PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 1 In memoriam Vytenis Rimkus (1930–2020)

Tą rytmetį rudens ankstyvą nutrūko Tavo balsas, tėvyne buvo ir liks Bazilionų kraštas, tauriausias Panašus į dvelksmą, – toks lengvas, tartum gyvenimo vėrinys su nuostabiu inkliuzu – Pikeliške. atodūsis iš Kristaus lūpų... Ten sodyba, ten guli šalia kelio samanomis apžėlęs akmuo, kuris visuomet primins čia gyvenusios 2020 m. lapkričio 12 d. netekome dailininko, Rimkų giminės gyvenimo baladę. Profesorius menotyrininko, prof­esoriaus habilituoto mokslų Vytenis Rimkus, nors ir būdamas labai užimtas, daktaro, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjo, visuomet mielai lankėsi Bazilionų mokykloje, ku- Šiaulių miesto garbės piliečio, Bazilionų krašto ir rios mokiniu ir pats kadaise buvo. Nei viena kon- visos Lietuvos šviesuolio Vytenio Rimkaus. Gimęs ferencija, nei vienas kultūros žurnalo „Padubysio 1930 m., profesorius Vytenis Rimkus buvo tos kronikos“ pristatymas nepraeidavo be profesoriaus iškiliųjų Lietuvos asmenybių plejados žmogus, apsilankymo. Jis buvo ir šio žurnalo redaktorius. visa esybe ir atsidavimu kūręs jos kultūrinį identi- Susitikimų dalyviai nekantriai laukdavo gerbiamo tetą, puoselėjęs ir gynęs humanizmo idėjas, tapęs Vytenio Rimkaus pranešimų, paskaitų, komentarų, iškilaus ir sektino Žmogaus pavyzdžiu visiems jį pašmaikštavimų. Pribloškiantis išmanymas, erudi- pažinojusiems žmonėms. Jeigu reikėtų surinkti į cija, fenomenaliausia atmintis ir neregėta ištarmė vieną vietą visus profesoriaus darbus ir nuopelnus – prikaustydavo klausančiųjų dėmesį. Profesoriaus išeitų ne viena knyga. Tik jei Mirtis, miela Viešnelė, charizma, nuoširdus bendravimas sušildydavo kiek daugiau kantrybės būt turėjusi. žmonių širdis, nusivesdavo paskui save. Giedras Su visa gausia Pikelių ir Rimkų gimine išgyvenęs veidas, visuomet nušviestas šypsenos. Profesorius sunkiai suvokiamą pokario apokalipsę – tremtį, rėmė ir skatino visas Bazilionų mokyklos inicia- stebuklingu būdu išvengęs mirties bausmės, šis tyvas. Vytenio Rimkaus vardu pavadinta mokyklos žmogus su didžiule jėga ir aistra kūrė meno, mokslo, konferencijų salė. bendrystės ir bičiulystės pasaulį. Iš skaudžių pa- Netekome Žemaičių Ąžuolo, kuris ant savo tirčių, iš jam vienam suprantamos materijos, iš tvirtų šakų užaugino Tiesą, Meilę, Tėvynę, Gimtinę, gimtosios Pikeliškės žemės grumsto, iš dangaus Žemę, Kalbą, Žmogų, Meną, Mokslą, Bičiulystę. atspindžio Šiaušės upelio vandeny, iš Viešpaties Garbė Tau, Ąžuole Žemaičių. Tavo žemiškoji kelionė malonės. Širdis, kurioje nuo pirmo žodžio ligi pa- baigėsi. Prasidėjo dangiškoji. Tebūna Tau lengva skutinio gyveno vilties ir gerumo, vargo ir kančios Bazilionų žemė. tėvynė. Profesorius Vytenis Rimkus buvo visų – visur Apšviesk Jo sielą, Viešpatie, apšviesk ir visada. Ilgai dar jo dvasios nepavyks išvilioti iš Ir pasodink ją savo sode mįslingosios Šiaulių auros. Bet jo sielos ir kraujo Ant paties balčiausio suolo...

2 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) ISTORIJOS ESKIZAI

Nijolia KASPARAVIČIENĖ, Roma BARISTAITĖ „Kultūros“ bendrovei – 100

Kas vyko Šiaulių kultūriniame Steigiant Šiaulių mokytojų seminariją dar gyvenime prieš 100 metų? 1919 m. buvo pasirūpinta išnuomoti grafų Zubovų Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis Lietu- rūmus. Pirmieji mokslo metai buvo labai trumpi, voje nebuvo labai palankus reikšmingoms kultūri- nes dėl įvairių nesklandumų su vokiečių intendan- nėms vertybėms kurti. Valstybė negalėjo, o vėliau tūra ir remonto darbų ji pradėjo veikti tik 1920 m. dažnai ir neskubėjo paremti Lietuvos kultūrinio sausio 15 d. Ilgamečiu seminarijos direktoriumi gyvenimo. Inteligentai, menininkai didesnę savo buvo pedagogas, žymus visuomenės veikėjas, sa- energijos dalį skyrė kasdieniams, bet būtiniems vivaldybininkas Juozas Orlauskis2. reikalams spręsti. Nuo 1920 m. pradžios buvo pradėti organizuoti Tačiau Šiaulių, skirtingai nei kitų miestų, lietuvių kalbos, mokytojų, geležinkelio meistrų, visuomeninis gyvenimas po sunkių karo ir oku- pašto ir telegrafo tarnautojų, matininkų, sąskai- pacijos metų atsigavo labai greitai. Tam didžiulę tybos ir kooperacijos kursai. Iš jų po metų buvo įtaką turėjo vietos inteligentijos gausumas ir jų suformuota suaugusiųjų vidurinė mokykla3. iniciatyvumas. 1920 m. tebevyko sugriauto miesto 1920 m. kovo mėn. miesto inteligentų ir visuo- atstatymo darbai, buvo sprendžiamos gyventojų ap- menės iniciatyva buvo sudaryta Šiaulių knygyno ir rūpinimo maistu problemos, kova su spekuliacija, muziejaus komisija. Ją sudarė K. Bielinis, P. Bugai- o greta to atnaujino darbą ir kūrėsi naujos kultūros liškis, kun. J. Jasinskis, J. Fledžinskis, S. Lukauskis, bei švietimo organizacijos. A. Povylius, K. Šalkauskis, K. Venclauskis. Šios 1920 m. miesto tarybos priimtu privalomuoju komisijos iniciatyva tų pačių metų viduryje buvo įsakymu visi Šiaulių miesto prekybos ir pramonės atidaryta Šiaulių viešoji biblioteka. Jos knygų įmonių savininkai turėjo pakabinti iškabas su tai- fondo pagrindą sudarė grafų Zubovų dvaro bib- syklingais lietuviškais užrašais. Iškabų tekstą rei- lioteka, kuria Šiaulių visuomenė galėjo naudotis kėjo įregistruoti miesto valdyboje. Miesto vadovai jau nuo 1883 m. Biblioteka taip pat buvo papildyta norėjo kuo greičiau Šiauliams suteikti lietuviško dvarininkų M. Oginskio, J. Naryškino, A. Moro miesto įvaizdį1. apleistų dvarų bibliotekų likučiais ir iš gyventojų

2 Dromantienė L., Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957, Šiauliai, 1997, p. 5–40. 1 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai, 1991, p. 145. 3 Šiaulių metraštis 1918–1938, Šiauliai, 1938, p. 47–48.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 3 Šiaulių mokytojų seminarija (Zubovų rūmai). Nuotrauka iš Petro Kaminsko archyvo surinktomis knygomis. Po metų biblioteka buvo Svarbią vietą Šiaulių krašte užėmė besikurian- suvalstybinta ir pavadinta Šiaulių centraliniu čios ir atsinaujinusios kultūros bei švietimo orga- knygynu4. nizacijos. 1920 m. kovo mėn. buvo įregistruotos Mieste kūrėsi tautinių mažumų švietimo ir kul- Linkuvos gimnazijos, Papilės Simono Daukanto tūros organizacijos. 1920 m. pavasarį buvo įsteigtas knygyno ir skaityklos, teatro „Bijūnas“, muzikos, Lietuvos žydų švietimo draugijos Šiaulių skyrius, teatro, dainavimo „Varpas“, po karo atsinaujinusi kuriam vadovavo Mozė Mejerovičius ir mokytojas Ginkūnų švietimo „Laisvės kibirkštėlės“, Joniškio Dovydas Fainas. Tais pačiais metais pradėjo veikti tolstojininkų „Žingsnis“ draugijos7. Lietuvos sionistų draugijos Šiaulių skyrius, kurio vadovas buvo fotografas Chaimas Zaksas. 1920 m. Šiaulių „Kultūros“ bendrovė ir spalio 24 d. buvo įsteigta privati žydų gimnazija. Kultūros švietimo draugija Ją išlaikė Šiaulių žydų gimnazijai steigti ir laikyti Ryškų vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyve- draugija. Tais pačiais metais buvo įsteigta Šiaulių nime atliko Šiauliuose aktyvių miesto visuome- vokiečių mokyklai laikyti draugija, kuriai pirmi- nininkų iniciatyva įkurta „Kultūros“ bendrovė. ninkavo kun. Teodoras Kupferis5. Bendrovės įstatai įregistruoti 1920 m. lapkričio 1920 m. rugsėjo 1 d. savo spaustuvę iš Raseinių į 26 d. Finansų ir prekybos pramonės ministerijos Šiaulius perkėlė Šolomas Savičius ir Boruchas Šum- Kooperacijos departamente (registracijos Nr. 410. kauskis. Ji tapo viena didžiausių ir moderniausių Bendrovės adresas: Šiauliai, Dvaro g. 24; tel. 4)8. spaustuvių mieste, 1928 m. pervadinta į „Grafikos“ Steigiamasis susirinkimas įvyko 1921 m. sausio spaustuvę. Čia įvairiu laiku buvo spausdinamos 11 d. Pirmąją valdybą sudarė P. Bugailiškis (pir- knygos, kalendoriai, plakatai, Šiaulių miesto ir mininkas), A. Brašiškis (sekretorius), K. Bielinis, krašto periodinė spauda bei kita smulkioji spauda6. F. Daugėla, J. Fledžinskis, J. Trečiokas, K. Ven- clauskis (nariai); revizijos komisiją – S. Lukauskis, 9 4 Šiaulių metraštis 1918–1938, Šiauliai, 1938, p. 60–61; Vetei- J. Morauskis, V. Zubovas . Komisijos sudėtis mažai kis V., Švieskis ir šviesk! [kraštotyros darbas], Šiauliai, 1994, p. 13–14. 5 Šiaulių metraštis 1918–1938, Šiauliai, 1938, p. 48; Šiaulių 7 Šiaulių metraštis 1918–1938, Šiauliai, 1938, p. 77. miesto istorija (iki 1940 m.), Šiauliai, 1991, p. 183. 8 „Kultūros“ bendrovės įstatai, [s. a.], p. 1. 6 Nekrašius J., Šiaulietiška spauda XVI–XXI a., Šiauliai, 2019, 9 Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais: medžiaga istorijai, p. 113–114. Šiauliai, 1994, p. 314.

4 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) keitėsi per visą egzistavimo laikotarpį. Bendrovė veikė kooperatiniais pagrindais. Stojantysis tu- rėjo sumokėti stojamąjį 50 auksinų mokestį ir įsigyti vieną pajų, kurio vertė buvo 500 auksinų10. Įstatuose nurodyta, kad „Kultūros“ bendrovė „turi teises: 1) organizuoti knygų leidimą; 2) atidaryti knygų ir rašomųjų dalykų sandėlius ir krautuves; 3) steigti ir turėti spaustuves, litografijas ir kitas grafikos įstaigas; 4) leisti periodinius ir kitus spaudos leidinius; 5) steigti knygynus, skaityklas, liaudies namus, kinematografus ir įvairias švietimo įstaigas; 6) rengti kursus, paskaitas, koncertus, tea- trus; 7) šaukti kongresus, konferencijas švietimo ir mokslo klausimais“. Savo veiklą bendrovė numatė plėtoti visoje Lietuvoje11. Miesto šviesuomenės būrelis, nusprendęs, kad, norint išsilaikyti jaunai valstybei, būtina gyventojus visapusiškai šviesti, pasirinko šūkį „Švieskis ir šviesk!“. Pagrindinis Dailininkas Gerardas Bagdonavičius. tikslas – leisti ir platinti lietuviškas knygas, aprū- Nuotrauka iš Vytenio Rimkaus archyvo pinti lietuviškas mokyklas vadovėliais. Nuo bendrovės veiklos pradžios labai rūpintasi Vladimiro Nevskio, Šarlio Pero, Nikolajaus Ruba- leidinių kokybe: kalba, apipavidalinimu, poligrafija. kino, Viljamo Šekspyro ir kt. autorių knygas. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, dideli rei- Daug dėmesio skirta leidinių meninei išvaizdai ir kalavimai kelti bendrovės darbuotojams, rūpintasi, poligrafijos kokybei. Knygoms iliustruoti pakviesti kad jie šviestųsi, tobulintų ir gilintų žinias. Už dailininkai Kazys Šimonis, Gerardas Bagdonavi- spaudos darbus atsakingas Stasys Brašiškis Leip- čius, Pranas Gedravičius, Antanas Kazanavičius ir cige studi­javo pedagogiką. Kartu buvo įpareigotas kt. K. Šimonio iliustruota „Eglė žalčių karalienė“ ir domėtis spaudos darbo technika, darbų organiza- „Dainos“ – tai leidiniai, reprezentuojantys to laiko- vimu. Dailininkas Kazys Šimonis siųstas į Paryžių tarpio spaudinius. K. Šimonis sukūrė ir „Kultūros“ studijuoti knygų iliustravimo meną. Leidinių kalba bendrovės emblemą, kuria žymėti visi jos leidiniai. ir stiliumi rūpinosi geri tos srities žinovai: Jonas Bendrovė viena pirmųjų Lietuvoje išleido meno Jablonskis, Steponas Češūnas, Pranas Skardžius albumus „Rafaelis“ ir „Anzelmas Feuerbachas“ su ir kt. Į darbą buvo įtrauktos ir organizacijos. spalvotomis reprodukcijomis. Pavyzdžiui, leidinius redaguoti buvo įpareigoti Leidėjai kėlė aukštus reikalavimus ir poligrafijai. universiteto „Kultūros“ būrelio studentai. Leistos Knygas spausdino Šiaulių „Titnago“, Klaipėdos lietuvių autorių Petro Avižonio, Jono Barono, Al- „Ryto“, Kauno „Varpo“ ir „Raidės“ spaustuvėse. fonso Braziulio, Dzido Budrio, Antano Busilo, Juozo Nemažai knygų leista gerai žinomose užsienio Butkaus, Stepono Češūno, Aldonos Kazanavičienės, spaustuvėse, tokiose kaip Bibliografijos instituto Igno Končiaus, Kosto Korsako, Adomo Lasto, Jono (Leipcige), Oskaro Brandstetterio (Leipcige), Otto Murkos, Prano Naruševičius, Stasio Santvaro, Jono Mayerio (Ravensburge), J. Šolco (Maince) ir kt. Bet Trečioko, Jono Trinkūno ir kt. leidiniai. Jonas Ja- dėl finansinių sunkumų leidybos užsienio spaustu- blonskis, Aldona Kazanavičienė, Bronė Kiukytė, vėse teko atsisakyti. Pranas Mašiotas, Stasys Matijošaitis, Karolis Ra- 1923 m. spalio mėn. pasirodė naujas bendrovės čkauskas, Jonas Trečiokas, Jonas Trinkūnas ir kt. leidinys – žurnalas „Kultūra“. Žurnalo rektorius į lietuvių kalbą vertė Nikolajaus Borodino, Viktoro buvo P. Bugailiškis, dailininkas – K. Šimonis, Hugo, Edgaro Raiso Barouzo, Antono Čechovo, spausdino „Titnago“ spaustuvė. Tai buvo populiarus mokslinis laisvamaniškos krypties žurnalas, skirtas 10 „Kultūros“ bendrovės įstatai, [s. a.], p. 3. inteligentijai, moksleivijai ir plačiajai visuomenei. 11 „Kultūros“ bendrovės įstatai, [s.a.], p. 1–2.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 5 „Kultūros“ bendrovės emblema ir jos autorius dailininkas Kazys Šimonis. Nuotraukos autorių

Knygoms platinti bendrovė steigė „Kultūros“ niekieno dar rimtai nepasektas, ir čia juo tolyn, juo būrelius. Būrelių veikla išplėtota visoje šalyje: labiau jaučiamas knygos badas. komplektuotos būrelių bibliotekos ir bendrovės Toks jau, matyti, šiauliškių likimas – savo vienų kilnojamosios bibliotekėlės, organizuota knygų jėgomis kelti naštas, kurias turėtų kartais nešti prenumerata, skelbti knygų platinimo konkursai. visas kraštas ar bent žymesnė visuomenės dalis.“12 Apie konkursus byloja ir antspaudas bibliotekos fonde saugomoje A. Čechovo knygoje „Miegas „Kultūros“ bendrovės ir Kultūros eina“: LAIMĖJIMAS SPAUDOS PLATINIMO / švietimo draugijos leidiniai Šiaulių KONKURSE S. A. 1927 M. GEGUŽĖS MĖN. / apskrities Povilo Višinskio viešojoje „KULTŪROS“ B-VĖ. bibliotekoje Bendradarbiaujant su Knygos mylėtojų draugija, Pagrindinis „Kultūros“ bendrovės tikslas buvo knygos pasiekdavo lietuvių kolonijas JAV, o Ameri- knygų leidyba: „[...] plačiau išvysčiusi knygų lei- koje leistos knygos – Lietuvos skaitytojus. dimą, 1921–1927 m. paleido jų į rinką virš 140 su 1926 m. pašlijo „Kultūros“ bendrovės finansi- 621 200 egz., jų tarpe virš 35 autorių bei vertėjų niai reikalai. Krizę lėmė tai, kad bankai sustabdė daugybę tam laikui itin pasigendamų vadovėlių ir kreditus, buvo uždaryti „Kultūros“ būreliai ir šiaip lektūros, aktualinio pobūdžio leidinių, mokslo areštuoti bendrovės knygų sandėliai. 1927 m. populiarizacijos.“13 Minint bendrovės 75-metį, „Kultūros“ bendrovės darbą perėmė Kultūros sudarytas Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomų švietimo draugija. Knygų leidyba gerokai sulėtėjo. leidinių sąrašas. Jame užregistruoti 132 leidiniai Iki 1940 m. išleista tik 18 knygų, tęsta žurnalo ir žurnalo „Kultūra“ 1923–1940 m. komplektai. „Kultūra“ leidyba. Bibliotekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skait- P. Bugailiškis rašė: „Kultūros“ bendrovės ne- meninimo skyriuje saugomame Skirmantės Petrai- bėra, bet ji atliko sunkią ir nedėkingą pradininko tienės diplominiame darbe „Kultūros“ bendrovės misiją, palikdama didelę žymę krašto pažangos Kultūros švietimo draugijos leidybinė veikla“ raidoje. Jos pramintais keliais knyga nesulaikomai (Vilnius, 1995) pateiktas 155 leidinių sąrašas ir plinta visuomenėje, skverbiasi į pačias jos gelmes. Tik gaila, kad „Kultūros“ suruoštas žygis į kaimą 12 Bugailiškis P., Naujų kelių beieškant, XXVII knygos mėgėjų ir platesnę visuomenę su populiaria knyga iki šiol metraštis, Kaunas, 1937, t. 2, p. 80. 13 Bugailiškis P., Spauda, Šiaulių metraštis 1918–1930, p. 53.

6 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) „Kultūros“ bendrovės leidiniai. Nuotraukos autorių

17 knygų sąrašas, dėl kurių priskyrimo „Kultūros“ šios knygos apie išminčius, filosofus, kovotojus: bendrovės leidiniams abejojama. Elektroniniame L. Čeraškos „Kynų išminčius Konfucijus“, P. Bi- P. Višinskio bibliotekos kataloge randama, jog fon- riukovo „Graikų išminčius Diogenas“, K. Korsako duose saugomos 140 pavadinimų knygų ir žurnalas „Napoleonas Bonapartė“, N. Rubakino „Jonas „Kultūra“ 1923–1941 m. Amosas Komenskis didis mokytojas“, A. Braziulio Leidinius galima skirstyti į kelias grupes: mokslo „D-ras Jonas Šliupas“. populiarioji literatūra, vadovėliai, grožinė literatūra Gyvūnijos pasaulio ir gamtos turtų paslaptys ir įvairaus turinio knygos. Didžiąją dalį sudaro atskleidžiamos šiose knygose: K. Aleksos „Kas yra mokslo ir mokslo populiarioji literatūra. Šioje gru- gyvulių instinktas?“ ir „Paukščiai: jų kiaušiniai, pėje išskirtinos temos: knygos apie visuomenės lizdai, vaikai, kelionės“, I. Trojanovskio „Gamtos istoriją, visuomeninius reiškinius; įžymių žmonių mokslo vadovėlis“, J. Moore „Gyvybės pradžios biografijos ir leidiniai apie gamtą, gamtos reiški- įstatymas“, V. Lunkevičiaus „Kasamosios anglys“, nius. Svarbiausias ir didžiausias leidinys – H. Velso J. Matulio „Ateities dujų karo baisybės“. „Pasaulio istorija, arba Aiški gyvybės ir žmonijos Daug pasiekta leidžiant vadovėlius ir pedagoginę istorijos apybraiža“. Anglų mokslininko knyga pa- literatūrą. Vadovėlių tuo metu Lietuvoje trūko, todėl rašyta remiantis naujausiais mokslo pasiekimais. jų leidybai skirta daug dėmesio. Darbų programoje Ją sudaro 3 dalys. 1-ąją ir 2-ąją dalis išleido „Kul- numatyta leisti originalius, naujausiomis mokslo tūros“ bendrovė, 3-iąją – Kultūros švietimo drau- žiniomis paremtus lietuvių ir užsienio autorių vado- gija. Autoriui leidus vertė K. Račkauskas-Vairas. vėlius, pedagogikos bei patarimų knygas. Mokyklai Populiariai mokslo, istorijos žinios perteiktos skirtas A. Jakučionio „Kelias į šviesą: pirmiesiems šiuose leidiniuose: V. Lunkevičiaus „Žemės istorija“, mokslo metams“, J. Murkos „Vaikų darbymečiai“, P. Bugailiškio „Kaip gyvena norvegai“, V. Čepinskio S. Česūno „Poezijos ir prozos teorija: vadovėlis „Demokratija ir diktatūra“, D. Budrio „Socialistinis vidurinėms mokykloms“. Minėtina S. Brašiškio ir kapitalistinis ūkis“ ir „Visuomenės ūkio istorija“, „Raštas: jo mokymo naujieji keliai ir 19 rankos N. Rubakino „Pasaulio kūrimosi paslaptys“. Pas- rašto pavyzdžių“ ir S. Brašiškio į lietuvių kalbą iš- tarojo autoriaus net 8 knygos saugomos fonduose. versta O. Seinig „Mąstomoji paišyba tipų paišybos Žinomų žmonių biografijos neatsiejamos nuo pagrindu: pratimų pavyzdžiai kursų vedėjams ir aplinkos, kurioje jie gyveno ir kūrė. Paminėtinos mokytojų švietėjams, taip pat visiems norintiems

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 7 „Kultūros“ bendrovės leidinys. Nuotrauka autorių savarankiškai mąstomosios paišybos išmokti“. ir pasaulis“. Lietuvių autorių kūrinių sąrašas nėra P. Giedravičiaus „Trumpas piešimo vadovėlis“ – tai ilgas, bet įvairių žanrų: Jovaro „Parinktosios eilės“, vienas pirmųjų piešimo vadovėlių lietuvių kalba, Butkų Juzės „Palaidūnas: dviveiksmis kaimo gy- skirtas ir mokiniams, ir mokytojams. Remiantis venimo vaizdelis“, J. Jurkaus „Gyvenimo mintys“, užsienio autorių darbais parengta A. Busilo „Prade- A. Lasto „Lietuvos knygnešio likimas“, P. Naruše- damosios matematikos metodika“. Lietuvių kalbos vičiaus „Gyvenimo kova: visuomeninis romanas“, ir literatūros mokytojams skirta M. Vasiliausko S. Santvaro „Minių mylimoji: 3-jų dalių pasaka“, „Lietuvių kalbos pradžios mokslo metodika“. Vado- A. Vienuolio „A. Vienuolio raštai“ 3 knyga. vėliais vadintos ir praktiškais patarimais pagrįstos Knygų leidėjai rūpinosi ir jaunosios kartos knygos, skirtos ūkininkams: R. Vanagaičio „Ūkio skaitymu. Literatūra įvairi: pasakos, apsakymai, statyba: ūkininkams ir statybos darbininkams“, scenos vaizdeliai. Nesenstančios arabų pasakos straipsnių rinkinys „Vienasėdis: naujakuriams „Tūkstantis ir viena naktis“, pasakų knyga „Jūrų vadovėlis“, I. Končiaus „Ūkininko dangus: taiko- karaliaus vainikas ir kitos R. Gustafsono pasakos“. mosios meteorologijos vadovėlis ūkininkams, ūkio Leidėjai atsakingai parinkdavo autorius, siekė, kad mokykloms ir savamoksliams“, „Ūkio parodos“ – kūriniai ugdytų meninį, estetinį skonį, gailestin- vadovėlis ūkininkams, dalyvaujantiems žemės ūkio gumą, supratingumą, būtų patrauklūs, skatintų produktų, gyvulių, mašinų ir rankdarbių parodose, norą pažinti, ieškoti. Tokių knygų sąrašas gana ir kt. Maisto gaminimo paslaptys atskleidžiamos ilgas: M. Tveno „Princas ir elgeta“, E. Hervilly’io J. Kvedaro leidinyje „Maistas ir valgių gaminimas“. „Priešistorinio berniuko nutikimai“, P. Rozegerio Motinoms ir auklėtojoms skirtas V. Markuzono „Kalnuose ir miškuose“ ir „Lapinas Reinekis“, vadovėlis „Kaip kūdikio sveikatą ganyti“. E. Švederio „Mūsų kūdra“, J. Rainio „Aukso žirgas“, Didžiąją grožinės literatūros dalį sudaro už- P. Vasiljevos „Našlaitė“ ir „Miško kertelė“, J. Ge- sienio autorių kūriniai, išversti į lietuvių kalbą. niušo „Scenos vaizdeliai vaikų teatrui“. Dauguma Tai P. Benoit „Atlantida“, E. Barouzo „Tarzanas“ (2, vaikams skirtų knygelių iliustruotos K. Šimonio, 3 d.), A. Čechovo „Miegas eina“, M. Gorkio „Žmo- G. Bagdonavičiaus piešiniais. Spalvotos knygelės gaus gimimas“, V. Hugo „Paskutinė diena nuteisto to meto knygų rinkoje buvo didelė naujiena. mirti“, „Našlaitės vargai“, V. Šekspyro „Otelo“, B. Šo Tarp „Kultūros“ bendrovės knygų yra oficialaus „Juoda mergaitė ieško Dievo“, R. Tagorės „Namai turinio ir informaciniai leidiniai. Išleista „Lietuvos

8 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Šiauliai, Bažnyčios (dabar – Vasario 16-osios) gatvė. Nuotrauka iš Kornelijaus Bačkevičiaus archyvo valstybės konstitucija“, kurią 1922 m. rugpjūčio 1 d. rūpinęsi visuomenės švietimu, praeities išsaugo- priėmė Steigiamasis Seimas. Be pagrindinio vals- jimu, tradicijų puoselėjimu. Peliksas Bugailiškis – tybės dokumento, yra ir keletas leidinių kitais teisės Lietuvos teisininkas, spaudos darbuotojas, žurna- klausimais: G. Šeršenevičiaus „Bendrasis teisės ir listas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis valstybės mokslas“, V. Viršilos „Nusikalstamumas veikėjas, vienas pagrindinių „Kultūros“ bendrovės ir kova su juo“ 1 ir 2 dalys. Išleisti „Kultūros“ ben- steigimo iniciatorių dalyvių – asmeninės bibliotekos drovės įstatai, knygų katalogas, patarimai, kaip knygose naudojo vienos ir dviejų eilučių antspaudus įrengti bibliotekas ir tvarkyti knygas, pateikti šiuose „PELIKSAS BUGAILIŠKIS“ ir „PELIKSAS BUGAI- leidiniuose: V. Nevskio „Kaip dirbti su knyga“, LIŠKIS / ŠIAULIAI“ (J. Kvedaras. Kaip sveikatą P. Ladevigo „Mažas knygynas, jo įrengimas ir tvar- saugoti). P. Bugailiškis turėjo ir ekslibrisą (A. Vie- kymas“, N. Rubakino „Kam ir kaip reikia skaityti nuolis. Vienuolio raštai. 3 knyga). Kraštotyrininkas, knygos“. Išleista įvairių kalendorių: „Moksleivio muziejininkas Vincentas Vaitiekūnas asmeninėse kalendorius 1925–26 mokslo metams“, „Kultūros knygose įrašydavo savo vardą, pavardę, kartais datą kalendorius 1926 metams“, 1925 m. ir 1926 m. ir vietą (N. Rubakinas. Iš tamsios praeities į šviesią „Sodžiaus kalendorius“. Kalendoriuose būdavo ateitį). Knygos „Rafaelis“ 2-oje viršelio pusėje įra- pateikiama daug įvairios ir naudingos informacijos. šyta „B. G. / 3 IX 1936“. Tikėtina, kad tai dailininko Fonde saugomi ir išleisti Rafaelio, A. Feuerbacho grafiko, pedagogo, kraštotyrininko, vieno iš eksli- reprodukcijų albumai bei K. Šimonio iliustruotos brisų pradininkų Lietuvoje Gerardo Bagdonavičiaus „Dainos“. įrašas. Įrašu ir antspaudu pažymėta pedagogui, „Kultūros“ bendrovės leidiniai savo skaitytojui muziejininkui Juozui Nagiui priklausiusi knyga padėjo rasti atsakymus į daugybę gyvenime ir bui- (N. Rubakinas. N.. A Rubakino apsakymai apie tyje kylančių klausimų, teikė istorinių, naujausių didžiuosius įvykius įvairiais laikais ir įvairiose tau- mokslo pasiekimo žinių. Jie saugotini kaip kultūros tose). Pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, istorijos dalis. Dalis saugomų knygų turi dar vieną bibliofilas Vladas Zdzichauskas įrašė: „Knyga iš istoriją: jose esantys nuosavybės ženklai byloja mano lentynos / perkeliama į Viešosios / Bibliotekos knygos kelio istoriją, kol jos pateko į bibliotekos lentyną. / 26.V. 1962.“ (parašas) (V. Hugo. Paskutinė fondus. Buvę knygų savininkai – aktyvūs to meto diena nuteisto mirti). Knygose yra ir mokyklų, drau- inteligentai, dalyvavę bendrovės veikloje, ir žmonės, gijų, organizacijų bibliotekų antspaudai.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 9 Šiame name 1920–1926 m. buvo įsikūrusi knygų leidimo ir kultūros darbo bendrovė „Kultūra“ (dabartinis adresas: Dvaro g. 83a). Dangiro Mačiulio nuotrauka 4) didžiame ketvirtadienyje, 5) Pirmą šiokiadienį „Kultūros“ bendrovės indėlis į Lietuvos knygų po Šeštinių, 6) po Devintinių, 7) po Angelų Sargų leidimo istoriją yra labai reikšmingas. Įvairiais ke- (2. X) ir 8) po Simano – Judo (28. X). liais į bibliotekos fondus patekę leidiniai yra svarbi KRUOPIUOSE. T u r g a i: Trečiadieniais. kultūros paveldo dalis. P r e k y m e č i a i : Pirmą trečiadienį: 1) po Naujų Metų, 2) po Šv. Jurgio (23. IV), 3) po Šv. Sodžiaus kalendorius 1925 metų, Mykolo (29. IX), 4) paskutinį trečiadienį prieš Šiauliai, „Kultūros“ bendrovės leidinys, Sekmines. [1924], p. 161–163 „Kultūros“ bendrovės išleistame 1925 metų So- KURŠĖNUOSE. T u r g a i: Antradieniais ir penk- džiaus kalen­doriuje galima rasti informacijos apie tadieniais. turgus, prekymečius ir muges to meto Lietuvoje. P r e k y m e č i a i : 1) Pirmą antradienį pas Pateikiama ištrauka apie Šiaulių apskrityje prieš mėnuo, 2) pirmą šiokiadienį po Kalėdų, 3) po 95 metus vykusius turgus bei prekymečius. Velykų, 4) po Šv. Jono (24. VI), 5) po Škaplierinės (16. VII), 6) po Šv. Mykolo Archan. (29. IX). KRIŪKUOSE. T u r g a i: Ketvirtadieniais. ŠIAULIŲ APSKRITIS P r e k y m e č i a i : Pirmą ketvirtadienį kas mėnuo. Paskutinį pirmadienį prieš Škaplierinę BAZILIONUOSE. T u r g a i: Antradieniais. (16. VII) ir Liepos 10 d. GRUZDŽIUOSE. T u r g a i: Trečiadieniais. LINKUVOJE. T u r g a i: Penktadieniais. P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po Šv. Šv. Juozapo (19. III), 2) po Šv. Roko (16. VIII), 3) po Juozapo (19. III) ir pradedant nuo Velykų baigiant Nekalto Prasidėjimo Šv. P. M. (8. XII). liepos 25 – pirmadieniais. JONIŠKYJE. T u r g a i: Pirmadieniais ir ketvir- ŠIAULĖNUOSE. T u r g a i: antradieniais. tadieniais. TRIKŠLIUOSE. P r e k y m e č i a i: Pirmadienį P r e k y m e č i a i : 1) Paskutinį antradienį po 20 d. kiekvieno mėn. sausio mėn., 2) vasario 2 d., 3) pusiaugavėny, MEŠKUIČIUOSE.

10 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po ŠAUKĖNUOSE. T u r g a i: Trečiadieniais. Atradimo Šv. Kryžiaus, (3. V), 2) po Šv. Stanislovo P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po Šv. (8. V), 3) po Paaukštin. Šv. Kryžiaus, 4) pirmą Juozapo (19. III), 2) po Šv. Stanislovo (8. V), 3) po šeštadieni ir pirmadienį po Šv. Baltramiejaus (24. Rožančinės (6. X), 4) trečią pirmadienį po Sekminių VIII). ir kiekvieno mėnesio pirmą trečiadienį. PAPILĖJE. T u r g a i: Pirmadieniais ir ketvirta- ŠIAULIUOSE. T u r g a i: Pirmadieniais, trečia- dieniais. dieniais ir penktadieniais. P r e k y m e č i a i : pirmą šiokiadienį: 1) po P r e k y m e č i a i ir m ū g ė s : 1) pirmą šiokia- Naujų Metų (1. I), 2) po Šv. Kazimiero (4. III), 3) po dienį: po Trijų Karalių (6. I), 2) po Šv. Kazimiero Užgimimo Š. P. M. (8. IX), 4) po Visų Šventų (1. XI) (4. III), 3) po Verbų sekm., 4) po Sekminių, 5) antrą ir kiekvieno mėnesio pirmą ketvirtadienį. ir trečią pirmadienį po Šv. Petro (29. VI), 6) pirmą PAŠVITINYJE. T u r g a i: Trečiadieniais. šiokiadienį po Šv. Justino, 7) po Rožančinės (6. X), P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po Šv. 8) po Šv. Jokimo. Kazimiero (4. III), 2) po Šv. Trejybės, 3) po Marijos UŽVENTYJE. T u r g a i: Trečiadieniais. Vardo (9. IX) ir 4) Didžiame ketvirtadienį. P r e k y m e č i a i : Kiekvieno mėnesio pirmą RADVILIŠKYJE. T u r g a i: Antradieniais ir penk- trečiadienį ir pirmą šiokiadienį: 1) po Velykų, 2) po tadieniais. Šv. Petro (29. VI), 3) po Šv. Jeronimo (20. VII). P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po Šv. VAIGUVOJE. P r e k y m e č i a i : Pirmą šio- Juozapo (19. III), 2) po Užgimimo Šv. P. M. (8. IX). kiadienį po Simano-Judo (28. X), 2) po Šv. Kazi- RAUDĖNUOSE. miero. P r e k y m e č i a i : Pirmą ketvirtadienį: 1) po ŽAGARĖJE. T u r g a i: Antradieniais ir trečia- Sausio 10 d., 2) po kovo 10 d., 3) po gegužės 10 d., dieniais. 4) liepos mėn. 10 d., 5) rugsėjo 10 d. ir 6) lapkričio P r e k y m e č i a i : gegužės 3 d., 2) pirmą šio- mėn. 10 d. kiadienį po Šv. Petro (29. VI), 3) po Šv. Mikalojaus SKAISGIRYJE. T u r g a i: Trečiadieniais. (10. IX), 4) per užgavėnes, 5) per pusiaugavėnį. P r e k y m e č i a i : Pirmą šiokiadienį: 1) po Šv. Juozapo (19. III), 2) Širdies V. Jėzaus (13. VI), ir 3) po Šv. Martyno (11. XI).

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 11 Vaidotas KANIŠAUSKAS Romėnų imperatorių vardai lietuvių vietovardžiuose

Lietuvoje yra apie dvi dešimtys vietovardžių ir Asmeninis vardas (praenomen) panašus į mūsų hidronimų su šaknimi Tit-: Titeikiai, Titeikėliai, individualų kasdienį vardą, kuriuo mus vadina Titoniai, Titkoniai, Tyteliai, Tytuvėnai, Tytuvėnė- namie. Romėnams asmeninis vardas nėra labai liai; upės: Tytuva, Tytauka, Titmena (Tytmena), svarbus, todėl jų jie ir neturi daug. Yra 18 dažniau- Titupis; ežerai: Tytuva, Tytauka, Titnas, Titvalka, siai vartojamų asmeninių romėniškų vardų, kuriuos Titsezers (Latvijoje); bala Titija1. Panašu, kad tai rašydami, pvz., ant antkapių, naudoja sutrumpi- yra atneštinio asmeninio romėnų vardo Titus, kuris nimus: Appius sutrumpinimas App., Manius – Mʼ., būdingas imperatorių Flavijų dinastijai, valdžiusiai Marcus – M., Aulus – A., Avl., Numerius – N., Romą 69–96 m., palikimas. Net vieną iš tų impera- Publius – P., Decimus – D., Dec., Quintus – Q., torių trumpai vadino Titus. Tą vardą turėjo ir galbūt Gaius – C., Servius – Ser., Gnaeus – Cn., Sextus – seniausias žinomas lietuvis romėnas Titus Aurelius Sex., Kaeso – K., Spurius – S., Sp., Lucius – L., Litua, valdęs Afrikos Mauretanijos Cezariensio (lot. Titus – T., Mamercus – Mam., Tiberius – Ti., Tib. Mauretania Caesariensis) provinciją 290–293 m. Reti asmeniniai vardai netrumpinami: Agrippa, Ancius, Annius, Faustus, Lar, Nero, Numa, Opiter, Romėnų vardai Primus, Proculus, Secundus, Septimus, Tertius, Visas romėno vardas susideda iš trijų dalių: Tuelius, Vopiscus. Dalis asmeninių vardų yra asmeninio vardo (lot. praenomen), giminės vardo lotyniško skaičiaus numeris: Primus – pirmas, (lot. nomen), individualios pravardės (nauja gi- Quintus – penktas, Sextus – šeštas, Septimus – minės šaka) (lot. cognomen)2, pvz.: Lucius Aemilius septintas, Octavus – aštuntas, Nonus – devintas, Laetus, Titus Aelius Livianus, Titus Aurelius Litua, Decimus – dešimtas. Pagal romėnų tradiciją as- Lucius Boionius Zeno, Lucius Cursius Satrius, meninį vardą gauna tik keturi vyriausieji sūnūs, Marcus Cloelius Carus, Decimus Senius Vitalis, o likusieji numeruojami ir gauna vardą numerį: Publius Sempronius Taurinus. 5-as yra Quintus, 6-as – Sextus, 7-as – Septimus, 8-as – Octavus, 9-as – Nonus, 10-as – Decimus. Pagal romėnų tradiciją vyriausiasis sūnus pa- 1 Vanagas A., Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, veldi tėvo asmeninį vardą. Tą tradiciją 230 m. pr. Vilnius, 1981, p. 346; Zinkevičius Z., Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius, 2008, p. 447. Kr. užtvirtino Romos Senatas. Pvz., Gaius Julius 2 Римские имена. Prieiga internete: http://monarhs.info/ Caesar, Gaius Julius Caesar Octavianus turėjo cursus-honorum/rimskie-imena.html.

12 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) asmeninį vardą Gaius, kaip ir jų tėvas, senelis, Gaius Jullius Caesar dukros vardas buvo Jullia. Kiti prosenelis ir proprosenelis. vardai: Blaesilla, Trebonia, Tertula, Laeta, Sellia, Romėnams svarbiausias buvo antrasis – gi- Galla, Cara, Aemilia, Dura, Dora, Sabina, Latona. minės – vardas (nomen), nes jis rodė, kokio sta- Jei šeimoje buvo ne viena, bet daugiau dukterų, tuso yra romėnas, ar jis kilmingas ir kiek sena bei joms vardai buvo suteikiami pagal griežtas taisy- garbinga jo giminė. Paprastai tai – nekintanti viso kles. Jei, pvz., Jullius šeimoje buvo dvi dukterys, romėniško vardo dalis, kai kitos vardo dalys (pvz., vieną iš jų, jaunesnę, papildomai vadino Minor (jau- praenomen ir cognomen) galėjo keistis. Giminės nėlė), o vyresnę – Maior (vyresnioji): Jullia Minor, vardo galūnė rodydavo, iš kur ji yra. Romėniškos Jullia Maior. Jei šeimoje buvo daugiau seserų, tai kilmės galūnės: -ius (Julius, Tullius, Saenius, vyriausioji vadinta Maior, kita – Secunda (antroji), Balerius, Flavius), -is, -i (Caecilis, Nobilis, Saldis, toliau – Tertia (trečioji), Quarta (ketvirtoji), Quinta Caecili); sabinianų: -enus, -as (Alfenus, Varenus, (penktoji) ir t. t., jauniausioji – Minor. Maenas); umbrų: -anas, -enas, -inas (Mafenas, Ištekėjusi moteris prie savo vardo pridėdavo Asprenas, Mecenas, Carrinas, Fulginas); etruskų: vyro trečią vardą (pravardę): Cornelia Gracchi, Ve- -arna, -erna, -enna, -na, -inna (Mastarna, Per- limina Cahati, Velona Adoni, Vindonia Veri, Epona perna, Calesterna, Sisenna, Caesina, Sparinna). Valeri, Latra Laeti, Sudina Suri, Semela Liti. Dėl įvairių priežasčių romėnų didikai šalia Kilmingų romėnių moterų vardai sudėtingesni. giminės vardo pasiimdavo naują vardą (lot. co- Kilmingos romėnės turėjo du vardus – be giminės gnomen). Taip atsirado pravardės: Caeser, Crassus, vardo, jos turėjo ir tėvo pravardę, t. y. turėjo tėvo Laetus, Strabo, Severus, Zeno, Sulla, Scipio. Ti- antrą ir trečią vardus: Livia Drusila (tėvas – Marcus piškas kilmingo romėno vardas susideda iš visų Livius Drusus), Valeria Velonia, Aurelia Litua, Ba- trijų vardų prenomeno, nomeno ir kognomeno: ebia Bassilla, Boionia Procilla, Caerellia Zmaragda. L. Salimarus Secundinus; T. Sextius Basiliscus, Toliau bus aptarta, kaip ir kur antikiniai lietu- M. Servilius Geta, L. Sentius Bantius, P. Sempro- viai galėjo gauti romėniškus vardus. Viena iš tokių nius Tuditanus, C. Sedatius Florus. vietų buvo karinė tarnyba romėnų pagalbiniuose Kai žmogus turėjo dvi pravardes, antroji buvo daliniuose (lot. auxilia). vadinama agnomenu (lot. agnomen). Galėjo būti, jog tėvas ir sūnus turėjo tuos pačius tris vardus, Karinė tarnyba romėnų pagalbiniuose tada būdavo sugalvojama nauja pravardė, kad būtų daliniuose galima atskirti tėvą nuo sūnaus. Po reikšmingos Manau, niekas iš lietuvių nesiginčys, kad po to, pergalės galima buvo įgyti naują vardą – agnomeną, kai buvo atrasti jūros ir sausumos keliai iš Romos jei prieš tai turėjo tris vardus. Agnomenų pavyz- imperijos iki gintarinio Baltijos pajūrio (I a. antro- džiai: Africanus, Felix, Metellus, Asina. Taigi, visas joje pusėje), lietuvių berneliams atsirado galimybė įžymaus ir kilmingo romėno vardas atrodydavo tarnauti romėnų pagalbiniuose daliniuose (lot. taip: Titus Sextius Magnius Lateranus, Faustus auxilia). Roma, ypač imperijos laikais, dėl žmonių Cornelius Sulla Felix, Publius Cornelius Scipio trūkumo nuolat samdė provincialus į romėnų pa- Asina. Prie kognomenų arba agnomenų priskirtini galbinius dalinius, kur, skirtingai nuo tarnybos titulai Germanicus, Sarmaticus, gauti po pergalės legionuose, nereikėjo turėti Romos pilietybės. prieš germanus ir sarmatus. Lietuvos istorijai svarbu tai, kad šiuose daliniuose Įsūnytasis romėnas perimdavo visus tris vardus galėjo tarnauti ir ne Romos imperijos žmonės, t. y. (asmeninį, giminės ir pravardės) to asmens, kuris jį galėjo tarnauti ir antikiniai lietuviai, ar apskritai įsūnydavo, ir prie jų prijungdavo savo (2-ą) giminės baltai. Pirmiausia, keli žodžiai apie pagalbinius vardą su pridėta priesaga -an-: Gaius Julius Caesar dalinius. Octavianus, C. Vibiu Trebonianus Gallus, C. Mellius Pagalbiniai daliniai (išvertus iš lot. k. auxilia Latronianus. reiškia ‘pagalbininkai’) buvo savanorių profesio- Romėnų moterys neturėjo asmeninio vardo – nalų karių, ne Romos piliečių, kariniai daliniai, jų vardas buvo giminės vardo moteriškoji forma: galutinai susiformavę I. a. po Kr., nors jų pradžia L. Tullius giminės moteris turėjo vardą Tullia; laikytini Respublikos laikai. Tuo metu romėnų

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 13 tarnaujantys nuolatiniuose daliniuose. Šio da- linio struktūra skyrėsi nuo lotyniškų alų, kurios buvo tarsi legionai su didesniu kavalerijos būriu. Augustas reorganizavo pagalbinius dalinius į pulkus – kohortas (dešimtoji legiono dalis, apie 500 žmonių). Kohortos buvo modeliuojamos pagal legionų kohortos pavyzdį, t. y. turėjo 6 centurijas / šimtines, kiekviena po 80 vyrų – iš viso 480 vyrų. Pagalbiniai daliniai buvo trijų tipų: ala kohorta (lot. ala), pėstininkų kohorta (lot. cohors peditata) ir mišri pėstininkų su kavalerija kohorta (lot. cohors equitata). Alą kohortą sudarė apie 500 raitelių, kurie buvo skirstomi į eskadriles, sudarytas iš 32 raitelių ir karininko. Eskadrilei vadovaudavo dekurionas / dešimtininkas. Mišrios pėstininkų su kavalerija kohortos dalinį sudarė pėstininkų

1 pav. Romos karinis diplomas (90 m. po Kr.) kohorta ir keturios raitelių eskadrilės. Šaltinis: https://es.wikipedia.org/wiki/Archivo:Roman_ Pagalbinio dalinio kohortai vadovaudavo pre- military_diploma-_90_-_judaea.jpg fektas (lot. praefectus), kuris būdavo romėnas, raitelio rango didikas, arba vietinis vadas, kuriam armija buvo sudaryta iš legionų ir sąjungininkų – pagal pareigas būdavo suteikta Romos pilietybė. Italijos provincialų („lotynų“). Iki 91–88 m. pr. Kr. Tokiu pagalbinio dalinio vietiniu vadu buvo ger- laikotarpio Italijos „lotynų“ pajėgos buvo suskirs- manų cheruskų genties vadas Arminijus (lot. Ar- tytos į alas (lot. alae ‘sparnai’), kurios romėnų minius), iš pradžių gavęs Romos pilietybę, o vėliau mūšio metu buvo išsidėsčiusios legionams iš šonų. užsitarnavęs raitelio luomo didiko rangą. Svarbu, Respublikos laikais kasmet romėnų tautai valdyti kad tokia pagalbinio dalinio kohorta paprastai bū- buvo renkami du konsulai, kurie buvo ir jų armijos davo sudaryta iš vietinių savanorių karių ir jiems vyriausieji vadai. Tuo metu įprastą konsulo kariuo- vadovaudavo jų giminaitis – vietinis didikas. Pre- menę sudarė 2 legionai, sudaryti iš Romos piliečių, fektus skirdavo provincijos vietininkas. ir 2 sąjungininkų alų. Pastarosios žmonių skai- I a. pabaigoje buvo suformuoti dvigubai didesni čiumi buvo šiek tiek didesnės nei įprastas legionas pagalbiniai daliniai – tuo laiku buvo dvigubai (4 000–5 000 vyrų), joms vadovavo 3 romėnų padidinta ir legiono pirmoji kohorta. Toks dalinys sąjungininkų prefektai (lot. praefecti sociorum), ir, buvo sudarytas iš dešimties centurijų, atitinkančių svarbiausia, kad jos turėjo didesnį kavalerijos būrį: penkias dvigubas centurijas patobulintoje legiono 900 raitelių – 3 kartus daugiau nei legione. Taigi, pirmoje kohortoje. Dabar sustiprintos alos tu- konsulo armija, apimanti apie 20 tūkst. žmonių, rėdavo apie 1 000 raitelių, padalytų į eskadriles turėjo 2 400 bendros kavalerijos. Kavalerija buvo su 32 raiteliais ir karininku. Pagalbinio dalinio skirstoma į eskadriles (lot. turmus), kurias su- centurijų struktūra buvo panaši į legionų, ir joje darė 30 raitelių – 3 dešimtinės (lot. decuriones), centurionai būdavo skiriami iš karių, kurie visą vadovaujamos dekuriono (lot. decurion). Kol karo gyvenimą tarnaudavo vienoje kohortoje. Kohortai veiksmai vyko kalnuotoje Italijoje, tol romėnų ar- vadovaudavo prefektai iš raitelių luomo (arba iš mijai nereikėjo daug raitelių. Bet viskas pasikeitė vietinių didikų / vadų), skiriami provincijos vieti- Romai pradėjus plėstis už Italijos ribų. ninko. Dvigubiems pagalbiniams daliniams vadus Imperatoriaus Augusto laikais legionas kavale- skirdavo imperatorius iš ankstesnių talentingų rijos beveik nebeturėjo – buvo likęs tik 120 raitelių prefektų. Pagalbinio dalinio karys tarnaudavo būrys. Karinė kavalerija buvo sutelkta pagalbi- 25 metus. Nuo imperatoriaus Klaudijaus laikų toks niuose daliniuose (auxilia). Dabar Augusto pagal- karys po tarnybos išeidamas į atsargą gaudavo di- biniuose daliniuose buvo savanoriai profesionalai, plomą (1 pav.), sudarytą iš bronzinių lentelių, kur

14 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) būdavo aprašyta jo buvusi tarnyba. Diplomas bū- kuriuos iš jų paminėti: Gaius Julius Andelna, Julius davo dokumentas, įrodantis, kad buvusiam kariui, Divicus, Gaius Julius Magnus, Gaius Julius Pro- jo žmonai ir vaikams suteikiama Romos pilietybė. culus, Julius Calenus, Tiberius Julius Tiberianus, Tokio atsargos karininko vaikai, jau visateisiai Titus Julius Saturnius, Sextus Julius Marcialus, romėnai, galėjo tarnauti legionų kariniuose dali- Julius Statianus, Julius Secundus6. Apskritai iš niuose. Apskritai romėnų karių vardų studijos yra I–III a. epigrafinių užrašų iki Karakalos konstitu- sudėtingas darbas3. cijos (Constitutio Antoniniana, kai 212 m. Romos pilietybė buvo suteikta visiems Romos imperijos Romos pilietybės suteikimas keltams gyventojams) trijose minėtose Galijos provincijose Kadangi mus domins, kaip antikiniai lietuviai užfiksuoti 479 užrašai, kuriuose yraValerius , Julius galėjo gauti Romos pilietybę ir atitinkamus romė- ir Claudius giminių (nomen) vardai7. niškus vardus, tai kaip pavyzdį verta pažiūrėti, kaip tas procesas vyko Galijoje, kai ją užkariavo Romos pilietybės suteikimas pagalbinių Cezaris. Anot A. G. Nesterovo4, romėnišką pilietybę dalinių kariams užkariautiems Galijos gyventojams galėjo suteikti Ne romėnų tautybės ar net ne romėnų impe- tik pakankamai aukštas romėnų pareigūnas Ga- rijos asmuo, priimamas į tarnybą pagalbiniuose lijos administracijoje. Tokiu pareigūnu buvo Ga- daliniuose, turėjo gauti romėnišką vardą. Vardą lijos provincijos (-ų) vietininkas. Dalis galų gavo jis gaudavo pagal nuostatą: „Pagalbinių dalinių Romos pilietybę iš Cizalpinės ir Transalpinės Galijų kariai gaudavo romėnišką vardą pagal vardą ka- vietininko Gajaus Valerijaus Flakuso (lot. Gaius rininko, kuris priimdavo juos į tarnybą.“8 Toks Valerius Flaccus). Pilietybė buvo suteikiama per karys negaudavo iš karto Romos pilietybės, tačiau priėmimą į savo romėnišką giminę, todėl asmuo ją galėdavo gauti po ištarnauto viso tarnybos laiko įgydavo suteikėjo nomeną ir dažnai iš pagarbos arba padarydamas gerą karinę karjerą – tapdamas perimdavo jo prenomeną. Taip iš Gajaus Valerijaus centurijos ir net kohortos vadu. Flakuso pilietybę 73 m. pr. Kr. gavo keltas hel- Kartu reikia paminėti, kad galiojo ir kita teisinė vetas Gajus Valerijus Kaburas (lot. Gaius Valerius nuostata: „Ne romėniškos kilmės asmenys su ro- Caburus) ir jo du sūnūs Gajus Valerijus Trucilas mėniškos pilietybės gavimu gaudavo praenomen (lot. Gaius Valerius Trucilus) ir Gajus Valerijus ir nomen esamo imperatoriaus, o savo vardą išsau- Domnotauras (lot. Gaius Valerius Domnotaurus). godavo kaip cognomen.“9 Panašiu laiku pilietybę gavo Valerijus Aziatikus Tai gerai matyti iš pagalbinių romėnų dalinių (lot. Valerius Aziaticus) – istorija išsaugojo ir kitus vadų Armėnijoje užrašytų savo šeimos nariams Valerijus Aziatikus, tarp kurių buvo 46 metų kon- antkapių tekstų, tiksliai identifikavus užrašymo sulas ir 68 metų Belgijos provincijos vietininkas5. laiką. Tuo metu Armėniją saugojo XV Apollinaris Nemažai keltų romėnišką pilietybę gavo per Gajų legiono pagalbinis dalinys – sustiprinta dviguba Julių Cezarį, jam kovojant ir valdant užkariautą kohorta (1 000 žmonių), kuriai vadovavo Publijus Galiją, taip pat po jo mirties per galingos Julių Aelijus Valensas (lot. Publius Aelius Valens), antka- ir Klaudijų imperatorių šeimos atstovus. Tie as- piniame užraše save vadinęs graikiškai chiliarchu – menys turi savo varde nomeną Julius. Remiantis tūkstantininku, gal dėl to, kad ir visas antkapio epigrafiniais duomenimis, nustatyta, kad nomeną užrašas parašytas graikiškai. Tyrėjas M. Rostov- Julių turėjo 119 Akvitanijos asmenų, 45 Lugduno cevas mano, kad Aelijus Valensas buvo vienas iš Galijos asmenys ir 38 Belgijos asmenys. Galima kai pirmųjų romėnų okupacinės armijos Armėnijoje vadų. Kadangi, anot jo, valdant Hadrianui (Publius 3 Lindley R. D., A study of the cognomina of soldiers in the Aelius Hadrianus, valdė 117–138 m.) romėnų armija Roman legions. Prieiga internete: https://archive.org/stream/studyofcognomina00deanuoft/ studyofcognomina00deanuoft_djvu.txt. 6 Ten pat, p. 67. 4 Нестеров А. Г., Об одном аспекте романизации кельтской 7 Ten pat, p. 66. аристократии в римской Галлии в I в. до н.э. – начале 8 Тревер К. В., Очерки по истории культуры древней III в. н.э., Античная древность и средние века, 1978, 15, Армении (II в. до н. э. – IV в. н. э.), Москва, 1953, c. 261. c. 61–69. 9 Федорова Е. В., Введение в латинскую эпиграфику, 5 Ten pat, p. 61–62. Москва, 1982.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 15 2 pav. Titas Aurelijus Fulvas (lot. Titus Aurelius Fulvus), 3 pav. Titas Flavijus Basusas (lot. Titus Flavius Bassus), 89 metų konsulas romėnų kavaleristas, CIL XIII 8308 Šaltinis: https://commons.wikimedia.org/w/index. Šaltinis: https://www.europeana.eu/lt/item/2058805/ php?curid=8840953 PLUS__0d21438355b511b82bd90553b7a96ac6__artifact__cho buvo komplektuojama daugiausia iš „provincialų“, Bassus Mucalae / f(ilius) Dansala eq(ues) alae tai Aelijus Valensas savo tarnybą pradėjo eiliniu Nori/coru(m) tur(ma) Fabi Pudentis / an(norum) ir tik tapęs tikruoju legionieriumi gavo Romos XXXXVI stip(endiorum) XXVI h(eres) f(aciendum) pilietybę (visi tikrieji legionieriai turi Romos pi- c(uravit).“ Čia rašoma, kad Titas Flavijus Basusas, lietybę), todėl galėjo įgyti asmeninį imperatoriaus Mucalae sūnus, iš Dansalos, raitelis, priklausantis vardą. Ne tik Publijus Aelijus Valensas gavo Romos kavalerijos būriui iš Noriko (alae Noricorum), iš pilietybę, bet ir jo žmona Aelia Maksima bei duktė Fabi Pudentis eskadrilės (turma), mirė būdamas Aelia Valentina10. 46 metų, po 26 metų tarnybos. Užrašas yra iš I a. Kitame romėniškame užraše, manoma parašy- pabaigos. Pagal vaizduojamą antkapinę sceną ma- tame 173–175 m., kur minimas „Imperatore Caesare noma, kad T. F. Basusas buvo trakas. Jis ištarnavo Marco Aurelio Antonino Augusto Germanico“, yra reikiamą tarnybos laiką ir, gavęs Romos pilietybę, paminėtas XV Apollinaris legiono centurionas Titas gavo Flavijų dinastijos (valdžiusios 69–96 m.) im- Aurelijus Varas (lot. Titus Aurelius Varus), kurio peratoriaus vardą (prenomeną ir nomeną) Titus prenomenas ir nomenas Titus Aurelius galėjo būti Flavius, kuris buvo visiems Flavijų dinastijos im- susiję su Titus Aurelius Fulvus, 89 metų konsulu peratoriams tas pats. (2 pav.), arba jo sūnumi Titus Aurelius Fulvius Boio- Titas Flavijus Konstansas (lot. Titus Flavius nius Arrius Antoninus Pius, būsimuoju 138–161 m. Constans) gali būti geru pavyzdžiu, kaip per imperatoriumi, tuo metu buvusiu Azijos provincijų 70–80 metų po pilietybės gavimo Flavijų dinas- vietininku, taigi, turėjusiais teisę suteikiant Romos tijos laikais buvo galima tapti vienu galingiausiu pilietybę duoti savo prenomeną ir nomeną Titus žmogumi Romos imperijoje. Užrašas (4 pav.) Aurelius. „Deae / Vagdavercusti / Titus Flavius / Constans Romėnų pilietybės suteikimo pagalbinių dalinių pref(ectus) / praeit(orio) em(inentissimus) v(ir)“ vadams, gaunant imperatoriaus vardą (prenomeną reiškia, kad skirtas deivei Vagdavercusti nuo pre- ir nomeną), pavyzdys būtų Titas Flavijus Basusas torių prefekto Tito Flavijaus Konstanso, iškilaus (lot. Titus Flavius Bassus), kavaleristas, ant kurio vyro. Iš istorijos žinoma, kad imperatoriaus Marko kapo matosi užrašas (3 pav.): „T(itus) Flavius Aurelijaus pavedimu pretorių prefektas Titas Fla- vijus Konstansas atliko auką vietinei keltų karo 10 Тревер К. В., Очерки по истории культуры древней deivei Vagdavercusti apie 165 metus. Армении (II в. до н. э. – IV в. н. э.), c. 261.

16 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 4 pav. Titas Flavijus Konstansas (lot. Titus Flavius Constans). 5 pav. Centuriono Tito Kalidijaus Severo (lot. Titus Calidius Kelnas, Romanų ir germanų muziejus Severus), gyvenusio I a. Karnunte, antkapis, datuojamas Šaltinis: https://commons.wikimedia.org/wiki/ 71–80 m. Viena, Meno istorijos muziejus File:Weihestein_Vagdavercustis.JPG Šaltinis: http://www.ubi-erat-lupa.org/monument.php?id=80

Dar vienas Titas padarė karjerą, pakildamas nuo Panonijoje. Dar gyvas romėnų raitelis [egues Ro- centuriono pavaduotojo (lot. optio) iki dešimtininko manus], kurį pargabenti gintaro buvo išsiuntęs (lot. decurio) ir iki šimtininko (lot. centurio). Ant Julianas, imperatoriaus Nerono gladiatorių žai- antkapio užrašas (5 pav.) skamba taip: „T(itus) Ca- dynių rengėjas. Jis aplankė pajūrio prekyvietes lidius / P(ublii filius) Cam(ilia) Sever(us) / eq(ues) (commercia) ir pakrantę ir atvežė tiek gintaro, item optio / decur(io) coh(ortis) I Alpin(orum) / kad jo buvo net tinklo, skirto žvėrims sulaikyti ir item (centurio) leg(ionis) XV Apoll(inaris) / an- podiumui uždengti, mazgelyje. O ginklai ir visa nor(um) LVIII stip(endiorum) XXXIII / h(ic) kasdieninė įranga šiam parodymui paįvairinti kai s(itus) e(st) / Q(uintus) Calidius fratri / posuit.“ Tai kuriomis dienomis buvo papuošta gintaru. Sun- reiškia, kad čia palaidotas Titas Kalidijus Severas kiausias gintaro gabalas svėrė 13 svarų“11. (lot. Titus Calidius Severus), Publijaus sūnus, iš Archeologė Audronė Bliujienė, kaip ir dauguma Camilia genties, raitelis ir centuriono pavaduotojas to teksto aiškintojų, mano, jog gintaro ekspedicija (lot. optio) bei dešimtininkas (lot. decurio) iš Alpių buvo ne karinė. Tačiau tai nesiderina su tuo faktu, kohortos (lot. cohortis Alpinorum) ir šimtininkas kad ekspedicijai vadovavo raitelių luomo didikas, (lot. centurio) iš XV Apollinaris legiono, 58 metų, nes raitelio rango vadai, vadinamieji prefektai, 33 tarnybos metai. Antkapį broliui pastatė Kvintas paprastai pagal priimtą tvarką imperijoje vadovau- Kalidijus (lot. Quintus Calidius). davo pagalbinio dalinio kohortai (500 žmonių) ar dvigubai kohortai (1 000 žmonių). Be to, po karinės Pirmieji romėnai Lietuvoje tarnybos raitelio rangą įgydavo pirmasis legiono Sausumos kelias nuo antikinės Romos iki anti- centurionas, vadinamasis primus pilumus, kuris kinės Lietuvos greičiausiai iš naujo buvo atrastas realiai būdavo legiono vado – legato – pavaduotojas 61 ar 62 m., kada buvo organizuota pirmoji gintaro ir jam buvo tiesiogiai pavaldi pirmoji sustiprinta ekspedicija iš Romos pasienio miesto-tvirtovės dviguba kohorta (1 000 žmonių). Nereikia pa- Karnunto iki Lietuvos ar Prūsijos pajūrio. Ką miršti, kad neseniai, t. y. 61 m., praūžė Baudikos žinome apie tą ekspediciją? Anot Plinijaus Vy- sukilimas Britanijoje, nusinešęs daugybę romėnų resniojo, „neseniai sužinota, kad tas Germanijos gyvybių, o juk, anot romėnų istoriko Kornelijaus pakraštys, iš kurio atvežamas gintaras, yra beveik 11 už 600 mylių <...> nuo Karnuntumo (Carnuntum) Bliujienė A., Lietuvos priešistorės gintaras, Vilnius, 2007, p. 260–261.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 17 Tacito, aisčių kalba buvo artima britų gyventojų keli visiškai sukomplektuoti pagalbiniai daliniai (jų kalbai, todėl visiškai realu, kad pas aisčius galėjo kohortos), kurių vadai – prefektai – taip pat galėjo pasitraukti dalis panašiai kalbančių britų suki- būti iš lietuvaičių didikų suaugusių vaikų, kurie vėl lėlių. Kad tai išsiaiškintų, žvalgybinė ekspedicija turėjo pirmus du romėniškus vardus Titus Flavius, galėjo būti užmaskuota kaip prekybinė ekspedicija, nes dar valdė Flavijų dinastija. Tos pagalbinio da- vykstanti parsigabenti gintaro. Ekspedicija ėjo per linio lietuvaičių kohortos, po tarnybos grįžusios į neužkariautas barbarų teritorijas, todėl turėjo būti Lietuvą, turėjo sudaryti gana didelius kaimus, kurie stiprus karinis dalinys, mažiausiai vienos paprastos greičiausiai turėjo vardą Titas, o ne Flavijus, galbūt, kohortos dydžio ar sustiprintos dvigubos kohortos kad tai – romėniška giminė, ne jų, nes Flavijaus dydžio. Tokiai ekspedicijai netiko sunkiųjų pėsti- vardas Lietuvoje nepaplitęs. ninkų legionieriai. Liko tik lengvieji kariai – pa- Kalbininkas Z. Zinkevičius nurodė nemažai pa- galbinio dalinio pagalbinė kohorta ar sustiprinta vardžių, kilusių iš lotyniško vardo Titus (lot. titus kohorta, prie kurios galėjo prisijungti ir keletas ʻlauko karvelisʼ): Titas, Titaitis, Titenis, Tytenis, legionierių ar atsargos legionierių, žinojusių kelią Titėnis, Titiškis, Tytiškis, Titiška, Titušas, galbūt ir mokėjusių vietinę kalbą. taip pat Citukas, Citeikis, Citavičius; bei gyven- Iš tikro, toks legionierius buvo rastas – tai viečių pavadinimų: Titeikiai, Titeikėliai, Titoniai, Kvintas Atilijus I (lot. Quintus Atilius Primus), Titkoniai, Tyteliai, Tytuvėnai, Tytuvėnėliai14. Anot XV Apollinaris legiono vertėjas, centurionas, buvęs A. Vanago, Lietuvoje yra tokie hidronimai, susiję pirklys, apie kurį sužinota iš antkapio, esančio su vardu Titas: Tytuva, Tytauka – upės (Tytuvėnai, Boldogo (netoli Bratislavos, Slovakijoje) bažnyčioje, Kelmės r.), Tytuva, Tytauka – ežerai (Tytuvėnai, įrašo: „Q(uintus) Atilius / Sp(urii) F(ilius) Vot(uria Kelmės r.), Titnas – ežeras (Rudnia, Varėnos r.), tribu) Pri/mus inter(p)rex / leg(ionis) XV idem (cen- Titmena, Tytmena – upės (Stakliškės, Prienų r.), turio) / negotiator an(norum) / LXXX h(ic) s(itus) Titupis – upė (Kriūkai, Šakių r.), Titvalka – upė e(st) / Q(uintus) Atilius Coci(ita)/tus Atilia Q(uinti) (Kėdainiai), Titsezers – ežeras Latvijoje, Titija – l(iberta) Eav/sta Privatus et / Martialis hered(es) / bala (Raguva, Panevėžio r.)15. p(osuerunt).“12 Panašu, kad ekspedicijos pagalbinio Su Titus vardu pagal populiarumą Lietuvoje dalinio kohorta buvo iš XV Apollinaris legiono (prie konkuruoja prenomenas Markas (lot. Marcus), legionų būdavo ir pagalbinių dalinių – lengvųjų priesaginis vedinys iš lot. Mars (klm. Martis) karių ir kavalerija). Ekspedicija pasiekė Sembą ir, ʻMarsasʼ. Iš šio vardo kilusios pavardės: Markas, anot M. Michelberto13, galbūt net Lietuvos pajūrį. Markus, Markaitis, Markūnas, Markeliūnas, Prie pirmosios gintaro ekspedicijos iš baltų Markonis, Markelionis, Markulis, Markutis, Mar- galėjo prisijungti tik pavieniai asmenys (romėnai kutėlis, Markišius, Markuša, Markuza, Markuzas, nusamdyti iš vietinių visos pagalbinio dalinio Markavičius, Markevičius, Markelevičius, Marku- kohortos iš 500 žmonių iš karto galėjo ir neban- levičius, Markuševičius, Markuckas, Markauskas, dyti), kurie su ekspedicija nukeliavę iki Romos Markuševskis, Morkus, Morkis, Morkys, Morkaitis, imperijos joje greičiausiai tapo pagalbinio dalinio, Morkūnas, Morkeliūnas, Morkelionis, Morkuvėnas, dislokuoto Panonijoje, kariais. Po 25 metų tarnybos Morkelis, Morkulis, Morkutis, Morkuška, Mor- tie antikiniai lietuvaičiai, valdant imperatorių kuškis, Morkevičius, Morkulevičius, Morkuckas, Flavijų dinastijai, t. y. nuo 69 m. iki 96 m., gavo Morkauskas; bei gyvenviečių pavadinimai: Mar- romėnų pilietybę ir imperatorių prenomeną bei kiškės, Markininkai, Markiniškė, Markeliškiai, kognomeną Titus Flavius. Jie galėjo grįžti į Lietuvą Markūnai, Markūniškė, Markučiai, Markutiškės, arba pasilikti Romos imperijoje. Per tuos 25 metus Morkai, Morkiškė, Morkaviškis, Morkūnai, Mor- ryšiai tarp antikinės Lietuvos ir romėnų galėjo būti kūniškė, Morkūnava16. Taip pat hidronimai: Mar- užmegzti, ir Romos imperijoje galėjo tarnauti net kija – upė (Nevarėnai, Telšių r.), Markelis – ežeras (Veisiejai, Lazdijų r.), Markelynė – upė (Šakiai),

12 Jovaiša E., Aisčiai. Raida, Vilnius, 2014, p. 102, 105. 13 Michelbertas M., Romėnų didiko ekspedicija gintarui parga- 14 Zinkevičius Z., Lietuvių asmenvardžiai, p. 447. benti ir radiniai Lietuvoje, Baltų archeologija, 1995, Nr. 2 (5), 15 Vanagas A., Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 346. p. 19. 16 Zinkevičius Z., Lietuvių asmenvardžiai, p. 439.

18 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Marka – bala (Sasnava, Marijampolės r.; Mo- Antonaitis, Antonaitis, Antoniukas, Antonavičius, lėtai; Širvintos; Lazdijai; Skaitgirys, Joniškio r.), Antonevičius, Antonauskas, Antulis, Antužis, An- Markas – tvenkinys (Luokė, Telšių r.), Morkavo tušas, Antulevičius, Antusevičius, Antosevičius, upelis, Morkavas – ežeras (Veisiejai, Lazdijų r.), Antakauskas, Antušauskas, Antošauskas, Untulis, Morkupis – upė (Kelmė), Morkiškė – upė (Mra- Untulys, Untulas, Untulisas, Inta, Intaitis, Intukas, žiai, Kelmės r.), Morkiškis – upė (Baisogala, Ra- Intavičius, Tankūnas, Tankeliūnas, Tananevičius, dviliškio r.), Morkuškis – upė (Dusetos Zarasų r.), Tankelevičius, Tankevičius, Tanskis, Tonas, Tonys, Morkiškiai – ežeras (Nevarėnai, Telšių r., prie Tonaitis, Tonka, Tonkis, Tonkūnas, Tonkevičius; Morkiškiai k.), Morkūnupis – upė (Prienai), Mor- gyvenvietės: Antanai, Antanavičiai, Antanėliai, kūnai – upelis (Vepriai, Ukmergės r.)17. Antanynė, Antaniškė, Antaniškiai, Antanavas, Kitų Romos imperatorių vardų lietuvių pavar- Antanava, Antaninava, Antanopolis, Antanuvka, dėse pasitaiko mažai, o gyvenviečių – tik viena kita. Antoniškiai, Antužiškės, Tankūnai19. Pvz., Cezario tipo pavardžių apskritai neaptikta Atkreiptinas dėmesys, kad Titus ir Markus vie- (lot. Caesarius ʻilgaplaukisʼ), o gyvenvietės tik tovardžiai bei hidronimai koncentruojasi Dubysos dvi: Cezariškis ir Cezariškiai. Pagal imperatoriaus upės vidurupyje (Tytuvėnai, Kelmė), kaip tik ten, Augusto vardą Oktavijus yra dvi gyvenvietės: Okta kur pagal lietuvių kilmės iš romėnų legendą į anti- ir Aktapolis, ir abi netoli Molėtų. Dažnesnės yra kinę Lietuvą atkeliavo pirmieji romėnai. Tose pat Augusto (lot. augustus ʻišaukštintasʼ) kilmės pa- vietose rasta daugiausia romėniškų dirbinių, grei- vardės: Augustinas, Augustas, Augustis, Augusta, čiausiai romėnų pagamintų pirmajai gintaro eks- Augustaitis, Augustinaitis, Augustonis, Augusti- pedicijai20. Kartu legendoje (Bychovco kronikoje21) navičius, Augustavičius, Augustanavičius, Augus- minimas romėnų vadas Apolonas, kuris vėliau tauskas; gyvenviečių pavadinimai: Augustinava, tekste pakeičiamas į Palemoną. Labai panašu, kad Augustai, Augustavas, Augustava, Augustaičiai. Apolono vardas žymėjo ne vadą, o XV Apollinaris Būta populiaraus trumpinio Gustas, kuris ir jo legioną, kuriame ar kurio pagalbiniuose daliniuose vediniai slypi pavardėse: Gustas (Gūstas), Gustys, tarnavo atkeliavę romėnai ar romanizuoti lietuviai. Gustaitis, Gustautas; gyvenviečių pavadinimuose: Anksčiau paminėtas XV Apollinaris legiono centu- Gustava, Gustiškis, Gustabūdis, Gustadalis, Gustai- rionas Titas Kalidijus Severas (lot. Titus Calidius čiai, Gustaitynė, Gustonys, Gustainiškiai. Įžymios Severus), palaidotas 71–80 m. po Kr., 58 metų romėnų giminės Aurelijaus (lot. aureolus ʻauksi- amžiaus ir ištarnavęs 33 metus, pagal laiką galėjo nisʼ) kilmės pavardės: Auriukas, Auruška, Auruške- dalyvauti pirmojoje gintaro ekspedicijoje į Lietuvos vičius. Imperatoriaus Adrijano / Hadrianus vardas pajūrį arba vėlesniuose gintaro ekspedicijose ten. pasitaiko pavardėse Adrulaitis ir Adruškevičius. Atkreiptinas dėmesys, kad jo vardas (lot. prae- Imperatoriaus Severo vardas (lot. severus ʻgriež- nomen) yra Titus. Tokį pat prenomeną Titus turėjo tasʼ) pasitaiko Severinas ir Severka pavardėse, taip ir pirmasis XV legiono vadas – legatas Titas Atijus pat yra viena gyvenvietė – Severiškis. Romėnų Labienas (lot. Titus Attius Labienus), gabus kar- giminės Flavijaus (lot. flavus ʻgeltonasʼ) kilmės vedys, Cezario „dešinioji ranka“ – pavaduotojas jam pavardžių Lietuvoje neaptikta18. užkariaujant Galiją22. Gajus Julijus Cezaris XV le- Lietuvoje populiarus Antano vardas kilo iš loty- gioną, kaip ir dar kelis legionus, suformavo iš Cizal- niško vardo Antonius, kuris padarytas iš romėnų pinės ir Transalpinės Galijos rekrūtų, dalyvaujant giminės pavadinimo Antius, reiškiančio ʻpriekyje Titui Labieniui (jis paprastai vadinamas tais dviem einantis, vedantisʼ. Romos Antoninų (Antoninus) vardais), todėl natūralu, kad tam legione turėjo dinastija valdė 138–180 m. Šio tipo pavardės: būti taikomas prenomenas Titus (Labienio) arba Antanaitis, Antanonis, Antanėnas, Antanynas, Gaius (Cezario). Ar XV legionas žuvo Afrikoje ir ar Antanėlis, Antanavičius, Antanauskas, Antonas, 19 Ten pat, p. 425–426. 20 Michelbertas M., Romėnų didiko ekspedicija gintarui parga- 17 Vanagas A., Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, p. 205, benti ir radiniai Lietuvoje, p. 19. 220. 21 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II, Vilnius, 2001, 18 Zinkevičius Z., Lietuvių asmenvardžiai, p. 429, 442, 426, p. 370, 377. 427, 447, 431. 22 Gaius Julius Caesar, Galų karo užrašai, Vilnius, 1998, p. 209.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 19 imperatorius Augustas 41–42 m. pr. Kr. suformavo Arčiausiai mūsų paieškoms ir Flavijų dinastijai naują XV Apollinaris legioną, ar tuo metu XV le- su pirmais dviem vardais Titus Flavius yra karys gionas gavo vardą Apollinaris, tikslių žinių nėra. su kognomenu Caralitanus (Titus Flavius Cara- Pažymėtina, kad per savo karinę karjerą būsimasis litanus) iš antkapinio užrašo: „D(is) M(anibus), imperatorius Titas yra vadovavęs XV Apollinaris T(ito) Fl(avio) Caralitano p(rimi)p(ilari), Fl(avia) legionui I a. antrojoje pusėje. Evagria marito pientissimo“24, turįs aukštą pirmojo Koreliacija su romėnų monetomis Lietuvoje legiono centuriono rangą (lot. primi pilari), kuris pateikta E. Jovaišos knygoje23. Lietuvoje rastos tik po tarnybos, nors dažnai ir tarnybos metu, gaudavo 4 Julijų–Klaudijų dinastijos (iki 6 8 m.) mo­netos, raitelio didiko rangą. 26 Flavijų dinastijos (68–96 m., prenomenas ir Savo darbuose kalbininkas Z. Zinkevičius yra nomenas – Titus Flavius) monetos, 62 Trajano (98– nurodęs Henriko Latvio kronikoje paminėtus 117 m.) (prenomenas ir no­menas – Marcus Ulpius) Lietuvos vardus Letonia, Lethonia, tačiau kartu mo ­netos, 82 Adrijano (117–138 m.) (prenomenas ir pažymėdamas, kad senuosiuose lotyniškuose ir nomenas – Publius Aelius) monetos, 132 Antonino vokiškiuose šaltiniuose rašoma Let-, o tariama Pijaus (138– 161 m.) (prenomenas ir nomenas – Liet-, nes po minkšto l balsė e tarta maždaug kaip Titus Aelius) monetos, 224 Marko Aurelijaus laikų ie. Dėl priesagos -onia siūlo palyginti su kronikoje (161–180 m.) (prenomenas ir nomenas – Marcus pateiktais šalių pavadinimais Lyvonia, Estonia, Cu- Aurelius) monetos, 84 Komodo (180–192 m.) (pre- ronia, Theuthonia, Saxonia25. Protokeltų žodis ca- nomenas ir nomenas Marcus Aurelius, nuo 191 m.) rios (kariuomenė, armija) yra paliudytas žodžiuose monetos, 80 mo­netų priklauso Severų dinastijai Uocorii (dvi armijos), Tricorii (trys armijos). Todėl (193–235 m.: 193–211 m. prenomenas ir nomenas – yra pagrindas senovinį žodį Caralitanus laikyti to Lucius Septimius, 211–217 m. – imperatorius Cara- laikotarpio Lietuvos kariuomene. Tokia prasme calla (prenomenas ir nomenas – Marcus Aurelius), kognomenu Caralitanus karys iš antikinės Lietuvos kuris 212 m. suteikė pilietybę visiems imperijos tikrai būtų norėjęs pasivadinti. B. Dobsonas kogno- gyventojams, kurių dauguma, neturėję anksčiau meną Caralitanus laiko labai retu, be to, nurodo dar Romos pilietybės, įgijo imperatoriaus nomeną vieną jo paminėjimą: C. Julius Caralitanus26, kuris Aurelius). Iš to sąrašo matome, kad populiariausi pagal analogiją su Batavų karaliumi Julijumi Civiliu imperatorių prenomenai yra Titus ir Marcus, o (lot. Julius Civilis) arba Piktų karaliumi Julijumi nomenai – Flavius, Aelius ir Aurelius. Duratu (lot. Julius Durat) galėjo būti iš karališkos antikinių lietuvių giminės. Koks pirmojo lietuvio romėno vardas? Iš esamų epigrafinių užrašų romėnų teritorijoje Romos imperijos laikais, kai romėnų pilietybę galime išskirti: Titus Flavius Agricola, jo sūnus gaudavo kartu su valdančiojo imperatoriaus preno- Titus Flavius Germanus; Titus Flavius Maturus, menu ir nomenu, žmogaus individualybę ir tautybę sūnus Titus Flavius Titianus; Titus Flavius Marti- rodydavo kognomenas (trečias vardas). Ar mes jį alis, sūnus Titus Flavius Marullianus; Titus Flavius žinome? Žinome pirmojo lietuvio romėno pirmą Exsuperatus, sūnus Flavius Victorinus; Titus Aure- vardą Titus, nes jis Lietuvoje populiariausias pagal lius Cassianus, sūnus Aurelius Cassianus, tarnyba asmenvardžius, vietovardžius ir hidronimus. Nors Karnunte; Titus Aurelius Silvanus, sūnus Aurelius Marcus vardas nenusileidžia Titui pagal populia- Marcus, tarnyba Karnunte; Titus Aurelius, duktė rumą, tai – vėlesnių lietuvių romėnų vardas, nes jis Aurelia; Titus Aelius Veranus, sūnus Titus Aelius yra iš II a. imperatorių prenomenų, o mes ieškome Avitus, tarnyba Gerulatoje; Titus Aelius Apollonius, anksčiausio lietuvio romėno vardo, t. y. iš I a. Pagal I sūnus Titus Aelius Varius, duktė Aelia Apollonia. ir II a. valdžiusių imperatorių vardus antras vardas greičiausiai turėtų būti Flavius, o po to Aurelius, arba Aelius, t. y. Titus Flavius..., Titus Aurelius... 24 arba Titus Aelius... Dobson B., The primipilares of the Roman army, 2, Durham, 1955, p. 145. Prieiga internete: http://etheses.dur.ac.uk/8434. 25 Zinkevičius Z., Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba, Vilnius, 2010, p. 19. 23 Jovaiša E., Aisčiai. Raida, p. 98. 26 Dobson B., The primipilares of the Roman army, p. 145–146.

20 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Salduvės piliakalnis. Zenono Baubonio nuotrauka

Pirmasis romanizuotas lietuvis iš Pubblicazione: CIL 08, 20215 = D 06886 = Lietuvos – Titus Aurelius Litua LBIRNA 00614 = Kaschuba-1994, 00104 Seniausias Lietuvos vardas, raštu paminėtas EDCS-ID: EDCS-25700428 1009 m. Kvedlinburgo analuose, yra lot. Litua, skai- Provincia: Mauretania Caesariensis toma Litva, nes u žymėjo v. Todėl, atlikę istorinę Località: Tala K›frida / Tala Aizraren / Aqua analizę, galime tikėtis, kad ir romėnų imperijos Frigida laikais mūsų tautovardis Litua jau egzistavo ir Impp(eratoribus) Caess(aribus) C(aio) Aurel(io) turėjo užimti garbingą trečio vardo – kognomino – Val(erio) Diocletiano / et M(arco) Aurel(io) Val(erio) vietą romanizuoto lietuvio varde. Ir iš tikro toks Maximiano In/victis Piis FF(elicibus) Augg(ustis) et asmuo yra rastas ir jo lotyniškas vardas skamba Constan[tio] / et Maximiano nobilissi / mis Caesa- taip: Titus Aurelius Litua. Kad tai su labai didele ribus T(itus) Aurel(ius) Litua / v(ir) p(erfectissimus) tikimybe yra romanizuoto lietuvio vardas, rodo p(raeses) p(rovinciae) M(auretaniae) Caes(ariensis) prenomenas Titus – populiariausias prenomenas centenarium / Aqua Frigida restituit a[t] / [qu]e Lietuvos teritorijoje, nomenas Aurelius yra daž- ad meliorem faciem reforma / [vit] [salvis dominis niausias II a. imperatorių nomenas, o Lietuvoje iš nostris multis ann]is feliciter II a. yra daugiausia romėniškų monetų, todėl labai iscrizione genere / status personale: tituli tikėtina, kad ir lietuvaičio romanizuotame varde operum galėjo atsirasti. Ir trečias vardas – kognomenas – Pubblicazione: CIL 08, 08924 = CIL 08, Litua kalba pats už save. Titus Aurelius Litua27 yra 20680 = AfrRom-12-03-1112 = AE 1998, 01591 paliudytas kaip Afrikos provincijos Mauretanijos datazione: 290 a 293 Cezariensio 290–293 m. valdytojas, sėkmingai EDCS-ID: EDCS-25100022 kovęsis su barbarais įsiveržėliais į savo teritoriją: Provincia: Mauretania Caesariensis Località: Bejaia / Bougie / Saldae [I(ovi)] O(ptimo) M(aximo) / [Iunoni] ceterisque di{i}s / [immortal]ibus gratum / [referens q]uod 27 Prieiga internete: http://db.edcs.eu/epigr/epi_einzel. coaduna/[tis secum mili]tibus dd(ominorum) php?s_sprache=it&p_belegstelle=CIL+08%2C+20215&r_ sortierung=Belegstelle; http://db.edcs.eu/epigr/epi_einzel. nn(ostrorum) / Invictissimorum Aug[g(ustorum)] / php?s_sprache=it&p_belegstelle=CIL+08%2C+08924&r_ tam ex par Caes(ariensi) quam / etiam de sortierung=Belegstelle.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 21 6 pav. Romos imperijos dalis II a., Mauretanijos Cezariensio provincija ir miestas Saldae Šaltinis: https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Roman_Empire_125.png

Sitifensi adgres/sus Quinquegentaneos / rebelles galėjusi gauti vardą iš romėnų kolonijos ir miesto caesos multos / etiam et vivos adpre / hensos sed Saldae. O juk apie Šiaulius išsidėsčiusi matema- et praedas / actas repressa despe / ratione eorum tiškai labai tiksli 9 romėniškų mylių spindulio žie- victo / riam reportaverit / Aurel(ius) Litua v(ir) dinė pilių sistema, kurią pastatyti galėjo tik romėnų p(erfectissimus) p(raeses) p(rovinciae) M(aureta- kariai inžinieriai. Kartu Šiaulių miestas buvo Saulės niae) Caes(ariensis) žemės viduryje, o juk Saulė – tai tas pats Apolonas, Kai kam gali atrodyti, kad Litua vardo pasiro- Saulės dievas, kurio legiono (XV Apollinaris) kariai dymas III a. pabaigoje Afrikoje, t. y. gana toli nuo labai jau dažnai turėjo pirmą vardą Titas. Panašu, Lietuvos, ir 700 metų anksčiau nei Kvedlinburgo kad romėnų atsiradimo Lietuvoje paslaptys po analuose yra paprastas sutapimas. Tada dar keli truputį pradeda atsiskleisti. faktai turėtų įtikinti. Imperatoriaus Augusto val- Ir dar truputį... Viena iš germanų, manau, ir dymo metu, užkariavus daugiau Afrikos teritorijų, dalies baltų, genčių – vandalai – V a. prasiveržė į buvo įkurta Romos kolonija28, pavadinta Civitas Afriką ir užkariavo dalį romėnų žemių, tarp kurių Salditana, trumpai Saldae, kurioje išaugo Romos buvo ir Tito Aurelijaus Litua provincija Maure- laikų miestas Saldae29 (dabar – Bedžaja). Savo tanijos Cezariensis. Vandalai tose vietose įkūrė laiku imperatorius Vespasianas, pirmasis iš Flavijų Vandalų karalystę, o jos sostine padarė miestą dinastijos, turėjęs Titus Flavius pirmus vardus, ap- Saldae (6 pav.). gyvendino miestą romėnų kariais veteranais. Tai, matyt, darė ir kiti Flavijų dinastijos imperatoriai, todėl tarp tų veteranų galėjo pasitaikyti karių ir iš antikinės Lietuvos. Nereikia pamiršti, kad Dubysos upė su gausiais Titus vietovardžiais siekia šiuolai- kinius Šiaulius, kur senovėje stovėjo Salduvės pilis,

28 Плиний Старший, Естественная история, Книга пятая, I. 20. 29 The Princeton Encyclopedia of Classical Sites, 1976. Prieiga internete: http://www.perseus.tufts.edu/hopper/ text?doc=Perseus:text:1999.04.0006:entry=saldae.

22 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Jonas KIRILIAUSKAS Bėgantis herojus: kunigo Konstantino Šleiniaus (1892–1968) bandymas...

Nuotraukos autoriaus

Skaitytojams pateikiamas straipsnis apie po- Kita priežastis kalbėti apie šį kunigą yra ta, kad karį mūsų krašte: kaip buvo persekiojami, repre- jis nemažą savo gyvenimo dalį praleido Šiaulių ra- suojami patriotiškai nusiteikę, nepriklausomybės jone, ir po mirties buvo palaidotas Kuršėnų miesto laikotarpiu buvę aktyvūs savo valstybės piliečiai. senosiose kapinėse. Kunigas Konstantinas Šleinius pasirinktas todėl, kad jis gali būti vienas iš pavyzdžių, kaip buvo Kunigo Konstantino Šleiniaus biografijos mėginama išgyventi prasidėjus represijoms, pa- epizodas leido kiek kitaip pažvelgti ir į Micaičių kliuvus į jų smagračius. Skaitant to gal ir ne visai bažnyčios istoriją, kuri buvo ne visai istoriškai, trumpo – dvejų metų – „bėgimo nuo saugumo or- teisingai aprašyta. Čia turima omenyje jos pokario ganų“ dokumentus, esančius Lietuvos ypatingojo metai. Dėka šio žmogaus bažnyčios istoriją tenka archyvo bylose, galima net įsivaizduoti, kad skaitai perrašyti, pakoreguoti, atsižvelgiant į rastus naujus kokį nors nuotykių romaną, kur vyksta beprotiškos šaltinius. gaudynės po visą Telšių, ir ne tik šią, vyskupiją. Daugelyje publikacijų ir internetinėse enciklope- Įvairūs apgaulės metodai, „pėdų mėtymas“, kol dijose yra teigiama, kad Micaičių bažnyčia buvo už- represinė sistema įtraukia į savo baisiuosius totali- daryta viena iš pirmųjų visoje Lietuvoje – 1945 m. tarinės valstybės sukurtus ne teisės, o beprotiškos Tačiau šie faktai, kaip dažnai nutinka, „yra nežinia savivalės akivarus. iš kur paimti ir toliau kitų sėkmingai kartojami“. Mūsų aprašomas herojus, taip jį būtų galima Micaičių parapijiečių kova už savo bažnyčią tuo pavadinti, bando išgyventi legaliai, nesislaps- metu dar net nebuvo prasidėjusi, nes Telšių vysku- tydamas po svetima pavarde ir panašiai, kaip pijos kurija čia skyrė klebonus ir 1947, ir 1949 m. bandydavo daryti panašaus likimo sulaukę mūsų paprastai į neveikiančią bažnyčią niekas kunigų ne- žmonės. Dveji metai desperatiško bėgimo yra būtų skyręs. Dokumentai, kuriuos beveik neišsau- daug, žmogui veikiant ne pogrindžio sąlygomis. gotame Micaičių bažnyčios archyve rado klebonas Todėl ir straipsnio pavadinimą baigiame žodžiu Alionidas Budrius, neigia tuos „1945 metus, kaip „bandymas...“ bažnyčios uždarymo laiką“. O gal galima būtų ir paprasčiau pasakyti, kad Randame tokį Telšių vyskupijos sprendimo ko- tai straipsnis apie gyvenimą, kai norėdamas gy- mentarą: „Nepilnus pusę metų Varniuose dirbo ku- venti turi slėptis, apie gyvenimą slapstantis. nigas Konstantinas Šleinius, kuris 1947 m. pavasarį

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 23 Micaičių bažnyčia iškeliamas į Kuršėnų parapijos Micaičių filiją ir ten kelis pirmuosius metus čia gyveno bei trumpai beveik po metų areštuojamas, nuteisiamas 10 m. la- pasimokė kunigų seminarijoje. Tai pat mokėsi ir gerio Mordovijoje.“1 Šis teiginys nėra tikslus, bet jis kunigas Juozas Lomanas (1899–1959), žymus ir iki patvirtina, kad kaimo bažnyčia veikė nuo 1945 iki šiol prisimenamas, kaip parašęs ir 1932 m. išleidęs 1948 m. pavasario. solidų, galima sakyti, istoriosofinį veikalą „Quo 1918 m. K. Šleinius įstojo į kunigų semina- vadis, modernioji Europa?“, kurį VDU profesorius riją. Čia jo2 kurso draugas buvo Antanas Kielas kun. Pranas Kuraitis (1883–1964) norėjo matyti (1899–1983), ilgametis Kuršėnų parapijos vikaras3, kiekvieno inteligento bibliotekoje7. Tai savotiškas vėliau – Tirkšlių klebonas ir miestelio bažnyčios lietuviškas Osvaldas Špengleris (1880–1936). statytojas, persekiotas sovietų. Jis buvo vienas iš Tačiau mūsų straipsnio tematika kita ir istorio- tų kunigų, kuris slapstėsi nuo saugumo represijų sofijos mes neanalizuosime. po svetima pavarde4. Beje, istorikė R. Laukaitytė pabrėžia, kad istorija Kunigo K. Šleiniaus „istorija“ mums gali būti apie žmonių slapstymąsi pokariu dar yra mažai pavyzdys, atskleidžiantis, koks buvo kunigų per- tyrinėta, todėl K. Šleiniaus istorija yra tos istorijos sekiojimo mastas ir kokie buvo taikomi metodai. papildymas5. Taigi, ką pavyko įdomaus atrasti naudojantis sau- Čia mokėsi ir būsimasis generolas Stasys gumo jam sukurpta byla? Raštikis (1896–1985), kuris savo memuaruose, Represinės struktūros rimtai, pabrėžiu, sakome deja, nepaminėjo K. Šleiniaus6. Generolas, kaip rimtai, nes pirmas bandymas 1946 m. nebuvo žinome, gimė Kuršėnuose, Gruževskių dvare, ir labai sėkmingas, „prisikasė“ prie kunigo K. Šlei- niaus 1948 m. kovo 29 d., nors LSSR valstybės

1 Prieiga internete: http://www.voruta.lt/senuju-varniu-sv- saugumo ministerija (MGB) orderį jo areštui ir aleksandro-baznycioje-xix-a-pab-xxi-a-dirbe-kunigai/. kratai Nr. 97 išdavė tų metų kovo 1 d. Jį pasirašė 2 1918 m. į pirmą kursą priimti kunigai, Vienybė, 1918, Nr. 36, 8 p. 558. „0“ skyriaus viršininkas kapitonas Čegurovas . 3 Kiriliauskas J., XIX a. – XX a. pirmosios pusės Kuršėnai. Gy- Tačiau dokumentuose nurodoma, kad krata pas venimo fragmentai, laikas ir žmonės, Šiauliai, 2014, p. 308. 4 Laukaitytė R., Lietuvos dvasininkų slapstymasis pokariu, Lituanistica, 2011, Nr. 2 (84), p. 134. 7 Kun. Lomanas J., Quo vadis, modernioji Europa?, Kaunas, 5 Ten pat, p. 129. 1932, p. 3. 6 Raštikis S., Kovose dėl Lietuvos, Vilnius, 1990, t. 1, p. 111–121. 8 Lietuvos ypatingas archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 12196/3, l. 6.

24 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) K. Šleinių Micaičiuose, klebonijoje, buvo atlikta dar kovo 24 d., matyt, kad neturint orderio, o atliko ją Kuršėnų apskrities emgėbistai: operatyvinio sky- riaus viršininkas vyr. leitenantas Jansonas ir Kur- šėnų MGB įgaliotinis vyr. leitenantas Matvejenka9. Nieko įtartino nerado: įvairias pažymas, paskyrimo į Micaičius raštą, siuntimus gydytis ir panašiai10. 1948 m. kovo 24 d. Kuršėnų apskrities saugume kunigas K. Šleinius pirmą kartą buvo apklaustas minėto operatyvininko saugumo vyr. leitenanto Jansono. Čia, pirmiausia, kaip priimta saugumo tardymo metu, kunigas išsamiai papasakojo savo „autobiografiją“. Mes ja ir remsimės. Gimė 1892 m. Mažiavų kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (dabar Plungės r.), ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 30 ha žemės, vadinasi, buvo pasiturintys ūkininkai (sovietiniuose šaltiniuose priešiškas elementas – buožės vaikas). Kunigas Konstantinas Šleinius Sužinome skaudų faktą, kad praėjus savaitei po jo gimimo mirė motina, matyt, buvo sunkus gim- dymas ir komplikacijos po gimdymo. Tėvas po kurio čia buvo nemaža lietuvių, pasitraukusių nuo karo, laiko vedė kitą moterį ir atsisakė auginti Kons- diaspora. tantiną. Istorijoje žinomas ne vienas atsitikimas, Atleistas bolševikų valdžios iš ligoninės, 1918 m. kai tėvas nenori matyti vaiko, „dėl kurio“, to meto liepos mėnesį grįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno ku- supratimu, mirė jo mylima moteris. Čia, matyt, irgi nigų seminariją, kurią 1924 m. baigė. buvo toks atvejis. Konstantiną iki 12 metų augino Pirmas paskyrimas buvo į Tverus vikaru. Vėliau, senelė, jo motinos motina. Vėliau, iki 1910 m., 1927 m., – vikaru į Naumiestį, tais pačiais metais – augo pas gimines. Pas juos, matyt, baigė pradžios į Ilakius, iš kur 1933 m. buvo paskirtas klebonu mokslus ir pasiruošė rimtesniems mokslams. į Tenenius11. 1926 m. jau klebonavo Kvėdarnoje, Beje, suėmimo metu, 1948 m. pavasarį, dar buvo o 1936 m. – Raudėnuose, iš čia 1941 m. išvyko į gyvas tėvas ir šeši broliai. Platelius, o 1942 m. – į Barstyčius. Kaip matome, Taigi, sulaukęs 18 metų, 1910 m. išvyko į Pe- klebonavimo geografija – Telšių vyskupystė. terburgą, kur išlaikė 4 klasių baigimo egzaminus Nedidelėse kaimiškose parapijose klebo- ir įsidarbino vaistinėje mokiniu. 1913 m. grįžo į nas-vaistininkas turėjo būti svarbi figūra, nes Lietuvą ir pradėjo dirbti Tauragės miesto vaistinėje galėjo ne tik dvasiškai gydyti, bet ir duoti ne vieną vaistininko padėjėju. Vadinasi, per trejus metus patarimą, kaip gydyti fiziškai. baigė vaistininko mokslus. Dėl pablogėjusios sveikatos, kaip jis pats pasa- 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kojo saugumui, buvo atleistas ir nukreiptas gydytis buvo mobilizuotas į kariuomenę, kurioje tarnavo į Likėnų sanatoriją iki 1946 m. rugsėjo mėnesio. iki 1917 m. pagal įgytą profesiją – medicinos fel- Grįžęs iš jos, be jokių pareigų kurį laiką gyveno čeriu-vaistininku. Ši profesija, žinoma, kad padėjo Telšiuose, buvo paskirtas Telšių katedros vikaru. išgyventi visus karo baisumus. 1947 m. pradžioje buvo paskirtas laikinu kle- Nuo 1917 m. spalio mėnesio iki 1918 m. vasaros bonu į Varnius, o balandžio mėnesį vėl susirgo ir vėl jis jau buvo Rusijos užfrontėje Voroneže, kur taip išvyko į Likėnų sanatoriją, kur gydėsi iki 1948 m. pat dirbo vaistininku to miesto ligoninėje. Tuo metu sausio mėnesio. Besigydydamas sanatorijoje gyveno

9 Ten pat, l. 8. 10 Ten pat, l. 11. 11 Ten pat, l. 12.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 25 Pažyma pas Pabiržės kleboną Narmontą, vėliau nurodė šio Micaičių klebonu12. 1948 m. vasario 25 d. buvo kunigo pavardę Norkus ir dirbo vikaru. paskirtas klebonu į Micaičius, į kuriuos atvyko 1948 m. vasario mėnesio pabaigoje Telšių vys- apie kovo 7–8 d. (šaltiniuose nurodomos skirtingos kupijos valdytojas J. Juodaitis paskyrė jį laikinu datos)13. Šakynos vikaru. Tačiau vėlesniuose parodymuose Tardytojas paklausė: „Kodėl jis taip dažnai keitęs K. Šleinius pasakoja savo „odisėją“ kiek kitaip. vietą?“ Kunigas atsakė: „Toks buvo mano noras.“ Po gydymosi grįžęs į Telšius, kaip jau buvo Tardytojo toks atsakymas neįtikino, todėl apkaltino minėta, jis buvo paskirtas į katedrą vikaru, ta- jį bandymu slėptis nuo bendradarbiavimo su MGB, čiau greitai gavo naują paskyrimą į Šilalę, bet jis kaip jų slaptą agentą. Žodžiu, kunigas sąmoningai išvyko pas Pabiržės kleboną Norkų „susitvarkyti apgaudinėjęs saugumiečius. asmeninių reikalų“. Taigi, vyko visai į priešingą Kunigas neigė mestus kaltinimus, bet grįžkime vyskupijos pusę, negu buvo paskirtas. Tik po dviejų į tardymo pradžią. savaičių iš Pabiržės jis išvyko į Šilalę. Neprivažiavęs Tardymas prasidėjo nuo klausimo apie priklau- Šilalės, apsistojo pas Pajūralio parapijos kleboną symą organizacijoms. Stanislovą Ilinčių, kurį pažinojo nuo Raudėnų para- Į klausimą apie priklausymą partijai ar organi- pijos laikų. Mat S. Ilinčius 1940–1941 m. buvo Rau- zacijai kunigas atsakė, kad nepriklausė, išskyrus dėnų vikaru pas tuomet klebonu buvusį K. Šleinių. „Švento Vincento Pauliečio“ draugijai nuo 1924 iki Pernakvojęs vieną naktį atvyko į paskyrimo 1941. m 14 („Šv. Vinceñto Paulie˜čio draugijà, lie- vietą pas kleboną Bagdoną, iš kurio sužinojo, kad tuvių katalikų labdaros organizacija. 1920 Kaune jis jau paskirtas laikinuoju Šakynos klebonu, ir įkurta pavadinimu Šv. Vincento à Paulo pavargė- tą pačią dieną išvyko iš Šilalės. Vėl apsistojo pas liams šelpti draugija. Iš Vaikelio Jėzaus draugijos kleboną S. Ilinčių, kur prabuvęs dar tris dienas su perėmė katechečių ir apologečių kursus, 1921 jie jo arkliu ir palydai duotu varpininku išvyko į Ša- pertvarkyti į Šv. Vincento Pauliečio mergaičių kyną. Bažnytkaimyje jis mėnesį pakeitė susirgusį mokytojų seminariją Kaune (1922 joje mokėsi ir į Kauną gydytis išvažiavusį kleboną Aleksiejūną. 64 mergaitės, iš jų 1 žydė). 1937 Šv. Vincento Po mėnesio gydymosi parvykęs klebonas Aleksie- jūnas perdavė nurodymą, kad K. Šleinius paskirtas 12 Ten pat, l. 36–37. 13 Ten pat, l. 12. 14 Ten pat, l. 13.

26 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15)

Baudžiamoji byla Nr. 13566

Pauliečio draugija Lietuvoje turėjo 85 senelių ir Tai taikliai apibūdina kunigą K. Šleinių ir jo neįgaliųjų prieglaudas (globojo virš 3200 senelių, patriotinę orientaciją – tampa aiškiau, kodėl prieš daugiau kaip 200 našlaičių), 45 vaikų darželius, jį buvo imtasi represijų. 3 sveikatos centrus (nemokamai gydė vargšus, Taigi, kokia yra kunigo K Šleiniaus „istorija“ motinas ir vaikus). 1938 Kaune įsteigė prieglaudos ir ryšiai su pogrindžiu ir jame veikusia Lietuvos namus (didžiausius Lietuvoje); 1939 Lietuvoje laisvės armija? veikė 160 draugijos skyrių, buvo 75 senelių, 5 vaikų Remdamiesi tardymo protokolais, matome, kad prieglaudos. 1940 Šv. Vincento Pauliečio draugija ryšiai užsimezgė Barstyčių parapijoje, kur jis, kaip sovietų okupacinės valdžios uždaryta“15). Kaip jau minėjome, buvo klebonu nuo 1942 iki 1946 m. matome iš pateiktos informacijos, draugija buvo vasaros. ne politinė, o grynai karitatyvinė, ir kunigas įstojo Saugumas kunigą kaltino šiais pagrindiniais į ją turbūt dar besimokydamas ar bebaigdamas dalykais: kunigų seminariją. 1) ryšių palaikymu su LLA; Saugumui kunigas K. Šleinius pasakė ne visą 2) LLA spaudos skaitymu, laikymu ir platinimu; tiesą, nes jis priklausė vadinamajam Karių sąjū- 3) LLA kovotojo įdarbinimu zakristijonu baž- džiui ir tautinių lietuvių dalių Rusijoje 1917–1919 m. nyčioje; organizacijai, kuri savo esme buvo patriotinė. 4) priešiškais pasisakymais prieš sovietinę 1937 m. Kaune vykusioje sąjūdžio 20-mečio šven- santvarką. tėje kunigas K. Šleinius kaip sąjūdžio dalyvis sakė Byla prieš K. Šleinių buvo pradėta kurpti 1946 m. pamokslą Kauno arkikatedroje. Šventėje dalyvavo pavasarį Barstyčiuose suėmus tris asmenis. Vienas Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Sme- iš suimtųjų Jonas Paulauskas davė parodymus. Jis tona, krašto apsaugos ministras brigados generolas tvirtino, kad kunigui duodavo skaityti LLA spaudos, Stasys Dirmantas ir kt.16 jog kunigas kalbėjo apie sovietų santvarkos nuver- timo galimybes Lietuvoje ir kitus dalykus, minėjo, kad tai įmanoma padaryti padedant Anglijai ir JAV.

15 Prieiga internete: https://www.vle.lt/Straipsnis/ Sv-Vincento-Pauliecio-draugija-107968. 16 Prieiga internete: http://web1.mab.lt/karas/ sajudzio-dvidesimtmetis/.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 27 atsisakymo bendradarbiauti su MGB nebuvo, nes viską lėmė silpstanti sveikata“21. Žinant, kad K. Šleinius gyveno iki 1968 m., lage- ryje išbuvo beveik 8 metus, tai sveikatos problemos tikrai nebuvo priežastis nebendradarbiauti – tai buvo sąmoningas išsisukinėjimo paaiškinimas. O ką mes matome parašyta jo bylos pačiuose pirmuose dokumentuose? Nutarimą jį areštuoti, patvirtintą paties MGB viršininko generolo Kapralovo parašu, ir LSSR karinio prokuroro justicijos pulkininko Grimovi- čiaus sankciją bei tokį įrašą: „1946 m. Šleinius po areštuotų S. Ramanausko, P. Dargio ir J. Šilingo parodymų prieš jį buvo MGB užverbuotas, bet nuo bendradarbiavimo su „organais“ pasislėpė.“22 Saugumas surado jį tik po dvejų metų. Beje, čia galime įžvelgti paraleles su Adolfo Ra-

Stebėjimo bylos viršelis manausko-Vanago atveju, tik jis pasitraukė į mišką, pas partizanus. Kunigas K. Šleinius, padedant Telšių vyskupijos Pagal saugumo dokumentus J. Paulauskas buvo administratoriams, valdytojams, vietiniams kuni- Mažeikių apskrities LLA rinktinės štabo narys17. gams, bandė išgyventi. Taigi, visi tie ilgi gydymosi Per pirmą apklausą kunigas K. Šleinius išsigynė sanatorijoje atvejai, važiavimai į tolimiausius už- skaitęs spaudą, nes dėl prasto regėjimo negalėjo kampius buvo būdas ir desperatiškas bandymas skaityti smulkiu šriftu parašytų laikraščių. Tačiau pasislėpti nuo saugumo. šis pasakymas galėjo būti dar kitaip vertinimas: Sutikimas, jei toks buvo, buvo žingsnis apsisau- kad tuos laikraščius turėjo, nes iš kur žinojo apie goti nuo arešto ir dingstis po to slėptis, galbūt sau- smulkų jų šriftą? gumui pasikvietus ir pareikalavus pradėti „dirbti“. Kurį laiką bažnyčioje zakristijonu buvo įdar- Minėta institucija savo darbo brokus irgi gebėjo binęs Vaclovą Šilingą, apie 20 metų vaikiną, kilusį nuslėpti. Saugumo apgavimo faktų toje pokario iš Varnių18, pagal V. Paulausko parodymus jis buvęs mūsų valstybės istorijoje yra ne vienas ir ne du. LLA kovotojas – „Plienas“19. Šį jauną vyrą kunigui Tačiau, apžiūrint dokumentą, krenta į akis pieš- rekomendavęs Pranas Dargis, kuris irgi buvo su- tuku įrašyti užverbavimo metai „6“, tai yra 1946 m., imtas ir per tardymą davė parodymas. ir kitas niuansas yra tardytojo klausimas „Kodėl Pats K. Šleinius teigė nieko nežinojęs apie V. Ši- atmetė pasiūlymą tapti agentu?“. Taigi, galime lingą, kurį atleidęs iš pareigų 1946 m. kovo mėnesį, daryti išvadą, kad tai buvo saugumo sąmoningas kai pasibaigė jo paso galiojimas laikas20. noras kompromituoti jį ir galbūt pareikšti sunkes- Toliau byloje yra įdomus niuansas. Tardytojas nius kaltinimus. Kaltinimai buvo pareikšti 1948 m. vienos apklausos metu jo paklausė, kodėl turė- balandžio 5 d. Juos pateikė LSSR MGB tyrimo damas kontaktų su pogrindžiu jis nepranešė apie tai dalies pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas MGB ir kodėl nebendradarbiavo, atmetė pasiūlymą vyr. ltn. Golycinas pagal RSFSR BK 17-58 I dalį tapti agentu. Kunigas K. Šleinius atsakė, jeigu, ži- ir 58 II dalį23. K. Šleinius kaltinimą pripažino tik noma, galima tikėti tuo, kas yra užrašyta tardymo iš dalies, t. y. kad iš J. Paulausko tris kartus gavo protokole, kad „sąmoningo nebendradarbiavimo ar

17 Lietuvos ypatingas archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 12196/3, l. 2. 18 Ten pat, l. 16–17. 21 Ten pat, l. 22. 19 Ten pat, l. 33. 22 Ten pat, l. 2. 20 Ten pat, l. 15. 23 Ten pat, l. 24.

28 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Protokolo išrašas nelegalios spaudos24 ir kad V. Šilingą buvo įdarbinęs yra baustas, kad nepripažįsta kaltės ir kad lageryje zakristijonu25. per 7 metus nė karto nebuvo baustas. Pareiškus kaltinimus K. Šleinius ir toliau buvo Dukterėčia rašė prašymus ir siuntė pačioms įvai- tardomas, pasitelkiami nauji liudininkai. Pavyz- riausioms instancijoms, įskaitant ir SSRS Ministrų džiui, toks Pranas Juknevičius (gimęs 1864 m.) Tarybos pirmininkui Nikolajui Bulganinui (1895– teigė, kad kunigas jam pasakojęs užsienio nau- 1975). Jam 1955 m. gegužės 1 d. parašė prašymą, jienas, apie konferenciją Anglijoje, o tai buvo įro- kuriame konstatavo, kad dėdė „be teismo buvo dymas, jog skaito nelegalią spaudą, galbūt klausosi ištremtas į Mordovijos lagerius“, apeliavo į aukšto radijo ir pan.26 Konferencijos Anglijoje motyvas by- sovietinio pareigūno gerą valią ir mielaširdingumą. lose yra gana dažnas, beje, tai buvo sugalvota paties Tų pačių metų gruodžio mėnesį ji rašė prašymą saugumo provokacija prieš suimtuosius asmenis. SSRS generalinei prokuratūrai paleisti jos dėdę. 1948 m. balandžio 27 d. K. Šleinius buvo pri- 1956 m. kovo mėnesį K. Šleinius vėl kreipėsi į pažintas ypač pavojingu nusikaltėliu ir nutarta jį generalinę prokuratūrą, nes į savo prašymą dar ištremti į Osoblagą Nr. 3, vėliau jis buvo pervestas nebuvo sulaukęs jokio atsakymo. Situacija keitėsi, į Dubrovlagą Mordovijoje. todėl, matyt, ir prokuratūra, užversta panašiais Micaičiuose likusi kunigo K. Šleiniaus dukte- prašymais, neskubėjo pateikti atsakymų. O Mor- rėčia Emilija Lomanaitė dėjo dideles pastangas, kad dovijos ASSR Aukščiausiasis Teismas peržiūrėjęs išlaisvintų savo dėdę iš lagerio ar bent palengvintų K. Šleiniaus bylą 1957 m. balandžio 17 d. priėmė jo padėtį. sprendimą: nuo 1956 m. balandžio 10 d. K. Šleinių Pats K. Šleinius 1954 m. gruodžio 20 d. SSRS pirma laiko paleisti nuo bausmės atlikimo. generaliniam prokurorui parašė didelės apimties Tačiau K. Šleinius norėjo reabilitacijos. Jo pra- (trys su puse sąsiuvinio lapai) prašymą, kuriame, šymą nagrinėjo SSRS karinė prokuratūra, tiksliau, be kita ko, užsiminė, jog buvo suimtas be prokuroro Pabaltijo karinės apygardos karinė prokuratūra, sankcijos (laikai jau keitėsi). Taip pat nurodė, už ką kurios būstinė tuo metu buvo Rygoje. Šios įstaigos sprendimu 1957 m. birželio 17 d. prašymas buvo atmestas ir K. Šleinius, kaip ir visi represuotieji, 24 Ten pat, l. 26. reabilitacijos turėjo laukti dar daugiau kaip tris 25 Ten pat, l. 28. dešimtmečius. 26 Ten pat, l. 49–50.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 29

Dukterėčios Emilijos Lomantaitės laiškas SSSR Ministrų Tarybos pirmininkui

Taigi, kas sako, kad į valdžią atėjus N. Chruš- skaičiaus. Iš tų peržiūrėtų tik keturi procentai čiovui SSRS buvo vykdoma destalinizacija? Teismo politinių kalinių buvo paleisti iš įkalinimo vietų27. nutartys, kurios buvo priimtos „prie J. Stalino“, liko Štai kodėl K. Šleinius negavo jokio atsakymo iš galioti, nes karinė prokuratūra sprendimo nutartyje prokuratūros. konstatavo, kad „nuteistasis yra pirma laiko iš sulai- Reikia sutikti su ispanų istoriku O. Figes’u, kymo vietos paleistas“. Taigi, paleido jau iš lagerio, teigiančiu, kad N. Chruščiovas, kaip ir kiti partijos kad ir neteisėtai nuteisę, vertę vergiškai dirbti už vadovai, bijojo, kas gali nutikti, jei staiga būtų menką maistą ir tokį pat rūbą, jokių reabilitacijų, paleistos visos Stalino laikų aukos. „Mes bijo- kompensacijų kunigas negalėjo tikėtis. jome, – rašė jis (N. Chruščiovas – aut. past.) savo Sovietų Sąjungoje, vadovaujantis dar carų memuaruose. – Bijojome, kad atlydys gali sukelti tradicija, kai mirus valdovui būdavo paleidžiami potvynį, kurio neįstengsime suvaldyti ir kuris pa- kaliniai, po J. Stalino mirties 1953 m. kovo 27 d. skandins mus visus.“ milijonai buvo paleisti iš pataisos darbų lagerių. Anot daugiau nei trisdešimt metų buvusio po- Tai sudarė apie 40 procentų visų Gulago kalinių. litbiuro nario A. Mikojano, paskelbti iš karto visus Šita amnestija galiojo ne tik trumpesnes nei pen- „liaudies priešus“ nekaltais buvo neįmanoma, kitaip kerių metų bausmes atliekantiems nuteistiesiems, būtų paaiškėję, jog „šalis buvo valdoma ne teisėtos bet ir dėl ekonominių nusikaltimų kalintiems, su- vyriausybės, o grupės banditų“28. Beje, labai tikslus laukusiems pensinio amžiaus asmenims, taip pat pastebėjimas. moterims su mažais vaikais, paaugliams. Politiniai Štai tokioje situacijoje atsidūrus, Stalino reikalo kaliniai nepateko į amnestijos sąrašus – jų bylas tęsėjai ir paliko nereabilituotus politinius kalinius, turėjo peržiūrėti sovietų prokuratūra. Tai galėjo išsigandę galimo teisėto atpildo už savo kruvinus užtrukti net keletą metų. Iki 1955 m. balandžio darbus. pabaigos prokuratūra peržiūrėjo tik 237 412 bylų, Pagaliau 1956 m. pavasarį kunigas grįžo į Lie- kurias apeliacijai buvo pateikę kaliniai. Tai sudarė tuvą, ir dar visą dešimtmetį darbavosi įvairiose mažiau nei ketvirtį nuo 1953 m. kovo mėnesio gautų parapijose, tarp jų ir Juozapavos parapijoje nuo

27 Figes O., Privatus gyvenimas Stalino Rusijoje, Vilnius, 2015, p. 481–842. 28 Ten pat, p. 484.

30 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Atminimo lentelė. Zigmo Ripinskio nuotrauka

1966. m 29, kur ir mirė. Palaidotas Kuršėnų miesto Minint valstybingumo šimtmetį ant Micaičių senosiose kapinėse. bažnyčios sienos buvo prikabinta atminimo lentelė Štai tokia mūsų „bėgančio herojaus“ istorija, kuri čia klebonavusiam kunigui Konstantinui Šleiniui moko, kad reikia ieškoti situacijų, reikia naudotis pagerbti. jomis ir kovoti visomis įmanomomis, paprastam (Straipsnis parašytas naudojantis autoriaus žmogui prieinamomis priemonėmis. Svarbiausia – rankraščiu „Micaičių bažnyčios istorija“.) būti ir išlikti žmogumi, tokiu šis mūsų herojus ir buvo visą savo gyvenimą.

29 Lietuvos sakralinė dailė. T. II. Šiaulių vyskupija. Šiaulių dekanatas. 1 knyga, Vilnius, 2018, p. 174.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 31 Gabrielė JASIŪNIENĖ Bajorų heraldikos šaltiniai ir jų aktualizavimas dvaruose įsikūrusiuose Lietuvos muziejuose1

1XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš- dvaruose, kuriuose šiuo metu yra įkurti muziejai. tystėje, kartu ir Žemaitijoje, bajorų heraldika buvo Beje, neretai heraldikos tyrėjų akiratyje muziejai, veikiama senosios lietuvių ženklų arba vietinės kaip heraldikos šaltinių saugotojai, yra paliekami kilmės heraldikos, lenkiškų ir iš kitų Europos antrame plane. Derėtų nepamiršti, kad Lietuvoje kraštų atneštų / perimtų herbų tradicijų. Dalis šių muziejai yra vieni iš svarbiausių kultūros įstaigų, herbų naudoti ir XIX a. Pažymėtina, kad Žemaitijos svariai prisidedančių prie kultūros ugdymo, isto- bajorams priklausę herbai vaizduoti herbiniuose rinės atminties, sąmonės ir identiteto formavimo, antspauduose, ant daiktų, literatūroje, genealo- paveldo išsaugojimo. Taigi straipsnyje atkreiptas giniuose medžiuose, architektūroje ir pan. Juose dėmesys į muziejus kaip įstaigas, saugančias ir atsispindėjo savininkų kilmė, santuokos ryšiai, populiarinančias bajorų heraldikos šaltinius. Juose pareigybės ir kiti svarbūs aspektai. Iki mūsų dienų galima rasti vertingos ir įdomios medžiagos tyri- išlikę bajorų herbai – tapatybės ir kultūros ženklai, mams. Dėl šios priežasties tyrimo metu pasirinkta padedantys pažinti jų savininkus. Straipsnyje analizuoti muziejų internetines svetaines, feisbuko atkreiptas dėmesys į bajorų heraldikos paveldą ir paskyras, Lietuvos integralioje muziejų informa- jo aktualizavimą buvusiuose šių bajorų dvaruose, cinėje sistemoje (LIMIS) talpinamą medžiagą. kuriuose šiandien yra įkurti muziejai. Atliekant Nutarta vykti į šias institucijas ir atlikti parodinių tyrimą pasirinkti šie muziejai: Lietuvos naciona- bei ekspozicinių salių fotofiksacijas, prireikus linio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejus, užsakyti dominančių eksponatų skaitmeninius Kelmės krašto muziejus, Renavo dvaras ir Dau- vaizdus. Be to, vizitų metu siekta išsiaiškinti, ar gyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio muziejai turi suvenyrų, leidinių ir kitos medžiagos, Burbiškio dvaras. Šiame straipsnyje, remiantis kurioje būtų pristatoma buvusių dvaro savininkų surinkta medžiaga, bus siekiama pristatyti, kaip heraldika. Taip pat domėtasi, ar muziejuose yra bajorų heraldika aktualizuojama buvusiuose jų naudojamos išmaniosios technologijos, pavyzdžiui, interaktyvieji stendai, siekiant pristatyti buvusių 1 Straipsnis parengtas pagal projektą „Tyrimo ,,Bajorų heral- dvarininkų heraldiką. dikos šaltiniai ir jų aktualizavimas dvaruose įsikūrusiuose Tyrimui atlikti pasirinktas Palangos gintaro Lietuvos muziejuose“ atlikimas bei tyrimo rezultatų prista- tymas“, kurį parėmė Lietuvos kultūros taryba, individualios muziejus yra nacionalinį statusą turinčio Lietuvos stipendijos sutartis Nr. S/I-MZ-4(6.149)2020 (sutartis pasira- nacionalinio dailės muziejaus padalinys, įsikūręs šyta 2020 m. birželio 17 d.).

32 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) buvusiame Palangos dvare. Paminėtina, kad Pa- feisbuko paskyros7 analizę, deja, nepavyko rasti langos dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro jokios informacijos apie buvusių dvaro savininkų rūmai, koplyčia, sarginė, Lurdo grota ir parkas, herbą. Nagrinėjant Lietuvos integralioje muziejų yra priskiriamas nekilnojamosioms kultūros verty- informacinėje sistemoje (LIMIS) pateikiamų viso bėms2. Žinoma, kad Palanga karališkąja valda buvo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų nuo 1527 iki 1775 m. Po to įvairiais laikotarpiais skaitmeninius vaizdus ir aprašus, teko aptikti tik Palangą valdė Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, keletą galbūt su Tiškevičių heraldika susijusių Elena Apolonija ir Vincentas Gavelis Potockiai, eksponatų. Pavyzdžiui, galima paminėti XVIII a. Ksaveras Naselovskis, o nuo 1824 m. Palangos dviejų personalinių herbų, iš kurių pirmasis grei- grafystė priklausė Tiškevičių giminei. Po grafo My- čiausiai Tiškevičių Leliva (lenk. Leliwa), skaitme- kolo Juozapo Tiškevičiaus mirties Palangos dvarą ninį vaizdą ir aprašą8. Vizito į muziejų metu buvo perėmė jo sūnus Juozapas Mykolas, o po jo – anūkas teiraujamasi, ar galima įsigyti suvenyrų, leidinių ar Juozapas, vėliau – proanūkis Feliksas. Pažymėtina, kitos medžiagos, susijusios su Tiškevičių heraldika. kad 1893 m. Feliksas Tiškevičius vedė iš Poznanės Deja, atsakymas buvo neigiamas. Atliekant paro- kilusią Antaniną Sofiją Koržbok-Loncką. Tais pa- dinių ir ekspozicinių salių apžiūrą, pavyko rasti vos čiais metais grafas pasikvietė karališkąjį architektą, keletą portretų su bajorų heraldika. Renginių salėje profesorių, žymų vilhelminio istorizmo stiliaus kabo XIX a. Tado Oginskio, Adolfo ir Marijono atstovą Francą Heinrichą Švechteną. Architektui Čapskių portretai su jų herbais. Kita vertus, derėtų buvo paskirta nemenka užduotis – suprojektuoti išskirti rūmų išorėje, rytinėje ir vakarinėje pusėse, naujus rezidencinius rūmus, kurie buvo baigti ant stogų pavaizduotus du identiškus Tiškevičių 1897 m.3 herbus Leliva (lenk. Leliwa) (žr. 1 pav.). Pažiūrėję Tiškevičių giminė turėjo herbą Leliva (lenk. į šiuos herbus matome, jog prancūziškame (rusiš- Leliwa), kuriame raudoname lauke buvo pavaiz- kame) skyde vaizduojamas meniškai stilizuotas duoti auksiniai pusmėnulis ir žvaigždė, o šalmo pusmėnulis, virš jo yra šešiakampė žvaigždė. Virš papuošale – povo plunksnos bei tokie patys mė- herbo skydo vaizduojama grafų karūnėlė, sudaryta nulis ir žvaigždė 4. Derėtų prisiminti, kad lenkiškas iš matomų devynių perlų. Virš jos – herbo šalmo Leliva (lenk. Leliwa) herbas į Lietuvos Didžiąją papuošalas, kuriame yra septynios povo plunksnos Kunigaikštystę atkeliavo per 1413 m. Horodlės su- ir herbo figūros – pusmėnulis su žvaigžde. Iš šonų tartis ir Vilniaus kaštelioną Mantvydą5. Atliekant herbą supa augaliniai motyvai. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos Įdomu, kad pastato šiaurinėje pusėje ant stogo, gintaro muziejaus internetinės svetainės6 bei virš įėjimo, yra įdomus jungtinis Tiškevičių herbas (žr. 2 pav.). Stilizuotame kartuše tarp į koloną panašios figūros, ovalo formos skyduose vaizduo- jami du herbai. Pirmasis – Felikso Tiškevičiaus herbas Leliva (lenk. Leliwa), o antrasis – jo žmonos 2 Palangos dvaro sodyba, Kultūros vertybių registras. Prieiga Antaninos Sofijos Koržbok-Lonckos Koržbok internete: https://kvr.kpd.lt/#/ [žiūrėta 2020-07-29]. (lenk. Korzbok) herbas. Kasperas Niesieckis nu- 3 Ten pat. 4 Kojałowicz W. W., Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego rodo, jog šio herbo baltame skyde vaizduojami trys tak zwany Compendium czyli O klejnotach albo herbach, auksiniai karpiai, gulintys horizontaliai vienas po których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego Xięstwa Litewskiego zażywają, Kraków, 1897, s. 132; Kojala- kitu. Herbo šalmo papuošale – penkios stručio vičius A. V., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas= Sa- cer nomenclator familiarum et stemmatum Magni Ducatus Lituaniae et provinciarum ad eum pertinentium, sud. S. Nar- 7 Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos ginta- butas, Vilnius, 2015, p. 641. ro muziejaus feisbuko paskyra. Prieiga internete: https 5 Rimša E., Horodlės aktai ir Lietuvos kilmingųjų heraldika, https://www.facebook.com/Palangos-gintaro-muzie- 1413 m. Horodlės aktai (dokumentai ir tyrinėjimai) / Akty jus-483671795147493 [žiūrėta 2020-08-29]. Horodelskie z 1413 roku (dokumentz i studia), sud. J. Kiau- 8 XVIII a. Tiškevičių ir (?) herbai, LNDM MPM 372, Lietuvos pienė, L. Korczak, Vilnius / Krakόw, 2013, p. 173–210. integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS). Prieiga inter- 6 Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro mu- nete: https://www.limis.lt/greitapaieska/perziura//exhibit/ ziejaus internetinė svetainė. Prieiga internete: https://www. preview/20000001274641?s_id=AQeVPFDz0UdkkX9n&s_ lndm.lt/pgm/bilietai-ir-paslaugos/ [žiūrėta 2020-08-29] ind=1&valuable_type=EKSPONATAS [žiūrėta 2020-08-29].

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 33 1 pav. Grafų Tiškevičių herbas ant Palangos dvaro sodybos 2 pav. XIX a. Felikso ir Antaninos Sofijos Tiškevičių jungtinis rūmų stogo vakarinėje pusėje. Autorės daryta nuotrauka, herbas ant stogo, virš šiaurinio įėjimo į Palangos dvaro 2020 m. rugpjūčio 25 d. sodybos rūmus. Autorės daryta nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 25 d. plunksnos9. Virš minėto jungtinio herbo skydo (vok. Rönne) giminė. Po Eugenijaus Renė mirties vaizduojama grafų karūnėlė, sudaryta iš matomų dvaras atiteko jo giminėms grafams Feliksui ir devynių perlų. Iš abiejų šonų herbą laiko du skydi- Stanislavai Melžinskiams (Mielžinskiams). Buvę sa- ninkai – nuogos žmonių figūros, o supa augaliniai vininkai Renė ir Melžinskiai atnaujino, restauravo, motyvai. Apibendrinant derėtų pastebėti, kad šio praplėtė iki mūsų dienų išlikusį didingą, savo ar- muziejaus veikla labiausiai orientuota į gintaro ir chitektūros interjeru ir eksterjeru stebinantį dvarą. atkurtų rūmų interjero tematikas. Taigi, iš pažiūros Nuo 1790 m. pagal Gaurės bažnyčios fundatoriaus Tiškevičių heraldikos tema atrodo nustumta iš Renė pavardę Gaurė (Gaurai, Gaureliai) pradėti šoną, nors perspektyvų būtų galima matyti. vadinti Renavu. Šiandien šioje sodyboje veikia Antrasis pasirinktas muziejus – Mažeikių rajone muziejus, turintis savivaldybės muziejaus statusą11. įsikūrusi Renavo dvaro sodyba, kurios kompleksą Atkreiptinas dėmesys, kad dvaro iškilimas šian- sudaro sodybos rūmai, svirnas, arklidės liekanos, dien siejamas su minėta Renė (vok. Rönne) gimine tvartas, ūkinio pastato liekanos, tvarto liekanos, ir jos palikuoniais Melžinskiais (Mielžinskiais). sandėlis, oficina, rūsys, oranžerijos liekanos ir Paminėtina, kad XVI a. iš Livonijos į Žemaitiją parkas. Visas kompleksas priskirtas nekilnojamo- atsikėlusių Renė giminės atstovai turėjo herbą, sioms kultūros vertybėms10. Įdomu, kad ilgą laiką kuriame vaizduota sidabrinė banguota juosta (upė) dabartinis Renavas vadintas Gaure arba Gaurais, raudoname skyde, o herbo šalme – žalias lapuotas o kartais Gaureliais. Šis dvaras turėjo nemažai sa- medis rudu kamienu. 1732 m. vienas giminės at- vininkų – jais buvo Adamkovičiai (Adamkavičiai, stovų gavo iš Augusto II barono titulą – senasis Adamkevičiai), Raseiniškiai, Burbos, Puzinai, herbas buvo pakeistas. Skydas padalytas į tris Gorskiai, Arensai, Veisai, Makovieckiai, Zabielos, laukus: viršutiniame priekiniame raudoname lauke Bialozorai, Huščos, Tiškevičiai. XVII a. pabaigoje vaizduotas sidabrinis erelis, antrajame – auksinė dvarą pradėjo valdyti suvokietėjusių prancūzų Renė lelija, auksinėje skydo papėdėje – dvi mėlynos ban- guotos juostelės. Herbo šalmas papuoštas auksine

9 Niesiecki K., Herbarz polski, wyd. J. Nep. Bobrowicz, t. 5, w Lipsku, 1840, s. 257–259. 11 Lietuvos muziejai. Prieiga internete: https://www.muziejai. 10 Renavo dvaro sodyba, Kultūros vertybių registras. Prieiga lt/D_bazes/Muziejai_DB/Muziejai_pagal_priklausomybe. internete: https://kvr.kpd.lt/#/ [žiūrėta 2020-07-24]. lt.asp?prk=4 [žiūrėta 2020-07-24].

34 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 3 pav. Renė giminės senasis (I) ir baronų (II) herbai. 4 pav. Renavo dvaro sodybos internetinės svetainės Dailininkas A. M. Hildebrandtas fragmentas (Carl Arvid von Klingspor, p. 92–93) (prieiga internete: http://renavodvaras.lt/) karūnele ir trimis stručio plunksnomis. Edmundas herbo skydo vaizduojama grafų karūna, sudaryta Antanas Rimša pabrėžė, kad svarbiausioje vietoje iš matomų devynių perlų. atsirado Lenkijos erelis, o senasis giminės herbas Atliekant Renavo dvaro sodybos ekspozicijos buvo nustumtas į menkiausią pagal prasmę skydo apžvalgą, pastebėti stendai, kuriuose pristatoma papėdę, pakeistos jo spalvos12 (žr. 3 pav.). Paminė- Renė ir Melžinskių (Mielžinskių) giminių istorija, tina, kad antrasis herbas vaizduojamas muziejaus išskiriami gyvenimo dvare momentai, publi- pirmojo aukšto parodinėje salėje kabančiuose kuojamos nuotraukos ir pan. Šiuose stenduose Karolio Evaldo ir Felikso Renė portretuose. O pateikiama ne tik genealoginė medžiaga, bet ir pirmasis, senasis, Renė giminės herbas yra tapęs pristatomos minėtų giminių herbų iliustracijos – savotišku muziejaus logotipu, kuris vaizduojamas Melžinskių Novina (lenk. Nowina) herbas ir Renė muziejaus internetinėje svetainėje13 ir feisbuko pa- baronų herbas. Tačiau išsamesnės informacijos skyroje14, renginių plakatuose (žr. 4 pav.). Įdomu, apie šiuos herbus nepateikiama, o juk stende buvo kad muziejuje siūloma nusipirkti dvaro sodo vais- galima bent akcentuoti, dėl kokių priežasčių Renė tažolių arbatos, ant kurios įpakavimo vaizduojamas giminė turi du herbus. minėtas senasis Renė giminės herbas. Tiesa, nors Trečiasis pasirinktas muziejus – Kelmės krašto pats herbo vaizdas yra palyginti gerai aktualizuo- muziejus, buvę bajorų Gruževskių dvaro rūmai. jamas, tačiau išsamesnės informacijos apie jį ir Paminėtina, kad Kelmės dvaro sodybos kompleksą giminės heraldiką nepateikiama. sudaro rūmai, vartų pastatas, prievaizdo namas, Melžinskių (Mielžinskių) šeimai priklausė svirnas, tarnų namas, spirito varykla, kumetynas, herbas Novina (lenk. Nowina). Kasperas Niesieckis vandens malūnas, parkas. Visas kompleksas pri- nurodo, kad herbe, mėlyname skyde, vaizduo- skiriamas nekilnojamosioms kultūros vertybėms. jama balta katilo rankena, galais pakelta į viršų, Kelmės dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas o į rankenos vidurį įsmeigtas kalavijas nuleistais nuo XV a.: Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras žemyn ašmenimis. Herbo šalmo papuošale – per I Jogailaitis (1440–1492) XV a. viduryje Kelmės kelį sulenkta šarvuota koja15. Paminėtina, kad dvarą ir miestelį perdavė Žemaičių seniūnui My- giminės herbas vaizduojamas ant įėjimo į dvarą kolui Kontautui. Įvairiais laikotarpiais dvarą valdė durų (žr. 5 pav.). Atkreiptinas dėmesys, jog virš Solomereckių ir Gruževskių giminių atstovai16. Šiandien buvusiame Kelmės dvare yra įsikūręs 12 Rimša E., Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004, savivaldybės muziejaus statusą turintis Kelmės p. 131; Von Klingspor C. A., Baltisches Wappenbuch. Wappen sämmtlicher, den Ritterschaften von Livland, Estland, Kur- krašto muziejus, kurio ekspozicijos išdėstytos tri- land und Oesel zugehörigen Adelsgeschlechter, Stockholm, juose šio ansamblio pastatuose: rūmuose, vartuose 1882, p. 92–93. 17. 13 Renavo dvaro sodyba, internetinė svetainė. Prieiga internete: ir svirne http://renavodvaras.lt/ [žiūrėta 2020-07-27]. 14 Renavo dvaro sodybos feisbuko paskyra. Prieiga inter- nete: https://www.facebook.com/Renavo-dvaro-sody- 16 Kelmės dvaro sodyba, Kultūros vertybių registras. Prieiga ba-566676353381999 [žiūrėta 2020-07-27]. internete: https://kvr.kpd.lt/#/ [žiūrėta 2020-07-17]. 15 Niesiecki K., Herbarz polski, wyd. J. Nep. Bobrowicz, t. 6, 17 Kelmės krašto muziejaus internetinė svetainė. Prieiga inter- w Lipsku, 1841, s. 399, 581. nete: http://www.kelmesmuziejus.lt [žiūrėta 2020-07-18].

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 35 5 pav. Buvusių Renavo dvaro savininkų Melžinskių 6 pav. Gruževskių giminės herbas Lubičas (lenk. Lubicz) (Mielžinskių) herbas Novina (lenk. Nowina) ant įėjimo į virš įėjimo į XVIII a. pabaigoje statytus Gruževskiams muziejų durų. Autorės daryta nuotrauka, priklausiusius Kelmės dvaro rūmus. Šiuo metu pastate veikia 2020 m. liepos 26 d. Kelmės krašto muziejus. Autorės daryta nuotrauka, 2020 m. liepos 15 d.

Šiame muziejuje daug dėmesio skiriama Gružev- neužsiminė21. K. Niesieckis Žemaitijoje gyvenu- skių giminei. Būtent su šios giminės vardu siejamas siems Gruževskiams priskyrė minėtą Lubičo (lenk. lenkiško Lubičo (lenk. Lubicz) herbo plitimas ir Lubicz) herbą22. Iki šių dienų įėjimą į XVIII a. an- naudojimas Žemaitijoje. „Santraukoje“ (Compen- trojoje pusėje statytus Kelmės dvaro rūmus puošia dium) Albertas Kojalavičius-Vijūkas nurodo, kad Gruževskių herbas23 (žr. 6 pav.) šiame herbe, mėlyname lauke, vaizduojama balta Atliekant Kelmės krašto muziejaus internetinės pasaga su dviem kryžiais: vienu viduje, o kitu vir- svetainės medžiagos ir ekspozicijų analizę, paste- šuje. Šalmo papuošale – trys stručio plunksnos18. bėta, kad Gruževskių Lubičo (lenk. Lubicz) herbas Panašiai šį herbą apibūdino ir Kasparas Niesieckis, yra tapęs svarbiu muziejaus simboliu. Internetinėje tačiau jis išskyrė, kad pasaga šiame herbe tokia pat muziejaus svetainėje, aprašant Kelmės dvaro isto- kaip Pobogo (lenk. Pobog) arba Dombrovos (lenk. riją, pateikiama Gruževskių herbo iliustracija. Tokia Dąbrowa) herbuose19. O lenkų istorikas Juzefas pati herbo iliustracija vaizduojama ir lauke bei vi- Szymanskis nurodė, kad herbo skydo laukas galėjo duje esančiuose stenduose, pagrindinėje muziejaus būti raudonos spalvos20. Albertas Kojalavičius-Vi- ekspozicijos salėje, pirmajame aukšte (žr. 7 pav.) jūkas „Vardyne“ (Nomenclator) teigė, kad Gru- Akcentuotina, kad šioje medžiagoje pateikiama ževskiai – sena lenkų giminė, įsikūrusi Žemai- tik herbo iliustracija, o išsamesnės informacijos tijoje ir Oršos krašte. Istorikas išvardijo kelis apie jį nėra. Kita vertus, giminės herbas apibū- giminės atstovus, tačiau apie Gruževskių herbą dinamas virtualioje ekskursijoje po muziejų24. Įdomu, kad vienoje iš parodinių salių muziejaus

21 Kojalavičius A. V., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardy- nas= Sacer nomenclator familiarum et stemmatum Magni 18 Kojałowicz W. W., Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego Ducatus Lituaniae et provinciarum ad eum pertinentium, tak zwany Compendium czyli O klejnotach albo herbach, sud. S. Narbutas, Vilnius, 2015, p. 221. których familie stanu rycerskiego w prowincyach Wielkiego 22 Niesiecki K., Herbarz polski, wyd. J. Nep. Bobrowicz, t. 4, Xięstwa Litewskiego zażywają, Kraków, 1897, s. 152. w Lipsku, 1839, s. 302–303. 19 Niesiecki K., Herbarz polski, wyd. J. Nep. Bobrowicz, t. 6, 23 XVIII a. pabaigos Gruževskių giminės herbas Lubičas (lenk. w Lipsku, 1841, s. 141–142. Lubicz) virš įėjimo į Kelmės dvaro rūmus. 20 Szymański J., Herbarz Średniowiecznego rycerstwa Polskie- 24 Virtualus turas po Kelmės krašto muziejų. Prieiga internete: go, Warszawa, 1993, s. 180–181. https://turai.vturai.lt/4_kelme_lt/ [žiūrėta 2020-07-18].

36 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) balandinė, ledainė, vaikų namas ir guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, jungiamoji galerija, parko vartai, parkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas, Adomo Mickevičiaus pamin- klas, skulptūra ,,Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mer- gelė Marija“, sodininko namas, ūkinis pastatas. Įvairiais laikotarpiais dvarą valdė Drobišiai (Dro- biševičiai), Straševičiai, Tovianskiai, Baženskiai. Šiandien šis kompleksas priklauso savivaldybės statusą turinčiam Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui25. Atliekant muziejaus inter- netinės svetainės26, feisbuko paskyros27 ir ekspozi- cinių salių analizę, pastebėta, kad tik pastarosiose lankytojams pateikiama išsamesnės informacijos apie buvusių dvarininkų heraldiką. Tam pasitel-

7 pav. Gruževskių giminės herbo Lubičas (lenk. Lubicz) kiama vienintelė priemonė – interaktyvus stendas. iliustracija Kelmės krašto muziejaus pagrindinėje ekspozicijos Burbiškio dvaro centrinio pastato pirmojo aukšto salėje, pirmajame aukšte. Autorės daryta nuotrauka, pirmojoje salėje lankytojams siūloma stabtelėti prie 2020 m. liepos 15 d. interaktyvaus stendo. Jo ekrane lankytojams siū- lomi trys pasirinkimai. Pirmasis – ,,Sužinok! Laiko lankytojams rodomas interaktyvus XIX a. Juliaus juosta“. Tai dviguba laiko juosta – Burbiškio dvaro Gruževskio portretas, kuriame taip pat pateikiamas ir Lietuvos valstybės. Čia galima pamatyti, kaip Gruževskių herbas. Paminėtina, kad Gruževskių dvaras keitėsi Lietuvos kontekste. Antrasis – „Kur herbas yra tapęs savotišku muziejaus logotipu arba aš? Dvaro žemėlapis“. Burbiškio dvaro sodyba – prekiniu ženklu. Lankytojams siūloma pasidaryti 28 hektarų ploto teritorija. Čia istorijos tėkmėje nuotraukas, užsidėjus Gruževskių herbu puoštas formavosi atskiros detalės su savo istorija ir savo Kelmės dvaro pono arba ponios kaukes arba įsigyti reikšme. Dvaro žemėlapis padės suprasti dvaro so- servetėlę akiniams su Lubičo (lenk. Lubicz) herbu. dybos raidą. Trečiasis – „Herbo istorija. Žaidimas“. Atliekant analizę pasigesta išsamesnio Gružev- Baženskių bajoriška giminė naudoja seną, dar XV a. skių herbo pristatymo lankytojams. Manytina, sukurtą herbą. Jo istorija paremta riterio Jono kad šių dienų visuomenei nebeužtenka parodyti Baženskio gyvenimo faktais. Žadama, kad žaidi- herbo iliustraciją – būtų galima paaiškinti platesnį mas-legenda atskleis Baženskių herbo atsiradimo kontekstą: pakalbėti apie herbo atsiradimą, herbo istoriją (žr. 8 pav.). Įdomu, kad žaidime pateikiama sudedamąsias dalis, jų reikšmes, paties herbo, kaip ne tik Baženskių giminės herbo atsiradimo istorija, paveldimo ir skiriamojo ženklo, svarbą. Tikėtina, bet ir pristatomos pagrindinės herbų kūrimo tai- kad, Kelmės krašto muziejaus darbuotojams pasi- syklės. Mūsų manymu, tai itin profesionalus mu- naudojus palyginti gausia Gruževskių heraldikos ziejaus darbuotojų požiūris, kadangi lankytojams šaltinių baze, herbynuose pateikiama medžiaga, pirmiausia trumpai, bet aiškiai pristatoma, kas yra atliktų heraldikos tyrimų išvadomis, būtų galima herbas ir kokios taisyklės siejamos su jo sukūrimu. daug išsamiau, nuosekliau ir kritiškiau muziejaus Paminėtina, kad K. Niesieckis mini, jog Baženskių lankytojams pristatyti šios giminės heraldiką, jos herbe vaizduojamas juodaodis, rankoje laikantis tradicijas, svarbą ne tik praeičiai, tačiau ir dabar- čiai. 25 Burbiškio dvaro sodyba, Kultūros vertybių registras. Prieiga Paskutinis tyrimui pasirinktas muziejus – Dau- internete: https://kvr.kpd.lt/#/ [žiūrėta 2020-07-17]. gyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio 26 Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, interne- Burbiškio dvaras. Nekilnojamosioms kultūros ver- tinė svetainė. Prieiga internete: http://www.daugyvenesmu- ziejus.lt/ [žiūrėta 2020-08-05]. tybėms priskiriamą Burbiškio dvaro sodybos kom- 27 Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis. Prieiga pleksą sudaro rūmai, karietinė, svirnas, arklidė, internete: https://www.facebook.com/tulpiu.svente [žiūrėta 2020-08-10].

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 37 Apibendrinant derėtų pastebėti, kad Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejuje, Kelmės krašto muziejuje, Renavo dvare ir Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draus- tinio Burbiškio dvare buvusių dvarininkų heraldika nėra pamiršta. Buvusiuose dvaruose įsikūrusiuose muziejuose pasirinktos skirtingos strategijos, kaip pristatyti buvusių savininkų heraldiką, ta- čiau herbai nėra visiškai užmiršti. Jeigu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejuje galima pamatyti vos keletą akcentų, su- 8 pav. Interaktyvus stendas Burbiškio dvaro centrinio pastato sijusių su Tiškevičių heraldika, tai Kelmės krašto pirmojo aukšto pirmojoje salėje. muziejuje ir Renavo dvare buvusių savininkų herbai Autorės daryta nuotrauka, 2020 m. liepos 12 d. yra tapę savotiškomis muziejų vizitinėmis korte- lėmis. O Burbiškio dvare akcentuojama garsiausių savininkų heraldika, tačiau pasitelkiama žaidimo, voverę, ant dviejų kojų stovinčią, riešutą kram- kuriame susijungia pramoga ir profesionalios tančią. Jos uodega uždengia nugarą. Pati voverė – heraldikos žinios, forma. Minėtų asmenų herbus pilka, o laukas – raudonas. Šalmo papuošale – pusė galima pamatyti tiek muziejų išorėje (Tiškevičių, juodaodžio. Jis laiko vėliavą, kurioje pavaizduota Gruževskių), tiek viduje (Renė, Melžinskių, Gružev- tokia pati voverė28. Būtent šis Baženskių herbas skių). Įdomu, kad muziejai stengiasi šių kilmingųjų yra pristatomas minėtame žaidime. Atkreiptinas herbus vaizduoti savo internetinėse svetainėse dėmesys, jog rūmuose, vienoje iš ekspozicinių (Renė, Gruževskių), ant suvenyrų (Renė, Gružev- salių, ant sienos kabo 1896 m. kunigaikščio Ste- skių), plakatų (Renė), stendų (Renė, Melžinskių, pono Giedraičio portretas. Portreto kampe yra Gruževskių). Paminėtina, kad siekiant pristatyti Giedraičių herbas Hipocentauras (Hipocentaurus), buvusių dvaro savininkų heraldiką pasitelkiami tiesa, nesistengiama į jį atkreipti lankytojų dėmesio. ir interaktyvūs stendai (Gruževskių, Baženskių). Tenka apgailestauti, kad muziejuje akcentuojama Kita vertus, išskyrus Burbiškio dvarą, kituose mu- tik vienų savininkų – Baženskių – heraldika, ta- ziejuose buvo pasigesta profesionalesnio požiūrio čiau, kita vertus, pasirinktas aktualizavimo būdas į heraldiką, išsamesnio herbų pristatymo. Akcen- iš tiesų palyginti geras, išsamus ir pritraukiantis tuotina, kad, muziejų darbuotojams pasinaudojus lankytojų dėmesį. palyginti gausia minėtų giminių heraldikos šaltinių baze, herbynuose pateikiama medžiaga, atliktų heraldikos tyrimų išvadomis, būtų galima daug išsamiau, nuosekliau ir kritiškiau lankytojams pri- statyti buvusių dvarų savininkų heraldiką, jos tra- dicijas, svarbą ne tik praeičiai, tačiau ir dabarčiai.

28 Niesiecki K., Herbarz polski, w Lipsku, 1839, t. 2, s. 84.

38 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) ŽYMIAUSI ŠIAULIEČIAI

Jonas SIREIKA Išsitekę po vienu stogu: Domas Jasaitis ir Sofija Jasaitienė

Jų keliai susijungė Šiauliuose laisvamaniu advokatu. Kunigas nežinojo, kad, pra- 1925 m. balandžio 13 d. Šiaulių šv. Petro ir Povilo ėjus mažiau nei mėnesiui nuo vedybų ritualo, jam bažnyčioje (dabar – Šiaulių katedra) kunigas, Šiau- teks tarti atsisveikinimo žodį prie S. Lukauskaitės lių dekanas, Julijonas Jesenskis sutuokė1 26 metų tėvo kapo duobės. Domą Jasaitį ir 24 metų Sofiją Lukauskaitę. Verti- Kasi g buvo šie jauni žmonės iki vestuvių, iš nant formaliai, ritualo prasme, tai buvo paprastas, esmės keitusių jų gyvenimus, ką jau buvo suspėję rutininis įvykis nuo Pirmojo pasaulinio karo bai- nuveikti? sumųr i bermontininkų siautėjimo atsigaunančio D. Jasaitis – suvalkietis, gimė 1898 m. rug- miesto gyvenime. Bet iš tikrųjų buvo kitaip, nes pjūčio 18 d. Kauno apskrities Garliavos valsčiaus tuokėsie n šiaip tiesiog du jauni, vienas kitą my- Stanaičių kaime vidutinio ūkininko (turėjo 30 ha lintys žmonės. Pirma, kunigas sutuokė visiškai žemės) šeimoje. Jo tėvas Jurgis pasižymėjo kaip skirtingų pasaulėžiūrų jaunuolius – krikščionį sumanus ūkininkas, šviesus žmogus, sąmoningas demokratą Domą su socialdemokrate Sofija. O tuo lietuvis. Suprasdamas mokslo svarbą ir ribotas metu Lietuvą valdę krikščionys demokratai sąjun- ūkio galimybes išgyventi šešiems savo sūnums, gojeu s valstiečiais liaudininkais socialdemokratus duoti kraitį trims dukterims, jis sugebėjo visus vertino labai nepalankiai – laikė juos ateistais. An- savo vaikus išleisti į mokslus („keturi iš jų net baigė tra, abu buvo kilę iš šeimų, carų laikais kovojusių universitetus“)2. Už lietuviškos spaudos platinimą prieš okupantus. Trečia, nepaisant jauno amžiaus, draudimo metais valdžia jam uždraudė atvykti Domasr i Sofija jau turėjo nemažai gyvenimiškos į Kauną, o 1905 m. už Didžiojo Vilniaus seimo3 patirties, buvo visuomenei žinomi žmonės. Ypač nutarimų įgyvendinimą buvo žandarų sumuštas, Sofija, drąsi kovotoja prieš 1919 m. rudenį Šiaulius kartuu s sūnumi Povilu metams įkalintas Kalva- užplūdusius bermontininkus. Tai, kad jaunuosius rijos kalėjime. Pirmojo pasaulinio karo metais vėl sutuokė J. Jasenskis, ne tik kunigas, bet ir publicis- nukentėjo: okupacinės valdžios nutarimu trejiems tas, visuomenės veikėjas, ne atsitiktinumas: kuni- gas draugavo su Sofijos tėvu, Stanislovu Lukauskiu, 2 garsiu kairiųjų pažiūrų žmogumi, ir kas įdomiausia, Domas Jasaitis, Lietuvių enciklopedija, t. 19, Boston, 1959, p. 319. 3 Didysis Vilniaus seimas – carinės Rusijos okupacijos metu, 1 Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės autobiografija, ŠAM, 1905 m. gruodžio 4–5 d., įvykęs lietuvių atstovų suvažiavimas IR 6955, l. 5. Vilniuje.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 39 Šiauliai apie 1930 m. Kazio Lukšio nuotrauka iš Kornelijaus Bačkevičiaus archyvo metams buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą 1911 m., dar būdamas paaugliu, D. Jasaitis pradėjo Vokietijoje4. vadovauti pirmajai Kaune ateitininkų kuopelei, Suprantama, kad tėvo lietuviška laikysena, po- o 1915–1917 m. ėjo Voronežo ateitininkų kuopos litinės pažiūros, kovingumas turėjo įtakos Domo sekretoriaus pareigas. Studijuodamas mediciną ir jo brolių asmenybių formavimuisi. 1915 m., kaip Vokietijoje D. Jasaitis buvo Ateitininkų sąjungos ir daugelis Lietuvos gyventojų, bėgančių nuo karo pirmininkas, o 1924–1925 m. – Lietuvių studentų baisumų, D. Jasaitis atsidūrė Rusijoje. Voroneže draugijos Paryžiuje vadovas5. Nuo jaunų dienų jis baigė lietuvišką gimnaziją, kurį laiką studijavo D. Jasaitis taip pat pradėjo reikštis spaudos baruo- Kijevo universitete, o vėliau, ten kilus sumaiščiai, se. 1921–1922 m. kartu su A. Juška redagavo ateiti- išvyko studijuoti medicinos į Berlyno universitetą. ninkų leidinį „Mūsų idėjos“, parašė keletą knygelių6. Ten jis susipažino su būsimąja savo žmona Sofija Sofija Lukauskaitė – garsaus Šiaulių advokato ir Lukauskaite iš Šiaulių. 1920 m. baigęs Berlyno visuomenės, kultūros veikėjo Stanislovo Lukauskio, universitetą, persikėlė į Prancūziją, kelerius metus iškilusio dar carų laikų pabaigoje, vyresnioji duktė, dirbo Paryžiaus ligoninėse ir garsiojo prancūzų gimusi Šiauliuose 1901 m. kovo 29 d. Jos mama mokslininko, išradusio vakciną nuo daugelio buvo kilusi iš bajorų. Sofija, kurią namiškiai va- sunkių ligų, įskaitant juodligę, raupus, cholerą, dindavo Zule, užaugo demokratiškoje, draugiškoje, taip pat pasterilizacijos procesą, Luiso Pasteuro individualybės savitumą gerbiančioje, visuomenės (1822–1895) institute. Kadangi D. Jasaitis buvo problemoms labai jautrioje šeimoje. Abi seserys, ambicingas ir gabus mokslams jaunuolis, jis, kaip Sofijar i Ona (Hania), iš tėvų, ypač neteisybės tais Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo įprasta negalėjusio pakęsti Stanislovo, perėmė socialinio daryti besimokantiems Vakarų Europos universite- jautrumo jausmą, norą padėti neturtingiesiems ir tuose, nusprendė dar tapti ir mokslų daktaru, todėl likimo nuskriaustiesiems. Sofija kaip visuomeni- parašė ir sėkmingai apgynė disertaciją. ninkė subrendo anksti (įtakos tam turėjo mamos D. Jasaičio pasaulėžiūra susiformavo gana mirtis ir, svarbiausia, didžiulis virsmas, sukeltas ankstir i keitėsi mažai. Jis pasirinko krikščionišką Pirmojo pasaulinio karo, lietuvių išsivadavimo) ir ideologijąr i su ja susijusią visuomeninę veiklą. Jau 5 Domas Jasaitis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2005, t. 8, p. 576. 4 Ten pat. 6 Domas Jasaitis, Lietuvių enciklopedija, t. 19, p. 319.

40 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Sofija Lukauskaitė Šiaulių miesto partizanų štabe. Makso Rubinšteino nuotrauka, 1919 m. ŠAM T-N 1918/1

įsitraukė į visuomenės gyvenimą. Dėl susiklosčiusių prie kurio mirties, kaip išaiškėjo vėliau, prisidėjo su aplinkybių ji po Šiaulių gimnazijos baigimo tapo bolševikais kovojęs pulk. V. Grigaliūnas-Glovackis. ne studente, bet partizane. Drąsi 18-metė mergina Pasipiktinę šio žmogaus nužudymu ir siekdami kartuu s kitais aktyviais šiauliečiais 1919 m. pabai- padėti jo našlei belgei Germainei Geelen, kuri buvo goje pasipriešino miestą7, jo apylinkes siaubiantiems nėščiar i nemokėjo lietuvių kalbos, socialdemokratai bermontininkams, įsiveržusiems iš Latvijos. Sofija organizavo įvykio tyrimą. Išsiaiškinti J. Smolskio priklausė Šiaulių partizanų štabui, buvo jo Žvalgybos žuvimo aplinkybes ryžosi būtent Sofija Lukauskaitė. skyriaus, kuris rinko slaptą informaciją apie priešą ir Ji kreipėsi į Panevėžio karo komendantą Tadą Cho- perdavinėjo Lietuvos kariuomenės, besiruošiančios dakauską (1883–1954)9, prašydama leidimo vykti pulti bermontininkus, štabui, vadovė. Pats partizanų į įvykio vietą. Gavo tokį komendanto atsakymą: štabas, kurį sudarė keli aukštesniųjų klasių mokiniai, „Leidimą duosiu, bet... ar grįši?“10 Drąsuolė mergina mokytojas Augustinavičius, dar keletas kitų žmonių, įveikė visas kliūtis ir sėkmingai atliko savo misiją. slapta veikė Lukauskių namuose, stovėjusiuose da- Tuo pokariniu, ypač sunkiu šalies ūkiui, pir- bartinėje Vilniaus gatvėje. Rapolas Skipitis (1887– miausia smulkiems gamintojams, metu daug galėjo 1971), žymus valstybės veikėjas, tuo metu lankęsis padėti kooperacija, Estijoje plėtota jau nuo XIX a. Šiauliuose ir dalyvavęs partizanų štabo pasitarime, antrosios pusės. Šiauliečiai daug padarė, kad gamin- prisiminė „dar jaunutę panelę Sofiją Lukauskaitę, tojai kooperuotųsi, Šiaulių srities vartotojų sąjunga kuri žvalgė bermontininkų jėgas Šiaulių mieste“8. siuntė jaunuolius į užsienio šalių universitetus stu- Tais pačiais metais Sofija pasižymėjo dar kartą. dijuoti ekonomikos dalykų, net skirdavo stipendijų Vykstant lietuvių kovoms su bolševikais Rytų Lie- studijuojantiesiems, kad tik būtų gerų žemės ūkio tuvoje, liepos 6 d., buvo nužudytas žymus Socialde- specialistų. S. Lukauskaitė išvyko į Vokietiją ir iki mokratų partijos ir visuomenės veikėjas, kovotojas 1923 m. Berlyno žemės ūkio aukštojoje mokykloje prieš carizmą, rašytojas Jurgis Smalstys-Smolskus, studijavo agronomiją, o paskui – gyvulininkystę

7 Bermontininkai užgrobė Šiaulių gimnazijos, buvusios Mer- 9 Tadas Chodakauskas buvo Prezidento A. Smetonos žmonos gaičių gimnazijos (dabar – Didždvario), patalpas, sumušė Sofijos brolis, 1925–1940 m. Panevėžio apskrities viršininkas, daug mokinių ir patį miesto burmistrą Juozą Orlauskį. Dėl to po Antrojo pasaulinio karo užverbuotas MGB, pražudė nema- kilo didžiulis pasipiktinimas okupantų elgesiu. žai partizanų. 8 Skipitis R., Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1991, 10 Sondeckis J., Mano gyvenimo stotys, Gyvenimas Lietuvai, p. 137. knygos atsak. red. ir sudar. J. Sireika, Šiauliai, 1994, p. 177.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 41 Gydytojas Domas Jasaitis Kovos su tuberkulioze draugijos Šiaulių skyriaus dispanseryje. M. Gutmano nuotrauka apie 1935 m. ŠAM T-N 2192 ir kooperaciją Danijoje. Grįžusi namo iki 1926 m. galėdavo nemokamai gauti laboratorijoje „Galen“ dirbo gyvulininkystės instruktore11. pagamintų vaistų ir pirkti pigiau vaistinėse12. Ne- abejotina, kad dėl socialinio jautrumo, dėmesio ir Iškiliausias dešiniojo sparno Šiaulių pagalbos neturtingiesiems – šių savybių stigo dau- pilietis geliui kitų dešiniųjų pažiūrų veikėjų – P. Bugailiškis Tarpukariu Šiauliai pirmiausia garsėjo neeili- D. Jasaitį pavadino „krikščionimi socialistu“13. niais kairiųjų pažiūrų visuomenės veikėjais, žmo- Kaip itin veiklus, autoritetingas medikas, turin- nėmis, kurių priekyje buvo tokie „sunkiasvoriai“ tis organizacinių gebėjimų, mokantis bendrauti, kaip K. Venclauskis ir S. Lukauskis, o po jo mirties – 1938 m. D. Jasaitis buvo išrinktas miesto tarybos P. Bugailiškis. Dešinėje pusėje žymių visuomeninin- nariur i tas pareigas ėjo iki pirmosios sovietinės kų, savo gebėjimais, veikla, asmenybės patrauklumu okupacijos. Leonas Peleckis-Kaktavičius, nenuro- prilygstančių kairiesiems, buvo kur kas mažiau, tik dydamas informacijos šaltinio, rašė, kad 1938 m. keletas. Iš jų neabejotinai pirmasis buvo D. Jasaitis. D. Jasaitis buvo paskirtas senosios miesto ligoninės Įsikūręs Šiauliuose, sukūręs darnią šeimą, direktoriumi14, tačiau Lietuvių enciklopedijoje, leis- D. Jasaitis laiko veltui neleido – pradėjo aktyvią toje JAV, kurios Medicinos skyriaus redaktoriumi profesinęr i visuomeninę veiklą, aukštyn kilo labai dirbo gydytojas ir turbūt tekstą apie save pats para- sparčiai. Iš pradžių jis pradėjo dirbti vidaus ir nervų šė, tai neminima. Tiesa, žinoma, kad jis yra dirbęs ligų gydytoju, taip pat Mokytojų seminarijos moky- senosios Šiaulių ligoninės ambulatorijos vedėju15. toju. Kadangi tuo metu viena sunkiausiai įveikia- Greitai augantiems Šiauliams stigo didelės ir mų, gana plačiai paplitusių ligų buvo tuberkuliozė, modernios ligoninės, todėl prieš Antrąjį pasaulinį D. Jasaitis dalyvavo kuriant Šiaulių tuberkuliozės karą, būdamas miesto savivaldybės tarybos nariu, dispanserį ir jam vadovavo nuo 1930 iki 1940 m. D. Jasaitis dėjo daug pastangų, kad nauja savivaldy- Tuberkulioze labiau sirgo neturtingieji, todėl gydy- bės ligoninė kuo greičiau būtų pastatyta ir įrengta. tojas miesto savivaldybės patalpose kas antrą dieną nemokamai konsultuodavo tuo klausimu besido- 12 minčius asmenis. Sergantieji D. Jasaičio rūpesčiu Peleckis-Kaktavičius L., Angelas, kuris saugo, Šiauliai, 2013, p. 199. 13 Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1993, p. 247. 11 Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, Lietuvių enciklopedija, Boston, 14 Ten pat, p. 10. 1959, t. 19 p. 320. 15 Šiaulių metraštis 1930 metams, p. 17.

42 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Šiaulių ligoninė tarpukariu. Nuotrauka iš Petro Kaminsko archyvo

Lygiagrečiai su profesine veikla ėjo labai aktyvi (1849–1933) vardu pavadintą fondą, į kurį Šiaulių visuomeninė D. Jasaičio veikla. Visus žymius savo visuomeninės organizacijos, gydytojai, kiti asmenys meto visuomenininkus gerai pažinojęs P. Bugailiš- aukojo pinigų. Panaudojus tas lėšas, buvo nupirktas kisį š gydytoją apibūdino taip: „Veiklus ateitininkas, mikroskopas tuberkuliozės dispanseriui19.e B to, geras kalbėtojas, krikščionis-socialistas, dalyvavęs jis dar reiškėsi ir kaip kraštotyrininkas: dalyvavo ne o tik ši sparno veikloje, jis universalus visuomeni- Šiaulių kraštotyros draugijos steigiamajame suva- ninkas, visur pritapdavęs, daug kur pirmuoju smui- žiavime, buvo išrinktas į draugijos valdybą. Buvo ku grieždavęs, iš esmės malonus ir kultūringas.“16 Lietuvos pagražinimo draugijos miesto skyriaus Pirmiausia D. Jasaitis įstojo į Šiaulių medicinos valdybos narys, o 1938–1940 m. priklausė ir va- draugiją, įkurtą 1925 m., tapo jos valdybos nariu, dovavo Šiaulių „Rotary“ klubui, jungusiam miesto o nuo 1927 m. – pirmininku. Kaip energingas ir elito branduolį. Su žmona 1938 m. jis dalyvavo sumanus kovos su tuberkulioze vadovas Šiauliuo- Helsinkyje vykusiame „Rotary“ suvažiavime, ats- se, žinomas daug plačiau, 1932 m. D. Jasaitis buvo tovavo Lietuvai20. išrinktas Lietuvos kovos su tuberkulioze draugijos Krikščionys demokratai, siekdami suteikti pa- (LKTD) Šiaulių skyriaus pirmininku, taip pat LKTD galbą varganai gyvenantiems moksleiviams, buvo centro valdybos nariu ir pagaliau pirmininko17 įkūrę „Vilties“ draugiją, kurios miesto skyriui iš pavaduotoju. Abiem minėtų draugijų skyriams pradžių vadovavo kun J. Lapis (1884–1967), o vė- jis sėkmingai vadovavo iki sovietinės okupacijos liau – ne kas kitas, o, P. Bugailiškio žodžiais, „krikš- 1940 m. Vadovaujančius postus D. Jasaitis užėmė čionis-socialistas“ D. Jasaitis. „Vilties“ draugija ir kitų dviejų visuomeninių organizacijų – Lietuvos sėkmingai konkuravo su kairiosios pakraipos vei- gydytojų sąjungos ir Kalinių globos draugijos – val- kėjų valdoma „Žyburėlio“ draugija, turėjo didesnį dybose18. Šiam visuomeniškai aktyviam šiauliečiui potencialą ir užmojus. Viltiečiai pastatė bendrabutį iro t buvo negana. 1933 m. jis įsteigė buvusio pirmo- jo Šiaulių burmistro lietuvio Julijono Šalkiauskio

19 Domo Jasaičio keliais sekantis anūkas atvyko į Respubli- 16 Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1993, p. 247. kinę Šiaulių ligoninę. Prieiga internete: https://rsl.lrv.lt/lt/ 17 Draugijos pirmininkas buvo žymus politikas ir visuomenės naujienos/dr-domo-jasaicio-keliais-sekantis-anukas-atvy- veikėjas dr. Kazys Grinius. ko-ir-i-respublikine-siauliu-ligonine [žiūrėta 2020-06-20]. 18 Jasaitis Domas, Lietuvių enciklopedija, t. 19, p. 319. 20 Ten pat.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 43 Sofija Jasaitienė (Lukauskaitė) Gyvulininkystės parodos komiteto prezidiume. Bero Abramavičiaus nuotrauka, 1928 m. rugsėjo 1 d. ŠAM T-N 6710 neturtingiems moksleiviams apgyvendinti, įsteigė žinomo advokato St. Lukauskio, savo pažiūromis knygų leidyklą ir nedidelę spaustuvę21. artimo revoliucionieriams liaudininkams, duktė.“22 Be veiklos visuomeninėse organizacijose, D. Ja- XX a. pradžioje, baigiantis caro laikams, kaip saitis dar nemažai rašė į įvairius leidinius daugiau- visuomenininkė Šiauliuose iškilo Stanislava sia medicinos klausimais, į lietuvių kalbą išvertė Jakševičiūtė-Venclauskienė, tačiau po Pirmojo prancūziškų tekstų, redagavo ateitininkų leidinį pasaulinio karo daug savo energijos ji atidavė „Mūsų idėjos“, atliko kitų su literatūra ir medicina buvusiems beglobiams vaikams, kuriuos augino susijusių darbų. ir auklėjo savo namuose, dar kurį laiką dirbo ir 15 metų šiaulietiškas D. Jasaičio gyvenimo lai- miesto savivaldybės tarybos nare. Tarpukariu kotarpis pasižymi nepaprastu tiek profesiniu, tiek visuomeniškai aktyvesne miesto moterimi tapo ir visuomeniniu aktyvumu, duodančiu pagrindą šį S. Lukauskaitė-Jasaitienė, kuri netrukus po vedybų tarpukario Šiaulių pilietį laikyti ne tik žymiausiu iš nutraukė profesinę, bet išplėtė visuomeninę veiklą. dešiniųjų veikėjų, bet ir apskritai vienu iškiliausių 1926 m.i j vadovavo Lietuvos žemės ūkio parodos miesto žmonių. organizaciniam komitetui. J. Sondeckis klausė: „Kaip šitokiai jaunai moteriai buvo pavestos tokios Šiaulių moterų lyderė svarbios pareigos?“ Ir pats atsakė: „Matyt, parodos Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Lietuvos organizatoriai žinojo, ką daro. Pažinojo tą moterį ir moterys tuo metu tiek profesiniu, tiek ir visuomenės neabejojo, kad ji pavestas pareigas atliks gerai. Ir aktyvumo atžvilgiais reiškėsi daug mažiau negu neapsiriko.“23 J. Sondeckio liudijimu, ši agronomė vyrai. Bet visgi būta ir veiklių moterų. Jackus Son- dalyvavo daugelio draugijų veikloje, o dviem iš jų – deckis, Šiaulių miesto burmistras 1925–1933 m., Gyvulių globos ir Lietuvos vaiko – vadovavo miesto savo prisiminimuose kaip tik išskyrė vieną tokių. skyriams, buvo išrinkta netgi Gyvulių globos drau- Jis rašė: „Turėjome ir platesnių sparnų moterį. gijos centro valdybos nare. Literatūrologė D. Strio- Tai Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, gimusi 1901 m., gaitė pagrįstai pastebėjo, kad „rūpintis kitais, globotir i padėti nuskriaustiesiems buvo išmokusi

22 Sondeckis J., Mano gyvenimo stotys, Gyvenimas Lietuvai, p. 176. 21 Bugailiškis P., Gyvenimo vieškeliais, p. 247. 23 Ten pat.

44 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Sofija Jasaitienė – Šiaulių kraštotyros draugijos valdybos narė. Fotografas nežinomas, 1933 m. ŠAM neg. Nr. 606 iš tėvų“24.e B to, visuomeniniais pagrindais ji dirbo Okupacijų metais: prisitaikymas ir Šiaulių apygardos ligonių kasos valdyboje25, kur, kova nepaisant to, kad priklausė socialdemokratams, Kai 1940 m. viduryje prasidėjo pirmoji sovie- atstovavo darbdavių interesams, buvo Šiaulių kraš- tinė okupacija, D. ir S. Jasaičių šeima buvo viena totyros draugijos valdybos narė. sėkmingiausių ir gerbiamų Šiaulių mieste, gerai ži- S. Jasaitienė, jos bičiulės istorikės Vandos Dau- noma tarp inteligentų Lietuvoje. Sovietinei valdžiai girdaitės-Sruogienės žodžiais, buvo „didelės širdies panaikinus visas legalias partijas, visuomenines ir ir šviesaus proto“26 moteris. Ji gebėjo gerai sutarti kultūros organizacijas, D. ir S. Jasaičių visuomeninė su visai kitų politinių pažiūrų savo vyru. Rašytojas veikla nutrūko. Buvo paleista ir miesto savivaldybės Jurgis Jankus yra atkreipęs dėmesį į šią nepaprastą taryba, kuriai D. Jasaitis priklausė. šeimą: „Tais laikais daug kas stebėjosi, kaip juodu Liepos1r 1 i 12 d. Lietuvoje prasidėjo pirmosios gali sutilpti po vienu stogu, kai jų partijoms net represijos prieš žymius valstybės ir visuomenės po visu Lietuvos dangumi sunku buvo išsitekti. O veikėjus. D. Jasaitį taip pat suėmė ir įkalino Šiaulių juodu sutilpo, ir labai gražiai, nes abu buvo tokie, kalėjime. Tolesnis jo likimas tikriausiai būtų susi- kuriems žmogus yra anapus tikėjimo, organizacijų klostęs tragiškai, kaip ir daugelio kitų represuotųjų. ir partijų.“27 Todėl dviejų stiprių, humaniškų, vi- Tačiau lemiamu metu suveikė tai, kad gydytojas suomeniškai aktyvių asmenybių, D. ir S. Jasaičių, iro j žmona turėjo plačių pažinčių su kairiaisiais, namai tapo vienu pagrindinių miesto visuomeninio kurių dalis atsidūrė naujosios valdžios struktūrose. gyvenimo centrų, kur susitikdavo ir be pykčio, pa- S. Jasaitienė rašė, kad, padedant įtakingiems to garbiai bendraudavo tiek kairieji, tiek dešinieji. Jie meto veikėjams iš Kauno28, jos vyras buvo paleis- rasdavo kalbą, kai reikalas būdavo susijęs su mies- tasš i kalėjimo29. D. Jasaitis ne tik išvengė liūdno to, jo gyventojų, pagaliau visos Lietuvos interesais. likimo, bet netgi padarė savotišką karjerą. 1941 m. pradžioje buvo paskirtas Šiaulių miesto vykdomojo

24 Nepavergto žmogaus pasaulis, Apie laisvę ir tulpės žiedą, kn. sud. D. Striogaitė, Šiauliai, 2006, p. 14. 25 Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, Lietuvių enciklopedija, t. 19, 28 Nors Vilnius buvo atgautas dar 1939 m. spalio mėnesį, tiek p. 320. nepriklausomos Lietuvos, tiek ir naujoji okupacinė valdžia vis 26 Cituojama pagal D. Striogaitės studiją Nepavergto žmogaus dar rezidavo Kaune. pasaulis, Apie laisvę ir tulpės žiedą, p. 15. 29 Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės autobiografija, ŠAM, I–R 27 Ten pat. 6955, l. 8.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 45 Šiaulių kraštotyros draugijos valdyba. Domas Jasaitis trečias iš kairės. Fotografas nežinomas, apie 1927 m. ŠAM F-IF 3704/6 komiteto Sveikatos skyriaus, kuriam vadovavo ir savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjo, pervadinto anksčiau,. t y. nuo 1930 iki 1940 m., vedėju30. D. Ja- į viršininką, veiklą34. saitis taip pat vadovavo naujosios ligoninės, kurios SSRSr i Vokietijos karo pradžioje, vos suspėjęs direktoriumi tapo tų metų liepos 6 d.31, statybos grįžtiš i Maskvos, D. Jasaitis iš karto susidūrė su darbams. Šį iš pirmo žvilgsnio gana keistą dalyką nacių pradėtu vykdytu holokaustu Lietuvoje, kaip galima paaiškinti ne tik gydytojo gebėjimu ben- ir kiti padorūs šiauliečiai labai sunerimo, ypač po drauti su naująja valdžia, įtakingų draugų parama, Žagarės žydų sušaudymo, ir pasipiktino tuo. Naciai, bet ir tuo, kad naujajai valdžiai labai stigo aukštos sužinoję lietuvių nuotaikas, bandė paveikti tuos, kvalifikacijos specialistų. kurie nepritarė susidorojimo su žydais būdui. Kaip 1941 m. viduryje sovietinę okupaciją pakeitus prisimena pats D. Jasaitis, kai, būdamas savo rei- nacistinės Vokietijos valdžiai Lietuvoje, D. ir S. Ja- kalais Vilniuje, susitiko SD35 Šiaulių skyriaus virši- saičių padėtis liko sudėtinga32, nors šeima neskurdo. ninką ltn. Bucalskį, šis jo paklausė: „Tai ką, lietuviai Naciai netrukdė atkurti lietuviškos vietos savival- nepatenkinti?“36 Į vokiečio klausimą gydytojas at- dos vykdomųjų institucijų, nors atnaujinus jų veiklą sakė37, kad neišeina būti patenkintam, kai žinoma, visapusiškai kontroliavo ir dažnai nurodydavo, ką kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse. D. Jasaičio reikia daryti. Mieste vėl pradėjo veikti savivaldy- liudijimu, nacis supyko ir perspėjo savo pašnekovą: bės burmistro33 institucija ir skyriai. Į burmistro „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai pareigas grįžo Petras Linkevičius, D. Jasaitis tęsė griūsite į tą pačią duobę. Ir niekas jūsų neišgelbės.“38 Jeigu D. Jasaitis būtų buvęs bailys, nebūtų niekuo padėjęs gete vargstantiems žydams, kurių daugelį

30 Matusevičius J., Komunistų partija ir naujų valdymo organų kūrimas, Šiaulių miesto istorija. 1940–1995 m., kn. sud. 34 Sireika J., Miesto savivaldybė nacių okupacijos metais, J. Sireika, atsak. red. J. Matusevičius, Šiauliai, 2007, p. 21. Šiaulių miesto istorija, p. 53. 31 Knizikevičius K., Šiaulių krašto medicinos istorija, II d., 35 SD – Nacistinės Vokietijos saugumo tarnyba. Šiauliai, 2013, p. 45. 36 Šiauliečiai gelbsti žydus, Išgelbėję pasaulį... Žydų gelbėjimas 32 Įdomu, kad Lietuvių enciklopedijoje, kurios Medicinos Lietuvoje 1941–1944 m., Vilnius, 2001, p. 51. skyriui D. Jasaitis vadovavo ir pateikė gana detalią savo 37 D. Jasaitis gerai mokėjo vokiečių kalbą ir kaip asmuo, baigęs biografiją, apie okupacijų metu eitas pareigas Šiauliuose nieko Berlyno universitetą ir turintis mokslų daktaro laipsnį, nacių neparašė, išskyrus, kad buvo ligoninės direktorius. pareigūnams darė nemažą įspūdį. Gydytojas tuo sumaniai 33 Tuomet savivaldybės vadovas buvo vadinamas ne meru kaip naudojosi siekdamas savo tikslų. dabar, bet burmistru. 38 Ten pat.

46 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Šiaulių mokytojų seminarija (Zubovų rūmai) apie 1940 m. Kazio Lukšio nuotrauka iš Kornelijaus Bačkevičiaus archyvo pažinojo, o su vienu jų, Kartūnu, kaip pats rašo, gyventojams ir apsisaugoti nuo epidemijų. Žydams, buvo „prieteliai ir kaimynai“. Kaip savivaldybės uždarytiems gete, dar svar­besnis dalykas buvo rei- skyriaus viršininkas ir miesto ligoninės direktorius kalingų vaistų, pirmiausia nuo nervų, širdies ligų, D. Jasaitis palaikė oficialius santykius su aukštais skausmo, difterito, tiekimas, prie kurio taurusis nacių pareigūnais, nepaisydamas pavojų oficialiai gydytojas daug prisidėjo. Kaip miesto savivaldybės ir daugiausia slaptai kartu su žmona siekė gelbėti Sveikatos skyriaus viršininkas D. Jasaitis gaudavo žydus, padėjo jiems, kuo galėjo. Pirmiausia jis su gebistkomisaro H. Gewekės leidimus ir rekomenda- autoritetingais šiauliečiais, J. Orlauskiu ir kun. cijas vykti į Karaliaučių, tuo metu vokiečių vadintą J. Lapiu, kreipėsi į Šiaulių apygardos komisaro Kionigsbergu (vok. Königsberg), pirkti vaistų mies- štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų tor i apskrities gyventojams. Gydytojas prisimena naikinimą. Nacis pokalbį nutraukė ir patarė į šį rei- ir įdomių detalių, gerai žinomų taip pat iš antrosios kalą nesikišti, nes jis yra išimtinė vokiečių valdžios sovietinės okupacijos metų: „Pasiimdavau gerų kompetencija. Kai tai nepadėjo, šie drąsūs vyrai lašinių ir kumpių“39, kad pardavėjai būtų labiau kreipėsi į patį gebitskomisarą Hansą Gewekę ir jo sukalbami. Kai kada D. Jasaitis žydams perduodavo prašė sustabdyti nekaltų žydų žudymą. D. Jasaitis vaistųš i miesto ligoninės turimų arba nupirkdavo teigia, kad gebitskomisaras pažadėjo žydų masiškai jų...š i vokiečių karo ligoninės. Jeigu naciai būtų nebešaudyti ir pažadą ištesėjo, nes vėliau platesnio sužinoję,ą k išdarinėja daktaras, būtų stebėjęsi šio masto žudynių ir represijų, išskyrus vadinamąją žmogaus drąsa ir įžūlumu jų atžvilgiu. „vaikų akciją“, Šiauliuose nebebuvo. Visgi šį D. Ja- D. Jasaičio žmona Sofija talkino savo vyrui: kai saičio liudijimą derėtų vertinti kritiškai, nes, net ir kada veikė savarankiškai, kai kada – kartu su vyru. norėdamas kokiu nors būdu nebevykdyti holokaus- Įų j namus dabartinėje Vilniaus gatvėje, kuriuose to, H. Gewekė nebūtų to galėjęs padaryti. veikė dantų gydytojo kabinetas, turėjusius du išė- D. Jasaitis gete įkalintiems žydams, su kuriais jimus, beveik kasdien atvykdavo žydų, kurie prašy- per savo draugą Kartūną palaikė glaudžius ryšius, davor i gaudavo įvairios pagalbos. Vieni palikdavo bene daugiausia padėjo kaip gydytojas. Jo rūpesčiu vertingų daiktų ir vėliau ateidavo jų pasiimti, kad iš- H. Gewekė leido dirbti 4 dešimtims žydų gydytojų keistų į maisto produktus, visokius gete reikalingus kaip laborantams, o tai įgalino dideliu mastu su- teikti, kad ir minimalią, medicinos pagalbą geto 39 Šiauliečiai gelbsti žydus, Išgelbėję pasaulį..., p. 58.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 47 Šiaulių geležinkelio stoties peronas. Nuotrauka iš Petro Kaminsko archyvo daiktus. Kiti prašydavo padėti arba tarpininkauti. ir iniciatyvūs šiauliečiai, kurių vienas ir buvo D. Ja- S. Jasaitienė prisimena atvejį, kai dviejų žydžių saitis, 1941 m. pabaigoje gavę okupacinės valdžios primygtinai prašoma, ji davė joms nurodytą sumą leidimą, įkūrė Šiaulių meno ir mokslo centrą. Istoriko pinigų. Treti, nelegaliai pasitraukę iš geto arba Arūno Gumuliausko teigimu, „nė vienas kultūros dažniauš i mažiau saugomų darbo vietų, ateidavo renginys neapsieidavo...“41 eob ši centro paramos. prašyti laikino prieglobsčio. Vėliau juos išveždavo D. Jasaitis stengėsi derinti kultūrinį gyvenimą į kaimus slėptis pas pažįstamus ūkininkus. Ypa- apskrities mastu42. Jausdamas didelį palankumą tingais atvejais tuo tikslu panaudodavo ligoninės literatams, nes ir pats daug rašė į įvairius leidinius, sanitarinę mašiną. D. ir S. Jasaičiai daugeliui žydų iš vokiečių cenzūros jis gavo leidimą leisti kultūrinį parūpino fiktyvius dokumentus, padėjo išgelbėti žurnalą, parūpino popieriaus. 1943 m. Šiauliai nuste- žydų vaikų. Prie žydų gelbėjimo prisidėjo ir Sofijos bino kitų miestų kultūrininkus išleisdami solidų lite- sesuo Ona (Hania). ratūros žurnalą, plačiai žinomą almanachą „Varpai“. Patriotiškai nusiteikęs gydytojas įsitraukė į anti- Nors. D Jasaitis stengėsi atsargiai ir sumaniai nacinį pasipriešinimą, vadovavo Lietuvių fronto (LF) padėti žydams, nacių saugumo tarnyba, gestapas Šiaulių miesto Rezistencinei tarybai, kuri leido D. Ja- visgi galėjo gauti informacijos apie daktaro, kaip saičio redaguojamą pogrindinį laikraštį „Lietuva“. naciaiį j vadino, nelojalumą. Jo žmona prisiminė Šiame laikraštyje gydytojas pasmerkė žydų žudynes vienąų j gyvenimo Lietuvoje pabaigos epizodą. ir perspėjo, kad visi jose dalyvaujantys, prisidedan- Ji parašė, kad, įsėdus į traukinį vykti į Vokietiją tys prie žydų tragedijos, atkūrus nepriklausomybę, 1944 m, gestapininkai D. Jasaitį iš traukinio iš- bus teisiami už bendradarbiavimą su naciais40. vedė, areštavo, bet vėliau paleido43. S. Jasaitienė Tarpukariu Šiauliai garsėjo savo aktyviu kul- nenurodė šio įvykio datos ir vietos, taip pat vyro tūriniu gyvenimu, kuris okupacijų metais gerokai paleidimo priežasties. Galima tik spėti, kad tai prislopo, bet vis dėlto gyvavo. Nacių valdžia šiek tiek mažiau kišosi į kultūrinį gyvenimą nei sovietinė. 41 Gumuliauskas A., Kultūrinio gyvenimo problematiškumas Siekiant išgyventi ypač sunkiu metu, buvo imtasi Šiauliuose 1941–1944 m., Šiauliai Antrojo pasaulinio karo pastangų gaivinti literatūrą, meną, mokslą. Išsilavinę metais, Šiauliai, 2002, p. 52. 42 Striogaitė D., Nepavergto žmogaus pasaulis, Apie laisvę ir tulpės žiedą, p. 24. 43 Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės autobiografija, ŠAM, IR 40 Ten pat. 6955, l. 8.

48 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Keliukas pro Lopetiškių kaimą. Irenos Masandavičiūtės-Armstead nuotrauka, 2020 m. lapkričio 17 d. nutiko Raudonajai armijai artėjant prie Šiaulių, kai žodžiais, tos žemės „buvo užtvindytos pabėgėlių dar veikė geležinkelio transportas, ir nusprendusieji minių, kurios prasibrovė arba buvo nukreiptos į bėgti nuo naujos okupacijos bandė palikti miestą. mažiausius kaimelius ir tolimiausius užkampius“46. D. Jasaitį nuo mirtino pavojaus galėjo apsaugoti jo Pabėgėlių, kurie angliškai buvo vadinami gausūs ryšiai. Atrodo, kad tuoj po šio nepavykusio terminu displaced persons, sutrumpintai DP, lie- bandymo palikti Lietuvą D. ir S. Jasaičių šeima su tuviškai – išvietintaisiais, dipukais, būklė buvo vaikaisš i Šiaulių išvyko į savo sodybą Lopetiškių apverktina, o laikinoji vokiečių žemių adminis- vienkiemyje, buvusiame Bazilionų valsčiuje, o tracija labai taupė, rūpinosi vietiniais gyventojais liepos 26 d.44, likus tik dviem dienoms iki Šiaulių ir vengė remti pabėgėlius, kuriems reikėjo visko, užėmimo, kaip tūkstančiai kitų pabėgėlių, arklio pradedant maistu, būstu ir baigiant drabužiais, traukiamu vežimu pasitraukė į Vakarus. vaistais ir t. t. Politiniais pabėgėlių reikalais rūpino- si VLIK’as47, o ekonominiais – Lietuvos Raudonojo Likimo nublokšti: pagrindinė Kryžiaus draugija (LRKD). Nors dauguma LRKD visuomeninė veikla DP stovyklose valdybos narių pasitraukė iš savo tėvynės ir iš prin- Vakarų Vokietijoje cipo galėjo veikti naujomis sąlygomis, tačiau visgi Dauguma lietuvių, priverstinai palikusių Lie- iš įvairių politinių pažiūrų lietuvių buvo sudaryta tuvą 1944 m. viduryje, taip pat ir kiti lietuviai nauja valdyba, kuri savo darbą pradėjo 1945 m. tremtiniai, įvairiais būdais anksčiau atsiradę liepos mėnesį Viurcburge. Jos pirmininku buvo Vokietijoje ir Austrijoje45, iš pradžių susitelkė dau- paskirtas dr. D. Jasaitis, Nepriklausomoje Lietuvoje giausia rytinėje šalies dalyje, o karui pasibaigus ir prieškario metais ėjęs LRKD valdybos pirmininko Raudonajai armijai užėmus tas žemes, pasitraukė pavaduotojo pareigas. Be abejo, D. Jasaitis buvo toliau į vakarus ir atsidūrė anglų okupuotoje zono- pasirinktas LRKD vyriausiosios valdybos vadovu je, Šlėzvige-Holšteine ir Žemutinėje Saksonijoje. pirmiausia dėl kalbų mokėjimo, savo patirties, Šie Vokietijos kraštai buvo neturtingi, nukentėję dėl karo veiksmų, jų miestai sugriauti, o ekono- 46 PLB Vokietijos krašto valdybos informacijos, 1951 m. gegužio mika juose buvo mažiausiai išvystyta. D. Jasaičio 1 d., p. 1, Domo Jasaičio archyvas Šiaulių universitete (toliau – DJAŠU). 47 Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, nelegaliai 44 Ten pat. įkurtas dar nacių okupacijos laiku, 1943 m. lapkričio 25 d., 45 D. Jasaičio duomenimis, tokių buvo apie 80 000. Lietuvoje.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 49 Karo pabėgėliai Rytprūsiuose 1944 m. rudenį. G. Kiaunės nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus

įgytos anksčiau bendraujant su skirtingų tautų įveikė daugybę kliūčių ir sugebėjo pirmiausia su- žmonėmis, ir dalykinių savybių, ypač mokėjimo kurti LRKD struktūrą, įsteigti net 85 skyrius, o po bendrauti, organizacinių gebėjimų, dalykiškumo, to, r nors i buvo įvairiausių trukdymų, iš UNRA55 ir kryptingos veiklos siekiant užsibrėžto tikslo. BALF’o56 gauti ir paskirstyti didelės vertės mate- Viurcburgas48, miestas, kur įsikūrė LRKD vado- rialinę bei finansinę paramą dešimtims tūkstančių vybė49, D. Jasaičio žodžiais, „savo išvaizda priminė skurstančių tautiečių, gyvenusių DP stovyklose, sudegintus už nuodėmes Sodomą50 ir Gomorą“51. globoti juos, teikti pagalbą besimokantiems lietu- LRKD vyriausioji valdyba iš pradžių net neturėjo vių vaikams ir net profesoriaujantiems Hamburgo kur dirbti, bet, sunkiai susirgus VLIK’o pirmininkui pabaltijiečių universitete. Mykolui Krupavičiui (1885–1970), gavo savo kam- S. Jasaitienė padėjo savo vyrui: 1947–1950 m. pą – mažą kambarį. Kiek anksčiau, dar būnant Sak- ji vadovavo LRKD vyriausiajam moterų komitetui, sonijoje, VLIK’o pirmininkas LRKD vyriausiosios kuris sprendė specifines, moteris liečiančias globos valdybos pirmininkui atsiuntė „tokio turinio trum- ir pagalbos problemas. pą laiškutį: „Spręsk, veik ir žygiuoki mūsų pusėn.“52 Tarp lietuvių pabėgėlių organizacijų ir pačių Vadovaujama D. Jasaičio LRKD vyriausioji valdyba, organizacijų viduje būta tam tikros trinties, kar- neturėdama jokių išteklių, „tik iš išsitikinimo, kad tais nesusipratimų, kurie kai kada atsispindėdavo reikia organizuoti mūsų tremtinių šalpos darbą“53, ir spaudoje. Tai susiję ir su D. Jasaičio asmenybe. pradėjo savo veiklą „iš nieko ir be nieko“54. Valdybos Iš turimos labai negausios informacijos apie pirmininkas ir jos nariai, pasiaukojamai dirbdami, asmeninį LRKD vadovo gyvenimą atrodo, kad D. Jasaičio materialinė, finansinė padėtis buvo kiek geresnė nei daugumos to paties likimo tau- 48 Viurcburgas yra Bavarijos žemėje. 49 Vėliau LRKD vyriausioji valdyba veikė nedideliame tiečių. Kaip aukštas visuomeninės organizacijos Roitlingeno mieste, esančiame Badeno-Viurtembergo žemėje. Ten gyveno ir D. Jasaitis. 50 Sodoma ir Gomora – miestai, minimi Biblijoje, kuriuos užsi- 55 UNRA – United nations relief and rehabilitation administra- rūstinęs Dievas už paleistuvavimą sudegino. tion (Jungtinių tautų pagalbos ir atkūrimo administracija), 51 Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos valdybos pranešimas įkurta 1943 m. lapkričio mėnesį siekiant suteikti pagalbą An- apie savo veiklą 1945.7.1.– 1946.8.1., l. 3, DJAŠU. trojo pasaulinio karo pabėgėliams. Pusę jos biudžeto sudarė 52 Ten pat. JAV skiriamos lėšos, o organizacijai vadovavo JAV atstovai. 53 Ten pat, p. 19. 56 BALF’as – Bendrasis Amerikos lietuvių fondas. Tai šalpos 54 Ten pat. organizacija, įkurta 1944 m. kovo 25 d.

50 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) pareigūnas jis turėjo būstą, kurį gavo ne iš karto, vadovybei – Vykdomajai tarybai62. Taigi politinio asmeninį automobilį, namuose – telefoną, už darbą darbo neišvengė. gaudavo atlyginimą. Pirmojo lietuvių pabėgėlių laikraščio „Mintis“ 35 numeryje (1949 m. kovas) Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išspausdintas anoniminio autoriaus straipsnis nepražuvę „Krizė Lietuvos R. Kryžiuje“, kuriame teigta, kad Pokario metais Vokietijoje įkurtos DP stovyklos D. Jasaitis neva yra pasidaręs „keliaaukštį“, didžiulį buvo laikinas pabėgėlių problemos sprendimas. 1 400 markių atlyginimą, kad LRKD jam moka už Anksčiau ar vėliau stovyklos turėjo būti panai- asmeninio automobilio remontą, butą, telefoną kintos,ų o j gyventojai privalėjo rasti nuolatinio namuose (neregėta prabanga)57, kad jis gauna 100 savo gyvenimo vietą kokioje nors šalyje. 1950 m. markių reprezentacijai58.ą Į ši publikaciją, įvertin- pradžioje DP stovyklos pradėtos likviduoti. Tuo tą kaip šmeižtą, LRKD kompromitaciją, griežtai metu JAV vyriausybė pagal DP nuostatų aktą lei- reagavoRKD L vadovybė (vyriausioji valdyba) ir do tūkstančiams karo pabėgėlių atvykti į šalį. Tuo pats D. Jasaitis. Vyriausioji valdyba paaiškino, kad pasinaudojo ir lietuviai. D. Jasaitis pats neskiria sau atlyginimo, tai daro D. Jasaitis baigė savo darbą LRK draugijos būtent ji. 1949 m. pradžioje vyriausiosios valdybos vadovybėje ir su šeima migravo į Jungtines Ame- pirmininkas apskritai dirbo be atlyginimo, asme- rikos Valstijas. Pramokęs anglų kalbą, kaip labai ninį automobilį keletą metų naudojo vadovaujamos kvalifikuotas specialistas63 1951 m. jis gavo darbą organizacijos reikmėms, kelionėms, nes LRKD Konektikuto (Connecticute) valstijoje įsikūrusioje savo mašinos 1945–1946 m. neturėjo. Telefonas Gaylord Farm sanatorijoje64. Šios sanatorijos, D. Jasaičio bute taip pat naudojamas tarnybos įsteigtos 1902 m., 1948 m. pertvarkytos į ligoninę, reikalams. Buto mokesčio nemoka ne tik LRKD, sėkmingai gyvuojančios iki šiol65, specializacija tuo betr i VLIK’o vadovas. D. Jasaitis parašė laišką metu buvo sergančiųjų džiova gydymas. D. Jasaitis laikraščio „Mintis“ redaktoriui Jonui Vasaičiui, tapo vienu iš nedaugelio laimingųjų lietuvių, kurie kuriame pareikalavo paskelbtas neteisingas žinias gavo darbą pagal specialybę. Knygos „Lietuviai atšaukti. Jeigu tai nebus padaryta, grasino kreiptis DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951“ autorius, į r teismą i paviešinti straipsnio autoriaus pavardę59. istorikasr i sociologas, gyvenęs Vokietijoje, Vincas D. Jasaičio veikla vadovaujant LRKD vyriausia- Bartusevičius (1939–2020) apie lietuvių inteligentų jai valdybai laikytina sėkminga. Be kitų visuome- galimybes gauti darbą pagal savo kompetencijas nės, kultūros, mokslo veikėjų, tai yra pripažinęs rašė taip: „Visiems lietuvių inteligentams teko objektyvumu garsėjęs žymus istorikas Zenonas persiorientuoti, išgyventi socialinę diferenciaciją, Ivinskis (1908–1971), kuris 1957 m. rašė D. Jasai- nes savo profesijos darbą tik mažai kam buvo lemta čiui: „Jums taip sėkmingai vadovaujant (Lietuvos dirbti.“66 Raudonajam Kryžiui – aut. past.), yra tikrai atlikęs D. Jasaitis, kaip ir kiti JAV gydytojai, gaudavo svarbų šalpos ir globos vaidmenį.“60 normalų atlyginimą, leidusį išlaikyti šeimą, leisti į KadangiRKD L buvo apolitiška organizacija, mokslus sūnų Stasį (Stanlay) ir dukrą Eleną (Li). jos vadovybė, pirmininkas D. Jasaitis kiek įma- Po keleto metų profesinės veiklos Gaylord noma vengė politikos savo veikloje, susijusioje su Farm sanatorijoje D. Jasaitis su šeima persikėlė į LRKD, tačiau 1946–1947 m. jis priklausė ir VLIK’o61 Floridos valstiją, įsidarbino Tampos miesto, esan- čio prie Meksikos įlankos, kuris tuo metu labai 57 Aut. past. sparčiai vystėsi, ligoninėje. Ten jis taip pat gydė 58 L. R. Kryžiaus vyr. Valdybos nutarimas prie protokolo nr. 11 (195), DJAŠU. Dokumentas be datos, bet pagal turinį aišku, kad parašytas 1949 m. 62 Domas Jasaitis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 8, p. 576. 59 Neaišku, ar laiškas buvo išsiųstas adresatui ir ar buvo paten- 63 Gali būti, kad surasti tinkamą darbą padėjo ir tai, jog Lietu- kinti iškelti reikalavimai. DJAŠU yra saugomas labai prastos voje gydytojas visapusiškai prisidėjo prie žydų rėmimo, jų kokybės laiško tekstas ar jo kopija be datos. gelbėjimo. 60 Z. Ivinskio laiškas D. Jasaičiui, parašytas 1957 m. spalio 64 Domas Jasaitis, Lietuvių enciklopedija, t. 19, p. 319. 20 d., DJAŠU. 65 History of Gaylord. Prieiga internete: https://www.gaylord. 61 VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (1943– org/About/History-of-Gaylord [žiūrėta 2000-10-05]. 1990), kuris siekdamas išlaisvinti okupuotą Lietuvą naudojo 66 Bartusevičius V., Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945– politines priemones. 1951, Vilnius, 2012, p. 539.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 51 sergančiuosius džiova. Kadangi Floridai būdingas garbės gynimu. Dar 1962 m. jis parašė straipsnį subtropinis, drėgnas klimatas, D. Jasaičiui ir jo „Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje“70, šeimos nariams teko prisitaikyti, buvo nelengva. vėliau pradėjo rinkti medžiagą apie žydų gelbėto- Vienameš i išlikusių Sofijos Jasaitienės sesers, jus ir, nors neturėjo istoriko kompetencijos, ryžosi Onos (Hanios) Lukauskaitės-Poškienės, laiškų parašyti knygą šia skaudžia tema, nes iki tol niekas Sofijos vyrui rašoma: „Vila, kurioje gyveni, tikrai iš lietuvių, įskaitant emigracijoje gyvenusius istori- graži, r bet a ne per sunku Tau tropikų klimate?“67 kus,o t nepadarė. Iki gyvenimo pabaigos gydytojas 16 metų išdirbęs ligoninėse, 1966 m. D. Jasaitis išėjo spėjo surinkti daug medžiagos, kurią sukaupė į pensiją. Tampa ir jos klimatas tikriausiai netiko savo archyve, parašė prisiminimus apie žydų gel- D.r i S. Jasaičiams, nes jie Floridą paliko, gyventi bėjimą Šiauliuose, bet dėl sveikatos problemų, vis persikėlė į Maunt Vernoną Niujorke, kur praleido labiau menkstančių jėgų sumanymo įgyvendinti visus likusius savo gyvenimo metus. nebespėjo. Nors gydytojo darbas atimdavo iš D. Jasaičio Atkūrus nepriklausomybę, už nuopelnus gelbs- daug laiko ir jėgų, jis vien mediko veikla neapsiri- tint į nelaimę patekusius žydus D. Jasaitis (po bojo, dalyvavo ir lietuvių visuomeniniame, taip pat mirties) apdovanotas Žūvančių gelbėjimo kryžiumi. politiniame gyvenime. Nuo pat pirmojo „Tėvynės Keista, bet nei garbiojo gydytojo, nei jo žmonos nėra sargo“68 numerio, išleisto 1947 m., kai D. Jasaitis pasaulio teisuolių sąraše. Galbūt patekti į šį sąrašą dar gyveno Vokietijoje, jis buvo šio žurnalo ben- sukliudė tai, kad D. Jasaitis nacių valdymo laikais dradarbis, 1968–1975 m. redaktorius. Be abejo, buvo užėmęs oficialias pareigas lietuvių savivaldoje redaktoriaus darbas reikalavo nemažai jėgų iš vis ir sveikatos apsaugoje, priklausė LF? labiau senstančio Krikščionių demokratų sąjungos Iškilusis šiaulietis buvo taurus žmogus, labai rū- veikėjo. Kaip ir Lietuvoje, Amerikoje jis parašė ir pinosi artimaisiais, daug padėjo materialiai sovietų išleido daug darbų įvairiomis temomis, ypač apie valdžios represuotai, skriaudžiamai disidentei, LRKD veiklą ir BALF’o pagalbą tremtiniams Vo- žmonos seseriai Onai (Haniai) Lukauskaitei-Poš- kietijoje, Austrijoje. D. Jasaičio tekstai, kalbos rodo kienei, kuri po grįžimo iš tremties buvo likusi be didžiulį gydytojo išmanymą įvairiais klausimais, pragyvenimo šaltinio71. D. Jasaičio anūkas D. Valiū- kartu ir moksliniais. Tai leido jam sėkmingai daly- nas yra sakęs, kad senelis buvo labai geras visiems vauti diskusijose, ginti krikščionišką pasaulėžiūrą ir giminaičiams, mylėjo Lietuvą, mėgo muziką, o ypač laikyseną. Išeivijos istorikas Simas Sužiedelis laiške operą. Pasak vaikaičio, „jam dainuoti operą sekėsi D. Jasaičiui, kuris tuo metu turėjo rimtų sveikatos nelabai gerai, tačiau dainuodavo labai garsiai“72. problemų, rašė: „Turite tokį spalvingą ir dinamišką Visai Lietuvai, o ypač Šiauliams, tiek daug nu- žodį – pasakomą ir parašomą.“69 Tikra tiesa. Dar sipelnęs dr. D. Jasaitis mūsų mieste nėra tinkamai tarpukario Lietuvoje D. Jasaitis garsėjo kaip paskai- pagerbtas. Deja, Šiauliuose yra gatvių, pavadintų tininkas, daug kartų skaitė paskaitas, daugiausia žmonių, miestui nieko nedavusių, kartais net ken- medicinos klausimais, miesto visuomenei ir rengė kusių Lietuvai, vardais, bet nėra D. Jasaičio gatvės, pranešimus ateitininkų suvažiavimuose. aikštės ar skvero. Ar ilgai taip dar bus? D. Jasaitis aktyviai dalyvavo Amerikos katalikų gyvenimer i Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kuri tuo metu veikė užsienyje, veikloje. Pokario metais ir vėliau JAV buvo paskelbta daug rašinių, kuriuose dėl holokausto labai buvo kaltinti lietuviai. Vienas aktyviausių žydų gelbėto- jų Lietuvoje D. Jasaitis susirūpino lietuvių tautos

70 Išgelbėję pasaulį, p. 35–39. 71 Striogaitė D., Nepavergto žmogaus pasaulis, Apie laisvę ir 67 Dr. Domui Jasaičiui (svainiui), Apie laisvę ir tulpės žiedą, tulpės žiedą, p. 30. p. 271. 72 Dr. Domo Jasaičio keliais sekantis anūkas atvyko į Respu- 68 „Tėvynės sargas“ – išeivijoje esančių krikdemų, Lietuvos blikinę Šiaulių ligoninę. Prieiga internete: https://rsl.lrv.lt/ krikščionių demokratų sąjungos, periodinis leidinys. lt/naujienos/dr-domo-jasaicio-keliais-sekantis-anukas-atvy- 69 S. Sužiedelio laiškas D. Jasaičiui, 1968-11-09, DJAŠU. ko-ir-i-respublikine-siauliu-ligonine [žiūrėta 2020-06-20].

52 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) PRISIMINIMAI

Romualdas OZOLAS Retrospekcijos: į vaikystę ir atgal – visą gyvenimą

Nuotraukos autoriaus

2001-08-22, 11.10. & Nors jau rašiau apie savo visuomeninę − žurnalistiką, ekspedicijas, pamin- pagrindinių domėjimosi sričių svarbiausius įvykius, klosaugą, pagaliau − Sąjūdį su jo idealios tvarkos dar kartą grįžtu prie to kitu aspektu − į ką visa tai sukūrimo siekiu visuomenėje ir valstybėje. išvirto per gyvenimą. Kita vertus, visada norėjau matyti fakto esmę, Kaip kad kažkada Vėlius, dar tebestudijuodamas pakilti aukščiau jo, suprasti jo prigimtį ir genezę bei universitete, juokais baudėsi padaryti mokslinę prasmę. Iš čia − mano veržimasis į menus, pirmiau- konferenciją su pranešimais apie mano veiklos sia į dailę, literatūrą ir muziką. Jeigu dailė išvedė į barus, taip ir aš dar dabar savęs klausiu: kas gi aš domėjimąsi dailės istorija, visokių kultūrologinių vis dėlto? Sau atsakau paprastai: aš − rašantysis, etiudų rašinėjimą, muzika − vos ne į profesinę mu- galbūt − rašytojas, bet greičiau − metraštininkas, zikinę veiklą, literatūra − vos ne į nominalius rašy- mąstytojas (galvotojas), o galų gale − galbūt ir by- tojus, tai visa šitai kartu paėmus kėlė dar aukščiau lotojas, vienišius sakytojas. Pranašas? Ne pranašas, ir, be jokios abejonės, atvedė į filosofiją. Tai buvo aš nespėlioju − aš juntu, mąstau ir sakau. Kaip koks bene šviesiausias gyvenimo etapas − sunkus, kan- seismografas. Ar tai reiškia, kad mano likimas iš kinantis, bet prasmingas tiek, kad pasijutau atradęs tiesų realizuosis dar tik ateity ir aš galėsiu ir pats tiesos ištakas, žmogaus veiksnumo pamatus, pa- sakyti, ir kiti galės apibūdinti taip: tas, kuris vie- galiau ir veikimo kryptis, metodus, mechanizmus. nišas sėdi mansardoje ir rašo. Kiekvienas naujas supratimas buvo šviesos savo Visą savo gyvenimą mane traukė faktas, ti- dvasioj pagausinimas. Aš buvau laimingas. Ne, ne krovė. Iš čia − tikrumo dvasioje paieška. Iš tos laimingas − džiaugsmingas. traukos gimė dvi, ne, trys, didžiulės veiklos sritys, Tuo metu radau dar vieną tikrumą − politinio einančios per visą gyvenimą ir išsiskleidžiančios veikimo tikrumą. Kad tauta, nacija yra asmens į didžiules faktų sankaupas: etnologiniai užrašai, politinio veikimo objektas, o pati tauta yra tarp- fotografijos ir garso įrašai. Kaip šalutinis, iš kul- tautinio veikimo subjektas, buvau radęs dar „filo- tūros, iš kitur, ateinantis visus tuos pridengiantis sofinių apšvietimų“ laikotarpiu. Per tarnybą LTSR klodas yra dokumentų archyvas, knygų rinkiniai Ministrų Taryboje ir darbą „Mintyje“ suradau, ir įvairūs memorialiniai daiktai (daugiausia − iš kaip konkrečiai tai daryti: ta kryptis nuo filosofi- tėvų šeimos ir Sąjūdžio aplinkos). Per šias veik- jos mane nuvedė žemyn, atgal į faktų pasaulį, bet los sritis iš grynai asmeninės veiklos išėjau ir į visiškai kitokios kokybės žmogų − buvau jau „su

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 53 Romualdas Ozolas tėviškėje. 2014 m. rugpjūtis. Rimgaudo Šlekio nuotrauka stuburu“ − žinojau, ko siekiąs, ir išmaniau, kaip turi svarbos propagavimo poziciją. Byloti sau į padangę, būti siekiama. Politiniam veikimui buvau pasiren- nesvarbu, ar išgirs kas, ar supras ir panūs atsiliepti. gęs. Iki valstybės atkūrimo mano dvasia nežinojo Stoviu ant to slenksčio ir rašau. Byloju raštu, prieš abejonių: veikiau ir laimėdavau. pasukdamas į bylojimą žodžiu. Tiesa, asmeniškai pergalių nepasiekdavau. Jos Taip mano „domėjimosi linijos“ išveda mane į šią visada būdavo „prasmėje“ − bendro veikimo re- dieną. Bet išveda. Ir apsisprendimas, man rodos, zultatuose. Bet kol mano siekiai sutapo su bendro yra jau aiškus. veikimo siekiais, konflikto dvasioje nebuvo. Ir tik Labai svarbus mano jaunystės įvykis, savotiškai po to, kai valstybė buvo atkurta, o aš − nublokštas užbaigęs ir mokyklinių metų gyvenimo paieškas, šalin nuo poveikio jai, pradėjau suprasti dar vieną buvo knygelės „Kada susirenka draugai“ rengimas problemą: protingumas yra konkretus. Idealai − ir išleidimas 1959 metais. Knygutės apie Vilniaus sau, tiesa − sau, o idealai nuo tiesų gali labai ir universiteto ansamblio gyvenimą parengimas man labai skirtis. Ir arba tu apsisprendi politikai ir eini akivaizdžiausiai pademonstravo, jog nėra tiek svar- tikrovės kaip fakto kūrimo keliu, vadovaudamasis bu, kad tu, štai, išleidai knygą, svarbu, kas joje pa- „laiko tiesa“, arba pasitrauki iš to lauko ir kalbi rašyta. Ta maža knygelė apsaugojo mane nuo noro apie tai, kas yra pagal turimus buvimui kriterijus, produkuoti knygas savo sąžinės pardavinėjimo pagal idealus. Norėjau paveikti gyvenimą pagal kaina. Kaip tik jos dėka galiu čia rašyti ir šiandien. savo idealus, todėl organizavau konkrečią jėgą, tu- Na, po šiuo stogu galiu jau kalbėti apie mokykli- rinčią „laiko tiesos“ pavidalą, labiausiai atitinkantį nių metų smulkmenas. didžiuosius būties tiesos idealus. Kai pasirodė, kad visa tai yra nereikalinga nei tiems, kurie, rodos, 2001-08-24, 13.32. & Kodėl traukia žiūrėti į buvo apsisprendę veikti pagal idealus, nei tiems, ugnį? kuriems nereikėjo nei idealų, nei tiesų, reikėjo tik Štai sėdi mano negaluojanti žmona, seniai jau įprasto neatsakingo buvimo, ir aš buvau nušalin- susitaikiusi, kad neilgai gyvens, kad gyvenimas jau tas ir nuo galimybės veikti tikrovę netgi politikos baigtas, ir tik reikėtų ištverti ir ant kojų pastatyti forma, iškilo paskutinio apsisprendimo klausimas: anūkus, ir žiūri į treškantį laužą. Žiūri visa jame kautis už prarastą teisę ar pasitraukti ir dar kartą − paskendusi, ir aš labai abejoju, ar šiuo metu ji jau dabar jau galutinai − pasirinkti idealų gyvenime ne ten?

54 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Mekiai nuo Maskvytės. Rimgaudo Šlekio nuotrauka

Ką ji mato? pupeles, o ankštis pilantį į plytą, kurioj jos spragsi, O ką matau aš, lygiai taip pat į laužą suėjęs? treška, dega, raudonuoja ir anglėja, pripildydamos Stoviu, žiūrėdamas į liepsnas kaip kažką amžinai visą tą šviesos kupiną virtuvę dar didesnio, kažko- gyva, ir galvoju, kad netgi ta „amžinai gyva“ yra kio visa apimančio šviesumo, šviesos, kuri paskui literatūra, žodžiai. Užmesti ant to spurdančio, pla- eina kartu visą gyvenimą ir yra šeimos gyvenimo stančio, sueinančio į save ir vėl lauk besiveržiančio jaukumo vaizdinys, simbolis, esmė. skaistumo kaip dirbtinis, mano padėtį palengvinti bandantis padaras, beviltiška ir bejėgiška žmogaus 2001-08-25, 12.37. & Dar vieno labai svarbaus pretenzija atspėti mįslę, kurioje ne tik gyvybės, dalyko neužrašiau, jeigu jau sykį prasiveržiau čia, gyvasties − viso kosmoso esmė, ištaka, vartai į vaikystės ir jaunystės iki studijų dienų sąmonės aną pusę, kurion gal irgi prasiverši tik šiapusinėse duburiuose užsilikusių krislų vartaliojime, iki visą viltyse ir jos niekada nesutaps su tuo, kas yra ten. gyvenimą kaip stogas aprėpiančių dalykų, kurių Ugnis − gyvasties riba, vartai, per kuriuos gy- užuomazgas dabar jau matau ten, ištakose, − taigi, vybė išeina iš čia. dar vieną labai svarbų dalyką noriu pasakyti čia, Bet tai irgi pernelyg literatūrizuotas apibūdini- kad užsičiauptų pagaliau visi šunagalviai „patrio- mas, ir aš esu linkęs stovėti ir žiūrėti, kaip plaikstosi tai“, kaltinę ir tebekaltiną mane komunizmu ir ugnis, rydama eglių šakas, seno šieno plėkus, krū- komunistu: niekada bolševikų režimo ir jo valdžios mų šaknis ir po sausais lapais pasislėpusias šakas, nepriėmiau kaip savo ir niekada su ja nesutikau! verčiančias į dangų kamuolius dūmų. Kas ir šiandien netiki, tepaskaito tų metų užrašus, O jeigu pajėgi atsiriboti nuo to, ką valgo ugnis, tikrus anų laikų dienoraščius, kurių tikrai negalės gali išeiti į kitą šiapusinę dimensiją, kurioje matai apšaukti padarytais, dabar parašytais, kaip bandė pats save, sėdintį vasarnamy prie židinio, kuriame pavaizduoti mano Ministrų Tarybos laikų užrašus. traška ugnis, nušviesdama sienas, tamsius langus Tepaskaito ir tepasako, kur aš kolaboruoju, kokioj ir sunkiai rudens vėjy ošiančias pušis; arba vakarą vietoj, su kuo. O ir vėliau. Nes atsakymų į gyvenimo viduržiemy Vilniaus priemiesty su dviem dar vilties klausimų ieškojimus aš nelaikiau išdavyste. Galų neprarandančiais jaunais žmonėmis; arba − dar gale tebūnie dėl teisybės visi, bet kurioj tarybinėj seniau − sodyboj vidur baltų laukų anksti rytą mažą valdžioj bet kuria forma dalyvavę, pavadinti kola- berniuką, močiutei padedantį gliaudyti iš ankščių borantais − tada ir aš sutinku būti tokiu vadinamas.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 55 Darbymetis

Ar rasis daug tokių, kurie bent krašteliu nebuvo jeigu šitie mano užrašai liks nepaskelbti, o gulės „susitepę“? Bent komjaunime pabuvę, bent apylin- archyvuose kaip rankraštiniai analai. Nebus jie kės tarybos deputatu ar kuo panašiu. Kolaboravusi panaudoti − ne mano kaltė bus, o tų istorikų, kurie tauta? Galbūt. Bet tąsyk, ar turim kokį nors Pasi- jų nežinojo arba žinoti nenorėjo. Arba nenorėjo priešinimą, nors šiandien apie jį kalbame? O jeigu suprasti kaip koks nelaimėlis Pranas Morkus. dar įjungtume KGB agentūrą, gal pasirodytų, kad Dabar, kada jau skelbiami Jono Meko dienoraš- Lietuvoj nebuvo jokio nenusidėjusio žmogaus? Tai- čiai, kai paskelbti kai kurie partizanų dienoraščiai, gi. Tad netgi jeigu ir norėtų kas segti kolaboranto kai daug išleista tremtinių dienoraščių, matau, kad vardą man (ir aš sutikčiau su tuo tam tikromis manieji perima estafetę ir neša ją nuo partizaninio bendromis visiems labai griežtų kriterijų sąlygo- karo pabaigos iki šių dienų, rodydami vieno iš mis), niekada nesutikčiau, kad buvau išdavikas. pokario žmonių gyvenimo kelio paieškas. Vieno iš Lietuvos neišdaviau niekada. Niekada per visą savo tų, kurie paskui stovėjo prie Atgimimo slenksčio ir gyvenimą. Pradedant nuo pirmo paliudijimo savo buvo Nepriklausomybės atkūrėjai. Ir vieno iš visiš- dienorašty (kurį dabar paskaitęs didžiai nustebau: kai nedaugelio, kuris ir šiandien mano, kad Lietuvai negi ir tada jau taip galvojau, kad aš niekada negaliu reikia susirasti ne sąjungų, o nepriklausomo gyve- pasitraukti iš Lietuvos). O gal ir anksčiau, nes visa nimo kelią; kuris ir dabar mąsto, kaip atsilaikyti tai reikėjo nugyventi, kad galėtum pasakyti. Mintys naujojoj „sąjungoj“, kai į ją ten nuves „patriotai“. neatsiranda iš niekur. Bet niekada nepalikti Lietuvos. Niekada. Kad ir kaip kritiškai žiūrėčiau aš į savo mokslei- viškus dienoraštinius užrašus, jie yra mūsų istori- 2001-08-26, 14.05. & Kai galvoju apie Pirmojoje jos liudijimas – tokie mes buvom. Buvom su savo Respublikoje subrendusius žmones, tokius kaip niekinga kasdienybe, su barbenimu tarsi drugelių Mačernis, Mekas, Matuzevičius ir į juos panašius sparnais į gaubto stiklą, su išpuoliais ir nuopuoliais, (ištisa plejada sulaužytų likimų ir numarintų su savo garbės ir orumo supratimu, o svarbiausia − poetinių pasaulių!), bei jų sugebėjimą be didelių su sąžine. Visa tai pakankamai aiškiai matosi tuose vidinių problemų save pastatyti kriterijum, o po užrašuose. Ir nėra čia ko kuklintis. Blogi ar geri to tik ieškoti santykio su tuo, kas sudaro tave ata- jie literatūriškai – jie yra nepermaldaujamai tikri kuojančią aplinką, aš negaliu rasti savo praeityje istoriškai, ir su tuo bus priversti skaitytis visi, netgi savęs kaip kriterijaus, ir vis dėlto pasąmoningai taip

56 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Romualdas Ozolas bendrabutyje yra. Kodėl šitaip? Nežinau. Gal kad anie žmonės rasti to gyvenimo tikrumo pajautos kaip vertybės per mokyklą gavo kitokį, save kaip žmogų vertinti apgynimo priemones. Kiekvienas ieškojo savaip. leidžiantį, sugestijuojantį pamatą? Mes − ne. Mes Bet visi atsakinėjo į klausimą, kas jiems yra tikė- tiesiog buvom palikti vieni sau. Ir ėjom per laiką jimas, kas jiems filosofija, mokslas, ir atsakymas į ir pasaulį kaip per kokį povandeninį pasaulį, nes šiuos klausimus daugybe atvejų paaiškina gilumi- niekas apie gyvus dalykus nekalbėjo, kalbėjo apie nius to ar kito žmogaus dvasios pasaulio pamatus, idealus, siekius, planus, nurodymus, − būtinybės, kūrybos pobūdį. reikiamybės, kurios turėjo būti gyvesnės už gyve- Aš buvau kaip reta proto žmogus: žinai − vadi- nimą, kurios gyvenimą automatiškai darė netikrą nasi, moki, gali. Iš čia − ir mokymasis, ir elgimasis, ir nevertingą. ir rašymas (apie ką rašau? − fotografuoju tikrovę: Bet visa, kas mums, tiems Mėnulio peizaže gyve- žodžiais bandau nusakyti, kas tai, mano manymu, nantiems vaikams, iš tiesų pasirodydavo vertinga, yra arba bent jau kaip tai atrodo). Tik po ilgo ilgo buvo būtent gyvenime. Žinoma, gyvenimo oficialu- laikelio, praktiškai jau po studijų universitete ir sis nuvertinimas, niekinimas, nuolatinis „taisymas“ scientistinio tipo rašinėjimo, išeinu į emocinio ir mums varė galvon ir širdin abejonę, bet vis dėlto vertybiškumo erdvę (tipiškas šiuo požiūriu yra tai buvo kažkas mažiau negu gyvenimo vertingu- 1961 metų „gamtos vaizdelis“: „Šiandien supratau, mas, kurį ir intuityviai, ir empiriškai patirdavome. kuo kvepia laukai – kvepia bulviakasiu“; − supratau, Mums reikėjo ginklų jį apginti. Kur jie? Kas jie, tie kad kvepėjimas yra tokia realybė, kuri visuotines- ginklai? Ir štai, likdavo viena – AŠ! Aš taip nenoriu. nė už bulviakasį!) Tiesą pasakius, visa tai lieka Aš taip negalvoju. Aš taip nedarysiu. Mūsų indi- problemiška ir toliau, bet būtent per šią skylutę vidualizmas buvo nuogas, mūsų individualizmas aš išlendu iš novelių ir išeinu į didesnę prozinę buvo neprotingas, labai jausmingas, ekspansyvus, panoramą − apysaką. O problemiška lieka dėl to, mūsų individualizmas buvo žiaurus, laukinis. O kad mes, uždarytieji marksizmo–leninizmo narve, anų jaunų vyrų − personalus, suasmenintas, su nežinojome ne tik to, kokiais ginklais mums geriau įsiklausymu į save, savo polinkius ir paieška to, kas ginti savąjį gyvenimo, o ne ideologijos, vertingumo atliepia jiems aplinkumoje. supratimą, bet ir kokiais ginklais − kokie jie iš tiesų Užtat mums (ir Radzevičiui, ir Dirgėlai, ir Gedai, yra. Vieni iš mano kartos eina, ieškodami tiesos ir Strielkūnui, ir daugeliui kitų) buvo itin svarbu klaidų metodu, kiekvieną eilėraštį ar apsakymą

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 57 Vaizdas Kalino sodybos link pirkdami proto krauju (dėl to meno juose vis tiek abejojau dėl fizinio. Bet tai, kaip atrodo man šian- nepadaugėja, gal tik psichologinės įtampos ir lin- dien, matyt, buvo viskas, ką žinojau tikrai. gvistinio komplikuotumo), o aš, būdamas radikalas, Buvo ir viena idėja, kuri tąsyk, atrodo, suvokta literatūrinę kūrybą atidedu išvis į šalį ir užsiimu dar instinktyviai, bet pakankamai neblogai, – tai filosofija. (Kai paaiškėja, kur slypi tiesa, kur jos Lietuva. Ant Lietuvos uždėta ranka, tolydžio išky- ištaka, ir aš supratau, kad tai gyvenimo būdas, ir lanti tai miškinius šaudančiais rusais, tai mus vežti reikia imtis laužyti tą gyvenimo būdą, dėl to, žino- norinčiais kareivukais su milinėmis per pečius, tai ma, kūryba atidedama dar dešimtmečiui. O čia jau į kolūkį rašyti atvykstančia kompanija, pagaliau ir gyvenimas pakalnėje, saulės laidoje.) kolūkių susirinkimais ir triukšmaujančiom bobom, Ar žinau ką nors taip, kad galiu tuo pasiremti? nepatenkintais girtais seniais, kurie tada man Baimių jaučiu daug. Bet atsimenu vidujai nuolat atrodo skriaudžiami, nes niekas jų neklauso, o jie degant kažkokį angliuką: aš padarysiu, aš galiu, aš spjaudydamiesi eina lauk rūkyti ant gonkelių; arba privalau. Bijojau pakliūti į kalėjimą su kankinimais. kad ir milicininku miestely arba govėda valdžiai Bet ir tuo atveju buvo nedrebama: iš čia ir manoji tarnaujančių mokytojų − visi jie buvo nesavi. Mus badavimo akcija (kiek dienų galiu išlaikyti nevalgy- trempia per laikraščius, per radiją, kolūkiečiams damas), ir tas idiotiškas karpos nuo dešinės rankos išmoka kapeikas ir po 200 gramų rugių už dar- didžiojo piršto kirpimas be jokio apmarinimo, be badienį − kur tai matyta!? Mūsų pusėj yra mūsų dezinfekcijos, tik su prideginimu perkūno akmenė- šeimyna su motina, kiekvieną sekmadienį lekiančia liu po to ir apipylimu kalio jodidu; iš čia, iš to noro į bažnyčią, tėvu su Biblija saulėj ant rašomojo stalo įsitikinti, žinoti, kad įveiksiu, ir knygoms su viso- (artimiausia jo liuteronų bažnyčia − tik Šiauliuose), kiais išbandymų aprašymais ypatingas dėmesys; mano draugeliai mokykloje, kai kurie kaimynai gerai, kad dar nepradėjau bandyti lupinėtis nagų, (anaiptol ne visi!), bet svarbiausia − ant Lietuvos, ko bijojau labiausiai, − tačiau nago lupimo skausmą tverdama ją nuo pasaulio, yra uždėta didžiulė, visą patyriau netyčia, žaidžiant futbolą suklupęs taip, dangų iki horizonto užskliaudžianti siena. Kartais ji kad didžiojo piršto nagas atsiknojo nuo pašaknų statmenai kyla į dangų, kartais guli ant mūsų kaip ir „pririjo“ žemių, kurias tėvas paskui iš žaizdos gaubtas, kartais stovi tarp manęs ir žmogaus, kuris krapštė. Dėl dvasinio savo patvarumo neabejojau, kažką sako, o tu galvoji, kaip neatsakyti arba kaip atsakyti nepasakant. Bet kad ir kaip būtų keista, aš

58 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Klasiokai tą sieną realiai pajusdavau retai. Geriau pradėjau Vaikas būdamas meldžiaus be proto. Atsiklaupęs jausti, kai išgirdau radiją ir ypač kai pradėjau nuo- prie lovos sukalbėdavau visą krūvą poterių, nuo- lat klausytis užsienio radijo stočių su jų nuolatiniu širdžiai tardamas žodžius, nes mama po to labai birbesiu glušinant rusų trukdymo stotims. O tada, maloniai priglausdavo, paglostydavo, ir aš pats ir mokykloj, ir universitete, jos nei ypatingai stip- vidujybėj jausdavaus minkštas, švelnus kaip šilkas. riai jaučiau, nei paisiau. Žinojau, kad yra, žinojau, Bažnyčioj būdavo šalta, nieko nesupratau. Ka- kad reikia saugotis, apie tai nuolat primindavo lėdų, Velykų pamaldoms keltis reikėjo labai anksti, Česys Cemnolonskis, Ipolitas Ledas, reikšmingai eiti neturėjau jokio noro. Tik kartą bažnyčia man pasižiūrėdavo ir net ženklais parodydavo Baltijoj buvo šviesi: kai pamačiau Zalogaitę, nors ji ir ne- nuskendęs Albinas Vasiliauskas. Mane gal kiek sau- pamatė manęs. Negalima sakyt, kad aš pats savo gojo ansamblis, su sekstetu parsivežtas ypatingasis laisva valia nutolau nuo bažnyčios. Mokytojai sek- statusas (po pirmojo kurso buvau pašalintas iš ben- davo bažnyčion besilankančiuosius, kviesdavosi drabučio, bet kai pasakiau kažkam iš veikėjų − tuoj aiškintis, skelbdavo laikraštėliuose. Atrodo, tėvams paskyrė, ir netgi geram bendrakursių kambary, bet, su manim ir taip buvo gana istorijų mokykloje, atrodo, ketvirtam aukšte). jie nepuolė spausti lankytis, nors mama norėjo. Per tuos metus Lietuvos kaip vienintelės vietos Aš tvarkingai priėjau ir Pirmosios Komunijos, ir Žemėje idėja brendo itin sparčiai, bet veiklos atra- keletą kartų išpažinties, bet kai išgyvenau dramą mos tašku, filosofijos išeities tašku tapo vėlėliau, dėl būtinybės pasisakyti savo nuodėmes garsiai, kartu su fotografijos vietos Lietuvos kultūroje mano šišas atvėso. Na, pasisakiau, kad valgiau apmąstymais. kriaušes iš kaimynų, bet tai, ką klebonas pasakė Lietuvą stengiausi pažinti. Visas mano gyve- man, buvo toks menkas daiktas, palyginus su tuo, nimas buvo gyvenimas pažinti. Pažink, sužinok ką aš patyriau, kol apsisprendžiau pasisakyti, kad dar, dar, tai dar nepatirta, to dar nematei, − kol po to nutariau: ir čia aš su savim tvarkysiuosi pats. 1968 metais įstojau į filosofijos aspirantūrą. Bet Labiausiai viską man sumaišė mano krikštas (apie ir 1975 metais į LTSR Ministrų Tarybą ėjau tarsi į tai esu rašęs): kunigas ne tik perkrikštijo iš vienos kūrybinę komandiruotę − sužinoti, kas Lietuvoje tikybos į kitą, jis dukart krikštijo mane, abejoda- daro socializmą. mas, ar nepadarė klaidos. Mes su tėvu po to išgėrėm Ar tikėjau kuo nors?

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 59 Sodyba I vyno, ir man buvo aišku, kad švento visame tame savim: ką atlaikysiu čia aš, tą bus įtvirtinusi Būtis, reikale tikrai nėra labai daug. įsikūnijęs Dievas, nesvarbu, kaip jis vadintųsi. Su- Labai svarbi aplinkybė buvo ta, kad aš nuo pat prantu, kad tai nesutampa su Vakarų dogmom, kad pradžių kėliau sau pažinimo ir gyvenimo čia, Žemė- tai greičiau rytietiškos variacijos, bet nieko negaliu je ir su žeme, klausimus ir atsakymą tikėjausi radęs su savim padaryti: tikiu tik savo ištverme ir kitom Albero Kamiu „maištaujančio žmogaus“ koncepci- per mane einančiom galiom. joje: ji mane visiškai tenkino kaip pasipriešinimo Tai − laukinis individualizmas, šitai man aišku. filosofinis pagrindimas, ir tikėjimo Dievo klausimas Aišku ir tai, kad tokioj būsenoj − tikėjimo kaip nebuvo iškilęs ryškiau. susilietimo, susitapatinimo su Ištaka paieškose – Po sūnaus nužudymo santykius su Būtim kaip yra daugelis ne tik mano kartos žmonių, ir ne tik iracionalia neišsemiamybe vėl iškilo, tačiau po Lietuvoje. keleto apsilankymų bažnyčioje aš likau ne tik Ką gi, vadinasi, man dar prieš akis ilgas pažini- nenuramintas, bet ir susirūpinęs: jeigu mūsų baž- mo ir atradimų kelias. Nes aš tebeieškau. Kas ieško, nyčia tokia, mes pralaimėsim civilizacijų kovoje atras. Jeigu tik yra, ką atrasti. už Žemės žmogaus dvasią. Negalima grasinti už Tikėti, kad kada nors galėčiau tikėti, yra mažų nuodėmes devintai mano giminės kartai! Net jei ir mažiausia, ko aš tikrai žinau norįs. nusikaltimas baisus, gal aš labiau vertas užuojautos ir paramos atlaikyti savo prarastą gyvenimą negu 2001-08-28, 16.00. & Ar tai, ką aš čia darau, yra paniekos ir pasmerkimo devintai kartai į priekį? sąskaitų su gyvenimu suvedimas? Atsisveikinimas? Jei kaltas aš, tai kuo dėtas mano sūnus, jei kaltas Ar gal pasidžiaugimas gyvenimu, kurį, nepaisant jis, tai kuo dėtas jo sūnus, mano anūkas? visko, didelį nugyvenai, patyrei ir skausmo, ir Nežinau. Nežinau. Nežinau. džiaugsmo, visko, ir pergalės pasitenkinimo, ir Ir dabar, jau vakarėjant, galvoju apie mūsų, žiauriausio pralaimėjimo karčiausio kartumo, žmonių, likimą, Žemės likimą, matau visą jos am- kartėliausio, ir vis tiek gyveni, tartum sakydamas: žinumo laikinybę, suprantu gyvasties stebuklą, pasiuskit! Ko gero, yra visko. Ir aš dar turiu laiko. jo paslapties grožį ir siaubą, ir toliau mokaus būti Galiu visa tai per švelnią prievartą traukti iš savęs tame kisme kaip nekitumas, kaip pastovumas, bet kaip voras tinklą, į kurį turi įkliūti muselės. Ar aš jeigu turiu kuo tikėti, tai visų pirma pasitikėdamas tas voragyvis? Nežinau. Bet, rodos, ne. Neperskaitys

60 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Vaizdas iš sodybos I kas − neliūdėsiu, turiu dar vieną džiaugsmą − rašy- žurnalų projektai − „Meno saviveiklos“, „Kultūros ti, ir rašau. Darydamas savy tvarką. Ir liudydamas barų“, paskui – jau kultūros gyvenimo, po to − gyve- tiems, kurie perskaitys: daryk tvarką, ir ją anksčiau nimo, vėliau – bent jau knygų leidybos (nacionalinis ar vėliau padarysi. Nepasiduok ir nebūsi nugalėtas. leidybos planas), „Atgimimo“, Lietuvos valstybės Tik niekada nepasiduok! Liūdėk, graužkis, kentėk, (Konstitucija), partijos, pagaliau − „Veiksmų kny- rėk, daužykis, priešinkis, bet nelūžk. Nelūžk viduj. ga“: kaip turėtų tvarkytis laisva Lietuva. O kadangi Ir nelūši išorėj. ji vėl nebe laisva, tai dabar žiūriu, ką daryti ir jai, Kaip nelūžti, ko laikytis, kuo remtis? Ypač − jei ir man šitokioj situacijoj. Visi mano planai žlugo. niekuo kaip absoliučiu dalyku netiki? Jei tavo gyve- Bet kol žlugo, jie buvo kuriami, buvo bandomi rea- nimas iškart paimtas kičios sąmonės, manipuliuo- lizuoti (ir kai kas iš to tikrai buvo įkūnyta), ir visa jamos sąmonės, kuo pasirūpino tavo aplinkuma? ta veikla kėlė mane aukštyn kasdienybės ir vedė Galiu kalbėti tik apie save. Nes irgi esu tokios tolyn − per skausmą, per neįsikūnijusių minčių sąmonės žmogus, nuolat su ja kovojęs ir tebekovo- ir vilčių griuvėsius, per viską. Taip ir gyvenau, jąs. Koks buvo mano metodas, kuriuo remdamasis tolydžio vis geriau suprasdamas, kad planas, jeigu bandžiau atsilaikyti ir iš esmės atsilaikiau. Meto- jau apsisprendei jį kurti kaip gyvenimo planą, tam das buvo toks: kurti gyvenimo projektą. Teisingo ir daromas, kad dar nepabaigtas būtų pradėtas gyvenimo projektą. Dėl to aš turėjau aiškintis, kas redaguoti, koreguoti, būtų pertvarkytas, dar nė yra teisinga ir kas ne, ir tai užtruko didžiąją dalį tikrovės neprisilietęs, ir nėra ko žudytis, jeigu jis gyvenimo. Pakeliui prirašiau visokių tikrovės ty- griūva, − jis tikrovę vis tiek paliečia, paveikia, bet rimų, kurie buvo reikalingi tiems projektams kaip labiausiai − tave patį: neleidžia nulūžti, kelia ir veda empirinė medžiaga, ir dabar iš tų „fotografijų“ aš netgi per didžiausias neviltis. Taigi, tas, atrodytų, bandau sudėlioti savo žemės paveikslą − didįjį savo toks bevertis, toks trapus, toks sunkiai sukuriamas gyvenimo kūrinį. Stengiaus ir suprast, kaip reikia ir dar sunkiau įvykdomas, šitiek žmogaus jėgų var- mąstyt, kad projektas būtų mąstymo neiškraipytas. gu ar vertas „gyvenimo projektas“ buvo ta mažytė Ir vėl: begalė pastabų − tai antras mano gyvenimo atrama, kuri, tai įpučiama, tai prigęstanti, ruseno kūrinys, kurį galbūt galima būtų vadinti ir filoso- visą laiką ir buvo prižiūrima kaip didžiausias gy- fija. Na, ir pagaliau projektai − kultūros gyvenimo venimo rūpestis, ir šiandien aš visai pagrįstai galiu organizavimo projektas dar tarybmečiu, ne, pirma pasakyti: būtent „gyvenimo projekto“ kūrimas man

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 61 Po grybavimo padėjo atsilaikyti, gyventi ir kai kada nugalėti. „Berlyno sieną“, baigiant (jau po proto išvadavimo Kadangi jis man buvo svarbiausia mano savastis, ir pirmų laisvo mąstymo pralaimėjimo pamokų) aš kartais nesugebėdavau įsižiūrėti į grėsmingai kosmogoniniu reliatyvizmu, kuris dabar pučia- projekto principams prieštaraujančią tikrovę − ir mas į žmonių sąmonę kaip tvarumo sunaikinimas pralaimėdavau. Tačiau pralaimėdavau labai dažnai dvasioje (gal kad žmonija ne taip skausmingai ne tik aš − didžioji mano bendruomenės dalis kartu pergyventų didžiųjų katastrofų padarinius ir naują pralaimėdavo, ne mano projektą sukritikuodami Žemės tautų artinamą jos erdvių persidalijimą), visų kaip neteisingą, o pasirinkdami neteisingą gyve- mano asmeninių mąstymo, psichikos, būdo savybių nimo kryptį. Vėl reikėdavo kurti teisingą variantą, man primetamų kančių košmaruose tas „gyvenimo atsižvelgiant jau į padarytus neteisingus žingsnius. projektavimas“ buvo tas branduoliukas, tas atramos Bet aš gyvenau! Ir su manim gyveno kiti, kuriems taškas, kurį gavęs Archimedas kėlė Žemę. Ir aš juo tas projektas buvo pasirodęs teisingas. remdamasis kėliau save − žmogiškąjį pasaulį, kuris Žinoma, tam, kuris mano, kad šitokia veikla vien dėl to turėjo dažnai tiek jėgų, kad galėdavo pa- yra kvailystė, tai nebus ir argumentu jo gyvenimo dėti ir galėdavo paremti kitus. Kas nenorit pasiduoti būdui. Tik sakau iš anksto: arba jis turės rasti ti- (pasiduoti yra labai patogu ir kartais net estetiška, kėjimo objektą, arba lūš. Daugeliui taip ir atsitiko. bet niekada nėra moralu), atsiminkit, kad kurti Viešpatie! Kiek Lietuvoje nulūžo kaip tik dėl to, gyvenimo planą netgi žinant, kad tas planas liks ne- kad nenorėjo užsiimti „tikrovės dėliojimu į stal- įgyvendintas arba beveik neįgyvendintas, vadinasi, čiukus“, „projektiniais kliedesiais“ ir pan. Ar ne kurti save − ugdyti savo dvasios nugarkaulį, be kurio dėl to Lietuva ir neturi, netgi po nepriklausomybės nebuvo galima įveikti ne tik epochų, kariuomenių, dešimtmečio, savo valstybės veiksmų projekto, jos diktatorių, okupacijų, bet ir paprasčiausios kasdie- vyriausybės yra satelitiškos, jos parlamentas – nybės, paprasčiausios eilinės dienos, nes ji nė kiek empiristiškas, o politikai − savanaudiški, šitą savo ne lengvesnė už gyvenimą − ji ir yra gyvenimas. „sugebėjimą“ kaip asmens ir jo gyvenimo kokybę Na, o kas reikalinga be to širdy supstomo gyve- piršdami bei perduodami ir savo valstybės pilie- nimo projekto? čiams? Ir dėl to. Esu įsitikinęs. Reikalinga pagarba kasdienybei, kuri susideda Visų mano abejonių klaikybėj − pradedant nuo iš daugybės smulkmenų, kartais nė nepastebimų ir to, kaip įveikti mąstyme marksizmo pastatytą vis dėlto esančių tavy netgi po dešimtmečių!

62 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Vaizdas iš sodybos II

2001-08-29, 13.00. & Sunku pasakyti, kaip kontūrus, įsismaginu tiek, kad nupjaunu gražiau- ateina pagarba žemei, bet du kelius galiu nurodyti sius gluosnius − kad ataugtų jauni, dar, mano be didesnių dvejonių: tai grožio pajutimas ir tėvų galva, gražesni (kaip gerai esu pamokomas tėvo pamokymai. Ir pavyzdžiai, žinoma. skausmo – jam tai anie buvo gražiausi!). Sunkiai, Stebuklingas pats grožio jausmas. Dėl jo, per labai nelengvai, degant mano barbariškam vidu- jį ir ateina į tave daiktai, žmonės, santykiai, ne jybės karščiui, pasaulis sėda į savo vietas ir man, kitaip. Jeigu pasaulis aplink ramus. Aplink mane ir kuo toliau, tuo aiškiau juntu: jis gražus visas, pasaulis neramus. Bet pirmieji pasaulio pavidalai jis visas yra vienas nuostabumas, tik nesidrovėk mano sąmonėj vis tiek plauko dėl to, kad jie gražūs: stebėtis − ir grožėsies! Mano užrašai apie namų nuostabios yra mažos žuvytės Kruopių parko upely, gyvenimą, kaip dabar matau, yra manoji grožio matau jų permatomą kūnelį kaip šiandien, jos taip reiškimosi paieška: tas grožis niekaip nesutampa pulsuoja gyvybe ir mano atminty. Arba grybai, su oficialiuoju, kad ir kiek aš bandyčiau jį sudoroti, kuriuos renkam su močiute: spalvingi, keistai sli- apdoroti ir „pakišti“ kokia apybraiža ar apysaka dūs, slapukai, o jau skanumas! Sniegas iki šiolei − („Pievų žydėjime“ to apdorojimo jau gana, rodos, gurgždantis, kvepiantis, miglotas, purus, kibus, bet ir jis pasirodo netinkamas! − tikrai nemanau, slidus, skaudus, geliantis, gurgždantis rutuliojant kad apysaka yra kokia grafomanija, − dvasios joje į besmegenius − koks tik jis nėra! O miglos virš jo, gal daugiau, negu reikia). o šlapi juodi medžiai miglotam baltume, iki kelių Bet visa tai yra „tikrovė kūrybai“ − plytos kaž- pabridus atskleidžiantys savo įdomybes po žieve: kam. Kai kurios nė nepaliestos prastos technikos − senus sakus, kurie pavasarį itin skanūs, šimtakojus, gryna natūra, tikra tiesa. Ir tikrai gražios. Ir jose lėliukes, vabalus, genių dreves, pelių urvus po ša- svarbiausia − pagarba tam, kas yra. Neatsisakant knim − ir ko tik dar nori, tik netingėk ieškoti, visas esamybės tvarkymo. Bet pagarbiai elgiantis su pasaulis veriasi prieš tave, sniego tvarkai paklusęs. detalėmis, kad nebūtų prarasta visuma. Kad − Aš daug ką darau ne taip, nes esu tyrinėtojas: svarbiausia − ji būtų graži. krapštau iš po žievės tas lervas ir vabalus; gaudau Dabar aš vėl pergyvenu pasaulio sutvarkymo kūdroj raguotas laumžirgių lervas, kol stiklainy, krizę. Po to, kai žmonijai visai realiai iškilo žūties mano siaubui, jos pradeda ėsti viena kitą, kol grėsmė: į krantus plakas ir juos lieja kylantis Pa- lieka viena; persodinėju medžius ir keičiu daržo saulio vandenynas, per žemynus driekiasi tornadų

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 63 Su broliu Pauliumi uodegos, palikdamos sumaltos civilizacijos takus, mama kartais persibraukia; tėvo kabinetas, ilgą nyksta ozonas, praleisdamas vis daugiau ultravio- laiką buvęs „šaltuoju kambariu“, kur krauta viskas, letinių spindulių, žmones siaubia vis nauji sparčiai kas reikalinga gyvenimui, − pradedant raugintais mutuojančių bacilų antplūdžiai, žmonės patys kopūstais, per šalčius netgi čia kailiniais apsupa- naikinasi narkotikais, alkoholiu, tabaku − jau mais, baigiant neaižytom pupelėm, kurias močiutė nebe mėgaudamiesi, o gyvendami jais ir jiems. neša glėbeliais ir, sėdėdama prieš krosnį, gliaudo; Ar atlaikyčiau visa tai šiandien, jeigu nežinočiau, kai pastato krosnį, verandą ir kambarį paverčia neatsiminčiau, nesidžiaugčiau veterinarinės apylinkės raštine, čia dažniausiai − kaip kvepia namai; kiekvienas kambarys turi kvepia tabaku ir vėju, o paprasčiau tariant, kažkuo specifinį kvapą, pradedant nuo priemenės, kuri panašiu į šunį; o visi namai yra toks daiktas, kurio pradžioj buvo medinė, paskui ją perstatė į mūrinę, nesupranti kaip visumos, bet bėgi į juos ir iš mo- bet ji vis tiek kvepėjo tamsa, svogūnais, bulvėm kyklos, ir iš kelionės, net iš miško; ir − labai dažnai − duona, nes jos čia niekada ne- trūko: viena baigdavosi, būdavo raugiama kita, ir 2001-08-30, 10.55. & − kaip jauku tvarte, kai mama ja didžiuodavosi visai pelnytai, nes išmoko gyvuliai dar neprimynę mėšlo tiek, kad nugarom kepti ją „iš savęs“, o skonio ji buvo tokia, kad kai- siektų lubas, bet jau pakilę aukščiau žemų pamatų, mynės nesidrovėdavo paimt puskepalį, kai kuri ko ir karvė rami gromuliuoja vasarą Dubysos slėniuose ateidavo tyčia ar netyčia; virtuvė visada banguoja: mūsų sudžiovintą šieną, pilną ramunėlių, baltųjų tai kava su pienu, balta ir saldi, kartais su medum, dobilų, viksvų, šunažolių ir kitokių pažįstamų ir ne- duona su varške − rytą; kopūstų su dešra kvapas žinomų augalų, kurių kvapas svaigina ir viduržiemį seilę traukia ant liežuvio netgi pavalgius, netgi atveria vasaros dangų; kai karvė atsiveda veršiuką, nealkanam esant; kai skerstuvės − spirgučių man jos akys apsiblausia ir atrodo tokios šiltos, tokios visai nepriimtinas, kepenų, kraujo ir žarnų kvapas, čia pat žiūrinčios, į save, savo vidų suėjusios, kad nuo kurio aš užsidarinėju savo kambary, bet vis primena žmogų, bet užtenka veršeliui sunerimti, tiek negaliu pabėgti; miegamajame − nakties oro ir ji lengvai krūpteli vėl tarsi iš gelmių ir − reikia likučiai, matyt, įsigėrę į sienas, baldus ir patalus, ar nereikia − laižo garbanotą juodą ar žalą kailį, ir čia net išvėdinus lieka kažkas keistai nuteikian- o vištos, pakreipusios galvas, karksi kaip kaimo čio − lyg prakaito, lyg kvepalų ar lūpų dažų, kuriais bobos arba stebėdamosi kalba: ko–ko–ko–ko? − o

64 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Daržas aitri tvarto šiluma atrodo kaip slapta žemės gelmių laiko, bet, kur buvę, kur ne, mes vis sugrįžtam čia karščio versmė; pjauti arba skaldyti ar kapoti ko (kartais − gaidžių − žiemos daržinė, kurioj visada pilna šiaudų ir galvų), ir čia yra pastovi sodybos gyvenimo vieta, šieno, mūsų išlandyto urvais, kaip laukinių žvėre- tokia pat likdama amžiams visų pirma per aitrų lių − tai tėvo prašomi pešti šieną vienoj vietoj mes žilvičių ar alksnių ar sakingą svaigų pušų ar eglių kartu padarom šituos urvus ir galim prasimanyti medienos kvapą, kurį lengvai supsto virš skiedryno visokių niekų, kurie tik čia ir tegali gimti; o vasaros ar nešioja visų metų laikų vėjas; arba kaip skarą daržinė tuščia arba trenkianti supelėjusio šieno ištiesia vasaros kaitra; plėkais, − jie turės būti išmėžti, kai rengsimės šie- − daržų negali užmiršti nei pavasarį, nei vasarą, napjūtei, lentų grindys perklotos, kartu išnaikinti nei rudenį, ypač rudenį, kai pakvimpa pernokusiais pelių lizdai ir urvai, tikras pelių rojus, pelynas, be- agurkais, kurie yra tarsi viso rudeniško permirkimo siveisiantis ten kiaurus metus, ir tas darbas mums kvintesencija, simbolis, ir vos tik vasarą pakvimpa yra toks smagus, kad mes su mažuoju broliu čia agurkais, į širdį duria ruduo; bet vasarą nenugali- galim sutarti kaip dideli: pelėms ne vieta nei šiene, mas kopūstų lapų ir kopūstinukų mėšlo tvaikas, nei po šienu, ir joms pasigailėjimo nebus! − o žiemos klaikus kaip nuodas ir mielas kaip branda; o, ne- šaltis, sušalę pakinktai, užlaužtos ratų ienos taip ir minėkit man daržų − tai amžino rūpesčio, amžino liks kaip pavasario laukimo simbolis; triūso, begalinio knebinėjimosi kaitinant saulei, − skiedryne sniegas pradeda tirpti anksčiausia, nežmoniškos kantrybės ugdymo vieta, nebenoriu nes pjuvenos, luobai, skiedros traukia mažiausius to prisiminti, nes perėjau ją nuosekliai, iškeldamas saulės blyksnius ir tirpina sniegą, ir atrodo, kad paskui į kitas veikimo sritis ir formas, o daržai skiedrynas niekada neužšąla, kad jis šiltas savy, ir dabar gali būt kaip kieno nors kito džiaugsmas ar kai mudu su tėvu pjaunam malkas, ir kai jis arba rūpestis, man tik − ridikėlių ir salotų pasirovimo aš kapojam žabus, kuriuos mama peikia ir keikia, arba šiaip pasistaipymo vieta, nes ten ir dabar taip ir mes, tiksliau, aš, paskui jai pastatau vasaros vi- pat kvepia augantys kopūstai, plasnoja kopūstinu- ryklą, ant kurios ilgainiui išstatom vasaros virtuvę: kai, galvas gaujom kelia jų vikšrai, o po ruduoti pra- kūrenk sau į sveikatą visą smulkmę, neteršdama dedančiais lapais mezgasi agurkai, aplink kuriuos trobos, kurią taip saugai; rąstų ir žabų krūvos guli dar govėdom varinėjasi bitės; kartais mėnesių mėnesius, mums visada trūksta

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 65 Kloniai I

− bulvienojais, kuriuos tik vėliau apipuola kolo- bet prižiūrėtosios, vejos iš dobiliukų, net žliūgės, radvabaliai, kuriuos kaip dryžuotas spanguoles ar nekalbant apie kitas; bet ramunių, dobilų, vėdrynų, raudonuosius serbentus (vikšrus) renkam į dėžutes sidabražolių, miglių pieva − tai ta pieva, kuri kve- su žibalu, kad patikimai nugaištų, amerikoniškieji pia pačia žeme, pačia vasara, pačia Lietuva, pačiu banditai atplaukė, mat, čia paskui savo bulves, iš džiaugsmu, − ką ir kalbėti, visa tai − tik dalys, kie- kurių mes padarėm visai padorius augalus, užėmu- kviena sava, netgi veranda ir ta turi savo gyvenimą, sius ištisus laukus, laukų laukus, ir pramaitinančius nekalbant apie aukštą ant tvarto, kur aš įsitaisau visas bulvininkų tautas; rugiai šnara, brūžindamie- palapinę ir skaitau knygas, ir aukštą ant namo, kur si varpą į varpą, akuotai susiduria ir tyliai čeža kaip ilgainiui persikrausto mama ir miega netgi žiemom modernioji mušamųjų muzika; o rugiagėlės kaip iki giliausios senatvės, kol girtos laisvės siautėjimo akys, o aguonos kaip Onutės skruosteliai dega iš baimė uždaro ją kambary apačioje; o aš žiūriu į tolo, gildydamos ar mažo, ar didelio širdį; klausyk, gluosnius palei mūsų alksnyną, kurie yra tarsi o kur dar kūkaliai, kur dar mažos mėlynos gėlytės, nuolatinio mano šuolio dangun atspirties taškas, į kurios būtinai turi patekti į puokštes, skinamas miškelius ir kylu, matydamas visas tas atskiras dalis mamai arba Joninių vainikams, kol dar pokarinė jau kaip vientisumą, kaip visumą, kaip sodybą, ilgą karta jas švenčia; o dirsės − juodi rageliai vietoj laiką buvusią man ne tik gyvenimo svarbiausiąja grūdų, sako, vaistai, už kuriuos galima gauti pini- vieta, bet ir pasaulio centru, Būties reprezentavimo- gų ir kuriuos su valerijonais, ajerais ir dar kažkuo si vieta. Ar būtų visa tai galima, jei tai nebūtų gražu? ragina rinkti pionierius, kaip susipratusius tuos daiktus vaistinėms atiduodančius veltui; irgi rugių 2001-09-02, 12.32. & Nuo ankstyviausios vilnys per laukus ir per širdį; vaikystės iki dabar ir − manau − iki paskutinio − o pieva pakalnėj, o pievos! − a, ką ir kalbėti: ge- atodūsio per mano gyvenimą ėjo, bus praėjusios riau nepasakysiu aš joms savo meilės, negu pasakiau knygos. Dabar mano svajonė susitvarkyti savo niekam nereikalingame „Pievų žydėjime“, pasakysiu mansardos (paskutinės − noriu tikėti − gyvenimo tik tiek: nėra vaikystės be pievų, ir ne tik man, – ir darbo vietos) biblioteką taip, kad joje būtų tik niekas Lietuvoj neturės vaikystės, jeigu Lietuvoj mano mylimos knygos, visa kita nutremiant rūsin. nebeliks pievų, laukinių pievų, natūralių pievų, nors Ten tegul dūla (jeigu neprireiks) visa, kas susikaupė labai gražios jos čia ir dirbtinės − melioruotosios, per gyvenimą, − ilgą laiką vienintelis mano turtas.

66 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Kloniai II

Trūkus vamzdžiams rūsys gali būti bemat užlietas, Kiek bibliotekų turėjau? Kitaip tariant, kokius kaip jau yra kartą atsitikę, bet kol kas nieko geresnio etapus praėjo mano biblioteka? Pirmas − mokyklos savo knygoms pasiūlyti negaliu. laikų biblioteka. Jai sukaliau specialias lentynas O, kiek kartų jos jau yra nukentėjusios! Dalis mūsų namų salone ir tai buvo mano džiaugsmo knygų buvo išvežta į Semeliškes ir suversta garaže, objektas: ir knygos mano, ir pats joms lentynas o aš per Seimą neturėjau laiko jų bent į kambarius padariau, ir turiu ką skaityti, ir kitiems parodyti, sukelti. Užtat daug knygų peršlapo ir supuvo, dalį turiu ką prisiminti ir kuo rūpintis. Mūsų sodyba, (kaip prisipažino vėliau) išnešiojo kaimynai. Labai mano tėvų sodyba, ilgą laiką buvo man pasaulio daug mano knygų iš privalomųjų „Minties“ egzem- centras nemaža dalimi ir dėl to, kad ten buvo mano pliorių, ypač plakatų ir atvirukų, pagrobė leidyklos knygos, mano biblioteka. dalininkai, kai po Nepriklausomybės paskelbimo Antras etapas − studentiškoji, Biržų, paskui prasidėjo leidyklos nuolatinės reorganizacijos, Medžiotojų gatvės laikotarpių biblioteka, tiksliau, mano buvęs kabinetas buvo išmontuotas, o knygos bibliotekos. Pagrindinė tebelieka Bazilionuose, kai suverstos į kieme esantį sandėliuką. Išsaugojau kurios knygos keliauja su manim kartu per „Tauro“ beveik viską, ką buvau sukaupęs Ministrų Tarybos bendrabučio kambarius, keliasi į Medžiotojų 45 pa- laikotarpiu, aspirantūroje ir studentaudamas. Netgi lėpę, važiuoja į Biržus, į Onuškį paskui žmoną, o žurnalus ir laikraščius. Juos − kad ir ne visus − paskui vėl susirenka Medžiotojų 45 antrame aukšte, buvau įrišęs, ir taip jie įgijo papildomo atsparumo kol išvažiuojam į Valkininkus. Iki tol knygos saugo- prieš laiko iššūkius ir invazijas. O mokyklos laikų mos kaip papuolė, daugiausia − siuntinių dėžutėse. knygos, ypač vadovėliai, visų pirma brolio ir seserų, Mat, aš gaunu iš namų siuntinius kone tol, kol tė- bei dalis žurnalų, neįrištų, ir šiandien tebėra mūsų vas pajėgia eiti paštan, − netgi Valkininkuose. Tie tėvų sodyboj ant aukšto. Gabalas tėvo veterinarinių siuntiniai − tai daugiausia kiaušiniai ir dar kokia knygų yra salono spintelėj. Tačiau pagrindinės, dar nors gėrybėlė. O dėžutės lieka, aš jas statau prie mokyklos laikais įsigytos knygos keliavo su manim, sienos vieną ant kitos ir į jas dedu knygas. Tada, pereidamos visus gyvenamosios vietos ieškojimo „Kultūros barų“ laikotarpiu, uždirbdamas jau šio- etapus ir − mano džiaugsmui − išlikdamos. Neturiu kį tokį pinigą, galiu leisti nusipirkti ne vieną ir ne jų sąrašų. Dabar jos pasimetusios rūsio netvarkoje, visai pigią knygą, ir jų mano kambarėly kaupiasi kiūto tarp kitų tarybinio meto leidinių. iki dominuojančios masės.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 67 Gynėjai

Trečia biblioteka yra Valkininkuose. Tąsyk sukomponuoju tikrai gerai, ir mano kambarys už- žmona nusiperka didelę juodą sekciją, kuri tampa sipildo nuo grindų iki lubų. Čia telpa ir rankraštinis paskui Džiugo bibliotekos svarbiausia saugykla ir archyvas, jam yra specialios lentynos palubėse ir dabar yra rūsyje kaip jo atminimo saugykla. Toje palei grindis. Per sieną virš stalo sukonstruojama sekcijoje Valkininkuose laikomos visos mūsų kny- speciali sekcija su skyreliais įvairiems rankraš- gos, kurios reikalingos žmonai mokykloje. O mano čiams, kad, sėdus ar prie vieno, ar prie kito stalo, kambarėly, aplink visas sienas iki pat lubų, − siun- galima būtų pasiekti ranka. Savo kūriniu esu labai tinių dėžutės, į kurias prikrauta knygų beveik taip patenkintas − jis ir gražus, ir patogus. Nors jį įgy- pat gražiai kaip normaliose knygų lentynose. Kai vendinti sekėsi labai nelengvai: mano meistriukas mes išsikraustinėjam, imu tas dėžutes su knygom apsigyveno pas mano mamą, ją visaip šokdino ir kraunu į sunkvežimį. (buvo visokių nikių pilnas), kol pagaliau pagamino Ketvirta labai praturtinta biblioteka yra Moks- detales, o tada, galima sakyti, apsigyveno pas mus ir lininkų namų laikotarpio knygų rinkinys. Tada iš šokdino jau mus, paskui pareikalavo didesnio, negu Ministrų Tarybos knygų kiosko gaunu nusipirkti buvom sutarę, atlyginimo, taip kad mes išsiskyrėm ne vieną tokią, kurios neturi galimybės pamatyti gana šaltai. Techniškai lentynos apdorotos buvo paprastų mirtingųjų akys. Mano kambary stovi juo- prastai, bet naudoti tiko. O salone, tikrai dideliame doji sekcija, žmonos ir vaikų kambary − siuntinių ir mus visus traukiančiame kambaryje, sukabinau dėžutės per visą sieną. Siuntinių dėžutėmis aplipy- pirktines su stiklais sekcijas, kurios buvo labai tos ir mano kambarėlio sienos, ir prieškambaris, ir paplitusios inteligentų butuose tarybiniais metais. knygoms vis tiek per maža vietos, jos guli ant grin- Čia sudėliojom visus lietuvių, rusų, vakarų rašytojų dų, aš jas dėlioju ir perdėlioju, vartau, rūšiuoju ir raštų rinkinius, mano knygas, filosofijos palikimo, tįsiu namo vis naujas. O vakarais su Džiugu skaitom literatūros palikimo rusiškus leidimus. Homero abi poemas, Vergilijų. Ak, taip. Koridorėly, antresolėje, laikėm laiškų aplankus Na, Kačalovo, paskui pavadintoje Teatro gatve, ir Džiugo piešinių daugiatomę kolekciją. Džiugo laikotarpio biblioteka − penkta iš eilės − užima kambary, kaip sakiau, kaupėsi jo knygos, žemėlapiai jau keturis kambarius. Mano kabinetėliui pada- ir kitas jam gyventi reikalingas inventorius. romi specialūs narveliai knygoms − tą idėją pasi- Šeštoji − Savičiaus gatvės biblioteka – užima imu iš siuntinių dėžučių koriavimo praktikos, bet du didžiulius per 100 kvadratinių metrų rūsio

68 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Vaizdas iš sodybos III kambarius ir visą mansardą − mano darbo kabi- muziejaus filialą į visuomeninę nuosavybę. Man netą, miegamąjį, o garso archyvas − ir sandėliuką. svarbiausia, kad visa tai nebūtų išdraskyta. Knygų yra salone, didžiojoj sekcijoj, yra žmonos Mano biblioteka mansardoj turėtų būt paskuti- miegamajame (jos specifiškai moteriškos knygos), nė. Numatau mansardos remontą, per kurį gali ir yra Semeliškėse ir, kaip minėjau, dalis dar Bazilio- turi būt pakeistas išplanavimas, iškertant išėjimą nuose. Ši biblioteka galutinio pavidalo dar neturi, ant stogo. Tačiau pati biblioteka − jos turinys − ne- nors mansardos knygos perkeltos nuo žemės į spe- labai keistųsi: čia būtų tik tos Nepriklausomybės cialiai pagamintas lentynas, šįkart jau ne dėžučių, metų knygos, kurios reikalingos mano didiesiems šįkart jau lentynų tipo sekcijuotas lentynas, o rūsyje rašto darbams − „Okupacijai“, „Sąjūdžiui“ ir „At- nuo žemės pakeltos į geležines galas žino kokioms gimimui“ − pabaigti. prekėms dėti darytas lentynas. Nieko, jos tinka ir Džiaugiuos, galėjęs gyventi su knygomis ir knygoms, tik atrodo ne kažin kaip. Didžiulės šūsnys knygoms iki tokio laipsnio, kad per jas, per rūpestį abiejuose kambariuose guli ant grindų plastmasi- jomis, išėjau į Išsivadavimą, o dabar jose ir per jas niuose maišeliuose, ir aš kol kas nežinau, kas ir kaip galiu kontempliuoti, kas ir kaip su mumis buvo galėtų visą tą turtą susisteminti ir deramai − priei- atsitikę, kaip ir ką patys darėm. namai − sudėlioti. Ir vis dėlto esu labai patenkintas, Su tuo susijęs dar vienas svarbus santykių su turėdamas šią patalpą, dėl kurios ne kartą buvau knyga aspektas, lydėjęs visą gyvenimą: knygų užpultas spaudoje, kol galų gale kadastre man įrašė turinio periminėjimas komplektuojant nuo moky- jas kaip nuosavybę ir dabar savivaldybė galėtų ką klinių rašinių ar konspektų, studentiškų tyrinėji- nors daryti tik teismo keliu. Iki tol aš susitvarkysiu. mų baigiant diplominiu, filosofijos knygų beveik O kadangi rūsyje yra stalas, ant kurio parašyta paraidiniu tyrinėjimu, o galų gale − anotacijom, Sąjūdžio programa, dorota Sąjūdžio švietimo recenzijom, apžvalgom ir panašiai. Tai svarbus programa, yra pirmasis „Atgimimo“ kompiuteris, darbas. Perskaityti knygą ir nepasidaryti išvadų, kopijavimo mašina, televizijos kamera, su kuria aiškiai formuluotų minčių pavidalu, − tai tik patirti pradėta Rytų Lietuvos televizija, perpirkta lenkų skaitymo malonumą ir bendravimo su autoriumi ir dabar marinama kaip Baltijos televizija, − žo- džiaugsmą. Padaryti apibendrinimus − tai interpre- džiu, yra Sąjūdžio relikvijų, aš labai nesunkiai visa tuoti knygos protą taip, kad jis taptų asmenišku tavo tai galėčiau paprašyti įtraukti kaip Nacionalinio protu. Todėl labai svarbu prisiversti knygą kokiu

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 69 Vaizdas iš sodybos IV nors būdu „apdoroti“. Aš perskaičiau nedaug knygų. ir mano darbo planas su padarytų darbų užrašais Bet visas arba bent jau daugelį stengiausi įvertinti 1990 metais – net iš vicepremjero kabineto. nors trumpomis pastabomis. Kiekvienas žmogus Užtat archyvai didžiuliai. Nenaikinau ne tik turėtų turėti savo knygų skaitymo užrašus ir juos grožinės savo kūrybos: kam nepatinka – tenežiūrie, kartkartėmis pavartyti: kad nepamanytų, kad per o man tai – mano vienatvės įveikinėjimo pėdsakai, daug perskaitė, kad neužmirštų, ką skaitė ir kodėl, vilčių ir svajonių pėdsakai, ir kol aš gerbiu save kaip ten ką rasdamas. nepriklausomą dvasią, negalėsiu ir nenorėsiu atsi- Intelektualo priederme laikyčiau savųjų 100 ar- sakyti, paleidžiant dūmais, nė vieno savo praeities timiausių širdžiai knygų bent jau sąrašą – kurios iš puslapio. Į publikavimą nepretenduoju. Tad koks jų, tavo nuomone, nusipelno garbės būti į tą sąrašą kieno reikalas, kad jie guli mano rūsy? įtrauktos. Žinoma, tai labai ryškus žmogaus intelek- Turiu studijų užrašus. Turiu darbo užrašus – tualinis veidrodis. Tačiau tas, kas bijo į jį pažvelgti, įvykdytų ir neįvykdytų darbų projektavimus, kaip ko gero, tikrai jaučiasi esąs nelabai gražus? jie gimė mano širdy ir galvoj ir buvo bandomi pada- Na, o „100 auksinių knygų“ turėtų būti kiek- ryti. Nuo Nepriklausomybės laikų nebeužteko užra- vienos nacijos rūpesčio savo vaikais elementari šų knygučių ir kalendorių, ir darbams planuoti bei forma. „Pasaulinė literatūros biblioteka“ ir kiti fiksuoti jų vykdymo eigą atsirado specialus aplan- palikimo leidiniai leidžia tikėtis, kad per 100 savo kas, dabar į bylas suleidęs apie pusšimtį didžiulių nacionališkai sąmoningo gyvenimo metų lietuvių aplankų. Užrašų knygutes beveik parengiau atiduoti bendruomenė jau subrendo ir pasirengė tokiam į Istorijos instituto archyvą. Nepriklausomybės lai- darbeliui. kų darbo užrašai tebus pas mane – juose yra daug 2001-09-03, 8.40. & Žinoma, kalbėti apie mano darbui būtinų detalių. Beje, ten yra ir intarpų – sąs- bibliotekas ir nieko nepasakyti apie archyvus, va- kaitų, bilietų, ikonografinės medžiagos – iliustraci- dinasi, būtų nepasakyti B, pasakius A. jos to, kokia vaizdinė medžiaga funkcionavo to meto Aš beveik nieko nesunaikinau iš to, ką rašiau ir erdvėje. Man tai labai svarbus laiko kvapo štrichas. parašiau. Na, išskyrus tuos eilėraščius ir dienoraš- Tą pojūtį patyriau jaunystėj, ir tik egzistencialistai čio puslapius, kuriuos sudeginau, bijodamas kratos galų gale atsakė į klausimą, kas jis yra. Be to, juk prieš tardymą dėl pistoleto. Dar gal yra saugumo iš- ir man labai įdomu, kaip atrodė Jono Meko ir kitų vogta viena kita dienoraščių knygelė, kaip pavogtas DP maisto kortelė ar asmens liudijimas.

70 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Tyrinėtojas

Sukaupiau nemažą laiškų archyvą, ypač ofi- Išlaikiau ir Teatro gatvės bibliotekos „korelius“, cialiųjų, daugiausia – susirašinėjimo su rinkėjais, nors jie vos vos nesupuvo (gerokai apipelijo) mano sprendžiant jų reikalus kaip Seimo nariui. Yra ir vasarnamio nevėdinamame garaže. Ir pirktines asmeninių. Kai kurie labai įdomūs. Tiesiog unika- knygų lentynas – jos vasarnamio mansardoj, tegul lūs, skelbtini kaip savarankiški kūriniai. ir be knygų, laukia savo naujosios paskirties. Yra mano piešinių ir tapinių archyvas. Nekal- Kažkada, kai pajutau žmogaus minties kūni- bant apie sūnaus vaikiškų piešinių unikaliausią jimosi daiktuose ir raiškos daiktais grožį (būtent kolekciją – nuo metų mažiaus iki pabaigos. Dabar į tai transformavosi mano „pagauti laiką“ aistra), auga anūkų piešinių rinkiniai. buvau susigalvojęs „Daiktų muziejaus“ projektą: Fotoarchyvą sudaro gal keliasdešimt tūkstančių eksponuoti kiek įmanoma daugiau daiktų plėto- kadrų nuo 1957 metų iki mūsų dienų. jimosi šakų. Antai kaip kito peilis nuo titnaginio Garso įrašai, daryti nuo 1987 metų, irgi talpina- iki šiuolaikinių jo mutacijų; arba kaip plėtojosi mi daugiau kaip dešimtyje lagaminėlių. vežimas nuo Egipto iki Mėnulio visureigio; arba Visa tai – laiko pėdsakai, kuriuos gaudžiau, kažko- radijo, televizijos, fotoaparatai ir pan. Ir tik Nepri- kios keistos jėgos vedamas. Jaunystės šūkis „užmušti klausomybė atvėrė akis: tokiam darbui įvykdyti laiką“ tapo šūkiu „pagauti laiką“ – užrašais, piešiniais, turėtų būt sukurta Pasaulio vyriausybė, o tokiam fotografijom, filmavimo aparatu (labai nedaug), garso muziejui išlaikyti turėtų dirbti 2–3 pasaulio tautos įrašais, autentiškais popieriniais ženklais. kaip Senojo pasaulio vergai. Tiesą pasakius, gaudžiau ne vien „popierinius Dar visai neseniai mąsčiau bent apie savo gy- ženklus“. Labai vertinau savo pirmąjį darbo stalą, venimo pertvarkymą taip, kad, pardavęs visus ir jis dabar stovi rūsyje, apsuptas mano pirmosios savo būstus, galėčiau pasistatyti namą kur nors bibliotekos lentynų, kurių neišardžiau, o pervežiau Vilniaus nuošalume su didžiuliais bibliotekai skir- čia ir tarsi toms sienoms kaltas įkurdinau rūsyje. tais rūsiais, kurio sekcijose (kambariuose) galėtų Gaila, neišsaugojau nė vieno fragmento siunti- būti įkurdinti ne tik mano, bet ir senelių bei tėvų nių dėžučių lentynų: tokio nieks nebuvo sukūręs ir senieji baldai: Tautgailių senosios spinta, lova ir nieks nebesukurs, nes ant kiekvienos tėvo ranka kraičio skrynia; tėvų 1938 metų stalas, kėdės, buvo išvedžioti adresai kaip meno kūriniai. Tik veidrodis, siuvamoji mašina; virtuvės savadarbis akyse dabar stovi, ir stovės, kol būsiu. komplektas iš staliuko, praustuvo ir taburečių;

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 71 Malkinė paskui mūsų kai kurie sugyventiniai, kaip pirmoji ir sako: tarnyba man pirmoj eilėj, jūs irgi iš to duo- sekcija (likus puselė), spintelė, „Aitvaras“ – pats ną valgot. O kai jau nebeištveria motinos puolimų, geriausias įrengimas pasauly, tinkąs ir poilsiui, ir baigia aiškiai: ša, boba, ką tu išmanai, užsidaryk miegui, ir baliui, ant kurio tiek puotauta su šutve ir tylėk sau. filosofų, dabar užsidariusių arba beprotnamy, arba Tylėti, žinoma, gali tik jis, o ne jo boba, ir jis Seime, arba užsiknisusių kur su studentais, o kai tikrai tyli užsidaręs ir kuičiasi savo buteliukuose, kurių jau iškeliavusių TEN. Ačiū Dievui, ir to jau pakeliuose, dėžutėse, ampulėse, tvarsčiuose ir įran- atsisakiau. Ir sutikau su mintim, kad visi tie man kiuose. Bet daugiausia – bylose. Mėnesio pabaigoj taip svarbūs ir įsigyventi čia leidžią daiktai eis su prasideda ataskaitų rengimas. Tėvas susikaupęs manim tiek, kiek aš juos vesiu su savim per laiką, vaikšto, išsidėsto visokias registracijų knygas, o o kai nebegalėsiu – kris į nebūtį, kaip krito begalė po to prisėda dviem trims dienoms, net pietums kitų daiktų, kondensavusių ne mažiau įdomų metą. nenoriai tepakildamas. Rašo jis ir rašo, kartais tik skaičiuodamas, kartais ir tekstus formuluodamas, 2001-11-01, 11.01. & „Tėvo pusė“ – raštinė, kaip rašo ant skiaučių ir ant gerų popieriaus lapų, ir mes ją vadinom, yra pakankamai atskiras pasaulis. per kalkę, ir su rašalu, bet dažniausiai – cheminiu Ir atskiras ne tik dėl to, kad į ją uždaromos durys, pieštuku, jis yra jo mėgstamas: neišsitrina, per kai kas nors atvažiuoja arba dar ir susirenka visa kalkę gerai atspaudą padaro. Kartais tėvas atsike- kupeta ir susėda ant suolo palei sieną, laukdami lia, pavaikšto, bet dažniausiai sėdi susikūprinęs ir savo eilės ir trenkdami visokiais kvapais – nuo net galvos nepasuka, kad ir kas ten pas jį įeitų. Po tabako iki vėjo su šuns prieskoniu; tėvas nemėgs- to būna rengimasis važiuoti į Šiaulius – vežti atas- ta, kad mes kaišiotume nosis, kai jis kalbasi su kaitas. Ataskaitų diena – tai visa diena Šiauliuos, žmonėmis, rašo receptus arba tariasi dėl išva- pas viršininkus, kurie ten barasi, pagiria kai kada, žiavimo. Mama, žinoma, nepatenkinta: apsileidi kokius nors lapus įteikia, bet šiaip tai ataskaitų die- tais mužikais, pripėduoja, prismirdina, o tu plepi, na nėra maloni diena, ilga diena, beveik iki nakties, kad tik nereiktų eit prie darbų – darbų namuos iš o grįžimas – tai jau džiaugsmas, ypač jei tėvas iš tiesų visada marios, ir tėvas iš tiesų nelabai prie portfelio gali ištraukti kokių nors bandelių, baran- jų veržiasi, bet jis turi nenuneigiamą argumentą: kėlių, sausainiukų ar dar ko nors: per ataskaitų tarnyba; ir tarnyba jam yra aukščiau visko. Taip jis dieną paprastai išmokami atlyginimai, ir, išdalijęs

72 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Arklys pirkinius (duona, mėsa ištraukiama iš antro kokio dabar jau nebežinau kur yra dingęs, ir mažąjį rašo- nors ar maišelio, ar krepšio), pinigus tėvas atiduoda mąjį, kurį labai greitai okupuoju aš ir kuris tampa motinai, dalį pasilikdamas sau. mano pirmuoju stalu, kilmingai stovinčiu Vilniuje, Na, po ataskaitų galima jau ir po namus pasidai- senamiesty, mano šlovingame rūsyje. ryti, darbų imtis. Kartais iš Šiaulių tėvas parsiveža Tėvo spintelė, kurios stiklai vežant kone visi kokį viršininką. Itin buvo mūsų sodybą pamėgęs sudūžta, dabar mano vasarnamy Semeliškėse: per- toks Melnikovas, rusas, labai prastai kalbėjęs, vieną dažyta taip pat baltai, ji turės priglobti mano anūkų kitą žodelį nutverdamas, lietuviškai, bet po Stalino „archeologines iškasenas“ – titnagus su pirmykščio mirties, Berijai stojus ir pasigirdus kalboms, kad žmogaus rankų darbo ženklais. Kitos dvi spintelės visus rusus, kurie nemoka lietuviškai, pakeis lie- tebestovi Bazilionuose, ir jeigu šeima nutars išlai- tuviais, Melnikovas taip uoliai mokėsi kalbėti, kad, kyti tėvų sodybą, jos ten ir liks kaip tėvo atminimas. po kiekvieno lietuviško sakinuko užsigerdamas, Tik be tų įrankių, vaistų ir tvarsliavos, tik su dalimi pakankamai greitai būdavo išvežamas, lietuviškai tėvo sukauptų knygų ir tikrai be tų virvelėmis suriš- taip ir neperžengęs bent kiek toliau buvusių kuole- tų šūsnių popierių, daugiausia kalkinių atspaudų, lių. Jis ir dingo kažkur, vis taip pat besimokydamas. kurie liko kaip tėvo ataskaitų dienų prisiminimas, Po tokių „mokyklų“ ar kitų panašių vizitų, o kartais liudijantis ano meto biurokratijos lygmenį ir po- ir grįžimų iš išvykų pas žmones tėvui būna sunkios būdį, ko mes, pagonių tauta, nemėgstanti rašyti ir dienos, jis vaikšto aplink gyvulius, padargus, po raštą saugoti, irgi nepasirūpinom apsaugoti bent daržus ir papievius negalingas ir tykus, motinai dalies atminimui. Ką peikti kitus – pats toks, net tyliai bambant: a, gerai, žinosi, kaip gert, – bet kai ta atmintis yra mano paties tėvo atminimas. negerumai apie vakarą praeina, ir tėvas prakutęs O kaip tėvas mėgo žvalgytis po savo spinteles! jau imasi planuot kitos dienos žygius, kuriuose su Ypač su įrankiais. Išdėstyti baltutėlėj stiklinėm metais vis daugiau vietos atsiranda ir man. sienom ir stiklinėm pertvarom spintelėj, nuvalyti Kartais tėvas važiuoja parsivežti vaistų, o ypač ir surūšiuoti, įrankiai spindėdavo nikeliu ar kuo ten džiugus būna, parsivežęs kokių naujų įrankių. nerūdijančiu, keldami kažkokį pagarbaus atstumo Kartais net baldų raštinei parsiveža – spintelių jausmą. Ypač aštrieji įrankiai – skalpeliai nuo ma- vaistams ir įrankiams, didelį stalą, vieną kitą kėdę. žučio votims operuoti iki didžiulio skrodimams da- Taip yra gavęs du stalus: didįjį raštinės stalą, kuris ryti, šakutės ir graibštukai operacijoms, kastravimo

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 73 Tėvas su Pauliumi technika, brutali ir iš pažiūros, ir iš esmės, tėvui, tėvas būdavo priverstas išvažiuoti, mes palaiky- beje, nekėlusi jokių negerų jausmų – bent jau po to, davom tėvo pusę, motinai jį ujant. Bet ir šiaip, iš kai Gruzdžiuose pirmąkart atliko tą operaciją. Ką esmės, iš principo, jautėm tėvo nesavanaudiškumą, darysi, vaikeli, reikia, sakė sykį paklaustas. Mačiau pasiaukojimą, pakylėtumą virš – tegul ir gražios eržilo užverstas akis ir daugiau nebenorėjau matyti. sodybos – kasdienybės, ir tai negalėjo nesėsti ir Beje, ir moliūgų operacijas, kurias tėvas darė karo širdin, ir protan, negalėjo neveikti, neformuoti arkliams, gydydamas išopėjusias nuo patrankų orientacijų. tempimo jų guogas, kad ir arklių gyvastį gelbėjan- Kad ne pati veterinarija, o kas su ja, rodė tėvo čias (atsimenu puikiai, kaip, nepajėgus išgydyti, kad santykis su knygom ir laikraščiais. Specialiųjų nepūtų gyva, karininkas nušovė vieną kumelę), – knygų turėjo apsčiai, jas mielai pirko, kiek tik galė- nenoriu nei prisiminti, nei matyti. Tėvo darbas ne damas, ir skaitė. Prenumeravo specialius žurnalus. man. O jam jis buvo tas darbas. Tai buvo jo darbas. Ypač mėgo visokias receptūrų knygas. Aš taip ir neatsakau netgi šiandien, kodėl tai buvo jo Bet su niekuo nesulyginamas buvo dėmesys darbas, kas jį ten traukė. Įtariu, labai įtariu, kad jis laikraščiams. Prenumeravo ir rajoninį, ir „Tie- buvo tik priemonė, kuria jis bendravo su žmonėmis, są“, ir „Švyturį“, ir „Mokslą ir gyvenimą“, „Mūsų gyvulių šeimininkais. Buvimas su žmonėmis jam gamtą“, mes prijungdavom „Lietuvos pionierių“, buvo malonus. Niekam nieko nėra atsakęs. Nedirb- „Komjaunimo tiesą“, „Jaunimo gretas“, „Tarybinę davo šeimai, nutraukdavo nuo mūsų, bet žmonėms moterį“. Mūsų namai buvo pilni laikraščių ir žur- atiduodavo viską – žinojimą, rūpestį, gerumą, laiką. nalų. Nuolat buvo radijo žinios. Paskui atsirado Užtat dvidešimties kilometrų spinduliu, net iš kitų ir televizorius. Tėvas ne tik išklausydavo ar per- veterinarinių apylinkių, važiavo žmonės (atsiradus skaitydavo žinias – jis jas išanalizuodavo. Ir kai automobiliams, tokie žygiai gerokai palengvėjo) pas jau aš pradėjau apsisprendinėti dėl savo gyvenimo Ozolą, ir Ozolas garsėjo visame tame apskritime, toj kelio, ypač bebaigdamas universitetą, mes visada padangėj kaip nepamainomas žmogus. Visi žinojo, pirmiausia, kai susitikdavom, aptardavom pasaulio kur jis gyvena, ir kad kelsis ir važiuos ir vidurnaktį, įvykius ir tvarką ir tik tada nusileisdavom į sodybą – jeigu tiktai reikės pagalbos. Pats galiu tai paliudyti. apeidavom laukus, pievas, pamiškes, tėvui tolydžio Mums buvo gera gyventi tėvo šviesoje. Kadangi gėrintis vasarojum ar kokiu medeliu. Tėvas gyveno daug kas iš didžiųjų darbų atkrisdavo savaime, jei už savo matomo horizonto.

74 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Vyrai dirba

Tėvas gyveno dar aukščiau. Nestudijavo jis filo- šaltas, krosnis jame pastatoma vėliau negu „tėvo sofinių veikalų. Sekmadieniais, kai mama išeidavo pusėj“ ir aš nuolat stirenu šalty (nuo to laiko esu į bažnyčią, jis sėsdavo prie savo latviškos Biblijos ir „šalčio žmogus“ – linkęs vaikščiot be šiltų marš- skaitydavo, nagu vesdamas gotiškas eilutes. Skaity- kinių, miegoti be apatinių rūbų, o jau apie kokias davo lėtai, kartais nė puslapio neperversdamas. Ir nors šiltas kelnes nė karto nebuvau pagalvojęs). galvodavo užsnūsdamas. Taip ir matau: sėdi, galvą Motina be problemų į mano kambarį gali įeiti tik ant Biblijos padėjęs, miega. Bet iki tolei jis buvo pasiimti bulvių: jos yra rūselyje po grindimis, o suradęs svarbią mintį. Ir palaimingai užsnūdęs. Už kad tame betoniniame rūsy nekristų temperatūra, lango žydint jazminui. durelės grindyse į rūsį visada pridengtos kilimėliu. Kai išsibaigia kas – bulvės, burokėliai, morkos, per 2001-11-02, 11.40. & „Motinos pusė“ – jeigu jau atlydžius mes su tėvu nukasam sniegus nuo kurio kalbėti apie „puses“ – yra labai aiški: tai virtuvė su rūsio lauke ir įnešam reikalingą papildą. iš jos išeinančiais šeimos interesais, kurie užkloja ir Virtuvėj motina viešpatauja kaip karalienė. miegamąjį, saloną, kuriuo palaipsniui tampa kam- Mes, žinoma, jai galim padėti. Dešimtmetis aš barys greta virtuvės, kai tėvas įsirengia raštinę ir iš mielai padedu jai plauti indus. Riebalai aptraukia šalto sandėlio ji tampa krosnimi apšildoma erdvia prausiamojo dubens („bliūdo“) šonus, paskui tenka patalpa, o iš dalies – ir mano kambarys, kuris iki ir indus, ir pačią plautuvę perplauti, bet pasibjaurė- tol būdavo visokių susiėjimų vieta; tačiau Pauliaus jimo tuo darbu nejaučiu, nes mama nuolat pagiria, gimimas, mano augimas ir pretenzijos turėti ats- ir tai mano vaikiškai puikybei yra labai svarbu. Bet kirą patalpą pamažu perdalija ir trobą, priverčia paskui kažkuriuo momentu aš sukylu ir indų nebe- tėvą pasistatyti, įrengti įėjimą iš vakarų pusės per plaunu: tegul plauna Laima – didelė merga, o tingi! gonkeles, šitokiu būdu išsprendžiant ir dar vieną Merga irgi purkščioja, ir tik Vidutės įsikišimas viską klausimą – kad seniai mužikai nevaikščiotų į raš- sustato į vietas: Laima iš tiesų nenori būti (pasiro- tinę (t. y. būsimąjį mano kambarį) per virtuvę. Iš dyti) tingine. Tačiau savo seserų mokyklos metais karto mano interesai sutampa su motinos, bet grei- neprisimenu šeimininkaujančių kartu su mama. tai aš ją tiek apriboju, kad triukšmauju dėl kišimosi Užtat motina taip ir liks nuolat besisukiojanti tame į mano reikalus netgi tada, kai ji ateina patikrinti, savo ruime, tame gana tamsiame šiaurės pusės ar aš miegu šiltai apsiklojęs. Mat, kambarys visada kambaryje, kuris praskaidrėja ir praplatėja, kai

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 75 Sodyba II gretimas šiaurinis paverčiamas salonu (anksčiau išsiaugintos mėsos užtenka; kartais tėvas parveža jis buvo miegamasis), o medinis aplūžęs prieangis veršienos, tada ji smaigstoma lašinukais ir kepama, nugriaunamas ir vietoje jo pastatomas mūrinukas, bet tai dažniau yra švenčių valgis; ilgainiui, kai iš kurio padaromas ir įėjimas (laiptai su stogeliu) įprantam auginti triušius, netrūksta triušienos – ją ant aukšto – ten tada pamažu pradedama kurtis mama išmoksta pagaminti ypatingai išmoningai, su popiečio poilsiui, paskui ir žiemos miegojimams visokiais prieskoniais ir padažais, – man geriausiai (kol nepaseno, mama itin mėgo tą šaltą orą po tinka šalta triušiena; apie vištas ir vištieną nėra šiltais patalais). ko kalbėti: jų galima nusignybti kada panorus, Mama nuolat dirba: sušilus, suplukus, kartais nes vaikšto jų kieme visas pulkas, tik pagauk, ant išsirengus, kartais net pikta, bet visada pakili, kaladės, čiaukšt kirvuku ir plikyk plunksnas (tėvas energinga, nepasiduodanti. Neišeina kas – žiūri, nenoriai kapoja joms galvas, kurį laiką, „komjau- aiškinasi, bando ir padaro savo. nuoliškų išbandymų metais“, aš bandau tai daryti, Yra kasdieniniai darbai: pusryčiai, pietūs, bet paskui irgi metu: galiu, bet kam man to reikia…). vakarienės. Yra tarpiniai užkandžiavimai arba Na, apie skerstuvių „balius“ irgi nėra ko kalbėti – tai nenumatyti užvalgymai, kai dėl ko nors griūva ištisos puotos, bet man nepatinka aitrus šviežienos įprastas šeimos ritmas. Maisto visada yra. Atsime- kvapas, ypač tie visi sluoksniuoti lašinukai su kopūs- nu, kaip ji verkė, kai neturėjo ką paduoti dar pas tais, spirgučiai, kraujiniai vėdarai, jie man dvokia, ir Joniškius gyvenant. Atrodo, ta trauma lydėjo ją skerstuves prisimenu kaip „kitų šventes“, bet kaimy- paskui visą gyvenimą, ir turėti valgyti, turėti kuo nai pagalbininkai mamos gaminiais neatsidžiaugia. pamaitinti šeimyną buvo jos didžiausias ir rūpestis, Vakarieniaujam dažniausiai kaip kas. Tarpais ir džiaugsmas. vaikai pamėgsta pieną su juoda duona, medum, Pusryčiams mes geriame baltintą kavą, kar- sūriu. Kartais mama įjunksta virti kokias košeles – tais arbatą (tėvas mėgsta baltintą), valgom duoną, tai manų kruopų, tai ryžių (tik neatsimenu, kad sūrį, sviestą, kokias nors šaltas mėsas. Kartais būtų buvus grikių kruopų košė). Verdamos įvairios būna ir rimtesnių valgymų – kopūstų, burokėlių grucės (aptrinti miežiai) ir miežinės košės (skaldyti su visokiais priedais, uogienių ir t. t. miežiai). Verdamos šilkinės košės. Mamos pasidi- Pietums – mėsos: šutintos, keptos, virtos; daž- džiavimas yra įvairios „cimės“ – morkų, žirnių, dar niausiai kiaulienos, nes auginam 2–3 kiaules, savo kažkokių daržovių saldžios košės kaip priedai prie

76 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Mama su Virgute dirba vištienų ar triušienų. Bet košės – dažniau rytais Kepami ir pyragai, bandelės, sausainiai. Aš ne nei vakarais. Vakarais apskritai nepersivalgoma, itin didelis baltųjų pyragų mėgėjas. Manau, kad ge- nors niekas nedraudžia valgyti, kiek nori ir ko nori. riau už juos yra bandelės su varške ir kad jos mamai Tiesiog nesprogstama, ir tiek. Tiesa, visom progom geriau pavyksta. Ji ir siunčia kiekvienu siuntiniu, pas mus galima valgyti šaltieną. vos ne iki Nepriklausomybės metų. Tai – kasdienybė. Galima būtų prisiminti visokius švenčių patie- Yra ir kasdienybės viršukalnės. kalus. Ir Kalėdų, ir Velykų stalai lūždavo. Ant Kūčių Visų pirma tai duona. Mama ją kepti pabando stalo būtinai turėjo būt nustatytas patiekalų skai- vos atsikrausčius į tą mūsų sodybą. Keletas kepi- čius. Tėvas iš daržinės atnešdavo šieno, padėdavo mų nelabai pavyksta – vienąsyk duona sukrenta po staltiese, o kai mes pavalgydavom, nunešdavo į blyną, kitąsyk sudega, bet po metų dvejų duona ir sušerdavo gyvulėliams. pasidaro kvapi, saldrūgštė, burnoj tirpstanti – net Velykų šventės, Velykų stalas kuo nors ypatin- mes, šiaip jau pagyrų nesakantys, reikalaujam, kad gu, išskyrus margučius, nepasižymėdavo. Bet kai duona būtų kepama, o ne perkama, ir tėvui tenka išmokom dažyti su juodalksnio žieve (margučiai pirkti ir maltis rugių, netgi sėti ir pjauti (važiavimai pasidengdavo juoda spalva, – galėjai gauti ir vašku į malūną – irgi vaikystės įspūdžių dalis). Mama pati dažytus, ir skutinėtus variantus, – mama labiau didžiuojasi ja, o kai kažkur apie tarybmečio pabaigą mėgo skutinėti), tai jau stalas šviesdavo iš tolo tokia ji ima dalyvauti ir kolūkio, ir rajono konkursuose lėkšte, kad gražu būdavo žiūrėti. ir laimi ten kažkokius prizus – kad ir juokdamasi, Tai vis mamos triūso ir kūrybos vaisiai. Kaip labai tuo patenkinta. Be juodos duonos, ji kepa dar mes pūkšdavom persivalgę, nutylėsiu. ir baltą – irgi nepaprastai skanią, saldžiarūgštę, Kad galėtų sukurti visa tai, motina turėjo organi- nesausą, bet ir nešlapiuojančią, kaip dažnai būna, zuoti „produktų parengimo“ darbus: rūpintis gyvulių tiesiog kažkaip natūraliai išaugusią iš žemės, duon- įsigijimu, jų maitinimu ir priežiūra, pašarų paruoši- kubilio ir duonkepės, tarsi visi tie trys padarai, mu ir t. t. Kai ji sakydavo tėvui, kad be jos sugriūtų mamos prižiūrimi, patys būtų auginę šitą stebuklą. visi namai ir mes vaikščiotume alkani ir plikom Motina stropiai prižiūri duonkubilį – ten rūgštis, bambom, nelabai perdėdavo: kaip sakiau, tėvas buvo kuri atsinaujina kaskart, kai užmaišomi miltai, ten labiau linkęs „tarnauti“ ir politikuoti bei mąstyti, rūgštis, kurią ji vadina „mano rūgštis“. negu ūkininkauti. Tačiau „suvadovautas“ jis dirbdavo

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 77 Mama ir tėtis kieme irgi kaip juodas jautis: ir pievas dviem karvėms bei Mūsų šeimą jau galima vadinti didele šeima. arkliui išpjaudavo, ir malkomis pasirūpindavo, ir Atrodo, motina už Paulių gavo kažkokias pašalpas gyvulius apliuobdavo bei apšerdavo, ir arimus ap- ar paramas. ardavo, ir javus bei bulves nuimti organizuodavo. Taigi, Laima. Gimė 1940 metais. Storulė, ponulė, Dirbo tėvas, bet mama, kaip ir visi vadai, nesikuklino kaprizas. Fotografijose irgi tokia: stovi pasipūtus, užakcentuoti savo nuopelnų mūsų bendruomenei. įsižeidus. Arba besišypsanti savo gražumui. Jai Na, užtat į daržus tėvo neišvarydavo. Čia jau pačiai labai patinka jos garbanėlės. Mes nuolat galėjo komanduoti tik žemesnio rango kontingentą. pešamės. Pirmas ryškesnis įspūdis – jos sąmoks- O labiausiai – mane. Nes buvau apsigimęs darži- las su šeimininkų sūnum Martynu, kuris dideliu ninkas, nevaromas ėjau dirbti ir eksperimentuoti, ir akmeniu perskelia man galvą. Iki tol dar ir niukina mes su motina čia daugiau sutardavom negu ne, ir iš į paširdžius. Antras – paskundimas mokytojai, vaikų aš daugiausia klūpodavau prie visokių augalų kad aš kažką ne tą piešiau. Trečias – paskundimas tarpulysvėse. Nė kiek nesigailiu: žemės jausmas iš motinai, kad aš tyčia čiužinėjau ant upelio, todėl ir ten persikėlė į širdį, paskui į protą ir dabar leidžia įlūžau. Na, žodžiu, mes nelabai sutariam. apie praeitį ir ateitį mąstyti taip, kaip nebemąsto Kai ji lieka klase žemiau, reikalai kiek pagerėja, daugelis, žemės rankom nelietę. bet aš niekada su ja neidavau į mokyklą kartu. Aps- O mama taip ir liko ta tarybmečio lietuvė mote- kritai su niekuo neidavau. Man geriausiai patikdavo ris, apglėbusi ir savo rankom iškėlusi savo sodybą eiti vienam. ar ir gyvenvietės namą, vyrui nuolat lažaujant kolū- Kiek normaliau ėmėm elgtis, kai ji išvažiavo ky – visai kaip mano tėvui, nors ir ne prie gyvulių, mokytis į Kauną, į Medicinos institutą, o ypač kai kaip teko jam. Ir tos moters vergystės ratai aiškūs: ištekėjo už Girlevičiaus ir paskui įsikūrė Skuode. troba, kiemas, arai. Kartais ir labai šviesūs visi. Mes su Liūdu gerai sutarėm, visada gerai nuger- davom – tuo klausimu didesnių pažiūrų skirtumų 2001-11-08, 18.00. & Kalbant apie tėvą ir mo- neturėjom, tad ir bendrauti su seseria galėjau per tiną, apie šeimą ir apie sodybą, nepasakyti nieko tą prizmę. Pagaliau ir ji, šeimos sutramdyta, darbo apie seseris ir brolį būtų ne nuodėmė, o tiesiog užspausta, buvo nors ir nervinga, bet darbinga – nesusipratimas. Nors tai ir ne memuarai. Tiesiog akių gydytojos darbas jai sekėsi, vaikai augo gerai, pati erdvės pilnatvė to reikalauja. močiutė padėjo vasarą juos laikyti Bazilionuose,

78 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) pačiai Laimutei sukantis po daržą ir sanatorijas gražuolis, bobos tikrai išsileisdavo pamačiusios. (turėjo kažkokią kraujagyslių ligą), – gyvenimas Buvo įsikalbėjęs būsiąs artistas. Stojo – netiko dėl ėjo greitai, iki pernai mirė vyras. dikcijos, pro sukąstus dantis kiek švilpė. Įstojo į Tada ji pakilo ieškoti gero naujo. Vilniaus pedagoginį – vyrų geografijoj ir fiziniam Bet tai būtų ne šių memuarų kalba. reikėjo. Greit susiėjo su kretingiške bendrakurse, Virginija, arba, kaip mes ją tevadinam, Vidutė, pasigimdė vaiką, išėjo į kariuomenę, o tuo metu gimė per karą, 1943 metais, mažutė, silpnutė, kly- žmona susirado kitą – pamaininį. Grįžęs vos neuž- kianti rugiuose, kur mes slapstomės nuo rusų ka- mušė, bandė dar gyvent, bet nebeišėjo abiem. Metė reivių, paskui spuoguota maudoma dubenyje mūsų mokslus, apsigyveno pas tėvus, susirado kaime Joniškių nuomojamame bute – vis tokia kažkur paną, kompaniją ir ėmė be pagirių gerti. Pasigimdė šonely, nuošaly. Ir plaukeliai tokie baltučiai, ir „ r“ sūnų. Bandė su ta žmona gyventi atskirai nuo jos neištarianti – eina ji paskui mus, du mokyklos pir- giminaičių. Neišėjo ir jai. Mindaugėlį prie Bubių su- mūnus, peštukus ir nenuoramas, dar ir tarpusavy važinėjo mašina. Tada brolis jau visai palūžo: gėrė, besidaužančius. Bet eina stabiliai, jokio papildomo bendraudamas tik su šunim. Prisirinko jų govėdą. dėmesio neprašydama, užbaigia mokyklą, įstoja į Po trisdešimties priėjo kažkokią ribą. Kas pakėlė – Šiaulių pedagoginį, į defektologiją (matyt, dėl savo nežinia. Gal motina, kuri naktim eidavo ieškot, kur defekto pati išgyvendama, nori padėti kitiems – tai guli nugriuvęs, gal vaistininkė, kurią paskui vedė ir vedamasis jos gyvenimo motyvas), parašo ir apsigi- gyvena dabar <...>. Dabar brolis neima nė lašo jau na disertaciją, paskui vieną po kito rašo vadovėlius, gal penkiolika metų: gyventi kur kas įdomiau, negu dirbdama dienom ir naktim. Neišteka. Pradžioj negyventi, o aš jau buvau ten pasižvalgyti, sako. dar bando, bendrauja tai su vienu, tai su kitu, bet Kol gyvas buvo tėvas, broliui išsivadavus, mūsų kažkas ne taip – ar per dideli reikalavimai, ar dar namai vėl buvo pasidarę šviesia sodyba. Brolis liko kas, bet ji prasitaria, kad jai svarbiau tėvai: kas labai šiurkštus, su motina dažnai elgiasi atstumian- juos prižiūrės, jei ji ištekės. Vis dėlto susiranda tokį čiai, bet ši, nuo gimimo pasikinkiusi jį prižiūrėti, ir vyrelį, dailininką Raimondą Trušį: iš karto kaip dabar kasdien verda pietus, jis atvažiuoja pavalgyt, sugyventinį, paskui kaip vyrą, bet pavardę savo aprėkia, jei ta ima verksnoti, ir išvažiuoja. pasilieka mergautinę. Taip ir pluša: rašo, kovoja su Gyvenimas – šeimos gyvenimas – sodyboje jau katedros klika (ją ir skriaudžia, kadangi yra mano pasibaigęs. Šiemet iš brolio išgirdau, kad sodyba – sesuo), prižiūri tą savo periodiškai užgeriantį vyrą, jo gimtinė ir ją reikia išsaugoti. Ką – negi jis čia beveik kas savaitę važinėja pas motiną, gyvenančią persikels ir ims gyventi, jei ne Tėvynei, tai bent per 20 kilometrų nuo Šiaulių ir prižiūrėdama ją Gimtinei? kaip vaiką, taip pat tvarkydama jau du – tėvo ir sesers vyro – kapus. Beveik kas savaitę paskambina SAULĖLYDŽIO K R I S L A I man: nieko, tik norėjau išgirst balselį. 2001-10-14, 11.30. & Buvęs pasaulis saulėtas Brolis Ričardas, o namie – tik Paulius (Paulius ir ir šiltas. Jame – raudonos žemuogės saulės įkai- Virginija – tai mamos romanas, dėl kurio tiek verk- tintame šlaite, geltonos purienos šylančiame kū- ta; ar mažiau dėl tų abiejų vaikų?), gimė 1949 metų dros vandeny, melsvos neužmirštuolės po senais gruodžio mėnesį, bet nukeliant kariuomenę užra- gluosniais. Pušų mišką veria saulės pluoštai, o ant šytas 1950 metų gimimo. šešėliuotų takų raitosi, kaip mes vadinam, geležinės Mūsų visų puoselėtas ir prižiūrėtas, kol kartą gyvatukės. Pušų viršūnės mėlynam danguje matosi visiems pasitraukus iškrito iš lovytės, susitrenkė beveik taip pat aiškiai, kaip ir žalios samanos prie galvą ir gavo „priemėtį“ – iki kokių dešimties metų jį kamienų. Kiek čia šviesos! tąsė traukuliai. Tada mes skubiai kišdavom ką nors į burną, praskėsdavom žandikaulius, kad į gerklę 2001-10-15, 10.20. & Tėvai vaikystės pasauly yra patektų oro. Ilgainiui priepuoliai baigėsi, bet jo patikimumo, tvarumo ženklai. Su motina einam į lepinimas ir išpaikimas liko visam gyvenimui kaip miškus uogauti – žemuogiauti, aviečiauti, span- „viską tuoj pat ir viską, ko noriu“ psichologija, kuri guoliauti. Prie ežero – kaitintis ir maudytis. Tėvas išvirto į gėrimą ir moteris. Brolis išaugo aukštas darda kažkur ratuose – rytų pusėn už Dubysos,

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 79 pietvakariuos Kelmę siekia, net nežinai, kur jis Ir vis dėlto saulės pilni lapai spindi mano pra- dabar: pakeliui koks žmogus perima ir nusiveža eity ir sujungia laiką, kai kiekvieną pavasarį beržų pas sergančią karvę, arklį. Mūsų sodyboj, ant sau- saulėtus lapus išvystu vėl. lėto kalno, apsupto žydinčių pievų, tėvas mažiau patikimas už motiną. Bet jis garantuoja kažką 2001-10-20, 9.03. & Mano tėvai iš sodybos kita – didesnę erdvę, kuri teikia mums jei ir ne pragyvena beveik savarankiškai: tėvo atlyginimas visą pragyvenimą, tai bent apskritai įgalina mus yra toks menkas, kad darbas jam tėra reikalingas čia gyventi. kaip teisė naudotis sodyba. Žemės yra apie 3 ha, ir tėvai (su vaikais) dirba čia kiaurus metus, sodinda- 2001-10-16, 7.28. & Ko esama tėvų sodyboj, kas mi didelius laukus bulvių, keturis penkis daržus, joj taip traukia, kad aš iki trisdešimties metų laikau pjaudami pievas, sėdami javus, juos nuimdami ją pasaulio centru, o ir paskui lekiu kiekviena proga, ir tik šitaip apsirūpindami duona. Tvartas pilnas ten ieškodamas nusiraminimo? kiaulių, yra karvė, kartais ir dvi, arklys, triušių. Pastovumas. Tai – ūkininko gyvenimas. Iš to sąlyčio su žeme Aišku, tai visų pirma mano tėvų buvimas ten. gimsta mano santykis su Lietuva, jos matymas tada Jie netgi fiziškai lieka tie patys, tokie pat. Nekalbant ir dabar ir netgi ateities įsivaizdavimas. apie nekintantį jų rūpestingumą: mama visada laksto aplink stalą, kraudama vieną už kitą ska- 2001-10-21, 10.16. & Mano vaikystės ir jaunystės nesnius valgius, tėvas siūlydamas mažą stiklelį. O saulė teka iš už kalnelių, ant kurių auga pušys, o ant paskui, kai jau tu išvykęs, atsiųsdamas siuntinį su kiečių iš tolo spindi rasa. Spyglių smaigalių ir žolės kiaušiniais, suvyniotais į vatą ir laikraštinį popie- rasos spindėjimas, lomose dar gulint šešėliams, yra rių. Ten, sodyboj, visada į dangų stiepiasi tavo so- toks gilus, kad aš visą gyvenimą savo vaikų ir anūkų dinti medžiai. Ten visada pievos su rūkais vakarais gimtinei vis ieškojau kalvotų pušynų ir pievų. ir kiemas su rasom rytą. Ten viskas virpa gyvybe ir niekas nesikeičia. 2001-10-22, 8.15. & Mano sodyboj žemė atsi- Tik kai miršta tėvas, kai mama jau nebekepa veria nuoga. Arimas – tai žemė be rūbo. Tik čia ją duonos, o ir barščiai, netgi mėsytė ant pietų stalo pamatai ir pajunti jos tikruoju, pirminiu būviu – su nebe tokia, tiktai tada sodyba pamažu grimzta į visais savo akmenukais ir akmenim, su piktžolių didįjį pokytį – į praeitį, nes yra jau kitokia. šaknim ir ražienom, su vabalais ir peliūkščiais, Ir tampa nostalgijos pasauliu. bet nepridengtą jokia žaluma ir net pasąmoningai traukiančią. 2001-10-17, 8.26. & Kodėl aš, vos nukreipęs O ką reiškia liesti tą atvirą žemę ranka, kvėpuoti žvilgsnį į mūsų tėvų sodybą, matau pavasarinius jos kvapą, matyti spalvas – nuo šviesios priesmėlio skaidrius saulės pilnus beržų lapukus? Tas vaizdas iki juodos, juodo slėnių juodžemio, visai erdvei virš toks ryškus ir toks pastovus, kad jis jau ir nebe arimų nusidažant skaidria prietemėle, nugenančia vaizdas, o vaizdinys, tikrovės formomis egzistuo- šalin nuolatinį žalsvą aplinkumos spindėjimą. jąs sąmonėje kaip vaikystės šviesaus džiaugsmo Niekur kitur neprieisi prie žemės taip arti ir taip troškimas. tiesiogiai, kaip sodyboj. Kaip ten, kur tu kasi, ari, Bet vos pabandau tuos šviesius lapukus prisegti sėji, sodini. Ir kiekvienas toks sąlytis su ja yra sąly- prie kamienų ir pamatyti, ant kokių medžių jie tis su savo praeities būtimi. Sąlytis toks daiktiškas, virpa, pamatau, kad tai mano neprigijusių berže- kokia daiktiška yra ir tavo būtis. Paskui jau viskas lių, kuriais buvau apsodinęs visą daržinę ir tvartą, išskysta į buities detales ir santykius, sudarančius lapukai. Tie medeliai, kurie nudžiūvo, kurie buvo sodybos gyvenimą su jos gyvulių maurojimais, nulaužti, paskui ir išarti, nuėjo nebūtin. žmonių kalbom ir tylom, su jos žiemom ir vasarom, Ar dėl to, kad šviesieji mano jaunystės beržų saulėmis ir lietumis. lapai yra praeities simbolis, jie ieško tokion pat Bet apačioj visų šių dalykų – prisilietimai prie absoliučion nebūtin nuėjusių kamienų? nuogos žemės, kurie net nesuvokti yra šventi tiek, kad net nesinori, kad kas kitas būtų šalia.

80 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Ar ne dėl to artojai aria vieniši? Tiesa, ir dienos dangus turi daugybę savo mėlio atspalvių – nuo mėlynos bedugnės iki vaiskumo. 2001-10-22, 9.09. & Šerkšnoti rudens daržai su Ypač turtingas debesuotas dangus. O! Kokio tik agurkų virkščiomis ir didžiuliais geltonais „sėkli- čia nesama intensyvumo – nuo miglelės prie pat niais“ agurkais… pažemės iki kamuolinių ir plunksninių debesų ir Sausos žirnių virkščios ant nulūžinėjusių alks- griausmingų juodų audrų. ninių šakelių… Bet nakties dangus galingesnis. Iš principo sti- Pomidorų nuo šalčio nuvirę juodi lapai su žaliais presnis. Ar ne todėl, kad dienos dangus – gyvybės, pomidoriukais, kur ne kur jau ir į raudonijimą gyvasties dangus, o nakties – mirties ir nebūties? palinkusiais… Kaip ten bebuvę, saulė ir mėnulis geriausiai Ir jaunų obelaičių lapai, daržo pakrašty šlaman- nusako tuos skirtumus. Jei ir negali į saulę žiūrėti, tys po kojom. tai bent jau kaip galingą tau palankų apglėbimą gali Visa tai kvepia drėgme ir vėsa, bet čia nešalta, justi ją su visais jausmo atspalviais, kurie niekada nes žemė atvira, juoda, traukte traukia kastuvą, ir nebus negatyvūs, atstumiantys. Saulės šviesa kaip tu tuoj sušyli, paskleisdamas oran dar vieną – gyvos gėris liejasi iš dangaus, nuspalvindama visą žemiš- žemės – kvapą, kurį rėmina tik balta pievos šarma. kojo buvimo įvairovę džiaugsmingom varsom ir jų sąsajom. 2001-10-24, 9.40. & Kiaulės gyvenimas visada Į mėnulį žiūrėk kiek tinkamas. Nei akys paskaus, buvo gero gyvenimo geras įvaizdis. nei nusibos po jo tamsias dėmes naršytis, bet kuo Dabar, kai kiaulės auginamos konvejeriu, pa- toliau, tuo labiau į tave liesis kažkoks negeras jaus- pildomai stimuliuojant jų kūną, tas gero gyvenimo mas – lyg kraupesys, lyg baimė, atmiešta begalybės įvaizdis menksta ir nyksta dėl pernelyg aiškaus šalčio ir šalia glūdinčios tamsos pavojaus, ir tau kiaulės paskirties gulti ant stalo kepsniu supratimo. per nugarą norom nenorom pradės pulsuoti šaltos Kas kita – ūkininko tvarto kiaulės gyvenimas. elektros srovės. Blogas plokščias veidas iš juodo Viena, dvi, trys, net vardais šaukiamos, auksiniuos dangaus žvelgia į tave tarsi numirėlio užspaustos šiauduos savo rausvus šonus virpindamos, jos šiltai akys, ir šiurpas kelia tave ir veja švieson, į namus, ir sočiai sau drybso kiaurus metus, apžviegdamos kur dar vis tiek jauti negerą to mirusio dangaus šeimininkę, jeigu ji pavėluoja su kibiru putros ar kūno veikimą. žalių žolių glėbiu vasarą. Saulė – dangaus gyvybė, mėnulis – dangaus Užtat ir kiaulės skerdimas kaime ilgą laiką, mirtis. Ar nuostabu, kad dienos dangus visų trokš- praktiškai iki tol, kol atsirado svilinimo lempos, tamas, o nakties – vengiamas. Nors nakties dangus nebereikalaujančios šiaudų ugnies, buvo ritualas galingesnis. su aiškiu simbolizmu, kuriame deginimas šiaudais Tai akivaizdu, kai jame nėra mėnulio arba jis buvo aiškus kiaulės apvalymas nuo jos kiaulišku- blyški kur nors nuošaly. O dangus spindi žvaigždy- mo, bet ir skerdėjų apsivalymas nuo susiteršimo nais. Tada, ypač rudenį, pamatai patraukliąją dan- kiaulės krauju, jo perėjimo iš gyvybės gyslose į gaus galią, sklindančią iš šaltų, tačiau spindinčių, maistą, čia pat dubeny garuojantį, paženklinimas gyvybės ženklus siunčiančių žvaigždžių, tarsi dar ir palaiminimas. negimusių, bet į mus artėjančių gyvasčių. Pagaliau skerstuvių rengimas ir jų valgymas – Žvaigždynai juodam danguje kelia ne baimę, kiek jose apeigiškumo! o nuostabą, kuri tolydžio išauga į pasigėrėjimą ta Visa tai dingo skerdyklose ir turguose bei par- prieš akis besiveriančia galybe, už kurios matomu- duotuvėse, kaip ir daug kas iš pasaulio sakralumo. mo – nematomas begalinumas, bandymas pasinert į kurį, pasiekti jį išveda tik į mąstymą apie tai, kas 2001-10-25, 11.00. & Kodėl ir šiandien mažiau už to matomumo, išveda į mąstymą apie būtį – ti- prisimeni ir nepuoli galvot apie nakties dangų taip, krąjį žmogaus buvimą. kaip apie dienos? Nors nakties dangus nepalygina- mai išraiškingesnis už dienos dangų! 2001-10-26, 10.17. & Kai man pasakė, kad sudegė mūsų daržinė ir tvartas, pasijutau priblokštas, lyg

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 81 išgirdęs apie artimo žmogaus mirtį. Nenuostabu: Keistą neveiklos būseną neša tas rudeninis šal- tai buvo mūsų sodybos pastatas, kažkas daugiau tas monotoniškas lietus. negu daiktas, tvirtai įaugęs į sąmonę kaip sudėtinė Bet kodėl neapima nyka, kaip tąsyk, kai stoja pasaulio dalis. lapkričio lietūs su įžambiais plikas šakas kapojan- Be to, po daržinės grindimis, ant kurių būdavo čiais šuorais? kraunamas šienas, žemėje užkasti gulėjo mano Ar ne todėl, kad, įvarydamas į save, leidžia pa- dienoraščiai, kuriuos paslėpiau nuo tarybinio sau- būti pačiam su savo dvasia ir kai ką nauja pajusti? gumo, kai sužinojau, kad manęs nesant jie buvo apsilankę pas mane bute – palėpės kambarėly, 2001-10-30, 9.57. & Vienas iš didžiausių vaikys- kuriame nieko nepaslėpsi. tės ir jaunystės džiaugsmų – didelė mūsų šeima, Kai važiavau namo žiūrėti, ar mano rankraščiai gyvenanti sodyboje ant kalvos tarp pievų ir miškų sudegė, važiavau daugiau negu į šermenis. horizontuose iš visų pusių, saulės nuolat nušviestoje Tėvas sumišęs vaikščiojo po nuodėgulių atva- sodyboje tarp žalumos vasarą ir sniegų žiemą. šyną – bričkelės ratai, motociklo griaučiai, sijų lie- Kai atsikeliam į tą sodybą – mūsų yra trys. kanos… Kas? Kodėl? Prastai įvesta elektra, matyt, Ketvirtas ateina ten, pačioje sodyboje: klykteli trumpas sujungimas… Mama pritarinėjo: žinai, kažkaip keistai, paskui jau piktai rėkia maudomas. kiek šlamšto tėvas buvo prikarstęs visur! Viskas pasikeičia! – tiek džiaugsmo gali atnešti Taip ir nuėjo į kapus mano tėvas, kaltę dėl gaisro viena gyvybė! nusinešdamas… Ir nors ta gyvybė, mūsų jauniausiasis brolis, į Ir tik dabar, visai neseniai, mama, jau nusenusi šeimos tolesnį gyvenimą įneša daugiausia skaus- ir nebegalinti saugoti senųjų susitarimų taip, kaip mo, iki tol, kol jis paimamas į kariuomenę, o grį- jie suprasti tada, kai buvo daryti, pasakė: sesers žęs išsiskiria su žmona, gyvenimas sodyboje yra vaikai ant šieno lauželį susikūrė, o kai pradėjo degti, gyvenimas džiugiam klegesy, atrandant vis naujus į mišką nieko nesakę pabėgo. gėrio ir grožio santykius, tegul ir per jaunėlio ligas Nepasikeitė mano požiūris į dabar jau vyrus, ir negalavimus ateinančius. anuometinius padegėjus. Didelė šeima yra ta aplinka, kurioje sparčiausiai Bet pasikeitė požiūris į tėvą: dar sustiprėjo pa- bręsta jaunų žmonių žmogiškieji ryšiai ir santykiai. garba tam tyliam daugiau savy gyvenusiam žmogui, Kaip atsilieps mūsų visuomenės kokybei ta taip ir nesulaužiusiam pažado neišduoti anūkų aplinkybė, kad didelė šeima darosi tik lietuvių man, savo sūnui. Net man. Nors tėvo pasitikėjimą buities XX amžiuje prisiminimu? turėjau. Kiek tokių garbės paslapčių guli Lietuvos ka- 2001-11-01, 15.52. & VASAROS LIŪTYS. Tai – puose? ne vasaros lietūs. Jie užeina tarpais, pagal tam tikrus dėsningumus ir trunka ne dieną ir ne dvi – 2001-10-28, 9.25. & Lyja rudens lietus – lėtai, savaitę, dešimtadienį. Kartais ir apskritai lietinga metodiškai, lašas po lašo, šuoras po šuoro krinta vasara pasitaiko. Žmonės turi įvairių pastebėjimų ar dulkia į žemę, merkdamas visą ją nuo medžių ir prietarų, pavyzdžiui, apie tris brolius verkiančius. viršūnių iki šaknų, iki gruntinių vandenų. Nykios Vasaros lietūs būtinai aptraukia pilkais debesim dienos, nykios naktys. Klevo lapai permirkę drimba dangų, kartais tokiais šaltais, šiauriškais, kaip žemėn ir kloja šlapiu kilimu atšlaites ir pamiškes, vėlyvą rudenį. eglės svyra vos ne iki žemės, ir nebandyk kelti tų Vasaros liūtys užklumpa staiga. Šviečia saulė, šakų, norėdamas praeiti – siūbtels visas šaltas du- kaitina – saulė žeme ritinėjas. Ir štai vakaruos – šas. Miglelė driekiasi virš dar neatšalusių saulėtų dažniausiai vakaruos – pasirodo juodas pakaušis. samanų aikštelių su asiūklių gijom ir paparčių Kyla grėsmingai, niaukdamas visą padangę, oras atvašynais, virš kurių – raudonos ožekšnio uogos. kažkaip įsitempia, pradeda vibruoti smulkiais gū- Nesinori niekur eiti, nesinori ko nors didelio siais, kol atlekia pirma banga, dar šilta ir sausa, o griebtis – vis po smulkmenėles, po daržinę ar daržo ten, vakarų pakraščiuose, jau tįsta iš juodo dangaus pakraštį. tamsūs vandens šuorai, pilku šydu artėdami visu

82 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) frontu, kol pagaliau užgriūva vandens lavina. Į sto- kiaulystė, kaip gamta tvarkosi su tavo aukščiau- gus kerta vanduo, neretai – kruša, trankosi žaibai, siais dvasiškumais, kuriuos manai tik tavo paties pralekia medžius laužydami sūkuriai, kartais ir nuosavybe esant! stogus nukeldami, duris išversdami. Nekalbu apie žaibus, kurie aižo medžius ir padeginėja namus – 2001-11-27, 11.00. & Vos tik iškrinta pirmasis tai jau ypatingi atvejai. Vasaros liūtis Lietuvoje – tai sniegas, aš pasijuntu geriau. Tegul jis tuoj pat didžiulio debesies išsilijimas, išsiliejimas didesnėj ištirpsta – ženklas, kad iš pilko dangaus jau gali ar mažesnėj teritorijoj, už jos taip pat šviečiant kristi baltas sniegas, yra kažkokio esminio gamtos saulei, kaip ji prieš pusvalandį švietė čia. pasikeitimo pradžia. O kai viską užkloja baltu- Vėjams ir griausmams nuskubėjus tolyn, čia dar mas, kurio neištirpina nė dar neatvėsusi žemė, palyja – sodriai, bet jau ramiai, lašai tyška į balas, ir ilgalaikis nusiraminimas ateina į dvasią, imi išmušdami burbulus, o pakraščiuose, žiūrėk, jau galvot apie darbų perspektyvą, apie naujus planus blaivosi, kyščioja saulės pluoštai, ir už kiek laiko ir darbus. Sakoma, kad vasarą gimusieji geriausiai jau tik vienas kitas lašelis teškena ant nuščiuvu- jaučiasi vasarą, žiemą – žiemą. Nežinau. Tačiau sių, drėgmės pritvinkusių medžių lapų ir pamažu vos iš pilko rudens dangaus iškrinta sniegas, man garuoja. darosi geriau. Ir drėgnas sniegas, rudenų pirmasis Pažvelgia saulė, vanduo žalumoj suspindi tūks- sniegas, ištraukdavęs iš pilkumos mūsų ir kaimynų tančiais atšvaitų, ir sodri žaluma akompanuoja vi- sodybas, per mano gyvenimą eina kaip koks šviesus sam tam pasibaigusiam vandens šokiui, palaipsniui palydovas. pati vėl užimdama dominuojančią padėtį. Vištos lenda iš pašiūrių ir, aukštai kilnodamos 2001-10-23, 11.28. & Mylėti – tai nebūtinai kojas, eina ieškoti lietaus sliekų ir kitokių vandens gyventi viename bute, bet būtinai – vienoj dvasioj. iškeltų gėrybių. Šunes rąžosi ir patenkinti laižo- Galima nenupirkti naujametinių dovanų, bet si – griausmai jau parėjo. Karvės šlamščia šlapią negalima nors kartą per metus nesuteikti nauja- žolę, sunkiai dūsuodamos iš uolumo. Šeimininkės metiško džiaugsmo: be jo mylima siela ima trokšti. pilstosi lietaus vandenį galvos skalbimui, pirties Dar baisiau yra pažadėjus džiaugsmo neduoti. pabaigoms. Neviltis yra tarsi meilės mirtis, ir jeigu tai ne mei- Gamta atsigavus vėl geria saulę. lės medžio viršūnės mirtis, tai tokios šakos, kurią buvus nei užmirši, nei kitom šakom užauginsi, 2001-11-04, 9.55. & Iš kur ateina bloga nuotaika? pridengsi – ji liks kaip tuštuma, viską pakeičianti Iš barnio tikrai. Iš netesėto žodžio. Iš kokio nors ir nesugrąžinamai atribojanti. pasakymo, kuris įskaudino tau brangų žmogų, o Miškai yra dangaus ir žemės meilės plotai, dy- atitaisyti to nebeįmanoma. A, iš daugybės žmogiškų kvietės – jų neviltis. negerumų, nejautrumų, skubotumų, egoizmų eina iš tavęs ir į tave bloga dvasia, bloga nuotaika, bloga 2003-06-12, 13.44. & Kaip traukdavo į tėvų energija. sodybą, ypač 1966–1976 metais! Tas dešimtmetis Bet dar labiau negu žmogiškasis žaizdras blogą buvo nuolatinių bandymų „pabėgti į namus“ virtinė. nuotaiką gamina gamta. Pabandyk tu gerai jaustis Ten buvo saulė, ten buvo erdvės, ten buvo žaluma, niūkų lapkričio rytą, kai net lietus nelyja, o debesys tavo medžiai, bet svarbiausia – buvo tėvai. Taip, kaip pelenų klodas guli ir ant stogų, ir ant širdies! aplinka buvo svarbu, ji buvo tavo vaikystės ir jau- Pabandyk tu šypsotis, kai šiaurės vėjas iš už kampų nystės fonas, ji negalėjo būt nebrangi. Ji traukia ir mėtosi drėgnais lapais, abejingai nurimsta, o paskui dabar. Bet ne magiškai. Ne savo vidumi, savo tos vėl svaido vakarinius varnų būrius, varinėja vari- vienintelės vietos esme, o greičiau estetiškai. Nes nius debesis, bet neduoda jokios vilties, kad rytoj tos vietos esmė – jau praeity. Tėvas seniai miręs. bent sniegas iškris. Motina tupinėja, užmiršdama ką dariusi prieš porą Ir užtenka tik žvilgterti saulei. Kad ir pro de- žingsnių, nuolat verkdama dėl praėjusio gyvenimo, besų kraštą. Ir dvasia nušvinta, tarsi kas būtų dėl gyvenimo skriaudų, dėl mirties baimės (turbūt). kokį šviesos šaltinį kur po plaučiais įjungęs. Tikra Visa tai taip nesiderina su gyvastim trykštančiu

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 83 buvimu čia, šitoj sodyboj, iki šiol, kad pagalvoji dviratis klimpsta ir traukia prie žemės. Ateina jie parvažiuot – ir sustoji. kaip keliai į istoriją – kai kartu su Boruta, Kudaba pats visai dar jaunas trankeisi lietuviškais Balta- 2003-09-18, 9. 49. & rusijos TSR kaimų keliais ir keleliais. Ar ne geriau – kaip valai trupinius nuo stalo – kaip tada, šiandien supranti Borutą, vakare rūkui kylant sė- – kaip rudeniop rytą nuo šeimos nakties kvapo dintį gonkelėse priešais rugių lauką ir kartkartėmis aprasoja langai, gurkštelėjantį raudono vyno? – kaip, galutinai budindamiesi, tingiai šnekasi Kokie vieškeliai ves į praeitį tavo vaikus ir anū- tėvai, kus? Pilki – asfalto? Ar dar labiau plieniniai? – kaip į kambarius pamažu skverbiasi šviesa, Kai prieš akis iškyla baltas vieškelis, žinau – tai bet taip ir užslopsta, pilko dangaus atkirsta nuo mano nerimo pilnatvė. savo ištakų, – kaip daržas kvepia vandeningais agurkais, o 2005-05-15, 15.07. & Mano keistas buvimas laukai – bulvėm, šiame pasaulyje: gyventi dabar, nedelsiant, bet – paskutiniai obuoliai pūva žolėj ir augina mels- nenustojant trokšti ir aiškintis, kaip tai turi būti vas pelėsių akeles, daroma, kad atitiktų galutines šio pasaulio sanda- kažkur toli migloje loja šunelis, loja su tokiu ros ir tikslų tiesas. įsijautimu, Iš čia – nuolatinis nuo pat pradžių iki šių dienų kad gyvasties džiaugsmas jame užgožia visas politikos ir filosofijos susipynimas ir rungtyniavi- kitas jo prasmes, mas, tarpais dominuojant vienai, tarpais – kitai, rytas kaip visada, kaip tada – bet visą laiką ir visada vienai kitą sąlygojant, sekant ir prižiūrint. 2003-10-26, 8.48. & VIEŠKELIAI. Iš čia ir visi mano pralaimėjimai – ir filosofiniai, Balti vieškeliai, kurie man balti jau vaikystėj, ir politiniai, ir visuomeniniai, ir asmeniniai. Visuo- dabar grįžta į mane dar baltesni. menėje, kuri niekada negyveno pagal galutinius Tada jie nėra tokie gražūs, tokie iš paslaptingų tikslus, kuriai buvo lemta mano politinės veiklos tolių ateinantys, į kuriuos traukia ir į kuriuos aš, laikotarpiu pergyventi santvarkų virsmą, aš nebu- ant dviračio kritęs, lekiu, patirdamas tikros ke- vau reikalingas ir iš esmės, ir konkrečiai. lionės džiaugsmą. Tada jie dar neturi to istorinio Ir vis dėlto du darbus padariau: sukūriau na- išmatavimo, kurį įgyja iš Buračo fotografijų senuose cionalinės leidybos sistemą ir atkūriau nacionalinę „Naujosios Romuvos“ komplektuose ar „Lietuvos valstybę. albumo“ puslapiuose. Tada jie dulkėti, kaip už O tai, ką dariau ir kaip dariau, tautos nebuvo Dengtilčio malūno, ar purvini, kaip išvažiuojant nesuprasta ir atmesta, buvo atmetinėjama ir naiki- iš Auksučių, – rudo vandens balom nukloti, ir iš- nama arba vagiama tų, kurie norėjo ko kito – savo važiuoti pro jas – tikras menas. Tada jie atšiaurūs, trumpalaikių užmačių ar tikslų naudos. dardant šaltam sunkvežimy, trankomam smulkaus Negaliu jų labai kaltinti ar savęs niekinti – ne- grublėtumo ar bangų, likusių nuo greiderio lygi- kovojau už savo sampratas taip, kaip jie kovojo už nimo. Vieškeliai ir keliai pilni jausmų ir pajautų, savąsias: man vis atrodė, kad tai taip menka, kad nuotykių ir minčių, įvykių ir vilčių – gyvi kaip pats būtų niekinga tam eikvoti jėgas. Todėl faktinė mūsų gyvenimas. Jei atidžiau į juos pasižiūrėsi, prisėdęs tautos gyvenimo pusė priklauso jiems. Tačiau esmi- pagriovy kaip pavargęs keleivis. nė – man. Dabar dar labiau, negu bet kada anksčiau. Betgi dabar jie ateina balti ir per vaikystę ve- dantys į istoriją, per istoriją – į begalybę. Baltieji 2006-08-14, 17.41. & Laikas baigti. Nes galo ne- mūsų vieškeliai. Vaikystės – įsiremią kažkur į Pa- bus. Kaip ir norui gyventi. Jeigu jau pačioj jaunystėj šiaušę vienoj pusėj, Pakapę – kitoj, iki kurių taip neatsispiri traukai prisiminti gražesniuosius gyve- ir nespėta nuvažiuoti, tiems vieškeliams taip ir nimo epizodus, ką kalbėti apie vakaro valandas? liekant neišsipildžiusių vilčių ar neįvykdytų užmojų Bet ateina metas, kai pasidaro aišku, kad – ne- vieškeliais; saulė kepina juose, prakaitas varva, paisant nieko – reikia baigti. Man irgi pretekstas

84 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) yra: prisiminimai apie jaunystę – tai prisiminimai Tačiau kai į kiemą išėjau pavakariu, tie nupli- apie mūsų sodybą ir mūsų šeimos gyvenimą joje, kinti plotai buvo taip kažkas nauja mamos gyventų tuose dviejuose trobesiuose ant kalvos Bazilionų namų peizaže, kad aš supratau: nubrėžiau ribą. miestelio pašonėje. O gyvenimas ten užsibaigė. Gyvenimas nuo šiolei čia bus gyvenimas be tėvų, Tiksliau – prasidėjo kitas. gyvenimas po tėvų. Kiek ilgai mes čia rinksimės, Jau pusantrų metų, kai palaidojom ir motiną. užklysim – kas žino. Bet tai jau bus kitas gyveni- Dėl visokių biurokratinių trukdžių negalėjom api- mas. forminti sodybos brolio vardu, ir nors jis kone kas- dien čia, o Šiauliuose gyvenanti sesuo kas savaitę 2007-02-03, 19.09. & Dar viena paskata baigti – atvažiuodavo čia apsikuopti, pašerti dviejų namų man ką tik suėjo 68 metai. O dar svarbiau – pernai kiaurą parą saugančių šunelių ir palaistyti gėlių pradėjau savo Didžiąją knygą, kol kas vadinamą kapinėse, namai buvo labai ir labai be žmogaus – „Laikai“. Tai sakmė apie vieną gyvenimą, nutįsusį tarp dangaus ir žemės. per keletą istorinių laikotarpių, tačiau prasidedantį Be teisiškai patvirtintos nuosavybės šiandien iš tokio gamtinio uždarumo, kad pats stebiuosi to niekas nesijaučia šeimininkas. žmogučio, paskui – ir žmogaus – atkakliu noru išsi- Tuos metus namai gyveno visiškai savarankišką veržti už savęs ir nugalėti ne tik save, bet ir pasaulį. gyvenimą: kambariuos viešpatavo ir namų, ir lauko Tai iš esmės autobiografinė knyga. Ne be išmo- pelės, kiemo žolės kilo iki juosmens, krūmai užgulė nių, bet didžiuma – autobiografinė. Gal ir ne visai langus, o kaštonai šakas nuleido ant žemės. Namas tokia, kokią norėjau parašyti tada, kai eilinį kartą beveik dingo žalumoj. pradėjau ir nebaigiau. Kaip, beje, ir šitas „Retros- Mama vis virkavo, kad brolis, jos jauniausias pekcijas“. Kaip visą „Dienoraštį“ – užrašus šitai ir arčiausiai gyvenęs vaikas, nė tako neprapjauna, knygai, pilnus visokių spragų. takelius senu dalgiu ji turinti prasikapoti pati. Bet – Ar besuspėsiu? kitaip teisybę pasukus – motina nė nenorėjo, kad Nežinau. kas nors prie jos tvarkos pirštus kištų. Visą gyveni- Norėčiau į ją sudėti ne tik gyvenimo tėkmės mą svajojus turėt savo namus, savo trobą, ji dešimtį pajautas, įvykius, faktus, norėčiau į ją sudėti ir metų po vyro karaliavo viena, pamažu prarasdama savo supratimus, savo svarbiausias mintis apie gyvenimo džiaugsmą bet neprarasdama gyvenimo gyvenimą. noro. Ir jis, atrodo, stipriausiai rėmėsi jos galimy- Todėl kartu su knygos (aš ją vadinu sakme) pra- bėmis čia palaikyti savo tvarką. Gamtos ėjimas ant džia rašau ir jos pabaigą – tokią sugrįžimų į ištakas namų buvo nebyliai pripažįstama jos tvarka, nors mozaiką su jų inspiruojamomis mintimis. takelius ir darželį po langu ji atkakliai ravėjo iki pat Ten gal ir perkelsiu savo čia bandytus rašyti paskutinio rudens. „pabaigos etiudus“. Jie bus kitokie nei čia, aišku, Mes irgi buvom susitaikę su tuo nekomentuo- bet gal ir geriau. Čia gana. Užtenka. jamu motinos pralaimėjimu prieš gamtą, kuri šiuo Pagaliau negi galima išeiti viską palikus čia? atveju reiškė ir jos pralaimėjimą prieš laiką. Bet kai Turiu gi pasiimti su savim kai ką ir ten, į aną pusę, neliko motinos, o aš vos neįgriuvau į žolėse pasi- kad kas nors žemiška šildytų tarp šaltų žvaigždžių. slėpusį rūsį, griebiau pjūklelį ir išpjoviau visus ant rūsių išaugusius šalčialankius. Paskui nupjoviau ke- 2007-02-03, 19.24 letą slyvų, negyvai užgulusių mano mylimą kriaušę. Sesuo su vyru darbą pratęsė, nukirsdami dar kelias šakas. Atsivėrė vaizdas į pievas ir miškelius. Į kiemą galėjo įsisukti vėjai.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 85 Daiva VAL A NČIENĖ Nuo Meškinės iki Kipro. Potėpis Juozo Marcinkaus paveikslui

Nuotraukos iš autorės archyvo

Jau pavasarėja, nuo stogų smagiai teška tirps- susigėdusi, kad guliu štai šitaip lovoje vis negalė- tantis sniegas. Turėtų būti labai linksma, nes su dama pasveikti. Svečias prisės ant taburetės prie kiemo vaikais tarėmės plukdyti popierinius laive- mano lovos, uždės ant karščiuojančios kaktos savo lius mažyčiuose upeliūkščiuose, pašėlusiai greitai vėsią ranką, nusišypsos ir neskubriu judesiu iš čiurlenančiuose nuo žiemą vikšrinio traktoriaus vatinuko kišenės ištrauks rausvą obuolį ir keletą sustumdytų pakelės vėpūtinių. Bet aš jaučiuosi saldainių. „Pasveiksi, o tuomet ir vėl atlėksi į san- labai blogai, ir ūmai apėmęs džiaugsmas staiga dėlį“, – ištars. Mat, lėkdavau ten dažnai, norėdama dingsta, kaip tas sniegas, pavasario saulei vis mei- tos jaukios šnekos išgirsti ir iš kišenės traukiamos liau glostant žemę. Mama rūpestingai guldo mane paslapties patirti. Tuomet pakils, persimes keletu į lovą – kasmetinis gripas nepamiršo užsukti… sakinių su tėvais ir, linksmai mirktelėjęs, išeis į Baisiai bijau įsisirgti. Kai tėvai išeis į darbus, liksiu pavasario vėjo bučiuojamą kiemą. Net pakilsiu beviltiškai vieniša, prigirdyta aviečių ir liepžiedžių iš patalo, kad pažiūrėčiau pro langą, kaip kresna arbatų, pakišta po pūkiniais apklotais, išprakaita- figūrėlė žingsniuoja sandėlio link. Pasveiksiu taip vusi ir nelaiminga. Grįžusi iš lauko mama pakeis pat staiga, kaip ir susirgau. Dabar jau greičiau, nei drėgnas paklodes, iš Elvyravos bus pakviesta ba- tikėjosi tėvai. Toji kišenės „vaistinė“ bus padėjusi. Ir bytė ligonei prižiūrėti. Taip slinks sunkios dienos tos gerumu spindinčios akys. Ir kad mane aplankė, su karščio priepuoliais. Būsiu tokia silpna, nepajė- tarsi neturėtų kitų rūpesčių. gianti ištiesti rankos ir paimti puodelio su arbata. Šis epizodas iš mano vaikystės giliai ir visam Atvyks ir išvyks greitoji su rūpestinguoju daktaru laikui įstrigęs atmintyje. Liudijimas apie žmogaus Galiniu. Ir kai ponaitis gripas jau bus susiruošęs rūpestį, meilę ir atjautą, tokią suprantamą tais palikti mane ramybėje, o aš, bejėgė ir išsekusi, gerais vaikystės laikais ir tokią retą dabar. Taip gulėsiu lovoje, lauke išgirsiu balsus. Vienas jų bus pradedu pasakojimą apie šviesios atminties reto tėtuko, o kitas… Tuomet į duris nesmarkiai, beveik gerumo Žmogų Juozą Marcinkų iš Meškinės kaimo. švelniai pasibels, ir kai mama paprašys tą beldžian- Tai jau tikrai mane bus ištikęs širdies (ne)pakan- tįjį užeiti, ant trobos slenksčio išvysiu netikėtą kamumas, kad aš taip visą amželį nešiojuosi joje man svečią – Pašiaušės dvaro svirno sandėlininką, tą atminties relikviją. Į galvą lenda įkyrios mintys mano vaikišką širdį jau kadais užkariavusį Juozą apie iškilius, labai nusipelniusius ir garbingus mūsų Marcinkų. Aiktelsiu iš džiaugsmo ir netikėtumo, tautos žmones. Ir kuo toliau galvoju, tuo aiškiau

86 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Zofija ir Antanas Staponkai Meškinės kaime suprantu, kad greta pastarųjų yra ir buvo daugybė užaugino keturis vaikus – dvi dukras ir du sūnus. negarsių, neiškilių kasdienybės herojų, tyliai ir Vyresnysis, Petras, iškeliavo laimės ieškoti į Ameri- kantriai dariusių gerus darbus, – juk negalėjo visi ką, ten ir liko. Jaunesniojo, Juozo, visas gyvenimas į miškus išeiti. Kažkam reikėjo žemę arti, vaikus prabėgo tėviškėje. Daug mokslo ragauti neteko. Apie auginti. Ir tuomet menamos praeities tamsumos 1915 m. Pašiaušėje veikė mokykla, kurioje buvo tik virsta šviesa, pergale, malone, dovanoja viltį ir įkve- keturi skyriai. Tai tiek ir tos mokslo šviesos buvo pia drąsos nesutikti, kad „anie“, suprask, tarybiniai įgyta. Baigiamuosius egzaminus reikėjo laikyti ne laikai, neaugino ypatingų asmenybių. Bet tai tik savoje Pašiaušės mokykloje, o Bubiuose. Tokia buvo „naujųjų apaštalų“ kuriama migla. Jai išsisklaidžius to meto tvarka – kad nebūtų „korupcijos“. Mokėsi dar aiškiau išryškėja veidai „to laikmečio“ žmonių, Juozas labai gerai. Labiausiai sekėsi matematika, niekada ir jokiomis aplinkybėmis nenustojusių gražiai rašė ir puikiai skaitė. Mokytis labai norėjo elgtis garbingai ir dorai. ir toliau, tačiau nebuvo galimybių. Jau kolūkio Toks ir mano herojus – Juozas Marcinkus iš laikais nuolat važiuodavo į įvairius kursus. Vienas Meškinės kaimo. Jo asmenybės esatį, ne kažkada iš liudijimų – šeimos išsaugotas gyvulininkystės buvimą, o būtent esatį darganotą spalio penktadienį fermų vedėjų kursų pažymėjimas, išduotas 1953 m. padėjo dėlioti jo įstabioji dukra Zofija Staponkienė Į Marcinkų namus užeidavo daugybė žmonių, kai- (Marcinkutė) ir žentas, ilgametis Šiaulių krašto mynų, net ir iš tolimesnių kaimų, nes „tėtė buvo žurnalistas, kultūrininkas Antanas Staponkus. Toje labai raštingas“. Tam raštingam ir atjaučiančiam pačioje sodyboje, dabar Meškinės gatvė 4, kurioje žmogui tekdavo skaityti gautus laiškus, visokius 1908 m. ūkininkų Elenos ir Mykolo Marcinkų šei- kitokius popierius, kam nors iš giminaičių parašyti. moje gimė Juozas Marcinkus. Namo, kuriame jis Ne visi žmonės tuo metu buvo raštingi. Niekada nei išvydo pasaulio šviesą, nebėra. Likę tik pamatų vienam nėra atsakęs. Negailėjo savo laiko, kad tik akmenys. Pagarbą praeičiai, proseneliams, sene- kitiems padėtų, patartų. Todėl Juozą Marcinkų visi liams ir tėvams puoselėjantys dabartiniai sodybos gerbė ir juo labai pasitikėjo. šeimininkai akmenų niekur neišnešiojo, paliko kaip Mama Joana Gorytė (1919–2008) buvo kilusi iš brangų praėjusio laiko liudijimą. O mama pasodino netolimo Juškaičių kaimo. Kartkartėmis ji atvykda- putino krūmą. Šalia senosios sodybos 1956 m. buvo vo pas Marcinkų kaimynus Papreckius, kurie buvo pastatytas dabartinis namas. Elena ir Mykolas Joanos giminės. Taip ir nusižiūrėjo ją sau į žmonas

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 87 Juozas Marcinkus

Juozas. „Labai graži moteris buvo mama. Darbšti, turėta nuosavybė: gyvuliai, žemė, padargai, užde- rūpestinga ir protinga. Nors pati buvo labai prisi- damos nepakeliamos pyliavos. Pašiaušės kolūkis rišusi prie namų, mažai kur išeidavo, bet tėtuką sukurtas 1949 m. Ponia Zofija puikiai atsimena visur ir visada išleisdavo“, – prisimena dukra Zofija. senelio Mykolo Marcinkaus žodžius, kad reikia Žmogui dažnai kyla klausimų, kaip jam elgtis kiek įmanoma slėpti grūdus, „nes badu visi išmir- blogio akivaizdoje. Kada reikia užpuolikui atsukti sim“. Zofijai tuo metu buvo septyneri metai, bet ji kitą skruostą ir dar melstis už jį, o kada – nepasi- prisimena tą laikotarpį kaip tremtį savoje žemėje. duoti, protestuoti, gal net imti į rankas kalaviją. Joje šeimininkavo ir „tvarką darė“ svetimieji, pade- Žmonijos istorijoje būta daug drąsių kovotojų, dami savų kolaborantų. Labiausiai žmonės gailėjo karių, lygiai kaip ir šventųjų, kurie, griūvant civi- iš tvartų tempiamų gyvulių, ypač arklių ir karvių. lizacijoms, giedojo savo grigališkuosius choralus. Juozui Marcinkui, kaip raštingam žmogui, teko Vienodai galima pasirinkti vieną ir kitą variantą – prievolė surašinėti žmonių turimą turtą. Nugirdęs kaip vertinsi. Bet yra ir trečias kelias, kai negalima iš valdžios, kada į vieną ar kitą sodybą atvyks „pri- nepasirinkti, likti tuščiomis, tik su pačiu savimi. rašyti“ į kolūkį, įspėdavo žmones. Pastarieji tomis Kitaip tariant, likti abejingam. Arba tūnoti baimė- dienomis išvesdavo, išvarydavo gyvulius miškan, je – „kad tik manęs neliestų“. Arba pasirinkti būti tikėdamiesi, kad atvykę valdžios atstovai, nieko kai- žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis. Šį kelią, kaip me ar sodyboje neradę, išvažiuos. Aišku, kad ilgai savaime suprantamą doriausiam žmogui, pasirinko taip tęstis negalėjo. Tarybinė valdžia atrado būdų, Juozas Marcinkus. kaip priversti žmones stoti į kolūkį. Jau vien žodis Pašiaušėje, kaip ir visoje Lietuvoje, išvargu- Sibiras ką reiškė! O dar nepakeliami mokesčiai – jų sioje nuo karo ir okupacijų, 1947 m. pradėti kurti nesumokėjusi, į Sibirą buvo išvežta Bikauskų šeima. kolūkiai. Daug kur kaimo žmonės į kolūkius buvo Žentas Antanas Staponkus prisimena Juozą suvaryti gąsdinimais ir prievarta. Steigiamuosiuose Marcinkų pasakojus, kad šis buvo pasiųstas sura- susirinkimuose su valdžios atstovais kartu būdavo šinėti ūkininkų, priverstinai tapusių kolūkiečiais, ginkluoti stribai, vadinamieji liaudies gynėjai. gyvulius. Tarybinė valdžia jį net seniūnu paskyrė. Kaimo žmonėms buvo sakoma, kad labai palengvė- Kratėsi žmogus šio „titulo“ kaip įmanydamas. siąs gyvenimas, jeigu visi dirbsią kartu. Žmonės Tačiau suėję kaimynai ėmė prašyti, kad Juozas suprato melą. Iš ūkininkų buvo atiminėjama visa sutiktų, nes, anot jų, „tik tu mokėsi su ta valdžia

88 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Portfelis ir įpareigojimas susišnekėti“. Teko nusileisti ir tapti seniūnu. Pas šeimas, kurias buvo ruošiamasi išdanginti į Sibirą. ūkininką sodybon eidavo stribokas, koks nelemtas Paskui ėjimas pas tuos žmones, Kneižius, Valan- žmogus, būtinai nešinas šautuvu, milicininkas ir čius, Bekerius, Valiulius ir kitus, ir perspėjimas ūkio surašinėtojas. Tas procesas vykdavo vieną du apie jiems gresiantį išvežimą. Taip ne viena šeima kartus per metus. „Nuėjom pas Ignacą Valančių išvengė tremties. Nes buvo įspėti, išėjo, pasislėpė gyvulių surašyt. Visa trijulė. Aš šnibždu Ignacui, tomis vežimų dienomis. Tai nuoroda į neva „mažai kad jis tuodu užšnekintų, trobon pakviestų, pavai- galintį“, o iš tiesų tai tokie gilūs prieštaravimo tuo- šintų „velnio ašarom“. Tuomet lendu į tvartą, o ten metinei makabriškai santvarkai ženklai, vis iš naujo gyvulių – kaip prie Smetonos – keturios karvės, šeši gelbėjantys pasaulį. Darsyk – nepaisant nieko, o tik paršai. Pareinu, tiedu jau smagūs, o popieriuje – klausantis savo sąžinės balso. viena karvė ir pora kiaulių, kaip „prie ruso“ reikėjo.“ Vis dėlto kolūkis Pašiaušėje buvo įkurtas. Štai jums žmogaus dorybė ir sąžinė – negalėjo iš- 1949 m. visi norintieji ir nenorintieji neišvengė ko- duoti kaimynų, nes kartu augę, gyvenę. Vieno krau- lūkiečių likimo. Gyventi reikėjo, prisitaikyti reikėjo. jo, vienos šaknies. Argi tai ne šventumo įrodymas. Tarybų valdžia „į dantis nežiūrėjo“: buvo nusavintas Biblijoje pranašas Jeremijas, priešams apsiautus turtas, o nepaklusnieji arba „buožės“ išvežti į Sibi- gimtąją Jeruzalę, simboliškai išperka savo protė- rą. Toli nuo tėvynės atsidūrė Giedraičių, Balčiūnų, vių žemę, nors pats jos nei ars, nei akės. Danijos Bikauskų, Sadauskų, Narbutų, Šimkų, Karyznų šei- karalius, nacių okupacijos metais užsikabinęs ir mos. Ne visiems ir grįžti buvo lemta. Juozui Marcin- nešiojęs geltoną šešiakampę žvaigždę, paniekos ir kui, raštingam ir galvotam žmogui, įkūrus kolūkį, pasmerktumo žymę, taip parodė šaliai ir naciams, keletą mėnesių teko dirbti to kolūkio pirmininku. o svarbiausia, žydams, tik simbolį, užuot telkęs Niekas neklausė, ar nori. Ir vėl atmintyje išnyra Vy- ginkluotą pasipriešinimą. Balio Sruogos, Olivje tauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ Mesiano ir kitų menininkų kūriniai, gimę koncla- pagrindinio herojaus, pirmininko Vaitkaus, kurį gerių košmaruose, irgi yra atsakymai į niekšybės nuostabiai suvaidino aktorius Donatas Banionis, paslaptį kartu su kiekviena ten pasidalyta duonos dilema. Gudraujantis, kad išliktų, apimtas nervo, rieke ar geru žodžiu. Lygiai taip yra Juozo Marcin- sugeltas kančios, skriaudos, pažeminimo ir istorijos kaus (ne)surašyti gyvuliai, nugirsti atėjūnų ir savų primestos nežmoniškos realybės. Kažin ar ne taip „šviesaus rytojaus kūrėjų“ pokalbiai apie ūkininkų pat jautėsi ir Juozas Marcinkus, visomis išgalėmis

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 89 Pažymėjimas stengęsis nusikratyti šio posto. Juk galų gale žino- į vieną Pašiaušės kolūkį, Juozas Marcinkus buvo me, kad 1949–1950 m. Lietuvos miškuose dar vyko paskirtas dirbti fermų vedėju. Tas pareigas ėjo aršios partizaninės kovos. Laisvės gyventi taip, dvidešimt metų. Dukra Zofija prisimena, kaip tėtis kaip iki okupacijos, nebeliko. Buvo diktuojamos įsisodindavo ją, devynmetę mergaitę, ratuosna ir negailestingos taisyklės, pagal kurias teko išmokti veždavosi kartu į fermas ir tvartus. Nusavintuose gyventi. Išlikti žmogumi buvo sunkiausia. Mano tvartuose Elvyravoje, Kiaulakiuose, Dauginiuose, Elvyravos babytė Bronė Lapinskienė sakydavo: Rimšiuose, Spitkiškėje buvo auginami veršeliai, „Mišką išgyventi naktį, valdžią išgyventi dieną. Ir viščiukai, rankomis melžiamos karvės. Nors tai tiems, ir aniems turėk ką paduoti“. buvo dabar jau kolūkio nuosavybė, žmonės dir- 1949 m. Pašiaušės apylinkėse buvo įsteigti net bo labai sąžiningai, nuoširdžiai ir atsakingai, lyg trys kolūkiai – Pašiaušės, Kantučių ir Dauginių. tie gyvulėliai ir paukščiai jų pačių būtų. Dorai ir Tai todėl, kad tuose kaimuose gyveno stiprūs atsakingai užauginti gerų šeimų vaikai kitaip ne- ūkininkai, turėję geros derlingos žemės, miškų, mokėjo ir negalėjo. Tėtė dukrai visada sakydavo, gyvulių. Stovėjo puikiausi dideli ūkiniai pastatai, kad žmonės yra labai geri. Vis minėdavo Marijoną, tvartai, jaujos. Vienus ištrėmus į Sibirą, iš kitų Feliciją ir Bonifacą Peleckius, Eugeniją Bikauskai- atėmus turtą, buvo galima kurti kolūkius. Dažnai tę (Žukauskienę), Janiną Šimkutę. Jis rodydavo patys buvę sodybų šeimininkai tapdavo už darba- dukrai, kaip jie su meile ir atsidavimu atlieka savo dienius, t. y. beveik veltui, dirbančiais kolūkiečiais. darbą, taip mokydamas suprasti, kad kiekvienas Pavasariais sugrobti gyvuliai dėl pašarų trūkumo darbas yra garbingas. „Tėvelis visada buvo mano vos laikydavosi ant kojų, neretai gaišdavo iš bado. Mokytojas“, – sako Zofija Staponkienė. Juozas Žmonės nešdavo net nuo šiaudinių stogų nupeštus Marcinkus jam patikėtas pareigas ėjo su meile, šiaudus kolūkio fermų gyvuliams, dar neseniai atsidavimu, negalvodamas, kad kolūkio nuosavybė buvusiems jų pačių nuosavybe. Reikėjo juk ištverti yra neverta sąžiningo darbo. Jis nesigėdijo to, ką tokią moralinę skriaudą ir dvasines kraujosruvas. darė, atvirkščiai – rodė atsakomybės pavyzdį. Tai Prisimenu, kaip Elvyravos babytė nuolat virdavo kaip vieno gyvenimo kronika, kai žmogus priima linų sėmenų nuovirą ant savo virtuvės krosnies ir sprendimą „nestovėti po medžiu“. nešdavo į fermą kolūkio veršeliams, kad šie nedvės- 1966 m. vadovauti Pašiaušės kolūkiui buvo tų iš bado. Kai 1950 m. trys kolūkiai buvo sujungti paskirtas naujai atvykęs pirmininkas Vytautas

90 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Juozas Marcinkus

Jaras, turėjęs ne tik puikių organizacinių gebėji- Ševeliovienės – veidai, papuošti šypsenų. Darbo mų, bet ir labai savitą požiūrį į žmones, istorines sąlygos sandėlyje buvo tikrai kenksmingos. Miltų peripetijas, valdžios sanklodą. Jis pasiūlė Juozui dulkės kasdien nuguldavo drabužius, plaukus, vei- Marcinkui atsakingą sandėlininko darbą. Taip dus. Jų pilni būdavo ir žmonių plaučiai. Tie šventi nuo 1966 iki 1984 m. pastarasis dirbo sandėlyje. žmonės net nekėlė klausimo, ar kenkia jiems tos Grūdus laikė, malė, ruošė sėjai sename mediniame miltų dulkės, ar ne. Tai buvo kasdienis neišvengia- dvaro sandėlyje su įvažiuojamuoju taku ir didelėmis mas procesas, vėliau tapęs negalavimų priežastimi. mūrinėmis įspūdingomis arkomis. Šiandien tik jos Juozas Marcinkus sandėlyje dirbo ilgus aš- ir belikusios. Dar iš vaikystės prisimenu ypatingą tuoniolika metų. Išėjęs į pensiją dar dešimt metų sandėlio atmosferą, ore tvyrantį malonų malamų neatsisakė šių pareigų. Vis dėlto 1984 m., būdamas grūdų kvapą, visur skraidančias, žmonėms ant 75-erių, jis išėjo į taip vadinamąjį užtarnautą poilsį. drabužių, veidų ir plaukų gulančias pilkšvai baltas Žentas Antanas Staponkus prisimena, kad Juozui dulkes, nuo „petkaus“ ir „fuktelio“ sklindantį beveik Marcinkui tai buvo nepakeliamai sunku. Kasryt migdantį garsą. Ir tarp aruodų tarsi gerąjį burti- jis atsikeldavo tokiu pačiu laiku, kaip ir eidamas į ninką vaikštantį ir visai šiai siurrealistinei garsų tarnybą, apsirengdavo, užsidėdavo kepurę su sna- ir kvapų simfonijai diriguojantį Juozą Marcinkų. peliu ir išeidavo per daugelį metų sumintu takeliu Prie sandėlio durų nuolat privažiuodavo maišais tarp sodo medžių. Ilgai taip stovėdavo ir žiūrėdavo pakrauti arklių traukiami vežimai, kuriuos pasitik- Pašiaušės dvaro link. Į tą pusę, kur diena dienon davo miltuotas sandėlininkas. Vėliau, jau sumalus tiek metų buvo eita. Ir nuolat būdavo kupinas grūdus, „furmonai“, t. y. vežikai, atrodydavo lygiai vilties – gal užklys koks žmogus, galbūt kažkam, taip pat – miltuoti. Laikas sandėlyje tarsi buvo ypač jo vietoje dirbančiam, reikės patarimo. Ką sustojęs visomis prasmėmis – tie patys žmonės, ta tai reiškia, supranta ilgą gyvenimo ir darbo pa- pati aplinka, tie patys padargai, tas pats ritualas – tirtį turintys žmonės. Darbas staiga atplyšta kaip sumalti miltus gyvulėliams šerti kolūkio fermose. paskutinis sieninio kalendoriaus lapelis. Metai Buvo ruošiami grūdai pavasario ir rudens sėjai, pasklinda po vieną ir nukloja atminties grindis. Ir džiovinami ir saugomi jau iškulti. Atmintyje iš balz- nepatikrinsi juk, neišmatuosi kaip kokio radiacijos gano sandėlio ūko išnyra dviejų Juozo Marcinkaus lygio žmogaus jausenos, netekus to įprasto, kasdie- pagalbininkių – Kazės Giedraitienės ir Eugenijos nio voverės rato. Jis sustoja. Tampa taip tuščia be

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 91 Giminės. Juozas Marcinkus sėdi pirmas kairėje jo. Bandau įsivaizduoti, ar Juozas Marcinkus kėlė gimtadienio dirbęs istorinių aplinkybių nulemta- sau gyvenimo prasmės klausimus. Galbūt, bet šio me kolūkyje, buvęs Kelmės rajono teismo tarėju, žmogaus unikalumas – meilė kitam žmogui, darbui, išliko atmintyje kaip doros ir taurumo simbolis. supančiai gyvasčiai, pasauliui. Susirenka vienon krūvon tie išmėtyti kalendoriaus Dukra Zofija Staponkienė, pati Mokytoja iš pašau- lapeliai, susimaišo. Ant vieno jų – Antano Sta- kimo, tėvą laiko didžiausiu savo gyvenimo Mokytoju ponkaus prisiminimas: „Einam abudu su uošviu į visuose gyvenimo horizontuose. Kad ir bendravimas pašiaušį pievos pjauti. Kai atvažiuodavom vasaro- su kaimynais – Giedraičiais, Papreckiais, Valančiais, mis per šienapjūtę, mane visada vesdavosi lankon, Pociais ir kitais. Papreckiai šeštadieniais užkurdavo mat buvau labai geras pjovėjas. Paupys apsemtas. pirtį. Ateidavo pypkutę papsintis Giedraitis, atšlub- Tuomet parodo man vieno medžio pusėn, paskui čiodavo Pašautvelniu vadinamas eigulys Pocius, su nuveda ranka ratą kito medžio pusėn. „Nuo to iki lauktuvėmis skubėdavo Marcinkus. Kaimynų susibū- to nepjauk, ten Papreckio gabalas nuo pat Sme- rimai visokiomis progomis ar be jų buvo tarsi apeigi- tonos, o iš kitos pusės – Gembutienės, ne mūsų, nis ritualas, suartinantis, sutelkiantis, įprasminantis tegu taip ir lieka“, – Marcinkaus nurodymas. Nors būtį, nutolinantis buitį. Žmonės dalijosi išgyvenimais, buvo tarybiniai laikai, šieną karvutei teko šienauti naujienomis. Kažkas turėjo galimybę klausytis „Ame- iš griovių, kad užtektų per žiemą. Ir žemė buvo rikos balso“. Buvo aptariamos naujienos, gyvenimo nusavinta, bet žmogus laikėsi senųjų susitarimų, realijos. Kaimynystė buvo tolygi draugystei, beveik nerašyto Garbės kodekso.“ giminystei. Šių suėjimų siela buvo Juozas Marcinkus. Ant kito – Zofijos Staponkienės, mylimos ir my- Kai prisimenu tuos kasdienius kaimynų ritualus iš linčios dukters: „Išėjo iš mūsų Tėtukas 1989 metais. savo tolimo vaikystės lango, aplanko nenusakomas Jau būdamas silpnas ir gulėdamas ligoninėje per jausmas, kai tau leista atidaryti kaimynų duris ir būti radijo tašką išgirdo Tautišką giesmę. Kai atsargiai priimtai vidun kartu su visais, kurie tik ateina. Bar- paklausiau, ar supranta, kokia tai melodija, jis gailais, Gyliais, Baranauskais, Nyderiais, Kraujeliais. vos girdimu balsu kartojo: „Ir šviesa, ir tiesa mūs Net pavardės su skoniu ant lūpų... žingsnius telydi.“ Dar išgirdo ateinančios laisvos Taigi Juozas Marcinkus, visų jį pažinojusiųjų Lietuvos balsą, su džiaugsmo ašaromis ant skruos- ypatingai gerbtas žmogus, tarnavęs Lietuvos ka- tų.“ Portreto sudėlioti gal ir nepavyko, bet keletas riuomenės ulonų pulke Kėdainiuose, iki pat 75-ojo potėpių ant balto laiko lapo liks.

92 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Rodyklės

Viskas buvo jau kažin kada susakyta, padaryta. Nors jau du dešimtmečius Dalia gyvena Niko- Tu tik atkartoji. Savais žodžiais, savu balsu. Post sijoje, Kipre, ji nuolat grįžta į Lietuvą, kur gyvena illa verba. tėvai, draugai. Keliai ją parveda ir į Meškinę, senelių Kodėl tad nuo Meškinės iki Kipro. Kipras – sodybą, kurioje – nenukertamos šaknys, maitinan- 2 510 km. Taip įrėžta nuorodoje prie sodybos. To- čios jos gyvasties medį. Jos padeda išgyventi svetur, dėl, kad gyvenimo keliai nuo senelių ir prosenelių kitoje kultūroje, ieškant sąsajų tarp lietuviškos namų Meškinėje į Kiprą nuvedė Juozo Marcinkaus tapatybės ir nelietuviškų išgyvenimų. Kiekvienam anūkę Dalią Staponkutę, rašytoją, eseistę, vertėją, žmogui, o ypač kūrėjui, atsidūrusiam ilgesio ir kultūrologę, 2019-ųjų metų mokslo premijos užsie- nostalgijos labirintuose, tai labai svarbu. Kaip toli, nio lietuviams laureatę. Nuo 2017-ųjų metų Dalia bet kartu arti yra nekasdieniai žmonės, taurinantys redaguoja Pasaulio lietuvių bendruomenės žurnalą mūsų gyvenimus. Tvirta šaknis nuo Juozo ir Joanos „Pasaulio lietuvis“. Baigusi filosofijos studijas Sankt Marcinkų per Zofiją ir Antaną Staponkus iki Dalios Peterburgo universitete, susiklosčius asmeninėms Staponkutės. Nuo Meškinės iki Kipro. aplinkybėms, ji išvyko gyventi į Kiprą. Ten ne tik sukūrė šeimą, bet įsitvirtinusi pradėjo dėstyti Eu- ropos universitete Kipre. Kartu Dalia Staponkutė dirbo įvairiose tarptautinėse organizacijose. Viena iš jų – Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Rašytoja ir mokslininkė yra apgynusi daktaro disertaciją iš anglų kalbos ir komparatyvistikos srities. Taip pat ji yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, žinoma tinklaraštininkė, prozininkė. Verčia literatūrą iš anglų ir graikų kal- bų. Viena iš žinomiausių Dalios Staponkutės knygų „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. 2015 m. ši knyga buvo paskelbta „Kūrybiškiausia knyga“, o 2016 m. tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu pripažinta „Metų knyga“.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 93 Jūratė FORMANSKĖ Ką byloja Kalinų sodybos akmenys ir medžiai?

Nuotraukos iš Kalinų šeimos albumo

Kaip ir kasmet, rugpjūčio pradžioje Bazilionų kriaušėmis ir obuoliais apkibusios sodo medžių miestelis laukia šventiškai nusiteikusių kraštiečių. šakos, spalvingi jurginų žiedai prie senosios klėties Susitikti, pabendrauti ir prisiminti jaunystės laikus ir kiemelyje. O iš senosios Kalinų trobos atvykėlių sugrįžta seniai po Lietuvą ir pasaulį pasklidę buvę pasitikti išeina Janina Kalinaitė su broliu Henriku moksleiviai, mokytojai, Bazilionuose dirbę žmonės... ir sūnėnu Gediminu, iš tolo sveikinasi Henriko 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais. Kraš- žmona Janina ir dukra Asta. Netikėtai džiugu tiečių šventės metu tikriausiai neatsitiktinai teko sutikti tiek daug vienos šeimos atstovų ir dar jų garbė susipažinti su vienos žymiausių Bazilionų tėviškės sodyboje. Mus apglėbia Valerijono Kalino krašte tautodailininkų ir muzikantų šeimos pali- sumūryta akmeninė siena, kuri yra tarsi užuovėja, kuoniu – Gediminu Kalinu. Sutapimas? Nė vienas atstojanti atvirą lauko pavėsinę, ją vėliau tobulino senasis šio krašto gyventojas nepatraukys pečiais, ir Henrikas, ir Gediminas. Iš karto kyla mintys: pasiteiravus, kur Kalinų sodyba ir kokį palikimą kiekgi šie akmenys ir greta ošiantys medžiai matė mums paliko Valerijonas Kalinas bei jo sūnus Hen- čia atvykstančiųjų mokytis amato bei dirbti, gro- rikas. O senąja sodyba Mekių kaime ir visas paslap- žėtis ir poilsiauti! Kiek jie ir šita pavėsinė galėtų tis saugančiais medžiais bei iškaltais akmenimis papasakoti! Deja, jie tylės. Prisiminimais pasidalyti rūpinasi Valerijono Kalino anūkas – Gediminas prašysime šios sodybos šeimininkų. Kalinas. Ne kartą, pro sodybą važiuojant dviračiu, Daug girdėta apie Kalinų gyvenimą, skaityta norėjosi ne riedėti pro šalį, o važiuoti tiesiai pro apie šios šeimos atstovų neeilinius muzikinius ir senąsias pušis ir akmenis, atstojančius vartus į kie- tautodailės gebėjimus. Tačiau niekas taip gerai mą. Pasidairyti. Pasmalsauti. Pasigrožėti akmens ir nepavedžios prisiminimų takais, siekiančiais net medžio skulptūromis, kurias tenai žinojau esant... Valerijono Kalino tėvų laikus, kaip patys šios so- Pagaliau tą kvietimą sukti tiesiai į sodybą gavau. dybos gyventojai. Valentino Formanskio (kuris man nuolat padeda Ieškome sąsajų, kurios padėtų atgaivinti prisi- pašnekovams atgaivinti prisiminimus apie Padu- minimus, pasuktų viena ar kita linkme. Iš pradžių bysio kraštą) vairuojama mašina iš lėto suka pro dera trumpai ir save pristatyti. Pasirodo, labai daug didingas išsišakojusias pušis, atveriančias kiemą, bendrų veiklų, pomėgių su Janina ir Henriku turė- pro tuos ne kartą iš tolo matytus akmenis prie ke- ta, net ir Gedimino pomėgiai panašūs. Įsišnekėjus liuko, kylančio į pačią sodybą. Akį traukia gausiai apie tėvus ir senelius, Valentinui paminėjus, kad jo

94 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Valerijono Kalino tėvai Elena ir Jonas Kalinai savo sodyboje Mekių kaime (apie 1970 m.) tėvas buvo šiuose kraštuose besidarbavęs stalius, kurčnebylių amatų mokykloje. Šioje mokykloje Henrikas džiaugsmingai paantrino, kad jo senelis įgyta patirtis pravertė ir asmeniniame gyvenime: taip pat buvo kurčnebylys stalius, šioje sodyboje Jonas susirentė trobą, klėtį, kitus reikalingus prieš mūsų akis stovinčią klėtį ir namą pastatęs. ūkinius pastatus, laikė nemažai gyvulių ir gyve- Tik dabar jau nebe tą senąją medinę trobą matome, no ūkiškai. Gyvenime prisidurdavo gamindamas o apie 1990-uosius apmūrytą, kiek paremontuotą langus ir duris, siuvo naujus ir taisė senus batus. Henriko rankomis. Reikėjo tik įžengti į prisiminimų Šeimos galva, kaip pasakoja artimieji, buvo ir na- takelį, o tada jau ir pradėjome juo „žingsniuoti“ tai gingas, ir darbštus, turėjo puikią nuojautą ir gerą lėtesniais žingsneliais, tai spartesniais... humoro jausmą. Nuotraukose atrodo gana lieknas, Greta dabartinės Kalinų sodybos kažkada sto- daug aukštesnis už savo žmoną. Elena, sakoma, vėjo ir Jono Kalino tėvo – Ivano Kalinos – sodyba. aplinkiniams nevengdavo pasididžiuoti savo kil- Kaip teigia Gediminas, senasis Ivanas Kalina (Иван mingomis giminės šaknimis, kurios vedė Lietuvos Калина) caro valdymo laikais yra tarnavęs Bazi- ir Baltarusijos pasienio link. Gediminas prisimena, lionų raštinėje. kad jo seneliai ir tėvai yra važiavę į Baltarusiją ir Jonas Kalinas (Ivan Ivanovič Kalina) (1892– lankę Elenos artimuosius. 1970) mirė 78 metų amžiaus, palaidotas Bazilio- Pats Jonas Kalinas, pasakojama, kalbos dovaną nuose. prarado visai mažas, būdamas tik dvejų metukų, – Jonas su žmona Elena (Turok) Kaliniene (1902– krisdamas nuo stalo susitrenkė galvą. Dar nežinia, 1977) Mekių kaime įsikūrė apie 1936–1937 m., kuo- ar iš Jono Kalino, ar jo linijos paveldėti muzikiniai met norintiesiems įsikurti tose apylinkėse pavykda- bei kiti meniniai Kalinų šeimos genai? Iš kur mu- vo gauti net 14,5 hektaro žemės. Pabėgusiems nuo zikos instrumentai atsidūrė jo sūnaus Valerijono Pirmojo pasaulinio karo ir vėl grįžusiems į Lietuvą Kalino rankose? Nuotraukos to neužfiksavo... asmenims valdžia duodavo žemės. Iš Rusijos tėvai Valerijonas Kalinas (1916–1991) buvo nagingas atvyko su sūneliu Valerijonu, kuris karo metu buvo odininkas, gintaro, metalo juvelyras, liaudies mu- gimęs Kotovece, Oriolo gubernijoje. Vėliau šeimoje zikantas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys gimė dar keturi vaikai: Janina, Juozas, Kostas ir (nuo 1960 m.). Jo ryški asmenybė ilgus metus Aleksas. Jonas, nors buvo kurčias ir negalėjo kal- buvo matoma Šiaulių ir visos Lietuvos kultūrinėje bėti, sugebėjo baigti mokslus specialiojoje Maskvos padangėje.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 95 Valerijono Kalino Šiaulių vidurinės amatų mokyklos mokinio ženklas, įteiktas 1935 m. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. spalio 23 d.

V. Kalinas gimė 1916 m. birželio 16 d. Rusijoje, garsiai studijavome ant rašomojo popieriaus lapo Kotovece, Oriolo gubernijoje, į kurią, prasidėjus išdėstytą jo tėvo „Pažymėjimą“. Jame puikiausiai Pirmajam pasauliniam karui, iš savo gimtojo Mekių išsilaikę juodu rašalu ranka daryti įrašai: „Lietuvos kaimo (Šiaulių rajone, prie Pageluvio) buvo pasi- Respublika, Švietimo ministerija, Šiaulių Vidurinė traukę Valerijono tėvai. Po karo šeima, kurioje, be Amato Mokykla. Pažymėjimas. Šiuo pažymiu, kad Valerijono, buvo dar keturi vaikai, grįžo į gimtinę. Valerijonas Kalinas, R. katalikas tikybos, gim. Orlo Iš savo nagingo tėvo išmokęs staliaus ir batsiuvio gubern. Katavec‘o m. Rusijoj. Tūkstantis devyni amato paslapčių, norėdamas įgyti daugiau profe- šimtai šešioliktais (1916) met. Birželio 16 d. įstojo į sinių žinių, Valerijonas Kalinas išvyko mokytis į Šiaulių Vidurinę Amatų Mokyklos pirmąją klasę iš Šiaulius. Jo sūnus Henrikas išsaugojo senutėlį tėvo pažymėjimo 1931 metų rugsėjo mėn. 1 d. ir būdamas Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Šiaulių labai gero elgesio, 1934/35 mokslo metų gale baigė vidurinės amatų mokyklos įteiktą mokinio ženklą josios visų keturių klasių kursą. <...> Baldų apmu- Nr. 763. Ženklo, suprask, pažymėjimo, viduje nuro- šimo-odos puošmenų amato praktika dirbtuvėse dyta, kad „be uniformos ženklas negalioja“, kairėje vertinama 4 (gerai).“ Valerijonas taip pat mokėsi įklijuota antspauduota Valerijono Kalino nuotrauka, „specialinių dalykų: paišybos, braižybos, amato po ja – mokinio parašas (tuomet pavardėje buvo teorijos“, „bendrojo mokslinimo dalykų: tikybos, rašoma raidė „y“ ir vardas kažkodėl rašomas ki- lietuvių kalbos, istorijos, visuomenės mokslo, taip – aut. past.) „V. Kalynovas“, toliau pažymėjimo geografijos, aritmetikos, geometrijos, buhalterijos apačioje, dešinėje pusėje, skaitome įrašą: „Šiuo ir komercinio susirašinėjimo, gamtos mokslo su žymima, kad virš atvaizduotas asmuo tikrai yra higiena“. Pažymėjimo galutinėje dalyje yra toks Valentinas Kalynovas, Šiaulių Vidurinės Amatų įrašas: „Remdamasi šiais daviniais ir „Amatų Mokyklos odos skyr. IV kl. mokinys, ką parašu ir Mokslo istatymo“ § 14 Šiaulių Vidurinės Stalių ir antspaudu tvirtinu. Tinka iki 1936 m. liepos 31 d.“, baldų apmušimo-odos kartonažo Amatų Mokyklos matome direktoriaus parašą ir antspaudą ant moki- Pedagogų Taryba pripažįsta Valerijoną Kaliną išė- nio ženklo, „duoto 1935 m. spalių m. 31 d., Šiauliai“. jus tos mokyklos visą keturių klasių kursą, duoda Po šio išsaugoto popierinio dokumento tyrinė- jam šį pažymėjimą ir tuo būdu suteikia amatinin- jimo buvo dar vienas, kur kas įspūdingesnis. Su ko vardą.“ Pažymėjimas datuojamas Šiauliuose Henriku Kalinu pastarojo bute Šiauliuose drauge 1935 m. liepos 25 d.

96 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Henrikas Kalinas demonstruoja tėvui Valerijonui 1938 m. dovanotą vardinį sidabrinį laikrodį. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. spalio 23 d.

Kaip prisimena prof. Vytenis Rimkus, Šiaulių V. Kalinas labai didžiavosi. Dailus, puikiai išsilai- vidurinėje amatų mokykloje mokytojavo ir daili- kęs ir dar veikiantis laikrodis unikalus ir išore, ninkas Gerardas Bagdonavičius, kuris savo auklė- ir vidumi. Ant jo išorės matome įrašą „Kariškas tiniams darė labai didelį poveikį. G. Bagdonavičius statusas“, apsuptą karinės atributikos simbolių, rengdavo dideles amatų mokyklos moksleivių o kitoje pusėje – persipynusias raides „KAM“, kūrybos parodas, propagavusias amatininkystę, kurias Henrikas man iššifravo: „Krašto apsaugos dekoratyvinės ir praktinės paskirties darbelius. ministerija.“ Visas grožis ir įspūdingumas pasimato Valerijonas Kalinas dailininką G. Bagdonavičių atidarius laikrodį. Laikrodžio ciferblate – Antano laikė svarbiausiu savo mokytoju, o dailininko Smetonos portretas, o kairėje dangtelio pusėje sudarytame mokinių dailininkų sąraše taip pat išgraviruotas įrašas: „4 A.P. gr. Kalinui Valerijonui buvo įrašytas Valerijonas. Tai buvo, kaip įvardija I dovana labai gerai baigusiam mokamą bateriją. V. Rimkus, abipusė pagarba ir pripažinimas. 1938.V.29.“ Henrikas šifruoja jam gerai žinomą Toliau savo amato įgūdžius Valerijonas Kali- užrašą: „Ketvirtas artilerijos pulkas, grandiniui nas tobulino Ukmergėje. Tai įrodo Kalinų šeimos Kalinui Valerijonui, pirmoji dovana labai gerai bai- archyvo nuotrauka, įamžinusi Valerijoną stalių gusiam mokamą bateriją.“ Henrikas, kad įsitikintų, dirbtuvėse 1936 m. kovo 30 d. tarp naujai aptrauktų jog laikrodis tikrai eina, atidaro ir patį laikrodžio baldų: spalvingu gobelenu aptrauktų pufų, fotelių, mechanizmą. Jis, mano nuostabai, be jokių akinių sofos. Gedimino Kalino nuomone, tuomet ir galėjo įskaito visus išgraviruotus įrašus, atskleisdamas, gimti senelio noras pasinerti į tautodailę, o ne vien kad šis laikrodis yra „Pavel Bure“ firmos. Anot jo, tenkintis baldų apmušėjo amatu. „tėvas laikrodžio nenaudojo. Laikė. Paskui mamai Valerijonas Kalinas 1937–1939 m. tarnavo Lietu- paliko. O mama man paliko.“ vos kariuomenėje, mokomojoje baterijoje, 4-ajame Vartant šūsnį archyvinių Kalinų šeimos nuo- artilerijos pulke (22 laida, 1938 m.). Už gerą tarnybą traukų, vaizduojančių 1938–1939-uosius metus, buvo įvertintas ir apdovanotas šveicarišku sidabri- randame ir tą, kurioje įamžinti apdovanotieji. Nuo- niu kišeniniu laikrodžiu su sidabro grandinėle. Šis traukos nugarėlėje paties Valerijono ranka įrašyta: laikrodis, kaip ir kitos Kalinų šeimos relikvijos, „Apdovanoti laikrodžiais. 21-mos laidos Pirmuoju saugomos jo sūnaus Henriko Kalino bute Šiau- sidabro laikr. J. pusk. V. Kalinas, antruoju nikelio liuose. Kaip mena amžininkai, šiuo apdovanojimu laikr. J. psk. Datenis, 22 laidos pirmuoju sidabr.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 97 Valerijonas Kalinas drauge su Lietuvos kariuomenėje tarnavusiais Dateniu, Šufinsku ir Simonavičiumi po apdovanojimų 1938 m. gegužės 29 d. laikr. gr. Šufinskas, antruoju nik. Laikr. Gr. Simo- odos – taip keliai atvedė į Bazilionus, pas Marijonos navičius.“ Kitose nuotraukose matome Valerijoną Ališauskaitės tėtį, batsiuvį Kazimierą Ališauską, į Kaliną tarp karinėmis uniformomis apsivilkusių „šiaučynę“ (batų dirbtuvę ir taisyklą). Iš trijų seserų vaikinų, ir atliekančių manevrus (1938 m. vasario Ališauskaičių – Elenos, Marytės (kaip ją šeimoje 5 d.), ir švenčiančių 1939 m. Velykas, ir su ginklu, ir visi vadino) ir Reginos – išsiskyrė gražuolė Marytė, su muzikos instrumentu rankose. Iš kur gauta ar- šauni mergina ir puiki siuvėja, savo amato išmokusi monika ir kada Valerijonas pradėjo groti, žinių nėra. pas garsų ano meto Bazilionų krašto siuvėją Stasį Su draugais įamžintas ir vilkintis karinę paradinę Dubiną. (Apie tai J. Formanskė rašė straipsnyje uniformą, ir indus šveičiantis, ir besilinksminantis. „Bazilionų krašto kriaučiai“, Padubysio kronikos, Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, Valerijo- 2017, Nr. 2 (9), p. 75.) nas Kalinas dirbo Kauno intendantūros (komisari- Valerijonas Kalinas ir Marytė Ališauskaitė ato) dirbtuvėse: gamino pakinktus, odinę ekipuotę. (1921–2006) 1943 m. birželio mėnesį sukūrė šeimą. Kaip teigia Henrikas, tarnavo apie pusantrų metų. Susituokę jaunieji Kalinai turbūt apsigyveno Mekių Išsamesnės informacijos, kokia veikla Vale- kaime pas tėvus, Eleną ir Ivaną Kalinus. rijonas užsiėmė karo metais, nėra. Jis nebuvo 1945-ųjų metų rugsėjo 28 d. Kalinų šeimą nu- pakviestas nei į Sovietinę armiją, nei partizana- džiugino pirmagimio Henriko garsai, po trejų metų, vo. Artimieji tik spėlioja, kad jis buvo pasinėręs į 1946 m., gimė Algis Antanas, dar vienas berniukas savo amatininko verslą. Pokario metu, kaip mena šeimą pradžiugino 1952-aisiais, o jaunylė Janina Henrikas, „tėvas dirbo netoli Bazilionų esančiame pradėjo krykštauti tik 1954 m. Beinoriškės molio karjere, su arkliais suko ratą, Darbo patirtis, įgyta Beinoriškės molio karjere kasė molį. Ten buvo pradžia. Ir kažką iš jo darė. Gal ir keramikos gamyboje, vėliau labai pravertė. Iš vazonus...“ Ir vietiniai Bazilionų krašto gyventojai Bazilionų Valerijoną komandiravo į Viekšnius. prisimena Valerijoną dirbus Beinoriškės koklinėje Sovietmečiu jis vadovavo ir dirbo gamybinėje ko- (kur vėliau buvo gaminama produkcija ir „Jiesios“ operatinėje artelėje „Pergalė“ Viekšniuose (apie gamyklai, turėjusiai savo filialą Kuršėnuose, tačiau 1946 m.), puodžių artelėje Kuršėnuose (1952 m.). tai jau buvo kur kas vėlesniais metais). „Tėvas organizuodavo arteles, telkdavo puodžius, Valerijonas Kalinas užsiėmė ir odininko amatu. o paskui visur vežiodavo gaminius, – mena Henri- Jaunam odos apdirbėjui reikėjo iš kažkur gauti kas, – gamino koklius, žiedė ąsočius, puodynes ir

98 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Marytė ir Valerijonas Kalinai sutuoktuvių dieną, Valerijonas Kalinas gamybinėje kooperatinėje artelėje 1943 m. birželio mėnesį „Pergalė“ Viekšniuose (apie 1946 m.) kitus buityje reikalingus gaminius. Apie 1956 m. ap- pagalbos ir lauke, prie ūkio, ir prižiūrint vaikus. sigyveno Šiaulių mieste ir tuomet jau darbavosi ten.“ Pati Eleonora – pamestinukė, palikta motinos, Henrikas Kalinas vieną po kitos rodo senas nes gimė ne santuokoje. Motina dirbo samdine ir nuotraukas, kur įamžintas jis pats, „didysis muzi- neturėjo galimybės pati auginti vaikutį, todėl paliko kantas, kai dar nemokėjęs groti, o jam į rankas buvo pas gimines. Mergytę specialiai net eketėje maudy- įduota mandolina“, Viekšniuose, su tėvo Valerijono davo, kad tik susirgtų ir mirtų. Stipri mažoji buvu- broliu, broliu Algiu ir pusbroliu. Kadangi pastarieji si – atsilaikė, tik kuprelė atsirado. Vėliau mergaitė abu buvo jaunesni nei Henrikas, fotografo paliepti, atsidūrė Bubiuose, Zubovų įkurtoje prieglaudoje. „jie gaudė paukščiuką, o jis pats, kaip vyresnis, jau Per Pirmąjį pasaulinį karą prieglauda buvo per- nebegaudė“. Nuotraukose berniukai papuošti ma- kelta į Rusiją, Eleonora prisiminė savo gyvenimą mos Marytės Kalinienės siūtais rūbeliais. „Ji taip Maskvoje. Janina ir Henrikas, kalbėdami apie savo kruopščiai viską darydavo“, – prisimena Janina auklytę, stebisi, kad „pati būdama pamestas vaikas Kalinaitė. ji nepaprastai mylėjo vaikus. Tiesiog bekompromisė Nuo antros klasės, kaip prisimena Henrikas, meilė. Eleonora eidavo per kaimus ir padėdavo au- Valerijono Kalino šeima apsistojo Bazilionų kraš- ginti, prižiūrėti pačius mažiausius, dar kūdikėlius. te. Į mokyklą Henrikas pradėjo eiti Viekšniuose, o Negalėtų įvardinti, kiek Bazilionų krašto vaikučių vėliau, kai persikėlė į Bazilionus, 2-ą klasę pradėjo auklytė užaugino“. Janina pasakoja, kad auklytė ir lankyti vadinamajame Baracevičienės name įsi- bazilioniškių Augių šeimai padėjusi vaikus augin- kūrusioje mokykloje. Janina prisimena ir siuvėją ti, o kai jos pačios „teta Regina nemokėjo auginti Stasį Dubiną, jo apsilankymus Kalinų sodyboje. vaiko – vežė Leosytę, kad pastaroji augintų, atmai- Pastarasis, grįžęs iš tremties, Šiauliuose aplanky- tintų tą nusilpusį vaiką, kad jisai būtų vėl stiprus“. davo ir savo mokinę Marytę. Kalinai iki šiol tebelanko savo auklės Levosytės, Vaikus Valerijonui ir Marytei Kalinams padė- Eleonoros Petrauskaitės, kapą Bazilionų miestelio jo auginti Eleonora Petrauskaitė. Prisimindami kapinėse. Gediminas papildo pasakojimą, kad Eleonorą Janina ir Henrikas švelniai ją vadina „auklė ilgokai pabuvo pas Kalinus, kur augo net „mylimąja auklyte, Levosyte“. Vėl toliau vartome keturi vaikai. Vienas, jauniausias, išgyveno tik iki nuotraukas ir matome „auklytę su žąsytėmis“ Ka- 7 metų, o prižiūrint likusius tris pagalbos reikėjo. linų kieme. Šeimininkai gyveno ūkiškai, reikėjo Net dešimt metų buvo drauge praleista su aukle.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 99 Nuotraukoje 1-oje eilėje iš kairės: Marytė ir Valerijonas Kalinai su sūnumis Algiu Antanu ir Henriku bei Marytės seserimi Ališauskaite; 2-oje eilėje iš kairės: Jonas Kalinas, greta jo – Eleonora Petrauskaitė su dviem (?) mergaitėmis Mekiuose. 1948 m.

Gal ne ištisai, su tarpais, tačiau Levosytė vis grįž- turėjęs vilą Bubiuose. Vėliau Chlebinskų šeima davo“ pas Kalinus. Ne tik Janiną, Henriką ir Algį su penkiais vaikais buvo ištremta į Sibirą, o pats ši auklytė prižiūrėjo, jos rankų švelnumą pajuto ir Chlebinskas slapstėsi pas Puščius ir išgyveno. Po Valerijono Kalino anūkai: Gintaras, Gediminas. 18 metų likusi šeima grįžo. Chlebinskienė su juo Tiek metų praleidusi šioje šeimoje, E. Petrauskaitė nebendravo, nešnekėjo. Nors mirė abu tais pačiais pasiprašė ir senatvėje praleisti drauge su Kalinų metais...“ šeima Šiauliuose (kur Valerijonas ir Elena visą laiką 1950–1960 m. Valerijono Kalino veiklos laiko- turėjo butą, Vilniaus g. 255). tarpis jau kur kas labiau atsispindi šeimos nuo- Nors Janina Kalinaitė mokyklą baigė Šiauliuose, traukų archyve. Apie 1956 m. Valerijonas Kalinas jos vaikystė ir jaunystė susijusi su Kalinų sodyba, su šeima parvyko gyventi į Šiaulius, nuomojosi jos apsilankymais Bazilionuose pas močiutę Teofilę butą Čiurlionio gatvėje. Henrikas Kalinas metus ir senelį Kazimierą Ališauskus, žinomą miestelio įsiminė todėl, kad 1956 ir 1957 m. artelės „Naujas batsiuvį. Seneliai turėjo keletą namų Bazilionuose, gyvenimas“ ansamblis važiavo į festivalius Vilniuje, viename kurių pastaruoju metu gyvena Kutelis, o koncertavo Valstybinėje filharmonijoje ir tapo lau- kitas priklauso Kaminskams. Senelį Janina puikiai reatais, buvo apdovanoti piniginėmis premijomis. prisimena, o močiutės net nematė. Ališauskų name, Tai įrodo Gedimino Kalino išsaugoti senelio diplo- kaip pasakoja Henrikas ir Janina, karo metu buvo mai „už kūrybinius pasiekimus“. įkurtas sanitarijos punktas. Nori nenori privalėjo Apie 1955–1956 m. Valerijonas Kalinas Šiau- Ališauskai atiduoti patalpas. Tame punkte močiu- liuose įkūrė pirmąją artelę „Naujas gyvenimas“ tė dirbo sanitare. Nuo kareivių moteris apsikrėtė (Aušros alėja 66, prieš mažuosius senojo turgaus šiltine ir 1942-ųjų sausio mėnesį staiga mirė vartelius), kurioje buvo gaminama produkcija iš (būdama 56 metų). Senelio Kazimiero Ališausko antrinių žaliavų, odos ir tekstilės atliekų, daugiau- meile anūkai džiaugėsi kur kas ilgiau, nes jis Ana- sia smulkūs buities reikmenys, pigūs suvenyrai. pilin iškeliavo būdamas 78 metų amžiaus. Janina „Pavyzdžiui, – pasakoja Henrikas, – iš Rygos pasakodama dar papildo, „kad jie yra giminės su parsiveždavo parašiutų, ir siuvėjos siūdavo paklo- Chlebinskais, nes Chlebinskaitė buvo jos mamos des ar kitus gaminius, iš kerzinių batų – darbines Marytės Ališauskaitės mama. O Chlebinskas Sme- pirštines su kietu delninės dalies įsiuvu. Duodavo į tonos laikais buvo Šiauliuose žinomas milijonierius, namus žmonėms siūti. Darydavo čiužinius... Dviejų

100 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Artelės „Naujas gyvenimas“ ansamblis, kuriame grojo Valerijonas su dešimtmečiu sūnumi Henriku (apie 1955 m.) aukštų pastatas buvo, dabar jau trečią pristatė. savo šeimai, kurioje augo 4 vaikai, pasiėmė ma- Šeima tenai ir gyveno. Tėvas, Valerijonas Kalinas, žesnį butą. Tikriausiai todėl, kad jau tuomet visą organizavo visą artelės statybą, kieme pastatus save atidavė kitiems, daugiau rūpinosi jį supančių pastatė, vieną kompleksą, kur buvo ir skalbykla, žmonių gerove. Tame bute Valerijonas Kalinas su ir kiti pastatai... Viename kampe tėvas keturių šeima gyveno iki gyvenimo pabaigos. kambarių butą įsirengė. Kartu gyveno ir darbovietė Apie 1959 m. artelė „Naujas gyvenimas“ pamažu buvo. Ir darbuotojų vaikams vaikų darželį tėvas peraugo į odos ir galanterijos fabriką, kurio statybos pastatė greta, kur dabar fizkultūros dispanseris, už organizatoriumi ir pirmuoju direktoriumi buvo pats šimto metrų, ties Aušros alėjos ir Daukanto gatvių Valerijonas Kalinas. Direktoriavo neilgai, nes trūko kampu. Brolis Antanas dar ėjo į tą darželį. Artelėje išsilavinimo, vadovavimą užleido Karkalui, Tranui, buvo gaminami sporto kamuoliai, lyg ir tinklinio, o pats pradėjo dirbti namudininku Klaipėdos dailės laikrodžio apyrankių dirželiai, įvairios piniginės, kombinate. Gaminius darė namuose ir kartą per šukoms dėkliukai, lyg ir diržai.“ Henrikas sunkiai mėnesį nuveždavo į Klaipėdą. prisimena, ką artelėje tuomet gamino, tačiau tai, Kaip prisimena prof. Vytenis Rimkus, 1956– kad joje buvo geras importinis teniso stalas, puikiai 1960 m., pradėjus kaliniams ir tremtiniams grįžti pamena – eidavo ten pažaisti. iš Sibiro, Valerijonas Kalinas buvo vienas iš tų Išlikę ir garbės raštai, 1950–1959 m. įteikti ar- žmonių, kuris ne vieną tokį priglaudė savo įkurtoje telės „Naujas gyvenimas“ pirmininkui Valerijonui artelėje. Tuo metu tai buvo gana rizikinga, reikėjo Kalinui „už nuopelnus, vykdant meninę saviveiklą turėti ir drąsos, ir ryžto, ir diplomatijos. Už tokią Šiaulių mieste“, „už pasiektus aukštus gamybinius veiklą jis nebuvo valdžios „glostomas“, centrinėje rodiklius“, „už pasiektus laimėjimus“. miesto aikštėje (šalia Varpo gatvės) buvusioje „Ne- Valerijonas Kalinas, norėdamas Šiauliuose su- garbės lentoje“ buvo pakabintas plakatas su pikta teikti gyvenamąjį plotą savo darbininkams, 1959 m. Valerijono Kalino karikatūra. Užrašai lietuvių ir inicijavo namo, skirto odos fabriko darbininkams, rusų kalbomis skelbė „faktą“, kad „artelės „Nau- statybą (Žemaitės ir Vilniaus gatvių kampe, Vil- jas gyvenimas“ pirmininkas drg. Kalinas priima niaus g. 255), ten sau įsirengė trijų kambarių butą, dirbti iš kolūkių ir rajonų atvykusius piliečius, o o kitoms šeimoms skyrė net keturių kambarių mieste gyvenantieji s i u v ė j a i negali gauti toje butus. Henrikui iki šiol liko neaišku, kodėl tėvas artelėje darbo“. To plakato nuotrauka išsaugota

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 101 Valerijonas Kalinas – artelės „Naujas gyvenimas“ direktorius Šiaulių miesto „Negarbės lentoje“ kabojusi prie savo automobilio „Mercedes Benz“ apie 1953 m. Valerijono Kalino karikatūra

Kalinų šeimos nuotraukų archyve, o pats plakatas, raidėmis iš tolo „šaukė“ plakatai, šlovinantys tau- buvęs ne toks jau mažas (apie 100 x 70 cm), kažkur tų draugystę, didįjį Spalį ir tuometinius partijos „pasislėpė“. Bet šeimoje. Kaip jį galima buvo tuo vadovus... metu atgauti? Ogi Valerijonas buvo pažįstamas Nuotraukose Valerijoną matome visuomet su dailininku Savicku, kuriam buvo užsakyta pasitempusį, tvarkingai ir stilingai apsirengusį, sukurti karikatūrą-plakatą. Už tam tikrą sutartą besišypsantį. Kai užtinkame 1963 m. įsiamžinusį „užmokestį“ Valerijonas atgavo plakatą, kuriame prie nuosavos mašinos „Mercedes-Benz“, sunkiai jis buvo pavaizduotas kaip perekšlė višta, „po savo galime patikėti, kad tai ne užsienietis pozuoja. sparneliu“ kviečianti valdžiai „nepatogius“ žmo- Gediminas prisimena ir dar keletą nuotraukų, nes, valstiečius. Na, o Valerijonas kaip tik labiau, kur giminaičiai sustoję prie šitos mašinos, tad anot Henriko, pasitikėjo darbštesniais provincijos abejoti, kad ne Valerijonas buvo jos savininkas, žmonėmis ir į savo artelę įdarbindavo būtent juos. nederėtų. Tėvas „prijautė kaimo žmonėms, darbštesniems. Visi Kalinų šeimos nariai nuo pat mažens buvo Kabaila toks gyveno, buvęs kalinys ar tremtinys. įtraukti į tėvelio Valerijono organizuojamą savivei- Priėmė tėvas jį dirbti į biblioteką...“ klinę veiklą. Pats tėtis aktyviai ėmėsi steigti meno Kalinų šeimos archyve nemažai išliko nuotrau- kolektyvus tose artelėse, kuriose dirbo, joms vado- kų, kuriose užfiksuoti meniniai šios artelės savi- vavo ir drauge koncertavo. Į bendrą veiklą įsitrauk- veiklininkų pasirodymai, Valerijono Kalino ir kitų davo ir sūnūs bei ūgtelėjusi dukra. Su „Naujosios darbuotojų dalyvavimai 1957 m. „Didžiosios Spalio artelės“ meno saviveiklininkais pats Valerijonas socialistinės revoliucijos 40-osioms metinėms pa- grojo bandonija, Henrikas – akordeonu. Gaila, minėti skirtame parade“, susitikimai prie artelės. kad šiuo metu tikriausiai nėra galimybės išgirsti Kaip buvo reikalaujama ir priimta tuo laikotarpiu, lūpinėmis armonikėlėmis grojančių muzikantų, greta artelės iškabų, lietuvių ir rusų kalbomis skel- kuriuos į vieną kolektyvą buvo subūręs ir drauge su biančių, kad „čia priimami individualūs užsakymai jais grojo Valerijonas. Visi būdavo šventiškai apsi- įvairių rūbų siuvimui ir tvarkymui, atnaujinimui, rengę, pasipuošę stilizuotais tautiškais kostiumais, taip pat tvarkomos moteriškos kojinės „Kapron“, apsiavę puikiais batais. „čia priimami užsakymai rūbų cheminiam valymui Pasiteiravus, ar prie muzikinės veiklos prisidė- ir dažymui“, kur kas didesnėmis ir spalvingesnėmis jo Janinos ir Henriko mama, Marytė Kalinienė,

102 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Kalinų šeimos ansamblio nariai (nuotraukoje iš kairės): Valerijonas, Henrikas, Algis Antanas, Janina ir Antanas, pasipuošę Marytės Kalinienės siūtais rūbais. 1958 m. pašnekovė atsakė neigiamai. Nors turbūt nelabai Vėlesni Valerijono Kalino gyvenimo metai buvo būtų galima sutikti. Jaunystėje Valerijono Kalino susieti ir su tautodaile. Kaip pasakoja Henrikas Ka- žmona Marytė, sakoma, grojo mandolina, tačiau linas, jo „tėvas suorganizavo liaudies meistrų sesiją daugiau dėmesio skyrė siuvimui. Pasak Janinos, ir prasidėjo veikla liaudies meno srityje“. „visi šeimos nariai būdavo apsiūti ir papuošti nuo Valerijonas Kalinas buvo vienas iš pirmųjų liau- galvos iki kojų“. Koncertinių Kalinų kapelos pasiro- dies meno parodų Šiauliuose organizatorių ir pats dymų apranga rūpinosi taip pat Valerijono Kalino aktyviai jose dalyvavo, buvo apdovanotas ne viena žmona Marytė. „Buvo stengiamasi kurti stilizuotus padėka ir garbės raštu. Nuo 1960 m. priklausė Lie- lietuvių liaudies kostiumus. Autentikos gal buvo ir tuvos tautodailininkų sąjungai. Valerijonas buvo ir mažoka, tačiau tautinė juosta buvo tikra, lininiai tarp pačių pirmųjų 1966 m. įsteigtos Liaudies meno marškiniai visuomet buvo. Tik labai gražius au- draugijos Šiaulių skyriaus (dabar – Tautodailininkų linius koncertinius batus iš filco pagal užsakymą sąjungos) narių, dalyvavo jos valdyboje. „Kurį laiką gamino odininkai. Ne tik batus, bet ir klumpes, skyrius buvo įsikūręs Venclauskų namuose prie nagines šeimos kapelos muzikantai turėjo“, – pa- „Aušros“ muziejaus. Kartą per mėnesį vykdavo sakoja jauniausioji Valerijono dukra. meno tarybos pasitarimai, liaudies menininkai Janina Kalinaitė, besimokydama mokykloje vertinimo komisijai, sudarytai iš profesionalių me- Šiauliuose, taip pat galėjo džiaugtis mamos siūtais nininkų, nešdavo dirbinius. Pastarieji priiminėdavo apdarais. Visos šokių būrelio, kurį lankė Janytė, darbus, vertindavo. Paskui darbus pardavinėdavo mergaitės taip pat puošdavosi Marytės Kalinienės mieste, tam skirtose patalpose. Atskaičiuodavo 40 siūtomis suknelėmis. Henrikas nenusileidžia, įsi- procentų draugijai, o likusius išmokėdavo darbų terpdamas, kad „jam mama buvo taip pat pasiu- autoriams“, – prisimena Henrikas Kalinas. vusi pajaco kostiumą, kepurikes“. Mokykloje buvo Valerijonas Kalinas buvo nuolatinis liaudies pastatytas spektaklis „Dvylika brolių, juodvarniais meno švenčių, mugių, seminarų, parodų atidarymų lakstančių“, kurio premjera vyko Šiaulių dramos dalyvis – ir muzikuodavo, ir darbus eksponuodavo. teatre. Ne tik Henrikas, bet ir kiti keturi ar penki Buvo apdovanotas LSSR meno saviveiklos žymū- artistai, aukštesniųjų klasių moksleiviai, vilkėjo no ženklu. Skaitome garbės raštus su padėkomis M. Kalinienės siūtus drabužius. Išlikusioje nuo- liaudies meistrui Valerijonui Kalinui „už nuopelnus traukoje užfiksuotas nykštukų šokis. lietuvių liaudies dailei“, 1960 m. „už dalyvavimą

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 103 Valerijonas Kalinas prie savo keramikos darbų Valerijono Kalino keramikos darbai, saugomi Kalinų sodybos namo verandoje įrengtame muziejuje klėtyje įrengtame muziejuje. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 21 d. liaudies meno parodoje“, 1966 m. „už iniciatyvą, pabuvo ir nebeatlaikė. Tėvas labai skubėjo. Ir mes, pradėjus gaminti suvenyrus Šiaulių tematika“, vaikai, būdami paaugliais, kasėme tą kalną, pusę Respublikinės dainų šventės, vykusios 1965 m., kalno nukasėme, paskui įkyrėjo mums kasti – pa- „II laipsnio diplomą už pintus dirbinius“, padėką baigė buldozeris“. už dalyvavimą „Grok, Jurgeli-76“ šventėje ir kitas, Daug suvenyrinių gaminių iš odos, gintaro, parsivežtas iš Liepojos (Latvija), Kelmės liaudies metalo per kelias dešimtis metų sukurta Valerijono meno švenčių... Kalino rankomis. Molinius suvenyrus labiau pra- Mirus tėvui, Jonui Kalinui, nuo 1970-ųjų Va- dėjo gaminti tik išėjęs į pensiją. Keramikos darbų lerijonas jau daugiau laiko praleisdavo tėviškėje, tematika buvo labai įvairi. Lietuvoje plačiai žino- Mekių kaime. Ten įsirengė dirbtuves. Anksčiau, mas tautodailininkas kūrė mažesnius ir didesnius kaip mena Henrikas, „tėvas tik vykdavo padėti keramikinius suvenyrus (medalionus, švilpukus, atlikti ūkio darbus, daržus paravėti, o kai motina statulėles, kaukes, molinius Zodiako ženklus ant liko viena – jau reikėjo ūkiui laiko skirti daugiau“. tamsiai dažytų lentučių, puodukus, stilizuotus ko- Molį keramikos dirbiniams, kaip pasakoja čėlus ar pjūklus ir pan.), kūrė ir gamino proginius anūkas Gediminas, Valerijonas Kalinas pirkdavo medalius iš molio. Jį netgi galima laikyti vestuvinių jau paruoštą. Atsiveždavo į sodybą sunkvežimiais. molinių medalių („vestuvinio žanro“) pradininku Sandėliuodavo specialiai tam pastatytame ir įreng- Lietuvoje. Didžiulę paklausą turėjo ir suvenyrai bei tame pastatėlyje greta dabartinės akmeninės pavė- proginiai moliniai medaliai, skirti sportininkams, sinės. Vėsiausiame, giliausiame nukasto šlaito gale medžiotojams. Daug jų dar kabo Kalinų sodybos buvo įrengtas rūsys-saugykla, o greta – keramikos verandoje ir guli klėtyje įrengtame Kalinų šeimos dirbtuvės. Henrikas prisimena Vaitkevičių (Kauno muziejuje – vartai, grožiesi, paskaitinėji įrašus, muzikinio teatro vyriausiojo režisieriaus Rimo Vait- įspaustus gaminiuose. Randame ir solidesnį me- kevičiaus tėvą), kuris suorganizavo Kalinų sodybos dalį su užrašu „Spindėk, Lietuva, tautų žvaigž- kieme esančio rūsio statybą. Vaitkevičius drauge su dyne. TSRS 60 metų“, o jo viduryje – paminklas V. Kalinu statė ir dirbo artelėje „Naujas gyvenimas“, kariams, stovėjęs ant Salduvės piliakalnio. Guli Valerijonas jį atsiveždavo ir į savo sodybą. Tačiau, medaliai, skirti Šiaulių miestui, Šiaulių gamyklų, kaip pasakoja Valerijono sūnus, „Vaitkevičius mū- sporto klubų jubiliejams. Valerijonas Kalinas buvo rijo plytas prie šlapios sienos, 30 metų pastatas gana išradingas, turėjo puikų humoro jausmą.

104 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Gediminas Kalinas demonstruoja klėtyje saugomą tėvų Henrikas Kalinas rankose laiko suvenyrinės pagamintą mozaiką iš šiaudelių ir gintaro. medaus statinaitės formą. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 21 d. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. spalio 23 d. Šmaikštūs užrašai, juokingi stilizuoti paveikslėliai dalių bačkutės buvo. Perpjautos per pusę, o paskui kėlė nuotaiką, džiugino vestuvininkus bei sodybos suneriamos, suklijuojamos.“ Darbai preciziški, svečius, o nedidelės kainos traukė mugių, miesto tačiau suvenyrai gaudavosi puikūs, ypač mėgstami švenčių pirkėjus. svečių iš Rusijos ar kitų šalių. Greta statinaitės for- Henrikas Kalinas prisimena, kad mama, Marytė mos Henrikas Kalinas sekcijoje (Šiauliuose) laiko Kalinienė, „tėvukui padėdavo: siūdavo nedideles savo močiutės Elenos Kalinienės išsaugotas metali- šiaudines suvenyrines skrybėlaites, papuoštas ant nes dvi skirtingas didesnes ir dvi mažesnes caro lai- juostelės pritvirtintais gintaro gabaliukais“. Ir Jani- kų taures. Sidabrinės, valcuotos, blizgančios, tačiau na, ir Henrikas pamini dar vieną tėvelio, Valerijono neįprastai lengvos, žavinčios nepaprasta puošyba. Kalino, idėją ir iniciatyvą: vadinamąsias gintaro Gali būti, kad jos su Valerijono tėvais į Mekių kaimą mozaikas. Iš paruoštų šiaudelių ir gintaro gabalėlių parkeliavo iš Rusijos. Henrikas džiaugiasi, kad liko ant tamsiai dažytos lentelės mama kurdavo Palan- nepavogtos iš sodybos... gos motyvus. Šiaudeliai atstodavo pušų kamienus, o Pasak Valerijono Kalino vaikų ir anūko Gedimi- suklijuojamais gintarėliais tarsi būdavo „tapomos“ no, idėjų savo kūriniams, proginių medalių gamybai kitos paveikslo dalys. Visus tuos darbelius kuo pui- meistras pasisemdavo kitų liaudies meno meistrų kiausiai atlikti mokėjo ir Kalinų vaikai, prisidėdami parodose, liaudies šventėse. Daugiausia buvo prie paveikslėlių kūrimo. Mozaikų, tuo metu labai bendradarbiauta, kaip teigia Henrikas Kalinas, su madingų suvenyrų, tikrai buvo galima rasti vos ne dailininku Valentinu Dauniu, jam siūlytos ir drauge kiekvienuose namuose. kurtos suvenyrų idėjos, o vėliau jau „štampuoti“ Paklausūs buvo ir mažyčiai kibirėliai bei suve- medaliai ir keramikiniai suvenyrai. nyrinės medaus statinaitės. „Palangoje eilės prie jų Svarbiausia, kad Valerijonui Kalinui pačiam stovėjo. Medus – paties Valerijono surinktas Kalinų niekada netrūko minčių, idėjų, o jau tų sumanymų sodyboje, o tara medui – plastikinės statinaitės ir įgyvendintojų rasdavo. Jis labai mėgo kurti miško maži plastikiniai kibirėliai su vielinėmis rankenė- faunos tematika. Tebežavi 1981 m. organizuotoje lėmis ir medžio gabaliukais ant jų – jau specialiai keramikos suvenyrų darbų parodoje eksponuotas užsakyti ir liejami Vilniuje buvo, – prisimena Hen- ir dabar Kalinų šeimos gyvenamojo namo verandą rikas ir rodo išsaugotą metalinę (iš nerūdijančio tebepuošiantis vitražinių piešinių ciklas „Nušovė plieno) statinaitės liejimo formą. – Lygiai iš dviejų tėvelis pelėdą“, sukurtas pagal lietuvių liaudies

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 105 Valerijono Kalino ir Mečislovo Klimo skulptūra Valerijonas Kalinas su savo išpuoštais instrumentais (autorius Zenonas Lažinskas) Kalinų namo verandoje. verandoje įrengtame muziejuje Už jos – Vitalijaus Lukošaičio „Kūdikis su motina“ dainą. Ant visų verandos stiklų – skirtingi vitražai. veiklą, išsamiau susipažinti su keramiko amatu. Savo gaminiams ir pavadinimus skambius Valerijo- Unikalios ir verandoje likusios perpintomis lentu- nas sumąstydavo, pvz., medalionai „Girios aidas“, tėmis iškaltos sienos. Taip pat buvo apipavidalinta „Elnias“, „Geriausiam medžiotojui“, „Taikliausiam ir kadaise po medžiu stovėjusio namelio-pavėsinės medžiotojui“, suvenyrai „Bildukas“, „Šernas“, vidaus aplinka. „Briedis“, „Kiškis“ ir pan. Norėtųsi žinoti, ar išliko Kalinų sodyba nuo seno garsėjo visoje šalyje. jo sukurti miško šachmatai su žvėrių figūromis?.. Joje vykdavo Šiaulių krašto tautodailininkų semi- Suvenyrinių medalių buvo galima įsigyti ne tik narai, į kuriuos patekti norėdavo liaudies meno švenčių, mugių metu, bet ir atvykus į Kalinų so- meistrai ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš vi- dybos verandoje įrengtą nedidelį muziejų (kaip jį sos Lietuvos. Joje gimė ir buvo sukaupta didžiulė vadina šeimos nariai). Čia ir straipsnio autorei, ir liaudies meno dirbinių kolekcija, senovinėje klėtyje Valentinui Formanskiui teko pabuvoti bei suvenyrų įrengtame Kalinų šeimos muziejuje tebesaugoma įsigyti. Anuomet verandoje ant sienų, palangių, spe- gausybė vertingų liaudies buities rakandų, senienų, cialiai įrengtų stalų buvo eksponuojama nemažai kurie traukdavo pasidomėti, pasigrožėti, pasimo- po liaudies meistrų seminarų likusių skulptūrų, kyti amato, pasidalyti patirtimi. tapytojų darbų, smulkiosios keramikos, pynėjų Apie 1970 m. savo sodyboje Valerijonas Kalinas darbų. Negalėjai nepastebėti V. Lukošaičio skulptū- ėmė kaupti seną techniką, norėjo įkurti kažką pana- ros „Kūdikis su motina“, o ypatingą dėmesį traukė šaus į žemės ūkio technikos muziejų. Prisiminimais nedidukė medinė Valerijono Kalino, mušančio spaudoje pasidalinęs prof. Vytenis Rimkus rašė: būgną, traukiančio bandoniją ir dar grojančio lėkš- „Ko tik čia nebuvo atvežta: arklinės ir mechaninės tėmis, skulptūrėlė. Greta jo – smuikelį virkdantis kuliamosios mašinos, seni varikliai ir net didelė Mečislovas Klimas. Skulptoriaus tautodailininko garo mašina, žagrės, akėčios, plūgai, kultivatoriai Zenono Lažinsko (g. 1945 m.) buvo pasistengta liau- ir dar daug ko. Buvo išcementuota aikštelė, svajota dies muzikantus pavaizduoti būtent taip, kaip juos statyti pastoges... Deja, rūdys negailestingai graužė matydavo ir girdėdavo klausytojai. Net ant bando- geležį, į meistro pavojaus balsą muziejai neatsiliepė, nijos išrėžtos „Alfred Arnold“ raidės, ant būgno – niekas net dovanai nepriėmė eksponatų (kur juos stilizuotas Valerijono atvaizdas. Besilankantiems saugoti, laikyti, kai nėra vietos, lėšų, sąlygų). Taip verandoje būdavo siūloma išmėginti vieną kurią pamažu dingo eksponatai... ir pati idėja. Užmojai

106 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Valerijonas Kalinas (nuotraukos priekyje) akmeninėje užuovėjoje drauge su sodyboje besilankančiais svečiais. Kairėje – pėduotasis akmuo, dešinėje – dirbtuvių pastatas nebuvo paremti, pasiliko tik atmintis, nuotraukos“... Tuometinei Šiaulių miesto ir rajono valdžiai ne- Henrikas Kalinas mena, kad „garo mašina seniai labai patiko toks verslus žmogus kaip Valerijonas. buvo išvežta, nors buvo siūloma muziejams, tačiau Įtartinai buvo žiūrima į tuos, kurie mėgino gaminti niekam jos nereikėjo, – teko į metalo laužą atiduoti. ir parduoti, kurti savo verslą. Norima buvo uždraus- Tėvas norėjo daryti didžiulį darbą, tačiau niekas ti Valerijono Kalino veiklą. Bet sumanus sodybos nepalaikė“. šeimininkas pasikviesdavo Šiaulių miesto ar rajo- Ši sodyba mačiusi ir daug pobūvių Henriko va- no valdžios atstovus į pirtelę, gerai pavaišindavo, dinamojoje „suomiškoje pirtelėje“, kurios statybos palinksmindavo, jei reikėdavo, ir apnakvydindavo. iniciatyvą buvo suorganizavęs pats Valerijonas Žiūrėk, valdžia jau kiek ir atlyžusi... Kalinas. Daug buvo vestuvininkų ar jubiliatų, pano- Kaip mena Henrikas ir Janina, greta pramogų rusių pasikaitinti ir pašvęsti, daug čia vyko kūrėjų ir linksmybių sodyboje virė ir kitoks gyvenimas. sąskrydžių. Ir šiaip nemažai buvo norinčių iš arčiau Kad pavyktų įteisinti savo komercinę veiklą, sude- pasigrožėti paprasta kaimo sodyba ir pasidžiaugti rinti ją su kūryba ir pomėgiais, Valerijonas Kalinas jos šeimininkų vaišingumu. Pirties salė talpino apie nuo 1971-ųjų pradėjo organizuoti liaudies meistrų 40 žmonių. Kaip teigia Henrikas, „vieni ten, kiti čia, seminarus. treti dar – turistai atvažiuodavo... Buvo kempingas 1970–1980-ieji buvo pats sodybos gyvavimo vienu metu“. Sunku Henrikui nuosekliai apibūdinti apogėjus. Joje įvyko penki liaudies meistrų kūrybi- ano meto verdantį gyvenimą Kalinų sodyboje. niai seminarai, kuriuos dabar pavadintume plene- Vienu metu ten visada būdavo daug žmonių. Kyla rais, sąskrydžiais. Atvykdavo liaudies menininkų, klausimas, o kaipgi ten tie žmonės įsiprašydavo? norinčių kelti savo meistriškumo lygį, susipažinti Ar tik pažįstami galėjo pirtelės ir vietinio turizmo su naujomis atlikimo technikomis, pasidalyti jau paslaugomis naudotis, ar ir iš toliau kas turėjo turima patirtimi, pabendrauti. Dailininkai tapė galimybę atvykti? Kaip teigia pašnekovas, tėvas paveikslus, akmentašiai kūrė skulptūras iš akmens, kažkaip sugebėdavo „pasireklamuoti“, daugiau skulptoriai ir drožėjai – mažesnius ir didžiulius tokių pirtelių nebuvo, o žmonės vieni kitiems pa- meno kūrinius iš medžio, tekstilininkai ir pynėjai pasakodavo, taip ir sklido informacija apie tų laikų, rišo juostas, kitokio liaudies amato meistrai dar- kaip dabar pavadintume, kaimo turizmo sodybą. bavosi, dalijosi žiniomis ir patirtimi. Keramikai Kitokios reklamos 1970–1980-aisiais juk nebuvo. tik į Kuršėnus dalytis patirtimi sukdavo. Seminarų

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 107 Janina Kalinaitė ir Henrikas Kalinas demonstruoja tapytojų seminaro metu nutapytos Kalinų sodybos paveikslą. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. rugsėjo 21 d. metu visi apie savaitę tuo metu gyvendavo ir mai- daug kas mokėjo lenkiškai, lyg ir priimta taip buvo tindavosi Kalinų sodyboje. aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Janina Pats pirmasis buvo organizuotas tapytojų se- teigia, kad jos senelis iš mamos pusės dėl to, kad minaras. Janina ir Henrikas pokalbio metu pri- gautų žemės, net pavardę susilenkino: iš Ališausko simena ir šeimos muzikinius pasirodymus, ir ne pasidarė Olševskiu, kad skambėtų didingiau. Nors vieną liaudies meistrų (dabartinių tautodailininkų) ir nedidelio sklypelio (gal tik apie 2 hektarus žemės) seminarą, vykusį Kalinų sodyboje. Janinos Kali- savininkas norėjo. Po žemės gavimo vėl atsikeitė į naitės atmintyje geriausiai išlikęs „labai įdomus lietuvišką, Kazimiero Ališausko. tapytojų seminaras“, kuriame dalyvavo tapytoja, Tuo pat metu Henrikas prisimena dar vieną tautodailininkė Monika Bičiūnienė (1910–2009) „ponią iš Šiaulių, Butvilienę, kuri atvažiuodavo iš ir kiti dailininkai, kuriuos moteris įvardijo kaip miesto ir apsigyvendavo kitapus kelio. Ateidavo pas „kitokius, rimtus, susikaupusius, mažai šnekan- jo močiutę. Abidvi melsdavosi iš lenkiškų malda- čius. Jų daug ir įvairaus amžiaus buvo privažiavę į knygių“. Kalinai ją vadino „pani Butvilowa“, o mo- tą liaudies menininkų seminarą, ne profesionalų, čiutę – „pani Kalinowa“. Pasirodo, anot pašnekovų, o mėgėjų. Jie šur-šur-šur nuo pat ryto išsisklaido ir pavardė seniau buvo „Kalinovas“ / „Kalynovas“, po visas Pageluvio apylinkes ir visą dieną dings- o ne „Kalinas“. Gediminas paaiškina, kad ant senos ta“. Puiki apylinkių gamta, miškai, ežerėliai, prosenelio Ivano nuotraukos radęs užrašą rusų tarp pušynėlių pasislėpę vienkiemiai buvo puiki kalba: „Калина – Kalina.“ Vadinasi, kurčnebylys medžiaga tapytojams, kitiems meistrams, čia Henriko Kalino senelis, Valerijono Kalino tėvas, poilsiavusiems ir dirbusiems. Henrikas Kalinas buvo Иван Иванович Калина (rus.). Vėliau sulie- su šypsenėle prisimena, kad Monika Bičiūnienė, tuvinus tapo Jonu Kalinu. O Valerijonas Kalinas jau likusi tapyti sodyboje, kambarėlyje su jų močiute visuomet buvo vadinamas tik sulietuvinta pavarde. Elena kalbėdavosi lenkiškai. Besišnekučiuodama Jo palikuonių nuomone, šeimos šaknys gali būti iš tapydavo. Išlikęs ir klėtyje-muziejuje saugomas Baltarusijos ar Ukrainos. net M. Bičiūnienės ranka tapytas Janinos ir Hen- Drauge su Kalinų šeimos atstovais vartome riko močiutės Elenos Kalinienės portretas. O iš šeimos išsaugotus straipsnius spaudoje, kur buvo kurgi močiutė mokėjo lenkų kalbą? Jos šaknys rašoma apie Kalinų sodyboje vykusius seminarus. buvo greta Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Tuomet Šį kartą apie medžio drožėjų ir tekstilininkų.

108 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Kalinų sodyboje drožėjų seminaro metu. Tolumoje, už Ipolito Drožėjų seminaro metu gimusi Ipolito Užkurnio skulptūra Užkurnio „Birutės“, – žemės ūkio technikos eksponatai. 1973 m. „Birutė“ teberymo Kalinų sodyboje. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 21 d. „Daugiau negu savaitę pokšėjo kirviai, taukšėjo pakluso aštriems liaudies meistrų kirviams ir staklių šaudynės Pageluvyje, Valerijono Kalino kaltams, įgavo norimas formas. sodyboje, kur buvo susirinkę šešiolika liaudies Čia sukurtos ir kuriamos skulptūros <...> bus meistrų – medžio drožėjų ir dvidešimt penkios pastatytos prie trijų įvažiavimų į Šiaulių miestą, audėjos. Čia vyko seminaras – pasiruošimas iš ketvirtos pusės – nuo Panevėžio, prie apžvalgos visasąjunginei liaudies meno parodai „Šlovė aikštelės, numatoma pastatyti kompoziciją, simbo- darbui“, – skaitau Gedimino Kalino išsaugotame lizuojančią Saulės mūšį. Dalis drožėjų jau turi pa- laikraščio „Leninietis“ 1973 m. rugsėjo 8 d. nume- tirtį panašių statinių rengime – dalyvavo Ablingos ryje išspausdintus Alberto Vaidilos (V.Albertinio) ansamblio statyboje. O kiti, ypač šiauliečiai, tokių prisiminimus straipsnyje „Ką prakalbės ąžuolai“. stambių skulptūrų kūrimu užsiima pirmą kartą. 1973 m. rugpjūčio 10 d. vykusiame Vilniaus LTSR Tačiau ir jų darbu seminaro vadovė dailininkė liaudies meno rūmų suorganizuotame respubli- A. Kreivytė-Naruševičienė patenkinta“. kiniame seminare dalyvavo šiaulietis skulptorius Su V. Kalino vaikais ir anūku vartome nuotrau- Zigmas Vaišvila, kuršėniškė Apolonija Šliūpienė, kas ir klausomės Henriko tęsiamo pasakojimo, kurtuvėnietis Vitalijus Lukošaitis ir kiti garsūs to kad seminaro metu meistrai savaitę išsijuosę dirbo meto liaudies meno meistrai. To seminaro metu sodybos priekiniame kieme, prieš tvorą. Prisime- audėjos prisiminė ne tik seniai naudojamus audimo nami medžio darbai, gimę Kalinų sodyboje vykusio būdus, bet ir mokėsi įvaldyti naujus, pynė juostas, seminaro (plenero) metu, kurie ir dabar tebepuošia rištine technika kūrė kilimėlius. Kaip rašė minėto Šiaulių miestą. Trys didžiulės medinės statybinin- straipsnio autorius, „gausius svečius, susirinkusius kų, kaip juos įvardijo H. Kalinas, skulptūros stovi į seminaro pabaigoje organizuotą parodą, nustebi- Basanavičiaus gatvėje, prieš Šiaulių profesinio ren- no išties gausus audėjų kraitis: staltiesėmis, lova- gimo centro pastatą. „Vienas vaizduojamas su kelne tiesėmis, kilimėliais, juostomis, servetėlėmis buvo rankoje, su ratu greta, kiti – su knyga rankose.“ Dar išmargintos seno namo sienos, seklyčia. Audėjoms viena, kurios autoriai Z. Vaišvila, I. Užkurnys ir vadovavo patyrusios dailininkės – tekstilininkės V. Onaitis, – Sondeckio gatvėje, netoli Statybininkų Giedrė Puodžiukaitytė ir Regina Sipavičiūtė. Tačiau ir Tilžės gatvių kampo. Tai po medžiais pasislė- bene labiausiai dyvinai atrodė prie įvažiavimo su- pusi trijų ąžuolų kompozicija su ženklu, žyminčiu rikiuotos didžiulės ąžuolo skulptūros, <...> kurios Šiaulius. Henrikas informuoja, kad medinė saulutė

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 109 Henrikas Kalinas prie Vitalijaus Lukošaičio skulptūros Kalinų sodyboje išdrožta skulptūra „Šiauliai“ tebestovi Tilžės „Gyvenimas“. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. ir Sondeckio gatvių kampe. Jūratės Formanskės nuotrauka, rugpjūčio 21 d. 2020 m. spalio 14 d. ant vienos iš skulptūrų – jo rankų darbas. Būtinai prieš kelis dešimtmečius įkurdinusio skulptūrą rūpėjo išsamiau ir iš arčiau pastudijuoti skulptūrų prie dar liaunų sodybą supančių pušaičių. Šiandien detales. Henrikas Kalinas mena šiauliečius tau- „lietuvaitė Birutė“ pasvirusi ir atsirėmusi į jau drūtą todailininkus, medžio drožėjus Feliksą Vargoną pušį... Birutės dešinioji ranka rodo į kelią, o kairė- (1912–1992), Zigmą Vaišvilą (1932–2002), medžio je – stilizuota lietuviška gėlė. Vartydami archyvines drožėją ir skulptorių Vaclovą Onaitį (g. 1942 m.), nuotraukas užtinkame skulptūros autorių, sėdintį stebėjo juos kartu dirbančius su didžiuliais ąžuo- ant jos galvos, o pati „Birutė“ stovi tarp žemės ūkio liniais rąstais, kuriančius monumentalias skulp- padargų, eksponuojamų Kalinų sodyboje. Šių pa- tūras. Pats svarbiausias, Henriko nuomone, tąsyk dargų Gediminas Kalinas jau neprisimena buvus. buvo vilnietis, vienas talentingiausių ir labiausiai ži- Bevartydami nuotraukų archyvus užtikome nomų Aukštaitijos ir visos Lietuvos medžio drožėjų, nuotrauką su įrašais (neatsiejamais nuo tuometinės tautodailininkas Ipolitas Užkurnys (1926–2004). sovietinės valdžios ir J. Andropovo propaguoja- Nemalonu Henrikui prisiminti tik tai, kad „medžio mos blaivybės), kuriuos V. Kalinas darė 1987 m.: drožėjai apie pusę savaitės laukė pažadėtų ąžuolų, „Prašyti LTSR Liaudies meno rūmus, kad 1987 m. kol puolė rimtai dirbti. „Autotransportas“ nevežė, vasarą organizuotų liaudies meistrų medžio drožė- tai niekus visokius drožinėjo laukdami“. jų, akmenskaldžių seminarą Pageluvyje. Viską da- Sodyboje pasigrožime žymaus lietuvių tau- ryti blaivybės tematika. Akmenys randasi vietoje. todailininko skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio Ąžuolų prašyti medžio apdirbimo k-te, tik parsivežti (1950–1986) medžio skulptūra, pavadinta „Gyveni- prašyti Šiaulių autotransporto.“ Po kiek laiko tas mu“. Patyrinėjame ją: iš vienos pusės matosi jaunos pats įrašas papildytas: „1987 m. II.13 sutarta su moters veidas, iš kitos – jau vyresnės. Tarsi tikrai meno d-ja (draugija – aut. past.), kad šiais metais laiko gniaužtuose sustingęs gyvenimas... Tarp aly- mano sodyboje organizuoti akmentašių seminarą vų iškilusios skulptūros viršų saugo dar Valerijono blaivybės tematika.“ Kaip prisimena Henrikas Kalino rankų darbo stogelis. Kalinas, tai jiedu su tėvu buvo apsilankę Mosėdyje Vitalijaus Lukošaičio (1950–1986) medinė pas daktarą V. Intą, ir pastarasis pasiūlęs susivežti skulptūra „Ikaras“ taip pat gimė ten, Kalinų so- į savo sodybą akmenų, o vėliau organizuoti akmen- dyboje. Kaip ir „Birutė“, sukurta žymaus lietuvių tašių seminarą. Besiruošdamas tam V. Kalinas į tautodailininko skulptoriaus Ipolito Užkurnio, savo sodybą ir buvo parsigabenęs gausybę didžiulių

110 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Janina Kalinaitė klėtyje įrengtame muziejuje saugo pynėjų Valerijonas Kalinas (nuotraukos dešinėje) seminaro metu jos pačios apipintą butelį. Jūratės Formanskės su pynėjais namelyje-pavėsinėje pynėjų seminaro metu nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 21 d. riedulių, kurie ir dabar tebeguli įvairiose sodybos Pynėjai seminaro metu dirbo pavėsinėje-na- vietose. Didžioji akmenų dalis sugulė ir liko pievoje melyje, pastatytame sodybos gale, kaimynų Ozolų netoli pirties-muziejaus. Dalis jų traktoriais suvilk- pusėje, netoli tvenkinio. Pastatas buvo kūgio for- ta tuomet, kai valė netoliese esančius tvenkinius. mos, smailėjantis į viršų. Per medinį stogą išlįsdavo Henrikas pasakoja, kad „tėvas, bendraudamas su 7–8 medžių, kurie buvo likę pastato viduje, šakos. kolūkio pirmininku A. Augiu, sudarydavo mainus: Namelio sienos buvo apkaltos eglių kankorėžiais, jis kolūkiečius aprūpindavo keramikiniais meda- kuriuos surinkti padėdavo pasižvalgyti po sody- liais, o sau gaudavo technikos. O gal dar ir kitaip bą atvykę lankytojai, ypač iš aplinkinių stovyklų susitardavo“. ateinantys vaikai. Pastarieji „su ūpu“ prinešdavo, Kalinų sodyboje vyko kelmiškio Juozo Liaudans- nes Valerijonas už tai dovanodavo „medaliukų, ko akmens tašybos pamokos jaunajai meistrų kar- suvenyriukų jiems“. „O Staselis, – kaip mena Hen- tai. Ten vykusio seminaro metu akmentašiai sukūrė rikas, – prikaldavo tuos kankorėžius.“ Specialiai memorialinį ansamblį Žadžiūnams, rašytojams dirbti pavėsinės viduje buvo paruošti didžiulių Jovarui ir Juozui Grušui pagerbti, prie Z. Gėlės medžių kamienai, supjaustyti stalų aukščio, šo- muziejaus stovinčią akmeninę skulptūrą. Sodybo- nuose aplinkui pavėsinę paruoštos vietos sėdėti ir je, netoli gyvenamojo namo verandos įėjimo, liko dirbti. Norintieji pynė vazas gėlėms, padėklus, gėlių stovėti akmeninė J. Liaudansko tašyta skulptūra, vazonėlius, krepšelius, apipynė įvairiausių formų vaizduojanti mergaitę. Prisimindamas, kad lyg ir stiklinius ar keramikinius butelius. Ir dabar keletą aštuoni akmentašiai dirbo jų sodyboje seminaro iš jų galima rasti Kalinų šeimos muziejuje-klėtyje. meru, Henrikas teigia, kad vieno didžiulio akmens Pati pavėsinė, Gedimino Kalino manymu, buvo kampe skulptorius Kazys Bimba (g. 1951 m.) iškalė pastatyta apie 1970-uosius, o savo gyvenimą baigė „Varną“. Dabar tą akmenį slepia didžiulės skarotos 1991 m., išgyveno apie 20 metų. Dabar belikę tik eglės šakos. Greta „Varno“, ant Kalinų sodybą su- išsikeroję medžiai, o pastato nei žymės neliko, kaip pančių kalvelių, pakelėje, atvykėlius pasitinka ir ir daugelio iš Valerijono Kalino statytų medinių akmeninė Valerijono Kalino, griežiančio bandonija statinių. ir mušančio būgną, skulptūra. Galbūt, mąsto Hen- Toje trobelėje-pavėsinėje ir vyko pynėjų semina- rikas, ir ši skulptūra iškalta K. Bimbos rankomis, ras, apie kurį pasakojo Janina Kalinaitė ir jos brolis nors tvirtinti nesiryžta... Henrikas. Visos Janinos vasaros buvo praleistos

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 111 tėvų sodyboje Mekių kaime, dažniausiai vadinamo- tiesiog dirbo savo darbą. Tą, ką išmano geriausiai“. je Pageluviu. Įsitraukti į tėčio Valerijono sodyboje Po pasakojimo abu su Henriku rodo į po akmentašių organizuojamą veiklą teko ir jai. „Prievartos jokios seminaro Kalinų sodyboje išlikusius skulptoriaus nebuvo, tik didelis noras išmėginti save“, – teigia Liaudansko ir kitus iškaltus akmenis. pašnekovė. Dvidešimtmetei studentei grįžus atosto- Pasiteiravus, ar Valerijono Kalino vaikai pažin- gauti į tėvų sodybą norėjosi kažko neįprasto. Ne taip davo medžio drožėjus, dailininkus ar kitus liaudies paprasta buvo patekti į tėčio organizuojamus semi- meno seminarų dalyvius, atsakymas buvo teigia- narus, nes norinčiųjų būdavo daug. Janina garsiai mas. Šeimos nariai daugumą jų pažinojo ir vėliau mąsto, „kad gal kaip šeimininko dukra pakliuvo“ į bendravo, domėjosi pastarųjų kūrybiniais darbais, tą dviejų savaičių trukmės pynimo seminarą (dabar ypač šiauliečių. Pasak Henriko. „susieidavo per pavadintume pleneru). Bet jis liko „kaip įspūdis tautodailės susirinkimus, susiėjimus, parodas“. visam gyvenimui“, nes daugiau jau tokios praktikos Kiekvieno seminaro pabaigoje sodyboje meninin- nebebuvo. Janinos brolis Henrikas taip pat prisime- kai surengdavo aptarimus, parodas, uždarymus. na pynėjų seminarą, į kurio pabaigą jis prisijungė. Henrikas mena, kaip „tapytojai buvo visą taką Per paskutines seminaro dienas Henrikas drauge paveikslais išdėję seminaro pabaigoje“. su visais išmoko pinti iš virvių, apipynė vazonėlį ir Henriko tėvas, Valerijonas Kalinas, sodyboje jame pasodino gėlę. „Tas vazonėlis kabojo seminaro vienu metu laikė apie 30 šeimų bičių, o kai kurie pabaigoje suorganizuotoje dalyvių darbų parodo- amžininkai įvardijo net 33 laikytus avilius. Ir ne bet je“, – su šypsena veide pasidžiaugia pašnekovas. kokių bitučių buvo – buvo net užsienietiškų. Ogi, Daugiau savo sąsajų su tautodaile Janina Kali- mena Janina ir Henrikas, „tėvas net lėktuvu skri- naitė neranda. Na, nebent tai, kad mezgė. Moteris do į Kaukazą ir iš ten užantyje parsigabeno keletą mezgimą įvardija kaip pomėgį, vieną iš savo lais- kaukazietiškų bičių motinėlių“. Pasitardamas su valaikio praleidimo formų. Daugiau, anot jos, yra kaimynu Mečislovu Klimu, Valerijonas išmoko biti- „atsidėta profesinei veiklai“. ninkauti. Kai jau pats gerai išmanė bitininko darbą, „Tačiau kiekvieną liepą po dvi savaites, – kaip buvo galima į sodybą sukviesti ir bitininkus – Bal- prisimena Janina, – tėvelio sodyboje šurmuliuo- tijos šalių mastu organizuoti seminarą. Ir Henrikas davo žmonės.“ Vykdavo seminarai. Žmonės, anot tai prisimena, ir apie 1966 m. darytos nuotraukos Janinos, apsigyvendavo specialiai jiems „sodyboje tai puikiai įrodo. Kalinų sodyboje plevėsavo trijų esančioje daržinėje įrengtuose kambariukuose“. šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – vėliavos. „Tik Jaunai merginai su seminarų dalyviais bendrauti jas pavogė, ar prieš pat seminarą, ar jo pradžioje. buvo įprasta, ir tai nei Janinos, nei jos brolių jau „Saugumas“ visus sukėlė ant kojų, aiškindamasis, nebestebino. Maistą atvykėliams ruošė draugijos kas galėjo tą „šunybę“ padaryti“, – su šypsena pa- samdyta šeimininkė, o lėšų tam skirdavo pati sakoja Henrikas. Sodyboje dūzgė ne tik bitės, bet liaudies meno draugija. Buvo įdomu sužinoti, ar ir nemažas pulkas baltai apsirengusių, bitininko Janinai ir jos mamai tekdavo talkinti šeimininkei – atributika pasipuošusių žmonių. „Buvo skaitomos suplauti indus, tvarkyti aplinką? Paaiškėjo, kad paskaitos, pats mokslininkas Laurenčikas iš Kau- menininkai „dvi savaites gyveno savo gyvenimą, o no buvo atvažiavęs... Mes su tėvu grojome, buvau Kalinų šeima – savo“. aš ten“, – porina Henrikas. Valerijonas Kalinas Janina neturėjo galimybės pamatyti kiekvieną seminaro metu demonstravo neįprastą avilių lai- seminarą, pabendrauti su dalyviais. Kartais ji tik kymo būdą: patys aviliai patalpinti verandoje, o trumpam užsukdavo. Bet kiek ilgiau merginai teko bičių lakos – lauko pusėje. Namiškiams į verandą stebėti medžio drožėjų seminarą. Labai įdomu buvę. užsukti jau buvo pavojinga – bitučių per daug ten Ji teigia, kad „nelabai įsileisdavo meistrai stebėtojus, zvimbdavo. Ir „muziejuko“ tuomet dar verandoje jeigu jau dirbo, tai dirbo. Ar akmentašys, ar medžia- nebuvo. Sūnaus gebėjimu rūpintis bitėmis ir ko- dirbys – dirba taip susikaupęs, kad jam aplinkiniai pinėti medų galėjo džiaugtis ir jo tėvai – Jonas ir visiškai neegzistuoja“. Meistrai darbą pradėdavo la- Elena Kalinai, įamžinti vienoje iš nuotraukų, po bai anksti ir dirbdavo visą dieną, „jokių lia-lia-lia“ su kuria išlikęs užrašas „šeimininkai, perleidę savo ja ar kitais nebūdavo, – prisimena Janina, – žmonės sodybą bitininkams, džiaugiasi jų darbo vaisiais“.

112 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Elena ir Jonas Kalinai savo sodyboje Valerijonas Kalinas (nuotraukos kairėje) bitininkų seminaro džiaugiasi bitininkų darbo vaisiais metu pristato netradicinį avilių laikymą

Didelė dalis avilių buvo išstatyta ir priekinėje so- grojančiomis įvairiais instrumentais, taip pat dybos dalyje, prieš pagrindinį kiemą. apie 1990–1991-uosius metus sukurtas Valerijono Bitininkus ir Kalinų sodybos svečius džiugino Kalino sodyboje esančioje klėtyje. Gediminas ir medinė meška, į kurią įmetus monetą iškrisda- Janina prisimena, kad šis puošybos elementas vo mažutė statinaitė medaus. Idėją Valerijonas buvo daromas jų sodyboje, tačiau kaip lipdinys nusižiūrėjo kažkurioje šventėje, užsakė išdrožti buvo išdžiovintas, išdegtas ir išvežtas į Bazilionus, nemažą medinę mešką ir pats sukonstravo vidinį jau nematė. „Kelias žiemas ir vasarą dirbo, porą mechanizmą medaus statinaitei išmesti. Ta mešku- tai tikrai, meistras pas tėvą klėtyje, iškirto lubas tė ir prie verandos medutį dalijo, ir kitose sodybos net. Kai tėvas pareikalavo, kad lubas sutvarkytų, vietose svečius džiugino. Gediminas mena, kad tada sutvarkė“, – dalijasi prisiminimais Henrikas. medaus statinaitės buvo plastikinės, įvairių spalvų, Darbavosi tikrai ne sodyboje vykusių seminarų peršviečiamos, daugiau suvenyrinės negu medaus. metu, tačiau kas tie du žmonės buvo, dar išsiaiškinti Besilankant Henriko Kalino namuose, jis iš sekcijos nepavyko... ištraukė metalinę, pagamintą iš nerūdijančio plie- O kiek švenčių matė Kalinų sodyba! Su sodybos no, statinaitės formą, pagal kurią ir buvo išliejamos šeimininku susitarę ir pasiprašę joje švęsti vestuves tos statinaitės. Smulkmenos, tačiau jos nepaliauja ar kitas šventes žmonės apsistodavo 2–3 dienoms stebinti... ten, kur įsikurdavo ir plenerų, seminarų dalyviai. Kiek ilgai bitutės gyveno Kalinų sodyboje, tiks- Aplink Jono Kalino statytą klėtį Valerijonas pristatė liai pasakyti negalima, tačiau Gediminas mena, kad įvairiausių priestatų, verandų, kur buvo įrengta dar apie 1978-uosius, būdamas penkerių metukų, salė ir patalpos svečiams įsikurti, miegamieji prisimena sodyboje laikomus medaus korius. Gedi- kambariai. Iš pradžių pastatas buvo lyg ir laikinai mino išsaugotų senelio garbės raštų ir padėkų seg- statomas, tačiau savo funkcijas atliko gana ilgokai. tuve randame jau 1960 m. gautą diplomą su padėka Buvo ir virtuvėlė, kurioje sukdavosi svečių atsivežta „LSD Šiaulių Bitininkų skyriaus nariui Valerijonui šeimininkė. Kalinui už aktyvų dalyvavimą LSD veikloje“, vėlesni Apie porą metų (apie 1975–1978 m.) Kalinų so- diplomai įteikti 1966, 1968 m. dyboje gyvavo ir kempingas, į kurį net autobusais ar Virš Bazilionų kultūros centro pastato kaban- dengtais sunkvežimiais, vadintomis „letučkomis“, tis pano su šešiomis keramikinėmis merginomis, suvažiuodavo poilsiautojai iš Latvijos, Estijos,

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 113 Lietuvos. Kai kurie žmonės tik šiaip automobi- Nuotraukoje matome Valerijoną tarp „lietuvai- liais iš senojo Kelmės plento pasukdavo Kalinų tės Birutės“ ir greta dabartinės akmenų pavėsinės sodybos link pasižiūrėti, pasigrožėti, o kai kurie suręsto namelio, laikantį rankoje ąsotį. Tačiau ir apsinakvoti. Greta klėties pristatyto pastato medinė statinė už jo – milžiniška! Kas tai? Ogi ji antrajame aukšte buvo įrengta nakvynės vieta, su- buvo specialiai pastatyta pirties prieškambaryje, statytos metalinės lovos, buvo duodama patalynė. kad statinės viduje aplink stalą susispaudę susės- Kaip prisimena Valerijono sūnus Henrikas, tėtis tų, Janinos Kalinienės nuomone, koks 12 žmonių. bendradarbiaudavo su broliu Kostu Kalinu, kuris Gediminas mano, kad „8 tai laisvai galėjo paben- dirbo ūkvedžiu Pageluvio pionierių stovykloje, tai drauti“, pasivaišinti, o gal ir padainuoti drauge su ir patalyne bei jos priežiūra pastarasis padėdavo sodybos šeimininku. Ir medinė meškos skulptūra pasirūpinti. Brolis gyveno kitoje kelio Šiauliai–Kel- buvo įsikūrusi greta statinės-kambarėlio, medučiu mė pusėje, greta Dryžienės. Tuomet judėjimas iš vaišino, o statinėje – gal ir midučiu, alučiu. Tame Šiaulių buvo didelis – kas pusvalandį važiuodavo namelyje-rūsyje, kurio langus puošė molinės kau- autobusai. Valerijonas, kaip mano Henrikas, „verslą kės, o ant stogo kurį laiką ir ta pati metalinė ragana nusižiūrėjo nuo brolio Kosto. Pastarasis po stovy- buvo įsitaisiusi, buvo pirtis, priešpirtis su statine, klų sezono papildomai įsileisdavo poilsiautojus. salė, talpinanti apie 40 žmonių, dirbtuvės ir molio Buvo papildomo uždarbio“. Tuo tikriausiai susi- saugykla. Ir virtuvė jame buvo (su kažkada duona), viliojo ir Valerijonas. „Valdžios vyrai“ užsukdavo iš kurios gal kiek šilumos ateidavo ir į „statinę“. atsipalaiduoti ir pas Kostą į žaliąją verandą, ir pas Gana nemažas, atrodo, namelis nukastame šlaite Valerijoną į sodybą. Pasak Gedimino, kempinge stovėjo. Bet ir jis sugriuvo... Daug šaunių idėjų, anot „apačioje galėdavai pabaliavoti, o viršuje – perna- Gedimino, generavo senelis. Visų statinių idėjos kvoti“. Dabar visi pristatyti aplink klėtį statiniai gimė Valerijono Kalino galvoje, o kas jas išpildė, su visomis verandomis Gedimino jau nugriauti, lieka nežinoma, nes darbininkai buvo samdomi. išliko tik autentiška senovinė klėtis su „muziejuku Dabartiniai sodybos šeimininkai teigia, kad viduje“. Dabartinės klėties salėje ir būdavo rengiami vienu metu sodyboje galėjo būti trys vietos su pobūviai, šventės. Gedimino teigimu, „joje šimtas trimis skirtingomis besilinksminančiomis ar žmonių susėsdavo“. Pašnekovas pamąsto, jog „gal poilsiaujančiomis kompanijomis. Klėtyje su jos ta klėtis ir išliko, kad ji buvo tarsi užkonservuota priestatais įsikurdavo vieni, namelyje su pirtimi ir aplink pristatytais pastatais, tomis verandomis, su statine – antri, o treti – prie kūdros pastatytoje kurie neleido jai supūti iki galo“. Ir salė į jas pra- lauko pavėsinėje, sodybos priekinėje dalyje, prieš siplėsdavo, ir miegamųjų vietų padaugėdavo. Jau pirtį. Dabar sodyboje daugumos pastatų jau nė apie 10 metų klėtis atrodo taip, kaip buvo „ne se- žymės neliko, tik senoji klėtis daug papasakotų... nelio dastatyta, o kas buvo prosenelio, senojo Jono „Kempingas“ buvo įkurtas tuo laikotarpiu, kai so- Kalino, pastatyta. Apsisuko ratas“. dyboje seminarai jau nebevyko (apie 1975–1978-uo- Į sodybą atvykusius svečius Valerijonas Kalinas sius, kaip mano Gediminas). Kaimo turizmo sody- pasitikdavo arba vienas su bandonija rankose, bos Šiaulių apskrityje tuo metu dar nesikūrė, o gal arba su Henriku, traukiančiu akordeoną. Nere- ir visoje Lietuvoje Kalinų sodyba buvo šios veiklos tai drauge ir M. Klimas smuikeliu pagrieždavo. pradininkė. Valerijonas Kalinas su šia „idėja buvo Seminarų, įvairių sąskrydžių dalyvių prie vartų aplenkęs laiką kelis dešimtmečius į priekį, – teigia laukdavo su gėlėmis, suvenyrais, vaišėmis. Muzi- Gediminas, – žinoma, dabar tokių sodybų rasime ka skambėdavo visų švenčių metu. Būdavo, jei ne visur, dešimt kartų gražesnių ir geresnių, kur kas groja Valerijonas, tai piršliauja. Ši asmenybė buvo prašmatniau įrengtų, nei buvo Kalinų sodyboje. kupina sąmojo, geros nuotaikos ir kunkuliuojan- Tačiau tais laikais geležinė lova su spyruoklėmis čios energijos. Paprastas, su berete ar skrybėle antrame aukšte būdavo normalu“. Ir aplinka buvo ant galvos, su savo „Alfred Arnold“ bandonija ant tvarkoma. „Tais laikais buvo gražu, tik dabar jau peties – ir traukia dumples. Ar jis lauke vasarą, sunku įsivaizduoti, kas čia buvo. Gal kažkiek ma- ar šilčiau apsirengęs su savo sveteliais klėtelėje tysis nuotraukose, bet daug ko jau nebėra“, – tęsia žiemą – visur smagus. Valerijono anūkas.

114 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Vitalijaus Lukošaičio skulptūra „Kempingas“ pasitinka Valerijonas Kalinas ir Kalinų sodyba atvykusiuosius į Kalinų sodybą pasitinka atvykstančiuosius

Tuomet Kalinų sodybą supančių tvenkinių, kurie meistrų seminarų Valerijonui buvo palikti dovanų. buvo atsiradę užtvenkus pro šalį tekančią Deglę ar O kur dar muziejuko verandoje buvę eksponatai? jos intaką, jau nebebuvo, kaip prisimena Valentinas Net retesni augalai, tokie kaip sibiriniai barščiai, Formanskis ir Henrikas Kalinas, aplink buvo šie- stebino atvykėlius. Tačiau apie juos kiek vėliau... naujama. Po karo, apie 1950-uosius, tvenkiniai buvo Pėduotasis akmuo taip pat atliko svarbų vaid- užpilti. Liko tik pylimai iš visų pusių ir kai kurios menį Kalinų sodybos gyvenime. Įkurdintas ant pelkės. Pasak Janinos, „maudytis visą gyvenimą besisukančio rato, netoli pagrindinio įėjimo į Kalinų šeima suko link vadinamojo Arnulio prūdo. sodybą, tikrai negalėjo likti nepastebėtas. Net pa- Tuomet jis buvo mums atviras. O dabar jau verk- sukti jį buvo galima, nes buvo patogus, plokščias dami sukame į kitą pusę, nes ten nebėra žmonių, ir pailgas. Gal ne vienam, tačiau dviese, sukibus iš tvoros, privati valda“... abiejų šonų, jau buvo galima įstengti. Gediminas Atvykėlius pasitikdavo ne tik smagus šeiminin- Kalinas teigia, kad akmuo sodyboje galėjo pragu- kas su savo šaunia kompanija, bet ir gėlėmis pa- lėti apie 30–40 metų, kol Darius Ramančionis iš puoštas įėjimas į kiemą, ant medinio stulpo išdrož- Kurtuvėnų regioninio parko neišprašė atiduoti jo tos didžiulės raidės, skelbiančios, kad čia įsikūręs atgal, į regioninį parką. Tokių prašymų Gediminas „Kempingas“, kurio kraštuose buvo tautiniai orna- sulaukdavo apie dešimt metų iš eilės, kol pagaliau mentai. Atvykusieji pamatydavo medyje iškabintas 2010 m. su „didžiausios technikos pagalba Kurtu- iškabas su išdrožinėtais užrašais: „Sveiki atvykę!“, vėnų regioninio parko direkcija akmenį išsivežė“. „Laipni lūdzam!“, „Добро пожаловать!“, „Tere, Guli jis dabar apie porą kilometrų už Kurtuvėnų tulemast!“ Medinio stulpo viršuje buvo įtaisytas svirno, prie jodinėjimo tako, šalia Rimo kalnelio metalinis varpas, kurio gausmas tarsi sveikindavo ir Ribiškių tvenkinių. Sakoma, kad beveik ten, atvykusiuosius. O išvykstantieji buvo palydimi su kur buvo rastas, netoli ežerėlio. Informaciją apie „Laimingo kelio“ iškaba, nes jie tikriausiai apsisto- tokį keistą didžiulį akmenį, kuriame įsispaudė ar davo ten, kur skelbė Valerijono Kalino pakabintas tai Dievo, ar tai velnio pėdos, Valerijonui pateikė užrašas: „Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu.“ kurtuvėniškis Stanislovas Dambrauskas. Tai liudija Nuotraukos užfiksavo begalę turistų, jaunesnių ir Valerijono ranka paliktas įrašas antroje nuotraukos, vyresnių, besižavinčių sodybos gamta, akmenimis, kurioje jis įamžino S. Dambrauską su žmona savo medžio ir akmens dirbiniais, kurie po liaudies sodyboje, pusėje: „<...> Prisiminimui jo dėka, jis

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 115 parodė jo apylinkėje Kurtuvėnų yra akmuo miške sodybą supančius pušynus, kartais gyventojus su pėdomis. Aš tą akmenį parsivežiau į savo sodybą sukviesdama į talkas. Jurginų eilę, puošiančią ke- 1976 m. rugsėjo 8 d. naktį.“ Nuo seno pėduotieji liuką, vedantį nuo sodybos pylimo link, prisimena akmenys yra laikomi šventais. Lietuvoje pėduotųjų ir Valentinas Formanskis. Ne pats Valerijonas ar akmenų priskaičiuojama apie 300. jo žmona Marytė sodybos klestėjimo laikais rū- Kaip jau buvo minėta, Kalinų sodyboje vyko be- pinosi gėlynais, viskas keletą metų buvo patikėta galė šventinių renginių, tarp jų ir vestuvių. Jauna- P. Arūnienei. „Tėvelis ją parsikvietė. Ir žemių buvo vedžiams ir švenčių svečiams sodybos šeimininkas privežta, ir augalų prisodinta, ir augalais pasirū- prie akmens surengdavo įvairius išbandymus. Kaip pinta. Gražu buvo. Daug gėlių atkeliavo iš Latvijos.“ mena Gediminas, „senelis liepdavęs ant akme- Gediminas juokaudamas įsiterpia į tetos Janinos nyje įspaustų pėdų jauniesiems po ranką uždėti. pasakojimą, kad, „ko gero, Arūnienė ir prirodė tuos Klausdavęs, ar jie norį juodą „Volgą“ laimėti, ir tada sibirinius barščius“... patardavęs spausti, kol iš akmens benzinas ištrykš. Norintys pasivaikščioti ir ieškantys romantikos Jei išspaus – pasiseks, jei ne – tai ne“. Jauniesiems galėjo pasukti link sodybos gale (Ozolų pusėje) sodybos lankytojams Valerijonas kitokių šmaikš- telkšančio tvenkinio, kurį buvo iškasęs pats Va- čių istorijų apie pėduotąjį akmenį sumanydavo ir lerijonas Kalinas. Vandens tuomet būta kur kas pasakodavo. Visiems atvejams turėjo pasakojimų daugiau nei dabartiniame jaunosios Ozolų kartos parengęs. Kaip prisimena Henrikas, iš Maskvos atnaujintame tvenkinyje. Pasigrožėti aplinka ir pa- atvykę turistai sakė, „jog jeigu taip būtų, kaip Va- tekti į viduryje paliktą dirbtinai sukastą salą galėjai lerijonas pasakojąs, tai jis stovėtų auksinis“. Vietoj nutiestu mediniu tilteliu su turėklais. Statinių idė- pėduotojo akmens į Kalinų sodybą kurtuvėniškiai jos gimė Valerijono galvoje, o joms išpildyti reikėjo atgabeno kitą didoką, bet apvalesnį akmenį, užkė- ir talkininkų pasikviesti. Henrikas prisimena vieną lė ant to paties besisukančio rato, tačiau jis tokio nutikimą, kai „švęsti į sodybą buvo atvykusi tėvo įspūdžio jau nebedaro, be to, pajudinti iš vietos jo buvusi bendradarbė su vyru. Vandens tvenkinyje nepavyksta... tą vasarą buvę nedaug, gal apie pusantro metro. Ir medinė „jaunavedžių lova“ (ant guolių iš galų) Karšta. Maudėsi. Murkt. Išnyra iš vandens – žiedo buvo prie klėties, po stogu, paruošta. „Atsisėdi nebeturi. Paskui kažkas ir antrą žiedą pametė. ant jos krašto ir jis nusvyra. Kol nepakiši dviejų Dumblo daug. Ieškojo, pasiraitę sijonus, tačiau kur šampano butelių, neparemi, tol lova nestovi, kojų tu dumble rasi...“ Visokių istorijų per tiek metų nu- nėra...“ – juokiasi prisiminęs tėvo pokštavimus tikę. Ir svečiams, ir sodybos gyventojams... Henrikas. Taip Valerijonas „padėdavo“ jaunave- „Bet ir patį tėvuką buvo apgavę, – prisimena džius išlydėti pirmai nakčiai. Henriko žmona. – Tėvas prileisdavo karpių, kurių Anuo metu atvykusiųjų į Kalinų sodybą akį gaudyti ji su drauge atvažiuodavo. Tėvas turėjo pa- džiugino „sisiojančio berniuko“, kaip jį vadino galbininką Stasiuką, atvykstantį iš Pakruojo rajono sodybos šeimininkai, skulptūra, stovėjusi prie fon- patalkininkauti sodyboje. Kartą Stasiukas atėjęs su tano. Akmens sienoje, kuri kartu buvo ir pavėsinė, pasiūlymu: „Valerijonai, aš žinau, kur gauti karpių. buvo įrengti fontanai (nuo kalno į akmeninę sieną Tu man duok 50 rublių, aš tau jų atvešiu“. Tėvas buvo atvestos vandens žarnos ir per jas iš lietaus padavė. Stasiuko vieną dieną nėra, antrą dieną rezervuaro bėgdavo vanduo), maloniai stebino nėra. Dvi savaites nebuvo. Atvažiuoja Stasiukas medžio ir akmens skulptūros, aplink poilsio zoną po dviejų savaičių. Tėvas, aišku, pasiteiravo, kur buvo sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka. Fontanais karpiai. O tas nei nemirktelėjęs atsakė, jog suleido Henrikas nelabai džiaugėsi, nes vanduo tiško ant jau. Paklaustas kada, atsakė, jog naktį...“ nugaros, bet šeimą aplinka džiugino. Eidamas tvenkinio link negali nepastebėti ne- Ką gi augino Kalinai? Pasirodo, gėles. Vienu toliese stovėjusios trobelės – pavėsinės, pro kurios metu sodybos tvarkymo darbai buvo patikėti jo- stogą kyšojo medžių, augančių trobelės viduje, niškietei parkų ir sodų kūrėjai Paulinai Arūnienei šakos, o sienos buvo apkaltos eglių kankorėžiais. (1910–2003). Pastaroji Kalinų sodyboje buvo įren- Gaila, kad Kalinų sodyboje nebeskamba di- gusi gražius gėlynus, savo iniciatyva tvarkė Kalinų džiulis varpas, kuris buvo įtaisytas greta klėties

116 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Valerijonas Kalinas prie „bačkos“, Valerijonas Kalinas (nuotraukos viduryje) įrengtos dirbtuvių ir pirties pastate su svečiais prie „Raganos“ ir „Velnio“ stovėjusiame mediniame stulpe – V. Lukošaičio iš skardos išpjautas velnias vienoje rankoje laikė sukurtoje skulptūroje – varpinėje, o vėliau, jai su- žibintą, nušviečiantį kelią į sodybą, o kitoje – tri- trešus, nuimtas. Kur anas varpas dingo, Henrikas šakį. Pastarajam kažkur dingus, Henrikas vietoj neturi informacijos. Kitas, didesnis, varpas buvo jo į velnio ranką „įspraudė“ metalinius varpelius, įtaisytas akmeninėje sienoje. Teko tą varpą matyti ir kurie tarsi kvietė apsilankyti sodyboje. Dabar jau girdėti, 2002 m. birželio mėnesį su Bazilionų moky- ant akmens tik vietą, kur stovėjo velnias, begalima klos ir kitais vaikučiais iš Dengtilčio stovyklavietės rasti. Nei Dievo, nei velnio nepabūgo vagys, iš Ka- užsukus į sodybą susipažinti su gyvenamojo namo linų sodybos išnešę daugybę meno kūrinių, senų verandoje ir aplink klėtį, dirbtuvėlėje eksponuoja- muzikos instrumentų ir buities daiktų. mais liaudies meno dirbiniais ir buities rakandais. Henrikas mena, kad kažkada sodyboje apsilankė Išsamiai apie sodybą ir eksponatus pasakojo tuomet kunigas A. M. Dobrovolskis, visų mylimas Tėvas vasarą laiką tėviškės sodyboje leidžiantis Henrikas Stanislovas. Kai kunigas sodyboje pamatė metalinį Kalinas. Varpą jis vėliau nukėlė, nes jau dvejose velnią, o ir pats Valerijonas kunigui pasisakė darąs vietose rado įpjautą, norėjo, kad jo, kaip ir nemažo velnius, pastarasis jam atsakęs, jog „gerai, kad da- kiekio kitų sodybos daiktų, kažkas „nepasiskolin- rai, jeigu žmonės žinos, kad yra velnias, tai žinos, tų“ ilgam. Varpą pardavė, o gautus pinigus galėjo kad ir Dievas yra“. investuoti į Kalinų sodybos aplinkos sutvarkymą. Kalinų sodybos svetainėje greta šeimyninių Nebeliko Mekiuose juodos skardinės raganos, Valerijono ir Marytės nuotraukų tebekaba Tėvo skridusios ant šluotos, – ji buvo įkelta į medį ties Stanislovo Valerijonui dovanota metalinė saulutė. klėtimi, o paskui perkelta ant dirbtuvių, rūsio na- Ant kitos sienos – K. Plukto paveikslas, kuriame melio stogo. Ją, kad nesulauktų pavogto „Velnio“ nutapyta paprasta kaimiečio gryčia, o greta ka- ir kitų daiktų likimo, Henrikas padovanojo „Ge- bančiame paveiksle – apylinkės prie vadinamojo gužiukuose gyvenančiai mokytojai Vidai, kurios Arnulio tvenkinio. Tarp visų Kalinų šeimoje gražiai tvarkomoje etnografinėje sodyboje kažkada saugomų paveikslų, likusių po tapybos seminaro, grojo“. Taip, jau neberasime ir dar vieno Kalinų saugomi ir gana netradiciniai tautodailininko, nai- sodybos simboliu laikyto daikto. Valerijonas Kali- viojo meno atstovo kretingiškio Antano Drungilo nas prie įvažiavimo į sodybą ant didžiulio akmens (1914–1998) darbai. Su nuostaba žvelgi į nuotrauką turėjo pritvirtintą juodą metalinį velnią. Kažkada „Šykštuolio mirtis“, tyrinėji personažus, spalvas,

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 117 apmąstai šykštaus žmogaus gyvenimą ir jo pasku- nei vaikai, nei žmona nesiskundė, jog Valerijonas tines dienas. Gediminas mena paveikslą buvus Kalinas visą save atiduodavo darbui, bendravimui pas dėdę Algį Antaną Kaliną (1946–2011). Gal jis su žmonėmis. Marytė Kalinienė rūpinosi namais, ten ir likęs. „Medžiotojas sapnas“, kabėjęs Kalinų šeima, ir namuose vyravo pusiausvyra. Ūkiškai namo verandoje, Gediminą žavėjo nuo vaikystės. nebegyveno, nes tai būtų reikalavę dar daugiau Įdomi šio keisto paveikslo kompozicija, šmaikščiai laiko ir jėgų. Tik Valerijono tėtis Jonas, įkūręs šią sukurti žvėrių, nešančių karste mirusį medžio- Kalinų sodybą, laikė gyvulius. O po 1975-ųjų, kai toją, paveikslai kviečia kiekvieną iš jų išsamiau jau buvo mirę Valerijono Kalino tėvai, sodyboje patyrinėti. Šie ir kiti paveikslai kabėjo ir Gedimino nuolat niekas jau nebegyveno. Kurį laiką ten būdavo senelio Valerijono kambaryje. Apie 1990-uosius nuo įleisti žmonės: gyventi ir kartu prižiūrėti Kalinų sienos žvelgė gulinti ir skaitanti „Šv. Magdalena“, sodybą, kol šeimininkų nėra. Tik vasarą ši sodyba nutapyta giminaičio dailininko Vytauto Chlebins- atbusdavo. Vėl lankytojai, žmonių šurmulys... Va- ko, M. Gorbačiovo portretas, kabojo Valerijonui lentinas sakosi ožkelę matydavęs Kalinų sodyboje, dovanotos tautinės vardinės juostos ir medaliai, tačiau Henrikas teigia, kad tai nuomininkų ožka išdrožta medinė pelėdos skulptūra, o virš kamba- buvusi. Ir smagiai pasiteirauja, ar mums žinoma, rio durų – paveikslas, vaizduojantis Šiaulių miesto kad už Puščių, Deglės link, gyvenusi vadinamoji turgavietę. Ant paveikslo užrašas: „Taip atrodė „ožkų karalienė“, laikiusi net septynias ožkas? Šiaulių 1927 m. turgavietė.“ Gediminas ir Henrikas Nuščiuvome. Ne, negirdėta. mano, kad bazilioniškis tautodailininkas, tapy- Kalbai pasisukus apie apylinkių gyventojus ir tojas Kazys Pluktas nutapė ano meto turgavietę, Kalinų bendravimą su kaimynais, užsimename kuri buvo dabartinės Šiaulių valstybinės kolegijos apie įspūdžius iš akmens su paminkline lentele vietoje, ir kairėje paveikslo pusėje, vidurio link, Romualdui Ozolui atminti atidengimo prie Ozolų įkomponavo muzikuojantį Valerijoną Kaliną ir jo sodybos. Žinoma, Gediminas buvo pakvietęs šeimą bičiulį Mečislovą Klimą. Gal kiek kitur nukreipti apsilankyti prie kaimyninės sodybos. Ir apgailes- jų žvilgsniai nei kituose paveiksluose ar medinėje tauja, kad nežinojo apie praėjusių metų kraštiečių skulptūrėlėje, tačiau rankose tas pats smuikelis ir šventės renginius. ta pati bandonija su būgnu. Dabar šitas paveikslas Janina teigia, kad „su Ozolais pažįstami buvo, lankytojus pasitinka Kalinų šeimos klėtyje įreng- tačiau artimiau nebendravo“, kad „Romualdo tame muziejuje. Ten pat pamatysime paveikslą, Ozolo tėvas buvo visų gerbiamas veterinarijos gy- kuriame vaizduojamas Bernotų vandens malūnas, dytojas“. Su Pauliumi Ozolu ir dabar Janina randa pačių Kalinų sodyba. apie ką pasikalbėti, o, augindama Kalinų sodyboje Gediminas savo namuose saugo ir dar vieną, ma- dukrą, ir pienuko parsinešti pas senąją Ozolienę tyt, A. Drungilo paveikslą „Ten, kur aitvarai lakioja“. sukdavo. Kaimynę prisimena kaip „įdomią, ma- Žvelgdami į jo nuotrauką pasiteiraujame, ką gi sim- lonią poniutę“. Ozolų šeimyna vis pasinaudodavo bolizuoja drakonas, tupintis ant piniginių monetų, gretimoje Kalinų sodyboje stovėjusia pirtele. Tarp vyriškis su dubeniu maisto ir greta nutapyti jau kaimynų telkšojo Valerijono Kalino iškastas tven- gerai mums pažįstami muzikuojantys Valerijonas kinys, tad po išsimaudymo pirtelėje visi galėdavo Kalinas su Mečislovu Klimu? Gediminas šypteli ir atsigaivinti vėsiu jo vandeniu. Tvenkinys tebėra ir paaiškina: „Jeigu šeimininkas tam aitvarui – košės dabar, tik jaunosios Ozolų kartos kiek atnaujintas bliūdą, tai jis šeimininkui – aukso puodą. Suprask, ir padidintas. Matant pakrantėje gulinčius akme- aitvarai laimę atneša.“ nis, savaime kyla mintys, kad jie dunkso dar nuo Anot Janinos, „tėtis Valerijonas nieko neslėpė, Valerijono Kalino laikų... Daug metų tas tvenkinys dalijosi savo sukurtais meno kūriniais su kitais: vi- telkšojo tik apaugęs sibiriniais barščiais, nenaudo- siems rodė, visus kvietė pas save, visus įsileisdavo, jamas. Gediminas nenoriai kalba apie šių invazi- buvo „toks atlapaširdis“. Ir netingėjo. „Tai ekskur- nių augalų naikinimą, kuris jam daug kainavo ir sija iš pionierių stovyklos, tai vėl kas atvažiavęs, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Sibirinių barščių tėvukas bėga... Jau jisai priima, jau jisai šneka, jau atsiradimas Kalinų sodyboje buvo planuotas: Va- fantazuoja...“ – tęsia dukra. Malonu girdėti, kad lerijonas septynis kelmelius parsivežė iš Latvijos,

118 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Tiltelis iš salos per tvenkinį veda pro sibiriniais barščiais Verandoje įkurtą muziejų apaugusią pavėsinę, kurioje vyko pynėjų seminaras taip pat supa sibiriniai barščiai manydamas, kad šie medingi augalai bus naudingi tiek daug priaugę, o vėliau jau naudos jie iš viso jo bitutėms. Didelis gražus žiedynas, manė, daug nebegalėjo duoti. Iš pradžių Gediminas manė su nektaro. „Daugiau tai niekam jie nenaudingi“, – dalgiu įveiksiąs augalus, o vėliau prireikė ir šiuo- tvirtina visa Kalinų kompanija. Nežinojo tėvas ir laikiškesnių priemonių, chemikalų... Pajuokauda- senelis, kad tie augalai sukelia alergiją, nuodingi, mas Gediminas tarsteli, kad „jeigu Kalinų herbą turi deginančius lapus su išsiskiriančiu iš jų baltu darysime, reikės barštį įdėti“, nes prisiminimai su skysčiu, paliekančiu žaizdas ant odos, nenumanė šia sodyba jau nebeatskiriami nuo sibirinių, Sos- Valerijonas Kalinas ir kaip šie augalai pasklis bei novskio barščių, šeimoje vadintų „borščevikais“ suvešės apylinkėse... Janina sibiriniams barščiams (rus. Борщевик). Žinoma, „yra kur kas svarbesnių, alergiška, o Gediminas su jais kovoja jau 15 metų. įdomesnių dalykų, įvykusių šioje sodyboje. Barščiai Kaip pats mena, „jie vienas prie vieno augo“ šioje yra laikina, atėjo – praėjo, o daug kas liko“, – vėl sodyboje, sode ir apylinkėse, „sodybos jau nebesi- rimtai tęsia Gediminas. Kalbai pasisukus apie gi- matytų dabar, būtų spyna užkabinta ir mes būtume minės herbo kūrimą, Gediminas svarsto, kas turėtų jau išvažiavę, čia nesėdėtume“. Kiekvieną pavasarį atsispindėti Kalinų šeimos herbe. Tikriausiai tai, anūkas naikina tai, ką kažkada parsigabeno senelis kas susiję su muzika ir liaudies menu. „Bandonija, – Valerijonas, tuos „tūkstančių tūkstančius sibirinių pajuokauja, – tikrai turėtų būti.“ Kol kas Kalinai, barščių sėklų“. Kilo klausimas, bepykstant ant tų taip aktyviai iš kartos į kartą perduodantys savo barščių, ar tėvas ir senelis jų nepanaudojo savo muzikines tradicijas, dar neturi ir savo giminės kūryboje? Išaiškėjo, kad Valerijonas Kalinas iš pra- himno. Teks ir apie tai pagalvoti giminės kompo- džių sibirinių barščių naikinti neleido, nes, augalui zitoriams Gediminui, Akvilei bei jų artimiesiems. nudžiūvus, likdavo tuščiaviduris kamienas, tarsi Muziką, pasirodo, net du kompozitoriai gali sukur- vamzdis, iš kurio meistras ketino gaminti žvakides. ti, tik teksto teks paieškoti, užsakyti. Idėjos kyla Idėjų prikurta buvo... Tik apie 1996–1997-uosius besikalbant... O gal Janina galėtų? Ji šyptelėjusi Gediminas galėjo pradėti naikinti tuos invazinius prisimena, kad tėveliui buvo parašiusi, anot jos, augalus, niekas nebedraudė. „Senelis juos augino, „labai ilgą tekstą pamfleto forma“ ir pacituoja: „Va- stengėsi, kad to grožio būtų daugiau“, – juokauja lentinai, kas tik buvo, viskas dingo, viskas žuvo...“ Gediminas. Kai apie 1980-uosius metus iš Kalinų Artimieji ir draugai į Valerijoną Kaliną kreipdavosi sodybos dingo bitės, tų medingų augalų dar nebuvo „Valentinai, Valiuk“.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 119 lapų, užpildytų įrašais. Nemažai laiko užtruko juos paskaitinėti ir net pašifruoti... Patys pirmieji įrašai padaryti 1976-ųjų metų ge- gužės mėnesį. Jų neįskaitysi, o tuo labiau nesuprasi. Daugybė padėkos žodžių įrašyti latviškai, estiškai, ukrainietiškai, kitomis nepažįstamomis kalbomis, tačiau visus, paliktus rusų, lietuvių ir anglų kalbo- mis, buvo tikrai įdomu paskaitinėti. Ir taip gera, šilta, lyg mano artimam žmogui skirti jie buvo. Tikriausiai jau taip ir galima sakyti... Vestuvininkai ir keliauninkai, studentai ir moksleiviai, kariškiai ir Gediminas Kalinas senelių kambaryje rodo „Atsiliepimų eiliniai žmonės, užsukę į Valerijono Kalino sodybą, knygą“. Ant sienos – Tėvo Stanislovo dovanota saulutė, džiaugėsi muziejumi „Miško aidas“, „Penkiolikos šeimos nuotraukos. Jūratės Formanskės nuotrauka, 2020 m. rugpjūčio 21 d. respublikų buveine“, „Draugystės nameliu“, „Pava- sario kambariu“, poilsio zonos kompleksu („Jauna­ vedžių sale“, „Jaunavedžių lova“, „savivarte su už- Gedimino manymu, Kalinų sodyba-vienkie- pakalinio vaizdo vei­drodėliais“), statine ir kitomis mis buvo tarsi „kita respublika“, todėl jie ne su sodybos vietomis, dėkojo sodybos šeimininkams visais Bazilionų krašto gyventojais susitikdavo ir „už gražias sutiktuves, svetingą klėtį, pravirkdytos bendraudavo. „Likę tik sąsajos iš senų laikų – su armonikos balsus, už šiltą žodį, linkėjimus, aukso kuo buvo bendrauta Gedimino senelių, – kaip jis medalius, saldaus medaus bačkutę“, „už liaudies teigia, – net ne tėvų.“ muzikos koncertą, už lietuvišką svetingumą“, Kas gi Gediminą paskatino apsilankyti Bazilio- džiaugėsi, „kad dar yra tokių žmonių, kurie nelei- nuose vykusioje kraštiečių šventėje? Joje lankėsi ne džia išnykti senajai Lietuvos išminčiai, jos talentui“. vienas – drauge pasiė­mė ir jaunesnįjį sūnų Eitvy- Prasmingas įrašas, paliktas 1977-ųjų lapkritį: „Už dą. Buvo įdomu „pažiūrėti, kaip meno saviveikla nuostabiai atgaivintą, išgražintą mūsų protėvių, gyvena kituose kraštuose, pasiklausyti kursiokės ainių praeitį, už puikios nūdienos įkūnijimą Jūsų Lauros Remeikienės koncerto“. Ir garsiai svarsto, nagingų, tikro lietuviško liaudies meno puoselėtojo kad „kas kokie penkeri metai apsilanko tokiose rankomis sukurtų dirbinių grožį, estetiką dėkoja čia šventėse, tikrai kasmet nepavyksta apsilankyti net svečiavęsi žurnalistas Gediminas Žadeika ir jo šei- pačiuose Bazilionuose, retai pasirodo ir nežino, kas ma. Visada prisiminsime šią netradicinio kolorito tenai vyksta“. šventovę, Jūsų taip išmoningai sukurtą, turtingą Henrikas Kalinas pratęsia, kad šiauliečio Vaitke- mūsų senobės išmonėmis ir šmaikščiu sąmojumi. vičiaus, kuris dirbo pas jo tėvą ir drauge Aušros alė- Lai „Šykštuolio mirtis“ niekada neaplanko šios joje statė artelę „Naujas gyvenimas“, sūnus Rimas nuostabios sodybos.“ Vaitkevičius (Kauno muzikinio teatro vyriausiasis Kai kurie turistai iš Talino Valerijono sodybą režisierius) yra mokęsis drauge su Henriku. Vėliau sulygino su rusų poeto A. S. Puškino aprašytu pa- studijuodamas Maskvoje Rimas turėjęs grupioką iš sakišku mišku, kuris sugrąžina į vaikystę... Akys Sirijos, kuris Kalinų sodyboje laikomoje atsiliepimų pačios šypsosi, skaitant 2006 m. Bazilionų dar- knygoje paliko įrašą arabų kalba. želio ugdytinių ir kolektyvo paliktą įrašą, buvusių Atsiliepimų knygos išliko net kelios. Kiek daug Bazilionų mokyklos abiturientų įrašus. Paskutinio juose palikti įrašai atskleidžia apie sodybos šeimi- padėkos Kalinams įrašo data – 2014-ųjų vasaros ninkus! Ir vestuvininkai, ir apsilankiusieji pailsėti vakaras... bei pasigrožėti sodyba, ir seminarų dalyviai palik- Kiek daug per tą laikotarpį apsilankė žmonių davo įrašus apie smagiai praleistą laiką, nepakarto- iš Šiaulių ugdymo įstaigų ir įmonių, visų Lietuvos jamus įspūdžius sodyboje ir puikų jos šeimininką. kampelių, turistų iš Liepojos, Rygos ar Jūrmalos, Vieną iš knygų parsigabenau paskaitinėti. Ji didelė, daugybė atkeliavusių, ir ne po vieną kartą, iš Talino, sunki, su mediniu viršeliu ir daugybe įrištų baltų Tartu, Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado)

120 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) ir Maskvos, tolimojo Archangelsko, Murmansko, grafiką, pedagogą, kraštotyrininką, scenografą, Kamčatkos, „BAM’o“ statytojų iš Tyndos miesto, vieną iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje. Antrą Jerevano, Taškento ar Kijevo, Kišiniovo, Poltavos šventės dieną Henrikas su keturmečiu Gediminu ir Tulos, Ždanovo, Charkovo ir Mogiliavo, Odesos ir atvyko į sodybą. Mažylis buvo išmokęs dainelę Orsko, Žytomyro ir Donbaso, Gagarino ar Valerijo- „Gerkit, vyrai, pakol laikas, / nes dabar neramus no gimtojo miesto Oriolo... Visų neišvardysi... Net laikas, / gali orlaivis įskristi, / į stikliuką bomba iš Brazilijos ir JAV lankytojai pabuvojo svetingoje kristi“, kurią labai mėgo Janinos tėtis. Klėtyje, Valerijono Kalino sodyboje. pastatytas ant suolo, besilinksminantiems pen- 1976-aisiais sodybos šeimininkas Valerijonas kiasdešimčiai žmonių mažylis ir užtraukė. Ne tik Kalinas šventė savo 60 metų jubiliejų, tad ir svei- G. Bagdonavičius plojo solistui, bet ir visa smagi kinimų bei palinkėjimų ta proga taip pat ne vienas. senelio Valerijono kompanija. Miela skaityti, kai klaipėdiečiai dėkojo „už visų Gerardas Bagdonavičius po Kalino sodyboje įdomybių aprodymą“, jog „energijos linkėti Jums organizuoto „Auklėtinių suvažiavimo“ „Atsiliepimų nereikia, nes jos turite daugiau už mus, linkim knygoje“ paliko savo ranka iliustruotą įrašą, jog daugiau laiko ir sveikatos“. Gera skaityti grupės „patyrėme dar niekad niekur nepergyventus giliau- lankytojų paliktus žodžius, kad „niekada nebūna sius, nuostabiai malonius, nuoširdžius prieteliškus žmogus laimingas vienišas. Tikroji laimė, galbūt, įvairiausius jausmus, prisiminimus, pergyvenimus, yra tik tada, kai ja dalijamasi su kitais. Toks lai- linksmai ir nepamirštamai širdingus ir visapusiškai mingas tikrąja to žodžio prasme šio vienkiemio malonius ir neišdildomus apie mūsų bendrus išgy- šeimininkas Valerijonas Kalinas, kuris ir laime, ir venimus mokykloje , <...> 100 metų gyvuokime!“ džiaugsmu dalijasi su tūkstančiais savo lankytojų“, Daug šaunių idėjų, anot Gedimino, generavo o pabaigoje palinkima, „kad jis būtų tos laimės šei- senelis Valerijonas Kalinas, 1990 m. sausio 31 d. mininkas“. Po svečių palinkėjimais bei padėkomis Bazilionų kapinėse atgulęs amžinojo poilsio. Liko užtikome vieną kitą ir paties Valerijono atsiliepimą tik šūsnis nuotraukų su įamžintomis skulptūromis, apie praėjusias vestuves. sąskrydžių ir seminarų akimirkomis, sodybos šei- Ir patys vestuvininkai dėkojo, ir svečiai įspū- mininkai, įamžinti su joje viešinčiais žmonėmis. džiais dalijosi, ir muzikantai negalėdavo nutylėti, neišreiškę susižavėjimo: „Ten, kur kaimas Pagela- Informaciją pateikė: vos, / Stovi klėtis, stovi namas, / Ragana ant šluotos 1. Janina Kalinaitė, joja, / Velniai uodegom mojuoja. // Skanios pupos, g. 1954 m., gyvena Vilniuje. skanūs grybai / Pas tą Kaliną sodyboj, / Ačiū šitam gaspadoriui, / Visų šposų išmislioriui. // Jei pro šalį 2. Henrikas Kalinas, teks važiuot, / Prašom nepasididžiuot, / Liaudies g. 1945 m., gyvena Šiauliuose. meistrą aplankyti / Ir jo dyvų pamatyti. // Niekur, 3. Janina Kalinienė, niekur ant šio svieto / Tokie dyvai nesimėto. / g. 1950 m., gyvena Šiauliuose. Nukelia prieš jus kepurę / Direktorius, Žentas ir Kindziulis.“ 4. Gediminas Kalinas, Henrikas porina, jog „tėvas sugalvojo sukviesti g. 1973 m., gyvena Šiauliuose. savo Šiaulių vidurinės amatų mokyklos baigimo 5. Asta (Kalinaitė) Novikovienė, 50-mečio proga buvusius mokslo draugus. Pasi- g. 1974 m., gyvena Šiauliuose. kvietė ir savo piešimo mokytoją Gerardą Bagdo- 6. Valentinas Formanskis, navičių (1901–1986), žymų Lietuvos dailininką g. 1963 m., gyvena Maskvytės k., Šiaulių r.

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 121 Vytenis RIMKUS Voldemaro Barakausko kūrybos keliai

Lietuvos dailės panoramoje vis ryškiau įsitvir- neeksploatuotomis meninės raiškos priemonėmis tina Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių siekė atskleisti ir parodyti tradicinį kančių kelio universiteto) Dailės fakulteto auklėtiniai. Jie, pa- vaizdą, pasirinkdamas realistinius ir simbolinius rengti kaip piešimo mokytojai, plačiai pasklido po elementus. Taip atsirado keturiolika stacijų ir vie- Lietuvą, įkvėpė jaunimą susidomėti menu, o dalis nas užbaigiantis paveikslas. Jiems visiems būdinga ir jų pačių įsitraukė į aktyvų kūrybinį darbą. viena stilistika, juosvai, raudonai mėlyno kolorito Vienas iš tokių – Voldemaras Barakauskas – gama. Kai kuriuose paveiksluose detaliai nutapy- politinių kalinių Prano Barakausko ir Elenos Rim- tas Kristaus veidas ir figūra, kituose – tik detalės, kutės-Barakauskienės sūnus. Jo kelias į dailę pra- pavyzdžiui, mirties scenoje – tik Kristaus kojos. sidėjo jau vaikystėje – lankė ir baigė Šiaulių vaikų Keliose stacijose realios figūros tartum ištirpsta dailės mokyklą, kurioje ypač domėjosi tapyba. Toje migloje, užklojamos dulkių sluoksniu. Ir visur – mokykloje vadovaujant tapytojui Sigitui Prancuičiui perregimo, nerealaus, raudono kryžiaus siluetas. jis nutapė ir apgynė baigiamąjį darbą. Po to studi- Tos raudonos vertikalės ir horizontalės susidur- javo Šiaulių pedagoginiame institute. Vadovaujant damos, lūždamos, subirdamos ženklina kryžiaus dėstytojui vitražistui Povilui Dobkevičiui, 1985 m. evoliuciją nuo mirties ženklo iki gyvybės, atgimimo apgynė diplominį darbą – akvarelių ciklą. ir amžinumo simbolio. Baigęs institutą, V. Barakauskas daugiausia atsi- Nelengva suvokti kančių kelio vaizdus – buvo ir dėjo akvarelei, aktyviai dalyvavo ir dabar dalyvauja prieštaravimo, ir nesupratimo, ypač iš vyresnio am- parodose. Daug keliavo po Rytų (Kaukazą, Altajų, žiaus žmonių, tačiau šis kūrinys orientuotas į ateitį, Vidurinę Aziją) ir Vakarų (Prancūziją, Italiją, Airiją) į naujos meninės kalbos atsinaujinimo poslinkius šalis, o Vokietijoje, vienoje bažnyčioje, sukūrė fres- ir, kas be ko, į jaunimo mąstyseną. Toms stacijoms ką „Marija rožių darželyje“. Dvejus metus užtruko suvokti reikia pastangų, įsijautimo, kuris turėtų stacijų sukūrimas Šiaulių Švenčiausiosios Mergelės ateiti pamažu, atidžiai įsižiūrėjus į kiekviename Marijos bažnyčioje, įsteigtoje buvusios gamyklos paveiksle slypintį tragizmą. kultūros rūmų nebaigtame pastate. Šių paveikslų likimas – sudėtingas. Ši laikinoji Ir štai jaunam tapytojui iškilo sunkus už- bažnyčia buvo nugriauta, paveikslai – perkelti į davinys – kokiu keliu eiti, ką padaryti? Auto- naujai pastatytą šiuolaikinio modernaus stiliaus rius pasirinko, ko gero, patį sunkiausią kelią: Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią.

122 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) Voldemaras Barakauskas prie freskos Sauliui Sondeckiui

Čia jie buvo neilgai – buvo pakeisti „Aušros“ mu­ „kančių kelio“ stoteles ir vingius, atsiliepianti ir ziejaus pateiktomis skulptūrinėmis kunigo Antano sūnaus pasaulėjautoje. Ir tikrai, manyčiau, nebūsiu Rimavičiaus (1865–1933) koplytėlėmis. Jos dabar suklydęs, įžvelgęs šiame monumentaliame kūrinyje yra kažkurioje kitoje Lietuvos bažnyčioje. autoriaus „savojo aš“ buvimą. V. Barakausko „Kristaus kančių kelias“ – tai ir V. Barakauskas aktyviai dalyvavo dailės paro- mūsų tautos kančių kelias. Kiek būta tokių suklupi- dose Šiauliuose, Klaipėdoje ir mažesniuose mieste- mų, teismų, nuplakimų ir nužudymų. Dundančiuo- liuose (pvz., Kelmėje). Sėkmingai pasirodė pasaulio se ešelonuose, stotelėse ir persėdimuose sugrūsti ir žemaičių, Baltijos šalių akvarelių bienalėse, pelnė vėl blaškomi žmonės tapatino save ir savo kelią su apdovanojimų. Dalyvavo ir užsienyje rengtose bažnyčių paveiksluose ar „kančių kelio“ stotelėse ekspozicijose, pvz., 2008 m. pradžioje Rumunijoje, matytais vaizdais, jie tartum įsitraukė ir susiliejo Bucharešto Georgo Enescu muziejuje ir Lietuvos su tuo buvusiu ir esamu vyksmu. ambasadoje suruoštoje šiauliečių dailininkų paro- Kančių kelias – tai ne tik bendruomeninis, bet ir doje, buvo eksponuoti 8 akvarele ir mišria technika asmeninis paminklas, paminklas savo šeimai, savo sukurti kūriniai. 2006 m. Šiaulių universiteto dailės artimiesiems. Autoriaus tėvas Pranas Barakauskas, galerijoje jis surengė akvarelių parodą „Piešimas dar būdamas Šiaulių gimnazijoje, įsitraukė į pogrin- vandeniniais dažais“. 2019 m. dalyvavo akvarelės džio veiklą, buvo areštuotas, žiauriai tardytas ir bienalėje Kanarų Lansarotės saloje. Be to, suorgani- nuteistas dešimčiai metų. Vorkutos šachtose pakliu- zavo akvarelės plenerus Užventyje, į šiuos renginius vo į avariją, buvo sunkiai sužalotas. O mama Elytė aktyviai įsitraukė ir Latvijos meistrai. Tų Užvenčio Rimkutė-Barakauskienė jau tremtyje, Irkutsko sambūrių jau būta net vienuolika. Naujų impulsų srityje, už dalyvavimą jaunimo sambūryje taip pat atrasta Nidos, Paberžės, Žeimelio pleneruose. buvo nuteista dešimčiai metų lagerių. Bedirbdama Tobulindamas akvarelės techniką, V. Barakaus- plytų fabrike sunkiai, nepagydomai susirgo. kas tolo nuo konkretaus motyvo, artėjo prie apiben- Ir štai jie abu susitiko jau Šiauliuose, sukūrė drinto vaizdo, nuotaikos atskleidimo. Dailininkas šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Tačiau buvusios įsikomponavo į koloristinės lietuvių tapybos erdvę, negandos pakirto jų sveikatą, mama dešimt metų tačiau pastaruoju metu lyg ir prigesina spalvų agre- buvo prikaustyta prie lovos, abu tėvai vienas pas- syvumą. Tačiau spalva ir jų deriniai paveiksluose kui kitą mirė. Tokia buvo jų jaunystė, pakartojanti tebeegzistuoja nauja savastimi, įgaudami nemažą

PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15) 123 Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje 2020 m. V. Barakauskas sukūrė freską, skirtą žymiam dirigentui, Šiaulių miesto garbės piliečiui Sauliui Sondeckiui (1928–2016). Freskoje S. Son- deckio žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą – kad ir kur jis stovėtų. Įamžintas ne tik muziko portretas, bet ir diriguojančios rankos. Freska šviesi, kažkiek akva- reliška, tarytum skleidžianti šviesą ir vos girdimą muziką. Ji lyg ir pritildo šioje nedidelėje patalpoje, o gal net ir visoje mokykloje, moksleivių triukšmą. Apskritai V. Barakausko kūrinių tematika nuėjo savitą raidos kelią nuo peizažo, tradiciškai akva- reliško ir gražaus, iki sąlyginai užkoduoto vaizdo, įgyjančio lyg ir keletą prasmių. Drauge kūrinys išlie- ka paveikslu, atribotas rėmu ir stiklu nuo aplinkos, jis egzistuoja pats savyje, gyvena nepriklausomą gyvenimą. Kai kuriais atvejais autorius bando tar-

Freskos fragmentas Šiaulių regbio klube tum atitraukti paveikslą nuo įprasto eksponavimo ant sienos, parodyti jį erdvėje, suteikti jam naują egzistavimo ir vyksmo kodą. paslaptingumo užtaisą. Anot tapytojo Sauliaus Reikšmingas V. Barakausko pedagoginis darbas Kruopio, jos esančios „magiškos ir paslaptingos, su moksleiviais. Tai ir piešimo pamokos, vaikų kū- nes neįmanoma rasti rakto, kaip šie meno kūriniai rybos parodos, konkursai. Šis darbas turi abipusį buvo atlikti“. Techninės naujovės dailininkui tampa poveikį: ne tik sužadina auklėtinių susidomėjimą priemone reikšmingai atskleisti temą. V. Barakauko menu ir jų kūrybines pastangas, bet ir pats moky- kūryba patvirtina akvarelės gyvybingumą šiuolai- tojas mokosi, suranda jų kūryboje ir sau įdomių, kinės dailės technikų, krypčių margumyne inter- naudingų momentų. Nuoširdus pedagoginis daili- pretuodama gamtą, gyvenimo realijas ir filosofines ninko darbas – jo kūrybos dalis. idėjas nuo lyrinio iki dramatiško skambėjimo. Visapusiškai V. Barakausko asmenybę atsklei- V. Barakauskas yra dalyvavęs kompozicijų džia charakteringas kelionių pomėgis, pasaulio iš metalo atliekų kūrimo seminaruose, pasiūlęs įvaizdžio plėtotė ir sportas: su savo bendramoksliu įdomių sprendimų, parodose pateikęs nedidelio dailininku Remigijumi Bielskiu Šiauliuose pirmieji masto instaliacijų. Iš granito jis iškalė antkapinį pradėjo petankės žaidimą, patraukusį nemažą būrį paminklą savo tėvams Šiaulių Ginkūnų kapinėse. žmonių. Ši sporto šaka nereikalauja didelių fizinių Lankomi ir senelių – Sibiro tremtinių – kapai Ba- jėgų, o remiasi judesių tikslumu. Vyksta miesto, zilionų kapinėse. respublikos, Baltijos šalių turnyrai, Voldemaras Dailininkas yra sukūręs keletą monumenta- su Remigijumi yra tapę šių varžybų prizininkais, liosios tapybos kūrinių. Dar iki akvarelių plenerų čempionais... pradžios Užventyje, dar tik pradedant restauruoti O gyvenimas tęsiasi, jis iškelia kasdienių ir vandens malūną, V. Barakauskas su pagalbininkais netikėtų problemų (viruso COVID-19 pandemija), nutapė dekoratyvinę freską, puošiančią dabartinę kurias spręsti padeda ir dailės meistrai. Voldemaras didžiąją salę. 2019 m. nutapė didelę freską Regbio Barakauskas nesitenkina pasiektais rezultatais, klube. Jos kompozicijoje – dvi besigrumančių reg- tebeieško naujų temų ir jų raiškos būdų. bininkų grupės.

124 PADUBYSIO KRONIKOS | 2020 2 (15)