VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS BOTANIKOS KATEDRA
RIMA VITKAUSKIENĖ
VARĖNOS RAJONO SAUGOMI BOTANINIAI OBJEKTAI IR JUOSE AUGANČIŲ AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RAUDONĄJĄ KNYGĄ, ANALIZĖ
MAGISTRO DARBAS ( Botanika)
Moksliniai vadovai Prof. dr. R. Noreika Doc. dr. Ž. Lazdauskaitė
Vilnius-2006 TURINYS 1. ĮVADAS...... 4 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 6 3. LITERATŪROS APŽVALGA...... 7 3.1.Gamtosaugos ekologinės problemos...... 7 3.2.Gamtosaugos istorija Lietuvoje...... 8 3.3.Varėnos rajono floros mokslinių tyrimų apžvalga...... 12 3.4. Lietuvos saugomų teritorijų tinklas...... 13 3.5. Pokyčiai Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje...... 14 3.6.Varėnos rajono geografinė apžvalga...... 16 3.7.Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklas...... 17 3.7.1. Čepkelių gamtinis rezervatas...... 22 3.7.2. Dzūkijos nacionalinis parkas...... 24 3.8.Varėnos rajono augalų rūšys ir bendrijos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (Lietuvos RK)...... 29 3.9. Europinės svarbos buveinių ir augalų rūšių paplitimas Varėnos rajone...... 30 3.10. Kertinių miško buveinių paplitimas Varėnos rajone...... 33 4. DARBO METODIKA IR MEDŽIAGA...... 35 5. DARBO REZULTATAI...... 42 5.1. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sąvadas...... 42 5.2. Varėnos rajono saugomų augalų rūšių taksonominė kategorizacija...... 54 5.3. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, paplitimas Lietuvoje...... 59 5.4. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sisteminė sudėtis...... 61 5.5. Varėnos rajono saugomų augalų ekologinė analizė...... 66 5.5.1. Saugomų augalų ekologinė analizė...... 67 5.5.2. Saugomų augalų rūšių ekologinės grupės pagal prieraišumą hidrologiniam rėži- mui...... 72 5.5.3. Varėnos rajono saugomų augalų augavietės...... 73 5.5.4. Saugomų augalų rūšių gyvenimo formos...... 77 .5.6. Biologinė saugomų augalų charakteristika...... 79 5.6.1. Saugomų augalų rūšių žydėjimo ir sporofikavimo laikas...... 79 5.6.2. Varėnos rajono saugomų augalų dauginimasis ir vaisių įvairovė...... 81 5.6.3. Saugomų augalų morfologiniai tipai...... 82
2 5.7. Varėnos rajono saugomų augalų chorologinė analizė...... 83 5.8. Varėnos rajono saugomos augalų bendrijos...... 91 5.9. Žygis Marcinkonių kaimo pakraščiais...... 95 5.10. Merkinės botaninis takas ir botaninis draustinis...... 98 6. IŠVADOS...... 109 LITERATŪRA...... 111 SANTRAUKA...... 116 ABCTRACT...... 118 PRIEDAS...... 120 1 priedas...... 120 2priedas...... 123 3 priedas...... 124 4priedas...... 133 5 priedas...... 135 6 priedas...... 137 7 priedas...... 139 8 priedas...... 140 9 priedas...... 141 10 priedas...... 142 11 priedas...... 144 12 priedas...... 146 13 priedas...... 148
3 1. ĮVADAS
Varėnos rajonas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Tai − miškų, smėlingų lygumų ir žemyninių kopų kraštas. Bene didžiausia smėlingosios Dainavos paviršiaus įžymybė yra senovinės žemyninės kopos, susiformavusios po antro paskutiniojo ledynmečio etapo. Nederlingi Dainavos lygumos smėlynai nulėmė tai, kad šioje teritorijoje vyrauja miškai, užimantys 66% Varėnos rajono teritorijos. Dideli miškų plotai, kuriuose vyrauja sausi pušynai su šilumamėgėmis augalų bendrijomis, užliejamosios ir žemyninės pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, žemyniniai smėlynai, tapo daugeliui augalų prieglobsčiu. Šio krašto biologinę įvairovę ir floros savitumus nulėmė geografinė padėtis, unikalus Pietryčių smėlėtosios lygumos ir Dzūkų moreninės aukštumos derinys, gausūs upių slėniai, specifinis klimatas ir hidrologinis režimas. Poledynmečio upių smėlynais, besidriekiančiais nuo Oderio per Lenkiją ir Baltarusiją rytiniu Lietuvos pakraščiu, iš Centrinės ir Pietryčių Europos į šį kraštą atkeliavo daug pietinio paplitimo rūšių, retai arba visai nesutinkamų kitose vietose. Labai svarbūs rūšių plitimui Merkio, Nemuno, Ūlos bei kitų upių slėniai. Nemažai ir šiaurėje paplitusių augalų rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų drėgnuose spygliuočių miškuose, šaltavandenėse upėse, pelkėse. Daugumas jų yra retos ar visiškai nesutinkamos kitose Lietuvos vietose, o pietų Lietuvoje aptinkama ne viena jų radvietė. Visos šios rūšys teikia esminę informaciją apie krašto gamtines sąlygas, jų įvairovę, apie Lietuvos augalijos istorinę raidą. Dabartinei Dzūkijos gamtai daug įtakos turėjo ir per šimtmečius nusistovėję harmoningi gamtos ir žmogaus santykiai. Lydiminė žemdirbystė, gyvulių ganymas miškuose, paupių pievų šienavimas, kirtaviečių palikimas savaime atželti formavo mozaikišką kultūrinį kraštovaizdį. Ypač dideli atviri plotai susidarė XIX a. pabaigoje, kai suintensyvėjo vėjo erozijos procesai. Labai pakeitė kraštovaizdį po Antrojo pasaulinio karo vykusi kolektyvizacija, kai iš žmonių atimta žemė buvo užsodinta mišku, ir teritorijos miškingumas per keletą metų padidėjo nuo 50– 55 iki 85%. Miškingumas didėja ir mūsų dienomis dėl ekonominių procesų, dėl demografinės situacijos Dzūkijos kaimuose. To pasekoje mažėja kraštovaizdžio įvairovė, o tuo pačiu ir biologinė įvairovė. (Lapelė, 2004). Daugelis gamtos vertybių išliko iki šių dienų nepakitusios, tokios, kokios buvo gilioje senovėje. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais žmogaus veikla pasidarė tokia intensyvi, kad natūralių gamtos procesų balansas sutriko. Drastiškas gamtos išteklių eksploatavimas sukelia gamtoje kritinių situacijų. Gamtosauga šiandiena – viena iš aktualiausių problemų, kurioje
4 augalų rūšių apsauga užima svarbią vietą. Žmogaus veiklos tiesioginė ar netiesioginė įtaka kelia realią kai kurių augalų bei jų bendrijų išnykimo grėsmę. Vis didėjanti retų augalų išnykimo grėsmė ir lėmė šio darbo temą. Norint šias saugomas augalų rūšis išsaugoti , reikia jas pažinti bei žinoti jų savitumus. Todėl buvo sudarytas Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, savadas, atlikta ekologinė, biologinė bei chorologinė analizės. Šias botanines gamtos vertybes išsaugos mūsų jaunoji karta. Todėl mes privalome protingai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius, neniokoti natūralaus landšafto, pažinti bei globoti saugomas augalų rūšis, jų buveines ir visas šias Varėnos rajone esančias botanines vertybes perduoti ateities kartoms. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pradėta steigti saugomos teritorijos. Varėnos rajone įsteigta daug įvairaus dydžio ir statuso saugomų teritorijų - Dzūkijos nacionalinis parkas, Čepkelių gamtinis rezervatas, valstybės ir savivaldybių saugomi draustiniai; bei botaninių objektų – 48 botaniniai gamtos paveldo objektai ir 2 botaniniai gamtos paminklai (Kirstukas, 2004). Tas saugomų teritorijų tinklas labai palankus įsikurti augalų rūšims ir bendrijoms, įrašytoms į Lietuvos raudonąją knygą (Lietuvos RK). Tik mažesnė gamtinių vertybių dalis yra nesaugomose teritorijose. Varėnos rajone aptinkama 71 augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos RK, iš kurių 7 rūšys yra įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedo sąrašus. Varėnos rajone taip pat saugoma dešimt augalų bendrijų, įrašytų į Lietuvos RK bei 25 Europinės svarbos buveinės. 14 šių buveinių bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Dėkoju darbo vadovams VPU Botanikos katedros vedėjui prof. dr. R. Noreikai ir doc. dr. Ž. Lazdauskaitei už pagalbą ir patarimus ruošiant šį darbą. Esu dėkinga Dzūkijos nacionalinio parko botanikui gerb. M. Lapelei už pagalbą atliekant botaninius lauko tyrimus. Taip pat esu dėkinga darbo recenzentei doc.dr. O. Motiejūnaitei už išsakytas kritines pastabas.
5 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – sudaryti Varėnos rajono saugomų botaninių objektų sąvadą, išsiaiškinti juose augančių augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sudėtį, nustatyti jų paplitimą bei gamtosauginį statusą ir išnagrinėti biologinius, ekologinius bei chorologinius jų savitumus. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklą ir jame vykstančius pokyčius. 2. SudarytiVarėnos rajono saugomų botaninių objektų sąvadą. 3. Nustatyti Varėnos rajone augančių augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sudėtį. 4. Išskirti Varėnos rajone esančias saugomas augalų bendrijas ir Europinės svarbos buveines. 5. Išsiaiškinti saugomų augalų rūšių gamtosauginį statusą. 6. Išanalizuoti Varėnos rajone augančių augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK paplitimą. 7. Nustatyti saugomų augalų rūšių sistematinę sudėtį. 8. Išnagrinėti šių augalų biologinius, ekologinius bei chorologinius savitumus.
6 3. LITERATŪROS APŽVALGA 3.1. Gamtosaugos ekologinės problemos Gamta nuolat kinta. Jos raida skaičiuojama dešimtmečiais, šimtmečiais, tūkstantmečiais... Tačiau daugelis gamtos vertybių išliko iki šių dienų nepakitusios, tokios, kokios buvo gilioje senovėje. Nors žmogus degino ir kirto medžius, rinko augalus, gamtos vertybių išliko. Senovėje žmogus gamtos lyg ir nesaugojo, bet jos turtus naudojo taupiai, jį pasilikdamas ir ateinančiai dienai. (Griniūtė, 2001) Svarbiausia rūšių retėjimo ir nykimo priežastis – žmogaus veiklos tiesioginė ar netiesioginė įtaka. Pastaraisiais šimtmečiais žmogaus veikla pasidarė tokia intensyvi, kad natūralių gamtos procesų balansas sutriko. Drastiškas gamtos išteklių eksploatavimas, pramonės, žemės ūkio vystymas, industrijos ir urbanizacijos veikla sukelia gamtoje kritinių situacijų. Tai pagrindinės priežastys, dėl kurių ėmė sparčiai nykti kai kurie augalai bei jų bendrijos. Antropogenizuotame Lietuvos kraštovaizdyje natūrali ekosistemų veikla yra gerokai pažeista. Šiuo metu natūrali ir pusiau natūrali augalija užima tik tečdalį teritorijos. Didelė dalis Lietuvos floros rūšių yra įtrauktos į įstatymų saugomų augalų sąrašą, kaip retos ir nykstančios. Nekalbant apie jų praktinę naudą, visos šios rūšys teikia esminę informaciją apie krašto gamtines sąlygas, jų įvairovę, apie Lietuvos augalijos istorinę raidą. Saugodami augaliją nacionaliniuose parkuose, rezervatuose bei draustiniuose, kartu saugome ir kraštovaizdį. Daug prarastų mūsų gamta, netekusi įdomių pievų Merkio salpose, stepinių augalų Merkinės smėlynuose. Kiekvienos augalų rūšies išsaugojimas yra tolygus jos gyvenimo sąlygų – biotopo išsaugojimui (Lygis, 1996). Retos augalų rūšys gali išnykti dėl vandens telkinių cheminio ir terminio rėžimo pakeitimo (vandens augalai), melioracijos, rūgščių vietų (pelkių augalai), plyno miško kirtimo (miško augalai), šienavimo, gyvulių ganymo (pievų augalai). Neracionali žmogaus ūkinė veikla skurdina gamtinę aplinką, mažina atsparumą teršalams, griauna ekologinę pusiausvyrą natūralioj gamtoj ir keičia mažiau stabilia, sukultūrinta aplinka. Šiandien, kai vis dar vyksta spartūs kraštovaizdžio pertvarkymo darbai, kai vis dar transformuojamos išlikusios natūralios buveinės, o anksčiau atliktų tokių darbų pasekmes juntame iki šiol, suprantame, jog būtina rūpintis natūralios gamtos – tam tikrų rūšių, jų populiacijų, nepakeistų ar mažai pokyčių patyrusių buveinių likimu. Kiekvienos į LRK įtrauktos rūšies augalai yra atitinkamos bendrijos sudedamoji dalis. Norint, kad jie nesunyktų, būtina saugoti visą bendriją. Todėl augalų bendrijų apsauga, šalia jau esančios rūšių apsaugos, tampa Europos Sąjungoje rekomenduojamos augalijos apsaugos sistemos „rūšis – bendrija – buveinė“ grandimi, sudėtine dalimi. (Balevičienė, 2000).
7 3.2. Gamtosaugos istorija Lietuvoje Gamtosaugos idėjų apraiškos Lietuvoje siekia amžių glūdumą. Pagoniškoje Lietuvoje buvo saugomos ir garbinamos šventos girios, dideli ąžuolai, akmenys. Vėliau gamtos (miškų, žvėrių, žuvų išteklių) apsauga įteisinta juridiniais dokumentais: Kazimiero kodeksu (1468 m.), Pirmuoju Lietuvos Statutu (1529 m.). LDK laikais saugomomis paskelbta daug girių, tačiau jų apsaugos tikslai dažniausiai buvo praktiniai ir atitiko anaiptol ne visų visuomenės sluoksnių poreikius. Galiojo atitinkamos kunigaikščiams ir kitiems žemvaldžiams priklausiusių žemės plotų ir miškų apsaugos taisyklės. Viduramžiais įdomių bei retųjų augalų apsaugai itin svarbios buvo jokiuose teisės aktuose neapibrėžtos visuomenės moralės nuostatos. Lietuvos floros tyrimai pradėti XVIII a. antroje pusėje. Žymiųjų Lietuvos botanikų J.E.Žilibero, S.B.Jundzilo, J.Jundzilo floristinio pobūdžio darbuose pateikta floros inventorizacija, aprašytos kai kurių retų augalų augavietės, aiškinamas rūšių papiltimas. Jų darbus tęsė senojo Vilniaus universiteto profesoriai J.F.Vofganas ir S.B. Gorskis. Vilniaus universiteto uždarymas skaudžiai atsiliepė floristikos mokslo vystymuisi. Tyrimus tęsė tik kai kurie entuziastai: K. Drimeris, A. J. Žmuda, B. Hrynievieckis, J. Abromeitas (Balevičienė, 2000). Įsteigus Vytauto Didžiojo universitetą Kaune (1922 m.). K. Regelio ir jo mokinių dėka buvo suformuotos pagrindinės pievų tyrimo kryptys, pradėta domėtis botaninių objektų apsauga. Pats K. Regelis svarbiausią dėmesį skyrė užliejamų pievų augalijai, nors pateikė nemažai žinių ir apie žemynines pievas. K. Regelis tirdamas Lietuvos pievų augaliją, atkreipė dėmesį į kai kurių fitocenozių turtingumą ir iškėlė klausimą dėl užliejamų pievų su pieviniu pašiaušėliu (Alopecurus pratensis) apsaugos. J. Kuprevičius, P. Snarskis atliko floristinius tyrimus, aprašydamas ir retas rūšis. Tarpukario Lietuvoje (1920 – 1940 m.) žymūs gamtininkai P. Matulionis, T. Ivanauskas, K. Regelis rūpinosi gamtos apsauga, siūlė saugoti gamtos objektus.1937 m. T. Ivanausko rūpesčiu Žuvinto ežeras ir jo apylinkės buvo paskelbtos saugoma teritorija. Po antrojo pasaulinio karo, nuo 1949 m., prasidėjo intensyvūs pievų tyrimai. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė pateikė floristinę ir fitocenologinę pievų bendrijų charakteristiką. A. Bagdonaitė nagrinėjo augalų bendrijų augaviečių ekologiją, jų išsidėstymą skersiniuose salpos profiliuose, išryškino augalijos ekologines juostas. K. Brundza vadovavo pievų augalijos kartografavimui. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė ir J. Strazdaitė pagal geografinius floros elementus sudarė Lietuvos salpinių pievų floros chorologinius spektrus, išryškino bendrijų fitogeografinius skirtumus ir regioninėse asociacijose išskyrė provincinių asociacijų. Toliau botaninius tyrimus atlieka J. Strazdaitė, Ž. Lazdauskaitė, R. Jankevičienė. K. Brundza, A.
8 Bagdonaitė pateikė landšaftinę, geobotaninę ir ūkinę Lietuvos pievų charakteristiką (Balevičienė, 2000). Be fitocenologinių, buvo vykdomi ir floristiniai tyrimai. R. Jankevičienė, V. Lalytė, J. Marcijonaitė ir K. Balevičius, R. Jankevičienė ir kt., P. Snarskis, V. Galinis, I. Šarkinienė, J. Strazdaitė pateikia naujų duomenų apie retų pievos augalų paplitimą. Apie retų pievų rūšių augavietes, paplitimą, naujas augalų rūšis gana daug duomenų pateikia šešių tomų veikale „Lietuvos TSR flora“ įvairūs autoriai: R. Jankevičienė, B. Kizienė, M. Natkevičaitė- Ivanauskienė, Ž. Lazdauskaitė, A. Lekavičius, J. Strazdaitė (Balevičienė, 2000). Pelkių augalijos tyrimus pradėjo K. Veberis. Aukštapelkių regioninius bruožus išryškino K. Brundza, E. Purvinas. Detalų rajonavimą, remdamiesi geomorfologija ir augalija, atliko E. Purvinas ir A. Seibutis.Didžiulį indėlį tyrinėjant pelkių augaliją įnešė K. Brundza. Jis tiria aukštapelkių reljefo darinių vystymąsi, nagrinėja aukštapelkių genezės klausimus. Lietuvos pelkių augalijos charakteristiką pateikia A. Seibutis. Holoceno durpių botaninę analizę atlieka M. Grigelytė. Pelkių augalija tiriama ir saugomose teritorijose. Žuvinto rezervato aukštapelkę aprašo A. R. Budriūnas. Žemapelkių bendrijas tyrė O. Malakauskienė. Baranavos draustinio pelkių bendrijas ir florą tyrė R. Jankevičius, J. Stazdaitė, Ž. Lazdauskaitė. Daug medžiagos apie pelkių florą pateikia įvairūs autoriai. Jie nagrinėja retas rūšis (M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, O. Grigaitė), rūšių chorologiją (J. Strazdaitė), rūšių apsaugą (M. Lapelė). Pelkių samanų rūšinę sudėtį tiria A. Minkevičius , J. Strazdaitė, I. Liepinaitytė, I. Jukonienė. Pelkių sintaksonų hierarchinę sistemą pateikia J. Balevičienė, O. Grigaitė. Pelkių bendrijų sukcesijų analizę pateikia R. Kunskas. Pelkių augmenijos apsauga rūpinasi J. Tamošaitis , R. Kunskas (Balevičienė, 2000). 1945 m. pradėti steigti gamtiniai draustiniai (Žagarės, Metelių, Punios ir kt.). 1946 m. įkurtas pirmas respublikoje Žuvinto rezervatas. 1959 m. priėmus pirmąjį gamtos apsaugos įstatymą, buvo pradėta steigti saugomų teritorijų tinklas. Jau 1960 metais buvo įkurta 91 draustinis, kurių skaičius ir toliau didėjo. 1969, 1971, 1974, 1975 metais buvo priimti nutarimai dėl naujų gamtinių draustinių įsteigimo.Buvo įkurti Čepkelių, Kamanų rezervatai, nacionaliniai parkai, taip pat buvo įteisinta ir gamtos paminklų kategorija. 1984 m respublikoje buvo daugiau kaip 170 skirtingos paskirties saugomų teritorijų. (Pakalnis, 1986). Steigiant tokį platų gamtinių draustinių tinklą, prireikė didelio iniciatorių kolektyvo pastangų. Šiame kolektyve dirbo profesionalūs Gamtos apsaugos komiteto darbuotojai (V.Bergas, K.Balevičius, K.Giniūnas ir kiti) ir mokslininkai-biologai, geografai, geologai , dirbantys Mokslo akademijoje, aukštųjų mokyklų įstaigose ir kitose respublikos įstaigose (A.Basalykas, K.Brundza, A.Vaitkevičius, V.Galinis, V.Gudelis, T.Ivanauskas, Č.Kudaba, A.Minkevičius, M.Natkevičaitė-Ivanauskienė,
9 E.Purvinas, P.Snarskis ir kiti). 1990 metais, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę buvo užbaigtas formuoti nacionalinių parkų tinklas, išplėstas valstybinių draustinių tinklas. 1993m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, sudaryta Lietuvos saugomų teritorijų sistemą . Dar visai neseniai draustiniai buvo pagrindinė pagal plotą saugomų teritorijų rūšis šalyje. Dabar daug buvusių draustinių įjungta į nacionalinių ir regioninių parkų teritorijas. Po truputį plečiasi ir savivaldybių draustinių tinklas. Atskirų augalų rūšių apsauga daugiau susidomėta tik pokario laikotarpiu, kai, pradėjus daugiau ruošti vaistažolių, buvo pastebėta, jog kai kurių vaistingųjų augalų ištekliai mažėja. Gana ilgai mėginta saugoti tik tas augalų rūšis, kurios buvo naudojamos kaip vaistinės žaliavos paruošų objektai. Tik vėliau atkreiptas dėmesys, jog sparčiai mažėja ir tų augalų, kurie praktinės reikšmės neturi, kurių ištekliai nėra eksploatuojami. Kai kurios rūšys išnyksta dėl netiesiogino poveikio (žemių melioravimo, statybų, aplinkos teršimo ir pan.) (Balevičius, 2000). Retų ir nykstančių augalų apsauga yra neatsiejama visos aplinkos apsaugos dalis. Tam, kad būtų išsaugota retos augalų rūšys ir sudarytos tinkamos išgyvenimo ir apsaugos sąlygos, imta registruoti retesnes, bei pastebimai nykstančias jų rūšis, stebėti jų populiacijų būklę, gausumo tendencijas, ieškoti rūšių retėjimo priežasčių ir būdų joms pašalinti (Balevičius, 1992; Gudžinskas, 2003). Buvo sudaryti ir aptarti pirmieji saugotinų gyvosios gamtos rūšių sąrašai. Saugotinų augalų rūšių sąrašo projektą pateikė botanikai, atstovaujantys skirtingoms mokslo- tiriamosios ir mokslo įstaigoms - K.Brundza, V.Galinis, I.Šarkinienė, L.Čibiras, M.Jankauskas, K.Jankevičius, gamtos apsaugos bendradarbiai - V.Bergas, K.Balevičius, K.Galinis, V.Lalytė. (Pakalnis, 1986). 1959 m. priėmus pirmąjį gamtos apsaugos įstatymą Lietuvoje pradėta galvoti apie specialius retų ir nykstančių rūšių sąrašus.1962 m. tuometinis Gamtos apsaugos komitetas patvirtino Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto ir Botanikų draugijos pateiktą saugotinų augalų rūšių sąrašą, į kurį buvo įrašytas 176 retos ir nykstančios aukštesniųjų augalų rūšys.1964 m. šis sąrašas buvo patvirtintas ir papildytas. Remiantis minėtu sąrašu buvo sudarytas Lietuvos RK rūšių sąrašas.1976 m. Gamtos apsaugos komiteto siūlymu įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įrašyta 30 aukštesniųjų augalų rūšių.1981 m. knyga buvo išspausdinta. 1984 m. išleistas jos papildomas tiražas. Pagal nuostatus visos šių augalų rūšių radvietės privalo būti saugomos steigiant rezervatus, draustinius ar jas skelbiant kitokia saugoma teritorija. Manyta, kad į Lietuvos RK įrašytos rūšies statusas yra pernelyg išskirtinis, dėl to į ją nepateko daugelis tikrai retų ir nykstančių, neatidėliotinos globos reikalaujančių rūšių. Tokiu būdu išliko ir papildomi globojamų rūšių sąrašai. Į Raudonąją knygą įrašytos rūšys nebuvo suskirstytos į kategorijas pagal jų retumą, pagal joms gresiantį išnykimo pavojų. J. Balevičienė, K. Balevičius,
10 R. Jankevičienė (1984) sudarė saugomų augalų rūšių sąrašą ir nurodė kiekvienos rūšies žinomas augavietes bei radvietes. Nuo 1990 m. Lietuvos RK sudarymo ir tikslinimo ėmėsi Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos komitetas.1992 m. buvo išleista antroji Lietuvos RK, kurioje aprašyta 210 nykstančių ar retų augalų rūšių. Iš jų 70 augalų rūšių auga užliejamose ir žemyninėse pievose. Tarp jų nykstančios rūšys Iris sibirica, Beckmannia eruciformis, Koeleria delavignei. Visų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK buvo nustatyta kategorizacija atsižvelgiant į jų retumą, nykimo tempus bei gresiantį išnykimo pavojų. Nuo 1993 m. Lietuvos raudonąją knygą tvarko Aplinkos ministerijos sudaryta Raudonosios knygos komisija. Ši komisija kasmet apibendrina informaciją, susijusią su rūšių skirstymu į kategorijas, kontroliuoja, kaip taikomos rūšių apsaugos priemonės, ir Aplinkos ministerijai rekomenduoja būtinas konkrečias apsaugos priemones (Balevičus, 1992). 2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Nr. 306 patvirtintas 3 – ias 1998 m. Lietuvos Raudonosios knygos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas (Lygis, 2000; Venckus, 2001 m.). 2003 m. Lietuvos raudonosios knygos komisija, vadovaujama Vilniaus universiteto Ekologijos instituto direktorius Žalakevičiaus, sudarė naują sąrašą, į kurį buvo įtraukta 224 augalų. Naujausios Lietuvos Raudonosios knygos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas patvirtintas 2005 m. (Kundrotas, 2005). Vis dėlto Lietuvos RK sudarymas ir jos paskelbimas dar neužtikrina retų ir nykstančių rūšių apsaugos; tai yra tik atskira grandis šių rūšių apsaugos organizavimo sistemoje. Pati sistema – tai ištisas kompleksas priemonių, pradedant šių rūšių paieška, radviečių inventorizacija ir baigiant reguliariu radviečių stebėjimu, jų būklės kontrole. Rūšies įrašymas į Raudonąją knygą tik tada turės prasmę, jei šios rūšies radvietės po to bus patikimai saugomos rezervatuose, draustiniuose ar kitose saugomosiose teritorijose. Tačiau dar yra saugotinų rūšių, kūrių nė viena radvietė nepatekusi į rezervatą ar draustinį; yra unikalių radviečių, dar neturinčių saugomos teritorijos statuso. Vadinasi, saugomų teritorijų tinklas retų rūšių apsaugos požiūriu dar nėra pakankamas. Norint išsaugoti augalų rūšis, įrašytas į LRK, būtina saugoti visą bendriją. Nykstančių augalų bendrijų apauga pradėta domėtis neseniai. Tik 1997 m., priėmus Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų įstatymą, retų ir nykstančių bendrijų apsauga tapo įteisinta. Remiantis šiuo įstatymu yra saugomos rūšys ir bendrijos, kurios natūraliai besiveisia, bet mažėja jų skaitlingumas ir kuriomis gresia išnykimas. Tai rūšys ir bendrijos, kurios šiame įstatyme nustatyta tvarka yra įrašytos į Lietuvos raudonosios knygos sąrašą. P. Snarskis nurodė retų bendrijų nykimo priežastis ir iškėlė būtinos nykstančių augalų bendrijų apsaugos klausimą. M. Natkevičaitė – Ivanauskienė nustatė kai kurių bendrijų reliktinį
11 pobūdį, iškėlė retų bendrijų reikšmę sprendžiant fitogeografinius bei fitocenologinius klausimus. J. Balevičienė (1991), remdamasi floristine-ekologine klacifikacija, Lietuvos pievas priskyrė 5- ioms klasėms – Molinio-Arrhenatheretea, Festuco-Brometea, Nardetea, Trifolio-Geranietea sanguinei, Asteretea tripolii. Iš jų net 12 įrašytos į Lietuvos bendrijų Raudonąją knygą. B. Kizienė ir A. Tučienė aprašė retas pievų bendrijas. 1996 m. botanikų grupė, vadovaujama J. Balevičienės, Aplinkos apsaugos ministerijos užsakymu ėmėsi užduoties įvertinti Lietuvos augalijos būklę, nustatyti pažeidžiamiausias bei rečiausias Lietuvos miškų, pievų, smėlynų, vandens telkinių ir kitų biotopų augalų bendrijas ir, parengusi saugotinų augalų bendrijų parinkimo (išskyrimo) metodiką, pateikti siūlymus dėl augalų bendrijų, įtrauktinų į Lietuvos raudonąją knygą, sąrašo. Mokslininkų pasiūlytą saugotinų augalų bendrijų sąrašą apsvarstė ir jam pritarė Lietuvos raudonosios knygos komisija, jį savo įsakymu patvirtino aplinkos ministras (Čaplikas, 1998). Nuo šiol Lietuvos Respublikos teritorijoje saugomos 53 retos ir nykstančios augalų bendrijos (Balevičienė, 2000). Kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai, biologinei įvairovei ir augalų genetiniam fondui išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti sukurta saugomų teritorijų sistema. 3.3.Varėnos rajono floros mokslinių tyrimų apžvalga Savita Varėnos krašto gamta nuo seno traukė gamtininkų, ypač botanikų dėmesį. M.Natkevičaitė-Ivanauskienė išskyrė atskirą Dainavos termofilinių pušynų rajoną, priklausantį centrinės Europos provincijai. Aprašė ten augančias šilumamėges augalų bendrijas. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė floristiniu ir fitocenologiniu požiūriu tyrė Merkio užliejamąsias pievas. Merkio salpoje ji išskyrė naują – smiltpievių (Prata calidisica) formacijų klasę. B. Lisaitė-Kizienė tyrė Merkio baseino salpines pievas. Merkio ir jo intakų slėniuose ji išskyrė 112 sintaksonų. Fitogeografiniu požiūriu įdomios pirmą kartą Lietuvoje konstatuotos ir aprašytos saugotinos stepinių kelerijynų (Koelerieta delavignei) bei halofitinių (edifikatorius- bekmania (Beckmannia eruciformis) pievų bendrijos. Ji Ūlos slėnyje surado ir aprašė Lietuvoje naujas nendrynų (Scolochloetum festucaceae) bendrijas ir skėstašakių eraičinynų (Festucetum diffusae). J. Strazdaitė nustatė fitogeografinį pievų bendrijų įvairavimą priklausomai nuo jų paplitimo pietinėje ar šiaurinėje Lietuvos augalijos juostose. Ji nustatė, kad pietų Lietuvoje pievų bendrijose išryškėja temperatinės ir temperatinės-submeridionalinės rūšys. Varėnos rajone plyti Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių rezervatas. Čia nuolat atlieka stebėjimus ir tyrimus biologai, geografai, pelkėtyrininkai. Apie Čepkelių raisto unikalumą ir būtinybę jį išsaugoti jau rašė žymusis lietuvių gamtininkas prof. T.Ivanauskas. Tačiau tik 1952 m. raistą aplankė pirmosios tyrinėtojų-geografų ir botanikų grupės. Basalykas aprašė Čepkelių
12 raisto ir visos Pietryčių smėlėtosios lygumos sudėtingą susidarymo procesą. Vėliau detaliai buvo ištirtas Čepkelių raisto dugno reljefas. Čepkelių raistas - tai didelė miško bei pelkių ekotopų įvairiovė, todėl čia gali augti labai įvairios augalų rūšys, susiformuoti neįprastos jų bendrijos. Tik 1975 m.,įsteigus Čepkelių rezervatą, nuo 1977 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Botanikos instituto darbuotojai pradėjo šių vietų kompleksinius augalijos ir floros tyrimus (K.Balevičius, 1981). K.Balevičius, J.Balevičienė, Ž.Lazdauskaitė, R.Jankevienė, A.Lekavičius, B.Kizienė, L.Šilda ir kiti gamtininkai atliko botaninius tyrimus Čepkelių rezervate. O.Grigaitė tyrė pelkės bendrijas. Čepkelių rezervato pelkes aprašė J. Strazdaitė, o floristinius ypatumus - A. Lekavičius. M.Lapelė tyrė Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšis, augančias Čepkelių rezervate. Pelkių flora gana įvairi, tačiau dėl pelkėse kylančių sunkiai užgesinamų gaisrų, nuo trypimo žūsta kiminai ir pelkėje lieka „juodieji“ takai, kurie neatsistato per 10 metų. Kintant ekotopui, pelkėse įsikuria nebūdingos rūšys, kinta fitocenozių rūšinė sudėtis. Pavyzdžiui, Čepkelių rezervato aukštapelkėje (O. Grigaitė) rastos 29 užneštinės augalų rūšys. Varėnos rajono saugomose teritorijose nemažai botanikų atliko mokslinius tyrimus. J.Balevičienė, B.Kizienė, A.Tučienė, A.Lekavičius, Z.Venckus tyrė Merkinės botaninį draustinį. V.Butkus ir Z.Butkienė tyrė Čepkeliuose augančių spanguolių morfologiją. O.Grigaitė, M.Lapelė ir kiti gamtininkai intensyviai dirba tirdami Varėnos krašto florą. 3.4.Lietuvos saugomų teritorijų tinklas Lietuvoje saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes, biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, subalansuotą gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimas, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes, jų išsaugojimo idėjas. Remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu (2001-12-04: Valstybės žinios, Nr.108-3902), Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro: 1.Konservacinio prioriteto saugomos teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Joms priskiriami rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai), draustiniai bei gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai). 2.Ekologinės apsaugos prioriteto saugomos teritorijos, išskiriamos norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai. Šiai kategorijai priskiriamos ekologinės apsaugos zonos. 3.Atkuriamos apsaugos saugomos teritorijos, skiriamos gamtos išteklių atsistatymui, pagausinimui bei apsaugai. Joms priskiriami atkuriamieji ir genetiniai sklypai.
13 4.Kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Joms priskiriami valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai bei biosferos monitorinio teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai). (Aukštaitis 2006, Kirstukas , 2004) Šiuo metu ypač saugomų teritorijų sistema užima virš 785 tūkst. ha, t.y. apie 12% šalies ploto. Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro 3 gamtiniai rezervatai (Čepkelių, Viešvilės, Kamanų), kultūriniai rezervatai (Vilniaus pilių, Kernavės) ir 1 biosferos rezervatas (Žuvinto); 55 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis, Žemaitijos); 30 regioninių parkų; 254 valstybiniai draustiniai bei 103 savivaldybių įsteigti draustiniai; 453 saugomi paveldo objektai, iš jų 159 gamtos paminklai. (Kirstukas , 2004). Varėnos rajone yra Dzūkijos nacionalinis parkas, Čepkelių gamtinis rezervatas, valstybės bei savivaldybės saugomų draustinių, kuriose auga 71 augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos RK. 3.5. Pokyčiai Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje Saugomų teritorijų sistema nėra nekintanti. Lietuvos saugomų teritorijų ir objektų tinklas nuolat tobulinamas, papildomas, todėl neišvengiamai kinta. Atsižvelgiant į aplinkos pokyčius bei atliekant išsamesnius tyrimus, plečiamos ar mažinamos kai kurios saugomos teritorijos, keičiamas jų statusas. Kinta ir gamtos paminklais ar valstybės saugomais gamtos paveldo objektais paskelbtų objektų sąrašas. Natura 2000. Pastaraisiais metais dideli saugomų teritorijų tinklo pokyčiai vyksta dėl Lietuvos įsipareigojimų Europos Sąjungai (ES). Lietuva privalo įvykdyti Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus ir įsteigti saugomų teritorijų tinklą vadinamą Natura 2000. Natura 2000 – tai Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas, padengiantis didžiąją Europos saugomų teritorijų dalį. Šis tinklas jungia trapiausias ir vertingiausias natūralias ES buveines bei rūšis, kurios ypatingai svarbios Europos biologinei įvairovei. Lietuvoje saugomos teritorijos dabar sudaro 12 % šalies ploto. Įsteigus Natura 2000 teritorijas, saugomų teritorijų plotas Lietuvoje turėtų išaugti 2-3% ir sudarytų nuo 14 iki 15 % šalies ploto. (Anderson, 2005). Teisinis „Natura 2000“ pagrindas yra dvi ES gamtos apsaugos direktyvos – Paukščių ir Buveinių. Šie teisiniai ES dokumentai yra susiję su natūralių buveinių, floros ir faunos apsauga, taip pat su jau minėtu Europos saugomų teritorijų tinklo sukūrimu. Remiantis Paukščių ir Buveinių direktyvomis, ES gamtos apsaugos politika užtikrina efektyvią unikalios biologinės įvairovės apsaugą visoje Europoje. Taip pat užtikrina, kad visos ES šalys turi tuos pačius teisinius įsipareigojimus saugant teritorijas, įtrauktas į „Natura 2000“ tinklą. 1992 m. gegužės 21 d. priimta Europos Tarybos
14 direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (92/43/EEB) numato beveik 200 retų ir sparčiai nykstančių Europos buveinių apsaugą bei jų įtraukimą į ES saugomų teritorijų tinklą, vadinamą Natura 2000. Lietuvoje yra aptinkami 55 saugotini europinės svarbos gamtinių buveinių tipai. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, reikia pasirūpinti, kad europinės svarbos gamtinių buveinių apsauga būtų pakankama. Tik gerai žinant gamtinės buveinės savybes, sudėtį, galima tinkamai organizuoti jų apsaugai reikalingų vietovių atranką, buveinių apsaugą, tvarkymą ir monitoringą. Buveinių savybių (abiotinių sąlygų, rūšių ir bendrijų sudėties, vystymosi ir paplitimo ypatumų) aprašymas yra pateiktas Europos Sąjungos Buveinių interpretavimo vadove (EUR 25 vadovas), patvirtintame Buveinių komiteto 2002 m. kovo 14 d. ir papildytame 2003 m. spalio 14 d. Varėnos rajone aptinkama 25 Europinės svarbos buveinės. 14 šių buveinių bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Kertinės miško buveinės. Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos (ES) tikslų, susijusių su miškų ūkių, yra mūsų natūralios aplinkos ir miško paveldo apsauga, kad būtų išsaugota biologinė įvairovė, atkurti pažeisti miškai, užtikrintas miškų ir miškų ūkio vaidmuo išsaugant dirvožemį, kontroliuojant eroziją, reguliuojant vandenis, gerinant oro kokybę, prisitaikant prie klimato pokyčių ir mažinant jų pasekmes. Daugelis Europos miškų yra „pusiau natūralūs“. Netgi gamtosaugos požiūriu svarbūs miškai yra sodinti arba ilgą laiką buvo tvarkomi. „Sengirių“ ar „pirmykščių“ miškų dažnai išlikę tik nedideli fragmentai žemės ūkio kraštovaizdyje arba sunkiau prieinamose didesnių ūkinių miškų vietose. Biologinės įvairovės apsauga ir jos didinimas yra esminė darnaus miškų ūkio vystymosi dalis. (Anderson, 2005). Lietuvoje miškai užima 2069100 ha plotą, kas sudaro 31,7 % visos šalies teritorijos. Lietuvoje vyrauja spygliuočių miškai, užimantys 58,8 % visų miškų. KMB inventorizacija vyko beveik 2 mln. ha miškų teritorijoje, tiek valstybinių, tiek privačių. Iš viso buvo kartografuota 8902 buveinės, apimančios 26428 ha ypatingos aplinkosauginės reikšmės miškų. (Anderson, 2005). Nepažeisti miško plotai, kuriuose didelė tikimybė aptikti specializuotųjų buveinių rūšis ir vadinami kertinėmis miško buveinėmis (KMB).Kertinės miško buveinės neturi tam tikro apibrėžto dydžio. Tai gali būti pavienis medis ar maža, tik kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto, šaltiniuota vieta, tiek kelių šimtų hektarų seno miško ar medžiais apaugusios ganyklos plotas.Yra ir tokių miškų, kurie beveik pasiekę kertinių miško buveinių standartus ir per kelis dešimtmečius taps teritorijomis, turinčiomis reikiamas buveines ir rūšis. Tokie miškai vadinami potencialiomis kertinėmis miško buveinėmis.((P)KMB) (Anderson, 2005). Atlikus KMB inventorizaciją Lietuvoje, nustatyta, kad KMB paplitimas skirtingos nuosavybės kategorijos miškuose labai skiriasi. Gerokai didesnė (P)KMB dalis yra valstybiniuose, o ne privačiuose
15 miškuose. Nors Lietuvoje tik 50% miškų yra valstybiniai, 81% visų (P)KMB nustatyta šiuose miškuose. Galima daryti išvadą, kad valstybiniai miškai daug svarbesni biologinės įvairovės apsaugos Lietuvos miško ekosistemose požiūriu negu privatūs ar kitos nuosavybės miškai. KMB inventorizacijos rezultatai ypač naudingi atrenkant pagal Buveinių direktyvą išskiriamas teritorijas. Direktyvoje yra buveinių, kurias reikia saugoti taip, kad išliktų jų biologinė vertė, sąrašas. Visose išskirtuose buveinių plotuose turi būti palaikomas palankus apsaugos statusas. Išskiriant Natura 2000 teritorijas, svarbu atrinkti vietas su didele biologine įvairove, turtingas retų ir nykstančių rūšių. Miškuose KMB šiuo požiūriu yra svarbiausios teritorijos, bet ne visos KMB dėl nuosavybės, geografinės padėties, dydžio ir pan gali būti įtrauktos į Natura 2000 tinklą. (Anderson, 2005). 3.6. Varėnos rajono geografinė apžvalga Varėnos rajonas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje (žr.2 priede). Tai pats didžiausias rajonas., jo plotas siekia 221814 ha. Didesnė rajono dalis plyti Dainavos žemumoje, tik rajono pakraščiai išsidėstę Dzūkų aukštumoje ir Eišiškių plynaukštėje. Bene didžiausia smėlingosios Dainavos paviršiaus įžymybė yra senovinės žemyninės kopos, susiformavusios po antro paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30000 metų). Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniški kalvoti su daubomis vietovaizdžiai, įvairi dirvožemių danga, dudakloniuose telkšo ežerų virtinės (Basalykas,1960; Dringelis, 1983). Rajono dirvožemiai bene patys nederlingiausi respublikoje Pietryčių lygumoje vyrauja pavieniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Į šiaurės rytus randama vėlėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių. Tarp jų aukštesnėse vietose įsiterpę vėlėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Upių slėniuose randama aliuvinių dirvožemių. Yra žemutinio tipo pelkinių dirvožemių, taip pat aukštapelkinių dirvožemių. Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra -5,4°C, maksimali temperatūra yra -40°C, vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7, maksimali +37,0°C aukščiausia Lietuvoje. Dzūkijos kopų masyve ir jo apylinkėse yra rečiausias Lietuvoje, nors ir gana vandeningų upių tinklas. Per rajoną teka Nemunas ir jo intakas Merkys. Į pastarąjį įteka Ūla, Skroblus, Perseka, Spengla ir kiti intakai. Savitos ir kitos šio krašto upės – Grūda, Katra. Ežerų rajone nedaug. Iš viso vandens telkiniai užima 2,2 rajono teritorijos. Miškingumas 64,6 %. Tai miškingiausias Lietuvos rajonas. Vyrauja kerpšiliai.Pelkėms tenka 4,4, % rajono ploto, o
16 nusausintų žemių mažai – tik 10,8% rajono teritorijos.Žemės naudmenų mažai, jos užima 23,5% rajono teritorijos (Aukštaitis, 2006). 3.7. Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklas Varėnos rajone yra labai daug unikalių kraštovaizdžio objektų, todėl čia įsteigta daug saugomų teritorijų. Jose ir telkiasi beveik visos pagrindinės rajono gamtinės vertybės. Mažesnė jų dalis yra nesaugomose teritorijose. Varėnos rajone yra Čepkelių gamtinis rezervatas; didžioji dalis Dzūkijos nacionalinio parko (kita dalis yra Alytaus, Lazdijų rajonuose bei Druskininkų savivaldybėje); du valstybiniai kraštovaizdžio draustiniai; nemažai savivaldybės draustinių, gamtos paminklų, valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklas ir botaniniai objektai pateikti 1 pav. Toliau pateikiamos lentelės (žr.1, 2, 3, 4 lent.), kuriose nurodoma ir aprašoma žemėlapyje pažymėti valstybės saugomi draustiniai, savivaldybių saugomi draustiniai, botaniniai gamtos paveldo objektai ir botaniniai gamtos paminklai.
1 pav. Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklas ir botaniniai gamtos paveldo objektai
17 1 paveikslo sutartiniai ženklai:
Varėnos rajono saugomų teritorijų tinkle didžiąją dalį užima Dzūkijos nacionalinis parkas (55920 ha) bei Čepkelių gamtinis rezervas (11212 ha).
Varėnos rajone yra įsteigti Tauručio kraštovaizdžio ir Ūlos kraštovaizdžio valstybiniai draustiniai (žr. 1 lent.).
1 lentelė
VALSTYBINIAI DRAUSTINIAI
Eil. Įsteigimo Draustinyje saugomi kompleksai ir Pavadinimas Plotas, ha Nr. metai objektai 1. Tauručio Raiškus Tauručio upelio erozinis kraštovaizdžio 381 1988 slėnio kraštovaizdis Eišiškių Šalčininkų moreninėje pakilumoje 2. Ūlos Gandrinių terasinių smėlingų lygumų kraštovaizdžio kraštovaizdis su termokarstiniais 6779 1960 ežerėliais, žemyninėmis kopomis ir hidrografiniais ypatumais, upėtakių neršavietės
18 Varėnos rajone yra įsteigta vienas botaninis ir keturi botaniniai –zoologiniai savivaldybės saugomi draustiniai (žr.2 lent.). Šie draustiniai skirti augalų ir gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams išsaugoti. 2 lentelė SAVIVALDYBĖS SAUGOMI DRAUSTINIAI
Eil. Įsteigimo Draustinyje saugomi kompleksai ir Pavadinimas Plotas, ha Nr. metai objektai 8. Tabalio 86 2002 Natūraliai susiformavusi aukštapelkė, botaninis distrofiniai ežerai, teritorijai būdingos augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į Raudonąją knygą įrašytų augalų buveinės 10. Ilgelio 33 2002 Natūrali ežero ekosistema su apyežerio botaninis- tarpinio tipo pelke, čia susiformavusios zoologinis augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų buveinės
11. Ilgininių 111 2002 Natūrali Ilgininių tarpinio tipo pelkė, botaninis- derlingi mišrių miškų medelynai, zoologinis teritorijai būdingos augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų buveinės 12. Katros 109 2002 Natūrali Katros upės vaga, jos botaninis- hidrologinis režimas, čia zoologinis susiformavusios viksvinių žemapelkių ekosistemos ir tik joms būdingos augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų buveinės 13. Pelesos 192 2002 Natūrali Pelesos upelio vaga ir botaninis- hidrologinis režimas bei dideli tarpinės zoologinis pelkės ir žemapelkių plotai, teritorijai būdingos augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų buveinės 14. Vykšiaus 31 2002 Natūrali Vykšiaus upelio vaga ir botaninis- hidrologinis rezimas, vandeningi zoologinis šaltiniai, Vykšiaus ežeras su žemapelkiniu apypilkiu, šlapio miško biotopai ir šiai teritorijai būdingos augalijos ir gyvūnijos bendrijos, retų ir į raudonąją knygą įrašytų gyvūnų buveinės
Atsižvelgiant į saugomų kompleksų ir objektų ypatumus, draustinių teritorijose ribojamas ūkinis naudojimas, tačiau skatinama veikla, gausinanti ir išryškinanti saugomus objektus.
19 Varėnos rajone saugomi du botaniniai gamtos paminklai (žr. 3 lent.) 3 lentelė BOTANINIAI GAMTOS PAMINKLAI
Eil. Pavadinimas Vietovė Nr. 1. Lietuvio liepa Margionių kaimas, Margionių g-ja (220 kv., 24 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 2. Būdo pušis Senovės g-ja, Dūbo miškas
Varėnos rajono Zervynų, Marcinkonių, Darželių, Margionių, Musteikos, Kabelių kaimų apylinkėse užregistruota 43 drevėtos pušys, 1 Zervynų ąžuolas. Šie medžiai yra paskelbti saugomais botaniniais gamtos paveldo objektais, globojami, stovi, žilą praeitį primena. Visi jie pateikiami 4 lentelėje. Kiekvienas iš šių medžių – gyvas krašto buities istorijos puslapis. Seniau šias rūšis vadino drevėmis, t.y. bičių apgyventi medžiai. Bitės čia gyveno nuo seniai, gal jau kelias dešimtis metų. Dėl to šių medžių niekas nekirsdavo ir jie galėdavo sulaukti senyvo amžiaus. Zervynų ąžuolas 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1987m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Šio ąžuolo aukštis – 9 m., skersmuo – 1 m. Lietuvio liepa 1960m. paskelbta gamtos paminklu, 1987m. priskirta prie respublikinės reikšmės paminklų. Šios liepos aukštis – 22 m., skersmuo – 0,5-0,7 m (Balevičius, 1979). 4 lentelė VALSTYBĖS SAUGOMI BOTANINIAI GAMTOS PAVELDO OBJEKTAI
Eil. Pavadinimas Vietovė Nr. 1 2 3 21. Aukštagirio augavietė Margionių g-ja (168 kv.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 23. Zervynų ąžuolas Zervynų kaimas, Marcinkonių g-ja (446 kv.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 24. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (1 kv., 7 skl.) 25. Drevėtos pušys (2) Čepkelių rezervatas (5 kv., 23 skl.) 26. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (5 kv., 24 skl.) 27. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (42 kv., 4 skl.) 28. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (67 kv., 10 skl.) 29. Drevėta puši Čepkelių rezervatas (72 kv., 7 skl.) 30. Drevėtos pušys Čepkelių rezervatas (73 kv., 2 skl.) 31. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (73 kv., 6 skl.) 32. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (74 kv., 5 skl.) 33. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (74 kv., 6 skl.)
20 4 lentelės tęsinys 1 2 3 34. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (106 kv., 17 skl.) 35. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (1112 kv., 22, 26 skl.) 36. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (203 kv., 11 skl.) 37. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (258 kv., 5 skl.) 38. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (286 kv., 4 skl.) 39. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (308 kv., 24 skl.) 40. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (310 kv., 5 skl.) 41. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (313 kv., 3 skl.) 42. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (317 kv., 20 skl.) 43. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (327 kv., 12 skl.) 44. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas (337 kv., 1 skl.) 45. Drevėta pušis Zervynų kaimas, Marcinkonių g-ja (2 kv., 20 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 46. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (76 kv., 4 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 47. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (79 kv., 7 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 48. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (326 kv., 9 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 49. Drevėta pušis Marcinkonių kaimas, Marcinkonių g-ja (127 kv., 35 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 50. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (143 kv., 80 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 51. Drevėta pušis Marcinkonių kaimas, Marcinkonių g-ja (197 kv., 32 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 52. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (198 kv., 12 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 53. Drevėta pušis Marcinkonių g-ja (199 kv., 9 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 54. Drevėta pušis Margionių g-ja (141 kv., 13 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 55. Drevėta pušis Margionių g-ja (141 kv., 24 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 56. Drevėta pušis Margionių g-ja (160 kv., 1 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 57. Drevėta pušis Margionių g-ja (182 kv., 41 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 58. Drevėta pušis Darželių kaimas,Margionių g-ja (204 kv., 18 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 59. Drevėta pušis Darželių kaimas,Margionių g-ja (204 kv., 20 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 60. Drevėta pušis Čepkelių rezervatas, Musteikos g-ja (257 kv., 13 skl.) 61. Drevėta pušis Musteikos g-ja (257 kv., 16 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 62. Drevėta pušis Musteikos g-ja (269 kv., 14 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke)
21 4 lentelės tęsinys
1 2 3 63. Drevėta pušis Musteikos g-ja (271 kv., 1 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 64. Drevėta pušis Musteikos g-ja (271 kv., 22 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 65. Drevėta pušis Musteikos g-ja (271 kv., 32 skl.) (Dzūkijos nacionaliniame parke) 66. Drevėta pušis Trasnikų kaimas
3.7.1. Čepkelių gamtinis rezervatas Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas 1975 m. saugoti unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supamai žemyninių kopų su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugoti. Rezervato paskirtis – išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją. Čepkelių gamtinės rezervatas, svarbus ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, nes 1993 m. buvo įrašytas į Ramsaro Konvencijos tarptautines svarbos šlapžemių sąrašą (Kirstukas M., 2004). Čepkelių rezervatas taip pat yra Natura 2000 teritorija - Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalis. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei. Čepkelių rezervato teritorija suskirstyta į dvi zonas. Daugiau nei 90% patenka į griežtos apsaugos zoną. Joje visi gamtos procesai vyksta be tiesioginės žmogaus įtakos. Maždaug 2% rezervato ploto (230 ha) pagal projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“ vykdomi tvarkymo darbai, siekiantys išsaugoti atviras pelkių, taip pat užliejamų pievų prie Katros upės bei menkai žolėmis apaugusias smėlio buveines. Čepkeliai – vienas didžiausių pelkių masyvų Europoje. Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas – didžiausia (5858 ha) šalies aukštapelkė (žr. 2 pav.). Šis savitas 11212 ha gamtos darinys plyti pietinėje Lietuvos dalyje. Raistas šiauryčių-pietvakarių kryptim tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų Čepkelių raistą supa miškais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Rytinėje pelkės dalyje telkšo 21 ežeras, iš
22 kurių 10 – pirminiai, išlikę nuo ledynmečio laikų. Pietuose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė (Baubinas, 2001)
2 pav. Čepkelių gamtinis rezervatas Čepkelių augalijos savitumą ir unikalumą rodo neįprasta augalų bendrijų įvairovė. Čia, gana nedidelėje teritorijoje, aptinkama nuo stepių iki tundros augalų bendrijų. Didžiausia augalijos įvairove pasižymi raiste išlikusios miškingos salos. Šioje didelėje Čepkelių miško ir pelkės ekotopų įvairovėje auga net 661 rūšių augalai, iš jų net 95 rūšys samanų. Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retų augalų rūšių įvairovę (Baubinas, 2001; Kirstukas, 2004; Lapelė, 2000). Rezervate rasta 33 augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą (Lietuvos RK). Turtingiausios retųjų augalų „saugyklos“ – pelkės salos.Pelkėse ir užpelkėjusiose pievose auga šios retos augalų rūšys: Pedicularis sceptrum-corolinum, Doctylorhiza maculata, Salix lapponum, Hammarbya paludosa, Sphagnum molle, Liparis loeselii, Peplis portula, Salix myrtilloides, Allisma lanceolatum, Iris sibirica, Lycopodiella inundata, Trichocoleae tomentella. Didžioji dauguma saugomų augalų rūšių auga raisto salų medžių lajų paunksmėje: Cardamine bulbifera, Cypripedium calceolus, Cephalanthera rubra, Epipogium aphyllum, Botrychium virginianum, Huperzia selago, Agrimonia procera, Trifolium lupinaster, Cnidium dubium, Gentiana pneumonanthe, Listera cordata. Smėlingose kopų aikštelėse aptinkama šios Lietuvos RK augalų rūšys: Arnica montana, Epipactis atrorubens, Silene lithuanica, Pulsatilla patens,
23 Silene chlorantha, Prunella grandiflora, Botrychium multifidum. Čepkelių raiste saugoma gamtos paveldo objektai – 25 drevėtos pušys. Pastaraisiais dešimtmečiais unikali Čepkelių aukštapelkė patiria didžiulį neigiamą antropogeninį poveikį. Kiekvieną rudenį pelkę apspinta keliolika tūkstančių spanguoliautojų. Spanguolynai Čepkeliuose užima 724 ha. Masinis ir koncentruotas lankytojų antplūdis žaloja jautrią pelkės ekosistemą. Raistinėse plynėse jau susidarė tankus gilių brydžių ir takų tinklas, pažeidęs pirminę augaliją. Šie takai keičia pelkių hidrologinį rėžimą. Ir dėl šios priežasties pelkė per 10 vietų padidėjo 143 ha. Ištryptose plotuose ypač sparčiai mineralizuojasi durpės, todėl keičiasi geocheminė aplinka. Be to, lankytojai užnešė į pelkę daugiau kaip 30 rūšių sinantropinių augalų, išstumiančių natūralias bendrijas. Taigi, aukštapelkė sparčiai nyksta (R.Baubinas, 2001). 3.7.2. Dzūkijos nacionalinis parkas Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklo didžiąją dalį sudaro Dzūkijos nacionalinis parkas (žr. 3 pav.). Dzūkijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m. balandžio 23 d., siekiant išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Parkas užima 55920 ha plotą. Didžioji parko dalis plyti Varėnos rajone (apie 95%), mažesnioji Alytaus ir Lazdijų rajonuose bei Druskininkų savivaldybėje. Maždaug du trečdaliai teritorijos yra Lietuvos pietryčių smėlingoje lygumoje, kurią paįvairina unikalūs žemyninių kopų masyvai. Šiaurvakarinėje parko dalyje iškyla Dzūkų aukštumos kalvos su dubakloniuose tyvuliuojančiais ežerais. Per parką teka Nemuno, Merkio, Ūlos, Grūdos upės, unikalus Skroblaus upelis. Iš viso parke teka apie trisdešimt mažesnių ar didesnių upių, tyvuliuoja beveik penkios dešimtys ežerų. Didžiausio ir miškingiausio Lietuvos nacionalinio parko biologinę įvairovę ir floros savitumus lemia jo geografinė padėtis, unikalus smėlėtosios Dainavos lygumos ir moreninės Dzūkų aukštumos derinys, gausus upių slėniai, specifinis hidrologinis rėžimas, savita ūkinės veiklos raida. Parko teritorijoje rasta virš 754 augalų rūšių, iš jų – net 150 samanų rūšių. Išskirtinis floros bruožas tas, jog čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į Lietuvos RK sąrašus (Lapelė, 1998). Dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92 % miškų), užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės (užimančios 1380 ha), smėlio kopos, gausių upių slėniai tapo prieglobsčiu įvairiems augalams. Daugelis iš jų yra būdingi tik šiam kraštui. Ypatingai didele buveinių įvairove pasižymi upių slėniai – tai miškai įvairaus drėgnumo ir derlingumožemėse, šaltininės pelkutės, pakrančių smėlynai, dumblynai ir akmenynai, atviri ir krūmais užaugantys
24 šlaitai, derlingos užliejamosios pievos ir smiltpievės aukštesnėse terasose, įvairios vandens buveinės – nuo senvagių ežerėlių ir lėtai tekančio vandens užutekiuose iki rėvų sraunumų.
3 pav. Dzūkijos nacionalinis parkas
Saugodami augaliją kartu saugome ir kraštovaizdį. Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio Europos teritorijų su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu, nes čia išlikęs tradicinis ūkininkavimas, palankus biologinei įvairovei išlikti. Nedidelių laukų, pievų, ganyklų mozaika miškuose, šienaujamos įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos. Parko miškai. Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Eglynų bendrijos išplitę palygint negausiai, didesni plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove. Juodalksnynai parke nėra dažni. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai
25 pasižymi turtinga žoline augalija, o didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius termofilinių krūmynų plotelius. Parko pelkės. Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą – tai Imškų raistas, Didžiabalė, Musteikos upelio slėnis. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse – Versminio, Ežerėlio ir kt.Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją - aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse - bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Parko vandenys. Ežerų parke nėra labai daug, bet jie pasižymi didele augalijos įvairove. Daugiausia sutinkami juostinio - fragmentinio užaugimo tipo ežerai, kuriuose dažnai būna gerai išreikštos nendrių, švendrų juostos, o plūduriuojančioji ir pasinėrusioji vandens augalija nesudaro ištisinių juostų - tai Lizdų, Bedugnio, Galvinio, Glyno, Lynežerio ir kiti ežerai. Dauguma parko upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Parko pievos. Natūralių ar pusiau natūralių pievų parke nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Apie Roduką, Norulius, taip pat ir prie Marcinkonių, Merkinės nemažus plotus užima ir kultūrinės pievos bei ganyklos, pastaruoju metu daugelyje vietų labai apleistos. Natūralios ekstensyviai naudojamos salpinės pievos, ypač Merkio slėnyje, pasižymi labai didele pievų bendrijų įvairove. Trąšių pievų bendrijos upių salpose taip pat užima nedidelius plotus. Vertingiausi yra stepinių pievų fragmentai, kuriose auga Koeleria delavignei. Kalvotoje parko dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų. Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių. Parko pievos ir ganyklos labai svarbios daugeliui saugomų rūšių, tačiau metai iš metų jų plotai mažėja ir buvusiose atviruose plotuose kuriasi miškas. Parko smėlynai. Smėlėtajai lygumai gana būdingos ir smėlynų bendrijos, nors jos ir neužima didelių plotų. Jos dažniausiai sutinkamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų upių šlaitų bei vietose, kur dėl kokios nors ūkinės veiklos suardoma augalinė danga ir atsiveria atviras smėlis (kirtavietėse, degvietėse). Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė, dažnesni vienamečiai, trumpesnės vegetacijos augalai. Dzūkijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti suformuotas tankus saugomų teritorijų tinklas. Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinę zoną, kuri užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) sudaro
26 parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis. (Kirstukas., 2004) Parko gamtiniai rezervatai. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas yra 2080 ha. Juose nevykdoma jokia ūkinė veikla. Tai Musteikos, Povilnio, Skroblaus rezervatai. Musteikos rezervatas yra pietinėje parko dalyje, tarp Musteikos kaimo ir valstybinio Čepkelių rezervato. Jis apima pelkėtą Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Rezervate (324,6 ha) saugomas natūralus Gudo šalies girios upelis ir unikalios mišriųjų miškų bendrijos su išlikusiomis retomis rūšimis. Rezervatas yra 1,5 km į rytus nuo Musteikos kaimo. Rezervate vyrauja pelkėtoms buveinėms prieraišios rūšys ir bendrijos. Pelkėse rastos rūšys, įrašytos į Lietuvos RK: Dactylorhiza maculata, Huperzia selago, Cardamine bulbifera, Hamatocaulis vernicosus (Lapelė, 1998). Povilnio rezervatas. Šiame rezervate (177,0 ha) saugomas natūralus Povilnio upelis, tekantis raiškiame dubaklonyje, ir būdingos bendrijos su retomis augalų rūšimis. Rezervatas yra tarp Zervynų ir Lynežerio kaimų. Jis apima šaltiniuotas Povilnio ištakas, gilų upelio slėnį stačiais šlaitais vidurupyje ir nedidelį 0,9 ha Povilnio ežerėlį.Rezervato teritorijoje rasta 80 samanų ir 305 aukštesniųjų augalų rūšių. Plačialapių miškų lopinėlyje išliko tokios retenybės kaip Cypripedium calceolus, Botrychium virginianum, Listera cordata, Malaxis monophyllos. (Lapelė, 2000). Skroblaus rezervatas. Šiame rezervate (1562,7 ha) saugomas unikalus pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinis kompleksas, Skroblaus upelio ir jo intakų hidrografinė struktūra bei hidrologinis rėžimas. Rezervatas yra tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų, apimantis Skroblaus vidurupio slėnį ir jį supančius miškus.Rezervate rastos 114 rūšių samanų, 505 rūšių aukštesniųjų augalų. Didžiausią teritorijos dalį užima sausieji pušynai, įsitvirtinę kontinentinių kopų skurdžiame ir sausame smėlio dirvožemyje. Didžiausia žolinės augalijos įvairovė telkiasi Skroblaus slėnyje.Ties Aukštagirio vienkiemiu yra unikali retų augalų rūšių radvietė.Rezervate auga daug įrašytų į Lietuvos RK augalų rūšių. Tai Arnica montana, Alyssum gmelinii, Pulsatilla patents, Silene lithuanica, Cephalantera rubra, Silene chlorantha, Listera cordata, Saxifraga hirculus, Botrychium virginianum, Prunella grandiflora, Epipactis atrorubens, Gentiana crutiata, Patamogeton meinshausenii (Lapelė, 1998, 2000). Parko draustiniai. Didžiausią parko draustinių dalį pagal plotą sudaro kraštovaizdžio draustiniai, užimantys net 13060 ha. Kai kurie parko kraštovaizdžio draustiniai vertingi ir botaniniu požiūriu. Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių atkarpos. Tai:
27 • Ūlos kraštovaizdžio draustinis su savita šaltiniuotų pašlaičių, sauspievių ir šlaitų flora. Šiame draustinyje auga augalų rūšys, įrašytos Lietuvos RK. Tai Salix lapponum, Silene chlorantha, Silene lithuanica, Nuphar pumila, Nymphaea alba, Pulsatilla patens, Prunella grandiflora, Arnica montana, Tragopogon gorskianus, Gladiolus imbricatus, Scolochloa festucacea, Epipactis atrorubens, Malaxis monophyllos, Huperzia selago, Lycopodiella inundata, Botrychium matricariifolium. • Nemuno kraštovaizdžio draustinis. • Merkio kraštovaizdžio draustinis, į kurį patenka visas parko teritorijoje esantis Merkio upės žemupio slėnis ir Skroblaus žemupys. Pietiniuose Merkio ir Nemuno šlaituose išliko unikalios stepinių pievų bendrijos. • Liškiavos kraštovaizdžio draustinis. • Lizdų kraštovaizdžio draustinis. • Glyno kraštovaizdžio draustinis. • Lynežerio kraštovaizdžio draustinis. • Kapiniškių kraštovaizdžio draustinis apima unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais. Skroblaus slėnyje ant kalkingų dirvožemių susiformavo labai savitos augalų bendrijos. Gamtiniai draustiniai užima 10600 ha. Botaniniuose draustiniuose pagrindinis dėmesys yra skiriamas retų arba būdingų tam tikram regionui augalų bendrijų ir rūšių išsaugojimui. Varėnos rajone yra Subartonių botaninis ir Merkinės botaninis draustiniai. Subartonių miško botaniniame draustinyje saugomos parke retai tesutinkamos, bet Dzūkų aukštumoms būdingos eglynų su ąžuolo priemaiša bendrijos, pasižyminčios gana turtinga žoline augalija. Keliaujant parko kontinentiniais smėlynais, termofiliniais pušynais, upių slėnių šlaitais, stepinėmis pievomis, pelkynais, negalima nepastebėti savito ir turtingo gamtos pasaulio. Parko teritorijoje rasta 754 aukštesniųjų augalų rūšių, net 150 samanų rūšių (Lapelė, 2000). Išskirtinis floros bruožas tas, jog čia galime daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos į saugomų rūšių sąrašus.Tai nulėmė, jog per parko teritoriją praeina svarbios biogeografinės ribos atskiriančios savita flora pasižyminčią lygumos teritoriją nuo šiauriau esančių Dzūkų aukštumų (Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983). Greta upių slėniais atkeliavusių Centrinės ir Pietų Europos rūšių nemažai ir šiaurinių rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų drėgnuose spygliuočių miškuose, pelkėse, šaltavandenėse upėse. Šiaurinių
28 rūšių paplitimą lemia kontinentinis klimatas ir dideli spygliuočių masyvai, o stepinės floros atstovai, smėlynams būdingos rūšys išplitę todėl, kad čia vasarą aukščiausia temperatūra ir šiam rajonui būdingos sausos, drėgmei laidžios dirvos. Saugomose Dzūkijos nacionalinio parko teritorijose aptinkama augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK. Parke auga Polesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys - Tragopogon gorskianus, Silene lithuanica, šiaurvakarinę ribą pasiekia Koeleria delavignei ir Trifolium lupinaster. Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys - Festuca psammophila, Prunella grandiflora. Sausose smiltpievėse žiedus kelia Dianthus borbasii, Allium angulosum, kerpšilių aikštelėse puikiai jaučiasi Festuca psammophila, Silene lithuanica.Ypač saviti sausieji Dzūkijos pušynai. Pavasarį šilai pasidabina mėlynomis Pulsatilla patens taurėmis, vėliau pražysta Alyssum gmelinii, Tragopogon gorskianus. Kiek derlingesnėse augavietėse geltonus graižus kelia Arnica montana, žydi Trifolium lupinaster, raudonuoja Epipactis atrorubens žiedynai. Miškuose puošnius žiedus kelia Cypripedium calceolus, , Cephalanthera rubra, Neottianthe cacullata.. Čia yra viena iš nedaugelio mūsų krašte Botrychium. virginianum buveinių. Be to, miškingame Varėnos krašte rastos labai retos visoje Lietuvoje augalų rūšys, kurių žinoma mažiau kaip 10 radimviečių. Tai Cardamine bulbifera, Dactylorhiza maculata, Equisetum telmateia, Botrychium matricarriifalium. Skroblaus bei Grūdos slėnių pievose randama Dactylorhiza maculata. Skroblaus kalvų šlaituose gausu Gentiana cruciata, Prunella grandiflora. Dzūkijos nacionaliniame parke pelkių nedaug, ten kur upelio slėnis užpelkėjęs, ežeras nusekęs ir pelke virtęs. Didžiausi pelkių plotai plyti ties Musteikos kaimu, Skroblaus, Kempės upelių slėniuose. Net keliose vietose šaltiniuotose žemapelkėse rudeniop geltonuoja pelkinės Saxifraga hirculus žiedai. Aukštapelkių duburiuose driekiasi Lycopodiela inundata, o tarpinėse pelkėse slepiasi Liparis loeselii ir Hammarbya paludosa. Pelkių buveinėse sutinkamos ir retos samanų rūšys - Hamatocaulis vernicosus, Trichocolea tomentella. Pelkės, ūksmėti papelkių miškai ir šaltavandenės upės priglaudė šiauriau išplitusias rūšis, pasilikusias čia nuo poledynmečio. Vienas iš jų, tai – Salix lapponum. Pelkėtose vietose, vandeningose dirvose auga Potramogeton meuschausenii, Corallohiza tripida, Dactylorhiza traunsteineri (Lapelė,1998, 2000). 3.8. Varėnos rajono augalų rūšys ir bendrijos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą Retų ir nykstančių augalų apsauga yra neatsiejama visos aplinkos apsaugos dalis. Siekiant išsaugoti retus ir nykstančius augalus, vienas iš
29 pirmųjų žingsnių - sukurti ir priimti atitinkamus įstatymus bei jų lydimuosius aktus. Lietuvos Raudonoji knyga – tai juridinis dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų ir nykstančių augalų, gyvūnų ir grybų apsauga. Rūšys į Raudonąją knygą įrašomos mokslininkų, mokslo institucijų siūlymu, svarbi sąlyga – rūšies gausos sumažėjimas, ekologinių sąlygų prastėjimas. Kai kurios rūšys gali būti retos dėl jų biologinių ypatybių. (Balevičius, 1992) Varėnos rajone randama 71 rūšis augalų, įrašytų į Lietuvos RK. Šių augalų rūšių savadas pateiktas darbo 5.1 poskyryje. Dauguma šių augalų yra aptinkami saugomosiose teritorijose: Čepkelių gamtiniame rezervate, Dzūkijos nacionaliniame parke, valstybės bei savivaldybių saugomuose draustiniuose. Visos į Lietuvos RK įtrauktos augalų rūšys yra atitinkamų bendrijų sudedamosios dalys. Norint, kad neišnyktų retos augalų rūšys būtina saugoti visą bendriją. (Balevičienė, 2000).Varėnos rajone aptikta dešimt saugomų augalų bendrijų. Šių bendrijų savadas pateiktas darbo 5.8 poskyryje. 3.8. Europinės svarbos buveinių bei augalų rūšių paplitimas Varėnos rajone Pastaraisiais metais dideli saugomų teritorijų pokyčiai vyksta dėl Lietuvos įsipareigojimų Europos Sąjungai. Lietuva privalo įvykdyti Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus ir įsteigti saugomų teritorijų tinklą vadinamą Natura 2000. Lietuvoje yra nustatyta 55 iš 218 Europos Sąjungoje saugotinų buveinių tipų, išvardintų Buveinių direktyvoje. Daugelis jau esamų saugomų teritorijų patenka į Natura 2000 tinklą. Varėnos rajone aptinkama 25 Europinės svarbos buveinės. 14 šių buveinių bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Daugumos buveinių plotai jau įeina į Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklą (žr. 4 pav.). Tačiau daugumai įvairių buveinių, norint įvykdyti Buveinių direktyvos įsipareigojimus, reikia didesnio ploto, (Rašomavičius, 2001) Kur Europinės svarbos buveinės pasiskirstę Varėnos rajone, nurodyta 5 lentelėje. Varėnos rajone aptinkama 7 augalų rūšys, kurios yra įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedo sąrašus. Tai Cypripedium calceolus, Liparis loesilli, Saxifraga hirculus, Pulsatilla patens, Dianthus arenarius, Thesium ebracteatum, Hamatocaulis vernicosus (žr.5 lent.). Du Dianthus arenarius porūšiai – tipinis (D.arenarius subsp.arenarius) ir boheminis (D.arenarius subsp.bohemicus) – įtraukti į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedo sąrašus. Dianthus arenarius rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse gana retas, vakarinėje – retas augalas, o vidurio ir šiauriniuose rajonuose visai neauga arba žinomos tik izoliuotos, labai negausios populiacijos. Nors išsamūs šio augalo ekologijos tyrimai nebuvo atlikti, galima teigti, kad jis paprastai įsikuria karbonatinio smėlio dirvožemiuose. Neretai tose pačiose buveinėse su Dianthus arenarius auga Pulsatilla patens.
30
Saugoma teritorija Natura 2000 teritorija 4 pav. Saugomų teritorijų ir Natura 2000 teritorijų pasiskirstymas Varėnos rajone
Vykdant augalų rūšių, įrašytų į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedą, tyrimus, 200-2003 m. buvo patikrinta nemažai Pulsatilla patens augaviečių, nurodytų įvairiuose šaltiniuose (literatūroje, herbariumo etiketėse, tyrimų ataskaitose ir kt.). Paaiškėjo, kad didelė dalis šio augalo populiacijų yra negausios (aptinkama pavienių individų), užima nedidelius plotus. Miestų poveikio zonose dauguma Pulsatilla patens augaviečių sunaikinta, o išlikusiose augalai negali daugintis (nuolat nuskinami žiedai arba vaisynai) ir anksčiau ar vėliau išnyks, jeigu nebus imtasi aktyvių apsaugos priemonių. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje ligi šiol yra išlikę keletas gana gausių ir gyvybingų Pulsatilla patens populiacijų, tačiau teigti, kad rūšis išsaugota – negalima. Savaiminiai arba žmogaus veiklos sukelti buveinių pokyčiai (miško aikštelių, smėlynų savaiminis užžėlimas ir apželdinimas, intensyvi rekreacija ir kt.) kelia grėsmę šviesias ar pusiau atviras augavietes mėgstančiam augalui (Gudžinskas, 2003). Saxifraga hirculus auga Dzūkijos nacionaliniame parke jai būdingose vietose – šaltiniuotose žemapelkėse. Cypripedium calcoelus Dzūkijos nacionaliniame parke gana reta. Liparis loeselii paplitęs pelkėse, kur yra jam mažiau pažeistų buveinių. Dauguma šio augalo populiacijų yra negausios ir užima nedidelius plotus.
31 5 lentelė EUROPINĖS SVARBOS AUGALŲ RŪŠYS IR BUVEINĖS VARĖNOS RAJONE
RADVIETĖS KODAS RŪŠYS BUVEINĖS 1 2 3 4 Povilnio rezervatas 1902 Cypripedium calceolus 91E0 Aliuviniai miškai 9080 Pelkėti lapuočių miškai 9010 Vakarų taiga 9050 Žolių turtingi eglynai 9160 Skroblynai Čepkelių rezervatas 1902 Cypripedium calceolus 1477 Pulsatilla patens Kubilnyčios pelkė prie Hamatocaulis vernicosus Rudnios kaimo Bižai 1528 Saxifraga hirculus Kapiniškės, Skroblaus upės 1528 Saxifraga hirculus slėnis Hamatocaulis vernicosus Kapiniškiai 1437 Thesium ebracteatum 1528 Saxifraga hirculus 2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės 5130 Kadagynai 7150 Plikų durpių saidrynai 7230 Šarmingos žemapelkės 6120 Karbonatinių smėlynų pievos 9190 Sausieji ąžuolynai 9160 Skroblynai 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis 9080 Pelkėti lapuočių miškai 91D0 Pelkiniai miškai 9010 Vakarų taiga 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai
32 5 lentelės tęsinys
1 2 3 4 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės 9050 Žolių turtingi eglynai Musteikos girininkija 9080 Pelkėti lapuočių miškai 91D0 Pelkiniai miškai 9010 Vakarų taiga 9050 Žolių turtingi eglynai Derežnos upė 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pievos 6510 Šienaujamos mezofitų pievos 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 91E0 Aliuviniai miškai 91D0 Pelkiniai miškai 9010 Vakarų taiga Netiesų ir Rudnios kaimai 1528 Saxifraga hirculus 1903 Liparis loeselii Varčios miškas 9010 Vakarų taiga 91D0 Pelkiniai miškai Druskininkai 1954 Dianthus arenarius Ūlos upė 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis Pamerkio miškas 91E0 Aliuviniai miškai 9010 Vakarų taiga
3.10. Kertinių miško buveinių paplitimas Varėnos rajone Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (90,7% miškų), iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Iventorizacija parodė, kad didelės spygliuočių, daugiausia pušynų, teritorijos Pietų Lietuvoje nėra turtingos (potencialiomis) kertinėmis miško buveinėmis ((P)KMB). Pušynuose techniškai lengva ūkininkauti ir mediena paklausi, todėl ir seni nepaliesti miškai yra reti. Tai pastebima ir Varėnos miškų urėdijoje (MU). Tik nedidelė (P)KMB dalis yra Dzūkijos NP, kuriame vyrauja pušynai. Regionuose, kuriuose daug drėgnų ir šlapių miškų,
33 proporcingai daugiau (P)KMB. Regionuose su dideliais plačialapių medynų masyvais yra didelė (P)KMB dalis. Varėnos rajone, esantys miškai nėra turtingi KMB.Varėnos miškų urėdijos (neįskaitant Dzūkijos NP) bendras miškų plotas 59652 ha. Jame išskirsta 72 (P)KMB. Visas bendras išskirtų (P)KMB plotas yra 148,4 ha. Dzūkijos nacionalinio parko bendras miškų plotas yra 48782 ha. Jame yra išskirta 140 (P)KMB. Bendras visų išskirtų (P)KMB plotas yra 559,7 ha.Čepkelių valstybinio rezervato bendras miškų plotas yra 11215 ha. Jame išskirta 1 (P)KMB, kurios plotas siekia 3,3 ha (Anderson L. 2005).
34 4. DARBO METODIKA IR MEDŽIAGA Tyrimai buvo atlikti 2002-2004 metais gegužės - liepos mėnesiai įvairaus statuso saugomų teritorijų - Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių gamtinio rezervato ir Merkinės botaninio draustinio biotopuose: miškuose, pievose, smėlynuose, pelkėse, vandens telkinių bei antropogenizuotose augavietėse. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, augavietės buvo patikrintos maršrutiniu metodu, įvertinta šių augaviečių stabilumas. Didžioji dalis šiame darbe panaudotos medžiagos surinkta patikrinus saugomų augalų rūšių radvietes, apibendrinus literatūrinius šaltinius bei herbariuminių tyrimų medžiagą. Augalų rūšys apibūdintos augalų rūšių vadovais: Snarskis, 1954; Lekavičius, 1989, Lietuvos TSR flora I-IV, 1957-1980. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK savadas sudarytas remiantis K.Balevičiaus (1992), A. Kundroto (2005) pateiktais duomenimis. Augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, lotyniški ir lietuviški pavadinimai pateikti pagal R. Jankevičienę (1998) ir Z. Gudžinską (1999). Varėnos rajono fizinė – geografinė charakteristika pateikta remiantis A.Basalyko (1958), pateiktais duomenimis. Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklo ir jame vykstančių pokyčių charakteristika pateikta remiantis J.Aukštaičio (2006), L.Anderson (2005), K.Balevičiaus (1979) pateiktais duomenimis. Europinės svarbos buveinių bei augalų rūšių savadas pateiktas remiantis V. Rašomavičiaus (2001), A. Kundrotas (2005), A. Kundrotas (2006) pateiktais duomenimis. Augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, gamtosauginis statusas nustatytas pagal K.Balevičius (1992), D.Lygis (2000), A. Kundrotas (2005). Šios rūšys pagal gamtosaugos reikalingumą ir saugojimo būdus suskirstytos į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos rekomenduojamas kategorijas: 0 – Ex - išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys; šių rūšių augalų Lietuvoje dar buvo aptinkama po 1800 metų, tačiau pastaraisiais metais jų nerandama; 1 – E - išnykstančios rūšys; šių rūšių populiacijos yra ant išnykimo ribos ir jas įmanoma išsaugoti naudojant tik speciales apsaugos priemones; 2 –V - sparčiai nykstančios rūšys; šių rūšių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose smarkiai mažėja; 3 – R - retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių.
35 4 – I - retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos rūšies negalima įrašyti į aukštesnę (1-3) kategoriją; 5 – Rs - išsaugotos rūšys; anksčiau įrašytų į Lietuvos RK augalų rūšių gausumas jau atstatytas. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, paplitimas Lietuvoje nustatytas pagal K.Balevičius (1992). Darbo priede pateikiama saugomų augalų rūšių paplitimo Lietuvoje žemėlapiai (sutartiniai ženklai pateikiami metodikoje). Šie žemėlapiai sugrupuoti pagal gamtosaugos kategorijas, nurodytas 2005 metų Lietuvos RK augalų rūšių sąraše (A. Kundrotas (2005)). Sutartiniai radviečių žemėlapių ženklai: ● dabartinė rūšies radvietė ○ praeityje buvusi dabar nepatikrinta radvietė + sunaikinta radvietė □ dabartinė rūšies sporodinio paplitimo sritis Varėnos rajono saugomų augalų sisteminė sudėtis pateikta pagal A.Tachtadžijano žiedinių augalų filogenetinę sistemą: A.Tachtadžijanas (1987), Galinis (1984). Varėnos rajone augančių augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK ekologinė analizė atlikta pagal H.Ellenberg metodiką (H.Ellenberg (1991)). Vadovaujantis minėta metodika, nustatyta saugomų augalų rūšių indikacinės vertės šiems aplinkos veiksniams (indikacinių verčių skaitinės reikšmės nurodomos metodikoje): Š – poreikis šviesai 1 − stiprios ūksmės augalai (kartais auga esant labai silpnam apšvietimui – iki 1 % nuo atviros vietos; jie retai aptinkami vietose, kuriose didesnis nei 30 % apšvietimas; 2 − tarpinė padėtis tarp 1 ir 3; 3 − ūksminiai augalai (dažniausiai auga vietose, kur apšvietimas ne mažesnis kaip 10 % ir tik išimtiniais atvejais atviroje vietoje); 4 − tarpinė padėtis tarp 3 ir 5; 5 − pusiau ūksminiai augalai (dažniausiai auga vietose, kur apšvietimas ne mažesnis kaip 10% ir tik išimtiniais atvejais atviroje vietoje); 6 − tarpinė padėtis tarp 5 ir 7; 7 − pusiau šviesiamėgiai augalai (pavyzdžiui, aukštų kalnų); 8 − tarpinė padėtis tarp 8 ir 9 (atvirose vietose augantys; neaptinkami mažesnio kaip 40% apšvietimo vietose);
36 9 − išimtinai šviesiamėgiai augalai (auga tik atvirose vietose, neaptinkami mažesnio kaip 50% apšvietimo vietose); T − poreikis šilumai 1 − šaltų vietų augalai (pavyzdžiui, aukštų kalnų); 2 − tarpinė padėtis tarp 1 ir 3; 3 − vėsių vietų augalai (subalpiniai); 4 − tarpinė padėtis tarp 3 ir 5 (daugiausia kalnuose augantys augalai); 5 − vidutinio šiltumo vietų augalai (augavietės – nuo žemumų iki kalnų; priekalnių augalai); 6 − tarpinė padėtis tarp 5 ir 7; 7 − šiltų vietų augalai (Vidurio Europos šiaurinėje dalyje auga tik sąlygiškai šiltose žemumose); 8 − tarpinė padėtis tarp 7 ir 9; 9 − ypač šiltų vietų augalai (auga Viduržemio jūros regione). K – poreikis kontinentalumui 1 − eurookeaniniai augalai (aptinkami tik aki kuriose Vidurio Europos vakarinės dalies vietose); 2 − okeaniniai augalai (vakarinė Vidurio Europos dalis); 3 − tarpinė padėtis tarp 2 ir 4 (centrinė Vidurio Europos dalis); 4 − Subokeaniniai augalai (aptinkami centrinėje Vidurio Europos dalyje ir į rytus nuo jos); 5 − tarpinė padėtis tarp 4 ir 6; 6 − subkontinentiniai augalai (Pietryčių Europa ir su ja besiribojanti Rytų Europa (Vidurio Europos rytinė dalis)); 7 − tarpinė padėtis tarp 6 ir 8; 8 − kontinentiniai augalai (aptinkami kai kuriose rytinėse Vidurio Europos vietose, pavyzdžiui, specifinės augavietės); 9 − eurokontinentiniai augalai (reti rytinėje Vidurio Europos dalyje, o vakarinėje išvis neaptinkami). Drgm – poreikis dirvožemio drėgmei 1 − ypač sausų dirvožemių augalai; 2 − tarpinė padėtis tarp 1 ir 3; 3 − sausų dirvožemių augalai; 4 − tarpinė padėtis tarp 3 ir 5; 5 − vidutinio drėgnumo dirvožemių augalai; 6 − tarpinė padėtis tarp 5 ir 7; 7 − drėgnų, niekada neperdžiūvusių dirvožemių augalai; 8 − tarpinė padėtis tarp 7 ir 9;
37 9 − šlapių, blogai aeruojamų dirvožemių augalai; permirkusių dirvožemių augalai; 10 − permirkusių dirvožemių augalai, ilgai būnantys neapsemti; 11 − augalų šaknys po vandeniu; 12 − vandenyje panirę augalai. pH – poreikis dirvožemio rūgštingumui
1 − labai stipriai rūgščių dirvožemių (pHKCI 2,0-2,9) augalai (neauga menkai rūgščiuose ir mažesnio rūgštingumo dirvožemiuose);
2 − tarpinė padėtis tarp 1 ir 3, t.y. stipriai rūgščių dirvožemių (pHKCI 3,0-3,9) augalai;
3 − vidutiniškai rūgščių dirvožemių (pHKCI 4,0-4,9) augalai (išimtiniais atvejais aptinkami ir mažiau rūgščiuose – iki neutralių – dirvožemiuose);
4 − tarpinė padėtis tarp 3 ir 5, t.y. menkai rūgščių dirvožemių (pHKCI 5,0-5,9) augalai;
5 − labai menkai dirvožemių (pHKCI 6,0-6,9) augalai (auga dirvožemiuose, kurių rūgštingumo diapazonas nuo stipriai rūgščių iki neutralių arba menkai šarminių);
6 − tarpinė padėtis tarp 6 ir 7, dažniausiai auga neutraliose (pHKCI 7,0) dirvožemiuose (nuo vidutiniškai rūgščių iki menkai šarminių);
7 − neutralių ir menkai šarminių dirvožemių augalai (pHKCI 7,1-8,0) (neauga stipriai rūgščiuose dirvožemiuose);
8 − tarpinė padėtis tarp 7 ir 9, t.y. šarminių dirvožemių (pHKCI >8,1) augalai; 9 − Vidutiniškai šarminių ir stipriai šarminių dirvožemių augalai. N – poreikis azoto kiekiui dirvožemyje 1 − ypač nederlingi (turintys mažai azoto) dirvožemiai; 2 − tarpinė padėtis tarp 1 ir 3; 3 − nederlingi dirvožemiai; 4 − tarpinė padėtis tarp 3 ir 5; 5 − vidutinio derlingumo dirvožemiai; 6 − tarpinė padėtis tarp 5 ir 7; 7 − derlingi (turintys daug azoto) dirvožemiai; 8 − tarpinė padėtis tarp 7 ir 8; 9 − ypač daug azoto turintys dirvožemiai (užteršti azoto teršalais, patręšti pernelyg dideliu mėšlo kiekiu ir pan.) Drsk – poreikis dirvožemio druskingumui 0 − druskingo dirvožemio nepakenčiantys augalai; 1 − menkai druskingą dirvožemį pakenčiantys augalai (CI iki 0,1%).
38 Saugomų augalų rūšių ekologinės grupės pagal prieraišumą hidrologiniam rėžimui nustatytos remiantis H.Ellenberg metodiką (H.Ellenberg (1991)). Vadovaujantis minėta metodika išskirta šios saugomų augalų ekologinės grupės: Hidrofitai - augalai, gyvenantys vandenyje; Mezofitai - augalai prisitaikę prie vidutinių dirvožemių; Mezohidrofitai - augalai prisitaikę prie drėgnesnių dirvožemių; Kserofitai prisitaikę augti sausringuose dirvožemiuose arba labai sausringuose dirvožemiuose; Drėgnų vietų su bloga aeracija; Hidrofitai besikeičiančiame vandenyje. Varėnos rajono saugomų augalų rūšių gyvenimo formos, pagal jų prisitaikymą apsaugoti atsinaujinimo ūglius ir pumpurus nepalankiu laikotarpiu, nutatyta pagal C.Raunkiero sistemą, naudojantis šiais literatūros šaltiniais M.Natkevičaitė-Ivanauskienė (1983). Vadovaudamasi minėta sistema, nustatyta šios Varėnos rajono saugomų augalų rūšių gyvenimo formos: Nanofanerofitai (N) – šių auugalų atsinaujinimo pumpurai atviri ir iškilę virš žemės paviršiaus; Žoliniai chamefitai (C) - jų atsinaujinimo pumpurai išsidėstę ant ūglių ne aukščiau kaip 25 cm virš žemės paviršiaus; Hemikriptofitai (H) - jų atsinaujinimo pumpurai pusiau pasislėpę glūdi žemės paviršiuje, žiemą pridengti pačių augalų liekanų arba žemės grumstelių; Terofitai (T) - žiemoja sėklų būvyje; Hidrofitai (A) - jų pumpurai žiemoja vandenyje. Geokriptofitai (G) - jų atsinaujinimo pumpurai žiemoja žemėje. Kriptofitai (K) - jų atsinaujinimo pumpurai pasisplėpę žemėje ar pasinėrę dumble. Saugomų augalų rūšių fenologiniai parametrai nustatyti pagal Lietuvos flora I-IV (1957- 1982), K.Balevičius (1992), J.Dagys (1995) Varėnos rajono saugomų augalų rūšių dauginimosi pobūdis ir vaisių įvairovė nustatyta remiantis A.Grigo(1986) pateiktais duomenimis. Analizuojamos augalų rūšys suskirstytos į morfologinius tipus pagal amžių ir stuomens sudėtį. Pagal amžių augalai skirstomi į vienmečius, dvimečius ir daugiamečius: Vienmečiai augalai tais pačiais metais ir užauga, ir žydi, ir subrandina sėklas. Dvimečiai augalai pirmaisiais metais tik vegetuoja ir kaupia atsargines medžiagas, o antraisiais metais žydi, ir subrandina sėklas. Subrandinę sėklas šie augalai žūva.
39 Daugiamečiai augalai daug kartų dera ir ilgai gyvena. Šie augalai skirstomi į daugiametes žoles ir daugiamečius sumedėjusius augalus. Daugiamečių žolių visa antžeminė arba jo viršūninė dalis prieš žiemą apmiršta. Tačiau žiemoja jų atsinaujinimo pumpurai (J.Dagys, 1985). Pagal stuomens morfologinį tipą augalai skirstomi į žolinius ir sumedėjusius. Žoliniai augalai - tai medžiai, krūmai, krūmokšniai ir puskrūmiai (J.Dagys, 1985).
Varėnos rajono Lietuvos RK savaiminių induočių augalų rūšių chorologinis spektras sudarytas remiantis M.Natkevičaitės-Ivanauskienės (1977, 1983)) pateiktu H.Meuzelio arealų diagnozių metodu. Lyginamajai chorologinei augalų rūšių charakteristikai, naudojamos chorologinės rūšių grupės, išskirtos pagal principus, kuriais yra pagrįstos Meuzelio, Jėgerio, Veinerto (Meusel, Jeger, Weinert, 1965, 1978) pateiktosios rūšių arealų formų diagnozės (Rothmaller et. Al, 1972). Varėnos rajono saugomos savaiminės induočių augalų rūšys buvo suskirstytos į chorologines grupes ir chorologinius ratus pagal M.Natkevičaitės-Ivanauskaitės ir J.Strazdaitės (Наткевичайте-Иванаускек, Страздайте, 1973), Lietuvos lankų rūšinės sudėties chorologinį grupavimą (Natkevičaitė-Ivanauskienė, J. Strazdaitė-Balevičienė, R. Bandžiulienė, 1977). Rūšys buvo suskirstytos regioniniu (c, EAs, ESib, E), zoniniu, okeniškumo, kontinentalumo lygmenimis. Regioninis lygmuo chorologinės grupės (Natkevičaitė-Ivanauskienė ir kt. 1973). Regioninis lygmuo: Cirkumpuliarinio, Eurazinio (EAs) ir Eurosibirinio (ESib) paplitimo rūšys, sudarančios grupes: Zoninis lygmuo: I. Pliurizoninė (p) – rūšių arealai driekiasi bent per 3 zonų – borealines, temperatinės ir sumeriodinalinės – lygumų II. Borealinė (b) – pagrindiniai rūšių arealai plyti borealinėje zonoje arba dar toliau į šiaurę. III. Boreotemperatinė (b-t) – rūšių arealai driekiasi borealinėje ir temperatinėje zonose arba dar įsiterpia į submeridionalinės zonos miško juostą kalnuose. IV. Temperatinė (t) – rūšių arealai iš esmės yra temperatinėje zonoje arba dar įeina į submeridionalinės zonos kalnų miško juostą. V. Temperatinė-submeridionalinė (t-s) – rūšių arealai driekiasi temperatinės ir submeridionalinės zonos lygumose arba iš submeridionalinės zonos kalnų sričių prasiskverbia į temperatinės zonos aukštumas bei lygumas.
40 Okeaniškumo ir kontinentalumo lygmuo: a – indiferentinės (i) (rūšys su visiškai neryškimais okeaniškumo ir kontinentalumo saitais); okeaninės (O2 ir O3 ratai): b – euokeaninės- subokeaninės ir subokeaninės, c – euriokeaninės ir subkontinentinės-paraokeaninės; kontinentinės (k2 ir k3 ratai): d – eukontinentinės-subkontinentinės ir subkontinentinės, e – eurikontinentinės ir subkontinentinės-parakontinentinės rūšys). Varėnos rajono saugomos augalų bendrijos išskirtos pagal J.Balevičienės (2000) pateiktus duomenis.
41 5. DARBO REZULTATAI 5.1. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sąvadas Apibendrinus literatūrinius šaltinius, herbariuminių ir asmeninių tyrimų medžiagą nustatyta, kad Varėnos rajone auga 71 Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšis. Tarp visų saugomų augalų vyrauja magnolijūnų skyriaus augalai – 87,3 % visų saugomų augalų rūšių. Tik 4,2 % sudaro papartūnų, 2,8 % pataisūnų ir 4,2 % samanūnų skyriaus augalai. Asiūklūnų skyriui priklauso tik viena rūšis. 5 paveiksle pateikta Varėnos rajono saugomų augalų rūšių priklausomybės atskiriems skyriams procentinė išraiška. Norint išsaugoti šių rūšių populiacijų stabilumą reikia taikyti tam tikrus apsaugos būdus.
Papartūnų skyriaus augalai 4,2% 2,8% 4,2% Pataisūnų skyriaus 1,4% augalai Samanų skyriaus augalai Asiūklūnų skyriaus 87,3% augalai Magnolijūnų skyriaus augalai
5 pav. Saugomų augalų rūšių priskyrimas atskiriems skyriams procentinė išraiška
Magnolijūnai - Magnoliophyta 1. LAPLANDINIS KARKLAS (Salix lapponum L.) Augavietės. Tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, aukštapelkių pakraščiai. Gausumas. Auga grupelėmis, gausiai. Rūšis gali išnykti keičiant augimvietes - sausinant pelkes ir kasant durpes. Apsauga . Auga Čepkelių rezervate, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Būtina išlaikyti optimalias hidrologines sąlygas. 2. MĖLYNIALAPIS KARKLAS (Salix myrtilloides L.) Augavietės. Tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės. Gausumas. Auga negausiai. Nyksta sausinant ir eksploatuojant pelkes. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Išlaikyti aplinkos hidrologines sąlygas. 3. PAPRASTOJI RAUGĖ (Agrostema githago L.)
42 Augavietės. Dirbamieji laukai, dažniausiai rugių pasėliai. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta valant pievų sėklas, nes yra tipiška su sėklomis plintanti piktžolė. Apsauga. Auga Margionyse, Merkinėje. 4. SIAURALAPĖ SMILTĖ (Arenaria procera Speng.) Augavietės. Sausi pušynai, smėlėti, saulėti šlaitai, sausos pievos. Gausumas. Sudaro daugiastiebius kerus. Paplitimą riboja augimviečių stoka. Apsauga. Rasta Merkinės botaniniame draustinyje. Radimvietėse reguliuoti gyvulių ganymą, drausti pavasarinį žolės deginimą, ieškoti naujų augimo vietų. 5. BORBAŠO GVAZDIKAS (Dianthus borbasii Vandas) Augavietės. Salpinės ir sausos pievos, kalvos, sausi pušynai ir pamiškės. Gausumas. Auga pavieniui, todėl gali išnykti augimvietėse ganant gyvulius, taip pat ariant. Apsauga. Auga Varėnoje, Merkinės botaniniame draustinyje. Augimvietėse nearti, saikingai šienauti ir ganyti. 6. PUOŠNUSIS GVAZDIKAS (Dianthus superbus L.) Augavietės. Durpinėse pievose, laikinai perteklingos vandens pievose, dažniausiai pamiškėse. Gausumas. Auga negausiai, pavieniais kerais. Nyksta užstatant teritoriją dėl rekreacijos. Apsauga. Auga tik pietinėje dalyje, Varėnos raj. Saugoti radimvietes, pačius augalus. Uždrausti šienavimą, ganymą. 7.SMILTYNINIS GVAZDIKAS (Dianthus arenarius L.) Augavietės. Auga sausuose pušynuose, šlaituose, smėlėtose pievose. Auga karbonatinio smėlio dirvožemiuose. Gausumas. Rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje gana retas. Dauguma šio augalo populiacijų yra negausios, užima palyginti nedidelius plotus. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Didžiausią grėsmę šiam augalui kelia buveinių pokyčiai (miško aikštelių, smėlynų savaiminis užžėlimas ir apželdinimas, intensyvi rekreacija) 8. ŽALSVOJI NAKTIŽIEDĖ (Silene chlorantha (Willd.) Ehrh.) Augavietės. Sausi, šviesūs pušynai, miško aikštelės, šlaitai, viržynai, pakelės, dykvietės. Gausumas. Auga pavieniui. Augimvietės gali būti išnaikinamos kertant mišką, įdirbant nenaudotus plotus. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate, Merkinės botaniniame, Ūlos kraštovaizdžio draustiniuose. 9. LIETUVINĖ NAKTIŽIEDĖ (Silene lithuanica Zap.) Augavietės. Sausi pušynai, pamiškės, viržynai, lengvos smėlio dirvos, dirvonai. (Aptinkama ir antrinėse radimvietėse: pakelėse, kirtimuose)
43 Gausumas. Jautrūs augimviečių užžėlimui mišku. Auga pavieniui arba grupelėmis. Apsauga. Čepkelių rezervate, Dzūkijos nacionaliniame parke, Merkinės botaniniame draustinyje, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Būtini populiacijų stebėjimai. 10. MAŽAŽIEDĖ LŪGNĖ (Nuphar pumila ( Timm) DC ) Augavietės. Pelkiniai ežerėliai, didesnių ežerų įlankos, retai upės. Gausumas. Nyksta sausinant pelkes ir dėl ežerų eutrofizavimosi. Apsauga. Auga Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Stebėti populiacijų būklę. 11. PAPRASTOJI VANDENS LELIJA (Nymhaea alba L.) Augavietės. Mėgsta didelius vandens telkinius, auga nuo 1-2 m iki 5 m gylio. Gausumas. Nyksta dėl vandens užterštumo, žiedų skynimo. Apsauga. Auga Ūlos kraštovaizdžio draustinyje ir kt. Saugoti ežerus. 12. TAMSIAŽIEDĖ ŠILAGĖLĖ (Pulsatilla nigricans Storck ) Augavietės. Miškai, pamiškės, sausos atviros vietos, šlaitai. Gausumas. Radimvietės gali būti sunaikintos ruošiant mišką, vykstant satyboms. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke, Liškiavoje. 13. VĖJALANDĖ ŠILAGĖLĖ (Pulsatilla patens L.) Augavietės. Sausi pušynai, pamiškės, kalnų šlaitai, mėgsta smėlio dirvožemius. Gausumas. Gausesnė pietryčiuose. Auga grupėmis. Nukenčia dėl skynimo, dėl persodinimo į darželius, dėl miškų rekonstrukcijos. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, Čepkelių rezervate. Saugoti augimvietes, neskinti žeidų. 14. SMILTYNINIS LAIBENIS (Alyssum gmelinii Jord.) Augavietės. Atviri smėlynai, sausi šlaitai, smėlingos pievos, sausi pušynai, kartais paskėlės. Gausumas. Mažėja dėl augimo sąlygų pasikeitimo - smėlynams apaugant mišku, taip pat intensyvėjant rekreacijai. Apsauga. Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Saugoti augimvietes. 15. SVOGŪNINĖ DANTAŽOLĖ (Cardamine bulbifera L.) Augavietės. Lapuočių ir mišrieji miškai, ąžuolynai. Prieraiši velėniniams karbonatiniams dirvožemiams. Gausumas. Retėja dėl augimimviečių transformavimo, šakniastiebiai - mėgstamas šernų maistas. Auga gausiai. Apsauga. Čepkelių rezervate, Musteikos rezervate. Žinoma 13 radimviečių, kurios telkiasi Pietų Lietuvoje. 16. PELKINĖ UOLASKĖLĖ (Saxifraga hirculus L.)
44 Augavietės. Žemapelkės, tarpinio tipo pelkės, užpelkėjusios ežerų pakrantės, durpinės pievos. Gausumas. Auga retomis grupelėmis. Nyksta kartu su biotopais, keičiant jų hidrologinį režimą (sausinant pekes, keičiant ežerų vandens lygį, kultūrinant pievas). Apsauga. Kapiniškėse, Skroblaus ežero draustinyje. Išsaugoti biotipų hidrologinį režimą. 17. KVAPIOJI DIRVUOLĖ (Agrimonia procera Wallr.) Augavietės. Lapuočių miškai, krūmynai, ūksmingos vietos. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta dėl miškų ruošos darbų, krūmynų kirtimo. Apsauga. Auga Rudnioje, Valkininkuose, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, Čepkelių rezervate. 18. ILGUOLINĖ KULKŠNĖ (Astragalus cicer L.) Augavietės. Lietuvoje augalas aptinkamas sausose, saulėtose upių (Nemuno, Merkio) šlaituose ir ant geležinkelio sankasų. Gausumas. Auga grupelėmis. Nyksta dėl šlaitų erozijos, taip pat jiems apaugant krūmais, mišku. Apsauga. Auga Merkinės botaniniame draustinyje, Žeimiuose. 19. PENKIALAPIS DOBILAS (Trifolium lupinaster L.) Augavietės. Šviesūs miškai (pušynai, pušynai su beržais), aikštelės, pamiškės. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta keičiant biotopus - kertant, ariant, apželdinant miškus. Be to, juos apgraužia gyvūnai. Apsauga. Čepkelių rezervate, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Saugoti biotopus ir reguliuoti gyvūnų gausumą. 20. LININĖ ŽAROTŪNĖ (Radiola linoides Roth ) Augavietės. Nederlingi, drėgni smėlio dirvožemiai, upių, ežerų pakraščiai, kartais auga laukuose, ganyklose, ant kelių, dumblėtose vietose. Gausumas. Gausūs. Dėl mažumo sunkiai pastebimas. Populiacijų skaičius priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač nuo drėgmės. Dirvoje išlieka gyvybingos sėklos. Apsauga. Augalas gali migruoti, todėl reikia registruoti jų pasirodymo vietas bei išsilaikymo trukmę. Ištirti šio augalo sėklų gyvybingumą. 21. PLAUKUOTOJI JONAŽOLĖ (Hypericum hirsutum L.) Augavietės. Lapuočių ir mišrieji miškai, kirtimai, krūmynai. Gausumas. Auga pavieniui. Gali išnykti keičiant biotopus, taip pat išnaikinus augalus. Apsauga. Stebėti populiacijų būklę ir kaitą. Uždrausti rinkti augalus. 22. PELKINĖ ŠINDRA (Peplis portula L.) Augavietės. Užliejamos periodiškai išdžiūstančios vietos: pakrantė, pakelės, dirvos, grioviai, paežeriai.
45 Gausumas. Auga gausiai dėl smulkumo sunkiai pastebimos. Tankėjant augalijos dangai, pelkinė šindra savaime išnyksta. Apsauga. Čepkelių rezervate, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Augalas migruoja, todėl reikia stebėti jų pasirodymo vietas ir išsilaiymo trukmę. Reikėtų ištirti sėklų banką. 23. PELIKINĖ GUOSTĖ (Cnidium dubium (Schkuhr) Thell.) Augavietės. Drėgnos pamiškės, pievos, ežerų pakrantės, silpnai rūgščiuose ir neutraliose dirvožemiuose. Gausumas. Auga pavieniui. Dėl mažo gausumo augalams pražūtingas, bet koks ekotopų keitimas, intensyvus pievų ir ganyklų naudojimas. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate ir Ūlos kraštovaizdžio draustinyje,. Apsaugoti radimvietes Varėnos apylinkėse. 24. MELSVASIS GENCIJONAS (Gentiana crutiata L.) Augavietės. Pievos, žolėtos aikštelės, upių pakrančių, kalvų sausi šlaitai. Gausumas. Auga grupėmis. Dabar augalų sparčiai mažėja. Nyksta ganyklose dėl trypimo, užžėlus krūmams. Išskinamas, nes dekoratyvus. Šaknys naudojamos vaistams. Nukenčia ir visai išnyksta poilsiavietėse. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Būtina bent draustiniuose išsaugoti biotopus, riboti ganymą ir šienavimą, reguliuoti augalų rinkimą. Tyrinėti rūšies biologiją ir populiacijų kaitą. 25. SIAURALAPIS GENCIJONAS (Gentiana pneumonanthe L.) Augavietės. Durpingos ir laikinai perteklingos drėgnos pievos ir miško aikštelės, žolėtų pelkių pakraščiai, silpnai ir vidutiniai rūgščios r-jos dirvožemiuose. Gausumas. Auga pavieniui, rečiau grupelėmis. Nyksta nusausinus, sukultūrinus ir kitaip pakeitus augimvietes, gali būti išskintas. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate, Merkinės botaniniame draustinyje ir kt. Stebėti papoliacijų kaitą, palaikyti biotopą drėgmės režimą, šalinti krūmus, netrypti, neskinti žiedų. 26. DIDŽIAŽIEDĖ JUODGALVĖ (Prunella grandiflora (L.) Schol. ) Augavietės. Atviri šlaitai, sausos pievos, geležinkelių sankasos, sausi, reti pušynai, miško aikštelės. Gausumas. Auga grupelėmis, nekenčia pavėsio, nyksta dėl pavasarinio žolės deginimo, ganymo, rekreacijos. Mažėja natūralių augimviečių plotai. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. 27. PIEVINIS ŠALAVIJAS (Salvia pratensis L.) Augavietės. Sausos pievos, šlaitai, pakelės, užliejamos pievos.
46 Gausumas. Auga sąžalynuos, grupėmis, pavieniui. Nyksta transportuojant augimvietes. Apsauga. Auga tarp Merkinės ir Leipalingio. Reguliuoti šienavimą, ganymą. 28. VAISTINĖ RAITINYTĖ (Gratiola officinalis L.) Augavietės. Užpelkėjusios paupių pievos, pakrančių krūmynai, upių smėlėti ir durpingi krantai. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta dėl erozijos griūvant upių krantams, juos dirbtinai tvirtinant. Raitinytę nustelbia kiti augalai. Apsauga. Auga Merkinėje. Neturi būti tręšiama ir mechaniškai ardomas Nemuno senvagės krantas. 29. KARALIŠKOJI GLINDĖ (Pedicularis sceptrum-carolinum L.) Augavietės. Durpinės pievos, krūmai, pelkėti miškai, žemapelkės. Gausumas. Auga pavieniui ir grupelėmis. Nyksta dėl melioracijos. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. 30. MIŠKINĖ GLINDĖ (Pedicularis sylvatica L.) Augavietės. Auga pelkėse, žemapelkėse, pelkėtose miškuose. Gausumas. Pavieniui auga. Nyksta pasikeitus augimvietėms (nusausinus, iškirtus mišką, krūmus). Apsauga. Rasta Varėnos rajone, ant Glėbo ežero kranto. Būtina naujų radimviečių paieška. 31. BALANDINĖ ŽVAIGŽDŪNĖ (Scabiosa columbaria L.) Augavietės. Sausos pievos, šviesūs miškai ir jų aikštelės. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta kintant biotopams. Mažėja rekreacinėse vietose. Apsauga. Stebėti papuliacijų kaitą. 32. PELKINIS RATENAS (Succisella inflexa (Kluk) G. Beck) Augavietės. Paupio pievos, krūmai. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta dėl melioravimo, intensyvaus ganymo. Apsauga. Būtina išsaugoti tinkamas augimvietes, kontroliuoti populiacijų būklė. 33. KALNINĖ ARNIKA (Arnica montana L.) Augavietės. Sausi kerpšiliai, rečiau mėlynšiliai, breidgaurynai. Gausumas. Auga gausiomis grupėmis. Nyksta renkant vaistams, kertant miškus, transportuojant pievas. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate, Merkinės botaniniame draustinyje, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje ir kitur. Stebėti populiacijas. 34. GORSKIO PŪTELIS (Tragopogon gorskianus Rchb.) Augavietės. Sausi reti pušynai, kontinentiniai smėlynai, atviri šilai. Gausumas. Auga pavieniui.
47 Apsauga.. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, Merkinės botaniniame draustinyje ir kitur, Čepkelių rezervate. 35. LANCETINIS DUMBLIALAIŠKIS (Alisma lanceolatum With.) Augavietės. Ežerų, upių, kanalų krantai, grioviai. Gausumas. Nyksta dėl melioravimo, vandenų užterštumo, upių krantų tvirtinimo. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Ištirti paplitimą Lietuvoje. 36. MEINSHAUZENO PLŪDĖ (Potamogeton meinshausenii Juz.) Augavietės. Upės ir upeliai. Auga švariame, šaltiniuotame vandenyje. Gausumas. Tinkamomis augti sąlygomis sudaro sąžalynus. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke, Skroblaus žiotyse ir kt. Stebėti populiacijų būklę. Neteršti vandens. 37. KAMPUOTASIS ČESNAKAS (Allium angulosum L.) Augavietės. Užliejamos pievos. Gausumas. Auga negausiai, pavieniui, nedideliuose sklypuose. Jautrus ekotopų pokyčiams (arimas, melioracija), intensyviam pievų naudojimui. Apsauga. Auga Merkinės botaniniame draustinyje. Būtina išsaugoti natūralias augimvietes, stebėti populiacijų būklę ir kaitą. 38. PORINIS ČESNAKAS (Allium scorodoprasum L.) Augavietės. Upių slėnių pamiškės, šlaitai, krūmynai. Gausumas. Nyksta dėl upių slėnių melioravimo, pievų kultūrinimo. Apsauga. Saugomas Žeimių-Gudelių botaniniame draustinyje. Išsaugoti naturalių upių slėnius. 39. DIRVINIS ČESNAKAS (Allium vineale L.) Augimvietės. Sausos smėlėtos vietos - palaukės, pamiškės, pakelės, užliejamos pievos. Gausumas. Auga pavieniui ir grupelėmis. Ypač jautrūs ekotopų transportavimui (arimas, ganymas ir kt.). Apsauga. Saugoti augimvietes. Tirti populiacijų būklę ir kaitą. 40. PAPRASTASIS KARDELIS (Gladiolus imbricatus L.) Augavietės. Drėgni, mišrieji miškai, krūmynai, pelkėtos pievos, užliejamos drėgnos pievos. Gausumas. Auga grupėmis. Nyksta dėl žemių sausinimo ir kultūrinimo. Gumbus graužia pelėnai. Apsauga. Varėnos rajone Ūlos kraštovaizdžio draustinyje ir kt. Užtikrinti augimvietėse optimalų režimą. 41. SIBIRINIS VILKDALGIS (Iris sibirica L. ) Augavietės. Užliejamos pievos, krūmynai, drėgni miškai, pamiškės ir miško aikštelės.
48 Gausumas. Auga grupėmis. Nyksta augimvietėse melioruojant žemes, transportuojant plotus į kitas naudmenas. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Užtikrinti augimviečių apsaugą nuo melioravimo, žemių kultūrinimo ir kt. 42. GALVINIS VIKŠRIS (Juncus capitatus Weig.) Augavietės. Drėgnos, smėlėtos, užliejamos vietos, kimininės pelkės, pasėliai, krantai. Gausumas. Gausus, tačiau biotopai greitai keičiasi ariant, ganant gyvulius. Apsauga. Būtini tolesni populiacijų tyrimai. 43. PAPRASTOJI BEKMANIJA (Beckmannia eruciformis (L.) Host) Augavietės. Drėgnos, uždruskėjusios pievos, paupiai. Gausumas. Auga negausiai. Apsauga. Varėnos rajone (Merkio ir Varėnės santakoje Užumelnyčių kaime). Būtina paskelbti botaniniu draustiniu Varėnės laukus. 44. SMĖLYNINIS ERAIČINAS (Festuca psammophila (Čelak) Fritsch) Augavietės. Smėlynai, kontinentinės kopos, smėlėti upės šlaitai, sausos pamiškės, pakelės, pušynų retmės. Gausumas. Auga ištisiniais ploteliais. Nyksta vėjui išpūstant ar vandens srovėms išplaunant smėlį augimvietėse, apželdinant smėlynus mišku ir kt. Apsauga. Auga Dubininkuose, Kapiniškėse, Marcinkonyse, Margionyse, Merkinėje, Žeimiuose. Saugoti radimvietes nuo melioracinio naikinimo, mažiau ganyti gyvulius ir retinti medynus. 45. MIŠKINĖ MONAŽOLĖ (Glyceria nemoralis Uechtr. Et Kornicke) Augavietės. Ūksmingos lapuočių miškų upelių pakrantės, šaltiniai, durpingos, užpelkėjusios dirvos. Gausumas Negausūs. Rūšis gali išnykti kertant mišką, sausinant šaltinius. Apsauga .Stebėti augimviečių būklę. 46. DELAVINO KELERIJA (Koeleria delavignei Czern. Ex Domin) Augavietės. Merkio užliejamos ir vidurinės juostos pievos, aliuviniuose dirvožemiuose. Gausumas. Auga gausiai. Apsauga. Auga Merkinės botaniniame draustinyje. Išsaugoti pievų natūralumą, neganyti jose gyvulių. 47. ERAIČININĖ NENDRŪNĖ (Scolochloa festucacea (Willd.) Link) Augavietės. paupiai, paežerės. Lėtai tekančiame karbonatiniame, neutralios re-jos vandenyje, kartais paežerių užpelkėję pievos. Gausumas. Augaviečių būklė patenkinama.
49 Apsauga. Auga Ūlos pakrantėse. Apsaugoti radimvietes nuo mechaninio naikinimo. 48. RUDOJI VIKSVUOLĖ (Cyperus fuscus L.) Augavietės. Upių ir ežerų smėlėtos ir dumblėtos pakrantės, drėgnos pievos, pelkių pakraščai, drėgni pievų ir miškų kelkraščiai. Gausumas. Auga gana gausiai. Stokoja augimviečių. Jų gausumo pokyčiai priklauso nuo drėgmės, šilumos rėžimo ir kt. Apsauga. Margionyse ir kt. Registruoti augalo pasirodymo vietas ir išsilaikymo trukmę. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. 49. RAUDONASIS GARBENIS (Cephalanthera rubra (L.) L.C.Rich) Augavietės. Lapuočių ir mišrieji miškai kalkingame dirvožemyje. Gausumas. Auga grupėmis. Nyksta mechaniškai pažeidžiant, trypiant augimvietes, skinant žydinčius augalus. Apsauga Auga Čepkelių rezervate, Dzūkijos nacionaliniame parke. Reikia augimvietėse retinti medžių lają, apriboti žmonių lankymąsi. 50. NARIUOTOJI ILGALŪPĖ (Corallorhiza trifida Chatel.) Augavietės. Auga aukštapelkių pakraščiuose, žemažiedėse žemapelkėse, raistuose (pušynai, juodalksnynai). Gausumas. Auga pavieniui, kartais kereliais. Nyksta sausinant augimvietes. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Saugoti biotopus, ypač svarbu drėgmės rėžimas. Stebėti populiacijų būklę ir kaitą. 51. PLAČIALAPĖ KLUMPAITĖ (Cypripedium calceolus L.) Augavietės. Lapuočių ir mišrieji miškai, kalkinguose dirvožemiuose. Gausumas. Auga grupėmis. Nyksta dėl pakitusių apšvietimo sąlygų, dėl mechaninio žalojimo (išskyrus plyną mišką). Nyksta skinant žydinčius augalus ir kt. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Reikia užtikrinti augimviečių apsaugą – uždrausti plyno miško kirtimą, naudingų iškasenų eksploatavimą, augalų kasimą ir skynimą. 52. DĖMĖTOJI GEGŪNĖ (Dactylorhiza maculata (L.) soo) Augavietės. Užpelkėjusios, šaltiniuotos pievos, rečiau miškų aikštelės. Gausumas. Auga pavieniui, šviesamėgės. Nyksta dėl šlapių pievų melioravimo, pievų arimo, ganymo. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Išsaugoti augimvietes, nemelioruoti, nenaudoti mineralinių trąšų, neganyti gyvulių. 53. SIAURALAPĖ GEGŪNĖ (Dactylorhiza traunsteineri (Saut.) Soo) Augimvietės. Kalkingos žemapelkės, rečiau tarpinio tipo pelkės.
50 Gausumas. Auga pavieniui, šviesamėgės. Nyksta dėl pelkių melioravimo. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Nutraukti pelkių melioravimą, uždrausti tręšimą. 54.VYRIŠKOJI GEGUŽRAIBĖ (Orchis mascula (L.) L.) Augavietės. Užliejamos ir žemyninės vidutinio drėgnumo, žemo žolyno pievos miškapievės, miško aikštelės, karbonatingose dirvose. Gausumas. Auga pavieniui, augimviečių plotų mažėja, nyksta dėl pievų arimo, tręšimo, gyvulių ganymo.Populiacijų gausumas natūraliai svyruoja. Apsauga. Įrašyta į saugomų rūšių sąrašą 1962 m. Būtina ekstensyviai naudoti pievas (šienauti, nevartoti trąšų, nekeisti gruntinio vandens rėžimo). 55. TAMSIALAPIS SKIAUTALŪPIS (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Schult.) Augavietės. Kontinentinės kopos, sausi miškai ir miško aikštelės smėlėtuose arba kalkingose dirvose. Gausumas. Auga pavieniui. Nyskta pakitus ekotopui (miško kirtimas, erozija, trypimas). Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke (Ūlos kraštovaizdžio draustinyje). 56. BELAPĖ ANTBARZDĖ (Epipogium aphyllum (F.W.Schmidt) Sw.) Augavietės. Seni, drėgni spygliuočių (dažniausiai eglynai) ir mišrieji miškai, humusingame, silpnai rūgščiame dirvožemyje. Gausumas .Populiacijos negausios (po 1-3 augalus). Pavojingi bet kokie augimviečių keitimai, ypač melioravimas ir miško kirtimas. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Stebėti populiacijų būklę, ieškoti naujų radimviečių. 57. PIEVINIS PLAURETIS (Gymnadenia conopsea (L.) R.Br.) Augavietės. Drėgnos ir apyšlapės, kartais sausos pievos, miškai, prieraišingi kalkingiems dirvožemiams. Gausumas . Žinomose radimvietėse auga įvairaus didumo populiacijomis. Nyksta sausinant ir kultūrinant natūralias pievas, krūmynus. Apsauga. Augimvietes būtina ekstensyviai šienauti, netręšti, apsaugoti jas nuo suarimo. 58. PELKINĖ LAKSVA (Hammarbya paludosa (L.) O. Ktze) Augavietės. Tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės, aukštapelkės tarp kaminų. Gausumas. Grupelėmis auga. Nyksta sausinant pelkes. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Išsaugoti augimvietėse natūralų biologinį rėžimą. 59. DVILAPIS PURVUOLIS (Liparis loeselii L.C.) Augavietės. Tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, paežerinės pelkės. Gausumas. Auga grupėmis (po 10-100 vienetų). Nyksta sausiannt ir eksploatuojant pelkes. Populiacijų gausumas svyruoja.
51 Apsauga. Čepkelių rezervate. 60. ŠIRDINĖ DVIGUONĖ (Listera cordata (L.) R.Br.) Augavietės. Ūksmingi spygliuočių, rečiau mišrieji miškai, aukštapelkių pakraščiai. Gausumas. Negausios populiacijos. Nyksta melioruojant pelkes, kertant mišką. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. 61. VIENALAPIS GEDUTIS (Malaxis monophyllos (L.)Sw.) Augavietės. Pamiškės, miško aikštelės, drėgnos, durpinynės pievos, ežerų pakraščiai. Gausumas. Nyksta dėl sausinimo, mechaninio augimviečių suardymo. Apsauga. Auga Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. 62. MIŠKINĖ PLIKAPLAISKĖ (Neottianthe cacullata Schlecht.) Augavietės. Žaliasamaniai ir nemoraliniai pušynai, rečiau mišrieji miškai, pamiškės. Gausumas. Auga pavieniui. Nyksta keičiant biotopus, ypač jautrūs velėnos ardymui. Nukenčia nuo rekreacijos. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Saugoti biotopus, tirti populiacijų būklę ir kaitą.
Šertvūnai – Polypodiophyta 1. ŠAKOTASIS VARPENIS (Botrychium matricariifolium A.Br. ex Koch ) Augavietės. Sausos, žemažolės pievos, sausi miškai, pamiškės. Gausumas. Auga pavieniui, kartais grupelėmis. Nyksta kintant augimvietėms, taip pat dėl rekreacijos. Apsauga. Auga Lynežeryje, I Varėnoje, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje. Svarbiausia – išsaugoti nepakitusių augimviečių. Stebėti populiacijų būklę ir kaitą, saugoti pavienius augalus. 2. DAUGIASKILTIS VARPENIS (Botrychium multifidum (S.G. Gmel.) Rupr.) Augavietės. Sausos, žemažolės pievos, pušynai ir jų aikštelės. Gausumas. Auga pavieniui (kartais po 1-3). Nyksta keičiant ekotopus, taip pat dėl rekreacijos. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Išsaugoti ekotopus, stebėti populiacijų būklę ir kaitą, išsaugoti pavienius augalus. 3. VIRGININIS VARPENIS (Botrychium virginianum (L.) Sw.) Augavietės. Mišrieji miškai, miško aikštelės, pamiškės. Gausumas. Auga pavieniui, nyksta kintant ekotopams, naikinamas gyvūnų (nuėda, sutrypia), kenčia nuo turizmo. Apsauga. Būtina saugoti ekotopus. Stebėti populiacijų būklę ir kaitą, tirti rūšies biologija, saugoti kiekvieną augalą.
52 Asiūklūnai – Equisetophyta 1. DIDYSIS ASIŪKLIS (Equisetum telmateia Ehrh.) Augavietės. Ūksmingi, šaltiniuoti upių krantai, kitos šaltiniuotos vietos, molingame ir priemolingame dirvožemyje. Gausumas. tinkamomis sąlygomis sudaro sąžalynus. Gali išnykti keičiant augimvietes – kertant mišką, sausinant šaltiniuotas vietas. Apsauga. Auga Dzūkijos nacionaliniame parke. Pataisūnai – Lycopodiophyta 1. STATUSIS ATGIRIS (Huperzia selago (L.) Bernh. Ex Schrank et Martius) Augavietės .Ūksmėti, drėgni ir užpelkėję miškai, kupstai pelkėse. Gausumas. Auga kelmeliais. Nyksta dėl miškų kirtimo ar sausinimo. Apsauga .Auga Čepkelių rezervate ir daugelyje draustinių. 2. PATVANKINIS PATAISIUKAS (Lycopodiella inundata (L.) Born.) Augavietės . tarpinio tipo pelkės, uždurpėjusios, užpelkėjusios paežerės. Gausumas. Nyksta sausinant pievas, pertvenkiant paežeres. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate, Merkinės, Bakanauskų, Ūlos draustiniuose. Samanūnai – Bryophyta 1. PŪKUOTOJI APUOKĖ (Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dum.) Augavietės. Šaltiniuoti ir pelkėti miškai, miško upelių pakrantės. Gausumas. Tinkamose augimvietėse nukloja ištisus plotus. Rūšis gali išnykti keičiant augimvietę – sausinant, iškertant miškus. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. Ieškoti naujų radimviečių ir stebėti populiacijų būklę. 2. MINKŠTASIS KIMINAS (Sphagnum molle Sull.) Augavietės. Oligotrofinės, neturtingos mineralinių medžiagų, atviros, gerai drenuojamos pelkės. Vandens ph nuo 4-5,2. Gausumas. Reta visame areale kiminų rūšis. Nyksta dėl pelkių melioravimo. Apsauga. Auga Čepkelių rezervate. 3.ŽVILGANČIOJI RIESTŪNĖ (Hamatocaulis vernicosus) Augavietės. Šaltiniuotos žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės. Gausumas .Reta visame areale. Apsauga. Saugoma Dzūkijos nacionaliniame parke. Dzūkijos nacionaliniame parke, Čepkelių valstybiniame rezervate, gamtiniuose draustiniuose ir plotuose, kurie neįeina į saugomų teritorijų tinklą auga nemažai Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšių. Mano darbo tikslas yra išsiaiškinti Varėnos rajono saugomų
53 augalų rūšinę sudėtį, nustatyti jų paplitimą bei gamtosauginį statusą, išnagrinėti biologinius, ekologinius bei chorologinius jų savitumus. Saugomų augalų analizė pateikiama sekančiose darbo dalyse. 5.2. Varėnos rajono saugomų augalų rūšių taksonominė kategorizacija Lietuvos RK komisija visas augalų rūšis pagal gamtosaugos reikalingumą ir saugojimo būdus suskirstė į 6 kategorijas (Balevičius, 1992). Kategorijų paaiškinimai pateikti po .. lentelės. Iš 6 lentelės matome kiek augalų rūšių įrašytų į Lietuvos RK (1992) priklausė įvairiems taksonams ir kokioms kategorijoms jos buvo priskirtos. 6 lentelė AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RK KATEGORIZACIJA (Balevičius,1992)
Kategorijos Iš 0 1 2 3 4 5 Taksonas viso Magnolijūnai 9 53 57 60 7 − 186 Pūšūnai 1 − − − − − 1 Sporiniai indučiai 2 5 1 2 − − 10 Samanos − 2 3 4 2 − 11 Iš viso: 12 59 60 66 9 − 208
Lietuvos RK komisija visas augalų rūšis pagal gamtosaugos reikalingumą ir saugojimo būdus suskirstė į 6 kategorijas Kategorijos : 0 – Išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys;šių rūšių augalų Lietuvoje dar buvo aptinkama po 1800 metų, tačiau pastaraisiais metais jų nerandama; 1 – išnykstančios rūšys; šių rūšių populiacijos yra ant išnykimo ribos ir jas įmanoma išsaugoti naudojant tik speciales apsaugos priemones; 2 – sparčiai nykstančios rūšys; šių rūšių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose smarkiai mažėja; 3 – retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių. 4 – retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos rūšies negalima įrašyti į aukštesnę (1-3) kategoriją; 5 – išsaugotos rūšys; anksčiau įrašytų į Lietuvos RK augalų rūšių gausumas jau atstatytas. Lietuvos Raudonojoje knygoje (1992 m.) buvo įrašyta 208 augalų rūšys (Balevičius, 1992). 1998 metais patvirtintame Lietuvos RK sąraše, augalų rūšių skaičius pastebimai daugėja ir jų santykis taksotuose keičiasi (žr.7 lent.).
54 7 lentelė AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RK KATEGORIZACIJA (Lygis,1998 m.)
Kategorijos 0 1 2 3 4 5 Iš viso Taksonas Magnolijūnai 13 49 53 70 31 10 226 Pūšūnai 1 − − − − − 1 Sporiniai indučiai 1 6 1 2 2 1 13 Kerpsamanės − 3 2 4 14 − 23 Lapsamanės (Kiminai 1 16 14 20 27 − 78 ir žaliosios samanos) Iš viso: 16 73 70 96 64 11 281
1998 metų Lietuvos RK augalų sąraše jau įrašyta 281 rūšis (Lygis, 1998) , t.y. 73 rūšimis daugiau nei Lietuvos RK (1992 m.) Naujausiame 2005 metų Lietuvos RK sąraše augalų rūšių skaičius dar išaugo, o santykis taksonų vėl pasikeitė (žr. 8 lent.) 8 lentelė AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RK KATEGORIZACIJA (Kundrotas, 2005 m.)
Kategorijos 0 1 2 3 4 5 Iš viso Taksonas Magnolijūnai 11 50 58 68 30 9 226 Pūšūnai 1 − − − − − 1 Pataisūnai − 4 1 1 − 1 7 Asiūkliniai − − − 1 − − 1 Šertvūnai 1 2 − 1 2 − 6 Brijūnai 1 20 20 26 30 − 97 Iš viso: 14 76 79 97 62 10 338
2005 metų Lietuvos RK augalų sąraše įrašyta 338 augalų rūšis (Kundrotas, 2005), t.y. 57 rūšimis daugiau nei 1998 metų Lietuvos RK sąraše. Šie statistiniai skaičiai parodo kokia svarbi yra aplinkosaugos problema. Žmogaus ūkinė veikla, plyno miško kirtimas, melioracija, vandens telkinių ir oro užterštumas skurdina gamtinę aplinką, griauna ekologinę pusiausvyrą natūralioje gamtoje. Todėl taip sparčiai ir mažėja augalų populiacijos, jose esantis individų skaičius. Magnolijūnų skyriaus augalų rūšių Lietuvoje auga 1311. (Natkevičiatė-Ivanauskienė, 1983). Iš jų į Lietuvos raudonąją knygą (1992 m.) įrašyta 186 rūšys (Balevičius,1992). 1998 metų LR knygos sąraše jau įrašyta 226 rūšys (Lygis, 1998). 2005 metų LR knygos sąraše įrašyta taip pat 226 magnolijūnų rūšys (Kundrotas, 2005). Varėnos rajone auga 62 žiedinių augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos RK. Sporinių induočių Lietuvoje auga 36 rūšys. (Naujalis, 1997) Iš jų į Lietuvos RK sąrašą įrašyta 13 rūšių (Balevičius, 1992), o naujausiame 2005 metų sąraše įrašyta
55 14 rūšių (Kundrotas, 2005). Varėnos rajone auga 6 retos sporinių indučių rūšys. Iš viso Lietuvoje auga 22 rūšys papartynų, 8 rūšys asiūklūnų ir 7 rūšys pataisūnų. Net 35 visų šių sporinių indučių yra saugomi. (Naujalis, 1997). Lietuvoje auga 2 rūšys ylvaisinių samanų, 110 rūšių kerpsamių ir 280 rūšių lapsamanių. (Naujalis, 1997). Į Lietuvos RK (1992 m.) įrašytos 2 kerpsamanių ir 9 lapsamanių rūšys (Balevičius, 1992). 1998 metų Lietuvos RK sąraše įrašyta 23 kerpsamių ir 78 lapsamių rūšys (Lygis, 1998). Naujausiame 2005 metų Lietuvos RK sąraše jau įrašyta 97 rūšys samanų (Kundrotas, 2005). Varėnos rajone auga dvi rūšys lapsamanių ir viena rūšis kerpsamanių, įrašytų į Lietuvos RK. Tikslinant į Lietuvos RK įrašytų augalų rūšių sąrašus, buvo siūloma ir aptariama saugomų augalų sąrašo pakeitimai (Gudžinskas, 2003). Į Lietuvos RK naujai patikslintą 2005 metų sarašą buvo įtraukta Dianthus arenarius rūšis (neskirstant į porūšius) ir priskirta prie lengvai pažeidžiamų (2 kategorija) rūšių grupės. (Kudrotas, 2005) Pulsatilla patens buvo įrašyta į visus pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos raudonosios knygos sąrašus (Balevičius, 1992; Lygis, 2000; Kundrotas, 2003). Anksčiau Lietuvos raudonojoje knygoje Pulsatilla patens buvo priskirta prie sparčiai nykstančių (Balevičius, 1992), pastaruoju metu – prie išsaugotų rūšių (5(Rs) kategorija) grupės (Lygis, 2000; Kundrotas, 2003). Naujai patvirtintame 2005 m. Lietuvos RK sąraše Pulsatilla patens buvo priskirta 2 kategorijai (Kundrotas, 2005). Astragalus cicer buvo įrašyta į visus pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos raudonosios knygos sąrašus (Balevičius, 1992; Lygis, 2000, Kundrotas, 2003). Anksčiau ji buvo priskirta prie retų (Balevičius, 1992), pastaruoju metu – prie nepakankamai ištirtų rūšių grupės (Lygis, 2000, Kundrotas, 2003). Išsami Astragalus cicer augaviečių analizė parodė, kad šis augalas daugelyje vietų yra įsikūręs antropogeninės kilmės buveinėse – geležinkelių pylimų šlaituose, pakėlėse, kultūrinėse pievose ar panašiose vietose (Gudžinskas, 1997). Sprendžiant iš augaviečių ypatybių, galima manyti, kad daugelis Astragalus cicer populiacijų šalyje yra antropogeninės kilmės, t.y. rūšis adventyvinė, o vienoje arba dviejose vietovėse Pietų Lietuvoje ji gali būti savaiminė (Merkinėje ir Alytuje). Lietuvos RK naujajame 2005 metų sąraše Astragalus cicer buvo įtraukta ir priskirta 4 kategorijai. Dactylorhiza russowii įrašyta į visus pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos raudonosios knygos sąrašus (Balevičius, 1992; Lygis, 2000; Kundrotas, 2003). Anksčiau nepakankamai ištirtų rūšių grupės (Lygis, 2000; Kundrotas, 2003) dėl neaiškumų, susijusių su šios rūšies taksonomija. Atlikus J.Klinge aprašytų taksonų lektotipizaciją, paaiškėjo, kad tipiniai Dactylorhiza russowii pavyzdžiai nesiskiria nuo anksčiau paskelbtos, prioritetinį rūšies vardą
56 turinčios Dactylorhiza traunsteineri. Dasbar Dactylorhiza russowii laikoma Dactylorhiza traunsteineri sinonimu (Gudžinskas, 2003). Kadangi Dactylorhiza traunsteineri į Lietuvos raudonosios knygos augalų sąrašą įtraukta, Dactylorhiza russowii į šį sąrašą buvo neįtraukta (Gudžinskas, 2003; Kundrotas, 2005). Naujausių tyrimų duomenys liudija, kad Dactylorhiza traunsteineri yra reta rūšis paprastai įsikurianti šarmingose žemapelkėse, tarpinėse pelkėse ir liūnuose. Naujajame Lietuvos RK sąraše (2005) Dactylorhiza traunsteineri buvo priskirta prie jautrių ir pažeidžiamų rūšių (2 kategorija) grupės (Kundrotas, 2005). Varėnos rajone auga 71 augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Šių saugomų augalų rūšių kategorizacija nustatyta remiantis naujuoju 2005 metų Lietuvos RK rūšių sąrašu (Kundrotas, 2005) (žr.9 lent.) 9 lentelė VARĖNOS RAJONO AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RK KATEGORIZACIJA
Kategori- ja 1 kategorija 2 kategorija 3 kategorija 4 kategorija 5 kategorija
Augalai 1 2 3 4 5 6 Magnolijūnų Agrostema Salix lapponum Salix myrtilloides Silene lithuanica Peplis skyriaus githago Arenaria procera Dianthus borbasii Nymhaea alba portula augalai Dianthus Silene chlorantha Nuphar pumila Astragalus cicer Cyperus superbus Alyssum gmelinii Pulsatilla nigricans Becmannia fuscus Cardamine Saxifraga hirculus Agrimoria procera erucformis bulbifera Gentiana cruciata. Trifolium lupinaster Festuca Gentiana Prunella grandiflora Radiola linoides psammophila pneumonanthe Arnica montana Hypericum hirsutum Glyceria Pedicularis Allium vineale Cnidium dubium nemoralis sceptrum- Gladiolus imbricatus Salvia pratensis carolinum Iris sibirica. Scobiosa columbaria Pedicularis Corallorhiza trifida Tragopogon sylvatica Cypripedium gorshianus Succisella inflexa calceolus Alisma lanceolatum Gratiola Dactylorhiza Potamogetan officinalis maculata meinshausenii Cephalanthera Epipactis atrorubens Allium rubra Gymnadenia scorodoprasum Epipogium conapsea Allium angulosam aphyllum Hammarbya Juncus capitatus Neottianthe paludosa Koeleria delavignei cacullata Liparis loeselli Scolochloa Listera cordata festucacea Malaxis monophyllos Pulsatilla patens Orchis mascula Dianthus arenarius Dactylorhiza traunsteineri
57 9 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 Sporiniai Botrychium Lycopodiella Equisetum telmateia Huperzia induočiai matricariifolium inundata Botrychium selago Botrychium multifidum virginianum Samanos Sphagnum molle Trichocolea tomentella Hamatacaulis vernicosus
Varėnos rajone auga 71 Lietuvos RK augalų rūšių. Iš jų 62 rūšis priklauso magnolijūnų skyriaus augalams, 6 rūšys – sporiniams induočiams, 3 rūšys – samanoms. Daugiausiai rūšių priklauso 2 ir 3 kategorijoms (žr.9, 10 lent.), o visoje Lietuvoje daugiausiai rūšių priklauso 3 kategorijai – 97 rūšys (žr.8 lent.). 0 kategorijos augalų rūšių Varėnos rajone neauga, kai tuo tarpu visoje Lietuvoje auga 16 augalų rūšių, priklausančių 0 kategorijai. Tai yra išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys. Išsaugotos rūšys priskiriamos 5 kategorijai. Varėnos rajone auga 3 šiai kategorijai priklausančios rūšys (žr.9 lent.), kai tuo tarpu visoje Lietuvoje – 11 rūšių. Varėnos rajone auga viena kerpsamaninių rūšis priklausanti 2 kategorijai ir dvi lapsamaninių rūšys, priklausančios 2 kategorijai (žr. 9 lent.). Plikasėklių retų rūšių Varėnos rajone neauga. Tokį saugomų augalų rūšių pasiskirstymą lėmė rajono gamtinės savybės bei retų rūšių biologinės ypatybės. 10 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMŲ AUGALŲ RŪŠIŲ PRISKYRIMAS TAKSONAMS IR KATEGORIJOMS Kategorijos 0 1 2 3 4 5 Iš viso Taksonas Magnolijūnai − 11 24 19 6 2 62 Sporiniai indučiai − 2 1 2 − 1 6 Samanos − − 3 − − − 3 Iš viso: − 13 27 21 6 3 71
Daugiausia Varėnos rajone augančių Lietuvos RK augalų rūšių priklauso antrai ir trečiai kategorijai − 38,02 % ir 29,6 % - visų retų augalų rūšių. 18,3 % augalų rūšių priklauso pirmai kategorijai, 8,6 % – ketvirtai kategorijai ir 4,2 % - penktai kategorijai (žr.6 pav.)
58 30
25 ius č 20 skai ų 15 ši ū r ų 10
Augal 5
0 12345 Kategorijos
6 pav. Varėnos rajono saugomų augalų rūšių skaičius pagal kategorijas 5.3. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, paplitimas Lietuvoje Vienų Varėnos rajone augančių Lietuvos RK augalų rūšių radvietės aptinkamos didesnėje Lietuvos teritorijos dalyje, tik jų populiacijų ne visur vienodai gausios; kitų retų augalų radvietės aptinkamos tik tam tikroje Lietuvos dalyje. Pagal augalų radvietes ir sprendžiame apie rūšių paplitimą visoje Lietuvoje (Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983). Sudaryta Varėnos rajono kiekvienos augalo rūšies, įrašytos į Lietuvos RK, paplitimo žemėlapiai, kuriuose pažymėtos jų radvietės (žr.3 priede). Tiriamų augalų rūšių radviečių žemėlapiuose nurodyta kuriuose Lietuvos geografiniuose rajonuose aptinkamos šių augalų radvietės, kiek radviečių sunaikinta ar nepatikrinta, kur yra rūšių sporadinio paplitimo sritys. Šie retų Varėnos augalų rūšių žemėlapiai sugruptuoti pagal 2005 metų gamtosaugos kategorijas, nurodytas Lietuvos RK augalų rūšių sąraše (Kundrotas, 2005). Iš 71 Varėnos rajono augalų rūšies, įrašytos į Lietuvos RK, 43 augalų rūšių kategorizacija nepakito, kitų rūšių – pakito (palyginti Lietuvos RK 1992 metų ir 2005 metų sąrašo duomenys). 1 kategorijai priklauso 11 rūšių magnolijūnų ir 2 rūšys sporinių induočių. Tai išnykstančios rūšys. Joms gresia didelis išnykimo pavojus ir jas įmanoma išsaugoti naudojant tik specialias apsaugos priemones. Agrostema githago, Dianthus borbassi, Dianthus superbus. Cardamine bulbifera, Pedicularis sceptrum-carolinum, Pedicularis sylvatica, Gratiola officinalis, Cephalanthera rubra, Lycopodiela inundata, Botrychium matricariifolium kategorijų statusas liko nepakitęs. Daugiausia radviečių Lietuvoje aptikta ir ištirta Pedicularis sceptrum- carolinum. Botrychium matricariifolium, Dianthus superbus, Agrostema githago, Cephalanthera rubra, Succisella inflexa, Epipogium aphyllum, radvietės aptinkamos tik pietryčių Lietuvoje. Dianthus superbus, Succisella inflexa, Gratiola officinalis, Botrychium matricariifolium, Epipogium aphyllum aptikta tik po keletą radviečių. Neottianthe cacullata, Gentiana
59 pneumonanthe, Botrychium virginianum, Botrychium matricariifolium aptikta nemažai radviečių, tačiau dauguma jų nepatikrinta. Cephalanthera rubra, Gratiola officinalis po keletą radviečių sunaikinta (žr.3 priede). 2 kategorijai priklauso sparčiai nykstančios rūšys. Šių augalų rūšių populiacijų skaičius ir jose augančių augalų rūšių skaičius sparčiai mažėja. Šiai kategorijai priklauso 24 magnolijūnų rūšys. Dianthus arenarius pirmą kartą įtraukta į Lietuvos RK 2005 metų sąrašus. 19 magnolijūnų rūšių kategorizacija liko nepakitusi. Gladiolus imbricatus, Dactylorhiza maculata, Gymnadenia conopsea sporadinio paplitimo sritys užima didesniąją Lietuvos dalį. Daugiausia radviečių aptikta Gentiana cruciata, Iris Sibirica, Cypripedium calceolus, Pulsatilla patents. Šiai kategorijai priklauso trys samanų rūšys – Sphagnum molle, Trichacolea tomentella, vernicosus ir viena pataisūnų rūšis – Lycopodiella imundata. Lycopodiella imundata daugiausia radviečių aptikta pietryčių Lietuvoje. Salix lapponum, Silene lithuanica, Epipactis atrorubens, Arnica montana, Liparis loeselii, Pulsatilla patents sporadinio paplitimo sritys yra pietryčių Lietuvoje. Sphagnum molle aptikta tik po keletą radviečių (žr.3 priede). 3 kategorijai priklauso retos rūšys, nes dėl plačių šių rūšių biologinių ypatumų yra labai mažai jų populiacijų. Šioms rūšims išnykimo pavojus dar negresia, tačiau paplitusios labai negausiai arba labai siaurai ir gali išnykti susiklosčius nepalankioms sąlygoms dėl gamtinių ar antropogeninių priežasčių. Šiai kategorijai priklauso 19 magnolijūnų skyriaus rūšių. 11 šių gaubtasėklių augalų kategorijų statusas nepakito. Daugiausia radviečių aptikta Nuphar pumila, Scobiosa columbaria, Tragopogon gorksianus, Salvia pratinsis,.Kitų žiedinių augalų radviečių rasta po nedaug. Tragopogon gorksianus, Dianthus borbasii, Potamogeton meinshausenii, Pulsatilla nigricans, Agrimonia procera, Trifolium lupinaster, Koeleria delavignei, Cnidium dubium, Scolochloa festucaceae radvietės susitelkusios pietryčių Lietuvoje. Allium angulosum, Dianthus borbasii, Alisma lanceolatum, Allium vineale, Pulsatilla nigricans, Juncus capitatus, Radiola linoides, Hypericum hirsutum, Cnidium dubium, Scolochloa festucaceae aptikta tik po keletą radviečių. Šiai kategorijai dar priklauso 2 sporinių induočių rūšys. Tai Equisetum telmateia ir Botrychium multifidum (žr.3 priede). 4 kategorijai priklauso retos nepakankamai ištirtos rūšys. Dėl duomenų stokos šių rūšių negalima įrašyti į aukštesnę (1-3) kategorijas. Šiai kategorijai priklauso 6 gaubtasėklių augalų rūšys.Visų šių rūšių kategorizacija pakito. Silene lithuanica, Festuca psammphila, Beckmania eruciformis radviečių aptikta nedaug – tik pietrytinėje Lietuvos dalyje. Manoma, kad daugelis Astragalus cicer populiacijų šalyje yra antropogeninės kilmės, t.y. rūšis adventyvinė, o vienoje arba dviejose vietovėse Pietų Lietuvoje ji gali būti savaiminė (Merkinėje ir Alytuje). Nymhaea alba, Glyceria nemoralis radviečių aptikta didesnėje Lietuvos dalyje (žr.3 priede).
60 5 kategorijai priklauso išsaugotos rūšys. Šių rūšių gausumas jau atstatytas, išnykimo pavojus jau nebegresia, tačiau jų naudojimą ir toliau reikia reguliuoti ir stebėti. Šiai kategorijai priklauso 2 magnolijūnų rūšys ir viena sporinių induočių rūšis. Šios visos rūšys Lietuvos RK (1992 m.) priklausė 2 kategorijai. 1998 metų Lietuvos RK sąraše 5 kategorijai priklausė ir Pulsatilla patens, tačiau naujausiame 2005 metų Lietuvos RK sąraše ji vėl priskirta prie sparčiai nykstančių rūšių grupės. Huperzia selago sporadinio paplitimo sritys užima didesniąją Lietuvos dalį. Peplis portula, Cyperus fuscus buvo rasta daug augaviečių, tačiau dabar jos yra nepatikrintos (žr.3 priede). 5.4. Varėnos rajono augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos RK, sisteminė sudėtis Šiuo metu Lietuvoje auga 338 augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos RK (Kundrotas A., 2005). Šių rūšių retumą lemia keletą priežasčių – biologiniai ypatumai, tinkamų buveinių stygius, žmonių tiesioginė ir netiesioginė veikla. Varėnos rajone auga 71 reta augalų rūšis. Šios rūšys priklauso daugeliui įvairių taksonų (žr.11 lentelė). 11 lentelė VARĖNOS RAJONO AUGALŲ RŪŠIŲ, ĮRAŠYTŲ Į LIETUVOS RK, SISTEMINIS PASISKIRSTYMAS Eil. Rūšis Skyrius Klasė Poklasis Eilė Šeima Gentis Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 1. Laplandinis Magnolijūnai Magnolijanai Dilenijažiedžiai Gluosniečiai Gluosniniai Gluosnis karklas Magnelio- Magneliop- Dilleniidae Salicales Salicaceae Salix Salix lapponum phyta sida 2. Mėlynalapis karklas Salix myrilloides 3. Plaukuotoji Arbatmedžiai Jonažoliniai Jonažolė jonažolė Theales Hypericaceae Hypercium Hypericum hirsutum 4. Svogūninė Kapariečiai Bastutiniai Dantažolė dantažolė Capparales Brasicaceae Cardamine Cardamine bulbifera 5. Smiltyninis Laibenis laibenis Alyssum Alyssum gmelinii 6. Siauralapis Astražiedžiai Gencijoniečiai Gencijoniniai Gencijonas gencijonas Asteridae Gentiales Gentianaceae Gentiana Gentiana pneumonanthe 7. Melsvasis gencijonas Gentiana crutiata 8. Kalninė arnika Astriečiai Astriniai Arnika Arnica montana Asrteales Asteraceae Arnica
61 11 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9. Gorskio pūtelis Pūtelis Tragopagon Tragopa- gorskianus gon 10. Balandinė Karšuliečiai Karuliniai Žvaigždūnė žvaigždūnė Dipsacales Dispacaceae Scabiosa Scabiosa columbaria 11. Pelkinis ratenas Ratenas Succisella Succisella inflexa 12. Didžiažiedė Notraliečiai Notreliniai Juodgalvė juodgalvė Lamiales Lamiaceae Prunella Prunella grandiflora 13. Pievinis Šalavijas šalavijas Salvia Salvia pratensis 14. Vaistinė Bervidiniai Raitinytė raitinytė Scrophula- Gratiola Gratiola riaceae officinalis 15. Miškinė glindė Glindė Pedicularis Pedicularis sylvatica 16. Karališkoji glindė Pedicularis sceptrum- carolinium 17. Tamsiažiedė Vėdrynažiedžiai Vėdryniečiai Vėdryniniai Šilagėlė šilagėlė Ranunculidae Rnunculales Ramunculaceae Pulsatilla Pulsatilla nigricans 18. Vėjalandė šilagėlė Pulsatillapatens 19. Lininė žarotūnė Erškėčiažiedžiai Snaputiečiai Lininiai Žarotūnė Radiola Rosidae Geraniales Liniaceae Radiola linoides 20. Ilguolinė Popiečiai Pupiniai Kukšnė kulkšnė Fabales Fabaceae Atsragalus Astragaluscicer 21. Penkialapis Dobilas dobilas Trifolium Trifolium lupinaster 22. Pelkinė guostė Salieriečiai Skėtiniai Guostė Cnidium Apiales Apiaceae Cnidium dubium 23. Pelkinė šindra Mirtiečiai Raudokliniai Šindra Peplis portula Myrtales Lythraceae Peplis 24. Kvapnioji Erškėtiečiai Erškėtiniai Dirvuolė dirvuolė Rosales Rosaceae Agrimonia Agrimonia procera 25. Pelkinė Uolaskėliniai Uolaskėlė uolaskėlė Saxifragaceae Saxifraga Saxifraga hirculus 26. Paprastoji Magnoliažiedžiai Vėdryniečiai Lūgniniai Vandens vandens lejija Magnoleidae Ramunculales Nymphaeaceae lelija Nymhaea alba Nymphaea
62 11 lentelė tesinys
1 2 3 4 5 6 7 8 27. Mažažiedė ūgnė Lūgnė Nuphar pumila Nyphar 28. Paprastoji raugė Gvazdikažie- Gvazdikiečiai Gvazdikiniai Raugė Agrostema džiai Caryophyllales Caryphyllaceae Agrostema githago Caryophyllidae 29. Borbašo Gvazdikas gvazdikas Dianthus Dianthus borbassi 30. Puošnusis gvazdikas Dianthus superbus 31. Smiltyninis gvazdikas Dianthus arenarius 32. Siauralapė Smiltė smiltė Arenaria Arenaria procera 33. Lietuvinė Naktižiedė naktižiedė Silene Silene lithuanica 34. Žalsvoji naktižiedė Silene chlorantha 35. Lancetinis Lelijainiai Dumblialaiškia- Dumblialaiš- Dumblialaiš- Dumblialaiš- dumblialaiškis Lieliopsida žiedžiai kiečiai kiniai kis Alisma Alismastidae Alismatales Alismataceae Alisma lanceolatum 36. Meinshauzeno Plūdiečiai Plūdiniai Plūdė plūdė Potamagetonales Potamogeto- Potamogeton Potamogeton naceae meinshausenii 37. Galvinis vikšris Lelijažiedžiai Vikšriečiai Vikšriniai Vikšris Juncus Lillidae Juncales Juncaceae Juncus capitatus 38. Rudoji Viksvuoliečiai Viksvuoliniai Viksvuolė viksvuolė Cyperales Cyperaceae Cyperus Cyperus fuscus 39. Porinis Lelijiečiai Lelijiniai Česnakas česnakas Liliales Liliaceae Allium Allium scorodoprasum 40. Dirvinis česnakas Allium vineale 41. Kampuotasis česnakas Allium angulosum 42. Sibirinis Vilkdalginiai Vilkdalgis vilkdalgis Iridaceae Iris Iris sibirica 43. Paprastasis Kardelis kardelis Gladiolus Gladiolus imbricatus
63 11 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 44. Paprastoji Migliečiai Varpiniai Bekmanija bekmanija Poales Poaceae Beckmania Beckmania eruciformis 45. Smėlyninis Eraičinas eraičinas Festuca Festuca psammophila 46. Miškinė Monažolė monažolė Glyceria Glyceria nemoralis 47. Eraičininė Nendrūnė nendrūnė Scolohloa Scolochloa festucaceae 48. Delavino Kalerija kelerija Koeleria Koeleria delavignei 49. Raudonasis Gegužraibiečiai Gegužraibiniai Garbenis garbenis Orchidales Orchidaceae Cephalan- Cephalanthera thera rubra 50. Plačialapė Klumpaitė klumpaitė Cypripedium Cypripedium calceolus 51. Belapė Antbarzdė antbarzdė Epipogium Epipogium aphyllum 52. Dvilapis Purvuolis purvuolis Liparis Liparis loeselii 53. Vienalapis Gedutis gedutis Malaxis Malaxis monophyllos 54. Dėmėtoji Gegūnė gegūnė Dactylorhiza Dactylorhiza maculata 55. Siauralapė gegūnė Dactylorhiza traunsteineri 56. Vyriškoji Gegužraibė gegužraibė Orchis Orchis maculata 57. Nariuotoji Ilgalūpė ilgalūpė Corallorhiza Corallorhiza trifida 58. Tamsialapis Skiautalūpis skiautalūpis Epipactis Epipoctis atroubens 59. Pelkinė laksva Laksva Hammanhya Hammarbya paludosa
64 11 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 60. Širdinė Dviguonė dviguonė Listera Listera cordata 61. Miškinė Plikaplaiskė plikaplaiskė Neottiantthe Neottiantthe cacullata 62. Pievinis Plauretis plauretis Gymnadenia Gymnadenia conopsea 63. Didysis asiūklis Asiūkliniai Asiūklainiai Asiūkliečiai Asiūkliniai Asiūklis Equisetum Equisetophyta Equisetopsida Equisetales Equisetaceae Equisetum telmateia 64. Statusis atgiris Pataisūnai Pataisainiai Pataisiečiai Pataisiniai Atgiris Huperzia selago Lycopodiophyta Lycopsida Lycopodiales Licopodiaceae Huperzia 65. Patvankinis Pataisiukas pataisiukas Lycopodiella Lycopodiella imundata 66. Šakotasis Papartūnai Driežlielainiai Driežlieliečiai Driežlieliniai Varpenis varpenis Pteridophyla Ophioglossi- Ophioglassales Ophioglossa- Botrychium Botrychium da ceae matricariifolium 67. Daugiaskiltis varpenis Botrychium multifidum 68. Virgininis varpenis Botrychium virginianum 69. Pūkuotoji Samanūnai Kerpsamanės Apuokiniai Apuokė apuokė Bryophyta Marchantiop- Trichocolea- Trichocolea Trichocolea sida ceae tomentella 70. Minkštasis Lapsamanės Kimininės Kiminiečiai Kimininiai Kiminas kiminas Bryopsida samanos Sphagnales Sphagnaceae Sphagnum Sphagnum Sphagnidae molle 71. Žvilgančioji Hypnales Bukasnapiai Riestūnė riestūnė Amblystegia- Hamatocaulis Hamatacaulis ceae vernicosus
Varėnos rajone augančios Lietuvos RK augalų rūšys priklauso 5 skyriams, 7 klasėms, 9 poklasiams, 27 eilėms, 31 šeimi, 59 gentims. 62 magnolijūnų skyriaus augalų rūšys priklauso 2 klasėms, 8 poklasiams, 22 eilėms, 25 šeimoms ir 52 gentims. 6 sporinių indučių rūšys priklauso 3 skyriams, 3 klasėms, 3 eilėms, 3 šeimoms, 4 gentims. Auga 2 rūšys pataisų, viena rūšis asiūklių ir 3 rūšys paparčių. 3 samanų rūšys priklauso 1 skyriui, 2 klasėms, 1 poklasiui, 2 eilėms, 3 šeimoms ir 3 gentims. Magnolijūnų skyriaus augalų rūšys priklauso dviems klasėms: magnolijainių klasei – 34 rūšys ir lelijainių klasei – 28 rūšys. Magnolijainių klasės augalų rūšys priklauso 6 poklasiams,
65 lelijinių klasės augalų rūšys priklauso 2 poklasiams. 7 paveiksle nurodyta kiek magnolijainių ir lelijainių klasių augalų rūšių priskiriama atskiriems poklasiams.
30
25 ius č 20 skai ų
ši 15 ū r
ų 10
5 Augal
0 12345678 Poklasiai
Sutartiniai ženklai: 1 – Lelijažeidžių 5 – Dilenijažiedžių 2 – Astražiedžių 6 – Vėdrynažiedžių 3 – Erškėčiažiedžių 7 – Magnolijažiedžių 4 – Gvazdikažiedžių 8 – Dublialaiškiažiedžių 7 pav. Magnolijūnų skyriaus augalų rūšių priskyrimas atskiriems poklasiams
Daugiausia saugomų augalų rūšių priklauso lelijažiedžių poklasiui – 26 rūšys. Šis poklasis priklauso lelijainių klasei. Iš magnolijainių klasės augalų rūšių vyrauja astražiedžių poklasio augalai. Magnolijainių klasės augalų rūšių daugiausia priklauso gvazdikiedžių eilei ir gvazdikinių šeimai – 7 rūšys (gvazdikažiedžių poklasis); notraliečių eilei (5 rūšys) ir bervidinių šeimai – 3 rūšys (astražiedžių poklasis). Lelijinių klasės augalų rūšių daugiausia priklauso gegužraibiečių eilei, gegužraibinių šeimai – 14 rūšių (lelijažiedžių poklasis). 5.5. Varėnos rajono saugomų augalų ekologinė analizė Įvairios rūšys nevienodai reiklios dirvožemio derlingumui, šviesai, skirtingai pakenčia sausrą, drėgmės perteklių, nevienodai atsparios žemai oro temperatūrai, šviesos trūkumui ir kt. Kiekvieną augalą veikia dauguma ekologinių faktorių kompleksų: klimato, edafiniai, orografiniai, biotiniai, kurie daugiau ar mažiau turi įtakos augalų paplitimui, jų išvaizdai (Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983).
66 Šiame skyriuje pateikiama Varėnos rajono Lietuvos RK augalų rūšių ekologinė analizė, augaviečių analizė, augalų ekologinės grupės ir gyvenimo formos – biomorfos. 5.5.1. Saugomų augalų ekologinė analizė Varėnos rajone augančios, saugomos augalų rūšys buvo įvertintos pagal H.Ellenbergo skalėje (1991) išskirtus 7 pagrindinius veiksnius – šviesą, šilumą, kontinentalumą, drėgmę, dirvožemio ph reakciją (dirvožemio rūgštumą, azoto kiekį dirvožemyje, dirvožemio rūgštingumą). Buvo nerasta 23 saugomų augalų rūšių įvertinimo, nes skalė sudaryta Vidurio Europos augalijai. Tai Salix lapponum, Arenaria procera, Dianthus borbassi, Dianthus arenarius, Silene chlorantha, Silene lithuanica, Pulsatilla nigricans, Alyssum gmelinni, Cardamine bulbifera, Saxifraga hirculus, Trifolium lupinaster, Gentiana crutiata, Trogopogon gorskianus, Potamogeton meinshausenii, Gladiolus imbricatus, Beckmania eruciformis, Festuca psammophila, Koeleria delavignei, Neotteanthe cacullata, Huperzia selago, Trichocolea tomentella, Sphagnum molle, Drepanocladus vernicosus. Pateikiama 48 saugomų augalų rūšių indikacinės vertės 12 lentelėje. Tai sudaro daugiau nei pusė (67,6 %) visų retų augalų rūšių, aptinkamų Varėnos rajone. 12 lentelė VARĖNOS RAJONO LIETUVOS RK AUGALŲ RŪŠIŲ INDIKACINĖS VERTĖS (balai pagal Elenbergą, 1991)
Eil. Lietuviškas Lotyniškas Aplinkos veiksnys1 Nr. pavadinimas pavadinimas Š T K Drgm ph N Drs k 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 1. Laplandinis karklas Salix lapponum 2. Mėlynialapis karklas Salix myrtilloides 6 4 8 9 4 2 0 3. Paprastoji raugė Agrostema githago 7 x x x x x 0 4. Siauralapė smiltė Arenaria procera 5. Borbašo gvazdikas Dianthus borbasii 6. Puošnusis gvazdikas Dianthus superbus 7 6 7 8 ~ 8 2 0 7. Smiltyninis gvazdikas Dianthus arenarius 8. Žalsvoji naktižiedė Silene chlorantha 9. Lietuvinė naktižiedė Silene lithuanica 10. Mažažiedė lūgnė Nuphar pumila 8 4 7 11 4 2 0 11. Paprastoji vandens lejija Nymhaea alba 8 6 3 11 7 5 0 12. Tamsiažiedė šilagėlė Pulsatilla nigricans 13. Vėjalandė šilagėlė Pulsatilla patens 6 6 5 4 6 2 0 14. Smiltyninis laibesnis Alyssum gmelinii 15. Svogūninė dantažolė Cardamine bulbifera 16. Pelkinė uolaskėlė Saxifraga hirculus 17. Kvapioji dirvuolė Agrimonia procera 5 6 3 5 6 4 0 18. Ilguolinė kulkšnė Astragalus cicer 7 6 4 4 ~ 9 2 0
67 12 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 19. Penkialapis dobilas Trifolium lupinaster 20. Lininė žarotūnė Radiola linoides 8 6 3 7 = 3 2 0 21. Plaukuotoji jonažolė Hypericum hirsutum 7 6 4 5 8 7 0 22. Pelinė šindra Peplis portula 8 6 3 7 = 3 2 0 23. Pelkinė guostė Cnidium dubium 7 7 6 8 ~ 6 ? 0 24. Melsvasis gencijonas Gerniana crutiata 25. Siauralapis gencijonas Gentiana 8 5 3 7 x 1 0 pneumonanthe 26. Didžiažiedė juodgalvė Prunella grandiflora 7 x 5 3 8 3 0 27. Pievinis šalavijas Salvia pratensis 8 6 4 3 8 4 0 28. Vaistinė raitinytė Gratiola officinalis 7 7 5 8 ~ 7 4 1 29. Karališkoji glindė Pedicularis sceptrum- 8 5 7 8 ~ 8 2 0 corolinum 30. Miškinė glindė Pedicularis sylvatica 7 5 2 8 ~ 1 2 0 31. Balandinė žvaigždūnė Scabiosa columbaria 8 5 2 3 8 3 0 32. Pelkinis ratenas Succisella inflexa 8 6 4 8 5 2 0 33. Kalninė arnika Arnica montana 9 4 4 5 3 2 0 34. Gorskio pūtelis Tragopagon gorskianus 35. Lancetinis Alisma lanceolatum 7 7 2 10 7 5 0 dumblialaiškis 36. Meinshauzeno plūdė Potamogeton meinshausenii 37. Porinis česnakas Allium scorodoprasum 8 7 7 8 ~ 8 2 0 38. Kampuotasis česnakas Allium angulosum 6 6 5 7 7 7 0 39. Dirvinis česnakas Allium vineale 5 7 3 4 x 7 0 40. Paprastasis kardelis Gladiolus imbricatus 41. Sibirinis vilkdalgis Iris sibirica 8 6 5 8 ~ 6 2 0 42. Galvinis vikšris Juncus capitatus 8 7 3 7 4 3 0 43. Paprastoji bekmanija Beckmania eruciformis 44. Smėlyninis eraičinas Festuca psammophila 45. Miškinė monažolė Glyceria nemoralis 7 6 6 9 = 8 7 0 46. Delavino kelerija Koeleria delavignei 47. Eraičininė nendrūnė Scolochloa 8 6 8 10 8 6 0 festucaceae 48. Rudoji viksvuolė Cyperus fuscus 9 6 4 7 = x 4 0 49. Raudonasis garbenis Cephalanthera rubra 4 5 4 3 8 4 0 50. Nariuotoji ilgalūpė Corallorhiza trifida x 4 7 5 3 x 0 51. Plačialapė klumpaitė Cypripedium calceolus 5 5 5 4 ~ 8 4 0 52. Dėmėtoji gegūnė Dactylorhiza maculata 7 x 2 8 ~ x 2 0 53. Siauralapė gegūnė Dactylorhiza 8 4 4 9 = 4 2 0 traunsteinera 54. Vyriškoji gegužraibė Orchis mascula 6 x 3 4 8 x 0 55. Tamsialapis skiautalūpis Epipactis atrorubens 6 x 3 3 8 2 0
68 12 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 56. Belapė antbarzdė Epipogium aphyllum 2 4 6 5 7 4 0 57. Pievinis plauretis Gymnadenia conopsea 7 x 2 7 ~ 8 3 0 58. Pelkinė laksva Hammarbya paludosa 9 5 3 9 = 2 2 0 59. Dvilapis purvuolis Liparis loeselii 8 6 4 9 = 9 2 0 60. Širdinė dviguonė Listera cordota 3 4 3 7 2 2 0 61. Vienlapis gedutis Malaxis monophyllos 3 4 5 8 6 6 0 62. Miškinė plikaplaiskė Neottianthe cacullata 63. Statusis atgiris Huperzia selago 64. Patvankinis pataisukas Lycopodiella inundata 8 4 2 9 = 3 1 0 65. Didysis asiūklis Equisetum telmateia 5 6 2 8 8 5 0 66. Šakotasis varpenis Botrychium 7 x 4 4 3 2 0 matricariifolium 67. Daugiaskiltis varpenis Botrychium multifidum 6 4 4 6 4 2 0 68. Virgininis varpenis Botrychium 6 3 4 5 4 1 0 virginianum 69. Pūkuotoji apuokė Trichocolea tomentella 70. Žvilgančioji riestūnė Hamatocaulis vernicosus 71. Minkštasis kiminas Sphagnum molle
Nustačius saugomų augalų rūšių indikacines vertes (žr. 12 lent.) 13 lentelėje pateikiami apibendrinti duomenys, nurodantys šių rūšių priklausomybę įvairiems aplinkos veiksniams. 13 lentelė VARĖNOS RAJONO LIETUVOS RK AUGALŲ RŪŠIŲ PASISKIRSTYMAS (RŪŠIŲ SKAIČIUS, % NUO VISŲ RŪŠIŲ SKAIČIAUS) PAGAL POREIKĮ APLINKOS VEIKSNIAMS
Poveikis veiksniui, balais (pagal Ellenbergą, 1991) Aplinkos 1 2 3 4 5 6 7 8 9 veiksnys2 Š 2,2 4,3 2,2 8,7 15,2 28,3 34,8 6,5 T 2,2 21,7 15,2 37 13,1 K 15,2 23,9 23,9 15,2 6,5 10,9 4,3 Drgm 10,9 13,1 13,1 2,2 15,2 21,7 13,0 Ph 2,2 4,3 13,1 13,0 2,2 10,9 10,9 31,3 2,2 N 6,5 45,7 8,7 15,2 6,5 4,3 8,7 Drsk 2,2
Sutartiniai ženklai: Š - Poreikis šviesai T - Poreikis šilumai; K - Poreikis kontinentalumui; Drgm - Poreikis dirvožemio drėgmei;
69 Ph - Poreikis dirvožemio rūgštingumui; N - Poreikis azoto kiekiui dirvožemyje; Drsk - Poreikis dirvožemio druskingumui. Nors 23 saugomų augalų rūšių indikacinės (iš 71 rūšies) vertės nebuvo nustatytos, tačiau gana objektyvias išvadas galima padaryti. Poreikis šviesai. Analizuojamų Varėnos rajono saugomų augalų rūšių floroje vyrauja šviesiamėgiai augalai (34,8 %), vertinami 8 balais. Vidutiniškai reiklių šviesai augalų aptinkama 28,3 % (7 balai), 15,2 % (6 balai). Auga trys augalų rūšys labai reiklios šviesai (9 balai). Tai Arnica montana, Cyperus fuscus, Hammarbya paludosa. 8,7 % visų analizuojamų rūšių sudaro pusiau ūksminiai augalai (5 balai). Tarp saugomų augalų rūšių aptinkama dvi rūšys ūksminių augalų (3 balai). Tai Listera cordata ir Malaxis monophyllos. Epipogium aphyllum poreikis šviesai įvertintas 2 balais. Tai stiprioje ūksmėje augantis augalas. Stiprios ūksmės augalų rūšių išvis neužfiksuota. Tik viena rūšis (Corallorhiza trifida) yra indiferentinė šviesai. Poreikis šilumai. Tarp saugomų augalų rūšių vyrauja augalai, užimantys tarpinę padėtį tarp vidutinio šiltumo vietų augalų ir šiltų vietų augalų (37 %). Jie įvertinti 6 balais. 15,2 % sudaro vidutinio šiltumo augaviečių augalai, 13 % - šiltų vietų augalai. 21,7 % visų analizuojamų augalų pagal poreikį šilumai įvertinti 4 balais. Tai tarpinė padėtis tarp vėsių vietų augalų ir vidutinio šiltumo augalų. Tik viena rūšis – Botrychium virginianum įvertinta 3 balais. Tai vėsių vietų augalas. Šaltų vietų (1-2 balai) ir ypač reiklių šilumai (8-9 balai) augalų išvis nėra. 15,2 % visų analizuojamų rūšių yra indiferentinės šilumai. Tai Salix myrtiloides, Prunella grandiflora, Dactylorhiza maculata, Epipactis atrorubens, Gymnadenia conopsea, Botryphium matricariifolium, Orchis mascula. Poreikis kontinentalumui. Atlikus saugomų augalų rūšių analizę pagal Ellenbergo (1991) skalę, kontinentalumo požiūriu aptinkamas beveik visas rūšių spektras, išskyrus eurookeaninius augalus ir eurokontinentinius (tokių augalų kontinentalumas įvertintas atitinkamai 1 ir 9 balais). Mažai kontinentinių (8 balai) ir subkontinentinių (6 balai) augalų (atitinkamai 4,3 % ir 6,5 %) rūšių, tarp kontinentinių minėtina Salix myrtiloides ir Scolochloa festucaceae, o tarp subkontinentinių – Cnidium dubium, Glyceria nemoralis, Epipogium aphyllum. 10,9 % sudaro augalai užimantys tarpinę padėtį tarp subkontinentinių ir kontinentinių augalų rūšių. Saugomų augalų rūšių floroje dažniausi yra subokeaniniai augalai, t.y. pagal H.Ellenbergą įvertitni 3-5 balais. Jie sudaro 63,04 % visų analizuojamų rūšių. 15,2 % analizuojamų augalų rūšių įvertinta 2 balais. Tai okeaninės rūšys. Indiferentinės rūšys sudaro tik 6,5 %. Tai Agrosema githago ir Orchis mascula.
70 Poreikis dirvožemio drėgmei. Varėnos rajone tarp saugomų augalų rūšių visiškai neaptinkama ypač sausų dirvožemius mėgstančių augalų (1-2 balai) ir augalų panirusių po vandeniu (12 balų). Gausiausia drėgnų, niekada neperdžiūvusių dirvožemių augalų 37 % (7-8 balais įvertinti). 13 % sudaro šlapių blogai aeruojamų dirvožemių augalai (9 balai). Tai Salix myrtiloides, Liparis loeselii ir kt. 28,3 % sudaro augalai, aptinkami vidutinio drėgnumo dirvožemiuose (įvertinti 4-6 balais). Penkios augalų rūšys (10,9 %) auga sausuose dirvožemiuose. Tai Prunella grandiflora, Salvia pratensis, Scabiosa columbaria, Cephalanthera rubra, Epipactis atrorubens ir kt. Nuphar pumila ir Nymhea alba šaknys panirusios po vandeniu (11 balų). Scolochloa festucaceae aptinkama permirkusiuose dirvožemiuose, ilgai būna apsemta. Agrostema githago – tai indiferentinė dirvožemio drėgmei rūšis. Poreikis dirvožemio rūgštingumui. Pagal poreikį dirvožemio rūgštingumui aptinkamas visas rūšių spektras. Dažniausi neutralių ir menkai šarminių dirvožemių augalai, sudarantys 43,5 % visų analizuojamų rūšių (7-8 balai). Vidutiniškai rūgščius dirvožemius ir labai menkai rūgščius dirvožemius (3-5 balai) mėgsta apie 30,4 % analizuojamų floros rūšių. Labai stipriai rūgščiuose dirvožemiuose (1 balas) auga Pedicularis sylvatica, vidutiniškai šarminiuose ir stipriai šarminiuose dirvožemiuose (9 balai) auga Liparis loeselii. Indiferentinės rūšys sudaro 8,7 %. Tai Agrostema githago, Gentiana pneumonanthe, Allium vineale, Cyperus fuscus, Dactylorchiza maculata. Poreikis azoto kiekiui dirvožemyje. Varėnos rajonas įsikūręs pietryčių Lietuvos lygumoje, kurioje vyrauja jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai, į šiaurės rytus randama vėlėninių smėlio ir priesmėlio dirvožemių (J.Dringelis, 1980). Pagal poreikį dirvožemio azotui 60,9 % Varėnos rajono saugomų augalų rūšių dažniausiai aptinkama nederlinguose dirvožemiuose (1-3 balai). Ypač nederlinguose dirvožemiuose (1 balas) auga Gentiana pneumonanthe, Lycopodiella inundata, Botrychium virginianum. Vidutinio derlingumo dirvožemiuose (4-6 balai) aptinkama 26,1 % visų analizuojamų augalų rūšių. Tik 8,7 % auga derlinguose (7 balai) dirvožemiuose. Tai Hypericum hirsutum, Allium angulosum, Allium vineale, Glyceria nemoralis. Neaptikta rūšių, mėgstančių ypač daug azoto turinčius dirvožemius. Indiferentinės rūšys sudaro 6,5 %. Tai Agrostema githago, Corallorhiza trifida, Orchis mascula. Poreikis dirvožemio druskingumui. Išskirtiniu saugomų augalų rūšių ypatumu reikėtų laikyti ai, kad ją išimtinai sudaro dirvožemio druskingumo nepakeliantys augalai. Tik Gratiola officinalis galima aptikti menkai druskingame dirvožemyje (1 balas). Iš 8 paveikslo matome, kad Varėnos rajono saugomų augalų floroje vyrauja šviesamėgiai, vidutiniškai šilumai bei dirvožemio drėgnumui reiklūs augalai. Šie augalai
71 dažniausiai auga nederlinguose, neutraliuose ir menkai šarminiuose dirvožemiuose. Dauguma analizuojamų rūšių yra kontinentinės bei subkontinentinės (63,04% ).
50
45
40
35 Šiluma Temperatūra 30 Kontinentalumas 25 Drėgmė Rūgštingumas 20 i Azoto kiekis Aplinkos veiksniai Aplinkos 15 Druskingumas 10
5
0 123456789 Poreikis veiksniui, balais
8 pav. Saugomų augalų rūšių pasiskirstymas (rūšių skaičius, procentas nuo visų rūšių skaičiaus) pagal poreikį aplinkos veiksniams. 5.5.2. Saugomų augalų rūšių ekologinės grupės pagal prieraišumą hidrologiniam rėžimui Pagal augalų prisitaikymą palaikyti vandens balansą nustatyta Varėnos rajono retų augalų rūšių prieraišumas hidrologiniam rėžimui ir išskirta šių augalų ekologinės grupės (žr. 4 priede) Išskyrus Varėnos rajono saugomų augalų rūšių ekologines grupes, nustatyta, kad dauguma jų prisitaikę prie vidutinio drėgnumo dirvožemių (žr. 9 pav.). Iš 68 analizuojamų saugomų augalų rūšių, 25 rūšys yra mezofitai, 18 rūšių mezohidrofitai, 7 rūšys auga drėgnuose dirvožemiuose su bloga aeracija. Potamogeton meinshausenii, Nymhaea alba, Nuphar pumila auga vandenyje ir vadinami hidrofitais. Alisma lancedatum, Scolochloa festucaceae yra besikeičiančio (tekančio) vandens hidrofitai (žr. 4 priede). 11 augalų rūšių yra kserofitai. Šie augalai prisitaikę augti sausingose termofiliniuose pušynuose, smėlynuose, ant sausų šlaitų, pamiškėse. Iš jų viena rūšis Silene chlorantha mėgsta labai sausą dirvožemį (žr. 4 priede). 7 augalų rūšys prisitaikę augti užliejamosiose pievose: Radiola linoides, Peplis portula, Glyceria nemoralis, Cyperus fuscus, Hammarbya paludosa, Liparis loeselii, Lycopodiella inundata (žr. 4 priede). 11 augalų rūšių: Dianthus superbus, Astragalus cicer, Cnidium dulium, Gratiola officinalis, Pedicularis sceptrum-carolinum, Pedicularis sylvatica, Gladiolus imbricatus, Iris Sibirica, Cypripedium calcolus, Dactylorhiza maculata, Allium angulosum (žr. 4 priede) prisitaikę augti besikeičiančiose dėl tam tikrų veiksnių augavietėse. Iš 68 analizuojamų saugomų
72 augalų rūšių, daugiausiai rūšių priklauso šioms ekologinėms grupėms: mezofitams – 36,8 %, mezohidrofitams – 26,5 %, kserofitams – 16,2 % (žr. 9 pav.).
25 ius
č 20
skai 15 ų ši ū
r 10 ų 5 Augal 0 1234567 Ekologinės grupės
Sutartiniai ženklai: 1-mezofitai 2-mezohidrofitai 3-kserofitai (sausi dirvožemiai) 4-drėgni su bloga aeracija dirvožemiai 5-hidrofitai 6-besikeičiančio vandnes hidrofitai 7-kserofitai (labai sausi dirvoţemiai)
9 pav. Saugomų augalų rūšių prieraišumas atskiroms ekologinėms grupėms
5.5.3. Varėnos rajono saugomų augalų augavietės Varėnos rajono saugomų augalų rūšys auga įvairiuose biotopuose: miškuose, pievose, pelkėse, pamiškėse, šlaituose, smėlynuose, vandens telkinių pakraščiuose ir kitur. Vieni šie augalai yra obligatiniai, t.y. pastovūs kurios nors bendrijos komponentai. Kiti fakultatyviniai, t.y. augalai, kurių ekologinis optimumas yra kurioje nors vienoje iš ekosistemų. Dar kiti augalai gali būti atsitiktiniai – nebūdingi tai bendrijai, kurioje auga. Išskiriama dar viena grupė augalų, kurie dažnai pasitaiko bendrijose, tačiau tai lemia edafiniai, hidrografiniai ir kiti faktoriai. Skirtingos saugomų augalų rūšys prieraišios atskiriems biotopams (žr.5, 6, 7, 8, 9, priede) Dauguma Varėnos rajone augančių saugomų rūšių yra euriekinės - aptinkamos daugelyje augaviečių. Ir tik nedidelė dalis - steonekinės, aptinkamos tik tam tikrose augavietėse. Tai Nymhaea alba, Potamogeton meinshausenii (žr. 8 priede). Didžioji dauguma Varėnos rajono saugomų augalų rūšių auga sausose, smėlėtose dirvose (23 rūšys). Tai Arenaria procera, Dianthus borbasii, Dianthus arenarius, Dianthus superbus, Silene chlorantha, Silene lithuanica, Pulsatilla patens, Pulsatilla nigricans, Alyssum
73 gmelinii, Gentiana cruciata, Prunella grandiflora, Salvia pratensis, Arnica montana, Trogopogon gorskianus, Orchis mascula, Allium scorodoprasum, Allium vineale, Juncus capitatus, Festuca psammophila, Epipactis atrorubens, Botrychium matricariifolium, Botrychium multifidum, Botrychium virginianum. Be smėlio dirvožemio aukštesnėse vietose įsiterpia velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, kuriuose auga Cardamine bulbifera ir Koeleria delavignei. Molingoje dirvoje auga Equisetum telmateia, kalkingoje - Cephalanthera rubra, Cypripedium calceolus, Dactylorhiza traunsteineri, Epipactis atrorubens, Gymnadenia conopsea. Rūgščioje dirvoje auga 3 retos augalų rūšys: Cnidium dubium, Gentiana pneumonanthe, Epipogium aphyllum. Neutralioje dirvoje auga retos augalų rūšys: Peplis portula, Scolochloa festucaceae.
Miškų augavietės. Varėnos rajonas yra pats miškingiausias – net 64,6 % viso bendro ploto užima miškai. Šiuose miškuose daugiausiai paplitę kerpšiliai 51% ir brukniniai pušynai 33%, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos unikalumą. Šiuose termofiliniuose pušynuose auga net 23 Lietuvos RK augalų rūšys (žr. 6 priede) Iš viso miškuose aptinkama apie 30 % visų Varėnos rajono saugomų augalų rūšių. 5 retos rūšys auga drėgnesniuose pušynuose ir eglynuose (žr. 6 priede). Mišriuose miškuose aptinkama 13 saugomų augalų rūšių, lapuočiuose - 6 rūšys (žr. 6 priede).12 retų Varėnos rajono augalų rūšių auga miško aikštelėse, 15 rūšių - pamiškėse, 5 rūšys - pakelėse, 7 rūšys - krūmynuose, po 2 rūšis - viržynuose ir briedgaurynuose (žr. 6 priede). Miškai turėtų būti mažiausiai pažeistos ekosistemos, tačiau iš tikrųjų Lietuvoje pirmapradžių, niekada nekirstų miškų nėra, labai nedaug sengirių ir brandžių miškų, kuriuose susidaro palankios sąlygos kai kuriems retiesiems miškų augalams augti. Daugumą šalies miškų sudaro intensyviai naudojami ūkinės paskirties, sodinti vienarūšiai medelynai. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia problemų kyla dėl to, kad miško ūkinio naudojimo koncepcija neatitinka gamtosaugos reikalavimų. Taip pat neatistaisomos žalos padaro grybautojai, uogautojai, poilsiautojai. Ne išimtis ir Varėnos rajono miškai. Iš visų miškuose augančių retųjų augalų bene labiausiai sumažėjo Neottianthe cucullata populiacijų skaičius ir gausumas.
Pievų augavietės. Natūralios pievos (ypač miškų, aikštelių, pamiškių, upių slėnių) pasižymi didžiausia augalų rūšių įvairove. Varėnos regiono pievose aptinkama apie 40% visų
74 saugomų augalų rūšių. Šiuo metu natūralią pievų augaliją reprezentuoja tik upių slėnių – Merkio salpų, Ūlos, Grūdos, Skroblaus pievų ir paežerių užliejamos pievos. Tai dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos sparčiai nykstančios ekosistemos. Kitos buvo sunaikintos melioruojant laukus, paverstos kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis, žemės ūkio naudmenoms. Dar kitos, dažniausiai biologinės įvairovės požiūriu itin vertingos, šlaitų pievos buvo apsodintos mišku. Beveik visiškai sunaikintos žemyninės pievos: išliko tik nedideli jų fragmentai tarp ariamų laukų, plinta plačios amplitudės rūšys, skverbiasi adventyviniai augalai. Dėl nesubalansuoto tręšimo ypač nyksta gegužraibinių šeimos augalų populiacijos. Septynios Varėnos rajono saugomos augalų rūšys auga drėgnose pievose, 11 rūšių - užliejamosiose pievose, 10 rūšių - durpingose - pelkėtose pievose Radiola linoides auga drėgnose dirvose (žr. 5 priede).
Pelkių augavietės. Natūraliausios augalų bendrijos išlikusios pačiose didžiausiose saugomose pelkėse. Čepkelių gamtinio rezervato pelkėse, apypelkio miškuose, užpelkėjusiose pievose užregistruota 51 rūšis retų augalų. Pelkių bendrijos dėl pelkių sistemos uždarumo išliko pačios natūraliausios, nors jų per 30 metų netekome 70 %. Dabar jos užima 3% šios teritorijos (J.Balevičienė, 2000). Sunaikinus daugumą šio tipo buveinių, nemažai populiacijos smarkiai sumažėjo. Kai kurios tiesiogiai melioracijos nepaliestos žemapelkės sumažėjus bendram gruntiniui vandenų lygiui, taip pat pastebimai apsausėjo, prasidėjo eutrofizacijos procesai, ėmė keistis augalija. Bene labiausiai nukentėjo aplinkos sąlygų pokyčiams jautrūs gegužraibinių augalai (Saxifraga hirculus). 35 saugomos Varėnos rajono augalų rūšys aptinkamos pelkėse ir užpelkėjusiose pelkių pakraščiuose. Žemapelkėse auga 9 augalų rūšys; aukštapekėse - 2 rūšys (Salix lapponum ir Hammarbya paludosa); tarpinio tipo pelkėse - 8 rūšys. Užpelkėjusiose pelkių pakraščiuose randama 16 retų augalų rūšių (žr. 7 priede).
Smėlynų augavietės. Pietryčių Lietuvos smėlingajai lygumai būdingos smėlynų bendrijos dažniausiai randamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų šlaitų, kontinentinėse kopose, sauspievėse ir kitose vietose, kur atsiveria smėlis.Šie atviri kontinentiniai smėlynai dažniausiai yra antrinės kilmės, t.y. susidarę dėl žmonių ūkinės veiklos iškirstų miškų vietoje. Čia ir auga daug Lietuvos RK augalų rūšių. Sausose pievose auga 10 augalų rūšių, šlaituose - 12 augalų rūšių (žr. 5 priede).
75 Kontinentinėse kopose auga 6 retos augalų rūšys: Festuca psammophila, Silene lithuanica, Alyssum gmelinii, Tragopogon gorskianus. Miško dykvietėse auga Silene chloranta ir Pulsatilla nigricanus. Apželdinant smėlynus pušynais kultūromis išnyksta retos šiam regionui būdingos ir charakteringos bendrijų rūšys (Silene lithuanica).
Vandens telkinių augavietės. Vandens telkiniuose aptinkama 3 retos augalų rūšys. Dvi iš jų auga ežeruose: Nymhaea alba ir Nuphar pumila; upėse ir upeliuose randama Patamageton meinshausenii. Vandens telkinių pakraščiuose, pakrantėse auga 11 retų augalų rūšių (žr. 8 priede). Vandens telkiniai ir jų pakraščiai pasižymi didele įvairove, tačiau jie gerokai jautresni gyvenamosios aplinkos – vandens – pokyčiams. Įvairūs teršalai, patekę į vandenį, pakeičia ne tik jo skaidrumą ir cheminę sudėtį – ilgainiui pasikeičia vandens telkinių ekosistema. Daugumai vandens augalų didžiausią pavojų kelia maisto medžiagų pagausėjimas vandenyje. Daug vandens augalų Lietuvoje yra reti. Nyksta siauros amplitudės bei švarių vandens telkinių augalai: Nymhaea alba, Nuphar pumila. Antropogenizuotos augavietės. Plotuose, kuriuose natūrali augalija sunaikinta arba gerokai pažeista, paprastai įsikuria vadinamosios antropogeninės augalų bendrijos. Prie šio tipo priskiriamos dirbamuose laukuose, miestuose, dykvietėse, palei geležinkelius, pakėlėse, šiukšlynuose, prie pramonės įmonių susitelkusios augalų bendrijos. Pažeistose vietose susidaro palankios sąlygos daugeliui svetimžemių augalų įsikurti ir klestėti, o vėliau plisti ir skverbtis į natūralias ar pusiau natūralias ekosistemas. Dešimt Varėnos rajono saugomų augalų rūšių auga antropogenizuotuose biotopuose (žr. 9 priede). Dirbamuosiuose laukuose, pasėliuose auga Agrostemma githago, Juncus capitalus. Dirvonuose aptinkam Silene lithuanica, Peplis portula; laukuose, ganyklose - Radiola linoides; grioviuose - Peplis portula, Allisma lanceolatum. Kirtimuose auga Hypericum hirsutum, geležinkelio sankasose - Astragatus cicer, Prunella grandiflora (žr. 9 priede). Išanalizavus Varėnos rajono saugomų augalų rūšių paplitimą įvairiose biotopuose, nustatyta jog dauguma Varėnos rajono saugomų augalų rūšių auga miškuose, pievose, pelkėse. Nemažai retų augalų augaviečių rasta pelkių pakraščiuose, pamiškėse, miško aikštelėse, šlaituose, vandens telkinių pakraščiuose. (žr. 10 pav.).
76 45 40 ius
č 35 30 skai
ų 25 ši
ū 20 r
ų 15 10
Augal 5 0 135791113 Augavietės
.....sutartiniai ženklai:
1- miškai 7- šlaitai 2- pievos 8- vandnens telkinių pakraščiai 3- pelkės 9- krūmynai 4- užpelkėjusios vietos 10- pakėlės 5- pamiškės 11- smiltvietės 6- miško aikštelės 12- vandens telkiniai
13-dirbamieji laukai, pasėliai, dirvonai, grioviai, geležinkelio sankasos, viržynai, briedgaurynai, dukvietės. 14-kirtimai, laukai, ganyklos
10 pav. Saugomų augalų rūšių pasiskirstymas augavietėse
5.5.4. Saugomų augalų rūšių gyvenimo formos Augalus veikia visas ekologinių faktorių kompleksas. Pagal išorinius augalų požymius išskiriama augalų gyvenimo formos, atsiradusios jų išorinės raidos bėgyje ir atspindinčios tam tikrų aplinkos sąlygų visumos poveikį. Tokios augalų formos, kurių yra savita išvaizda ir kurios susijusios su tam tikromis augavietėmis, vadinamos gyvenimo formomis, arba biomorfomis (Dagys, 1980). Pagal C.Raunkiero sistemą, nustatyta Varėnos rajono saugomų augalų rūšių gyvenimo formos. Biomorfos sugrupuotos pagal šias gyvenimo formas: nanofanerofitai, žoliniai chamefitai, hemikriptofitai, terofitai, hidrofitai, geokriptofitai (žr. 10 priede). Varėnos rajone auga 2 retos augalų rūšys, kurių gyvenimo forma yra nanofanerofitai. Tai Salix lapponum ir Salix myrltilloides. Jų atsinaujinimo pumpurai atviri ir iškilę virš žemės paviršiaus. Chamefitų atsinaujinimo pumpurai išsidėstę ant ūglių ne aukščiau kaip 25 cm virš žemės paviršiaus. Varėnos rajone auga 3 augalų rūšys, kurių gyvenimo forma – žoliniai chamefitai. Tai Arenaria procera, Huperzia selago, Lycopodiella inundata. Hemikriptofitų atsinaujinimo pumpurai
77 pusiau pasislėpę glūdi žemės paviršiuje, žiemą pridengti pačių augalų liekanų arba žemės grumstelių. Varėnos rajone auga net 29 augalų rūšys, kurių gyvenimo forma – hemikriptofitai (žr. 10 priede). Varėnos rajone auga 7 vienmečiai augalai. Jų gyvenimo forma – terofitai, nes žiemoja sėklų būvyje (žr.10 priede). Kriptofitų atsinaujinimo pumpurai pasisplėpę žemėje ar pasinėrę dumble. Varėnos rajone auga 5 retų augalų rūšys, kurių pumpurai žiemoja vandenyje. Tai Nuphar pumila, Nymhaea alba, Alisma lanceolatum, Potamogeton meinshausenii ir kartais Glyceria nemoralis. Šių augalų ekologinė grupė – hidrofitai. 24 saugomų augalų rūšių atsinaujinimo pumpurai žiemoja žemėje. Šių augalų gyvenimo forma – geokriptofitai (žr. 10 priede). Pedicularis sceptrum-corolinum, Pedicularis sylvatica yra hemikriptofitai – pusiau parazitai. Hammarbya paludosa, Liparis loeselii gali būti ir hemikriptofitai ir geokriptofitai. Glyceria nemoralis gyvenimo forma gali būti dvejopa: ir hemikriptofitai ir hidrofitai. Daugumos Varėnos rajone augančių Lietuvos RK augalų rūšių gyvenimo formos yra hemikriptofitai – 42,65 %, geokriptofitai – 35,3 %.7 augalų rūšių gyvenimo forma yra terofitai, 5 rūšių – hidrofitai, 3 rūšių – žoliniai chamefitai ir 2 rūšių – fanerofitai(žr. 11 pav.)
30
ius 25 č 20 skai ų
ši 15 ū r
ų 10 5 Augal 0 123456 Gyvenimo formos
Sutartiniai ženklai : 1- hemikriptofitai (H) 2- geokriptofitai (G) 3- terofitai (T) 4- hidrofitai (A) 5- žoliniai chamefitai (C) 6- nanofanerofitai (N)
11 pav. Saugomų augalų rūšių priklausomybė gyvenimo formoms
78 5.6. Biologinė saugomų augalų charakteristika Šiame skyriuje pateikiama Varėnos rajono saugomų augalų rūšių charakteristika keletu biologinių aspektų: 1. Nurodyta retų augalų rūšių žydėjimo ir sporofikavimo laikas. 2. Nustatyta šių augalų rūšių dauginimosi būdai ir vaisių įvairovė. 3. Šios saugomos augalų rūšys suskirstytos į morfologinius tipus pagal jų amžių ir stuomens tipą.
5.6.1. Saugomų augalų rūšių žydėjimo ir sporofikavimo laikas Dauguma Varėnos rajono saugomų augalų rūšių žydi ar sporfinuoja vasarą ir tik maža dalis – pavasarį ir rudenį. Šių augalų žydėjimo ar sporfikavimolaikas nurodomas 14 lentelėje. 14 lentelė SAUGOMŲ AUGALŲ ŽYDĖJIMO LAIKAS
Nr. Žydėjimo laikas
ė tis jis
ū Augalų rūšys ė gpj Liepa Spalis ū Geguž Birželis Rugs Balandis R 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1. Salix lapponum . . 2. Salix myrtiloides . . 3. Agrostema githago . . . 4. Arenaria procera . . 5. Dianthus borbassi . . . 6. Dianthus superbus . . . 7. Dianthus arenarius . . . 8. Silene chlorantha . . . . 9. Silene lithuanica . . . . . 10. Nuphar pumila . . . 11. Nymhaea alba . 12. Pulsatilla nigricans . . . 13. Pulsatilla patens . . 14. Alyssum gmelinii . . . 15. Cardamine bulbifera . 16. Saxifraga hirculus . . 17. Agrimonia procera . . . 18. Astragalus cicer . . . 19. Trifolium lupinaster . . 20. Radiola linoides . . 21. Hypericum hirsutum . . . 22. Peplis portula . . . 23. Cnidium dubium . . 24. Gentiana crutiata . .
79 14 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 25. Gentiana pneumonanthe . . 26. Prunella grandiflora . . . 27. Salvia pratensis . . . 28. Gratiola officinalis . . 29. Pedicularis sceptrum-corolinum . . 30. Pedicularis sylvatica . . 31. Scabiosa columbaria . . . . 32. Succisella inflexa . . . 33. Arnica montana . . 34. Tragopagon gorskianus . . . 35. Alisma lanceolatum . . 36. Potamogeton meinshausenii . . 37. Allium scorodoprasum . . 38. Allium angulosum . . . 39. Allium vineale . . 40. Gladiolus imbricatus . . . 41. Iris sibirica . . 42. Juncus copitalus . . . . 43. Beckmania eruciformis . . 44. Festuca psammophila . . 45. Glyceria nemoralis . 46. Koeleria delavignei . 47. Scolochloa festucaceae . 48. Cyperus fuscus . . 49. Cephalanthera rubra . . 50. Corallorhiza trifida . . 51. Cypripedium calceolus . . 52. Dactylorhiza maculata . . 53. Dactylorhiza transteinera . . . 54. Orchis mascula . . 55. Epipactis atrorubens . . . 56. Epipogium aphyllum . . 57. Gymnadenia conopsea . . . 58. Hammarbya paludosa . . 59. Liparis loeselii . . 60. Listera cordota . . . 61. Malaxis monophyllos . . 62. Neottianthe cacullata . . 63. Hyperzia selago ...... 64. Lycopodiela inundata . . . . 65. Equisetum telmateia . . 66. Botrychium matricariifolium . . 67. Botrychium multifidum . . 68. Botrychium virginianum . . . Iš viso: 5 16 45 57 35 8 2
80 95 % saugomų žiedinių augalų rūšių žydi vasarą . Salix lapponum, Silene lithuanica, Pulsatilla nigricans, Alyssum gmelinii, Salvia pratensis, Gladiolus imbricatus, Corallorhiza trifida, Cypripedium calceolus, Listera cordata, Gymnadenia conopsea, Orchis maculata pražysta pavasarį ir žydi vasarą. Salix myrtilloides, Pulsatilla patens, Cardamine bulbifera - tai pavasarį žydintys augalai. Silene chlorantha, Silene lithuanica, Cnidium dubium, Scabiosa columbaria, Succisella inflexa, Juncus capitatus pražysta vasarą ir baigia žydėti rudenį. Iš sporinių induočių Botrychium matricariifolium, Botrychium multifidum, Botrychium virginianum sporifikuoja vasarą. Equisetum telmateia sporifikuoja pavasarį. Huperzia selago sporas subrandina gegužės – spalio mėnesiais, Lycopodiella inundata – liepos – spalio mėnesiais. 5.6.2. Varėnos rajono saugomų augalų dauginimosi ir vaisių įvairovė Dauguma saugomų žiedinių augalų rūšių dauginasi lytiniu būdu, brandindami sėklas. Iš 62 magnolijūnų skyriaus augalų rūšių, tik Potamogeton meinschausenii ir Epipogium aphyllum nebrandina sėklų (žr. 11 priede). Iš 62 gaubtasėklių augalų rūšių, 28 augalų rūšys dauginasi ir vegetatyviniu būdu. Iš jų 2 rūšys dauginasi tik vegetatyviniu būdu: Epipogium aphyllum (šakniastiebiu), Potamogeton meinshausenii (žr. 11 priede). Lelijinių šeimos augalai dauginasi svogūnais arba svogūnėliais. Svogūnėliais dauginasi ir Cardamine bulbifera. Kiti žiediniai augalai dauginasi šakniastiebiais ir šakniagumbiais (žr. 11 priede). Sporiniai induočiai ir samanos dauginasi sporofikuodami. 4 šių augalų rūšys dauginasi ir vegetatyviniu būdu: Huperzia selago (pridėtiniais pumpurais), Equisetum telmateia, Trichocolea tomentella, Sphagnum molle (žr. 11 priede). Vienos žiedinių augalų rūšys subrandina tik po keletą sėklų, kitos daugiau. Sėklų gausumas apsprendžia augalo prisitaikymą kuo plačiau jas paskleisti ir užimti naujus plotus. Pagrindiniai veiksniai platinantys sėklas yra vėjas, vanduo ir gyvūnai, žmogus. Vėjo išnešiojami vaisiai turi įvairius paukelių kuokštus - skristukus, kiti turi sparnelius. Toks sėklų ir vaisių platinimas yra vadinamas anemochorija. Vėjas platina Salix lapponum, Salix myrtilloides sėklas. Vanduo platina vaisius ir sėklas augalų, kurie auga upių ir ežerų pakrantėse ar pačiuose vandnens telkiniuose. Toks vaisių platinimas vadinamas hidrochorija. Vanduo platina Cyperus fuscus ir kitų retų augalų vaisius. Gyvūnai platina Cyperus fuscus, Nymhae alba vaisius ir sėklas. Toks vaisių platinimo būdas vadinamas zoochorija (Dagys, 1985). Augalų pasaulyje vaisių įvairovė yra labai didelė. Kad lengviau būtų pažinti vaisius, jie buvo klasifikuojami pagal grynai išorinius požymius. Saugomos Varėnos rajono gaubtasėklių augalų rūšys išaugina skirtingus vaisius. Šių augalų rūšių vaisių įvairiovė nurodoma 12 priede. Devyniolika Varėnos rajono saugomų augalų
81 rūšių išaugina vaisių dėžutes, sudarytas iš 2-jų ar daugiau vaislapėlių. Šios dėžutės atsidaro įvairiai: skylutėmis, danteliais, dangteliai, plyšiais ar visai neatsidaro. Keturios augalų rūšys išaugina vaisius - riešutėlius, kurie yra vienasėkliai, sausi, neatsidarantys; apyvaisis sukietėjęs, bet su sėkla nesuaugęs. Trys augalų rūšys subrandina lukštavaisius, dažniausiai sudarytus iš 2-jų vaislapėlių, vienasėklius, sausus, neatsidarančius vaisius. Sėkla jame guli laisvai). Astragalus cicer ir Trifolium lupinaster išaugina vaisius - ankštis, kurios sudarytos iš vieno vaislapėlio. Jos yra vienalizdės arba daugializdės. Atsidaro 2 savaromis. Alyssum gmelinii išaugina ankštarėles. Tai sausas daugiasėklis, atsidarantis vaisius. Jį sudaro 2 vaislapėliai, kurių suaugę kraštai sudaro pertvarą. Ankštarėlės ovališkos 3,5-4,0 mm ilgio. Lancetinis dumblialaiškis formuoja vaisynus − galvutes (žr. 12 priede) (Grigas, 1986). 5.6.3. Saugomų augalų morfologiniai tipai Pagal amžių augalai skirstomi į vienmečius, dvimečius ir daugiamečius. Pagal stuomens morfologinį tipą augalai skirstomi į žolinius ir sumedėjusius. Sumedėję augalai - tai medžiai, krūmai, krūmokšniai ir puskrūmiai (J.Dagys, 1985). Iš 71 saugomos Varėnos rajono augalų rūšies, dvi rūšys pagal morfologinę sudėtį yra sumedėję. Tai krūmai Salix lapponum ir Salix myrtilloides. Visos kitos retos augalų rūšys pagal stuomens morfologinę sudėtį yra priskiriamos žolinių augalų morfologiniam tipui. Pagal amžių į morfologinius tipus šios rūšys pasiskirstę nevienodai. Agrostema githago, Silene lithuanica, Radiola linoides, Peplis portula, Juncus capitalus, Cyperus fuscus yra vienmečiai augalai. Agrostema githago ir Silene lithuanica sėklas kartais subrandina antraisiais vegetavimo metais. Pedicularis sylvatica, Tragopogon gorskianus yra dvimečiai augalai. 12 pav. nurodyta kiek retų augalų rūšių priklauso atskiriems morfologinaims tipams (pagal jų amžių ir stuomens sudėtį).
70
60 ų
ši 50 ū ius r 40 č ų 30
skai 20 Augal 10 0 1234 Morfologiniai tipai . Sutartiniai ženklai: 1 - daugiamečiai žoliniai augalai, 2 - vienmečiai žoliniai augalai,
82 3 - dvimečiai žoliniai augalai, 4 - daugiamečiai sumedėję augalai.
12 pav. Augalų morfologiniai tipai Dauguma Varėnos rajono saugomų augalų rūšių yra daugiamečiai žoliniai augalai (87% visų retų augalų rūšių).
5.7. Varėnos rajono saugomų augalų rūšių chorologinė analizė Šiame skyriuje pateikta Varėnos rajono saugomų savaiminių induočių augalų rūšių chorologinė analizė pagal H.Meuzelio mokyklos arealų diagnozių metodą. (Natkevičaitė- Ivanauskienė, 1986). 68 analizuojamos saugomos savaiminių induočių augalų rūšys suskirstytos į chorologines grupes bei ratus. A. Cirkumpoliarinio eurazinio ir eurosibirinio paplitimo rūšys, sudarančios plataus regioninio paplitimo rūšių grupes. I. Pliurizoninė grupė: a. indiferentinė rūšys: 1. Agrostema githago (Eurazinė rūšis), 2. Scolochloa festucaceae (cirkumpoliarinė), 3. Botrychium virginianum (kosmolitinė), e. eurikontinentinės rūšys: 4. Cnidium dubium (cirkumpoliarinė), 5. Listera cordata (cirkmpoliarinė). II. Borealinė grupė: e. eurikontinentinės rūšys: 6. Huperzia selago (cirkumpoliarinė). III. Boreotemperatinė grupė: i. indifirentinės rūšys: 7. Corallorhiza trifida (cirkumpoliarinė), 8. Cypripedium calceolus (Eurazinės), 9. Malaxis monophyllos (cirkumpoliarinė). c. euriokeaninės rūšys: 10. Orchis mascula (Eurosibirinė) 11. Doctylorhiza maculata (Eurazinė), 12. Hammarbya paludosa (Eurazinės),
83 13. Gymnadenia conopsea (Eurazinė), 14. Botrychium multifidum (cirkumpoliarinė), d. subkontinentinės rūšys: 15. Salix myrtilloides (Eurosibirinė), e. eurikontinentinės rūšys: 16. Salix lapponium (Eurosibirinė), 17. Dianthus superbus (Eurazinė), 18. Nuphar pumila (Eurazinė), 19. Pedicularis sceptrum-carolinum (Eurazinė), 20. Epipogium aphyllum (Eurazinė). IV. Temperatinė grupė: i. indifirentinės rūšys: 21. Iris sibirica (Eurosibirinės), b. subkontinentinės rūšys: 22. Lycopodiella inundata (cirkumpoliarinė), c. euriokeaninės rūšys: 23. Epipactis atrorubens (Erosibirinė), e. eurikontinentinės rūšys: 24. Trifolium lupinaster (Eurazinė), 25. Neottianthe cacullata (Eurazinė). V. Temperatinės-submeridionalinės rūšys: i. indifirentinės rūšys: 26. Gentiana crutiata (Eurosibirinė), 27. Gratiola officinalis (cirkumpoliarinė), c. euriokeaninės rūšys: 28. Hypericum hirsutum (Eurazinė), 29. Gentiana pneumonanthe (Eurazinė), 30. Cyperus fuscus (cirkumpoliarinė), d. subkontinentinės rūšys: 31. Silene chlorantha (Eurosibirinė), 32. Beckmania eruciformis (Eurazinė), 33. Koeleria delavignei (Eurosibirinė), 34. Allium angulosum (Eurosibirinė),
84 e. eurikontinentinės rūšys: 35. Cnidium dubium (Eurosibirinė), 36. Liparis loeselii (Cirkumpoliarinė). B. Europinių rūšių grupės (čia priskiriama ir nedaugelis Lietuvoje augančių Euroamerikinių rūšių). VI. Pliurizoninė grupė: e. eurikontinentinės rūšys: 37. Peplis portula 38. Prunella grandiflora VII. Borealinė grupė: d. subkontinentinės rūšys: 39. Tragopogan gorskianus, e. eurikontinentinės rūšys: 40. Dactylorhiza traunsteineri VIII. Boreotemperatinė grupė: e. eurikontinentinės rūšys: 41. Pulsatilla patens IX. Temperatinė grupė: b. subokeaninės rūšys: 42. Pulsatilla nigricans 43. Pedicularis sylvatica c. euriokeaninės rūšys: 44. Agrimonia procera 45. Cephalanthera rubra d. subkontinentinės rūšys: 46. Festuca psamophilla e. eurikontinentinės rūšys: 47. Silene lituanica 48. Dianthus arenarius 49. Botrychium matricariifolium X. Terperatinė-submeriodinalinė grupė: i. indifirentinės rūšys: 50. Astragalus cicer
85 b. subokeaninės rūšys: 51. Allium vineale 52. Equisetum telmateia (Euroamerikinė rūšis), c. euriokeaninės rūšys: 53. Nyphaea alba 54. Radiola linoides 55. Alisma lanceolatum 56. Juncus capitatus 57. Succisella inflexa
d. subkontinentinės rūšys: 58. Arenaria procera 59. Dianthus borbassi 60. Alyssum gmelinii 61. Scobiosa columbaria 62. Gladiolus imbricatus 63. Glyceria nemoralis e. eurikontinentinės rūšys: 64. Cardamine bulbifera 65. Arnica montana 66. Allium scorodoprasum XI. Submeriodinalinė grupė: c. euriokeaninės rūšys: 67. Salvia pratensis Svetimžemių rūšių grupės: XII. Sinantropinė grupė: 68. Potamogeton meinshausenii
Šių Varėnos rajono saugomų induočių augalų floros atskirų chorologinių grupių bei retų rūšių kiekį išreiškus procentais nuo bendro jų rūšių skaičiaus gaunamas Varėnos rajono saugomų induočių augalų rūšių chorologinis spektras (M.Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1986) (žr.15 lent.).
86 15 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMŲ INDUOČIŲ AUGALŲ FLOROS CHOROLOGINIS SPEKTRAS
Chorologinės rūšių grupės Chorologiniai rūšių ratai (% nuo bendro rūšių skaičiaus) s s Cirkumpoliariės, Rūšių % nuo ė ė Eurazinės, skaičius bendro ė Eurosibirinės rūšys rūšių s (k2) (i) ė (O2) skai- s (k3) s (O3) ė
čiaus tin Euriokeanin Subkontinen- Indifirentin Subokeanin Eurikontinen -tin I pliurizoninė 5 7,4 4,4 - - - 2,9 II borealinė 1 1,5 - - - - 1,5 III boreotemperatinė 14 20,6 4,4 - 7,4 1,5 7,4 IV temperatinė 5 7,4 1,5 1,5 1,5 - 2,9 V temperatinė-submeri- 11 16,2 2,9 - 4,4 5,9 2,9 dionalinė Europinės rūšys VI pliurizoninė 2 2,9 - - - - 2,9 VII borealinė 2 2,9 - - - 1,5 1,5 VIII boreotemperatinė 1 1,5 - - - - 1,5 IX temperatinė 8 11,8 - 2,9 2,9 1,5 4,4 X temperatinė-submeri- 17 25 1,5 2,9 7,4 8,8 4,4 dionalinė XI submeridionalinė 1 1,5 - - 1,5 - - Svetimžemės XII sinantropinės 1 1,5 Iš viso: 68 100 14,7 7,3 25,1 19,2 32,3 Sudarius Varėnos rajono saugomų induočių augalų floros chorologinį spektrą (žr. ... lent.) 13 paveiksle pateikiama stulpelinė diagrama, kuri parodo kiek saugomų induočių augalų rūšių priklauso atskiroms chorologinėms grupėms.
25,0% 25,0%
20,6% iaus č 20,0%
skai 16,2% ų ši ū 15,0% 11,8%
10,0% 7,5% 7,4%
5,0% 2,9%2,9% 1,5% 1,5% 1,5%1,5% Procentas nuo bendro r nuo bendro Procentas 0,0% I II III IV V VI VII VII IX X XI XII Chorologinės rūšių grupės
87 Sutartiniai ženklai: Cirkumpoliarinio, eurazinio ir eurosibirinio paplitimo rūšys: I Pliurizoninė II Borealinė III Boreotemperatinė IV Temperatinė V Temperatinė – submeridionalinė Europinių rūšių grupės: VI Pliurizoninė VII Borealinė VIII Boreotemperatinė IX Temperatinė X Temperatinė – submeridionalinė XI Submeridionalinė Svetimžemės: XII Sinantropinės 13 pav. Varėnos rajono saugomų induočių augalų rūšių chorologinės grupės Pliurizoninių grupių (I ir VI) rūšių arealai nusidriekia bent per 3 zonas – borealinę, temperatinę ir submeridionalinę. Šių grupių rūšys nėra plačiai paplitusios Varėnos rajone. Europinė pliurizoninė (VI) grupė sudaro tik 2,9 % visų Varėnos rajono saugomų floros spontaninių rūšių, o plataus regioninio paplitimo pliurizoninė (I) grupė sudaro 7,4% (žr. pav.).Didžiausią procentą (25%) visų Varėnos rajono saugomų floros spontatninių rūšių sudaro Europinė temperatinė – submeridionalinė (X) grupė (žr. 13 pav.).Tai yra pietinės mūsų floros rūšys II, IV, VII, IX ir XI chorologinės grupės yra monozoninio tipo, t.y. jų rūšių arealai plyti vienoje kurioje nors zonoje. Iš tokių grupių Varėnos rajone vyrauja europinė temperatinė (IX) grupė. Ji sudaro 11,8% visų Varėnos rajono saugomų floros spontaninių rūšių (žr. 13 pav.). Tarp plataus regioninių paplitimo monozoninių grupių vyrauja temperatinė grupė (IV) ir sudaro 7,4% (žr. 13 pav.). Kitų monozoninio tipo grupių Varėnos rajone, kaip ir Lietuvoje, labai mažas procentas. Europinė borealinė (VII) grupė sudaro 2,9% visų Varėnos rajono saugomų floros spontaninių rūšių; plataus regioninio paplitimo borealinė grupė (II) sudaro tik 1,5 %; ir Europinė submeridionalinė taip pat sudaro tik 1,5% (žr. 13 pav.). Iš 13 paveikslo matome, jog Varėnos rajono saugomų induočių augalų rūšių pasiskirstymas tarp chorologinių grupių labai netolygus. 14 paveikle pateikiami duomenys, kurie
88 nurodo koks saugomų augalų rūšių procentas priklauso kartu ir plataus paplitimo ir Europinių rūšių chorologinėms grupėms.
Temperatinės- submridionalinės Boreotemperatinės 4,40% 1,5% 1,50% Temperatinės 10,40% 41,20% Pliurizoninės 19,20% Borealinės
22,10% Sinantropinės
Submeridionalinės
14 pav. Saugomų induočių augalų rūšių procentinis pasiskirstymas chorologinėse grupėse. Iš 14 paveikslo matome, jog temperatinės rūšys (IV ir IX grupės) Varėnos rajono savaiminėje induočių augalų floroje sudaro 19,2%, o borealinės vos 4,4% (žr. pav.). Tai atspindi Lietuvos regioninę padėtį. Lietuva priklauso Vidurio Europos lapuočių miškų, o ne eurosibiriniam spygliuočių miškų fitogeografiniam padaliniui. Be to, tai patvirtina ir skirtumas tarp temperatinių-submeridionalinių (tai yra pietinės mūsų floros rūšys) ir boreotemperatinių (šiaurinių mūsų floros rūšių). Pietinių floros rūšių (V ir X grupės) yra 19,1% daugiau nei Šiaurinės floros rūšių (III ir VIII grupės) (žr. pav.). Temperatinių-submeridionalinių europinių (X grupė) rūšių yra daugiau (25%) negu boreotemperatinių plataus regioninio paplitimo (III grupė) rūšių (20,6%), nes saugomų augalų tarpe vyrauja pietinės kontinentinės rūšys (žr. 14 pav.). Varėnos rajono saugomų induočių augalų floroje vyrauja kontinentinės rūšys, kai tuo tarpu Lietuvos induočių augalų floroje vyrauja okeaninės rūšys, nes Varėnos rajonas yra pats kontinentaliausias. Varėnos rajono saugomų augalų floroje kontinentinės rūšys (k2 ir k3 ratai) sudaro 51,5%, okeaninės rūšys (O2 ir O3 ratai) sudaro 32,4% (žr.15 pav.). Vadinasi, tarp Varėnos rajone augančių Lietuvos RK augalų rūšių yra labiau išreikšti kontinentiniai ryšiai, negu okeaniniai. Indifirentinės rūšys su visiškai neryškiais okeaniškumo ar kontinentalumo saitais sudaro 14,7% visų Varėnos rajono savaiminių induočių rūšių (žr. 15 pav.). 15 paveiksle
89 pavaizduota Varėnos rajono saugomų induočių augalų rūšių kontinentalumo ir okeaniškumo ryšiai.
60,00%
ų
ši 50,00% ū
40,00% iaus
č 30,00%
skai 20,00%
10,00% Procentas nuo bendro r nuo bendro Procentas 0,00% 123
Sutartiniai ženklai: 1 – kontinentinės rūšys 2 – okeninės rūšys 3 – indiferentinės rūšys 15 pav. Saugomų augalų rūšių kontinentalumo ir okeaniškumo ryšiai Visos 5 pirmos grupės (I-V) yra plataus regioninio paplitimo ir yra suskirstytos į cirkumpoliarinių, eurazinių ir eurosibirinių rūšių grupes. Iš viso tarp Varėnos rajono saugomų induočių augalų rūšių eurazinių rūšių yra 14, eurosibirinių – 10 ir cirkumpoliarinių – 11, viena rūšis – kosmolitinė. Tai Botrychium virginianum. Kitos 6 grupės (VI-XI) yra europinės rūšių grupės. Varėnos rajone auga 29 retos europinės rūšys ir 1 rūšis – euroamerikinė. Tai Equisetum telmateia. XII grupė yra sinantropinė, t.y. svetimžemiai augalai, savaime augantys Lietuvoje. Varėnos rajone auga viena reta atneštinė rūšis. Tai Patamogeton meinshausenii. Pagal M.Natkevičaitės-Ivanauskienės botaninį – geografinį padalijimą Lietuvos teritorija patenka į Vidurio Europos botaninį geografinį regioną, kurio augalijos zoninis tipas – plačialapiai ir plačialapiai spygliuočiai miškai su vidutiniškai drėgnų plačialapių miškų flora. Šio regiono Centrinės Europos provincija padalinta į 2 paprovincijus: Baltijos ir Dainavos-Polesės. Varėnos rajonas patenka į Dainavos-Polesės paprovincijį, kuriame vyrauja termofiliniai pušynai, aptinkami Polesės endemai – Koeleria delavignei, Dianthus borbasii. Varėnos rajonas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Tai pats kontinentaliausias rajonas. Čia ir klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Tai atsispindi ir saugomų augalų rūšių įvairovėje. Šių retų augalų rūšių tarpe vyrauja pietinės kontinentinės rūšys. Neveltui M.Natkevičaitė-Ivanauskienė išskyrė atskirą Dainavos termofilinių pušynų rajoną.
90 5.8. Varėnos rajono saugomos augalų bendrijos Visos į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktos augalų rūšys yra atitinkamų bendrijų sudedamosios dalys. Norint, kad neišnyktų retos augalų rūšys būtina saugoti visą bendriją. Todėl saugomų augalų rūšių sąrašus turi papildyti saugomų bendrijų sąrašai. Varėnos rajone aptinkama 10 saugomų augalų bendrijų (Balevičienė, 2000): 1. Agrostietum vinealis Shelyag - Sosonko et al.1986- šerialapis smilgynas 2. Margojo asiūklio (Equisetum variegatum) bendrija. 3. Festuco psammophilae - Koelerietum glaucae Klika 1931- eraičininis kelerijynas 4. Juncetum squarrosi Nordhagen 1922- šerialapis vikšrynas 5. Scolochloetum festucaceae Rejewski 1977- eraičininis nendrunynas 6. Spergulo-Veronicetum dillenii (Wójcik 1965) 7. Shagno tenelli - Rhynchosporetum albae Osvald 1923 em. Dierssen 1982- kimininis saidrynas 8. Catabrosetum aquaticae Rübel 1912- šaltininis smilgaitynas 9. Geranio-Anemonetum sylvestris Th.Müller 1961- snaputinis plukynas 10. Ranunculo trichophylli - Sietum submersi Th.Müler 1962- kurklinis drėgnuolynas Iš šių saugomų bendrijų, penkiose bendrijose auga Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšys. Tai šerialapio smilgyno, margojo asiūklio, eraičininio kelerijyno, eraičininio nendrunyno, snaputinio plukyno bendrijos.
Šerialapio smilgyno bendrija Statusas I kategorija. Paplitimas. Retos kontinentinės temperatinės Europos juostos bendrijos. Vienintelė žinoma augavietė Lietuvoje yra šiaurvakariniame arealo paribyje. Bendrijoje auga 4 rūšių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą augalai: Allium angulosum, Dianthus borbasii, Koeleria delavignei, Astragalus cicer. Radvietės Lietuvoje. Žinoma 1 radvietė Merkio upės salpoje, aukščiau Merkinės. Augavietės charakteristika. Bendrijos įsikūrusios Merkio salpoje. Dirvožemis - priesmėlis ir smėlis, mažai suvelėnėjęs, sluoksniuotas su humusiniu horizontu. Reakcija ph 6,8-7,0. Nykimo priežastys. Bendrijos būklė stabili.
91 Apsaugos priemonės. Bendrijos radvietė saugoma Merkinės draustinyje. Būtina šienauti vieną kartą per metus, uždrausti ganyti gyvulius, tręšti ir deginti žolę.
Margojo asiūklio bendrija Statusas I kategorija Paplitimas. Riboto paplitimo kalkingų žemapelkių bendrijos, paplitusios Europos borealinėje ir temperatinėje juostose. Bendrijų edifikatorius Equisetum variegatum - margasis asiūklis, Šiaurės pusrutlyje paplitęs gana plačiai.Bendrijoje auga į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių augalai:Dactylorhiza maculata ,Dactylorhiza transthauneri, Liparis loeselli. Radvietės Lietuvoje. Aprašytos 3 radvietės, iš jų viena Varėnos rajone - Ežerėkuose. Augavietės charakteristika. Bendrijos įsikūrusia mažų kalkingų ežerų pakraščių kalkingose žemapelkėse. Gruntinis vanduo 2-3 cm gylyje. Dirvožemis - seklios durpės 20-30 cm sluoksnis ant smėlio. Dirvoje yra kalkinių karbonatų. Nykimo priežastys. Būklė stabili, tačiau būtina jas stebėti. Nepažeisti hidrologinio rėžimo ir augavietės nesunaikinti mechaniškai. Apsaugos priemonės. Reikėtų Ežerėkų pelkes skelbti saugotinomis.
Eraičininio kelerijyno bendrija Statusas II kategorija Paplitimas. Siauro arealo kontinentinės temperatinės Europos juostos bendrijos. Lietuvoje šios bendrijos yra poledynmečio reliktas, siekiantis arealo šiaurvakarinį pakraštį. Bendrijos edifikatorius Festuca psammophila įrašytas į Lietuvos RK. Radvietės Lietuvoje. Aprašyta 6 radvietės, iš jų 5 Varėnos rajone. Tai Merkio šlaitas, Skroblaus šlaitas ties Kapiniškių kaimu, Ūlos šlaitai ties Mančiagirės kaimu, Nemuno šlaitai (Žeimių- Gudelių draustinis). Žinoma 1 radvietė Merkio upės salpoje, aukščiau Merkinės. Augavietės charakteristika. Kontinentiniai smėlynai ir žvyrynai, upių šlaitai. Dirvožemis - maisto medžiagomis neturtingas judrus smėlis ir žvyras. Dirvožemio ph šarminė (7,4-8,0).
92 Nykimo priežastys. Mechaniniai pažeidimai rekreacijos metu, ganymas, augaviečių apsodinimas mišku. Apsaugos priemonės. Saugoma Dzūkijos nacionaliniame parke (Merkinės, Žeimių ir Gudelių draustiniuose). Eraičininio nendrūnyno bendrija Statusas II kategorija Paplitimas. Bendrijos paplitimas Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos kontinentinėse dalyse. Europoje ir Lietuvoje retos. Radvietės Lietuvoje. Aprašyta 7 radvietės, iš jų viena Varėnos rajone - Ūlos upėje ties Rudnia. Bendrijos charakteringa rūšis Scolochloa festucacea, Lietuvoje aptikta tik 1979 m., labai reta ir įrašyta į Lietuvos RK. .Augavietės charakteristika. Eutrafizuoti ežerų ir upių pakraščiai. Gruntas turtingas maisto medžiagomis, sudarytas iš dumblo ar durpių su smėlio arba molio priemaišomis. Vandens gylis iki 0,5m. Nykimo priežastys. Būklė gera. Apsaugos priemonės. Radvietės yra saugomos Ūlos kraštovaizdžio draustinyje.
Snaputinio plukyno bendrija Statusas III kategorija Paplitimas. Bendrijos paplitimas Europos temperatinės ir submeridionalinės juostų subokeaninėse srityse. Bendrijoje auga reti augalai: Gentiana crucitata, Gentianella amarela. Lietuvoje tai mažiausiai žmogaus ūkinės veiklos paliestos pievos. Jas galima laikyti kalkiamėgių pievų etalonu, nes dėl savitų augaviečių išliko gana natūralios (netręšiamos ir neganomos). Radvietės Lietuvoje. Aprašytos 7 radvietės. Iš jų 2 aptiktos Varėnos rajone. Didesni bendrijų plotai rasti Čepkelių rezervate, Dzūkijos nacionaliniame parke (Merkio šlaitas aukščiau Merkinės; Skroblaus šlaitas ties Kapiniškių kaimu).
93 Augavietės charakteristika. Bendrijos išplitusios pakiliose reljefo vietose, sausuose upių ir paežerių šlaituose, lapuočių miškų aikštelėse. Prieraišios prie kalkingų dirvožemių. Būdingi velėniniai karbonatiniai priesmėliai, karbonatingi žvyrynai. Dirvos ph 6,8-7,2. Nykimo priežastys. Nyksta dėl šlaitų arimo, užžėlimo krūmais, apsodinimo mišku. Apsaugos priemonės. Pakanka išlaikyti esamus pievų plotus Dzūkijos nacionaliniame parke, Čepkelių rezervate. Riboti ganymą, netręšti. (Balevičienė, 2000) Lietuvoje aptinkama ir labai retų, turinčių itin siaurą arealą reliktinių bendrijų. Šių unikalių radviečių aptinkama po 1-2 ar kiek daugiau atskiruose Lietuvos fiziniuose geografiniuoe rajonuose. Varėnos rajone unikalių bendrijų yra penkios. Tai šerialapio smilgyno, margojo asiūklio, šerialapio vikšryno, kežinio veronikyno, kimininio saidryno (Balevičienė, 2000).
Savita šio krašto gamta nuo seno traukė gamtininkų, ypač botanikų dėmesį. Dabartinis sauspievių stepinis landšaftas susiformavo per tūkstančius metų. Po šilto drėgno atlančio, kuris buvo maždaug prieš 67000 m., kai visoje Lietuvoje buvo labai šilta, kai vyravo plačialapiai lapuočiai (ąžuolai, liepos ir kt.), atėjo šiltas, bet sausas suborealinis laikotarpis. Jis ir nulėmė, kad Lietuvoje įsivyravo stepiniai augalai. Vėliau klimatas vėl pasikeitė ir jau apie 3000 metų turime vėsų drėgną klimatą, kuris tęsiasi iki dabar. Padidėjus drėgnumui iš Lietuvos pasitraukė stepinės rūšys. Išnyko ne visiškai, nes išliko pietryčių Lietuvoje, Merkinės pakrašty – Nemuno ir Merkio slėnyje (Basalykas, 1958; Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1966). Toks gamtinių sąlygų savitumo nulemtas augalijos unikalumas leidžia pamatyti didelę biotopų įvairovę susipažinti su retomis augalų rūšimis. Maršrutiniu metodu aprašytose atkarpose – Marcinkonių kaimo pakraščiais, Merkinės botaniniu taku bei Merkinės botaniniame draustinyje galima organizuoti ekskursijas su įvairaus mokyklinio amžiaus vaikais. Šių išvykų metu mokiniai gali susipažinti su termofilinių pušynų, kontinentinių smėlynų, žemyninių ir užliejamų pievų, upių slėnių floros savitumais, rasti ir pažinti ten augančias Lietuvos RK augalų rūšis. Šių žygių metu mokiniai geriau pažins konkrečią saugomą ekosistemą, suvoks jos pažeidžiamumą, susipažins su gamtosaugos būdais. Šiame magistriniame darbe pateiktų botaninių – morfologinių, ekologinių, gamtosauginių, sisteminių ir kitų temų turinys gali būti nagrinėjamas tiek gamtamokslio ugdymo pamokose, tiek popamokinėje, užklasinėje veikloje, pasirenkant tinkamiausius ugdymo metodus ir priemones.
94 5.9. Žygis Marcinkonių kaimo pakraščiais Marcinkonys – tai Dzūkijos nacionalinio parko centras. Gamtininkai gerai žino tolimesnes Marcinkonių apylinkes – Čepkelius, Ūlą, Merkį. Bet ir pats Marcinkonių kaimas bei artimiausios jo apylinkės iki šių dienų išsaugojo įdomią gamtinę mozaiką, savitą pusiausvyrą. Net ir pakeistame kraštovaizdyje išliko retos rūšys, ypač tos, kurios nevengia senojo sodžiaus kaimynystės. Bet pats didžiausias gamtininko atradimas yra Zackagirio aukštupys ir beužankantis Aklaežeris. Šio žygio tikslas – susipažinti su šio krašto augalijos savitumais, išskiriant augalų rūšis, įrašytas į Lietuvos RK ir aptariant jų augaviečių ypatumus. Maršruto stotelės pažymėtos 16 paveiksle.
16 pav. Žygis Marcinkonių kaimo pakraščiais Šiame paveiksle pažymėtos šių retų augalų rūšių radvietės: 1. Silene lithuanica; 2. Dianthus borbasii; 3. Allium angulosum; 4. Arnica Montana; 5. Epipactis atrorubens; 6. Dianthus arenarius; 7. Nyphaea alba; 8. Huperzia selago.
95 Žygio pradžia – Dzūkijos nacionalinio parko centre. Visai šalia parko administracijos auga dvi retos, dekoratyvinės rūšys, įrašytos į Lietuvos RK – Silene lithuanica ir Dianthus borbasii. Silene lithuanica yra eksplerentinė rūšis, nepakelianti kitų augalų konkurencijos, todėl ji gali atsirasti labai netikėtai įvairiausiose vietose, bet tiktai pietryčių Lietuvoje. Keliaujant Rudnelės vieškeliu Rudnelės link matome žydinčias smiltynines rugiaveides (Elymus arenarius), užžėlusias smiltyninio šepetuko (Corynephorus conescens) bendrijas su sausros nebijančiomis rūšimis – vienagraiže vanage (Hieracium pilosella), paprastuoju čiobreliu (Thymus serpyllum), daugiamete klestene (Scleranthus perennis). Keliaudami Rudnelės vieškeliu sustojame prie Allium angulosum sąžalyno (antroji maršruto stotelė). Šią ypač reto augalo buveinę surado Čepkelių rezervato botanikė Onutė Grigaitė. Tai gana gyvybinga populiacija, išnykimo pavojaus nėra. Toliau vieškelis vingiuoja lin Grūdos per Zackagerio upelį. Šio upelio žemupyje žydi geltonžiedis puikūnas (Mimulus guttatus). Tai trečioji maršruto stotelė. Įdomi viena šio dekoratyvaus augalo atsiradimo istorijos versija. Aštuonioliktajame amžiuje ši graži gėlė į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos ir buvo auginama tvenkinių bei parkų upelių pakrantėse. Žakas Emanuelis Žiliberas, Gardino botanikos sodo įkūrėjas, 1781 metais brangiausius savo augalus plukdė į Vilnių. Prancūzų botaniko „Nojaus laivas“ plaukė Nemunu ir Nėrimi. O augalai stengėsi pabėgti iš nelaisvės. Taip Nemuno ir Nėries intakuose – mažuose šaltiniuotose upeliuose − atsirado geltonžiedis puikūnas. Taip spėja Vytautas Galinis. Žydi puikūnas nuo birželio vidurio iki spalio. Eidami vieškeliu toliau, prieš Grūdos upę pasukame į kairę ir vos žymiu keliuku prisiartiname prie upės slėnio – Grūdos hidrografinio draustinio. Tai ketvirtoji maršruto stotelė. Čia pat, ant aukšto kalno, žydi Lietuvos RK augalai – Arnica montana. Upelio šlaito smėlyje auga Silene lithuanica ir Epipactis atrorubens. Užliejamos (salpinės) grūdos pievos – labai skirtingos. Rūšinė augalų sudėtis priklauso nuo drėgmės režimo ir dirvožemio. Nuolat užmirkusiuose dumblinguose pažemėjimuose vyrauja šakniastiebiai augalai (mėtos, ajerai, nuokanos, kai kurios viksvų ir vėdrynų rūšys), o sausesnėse vietose įsikuria tankiakerės varpinės žolės bei ankštiniai augalai (kupstinė šluotsmilgė, tikrasis eraičinas, mėlynažiedis vikis). Dar sausesnėse pievose auga šunažolės, kiškio ašarėlės, pieviniai pelėžirniai. Turtinguose salpinėse pievose galime aptikti ir įspūdingus paprastuosius varpenius (Botrychium lunaria). Grūdos hidrologinis draustinis tęsiasi iki Merkio. Netoli vieškelio Marcinkonyse-Rudnia, bet jau kairiajame Grūdos krante, kerpiniame pušynėlyje matome sausą dravę – senovinį bitininkystės reliktą. Tai penktoji maršruto stotelė. Dzūkijos nacionaliniame parke šiuo metu dar galima surasti ne mažiau kaip 60 tokių dravių. Prie
96 šios bičių dravės galima ilgai pabūti ir pasiaiškinti, kas būdinga kerpiniui pušynui (arba kerpšiliui). Kerpšilis – tai pats skurdžiausias šilas. Dirvožemiai jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi humusinio sluoksnio, paklotė tik apie 2-3 cm storio, šiurkšti. Kerpšilyje auga nelabai vešlios pušys, o trake auga reti kadagiai. Žolinė danga gana reta. Šviesių kerpšilių nevengia meškauogė (Artostaphylos uva-ursi), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum). Kartais nemažus plotus užima samanos, tačiau vyrauja ir foną sudaro kerpės. Tai elninė šiurė (Cladonia rangiferina), miškinė šiurė (Cladonia sylvatica), kartais – ir islandinė kerpena (Cetraria islandica). Kerpės yra svarbiausias kerpšilio indikatorius. Toliau miško keliukas veda prie bažnyčios. Čia sustoję, pasukame link eolinės gaidžių kopos – septintosios maršruto stotelės. Šičia dominuoja smiltyninės rugiaveidės (Leymus arenarius) „monokultūra“, kuri iliustruoja pačią pirmąją atvirų smėlio plotų užžėlimo stadiją. Vietomis auga ir kitos šilumamėgės rūšys – paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), vienagraižė vanagė (heracium pilosella), aitrusis šilokas (Sedum acre). Keliaujant į šiaurę nuo Marcinkonių matome skurdų vietovaizdį – ištiesintą bei pagilintą Zackagirio vidurupį, monotoniškas kultūrines pievas. Eidami link Aklaežerio, patenkame į Meškos šiknos paribius, kur skurdžius kerpšilius paįvairina nedidelės aukštapelkės (tai aštuntoji maršruto stotelė). Čia galima pamatyti tipiškas aukštapelkių ir lago (pelkės pakraščio) rūšis. Pavasarį čia pražysta andromedos (Andromeda polifolia), subaltuoja švilių (Eriophorum vaginatum) pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai (Ledum palustre), vaivorai (Vaccinium uliginosum). Perėjus lagą, galima pamatyti vandens prisigėrusių kiminų sąžalynų, spanguolių stiebelius. Toliau kelias suka link pirmykščio Zackagirio. Tai devintoji maršruto stotelė. Čia galime stebėti turtingą dar žmogaus nepaliestą Zackagirio aukštupį, upelio slėnio brūzgynus ir žemapelkių liūnus. Čia auga šluotelinių viksvų kupstai, dvimetriniai nendriniai eraičinai, baliniai žinginiai. Drėgname kiškiakopūstiniame eglyne auga keturlapės vilkauogės (Paris quadrifolia), žalčialunkiai (Daphne mezereum), plačialapiai skiautalūpiai (Epipactis heleborine). Randama viena Lietuvos RK rūšis – tai Huperzia selago. Iš pirmykščių Zackagirio juodalksnynų sugrįžtame į keliuką, ir vėl matome gilų ištiesinto upelio griovį, o abipus jo – kultūrines pievas ir kelis reliktinius mažus pušynėlius.
97 Toliau keliukas iš Marcinkonių link Aklaežerio per miškus veda į šiaurės rytus – vienuoliktosios maršruto stotelės. Čia aptinkama Lietuvos RK rūšys - Arnica montana, Dianthus arenarius. Auga miltinės meškauogės (Arctostaphylos uva – ursi). Tarpinio tipo pelkėse auga siauralapės balžuvos (Andromeda polifolia), spanguolės (Oxicoccus palustris), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinis sūdras (Comarum palustre). Ežere dar neišnyko mažažiedė vandens lelija (Nyphea candida) ir Lietuvos RK įrašyta Nyphaea alba. Nuo Aklažerio kelias suka link geležinkelio pylimo – dvyliktosios maršruto stotelės. Čia galime pamatyti adventyvines (iš toliau atkeliavusias) floros rūšis. Tai šiaurinė virskydė (Androsacea septentrionales), siauralapė karpažolė (Euphorbia cyparisias), keletą sidabražolių rūšių. Labai dažnai ir vietinės rūšys randa gerą prieglobstį tokiame žmogaus pakeistame kraštovaizdyje, kai pirmykštes jų buveines užkariauja miškas arba agrocenozės. Čia, ant geležinkelio pylimo auga šie vietiniai Lietuvos augalai – šiliniai bei smiltyniniai gvazdikai, miškiniai pelėžirniai, vaistinės kregždūnės, pievinės šilagėlės. Geležinkelio pylimu artėdami prie Marcinkonių, vėl prieiname Zackagirio upelį. Tai tryliktoji maršruto vieta. Dešinėje geležinkelio pusėje – vešlūs viksvynai, žemapelkiniai liūnai ir Juodas Šalcinis – didžiausias Zackagirio intakas, o kairėje, už 200 metrų nuo geležinkelio – sufozinis cirkas, kur ir prasideda upelis. Šio upelio šlaituose auga dvi retos rūšys: sparnuotasis bervidis (Scropularia umbrosa) ir jau kelionės pradžioje matytas geltonžiedis puikūnas (Mimulus guttatus). Čia veši turtinga memorialinių miškų augmenija. Pavasarį žydi žibuoklės (Hepatica nobilis), pipirlapės (Asarum europeum), muskusiniai ūksminai (Adoxa moschatelina). Vešlūs lazdynai rodo, kad dirvožemis čia kalkingas. Toliau kelias veda link Kastinio ežero –keturioliktosios maršruto stotelės. Šiaurinėje ežero pakrantėje auga spanguolė (Oxycocus palustris), baltoji saidra (Rhynchospora alba), apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia). Paskutinė žygio stotelė – ties geležinkelio stotimi. Čia auga retas grybas – kūginis briedžiukas, nevengiantis civilizacijos (M.Lapelė, 1996). Šio žygio metu susipažinome su įvairiais ekotopais, juose augančiomis būdingomis augalų rūšimis, išskyrėme Lietuvos Raudonosios knygos augalų rūšis: Silene lithuanica, Dianthus borbassi, Dianthus arenarius, Allium angulosum, Arnica montana, Epipactis atrorubens, Nyphaea alba, Huperzia selago. 5.10. Merkinės botaninis takas ir Merkinės botaninis draustinis Merkinės botaninis takas yra istorinės Merkinės pakrašty prie Merkio ir Nemuno santakos. Čia susiduria ir kalnų, ir miškastepių, ir upių slėnių vaizdai. Keliaujant šiuo taku galima susipažinti su didelė ekotopų įvairove: paupių žolynų, užliejamų pievų, kontinentinių
98 smėlynų, stepinių pievų, termofilinių pušynų ir kt. Šis botaninis takas išsiskiria gausia augalų rūšine sudėtimi. Didžiausios brangenybės čia, žinoma, yra pietietiškos šilumamėgės rūšys, seniai upių slėniais atkeliavusių iš šiltesnių kaimyninių kraštų ir iki šiol kuo puikiausiai išsilaikiusios. Botaniniame take galime rasti daug vaistingųjų, retųjų, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių. Merkinės botaninio tako schema pavaizduota 17 paveiksle.
17 pav. Merkinės botaninio tako schema Šiame paveiksle pažymėtos šių retų augalų rūšių radvietės: 1. Festuca psammophill; 2. Epipactis atrorubens; 3. Astragalus cicer; 4. Silene chlorantha; 5. Silene lithuanica; 6. Tragopogon gorskianus; 7. Pulsatilla patens; 8. Arnica Montana; 9. Dianthus arenarius.
99 Kelionė merkinės botaniniu taku prasideda nuo šaltiniuoto sraunaus Stangės upelio. Upelio vagoje auga siauralapis vėdrynas (Ranunculus trichophyllus), vagoje ir pakrantėje – upelinė veronika (Veronica beccabunga), karčioji kartenė (Cardamine amara), miškinė monažolė (Glyceria nemoralis), pavieniai juodalksniai (Alnus glutinosa), ievos (Padus avium). Upelio santakoje su Nemunu auga gluosnynai. Vyrauja purpurinis, trapusis gluosniai (Salix purpurea, S. fragilis). Jų kamienais lipa paprastasis apynys (Humulus lupulus). Apynio spurgos nuo seno lietuvių naudojamos alaus gamybai. Žolių dangoje vešliai auga didžioji dilgėlė (Urtica dioica), šventagaršvė (Angelica archangelica), vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis). Visada čia kvepia vandeninės mėtos (Mentha aquatica).. Čia pat ir balti nuodingųjų nuokanų (Cicuta virosa) skėčiai. Tai skėtinių šeimos rūšis, nedidelis (30-80 cm) žolinis augalas, išauginantis storą mėsingą šakniastiebį, turintį skersinėmis pertvaromis padalintas ertmes, užpildytas labai nuodingomis sultimis – cikutotoksinu. Ši esanti ir visame augale nuodinga medžiaga sukelia dusulį ir traukulius, yra labai pavojinga žmogaus gyvybei. Gana dažnai auga užpelkėjusiose paežerėse, grioviuose.Kiek toliau nuo Stangės šaltinių – vešlūs vaistinių taukių (Sympytum officinale) sąžalynai. Taukę dzūkės žolininkės labai vertina ir žino daug receptų, kaip išgydyti įvairiausius negalavimus. Stangės šlaito viršuje auga Festuca psammophilla. Ši rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Nuo Stangės upelio takas veda prie Nemuno – antrojo sustojimo.Pavasarį čia išsilieja Nemunas, o vasarą sužaliuoja įvairūs drėgmę mėgstantys augalai. Pavagyje auga monažolynai, kuriuose vyrauja vandeninė monažolė (Glyceria maxima), vandeninis čėriukas (Rorippa amphibia), šakotasis šiurpis (Sparganium erecum). Pievoje vyrauja viksvynai, kuriuose auga lieknoji ir snapuotoji viksvos (Carex gracilis, C. rostrata), pasitaiko šventagaršvė, šliaužiantysis vėdrynas (Ranunculus repens), ilgalapė veronika (Veronica longifolia), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile). Auga pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria). Vingiorykščių arbata gydo bronchitą, sukelia prakaitavimą kaip ir liepžiedžiai ar avietės. Lapuose ir šaknyse yra rauginių medžiagų, iš kurių gaunami juodi dažai. Auga vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis). Jo žieduose yra nektaro, vaistinei žaliavai renkami šakniastiebiai ir šaknys po žydėjimo. Geras vaistas nervinei įtampai sumažinti. Europoje kaip vaistas žinomas nuo viduramžių, gal todėl lotyniškai pavadintas „valere“ – reiškia būti sveiku.
100 Iš Nemuno pievų kylame smėlėtu šlaitu aukštyn ir sustojame ties trečiuoju schemoje nurodytu botaninio tako tašku. Čia ant Merkio ir Nemuno upių krantų pusiau sutvirtintuose smėlynuose matome augantį Festuca psammophilla. Augalo lapai minkšti, švelnūs, pilkšvai žalios spalvos. Jie auga tik Pietryčių smėlėtoje lygumoje daugiausia Merkio ir Nemuno upių krantų pusiau sutvirtintuose smėlynuose. Drauge su smėlyniniu eraičinu čia auga pietryčių Lietuvos smėlynams būdingos rūšys: smiltyninė kukšnė (Astragalus arenarius), aitrusis ir siauralapis šilokai (Sedum acre, S .Sexangulare), paprastais čiobrelis (Thymus serpyllum), melsvoji kalerija (Koeleria glauca), pievinė šilagėle (Pulsatilla pratensis), gumbuotais vėdrynas (Ranunculus bulbosus). Nors vietomis čia nėra jokio dirvožemio, tik smėlis, bet žydintys augalai atrodo kuo puikiausiai. Įspūdingiausiai atrodo žydinti šilinė perkūnropė (Jovibarba sobolifera), kitaip vadinama Sempervyrum, kas reiškia – visada gyvas. Tikrai šis augalas gyvas, žalias žiemą ir vasarą. Daugiametis, dauginasi vegetatyviškai. Natūraliai auga šiaurryčių ir pietryčių Lietuvoje. Tai vaistinis augalas, lapų skrotelės gali būti naudojamos maistui. Perkūnropės auga taip tankiai, kad kilimu padengia visą žemės paviršių.Šilokai ir perkūnropės yra tipiški mūsų krašto sukulentai – jie prisisiurbia pavasarį daug drėgmės ir paskui ją taupiai naudoja. Šitaip elgiasi ir mums žinomi egzotiški augalai – kaktusai, agavos, alijošiai.Smėlynuose, daugiausia pietinėje Lietuvos dalyje auga raudonstiebė nakviša (Oenothera rubricoulis).Ant pušyno šlaito auga Lietuvos RK rūšis Epipactis atrorubens. Toliau takas veda prie 4-ojo sustojimo. Čia šlaito viduryje ir viršūnėje retame pušyne ir pamiškėje auga lieknoji plukė (Anemone sylvestris). Lieknoji plukė Pietų Lietuvoje nėra labai reta, bet jai būtinai reikia kalkingo dirvožemio, daug šilumos ir nors šiek tiek saulės. Žydėti lieknoji plukė pradeda gegužės antrąją dekadą ir baltuoja gana ilgai, jeigu tik neprasideda sausra. Paskui pažysta gelsvosios žvaigždūnės (Scabiosa ochroleuca), vešlūs raugerškių krūmai. Čia aptinkama Astragalus cicer – rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (pav.). Toliau takas veda prie Bevardžio upelio, kur auga vaistinės šventagaršvės. Tai penktoji maršruto stotelė. Bevardžio upelio vagoje žaliuoja siauralapės drėgnuolės (Berula erecta) ir vandenininės mėtos, aukštai virš jų iškyla veronikos ir karčiosios kartenės. Paupinis juodalksnynas globoja ir gelsvalapę usnį (Circium oleraceum), didžiąją ugniažolę (Chelidonium majus), ir dar vieną kvepiantį ir gražiai žydintį augalą – vaistinę česnakūnę (Alliaria petiolata). Auga didžioji dilgėlė, vaistinis valerijonas, bukalapė rūgštynė (Rumex obtusifolius).Bet ir mažyčio
101 upokšnio krantuose, ir šaltiniuotame juodalksnyne įspūdingiausiai iškyla vaistinės šventagaršvės (Angelica archangelica). Auga šventagaršvės ir prie Stangės, ir prie Nemuno, bet ten nukerta jas šienpjoviai, o čia jos iškyla aukštai ir žydi. Šventagaršvė yra kvapnus augalas, jo šaknų aromatą labiausiai vertina gerų saldainių ir brangių gėrimų gamintojai. Kvepia ne tik šaknys, bet ir lapai, ir stiebai, ir netgi sėklos... Toliau taku keliaujame prie žaliasamanio pušyno – šeštojo sustojimo. Čia auga senos pušys su paprastojo kadagio (Juniperus communis) traku, negausi žolinė danga. Labai vešli samanų danga, kurioje vyrauja būdingos Lietuvos žaliasamanių pušynų rūšys – šilsamanė (Pleurozium schrebri), gūštvė (Hylocomium splendens), pasitaiko dvyndantė (Dicranum polysetum), plunksnė (Pstilium crista-castrensis).Auga čia ir apyretis Lietuvoje papartis – paprastoji šertvė (Polypodium vulgare). Liaudies medicinoje iš senų laikų šertvės šakniastiebiai vartojami nuo kosulio, persišaldymo, apopleksijos.O prie pat upelio, kur dirvožemis turtingas ir drėgnas, išsikerojo dekoratyviausias Lietuvos papartis – paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris). Šio augalo pavadinimas susietas su paslaptingojo laimės žiedo ieškojimu Joninių naktį. Šakniastiebiai išaugina daug požeminių ataugų, iš kurių išauga nauji augalai. Todėl vienas jonpaparčio kelmas aplinkui save gali išauginti visą sąžalyną. Toliau takas veda į miško aikštelę – septintąjį sustojimą. Čia šalia tako, pušyne, miško aikštelėje auga net 7 vaistingųjų augalų rūšys: karpotasis beržas (Betula pendula), paprastasis kadagys (Juniperus communis), paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum), paprastoji avietė (Rubus idaeus), paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), paprastoji žemuogė (Fragaria vesca). Raustančius žemuogių lapus reikia skinti vaistingai arbatai. Ir uogose, ir lapuose yra daug vitamino C bei geležies junginių. Liaudies medicinoje virškinimo sutrikimams gydyti vartoja jonažolę ir šermukšnį, prakaitavimui – avietes, kosuliui raminti čiobrelių arbatą. Karpotasis beržas – labai vertingas medis. Jo mediena vartojama baldų, įrankių, dailės dirbinių gamyboje, o iš tošies varomas degutas, iš šakučių rišamos vantos ir šluotos, pumpurai ir lapai renkami vaistams, geriama sula. Paprastojo kadagio kankorėžėliai maži, rutuliški, primena uogą, pirmamečiai – žali, antramečiai prinokę – melsvai juodi. Žalios kadagio šakutės naudojamos mėsai rūkyti, anglis tinka parako gamybai. Džiovinti kankorėžiai naudojami kaip prieskonis ir vaistas, iš kankorėžių ir medienos gaunamas aliejus. Iš miško aikšteles pasukame link neužžėlusių kopų –aštuntojo sustojimo. Pietryčių Lietuvoje pasitaiko neužžėlusių kopų. Jų judriame smėlyje pirmiausia įsikuria kerpės: vyrauja šiurės (Cladonia sylvatica, C. rangiferina), islandinė kerpena (Cetraria islandica). Vėliau pasirodo simetriški smiltyninio šepetuko (Corynephorus canescens) kūpsteliai, kurie yra gana
102 dažni smėlynuose, kopose ir retuose pušynuose. Birželio mėnesį subaltuoja Dianthus arenarius žiedai. Ši rūšis rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje gana reta, o šiauriniuose regionuose beveik visai neauga. Nustatyta, kad dauguma šio augalo populiacijų yra negausios, užima palyginti nedidelius plotus. Didžiausią grėsmę šiam augaui kelia buveinių pokyčiai (miško aikštelių smėlynų savaiminis užžėlimas ir apželdinimas, intensyvi rekreacija ir kt.). Dianthus arenarius įtraukta į naujai patvirtintą 2005 metų Lietuvos RK sąrašą ir priskirta prie lengvai pažeidžiamų (2 kategorija) rūšių grupės. Čia auga dar trys augalų rūšys, įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai Silene lithuanica ir Tragopogon gorskianus. Šios dvi rūšys, tai polėsės smėlingųjų senslėnių endemai, išlikę tik pietryčių smėlingoje lygumoje. Čia auga dar viena saugoma rūšis – tai Silene chlorantha. Nuo judraus smėlio kopų pasukame link skurdaus išretėjusio pušų jaunuolyno – devintojo sustojimo. Čia žaliuoja miltinės meškauogės. (Artostaphylos uva-ursi), gyvenančios net iki 100 metų. Jų amžių galima suskaičiuoti pagal stiebo rieves. Toliau takas veda link žaliasamanio pušyno, paskutinio – dešimtojo sustojimo. Šiame pušyne auga vienas kitas ąžuolėlis, kadagiai, skėtinės marinikės (Chimaphila umbellata), miškinės gluosvės (Monotropa hipopitys), pieviniai kupoliai (Melampyrum pratense). Čia galime rasti retų saugomų ir riboto paplitimo rūšių. Ankstyvą pavasarį didelius melsvus žeidus išskleidžia Pulsatilla patens. Šis Lietuvos raudonosios knygos augalas yra nuodingas, dekoratyvus bei turi baktericidinių ir fungicidinių medžiagų. Šiame pušyne auga dar viena Lietuvos raudonosios knygos rūšis. Tai Arnica montana. Keliaudami Merkinės botaniniu taku susipažinome su įvairiais ekotopais ir ten augančiais augalais. Aptikome devynias augalų rūšis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai Festuca psammophilla, Epipactis atrorubens, Astragalus cicer, Silene lithuanica, Trogopogon gorskianus, Silene chlorantha, Pulstailla patens, Arnica montana, Dianthus arenarius. Merkinės apylinkėse auga ir daugiau retų augalų rūšių. Tai Agrostema githago, Salvia prantensis, Gratiola officinalis. Merkinės pakrašty, prie Merkio ir Nemuno santakos 1974 m. įkurtas Merkinės botaninis draustinis, saugantis ir daugiau retų pievų, smėlynų ir miškų augalų rūšių. Todėl susipažinus su literatūrine ir herbariumine medžiaga, kelionę Merkinės botaniniu taku pratęsiau toliau – link Merkinės botaninio draustinio. Keliaujant šiuo draustiniu galima susipažinti su saugomomis augalų bendrijomis ir augalų rūšimis, įrašytomis į Lietuvos raudonąją knygą. Šis draustinis apima septynis Bingelių miško kvartalus, Merkio ir Stangės pakrantes ir judraus smėlio kontinentines kopas, kuriose saugomos minėtos augalų rūšys, aptinkamos keliaujant botaniniu taku ir tokios augalų rūšys, kaip Dianthus borbasii, Arenaria procera, Allium
103 angulosum, Allium vineale, Koeleria delavignei, Gentiana pneumonanthe, Lycopodiella inundata, Orchis mascula. Šiuos augalus prieš keliolika metų surado prof. M.Natkevičaitė- Ivanauskienė ir kiti botanikai. (Balevičius, 1992; Gudavičius, 1989). Ž.Lazdauskaitė Stangės šlaito viršuje surado augantį Festuca psammophilla. J. Balevičienė, B. Kizienė atliko fitocenologinius tyrimus, įvertino retų augalų rūšių populiacijų gausumą, aprašė keletą saugomų augalų bendrijų. Dabar retų augalų populiacijų gausumą įvertina botanikas M.Lapelė. 18 paveiksle pateikta Merkinės botaninio draustinio planas.
18 pav. Saugomų augalų rūšių radvietės Merkinės botaniniame draustinyje Šiame plane pažymėtos šių retų augalų rūšių radvietės: 1. Allium angulosum – Kampuotasis česnakas; 2. Allium vineale – Dirvinis česnakas; 3. Arnica montana – Kalninė arnika;
104 4. Gentiana pneumonanthe – Siauralapis gencijonas; 5. Koeleria delavignei – Delavino kelerija; 6. Lycopodiella inundata – Patvankinis pataisiukas; 7. Orchis mascula – Vyriškoji gegužraibė; 8. Pulsatilla patens – Vėjalandė šilagėlė; 9. Epipactis atrorubens – Tamsialapis skiautalūpis; 10. Dianthus borbassi – Borbašo gvazdikas; 11. Astragalus cicer – Ilguolinė kukšnė; 12. Astragalus danicus –Juodadantė kukšnė; 13. Linnaea borealis – Šiaurinė linėja; 14. Polypodium vulgare – Paprastoji šertuvė; 15. Tragopogon gorskianus – Gorskio pūtelis; 16. Festuca psammophila – Smėlyninis eraičinas; 17. Dianthus arenaria – Smiltyninis gvazdikas. Patikrinus Merkinės botaninio draustinio Lietuvos RK augalų rūšių radvietes maršrutiniu metodu, buvo įvertinta retų augalų populiacijų būklė, prieraišumas askiriems biotopams, bendrijoms. Trys Lietuvos RK augalų rūšys – Koeleria delavignei, Allium angulosum, Dianthus borbasii auga šerialapio smilgyno (Agrostietum vinealis Shelyag - Sosonko et al.) bendrijoje. Tai reta kontinentinės temperatinės Europos juostos bendrija, priskiriama I kategorijai. Lietuvoje žinoma tik 1 radvietė - Merkio upės salpoje, aukščiau Merkinės. Šios bendrijos diagnostinės rūšys įrašytos į Lietuvos RK. Viena iš diagnostinių rūšių – tai Koeleria delavignei. Šios rūšies gausumas ir projekcinis padengimas pagal J.Braun-Blauquet (1964) skalę vertinamas 2-3 balais. Vadinasi, bendrijoje individų daug, jie padengia nuo ¼ iki ½ tiriamojo laukelio. Pilkai violetinės Delavino kelerios šluotelės ir lemia bendrijos aspektą. Tarp jų iškilę stambūs, šakoti, žali, tankiažiedžių rūgštynių kerai, kai kur steibiasi purpuriniai Borbašo gvazdikų, violetiniai kampuotųjų česnakų, geltoni liucernų bei paprastųjų perluočių žiedynai. Kita diagnostinė bendrijos rūšis – tai Dianthus borbasii. Šios rūšies gausumas pagal J.Braun-Blauquet (1964) skalę vertinamas 2-1 balais. Individų bendrijoje daug, bet jie padengia ne daugiau kaip 1/20 tiriamojo laukelio. Allium angulosum lydinčioji bendrijos rūšis, pagal J.Braun-Blauquet (1964) skalę įvertinta 1 balu. Individų bendrijoje nedaug, tačiau jie padengia didesnį plotą, bet ne daugiau kaip 1/20 tiriamojo laukelio. Allium angulosum – šviesiamėgis, šilumą bei drėgmę mėgstantis, nereikalaujantis derlingų dirvožemių augalas. Šerialapio smilgyno bendrijos būklė
105 stabili, saugoma Merkinės botaniniame draustinyje. Būtina šienauti vieną kartą per metus, uždrausti ganyti gyvulius, tręšti ir deginti žolę. Merkinės botaniniame draustinyje saugoma eraičininio kelerijyno (Festuco psammophilae - Koelerietum glaucae Klika 1931) bendrija. Tai siauro arealo kontinentinės temperatinės Europos juostos bendrija. Lietuvoje ši bendrija yra poledynmečio reliktas ir siekia arealo šiaurvakarinį pakraštį. Eraičininio kelerijyno bendrija priskiriama II kategorijai. Tai labai reta Lietuvoje bendrija, jų užimami plotai labai maži. Aptinkama tik pietryčių Lietuvoje. Bendrija įsikūrusi kontinentiniuose smėlynuose, žvyrynuose, upių šlaituose. Dirvožemis maisto medžiagų neturtintas judrus smėlis ir žvyras. Dirvožemio r-ja šarminė (pH 7,4-8,0). Bendrijos edifikatorius Festuca psammophila įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Šios rūšies gausumas ir projekcinis padengimas vertinamas 2-3 balais (pagal J.Braun-Blauquet (1964) skalę). Vadinasi, individų bendrijoje yra daug ir jie padengia nuo ¼ iki ½ tiriamojo laukelio. Kita saugoma rūšis – Tragopogon gorskianus yra Polesės aliuvinių smėlynų endemas. Šios rūšies gausumas ir projekcinis padengimas vertinams + (pagal J.Braun-Blauquet). Vadinasi, individų bendrijoje mažai ir jie padengia mažą plotą. Dianthus arenaria (įtraukta į naujai patvirtintą 2005 m. Lietuvos RK sąrašą) individų gausumas pagal J.Braun-Blauquet vertinamas 1 balu. Eraičininio kelerijyno bendrijos nykimo priežastys – mechaniniai pažeidimai rekreacijos metu, ganymas, augaviečių apsodinimas mišku. Bendrija saugoma Merkinės draustinyje, būtina ją stebėti. Snaputinio plukyno (Geranio-Anemonetum sylvestris Th.Müller 1961) bendrija aptinkama Merkio šlaituose ties Merkine. Lietuvoje tai mažiausiai žmogaus ūkinės veiklos paliestos pievos. Jas galima laikyti kalkiamėgių pievų etalonu, nes dėl savitų augaviečių išliko gana natūralios (netręšiamos ir neganomos). Bendrijos prieraišios prie kalkingų dirvožemių, būdingi velėniniai karbonatiniai mažai ar vidutiniškai nuardyti priesmėliai. Dirvos r-ja neutrali arba mažai šarminė (pH 6,8-7,2). Dirvožemis humusingas (2,0-5,0 %). Snaputinio plukyno bendrija priskiriama III kategorijai. Bendrijoje auga į Lietuvos RK įrašyti augalai – Gentiana cruciata, Gentianella amarella. Dabartinė bendrijų būklė nebloga. Nyksta dėl to, kad šlaitai ariami, užželia krūmais ar apsodinami mišku. Saugoma snaputinio plukyno bendrija Dzūkijos nacionaliniame parke. Ribojamas ganymas ir neleidžiama tręšti. Arnica montana auga tik Pietryčių Lietuvos termofiliniuose pušynuose. Tai šviesiamėgė rūšis, auganti tik atvirose vietose (pagal Elenbergo (1991) skalę įvertinta 9 balais). Arnica montana vidutinio šiltumo bei vidutinio drėgnumo vietų augalas, augantis nederlinguose dirvožemiuose. Individų skaičius šiuo metu dar pakankamai gausus, tačiau labai smarkiai nyksta. Kalninė arnika priskiriama vaistažoliniams dekoratyviniams augalams, todėl yra renkami jos
106 žiedai. Epipactis atrorubens auga termofiliniuose pušynuose, šlaituose, smėlynuose, gyvulių varyklose. Merkinės botaniniame draustinyje stebimos keturios šios rūšies augavietės. Tamsialapis skiautalūpis priskiriamas II kategorijai. Šiuo metu individų skaičius pakankamai gausus, tačiau sparčiai nyksta. Pulsatilla patens auga sausuose pušynuose, šlaituose, sausose pamiškėse. Tai pusiau šviesiamėgė, vidutinio šiltumo vietų rūšis, auganti nederlinguose dirvožemiuose. Vėjalandė šilagėlė – dekoratyvinė, nuodinga. Pulsatilla patens anksčiau Lietuvos RK buvo priskirta prie sparčiai nykstančių (Balevičius, 1992), pastaruoju metu – prie išsaugotų rūšų (5(Rs) kategorija) grupės (Lygis, 2000, Kundrotas, 2005). Vykdant 2000-2003 metais tyrimus, paaiškėjo, kad didelė dalis šio augalo populiacijų yra negausios (aptinkama pavienių individų), užima nedidelius plotus. Savaiminiai arba žmogaus veiklos sukelti buveinių pokyčiai (miško aikštelių, smėlynų savaiminis užžėlimas ir apželdinimas, intensyvi rekreacija ir kt.) kelia grėsmę šviesias ir pusiau atviras augavietes mėgstančiam augalui. Todėl Pulsatilla patens buvo priskirta prie pažeidžiamų (2(V) kategorija) rūšių grupės (Kundrotas, 2005). Astragalus cicer auga sausuose saulėtuose šlaituose, pamiškėse, retuose sausuose miškuose. Tai pusiau šviesiamėgė rūšis, auganti vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Tai nederlingų, vidutiniškai šarminių ir stipriai šarminių dirvožemių augalas (Ellenberg, 1991). Išsami Astragalus cicer augaviečių analizė parodė, kad šis augalas daugelyje vietų yra įsikūręs antropogeninės kilmės buveinėse. Tai leidžia manyti, kad daugelis Astragalus cicer populiacijų yra antropogeninės kilmės, t.y. rūšis adventyvinė, o vienoje ar dvejose vietovėse Pietų Lietuvoje ji gali būti savaiminė. Viena iš tokių spėjamai savaiminių Astragalus cicer populiacijų yra Merkinės botaniniame draustinyje. Dabar Astragalus cicer priskiriama IV kategorijai. Merkinės draustinyje aptinkama dar keletą Lietuvos RK augalų rūšių augaviečių. Tai Allium vineale. Ši rūšis auga sausuose šlaituose, pamiškėse, miško aikštelėse, pakėlėse. Draustinyje stebima viena šios rūšies populiacija. Allium vinele priskiriama II retumo kategorijai (Kundrotas, 2005). Orchis mascula ( pav) priskiriama taip pat II retumo kategorijai. Draustinyje stebima viena šios rūšies populiacija. Orchis maculata auga pievose, pamiškėse, miško aikštelėse. Ši rūšis prieraiši vidutiniškai šarminiams drėgniems ir vidutinio drėgnumo dirvožemiams. Gentiana pneumonanthe priskiriama I retumo kategorijai. Tai rūšis, kuriai gresia didelis išnykimo pavojus ir kuriai išsaugoti būtinos neatidėliotinos specialios priemonės. Draustinyje Bingelių kvartale esančių pelkių pakraštyje buvo aptikta keletą Gentiana pneumonanthe individų. Ši rūšis yra šviesiamėgė, auganti vidutinio šiltumo vietose. Tai drėgnų, niekada neperdžiūvusių, nederlingų dirvožemių augalas (Ellenberg, 1991). Lycopodiella inundata priskiriamas II retumo kategorijai. Merkinės draustinyje stebima viena šios rūšies populiacija, kuri yra aptinkama
107 užpelkėjusiame ežeriuke. Ši pataisų rūšis prieraiši šlapiems, blogai aeruojamiems, vidutiniškai rūgštiems ir nederlingiems dirvožemiams. Tai pusiau šviesiamėgis, vidutinio šiltumo augalas. Merkinės botaniniame draustinyje dar aptinkamos retos, saugotinos augalų rūšys. Tai šiaurinė linėja (Linnaea borealis), juodadantė kukšnė (Astragalus danicus) bei paprastoji šertvė (Polypodium vulgare). Reikia pažymėti, jog šiame draustinyje auga dvi augalų rūšys, įrašytos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedą: Pulsatilla patens ir Dianthus arenarius.
108 6. IŠVADOS 1. Varėnos rajone auga 71 augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos RK. 62 šių augalų rūšių priklauso magnolijūnų skyriaus augalams, 6 rūšys – sporiniams induočiams ir 3 rūšys – samanoms.
2. Pagal Tachtadžijano fitogenetinę žiedinių augalų sistemą šios saugomos augalų rūšys priklauso 5 skyriams, 7 klasėms, 9 poklasiams, 27 eilėms, 31 šeimai ir 59 gentims.
3. Daugiausia šių analizuojamų saugomų augalų rūšių pagal gamtosaugos reikalingumą priklauso 2 kategorijai (38,02 % ) ir 3 kategorijai (29,6 % ). Tai sparčiai nykstančios ir retos augalų rūšys.
4. Pagal H. Ellenberg metodiką išsiaiškinta, kad saugomų augalų floroje vyrauja šviesamėgiai, vidutiniškai šilumai bei dirvožemio drėgnumui reiklūs augalai. Šie augalai dažniausiai auga nederlinguose, neutraliuose ir menkai šarminiuose dirvožemiuose. Dauguma analizuojamų rūšių yra subokeaninės (63,04%).
5. Daugiausiai saugomų augalų rūšių priklauso mezofitams (25 rūšys) ir mezohidrofitams (18 rūšių).
6. Tarp analizuojamų induočių augalų rūšių vyrauja hemikriptofitai (42,65%) ir geokriptofitai (35,35%).
7. Dauguma Varėnos rajono saugomų augalų rūšių priklauso daugiamečių žolinių augalų morfologiniui tipui (87% visų retų augalų rūšių). 8. Didžiausią procentą visų Varėnos rajono saugomų floros spontaninių rūšių sudaro Europinė temperatinė-submeridionalinė (X) grupė (25%). Tai yra pietinės mūsų floros rūšys. 9. Varėnos rajono saugomų induočių augalų floroje vyrauja kontinentinės rūšys (51,5%). 10. Temperatinės (IV ir IX) grupės Varėnos rajono savaiminėje tiriamų induočių augalų floroje sudaro 19,2%. Tai atspindi Lietuvos regioninę padėtį. 11. Varėnos rajone aptinkama 10 saugomų augalų bendrijų. Penkiose iš jų auga Lietuvos RK augalų rūšys.
12. Varėnos rajone aptinkama 25 Europinės svarbos buveinės. 14 šių buveinių bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Varėnos rajone auga 7 augalų rūšys, kurios yra įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos II priedo sąrašus.
109 13. Varėnos rajone, esantys miškai nėra turtingi kertinėmis miško buveinėmis. Varėnos rajone (neįskaitant Dzūkijos NP) išskirsta 72 (P)KMB. Dzūkijos nacionalinioame parke išskirta 140 (P)KMB. Čepkelių valstybiniame rezervate išskirta 1 (P)KMB.
110 LITERATŪRA Abromaitis V., Drobelis E., Drobelienė O., Lapelė M., 1999: Varėnos kraštas.- Vilnius.
Anderson L., Kriukelis R., Skuja, 2005 : Kertinių miško buveinių inventorizacija Lietuvoje.- Vilnius. Aukštaitis J., 2006: Lietuvos nacionaliniai parkai.-Kaunas.
Balevičienė J., Balevičius A., Grigaitė O., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., G inūnas K., Balevičius K., Juknevičienė R., Prūsaitė J., Šešelgis K., Tamošaitis J., 1984: Čepkelių rezervatas.- Vilnius.
Balevičienė J., Kizienė B, Lazdauskaitė Z., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Sinkevičienė Z., Tučienė A., Venckus Z., 1998: Lietuvos augalija.- Kaunas-Vilnius.
Balevičienė J., Balevičius A., Grigaitė O., Patalauskaitė D., Rašomavičius V.,Stankevičienė Z., Stankevičiūtė J., 2000: Lietuvos Raudonoji knyga. Augalų bendrijos.- Vilnius.
Balevičienė J., 2000: Pievų ir pelkių botaninė įvairovė ir jos apsauga.-Kn.:Lietuvos aplinkosaugos raida: 226-233.-Vilnius. Balevičienė J., Sinkevičienė Z., 2000: Merkinės botaninis takas (Dzūkijos nacionalinio parko informacinis leidinys). Balevičius K., 1979: Lietuvos TSR gamtos paminklai.- Vilnius.
Balevičius K., Lapelė M., Paltanavičius S., 1992: Lietuvos Raudonoji knyga.- Vilnius.
Balevičius K., 2000: Lietuvos raudonoji knyga.- Kn.:Lietuvos aplinkosaugos raida: 226-233.- Vilnius. Baltrėnas P., Lygis D., 1996: Aplinkos apsauga.- Vilnius.
Basalykas A., 1958: Lietuvos TSR fizinė geografija, 1 tomas.-Vilnius.
Basalykas A., 1960: Lietuvos TSR fizinė geografija, 2 tomas.-Vilnius.
Baubinas R., Povilanskas R.,Taminskas J., Grigaitė O., 2001: Čepkelių raistas – natūralios gamtos reliktas.-Kn.: Pelkės, jų vaidmuo ir apsauga:27-29.- Vilnius.
Bėkšienė V., 1992: Dzūkijos nacionalinis parkas. –Alytus.
Bliujus A., 1991: Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas.- Vilnius.
Butkus V., 1987: Mažieji miško turtai.- Vilnius.
111 Čaplikas A.,1998: “Dėl augalų bendrijų raudonosios knygos sąrašo patvirtinimo“.-Valstybės žinios, Nr.108-2976.
Dagys J., 1980: Augalų ekologija.- Vilnius.
Dagys J., 1985: Augalų anatomija ir morfologija.- Vilnius.
Daniulaiti G., Stauskas V., Baškytė R., Kavaliauskas P., 2000 : Pievų ir pelkių botaninė įvairovė ir jos apsauga.-Kn.:Lietuvos aplinkosaugos raida: 252-257.-Vilnius. Dringelis J., 1983: Varėnos rajonas.- Vilnius.
Drobelis E., 1999: Čepkelių valstybinis rezervatas.-Vilnius.
Ellenberg H. et al., 1991: Zeigerwerte von Pflanzen in Mitteleuropa. Scripta geobotanika, v. 18: 248 s.
Erelis P., 1991: Įdomioji Lietuva.- Vilnius.
Europos Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (92/43/EEB), 1992: Gegužės 21 d., 2001.- Vilnius.
Grigas A., 1986: Vaisių ir sėklų įairovė. -Vilnius.
Grigaitė O., 1993: Lietuvos aukštapelkių augmenijos charakteristika (daktaro disertacija, rankraštis).- Vilnius.
Griniūtė D., 2001: Gamtotvarkos vaidmuo saugant biologinę įvairovę.- Vilnius.
Gudavičius H., Kavaliauskas P., Krupickas R., 1989: Lietuvos draustiniai.- Kaunas.
Gudžinskas Z., 1996: Augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nomenklatūros pakeitimai ir pataisymai.- Botanika Lithuanica, 2(1): 65-70. Gudžinskas Z., 1999: Lietuvos induočiai augalai. – Vilnius. Gudžinskas Z., 2001: Augalų rūšys įrašytos į Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II priedą. – Baltasis gandras, Nr.2: 7 psl.
Gudžinskas Z., 2003: Pasiūlimai ir pastabos del į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų augalų sąrašo.- Botanika Lithuanica, 5: 19-24. Isokas G., 1995: Lietuvos gamtos paminklai.- Vilnius. Jakimavičius A., Zajančkauskas P.,2000: Augalų apsauga.-Kn.:Lietuvos aplinkosaugos raida:202-209.-Vilnius. Jankevičienė R., 1978: Retieji globotiniai augalai. – Vilnius.
112 Jankevičienė R., Lazdauskaitė Ž., 1978: Lietuvos TSRS retosios augalų rūšys ir jų apsauga. – Kn.: Augalai ir žmogus. 46-52.- Vilnius Jankevičienė R., 1987: Vasarą žydintys augalai. – Vilnius.
Jankevičienė R., Lazdauskaitė Ž., 1991: Rudenį žydintys augalai. – Vilnius.
Jankevičienė R., 1998: Botanikos vardų žodynas. – Vilnius. Jankevičius S., 2000: Lietuvos aplinkosaugos raida.-Vilnius. Janukonis A., 2001: Lietuvos pelkės ir jų apsauga.-Kn.: Pelkės, jų vaidmuo ir apsauga:12-18.- Vilnius. Jukonienė I., 2003: Lietuvos kiminai ir žaliosios samanos,- Vilnius.
Kirstukas M., 2002: Pelkių augalų karalijoje. – Baltasis gandras, Nr.2: 16 psl.
Kirstukas M., 2004: Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos.- Vilnius.
Kundrotas A., 2003: „Dėl į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų saugomų gyvūnų, augaų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“.- Valstybės žinios, Nr.100-4506. Kundrotas A., 2005: „Dėl į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų saugomų gyvūnų, augaų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“.- Valstybės žinios, Nr.76-2784.
Kundrotas A., 2005: “Dėl valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo patvirtinimo“.- Valstybės žinios, Nr. 71-2566. Kundrotas A., 2005: „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos komisijai, patvirtinimo“.- Valstybės žinios, Nr. 105-3908. Kundrotas A., 2006: “Dėl Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje sąrašo patvirtinimo“.- Valstybės žinios, Nr. 42-1531. Lapelė M., Gudavičius H., 1996: Dideli atradimai prie Zackagirio (Dzūkijos nacionalinio parko informacinis leidinys).- Alytus.
Lapelė M., 1997: Lietuvos valstybinių rezervatų flora ir fauna.- Vilnius.
Lapelė M., Drobelis E., 1998: Dzūkijos nacionalinis parkas. -Kaunas.
Lapelė M., 2000: Dzūkijos nacionalinis parkas.Gamtos rezervatai. – Vilnius.
Lapelė M., Ostrauskas T., Vaitkevičius V., 2004: Apie gamtą.- Kn.: Merkinės istorijos bruožai: 13-21.-Vilnius.
Lazdauskaitė Ž., 1985: Pavasarį žydintys augalai. – Vilnius.
113 Lekavičius A., 1989: Vadovas augalams pažinti.- Vilnius.
Lietuvos TSR flora, I- VI tomas, 1959- 1980: -Vilnius.
Lietuvos Respublikos biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas,1997: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.- Vilnius. Lygis D., 2000: Naujasis Lietuvos Raudonosios knygos rūšių sąrašas. – Baltasis gandras, Nr.4: 12-20 psl.
Mikalauskas G., 2000: Lietuvos gamtos paminklai. - Žaliasis pasaulis, Nr.11.
Matiukas G., 2000: Nauja pasaulinė Raudonoji knyga. - Žaliasis pasaulis, Nr.12.
Naujalis J., 1992: Augalų populiacinė ekologija.- Vilnius.
Naujalis J., Kalinauskaitė N., Grinevičienė M., 1995: Vadovas Lietuvos kerpsamanėms pažinti. – Vilnius. Naujalis J., 1997: Gaubtasėkliai.- Kn.: Mažasis botanikos atlasas: 42-46.-Kaunas.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1961: Merkio salpos pievos. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Biologija, 1: 225-251.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1966: Lietuvos pietryčių smėlėtosios lygumos būdingieji augalai. – Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Biologija, Nr. VI: 197-204 psl.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1970:Išsaugokime savitą Lietuvos augaliją. – Mokslas ir gyvenimas., II: 27-31.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1977: Užliejamos Lietuvos pievos.- Kn.: Botaninių mokslų pasiekimai Tarybų Lietuvoje. 172-182. – Vilnius.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1983: Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai. - Vilnius.
Natkevičaitė-Ivanauskienė M., Strazdaitė-Balevičienė J., Bandžiulienė R., 1997: Lietuvos induočių augalų floros chorologinė analizė. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Biologija, Nr. XVI: 87-104 psl.
Navasaitis M., Ozolinčius R.,Smaliukas D.,Balevičienė, 2003: Lietuvos dendroflora.-Kaunas.
Noreika R. Balevičienė J., Smaliukas D., 1997: Magistro darbas (metodinės rekomendacijos).- Vilnius.
Raudoni lapai(1-8), 1993-2004: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.- Vilnius.
114 Rašomavičius V., 2001: Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. – Vilnius. Saugomų teritorijų įstatymas, 2001-12-04: Lietuvos Respublikos seimas.- Valstybės žinios, Nr.108-3902. Saugomų gyvūnų, augalų, grybų, rūšių ir bendrijų įstatymas, 2001-12-11: Lietuvos Respublikos seimas.- Valstybės žinios, Nr.108-2727. Snarskis P., 1954: Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti.- Vilnius. Snarskis P., 1968: Vadovas Lietuvos TSR augalams pažinti.- Vilnius. Snarskis P., 1958: Kai kurie retesnieji augalai Lietuvos TSR.- Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto mokslo darbai, 7. Stankevičiūtė J., 2003: Smėlynų augmenijos stebėjimai (Botanikos institutas). Stončius D., 2001:Tarptautinės svarbos pelkių (Ramsaro) konvencija.-Kn.: Pelkės, jų vaidmuo ir apsauga: 23-27.-Vilnius.
Šablevičius, 2001: Varpeniai. – Baltasis gandras, Nr.6: 20 psl. Šatkus J., Rutkauskas A., 2000: Lietuvos miškingumas.-Kn.: Aplinkosaugos raida Lietuvoje: 209-226.-Vilnius. Vaitonienė R., 1985: Dzūkijos kopos.- Vilnius.
Valentienė J., 1999: Dzūkų kraštas.- Vilnius.
Venckus Z., 2001: Augalų bendrijų Raudonoji knyga. – Tėviškės gamta, Nr.3.
Venckus Z., 2001: Lietuvos raudonoji knyga. – Mūsų girios, Nr.3: 16 psl.
Пакалънис А., Балявичене Ю., Лякавичюс А., Янкявичене Р., 1986: Основы охраны растителъново покрова Литовской ССР.- Вилънюсю
Тахтаджиян. А., 1987: Система магнолиофитов.- Ленинград. http://www.am.lt http://www.natura.2000.lt http://www.dzūkijosparkas.lt http://www.google.lt http://www.vstt.lt http://www.botanika lt http://www.glis.lt http://www.natura 2000 GIS duomenų bazė.lt
115 SANTRAUKA Varėnos rajono biologinę įvairovę ir floros savitumus nulėmė geografinė padėtis, unikalus Pietryčių smėlėtosios lygumos ir Dzūkų moreninės aukštumos derinys, gausūs upių slėniai, specifinis klimatas ir hidrologinis rėžimas. Poledynmečio upių smėlynais, kurie nuo Oderio per Lenkiją ir Baltarusiją nusidriekia rytiniu Lietuvos pakraščiu, iš Centrinės ir Pietryčių Europos į šį kraštą atkeliavo daug pietimo paplitimo rūšių, kurios retai ar visai nesutinkamos kitose Lietuvos vietose. Nemažai ir šiaurinių augalų rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų, auga drėgnuose spygliuočių miškuose, šaltavandenėse upėse, pelkėse. Daugumas jų yra retos ar visiškai nesutinkamos kitose Lietuvos vietose, o pietų Lietuvoje aptinkama ne viena jų radvietė. Kad išsaugotume ir perduotume Varėnos rajone esančias botanines vertybes ateities kartoms, reikia pažinti ir globoti saugomas augalų rūšis, jų buveines. Šiam tikslui įgyvendinti Varėnos rajone buvo įsteigta daug įvairaus dydžio ir statuso saugomų teritorijų - Dzūkijos nacionalis parkas, Čepkelių gamtinis rezervatas; 2 valstybės saugomi kraštovaizdžio draustinai, 1 botaninis ir 4 botaniniai-zoologiniai savivaldybės saugomi draustiniai. Varėnos rajono saugomų teritorijų tinklas pasižymi didele miško, pievų, pelkių, smėlynų biotopų įvairove, kuriose aptinkama 71 augalų rūšis, įrašyta į Lietuvos RK. Dauguma jų priskiriami magnolijūnų skyriui (62 rūšys), 6 rūšys priklauso sporiniams induočiams ir 3 rūšys – samanoms. Pagal A.Tachtadžijano fitogenetine žiedinių augalų sistema šios saugomos augalų rūšys priklauso 5 skyriams, 7 klasėms, 9 poklasiams, 27 eilėms, 31 šeimai ir 59 gentims.
Išsiaiškinus šių saugomų augalų rūšių gamtosauginį statusą, nustatyta, kad dauguma šių rūšių priklauso 2 ir 3 kategorijoms. Tai sparčiai nykstančios ir retos augalų rūšys.
Remiantis H. Ellenberg metodika, išsiaiškinta saugomų induočių augalų rūšių pasiskirstymas pagal poreikį aplinkos veiksniams ir nustatyta, kad Varėnos rajono saugomų augalų floroje vyrauja šviesamėgiai, vidutiniškai šilumai bei dirvožemio drėgnumui reiklūs augalai. Šie augalai dažniausiai auga nederlinguose, neutraliuose ir menkai šarminiuose dirvožemiuose. Dauguma analizuojamų rūšių yra subokeaninės (63,04% ). Pagal prieraišumą hidrologiniam rėžimui, daugiausia rūšių priklauso mezofitų (25 rūšys) ir mezohidrofitų (18 rūšys) ekologinėms grupėms.
Dauguma saugomų augalų rūšių augavietės aptinkamos termofiliniuose pušynuose, žemyninėse ir užliejamosiose pievose bei pelkėse.
Daugumos tiriamų induočių augalų rūšių gyvenimo formos yra yra hemikriptofitai (29 rūšys) ir geokriptofitai (24 rūšis).
116 Remiantis biologinės analizės duomenimis nustatyta, kad dauguma saugomų augalų rūšių (95% ) žydi ir sporofikuoja vasarą. Taip pat dauguma šių augalų rūšių dauginasi lytiniu būdu, brandindami sėklas (62 rūšys). Sporiniai induočiai ir samanos dauginasi sporofikuodami. 28 šios augalų rūšys dauginasi ir vegetatyviniu būdu. Pagal amžių ir stuomens tipą, daugiausia šių augalų rūšių priklauso daugiamečių žolinių (58 rūšys) augalų morfologiniui tipui.
Sudarius Varėnos rajono saugomų induočių augalų floros chorologinį spektrą, nustatyta, jog didžiausią procentą (25%) visų Varėnos rajono saugomų spontaninių rūšių sudaro Europinė temperatinė-submeridionalinė (X) grupė. Tai yra pietinės mūsų floros rūšys. Temperatinės (IV ir IX) grupės Varėnos rajono savaiminėje tiriamų induočių augalų floroje sudaro 19,2%. Tai atspindi Lietuvos regioninę padėtį, nes Lietuva priklauso Vidurio Europos lapuočių miškų fitogeografiniam padaliniui. Varėnos rajono saugomų induočių augalų floroje vyrauja kontinentinės rūšys (51,5 %), nes Varėnos rajonas yra pats kontinentaliausias.
Remiantis J.Balevičienės (2000 m.) saugomų augalų bendrijų knyga, nustatyta, jog Varėnos rajone yra 10 saugomų augalų bendrijų, iš kurių penkiose auga Lietuvos RK augalai. Tai Agrostietum vinealis Shelyag - Sosonko et al.1986, Margojo asiūklio (Equisetum variegatum), Festuco psammophilae - Koelerietum glaucae Klika 1931, Scolochloetum festucaceae Rejewski 1977, Geranio-Anemonetum sylvestris Th.Müller 1961bendrijos. Maršrutiniu metodu ištirtose atkarpose – Marcinkonių kaimo pakraščiais, Merkinės botaniniu taku bei Merkinės botaniniame draustinyje buvo patikrintos saugomų augalų rūšių radvietės, ir rasta, kad vienų augalų rūšių populiacijos išlieka stabilios, kitų – nežymiai kinta.
117 ABSTRACT
The biological variety and peculiarities of flora of Varena’s region was determined by its geographical position, the combination of the unique sandy Southeastern plains and the moraine hill of Dzukija, the plentitude of river valleys, specific climate and hydrological regime. By post- glacial river sands which stretch beginning with Odder through Poland and Byelorussia up to eastern coast of Lithuania, from central and Southeastern Europe many species came to this land which can be rarely found or even never found in others places of Lithuania. There is also a plentitude of Northern species of plants dating back to glacial period, growing in wet coniferous forests, coldwater rivers, swamps. Most of plants are rarely found or never found in others places of Lithuania but there is not one location in the south of Lithuania. To preserve and to transmit the wealth of Varena’s region for other generation it is will be had protected plants species and location in trust. To that end it was seted up a lot of different sizes and status protected territories – Dzukija National Park, Cepkeliai Strict Nature Reserve, 2 State Landscape Reserves, 1 Botanical and 4 Botanical-Zoological Municipality’s Reserves. In Varena region 71 growing places of plant species of Lithuania’s Red Book can be found. The majority of these plants belong to magnoliaceae section (62 species), 6 belong to cryptogamic induociai and 3 belong to mass. According to Tachtadziano phylogenetic system of flowering plants it was determined that the preserved plant species found in Varena region belong to 5 sections, 7 classes, 9 bus classes, 27 rows, 31 families and 59 genus. According to the environmental status, most of the preserved plant species in Varena region belong to categories 2 and 3. These are disappearing and very rare plant species. According to H. Ellenberg methodology it was clarified that most of plants in Varena region are light-demander, very average demanding for warm and damp of soil. These plants normally grow in infertile, neutral and not very alkaline soil. Majority of analyzed species are subokeanin (63,04 %). Having determined the affection of hydrological regime it was found out that the majority of plant species are mesophyts (25 species) and mesohydrophyts (18 species). Having analyzed the diffusion of preserved plant species in various growing places it was determined that they can be found in pinewood, affluent meadows and swamps. The living farms of Varena’s region plants species were determined: hemikriptofitai (29 species) and geogriptofitai(24 species). The majority of the protected plants (95 %) in research flower and spore in summer.
118 Having discussed the propagating peculiarities and the variety of fruit of the preserved plant species in Varena’s region it was determined that most of them propagated by sexual method, by maturing the seeds (62 species) and species spore. Most of the plants in research are of many years herbaceous morphological type plants (58 species). Having analyzed the self-generation plant species found in Lithuania’s Red Book it was determined that the biggest part of Varena’s region flora spontaneous plants make the European temperative submerionalic (X) group. These are the southern species of our flora. In Varena’s region induociu flora prevail continental species, as the region itself is continental. The temperative (groups IV and IX) in the spontaneous induociu flora make up 19, 2 %. Lithuania belongs to Central Europe’s deciduous forests philogeographical subunit. 5 preserved plants communities can be found in Varena’s region, in which grow the plant species mentioned in Lithuania’s Red Book (Agrostietum vinealis, Equisetum variegatum, Festuco psammophile-Koelerietum glaucae, Scolochloetum festucaceae, Geranio-Anemonetum sylvestris). After survey of Marcinkonys country, Botanical trace and Botanical Reservation of Merkine it was made a conclusion that populations of some plants are stabilized, of others minutely varied.
119 PRIEDAS
1 priedas ABĖCĖLINĖ RODYKLĖ MAGNOLIJŪNAI Agrostema githago L. - Paprastoji raugė Agrimonia procera Wallr. - Kvapioji dirvuolė Alyssum gmelinii Jord. - Smiltyninis laibenis Alisma lanceolatum With.- Lancetinis dumblialaiškis Allium scorodoprasum L. - Porinis česnakas Allium angulosum L. - Kampuotasis česnakas Allium vineale L. - Dirvinis česnakas Arenaria procera Speng. - Siauralapė smiltė Arnica montana L. - Kalninė arnika Astragalus cicer L. - Ilguolinė kulkšnė Beckmania eruciformis (L.) Host - Paprastoji bekmanija Epipactis atrorubens (Hoffm.) Schult. - Tamsialapis skiautalūpis Epipogium aphyllum (F.W.Schmidt) Sw. - Belapė antbarzdė Cardamine bulbifera L. - Svogūninė dantažolė Cephalanthera rubra (L.) L.C.Rich - Raudonasis garbenis Cyperus fuscus L. - Rudoji viksvuolė Cypripedium calceolus L. - Plačialapė klumpaitė Corallorhiza trifida Chatel. - Nariuotoji ilgalūpė Cnidium dubium (Schkuhr) Thell. - Pelkinė guostė Dactylorhiza maculata (L.) soo - Dėmėtoji gegūnė Dactylorhiza traunsteinera (Saut.) Soo - Siauralapė gegūnė Dianthus borbasii Vandas - Borbašo gvazdikas Dianthus superbus L. - Puošnusis gvazdikas Dianthus arenarius L. - Smiltyninis gvazdikas Festuca psammophila (Čelak) Fritsch - Smėlyninis eraičinas Gentiana crutiata L. - Melsvasis gencijonas Gentiana pneumonanthe L. - Siauralapis gencijonas Gymnadenia conopsea (L.) R.Br. - Pievinis plauretis
120 Gladiolus imbricatus L.- Paprastasis kardelis Glyceria nemoralis Uechtr. Et Kornicke - Miškinė monažolė Gratiola officinalis L. - Vaistinė raitinytė Hypericum hirsutum L.- Plaukuotoji jonažolė Hammarbya paludosa (L.) O. Ktze - Pelkinė laksva Iris sibirica L.- Sibirinis vilkdalgis Juncus capitatus Weig. - Galvinis vikšris Koeleria delavignei Czern. Ex Domin - Delavino kelerija Liparis loeselii L.C. - Dvilapis purvuolis Listera cordata (L.) R.Br. - Širdinė dviguonė Malaxis monophyllos (L.)Sw. - Vienlapis gedutis Neottianthe cacullata Schlecht. - Miškinė plikaplaiskė Nymhaea alba L. - Paprastoji vandens lejija Nuphar pumila ( Timm) DC - Mažažiedė lūgnė Orchis mascula (L.) L. - Vyriškoji gegužraibė Pedicularis sceptrum-corolinum L.- Karališkoji glindė Pedicularis sylvatica L.- Miškinė glindė Peplis portula L. - Pelkinė šindra Potamogeton meinshausenii Juz.- Meinshauzeno plūdė Prunella grandiflora (L.) Schol. - Didžiažiedė juodgalvė Pulsatilla nigricans Storck - Tamsiažiedė šilagėlė Pulsatilla patens L.- Vėjalandė šilagėlė Radiola linoides Roth - Lininė žarotūnė Salvia pratensis L.- Pievinis šalavijas Salix lapponum L. - Laplandinis karklas Salix myrtilloides L.- Mėlynialapis karklas Saxifraga hirculus L. - Pelkinė uolaskėlė Scabiosa columbaria L.- Balandinė žvaigždūnė Scolochloa festucaceae (Willd.) Link - Eraičininė nendrūnė Silene chlorantha (Willd.) Ehrh. - Žalsvoji naktižiedė Silene lithuanica Zap. - Lietuvinė naktižiedė Succisella inflexa (Kluk) G. Beck - Pelkinis ratenas Tragopagon gorskianus Rchb.- Gorskio pūtelis Trifolium lupinaster L.- Penkialapis dobilas
121 SPORINIAI INDUOČIAI Botrychium matricariifolium A.Br. ex Koch - Šakotasis varpenis Botrychium multifidum (S.G. Gmel.) Rupr. - Daugiaskiltis varpenis Botrychium virginianum (L.) Sw. - Virgininis varpenis Equisetum telmateia Ehrh. - Didysis asiūklis Huperzia selago (L.) Bernh. Ex Schrank et Martius - Statusis atgiris Lycopodiella inundata (L.) Born. - Patvankinis pataisukas SAMANOS
Hamatacaulis vernicosus - Žvilgančioji riestūnė Sphagnum molle Sull. - Minkštasis kiminas Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dum. - Pūkuotoji apuokė
122 2 priedas
19 pav. Varėnos rajonas pietrytinėje Lietuvos žemėlapio dalyje
123 3 priedas VARĖNOS RAJONO SAUGOMŲ AUGALŲ RŪŠIŲ RADVIEČIŲ PAPLITIMO LIETUVOJE ŽEMĖLAPIŲ SUSKIRSTYMAS PAGAL GAMTOSAUGINES PROBLEMAS
1 KATEGORIJA
124
125 2 KATEGORIJA
126
127
128 3 KATEGORIJA
129
130 4 KATEGORIJA
131 5 KATEGORIJA
132 4 priedas
16 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMŲ AUGALŲ EKOLOGINĖS GRUPĖS
Nr. Augalų rūšys 1 2 3 4 5 6 7 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1. Salix lapponum + 2. Salix myrtilloides + 3. Agrostema githago 4. Arenaria procera + 5. Dianthus borbasii + 6. Dianthus superbus +(∼) 7. Dianthus arenarius + 8. Silene chlorantha + 9. Silene lithuanica + 10. Nuphar pumila + 11. Nymhaea alba + 12. Pulsatilla nigricans + 13. Pulsatilla patens + 14. Alyssum gmelinii + 15. Cardamine bulbifera + 16. Saxifraga hirculus + 17. Agrimonia procera + 18. Astragalus cicer +(∼) 19. Trifolium lupinaster + 20. Radiola linoides +(=) 21. Hypericum hirsutum + 22. Peplis portula +(=) 23. Cnidium dubium +(∼) 24. Gentiana crutiata + 25. Gentiana pneumonanthe + 26. Prunella grandiflora + 27. Salvia pratensis + 28. Gratiola officinalis +(∼) 29. Pedicularis sceptrum-corolinum +(∼) 30. Pedicularis sylvatica +(∼) 31. Scabiosa columbaria + 32. Succisella inflexa + 33. Arnica montana + 34. Tragopagon gorskianus + 35. Alisma lanceolatum + 36. Potamogeton meinshausenii +
133 16 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 37. Allium scorodoprasum + 38. Allium angulosum +(∼) 39. Allium vineale + 40. Gladiolus imbricatus +(∼) 41. Iris sibirica +(∼) 42. Juncus capitatus + 43. Beckmania eruciformis + 44. Festuca psammophila + 45. Glyceria nemoralis +(=) 46. Koeleria delavignei + 47. Scolochloa festucaceae + 48. Cyperus fuscus +(=) 49. Cephalanthera rubra + 50. Corallorhiza trifida + 51. Cypripedium calceolus +(∼) 52. Dactylorhiza maculata +(∼) 53. Dactylorhiza transteinera + 54. Orchis mascula + 55. Epipactis atrorubens + 56. Epipogium aphyllum + 57. Gymnadenia conopsea + 58. Hammarbya paludosa +(=) 59. Liparis loeselii +(=) 60. Listera cordota + 61. Malaxis monophyllos + 62. Neottianthe cacullata + 63. Huperzia selago + 64. Lycopodiella inundata +(=) 65. Equisetum telmateia + 66. Botrychium matricariifolium + 67. Botrychium multifidum + 68. Botrychium virginianum + Iš viso: 1 11 25 18 7 2 3
lentelės sutartiniai ženklai:
1-kserofitai (labai sausas dirvožemis) 6-besikeičiančio vandens hidrofitai 2-kserofitai (sausas dirvožemis) 7-hidrofitai 3-mezofitai = užliejamos pievos 4-mezohidrofitai ∼ pasikeitimai sausumos augimvietėse 5-dr ėgni, su bloga aeracija dirvožemiai
134
VARĖNOS RAJONO SAUGOMŲ AUGALŲ AUGAVIETĖS
5 priedas
17 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMOS AUGALŲ RŪŠYS, APTINKAMOS PIEVŲ BIOTOPUOSE
Augavietės Pievos s ė tos ė gnos ė Šlaitai elk Sausos Smiltviet p Dr Užliejamos Augalai Durpingos, 1 2 3 4 5 6 7 8 1. Arenaria procera + + 2. Dianthus borbasii + 3. Dianthus superbus + + 4. Dianthus arenarius + + 5. Silene lithuanica + 6. Pulsatilla nigricans + 7. Pulsatilla patens + 8. Alyssum gmelinii + + + 9. Saxifraga hirculus + 10. Astragalus cicer + 11. Peplis portula + 12. Gentiana crutiata + + 13. Gentiana pneumonanthe + + 14. Prunella grandiflora + + 15. Cnidium dubium + 16. Salvia pratensis + + + 17. Gratiola officinalis + 18. Pedicularis sceptrum- + corolinum 19. Pedicularis sylvatica + 20. Scabiosa columbaria + 21. Succisella inflexa + 22. Tragopagon gorskianus + +
135 17 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 23. Allium scorodoprasum + 24. Allium angulosum + 25. Allium vineale + 26. Gladiolus imbricatus + + 27. Iris sibirica + 28. Juncus capitatus + 29. Beckmania eruciformis + 30. Festuca psammophila + + 31. Glyceria nemoralis + 32. Koeleria delavignei + + 33. Dactylorhiza maculata + 34. Cyperus fuscus + 35. Orchis mascula + 36. Epipactis atrorubens + 37. Gymnadenia conopsea + + 38. Malaxis monophyllos + 39. Botrychium + matricariifolium 40. Botrychium multifidum + Iš viso: 10 7 11 10 6 12
136 6 priedas
18 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMOS AUGALŲ RŪŠYS, AUGANČIOS MIŠKŲ BIOTOPUOSE
Augavietės Miškai s ė s s ė ė s iai s miške č ū ė mynai ū Pakel Pamišk Viržymai Mišr Kr Eglynai Pušynai Lapuo Briedgaurynai Miško aikštel Augalai Dykviet 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 1. Arenaria procera +s 2. Dianthus borbasii +s +s 3. Dianthus superbus +s + 4. Dianthus arenarius +s 5. Silene chlorantha +s + + + + 6. Silene lithuanica +s + + 7. Pulsatilla nigricans +s + + 8. Pulsatilla patens +s + 9. Alyssum gmelinii +s + 10. Cardamine bulbifera + + 11. Agrimonia procera + + 12. Trifolium lupinaster +s + + 13. Hypericum hirsutum + + + 14. Peplis portula + 15. Cnidium dubium +d 16. Gentiana crutiata + + 17. Gentiana pneumonanthe + 18. Prunella grandiflora +s + 19. Salvia pratensis + 20. Pedicularis sceptrum- + corolinum 21. Scabiosa columbaria. +s + 22. Succisella inflexa + 23. Arnica montana +s + 24. Tragopagon gorskianus +s 25. Allium scorodoprasum + + 26. Allium vineale +s +s 27. Gladiolus imbricatus + +
137 18 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 28. Iris sibirica + + + + 29. Festuca psammophila +s +s +s 30. Cephalanthera rubra + + 31. Corallorhiza trifida +d 32. Cypripedium calceolus + + 33. Dactylorhiza maculata + 34. Orchis mascula + + 35. Epipactis atrorubens +s +s 36. Epipogium aphyllum +d +d + 37. Listera cordota +d + 38. Malaxis monophyllos + + 39. Neottianthe cacullata + + + 40. Huperzia selago +d 41. Equisetum telmateia +d 42. Botrychium +s +d matricariifolium 43. Botrychium multifidum +s + 44. Botrychium virginianum + + + 45. Trichocolea tomentella + Iš viso: 23 2 6 13 12 15 5 7 2 2 2
18 lentelės sutartiniai ženklai: s - sausos augavietės d - drėgnos augavietės
138 7 priedas 19 lentelė PELKIŲ BIOTOPUOSE APTINKAMOS SAUGOMOS VARĖNOS RAJONO AUGALŲ RŪŠYS
Augavietės s ė s ė
iai ų č s ė Pelki pakraš Aukštapelk
Augalai Žemapelk Tarpinio tipo pelk 1. Salix lapponum + + + 2. Salix myrtilloides + + 3. Pulsatilla nigricans + 4. Pulsatilla patens + 5. Alyssum gmelinii + 6. Saxifraga hirculus + + 7. Gentiana pneumonanthe + 8. Pedicularis sceptrum- + + corolinum 9. Juncus capitatus + + 10. Pedicularis sylvatica + 11. Cyperus fuscus + 12. Corallorhiza trifida + + 13. Dactylorhiza + + transteinera 14. Hammarbya paludosa + + + 15. Saxifraga hirculus + 16. Peplis portula + 17. Cnidium dubium + 18. Succisella inflexa + 19. Alisma lanceolatum + 20. Liparis loeselii + + + 21. Listera cordota + 22. Lycopodiella inundata + + 23. Sphagnum molle +d 24. Hamatacaulis +
vernicozus 25. Botrychium virginianum + Iš viso: 10 2 8 16
139 8 priedas
20 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMOS AUGALŲ RŪŠYS, AUGANČIOS DRĖGNOSE AUGAVIETĖSE
Augavietės Vandens
telkiniai iai ų č s, ė telkini akras Vandens p Up Ežerai Augalai upeliai 1. Nuphar pumila + + 2. Nymhaea alba + 3. Radiola linoides + 4. Gratiola officinalis + 5. Potamogeton + meinshausenii 6. Juncus capitatus + 7. Beckmania eruciformis + 8. Glyceria nemoralis + 9. Scolochloa festucaceae + 10. Cyperus fuscus + 11. Malaxis monophyllos + 12. Dactylorhiza traunsteinera + 13. Lycopodiella inundata +p 14. Trichocolea tomentella + Iš viso: 2 2 11
140 9 priedas
21 lentelė VARĖNOS RAJONO SAUGOMOS AUGALŲ RŪŠYS, AUGANČIOS ANTROPOGENIZUOTOSE AUGAVIETĖSE
Augavietės Grioviai Kirtimai Dirvonai sankasos Geležinkelio Dirbami laukai
Augalai Laukai, ganyklos 1. Agrostema githago. + 2. Silene lithuanica + 3. Astragalus cicer + 4. Radiola linoides + 5. Hypericum hirsutum + 6. Peplis portula + + 7. Juncus capitatus + Iš viso: 1 2 2 1 1 1
141
10 priedas
22 lentelė SAUGOMŲ AUGALŲ RŪŠIŲ GYVENIMO FORMOS
Nr. Augalų rūšys 1 2 3 4 5 6 1 2 3 4 5 6 7 8 1. Salix lapponum + 2. Salix myrtilloides + 3. Agrostema githago + 4. Arenaria procera + 5. Dianthus borbasii + 6. Dianthus superbus + 7. Dianthus arenarius + 8. Silene chlorantha + 9. Silene lithuanica + 10. Nuphar pumila + 11. Nymhaea alba + 12. Pulsatilla nigricans + 13. Pulsatilla patens + 14. Alyssum gmelinii + 15. Cardamine bulbifera + 16. Saxifraga hirculus + 17. Agrimonia procera + 18. Astragalus cicer + 19. Trifolium lupinaster + 20. Radiola linoides + 21. Hypericum hirsutum + 22. Peplis portula + 23. Cnidium dubium + 24. Gentiana crutiata + 25. Gentiana pneumonanthe + 26. Prunella grandiflora + 27. Salvia pratensis + 28. Gratiola officinalis + 29. Pedicularis sceptrum-corolinum + 30. Pedicularis sylvatica + 31. Scabiosa columbaria + 32. Succisella inflexa + 33. Arnica montana + 34. Tragopagon gorskianus + 35. Alisma lanceolatum + 36. Potamogeton meinshausenii + 37. Allium scorodoprasum + 38. Allium angulosum +
142 22 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 39. Allium vineale + 40. Gladiolus imbricatus + 41. Iris sibirica + 42. Juncus capitatus + 43. Beckmania eruciformis + 44. Festuca psammophila + 45. Glyceria nemoralis + + 46. Koeleria delavignei + 47. Scolochloa festucaceae + 48. Cyperus fuscus + 49. Cephalanthera rubra + 50. Corallorhiza trifida + 51. Cypripedium calceolus + 52. Dactylorhiza maculata + 53. Dactylorhiza traunsteinera + 54. Orchis mascula + 55. Epipactis atrorubens + 56. Epipogium aphyllum + 57. Gymnadenia conopsea 58. Hammarbya paludosa + + 59. Liparis loeselii + + 60. Listera cordota + 61. Malaxis monophyllos + 62. Neottianthe cacullata + 63. Huperzia selago + 64. Lycopodiela inundata + 65. Equisetum telmateia + 66. Botrychium matricariifolium + 67. Botrychium multifidum + 68. Botrychium virginianum + Iš viso: 2 3 29 7 5 24
22 sutartiniai ženklai:
1-nanofanerofitai (N) 2-žoliniai chamefitai (C) 3-hemikriptofitai (H) 4-terofitai (T) 5-hidrofitai (A) 6-geokriptofitai (G)
143 11 priedas
23 lentelė SAUGOMŲ AUGALŲ RŪŠIŲ DAUGINIMASIS
Dauginimosi Nr. būdai Sėklomis Sporomis Vegetatyvinis Augalų rūšys 1 2 3 4 5 1. Salix lapponum + 2. Salix myrtilloides + 3. Agrostema githago + 4. Arenaria procera + + 5. Dianthus borbasii + 6. Dianthus superbus + + (neintensyviai) 7. Dianthus arenarius + 8. Silene chlorantha + 9. Silene lithuanica + 10. Nuphar pumila + + 11. Nymhaea alba + + (šakniastiebiais) 12. Pulsatilla nigricans + 13. Pulsatilla patens + 14. Alyssum gmelinii + 15. Cardamine bulbifera + + (svogūnėliais) 16. Saxifraga hirculus + 17. Agrimonia procera + 18. Astragalus cicer + 19. Trifolium lupinaster + 20. Radiola linoides + 21. Hypericum hirsutum + 22. Peplis portula + 23. Cnidium dubium + 24. Gentiana crutiata + + 25. Gentiana pneumonanthe + + 26. Prunella grandiflora + 27. Salvia pratensis + 28. Gratiola officinalis + 29. Pedicularis sceptrum-corolinum + 30. Pedicularis sylvatica + 31. Scabiosa columbaria + 32. Succisella inflexa + 33. Arnica montana + 34. Tragopagon gorskianus + 35. Alisma lanceolatum + + 36. Potamogeton meinshausenii + +
144 23 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 37. Allium scorodoprasum + + (svogūnėliais) 38. Allium angulosum + (svogūnėliais) 39. Allium vineale + + (svogūnais) 40. Gladiolus imbricatus + + 41. Iris sibirica + + (šakniastiebiais) 42. Juncus capitatus + 43. Beckmania eruciformis + + 44. Festuca psammophila + 45. Glyceria nemoralis + + 46. Koeleria delavignei + 47. Scolochloa festucaceae + + 48. Cyperus fuscus + 49. Cephalanthera rubra + 50. Corallorhiza trifida + + 51. Cypripedium calceolus + + (šakniastiebiais) 52. Dactylorhiza maculata + 53. Dactylorhiza transteinera + 54. Orchis mascula + 55. Epipactis atrorubens + 56. Epipogium aphyllum + (šakniastiebiais) 57. Gymnadenia conopsea + + (šakniastiebiais) 58. Hammarbya paludosa + + 59. Liparis loeselii + 60. Listera cordota + + 61. Malaxis monophyllos + + 62. Neottianthe cacullata + 63. Huperzia selago + + (pumpurais) 64. Lycopodiella inundata + 65. Equisetum telmateia + + 66. Botrychium matricariifolium + 67. Botrychium multifidum + 68. Botrychium virginianum + 69. Trichocolea tomentella + + 70. Sphagnum molle + + 71. Hamatacaulis vernicosus + Iš viso: 62 9 28
145 12 priedas
24 lentelė RETŲ ŽIEDINIŲ AUGALŲ VAISIŲ ĮVAIROVĖ
ė
Nr. Vaisių įvairovė l ė lis džiai ė ė lis ė ū
ė žut
Augalų rūšys ė sot D Ą Galvut Ankštys Riešut Anktar Lukštavaisis Žvynagr 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 1. Salix lapponum + 2. Salix myrtilloides + 3. Agrostema githago + 4. Arenaria procera + 5. Dianthus borbasii + 6. Dianthus superbus + 7. Dianthus arenarius + 8. Silene chlorantha + 9. Silene lithuanica + 10. Nuphar pumila + 11. Nymhaea alba + 12. Alyssum gmelinii + 13. Saxifraga hirculus + (uoga) 14. Agrimonia procera + 15. Astragalus cicer + 16. Trifolium lupinaster + 17. Hypericum hirsutum + 18. Prunella grandiflora + 19. Salvia pratensis + 20. Gratiola officinalis + 21. Pedicularis sceptrum-corolinum + 22. Pedicularis sylvatica + 23. Scabiosa columbaria + 24. Arnica montana + 25. Tragopagon gorskianus + 26. Alisma lanceolatum + 27. Allium scorodoprasum + 28. Allium vineale + 29. Gladiolus imbricatus + 30. Iris sibirica + 31. Juncus capitatus + 32. Festuca psammophila +
146 24 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 33. Glyceria nemoralis + 34. Koeleria delavignei + 35. Cyperus fuscus + 36. Epipactis atrorubens + 37. Orchis mascula + 38. Dactylorhiza traunsteinera + Iš viso: 22 2 1 4 2 3 1 3
147
13 priedas
VARĖNOS RAJONO SAUGOMOS AUGALŲ RŪŠYS IR JŲ AUGAVIETĖS
20 pav. Pulsatilla patens
148
21 pav. Gladiolus imbricatus
149
22 pav. Dianthus borbasii
23 pav. Gentiana cruciata
150
24 pav. Allium angulosum
25 pav. Allium angulosum augavietė
151
26 pav. Tragopogon gorskianus
27 pav. Tragopogon gorskianus
152
28 pav. Pulsatilla patens
29 pav. Orchis mascula
153
30 pav. Arnica montana
31 pav. Dianthus arenarius
154
32 pav. Astragalus cicer
33 pav. Silene lithuanica
155
34 pav. Epipactis atrorubens
35 pav. Agrostema githago
156
36 pav. Gentiana pneumonanthe
37 pav. Gentiana crutiata
157
38 pav. Cephalanthera rubra
39 pav. Cardamine bulbifera
158
40 pav. Trichocolea tomentella
159
41 pav. Eolinės kopos
42 pav. Skroblaus gamtinis rezervatas
160
43 pav. Čepkelių aukštapelkė
44 pav. Čepkelių gamtinis rezervatas
161
162
163
164
165
166