LIETUVA iki MINDAUGO
„DEŠINIAJAME SAVO KRANTE
SVEBŲ JŪRA SKALAUJA AISČIŲ GENTIS..." -
98 metais rašė Publijus Kornelijus Tacitas veikale
„Apie germanų kilmę ir papročius". Taip pirmą kartą istoriniuose
šaltiniuose buvo paminėti lietuvių protėviai, kuriuos dabar dažniau
vadiname baltais. Praėjo tūkstantis metų, ir Kvedlinburgo analuose
pirmą kartą paminėtas mūsų Tėvynės vardas - Lietuva:
„1009 METAIS ŠVENTAS BRUNONAS ... RUSIOS IR
LIETUVOS PASIENYJE, PAGONIŲ TRENKTAS \ GALVĄ,
SU 18 SAVIŠKIŲ VASARIO 23 DIENĄ NUKELIAVO
Į DANGŲ". Praeina dar vienas tūkstantis metų, ir 2009 metais
pasitiksime Lietuvos Tūkstantmečio jubiliejų. O šiandieną minime
Valstybės įkūrimo 750 metų jubiliejų. 1253 m. liepos 6 d. Lietuvos
karaliumi buvo karūnuotas kunigaikštis Mindaugas, — įkurta
pirmoji Lietuvos valstybė - Lietuvos karalystė. Jubiliejui paminėti
ir skiriame šią Lietuvos istoriją. UDK 947.45.01 Straipsnių rinkinys Li-147 Sudarytojai Eugenijus JOVAIŠA ir Adomas BUTRIMAS
Recenzentai
Habil. dr. Vytautas KAZAKEVIČIUS Dr. Audrius ASTRAUSKAS
Konsultantas
Doc. dr. Valdemaras ŠIMĖNAS
Autoriai Adomas BUTRIMAS
Prof. dr. - Vilniaus dailės akademija, prorektorius mokslui ir menui
Algirdas GIRININKAS
Habil. dr. — Istorijos institutas, Archeologijos skyriaus vedėjas
Rimantas JANKAUSKAS
Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Antropologijos katedra
Eugenijus JOVAIŠA
Doc. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltij proistorės katedros vedėjas
Liberias KLIMKA
Prof. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra
Albinas KUNCEVIČIUS
Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Archeologijos katedra Paulius MUDĖNAS Arvydas MALONAITIS Dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra
Apipavidalintojas Saulius BAJORINAS
Redaktorė
Veronika ŠIDLAUSKAITĖ
Vertėja Inga ŽUKOVAITĖ
Skaitmeninės knygos kūrybinė grupė
Eugenijus JOVAIŠA, vadovas Arūnas GUDINAVIČIUS, programuotojas Alicija MAKOVSKA, dizainas ir kompiuterinė grafika Jurga JANUŠKEVIČIŪTĖ-TĖVELIENĖ, kompiuterinė grafika Algirdas REMEIKIS, dailininkas Linas MARTINKĖNAS, animacija Mindaugas URBAITIS, muzika
© Elektroninės leidybos namai, 2003 ISBN 9986-571-89-8 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 Baltų žemės ir žemių konfederacijos
Adomas BUTRIMAS
Žemės ir žemių konfederacijos
orint suprasti Lietuvos valstybės susidarymą, svarbu ypatingą dėmesį atkreipti į atskiras gentis ir gentinc-etninę struktūrą, ir į kiek vėliau su Nsiformavusią teritorinę-politinę organizaciją, žemes ir žemių konfedera cijas, kurios ir lėmė Lietuvos valstybės susidarymą ir lietuvių tautos formavimąsi. Kitaip šios struktūros šviesoje turėtų išryškėti ir Netimeras: jis valdo ne stiprią gentį (kaip teigia istorikas E. Gudavičius ir A. Bumblauskas) [12.1], bet vieną žemę ir nedidelę kariauną, kurioms įvardyti ir tiktų dar ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose surinkami atskirų baltų „žemių", „karalysčių" vardai. Tiesa, susifor mavus net ir stiprioms jų konfederacijoms, gentiniai, kultūriniai ir etniniai skir tumai neišnyko - tik įgavo visai kitą turinį.
Kaip kūrėsi žemės baltų teritorijose
įvairaus dydžio gentiniai junginiai, gyvenantys toje pačioje teritorijoje, sieja mi bendrų tradicijų, giminystės ryšių, vienodų laidojimo papročių, kai kurių kal bos ir kultūros savitumų, turintys netgi tūkstantmečių kultūrinį tęstinumą, buvo gana pastovūs junginiai. Bet ir į šias struktūras laikas ir jo procesai įnešė būtinų permainų. I tūkstantmečio po Kr. viduryje Europoje buvo neramu: po ją bastėsi hunai, iš vienos vietos į kitą kėlėsi gotai, rytuose nerimo slavai — čia susiformavu sios dregovičių sąjungos skverbėsi į rytinių baltų gyventas vietas, šie savo ruožtu stūmėsi į vakarus, keisdami kitų baltų gyvenamų teritorijų ribas. Į jotvingių ir prūsų žemes skverbėsi vakarų slavai. Pastarųjų metų Nemuno žemupio regiono archeologiniai tyrinėjimai (V. Šimėno publikacijos) patvirtina, kad V a. viduryje būta ateivių iš Dunojaus vidurupio: laidojimo papročiuose jaučiama klajoklių genčių įtaka [12.2]. Jau aptariant baltus didžiojo tautų kraustymosi laikais, mi nėti pavyzdžiai rodo, kad vis dažniau baltams tekdavo susikauti su tolimų kraštų užpuolikais, ginti savo žemę ir turtą. Kita vertus, turtėjant vietinėms gentims, formuojantis vietiniam elitui, atsirandant karių sluoksniui, prestižinių daiktų ir turto poreikis paskatino ir vietinius susidūrimus ir, kaip rašė Vulfstanas (887- 901 m.), „Jie daug kariauja tarpusavyje". Gentinė struktūra nebuvo pakankamai paslanki tokiems susidūrimams: reikėjo mažesnių, mobilesnių karinių junginių, smulkesnių gynybinių-administracinių centrų. Tai ir sąlygojo atskirų teritorinių- administracinių vienetų fotmavimąsi genčių viduje. Ilgainiui šie junginiai į isto rinius šaltinius pateko žemių, karalysčių ir pan. pavadinimais. Naujo tipo junginių atsiradimą baltų žemėse V-VIII a. liudija šie požymiai: 1. Atsiranda naujų, gerai įtvirtintų piliakalnių, kurių aikštelės tiktai 60-300 m2 ploto (Bambininkai, Beižionys, Buivydonys, Rokiškis, Lavoriškės). Tai vadinamieji miniatiūriniai piliakalniai, kuriuose būta nedidelių pilių, skirtų tuttu ir socialine padėtimi išsiskiriančiam vietiniam elitui ir jo artimoms šeimoms gyventi. 2. Atsiranda turtingų, įkapių gausa išsiskiriančių kapų: V a. vidurio moters kapas Veršvuose, kario kapas Reketėje, jotvingių kunigaikščių kapai Svaicarijos vietovėje (netoli Suvalkų miesto Lenkijoje), Krikštonyse (Alytaus r.), aukštaičių kunigaikščių kapai Plinkaigalyje, skalvių kunigaikščio kapas Vidgiriuose, kuni gaikščio kapas Taurapilyje. Pastarojo „kunigaikščio" kapas ir jo palydos kapai, kurie buvo rasti vakarinėje pilkapyno dalyje, labai skiriasi nuo kitų kapų. Juose rasta raštuotų dviašmenių plieninių kalavijų auksu ir sidabru išdabintomis makš timis, geriamųjų ragų, įmantriai kalinėtomis sidabro plokštelėmis puoštų diržų, prabangių kamanų, balnų. 3. Beveik visose baltų žemėse paplinta kalavijai ir masyvūs platieji kovos pei liai - tuttingųjų karių ginklai. 4. V-VIII a. pasirodo ir sidabro papuošalų lobiai. Tikriausiai pirmųjų žemių valdovų, to meto kunigaikščių valdytos žemės ne buvo didelės. Konkrečių istorinių duomenų apie tai nėra, o rašytinių šaltinių žinome nedaug: IX a. kuršių gyventose teritorijose jau būta penkių žemių, о XII- XIII a. riboje Latgalijoje būta dviejų kunigaikštysčių ir dviejų žemių. Atrodo, panaši buvo ir kitų baltų genčių žemių bei ankstyvųjų kunigaikštysčių ir karalys čių struktūra. Ilgainiui kai kurių genčių ir žemių ribos pradėjo nesutapti. Tarpusavio karų metu vienų žemių valdovams pavykdavo pajungti kitas žemes, kurios neretai pri klausė jau kitiems gentiniams etnosams: kai kurios žemės ėmė darytis etniškai nevienalytės, suskirstymas administraciniais politiniais junginiais-žemėmis anks tyvųjų viduramžių pabaigoje, formuojantis Lietuvos valstybei pasidarė svarbes nis, nei gentinis. Todėl neatsitiktinai žemių konfederacijų laikotatpiu sutartis su kitomis valstybėmis pasirašinėjo ne genčių, o žemių vadai ir vyresnieji.
v Žemių ir jų centrų struktūra
Žemių būta įvairaus dydžio. Vienai žemei priklausė vidutiniškai nuo 10 iki 20 piliakalnių, nuo 30 iki 50 gyvenviečių. Kai kurios neįtvirtintos žemaičių ir kuršių gyvenvietės (V. Žulkaus tyrimų duomenimis) buvo 10 ir daugiau ha dy džio: 1Х-ХШ a. kai kurios žemės apėmė net iki 500 m2 plotą [ 12.3]. Žemes skyrė dykros, tiesa, kur kas mažesnės, negu tarp genčių. Žemaitijoje svatbesnės buvo Medininkų, Viešvės, Tverų, Laukuvos, Kaltinėnų, Kražių, Karšuvos; Žiemgaloje — Tervetės, Sidabras, Mežuotės, Duobelės žemės, o Kurše — Ceklio (Kcklio), Duv- zarės, Mėguvos, Pilsoto žemės. Žemių skaičius laikui bėgant keitėsi. Tirščiausiai gyventa aplink didžiuosius žemių piliakalnius. Pavyzdžiui, vakarų Lietuvoje di delės Medininkų žemės centras (vėlyvajame žemės raidos etape šiai žemei pri klausė ir žemaičių, ir kuršių žemės) buvo Medvėgalis, kuršių Ceklio žemės - Gon dinga prie Plungės. Tokie centriniai žemių piliakalniai ankstyvaisiais viduramžiais tapo gimstančios Lietuvos politiniais, administraciniais ir religiniais centrais. Taigi, beveik kiekvienos žemės centre stūksojo vienas ar keli didžiuliai piliakalniai su kelių eilių pylimais, grioviais, priešpiliais. Greta, dažnai apaugęs ąžuolais, dunk- sojo alkakalnis, netoli tekėjo Alkupio upelis. Tai buvo religiniai žemių centrai. Kartais netoliese, svarbiausiose žemėse, stovėjo dar vienas kalnas - Sumanų kalnu ar panašiai vadinamas: čia galėjo vykti didžiūnų sueigos, kur buvo sprendžiami santykių su kaimynais klausimai, rinktis bendruomenių sueigos stambesnėms ka ro operacijoms aptarti, čia galėjo būti tenkami karo vadai. Tokie susirinkimai buvo vadinami kuopomis, arba krivūlėmis. Didžiojo piliakalnio ar viso piliakal nių komplekso papėdėje, gerai apsaugotame slėnyje, stovėjo centrinė šios žemės gyvenvietė. Nedideliu atstumu nuo šios gyvenvietės X-XIII a. aiškiai išsiskyrė gyvenviečių spiečiai (pvz., Gyvenviečių juostos aplink Šatrijos kalną ir kt.) kelių, rečiau keliolikos kilometrų atstumu. XIII a. šaltiniuose šie junginiai jau vadinami pilių apygardomis. Žemaičių ir kuršių svarbesnės apygardos X-XIII a. yra buvu sios apie Medvėgalį, Girgždutę, Sprūdę, Vembutus (Lūksto ir Biržulio ežerų apy linkėse), Šatriją, Gondingą, Imbarę, Apuolę, Jpiltį, Kretingą ir kitur. Šias žemes valdė vietiniai žemių valdovai, pvz., 1253 m. paminėtas kuršis Tvartikis (terra Twartikini) (VI. Žulkaus tyrimų duomenys) [12.3]. Salia didžiųjų žemių piliakalnių, kitoje upelio pusėje, o kartais visai šalia drie kėsi didžiuliai kapinynai, dažnai ne vienas, o keli. Tokie žinomi prie Gondingos, o Kernavėje, kur surasti 153 kapai, jau ištirta 800 m2 kapinyno dalis - ir tai sudaro tik 10% viso didžiulio kapinyno. Netoli Marvelės piliakalnio (Kauno prie miestis) 1991-1998 m. Marvelės kapinyne rasta 1140 žmonių ir 205 žirgų kapai. Kuo senesnė žemės istorija, tuo kapinynų daugiau, jie didesni, o jų chronologinės ribos platesnės. Kiekvienoje žemėje be ankstyvųjų viduramžių kunigaikščių, buvo ir daugiau kilmingųjų, kurie valdė kaimus, pilis ir kuriems vėliau prigijo didžiūnų ir bajorų vardai. Bet pastarieji valdė ne visus kaimus. Kai kuriuose kaimuose gyvenę lais vieji žemdirbiai turėjo individualius ūkius. Jie sudarydavo bendruomenes, kurios buvo vadinamos lauku. Vėliau laukai pradėti vadinti valsčiais, o laukininkai - valstiečiais. Gyvenvietes siejo sausumos ir vandens keliai, neretai slapti (kūlgrindos, med- grindos), jungę svarbesnius prekybos ir valdžios centrus, dažniausiai — žemių cen trus. Ptekybos kelius žymi atvežti papuošalai bei ginklai, sidabro ir žalvario lo biai, ypač turtingi pirklių kapai (Vakarų baltų ir Centrinės Lietuvos žemėse) dažni svarstyklių ir svarelių radiniai kapuose.
Žemių ryšių sistema
Iš kovų su skandinavų vikingais, vėliau kalavijuočiais ir kryžiuočiais aprašy mų matyti, kad IX—XIII a. atskiros baltų žemės gebėjo neblogai kariauti ir gin tis, žemių gynybinė struktūra su tankiu medinių pilių tinklu buvo pakankamai efektyvi. Tarp atskirų, ypač vienos žemės pilių veikė įvairios pavojaus perdavi mo sistemos. Kariai vieni kitus perspėdavo ugnimi, dūmais, garso signalais. Ypač patogu buvo tai padaryti Žemaitijos kalvų grandinėje. Čia, Tauragės, Ši lalės, Telšių, Kelmės, Šiaulių rajonuose, tokie kalnai ir kiti iki šiol vadinami Šaukėnų, Šaukoto, Šauksmo, Gaudkalnių, Satgų kalno vardais. Šiose teritori jose pavojaus perdavimo sistema susiklostė dar kovų su vikingais laikotarpiu ir labai sėkmingai buvo naudojama ginantis nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Rašy tiniai šaltiniai visada mini, kad Vokiečių ordinui retai pavykdavo užpulti že maičių ir lietuvių pilis netikėtai. 1987 m. liepos mėnesį atlikome eksperimentą — patikrinome Medininkų že mės pavojaus perdavimo sistemą. Ant didžiųjų šios žemės piliakalnių - Medvėga lio, Girgždutės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Janapolės alkakalnio, Žąsūgalos (Bal tininkų) ir Šatrijos kalnų - gerokai po vidurnakčio sutartu laiku buvo uždegti deglai. Paaiškėjo, kad stovintieji ant kiekvieno iš šių piliakalnių gali matyti ug nies signalą iš bet kurio kito piliakalnio. Net toliausiai vienas nuo kito nutolę Medvėgalis ir Šatrija (atstumas tarp jų daugiau nei 30 km) puikiai gali perduoti pavojaus signalus naktį ugnimi, o dieną dūmais.
Žemių konfederacijos
Žemių kunigaikščiai pilyse turėjo savo įgulas, su kuriomis puldinėjo gretimas žemes ir patys gynėsi nuo užpuolikų. Žinoma, kad dar neturėdamos centralizuo tos valstybės, lietuvių ir žemaičių žemės užpuolus priešams gynėsi vieningai. XII— XIII a. labai suaktyvėjus lietuvių ir kitų žemių gyventojų žygiams į Eželio (Saare- mos) salą Estijoje, Upytės kunigaikščiui Žvelgaičiui niokojus pietines estų genčių žemes, 1213 m. lietuviai vėl nusiaubė Šiaurinės Latgalos ir pietines estų žemes, buvo pasiekiami ir dar tolimesni slavų miestai. Karo grobis, prekyba, sparčiai augantis didžiūnų sluoksnis, besiformuojančios kunigaikščių dinastijos, karių luo mas, vyresniųjų kunigaikščių išsiskyrimas vertė mažesnes žemes jungtis į vieną, didesnes žemes jungtis į stambesnę, kurios valdovas jau vadinamas vyresniuoju kunigaikščiu. Vyresnieji kunigaikščiai iškilus reikalui sudarydavo sąjungas su at skirų žemių kunigaikščiais. Taip įvairiems tikslams buvo formuojamos žemių konfederacijos, kai kada apimdavusios visas pagrindines lietuvių ir žemaičių že mes, į jas buvo įtraukiama dauguma šių žemių kunigaikščių. Bene svarbiausias dokumentas, leidžiantis suprasti žemių konfederaciją XIII a. pradžioje, yra 1219 m. Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščių sutartis su Haličo-Volynės kunigaikštys te: „Dievo paliepimu atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, Danijilą ir Vasilką taikos pasiūlymą. Lietuvos kunigaikščių vardai buvo šie: tai vyriausieji Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindau gas, Daujoto brolis Vilikaila, o žemaičių kunigaikštis Gedvilas, Vykintas, o Ruš- kaičių - Kintibutas, Vambutas, Butautas ir jo sūnus Višlis, Kitenis, Plikienė; o tai Bulcvičiai - Vismantas, kurį nužudė Mindaugas ir parvežė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Edivilą, Sprudeikį, o šie kunigaikščiai iš Deltuvos - Judikis, Pudeikis, Bikis, Ligeikis. Šie visi sudarė taiką - su kunigaikščiu Danila ir Vasilka ir žemė buvo rami". Taigi, iš sutarties teksto galime matyti, kad būta penkių vyriausiųjų kuni gaikščių, kurių visų valdos buvo lietuvių genčių buvusiose teritorijose: į Rytus nuo Nemuno, prie Neries ir Šventosios upių. Žemaičių žemių kunigaikščiai bu vo tik du - Gedvilas ir Vykintas, o jiems artimų kunigaikščių Bulionių (Bulevi- čių) valdos buvo žemaičių ir žiemgalių žemėse. Sutartyje su Volyne dėl mums nežinomų priežasčių liko nepaminėti Neries kunigaikštis Parbus (Pcrnaras), Al- 12.2. XIII a. antrojo dešimtmečio šėnų žcmiiĮ kunigaikštis Bunys, Mindaugo seserėnas - Šiaurės Nalšios kunigaikš lietuvių žemių konfederacija ir jos tis Lengvenis. šiaurės kaimynai: 1 - Dausprungo valdos, 2 — Mindau Mindaugas - vienintelis lietuvių ir žemaičių žemių valdovas go valdos, 3 - Daujoto valdos (Giedraičiai), 4 - Lengvenio tėvo valdos, 5 - Bunio arba Bunio tėvo Mindaugas savo įsigalėjimui buvo panaudojęs visus Europoje jau gerai žino valdos (Alšėnai), 6 - Ruškaičių valdos mus metodus, kurie naudoti pradedant merovingais ir baigiant artimiausiais kai (Upytė), 7'— Bulionių valdos mynais - pirmaisiais Piastų dinastijos valdovais Lenkijoje. (Šiauliai), 8 - Erdvilo valdos Vienas iš taikių būdų - vedybos. Mindaugo ir jo brolio Dausprungo sesuo (Ariogala, Betygala), 9) Vykinto ištekėjo už Šiaurės Nalšios kunigaikščio Lengvenio tėvo. Greičiausiai nalšiškis valdos (Laukuva, Tverai), Lengvenis labai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste. 10 — Parbaus arba Parbaus tėvo valdos (Neris), 11 - ]u(o)dikio, Be abejo, Mindaugo asmens savybės, jo veržlumas, taip pat situacija, susiklos Pukeikio, Bikšio, Lygeikio valdos čiusi jo galingoje giminėje, padėjo jam įsitvirtinti. Mirus jo vyresniajam broliui (Deltuva), 12 - Jersika, 13 - Rytų Dausprungui, kuris, manoma, valdė svarbiausią Lietuvos pilį - Vilnių, likę jo Žiemgala, 14 - Vies t ar t o valdos jauni sūnūs Tautvilas ir Gedvydas (Edivydas) negalėjo dėdei rimčiau pasipriešin (Vakartį Žiemgala), 15 - Kuršas, ti. Susigiminiuota ir su galinguoju žemaičių Laukuvos ir Tverų kunigaikščiu Vy- 16- Livonija (pagal E. Gudavičių) \ i 16 J
' " 17
15
Nemunas 14^ -'"^~''~~Xl8,---^ ' —
1 1 r " —. - Pigius ... „.-..JI 12 1
< 2 3 / • i
13 ю 5
4 i 9 4"'~
13 8 6
r 7
19 20 \
12.3. Tarpgentinės teritorijos Vakarų kimu — jo sesuo buvo Dausprungo žmona ir Tautvilo bei Gedvydo motina, ir Lietuvoje ir Prūsijoje: visai galimas dalykas, kad reikiamu momentu buvo užtikrinta ir Vykinto parama, 1 — Semba, 2 - Notanga, tačiau neilgam. 3 - Varmė, 4 — Pagudė, Kai kurie kunigaikščiai bus paklusę patys: taip galėjo atsitikti su rytinių Že 5 - Pamedė, 6 — Sasna, 7 — Liubavą, 8 — Kulmas, maičių kunigaikščiu Erdvilu, minimu tik 1219 m. sutartyje. Ištikimiausi atskirų 9 - Galinda, 10- Barta, žemių kunigaikščiai bus paklusę Mindaugui ir sudarę valdovo tarybą: tai Parbas 11— Nadruva, 12 — Sūduva, iš Neries žemės, Gcrdcnis ir Lengvenis iš Nalšios, Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos, 13 - Jotva, 14 - Skalva, Bunys iš Alšėnų, Sirvydas Ruškaitis iš Upytės. 15 — Lamata, 16-Kuršas, Dalis kunigaikščių buvo išvyti: tai trys iš lietuvių žemių išvaryti kunigaikščiai - 17 - Žemaitija, 18 - Aukštaitija, Milgeris, Tucze (Dutze) ir Gingeike kaip ieškantys prieglobsčio Livonijoje įvar 19 - Mazovija, 20 - Palenkė. Užbrūkšniuotos žemės — dykros ir dyti eiliuotoje Livonijos kronikoje. Kiek vėliau sustiprėjęs jis ima persekioti ir menkai apgyventos teritorijos tarp išvaro net savo artimus giminaičius - brolio sūnus Tautvilą ir Gedvydą, bei že genčių (pagal V. Šimėnų) maičių kunigaikštį Vykintą, jiems žada leisti įsikurti Smolenske ir gretimose že mėse, kurias šie užimsią. Tačiau didelę dalį kunigaikščių ir net artimų giminaičių, buvusių sąjunginin kų žemių konfederacijos laikotarpiu - nužudo. Visų pirma išžudė Bulionių (Bu- Ievičių) giminės kunigaikščius: Vismantą, Edivilą ir Sprudeikį. Savo valdžią Mindaugas stengėsi išplėsti ir kairiajame Nemuno krante, pri versdamas paklusti išdidžius jotvingių kunigaikščius, kurie rėmė Žemaičių kuni gaikštį Vykintą. Pagaliau pavyko Mindaugui „įtikinti juos gausiu sidabru". Ir taip vedybomis, papirkinėjimais, priversdamas paklusti, išvydamas ir nužu dydamas kai kuritĮ žemių kunigaikščius Mindaugas XIII a. penktame dešimtme tyje tapo vieninteliu Lietuvos, Žemaičių ir dalies Jotvingių valdytoju, tų žemių didžiuoju kunigaikščiu (rytų slavų kronikų teigimu), o apie 1245-1246 m. ir vokiečių kronikininko pavadintas „aukščiausiuoju karaliumi". 13.1. Kuršių žemės XII a.: I - Lamatos žemė; II - Žemaičiai; III — Žiemgaliai. 1. Pilsotas. 2. Mėguva. 3. Duvzarė. 4. Ceklis. 5. Piemarė. 6. Banclava. 7. Ventava. 8. Vatiema. 9. „Žemė tarp Skrandos ir Žiemgalos" (pagal. VI. Žulkų) IUI. Volkaitė-Kulikauskicnė R. Balių gentys ir 13.14. Būtėnienė E. Laivių kapinyno laidosena. tury. // Latvian Ethnic History 3(16). Univer jų arealai. 2.Visuomeniniai santykiai //Lietu MADA 1(16). - Vilnius. - 1964. - P. 83-99. sity of Latvia. - Riga. - 1997. - P. 75-92. vių etnogenezė. - Vilnius. - 1987. - P. 127— 13.15. Dopkewitsch II. Die Burgsuchungen in 13.31. Mugurčvičs Ё. Novadu veidosanänas in 129. Kurland und Livland vom 13. - 16. Jahrhun to robežas Latvijas teritorija (12. gs.-16. gs. 11.32. Volkaitė-Kulikauskicnė R. Lietuva valsty dert. Mitteilungen aus der livländischen Ges vidus). // Latvijas zemju robežas 1000 gados. - bės priešaušriu. - Vilnius. - 2001. chichte, 25. Bd. 1. Heft. - Riga. - 1933. Riga. - 1999. - Lpp. 54-90. 11.33. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. - Vil .16. Genys J. Miestų kūrimosi Vakarų Licuvo- 13.32. Pėtcraitis V. Mažoji Lietuva irTvanksta. - nius. - 1995. jc klausimu // Vakarų baltų archeologija ir is Vilnius. - 1992. 11.34. Žulkus V. Senieji kuršiai //Baltų archeolo torija. - Klaipėda. - 1989. - P. 128-137. 13.33. Salys A. Die žemaitischen Mundarten. // gija. - Vilnius. - 1995. 4(7). - P.2-6. 13.17. Genys J. Žardė - Pilsoto žemės prekybos Tauta ir žodis. T.III. - Kaunas. - 1930. 12.1. Gudavičius E. Lietuvos istorija. T. 1. - Vil ir amatų centras // Lietuvininkų kraštas. - Kau 13.34. Scmbritzki J. Geschichte der Königlich nius. - 1999. nas, 1995. - P. 108-127. Sce-und Handelsstadt Memel. - Mcmcl. - 12.2. Šimėnas V. Nauji V a. pabaigos - VI a. pra 13.18. Genys J. Pre-urban settlements in Western 1926. džios laidojimo papročiai Nemuno žemupyje/ Lithuania 10,h 13,h century. In: Hikuin, 25. - 13.35. Stems I. Vikingu institucijų atspulgs vi- / Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. Istori Mocsgärd. - 1998. - S. 111-118. duslaiku Latvijas vestures dokumentos. // Ar niai ir teoriniai aspektai. - Vilnius. - 1992. 13.19. Gorski К. Descriptioncs terrarum. Zapis heologija un etnografija XVIII. - Riga. - 12.3. Žulkus V. Senieji kuršiai // Baltų archeolo ki IlistoriczncT. XLVI R. 1981. - Z. 1. - S. 7- 1996. - Lpp. 131-136. gija. - 1995 4(7).-P.2-6. 16. 13.36. Tautavičius A. Žemaičių etnogenezė (ar 13. 1. Adami M. Gesta Hammaburgensis cccle- 13.20. Grotcnfelt К. Über die in den alten nordis cheologijos duomenimis). // Iš lietuvių etno siac Pontificum. In: Scriptorcs rerum Germa- chen Quellen erwähnten Kuren und ihre Woh genezės. - Vilnius. - 1981. - P. 27-35. nicarum in usum scholarom. - Hannovcrac. - nsitze. Suomcn muinaismuistoyhdistyksen ai- 13.37. Tocppcn M. Historisch comparative Ge 1884. kakauskirja XXVI. - Helsinki, 1912. ographic von Preuszcn. - Gotha. - 1858. 13.2. Kniutlingų saga. - Vilnius. - 2002. 13.21. Jarockis R. Scmigalliam 1100-1400. A re 13.38. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos švent 13.3. LEK - Liv-, Est-und Kurländischcs Urkun- view of archeological and historical sources. // vietės. Žemaitija. - Vilnius. - 1998. denbuch. Abt. l.Bd.l. (Neudruckausgabe). CCC, Act Visb. XI. 1998. - P. 45-53 13.39. Varnas A. Griežės plokštinis kapinynas. // Aalen. 1967. 13.22. Karp F. Beiträge zur ältesten Geshichte des ATL 1982 ir 1983 metais. - Vilnius. - 1984. - 13.4. Rimberto. Vita Anskarii. In: Scriptores re Mcmellandcs und Prcussisch-Litaucns. - Mc- P. 108-111. rum Germanicarum in usum scholarom. Han mcl. - 1937. 13.40. Vaškevičiūtė I. Burial Practices in one of noverae, 1884. 13.23. Kulakov V. Vakarų lietuvių V-XII a. radi the Baltic Tribes-Scmigallians. // Contacts ac 13.5. Scriptores - Scriptores rerum Prussicarum niai prūsų žemėse// Klaipėdos miesto ir regio ross the Baltic Sea during the Late Iron Age Bd. I. - Leipzig. - 1861. no archeologijos ir istorijos problemos. Acta (5th-12th centuries). - Lund. - 1992. - P. 91- 13.6. Tautavičius A. Ataskaita už Palangos kapi historica Univcrsitatis Klaipcdcnsis. II. - Klai 98. nyno kasinėjimus 1962 ir 1963 metais. LIIA pėda. - 1994. - P. 107-122. 13.41. Zabiela G. Medinės Lietuvos pilys. - Vil (Lietuvos istorijos instituto archeologijos sky 13.24. Kwauka P. Das Künsche im nördlichen nius. - 1995. riaus archyvas. B. 182, 183). OstprcuŪcn. Mcmelcr Dampfbooot, 1968. 13.42. Zabiela G. Lamatos žemė. // Vakarų bal 13.7. Asaris J. Par kursu izplatlbu Ziemc|kurzcm5 03.20. Nr. 6. - S. 74-75. tai: etnogenezė ir etninė istorija. - Vilnius. - 11. - 13. gs. // Arheologija un etnografija 13.25. Lowmiański H. Studja nad początkami spi- 1997. - P. 211-217. XVIII. - Riga. - 1996. - P. 38^2. leczcństwa i państwa Litewskiego. Т. 1. - Wil 13.43. Zajączkowski S. Studia nad dziejami Żmu 13.8. Asaris J. The Use of Archaeological data fot no. - 1931. dzi wieku XIII. - Lwow. - 1925. the Identification of Primary Units in Northern 13.26. Merkevičius A. Eketės (Klaipėdos raj.) pi 13.44. Žulkus V. Palangos VII1-XIII a. kapinyno Kurzeme. In: Europeans or not? Local Level liakalnio tyrinėjimai. // Archeologiniai ir etno ribų tikslinimas. // ATL 1986 ir 1987. - Vil Strategics on the Baltic Rim 1100-1400 AD. grafiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972 ir 1974 nius, 1988. - P. 123-125. CCC papers: 1. - Visby, 1999. - P. 127-130. metais. - Vilnius. - 1974. - P. 15-19. 13.45. Žulkus V. Mirusiųjų pasaulis baltų pasau 13.9. Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII-XII am 13.27. Mickevičius A. Kuršiai IX—XII amžiuje ir lėžiūroje (archeologijos duomenimis). // Žemai žiais. Daktaro disertacijos santrauka. - Vil skandinavai. Disertacija humanitarinių moks čių praeitis 2. - Vilnius. - 1993. - P. 23-35. nius. - 1998. lų daktaro laipsniui įgyli. - Vilnius. - 1993. - 13.46. Žulkus V. Senieji kuršiai. // Baltų archeo 13.10. Daugudis V. Imbarės archeologiniai pamin P. 98. logija 1995 Nr. 4(7). - P. 2-6. klai ir jų tyrinėjimai // Žemaičių praeitis 1. - 13.28. Mortcnscn-Hcinrich G. Beiträge zu den 13.47. Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvie Vilnius, 1990. - P. 54-65. Nationalitäten und Siedlungsverhältnißen von tės. // Acta Historica Univcrsitatis Klaipcdcn 13.11. Biclcnstcin A.. Die Grenzen des lettischen Pr. Litauen. - Mcmcl. - 1927. sis VI. - Klaipėda, 1997. Volksstammcs und der lettischen Sprache in 13.29. Mugurčvičs E. Geografiškais traktais 13.48. Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Pilis ir der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. - St. "Descriptioncs terrarum" un tä informacijas miestas. Archeologija ir istorija. - Vilnius. - Petersburg. - 1892. avoli par Austrombaltijas tautam 13. gadsimta 2002. 13.12. BocttichcrA. Litauen. Die Bau- und Kunst- vidū. // Latvijas Zinätnu Akademijas Vestis II 13.49. Žulkus V., Klimka L. Lietuvos pajūrio že dcnkmaler der l'rovins Ostpreusscns. II. 5. - 8/1995. - Riga. - 1995. - Lpp. 23-30. mės viduramžiais. Lietuvos istorija. Vilnius. - Königsberg. - 1898. 13.30. Mugurčvičs E. 1997. Ethnic processes in 1989. 13.13. Būga K. Rinktiniai raštai. Т. 3. - Vilnius. - baltic-inhabilcd territories and the emergence 13.50. Лсарис И. Occiicpnux терршориях рас 1961. of the Latvian nation in the 6th to the 1 Olli cen селения Kypiiicii n X-XIII ни. (но Maiepiia-
442 LIETUVA iki M IN DA U С О