LIETUVA iki MINDAUGO „DEŠINIAJAME SAVO KRANTE SVEBŲ JŪRA SKALAUJA AISČIŲ GENTIS..." - 98 metais rašė Publijus Kornelijus Tacitas veikale „Apie germanų kilmę ir papročius". Taip pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėti lietuvių protėviai, kuriuos dabar dažniau vadiname baltais. Praėjo tūkstantis metų, ir Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas mūsų Tėvynės vardas - Lietuva: „1009 METAIS ŠVENTAS BRUNONAS ... RUSIOS IR LIETUVOS PASIENYJE, PAGONIŲ TRENKTAS \ GALVĄ, SU 18 SAVIŠKIŲ VASARIO 23 DIENĄ NUKELIAVO Į DANGŲ". Praeina dar vienas tūkstantis metų, ir 2009 metais pasitiksime Lietuvos Tūkstantmečio jubiliejų. O šiandieną minime Valstybės įkūrimo 750 metų jubiliejų. 1253 m. liepos 6 d. Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas kunigaikštis Mindaugas, — įkurta pirmoji Lietuvos valstybė - Lietuvos karalystė. Jubiliejui paminėti ir skiriame šią Lietuvos istoriją. UDK 947.45.01 Straipsnių rinkinys Li-147 Sudarytojai Eugenijus JOVAIŠA ir Adomas BUTRIMAS Recenzentai Habil. dr. Vytautas KAZAKEVIČIUS Dr. Audrius ASTRAUSKAS Konsultantas Doc. dr. Valdemaras ŠIMĖNAS Autoriai Adomas BUTRIMAS Prof. dr. - Vilniaus dailės akademija, prorektorius mokslui ir menui Algirdas GIRININKAS Habil. dr. — Istorijos institutas, Archeologijos skyriaus vedėjas Rimantas JANKAUSKAS Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Antropologijos katedra Eugenijus JOVAIŠA Doc. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltij proistorės katedros vedėjas Liberias KLIMKA Prof. dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra Albinas KUNCEVIČIUS Doc. dr. - Vilniaus universitetas, Archeologijos katedra Paulius MUDĖNAS Arvydas MALONAITIS Dr. - Vilniaus pedagoginis universitetas, Baltų proistorės katedra Apipavidalintojas Saulius BAJORINAS Redaktorė Veronika ŠIDLAUSKAITĖ Vertėja Inga ŽUKOVAITĖ Skaitmeninės knygos kūrybinė grupė Eugenijus JOVAIŠA, vadovas Arūnas GUDINAVIČIUS, programuotojas Alicija MAKOVSKA, dizainas ir kompiuterinė grafika Jurga JANUŠKEVIČIŪTĖ-TĖVELIENĖ, kompiuterinė grafika Algirdas REMEIKIS, dailininkas Linas MARTINKĖNAS, animacija Mindaugas URBAITIS, muzika © Elektroninės leidybos namai, 2003 ISBN 9986-571-89-8 © Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 Baltų žemės ir žemių konfederacijos Adomas BUTRIMAS Žemės ir žemių konfederacijos orint suprasti Lietuvos valstybės susidarymą, svarbu ypatingą dėmesį atkreipti į atskiras gentis ir gentinc-etninę struktūrą, ir į kiek vėliau su­ Nsiformavusią teritorinę-politinę organizaciją, žemes ir žemių konfedera­ cijas, kurios ir lėmė Lietuvos valstybės susidarymą ir lietuvių tautos formavimąsi. Kitaip šios struktūros šviesoje turėtų išryškėti ir Netimeras: jis valdo ne stiprią gentį (kaip teigia istorikas E. Gudavičius ir A. Bumblauskas) [12.1], bet vieną žemę ir nedidelę kariauną, kurioms įvardyti ir tiktų dar ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose surinkami atskirų baltų „žemių", „karalysčių" vardai. Tiesa, susifor­ mavus net ir stiprioms jų konfederacijoms, gentiniai, kultūriniai ir etniniai skir­ tumai neišnyko - tik įgavo visai kitą turinį. Kaip kūrėsi žemės baltų teritorijose įvairaus dydžio gentiniai junginiai, gyvenantys toje pačioje teritorijoje, sieja­ mi bendrų tradicijų, giminystės ryšių, vienodų laidojimo papročių, kai kurių kal­ bos ir kultūros savitumų, turintys netgi tūkstantmečių kultūrinį tęstinumą, buvo gana pastovūs junginiai. Bet ir į šias struktūras laikas ir jo procesai įnešė būtinų permainų. I tūkstantmečio po Kr. viduryje Europoje buvo neramu: po ją bastėsi hunai, iš vienos vietos į kitą kėlėsi gotai, rytuose nerimo slavai — čia susiformavu­ sios dregovičių sąjungos skverbėsi į rytinių baltų gyventas vietas, šie savo ruožtu stūmėsi į vakarus, keisdami kitų baltų gyvenamų teritorijų ribas. Į jotvingių ir prūsų žemes skverbėsi vakarų slavai. Pastarųjų metų Nemuno žemupio regiono archeologiniai tyrinėjimai (V. Šimėno publikacijos) patvirtina, kad V a. viduryje būta ateivių iš Dunojaus vidurupio: laidojimo papročiuose jaučiama klajoklių genčių įtaka [12.2]. Jau aptariant baltus didžiojo tautų kraustymosi laikais, mi­ nėti pavyzdžiai rodo, kad vis dažniau baltams tekdavo susikauti su tolimų kraštų užpuolikais, ginti savo žemę ir turtą. Kita vertus, turtėjant vietinėms gentims, formuojantis vietiniam elitui, atsirandant karių sluoksniui, prestižinių daiktų ir turto poreikis paskatino ir vietinius susidūrimus ir, kaip rašė Vulfstanas (887- 901 m.), „Jie daug kariauja tarpusavyje". Gentinė struktūra nebuvo pakankamai paslanki tokiems susidūrimams: reikėjo mažesnių, mobilesnių karinių junginių, smulkesnių gynybinių-administracinių centrų. Tai ir sąlygojo atskirų teritorinių- administracinių vienetų fotmavimąsi genčių viduje. Ilgainiui šie junginiai į isto­ rinius šaltinius pateko žemių, karalysčių ir pan. pavadinimais. Naujo tipo junginių atsiradimą baltų žemėse V-VIII a. liudija šie požymiai: 1. Atsiranda naujų, gerai įtvirtintų piliakalnių, kurių aikštelės tiktai 60-300 m2 ploto (Bambininkai, Beižionys, Buivydonys, Rokiškis, Lavoriškės). Tai vadinamieji miniatiūriniai piliakalniai, kuriuose būta nedidelių pilių, skirtų tuttu ir socialine padėtimi išsiskiriančiam vietiniam elitui ir jo artimoms šeimoms gyventi. 2. Atsiranda turtingų, įkapių gausa išsiskiriančių kapų: V a. vidurio moters kapas Veršvuose, kario kapas Reketėje, jotvingių kunigaikščių kapai Svaicarijos vietovėje (netoli Suvalkų miesto Lenkijoje), Krikštonyse (Alytaus r.), aukštaičių kunigaikščių kapai Plinkaigalyje, skalvių kunigaikščio kapas Vidgiriuose, kuni­ gaikščio kapas Taurapilyje. Pastarojo „kunigaikščio" kapas ir jo palydos kapai, kurie buvo rasti vakarinėje pilkapyno dalyje, labai skiriasi nuo kitų kapų. Juose rasta raštuotų dviašmenių plieninių kalavijų auksu ir sidabru išdabintomis makš­ timis, geriamųjų ragų, įmantriai kalinėtomis sidabro plokštelėmis puoštų diržų, prabangių kamanų, balnų. 3. Beveik visose baltų žemėse paplinta kalavijai ir masyvūs platieji kovos pei­ liai - tuttingųjų karių ginklai. 4. V-VIII a. pasirodo ir sidabro papuošalų lobiai. Tikriausiai pirmųjų žemių valdovų, to meto kunigaikščių valdytos žemės ne­ buvo didelės. Konkrečių istorinių duomenų apie tai nėra, o rašytinių šaltinių žinome nedaug: IX a. kuršių gyventose teritorijose jau būta penkių žemių, о XII- XIII a. riboje Latgalijoje būta dviejų kunigaikštysčių ir dviejų žemių. Atrodo, panaši buvo ir kitų baltų genčių žemių bei ankstyvųjų kunigaikštysčių ir karalys­ čių struktūra. Ilgainiui kai kurių genčių ir žemių ribos pradėjo nesutapti. Tarpusavio karų metu vienų žemių valdovams pavykdavo pajungti kitas žemes, kurios neretai pri­ klausė jau kitiems gentiniams etnosams: kai kurios žemės ėmė darytis etniškai nevienalytės, suskirstymas administraciniais politiniais junginiais-žemėmis anks­ tyvųjų viduramžių pabaigoje, formuojantis Lietuvos valstybei pasidarė svarbes­ nis, nei gentinis. Todėl neatsitiktinai žemių konfederacijų laikotatpiu sutartis su kitomis valstybėmis pasirašinėjo ne genčių, o žemių vadai ir vyresnieji. v Žemių ir jų centrų struktūra Žemių būta įvairaus dydžio. Vienai žemei priklausė vidutiniškai nuo 10 iki 20 piliakalnių, nuo 30 iki 50 gyvenviečių. Kai kurios neįtvirtintos žemaičių ir kuršių gyvenvietės (V. Žulkaus tyrimų duomenimis) buvo 10 ir daugiau ha dy­ džio: 1Х-ХШ a. kai kurios žemės apėmė net iki 500 m2 plotą [ 12.3]. Žemes skyrė dykros, tiesa, kur kas mažesnės, negu tarp genčių. Žemaitijoje svatbesnės buvo Medininkų, Viešvės, Tverų, Laukuvos, Kaltinėnų, Kražių, Karšuvos; Žiemgaloje — Tervetės, Sidabras, Mežuotės, Duobelės žemės, o Kurše — Ceklio (Kcklio), Duv- zarės, Mėguvos, Pilsoto žemės. Žemių skaičius laikui bėgant keitėsi. Tirščiausiai gyventa aplink didžiuosius žemių piliakalnius. Pavyzdžiui, vakarų Lietuvoje di­ delės Medininkų žemės centras (vėlyvajame žemės raidos etape šiai žemei pri­ klausė ir žemaičių, ir kuršių žemės) buvo Medvėgalis, kuršių Ceklio žemės - Gon­ dinga prie Plungės. Tokie centriniai žemių piliakalniai ankstyvaisiais viduramžiais tapo gimstančios Lietuvos politiniais, administraciniais ir religiniais centrais. Taigi, beveik kiekvienos žemės centre stūksojo vienas ar keli didžiuliai piliakalniai su kelių eilių pylimais, grioviais, priešpiliais. Greta, dažnai apaugęs ąžuolais, dunk- sojo alkakalnis, netoli tekėjo Alkupio upelis. Tai buvo religiniai žemių centrai. Kartais netoliese, svarbiausiose žemėse, stovėjo dar vienas kalnas - Sumanų kalnu ar panašiai vadinamas: čia galėjo vykti didžiūnų sueigos, kur buvo sprendžiami santykių su kaimynais klausimai, rinktis bendruomenių sueigos stambesnėms ka­ ro operacijoms aptarti, čia galėjo būti tenkami karo vadai. Tokie susirinkimai buvo vadinami kuopomis, arba krivūlėmis. Didžiojo piliakalnio ar viso piliakal­ nių komplekso papėdėje, gerai apsaugotame slėnyje, stovėjo centrinė šios žemės gyvenvietė. Nedideliu atstumu nuo šios gyvenvietės X-XIII a. aiškiai išsiskyrė gyvenviečių spiečiai (pvz., Gyvenviečių juostos aplink Šatrijos kalną ir kt.) kelių, rečiau keliolikos kilometrų atstumu. XIII a. šaltiniuose šie junginiai jau vadinami pilių apygardomis. Žemaičių ir kuršių svarbesnės apygardos X-XIII a. yra buvu­ sios apie Medvėgalį, Girgždutę, Sprūdę, Vembutus (Lūksto ir Biržulio ežerų apy­ linkėse), Šatriją, Gondingą, Imbarę, Apuolę, Jpiltį, Kretingą ir kitur. Šias žemes valdė vietiniai žemių valdovai, pvz., 1253 m. paminėtas kuršis Tvartikis (terra Twartikini) (VI. Žulkaus tyrimų duomenys) [12.3]. Salia didžiųjų žemių piliakalnių, kitoje upelio pusėje, o kartais visai šalia drie­ kėsi didžiuliai kapinynai, dažnai ne vienas, o keli. Tokie žinomi prie Gondingos, o Kernavėje, kur surasti 153 kapai, jau ištirta 800 m2 kapinyno dalis - ir tai