Kultūros Barai

Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Ramūnas TRIMAKAS. Prie tolimos upės, svetimoje dykumoje. Šimtamečio karo Rengia epizodai / 2 Rūpesčiai ir lūkesčiai Almantas SAMALAVIČIUS Viktorija RIMAITĖ. Pagiriamasis žodis meno ir politikos tarpusavio ryšiams / 7 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūta Gaidamavičiūtė Redas DIRŽYS. Ar priekabiavimas išnyks, jei meno pasaulyje didžiąją vyrų dalį pakeis (muzika) 2 62 38 61 moterys? / 10 Monika Meilutytė Nuomonės apie nuomones (teatras) 8 614 12855 Kęstutis Šapoka Rimantas GUČAS. „Šokas ištiko, kai pamačiau“ / 14 (dailė) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Tadas GinDrėnas Enrika STRIOGAITĖ. Nuo žmogaus iki Žmonių arba atvirkščiai. Rolando Karaliaus paroda (dizaineris) 2 61 05 38 Romena Račkaitytė-Čepaitienė „Telefonas yra išjungtas“ / 17 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Svarbiausia – girdėti save. Jurgį KARNAVIČIŲ kalbina Živilė RAMOŠKAITĖ / 20 Asta DEKSNYTĖ Ingrida RAGELSKIENĖ. „Kalės vaikai“ kosminio teatro epicentre / 28 (korektorė) Irena Žaganevičienė Valdas VASILIAUSKAS. Eimunto Nekrošiaus Pažadėtoji žemė Jaunimo teatre / 30 (buhalterė) 2 62 31 04 Kad Lietuva apkabintų pasaulį ir leistų jam apkabinti save. Su Andriumi ŽEBRAUSKU, meno gyventi mokytoju, kalbasi Elvina BAUŽAITĖ / 39 Redakcinė kolegija Markas PETUCHAUSKAS. Istorija apie istoriją, arba Samuelio Bako sugrįžimas / 46 In memoriam Alfredas Bumblauskas Donatas KATKUS. Virgilijaus Noreikos lietuviška šviesa / 52 Pietro U. Dini (Italija) Stasys Eidrigevičius Mykolas KARČIAUSKAS. Broliškai atsigręžusiam į Lietuvą Endre’i Bojtárui / 55 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Kęstutis ŠAPOKA. Mačiau ne tik rokenrolą. Igorio Muchino paroda Kauno fotografijos Vita GRUODYTĖ (prancūzija) galerijoje / 57 Algis Mickūnas (JAV) Giedrius SUBAČIUS (JAV) Paveldas ir paminklai Antanas Šileika (Kanada) Vitalijus DENIUŠAS. Velykų verpstė / 61 Vygantas Vareikis Praeities dabartis Kazys Varnelis jr. (JAV) Virgilijus ČEPAITIS. Sugrįžimas į žemėlapį. Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03 / 67 Redakcijos adresas Jurgis STANAITIS. Nepriklausomybės skrydžiai. Iš Lietuvos pasipriešinimo istorijos / 71 Latako g. 3, 01125 Vilnius Apie knygas el. paštas: [email protected], Aloyzas STASIULEVIČIUS. Naujas žvilgsnis į Vytauto Kašubos kūrybą / 77 [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ. Simbolinė tautos ikona / 79 Dainius Martynas ČIŽAS. Ką atskleidžia Radvilo Juodojo laiško popiežiaus nuncijui pobūdis ir autorystė / 82 © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Gordon BOCK. Gilus mąstymas ir griežti pareiškimai / 87 Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ. Ar dirigavimas iš tikrųjų tamsus reikalas? Apie mokslą ir... / 89 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų Visai nejuokingi skaitiniai straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Krescencija ŠURKUTĖ. Fantazijų politika / 93

Viršelio 1 p.: Vytautas KAŠUBA. Kelionė (reljefų siena).1984 Kultūros barai yra Eurozine the netma ga zine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Vytautas KAŠUBA. Sėdinti moteris. 1961

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 1 Problemos ir idėjos

Ramūnas TRIMAKAS

prie tolimos upės svetimoje dykumoje

šimtamečio karo epizodai

ladimiras Putinas prieš rinkimus grasina ani- pažymi – tokio triuškinančio smūgio JAV karinės pa- Vmaciniais branduolinės wunderwaffe pavyz- jėgos dar niekada tiesiogiai nesudavė nei Sovietų Są- džiais (perfrazuojant šmaikštuolių pašaipas, pateikia jungai, nei dabartinei Rusijos Federacijai. Rusiškame dar vieną wunderwaffeln porciją). Rengia demons- tinklalapyje, nepavaldžiame Kremliui, šmėkštelėjo tratyviai masyvius civilių bombardavimus Sirijoje. pavienės antraštės, skelbiančios apie „antrąją Cusi- Vykdo pasirinktines žmogžudystes giliai priešo už- mą sausumoje“. Opozicinis apžvalgininkas ir politikas nugaryje (antai buvęs GRU karininkas Sergejus Skri- Andrejus Piontkovskis, atkreipęs dėmesį, kad svarbus palis su dukra apnuodyti Solsberyje, taigi cheminis ne tiek „naftos fabrikėlis“, kurį rusai mėgino užgrobti, ginklas (nervus paralyžiuojančios dujos Novičiok) kiek pažeminimas, kurį teko patirti Rusijos politinei panaudotas svetimos valstybės – Jungtinės Karalys- vadovybei ir jos samdiniams, – juk ir vieni, ir kiti buvo tės – teritorijoje, sukeliant grėsmę jos gyventojams įsitikinę, kad nebaudžiami galės vykdyti bet kokius (manoma, kad nukentėjo dar dešimtys žmonių). Ar karo nusikaltimus nuo Ukrainos iki Sirijos. Piont- tai atsakas į 2018 m. vasario 7–8 naktį pavyzdingai kovskis, šmaikštaudamas apie tarptautinę „rusų ginklo surengtą ataką prieš judančius taikinius prie Eufra- gėdą“, šį sutriuškinimą susiejo su Vladimiru Putinu to upės krantų? Toks subruzdimas neturėtų stebin- asmeniškai, pavadinęs tai „Pusimos [mūšiu]“: „Putinas ti. Natūralu, kad vykdant „hibridinį karą“, rengiami su Prigožinu, žinoma, norėjo pergalės – užgrobti žvakių nauji teroro išpuoliai, kurių mastas ir aukų skaičius – fabrikėlį, pašiurpinti amerikiečius, nemokančius kilti vien techninės detalės, turinčios sukelti kuo didesnį į durtuvų ataką, paimti keletą belaisvių, narve atvežti sutrikimą ir nusivylimą, nes Vakarų reakcija neade- juos Asadui į Damaską, o po to pasiūlyti Trampuliui kvati, jie nėra pasirengę pasipriešinti agresoriui. [savo] tarpininkavimą, kad juos išlaisvintų mainais į Tačiau tikrovės neigimo politika, kai nuolankiai sankcijų atšaukimą.“1 susitaikoma su tuo, kad priešininkas nesilaiko „rau- Oficialūs Maskvos propagandos ruporai skelbia donųjų linijų“, nepaiso susitarimų, nereaguoja į per- visai ką kita. Pavyzdžiui, Rusijos prezidento spaudos spėjimus, atrodo, jau baigta. Kol ginčijamasi, kiek de- sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad šalies šimčių ar šimtų rusų kareivių nukauta Sirijoje, nors vadovybė neturi jokių duomenų apie Rusijos piliečius oficiali Kremliaus propaganda įžūliai skelbia, kad jų Sirijoje, išskyrus tuos, kurie atlieka karinę tarnybą,2 ten nebuvo ir nėra, dažnas politikos apžvalgininkas nusistebėjo, kodėl reikėtų skelbti gedulą dėl ten žu-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 vusiųjų, jei, pasak jo, nėra jokių patikimų duomenų.3 čiausi klausimai: kas tas „Vagneris“, kodėl „Vagneris“ Net paragino žiniasklaidą netikėti gandais. Vėliau už- ir kuo pasižymėjo tie taip dažnai minimi „vagne- sipuolė režisierių Aleksejų Serebriakovą, kurio many- riškiai“? Atsargos papulkininkis Dmitrijus Utkinas mu, nacionalinė Rusijos idėja remiasi „jėga, įžūlumu ir buvo pramintas „Vagneriu“ todėl, kad žavisi Trečiojo chamiškumu“.4 Reicho ideologija bei estetika, atitinkamai pavadinta Tiek į Rytus, tiek į Vakarus nuo Lietuvos informa- ir privati karinė kompanija. Suformuota dar 2013 m. ciniuose verpetuose šį sutriuškinimą gaubia ramybė, iš smarkiai Sirijoje nukraujavusio Slavų korpuso li- apsiribojama būtiniausiais trumpais pareiškimais ir kučių, vadinamoji „Vagnerio“ grupė kartu su Rusijos sausa informacija, nė žodžiu neprasitariant, kas gi Federacijos kariniais daliniais aktyviai prisidėjo prie įvyko. Rusų karinės kvazipajėgos, diriguojant Krem- Krymo okupacijos, vėliau dalyvavo vykdant karinę liui, nuosekliai stūmėsi tiesioginio kovinio konflik- agresiją Rytų Ukrainoje, Luhansko srityje. Tačiau pa- to su JAV link. Pavyzdžiui, amerikiečiai primygtinai sidomėti „vagneriškomis“ rusonacizmo apraiškomis, prašė, kad rusų kariniai specialistai netiestų tilto per vykdomais nusikaltimais žmoniškumui Vakarų žur- Eufrato upę, t. y. nepažeidinėtų susitarimų, eskaluo- nalistai neranda nei laiko, nei galimybių. Jie labiau dami ir taip įtemptą padėtį. Dar 2018 m. sausio 6 dieną sunerimę dėl „SS dalinių paradų Baltijos valstybių amerikiečių sąjungininkai atidarė Tabqa (arba al- sostinėse“, dėl antisemitizmo, neva apėmusio Ukrai- Thawra) užtvankos šliuzus, todėl šis tiltas neatlaikė ną,6 juos ypač baugina „naujų Europos ksenofobų“ srovės ir buvo tiesiog nuplautas. Tačiau rusų inžinie- grėsmė, esą galinti pakeisti visą žemyną.7 riai jį vis tiek atstatė ir kovinės grupės išžygiavo бить „Liberalumo“ ir „progresyvumo“ lokomotyvo prie- «пиндосов» по-русски (rus. „mušti „pindosų“ rusiš- šakyje skuodžiančią JAV „žiniasklaidą“ krečia anti- kai“). Užsispyrėliškas veržimasis baigėsi netikėtai – trampinis obsesinis-kompulsinis drebulys. New York Kremliaus kleptomafijos parankinių rusonacistinę Times straipsnyje „Motina rusė gedi sūnaus, nukau- „romantiką“ ištaškė amerikiečių karinė aviacija. to per JAV smūgį“ empatiškai pasakoja apie Sirijo- JAV karinė žvalgyba 2018 m. sausio pabaigoje je žuvusių samdinių, kuriuos kariauti išginė ne tik perėmė oligarcho Jevgenijaus Prigožino pašnekesius skurdas, nedarbas, bet ir „patriotiniai jausmai“,8 ar- su neįvardytu aukštu Sirijos pareigūnu, kuriam šis timuosius, apimtus sielvarto. Kokius karo nusikalti- Putino draugas pažadėjo, kad vasario pradžioje bus mus minėti „patriotai“ įvykdė ne vien Sirijoje, bet ir griebiamasi „tvirtų ir ryžtingų“ veiksmų. Pasidžiau- per kitus Rusijos surengtus karinius išpuolius, kiek gė, kad JAV karinėms pajėgoms, kurios veikia Sirijoje sielvarto visa tai sukėlė anaiptol ne samdinių, o nu- nuo 2015 m. ir padeda savo sąjungininkams kovoti žudytų civilių artimiesiems, nekalbama. su „Islamo valstybe“, mestas bene rimčiausias iššū- U. S. News & World Report labai glaustai užsimin- kis. Pastaraisiais metais JAV ir Rusijos Federacijos ta, kad JAV gynybos sekretorius Jamesas Normanas atsakingi pareigūnai vos ne kiekvieną dieną palai- Mattisas atsisakė spėlioti, ar Rusija vadovavo sunai- kydavo telefoninį ryšį, siekdami išvengti atsitiktinės kintiems taktiniams junginiams, kas juose dalyvavo kaktomušos. The Washington Post nurodo, kad rusai ir kokie buvo jų motyvai. didesnė teksto dalis skir- puikiai suvokė, ką darantys ir kokią žalą jų veiksmai taRusijos atstovams, pabrėžiantiems, kad pavojingai sukels bendradarbiavimui ateityje.5 balansuojama ties galimo tiesioginio karinio konflik- Net ir žinomi dalykai gali tapti nežinomais, jei to riba.9 Apie tai, kad pati Rusija tas ribas ne šiaip sau savo noru atsisakoma juos žinoti. kerta, o paprasčiausiai spjauna ant jų ir nutrina, pro- Vakarų viešojoje erdvėje, kalbant apie 2018 m. va- vokuodama atvirą konfrontaciją su Vakarais, neužsi- sario 7–8 d. susirėmimą Sirijoje, aiškiai įvardijama menama. The Huffington Post nenukrypstamai brė- „Vagnerio grupė“, tačiau neužduodami patys papras- žia kairuoliško politinio korektiškumo liniją, todėl

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 3 trimituota iš anksto, prieš artileri- jos ugnį buvo atidengta parengia- moji propagandinė ugnis. Rusų žurnalistas ir karo ap- žvalgininkas Pavelas Felgengaue- ris pažymėjo: „Gerai parengtos ir ginkluotos „Vagnerio“ TKG [taktinė kovinė grupė – aut. past.] sutriuš- kinimas [...] pakerta moralinę visų ginkluotųjų pajėgų dvasią bei ver- čia suabejoti trilijonų vertės per- ginklavimo programos rezultatais, bendru kariuomenės bei štabų pa- sirengimu. Vasario 7 dienos mūšio pasekmės gali pasirodyti esančios kur kas rimtesnės nei pats savai- Sirijos pilietinis karas: naujos seno konflikto tendencijos me taktinis pralaimėjimas prie tolimos upės svetimoje dykumoje.“14 rusų sutriuškinimą Sirijoje netoli Deir al-Zouro aps- Pabrėždamas, kad tokios grupės „efektyviai naikino“ kritai nutyli. Užtat skaitytojams praneša, esą „rusų Ukrainos reguliariosios kariuomenės dalinius (o tai samdinių [...] istorija yra verta populiaraus Holivudo dar vienas Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą vasaros [sezono] filmo“.10 Kad ir kas nutiktų Sirijo- pripažinimas), konstatuoja, kad jos yra visiškai bejė- je, pirmiausia kliūva, žinoma, Trumpui, jokiu būdu gės prieš vakarietiško tipo kariuomenes. ne Hezbollah („Dievo partija“ – iškalbingas pavadi- Tai, kas įvyko Sirijoje, vertintina kaip chrestoma- nimas, apibūdinantis reikalo esmę bei neišvengiamą tinis atvejis, niekuo neišsiskiriantis istoriniame kon- įvykių eigą), ne iraniečių ar rusų smogikams.11 tekste, jeigu „rusų partneriai“ laiku neišblaivinami. Rusijos žiniasklaida dar gerokai prieš 2018 metų Pavyzdžiui, įsiplieskus Rusijos ir Japonijos karui, ca- vasario 7–8 nakties susidūrimą daug kartų atvirai rinės imperijos karo laivynas, iš Baltijos jūros uostų skelbė savuosius karo Sirijoje uždavinius. Pavyzdžiui, išplaukęs Japonijos krantų link, 1904 m. spalio 21–22 žurnale Ekspert Piotras Skorobogatas straipsnyje „Už naktį apšaudė britų žvejybinius laivus (The Dogger ką žuvo kapitonas Filipovas“ pareiškė: „Nugalėjusi Bank Incident; The Russian Outrage). Vienas laivas Kalifatą, Rusija pradėjo priverstinę taikos operaciją ir buvo nuskandintas, keturi apgadinti, žuvo britų Sirijos suvereniteto atkūrimą. Pagrindinis uždavinys: kapitonas ir keletas žvejų. Keisčiausia, kad rusų es- išstumti iš šalies karo kurstytojus – Jungtines Vals- kadra nukreipė ugnį ir į savo kreiserius Aurora bei tijas.“12 Plėtodamas mintį apie „šaltakraujiškai ap- Dmitrijus Donskojus, juos apgadino. Nuo rimtesnių skaičiuotą“ Rusijos siekį įsitvirtinti regione, autorius nuostolių išgelbėjo prastas jūreivių taiklumas ir pa- nepamiršta pridurti, kokią ekonominę naudą atneš šlijusi disciplina. energetinių išteklių eksploatacija. Šiems uždaviniams Kodėl rusai užpuolė britus, žvejojančius įprastoje pasiekti esą būtina „[...] išstumti žvaigždėtai-dryžuo- vietoje? Aiškino, neva juos atakavo Japonijos torpe- tus okupantus“, o to pasiekti galima, tik pasitelkus diniai kateriai (už beveik 30 000 kilometrų jūrų ke- karinę Rusijos jėgą, nes diplomatinės pergalės seka liais nuo Japonijos krantų?), savo kaltės nepripažino po karinių.13 Kitaip tariant, apie būsimą puolimą iš- ir kompensuoti žalą atsisakė. Britų imperijos karo

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 laivyno atstovai šalies politinei vadovybei uždavė jau įprasta, JAV „progresyvūs“ ir „liberalūs“ veikėjai klausimą, ar paskandinti užpuolikus čia pat, Laman- vieningu kairiuoju frontu dėl to puola ne Putiną, o šo sąsiauryje, ar, siekiant išvengti galimų atsitiktinių Trumpą, nekreipdami jokio dėmesio į branduolinius civilių aukų, išleisti juos į platesnius Atlanto vandenis komunistinės Šiaurės Korėjos ir islamistinio Irano ir ten sudoroti. Didžiosios Britanijos politinė vado- grasinimus. Klausimas, kodėl mūsų dienomis karo vybė nusprendė nesikišti. Rusijos imperijos eskadra chaosas išplito po pasaulį, kodėl nebeveikia tarptau- pasiekė Japonijos jūrą, o netoli Cušimos salos ją su- tinė saugumo sistema, kaip apskritai tapo įmano- naikino Japonijos imperatoriškasis laivynas. mas tiesioginis karinis JAV ir Rusijos susirėmimas, Įžūlūs, agresyvūs, niekieno neišprovokuoti Rusijos neužduodamas todėl, kad atsakymas akivaizdus. karinių pajėgų išpuoliai tokie įprasti, kad pats klausi- Barackas Husseinas Obama asmeniškai pažadė- mas „kodėl“ dvelkia naivumu. Bandymai „nešališkai jo Dmitrijui Medvedevui, kad perrinktas antrajai išsiaiškinti“, „suprasti motyvaciją“, ypač sukurti „ko- prezidento kadencijai bus lankstesnis atitinkamais misiją incidentui ištirti“, reiškia, kad kaltininkas ne- politikos klausimais (beje, tai ištransliuota visam išvengiamai išsisuks, o nukentėjusiajam bus atkakliai pasauliui dėl neapdairiai neišjungto mikrofono).19 įrodinėjama, neva jis pats dėl visko kaltas. Triuški- „Lankstumas“, tiksliau tariant, kolaboravimas su nantis smūgis, nieko nelaukiant, yra vienintelis ade- agresoriais netruko subrandinti nuodingų vaisių – kvatus atsakas, tai ir įvyko Sirijoje 2018 metų vasario agresoriaus apetitas auga, agresijos mastas plečiasi, 7–8 naktį. dirbtinai sukeltų katastrofų daugėja... Rusija tradiciškai palaiko įtemptus santykius Naujasis Šimtametis karas, 1914-aisiais išprovo- su konkrečiomis valstybėmis, o „partnerystė“ ir kuotas Rusijos imperijos ir be paliovos tęstas, ne- „bendradarbiavimas“ yra tiesiog puiki priedanga svarbu, kokius pavidalus ji pati įgautų, nuosekliai griaunamajai, priešiškai veiklai. Šiuo atžvilgiu JAV vykdomas iki mūsų dienų ir jau įžengė į baigiamą- nėra išimtis (užtenka paminėti vieną iš daugybės ją stadiją. Karinis konfliktas Sirijoje, kurstomas ir epizodų, pavyzdžiui, branduolinio ginklo techno- palaikomas Rusijos, yra tik vienas iš naujojo Šim- logijų vagystę – tai atliko prokomunistinis agen- tamečio karo epizodų, tokių, koks, tarkime, buvo tūrinis tinklas). Sovietų Sąjunga aktyviai dalyvavo Ispanijos pilietinis karas 1936–1939 m. Nors Rusija ginkluotuose konfliktuose nuo Korėjos ir Vietna- tai patiria kolapsą, tai vėl regeneruojasi, bet nekeičia mo iki Nikaragvos ir Salvadoro, jau nekalbant apie savo užsibrėžtų tikslų – sėdama korupciją, suirutę, smulkesnius išpuolius, pavyzdžiui, 1985 m. kovo keldama karus, užgrobia naujas žemes, plečia savo mėnesį nužudė JAV kariuomenės majorą Arthurą įtaką, stengdamasi pakirsti Vakarų civilizaciją, ypač Nicholsoną. Karinių ryšių su Rytų Vokietija komi- nekenčiamą, todėl ypač trokštamą paminti po padu. sijos narį sovietai nušovė, jam vykdant tiesiogines Kai Donaldas Trumpas per JAV prezidento rinki- savo pareigas. Majoras neįžengė į uždraustą zoną, mų kampaniją 2016 m. gegužės pirmosiomis dieno- sovietų veiksmus stebėjo iš oficialiai pagal abipusį mis nusistebėjo, kodėl rusų kariniai lėktuvai, provo- susitarimą nustatytos vietos. Ugnį sovietai atidengė kuojantys susidūrimus ore, nenumušami,20 kairysis be jokios priežasties. Dėl šio incidento JAV atsisakė politinis aktyvas visais informaciniais kanalais ėmė dalyvauti Antrojo pasaulinio karo 40-mečio ben- lieti „šventą“ pasipiktinimą dėl tokio įžūlumo. Ne- drame minėjime. keista! Juk įpratimas – antras prigimimas. Jungtinės Pasaulio pabaigos laikrodis 2018-aisiais rodo Valstijos pernelyg ilgai žaidė geopolitinį kirstuką be dviejų minučių vidurnaktį.15 To nebuvo nei (arba „antišaškes“), pataikaudamos Rytų tironams. 1949-aisiais,16 nei 1984-aisiais17 – prie tokios pavo- Padarytą žalą vargu ar įmanoma ištaisyti. (Šiandien, jingos ribos buvo priartėta tik 1953-iaisiais.18 Kaip niūrios tikrovės akivaizdoje, prisiminus Obamai,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 5 dorai net nepradėjusiam eiti prezidento pareigų, 8 The Associated Press. Russian Mother Grieves for Son Killed by US Stri- avansu, vadovaujantis vien politiškai korektiškomis ke in Syria. The New York Times, Feb. 15, 2018. Internete: https://www. ideologinėmis simpatijomis, įteikta Nobelio taikos nytimes.com/aponline/2018/02/15/world/europe/ap-eu-russia-mercena- premija atrodo itin ciniškas aktas.) Dabar JAV bent ries.html [žiūrėta 2018-02-20]. jau daro viską, kad neleistų kryptingai bloginti pa- 9 Vladimir Isachenkov. Reports: Russian Contractors Killed by US Strike in dėties. Prie „didžiosios geopolitinės šachmatų len- Syria. U. S. News & World Report, Feb. 13, 2018. Internete: https://www. tos“ amerikiečiai, tikėkimės, daugiau nebesės lošti usnews.com/news/world/articles/2018-02-13/reports-russian-contrac- su rytietiškais ostapais benderiais jokių partijų ir tors-killed-by-us-strike-in-syria [žiūrėta 2018-02-19]. nebeleis švaistytis bžezinskiška „šachmatų lenta“. 10 James Miller. The Insane Story of Russian Mercenaries Fighting for the Juk turime vienintelę, kol kas gyvenamą planetą. Syrian Regime. The Huffington Post. Internete: https://www.huffing- Laikykimės, kol negrįžo valdžion Nobelio taikos tonpost.com/james-miller/the-insane-story-of-russi_b_4317729.html premijos laureato sekta ir neįteikė Putinui pasaulio [žiūrėta 2018-02-19]. caro regalijų. 11 Akbar Shahid Ahmed. Trump’s Talk Of Syria Humanitarian Concern Rings Hollow. The Huffington Post, Apr 10, 2017. Internete: https:// www.huffingtonpost.com/entry/trump-syria-humanitarian-refugees_ 1 Андрей Пионтковский. Пусима. Каспаров, 27.02.2018ю Internete: us_58e6fd6ee4b051b9a9da3d6e [žiūrėta 2018-02-18]. http://www.kasparov.ru/material.php?id=5A959395CDE55 [žiūrėta 2018- Daniel Williams. Trump Dives Further Into Syria War. The Huffington 02-27]. Post, Jun 19, 2017. Internete: https://www.huffingtonpost.com/entry/ 2 Арсений Томин. Кремль ответил Явлинскому на запрос о гибели trump-dives-further-into-syria-war_us_5947c6d3e4b0940f84fe3042 россиян в Сирии. Московский комсомолец, 13 февраля 2018. Inter- [žiūrėta 2018-02-18]. nete: http://www.mk.ru/politics/2018/02/13/kreml-otvetil-yavlinskomu- 12 Петр Скоробогатый. За что погиб майор Филиппов. Эксперт, 12 na-zapros-o-gibeli-rossiyan-v-sirii.html [žiūrėta 2018-02-19]. февраля 2018. Internete: http://expert.ru/expert/2018/07/za-chto-po- 3 Песков призвал СМИ не верить ошибочным данным о гибели gib-major-filippov/ [žiūrėta 2018-02-14]. россиян в Сирии. РИА Новости, 14.02.2018. Internete: https://ria.ru/ 13 Ten pat. syria/20180214/1514598064.html [žiūrėta 2018-02-21]. 14 Павел Фельгенгауэр. Разгром 20 февраля 2018. Новая газета, 4 Песков прокомментировал слова Серебрякова о национальной 20 февраля 2018. Internete: https://www.novayagazeta.ru/ идее России. РИА Новости, 22.02.2018. Internete: https://ria.ru/cultu- articles/2018/02/20/75571-razgrom [žiūrėta 2018-02-21]. re/20180222/1515138021.html [žiūrėta 2018-02-21]. 15 John Mecklin, editor. It is 2 minutes to midnight. 2018 Doomsday Clock 5 Ellen Nakashima, Karen DeYoung and Liz Sly. Putin ally said to be Statement. Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/2018%20 in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. Doomsday%20Clock%20Statement.pdf [žiūrėta 2018-02-20]. troops. The Washington Post, February 22, 2018. Internete: https:// 16 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1949%20Clock%20 www.washingtonpost.com/world/national-security/putin-ally-said- Statement%201.pdf [žiūrėta 2018-02-20]. to-be-in-touch-with-kremlin-assad-before-his-mercenaries-attacked- 17 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1984%20Clock%20 us-troops/2018/02/22/f4ef050c-1781-11e8-8b08-027a6ccb38eb_story. Statement.pdf [žiūrėta 2018-02-20]. html?utm_term=.b7f4e3a28668 [žiūrėta 2018-02-23]. 18 Internete: https://thebulletin.org/sites/default/files/1953%20Clock%20 6 Lev Golinkin. How the Holocaust Haunts Eastern Europe. The New York Statement%201.pdf [žiūrėta 2018-02-21]. Times, Jan. 26, 2018. Internete: https://www.nytimes.com/2018/01/26/ 19 Internete: https://www.youtube.com/watch?v=MNxEDomUlXw [žiūrėta opinion/holocaust-eastern-europe.html [žiūrėta 2018-02-20]. 2018-02-21]. 7 Philip Oltermann. Can Europe’s new xenophobes reshape the conti- 20 Damien Sharkov. Trump Says U. S. Should Shoot Russian Planes if Di- nent? The Guardian, 3 Feb 2018. Internete: https://www.theguardian. plomacy Fails. Newsweek, 5/3/16. Internete: http://www.newsweek.com/ com/world/2018/feb/03/europe-xenophobes-continent-poland-hungary- trump-says-us-should-shoot-russian-planes-if-putin-calls-fail-454902 austria-nationalism-migrants [žiūrėta 2018-02-22]. [žiūrėta 2018-02-19].

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Viktorija RIMAITĖ

PAGIRIAMASIS ŽODIS MENO IR POLITIKOS TARPUSAVIO RYŠIAMS

ytis ar „bunkeris“, tradicinė ar moderni raiška – požiūriu į šiuolaikinę visuomenę ir su ja susijusius Vbene populiariausi ano rudens sezono klausi- reiškinius. Kalbėti apie tai, kad menas ir politika toli mai, aktyviai nagrinėti viešojoje erdvėje. Kas ištrynė gražu nėra nesusisiekiantys indai, pradėta daugmaž ribas tarp meno ir politikos? Tai padaryta anaiptol ne praėjusio šimtmečio viduryje, kai paaiškėjo, kad nei atsitiktinai. Dabar jau nebesistengiama atskirti meną estetika kaip filosofijos mokslo šaka, nei meno istorija nuo politikos, priešingai – bandoma susieti šias dvi kaip istorijos mokslo dalis nebeužtikrina visavertės sritis. Vis dažniau, vis drąsiau meno santykis su poli- meno analizės ir adekvataus jo suvokimo. tika pabrėžiamas ir Lietuvoje. Žvelgiant istoriškai, tokią perspektyvą dar labiau Iš tikrųjų menas ir politika perima vienas iš kito sustiprino nuslūgusi bihevioristinė revoliucija, kai tiek aiškinimo, tiek vertinimo kategorijas. Nereikė- 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių politiniai, pilietiniai ir tų pamiršti ir žodynų susiliejimo. Su menu ir me- socialiniai įvykiai – Vietnamo karas, moterų eman- nine veikla susijusiame žodyne įsitvirtina politikos cipacijos sąjūdis, kontrkultūros iškilimas – akivaiz- sąvokos – parodų anotacijose, kritikų komentaruo- džiai parodė, kad egzistuoja ryšys tarp meninės, se, meno festivalių reklamose, menininkų interviu kultūrinės veiklos ir politinės laikysenos. Vis gar- kalbama apie strateginį planavimą, simbolinę galią, siau imta kalbėti, kad modernistinė, formalistinė meno infrastruktūrą, institucijų vaidmenį, sociali- meno analizė, meną ir politiką laikanti autonomiš- nę ir politinę meninės praktikos ir jos „produkcijos“ komis sritimis, nėra pakankama. Sustiprėjus pos- reikšmę, t. y. vartojamos sąvokos, priskirtinos jei ne tmodernistinei, o ypač feministinei perspektyvai, politinei, tai bent jau socialinei sferai. Taigi kas vyks- šių dviejų sričių tarpusavio santykius imta vertinti ta? Ir kodėl į meno santykį su politika nederėtų nu- dar rimčiau. Meno ir politikos santykiai apibrėžia- moti ranka? mi daugmaž pagal tokią formulę: kad adekvačiai įvertintume meno kūrinio turinį, reikėtų išsiaiškin- Iš naujo apie (ne)naujus reiškinius ti jo santykį su socialine ir politine aplinka, o kad perprastume socialinius, politinius procesus ir po- Gyvename laikais, kai sunku kalbėti apie meną dėl žiūrį į juos, svarbu analizuoti reikšmes, kurias kons- meno arba apie grynąją politiką, – taip dabartį api- truoja meno kūriniai. brėžia sociologas Anthony’s Giddensas, šiuolaikinio Šiuo metu jau sunkoka rasti parodą, atsietą nuo so- sociologijos mokslo kontekste išsiskiriantis holistiniu cialinių, visuomeninių temų, o politinis korektišku-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 7 mas ir neutralumas toli gražu nebėra pagirtina meno Milovanovicius, Graciela Schuster, Peteris C. Seeder- kūrinio ypatybė. bergas, Allanas Shieldsas, Catherine Zuckert teigia, Mūsų šalies praktika šiuo atžvilgiu kiek kitokia, kad menas veikia kaip viena iš sistemų, diegiančių nes vis dar sunkiai atsiribojame nuo sovietinės praei- bendrąsias vertybes, reikšmes ir prasmes, tačiau kar- ties, kai menas buvo paverstas bene svarbiausiu ideo- tu siūlo ir alternatyvas, dalijasi abejonėmis, prieš- logijos įrankiu. Todėl meno ryšius su politika iki šiol tarauja įtvirtintoms vertybėms, prasmėms ir reikš- laikome pačios prasčiausios prabos ideologija. Atsi- mėms. Meninė praktika ir jos produkcija įtvirtina riboti nuo tokio požiūrio būtų ir verta, ir teisinga. tam tikrus įvaizdžius, stereotipus ir supratimą, kas Kodėl? yra gerai, o kas blogai, kas tinkama, o kas netinkama, kas vertinga, o kas nevertinga. Tai tampa kasdieninio Ne pažadai, o prasmių sistema gyvenimo orientyrais, darančiais poveikį ir politikai, kuri negali atsiriboti nuo kolektyvinės sąmonės, jei- Galima teigti, kad meno kūrinys, pavyzdžiui, pa- gu nenori pakibti ore. veikslas, yra tiesiog akiai maloni dekoro detalė. Tad Meninė veikla akcentuoja, reprezentuoja žmonių kokią dar politiką čia bandoma įžvelgti? Tačiau me- elgesio ir veikimo motyvus, priežastis, intencijas. Pa- nas anaiptol nėra tiesiog geresnio pasaulio pažadas, sak Irwino Edmano, žmogaus patirtį menas paverčia kaip galėtų pasirodyti, tarkime, žvelgiant į XX a. pir- intensyvesne, ryškesne, stipresne. Emocijas, jausenas mosios pusės lietuvių tapytojų peizažus. padaro matomas, o vertybes, motyvus – geriau su- Kad menas neturėtų būti siejamas vien su puo- prantamus. Meno kūriniai neretai atspindi audito- šybine, dekoratyvine funkcija, imta kalbėti beveik rijos, kuriai yra skirti, būdo bruožus, jos mąstyseną. prieš šimtą metų. Lūžis įvyko XX a. pirmojoje pusė- Tokiame kontekste menas ugdo ir įteisina moralės, je, kai dailė „pradėjo kalbėti“ socialiai ir politiškai elgsenos, viešumo normas, santykį su valstybe, pasi- reikšmingomis temomis, kai Pablas Picasso nutapė reiškiantį pritariant arba oponuojant įtvirtintai poli- karo siaubą atskleidžiančią „Gerniką“, kai futuriz- tinei ir socialinei tvarkai, reaguojant į susiklosčiusią mas tapo ne tik pažangos, bet ir fašizmo estetika, situaciją. kai konceptualistai, kritikuodami kultūros mate- rialėjimą, eksponavo apverstą pisuarą, kai atsirado Kontekstualizavimo galia daugybė naujų dinamiškų meno formų, o Kandins- kio „Juodas kvadratas“ buvo pripažintas paveikslu, Meno kūriniai priskiriami medijoms, kurių negali- vertu amžinybės. ma atsieti nuo erdvės ir laiko, nuo konteksto, ku- Net jei laikomasi tradicinio požiūrio, kad menas riame jie atsiranda ir funkcionuoja. Meninė prak- turi teikti estetinį pasigėrėjimą, skleisdamas grožį ir tika išreiškia klasinę, ideologinę poziciją, apibrėžia puošdamas aplinką, o dailės kūriniams priskiriami socialinius vaidmenis, būdingus visuomenei ar tam išimtinai tik paveikslai, skulptūros ir kitos tradicinės tikram jos sluoksniui. Meno kūriniai visada kon- meno raiškos formos, tai nepaneigia ryšių tarp meno tekstualiai ir istoriškai susaistyti su vieta ir laiku, ir politikos. Jie nebūtinai susiję su konceptualiomis, t. y. su tuo, kur ir kada jie buvo kuriami, vertinami, šokiruojančiomis, provokuojančiomis meno formo- kritikuojami, analizuojami. Štai kodėl, pavyzdžiui, mis ar parodomis, kurios yra socialiai, politiškai, Afrikos meno analizę būtų sunku atsieti nuo kolo- ideologiškai angažuotos. nialistinės praeities ir per meninę veiklą išreiškia- Pradėkime nuo to, kad politika sklinda per ben- mo santykio su kolonializmu. O Sovietų Sąjungos drų reikšmių ir prasmių sistemą. O tokia sistema meninė praktika, ypač 7-uoju dešimtmečiu, neat- neatsiranda savaime. Tyrinėtojai, tarkime, Draganas siejama nuo estetinės disidentų įtakos, paskatinu-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 sios atsirasti neoficialiąją kultūrą, kuri kritiškai iniciatyvas, vykdytas beveik prieš 30 metų, svarbu vertino SSRS politiką ir ideologiją. ir aktualu dėl labai paprastos priežasties – meno ir Apibendrinant galima teigti, kad meninė praktika, politikos santykis ypač sustiprėja kriziniais, lūži- jos produkcija ir kūrinių vertinimas, kartu su vyrau- niais momentais, o didesnio lūžio, negu perėjimas iš jančiu meniniu / kultūriniu kontekstu suteikia in- socialistinės santvarkos į kapitalistinę, šiuolaikinė formacijos apie valstybės ar tam tikros visuomenės, Lietuva nepatyrė. bendruomenės vertybių sistemą, kultūrinį lygį. Tai „Žalias lapas“ 1990 m. Vilniuje surengė perfor- svarbu ir analizuojant politinį veikimą, politinius mansą „Kelias“, skirtą Žmogaus teisių dienai pami- principus ir galios balansą, įtvirtintą konkrečioje nėti. Rotušės aikštėje, užtvėrus kelią automobiliams, aplinkoje. Belgų politikos teoretikė Chantal Mouffe buvo nupieštos didelės žmonių figūros, kurios, at- teigia, kad politikoje visada slypi estetinė dimensija, naujinus įprastą eismą, ėmė smarkiai keistis, jų for- o menas visada turi politiškumo atspalvį, nes palai- mos susiliejo, išbluko, nusitrynė. Tokiu būdu buvo ko įtvirtintą simbolinę tvarką, nusistovėjusius so- skatinama aktyviai aptarti nutylimą ar „apeinamą“ cialinius santykius ir galių balansą arba visam tam temą apie žmogaus egzistenciją, jo teises, kai viską priešinasi. kontroliuoja išorinė jėga. Labai panašiai tais pa- Be kita ko, nesunku pastebėti, kad revoliuciniame čiais metais grupė Post Ars, surengusi performansą kontekste, susidarius krizinėms situacijoms, vykstant „Žmogus–sėkla“, plėtojo temą, kaip galios struktū- visuomenės ir valstybės pokyčiams, meno reikšmė, ros varžo asmens laisvę. Taigi keičiantis visuomenės jo poveikis itin sustiprėja. Pavyzdžiui, kai 2001 m. sanklodai kalbėti apie žmogaus teises ir kitas socio- Argentinoje kilo politinė ir ekonominė krizė, įvai- politines problemas pradėta, pasitelkiant meną. rios meninės iniciatyvos persikėlė į gatves – siekta Kad apčiuoptume meno ir politikos santykį šian- sukurti naujus socialinius ryšius, kurių tuometinei dien, nebūtina žvalgytis į praeitį. Pavyzdžiui, šiomis visuomenės sanklodai smarkiai trūko, protestuota dienomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vis daugiau prieš esamą politinę ir ekonominę padėtį, siūlytos diskutuojama apie tapatybės krizę. Kaip spręsti šį galimos alternatyvos. Argentinos pavyzdys puikiai sociopolitinį klausimą, praėjusį rudenį svarstė ir atskleidžia, kad politiškai svarbius socialinius poky- grupė Slavs and Tatars, Šiuolaikinio meno centre su- čius paskatino meninė iniciatyva. rengusi parodą „Iš lūpų į lūpas“. „Geriausias būdas Ieškant daugiau pavyzdžių, nebūtina dairytis kovoti su tapatybės politika yra sukaupti kuo daugiau po kitus žemynus. Lietuvoje Sąjūdžio laikais meno prieštaringų tapatybių, o drauge – pasakojimų“, – žmonės labai aktyviai įsitraukė į valstybės atkūri- tokią alternatyvą siūlė menininkai, eksponuodami mo procesą, puoselėdami lietuviškumą pačiomis simbolius, išreiškiančius skirtingas tapatybes. Sąsajų įvairiausiomis meno formomis. Panašiu metu įgavo su politika komentuoti čia nė nereikia – jos ir taip pagreitį konceptualusis menas, čia pirmeiviais lai- akivaizdžios. kytinos dvi menininkų grupės – Post Ars ir „Žalias Lietuvos šimtmetį, paminėtą vasario 16-ąją, lydi lapas“. Konceptualiojo meno santykis su politika gausybė kultūros renginių, neatsiejamų nuo politi- tuo metu reiškėsi labai įvairiai. Pradedant nuo to, kos. Paryžiuje, Orsė muziejuje, balandžio mėnesį bus kad meninė veikla iš vidaus kritikavo kultūros po- atidaryta paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių sim- litiką, kvestionuodama tradicines meno formas, bolizmas“. Romoje gegužės pradžioje vyks Lietuvos baigiant tiesiogine politikos kritika, aktualizavusia ir Italijos prezidentų globojamas Lietuvos kultūros viešosios erdvės problemas, susijusias su ekologija, festivalis Flux. Lietuvos nacionalinė filharmonija paveldosauga, žmogaus teisėmis. Priešintasi nusi- rengia vadinamąsias šimtmečio gastroles. Tai nėra stovėjusiam galios balansui. Kalbėti apie menines atsitiktiniai renginiai – čia kultūrinės diplomatijos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 9 akcentai, įtraukti į politikų darbotvarkę. Pasitelkiant Redas DIRŽYS „minkštąją“ galią – meninę, kultūrinę raišką ir re- prezentaciją, – siekiama gerinti šalių tarpusavio su- pratimą, prisistatyti tarptautinėje arenoje, o idealiu AR PRIEKABIAVIMAS atveju net pavergti užsieniečių „protus ir širdis“. Aktualus šių dienų pavyzdys, kaip menininkai IŠNYKS, JEI MENO reflektuoja politinę istoriją, atvedusią šalį į nepri- klausomybę, galėtų būti vasario pradžioje galerijoje PASAULYJE DIDŽIĄJĄ Artifex rodyta Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919–1923)“. Au- VYRŲ DALĮ PAKEIS torius pateikė daugiau kaip 600 Lietuvos savanorių fotografijų. Instaliacija primena didvyrius, gynusius MOTERYS? savo šalį. Jų atminimo puoselėjimas – vienas iš svar- bių Lietuvos politinės tapatybės sandų. Meno, politikos, socialumo santykis čia ypač glaudus ir natūralus.

Vietoj apibendrinimo

Meno kūriniai padeda kurti bendras prasmių, verty- bių sistemas, kuriomis naudojamės, to net nejausdami, o kartu leidžia kategorizuoti reiškinius, veiksmus, nu- sistatyti gero ir blogo elgesio modelius. Apie tam tikro laikotarpio istoriją, politinį, socialinį kontekstą menas SEKSUALINĖ SCHIZOFRENIJA: „Seksu- gali papasakoti taip atvirai, kaip neįstengia (nedrįsta?) alinių represijų“ kultūroje intymus ryšys virs- niekas kitas. Kalbėti apie meno ir politikos ryšį svarbu ta reklamine preke ir galios įrankiu. Tokiu todėl, kad suprastume vieną paprastą dalyką – visiškai būdu sunku išvengti piktnaudžiavimo. normalu, jei priimami įstatymai, rezoliucijos, kokius Ben MOREA tautos simbolius turėtų išreikšti menas. Toks yra šiuo- laikinis praktinis meno ir politikos santykis. eveik visų #metoo lietuviškų versijų istorija pa- Jei vertintume kiek rimčiau ir atsakingiau, supras- Bnaši. Tipiški veikėjai – vyresnio amžiaus dide- tume, kad toks santykis nėra nei keistas, nei ydin- lio kalibro menininkai (pageidautina, Nacionalinės gas. Net pati reprezentacijos sąvoka, kurią nuolatos premijos laureatai), vyrai, persisotinę savo kuriamu vartojame, kalbėdami apie savo išrinktus politikus, menu, juo netikintys, bet vis dar žinantys, kaip jį kurie turėtų reprezentuoti mūsų valią, buvo perim- „iškišti“, ir jaunos, ambicingos moterys, kurios ta iš meno sferos. Pasak Hannos Fenichel Pitkin, iš siekia karjeros ir yra, tikėtina, idealistės (bent jau pradžių mene, o tik vėliau politikoje įsitvirtino tai, ką pačios tuo tiki). Pirmieji seniai suvokė, kad menas dabar suprantame kaip reprezentaciją. ir jo kuriamas pasaulis yra bet kokio tikro žmo- Jeano-François Lyotard’o teigimu, estetika jau tapo giškojo ryšio aklavietė, tačiau garantuoja neblogus tradicine kritinio mąstymo vieta. Smagu, kad ir lie- dividendus už sukauptą simbolinį kultūros kapi- tuviai kritiškai mąsto tiek apie Vytį, tiek apie „bunke- talą. Tiesa, už tai tenka mokėti tolydžio didėjančią rį“. Būtų dar smagiau, jei ir kitus reiškinius gebėtume susvetimėjimo kainą. Antrosios „veiksmo“ dalyvės analizuoti, siedami meną su politika. (#metoo pagal socialinę situaciją šiam vaidmeniui

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 numato išskirtinai silpnąją lytį1) naiviai tiki, kad Kita vertus, už ką iš tikrųjų taip brangiai moka me- tikrasis ryšys įmanomas tik dalijantis meninėmis nininkas korifėjus, praradęs gyvenimo skonį? Už (ne) priemonėmis, darbo su jomis patirtimi, todėl nori pavykusią, (ne)gautą seksualinę paslaugą? O gal už su- bent dalį tų priemonių ir patirčių vienokia ar ki- simuliuotą ryšį su gyvenimu? O gal už meno išdavystę? tokia forma perimti. Jeigu šias priemones išvaduo- Kas sieja tokius vardus kaip Bartas, Vaitkus, Gasiūnas, tume iš kultūros sistemai būdingų mistifikacijų, Trimakas? Tai, kad jų negalima liesti, nes jie yra laaaaa- galėtume jas vadinti labai pragmatiškai – kapitalu. bai dideli vardai? Argi? Gal tai, kad koks nors gyvenimo Beje, lietuviška #metoo judėjimo versija paženklin- nuskriaustas susvetimėjęs individas suleis savo spermos ta nežymiais bandymais pritaikyti ir atvirkščią mo- injekciją jaunai naiviai kultūros ištroškusiai humanita- delį, bet jie neįgavo pagreičio ir liko paraštėse. Juo- rei (dažnai net nežinančiai, ar ji to nenori) išties nėra zo Statkevičiaus pareiškimas buvo greičiau eilinė jo pats baisiausias iš dalykų, kurie nuolatos vyksta per su- paties viešųjų ryšių akcija, pasinaudojant aktuali- siėjimus, minimus #metoo viešinamose istorijose. Kur jų fonu. Dešimtmečius trukęs seksualinis garbios kas pavojingesni yra kultūriniai padariniai, kurių pa- VDA profesorės priekabiavimas neiškilo aikštėn, grindas yra būtent dvasinės-meninės „injekcijos“. liko tik miglota užuomina – niekas nenorėjo eska- Labai panašus efektas į tą, kurio siekė Michelis Fou- luoti šio fenomeno, priskiriamo apkalbų sferai. O cault, – sužinojęs, kad yra infekuotas ŽIV, filosofas tie (buvę) dailės akademijos studentai, kurie bandė stengėsi užkrėsti kuo daugiau naivių savo gerbėjų / se- kelti psichologinio / psichinio smurto šioje moky- kėjų. Teorinės mąstytojo formuluotės skamba vienaip, kloje problemas, buvo nustumti į paraštes, nes „iš- jei žinai šitą faktą, bet visai kitaip, jei to nežinai ar ban- ėjo už žanro ribų“. dai tą ignoruoti. Šis fenomenas niekur nedingo, tiesiog Šiaip ar taip, susiklostė situacija, kai viena pusė jo pasireiškimo formos nuolatos keičiasi, o vienintelis ieško žmogiškumo, kuris laipsniškai gali peraugti nekintamas dalykas – tai (ne)sąmoningas šių formų į seksą, o antroji siekia dvasinio ryšio, peraugančio pasireiškimo ignoravimas, gal net slėpimas. Dėmesio į kapitalą. Tačiau abi nesusikalba tarpusavyje, tad vertas ir faktas, kad būtent Foucault teorijos pasitelkia- joks ryšys iš principo neįmanomas. Meninei aplin- mos, bandant paaiškinti (o gal dar labiau abstrahuoti kai būdingi vaizduotės pliūpsniai šiose istorijose ar konceptualizuoti) reiškinius, turinčius panašų „dis- taip pat nedominuoja... Na nebent kai kuriais su kretiškumo“ lygį kaip #metoo judėjimas.2 Jono Gasiūno mokymo metodika susijusiais atve- Nuolat girdimas argumentas, neva kūrybą reikėtų jais, kurie greičiausiai net nepriskirtini priekabia- atskirti nuo asmeninio menininkų gyvenimo. Ar jie vimui. Galbūt tiesiog atėjo laikas, kai pripažintų tą asmeninį gyvenimą turi? Juk visas jų gyvenimas menininkų kūrybinis produktas jau nebelaikomas paverstas menu, todėl nėra ką ten atskirti. Tokiais tei- kapitalu ir nebeveikia kaip įkeičiamoji vertė? Šian- giniais gali žarstytis nebent tarp abstrakcijų susipai- dien kapitalą generuoja vardas, o ne produktas. niojusios menotyrininkės arba kultūros vadybininkai. Tiksliau tariant, produktais tapo patys asmenys. Toks nesusikalbėjimas gali kilti tik todėl, kad tam tikra Meno pasaulio „sėkmės džentelmenai“ jau seniai tą specializuota tam tikros žmonių grupės veikla perdė- perprato. Bet ir meno, ir edukacijos sistema lyg nie- tai mistifikuojama, jiems daromos išimtys, suteikia- kur nieko toliau skatina gaminti meninę produkci- mos privilegijos. Meno pasaulyje privilegijos papras- ją, nors ji toli gražu negarantuoja vietos išrinktų- tai apibūdinamos žodžiu „laisvė“. Didžiausias XX a. jų panteone. Šiandien daugiau kapitalo susikrausi, reiškinio – industrinės pornografijos – indėlis yra tai, nutraukdamas kokiai nors garsenybei galvą, negu kad gyvenimas buvo paverstas apgailėtina ir slėptina su ja bendradarbiaudamas ar pas ją mokydamasis. būsena, o pornografija (rimtoji kultūra ir menas yra Tiesa, #metoo strategija ne visiškai tokia. integrali šio reiškinio dalis) pateikiama kaip visaver-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 11 tė ir vienintelė ko nors verta gyvensena. Galbūt todėl ekskursą ir aptarti meno sistemos prigimtį, užuot Šarūnui Bartui nieko kita nebelieka, kaip tik mėty- „rimtosios kultūros“ problemas eilinį kartą palikus ti televizorių į jaunas pusnuoges nuo jo sprunkan- paraštėse, tarsi kokią besąlygišką duotybę, „Dievo čias menininkes... Pageidautina, kad tas televizorius dovaną“. Šiandien vartojama moderni „meno“ sąvoka transliuotų dar ir paties Barto filmų retrospektyvą. atsirado XVIII a., išreikšdama buržuazinės ideolo- Kažką labai panašaus galima pasakyti ir apie Jono gijos savimonę ir kapitalistinių santykių esmę. Bene Vaitkaus kūrybinės vaizduotės gyvenimiškas trans- tiksliausiai šią genezę dar 1985 m. apibrėžė britų kri- formacijas – visoje viešojo (auto)diskreditavimo isto- tikas Stewartas Home’as: rijoje man įdomus tik vienas neatsakytas klausimas: „Menas perėmė religijos funkcijas. Perėmė netgi ne ar ta pati bent keleto merginų papasakota istorija apie kaip absoliutų pažinimą, bet kaip absoliučiai nepažinų virtualų jų dalyvavimą maestro sapne ir apie ilgus pažinimą. Menininkas vyras yra laikomas „genijumi“, plaukus, vilnijančius joms iš pažastų, atspindi meni- išreiškiančiu jausmus, kurie tradiciškai laikomi mo- ninko (o gal jo mokinių ir bendradarbių) vaizduotės teriškais. Jis konstruoja pasaulį, kuriame pats tampa ribas? Antruoju atveju iškyla dar ir pedagoginės koky- herojumi, atskleisdamas „moteriškas“ savo savybes. bės klausimas. Ar tikrai pedagogiška taikyti modelį, Moters vaidmuo tokiame pasaulyje antraeilis ir ne- kai represuojama savo autoritetu? reikšmingas. „Bohemiškumas“ – tai vyriškosios lyties Šiandieninė #metoo banga VDA šiek tiek primena buržua atributas. Kai kuriuos iš jų užvaldęs dar ir „ge- studentų revoliuciją prieš tris dešimtmečius Vilniaus nialumas“, nuo kurio neatsiejama ir „ekscentrika“. „Vy- dailės institute. Tada studentai, įkvėpti nacionalinio riškasis genijus“ visas buržua moteriškosios lyties atsto- atgimimo, viešumo ir sociopolitinės pertvarkos idėjų, ves laiko iš esmės žemesnėmis pagal rangą arba tiesiog maištavo prieš „komunistinę“ instituto administraciją isterikėmis. O darbo klasės atstovai, nesvarbu, kokia jų ir susikompromitavusius dėstytojus. Juos nuvertę, pa- lytis, laikomi „protiškai nelygiateisiais“. Tiek praktinį kvietė tuomet atrodžiusius „progresyvius“ meninin- meno kūrimo procesą, tiek jo turinį lemia klasiniai ir kus, kurie sutiko dirbti pedagoginį darbą.3 Bet labai lytiniai faktoriai. Nors meno apologetai unisonu tvir- greitai paaiškėjo, kad iš esmės niekas nepasikeitė – so- tina, kad „menas“ yra universali kategorija, tačiau tai vietinė meno edukacijos sistema liko tokia, kokia bu- netiesa. Peržvelgę galerijų ir muziejų lankytojų sąrašus, vusi, kiek suliberalėjo tik išraiškos priemonės, tačiau įsitikintume, kad meno „vertintojai“ yra didesnes paja- daugumos dėstytojų arogancija ir psichologinis tero- mas gaunančių individų grupės.“4 ras netgi išaugo, tiesa, įgavo kiek modernesnes formas. Įsibėgėjus vadinamųjų #metoo skandalų bangai, Prireikė trijų dešimtmečių, kad vėl kiltų panašiomis panašu, kad jų kontrolę savo rankose vis stipriau lai- galiomis pasižyminti banga, sudrebinusi ilgamečius ko ideologinės genderizmo pakraipos nacionalistai. autoritetus / autoritarus. Tačiau šįkart tą bangą kelia Pagrindinis jų argumentas moralinis – reikia nu- jau ne studentai, o tie, kurie jais buvo prieš keletą ar traukti vyrų, užimančių galios pozicijas, dominavi- keliolika metų. Ko tuo siekiama? Atkurti teisybę? At- mą, apribojant jų galimybes seksualiai priekabiauti. keršyti savo skriaudikams? Paskatinti edukacijos, o gal Skambėtų gal ir gerai, bet yra kuriamas naujas puri- ir meno sistemos pertvarką? toniškas seksualinio slopinimo modelis, grindžiamas Panašu, kad sisteminių nei meno, nei edukacijos, baime. Argi ši problema iš tikrųjų yra tokia siaura ir vis dar paremtos kultūriniu autoritarizmu, permainų specializuota? Antra vertus, mažai tikėtina, kad #me- vėjais čia net nekvepia. Niekam tas neįdomu. Daž- too modelis galėtų būti efektyvus tarp skurdžiausių niausiai keliamas kadrų (ne)tinkamumo ir dominuo- sluoksnių, kur smurtas (ne tik seksualinis) prieš mo- jančio agresyvaus patriarchalinio mentaliteto klau- teris anaiptol nėra toks simbolinis aktas kaip meno simas. Būtent čia reikėtų padaryti šiokį tokį istorinį pasaulyje.

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 7-ajame dešimtmetyje buvo sakoma: jei norime Žinoma, kiti scenarijai irgi įmanomi. Įdėmiau pa- išgyvendinti socialinį išnaudojimą, priemonės turi žvelgus, #metoo yra antikapitalistinis judėjimas, nu- būti socialinės, jei norime kultūrinių permainų, tai- siteikęs naikinti kapitalo sankaupas. Drąsiai galima jį kykime kultūrines priemones, jei norime panaikinti vadinti ir (psicho)proletariniu – tai kol kas pasireiškia seksualinį išnaudojimą – kelkime seksualinę revoliu- daugiau simbolinio ir kultūrinio kapitalo sferose, ta- ciją, ir t. t. Bet jeigu norime esminių sisteminių per- čiau tikėtina, kad ilgainiui išsiplės ir įgaus totalumo mainų, kad išnaudojimas būtų panaikintas visose sri- dimensiją. Net ir tos jėgos, kurios norėtų kontroliuoti tyse, priemonės turi būti visuotinės. Deja, po 1968 m. šį procesą, o gal viliasi tą jau darančios, vis dar turi visuotinis judėjimas už pilietines teises suskilo į frak- iliuzijų, kad pavyks susikrauti kokį nors kapitalą. Deja, cijas, konkuruojančias tarpusavyje dėl visuomenės dė- kapitalas – tai abstrakcija, nes konkretūs yra tik darbas mesio. LGTB judėjimas pasisavino net vaivorykštinę ir ištekliai, nors kapitalistinė santvarka linkusi juos vėliavą, kuri anksčiau reiškė pasipriešinimą bet ko- marginalizuoti ir pateikia kaip neutralius faktorius. kiam išnaudojimui ir kovą už lygias pilietines teises. Pasigirsta gąsdinančių pareiškimų, neva visi šie proce- Be abejo, genderizmas, feminizmas, kaip ir bet koks sai yra priešiškų valstybių ar destruktyviai nusiteikusių kitas nacionalizmas savo užuomazgose yra maištin- struktūrų veiksmai, kuriais siekiama diskredituoti na- gas, gležnas, pažeidžiamas ir išties simpatiškas reiški- cionalinę kultūrą kaip nacionalinės valstybės pagrindą. nys, todėl norisi jį palaikyti. Tačiau istorija moko, kad Reikia pripažinti, kad tokie nuogąstavimai nėra iš pirš- nacionalizmas, nesvarbu, kokios pakraipos jis būtų, il- to laužti, bet galbūt pats laikas peržiūrėti buržuazinės gainiui neišvengiamai virsta šovinizmu, palaiko visas valstybės sąrangą ir ją grįsti ne abstrakčiu kapitalu, bet kitas buržuazines nacionalizmo (dažniausiai vadina- konkrečiais dirbančiais žmonėmis? O #metoo galėtų tap- mo tapatumu) formas. ti vienu pirmųjų (bet tikrai ne vieninteliu) iš visuotinių Ką genderistai siūlo meno sistemos reformavimo judėjimų šia kryptimi, todėl jį labai sveikinu. Simptomiš- klausimu? Užuot sukilę prieš sistemą, diskreditavusią ka, kad smarkiausiai kliuvo menui ir politikai – sritims, save, jie stengiasi moteris įtraukti į ją lygiomis teisėmis kurios labiausiai įpratusios kaupti simbolinį kapitalą. Šios kaip ir vyrus. Turint galvoje, kad meno sistema verčia abi sritys yra pagrindinės ideologinės formos, kuriomis vyrus konkuruoti tarpusavyje, demonstruojant savy- remiasi susvetimėjusi buržuazinė visuomenė. Pirmoji – bes, kurias moterys natūraliai pritaiko kasdieniniame menas – specializavo ir elitizavo kiekvieno žmogaus teisę gyvenime, genderistai siūlo moterims konkuruoti su į saviraišką, o antroji – politika – privatizavo pamatinę vyrais pagal jų diktuojamas sąlygas – t. y. moterys tu- žmonių teisę priimti kolektyvinius sprendimus. rėtų apsimesti imituojančios vyrus, kai šie apsimeta moterimis. Galima prognozuoti, kad netolimoje ateityje VDA padaugės dėstytojų moterų, menininkės 1 https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/metoo-auka-ir-juozas-statke- dažniau gaus Nacionalines kultūros ir meno premijas, vicius-turejau-destytoja-kuri-prie-manes-priekabiavo-1050-922632. https:// bet sistema, iš esmės represyvi ir klasės, ir lyties (gali- www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-laidos-filmavimo-teko-praverti-netma pridurti – rasės) atžvilgiu, gyvuos toliau. Kaip isto- darbo-televizijoje-uzkulisius-feisbuke-uzvire-tikros-aistros.d?id=77275343. rinę analogiją galima paminėti prieš šimtą metų kilusį 2 Aušra Kaziliūnaitė. Bandymai užčiaupti VDA skandalą. https://www.15min. sufražisčių judėjimą, kuris, užuot vadavęsis iš libera- lt/kultura/naujiena/asmenybe/ausra-kaziliunaite-bandymai-uzciaupti-vda- listinių atstovaujamosios demokratijos manipuliacijų, skandala-285-921660 kai simuliuojami kolektyviniai sprendimai (lygios tei- 3 (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, LTMKS 2011 (I t.) ir 2014 (II t.): sės rinkti atstovaujamąją valdžią), padėjo šiai sistemai Kęstutis Šapoka. Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais; I t., p. 179; tapti visuotine, nekvestionuojama ilgus dešimtmečius, Kęstutis Šapoka. Pokalbis su Sauliumi Grigoravičiumi; II t., p. 29–30. o gal ir šimtmečius. 4 Stewart Home. Kultūros antpuolis. Kitos knygos. 2009, p. 32–33.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 13 Nuomonės apie nuomones

Rimantas GUČAS

„ŠOKAS IŠTIKO, KAI PAMAČIAU“

ar galutinai nepavykus apginti vienos gražiausių Šokas ištiko ne jį vieną – daugiau kaip šimtas susirū- Dir vertingiausių Vilniaus senamiesčio panora- pinusių ir pasipiktinusių vilniečių kovo 6 d. piketavo mų – Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, prie Kultūros ministerijos. Nerimą kelia ne vien šis į viešumą išsprūdo nauja bjauri kiaulystė – Vilniaus projektas, bet ir apskritai visos mūsų paveldosaugos Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei vienuolyno sistemos apgailėtinas profesinis ir etinis neįgalumas. komplekso uždarymo į „akvariumą“ projektas, tiksliau, Ar piketuotojai bus išgirsti? Vilties mažai, nes versli- vadinamoji jo vizualizacija. Veikti pradėta prieš dešim- ninkų ir savivaldybės plėtros specialistų požiūris, net tmetį. Kaip įprasta, tokie dalykai slepiami, kol reikalai interesai nuostabiai sutampa. Bet yra visiškai priešingi pažengia tiek, kad labai sunku, beveik neįmanoma ką humanitarinės kultūros puoselėtojų požiūriui. nors pakeisti, juo labiau sustabdyti. Laukia vien teismų Regis, visiems žinoma, kad didžiąją Vilniaus vertę virtinė. Tikėtis sėkmingos jų baigties naivu, matant, sudaro istorinis jo paveldas, kuris šalies sostinei sutei- kaip mūsų teisėjai supranta viešąjį interesą, žinant, kad kia ypatingą prasmę ir išskirtinę aurą. Tautos civiliza- tiek investuotojai, tiek ir didžiosios statybos įmonės yra cinės ir kultūrinės brandos lygį geriausiai parodo tai, ne kas kita, o gerai pasikausčiusių, plačius ryšius turin- kaip ji puoselėja savo istoriją ir paveldą. Tokios vertės čių teisininkų brigados. Ne veltui politikas Žygimantas ansamblių, kaip Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažny- Pavilionis, apie „akvariumo“ projektą paskelbęs įsidė- čia su vienuolynu šalia Lukiškių aikštės, turime visai mėtiną komentarą, apgailestavo, kad „juridikos trauki- nedaug. Tuo atžvilgiu dauguma Europos šalių gerokai nys jau toli nuvažiavęs...“ (Lietuvos žinios, 2018-03-10). pranašesnės už mus. Todėl privalome elgtis ypač atsa- Prisiminkime, kad šalia bažnyčios ir vienuolyno ren- kingai, daugiau rūpindamiesi, kokį paveldą paliksime giamasi statyti biurus ir didelį viešbutį su konferencijų ainiams, o ne vaikydamiesi šios dienos pelno. centru. Statytoja (dabar labiau įprasta vadinti investuo- Deja, ne tik verslas į viską žiūri vien iš naudos toja, vartojant šį žodį kone kaip geradarės sinonimą) yra pusės. Štai savivaldybės plėtros specialistų nuomo- bendrovė prašmatniu anglišku pavadinimu Lords LB ne, „akvariumo“ projekte dar reikią „tobulinti išlie- Asset Management, bet akcininkų sąraše – lietuviškos kančių istorinių pastatų įkomponavimo į naujai for- Mindaugo Marcinkevičiaus, Andriaus Stonkaus ir An- muojamus tūrius sprendinius“ (lzinios.lt, 2018-03-06). tano Vainausko pavardės. Taigi pirmenybė teikiama ne unikalaus paveldo iš- Seime šia tema buvo surengta spaudos konferencija, saugojimui, bet naujoms statyboms, kurių apsuptyje kurios motto galėtų būti istoriko prof. Alfredo Bum- paveldui skiriamas tik papildomos puošmenos, savo- blausko ištarti žodžiai: „Šokas ištiko, kai pamačiau!“ tiško praeities suvenyro vaidmuo.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 „Plėtrotojai“ (plėtros en- tuziastai) nelabai supranta, kad sulig kiekvienu pana- šiu projektu, nors ir nešan- čiu gražų pelną, Vilniaus kaip istorinio miesto vertė menksta. Jis paprasčiausiai banalėja. Tačiau investuoto- jams tai nerūpi, priešingai, jie skuba taikyti naujoviš- kus sprendimus. Taip ir įsi- vaizduoju investuotoją, kuris didžiuojasi turimu senu vertingu paveikslu, nutapy- tu ant medžio lentos, kurią pritaiko konkrečioms dabarties reikmėms – pjausto lašinius. Akivaizdu, kad ir savivaldybės žmonės nesu- Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia bei vienuolynas vokia, už kokią vertybę yra atsakingi, o meras nelabai susigaudo, kokiam miestui aukštį garažą, nedvejodamas tuo pasinaudotų. Kad vadovauti yra išrinktas. viskas vyktų sklandžiau, susirastų ir kokį (kokią) Per minėtą spaudos konferenciją „savotiškų“ min- nors humanitarinių mokslų daktarą (-ę), kuri(s) tokio čių išsakė ir Architektų sąjungos pirmininkė. Anot jos, garažo projekte įžvelgtų naują, perspektyvų, o drauge „miesto centrą reikia gaivinti ir jame esantis paveldas provokatyvų požiūrį, integruojant paveldą į šiuolaiki- turi keistis, būti veikiantis“. Bet juk paveldas todėl ir yra nio konteksto diskursą. paveldas, kad iš kartos į kartą perduodamas kiek įmano- Dar liūdniau, kad bematant atsirastų ir norin- ma mažiau pasikeitęs! Autentiškumas yra vertingiausia čių tą garažą suprojektuoti. Daugelis pasibaisėti- bet kurio – architektūros, dailės, net muzikos – paveldo nų projektų, kad ir Novotelis, stiklo monstras prie ypatybė. Kad jis būtų išsaugotas, restauratoriai deda di- Architektų sąjungos dešiniajame Neries krante, jau džiules pastangas, atlieka sudėtingus tyrinėjimus. nekalbant apie gėdos simboliu tapusius vadinamuo- Nusiteikimas, kad miesto centrą reikia gaivinti, sius Misionierių sodus, būtų buvę neįmanomi, jeigu sukelia įvairiausių minčių. Prabangūs viešbučiai ir architektai turėtų daugiau sąžinės ir atsakomybės, verslo centrai, juoba užgožiantys vertingiausius pra- jeigu profesinė etika jiems nebūtų tuščias garsas. Ži- eities statinius, tikrai neatgaivins senamiesčio. Jie noma, konkurencija didelė, projektuotojų daug, už- gali „atgaivinti“ nebent „plėtrotojų“ banko sąskaitas. sakymų mažai, taigi pasiteisinama tuo, esą rinktis ir Vilniaus, o ir kitų miestų centrai atgis, jei bus labiau „laužytis“ nėra galimybės. O ir architektūros studi- rūpinamasi miestiečiais. Pavyzdžiui, į senamiestį, net jų programose, kiek teko girdėti, kultūros ir meno į Gedimino prospektą arba Laisvės alėją sugrąžinus istorijos disciplinų visai menkai telikę. Santykį su visuomeninį transportą, ten vėl virtų gyvenimas. profesija keičia ir „globalizacija“. Laikais, kai archi- Neabejoju, tūlas verslininkas, gavęs leidimą Šv. tektai dirbo su pieštuku ir tušu, patys neblogai mo- apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įrengti daugia- kėjo piešti, tas santykis buvo vienoks, o kai stum-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 15 doma vien kompiuterio „pelė“, jis tapo visai kitoks. riausiasis architektas. Šiuo atveju jis pritarė tokiems Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, vienuo- sprendiniams.“ Ar Vilnius turi vyriausiąjį architektą, lyno ir ligoninės ansamblis 2006 m. buvo įtrauktas atsakingą už miesto veidą, ar tik sklypų ir panoramų į Kultūros vertybių registrą. Atrodė, dabar su juo pardavėjo kontorą, aptarsime kitą kartą. bus elgiamasi atsargiai ir atsakingai. Bet pas mus Kai yla išlenda iš maišo, visuomenei pamačius nau- taip jau yra – pagrindiniame Kultūros paveldo de- jas vizualizacijas, staiga susigriebia ir KPD direktorė partamento kabinete garsiai skelbiama, kad koks Diana Varnaitė, net ima guostis, kad „vėl tenka vytis nors kompleksas pripažįstamas saugomu, taigi nuo išvažiuojantį traukinį“ (Sostinė, 2018-03-10). O kur šiol jam niekas negresia, tačiau gretimame kabine- buvote anksčiau? Aišku, įstatymai kur kas palankesni te tuo pat metu jau sprendžiamas klausimas, kaip stambiajam statybų verslui negu atsakingai ir kvali- šią „kliūtį“ apeiti. Pasitelkiami visokie detalieji ir fikuotai paveldosaugai. Bet juk tų įstatymų, kuriuose specialieji planai, sklypų skaidymai ir panašūs da- „pribadyta“ skylučių verslo interesams pralįsti, niekas lykai, kurie situaciją keičia iš esmės. Pasirodo, dalis nenuleido iš mėnulio. Per dvidešimt darbo metų KPD ansamblio teritorijos – jau ne jo teritorija, tad joje vadovybė turėjo ir laiko, ir galimybių įstatymus pako- nauja statyba nedraudžiama, o naujos statybos pro- reguoti paveldą tausojančia linkme. Deja, gyvenimas jektų Kultūros paveldo departamentas paprastai ne- parodė, kad Kultūros paveldo departamentas iš esmės vertina. KPD Vilniaus teritorinio padalinio vadovas pats pataikauja didžiajam statybų verslui. tiesiai sako: „Kultūros paveldo departamentas neturi Taigi, kai pareiga reikalauja rūpintis traukinių eis- jokio įgaliojimo spręsti už naują architektūrą. Naujo- mu, stoties viršininkei nederėtų leisti laiko bufete, ji architektūra nėra mūsų institucijos kompetencija. „laistant“ sėkmingas europinių lėšų dalybas. Tada ne- Rekomendacijas ir pasiūlymus turi teikti miesto vy- reikės vytis išvažiuojančio traukinio.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Rolandas Karalius. Parodos „Telefonas yra išjungtas“ fragmentai

Kūryba ir kūrėjai

Enrika STRIOGAITĖ

NUO ŽMOGAUS IKI ŽMONIŲ AR ATVIRKŠČIAI

Rolando Karaliaus paroda „Telefonas yra išjungtas“

ailininkas Rolandas Karalius (g. 1962 m.) gerai ži- plataus spektro šiuolaikinis menininkas, kuriam rūpi Dnomas Kauno kultūros lauke. Artimai bendravęs su globalios problemos, o drauge – žmonės, esantys šalia, Rimvidu Jankausku-Kampu, drauge rengė parodas, nors kurtinami technologijų triukšmo, slegiami vienatvės tapymo maniera, stiliumi vėliau išsiskyrė – 9-ojo ir ir susvetimėjimo. 10-ojo dešimtmečių sandūroje Karalius pasuko į kons- Naujausia Karaliaus paroda „Telefonas yra išjung- truktyvųjį abstrakcionizmą, kurio laikosi iki šiol. Pa- tas“ skirta masinei komunikacijai, sunaikinančiai pasak menotyrininkės Kristinos Civinskienės, abstrak- čią galimybę žmonėms (susi)kalbėti tarpusavyje. Vis cija jam buvo vienas iš būdų suteikti tapybai kitokią kuriamos ir be paliovos tobulinamos moderniausios formą. Abstrakcionistu tapo, mintį koncentruodamas technologijos kėsinasi paversti pasaulį vienatvės kalė- į spalvą ir iš to išgaudamas vaizdą. Tokia tapyba lai- jimu, kuriame slenka mėnuo po mėnesio, vis auga sau- koma vizitine šio dailininko kortele. Erdvės, formuo- lėgrąžų lukštų kalnelis ir visiškai nebeaišku, kaip išeiti jamos iš spalvotų plokštumų ir linijų, praplėtė lietu- į žmones. O gal „išeinama į žmones“, kai patenkama vių tapybos horizontą, nes remiamasi XX a. pradžioje ant žurnalo Žmonės viršelio? Parodos autorius ironiš- Europoje ir Amerikoje atsiradusia tapybos kryptimi, kai gvildena ir šias nūdienos problemas, keldamas re- kai atsiribojama nuo emocijų, tyrinėjama erdvė tarp torinius klausimus. kūrėjo ir jo vaizdinio. Karalius tai vadina tyla, kuri Parodos prieangyje kabo šiais laikais ypač madinga „galbūt ir yra pagrindinė inspiracija“. Nacionaliniame renginio sienelė, prie kurios neretai ir vyksta pagrindi- M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma viena iš nis (pats renginys dažniausiai būna tik pretekstas) so- pirmųjų jo abstrakcijų, deja, didelė ankstyvųjų abs- cialinis veiksmas – fotografavimasis, t. y. viešinimasis, trakčių paveikslų, juolab prieš tai tapytų ekspresy- patvirtinantis, kad priklausai aukštesnei žmonių klasei. vių, išraiškingų darbų dalis nėra išlikusi. Užpernai Tave visur kviečia, esi matomas ir kažkuo (pinigais, sta- muziejus įsigijo Karaliaus ciklą „Procesas“, kurį tusu ar tiesiog viešumu) svarbus, taigi esi žmogus, nes eksponavo vertingiausių, įdomiausių kūrinių, įsigy- juk visiems žinoma, kad ne kiekvienas žmogus priskir- tų 2011–2016 m., parodoje „Tixe“. tinas žmonėms. Dažnas neretai dėl to kremtasi, stengiasi Autorius garsėja ir kaip talentingas įsimintinų, iš- pritapti (juk žmonės gyvena įdomiau). Karalius ironi- kalbingos estetikos filmų („Būsena“, „Kauno hospiso zuoja ir kviečia kiekvieną parodos žiūrovą nusifotogra- namai“, „Baltika“ ir kt.), objektų, instaliacijų („Žen- fuoti prie renginio sienelės, kad pasijustų žmogumi. klas Kaunui“, „Vieta“, „Bet kartais atmintis širdį Ironijos gana daug, tačiau ja neužsižaidžiama, atvi- akmeniu užritina“ ir kt.) kūrėjas. Tai daugiaplanis, rai nesišaipoma, vengiama gaižaus sarkazmo. Ji – vei-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 17 Rolandas Karalius. Parodos „Telefonas yra išjungtas“ fragmentas

kiau priešnuodis, kad nežiūrėtume į viską pernelyg Parodoje tuo irklu galima nusiirti į metafizinę ilgesio, rimtai, suvoktume / priimtume žaismę kaip tobulesnį vienatvės, pagaliau poezijos upę. Poezijos todėl, kad vi- įrankį, padedantį analizuoti gyvenimą, visuomenę, sai šalia rodomas bene esminis parodos dėmuo – filmas, save pačius, leidžiantį nerti giliau, atsikratant senti- sukurtas iš nedidukų vaizdo klipų pagal Enrikos Strio- mentalumo, egzaltacijos, savigailos ar desperatiško gaitės eilėraščius iš netrukus pasirodysiančios knygos visa ko neigimo. „Žmonės“. Tai štai kam skirta toji madinga fotografa- Neatsitiktinai paminėtas nėrimas gilyn, nes parodos vimosi sienelė! Kalbama apie žmones, nors eilėraščiuose pradžioje per visą sieną kabo didžiulis irklas su juodais figūruoja žmonės, niekada neatsidursiantys ant blizgaus ir baltais dryžiais. Spalvos simboliškai suskirsto pasaulį žurnalo Žmonės viršelio, – tai Bronė, Lionė, jos gir- į baltą ir juodą, gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, gyvenimą ir tuoklis vyras, mylimasis, sutiktas po penkiasdešimties mirtį. Irklas – būtinas valties atributas, tačiau kodėl čia metų Maximoj prie kasos... jis yra tik vienas? Greičiausiai tai poetinė valtis, pluk- Šalia irklo eksponuojami du nedideli tapybos pa- danti per Letos upę, iš kurios atgal nebegrįžtama. Tą veikslai, beje, vieninteliai šioje parodoje, nors Karalius metafizinį irklą turime kiekvienas ir net mėginame juo pirmiausia yra tapytojas, savo mintis, būsenas išreiš- (vienu) irkluoti. Vis dėlto jis – ne Damoklo kardas, ne kiantis abstrakcijomis – grynomis spalvomis, tiesio- kamaldulių vienuolių pasisveikinimo ir atsisveikinimo mis linijomis, konstruktyviomis formomis. Jokių žodžiai Memento mori, nors jų aidas čia gana stiprus. siužetinių niuansų, jokių aiškinamųjų detalių, jokios

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 literatūros – tik spalvų ir formų ritmas, nieko daugiau. mas svarbus, nes saulėgrąžų lukštai atsikartoja kaip Jei žiūrovas jį pagauna (atliepia, rezonuoja), tada iš- vienas iš parodos leitmotyvų (antai kūrinys „Be pava- girsta muziką, patiria, kaip ritmiškai drobėje sklinda dinimo“ – dvi taurės, pripiltos ne vyno, bet saulėgrą- jausmai, prieš akis atsiveria gamtos arba urbanistinis žų lukštų). Greičiausiai taip apibūdinamas žmogus, peizažas. Jei ne, tada mato tik įvairiai „suguldytas“ neišėjęs į žmones, užspaudęs jaunystės maksima- spalvas ir sako, kad čia nieko nėra. lizmą ir idealus, saulėgrąžų lukštenimu raminantis Paradoksalu, tačiau šioje labiau „daiktų“ parodoje, nervus, kad susitaikytų su savo septyniomis viena- tapybos paveikslas „Panirimas“ ypač gerai atskleidžia tvėmis, anot Oskaro Milašiaus. Norėjęs užkariauti, dailininko stiliaus esmę – kalbėti spalvomis ir griežto- nustebinti pasaulį, dabar jį (mėnulio pilnatį) stebi per mis linijomis. Tai, kas patiriama grimztant, čia alche- metalinės lovos pinučius. Jo laimės šuliniu, metafi- miškai išgryninta iki spalvos. Perėjimas iš vieno būvio zine valtimi tapo šiukšlių konteineris („Laimės šuli- į kitą – tai ne tik silpnėjantys širdies dūžiai, besidrums- nys“) – parodos atidarymo dieną į jį buvo sudėti vyno čianti sąmonė, bet ir besikeičiančios būsenos, aiškios buteliai, o dabar matome gelmę, nudažytą tokiomis (išskaidrėjusios) mintys, užplūstantys prisiminimai... pat spalvomis kaip irklas... Vandens gylis įgauna gana aiškiai matomas ribas, nes Labai svarbi „Raudų siena“, sukurta iš nedidelio nyrant vis gilyn turbūt tik tuo ir galima pasikliauti. formato drobių, kurios tai vienur, tai kitur perpjau- Kitas svarbus dėmuo – garsas. Iš filmo sklinda tos ir susiūtos, tarsi liudijančios švarios drobės (balto skaitomi eilėraščiai, kitame ekrane vis trakšteli gana popieriaus lapo) baimę, taip pat žaizdą, kaltę, skaus- fantasmagoriška fotografija su senais žaislais, sekun- mą, o drauge išsivadavimą, atleidimą, išsilaisvinimą dei pasikeisdama su šventiniu žurnalo Žmonės vir- (tvarkinga drobės siūlė lyg randas simbolizuoja susi- šeliu („Sapnuoju, kad esu“). Iš ekrano su slenkančiu taikymą su tuo, kas neišvengiama). „Raudų siena“ – tai mėnuliu, kurį dengia metalo pinučiais išraizgytas skaudžios netektys, neišsipildžiusios viltys, neparašyti lovos rėmas, sklinda metalinis garsas: „Telefonas yra eilėraščiai, nenutapyti paveikslai. Tačiau nuo to ir atsi- išjungtas arba už ryšio zonos ribų.“ Nepaliaujamai spiriama – raudos jau nebegirdėti, žaizdos surandėju- besikartojantis, iš proto varantis sakinys susilieja su sios, ant susiūtos drobės vėl galima tapyti... seno radijo imtuvo VEF džeržgesiu. Garsų daug, ta- „Raudų siena“ ritmiškai ir kompoziciškai susišaukia čiau nėra triukšmų balagano, nes viskas gerai apgal- su instaliacija „Vienatvė“ – tai 96 tušti saulėgrąžų pa- vota, suvokiant proporcijas, jautriai įsiklausant tiek į keliai, pritemdytoje ekspozicijoje atrodantys lyg savo- save (žmogų), tiek į aplinką. tiški antkapiai mirusiam (neįvykusiam) nuoširdžiam Vis dėlto kodėl tas telefonas išjungtas? Ar tikrai jis (kokio tikėtasi) pokalbiui, sugriautiems santykiams, yra už ryšio zonos ribų? Gal kažkas atsitiko? O jeigu jis neištiestai pagalbos rankai, nepasakytam geram žo- išjungtas specialiai, tada kas privertė tai padaryti? Aps- džiui, pagaliau – sau pačiam. Poetiniame filme vieną kritai gal telefonas jau yra tapęs gyvenimo sinonimu? O akimirką klausiama: „Kažkuris čia iš mūsų gyvas?“ gal tai kontrolės įrankis? Gal nutolusio Dievo simbolis? Klausimas retorinis, bet kažkodėl norisi rasti atsaky- Džeržgiantis VEF dar atsimena – jei kitame laido gale mą, nes apima nuojauta, kad ir tavo kišenės pilnos sau- neišgirstame „Alio“, vadinasi, namie nieko nėra. Šalia lėgrąžų, o telefonas išjungtas... besisukančio filmo paskutiniame klipe išnyra žodžiai: Rolandas Karalius, beveik nekeliaujantis (nei po pa- „Kai numirsiu / neateikite / manęs nebus.“ saulį, nei po galerijas), retai rengiantis parodas (prieš Prie objekto „Telefonas yra išjungtas“ pūpso sau- tai keletą jo kūrinių matėme 2014 m. Kauno paveikslų lėgrąžų lukštų kalnelis. Ką jis liudija? Neišbrendamą galerijos rengiamo ciklo „Lūžio kartos vardai“ kame- vienatvę (nereikalingumo jausmą), o gal tam tikrą rinėje parodoje), pasak kolegų, kartelę iškėlė aukštai, socialinę klasę su jos įpročiais ar pomėgiais? Klausi- įkvėpdamas naujiems kūrybiniams iššūkiams.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 19 SVARBIAUSIA – GIRDĖTI SAVE

Jurgį KARNAVIČIŲ kalbina Živilė RAMOŠKAITĖ

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros vedėją profesorių Jurgį Karnavičių ne taip paprasta įkalbėti, kad duotų interviu spaudai. Prieš keletą metų jis apskritai abejojo tokio viešumo reikalingumu. Prieštaravau sakydama, kad koncertų lankytojų kartos keičiasi, naujoji publika nebū- tinai savarankiškai sprendžia, koks yra meninis atlikėjų pajėgumas, tad ne pro šalį jai šį tą paaiškinti. Santūrūs, savęs nereklamuojantys muzikantai šiais laikais atsiduria šešėlyje. Karnavičius į tai reagavo filosofiškai: „Kam ta reklama? Kas iš tikrųjų supranta, pats atsirinks.“ Taigi planuotas pokalbis atidėtas ilgam. Profesorius tyliai paminėjo, regis, bėgiodamas miškais, savo šešiasdešimtmetį, nuo kurio prabė- go jau beveik visi metai, bet, nepaisant minėtų abejonių, vis dėlto susitikome pasikalbėti. Pradžiai keletas biografijos faktų. 1980 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), 1983 m. – Maskvos konservatorijos asistentūrą stažuotę, nuo 1981 m. jis dėsto Mu- zikos ir teatro akademijoje. Fortepijono katedros vedėjas profesorius Jurgis Karnavičius yra Tarpres- publikinio M. K. Čiurlionio konkurso I premijos laureatas (1978), tarptautinių Schumanno (Vokietija, 1981) ir Beethoveno (Austrija, 1989) konkursų diplomantas, tarptautinių pianistų konkursų Oberline (JAV, 1990) I premijos ir Mavi Marcoz (Italija, 1991) IV premijos laureatas. Kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Živilė Ramoškaitė. 1972-aisiais šešiasdešimtmetį šventė krai nesijaučiu nusenęs. Labai padeda sportas, tapęs Jūsų tėvas. Buvau konservatorijos studentė, gerai prisi- gyvenimo būdu. menu pilnutėlę salę ir profesorių Jurgį Karnavičių, atlie- kantį Beethoveno Sonatą op. 110. Tada pagalvojau, oho, Konservatorijoje mokėtės pas savo tėvą, kuris tar- kokio garbaus amžiaus mūsų rektorius! Dabar esame pukariu fortepijoną studijavo Kaune ir užsienyje. Ko- daugmaž tokie kaip jis, bet argi galvojame apie garbų kia buvo jo pedagogika, ko jis Jus mokė? amžių? Jūs apskritai nesikeičiate, gal todėl, kad užsiima- Tėvas buvo Kauno konservatorijos pirmosios lai- te orientaciniu sportu kaip ir tėvas? dos absolventas. Kai dar mokėsi, į Kauną koncertuoti atvyko garsus pianistas Egonas Petri’s. Tėvas pagrojo Jurgis Karnavičius. Tikrai, man dabar lygiai tiek jam Liszto Polonezą, Petri’s pagyrė ir pakvietė, kad pat! Sunku pasakyti, ką galvoja studentai, bet aš ti- atvažiuotų studijuoti į Berlyną. Kadangi pats daug

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 koncertavo, rekomendavo savo asistentą Aleksandrą Konstantino Čiurlionio du preliudus, Johanneso Liebermanną, dirbantį Berlyno konservatorijoje. Po Brahmso du „Intermezzo“, op. 117 Nr. 3, op. 118 Nr.1. studijų Kaune tėvas nuvyko į Berlyną stažuotis, bet ir Frédérico Chopino trečiąjį „Scherzo“. Tas koncer- netrukus į valdžią atėjo Hitleris. Liebermannas, bū- tas, atvirai kalbant, buvo tikras žygdarbis, nes tėvas damas žydų tautybės, iš Berlyno su visa savo klase dešimt metų buvo negrojęs, neturėjo laiko. Vienas persikėlė į Paryžių. Ten tėvas mokėsi pas jį ketverius mėgstamiausių jo kūrinių buvo Liszto Sonata h-moll, metus iki 1938 m. Pamokos buvo privačios, ne kon- kurią jis atliko per savo penkiasdešimtmečio koncer- servatorijoje. Didelį įspūdį darė Paryžiaus meninė tą. Buvau vos penkerių metų, tad prisimenu tą vakarą atmosfera, ne tik lavinusi, bet ir stipriai veikusi labai miglotai. Būdamas jaunas, koncertuodavo daž- asmenybę. Tai atsispindėjo vėlesniame darbe, lėmė nai, su orkestru ne kartą atliko Čaikovskio Koncertą net ir jo vadovavimo Konservatorijai stilių. Jis orien- b-moll, surengė rečitalių. Tapęs Konservatorijos rek- tavosi į Vakarų, o ne į tuometinių Rytų vertybes. torium, grojimui nebeturėjo laiko. Parengė tik tuos Tai būdinga ir jo pedagogikai. Su kiekvienu stu- du jubiliejinius koncertus. dentu dirbo individualiai, nesistengė mokyti visų pagal vieną standartą. Su pašaipėle sakydavo: jei kuris Karnavičius buvo kviečiamas į Čaikovskio konkur- nors tarybinis pianistas Čaikovskio konkurse groja so žiuri. Sklando nemažai gandų apie šio konkurso už- Mozarto sonatą, tai galima net nesiklausyti, kaip kulisius sovietmečiu... skambins Mozartą kitas tarybinis pianistas, – vis Tėvą daug metų kviesdavo violončelininkai, bet tiek bus lygiai tas pats. Tarybinės mokymo sistemos ne žiuri nariu, o sekretoriumi. Pianistų konkursuose viešai nekritikavo, bet jaučiau rezervuotą jo požiūrį į irgi gal du kartus buvo atsakingasis sekretorius. Kai tam tikrą muštrą, į tokius, kurie po dešimt valandų Mstislavas Rostropovičius buvo violončelininkų žiuri „graužia“ fortepijoną. Tėvui buvo svarbiau asmenybės pirmininkas, norėjo, kad sekretoriautų Karnavičius. laisvė, kai studentui siūloma groti taip, kaip jam norisi. Tėvas mokėjo kelias užsienio kalbas, kultūringai Toks jo kredo. Bet, prisimenu, norėdavau gauti ir kon- bendravo su tarptautinės žiuri nariais. Šešis kartus jis kretesnių, griežtesnių nurodymų, kaip atlikti vieną ar buvo Maskvos konservatorijos baigiamųjų egzaminų kitą kūrinį. Vis dėlto gal ir gerai, kad studentams davė komisijos pirmininkas, jį kviesdavo Talinas, Ryga, daug laisvės. Matome, kokie skirtingi pianistai pas jį Kišiniovas... Paryžiaus, Miuncheno kvietimų tais lai- mokėsi – Petras Geniušas, Mūza Rubackytė... Beje, kais būti negalėjo. primygtinai savo klasėje nė vieno nelaikė, iš trečio kurso abu išvažiavo į Maskvos konservatoriją, Mūza Koks buvo jo požiūris į konkursus? – pas profesorių Jakovą Flijerą, Petras – pas profeso- Tėvas nebuvo nusistatęs prieš, aš taip pat nesu, ta- rę Verą Gornostajevą. Kai tėvas Maskvoje susitiko su čiau labai skeptiškai vertinu vaikų konkursus, kuriuo- Flijeru, šis, pasiklausęs Mūzos grojimo, nusistebėjo: se atsirado žalingas reiškinys, kai vaikas reikalingas „Atiduodate man tokią studentę?!“ Negalėjo suprasti, tam, kad iškovotų laureato vardą, o dėstytojas vertina- kodėl pedagogas nesilaiko įsikibęs gero studento, nesi- mas pagal išugdytų laureatų skaičių. Tai nepaprastai rūpina, kad talentingas absolventas būtų įrašytas prie ydinga praktika. Laukiu, kada pagaliau tai supras tojo vardo. Toks tėvo elgesys, manau, daug pasako. Jis kių konkursų rengėjai. Mažą vaiką galima taip išdre- buvo idėjų ir žodžio žmogus. suoti, kad jis laimės septynis ar dešimt konkursų, bet kai jam sukanka septyniolika ar aštuoniolika, jis nieko Ką skambinti Jūsų tėvas mėgo labiausiai? gero neparodo. Akademijoje turėjome tokių studentų. 1972-aisiais koncerte, kurį minėjote, grojo Bee- O būna visai atvirkščiai – geru muzikantu tampa tas, thoveno Sonatą Nr. 31 As-dur, op. 110, Mikalojaus kuris nebuvo jokių vaikiškų konkursų „žvaigždė“.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 21 Jūs, baigdamas M. K. Čiurlionio mokyklą, laimėjote nežinai, ką toje vietoje daryti. Toks „idėjinis užnu- pirmąją vietą Jaunųjų atlikėjų konkurse, kuriame pa- garis“ galbūt stipriausias jo pedagogikos bruožas, sirodydavo stipriausi specialiųjų muzikos mokyklų ir apie techniką jis visai nekalbėdavo. Po Naumovo tuometinių technikumų moksleiviai. pamokų eidamas namo, jausdavausi laimingiausias Tai buvo vieno turo konkursas, dalyvavau jame, žmogus pasauly. Prisimenu, grojau Johanneso Brah- būdamas vienuoliktoje M. K. Čiurlionio meno moky- mso Koncertą d-moll, jis akompanavo gal be pusės klos klasėje 1975 m. Tada konkuravau su kauniečiu autoriaus parašytų natų, tačiau kokia dvasia sklido Sergejumi Okruško, vėliau bendramoksliu, o dabar iš jo grojimo! puikiu kolega Fortepijono katedroje. Rimti konkursai duoda naudos, ypač kai jiems Ar turėjote daugiau fortepijono pedagogų, padariu- rengiesi, mobilizuojiesi, palypėji bent laipteliu aukš- sių Jums įtaką? tyn. Svarbu, kad suvoktum, koks tavo lygis ir ko tu Man labai svarbus profesorius Visarionas Isakovičius nori pasiekti. Kai grojau Taline 1976 m. Tarprespub- Slonimas, su kuriuo susipažinau 1989 m., rengdamasis likiniame konkurse [dabar jį vadintume tarptauti- Beethoveno konkursui Vienoje. Tada dar negalėjome niu – Ž. R.], buvau baigęs pirmą kursą. Sutarėme su tiesiog imti ir nuvažiuoti į konkursą, vykdavo sąjunginė tėvu, kad tikslas – pagroti dviejuose turuose. Jau- atranka, o jos nugalėtojai visada būdavo maskviečiai. čiau, kad į trečią turą, kuriame grojama su orkestru, Bet kartą įvyko stebuklas – atrankoje į Beethoveno kon- nepateksiu. Buvau aštuntas ar devintas, į finalą pa- kursą užėmiau pirmą vietą. Maskviečiai piktinosi, rašė tekdavo šeši, gavau diplomą už sėkmingą pasirody- skundus Kultūros ministerijai – kaipgi taip, į Vieną mą ir likau patenkintas. Sužinojau, kokiame etape važiuos kažkoks Jurgis Karnavičius iš Lietuvos, skan- esu, ką galiu pasiekti, o ko – dar ne. Labai svarbu dalas! Mano šansas buvo tai, kad šiame konkurse suprasti, ką darai gerai, o ko dar negali padaryti. Jei reikėjo groti tik Beethoveno kūrinius. O jis juk nerašė pervertini save ir manai, kad grojai puikiai, tačiau etiudų fortepijonui, kur galima demonstruoti pirštų tave nuskriaudė, nes žiuri – tai mafijozai, čia jau bėglumą. Man konkurso programa labai tiko. blogai... Deja, tenka pripažinti, kad „mafijozinių“ konkursų irgi būna. Matyt, grojote puikiai, jeigu įveikėte tais laikais, galima sakyti, neįveikiamą barjerą. O kaip susidūrėte su profesorium Slonimu? Ką Jums davė studijos Maskvoje? Jį man rekomendavo profesorius Rudolfas Kereris, Mokiausi pas profesorių Levą Naumovą, Heinri- vadovavęs atrankos komisijai. Tiesiog patarė: nuva- cho Neuhauso mokinį ir asistentą. Pats nekoncerta- žiuokite į Novosibirską pas Slonimą. Perklausa vyko vo, tačiau buvo fantastiškas pedagogas. Labai daug žiemą, konkursas – gegužės mėnesį, tad laiko buvo dar pas jį išmokau. Pamokos vykdavo kartais jo namuo- nemažai. Ankstyvą pavasarį nusprendžiau tą profeso- se, ne tik konservatorijoje. Tęsdavosi valandą, dvi, rių susirasti. Gerai, kad ryžausi – savaitė, praleista su kartais su įrašų pasiklausymais. Beje, kai mokiausi šiuo mokytoju, sakyčiau, pakeitė mano gyvenimą. pas tėvą ir nusprendėme, kad važiuosiu į aspiran- tūrą Maskvoje, svarstydavome, pas ką mokytis. Pas Ką turite omenyje? Dmitrijų Baškirovą? Viktorą Meržanovą? Mano Profesiją. Jis labai aiškiai sudėliojo visą sistemą, kaip pažįstamas estų pianistas Reinas Rannapas mokėsi groti fortepijonu. Išdėstė visą grojimo mokyklą – girdė- pas Naumovą ir labai jį rekomendavo. Šis pedagogas jimą, frazavimą, intonavimą, visa tai, ko aš pats dabar turėjo ypatingą gebėjimą sužadinti vaizduotę, kurti mokau savo studentus. Išaiškino pamatinius dalykus, įvaizdžius. Kūriniuose nelikdavo „baltų dėmių“, kai kurie tinka ir Beethovenui, ir Chopinui, ir XX amžiaus

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 kompozitoriams, žodžiu, visai „normaliai“ fortepijono turiu galimybę prisėsti prie fortepijono, stengiuosi muzikai. Skridau pas profesorių kovo mėnesį, pas mus kiekvieną natą groti geriau, negu tą dariau kada nors buvo trylika laipsnių šilumos, Maskvoje – nulis, Novo- anksčiau. Siekiu šito, net dirbdamas koncertmeiste- sibirske anksti ryte – 28 laipsniai šalčio. Ateinu į vieš- riu Sigutės klasėje [Karnavičiaus žmona – vokalo pro- butį, o kambaryje paliktas atviras langas, šaltis gelia, fesorė Sigutė Stonytė – Ž. R.]. dėtis nėra kur. Skambinu Slonimui ir atsargiai klausiu, gal galėčiau ateiti pagroti. Jis pakvietė pas save Judviejų duetas puikus. Nuostabiai akompanavo- į namus. Pasirodo, neseniai buvo patyręs mikroin- te Stonytei Gustavo Mahlerio dainas! Taip raiškiai ir farktą, todėl su studentais dar nedirbo. Visą savaitę prasmingai fortepijonu perteiktos maleriškos orkestri- vaikščiojau pas jį į namus, nuo ryto keturias valandas nės faktūros nebuvau girdėjusi. grodavome, profesoriaus žmona išvirdavo pietus, šiek Visa paslaptis slypi girdėjime. Pianistui labai svar- tiek pailsėję, vėl grodavome iki vakaro. Dažnai dar bu girdėti visą vertikalią erdvę ir žinoti, kokiu pirš- pasiklausydavome kokių nors įrašų. to paspaudimo greičiu, kokia jo trukme atitinkamą garsą išgauti. Yra skirtingos atakos, skirtingas svo- Kaip profesorius Slonimas dirbo? ris ir daug kitų būdų, kaip sureguliuoti skambesio Kai atėjau pirmąjį rytą, jaučiausi pavargęs po nak- erdvę. Tiesiog žinau, kaip tą padaryti, ir kiekvieną tinio skrydžio, buvau „neprasigrojęs“, tad sudėtin- dieną to mokau studentus. Iš pradžių jie dažniausiai gesnės sonatos, pamaniau, nesiimsiu, grosiu ką nors visai negirdi, ką groja, bet po kurio laiko, apie antrų lengvesnio, pavyzdžiui, Bagateles op. 126. Pradėjome metų pabaigą, jau pradeda ryškėti rezultatas. Iš ausų groti tas bagateles, o jis mane tiesiog „pribaigė“, nes per smegenis impulsas eina į piršto galą, o šis rei- tris valandas nagrinėjome tik pirmąsias dvi! Pagal- kiamai paspaudžia klavišą. Jei iš ausų signalas nei- vojau: na štai, žmogau, tau trisdešimt dveji, esi bai- na, tai iš kur pirštas žinos, kaip spausti? Tada tiesiog gęs visus mokslus, aspirantūras, o groti nemoki... Per barbenama į klaviatūrą daugiau ar mažiau ritmiškai, kitas dienas išnarpliojome Variacijas op. 34, tris so- garsiau arba tyliau (juokiasi). natas (grojau ketvirtą, septynioliktą ir dvidešimt aš- tuntą), antrą ir ketvirtą koncertus. Pamenu, Slonimas Esate didelis prancūzų muzikos gerbėjas, bet nesyk sakė, kad septynioliktą sonatą dabar groja vienas jo girdėjau Jus labai gerai atliekantį Schumanną, kitus studentas, su kuriuo per pirmą pamoką jiedu narplio- vokiečius. jo pirmąsias tris eilutes, per antrą pamoką – ekspo- Svarbu žinoti, kaip prie ko prieiti... Laikyčiau save ziciją... Mudu šią sonatą išnarstėme per vieną dieną, universalu, tiesa, kartais sakoma, kad universalas – tad labai didžiavausi (juokiasi). Iki šiol prisimenu blogai, jei tinki viskam, netinki niekam (juokiasi). profesorių Slonimą, labai vertinu jį kaip žmogų, kuris mano mokslus sustiprino svarbiausiomis žiniomis. Žiūrint kokiomis trajektorijomis skrieja to univer- salo profesionalumas, meniškumas ir intelektas. Iš kur tas nepaprastas jo fortepijono žinių bagažas Vokiečių ir prancūzų muzika – du visiškai skir- ir pedagogo talentas? Kas jį mokė? tingi dalykai, reikalaujantys skirtingo pianizmo. To- Tiksliai nepasakysiu. Bet yra dalykų, ateinančių tik kiomis pačiomis rankomis artintis prie vieno ir kito su patirtimi. Sakykim, manęs niekas nemokė dėstyti negalima. Jei Debussy grosi tokiomis rankomis kaip taip, kaip dabar dėstau studentams. Viskas pasiekta Schumanną, nieko gero neišeis. Ir atvirkščiai. darbu, o ne knygose perskaityta, kad čia reikėtų daryti taip, o ten – kitaip. Juk nepaaiškinsi, kaip daryti, Kaip paaiškintumėte, ką reiškia groti „tokiomis pa- jeigu pats nesi to daręs. Viską lemia praktika. Jei tik čiomis rankomis“? Gal su ta pačia galva ir ta pačia siela?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 23 Galva ir siela turi derėti su muzika, kurią groji. savaites kiekvieną dieną tą pasažą pagrodavau gal po Juokinga, kai Ravelį ir Debussy groja su didžiuliu įsi- pusantro šimto kartų. Žinoma, nevienodai, skirtingu jautimu ir gražiu romantiniu garsu. Toks atlikimas tempu, kitokia artikuliacija, ritmika, akcentais ir t. t. iškraipo muzikos esmę, tai, kas joje užkoduota. Pran- Po dviejų savaičių bet kokia baimė dingo, grodavau tą cūzų impresionistai labai racionalūs, ten nėra ro- pasažą su džiaugsmu. mantiškų jausmų, tai įspūdis, matymas, tai akys, o ne širdis. Visiškai objektyvus žvilgsnis, atsitraukus nuo Daug atlikėjų patiria scenos baimę. Mstislavas Ros- stebimo objekto, ir iš to gautas įspūdis. Vokiečių mu- tropovičius yra sakęs, kad eidamas į sceną kiekvieną- zikai būtina jėga, kai viskas vartoma savo rankomis. syk jaučiasi taip, tarsi jo lauktų ešafotas. Ar Jums pa- To visai nereikia grojant prancūzus – čia viskas turi žįstamas toks jausmas? būti dozuojama nepaprastai jautriai, lanksčiai, mili- Nežinau, ar reikėtų vadinti tai baime. Žinoma, kai gramais ir milimetrais. Buvo laikotarpių, kai grojau einu į sceną, jaudinuosi, emocijos sukilusios, pulsas daugiau prancūzų muzikos, tada fiziškai būdavo sun- padažnėjęs, bet baimės nejaučiu. Pianistams papil- ku sugroti Schumanno net pirmąją „Kreislerianos“ domą nerimą kelia tai, kad kiekvienąsyk reikia pri- pjesę. Rankos visai neturėjo jėgos, užtat pirštų galai siderinti prie salėje esančio instrumento, prie jo kla- buvo nepaprastai jautrūs. viatūros, priešingai negu stygininkams ar pūtikams, kurie visada groja tais pačiais instrumentais. Beje, Kaip apibūdintumėte vokiečių romantikų muziką? labai svarbu mokytis groti geru fortepijonu. Geras Tai aistra, jausmai, ilgesys (Sehnsucht), širdis, gel- instrumentas inspiruoja ieškoti naujų atlikimo va- mės... Dieve mano, pradėjęs analizuoti kiekvieną riantų. Džiaugiuosi, kad LMTA klasėje, kurioje da- Schuberto dainos žodį, eini vis gilyn, gilyn ir nerandi bar dirbu, turime du koncertinius Steinway’us. Geras dugno...Tai ir jėga, ir stiprybė, užtat kokios turi būti instrumentas leidžia atrasti naujus interpretacinius pianisto rankos! niuansus, o prastesnis tokios galimybės nesuteikia. Išmokęs groti geru instrumentu, galėsi koncertuoti Amerikoje gyvenęs pianistas Andrius Kuprevičius, ir prastesniu, bet jei mokysiesi prastu, bus sunku ką paklaustas, ar jam yra kilę problemų dėl rankų, at- nors išgauti iš labai gero, nes visiškai nežinosi, kokios sakė, kad niekada. Tokių problemų, pasak jo, kyla jo galimybės. tiems pianistams, kurie, skambindami skirtingais instrumentais, nori išgauti tokį patį garsą, kokį išgavo iš Kalbėjome apie prancūzus, kai kuriuos vokiečius, gerai pažįstamo instrumento. Atsiranda įtampa, per- bet nepaminėjome Liszto. Ar daug jo muzikos esate siduodanti į rankas. Ar sutinkate su tuo? grojęs? Kad tokių problemų gali kilti, esu pajutęs tik vie- Nemažai – visus pirmuosius „Klajonių metų“ me- ną kartą, kai prieš kažkurį konkursą daugiau kaip tus, „Dievo palaiminimą vienatvėje“ iš „Poetinių ir valandą grojau Chopino pirmąjį etiudą labai kietos religinių harmonijų“, Antrąją baladę, Petrarkos sone- klaviatūros fortepijonu ganėtinai šaltoje patalpoje. tus, „Mefisto valsą“, vėlyvojo laikotarpio „Gedulingą- Manau, rankoms gali kilti pavojus, kai pianistas il- ją gondolą“ ir kitas pjeses...Liszto muzikoje įžvelgiu gai ir neprotingai mokosi groti vis tą patį pasažą. Kita filosofiją, poeziją, intelektą. Žinau, kad yra žmonių, vertus, yra dalykų, kuriuos reikia tiesiog „atidirbti“. nemėgstančių Liszto, tačiau tai priklauso nuo požiū- Beethoveno dvidešimt aštuntos sonatos finale yra rio ir nuo to, kiek tos muzikos pažįsti, nes jos yra la- toks nemalonus pasažas su dvigubomis kvartomis, bai daug ir įvairios. Pianistui Lisztas yra tam tikra jo visada bijodavau. Kai rengiausi Schumanno kon- kartelė, kurią privalai įveikti, jei esi tikras artistas ir kursui, kuriame turėjau šią sonatą atlikti, kokias dvi nori eiti į sceną. Ne bet kas ne bet ką iš Liszto kūrinių

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 ims ir sugros. Lisztas ypač gerai žinojo, kaip rašyti thoveno sonatos crescendo kiekvienas pianistas at- fortepijonui, išmanė pianisto fiziologiją. Techniškai liks skirtingai. Sakykim, sekdamas Alfredo Brende- labai sunkios jo kūrinių vietos, virtuoziškos okta- lio atlikimą, matai, kad jis viską perskaito taip, kaip vos ar kas nors panašaus trunka lygiai tiek laiko, kad parašyta natose. Klausydamasis kito pianisto, kuris neįsitemptų ranka, paskui faktūra staigiai keičiasi. irgi labai tiksliai perskaito natas, girdi visiškai kitą Chopino etiudai šiuo požiūriu gerokai sunkesni, nes rezultatą. per visą kūrinį kartojama ta pati technikos formulė. Žinoma, šių kompozitorių muzika visiškai skirtinga, Taigi kūrinio interpretacija nėra savavališkas mu- kalbu tik apie techninius dalykus. Yra geras pasaky- zikinio teksto sintaksės, o kartu su ja ir prasmės pa- mas: Chopinas – tai grožis, Lisztas – ekspresija. keitimas. Kartais manoma, jei grosi tiksliai pagal natas, bus Kūrinio interpretaciją lemia mažiausiai du aspek- sausa, neįdomu. Jei grojama metronomiškai tiksliai, tai – stilius ir meniškumas. Kartais atlikėjas puikiai be jokios išraiškos ir nieko negirdint, tada iš tikrųjų suvokia stilių, bet stokoja meninės įtaigos, ir atvirkš- sausa. Pamenu, viename Dvariono konkurse dalyva- čiai. Ką Jūs vertinate labiausiai? vo keli Kinijos atstovai. Visi grojo kaip vienas, abso- Pianistai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Glennas liučiai vienodai, ritmiškai tiksliai ir be jokios muzi- Gouldas puikiai interpretuoja Bachą, bet kai imasi kos. Nė vienas nepateko į antrą turą. Prie komisijos Chopino sonatos, ji skamba irgi kaip Bachas. Vis dėl- pribėgęs mokytojas klausė, kodėl jo mokinys nepa- to šis muzikantas yra genijus, palikime jį ramybėje. teko, juk jis grojo 20 minučių, ir nebuvo nė vienos Štai Ivo Pogoreličius, gal kam nepatiko pirmasis jo netikslios natos. koncertas Vilniuje, aš klausiausi antrojo, kai jis grojo Schumanną. Vadinti jį pianistu nepakanka, jis – as- Koks Lietuvos pianistų atžalynas, ypač studentai, menybė, klausaisi ne fortepijono rečitalio, bet kažko kuriuos nuolat girdite? daugiau, net nežinau, kaip tą pavadinti, nes tai reiš- Yra ryškių jaunų žmonių, jų vis atsiranda. Tačiau kinys. Klausantis nepažįstamų atlikėjų įrašų, viskas tie, kurie iš tikrųjų gali ko nors pasiekti, žiūri į Vaka- paaiškėja po kelių sekundžių. Arba klausaisi toliau, rus, ir nieko čia nepadarysi. Ypač dažnai vyksta į ma- arba išjungi, dažniau tenka išjungti. Iš dešimties gal gistrantūrą užsienyje. Tikisi, kad galimybių koncer- koks vienas ar du sudomina. tuoti ten turės daugiau negu Lietuvoje. Tai visų mažų šalių bėda, net Danijoje, Olandijoje situacija panaši. Senesnių laikų vokiečių pianistas Walteris Giese- Niekada nebūsime tokie, kaip vokiečiai, prancūzai ar kingas yra rašęs: „Savo muzikiniame kelyje patyriau, britai. Grojančių žmonių, ypač pianistų, dabar aps- jog dažniausiai būtent mažesniu talentu apdovano- kritai mažėja. Pernai pavasarį dalyvavau Talino mu- ti pianistai, iki galo nesuvokdami muzikos kūrinio zikos ir teatro akademijos baigiamuosiuose egzami- turinio ir prasmės, dėl savo ribotų galimybių leidžia nuose. Fortepijono skyriuje studijuoja pusė vietinių ir sau daugiau „laisvės“, kad padarytų kūrinius įdo- pusė kinų, korėjiečių. Esu kalbėjęs su kolegomis, dir- mesnius, nors iš tiesų tai visada yra falsifikacija“. Ką bančiais Hamburge, – net ir ten iš penkiasdešimties manote apie nenumaldomą norą, nepaisant nieko, ar šešiasdešimties pianistų yra vos penki vokiečiai. groti „kitaip“? Tas mažėjimas ypač akivaizdus būtent tarp pianistų, Pritariu Giesekingo minčiai. Savo studentų, kai jie nes tai labai sunki specialybė, reikalaujanti didžiulio pradeda ką nors daryti būtinai „kitaip“, klausiu, ar individualaus darbo, juk visą laiką esi vienas. Stygi- bandė pirmiausia pagroti taip, kaip parašyta natose. ninkams, pūtikams vis dėlto lengviau, jie gali tikėtis, Ir tai visai nereiškia, kad visi pagros vienodai! Bee- kad su specialybe susijusį darbą gaus orkestruose, an-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 25 sambliuose. O pianistai? Tik vienas kitas tampa kon- nistui reikia atskleisti kitokias savybes, kartais labai certuojančiu atlikėju, tad būsi arba koncertmeisteris, neįprastas. Ligeti’o kūriniui reikėjo dviejų klaviši- arba mokysi vaikučius. nių instrumentų, tad vienas greta kito kampu buvo sustatyti fortepijonas ir čelesta. Teko sėdėti taip, Kaip jaučiatės scenoje dabar, palyginti su tais lai- kad kai kuriose vietose žaibiškai spėtum pereiti nuo kais, kai dalyvaudavote konkursuose? Turiu omenyje vieno prie kito. Man labai patiko dirbti su Ligeti’o vidinę savijautą. kūrinio dirigentu Mindaugu Piečaičiu – ypač nuo- Dabar jaučiuosi daug geriau, netgi labai gerai, dugniai išstudijavęs kūrinį, jis ryžtingai siekė re- kalbu apie pastaruosius keletą metų. Kai groju sce- zultato. Ansamblis, apimtas euforijos, surado visus noje, esu visiškai ramus ir darau, ką noriu. Žinoma, reikiamus skambesius. Pavyzdžiui, svarstėme, kuo interpretacija jau apgalvota, bet įsitraukiu į procesą, uždengti fortepijono stygas, kad išgautume specifi- vykstantį tuo metu. Klausausi ir atitinkamai reaguo- nį garsą. Atsinešiau iš namų storą vilnonį šaliką ir ju į tai, ką girdžiu. Brendelis, sulaukęs šešiasdešimt prispaudėme jį plyta. Suskambėjo taip, kaip norėjo penkerių, sakė, kad dabar jau galės groti Mozarto Piečaitis. Nekalbu apie metro skaičiavimą „vienuo- sonatas. Pritariu jam. Šį pianistą laikau neakivaiz- lika iš septyniolikos“, apie stygų braukymą, gnaiby- diniu savo mokytoju. Analizuodavau jo atliekamas mą, ypač kai nėra vietos natoms, nes per piupitrą visas Beethoveno sonatas, visą Schubertą, skaičiau stygų nepasieksi. Buvo įdomių programų, vieną iš jo knygas, labai naudingas ne tik pianistams, bet jų – „Hommage“ – gana ilgai vežiojome po įvai- apskritai muzikantams. Turėjau nemažai Brendelio rius pasaulio festivalius. Tai lietuvių kompozitorių įrašų, nes visada prašydavau, kad tėvas, vykdamas į Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Remigijaus konkursus užsienyje, man jų parvežtų. Merkelio, Osvaldo Balakausko kam nors dedikuoti kūriniai. Greta klasikinės grojote nemažai šiuolaikinės muzikos. Prisimenu ne vieną įspūdingą ansamblio „Gaida“, Ar savo studentams siūlote groti šių arba kitų lietu- kuriam priklausėte, pasirodymą. vių autorių opusus? Tai buvo labai įdomi patirtis, aktyvus dešimtmetis, Taip, keliame net specialų reikalavimą, kad per bai- maždaug nuo 2005 m. grojau visose ansamblio pro- giamuosius ketvirto kurso egzaminus jie atliktų šiuo- gramose. Būta įdomių gastrolių, koncertų, aplankyta laikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Dažniausiai gana daug šiuolaikinės muzikos festivalių. Koncerta- studentai renkasi Vytauto Barkausko, Algirdo Marti- vome daugelyje Europos miestų, vykome net į Seulą, naičio, Anatolijaus Šenderovo, kitų autorių kūrinius, Torontą... Kasmet grodavome Gaidos festivalyje Vil- parašytus M. K. Čiurlionio, Stasio Vainiūno konkur- niuje. Parengėme tikrai nemažai naujų kūrinių. sams. Mūsų katedra surengė pirmąjį vidinį Nijolės ir Jono Dėdinų fondo konkursą, kurio programoje Kas ryškiausiai išliko atmintyje iš „Gaidos“ atliktų privalo būti bent vienas išeivijos kompozitoriaus kū- kūrinių? rinys. Skambėjo Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Ka- Išskirčiau György’o Ligeti’o „Aventures“ ir Kaijos činsko, Vlado Jakubėno opusai. Saaryaho „Lichtbogen“. Iš lietuviškų – Vykinto Bal- tako operą „Cantio“. Buvo ir tokių kūrinių, kuriuos Jūs ir pats esate atlikęs nemažai Bacevičiaus kūri- vieną kartą pagrojęs žinai, kad daugiau atlikimų nių. Ką jo muzikoje vertinate labiausiai? nebus. Arba pamatai natas ir aišku, kad galima ne- Didžiulis šio kompozitoriaus palikimas iki šiol repetavus iš karto groti, nes nieko daugiau nereikia deramai dar nepristatytas. Esu įrašęs jo Antrąją so- – groji ir gerai. Atliekant šiuolaikinę muziką, pia- natą ir Šešias poemas, aktyviai šios veiklos ėmėsi

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 JAV gyvenantis pianistas Gabrielius Alekna. Bace- kamerinių kūrinių. Kada ir su kuo grojote juos daž- vičiaus muzikos skambesys labai priklauso nuo at- niausiai? likėjo gebėjimo į ją įsigilinti ir tinkamai perteikti. Kamerinę muziką intensyviai grojau nuo 1995 Pirmoji pažintis su nepažįstama ir nauja arba ma- iki 2005 metų. Su M. K. Čiurlionio kvarteto muzi- žai pažįstama muzika apskritai visada priklauso kantais ypač daug atlikome palyginti retai grojamų nuo atlikėjo. Jei kas nors prastai pagros Beethoveno fortepijoninių kvartetų. Pas mus nebuvo įmanoma sonatą, niekas nesakys, kad Beethovenas – prastas gauti kai kurių natų, tad prašydavau pažįstamų, kompozitorius, nes yra daug muzikantų, tą sonatą kad atvežtų. Labai pagelbėjo mano buvęs mokinys atliekančių labai gerai. Pristatant naują kūrinį, vis- Vytautas Lukočius, tuo metu studijavęs dirigavimą kas yra kitaip – jei atlikėjas neatskleis tos muzikos Helsinkyje. vertės, gali pasirodyti, kad ji bloga. Kita vertus, pro- Atlikome daug labai gražios Richardo Strausso, fesionalas vis dėlto atskirs muzikos vertę nuo jos at- Gabrielio Fauré, kitų autorių muzikos, Aarono Ko- likimo kokybės. plendo Sekstetą su klarnetu. Nevardysiu tradicinio repertuaro – Mozarto, Brahmso, kurio atlikome Ar Jūsų senelis kompozitorius Jurgis Karnavičius bene dešimt įvairios sudėties kamerinių opusų. Su yra ką nors parašęs soliniam fortepijonui? smuikininku Jonu Tankevičium parengėme dvi di- Labai mažai, tik studijų Sankt Peterburgo konser- deles sonatų programas. Labai įdomu buvo groti su vatorijoje laikais. Vienas variacijų ciklas, vienos dalies Eugenijum Paulausku, išskirtinai ryškia asmenybe. sonata, dvi pjesės – nedidukė simpatiška „Lopšinė“, pa- Esu grojęs su Vilniaus ir Kauno kvartetais. Kameri- rašyta jau Kaune, ir lietuviškas šokis „Džigūnas“. Ne- nis muzikavimas teikė didelį malonumą. mažai yra vokalinės ir kamerinės muzikos, daugiausia parašytos, pakliuvus į nelaisvę per Pirmąjį pasaulinį Man tebestovi akyse vaizdelis, kaip į M. K. Čiurlio- karą. Esu grojęs „Poemą“ violončelei ir fortepijonui su nio mokyklą Jus atveda rūpestinga mama. Kasdien. Ar Sauliumi Lipčiumi, Dainiumi Palšausku, Edmundu nesijautėte esąs lepūnėlis? Kulikausku. Su Davidu Geringu padarėme gerą įrašą Jaučiau šiokį tokį nepatogumą, juk bendraklasiai kompaktiniam diskui, neseniai išėjusiam Vokietijoje. be palydos vaikščiojo į mokyklą. Manau, tas ypatingas globojimas kilęs iš šeimos tradicijų. Aš savo Ar jaučiatės ką nors paveldėjęs iš savo senelio? dukrą į mokyklą vežiojau irgi ilgiau negu kiti tėvai. Manau, paveldėjau kruopštumą. Jei vartysite senelio partitūras, nustebsite, kaip švariai, tiksliai, kali- Lietuvių muzikantų bendruomenėje bene vienin- grafiškai jos parašytos. telis kalbate mūsų šiaurės kaimynų estų kalba. Jūsų mama estė ir, kiek žinau, esate estams savas. Gal jau- Leisiu sau to paveldo sąrašą papildyti kantrybe. Pri- čiate savyje kažką esmiškai estiško? simenu, Jūsų tėvas gyvai, vaizdingai, tarsi pats būtų Vaikystėje vasaras leisdavome Estijos kaime pas ten buvęs, pasakojo, kaip senelis medžiodavo šernus. močiutę, mamos motiną, tad išmokti kalbos nebuvo Įlipa į medį ir pusę nakties nekrustelėdamas laukia, sunku. Labai mėgau ten būti, bendrauti su močiute ir kol jie pasirodys. visais šeimos nariais. Jaučiausi mylimas, savas. Man Gerai žinau šį pasakojimą. Vis prašydavau tėvo jį atrodo, jei kaip žmogus turiu savyje ką nors geresnio, pakartoti, nors kiekvieną žodį mokėjau atmintinai. tai būtent močiutės estės nuopelnas.

Paminėjote kompozitoriaus Karnavičiaus kamerinę Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės ir naujų atradimų muziką. Jūsų repertuare gausu įvairių kompozitorių fortepijono mene.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 27 Ingrida RAGELSKIENĖ

„KALĖS VAIKAI“ KOSMINIO TEATRO EPICENTRE

r ne juokinga, kad kitąkart gyvulėlis palieka didesnį apleisti niekaip negalintis Kristijonas, tamsios liaudies „Aatminimą nei kitas žmogus?“ – toks rašytojo Sau- švietėjas ir ganytojas. Kita identiška lova, pastatyta sta- liaus Šaltenio suformuluotas klausimas tampa žiūrovų čiomis, yra tuščia, apgobta popieriniais patalais, kuriuo- kelionės po Klaipėdos dramos teatro premjerinio spek- se savo rašmenis paliko kiekvienas prigulęs žmogus. taklio „Kalės vaikai“ labirintą kelrodžiu. Turiu sąžinin- Dešimt „Kalės vaikų“ personažų aprengė kostiumų gai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį dailininkė Nadežda Gultiajeva. Kitaip tariant, iš pilko Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į kaip švinas pajūrio dangaus skiautės sukirpo šešias vy- pačią spektaklio šerdį. Tad iškart atsakau: „Nejuokinga.“ riškas eilutes. Pritiko čia ir sniegu prislopintos ar švie- Smelkiančiai, stingdančiai jautru. Tiršta. Šaižiai pavei- žiai suartos lietuviškos dirvos atspalviai – rudas, pilkai ku. Žinoma, gilu. Tai svaiginamai baugi gelmė. juodas, žalsvas. Ypač svarbios kostiumų detalės – užuo- Ir vis dėlto juokinga. Tiek, kiek tai susiję su mūsų kas- minos į prabėgusias epochas, vokiečių kolonizaciją, dienybe, su lietuviškų stichijų arsenalu. Dulksna. Mažo- karą su rusais, lenkinimą, Naujojo pasaulio dinamiš- sios Lietuvos pievas klostantys rūkai. Sausai kaip giltinė kumą, prarastas galimybes. Tik ponaitis Maras (Do- krebždanti sniego audra. Drėgmė, nuo kurios žmogaus natas Švirėnas) peršoka per visas epochas, vilkėdamas kūnas tęžta lyg popierius... gauruotą švarkelį, juodus siaurus džinsus. Ribinė kūno „Kalės vaikuose“ lietuviškų stichijų arsenalo valdovas ekspresija, fizinis Maro tapatybės keistumas, o ypač ir kūrėjas yra scenografas ir šviesų dailininkas Marius šiuolaikiškumas, pasėja dar didesnį nerimą, primena Nekrošius. Jo vaizduotės palytėtas medis, popierius, sti- slogų laiko įprotį judėti begaline spirale, neišvengia- klas ar porcelianas tampa istorinės atminties talpykla. mai sugrąžinančia blogus laikus. Maras, Badas, Karas Dailininkas regi ir publikai sufleruoja, kad taip skalsiai šienauja ištisas Kalės vaikų kartas. Šaltenio aprašyta Mažoji Lietuva turi savo arealą, savo Baltoji kalė (Sigutė Gaudušytė), visada visur esanti, švytėjimą, savo aureolę ir paveldą. O Marius Nekrošius baltai pasirėdžiusi, truputį peraugusi mergaitė, švytuo- turi talentą materializuoti tą švytėjimą, tą aureolę. Klai- janti ilga kasa, atlaidžiai stebinti savo gentį, išlydinti pėdos dramos teatro scenoje jis sutveria lyg dvigubą pro- anapus tuos, kam ateina laikas, avi baltais batukais, lyg jekciją, menamą veidrodinį atspindį. Realus, tvirtas, ant nusižiūrėtais ant tvirtų žemaitukių kojų per atlaidus Ši- visų keturių pastatytas stalas su valgymo įrankių ir įna- luvoje. Kristijono motina (Nijolė Sabutytė), genties glo- gių gvardija turi antrininką – piestu atsistojusį, stalviršiu bėja, sūnaus gyvastį iš ponaičio Maro išpirkusi savo ir į žiūrovus atsisukusį stalą su tvarkingai prilipusiomis dukterų gyvybėmis, vilki juodai. Bevaikė trijų vyrų naš- lėkštėmis, šaukštais, peiliais, šakutėmis... Dvi senobinės lė, ištikima Kristijono žmona Marija (Regina Šaltenytė) medinės lovos irgi yra savotiška realybės ir anapusybės, liauną, nesenstantį, grakštumu kerintį kūną pridengia čia ir ten projekcija. Vienoje iš jų šiurkščiais patalais prislopintos dangiškai žydros spalvos suknele. Šioje apklostytas kamuojasi bežadis, miręs, bet šio pasaulio spalvingoje Gultiajevos ikonografijoje ryškiausiai švy-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 ti raudonplaukė karališko stoto mergelė Lota (Karolina Kontenytė). Išmintinga, racionali, įvairiausių talentų nestokojanti dieviškoji vieti- nės reikšmės raganiūkštė drąsiai žaidžia pačia- me kosminio teatro centre. Apie tokius lietuvius – laisvus, už kūno ma- tančius dvasią, neapsakomai gyvybingus žmo- nes, – viduramžiais rašė jėzuitai, atvykę kate- kizuoti Lietuvos. Išmintingieji broliai liudijo: „Mes pamatėme, kad vienas vaikeliukas ant kaklo turi kažkokį „ryšiuką“ užrištą, pakabin- tą. Mazgiuką. Mums pasidarė įtartina, kad tai siejasi su burtais, raganystėmis. Mes paėmėme ir atrišome. O ten – žalčio galvytė. Mes atėmėme iš to vaiko tą žalčio galvytę. Bet vaikas taip rėkė, Saulius Šaltenis. „Kalės vaikai“. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS šaukė: „Atiduokite man mano motinos Dievą!“ Susirgo, pakeitėme vaškinėmis figūrėlėmis – niekas ne- cines būsenas, materializuoja pačią žmogaus dvasią. padėjo! Mes jam turėjome atiduoti žalčio galvytę...“ Tokia Režisieriaus viziją atliepia kompozitoriaus Antano yra Lota, neišsižadėjusi, neišdavusi savo motinos Dievo. Jasenkos sukurtas muzikinis leitmotyvas. Tokį garsą Erdvę aplink save, artimuosius, pačią būtį ji užkeri be- galbūt skleidžia žmogaus širdis, kai dalgio ašmenimis ribiu vaikišku naivumu, tyrumu ir gajumu. Geba žolių ją perkerta Giltinė. Trūkčiojantis išgąsdintos širdies antpilais, užkalbėjimais ir tikėjimu „atkimšti“ ne tik pa- dūžių ritmas akimirkai susilieja su kiaurai skrodžian- tarėjo Abelio šlapimtakius, užakusius pusnyse, bet ir išju- čiu, šaltu metaliniu garsu. Veiksmas ir muzika leidžiasi dinti užkalkėjusias širdis, įskelti ugnį, aistrą tarp žmonių, į harmoningą dialogą didingomis gyvenimo ir mirties sušildyti juos ir suvienyti žmogiškos bendrystės dėlei. temomis. Įgarsinama, įveiksminama tikroji lietuviš- Kiekviena Šaltenio „Kalės vaikų“ frazė sodri, vaiz- kumo esencija. Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ telpa visa dinga, kupina netikėtų palyginimų, kontrastų, ryškių Lietuva su savo archajiškumu, artimu kiekvienam, su detalių, gilių emocijų. Jo aprašomas gyvenimas Mažo- protėvių vertybėmis, su senaisiais dievais, kurie kartais sios Lietuvos užkampių užkampyje neįtikėtinai dina- tiesiog žvėriškai budrūs, juslingi, gyvybingi, ir su tikrais miškas, turiningas. Atrodo, kiekvieną epizodą sprog- jausmais, slypinčiais labai giliai, pačioje tautos širdyje. dina būdvardžių perteklius. Naratyvą ištirpdo tobulo Savaip šias temas įgarsina Varpininkas Karvelis (Da- verbalinio grožio frazės – žodžio meistras tiesiog skan- rius Meškauskas). Personažas, kuriam pavesta suvaldyti dina žiūrovus teksto sraute. Kas gelbsti „Kalės vaikus“, mikroistorijų su pertekliniais faktais griūtį, nepaleidžia iš pakliuvusius į šią ribinę situaciją? Režisieriaus sukurta rankų gerai nužievinto, drūto pagalio. Šis epinis herojus veiksmo visata – teksto paralelė. Jai būdinga vidinė galėtų stoti į vieną gretą šalia Davido Lyncho Moters su tyla, griežta ritmika, grindžiama beveik matematine pliauska. Meškausko personažas nešioja ne šiaip sau me- logika, asketiškas turinys. Veiksmas plėtojamas visiš- džio gabalą, tas glėbyje tampomas rąstigalis mena lietu- kai priešinga kryptimi, negu teka žodžių srautas. Tai vininkų kančias, skausmą, kuris viską apvalo ir priverčia padeda suvaldyti daugiažodžio naratyvo erzelį, ner- atsigręžti į Dievą. O tada tas menkas, susiglamžęs, savo vingumą, nuglaistyti prasmines duobes, suteikia „Ka- gyvenimo nuotykius greitakalbe beriantis, graudžiai juo- lės vaikams“ tikrumo prieskonį. O svarbiausia, kad kingas niekšelis su šventa Karvelio pavarde irgi tampa scenos kalba, atskleisdama prigimties slėpinius, emo- kosminio teatro epicentru, pagrindiniu veikėju.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 29 Valdas VASILIAUSKAS

EIMUNTO NEKROŠIAUS PAŽADĖTOJI ŽEMĖ JAUNIMO TEATRE

iemet gegužę sukaks 30 metų nuo iškilaus lietuvių Šią pačią kukliausią ir turbūt skurdžiausią Lietuvos Škultūros įvykio – Jaunimo teatro gastrolių Jung- sceną savo debiutui 1977 m. – diplominiam spekta- tinėse Amerikos Valstijose, trukusių visą mėnesį. Tai kliui „Medaus skonis“ – pasirinko Maskvos A. Luna- buvo pirmosios lietuvių teatro ir apskritai profesinio čiarskio teatro instituto (GITIS) studentas Eimuntas meno kolektyvo komercinės gastrolės Amerikoje, tri- Nekrošius. umfališkai patvirtinusios Jaunimo teatro ir paslaptin- Debiutas irgi buvo kuklus, tačiau nepaprastai tiks- gojo talento – Eimunto Nekrošiaus – legendą. lus, pradedant nuo autorės pasirinkimo. Atrodė, tarsi šią „virtuvinės kriauklės“ pjesę Shelagh Delaney, an- Pradžia glų „įtūžusiųjų“ kartos atstovė, būtų parašiusi specialiai Jaunimo teatro „eksperimentinei scenai“, kurios Romantiškojo XIX a. ir XX a. pradžios meno legendos skurdo jaunasis režisierius nė nebandė slėpti, lyg iš prasidėdavo palėpėse, mansardose, pageidautina, Par- tolo modamas didžiajam XX a. teatro novatoriui Jer- yžiuje, kurį nustebinti svajojo ir gruzinų dailininkas zy’ui Grotowskiui ir jo Skurdžiajam teatrui. Delaney savamokslis Pirosmanis, vaidinamas aktoriaus Vlado personažai tapo Nekrošiaus sceninio žmogaus Jauni- Bagdono. Praktiškasis XX a. antrojoje savo pusėje rin- mo teatre pirmtakais – tai autsaideriai, pažemintieji ir kosi gerokai proziškesnes vietas – prirūkytus Liverpu- nuskriaustieji, kurių socialinis rangas užgožia žmogiš- lio pusrūsius (The Beatles), Amerikos Vakarų pakran- kąją jų vertę ir sielos grožį. tės garažus ar studentų bendrabučius (kompiuterių Ironiją, slypinčią pavadinime „Medaus skonis“, pa- ir informacinių technologijų vunderkindai). Lietuvių brėždavo ir tokia buitinė aplinkybė – antroje spekta- teatro legendos lopšys – Vilniaus sandėlis. Tiksliau – klio dalyje pakvipdavo ne medum, o tabako dūmais, Jaunimo teatro tarnybinės patalpos buvusioje L. Gi- kurių kamuoliai virsdavo į ankštą salikę iš fojė, pri- ros (dabar Vilniaus) gatvėje su dekoracijų sandėliais ir rūkyto per pertrauką (anuomet visi, seni ir jauni, vy- dirbtuvėmis. Restauruoti Mažieji Radvilų rūmai (XV– rai ir moterys, rūkydavome kaip patrakę). Spektaklis XVII a.) dabar neatpažįstamai pasikeitę – čia veikia prasidėdavo, aklinoje scenos tamsoje žybsint prideg- Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Anuomet toms cigaretėms, kurių ugnelė buvo pernelyg silpna, tai buvo aptriušęs neišvaizdus pastatas, nors viena iš kad išsklaidytų tamsą ir sušildytų herojų tarpusavio varganų jo salių vadinosi iškilmingai – Jaunimo teatro santykius. Vis dėlto tai buvo vilties blyksnis. Žvakė Eksperimentinė scena. tamsoje.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Debiutantas neapsiriko, režisūros startui pasirinkęs galėjęs ir toliau eksploatuoti aptiktą šalteniškąją aukso Jaunimo teatro artistus. Tiesą sakant, vargu ar galėjo būti gyslą, tačiau nei teatrui, nei gabiems jo artistams tai jau kitaip – juk namo grįžo saviškis. Eimio (taip nuo studijų nebuvo nauja kokybė. Reikėjo, kad režisūra pasiūlytų metų iki šiol režisierių vadina draugai ir teatro žmonės) naujas, kur kas sudėtingesnes užduotis, didesnius iš- išskėstomis rankomis laukė pirmoji jo scenos mokytoja, šūkius. Savo ruožtu režisieriui būtinai reikėjo aktorių Konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Ak- bendraminčių. Išlavinta jų vaizduotė, improvizacinė toriaus meistriškumo katedros dėstytoja Dalia Tamulevi- prigimtis, išorinis ir vidinis plastiškumas, net visa Jau- čiūtė ir buvę kurso draugai – aktorių „dešimtukas“, kurį ji nimo teatro atmosfera skatino naujas paieškas. Trupės atsivedė į savo vadovaujamą Jaunimo teatrą. viduje vyravo laisvas mąstymas, persmelktas Šaltenio Galėjo būti ir visa Tamulevičiūtės išugdyta Jaunimo ironijos, demaskuojančios melą, perdėtai skambius žo- teatro artistų „vienuolikė“ (šios aktorių laidos vaikinai džius, apsimestinį patosą, dirbtines herojiškas pozas, mėgo ir puikiai žaidė futbolą), tačiau talentinga teatro kurias taip mėgo oficiozinė sovietų kultūra, dangsčiu- pedagogė netruko pastebėti, kad vienas keistas jos kur- si anaiptol ne herojišką tikrovę. Visos šios aplinkybės so studentas iš Žemaitijos sufantazuoja visiškai kito- lėmė, kad įvyko stebuklas – atsirado Nekrošiaus „Kva- niškus etiudus. Nežinau, ar ilgai teko tą žemaitį įkalbi- dratas“. nėti, tačiau po dviejų kursų Eimis, atsisakęs aktoriaus karjeros, išvažiavo į GITIS’ą mokytis režisūros. Didysis sprogimas Todėl jam, sugrįžusiam į Lietuvą, negrėsė klastingas rifas, kurio Jaunimo teatre neįveikdavo dažnas režisie- Per šešerius metus (1980–1986) Jaunimo teatre Nekro- rius iš pašalies, – trupės nepasitikėjimas. Tai buvo as- šius sukūrė penkis scenos meno šedevrus – „Kvadra- menybių kolektyvas, išsiugdęs savitą teatro sampratą, tas“ (1980), „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981), „Meilė savus repeticijų metodus, net aktoriaus meistriškumo ir mirtis Veronoje“ (1982), „Ilga kaip šimtmečiai die- kriterijus, pagaliau savo vertės pojūtį. Nekrošiaus de- na“ (1983), „Dėdė Vania“ (1986). Nuo šio didžiojo ci- biutinio spektaklio svarbiausias bruožas – režisūros ir klo skyrium lieka paskutinis Nekrošiaus spektaklis vaidybos darna. Laimingiausias scenos mene atvejis, Jaunimo teatre – Nikolajaus Gogolio „Nosis“ (1992). kai režisieriaus ir aktorių kraujo grupė yra tokia pati. Tai tarsi postmodernistinis režisieriaus post scriptum, „Medaus skonis“ tapo Dalios Overaitės, Algirdo Latė- skausmingai autoironiškas vieno jau užbaigto kūrybos no, Vido Petkevičiaus kelionės į didžiuosius gyvenimo etapo komentaras. vaidmenis pradžia. „Kvadratas“ nebuvo tiesiog dar vienas talentingas Nekrošius po studijų buvo paskirtas į Kauno dra- spektaklis – tai visiškai kitoks, iki tol nematytas te- mos teatrą, ten pastatė Sauliaus Šaltenio „Duokiškio atras. Nauja scenos kalba leido tiek sentimentalią balades“, Antono Čechovo „Ivanovą“ (abu 1978). An- didaktinę Valentinos Jelisejevos apysakaitę „O buvo trasis sugrįžimas į Jaunimo teatrą su spektakliu „Katė taip...“ apie jaunos mokytojos komjaunuolės perau- už durų“ (1980) pagal Grigorijaus Kanovičiaus tekstą klėtą nusikaltėlį, grįžusį į doros kelią, tiek vidutinišką nebuvo toks triumfališkas, kaip tikėtasi. Tačiau trium- Vadimo Korostyliovo pjesę „Pirosmani, Pirosmani…“ fas buvo jau ne už kalnų. paversti etapiniais teatro reiškiniais. Abu tekstus per Jaunimo teatras 1975 m. atsinaujino, įsiliejus Tamu- repeticijas, sėdėdamas šalia režisieriaus, perrašė Šal- levičiūtės „dešimtukui“ ir prisijungus rašytojui Sauliui tenis, jis yra tikrasis retų replikų ir monologų auto- Šalteniui, kuris tapo ne tik teatro dramaturgu, bet ir rius. Pasirinktas literatūros kūrinys režisieriui dažnai kolektyvo guru, savotišku dvasiniu vedliu. Jau visą būdavo tik tema, kurią scenoje jis plėtodavo neverba- penkmetį, ypač po pirmųjų sėkmingų gastrolių Mas- linėmis – garsinėmis ir plastinėmis – priemonėmis. kvoje (1978), teatras maudėsi šlovės spinduliuose. Būtų Nekrošiaus spektakliuose aktoriai kur kas daugiau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 31 propagandinis melas. Sovieti- nės paradų kultūros šlamštas tapo „Kvadrato“ „statybine medžiaga“. Žvalūs maršai, Majakovskio eilės, per kraštus besiliejantis komjaunuoliškas entuziazmas, iš garsiakalbių sklindantys lozungai galiausiai virsdavo kurtinančiu be- prasmiu triukšmu – garvežio ūkimu, vagono ratų bildėji- mu. Ir agresija – lageryje per megafonus šaižiai išrėkiamos komandos. Kad vėl pasigirs- tų garsiakalbių ir megafonų „Kvadratas“. Eimuntas Nekrošius. Prižiūrėtojas – Remigijus Vilkaitis, Jis – Kostas Smoriginas nesudarkytas balsas su žmo- giškomis intonacijomis, tu- pasako ne dialogais, o veiksmu ir kūno kalba. rėdavo įsivyrauti stačiai spengianti visatos tyla, lyg po Ši bežodė, tačiau iškalbinga, viską pasakanti ak- senojo pasaulio pabaigos ir naujojo sutvėrimo. torystė turėjo keletą viršūnių – tai Vido Petkevičiaus Kosto Smorigino Jis, priskirtinas Lietuvos vaidybos nebylys Sargas („Pirosmani, Pirosmani…“), kurio vie- meno aukso fondui, su kreivai šleivai užmaukšlinta nintelis kalbos padargas – tuščias butelis, skleidžiantis ausine kepure, su forminės duonos kepalėliu rankoje paslaptingus garsus, kai į jį papučiama. Ir Remigijaus buvo tarytum apibendrintas viso neaprėpiamo Sovie- Vilkaičio Juokdarys („Meilė ir mirtis Veronoje“) – ti- tų Sąjungos Gulago daugiamilijoninės zekų padermės kras himnas aktoriaus profesijai, teatro teatre prin- paveikslas, tarytum garsioji Gulago kankinio Leonido cipu įrėminęs ir be žodžių, vien mimika komentavęs Nedovo skulptūra. Viską, net Jo kvėpavimą „Kvadrate“ šekspyrišką siužetą (šis italų komediantas, keliaujantis kontroliuojantis Remigijaus Vilkaičio Vedantysis – tai su lagaminu, teatrui ištikimas Maestro, tartum išpra- sovietų išvystytos didžiausios pasaulyje „kalėjimų našavo būsimą sėkmingą Nekrošiaus karjerą Italijoje pramonės“ prižiūrėtojų, konvojininkų, sargybinių, XXI a.). Nepamirštamas Sauliaus Bareikio Mankur- politrukų, funkcionierių, kitokių represinės valdžios tas („Ilga kaip šimtmečiai diena“), vien plastinėmis pareigūnų įsikūnijimas. priemonėmis, pantomima perteikęs, kas atsitinka, kai Mūsų akyse Smorigino Jis (zekai neturėdavo vardų, sunaikinama tautos ir žmogaus atmintis. Nevalia netik numerius) tapdavo tabula rasa – švariu lapu, vaiko paminėti ir lazzo („Dėdė Vania“) – įžūlių, azartiškų siela, iš naujo mokydamasis gyventi, bandydamas vėl parketo blizgintojų, kuriems audringai plojo įvairių užmegzti per prievartą nutrauktus ryšius su pasauliu tautų žiūrovai. Šis režisieriaus sugalvotas „aptarnau- (viena iš „Kvadrato“ scenovaizdžio detalių – vaikiška jantis personalas“ buvo ryškus epizodas ilgame kūry- lovelė). Apimtas vaikiško tikėjimo ir vilties, herojus lyg biniame patyrusių artistų – Rimgaudo Karvelio, Jūra- su gyvomis būtybėmis bendraudavo su pašto dėžute, tės Aniulytės ir Vytauto Taukinaičio – kelyje, nors jie su konservų skardine, iš kurios sumeistraudavo radijo spektaklyje nepratarė nė žodžio. imtuvą (dabar tai, matyt, būtų mobilusis telefonas). Žodį anuomet buvo visiškai sukompromitavusi Sykiu vyko įnirtinga Jo ir kalėjimo prižiūrėtojo socialistinio realizmo literatūra, sovietinė agitacija ir dvikova, pasibaigusi kalinio pergale. Radiju ir pašto

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 dėžute įveikęs kameros sienas, Sibiro platybes, izo- Nepakartojamą, trapią spektaklio poeziją Nekro- liavusias nuo pasaulio, zekas sulaukė atgarsio iš kito šius, kaip jam įprasta, kūrė iš skurdžios, šiurkščios ma- žmogaus – Jos (Janina Matekonytė ir Dalia Overaitė). terijos. Bagdono herojus parneša savo geriausiam ir vie- Už tai Jis atiduodavo Jai ne cukrų, brangiausią kali- ninteliam draugui dovanų Velykų kiaušinį, suvyniotą į nio turtą (sovietų kalėjimuose ir lageriuose cukraus auksuotą popierių. Ant Pirosmanio pečių sukraunama gabaliukai buvo virtę savotiška valiuta), bet savo šir- fantastiška kėdžių piramidė, skirta vienatvės šventei. dį. Nuostabi teatro poezija – cukraus gabaliukų „lie- Ija-Marija (Irena Kriauzaitė) prieš dailininko mirtį jo tus“ ir meilės scenos pačioje netinkamiausioje vietoje, padus ištepa juodu batų tepalu... Į Amžinąją Tėvynę iš brutalioje kalėjimo aplinkoje. Šis kontrastas darydavo šios ašarų pakalnės Sargas išveža Pirosmanį ant svars- sukrečiantį įspūdį. tyklių, apibarstęs baltais prisikėlimo miltais. Atšiauriame pasaulyje gyveno ir Pirosmanis (Vla- Po šių kamerinių pastatymų Nekrošius ėmėsi mo- das Bagdonas), galėdavęs pasikalbėti tik su nebyliu numentalių scenos formų. Kęstučio Antanėlio ir Sigi- Sargu (Vidas Petkevičius). Šie du vaidmenys irgi yra to Gedos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ pagal vaidybos meistriškumo klasika. Spektaklis prasidėda- Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“ prasi- vo, tamsoje skaitant gruzinų klasiko Šotos Rustavelio dėdavo kaip misterija apie meilės ir mirties paslaptį, poemos „Karžygys tigro kailiu“ ištrauką. Iš tamsos, iš išaukštinanti Džuljetą (Violeta Podolskaitė, Kristina anapus vitrinos išnirdavo Pirosmanio sutikti, prisime- Kazlauskaitė, Janina Matekonytė) iki Madonos. Tačiau nami, susapnuoti ir nutapyti žmonės. misterija netrukus virsdavo burleska, karnavalu. Vi- Scenografo Adomo Jacovskio sukurta įsta- baus grožio Pirosmanio parduotuvės (ir jo sapnų pasaulio) vitrina pri- minė XX a. britų mąs- tytojo Clive’o Stapleso Lewiso aprašytas duris ar vartus, leidžiančius pažvelgti anapus gamtos, tačiau jie gali būti užsklęsti, o gali jų ir visai nebūti: „Mūsų įsitiki- nimas, kad gamta neturi durų ir anapus jos nėra realybės, į kurią tos durys atsivertų, jau subliūš- ko“,1 – teigė filosofas. Spektaklyje „Pirosma- ni, Pirosmani...“ durys į anapusybę (amžinybę) atsivėrė. Neatsitiktinai finale išvysdavome minia- tiūrinę gruzinišką cerkvę. „Pirosmani, Pirosmani...“. Pirosmanis – Vladas Bagdonas, Ija-Marija – Irena Kriauzaitė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 33 ar atviriausių išpažinčių scenose ne laiku ir ne vietoje painiodavosi nerangus storulis Vaflia (Juozas Pocius). Galingas režisūrinis naratyvas, vizualinėmis ir akustinėmis priemonėmis sukurtas pagal Čingi- zo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“, lietuvių teatre iki šiol neturi sau lygių. Žiūrovų akivaizdoje iš paprasčiausio virvagalio išraitomas didin- gas kupranugario Karanaro siluetas. Epinis pasaulio vaizdas sukuriamas iš pirminių elementų – tai įprasti šiukšlinos geležinkelio tarpustotės daiktai, suodini rakandai, prašvilpiančių ešelonų keliamas triukšmas, nykūs buities garsai, į kuriuos įsiterpia laidotuvių procesijos varpelio tilindžiavimas, „kosminis“ Tibeto vienuolių giedojimas lyg pačios amžinybės gausmas. Arba pasigirsta Stalino mėgtos dainos „Suliko“ mo- tyvas, kurį kompozitorius Faustas Latėnas pavertė danse macabre – nelaimės ir mirties pranašu. Spektaklio laikas ir erdvė įgaudavo epinį mastą – viena laidotuvių diena prilygo šimtmečiams, Jedigėjaus pasaulėlis išsiplėsdavo iki makrokosmo (antai statinėje teliūskuojančio vandens paviršiuje atsispindėdavo ky- lantis kosminis laivas). Bežodėje spektaklio įžangoje neišsyk pamatydavai Čingiz Aitmatov. „Ilga kaip šimtmečiai diena“ Jedigėjų (Algirdas Latėnas) su Ukubala (Irena Tamo- Jedigėjus – Algirdas Latėnas šiūnaitė), nes jie tarytum susiliedavo su rupia pilka bui- timi. Aitmatovas šiuolaikinės pasaulio sąrangos cen- sagalis Veronos kunigaikštis (Antanas Šurna, Arūnas tru pavertė Burano Jedigėjų, o Nekrošius sceninio epo Storpirštis) tapdavo liliputu, o Romeo (Kostas Smo- centrą patikėjo aktoriui Latėnui, kuris turėjo atsverti riginas) su padaužomis bičiuliais į veroniečių minią režisūrinio pasakojimo „sąmonės srautą“, kad spekta- įsiverždavo ant kojūkų. Bebaimis padūkęs gatvės vai- klis netaptų vien efektingu reginiu. Regis, neįveikia- kas pasitikti Džuljetos – savo likimo – nedvejodamas ma užduotis artistui. Tačiau Latėnas su ja susidorojo. žengdavo tiltu-klaviatūra, pavojingai siūbuojančia virš Nors Jedigėjaus vaidmuo – bemaž vien monologai, jie bedugnės, chorui scenoje (ir žiūrovams salėje) už- virto dialogais su nužmogėjusia aplinka (konfliktas su gniaužus kvapą. tarpustotės dispečeriu, nenorinčiu išleisti jo į draugo Aukštojo (misterijos, tragedijos, dramos) ir žemojo laidotuves), su skaudžiais prisiminimais apie Stalino (burleskos, farso, komedijos) stilių polifonija pratur- represijas, pražudžiusias mokytoją Abutalipą (Ferdi- tino net ir pastatymus „Ilga kaip šimtmečiai diena“, nandas Jakšys) ir mylimąją Zaripą (Kristina Kazlaus- „Dėdė Vania“, dvelkiančius egzistenciniu tragizmu. kaitė), su tautos mitologija (legenda apie Mankurtą). Didingą sakralinę laidotuvių kelionę į senąsias Ana Jedigėjus pasikalba net su kupranugariu Karanaru, Bejito kapines lydėdavo du besiriejantys juokdariai – su lape, su paukščiais. Šalimais gyvenantys žmonės Kazangapo sūnus (Arūnas Storpirštis) ir žentas (Juo- prisijungia prie laidotuvių procesijos, paduoda baltą zas Jaruševičius). „Dėdės Vanios“ dramatiškiausiose nosinaitę, kad po karstu sulinkęs, skausmo prislėgtas

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Jedigėjus nusišluostytų ašaras. Kad ir kaip keista, šviesiausia šio rūstaus spektaklio scena – Jedigėjaus mirtis. Latėno herojus, atiduodamas paskuti- nius marškinius, jų skiautėse surišęs po saują žemės iš ka- zachams šventos senkančios Aralo jūros dugno, susitaiko su pasauliu, atgauna ramybę ir pusiausvyrą.

Kadaise sulaužyta galybė kritikos iečių dėl Nekrošiaus santykio su dramaturgija ir žodžiu. Neva režisierius nu- vertino žodį ir literatūrą, pir- menybę atidavęs nežodinei, grynai režisūrinei „dramatur- gijai“, uzurpuodamas pjesės autoriaus teises. Tarsi šaipyda- masis iš tokios nuomonės, Ne- „Dėdė Vania“. Fotografavimosi scena, skambant operos „Nabukas“ vergų chorui „Skrisk, svajone...“ krošius vėliau režisavo ištisą literatūros klasikos biblioteką – Aleksandro Puškino Dramos siužetą įrėmino režisūrinės pauzės. Įvadi- mažąsias tragedijas ir „Borisą Godunovą“, Williamo nė – lyg aktoriaus „darbo vietos sukūrimas“, užmez- Shakespeare’o „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“, Jo- gant santykį su aplinka, su daiktais, kurie taps sceninio hanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“, Antono Čecho- paveikslo dalimi. Nekrošiaus liturgija, paskiras mate- vo „Tris seseris“, „Žuvėdrą“ ir (antrąkart) „Ivanovą“, rialias detales paverčianti talpiais plastiniais fiziniais Kristijono Donelaičio „Metus“, Fiodoro Dostojevskio leitmotyvais (nelyginant vyną ir duoną – krauju ir „Idiotą“, visą Dante’s Alighieri’o „Dieviškąją komedi- kūnu), lėmė, kad Čechovo žodis „tapo kūnu ir gyveno ją“, Franzo Kafkos „Badautoją“ („Bado meistrą“), net tarp mūsų“. Šiuo atveju apie liturgiją galima kalbėti ne Senojo Testamento šedevrus („Giesmių giesmė“, „Jobo tik metaforiškai – spektaklis prasidėdavo režisieriaus knyga“). Tačiau savo pagarbą literatūrai, klasikos žo- bendražygio kompozitoriaus Fausto Latėno adaptuota džiui ir neprilygstamą gebėjimą talentingai jį interpre- muzikine žydų elegija, primenančia raudą ar maldą. tuoti Nekrošius įrodė dar Jaunimo teatre. Kas čia apraudama, už ką meldžiamasi? Šio režisieriaus „Dėdė Vania“ – modernus XX a. Jau įvadinėje režisūrinėje pauzėje be žodžių praby- antrosios pusės „žiauriojo realizmo“ kūrinys, gal net lama apie ligą, vidinę negalią, karščiuojančią skauda- radikalus jo variantas. Neišsižadėdamas novatoriškų mą sielą, pasaulį, išsėmusį savo galimybes. Astrovas savo atradimų, Nekrošius nepraleido nė vieno (!) dra- (Kostas Smoriginas) deda taures Auklei (Irena Tamo- mos žodžio, net pridėjo keletą replikų iš kitų Čechovo šiūnaitė), po to slapčia išsitraukia buteliuką morfijaus, kūrinių. Atsirado ypatinga teksto ir neverbalinės iš- be kurio daktaras neištvertų žlugdančiai nykaus gy- raiškos harmonija. venimo provincijoje. Būdinga fizinės detalės „drama-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 35 turgija“ – morfijaus buteliukas į spektaklio pradžią ir Jelena Andrejevna, nes su ja irgi elgiamasi kaip su atkeliavo net iš ketvirtojo pjesės veiksmo (Astrovo ir daiktu – Astrovas pasitinka ją, laikydamas pincetą, Voinickio scenos), o gydomosios taurės pasiekė patį fi- profesorius baksnoja lazda lyg svarmenį... Pasmerkto nalą – baigiamojoje scenoje jos dedamos ant nugaros išnykti pasaulio negalėjo išgelbėti efemeriškas Jelenos dėdei Vaniai (Vidas Petkevičius), juk tai jo siela dabar Andrejevnos grožis, kuris išsisklaidė be pėdsakų kaip skaudžiai karščiuoja. Gyvenimo ratas čechoviškai ap- egzotiški jos kvepalai, o ji liko tuščiomis, bejėgiškai sisuko ir užsidarė. nusvirusiomis rankomis. Sielos neskauda tik atsistatydinusiam profesoriui Parduodamo dvaro gyventojai, išsirikiavę paskuti- Serebriakovui (Vladas Bagdonas) ir jo garbintojai se- nei fotografijai, dainuoja operos „Nabukas“ vergų cho- najai Voinickajai (Elvyra Žebertavičiūtė). Ši groteskiš- ro partiją „Skrisk, svajone...“ Ši masinė scena yra pati ka pora judėjo mechaniškai, lyg neįstengdama išsukti gražiausia per visą lietuvių teatro istoriją. iš įprastų bėgių – naujas gyvenimas dar neprasidėjo, Tai iš tikrųjų paskutinė pasitraukiančios epochos o senasis tęsiasi iš inercijos. Vienintelis Serebriako- fotografija – buvo likę mažiau kaip penkeri metai iki vo rūpestis – ne žmonės, gyvenantys jo dvare, ne jų senosios vergovinės santvarkos žlugimo. Kartu tai ir likimas, bet avanscenoje pūpsantis sunkus svarmuo idealaus „Dėdės Vanios“ aktorių ansamblio, Jaunimo (dar viena režisieriaus „dramaturgijos“ fizinė detalė). teatro artistų „svajonių komandos“ atsisveikinimo Profesorius pavydžiai stebi, kaip lengvai tą svarmenį nuotrauka. Legendinis Jaunimo teatro žvaigždynas juokaudami kilnoja draugai-varžovai – dėdė Vania ir iškriko, pradėjo solines karjeras, kiekvienas laisvai ieš- daktaras Astrovas. kodamas savo svajonių šalies – Pažadėtosios žemės. Dar viena draugių-varžovių pora – Sonia (Dalia Overaitė) ir Jelena Andrejevna (Dalia Storyk). Daktaro Astrovo pranašystės Jauna graži karšinčiaus profesoriaus žmona Jelena Andrejevna provincijos dvare primena palmę atšiau- Net ir tada, kai senoji komunistinė diktatūra negrįž- raus klimato zonoje. Apie ją sukasi visas spektaklio tamai nugrimzdo į praeitį, Nekrošiaus fenomenas veiksmas, nors pagrindinis vaidmuo profesorienei ati- Jaunimo teatre nebuvo įtikinamai paaiškintas. Per teko prieš jos valią, net pati prisipažįsta atliekanti „epi- patį Sovietų Sąjungos stagnacijos piką, kai patyliu- zodinį vaidmenį“. kais stengtasi reabilituoti stalinizmą ir Gulagą (nes Visi dvaro gyventojai linksta prie Jelenos Andre- komunizmas nepajėgia išsilaikyti be lagerių), o Sta- jevnos, lyg pakerėti trokšta nugvelbti bent dalį jos lino nusikaltimai virto draudžiama, geriausiu atveju, grožio, kaip nugvelbia tuos masinančius kvepalų nutylima tema, Vilniuje be kliūčių buvo vaidinamas flakonėlius (vėl Nekrošiaus liturgija, žodį pavertusi „Kvadratas“ apie sovietinio žmogaus „beteisę laisvę“, kūnu). Tą daro ne tik vyrai, bet ir Sonia, kurios sun- kai net kvėpuoti negalima be leidimo. Cenzoriai ne- kios juodos kasos nutįsusios ligi pat žemės tarsi ge- mėgino šifruoti spektaklio pavadinimo, nors tai buvo dulo juostos. Mano kukliomis žiniomis, čechoviškojo akivaizdus kalėjimo, lagerio, aptverto spygliuota tvora, teatro istorijoje dar nebuvo taip talentingai suvaidin- eufemizmas. tos Sonios, kuri šiame spektaklyje iškilo kaip tragiška „Kvadrato“ idėją tiksliausiai nusako tuo metu griež- asmenybė, lygiavertė dėdei Vaniai. čiausiai uždrausto Varlamo Šalamovo žodžiai: „Lageris Dalia Storyk, priešingai nusistovėjusiai tradicijai, – ne pragaro priešprieša rojui, o mūsų gyvenimo kopi- vaidino ne „plėšrų žvėrelį“, anot Astrovo, „gražią ja... Lageris panašus į pasaulį. Čia nėra nieko, ko nebūtų švelniaplaukę žebenkštį“, bet egoistišką koketę, at- laisvėje...“2 Kitaip tariant, Nekrošiaus „Kvadratas“ teigė, stūmusią ir sužlugdžiusią nuostabų žmogų. Nekro- kad visa SSRS yra milžiniškas kalėjimas, kuriame lais- šiaus spektaklyje visi yra atstumti, sužlugdyti, net vas žmogus mažai kuo skiriasi nuo areštanto.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 „Ar ne čia, kalėjimo kamerose, kaip tik atsisklei- sirodyti, dainuoti, skambėti ir kalbėti, atmeta, laužo džia didžioji tiesa? Ankšta kamera, bet ar ne dar ir atkuria faktinę jų egzistenciją. Tačiau šios neigimo ankštesnė laisvė?“3 – klausė Aleksandras Solženi- formos pagerbia priešišką visuomenę, su kuria yra su- cynas „Gulago archipelage“. Gerokai vėliau, kai ši sijusios.“4 Dėl šio „pagerbimo“, ko gero, ir bandyta pa- Gulago enciklopedija tapo mums prieinama, staiga kęsti Nekrošiaus atviro „neigimo formas“. pamatėme, kad joje Stalino teroras, žinoma, išsky- Tačiau Jaunimo teatre kuriama aukštoji kultūra rus daugybę naujų liudijimų ir faktų, vis dėlto nebu- niekada nebuvo skirta mėgautis vien privilegijuotai vo pasmerktas atviriau, negu tai padarė „Ilgos kaip mažumai, elitui. Žiūrovų minios Vilniuje, naktimis šimtmečiai dienos“ Zaripa (Kristina Kazlauskaitė), laukiančios eilėse prie bilietų kasų, – Jaunimo tea- stoties restorano scenoje skėlusi viešą antausį milži- tro legendos dalis. Bet ne tik vietinėse platumose. niškam ūsuoto Vyriausiojo Žudiko portretui už nu- Per triumfališkas antrąsias Jaunimo teatro gastroles žudytą Abutalipą ir milijonus nekaltų kankinių. Gal Maskvoje 1987 m. minios šturmavo teatrą Sovremen- sovietmečiu buvome drąsesni už patį Solženicyną? nik, tvarkai palaikyti buvo iškviesta raitoji milicija, Žinoma, ne. Gal cenzoriai užsižiopsojo? Gal pavyko maskviečiai, trokštantys pamatyti, kaip lietuviai vai- juos apgauti? Arba su jais susitarti? dina rusų kultūros šventenybę Antoną Čechovą, jau Nebuvo nei apgavysčių, nei sandėrių. Ir cenzoriai metro maldaudavo atliekamo bilieto. nebuvo prisnūdę, vienintelė jų keliama sąlyga – kal- Nekrošiaus svajonė (prisiminkime minėtą vergų bėti apie Gulagą galima, tačiau be žodžių (tai ir buvo chorą) įveikė ne tik cenzūros sienas – perskridusi padaryta Jaunimo teatre). Šiaip ar taip, net Michailo geležinę uždangą, dar okupacijos laikais ji pasiekė Gorbačiovo perestroikos laikais cenzūra draudė „Kva- laisvąjį pasaulį. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai dratą“ ir „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“ išvežti už Lie- kartai sunku įsivaizduoti, kad ištisus 50 nelaisvės tuvos ribų. 1987 m. Vilniuje amerikiečių teatralams metų lietuviai, žinoma, jei gaudavo leidimą į Vaka- atrenkant repertuarą Jaunimo teatro gastrolėms JAV, rus, galėdavo skristi tiktai per Maskvą, tiktai per Maskva rekomendavo Lietuvos SSR kultūros minis- Maskvą galėdavo atvykti į Vilnių ir vakariečiai. terijai, kad Smoriginą „susargdintų“, tada svečiai iš Pirmoji iš tarptautinių piligrimų, kuriems Jaunimo Amerikos nepamatys „Kvadrato“. Vis dėlto kultūros teatras virto Pažadėtąja žeme, buvo Belgrado tarptau- ministras Jonas Bielinis ėmėsi asmeninės atsako- tinio teatro festivalio (BITEF) vadovė Mira Trailovič, mybės ir Smoriginas akimoju „pasveiko“ – ameri- prašmatni dama, kuri šalia Eimio, dėvinčio mamos kiečiams „Kvadratas“ buvo suvaidintas slapčiomis, nunertą megztinį (tokius anuomet nešiojome dauguma tuščioje salėje. Tokį katės ir pelės žaidimą iš dalies iš mūsų, aš taip pat), atrodė, kaip pasakytų vokiečiai, paaiškina XX a. filosofas ir sociologas Herbertas lyg oras iš kitos planetos (Luft von anderem Planeten) . Marcuse: „Žinoma, aukštoji kultūra visuomet prieš- Beje, tai vienas iš motyvų, būdingų čechoviškiems Ne- taravo socialinei tikrovei ir tik privilegijuota mažuma krošiaus pastatymams. Ano meto Jugoslavija mums ir mėgavosi jos palaima bei atstovavo jos idealams. Šie- buvo „kita planeta“, į kurią 1984 m. Mira Trailovič nu- dvi antagonistinės visuomenės sritys nuolat koegzista- vežė Jaunimo teatrą. BITEF’as lietuviams tapo pirmąja vo, aukštoji kultūra visuomet gyveno sau, jos idealai orlaide, prasivėrusia į pasaulį. Antrąkart Jaunimo tea- ir tiesa retai kada drumstė tikrovę, – rašo mąstytojas tras BITEF’e vaidino 1988 m. Po kelerių metų ištikimų apie universalų visuomenės (anaiptol ne tik totali- jo gerbėjų gretas papildė vienas garsiausių italų teatro tarinės) ir meno (aukštosios kultūros) santykį. – Jei kritikų Franco Quadri’s, tapęs nuoširdžiu Nekrošiaus žiūrėsime į brandžiausius pavyzdžius, jis (menas) yra bičiuliu ir mecenatu Italijoje. Didysis Atsisakymas – protestas prieš tai, kas apskri- Tačiau stipriausią postūmį tarptautinei Jaunimo te- tai yra. Tai, kaip žmogus ir daiktai priverčiami pa- atro karjerai padarė garsus amerikiečių dramaturgas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 37 Arthuras Milleris. 1985 m., kai Maskvoje vyko So- ir tą, kuri emigravo į laisvąjį pasaulį. Dauguma JAV vietų Sąjungos ir JAV rašytojų susitikimas, jis apsi- lietuvių bendruomenės organizacijų griežtai laikė- lankė Vilniuje, pamatė keletą Nekrošiaus spektaklių, si atsiribojimo politikos, su Lietuvos SSR nepalaikė o grįžęs į Ameriką, pradėjo pasakoti apie keistą Lie- jokių ryšių. Boikotuodavo, pasitikdavo piketais retus tuvos teatro genijų. Netrukus į Jaunimo teatrą atvy- kultūros ir meno pasiuntinius iš tėvynės, nes šiuos ko įtakingiausia JAV teatro veikėja Editha Markson vizitus ir pasirodymus, skirtus vien lietuvių auditori- su grupele Amerikos režisierių ir prodiuserių. Vėliau jai, pagrįstai vertino kaip propagandines ar net šnipi- Vilniuje pradėjo lankytis Hiustono Alley teatro va- nėjimo akcijas, vykdomas „Tėviškės draugijos“, kuri dovai ir Čikagos tarptautinio teatrų festivalio di- faktiškai buvo KGB filialas. Jaunimo teatro gastro- rektorius Bernardas Sahlinsas. Hiustono teatras ir les amerikiečiai rengė per SSRS Kultūros ministeriją Čikagos festivalis, atsirinkę spektaklius „Pirosmani, ir komercinį jos padalinį Moskoncert, taigi išvengta Pirosmani…“ ir „Dėdę Vanią“, pasidalijo istorinių „Tėviškės“ paslaugų ir net menkiausio propagandos Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje 1988 m. gegužės apie sovietinės Lietuvos „pasiekimus“ tvaiko. mėn. išlaidas. Jaunimo teatrą užatlantėje šiltai sutiko įvairios Lietuvių dramos teatro pirmosios gastrolės Jungti- politinės JAV lietuvių grupuotės, tarp jų tos, kurios nėse Amerikos Valstijose (antrąkart Jaunimo teatras vengė bet kokių oficialių, net kultūrinių kontaktų su gastroliavo JAV 1990 m.), dar stūksant nepajudina- Lietuvos SSR, nes tai kėlė grėsmę antikomunistinei mai Berlyno sienai, dar neprasidėjus Sąjūdžiui, buvo rezistencijai, okupacijos nepripažinimo politikai, ne vien kultūros įvykis – jos prilygo legaliam Lietu- ardė išeivijos vienybę. Jaunimo teatras scenos meno vos pabėgimui iš narvo („kvadrato“). Tai buvo viltin- jėga pradėjo griauti nepasitikėjimo sieną tarp dviejų ga žinia tautai, kad geležinė uždanga nėra amžina, ji suskaldytos tautos dalių. netrukus pakils, o gastrolės užsienyje, kelionės į Va- Kiekviena legenda kada nors baigiasi, ypač jei me- karus taps kasdienybe. Todėl 1988 m. pavasarį 35 jaunas toks efemeriškas, koks yra teatras. Tačiau net nimiečiai į užatlantę skrido tarsi su Stepono Dariaus prabėgus 30-čiai metų, iki smulkmenų regiu vieną ir Stasio Girėno Lituanicos sparnais. Simboliška, kad iš „Dėdės Vanios“ scenų – daktaras Astrovas (Kostas Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ (1983) Smoriginas) demonstruoja Jelenai Andrejevnai (Da- Eimuntas Nekrošius suvaidino Stasį Girėną. lia Storyk) savo sudarytą kartogramą, kaip jų aps- Didžiulis dėmesys ir patys aukščiausi įvertinimai kritis atrodė prieš 50, prieš 25 metus ir kaip atrodo JAV didžiojoje spaudoje, pilnutėlės salės, lietuviškai dabar, skelbdamas negailestingą diagnozę: „Apskritai vaidinantiems aktoriams ovacijas kelianti anglakalbė šis vaizdas reiškia laipsnišką ir neabejotiną išsigimi- publika, kurios nemaža dalis tik čia, teatre, sužinojo, mą, kuris po kokių 10–15 metų, matyt, pasidarys vi- kad lietuviai nėra rusai, reiškė stulbinančią sėkmę. suotinis.“ Idealiai vertėjavo Amerikos lietuvių teatralas Arūnas Seniai prabėgo tie 10–15 metų – ar išsipildė Astrovo Čiuberkis, kuris drauge su šaunia tautiete, nuostabia pranašystė? Mums (man!) ir vėl reikia Eimunto Ne- moterimi Audra Misiūniene, savo noru užsikrovusia krošiaus magiškojo ekrano – milžiniško padidinamojo vadybininkės rūpesčius, per šias gastroles tapo tikrais stiklo, kad pamatytume tikrąjį dabarties vaizdą. trupės nariais. Tai buvo ne tik Jaunimo teatro, bet ir Lietuvos, vis dar nenusimetusios svetimųjų jungo, triumfas už Atlanto. 1 Clive Staples Lewis. Stebuklai. Kaunas: Verba verba. 2007. Gastrolės atliko ir istorinį grynai politinį vaidmenį, 2 Varlam Šalamov. Kolymos apsakymai. Vilnius: Briedis. 2015. nes pirmąsyk suvienijo dvi tautos dalis, per prievartą 3 Aleksandr Solženicyn. Gulago archipelagas. I–III t. Vilnius: Žara. 2009. atskirtas sovietų, – tą, kuri liko okupuotoje Lietuvoje, 4 Herbert Marcuse. Vienmatis žmogus. Vilnius: Kitos knygos. 2014.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 KAD LIETUVA APKABINTŲ PASAULĮ IR LEISTŲ JAM APKABINTI SAVE

Su Andriumi ŽEBRAUSKU, meno gyventi mokytoju, kalbasi Elvina BAUŽAITĖ

Laisvė nėra duotybė. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ypač reikšminga tą pabrėžti. Šiame pokalbyje savo patirtimi ir mintimis apie unikalų būties įprasminimo būdą dalijasi Andrius Žebrauskas, sertifikuotas 5 ritmų® mokytojas, asmeninio ugdymo praktikas, lektorius, aktorius, improvizacijos teatro Kitas kampas bendrakūrėjas.

Elvina Baužaitė. Kaip Jūs nusakytumėte, kas yra laisvė? čiau man sakydavo: „Tada ir tada turi būti ten ir ten“, Andrius Žebrauskas. Anksčiau, kai girdėdavau, o dabar klausia: „Ar tada ir tada galėtum būti ten ir kad laisvė ir atsakomybė yra susijusios, niekaip ne- ten?“ Kolegos stebėdavosi: „Kaip? O kur garantijos?“ galėdavau to suprasti. Man atrodė, kad čia kažkaip Laisvė neturi garantijų. „nesueina“ galai. Norėjau būti laisvas, o ne atsakin- gas. Pastaruoju metu vis dėlto labai aiškiai suvokiau, Tačiau laisvė dažnai suprantama kaip gyvenimas kad laisvė ir atsakomybė yra neatsiejamos viena nuo be įsipareigojimų. kitos. Jeigu imuosi atsakomybės už save – už savo gy- Kas ją taip įsivaizduoja, niekada nebus laisvas. Nes venimą, už savo sveikatą, už savo veiklą, – jei „neper- laisvė reiškia, kad įsipareigoju tam, kam pats noriu metu“ jos kam nors kitam, tada atsiranda laisvė. įsipareigoti. Tarkime, anksčiau dirbau teatre, kaip ir visi turė- jau etatą, bet buvau gal vienas iš pirmųjų, išėjęs dirbti Kokią laisvės sampratą puoselėja šiandieninė Lietu- savarankiškai. Iškart atsirado daugiau laisvės. Anks- vos kultūra?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 39 Pusę amžiaus gyvendama primestos kolektyvinės Vakarų hipiais. Auginau plaukus, tryniau džin- santvarkos režimu, mūsų tauta patyrė daug traumų. sus... Buvo smagu. Jaunystėje neturėjau sektino mo- Jei pažvelgtume dar giliau į istoriją, tai ir iš baudžia- delio, kuris būtų padėjęs augti. vos išsivadavome palyginti neseniai... Visi tie dalykai nedingo be pėdsakų. Sovietmečiu apskritai viskas Turkų rašytoja Elf Shafak teigia: „Tas, kas turi bibli- priklausė nuo valdžios. Šiandien dar esama tokios oteką, turi tūkstantį mokytojų.“1 Pasidalykite savąja mąstysenos likučių – viliamasi, kad kažkas ateis ir skaitymo patirtimi. kažką duos arba kad viską padarys kiti. Iš tikrųjų Mėgstu klasiką, ypač rusų. Skaitau daug psicholo- tapsime laisvi, kai tokio požiūrio atsikratysime. gijos knygų. Neseniai perskaičiau Marshallo Rozen- Žinote, aš turėjau triušį. Jis priprato gyventi narve. bergo veikalą „Nesmurtinis bendravimas – gyveni- Vieną dieną atidariau dureles ir sakau: viskas, tu lais- mo kalba“ (Nonviolent Communication: A Language vas, eik, o jis ne. Nėjo, liko tupėti. Taip ir mes – visos of Life, 2015). Daugiausia skaitau angliškai. Kai reikia durys jau atidarytos, galime daryti viską, ką no- knygos, tiesiog atsisiunčiu. Nors elektroninių knygų rime, visas pasaulis mūsų, bet dar nesame iki galo kol kas neskaitau. Vis dar nepersikvalifikuoju, norisi patikėję, kad būdami laisvi, galime ir turime patys pačiupinėti, pavartyti. kurti savo gyvenimą. Man labai patinka Sigitas Geda. Manau, tai iš ti- krųjų gigantas – pasaulinio lygio poetas. Prie jo visą Pažvelkime kitu kampu – ar laisvė nėra tariamybė, laiką grįžtu. Jis man atvėrė akis į Antaną Baranaus- jeigu stengiamasi kuo labiau supanašėti su vadinamo- ką, nes mokykloje „Anykščių šilelis“ atrodė nutrin- siomis dabarties ikonomis, kad ir kokios vienadienės ta, visiškai neįdomi lektūra. O dabar skaitau žmonai jos būtų? Atsisakoma tapatybės, nuvertinamas indivi- Baranauską, ir abu ašarojam. Kaip dažnas lietuvis, dualumas, unikalusis aš... nuėjęs į mišką, susigraudina, taip mudu skaitydami Mano matymu, jaunimas laisvėja ir kuria pasau- verkiam. Žmona – pagrindinis mano žiūrovas. Skai- lį savaip. Kuo nors sekti, turėti savo „ikoną“ jaunam tom ir Bibliją. Susėdam ir paskaitom kokias penkio- žmogui yra normalus dalykas. Dabar yra iš ko rink- lika minučių. tis, į ką norėtum būti panašus. Popkultūra, televizija Domiuosi knygomis apie improvizaciją. Jų vis dau- ir t. t. Vieniems pakanka popkultūros, kiti ieško gi- gėja, bet pirmoji, pagrindinė mano knyga, nuo kurios lesnių, prasmingesnių dalykų. pradėjau, iš kurios mokiausi, – Keitho Johnstone’o Daugelis jaunų žmonių dabar jau nebežiūri tele- „Improvizacija ir teatras“ (Impro: Improvisation and vizoriaus, jie patys transliuoja. Ir transliuoja būtent the Theatre, 1981). savo autentiškumą. Gyvename pertekliaus amžiuje, visko labai daug, O kaip improvizacija atsirado Jūsų gyvenime? sunku pasirinkti. Sovietmečiu pasirinkimo nebuvo – Kažkada, labai seniai, buvau Danijoje ir kūrybinėse užeini į knygyną, yra knyga! Ir imi. Pavyzdžiui, dan- dirbtuvėse pamačiau žmones improvizuojant. Nuste- tų pasta buvo vienos rūšies. Jeigu reikia batų, stoji į bau, kaip taip galima? Visiškai nepasirengus imti ir eilę, nes ten, kur eilė, yra kažkokių batų, vadinasi, daryti? Man atrodė tikras stebuklas. Vėliau, kai Rūta reikia juos pirkti. Vanagaitė į Life festivalį atsivežė improvizacijos moky- O dabar reikia mokytis pasirinkti. Tad mokytojų tojus ir pasikvietė mane, iškart supratau, kad būtent tai užduotis – ne tiek perteikti informaciją, kiek išmo- noriu daryti, ir visa galva pasinėriau į improvizaciją. kyti rinktis, nes informacijos yra nepaprastai daug. Atstoti gyvo santykio, ko gero, negali niekas. Koks, Kuo jaunystėje sekėte Jūs? Jūsų manymu, turėtų būti mokytojas?

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Man atrodo, mokytojas pirmiausia turėtų būti ais- Ar vaidybos meno gali išmokti kiekvienas? tringas. Kad aistringai mėgtų savo dalyką ir norėtų Manau, tai pasiekiama kiekvienam. Kai žiūrime į dalytis žiniomis. Jis turi kalbėti aiškiai, kad perteiktų improvizuojantį aktorių, atrodo, kad čia pasireiškia tai, ką žino. Jis turi būti kantrus, nes vienas mokinys talentas, bet – ne ne ne! – čia yra amatas. Tiesiog rei- supranta greičiau, o kitas – lėčiau. Taigi reikia kan- kia išmokti. Įgusti. O įgūdis atsiranda, nuolatos kažką trybės. Šias tris savybes turintis mokytojas, manau, darant. Kaip sakė Shakespeare’as, visi mes – vyrai ir yra puikus. Be to, mokytojas privalo nuolatos moky- moterys – esame aktoriai. Galima išmokti aktorystės tis. Antraip sustos. Gyvenimas eina, viskas atsinauji- ir gyvenime vaidinant. Keblus tiktai darbo ir talento na. Mokytojas turi būti amžinas studentas. santykis, toji Mozarto ir Saljerio tema... Taip, vienas turi talento daugiau, kitas – mažiau. Apie Mozartą Pats irgi esate mokytojas. Ar turite pakankamai sakoma, kad viską lėmė jo talentas, bet iš tikrųjų jis savo išvardytų savybių? pašėlusiai daug dirbo. Kai talentą sustiprina darbas, Man užtenka aistros ir energijos. Užtenka kantry- atsiranda genialumas. bės, bet reikia dar šiek tiek struktūriškumo, kad būtų aiškiau, ko aš mokau. Aiškumo vis dar mokausi. O kas yra talentas, pasak Jūsų? Talentas – tai, kas duota prigimties ar likimo. Tai, Kas ir kokie buvo Jūsų mokytojai? kam žmogus linkęs labiausiai. Biblijoje parašyta, kad Rimas Tuminas – pirmas, todėl svarbiausias. Ži- talentas reiškė pinigus. Vienas ūkininkas visiems savo note, tą patį dalyką vienas mokytojas išdėstys, tiesiog darbininkams davė vienodai talentų ir juos paliko. Vie- atimdamas norą mokytis, o kitas, mylintis tai, ką dės- ni tuos talentus pragėrė, kiti užkasė, o trečias investa- to, užkrės savo dalyku. Tuminui tai pavyko. Didžiulę vo ir padaugino. Jis buvo šauniausias. Vadinasi, tai, kas įtaką man padarė jau minėtas Keithas Johnstone’as – mums duota, turime tobulinti, puoselėti ir dauginti. vienas iš improvizacijos pradininkų. Gabrielle Roth – Kol esi jaunas, reikia viską išbandyti, kad atsi- 5 ritmų® mokytoja – irgi nuostabi. Vis dėlto didieji rinktum, kas tau labiausiai patinka. Kitas žmogus tai mokytojai, be abejo, knygos. Naujasis Testamentas – daro, aš gal irgi taip norėčiau, pabandau ir žiūriu, kas tai šaltinis, iš kurio galima semtis be galo, be krašto, „veža“, kada mano akys užsidega. Matyt, talentas pa- taigi mokausi iš Kristaus... Ir iš tokių mokytojų kaip sireiškia ten, kur apima aistra. Lao Dzė – Dao sistemos kūrėjas, iš Budos... Pasaulis patiriamas ir pažįstamas penkiomis juslė- Kas daugiau lemia – mokinio gabumai ar mokytojo mis. Kuri iš jų svarbiausia Jums? talentas mokyti? Visų pirma, esu kinestetikas – viską jaučiu kūnu. Manau, apskritai negalima skirstyti mokinių į ga- Kai su kuo nors kalbuosi, atrodo, jaučiu jo vibracijas, bius ir negabius. Tai didelė klaida. Tiesiog visų ritmai juntu viską. O antras dalykas – vaizdai. Po to klausa. skirtingi. Kiekvienas auga savaip ir negalima kaltinti Tada jau kvapas ir skonis arba ne – skonis ir kvapas... mokinių, neva jie negabūs. Mokytojo uždavinys yra juos įkvėpti, inspiruoti, „užkrėsti“ tuo, ko jis moko. Kas Jus labiausiai įkvepia? Pavyzdžiui, mano žmona mokėsi groti pianinu, jai Šiuo metu daugiausia klausausi muzikos, ypač labai patiko, buvo įdomu. Bet susirgo, o kai grįžo, jos mėgstu klasikinę. Vladimiras Horowitzas – mano mokytojos nebebuvo, teko eiti pas kitą ir per porą pa- mylimiausias pianistas. Dabar atradau Philippe’ą mokų pradingo bet koks noras skambinti. Iki šiol ji Jaroussky – kontratenorą. Jeigu esu pavargęs, išse- net neprisėda prie pianino. Ar negabi? Tiesiog negabi kęs, susinervinęs, įsijungiu jo įrašą ir tiesiog viena buvo jos mokytoja. Toks mano požiūris. daina viską pakeičia. Mano mylimiausias kompozi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 41 torius – Georgas Friedrichas Händelis. Jo arijas Ja- momentų, kurių labai nemėgstu, kai pradedi vaidinti roussky’s dainuoja dieviškai... Beje, jis turėjo atva- dar ir už kitą. Mintyse kritikuoji, režisuoji – galėjo gi žiuoti į Lietuvą, tačiau nesusirinko publika. Labai va taip pasielgti; o kodėl čia pauzės nepadarė?.. Veju gaila. Pats nuvažiuosiu pas jį, jeigu jis neatvažiuos tai šalin, stengiuosi kiek įmanoma būti čia ir dabar, (šypteli). priimu viską taip, kaip yra, elgiuosi pagal esamą situ- Pirmą tikrai didžiulį sukrėtimą patyriau, dar bū- aciją, ne pagal tai, kaip numatyta, surepetuota. damas paauglys. Į Operos ir baleto teatrą atvažiavo O žiūrovas esu labai prastas, nes susitapatinu su Joffrey baletas iš Niujorko. Orkestro duobėje, šalia tuo, kas vyksta scenoje. Tiesiog atsiduriu aktorių kai- klasikinio orkestro, įsitaisė amerikiečių grupė Vege- lyje, tad jeigu vaidina blogai, labai pavargstu, kanki- tables. Kai tas orkestras kartu su ta grupe užgrojo, kai nuosi ir t. t. išskrido į sceną baleto šokėjai, maniau, sprogsiu! Gū- džiais sovietiniais laikais tai buvo neapsakomas gy- Ką reiškia blogai vaidinti pagal Andrių Žebrauską? vybės, aistros gūsis. Tai vienas didžiausių įspūdžių, Nežinau... Kadangi esu kinestetikas, tiesiog jau- nuo tada aš ir pamėgau šokį, nes klasikinis baletas čiu, ar yra tiesa, ar yra laisvė, ar yra tikėjimas, ar yra manęs absoliučiai neveikė, nors mano tėvai (Česlovas malonumas. Ar ta energija švari. Nesvarbu, ką vai- Žebrauskas ir Valentina Žebrauskienė) buvo baleto dini, – gėrio ar blogio įsikūnijimą, – turi būti švaru, šokėjai. O štai tas polėkis mane įkvėpė. estetiška! Meno vibracijos turi būti sveikos. Antras patyrimas irgi labai stiprus. Vienas iš mano mylimiausių aktorių – Sergejus Jurskis skaitė poeziją Kuo improvizacija gali būti naudinga kasdieninia- Sankt Peterburge (tais laikais Leningrade), Didžio- me gyvenime? joje koncertų salėje. Tūkstantis žiūrovų ir jis vienas Dabar beveik nevaidinu teatre, tik viename spek- scenoje! Skaitė Puškino poemą „Grafas Nulinas“. Ir... taklyje, bet stebiu gyvenimą kaip didžiulį teatrą ir mačiau viską – vaizdus, nuotaikas, jausmus. Vienas jame dalyvauju. Improvizacija išmokė būti čia ir žmogus gali sukurti teatrą tuščioje erdvėje. dabar – vis pažvelgti į save iš šalies, kad negatyvius O visai neseniai man padarė įspūdį režisieriaus jausmus, kylančius viduje, tarkime, baimę, nusivyli- Rubeno Östlundo „Kvadratas“ (2017). Tai iš tikrųjų mą, pakeistų smalsumas – kas vyksta manyje, kodėl, šiuolaikinis paveikus filmas, galintis pakeisti net gana su kuo tai susiję. tvirtą požiūrį. Pavyzdžiui, labai nemėgstu tokių per- formansų, kai vaidintojai išeina iš scenos ir kabinėjasi Esate sertifikuotas 5 ritmų® mokytojas. Papasako- prie žiūrovų – kreipiasi tiesiai į tave arba nori paliesti, kite, kas tai? bando kažką tau įduoti... Man visą laiką tai nepatikda- Trumpai tariant, 5 ritmai® – tai judri meditacija, vo, sakiau, kad čia turi būti mano privati, uždara zona. inertiškas kūno judėjimas, kurio tikslas – iš inerci- Filme yra toks performansas, kai į turtingų žmonių jos pereiti į ekstazę. Mes, vakariečiai, mažai judame. vakarėlį ateina tokia tikra beždžionė ir ima priekabiau- Sėdim ir viską analizuojam, planuojam... O, pavyz- ti, peržengdama visas ribas. Įspūdis tikrai geras (šypso- džiui, afrikiečiams gal nė nereikia 5 ritmų®, jie ir taip si)... Net pasikeitė mano požiūris į performansus. visąlaik judrūs. Mano mokytoja Gabrielle Roth viena iš pirmųjų suprato, kad žmones reikia išjudinti. Iš Koks Jūsų santykis su teatru, kai būnate scenoje ir pradžių ji mokė tiesiog autentiško šokio, kad žmogus kai žiūrovų salėje? judėdamas „atrastų“ savo kūno dalis – judintų galvą, Man pasisekė, nes turėjau gerus partnerius, pasi- pečius, alkūnes, delnus, nugarą, klubus, kelius... Turi tikėjome vieni kitais. Improvizuoti apskritai neįma- judėti visas kūnas. Jos vis klausdavo: „Ką tu darai?“ noma be pasitikėjimo ir partnerystės. Bet pasitaiko Ji sakydavo: „Mokau šokti.“ Bet struktūros nebuvo, ir

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 ji negalėjo nieko paaiškinti. Vėliau po truputį išskyrė Kaip žaidžiama? Yra du vaidmenys – vienas GO- penkis ritmus. DOPOCO, kitas – pokalbio iniciatorius. Dar yra au- Iš pradžių žmogus ganėtinai inertiškas. Judesiai ditorija ir vedėjas. GODOPOCO nuoširdus, atviras aptakūs (flowing), moteriški. Antras ritmas vyriškas – tarsi vaikas, nenešioja jokios socialinės kaukės, tiesiai staccato. Atsiranda judesių kampuotumas, brėžiamos sako, ką galvoja ir jaučia. O iniciatorius pradeda po- linijos. Trečias, kai staccato „įsivažiuoja“ ir susilieja su kalbį su tam tikru tikslu. GODOPOCO laiko rankose tekančiu ritmu, – tai staccato, tai flow, tai vyriškas, tai klaksoną ir, vos pajunta bent mažiausią diskomfortą, moteriškas. Atsiranda chaoso ritmas, į kurį pasinėręs kurį jam sukelia pokalbio iniciatorius, iškart paspau- žmogus „paleidžia“ protą pailsėti. Dingsta vertinimas, džia – pasigirdus signalui, pokalbis nutrūksta. Tada kritikavimas ir t. t. O kai „išsitaškoma“, išsikraunama, iniciatorius klausia, už ką jį „nupocino“. GODOPOCO pajuntamas lengvumas, nes visas įniršis, visa įtampa paaiškina, taigi atsiranda grįžtamasis ryšys. Pavyz- jau atlėgo. Pereinama prie ketvirto – lyriškojo – ritmo, džiui: „Kai tu taip arti priėjai, aš susigūžiau; kai tu taip kuris lengvas tarsi oras. Paskui viskas nurimsta. Tai garsiai kalbi, mane apima nerimas; kai tu neleidi man penktas – ramybės (stilness) – ritmas. Susidaro tarsi įsiterpti, aš nervinuosi...“ Tada duoda iniciatoriui kor- tokia banga. Po kiek laiko vėl prasideda tekėjimas, vis- telę, šis pasako „Ačiū“ ir sėdasi į savo vietą. Tai koman- kas taip ir banguoja. Tokios bangos būdingos muzikai. dinis žaidimas. GODOPOCO yra vienas, iniciatoriai – Pasibaigus šokiui, žmonės jaučiasi „smagiai tušti“. Tai trys, bet jie veikia tarsi vienas žmogus. Todėl kai vieną tiesiog buvimo, o ne veiklos būsena. „nugodopocina“, kitas tęsia pokalbį nuo ten, kur šis Galima šokti ir vienam, ir didelėje grupėje. Ypač nutrūko. Penkias minutes vyksta pokalbio simuliacija, gerai, jei užplūsta emocijos, pasidaro liūdna, pikta ar o paskui bendras aptarimas. atvirkščiai, aš tai vadinu „chemijos išsiskyrimu“. Emo- Ko galima išmokti, žaidžiant šį žaidimą? Atsikra- cijos glūdi viduje. Ir geriausia jas išlieti šokant. Įsijungi tyti baimės, kad „susimausi“, nes gauni korteles bū- tinkamą muziką ir judi pagal savo nuotaiką. Jausmai iš tent už tai, kad „susimovei“, atsiranda grįžtamasis kūno per judesius išsiveržia į išorę ir viduje lieka švaru. ryšys, be to, sužinai daug dalykų, į kuriuos anksčiau Esu sertifikuotas tų 5 ritmų® mokytojas. Reikėjo nekreipei dėmesio. Slepiamės po socialinėmis kau- ilgokai – penketą metų – „pasitrankyti“ po pasaulį, kėmis, kenčiame, neišsisakome, o per šį žaidimą la- kad to išmokčiau. Tai buvo labai įdomi kelionė. Da- bai daug sužinome apie save, nes atsakas yra čia pat. bar dalį 5 ritmų® integruoju į savo mokymus. Pavadinimą kūriau ilgai. Kadangi šis žaidimas skirtas tarptautinei auditorijai, ieškojau būdų, kaip O žaidimas GODOPOCO – kas tai? Ar teisinga tą galėčiau pasiimti com interneto puslapyje. Bet vos pavadinimą šifruoti Samuelio Becketto absurdo pjesės tik ką nors sugalvodavau – jau paimta com! Visą „Belaukiant Godo“ kontekste? Juk tai susiję? dieną laužiau galvą, bet nieko nesukūriau. Iš kaimo Jūs teisi, pavadinimas iš ten. Žaidimas atsirado važiuojant į namus, dingtelėjo šis pavadinimas GO- iš improvizacijos. Dirbau su nekilnojamojo turto DOPOCO. kompanija Remax. Mano uždavinys buvo paversti Dirbdamas pardavimų srityje, labai aiškiai suvokiau pardavimus žmogiškesniais, nes pardavėjai dažnai vieną dalyką – klientą reikia priimti be išlygų, o jis būna pernelyg įsitempę. Ateina su išankstine nuostata, turi visoks, ir geras, ir blogas. Jeigu pardavėjas galvoja, padaug „paruoštukų“, žino, ką kalbės, kaip kalbės, ne- vyzdžiui, koks bjaurus senis, o reikia sakyti: „Laba die- sistengia užmegzti kontakto su klientu čia ir dabar. na, kaip malonu jus matyti“, iškart juntamas apsimeti- Vedžiau ilgalaikius kursus, tikėjausi, kad atsiras žai- mas, sklinda neigiama energija, ryšys nesimezga. dimas, kuris padės visa tai daryti improvizuojant. Ir Žaidimo pavadinime yra du skirtingi tipažai – jis atsirado. Godo asocijuojasi su Dievu, o Poco – tai kažkas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 43 kvailo, net bjauraus. Susiejau dievišką–žemišką, gra- Ar turite asmeninių ritualų? žų–negražų, gerą–blogą ir išėjo GODOPOCO, taria- Turiu, pavyzdžiui, pusryčiai yra šventas ritualas. me GODOPOKO, nes gražiau skamba su raide „K“. Visi telefonai turi būti išjungti, negalima kalbėti apie Vėliau viena italė man sakė, kad godere poco reiškia darbą, skleisti blogų žinių. Kava geriama iš specialaus „pasimėgauti truputį“. puoduko, būtent iš to, o ne iš kito. Jis padovanotas per gimtadienį prieš trejus metus. Paprastas puodukas, O ką Jums asmeniškai reiškia absurdas? bet labai jaukios formos. Nesusimąstydavau apie tai, atrodė, savaime aišku, Žinote, Charlis Chaplinas turėjo nutrintus batus, kas yra absurdas. Bet, kai paklausėte, pasižiūrėjau į kuriuos laikė seife, nes bijojo, kad kas nors juos išmes, žodyną, pasirodo, absurdas – tai „nesąmonė“, „be- pamanęs, kam gi reikalingi tokie seni batai. O jam tai prasmybė“, „niekas“. Bet man absurdas yra tai, ko buvo žymiausio vaidmens kūno dalis. neįmanoma paaiškinti logiškai. Pats gyvenimas yra absurdas. Nesąmonė, beprasmybė, niekas. Kokia Becketto „Belaukiant Godo“ kelia ir klausimą, ko gyvenimo prasmė, ar jis apskritai turi prasmę?.. verta laukti... „Belaukiant Godo“ sakoma: „Mes darom kažko- Manau, laukti neverta nieko. Reikia daryti arba kius darbus, kažką veikiam, tai atrodo prasminga, būti čia ir dabar. Galima svajoti, nusibrėžti ateities bet iš tikrųjų tai tik įprotis.“ Šiaip gyvenimas bepras- tikslus, yra netgi gerai juos turėti, bet žodis „lauki- miškas, bet jis turi prasmę, o tos prasmės yra tiek, mas“ asocijuojasi su pasyvumu. Norint ko nors iš- kiek mes jos įdedame. Taigi gyvenimas beprasmis, mokti, išlavinti įgūdį, ūgtelėti, reikia veikti, tyrinėti tačiau totaliai prasmingas. Pavyzdžiui, galima ma- ir dalytis tuo, ką atrandi. nyti, kad tai, ką jūs darote, yra beprasmiška, tačiau Žaidžiant GODOPOCO, iš pradžių nesmagu, kai kartu išskirtinai prasminga, nes galite įkvėpti dau- pypsi klaksonas, o tau aiškina, ką darai ne taip. Bet gybę žmonių, kurie turi viską, bet nieko nevertina. pradedi tyrinėti savo jausmus, daliniesi, sužinai, ką Jie gali lakstyti, šokti, ko negalite jūs, bet, užuot tą jaučia kitas, ir vėl žaidi – antrąkart, trečiąkart, ke- darę ir tuo džiaugęsi, grimzta į neviltį, žudosi... Jūs tvirtąkart, penktąkart... O jei žmonės tik laukia, kaip galite parodyti jiems, kad toks elgesys beprasmiškas. tie du, belaukiantys Godo, jie nieko nesulauks. Čia yra absurdo prasmė. Man asmeniškai absurdas nėra beprasmybė, nėra nesąmonė, nėra niekas, Laukimui artimas ilgesio jausmas... atvirkščiai – tai grožis, humoras ir t. t. Jeigu absur- Manau, čia yra keli dalykai. Pavyzdžiui, ilgiuosi das yra niekas, tai kas tada yra viskas?.. Jeigu žiūrė- žmogaus, kurio netekau; ilgiuosi to, ko negaliu pakeisti, sime pagal Dao, tai viskas yra niekas, iš nieko viskas ką turėjau, bet jau nebeturiu. Šiam ilgesiui daug laiko ateina ir į nieką sugrįš. Vadinasi, absurdas irgi yra skirti, manau, neverta, reikia „važiuoti“ toliau, užuot gyvenimas, o viskas irgi yra niekas. gyvenus praeitimi. Bet jeigu ilgiuosi, sakykim, naujų Beprasmybė turi prasmę. Juk kaip kuriami ritu- įspūdžių, kažko, ką galiu pasiekti, turėčiau savo ilgesį alai? Pavyzdžiui, pakylėjimas bažnyčioje. Kunigas paversti veiksmu. Taigi yra du variantai: keiskime, ką paima vyno taurę ir pakelia į viršų. Tai kas čia yra? galime pakeisti, o ko negalime, palikime už nugaros. Beprasmiška?! Paėmė ir pakėlė taurę. Bet suteikiame tam reikšmę ir tai tampa prasminga. Tas pats tinka Naujus įspūdžius užtikrina kelionės... viskam. Galima kurti savo gyvenimo ritualus, pa- Daug keliauju. Mano draugas gyvena Graikijoje, versti gyvenimą rituališku, nes ritualas yra tai, kas per Kalėdas ir Naujuosius metus tiesiog pabėgau nuo prasminga. viso šurmulio į kaimelį Korfu saloje. Ramiai, smagiai švenčiau. Jūroje pasimaudžiau.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Labai įdomi buvo kelionė į Venesuelą – atsidūriau džiunglėse, prie Orinoko upės, antros pagal dydį po Amazonės. Didžiulį įspūdį darė tai, kad pasižiūri aukštyn, o dangus baltas nuo žvaigždžių. Ne juodas, bet baltas! Ilgai plaukėme laivu pas vietinius indėnus. Su jais maudžiausi upėje, kurioje knibždėte knibžda piranijų, valgiau vikšrus... Atsidūriau toli nuo civi- lizacijos. Per televizorių matydami kirminus, vorus, tarantulus, piranijas, šiurpstame, o kai su visu tuo susiduriame gamtoje, visiškai nebaisu. Dabar ketinu aplankyti Omaną. Tai įdomi šalis, valdoma protingo karaliaus. Pavyzdžiui, kaimyni- nėje Saudo Arabijoje begalė dangoraižių. Omanas laikosi savos koncepcijos ir nesiorientuoja į turizmą. Man patinka ten, kur viskas autentiškiau. Daniil Charms. „Ten būti čia“. Režisierius Oskaras Koršunovas

Esate gamtos ar miesto žmogus? ne su tais, kurie demonstruoja nepajudinamai tvirtus Gamtos. Vienareikšmiškai. Anksčiau, jaunystėje, įsitikinimus. Žvelgdami į pasaulį iš įvairiausių kam- rūpėjo niujorkai, dangoraižiai, klubai ir t. t. Dabar pų, geriau jį pažinsime. pati puikiausia pasaulio vieta iš tų, kuriose pabuvo- jau, yra Nida. Ypatingas net jos oras, jau nekalbant Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį. Kas Jums apie visą atmosferą. Kiekvieną mėnesį ten važiuoju. yra Lietuva, ko linkėtumėte jai, jos žmonėms, sau as- Tai jėgos vieta, kur geriausiai pailsiu. meniškai? Lietuva yra mano Tėvynė, namai, vieta, kur gimiau Kuris iš kampų yra Jums tas kitas? ir į kurią visada sugrįšiu. Tai nereiškia, kad reikėtų Kitas kampas... Kai paklausėte, iškart prisiminiau užsibūti vien čia. Visas pasaulis jau labai nedidelis. Oskaro Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“ (1990) Nesvarbu, ar turi kitos šalies pasą(!), svarbiausia jaus- pagal Daniilą Charmsą. Ganėtinai pavažinėjome po mas. Širdy jaučiuosi lietuvis ir netapsiu kuo nors kitu, pasaulį, jį vaidindami. Labai nedaug teksto, o finalas bet esu ir pasaulio pilietis. maždaug toks: Tai yra ne tai. Ne tai yra tai. Tai ten yra Lietuvai linkėčiau, kad nebūtų pernelyg kategoriška. tai, o tai yra ne ten. Tai nuėjo į ten. O ten yra čia. Taip Baisu, kai pasaulis dažomas dviem spalvomis: juoda – atsakyčiau ir į klausimą, kas yra kitas kampas. Kitas balta, geras – blogas, alkoholikas – abstinentas, svei- yra ne tas. Tas nėra kitas. O kitas nėra kitas arba tas kuolis – ligonis, leisti – uždrausti... Tai kelia nerimą. yra ne tas. Skamba absurdiškai, bet, kai įsigilini, matai, Pasaulis yra spalvingas, sudėtingas, kompleksiškas, kad ten yra čia, o tai yra ten ir viskas yra vienis. bet kartu vientisas. Linkiu, kad Lietuva neužsidarytų, išsivaduotų iš provincialaus siauro mąstymo. Kad ap- Ką reiškia pažvelgti kitu kampu pagal Andrių Že- kabintų pasaulį ir leistų jam apkabinti save. brauską? Pažvelgti į pasaulį kitu kampu reiškia, atmetus iš- Dėkoju už pokalbį. ankstinę nuomonę, net savo įsitikinimus, atrasti kitus požiūrius, nes yra įvairūs kampai. Man smagiau bendrauti su žmonėmis, kurie yra plačių pažiūrų, o 1 Elif Shafak. Mečetė sultono dukteriai. Vilnius: Tyto alba. 2017, p. 183.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 45 Markas PETUCHAUSKAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ, arba SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

abar, praėjus tam tikram laikui po Samuelio berniukas galėtų piešti tuščiuose puslapiuose. Du ma- DBako muziejaus atidarymo, norėčiau pasidaly- žojo vunderkindo piešiniai iš tos knygos įdėti ir prie ti prisiminimais, kaip prasidėjo šio tapytojo kelionė į Likšienės rašinio Krantuose. Tame numeryje paskelbė- Lietuvą. Papasakosiu, ką pats patyriau. Juolab kad šie me ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai potyriai prasidėjo 1943-iaisiais. bene ryškiausias Bako portretas, nutapytas Suckeverio Bakas turbūt dar niekada nebuvo toks atviras, kaip plunksna, išpranašavusia, kad Samuelis taps iškiliu rašydamas įžangą lietuviškajam knygos „Nutapyta dailininku. Pasakojimą nuspalvinęs jaudulys ir humo- žodžiais“ vertimui. Prisipažino, kaip jį „kankino“ Vil- ras. „Kas yra ekspresionizmas?“ – paklausė berniukas nius, kaip stengėsi šį miestą užmiršti, bet neįstengė rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį to padaryti. Daugiau negu pusę amžiaus dailininkas iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, laikėsi tabu – draudė sau prisiminti Vilnių, laimingos ką, – nutraukė jis mane. – Nupieškite tai. – Nemoku, vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persi- brangusis... – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, sunkusią žemę, į kurią daugiau niekada nekels kojos. kurį žinai? – gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš Bene pirmasis po šešiasdešimties metų netikėtai supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsi- Vilnių jam priminė Pinkas, apie kurį 1997 m. parašė rado dar viena.“ žurnalas Krantai (nemokėdamas kalbos, dailininkas Grįžtu į 1943-iuosius. Mudu su motina nuėjome apsiriko, pamanęs, kad čia Lietuvos kultūros minis- į dailės parodos, kovo mėnesį surengtos Geto teatre, terijos mėnraštis). Tai Lietuvos žydų kultūros klubo atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Samuelį ir jo leidinys, mano įsteigtas 1994-aisiais. Specialus trečia- piešinius, įstrigusius į atmintį visam gyvenimui. sis žurnalo numeris buvo skirtas Tarptautinėms meno Turėjo praeiti šeši dešimtmečiai, kad vėl jį pama- dienoms, pašvęstoms Vilniaus geto teatrui atminti. Si- tyčiau. 2001-ųjų rugsėjį dailininkas su žmona Josee mona Likšienė parašė straipsnį apie Lietuvos Naciona- atvyko į didžiulės retrospektyvinės savo parodos ati- liniame muziejuje saugomą Pinką, įdėjome jo viršelį. darymą Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra galerijoje. Sutarėme susitikti atskirai, kad galėtume Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotu- plačiau pasikalbėti. Naručio viešbučio fojė sėdėjo du vėmis ir mirusiųjų registravimu). Pradėta 1880-aisiais, Vilniaus geto teatro „vaikai“. Apvaizda patvarkė, kad o paskutinis įrašas padarytas 1903-iaisiais. Avromas Bako kelias į dailę, o mano į teatrologiją prasidėjo tame Suckeveris, vokiečių priverstas rūšiuoti ir atrinkti do- pačiame Vilniaus geto teatre. Susijaudinę nuklydome kumentus, knygas, rado Pinką ir slapčiomis atsinešė mintimis į tolimą praeitį. Pasidalijau įspūdžiais apie į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu 1943-iųjų parodos atidarymą. Greta poeto, Geto tea- Kačerginskiu nutarė padovanoti Pinką Samueliui, kad tro ideologo Avromo Suckeverio stovėjo nedidukas,

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 smulkus berniukas. Po šešiasdešimties metų su tuo norėčiau kalbėti. Rašau iš savo namų netoli Bostono. pačiu berniuku, tik jau praplikusiu, pražilusiu, kal- Gili laiko bedugnė ir geografinis atstumas skiria mane bėjomės apie gyvenimą. Prisiminiau man įsirėžusį nuo Vilniaus. Bet jis šalia manęs, užsimerkiu ir persike- piešinį – vaikas, abiem rankom skausmingai įsikibęs liu į senovines jo gatveles. į šaką, nuleidęs galvą, iš visų jėgų siekia savo kelių, ta- Jeigu norėtumėte manęs kažko paklausti, manau, at- rytum stengdamasis pasislėpti nuo tragiškos pasaulio sakymus rastumėte naujojoje mano memuarų knygoje griūties. Tarp Bako paveikslų ir šiandien nejučiomis „Nutapyta žodžiais“. Tai knyga apie mane ir mano šei- ieškau šito piešinio. Jis yra savotiškas manosios kartos mą, apie gerus, laimingus, o kartais labai skausmingus berniukų – Semo, Aleko Volkoviskio-Tamiro, kurio, laikus. Jausiuosi dar arčiau jūsų, kai knyga bus išleista tapusio pasaulinio garso pianistu, talentas irgi sužibo lietuviškai. Ji parašyta dviem balsais. Balsu žmogaus, geto scenoje, – išlikusių ir nužudytų, likimo simbolis. kuriam jau gerokai daugiau kaip šešiasdešimt, kuris Lankydamasis Bako parodoje nustebau, kad salės kovoja su savo mintimis, apmąstymais bei nenugalima, apytuštės. Dauguma pažįstamų, meno, kultūros žmo- žeidžiančia atsiminimų lavina, priverčiančia suvokti nių, dailininkų, pasirodo, net nebuvo apie ją girdėję. praeities tėkmę. Ir vaiko balsu. Mažo berniuko, vis iš Praėjo trys mėnesiai, laikraščiai, radijas, televizija tylė- naujo atrandančio absurdišką ir žiaurų pasaulį, kurio jo, iki parodos uždarymo sausio gale liko vos pusantro realybė sueižėjusi į gausybę gyvenimo šukių. mėnesio. Man kilo mintis surengti pokalbį-diskusiją Mano drobės irgi kalba dviem balsais. Jų išorė, regis, „Prie Samuelio Bako drobių“, kad išjudintume meninį labai rimta, nutapyta klasikinio realizmo stiliumi, bet Vilnių. Neatsitiktinai Rūta Mikšionienė Lietuvos ryte po kruopščiai nuglaistytu fasadu slypi didžiulis klaustu- rašė, kad šviesuomenė būtų pražiopsojusi didžiojo dai- kų, mįslių ir galvosūkių raizginys. Sumišusio, išgąsdin- lininko parodą, jeigu ne Lietuvos žydų kultūros klu- to berniuko stebėjimai, jo pastangos surinkti išlikusias bas, ėmęsis iniciatyvos. kartą jau sunaikinto pasaulio duženas. Jis, dabar jau Pirmiausia kreipiausi į muziejaus direktorių Romu- įgudęs menininkas, išaugęs vaikystės drabužius, bando aldą Budrį, su kuriuo ne vieną dešimtmetį draugavau sulipdyti jį žeidžiančias realybės šukes. ir bendradarbiavau. Norėjau, kad pokalbį vestume Dalis čia eksponuojamų paveikslų keliaus į Lands- dviese, nes Budrys daug pasidarbavo, rengdamas šią bergo Istorijos muziejų Vokietijoje. 2002 m. gegužę ten fundamentalią retrospektyvą. Jis atgabeno ir kito pa- vyksiu ir aš. Tai tarsi mano paveikslų kelionės į Vilnių, saulinio garso litvako – Neemijos Arbit Blato – kū- to ilgai mintyse godoto sugrįžimo į savo vaikystės mies- rybos palikimą, dovaną Lietuvai, surengė didžiulę jo tą, aidas. Emocinė šių dviejų kelionių įkrova labai skir- paveikslų ir skulptūrų parodą. tinga. Landsbergas yra netoliese šiurpiai pagarsėjusios Rengdamasis susitikimui prie paveikslų, paprašiau, Dachau mirties stovyklos. Jaunasis Hitleris čia parašė kad pats dailininkas laišku kreiptųsi į žiūrovus. Pareigin- savąją Mein Kampf. Man kelionė į Landsbergą – tai su- gasis, darbštusis Bakas iškart atsiliepė. Štai ką jis rašė: grįžimas į mielą paauglystės metų gamtovaizdį. Tai vie- „Mieli draugai, ta, kur aš, vienuolikmetis, išsprūdęs iš sovietų imperi- širdingai sveikinu šį mūsų susijungimą, Ypatingus jos gniaužtų, atsidūriau Perkeltųjų asmenų stovykloje. padėkos žodžius tariu organizatoriams. Tik pasakiško Trejetą metų ten jaučiausi laimingas. O sugrįžęs būsiu išradimo – elektroninio pašto – dėka galiu savo žodžius pagerbtas Herkomer Prize už indėlį į meną. perduoti skriejančios minties greičiu. Gaila, kad negaliu Šių parodų artimos datos nėra specialiai parinktos, kalbėtis su jumis tiesiogiai, atsakydamas į klausimus. tai fantastiškas sutapimas. Keistų atsitiktinumų, net ma- Patikėkite, mano siela yra su jumis. Čia jūs esate mano giškų akimirkų mano gyvenime apstu. Negaliu įminti tų paveikslų apsuptyje ir jie bus geriausi palydovai, bylos magiškų ženklų mįslės, nors knieti tai padaryti. Reikia už mane, bandys įtikinti ir pasakyti tai, apie ką aš pats minties galių, vidinės energijos, kad visa tai suvokčiau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 47 ir įprasminčiau. Šios dvi parodos yra kažkokio aukščiau Ekskursas, kurį pasiūliau amžininkams, yra tarsi numatyto sumanymo išraiška. Net jei kuriu aukščiausios bandymas jiems patiems prisiliesti prie istorijos, prie prabos meną, meną dėl meno, žinau, kad visa tai per- praeities. Su išankstine, sąmoninga nuostata, kad pa- žengia grynosios estetikos ribas. Mano drobės kalba apie teks į nežinios miglą. Pastangos peržiūrėti ir ištrinti gė- išlikimą karo metais. Šito negalėčiau nuslėpti. dingos praeities puslapius grėsmingai skverbiasi į mūsų Šiandien, netolerancijos, neapykantos ir teroro grės- visuomenės ląsteles. Šiandien būtina apsaugoti laisvąjį mės akivaizdoje, mūsų civilizacija kovoja už išlikimą. pasaulį nuo iliuzijų, kad visos kovos jau laimėtos. Civilizacija gali išlikti, bet ji gali prarasti pasiryžimą ir Samuelis Bakas šios kovos dvasią. Anapus veidrodžio atsirado jėgos, gal 2002 m. sausis.“ ir ne tokios galingos, bet geidžiančios ištrinti žmonijos Šio laiško klausėsi pilna Lietuvos dailės muziejaus salė. atmintį. Nežinojimas yra pražūtingas tarytum uždels- Mudu su direktorium Budriu susėdom už puošnaus, ne- to veikimo bomba. Laimei, yra žmonių, suvokiančių, žinau, kelinto amžiaus staliuko. Pakviečiau Dailės akade- kad menas ir kultūra – tai dvasinio stabilumo ir išliki- mijos rektorių profesorių Arvydą Šaltenį. Jis atsivedė daug mo kelrodžiai. Jei norime, kad pasaulis būtų saugesnis, savo kolegų, ir jaunesnių, ir mūsų dailės „gyvų“ klasikų. privalome būti geriau informuoti, išmanyti istoriją, gi- Paprašiau Dailininkų sąjungos vadovų, kad praneštų lintis į žmonių elgseną, suvokti realybės sudėtingumą. savo nariams. Pakviečiau gretutinių menų kūrėjus, kul- Mano kūryba yra šio humaniško tikslo tąsa. Tikrovė tūrininkus. Susirinko nemažai studentų. Atvyko būrys sudėtinga, ne visuomet ji leidžia gyventi patogiame, iš- spaudos, radijo, televizijos žurnalistų. Pakviečiau ir savo taigingame pasaulėlyje. seną bičiulį, kuris klube vedė renginius, skirtus dailei, Pastangos išsaugoti mūsų sielas gali būti labai skaus- Alfonsą Andriuškevičių, kritiką ir poetą, Nacionalinės mingos. Aš sveikinu visus tuos drąsius žmones, kurie at- premijos laureatą. XX a. Lietuvos dailės kontekste Bako randa savyje dvasios jėgų, suvokia ir atsigręžia į tai, kas kūryba Andriuškevičiui atrodė išskirtinė, kitokia – tai tapo jų šalies istorijos gėda. Tie vyrai ir moterys atėjo į „simbolių ir alegorijų tvanas“. „Akivaizdu, kad dailininko šį pasaulį, jų protėviams skęstant neapykantos ir tero- pasąmonė linksta į siurrealizmą, o sąmonė labai aktyviai ro liūne. Jų pastangos išvengti praeities klaidų išsaugos kreipia jo kūrybą neoklasicizmo, neorealizmo link.“ Dailė- moralinį tapatumą ir leis užgyti senoms žaizdoms. Gal tyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė pažymėjo tapy- tai skambės kiek iššaukiančiai, bet būsiu laimingas, jei tojo drobėms būdingas „įvairių dailės istorijos laikotarpių mano paveikslai nors šiek tiek prisidės prie šios kilnios parafrazes“, kurios tampa „ano, dingusio pasaulio rekons- pasaulio rekonstravimo misijos. trukcija“. Nors Bako kūrybos ištakos siekia Vilniaus getą, Mano biografija prasidėjo 1933 metais Vilniuje, Lie- tolesnė jo kūryba, dailininko Arvydo Šaltenio nuomone, tuvos Jeruzalėje, magiškame mieste, kur tryško jidiš formavosi, veikiama globalių pasaulio dailės procesų. Vi- kultūros šaltiniai. Po Antrojo pasaulinio karo to žydiš- suomet daug dėmesio skyręs litvakų menui, profesorius kojo Vilniaus nebeliko. Mano kūryba – ypatingas su- pažymėjo gilius dvasinius Bako ryšius su Vilniumi, pa- naikintos savasties liudijimas. Susilietusi su šiandiena, minėjo jauną talentingą tapytoją Solomoną Teitelbaumą, ji bando nuplėšti užmaršties šydą nuo mūsų tragedijos. kurio drobėse atsiskleidžia ryškus žydų mentalitetas. Kūrybos pristatymas vis platesnei publikai peršoka Plačiai išsiliejusioje diskusijoje tarp daugelio kalbėtojų mano, menininko, ego. Paveikslai, o dabar ir memua- išsiskyrė dailininkų Gedimino Jokūbonio, Minos Babens- rai – tarsi paminklas amžinajam klajūnui žydui, pa- kienės, Aloyzo Stasiulevičiaus mintys. Jokūbonis, daug tvirtinantis atmintį apie praradimus ir bandantys ją metų domėjęsis litvakų menu, lankęs mano rengiamas sugrąžinti. Menas – jo istorinis, estetinis ar stilistinis programas, išreiškė susižavėjimą originaliais Bako meni- aspektas, – matyt, turėtų būti paliktas kvalifikuotų spe- nės išraiškos ieškojimais ir atradimais. Pasak skulptoriaus, cialistų diskusijoms. Bakas atvėręs jam naują, savitą pasaulio suvokimą.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Samuelis BAKAS. Iš ciklo „Sugrįžimas į Vilnių“. Drobė, aliejus

Aloyzas Stasiulevičius priminė, kad iš Lietuvos yra nių, paramos kreipėsi į Seimo narį Emanuelį Zingerį. Tuos kilę nemažai menininkų žydų: Isakas Levitanas, Chai- susitikimus juokais vadino „Bako klubo sambūriais“. Per mas Soutine’as, Neemija Arbit Blatas, Mošė Rozenta- parodos Dailės muziejuje atidarymą 2001 m. funkcionie- lis, Samuelis Bakas, Markas Antokolskis, Jacques’as riai skambiai žadėjo, kad greit bus išleisti Bako memuarai Lipchitzas... Visi jie, ilgiau ar trumpiau, mokėsi čia, iš lietuvių kalba. Bet knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimas čia iškeliavo į tolimus kraštus. Dabar jų kūryba pama- pasirodė tik 2009 m. ir daugiausia Stankevičiaus rūpesčiu. žu sugrįžta. Stasiulevičiaus nuomone, Bakas virtuoziš- Rimantas surengė ir įspūdingą knygos pristatymą gale- kai tapo daiktus, drapiruotes, žmonių figūras, tačiau rijoje, prie buvusio archyvo Šv. Ignoto gatvėje – tai sim- visur išlieka skaudžios praeities, griuvėsių pėdsakai, boliška, nes karo metais čia slapstėsi Samuelis su motina. paslėpta gėla: „Daug kur atpažįstame Vilniaus sienų ir Rimantas iš tikrųjų tapo, pasak dailininko, „neįkainoja- mūrų ritmus. Beveik kiekviename darbe – nuvytusios mu bičiuliu ir angelu sargu“, jo ambasadoriumi Lietuvoje. gėlės, įdaužti indai, peršauti, sužaloti vaisiai ir ilgesinga Stankevičiaus namuose surengta vakarienė su Baku ir jo dangaus erdvė, šviečianti paveikslų viršuje.“ žmona, laikui bėgant, virto gražia mūsų trijų šeimų drau- Apie renginį Dailės muziejuje parašiau plačią „atas- giškų vakaronių tradicija, naują pagreitį įgavusia, kai Sa- kaitą“ į Vestoną, pabrėždamas, kad po susitikimo muelis atsiveždavo į Lietuvą tai vieną, tai kitą savo anūką. Bakas staiga išgarsėjo ir Lietuvoje. Pagrindiniai lai- Kartais juos atlydėdavo ir motinos, simpatiškosios Bako kraščiai, radijas ir televizija pasakojo apie dailininko dukros. Senelis supažindino anūkus su lietuviškomis savo gyvenimą ir kūrybą. Vieni plačiau, kiti glausčiau. Lai- šeimos šaknimis, su neblėstančiu senojo Vilniaus grožiu. kraščių ištraukas su angliškais komentarais išsiunčiau Tai buvo savotiška dovana Bar Mitzva proga (kai berniu- į Vestoną paštu. Bakui tai, matyt, padarė didelį įspūdį, kui sukanka 13 metų, jis jau laikomas vyru). nes „Susitikimą prie Bako drobių“ savo prisiminimuo- Pačią gausiausią vakaronę, dalyvaujant ir Samuelio se iškilmingai pavadino „mano menui skirtu simpoziu- bičiulių „desantui“ iš užsienio, Stankevičius surengė mu, kurį organizavo Vilniaus akademinė aplinka“. Ką per Bako muziejaus atidarymą Vilniuje. Ji buvo ne tik gi, su dailininku nesiginčijau. gausiausia, bet ir šilčiausia, nuoširdžiausia. Skambėjo Į tą susitikimą pakviečiau ir Rimantą Stankevičių, tostai, įdomūs prisiminimai, liūdni ir linksmi. Buvo ypatingą svečią, kuris labai daug padarė, kad Bako malonu bendrauti su žaismingu, sąmojingu Bernhar- paveikslai apsigyventų Vilniuje. Ilgametis Seimo už- du Puckeriu, kuris su žmona Sue turi galeriją Bostone. sienio reikalų „ministras“ į dailininko namus Vestone Joje yra didžioji Bako kūrybos dalis. atvyko 2000-ųjų rudenį. Stankevičius daug metų tyri- Svarus Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nėja Holokaustą Lietuvoje, renka medžiagą, rašo apie direktoriaus Marko Zingerio įnašas, kad 2017 m. ru- žydų gelbėtojus, rūpinasi jų atminimo įamžinimu. denį Samuelis Bakas atvyko į Lietuvą. Nelengvai ėjosi (Beje, nuo bendrų rūpesčių, kaip įamžinti gelbėtojų muziejaus statyba, bet vis dėlto jau parengta puiki eks- atminimą, prasidėjo ir mudviejų draugystė.) Siekimas pozicija, suburtas šaunus kolektyvas. įamžinti Samuelio ir jo motinos gelbėtojus atvedė Ri- Gražiai dailininką sutiko Vilniaus miesto savivaldybė. mantą į dailininko namus. Pinkas mano klubo leidi- Rotušėje meras Remigijus Šimašius iškilmingai įteikė re- nyje grąžino Baką mintimis į Vilnių, o Stankevičius galijas, kad Samuelis Bakas yra Vilniaus Garbės pilietis. pirmasis pakvietė jį čia apsilankyti. Tada pirmąkart Persikelkime atgalios, į 2002 metų balandį, kai Ba- užsiminta ir apie parodą. Tądien Bakas sako supratęs, kas su žmona mano kvietimu atvyko į Tarptautines kad „praraja tarp Lietuvos ir Vestono, tarp anų laikų meno dienas, skirtas Vilniaus geto teatro 60-mečiui. tamsos ir saulėtos šių dienų tikrovės vis mažėja“. Žengtas dar vienas žingsnis gimtojo miesto link. Grįžęs į Vilnių, Stankevičius ėmė ieškoti galimybių Pirmosiomis Meno dienomis (1997) siekiau, kad surengti dailininko parodą, susitikinėjo su daugybe žmo- Vilniaus geto teatras išnirtų iš užmaršties, atsidurtų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 49 kultūriniame Lietuvos žemėlapyje. Per 2002-ųjų meno septyniolikmetis Bakas sukūrė savo pirmąją scenogra- dienas ypač daug dėmesio skyriau žymiems meninin- fiją, skirtą trims vienaveiksmėms pjesėms, režisieriaus kams, herojiškomis pastangomis puoselėjusiems teatrą. pastatytoms Jidiš teatre, kurį Segalis puoselėjo visą Tai jidiš kultūros žmonių būrys, susivienijęs dvasinei re- gyvenimą. Prašė dailininko, kad dekoracijos „būtų pi- zistencijai. Tarp jų buvo daug garsių rašytojų, režisierių gios, lengvos ir tilptų į nedidelį automobilį, tada galės ir aktorių, muzikų, dailininkų. Minint 60-ąsias Shoah apvažiuoti visą Izraelį“. Jidiš kalbantis teatras sunkiai tragedijos Lietuvoje metines, norėjome pagerbti šimtus skynėsi kelią šalyje, kur vyravo hebrajų kalba. talentingų menininkų, žuvusių Holokausto ugnyje. Bakas ir Tamiras – man labai artimi žmonės. Pavadi- Per šias Meno dienas, balandžio 22 d., mano ini- nau juos Geto teatro „vaikais“. Juk ir aš to teatro „vaikas“, ciatyva ir klubo surinktomis lėšomis ant buvusio teatro nors, suprantama, nelyginu savęs su šiais didžio talento pastato – Oginskių rūmų sienos atidengėme atmini- menininkais. Šio teatro salėje prasidėjo mano kelias į te- mo lentą su tekstu lietuvių ir žydų kalbomis: „Lietuvos atrologiją. Bakui ir Tamirui jis atvėrė kelius į didįjį meną. Jeruzalės menininkų didvyriškomis pastangomis čia Samuelis nusilenkė ir savo gelbėtojams – kunigui 1942–1943 metais veikė Vilniaus geto teatras.“ Norėjau Juozui Stakauskui, mokytojui Vladui Žemaičiui, lenkų itin pabrėžti, kad jis – daugelio žydų menininkų, visos vienuolei Marijai Mikulskai. Memorialinė lenta šiems Lietuvos Jeruzalės kūdikis, puoselėtas ir tų, kurie būrėsi Pasaulio tautų teisuoliams buvo atidengta Šv. Ignoto g. 5, apie teatrą, palaikė jį savo dvasia, energija, stojiškumu. kur karo metais jie slapstė Samuelį su motina. Į iškilmes atvykę Seimo, Vyriausybės nariai pabrėžė Sakoma: išgelbėjus žmogų, išgelbstimas pasaulis. Bet Geto teatro reikšmę Lietuvos kultūrai, jo kūrėjų dva- argi žmogaus ryšio su tėvyne atgaivinimas irgi nėra gel- sinę rezistenciją. Džiaugiausi, kad šią atminimo lentą bėjimas pasaulio, kurį tūkstančius metų sprogdina viską atidengiau, dalyvaujant Samueliui Bakui ir Aleksan- naikinanti tautinė, religinė neapykanta? Tai neapykantai drui Tamirui. pasipriešino šimtai žinomų ir nežinomų didvyrių. Tokia Prisimenu Tamiro žodžius, pasakytus po Meno die- tad žmonių geidžiama santarvė, kurios vertė neišmatuo- nų baigiamojo koncerto Nacionalinėje filharmonijoje: jama. Ne toks silpnas ir tas teisuolių „flangas“, sugebėjęs „Norėčiau dar sugrįžti, gročiau su Sondeckio orkestru.“ iškelti santarvę ant žmonijos sąžinės svarstyklių. Nors šešiasdešimt metų vengė Lietuvos, kuri vaiko są- Tai, kad Lietuva po truputį keičiasi, ima suprasti ir monėje išlikusi kaip masinių žudynių košmaro žemė, tie, kurie daugelį metų buvo nusigręžę nuo mūsų šalies ir niekados neketinęs čia grįžti. Panašiai galvojo ir (liūdna, bet jie turėjo tam rimtą pagrindą). kitas geto vaikas – Samuelis Bakas. Jo „sugrįžimas“, Prieš išskrisdamas į Jungtines Valstijas, Samuelis prasidėjęs 2001-aisiais didele retrospektyvine paroda padovanojo man paveikslą su šilta dedikacija. Bako ta- Vilniaus paveikslų galerijoje, buvo pratęstas per Meno pybos drobė man labai brangi, nes yra mūsų draugys- dienas buvusiame Geto teatre. Bakas ir Tamiras po tės liudytoja. Ir Tarptautinių meno dienų įvertinimas. 60 metų vėl pakilo į tą pačią, jiems puikiai pažįstamą Tačiau svarbiausias, man regis, yra milžiniškas kū- sceną. Susijaudinę dalijosi prisiminimais. Tamiras pa- rybinis pakilimas, kurį patyrė dailininkas, iš Geto te- sakojo apie šeimos žūtį, apie tėvą, garsų Vilniaus gy- atrui skirtų atminimo dienų grįžęs į Vestoną. Mintys dytoją, ir apie stebuklingą savo išsigelbėjimą. Bakas apie Vilnių kurstė naujas meno vizijas. Net įprastinės prisiminė savo debiutą teatro fojė, globėjus, pabrėžė kavos neišgėręs, skubėdavo tapyti: „Mano dirbtuvėje Geto teatro minėjimo reikšmę tarptautiniu mastu. Pri- pradėjo skambėti Vilnius.“ Tapė žaibišku greičiu, su to- siminė Geto teatro vadovą ir režisierių Izraelį Segalį, kia energija, kad atsirado ištisas paveikslų ciklas. Nau- kurio pastatymus žydų scenoje yra matęs Perkeltųjų ja paroda, surengta JAV, taip ir pavadinta „Sugrįžimas asmenų stovykloje Landsberge. Su litvaku Segaliu Sa- į Vilnių“ (Return to Vilna). Kai gavau šios parodos ka- muelis bendravo ir vėliau Izraelyje. Segalio paprašytas, talogą su dailininko dedikacija, net reprodukcijos pri-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 trenkė naujumu. Tai buvo pažįstamas ir jau nepažįsta- lio, viską taip sujaukdami ir suveldami, kad atsirado mas, naujai atgimęs Bakas. Drobėse iš tikrųjų girdėti nesuprantama maišalynė. Bet mano gerieji globėjai, naujas Vilniaus geto ir jo teatro skambesys. Suskilę pasišventėliai Avromas ir Šmerkė iššniukštinėjo šią akmeniniai paminklai primena amžinąją ugnį. Nu- įžūlią schemą ir labai supyko. Pasitelkę dar porą bi- kirstų medžių kamienais, skraidančiais ore, tarsi ban- čiulių, triūsė kiaurą naktį, paversdami niekais „agre- doma uždengti Panerius, šią baisią patyčių ir žudynių syvių konkurentų“ užmačias. Mano piešinius suklijavo vietą. Sugadintų, išniekintų Torų ritiniai, suraišioti ant didelių „Bristol“ kartono lapų, suteikdami erdvės dokumentų bokštai, primena sunaikintas sinagogas. ir atskirdami juos vieną nuo kito. Visa tai, rašo Bakas, „pasakoja apie sunaikintą kultūrą, Manieji globėjai nutarė, kad vaikui dar nebūtina to- apie Jeruzalę, pradingusią liepsnose“. kios rūšies patirtis. Buvau per mažas, kad prarasčiau Bakas man yra daug pasakojęs apie rašytoją Avro- tikėjimą didžia žmogaus širdimi. Vienas absurdiškas mą Suckeverį, su kuriuo draugavo ir tada, kai išvyko iš pavydo protrūkis neturėjo sudaužyti naivaus mano tikė- Lietuvos. Pradėjęs rengti vakarą Suckeverio 90-mečiui, jimo draugiškais santykiais tarp dailininkų. Net ir tokiu paprašiau Samuelio, kad parašytų atsiminimus apie ji- tragišku laikmečiu tos smulkmeniškos intrigos išlindo lyg diš poezijos genijų. Cituoju jo laišką: „Suckeveris – vie- yla iš maišo, netrukus paskalos viską išvilko į dienos švie- nas didžiausių jidiš poetų. Jau prieš karą jis buvo iškilus są. Samekas Bakas šį nemalonų incidentą turėjo įdėti į Jung Vilne sambūrio narys, o gete – paveiki kultūrinio neišvengiamo iliuzijų žlugimo, gyvenimo patirties skry- sąjūdžio jėga. Nors buvau tik devynerių, tapome neiš- nią. Tai, matyt, kiekvieno dailininko potyrių karti tiesa.“ skiriamais draugais. Jis pasakojo man apie savo drau- Bakas „neakivaizdžiai“ nuolatos dalyvaudavo gystę su Šagalu ir Mone Kacu. Savo geto kambarėlyje iš mano klubo renginiuose, ypač skirtuose meninin- palovio ištraukęs dailės albumus, bandė įvilioti mane kams litvakams. Jo mintys, atskriejusios iš už Atlanto į nuostabųjį meno pasaulį. Jis su poetu Kačerginskiu internetu, įsiliedavo į klube rengiamas diskusijas. An- man įteikė senovinį Pinką ir davė užduotį, kad šią se- tai apie Kaune gimusio Beno Shahno kūrybą jis rašė: novinę knygą užpildyčiau skečais ir piešiniais. „Tai buvo menininkas, kurio potėpiai liudijo esant jį Metų tėkmėje aš tausojau mūsų draugystę kaip bran- aukštos klasės meistru, o tobulybės siekis buvo begali- giausią relikviją. Susitikdavome Tel Avive, Niujorke ar nis. Jo kūrybos šerdis – žmogiškosios lemties, gilaus so- Paryžiuje, o mūsų pokalbiai tęsdavosi be galo. Metų naš- cialinio teisingumo įprasminimas, virpanti meilė savo ta privertė jį stabtelėti, susitikimai tapo retesni. Iš Suc- žydiškosioms šaknims. Tam tikru atžvilgiu jis buvo keverio gavau man dedikuotą knygą, kurios paskutinysis vienas iš kertinių akmenų, nužymėjusių mano meni- skyrius – lengvutė, žaisminga esė apie berniuką dailinin- nį pasirinkimą. [...] Niūriomis dabarties dienomis, kai ką gete, mudviejų pašnekesius anuomet ir apie dabartinę kančia, iliuzijų žlugimas, cinizmas, negailestingumas mano veiklą. Tai vienas gražiausių ir poetiškiausių mano atsidūrė ant sėkmės pjedestalo bei ženklina aplinką, darbų įvertinimų, kuriuos kada nors esu skaitęs. kurioje gyvename ir dirbame, šio didžio menininko ge- Visuomet jaučiau ypatingą Suckeverio pagalbą. Tai niali kūryba švyti ypatinga šviesa.“ jis su Kačerginskiu atrinko mano akvareles ir pieši- Skausmingai nutrūkęs Samuelio Bako ryšys su tė- nius dailės parodai gete. Pasirengimas jai nebuvo toks vyne nelengvai mezgėsi iš naujo. Iš pradžių tik minty- nekaltas ir paprastas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo se, vėliau atgydamas per kūrybinį dialogą. žvilgsnio. Keletas jau pripažintų dailininkų, kremtan- Tikiu, kad paskutinė vakarienė, nebus paskutinė, čių geto bendrapiliečių plutą, labai pasipiktino komi- o dialogas su tėvyne nenutrūks. Mano optimizmą su- sijos sprendimu, kad leista parodoje dalyvauti ir man. tvirtina pats dailininkas, knygoje „Nutapyta žodžiais“ Įniršę, kad mano piešiniams skirta pernelyg daug pabrėždamas, kad viena iš jo tautinių tapatybių yra ne- vietos, sukabino juos vieną prie kito, be jokio tarpe- abejotina: Ich bin a Wilner.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 51 In memoriam

Donatas KATKUS

VIRGILIJAUS NOREIKOS LIETUVIŠKA ŠVIESA

„Traviata“. Alfredas – Virgilijus NOREIKA

ai pradėjau studijuoti Konservatorijoje, Virgilijus pirmąjį interviu. Susitikome „Vilniaus“ restorane. KNoreika jau buvo garsenybė. Jaunoji žvaigždė. Išstypęs liesas šviesiaplaukis iš veido truputį primi- Garsaus smuikininko Eugenijaus Paulausko, grojusio nė kaimietį. Pakalbėjo apie save, apie savo pedago- Lietuvos kvartete, brolis. Jiedu buvo labai panašūs, gą Kiprą Petrauską, apie spektaklius. Nurodė, ką ir ypač jaunystėje. Abu nepaprastai muzikalūs, apdova- kaip rašyti. Vėliau tas straipsniukas pasirodė iškar- noti išskirtiniais gabumais, neprilygstama muzikine pytas, tapęs striuka informacija. intuicija, romantine pasaulėjauta. Noreikos garsas, reikšmė nuolat augo. Jis buvo vi- Operos teatrui tada trūko tenorų. Tikras spekta- sos mūsų kartos vokalo idealas. Nors į Operą vaikš- klių „arkliukas“ buvo Vladas Česas, primas Valen- čiojau retai, bet kiekvienas Noreikos pasirodymas tie- tinas Adamkevičius, bet krūvis jiems teko pernelyg siog užburdavo artistizmu ir prasmingumu. Pamenu, didelis. Spektaklių gausa reikalavo didesnio teno- į Vytauto Laurušo operą „Paklydę paukščiai“ ėjau iš rų skaičiaus – Noreika iškart tapo labai matomas. anksto kritiškai nusiteikęs, juk spektaklis išeivijos Atmenu, jau apie 1962 m., pradėdamas muzikos ap- tema, taigi neišvengiamai bus „falšyvas“. Pirmasis į žvalgininko karjerą, jaučiau Noreikos išskirtinumą. sceną išėjo Noreika ir man atkvipo lūpa – toks raiš- Komjaunimo tiesos užsakymu padariau su juo savo kus, artistiškas, jautrus buvo pats pirmas muzikinis

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 sakinys. Taip ir sėdėjau, gaudydamas kiekvieną No- jis atrodė man unikaliausias iš pasaulio dainininkų. reikos personažo krustelėjimą. Opera pasirodė ne Noreika niekada nedainuodavo šiaip sau, kaip daro tokia jau „falšyva“, kaip maniau. kiti jo kolegos, seną repertuarą koncertuose plėšiantys Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru Noreika pir- lyg užstalėje. Tai profesionalu, teisinga, bet palengvin- mąkart dainavo 1997 m. gruodžio 28 dieną Kauno ta ir paviršutiniška. Nemažai gerų, net labai gerų dai- sporto halėje per naujametinį koncertą. Man tai buvo nininkų, atlikdami seną repertuarą, ima gėrėtis savi- pirmoji artimesnės pažinties su juo diena. Iškart pami scenoje. Noreika visada, net dainuodamas banalią jutau – kultūringas, labai dėmesingas, aplinkinius popdainelę, buvo artistas, turintis absoliučią klausą gerbiantis žmogus, net su kažkokia ypatinga pagarbos kuriamo vaidmens prasmei, veikėjo charakteriui. Vi- kitam aura. Paprastas, nepasipūtęs, nors yra išskirtinė dinis jo persikūnijimas, neabejingumas, tikros emo- garsenybė. Supratau, kad jaučia tą savo išskirtinumą, cijos tiesiog stulbindavo. Tai ne įvairių stilių virtinė, bet karjeros, šlovės siekis jam jau antraeilis dalykas. ne kita muzika, bet kitas vaidmuo, kita prasmė, kito O juk menininkai, to siekdami, dažniausiai kankinasi veikėjo charakteris, atsiskleidžiantis menamo dramos iki pat gyvenimo pabaigos. Mane pritrenkė Noreikos veiksmo vietoje, taigi čia ir dabar. Tai buvo ne muzikos požiūris į koncertą, kad ir koks menkas, paprastas jis stilių kaita, bet vis kiti pasauliai. Viskas, ką Noreika būtų. Nesvarbu, ar kur nors kaime, ar prestižinėse sa- dainuodavo, turėjo šią artistinės autentikos žymę. Sce- lėse, Maestro visada išreikšdavo pagarbą publikai jau noje jis niekada nenuobodžiavo, nes turėjo ką veikti, o vien scenine savo išvaizda, kuria kruopščiausiai rūpi- tuo veikimu tiesiog mėgavosi kaip ir pačiu dainavimu. nosi, tad visada atrodydavo be priekaištų. Pamenu, pa- Sakydavo, kad per balius už stalo nemėgsta dainuoti, tarė man, turinčiam pilvuką, kad eičiau į sceną su kor- nors įkaušę svečiai to įkyriai reikalauja. setu, sakė, jis visuomet taip darąs. Kartą sukritikavo Dar vienas labai svarbus dalykas, kad didžioji No- mano kaip paprastai susiglamžiusį, nelabai tinkamą reikos repertuaro dalis buvo lietuvių kalba, nors Ma- kostiumą, primygtinai siūlydamas, užuot pirkus gata- estro turėjo vaidmenų ir italų, ir rusų kalbomis. Dai- vą krautuvėje, užsisakyti „Lelijos“ fabrike, kad išma- nuojant kalbai suteikiama ypatinga prasmė. Žodžio tuotų ir siuvykloje specialiai pasiūtų. Taip ir padariau, fonetikos ryšys su jo reikšme yra unikalus, kiekviena pasisiuvau kelis „Lelijoje“. kalba – anglų, vokiečių, italų, lietuvių ir t. t. – užmezga Stebino ir žavėjo jo atsakomybės jausmas, atrodė, jį savaip. Tai lemia nuostabią tautinių dainų ir daina- nesvarbių, eilinių koncertų Noreikai nebūna. Kiekvie- vimo manierų įvairovę. Juk niekada nekalbame taip, nam jis buvo absoliučiai atsidavęs. Tuo atžvilgiu pri- kaip tarška siuvamosios mašinos. Perteikiame tradici- minė Adamkevičių, kuris, nuvykęs koncertuoti net į nę, mūsų tautos kalbai būdingą išraišką, jausmus. Kie- kokį nors provincijos užkampį, nervindavosi, kartoda- kviena kalba turi savitą žodžio prasmės ištarą. vo žodžius, o prieš išeidamas į sceną būtinai išgerda- Kadaise Antanas Maceina padovanojo man savo vo kavos su konjaku, kad balso stygos atsipalaiduotų. knygą „Filosofijos esmė ir prasmė“, kurioje yra skyrius Konjako kvapas užkulisiuose tvyrodavo, net jam pra- apie filosofiją ir lietuvių kalbą. Maceina giliai užgriebia dėjus dainuoti. Noreika, prieš eidamas į sceną, visada mažai tyrinėtą dalyką – tautinės kalbos ryšį su mąsty- pasikartodavo žodžius. Jau būdamas garbaus amžiaus, mu. Kiekviena kalba – tai unikalus požiūrio kampas, prašė manęs, kad padėčiau, jei atmintis užstrigtų. To- nušviečiantis tikrovę. Kiekviena tauta, pasitelkdama kios pagalbos neprireikė. gimtąją kalbą, savaip suvokia pasaulį. Gimtoji kalba Tačiau visi šie dalykai antraeiliai, palyginti su jo paverčia mąstymą unikaliu instrumentu, to (kaip ir po- dainavimu. Dažniausiai kalbama apie išorinius daly- ezijos) neįstengia perteikti jokie filosofijos vertėjai. Net kus – Noreikos balso grožį, muzikalumą ir pan. Mane ir puikiausiai mokėdamas italų kalbą, negalėsi pajusti pavergdavo artistinis jo meistriškumas. Tuo atžvilgiu tokios reikšmės ištaros, kokią turėjo Pavaroti’s. Noreika

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 53 tvaro vertimais. Tai buvo tikrai lietuviškas teatras. Todėl kartais kyla keistas klausimas: gal ir Shakespeare’ą šiandien Lietuvoje rei- kėtų statyti angliškai, o Čechovą – rusiškai? Būtų autentiškiau, komerciškai patraukliau. Ir čia vėl iškyla Noreikos meno unikalumas. Kodėl jis dainavo tiek daug paprastų lietu- viškų dainų, vadinamų šlageriais? Todėl, kad jos lietuviakalbės, o Noreika savo artis- tiniu talentu suteikdavo joms vertę, iškelda- vo jas į meno viršūnes. Jo profesionalumas darė didžiulį įspūdį. Noreika buvo protingas žmogus, bet dar pro- tingesnis dainininkas. Pamenu, aiškino, ko- dėl gali net senatvėje dainuoti: „Kvėpavimas, kvėpavimas. La Scaloje mane išmokė kvėpuo- ti.“ Ilgai sekiau Noreikos karjerą. Pasklidus gandui, kad jis, lyrinis tenoras, užsimojo tapti dramatiniu tenoru, daug kas šaipėsi – to negali būti. O Noreika pradėjo dainuoti Otelą. Ir dar kaip dainavo! Su fantastišku dramatiniu talentu ir nuostabiu vokalu. Tikras drama- tinis tenoras su visa to vaidmens įkūnijimo jėga. Jau daug dešimtmečių niekas nekalba apie Noreiką kaip apie lyrinį arba dramatinį tenorą. Jis – Noreika su visomis savo gali- mybėmis. Kai ėmė senti, protingai susiauri- „Rigoletas“. Hercogas – Virgilijus NOREIKA, Rigoletas – Eduardas KANIAVA no savo repertuarą, atsisakydamas to, kas jo amžiuje buvo fiziškai neprieinama. Bet viską buvo tikras, gilus, pavyzdinis l i e t u v i ų daininin- darė taip, kad toji repertuaro redukcija visiškai neatsi- kas. Tik lietuvis gali adekvačiai pajusti tai, ką jis sako liepė nuostabiai jo dainavimo kokybei. Fantastika! Šis dainuodamas. Tos kalbinės žodžio ištaros prasmės racionalumas, intelektas lėmė ir pedagoginį jo meistriš- neatstos nei graži melodija, nei įkvėptas dainavimas, kumą. Kai pažvelgi, kas pas jį mokėsi, apstulbsti – toks nei balso grožis, nei muzikiniai efektai. Šiandien to- žvaigždynas. Gerbė jį ne vien gausūs mokiniai, bet ir kių lietuviškų grynuolių tarp mūsų dainininkų, ku- kolegos, jis buvo nepralenkiamas pedagogikos autori- rie yra kuo puikiausiai įvaldę daug kalbų, jau nebėra. tetas. Ar dar kada nors turėsime Lietuvoje tokio masto, Gintauto Kėvišo pastangomis visos operos nulietu- tokį intelektualų dainavimo guru? vintos ir turi tarptautinę standartinę komercinę ver- Tačiau Virgilijus Noreika lieka su mumis – tą užti- tę, vienodą viso pasaulio operoms. Tuo atžvilgiu jau krina daugybė sąžiningiausiai padarytų įrašų tiek TV, nebėra ir lietuviškos operos, kalbu apie operą, Kipro tiek radijuje, tiek CD. Tai didžiausias, nesunaikinamas Petrausko puoselėtą tarpukariu, nebeliko to tautinio paminklas. Mokykla, estetinis pasigėrėjimas visoms teatro, kuris ištisas kartas subrandino su Stasio San- kartoms.

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 In memoriam

Mykolas KARČIAUSKAS

BROLIŠKAI ATSIGRĘŽUSIAM Į LIETUVĄ ENDRE’I BOJTÁRUI (1940.05.26–2018.02.11)

au saulelė vėl atkopdama budino svietą / ir žiemos spyrę, tokioj baisioj apsupty sukūrė valstybę. Rašiau isto- Jšaltos triūsus pargriaudama juokės, – deklamuoju, rijos apybraižą „Vadovas po Lietuvą“, viską dariau, kad ji peržengdamas Endres Bojtáro namų slenkstį Budapeš- būtų labiau žinoma Vengrijoje. Tai svarbu abiem tautoms. te. Matau dideles jo akis, ironijos ir graudulio sklidiną Kodėl prašiau tavęs trumpų pasisakymų apie Atgimimą? veidą, kuris jau švinta ir pagaliau įsitikina, kad čia ti- Atsiuntei Landsbergio ir Ozolo tekstus – perdaviau spau- krai esu aš. Apsilankiau. dai. Norėjau būti ambasadoriumi Lietuvoje, jaučiausi tam Servus, servus. Svietą tai budina, bet mane nelabai, be- pasirengęs, bet dar nebuvau atlikęs pagrindinių darbų... lieka tik juoktis, kad staiga pasidariau toks, kokį matai. Lyg ir visi palaikė – tai atrodė nauja, dar niekas ne- Negaliu pats judėti, todėl viskas į nieką pavirto... Kodėl buvo taip išstudijavęs Vidurio ir Rytų Europos... Ta- taip? Tai baisu... Bet aš nepasiduosiu, turiu daug suma- čiau viskas tik žodžiai, palydintys mane į gilią vienatvę. nymų. Ar knygas gavai? Atvežei? Net su autografu. Dau- Kartais galvoju, kad mano tikėjimas mane išdavė. Kam jotytės... Labai ačiū. Kaip ji? Budina mūsų literatūrą. Tai man reikia tos Lietuvos? Pasauliui reikia jos kalbos, is- gerai. Supranti, kai atsiverčiu užrašytą knygą, jaučiu, kaip torijos. Kažkur, pasaulio keliuose, eidami į Tėvynę, gal ji pasisveikina su manim, atitraukia nuo įkyrių minčių. bičiuliavomės prie laužų. Manyje toks jausmas rusena. Jau netikiu, kad Lietuvoj bus išverstas ir išleistas mano Endre’s balsas kimus, linksta galva, vis sunkiau ieš- „Įvadas“. Latviai išvertė, recenzavo, bet neišleido, kažkam kodama lietuviškų žodžių. Vaikiškai nuoširdžiai nu- pasirodė antinacionalistinis... Ar gali taip būti? Čia juk skamba jo raginimas: pailsėk, rytoj vėl dirbsim, reikia… baltistika ir... Lietuviai net labas nepasakė... Endre, nevyk Kita diena ne lengvesnė. Prisimenam pradžią. Ne- Dievo medin. Aš nekalbu apie tave, Kubilių ar Sają, bet galėjo rašyti studijos „Rytų Europos avangardinė lite- jūs nežinote mano teksto. Mano draugai, kurių net nepa- ratūra“ (1977), neišmokęs lietuvių, latvių kalbų. Svajo- žinojau asmeniškai, tik iš knygų, jau išėję, gal su Donelai- jo apie baltistikos katedrą Budapešte. Išleido lietuvių čiu posėdžiauja dausose. Aš jiems nesu lygus... Kuo man kalbos vadovėlį vengrams. Jam reikia pagalbininkų. tikėti... Donelaičiu, sakau, tikėk Donelaičiu… Vis dažniau pašto dėžutėje rasdavau Endre’s laiškus: Mano eseistiką išleido. Prenumerata buvo. Matei, kiek atvažiuos tokia mergaitė, Monika, mes ją labai mylim, žmonių parėmė? Ir draugai, ir tie, kurie nesutinka su ma- lietuvių kalbos ji mokėsi iš mano vadovėlio... Atvažiuos nim. Visiems reikia tos knygos. Bet man to maža. Turiu Aranka, puiki mergina, ji kalba lietuviškai, padėkit išleisti lietuvių mitologiją, tai svarbu. Galėtų išleisti Lietu- kuo galėdami, kad jaustųsi kaip namie. Atvažiuos Be- voj „Rytų europietį literatūros teorijoje“ (1983), „Žmogus atričė, mes ją vadinam Bea, labai gabi, gali versti, dau- pakyla“ (1986), aš jau nekalbu apie „Europos apiplėšimą“ giau kalba domisi, pasirūpinkit, kad neliūdėtų... (1989), praverstų ne tik vengrams, bet ir lietuviams. Pa- Į visus žiūrėjo kaip į savo vaikus, rūpinosi jų stu- skaitytų, kaip vengrai galvoja, o jie tylūs, darbštūs, užsi- dijomis. Laiškai dalykiški – pirmiau apie tuos, kurie

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 55 susidomėję lietuvių kalba ir literatūra, po to knygų kose… Išėjo lietuvių apsakymų antologija (1970) – tikras sąrašas... įvykis, didžiuojuosi ta knyga, galinga proza veržėsi iš so- Endre sakydavo, kad tingi rašyti laiškus, gaila laiko, cialistinio lagerio sutemų. 1980 m. – poezijos antologija nes rašymas – tai mąstymas, o čia svarbu tik pasakyti, nuo „Mėnuo saulužę vedė“ iki Gražinos Cieškaitės... ko reikia. Endre patyli, tartum klausytųsi balsų iš praeities ar Kalbamės ir kalbamės, vis noriu priartėti prie tų žvelgtų į ateitį. Staiga šypteli – dar nepradėjau tavo ma- metų, kai Endre vertė, darė pažodinius, plušėjo prie lūnininkų. Išgerkim abu, aš tau palinkos neturiu. Užeina kiekvieno žodžio, Donelaičio kalbą lygino su vengrų nuogaudis, įsipilu ir šviesiau. Išgeriam po lašą… Svar- poeto Mihály’o Vörösmarty’o poetine kalba… biausia judėti į priekį. Kas dabar galėtų versti lietuvių Jiedu būtų susikalbėję ir be žodynų, kalbos jausmas autorius, ką reikėtų versti, aš jau nežinau. Vengrų lite- veržiasi iš žmogaus ir krašto sielos. Susitariau su ge- ratūra šiandien – viena stipriausių pasaulyje, iš jos ver- riausiu mūsų vertėju Tandoriu Dezso. Aš nesigiriu, bet žiasi tiesa, ji nevaikšto atsiprašinėdama, neklupčioja. jūsų literatūrai pasisekė, kad mes įklimpom į nepakar- Reikia versti tokią literatūrą. Janina Išganaitytė pui- tojamą Lietuvos peizažą. Tai nuostabu. kiai verčia klasiką, bet dabartinės literatūros ji negalė- Kalbėdamas apie Donelaitį, Endre vis prisimena Kostą tų versti. Man labai patinka jos užsidegimas, klausausi Korsaką – sako, jis patikėjo manimi, nežinomu, niekieno ir galvoju, kad ji galėjo būti solistė kokiam operos tea- nerekomenduotu. Iš jo gavau tai, ko reikia būsimam ver- tre, bet, ačiū Dievui, mokėsi vengrų kalbos… Gerai pa- tėjui, būsimam mokslininkui, nes aš buvau dar niekas… darė. Vitas Agurkis ėmėsi labai sunkaus darbo, išvertė Jeigu rašyčiau savo autobiografiją, nors to niekada nebus, vengrų pasakas, labai skrupulingas žmogus... neturiu tam laiko, Korsaką reikėtų paminėti. Prisiminiau Endre’s atvirą laišką Vengrijos užsienio Donelaitis jam tarsi atlaidai. Vaikščiojimas keliais reikalų ministrui, kad kuo greičiau pripažintų Lietuvos apie šventovę… Sakydavo, kad lietuviai ilgai ruošėsi nepriklausomybę – būtų Vengrijai garbė. O jis tik pagyrė, savo gimimui, todėl gimė labai galingi, tauta gimė kar- kad gražiai parašyta. Išrėkiau labai įtikinamai, bet valdžia tu su Donelaičiu ir sėdo prie darbo stalo, nebuvo kada mūsų žodžių negirdi, nesupranta. Manoji svajonių bal- lošti ar ilsėtis… Užkrėtė savo pasišventimu. Donelaitis tistika vaisius subrandintų gal po trisdešimties metų, o ir vengrams atvėrė Lietuvą. visi nori kuo greičiau, dabar pat ir geriausia grynaisiais… Lietuviai, sakau, susigiminiavo su vengrais per Joka- Šaipausi, bet man nelinksma. Nebežinau, kur einam, pa- jų, donelaitiškai kvietusį: na, vyrai, pajudinkim žemę… saulis visai pasimaišęs. Žmogaus stiprybė – kūryba, net Geras šūkis, bet kiekvieną šūkį reikia ištarti laiku. mirtis jos baidosi, nes kūriniai vis tiek išliks atspausdin- Man svarbu ne tiek vertimas, kiek jo kelias pas skaityto- ti, papasakoti, išdainuoti, išraudoti, suvaidinti… jus, reikia nutiesti knygai kelius į pasaulio enciklopedijas, Atrodė, kalba, sklidina rūpesčių, šviesos ir tiesos, nie- išaiškinti, iškelti, ko ji verta, ko vertos autoriaus idėjos. kada nesibaigs. Ji nesibaigė ir tada, kai į Bojtárą žiūrėta Nuodėmė, kad pasaulis nedeklamuoja Donelaičio kaip šnairai, nes prakalbo apie vientisą lietuvių literatūrą, iš- Homero. Argi Odisėjo mitą kas nors dar deklamuoja? Bet blaškytą po visą pasaulį, vieną meno ir mokslo žmonių žino net ir tie, kurie neskaitė. Kitas mano atradimas – Ju- bendriją. lius Janonis, pirmasis proletarinis poetas, ne didžiausias, bet pirmas Vidurio Europoje. Taip yra. Ar jo paminklas Liūdną žinią gavau iš Beatričės. Endre’s nebėra. dar stovi? Kol kas… Nesąmonė griauti paminklus… Tačiau dar ilgai jausim žegnojančią išmintį to, kuris Buvo toks jaunatviškas pašėlimas – verčiau Juozo pasišventė Vidurio Europos šalių literatūrai, broliškai Grušo noveles, Justino Marcinkevičiaus trilogiją, atradau atsigręžęs į Lietuvą. Rašau šiuos žodžius, o už lango vengrams Kazį Sają ir Vytautę Žilinskaitę, Saulių Tomą taip iškilmingai sninga, lyg šnekučiuotųsi kas iš dausų Kondrotą, šėliojau poezijos, prozos, dramaturgijos lan- su žeme lėtai, iškilmingai, šventai…

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Kęstutis ŠAPOKA

MAČIAU NE TIK ROKENROLĄ

Igorio Muchino paroda Kauno fotografijos galerijoje

askviečio Igorio Muchino fotoparoda „Aš ma- Su grupe Tasma siejama Kazanės fotografijos mo- Mčiau rokenrolą“ (kuratorius ‒ Donatas Stanke- kykla (Faritas Gubajevas, Rivchatas Jakulovas, Alber- vičius) tik iš pažiūros tilptų į sausą, nieko nesakančią tas Bagautdinovas, Tatjana Leskova, Lialia Kuzneco- „dokumentiškumo“ sąvoką. Visų pirma, šios nuo- va ir kt.) plėtojo pokarinio prancūzų egzistencializmo traukos įamžino Rusijos roko kultūros aukso am- tradicijas. žių, datuojamą XX a. 9-uoju dešimtmečiu ir 10-ojo Joškar Olos ir Čeboksarų fotografijos mokykla, pirmąja puse. Antra, per šią subkultūrą (analogiška siejama su grupe Fakt (Sergejus Čilikovas, Jurijus egzistavo ir Lietuvoje) Muchinas atskleidė epochos Jevlampjevas, Valerijus Voeckis, Jevgenijus Licho- dvasią, Sovietų Sąjungos liberalėjimo procesus. Tre- šerstas, Aleksejus Kliukinas ir kt.), įvedė „analitinės čia, ši paroda ‒ gera proga išsamiau aptarti vėlyvojo fotografijos“ sąvoką. Į tikrovę žvelgiama per sureži- sovietmečio (ne)oficialiąją fotografiją, o kartu ir -va suotų mizanscenų gamtoje, miesto aplinkoje ar in- dinamąją Maskvos fotografijos mokyklą. terjeruose prizmę. Tai leido nykią, rūsčią kasdienybę XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais visoje Sovie- atmiešti grotesko elementais. Kita vertus, tokia ti- tų Sąjungoje vyko vadinamasis fotografijos mokyklų krovės režisūra atstojo ir analitinį tikrovės tyrimą, ir bumas. Užtenka paminėti kad ir Ukrainos fotogra- požiūrį į vaizdo konstravimą. fiją (Kijevo, Dnepropetrovsko „mokyklas“), mums Apie Novokuznecko fotografijos mokyklą pra- neblogai žinomą Charkovo „konceptualios fotogra- bilta, kai 1982 m. Vladimiras Vorobjovas, Aleksan- fijos mokyklą“, grupę Vremia (Borisas Michailovas, dras Trofimovas ir Vladimiras Sokolajevas (grupės Olegas Maliovanij, Jurijus Rupinas, Aleksandras Su- Triva branduolys) savo fotografijas, atskleidžiančias prunas ir kt.), jos diegtą „fotografinio sumuštinio“ nepagražintą Metalurgijos kombinato, kuriame jie principą. dirbo, kasdienybę, nelegaliai nusiuntė į Tarptautinį Verta paminėti Leningrado (dabar Peterburgas) fotografijos festivalį. Novokuznecko valdžia foto- fotografijos mokyklą (Borisas Smelovas, Borisas Ku- grafus „apsvarstė“, pasmerkė ir atleido iš kombinato driakovas, Aleksandras Kitajevas, Andrejus Čežinas už „socialistinės tikrovės juodinimą“. Novokuznec- ir kt.). Fotografams didelę įtaką darė senamiestis, to- ko fotografams būdinga nepagražinta, nekadruota, dėl jų kūrybai būdingas specifinis lokalinis „roman- neretušuota reportažinė nuoga tikrovė buvo aštrus tizmas“, „teatrališkumas“, dekadentinės gaidos. kontrastas propagandinei sovietų fotografijai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 57 Maskvos fotografijos mokykla nebuvo vienalytė, tokiu būdu jame išryškėja „metafizinis“ (tačiau ne nors esminis jos bruožas ‒ urbanistinė, didmiesčio metaforiškas) lygmuo. aplinka, „gatvės fotografija“, plėtojami analitinės, Vis dėlto jo fotografijų „metafizika“ išsitenka -di formalistinės ir konceptualios fotografijos principai. dmiesčio gatvės estetikoje ‒ tai vadinamasis street Neformaliais pradininkais galima laikyti Aleksan- photography žanras4 ir daiktiškoji interjerų estetika. drą Sliusarevą ir Aleksandrą Lapiną. Tipologinis lyginamasis-analitinis kasdienybės tyri- Čia vertėtų užsiminti ir apie lietuvišką giją, ei- mo metodas išryškina ne tiek socialinį, kiek kvazise- nančią per daugelį išvardytų Sovietų Sąjungos foto- miotinį aspektą, iš čia ir atsiranda priešdėlis meta-. grafijos mokyklų. Lietuvos SSR fotografijos mokykla Dar vienas meta- bruožas, sušvelninantis grynąjį tuo metu buvo laikoma liberaliausia, bet, kad ir kaip formalizmą ‒ savotiškas humanistinis antstatas, su- paradoksaliai tai skambėtų, ji turėjo labai geras ofici- sijęs su laiko kategorijomis. Derinamas monumenta- ozines sklaidos, infrastruktūros, finansines sąlygas. lumas ir momentalumas, daiktiškumas ir peizažas, Būtent Lietuvoje daugelis minėtų fotografijos moky- tarpstantys būtent laiko dimensijoje. Saveljevas vienas klų atstov(i)ų surengė pirmąsias savo parodas. pirmųjų pradėjo eksperimentuoti su spalvota fotogra- Charkovo konceptualistas Jurijus Rupinas XX a. fija, plėtodamas savitą didmiesčio kasdienybės ‒ nuo- 10-jo dešimtmečio pradžioje apsigyveno netoli Vil- bodulio, nykumos ‒ spalvų estetiką. niaus, ten gyveno iki mirties 2008 m. Kazanės fo- Vis dėlto šiuo atveju svarbios ne tiek individua- tografijos mokyklos atstovė Lialia Kuznecova sovie- lios fotografų kūrybos ypatybės, kiek programinis tmečiu irgi kurį laiką gyveno Vilniuje, tapo Lietuvos požiūris į kasdienybę ‒ tai urbanistinė aplinka be SSR fotografų draugijos nare. Būtent ji skleidė įvairią paradiškumo, akcentuojamas daiktiškumas, buities edukacinę medžiagą, gautą iš Lietuvos ‒ Henri Car- monumentalumas. tier-Bressono, Diane Arbus, Roberto Franko, Josefo Taip atsirado ir koncepcija „(gatvės) tiesioginė Koudelkos, Richardo Avedono albumus, ‒ Kazanės fotografija“, ją plėtojo ir Igoris Muchinas. 1987 m. fotografams tai padėjo išgryninti savo stilių.1 susibūrė grupė Tiesioginė fotografija (Aleksandras Borisas Saveljevas pasakoja, kad pirmąją savo par- Sliusarevas, Borisas Michailovas, Aleksejus Šulginas, odą keturi maskviečiai surengė 1978 m. Šiauliuose. Sergejus Leontjevas, Vladislavas Jefimovas, Ilja Piga- Apie ją rašė Šiaulių ir Vilniaus kultūrinė spauda, ta- novas, Igoris Muchinas ir kt.). Šiai grupei būdinga čiau Maskvos ir Kijevo spauda tylėjo.2 Kodėl Kijevo? „postmoderni estetika“, tarsi sulydžiusi „gatvės foto- Maskvos fotografijos mokyklai svarbi ir ukrainietiš- grafiją“ su XX a. 8-ojo dešimtmečio romantiškuoju ka linija, nes „Keturių grupės“ nariai kilę iš Černov- konceptualizmu, postmodernistinio pastišo ir kičo cų Ukrainoje, tačiau bendrauti ir bendradarbiauti elementais, tarpdiscipliniškumu, instaliacijomis. pradėjo, gyvendami Maskvoje. Palaikė glaudžius Jaunesni grupės nariai (Vladislavas Jefimovas ar ryšius su Charkovo konceptualiosios fotografijos at- Ilja Piganovas) laikėsi tarpdisciplininės linijos, la- stovais. Beje, Ilja Kabakovas irgi kilęs iš Charkovo. biau linko į instaliacijas, (tuometines) multimedijas. Aleksandras Sliusarevas, vienas iš Maskvos foto- O, sakykime, Sergejus Leontjevas, pradėjęs eksploa- grafijos mokyklos pradininkų, sakydavo kuriantis tuoti „smūginę“ arba „šoko“ estetiką – momentinę „metafizinę fotografiją“, tačiau ta metafizika kildi- portretinę gatvės fotografiją, ir Igoris Muchinas tęsė nama iš tikrovės, iš kasdienybės, iš daiktų. „Metafi- „gatvės fotografijos“ tradicijas, pasitelkdamas naują zinės fotografijos“ sampratą Sliusarevas papildė dar socialinę estetiką. Šiuo atžvilgiu radikalumo pridėjo ir „plokščio peizažo“, neturinčio ryškios erdvinės būtent jaunimo subkultūra. perspektyvos, sąvoka, kai daiktiškumą išryškina for- 1985‒1986 m. Sovietų Sąjungoje roko muzika dar tik malusis arba abstraktusis, konstruktyvusis pradas,3 ropštėsi iš pogrindžio, muzikantai nebuvo tapę (ir ne-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 sijautė) „žvaigždėmis“ tikrąja to žodžio prasme. Muchinas keliavo po (ne)pogrindinius koncertus įvairiuose kultūros namuose ir butuose, lydėda- vo muzikantus į gastroles Maskvoje, Leningra- de, Charkove, Sverdlovske, Kuibyševe, Vilniuje, Latvijos nacionaliniame parke ir kitur, šmirinėjo po užkulisius, dalyvaudavo vakarėliuose, tiesiog buvo viso to dalis. Šių fotografijų energija ir slypi tame, kad į reiškinį žvelgiama iš vidaus. Šiuo atžvilgiu Muchino „rok`n`rollo“ fotografijos priskirtinos vadinamajam „subkultūrų fotografijos“ žanrui. Galima probėgšmais paminėti keletą ryškesnių šio „žanro“ atstovų ‒ Nan Goldin XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais fiksavo Niu- jorko queerr subkultūrą; prancūzų fotografai Gilles’is Ellie Cohenas ir Philippe’as Chancelis dokumentavo 9-ojo dešimtmečio pradžios jaunų Paryžiaus juodaodžių grupuotes Vikingai ir Pan- teros; britų fotografas Gavinas Watsonas dar pa- auglystėje, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, pradėjo fotografuoti proletarines skustagalvių ir pankų subkultūras. Ryan McGinley 2000-ųjų pradžioje pasinėrė į Niujorko East Village rajono grafičių piešėjų, skeitininkų, gėjų, subkultūras. Kiek vė- liau už Muchiną, 10-ojo dešimtmečio pradžioje, vokiečių fotografas Wolfgangas Tillmansas foto- grafavo Londono naktinius klubus, didžėjų, gėjų subkultūras. Sovietų Sąjungos pankų subkultūrą savitai perteikė Romanas Piatkovka ir kt. Į pirmąją Muchino fotografijų parodą 1987 m. susirinko dauguma nuotraukose įamžintų mu- Igorj Muchin. Viktoras Cojus. Maskva.1986 zikantų pasižiūrėti į save ir draugus, o komen- tuodami vienas kito atvaizdus beveik susimušė. Tai čikovą (Aquarium), Viktorą Cojų (Kino), Večiaslavą nebuvo panašu į respektabilią parodą. Tik bėgant me- Butusovą (Nautilus Pompilius), Konstantiną Kin- tams tos nuotraukos tapo neįkainojamu Rusijos roko čevą (Alisa), Piotrą Mamonovą (Zvuki Mu), Jevge- kultūros aukso amžiaus ir Sovietų Sąjungos griūties nijų Fiodorovą (Objekt nasmešek), Olegą Garkušą pradžios archyvu. (Aukcion), Dmitrijų Reviakiną (Kalinov most), Ga- Muchino parodoje atpažįstame tuometinio Le- riką Sukačiovą (Brigada S), Anatolijų Kuprijanovą ningrado ir Maskvos pogrindinės, nors jau sparčiai (Čiornyj obelisk), Valerijų Lysenko (Mister Tvister), lipančios į viešumą, „žvaigždėjančios“ muzikinės Žvirblį ir Vorą iš grupės Korozija metala, Žaną pankų, metalo (eksperimentinio) roko ir t. t. sub- Aguzarovą (Bravo), Dunią Smirnovą (Tupyje), Juri- kultūros tuometines „žvaigždes“ ‒ Borisą Grebenš- jų Ševčiuką (DDT), vieną iš sovietinio pogrindžio

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 59 Igorj Muchin. Grupė Korozija metala. Maskva. 1986

„žvaigždžių“, bardą Aleksandrą Bašlačiovą, muzi- 1 «Новейшая история: Фотогруппа «ТАСМА». 40 лет». In.: КэнСобака. kologą Artemijų Troickį ir daugelį kitų žinomų ar Internetinė prieiga: http://www.sobaka.ru/kzn/city/art/27815 (žiūrėta (beveik) anoniminių to meto ir tos aplinkos perso- 2018-03-12). nažų. 2 Борис Савельев: «В повседневности я ищу уникальные вещи – свет, Nuotraukos alsuoja anų laikų idealizmu, tikėjimu состояние, ситуации». In.: Art Ukraine. Interneto prieiga: http://artu- laisve, kūryba ir greitai ateisiančiomis permainomis, kraine.com.ua/a/boris-savelev--v-povsednevnosti-ya-ishchu-unikalnye- nors ir bandoma visa tai maskuoti nihilizmo šydu. veshchi--svet-sostoyanie-situacii/#.WqPBWWrOXIU (žiūrėta 2018-03-10). Iš nuotraukų žvelgia jauni veidai. Visi jie talentingi, 3 Владислав Аксенов. «Метафизическая фотография А. А. Слюсарева: vieningi ir nė nenutuokiantys, kad labai greitai kaž- знаки и признаки». In.: Фотожурнал. Internetinė prieiga: http://pho- kas iš jų mirs, žus, nusižudys, išprotės, parsiduos, eis to-element.ru/analysis/slyusarev/slyusarev.html (žiūrėta 2018-03-10) agituoti už neveiksnų prezidentą, susipyks tarpusavy- 4 Александр Слюсарев. Internetinė prieiga: https://www.youtube.com/ je ar tiesiog iššvaistys talentą.5 watch?v=mKvVyRy0APE (žiūrėta 2018-03-10). Muchino nuotraukos atrodo tarsi atkeliavusios iš 5 Феликс Сандалов. «Есть ли у вас своя группа «Кино»?». In.: Игорь kažkokio rojaus, utopinės jaunystės pasakos, kurioje Мухин. Я видел рок-н-ролл. Москва: Тримедиа контент. 2016. pabuvojome daugelis, tačiau dabar tuo sunku patikė- ti, tarsi būtume visa tai sapnavę.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Paveldas ir paminklai

Vitalijus DENIUŠAS

VELYKŲ VERPSTĖ

kaitydamas garsaus Lietuvos etnologo Liberto ornamentikos simbolis, už kurio bandžiau užsikabin- SKlimkos monografiją „Tradicinių kalendorinių ti, buvo trečioje eilėje nuo apačios pavaizduotas apskri- švenčių semantika“, pateikiančią daug įdomios in- timas su šakos ženklu: formacijos apie senąjį kalendorių ir lietuvių liaudies papročius, atkreipiau dėmesį į šią senovinės verpstės iliustraciją:

Šiame ženkle bendras šakelių skaičius yra 40. Verpstė pagaminta greičiausiai XIX a. arba XX a. pradžioje, o ka- talikai iki XX a. Gavėnią švęsdavo 40 dienų, todėl darau prielaidą, kad čia Gavėnios ženklas. Vadinasi, kiti verps- tės ženklai (kadangi jų daugiau nei 12) turėjo žymėti ne mėnesius, o metodiką, kaip nustatyti pagrindinių kata- likiškų švenčių datas. Verpstės būdavo naudojamos nuo rudens iki pavasario, vadinasi, verpstėje išraižyta sistema greičiausiai skirta būtent į šį laikotarpį papuolančių katalikiškų švenčių datoms. Kam reikalinga kažkokia Verpstė su „kalendoriniais“ ženklais. Lietuvos nacionalinis muziejus, sudėtinga skaičiavimo sistema, jei ir taip aišku, kada yra inv. Nr. EM 3098 49x23 cm, aukštis 92 cm Vėlinės, kada Kalėdos? Taip, šių dviejų švenčių datos ne- sikeičia, bet pagrindinės katalikų šventės – Velykų – data Autoriaus teigimu, tai ryškus pavyzdys, kad dar nėra pastovi ir ją ne taip paprasta apskaičiuoti, o juk nuo visai neseniai gyvavo lietuvių liaudies tradicija verps- Velykų datos priklauso Užgavėnių ir Gavėnios pradžia. čių, kitų namų apyvokos daiktų (audinių, skrynių ir Sistemos dekodavimą teks pradėti, kaip yra priimta ka- pan.) ornamentikoje vaizduoti kalendorinius ženklus. talikų pasaulyje, nuo to, kas dar neįvyko, – pagrindines Iš negausių, labai atsargių pasvarstymų apie verps- metų šventes skaičiuosiu nuo būsimųjų Velykų dienos. tės simbolių reikšmę aiškėja, kad šiandienos lietuvių Kadangi verpiant natūrali verpstės padėtis yra vertikali, etnologai tokios informacijos jau nebeturi. Tai sugun- o ne horizontali, be to, esame pratę skaityti nuo viršaus dė dekoduoti verpstės ženklus. Ar mano pastangos sė- į apačią, tai Velykų apskaičiavimo sistemos pradžios kmingos, ar nelabai, spręskite patys. Pirmas verpstės ženklas turėtų būti verpstės viršuje. Ilgai ieškoti nerei-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 61 kėjo. Dešiniajame kampe yra trys varnelės, lyg trys ro- vimo kalba, jį galima panaudoti kompiuteriniame skai- dyklėlės, nurodančios informacijos nuskaitymo pradžią čiavime. Vienas iš pavyzdžių gali būti Ian Taylor Vely- (nors manau, kad Klimka netyčia bus pateikęs veidrodi- kų datos skaičiavimo pagal vakarietiškąjį Grigaliaus nį verpstės atvaizdą, taigi pradžios ženklas turėtų būti kalendorių algoritmas. Jo išraiška programavimo kalba verpstės kairiajame kampe, juk įprasta užrašus skaityti „Python“ gali būti ir tokia: iš kairės į dešinę, o ne atvirkščiai). def IanTaylorEasterJscr(metai): a = metai % 19 b = metai >> 2 c = b // 25 + 1 d = (c * 3) >> 2 e = ((a * 19) - ((c * 8 + 5) // 25) + d + 15) % 30 e += (29578 - a - e * 32) >> 10 e -= ((metai % 7) + b - d + e + 2) % 7 d = e >> 5 diena = e - d * 31 mėnuo = d + 3 return metai, mėnuo, diena“. Nuo kur pradėti, lyg ir aišku, tačiau kaip informaci- Straipsnio autorius pateikia ir skaičiavimo principą: ją, nurodytą verpstėje, pasitelkti datų skaičiavimams? „Velykų datos nustatymui naudojami ne astronominis Kad nebadyčiau pirštu į dangų ir neišradinėčiau dvira- lygiadienis ir ne astronominė pilnatis. Velykų datos čio, pasidomėjau, kaip šiandien apskaičiuojama Velykų skaičiavimui „lygiadienio“ data buvo pasirinkta kovo data. Tokios informacijos internete apstu ir tai normalu, 21 diena, o „pilnaties“ diena – „bažnytinio mėnesio“ nes katalikų pasaulis yra milžiniškas, o dažnam katali- 14 diena (dar vadinama „bažnytine pilnatimi“, kurios kui turbūt yra toptelėjusi mintis pačiam apskaičiuoti pa- data nustatoma iš lentelių).“ grindinės metų šventės datą. Šiam tyrimui pasiskolinau Taigi turime konkrečią lygiadienio datą (kovo 21 d.), informaciją iš katalikiškos svetainės https://ieskaudievo. 14 „bažnytinio mėnesio“ dienų ir visiems žinomą tiesą, lt/visuomene/sv-velykos-2015-data-kalendorius-skaiciavi- kad Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pilna- mas-lietuvoje/. Kompiuterio programa yra apskaičiavusi ties. Vadinasi, atspirties taškas turėtų būti pavasario 35 m. Velykų datas, pradedant nuo 2016-ųjų. lygiadienis arba skaičius 21. Pirmasis verpstėje išrai- Šiomis datomis pasinaudosiu, tikslindamas savo žytas apskritimas yra suskirstytas į 21 dalį, spėju, jis skaičiavimus. vaizduoja 21 kovo dieną: Svetainėje ieškaudievo.lt rašoma: „Laikui bėgant Ve- lykų datos skaičiavimui buvo siekiama surasti papras- tesnį metodą. Tačiau šios datos keičiasi daug sudėtin- giau, nei kad tai būtų galima išreikšti paprasta formule. Todėl vietoj formulių (remiantis Kristupo Klavijaus len- telėmis) buvo kuriami įvairūs Velykų datos skaičiavimo algoritmai (algoritmas – tai tam tikra veiksmų seka, ku- rią reikia atlikti norint pasiekti tam tikrą rezultatą), ku- rių seniausias (1800 m.) žinomas yra vokiečių matema- tiko Karlo Gauso (Carl Friedrich Gauß) Velykų datos algoritmas. Algoritmą užrašius kompiuterio programa-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Kitas ženklas vaizduoja bažnytinio mėnesio 14 dienų ir pirmąją savaitę su mėnulio pilnatimi. Kartu sudėjus, jie vaizduoja jau pačias Velykas.

Toliau judėdami verpste žemyn, aptinkame 18 dienų ženklą, kurį reikia jau ne atimti, o pridėti prie Žinodami, kada bus Velykos (atskaitos taškas tegul gautosios balandžio pirmosios, papildomai pridedama bus minėtame straipsnyje pateikta pirmoji data – 2016- ir 3 dienų paklaida. Vadinasi, 2019 m. Velykas turėtume 03-27), galėsime, pasikliaudami verpstės schemomis, švęsti balandžio 22-ąją, tačiau kompiuterio programa judėti toliau iš dešinės į kairę. nurodo balandžio 21 dieną. Taigi turime pirmąjį 1 die- Trečias raižinys pateikia 17 dienų, tarp kurių pavaiz- nos netikslumą, kurį realiame gyvenime turėtų ištaisyti duota mėnulio pilnatis. Pilnas mėnulis būna 3 naktis. išlyga, kad Velykos švenčiamos sekmadienį po pilnaties. Tolesniuose skaičiavimuose jas laikysime Velykinio Todėl rizika, kad kas nors Velykas apskaičiuos su visos mėnesio konstanta – tai galimà 3 dienų paklaida. Vė- savaitės paklaida, buvo minimali. lesniuose skaičiavimuose tas 3 dienas reikės pridėti arba atimti, kad nustatytume kitų metų Velykų datą. Taigi prie žinomos Velykų datos (2016-03-27) pridėję 17 naujo raižinio dienų su trijų dienų paklaida, sužino- me, kad 2017 m. Velykos švenčiamos balandžio 16 die- ną. Šią datą pateikė ir anksčiau minėtas algoritmas. O štai kaip tai atrodo verpstėje:

Nustatę kitų metų Velykų datą, skaičiuojame toliau, t. y. iš gautos 2017-04-16 atimame kito ženklo dienų skaičių ir dar 3 dienų paklaidą. Kitaip tariant, iš turimos balandžio Tęsdami skaičiavimus, šįkart, kad gautume kitą algo- 16 dienos atėmę 12 raižinyje nurodytų dienų ir papildo- ritmo apskaičiuotą Velykų šventimo datą (2020-04-12), mą trijų dienų paklaidą, matome, kad prognozuojama judame verpste įstrižai į viršų ir iš balandžio 22 dienos Velykų data – 2018-04-01. Tai sutampa su kompiuterinės atimame 11 raižinio dienų, bet pridedame 3 dienų programos pateiktu skaičiavimu (2018-04-01). paklaidą. Normalu, kad vietoj balandžio 12-osios,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 63 kurią siūlo kompiuterio programa, gauname ba- Toliau verpstės raižiniais judame į viršų. 2022 m. ba- landžio 13 dieną su atsineštu 1 dienos pertekliumi. landžio 17-oji gaunama, prie balandžio 5 dienos pridė- Kaip minėjau, šią paklaidą ištaiso tradicija Velykas jus 12 verpstės raižinio dienų (ir vėl be 3 dienų paklai- švęsti išskirtinai sekmadieniais po pilnaties. Tiesą dos!). Įdomu, kad 12 dienų ženklai verpstėje yra vienodi sakant, šiame skaičiavime neaptarta galima kelia- ir išdėstyti simetriškai. Nuostabą kelia ir tai (gal čia tik mųjų metų įtaka, nes verpstės simbolių sistemoje sutapimas), kad ties jais ir atsiranda, ir dingsta 1 dienos jokių užuominų į tai neradau. paklaida, jei lyginsime su programos apskaičiuotomis Velykų šventimo datomis. Pažvelkime:

Jau apskaičiavome 4 metų Velykų datas, tačiau verpstės simboliai siūlo nesustoti ir tęsti skaičiavi- Tolesnis skaičiavimas yra vis dar (jau trečią kar- mus. Kadangi mano tikslas yra dekoduoti verps- tą) be papildomos 3 dienų paklaidos. Kad gautume tės ženklus, o ne aiškintis, iš kur konkrečiai gavo programos apskaičiuotą 2023-04-09 datą, atliekame informaciją žmogus, išraižęs tą verpstę, todėl einu grįžtamąjį judesį ir iš balandžio 17 dienos atimame 8 paprasčiausiu keliu ir jau žinomas datas lyginu su grįžtamojo ženklo dienas. Gauta septintoji prognozė tinkamiausiais verpstės siūlomais skaičiais. Kaip skelbia, kad 2023 metais Velykos bus švenčiamos ba- tik toks dabar pasitaikė 8 dienų ženklas, kurį vieną landžio 9 dieną. Tačiau, kad pateiktume 2024 metų be 3 dienos paklaidos atėmęs iš turimos balandžio prognozę (programos rezultatas – 2024-03-31), turė- 13-osios, gavau penktąją Velykų datą – 2021 metų sime atimti 11 dienų ir pridėti 3 papildomas dienas. balandžio 5-ąją. Kaip ir reikėjo tikėtis, 1 dienos pa- Čia ir vėl atsiranda 1 dienos paklaida, nes gauname klaida vis dar niekur nedingo, nes pagal algoritmo ne 2024 metų kovo 31 dieną, o balandžio 1-ąją. O štai skaičiavimus 2021 m. Velykas švęsime balandžio 4 2025 ir 2026 m. Velykų šventimo prognozės: dieną. Verpstėje šis veiksmas atrodytų taip:

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 taigi jų suma lygi 48 dienoms. Greičiausiai XIX a. pagaminta verpstė siūlo iš gautos Velykų šventimo datos atimti ne šiandienines 47, o 48 dienas, kad gautume reikiamą Užgavėnių šventimo datą. Nors galimas daiktas, kad kairėje esantis verpstės apskritimas ženklina ne 24, bet 23 dienas, tada nereikia sukti galvos dėl to, kad atsirado papildoma diena.

2025 m. 1 dienos paklaida vis dar išlieka, bet šįkart Antroje eilėje nuo apačios, centre, yra svarbus Ka- turime panaudoti paskutinįjį verpstės Velykų datos lėdų ženklas, verpstėje pats puošniausias. Bent jau skaičiavimams skirtą ženklą su 20 dienų. Prie 2024- man jis primena mariomis plaukiantį laivą. Verpstę ųjų balandžio 1 dienos pridėję 20 dienų, sužinome, raižęs žmogus gal turėjo omenyje visai ne tai, tačiau kad 2025 metais Velykos bus balandžio 21 dieną, nors vaizdinė laivo interpretacija man geriau padės at- programa nurodo balandžio 20-ąją. skleisti šio simbolio perteiktas reikšmes. Suskaičia- Gavę 2026-ųjų Velykų šventimo prognozę, baigia- vę marių bangeles, matysime, kad jų yra 31 – kiek me skaičiavimų kelionę per verpstės ženklus. Turiu mėnesio dienų. Atėmę iš jų 7 laivo burių bangeles, prisipažinti, kad šioje vietoje nesustojau ir toliau tę- gausime 24, o gruodžio 24-ąją švenčiamos Kūčios. siau prognozes, tačiau aptikti verpstėje 19 metų ciklą Trys laivo rėželiai (arba išryškintos trys viršutinės nepavyko. Gal mįslė iš tikrųjų slypi keliamuosiuose lentos) ženklina Kūčias ir dvi Kalėdų dienas: metuose?.. Paslapties, kas lemia papildomą 3 dienų paklaidos taikymą arba netaikymą, kokį konkrečiai matematikos veiksmą (atimtį ar sudėtį) reikia atlikti, judant nuo vieno verpstės ženklo prie kito, prisipažinsiu, ne- atskleidžiau, nes kėliau sau tikslą dekoduoti verpstės ženklus. Toliau viskas paprasta. Žinodami tikslią Velykų sekmadienio datą, XIX a. žmonės atsiskaičiuodavo verpstėje šakelėmis pažymėtas 40 Gavėnios dienų ir tikrai žinodavo, kada švęsti Užgavėnes ir Gavėnios pradžią. Jei tikėsime Vikipedija, Užgavėnės – tai „šventė, švenčiama likus beveik 7 savaitėms (47 dienoms) iki Svarbu pabrėžti, kad Kalėdų ženkle ne visos er- Velykų, – nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos“. Verpstėje dvės yra žymimos kaip dienos (skaičiuojame tik greta Gavėnios ženklo yra du ženklai po 24 dienas, vandens bangeles, viršutines laivo lentas ir burių

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 65 rėžius). Todėl panašiu principu vadovavausi ir pa- linių ženklą. Įsižiūrėję įdėmiau, pastebėsime, kad šis gal greta pavaizduotus ženklus apskaičiuodamas šv. simbolis turi ne tris, o keturias dienų eiles. Ketvir- Andrėjaus ir šv. Martyno dienas. Kitais žodžiais ta- toji net ne eilė, o keturių figūrų derinys, priešingas riant, iš nustatytos Kūčių dienos (gruodžio 24 d.) at- eilėms. Atmetę šį „pagražinimą“, suskaičiuosime 55 ėmiau abiejų ženklų viršutines 6 dalis po 4 skirsnius dienas. Todėl iš lapkričio 1 d. (jau išskaičiuotų Vėli- (iš viso 24 dienas) ir gavau lapkričio 30-ąją arba šv. nių) atėmę 55 dienas, gausime Šilinių arba Švč. Mer- Andrėjaus dieną. Tačiau, prieš atimdamas apatinę gelės Marijos gimtadienio šventę – rugsėjo 7-ąją. dalį, atkreipiau dėmesį, kad šie du simboliai, išrai- Štai kaip tai atrodo verpstėje: žyti greta Kalėdų ženklo, primena į priekį pasviru- sius žiedus, todėl iš gruodžio 24 dienos atėmiau tik vidinę menamų žiedų informaciją. Suskaičiavau 42 dienas, taigi atėmęs gavau lapkričio 11 d. arba šv. Martyno dieną. Pažvelkime:

Logiška manyti, kad ženklas, esantis tarp Vėlinių ir Šilinių ženklų, irgi simbolizuoja kokią nors katali- kišką šventę. Gal tai rugsėjo 14-ąją švenčiama Šven- tojo Kryžiaus diena, o gal rugsėjo 29 d. švenčiamos Mykolinės?.. Gali būti, kad pats ženklas yra visų ka- Žemutinėje eilėje išraižyti trys ženklai, tačiau vidu- talikiškų švenčių, netilpusių į verpstės kalendorių, rinis ženklas Klimkos pateiktame verpstės atvaizde abstrakcija, o gal netgi tikslus skaičius. Manau, šis sunkiai įžiūrimas, nors šoninių raižinių kokybė yra kalendorius buvo naudojamas tik tada, kai naudo- pakankama. Pirmas iš dešinės turi 52 skirsnius, o jei tasi pačia verpste, t. y. ne anksčiau rudens pradžios, nuo Kūčių dienos atimsime 52 dienas, gausime lapkri- kai didieji lauko darbai būdavo jau baigiami, iki pat čio 1 d. – Vėlines. Štai: pavasario darbų pradžios. Neretas vidutinio amžiaus lietuvis greičiausiai dar pamena, kad anksčiau artimieji vis minėdavę kokią tetą ar kaimynę, kuri garsėjo tuo, kad moka apskaičiuoti Velykų datą. Patriarchalinė visuomenė moteris laikė namų židinio sergėtojomis. Jų prieder- mė buvo ne tik namų ruoša, vaikų priežiūra, bet ir pasirengimas svarbiausioms metų šventėms. XX a. viduryje nereta šeimininkė pagrindinių katalikiškų švenčių apskaičiavimo būdus / sistemas slėpė stal- čiuke prie maldaknygės, nučiupinėtame sąsiuvinyje. Tačiau XIX a. (spėju, tuo metu pagaminta ši verpstė) slėpti savo tikėjimo nereikėjo, todėl „įrankis“, pa- Praleidę neišsisaugojusį ženklą, keliaukime prie dedantis apskaičiuoti Velykų ir kitų švenčių datas, paskutiniojo – tai ženklas, vaizduojantis daugiausia buvo laikomas matomiausioje vietoje – tai verpimo dienų. Į akis krinta labai didelis jo panašumas į Vė- ratelio verpstė.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Praeities dabartis

Virgilijus ČEPAITIS

SUGRĮŽIMAS Į ŽEMĖLAPĮ

Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03*

Skiriu Vasario 16-ajai

Perestroikos pabaiga Dar daug kas prisimena, kaip vidury dienos milicija kino teatruose gaudė žmones, „pramogaujančius“ dar- Keliolika aukų prie televizijos bokšto Vilniuje. Tuo bo metu. Tai padėjo keliais procentais padidinti darbo baigėsi Kremliaus bandymas reformuoti žlungančią našumą. Spaudoje leista rašyti net apie aukštų virši- santvarką. ninkų areštus, pradėta kovoti su korupcija, kai kurios Bolševikai, užgrobę valdžią Rusijoje po Spalio per- gamyklos – eksperimento tvarka – gavo teisę pačios versmo, vienu mostu panaikino privačią nuosavybę, pardavinėti viršplaninę produkciją. SSKP CK sekreto- bandė išguiti religiją – kitaip tariant, stengėsi jėga už- riams Gorbačiovui ir Ryžkovui liepta parengti planą, gniaužti tai, ką žmonija puoselėjo tūkstančius metų. kaip radikaliai pertvarkyti ekonomiką. Mirus Andro- Nutraukti tą baisų eksperimentą su žmonėmis pirmo- povui, pokyčiai liovėsi. ji ryžosi Vengrija 1956-aisiais. Jos revoliuciją SSRS su Atėjęs į valdžią Gorbačiovas iš pradžių irgi bandė savo satelitais paskandino kraujyje. 1968-aisiais Če- gelbėti SSRS administraciniais metodais. Paskelbęs koslovakija bandė kurti „socializmą žmogišku veidu“. nuožmią kovą su alkoholizmu, smarkiai pabrangino Tą viltį irgi sutraiškė tankai. 1978-aisiais Kinijos ko- degtinę, įsakė visoje šalyje iškirsti vynuogynus. Lie- munistai, supratę, kad planinė ekonomika neištrauks tuvoje ką tik čekoslovakų pastatyta Utenos alaus da- šalies iš atsilikimo, paskelbė Keturių modernizacijų rykla didžiules varines talpyklas atidavė į metalo lau- programą. Išardė kolūkius, įkurtus SSRS pavyzdžiu, žą ir pradėjo virti limonadą. Tokia buvo perestroikos įsileido užsienio kapitalą, sudarė sąlygas rastis laisvo- pradžia. Bet komunistinės santvarkos krachas vis tiek sios rinkos užuomazgoms. nenumaldomai artėjo. Gal dėl visko kalti netikę vir- Kinijos Liaudies Respublikoje pokyčiai prasidėjo šininkai? O jei senuosius „stagnatorius“ pakeistų jau- po Mao Dzedongo mirties. Sovietų Sąjungą tuo metu nesni „reformatoriai“? Pasirodo, tą padaryti nėra pa- kaustė vis nykesnė brežnevinė stagnacija, tačiau KGB, prasta. Per porą metų pavyko pakeisti vos keletą SSKP kuriam vadovavo vienas iš susidorojimo su vengrų viršūnėlės kadrų. Jau 1987-ųjų pradžioje Gorbačiovui revoliucija vadų – Andropovas, ieškojo būdų, kaip iš- ir kitiems „reformatoriams“ tapo aišku, kad senais me- vengti sparčiai artėjančio kracho. Mirus Brežnevui, todais išgelbėti šalies, kai naftos kaina krinta vis že- SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapęs Andropovas miau, nepavyks. Teks pasitelkti eilinius žmones. SSKP bandė gelbėti ekonomiką administraciniais metodais. plenumas įteisino kooperatyvus ir privačią nuosavybę, paskelbė „viešumo“ politiką, kuri reiškė ne tik cenzū- * Tęsinys. Pradžia KB nr. 1, nr. 2 ros sušvelninimą, ne tik leidimą taisyti istorijos iškrai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 67 pymus, bet ir galimybę kritikuoti viršininkus. Birželį Kinijos Liaudies Respublikos „reformatoriai“ iškart Gorbačiovas deklaravo „demokratizaciją“, pradėdamas suprato, kad demokratija, neatsisakant komunistinės nuo kompartijos aparato. Komunistų vadovus tapo ideologijos, neįmanoma. Tai tik jos imitacija. Maždaug privaloma rinkti bent iš dviejų kandidatų. 1989-aisiais tuo metu, kai vyko Baltijos kelias, kinų jaunimas išėjo į buvo surengti net pirmieji gana laisvi rinkimai į SSRS gatves, reikalaudamas laisvės ir politinių teisių. Pekino liaudies deputatų suvažiavimą – šalies parlamentą. Ta- Tianmenio aikštėje armija sušaudė šimtus studentų. čiau netrukus paaiškėjo, kad reformos negali būti pu- Kiniją valdantys „reformatoriai“ tuo pat metu buvo sinės. Kooperatyvai neatstos rinkos ekonomikos. De- „stagnatoriai“. Jie nustatė politinių reformų komunis- mokratija, jeigu ji yra valdoma, neveikia. Jos negalima tinėje šalyje ribas, kurios galioja ligi šiol. Užsienio in- dozuoti – ji arba yra, arba jos nėra. „Demokratizacija“ vesticijoms – taip, modernioms technologijoms – taip, galiausiai susprogdino totalitarinę valstybę. privačiai nuosavybei – taip, bet galimybei keisti val- Geriausias to pavyzdys – Baltijos tautos. Vos buvo džią per rinkimus – ne. Pasirodo, komunistų vadams leista įmonėms imtis „ūkiskaitos“, estų ekonomistai ir be demokratijos puikiai sekasi krautis turtus. pasiūlė ūkiskaitiniu vienetu paversti visą Estijos SSR. Tačiau režimui, paremtam nežmoniška ideologija, Vos prabilta apie istorinių klaidų taisymą, Baltijos vis tiek anksčiau ar vėliau ateina galas. Gal ne mes, bet tautos pareikalavo paskelbti slaptuosius SSRS-Vo- mūsų vaikai ar anūkai vis tiek pamatys Kinijos krachą. kietijos pakto protokolus ir jau 1988-aisiais pradėjo Sovietų Sąjungos „reformatoriai“ puoselėjo iliuzi- siekti nepriklausomybės. To perestroikos planuose ją, kad galima demokratiją valdyti, tiesiog „stagnato- nebuvo. Reformatoriai galvojo ne apie demokratiją, riai“ to nesupranta. „Reformatorių“ ir „stagnatorių“ bet apie „demokratizaciją“ (nors jos viena nuo kitos, dvikova lėmė, kad SSRS iširo palyginti taikiai. Pasak pasak populiaraus anų laikų anekdoto, skiriasi taip, mėgstamo rusų posakio, tai buvo rimbo ir meduolio kaip kanalas nuo kanalizacijos). Kai į mitingus Balti- politika. Pirmąjį perestroikos „meduolį“ Kremliaus jos šalyse ėmė rinktis tūkstantinės minios, buvo jau „reformatoriai“ pasiūlė Lietuvai dar 1989-ųjų gruodį. per vėlu tramdyti jas jėga. Kai mitinguose pasirodė Tada užsirašiau: tautinės vėliavos, už kurias prieš kelerius metus grė- „1989-12-13, trečiadienis, Sąjūdžio būstinė sė kalėjimas, Kremlius tikėjosi, kad tai – viso labo Taikos gynimo komiteto naujasis sekretorius siūlo to- folkloras, nesuprato, kad Baltijos šalys siekia atgauti kias „bendras iniciatyvas“: prarastą valstybingumą. 1. Nebranduolinė zona Pabaltijyje. 2. Profesionali ar- Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavyzdžiu bandė sekti mija. 3. Ekologinė tema (Nemuno baseinas). 4. Integra- Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos žmonės. Ėmė bruz- cijos į Europos bendriją procesas (1992 m.). 5. Bendras dėti didieji Rusijos miestai. Dar baisiau Kremliui konsorciumas su sovietų juristais rengti įstatymams. buvo tai, kad net valdančioji komunistinė daugelio Pavyzdžiui, Lietuvos ir SSRS sutarties projektui.“ respublikų nomenklatūra svarstė, kaip galėtų iš- Pasakiau, kad Sąjūdžio taryba apsvarstys tuos pa- sprūsti iš centralizuotos valdžios gniaužtų. Juk net siūlymus. Negi Kremliaus valdžia jau buvo suuodusi, mažiausių „bananinių“ Centrinės Amerikos valsty- kad Sąjūdis skelbs nepriklausomybę? Tokie „meduo- bėlių valdžia maudėsi turtuose, o stambiausių SSRS liai“ turėjo įteigti mintį, kad lietuviai, net būdami respublikų vadovai tenkinosi žaliaisiais žirneliais ir SSRS sudėtyje, galės gauti vos ne viską, ko siekia. „Re- kitais „deficitais“. Būtina įstatymais įteisinti privačią formatoriai“ buvo greiti žadėti, nes žinojo, kad „sta- nuosavybę! Nejaugi iš tikrųjų toks buvo galutinis pe- gnatoriai“ tų pažadų tesėti neleis. restroikos tikslas? Dabar, kai buvusių SSRS respubli- 1991-ųjų sausį Kremliuje vyko, kaip visam pasauliui kų, pasivadinusių valstybėmis, vadovai tapo milijar- atrodė, arši kova tarp „reformatorių“ ir „stagnatorių“. dieriais, atrodo, kad taip. Po to, kai penktadienį, šturmuodami Spaudos rūmus,

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 desantininkai pašovė savanorį Vytautą Lukšį, televizi- nurodęs vyriausybei kuo greičiau užmegzti su Vilniu- jos šturmas, turėjęs vykti tą pačią naktį, buvo atidėtas. mi diplomatinius santykius. Žinia apie tai, iškilmingai Šeštadienį SSRS Federacijos taryba prakalbo apie „po- pranešta AT posėdyje vasario 12-ąją, buvo sutikta ova- litines priemones“ ir pasiuntė į Vilnių savo atstovus. cijomis. Tame posėdyje kalbėjo ir Danijos parlamento Gal politinė valdžia bent tądien nugalėjo karinę? O gal pirmininkas, pareiškęs, kad jo šalis pripažino Lietuvą jos abi sudarė tarpusavio paliaubas? dar 1921 m., ir tas pripažinimas galioja. Sovietų Sąjungos „reformatoriai“ irgi nebuvo vie- „1991-02-15, penktadienis. AT posėdis ningi. Atsirado Rusijos faktorius. Jau sausio 13-ąją Pristačiau apmatus nutarimo, susijusio su tuo, kad jos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Islandija oficialiai pripažino Lietuvą. (Norėjome padė- Borisas Jelcinas, atskridęs į Taliną, pasmerkė žudynes koti tos toli nuo mūsų esančios šalies žmonėms.) Vilniuje. Susitiko su Estijos ir Latvijos parlamentų pir- Vilniaus meras Grumadas pranešė, kad Karoso gatvė mininkais (Landsbergis šiame susitikime dalyvavo, pervadinama Islandijos gatve. kalbėdamas telefonu, o pareiškimą, kad šalys pripažįs- Slovėnijos parlamento delegacija pareiškė eisianti ta viena kitos suverenumą, kad tarpusavio santykius Lietuvos keliu.“ plėtos tarptautinės teisės pagrindais, pasirašė faksu). Prisimenu, kaip tada džiaugėmės. Juk paskelbę, kad Visi keturi kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį se- atkuriame Lietuvos valstybę, tikėjomės pripažinimo kretorių, prašydami sušaukti tarptautinę konferenciją, iškart po Kovo 11-osios. Bet jo laukti teko ištisus me- kuri padėtų išspręsti Baltijos valstybių laisvės bylą. tus. Didžiosios pasaulio valstybės neskubėjo atnaujinti Visuomenė buvo jau pasikeitusi. Kai rinkimuose į santykių, kol SSRS oficialiai neišleido Lietuvos iš savo SSRS liaudies deputatų suvažiavimą žmonės pirmą- pavaldumo. Masiškai pripažinti Lietuvą pradėta, praė- kart galėjo rinktis iš keleto kandidatų, užuot balsavę jus dar pusei metų po drąsaus Islandijos žingsnio. Jei už vieną, parinktą kompartijos, didžiuosiuose Rusijos rugpjūčio pučas Maskvoje nebūtų žlugęs, neaišku, ar miestuose, Vakarų Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje, išvis būtume sulaukę pripažinimo. Mažai kas pame- Moldavijoje rinkimus laimėjo „reformatoriai“. na, bet Danijos užsienio reikalų ministras dar 1990 m. O 1991-aisiais tapo aišku, kad perestroika nepavyko. vasario 28 d. pareiškė, kad jo šalis pripažįsta Lietuvą Komunistinės santvarkos neįmanoma reformuoti. Ji de facto ir įsipareigoja, esant palankioms aplinkybėms, pasmerkta žlugti. Sausio 13-osios žudynes vertinčiau užmegzti diplomatinius santykius. Tačiau tų palankių kaip desperatiškus veiksmus tų, kurie vylėsi, kad SSRS aplinkybių vis nebuvo. Po Islandijos Lietuvą dar pri- pavyks išsaugoti, jei bus atsisakyta „reformų“. pažino Slovėnija (1991-05-16) ir Kroatija (1991-08-03), tada jau bandžiusios išsiveržti iš Jugoslavijos. Pirmasis Lietuvos pripažinimas Tiesa, 1990-ųjų gegužės 31-ąją Lietuvą pripažino Moldavijos SSR, bet ji buvo viena iš tų SSRS respu- Tą pačią dieną, kai priėmėme įstatymą dėl plebiscito blikų, kurios dar nepaskelbė net suvereniteto dekla- rezultatų patvirtinimo, Islandijos Altingas pripažino racijos. Lietuvą. Pati Islandija tik 1944 m. tapo visiškai nepri- Maždaug tada įvyko vienas mįslingas įvykis, neiš- klausoma, nutraukusi valstybinius ryšius su Danija. aiškėjęs iki šiol. Gavome telegramą, kad Lietuvą pripa- Tarp kitko, daugelio demokratinių šalių politikai, nors žįsta Sedangas. Apie tokią šalį niekas AT nebuvo gir- nuolat kartojo, kad galioja senas Lietuvos valstybės dėjęs, todėl neskubėjome džiaugtis. Išsiaiškinome, kad pripažinimas, tačiau užmegzti diplomatinių santykių XIX a. iš tikrųjų egzistavo Sedango karalystė. Ją įkūrė neskubėjo. kažkoks prancūzų avantiūristas. Tą „pripažinimo tele- Islandija elgėsi kitaip – iškart po sausio žudynių gramą“ gavome iš komunistinio Vietnamo, mat Sedan- Lietuvą pripažino vyriausybė, o dabar ir parlamentas, gas jau seniai yra tos šalies dalis. Taip ir liko neaišku,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 69 kodėl neegzistuojanti karalystė mus pripažino. Gal ji „kūrybinės inteligentijos“ atstovų. Uoka garsėjo ypa- buvo trumpam atkurta Baltijos valstybių pripažinimo tingu socialiniu jautrumu ir sąžiningumu. 1989-aisiais tikslu (girdėjau, latviai irgi gavo tokią telegramą). Gal jis kaip Sąjūdžio atstovas tapo SSRS liaudies deputatu, turėjome džiūgauti? Paskelbti apie tai visam pasauliui? iki pat Kovo 11-osios dirbo Sąjūdžio sekretoriate (tarp Būtume išstatę pajuokai Lietuvą kaip valstybę. kitko, neimdamas algos). Sąjūdžio Seimo taryba manė, Sunku pasakyti, kuri iš tikrų pasaulio valstybių ir kad būtent jis sugebės sukurti struktūrą, padėsiančią kada būtų užmezgusi su Lietuva diplomatinius san- nepriklausomai valstybei įvesti naują tvarką. Tiesa, ne- tykius. Bet rugpjūtį Maskvoje susipešė SSRS „refor- įsivaizdavome, kad pasipriešinimas bus toks didžiulis. matoriai“. Pučui žlugus, Skandinavijos šalys rengėsi Valstybės kontrolės įstatymą naujasis parlamentas pirmosios atidaryti ambasadas Lietuvoje. Su Švedijos priėmė vieną iš pirmųjų, jau 1990-ųjų gegužę. Vals- diplomatu Larsu Fredénu rugsėjo pradžioje jau ieško- tybės kontrolė turėjo būti pirmoji teisėsaugos struk- jome Vilniaus centre pastato jų pasiuntinybei. tūra, sukurta po Kovo 11-osios. Nepraslinkus nė mė- O jeigu pučas Maskvoje būtų laimėjęs? O jeigu jis nesiui, valstybės kontrolieriumi AT patvirtino Uoką. apskritai nebūtų kilęs? Tada, birželį, dešinieji dar turėjo tvirtą daugumą ir galėjo nekreipti dėmesio į kairiųjų deputatų reikala- Devyngalvis slibinas vimus Valstybės kontrolės departamentą sudaryti iš „profesionalų“. Artėjo pirmosios 1990-ųjų Kovo 11-osios metinės. Ar Kas buvo „profesionalai“ 1990-aisiais? Negi sovie- per tuos metus kas nors Lietuvoje pasikeitė iš esmės? tiniai pareigūnai staiga stebuklingai pasikeitė, Aukš- Dar steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė re- čiausiajai Tarybai priėmus Nepriklausomybės aktą? zoliuciją „Dėl privilegijų ir nomenklatūros likvidavi- Žinoma, buvo tokių, kurie nutarė naujoje Lietuvoje gy- mo“ – visuomenė piktinosi išimtinėmis teisėmis, su- venti naujaip. Bet ir jų noras greitai atvėso, susidūrus teiktomis nedidelei valdančiųjų grupei. Tada ji buvo su glaudžiomis senojo režimo „profesionalų“ gretomis, dažnai vadinama „nomenklatūra“, nors šis žodis reiš- dabar išskleidusiomis trispalves vėliavas. Ypač daug kia tik įvairių lygių viršininkų sąrašą. Piliečių teisių ir tokių „specialistų“ telkėsi struktūrose, per kurias kom- tautybių reikalų komisija bandė priimti įstatymą, li- partija valdė šalį – teismuose, prokuratūroje, advoka- kviduojantį sovietų valdžios sukurtą privilegijų kom- tūroje, milicijoje, valstybės administracijoje, įmonių ir partijos pareigūnams sistemą. Tačiau reikalo esmę kolūkių kontorose. Tai ir buvo toji nomenklatūra, su lėmė net ne privilegijos, o tai, kad nepriklausomybę kuria žadėjo kovoti Sąjūdis. paskelbusios Lietuvos administracijoje liko nema- Uokai, Darbininkų sąjungos, apimančios visą Lie- žai asmenų, susisaisčiusių nomenklatūriniais ryšiais. tuvą, lyderiui, gana greitai pavyko surinkti departa- Aukščiausiosios Tarybos rinkimai pakeitė tik įstaty- mento kolektyvą. Daugiausia tai buvo žmonės, jau mų leidžiamąją valdžią. Vykdomoji, nors jai vadovavo anksčiau bandę kovoti su valdžios, dar komunistinės, Sąjūdžio ekonomistė, liko „nomenklatūros“ rankose. piktnaudžiavimais. Dabar jiems teko tirti naujos, bet Negalima sakyti, kad prieš rinkimus nesvarstėme, sudarytos daugiausia iš senų viršininkų, valdžios kokie pavojai laukia Sąjūdžio, jeigu jis gaus daugumą nusikaltimus. Bandyta kontrolierius įbauginti (pa- parlamente. Buvo aišku, kad tikrai teks kovoti su iždo vyzdžiui, buvo sudeginta Kaišiadorių kontrolieriaus grobstytojais, tačiau tikėtasi, kad tam pakaks sukurti sodyba), tačiau departamentas veikė ir užsitarnavo naują valstybės kontrolės instituciją. Valstybės kontro- visuomenės palaikymą. Žmonės matė, kad naujoji lieriumi ketinta paskirti Sąjūdžio Seimo tarybos narį Kontrolė tiria ne tik vietinių viršininkų, bet ir aukš- Kazimierą Uoką. Jis buvo vienintelis darbininkas tary- čiausių šalies pareigūnų veiklą, taigi įstatymų reikės- boje, sudarytoje iš filosofų, rašytojų, mokslininkų, kitų laikytis visiems. Po pusmečio pamatėme pirmuosius

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Valstybės kontrolės departamento darbo rezultatus. Jurgis STANAITIS Sklaidau savo dienoraštį: „1990-10-10, trečiadienis, AT prezidiumo posėdis Uoka jau įrodė 700 000 rub. pagrobtų lėšų. Iškėlė 3 NEPRIKLAUSOMYBĖS bylas. Tiria Lietkoopsąjungą. Gavo 12 pareiškimų iš AT deputatų. Tiria „Interlitą“ (Kauno kooperatyvas, į kurį SKRYDŽIAI perpumpuoti LKP pinigai), Valstybinį operos ir baleto teatrą. Gauti 178 žmonių pranešimai.“ Iš Lietuvos pasipriešinimo istorijos Mums atrodė, kad devyngalvį slibiną nugalės vienas Uoka („su savo kuoka“, kaip tada juokaudavome). Tiesa, Uokai teko nusileisti oponentams, kurie jį kaltino, kad į darbą departamente priėmė „ne specia- listus“, todėl savo pavaduotojais paskyrė VRM skyriaus viršininką ir Finansų ministerijos skyriaus vedėją. Po Sausio įvykių pasikeitus vyriausybei, pradėta grąžinti žemę buvusiems savininkams, bandyta išlais- Niekas neįstengs jūsų pažemin- vinti žemdirbius, išardant kolūkius. Tačiau reformos ti, jei neduosite tam savo sutikimo. skynėsi kelią sunkiai. Nors ministerijoms dabar vado- Winston Churchill vavo Sąjūdžio žmonės, tačiau jų aparatas liko toks pats kaip ir prieš Kovo 11-ąją. šaušus nepriklausomybei, beveik niekas iš Lietuvos Dabar galvoju, kad pokyčių vangumo priežastis Iaviatorių neketino paklusti „vyresniajam broliui“. buvo labai paprasta – ekonominių reformų Lietuvoje Sportinės aviacijos bendruomenė stengėsi atsiskirti 1990-aisiais nepavyko susieti su naujais socialiniais nuo Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir lai- santykiais. Mes, AT radikalai, dėl to vangumo tada vynui remti (SDAALR, geriau žinomos pagal rusišką kaltinome komunistus, bet dabar manau, kad jų kaltė atitikmenį DOSAAF) ir tapti visateise Tarptautinės buvo gal ir ne tokia jau tiesioginė. Sovietmečiu visuo- aeronautikos federacijos nare. menės kūną ir sielą apraizgė tvirti abipusės naudos Maskva reikalavo atiduoti lėktuvus, sklandytuvus, saitai – kompartija tapo sava. Pabandysiu paaiškinti, parašiutus, aptarnavimo automobilius ir grasino: „Jei koks buvo tas mechanizmas. Kadaise, dar Lavrenti- priešinsitės, viską sunaikinsim.“ Aeroklubų žmonės jaus Berijos nurodymu, pavyko komunistų partiją nusprendė išmontuoti orlaivius, o išmontavę kraudavo paversti lietuviška. Iš kokių 200 tūkstančių sąrašinių į priekabas ir veždavo į apleistus tvartus, fermas arba Lietuvos komunistų dauguma buvo lietuviai. Savąja tiesiog įstumdavo į miško tankmę ir apklodavo bre- abipusės naudos ideologija kompartija užkrėtė net zentu. Kas likdavo aerodrome, tą „sugadindavo“. ir, atrodytų, visai kitokių pažiūrų žmones. Tai tapo Nuo 1990 m. pavasario sovietai uždraudė bet kokius slenksčiu, kurio visuomenė taip ir neperžengė, o jis mokomuosius-sportinius skraidymus, tačiau lietu- neleido klostytis kokybiškai naujiems socialiniams vių išmonė padėjo prisitaikyti prie esamos situacijos. santykiams. Reformos buvo daromos, bet ankstes- Aviatoriai susitardavo su „vietiniais“ aviacijos dalinių nėse, „nomenklatūrinėse“ vietose liko žmonės, susi- vadais (rusai – neblogi žmonės) ir skraidydavo jų prie- saistę giminystės, pažinčių ar tiesiog abipusės naudos dangoje arba įregistruodavo įmonę, kuriai negaliojo saitais. jokie DOSAAF draudimai. Kartu su bičiuliais, dalyvavusiais tų įvykių sūkuryje, Tęsinys kitame numeryje prisiminėme, kas tuo metu vyko Lietuvos padangėje.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 71 1990 m. balandžio 7 d. Vilniuje įvyko atkurto Lietu- no oro uostą Aleksote ir paslėpė tarp konteinerių. Nau- vos aeroklubo konferencija, kurioje dalyvavo 110 dele- jus lėktuvų propelerius išgabeno į Vilkaviškio rajoną, gatų. Buvo pakviesti ir du „svečiai“ – SSRS DOSAAF Nadrausvės kaimą. Užtekdavo pasakyti, kad orlaiviai Centro komiteto pirmininko pavaduotojas generolas slepiami nuo sovietų kariškių, ir žmonės patardavo, Sergejus Maslovas ir Lietuvos SSR griūvančio SDA- kaip tą geriau padaryti. ALR pirmininkas generolas Ginutis Taurinskas. Ge- Lėktuvus, kuriuos nutarta palikti Pociūnų aeroklu- nerolas iš Maskvos, rėždamas kalbą, pareiškė, kad visa bo angare, mechanikai taip „patvarkė“, kad net ir labai aviacinė technika iki paskutinio varžtelio yra SSRS norėdamas jais nepakiltum. nuosavybė: „Niekas čia nepriklauso Lietuvos liaudžiai. Praėjus trim dienoms po Lietuvos aeroklubo kon- Nuo šiol neribotam laikui uždraudžiami bet kokie spor- ferencijos, generolai Maslovas ir Taurinskas, nepaten- tiniai skraidymai, o Sovietų Sąjungos vidaus reikalų kinti jos rezultatais, nutarė susitikti su Pociūnuose įsi- kariuomenei, esančiai Lietuvos Sovietų Socialistinėje kūrusių organizacijų aviatoriais. Gamyklos „Sportinė Respublikoje, pavedama sustiprinti aviacinės technikos aviacija“ salėje susirinko darbuotojai ir dviejų Kauno ir aerodromų apsaugą.“ Salė tą girdėdama nuščiuvo, aeroklubų nariai. Aleksandras Jonušas, „Sportinės bet vienas iš delegatų atsistojo ir paklausė: „Kiekvienas aviacijos“ direktorius, priminė, kad aviacinės organi- Lietuvos pilietis 50 metų mokėjo mokesčius į SSRS biu- zacijos priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. džetą, tai kodėl gi mums niekas nepriklauso?“ Gene- Bendru balsavimu tam pritarė visi dalyviai. Generolas rolas nuo tiesioginio atsakymo išsisuko: „Šio klausimo Maslovas į tai reagavo gana ramiai, bet Taurinsko re- spręsti aš nesiimu, čia politika.“ Tada neapsikentęs atsi- akcija buvo audringa, rėksmingu tonu jis pagąsdino, stojo garsus lėktuvų konstruktorius Vladas Kensgaila kad geruoju tai nesibaigs. ir pasakė: „Generole, kai grįšite į Maskvą, perduokite, Po nepavykusio pokalbio sovietų reakcija buvo grei- kad mes kovosim dėl nepriklausomos Lietuvos, ir, jei ta – tą pačią savaitę į gamyklą atvyko Pabaltijo kari- prireiks, atsisakysim lėktuvų iki paskutinio varžtelio, nės apygardos karininkas, lydimas keleto kareivių, ir bet Nepriklausomybę išsaugosim!“ pareikalavo atiduoti „A“ grupės automobilius (jie buvo Nepaisydami generolų gąsdinimo, konferenci- su kariniais numeriais). Iš Skraidymų bandymų stoties jos dalyviai priėmė rezoliuciją, pritariančią Lietuvos buvo paimtas naujas specializuotas automobilis GAZ- Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 66 ir benzovežis. 22 d. nutarimui, kad visos SSRS DOSAAF organiza- Vieną gražų 1990 m. gegužės rytą, apie 6 val., Pa- cijos, esančios mūsų šalyje, pereina į Lietuvos Respu- nevėžio aeroklube, kur budėjo viršininko pavaduo- blikos jurisdikciją. Paragino aviacijos sporto klubų tojas Gintautas Griauzdė, staiga pasirodė UAZ auto- (aeroklubų) darbuotojus apsaugoti jų žinioje esančius mobilis su kariškiais. Vienas ant kelių buvo pasidėjęs sportinius lėktuvus, kitą aviacinę techniką. Aeroklubo Kalašnikovo automatą. Pulkininkas išlipo, priėjo prie konferencija pareiškė nepasitikėjimą SDAALR Centro Griauzdės ir pasakė atvažiavęs iš Pajuostės karinio ae- komiteto pirmininku generolu Taurinsku už įgalioji- rodromo – jam įsakyta paimti automobilius. Pateikęs mų viršijimą ir veiklą, prieštaraujančią LR Laikinajam jų sąrašą, lyg ir tarp kitko pridūrė: „Nejuokaukit, nes Pagrindiniam Įstatymui, už Ministrų Tarybos nutari- atsitiks, kaip prieš kelis mėnesius Baku.“ mų nevykdymą. (Nepriklausomybės siekiantį Azerbaidžaną bandy- Konferencijai pasibaigus, Kauno pilotažinio aero- ta paklupdyti ant kelių. Sovietų Sąjungos vadovas Mi- klubo delegatai išskubėjo į Pociūnus ir tą pačią dieną, chailas Gorbačiovas davė įsakymą karinėms pajėgoms saulei leidžiantis, keletą lėktuvų paslėpė Prienų staty- kartu su Vidaus reikalų ministerijos ir KGB daliniais binės organizacijos kieme, kelis kitus – Kazlų Rūdos įsiveržti į Baku. 1990 m. sausio 20 d. rytą į sostinę įžen- Antanavo apylinkės Gaisrių kaime. Dalį nuvežė į Kau- gė apie 20 tūkst. sovietų kariškių.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Oficialiais duomenimis, per išpuolį žuvo 133 žmo- km, Griauzdės sodyboje. Pirmas atskridęs ir laukda- nės, 744 buvo sunkiai sužeisti, 841 – neteisėtai areš- mas, kol pasirodys kiti du lėktuvai, šis pamatė, kad nuo tuotas, penki dingo be žinios. Tarp žuvusiųjų buvo Panevėžio pusės atskrenda Mi-8. Pagalvojęs, kad juos daug vaikų, moterų, senelių, greitosios pagalbos susekė, nurodė pilotams grįžti atgal į Panevėžį. Bet medikų, Azerbaidžano milicininkų. Sudeginta 200 sraigtasparnis praskrido pro šalį. Netrukus lėktuvai namų, sutraiškyta 80 automobilių. Pagrindinis kru- buvo saugiai paslėpti. vinos agresijos tikslas – įbauginti nepriklausomy- Lakūnai, atskraidinę lėktuvus, nežinojo, nei koks bės siekiančią šalį.) čia adresas, nei kieno sodyba, nes nutarta bendraklu- Griauzdė paaiškino, kad aeroklubas dirbti pradeda biams nieko nepasakoti saugumo sumetimais. Pati- 9 val. (iš tikrųjų nuo 8 val.). Karininkas griežtai įsakė, krinti orlaivių Griauzdė važiuodavo į Rudikus 1–2 kad automobiliai iki dienos pabaigos būtų pristatyti į kartus per savaitę nuo 1990 m. rudens iki 1991 m. Pajuostės karinį aerodromą, ir išsinešdino. (Kariškiai, gegužės mėnesio. kurie į Panevėžio aeroklubą buvo atvažiavę prieš keletą Dalis lėktuvų ir automobilių buvo paslėpta aeroklu- savaičių, elgėsi ne taip agresyviai kaip šįkart.) bo viršininko Broniaus Zaronskio tėviškėje Pasvalio Apie 9.00 val. iš Pajuostės paskambino geras Griauz- rajone, Medinių kaime. Kai 1991 m. sausį netoli Medi- dės draugas ir perspėjo, kad su tuo pulkininku elgtųsi nių kaimo buvo atidengtas koplytstulpis Lietuvos tar- atsargiau, nes jis tarnavęs Afganistane. pukario veikėjams Jonui, Petrui, Antanui ir Anuprui Vakare aviatoriai pristatė į Pajuostę gerokai „nu- Vileišiams, lakūnai ištraukė vieną paslėptą lėktuvą, rengtą“ automobilį GAZ-52. Tuo metu į aeroklubą nuo „kilimo ir tūpimo tako“ nuvalė sniegą ir padangę keletą kartų skambino Russkoe radijo žurnalistai ir raižė su Lietuvos trispalve. Susijaudinę žmonės braukė provokuojamai klausinėjo: „Kodėl jūs, patriotai, ati- ašaras ir giedojo Lietuvos himną. duodate sovietų kariškiams automobilius?“ Kad galėtų legaliai skraidyti, Panevėžio aviatoriai „Įvykiai Lietuvoje kaito. Jautėme, kad bus blogai, – įkūrė kooperatyvą „Ikaras“, kuriam negaliojo DOSA- pasakojo Bronius Zaronskis, tuometis Panevėžio aero- AF nurodymai. klubo viršininkas. – Klube budėdavome po 4–6, net po Draudimas skraidyti kauniečiams nebuvo didelė 10 žmonių, naktį ne tik užsirakindavome, bet ir užsiba- problema, mat Pociūnuose bazavosi sovietų karinė es- rikaduodavome. Stebėdavome sovietų kareivių kolonas kadrilė, su kuria jie gerai sutarė, vadas netgi leido „ja ties Berčiūnų gyvenviete ir už Pažagienių – kiek maši- prisidengti“. nų, ką jos veža, ar tankus, ar šarvuočius, ar kareivius, 1990 m. rudenį Kauno sklandymo aeroklubo na- kur važiuoja – į Pajuostę ar Radviliškio pusėn, ar Ry- riui Antanui Rukui paskambino iš SSRS sklandymo gos link. Žinojome radijo dažnius, kuriuos naudodavo rinktinės bazės Oriole (Rukas buvo SSRS sklandymo sovietų lėktuvų, daugiausia karinių krovininių IL-76 rinktinės kapitonas) ir perspėjo, kad jų neišleidžia pilotai. Pajuostės karinio aerodromo šaukinys buvo atostogų, atrodo, rengiamasi kažkokiai spec. operaci- Tiulpan, Kėdainių karinio aerodromo – Podgornyj. jai. Įtarė, kad tai gali būti susiję su Lietuva. Ši žinia su- Ką reikia išsiaiškinę, vykdavome į Panevėžio lietuviš- kėlė nerimą. Kauno aeroklube sklandytuvų buvo ne- ką komendantūrą ir viską pranešdavom“, – prisimena mažai (45 vnt.), susirūpinta, kur juos paslėpti. Net 21 Bronius. sklandytuvą nuvežė į Alytaus rajono Punios seniūnijos 1990 m. spalio mėn. pasklido gandas, kad Baltarusi- Strielčių kaimą pas vieno lakūno uošvį. Tris lėktuvus joje suformuota diversinė grupė, ji gali bet kuriuo mo- AN-2 („Kukurūznikus“) nuskraidino į Kazlų Rūdos mentu atvykti ir sunaikins orlaivius, geriausiu atveju miškus. Angare liko tik nevažiuojantis benzovežis. juos išskraidins. Panevėžio aeroklubo nariai nuspren- Sužinoję, kad Oriole visus sklandytojus pagaliau iš- dė tris lėktuvus Wilga paslėpti Rudikų kaime už 43 leido atostogų, kauniečiai lengviau atsikvėpė.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 73 Kai 1991 m. sausio 11-ąją SSRS griebėsi atviros Sovietų Sąjungos įstatymais. Sovietmetis Kyviškėse agresijos prieš Lietuvą, kariškiai šarvuočiais apsupo truko maždaug iki 1991 m. rugpjūčio antrosios pusės, ir užgrobė LR Krašto apsaugos departamento būstinę kol žlugo Maskvos pučas. Vilniuje, Viršuliškių g. Atspėkite, kas nedelsdamas ten „Telšių aeroklubas toli nuo Vilniaus, todėl jokie „tau- įsikraustė? Teisingai, Lietuvos SSR SDAALR pirmi- rinskai“ mūsų padangėje kol kas nesirodė. Tačiau tai ninkas su svita! Kadangi pastate buvo išjungtas šildy- nereiškė, kad galima nusiraminti. Turėjome 5 lėktuvus mas, kareiviai viduje kūreno laužą… Wilga, 15 įvairių tipų sklandytuvų. Keletą išmontavo- Vilniaus aeroklubas šalia Paluknės miestelio yra me ir paslėpėme Anulėnų tarybinio ūkio sandėliuose. vos už 40 km nuo sostinės. Vis dažniau pro šalį va- Vieną lėktuvą užpylėme grūdais. Kitus 1991 m. sausio žiuojančios vilkstinės su ginkluotais kariškiais, pasak 19 d. nuskraidinome į mišką netoli Tryškių miestelio ir tuomečio viršininko Giedriaus Kilnos, primindavo neišmontuotus apdėjome šakomis. Skrisdami Tryškių sovietinių generolų grasinimus, kad orlaiviai bus at- link, pamatėme sraigtasparnį. Nėrėme į šalį, bet Mi-8 į imti arba sunaikinti. Todėl jis su patikimiausiais avi- mus nereagavo ir nuskrido savais keliais. atoriais slapčia (aeroklube buvo KGB informatorių!) Dalį sklandytuvų išvežėme į gretimus kaimus ir po 2 tarėsi, kokius orlaivius ir kur paslėpti. Maždaug už 10 ar 3 paslėpėme sodybose pas patikimus žmones. Jei ap- km nuo aerodromo esančiame Adomėlių kaime buvo tiktų kurią nors vieną slaptavietę, praradimas nebūtų skulptoriaus G. Savicko ir matematikos profesoriaus R. toks didelis. Slėpti aviacinę techniką padėjo visi klubo Venskaus, su kuriais aviatoriai gerai sutarė, sodybos, nariai, nebuvo tokių, kurių reikėtų bijoti ar saugotis. tapusios saugia slėptuve. Žmonės, pas kuriuos slėpėme lėktuvus, reagavo palan- Balandžio 25 d. draugas Taurinskas iš savo naujos kiai – visi stengėsi prisidėti prie Lietuvos atgimimo. būstinės davė įsakymą, kad būtų vėl įvesta „sovietinė Laimė, į mūsų klubą neatvažiavo nei sovietų kariš- tvarka“ Kyviškių aerodrome, esančiame prie Vilniaus. kiai, nei Taurinsko parankiniai. Lietuvos SSR SDAALR Pasiuntė desantininkus, bet šie susipainiojo ir nuva- pirmininko draudimų nepaisėme. Aš vis prisimenu tą žiavo į kitą pusę – Paluknės link. Ankstų rytą aerodro- lėktuvų slapstymą ir visų supratimą, kad darome tai, me pasirodė karininkas ir 15 kareivių su Kalašnikovo ką privalome daryti“, – rašė laiške tuometis Telšių ae- automatais. Vėliau raportavo, kad šturmuodami sargo roklubo viršininkas Stasys Kasparavičius. namelį, nepatyrė „jokių žmogiškų nuostolių“. Iš sargo atėmė medžioklinį šautuvą, skirtą varnoms baidyti, o Šiaulių aeroklubo, kurio bazė buvo Šeduvoje, na- jį patį išvijo. Administracinio pastato duris išlaužė, bet riai iškart po Sausio 13-osios tris lėktuvus Wilga angaro, kuriame buvo likę keli orlaiviai, geležinių var- nuskraidino į Šnikonių kaimą, maždaug už 10 km tų įveikti neįstengė, todėl pastatė sargybą. Atlikę tokią nuo Šeduvos aerodromo. Uždengė maskuojamuo- sudėtingą operaciją, nusprendė atsipūsti – įsibrovę į ju tinklu, kadaise gautu iš rusų kariškių. Ant vieno namukus, kuriuose apsistodavo sportininkai, atsitem- lėktuvo kapoto dar ir šiandien išlikusios karvės ragų pė lovas ir visą parą „ilsėjosi“. Atėjus laikui išsinešdin- žymės (slėpėme nuo Taurinsko, užsirovėme ant karti, nugvelbė 5 radijo stoteles ir 4 automobilio padangas. vės, – juokaudavo lakūnai). Sklandytuvus šiauliečiai Keli naivūs Vilniaus aviatoriai nuėjo pasiskųsti Lietu- paslėpė Alksnupių kaime, daržinėje po šienu, ten vos SSR SDAALR pirmininkui, bet šis sovietų gerai juos laikė net dvejus metus. išmuštruotas generolas pareiškė nieko nežinantis, o Algimantas Daubaras, tuometis Šiaulių aeroklubo jiems patarė nesikišti… viršininkas, prisimena, kokiomis sąlygomis skraidy- Kyviškių aerodromas, beje, jau spėjęs paslėpti dalį davo: „1991 m. vasarą svetimos valstybės įstatymais aviacinės technikos, buvo užgrobtas tą pačią dieną po- jau nebegalėjome vadovautis, o mūsų valstybė jokių piet, ten „sėkmingai“ įvesta DOSAAF tvarka, paremta taisyklių dar nebuvo nustačiusi. Apsisprendžiau, kad

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 skraidysime, nebepaisydami sovietmečiu galiojusių „Žinojome, kad užgrobtas Krašto apsaugos pastatas, procedūrų (reikėdavo skambinti į Rygą, visus nuro- užimtas Kyviškių aerodromas, bet Biržuose buvo palygin- dymus gaudavome iš ten, o dabar sovietai išvis už- ti ramu, kol vieną naktį staiga pasirodė kariškiai, – pasa- draudė skraidyti). Tačiau buvo didžiulė rizika, kad kojo tuometis Biržų aeroklubo viršininkas Vidmantas susidursime su visuose aukščiuose nardančiais nai- Jukna. – Pareikalavo atidaryti angarą, bet klube budė- kintuvais Su-27, nes Zoknių aerodrome, kuris buvo jęs sargas aiškino, kad raktų neturi, todėl įleisti negali. Šeduvos aerodromo kaimynystėje, intensyviai kilo ir Kareiviai į vidų nesilaužė ir išvažiavo, pagrasinę, kad leidosi rusų lėktuvai. Nuvykau į karinį aerodromą netrukus sugrįš.“ pas 53-iojo naikintuvų pulko vadą. Pokalbis buvo Grįžo tą pačią dieną ir išsivarė lengvąjį automobi- trumpas, – pasakiau, kad norime skraidyti, paklau- lį Volga, sunkvežimį Gaz-51. Jukna juokiasi, kad jau siau, kaip galėtume saugiai „tilpti“ toje pačioje oro buvo spėjęs įvykdyti „sabotažą“ – pakeitė kai kurias erdvėje. Jis atsakė: „Skraidykite“, tada nurodė laiką mašinų detales, įdėjo senus akumuliatorius. (savaitės dienas ir valandas), kai pulkas nevykdys Dar vieno kariškių vizito oreiviai nelaukė – ieško- planinių skraidymų.“ jo, kur galėtų paslėpti aviacinę techniką. Ožkiniškio kaime sklandytuvų sparnus vyrai užkėlė ant tvarto, 1991 m. kovo viduryje sovietų desantininkai, atva- liemenis padėjo daržinėje. „Bijojome, kad neįlūžtume, žiavę į Alytų, su BMD (bojevaja mašina desantnikov) nes tvarto lubos atrodė gerokai papuvusios“, – prisime- išlaužė Technikos mokyklos, priklausiusios SDAALR, na aeroklubo instruktorius Gediminas Venskus. „Vis- garažo vartus ir išsivarė krovininius mokomuosius kas tada atrodė labai tikra ir prasminga. Net minties automobilius. Vienam BMD pasukus centro link, kilo nekilo, kad galėtume nepriimti sklandytuvų“, – kalbėjo įtarimas, kad kariškiai važiuoja į aerodromą. Aviato- dabar ūkininkaujantis J. Kutra, apsiėmęs saugoti net riai iš angaro ištraukė tris Jak-52 lėktuvus, paskubomis kelioliką sklandytuvų. Biržų aerodrome kariškiai ap- užvedė ir, net nepašildę variklių (todėl vienam lėktu- silankė dar du kartus ir išsivežė autokraną Kraz. vui šaltas tepalas išpūtė radiatoriaus groteles), išskrido į kaimą netoli Onuškio. Vietiniai žmonės padėjo lėk- 1991 m. vasario mėn. į Šilutės aeroklubą paskambi- tuvus paslėpti, nors suprato, kad, įvykiams pasisukus no SDAALR inspektorius ir perspėjo, kad planuojama bloga linkme, turės didelių nemalonumų dėl „meilės konfiskuoti turtą. Viršininkas Aleksas Karalavičius, aviacijai“. surinkęs patikimiausius aviatorius, ėmėsi darbo. Iš- Aeroklubo viršininkas Antanas Marčiukaitis jau ardę lėktuvus, liemenį atbulai prikabindavo prie sa- anksčiau buvo prie savo gimtinės nuskraidinęs ir pa- vivartės GAZ-66 ir veždavo į slėptuves. Kartą vidur- slėpęs lėktuvą JAK-50. „Evakuacija vyko planingai, jai naktį susidūrė su sovietų kariškiais, ačiū Dievui, keista pasirengėme iš anksto, – pasakojo Antanas. – Mano vilkstinė jų nesudomino. vaikystės draugas kelias dienas plūkė gruntą „aerodro- Lėktuvus slėpė Pagrinių žemės ūkio technikume mui“. Orlaivį atskraidinau anksti ryte, sėkmingai nu- netoli Šilutės. Benzovežį Ural nugabeno į Bikavė- tūpiau pievoje, bet netrukus pamačiau iš pietų į šiaurę, nus, į lėktuvų konstruktoriaus Vlado Kensgailos kaip tik virš mano lėktuvo, skrendantį sraigtasparnį. gimtinę. Išsigandau, kad pastebės ir nutūps, bet Mi-8 „praėjo“ Mindaugas Bertašius, Šilutės aeroklubo lakūnas- 250–300 m aukštyje ir nuskrido Kauno link. Į Alytaus instruktorius, pasakoja: „Bėgo laikas, bet paslėptos aerodromą kariškiai nebuvo atvykę. Gal todėl, kad ae- aviatechnikos niekas neieškojo, o ir žinančių, kur ji pa- roklubo ankstesnis viršininkas turėjo brolį, kuris buvo slėpta, atsirado pernelyg daug, todėl 1991 m. gegužės aukšto rango KGB pareigūnas. O gal mes atrodėme per mėn. lėktuvai buvo sugrąžinti į Šilutės aerodromą. Spe- smulkios žuvys.“ cialistai juos sumontavo ir pradėjome kasdien skraidyti,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 75 tačiau iš Rygos skrydžių valdymo centro, išduodančio Vilniaus aeroklubo instruktorius Algimantas Šioži- leidimus, pasipylė draudimai ir grasinimai. Šilutės ra- nys pasakojo: „Jau beveik savaitę su AN-2 skraidinome jone buvo priešlėktuvinės gynybos daliniai – Tarvydų žmones po nuostabias Utenos apylinkes. Vieną dieną ir Užlieknių gyvenvietėse stovėjo raketos S-200, Degu- kaip įprasta paskambinau į Rygą, kad leistų skraidyti, čiuose veikė sovietų radiolokacinė stotis, todėl aero- bet pasakė, kad uždrausta ir nieko neaiškino. Per tele- dromą jie matydavo kaip ant delno. Vos pakildavome vizorių pamatėme, kad Maskvoje kilo pučas. Utenos ae- aukščiau 50 m, pasipildavo reikalavimai nedelsiant rodrome angaro nebuvo, todėl palikti lėktuvo negalėjo- nutraukti skrydžius. 1991 m. gegužės 5 d. paskambino me. Paskambinau Paluknės aerodromo viršininkui, šis lietuvis, tarnaujantis sovietų pulke, kuris dislokuotas patarė skristi pas juos. Kad Utenos aviatoriai nieko ne- Degučiuose, ir pranešė, kad iš Kaliningrado srities, iš sužinotų (kai kurie kėlė įtarimų), pasakėme, esą norime Černiachovsko, esančio už 86 km, Šilutės link skrenda lėktuvą apskraidinti, patikrinsime, kaip dirba variklis. naikintuvas Su-27 su keičiama sparnų geometrija. Apie Reikėjo kilti prieš vėją, tačiau ta kryptimi, maždaug už 12 val. virš Šilutės aerodromo pasirodė naikintuvas su 3,5 km, buvo Kloviniai, kur dislokuotas sovietų prieš- išskėstais sparnais, atliko kelis įspėjamuosius viražus ir lėktuvinės gynybos pulkas. Nenorėdami rizikuoti, kad nuskrido.“ mus pamatys, nutarėme kilti į priešingą pusę, pavėjui. Lietuvos oro erdvė buvo kimšte prikimšta viso- Skridome ne didesniame kaip 50 m aukštyje, tikė- kiausio karinio šlamšto – laukta valandos X, kai damiesi, kad lokatoriams esame nematomi. Vengėme bus duotas įsakymas „apginti sovietinę liaudį nuo skristi virš miestų. Kad iš toli nepamatytų važiuojan- fašistų“. Per mūsiškes orlaivių slėpimo operacijas tys automobiliai, kelius kirsdavome ten, kur jie supa- dažnai ir, matyt, neatsitiktinai sušmėžuodavo ore mi miškų. Per radiją išgirdome, kad iš Rygos skrenda sraigtasparniai MI-8. Kažkas jiems pranešdavo, o du MI-8, vienas į Kauną, kitas į Vilnių, taigi maždaug tas „kažkas“ veikė aeroklubuose. Antai vieno klu- mūsų trasa. Netoli Vilniaus pamatėme priekyje, truputį bo narys, visus vadindavęs kagėbistais, sovietmečiu aukščiau, skrendantį sraigtasparnį su raketiniais už- nuolatos važinėdavo į JAV… Buvo ir tokių aviato- taisais. Kad mūsų nepamatytų, „nėrėme“ į Neries vagą rių, kurie klusniai vykdė represinių struktūrų nu- (ten upės krantai aukšti) ir laimingai pasiekėme Palu- rodymus, pavyzdžiui, pakluso Taurinsko draudi- knės aerodromą.“ mui skristi virš Baltijos kelio. Kai kurie sveikino Po Maskvos pučo, žlugusio 1991 m. rugpjūčio 19 d., Kyviškių aeroklubo užgrobimą, sakė, pagaliau vėl civilio rūbais apsirengęs Taurinskas dėjosi Aukščiau- padaryta tvarka, nes buvo per toli nueita! Ačiū Die- siosios Tarybos deputato, Lietuvos aeroklubo prezi- vui, tokių buvo vienetai. Rimvydas Valatka teisus: dento Intos Klemo geru draugu ir tvirtino daręs viską, „Bailiai ir vidutinybės laukė toli nuo Baltijos kelio ir kad aviacinė technika nebūtų pagrobta ar sunaikinta. sulaukė savo valandos!“ Teisinosi sakydamas: „Aš nieko nenušoviau!“ Už antivalstybinę veiklą ir Krašto apsaugos admi- Aeroklubų nariai liudija, kaip bandyta įvaryti jiems nistracinio pastato užgrobimą Ginutis Taurinskas baimės: 1994 m. buvo nuteistas laisvės atėmimu dvejiems me- „Vieną dieną Šiaulių aeroklubą aplankė kariškių tams šešiems mėnesiams su turto konfiskavimu. sraigtasparnis Mi-8 su užtaisytomis raketomis. Nusi- leido aerodromo viduryje, neišjungęs variklių pasto- P. S. 1992 m. balandžio 29 d. Berlyne, Tarptautinės ae- vėjo keletą minučių ir išskrido. Tas pats sraigtaspar- ronautikos federacijos (FAI) tarybos posėdyje, Lietu- nis tą pačią dieną aplankė ir kitus aeroklubus. Koks vos aeroklubas buvo patvirtintas tikruoju nariu. Tai buvo tų vizitų tikslas, taip ir liko neaišku“ (Algiman- reiškė, kad pastangos tų, kurie tikėjo Lietuvos aviacijos tas Daubaras). ateitimi, nenuėjo veltui.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Apie knygas

Aloyzas STASIULEVIČIUS

NAUJAS ŽVILGSNIS Į VYTAUTO KAŠUBOS KŪRYBĄ

šeivijos (JAV) skulptoriaus Vytauto Kašubos kūry- šubą, kuris 1944 m. pasitraukė į Vakarus, bet jo kū- Iba yra gana gerai žinoma ir reflektuojama. 1987 m. riniai visiems laikams sugrįžo į vėl nepriklausomą dailininkas padovanojo Lietuvai bronzos reljefų Lietuvą. sieną „Kelionė“ ir medalius su LDK kunigaikščių Monografijos autorė atskleidžia kūrybos ištakas, raidą, portretais. Kūriniai buvo eksponuojami Lietuvos svarbiausias temas. Studijos Kauno meno mokykloje, pir- dailės muziejuje, išleistas katalogas.1 1992 m. Bea- moji 1937 m. paroda Paryžiuje, kur Kašuba buvo įvertin- tričės Kleizaitės-Vasaris pastangomis atvežta kita tas sidabro medaliu, okupacijos periodas, apsisprendimas dailininko kūrybos dalis. Įspūdinga Kašubos darbų emigruoti ir penkiasdešimt kūrybos metų Niujorke. ekspozicija 1993–1999 m. veikė dabartinės Naciona- Pažintis su Europos ir Amerikos moderniuoju linės galerijos erdvėse. 1997 m. išleista monografija menu – Constantino Brançusi’o, Henry’o Moore’o, apie skulptorių.2 Minint Vytauto Kašubos 100 metų Charles’io Despiau, Aristide’o Maillolio, Alexanderio jubiliejų, jo kūrinių paroda 2015 m. surengta Prano Calderio kūriniais – darė įtaką plastinei jo raiškai, ta- Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. čiau ji išliko „kašubiškai“ harmoninga, besiremianti 2018-ųjų pradžioje buvo pristatyta dailėtyrininkės heleniška, renesanso ir viduramžių tradicija. Skulpto- dr. Nijolės Tumėnienės monografija „Vytauto Kašubos rius yra sakęs: „Kauno meno mokykloje skaitėm Senąjį kūriniai Lietuvoje“.3 Remiantis skulptoriaus archyvu, ir Naująjį Testamentą – atsivėrė tematikos, visais laikais kitais šaltiniais, pateikiamas jo kūrinių katalogas su radusios atgarsį mene, svarba.“ Genialius kūrinius – nuotraukomis, įvertinama kūrybos visuma, aptariama „Prisikėlęs Kristus“, „Būties kelionė“, „Šuolis į erdvę“, jo pasaulėžiūra ir meninės nuostatos, susiejami gyve- „Figūra trikampyje“, „Skriejanti figūra“ – skulptorius nimo ir kūrybos faktai. sukūrė iš švino plokščių. Kūrybos slinktį atskleidžia Ši fundamentali monografija Vilniaus paveikslų paties menininko žodžiai: „Naudojant šią medžia- galerijoje buvo pristatyta Vasario 16-ąją, Lietuvos gą [šviną], pasikeitė reljefo sąvoka. Švino reljefuose moderniosios valstybės atkūrimo šimtmečio dieną, atsirado įtampa, dialogas tarp figūros ir ją supančios kai sostinės gatvėse šurmuliavo tūkstančiai šventiš- erdvės.“ Visą šį ciklą pavadinčiau žmogaus gimimo kai pasipuošusių žmonių, mojuodami trispalvėmis, studija. Mene žmogaus gimimas paprastai vaizduoja- skambėjo dainos ir muzika. Atgimimo dvasia įkvė- mas džiaugsmingai. Kašubos švino reljefuose žmogaus pė žmones, buvo gera matyti nušvitusius jų veidus. gimimą persmelkusi tragiška nuojauta, tapimas Žmo- Šventiškai nuteikė ir nauja knyga apie Vytautą Ka- gumi įprasminamas per kančią. Tai riksmas be atsako,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 77 rinę pasaulio prasmę“, – dailėty- rininkė užčiuopė Kašubos atrastą naują plokštuminės erdvės trak- tavimą, nebūdingą kitų skulpto- rių modernistų kūriniams. Knygoje išanalizuoti svarbiausi Kašubos kūrybos ciklai „Žmogaus misterija“, „Būties kelionė“, „Diena iš dienos“, ankstyvieji kūriniai „Kalinių išlaisvinimas“, „Mieganti tai- ka“, paminklai, monumentalio- Vytautas Kašuba. Medalis Lietuvos krikščionybės jubiliejui. 1986. Skersmuo: 7,6, 253 g. Bronza ji, apvalioji skulptūra, reljefai, Kalta Medallic Art Co (Danbury, Ct) mažosios skulptūros, piešiniai, svarbesnių projektų eskizai... pasigendant pagalbai ištiestos rankos, lyg iš Vinco My- Aptariami istoriškai pagrįsti meniški Lietuvos Di- kolaičio-Putino eilėraščio Vivos plango, mortuos voco džiosios Kunigaikštystės valdovų – Mindaugo, Gedi- („Apraudu gyvuosius, mirusius šaukiu“). Monogra- mino, Algirdo, Kęstučio – portretai medaliuose. fijos autorė, sugretinusi gyvenimo ir kūrybos faktus, Monografija apie Vytautą Kašubą pasirodė laikotar- padarė išvadą, kad šis ciklas sukurtas, netekus sūnaus piu, kai valstybės kultūros politika, praradusi kryptį, Aleksandro. Emociškai ir plastiškai bene paveikiausia primena laivą be kapitono, bandantį plaukti į visas pu- skulptoriaus kūrybos dalis atspindi tragišką asmeninę ses tuo pat metu. Nebepaisoma kokybinių meno verti- patirtį ir sukrečiančią XX a. žmogaus lemtį – persekio- nimo kriterijų. Anot lenkų kino režisierius Krzysztofo jimus, karus, dujų kameras, trėmimus, lagerius... Zanussi’o, gyvename postmoderniame pasaulyje, ku- Monumentaliame kūrinyje „Būties kelionė“ atsi- ris sklidinas nihilizmo. Tokia visa ko neigimo būsena spindi XX a. tragizmas, tūkstančių žmonių privers- apima visuomenę, kai kultūra nusisuka nuo praeities, tinės kelionės – vienų į Rytus, kitų į Vakarus. Su- nebesiremia tradicija, nebeskiria gėrio nuo blogio. skaldytos plokštumos, iliuzinė, kintanti erdvė, kūnų Gaivinanti Kašubos meno jėga primena, kad me- drapiruotės kuria dramatišką atmosferą. Monogra- nininkai atsakingi už tautos dvasinę sveikatą. Stul- fijos autorė atskleidžia šio kūrinio plastinę, idėjinę binanti kūrybos jėga, profesinė skulptoriaus meis- įtaigą, pagrindžia jo vertę, reikšmę XX a. skulptūros trystė, laikmečio dramatizmo pojūtis ir atsigręžimas istorijai. į tradiciją tarsi kviečia grįžti prie meninių vertybių, Reljefų sienos „Diena iš dienos“ herojės – gražios, grąžinant joms prasmę ir tikint, kad dar įmanoma stiprios moterys – stato namus, ilsisi, tvarko buitį, įveikti moralinę krizę. keliaudamos laiko ir erdvės trajektorijomis. Skulpto- rius lipdo jų kūnus be XX amžiui būdingų plastikos deformacijų, komponuoja baltoje plokštumoje, tarsi 1 Dovanotų kūrinių paroda: katalogas, įžang, str. aut. Irena Kostkevičiūtė. neturinčioje pabaigos. Vilnius. Lietuvos kultūros fondas. LTSR dailės muziejus. 1987. „V. Kašuba kelis metus lipdė skulptūrėles, keitė kom- 2 Irena Kostkevičiūtė. Žmogus Vytauto Kašubos kūryboje: monografija-al- pozicinius sumanymus, ieškojo naujo erdvės sprendimo bumas. Vilnius. Regnum fondas. 1997. reljefe, kai atskira figūra arba jų grupė turi savo erdvę, 3 Nijolė Tumėnienė. Vytauto Kašubos kūriniai Lietuvoje. Vilnius. Lietuvos taip sukuriama tolstanti erdvių sistema, įgyjanti alego- dailės muziejus. 2017.

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

SIMBOLINĖ TAUTOS IKONA

Gabija Surdokaitė-Vitienė. Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2017.

ai išsisklaido nuo seno puoselėtas mitas, patiria- siojo tipai turi skirtingą kristologinį įprasminimą, Iš- Kme ne tik tiesos atskleidimo džiaugsmą, bet ir ganytojo vidinės kančios priežastis kaskart vis kitokia savotišką nusivylimą, praradimo kartėlį. Bandome Surdokaitė-Vitienė nepritaria vokiečių mokslininkų priešgyniauti. Taip atsitiko ir su Rūpintojėliu, kuris teikiamam griežtam susimąsčiusio Kristaus ikonogra- nuo XIX a. pabaigos buvo laikomas vienu pagrindinių fijos tipologizavimui, nes šio atvaizdo kilmė siejama su lietuviškumo simbolių, būdingu tik mūsų kraštui, įkū- dvasinės literatūros vaizdais, vienuolių vizijomis, kurių nijančiu savitą mūsų mentaliteto ir pamaldumo atspal- negalima klasifikuoti (p. 16). Man regis, vis dėlto ver- vį. Racionaliai suvokdami, kad Rūpintojėlis – religinis tėtų pasikliauti nuoseklia tradicine ikonografijos moks- atvaizdas, krikščioniškosios ikonografijos dalis, lietu- lo sistema, pagal kurią sudaryta dabartinė tipologija. viai vis dėlto tikėjo, esą šio vaizdinio ištakos glūdi bal- Drauge negaliu nepritarti autorei, kad paprasti žmonės tų tradicijose. Rūpintojėlis – vienas labiausiai pas mus Susimąsčiusį Kristų suvokia kaip bendrinį vaizdinį, ap- paplitusių religinių vaizdinių, ypač išpuoselėtas liaudies imantį skirtingus Atpirkėjo pavidalus, išreiškiančius jo skulptorių. Tačiau šiuos įsitikinimus tenka pakoreguo- sielvartą dėl žmonijos kančių ir klaidų. Introvertiškas ti, išnagrinėjus ne visiems žinomą, bet dėl to ne mažiau Susimąsčiusiojo atvaizdas užtikrina asmenišką, me- įspūdingą sopulingojo Jėzaus atvaizdo kelionę laike. ditatyvų, išoriškai santūrų, empatišką tikinčiojo ryšį Dailėtyrininkė Gabija Surdokaitė-Vitienė išleido mo- su Kristumi. Compassio – tai išgyvenimas, patiriamas nografiją „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo drauge. Taip nutiesiamas kelias nuo gotikinio pranciš- iki tautos simbolio Rūpintojėlio“. Sėdinčio, ranka pa- koniškojo Skausmo vyro iki lietuviškojo Rūpintojėlio – rėmusio galvą, liūdinčio Jėzaus atvaizdas turi nemažai šis vaizdinys Dievo sūnaus apmąstymus susieja su vie- vizualinių variantų, kuriuos galima laikyti ir savaran- nos konkrečios tautos (lietuvių) patirtimi. kiškais ikonografiniais tipais. Vir Dolorum (lot.) arba Monografijos medžiagos užtektų ne vienai knygai. Szmerzensmann (vok. skausmo vyras) vaizduoja ką tik Pasitelkti išsamūs rašytiniai archyviniai šaltiniai, kitų prisikėlusį Kristų su nukryžiavimo žaizdomis (p. 15). kraštų mokslininkų publikacijos, istoriniai tekstai ir Christus im Elend (vok. apleistasis, atstumtasis Kristus, atvaizdai, gausu papildomos informacijos, net įvairių kitaip – Kristus varge), Kristus kalėjime, Christus in der marginalijų. Surinkti, sukataloguoti ir išanalizuoti susi- Rast arba Herrgottsruh (vok. besiilsintis Kristus) rodo mąsčiusio Kristaus atvaizdai iš LDK ir kitų šalių, kur šis jį dar nesužeistą, prisėdusį ant kryžiaus arba akmens siužetas paplitęs. Atlikdama senųjų Rūpintojėlio ištakų pakeliui į Golgotą. Įvairūs ikonografiniai Susimąsčiu- tyrimus, autorė susistemino įvairiausią informaciją, iš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 79 narpliojo ne vieną nesutarimų mazgą, susijusį su anks- ka metų tyrinėjo Lietuvos, Lenkijos, kitų šalių archyvus. čiau rašiusių menotyrininkų ir istorikų interpretacijomis. Tai buvo atkaklus ir kruopštus darbas, nes labai nedaug Aprėptos trys laiko zonos, aptartas dailininkų profesio- tekstų suteikia informacijos apie būtent sėdinčio Jėzaus nalumas. Atskleidžiama, kaip susimąsčiusio Kristaus atvaizdus. Susimąsčiusio Kristaus siužetas vadinamas įvaizdis keitėsi nuo pranciškoniškų ir dominikoniškų vė- įvairiai (Ecce Homo, Kristus kalėjime). Surdokaitė-Vitie- lyvųjų viduramžių iki potridentinių laikų, kokie sėdinčio nė išsiaiškino, kad seniausias Lietuvoje žinomas ir bene Jėzaus figūros variantai įsitvirtino XIX a. liaudies mene, vienintelis LDK teritorijoje išlikęs toks viduramžių at- kaip šis ikonografinis tipas XX a. I pusės Lietuvoje šalia vaizdas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskoje, sie- religinių įgavo politinių bei kultūrinių bruožų. Pristaty- tinas su XV–XVI a. pr. pranciškoniškuoju pamaldumu ti tiek įprastiniai (akmuo, nendrė, kolona, Arma Chris- ir vokiškais pirmavaizdžiais.1 Nors daugiau šio siužeto ti), tiek retesni (kelmas, Adomo kaukolė) susimąsčiusio kūrinių neturime, po išsamios kontekstinės analizės au- Kristaus atributai, aptartos jų reikšmės. Nagrinėjama tiek torė padarė išvadą, kad europiniame fone LDK pernelyg bažnytinė, tiek liaudiškoji pamaldumo tradicija. Ypač neišsiskyrė. Palyginti retas konventų ir parapijų tinklas vertinga tai, kad pasirinktasis atvaizdo tipas išsamiai ty- lėmė, kad pas mus tokių atvaizdų būta mažiau. Vis dėl- rinėjamas ne vien Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės to Bernardinų freska byloja, kad LDK vyko gana sparti paveldo fone, bet ir tarptautiniame kontekste. Aptariami meno komunikacija ne tik vienuolijų, bet ir karalių pa- dailės objektai iš Vidurio Europos muziejų ir bažnyčių, stangomis, pavyzdžiui, Jogaila ir Jadvyga aprūpino lie- iš kitų konfesijų (pavyzdžiui, liuteronų), išnagrinėtas ru- tuviškas bažnyčias liturginiais reikmenimis, paveikslais. siškasis variantas – vidurnakčio Jėzaus skulptūros. Kal- Svarbios ir maldynų iliuminacijos, pavyzdžiui, aptaria- bėdama apie XX a. Lietuvą, Surdokaitė-Vitienė atskleidė ma Erazmo Cioleko mišiolo 1514–1518 m. miniatiūra su politines, antropologines ir kitas su religiniu menu tiesio- sėdinčiu Jėzum (p. 105–108). giai nesusijusias Rūpintojėlio atvaizdo populiarumo prie- Visi kiti žinomi tapybiniai, o daugiausia skulptūri- laidas. Kam reikalinga tokia plati faktografijos aprėptis, niai Susimąsčiusio Kristaus atvaizdai yra vėlesni, Lie- kokių naujų įžvalgų ši medžiaga leidžia pateikti? tuvoje atsiradę jau po Bažnyčios reformos. Surdokai- Menotyrininkė užsibrėžė išsiaiškinti, ar sėdinčio susi- tė-Vitienė cituoja Molanuso tekstą, paaiškinantį, kodėl mąsčiusio Kristaus atvaizdas yra lokalinis, vien lietuviš- Susimąsčiusiojo atvaizdas plito ir XVI–XVII a., jau po kas reiškinys. Pirmiausia reikėjo patikrinti, ar ši ikono- Tridento susirinkimo, nors jo nutarimus vykdę bažny- grafinė schema galėjo transformuotu pavidalu pasiekti tinės dailės švarintojai neaprobuodavo siužetų, kurių mus iš pagonybės laikų. Knygos autorė nepritaria Kazi- nėra Šv. Rašte, t. y. tų, kurie žinomi tik iš apokrifinės mierzo Moszyńskio ir Zygmunto Kruszelnickio antro- literatūros. Molanuso teigimu, Susimąsčiusio Kristaus pologiniam požiūriui, kad susimąsčiusio Kristaus vaiz- vaizdavimo teisėtumą užtikrino Bažnyčios tradicija ir duosena (poza, gestas) tiesiogiai lygintina su pagonių pranciškonų dvasingumo patikimumas (p. 68). dievų atvaizdais. Tokia sėdinčios dievybės poza būdinga Gotikinė ir barokinė šio atvaizdo atmainos skiriasi įvairių civilizacijų sakralinei dailei, tačiau krikščionių tiek įprasminimu, tiek išoriškai (gotikinė ypač pabrėžia mene ji kitaip įprasminama ir siejama su Šv. Rašto arba Kristaus apnuoginimą, susijusį su jo ištvertais kankini- apokrifinių pasakojimų epizodais. Antra, ar ji atsirado mais ir visišku savęs atsisakymu, pasiaukojant dėl kitų). tik po Lietuvos krikšto? Jei taip, tai kokiu metu paplito – Barokiniai Susimąsčiusiojo atvaizdai atitinka potriden- jau viduramžiais ar tik poreforminiu laikotarpiu, XVII– tiniam laikotarpiui būdingą visuotinę dvasinės piligri- XVIII a.? Atsakyti į šį klausimą galima tik išnagrinėjus mystės tendenciją. Apmąstant Kristaus kančias pakeliui seniausius išlikusius bažnyčių vizitacijų aktus, kitus do- į Golgotą, tai siejama su vienuoliktąja Kryžiaus kelio sto- kumentus, kuriuose paminėtas susimąsčiusio Kristaus timi (Jėzus vaizduojamas sėdintis ant šalto akmens). Pli- atvaizdas ir jo garbinimo tradicija. Knygos autorė kelioli- to variantai „Kristus kalėjime“ ir garsių atvaizdų, matytų

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 piligriminėse vietovėse, kartotės. Barokinės skulptūros lyginamos su to meto maldų knygomis, pamokslais, teologiniais traktatais. Apskritai tekstų ir vaizdų paralelės šioje knygoje pasitelkiamos nuolatos, tai padeda argu- mentuoti ikonografinių tipų sklaidą ir ypatumus. Susimąstęs Kristus iki pat XX a. Lietuvoje nebuvo dažnesnis už kitus kristologinius atvaizdus. Knygos au- torė ištyrinėjo simbolinę jo paskirtį ir funkcijas atskirais pamaldumo istorijos etapais. Gausūs pavyzdžiai rodo, kad susimąstęs Kristus visada buvo ir iš esmės liko devo- cinis atvaizdas, skirtas asmeninei maldai, privačiam gar- binimui ir meditacijai. Todėl vienuolynuose, procesijų galerijose, vienuolynų bažnyčiose ši skulptūra dažniau- siai stovėdavo šoniniame altoriuje arba šalia jo. Būdavo įrengiamos net specialios nišos – „kalėjimai“. Didžiaja- me altoriuje skulptūra atsidurdavo tik pavieniais atvejais ir tik vėlesniais laikais, jau XVIII–XIX a. Kai kurios, ne itin gausios, ypač jei lyginsime su stebu- klingais Švč. Mergelės Marijos paveikslais, susimąsčiusio Kristaus skulptūros garsėjo malonėmis. Lenkijoje tokių buvo keturios, LDK – trys (Rasų, Valkavisko ir Vidiš- kių bažnyčiose). Autorė ypač detaliai aptarė Rasų (dab. Baltarusija) pavyzdį, ne tik pačią skulptūrą, jau ištyri- nėtą lenkų mokslininkės Dorotos Piramidowicz,2 bet ir Susimąsčiusiojo kultą – stebuklus, surašytus malonių knygoje, votus, aprangą, atskleisdama liaudiškąsias tikė- jimo apraiškas ir formas. Surdokaitė-Vitienė jau anks- tesniuose straipsniuose aptarė Rūpintojėlio kaip globėjo, atitolinančio nelaimes, sampratą.3 Kultas kaip kultūros atspindys – viena iš paralelinių šios knygos temų. Nors potridentiniais laikais Europoje susimąsčiusio Vytautas Kašuba. Rūpintojėlis. 1955 Kristaus atvaizdas peržengė privačios devocionalijos ribas, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar ir XIX–XX a. I pusėje jis teiktas kaip simbolinė tautos ikona (p. 416). nepriklausė viešojo pamaldumo sferai. Sėdinčio Kristaus Pasak Surdokaitės-Vitienės, Rūpintojėlis XX a. II figūrėlės būdavo dedamos į nedideles pakelių koplytėles, pusėje lietuvių išeivijai JAV ir kitur simbolizavo pra- kapinių vartus, laikomos namuose (p. 60–61). Taigi religi- rastą tėvynę, tremtinių, partizanų, persekiojamų kata- nė liaudies skulptūra iki pat XX a. laikė Rūpintojėlį devo- likų kančias, buvo ne tiek religinis, kiek „tautos skaus- ciniu atvaizdu. Tuo paradoksaliau, kaip smarkiai pakito mo, lūkesčių ir vilčių simbolis“ (p. 407), išreiškė tautos jo vaidmuo, Lietuvai atkuriant valstybę. XIX a. pabaigoje charakterio bruožus (Vyčio ir Rūpintojėlio derinys). Susimąsčiusio Kristaus figūrą imta laikyti tautos perso- Sovietmečiu Lietuvoje, nors ir negausiai, tokie atvaiz- nifikacija, jos mentaliteto ir moralinių vertybių išraiška. dai buvo statomi bažnyčiose, šventoriuose, 8-ajame 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje Rūpintojėlis pa- dešimtmetyje įrengus Ablingos memorialą, paplito

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 81 ir Lietuvos kraštovaizdį „užkariavo“ monumentalios skulptūros iš viso medžio kamieno. Monumentalus, vizualiai aktyvus viešasis atvaizdas smarkiai nutolo nuo pirmapradžio kuklaus, santūraus, vidiniam išgy- venimui nuteikiančio Rūpintojėlio. Kita masinė vie- šojo šių atvaizdų statymo banga kilo Sąjūdžio laikais. Skulptūrėlė virto memorialiniu paminklu, o vėliau neretai ir stereotipiniu, proginiu, suvenyriniu, net rekla- miniu objektu. Tai lėmė visišką šio simbolio desakrali- zaciją ir profanaciją XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje. Knygos iliustracijos pristato susimąsčiusio Kristaus atvaizdus iš visos Europos ir Lietuvos rinkinių, eksterjerų. Beje, Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus Rūpintojėlio temas surengtė ir parodą iš bažnytinių, muziejinių, priva- io teksto siekis – kiek įmanoma objektyviau pažvelg- čių Lietuvos rinkinių, kuruojamą Surdokaitės-Vitienės.4 Šti į pagaliau (2015) ir lietuvių kalba pasirodžiusią po- Monografiją, kuri aptaria vieną religinį siužetą, nenuo- piežiaus nuncijaus Luigi’o Lipomano ir Radvilo Juodojo bodu skaityti, nes rimtą akademinį tyrimą papildo gyvi, laiškų publikaciją (1556), išgarsinusią Radvilą Juodąjį vaizdingi pasakojimai iš pasaulio kultūros, katalikiškojo tiek, kad jis pirmasis iš lietuvių pateko į popiežiaus Pau- pamaldumo istorijos, Lietuvos kaimo praeities, gausu pa- liaus IV iniciatyva 1559 m. sudarytą Uždraustųjų kny- trauklių detalių ir dokumentų. Šiuo atžvilgiu knyga kart- gų sąrašą, be to, kunigaikščiui pritaikytas griežčiausias kartėmis išsiveržia iš tradicinio mokslinio naratyvo rėmų laipsnis,1 t. y. uždrausta spausdinti ir skaityti ne tik jau ir įgyja edukacinių bruožų. Nesiimčiau tvirtinti, kad vi- esamus, bet ir ateityje pasirodysiančius jo veikalus. An- sas tekstas vienodai pavykęs. Yra turinio pasikartojimų, tras į šį garbingą sąrašą buvo įtrauktas Andrius Volanas. kelia abejonių knygos struktūra, jos skyrių apimties san- Viso labo du lietuvių autoriai. tykis, kai kurie redakciniai aspektai. Vis dėlto savo misiją Čia bus aptariamas tik Radvilo Juodojo atsakymas autorė atliko sėkmingai – pagaliau turime vieno svarbaus (Lipomano laiško nenagrinėsiu). Keliamus klausimus siužeto sklaidos panoramą nuo pirmųjų apraiškų iki paminiu tik prabėgomis, nes šiandien jie mums gerai gana kontroversiškų dabartinių Rūpintojėlio atvaizdų. žinomi, nors įdomiausia, kad vis dar nepraradę aktu- Tokį išsamų sąvadą lietuvių autorė sudarė pirmoji. Kartu alumo ir skamba moderniai. Tiesa, tada, kai rašytas išryškintas, išanalizuotas visas pluoštas diskutuotinų iko- atsakymas nuncijui, jie irgi nebuvo nauji – Europa jau nografijos, kultūros istorijos, antropologijos klausimų, keturis dešimtmečius gromuliavo tas tiesas. Taigi labiau susijusių su šiuo atvaizdu. susikoncentravau į laiško pobūdį – stilių ir intenciją, nes pataikaujant kunigaikščiui, arklys į vežėčias kartais 1 Išsamiau – Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Vilnius: kinkomas atbulai, pavyzdžiui, teigiama, esą Radvilo Aidai. 2010, p. 102–103. Juodojo atsakymas parašytas mandagiu ir santūriu hu- 2 Dorota Piramidowicz. Koscioł parafialny P. W. Trójcy świętej w Rosi. In: Kościoły manistiniu, o Lipomano – įžūliu stiliumi (žr. Marcelino i Klasztory rzymskokatolickie dawniego wojewódstwa Nowogrodskiego, d. 2, t. 1, Ročkos straipsnį „Poleminis Radvilos Juodojo laiškas ir Kraków, 2003. jo literatūrinė aplinka“2). Antras rūpimas klausimas yra 3 Gabija Surdokaitė. Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paskirtis. Menotyra. 2010, T. šio veikalo autorystė, nors galimi autoriai lyg ir žinomi. 17, nr. 1, p. 51–64. Tarkime, neabejojama, kad galutinė redakcija priklau- 4 http://www.bpmuziejus.lt/news/142/83/Susimastes-Kristaus-nuo-religinio-at- so italui Pierui Paolui Vergerijui, buvusiam popiežiaus vaizdo-iki-tautos-simbolio-Rupintojelio.html sekretoriui.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Dainius Martynas ČIŽAS

KĄ ATSKLEIDŽIA RADVILO JUODOJO LAIŠKO POPIEŽIAUS NUNCIJUI POBŪDIS IR AUTORYSTĖ

Pagrindinis veikalas, kuriuo rėmiausi, – Dainoros taria su katalikybe. Tai viešas išpažinimas – konfe- Pociūtės parengta „Dviejų laiškų“ publikacija su įva- sijos rėmai. Pociūtė teisingai įvertina, kad atsakymas diniu jos tekstu. Pravertė ir dar dvi šios autorės kny- Lipomanui „nebuvo teologinis kūrinys, jame nede- gos: „Maištininkų katedros“ ir naujausia – „Nemato- monstruota religinė kompetencija“.3 Tačiau nenorė- mos tikrovės šviesa“. Negalėjau apsieiti ir be dviejų čiau sutikti su jos teiginiu, kad tai „religinės polemi- mėgstamiausių savo autorių – Edvardo Gudavičiaus, kos veikalas“.4 Radvilo kompanija nepolemizuoja. kuris net bendro pobūdžio istorijos veikale pateikia Kaip vinis į karstą ji kala savo teiginius, jau įtvirtin- naudingų detalių, įžvalgų, ir civilizacijų analitiko tus protestantiškoje terpėje. Jokios polemikos, dis- Vytauto Kavolio, kurio apibendrinimai padeda ge- kusijos, atvirumo kitai nuomonei nėra, nors kartais riau suprasti šio laikmečio įvykius ir asmenybes. retoriškai gražbyliaujama apie kokią nors suartėjimo Nuošalėje liko Ingės Lukšaitės kapitalinė knyga „Re- galimybę. Visi tiltai jau sudeginti. Popiežius paskelb- formacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje“, bet šiame vei- tas antikristu, o jo nuncijus – eretiku. kale Radvilo laiškui skirta mažiau negu du puslapiai. Lipomanas šį atsakymą pavadino „visos liutero- nų klastos santrauka“.5 Bet Radvilo Juodojo užmo- Polemika ar politinis pamfletas? jis daug platesnis. Būdamas valstybininkas, jis visų pirma rūpinosi valstybės gerove. Antra, iš prigimties Kunigaikščio atsakymas popiežiaus nuncijui visų pir- nepriklausomas, vengė rodyti atvirą palankumą ku- ma yra politinis pamfletas, parodantis, kad LDK ren- riai nors konkrečiai protestantizmo šakai. Trejybės kasi protestantizmą. Kodėl pamfletas? Juokais galima klausimu Radvilas polemizavo su Kalvinu, pritar- atsakyti taip: todėl, kad kitokio žanro kūrinių Vergeri- damas arijonams, nors Kalvinas dėjo į kunigaikštį jus nemokėjo rašyti ir nerašė. O rimtai kalbant, todėl, nemažai vilčių, jam dedikavo net savo komentarus kad šio kūrinio paskirtis – diskredituoti Lipomaną ir Apaštalų darbams.6 Radvilas siekė priglobti po savo popiežiaus kuriją. Pamfletas politinis, nes jo tikslas – sparnu visus mokslingus vyrus, visas vilčių teikian- pademonstruoti Europai, kad galingos valstybės įta- čias protestantiškas kryptis, net prieštaringai ver- kingas didikas viešai išpažįsta protestantizmą. tinamas ir tokias susiskaldžiusias kaip, pavyzdžiui, Šiandien tokia kūryba vadinama viešaisiais ry- arijonai. Bet, pasak Gudavičiaus, „vengė orgnizacinių šiais. Pagal turinį tai manifestas, kuriame trumpai ryšių su Lenkijos reformatais. Lietuvoje kūrėsi tauti- apibrėžiami svarbūs (toli gražu ne visi) evangelinio nė kalvinistų Bažnyčia“.7 Maža to, „Lenkijos katalikų mokymo akcentai, dėl kurių protestantizmas nesu- lyderis Stanislovas Hozijus 1555 m. skundėsi, kad į

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 83 Lenkiją protestantizmas sklinda iš Lietuvos“.8 Drįs- tantus. Veikiausiai būgštavo, kad Vergerijus skleis čiau pataisyti gerbiamąjį istoriką – Radvilas nenorė- liuteronizmą. jo kurti nei kalvinistinės, nei tautinės Bažnyčios. Jo Iš laiško turinio ir stiliaus matyti, kad žodžių užmojis buvo platesnis – ne kalvinistiška, o visoms nesirenkama, tiesa, vienur įžeidinėjama šiurkščiai, nuoširdžioms Dievo paieškoms atvira protestantiška kitur rafinuotai. Lipomanas laiške kaltinamas vei- Bažnyčia. Ir ne tautinė, o valstybinė. Valstybės prio- dmainyste, neva nuncijus beria kaltinimus „pado- ritetas prieš tautybę – moderni pozicija. Na, o bazi- riomis lūpomis, bet visiškai begėdiška siela“,12 tačiau ne teologine gija vis dėlto tapo kalvinizmas. Matyt, patys atsakymo jam autoriai nuo mandagių frazių skirtumai anuo metu dar nebuvo akivaizdūs, jei pats („ne taip seniai [...] vykusiame pašnekesyje meiliai ir Lipomanas laišką pavadino „visos liuteronų klastos pagarbiai daug kalbėjau apie Gerbiamąją Tavo Val- santrauka“.9 Pasak Dainoros Pociūtės, „kunigaikštis dystę“) peršoka prie šiurkščių patyčių net iš paties tiesiogiai nesusiejo savo globojamos Bažnyčios nei su Lipomano vardo. Eustachijus Teofilis, sveikindamas Augsburgo, nei su Helvetų konfesija, taip vengdamas „tyrą krikščionį skaitytoją“ rašo: „kad visiškai atitik- tiesioginės priklausomybės nuo Vokietijos arba Švei- tų savo pavardę Lipo-manas, jis laiške atskleidžia carijos ir puoselėdamas nepriklausomos, valstybės in- savo ligas – lipnių akių traiškanojimą bei manijas – ir teresams atstovaujančios Bažnyčios viltis“.10 iš žmonių prasimanymų talpyklų bei purvynų surin- Reikia pripažinti, laiškas atviras, jame be jokių kęs daug vežimų melagysčių įveža savo bylai papuoš- skrupulų išdėstoma pozicija tiek popiežiaus institu- ti, bet, be abejo, matai, kad jis nieko nenuveikia ir ne- cijos, tiek Lipomano atžvilgiu. Bet keistą įspūdį daro pasiekia, tik perdžia prieš griaustinį“13 [paryškinta kai kurie redakciniai nelygumai, galėję kilti dėl gau- mano – D. M. Č.]. saus bendradarbių būrio ir dėl to, kad laiško rašy- Pats Radvilas taip išreiškia savo požiūrį į Lipo- mas užsitęsė. O gal Vergerijus nepakankamai gerai maną: „tai, kad Gerbiamoji Tavo Valdystė [...] pra- redagavo, jei darome prielaidą, kad galutinės versijos dėjo būti mano atžvilgiu nusiteikusi pakančiau ir redaktorius buvo jis. saikingiau, laikau nedidele smulkmena ir vertinu Pagrindinis tikslas – pranešti Europai religines kaip visišką niekniekį. [...] nedaug tevertinu, kad esu Radvilo Juodojo aspiracijas, diskredituoti Lipoma- Jos giriamas ir laikomas vertu ištikimo krikščionies no veiklą, bet kokiomis, net visiškai nekorektiško- vardo, nes Ji pati, kaip darau išvadą, yra anaiptol ne mis priemonėmis sumenkinti jį kaip asmenį. Na krikščionė“.14 Arba: „Nenusimenu, kad mane eretiku taip, toks buvo laikas, satyrinis stilius „ant bangos“, vadina tas, kuris, būdamas popiežininkas ir Romos tą galima suprasti ir pateisinti, tačiau reformatorių sėbras, yra ne kas kitas, o grynas eretikas.“15 užmojis atnaujinti Bažnyčią suponuoja ir aukštes- Vaizdingų epitetų nešykštima – oponentai yra nius moralinius standartus, todėl pateisinti užgaulų „popiežiškosios piktosios šmėklos, bjauriausios, Afri- įsismaginimą vargu ar galima. Šiuo konkrečiu atve- kos baidykles pralenkiančios pabaisos, marai, pražū- ju užgaulaus stiliaus galimas iniciatorius, Radvilo tingiausios rykštės“,16 „stojiškosios beždžionės“.17 laišką plėtojęs, redagavęs, abu laiškus su poetiniais Iš pradžių veikiausiai ketinta rašyti santūresnį intarpais ir prakalbomis paskelbęs, buvo Vergerijus. laišką ir paskelbti tik jį, todėl įdėtos kelios netrum- Italai garsėja plunksnos lengvumu ir charakterio pos Lipomano citatos, kad skaitytojai galėtų suvokti, aistringumu. Vergerijus turėjo ir asmeninių sąskai- kam ir kodėl oponuojama. Vėliau „praturtinus“ vei- tų su Lipomanu,11 be to, gyrėsi, kad per trumpą laiką kalą įvairiais užgauliojimais, o mandagias malonybes atvers Lietuvą ir Lenkiją į protestantizmą. Įdomu, pamiršus išbraukti, atsirado keistas disonansas. Na, kad net kalvinistų lyderiai santūriai, kartais ir nei- pavyzdžiui, kaip su gausiomis patyčiomis suderinti giamai vertino tiek Vergerijų, tiek kitus italų protes- tokią Radvilo ištarą: „Užtenka, kad Ji, man atsilygin-

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 dama, leis, idant mano siela ir mano draugiškos bei už mirusiuosius, apie celibatą ir apeigas gimtąja nuoširdžios paslaugos būtų Jai mielos ir malonios.“18 kalba. Palyginti su Lipomano laišku, atsakymas ne- Kokį „malonumą“ patyrė Lipomanas, matyti iš jo trumpas, tačiau objektyviai pripažįstama teologinio 1556 m. rugsėjo 22 d. laiško Carafai: „Vilniaus vaiva- išsilavinimo stoka, neketinama rašyti teologinio da, kuriam praėjusį kovą [vasarį – Dainoros Pociū- traktato, keliami klausimai aptariami fragmentiš- tės pataisa] parašiau tokį broliškai korektišką, labai kai. Žinoma, argumentacijos būdas įdomus, net su kuklų ir krikščionišką laišką, [...] šiomis praėjusiomis šiokiu tokiu polemikos atspalviu. Nors polemika man parašė ilgiausią, 5-ą šio mėnesio dieną man pri- reikalautų įsiklausyti į priešininko argumentus, čia statytą atsakymą, pilną užgauliojimų, piktžodžiavi- dėstoma tik savo nuomonė, paremta vieno kito auto- mų ir prakeiksmų, kur Jo Šventenybė ir visa Bažnyčia riteto mintimis. Bet lenkų pretenzijų kontekste svar- buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir aro- biau kitkas – Radvilo asmenybės platumas, užmojis gancija, kokios velnias neturi.“19 ir galia sudarė sąlygas skleisti evangelines idėjas. Jos Taigi pagal savo intenciją ir adresatą čia yra re- tarpo būtent čia ir pažangiausia religinė mintis bene liginio turinio politinis pamfletas, kurio tikslas – vienintelį kartą sklido iš LDK. Kalbu ne apie šio laiš- parodyti Europai LDK pasirinkimą. Žinoma, pamf- ko idėjas, bet apie antitrinitorinę polemiką. Kavolis letas – puikus žanras, atviras, aštrus, satyrinis, o rašė: „Tarptautinių teologų ir Lietuvos valstybininko kūrybinė fantazija liejasi laisvai. Anuo metu, matyt, pastangomis vienintelį kartą istorijoje religijos sfero- mažai kas rašė kitaip, nes išdėstyti savo argumentus, je Lietuva (iki tol krikščionišku laikotarpiu tik kitus sumenkinti varžovą lengviausia vaizdinga, šmaikš- imitavusi) moko pasaulį. Tik šiose dekadose Lietuva čia kalba. Tačiau yra vienas bet – tai piktas, pagiežin- galėjo leisti Bibliją Lenkijai. Po šimtmečio Šv. Raštas gas, dažniausiai peržengiantis ribas, beatodairiškas, Lietuvai tegalėjo būti spausdinamas Anglijoje.“21 savus ir save palankioje šviesoje pateikiantis, kitus Tad svarbu pripažinti – Radvilas yra ne teologas, visiškai sumenkinantis, niekinantis žanras. Iš esmės o politikas. Tačiau jis domisi teologija ir susido- tai dažniausiai vulgarus, prasto skonio stilius, net jei mėjęs polemizuoja. Dargi ne su katechumenais, o turinys dėstomas labai įmantriai kaip šioje publika- su pačiu Kalvinu. Nors talkinamas savo aplinkos cijoje. Skaityti ją įdomu, nes stilius puošnus, o šypsnį teologų, bet ir pats aistringai įsitraukęs. Radvilas kelia net Lipomano menkinimai. Vis dėlto atsaky- protestantizmui suteikė palankią terpę. Antra, jis mas nuncijui nėra toks patrauklus, kaip bando pabuvo vizionierius – kūrė nepriklausomą valstybinę teikti įvairūs Radvilo liaupsintojai. Bažnyčią, atvirą mokslingų vyrų idėjoms. Ketino įsteigti mokymo įstaigą ir testamentu paliko pinigų Autorystės klausimas jai išlaikyti. Kavolis pabrėžė: „Radvila – reprezentatyvusis šio Kodėl autorystė tokia svarbi? Todėl, kad lenkų istori- neribotų horizontų laikotarpio žmogus“, kuris „ir kai menkina LDK kilmės veikėjų indėlį, stengdamie- pats racionalizuojančia linkme aktyviai dalyvauja si parodyti, kad, pavyzdžiui, Brastos Bibliją parengė teologiniuose debatuose, kaip nei anksčiau, nei vė- „ne LDK, o Mažosios Lenkijos evangelikai“.20 Lenkų liau nedalyvaus joks vadovaujantis Lietuvos politikos požiūris teisingas tik iš dalies. Pirmiausia, Radvilo vyras. [...] Vos tapęs kalvinistu, tuoj ima teologiniais Juodojo laiške, jei autorystę priskirsime jam, nerasi- klausimais laiškuose ginčytis su Kalvinu. Šiam labiau me nieko originalaus, čia akumuliuojama tai, kas jau rūpėjo asmeninio išganymo, Radvilai – Dievo Tėvo paskelbta Europoje. Kalbama apie Rašto prioritetą, (kurį jis laikė realesniu už Kristų ir už Šventąją Dva- komuniją abiem pavidalais, Katalikų bažnyčios pre- sią) esmės klausimas; šia linkme jis norėjo kreipti pro- tenzijas į išskirtinumą, apie skaistyklą, t. y. maldas testantizmo evoliuciją.“22

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 85 Taigi kunigaikštis ne tik globojo išsilavinusius „Du laiškai“ yra kolektyvinis darbas, bet Radvi- protestantus, bet ir pats aktyviai domėjosi teologi- lo atsakymas visų pirma atskleidžia šio iškilaus di- niais klausimais. Be to, jis mokėjo lotynų kalbą.23 diko horizontus – nepriklausomą jo laikyseną ir Tačiau šis laiškas viešas, skirtas ne tiek Lipomanui, ketinimus kurti konfesiniu požiūriu laisvą, visoms kiek Europos visuomenei, tad veikiausiai jo turinį konstruktyvioms protestantiškoms kryptims atvirą ir formą išdailino įgudę pagalbininkai – pasikeitė valstybinę, o ne tautinę Bažnyčią. Nors atsakymą Li- užmojis, prasiplėtė turinys, sumanyta paskelbti abu pomanui rašė tautiniu atžvilgiu mišrus kolektyvas, laiškus, atsirado kitų autorių intarpai. Viename iš tačiau centre stovėjo įtakingasis LDK didikas, aplink eiliuotų intarpų randame užuominą apie Žygiman- save telkęs opoziciją Katalikų bažnyčiai. Būtent tokią to Augusto dvariškį Gasparą Lackį-Kurbachą, kuris žinią šiuo laišku norėta pranešti Europai. rengė pradinį variantą: „Jis [Radvilas] pasinaudojo vieno asmens kalba bei ištikima plunksna; jis žuvo staigios mirties užkluptas; tai – žymus jaunuolis Lan- 1 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa. Vilnius: Vilniaus universiteto cijus, negalėjęs to darbo atlikti tik tavo, nusikaltėli leidykla. 2017, p. 106. magistrai, dėka. [...] Jis negalėjo, nors toks buvo jo 2 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros. Vilnius: Versus aureus. 2008, p. 363. noras, išdailinti kaip reikiant šį darbą ir paliko jį pu- 3 Ten pat, p. 370. siaukelėje.“24 4 Ten pat. Labiausiai tikėtina, kad pirmąją versiją, kurią pa- 5 Du laiškai. Parengė Dainora Pociūtė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosa- rašė Radvilas su savo dvariškiais, redagavo ir praplė- kos institutas. 2015, p. 34. tė Vergerijus. Tokia ir Dainoros Pociūtės nuomonė.25 6 Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija, I tomas. Vilnius: Lietuvos rašytojų Knygoje „Nematomos tikrovės šviesa“ ji jau neabe- sąjungos leidykla. 1999, p. 591. joja, kad laišką redagavo Vergerijus.26 Įtikina jos iš- 7 Ten pat. vada: „Istoriniam vertinimui laiško autorystė esminės 8 Ten pat, p. 590. įtakos neturi. Kad ir kokia būtų tikroji autorystė, laiš- 9 Du laiškai, p. 34. kas buvo išspausdintas kaip LDK Evangelikų bažny- 10 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa, p. 107. čios vadovo Radvilo Juodojo tekstas, demonstruojan- 11 Du laiškai, p. 38. tis Europai, jog kunigaikštis viešai pasuko „tikrosios“ 12 Ten pat, p. 427. Evangelijos šviesos keliu.“27 13 Ten pat, p. 455. 14 Ten pat, p. 414–415. Išvados 15 Ten pat, p. 418. 16 Ten pat, p. 422. „Du laiškai“ yra religinio turinio politinis pamfle- 17 Ten pat, p. 432. tas. Politinis, nes tikslinė jo auditorija buvo suintere- 18 Ten pat, p. 409. suota Europos visuomenė, stebinti, kas vyksta LDK. 19 Ten pat, p. 34. Pamfletas, nes satyrine forma siekta sumenkinti Li- 20 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 369. pomano veiklą ir jį kaip asmenį, o kartu popiežių ir 21 Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. 1994, p. 372. jo kuriją. Pirminė laiško Lipomanui versija veikiau- 22 Ten pat. siai buvo gerokai santūresnė, bet Vergerijus su kitais 23 Du laiškai, p. 53. bendradarbiais suteikė įžūlią satyrinę formą. Lazda 24 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 368. buvo gerokai perlenkta, o moralinė kartelė smarkiai 25 Ten pat, p. 371. smuktelėjo žemyn. Ir tai labiau nuvilia negu įkvepia, 26 Dainora Pociūtė. Nematomos tikrovės šviesa, p. 99. nes reformatoriai kėlė naujus moralinius standartus. 27 Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros, p. 371.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Gordon BOCK*

GILUS MĄSTYMAS IR GRIEŽTI PAREIŠKIMAI

iekas nesensta taip greitai kaip naujausios mados. tūros aspektais vis didėja, ypač kliūva praėjusio amžiaus NViena iš pirmųjų knygų, kritiškai pažvelgusių į urbanistiniai projektai skirtingose pasaulio vietovėse.“ modernizmą ir praėjusio amžiaus vidurio statinius, Panašu į akinamai abstrakčią akademinę lektūrą? buvo Theodore’o H. M. Prudono veikalas „Modernio- Galbūt, tačiau perskaitęs keletą puslapių, jau nenori sios architektūros išsaugojimas“, išleistas 2008 m. ir paleisti šios nedidukės knygos iš rankų, net jei miestus jau tapęs tikra klasika. Neseniai klausiausi dr. Prudono tyrinėji kaip mėgėjas, o tai gali daryti kiekvienas žmo- paskaitos, kurioje jis pabrėžė, kad kalbant apie moder- gus, kuris tiesiog maloniai jaučiasi kokio nors senesnio niąją architektūrą, itin svarbu suvokti, kaip smarkiai miesto centre. nuo pat jos pakilimo pasikeitė statybų technologijos ir Dvidešimt trys Samalavičiaus pokalbiai su pašne- kaip sparčiai jos kinta toliau. kovais įdomūs, nes nėra įkyriai ilgi, be to, juose apstu Kaita yra viena iš esminių kategorijų, kurios apta- griežtų nuomonių, negailestingų vertinimų. Knygą riamos ir naujausiame veikale, papildančiame šio po- galima laikyti tarptautiniu „Kas yra kas“ pobūdžio būdžio knygų lentyną, – „Permąstant modernizmą ir leidiniu, kuriame pristatomi iškiliausi urbanistiniai dirbtinę aplinką“ (sudarytojas Almantas Samalavičius). mąstytojai, darantys įtaką viešajai nuomonei. Pats Tiesa, čia kalbama ne tiek apie technologijas, kiek apie pirmasis – Pensilvanijos universiteto profesorius Wi- perspektyvas. Permąstymas šiuo atveju yra raktažodis, toldas Rybczynskis, kuris po tokių knygų kaip „Lai- o poveikį protui ši knyga daro dėl plataus dalyvių spek- kinas metropolis“ (Makeshift Metropolis) tapo vienu tro – kalbinami architektai, mokslininkai, rašytojai, populiariausių architektūros analitikų Amerikoje. urbanistai vizionieriai... Modernizmas tyrinėjamas, ap- Pokalbis su architektu gilus, įžvalgus. Savo nuomo- tariant ne paskirus statinius, bet svarstant, kokią įtaką nę dėsto ir Leonas Krieras, Liuksemburge gimęs miestams padarė jų visuma, nes į urbanistinę aplinką Naujosios urbanistikos šviesulys, ir visuomet provo- žvelgiama jau per pusės šimtmečio atstumą. kuojamai mąstantis amerikiečių socialinis kritikas Savo įvade Samalavičius pagrindžia šių svarstymų Jamesas Howardas Kunstleris. Autorių sąrašas apima kryptį: „Nepasitenkinimas įvairiais moderniosios architek- JAV, Europą ir kitas angliškai kalbančio pasaulio dalis. Pats Samalavičius dėsto architektūros istoriją Vilniaus * Recenzijos autorius – architektūros istorikas, dirbantis instruktoriumi JAV Gedimino technikos universitete, be to, jis – Vilniaus nacionaliniame konservavimo institute. universiteto profesorius.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 87 Taigi veikalas yra globalaus pobūdžio. Samalavičiaus buvo statomi visame pasaulyje, vienas iš amerikietiškų teigimu, iššūkius miestams meta ne tik beprecedentinis šio reiškinio pavyzdžių – Garden Hillsas Niujorke. urbanizacijos lygmuo, bet ir ekonominė globalizacija, Kiti pašnekovai nesižavi miesto-sodo idėja, nes brukanti vienodumą. Šie veiksniai užgožia, ištrina sa- XIX–XX a. sandūroje šovusią mintį, kad geležinke- vitus vietinės kultūros bruožus. Juo labiau kad tai nėra lis turėtų būti atskirtas nuo miesto žaliaisiais plotais, naujas XXI a. reiškinys. Kaip rašo veikalo sudarytojas, buvo nelengva įgyvendinti, pakitus ekonominėms są- didelio masto rekonstrukcijai, prasidėjusiai po Antrojo lygoms. Ji ne itin derėjo ir su automobilizmo kultūra pasaulinio karo, „stačiai reikėjo pigių, funkcionalių sta- ar pigios energijos potvyniu, pokario metais sukėlusiu tinių, ir atrodė, kad modernizmas pajėgs juos parūpinti.“ statybų bumą. Statybų industrija džiaugėsi, galėdama visa tai Knygoje „Permąstant modernizmą ir dirbtinę aplinką“ užtikrinti. Šiai tendencijai pasidavė net Sovietų Są- netrūksta aštraus mąstymo ir griežtų pareiškimų (galima junga, nors ji labai nepatikliai žiūrėjo į modernizmą, tik spėlioti, ar Carlas Saganas pokariu iš tikrųjų priklausė suklestėjusį Šaltojo karo metais. Kultūrinių ir istori- komandai, kuriai pavesta ištirti mėnulio susprogdinimo nių modernizmo pėdsakų esama visoje Rytų Europo- galimybę, kaip teigia Samiras Younesas). O tai mažų ma- je – tai matyti iš Samalavičiaus pateiktų fotografijų, žiausiai rodo, kad daugybė išmintingų žmonių yra labai tą patvirtina ir jo paties patirtis. Galutinį šių procesų susidomėję, kaip keičiasi urbanistinis pasaulis, ir bando rezultatą kuo puikiausiai apibūdino Nikosas Salin- prognozuoti, kaip jis keisis ateityje. garosas, knygos „Urbanistinės struktūros principai“ autorius, padaręs išvadą, kad „sunaikindamas urba- nistinį sudėtingumą, simplicistinis modernizmo mo- Iš Traditional Building (2017) vertė Marius GAUČYS delis suniokojo miestus“. Recenzentą kiek stebina, kad didžiausiu modernizmo Redakcijos prierašas: beveik penkerius metus Kultūros klaidų šaltiniu laikoma ne Bauhauso mafija, kuriai va- baruose skelbėme Almanto Samalavičiaus pokalbius su dovavo Gropius ir Miesas, bet prancūzų-šveicarų archi- iškiliomis asmenybėmis – architektais, sociologais, urba- tektas Charles’is Edouard’as Jeanneret, labiau žinomas nistais, filosofais, antropologais, kitų sričių akademikais Le Corbusier pseudonimu. Ne viename knygos skyriuje ir kūrėjais. Išleidome knygą „Nelaisvės formos“. Anglijoje jis vanojamas už dogmatizmą ir už tai, kad prastūmė 2017 m. išleista knyga „Permąstant modernizmą ir dirb- CIAM (Tarptautinį moderniosios architektūros ma- tinę aplinką“ (Rethinking Modernism and the Built En- nifestą). Kunstleris, nevengiantis aštrių žodžių, tiesiai vironment), į kurią sudėta dalis šio ciklo pašnekesių, jau vadina jį „gerai žinomu idiotu“. Corbu kaltinamas už sulaukė palankių vertinimų (vieną iš recenzijų spausdi- „išvietintomis vietomis“ vadinamus miestus, tokius name). 2018 m. ta pati lei- kaip Brazilijos sostinė, nors jie pastatyti jau po šio vi- dykla Cambridge Scholars zionieriaus mirties. (Svarstau, ar tik jis slapčia nesišaipo Publishing išleido ir antrą dausose, stebėdamas savo sukeltą sumaištį?..) Almanto Samalavičiaus Tokio užmojo knygą būtų sunku įsivaizduoti, nepri- sudarytą knygą „Neolibe- siminus keleto legendinių urbanistų, nenuostabu, kad ralizmas, ekonomizmas ir svarstymuose atsiranda vietos Janei Jacobs, Lewisui aukštasis mokslas“ (Neoli- Mumfordui ir net Frankui Lloydui Wrightui. Derama beralism, Economism and vieta skirta ir XIX a. britų rašytojui Ebenezeriui Howar- Higher Education) su šio dui, kuris laikomas miesto-sodo krikštatėviu ar net viso ciklo pašnekesiais, gvil- moderniojo planavimo pradininku. Jo nuopelnus ypač denančiais globalizacijos iškelia Rybczynskis, kuris primena, kad miestai-sodai problematiką.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

AR DIRIGAVIMAS IŠ TIKRŲJŲ TAMSUS REIKALAS?

Apie mokslą ir...

agaliau pajudintas muzikos mokslo dirvonas cho- prieš šimtą metų viskas kūrėsi tuščioje vietoje. Asme- Pro meno laukuose – pasirodė Egidijaus Kavecko niškai pažinojau žmogų, visišką muzikinį beraštį, ku- daktaro disertacija „Lietuvos chorinio dirigavimo mo- ris, atvykęs Kaunan į J. Naujalio kursus, atmintinai (!) kyklos: identifikacijos, sąveikos ir modernėjimas“. Ti- išmoko visas chorines partijas. O grįžęs į savo bažnyt- riamojo darbo vadovė prof. habil. dr. Gražina Daunora- kaimį, parengė chorą pirmajai Lietuvos dainų šventei. vičienė, konsultantas prof. Povilas Gylys. Tai ilgai laukta Kur jau ten dirigavimas! Svarbu, kad choras mokėtų gera žinia. dainuoti. Nes dar atvyks tikrinti iš Kauno, ar choristai Tiriamojo darbo sunkumus, problemas ir niuansus gerai parengti. Bet užtat koks buvo entuziazmas! geriausiai žino pats doktorantas, tačiau pasižiūrėjus iš Tačiau XXI a., kai visi chorų vadovai turi (arba tu- šalies, kyla ne vienas klausimas. rėtų turėti) profesionaliojo dirigavimo pagrindus, kal- Pirmame disertacijos skyriuje autorius apibrėžia, bėti apie lietuvių chorinio dirigavimo mokyklą, švelniai kad „dirigavimo mokykla – tai bendrais ar giminin- tariant, provincialu. Dabar jau galime išeiti į platesnius gais techniniais ir meniniais [...] principais originaliai vandenis, kad pamatytume save jeigu ne pasaulio, tai mąstančio pedagogo [...] įsteigta ir kelių dirigentų kartų bent Europos kontekste. Šalia minėtų dirigavimo mo- propaguojama dirigavimo tradicija.“ Lyg ir viskas aiš- kyklų gyvuoja ir jokia dirigavimo mokykla. Kažkodėl ku. Tačiau nelabai suprantama, kas turima galvoje, ra- ji vadinama lietuviškąja. Jei kur nors Vakarų Europoje šant apie mokyklos „įsteigimą“. Kai mokslinio tyrimo pasiteirausite, kas yra lietuviškoji chorinio dirigavimo smaigalys nukreipiamas į lietuviškąją mokyklą, kyla mokykla, vargu ar kas atsakys į tokį klausimą. Visi daug abejonių. Sudėtinga tyrinėti objektą, kurio pa- mūsų choro dirigentai dabar vadovaujasi viena (o gal saulyje lyg ir nėra. Europoje žinomos kelios dirigavi- ir keliomis) minėtomis dirigavimo mokyklomis, nes mo mokyklos – vokiškoji, rusiškoji, prancūziškoji, kai manualinei dirigavimo technikai galioja tam tikri dės- kas išskiria itališkąją. Ten mokoma dirigavimo. Ats- niai, kitaip tariant, dirigavimo „gramatika“, privaloma kirai apie chorinį dirigavimą dažniausiai nekalbama. kiekvienam besimokančiajam. Kitas dalykas, kaip pa- Viskas priklauso nuo kolektyvo, kuriam rengiamasi sireiškia dirigento individualybė. diriguoti. Lietuvoje chorinis dirigavimas atsirado tarsi Doktorantas remiasi Rudolfo J. Labano „Judesio „netyčia“, tą lėmė kelios objektyvios istorinės aplinky- analizės“ sąvokų sistema, bandydamas ją pritaikyti bės. Kai kūrėsi ir augo Vasario 16-osios Respublika, choro dirigento rankų judesiams (arba mostams), taigi kartu su ja augo ir kultūra, būrėsi chorai. Chorinis di- skverbiasi į manualinės dirigavimo technikos „anato- rigavimas Lietuvoje atsirado ne iš gero gyvenimo – juk miją“. Būtent taip doktorantas traktuoja lietuvių cho-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 89 rinio dirigavimo pedagoginės mokyklos specifiką. Visą vienokia, o Magdutės kitokia? Juk dirigento rankų po- dėmesį skiria manualinės technikos problemoms. zicija niekada nebūna statiška. Ji nuolatos kinta – tai Pasitelkdamas vengrų choreografo Rudolfo J. Laba- priklauso nuo kolektyvo, kuriam diriguojama, nuo no suformuotą šokėjo judesių kinesferą, ieško būdų, kūrinio, nuo koncertų salės, galiausiai nuo dirigen- kaip šią teoriją pritaikyti dirigento manualinei tech- to emocijų. Pasakyti, kad dainų šventėje diriguojama nikai. Kad šokėjo judesiai kai kuo artimi dirigen- plačiais mostais, reiškia nieko nepasakyti. Juk dirigen- to mostams – ne itin nauja mintis. Ne veltui sakoma, tui turi paklusti tūkstančiai dainininkų ir muzikan- kad nauja, yra užmiršta sena. Mano studijų metais tų. Sunku dirigavimo subtilybes įsprausti į kinesferas. (1960–1965) į choro dirigentų rengimo programą buvo Ne veltui Nikolajus Rimskis-Korsakovas, pabandęs įtrauktas dviejų semestrų klasikinio šokio kursas. Kad diriguoti, pasakė: „Dirigavimas – tamsus reikalas.“ O išmoktume kūnu „girdėti“ muziką, mokėmės rankų didiesiems dirigentams kartais nė rankų nereikėdavo. ir kojų pozicijų, šokome polonezus, menuetus ir pan. Arturas Toskanini’s valdė orkestrą akių mirktelėjimu, Taigi šis klausimas Lietuvoje nėra naujas. Tik niekas Herbertas von Karajanas – vienu piršto krustelėji- nesistengė apibendrinti jo moksliškai. Į Labano sumu. Tačiau tai nereiškia, kad choro dirigentas turėtų kurtus kinesferų kubus doktorantas bando įterpti di- atsainiai žiūrėti į manualinės technikos dalykus. Tai rigento mostų pozicijas – centruota, periferinė, prieš- nediskutuotina. Dirigavimo pagrindas yra manualinė priešinė. Labai įdomūs jo piešti paveikslėliai, kuriuose technika. Kai chorų vadovus matome diriguojančius matome konkrečių nūdienos choro dirigentų pozici- nei šiaip, nei taip, norisi priminti genialiojo Henricho jas ir struktūrinius pedagoginės chorinio dirigavimo Neuhauso mintį: „Norėdamas nesilaikyti taisyklių, pri- mokyklos parametrus. Žiūrint į geometriškai tiksliai valai būti aukščiau jų.“ Kitaip tariant, pirmiau „gra- nubraižytus paveikslėlius, apninka „nuodėmingos“ matika“, o jau po to „improvizacijos“. mintys, pavyzdžiui, kodėl nesukūrus kompiuterinės Antrame disertacijos skyriuje „Lietuvių chorinės programos? Tada būtų lengva „robotizuoti“ dirigento kultūros priešistorė ir pedagoginių chorvedybos moky- manualinės technikos lavinimą. O kalbant rimtai, ne- klų kūrėjai“ apžvelgiamos pedagoginių chorvedybos derėtų pamiršti, kad dirigentų (kaip, beje, ir kitų mu- mokyklų ištakos, jų atsiradimas bei evoliucionavimas. zikantų) technikos lavinimas yra nesibaigiantis kūry- Atskleisdamas chorvedybos ištakas, doktorantas re- binis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. miasi rašytiniais šaltiniais, bet neaiškus jų atrankos Disertacijoje aptarta įdomi Melo Ungerio dirigavi- principas, nes minimų autorių darbai tiesiogiai ne- mo įgūdžių sistema. Šalia jos doktorantas pateikia savo susiję su disertacijos tema, o juo labiau su manualine sudarytą lentelę. Įdomu palyginti, kaip tą surūšiuoja dirigavimo technika. Toks įspūdis, kad paimta, kas Melas Ungeris ir Egidijus Kaveckas: MU 1) manualinė pirmiausia pakliuvo po ranka. O Benedikto Mačikėno technika, EK 1) manualinė technika; MU 2) akustinių vadovėlis „Vadovavimo chorui metodika“ (1978), beje, tikslų nustatymas, EK 2) interpretacija; MU 3) repeta- iki šiol vienintelis Lietuvoje, kažkodėl nepaminėtas. vimo technikos, EK 3) darbo su choru strategija; MU 4) Nesuprantamas ir bandymas chorinės kultūros priešis- gerai subalansuotas dirigento pasirengimas, EK 4) re- torę grįsti nuomonėmis ar prisiminimais. Tų nuomonių pertuaro formavimo strategija. EK priduria dar ir 5 dė- disertacijoje yra ne viena. Antai: „A. Budriūnas [...] netu- menį – tai pedagogika. Pagirtina, kad jaunasis moks- rėjo raiškios dirigavimo technikos“ (p. 135); „A. Budriūno lininkas, „stovėdamas ant kitų pečių“, ieško savo kelio. manualinė rankų technika nebuvo labai išraiškinga“ (p. Galima su tuo sutikti, galima nesutikti, bet statiškos 124). Juk nuomonė ir lieka tik nuomone. Kiekvienai schemos, kurias doktorantas sudarė, pasitelkdamas nuomonei galima priešpriešinti kitą, tačiau toks ke- konkrečių Lietuvos choro dirigentų rankų pozicijas, lias niekur neveda. Juk mokslinis darbas – tai ne pa- verčia suabejoti. Kas iš to, kad Jonuko rankų pozicija sidalijimo nuomonėmis vakaras, kur sakoma, kas tik

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 šauna į galvą. Jeigu taip rašoma šiandien, tai ką skai- gadino balsą. Šiaip jau nėra taisyklės, kad geras peda- tys ateinančios kartos po 50 ar 100 metų? Moksliniu gogas turėtų būti ir įžymus muzikos atlikėjas. Tačiau požiūriu tai nerimta. Atskira nuomonė nėra mokslinis Kazakauskienė lietuviškai mokyklai nepriskirtina dėl argumentas. Taigi šiame tyrime matome kreivoką Lie- istorinių motyvų. Martinonio ir Štarkos mokyklos tuvos chorinės praeities paveikslą. Išeitų, mūsų cho- apima visą šimtmetį, o Kazakauskienė dirbo Lietu- rinės kultūros pirmeiviai vaikščiojo lyg akli po tyrus. voje vos kelis dešimtmečius ir jos mokinių (bent jau Tokių sentencijų disertacijoje ne viena. Bet juk niekas ryškesnių) yra vos keletas. Be to, ši pedagogė atsivežė neatsiranda iš nieko. Mūsų chorinės kultūros priešis- rusiškąją mokyklą. Tai kur čia lietuviškumas? Nerei- torė būtų išsamesnė, jei doktorantas nebūtų pamiršęs kėtų vengti to pasakyti, nes rusų dirigavimo mokykla M. K Čiurlionio, J. Naujalio, Vydūno ir kitų, dirbusių yra pripažinta pasaulyje. Juk Martinonis irgi atsivežė su chorais dar carinės Rusijos priespaudos laikais. Šie rusiškąją mokyklą. Ar nuo to Lietuvos chorinė kultū- muzikai išugdė pirmuosius daigelius, iš kurių išaugo ra nukentėjo? Taigi reikėtų daiktus vadinti tikraisiais Lietuvos chorinės kultūros medis. vardais. Kad Kazakauskienė turėjo savo metodinę Aptardamas lietuvių chorvedybos mokyklas, dok- pedagoginio darbo sistemą, niekas neginčija. Tai pra- torantas iškelia tris chorinės kultūros kolonas – tai turtino Lietuvos choro dirigentų rengimą. Tačiau kyla Nikodemas Martinonis, pristatomas kaip lietuvių klausimas, kaip ši neabejotinai kūrybinga pedagogė chorinės pedagogikos pradininkas, Julius Štarka – susijusi su šimtametėmis mūsų tradicijomis? Trys ko- profesionalios lietuvių chorvedybos pradininkas, ir lonos, ant kurių doktorantas surentė Lietuvos chorinio Nadežda Kazakauskienė – lietuvių chorvedybos meto- meno rūmą, akivaizdžiai nelygiavertės. Doktorantui dinės pedagogikos skiepytoja. Kas iš tikrųjų įdomu ir tiesiog nereikėjo to daryti, ir viskas būtų atsistoję į savo vertinga šioje disertacijoje – tai kruopščiai sudarytas vietas. O dabar genealoginis medis, nors ir įspūdingas, genealoginis Lietuvos chorvedybos mokyklų medis, bet su kreiva šaka. Taip jau būna – prikaišiodami ki- patrauklus vizualiai, informatyvus. Galėjo būti pasta- tiems mėgėjiškumą, patys atsiduriame mėgėjiškumo tyta tvirta Lietuvos chorinio meno evoliucijos pirami- spąstuose... dė. Bėda ta, kad tos piramidės kraštinės nelygiavertės, Trečiame disertacijos skyriuje „Lietuvių chorinio nesuprantama, kodėl greta mūsų chorinio meno „se- dirigavimo mokyklų raida, sąveikos ir modernėjimas“ nolių“ atsidūrė ir Kazakauskienė. Su derama pagarba doktorantas nagrinėja Martinonio, Štarkos ir Kaza- šiai studentų mylėtai pedagogei, negalima sutikti dėl kauskienės chorvedybos mokyklos modelius. (Beje, jai skirtos vietos genealoginiame medyje. Tai nepatei- Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje dar mačiau sinama nei istoriniu, nei dalykiniu atžvilgiu. Dokto- gyvą Martinonį, kurio pavardę dėstytojai tardavo su rantas irgi nepateikia moksliškai pagrįstų argumentų. šventa pagarba, o mes, žali jaunikliai, matėme tik sun- Visuotinai žinoma, kad ši pedagogė nepasireiškė kaip kiai bepaeinantį seneliuką. Bet jis iki mirties dirbo choro dirigentė, apsiribojo dėstymu. Čia nieko peikti- pedagoginį darbą.) Nurodytų mokyklų savitumus ap- na. Muzikos pasaulyje esama pavyzdžių, kai neišgarsė- tardamas iš istorinės perspektyvos, doktorantas daro jęs menininkas buvo neprilygstamas pedagogas. Kaip išvadą, kad Lietuvos chorinio dirigavimo mokykla yra kompozitorę ne daug kas žino Nadią Boulanger, bet viena, nušviesdamas jos modernėjimo trajektorijas. pas ją į Paryžių važiavo jaunuoliai net iš Lotynų Ame- Tačiau kelia abejonių pati sąvoka „modernėjimas“. Ar rikos, kad pasimokę galėtų afišoje nurodyti – Nadios dabartiniai žinomiausi mūsų choro dirigentai moder- Boulanger mokinys. Nebūdama išgarsėjusi kompozi- niški, ar ne? Nes pagal disertacijos tekstą išeitų, kad, torė, ji turėjo neabejotiną pedagogės talentą. Žinomas išskyrus Kazakauskienę, kuri turėjo profesionalią ir kitas kuriozinis pavyzdys – genialusis dainininkas metodiką, visi kiti buvo tiesiog mėgėjai. Bet puikūs Enricas Carusas turėjo tik vieną mokinį, bet ir tam su- mėgėjai, jeigu sugebėjo išugdyti būrį šiuolaikinių pro-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 91 fesionalų. Ar vienaip galvosime, ar kitaip, dirigavimas vietoje kalbama apie chorvedybos dalykus, kitoje apie nelabai pasiduoda „modernėjimui“. Nuo tada, kai tapo chorinį dirigavimą, dar kitur – apie manualinę tech- atskira muzikantų profesija, jis iki mūsų dienų išliko niką. Tai ir suprantama, nes neįmanoma manualinės beveik toks pats. Šio skyriaus medžiaga būtų informa- chorinio dirigavimo technikos aptarti atsietai nuo tyvi istoriniu aspektu, tačiau ir vėl painiojamos sąvokos. bendrosios lietuvių chorinio meno raidos. Išvadose Nors doktorantas tyrimo objektu pasirinko manualinę doktorantas teigia: atliktas meninis tyrimas. O kaip techniką, bet šiame skyriuje jau kalba apie chorvedybą, dėl mokslinio tyrimo? Pateikiamas ir apibendrinimas: o tai nėra tapatūs dalykai. Manualinė technika yra tik pedagoginės chorinio dirigavimo mokyklos (ne „diriga- vienas iš chorvedybos mokymo sandų. vimo klasės“) modelis: pedagogas, repertuaras, manu- Vertingiausia disertacijos dalis, manau, yra Lietuvos alinė technika, interpretacija, savitos darbo su choru chorinio dirigavimo pedagoginių mokyklų genealoginis patirties ir metodikos formavimas. Neabejotina. Bet medis. Jeigu jis būtų tapęs mokslinio tyrimo atramos argi tai būdinga tik dabartinei „lietuviškai“ dirigavi- tašku, galėjo atsirasti įdomus Lietuvos chorinio meno mo mokyklai? Argi tuo nesivadovavo ir mūsų chorinio ištakų, jo raidos paveikslas. Būtų sukurtas tvirtas Lie- meno pirmeiviai, anot doktoranto, mėgėjai? tuvos chorinės kultūros rūmas. Jaunasis mokslininkas, Dirigavimo „mokyklos“ modernumą doktorantas siekdamas „modernėjimo“, gal ir nesąmoningai ignora- argumentuoja tuo, kad dabar mūsų chorai dainuoja vo dirigavimo technikos sąveiką su dirigavimo menu. gerokai sudėtingesnius kūrinius nei ankstesniais lai- Ar mokėti diriguoti jau yra modernu? kais. Bet juk nūdienos choro dainininkų muzikinio Šiaip ar taip, doktorantas atskleidė lietuvių chorinės raštingumo lygis gerokai aukštesnis. Tai kuo čia dėta kultūros šimtmetį, nors, kaip minėjau, trys kolonos, manualinė technika? Mūsų chorinė bendruomenė kuriomis autorius remiasi, yra nelygiavertės. Štarka ir nori (sąmoningai ar nesąmoningai) užsisklęsti savo Martinonis Lietuvos kultūriniame gyvenime reiškėsi „ceche“, virti „savose sultyse“. Tada patys sau atrodo- kaip aktyvūs choro dirigentai ir yra laikytini lietuvių me labai dideli. Platesnis žvilgsnis į pasaulį praplečia chorinio meno „tėvais“, bet Kazakauskienė vargu ar žmogaus žinojimo galimybes. Ir niekam dar nepaken- laikytina „motina“. kė. Bernardas Shaw teigė: „Kol gyvi, esame visi lygūs. Disertacijos tekstas papildomas Hermano Perelštei- Nelygūs tampame po mirties.“ no rašytiniu palikimu apie darbo su choru ypatumus. Keletas žodžių nerimtai. Mokslininkai juokauja: iš- Tai pateikta kaip disertacijos priedas (?). Perelšteino trauki iš dramblio uodegos plaukelį ir sukuri moks- įnašas į Lietuvos chorinę kultūrą yra neginčytinas. lą apie visą dramblį. O dabar rimtai. Man imponuoja Viena vertus, gerai, kad bent dalis jo rašytinio pali- platus sisteminis Donato Katkaus mąstymas (knyga kimo įtraukta į disertacijos tekstą, antra vertus, ar „Apie muzikos būtį“). Jis neužsisklendžia siaurame al- Perelšteinas nenusipelnė daugiau? Reikėtų parengti tininko arba dirigento pasaulyje. Savo mąstymu Kat- atskirą jo raštų knygelę, vertėtų paviešinti ir atsisvei- kus pasireiškia kaip muzikos pasaulio pilietis. Būtent kinimo laišką, išvykstant (ne savo noru) iš sovietinės toks kelias veda į pažinimą. Lietuvos. Tame laiške visa „lietuvių chorinio dirigavi- Nepaisant išlygų, reikėtų sveikinti jauną mokslinin- mo mokykla“ matyti kaip ant delno. ką Egidijų Kavecką, nepabūgusį nerti į tamsius, anot Kuo ši mokykla skiriasi nuo kitų žinomų (ar neži- Rimskio-Korsakovo, dirigavimo vandenis. Na, „akva- nomų) chorinio dirigavimo mokyklų, iš aptariamosios langas“ buvo mažumėlę nesandarus... Bet klaidas juk knygos nesužinosime, doktorantas tokios lyginamo- galima ištaisyti. O kas jų nedaro? sios analizės neatliko. Šis tyrimas atskleidžia platesnius lietuvių chorinės Skaitant disertacijos tekstą, ne visada lengva nutver- kultūros horizontus. Jo autoriui linkiu sėkmingo ha- ti loginę minties giją. Blaškomasi dėl terminų. Vienoje bilitacinio darbo.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLVIII

FANTAZIJŲ POLITIKA

epaisydama garsaus didžiojo sąmokslo teorijų giausias pasaulyje, nurodo gynybos pramonei skirti Ndemaskuotojo Audriaus B. perspėjimų, kad Pu- 700 milijardų. tinas yra slaptasis JAV „gosdepo“ agentas, Rusijos liau- Kitaip negu tarnyste JAV „gosdepui“, demaskuotojo dis, savo nelaimei daugiausia nemokanti lietuviškai, manymu, nepavadinsi ir Putino karinių veiksmų Siri- griausmingai, džiaugsmingai ir triukšmingai išrinko jį joje rezultato – visi, net „islamo valstybėlė“, atsiriekė ketvirtai kadencijai 4P formatu (prezidentas, perrink- po šmotą naftingos žemės, o Putinui atiteko gabalas tas per prievartą). Deržavos Matjošaitytė, VRK pirmi- tuščios dykumos ir dar Asadas į glėbį… ninkė, prisiekinėjusi, kad tiesiog „sužvėrėja“ dėl ją pa- Į mano būrimo saloną Dura necéssitas atskubėjęs siekiančių žinių apie bandymus priversti rinkėjus, kad kitas globalios politinės ateities pranašautojas pasipik- šie sutartinai balsuotų, užtikrindami didžiausią visų tino tokiu neatsakingu Audriaus B. lengvabūdiškumu. laikų ir tautų javką (farsodramos dalyvių skaičių), iš- Pasak jo, tik aklas gali nematyti, kad formuojasi nauja kart po rinkimų užtikrino, kad balsavimas buvęs skai- pasaulinė galybė kodiniu pavadinimu PU-XI! drus kaip krokodilo ašara. Pretendentų pretendentas, Klientai sukluso, nes buvo dar negirdėję tokio ar- sakęs, kad konkurentus išdulkins tarsi kilimus, ypač tėjančios apokalipsės įvardijimo – puksi ar pukši? dailiąją Sobčak, kaip tarė, taip ir padarė. Po kokių 40 Atvykėlis praplovė užakusias jų smegenis, kantriai aiš- metų ši salonų liūtė, jeigu jos neištiks politinis Alzhei- kindamas, kad Kinijos komunistams dabar iki gyvos meris, galės apkaltinti Vladimirą seksualiniu prieka- (jų ir savo) galvos vadovaus Konfucijus II Raudonasis biavimu, kaip tą jau padarė holivudinė Merill, priekaiš- (Xi Jinpingas). Sudaręs sandėrį su vėl išrinktu Putinu taudama lietaus žmogui Dustinui, kad kadaise užlijo Raudonuoju, jis bėga jau pro paskutinį stulpą (ráditur jai ant krūtinės. Vladimiras prie krūtinės dabar karš- última meta, anot Ovidijaus), taigi yra beveik prie pat tai spaudžia liaudį, per būsimą kadenciją žadėdamas tikslo, nes vienam šuniui lojant, tuojau ima skalyti ir dar didesnę riestainio skylę, o ypač gundydamas tuo, kitas (latránte uno, latrat statim et alter canis). Abiejų kad jo vyriško pasididžiavimo – nepaprastai galingų galiūnų burnose medus, žodžiuose pienas, širdyse tul- raketų – baidosi visas pasaulis, nors paties prezidento žis, darbuose klasta (mel in ore, verba lactis, fil in corde, kelnės, pasak minėto demaskavimų meistro Audriaus fraus in factis). „Putinas pritvinkęs dar ir dujų Novičiok, B., laikosi tik ant „garbės žodžio“. Antai ginklavimosi kuriomis su paralyžiuojančiu nuoširdumu dalijasi tiek varžyboms, kurioms visaip stengiasi išprovokuoti Va- šalyje, tiek užsienyje“, – įsiterpė vienas klausytojas, o ki- karus, kaišiodamas špygą po nosimi pačiam NATO, tas įžvalgiai pridūrė, kad toks pavadinimas „veikiausiai Putinas Raudonasai išgali sukrapštyti 60 milijardų, o tėra priešų klaidinimas, nes ketvirtą kadenciją vargsian- Trumpas, atsipūtęs žaisdamas golfą ir nugirdęs aršius čio prezidento naujoku niekaip nepavadinsi, o ir jo am- kolegos samodūro pareiškimus, kad jo pabūklas galin- žius jau ne tas, kad Vova dėtųsi prie naujokų.“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 93 „Bet prie turtingų seniokų, kuriems sidabras galvoj, dar tik spaliukai, yra kalti, kad gimė per vėlai – juk auksas burnoj, geležis kojose, o vidaus organuose – gau- būtų galėję gerokai ilgiau ir daugiau pasidarbuoti! Yra sios gamtinių dujų atsargos, taigi jie yra vaikščiojanti gimusių ir per anksti – tokie gudruoliai pasiskubino Mendelejevo lentelė, Vovos irgi nepriskirsi, – veidas lygus, numirti, kad tik Tomkus neįtraukų jų į savo sąrašą. torsas kaip Apolonijaus, o juk šio sofisto ir stebukladario „Man irgi gėda, – apsiverkė Seimo pirmininkas, net gyvenimą, kupiną prasimanymų, aprašė pats Filostratas!“ nežinia, ar esantis Tomkaus bendradarbių ir Tapino be- Kad žilė galvon, velnias uodegon, patvirtina ir Lie- darbių (atstatydintinųjų) sąraše. – Ypač gėda, kad Bastys tuvos įvykiai, nereikia nei kinų su rusais. Antai toks laisvai bastosi iki naujų rinkimų, o greta Gretos…“ Čia nelabai pakaltinamas Tomkus paskelbė „įtariamų KGB jį iškart užčiaupė su auksiniu kombainu, pasak Terlecko, bendradarbių“ sąrašą. Iš kur jį ištraukė, gudriai nutyli, privažiavęs kitas pirmininkas (Karbauskis) ir dar labiau bet jis aiškiai sudarytas pagal neaiškų principą: tarsi jie sugėdino, esą ne tam gėda, kam bėda, o bus bėda tam, skundė tautiečius KGB, tarsi juos tautiečiai skundė, bet kuriam gėda. Sugėdintas už gerus darbus, susirūpinęs neabejotina, kad jie čia tikrai įsimaišę! Aišku, kad visi dėl visiems žinomos tiesos, kad jeigu neatsiranda naujų įsimaišę! – atkuto pilko veido klientas su dar pilkesniu nuopelnų, tai ir senieji prarandami, Pranckietis kaip koks kostiumu, lig šiol tylėjęs ir kažką užsirašinėjęs. Kitas don Kichotas puolė kautis su Seimo vėjo malūnais. niekieno neverčiamas čia pat prisipažino, kad buvo Savo ruožtu Emmanuelis Macronas, įspėjęs The- taip: „Nudažiau suoliuką perpus geltonai ir raudonai. resą May, kad dėl naujoko (Novičiok) išmetamų dujų Prišoko kagėbistas, sako, aha – trispalvę nudažei! Čia nesiveltų į „fantazijų politiką“, netrukus apsigalvojo, gi dvi spalvos, – paprieštaravau. Neišsisukinėk – žolė matyt, supratęs, kad verčiau politiškai fantazuoti negu juk žalia! Gavau rašyti pasiaiškinimą. Dabar esu Tom- būti nerviškai paralyžiuotam… kaus sąraše!“ – apsiverkė dažytojas. Kitas sąrašinis pakartojo garsaus čekisto žodžius, kad bausmės be nusikaltimo nebūna! Štai asmenys, Tiesiai iš nervų karo įtraukti į sąrašą, esą bendradarbiavo su KGB, būdami Krescencija ŠURKUTĖ

Lietuvos rašytojų sąjunga skelbia Dr. Aloyzo Petriko literatūrinės premijos konkursą

Turime garbės pranešti, kad verslininkas dr. Aloyzas Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Cor- poration“ prezidentas, įsteigė Dr. Aloyzo Petriko literatūrinę premiją, skiriamą už lietuvių rašytojų sukurtus kūrinius vaikams ir jaunimui. Ši premija pratęsia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradiciją. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuolaikinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas Aloyzas Petrikas (1893 – 1964). Dr. Aloyzo Petriko literatūrinės premijos konkursą organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS). LRS valdyba į Premijos vertinimo komi- siją deleguoja 3 narius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – 2 narius. Komisijos nariai turi siūlymo teisę. Premija skiriama konkurso būdu už geriausią naują lietuvišką knygą vaikams ir jaunimui, leidyklose išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus. Knygas Premijai gauti gali siūlyti leidyklos, menininkų organizacijos, bibliotekos ir patys autoriai iki 2018 m. balandžio 10 d. Lietu- vos rašytojų sąjungai (K. Sirvydo g. 6, Vilnius). Pateikiami 3 (trys) knygos egzemplioriai ir rekomendacinis raštas (iki 2 psl. kompiuteriu). Konkurse gali dalyvauti ir nauji kūriniai, išleisti kūrinių rinktinėje. Jeigu kūrinį sudaro kelios dalys (trilogija, ciklas ir pan.), kūrinys vertinamas pasirodžius paskutinei daliai.

Premija gali būti skirta ir po autoriaus mirties. Laureatui bus įteiktas diplomas ir 3000 eurų piniginė premija, Lietuvos rašytojų sąjunga kurią kasmet skiria verslininkas Aloyzas Petrikas. K. Sirvydo g. 6, Vilnius, LT-01101, Lietuva Laureato pagerbimo iškilmės siejamos su Raudonojo Kryžiaus diena ir Tel.: 8 5 2123919 rengiamos gegužės mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungoje Vilniuje. El.paštas: [email protected] www.rasytojai.lt

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 kultūros barai Donatas KATKUS. The Lithuanian Light of Virgilijus Noreika. The most es- 2018. 3 (639) sential part of Noreika’s repertoire was Lithuanian, though he had roles domains of culture in Italian and Russian languages. While singing language gets a special THE monthly JOURNAL of culture and art importance. In memoriam of renowned Lithuanian tenor (page 52). editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Mykolas KARČIAUSKAS. Homage to Brother Endre Bojtár. Professor Bojtár Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania was dedicated to East Central European Literature and Lithuanian lit- E-mail: [email protected] erature as well. In memoriam renowned Hungarian literary scholar and member of Kultūros barai editorial board (page 55). summaries Kęstutis ŠAPOKA. I Saw Not Only Rock’n’roll. The exhibition of Igor Muchin Ramūnas TRIMAKAS. At the Distant River, in the Alien Desert. The episodes photos in Kaunas gallery of photography can hardly be described as doc- of I00 Years war. Before Russia’s elections Vladimir Putin is threatening while umental. First of all it documented the golden age of Russian rock music using animated nuclear wunderwaffe examples. At the same time Russia in the last two decades of the last century, but it also reflects liberalization bombs civilian territories in Syria. It also performs murders of its former secret of the Soviet Union. Besides, it represents unofficial photography of the service officers (like GRU colonel Sergei Skripal in Salisbury) and uses its nerve era known as Moscow school of photography (page 57). paralyzing gas in alien territory (UK). Hybrid war goes on and the West so far is not ready to stand against the aggressor (page 2). Vitalijus DENIUŠAS. Easter Spindle. Some Lithuanians still remember some old lady who was capable of counting the date of forthcoming Easter. Viktorija RIMAITĖ. A Praise for Relations Between Art and Politics. Vytis or bun- Patriarchal society treated women as the could of the house. Their duty ker, traditional or modern expression – these were the most popular questions was not only to prepare meals, take care of children but also make prepa- of the last season actively discussed in public space and they almost erased rations for most important holidays. Spindle was a tool helping to make the boundary between art and politics. And it is hardly a coincidence. Art and counting the dates of holidays (page 61). politics are no longer separated but instead are brought together. The relation between art and politics is drawn in Lithuania lately as well (page 7). Virgilijus ČEPAITIS. Back on the Map. Lithuania’s Supreme Council from 1991-01-13 till 1991-11-03. Excerpts from a book that discusses how Lithu- Redas DIRŽYS. Will Harassment Cease to Exist after Women will Replace ania came back to the political map of the world (page 67). men in Art? As the movement known as #metoo is getting pace it be- comes obvious that it is controlled by nationalists with gender inclina- Jurgis STANAITIS. Flights of Independence. From the History of Lithuanian tions. Their main argument is of a moralist kind – positions of men in Resistance. The article discusses how Lithuanian pilots that belonged to power should give way to other positions. The calls might look very well, the Soviet DOSAAF paramilitary organization decided to leave this associa- but a new model of repressed sexuality is based on puritan values. Is this tion and become member of International Federation of Aviation. Moscow problem in fact so specialized asks the author (page 10). demanded to give back the planes, sailplanes, automobiles used for bring- ing equipment but members of aeroclubs dismantled these objects and Rimantas GUČAS. I Was Shocked When I Saw. After the scandal of Missionary brought them to some hiding places refusing to hand them over to Soviet church and monastery ensemble a new horror story came into being – Vil- Union (page 71). nius Church of St. Phillip and James was closed by glass structures, as visuali- zation of a new project demonstrates (page 14). Aloyzas STASIULEVIČIUS. A New Look at Vytautas Kašuba. Review of the book Vytautas Kašuba‘s works in Lithuania by Nijolė Tumėnienė (page 77). Enrika STRIOGAITĖ. From a Human Being to People or Vice Versa. Review of an exhibition The Telephone Does Not Work by Rolandas Karalius (page 17). Aleksandra ALEKSANDRAVIČIŪTĖ. Symbolic Icon of Nation. Review of a book „Thoughtful Christ: From Religious Image to the the Symbol of Care- The Most Important Thing is to Hear Oneself. Professor, piano player Jurgis taker (page 79). Karnavičius is interviewed by Živilė Ramoškaitė (page 20). Dainius Martynas ČIŽAS. What is Reflected in the Letter of Mykolas Radzivil Ingrida RAGELSKIENĖ. “Sons of a Bitch” in a Cosmic Theater. The play di- the Black to the Roman Pope? The author attempt to objectively overview rected by Eimuntas Nekrošius and based on a work by Saulius Šaltenis is the publication of letters of Pope‘s nuncius Luigi Lipoman and Radzivil an essence of Lithuania with its archaic culture, values, gods, etc. is rep- (1556). This letter made Radzivil so famous that he was the first Lithuanian resented (page 28). to be included into Index of prohibited books and the Pope issued an or- der forbidding him to publish any books in future. The second Lithuanian Valdas VASILIAUSKAS. The Promised Land of Eimuntas Nekrošius in the included in Index was Anrius Volanas (page 82). Youth Theater. This year in May we will celebrate 30th anniversary of Vil- nius Youth Theater visit to USA, These was the first trip of the theater to Gordon BOCK. Deep Thinking and Rigorous Statements. Review of the USA and they confirmed the legend of Eimuntas Nekrošius (page 30). book Rethinking Modernism and the Built Environment edited by Alman- tas Samalavičius (Newcastle upon Tyne: CSP, 2017, 226 p.). American archi- So that Lithuania Embraces the World and Let Itself to be Embraced. tectural historian discussed a book of timely and important conversations Freedom is not Given. The discussion that features Elvina Baužaitė and re-evoluation the modernist legacy in architecture and urbanism (page 87). actor Andrius Žebrauskas, who is also a practitioner of self-development, lecturer and co-director of theater Kitas kampas (page 39). Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ. Is Directing Music Impenetrable? About Scholarship and.. Discussion of a doctoral thesis of Egidijus Kaveck- Markas PEUCHAUSKAS. History of a Story or the Return of Samuel Bak. After as Lithuanian Schools of Choral Directing and its pitfalls (page 89). some time has passed since museum of Bak was opened in Vilnius, I’d like to share the memories of how his journey back to Lithuania started, moreover Krescencija ŠURKUTĖ. Mel in ore, verba lactis, fil in corde, fraus in factis. that these experiences go back to 1943 writes the author (page 46). Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 95 KULTŪROS BARAI SRTR fondas Kultūros barų Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas projektams 2018 m. skyrė 70 000 eurų finansinę paramą Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com): SRTR fondas remia rubrikas: Problemos Almantas SAMALAVIČIUS ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, The weight of soap bubbles. Russian cultural propaganda in the Baltics (En) (Lt) Kūryba ir kūrėjai (iš dalies), Praeities dabartis (iš dalies), Apie knygas Culture has become a major instrument of Russian propaganda. Nowhere is this more so than in the Baltic countries, where Russian media are widely consumed, and where politics, business and the cultural sector combine to promote Russian interests. A Lithuanian perspective.

Almantas SAMALAVIČIUS Where now for economics? A conversation with ecological economist Professor Joshua Farley (En) (Lt) Maths-based economics seems to be stuck in something of a rut. Almantas www.eurozine.com Samalavicius, editor of Eurozine partner journal ‘Kulturos barai’, spoke to Professor Joshua Farley, an ecological economist at the University of Ver- mont (UVM), about the failure of mainstream economic thinking to explain economic reality, and why the dominant discourse nevertheless remains so Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką powerful in academia. Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Adam ZAGAJEWSKI A defence of ardour (De) (En) (No) (Lt) interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. In honour of Adam Zagajewski receiving the Jean Améry Prize for European essay writing, we publish Zagajewski’s defence of ardour. That is, true ardour, which doesn’t divide but unifies; and leads neither to fanaticism nor Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais to fundamentalism. Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Ana HOFMAN, Almantas SAMALAVIČIUS Neoliberalism and higher education in Central Europe (En) (Lt) jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei A conversation with ethnomusicologist Ana Hofman asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Recent cuts in higher education spending fuels the commodification of knowledge, the precarization of academic work, and de-solidarization within the scienitific community. Slovenian ethnomusicologist Ana Hof- man in conversation with the Lithuanian journal Kulturos barai. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis Henry GIROUX, Almantas SAMALAVIČIUS Higher education and neoliberal temptation (En) (Lt) kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- A conversation with Henry Giroux If the university is to survive, faculty are going to have to rethink their roles niam bendravimui ir diskusijoms. as public intellectuals, connect their scholarship to broader social issues and learn how to write for and speak to a broader public. Of this much, the cultural critic Henry Giroux is convinced. Geriausi straipsniai iš visos Europos Tomas Kavaliauskas, Ullrich Kockel An enlightened localism (En) (Lt) In a wide-ranging discussion of European identity and regional separat- isms, scholar of European ethnology Ullrich Kockel considers how compet- ing memories need not lead to conflict but can be turned into a creative force through cultural engagement based on mutual respect. Sofi Oksanen A lion in a cage (En) (Lt) On the Finlandization of Europe In the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. This strategy became known as „Finlandization“. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus on expanding its sphere of influence. Bronislovas Kuzmickas From a distance (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Postmodern identity in an increasingly postmodern reality Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Why is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithu- anian citizens once felt to their country has weakened considerably? Tiražas 2500 egz. Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports. Kaina – 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 8 · 3 .Gloria Lietuvai' Karedros aiksreje