... O Mindaugas susiruošė ir sumanė sau nesikauti su jais atvirai, bet pasitraukė į pilį, vardu Voruta... Iš Hipatijaus metraščio 1251 m. įrašo

Nr. 17 (781) 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis ISSN 1392-0677 Kaina 1 Lt Š iame numeryje Rugpjūčio 23-oji – Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena 2 Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS 600-osios Žemaičių krikšto metinės Žemaičių krikšto 600 jubiliejiniai metai Telšių vysk. dr. Jono Borutos SJ pamokslas, pasakytas Žemaičių krikšto 600-ųjų metinių proga Šilutės evangelikų IV Telšių vyskupijos Eucharistiniame kongrese š. m. rugpjūčio 1 d. Telšių katedroje liuteronų parapija Minėdami Žemaičių krikšto 600-ąsias Parapijos įsteigimas ir bažnyčios pastatymas metines, pasvarstykime palygindami savo protėvių išpažintą senąją pagoniškąją religiją su mūsų protėvių prieš 600 metų priimta 12 Alfonsas KAIRYS krikščionybe, kokie mūsų protėviai dvasine kokybe buvo būdami pagonys ir kuo jie tapo priėmę krikštą ir krikščioniškąjį tikėjimą. Turėtume būti atviri vėlesnės istorijos pa- tvirtintai tiesai. Šių eilučių autoriui Žemaičių krikšto minėjimuose iškeliant senųjų žemaičių ne tik geruosius, bet ir bloguosius poelgius, tenka išgirsti priekaištų :„Tu nesi žemaičių patrio- Pasaulio lietuvių bendruomenių tas, tu nemyli žemaičių, nes iškeli žemaičių suvažiavimo Kaune atgarsiai protėvių netinkamą elgseną kaimyninių Iš suvažiavimo sugrįžtant tautų atžvilgiu“. Atsakymą jau daugiau nei prieš 50 metų yra pateikęs Juozas Girnius knygoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“. Čia 15 Vaida PAKARKLYTĖ pateikiame jo minčių santrauką šia tema: „Kaip kiekvienoje meilėje, taip ir patriotizme yra tam tikra dialektinė įtampa tarp mylėti tai, kas sava, ir siekti to, kas vertinga. Mylėti, kas sava, nereiškia lygiai vertinti (branginti) visa, kas sava. Čia išsiskiria akla meilė ir Vyskupas Jonas Boruta ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė meninę tikra meilė. <...> Akla meilė neskiria to, kas verta mylėti, nuo to, kas nėra meilės verta. plokštę Didžiojoje Žemaičių sienoje <...> Kas lygiai garbina visa, kas sava, tas mylėti nė savuose. Ji nėra akla, ji viską aiškiai to, kas savuosiuose yra primityvu (nedora), Nacionalinis kariuomenės apsitenkina tuo, kas yra, ir tuo pačiu atsi- regi: „Didvyrių žemę“ ir „Arielkinius pa- tik ji į visa žvelgia su ryžtimi įveikti tai, kas muziejus Didžiojoje Britanijoje sako siekti pažangos. Priešingai, tikra meilė dlecus“, <...>. Viską regėdama, tikroji meilė netobula <...>. nereikalauja užsimerkti prieš tai, ko neverta niekam nėra abejinga: jai skaudu dėl viso Nukelta į 6 p.

Antrojo pasaulinio karo istorija Lietuvos tremčių istorija Lietuvių policijos Vilniaus Sąskrydis „Su Lietuva 4-asis batalionas (1941–1944) širdy“ vienijo kartas Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Vilnius Ingrida VĖGELYTĖ, Vilnius Š. m. rugpjūčio 2–3 d. Ariogaloje nu- skambėjo kasmetinis, jau 23-iasis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Ne- paisant bėgančio laiko, jis skambėjo garsiai, prasmingai, traukiant mielas širdžiai giesmes ir tremtinių dainas, tiek organizuotai, tiek ir savarankiškai. Pirmoji sąskrydžio diena po kelerių metų pertraukos vėl buvo skirta jaunimui. Joje dalyvavo čia stovyklavę jaunieji šauliai, prie kurių prisijungė ir Lietuvos skautų sąjungos bei Lietuvos jūrų skautijos nariai. Rugpjūčio 3 d., vykstant pagrindiniam renginiui, jaunieji šauliai ir skautai įsiliejo į sąskrydžio talkininkų gretas. Antrąją sąskrydžio dieną į papuoštą Dubysos slėnį gausiomis delegacijomis rin- kosi šventiškai pasipuošę buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų pučiamųjų orkestro maršo vedama iškilminga eisena Ariogalos gatvėmis linksmai pražygiavo plevėsuodama ne tik lietuviškomis, bet ir estiškomis bei latviškomis 23-iojo sąskrydžio ugnį įžiebė ilgametis LPKTS Lietuvių savisaugos dalinių rikiuotė prie Vilniaus arkikatedros bazilikos vėliavomis. Žengiančius į Dubysos slėnį, žva- vadovas, partizanas Antanas Lukša Nukelta į 7 p. liai sveikino ilgametis Ariogalos sąskrydžio Nukelta į 11 p.  2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta Mažoji Lietuva Šilutės evangelikų liuteronų parapija Parapijos įsteigimas ir bažnyčios pastatymas Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Pirmasis Šilutės evangelikų liuteronų parapijos Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų kun. Teodoras Eikė (Eicke) bažnyčia 2010 m. Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia prieš Antrąjį pasaulinį karą Šiais metais Šilutės (Šilokarčemos) prašydama leisti statydintis bažnyčią. Leidi- evangelikų liuteronų parapija švenčia mas buvo gautas ir vėl prasidėjo lėšų paieška 100-ąsias įkūrimo metines. Apie ją išsamiai ne tik Karaliaučiuje, bet ir Berlyne. yra rašęs Klaipėdos universiteto (KU) doc. 1924 08 27 naujai pašventintas bažnyčios dr. Albertas Juška savo solidžioje knygoje kampinis akmuo. apie Mažosios Lietuvos parapijas1. Ją gali- 1926 11 10 iškilmingai pašventinta ma skaityti ir internete adresu: http://www. puošniausia Klaipėdos krašte Šilutės Mar- liuteronai.lt/Parapijos/Silutes-parapija/Para- tyno Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčia pijos-istorija/Parapijos-istorija. Tačiau joje (arch. Kurt Gutknecht, 1894–1985). pasigendame kai kurių tikslesnių datų, o Ta proga jos freskų autorius, Karaliaučiaus pačios bažnyčios pašventinimo apsirikta meno akademijos profesorius Richardas data M. Liuterio gimimo dieną – spalio 10 (gimė Pfaiferis (Pfeiffer, 1878–1962) išleido 16 p. lapkričio 10 d.) ir toliau kartojama, pateko (iš jų 3 tušti) leidinį Die evangelische Kirche net ir į Mažosios Lietuvos enciklopediją2. in Heydekrug im Memelland 4. Nei spaustuvė, Daug konkrečių žinių galime rasti nei vieta, nei leidėjas nenurodyta. Jo vienas ir Šilutėje gyvenusio, šio krašto istorijos egzempliorius buvo ev. liut. kun. Miko tyrinėtojo bei bibliofilo Petro Jakšto Preikšaičio bibliotekoje Batakiuose. Šioje (1899–1988) monografijoje apie Šilutę3. atmintinėje trumpai atpasakota bažnyčios Joje pabrėžiamos Šilutės dvaro savininko, statybos istorija, paminėti jos statytojai ir ekonomijos patarėjo Hugo Šojaus (Hugo aukotojai, aprašyti bažnyčios paveikslai ir Scheu, 1845–1937) aktyvios pastangos ir vidaus įrengimai. nuopelnai tiek steigiant parapiją, tiek ir Bažnyčios 50 m aukščio bokšte su trim var- statant pačią bažnyčią, kuriai žemės sklypą pais rodo laiką didžiausias Lietuvoje laikrodis. (80x95 m) jis padovanojo, taip pat molį Pačioje bažnyčioje yra 950 sėdimos vietos ir 40 bei žvyrą, kuo pigiausia kaina tiekė plytas registrų Elbingo firmosWittek vargonai. iš savo plytinės, aukojo grynais pinigais. Bažnyčia pranoko vienos parapijos mal- Šilutės M. Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčia (pašventinta 1926 11 10) Pirmojo parapijos steigimo laikotarpio dos namų reikmes. Tai – apibendrinta ev. su klebonija prieš Antrąjį pasaulinį karą (1910–1915) dokumentų medžiagą H. Šojus liuteronų tikėjimo (o ir visos krikščionybės) jai). Šilutė: Šilutės Kultūros, švietimo ir sporto sk., 1994, poną vyskupą Jopp įšventintas ir lygiu laiku buvo rūpestingai surinkęs. Ją sudarė net šventovė, įkūnijanti šio tikėjimo esmę, jos p. 221–241. 4 lavonas Karaliaučiaus klynikoj` pasimirusio- 146 lapai. Pirmasis dokumentas – 1910 04 09 praeitį, dabartį ir ateitį. Richard Pfeiffer. Die evangelische Kirche in Heyde- krug im Memelland. Denkschrift zu ihrer Einweihung am jo piningočiaus Povilaičio įžegnotas ir žemės H. Šojaus laiškas Rytų Prūsijos provincijos 1832 m. buvo atidarytos Šilutės (tuo- 10 Nowember 1926 (vert. „Šilutės evangelikų bažnyčia prieglobsčiui paduotas. karališkajai ev. konsistorijai su prašymu metinės Verdainės parapijos) evangelikų Klaipėdos krašte. Atmintinė jos pašventinimui 1926 m. Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja lietu- atskirti Šilokarčemą ir artimiausius kaimus kapinės, kurias 1898 m. aptvėrė nauja gele- lapkričio 10 d.“), 13 p. viška ceitunga. – 1910, dec. 3 (Nr. 144), p. [2]. 5 Petras Jakštas. Senoji Šilutė..., p. 157. nuo Verdainės parapijos bei sudaryti naują žine tvora. 1962 m. pavasarį jos uždarytos ir 6 Šilokarčiamoje, 18 jan. Prie paskutiniojo 5 Iš Šilutės parapijos istorijos. Parapijos naujienos, parapiją, o bažnyčiai ir klebonijai pasiūlė vandališkai beveik visiškai sunaikintos . 2012, Nr. 3 (3). žmonių suskaitymo suskaite Šilokarčiamoj` nemokamai duoti žemės sklypą. Verdainės Pirmasis parapijos kunigas buvo su Žibais, Cyntioniškeis, Barzdunais bey parapija priešinosi tokiam sumanymui. Teodoras Eikė (Ludwig Friedrich Theodor Pateikiu XX a. pradžios lietuviškoje 1910 11 27 pašventinta Šilutės kapinių Eicke, 1881 Karaliaučiuje – 1955 01 03 periodikoje rastas žinutes (be redagavimo 1910 1905 koplyčia (lavonbutis). Kai kuriuose šaltiniuo- Berlyne), buvęs Verdainės parapijos ar rašybos taisymo, tik raidės cz, sz ir w se netiksliai nurodomi 1907 m. Restauruotą antruoju kunigu (1911–1913). Pamaldas jis keičiamos į č, š bei v) apie Šilutės parapijos Šilokarčiama 1141 957 koplyčią Tilžės g. 2013 05 25 naujai pašventi- ėmė laikyti mokyklos salėje, vėliau laikinai steigimą, jos pirmąjį kleboną bei pačios baž- no LELB vyskupas Mindaugas Sabutis. Krikščionių draugijos maldos namuose Liepų nyčios pastatymą ir pašventinimą. Ad. 58 71 1913 06 15 turėjo būti minima Vokietijos gatvėje. 1942 m. dėl neaiškių priežasčių Šaltiniai Šilokarčiama kaizerio Vilhelmo II dvidešimt penkerių metų T. Eikę perkėlus į menką Muldžių parapiją Kaukėnai, 21 mercą. [Bažnytiška žine.] valdymo sukaktis. Šilutiškiai kreipėsi į jį su (Girdavos aps.), jį pakeitė Piliavos kun. Prie Skėrių bažnyčios pareis nuo 1 aprilio į Žibai 1942 1775 prašymu pavadinti statomą bažnyčią jubilie- Ernstas Daudertas (Ernst Daudert; 1942 02 vietą kun Freutel kunigijos kandidotas Eicke Cyntioniškei 231 224 jine kaizerio Vilhelmo bažnyčia. Šis maloniai ??–1945). iš Karaliaučiaus. <...> sutiko ir skyrė paramos 40 240 Mk. Plačiau apie kun. T. Eikę ir jo šeimą Iš Lietuvos ir apygardžio // Tilžės kelei- Barzdunai 337 231 1913 06 16 pašventintas bažnyčios kam- (žmoną ir 4 sūnus bei 2 dukras) galima vis. – 1910, merca 29 (Nr. 25), p. [3]. pinis akmuo. skaityti dabartinio Šilutės parapijos kun. Šilokarčiamoje. Įšventintas tape ant Verdaine 272 273 1913 10 01 įsteigta Šilutės (Šilokarčemos) Remigijaus Šemeklio leidžiamose Parapijos kapinių dėl Šilokarčiamos ir Žibų naujey 6 evangelikų liuteronų parapija nuo Verdainės naujienose arba internete: http://silute.lelb. pabudavotasis lavonų butas per vyskupą Verdaine 3981 dušia, tai yra 450 žmonių parapijos atskyrus aštuonis kaimus. eu/?p=653. Beje, kun. R. Šemekliui, šiemet Jopp Verdainuose didžiam skaitliui žmo- daugiaus, negu pirm penkių metų. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė mininčiam kunigo tarnystės dešimtmetį, nių pribunant. Tuojau tape lavonų bute Ikšiol buvo Rusne didžiausias kiemas pastatyti bažnyčią, tik 1915 m. rudenį buvo 2013 06 15 iškilmingose bažnyčios kertinio pavietavotasis lavonas Tilžės klinikėje mūsų kreize, nėsa turėjo pirm penkių metų baigta klebonija. 1918 m. pabaigoje, Vokie- akmens pašventinimo šimtmečio minėjimo pasimirusiojo piningočiaus Poveleit iš 1937dušių, dabar betur ji 1826 dušių, yra tijai pralaimėjus karą, kaizeris Vilhelmas II, pamaldose LELB konsistorijos sprendimu Macikių įžegnotas ir tada amžinam atilsiui todėl Žibų pranokta. atsisakęs sosto, pabėgo į Olandiją. Nebebuvo įteiktas sidabrinis kryžius. palaidotas. Iš Lietuvos ir Prūsų provincų // Nauja jokios prasmės statomą bažnyčią vadinti jo Iš Lietuvos bei mūsų provinco // Lie- lietuviška ceitunga. – 1911, jan. 19 (Nr. 8), vardu. 1919 10 11 Šilutės parapijos taryba tuviška ceitunga. – 1910, dec. 2 (Nr. 96), p. [4]. 1 Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX Šilokarčiamoj kreipėsi į atskiriamo Klaipėdos krašto p. [2]. yra keliems prakilniems amžiuje. Klaipėda: KU leidykla, 1997, p. 363–370. ponams į dūmą parėjus naują bažnyčę bu- komisarą, buvusį Gumbinės apygardos 2 Šilokarčiamoje, 30 nov. Nedėldienėj` Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4. Vilnius: MELI, davoti <...> / Werdainiszkis. prezidentą grafą Georgą Franzą Wilhelmą 2009, p. 413–415. [lapkričio 27 d. – A. Ž.] tape ant Šilokarčia- 3 fon Lambsdorfą (Lambsdorff, 1863–1935), Petras Jakštas. Senoji Šilutė (Medžiaga Šilutės istori- mos kapinių pabudavotasis lavonbutis per Tęsinys kitame numeryje Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781)  Mažosios Lietuvos panemuniais, pamariais Baltupėnai. II d. Kaimas amžių sąvartoje Dr. Martynas PURVINAS Kaunas XIX a. pabaigoje naujesnės Baltupėnų Per amžius įprastą susisiekimą vande- karvės ir telyčaitės. Laikyta 550 kiaulių, 18 Pirmojo pasaulinio karo pradžia: carinės sodybos jau buvo pasiskleidusios buvu- niu papildė modernesnės komunikacijos avių su ėriukais ir vienintelė ožka. Tada bal- Rusijos kariuomenės dalinių įsiveržimas, siuose didžiosios girios plotuose. Be senojo priemonės. Baltupėnuose tuomet veikė savi tupėniškiai augino 1034 naminius plunks- okupacijos mėnesiais patirtos netektys. panemunės kaimo, bendravusio su didžiąja pašto ir telegrafo skyriai. nuočius: 28 žąsis, 1005 vištas ir vienintelį Baltupėnų kapinėse buvo likę saviti at- upe, ten jau stovėjo dešimtys žemdirbių Toliau gyvavo 1850 m. įsteigta Baltu- kalakutą. Kaime turėti 72 bičių aviliai (13 iš minimo ženklai tam skaudžiam laikui. Antai vienkiemių, kurių šeimininkai uoliai kultū- pėnų mokykla, kuriai 1876 m. buvo pasta- jų modernūs vežiojami). artimieji ten buvo pastatę dailų paminklą rino savuosius žemės sklypelius. tytas naujas pastatas. Jame buvo įrengtas Visose Baltupėnų sodybose suskaičiuoti jūrų mūšyje žuvusiam puskarininkiui Bal- Be didesnio reklaminio triukšmo ilgai pirmajam mokytojui skirtas butas su dviem 1888 vaismedžiai: 311 obelų, 66 kriaušės, 60 šaičiui. Ten buvo surašyta ir liūdna Preik- augęs kaimas galop tapo vienu didžiausiųjų šildomais ir vienu nešildomu kambariu, slyvų ir net 1499 vyšnios. Kažkuris vietos šaičių šeimos istorija. Dar 1825 m. gimęs ir visoje Ragainės apskrityje. Gyventojų skai- virtuve ir kamara. Antrajam mokytojui mėgėjas dar augino du abrikosų medelius. karo pradžioje beveik 90-ies metų amžiaus čiumi jį lenkė tik svarbesni bažnytkaimiai ar tekdavo tenkintis prastesniu būstu – vienu Kaip ir kitiems panemunių kaimams, sulaukęs Johanas Preikšaitis mirė tremtyje, Ragainės priemiesčiai. Baltupėnai (tuomet šildomu kambariu ir nešildoma kamara. Baltupėnams buvo labai svarbūs paupio kai okupantai trėmė vietos gyventojus į valdę 1163 ha žemės) buvo tapę ir vienu iš Mokykloje veikė dvi klasės (skyriai), vaikai plotai – vešlių žolynų pievos, gelbėjusios Rusijos gilumą. didžiausiųjų žemvaldžių toje apskrityje. mokydavosi rytais, iki pietų. 1880–1895 daugelį kaimo ūkininkų. Atskiri pakrantės Tuometinius panemuniškių išgyveni- Prie išsiplėtusio kaimo tuomet buvo pri- m. mokytojavo Hundertmarkas, 1910 m. ruoželiai nuo seno turėjo lietuviškus vardus, mus ir patirtus nuostolius savo knygoje „Po skaičiuojama Baltupėnų girininkija, kurioje Plevas. Baltupėnų ir kitas apylinkių mo- dar minėtus ir vėlesnių amžių oficialiuose rusišku bizūnu“ aprašė gretimo Sokaičių gyveno 5 žmonės, ir Valdbergo kaimelis, kyklas inspektuodavo kunigas Glangas, dokumentuose. kaimo mokytojas, žinomas kraštotyrininkas kurio trijose sodybose gyveno 18 žmonių. tikrindavęs, kaip vyksta pamokos. Antai drėgnas plotelis prie Gulbinės Kristijonas Grigaitis, parašęs ir išleidęs ver- Iš viso tuomet kaime buvo 66 sodybos su Baltupėnuose būta ir ne vien tokių upelio žemupio švelniai vadintas „Balate“ tingų leidinių apie Mažąją Lietuvą. 671 gyventoju. džiugių dalykų. Antai erdviosios kaimo (Balutė). Toliau dešiniuoju Nemuno krantu 1925 m. Baltupėnuose tebuvo likę 548 Išaugusią Baltupėnų reikšmę patvirtino valdos buvo įvertintos kaip prasta žemė, driekėsi Paulankynė, Juodžemis, Trakutis, žmonės – nuo geriausiųjų kaimo laikų buvo ten įsikūrę septyni žydai. Mažojoje Lietuvoje bent du kartus blogesnė nei kaimyninių Kamšutis, Molelis. Tame krante buvo įsikū- netekta apie penktadalį buvusių kaimiečių. (kitaip nei Didžiojoje) žydų buvo nedaug, jie bendruomenių valdos. Taip įvertinta buvusi rusi ir Baltupėnų pramonė: lentpjūvė ir dvi Po poros dešimtmečių kaimą ir visą kraštą kurdavosi prie didesnių prekyviečių ar kitose didžioji kaimo plėtra – ankstesnės šlapynės kalkių degyklos. supurtė daug baisesni dalykai. 1944 m. pabai- žmonių susibūrimo vietose, kur buvo galima ir pagiriai ir po kelių dešimtmečių atkaklaus Dešiniajame krante didesnius pievų goje seniesiems baltupėniškiams teko trauktis susilaukti daugiau lankytojų – karčemose triūso netapo kokiais nuostabaus juodžemio plotus valdė G. Tenikaitis ir E. Driukleris. iš gimtinės, vieniems pražūnant, kitiems (smuklėse) ar pirkėjų krautuvėse. Žydų įsikū- plotais. Už tą prastą žemę baltupėniškiams Nemaži sklypai buvo bendri – priklausė pasiekiant Vokietiją. Ten ištirpo panemunių rimas Baltupėnuose paliudijo, kad ta vietovė tekdavo mokėti mažesnius mokesčius, ta- kaimo bendruomenei. Siauresnius pievų gyventojų likučiai, daugelio žmonių likimai tapo išties reikšminga, kad ten apsimokėjo čiau vargingas pamiškio žemdirbių darbas rėželius turėjo: A. Lėcius, J. Mikolaitis, pasimetė tarp milijonų kitų pabėgėlių. verstis prekyba ir aptarnavimu. neduodavo tiek naudos kaip kitur. Gal F. Papendikis, kitas F. Papendikis, J. Miko- Krašto gyventojų pėdsakų Vokietijos Panemunių kaime tuomet vyravo lietu- šimtmečius protingai ūkininkaujant, trę- laitis, A. Petraitis, A. Letau, A. Butkeraitis, kapinėse ieškojęs Vitoldas Fugalevičius vie- vininkai ir jų palikuonys. Minėtos Balšaičių, šiant ir gerinant tuos plotus, menkos žemės našlė E. Rubinski, K. Butkus, Izraelis Kar- nose jų aptiko paminklinį akmenį vienai bal- Banaičių, Briškaičių, Endrulaičių, Gavėnų, ir būtų virtusios derlingais laukais, tačiau novskis, F. Papendikis su A. Butkeraičiu, tupėniškių šeimai. Ten paminėti Eugenijus Grigaičių, Grusaičių, Jakštaičių, Juškų, pasaulio istorija baltupėniškiams tiek laiko E. Šakaitis. Baltupėnų valdose paupio Mikolaitis (gimęs 1903 m. ir miręs 1984 m.) Kairių, Kalvaičių, Mačiulaičių, Mikolaičių, nesuteikė. pievų rėžį buvo įsigijęs ir Jonas Gavėnas ir Marija Mikolaitienė (?) (1900–1972). Taip Naujokų, Nikelaičių, Pareigių, Pranskaičių, Gyvenimą panemuniuose keitė ir germa- iš Antgulbinių. toli nuo gimtinės šmėkštelėjo prie Nemuno Preikšaičių, Smetonų (pavyzdžiui, 1898 m. nizacijos politika. 1905 m. teigta, kad iš 632 Nuo seno Baltupėnams priklausė didelis gyvenusių lietuvininkų pėdsakai. lapkričio 6 d. kaime mirė Elzė Smetonienė, Baltupėnuoe gyvenusių evangelikų tik 174 pakrantės ruožas Nemuno kairiajame Mažai kas teliko ir iš paties Baltupėnų sulaukusi 71 metų amžiaus ir palikusi vai- kalbėję lietuviškai, o likusieji 458 – vokiškai. krante. Ten savo pievų sklypą turėjo kaimo. Pasitraukus seniesiems gyventojams kų), Šakaičių, Tenikaičių, Valaičių, Vanagai- Iš 28 kaimo katalikų lietuviškai tuomet kal- K. Kuras. Ties Prakrapšių grioviu rikiavosi beveik neatsirado norinčių tvarkingai gyventi čių ir Žilaičių šeimos ir giminės. Pavyzdžiui, bėjo tik trys, o likę 25 – vokiškai. daugelio baltupėniškių rėželiai. Juos valdė: panemuniuose. Sovietinės okupacijos laikų Kristupą Tenikaitį priminė įrašas jo antka- Galima būtų guostis, kad tuomet kai K. Preikšaitis II, E. Šakaitis, G. Tenikaitis, vadovams tas ruožas taip pat nebuvo pagei- piniame paminkle: „Czion ilsis Diewije Chr. kuriuose vietovėse būta gan akivaizdžios H. Šraderis, F. Papendikis, K. Preikšaitis I, dautinas: prastokos žemės nežadėjo gerų ūki- Tennigkeit/ 4 Dez. 1828 † 10 Aug. 1907/ savivalės – surašinėtojai ne visur bandyda- E. Šakaitis, Jurgis Smetonas, G. Tenikaitis, nių rodiklių, išsimėtę vienkiemiai neatitiko Ilsekis Pakajuje“. Apie Elzę Pranskaitytę- vo objektyviai apibūdinti tuometinę padėtį. Šulco įpėdiniai, Ana Grigošaitienė, sovietinio ūkininkavimo reikalavimų. Uoliai Tenikaitienę rašyta taip: „Czion ilsis Diewije Kai kur gal ir vietos gyventojai skatinti H. Byberis, F. Masalskis, J. Bendleris, niokojant Baltupėnų liekanas, buvęs didysis Mano Milema Pati ir Mamite Else Tennigkeit pasirodyti geresniais imperijos valdiniais, N. Norkus, K. Balšaitis, našlė E. Kubinski, kaimas buvo beveik visai sunaikintas. Prie gim. Pranskat/ 10 April 1831 † Decbr. 1897/ vartojančiais vien tik oficialiąją vokiečių F. Nikšaitis, N. Gavėnas. Nemuno teliko kelių sodybų liekanos, vie- Ilsekis Pakajuje iki ten wel matysimės“. valstybinę kalbą. Veikiausiai daug kas iš Tas turtingesniųjų Baltupėnų ūkininkų, nas kitas geriau prižiūrėtas senasis pastatas. 1871 m. pradėtoji oficialiosios germaniza- tuometinių vokietakalbių dar visai neblogai turėjusių nuosavus paupio pievų sklypus, Nieko nebeliko iš gausių kaimo vienkiemių, cijos politika gujo lietuvių kalbą iš mokyklų ir mokėjo lietuvių kalbą, dar ir pašnekėdavo sąrašas, rodo, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pramonės įmonių, krautuvių ir užeigų. bažnyčių, skatino vokiečių kalbos vartojimą. lietuviškai, tačiau oficialaus surašymo pradžioje panemuniuose vyravo lietuvinin- Šimtų lietuvininkų prakaitu aplaistyti buvę Oficialiosios valstybinės kalbos mokytasi metu stengėsi įtikti valdžios reikalavi- kai ir jų palikuonys, neretai išlaikę ir tęsę dirbami laukai vėl tapo nebegyvenama dy- Mažosios Lietuvos mokyklose, vokiškai mams. Daugelio baltupėniškių lietuviškas ankstesniais amžiais susiklosčiusias Mažo- kra, užaugo krūmais ir medžiais, tarp kurių įprasdavo kalbėti kariuomenėje tarnavusieji ar baltiškas šaknis rodo ir anuometiniai sios Lietuvos tradicijas. Čia vėl buvo pami- koks grybautojas retsykiais pastebi buvusio jaunuoliai ar kur tarnybą gavusieji lietuvinin- gyventojų sąrašai, kuriuose mirgėte mirga nėtas nuo seno įprastinis gyvenimas abipus gyvenimo pėdsakus. Taip apsisuko istorijos kai. Vis dėlto panemuniuose buvo nemažai lietuviškos (retsykiais gal ir senprūsių kil- Nemuno – nemažai vietos gyventojų valdė ratas – kažkada taip sunkiai kultūrinti skly- šeimų, kur ir toliau kalbėta lietuviškai. mės) pavardės. sklypus abiejose upės krantuose. Ta didžioji peliai vėl atiteko laukinei gamtai. Krašto baltiškąją praeitį primindavo Vokiškai kalbėjo ir 13 tuomet Baltupė- upė šimtmečius nebuvo kokia baugi kliūtis, Gražiu paminklu didžiajam kaimui tapo įvairūs dalykai. Antai kasdien iš Tilžės nuose gyvenusių žydų. Vietos lietuvininkų o tik patogus vandens kelias plaukiantiems išeivių ir senųjų krašto gyventojų rūpesčiu link Smalininkų ir Jurbarko praplaukdavo prisiminimais, tie žydai kaimiečiams atrodė į savo žemės valdas ar parsiplukdantiems tvarkytos didžiosios Baltupėnų kapinaitės 2–3 reisiniai garlaiviai, sustodavę ir Baltupė- labiau kaip vokiečių ponai, jie užsiėmė pre- derlių į savo sodybą. su senųjų laikų žmones menančiais antka- nuose. Laivų vardai buvo: „Byruta“, „Wis- kyba ir kitais pelningais verslais. Tuomet Baltupėnų ūkininkų vienkiemiai pinių paminklų įrašais. chwill“ (Viešvilė), „Tilsit“ (Tilžė), „Herold“, Antai XX a. pradžioje Luisas Adelzonas su savo dirbamų žemių sklypeliais buvo „Trude“. Taip krašto istorija ir geografija Baltupėnuose laikė užeigos namus, prekiavo išsibarstę dideliame plote tarp Nemuno ir LITERATŪRA tebegyvavo populiarių laivų varduose. vyrų ir moterų apdarais, namų ir virtuvės plento Vilkyškiai–Viešvilė. Tebegyvavo ir 1. Grigat Chr. Der Kreis Ragnit. Tilsit, 1910. Didįjį Baltupėnų kaimą aplenkė admi- įranga, stiklo ir porceliano dirbiniais, senoji kaimavietė – tanki sodybų kupeta prie 2. Purvinas M., Purvinienė M. Mažosios Lietuvos nistracinės institucijos – įvairių rangų val- dar turėjo įvairių prekių dirbtuvę. Dar Baltupės žemupio. kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga. Mokslo mo- dininkai kūrėsi kitose vietovėse. Baltupėnai vienus užeigos namus ir krautuvę kaime Gyvenimą prie Nemuno ryškiau pakeitė nografija. Kaunas: Technologija, 2010. tenkinosi kaimo seniūno pareigybe, ten vei- laikė F. Papendikis. Savo parduotuvę su kė ir įprastiniai kaimiškosios savivaldos or- įvairiomis prekėmis turėjo ir Marija Šlecht. ganai (nuo vietos finansininko iki ūkininkų Kristijonas Paulaitis gamino skiedras susirinkimo, spręsdavusio reikšmingiausius stogams dengti. K. Balšaitis turėjo didelį klausimus). Kitus reikalus tekdavo tvarkyti bityną. F. Nikšaitis pindavo krepšius, o Viešvilėje arba Ragainėje. kalvėje darbavosi J. Bendleris. Statybomis Žemdirbyste uoliai užsiėmę baltupėniš- užsiėmė mūrininkas E. Pleikis ir dailidė kiai negalėjo pamiršti Nemuno kaimynystės. J. Žalinskis. Anuomet klestėjusi laivyba vis primindavo Panemunių kaimas turėjo ir savo laiva- apie save bruzdesiu ir pakrantėje sustodavu- dirbį – įvairaus dydžio medinius laivus ir siais laivais. Skaičiuota, kad anuomet viduti- valtis statė Kristupas Skalikas. Turėta sava niškai per metus pro Baltupėnus praplauk- garlaivių prieplauka, kur sustodavo Nemu- davo po 3500 sielių iš Nemuno aukštupio nu praplaukiantys laivai. (kiekvieną jų plukdė sielininkų komanda iš Baltupėniškius aptarnaudavo siuvėjai Gudijos ar Dzūkijos), po 1500 garlaivių (apie J. Barkšaitis ir F. Vanagaitis, siuvėjai 1200 iš jų buvo reisiniai, plaukioję pirmyn G. Gaigalaitis ir H. Ostvaldas. Kaime darbo atgal Nemuno žemupiu ar vidurupiu), po turėdavo laikrodininkas A. Janconas. 3000 burinių laivų. Laivybos sezono metu Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Baltupėnuo- baltupėniškiai kasdien galėdavo matyti po se gyveno jau 681 žmogus. Be ankstesnių 30–40 ar dar daugiau upe praplaukiančių pašto ir telegrafo įstaigų ten atsirado ir laivų ir sielių. Prisiminus anuometinių sielių telefonų skyrius. solidžius ilgius, daugelio laivų (nuo baržų Tuomet kaime buvo užregistruoti 105 iki garlaivių) nemažus gabaritus, galima produktyvūs namų ūkiai, laikę naminius sakyti, kad Nemunas tuomet buvo panašus gyvulius. Iš viso laikyti 126 arkliai, 101 iš jų į šiandieninio didmiesčio prospektą, užtvin- buvo suaugę – vyresni nei 4 metų amžiaus. dytą transporto priemonėmis. Turėta 230 galvijų, iš jų 142 melžiamos  2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta SubLietuvos signo miestų nobilitatis: istorija Po kilmingumo ženklu Kaip amžių bėgyje keitėsi Sūduvos miestų ir miestelių tautinė sudėtis?* Vytautas PLEČKAITIS, Kovo 11-osios Akto signataras, Vilnius Tęsinys. Pradžia Nr. 16 Dėl šio dekreto Užnemunės valstiečiai lietuviai norėjo gyventi pagal savo Konstituciją, lenkais. Vilkaviškyje lietuvių – 14,39 proc., ir atidavė lyderystę Marijampolei. daugiau kaip 50 metų anksčiau nei kitose priimtą 1791 gegužės 3 d. Prancūzai pasakė, lenkų – 6,3 proc. Žydų bendruomenė buvo lojali Lietuvos buvusios LDK žemėse, valdomose Rusijos kad ji nepakankamai pažangi ir primetė savo Žydai vyravo tokiuose miestuose kaip valstybei, jos santvarkai ir valdžiai. Nemažai imperijos, tapo laisvais žmonėmis. Tai turėjo Konstituciją, priimtą 1799 m. Prancūzų Konsti- Kalvarija, Šakiai (daugiau nei 70 proc.), žydų tautybės asmenų su ginklu rankose įtakos tolimesniems įvykiams Užnemunei, jos tucija paskelbė katalikybę valstybine religija, o Naumiestis anksčiau vadintasVladislavu 1918–1920 m. kovojo už Lietuvos nepri- spartesnei ekonominei raidai ir čia gyvenusių 1808 m išleistas dekretas dėl žydų jiems suteikė (gerokai daugiau nei pusės gyventojų iš 4595 klausomybę. Apie šimtas jų žuvo kovose už žmonių sąmonei, jų mentalitetui. Sakyčiau, tai pilietines teises tik tuo atveju, jei jie asimiliavo- užrašytų). Lietuvą fronte kaunantis su bolševikais ir turėjo įtakos ir visai Lietuvai, nes čia susifor- si – pastebėjo Normanas Davisas (11) (Norman Marijampolėje beveik pusė (48,5 proc.) bermontininkais. Žuvusiųjų žydų pavardes mavo tautinio judėjimo židinys. Davies). Tad apie Prancūzijos Konstitucijos visų gyventojų 1897 m. surašyme užsirašė galima perskaityti Vilniuje Tolerancijos centre Savo valdymą Prūsijos valdžia pradėjo pažangumą reikia kalbėti su išlygomis. žydais. Pažymėtina, kad didėjant miesto Naugarduko gatvėje. nuo valdinių priesaikos naujajam valdovui Visa Varšuvos kunigaikštystė buvo pada- gyventojų skaičiui, žydų procentas mažėjo. Paskelbus nepriklausomybę, Marijam- ir nuo Lietuvos ir Lenkijos ženklų pakeitimo linta į šešis departamentus ir 60 apskričių, iš Anksčiau, 1856 m., žydai Marijampolėje su- polės savivaldybė buvo suteikusi miesto prūsiškais. Priesaikos žodžiai buvo vokiški ir esmės laikantis prūsiško valdymo principo. darė net 82, 4 proc., o 1861 m. – 81,1 proc. visų žydų bendruomenei savivaldos teises, kurios lenkiški (8). Užnemunė buvo priskirta Lomžos departa- gyventojų (14). galiojo iki 1926 m. tautininkų įvykdyto per- Prūsų valdžia inventorizavo visą gautą mentui, kuriam, be kitų, priklausė Kalvarijos, Vilkaviškyje 60 proc. gyventojų buvo žy- versmo. Rinkimuose į Steigiamąjį seimą nuo turtą, surašė gyventojus ir įvedė naują admi- Seinų ir Marijampolės apskritys. dai. Daugelyje miestų ir miestelių jie viršijo ne Marijampolės buvo išrinktas ir žydų rabinas nistraciją. Užnemunė pateko į Naujosios 1812 m. birželio 22 d. būdamas Vilkaviš- tik lietuvių, bet ir visų krikščionių skaičių. Avraham – Dov Popel. Žydai nuolat turėjo Rytų Prūsijos teritoriją su užimtomis Lenkijos kyje Napoleonas paskelbė apie karo pradžią ir Vokiečiai niekur miesteliuose nesudarė savo atstovus miestų ir miestelių tarybose. Iš žemėmis. Lietuviškos žemės atiteko Balstogės birželio 24 d persikėlė per Nemuną. Prasidėjo daugumos, bet daugiausiai jų gyveno pasienio 146 Marijampolės parduotuvių daugiau kaip departamentui, kuris buvo suskirstytas į 10 žygis į Rusiją, pasibaigęs tragiškai Prancūzijai, miesteliuose ir čia sudarė apie 10 proc. ar šiek 120 priklausė žydams (15). pavietų: Marijampolės, Kalvarijos, Vygrių, Lenkijai ir tūkstančiams karių, tarp kurių, be tiek mažiau gyventojų. Išsiskyrė Kybartai, Balstogės, Lomžos ir kitus. Lietuviški buvo abejonės, buvo ir Užnemunės gyventojų. Iš 100 esantys prie pat sienos su Vokietija. Iš 6 300 Pirmoji sovietų okupacija Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių pavietai. tūkstančių Lenkijos ir dalies buvusios LDK, gyventojų 1 700 buvo vokiečiai, arba 26,73 proc. Prūsų valdžia aprašė visus Užnemunės priklaususios Varšuvos kunigaikštystei, karių, visų gyventojų. Šiandien miestelyje iš 5 600 Sovietų okupacija 1940 m. birželį pakeitė miestus ir konstatavo, kad „naujoji provincija perplaukusių Nemuną pulti Rusiją, atgal sugrį- gyventojų liko vos 17 vokiečių, 0,3 proc. Lietuvos gyventojų viltis ir likimus. „Dau- neturi metalų ir visai maža mineralų... Pabrikų žo vos kas penktas, apie 20 tūkstančių (12). Tačiau ir mažesnės vokiečių bendruome- guma žydų palankiai arba santūriai pasitiko beveik nėra; iš esamų galima paminėti stiklo nės, gyvenusios toliau nuo pasienio, turėjo sovietinę kariuomenę, vildamiesi, kad, kad pabriką Utoje prie Prienų, kur dirba žaliąjį ir savo maldos namus – kirches, pavyzdžiui, Rusijos imperijos ir Lenkijos ji sustabdys per Europą žygiuojančią nacių prastą baltąjį stiklą“ (9). Kalvarijoje, Marijampolėje ir kitur. Marijam- Vokietiją“ (16). Prūsai atkreipė dėmesį, kad Užnemunėje karalystės valdžioje polėje 1897 m. gyveno 7,4 proc. vokiečių, o Tačiau masiniai trėmimai po metų, 1941 m. yra per daug miestų ir miestelių, kad daugelis Kalvarijoje – 4,5 proc. birželį, prieš pat Vokietijos–Rusijos karo jų nėra tikri miestai, nors turi Lenkijos kara- 1815 m. po Vienos kongreso Napoleono Rusų Užnemunėje iki sukilimų laikotarpių pradžią, palietė ne tik lietuvius, bet ir žydus. liaus išduotas miesto privilegijas ir herbus. nugalėtojai nusprendė sukurti Lenkijos gyveno vienas kitas. Jų padidėjo numalšinus Iš Lietuvos 1941 m. birželio viduryje buvo iš- Prūsų valdininkų nuomone, buvo būtina karalystę Rusijos imperijos sudėtyje (rus. k. 1863 m. sukilimą. Padidėjo rusų valdininkų, tremta apie 17 500 Lietuvos gyventojų. Tarp jų sumažinti jų skaičių. Carstvo polskoe; lenkų k. Krolestwo Polskie). kariškių, pirklių skaičius, jiems buvo statomos buvo represuota: lietuvių: 15 530, arba 70 proc. Prūsijai valdant, pavyzdžiui, Marijam- Rusijos imperatorius tapo ir Lenkijos cerkvės. Atsižvelgiant į vietovę, jie sudarė nuo visų represuotų, lenkų: 3924 –17,7 proc., žydų: polėje buvo 139 namai ir 1178 gyventojai ir karaliumi. Karalystė buvo mažesnė už kelių iki keliolikos procentų miesto gyventojų. 2 052 – 9,2 proc., rusų: 439 – 2,0 proc., vokiečių: marijonų vienuolynas. Marijampolės pavietui Varšuvos kunigaikštystę. Joje gyveno apie 3,3 Marijampolėje, 1897 m. surašymo duomenimis, 40 – 0,2 proc. (17) priklausančiame Naumiestyje buvo 231 namas milijonai gyventojų, o plotas siekė 127 000 km2. jų gyveno apie tūkstantis ir rusai sudarė Tačiau, kaip nurodo istorikas Valentinas ir 2320 gyventojų, iš kurių du trečdaliai buvo Karalystė turėjo savo kariuomenę, Seimą, daugiau kaip 14 proc. visų Marijampolės Brandišauskas, naujausiais paskaičiavimais buvo žydai. Prūsų valdininkas pažymėjo, kad žydų Konstituciją, savo pinigus, administracinė gyventojų. Vilkaviškyje – 7 proc. rusų, o represuota 2613 žydų, o ištremta 1600 (18). turtingi pirkliai „varo prekybą su Žemaičiais“, kalba buvo lenkų. Šiai karalystei priklausė ir Kalvarijoje – net 20 proc. Toks didelis procentas Pirmosios sovietų okupacijos metais buvo kad krikščionys yra artojai. Užnemunė. Visa vykdomoji valdžia priklausė rusų Marijampolėje ir Kalvarijoje galėjo būti uždarytos visos hebrajų kalba dėstomos mo- Kalvarijos pavieto didžiausias miestas Rusijos imperatoriui. Jis turėjo teisę skirti susijęs su čia pastatytomis kareivinėmis ir jose kyklos, veikusios Antano Smetonos laikais. buvo pati Kalvarija, turėjusi 440 namus ir 2705 visus valdininkus, nuo kariuomenės vado iki dislokuotais Rusijos kariuomenės garnizonais, Beje, pats prezidentas Antanas Smetona, gyventojų, dvigubai daugiau gyventojų nei valsčiaus vaito. karininkų šeimomis. kaip ir jaunų nacionalistų vadas Augustinas Marijampolė. Dauguma gyventojų – žydai. Bez Krakowa, Poznania i Wieliczki/ Polska Kalvarijoje ir Naumiestyje minimi keli Voldemaras, Smetonos oponentas, pačių Žydai beveik per visą XIX a. Kalvarijoje sudarė niewarta ani swieczkii – dainavo nepatenkinti procentai gyventojų, užsirašę ukrainiečiais. žydų liudijimu, nebuvo nusiteikę prieš žydus, apie 70 proc. visų gyventojų. Pats miestas lenkai (13). Manoma, kad tai daugiausia tarnavę kariniuo- nebuvo antisemitais. dažnai buvo vadinamas „Žydų Kalvarija“. Po 1831 m. sukilimo prieš Rusiją Lenkijos se daliniuose kariškiai ar jų šeimos. Tokių žydų pogromų kaip Lenkijoje ar Neatsitiktinai Kalvarijoje buvo dvi sinagogos karalystės savarankiškumas buvo stipriai Ukrainoje Lietuvoje nebuvo, nors antise- ir Talmudo mokykla, rabino namai. Visi trys apribotas. Buvo paleistas Seimas, panaikinta Pirmosios Nepriklausomos mitinių reiškinių, pasisakymų prieš žydus pastatai sudaro atskirą ansamblį prie Šešupės. kariuomenė, uždaryti universitetai ir kitos pasitaikydavo neretai. Žydai kartais buvo Viena sinagoga, pastatyta XVIII a. pabaigoje, aukštosios mokyklos. Visos lenkų institucijos Respublikos laikai tapatinami su komunistais, pavyzdžiui, įtakin- vadinama vasarine, baroko stiliaus, gerokai panaikintos. Nuo 1837 m. vaivadijas pakeitė game žurnale „Verslas“ 1939 m. (19). sugriauta. Kita, pastatyta XIX a., vadinama gubernijos. Užnemunė tapo iš pradžių Augus- Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) Vokiečiams 1939 m. užpuolus Lenkiją, žiemine, buvo rekonstruota 2003 m. Talmudo tavo gubernijos dalimi su centru Suvalkuose, o gerokai, bet neesmingai pakeitė gyventojų naciai apie 2400 žydų iš Suvalkų apskrities mokykla pastatyta XX a. pradžioje. Panašus nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos dalimi. Nuo sudėtį miestuose ir miesteliuose. Dalis žydų ir ištrėmė link Lietuvos sienos. Apie 800 žydų sinagogų ansamblis Lietuvoje išlikęs tik dvie- Suvalkų miesto ir gubernijos pavadinimo nemažai rusų bei lietuvių, 1915 m. vokiečiams priglaudė Kalvarijos gyventojai (20). juose miestuose – Kalvarijoje ir Kėdainiuose. atsirado ir pavadinimas Suvalkija. puolant, o rusų kariuomenei traukiantis į Kalvarijos pavietui priklausė Liubavas, Tačiau Užnemunė, priklausydama Lenki- Rytus, pasitraukė į Rusijos gilumą. Karui Simnas, Vilkaviškis, Vištytis, Alytus, Virbalis, jos karalystei, iki 1840 m. išlaikė ir čia veikusį pasibaigus, nemažai lietuvių ir žydų grįžo. 8. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais Rudamina. Apie Suvalkus Prūsijos valdinin- Napoleono civilinį kodeksą. Taigi, čia kurį Miestuose Nepriklausomybės metais gerokai 1795–1807, Kaunas, 1928, p. 35. kas užrašė, kad tai karaliaus miestas, kadaise laiką galiojo pažangesnė tvarka nei kitose išaugo lietuvių skaičius. 9. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais priderėjo Vygrių vienuolynui, „214 namų ir Rusijos gubernijose. Vilkaviškyje absoliučiais skaičiais žydų 1795–1807, Kaunas, 1928, p. 189. Suvalkų gubernija buvo padalinta į mieste sumažėjo vos 200 gyventojų, bet 10. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais 1184 gyventojų. Žydų nėra. Įkūrė prieš 30–40 1795–1807, Kaunas, 1928, p. 191. metų Vygrių vienuolynas. Miestas statosi, septynias apskritis: Augustavo, Kalvarijos, procentiškai jų sumažėjo nuo 60 proc. iki 11. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II matyti pakils“ (10). Marijampolės, Seinų, Suvalkų, Naumiesčio, 44 proc. Lietuvių per dvidešimt metų padidėjo t., Krakow, 1994, p. 381. 1807 m. pirmoje pusėje Prūsijai pralaimint Vilkaviškio. Lietuviškiausios apskritys buvo mieste dešimt kartų ir nuo 14 proc. išaugo 12. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II Prancūzijai per Užnemunę tais pačiais metais Naujamiesčio – daugiau nei 82 proc. lietuvių, iki 46 proc. t., Krakow, 1994, p. 386. marširavo trys kariuomenės arba jų atskiri Marijampolės (apie 77 proc.), Kalvarijos Dar didesni demografiniai ir etniniai 13. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II (apie 72 proc.), Vilkaviškio (67 proc.) ir Seinų pokyčiai buvo Marijampolėje. Per 1923 m. t., Krakow, 1994, p. 389. būriai: prūsai traukėsi, išveždami, ką galėjo 14. Rimvydas Urbanavičius, Kaip suskaičiuoti žydus išvežti, atėjo rusai, kurie taip pat grobė (59,7 proc.) surašymą mieste gyveno 64 proc. lietuvių. arba Marijampolės miesto gyventojai XVIII a. antroje Užnemunės gyventojus, įsiverždavo prancūzai. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų sura- Žydų sumažėjo beveik tūkstančiu ir jų pusėje. Suvalkija,2009, Nr. 2. (41). Kol galiausiai iš pradžių su Rusija liepos 9 d., šymo duomenimis, Suvalkų gubernijoje gyve- Marijampolėje gyveno 2545, sudarydami 15. Arūnas Kapsevičius, Žydai, gyvenę šalia mūsų o po to su Prūsija, Napoleonas sudarė sutartį. no daugiau nei 582 tūkstančių gyventojų. 26,8 proc. visų gyventojų. Vokiečių net tėvų. [Marijampolės] Miesto laikraštis, 2006 11 03. Iš jų 52,2 proc. buvo lietuvių, 22,9 proc. padaugėjo keliomis dešimtimis, o rusų 16. Žydų gyvenimas Lietuvoje. Parodos katalogas, Pagal šią sutartį Prūsija neteko dalies teritorijų, Amsterdamas, 2001, p. 144. įskaitant Užnemunės. Lenkams buvo leista lenkų, 10,1 proc. žydų, 5,2 proc. vokiečių, iš beveik tūkstančio 1897 m. beliko tik 4,5 proc. gudų, 4,1 proc. rusų. 103 gyventojai. 1923 m. lenkų atitinkamai 17. Salomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias, Vil- įsteigti Varšuvos kunigaikštystę. Užnemunė nius, 2007, p. 230. buvo priskirta prie šios kunigaikštystės ir Didžiausi Suvalkijos miestai XIX a. pa- sumažėjo nuo 714 gyventojų. iki 97. Gyventojų 18. Valentinas Brandišauskas, Lietuvos žydų žudynės baigoje buvo Suvalkai (daugiau nei 22 kaita buvo paveikta Pirmojo pasaulinio išbuvo iki Napoleono sutriuškinimo Rusijoje lietuvių ir žydų santykių kontekste. Recenzija apie A. Eidinto tūkstančiai), Augustavas (apie 13 tūkstan- karo, migracijos, lietuvių kėlimosi iš kaimų sudarytą dokumentų ir straipsnių rinkinį Lietuvos žydų 1812 m., o formaliai iki Vienos kongreso čių), Kalvarija – daugiau nei 9,3 tūkstančių, į miestus, kariniais susirėmimais su Lenkija žudynių byla, skirta htp: ldn –knigi-lib.ru). 1815 m. Marijampolė – daugiau nei 6,7 tūkstančių 1919–1920 m. ir dėl kitų priežasčių. 19. Žydų gyvenimas Lietuvoje. Parodos katalogas, gyventojų. Lyginant su XIX a. pab., XX a. pradžioje Amsterdamas, 2001, p. 140. http://litvaks-lithuanian-jewish. Atskirų Užnemunės miestų ir miestelių pasikeitė miestų ir miestelių dydžiai, nes nuo 20. Interneto portalas Varšuvos kunigaikštystės com, 2011 06 11. tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo apskričių karo kai kurie smarkai nukentėjo, ypač Kalva- sudėtyje tautinės sudėties. Kaimuose vyravo lietuviai, o rija, Vištytis. Pasikeitė ir jų ekonominis svoris. * Pranešimas skaitytas š. m. gegužės 25 d. miestuose jie retai kur sudarė apie pusę, dau- Pavyzdžiui, Kalvarija neteko savo patogios Marijampolėje vykusioje mokslinėje konferenci- Formaliai Varšuvos kunigaikštystė buvo giausia – gerokai mažiau nei pusę gyventojų. geografinės ir ūkinės padėties, nes dalis kaimų joje „Sūduvos krašto istoriniai ypatumai“ savarankiška, bet faktiškai jai vadovavo rezi- Marijampolėje XIX a. pab. lietuvių gyveno ir miestelių, „maitinę“ miestą, tapo Lenkijos dentas, paskirtas iš Paryžiaus. Lenkai ir LDK vos 18,1 proc. Daugiau nei 10 proc. užsirašę valstybės dalimi. Kalvarija smarkai sumažėjo Tęsinys kitame numeryje Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781)  Lietuvos kunigaikščiai Viduramžių Lietuvos viešpačiai (II) Inga ir Tomas BARANAUSKAI, aprašymų autoriai, Artūras SLAPŠYS, dailininkas

Mindaugas – Lietuvos valdovas 1238– Tautvilas – Lietuvos kunigaikštis, 1263 m., pirmasis ir vienintelis karūnuotas Mindaugo brolėnas, tapęs pirmuoju Lietuvos karalius. Pirmą kartą paminėtas lietuviu Polocko kunigaikščiu. Jo kartu su broliu Dausprungu 1219 m. tėvas veikiausiai buvo 1219 m. mi- Lietuvos ir Volynės taikos sutartyje kaip nimas Mindaugo vyresnysis brolis ketvirtasis iš vyresniųjų kunigaikščių. Dausprungas, motina – žemaičių Lietuvos valdovu Mindaugas tapo prieš kunigaikščio Vykinto sesuo. Vei- 1238 m. Tuo metu vyko svarbūs įvykiai. kiausiai 1245 m., atnaujindamas są- 1236 m. žemaičiai, galbūt padedami ir jungą su Haličo-Volynės kunigaikš- kitų lietuvių, sutriuškino Kalavijuočių čiu Danilu, Mindaugas išleido už jo ordiną Saulės (Šiaulių) mūšyje ir įtraukė Tautvilo seserį. 1248 m. Mindaugas į savo įtaką Kuršą. Tačiau Kalavijuočių pasiuntė Tautvilą drauge su jo broliu ordino likučiai buvo prijungti prie Gedvydu bei dėde Vykintu į žygį Prūsijoje besikuriančio Vokiečių ordino, ir prieš mongolų neseniai nukariautą Lietuva atsidūrė tarp dviejų vieno ordino Šiaurės Rytų Rusią, kurioje tuo šakų. Rusią 1237–1240 m. nukariavo metu vyko arši kova dėl valdžios. mongolai-totoriai. Tai suteikė Mindaugui 1246 m. mirus mongolų patvirtintam progą pradėti ekspansiją Rytuose: jis Vladimiro didžiajam kunigaikščiui prijungė prie Lietuvos Naugarduką, Jaroslavui, jo sūnūs Andrius ir Polocką ir kitas žemes. Kova su Livonijos Mindaugas Aleksandras išvyko prašyti didžiojo kryžiuočiais sekėsi prasčiau: apie 1245 m. mongolų chano jarlyko, o tuo tarpu Mindaugas pralaimėjo jiems mūšį prie Embūtės ir turėjo užleisti dalį Kuršo. 1248 m. valdžią Vladimire perėmė jų dėdė Tautvilas pabaigoje Lietuvos padėtį sukomplikavo Mindaugo brolėnų Tautvilo ir Gedvydo Sviatoslavas. Šį 1248 m. nuvertė An- maištas, kurį parėmė Haličo-Volynės kunigaikščiai bei Vokiečių ordinas. Mindaugas driaus ir Aleksandro brolis, Maskvos kunigaikštis Michailas. Tautvilas įsisuko į įveikė priešininkus, perviliojęs Vokiečių ordiną į savo pusę. 1251 m. jis priėmė šių kovų verpetą ir sumušė Michailo pajėgas prie Protvos upės, Michailas žuvo krikštą, o 1253 m. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tačiau mainais už paramą mūšyje. Tačiau netrukus Tautvilas susirėmė ir su Sviatoslavu, o šis jį sumušė Mindaugas turėjo perleisti kryžiuočiams Žemaitiją bei kitas žemes. Jis bandė tęsti ties Zubcovu. Tai sukėlė Mindaugo pyktį – tikėtina, kad Sviatoslavas buvo jo ekspansiją į Rusią, tačiau 1255 m. kartu su Haličo-Volynės kunigaikščiais surengtas sąjungininkas. Išsigandę bausmės, Tautvilas su Gedvydu ir Vykintu pabėgo pas žygis baigėsi tarpusavio konfliktu ir lietuvių pralaimėjimu. 1258–1259 m. žiemą Haličo-Volynės kunigaikštį Danilą. Šis Tautvilo rėmimo dingstimi ėmė burti pla- Lietuvą nusiaubė mongolai-totoriai. Mindaugas stengėsi išlaikyti sąjungą su Ordinu, čią koaliciją. Į ją įsitraukė Mazovija, jotvingiai, pusė žemaičių ir Vokiečių ordino nuolankiai tenkindamas jo nuolat augančius reikalavimus. Tuo tarpu žemaičiai livoniškoji šaka. Tautvilas su Danilo duota kariuomene įsiveržė į Lietuvą ir, ją jam sėkmingai priešinosi ir skynė vieną pergalę po kitos. 1260 m. jie sutriuškino perėjęs, atvyko į Rygą, kur pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas 1251 m. perviliojo Ordiną Durbės mūšyje. Po to prieš kryžiuočius sukilo bemaž visos baltų gentys. Livonijos magistrą Andrių Štirlandą į savo pusę. Tautvilas sutelkė žemaičius, 1261 m. Lietuvos diduomenė privertė Mindaugą nutraukti sąjungą su Ordinu ir jotvingius bei Danilo jam duotus karius ir puolė Mindaugą. Pastarasis užsidarė atkurti valstybės vientisumą, susijungiant su žemaičiais, tačiau Mindaugas ir toliau Vorutos pilyje ir atrėmė Tautvilo antpuolį. Kovos persikėlė į Žemaitiją, tačiau demonstravo netikėjimą kovos sėkme. 1262 m. Mindaugas padarė lemtingą klaidą: 1252 m. mirus Vykintui, Tautvilas su broliu Gedvydu pasitraukė į Haličo-Voly- mirus žmonai Mortai, nusprendė vesti jos seserį, kuri buvo Nalšios kunigaikščio nės kunigaikštystę. Čia jis dalyvavo Danilo 1253 m. žygyje prieš Čekiją. 1254 m. Daumanto žmona. Pasipiktinęs prievartinėmis skyrybomis, Daumantas sudarė Danilui susitaikius su Mindaugu, Tautvilas grįžo į Lietuvą ir tapo Mindaugo sąmokslą su Mindaugo seserėnu uoliu žemaičių rėmėju Treniota ir 1263 m. rudenį valdiniu – Polocko kunigaikščiu. Su polockiečiais 1258 m. jis buvo įsiveržęs į nužudė Mindaugą kartu su dviem jo sūnumis. Tačiau, nepaisant nesėkmingo Smolensko žemę bei Toržoką mongolų valdose. 1258–1259 m. žiemą į Lietuvą paskutinio valdymo dešimtmečio, Mindaugas laikomas vienu iš iškiliausių įsiveržus mongolų karvedžio Burundajaus kariuomenei, Tautvilas drauge su Viduramžių Lietuvos valdovų, jos didžiosios ekspansijos pradininku. Mindaugo sūnumi Vaišalgu gynė Naugarduko žemę. 1263 m. rudenį valdžią Lie- tuvoje užgrobęs Mindaugo nužudymo organizatorius Treniota pakvietė Tautvilą Morta – Mindaugo žmona, Lietuvos dalintis Mindaugo palikimo. Tautvilas ėmė regzti sąmokslą prieš pusbrolį, tačiau karalienė, karūnuota 1253 m. kartu su buvo išduotas bajoro Prokopijaus ir nužudytas Treniotos įsakymu. vyru, mirė apie 1262 m. Mortos kilmė nežinoma, vis dėlto faktas, kad Morta, priešingai negu kiti XIII a. veikėjai, Vykintas – žemaičių kunigaikštis žinoma tik krikščionišku vardu, gali pirmą kartą minimas kaip vienas iš liudyti jos nelietuvišką kilmę. Prieš 1219 m. Lietuvos ir Volynės taikos su- ištekėdama už Mindaugo, Morta buvo tarties dalyvių. Šaltiniai taip pat supo- žemaičių kunigaikščio Vismanto Bulionio nuoja, kad jis buvo vienas iš žemaičių žmona. Pasak metraščių, Mindaugas vadų Livonijos Kalavijuočių ordinui nužudė jos vyrą, o Mortą „sau pasiėmė“, tragiškai pasibaigusiame 1236 m. Sau- vis dėlto, kadangi Vismantas žuvo 1252 lės (Šiaulių) mūšyje. Vykintas buvo m. vidaus karo metu, o Morta turėjo susigiminiavęs su valdančiąja dinastija: ištekėti už Mindaugo gerokai anksčiau, jo sesuo buvo ištekėjusi už vyresniojo labiau tikėtina, kad ji su savo pirmuoju Mindaugo brolio Dausprungo, turėjo vyru tiesiog išsiskyrė. Pagoniškoje du sūnus – Tautvilą ir Gerdvilą. Ka- visuomenėje tai turėjo būti nesunku, nors dangi Dausprungas mirė anksti (prieš Vismantas, matyt, jautėsi įžeistas ir vėliau 1238 m.), aukščiausią valdžią valstybėje parėmė Mindaugo priešininką Tautvilą. perėmė vyriausias giminės atstovas Su Mindaugu Morta susilaukė bent kelių Morta Mindaugas, tačiau Vykintas, matyt, vaikų. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo sūnūs Ruklys, Girstutis ir Rupeikis. Vaišalgas neprarado vilties pasodinti į sostą savo ir jo sesuo, 1254 m. ištekinta už Haličo kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno, seserėną Tautvilą. 1248 m. pabaigoje paprastai laikomi gimusiais iš ankstesnės Mindaugo santuokos, nors nežinia, ar Mindaugas pasiuntė Vykintą kartu Vykintas pagrįstai. Politiniame gyvenime Morta pasireiškė kaip uoli Lietuvos christianizacijos su Tautvilu ir Gedvydu į žygį prieš rėmėja: pasak šaltinių, ji karštai kritikavo Mindaugo sprendimą nutraukti sąjungą Smolenską. Dėl neaiškių priežasčių lietuviai tuo neapsiribojo ir nužygiavo link su Vokiečių ordinu, kurį šis priėmė 1261 m. rudenį, spaudžiant seserėnui Treniotai, Maskvos. Iš pradžių žygis buvo sėkmingas: Maskvos pajėgos buvo sumuštos, taip pat pasistengė, kad, prieš atsinaujinant karui, jos nuodėmklausys ir patarėjas o jos kunigaikštis Michailas žuvo mūšyje. Tačiau netrukus lietuviai patys buvo brolis Zivertas galėtų saugiai išvykti. Tokią Mortos poziciją galėjo lemti rūpestis sumušti jo dėdės (ir konkurento) Sviatoslavo. Bijodami, kad Mindaugas, pasi- vaikais: katalikybė paprastai įtvirtindavo ir pirmagimystės teisę, o pagoniškoje naudojęs šia dingstim, atsikratys jų, Tautvilas ir Gedvydas kartu su Vykintu visuomenėje valdžia dažniausiai atitekdavo vyriausiajam giminėje, ir pagal šią pabėgo pas savo svainį Haličo kunigaikštį Danilą į Haličą. Gavęs jo paramą, tvarką Mortos sūnums dėl sosto būtų tekę grumtis su pusbroliu Tautvilu, o gal ir Tautvilas pareiškė pretenzijas į sostą. Vykintas aktyviai veikė, siekdamas su- Treniota. Rūpestis vaikais privertė Mortą priimti ir dar vieną fatališką sprendimą: rinkti sūnėnui kuo daugiau rėmėjų. Jis įtikino stoti jo pusėn pusę žemaičių ir mirdama Morta patarė Mindaugui vesti jos seserį, kad „kita vaikų neskriaustų“, jotvingius, asmeniškai vyko į Rygą derėtis su jos vyskupu ir Vokiečių ordino visiškai nepaisydama to, kad sesuo jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Livonijos krašto magistru. Bet pastarasis greitai suprato, kad Mindaugas gali Daumanto. Taigi, kai Mindaugas sulaikė į sesers laidotuves atvykusią Daumantienę pasiūlyti daugiau, ir perėjo jo pusėn. Vykintas tęsė kovą. Jo pilis Tvirimantas, ir privertė ją išsiskirti su vyru, Daumantas tapo jo mirtinu priešu. 1263 m. rudenį, buvusi Žemaitijoje, vidaus karo metu tapo pagrindine Tautvilo baze – net ir su susimokęs su Mindaugo seserėnu Treniota, jis nužudė ne tik Mindaugą, bet ir du kryžiuočių pagalba Mindaugas nesugebėjo jos paimti. Tačiau 1252 m. antrojoje jo sūnus – Ruklį bei Rupeikį. Iš visos Mindaugo šeimos išsigelbėjo tik Vaišalgas, pusėje Vykintas mirė. Praradę dėdę, Tautvilas su Gedvydu kartu prarado ir kuris pabėgo į Pinską (Girstutis greičiausiai buvo miręs anksčiau, nes šaltiniai jo daugumą vietinių rėmėjų, todėl turėjo dar kartą bėgti į Haličą. Jie tęsė karą dar daugiau nemini). Taigi Lietuvos istorijoje Morta pasireiškė kaip pirmoji aktyvi, dvejus metus, tačiau galiausiai buvo priversti susitaikyti su Mindaugu ir savo tačiau labai siaurai mąstanti moteris politikė, kurios sprendimai atnešė daugiau antraeile padėtimi Lietuvos valstybėje (Tautvilas gavo valdyti Polocką) – be bėdos negu naudos. Vykinto jie neturėjo jokių galimybių laimėti.  2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta 600-osios Žemaičių krikšto metinės Žemaičių krikšto 600 jubiliejiniai metai Telšių vysk. dr. Jono Borutos SJ pamokslas, pasakytas Žemaičių krikšto 600-ųjų metinių proga IV Telšių vyskupijos Eucharistiniame kongrese š. m. rugpjūčio 1 d. Telšių katedroje Atkelta iš 1 p. „Kiekvienoje tautoje yra vertybių, kurios aukštai dvišakį medį augantį ir tenai kunigo karo žygiai. Žinome, kad 1183 m. lietuviai su- mišinys, kuriuo misionieriai nelabai džiau- žadina jomis entuziastišką žavėjimą. Kiekvie- kaklą įdėjo į spraskilą, kursai svimburdamas rengė pirmą savarankišką žygį į rusų žemes, gėsi. Jau pats Kristaus ir apaštalų gyvenimas ną tautą ištinka smūgių, kurie širdis pripildo tenai nusigalavo.“3 per kurį buvo nusiaubtas Pskovas, o pakeliui germanams nepatiko, nes vietoj aukštos skausmu. Kiekvienoj tautoj pasitaiko žaizdų, Kazys Almenas, gimęs 1935 m., lietuvis turbūt ir Polockas. Vėliau lietuvių žygiai giminės karių, kurie atlieka didvyriškus žy- kurios degina gėdą ir kelia pasipiktinimo. išeivis, atominės energetikos specialistas ir padažnėjo – kasmet kartą ar du buvo žygiuo- gius ir laukia garbingos mirties, jie matė tik Kiekviena tauta visada turi klausimų, kurie kartu Lietuvos istorijos tyrinėtojas, dirbęs jama ne tik į Rusiją, bet ir į Lenkiją bei Livo- paprastus darbininkus, žvejus, skelbiančius kelia jai rūpesčių <...>. Tautos laimėjimų JAV mokslo įstaigose ir 2001 m. grįžęs į Lietu- niją. Paprastai šiuos žygius vadiname karo germanams sunkiai suprantamą artimo mei- ir pralaimėjimų, triumfo ir gėdos, visų jos vą, taip pristatė lenkų istoriko, (beje, draugiš- žygiais, tačiau buvo žygiuojama pirmiausia lę ir visai svetimą nusižeminimą. Jau labiau rūpesčių jausminis pergyvenimas asmenį ko lietuviams) knygą „Sunki pradžia“ – šitaip plėšti. Ir nenuostabu: ankstyvos visuomenės jų skoniui tiko šventųjų legendos, pvz., šv. nuteikia imtis atsakomybės ir iniciatyvos G. Blaščykas (Grzegorz Blaszcyk) pavadino gyveno skurdžiai, nuolat kildavo bado grės- Mykolo, šv. Jurgio ir kitų.“8 ryžtis veiklai ir joje ištesėti <...>. daugiatomio veikalo apie lietuvių ir lenkų mė. Todėl plėšikavimas dažnai buvo vos ne Kaip 1413–1417 m. priėmę krikštą žemai- Netikro pergyvenimo reikia baimintis, o santykius nuo seniausių laikų iki mūsų dienų vienintelis būdas išgyventi. Suprantama, kad čiai pasikeitė? Germanams buvo labai sunku tik bergždžio sentimentalizmo, išsisemiančio pirmąjį tomą, kurį 1998 m. išleido Poznanės žygeiviai neimdavo belaisvių (juk jiems rei- tapti tikrais krikščionimis. Ir čia galime savo momentiniu užsiliepsnojimu per šventines A. Mickevičiaus universitetas. Tai kapitalus kia maisto!), visus užpultuosius išžudydavo. protėviais pasidžiaugti, kad jie krikščionišką- iškilmes minios poveikyje. Tikras patrio- veikalas, nes pirmasis tomas (302 p.) apima Kartais į nelaisvę buvo imamos tik moterys, jį katalikiškąjį tikėjimą priėmė greitai ir ne tik tizmas ne atskirų susijaudinimo momentų, laikotarpį tik iki 1385 m. Pasirodo, aprašoma- vaikai ir – dėl išpirkos – kilmingieji. palyginti ramiai, bet ir džiugiai. Nepaisant o visų dienų dalykas <...>. Tikrasis patrio- sis laikotarpis lenkams buvo išties nelengvas. Plėšiami daugiausia buvo ne Baltijos visų klaidingų ankstesnės istoriografijos tizmas įpareigoja asmenį ne tik atskiriems Štai 77 p. autorius pateikia lentelę, kurioje genčių priešai – vokiečių riteriai (jų mūrinių teorijų apie žemaičių tik formalų naujojo tikė- žingsniams, specialiai skirtiems tautai, bet įrašyti net 53 lietuvių karo žygiai. Beje, tų pilių lietuviai neįstengė paimti), o kaimynai jimo priėmimą, daugiau nei 150 m. išliekant ir visam asmeniniam gyvenimui tokiu būdu, žygių į rusų žemes, Livoniją ir į Prūsiją būta latviai ar toliau į šiaurę gyvenantys tokio stiprioje pagoniškos kultūros ir gyvensenos kad jis vestų tautą ton (dvasinėn – m.p.) dar daugiau. Kaip tokia palyginti nedidelė paties likimo estai. Latviai taip buvo nuka- įtakoje, yra įtikinamų dokumentų liudijančių, aukštumon, kurion tikras patriotas ilgisi ją žmonių santalka sugebėdavo kasmet su- muoti lietuvių žygių, kad iš gyvulių augino kad dar prieš katalikiškos reformos pergales matyti šioje emocijos ir akcijos, pergyvenimo rengti tiek žygių – į šiaurę, pietus, rytus, tik kiaules (žygeiviai gyvulius paprastai Žemaitijoje, t. y. vysk. Merkelio Giedraičio ir gyvenimo vienybėje slypi tikro patriotizmo kartais net visomis kryptimis. Nukeliauti išsivarydavo, o kaulių išginti neįmanoma). vyskupavimo laikais, religinė, bent išorinė esmė.“1 šimtus kilometrų, pralieti vietinių ir savo Taigi nebuvo jokios broliškos baltų vieny- žemaičių kultūra ir gyvensena buvo persunk- Viename laikraštyje2, straipsnyje „Že- kraują, grįžti atgal, o po metų – vėl iš naujo? bės – kaip nebuvo ir keltų, slavų ar germanų ta katalikiškomis tradicijomis, pvz., atlaidų maičių krikšto jubiliejus užgavo žemaičių Kodėl taip?4 genčių vienybės. Ankstyvoji istorija yra šventimu. 1555 m. Martynas Mažvydas savo ambicijas?“, rašoma: „Vis dėlto ne visiems Deja, kronikininkai nelinkę aiškinti, jie žiaurios jėgos istorija: arba pats plėši, arba laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui žemaičiams toks jubiliejinis sujudimas prie tik mini, kad „prakeikti pagonys prisigrobda- tave plėšia. Žiauriai elgėsi visos gentys ir liudija apie savo parapijiečių – lietuvninkų širdies. Štai telšiškio <...> ir tryškiečio <...> vo, nusiaubdavo, nužudydavo...“. Prisigrob- besiformuojančios tautos, o bene garsiausi liuteronų piligrimines keliones į Žemaitijos pasirašytame pareiškime, kuriuo kreipiamasi davo ko? Ir kaip tai gabeno namo? Atsakymą plėšikai buvo vikingai. XII a. pab.–XIII a. katalikiškose parapijose švenčiamus atlaidus. į Telšių r. savivaldybės merą, <...> rašoma: iš dalies randame Livonijos kronikose, kur pr. Panaši buvo ir lietuvių visuomenė, todėl Sunku įsivaizduoti, kad dar „visiškai pago- „Pastaruoju metu masinėse informavimo minima, kad užklupti su grobiu grįžtantys istorikai lietuvius praminė sausumos vikin- nybėje paskendusi“ Žemaitija būtų galėjusi priemonėse daug dėmesio skiriama Žemai- lietuviai „savo roges sustatė ratu“. Vadinasi, gais. Plėšiamieji žygiai rodė augančią lietuvių į katalikiškus atlaidus patraukti protestantiš- čių krikšto metinių minėjimui. Jūs asmeniš- ne šiaip sau ant žemaitukų jojo, kaip suma- jėgą. Ligi šiol neaišku, kodėl lietuviai žygių kos Prūsijos maldininkus, jei patys žemaičiai kai aktyviai dalyvaujate organizuojant šį niems ūkininkams dera, o gabenosi roges ir kiekiu pralenkė turtingus prūsus ar karingus tų katalikiškų atlaidų nebūtų šventę. abejotinos reikšmės renginį ir rūpinatės jo vyko, suprantama, žiemą. kuršius. Matyt, lėmė genties vyrų gausumas, Martynas Mažvydas, lietuvninkų liutero- finansavimu iš mokesčių mokėtojų pinigų. Krūvon iš visur surankiota Blaščyko ypač svarbus karo žygiams.“6 nų klebonas Ragainėje (t. y. kitoje Nemuno Mes, žemaičiai, turėjome savo tikėjimą, informacija tampa įdomi. Štai kaip jis aprašo Pirmasis pagoniškų tautų apaštalas pusėje prieš Rambyną), taip skundžiasi niekam nekliudžiusį, niekam nebuvusį prie- vieną iš tų 53 žygių: „1294 m. pagrindinis Paulius laiške kolosiečiams pirmuosius 1555 m. rašytame laiške Prūsijos kunigaikš- šišką. Krikštas mums jėga buvo primestas puolimo objektas buvo Lenčyca, tuomet krikščionis, t. y. ne tik juos, bet kartu visų čiui savo parapijiečiais: „Sekmadieniais mūsų priešų. Jūsų vadinamas Krikštas buvo svarbus Mažosios Lenkijos centras, apie 100 laikų krikščionis, įspėja: evangeliškuosius pamokslus ir kitas baž- ne kas kita, o mūsų Tautos genocidas. Todėl km į pietvakarius nuo Varšuvos. Taigi toli „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies nytines apeigas tiek šeimyna, tiek ir patys manome, kad pompastiškai minėti žemaičių Lenkijos viduryje. Kronikose rašoma, kad kaip Viešpačiui, <...> žinodami, kad iš šeimininkai tiesiog niekina. Todėl jų visai žudynių metines yra mažų mažiausiai neko- apie 800 raitelių būrys netrukdomas įsiveržė Viešpaties gausite paveldą, kaip atlyginimą. mažai būna bažnyčioje per pamaldas. Visų rektiška. Galėtume paminėti nebent krikšto į Mazoviją, užėmė ir sudegino Lenčycos mies- Tarnaukite Viešpačiui Kristui. Kas daro ne- pirma, pavasarį ir vasarą jie taip švenčia aukų atminimą.“ tą, nors pilies nepaėmė. Žmonės slėpėsi šalia teisybę, susilauks bausmės už savo neteisu- sekmadienius: dirba žemės darbus, sėja, šie- Tokių iššūkių akivaizdoje visų žemai- esančiame vienuolyne, kur jų 400 nukirsdino, mą (Kol 3, 23-25)“. Tad gal agresyvūs mūsų nauja, pjauna javus, visa tai veža į klojimus. čių pareiga išsiaiškinti, kokie buvo mūsų tarp jų – „prelatus, monsinjorus ir Dievo kuni- protėviai už neteisybes kaimynų atžvilgiu Kiti, nors sekmadieniais ir nieko nedirba, protėviai iki krikšto priėmimo ir kokie gus“. Pagrobė iždą ir bažnyčių brangenybes, sulaukė kaip bausmės – kryžiuočių atsikė- tačiau niekindami pamokslus, tūno sau na- pokyčiai įvyko jų sielose priėmus krikštą. bet ypač daug pagrobė belaisvių – tiek, kad limo kaimynystėn. Šie, Pabaltyje įsitvirtinę, mie be jokio užsiėmimo. Taip ir išeina, kad Ką davė krikščioniškojo tikėjimo priėmimas kiekvienam iš jų „teko po 20 krikščionių“. nebuvo angelai. Kaip germanai, jie nuo savo jie maža galvoja apie krikščionių religiją, o žemaičių dvasinei brandai. Kokie buvo „O puldinėjimų būta kur kas didesnių, pagonybės laikų buvo žiauriai kariaujanti apie Viešpaties maldą ir tikėjimo straipsnius mūsų pagonys protėviai: ar tokie ramūs negu ką tik aprašytasis. Jų metu iš sude- gentis. Priėmę krikštą jie dar labai ilgai liko tiesiog nieko neišmano. Todėl būtų gera, ir pavojų kaimynams nekeliantys? Didis gintų miestų Blaščykas išvardina Liubliną, tokie „pagoniškai“ karingi. Taip sunku jiems šviesusis kunigaikšti, jei jiems būtų uždrausti Žemaičių ir Lietuvos mylėtojas, idealizavęs Pultuską, Čerską, Plocką (2 kartus), Kališą, buvo, nors ir pakrikštytiems, priimti Kris- tie darbai, ypač sekmadieniais, kada būtų mūsų protėvius (dar nekrikščionis), Simonas Dobžyną. Per vieną žygių minimos 10 sunai- taus Evangeliją. Beje, kaip matysime toliau, geriau kaip ir tinka geriems krikščionims Daukantas savo garsiojoje knygoje „Būdas kintų bažnyčių, per kitą net 31, be to, dar 130 pakrikštyti lietuviai ir žemaičiai ją greitai klausytis Dievo žodžio negu prakaituoti dir- lietuvių ir žemaičių“, remdamasis istoriniais apiplėštų kaimų. Belaisvių priskaičiuojama priėmė, ji tapo jiems sava. bant. Mano parapijiečiai lietuvninkai turi šaltiniais, pateikia, švelniai tariant, ne visai tūkstančiai. Šių dienų švedų istorikas Svenas Erikas dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal gražų liudijimą apie mūsų protėvių elgesį su Atrodo, lietuviai – žemaičiai vyksta Len- Ekdalis, vokiečių ordino ir lietuvių kovų, labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir savo kaimynais. Jis rašo, kad senieji lietuviai kijon ne galvas paguldyti ar į degančias baž- ypač Žalgirio mūšio tyrinėtojas, taip aprašo Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo žemaičiai: nyčias pažiūrėti, bet pasipelnyti. Tokiu atveju XIV a. germanus, t. y. Vokiečių ordino rite- mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami „Tarp paimtųjų neprietelių karėje di- apsvarstomos visos galimybės ir stengiamasi rius kryžiuočius: „Kadangi prievarta gimdo kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, džiuosius jų vyresniuosius gyvus dievams išnaudoti progą. Žinių veikiausiai gaudavo iš prievartą, lietuviai taip pat siaubė Ordino Šv. Onos Batakių miestelyje, Šv. Jokūbo savo aukavo tokiu būdu: sugautąjį neprie- lenkų belaisvių, taip pat ir Mazovijos. O tada, žemes. Tai buvo tikra žudynių spiralė, ne- Švėkšnoje, garbingosios M. Marijos Šilu- telių atmoną ar kitą karvedį, pririšę žirgo prieš tai paprašę savo (pagoniškų) dievų žinanti pasigailėjimo, ji buvo grindžiama voje, Kryžiaus Jurbarke, Jurgio ir Kristaus kojas prie keturių stiebų, patį šarvuotą, kaip pagalbos, patraukdavo į pietus prieš lenkus ankstesniais kariavimo Pabaltijyje pavyz- Kūno Tauragėje, Dangun Žengimo Ve- buvo kariavęs, pasodino ant jo su visais jo ir net prūsus.“5 džiais. Iš tiesų klaidinga būtų manyti, jog liuonoje ir kituose miesteliuose švenčia- ginklais, paskui, sukrovę malkinę po apačia, Čia turime prisiminti, kad lenkų dalinis baltų tautos iki pasirodant krikščionims, mos kitos šventųjų šventės – taigi tada tie sudegino.“ kunigaikštis, Lenkijos karaliaus brolis Kon- gyveno idiliškai taikų ir darnų gyvenimą. mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios „Tiems neprietelių karvedžiams ar atmo- radas 1226 m. pasikvietė į Pabaltįjį Vokiečių, Panašiai kaip šiuolaikinė antropologija, kuri popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nams, kuriuos kariaudami buvo užmušę, t. y. Kryžiuočių, ordiną, kad būtų barjeras Margaretos Meads aprašymu, vaizduojanti nusikalsta bjauriausia stabmeldyste. galvas nupiovė ir, iš jų kaukolių padirbę sau tarp iš vienos pusės Lenkijos ir iš kitos pusės Pietų jūros pagoniškų tautų gyvenimą vos Kalvotoji.lt nuotr. kaušus, gėrynėse linksmindamies gėrė iš jų Lenkiją puldinėjančių lietuvių bei prūsų. ne kaip rojų, demaskuoja kaip labai perdė- minavonei savo narsybės, jog visų smurčiau- Iniciatyva kryžiuočius atkelti mūsų kaimy- tus. Pakanka, pvz., pavartyti Henriko Latvio 1 sius savo neprietelius buvo pergalėję, kurių nystėn kilo ne iš Romos popiežiaus, o iš mūsų Livonijos kroniką, kad būtų galima sugriauti Juozas Girnius, „Tauta ir tautinė ištikimybė“, Raštai t. 3. Vilnius, 1995, p. 56–59. palaikus kaipo pergalėtojai dėvėjo.“ kaimynų lenkų (mozūrų), nežinančių, kaip panašius romantinius vaizdinius apie bal- 2„Penktadienio Žemaitis“, 2013 02 22, Nr. 8 (867), p. 6. „Tuo tarpu paimtuosius neprietelius išlikti, kaip apsiginti nuo lietuvių, žemaičių, tus. Ne Ordinas atnešė į Pabaltijį žiaurius 3 Simonas Daukantas „Būdas lietuvių ir žemaičių“, karėj, užvis vokiečius krikščionis, smarkiai prūsų, jotvingių puolimų. karo metodus, jis ten juos rado, perėmė ir Vilnius, 1996, p. 176, 177, 186. 4 smarkesniai galavo žemyn ar sunkiais dar- Broliai latviai pradėjo krikštytis 1186 m. ištobulino. Šiandien sunkiai įsivaizduojama Tokie tuomet buvo lietuviai žemaičiai ir prūsai. Aišku, ilgai išlikti jie negalėjo. Dvi galimybės: arba galų bais lig smerčio novijo: kaipogi, prie girnų Latvių pirmasis krikštytojas vyskupas šv. tik viena – ar bent turėtų būti nelengvai su- gale pralaimėti ir išnykti, arba dvasiškai pasikeisti (vys- prikalę, liepė jiems tuoįtimpos malti kartais, Meinhardas išmokė latvių gentis statyti vokiama – kaip galėjo krikščionys perimti kupo J. Borutos SJ pastaba). daug jų paėmę ir nežinodami kur dėti, parda- mūro pilis, kad atsilaikytų prieš lietuvių ir tokią praktiką.“7 5 Kazys Almenas, Sunki pradžia // Voruta, 2001 01 vojo į vergus gudams ir totoriams, bet pervis žemaičių puolimus. Jokio Vokiečių ordino Dar prieškaryje Juozas Eretas rašė: „Ne- 06, Nr. 1-2 (4/5-4/6), p. 2. 6 Alfredas Bumblauskas, Lietuviai – sausumos vikingai smarkiau žudė krikščionų kunigus, kaipo tuomet Latvijoje dar nebuvo. O žemaičiai galima manyti, kad germanai iš karto pasi- // Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. R. Paknio leidykla, melagius ir kropėjus, kurie buvo priežasčia brolius latvius agresyviai ir žiauriai užpul- darė tikri krikščionys. Pagonybė buvo giliai V., 2005, p. 32. visų tų kruvinų karių ir nelaimių, kuriose dinėjo. Apie tai rašė mūsų žemietis istorikas įaugusi į germanų širdis ir krikščionybė jiems 7 Sven Eric Ekdali, „Lietuvos krikščionėjimas Vidurio lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, žuvo dieną ir Alfredas Bumblauskas knygoje „Senosios buvo per daug svetimas, naujas dalykas, Europos kontekste“, Lietuvos dailės muziejus, 2001m. vykusios konferencijos skaityti pranešimai, Vilnius, naktį, nenorėdami jiems vergauti <...> kru- Lietuvos istorija“. Jis primena: kurio negalima giliai ir greitai pasisavinti. 2005, p. 117 viną prakaitą dieną naktį braukdami; todėl „Karingiausi iš baltų genčių XI–XII a. Todėl jų „krikščionybė“ dar ilgą laiką tebuvo 8 J. Eretas, „Vokiečių literatūros istorija“, Kaunas, tankiai, krikščionų kunigą sugavę, perskėlė buvo kuršiai, o XII a. pab. prasidėjo lietuvių tiktai pagonybės ir krikščioniškų elementų 1931, p. 41. Tęsinys kitame numeryje Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781)  Antrojo pasaulinio karo istorija Lietuvių policijos Vilniaus 4-asis batalionas (1941–1944) Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Vilnius Atkelta iš 1 p. Nacistinės okupacijos metais (1941–1944) uniforma, apginkluoti vokiškais šautuvais į Dniepropetrovską. Čia susirinko visas 4- buvo suformuota nemažiau 26 lietuvių poli- ir pradėti mokyti rikiuotės, taktikos ir kitų asis batalionas19. Kita dalis bataliono karių cijos batalionai (lietuviai dažniau juos vadino karinių dalykų12. 1942 m. pradžioje pasikeitė 1942 m. viduryje iš Juzovkos buvo nuvežti į savisaugos daliniais). Šie batalionai atliko bataliono vadovybė. Yra žinoma, jog 1942 Siniavkos stotį (Stalino sritis), vėliau grąžinti įvairias funkcijas – dažniausiai saugojo įvai- m. balandžio pradžioje bataliono vadu buvo į Juzovką. Čia batalionas toliau buvo kariškai rius karinės reikšmės objektus (geležinkelius, majoras Leonardas Jurkšas, bataliono 4-osios apmokomas ir saugojo karinius sandėlius. tiltus, karinius sandėlius) ir kovojo su sovieti- kuopos vadu – kpt. Petras Puodžiūnas. 1942 Juzovkoje batalionas stovėjo apie 2 mėnesius. niais partizanais Lietuvoje ir kitose vokiečių m. lapkričio 30 d. vokiečių tvarkos policijos Bataliono kareiviai konvojuodavo į darbus okupuotose Sovietų Sąjungos respublikose vado Lietuvoje įsakymu kpt. P. Puodžiūnas apie 500 sovietų karo belaisvių, kurie tiesė (Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje). Kai kurie buvo paskirtas 4-ojo bataliono vadu13. naują autostradą 20. Prie strateginės batalionai tapo nacių nusikalstamos politikos Vokiečių tvarkos policijos vado Ostlande magistralės (Durchgangsstrasse IV) tiesimo įrankiais – jie buvo panaudoti įkalintų žydų 1942 m. kovo 23 d. įsakymu 4-asis batalionas darbų apsaugos buvo sutelkta daug įvairių ir sovietinių karo belaisvių saugojimui bei kartu su 7-uoju, 8-uoju ir 11-uoju lietuvių tautų policijos batalionų. Magistralės tiesimo žudynėms. Savisaugos dalinių numeravimas, policijos batalionais privalėjo pasiruošti darbai vyko apie 1500 km ruože. Apie tai jų organizacija keitėsi. Vokiečiai okupuotoms išvykimui į Ukrainą. 4-asis batalionas turėjo Karyje rašė karo korespondentas Henrikas Rytų Europos tautoms nustatė ribotą leis- išvykti traukiniu į Jaroslavo-Pšemyslio sritį Blazas (kalba netaisyta – A. B.): [...] Taigi visu tinų suformuoti batalionų skaičių, jie buvo Vakarų Ukrainoje, toliau keliauti į Lvovą. kelio ruožu vyksta dideli kelio praplėtimo ir numeruojami pagal teritorinį administracinį Čia 4-asis batalionas iš atsakingo strateginės statybos darbai. Šalikelėse daugelyje vietų okupuotų kraštų padalinimą. 1941–1942 m. autostrados IV (Durchgangsstrasse IV) įrengtos akmens laužyklos, pristatyta akmens Ostlando reicho komisariato (Lietuva, La- karininko majoro Giesecke turėjo gauti malimo mašinų. Ir akmens laužyklose ir ir prie tvija Estija, dalis Baltarusijos) tautoms buvo konkrečią užduotį ir veiklos rajoną. Stovėjimo kelio statybos dirba daugiausia belaisviai. Jie čia leista suformuoti 49 batalionus, vėliau buvo Lvove metu 4-asis batalionas turėjo būti sukoncentruoti belaisvių stovyklose ir juos išskirti papildomi batalionų limitai. Lietu- pavaldus vokiečių tvarkos policijos vadui stropiai reikia saugoti, kad neišsilakstytų, kad vių batalionai turėjo tokius numerius: Nr. Krokuvoje14. Prieš išvykstant į Ukrainą pabėgę neplėšikautų apylinkės kaimuose. Atsimi- 1–15, 250–265, latvių – Nr. 16–28 ir 266–285, (1942 m. kovo 3 d.) batalionui buvo paskirtas nus, jog kelio statybos ruožas tęsiasi per 1000 4-ojo bataliono kareivis Vladas Apynis estų – Nr. 29–45 ir 286–293, baltarusių – Nr. vokiečių ryšių karininkas policijos kapitonas kilometrų, galima įsivaizduoti, kokia gausybė 46–49. Iš tikrųjų lietuviški batalionai Nr. 260– Arthuras Martinas, atvykęs iš Miunsterio15. žmonių čia dirba, ir kiek daug karių šio darbo batalionas, nes dėl didelių nuostolių ir ma- 265 niekada nebuvo sukurti, taigi, Lietuva 1942 m. gegužės 10 d. 4-asis batalionas (12 apsaugai reikia panaudoti. Statybos darbus pri- siško dezertyravimo batalionuose buvo likę visiškai neišnaudojo jai skirto limito. 1942 m. karininkų, 56 puskrininkiai ir 418 eilinių) žiūrinčių karių tarpe rasi ir vokiečių, ir lietuvių, mažai karių28. Kai kurių buvusių bataliono rugpjūčio mėn. batalionuose buvo 341 buvo išsiųstas į Ukrainą vykdyti ypatingą ir latvių, ir kitų tautų atstovus, kurie čia, karių liudijimu, lietuvių policijos batalionai karininkas, 1 772 puskarininkiai bei viršilos, uždavinį16. Iš pradžių batalionas traukiniu Ukrainos platybėse, išsisikirstę nedideliais būre- buvo priskirti 37-ajam policijos pulkui29. 6 275 kareiviai, iš viso 8 388 kariškiai1. atvyko į Lvovą ir apsistojo kareivinėse. liais, neša apsaugos tarnybą šimtus kilometrų 1943 m. spalio 25 d. 4-ojo bataliono vokiečių Lietuvių policijos 4-asis batalionas Kelionę į Ukrainą Kario laikraštyje aprašė besitęsiančiuose ruožuose. [...] Mūsų kai kurių ryšių karininkas informavo Tvarkos policijos buvo suformuotas Vilniuje 1941 m. rugsėjo j. ltn. J. Gradinskas (kalba netaisyta – A. B.): karių pareiga šiandie Ukrainoje dalyvauti kelių vadą Lietuvoje apie kritišką padėtį jo prižiū- pradžioje2. 1941 m rugsėjo 16 d. žiniomis, […] Vakar po pietų atvykome į L. (Lvovas – statyboje. Šioji pareiga yra viena svarbiausių. Juk rimame batalione. Ryšių karininko teigimu, batalioną sudarė trys kuopos (13-oji, 14-oji A. B.). Pavakare buvo pranešta, kad čia ir Napoleonas tik todėl pralaimėjo kovą Rytuose, batalionas yra nepajėgus vykdyti jam kelia- ir 15-oji). Bataliono vadu buvo paskirtas išsikrausime ir laikinai liksime. […] Parvykstu į kad jis nenutiesė kelių ir nesutvarkė tiekimo. mus uždavinius, karininkai nesugeba suval- kpt. Povilas Bareišis3. 1941 m. rugsėjo 23 d. mūsų naująsias kareivines. Balkone jau iškeltos Vokiečių karinė vadovybė šios klaidos nebekarto- dyti savo pavaldinių, bataliono kariai nepa- žiniomis, bataliono štabe tarnavo 12 kariškių linksmai plėvesuoja dvi vėliavos: raudona su ja. Keliai tiesiami ir sutvarkomi. Priešas bus tikimi, nes moka rusų bei ukrainiečių kalbas (bataliono vadas kpt. P. Bareišis, adjutantas hakenkreuzu ir pirmą kartą šiame mieste nugalėtas21. Staline dalis bataliono kareivių ir bendrauja su vietiniais gyventojais, mėgs- j. ltn. Jonas Gradinskas, ūkio viršininkas lietuviška trispalvė. […] Šiandie Sekminės. saugojo karo belaisvius, dirbančius gamy- ta degtinę ir moteris. ltn. Balys Strazdas), 1-oje kuopoje – 119 Kuklius mūsų važiuojančius namelius puošia kloje Nr. 144. Be to, lietuviai saugojo sovietų karių (kuopos vadas kpt. Vincas Miliauskas, beržų šakos. Priešpiet atsiduriame Z. […] karo belaisvių stovyklą, kurioje kalėjo apie 1 Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944), Dokumentų rinkinys, 1 dalis, Vilnius, 1965, p. 322–323. būrių vadai: ltn. Pranas Urbutis, j. ltn. Įvažiuojame į pramonės sritį. Pasiekiame miestą tūkstantis belaisvių. Vėliau (nuo 1943 m. 2 Kaune 1941 m. taip pat buvo suformuotas 4-asis Vincas Liauba, j. ltn. Stasys Atkočaitis), 2-oje D., pramonės centrą. Čia fabrikai prie geležinkelio pradžios) 4-ojo bataliono kareiviai saugojo policijos batalionas, bet vėliau jis buvo pavadintas 7- kuopoje – 92 kariai (kuopos vadas ltn. Vladas linijos tęsiasi šimtais metrų. Visi jie susprogdinti, geležinkelio atkarpą Jasinevataja–Juzovka22. uoju batalionu. Ašmonas, būrių vadai-ltn. Bronius Gritis, sudeginti. Visa tai, raudonųjų, kaip čia juos 1942 m. rugpjūčio mėnesį bataliono 2-oji 3 Savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 09 23), LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 261, l. 84-88. j. ltn. Jonas Asminas, j. ltn. Vladas Garsys), žmonės vadina, darbas. […] Pavakariais kuopa (vadas ltn. Juozas Tarasevičius) buvo 4 Savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 09 23), 3-oje kuopoje – 82 kariai (kuopos vadas kpt. sustojame stotyje J. (Juzovka – A. B.). Ji visai išsiųsta į Makejevką ir čia saugojo maisto ibid., b. 262, l. 58-61. Vladas Patašius, būrių vadai: ltn. Bronius netoli miesto S. (Stalino – A. B.). […] Jau sandėlius bei sovietų karo belaisvius maž- 5 V. Daminausko 1945 11 26 tardymo protokolas, Deveikis, j. ltn. Justinas Samuolis, j. ltn. žygiuojame, nebe važiuojame toliau į Rytus. Po daug iki 1942 m. gruodžio mėnesio. Karo LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47322/3, t. 3, l. 88 a. p. 6 Savisaugos dalims įsakymas Nr. 17 (1941 09 17), Vytautas Norkus), 4-oje kuopoje – 85 kariai pietų pasiekiame dienos tikslą. Mus sutinka labai belaisvių stovykloje buvo kalinama apie LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 261, l. 93. (kuopos vadas kpt. Ignas Jonikas, būrių vadai: mandagūs ir rūpestingi vokiečių pareigūnai. […] tūkstantis žmonių. Belaisviai kraudavo 7 Savisaugos dalims įsakymai Nr. 16 (1941 09 16) ir ltn. Juozas Šivokas, j. ltn. Povilas Šepetys, Šiandie-antra žygio diena. 43 km! Lietus „taiso“ akmenis į sunkvežimius ir dirbo kitus sun- Nr. 25 (1941 10 07), ibid., b. 261, l. 71-73, 94. j. ltn. Juozas Šliarpas). Iš viso batalione nuotaiką, bet nieko nepadarysi-palapinę ant kius fizinius darbus. Stovyklos komendantu 8 Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas 4 17 Nr. 35 (1941 12 31), ibid., b. 261, l. 1. tuomet tarnavo 390 karių . Batalionas buvo pečių, ir žengte marš!” . Po dviejų savaičių buvo vokiečių majoras. Vokiečiai su belais- 9 Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas įsikūręs Vilniuje, Sierakausko gatvėje (tuomet batalionas buvo išsiųstas į Juzovkos miestą viais šioje stovykloje elgėsi normaliai, belais- Nr. 12 (1941 11 01), ibid., b. 261, l. 30-31. Nr. 13) esančioje cerkvėje5. 4-asis batalionas netoli Stalino (nuo 1961 m. Doneckas). Čia vių nemušė ir nešaudė23. Čia bataliono ka- 10 Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas buvo suformuotas perkeliant į jį karius iš kitų pasiliko bataliono 3-oji ir 4-oji kuopos. Re- reivis Kazys Vaikutis sumušė vieną vokiečių Nr. 26 (1941 12 15), ibid., b. 261, l. 175. 11 Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas Vilniaus apygardos savisaugos dalių. 1941 m. miantis vokiečių policijos dokumentais, 4-asis kariškį už tai, kad šis savavališkai užėmė Nr. 20 (1941 12 04), ibid., b. 261, l. 19. rugsėjo 10 d. iš Vilniaus 2-ojo bataliono į 4- batalionas į Stalino miestą atvyko 1942 m. būrio vado ltn. Vlado Garsio kambarį. Už tai 12 L. Zakarausko 1949 02 24 tardymo protokolas, ąjį batalioną buvo atkelta 16 eilinių6. 1941 gegužės 29 d. Čia batalionas tapo pavaldus K. Vaikutis metus laiko buvo kalinamas Ta- LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13262/3, l. 25. m. rugsėjo antroje pusėje batalioną sudarė Strateginės magistralės IV apsaugos skyriui lino kalėjime. Vėliau jis buvo sugrąžintas į 13 Kpt. P. Puodžiūno 1942 04 07 raštas bataliono vadui, LCVA, f. R-659, ap. 1, b. 17, l. 358; Vokiečių tvarkos keturios kuopos. 1941 m. rugsėjo 30 d. 4-asis ir turėjo būti panaudojamas į rytus nuo savo batalioną, kuris tuomet buvo dislokuo- policijos vado Lietuvoje 1942 11 30 raštas, ibid., f. R-1444, batalionas buvo sumažintas iki trijų kuopų, Stalino. Bataliono 1-oji kuopa turėjo būti tas Kovelio apylinkėse. Po savaitės (1943 m. ap. 1, b. 20, l. 3. vieną kuopą (iš viso 148 įvairių laipsnių siunčiama į Snežnoje, 2-oji kuopa į Makejev- spalio 22 d.) K. Vaikutis iš bataliono pabėgo 14 Vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje 1942 03 23 karius) perkėlus į Vilniaus 3-iąjį batalioną7. ką ir Sugreščių, 3-oji ir 4-oji kuopos į Stalino ir sugrįžo į namus Antalieptės valsčiuje24. išankstinis įsakymas, ibid., f. R-659, ap. 1, b. 1, l. 131. 15 18 Ibid., f. R-682, ap. 1, b. 7, l. 1. Vietoj perkeltos kuopos batalione buvo vakarinę dalį . Juzovkoje lietuvių kariai Nuo 1942 m. gruodžio mėn. iki 1943 m. liepos 16 P. Stankeras, Lietuvių policija 1941–1944 metais, pradėta formuoti reprezentacinė kuopa, saugojo sovietų karo belaisvių stovyklą (joje mėn. 3-oji kuopa saugojo dirbančius civilius V., 1998, p. 132. kuri 1941 m. gruodžio 31 d. buvo išsiųsta buvo apie 1,5–2 tūkstančiai karo belaisvių). darbininkus Ilovaisko rajone. Vėliau ši kuopa 17 J. ltn. Gradinskas, „Mūsų dalinys vyksta į Rytus“, į Kauną8. 1941 m. lapkričio pradžioje Karo belaisviai dirbo kelio tiesimo darbus. su visu batalionu buvo nusiųsta į Kovelį25. Karys, 1942 08 08, Nr. 33. 18 Vokiečių policijos 1942 05 31 telefonograma batalioną vėl sudarė keturios kuopos. Belaisviai gyveno barakuose, maitinimas Viena bataliono kuopa 1942 m. vasaros pa- Vilniaus SS ir policijos vadui, LCVA, f. R-659, ap. 1, b. Laikinai eiti 4-osios kuopos (tuomet ši kuopa buvo blogas, dėl sunkių gyvenimo sąlygų jų baigoje buvo padalinta į dvi grupes ir paskirs- 1, l. 115. turėjo 16-ą numerį) vado pareigas nuo 1941 nemažai mirdavo. Vokiečių nurodymu, tyta po įvairius kolūkius. Viena grupė (apie 19 V. Gaidelio 1946 06 04 tardymo protokolas, LYA, m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas iš Vilniaus 2- sargybiniai privalėjo griežtai elgtis su 20 karių) atsidūrė Rostovo srityje ir saugojo f. K-1, ap. 58, b. 4725/3, l. 31 a. p.; A. Skunsmano kalba NKVD kariuomenės Leningrado srities karo tribunolo ojo bataliono atkeltas ltn. Stasys Mykolaitis. belaisviais. Už menkiausią nepaklusnumą kelią tiesiančius vietos gyventojus. Ši grupė 1946 06 05 d. Posėdyje, ibid., b. 45096/3, l. 71 a. p. 9 Kuopoje tuomet tarnavo 75 kariai . 1941 m. ar lėtą darbą jie turėjo būti mušami. Kartą 4 čia tarnavo apytikriai iki 1943 m. sausio 20 L. Zakarausko 1949 02 24 tardymo protokolas, gruodžio 1 d. į 4-ąjį batalioną buvo atkelta belaisviai darbo metu pasmaugė sargybinį mėnesio, po to buvo nuvežta į Ilovaisko ibid., b. 13262/3, l. 26. 38 karininkai ir puskarininkiai, tarp jų kpt. ir pabėgo. Už tai vokiečiai šalia lagerio geležinkelio stotį (Stalino sritis), dar vėliau 21 H. Blazas, „Ukrainos lygumų sargyboje“, Karys, 1942 10 17 dd., Nr. 43 (1152). Juozas Irlikis (paskirtas bataliono gydytoju), pakorė kelis belaisvius (remiantis kitais į Petropavlovsko rajoną ir ten kariškai toliau 22 V. Petkevičiaus 1945 11 01 tardymo protokolas, 26 ltn. Balys Šimkonis, ltn. Leopoldas Tribė, ltn. šaltiniais, buvo pakarta 10 karo belaisvių). buvo apmokoma . 1943 m. rudenį, priartė- LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-8322, l. 14. Liudvikas Norkevičius (paskirtas bataliono 1942 m. lapkričio mėn. 4-osios kuopos 2-as jus frontui, visas 4-asis batalionas pasitraukė 23 B. Čebatoriūno 1946 06 05 tardymo protokolas, vado adjutantu), ltn. M. Cieminis, j. ltn. būrys buvo perkeltas prie Rostovo ir į Dniepropetrovską. Po dviejų savaičių (apy- ibid., b. 4725/3, l. 62-63. 24 K. Vaikučio 1961 06 19 tardymo protokolas, ibid., Zigmas Krištaponis, j. ltn. Jonas Gradinskas, dislokavosi apie 2 mėnesius. Po Stalingrado tikriai 1943 m. lapkričio mėn.) batalionas b. 46474/3, t. 1, l. 85; Įsakymas (1943 11 16) suimti K. 10 j. ltn. Juozas Rimkevičius . mūšio šis būrys buvo perkeltas į Ilovaisko traukiniu buvo perkeltas į Kovelį. Kai kurių Vaikutį, LCVA, f. R-682, ap. 1, b. 1, l. 94. 1941 m. gruodžio 4 d. iš 16-os 4-ojo miestą. Čia susirinko visa bataliono 4-oji autorių teigimu, 4-asis batalionas buvo iš- 25 B. Čebatoriūno 1946 06 06 apklausos protokolas, bataliono karių buvo suformuotas kuopa. Po mėnesio į Ilovaiską atvyko ir formuotas 1943 m. lapkričio mėnesį27. Vis LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4725/3, l. 65-66. 26 L. Zakarausko 1949 02 24 tardymo protokolas, Savisaugos dalių Vilniaus apygardos štabo bataliono 3-oji kuopa. Abi kuopos buvo dėlto, remiantis buvusių bataliono karių ibid., b. 13262/3, l. 26-27. žandarų būrys. Būrio vadu buvo paskirtas kariškai apmokomos. 1943 m. pradžioje parodymais, bataliono branduolys išliko iki 27 P. Stankeras, Lietuvių policija 1941–1944 metais, p. ltn. Martynas Cieminis. Būriui buvo pavesta bataliono 4-oji kuopa buvo perkelta į 1944 m. vasario mėnesio. Galimas dalykas, 132; A. J. Munoz, Hitlers Eastern Legions, Vol. I, The Baltic prižiūrėti ir tvarkyti savisaugos dalių karių Slaviankos gyvenvietę ir ten pakeitė latvių jog batalionas veikė kitu pavadinimu ir kitu Schutzmannschaft, N. Y., 1996, p. 31. 28 11 A. Kriaučiūno 1945 04 06 tardymo protokolas, elgesį viešose vietose . 1942 m. sausio kuopą, saugojusią kelio tiesimo darbus numeriu. Buvęs bataliono kareivis Antanas LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45729/3, l. 37 a. p. mėnesį 4-asis batalionas buvo papildytas dirbančius civilius gyventojus. Slaviankoje Kriaučiūnas minėjo, kad Kovelyje iš trijų 29 V. Railos 1945 04 15 tardymo protokolas, ibid., savanoriais iš visos Lietuvos. Naujokai 4-oji kuopa tarnavo iki 1943 m. birželio lietuvių policijos batalionų likučių (4-ojo, b. 45729/3, l. 65. buvo aprengti Lietuvos kariuomenės mėnesio. Priartėjus frontui, ji buvo perkelta 8-ojo ir 11-ojo) buvo suformuotas vienas Tęsinys kitame numeryje  2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta PR „Tele2“ dovanos žinutes ir megabaitus Renkantis mobiliojo ryšio paslaugų pla- Planas „500“ bus tinkamas skambinan- ną, tenka pasvarstyt, ko reikia labiau – SMS tiems mažiau. Už 20 Lt mėnesio mokestį žinučių ar mobiliojo interneto megabaitų suteikiama 500 nemokamų minučių pokal- naršymui. Dažnas žmogus dar ir suabejoja: biams į visus Lietuvos tinklus. gal nesinaudosiu, gal tik pokalbių minutes Dažnai kalbantiems „Tele2“ siūlo mokė- rinktis? jimo planą „1000“. Jį pasirinkę klientai už Naujas telekomunikacijų bendrovės 25 Lt mėnesinį mokestį gaus 1000 minučių „Tele2“ pasiūlymas leidžia dėl to galvos pokalbiams į visus Lietuvos tinklus. nebesukti. Dabar pasirinkus vieną iš trijų O vartotojai, įpratę kalbėti daug ir ne- pokalbių planų, SMS ir megabaitai sutei- varžomai, sutaupys pasirinkę planą „2000“. kiami nemokamai. „Tele2” kviečia savęs Už 36 Lt/mėn. mokestį suteikiama net 2000 nevaržyti ir dar sutaupyti. nemokamų pokalbių minučių į visus šalies tinklus. Planas pagal Galimybė kiekvieną mėnesį nemokamai poreikį + dovanos išsiųsti net 5000 SMS į visus Lietuvos tinklus ir išnaršyti 300 MB dovanojama su bet kuriuo Dabar visi esami ar nauji „Tele2“ klientai, iš šių planų, sudarius 24 mėnesių sutartį. Su mokėjimo planais „500“, „1000“ arba „2000“ „Nokia Lumia“, „Samsung Galaxy S“ ir „LG Optimus“ serijų telefonai siūlomi už ypač gerą kainą pasirinkę vieną iš trijų mokėjimo planų – „500“, „1000“, arba „2000“ – už dyką gauna 5000 SMS Išmanieji telefonai pigiau somai nuo modelio, ji yra nuo 8 iki 60 litų. Galaxy Tab 2“ su 24 mėn. sutartimi par- žinučių ir 300 MB dovanų. Išskirtinio dizaino mėgėjams skirti trijų duodamas už 99 Lt pradinę įmoką, vėliau „Pasiūlymas skirtas žmonėms, Pasirinkus norimą mokėjimo planą, modelių išmanieji „Nokia“ telefonai – „Lu- per mėnesį kainuos 35 Lt. norintiems bendrauti laisvai ir nepermokėti. kartu „Tele2“ kviečia įsigyti ir išmanųjį mia 520“, „Lumia 720“ ir „Lumia 920“. Specialiu „Tele2“ pasiūlymu pokal- Skambučiai už mažą kainą yra reikalingi telefoną. Su mokėjimo planu juos galima „Samsung“ gerbėjai gali rinktis išmaniuo- biams, SMS, naršymui ir išmaniesiems visiems, o minučių kiekį iš trijų pasiūlymų gauti už itin patrauklią kainą. sius „Galaxy S duos“ ir „Galaxy S 4 mini“. telefonams gali naudotis ir esami, ir nauji galima pasirinkti pagal savo poreikius. Dar Sudarant 24 mėn. telefono pirkimo su- Iš LG modelių yra siūlomi „Optimus“ se- operatoriaus klientai. Tai galima padaryti daugiau sutaupyti leis nemokami 5000 SMS tartį, visus telefonus galima gauti sumokė- rijos išmanieji telefonai – „L3 II“ ir „L5 II“. visuose „Tele2“ salonuose arba interneto ir 300 MB“, – sako Tomas Burovas, „Tele2“ jus 1 Lt pradinę įmoką, o vėliau atsiskaityti Taip pat galima pasinaudoti proga nu- svetainėje www.tele2.lt. rinkodaros vadovas. mokant sumažintą mėnesio įmoką. Priklau- sipirkti planšetinį kompiuterį. „Samsung Užs. Nr. 23

Muziejus laikraštyje Nr. 31 (292) Šv. Kristoforo atvaizdai Liepos 25-ąją minima šv. Kristoforo tis Jogaila 1387 m. kovo 22 d. suteikė tuvos miestų, tame tarpe, ir Vilniaus, Trakų istorijos diena. Jo kultas siekia V a., o Šv. Kristo- Vilniui Magdeburgo teises ir miesto herbus, sostinei buvo pasiūlyta senoji muziejaus rinki- foro hagiografi ja (gyvenimo ir kančios antspauduose naudotas Šv. Kristoforo simbolika. Tik šv. Kristoforas, dėl ide- niuose saugomas istorija) žinoma nuo XI a. Šventasis bu- atvaizdas. T. Žebrausko rinkinyje buvo ologinių motyvų, pervadintas pago- XX a. 4 deš. ispa- vęs milžiniško ūgio kanaanietis. Tapęs Vilniaus miesto tarėjų antspaudas, nišku milžinu Alkiu, nešančiu kūdikį, niškas automobilio ženklas su šv. Kris- krikščioniu platino Kristaus mokslą naudotas 1444-1568 m. Jame pavaiz- fone pavaizduota Gedimino pilis. Po toforu. Jis pagamintas iš sidabruoto tarp pagonių, todėl buvo pramintas duotas stovintis Šv. Kristoforas laikan- 1970 m. Dainų šventės, kurios dalyviai metalo, yra 46 x 34 mm dydžio. Šonuo- Kristoforu ( lot. Christophorus – Kris- tis lazdą, viršūnėje papuoštą dvigubu nešė herbus su savo miestų atributika, se dvi ąselės, tvirtinimui prie automo- Ženklas su šv. Kristoforu. XX a. 3 deš. taus nešėjas). Legenda, kad Kristoforas kryžiumi. Dvigubas kryžius – Jogailos O. Ševeliovo nuotr. atkurtų herbų neleista naudoti. Tik at- bilio kėbulo. Medalione pavaizduotas nešęs kūdikėlį Jėzų per upę, sulinkęs po ir Jogailaičių dinastijos ženklas, suteikė kūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 Šv. Kristoforas, pasirėmęs lazda, nešan- jo našta, atsirado XII a. Šventasis žuvo šventajam papildomą prasminį akcen- lazdos su dvigubu kryžiumi rankoje m. balandžio mėn. 17 d. patvirtintas tis per upę kūdikėlį Jėzų. Fone peizažas kankinio mirtimi, apšaudant strėlėmis tą, jis tapo ne tik paties vaikelio Jėzaus, laiko išrautą medį su šaknimis. Po III Vilniaus miesto didysis ir mažasis her- su medžiu ir bažnytėle. Būdinga detalė ir nukirtus galvą. Šv. Kristoforas laiko- bet ir Kristaus tikėjimo nešėju pago- valstybės padalijimo 1795 m., Rusijos bai su istoriniu šv. Kristoforo atvaizdu, – kitame upės krante stovi prašmatnus mas gelbėtoju nuo staigios mirties, til- nims. Vilnius po 1387 m. krikšto, kaip imperijos laikų Vilniaus antspauduose kurių autorius yra Arvydas Každailis. XX a. 3-4 deš. automobilis – kabrio- tų, laivininkų, vežikų ir šiaip keliautojų šv. Kristoforas – jo globėjas, tampa virš šv. Kristoforo vaizduojamas impe- Kaip minėta šv. Kristoforas laiko- letas. Apatinėje dalyje užrašas ispanų globėju. Ankstyvaisiais viduramžiais svarbiausiu krikščionybės skleidimo rijos dvigalvis erelis. Caras Nikolajus I mas vežėjų ir keliautojų globėju. Eu- kalba: SAN CRISTOBAL PRETEGE- šv. Kristoforas vaizduojamas stovintis židiniu. Šv. Kristoforą Vilniaus miesto 1845 m. balandžio 6 d. suteikė Vilniui ropoje XVI-XVIII a. buvo net kala- NUS (Šv. Kristoforas globėjas). Meda- tiesiai, atsirėmęs į lazdą, nuo XV a. – heraldiniu simboliu 1568 m. įtvirtino naują herbą – jame pavaizduotas Vytis, mos specialios keliautojų monetos bei lionų fi gūrų kompozicija – klasikinio brendantis per upę, nešantis ant peties Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi- kurio skyde stačiatikių kryžius. Vil- medaliai. Jų vienoje pusėje dažniau- stiliaus, meniškai įtaigi. kūdikėlį Jėzų. mantas Augustas. Jo rašte sakoma, kad niaus kraštą užgrobus Lenkijai, 1920 siai vaizduotas audros ištiktas laivas, Muziejaus rinkiniuose saugoma ir Šv. Kristoforas yra Vilniaus mies- Vilniaus magistratas savo antspaude – 1939 m. ir atgavus 1940 m. miestą kitoje – Šv. Kristoforas. Ženklai su šv. kitų eksponatų su Šv. Kristoforo at- to herbe. Vilnius – pirmasis Lietuvos turintis Šv. Kristoforo atvaizdą turi juo Lietuvai, jo herbe vėl buvo Šv. Kristo- Kristoforu naudoti ir XIX a. pabaigoje vaizdu. miestas, gavęs vakarietiško tipo sa- naudotis ir toliau. Pasibaigus Gedimi- foras. Per sovietinę okupaciją Vilniaus pasirodžius naujai transporto priemo- vivaldą. Lietuvos didysis kunigaikš- naičių dinastijai, Šv. Kristoforas vietoj herbas panaikintas. Pradėjus kurti Lie- nei – automobiliui. Muziejininkas Saulius Zalys

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis.

Muziejus laikraštyje Nr. 32 (293) Verpimas – senasis protėvių amatas Archeologinių tyrimų metu retai kada Ankstyviausi Lietuvoje rasti verpimo smagračiai būdavo ornamentuojami Vakarų Lietuvos pavyksta aptikti tekstilės liekanų. Daž- įrankiai datuojami viduriniuoju neolitu. duobutėmis, grioveliais ar kitu geometri- kapinynuose ir niausiai audinio fragmentų randama Šventosios 2/4B akmens amžiaus radim- niu ornamentu, skersmuo – 25-60 mm. ankščiau būdavo laidojimo paminkluose, šalia mirusio- vietėje rastas verpstės fragmentas prime- Skirtingas jų svoris lemdavo verpiamo aptinkama žalva- jo metalinių papuošalų. Metalas, ypač nantis to meto irklą, aptikta medinė šeiva siūlo storį. Sunkesni verpstukai būdavo rinių verpstukų, tačiau visi jie būdavo žalvaris pasižymi konservuojančiomis - uosinė plona lazdelė su apvaliu sustorė- skirti plonesniems siūlams verpti, len- miniatiūrinės simbolinės kopijos. Tačiau savybėmis. Todėl neretai prie žalvarinių jimu gale. Vėlyvajame neolite aptinkama gvesni – storesniems. Sukarštas linų ar dalis Viešvilėje rastų verpstukų yra natū- apyrankių, segių ar antkaklių aptinkama molinių verpstukų arba dar kitaip vadi- vilnos pluoštas būdavo tvirtinamas prie ralaus 12,9 - 24,2 cm dydžio. Poroje su mineralizuoto audinio fragmentų, kurie namų smagračių. Aiškumo dėlei reikėtų verpstės, kuri būdavo laikoma vienoje verpstukais Viešvilės degintiniuose ka- suteikia nemažai informacijos apie audi- pažymėti, jog verpimo įrankis buvo iš rankoje, o kita nuo kuodelio yra traukia- puose buvo aptiktos žalvarinės lazdelės, nio kilmę, atlikimo techniką, naudotus kelių dalių. Jį sudarė dažniausiai medi- mas pluoštas ir sukamas ant verpstuko. kurių paskirtis lieka neaiški. Abiejuose raštus. Daug dažniau kapuose ar gyven- nis kotelis (šeiva) su išplatėjimu gale ar Tai yra efektyvesnis verpimo būdas, nei jų galuose, kartais ir ties viduriu yra ke- vietėse aptinkama drabužių gamybos ties viduriu bei ant jo užmaunamas mo- pluošto sukimas tarp pirštų. Baigus verp- turkampiai ar trikampio formos pasto- įrankių, kurie suteikia informacijos apie linis ar iš kitos medžiagos pagamintas ti siūlai būdavo suvyniojami į kamuoliu- rinimai. Dalis lazdelių yra puošnios, jų tam tikrus technologinius jų gamybos smagratis. Naudotos taip pat medinės kus arba paliekami ant verpstukų. viršutinė dalis buvo užbaigiama spiraline procesus. verpstės, prie kurių buvo tvirtinamas Trakų istorijos muziejuje archeologijos galvute, kurios dvi spiralės būdavo su- Šeimoje drabužių gamyba užsiimda- verpiamos vilnos ar lino pluoštas. Deja, rinkinyje saugomi Viešvilės kapinyno sukamos vidaus link. Tuo šie dirbiniai vo moterys, todėl su šiuo amatu susiję medis per kelis šimtmečius suyra, todėl radiniai priklausytų pradiniam drabužių primena smeigtukus. Tačiau ant jų išlikę darbo įrankiai yra aptinkami išimtinai archeologinių tyrimų metu retai kada gamybos etapui. Be molinių smagračių užvynioti suverpti siūlai rodytų, jog jų moterų kapuose. Šiais įrankiais iš lino, pavyksta rasti šeivos ar verpstės likučių. archeologinių tyrimų metu buvo rasti paskirtis yra visai kita. Gal būt jie taip kanapių bei vilnos pluoštų būdavo ver- Dažniausiai I-XII a. kapuose bei gy- ganėtinai unikalūs radiniai – žalvariniai pat naudoti kaip verpstukai arba jais bū- piami siūlai. Verpimo įrankius naudojo venvietėse yra aptinkami smagračiai su Viešvilės kapinyne rasti verpstukai, X-XI a. verpstukai, kurių ir šeiva ir smagratis davo pluoštas tvirtinamas prie verpstės. visos kultūros, skyrėsi tik jų forma ar viduryje esančia apskrita skylute, kuri U. Budvydo nuotr. buvo pagaminti iš vientiso metalo. Vieno Radiniai datuojami X-XI a. (vėlyvuoju medžiaga. Tai buvo sąlygota ne tik kul- buvo skirta įtvirtinti šeivą. Smagračiai verpstuko smagračio abi plokštumos or- geležies amžiumi). tūrinių skirtumų, bet ir naudoto vietinio gaminti iš molio, akmens, kalkakmenio, smagračių taip pat įvairios - cilindro, namentuotos geometriniu ornamentu, jo pluošto ar žaliavos iš kurios buvo gami- kaulo, rago ar net gintaro. Dažniausiai jie dvigubo nupjauto kūgio formos, rutu- viršutinėje dalyje yra įkartėlė, už kurios Archeologijos skyriaus vedėjas nami įrankiai. tvirtinti apatinėje šeivos dalyje. Formos lio formos, plokšti. Rečiau verpstukų buvo tvirtinamas siūlas. Ugnius Budvydas

Eksponatus pamatysite „Sakralinio meno“ ekspozicijoje, Kęstučio g. 4, Trakuose, Pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje. Darbo laikas: 10-18, trečiadienis-sekmadienis. Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) 9 Lietuva – Baltarusija Vitebsko srities lietuviai Aleksandras ADAMKAVIČIUS, Vilnius Tęsinys. Pradžia Nr. 15 Šio surašymo duomenis apie Vitebsko guber- kiai. Sentikiai sudaro beveik trečdalį visų rusų. Первая всеобщая перепись населенiя Российской Седов В. Происхождение и ранняя история славян – nijoje vartotas kalbas žr. 2 lentelėje. Didžioji baltarusių dalis stačiatikiai, Romos империи, 1897 г. // Витебская губернiя. Тетрадь 2. / Подъ Москва: Наука, 1979. – 158 с. редакцiею H.A. Тройницкаго. – Санкт-Петербургъ: Изданiе Седов В. Славяне: Историко-археологическое исследование Kaip matome iš 2 lentelės, Vitebsko gu- katalikų – 10,52 %. Lenkai beveik visi Romos Центрального статистического комитета Министерства / Институт археологии Российской Академии Наук. - Москва: bernijoje lietuviškai kalbėjo 0,15 % gyventojų katalikai. Latviai daugiausia išpažįsta Romos внутреннихъ дѣлъ, 1901. – 113 с. Языки славянской культуры, 2002. - 624 с, ил. (2235 žmonės). Istoriniai šaltiniai rodo, kad tai katalikų tikėjimą (82,04 %), nors protestantų tarp Первая всеобщая перепись населенiя Российской Список населённых мест Витебской губернии. / Под. Ред. daugiausia buvo atsikėlėliai iš dabartinės Lie- jų yra gana nemažas kiekis – 14,55 %. Vokiečiai империи, 1897 г. // Витебская губернiя. Тетрадь 1. / Подъ А. Сапунова. Витебск: Губернская Типо-Литография, 1906. редакцiею H.A. Тройницкаго. – Санкт-Петербургъ: Изданiе Трубачёв О. Труды по этимологии: Слово. История. tuvos Respublikos. Pirmieji lietuviai Vitebsko daugiausia protestantai. Žydai beveik visi judėjų Центрального статистического комитета Министерства Культура. Т. 4. – Москва: Рукописные памятники Древней gubernijoje pasirodė 1870 m. pabaigoje. Kom- tikėjimo – 99,94 % (Первая всеобщая перепись внутреннихъ дѣлъ, 1899. – 54 с. Руси, 2009. – 696 с. paktiškos lietuvių grupės gyveno Oršos (daugiau населения, Витебская губерния, 1903, p. 11). Сапунов А., Друцкий-Любецкий В. Материалы по Трусман Ю. Этимологія мѣстныхъ названій kaip 1400 žmonių) ir Seno apskrityse (ЭД 1995, Pateikti duomenys liudija, kad gubernijos истории и географии Дисненского и Вилейского уездов Витебской губерніи. – Ревель: Типография Г Матизена, Виленской губернии. – Витебск: Губернская Типо- 1907. – 331 с. 432). Seno apskrityje gyveno 797 lietuviai, jie gyventojų daugumą sudarė baltarusiai, latviai Литография, 1896. – 145 с. Энцыклапедыя гісторыі Беларусі: У 6 т. Т. 2. sudarė 0,49 % visų gyventojų (Аникеев 1907, ir rusai. Pagal išpažįstamą tikėjimą daugiausia Сапунов А. Река Западная Двина - Витебск: Губернская Беліцк — Гімн / Рэдкал.: Б.І. Сачанка [і інш.]. — Мн.: 102). Čia buvo atsikėlusios 45 lietuvių šeimos buvo stačiatikių, Romos katalikų ir protestantų. Типо-Литография, 1893 БелЭн, 1994. — 537 с.; іл. Pabaiga daugiausia iš Kauno gubernijos. Jos apgyveno Lietuvių gyveno nedaug ir juos sudarė atsikėlė- Ivonų, Ladiko ir Tupičino kaimus Pustynės liai. Šie duomenys rodo, kad 1897 m. surašymo 1895 m. 1903 m. valsčiuje (Аникиевич 1907, 104). metu senieji gyventojai lietuviai buvo visiškai Vitebsko gubernijos gyventojų tautinę sudėtį asimiliavęsi su vietiniais gyventojais. Stačiatikiai 772 182 825 601 1897 m. žr. 3 lentelėje. Etninė Vitebsko gubernijos sudėtis išsisky- ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Sentikiai 84 675 83 022 rė dideliu margumu, be to, atskiros jos dalys Adamkovičius A. Garšva д. Dysnos apskrities lietuviškos kilmės tikriniai vardai // Acta Baltico-Slavica 30 SOW, Wars- Romos katalikai 357 645 357 309 tarpusavyje labai skyrėsi. Iš 3 lentelės matyti, zawa 2006 . – C. 301–310 jog penkios tautybės – baltarusiai, latviai, rusai, Garšva K. Lietuvių kalbos paribio šnekos (fonologija). Protestantai 32 724 46 888 žydai ir lenkai – sudarė didžiąją gubernijos Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 2005. – 408 p. gyventojų dalį. Gaučas P. Etnolingvistinė rytų Lietuvos gyventojų raida. XVII a. antroji pusė – 1939. Vilnius. 2004. Musulmonai 1089 661 Vietinės kilmės gyventojai buvo baltarusiai Аникиевич К. Сеннинский уезд Могилёвской губернии. ir latviai. Baltarusiai, apgyvenę visą rytinę ir Могилёв: Губернская Типография, 1907. – 149 с. Judėjai 158 649 175 678 pietrytinę gubernijos dalis, tiek pagal savo kiekį, Беларуская Савецкая Энцыклапедыя. Том III. – Мінск, tiek pagal apsigyvenimo šiame krašte laiką su- 1971. – 608 с. Iš viso 1 407 211 1 489 246 darė Vitebsko gubernijos branduolį. Rusai buvo Беларуская Савецкая Энцыклапедыя. Том IV. – Мінск, 1971. – 608 с. 4 lentelė. Vitebsko gubernijos gyventojų sudėtis pagal išpažįstamą tikėjimą plačiai apgyvenę Sebežo apskritį ir sudarė joje Беларусь: Энцыклапедычны даведнiк / Беларуская (Medžiaga iš Памятная книжка Витебской губернии на 1895 год, p. 193, ir iš Первая dominuojančią tautą (47,1 %). Kitose apskrityse Энцыклапедыя. – Мiнск: «Беларуская Энцыклапедыя», всеобщая перепись населения, Витебская губерния, 1903, p. 10). jų būta mažiau (Первая всеобщая перепись 1995. – 800с. Бірыла М.В., Ванагас А. П. Літоўскія элементы ў Žydų Kitos kalbos Iš viso населения, Витебская губерния, 1903, p. 10). беларускай анамастыцы. — Мінск: Навука і тэхніка, Rusų Baltarusių Lenkų Latvių Vokiečių 0,03% 28,78% 55,44% Latviai buvo apgyvenę pirmiausia tas aps- 1968. Stačiatikiai 65,51% 86,88% 0,32% 3,22% 1,43% 0,00% 0,12% 5,57% kritis, kurios buvo prie Pabaltijo ir prie Pskovo Военно-статистическое обозрѣнiе Россiйской Sentikiai 31,57% 2,55% 0,00% 0,14% 0,00% имперiи. / Том VII. Часть 1. Витебская губернiя. – Санкт- gubernijos. Žydų skaičius Vitebsko gubernijoje 0,01% 46,26% 23,99% gana reikšmingas, jie sudarė daugiau kaip 11 % Петербургъ: Типографiя Департамента Генерального Romos katalikai 2,06% 10,52% 99,48% 82,04% 5,83% Штаба, 1852. – 267 с. 0,01% 17,47% 3,15% visų gyventojų (Первая всеобщая перепись Гошкевич И. Виленская губерния. Полный список населённых Protestantai 0,18% 0,03% 0,14% 14,55% 90,52% 99,94% 0,94% 11,80% населения, Витебская губерния, 1903, p. 10). мест со статистическими данными о каждом поселении, Judėjai 0,66% 0,02% 0,03% 0,00% 0,99% Vitebsko gubernijos gyventojų sudėtis pagal составленный по официальным сведениям И. И. Гошкевичем. – 0,01% 6,43% 0,05% išpažįstamą tikėjimą artima etninei, jai būdingas Вильна: Губернская типография, 1905. – 341 с. Kiti 0,02% 0,00% 0,03% 0,05% 1,23% Жучкевич В. А. Краткий топонимический словарь 100 % 100 % 100 % gana didelis margumas. Белоруссии. – Минск: Белорусский государственный Iš viso 100 % 100 % 100 % 100 % 100 % Vitebsko gubernija pagal gyventojų išpažįsta- университет, 1974. – 447 с. 5 lentelė. Vitebsko gubernijos gyventojų sudėtis pagal gimtąją kalbą ir išpažįstamą tikėjimą 1903 m. mą tikėjimą buvo išskirtinai stačiatikių gubernija. Катонова Е. Данные гидронимии обалто-славянских контактах на серевере Беларуси // Балто-славянские (Medžiaga iš Первая всеобщая перепись населения, Витебская губерния, 1903, p. 11). Turint galvoje etninį ir religinį gyventojų sudėties исследования. 1980. – Москва: Наука, 1981. – С. 177-184. margumą, įdomu atkreipti dėmesį į gyventojų Памятная книжка Витебской губернiи на 1861 pasiskirstymą atsižvelgiant į abu šiuos požymius годъ. – Витебскъ: Типографiя Губернскаго правленiя, (gimtąją kalbą ir religiją) kartu, nes tokiu būdu 1861. – 310 с. galima pateikti tikslesnį tautinės Vitebsko guber- Первая всеобщая перепись населенiя Российской империи, 1897 г. // Витебская губернiя. Тетрадь 3. / Подъ nijos gyventojų sudėties vaizdą. редакцiею H.A. Тройницкаго. – Санкт-Петербургъ: Изданiе Iš pateiktų duomenų matyti, jog daugelis Центрального статистического комитета Министерства rusų tautybės gyventojų stačiatikiai arba senti- внутреннихъ дѣлъ, 1903. – 283 с. Kalbėjusiųjų Pagrindinės kalbos % nuo visų gyventojų skaičius Didžiarusių (rusų) 198001 13,30 Adresas: Technikumo g. 1, Aukštadvaris, LT-21253, Trakų raj. Tel./Faks. 8-528-65 220 Mažarusių (ukrainiečių) 420 0,03 El.paštas: [email protected]; www.azum.aukstadvaris.lm.lt Baltarusių 788599 52,95 Lenkų 50377 3,38 Lietuvių 2235 0,15 Latvių 264062 17,73 Vokiečių 7361 0,49 Žydų (jidiš) 174240 11,70 Kitos kalbos 3951 0,27 Iš viso 1489246 100 2 lentelė. Vitebsko gyventojų pasiskirstymas pagal gimtąją kalbą (Общая перепись населения. III sąsiuvinis, p. IX)

Apskritis Baltarusiai Latviai Rusai Žydai Lenkai

Visoje gubernijoje 53,0 % 17,7 % 13,3 % 11,7 % 3,4 %

Vitebsko 51,1 % 2,2 % 20,1 % 22,3 % 3,2 % Gorodoko 83,6 % 10,7 % 4,7 % Drisos 86,2 % 1,6 % 9,1 % 2,4 %

Lepelio 82,0 % 1,7 % 11,6 % 4,0 % Polocko 73,1 % 1,2 % 11,1 % 12,1 % 2,0 % Sebežo 47,1 % 47,1 % 3,8 % 1,5 %

3 lentelė. Vitebsko gubernijos gyventojų tautinė sudėtis 1897 m. Užs. Nr. 17 10 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta Pro memoria Talentingas kultūrininkas Skiriama a. a. kun. Pranui Gaidai-Gaidamavičiui (1914–2013) atminti Jau geras ketvirtis šimtmečio, kai „Tėviš- po II pasaulinio karo į laisvojo pasaulio mą? Ko, Jūsų nuomone, reikėtų periodinei kės žiburių“ redakcijoje taip sėkmingai dirba kraštus, pergyveno gana gilų lūžį – psicho- lietuvių spaudai? kun. dr. Pranas Gaida. Tai gilios minties, aš- loginį, sociologinį, filosofinį-pasaulėžiūri- Mums, kaimynystėje gyvenantiems, JAV traus įžvalgumo, talentingas kunigas. Aukš- nį. Po 30 ar 40 metų gyvenimo svetimuose lietuvių gyvenimas yra „didieji vandenys“. taitis, ukmergiškis, gimęs Pirmojo pasaulinio kraštuose nebeesame tokie pat lietuviai, Kanadoje turime 25,000 lietuvių, o JAV yra karo – 1914 – metais. Gimnazijos mokslus ėjo kokie buvome Lietuvoje. Reikėjo prisi- daugiau nei dešimt kartų. Dėl to ten yra Širvintose ir Kėdainiuose, teologiją studijavo taikyti ir prie naujo gyvenimo sąlygų, ir pagrindinė išeivijos bazė visose srityse. Kaune, Miunstere, Freiburge, Liuvene. Vei- nenutraukti ryšio su lietuvišku gyvenimu Per ištisą imigracijos šimtmetį ten yra daug klus pavasarininkuose, ateitininkuose, angelai- bei Lietuva. Vienus naujasis gyvenimas padaryta. JAV lietuvių gyvenimas yra toks čiuose, buvęs tremtinių kapelionas Freiburge taip absorbavo, kad beveik nutraukė ryšius įvairus ir platus, kad vienu sakiniu neį- ir Belgijoj; filosofijos dėstytojas Kanados su lietuviškuoju gyvenimu ir pačia tauta. manoma aptarti. Jame yra daug kūrybinių seminarijoj. Daugelio laikraščių ir žurnalų Ypač stipriai veikė ekonominiai motyvai. jėgų, bet netrūksta ir ardomųjų. Gėrimės bendradarbis, kelių teologiškų-filosofiškų Juk naujoji mūsų išeivija atvyko alkana pozityviais darbais, liūdime dėl negatyvių. veikalų autorius. Tai darbštus kultūrininkas, ir, galėtume sakyti, apiplyšusi. Dėl to visi Mažiausiai ardančių jėgų matyti kultūri- turėjęs progos pažinti Vokietijos, Belgijos, kibo į ekonominę sritį, kurioje daugelis nėje srityje. Galbūt dėl to joje daugiausia Kanados kultūrinio gyvenimo polėkius. pasimetė. Nukentėjo moralinės, religinės ir ir pasiekiama. Liūdniausia padėtis matyti Mums įdomu tokį asmenį arčiau pažinti, tai kultūrinės vertybės. Vis dėlto mūsų išeivija visuomeniniame-politiniame gyvenime. kreipėmės į jį su pluoštu klausimų, kuriuos kaip visuma nepaklydo nei Lietuvos, nei Jame daug kovingumo, gerokai ardančio čia su jo atsakymais ir pateikiame. visuotiniame fronte. Savo paskirtį jinai tarpusavio santykius. Nesugebėjimas suda- atlieka, bet, deja, ne 100 %. Žvelgiant į ryti bendro fronto politinėje-visuomeninėje „Tėviškės žiburiai“ eina jau geri trys mūsiškės išeivijos skaičius, matyti, kad jos veikloje yra didžioji JAV lietuvių silpnybė, dešimtmečiai. Jūs juos redaguojate jau darbai visose srityse galėtų būti gerokai kuria naudojasi Lietuvos pavergėjai ir jų beveik du dešimtmečius. Girdėti balsų, didesni bei reikšmingesni. Padėtį sunkina simpatikai. Prie šios silpnybės puoselėjimo kad „Tėviškės žiburiai“ pasidarė bene ir tai, kad išeivijoje nėra visiems priimtino prisideda ir kai kuri spauda. JAV lietuvių pats geriausias mūsų išeivijos savaitraštis. pakankamai tvirto autoriteto, kuris galėtų spauda yra gausi, turi gerų ir gabių pajėgų, Kaip Jums pavyko viską suorganizuoti, orientuoti visą išeiviją. Tai ne tik mūsų, bet stokoja stipresnio bei gyvesnio turinio, kad „Tėviškės žiburiai“ turi vedamuosius, lietuvių, silpnybė, bet ir kitų panašių tau- modernesnės formos, vienijančios nuosai- svarius bendradarbius, įdomias ir greitas tinių grupių. kumo linkmės. Tai nereiškia, kad kituose Kun. Pranas Gaida-Gaidamavičius informacijas iš įvairių žemynų ir daug kraštuose yra geriau. Kiti kraštai tikisi iš JAV glaustai pateikiamų žinių? Kaip spaudos žmogus, redagavęs ir lietuvių spaudos daugiau, nes JAV lietuviai viską, išskyrus kariuomenę, užsienio „Tėviškės žiburių“ redakcijoje dirbu nuo anglišką knygą apie Kanados lietuvius, turi gerokai daugiau intelektualių pajėgų. politiką, finansus. Ekonominėje srityje taip 1954 m. pavasario. Iki 1961 m. pavasario pažįstate to krašto lietuvių gyvenimą. Ko- pat yra gerokai pažengę. Tokiose sąlygose talkinau dr. Adolfui Šapokai, bet kai jis kios viltys ilgiau išlikti periodinei Kanados Ar manote, kad JAV ir Kanados lietuvių tauta gali ne tik normaliai vystytis, bet mirė, leidėjų buvau pakviestas perimti lietuvių spaudai, kad ir patiems „Tėviškės bendravimas vystosi reikiama kryptimi ir ir klestėti bei skleisti savo kultūrą visoje „Tėviškės žiburių“ redagavimą. Pradžioje žiburiams“? kokių pataisų siūlytumėte įvesti? Kanadoje. Laisvės jie turi dabar nemažiau, teko dirbti su talkininkų kolektyvu, kuris Kanadoje turime tris periodinius Apskritai imant, abiejų minėtų kraštų lie- kaip ir jų dalininkai anglai, nors ir daug paruošdavo atitinkamų skyrių medžiagą, leidinius: savaitraščius „Nepriklausoma tuvių bendravimas, bent iki šiol, buvo korek- gausesni. Dėl to neatrodo, kad prancūzai vėliau į redakcinį darbą buvo pakviestas ir Lietuva“, „Tėviškės žiburiai“ ir dvimėnesinį tiškas. Jis daugiausia vyksta Bendruomenės atsiskirs nuo Kanados, nors tos linkmės Vytautas Kastytis-Tvardauskas. Pastarasis žurnalą „Moteris“. Jie visi iki šiol įrodė rėmuose – vienų ir kitų atstovai dalyvauja sąjūdis visuomet bus gyvas. Jie kada nors paruošia kronikinius skyrius, politinių savo gajumą: „Nepriklausomai Lietuvai“ – suvažiavimuose, kai kurie didieji renginiai kiltų visuotinis prancūzų sąjūdis atsiskirti įvykių apžvalgas, ištaiso korektūras. Šalia 40 metų, „Tėviškės žiburiams“ – 30, (dainų ir tautinių šokių šventės) buvo orga- demokratiniu keliu, niekas Kanadoje negalės redakcijoje dirbančių žmonių, „Tėviškės „Moteriai“ – 25. Ligšiolinis jų gajumas teikia nizuojami vieni kitiems talkinant. Kanados jų nuo to sulaikyti. Šiuo metu Kvebeko žiburiai“ turi didelį būrį bendradarbių vilčių ir ateičiai. Jų viltį stiprina ir tai, kad lietuviai dosniai remia Vyriausiojo Lietuvos sąjūdžiui už nepriklausomybę vadovauja įvairiuose kraštuose. Tam buvo padarytas skaitytojų ratas nesiriboja vien kanadiečiais. išlaisvinimo komiteto (VLIK) darbus, nors jų pekistų partija (Partis Quebequois), kurioje pagrindas jau dr. A. Šapokos laikais. Jie (laikraščiai) yra savotiški lietuviškos dauguma atliekama JAV. Ryšį su VLIK jie yra ir gana stipraus marksistinio elemento. Visą laiką ir po jo buvo stengiamasi telkti gyvybės rodikliai: kol gyvi laikraščiai, tol palaiko daugiausia per Tautos fondą. Tiek bendradarbius, nes be jų laikraštis darosi gyvas ir lietuviškasis gyvenimas. Jų amžius Bendruomenės, tiek VLIK darbus Kanados Kokių lengvatų susilaukia Kanados skurdus. Jei vien redakcijos žmonės turėtų priklauso daugiausia nuo skaitytojų: kol lietuviai labai vertina ir nori matyti atliekant lietuviai iš gyvenamo krašto vyriausy- užpildyti savaitraštį, greitai išsisemtų bus pakankamas skaičius skaitytojų, tol eis juos koordinuotai, nes visi esame tame bės ir ko panašiai turėtų ieškoti mūsų ir laikraštį nualintų. Redakcijai tenka ir laikraščiai. Ligšiolinė Kanados lietuvių pačiame fronte. Vidaus kovos amerikinėse ateiviai JAV? tiesiogiai rūpintis vedamaisiais. Jais kultūrinė veikla rodo, kad mūsų žmonėse (lietuvių) viršūnėse neigiamai atsiliepia ir Nors dabartinis Kanados ministeris atsiliepiame į lietuviškojo gyvenimo opas, yra dar daug entuziazmo, kurį perima ir į Kanados lietuvius, bando įtraukti ir juos pirmininkas P. E. Trudeau turi daug prie- problemas, aktualijas, stengdamiesi atkreipti dalis jaunosios kartos. Žinoma, juo toliau, į skaldančias intrigas. To neturėtų būti. Be šininkų, tačiau reikia pripažinti, kad jis visuomenės dėmesį į taisytinus dalykus ir juo bus sunkiau. to, Kanados lietuviai santykiuose su JAV 1971 m. paskelbė daugiakultūrę politiką, iškelti pozityvius reiškinius. lietuviais organizuotame darbe kartais jaučia pripažįstančią visų tautinių grupių kultūras Jūs studijas gilinote Vakarų Vokietijoje „didžiojo brolio“ laikyseną, nenorą pripažin- kaip Kanados gyvenimo dalį dviejų oficia- Iš prigimties esate daugiau filosofinės ir Belgijoje, dirbote Kanados religinėse ti mažesnio dalininko įnašo bei pastangų. lių kalbų (anglų ir prancūzų) rėmuose. Jo krypties studiozas, knygų autorius. Kas bei kultūrinėse institucijose, kaip verti- vyriausybė įvedė daugiakultūrių reikalų paskatino eiti į žurnalistiką, į „Tėviškės nate kultūrinį Kanados gyvenimą, kaip Kanados prancūzuose jaučiami separa- ministerį, per kurį tautinės grupės gauna žiburius“, ir sėkmingai juose reikštis? galėtumėte apibūdinti Kanados gyventojų tistiniai polinkiai. Ar ten nėra įsimaišiusių lėšų kultūrinei savo veiklai. Tuo gausiai Juk vienais metais gavote net geriausio religinį gyvenimą? svetimų valstybių, konspiracinių sąjūdžių pasinaudojo ir lietuviai. Lėšų gavo ir jų žurnalisto premiją. Taip, teko būti daugiakultūrinės įtakos? Ar Kanados prancūzai pasiliko ansambliai, ir šventės, ir Lietuvių dienos, ir Taip, filosofinė bei teologinė sritis mano Kanados tarybos nariu, Ontario provincijos Kanados dalimi? vadovėliai (A. Rinkūnas), ir šeštadieninės širdžiai yra artima. Ja teko domėtis kaip gero piliečio medalio tarybos nariu, teko Kanados prancūzai sudaro beveik mokyklos (per provincijų vyriausybes). Net studentui ir kaip dėstytojui (Mont-Laurier dalyvauti Kvebeko prancūzų gyvenime. trečdalį krašto gyventojų. Kolonijiniais Pasaulio lietuvių dienos Toronte gavo didelę seminarijoje, Kvebeke). Toje srityje gal Kultūrinis Kanados gyvenimas tebėra laikais pralaimėję kovą su anglais, jie federalinės vyriausybės paramą. Sunku būtų būčiau ir toliau dirbęs, bet rūpėjo lietuviškieji jaunas, dar neturintis savo tvirtų tradicijų. pateko anglų rankosna 1763 m. Apie du ką konkretaus pasakyti šia prasme apie reikalai. Juk pasitraukėm iš Lietuvos ne Dėl to jį puoselėjant dalyvauja įvairių šimtmečius jie vargo, kol įsitvirtino, ypač JAV lietuvius. Jie geriau žino savo krašto tam, kad stiprintume kitų tautų pozicijas. tautų talentai, ypač iš Britanijos ir JAV, Kvebeko provincijoje. Ir kai joje apsilankė galimybes. Girdėti, kad ir jie gauna lėšų kai Kai gavau kvietimą iš „Tėviškės žiburių“, Kvebeke – iš Prancūzijos. Bet palengva tas Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle, kuriem dalykam, pvz., švietimui. Žinoma, mielai sutikau, manydamas, kad jiems būsiu kultūrinis gyvenimas stiprėja, įleidžia šaknis ištarė magiškus žodžius: „Vive le Quebec visur reikia belstis. reikalingesnis nei Kvebeko prancūzams. ir tampa savarankiškesnis. Tas procesas yra libre!“, tada Kvebeko prancūzuose ėmė gana Šį posūkį lengvino ir ta aplinkybė, kad remiamas federalinės valdžios ir provincijų staigiai stiprėti savarankiškumo polinkis Kokie Jūsų paties ateities kūrybos ir spaudos darbas man taip pat buvo artimas. vyriausybių. Jis tebėra lėtas, nes pagrindinis (buvęs gyvas ir anksčiau), kuris vėliau darbo planai? Dar Lietuvoje rašiau įvairiems laikraščiams: gyventojų dėmesys tenka ekonominei susiformavo į politinį sąjūdį, reikalaujantį Pagrindinis mano rūpestis, kad „Tėviš- „Naujoji Romuva“, „XX amžius“, „Rytas“, gerovei. visiškos nepriklausomybės. kės žiburiai“ stipriai šviestų dabartinėse „Židinys“ ir kt. Jūsiškė žurnalistikos premija Religinis gyvenimas, mano manymu, yra Vis dėlto šis sąjūdis neapėmė visų pran- tautos sutemose. Antra, esu paruošęs leidinį buvo maloni paskata dirbti toje srityje, pakankamai gyvas, turi gana senas tradicijas, cūzų. Net didelė dalis Kvebeko prancūzų apie taurųjį Lietuvos kankinį arkivyskupą tačiau nemanau, kad tai reikštų žurnalisto tačiau rodo silpnėjimo ženklų, ypač Kvebeko pasisakė prieš tokį atsiskyrimą. Dar mažiau Teofilių Matulionį. Dalį to leidinio sudaro gerumą. Paprastai premija skiriama žmogui provincijoje. Prieš 30 metų Kvebekas dar šalininkų rado šis sąjūdis prancūzuose už medžiaga, paruošta okupuotoje Lietuvoje. stipriau pasidarbavusiam toje srityje. Tokių buvo stipriai religingas, bet dabar Kvebeko Kvebeko provincijos ribų, nes Kvebeko Jau dveji metai jis yra leidėjo – Lietuvių premininkų jau yra keletas. nebegali pažinti. Mat jo religinis gyvenimas atsiskyrimas jiems reikštų neišvengiamą katalikų mokslo akademijos – ir jos leidinių buvo atremtas į tradiciją, ir kai po II Vatikano sutirpimą angliškame katile. Be to, visiems redaktoriaus kun. prof. A. Liuimos SJ ranko- Esate parašęs tokius įžvalgios minties santarybos ši buvo pajudinta, subraškėjo aišku, kad ekonominė Kvebeko būklė labai se. Norėtųsi, kad greičiau jis išvystų laisvojo veikalus, kaip „Išblokštasis žmogus“, „Mil- visas tradicinis pastatas. Žinoma, prasidėjo pasunkėtų atsiskyrus. Dėl to net didžiausi pasaulio šviesą. Kokie galės būti tolimesni žinas, didvyris, šventasis (žmogiškosios ir nauji europiniai vėjai, nepalankūs senajai atsiskyrimo šalininkai siūlė politinę ne- darbai, pasakys laikas. pilnaties vizija)“, „Didysis nerimas“. Juose Kvebekas tradicijai. Yra jau atsigavimo bei priklausomybę, bet ekonominę sandraugą gvildenate benamio žmogaus, gyvenimo atsinaujinimo ženklų, bet tai ilgo proceso su Kanada. Per referendumą dauguma Ačiū už malonų pokalbį, linkime turiningumo bei prasmingumo klausimus, pradžia. kvebekiečių pasisakė prieš atsiskyrimą. Jie, palankaus laiko ir sėkmės darbuose ir iškeliate žmogaus širdies nerimą bei Dievo atrodo, mano, kad prancūzai visais atžvil- sumanymuose. ieškojimą. Kaip manote, ar lietuviškoji Jūs iš tolimesnės perspektyvos stebite giais daugiau laimės pasilikdami Kanados išeivija nėra pasimetusi, ar ji atlieka savo JAV lietuvių gyvenimą. Įdomu būtų išgirs- rėmuose, nes gali veikti ne tik Kvebeko, bet Kalbėjosi Juozas Prunskis paskirtį savo tautos ir žmonijos atžvilgiu? ti, kaip vertinate šio mūsų krašto lietuvių ir visos Kanados mastu. Šaltinis: „Lietuvių dienos“ (JAV), Nr. 9 Mūsų išeivija, masiškai persikeldama kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyveni- Kanados prancūzai turi savo rankose (308) 1980 m. lapkričio mėn. Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) 11 Pro memoria Turtingas dvasinių vertybių – priartėjo prie savo būties šaltinio Ypatingą dvasinę malonę ir nepakartojamą jėgą turėjo kun. prof. dr. Kęstutis Antanas Trimakas Malonūs žodžiai yra trumpi ir lengvai krypo į tikinčiųjų bendriją, į kunigystę. ras pamokslininkas, kalbėtojas ir paskaiti- pasakomi, tačiau jų aidas amžinas. Svarbiausiame savo gyvenimo etape jis da- ninkas šventėse. Kun. K. Trimakas turėjo Motina Teresė lijosi tikėjimu, viltimi ir meile, mokėjo mylėti aktoriaus gabumų, todėl jo paskaitų malonu Dievą ir žmones net sunkiai sirgdamas. ne tik pasiklausyti, bet kartu suprasti, kaip jis Apie žmogų, draugą ir kunigą galima Jo mama augino tris sūnus. Kęstutis savo išraišką pats išgyvena. parašyti labai daug arba labai mažai. As- buvo vidurinis. Jis išsiskyrė iš savo dviejų Išėjęs į pensiją 1992–2010 m. kun. meniui būdinga nepakartojama jėga, kurią brolių. Buvo klusnus, labai mylėjo savo K. Trimakas, kaip vizituojantis profesorius, Dievo Sūnus teikia kiekvienam žmogui. mamą ir Dievo Motiną Mariją. Nuo jaunų dėstė teologiją ir religijos psichologiją Vytauto Apskritai žmoguje glūdi didi dvasinė dienų jis buvo švelnus, visada atkreipdavo Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų jėga. Jis gyvena, dirba, kenčia, kuria, myli, dėmesį į savo mamunę, užjausdavo ją, pa- teologijos fakultete, skaitė paskaitas taip pat klumpa bei keliasi ir kartu yra mūsų vi- dėdavo jai dirbti namų darbus. Pokalbyje Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus pedagoginiame suomenėje. Ypatingą dvasinę malonę ir 2010 m. birželio mėn. „Draugo“ priede jis universitetuose (dab. Lietuvos edukologijos nepakartojamą jėgą turėjo kun. prof. dr. taip pasisako apie save: „Pirmenybę tarp universitetas) ir kitose mokslo įstaigose. Kęstutis Antanas Trimakas. „realių žmonių“ duodu savo Mamai. Mano VDU rengė studentų kūrybos vakarus ir su Su kun. K. Trimaku artimiau susipaži- pirmą žvilgsnį ji pasitiko šypsena. Ta šyp- jais mėgo bendrauti, dalintis savo kūryba bei nau, kai man teko vadovauti Švč. Mergelės sena ir dabar mane lydi: į pasaulį, ypač į ugdyti tarp jaunimo lietuvišką žodį. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių žmones, tebežvelgiu tuo pačiu žvilgsniu.“ Be religinių straipsnių, kun. K. Trimakas seserų kongregacijos rėmėjams Čikagoje Jis liko toks visą gyvenimą, atkreipdamas parašė knygų: „Aš kviečiu jus“ (1988), 1960 m. Jis buvo mūsų rėmėjų dvasios vado- dėmesį į kitų žmonių poreikius bei aplinkos „Ieškančiojo pėdsakai“ (1989, 1990, Žurnalo „Laiškai lietuviams“ redaktorius vas, o jo mama (jis ją vadino Mamune) tapo žmonių norus, ypač dėl religinių humaniškų 1995, 1999 – Kaunas), „Jėzaus gyvenimo kun. K. Trimakas dalyvaudavo lietuvių vienuole; įstojo į tą kongregaciją, kurioje jau vertybių. Tapęs kunigu, Kęstutis dalijosi su iliustracijos“ (1994, prel. J. Prunskio demonstracijose už Lietuvos laisvę buvo mano sesutė Irena Margarita. Taip pra- mažiau turinčiais, ypač kreipdamas dėmesį konkurso premija; II leidimas, Kaunas), JAV sostinėje Vašingtone sidėjo bendri darbai, rūpesčiai su rėmėjais ir į religinę spaudą bei aukodamas Katalikų „Dvylika atsiliepimų į Dievo meilę“ seserų įsikūrimu Putname. bažnyčios reikalams. (1995, Kaunas), „Religinių išgyvenimų sukrėtė visą lietuvių tikinčiųjų bendruome- Kai mano sesutė mokėsi gimnazijoje K. Trimakas augo ir pradinę mokyklą psichologija“ (1996, Kaunas), „Asmenybės nę: „Man Dievas dovanojo vėžį.“ Vokietijoje, ji buvo aktyvi ateitininkų or- lankė Kaune. Artėjant Sovietų okupacijai, jis raida gyvenime“ (1997, Kaunas), „Marija, Tačiau kun. K. Trimakas nesiskundė ir ganizacijos narė. Ji nepraleido nė vienos su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. baigė dėkoju jums, kad atsiliepėte“ (2001), nedejavo skausmais. Jis kantriai tęsė savo ateitininkų išvykos ar stovyklos. Jaunas lietuvių gimnaziją Miunchene, Vokietijoje. 1980–2010 m. eilėraščių rinkinys „Jis man pastoraciją, aptarnaudamas Sisero Šv. Anta- gimnazistas K. Trimakas mokėsi Miun- Su motina ir dviem broliais persikėlė į JAV, dovanojo būtį“ (JAV rašytojų draugijos no ir Braitono Parko Švč. Marijos Nekaltojo cheno lietuviškoje gimnazijoje, bet bendri studijavo Vestono kolegijoje ir 1956 m. ją baigė premija). Jo knygose įžvalgos, artimos Prasidėjimo lietuvių tikinčiųjų bendruome- ateitininkų suvažiavimai bei stovyklos buvo filosofijos magistro bei teologijos licenciato mąstytojui, išsakytos ryškiai ir įtaigiai, nes. Savo maldose jis aukojo savo kančią už geros progos susipažinti su kitais gimnazijos laipsniu. 1960 m. Vestone įšventintas kunigu. pavergia tikrumu ir artumu, nors ne panašius ligonius, pabrėždamas, kad Kristus ateitininkais. Sesutė dalinosi prisiminimais, 1972 m. Lojolos universitete Čikagoje apgynė kiekvienas tai pajėgia suprasti. Kun. daugiau kentėjo negu jis. kai ji su Kęstučiu, plaukdami ežere laivelyje, psichologijos daktaro disertaciją. 1973–1992 m. Kęstučio mąstyme buvo labai svarbus ir Būdamas ligonis, patirdamas sunkias kūrė ateities gyvenimo planus. Ji pasisakė dirbo klinikiniu psichologu Hainse (Ilinojus) vilties pojūtis. Šios savybės labai brangios chemines terapijas, jis rašė gilius religinius norinti tapti mokytoja ir įstoti į vienuolyną, veteranų ligoninėje ir buvo Lojolos universite- ir yra esminės dabarties krikščioniui. straipsnius. Kartais pagalvodavau, o kas o Kęstutis galvojo apie kunigystę. Judviejų to Psichiatrijos fakulteto profesorius. Daug metų kun. dr. K. Trimakas buvo Si- galėjo pavaduoti kun. K. Trimaką? Nebeliko jaunystės svajonės išsipildė: sesutė baigė Kun. dr. K. Trimakas, kaip profesorius, sero (Ilinojus) Šv. Antano parapijos lietuvių rašančiųjų, ypač religiniais mūsų visuomenės mokslus Amerikoje, daug metų mokytojavo, įdėdavo daug darbo, o jo pamokos buvo misijos vadovas, skyręs daug laiko pastora- klausimais. Jis turėjo suplanavęs kelias knygų įstojo į vienuolyną, o Kęstutis tapo kunigu. labai įdomios, gyvos, nes jis įtraukdavo stu- cijai lietuviams ne vien šioje parapijoje, bet temas. Labai norėjo skirti laiko tapybai… Per ilgesnę draugystę teko pažinti dentus į diskusijas. Ligoninėje jis vadovavo visur kur tik buvo šaukiamas bei reikalingas. Nors norai gausėjo, bet laikas trumpėjo... kun. Kęstutį kaip pasižymėjusį neeiliniais psichodramai, į kurios sesijas ateidavo pa- Be savo pareigų, jis atsiduodavo kūrybiniam Koks nuostabiai gražus jausmas yra gabumais ir lengva bei gražia iškalba. Jis siklausyti net ligoninės gydytojai. Ligonius įkvėpimui: rašė knygas, domėjosi daile bei draugystė! Ji užsimezga susipažįstant, išsi- mokėsi labai gerai ir neturėjo sunkumų nei suprasdavo ir atjausdavo, visiems buvo literatūra. Buvo surengęs savo paveikslų skleidžia bendraujant. Draugystė kaip gėlių gimnazijoje, nei seminarijoje bei siekdamas palankus ir visų mylimas. parodą; jo paveikslai taip pat rodomi Nacio- puokštė, išsiskleidusi skirtingais žiedais, aukštųjų mokslo laipsnių. Mokyklos suole Dirbdamas ligoninėje, jis taip pat rašė naliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. einant skirtingais keliais. Esu laiminga pa- jis reiškėsi kaip rašytojas, kūrėjas, mąstytojas straipsnius (iš viso parašė apie 500), 10 metų Tai plačios erudicijos žmogus, kurio gyve- žinusi kun. dr. Kęstutį Trimaką, kuris dali- ir net poetas, įsteigė ir redagavo Miuncheno redagavo „Ateities“ žurnalą, 1963–1969 m. nimas žemėje neišnyks be pėdsakų. Jis visą nosi mano gyvenimo sunkumais. Visa mūsų ateitininkų laikraštėlį. Neatsiliko ir sporte: buvo žurnalo „Laiškai lietuviams“ vyr. savo sielą buvo sudėjęs į maldą ir kūrybą, o draugystė yra surašyta Dievo knygose. krepšinyje, futbole ir lengvojoje atletikoje. redaktorius. Kun. K. Trimakas buvo ateiti- joje – gilus išgyvenimas dėl lietuvių tautos Nuo jaunystės K. Trimakas buvo pa- ninkas nuo 1947 m., taip pat buvo studentų bei pasaulio, kuriam jis buvo bejėgis padėti. Marija REMIENĖ maldus, tarnaudavo šv. Mišiose, domėjosi dvasios vadas, Lituanistikos instituto narys, Ankstyvą 2012 m. pavasarį po šv. Mišių Si- Iš knygos „Mūsų likimai Amerikoje: krikščionybės tiesomis. Jo širdis ir mintys 1967–1970 m. JAV LB tarybos narys. Jis – ge- sero Šv. Antano parapijoje jo ištarti žodžiai asmenybių portretai“ (Čikaga–Vilnius, 2013)

Lietuvos tremčių istorija Sąskrydis „Su Lietuva širdy“ vienijo kartas Ingrida VĖGELYTĖ, Vilnius Atkelta iš 1 p. vedėjas Vilius Kaminskas su kolege Juventa partizanas dimisijos kapitonas Antanas Lukša, daug senelių atvyko su vaikaičiais ir vadino Jūsų darbais ne tik atrandant ir tvarkant Sibiro Mudėniene, kurdami pakilią nuotaiką. šiemet taip pat atšventęs 90-ąjį gimtadienį, ir jį vieta, kur susitinka kartos. Dalyvavo ir tremtinių kapus, bet ir Lietuvoje žadinant jau- Sąskrydis pradėtas iškilmingu Lietuvos įžiebė aukurą, kad Tautos atmintis gyvuotų Seimo nariai: A. Anušauskas, A. Dumčius, nimo patriotiškumo jausmus.“ Respublikos vėliavos pakėlimu. Ši garbinga amžinai. Šį simbolinį aktą sutvirtino Lietuvos V. V. Margevičienė, R. Kupčinskas, Savo kalboje LPKTS pirmininkas sveikino misija buvo patikėta 90 metų jubiliejų atšven- kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių D. Kreivys, V. Aleknaitė-Abramikienė. Anot sąskrydžio dalyvius, vadindamas juos tais, tusiam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo trys salvės: už Tėvynę, Lietuvos partizanus ir V. Aleknaitės-Abramikienės, jei išskirtinumas „kurie savo širdyje turi Dievą ir Tėvynę“. viršininkui dimisijos majorui Vytautui Balsiui visus Lietuvos tremtinius, politinius kalinius matuojamas kančia, tai išrinktąja tauta reikėtų P. Jakučionis pristatė sąskrydžiui pareiš- ir tautiniais drabužiais pasipuošusiai Lietuvos ir Laisvės kovotojus. laikyti lietuvius, tiek prisikentėjusius per kimų ir rezoliucijų projektus: „Dėl uždelstų politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Sąskrydį aplankė daug oficialių svečių. okupacijas ir trėmimus. Sąskrydį pasveikino istorinės atminties įamžinimo darbų“, „Dėl valdybos pirmininko pavaduotojai Elžbietai Seimo pirmininko sveikinimą į Ariogalą ir vietos Raseinių rajono savivaldybės meras valstybinių pensijų atstatymo ir okupacijos Jūratei Marcinkevičienei. Latvijos ir Estijos atgabeno Seimo Pasipriešinimo okupaciniams A. Mielinis, LPKTS pirmininkui P. Jakučioniui žalos atlyginimo“ „Dėl jaunimo tautinio patri- atstovai – rezistentai taip pat iškėlė savo šalių režimams dalyvių komisijos pirmininkas įteikęs simbolinę dovaną – Rūpintojėlį. otinio ugdymo programos vangaus vykdymo“ vėliavas, baltiškosios kaimynės buvo pagerb- Vytautas Saulis. Taip pat susirinkusiuosius A. Tučkus tremtiniams atgabeno prof. ir „Dėl jaunimo parengimo Tėvynės gynybai tos jų himnais. sveikino krašto apsaugos ministras Juozas V. Landsbergio ir jo sutuoktinės sveikinimą: ir gynybos pajėgumų stiprinimo“, kuriems Turbūt svarbiausia akimirka, vienijanti Olekas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. Landsbergiai atsiprašė, kad šiais metais sąskrydžio dalyviai pritarė plojimais. Šventi- tremtinius su prarastais artimaisiais – tylos ltn. Arvydas Pocius. Pastarasis tvirtino, kad negalėjo dalyvauti sąskrydyje, mat kaip tik tuo nėje programoje koncertavo Dzūkijos bardas minutė žuvusiems už Lietuvos laisvę, negrį- dabartinė Lietuvos kariuomenė – šauliai, metu vyko jų vaikaitės sutuoktuvės. Albertas Antanavičius, liaudiškos muzikos žusiems iš tremties, nukankintiems ir nužu- savanoriai, reguliarūs daliniai – yra išsidėsčiusi Vienas gražiausių sveikinimų išsakytas viso ansamblis „Kitava“. Vakare stovyklos jaunimą dytiems sesėms ir broliams ir gėlių padėjimas visoje Lietuvoje. Atkurdami Lietuvos būrio „Misija Sibiras“ dalyvių, ką tik grįžusių ir ariogališkius džiugino grupė „Skylė“. prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse. kariuomenę jie žiūrėjo į tremtinius, drąsiai iš Tiumenės, kur tvarkė lietuvių tremtinių 23-iąjį sąskrydį „Su Lietuva širdį“ organi- Šią gyvųjų, išėjusiųjų ir ateities kartų sąjungą ir nepalaužiamai stovėjusius Sausio 13-ąją ir kapines. Savo nuveiktus darbus šventės metu zavo LPKTS. Sąskrydžio vykdytojas – Lietuvos įtvirtino šv. Mišios už Tėvynę, kurias aukojo žinojusius, kas yra blogiausia. Kariuomenės jie pristatė specialiai pastatytoje saviraiškos liaudies kultūros centras. Partneriai – Raseinių J. E. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tam- vardu jis dėkojo buvusiems tremtiniams palapinėje, kurioje taip pat veikė 25-mečiui rajono savivaldybė, Lietuvos šaulių sąjunga ir kevičius. ir sveikino su gražia švente bei džiaugėsi skirta LPKTS veiklos fotoparoda. LPKTS pir- Lietuvos kariuomenė. Vienas prasmingiausių momentų – bėgikų čia dalyvaujančia jaunąja karta. Europos mininkas dr. Povilas Jakučionis pasveikino atnešta Amžinoji ugnis šventės aukurui uždeg- Parlamento narė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė laimingai sugrįžusius į Tėvynę jaunuosius 2013 Jolitos Navickienės nuotr. ti. Bėgikų atgabentą fakelą perėmė Lietuvos taip pat džiaugėsi, kad šiemet sąskrydyje m. misijos dalyvius: „Džiaugiamės prasmingais Šaltinis: www.lpkts.lt 12 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta Lietuviai Gruzijoje Pasaulio lietuvių bendruomenių suvažiavimo Kaune atgarsiai Iš suvažiavimo sugrįžtant Alfonsas KAIRYS, Vilnius Sutikau ją, Ziną Karukhnishvili, Gruzijos vaikams Baltijos pajūryje (visos stovyklos lietuvių bendrijos „Rūta“ pirmininkę, Pasaulio vyko prie gintarinės jūros) įgytą nuostatą: lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio kur bebūčiau ir ką beveikčiau, bet visur aš lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) kraštų – lietuvis. Suabejojo, ar dabar tokios stovyklos valdybų pirmininkų suvažiavimo (š. m. liepos reikalingos. Jos galva, tegu naujais lietuviukais 15–16 d.) dalyvę, Vilniaus autobusų stotyje. pasipildo išeivių šeimos – tada tikrai, nėra Rūpėjo, kokių įspūdžių lydima ji sugrįžta pas abejonės – reikės. savo lietuvius, gyvenančius kalnų ir tarpeklių Grįždama prie minčių apie suvažiavimą, šalyje, kur, pasak jos, mūsų susitikimo dieną Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ pirmininkė karštis ne pavėsyje net 40 laipsnių svilina. prisiminė nuostabiai organizuotą ekskursiją Zina pasakoja, kad jau daug metų tokio į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtinės gero, tokio prasmingo suvažiavimo ji nepri- vietas bei paskutinįjį renginio akordą – simenanti. Žmonės galėjo kalbėti apie viską baigiamąjį koncertą, skirtą Pasaulio lietuvių atvirai, nieko neslėpdami pasąmonėje. vienybės dienai, Transatlantinio skrydžio Kalbėta apie daug metų besitęsiantį metams, kuriame dalyvavo Jo Ekscelencija dvigubos pilietybės klausimą ir nutarta, kad Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus referendumo šiuo klausimu kol kas neverta su žmona, kai kurie ministrai. Beveik skelbti. PLB valdybos pirmininkė Danguolė šimtas išeivijos lietuvių – profesionalų bei Navickienė sakė: „Referendumas nėra saviveiklininkų, kolektyvų ir pavienių tinkamas problemos sprendimo būdas. Kad muzikų, šokėjų, dainininkų ir skaitovų iš dviguba pilietybė būtų įteisinta, į referendumą 9 užsienio šalių: Airijos, Australijos, JAV, turi ne tik ateiti nustatytas balsuojančiųjų Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lenkijos, skaičius, bet ir didžioji jų dalis turi pasisakyti Rusijos, Šveicarijos bei Vokietijos, atliko palankiai. Manome, jog problema gali būti programą. Įspūdis nepakartojamas: žmonės išspręsta ir kitomis teisinėmis priemonėmis.“ džiaugdamiesi verkė, pasiilgę lietuviškumo, Šnekėdama apie emigraciją, pašnekovė dainavo kartu. Daug lietuviškų dainų, netgi teigė, jog dabar reikėtų kalbėti ne apie ją, o sutartinių, kurių dabartinis jaunimas net Tbilisio lituanistinės mokyklos mokiniams bus įdomu sužinoti, kas kalbėta Pasaulio lietuvių apie migraciją, nes dabartiniai emigrantai nėra girdėjęs... Juk būdama čia, Lietuvoje, ji bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) kraštų valdybų pirmininkų daugiausiai yra migrantai: šiandien jie vienoje pastebėjusi, kad Lietuvos televizijai trūksta suvažiavime. Nuotr. iš Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ archyvo šalyje, rytoj ieško skalsesnio duonos kąsnio pilietiškumo, tautiškumo ugdymo dalykų. Ji, kitoje. Ir daugelis jų yra tik laikini vienos ar televizija, banali: serialai, juokeliai, šokeliai, kitos šalies lietuvių bendruomenės nariai. seksas ir kriminalai... Per Lietuvos televiziją, o ir per suvažia- Pabrėžta, kad po metų vyksiantį vimą girdėjusi, kad Ukrainoje užsidarančios suvažiavimą (Pasaulio lietuvių bendruomenių lituanistinės mokyklėlės, net keista, kad net suvažiavimai vyksta kasmet, o Seimas – Australijoj jų nesą. Ir klausia: kodėl? Atsaky- kas ketveri metai) priims Mažoji Lietuva, mas, pasak jos, paprastas: išaugę pirmos kartos Klaipėda, o tai susiję su Kristijono Donelaičio, vaikai, matyt, savo vaikams neįskiepijo meilės lietuvių grožinės literatūros pradininko, gimtajai kalbai, lietuvybės, kuri turi būti širdy, „Metų“ autoriaus, kilusio iš Mažosios pažinties džiaugsmo... Dabar dažniausiai į tas Lietuvos, 300-osiomis gimimo metinėmis. dar esančias lituanistines mokyklėles ateina Visi lauks žadėtosios pažintinės kelionės po vietiniai gyventojai, kurie, kaip sakoma, neturi jo gimtąsias vietas: Lazdynėlius, Gumbinę, jokio lietuviško geno, tačiau jie arba dirba, arba Stalupėnus, Tolminkiemį... Tai turėtų būt studijuoja ir galvoja apie tai, kad lietuvių kalba nepakartojama ypač tiems, kurie apie Didįjį jiems bus reikalinga. Žodžio Meistrą žino tik iš literatūros šaltinių Kalbėjo ir apie tai, kad iš Lietuvos atvykęs arba prisimena jį iš mokyklinių metų. mokytojas turi nepriekaištingai mokėti šalies, „Rūtos“ pirmininkė pritaria PLB atstovės į kurią atsiųstas, kalbą, turi būt susipažinęs Lietuvoje Vidos Bandis žodžiams, kad „PLB su jos istorija, kultūra. Vadinasi, geriausias atstovų suvažiavimas – svarbiausias metų mokytojas – vietinis mokytojas, baigęs renginys, kad tai yra ataskaitinis susirinkimas, lituanistines studijas Lietuvoje. Tokia esanti kurio metu pristatoma, kas buvo nuveikta Tbilisio lituanistinės mokyklos mokytoja per pastaruosius metus. Tai puiki proga Lidija Georgobiani, jau daugiau nei 15 metų pabendrauti su skirtingų šalių pirmininkais, mokanti lietuvių kalbos (ir ne tik jos) Tbilisio išsiaiškinti opiausias problemas.“ lituanistinėje mokykloje. Palankiai atsiliepusi apie PLB ir PLJS kraštų pirmininkų suvažiavime priimtas 6 rekomendacijas Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ pirmininkė Zina Karukhnishvili (trečia dešinėje) su Tbilisio (dėl PLB patalpų užsienyje lituanistinės mokyklos mokiniais. Nuotr. iš Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ archyvo išlaikymo, dėl lietuvių kalbos mokymo, dėl nuotolinių pedagogikos kursų, dėl plano paminklų tvarkymo Rusijoje, dėl PLB fondo, dėl kito suvažiavimo ir ekskursijos), pirmininkė teigė, kad visos jos išplaukusios iš būtinybės konstatuoti tai, kas dabar ypač aktualu pasaulio lietuvių bendruomenėms. Geru žodžiu Zina pri- siminė buvusio Tautinių mažumų ir išeivijos de- partamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas stovyklas už- sienio lietuvių vaikams ir jaunimui (jų vadovu buvo socialinių mokslų magis- tras Romas Vorevičius). Tos stovyklos išmokė sto- vyklautojus tautiškumo, lietuvybės puoselėjimo sau- gojimo dalykų. Daugelis Gruzijos lietuvių buvusių vaikų, dabar jau sukūrusių šeimas, perduoda savo Gruzija. Pasakiškas gamtos grožis. Majos Kikvadzės nuotr. Gruzija. Kalnai debesis remia. Majos Kikvadzės nuotr. Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) 13 Žalgirio mūšis Žalgirio mūšio pergalės 603-iosios metinės paminėtos Žalgirio pergalės parke Gintautas TAMULAITIS, Kauno teritorinės muitinės inspektorius Š. m. liepos 15 d. popietę Babtų bei aplin- pradėjo klubo „Žalgirio pergalės parkas“ brėžė, kad ir daug šį mėnesį vyksta švenčių, dirvą, taip ir lietuvių tauta bei valstybė tik kiniai gyventojai, šauliai ir atstovai iš įvairių valdybos narys prof. Aleksandras Vitkus, tačiau šios šventės, Žalgirio mūšio pergalės tada tvirta, kai ji įsikabinusi į savo žemę. organizacijų rinkosi į Kauno rajono Babtų kuris susirinkusiems priminė šios didingos dienos, pamiršti negalime, nes ji yra mūsų Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskri- seniūnijos valdose esantį Žalgirio pergalės pergalės svarbą Europai, trumpai papasa- didžios istorijos dalis. ties Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės vadas parką prisiminti bei pagerbti šlovingos per- kojo apie kariuomenių sudėtį, atkreipdamas Kauno teritorinės muitinės viršininko Minvydas Mikalauskas perdavė Lietuvos galingos kovos prieš kryžiuočius 603-iąsias ypatingą dėmesį į daug mažesnę ir prasčiau pavaduotojas Algirdas Rimkus didžiavo- šaulių sąjungos vado atsargos pulkininko metines. Šio mūšio pavadinimas istorijoje ginkluotą Vytauto ir Jogailos suformuotą ka- si, kad didingo ir pergalingo mūšio aidai Antano Plieskio nuoširdžiausius linkėji- vadinamas Žalgirio pergalės mūšiu, kuris riauną. Pabrėžė, kad pergalė buvo išplėšta dėl pasiekė mūsų dienas, negailėjo pagyrų mus šventės dalyviams. M. Mikalauskas įvyko 1410 m. liepos 15 d. Lenkijos terito- karvedžių sumanumo, taktinio atsitraukimo, entuziastams, įkūrusiems Žalgirio pergalės papasakojo, kad Kauno apskrities Vytauto rijoje Griunvalde, atnešdamas šlovę ne tik dėl priešo apsupties iš užnugario manevro. parką, pabrėžė, jog mums visiems belieka Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės vardas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Žalgirio pergalės parko įkūrėjas ir klubo jį puoselėti bei priminė žodžius, kad tautos pasirinktas neatsitiktinai, o didžiuojantis Didžiajam ir Lenkijos karaliui Jogailai, bet „Žalgirio pergalės parkas“ pirmininkas Al- jėga – vienybėje. Kauno teritorinės mui- Vytauto vardu bei jo žygdarbio iškilumu. ir nulėmęs pasaulio tautų požiūrį į šių vals- fonsas Bajarskas pasidalijo parko nūdienos tinės inspektorius Gintautas Tamulaitis, Džiaugėsi, kad Kaunas – vienintelis miestas, tybių galybę bei pakreipęs visos Europos aktualijomis bei parko perspektyva. Vylėsi, prisiminęs Lietuvos valstybės šlovingą kuris už nuopelnus įtvirtinant Lietuvos vals- vystymosi raidą. kad įamžinant Žalgirio šlovę rasis vis dau- praeitį bei galybę, padeklamavo Lietuvos tybingumą yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus Skelbdama 603-iųjų Žalgirio mūšio giau valstybiškai mąstančių žmonių, besi- Nepriklausomybės Akto signataro Leono ordino vėliava. Ši vėliava tarpukaryje buvo metinių minėjimo pradžią Babtų kultūros dominčių šia idėja ir parko kūrimo darbu. Milčiaus eiles: keliama ir nuleidžiama kiekvieną dieną Vy- centro l. e. p. direktorė Viktorija Mongirdaitė Džiaugėsi, kad jau ir savivaldybės valdžios „Te pasauliui nebus jokios paslapties – tauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pagal pakvietė visus sugiedoti Lietuvos valstybės vadovai pradeda vertinti atliktų darbų svar- Kol mums Vytauto vardas ant lūpų, nustatytą ceremonialą. Rinktinė šią tradiciją himną. Parko centrinėje dalyje, kur ateityje bą ir rimtai žvelgti į parko kūrimosi ateitį. Lietuviai nebijo ugnies nei mirties, atgaivino ir tęsia: valstybinių švenčių proga iškils didingi stilizuoti Gedimino stulpai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Žemėj esam – ŽALGIRIO sūnūs.“ vėliava vėl plevėsuoja Vytauto Didžiojo giedant valstybinį himną išdidžiai plevėsavo signataras, Seimo narys, šaulys prof. Lietuvos šaulių sąjungos išeivijos valdy- karo muziejaus sodelyje. Naudodamasis trys lietuviškos vėliavos: Lietuvos valstybinė, Arimantas Dumčius pasidžiaugė į šį renginį bos narys, istorikas Ernestas Lukoševičius iš proga rinktinės vadas pasveikino savo sūnų klubo „Žalgirio pergalės parkas“ ir Babtų gausiai susirinkusiu jaunimu. Išsakė mintis, Čikagos pasidžiaugė, kad lietuviai puikiai Gediminą, gimusį liepos 15 dieną, 25-ojo seniūnijos. Greta puikavosi ir Sargėnų kad perdavus jaunimui parko dvasią, ateityje moka įamžinti istorinius įvykius, o entuzias- gimtadienio proga. senjorų ansamblio vėliava. Jaunųjų šaulių tai jiems padės tęsti jau pradėtus darbus. tai įkūrė mūšio pergalei tokį didžiulį parką. Šventės dalyvius dainomis linksmino Sar- kuopos šauliai vedė garbės sargybą prie Kauno rajono administracijos direktoriaus Grįžęs į Čikagą pažadėjo perduoti išeivijai gėnų senjorų ansamblis. Šauliai visus vaišino vėliavų ir centrinio paminklo. Sugiedojus pavaduotoja Angelė Ščiukauskienė įteikė klu- šios didingos progos minėjimo dvasią ir šauliška koše ir arbata. Visi šventės dalyviai Lietuvos valstybinį himną Lietuvos šaulių bui „Žalgirio pergalės parkas“ Kauno rajono parvežti kuo geriausius linkėjimus nuo visų buvo pakviesti istorinei nuotraukai. sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, vėliavą, kuri kartu su kitomis vėliavomis žalgiriečių. Lietuvos Nepriklausomybės Akto vadovaujami Vitalijaus Apanasenko, atliko visada plevėsuos parke per šventes. signataras Leonas Milčius kalbėjo, kad ąžuo- Leono Milčiaus ir 3 salves iš ginklų: pirmoji – už Žalgirio Babtų seniūnas Jonas Praškevičius pa- las gali augti ir žaliuoti tik tada, kai turi gerą Rasos Tamošiūnienės nuotr. mūšio pergalę, antroji – už Dariaus ir Girėno transatlantinį skrydį, trečioji – už Lietuvos valstybę. Renginio vedėja pakvietė šventės dalyvius padėti gėles ir uždegti žvakutes prie parke esančių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Lenkijos karaliaus Jogailos skulptūrų bei kitų karvedžių koplytstulpių. Po ceremonijos buvo pristatyti šventės dalyviai: Lietuvos Respublikos Nepriklau- somybės Akto signataras Seimo narys prof. Arimantas Dumčius, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Milčius, Kauno rajono savivaldybės admi- nistracijos direktoriaus pavaduotoja Angelė Ščiukauskienė, Kauno rajono Babtų seniū- nijos seniūnas Jonas Praškevičius, Kauno teritorinės muitinės atstovai, svečias iš Čika- gos – Lietuvos šaulių sąjungos išeivijos cen- tro valdybos narys Ernestas Lukoševičius, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės va- das Minvydas Mikalauskas, jaunųjų šaulių Garbės sargybos kuopa, vadovaujama Jono Leonavičiaus, Sargėnų senjorų ansamblis, Kauno miškų urėdijos darbuotojai, klubo „Žalgirio pergalės parkas“ valdybos ir klubo Žalgirio pergalės parkas nariai bei kiti svečiai. Šventinę programą tęsė Janina Danaus- kienė, išsakydama susikaupusias emocijas eilėmis. Pasisakymų ir sveikinimų kalbą

Kauno teritorinės muitinės atstovai Šventės dalyviai Žalgirio pergalės parke 14 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta Lietuvos istorija Lietuvos garbės konsulas Bostone Antanas Šalna (1894–1971) Prof. Juozas SKIRIUS, Lietuvos edukologijos universitetas, Vilnius Istorikai kartas nuo karto prikelia iš nuo 1936 m. SLA Įstatų komisijos pirmininkas. vietinių latvių ir estų, kurie neturėjo savo praeities nepelnytai užmirštus veikėjus, kurių Lietuviškais reikalais važinėjo su paskaitomis konsulo, atstovai; pagrindinių lietuvių ir žydų, nuopelnai Lietuvai, jos visuomenei yra, jei po JAV ir plačiai rašė į amerikiečių spaudą, kilusių iš Lietuvos, organizacijų nariai. Vakarą neabejotini, tai bent kažkiek reikšmingi. Vienas garsindamas Lietuvos vardą Amerikoje; tarp papuošė graži muzikinė programa, paįvairinta iš tokių galėtų būti ir Antanas Osvaldas Šalna išeivių pasižymėjo veiklumu, remdamas Lie- sveikinimo kalbomis bei perskaitytomis (Antony Shallna). Retas Lietuvos gyventojas tuvos interesus Vilniaus krašte ir stiprindamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų Amerikoje ir net istorikas vargiai galėtų ne tik trumpai lietuviškas pozicijas Klaipėdoje. sveikinimo telegramomis. Tokiu būdu Bostone jį apibūdinti, bet, manau, kad ir daugumai A. Šalna buvo aktyvus JAV Respublikonų atsirado dar vienas, po Vašingtono, Niujorko, ši pavardė būtų staigmena, girdima pirmą partijos narys, priklausė Board of Directors Čikagos ir Los Andželo, Lietuvos valdžios kartą. of Suffolk Country Republican Club. Jam teko centras, kuris vėliau taps nepriklausomos Būsimasis Lietuvos diplomatinės tarnybos plačiai reikštis įvairiuose JAV politinio valstybės, kai Lietuva bus bolševikų okupuota, darbuotojas gimė 1894 m. vasario 28 d. išeivių gyvenimo momentuose. Pavyzdžiui, renkant vilties žiburėlis. iš Lietuvos (Suvalkijos) Antano ir Onos, JAV prezidentu D. Eizenhauerį, Antanas Praktiškai A. Šalna konsulo darbą mergautine pavarde Vasiliauskaitė, šeimoje vadovavo Respublikonų partijos rinkimų pradėjo, kai spalio 5 d. gavo iš generalinio Skrentone Pensilvanijoje. Tėvas, remiantis komiteto lietuviškajam sektoriui Masačusetso konsulo J. Budrio, kuriam pavaldus buvo diplomato prisiminimais, į JAV atvyko valstijoje. Taigi, A. Šalna buvo žinomas ne Bostonas, pirmąją instrukciją. Joje buvo 1889 m. pradžioje į Oklahomą, o vėliau tik tarp lietuvių išeivių, bet ir pakankamai nurodyta, kad A. Šalna, kaip Lietuvos garbės apsigyveno Skrentone. Nežiūrint į sunkias plačiai tarp Masačusetso valstijos angliškosios konsulas, turi prisistatyti Masačusetso gyvenimo sąlygas bei menką uždarbį, jis visuomenės. A. Šalnos aktyvumas bei valstijos gubernatoriui, Bostono merui bei savo vaikus stengėsi leisti į mokslus. Tėvas autoritetas tarp amerikiečių buvo pastebėtas kitų šalių konsulams, įsikūrusiems Bostono Antanas Osvaldas Šalna Lietuvoje buvo baigęs pradinę mokyklą ir prieškario Lietuvos diplomatų Amerikoje. Ir mieste; užvesti konsulato archyvą, sudaryti Vilniuje lankė technikos mokyklą, kurios, kai atsirado galimybė steigti Lietuvos garbės korespondencijos su Užsienio reikalų į Lorenso miestelį, rašė konsului: „Nuoširdžiai deja, nebaigė. Atvykus į JAV jo techninės konsulatus JAV, jis buvo vienas iš pirmųjų ministerija, Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone, prašau Tamstą su Ponia visą sekmadienį žinios labai pravertė – tapo angliakasių įrankių pasirinktas į garbės konsulus. Lietuvos generaliniu konsulatu Niujorke ir praleisti mano pastogėje. Tikrai jausčiau specialistu. Nors jam teko dirbti ilgas valandas, Bostone nuo seno gyveno nemaža lietuvių kitomis įstaigomis bylas; buvo paaiškinta, neapsakomai didelį malonumą turėti Tamstas bet surasdavo laiko lietuviškam visuomenės bendruomenė – XX a. 4-ame dešimtmetyje kaip reikia numeruoti gaunamus ir siunčiamus pas save garbės svečiais. Jeigu galėtumėte gyvenimui – darbavosi Susivienijimo lietuvių jų buvo priskaičiuojama 12–13 tūkstančių raštus; buvo pasakyta, kad konsulatas turi suspėti prieš 9:30, turėtumėte proga išgirsti Amerikoje (SLA) kuopose ir savo sūnų Antaną žmonių. Čia veikė įvairios lietuviškos turėti savo biblioteką, kuriai nuolat bus net gražaus bažnytinio giedojimo Šv. Mišių vedėsi į SLA susirinkimus, lietuviškus organizacijos, draugijos ir klubai; buvo atsiunčiamos knygos ir periodiniai leidiniai. aukoje. (...) Prakalbas pradėsime lygiai trečią renginius; bendravo su to meto žymesniais leidžiami lietuviški laikraščiai – Darbininkas, J. Budrys informavo, jog jis ministerijoje užsakė valandą. Iš savo pusės dėjau visas pastangas, lietuvių veikėjais – Jonu Šliūpu, Karoliu Tėvynė, Keleivis ir kt. Mūsų tautiečiai turėjo konsulatui vėliavą, herbą, antspaudus. O jau kad visos srovės nors šiame skaudžiai Račkausku, kunigu Dembskiu, vienu iš SLA net tris lietuviškas radijo studijas. Tokiame antroje instrukcijoje gruodžio 27 d. J. Budrys svarbiame momente sueitume į krūvą Tėvynės įkūrėju Pijumi Pesecku ir kt. Be to, tėvas lietuviškame centre, milijoniniame JAV mieste- išaiškino vizų teikimo ir dokumentų, skirtų reikalais.“ Pokario pradžioje aktyviai įsitraukė, mylėjo rašytą žodį – buvo sukaupęs nemažai uoste, turėti savo atstovą Lietuvos Vyriausybei, Lietuvos įstaigoms, patvirtinimo sąlygas, talkininkaudamas Amerikos lietuvių taryboje lietuviškų knygų, prenumeravo periodinį galvojant apie prekybos plėtimą ateityje, buvo mokesčio už atliktus konsulinius patarnavimus (ALT) ir Bendrajame Amerikos lietuvių leidinį Laisvoji mintis. Tokioje aplinkoje naudinga. Naujai atvykęs Lietuvos generalinis paėmimą. Taigi praktiškai konsulatas pradėjo fonde (BALF) padėti lietuvių pabėgėliams jaunasis Antanas formavosi kaip lietuvis, kaip konsulas Niujorke Jonas Budrys 1937 m. veikti 1939 m. pabaigoje jau įsismarkavus Vokietijoje ir Austrijoje susirasti giminių arba JAV lietuvių bendruomenės narys. lankėsi Bostone, kur jam lietuviai surengė Antrajam pasauliniam karui, kuris, savaime rėmėjų Amerikoje ir gauti jų iškvietimą atvykti 1912 m. Antanas baigė vidurinę mokyklą iškilmingą sutikimą. O advokatas A. Šalna suprantama, apribojo ryšius tarp Lietuvos apsigyventi JAV. Jo veiklos operatyvumas Skrentone. Mokymosi laikotarpyje jis pasižy- konsului suorganizavo susitikimus su Bostono ir JAV, sustabdė išeivių apsilankymus savo surandant gimines stebino lietuvių veikėjus. mėjo kaip aktyvus sportininkas (lengvoji atleti- valdžios ir Demokratų bei Respublikonų senojoje Tėvynėje, taip pat ir A. Šalnos, kaip Pavyzdžiui, 1945 m. lapkričio 29 d. Lietuvos ka, futbolas, beisbolas), buvo net lengvaatlečių partijų vadovybe. Tai J. Budriui padarė konsulo, veikla tapo minimali. Tiesa, jis pasiuntinybės Vašingtone patarėjo Juozo kapitonas; aktyviai reiškėsi mokyklos spau- įspūdį ir jis paklausė Antano ar nesutiktų, lietuvių išeivių akyse buvo kaip jų veikloje Kajecko laiške A. Šalnai pažymėta: „Malonu doje. Mokėsi gerai, buvo net išrinktas klasės jeigu būtų galimybė, tapti Lietuvos garbės vienijimosi ašis, kaip patikimas patarėjas, buvo patirti, kad Tamsta taip stebėtinai greitai seniūnu (tai buvo retas įvykis, kai naujųjų atei- konsulu Masačusetso valstijoje. Kai advokatas kaip jų atstovas JAV valdžios įstaigose. Ir iš p. Ig. Lušį suradai ir kontaktavai.“ Konsulo, vių vaikui patikimos tokios klasės pareigos). pasidomėjo, kokios tai bus pareigos, J. Budrys tiesų A. Šalna toliau aktyviai veikė tarp savo kaip aukštai kvalifikuoto teisininko, patirtis ir 1916 m. baigė Kornelio (Cornell) universitetą paaiškino ir dar pridėjo: „Darbo iki valei, bet tautiečių. Jis prisidėjo organizuojant bendrą platūs ryšiai labai pravertė tarpininkaujant tarp (Itakė, Niujorkas) bakalauro laipsniu. Po to atlyginimo – nei cento.“ A. Šalna nusišypsojo, visų lietuvių srovių Vasario 16-osios šventės naujųjų lietuvių ateivių ir JAV valdžios įstaigų, įstojo studijuoti į Kornelio teisės mokyklą, bet bet savo sutikimą davė. Generalinis konsulas minėjimą Bostone 1940 m., pasakė per radiją užpildant reikalingus dokumentus. A. Šalnos tolimesnes studijas teko atidėti, nes Antanas J. Budrys tuojau pat garbės konsulato klausimą kalbą, sveikindamas Lietuvos valdžią Vilniaus autoritetas tarp amerikiečių kai kada tapdavo stojo į JAV armiją, iš kurios grįžo gavęs leite- iškėlė savo vadovybei Vašingtone ir Lietuvos atgavimo proga. net savotišku garantu. Būtina pažymėti, kad nanto laipsnį. Prieš grįždamas toliau studijuoti užsienio reikalų ministerijai. Ir kitais metais Tačiau iš esmės keitėsi garbės konsulo Lietuvos garbės konsulas talkininkavo ir latvių teisės, A. Šalna gavo stipendiją ruoštis diplo- Lietuvos valdžia nusprendė pirmiausia kurti A. Šalnos, kaip ir kitų Lietuvos atstovų, veikla imigrantams. Už suteiktas paslaugas jis buvo matinei tarnybai Džordžtauno universitete garbės konsulatus Los Andžele ir Bostone, bolševikams okupavus kraštą. Lietuvos 1968 m. apdovanotas JAV latvių organizacijų Užsienio tarnybos mokykloje Vašingtone. Ten o kandidatais numatė dr. Julių Bielskį ir atstovams atsisakius pripažinti Lietuvos medaliu ir garbės raštais. Nedidelis Antano ir jis mokėsi rusų kalbos, Rusijos istorijos. Bet advokatą A. Šalną. Lietuvos prezidentas įjungimą į TSRS, Lietuvos komunistinė valdžia Zuzanos Šalnų archyvas, sukrautas į 7 dėžes ir kai JAV atsisakė pripažinti Sovietų Rusiją, Antanas Smetona oficialiai 1939 m. birželio sustabdė pasiuntinybių ir konsulatų veiklą, susistemintas 125 bylose, saugomas Amerikos studijas teko nutraukti, tačiau tame pačiame 15 d. abu asmenis paskyrė garbės konsulais, o reikalaudama visus archyvus ir atstovybių turtą lietuvių kultūros archyve Putnamo miestelyje universitete jis 1921 m. baigė teisės mokslus. JAV prezidentas F. D. Ruzveltas rugpjūčio 7 d. perduoti artimiausioms TSRS atstovybėms, Konektikuto valstijoje, akivaizdžiai liudija Trumpai padirbėjęs, tų pačių metų pabaigoje pritarė paskyrimui. JAV lietuvių spauda rašė: o patiems atstovams grįžti į Lietuvą. Tai platų garbės konsulo susirašinėjimą ne tik persikėlė į Bostoną, kuris tapo jo likusio gyve- „Mums teko patirti, kad šiomis dienomis adv. reiškė, kad nutraukiamas Lietuvos atstovybių su Lietuvos diplomatinėmis tarnybomis, bet nimo miestu. Jam pavyko įsidarbinti garsaus Antanas Šalna buvo paskirtas Lietuvos garbės finansavimas, o pačių atstovų grįžimas į ir su JAV įstaigomis ir privačiais asmenimis advokato F.W. Mansfield, JAV valstybės konsulu Bostone. Garbės konsulas tiesioginio okupuotą kraštą – tiesiai į kalėjimą. Tiesa, prieš Lietuvos, JAV lietuvių ir įvairių organizacijų iždininko, o vėliau Bostono mero, kontoroje. atlyginimo iš Lietuvos valdžios negauna, bet tai visi Lietuvos diplomatai iš TSRS atstovybių reikalais pokaryje. Jis tvarkė Masačusetso ir 1922 m. Antanas vedė išeivę iš Lietuvos advo- gauna valstybės vėliavą, antspaudą ir teisę Amerikoje gavo anketas, kurias reikėjo užpildyti kitų aplinkinių valstijų lietuvių palikimo bylas; katę Zuzaną Puišytę ir pradėjo kartu bendrą atstovauti Lietuvos piliečių reikalams.“ Apie prašant suteikti TSRS pilietybę. Tačiau nė buvo nepakeičiamas Lietuvos diplomatams advokatų verslą. Dirbdamas advokatu plačiai paskyrimą daug rašė ne tik lietuvių, bet ir vienas diplomatas to nepadarė ir liko ištikimais Amerikoje patarėjas teisės ir ypač tarptautinės įsitraukė į įvairių organizacijų veiklą. Jis buvo angliška Bostono spauda. Konsulato oficialus Lietuvos piliečiais, rodydami pavyzdį visai teisės klausimais. Laisvalaikiu A. Šalna labai išrinktas Cambridge Bar Association prezidentu, atidarymas buvo numatytas gruodžio 3 d. išeivijai, kurioje buvo gausus būrys Lietuvos domėjosi Lietuvos istorija ir pats buvo įsitraukęs Middlesex County Bar Association sekretoriumi, A. ir Z. Šalnų kontoros patalpose (366 West piliečių. Visiems pasitikėjimą didino ir JAV į tradicinę JAV lietuvių ir lenkų diskusiją Law Society of Massachusetts viceprezidentu; Broadway, So. Boston). Tai labai sujudino valdžios oficialus Lietuvos, kaip ir Latvijos kai kuriais senosios Lietuvos klausimais. kaip narys priklausė Unlawful Practice of the vietos lietuvių organizacijas – jos nusprendė bei Estijos, okupacijos nepripažinimas. Nors Jis rinko medžiagą apie garsiuosius JAV Law Committee of the Boston Bar Association, iškilmingai pažymėti Lietuvos garbės TSRS kare su Vokietija JAV tapo komunistinės nepriklausomybės karo dalyvius, atvykusius Executive Committee of the Massachusetts, Trial konsulato įkūrimą ir karu dar kartą pagarsinti valstybės sąjungininke, bet garbės konsulas A. iš Abiejų Tautų Respublikos – generolus Tadą Lawyers Association ir Sesquicenttennial, Commit- Lietuvos vardą. Lietuvių organizacijų atstovai Šalna 1941 m. liepos 27 d., pažymint 19-ąsias Kosciušką ir Kazimierą Pulaskį. Jis parašė tee of the American Bar Association bei dviems lapkričio 9 d. sudarė šventinį organizacinį JAV suteikto de jure pripažinimo Baltijos ne vieną straipsnį anglų kalba, bandydamas Federal Bar Association komitetams. Įdomu komitetą, numatė iškilmingą banketą Boston valstybėms metines, pareiškė oficialią padėką aiškinti JAV visuomenei apie šių generolų pažymėti, kad A. Šalna, kaip Masačusetso City Club patalpose. Konsulato atidarymo JAV vyriausybei už Baltijos valstybių tolimesnį lietuvišką kilmę. Iki pat mirties aktyviai valstijos Teisininkų draugijos vicepirmininkas, dieną susirinko didžiulė Bostono gyventojų pripažinimą. Taip pat jis sušaukė susirinkimą dalyvavo vietinių lietuvių renginiuose 1932 m. dalyvavo tarptautinės teisės kongrese minia, grojo orkestras, atžygiavo Amerikos Bostone supažindinti amerikiečių visuomenę įkvėpdamas išeiviams viltį sulaukti savo Hagoje, kur susipažino su Lietuvos atstovais legiono Dariaus-Girėno posto karo veteranai su lietuvių, latvių ir estų kultūra, muzika ir tų tėvų žemės nepriklausomybės. Iš gyvenimo Vaclovu Sidzikausku ir prof. Mykolu Romeriu, su Lietuvos ir JAV vėliavomis. Aktyviai kraštų, okupuotų bolševikų ir nacių, padėtimi. garbės konsulas pasitraukė 1971 m. birželio kurie tada ten buvo Klaipėdos reikalais. Be to, dalyvavo žydų, kilusių iš Lietuvos, atstovai. Ta proga Masačusetso gubernatorius padarė 19 d. Bostone. aktyviai dalyvavo įvairiose visuomeninėse Į konsulato atidarymą atvykęs generalinis palankų pareiškimą, susilaukusį plataus organizacijose: buvo išrinktas Cornell Club konsulas J. Budrys pasakė kalbą, kurioje spaudos dėmesio. Būtina paminėti, kad tame ŠALTINIAI IR LITERATŪRA of New England prezidentu, Robert Recreation priminė ir tai, jog garbės konsulas „atstovaują susirinkime buvo įkurta Baltijos-Amerikos 1. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 656 (Lie- Center of the Boston YMCA prezidentu, Baltic visą valstybę, todėl privalo būti visiems draugija (Baltic American Society), kurios tuvos pasiuntinybė Vašingtone). American Society of New England pirmuoju vienodai lygus ir prieinamas.“ A. Šalna vadovu tapo A. Šalna. 2. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 658 (Lie- prezidentu, Advisory Board of the Internalional pasižadėjo garbingai eiti patikėtas pareigas Karo ir pokario metais garbės konsulas tuvos generalinis konsulatas Niujorke). Institute of Boston Cambridge Ta- 3. Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname, f. prezidentu, ir prie konsulato iškėlė Lietuvos vėliavą. A. Šalna visuomet dalyvaudavo lietuvių Antanas ir Zuzanos Šalnų (Shallna) archyvas. xpayers Association viceprezidentu ir daugelio Orkestras sugrojo Lietuvos ir JAV himnus. rengiamuose tautinėse ir religinėse 4. Darbininkas (JAV lietuvių laikraštis) 1939-1940. kitų organizacijų narys. Buvo Sufolko rajono Visi susirinkusieji sveikino pirmąjį Lietuvos Masačusetso valstijos išeivių kolonijose. Jį 5. Tautininkų žinios, 1958, sausis-birželis, Nr. 23-24. aukštesniojo teismo teisėjas, P. Bostono taupo- garbės konsulą. Visos iškilmės gatvėje ir kvietė skirtingų srovių – katalikų, tautininkų, 6. Vienybė (JAV lietuvių laikraštis) 1939-1940. mojo banko patikėtinis, Imigracijos apeliacinės konsulato viduje buvo nufilmuotos. Vakare sandariečių ir socialistų – atstovai. Pavyzdžiui, 7. Šalna Antanas Osvaldas. Lietuvių enciklopedija, Boston, 1963, t. 29, p. 325–326. komisijos Vašingtone advokatas. Nuo 1923 m. įvyko gausus banketas, kuriame dalyvavo 450 1943 m. švenčiant Vasario 16 d. lietuvių 8. Šalna Antanas Osvaldas. JAV lietuviai. Biografijų kelių lietuvių šalpos organizacijų advokatas, o žmonių – tarp jų Bostono valdžios ir teismo, katalikų veikėjas kunigas P. Juras, kviesdamas žinynas. Vilnius, 2002, t. 2, p. 321. Voruta 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) 15 Karo istorija Nacionalinis kariuomenės muziejus Didžiojoje Britanijoje Vaida PAKARKLYTĖ, Vilnius Didžiojoje Britanijoje, vakarinėje Lon- ginkluotę; taip pat skalbdavo, gamindavo dono dalyje, netoli Karališkosios Čelsio valgyti, slaugydavo ir visgi – gerdavo nema- Ligoninės slaugos ir gydymo namų, ku- žiau už vyrus. riuose gyvena apie 300 britų karių, kurie Kita, dar įdomesnė ekspozicija vadinasi dėl senyvo amžiaus ar sužeidimų nebegali „Pasaulio karai“, apimanti 1905–1947 m. tarnauti kariuomenėje, įsikūręs Nacionalinis laikotarpį. Daugiausiai dėmesio joje skirta kariuomenės muziejus. Karališkoji ligoninė Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams buvo įkurta 1642 m., karaliaus Čarlzo II ir Didžiosios Britanijos vaidmeniui jose. pavedimu, kaip atitarnavusių veteranų Ši ekspozicija pateikia organizuotumo, pensionas. Greičiausiai neatsitiktinai šalia galios, atsparumo ir modernios industrinės šios vietos įkurtas ir Nacionalinis kariuo- valstybės žudymo jėgos atspindį. Gausybė menės muziejus, apimantis ilgą Britanijos vaškinių karių figūrų, sustingusių veiksme – karų istoriją. šaudant iš kulkosvaidžio, stumiant įklimpusį Vos atėjus prie muziejaus, likus kelioms visureigį iš pelkės – kartu su garsais, tarsi jie minutėms iki atidarymo, čia jau būriavosi kovotų čia ir dabar, priverčia prisiliesti prie pirmieji lankytojai – Didžiosios Britanijos mūšio atmosferos. Ekspozicijas pagyvina kariūnai. Apžiūrėti visas ekspozicijas, įsi- ir papildo dokumentiniai filmai, taip pat kūrusias per kelis aukštus, prireikė gero specialūs telefonai, kurie suteikia galimybę pusdienio. Pirmiausiai patekau į vaikų pasirinkti ką nori išgirsti – ar karo dalyvio zoną – ten išdėstytos vaškinės senovės britų prisiminimus apie ginkluotę, ar kitas karių figūros – nuo viduramžių lankininko istorijas, ar žinias apie padėtį tam tikroje iki šiuolaikinės kariuomenės kario. Muzieju- teritorijoje, radijo pranešimus. Tiems, kas je yra parengta nemažai užsiėmimų, susiju- norėtų išmokti Morzės abėcėlės – specialūs sių su kariuomenės pažinimu vaikams. Taip lapai su šifrais. Ekspozicijoje puikuojasi ugdomi mažieji patriotai – skiepijant jiems daugybė šaunamųjų ginklų, tarp jų keli meilę tėvynei ir savos istorijos pažinimą. lengvieji kulkosvaidžiai, tokie kaip Vickers- Pirmoji ekspozicija „Keičiant pasaulį“ Berthier, kuris buvo pagrindinė ugnies apima 1784–1904 m. laikotarpį. Parodos galia britų kariuomenės būriuose tiek tematika pateikia britų kariuomenės ekspan- 1930 m., tiek per Antrąjį pasaulinį karą. sijos, politinių, prekybinių, imperijos interesų Šis kulkosvaidis yra įdomus tuo, kad jo vaidmenį ir jų įtaką šiandieninei valstybei. šovinių dėtuvė yra ne apačioje, kaip, pvz., Šalia daugybės uniformų, ginklų, karinių RPK ar kalašnikove AK-74, bet viršuje. Bene muzikos instrumentų, ekspresyvių vaškinių didžiausią vaidmenį Pirmajame ir Antrajame figūrų, įvairių buitinių įrankių – tokių, kaip pasauliniuose karuose vaidino artilerija – ji pjūklas, skirtas amputuoti galūnes, puikuo- dominavo mūšio lauke, o padaryti nuostoliai jasi ir mylimiausio Napoleono Bonaparto buvo didesni nei su beveik bet kokiu kitu žirgo, vardu Marengo (arabiškas, šviesiai šaunamuoju ginklu. Netrūko ir šios rūšies pilkas žirgas, taip pavadintas prancūzų eksponatų – QF 3,7 colių Mountain Howitzer pergalės prie Marengo 1800 m. garbei), ske- Mk 1, paprastai vadinamas Pack Howitzer, letas. Ekspozicijoje pateikta pasipriešinimo sukurtas Indijos kariuomenei ir itin tinkamas napoleoniškajai Prancūzijai (1793–1815), būrų džiunglėse ir kalvose, mat šaudė itin karo (1899–1902) ekspozicijos – tuo metu Bri- aukštomis – 4500–5900 jardų trajektorijomis. tanijos imperija dominavo Europos regiono Kitas paminėtinas eksponatas – 3 colių Smito prekyboje. Itin daug dėmesio skirta garsiajam ginklas Mk 1 – naudotas britų kariuomenės Vaterlo mūšiui (1815) – 40 kvadratinių metrų Antrajame pasauliniame kare. plote pateiktas mūšio maketas su 70 tūkstan- Dar viena ekspozicija, pavadinta „Inte- čių kareivėlių, o virš maketo rodomas doku- resų konfliktai“, apima laikotarpį nuo 1969 mentinis filmas apie šį mūšį ir, kalbant apie m. iki šiandien, kurioje eksponuojami tiek tam tikrą teritoriją, makete ji yra apšviečiama. Šiaurės Airijos – IRA, tiek Afganistano, Ira- Taip lankytojas gali įsivaizduoti nuoseklią ko konfliktai, pateikiant sukilėlių naudotus mūšio eigą. Eksponuojami tiek Pusiasalio ginklus ir dokumentiniais filmais papildant (1808–1814), Krymo (1854–1856), Zulu (1879) materialią medžiagą. Įrengti kambarių ma- karai, Indijos, Afrikos, Pietų Azijos, Karibų ketai – tarsi sėdėtum namuose ir per televi- salų kariai, kuriuos valdė britai. Šiek tiek zorių stebėtum šviežiausias karo naujienas. Muziejaus eksponatai dėmesio skirta ir moters vaidmeniui tų laikų Taip pat dėmesys skirtas ir cheminio ginklo karo tematika susijusias scenas nuo 1630 Manau, kad Londono Nacionalinis karuose – tą puikiai iliustruoja vaškinė mo- sukeliamam pavojui, ekipuotei bei minoms iki 2000 m. Tai tikra atgaiva karo estetikos kariuomenės muziejus yra itin patraukli ters, nešančios ant pečių savo nukentėjusį ir (nemažai jų – savadarbės). mylėtojams. ir informatyvi vieta karo istorijos gerbė- išvargusį vyrą, figūra. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Paskutinioji muziejaus ekspozicija – Taip pat buvo specialios parodos, susiju- jams. kariuomenėje būta ir moterų, jos savo vyrams Meno galerija. Joje puikuojasi paveikslai, sios tiek su Korėjos karu 1950–1953 m., tiek su buvo tarsi ginklanešiai – uždėdavo ekipuotę, vaizduojantys portretus, mūšius ir kitas su Didžiosios Britanijos misijomis Afganistane. Autorės nuotr.

Lietuva – Lenkija: nuo strateginės partnerystės iki priešpriešos Poznanės stadione – lietuvius žeidžiantis plakatas: „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“ Š. m. rugpjūčio 8 d. Poznanės stadione nors komentuoti. Žinoma, tai skandalingas susitiko VMFD „Žalgiris” (Lietuva) ir ir šovinistiškas elgesys. Viskas priklausys KKS „Lech” (Lenkija). „Lech“ sirgaliai nuo to, kas bus parašyta UEFA atstovo besibaigiant pirmajam kėliniui tribūnoje raporte. Tai UEFA nuspręs, ar „Lech“ bus išskleidė didžiulį lietuvius žeidžiantį nubaustas“, – sport.pl situaciją pakomentavo plakatą. Lenkijos futbolo sąjungos atstovas spaudai „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų Jakubas Kwiatkowskis. poną (Litewski chamie, kleknij przed polskim Vilniuje lenkų sirgaliai per rugpjūčio 1 d. panem – lenk.)“ – toks užrašas buvo ant lenkų rungtynes vaikščiojo su marškinėliais, ant sirgalių plakato. kurių puikavosi užrašas „Lenkiškas Vilnius“. Lenkijos naujienų tinklalapis gloswielko- Po nedidelio susistumdymo prie Aušros polski.pl tokį savo komandos „Lech“ sirgalių vartų tąkart viskas baigėsi be incidentų. elgesį pavadino skandalu. „Poznanės „Lech“ Skaitykite daugiau: http://www.15min. pralošinėja stadione. Deja, ne tik futboli- lt/naujiena/sportas/futbolas/poznanes-stadione- ninkai nedemonstruoja puikaus žaidimo, lietuvius-zeidziantis-plakatas-lietuviskas-chame- bet pasižymėjo ir sirgaliai. Toks plakatas klaupkis-pries-lenkiska-pona-24-360006. pasirodė šeimininkų tribūnoje! Neapsieita Išsamesnė informacija ir komentarai – ir be priešiškų šūksnių sirgaliams iš Vil- www. voruta.lt, www.alkas.lt. niaus“, – rašoma trumpame portalo tekste. „Nemačiau rungtynių ir sunku man ką Šaltinis: www.15min.lt Lenkijos futbolo klubo „Lech” sirgalių plakatas 16 2013 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 17 (781) Voruta Skelbimai, reklama „Vorutos“ fondo knygos Kalesninkų parapijos atgimimas Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis m. prasidėjęs karas juos dar labiau apsunkino. Išklebonavęs Kalesninkuose ilgiau kaip 29 buvo Kalvarijų dekanas. Mirė 1973 m. lapkričio Apie 7 metus melstasi 1905 m. pabaigtoje metus, Mykolas Rudzis 1933 m. rugsėjo 12 d. 27 d. ir palaidotas prie Šv. Kryžiaus Atradimo medinėje koplytėlėje, o 1912 m. lapkričio 3 d. mirė. Per visą darbo laiką jis sugebėjo palaikyti bažnyčios. Po S. Voronovičiaus Kalesninkuose vyskupija leido įrengti altorių statomos bažnyčios parapijiečių vienybę, stengėsi išlaikyti bažnyčioje 8 metus klebonavo kun. Bronius Laurinavičius. zakristijoje. Klebonija ir kai kurie ūkiniai pastatai kalbinę pusiausvyrą ir neįsileido į šventnamį Spėjama, kad su juo 1981 m. lapkričio mėn. baigti gerokai anksčiau už bažnyčią. tautinių ginčų. Amžino poilsio ganytojas atgulęs susidorojo KGB. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios šventoriuje. Autoriaus tekstą apie Kalesninkus knygoje bažnyčia pašventinta 1922 m. lapkričio 14 d. Klebonu M. Rudzį pakeitė Stanislavas Voro- papildo kun. P. Bieliausko atsiminimai ir iš per Šv. Juozapato iškilmes. Šventino Rodūnios novičius. Praleidęs parapijoje bemaž 16 metų, jis Paąžuolės kaimo kilusio žurnalisto R. Macko- dekanas, Nočios klebonas Jonas Kuzminskas yra antras čia ilgiausiai dirbęs kunigas. Deja, apie nio pasakojimas. Skaitytojas supažindinamas pagal vyskupo J. Matulaičio įgaliojimą. Bažnyčios save jis paliko ne visai gerą atminimą: pasižymėjo su keliais Lietuvą garsinusiais nuo Kalesninkų titulo diena – gruodžio 8 d., tačiau bažnyčiai dar lupikiškumu, be parapijos komiteto žinios iš- kilusiais žmonėmis. Papasakotas 1838 m. į trūko bokštų, perdangų zakristijose, iš vidaus švaistė bažnyčiai žmonių suvežtas lentas ir kt. Be Rodūnią perkeltos senosios bažnyčios tolesnis ji nebuvo ištinkuota. Šventovės užbaigimo ir to, po M. Rudzio mirties bažnyčioje neliko lietu- likimas. Knygos gale pateiktas Kalesninkų pa- apdailos darbai tęsėsi dar keliolika metų net ir viškų pamaldų. Paskutiniaisiais lenkų okupacijos rapijos ir kun. M. Rudzio gyvenimo bei veiklos po kun. M. Rudzio mirties. metais lietuviškai skaityta tik evangelija. datų sąrašas. Atkurtai Kalesninkų parapijai atiteko dalis S. Voronovičius kilęs iš dabartinės Valkininkų, Varėnos, Nočios ir ypač Eišiškių Baltarusijos Breslaujos rajono. Iš Kalesninkų Vytautas Valentinas ČESNULIS, parapijų kaimų. Didžiulėje parapijoje pagal 1948 m. iškeltas į Paberžę, o vėliau dirbo Vilniuje, knygos autorius 1927 m. jos vizitacijos aktą buvo net 97 kaimai, dvarai, palivarkai ir viensėdžiai. Ilgainiui dalis kaimų sugrąžinta Valkininkų parapijai. Kai kurios XX a. pradžioje buvusios gyvenvietės išnyko. Parapija priklausė Rodūnios dekanui. Nuo seno parapijai priklausę skirtingų apskričių Karališka prabanga – svarbiausioms Jūsų šventėms ir valsčių kaimai dabar priskirti Šalčininkų ir Varėnos rajonams. Kalesninkai – viena iš 9-nių Prabangi aplinka, karališkas aptarnavimas ir profesionalai, dirbantys Varėnos dekanato parapijų. Kun. M. Rudzis – Lietuvos konferencijos virtuvėje. Norite švęsti tokioje vietoje? Apsilankykite Knygos „Kalesninkų parapijos atgimimas. Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–23 d. dalyvis. Kone „Karališkoje senojoje kibininėje” arba „Senojoje kibininėje“ Trakuo- Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos visą jo kunigystės laiką šlubavo sveikata: sirgo se ir palikite šiuos rūpesčius mums… mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis“ viršelis tuberkulioze ir ne kartą gydėsi sanatorijose. Pirmojo vikaro parapija sulaukė 1913 m., Mūsų personalas – tai ilgametę patirtį turintys, bei tradicijas puo- Ši knyga – tai Kalesninkų (Šalčininkų r.) tai buvo kun. Juozas Mincevičius. Klebonaujant selėjantys specialistai , kurie pasirūpins ir padės organizuoti vestuves, parapijos istorija. M. Rudziui vikarais buvo skiriami tiek kunigai Pirmoji bažnyčia Kalesninkuose lietuviai, tiek lenkai. Po M. Rudzio mirties jubiliejus, asmenines šventes, vaikų gimtadienius, edukacines pamokėles statydinta 1676 m. Paturio dvaro savininkas J. klebonu tapus S. Voronovičiui, ilgiau kaip ar įmonės renginius bei kitas Jums svarbias šventes. K. Kuncevičius 1707 m. pastatė naują medinę 10 metų vikarai buvo vien lenkai. Tik Janui bažnyčią ir karmelitų vienuolyną. Rusų valdžia Klimovičiui 1946 m. išvykus į Lenkiją, vikaru 1832 m. vienuolyną uždarė neva dėl dvasininkų paskirtas Kazimieras Vasiliauskas, vėliau visoje dalyvavimo 1831 m. sukilime. Pastatai ir Lietuvoje žinomas monsinjoras. žemė konfiskuota. Bažnyčia 1838 m. perkelta į Bažnyčiai priklausiusios žemės plotas pagal Rodūnią. Kalesninkų bažnyčios daiktai išdalinti įvairių metų dokumentus buvo skirtingas. Pasak kitoms bažnyčioms. Liko koplyčia kapinėse, bet M. Rudzio 1909 m. rugsėjo 22 d. atsakymo ir ta 1864 m. nugriauta. konsistorijai, bažnyčia turėjusi tik dvi dešimtines Rusijos vidaus reikalų ministras 1902 m. ba- žemės (į tą plotą, matyt, neįėjo bažnyčios ir landžio 30 d. sutiko leisti statyti naują bažnyčią. parapijos sodybos užimama žemė). Apie 1925 m. Už savo lėšas ją turėjo statyti Čepelūnų, Krivilių bažnyčia turėjo 19 hektarų žemės. Per komasaciją ir Versekos kaimų bendruomenių katalikai. kai kurie bažnytinės žemės sklypai sukeisti su Gyventojai norėjo bažnyčią statyti senosios kaimiečių žeme, ištiesintos bažnyčios žemių vietoje. Tačiau ta žemė priklausė rusui Titovui, ribos. Žemę galutinai komasavus, bažnyčios kuris nesutiko jos užleisti. Vilniaus gubernatorius žinioje liko 15 ha. Apie 2 ha užėmė bažnyčia ir kiti ginčą išsprendė Titovo naudai. Kalesninkų kai- pastatai. Iš likusių 13 hektarų 9 ha buvo ariama mo susirinkimas 1902 m. rugpjūčio 25 d. nutarė žemė ir 4 ha ganyklų. Prie klebonijos 1905 m. skirti bažnyčiai apie 5 dešimtines žemės. Vilniaus rudenį užveistas sodas. Romos katalikų konsistorija bažnyčios statybos Atkūrus parapiją jokio jos inventoriaus reikalus galutinai sutvarkė 1903 m. rudenį. dokumento nebuvo. Bažnyčios turto akte, Kalesninkų parapijos atgimimas neatskiria- surašytame 1915 m. rugpjūčio 9 d., visas jai mas nuo kunigo Mykolo Rudzio veiklos. priklausantis turtas įvertintas 98525 rub. 78 kap. M. Rudzis gimęs 1871 m. lapkričio 28 d. sumai. Iš jos 70 tūkst. rublių teko bažnyčiai. Anot (gruodžio 11 d.) Švenčionių apskrities Tverečiaus 1932 m. rugpjūčio 28 d. inventoriaus, surašyto valsčiuje. Mokėsi namie ir Švenčionių miesto vikarui S. Voronovičiui perimant parapiją iš rusiškoje mokykloje. 1892 m. išvyko į Rygą vikaro V. Zajančkausko, bažnyčia įvertinta užsidirbti. Į Lietuvą grįžo 1894 m. ir prisiglaudė 40190 zlotų. pas pažįstamą Jiezno kleboną M. Masiulį. Iki Pirmojo pasaulinio karo Kalesninkuose Vilniaus I gimnazijoje 1897 m. sausio 30 d. išlaikė kelerius metus veikė rusiška dviklasė mokykla. Mūsų paslaugų spektrą sudaro: egzaminus iš keturių gimnazijos klasių kurso, Kun. M. Rudzis dėstė joje tikybą lietuviškai ir o balandžio 28 d. stojamuosius egzaminus į lenkiškai. Užėjus vokiečiams kunigų M. Rudzio • Kompleksiniai ir verslo pietūs Vilniaus kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas ir J. Mincevičiaus rūpesčiu įsteigta lietuviška kiekvieną darbo dieną; Vilniaus katedroje 1901 m. birželio 24 d. ir pradinė mokykla. Vėliau lenkų valdžia ją kelis • Specialūs pasiūlymai turisti- paskirtas Gardino parapijos bažnyčios vikaru. kartus uždarinėjo. Vietoj jos 1921 m. įsteigta nėms grupėms ir jų gidams; Vilniaus vyskupijos valdytojas V. Francke- lenkiška mokykla. Vaikų tėvų iniciatyva lietu- vičius 1904 m. vasario 4 d. M. Rudzį paskyrė viška mokykla vėl buvo atidaryta ir iki 1925 m. • Edukacinė kibinų gaminimo atkuriamos Kalesninkų parapijos klebonu, kartu joje dirbo mokytoja B. Šičkaitė. „Ryto“ draugijos pamokėlė „Paragauk istorijos“; nurodęs nedelsiant užsiimti bažnyčios statyba. lietuviška mokykla galutinai uždaryta 1932 m. • Parodomoji (degustacinė) „Šim- Vilniaus konsistoriaus 1904 m. balandžio 8 d. kovo 11 d. Bažnytkaimyje toliau veikė tik len- leistos statyti bažnyčios sąmata buvo 53017 rub. kiška pradinė mokykla. talapio“ gaminimo pamokėlė; 54 kap. Ir anais laikais Kalesninkų parapijoje • Autoparduotuvių „Senoji kibi- Į Kalesninkus atvykęs 1904 m. balandžio 9 d., veikdavo įvairios organizacijos. Prie bažnyčios ninė“ tinklas Vilniuje; M. Rudzis apsigyveno Baltapetrių palivarke pas veikė Jėzaus Širdies, Šv. Rožinio, Karmelio kalno • Išskirtiniai pasiūlymai Jūsų Gustavą Kuncevičių. Pamaldas laikė pas jį, o nuo škaplierių ir Blaivybės brolijos, Šv. Pranciškaus III rugsėjo 8 d. – dar nebaigtoje koplyčioje. ordinas bei kt. Toms organizacijoms dažniausiai šventėms ir pobūviams; Bažnyčia statyti pradėta 1905 m. vasarą. vadovaudavo vikarai. 1928 m. vasario 28 d. • Kibinų pristatymas į namus; Kertinį akmenį liepos 11 d. pašventino Vilniaus Kalesninkuose įsisteigė lietuviškos Šv. Kazimiero vyskupas E. Ropas. Iš vidaus bažnyčia turėjusi draugijos skyrius (valdžios uždarytas 1937 būti 39 m ilgio ir 21 m pločio, aukštis nuo grindų m. vasario 11 d.). Buvo susikūrusi žemės ūkio Tad linkime akimis pamatyti, iki skliautų – 13,5 m. kuopelė, trumpai gyvavo pieno bendrovė ir gomuriu pajusti, širdimi įsimylėti… Bažnyčios statybą tikėtasi baigti 1912 m., kt. Kelis mėnesius veikė 1940 m. vasario 4 d. tačiau parapijiečiai neįstengė aukoti, o 1914 įsisteigęs Kalesninkų šaulių būrys. Užs. Nr. 18

Redakcinė kolegija: Prenumeratos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektą Lietuva-Lenkija: Voruta Dr. Arūnas Bubnys, prof. dr. Alvydas Butkus, habil. dr. Kazimieras Garšva, Vytautas Gocentas, archit. Dai­ nuo strateginės partnerystės iki priešpriešos. Visos prekių ženklo teisės indeksai nora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Viktoras Jencius, dr. Napole­nas Kitkauskas, Gediminas Paviržis, doc. dr. Vladas Laiškams: „Voruta“, Naujoji g. 16, LT-21111 Trakai, LIETUVA. Tel. faksas: (8 528) 5 12 66, saugomos 0135, 0136 Terleckas, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, doc. dr. Dalia Urbanavičienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, akad. prof. El. paštas: [email protected] , [email protected]. [email protected] habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Algirdas Žemaitaitis, Juozas Vercinkevičius (vyr. redaktorius). Interneto svetainės: www.voruta.lt, www.mazoji-lietuva.lt © Voruta 2013. Visa medžiaga (raši­ © Voruta, 2013. Leidžiamas nuo 1989 m. spalio 24 d. Dvidešimt ketvirtieji leidimo metai. Redakcija: niai), pateikta laikraštyje „Voruta“, yra Rengėjas (leidėjas) – VšĮ „Vorutos“ fondas, įmonės kodas 181392738. Direktorė Aušra Virvičienė. Vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (tel. 8 605 11 117), Edita Komarova (ats. redaktorė, el. VšĮ „Vorutos“ fondas (įmonės kodas Adresas: Naujoji g. 16, Trakai. Laikraštis išeina kas antrą savaitę (šeštadieniais). Apimtis – 4 sp. l. p. [email protected], [email protected], tel. 860311117), Birutė Žemaitaitytė 181392738, PVM mokėtojo kodas Redakcijos adresas: Naujoji g. 16, Trakai, tel./ faks.: (8 528) 5 12 66, (Mažoji Lietuva), Jolanta Vasiliauskaitė (dizainerė, el. p. [email protected]), Stanislava Žuravska (buhalterė, LT813927314) nuosavybė. Laikraščio „Tele2“ mob. (8 605) 11117. tel. 860311117, tel. faks.: (8 528) 51266, el. p. [email protected]), Aleksandras Adamkavičius (etninės straipsnius kopijuojant ar platinant Vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, tel. 8 605 11 117. žemės), Aušra Virvičienė (publicistika, el.p. [email protected]), Jonas Česnavičius (fotografija), Vytau­ būtina nuoroda. Spausdino Media Regionalne Sp. z.o.o. (RAB) (Lenkija). Tiražas 1200 egz. tas Česnulis (bažnyčios istorija), Antanas Lesys (istorija), Irma Stadalnykaitė (kultūra, tel. 860311117).