemų, pavyzdžiui, gyventojų migracijos, tačiau bo lietuviškai – „Mylimoji Sputnik“ yra jau devintoji Mu- tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų jis netaiko. Brie- rakamio knyga lietuvių kalba. Dar vasarą turėjęs pasirodyti džio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – ke- romanas dienos šviesą išvydo prieš pat Kalėdas ir jo 3000 liautojai, kurie tyčia ar netyčia užklydo į šį miestą. egzempliorių tiražas buvo bematant išpirktas. O dar sako, Kitataučių balsai padeda Briedžiui perkelti Vilnių iš kad lietuviai neskaito knygų! Kokia Murakamio „sėkmės tradicinio nacionalinės istorijos konteksto prie pat paslaptis“, kaip mėgsta klausti kai kurie šablonus itin pamė- Europos širdies. Toks netikėtas požiūris atskleidžia gę žurnalistai? Kodėl Murakamio „Mylimoji Sputnik“ tapo dar neregėtus miesto veidus, o kartu tampa revoliu- mylimiausia Lietuvos bibliofilų knyga? Kiekvienas suras cinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: savų argumentų, bet mane šis rašytojas labiausiai intriguo- Vilnius yra slenkstis, vieta, galinti padalyti arba su- ja alternatyviomis realybės versijomis. Fantastiniai siužetai vienyti žemyną. Murakamio rankose pavirsta makabriško mūsų gyvenimo Tomas Venclova, lietuvių ir amerikiečių poetas, atspindžiu, svajonės susipina su kraštutinėmis realybės for- kartą pasakė, kad nėra vieno Vilniaus, nes miestas momis. Toks „ekstrymas“ (ecxtreme) ir yra tai, ko daugeliui pasakoja daugybę nacionalinių istorijų: yra lenkiška- trūksta kaip oro. Istorija, kupina vizijų ir sapnų, galiausiai sis Wilno su savo nepaprastu literatūriniu ir dvasiniu tampa meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį: „Kodėl palikimu; žydiškasis Vilne – autentiška išnykusios Ji- visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti to- diš karalystės sostinė; rusiškasis Vilno, pasižymintis kiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvie- provincialiu imperatoriškojo amžiaus kosmopolitiz- nas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. mu; vokiškasis Wilna, paženklintas karų ir okupaci- Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“ jų; prancūziškasis Napoleono gėdos Vilna; gudiškasis Džiugu paminėti, kad romaną Ieva Susnytė išvertė iš tylaus nacionalinio pabudimo Vil’na ir lietuviškasis originalo – japonų kalbos. Gal tai dar viena iš „sėkmės Vilnius, apvainikuotas senovinėmis legendomis ir paslapčių“, dėl kurių Murakamio knygas Lietuvoje mėgsta šiuolaikinėmis politinėmis ambicijomis. Dar pridur- įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonės? O jei jau ką čiau – yra ir kiekvieno iš mūsų Vilnius, nes visi šioje pamėgstame, tai nuoširdžiai ir ilgam. žemėje esame tik klajūnai… „Būkite pasveikinti, klajūnai! Tu būsi klajūnas. 8. Laimonas Briedis. „Vilnius: City of Greitai“ (p. 250). Šiais vokiečių poeto Johanneso Strangers“ (2008), 296 p. Bobrowskio (1917–1965) žodžiais baigiama Laimo- no Briedžio knyga, kurią pamėgs, manyčiau, ne tik užsieniečiai – mums patiems neprošal kartais į save pasižiūrėti iš šono.
Apžvalgininkas M.P. Knygos „Vilnius. Klajūnų miestas“ autorius Laimonas Briedis atskleidžia Vilniaus istoriją svetimųjų aki-
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 VIsai nejuokingi skaitiniai
Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXIV
Raudonmečio rojaus idėjinis kokteilis
eatsakingai (t.y. nesutikčiau būti už tai pasodinta) kantriai lūkuriavo, kol užslinks maskuojamoji vaka- Npareiškiu: dėl riaušių prie Seimo kalčiausias svajo- ro tamsa. Pavieniui ir grupėmis fronto pėstininkai visą nių gyvanašlis Marijonas. Vadinamasis scenos dievaitis naktį karo šūkiais drebino Vilniaus – Europos kultūros viešose vietose slankiojo su provokaciniu užrašu ant nu- sostinės centrą, bet generalinis Vizgirdas jų diplomatiš- garos: „Чем больше выпьет комсомолец, тем меньше kai negirdėjo arba išmintingai netrukdė, klasiko žodžiais выпьет хулиган“ ir šitokiu būdu suklaidino naujųjų tariant, „laisvam pilietiniam jausmui pasireikšti“. komjaunuolių „Fronto“ generolą Algirdą. Jis, nors dievina Viskas reliatyvu! Kad ir ką darytum, visiems neįtik- rusų kalbą (mat, pasak Majakovskio, ja kalbėjo pats Leni- si. Net Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad po Krizės nas!), bet moka ją netobulai, todėl Marijono nugarinį šūkį giljotina galės (žinoma, jei norės) pakišti galvą, pardon, pritaikydamas naujiems revoliuciniams savo tikslams piniginę ir Seimo nariai, apsidžiaugė toli gražu ne visi. supainiojo vieną vieno veiksmažodžio raidę ir štai kas Viena iš trijų Lietuvos blondinių, TV ekrane nervingai išėjo: „Чем больше выбьет фронтовик“… krizendama ir net neišsiėmusi bigudi iš plaukų – visai Frontininkai tokį generalinio vado raginimą suprato kaip žvitrioji plačiai žinomo Šaro Paguoda, pareiškė, esą paraidžiui: išdaužę Seimo langus, ėmė politinius savo jai visai NEDZIN, kad svajonių Antano reitingas dėl to oponentus, t.y. vadinamąją poziciją, dosniai vaišinti nukris 15%! Blondinė Prasagstyta Palaidinė, savarankiš- Molotovo ir kitais savadarbiais kokteiliais. Tiesa, akty- kai apskaičiavusi gresiančius nuostolius, pritarė kolegei. viausi ir, matyt, geriau mokantys rusų kalbą, riaušinin- Jeigu stiprioji lytis (valdžios vyrai) susiverš diržus, tai su- kai ne tik били, bet ir пили, – bulvarinio laikraščio V.Ž. žlugdys silpnosios, dar vadinamos dailiąja, lyties verslą! duomenimis, „aplinkinėse parduotuvėse buvo išpirktas Ką tada darys blizgiųjų viršelių, žydrųjų ekranų gražuo- visas alkoholis“. lės ir kitos olialia pupytės? O kas bus, jei Kubilius parei- Kai taikūs demonstrantai (šie buvo ginkluoti tik kiau- kalaus dar ir kasos aparatų, kaip turguje pardavinėjant šiniais, o dabar neteko ir jų), susivynioję meškeres, par- mėsą? Negi įtaisysi kasas buduare prie baldakimo? don, transparantus, kad atsiribotų nuo karingųjų, ėmė Beje, kasa kasai nelygu! Antai jau pildosi rusų astrolo- skirstytis, priešakinė fronto linija, netekusi užnugario gų pranašystė, kad ateis diena, kai „эта бледная с косой“ ir jau apdujusi (generalinis Vizgirdas paleido ašarines (turima omenyje Ukrainos premjerė Julija Tymošenko) dujas), susimetė į kuopas ir išsislapstė tarpuvartėse, kur parduos prezidento Juščenkos „dūšią“. Taip ir atsitiko!
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 93 Dabar premjerė, nustūmusi šalin prezidentą, pati gelbsti langus, nuvers Vyriausybę, užims paštą ir televiziją, o Ukrainą ir visą Europą, esą tik ji viena galinti susitarti su valdžią perduos Burokevičiui su Jermalavičium, jei tie- Putinu Raudonuoju, kad tas paleistų dujas (šiuo atveju du dar gyvi. ne ašarines)… Generaliniam fronto vadui Algirdui toks sąmokslas Lietuvos gelbėtoja Julija, pardon, Šatrija, trumpam būtų labai nepatikęs. Na, kodėl, kodėl net karščiausi pasitraukė į politinį pavėsį ir dabar nežinia, kas vietoj frontininkai į Raudonmečio rojų nori eiti paskui ano apsukriosios kunigaikštienės tarsis su Maskva. Yra amžiaus šmėklas, o ne paskui jį, Algirdą Raudonąjį, naujo galinčių, bet nenorinčių, yra norinčių, bet negalinčių, ir sukirpimo lyderį? Įsivaizduokime, kokia raudonviršių t.t. Esama ir mažesnio (varšuvinio) kalibro problemų. dinastija susiformuotų, o koks jaudinantis būtų susiti- Jau kuris laikas Lietuvą šantažuoja toks Jacekas, kuri- kimas Kremliuje, kur Algirdą Raudonąjį priimtų pats am vien „Mažeikių naftos“ negana, jis gviešiasi jau ir į Putinas Raudonasai! „Klaipėdos naftą“, o po kurio laiko, žiūrėk, pati Lietuva Bet visa tai tik prielaidos, nes apie minėtą sąmokslą bus jau tik naujosios Žečpospolitos provincija… „Fronto“ vadas taip ir nesužinojo (tai itin slapta VSD …Nekeista, kad, susidarius tokiai geopolitinei, informacija), o savarankiškai aiškintis frontininkų nuo- idėjiškai ydingai situacijai, kai kurie iš tarpuvarčių taikas neturėjo laiko – maišė kokteilius naujoms taikioms išlindę jausmingesni frontininkai, vežami į konspira- galios demonstracijoms. cines dislokacijos vietas, rado bendrą kalbą (ja, kaip minėta, kalbėjo Leninas) su kai kuriais taksistais, o dar Tiesiai iš priešakinės fronto linijos sakoma, neva girtas blaiviam ne pora! Vyrai sutarė, kad Krescencija ŠURKUTĖ artimiausiu metu išdaužys dar likusius sveikus Seimo
Gerbiamieji kolegos,
2009 metų gegužės mėnesį Vilniuje vyks 22-asis Europos kultūros žurnalų kongresas, jo tema – „Europos istorijos“. Rengėjai – Eurozine leidybos komisija (Viena), „Kultūros barai“ ir VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Europos kultūros žurnalų leidėjų kasmetiniai susitikimai turi jau 25 metų senumo tradiciją, kasmet paren- kama vis kitokia aktuali diskusijų tema (pavyzdžiui, šiemet Paryžiuje, 21-ajame kongrese, diskutuota apie „dau- giakalbę Europą“). Vilnietiško kongreso tema „Europos istorijos“ buvo pasirinkta kaip išreiškianti aktualų po- reikį „kurti naujus Europos naratyvus“ ir yra orientuota į gilias daugiakultūrines Lietuvos sostinės tradicijas. Siekdami, kad kongresas taptų tikru intelektualiniu įvykiu, nestokotų įvairovės ir daugiabriauniškumo, kvie- čiame bendradarbiauti visus Lietuvos kultūros leidinius: siūlykite jums rūpimas diskusijų temas, kad kongre- so pokalbiai būtų aktualūs, dalykiški ir prasmingi. Sukaupę „idėjų banką“, pateiktais pasiūlymais remsimės rengdami kongreso programą. Savo idėjas, galimų prelegentų (ne vien lietuvių) kandidatūras siųskite „Kultūros barams“ [email protected] iki 2009 m. vasario 2 d. Tikimės Jūsų aktyvumo tiek rengiant kongreso programą, tiek ir pačiame kongrese!
Rengėjai
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 kultūros barai 2009. 1 (530) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art
editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Lithuania E-mail: [email protected] summaries
Algimantas GRAŽULIS. Why the Project “Architectural Park” is Disastrous or What Will We Kęstutis ŠAPOKA. Vilnius’ Art in Riga. Last December one of the main Riga’s exposition Loose by Covering Vilnia Valley With High-rise Buildings. Vilnius municipality initiated a spaces Arsenale opened an ambitious exhibition “Vilnius Art Scene after 2000”, curated by project last year that includes the territory of Vilnius Old Quarters and its protective zone Lithuanian art critic Raminta Jurėnaitė, who introduce her own vision of Vilnius art scene Paplauja in Užupis that makes up 58 hectares. At the moment this project undergoes the to Latvian audience. The exhibition included well-known and unknown names, however stage of planning. It should stress the value of the landscape, restore its broken parts and male sculpture and male outlook dominated (page 30). recreate former structure with unique hydrographic net and urban whole, however, there are no signs that developers of the project have such aims (page 2). Kęstutis ŠAPOKA. Purified Aesthetic Time and Caligraphy. Review of personal exhibitions of graphic artists Bronius Leonavičius and Rimvydas Kepežinskas (page 33). Almantas SAMALAVIČIUS. Embankment – Servant’s Stairs Through the Drawing-room? The Embankment of river Neris in Vilnius brings associations with the mental legacy Vidas POŠKUS. About Motiffs of Mountains and Prophetic Gift. New works of painter of Le Corbusier, infamous modern French architect and urban theorist, whose ideas Justinas Vaitiekūnas. Review of an exhibition (page 35). are responsible for damage done to European cities during last century. The present embankment is just a formal structure that envelopes the river but provides almost Ieva STUNDŽYTĖ. Open Circle – the Model of Live Theater. Theater laboratory “Open nothing to enjoy the aesthetic pleasures of waterside. In the older days we had a rich Circle” is a group of young actors who graduated in 2006 (course supervisors actor prof. history of water transportation; in the beginning of last century Neris was a place of Vladas Bagdonas and actor, playwright, composer and director Aidas Giniotis). The author attraction, where many steamboats carried numerous passangers during the season. Do discusses why this group of actors established independent theater (page 39). we have reason, will and imagination to restore at least a part of embankment’s former beauty, asks the author (page 10). Rasa GEČAITĖ. A Week in Linz – European Capital 2009 – Beyond Expectations. I was nervous after I decided to spend a New Year’s eve in Linz and to watch the opening Regimantas PILKAUSKAS. In the Shedule of Devastation – Unity Square in Kaunas. The events of Europe’s Cultural Capital during the whole week. It seemed so unpatriotic. values of Kaunas landscape and cultural heritage are mercilessly destroyed one by one. However, the events overcame my modest expectations. It was as if I came into a small At the present moment the target is Unity Square, that was called Independence Square quiet city and left a world metropolis of culture, writes the author (page 50). during 1919-1928. Municipality of Kaunas initiated contest to renovate the square, however everything was decided already in 2002 when “Miestprojektas LTD” prepared Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. Art Fair in Miami – International Winter Rendez-vous. a detailed plan of the territory. According to it a large underground garage will be built The first week of December resort megalopolis Miami in South Florida hosts an army of beneath the square. A dream of unlimited technical possibilities? Perhaps that is why art for seven days. The renowned Art Basel Miami Beach or just Basel takes place every spiritual ones became so limited, insists well-known landscape architect (page 15). year toghether with sattelite fairs such as Art Miami, NADA, Aqua, Pulse and others. Art Basel brought a lot of superficiality and commercialism into Miami, but it also openned Jonas JUŠKAITIS. Poems (page 19). the space for imagination. Moreover so that cities try to image themselves anew like people or even more, writes the essayist (page 45). Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. The Fourth Dimension. There are places where you have never been and don’t expect to be, but when you suddenly get there you are How Enemies Are Made. It is a mistake to think that ethnic unrest is the only reason of taken over by cultural images, names, faces and associations. This time it was Plungė. conficts, in many cases they come into being because of scarcity of natural resources. The reason to go to this town was a cycle of events dedicated to the literature of Exodus. Gunther Shlee, the director of Max Plancks’ anthropological institute, the specialist in The associations brought back into mind Kazys Varnelis, who lived and created in USA military conflicts claims that fights over water, oil or pasture lands members of different and whose villa-museum in Stockbridge was exceptional phenomenon in America. I ethnic or religious groups makes allies. An overview of his book “How Enemies are Made” remembered him in Plungė’s Oginskiai Palace, Samogitia, though he left Stockbridge and (Wie Feinbilder entsehen) which exposed many cliches and myths associated with moved to Vilnius some years ago (page 24). conflicts by Zigmas Vitkus (page 58).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1 95 Almantas SAMALAVIČIUS. In Malaysia, Following the Footseps of Somerset Maugham. In a travelogue the author records his travel to continental Malaysia and the island of Borneo – areas depicted in one of the volumes of Somerset Maugham’s complete short stories. The author attempts to reflect at what changed in these cultures from the time when Maugham was staying there and observing the life of his fellow-countrymen who lived and worked in the region. Part I (page 62). Some Kultūros barai articles Rita REPŠIENĖ. The Mythical Stripe of Fire and Hindrances. Marija Gimbutas was lucky among scientists. She was the only one in the XXth century who managed to find and and translations in eurozine describe the whole civilization, claimed renowned sociologist Vytautas Kavolis. One of (www.eurozine.com): the most famous American anthropologists Marija Gimbutas (1921-1994) left the myth of her exclusiveness. She is still highly respected even adored as the gooddess of Light she Matt McGuire described. Having opened the doors to the archeological past of old Europe, she created Literary perspectives: Northern Ireland(En) (Lt) (De) (Tr) a specific methodology, she consistently researched Baltic mythology and became an Shaking the hand of history icon of feminist ideology (page 68). Critic Matt McGuire continues Eurozine‘s Literary Perspectives series with a focus on Northern Ireland. While the Northern Irish literary tradition is Albertas RUZGAS. Painter aof Sacred Pictures Julija Šalkauskienė. During Soviet era closely bound up with the experience of sectarian violence, he writes, contemporary poets and prose writers defy the assumption that „the it seemed there were no artists who painted sacred religious themes. Atheist state troubles“ are all there is to the country‘s literature. The attempt to deal in persecuted such artists and only a handful of them dared to pursue this type of art. Julija literary form with the ideological baggage of Northern Ireland‘s past is Šalkauskienė, widow of Lithuania’s most famous philosopher of independent period combined with an exploration of identity in the twenty-first century. Stasys Šalkauskis painted perhaps the largest amount of paintings for various Catholic churches in the country (page 72). Romualdas Ozolas From unidimensional to multidimensional thinking (En) (Lt) The European tradition of abstract thought as mastered by Kant must Vincentas LUKOŠEVIČIUS. About Lithuanizing Lithuania and Union of Lithuanian Business. show the way in thinking about the State, argues Romualdas Ozolas, a The article is about association that existed in 1930-1940. This is the first attempt to founder of the Lithuanian Sąjūdis movement. [Lithuanian version added] provide historical research about the activities of this important organization (page 75). Daniela Strigl Literary perspectives: Austria Rasa GEČAITĖ. Development of Organ Music and Visions of Sound. Review of the book by Anything but a „German appendix“ (En) (Lt) Jūratė Landsbergytė organ Music in Lithuania in the XX Century (Page 83). Austrian novelists are still referred to as Germans despite recent critical and commercial success. From the new narrative „miracle“ to the darkly humorous „writer‘s novel“, Daniela Strigl finds a contemporary Austrian Nijolė STRAKAUSKAITĖ. 99 Histories: What Was and What is Klaipėda. Review of the book scene at the top of its game. [Lithuanian version added] by Vygantas Vareikis, 99 Klaipėdos miesto istorijos (99 Histories of Klaipėda City), Klaipėda: Druka, 2008 (page 86). Gábor Csordás Mastering history through narrative? (En) (Lt) (Hu) In the first essay in the Eurozine „Literary perspectives“ series, Gábor Csor- Nothing Can Replace Books (7). An overview of books published by the publishing house dás reads the newest Hungarian novels. All share a concern with narrative, Baltos lankos (page 89). holding out to the reader the hope of mastering history.
Tomas Kavaliauskas The non-efficient citizen (En) (Lt) Identity and consumerist morality. Consumerism grounded in Krescencija ŠURKUTĖ. Idea’s Coctail of Red Times. Ironical essay on Lithuania’s cultural and indebtedness means financial dependence as opposed to democratic political life (page 93). freedom. In the consumerist system, the individual who asserts him or herself through authentic freedom is regarded as a non-efficient citizen.
Translated by Almantas SAMALAVIČIUS Almantas Samalavičius An amorphous society (En) (Lt) Lithuania in the era of high post-communism “High post-communism” in eastern Europe is defined by efforts to control collective memory, political discourse dominated by abstract concepts, and the cult of entertainment – a view from Lithuania.
Skaidra TRILUPAITYTĖ Global museums in the twenty-first century (En) (Lt) The Guggen- heim foundation and the rhetoric of cultural planning in Vilnius. Spaudė akcinė bendrovė Spauda, The fact that a Guggenheim museum is being planned for Vilnius is Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius indicative of the conviction that „de-provincialization“ can only be Tiražas 2000 egz. achieved by taking part in global projects. Meanwhile, the cultural de- mands of the local population go unheeded. Vilnius is not Bilbao! Kaina – 4,99 Lt 96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 1