LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

GAMTOS, MATEMATIKOS IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS IR CHEMIJOS KATEDRA

Lina Deninienė

NAUJI DUOMENYS APIE VILNIAUS IR MIESTO APYLINKIŲ MAŽŲJŲ GAUBTAGALVIŲ (, ) FAUNĄ IR TROFINIUS RYŠIUS

Magistro darbas

(Biologija)

Mokslinis vadovas

Prof. habil. dr. Jonas R. Stonis

Vilnius, 2016

TURINYS ĮVADAS ...... 4 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...... 5 1.1. Tyrimų istorija ...... 5 1.2. Bendroji mažųjų gaubtagalvių charakteristika ...... 7 1.3. Nepticulidae gyvybinės veiklos pėdsakai – minos ...... 9 1.3.1. Bendrieji bruožai ...... 9 1.3.2. Minų tipologija ...... 11 2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...... 12 3. TYRIMŲ METODAI ...... 13 3.1. Minų rinkimo metodika ...... 13 3.2. Rūšių identifikavimas pagal minos požymius ...... 13 3.3. Aptinkamumo nustatymas ...... 14 4. TYRIMŲ REZULTATAI ...... 15 4.1. Išaiškintų rūšių sąvadas ...... 15 4.1.1. Laplandinis gaubtagalvis – lapponica (Wöcke) ...... 15 4.1.2. Gluosninis gaubtagalvis – Stigmella salicis (Stainton)...... 16 4.1.3. Vijoklinis gaubtagalvis – Stigmella freyella (Heyden) ...... 17 4.1.4. Beržinis gaubtagalvis – Stigmella betulicola (Stainton) ...... 17 4.1.5. Pietinis gaubtagalvis – Stigmella nivenburgensis (Preissecker) ...... 18 4.1.6. Apgaulingasis gaubtagalvis – Stigmella confusella (Wood, Walsingham) ...... 19 4.1.7. Mažasis gaubtagalvis – Stigmella microtheriella (Stainton) ...... 19 4.1.8. Gelsvasis gaubtagalvis – Stigmella luteella (Stainton) ...... 20 4.1.9. Liepinis gaubtagalvis – Stigmella tiliae (Frey) ...... 20 4.1.10. Klevinis gaubtagalvis – Stigmella aceris (Frey) ...... 21 4.1.11. Spiralinis gaubtagalvis – Stigmella prunetorum (Stainton) ...... 22 4.1.12. Tamsusis gaubtagalvis – Stigmella oxyacanthella (Stainton) ...... 23 4.1.13. Rudasis gaubtagalvis – Stigmella nylandriella (Tengström) ...... 23 4.1.14. Kriaušinis gaubtagalvis – Stigmella pyri (Glitz) ...... 24 4.1.15. Šunobelinis gaubtagalvis – Stigmella catharticella (Stainton)...... 25 4.1.16. Pilkšvasis gaubtagalvis – Stigmella magdalenae (Klimesch) ...... 25 4.1.17. Hiubnerio gaubtagalvis – Stigmella hybnerella (Hübner) ...... 26 4.1.18. Obelinis gaubtagalvis – Stigmella malella (Stainton)...... 27 4.1.19. Erškėtinis gaubtagalvis – Stigmella anomalella (Göze) ...... 28

2

4.1.20. Karklinis gaubtagalvis – Stigmella obliquella (Heinemann) ...... 28 4.1.21. Avietinis gaubtagalvis – Stigmella splendidissimella (Herrich-Schäffer) ...... 29 4.1.22. Slyvinis gaubtagalvis – Stigmella plagicolella (Stainton) ...... 30 4.1.23. Šermukšninis gaubtagalvis – Stigmella sorbi (Stainton) ...... 31 4.1.24. Miškinis gaubtagalvis – Stigmella ruficapitella (Haworth) ...... 31 4.1.25. Ąžuolinis gaubtagalvis – Stigmella roborella (Johansson) ...... 32 4.1.26. Alksninis gaubtagalvis – Stigmella glutinosae (Stainton)...... 33 4.1.27. Kriaušialapis gaubtagalvis – Stigmella minusculella (Herich-Schäffer) ...... 33 4.1.28. Rudeninis gaubtagalvis – Stigmella desperatella (Frey) ...... 34 4.1.29. Rausvapilvis gaubtagalvis – Stigmella trimaculella (Haworth) ...... 35 4.1.30. Dirvuolinis gaubtagalvis – Stigmella aeneofasciella (Herrich-Schäffer) ...... 36 4.1.31. Sausmedinis gaubtagalvis – Stigmella lonicerarum (Frey) ...... 36 4.1.32. Rūgštyninis gaubtagalvis – acetosae (Stainton) ...... 37 4.1.33. Raibasis gaubtagalvis – Bohemannia pulverosella (Stainton)...... 38 4.1.34. Drebulinis gaubtagalvis – argyropeza (Zeller) ...... 39 4.1.35. Tuopinis gaubtagalvis – Ectoedemia turbidella (Zeller) ...... 39 4.1.36. Blindinis gabtagalvis – Ektoedemia intimella (Zeller) ...... 40 4.1.37. Hanoverinis gaubtagalvis – Ektoedemia hannoverella (Glitz) ...... 41 4.1.38. Baltajuostis gaubtagalvis – Ektoedemia albafasciella (Heinemann) ...... 41 4.1.39. Žemuoginis gaubtagalvis – Ektoedemia aruatella (Herrich-Schäffer) ...... 42 4.1.40. Sodinis gaubtagalvis – Ektoedemia atricollis (Stainton) ...... 42 4.1.41. Katuoginis gaubtagalvis – Ectoedemia rubivora (Wöcke) ...... 43 4.1.42. Apskritasis gaubtagalvis – Ectoedemia occultella (Linnaeus) ...... 43 4.1.43. Jonažolinis gaubtagalvis – Fomoria septembrella (Stainton) ...... 44 4.1.44. Brukninis gaubtagalvis – Fomoria weaveri (Stainton) ...... 45 4.1.45. Sparnavaisinis gaubtagalvis – Etainia sericopeza (Zeller) ...... 45 4.2. Išaiškintų Nepticulidae taksonominė sudėtis ...... 46 4.3. Mažųjų gaubtagalvių aptinkamumas ir trofiniai ryšiai ...... 47 4.4. Dažnųjų ir retųjų rūšių trofiniai ryšiai ...... 54 4.5. Aptiktų rūšių minavimo specializacija ir kultūrinių augalų minavimas ...... 59 5. IŠVADOS...... 63 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 65 SANTRAUKA ...... 67 SUMMARY ...... 68 3

ĮVADAS

Primityviųjų Microlepidoptera (Insecta: Lepidoptera) tyrimai pastaruoju metu vis plačiau atliekami įvertinant tiek praktinę, tiek teorinę reikšmę – šių smulkiųjų vabzdžių tyrimai yra reikšmingi kaip bendrųjų faunogenetinių procesų indikatorius (Diškus, Puplesis, 2003). Šie smulkūs kenkėjai dėl sėslaus gyvenimo būdo ir endemizmo yra paplitę visuose sausumos biomuose ir puikiai charakterizuoja biomo biologinės įvairovės turtingumą, kilmę bei gamtinius ryšius (Diškus, Puplesis, 2003; Rocienė, 2014). Nepaisant padidėjusio susidomėjimo primityvieji Microlepidoptera išlieka gana mažai analizuoti ir ne iki galo inventorizuoti. Pastaruoju metu ypač aktualiomis tapo primityviausios Lepidoptera būrio šeimos, pasižyminčios archajiška ir kartu labai specializuota sandara. Viena iš įdomiausių specializacijos apraiškų – entobintinis gyvenimo būdas arba, kitaip tariant, minavimas (Diškus, Stonis, 2012). Šio tyrimo objektas – mažųjų gaubtagalvių (Nepticulidae) šeima, kuri priklauso drugių (Lepidoptera) būriui. Nepaisant gausaus šių drugių paplitimo visuose žemynuose (išskyrus Antarktį) duomenys apie šių drugių biologinę įvairovę kol kas nėra gausūs (Rocienė, 2014). Žaliuosiuose lapo audiniuose minuojantys mikrodrugių vikšrai yra parankus objektas bendriesiems biogeografinio pobūdžio tyrimams. Tačiau Lietuvoje gaubtagalvių drugių ištirtumas nėra aukštas, atsižvelgiant į įvairią Nepticulidae faunos šalies teritorijoje (Navickaitė, 2014). Per pastaruosius tris dešimtmečius atlikti svarbūs tyrimai, kurių metu nustatytas atskirų Nepticulidae rūšių paplitimas Lietuvos regionuose. Mikrodrugių registravimas aktualus atsižvelgiant į kintančias klimatines sąlygas ir atsitiktinius prekybinius ryšius, kurių metu į Lietuvą gali patekti naujos rūšys. Ypač pavojingas tų kenkėjiškų rūšių įsiveržimas, kurios nepasižymi kraštutinai specializuotais trofiniais ryšiais, o jų mitybinė specializacija susijusi su šeimos augalais, vienijančiais Lietuvoje plačiai paplitusius kultūrinius augalus (Diškus, Stonis, 2012). Tyrimai Lietuvoje ir Europoje rodo, jog didžiausia dalis Nepticulidae minuoja būtent šios šeimos augalus (Navickaitė, 2014). Todėl siekiant užkirsti kelią atsitiktiniam kenkėjų įvežimui svarbi esamų mikrodrugių registracija, geografinio paplitimo ir trofinės specializacijos analizė. Gausesni duomenys apie Nepticulidae paplitimą ir trofinius ryšius leistų parinkti efektyvesnius naikinimo ir gausumo reguliavimo būdus. Duomenys apie Vilniaus mieste ir apylinkėse paplitusias Nepticulidae rūšis taip pat nėra gausūs.

4

Autarės nepticulidae tyrimai Vilniaus mieste ir apylinkėse buvo vykdyti 2014–2015 metais; daugiausia duomenų surinkta Vilniaus rajone Žemosios Veržuvos, Bajorų, Antavilių, Dūkštų tyrimo vietovėse ir Vilniaus mieste. Aptiktos 45 Nepticulidae rūšys. Išaiškinti jų trofiniai ryšiai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Tyrimų istorija

Kai kurių drugių ištirtumas Lietuvoje yra pakankamas, tačiau esama šeimų, kurių fauna dar tik tikslinama ir inventorizuojama (Diškus, Stonis, 2012). Nepticulidae yra viena iš tokių šeimų, kurių ištirtumas, atsižvelgiant į praktinę ir teorinę reikšmę, laikytinas gana žemu. Iki šiol Lietuvoje buvo išleista daugiau nei dvi dešimtys darbų, kuriuose tiriami arba paminėti šalyje užregistruoti mažieji gaubtagalviai (Diškus, Stonis, 2012). Lietuvoje Nepticulidae drugių tyrinėjimo pradžia sietina su A. Palionio 1932 m. studija (Palionis, 1932), kurioje pateikti pirmieji duomenys apie šių mikrodrugių šeimą. Tačiau tuo metu darbe buvo užregistruota tik viena mažųjų gaubtagalvių – Stigmella aeneofasciella. Vėliau sąrašas buvo papildytas dar viena mažųjų gaubtagalvių rūšimi – J. Priuferis Vilniaus krašte be minėtosios rūšies užregistravo Etainia sericopeza rūšį. Pirmųjų Lietuvos entomologų darbai pripažįstami kaip labai reikšmingi (Puplesis, Diškus, 2003). Vėliau medžiagą apie Nepticulidae šeimos drugius rinko S. Pakalniškis ir P. Ivinskis. 1970 m. tyrimų duomenis apie Nepticulidae paskelbė Stanionytė ir Zajančkauskas (Stanionytė, Zajančkauskas, 1970). 1980 m. Nepticulidae tyrimus Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse pradėjo R. Puplesis. 1985 m. Lietuvos entomologai P. Ivinskis, S. Pakalniškis ir R. Puplesis (Ivinskis ir kt., 1985) parengė ir išleido pirmąją monografiją „Augalus minuojantys vabzdžiai“, skirtą augalus minuojančių vabzdžių biologijai. Joje aprašyti šie Lietuvoje minuojančių vabzdžių būriai – vabalų (Coleoptera), plėviasparnių (Hymenoptera), dvisparnių (Diptera) ir drugių (Lepidoptera). Viso buvo aprašyta 300 vabzdžių rūšių, iš kurių didžiausias dėmesys buvo skirtas būtent drugių būriui. Knygoje pateikta medžiaga su minų pavyzdžiais ir mikrodrugių išorės bei jų genitalinių aparatų sandaros iliustracijomis. Šioje knygoje taip pat buvo pateikta išsami informacija apie entobiontinį vabzdžių lervų bei vikšrų gyvenimo būdą. Viso knygoje buvo aprašytos 48 mažųjų gaubtagalvių rūšys (Ivinskis ir kt., 1985). Tačiau iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio nebuvo patvirtintos ir nusistovėjusios mikrodrugių sistemos ir diagnostikos, todėl ne visi iki šiol skelbti duomenys buvo tikslūs. Daug duomenų apie Nepticulidae aptikimą buvo gauti pagal tuščias minas, t.y. neturint suaugėlių, o šie duomenys ne visuomet yra tikslūs (Puplesis, Diškus, 2003). Dėl šios priežasties minėtame Stanionytės ir Zajančkausko 1970 m. darbe buvo supainiotos mažųjų gaubtagalvių rūšys Lietuvos faunai

5 priskiriant pietinio arealo rūšį Ectoedemia spinosella, kuri vėliau pasirodė esanti gana dažna Lietuvos faunoje rūšimi – Stigmella plagicolela (Puplesis, Diškus, 2003). Pasitaikė atvejų, kuomet kai kurios rūšys buvo priskirtos Lietuvoje dar nerastos, bet potencialiai galinčios gyventi rūšys neturint jokių tikslių ir pakankamai patikimų duomenų. Lietuvos Nepticulidae fauna taip pat aprašyta 1996 m. E. J. Van Nieukerkeno parengtame Europos drugių kataloge (Van Nieukerken, 1996). Tuo tarpu Lietuvos tyrėjai intensyviai tyrė ne tik Lietuvos ir aplinkinių regionų, tačiau ir kitų pasaulio kraštų Nepticulidae fauną. Nuo 1980 m. R. J. Stonis organizavo keliolika ilgalaikių ekspedicijų į Centrinės Azijos šalis, tiriant mažuosius gaubtagalvius. Nuo 1998 m. R. J. Stonis inicijavo bei pats dalyvavo ekspedicijose į Centrinę ir Pietų Ameriką, tiriant šių regionų mažųjų gaubtagalvių fauną. Nuo 1996 m. Nepticulidae tyrimus pradėjo A. Diškus. Šių tyrimų dėka identifikuota 12 Lietuvos faunai naujų mažųjų gaubtagalvių rūšių. Šio tyrėjo iniciatyva buvo pradėtas projektas „Lietuvos Nepticulidae fauna“. A. Diškus rinko (Puplesis, Diškus, 2003) ir augino minuojančius vikšrus, bei tokiu būdu išaugino 92 proc. šiuo metu Lietuvoje faunai žinomų Nepticulidae suaugėlių (Diškus, Stonis, 2012). 2003 m. A. Diškus ir R. Puplesis (Puplesis, Diškus, 2003) išleido pirmąją knygą „Nepticulidae ir Tischerioidea (Lepidoptera) pasaulio ir Lietuvos faunoje“ skirtą būtent mažųjų gaubtagalvių biologijai. Šioje knygoje pateiktas patikslintas Nepticulidae sąrašas, patikslinti ankstesni duomenys apie šią šeimą, jų trofinius ryšius. Svarbu paminėti, jog šioje knygoje ypatingas dėmesys skirtas ir Vilniaus rajonui (Puplesis, Diškus, 2003). 2004 m. P. Ivinskis publikavo katalogą „Lepidoptera of Lithuania“ (Ivinskis, 2004) skirtą visai Lietuvos drugių faunai pristatyti. Kataloge pateikta informacija ir apie mažuosius gaubtagalvius, jų sąlyginį gausumą, paplitimą Lietuvoje, skraidymo ypatybes, mitybinius ryšius, administracinius rajonus, kuriuose buvo aptiktos nurodytos rūšys. Kataloge nurodoma, jog Lietuvoje identifikuotos 75 Nepticulidae rūšys. Leidinys svarbus dar ir tuo, jog jame galima rasti informaciją apie tai, kuriuose rajonuose Nepticulidae fauna mažai ištirta (Ivinskis, 2004) . Vėlesniais laikotarpiais Lietuvoje pradėti gana intensyvūs tyrimai atskiruose Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, 2004–2005 m. E. Anisimovo iniciatyva buvo atlikti Nepticulidae tyrimai Čepkelių rezervate (Anisomovas, Stonis, 2008). Tyrimų metu buvo identifikuotos 27 mažųjų gaubtagalvių rūšys ir net 24 pripažintos kaip naujos rezervato faunai. Vėlesniuose tyrimuose šis sąrašas buvo pildomas, ko pasekoje nustatytos dar 37 mažųjų gaubtgalvių rūšys, papildžiusios Čepkelių rezervato taksonominį sąrašą (Anisomovas, Stonis, 2008). 2006–2007 m. tokie tyrimai buvo atlikti Akmenės rajone. Šių tyrimu metu K. Lensbergaitė nustatė 34 mažųjų gaubtagalvių rūšis ir 6 naujus Nepticulidae vikšrų mitybinius augalus (Diškus, A., Lensbergaitė, K., 2008). 2009–2011 m. Klaipėdos rajone ir Palangos mieste vykdytų tyrimų metu identifikuotos 4 naujos Nepticulidae 6 rūšys. A. Navickaitė paskelbė publikaciją apie Vilkaviškio rajono mažuosius gaubtagalvius ir jų trofinius ryšius (Navickaitė, 2008). Tačiau iki šiol Nepticulidae ištirtumas pagal geografinius regionus išlieka gana netolygus (Diškus, Stonis, 2012). A. Navickaitė, A. Diškus ir J. R. Stonis straipsnyje „Kuršių nerijoje aptinkamų gaubtagalvių (Insecta, Lepidoptera: Nepticulidae) taksonominė apžvalga“ (Navickaitė ir kt., 2011) pateikė duomenis apie 24 mažųjų gaubtagalvių rūšis, gyvenančias Kuršių nerijoje. Nepticulidae tyrimus Kauno rajone atliko P. Ivinskis, E. J. Van Nieukerken ir J. Rimšaitė (Ivinskis, ir kt., 2012). Jų metu buvo aptikta Lietuvai nauja mažųjų gaubtagalvių rūšis – Trifurcula (Glaucolepis) lituanica, taip pat nustatytas mažiesiems gaubtagalviams naujas mitybinis augalas – šalavijas. Itin reikšmingu ir išsamiu darbu laikytina A. Diškaus ir J. R. Stonio (Diškus, Stonis, 2012) m. išleista monografija „Lietuvos entobiologiniai vabzdžiai: Nepticulidae faunos taksonominė, chronologinė ir trofinė charakteristika“. Monografijoje pateikiama A. Navickaitės, A. Diškaus ir kitų autorių tyrimų medžiaga, chronologinis mažųjų gaubtagalvių faunos tyrimų įvertinimas, papildytas faunos taksonominis sąvadas, analizuojami naujai atrasti trofiniai ryšiai, aptariamos tiek dažnosios, tiek retesnės Nepticulidae rūšys, sunorminti lietuviški entobiologinių vabzdžių pavadinimai ir kiti terminai (Diškus, Stonis, 2012). Knygoje gausu iliustracinės medžiagos – joje pateikti visų Lietuvoje užregistruotų mažųjų gaubtagalvių minų pavyzdžiai. 2014 m. entomologė A. Rocienė paskelbė savo daktaro disertaciją (Rocienė, 2014), kurioje buvo tyrinėjamas Rytų Azijos kontinentinės dalies Nepticulidae paplitimas, atliekama taksonominė ir chronologinė analizė. Tyrimu pirmą kartą apibendrinti duomenys apie šio regiono mažųjų gaubtagalvių rūšių trofinius ryšius ir geografinio paplitimo ypatumus, tirta iki šiol neidentifikuota mokslinė kolekcinė Nepticulidae medžiaga, aprašytos 6 naujos rūšys. Tais pačiais metais buvo parengta ir A. Navickaitės disertacija (Navickaitė, 2014) – autorė aprašė Krymo regiono Nepticulidae rūšis ir paplitimą. Tai įrodo pastarojo laikotarpio susidomėjimą mažaisiais gaubtagalviais.

1.2. Bendroji mažųjų gaubtagalvių charakteristika

Šio darbo objektas augalus minuojančių drugiai – mažieji gaubtagalviai (lot. Lepidoptera, Nepticulidae). Gaubtgalvių antšeimiui dėl evoliucinio giminiškumo priklauso dvi šeimos – mažųjų ir baltųjų gaubtagalvių. Šiuo metu pasaulyje yra žinoma apie 800 Nepticulidae šeimos rūšių (Navickaitė ir kt., 2011). Lietuvoje viso aptiktos 75 mažųjų gaubtagalvių rūšys. Mažieji gaubtagalviai yra paplitę visose sausumos ekosistemose (Rocienė, 2014). Paminėtina, jog šie drugiai išsiskiria savo mažumu, t.y. patys mažiausi pasaulio drugiai. Sparnų ilgis įprastai siekia 2,8 mm, retesniais atvejais – nuo 3,5 iki 5,5 mm. Dėl to šių vabzdžių suaugėlius gali būti sunku pastebėti ir aptikti, kadangi skrendančių jų praktiškai neįmanoma įžiūrėti.

7

Sparneliai yra gana siauri, ypač užpakaliniai, o jų galuose yra ilgų ir tankių blakstienėlių, kurios didina sparnų paviršių ir tuo pačiu keliamąją galią. Šių drugių sparnams būdingi metaliniai blizgesiai (bronzos, metalo, aukso atspalvių), ryškūs spalvų atspindžiai (violetiniai, mėlyni ir žali) bei raštas. Mažųjų gaubtagalvių priekiniai sparnai paprastai nepasižymi sudėtingu raštu, juos dengiantys žvyneliai yra platūs, tačiau nepaisant to sparno raštai ir sparno blakstienėlių spalva yra svarbus diagnostinis požymis leidžiantis identifikuoti rūšį. Priekiniai sparnai yra išmarginti tamsesnio atspalvio žvyneliais ir turi vieną arba dvi (labai retais atvejais tris) skersines juosteles arba dėmeles (Navickaitė, 2014). Nepticulidae drugių galvas dengia frontalinis kuokštas – įvairių spalvų ir formų ilgi siūlinio tipo žvyneliai, kurie kartais vadinami karūna. Frontalinis pluoštas sudarytas iš trijų smulkesnių distaliai susiliejusių kuokštų, yra ryškios oranžinės arba ochros spalvos, rečiau būna balsvas arba juosvas. Priklausomai nuo rūšies frontalinė kuokšto forma kinta nežymiai, tačiau spalva yra svarbus požymis nustatant šių drugių rūšį (Diškus, Stonis, 2012) (Navickaitė, 2014). Gaubtagalviais šie drugiai vadinami dėl narelio gaubiančio akis – tai yra pirmasis bazinis ūselių segmentas, kuris lyginant su kitais yra labai padidėjęs. Kuomet drugys būna ramybės būsenoje, narelis visiškai arba iš dalies dengia akis ir galvą iš abiejų šonų. Iš viršaus gaubtuvėlis yra glotniai dengiamas žvyneliais, kurie būna balsvos, o rečiau gelsvos spalvos (Puplesis, Diškus, 2003). Nepticulidae pasižymi gana sudėtinga biologija. Jiems būdingas prastas skraidymas, tačiau tai kompensuoja vikrus bėgiojimas augalų lapais ir kamienais. Drugių patelės dažniausiai kiaušinėlius deda ant mitybinių lapų arba vaisių, tačiau pasitaiko kad ir ant stiebų. Tankesnei populiacijoje ant vieno lapo galima aptikti ir keletą minuojančių vikšrų, tačiau įprastai patelės ant vieno lapo padeda po vieną kiaušinėlį. Dažniausiai kiaušinėliai yra padedami ant tinkamo lapo, patelės labai retai pasirenka netinkamus lapus. Priešingu atveju vikšras žūsta (Diškus, Stonis, 2012). Kiaušinėlių dėjimo įpročiai priklauso nuo rūšies. Vienoms rūšims būdingas kiaušinėlių dėjimas ant viršutinės lapo dalies, kitoms – ant apatinės, o kartais tos pačios rūšies kiaušinėliai yra dedami ant abiejų pusių. Kiaušinėlio stadija trunka nuo 8 iki 11 dienų vasaros – rudens sezono metu. Iš rudenį padėtų kiaušinėlių suaugėliai ritasi po 130–150 dienų, t.y. pavasarį. Kiaušinėlių stadijos trukmė gali kisti priklausomai nuo rūšies ir temperatūros sąlygų. Išsiritus iš kiaušinėlių lervos iškart griaužiasi į mitybinio augalo audinius (Puplesis, Diškus, 2003). Suaugėlio (imago) stadija yra labai trumpa. Laboratorijose imituojant natūralią aplinką išgyvena 2–3 dienas, o laikomi šaldytuve (maždaug 3 laipsnių Celcijaus temperatūroje) – apie 5–6 dienas (Diškus, Stonis, 2012). Mažiesiems gaubtagalviams būdingas entobiontinis gyvenimo būdas, kuris dėl suteikiamų pranašumų yra labai svarbus jų biologinei adaptacijai – tai maitinimas koncentruotu maistu, temperatūros rėžimo optimizavimas, gera apsauga nuo išorės priešų bei mechaninio aplinkos 8 poveikio. Kita vertus, endobiontinis gyvenimo būdas sąlygojo žemą ekologinį plastiškumą, tai reiškia, jog evoliucija tapo itin priklausoma nuo mitybinio augalo (Diškus, Stonis, 2012). Nepticulidae pasižymi stenografijos tendencija. Trofiškai plastiškos rūšys šiems mikrodrugiams nėra būdingos (Diškus, Stonis, 2012). Mažiesiems gaubtagalviams taip pat būdingas sėslumas. Dėl sėslumo ir entobiontinio gyvenimo būdo Nepticulidae tyrimai leidžia įvertinti biologinę įvairovę, evoliucijos tendencijas ir biogeografines ypatybes (Rocienė, 2014). Entobiontinis gyvenimo būdas dar vadinamas minavimu. Lervų prisitaikymą minuoti lemia tokie požymiai:  progtaninė galvą (nukreipta į priekį);  suplokštėjęs kūnas (ne cilindrinis);  redukuotos arba visiškai neišsivysčiusios kojos;  kai kuriais atvejais chitinine kapsule padengta galva (Diškus, Stonis, 2012). Nepticulidae vikšrai minta minkštaisiais asimiliaciniais lapų audiniais, kurie yra sudaryti iš mezofilio, chlorenchimos, klostėtosios parenchimos, statinio ir puriojo audinio (Kmitienė, 2006). Nepticulidae vikšrai prisitaikę griaužti būtent statinį audinį sudarančias ląsteles ir palieka puriojo audinio ląsteles, esančias po statiniu audiniu, bei virš jo esantį epidermį. Tokiu būdu susiformuoja viršutinė mina (Diškus, Stonis, 2012). Dauguma Lietuvoje gyvenančių Nepticulidae rūšių yra monofagai, oligofagų maždaug dvigubai mažiau. Šalies teritorijoje daugiausiai aptinkamų Nepticulidae rūšių yra biciklinės, kitos – vienaciklinės, tik viena aptikta rūšis – policiklinė (Navickaitė, 2014).

1.3. Nepticulidae gyvybinės veiklos pėdsakai – minos

1.3.1. Bendrieji bruožai

Mina yra apibūdinama kaip augalo audinyje išgraužta vabzdžio lervos ertmė, iš viršaus padengta epiderminiu (kutikula). Ertmė tampa nuolatine lervos maitinimosi ir gyvenimo vieta. Šis terminas yra kilęs iš anglų kalbos. Lietuvių kalboje šio termino atitikmeniu galėtų būti šachta ar požemine galerija (Diškus, Stonis, 2012). Mokslinėje kalboje minos dar gali būti vadinamos hiponimais, tačiau šis terminas nėra plačiai prigijęs. Minos paprastai yra išgraužiamos ant daug chlorofilo turinčių ir deguonį gaminančių audinių, tačiau kartais jų galima aptikti ir ant jaunų stiebų, ūglių ir vaisių. Insecta klasei, kurių vikšrai ir lervos yra priskiriamosios augalus minuojantiems vabzdžiams, viso priklauso 27 vabzdžių būriai. Tačiau esama ir kitų vabzdžių, kurie minta žaliaisiais augalų audiniais, dėl ko ant lapų palieka pažeidimus panašius į minas. Tačiau jie nėra priskiriami tikriesiems minuotojams. Tikrosios minos

9 gali būti paliekamos tik asimiliaciniuose augalų audiniuose. Neasimiliaciniuose augalų audiniuose gyvenantys vabzdžiai nevadinami minuotojais (Diškus, Stonis, 2012). Minos yra kategorizuojamos pagal vikšrų arba lervų išgraužiamus augalo audinius. Viso išskiriamos tokios minų grupės (Puplesis, Diškus, 2003): 1) abipusės; 2) viršutinės; 3) apatinės; 4) epiderminės; 5) giliosios. Tačiau šiame darbe yra aktuali tik viršutinių ir apatinių minų grupės, kadangi tiriamiems Nepticulidae būdingos tik tokio tipo minos (Diškus, Stonis, 2012):  Viršutinės minos susidaro Nepticulidae vikšrams mintant tik statine parenchima ir neliečiant viršutinio epidermio viršutinėje ir puriosios parenchimos apatinėje lapo pusėje. Todėl viršutinės mintos nėra permatomos, jos aiškiai pastebimos dėl šviesesnės žalios spalvos matomos augalo lape.  Apatinės minos spalva panaši į viršutinės minos, tačiau šiuo atveju vikšras minta tik puriąja parenchima apatinėje lapo dalyje. Tačiau tokio tipo minos mažiesiems gaubtagalviams būdingos labai retai. Mina vikšrams teikia visokeriopus privalumus. Tai ne tik mitybinis šaltinis, tačiau ir apsauga nuo išorinio pasaulio, kuriame vikšras yra izoliuotas ir tuo pačiu aprūpintas koncentruotu maistu. Minoje vikšras yra apsaugomas nuo staigių temperatūros svyravimų, rudeninių šalnų, viską nuplaunančių liūčių, kartais netgi nuo plėšriųjų vabzdžių ar vabzdžiaėdžių paukščių. Minos gali būti pastebimos ir ant nukritusių lapų rudenį, kadangi lervos (vikšrai) geba užsikonservuoti nedidelį žalią lapo plotelį reikalingą maitinimuisi (Diškus, Stonis, 2012). Tačiau minavimas daro įvairią žalą augalams, ypač jei yra stiprus. Tuomet augalas blogiau vykdo fotosintezę, silpsta. Minos gali sudaryti geras tinkamas sąlygas veistis augalų parazitams, augalo ligų sukėlėjams. Jaunesni augalai į pažeidimus reaguoja greičiau, pažeistas vietas užpildydami kaliusu. Todėl ant jaunesnių augalų minų galima pamatyti kur kas rečiau (Diškus, Stonis, 2012). Taip pat pastebima, jog minuotojai padaro mažiau žalos, jei asimiliacinis audinys yra gerai išsivystęs. Esant gausioms minuotojų invazijoms minuojamas augalas akivaizdžiai skursta, priklausomai nuo minuotojų rūšies lapai gali pradėti ruduoti, susiraukšlėti ir kristi anksčiau laiko. Tikėtina, jog gausiai minuotas augalas blogiau peržiemos arba pradės džiūti (Diškus, Stonis, 2012).

10

1.3.2. Minų tipologija

Minų formos priklauso nuo lapo gyslotumo, kadangi vikšrai yra linkę jų vengti. Vikšrų elgesys yra ekonomiškas – pastebima, jog gana dažnai minų vijos yra tokios artimos, jog beveik susilieja. Pastebima, jog vikšrai asimiliacinį lapo audinį graužia taip, jog nebūtų pažeidžiama pagrindinė lapo gysla. Įprastai vienas vikšras vystosi viename lape, kadangi įsigraužti į kitą lapą trukdo specifinė burnos ir organų sandara (Diškus, Stonis, 2012). Išsiritę iš kiaušinėlių vikšrai augalo audiniu mint skirtingai – vieni grauždami lapo audinius aplink save sudaro dėminės formos minas, kiti – graužia tam tikra kryptimi ir judėdami sudaro galerines minas. Pagal formas minos gali būti 8 tipų: dėminės, išpūstos, klostinės, gyvatiškos, spiralinės, žvaigždiškos, netaisyklingosios ir kombinuotosios. Tačiau Nepticulidae būdingos tik keturių tipų minos: 1. Dėminės – lapo audiniai išgraužiami vienkryptiškai, gana taisyklingomis formomis – ovalo ar dėmės forma. 2. Gyvatiškosios minos – išgaunamos vikšrams palaipsniui graužiant platėjančius, ilgus, vingiuotus takus. 3. Spiralinės minos – tai gyvatiškosios minos, tačiau susisukusios spiralės forma. 4. Kombinuotosios – gyvatiško tipo minos pamažu pereinančios į dėmines. Minos ilgis priklauso nuo lapo storio, minavimo laiko, lapo buvimo pavėsyje arba atokaitoje (Diškus, Stonis, 2012). Šalia minų gali būti pastebimi audinio paraudimai, jei augalai išskiria antocianus. Senstanti mina kinta – lėliukei (arba lervai) praplėšus epidermį ji pradeda pamažu balti, o pradėjus irti išmatoms pradeda ruduoti ir tampa visiškai neatpažįstama.

11

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – ištirti Vilniaus ir miesto apylinkių mažųjų gaubtagalvių (Lepidoptera, Nepticulidae) fauną ir trofinius ryšius. Uždaviniai: 1. Atlikus lauko tyrimus ir parengus anotuotą tirtos vietovės mažųjų gaubtagalvių (Lepidoptera: Nepticulidae) sąvadą, nustatyti rūšis, aptinkamas Vilniaus mieste ir apylinkėse. 2. Atlikti išaiškintų Nepticulidae taksonominės sudėties analizę. 3. Išaiškinti tirtos vietovės mažųjų gaubtagalvių trofinius ryšius, aptinkamumo bei erdvinio paplitimo ypatumus. 4. Ištirti aptiktų rūšių minavimo specializacijos dėsningumus. 5. Nustatyti dažnųjų ir retųjų mažųjų gaubtagalvių rūšių trofinių ryšių ypatumus. 6. Išaiškinti skirtingo aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių, minuojančių kultūrinius augalus, minavimo dėsningumus.

12

3. TYRIMŲ METODAI

3.1. Minų rinkimo metodika

Renkant pažeidimus ant mitybinių augalų arba augalų galėjusių būti mitybiniais buvo nuosekliai apžiūrimos augalo dalys, ieškoma pažeistų (minuotų) augalo dalių. Minuotų augalų paieškai ir apžiūrai patariama pasirinkti saulėtas, giedras dienas, kadangi saulei apšvietus lapus žymiai paprasčiau tampa pastebėti minas. Tačiau kai kurių rūšių minos yra sunkiai pastebimos ir šviečiant saulei, todėl svarbus augalus apžiūrinėti iš arti. Didžiausias dėmesys skiriamas lapams, kadangi būtent juose minuoja dauguma gaubtagalvių (Diškus, Stonis, 2012). Ant vieno lapo gali būti keletas minuojančių vikšrų, tačiau vienoje minoje – tik vienas vikšras. Mina gali būti trejopų:  tuščia, (kai joje vikšro nėra);  mina, kurioje matomas gyvas, minuojantis vikšras;  mina, kurioje matomas vikšras, tačiau jis nejudrus (negyvas). Siekiant nustatyti, kokio tipo yra mina užtenka pažvelgti prieš šviesos šaltinį – šviesiai žalia arba gelsva spalva byloja, jog vikšras yra judrus. Stebint miną pro mikroskopą matyti, jog gyvas vikšras yra judrus ir intensyviai griaužia asimiliacinius lapo audinius. Jog vikšras yra negyvas galima spręsti iš patamsėjimo, rudos, raudonai juodos arba juodos jo spalvos (Diškus, Stonis, 2012). Minos buvusios be vikšro iškart herbarizuotos – sudėtos į vokelius ir suslegiamos herbariniu presu. Išdžiovinus šiuo lapus jie papildė herbarinių pavyzdžių kolekciją. Kiekvienas lapas buvo sudėtas į atskirus popierinius vokelius. Vokeliai buvo registruojami į specialią lauko duomenų kortelę, kurioje pažymimi šie duomenys:  Voko numeris;  Minuotojo šeima, gentis ir rūšis;  Mitybinio augalo šeima, gentis, rūšis ir gausumas;  Vietovė;  Surinkimo data;  Surastų vikšrų skaičius (gyvų ir negyvų);  Pastabos. Atliekant tyrimą kiekvienas rūšies pavyzdys buvo auginamas atskirai auginimo duomenis registruojant specialioje auginimo kortelėje.

3.2. Rūšių identifikavimas pagal minos požymius

Surenkamos minos yra labai svarbus informacijos šaltinis identifikuojant minuotojų rūšį. Daugeliu atvejų rūšį galima nustatyti būtent iš surinktos minos. Skirtingų rūšių mikrodrugių 13 vikšrams būdingi skirtingi augalo audinių pažeidimai, o toks rūšies nustatymo būdas yra patogus Nustatant rūšį pagal minas svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus (Puplesis, Diškus, 2003):  minuojamo augalo rūšį ir gentį (dažnai pakanka ir genties identifikavimo, tačiau kartais būtina nustatyti ir konkrečią rūšį);  minos tipą (gyvatiškoji, dėmiškoji, spiralinė ir kt.);  ekskrementų išsidėstymą minoje ir jų spalvą. Svarbiausias požymis minoje, leidžiantis, nustatyti minuotojo rūšį – ekskrementų išsidėstymas. Ypač mažiesiems gaubtagalviams būdingas rūšių atpažįstamumas iš ekskrementų (Diškus, Stonis, 2012). Mina yra nuo aplinkos izoliuota ertmė. Misdamas augalo audiniais minuotojas išskiria nedidelių granulių pavidalo ekskrementus, tačiau pačiam minuotojui kontaktas su yrančiais ekskrementais gali būti pavojingas, todėl šie gana greitai džiūsta, o lerva nuolatos juda pirmyn grauždama lapo audinius (Pakalniškis ir kt., 2005). Kiekviena rūšis ekskrementus išdėsto tam tikra tvarka. Vidurinėje linijoje išdėstyti ekskrementai taip pat gali būti įvairaus pavidalo. Linijos gali būti:  plonos;  plačios;  ištisinės;  punktyrinės. Ekskrementai taip pat gali būti išdėstomi spirale arba paskiromis granulėmis, o kartais padrikai arba sutelktai į vieną didelę centrinę dėmę. Kai kurios rūšys ekskrementus deda nepaliekant neužpildytų tarpelių tarp ekskrementų ir išgraužtos mintos tako vidurio. Ekskrementų išsidėstymas paprastai išlieka pastovus nuo minos pradžios iki pabaigos, tačiau kai kuriais atvejais gali ir labai ryškiai skirtis. Dėmiškose minose ekskrementai dažnai būna kaupiami į vieną ar kelias krūveles. Kai dvi giminingos Nepticulidae rūšys formuoja labai panašias minas ant to paties augalo, tuomet pagrindiniu skiriamuoju požymiu laikomas ekskrementų plotis pradinėje minos dalyje (Puplesis, Diškus, 2003). Ekskrementų spalva gali būti pasitelkiama kaip diagnostinis Nepticulidae rūšies nustatymo požymis, tačiau šis būdas gali nulemti klaidingus rezultatus (Puplesis, Diškus, 2003). Įprastai ekskrementai būna šviesiai rudos arba juodos spalvos, tačiau gali kisti priklausomai nuo klimatinių sąlygų, augalo audinių purumo, minos amžiaus spalvos. Todėl šis metodas vertintinas kaip mažiau patikimas (Diškus, Stonis, 2012).

3.3. Aptinkamumo nustatymas

Visų minuojančių vabzdžių rūšių aptinkamumas yra nustatomas sumuojant erdvinio (geografinio) paplitimo ir rūšies gausumo vertes (1 lentelė). 14

Aptinkamumas skaičiuojamas:  Ap – aptinkamumas (kaip dažnai ar retai paplitusi rūšis);  rG – tyrimų vietovėje esantis rūšies gausumas;  gP – erdvinis (geografinis) rūšies paplitimas tyrimų vietovėje. Žinomos 5 minuojančių vabzdžių rūšių aptinkamumo grupės:  1 grupė – labai dažnos rūšys (퐴푝 = 10 − 9);  2 grupė – dažnos rūšys (퐴푝 = 8 − 7);  3 grupė – foninės rūšys (퐴푝 = 6 − 5);  4 grupė – retos rūšys (퐴푝 = 4);  5 grupė – labai retos rūšys (퐴푝 = 3 − 2). Vertės pažymėtos skaičiais skliausteliuose nuo mažiausios (1) iki didžiausios (5), o jų sumos taip pat žymimos nuo mažiausios vertės (2) iki didžiausios vertės (10).

1 lentelė. Rūšių aptinkamumo vertinimo kriterijai.

Rūšies Itin gausus Gausus Vidutiniškai Negausus Itin negausus gausumas (rG) / (5) (4) gausus (3) (2) (1) Erdvinis (kai minų (kai minų (kai minų (kai minų (kai minų (geografinis) aptinkama aptinkama aptinkama aptinkama aptinkama paplitimas (gP) > 100) nuo 40–100) nuo 10–40) nuo 4–10) nuo 1–3) LP/IG LP/G LP/VG LP/N LP/IN Labai platus (5) 10 9 8 7 6 LP/G P/G P/VG P/N P/IN Platus (4) 9 8 7 6 5 R/IG R/G R/VG R/N R/IN Ribotas (3) 8 7 6 5 4 L/IG L/G L/VG L/N L/IN Lokalus (2) 7 6 5 4 3 LL/IG LL/G LL/VG LL/N LL/IN Labai lokalus (1) 6 5 4 3 2

4. TYRIMŲ REZULTATAI

4.1. Išaiškintų rūšių sąvadas

Gentis Stigmella Schrank, 1802

4.1.1. Laplandinis gaubtagalvis – Stigmella lapponica (Wöcke, 1862)

Mitybinė specializacija. Tyrimų vietoje dažniau minuoja Ehrh. lapus, tačiau aptinkama ir ant lapų (1 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte – viena generacija per metus. Aptinkama nuo birželio antros pusės iki liepos vidurio. 15

Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Lietuvoje minuojančių vikšrų radavietės – Ukmergės, Tauragės, Akmenės, Šakių, Vilniaus, Šalčininkų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. S. lapponica minas surasti buvo ypač sudėtinga, nes šiai rūšiai būdingas ribotas paplitimas. Minuoja labai negausiai. Tyrimų duomenys rodo, kad imagus labai sunku išauginti laboratorijoje (Diškus, 2003a). Rūšis dažniausiai identifikuojama pagal aptiktas minas.

1 pav. Stigmella laponica mina karpotojo beržo lape.

4.1.2. Gluosninis gaubtagalvis – Stigmella salicis (Stainton, 1854)

Mitybinė specializacija. Vilniaus apylinkėse minų rasta ant Salix lapų (2 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų vietovei būdingos dvi generacijos. Pirma – aptinkama nuo birželio antros pusės iki liepos pabaigos. Antroji – nuo rugsėjo iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Klaipėdos, Šilutės, Ukmergės, Alytaus, Kaišiadorių, Šakių, Vilkaviškio, Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Tauragės, Varėnos, Akmenės, Joniškio rajonuose bei Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. S. salicis yra labai plačiai paplitusi, tačiau minavimas fiksuojamas kaip vidutiniškai gausus. Tiriant rūšis S. salicis plačiai buvo aptikta ir Vilniaus mieste (net 7 miesto vietovėse). Rūšis atpažinta pagal aptiktas minas.

16

2 pav. Stigmella salicis mina su vikšru Salix lapo viduryje.

4.1.3. Vijoklinis gaubtagalvis – Stigmella freyella (Heyden, 1858)

Mitybinė specializacijai. Vilniaus rajone minuoja L. lapus (3 pav.). Siaurasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte būdingos dvi generacijos. Pirma – aptinkama nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Antroji – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pradžios. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Nedaug duomenų. Lietuvoje registruotos radavietės yra Vilniaus mieste, Kaišiadorių, Jurbarko, Vilkaviškio, Trakų, Šilutės, Joniškio, Prienų, Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Ši rūšis aptinkama labai atskirose, pavienėse radavietėse. Minuoja labai negausiai, Vilniaus rajone ir mieste aptinkama itin retai. Dažniausiai identifikuojama pagal ant mitybinio augalo aptinkamas minas.

3 pav. Stigmella freyella mina Convulvulus arvensis L. lape.

4.1.4. Beržinis gaubtagalvis – Stigmella betulicola (Stainton, 1856)

Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minų aptikta ant Betula pubescens Ehrh. Lapų (4 pav.), tačiau minuoja ir Betula pendula Roth. lapus, bei kartais ir Schrank lapus. Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte būdingos dvi generacijos. Pirma – nuo birželio antros iki liepos pirmos pusės. Antroji – nuo rugpjūčio pradžios iki spalio pradžios.

17

Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Aptinkama Klaipėdos, Šilutės, Akmenės, Varėnos, Šalčininkų, Ukmergės, Zarasų, Vilniaus, Joniškio, Šakių, Kauno, Kaišiadorių, Trakų, Vilkaviškio rajonuose ir Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu S. betulicola aptikta gana plačiai, pastebėta, kad ši rūšis dažnai aptinkama drėgnose vietovėse, ten, kur nėra itin saulėta. Labiau mėgsta pavėsį. Minuoja vidutiniškai gausiai. Dažniausiai minos aptiktos Vilniaus rajone, o mieste tyrimų metu aptikta Justiniškių ir Pašilaičių mikrorajonuose. Mieste minų aptikta negausiai.

4 pav. Stigmella betulicola mina Betula pubescens Ehrh. lape.

4.1.5. Pietinis gaubtagalvis – Stigmella nivenburgensis (Preissecker, 1942) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Salix fragilis L., bei Salix alba L. lapus (5 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte kol kas žinoma tik viena generacija, kurios minavimo trukmė nuo liepos vidurio iki spalio pirmos pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Klaipėdos, Vilkaviškio, Akmenės, Šalčininkų, Ukmergės rajonuose bei Vilniaus mieste (Diškus, 2003a). Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Apie šios rūšies minavimą nėra daug duomenų. Vilniaus m. (Diškus, 2003a). Manoma, kad būdingas ribotas paplitimas ir negausus minavimas.

5 pav. Stigmella nivenburgensis mina Salix alba L. lape. 18

4.1.6. Apgaulingasis gaubtagalvis – Stigmella confusella (Wood, Walsingham, 1894) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Betula pubescens Ehrh. lapus (6 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse S. confusella rūšiai būdinga viena generacija. Minavimo trukmė gana ilga – nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Kuršių nerija. Šilutės, Klaipėdos, Tauragės, Trakų, Varėnos ir Vilniaus (Vilniaus mieste) rajonuose (A. Diškaus tyrimų duomenys). Akmenės rajone (K. Lensbergaitės tyrimų duomenys). Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Pagal surinktus duomenis ši rūšis kartais gali minuoti gausiai, tačiau dažniausiai minuoja vidutiniškai gausiai ir yra riboto paplitimo rūšis. Tyrimų metu rastos minos buvo tuščios, nepavyko aptikti nei vieno gyvo vikšro.

6 pav. Stigmella confusella mina Betula pubescens Ehrh. lape.

4.1.7. Mažasis gaubtagalvis – Stigmella microtheriella (Stainton, 1854) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje dažniausiai minuoja Corylus avellana L. lapus (7 pav.). Kartais galima aptikti ir ant Carpinus betulus L. lapų. Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse stebimos dvi generacijos. Pirma – nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos. Antroji – nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Dažna rūšis. Registruotų radaviečių skaičius 16 rajonų: Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Akmenės, Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio, Lazdijų, Varėnos, Alytaus, Kauno, Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės bei Zarasų rajonuose ir Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Kadangi aptinkamas daugelyje Lietuvos rajonų tai ir tyrimo vietovėje – tiek Vilniaus rajone, tiek Vilniaus mieste yra fiksuojamas platus paplitimas ir gausus minavimas. Tyrimų metu Vilniaus mieste S. microtheriella aptiktas net 8 vietose. Tai rodo, kad rūšis yra dažna.

19

7 pav. Stigmella microtheriella mina Corylus avellana L. lape.

4.1.8. Gelsvasis gaubtagalvis – Stigmella luteella (Stainton, 1857) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone dažniausiai minuoja Betula pendula Roth lapus (8 pav.), tačiau aptinkama ir ant Betula pubescens Ehrh. lapų. Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vadovo duomenimis Vilniaus krašte yra nustatyta viena ištęsta generacija trunkanti nuo liepos vidurio iki spalio pradžios. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Lietuvoje aptikta 15 rajonų: Šilutės, Klaipėdos, Joniškio, Zarasų, Šakių, Ukmergės, Vilkaviškio, Kauno, Alytaus, Kaišiadorių, Varėnos, Vilniaus, Trakų, Lazdijų, Tauragės. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu rasta ne itin daug minų, nors aptinkama ir daugelyje rajonų, bei fiksuota kaip nereta rūšis. Minavimas vidutiniškai gausus ir gana ribotas rūšies paplitimas. Autorei gyvų vikšrų ir daug tuščių minų aptikti nepavyko.

8 pav. Stigmella luteella mina Betula pendula Roth lape.

4.1.9. Liepinis gaubtagalvis – Stigmella tiliae (Frey, 1856) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Tilia cordata Mill. Lapus (9 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus rajone ir mieste stebimos dvi generacijos. Pirma – birželio antrojoje pusėje iki liepos pabaigos. Antrosios – nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio. Šios generacijos metu S. tiliae minavimas yra gausesnis.

20

Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Dažna rūšis. Aptinkama net 21 rajone (tame tarpe ir Vilniaus rajone). Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų vietovėje S. tiliae rūšis yra aptinkama neretai tiek Vilniaus rajone, tiek Vilniaus mieste. Tai rodo, kad S. tiliae paplitimas yra platus. Mieste tyrimų metu minų buvo aptikta 6 vietose. Pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu.

9 pav. Stigmella tiliae mina Tilia cordata Mill. lape.

4.1.10. Klevinis gaubtagalvis – Stigmella aceris (Frey, 1857) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje aptikta ant Acer platanoides L. lapų (10 pav.). Pagal (Diškus, 2003a) duomenis S. aceris aptiktas ir ant kitų, introdukuotų rūšių klevų rūšių. Tokių kaip A. campestre L., A. tataricum L. Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus rajone ir mieste, kaip ir kituose rajonuose, tikslus generacijų skaičius nėra pilnai išaiškintas. Manoma, kad gali būti ir trys generacijos arba viena ištęsta generacija. Anksčiau (Diškus, 2003a) teigė, kad būdingos dvi generacijos, kurių pirma – nuo birželio iki liepos pirmos pusės, o antroji – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Registruotos radavietės 14 Lietuvos rajonų (tame tarpe ir Vilniaus rajone bei mieste) ir Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorės tyrimų metu Vilniaus mieste minų aptikta net 14 miesto vietų. Tai pati gausiausia ir dažniausiai aptinkama Nepticulidae rūšis, nes minuoja ant A. platanoides L. lapų. Šis mitybinis augalas paplitęs visame Vilniaus mieste. S. aceris minavimui renkasi saulėtose vietose augančių klevų lapus. Vis dėl to jeigu Vilniaus mieste būdingas ribotas paplitimas ir gausus minavimas, tai Vilniaus rajono miškingose teritorijose paplitimas yra ribotas, tačiau jau vidutiniškai gausus.

21

10 pav. Stigmella aceris mina Acer platanoides L. lape.

4.1.11. Spiralinis gaubtagalvis – Stigmella prunetorum (Stainton, 1855) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minų aptikta ant Prunus spp. ir Cerasus vulgaris Mill., Cerasus avium Moench, Ehrh augalų lapų (11 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų teritorijoje fiksuotos dvi generacijos. Pirma – nuo birželio antros pusės iki liepos vidurio. Antroji – nuo rugsėjo antros pusės iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. S. prunetorum radavietės yra registruotos Vilniaus (Vilniaus m.), Šilutės, Tauragės, Joniškio, Jurbarko, Vilkaviškio, Kauno, Alytaus, Kaišiadorių, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Ignalinos, Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu autorė S. prunetorum aptiko Vilniaus mieste (Šeškinės mikrorajonas) ant dviejų mitybinių augalų – trešnės (Cerasus avium Moench.) ir paprastosios vyšnios (Cerasus vulgaris Mill.). Nors rūšiai būdingas platus paplitimas dėl nemenkos mitybinių augalų įvairovės, tačiau minų tyrimo metu buvo aptikta labai negausiai. Tuo tarpu ne mieste autorė minų neaptiko.

11 pav. Stigmella prunetorum mina Prunus spp. lape.

22

4.1.12. Tamsusis gaubtagalvis – Stigmella oxyacanthella (Stainton, 1854) Mitybinė specializacija. Minuoja ant Crataegus monogyna Jacq. Autorės darbo vadovui pasisekė rasti S. oxyacanthella minuojančių vikšrų ir ant kito – Malus domestica Borkh. mitybinio augalo (12 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų metu fiksuota tik viena generacija. Minavimo periodas, kurio metu galima aptikti minuojančių vikšrų nuo rugsėjo antrosios pusės iki spalio mėnesio pabaigos. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. S. oxyacanthella registruotos radavietės yra Zarasų, Ukmergės, Akmenės, Tauragės, Joniškio, Jurbarko, Vilkaviškio, Šakių, Švenčionių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Šilutės rajonuose. Autorei tyrimų metu pavyko S.oxyacanthella aptikti tiek Vilniaus raj., tiek Vilniaus mieste. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu pavyko aptikti S.oxyacanthella minų Vilniaus rajone (Bajorų miške) ant vienapiestės gudobelės ir Vilniaus mieste (Karoliniškėse) ant paprastosios obels lapų. Pagal surinktus duomenis tyrimų metu S. oxyacanthella paplitusi ne visur (ribotai), tyrimo vietovėje minavimas negausus.

12 pav. Stigmella oxyacanthella mina Crataegus monogyna Jacq lape.

4.1.13. Rudasis gaubtagalvis – Stigmella nylandriella (Tengström, 1848) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja L. lapus (13 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. S. nylandriella rūšiai būdinga viena generacija, kuri prasideda birželio mėnesio viduryje ir tęsiasi iki liepos mėnesio pabaigos. Manoma, kad šios rūšies minuojančių vikšrų galima aptikti iki rugpjūčio pirmosios pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Labai paplitusi rūšis. Autorei minų pavyko aptikti daugelyje tirtų vietovių tiek Vilniaus rajone, tiek Vilniaus mieste. Registruotos radavietės: Akmenės, Joniškio, Šakių, Vilkaviškio, Kauno, Alytaus, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Zarasų rajonuose; Klaipėdoje, Kuršių nerijoje, Šilutėje ir Vilniuje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. S. nylandriella autorei pavyko aptikti ne tik Kuršių nerijoje studentų praktikos metu, bet ir tirtose vietovėse Vilniaus rajone, kur rūšis aptikta plačiai paplitusi, o minavimas nebuvo ypač gausus – greičiau vidutiniškai gausiai. Vilniaus mieste S. nylandriella aptikta beveik visur, išskyrus kelis mikrorajonus (neaptikta minuojančių vikšrų 23

Žvėryne, Kalnų parke). Tačiau skirtingai negu Vilniaus rajone, kur rūšies minavimas buvo vidutiniškai gausus, Vilniaus mieste S. nylandriella ir plačiai paplitusi, ir gausiai minuojanti.

13 pav. Stigmella nylandriella mina Sorbus aucuparia L. lape.

4.1.14. Kriaušinis gaubtagalvis – Stigmella pyri (Glitz, 1865) Mitybinė specializacija. S. pyri tyrimų vietovėje minuoja lapus (14 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte greičiausiai gali būti fiksuojamos dvi generacijos. Ilgą laiką buvo mažai žinoma apie šios rūšies vikšrų minavimą. Vėliau pagal A. Diškaus duomenis (Diškus, 2003a) S. pyri vikšrai minuoja du kartus: pirmą kartą – nuo birželio antrosios pusės iki liepos pirmosios pusės; antroji – nuo rugpjūčio pradžios iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei S. pyri minų ant Pyrus communis L. lapų pavyko aptikti tik Vilniaus mieste (Lazdynuose ir Šnipiškėse). Registruotos radavietės: Šilutės, Akmenės, Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Joniškio, Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Varėnos, Ukmergės, Vilniaus ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei atliekant tyrimus S. pyri minų buvo aptikta Vilniaus mieste Lazdynų mikrorajone ir Šnipiškėse ant Pyrus communis L. lapų. S. pyri paplitusi labai ribotai, dažniausiai aptinkama senų sodybų buvimo vietose, tačiau minavimas yra vidutiniškai gausus.

14 pav. Stigmella pyri mina Pyrus communis lape.

24

4.1.15. Šunobelinis gaubtagalvis – Stigmella catharticella (Stainton, 1853) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minų aptikta ant Rhamnus cathartica L. lapų (15 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte fiksuojamos dvi generacijos. Pirmoji – nuo birželio vidurio iki liepos vidurio, antroji – nuo rugpjūčio vidurio iki spalio mėnesio pabaigos. Autorei lapus su minomis pavyko aptikti antrosios generacijos metu. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei minas ant Rhamnus Cathartia L. lapų pavyko surasti Vilniaus mieste (Kalnų parke). Registruotos radavietės: Akmenės, Joniškio, Ignalinos, Kauno, Trakų, Ukmergės, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. S. catharticella minas ant dygiosios šunobelės autorė aptiko Kalnų parke (Vilniaus m.). Nors šiai rūšiai dėl ne itin gausiai augančių mitybinių augalų yra būdingas ribotas paplitimas, vidutiniškai gausus minavimas, – tačiau autorei pavyko surasti tik tris S. catharticella minas. Manau, kad Vilniaus mieste šios rūšies paplitimas yra ribotas ir itin negausus.

15 pav. Stigmella catharticella mina Rhamnus cathartica L. lape.

4.1.16. Pilkšvasis gaubtagalvis – Stigmella magdalenae (Klimesch, 1950) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje pastebėta ant Sorbus aucuparis L. lapų, tačiau yra duomenų, kad gali minuoti ir Malus domestica Borkh. Lapus (16 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Fiksuota viena generacija. Minavimas vyksta nuo birželio antros pusės iki rugpjūčio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei pavyko aptikti nemažai S. magdalenae minų tiek Vilniaus rajono miškuose, tiek Vilniaus mieste. Tikrai plačiai paplitusi rūšis. Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Kauno, Palangos, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose ir Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei tyrimų metu pavyko aptikti daug S. magdalenae minų ant Sorbus aucuparia L. lapų daugelyje tirtų vietovių: Veržuvos, Antavilių miškuose ir Vilniaus mieste net 8 mikrorajonuose (Fabijoniškėse, Justiniškėse, Pilaitėje, Verkiuose,

25

Viršuliškėse, Lazdynuose, Pašilaičiuose ir Vingio parke). Tai rodo, kad rūšis plačiai paplitusi ir gausiai minuoja.

16 pav. Stigmella magdalenae mina Sorbus aucuparis L. lape.

4.1.17. Hiubnerio gaubtagalvis – Stigmella hybnerella (Hübner, 1796) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Crataegus monogyna Jacq. Lapus (17 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse fiksuotos dvi generacijos. Pirma – nuo gegužės antros pusės, antroji – nuo rugpjūčio pirmos pusės iki rugsėjo antros pusės. Autorei miną pavyko aptikti antrosios generacijos metu. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei pavyko aptikti tik vieną S. hybrinella miną ant Crataegus monogyna Jacq, lapo Vilniaus mieste (Justiniškės). Aptikti minų daugiau nepavyko nei Veržuvos, nei Aukštagirio, nei Bajorų miškuose. Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Kauno, Kaišiadorių, Klaipėdos, Šakių, Šilutės, Švenčionių, Vilkaviškio, Vilniaus, Ukmergės ir Zarasų rajonuose. Kuršių nerijoje ir Pagėgių savivaldybėje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Nors pagal žinomus duomenis (Diškus, Stonis, 2012) S. hybnerella rūšis paplitusi plačiai ir jai būdingas vidutiniškas minavimas, autorei tyrimų metu pavyko aptikti tik vieną šios rūšies miną ant Crataegus monogyna Jacq. augalo lapų. Tyrimų vietovėje S. hybnerella būdingas lokalus paplitimas ir itin negausus minavimas.

26

17 pav. Stigmella hybnerella mina Crataegus monogyna Jacq. lape.

4.1.18. Obelinis gaubtagalvis – Stigmella malella (Stainton, 1854) Mitybinė specializacija. Minuoja Malus domestica Borkh. Lapus (18 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų vietovėje S. malella būdingos dvi generacijos. Pirmoji – visą birželio mėnesį, antroji – dažnai minuotojų pastebima gausiau, – nuo liepos vidurio iki galimai rugsėjo antros pusės. Autorei minas pavyko aptikti antrosios generacijos metu – rugpjūčio pirmoje pusėje. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei minų aptikti pavyko net keliolikoje tirtų vietų tiek Bezdonių, Bajorų, Vyrių, Veržuvos miškuose, tiek Vilniaus mieste net 7 vietose. Registruotos radavietės; Akmenės, Alytaus, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Šakių, Švenčionių, Tauragės, Trakų, Varėnos, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Toks aptinkamumas rodo, kad rūšis yra dažna. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Atliekant tyrimus S. malella aptikta itin dažnai. Beveik ant kiekvieno mitybinio augalo, minavimas dažniausiai buvo gausus, o vietomis netgi itin gausus, kada minuojančių vikšrų ant Malus domestica Borkh. lapų buvo aptikta nuo kelių iki keliolikos. Pagal tyrimo metu gautus duomenis S. malella būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas.

18 pav. Stigmella malella mina Malus domestica Borkh. lape.

27

4.1.19. Erškėtinis gaubtagalvis – Stigmella anomalella (Göze, 1783) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuojančių vikšrų aptikta ant Rosa canina L. lapų (19 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse stebimos dvi S. anomalella generacijos. Pirmoji – vikšrai aptinkami gana ilgai – nuo birželio antros pusės iki rugpjūčio antros pusės. Antroji generacija stebima rudenį, maždaug nuo paskutinės rugpjūčio savaitės ir tęsiasi net iki lapkričio mėnesio pradžios. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Tyrimų metu autorei pavyko aptikti Vilniaus apylinkėse (Tapeliai) ir Vilniaus mieste keliuose mikrorajonuose (Žvėryne, Justiniškėse) ir Vingio parke minuotų Rosa canina L. lapų. Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šalčininkų, Šilutės, Švenčionių, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose, Kuršių nerijoje ir Palangos mieste. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autores tirtose teritorijose S. anomalella buvo aptinkama pakankamai plačiai, tačiau minavimas buvo vidutiniškai gausus, nors kitose teritorijose būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas (Diškus, Stonis, 2012).

19 pav. Stigmella anomalella mina Rosa canina L. lape. 4.1.20. Karklinis gaubtagalvis – Stigmella obliquella (Heinemann, 1862) Mitybinė specializacija. Minos aptinkamos ant Salix fragilis L. lapų (20 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Fiksuojamos dvi generacijos. Pirmoji – nuo birželio antros pusės iki liepos vidurio, o antroji – nuo rugsėjo pirmos pusės iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei pavyko aptikti tik vieną miną ant S. fragilis L. lapo Vilniaus mieste, kitose tirtose apylinkėse šios rūšies minuojančiu vikšrų nepavyko aptikti. Registruotos radavietės: Joniškio, Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu aptikti S. obliquella aptikti pavyko tik Justiniškių mikrorajone netoli vandens telkinio ant trapiojo gluosnio (S. fragilis) lapo. 28

Mina buvo be minuojančio vikšro. Nors pagal vadovo ir kitų tyrėjų darbus ši rūšis nėra reta, kuriai būdingas ribotas paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas (Diškus, Stonis, 2012), bet autorės tyrimų vietose S. obliquella paplitimas lokalus ir itin negausus.

20 pav. Stigmella obliquella mina Salix fragilis L. lape. 4.1.21. Avietinis gaubtagalvis – Stigmella splendidissimella (Herrich-Schläffer, 1855) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje aptikta ant Rubus idaeus L., taip pat minuoja L., L. lapus (21 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte fiksuojamos dvi generacijos. Pirmoji – ne itin ilgas minavimo laikotarpis, – nuo birželio antros pusės iki liepos pirmos pusės. Antroji – nuo rugsėjo pirmos pusės iki spalio antros pusės. Autorės aptiktos S. splendidissimella minos aptiktos liepos pirmą savaitę. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Pagal žinomus duomenis (Diškus, Stonis, 2012) S. sptendidissimella yra plačiai paplitusi, vidutiniškai minuojanti rūšis. Autorės atliekamų tyrimų metu S. splendidissimella buvo aptikta negausiai. Registruotos radavietės: Alytaus, Akmenės, Ignalinos, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Lazdijų, Šakių, Trakų, Tauragės, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose ir Kuršių nerijoje. Pirmąsias minas autorė aptiko praktikos metu Kuršių nerijoje (Smiltynėje). Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu Vilniaus rajono miškuose (Aukštagirio, Antavilių, Bajorų, Vyrių, Bezdonių) S. splendidissimella labai plačiai paplitusi, bet minuojančių vikšrų nebuvo aptikta itin gausiai, būdingas vidutiniškai gausus minavimas, o ieškant šios rūšies minų Vilniaus mieste, aptikti buvo tikrai nelengva. Gal todėl, kad S. splendidissimella mitybiniai augalai mieste auga negausiai. Užfiksuotos rūšies minos ant Rubus idaeus L. lapų buvo tuose mikrorajonuose, kuriuose vyrauja pušys (Fabijoniškės, Lazdynai). Vilniaus mieste S. splendidissimella paplitusi ribotai, o minuoja vidutiniškai gausiai.

29

21 pav. Stigmella splendidissimella mina Rubus idaeus L. lape. 4.1.22. Slyvinis gaubtagalvis – Stigmella plagicolella (Stainton, 1854) Mitybinė specializacija. Tyrimų teritorijoje minuoja Prunus spp. Lapus (22 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų metu Vilniaus apylinkėse fiksuotos dvi S. plagicolella generacijos. Pirmoji – trunka du mėnesius: birželį ir liepą, antroji – nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorės surinktais duomenimis iš Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto S. plagicolella aptikta daugelyje tirtų teritorijų. Registruotos radavietės: Alytaus, Akmenės, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Trakų, Šalčininkų, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Žinant, jog Lietuvoje ši rūšis yra labai plačiai paplitusi ir dažniausiai gausiai minuojanti (Diškus, Stonis, 2012), Vilniaus rajono miškuose S. plagicolella paplitusi negausiai, minavimas vidutiniškai gausus. Kitoks paplitimas fiksuojamas Vilniaus mieste, kur S. plagicolella rūšies minų autorė aptiko net 7 vietose (Šnipiškėse, Lazdynuose, Karoliniškėse, Fabijoniškėse, Justiniškėse) ant Prunus cerasifera Ehrh. ir L. augalų lapų. S. plagicolella mieste plačiai paplitusi ir gausiai minuojanti.

22 pav. Stigmella plagicolella mina Prunus spp. lape.

30

4.1.23. Šermukšninis gaubtagalvis – Stigmella sorbi (Stainton, 1861) Mitybinė specializacija. Minuoja Sorbus aucuparia L. lapus (23 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų vietovėje fiksuota viena generacija; jos metu vikšrai minuoja nuo gegužės antros pusės iki liepos antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorei S. sorbi tuščių minų aptikti pavyko Smiltynėje liepos pirmą savaitę ir Vilniaus rajono apylinkėse bei Vilniaus mieste. Rūšis yra dažna, aptinkama daugelyje rajonų. Būdingas labai platus paplitimas, gausus arba vidutiniškai gausus minavimas. Registruotos radavietės: Akmenės, Joniškio, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Trakų, Vilkaviškio, Vilniaus rajonuose ir Kuršių nerijoje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Vilniaus rajono apylinkėse S. sorbi minų daugiausia aptikta ant paprastojo šermukšnio lapų. Rūšis šiose apylinkėse paplitusi plačiai, bet minų ant paprastojo šermukšnio rasta ne itin gausiai. Vilniaus mieste S. sorbi paplitusi ribotai ir vidutiniškai gausiai.

23 pav. Stigmella sorbi mina Sorbus aucuparia L. lape.

4.1.24. Miškinis gaubtagalvis – Stigmella ruficapitella (Haworth, 1828) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Quercus robur L. lapus (24 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte fiksuojamos dvi S. ruficapitella generacijos. Pirmoji – nuo birželio antros pusės iki liepos pirmos pusės, kita – nuo rugsėjo antros pusės iki lapkričio mėnesio pradžios. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorės aptikta tiek Vilniaus rajone (Dūkštos), tiek Vilniaus mieste. Lietuvoje pagal tyrimų duomenis rūšis paplitusi labai plačiai ir pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu. Aptikta: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Tauragės, Trakų, Šakių, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio ir Vilniaus (Vilniaus m.) ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Vilniaus rajone Dūkštose S. ruficapitella autorė aptiko ant Quercus robur L. lapų. Toje vietoje rūšis paplitusi ribotai, o minavimas vidutiniškai gausus. Vilniaus mieste S. ruficapitella minų aptikta net keliuose mikrorajonuose:

31

Fabijoniškėse (ribotai ir negausiai), Lazdynuose (ribotai ir negausiai) bei dar 4 vietovėse (taip pat ribotai ir negausiai), tik Vingio parke minavimas vidutiniškai gausus.

24 pav. Stigmella ruficapitella mina Quercus robur L. lape.

4.1.25. Ąžuolinis gaubtagalvis – Stigmella roborella (Johansson, 1971) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Quercus robur L. lapus (25 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse stebimos dvi generacijos. Pirmosios generacijos metu S. roborella vikšrai minuoja nuo birželio antros pusės iki liepos pirmos pusės, o antros generacijos metu – nuo rugsėjo antros pusės iki lapkričio mėnesio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Pagal autorės aptiktas S. roborella minas, rūšis Vilniaus apylinkėse ir mieste paplitusi plačiai kaip ir kitose Lietuvos vietose. Registruotos radavietės daugelyje Lietuvos rajonų: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Jurbarko, Kauno, Šakių, Šalčininkų, Švenčionių, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio ir Vilniaus (Vilniaus m.) ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų vietovėse tiek aplink Vilnių esančiuose miškuose (Veržuvos, Maišiagalos, Bezdonių), tiek beveik visuose Vilniaus miesto mikrorajonuose buvo fiksuojamas platus rūšies S. roborella paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas. Rūšis tirtoje teritorijoje dažna.

25 pav. Stigmella roborella mina Quercus robur L. lape.

32

4.1.26. Alksninis gaubtagalvis – Stigmella glutinosae (Stainton, 1858) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Alnus glutinosa L. lapus (26 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte stebimos dvi S. glutinosae generacijos. Pirmos generacijos vikšrai minuoja nuo liepos pradžios iki liepos pabaigos, o antrosios generacijos – nuo rugsėjo antros pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Nors rūšis nėra reta, tačiau autorei pavyko aptikti nedaug minų ant mitybinių augalų Vilniaus rajono miškuose (Antaviliai), o Vilniaus mieste minų apskritai nepavyko aptikti. Registruotos radavietės Lietuvoje: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Šakių, Šilutės, Trakų, Vilkaviškio ir Vilniaus rajonuose bei Kuršių nerijoje ir Pagėgių savivaldybėje. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei atliekant Neptikulidae faunos paplitimo tyrimus S. glutinosae rūšies minas pavyko aptikti tik dviejose vietose Antavilių miške. Rūšis paplitusi ribotai ir jai toje vietovėje būdingas vidutiniškai gausus minavimas.

26 pav. Stigmella glutinosae mina Alnus glutinosa L. lape.

4.1.27. Kriaušialapis gaubtagalvis – Stigmella minusculella (Herich-Schlaffer, 1855) Mitybinė specializacija. S. minusculella minuoja tik Pyrus communis L. lapus (27 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų vietovėje stebimos dvi generacijos. Pirmoji – nuo birželio antros pusės iki liepos mėnesio antros pusės. O antroji – rugpjūčio mėnesį. Manoma, jog S. minusculella vikšrai gali minuoti rugsėjo mėnesio pradžioje, tačiau šie tyrimų duomenys nėra patvirtinti. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Autorė šią rūšį pagal savo surinktą medžiagą tyrimų vietovėje vertina kaip gana ribotai paplitusią, nors Neptikulidae faunos tyrėjų duomenimis S. minusculella yra plataus paplitimo ir aptinkama daugelyje Lietuvos rajonų.

33

Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Kaišiadorių, Šakių, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto tirtose vietovėse autorei pavyko S. minusculella aptikti Žemojoje Veržuvoje ir Visoriuose šalio miško, bei Vilniaus mieste Pasakų parke (Lazdynai) bei Šnipiškėse. Pagal gautus duomenis S. minusculella tirtuose biotopuose paplitusi ribotai ir minavimas dažniausiai vidutiniškai gausus.

27 pav. Stigmella minusculella mina Pyrus communis L. lape.

4.1.28. Rudeninis gaubtagalvis – Stigmella desperatella (Frey, 1856) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Malus domestica Borkh. Lapus (28 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse stebima viena generacija, kurios metu S. desperatella vikšrai minuoja nuo rugpjūčio pirmos pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Nepticulidae tyrėjų duomenimis rūšis yra nereta, ribotai paplitusi ir gausiai minuojanti. Aptikta: Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Šakių, Šalčininkų, Šilutės, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus rajonuose. Autorei S. desperatella minų tyrimų vietovėje pavyko 4 vietose (Veržuvoje, Verkiuose, Žvėryne ir Viršuliškėse). Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorės tyrimų metu gautais duomenimis S. desperatella paplitusi ribotai, o vikšrų minavimas vidutiniškai gausus.

34

28 pav. Stigmella desperatella mina Malus domestica Borkh. lape.

4.1.29. Rausvapilvis gaubtagalvis – Stigmella trimaculella (Haworth, 1828) Mitybinė specializacija. S. trimaculella minuoja Populus balsamifera L., W. Bartram ex Marschall lapus (29 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse fiksuojamos dvi S. trimaculella generacijos. Pirmoji – nuo birželio vidurio iki liepos vidurio, antroji – nuo rugsėjo pirmos pusės iki spalio pabaigos. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. S. trimaculella rūšies paplitimas ribotas, minavimas vidutiniškai gausus. Autorės tiriamoje teritorijoje Vilniaus rajone ši rūšis paplitusi ribotai, o minavimas negausus. Registruotos radavietės: Akmenės, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Trakų, Ukmergės, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų (Zarasų m.) rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei S. trimaculella minuojančius vikšrus pavyko aptikti pirmosios generacijos metu Vilniaus raj. (Antaviliai), o tuščių minų Vilniaus mieste. Paplitusi ribotai, minavimas negausus.

29 pav. Stigmella trimaculella mina Populus balsamifera L. lape.

35

4.1.30. Dirvuolinis gaubtagalvis – Stigmella aeneofasciella (Herrich-Schäffer, 1855) Mitybinė specializacija. Minuoja L. ir L. lapus (30 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Tyrimų vietovėje pastebėtas minavimas nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pirmos pusės. Viena generacija. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. S. aeneofasciella rūšiai būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas. Autorei pavyko Vilniaus rajone aptikti tiek minuojančių vikšrų, tiek tuščių minų. Registruotos radavietės: Akmenės, Ignalinos, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Trakų, Ukmergės, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Atliekant tyrimus autorei pavyko aptikti minuojančių vikšrų Vilniaus rajone (Antaviliai, Dūkštos), bei Vilniaus mieste tuščių minų (Lazdynai, Fabijoniškės). Rūšiai būdingas platus paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas.

30 pav. Stigmella aneofasciella mina Fragaria vesca L. lape.

4.1.31. Sausmedinis gaubtagalvis – Stigmella lonicerarum (Frey, 1857) Mitybinė specializacija. S. lonicerarum minuoja Lonicera xylosteum L. lapus (31 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte fiksuojama viena generacija, kuri trunka nuo rugsėjo pradžios iki spalio pradžios. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Tai reta rūšis, kuriai būdingas lokalus paplitimas, negausus minavimas. Registruotos radavietės: Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Lazdijų, Trakų, Ukmergės, Vilkaviškio ir Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu Vilniaus rajone autorė neaptiko minuojančių vikšrų ar tuščių minų nei vienoje tyrimų vietoje. Galima teigti, kad Vilniaus rajone S. lonicerarum nėra dažnai aptinkama.

36

31 pav. Stigmella lonicerarum mina Lonicera xylosteum L. lape.

Gentis Enteucha Meyrick, 1915

4.1.32. Rūgštyninis gaubtagalvis – Enteucha acetosae (Stainton, 1854) Mitybinė specializacija. Dažniausiai tyrimų vietovėje minos aptinkamos ant Rumex acetosae L., tačiau minų galima aptikti ir ant R. acetosella lapų (32 pav.). Tikrasis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Būdingos dvi generacijos. Pirmoji – kai vikšrų aptinkama nuo birželio pirmos pusės iki spalio pirmos pusės, antroji – vikšrai aptinkami nuo rugsėjo antros pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. E. acetosae žinoma kaip lokaliai paplitusi ir vidutiniškai minuojanti rūšis. Tiek ankstesnių, tiek vėlesnių tyrimų metu ši rūšis priskiriama prie retai aptinkamų rūšių. Registruotos radavietės: Kaišiadorių, Šakių, Šilutės, Švenčionių, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus (Vilniaus m.), Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei E. acetosae minų pavyko aptikti tik vienoje tyrimų vietoje Vilniaus mieste (Lazdynai). Aptikta viena mina ant R. acetosa L. lapo. Galima teigti, kad paplitimas labai lokalus, o minavimas itin negausus (1–4 minų vienoje tyrimų vietovėje).

37

32 pav. Enteucha acetosae mina Rumex acetosae L. lape.

Gentis Bohemannia Stainton, 1859

4.1.33. Raibasis gaubtagalvis – Bohemannia pulverosella (Stainton, 1849) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Malus domestica Borkh. Lapus (33 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Fiksuojama viena generacija, kurios metu vikšrai minuoja nuo gegužės antros pusės iki rugpjūčio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. B. pulverosella aptinkama neretai, paplitusi ribotai, minuoja vidutiniškai gausiai. Pirmą kartą Lietuvoje aptikta prieš 19 metų Vilniaus mieste. Tyrimų metu autorei taip pat pavyko aptikti B. pulverosella minų Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. B. pulverosella minų ant Malus domesticus Borkh. lapų pavyko aptikti Vilniaus miesto dviejuose mikrorajonuose – Lazdynų ir Žvėryno. Aptiktos minos buvo tuščios be minuojančių vikšrų. Paplitimas labai lokalus (visos minos aptiktos ant vieno mitybinio augalo lapų), minavimas itin negausus (mažiau nei 4 minos vienoje tyrimų vietovėje). Vilniaus rajone minų aptikta šalia Veržuvos miško. Šioje tyrimų vietovėje B. pulverosella paplitimas lokalus, o minavimas negausus (nuo 4–10 minų vienoje tyrimų vietovėje).

33 pav. Bohemannia pulverosella mina Malus domestica Borkh. lape.

Gentis Ectoedemia Busck, 1907

38

4.1.34. Drebulinis gaubtagalvis – Ectoedemia argyropeza (Zeller, 1839) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja L. lapus (34 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse stebima viena generacija, kurios metu minuojančių vikšrų ant P. tremula L. lapų galime aptikti nuo birželio antros pusės iki rugpjūčio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Ši rūšis tiek tyrimų vietovėje, tiek visuose šalies regionuose yra labai plačiai paplitusi ir jai būdingas labai gausus minavimas. Autorei taip pat pavyko aptikti daug minuojančių vikšrų ir tuščių minų P. tremula L. lapuose Vilniaus rajono miškuose (Antavilių, Veržuvos, Bajorų). Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Joniškio, Kauno, Lazdijų, Šakių, Tauragės, Ukmergės, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu minuojančių vikšrų ir tuščių minų buvo aptikta keliose tyrimų vietovėse: Veržuvos miške E. argyropeza minų su vikšrais aptikta rugpjūčio pradžioje, o tuščių minų – rugsėjo pradžioje. Veržuvos miške E. argyropeza rūšiai būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas (daugiau nei 40 minų vienoje tyrimų vietovėje), Antavilių miške paplitimas ribotas, o minavimas vidutiniškai gausus (10–18 minų vienoje tyrimų vietoje).

34 pav. Ectoedemia argyropeza mina Populus tremulla L. lape.

4.1.35. Tuopinis gaubtagalvis – Ectoedemia turbidella (Zeller, 1848) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja L. lapus (35 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte stebima viena generacija, kurios metu aptikti minuojančius E. turbidella vikšrus galima nuo rugpjūčio antros pusės iki lapkričio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Tai nereta rūšis, kuriai yra būdingas lokalus paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas. E. turbidella vikšrų Vilniaus mieste (Žvėryne) prieš 16 metų aptiko A. Diškus. Dabar E. turbidella aptinkama dažnai ir ne viename šalies regione. Registruotos radavietės: Alytaus, Joniškio, Lazdijų, Vilkaviškio, Vilniaus (Vilniaus m.) rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Vilniaus rajone aptikti vieną miną ant nukritusio P. albus L. lapo lapkočio pavyko Veržuvos miške. Minos pradžia lapkotyje, o pabaiga 39 lapalakštyje. Tačiau dėl lapo audinių suirimo ne itin gerai matoma. Kitur tyrimų vietovėse aptikti šios rūšies minų ar minuojančių vikšrų autorei nepavyko. Rūšiai būdingas lokalus paplitimas ir itin negausus minavimas (aptikta tik viena mina).

35 pav. Ectoedemia terbidella mina Populus alba L. lape.

4.1.36. Blindinis gabtagalvis – Ektoedemia intimella (Zeller, 1848) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje vikšrai minuoja Salix caprae L. ir Salix fragilis L lapus (36 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte viena generacija per metus. Vikšrai minuoja nuo rugsėjo pirmos pusės iki lapkričio pirmos pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Rūšis nereta, paplitusi plačiai ir gausiai minuojanti. Tačiau autorei nepavyko aptikti gausiai minuojančių vikšrų ar tuščių minų ant mitybinių augalų nei vienoje tyrimų vietovėje. Registruotos radavietės: Joniškio, Šilutės, Trakų, Ukmergės, Vilkaviškio ir Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tuščių minų pavyko aptikti tik vienoje vietoje Vilniaus rajone (Dūkštose). Rūšis reta, kuriai būdingas lokalus paplitimas ir itin negausus minavimas.

36 pav. Ectoedemia intimella mina Salix capreas L. lape. 40

4.1.37. Hanoverinis gaubtagalvis – Ektoedemia hannoverella (Glitz, 1872) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Populus deltoides W. Bartram ex Marschall lapus (37 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte fiksuojama viena generacija, kurios metu minuojančių vikšrų galime aptikti nuo rugpjūčio antros pusės iki lapkričio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Tai dažna rūšis, kuriai būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas. Tyrimų vietovėje E. hannoverella aptikta retai. Registruotos radavietės: Biržų, Kauno, Trakų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų vietovėje (Veržuvoje) šiai rūšiai būdingas lokalus paplitimas ir negausus minavimas (4–10 minų vienoje tyrimų vietovėje).

37 pav. Ectoedemia hannoverella mina Populus deltoides W. Bartram ex Marschall. lape.

4.1.38. Baltajuostis gaubtagalvis – Ektoedemia albafasciella (Heinemann, 1872) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Querkus robur. L lapus (38 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse fiksuojama viena generacija, kurios metu vikšrų galima aptikti nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio pabaigos. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Tai gana dažna rūšis, kuriai būdingas platus paplitimas ir gausus arba vidutiniškai gausus minavimas. Autorės turimais tyrimų duomenimis Vilniaus rajone E. albafasciella yra riboto paplitimo ir pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu. Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Jurbarko, Kaišiadorių, Šakių, Šalčininkų, Šilutės, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimų metu Vilniaus raj. Antavilių ir Dūkštų vietovėse pavyko aptikti tuščių minų ant Querkus robur L. lapų. Rūšis aptikta nedažnai, paplitusi ribotai, pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu (aptikta nuo 10 iki 24 minų vienoje tyrimų vietovėje).

41

38 pav. Ectoedemia albafafasciella mina Quearcus robur L. lape.

4.1.39. Žemuoginis gaubtagalvis – Ektoedemia aruatella (Herrich-Schäffer, 1855) Mitybinė specializacija. Minuoja Fragaria vesca L. lapus (39 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Rūšiai būdinga viena generacija. E. aruatella vikšrai minuoja nuo liepos antros pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Rūšis aptinkama labai plačiai ir pasižymi itin gausiu minavimu. Pirmą kartą Lietuvoje aptikta prieš 18 metų. Šiuo metu aptinkama daugelyje regionų. Tyrimų metu Vilniaus rajone pavyko aptikti tuščių minų gana dažnai, o minuojančių vikšrų daug rečiau. Registruotos radavietės: Akmenės, Alytaus, Ignalinos, Joniškio, Kaišiadorių, Kauno, Šakių, Šilutės, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Vilniaus rajone aptikti minas pavyko ne vienoje tyrimų vietovėje, tačiau daugiau aptikta tuščių minų, o minų su minuojančiais vikšrais daug rečiau. E. arcuatella Vilniaus krašte būdingas ribotas paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas.

39 pav. Ectoedemia aruatella mina Fragaria vesca L. lape.

4.1.40. Sodinis gaubtagalvis – Ektoedemia atricollis (Stainton, 1857) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietovėje minuoja Malus domestica Borkh. Lapus (40 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte stebima viena generacija, kurios metu vikšrų galima aptikti nuo rugpjūčio pirmos pusės iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. E. atricollis rūšiai būdingas platus paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas. Aptinkama neretai. Tyrimų vietovėje aptikta keliose vietose: Antaviliuose ir Pavilnyje. Registruotos radavietės: Ignalinos, Joniškio, Jurbarko, 42

Kaišiadorių, Kauno, Klaipėdos, Šakių, Šilutės, Trakų, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Minų aptikta Antaviliuose ir Pavilnyje. E. atricollis tyrimų vietovėje paplitusi plačiai, minavimas vidutiniškai gausus.

40 pav. Ectoedemia atricolis mina Malus domestica Borkh. lape.

4.1.41. Katuoginis gaubtagalvis – Ectoedemia rubivora (Wöcke, 1860) Mitybinė specializacija. Minuoja Rubus saxatilis L. lapus (41 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. E. rubivora būdinga viena generacija, kurios metu minuojančių vikšrų galima aptikti nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio antros pusės. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Dažna rūšis, kuriai būdingas platus paplitimas ir gausus minavimas. Tyrimų vietovėje rūšiai būdingas labai lokalus paplitimas ir vidutiniškai gausus minavimas. Registruotos radavietės: Šalčininkų, Ukmergės, Varėnos, Vilniaus rajonuose ir Pagėgiuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Rūšis aptikta tik vienoje tyrimų vietoje Vilniaus rajone Pavilnyje. Pasižymi labai lokaliu paplitimu ir vidutiniškai gausiu minavimu.

41 pav. Ectoedemia rubivora mina Rubus saxatillis L. lape.

4.1.42. Apskritasis gaubtagalvis – Ectoedemia occultella (Linnaeus, 1767) Mitybinė specializacija. Tyrimų vietoje minų aptikta ant Betula pendula Roth lapus (42 pav.). Vienalypis oligofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse būdinga viena generacija per metus. Vikšrai aptinkami nuo liepos vidurio iki spalio pabaigos.

43

Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Lietuvoje minuojančių vikšrų radavietės – Kuršių nerijoje, Klaipėdos, Joniškio, Vilkaviškio, Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Vilniaus, Ukmergės ir Ignalinos rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimo metu Vilniaus rajono miškuose ši rūšis aptikta itin gausiai ir lokaliai.

42 pav. Ectoedemia occultella mina Betula pendula L. lape.

Gentis Fomoria Beirne, 1945

4.1.43. Jonažolinis gaubtagalvis – Fomoria septembrella (Stainton, 1849) Mitybinė specializacija. Vilniaus rajone minuoja Hypericum perforatum L. lapus (43 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus krašte būdingos dvi generacijos. Pirmos kartos vikšrai minuoja nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos; antros kartos – nuo rugjūčio vidurio iki spalio vidurio. Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Kuršių nerijoje, Klaipėdos, Šilutės rajonuose, Pagėgių savivaldybėje (Rambyno regioniniame parke), Tauragės, Akmenės, Joniškio, Šakių, Vilkaviškio, Varėnos, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Tyrimo metu rasta ne itin daug minų, nors aptikta ne vienoje radavietėje.

43 pav. Fomoria septembrella mina Hypericum perforatum L. lape.

44

4.1.44. Brukninis gaubtagalvis – Fomoria weaveri (Stainton, 1855) Mitybinė specializacija Vilniaus apylinkėse minuoja tik Vaccinium vitis-idaea L. lapus (44 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai. Vilniaus apylinkėse nustatyta viena karta. Vikšrai pradeda minuoti nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio vidurio; peržiemoję mitybinio augalo lapuose, vikšrai tęsia maitinimąsi pavasarį, o gegužės pabaigoje virsta lėliukėmis. Minuoti lapai vasaros metu paprastai būna nukritę. Paplitimas pagal autorės ir Diškus, Stonis 2012 duomenis. Rasta Šilutės, Joniškio, Šakių, Varėnos, Trakų, Vilniaus, Švenčionių ir Zarasų rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Autorei tyrimų metu pavyko aptikti daug minų ant Bruknės lapų daugelyje tirtų vietovių. Paplitusi ribotai, pasižymi gausiu minavimu.

44 pav. Fomoria weaveri mina Vaccinium vitis – idaea L. lape.

Gentis Etainia Beirne, 1945

4.1.45. Sparnavaisinis gaubtagalvis – Etainia sericopeza (Zeller, 1839) Mitybinė specializacija. Vilniaus rajone (ir Vilniaus mieste) minuoja tik Acer platanoides L. lapus; pirmos kartos vikšrai gyvena klevų skristukuose, o antros – jaunų ūglių pumpuruose (45 pav.). Monofagas. Sezoniniai ciklai Lietuvoje. Dvi kartos. Pirmos kartos vikšrai vystosi klevų skristukuose nuo birželio pradžios iki liepos pabaigos; antros kartos vikšrai pradeda minuoti klevų pumpurus rugsėjo mėnesį ir, peržiemoję pumpure, baigia maitintis tuo pačiu pumpuru balandžio pabaigoje. Lietuvoje balandžio mėnesį ant Acer platanoides šakelių, šalia pažeistų pumpurų, galima rasti susidariusių kokonų, iš kurių gegužės mėnesį ritasi suaugėliai (Diškus, 2003). Paplitimas pagal autorės ir publikuotus duomenis. Kuršių nerijoje, Klaipėdos rajone, Pagėgių savivaldybėje (Rambyno regioniniame parke), Joniškio, Vilkaviškio, Kauno, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Nustatytas rūšies aptinkamumas tyrimų vietovėje. Labai dažna, daugumoje tirtų vietovių gausiai (ypatingai ant klevų skristukų – pirmos kartos vikšrų) aptikta rūšis.

45

a) b) 45 pav. Etainia sericopeza mina Acer platanoides L. skristuke.

4.2. Išaiškintų Nepticulidae taksonominė sudėtis

Atlikus duomenų analizę, tyrimų vietovėje Vilniaus rajone nustatytos 45 Nepticulidae rūšys, priklausančios 6 gentims. Išanalizavus aptiktų mažųjų gaubtagalvių taksonominę priklausomybę išsiaiškinta, kad daugiausia Nepticulidae rūšių priklauso Stigmella genčiai (31 rūšis). Tuo tarpu Ectoedemia genčiai priklauso 9 rūšys, Fomoria genčiai priklauso 2 rūšys, o gentims Enteucha, Bohemannia, Etainia po 1 rūšį (46 pav.). Ši išaiškinta tendencija nėra unikali, nes visos Lietuvos faunoje (o taip pat ir Europos faunoje) Stigmella gentis yra vyraujanti, o tokioms gentims kaip Enteucha, Bohemannia ir Etainia priklauso tik pavienės rūšys. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone šioms gentims priklausančių minuotojų taip pat buvo tik po vieną rūšį. Enteucha genties minuotojas Enteucha acetosae (Stainton, 1854) buvo aptiktas ant R. acetosa L. lapo tik vienoje tyrimų vietovėje Vilniaus mieste (Lazdynų mikrorajone). Bohemannia genčiai priklausančio minuotojo Bohemannia pulverosella (Stainton, 1859) tuščias minas be minuojančių vikšrų pavyko aptikti dviejose tyrimų vietovėse Vilniaus mieste, o vienintelio aptikto Etainia genties minuotojo Etainia sericopeza (Zeller, 1839) tiek minų, tiek minuojančių vikšrų Vilniaus apylinkėse pavyko aptikti labai gausiai.

46

2 1

9

1 1

31

Stigmella Enteucha Bohemannia Ectoedemia Fomoria Etainia

46 pav. Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae taksonominė sudėtis (rūšių priklausomybė skirtingoms šeimos gentims).

4.3. Mažųjų gaubtagalvių aptinkamumas ir trofiniai ryšiai

Išaiškinus minuojančių vabzdžių rūšių erdvinį paplitimą tyrimų vietovėje Vilniaus apylinkėse nustatyta, kad didžiausiai daliai minuojančių mažųjų gaubtagalvių rūšių yra būdingas platus erdvinis paplitimas (rūšys paplitusios 6–8 vietovėse) (47 pav.). Jis nustatytas 15 minuotojų rūšių, iš kurių didžiausias Nepticulidae rūšių skaičius priklauso Stigmella genčiai (11 rūšių), 3 rūšys priklauso Ectoedemia genčiai (E. occultella, E. atricolis, E. argyropeza). Viena rūšis – Fomoria genčiai (F. septembrella). Tik viena Nepticulidae rūšimi tyrimų vietovėje aptikta mažiau minuotojų, kurių aptinkamumas vertinamas kaip ribotas (rūšys, kurios paplitusios 3–5 vietovėse). Daugiausia rūšių (10) – taip pat priskiriama Stigmella genčiai, dvi rūšys – Ectoedemia genčiai, o viena rūšis Fomoria genčiai (F. weaveri). Lokalaus paplitimo rūšys tyrimų vietovėje aptiktos dviejose tyrimų vietovėse. Iš viso tokių aptikta 8 rūšys, visos jos priskiriamos Stigmella genčiai. Labai riboto paplitimo rūšių Vilniaus apylinkėse aptikta vos 1 rūšis – Stigmella pyri.

47

16 15 14 14

12

10 8 8

6 5

4 2

2 1 Erdvinis (geografinis) paplitimas (geografinis) Erdvinis 0 labai lokalus lokalus labai ribotas ribotas labai platus platus

47 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių aptinkamumas.

Išaiškinus gautus duomenis, nustatyta, kad Vilniaus rajone tirtos mažųjų gaubtagalvių rūšys pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu (48 pav.). Toks minavimo gausumas būdingas net 20 rūšių (III minavimo grupė), kai aptiktų minų skaičius tyrimų vietovėje yra nuo 10 iki 40 vienetų. Daugiausia Nepticulidae rūšių pasižyminčių vidutiniškai gausiu minavimu priklauso Stigmella genčiai (18 rūšių), o 2 rūšys – Ectoedemia genčiai. Mažiausiai aptikta Nepticulidae rūšių pasižyminčių itin gausiu minavimu. Tokia tyrimų vietovėje aptikta tik viena rūšis – Ectoedemia occultella. Kitos tyrimų vietovėje aptiktos rūšys pasižymėjo itin negausiu (9 rūšys), gausiu (8 rūšys), negausiu (7 rūšys) aptinkamumu.

1 7 8

9

20

negausus vidutiniškai gausus itin negausus gausus itin gausus

48 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių minavimo gausumas (vyrauja rūšys, kurių minavimas yra vidutiniškai gausus). 48

Nepticulidae yra prisitaikę minuoti augaluose, kurie priklauso 12 šeimų (49 pav.): Betulaceae, Aceraceae, Ericaceae, Hypericaceae, Rosaceae, Fagaceae, Salicaceae, Polyganoceae, Caprifoliaceae, Rhamnaceae, Malvaceae, Convolvulaceae. Daugiausia minų tyrimų vietovėje aptikta ant Rosaceae šeimos augalų. Net 18 Nepticulidae rūšių (iš 45 aptiktų) minuoja šios šeimos augalus. Dažniausiai iš Rosaceae šeimos augalų mažieji gaubtagalviai minuoja Malus domestica Borkh. lapus. Tyrimų metu labai dažnai aptiktų mažųjų gaubtagalvių rūšių ant Rosaceae augalų lapų aptikti nepavyko, tačiau dažnai aptinkamų Nepticulidae rūšių tyrimų vietovėje pavyko aptikti ant Malus domestica Borkh. lapų (S. malella, S. magdalenae), Prunus spp. lapų (S. plagicolella). Taip pat Nepticulidae minų buvo aptikta ir ant kitų Rosaceae šeimos augalų – Pyrus communis L., Fragaria vesca L., Rosa canina L. lapų. Antroji pagal minuotojų gausumą yra Salicaceae augalų šeima, kurią dažniausiai minuoja Stigmella salicis (minų aptikta ant Salix augalo lapų), Ectoedemia intimella (Salix fragillis ir Salix caprea šeimos augalų). Gana dažnai mažieji gaubtagalviai aptikti ir ant Betulaceae šeimos augalų: Corylus avelana L. (S. microtheriella), Betula pubescens Ehrh. (S. confusella), Betula pendula Roth. (S. luteella) lapų. Mažiau tyrimų vietovėje minuojami Fagaceae šeimos augalai. Pavyko aptikti E. albafasciella ir S. roborella minų ant Quercus robur L. lapų. Kitų augalų šeimas Nepticulidae tyrimų vietovėje minuoja negausiai: Aceraceae (2 rūšys), o Ericaceae, Hypericaceae, Polyganoceae, Caprifoliaceae, Rhamnaceae, Malvaceae, Convolvulaceae po vieną mažųjų gaubtagalvių rūšį.

20 18 18

16

14

12

10 8 8 7

6 Nepticulidae rūšių rūšių Nepticulidae skaičius 4 3 2 2 1 1 1 1 1 1 1

0

Mitybinių augalų šeimos

49 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintos Nepticulidae mitybinių augalų šeimos.

49

Atlikus duomenų analizę apie Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių aptinkamumą pagal aptinkamumo įvertinimo formulę (žr. darbo metodus) nustatyta, jog daugiausia mažųjų gaubtagalvių rūšių priklauso rūšims, kurios įvardijamos kaip foninės rūšys (nei retos, nei dažnos) ir pagal erdvinio paplitimo ir rūšies gausumo vertes yra priskiriamos 3 aptinkamumo grupei (50 pav.). Pavyzdžiui, Stigmella luteella tyrimų vietovėje yra riboto erdvinio paplitimo ir pasižymi vidutiniškai gausiu minavimu (푅 + 퐺 = 6) ji priskiriama prie foninio aptinkamumo rūšių toje tyrimų vietovėje. Vilniaus apylinkėse tokio aptinkamumo rūšių aptikta 20. Daugiausia foninio aptinkamumo rūšių yra Stigmella genties (15 rūšių), Ectoedemia genties – 3 rūšys ir 2 Fomoria genties rūšys. Šių rūšių minų aptikta ant 7 augalų šeimų: Ericaceae, Malvaceae, Hypericaceae, Salicaceae šeimų po vieną Nepticulidae rūšį, Fagaceae – 2 rūšys, Betulaceae – 4 rūšys, o gausiausiai – 10 rūšių aptikta ant Rosaceae šeimos augalų. Taip pat tyrimų vietovėje aptikta 11 Nepticulidae rūšių, kurios vertinant pagal formulę yra priskiriamos 2 aptinkamumo grupei ir įvardijamos kaip retos. Iš jų 7 mažųjų gaubtagalvių rūšys priklauso Stigmella genčiai, 2 – Ectoedemia genčiai ir viena rūšis Bohemannia (B. pulverosella) genčiai. Minuoja 6 augalų šeimoms priklausančius augalus. Dažniausiai minų aptikta ant Rosaceae ir Salicaceae šeimos augalų. Mažiausiai Vilniaus apylinkėse aptikta 5 aptinkamumo grupei priskiriamų (labai dažnos) Nepticulidae – 2 rūšys. Tai Ectoedemia occultella (Linnaeus, 1767) dažniausiai minuojanti Betula pendula Roth. lapus ir Etainia sericopeza (Zeller, 1839) minuojanti tik Acer platanoides L. lapus.

25

20

15

10 Aptinkamumas

5

0 labai retos retos foninės dažnos labai dažnos

50 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių aptinkamumo įvertinimas pagal aptinkamumo formulę (žr. darbo metodus).

Išaiškinus tyrimų vietovėje gautus duomenis apie mažųjų gaubtagalvių rūšių trofinę specializaciją, nustatyta, kad Vilniaus apylinkėse daugiausia tokių Nepticulidae rūšių, kurios minuoja tik vienos rūšies augalus. Šių mažųjų gaubtagalvių (monofagų) tyrimų vietovėje yra 25 rūšys iš 45 aptiktų (51 pav.). Iš jų daugiausia priklauso Stigmella genčiai (15 rūšių), Ectoedemia – 50

(7 rūšys), Fomoria genčiai (2 rūšys) ir viena rūšis Bohemannia genčiai. Tarp oligofagų dažnesni yra vienalypiai (siaurieji) oligofagai, kurie gali maitintis dviem ar daugiau giminiškų šeimų augalais. Tokių tyrimų vietovėje yra 11 rūšių, iš kurių Stigmella genčiai priskiriamos 8 mažųjų gaubtagalvių rūšys, o Ectoedemia genčiai – 3 rūšys. Tuo tarpu tikriesiems (platieji) oligofagams, kurie gali minuoti dviejų ar daugiau rūšių augalus, priklausančius kelioms vienos šeimos augalų gentims, tyrimų vietovėje aptiktos 9 rūšys. Daugiausia iš šių mažųjų gaubtagalvių rūšių priskiriamos Stigmella genčiai (8 rūšys) ir tik viena rūšis Enteucha genčiai.

Monofagai 25

Tikrieji oligofagai 9

Vienalypiai oligofagai 11

0 5 10 15 20 25 30

51 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių trofinė specializacija.

Vilniaus rajone išaiškinus tirtų Nepticulidae rūšių aptinkamumą botaninių šeimų lygyje, pastebima, kad tyrimų vietovėje Rosaceae šeimos augalus minuoja foninės (nei retos, nei dažnos) Nepticulidae rūšys (52 pav.). Tokių yra 10 rūšių (iš 20 aptiktų foniniu aptinkamumu pasižyminčių Nepticulidae rūšių): S. splendidissimella (Rubus ideus L., Rubus saxatilis L.), S. sorbi (Sorbus aucuparia L.), S.minusculella (Pyrus communis L.), S. desperatella (Malus domestica Borkh.), S. aeneofasciella (Fragaria vesca L.), S. pyri (Pyrus communis L.), S. nylandriella (Sorbus aucuparia L.), S. anomalella (Rosa canina L.), Ectoedemia aruatella (Fragaria vesca L.), Ectoedemia atricolis (Malus domestica Borkh). Gausumu išsiskiria Stigmella gentis (8 rūšys), o dažniausiai minų arba minuojančių vikšrų aptinkama ant Malus domestica Borkh., Fragaria vesca L., ir Sorbus aucuparia L. augalų lapų. Taip pat pastebima, kad foniniu aptinkamumu pasižyminčių mažųjų gaubtagalvių rūšys gausiau minuoja ir ant Betulaceae šeimos augalų. Aptiktos 4 tokios rūšys: S. luteela (Betula pendula Roth., Betula pubescens Erhr.), S. confusella (Betula pubescens Ehrh.), S. betulicola (Betula pendula Roth., Betula pubescens Erhr.), S. glutinosae (Alnus glutinosa L.). Visos

51

4 mažųjų gaubtagalvių rūšys priklauso Stigmella genčiai, o daugiausia minų galime aptikti ant Betula pendula Roth. ir Betula pubescens Erhr. augalų lapų. Kitos, foniniu aptinkamumu pasižyminčios Nepticulidae rūšys ant mitybinių augalų aptinkamos negausiai – vos po vieną ar dvi rūšis. Kelios jų – aptiktos ant Ericaceae ir Hypericaceae šeimos augalų priklauso Fomoria genčiai (Fomoria weaveri, Fomoria septembrella), viena – Stigmella genčiai (Stigmella tiliae), aptikta ant Malvaceae šeimos augalo. Vilniaus krašte reto aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių rūšys taip pat dažniausiai minuoja Rosaceae augalų šeimą. Iš 11 aptiktų retų Nepticulidae rūšių, 4 minuoja Rosaceae augalus, 3 rūšys – Salicaceae, o kitos 4 rūšys minuoja Betulaceae, Fagaceae, Caprifaliaceae, Rhamnaceae augalų šeimas. Dažnai ir labai dažnai aptiktų mažųjų gaubtagalvių rūšių aptikta 9, iš kurių dažnų – 7, o labai dažnų vos dvi rūšys. Dažnosios rūšys tap pat dažniausiai aptinkamos ant Rosaceae šeimos (3 rūšys) bei Salicaceae šeimos (2 rūšys), o ant Betulaceae ir Aceraceae augalų šeimų po vieną rūšį. Tuo tarpu labai dažnai aptinkamos mažųjų gaubtagalvių rūšys priklauso Ectoedemia (E. occultella) ir Etainia (E. sericopeza) gentims ir tyrimų vietovėje minuoja Betulaceae (Betula pendula Roth.) ir Aceraceae (Acer platanoides L.) augalų lapus.

12

10 10

8

6

4 4 4 3 3

2 22 2 11 1 11 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1

0

labai dažnos dažnos labai retos retos foninės

52 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių aptinkamumas botaninių šeimų lygyje.

Atlikus duomenų analizę, pagal gautus rezultatus nustatyta, jog tyrimų vietovėje aptiktos mažųjų gaubtagalvių rūšys minuoja nevienodai gausiai (2 lentelė). Išaiškinta, kad Vilniaus rajone

52 itin gausiai minuoja viena Nepticulidae rūšis – Ectoedemia occultella. Ji pagal minavimo gausumą priskiriama 5 minavimo grupei (kai vienoje tyrimų vietovėje apytikslis minų skaičius yra daugiau negu 100 vienetų) (žr. tyrimo metodus). Toks gausus minavimas pastebėtas Bajorų miške. Kita, gausiai minuojanti rūšis aptikta Vilniaus mieste (Etainia sericopeza), tačiau susumavus duomenis pastebėta, kad ji plačiai paplitusi, bet pasižymi vidutiniu minavimo gausumu. 4 minavimo grupei (gausus minavimas, kai vienoje tyrimų vietovėje apytikslis minų skaičius yra nuo 40 iki 100 vienetų) priskiriamų aptiktų Nepticulidae skaičius nėra didelis – tik 4 mažųjų gaubtagalvių rūšys (S. microtheriella, S. magdalenae, S. malella, S. roborella). Pati gausiausia ir labiausiai išsiskirianti grupė, kuriai būdingas vidutiniškai gausus minavimas (kai apytikslis minų skaičius tyrimų vietovėje yra nuo 10 iki 40 minų). Šiai grupei priskiriamos net 25 Nepticulidae rūšys. Daugiausia minų ir minuojančių vikšrų aptikta Stigmella splendidissimella (40), S. aceris (38), Ectoedemia argyropeza (32) Nepticulidae rūšių. Antrai rūšių minavimo grupei (kai aptiktų minų kiekis tyrimų vietovėje yra nuo 4 iki 10 vienetų) priskriamos 5 mažųjų gaubtagalvių rūšys. Itin negausiu minavimu pasižyminčių mažųjų gaubagalvių rūšių tyrimo vietovėje aptikta 10, iš kurių dažniau aptiktos keliose vietovėse. Tai Stigmella prunetorum, S. cartharticella ir Bohemannia pulverosella. Kitos šios minavimo grupės Nepticulidae rūšys aptiktos tik po vieną miną ir tik vienoje tyrimų vietovėje.

2 lentelė. Minavimo gausumo grupės.

Minavimo gausumo grupės (pagal aptiktų Nepticulidae rūšys minų skaičių) I II III IV V 1. Stigmella lapponica 6 2. Stigmella salicis 13 3. Stigmella freyella 1 4. Stigmella betulicola 31 5. Stigmella nivenburgensis 4 6. Stigmella confusella 12 7. Stigmella microtheriella 44 8. Stigmella luteella 12 9. Stigmella tiliae 22 10. Stigmella aceris 38 11. Stigmella prunetorum 4 12. Stigmella oxyacanthella 5 13. Stigmella nylandriella 11 14. Stigmella pyri 10 15. Stigmella catharticella 3 16. Stigmella magdalenae 41 17. Stigmella hybnerella 1

53

18. Stigmella malella 44 19. Stigmella anomalella 14 20. Stigmella obliquella 1 21. Stigmella splendidissimella 40 22. Stigmella plagicolella 31 23. Stigmella sorbi 11 24. Stigmella ruficapitella 12 25. Stigmella roborella 41 26. Stigmella glutinosae 11 27. Stigmella minusculella 14 28. Stigmella desperatella 10 29. Stigmella trimaculella 5 30. Stigmella aeneofasciella 10 31. Stigmella lonicerarum 1 32. Enteucha acetosae 1 33. Bohemannia pulverosella 2 34. Ectoedemia argyropeza 32 35. Ectoedemia turbidella 1 36. Ectoedemia intimella 1 37. Ectoedemia hannoverella 8 38. Ectoedemia albafasciella 21 39. Ectoedemia arcuatella 16 40. Ectoedemia atricollis 11 41. Ectoedemia rubivora 10 42. Ectoedemia occultella 100 43. Famoria septembrella 14 44. Famoria weaveri 11 45. Etainia sericopeza 30

4.4. Dažnųjų ir retųjų rūšių trofiniai ryšiai

Atlikus duomenų analizę apie Vilniaus rajone aptiktas labai dažnas rūšis, pastebėta, kad šioje tyrimų vietovėje labai dažnai paplitusių rūšių aptikta tik dvi – Ectoedemia occultella (Linnaeus, 1767) ir Etainia sericopeza (Zeller, 1839) (žr. 53 pav.). Ectoedemia occultella buvo aptikta gausiai minuojanti Bajorų miške, kai vienoje tyrimų vietovėje buvo aptikta 100 ir daugiau minų ant mitybinių (Betula pendula) augalų lapų. Lapų ėminiai buvo imti iš pamiškės (7 ėminiai) ir miško vidurio (7 ėminiai) 2014 – 2015 m. Etainia sericopeza daugiausia aptikta Vilniaus mieste ir Žemosios Veržuvos miške. Ypač gausiai aptikta pirmosios generacijos vikšrų ant klevų skristukų, o antrosios kartos vikšrų jaunuose ūgliuose aptikta ne itin gausiai. Monofagas, minuoja tik Acer platanoides L. lapus.

54

50 proc. 50 proc.

Betulaceae Aceraceae

53 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų labai dažnų Nepticulidae rūšių aptinkamumas ant mitybinių augalų šeimų.

Išaiškinus gautus tyrimų duomenis pastebima, kad dažnai aptinkamų Nepticulidae rūšių (7 rūšys) Vilniaus rajone, minuoja 4 augalų šeimas: Rosaceae 3 rūšys (43 proc.), Salicaceae 2 rūšys (29 proc.), o Aceraceae ir Betulaceae po vieną rūšį (14 proc.) (54 pav.). Dažnai tyrimų vietovėje aptinkami mažieji gaubtagalviai minuoja Malus domestica augalo lapus (Rosaceae), rečiau – Populus tremula ir Salix (Salicaceae) augalus, bei Corylus avelana (Betulaceae) ir Acer campestre (Aceraceae) augalų lapus.

14 proc.

29 proc.

14 proc.

43 proc.

Betulaceae Aceraceae Rosaceae Salicaceae

54 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų dažnų Nepticulidae rūšių aptinkamumas ant mitybinių augalų šeimų. 55

Atlikus duomenų analizę, matome, kaip pasiskirstę tyrimų vietovėje išaiškintų labai retai aptiktų mažųjų gaubtagalvių rūšys ant mitybinių augalų šeimų. Daugiausia, net pusė (50 proc.) labai retai aptinkamų Nepticulidae rūšių aptinkami ant Salicaceae šeimos augalų (Populus alba, Salix fragilis). Vienodai, t. y. (po 25 proc.) išaiškinta labai retai aptinkamų mažųjų gaubtagalvių rūšių, kurios minuoja Polyganoceae (Rumex acetosae), bei Rosaceae (Crataegus monogyna) augalų šeimas.

25 proc. 25 proc.

50 proc.

Rosaceae Salicaceae Polyganoceae

55 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų labai retų Nepticulidae rūšių aptinkamumas ant mitybinių augalų šeimų.

Išanalizavus išaiškintus duomenis, pastebima, kad tyrimų vietovėje Vilniaus apylinkėse aptiktų reto minavimo Nepticulidae rūšys gausiausiai minuoja Rosaceae (37 proc.) šeimos augalus (Prunus spp., Malus domestica, Rubus saxatilis, Crataegus monogyna). Taip pat Salicaceae (27 proc.) šeimos augalus (Salix fragilis, Salix alba, Populus deltoides). Vienodai, t. y. po 9 proc. retai aptikti tyrimų vietovėje Nepticulidae minuoja Betulaceae (Betula pendula), Fagaceae (Quercus robur), Caprifoliaceae (Lonycera xylosterum) ir Rhamnaceae (Carthartica rhamnaceae) augalų lapus (56 pav.).

56

9 proc. 9 proc.

9 proc.

37 proc.

27 proc.

9 proc.

Betulaceae Rosaceae Fagaceae Salicaceae Caprifoliaceae Rhamnaceae

56 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų retų Nepticulidae rūšių aptinkamumas ant mitybinių augalų šeimų.

Išaiškinus foninio aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių rūšių paplitimą ant mitybinių augalų, pastebėta, jog tokios Nepticulidae rūšys (10 iš 20 tyrimų vietovėje aptiktų foninio aptinkamumo rūšių) dažniausiai minuoja Rosaceae šeimos augalus (50 proc.) (57 pav.). Dažniausiai foninio aptinkamumo rūšys minuoja šiuos Rosaceae šeimos augalus: Fragaria vesca (2 rūšys), Malus domestica (2 rūšys), Pyrus communis (2 rūšys), Sorbus aucuparia (2 rūšys). Rečiau – Rubus saxatili (1 rūšis), Rosa canina (1 rūšis). Rečiau foninės rūšys minuoja Betulaceae šeimos augalus (20 proc.): Betula pendula (2 rūšys), Betula pubescens (2 rūšys) bei Alnus glutinosa (1 rūšis). 10 proc foninio aptinkamumo rūšių tyrimų vietovėje minuoja Fagaceae šeimos augalus, iš kurių Nepticulidae dažniausiai aptinkami ant Quercus robur (2 rūšys) lapų. Kitos foninės rūšys aptiktos ant Ericaceae (Vaccinium vitis – idea), Hypericaceae (Hypericum perforatum), Malvaceae (Tilia cordata) šeimų augalų lapų.

57

5 proc. 5 proc. 20 proc. 10 proc.

5 proc.

5 proc.

50 proc.

Betulaceae Ericaceae Hypericaceae Rosaceae Fagaceae Salicaceae Malvaceae

57 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų foninių Nepticulidae rūšių aptinkamumas ant mitybinių augalų šeimų.

3 lentelė. Mažųjų gaubtagalvių rūšių aptinkamumas.

Rūšių Rūšių Eil. Mažųjų gaubtagalvių Eil. Mažųjų gaubtagalvių aptinkamumas aptinkamumas Nr. rūšys Nr. rūšys (Ap) (Ap)

1. Stigmella lapponica 2 24. Stigmella ruficapitella 5

2. Stigmella salicis 8 25. Stigmella roborella 7

3. Stigmella freyella 2 26. Stigmella glutinosae 6

4. Stigmella betulicola 7 27. Stigmella minusculella 6

5. Stigmella nivenburgensis 5 28. Stigmella desperatella 6

6. Stigmella confusella 6 29. Stigmella trimaculella 6

7. Stigmella microtheriella 8 30. Stigmella aeneofasciella 7

8. Stigmella luteella 6 31. Stigmella lonicerarum 4

9. Stigmella tiliae 7 32. Enteucha acetosae 2

10. Stigmella aceris 6 33. Bohemannia pulverosella 4

11. Stigmella prunetorum 3 34. Ectoedemia argyropeza 8

58

12. Stigmella oxyacanthella 5 35. Ectoedemia turbidella 3

13. Stigmella nylandriella 7 36. Ectoedemia intimella 3

14. Stigmella pyri 4 37. Ectoedemia hannoverella 4

15. Stigmella catharticella 4 38. Ectoedemia albifasciella 6

16. Stigmella magdalenae 8 39. Ectoedemia arcuatella 6

17. Stigmella hybnerella 3 40. Ectoedemia atricollis 7

18. Stigmella malella 8 41. Ectoedemia rubivora 4

19. Stigmella anomalella 7 42. Ectoedemia occultella 9

20. Stigmella obliquella 3 43. Famoria septembrella 6

21. Stigmella splendidissimella 6 44. Famoria weaveri 7

22. Stigmella plagicolella 6 45. Etainia sericopeza 9

23. Stigmella sorbi 7

Aptinkamumo (Ap) legenda:

Rūšių Ap tyrimo Labai dažnas Dažnas Foninis Retas Labai retas

vietovėje 퐴푝 = 9–10 퐴푝 = 7–8 퐴푝 = 5–6 퐴푝 = 4 퐴푝 = 2–3

Iš viso aptikta rūšių: 2 14 15 6 8

4.5. Aptiktų rūšių minavimo specializacija ir kultūrinių augalų minavimas

Atlikus duomenų analizę tyrimų vietovėje Nepticulidae minų ar minuojančių vikšrų aptikta ant žolinių augalų (14 proc.), krūmų (16 proc.) ir sumedėjusių augalų (70 proc.) (58 pav.). Daugiausiai minuojamami visų augalų lapai. Išaiškinus genties duomenis pastebėta, kad iš jų kultūriniai augalai sudaro 42 proc. (59 pav.), t. y. 19 visų augalų ant kurių aptiktos minos, o kiti augalai sudaro 58 proc. (26 augalų rūšys). Dažniausiai ant kultūrinių augalų aptikti minuotojai pagal aptinkamumo formulę priskiriami foninėms mažųjų gaubtagalvių rūšims (Stigmella minusculella, Stigmella splendidissimella ir kt.), o dažniausiai minuojama Malus domestica priklausanti Rosaceae augalų šeimai.

59

14 proc.

16 proc.

70 proc.

žoliniai krūmai medžiai

58 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae mitybinių augalų trofinė specializacija.

42 proc.

58 proc.

kultūriniai kiti

59 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų kultūrinių ir kitų augalų minavimo gausumas.

Išanalizavus kitų augalų, išskyrus kultūrinius augalus (60 pav.), Nepticulidae rūšių duomenis, nustatyta, kad dažniausiai kitus augalus minuoja foninio aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių rūšys. Tokių tyrimų vietovėje išaiškinta 11 rūšių (42 proc.). Daugiausia iš jų priklauso Stigmella genčiai (8 rūšys), dvi Fomoria ir viena Ectoedemia gentims. Dažniausiai minuojami Betula pendula, Betula pubescens, Quercus robur, Acer plataniodes augalų lapai. Reto aptinkamumo Nepticulidae Vilniaus 60 krašte išaiškintos 6 rūšys (23 proc.): Stigmella genties – 5, o Ectoedemia – viena rūšis (Ectoedemia hanoverella). Dažniausiai aptikta ant Salix fragilis, Salix alba, Betula pendula, Betula pubescens augalų lapų. Labai reto aptinkamumo Nepticulidae išaiškinta 4 rūšys (15 proc.). Minų aptikta ant Convonvulus arvensis, , Populus alba, bei Salix augalų lapų. Taip pat tyrimų vietovėje išaiškintos ir 2 (8 proc.) labai dažno aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių rūšys: Ectoedemia occultella ir Etainia sericopeza. Minos ir minuojantys vikšrai aptikti ant Betula pendula ir Acer platanoides augalų lapų (61 pav.).

8 proc. 23 proc. 12 proc.

15 proc.

42 proc.

labai dažna dažna foninė labai reta reta

60 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų kitų augalų minuotojų aptinkamumas.

16 proc. 26 proc.

5 proc.

53 proc

dažna foninė labai reta reta

61 pav. Tyrimų vietovėje Vilniaus rajone išaiškintų kultūrinių augalų minuotojų aptinkamumas. 61

Išanalizavus tyrimų duomenis nustatyta, kad Vilniaus rajone ant kultūrinių augalų nebuvo aptikta labai dažno minavimo Nepticulidae rūšių. Taip pat dažnai minuojančių mažųjų gaubtagalvių aptinkamumas nebuvo gausus. Aptiktos 3 tokios rūšys (16 proc.) (iš visų 19 kultūrinių augalų minuotojų): Stigmella malella, kurios minų aptinkta ant Malus domestica lapų, Stigmela magdalenae ant Sorbus aucuparis ir Malus domestica augalų lapų, bei Stigmella plagicolella aptikta ant Prunus spp. augalo lapų. Gausiausiai kultūrinius augalus minuojančių mažųjų gaubtagalvių rūšių priskiriama foninio aptinkamumo grupei (61 pav.). Tokių Nepticulidae aptikta 10 rūšių (53 proc.), kurių 8 priklauso Stigmella, o 2 – Ectoedemia genčiai. Dažniausiai minų aptikta ant Fragaria vesca ir Malus domestica augalų. Reto aptinkamumo mažųjų gaubtagalvių minuojančių kultūrinius augalus tyrimų vietovėje aptiktos 5 rūšys (26 proc.). Dažniausiai minuojami augalai yra Malus domestica, Prunus spp., ir Sorbus aucuparia (62 pav.). Labai retai aptinkamų Nepticulidae išaiškinta viena rūšis (5 proc). Tai vienoje tyrimų vietovėje aptiktos Stigmella hybnerella tuščios minos ant Crataegus monogyna augalo lapų.

7

6 6

5

4

3 3

3 aptinkamumas aptinkamumas (vnt.) 2 2 2 2 2

1 1 1 1 1 1

0 Crataegus Malus Rubus Prunus Sorbus Fragaria Pyrus Rosa Cerasus Cerasus Prunus Lonicera monogynadomestica saxatilis spp aucuparia vesca communis canina vulgaris avium cerasifera xylosteum

62 pav. Dažniausiai minuojamos kultūrinių augalų rūšys, kurias minuoja Nepticulidae.

62

5. IŠVADOS

1. Atlikus tyrimus ir parengus anuotuota rūšių sąvadą, Vilniaus mieste ir apylinkėse registruotos 45 mažųjų gaubtagalvių rūšys; Vilniaus miesto ir jo apylinkėse aptiktoms mažųjų gaugtagalvių rūšims nustatyta mitybinės specializacijos, sezoninių ciklų, paplitimo ir aptinkamumo ypatumai. 2. Tyrimų vietovėje nustatytos 45 Nepticulidae rūšys, priklausančios 6 gentims: Stigmella genčiai – 31 rūšis, Ectoedemia – 9 rūšys, Fomoria – 2 rūšys, o gentims Enteucha, Bohemannia, Etainia – po 1 rūšį; ši išaiškinta tendencija nėra unikali, nes visos Lietuvos faunoje (o taip pat ir Europos faunoje) Stigmella gentis yra vyraujanti, o tokioms gentims kaip Enteucha, Bohemannia ir Etainia priklauso tik pavienės rūšys. 3. Įvertinus Vilniaus rajone išaiškintų Nepticulidae rūšių aptinkamumą pagal aptinkamumo įvertinimo formulę, nustatyta, jog daugiausia yra tų mažųjų gaubtagalvių rūšių, kurios įvardijamos kaip foninės (nei retos, nei dažnos), o pagal erdvinio paplitimo ir rūšies gausumo vertes yra priskiriamos 3 aptinkamumo grupei. 4. Tirtoje vietovėje Nepticulidae minuoja 12 botaninių šeimų augalus: Betulaceae, Aceraceae, Ericaceae, Hypericaceae, Rosaceae, Fagaceae, Salicaceae, Polygonaceae, Caprifoliaceae, Rhamnaceae, Malvaceae, Convolvulaceae. Daugiausia gaubtagalvių rūšių (18) minuoja Rosaceae šeimai priklausančius augalus, 8 – Salicaceae, 7 – Betulaceae; likusioms šeimoms priklausančius augalus minuoja nuo 1 iki 3 mažųjų gaubtagalvių rūšių. 5. Nustatyta, jog tyrimų vietovėje aptiktos mažųjų gaubtagalvių rūšys minuoja nevienodai gausiai: itin gausiai minuoja (t.y. priskiriama 5 minavimo grupei) tik Ectoedemia occultella; vidutinis minavimo gausumo lygis (4 minavimo grupė) nustatytas Etainia sericopeza, S. microtheriella, S. magdalenae, S. malella, S. roborella; 3 minavimo grupei priskirtos 25, antrai – 5, pirmai – 10 rūšių. 6. Nustatyta, kad didžiausiai daliai minuojančių mažųjų gaubtagalvių rūšių yra būdingas platus erdvinis paplitimas – jis nustatytas 15 minuotojų rūšių, iš kurių didžiausias Nepticulidae rūšių skaičius priklauso Stigmella genčiai (11 rūšių), 3 rūšys priklauso Ectoedemia, viena – Fomoria genčiai; 14-os Nepticulidae rūšių aptinkamumas įvertintas kaip ribotas: 10 iš jų priklauso Stigmella genčiai, dvi – Ectoedemia ir rūšis Fomoria genčiai; kaip labai riboto paplitimo rūšis Vilniaus apylinkėse aptikta Stigmella pyri. 7. Nepticulidae daugiausiai minų ar minuojančių vikšrų aptikta ant sumedėjusių augalų (70 proc.), krūmų (16 proc.), mažiausiai – žolinių augalų (14 proc.). Nepriklausomai nuo

63

augalo priklausymybės kuriai nors grupei – visais atvejais daugiausiai minuojamami augalų lapai. 8. Išaiškinta, kad dažnai aptinkamų Nepticulidae rūšių trofiniai ryšiai daugiausiai siejami su Rosaceae, Salicaceae, Aceraceae, Betulaceae šeimomis, tuo tarpu retųjų rūšių mitybiniai augalai priklauso Rhamnaceae, Caprifoliaceae, Betulaceae, Fagaceae, Salicaceae, Rosaceae. 9. Išaiškinta, kad dažniausiai ant kultūrinių augalų aptikti minuotojai pagal aptinkamumo formulę priskiriami foninėms mažųjų gaubtagalvių rūšims (Stigmella minusculella, Stigmella splendissimella ir kt.); Nepticulidae gausiausiai minuoja kultūrinius Rosaceae šeimai priklausančius augalus, iš kurių dažniausiai minuojama Malus domestica. 10. Nustatyta, kad kultūrinius augalus minuoja 42 procentai nuo visų 45 tirtoje vietovėje aptiktų mažųjų gaubtagalvių rūšių.

64

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Anisimovas, E., Stonis, J. R. (2008). Sachalinio lapinuko – Stigmella sahhalinella Pulp. (Insecta, Lepidoptera, Nepticulidae paieškos Čepkelių gamtiniame rezervate. Lietuvos biologinės įvairovė (būklė, struktūra, apsauga), 3: 52–57. 2. Anisimovas, E., Puplesis, R. (2005). Nauji atradimai Čepkelių gamtiniame rezervate. Žurnalas apie gamtą, 2: 37–38. 3. Diškus, A., Navickaitė, K. (2008). Pirmieji duomenys apie akmenės mažųjų gaubtagalvių (Lepidoptera, Nepticulidae) fauną ir įvairovę. Lietuvos biologinės įvairovė (būklė, struktūra, apsauga), 3: 65–70. 4. Diškus, A., Navickaitė, A., Stonis, J. R. (2011). New records of four rare species of Nepticulidae (Lepidoptera) discovered in western Lithuania. New and rare for Lithuania species. Records and descriptions. 23: 57–60. 5. Diškus, A., Stonis, J. R. (2012). Lietovos entobiontiniai vabzdžiai. Nepticulidae faunos taksominė, chronologinė ir trofinė charakteristika. Lututė, Kaunas. 6. Diškus, A., Juchnevič, V. (2001). Nepticulidae (Lepidoptera) minavimo laikas Lietuvoje. VPU Gamtos mokslų fakulteto bakalaurų ir magistrantų mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. 125–128. Vilnius. 7. Ivinskis, P. (2004). Lietuvos drugiai. Katalogas. Ekologijos institutas, Vilnius. 8. Ivinskis, P., Pakalniškis S., Puplesis, R. (1985). Augalus minuojantys vabzdžiai. Mokslas, Vilnius. 9. Ivinskis, P. (1999). Lietuvos drugių ištirtumas. Lietuvos bioįvairovė (būklė, struktūra, apsauga). 27–29, Vilnius. 10. Ivinskis, P., Rimšaitė, J. (2007). Keršji kaštoninė kandelė Lietuvoje. Žurnalas apie gamtą, 4:33. 11. Jankevičienė, R. (1998). Dictionary of plant names. Botanikos instituto leidykla, Vilnius. 12. Kmitienė, G. (2006). Augalų audiniai. Augalų anatomijos laboratorinių darbų turinys ir metodai. VPU leidykla, Vilnius. 13. Navickaitė, A. (2014). Euronemoralinės faunos mažųjų gaubtagalvių (Insecta, Lepidoptera, Nepticulidae) taksonominė ir chorologinė analizė bei trofiniai ryšiai. Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, Vilnius. 14. Navickaitė, A., Diškus, A. (2008). Vilkaviškio rajono mažųjų gaubtagalvių (Lepidoptera, Nepticulidae) fauna ir trofiniai ryšiai. Lietuvos biologinės įvairovė (būklė, struktūra, apsauga), 3: 79–85.

65

15. Nieukerken, E. J. van, Johansson, R. (2003). The Quercus feeding Stigmella species of the West Palearctic: new species, key and distribution (Lepidoptera: Nepticulidae). Tijdschrift voor Entomologie, 146 (2) : 307–370. 16. Palionis, A. (1932). Įdėlis Lietuvos drugių faunai pažinti, Kaunas. 187 pp. 17. Pakalniškis, S., Ostrauskas, H., Talunytė L. (2005). Dvisparniai vabzdžiai – šiltnamio ir daržo kultūrinių augalų minuotojai. Valstybė augalų apsaugos tarnyba. Vilnius. 18. Puplesis, R., Diškus, A. (2003). Nepticuloidea ir Tischerioidea (Lepidoptera) pasaulio ir Lietuvos faunoje. Lututė, Kaunas. 19. Puplesis, R., Diškus, A. (2004). Ar Lietuvoje gyvena mažieji gaubtagalviai? Žunalas apie gamtą, 6:26–29. 20. Rocienė, A. (2014). Kontinentinės Rytų Azijos mažųjų gaubtagalvių (Insecta, Lepidoptera, Nepticulidae) taksonomija. Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, Vilnius. 21. Stanionytė, A., Zajančauskas, P. (1970). Lietuvos slyvų entomofauna ir jos gausumas. Acta entomologica Lithuanica, 1:73–81. 22. Stonis J. R., Navickaitė A., Diškus A. (2015). A puzzle regarding the Siberian Ectoedemia jacutica (Lepidoptera: Nepticulidae): re-examination and the first photographic documentation of the type series. Biologija, 61: 116–122. 23. Stonis, J. R., Navickaitė, A., Rocienė, A., Remeikis, A., Diškus, A. (2013). A provisional checklist of the Nepticulidae (Insecta, Lepidoptera) of the Crimea. Zoology and Ecology, 23 (1), 20–28. 24. Stonis, J. R., Navickaitė, A. (2014). Additions to the Nepticulidae (Lepidoptera) of East Asia, with descriptions of three new species from Primorskiy Kray. Zootaxa, 3: 204–207.

66

Santrauka

Darbe apžvelgiamos ir analizuojamos 45 mažųjų gaubtagalvių (Insecta, Lepidoptera, Nepticulidae) rūšys aptiktos tyrimų vietovėse Vilniaus mieste 2014–2015 m: Stigmella lapponica, S. salicis, S. freyella, S. betulicola, S. nivenburgensis, S. confusella, S. microtheriella, S. luteella, S. tiliae, S. aceris, S. prunetorum, S. oxyacanthella, S. nylandriella, S. pyri, S. catharticella, S. magdalenae, S. hybnerella, S. malella, S. anomalella, S. obliquella, S. splendidissimella, S. plagicolella, S. sorbi, S. ruficapitella, S. roborella, S. glutinosae, S. minusculella, S. desperatella, S. trimaculella, S. aeneofasciella, S. lonicerarum, Enteucha acetosae, Bohemannia pulverosella, Ectoedemia argyropeza, E. turbidella, E. intimella, E. hannoverella, E. albafasciella, E. arcuatella, E. atricollis, E. rubivora, E. occultella, Fomoria septembrella, F. weaveri, ir Etainia sericopeza. Įvertinus visų šių Nepticulidae rūšių aptinkamumą pagal standartizuotą aptinkamumo įvertinimo formulę, išaiškintos mažųjų gaubtagalvių rūšių grupės buvo įvairiai analizuotos. Tiriamoji fauna trofiškai yra susijusi su 12 mitybinių augalų šeimų: Betulaceae, Aceraceae, Ericaceae, Hypericaceae, Rosaceae, Fagaceae, Salicaceae, Polygonaceae, Caprifoliaceae, Rhamnaceae, Malvaceae, ir Convolvulaceae. Daugiausia gaubtagalvių rūšių (18) minuoja Rosaceae šeimai priklausančius augalus, 8 – Salicaceae, 7 – Betulaceae. Aptartas ir apibendrintas kultūrinius augalus minuojančių gaubtagalvių erdvinis paplitimas ir minavimo santykinis gausumas.

67

Summary

The thesis deals with 45 species discovered in Vilnius, Lithuania in 2014–2015: Stigmella lapponica, S. salicis, S. freyella, S. betulicola, S. nivenburgensis, S. confusella, S. microtheriella, S. luteella, S. tiliae, S. aceris, S. prunetorum, S. oxyacanthella, S. nylandriella, S. pyri, S. catharticella, S. magdalenae, S. hybnerella, S. malella, S. anomalella, S. obliquella, S. splendidissimella, S. plagicolella, S. sorbi, S. ruficapitella, S. roborella, S. glutinosae, S. minusculella, S. desperatella, S. trimaculella, S. aeneofasciella, S. lonicerarum, Enteucha acetosae, Bohemannia pulverosella, Ectoedemia argyropeza, E. turbidella, E. intimella, E. hannoverella, E. albafasciella, E. arcuatella, E. atricollis, E. rubivora, E. occultella, Fomoria septembrella, F. weaveri, and Etainia sericopeza. Species occurrence (mining abundance and spatial distribution) was evaluated and analyzed using the standard formula of evaluation of species occurrence. The reviewed fauna of Nepticulidae is associated with 12 host-plant families: Betulaceae, Aceraceae, Ericaceae, Hypericaceae, Rosaceae, Fagaceae, Salicaceae, Polygonaceae, Caprifoliaceae, Rhamnaceae, Malvaceae, and Convolvulaceae (the most treated species mine plants belonging to Rosaceae (18), Salicaceae (8), and Betulaceae (7). Some species were treated as pests of cultivated plant.

68