Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų nemyli. Su Stevenu Schroederiu ir Davidu Breedenu kalbasi Almantas Samalavičius / 2 Rengia Bioregioninės ekonomikos siekiniai: žemė, laisvė ir laimė. Su ekonomiste Molly Scott Cato kalbasi Almantas Samalavičius / 8 Almantas SAMALAVIČIUS Rūpesčiai ir lūkesčiai (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Simbolinis apsivalymas: kodėl tam priešinasi net Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 „revoliucijos vilkai“. Su post scriptum Arvydui Juozaičiui / 12 Kęstutis Šapoka Kūryba ir kūrėjai (dailė) 2 62 38 61 Tikimybių teorija tik leidžia tikėtis. Su kompozitoriumi Osvaldu Balakausku kalbasi Tadas GINDRĖNAS Rūta Gaidamavičiūtė / 24 (dailininkas) 2 61 05 38 Vytautas Landsbergis. Muzika ir Kaulo senis. Paskaita apie Bronių Kutavičių / 28 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Judesys yra tik forma. Choreografę Birutę Letukaitę kalbina teatrologė Rūta Mažeikienė / 33 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kęstutis ŠAPOKA. Kaip apčiuopti minios sielą? Trys parodos NDG / 40 (korektorė) Kęstutis ŠAPOKA. Visa tai – ne sapnas. Parodos, skirtos Jonui ir Adolfui Mekams / 45 Irena Žaganevičienė Keturi tūkstančiai kilometrų iš tamsos į šviesą. Su Jokūbu Vilium Tūru kalbasi Irena Alperytė / 49 (buhalterė) 2 62 31 04 Monika Meilutytė. Kiek žingsnių nuo Varėnos iki Avinjono? / 54 Aistė Meidutė. Eilėraščiai / 59 Redakcinė kolegija Pažinti naujaip Edita Degutienė. Idealistas, kuriam iš tikrųjų rūpi visuomenė. Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Antano Mockaus fenomenas / 62 Alfredas Bumblauskas María Teresa Giménez Barbat. Erotinis kapitalas / 67 Pietro U. Dini (Italija) Europos istorijos Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Postfeodalinė Vengrija neoliberalizmo ir komunizmo sankirtoje. Su Jody Jensen ir Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Ferencu Miszlivetzu kalbasi Tomas Kavaliauskas / 69 Tomas Kiauka Algis Mickūnas Béla Nóvé. „Revoliucijos našlaičiai“ po penkiasdešimt šešerių metų. Nepilnamečių Liana RuokytĖ (Skandinavija) vengrų pabėgėlių liudijimai / 76 Vygantas Vareikis Retrospektyva Kazys Varnelis jr. (JAV) Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Litvakų pėdsakai Paryžiuje: naujas žvilgsnis į Chaïmo Soutine’o kūrybą / 80 Redakcijos adresas Pro publico bono Izidorius TAMOŠAITIS. Vertybių filosofija / 85 Latako g. 3, 01125 Vilnius Kelionė kaip intelektualinis nuotykis el. paštas: [email protected], [email protected] Almantas Samalavičius. Isano akmenys. Khmerų kultūros pėdsakais Šiaurės Rytų Siame / 88 Faksas: 2 62 38 61 Istorijos puslapiai Astrida Petraitytė. 1923-iųjų sausis, Klaipėdos krašte dar prancūzai... / 95 Apie knygas © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Dana Palionytė. Vilniaus miesto teatro epopėja / 97 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Prieštvaninis seimo kermošius / 103 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Metinis turinys / 104 Summaries / 111 Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com Viršelio 1 p.: Žilvinas KEMPINAS. Pleione. 2012. Iš „Žvaigždžių“ ciklo 4 p.: Žilvinas KEMPINAS. Iš ciklo „Vėjo piešiniai“ 2012

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 1 Problemos ir idėjos

Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų nemyli

Su Stevenu Schroederiu ir Davidu Breedenu Steven Schroeder David Breeden kalbasi Almantas Samalavičius

Gimęs Teksase, Stevenas Schroederis studijavo psichologiją Valparaiso universitete, apgynė filo- sofijos doktoratą iš etikos ir visuomenės studijų srities Čikagos universitete, beveik du dešimtme- čius įvairiose aukštosiose mokyklose dėstė filosofiją, dalyvavo taikos sąjūdyje. 2002–2009 m. su nedidelėmis pertraukomis gyveno Kinijoje, Šenženo universitete dėstė filosofiją, literatūrą ir taikos studijas, o grįžęs į JAV įsitraukė į Čikagos universiteto Azijos klasikos studijų programą. Kartu su kompozitore, Grammy laureate Clarice Assad įsteigė „virtualų menininkų kolektyvą“ (Virtual Artists Collective), subūrusį muzikus, poetus ir vizualinių menų kūrėjus. Beje, ši „neregima“ grupė per pastaruosius aštuonerius metus išleido daugiau kaip keturiasdešimt poezijos rinkinių. Profesoriaus Steveno Schroederio plunksnai priklauso pustuzinis filosofijos, etikos veikalų, keli poezijos rinkiniai. Naujausias opusas – filosofinės poezijos knyga, sukurta kartu su universalistų pastoriumi iš Minesotos Davidu Breedenu, baigusiu teologijos ir literatūros studijas, apgynusiu doktoratą iš kūrybinio rašymo srities. Dr. Breedenas yra keturių romanų, trylikos poezijos rinki- nių ir pluošto esė autorius. Filosofinių „pokalbių“ knyga, parašyta tarsi poetinių įžvalgų mainai, paskatino pokalbiui apie senųjų knygos formų reikšmę teologijos, religijos ir filosofijos kontekste.

lmantas Samalavičius. Naujoje judviejų knygoje kad jos išliktų atviros, nesvarbu, ar naudojamas rašalas A„Išėjimo įsiūtis“ nėra įprastinių autorystės nuo- popieriaus lape, ar pikseliai ekrane. Sokratas nepasiti- rodų. Teigiate, kad poetišką ir filosofišką pokalbį ins- kėjo knygomis, nes negalėjo su jomis kalbėtis, jos neat- piravo XVII a. „užrašų knygų“ (commonplace books) siliepdavo, kai jis ko nors klausdavo. Nuo Platono laikų tradicija. Kodėl ja remiatės laikais, pranašaujančiais literatai svajojo kurti tokias knygas, kurios kviestų skai- knygų eros pabaigą? Ar siekėte atgaivinti seną epistolinį tytojus į jas atsiliepti. Ir jau gerokai tiesesnis klausimas, žanrą? O gal to imtis paskatino nerimas, kad elektroni- kaip naudotis knygomis, užmezgus su jomis pokalbį? nės komunikacijos amžiuje sparčiai nyksta ankstesnis Reikia knygų, kurių verta klausytis, kai į jas atsiliepia- knygų vaidmuo ir funkcijos? me. Toks yra užrašų knygų grožis epistolinės tradicijos Steven Schroeder. „Knygą“ suprantu kaip veiksmą, kontekste. Jos įsitraukia į draugų pokalbį, tampa drau- kuriam galima suteikti pačius įvairiausius pavidalus, gais tarp draugų. Šiuo požiūriu tai gyva tradicija, kurią tad ir elektroninę formą vertinu veikiau kaip naujas reikia palaikyti, užuot atsisakius į ją įsiklausyti. „Knygų galimybes negu naują „mirtiną“ pavojų. Manau, šiuo kultūra“ (kaip ir kultūra apskritai) yra praktika, o ne ar- atveju didesnis iššūkis yra rasti būdą, kaip kurti knygas, tefaktų rinkinys. Tokiai praktikai elektroninės medijos

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 gali labai pagelbėti. Vienas iš rimčiausių ateities iššū- dar efektyvesniais. Laikas (tuo buvo įsitikinęs Thomas kių – tai gebėjimas atskirti tuos įnagius, kurie didina Paine’s) parodys. Manau, balsų kakofonija yra liudy- bendravimo galimybes, nuo tų, kurie nutraukia pokalbį tojų debesys, kartais įvardijami, kartais ne. O mums arba apskritai jį atmeta. Manau, šitas iššūkis iš tikrų- liudijant, knyga toliau tobulės, ir išmoksime ne tik ga- jų yra labai senas – visada buvo svarbu palaikyti gyvą, minti knygas, bet ir jas vartoti. atvirą pokalbį, naudojantis įnagiais, užuot leidus, kad tie įnagiai naudotųsi mumis. Puoselėkime draugystę, A. Samalavičius. Abu rimtai domitės teologija – neatstumdami nepažįstamųjų… Stevenas religijos klausimus nagrinėja kaip filosofas ir David Breeden. Nežinau, kada „knyga“ iš tikrų- etikas, Davidas neišvengiamai susijęs su ja kaip protes- jų buvo knyga. 1607-aisiais? Ar 1902-aisiais? Užrašų tantų pastorius. Tačiau šiais laikais esmine modernio- knygos leisdavo pasidalyti mintimis su draugais. Ma- sios teologijos forma tapo ekonomika – ankstesniame nau, naujos technologijos galėtų padidinti tokį gebė- šio ciklo pokalbyje tą ironiškai jau konstatavo Johnas jimą dalytis. Manęs neglumina skonio kūrėjų ar teisę Cobbas. Kaip manote, ar teologija yra pakankamai pa- spręsti sau prisiskyrusiųjų mirtis. Londonas, Paryžius, jėgi, kad padėtų moderniai visuomenei spręsti vis aštrė- Berlynas, Niujorkas, Roma... Ar šios vietos reiškia ką jančius solidarumo, teisingumo, subalansuotos ekono- nors daugiau už vaizduotės padarinius, suteikiančius mikos, socialinių santykių darnos klausimus? aibę pretenzijų į galią? S. Schroeder. Nemanau, kad Johnas Cobbas kalbė- Svarbiausias spausdintos knygos pranašumas buvo jo ironiškai. Kai žvelgiu pro savo virtuvės langą, matau gebėjimas dauginti tekstą, pateikiant gausybę identiš- katedrą, pavadintą Rockefellerio vardu, kitapus gatvės, kų kopijų. Šis faktas lėmė, kad atsirado didžiulė skylė skiriančios nuo Čikagos universiteto Verslo moky- bauginančioje šlapioje Bažnyčios paklodėje. Kaip elek- klos, ­– ši suprojektuota taip, kad atspindėtų katedrą. troninės knygos paveiks totalitarinius režimus? Infor- O gretimoje gatvėje yra Miltono Friedmano institu- macija yra galingesnė negu užtaisytas šautuvas. Bet ar tas (visą praėjusį šimtmetį ir dalį šio amžiaus ten vei- balsų kakofonija yra galingesnė? Manau, kad taip. kė universitetinė teologijos mokykla). Tad kiekvieną Ar individualus balsas bus girdimas šiame elektro- rytą gerdamas kavą gaunu priminimą apie verslo ir niniame chore? Mintis apie milijonus anoniminių po- ekonomikos kaip disciplinos svarbą. Ekonomistai etų (ir apie save tarp jų) manęs nebaugina. Eilėraščio yra mūsų laikų scholastiniai teologai, todėl ir turi- iš užrašų knygos galima nesuprasti, tačiau jis nenu- me stengtis (kaip ir bet kokios scholastikos atžvil- stoja buvęs tiesa, jeigu jis yra tiesa. O melas netampa giu), kad mūsų nenušluotų galinga mokykla, repro- tiesa vien todėl, kad paskleidžiamas didesniu tiražu. dukuojanti dogmą, užuot raginusi kritiškai mąstyti. Knyga mirė, tegyvuoja knyga! Martinas Lutheris sakė: mūsų dievas yra tas, kuriuo S. Schroeder. Žmonės visada naudojo įnagius, kad pasitikime, ir manau, kad tai labai įdomus požiūrio galėtų bendrauti. Teptukas ar rėžtukas šiuo atžvilgiu taškas, nuo kurio galima pradėti svarstyti klausimą yra tokia pati technologija kaip ir kompiuteris. At- apie teologijos vaidmenį. Jei teologija yra diskursas mesti naujas technologijas, esą jos iš prigimties des- apie Dievą, tuomet ji turi kažką pasakyti apie tai, kuo truktyvios, nėra gera praktika. Tačiau kreipti dėmesį į pasitikime (šis klausimas buvo itin svarbus pranašų tai, kaip mes naudojamės įnagiais, kam jie prieinami tradicijoms). Svarstymai, kur mes perkeliame savo ir kokiomis sąlygomis, yra gera mintis. Elektroninės pasitikėjimą (ir dažnai pasielgiame klaidingai), yra knygos totalitariniams režimams, manau, darys maž- viena iš strategijų kelti klausimus apie bendrus mūsų daug tą patį, ką darė ir kitos medijos, – kartais juos rūpesčius ir bendras baimes: tai, ko bijome, gali kuo kritikuos, kartais rems, kartais taps propagandos au- puikiausiai atskleisti, kur perkeliame pasitikėjimą. komis, kartais tuos propagandos mechanizmus pavers Mintis, kad tobula meilė kelia baimę, šiuo požiū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 3 riu ypač įdomi. Ten, kur esama baimės, yra vietos nesurištų mazgų). Suprantama, galima galvoti apie tik netobulai meilei (prisimenant Che Guevaros ko- miestą kaip apie mašiną, bet mes suvokiame miestą mentarą apie tikrus revoliucionierius) – tai užduoda kaip sudėtingą polifoniją. Tokiu atveju politika yra mąstymui darbo, nesvarbu, ar imtumės politikos, ar tos polifonijos, svarbios miesto sandarai, palaikymas. statytume savo miestus. Šiuo atžvilgiu teologija yra ne tiek „sisteminė“, kiek D. Breeden. Rašau romaną, kuriame pasakojama „politiška“, kuriama žmonių bendruomenės (pavyz- pranašo Amoso vardu. Jis gyveno įdomiais laikais: Iz- džiui, Bonhoefferis savo laiškuose, o, beje, ir eilėraš- raelio karalystė buvo iškilusi virš viso pasaulio – plėtė čiuose kalbėjo apie „nereligingą“ krikščionybę). savo teritoriją, išorinių pavojų jai kildavo mažai, eko- Manau, ši metafora skatina galvoti apie tai, kas ski- nomika klestėjo, vyravo viešas nuolankumas. Bet štai ria miestą (žmonių bendruomenę, „bažnyčią“, pasak išnyra Amosas, kuris sako, kad socialinis teisingumas tokio mąstytojo, koks buvo Bonhoefferis), veikiantį yra svarbesnis už institucinę religiją. Spėkite, kaip jo kaip gerai sutepta mašina, nuo miesto kaip gyvo orga- skleidžiamą žinią priėmė valdantysis elitas... nizmo. Kai gerai sutepta mašina kuo nors nustebina, Didžiausia žmonių religija visada buvo turtas. Žvel- beveik visada tai reiškia, kad atsitiko kažkas negero. giant iš tokios perspektyvos, turtas yra labiausiai ant- Kai nustebina gyvas organizmas, dažniausiai tai kelia laikiškas dalykas. Pranašai, poetai ir menininkai, skel- pasigėrėjimą, o neretai yra išradimo pradžia. biantys kitas tiesas, visada pūs prieš vėją. D. Breeden. Mes, žmonės, mylime savo kūrinius, Ekonomika jau seniai yra tautų, ypač jų elito, die- bet tie kūriniai nemyli mūsų. Tai labai apmaudu. Kiek vas. Ne per seniausiai, pradedant nuo Adamo Smitho, įmanydami stengiamės save, savo idėjas kaip nors su- susimąstyta, ar nederėtų pasitraukti į šalį nuo eko- derinti su tuo, kas egzistuoja aplink mus, kad tik ne- nomikos, gal yra kitas kelias visa tai daryti? Esminis reikėtų susidurti su šiuo apmaudu. klausimas toks: reikia ar nereikia ekonomikai vado- Teologijos sistema turi didelį privalumą: apie vautis morale. Dėl šios priežasties nesu nei ekonomis- „Dievą“ niekas nieko nežino. Niekada nežinojo. Ir tas, nei politikas. Tiesiog prisijungiu prie Amoso ir niekada nesužinos. Tačiau šis privalumas praranda- sakau: „Tai neteisinga.“ mas iškart, kai teologas imasi apibūdinti, kaip „Die- vas“ sąveikauja su mums pažįstamais fenomenais – A. Samalavičius. Savo knygoje rašote: „Teologijos prak- tai audros, tornadai, ligos ar mirtis. Tuo momentu tika, kaip mes ją suprantame, yra panašesnė į miestą negu visos teologinės sistemos ir visi jų kūrėjai gali atro- į sistemą.“ Pakomentuokite plačiau šį įdomų teiginį. dyti visiškai kvailai. S. Schroeder. Na, kaip ir daugelis provokatyvių Žmonės gimsta ir miršta, veikiami teologijų, mes teiginių, taip ir šis sąmoningai šį tą nutyli. Atskirti gyvename jomis ir jose, panašiai kaip gyvename mies- „miestą“ nuo „sistemos“ reiškia išleisti iš akių faktą, tuose. Ta pati vieta, kurioje viename amžiuje buvo gir- kad apie miestą labiausiai tinka kalbėti kaip apie sudė- domi arkliai, kitais laikais virsta motociklų parkingu. tingą sistemą. Šis pabrėžtinis nutylėjimas verčia susi- Dievas, viename amžiuje išvaikęs skėrius, kitame virs- mąstyti, apie ką galvojame, kai sakome „miestas“ arba ta Dievu, kuris išsklaido tamsos jėgas. kai sakome „sistema“. Teologinės praktikos atsitrau- Teologija tuo ir yra panaši į miestą. kimas nuo sistemos reiškia jos norą atsikratyti apsė- S. Schroeder. Tomas Akvinietis savuosius Dievo bu- dimo, kad būtinai reikia aprėpti viską, kas dažniausiai vimo „įrodymus“ baigė teiginiu apie kalbą ir žmonių buvo siejama su scholastika arba vėliau (pavyzdžiui, bendruomenę – jo žodžiais tariant, tuo, „ką visi vyrai nuo Kierkegaard’o) – su Hegelio filosofija. Prilyginti turi galvoje, kai sako Dievas“. Suprantama, Akviniečio teologiją miestui, vadinasi, suteikti jai nenuneigiamai „visi vyrai“ yra būdas pasakyti „mes“, o klausimas, ką gyvą ir labai žmogišką terpę (tai reiškia, kad yra daug reiškia „mes“ (ir ką „mes“ identifikuojame kaip „juos“),

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 gali tapti kūrybingu etinių ir politinių apmąstymų išei- nerūpi „pavergta būtybė“, „beširdis pasaulis“ ir „be- ties tašku. Man patinka Johno Lennono žodžiai: „Die- dvasės sąlygos“. Virginia Woolf savo „Trijose ginėjose“ vas yra koncepcija, kuria matuojame savo skausmą.“ kalbėjo panašiomis kategorijomis, teigdama, kad vi- Komentaras apie tai, kad mūsų kūriniai mūsų ne- suomenės kritika turėtų ieškoti naujų žodžių ir naujų myli, primena Marry Shelley, kuri, atrodo, buvo įsi- metodų. Kalbu apie kritiką kaip apie kritišką mąsty- tikinusi: jeigu jie mus mylėtų, ta meilė, ko gero, taptų mą, nukreiptą į dalykų esmę. problema. Tai darosi vis svarbiau, nes mūsų kūriniai Knygoje mudu su Davidu aptariame istorijas, ku- tampa vis protingesni… rios mus suformavo, – ne todėl, kad jas laikytume D. Breeden. Kai įsistebeiliju į šiltą savo kompiute- kokiais nors išminties šaltiniais, bet todėl, kad jos iš- rio ekrano mirgėjimą, žinau, kad esu mylimas! mokė mus matyti ir kalbėti. Mes kreipiamės į kalbą, kuri mus suformavo, ir žodžiai įgauna formą, reika- A. Samalavičius. Gyvename laikais, dėl įvairių prie- laujančią jos laikytis. Tai poezija, galinti veikti taip, žasčių gana nedraugiškais religijai (ypač krikščionybei, kaip šventykla kartais veikia erdvėje, kurioje gali ras- bet ne tik jai), nors visos didžiosios religijos tradiciškai tis „antrinė kultūra“ ar „paralelinis polis“ (pasiskoli- laikomos išminties apie gyvenimo prasmę, žmogaus elg- nau šiuos vaizdinius iš Ivano Jirouso, Václavo Havelo seną ir kitus dalykus šaltiniais. Ar gilesni religiniai įsiti- ir jų aplinkos). Bandėme sukurti sceną (tai prilygsta kinimai, jūsų nuomone, ką nors reiškia visuomenei, kuri palapinės statymui) ir tikimės, gal kai kurie skaitytojai apimta ne tiek religinio įkarščio (kaip ankstesniais istori- kartu su mumis praleis joje tiek laiko, kiek reikia, kad jos tarpsniais), kiek vartojimo aistros ir scientizmo, nere- ji virstų apmąstymų vieta. tai įgaunančio patį primityviausią pavidalą? Ar religiniai D. Breeden. Viliuosi, kad mano (kaip ir tėvo Abra- įsitikinimai gali paskatinti, kad būtų giliau apmąstomas omo) palapinė atsiveria į visas keturias puses. Užau- gamtos niokojimas, globali ekonominė krizė ar universalių gau anesteziškoje ir be galo kurtinančioje amerikietiš- vertybių neigimas, ypač paplitęs globalizacijos apakintuo- kos krikščionybės aplinkoje. Bet vis dėlto, kaip neretai se Vakaruose? Šiame kontekste labai svarbūs tokie garsaus atsitinka per anestezijos seansą, patyriau aiškumo psichologo Thomo Scheffo žodžiai: „Yra nemažai įrodymų, akimirkų. Tikra poezija! Vadinasi, žodžius kerta bent kad žmogiškos universalijos būdingos įvairioms kultūroms dvi kryptys. Ir dažnai jie patys save ištrina. Jiems išsi- skirtingais istoriniais laikotarpiais.“ trynus, laukia nuostabios įžvalgos. S. Schroeder. Mąstyti apie globalų religijai nedrau- Pasakysiu kelis dalykus apie opijų. Augdamas ne- gišką klimatą ypač įdomu, jeigu gyveni Jungtinėse turtingoje šeimoje, gyvenau tarp žmonių, kuriems Valstijose, kur religija yra privilegijuota (nepaisant kai reikėjo opijaus. Daugelis iš jų būtų griebęsi narkotikų, kurių čionykščių „evangelistų“ nusiskundimų) tiek žalojančių tiek asmeniškai, tiek socialiai, jeigu nebūtų socialiai, tiek instituciškai. Ir būtent institucijai (Berg- turėję religijos. Ar jie norėjo dalyvauti revoliucijoje? sonas tai vadino „statiška“ religija) taikomos didžiau- Kai kurie dalyvavo. Daugiausia profsąjungų veikloje. sios privilegijos (pavyzdžiui, mokesčių lengvatos). Nacionalinė gvardija puikiai tvarkėsi su tais, kurie Teisingai kalbi apie „scientizmą“, užuot sakęs moks- bandė priešintis. Priespauda – sunki tema. Nelaimei, las. Scientizmas yra dar viena organizuotos religijos vieno žmogaus priespauda yra kito laisvė. Biblijoje forma. Jis, kaip ir visos organizuotos religijos, veikia apie tai galima šį tą rasti. tarsi opijus (kuris nėra blogas dalykas, jei palengvina Štai kodėl mano būsena paradoksali: esu pastorius, tikrą skausmą). Man keista, kad ši organizuota religija tarnauju „parapijai“, bet mano religiniai įsitikinimai nepastebi „atodūsio“, „širdies“ ir „sielos“, apie ką ly- pagrįsti tuo, kad kiekvienas žmogus laisvas ieškoti riškame savo apibūdinime priminė Marxas, religijos savo dvasinio kelio. Nesu jiems autoritetas. Nesu netgi kritiką laikęs visuomenės kritika. Scientizmui visai vedlys. Esu tik pakeleivis paieškų kelyje. Man tai tin-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 5 ka. Visos keturios mano palapinės pusės atviros. Ga- yra kultūros artefaktai, abu yra „populiarūs“. Kai ci- lite užeiti. Bet jei išsiruošėte keliauti į Gomorą, man tuoju eilutę iš Butcho Hancocko dainos, žinau, kad teks su jumis pasikalbėti. dalis skaitytojų ją atpažins, dalis – ne… S. Schroeder. Taip, mums visiems, prašalaičiams ir svečiams, reikia draugų pagalbos ir svetimųjų ge- A. Samalavičius. Sakėte, kad religijos institucija rumo. Kad ir kokią Gomorą kokiu metu užsimotume Jungtinėse Valstijose stipresnė nei daugelyje Europos pasiekti, smagu sutikti draugų ir svetimųjų, kurie su- regionų. O koks filosofijos poveikis? Čia kalbu ne apie teikia mums atokvėpio valandėlę. „Nieko nedaryk, – akademinę filosofiją, veikiau rūpėtų pasiaiškinti štai sakė Buda, – tik stovėk ten.“ ką: Europoje nemažai filosofų visada buvo susiję su Jei mano laisvė yra kito nelaisvė, sakyčiau, mums „viešųjų intelektualų“ ar socialinių kritikų tradicija. būtinai reikia pasikalbėti. Ir turbūt todėl knygų era Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais jų įtaka visuo- nesibaigs niekada… menei buvo nemenka ir JAV, tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie viešųjų intelektualų „saulėly- A. Samalavičius. Nepaisant pagrįsto skepticizmo re- dį“ ar „žlugimą“. Beje, nykstant populiaraus filosofinio ligijos kaip institucijos (ar jos isteblišmento) atžvilgiu, diskurso poveikiui, Vakaruose jaučiamas įvairios lek- poetiniame judviejų pašnekesyje apstu religinių simbo- tūros, propaguojančios „pagalbą pačiam sau“, bumas – lių ir aliuzijų. Ar tikitės, kad tai padės užmegzti ryšį su įvairaus plauko „specialistai“ baudžiasi išmokyti visus šiuolaikiniais individais, persiėmusiais skepsiu ir abe- ir kiekvieną teisingai mąstyti, teisingai elgtis ir pana- jojančiais viskuo? šiai. Skleidžiama ir rytietiška filosofija, nors jos įtaka S. Schroeder. Įdomus klausimas, į kurį vargu ar ga- gerokai mažesnė. O ir apskritai koks galėtų būti Rytų lėčiau duoti aiškų atsakymą. Bet kokie svarstymai apie išminties poveikis Vakarams, apimtiems vartojimo psi- auditoriją man atrodo šiek tiek mistiški. Įtariu, kad kai chozės? kurie simboliai, motyvai ir aliuzijos ras dalies skaitytojų S. Schroeder. Žvelgiant iš akademinių pozicijų, atsaką – vienus patrauks, kitus atstums. Tačiau pasako- įdomu, kad daugelis kolegijų ir universitetų skuba jimai, kuriuose jie įsišakniję, yra medžiaga, padedanti atsikratyti filosofijos katedrų (ir studijų), filosofijos kurti sceną (ar palapinę), apie ką kalbėjome kiek anks- dėstytojams skiriamas „pagalbinis“ vaidmuo – tai čiau. Tai geros istorijos, o tokios visada sulaukia atsako, reiškia, kad jie priversti dėstyti bendrojo lavinimo nes byloja apie esmę (nesvarbu, kokia ta esmė būtų). dalykus kitų specialybių studentams. Daugeliu atvejų D. Breeden. Šiais laikais Bibliją žmonės supranta tie bendrų kursų dėstytojai yra adjunktai, t. y. netikri visuose pasaulio kraštuose. Vis dėlto eilutė iš „Matri- „akademikai“, nors turi akademinius laipsnius. Filo- cos“, ko gero, turi didesnę galią nei Biblijos žodžiai. sofijos pasitraukimas iš disciplinos geto ir perėjimas Antai teiginys: „Jeigu realu yra tai, ką gali pajausti, į akademijos pakraščius galėtų būti sveikas dalykas. užuosti, paskanauti ir pamatyti, vadinasi, realybė yra Tačiau dažniausiai tai reiškia, kad institucija atsikra- paprasčiausi elektros signalai, kuriuos interpretuoja to laisvųjų menų ir aukštasis mokslas perima „verslo“ tavo protas“ veikiausiai turės didesnį rezonansą nei modelį, pagal kurį dėstytojai yra pardavėjai, o studen- „Tavo aukos smilkalai kelia man pasibjaurėjimą“. Pir- tai – jų klientūra. Jeigu buvimas kolegijos ar universi- moji eilutė priklauso Morfėjui (turiu galvoje pirmąjį teto dėstytoju (taip pat studentu) reiškia priklausymą „Matricos“ filmą, nes buvo ir kitų), antroji – Izaokui. mokslininkų bendrijai, vadinasi, filosofijos dėstytojai Vis dėlto pirmoji nėra tokia paveiki kaip antroji. Gali- vis dažniau tampa „atsitiktiniais“ jos nariais. te dėl to laikyti mane elitistu. Pakraštys gali būti puiki vieta kritikui (kaip prieš S. Schroeder. Man regis, eilutė iš „Matricos“ yra kurį laiką pabrėžė bell hooks), tačiau kritikas, kurio na- tokia pat religinė aliuzija kaip ir Izaoko žodžiai – abu rystė bendruomenėje yra atsitiktinumas, net jei šauks iš

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 visų jėgų, tai bus tik šauksmas tyruose. Filosofams to- dažniausiai nepaisydami akademijos, o ne jos įpareigoti. kia situacija nebūtinai yra blogis, ypač jeigu jie priima Vienas iš svarbiausių filosofijos uždavinių dar nuo tai kaip galimybę kelti problemas ir atsidėti išradimo Sokrato yra ugdyti kritiškumo įpročius, padedančius menui, kai kuriami nauji žodžiai ir metodai (taip teigė ir atskirti gyvačių aliejaus pardavėjus nuo kūrybingų Virginia Woolf, kalbėdama apie pašaliečių bendruome- mąstytojų, kurie gali būti puikūs pakeleiviai einant nę). Filosofija pasitraukia į pakraštį tam, kad primintų tiesos paieškų keliu. Žinoma, daugelis aliejaus parda- (kaip sakydavo mano mokytojas Richardas Luecke’as) – vėjų irgi yra geri bendrakeleiviai, nors tai, ką jie par- laisvieji menai yra išsilaisvinimo pagrindas. duoda, ne itin susiję su išmintimi. Neilas Postmanas ir Man regis, visuomenei reikia ir „viešumos“, ir „in- Charlesas Weingartneris buvo teisūs, ugdymą siedami telektualų“. Jungtinėms Valstijoms per visą jų istoriją su gebėjimu atskirti pelus nuo grūdų, tai ypač nau- nelabai sekėsi nei užtikrinti ją, nei ugdyti juos, o tai dinga, jei keliaujame su gyvačių aliejaus prekeiviais. Ši reiškia, kad filosofija patyrė praktinę nesėkmę. Filoso- filosofijos funkcija dabar svarbi kaip niekad anksčiau. fijos kaip išminties aistros institucionalizacija yra la- Tokiam tikslui pasiekti neblogų resursų turi kinų biau susijusi su uždarumu negu su kūrybine praktika. filosofija (ypač Zhuangzi) ir budizmas (su kiniškais jo Filosofijos pavertimas „akademine disciplina“ buvo variantais). Yra čia ir pakankamai daug gyvačių alie- itin paveiki strategija tam uždarumui sustiprinti. Vis jaus, tad ugdyti gebėjimą atskirti niekus nuo esmės te- dėlto filosofijos nepavyko visiškai uždaryti – tą ilius- bėra svarbus uždavinys. Haunas Saussy’s yra pasakęs truoja faktas, kad geriausia „amerikietiškos“ filosofi- įdomių dalykų apie kritikos vaidmenį, kai formavosi jos dalis buvo sukurta ne akademijose, bet už jų sienų. ir Rytų, ir Vakarų kanonai. Manau, kritikos sutelki- Kai dėstau „amerikietišką“ filosofiją Kinijoje, prade- mas į meną, įskaitant ir jo kanonus, yra perspektyvi dame nuo Jonathano Edwardso, toliau studijuojame kryptis, nesvarbu, kur pasisukame, manydami, kad Thomasą Paine’ą, Thomasą Jeffersoną, Jamesą Madi- žvelgiame į Rytus. soną ir Davidą Walkerį, o griežtai „akademinė“ filoso- D. Breeden. Jungtinėse Valstijose pakvaišusių deši- fija aptinkama tik XIX a. viduryje. Kai prisikasame iki niojo sparno pamokslininkų, dėl progresyvios politi- akademikų, paaiškėja, kad kai kurie, beje, geriausi iš kos kaltinančių gamtos nelaimes, klišės tebeveikia net jų (pvz., Charlesas Sandersas Peirce’as, Williamas Ja- tarp atsakingesnių žiniasklaidos institucijų, tokių kaip mesas), yra akademinės filosofijos periferijoje, nes šie Nacionalinis radijas ar New Yorker. Netrūksta ir seklių filosofai nebuvo išugdyti akademiškai. Mano „ameri- mąstytojų, kaip antai naujieji ateistai. Viešieji intelek- kietiškos“ filosofijos programa paprastai baigiasi Ri- tualai vis labiau primena klounus. Kitais žodžiais ta- chardu Rorty’u ir Corneliu Westu, sąmoningai pasi- riant, rimtiems viešiesiems intelektualams Jungtinėse traukusiais į filosofijos pakraščius. Valstijose erdvės nėra daug. Man ypač įdomus Rorty’s, kadangi iš akademinės Sakydamas tai kaip religinis vadovas, laikantis save filosofijos jis perėjo į literatūros kritiką. Tai gera tra- pažangiu, pritariu Steveno požiūriui, kas daugiausia nu- jektorija tiems, kuriuos domina „viešuma“, nes leidžia veikė JAV diskursui. Dvidešimt penkerius metus buvau nuo instituciškai primestų disciplinų pereiti prie kri- akademikas ir mažai kas klausė mano nuomonės kokiu tiškos veiklos, nukreiptos į meną. O ši verčia grįžti nors klausimu. Dabar, būdamas pastorius, turiu neįti- atgal per visą „amerikietišką“ istoriją, atrandant ro- kėtinai daug progų kalbėti svarbiausiomis mūsų laikų manistus, poetus, pamokslininkus, politikus ir kitus, temomis. Dažnai būnu valstijos sostinėje – piketuoju, kurių išminties aistra buvo vieša ir kurie neretai darė pamokslauju ar posėdžiauju su įstatymų leidėjais. Aka- esminį poveikį juos supantiems žmonėms. demiku ir poetu buvęs gerokai ilgiau, negu esu pastorius, Viešojo intelektualo vaidmuo tebėra gyvas ir gyvuos suprantu, kad, būdamas profesorius, lindėjau dramblio tol, kol intelektualai aktyviai dalyvaus viešumo kūrime, kaulo bokšte, o būdamas poetas „stumdžiausi gatvėse“,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 7 kaip sakė Williamas Blake’as. Pamąstykime apie Waltą Whitmaną, ant šaligatvio laukiantį, kol vežimaičiu pra- Bioregioninės važiuos pro šalį prezidentas Lincolnas. Tie du didžiuliai protai, turėję tiek daug bendra, paprasčiausiai neturėjo ekonomikos siekiniai: galimybės kūrybiškai daryti įtaką vienas kitam. Jungti- nėse Valstijose tai nuolat pasikartojanti tragedija. žemė, laisvė ir laimė Pastoriai, net ir liberalūs, daro gerokai didesnę įta- ką viešumoje vykstantiems pokalbiams. Liūdna, bet Su ekonomiste Molly Scott Cato tai rodo, kad JAV valdžia, nepaisant jos pretenzijų, kalbasi Almantas Samalavičius tebėra teokratiška. Klausimas apie rytietiško mąstymo įtaką išties in- triguoja. Dauguma mano parapijiečių yra postkrikš- čionys. Tad pastebiu nemenką tų, kuriuos galima pavadinti „vidutiniais amerikiečiais“, susidomėjimą budizmu ir taoizmu. Atradau budizmą skaitydamas rašytojus bitnikus, studijavau jį Naropos institute. Kaip ir dauguma šiau- rės amerikiečių, esu „knyginis budistas“ arba „Barnes and Noble knygų tinklo budistas“. Tačiau kiekviena at- sakinga budizmo knyga sako: „prisėsk.“ Tad esminius dalykus galima jose rasti, nepaisant to, kad įprasta ak- centuoti egzotiškus ar ezoteriškus budizmo bruožus. Kaip būdinga šiaurės amerikiečiams, esu Tao Te Ching narkomanas. Sakoma, kad kiekvienas vakarietis, Britų ekonomistė Molly Scott Cato priskiria kuriam ši knyga patinka, anksčiau ar vėliau bandys ją save „žaliesiems ekonomistams“, priklauso Jung- išversti, tad nesu išimtis. Nors neskaitau kiniškai, nu- tinės Karalystės žaliųjų partijai, ypač aktyviai da- kopijavau 1891 m. Jameso Legge’o vertimą, praradusį lyvauja savojo Stroudo regiono žaliųjų veikloje. autorines teises, ir dabar gromuliuoju tekstą, skaity- Roehamptono universiteto ekonomikos profesorė damas vis naujus komentarus ir vertimus, tarsi būčiau yra parašiusi keletą knygų: „Duobė ir švytuoklė: pasinėręs į meditaciją. kooperatyvinio darbo ateitis Pietų Velso lygu- Įtariu, kas lėmė Tao Te Ching galią, – tai elegantiška mose“ (2004), „Rinka smunka: postkapitalistinės santrauka, atverianti senovinio, šamaniško pasaulio ekonomikos kūrimas“ (2006), „Žalioji ekonomi- reiškinius. Vakarų filosofija ir religija yra praradusios ka: teorijos, politikos ir praktikos įvadas“ (2009), daug žemiško dvasingumo, tad Tao žodžiai skamba aptariančių ne tik šio požiūrio ištakas, bet ir ak- tarsi dieviška reveliacija. Tao Te Ching išminties pa- tualiausius klausimus, susijusius su būtinybe per- grindas yra stulbinamai paprastai perteikiama gamtos svarstyti dabartines ekonomikos dogmas. Nau- tvarka. Vanduo teka nuokalnėn! Mes, vakariečiai, ap- jausiame veikale „Bioregioninė ekonomika: žemė, stulbstame, išgirdę ką nors, kas skamba taip paprastai, laisvė ir laimės siekiniai“ (2012) Cato išsamiai bet greitai ir ilgam pamirštame šiuos paprastus ir pui- analizuoja naują ekonomikos, pagrįstos regionu kius atsivėrimus. ir biologine sąveika su aplinka, paradigmą. Pa- sak autorės, žalieji ekonomistai jau keletą dešim- A. Samalavičius. Dėkoju už pokalbį. tmečių „yra įsitikinę, kad žalioji ekonomika bus

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 lokali, o veikiau taps savimi pasitikinčių lokalių ekonomika yra labai didelė?“ Aptikusi bioregiono ekonomikų sistema. Tai gali būti suvokiama kaip idėją, pagalvojau, kad galbūt čia ir slypi atsakymas. pasipriešinimas globalizacijai, tačiau iš tikrųjų Reikia orientuotis į palyginti mažas teritorijas, kad tai reakcija į akivaizdžiai destruktyvias pasekmes žmonės galėtų prisiimti atsakomybę už savo elgesį tokios ekonomikos, kuri labiausiai remiasi žemės su aplinka ir jaustųsi įsipareigoję vieni kitiems. Tą iškasenų energija, taigi ir anglies dvideginio ga- daryti globaliu mastu yra sudėtinga, nes negi už- myba. […] Globalizuota ekonomikos sistema yra drausime žmonėms sakyti: „Kodėl turėčiau liautis labai priklausoma nuo naftos ir tiesiogiai pažei- skraidęs lėktuvu, jeigu Kinijoje kas savaitę pastato- džiama, pirmiausia todėl, kad be saiko eikvoja es- ma nauja jėgainė?“ Ir panašiai. minį savo žaliavų šaltinį ir netiesiogiai prisideda Anuomet nesupratau, kad bioregionas iš tikrųjų prie destruktyvių klimato pokyčių, savo ruožtu leidžia kurti visai kitokio pobūdžio tapatumą, galintį keliančių grėsmę susisiekimo sistemoms. Tokia tapti pakaitalu šiandien vyraujančiam ir daug ener- globali ekonomika, kokią turime šiandien, su- gijos reikalaujančiam globalaus vartotojo tapatumui. pančioja pati save. Klimato kaitos ir ekologinės Mąstymas bioregiono kategorijomis kuria „vietinio krizės epochoje svarbiausias žaliojo ekonomisto patriotizmo“ pojūtį, kuris, mano nuomone, galėtų uždavinys yra apmąstyti, kaip galima kurti savimi padėti mums įdiegti sistemą, kuri leis apsieiti su daug pasitikinčias lokalias ekonomikas ir kaip sparčiau mažesniu suvartojamos energijos kiekiu. pereiti prie tokio ateities modelio.“ Su nedogmatiška ekonomikos analitike ir teo- Daugelis žmonių Europoje, o veikiausiai ir pasau- retike, iškilia visuomenės veikėja Molly Scott Cato lyje, iki šiol mąsto maždaug taip: tokios sąvokos kaip kalbėjausi apie aplinkos ir ekonomikos sąveiką, „žalioji ekonomika“ yra neabejotinai „gražios“, „įdo- apie atgyvenusią ekonomikos sistemą, kuri vis dar mios“, bet iš esmės neįgyvendinamos, gal net visiškai turi stiprių rėmėjų, – ją palaiko tiek politikai, tiek utopiškos. Naujausioje savo knygoje aptariate ir uto- tarptautinės ir vietinės verslo struktūros. pinį mąstymą, antai teigiate, kad utopija turi savo prasmę ir paskirtį – ji skatina mūsų vaizduotę siekti dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealūs ir lmantas Samalavičius. Modernioji epocha beveik nepasiekiami. Tad kur riba tarp fantazijos ir realy- Aį visas žmonių veiklos sritis diegė pasaulį vienodi- bės, kai kalbame apie lokalias ekonomikas ir eko- nančius monolitinio pobūdžio projektus. Buvo įsivaiz- nomines koncepcijas, skatinančias jų atsiradimą ar duojama, esą tie patys ekonominiai sprendimai turė- išsaugojimą? Dabartinė aplinkosaugos krizė reiškiasi tų tikti visur ir visiems. Jūs pasisakote už vietinę arba globaliu mastu ir reikalauja neatidėliotinų sprendi- regioninę ekonomiką ir politiką, grindžiamą biologinio mų, bet kaip įtikinti žmones, kad atėjo laikas atmesti regiono samprata. Kaip kilo ir susiformavo Jūsų plėto- madingiausias ir galingiausias ekonomikos teorijas, jama bioregioninės ekonomikos idėja? pavyzdžiui, tikėjimą „laisvosios rinkos“ stebuklais? Molly Scott Cato. Mano idėjoms padarė įtaką ak- Ekonomistas Karlas Polanyi’s, kuriuo tvirtai re- tyvus dalyvavimas britų Žaliųjų partijoje, kuri atmeta miuosi savo knygoje, rinkos ekonomiką apibūdino globalistinį mąstymą. Mintis, kad žalioji ekonomika kaip „utopinę užmačią“ ir aš su juo sutinku. Idėja, turėtų tapti lokalių bendruomenių, pasitikinčių savi- kad reikia leisti visiems elgtis kiek įmanoma sava- mi, pagrindu, sklandė ore, tačiau kas yra lokali ekono- naudiškiau ir tada bus sukurtas idealus pasaulis, mika, nebuvo aiškiai apibrėžta. yra naivi ir pavojinga. Kas atsitinka, kai leidžiama Kai parašiau knygą „Žalioji ekonomika“, tapo jai įsigalėti, jau puikiai matome – pasiekta didžiulė aišku, kad reikia atsakyti ir į klausimą „Ar lokali globali nelygybė, suniokota aplinka, dauguma žmo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 9 nių tapo nelaimingi. Kitaip manančiųjų uždavinį Prisiminkime seną patarlę: jei turite dešimt tūks- suprantu taip – bandykime sukurti idealios ateities tančių svarų sterlingų, bankas yra jūsų šeimininkas, vaizdinį: kadangi kultūra labai plastiška, patikėti, jei turite milijoną svarų, jūs esate banko šeimininkas! kad egzistuoja kitoniška realybė, būtų svarbus pir- mas žingsnis, leisiantis atsirasti tam kitoniškumui, Kaip ir kiti neordinariai mąstantys ekonomistai, su kuris, beje, nėra jokia naujiena. Žmonės tūkstančius kuriais kalbėjausi, rengdamas šį pokalbių ciklą, Jūs metų tenkino savo poreikius, dirbdami aplinkinius tvirtinate, kad „ekonomikos istorija yra beveik elimi- žemės plotus ir gyvendami santarvėje su gamta. In- nuota iš universitetų programų ir dotuojamų tyrimų“. dustrinė rinkos sistema suardė šią pusiausvyrą. Tad Net domėjimąsi nevakarietiškų lokalių kultūrų ekono- klausčiau, kas vis dėlto labiau priskirtina utopijos mine išmintimi daugelis Vakarų ekonomistų vertina sričiai: tikėjimas rinkos magija ar lokalios elastin- tarsi kokį „raganavimą“. Kodėl taip yra? gos ekonomikos galimybė? Ekonomistus akademikus laikau figos lapeliais, ku- rie maskuoja tam tikrą politinę ir ekonominę sistemą, Savo knygoje išsamiai aptariate Islandijos nesėkmę – tarnaudami finansiniam elitui, kuriam reikia tam tikru trumpas neoliberalizmo idėjų triumfas, paskatinęs dvie- mastu pasiteisinti dėl didžiulės nelygybės, kurią sukėlė jų pagrindinių valstybinių bankų privatizavimą, baigėsi ši sistema, o ekonomikos teorija tokį pateisinimą suku- ekonomikos žlugimu. Kokias pamokas galėtume išpešti ria. Kai tik palyginame teorinius modelius su realybe, iš skaudaus Islandijos – mažos tvirtovės Europos pakraš- tiek istorine, tiek šiuolaikine, jie subyra kaip kortų na- tyje – pavyzdžio? Ar manote, kad kiti Europos kraštai iš melis, todėl ir neleidžiama imtis jokių lyginimų. šios nesėkmės bent šio to pasimokė? Esminė pamoka, kurią davė Islandija, yra ta, kad Daugelio pasaulio šalių vyriausybes tiesiog hipno- tikrasis bet kurios visuomenės turtas yra gamtos tizuoja ekonominio „augimo“ koncepcija. Ne per se- resursai. Ši atoki šalis buvo pasiekusi tokį lygį, kad niausiai ir Lietuvoje naujai paskirtas premjeras, ku- pati apsirūpindavo viskuo, atšiauriausiomis sąlygo- rio partija, beje, laiko save politinės kairės subjektu, mis augino viską, ko reikia, naudodama geotermi- net nespėjęs atsisėsti į Vyriausybės vadovo kėdę iškart nę energiją. Tačiau „vikingai plėšikai“, ekonomikos pareiškė, kad būtina skatinti ekonomikos „augimą“. mokslus baigę Jungtinėse Valstijose, susitelkė ties Augimo ideologija visai apsuko galvas politiniams vei- finansinės naudos vizija ir, perėmę valdžią, viską kėjams, todėl jie nepaiso net grėsmės, kad gamtos re- sugriovė. Aukščiausio pakilimo metais finansinė sursus nepaliaujamai ryjanti ir eikvojanti ekonomika Islandijos vertė dvylika kartų viršijo šalies nacio- neišvengiamai prieis liepto galą. nalinį produktą. Tokia piramidės pobūdžio sistema Mano nuomone, kapitalizmo ekonomika turi augti, yra netikęs pasirinkimas, ji labai nestabili. Iki tol, antraip jis paprasčiausiai žlugs. Tai susiję su pagrindiniu kol padarė netikusį pasirinkimą, Islandija klestėjo. nelygybės veiksniu, kuris stimuliuoja individų ekonomi- Kai šalį ištiko krizė, islandai atsisakė šios finansinės nę veiklą, ir su poreikiu akumuliuoti kapitalą, kad būtų fantazijos. sukurtas perteklius, leisiantis dar labiau didinti tą aku- Veikiausiai tokia pamoka netiktų nei Jungtinei muliavimą. Tokie yra šios ekonominės sistemos bruožai. Karalystei, nei Prancūzijai, nei kitoms didesnėms Subalansuota ekonomika be augimo reikštų menkesnius valstybėms, nes jos atlieka struktūrinį vaidmenį glo- materialinės gerovės standartus, tačiau geresnę gyveni- balioje finansų sistemoje, o Islandija tokio vaidmens mo kokybę, be to, užtikrintų didesnę lygybę. neturi dėl savo mažumo. Iš jos galėtų pasimokyti kuri nors Baltijos šalis, manau, šio to pasimokys ir Knygoje rašote: „Neracionalistinės visuomenės, ku- graikai, kad užimtų stipresnę derybų poziciją. rios pripažįsta savo priklausomybę nuo gamtos pasau-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 lio, tačiau neturi mokslinės pasaulėžiūros, kuri leistų kad jo mastas jau kelia grėsmę viso pasaulio išlikimui. siekti jos kontrolės, supranta darnių santykių su aplin- Antai maisto produktai gabenami ilgiausiais atstumais ka ir kitomis gyvūnų rūšimis svarbą ir šiuo supratimu per pasaulio platybes, kad užganėdintų labiausiai pasi- dalijasi, deja, mes tokį supratimą jau esame praradę.“ turinčius, nors šie galėtų tenkintis ir savo žemėje augi- Kas lėmė šį paradoksą? Juk mokslinė pasaulėžiūra lyg namomis gėrybėmis. Kaip šį nežabotą vartojimą galėtų ir turėtų suteikti daugiau išminties, nustatant savo san- paveikti „bioregioninė“ ekonomikos koncepcija? tykį su žeme, su biosfera, su kitomis gyvybės formomis, Akademikams, norintiems suvaržyti ekonomi- bet viskas klostosi atvirkščiai – ši išmintis niekinama ir nį augimą, svarbu pripažinti, kokius didžiulius pri- nuvertinama. Kaip galėtume pasinaudoti mokslu, kad valumus jis atnešė, ypač kai kalbame apie skurdo ir taptume sąmoningesni Žemės, labai trapios planetos, bado suvaldymą, kultūros puoselėjimą. Tačiau kartu piliečiai? Ar įžvelgiate kokių nors galimybių sąmonin- buvo visiškai prarastas supratimas, ką reiškia gyventi gumą, nukreiptą į aplinkosaugą, susieti su ekonominiu gerai, todėl noras turėti vis daugiau ir daugiau tapo mąstymu ir ūkine veikla? nebesuvaldomas. Labai svarbu išmokti tenkinti savo Tai įdomus paradoksas, kurį iliustruoja ekologi- poreikius, suvokiant ribas. Manyčiau, bioregionas yra nio sąjūdžio dalyvių pastangos pasitelkti mokslą, būtent ta tinkamo dydžio teritorija, kur galima mak- kad platesni visuomenės sluoksniai aiškiau suvoktų simizuoti žmonių gerovę. ekologinės krizės mastą. Tačiau akivaizdu – tų klau- simų neišspręsime be gilesnio dvasinio atsidavimo. Savo naujausioje knygoje, kurios įžvalgos apibrėžė Manau, bėda ta, kad sumanūs, racionalūs protai su- ir šio pokalbio kryptį, Jūs gana kritiškai vertinate spe- geba įtikinti žmones visokiausiomis nesąmonėmis, cializaciją ir specialistų mentalitetą, laikotės tarpdisci- ypač tada, kai iškeliama alternatyva, verčianti pripa- plininio požiūrio. Nors gana madinga kalbėti apie bū- žinti dalykus, kurie pasąmoningai mums nemalonūs, tinybę peržengti disciplinų ir specializacijų ribas, kol pavyzdžiui, tokie kaip statuso praradimas arba fun- kas neskubame įdiegti to į praktiką. Akademinės stu- damentalus, net nesvarbu, kokio pobūdžio, pokytis. dijų programos diegia itin siauras specializacijas. Kaip Akivaizdus šiuolaikinės politikos bruožas yra neigi- ekonomika galėtų išvengti vingrių profesionalizmo ir mas, pats savaime atskleidžiantis, kad žmonės elgiasi specializacijos pinklių? Ar kritika iš išorės gali būti pa- neracionaliai. Veikla, kuria siekiama kaitos, sukelia veiki? O gal teks laukti, kol atsiras kritinė ekonomistų ne tiek mokslinę, kiek psichologinę reakciją, tad ban- disidentų masė, kuri sugriaus geležinį neoklasikinio dymai įkainoti gamtą, užuot laikius ją neįkainojama, ekonominio mąstymo narvą? yra panašūs į nieko nedarymą. Ekonomistų, kritiškai vertinančių neoklasikinę Būtina pertvarkyti žmonių santykius su kitais žmo- ekonomikos teoriją, sparčiai daugėja, jie buriasi į nėmis, su kitomis gyvūnų rūšimis ir su gamta. Ši reali globalų sąjūdį. Akademinėje terpėje ši disciplina jau patirtis padės įveikti klaidingą didybės iliuziją, kuri vysta, nes studentai laiko ją nesvarbia ir nesirenka šių kyla, vos susiduriama su gebėjimu veikti moksliškai studijų. Tačiau neoklasikinė ekonomika kol kas tie- ir racionaliai. siog hipnotizuoja politikų sluoksnius, viliodama tuo figos lapeliu, apie kurį kalbėjau anksčiau. Vis dėlto vi- Šiaurės pusrutulis (arba tai, ką vadiname Vakarais) liuosi, kad sugebėsime pasinaudoti akademine laisve, didžiuojasi savo pasiekimais, liberaliosios demokratijos kurią mūsų universitetai kol kas dar išpažįsta, ir eko- ideologija, savo teikiama humanitarine pagalba skur- nomikos studijų srityje prasidės pliuralizmo sąjūdis, džioms pasaulio šalims ir t. t. Kas galėtų paneigti tokių pakeisiantis atgyvenusias ir pražūtingas dogmas. puikių idėjų ir poelgių svarbą? Kita vertus, didžiuma tos pasaulio dalies žmonių yra taip įnikę į vartojimą, Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 11 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė

Simbolinis apsivalymas: kodėl tam priešinasi net „revoliucijos vilkai“

Su post scriptum Arvydui Juozaičiui

radėsiu iš toli. Visos valstybės, kurios bando iš au- (tiek individualią, tiek kolektyvinę) patirtį, o ir įdiegta į Ptoritarinės būklės pereiti į demokratinę, visos, ku- praktiką ji dažniausiai duoda apgailėtinus rezultatus. rių nesena praeitis paženklinta žmogaus teisių laužymo Pats archajiškiausias, istoriškai dažniausiai prak- ir masinio smurto (nesvarbu, ar tą smurtą inicijavo kita tikuotas yra teisinis apsivalymas. Jis būna asmeninio valstybė, ar vyko pilietinis karas), tam tikru atžvilgiu arba struktūrinio pobūdžio. Represijų vykdytojai už yra panašios – niokojanti dvasinė sausra ne tik palie- konkrečius nusikaltimus baudžiami laisvės atėmimu ka suskeldėjusią žemę, bet ir atveria gilų tarpeklį, ski- (ankstesniais istorijos etapais asmenims, atsakingiems riantį tuos, kurie buvo smurto vykdytojai arba yra už už kolektyvinį smurtą, dažniausiai taikydavo mirties jį vienaip ar kitaip atsakingi, nuo tų, kurie nesmurtavo bausmę). Tokiais atvejais, aišku, turi būti įrodyta tų as- ir nėra atsakingi už tokius veiksmus. Nekaltųjų grupė menų kaltė, nustatyta, kokia forma ir kokiu laipsniu jie irgi dvilypė – tai smurto aukos ir tie, kuriems pavyko prisidėjo prie nusikaltimo. Struktūrinis arba grupinis smurto išvengti. Tačiau morališkai ir teisiškai reikš- teisinis apsivalymas yra kitoks. Jis galimas ir nenurodant minga yra pirmoji takoskyra – tarp tų, kurie sulaužė konkretaus žmogaus asmeninio indėlio į nusikalstamą taikaus sambūvio principus, ir tų, kurie nenusižengė. veiką, svarbiausia – užimtos pareigos ar atliktos funkci- Tai kraujuojanti kolektyvinė žaizda, kurios neišsigy- jos (priklausymas tam tikrai politinei struktūrai), jeigu džiusi bendruomenė negali puoselėti vilties, kad pa- istoriniai dokumentai įrodo, kad asmenys, užimantys vyks greitai prisikelti ir judėti į priekį. Todėl natūralu, tam tikras pareigas, buvo neišvengiamai įtraukiami į kad ieškoma būdų, kaip vėl suvienyti perskeltas dalis. nusikalstamą veiką, antraip tų pareigų negalėtų atlikti. Racionaliai mąstant, atsikratyti desocializuojančios Jeigu taikomas struktūrinio pobūdžio teisinis perse- praeities naštos turėtų rūpėti visai bendruomenei, nes kiojimas, bausmės būna kitokios, pavyzdžiui, tokiems jos narių ateitis ir gerovė priklauso nuo to, kaip greitai asmenims draudžiama užimti pareigas, reikšmingas pavyks atgaivinti politinį valstybės kūną. valstybės ateičiai modeliuoti, mažinamos jų pensijos Visada bus tokių, kurie įrodinės, esą geriausias būdas ir pan. Abi teisinio apsivalymo formos turi du tikslus: susivienyti yra pamiršti atsivėrusį moralinį plyšį. Taip visų pirma siekiama suteikti smurto aukoms bent šio- manantieji visus, kurie ragina apsivalyti, kaltins „tau- kią tokią kompensaciją už jų patirtą skausmą, priver- tos kiršinimu“. Tačiau „užmaršties filosofija“, bent jau čiant smurtautoją, kad ir jis patirtų tam tikrą skausmo Vakaruose, nelaikoma adekvačia reakcija į trauminę dozę. Taip grąžinamas etinis balansas (teisingumas),

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 egzistavęs prieš prasidedant represijoms ir sugriautas galima sakyti, tai lietuvių mėgstama intelektualinio nusikalstamos veikos. Vakarų civilizacija jį laiko ben- sporto šaka, kurią kultivuoja tiek politikai, tiek inte- druomenių ir valstybių stabilumo pamatu. Antras tiks- lektualai, tiek eiliniai piliečiai. las yra grynai prevencinis – jeigu represinės struktūros Istorikas Nerijus Šepetys teigia: „Jau po 1991 m. nušalinamos ir neturi priėjimo prie įtakos svertų arba komunizmo įvertinimo temos pradeda trauktis ir nyk- patiria kitokį laisvės apribojimą, jos nebegali daryti di- ti, iš jų net imama šaipytis. Kaip tik tada atsirado delio poveikio valstybės raidai. politiškai korektiška „sovietmečio“ sąvoka: girdi, sovie- Įdomus būdas nusimesti praeities naštą yra buitinis tiniai buvo tik laikai, o ne žmonės. „Amnestija“ šiuo apsivalymas, kai bandoma pakeisti laikyseną ir įvai- atžvilgiu reiškia, kad net moraliniu lygiu – ką ir kalbėti rius įpročius, atsiradusius autoritariniu ar smurtiniu apie teisinį – nebuvo keliamas komunizmo (kur jau laikotarpiu kaip reakcija į primestą gyvenseną. Nors ten konkrečių jo veikėjų) nusikaltimų klausimas. Būta ir koreguotini, tokie įpročiai ne visada kenksmingi vi- lengvabūdiškos užmaršties, kai atmintį išstumia jos pa- suomenės raidai. Kartais jie yra tiesiog tipiški arba net kaitalai – sumeluota, padailinta atmintis.“1 juokingi, kaip antai buvusių Sovietijos piliečių įprotis Naujojo židinio/Aidų vyriausiasis redaktorius, krūptelėti kaskart, kai pasienyje į autobusą įlipa mui- pabrėždamas, kad taip ir nebuvo atlikta teisinė ir moralinė tininkas, arba nuolankiai paklusti kiekvienam viršes- desovietizacija, atkreipia dėmesį į „sovietmečio“ kaip niam už save, arba bijoti kalbėti telefonu tam tikromis politiškai korektiškos sąvokos atsiradimą ir į tai, kad temomis, arba stoti į eilę, nė neišsiaiškinus, kas parduo- ji buvo „nukalta“ kaip tik tada, kai nuspręsta atsisaky- dama. Vis dėlto kiekvienas autoritarinis režimas daro ti reikšmingų apsivalymo formų. Istoriko įžvalga labai stiprų demoralizuojantį poveikį, todėl daugelis tokių svarbi – žodis „sovietmetis“ ištrina ribas tarp morališkai išsiugdytų įpročių atspindi nenormalų bendruomenės ir teisiškai skirtingų grupių, nes akcentuoja bendrumus, narių santykį su situacija ar vienų su kitais. o ne skirtumus. Tiek sovietinių represijų vykdytojai, Tačiau buitinis apsivalymas, nors iš dalies reikalin- tiek tie, prieš kuriuos jos buvo vykdomos, gyveno vie- gas, susijęs su tam tikra klasta. Visų pirma, ignoruoja- nu ir tuo pačiu laikotarpiu. Todėl „sovietmečio“ sąvoka ma moralinė asimetrija tarp tų, kurie pažeidė žmogaus tobulai tiko lietuviškai buitinei desovietizacijai, tapusiai teises, ir tų, kurie to nedarė. Imtis buitinio apsivalymo teisinės desovietizacijos pakaitalu. paprastai raginami visi, nesvarbu, kurioje moralinio Nuo to laiko iki šiol nuosekliai skatinamas buitinis tarpeklio pusėje jie yra atsidūrę. Be to, asmenys, atsa- apsivalymo supratimas – taip sukuriama apsivalymo kingi už nusikaltimus, paprastai sudaro gyventojų ma- regimybė, kartu paslepiamas faktas, kad joks esminis žumą, todėl reikalavimas „buitiškai“ apsivalyti yra dvi- apsivalymas nevyksta. Struktūroms, susijusioms su prasmiškas, nes adresuojamas daugiausia tiems, kurie sovietų represijomis, tai suteikė vilties, kad tie, kurie neperžengė etinių ir socialinių normų. Vadinasi, ne tik stovi kitoje moralinio tarpeklio pusėje, palaipsniui nesistengiama autoritarinių nusikaltimų aukoms kom- nusuks savo kaltinamąjį žvilgsnį nuo tikrųjų kaltinin- pensuoti patirtos skriaudos, bet dar ir reikalaujama, kų, nes dėmesys sutelktas visai kitur. Intelektualinė kad jos kritiškai įvertintų savo elgesį. Vietoj apsivalymo diversija pavyko. Kaltinamasis žvilgsnis susidrumstė, įsigali dvigubas neteisingumas. tarpeklis nuskendo amnezijos miglose. Lyg ir nekaltai Lyginant dvi aptartas apsivalymo formas, akivaiz- atrodžiusio buitinio apsivalymo padariniai iš tikrųjų du, kad posovietinėje Lietuvoje per pirmuosius du yra dramatiški: visuomenė, užuot sparčiau judėjusi dešimtmečius buvo visiškai atsisakyta teisinės deso- į priekį, net nesuvokia priežasties, kodėl kiekvienas vietizacijos, o buitinė desovietizacija nepaprastai išpo- naujas žingsnis yra toks skausmingas, tarsi žengtume puliarėjo. Daugelį neigiamų nūdienos bruožų aiškinti supančioti, kodėl mums taip sunku sutarti net dėl pa- kaip sovietinių įpročių pasekmę tapo ypač madinga, čių elementariausių dalykų.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 13 Trečias būdas, kaip nustatyti dabarties santykį su gajus todėl, kad vokiečiai meluoja sau apie tai, kas pra- traumine praeitimi, yra simbolinis apsivalymas. Tai dėjo karą, interpretuodami jį kaip „normalų konfliktą“, bandymas išspręsti tą pačią moralinės asimetrijos dėl kurio jie kalti ne daugiau už kitus. Būtent šis pir- tarp kaltųjų ir nekaltųjų problemą, tačiau pasitelkia- minis ir fundamentalus melas – Vokietijos kaip šalies mos ne teisinės, bet simbolinės priemonės. Lietuvo- agresorės vaidmens neigimas – daugeliui vokiečių ne- je, kur teisinės apsivalymo formos yra palyginti gerai leidžia pripažinti, kad jiems skaudžios karo pasekmės suvoktos, nors ir nepraktikuojamos, apie simbolinį yra teisėtos ir teisingos. Mitscherlichai, pasitelkdami apsivalymą, kaip galimą alternatyvą, apie praktinę Freudo žodyną, analizuoja, kaip žmonės bando nutylė- jo procedūrą ir prasmę, remiantis istoriniais pavyz- ti, išstumti (verdrängen) iš savo atminties realybę, tiek džiais, beveik visai nekalbama. buvusią, tiek esamą, pakeisdami ją suklastota, priimti- Nors simbolinio apsivalymo užuomazgų galima ras- nesne tikrove, kuria bando įtikėti patys ir įtikinti kitus. ti tarp įvairių kultūrų įvairiais istoriniais tarpsniais, iš- Toji nutylima realybė – tai ir eilinių vokiečių elgesys samiau aptarsiu, nuo kada jis tapo reikšmingas moder- Trečiojo Reicho laikais, jų kaltė, kad palaikė aiškiai gro- niai Vakarų civilizacijai. Tai įvyko 1967 m., kai vokiečių buoniškus Hitlerio siekius, kad abejingai stebėjo, kaip psichoanalitikai Alexanderis Mitscherlichas ir Marga- į getus varomi jų bendrapiliečiai, kad iki šiol atkakliai rete Mitscherlich išleido knygą „Nesugebėjimas gedėti. nenori pripažinti, koks siaubingas nacionalsocialistų Kolektyvinio elgesio pagrindai“ (Unfähigkeit zu trau- nusikaltimų mastas. O kartu juos kamuoja gėda, kad ern. Grundlagen kollektiven Verhaltens). „Užkietėjusių“ buvo nugalėti tų, kurių tiek rasę, tiek kultūrą laikė že- froidininkų pora laikėsi nuomonės, esą visuomenės mesne už savąją. Todėl kolektyvinę tiesą keičia Didysis problemoms spręsti taikytinas tas pats klasikinis psi- Melas – visa kaltė suverčiama Hitleriui, tarsi agresiją choanalizės metodas kaip ir individams, bandantiems būtų vykdžiusi ne valstybė, o kažkoks pavienis indivi- nuslėpti kokį nors skausmingą savo praeities tarpsnį das. Antras knygos skyrius taip ir pavadintas – „Fiure- (dažniausiai iš vaikystės ar jaunystės), nes jis verčia ris kaltas dėl visko“ (Der ‚Führer‘ war an allem schuld). jausti kaltę ir gėdą. Kad išvengtų jam skausmingos tie- Būtent šį kaltės neigimą ir baimę pripažinti tie- sos, individas karštligiškai kuria „kaltės projekcijas“ – są Mitscherlichai vertino kaip specifiškai vokišką ieško melagingų pakaitalų, kitokių praeities paaiškini- kolektyvinį elgesį, atsidūrus akistatoje su smurtine mų, kuriais bando uždangstyti tai, kas jam nemalonu. praeitimi: meluojant sau, bandoma išsiginti atsako- Remdamasis šia pamatine prielaida (kurią čia pateikiau mybės už nusikaltimus. labai supaprastintą, kad neįklimptume į komplikuotų Tokie samprotavimai apie kaltę ir jos neigimą tapo psichoanalitinių kategorijų narstymą), apibrėžiančia uvertiūra to, ką vokiečiai vadina terminu Vergangen- individo problemų šaltinį, Sigmundas Freudas nustatė heitsbewältigung, – tai procesas, kai bandoma „nuga- psichoanalitinės savianalizės gaires: norint išgyti ir išsi- lėti“, „įveikti“ gėdingą savo pačių praeitį. Idėjos, kurias laisvinti iš slegiančios praeities gniaužtų, būtina demas- Mitscherlichai perkėlė iš psichoanalizės, nulėmė, gali- kuoti „kaltės projekcijas“, t. y. melagingų prasimanymų ma sakyti, visą Vokietijos moralinio apsivalymo politi- visumą, išsiaiškinti tikrąją kaltės ir gėdos priežastį. ką vėlesniais dešimtmečiais. Psichoanalitinė kategorija Mitscherlichai šį gerai žinomą klasikinės psichoana- „darbas su atmintimi“ (Erinnerungsarbeit) arba „atmin- lizės paternoster pritaikė kolektyvinio elgesio analizei. ties kultūra“ (Erinnerungskultur) tapo naujos politinės Tuo metu vokiečiai jautė didelį tarptautinį spaudimą kultūros ašimi. Buvo sukurta ištisa edukacinė sistema, ratifikuoti naujas sienas, o tai reiškė, kad teks susitaiky- kurios esmė – nuolatos priminti Trečiojo Reicho isto- ti su anksčiau turėtų teritorijų praradimu. Šią Antrojo riją, kad vokiečiai nepamirštų tiesos apie jų valstybės pasaulinio karo pasekmę dauguma vokiečių laikė ne- nusikaltimus ir suvoktų savo kaltę, užuot maskavę visa teisinga jų atžvilgiu. Pasak Mitscherlichų, toks požiūris tai kokiu nors teisinamuoju melu. „Nugalėti“ praeitį

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 padeda tam tikra pažintų, rekonstruotų ir demaskuotų mo. Šios filosofijos esmė tokia – totalitarinė valstybė, dalykų seka, vadinasi, reikia pradėti nuo dažno prisimi- politinė partija ar bet kuri kita galios struktūra, kalta nimų kartojimo, nes vienkartinis prisiminimas išblėsta dėl didelių sisteminių žmogaus teisių pažeidimų, gali ir aplimpa melagingais pagražinimais. palaipsniui įveikti tarpeklį, atsivėrusį tarp jos ir ben- To programinio „darbo su atmintimi“ tikslas buvo druomenės, jeigu ji: (a) besąlygiškai ir sąžiningai pri- išmokyti vokiečius gedėti, t. y. atgailauti, apgailestauti, pažįsta savo kaltę, (b) ima gedėti dėl nusikalstamos įsijausti į tai, kas padaryta, susitapatinti su aukomis, savo veikos padarinių, (c) sukuria vadinamąjį „atgai- stengtis atlyginti joms skriaudą, imtis savianalizės, kuri los žodyną“, kalbėjimo, gestų ir laikysenos kodeksą, padėtų suvokti, kodėl anuo metu griebtasi tokių siau- apibrėžiantį kolektyvinį ir asmeninį atsiprašymą, kad bingų veiksmų, ir išvengti to recidyvų. įtikinamai išreikštų savo apgailestavimą dėl praeities, Nors knygos pavadinimas buvo suprantamas įvairiai, pasiryžimą atitaisyti skriaudas ir pasikeisti. bet praėjus dešimtmečiui nuo pirmojo jos pasirodymo, Netrukus po to, kai buvo išleistas Mitscherlichų vei- 1977 m., Margarete Mitscherlich pakartotinio leidimo kalas, Vokietijoje atsirado politinis lyderis, kurio lai- įžangoje paaiškino, kad „nesugebėjimas gedėti“ yra kysena atitiko visus simbolinio apsivalymo filosofijos ydingas kolektyvinis vokiečių elgesys: „Nesugebėjimas reikalavimus. Šalies kancleriu tapęs socialdemokratų gedėti – tai nenoras stoti į akistatą su netolima praeiti- galva Willy’s Brandtas, kai 1970 m. atvyko į Varšuvą ra- mi, bandymas atmesti ją kaip neturinčią reikšmės da- tifikuoti sienų, prieš pasirašymo procedūrą žengė isto- bartiniams politiniams procesams ir žmonių laikysenai, rinį žingsnį: dėdamas vainiką prie memorialo Varšuvos vengimas ją analizuoti. Tačiau tik mąstydama apie savo geto sukilėliams, atsiklaupė ir tylėdamas pagerbė bevil- praeitį tauta galės pasimokyti iš istorijos, kad išvengtų tišką, bet dėl to nė kiek ne mažiau reikšmingą, žydų – pasikartojimo, pradėtų keistis ir atsinaujintų.“ holokausto aukų – pasipriešinimo aktą. Poelgis, prisi- Itin svarbi knygos idėja ­– kolektyvinė atsakomybė. dėjęs prie to, kad kitais metais Brandtui būtų paskirta Apie tai byloja pati psichoanalitikų rašymo maniera. Nobelio taikos premija, reprezentavo Mitscherlichų Mitscherlichai kritikuoja vokiečių elgseną ir mąs- apibrėžto simbolinio apsivalymo esmę. Pripažindamas tyseną, nuolat vartodami kolektyvinį įvardį „mes, naujas sienas, valstybės vadovas kartu pripažino, kad vokiečiai“. Kolektyvinė atsakomybė reiškia, kad už Vokietijos teritorinės netektys yra teisėtos, o tai ne- politinius nusikaltimus atsako ne tik tie, kurie juos tiesiogiai reiškė, kad jis pripažįsta savo šalies kaltę dėl padarė, bet visi, perėmusieji tą politinę valstybės pradėto karo. Nuolankiai suklupęs toje vietoje, kur iš struktūrą, kurios vardu ir įsakymu, naudojant jos paskutiniųjų gynėsi žydų geto kankiniai, kancleris atli- potencialą, buvo vykdomi nusikaltimai. Šiuo atveju ko simbolinį atgailos ir gedulo aktą. Taip buvo pradėtas kolektyvinė atsakomybė tenka visiems Vokietijos pi- dialogas tarp agresorės ir jos nuniokotų valstybių, nes liečiams – tiek asmeniškai kaltiems, tiek nekaltiems, Brandto vizitas ir pasirašomos sutartys reiškė vadina- net ir tiems, kurie dar negimė. mojo „suartėjimo su Rytais“ politikos pradžią. Nors Mitscherlichai buvo neretai kritikuojami, kad Svarbu, kad Brandtas suvokė kolektyvinę kaltę ir psichoanalizės kategorijas interpretuoja pernelyg lais- prisiėmė savo kaip Vokietijos vadovo atsakomybę už vai, kad esama mokslinės metodologijos neaiškumų ir tai, ką praeityje padarė ta pati struktūra, nesvarbu, kiek per lengvai šokinėjama nuo individo prie kolek- kad jis atėjo vadovauti valstybei po gerų dvidešimties tyvo, jų veikalas tapo simbolinio apsivalymo filosofijos metų. Brandtas niekaip negalėjo būti asmeniškai at- pagrindu, juridinės procedūros alternatyva, padedan- sakingas už Trečiojo Reicho nusikaltimus, nes nepri- čia išbristi iš autoritarinės ir smurtinės praeities. Dar klausė nacionalsocialistų partijai, neprijautė fašizmui, daugiau – tai galimybė iš esmės pasikeisti ir tapti nauju net neturėjo Vokietijos pilietybės – dėl kritiškų Hitlerio politiniu kūnu, kad būtų išvengta praeities pasikartoji- politikos vertinimų valdžia jį buvo „išpilietinusi“.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 15 Simbolinį apsivalymą pagal „praeities nugalėjimo“ jausti gėdą, kai kenčia jo garbė ir savimeilė, bent šiek schemą, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos tapusį tiek atlygina už skausmą, kurį patyrė auka ir jos ar- dominuojančia vokiečių politinės kultūros doktrina, timieji. Skriaudikas atsilygina nuskriaustiesiems ne vėliau ėmė taikyti Nelsonas Mandela, kad Pietų Afri- fiziniu (kaip bausmės atveju), bet dvasiniu skausmu. kos Respublika apsivalytų nuo rasistinio apartheido re- Pietų Afrikos susitaikymo tribunolai nustatė pana- žimo pasekmių ir greičiau įveiktų grėsmingą visuome- šias atleidimo ir susitaikymo sąlygas, kokias siūlė Mits- nės susiskaldymą. Šiuo tikslu buvo įsteigta vadinamoji cherlichai, – tai nusikalstamos veikos konstatavimas, Tiesos ir susitaikymo komisija (Truth and Reconsilia- t. y. pripažinimas, kad elgtasi neteisėtai ir neteisingai, tion Comission), kurios tikslas – ne tik surinkti faktus atgaila ir atsiprašymas. Panašių tribunolų gausėjimas apie smurtą ir jo aplinkybes, prisipažinusiems smurto visame pasaulyje įrodo jų efektyvumą, siekiant, kad vykdytojams suteikti galimybę prašyti amnestijos ir ją žmonės, atsidūrę skirtingose „tarpeklio“ pusėse, suar- gauti, bet kartu pradėti dialogą tarp smurto iniciatorių, tėtų. Tai tarsi paneigia Hannah’os Arendt tezę, sufor- vykdytojų ir aukų. Šios komisijos darbas sulaukė tei- muluotą komentaruose apie Adolfo Eichmanno pro- giamo tarptautinio įvertinimo, vėliau panašūs „tiesos ir cesą (Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality susitaikymo tribunolai“ buvo įsteigti daugelyje Afrikos, of Evil, 1963): kai kurie nusikaltimai taip toli peržengia Pietų Amerikos šalių, kai kuriose Azijos valstybėse, žmogaus kaip moralios būtybės pasaulėjautą („radika- kaip efektyvus būdas suvienyti visuomenę, suskaldytą laus blogio“ tezė), kad atleisti jų neįmanoma. Vis dėlto autoritarinės ir smurtinės patirties. atleidimo atvejų gausu, yra atleidę net holokausto kan- Reikšmingų liudijimų apie šios komisijos darbą kiniai, jų šeimos. Manau, Arendt tezė paremta ne tiek pateikė jos narė Pumla Gobodo-Madikizela (A Hu- teoriniais svarstymais ar empiriniais faktais, kiek emo- man Being Died That Night. A South African Story of cine reakcija į visišką Eichmanno nesugebėjimą atsisa- Forgiveness, 2003). Keletą metų stebėjusi smurto vyk- kyti begalinės arogancijos ir leistis į kokias nors savųjų dytojų ir jų aukų susitikimus, psichologijos profesorė žmogiškumo likučių paieškas. aprašė vadinamąjį „atgailos paradoksą“. Kodėl atgai- Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Brandtas, tiek la, nors ne visada veda prie susitaikymo ir anaiptol ne Mandela buvo įvertinti Nobelio taikos premija iš es- visi atgailaujantieji sulaukia atleidimo, vis dėlto gana mės už tą patį dalyką – už tai, kad suvokė, kokią didelę dažnai šį tikslą pasiekia? Psichologės manymu, jeigu įtaką politinės bendruomenės taikumui turi simboli- žmonės, atlikę smurtinius veiksmus, atgailauja ir pra- nis apsivalymas. Čia yra apie ką pamąstyti tiems lietu- šo atleidimo, jie tam tikru atžvilgiu prašosi įleidžiami vių gudročiams, kurie apsivalymo siekį laiko „tautos į žmonių kaip moralių būtybių terpę. Atsiprašymas kiršinimu“. Fundamentalų ryšį tarp taikos ir teisin- nėra vien verbalinis veiksmas, jis lydimas ir tam tikrų gumo pabrėžė ir žymiausi krikščionybės autoritetai emocijų. Svarbus vaidmuo tenka žmogaus gebėjimui (ypač šv. Tomas Akvinietis). Taika be teisingumo nėra įsijausti, nes tai gilina mūsų žmogiškumą. Kaltės su- karo antipodas. Tai tik iliuzija. (O kad šiandieninėje vokimas yra pagrindinis atgailos elementas, bet vien Lietuvoje esama grupuočių, kurios nuolatos kariauja jo nepakanka, kad įvyktų apsivalymas. Atgaila kyla tarpusavyje, matyti net plika akimi…) pirmiausia iš įsijautimo į aukos išgyvenimus. Jeigu Simbolinio apsivalymo šalininkai neatmeta teisinio kaltė suvokiama be šio įsijautimo, tada nusikaltėlis apsivalymo, kuris dažnai yra neišvengiamas, tačiau yra ją dažniausiai neigia, netgi bando pateisinti. Gobo- įsitikinę, kad vien teisiniais svertais nepavyks „nuga- do-Madikizela teigia, kad atgailauti reiškia gėdytis lėti“ praeities. Simbolinės formos (dialogas, pakartoti- to, kas padaryta. Gėda, žeidžianti žmogaus savimei- nai reiškiama atgaila, kaltės prisiėmimas, edukacinės lę, yra labai skausminga. Todėl skausmas, kurį pati- programos, memorialai, skirti aukoms pagerbti, ir t. t.) ria skriaudikas, atlikdamas atgailą, kai yra priverstas yra geresni visuomenės „klijai“. Tokios nuomonės lai-

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 kosi, pavyzdžiui, viena garsiausių šios srities eksperčių, Jeffrie’s G. Murphy’s veikale „Atlaidumas ir jo ribos“ Harvardo teisės mokyklos dekanė Martha Minow, savo (Getting even. Forgiveness and Its Limits, 2003): senti- studijoje „Tarp keršto ir atleidimo“ (Between Vengean- mentalus, lengva ranka dalijamas atleidimas nuvertina ce and Forgiveness: Facing History after Genocide and savo paties prasmę. Atleidimas be atgailos neleidžia Mass Violence, 1998) pateikusi nemažai vertingų api- nusikaltėliui tapti atsakingu žmogumi, todėl gali turėti bendrinimų tiek apie vokiečių Vergangenheitsbewälti- dar blogesnių pasekmių negu atsisakymas atleisti. At- gung, tiek apie Tiesos ir susitaikymo komisijos darbą gaila ir atleidimas – du esminiai krikščionybės princi- Pietų Afrikos Respublikoje. pai – yra vienas su kitu susiję ir turi gilią prasmę. At- Simbolinis apsivalymas vis plačiau pasitelkiamas ne gailauti, įsijausti, nuolat priminti sau nusikalstamą savo tik bandant „suklijuoti“ susipriešinusias politines ben- praeitį, jos gėdytis, imtis kritiškos savianalizės, ieškant druomenes, bet ir kaip psichologinė kalinių resocia- psichologinės prevencijos priemonių, reiškia susigrą- lizacijos priemonė, laisvės atėmimo bausmės alterna- žinti prarastąjį žmogiškumą. Nereikalauti atgailos kaip tyva, įvardijama terminu „atkuriamasis teisingumas“ būtinos atleidimo sąlygos reiškia negerbti nusikaltimą (restorative justice). Tokia praktika išplitusi kol kas tik padariusio žmogaus, žiūrėti į jį tik kaip į kažkokį ne- kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, tačiau sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių įkaitą, apgailėtiną vis didesne našta visame pasaulyje tampa perpildyti genetikos auką, nevertinant jo kaip individo, gebančio kalėjimai, todėl tikėtina, kad atkuriamasis teisingu- veikti atsakingai. Be to, tuščiaviduris atlaidumas neuž- mas visur darysis gana reikšmingas. Vienas ryškiausių kerta kelio recidyvams. šios mokyklos teoretikų, australų kriminologas Johnas Dabar grįžkime prie Lietuvos. Dėl okupacijos ir bol- Braithwaite’as sukūrė „reintegruojančio gėdijimosi“ ševizmo padarinių pirmiausia kalta ir atsakinga yra Ru- (reintegrative shaming) teoriją, kurios pagrindinė idėja sijos valstybė, užvedusi šią sisteminių represijų mašiną. ta, kad nusikaltėliams (ypač jaunesnio amžiaus) gali- Abi didžiosios XX a. totalitarinės sistemos, tiek rudasis ma daryti įtaką, jeigu jiems taikoma terapija, ugdanti fašizmas (nacizmas), tiek raudonasis fašizmas (komu- kaltės ir gėdos dėl padarytų pažeidimų jausmą. Rein- nizmas arba bolševizmas), panašios tuo atžvilgiu, kad tegruojantis gėdijimasis efektyviai sulaiko nuo pakar- dvi galingos, stiprios valstybės, organizuodamos smur- totinių nusikaltimų ateityje. Tokia recidyvizmo pre- tą, rėmėsi administraciniu, kariniu, ekonominiu ir in- vencija, panašiai kaip tiesos ir susitaikymo komisijos, telektualiniu oficialių institucijų potencialu. Abi bandė bando užmegzti dialogą tarp nusikaltėlio ir jo aukų, pavergti kiek įmanoma daugiau nepriklausomų valsty- kad padėtų jam pamatyti savo veiksmus nukentėjusių- bių ir naikino jų piliečius, masiškai pažeidinėjo žmo- jų akimis, – teigia kriminologas knygoje „Nusikaltimas, gaus teises, be to, daugybę nusikaltimų žmogiškumui gėda ir reintegracija“ (Crime, Shame and Reintegration, kiekviena padarė savo šalies viduje. 1989). Apskritai manoma (nors ši prielaida labai sąlygiš- Kad Lietuva patyrė raudonojo fašizmo terorą, buvo ka, susijusi su individualiomis aplinkybėmis), esą ir au- ir tebėra kalta Rusija, tačiau svarbiu okupantų ramsčiu koms dažnai svarbiau išgirsti, kad nusikaltėlis pripažįsta tapo lietuviška politinė struktūra – komunistų partija neteisėtą savo veiką, nuoširdžiai atgailauja, jaučia gėdą su jai pavaldžiomis ekonominėmis, administracinėmis, dėl to, ką padarė, negu matyti skriaudiką už grotų. intelektualinėmis ir vykdomosios valdžios struktūro- Tačiau kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kad amžių san- mis. Tuo raudonasis fašizmas skiriasi nuo rudojo, ku- dūroje, o ypač XXI a. pirmuoju dešimtmečiu, atleidimo ris per okupaciją rėmėsi ne lietuviškomis politinėmis filosofija taip išpopuliarėjo, kad ėmė darytis pavojingai struktūromis, bet individais. Jeigu kai kuriuos pro- banali. Šią tendenciją, tam tikrą „atlaidumo infliaciją“, nacistiškai nusiteikusius lietuvių sambūrius ir galima tiksliai įvardijo ir kritikavo žinomas amerikiečių teisi- laikyti nacistinės politinės struktūros užuomazga (su nės, moralinės ir politinės krypties filosofas, pedagogas sąlyga, kad bus paisoma skirtumo tarp pronacistiškai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 17 nusiteikusios struktūros ir struktūros, siekiančios na- vaujama Vinco Kapsuko, iš dalies irgi buvo socialde- cizmui būdingų tikslų), nė viena iš tokių struktūrų ne- mokratų „produktas“, be to, palaikė su jais glaudžius turėjo politinio tęstinumo. ryšius, gaudavo politinę jų paramą, nors kapsukinin- Nors Lietuvos komunistų partijos narių funkcijos kai nė neslėpė atliekantys penktosios kolonos vaidme- buvo skirtingos, o laikysena ilgainiui keitėsi (gerai ži- nį. Buvo aišku, kad tai kriminalinė politinė struktūra, noma, kad didžioji dalis eilinių komunistų nevykdė, veikianti prieš lietuvių tautos teisę į suverenumą. Taigi ypač vėlesniu laikotarpiu, jokios partinės veiklos, jų Lietuvos socialdemokratams tenka kolektyvinė politinė narystė buvo grynai formali), vis dėlto jos vadovybė atsakomybė ne tik už kolaboravimą, bet ir dėl chroniško iki pat 1990 m. pažeidinėjo žmogaus teises arba tuos polinkio broliautis su valstybės išdavikais. pažeidimus sankcionavo, vadinasi, yra už juos atsa- Nepaisydami istorijos pateiktų įkalčių, socialde- kinga, nes juridiniu požiūriu tai prilygsta jų vykdy- mokratai iki šiol energingai kratosi bet kokios atsako- mui. Nesvarbu, ar žmogaus teisių laužymas reiškėsi mybės, nėra žengę nė menkiausio žingsnio, vedančio masiniais trėmimais, kaip okupacijos pradžioje, ar, į simbolinį apsivalymą. Susidaro įspūdis, kad akylai pavyzdžiui, tuo, kad varžoma žmogaus teisė į išsila- orientuojamasi į velionį Algirdą Brazauską, per visą ne- vinimą dėl jo pažiūrų, dėl šeimos istorijos, atimama priklausomybės laikotarpį taip ir neišspaudusį nė vieno religinė laisvė ar kitos teisės, kaip antai nebūti seka- atgailos žodžio. mam ir persekiojamam, galėti nekliudomai keliauti Įdomus niuansas: nors paprastai manoma, kad poli- po pasaulį ir t. t. Kad ir kokie būtų LKP vadovybės tinėms struktūroms lengviau pavyksta apsivalyti tada, nusikaltimai žmogaus teisių atžvilgiu, padaryti vienu kai pasikeičia kartos (tokios nuomonės laikosi nemaža ar kitu laikotarpiu, ji visada, kiekvieną savo egzistavi- dalis įvairių tiesos ir susitaikymo komisijų veiklos ty- mo sekundę, vykdė agresiją prieš valstybę, neteisėtai rinėtojų), o tarp dabartinių Lietuvos socialdemokratų trukdydama Lietuvos žmonėms naudotis tarptautinės esama jaunų žmonių, daugiau ar mažiau „apsitrynu- bendruomenės pripažinta teise patiems kontroliuoti sių“ Vakaruose, jų pilietinė laikysena, atrodo, visai ne- šalies politinę ir socialinę raidą. Tuo kompartijos va- paliesta nei Willy’o Brandto, nei kitų Europos socialde- dovybė nusikalto prieš visus Lietuvos žmones (greta mokratų vizionierių, aiškiai pabrėžusių, kad politinės kitų sunkių nusikaltimų, kuriuos ji padarė tik prieš struktūros turi prisiimti atsakomybę už praeities nusi- dalį piliečių, nors ir ši grupė yra labai gausi). kaltimus. Priešingai – jaunesnės kartos kairiųjų tonas, Po nepriklausomybės atkūrimo ši okupacinės to- kai kalbama apie Lietuvos praeitį, darosi vis įžūlesnis. talitarinės sistemos marionetė gudriai mėtė pėdas. Prieš dvidešimt metų dar buvo galima įsivaizduoti, kad Pirmiausia pakeitė pavadinimą – iš LKP tapo LDDP, koks nors socialdemokratų vadas atsiklaups prie parti- kiek vėliau kompartijos „žiedas“ rado kitą užuovėją zanų kapo, prašydamas atleidimo už tuos kairiuosius, ir mikliai sugužėjo į Vytenio Andriukaičio atkurtą kurie padėjo naikinti savo pačių valstybę ir tautą. Šian- Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios pirmininku dien jau visiška utopija būtų tikėtis, kad tiek senesnės, tapo ir aštuonerius metus juo buvo ne kas kitas, o pas- tiek jaunesnės kartos socialdemokratai organizuos, kutinysis LKP CK sekretorius. Taigi, akivaizdu, kad pavyzdžiui, „Misiją Sibiras–Atgaila“, į kurią jie vyktų Lietuvos socialdemokratų partija yra LKP, kaip politi- tvarkyti tremtinių kapų. Naivu įsivaizduoti kairiuosius, nio vieneto, atšaka, nes pavadinimų kaitaliojimas ne- per savo konferencijas aptariančius (bent pakaitomis su atleidžia nei nuo kaltės, nei nuo atsakomybės. Tačiau Marxo skaitiniais) lietuvių disidentų atsiminimus, kad šiandieninei LSDP, kuriai iš paskos velkasi komparti- juos reflektuotų ar klaustų, kas vertė lietuvių kairuolius jos politbiuro „šleifas“, tenka atsakomybė ne tik už ko- istoriškai elgtis taip, tarsi Lietuvos bendruomenė būtų laboravimą su okupantu ir raudonuoju totalitarizmu. jiems svetima. Demonstratyvų abejingumą simboli- Tarpukariu Lietuvoje veikusi komunistų partija, vado- niam apsivalymui sunku suvokti, nes tokia laikysena

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 prieštarauja sveikam protui, tačiau faktas lieka fak- Dėl susidariusios padėties priekaištauti vien socialde- tu: nors Lietuva yra ES klubo narė, tačiau civilizuoto mokratams būtų tikrai neteisinga. Labai galimas daik- santykio su autoritarine praeitimi ji taip ir nenusistatė, tas, kad tarp socialdemokratinės pakraipos piliečių yra šiuo atžvilgiu ją seniai aplenkė nemažai „trečiųjų šalių“, nemažai tokių, kuriems irgi jau įgriso tokia išsisukinėji- o ką jau ir kalbėti apie Vokietiją. mų inercija. Tačiau, kad galėtų pradėti apsivalymo pro- Svarbiausia, kad vyko ir tebevyksta aktyvus kaltės, cesą, Lietuvos kairiesiems reikėjo pagalbos, o norinčių o kartu ir tiesos, neigimas. Jeigu Mitscherlichai būtų ją suteikti nebuvo. Kalbėdama apie „pagalbą“, aišku, dar gyvi ir panašią studiją, pasitelkdami psichoanali- neturiu omenyje įprastinio pataikavimo. Jeigu žmogus zės metodą, rašytų apie kolektyvinio lietuvių kairiųjų yra narkomanas, tada padėti jam reiškia nuvežti į de- elgesio ypatumus, galėtų tą skyrių, kuriame aptariamas toksikacijos kliniką, užuot sukus galvą, kaip sukombi- kaltės ir tiesos neigimas, vietoj „Fiureris kaltas dėl vis- nuoti dar vieną maišelį su baltais milteliais... ko“ pavadinti bet kuriuo iš daugybės variantų, per 22 Kartais net atrodo, kad tuo atveju, jei socialdemokra- metus nukaltų išradingos „grupės draugų“ fantazijos: tai būtų nusprendę imtis apsivalymo, jiems nebūtų buvę (a) LKP CK ir tada dirbo Lietuvai; (b) komunistiniai leista to padaryti. Stiprus simbolinio apsivalymo stabdis nusikaltimai nelygintini su nacistiniais; (c) jeigu repre- buvo reakcionieriška akademinio Lietuvos elito pozicija. sijų nebūtų vykdęs Sniečkus, Maskva būtų tai dariusi Didžiąją daugumą istorijos falsifikacijų, iškreiptų mora- daug žiauresne forma; (d) yra pagrindas abejoti pačiu linių vertinimų sukurpė ir teoriškai išpuoselėjo ne buvę okupacijos faktu; (e) sovietų nusikaltimų mastas perdė- LKP CK nariai (daugelis iš jų net neturėjo tam tinkamos tas; (f) sovietmečiu Lietuva ne sunyko, bet suklestėjo, kvalifikacijos), bet šalies aukštųjų mokyklų profesūra, ir t. t. Nepripažįstama ne tik kolaborantinių represinių piestu stojusi prieš simbolinį apsivalymą. Tai darydama, ji struktūrų kaltė dėl smurto, bet neįžvelgiamas ir gilus radikaliai atmetė svarbiausią pilietinę intelektualų parei- socialinis plyšys, moralinė asimetrija tarp tų, kurie pa- gą, kuri, anot Mitscherlichų, pirmiausia susijusi su kaltės mynė žmogaus teises, ir tų, kurie nieko nepažeidė. Su pripažinimu ir tiesos klastočių demaskavimu. tuo susijęs išsisukinėjimas irgi atskleidžia beribį lietuvių Normalios vakarietiškos socialdemokratijos idėją su išradingumą: (a) kolaboravo visa Lietuva; (b) abiejose savimi nusinešė į kapus Mykolas Biržiška. Šiandien la- pusėse buvo visokių, o partizanai terorizavo civilius, bai reikia, kad atgimtų būtent tokia socialdemokratija. todėl stribų smurtas bent iš dalies pagrįstas; (c) kom- Trūksta Biržiškos ir Brandto dvasios, jų sąžinės. Pirmoji partija padarė ir daug gero; (d) tarp socialdemokra- sąlyga, kad toji dvasia būtų susigrąžinta, – liautis apgau- tų yra ir tremtinių, bet nei Juozas Olekas, nei Vytenis dinėjus save ir kitus, neva dabartiniai Lietuvos socialde- Andriukaitis jokio apsivalymo nereikalauja; (e) dėl eg- mokratai yra „normali vakarietiška“ kairioji partija. zistuojančio susiskaldymo kaltas Sąjūdis, o ypač „radi- Po pastarųjų Seimo rinkimų, įgavusių kriminalinį kalūs nacionalistai“, kurie ir sukiršino visuomenę, iki atspalvį, socialdemokratai nedvejodami apsisprendė tol gyvenusią draugiškai; (f) bendruomenės vienybės sudaryti koaliciją su „teisiamųjų suole sėdinčia“ par- stoka – tai „Europos saulėlydžio“ ir klastingos Briuse- tija ir su partija, kurios vedlys buvo atstatydintas už lio politikos padarinys; (g) esminis susiskaldymas yra prezidento priesaikos sulaužymą. Atsirado ne „centro tarp turtuolių ir vargšų, nulemtas laisvosios rinkos, kairės“, o labai marga koalicija, turinti net kraštutinės tad smurtinė praeitis čia niekuo dėta, ir t. t. Visus čia dešinės elementų. Tačiau tokius, atrodytų, nelogiškus paminėtus (ir nepaminėtus) išsisukinėjimus sudėjus į politinius sprendimus logiškai paaiškina faktas, kad pa- krūvą, susidaro keistas įspūdis: Lietuvoje nepriklauso- tys socialdemokratai niekada nesistengė apsivalyti nuo mybės laikais ne tik kad oficialiai neveikė jokia Tiesos savo kriminalinės praeities. ir susitaikymo komisija, bet neoficialiai netgi darbavosi Restauracinio teisingumo šalininkai – tiek praktikai kažkoks Melo ir tolesnio skaldymo tribunolas... kriminologai, tiek teoretikai psichologai ir filosofai –

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 19 teigia: jeigu asmenims, įkalintiems už nusikaltimus, „Nerimo…“ autoriai, kalbėdami apie „strateginės si- nepadedama dvasiškai apsivalyti nuo praeities, išėję tuacijos analizę“, kuria remdamiesi politikai galės „nepo- į laisvę jie nesugeba resocializuotis, todėl pirmiausia pulistiškai“ formuoti šalies ateitį, nė puse lūpų neužsime- ieško buvusių sėbrų kompanijos. Kitaip tariant, jeigu na apie fundamentaliausią visuomenės problemą – kad praeitis „nenugalėta“ dvasiškai, recidyvizmui neužker- taip ir nepradėtas simbolinis apsivalymas. Matyt, inte- tamas kelias, – tai būdinga tiek individams, tiek politi- lektualai nesuvokia, net kam jis apskritai reikalingas. niams vienetams. Lietuvos socialdemokratai neatliko O juk būtent todėl, kad vengiama simbolinio apsivaly- simbolinio kolektyvinio apsivalymo, tad broliavima- mo, susiklostė ištisa melo ir veidmainystės „kultūra“, nes sis su moralumo principą pamynusiomis politinėmis be jos akademiniam elitui būtų sunku pasiteisinti, kodėl struktūromis, nepaisant nei Konstitucijos gairių, nei jis atmeta simbolinę desovietizaciją. Gyvenant tokioje programinių nuostatų, nei sveiko proto, yra logiška jų dvasinės korupcijos atmosferoje, ilgainiui degraduoja politinio recidyvizmo pasekmė. Žurnalo Valstybė re- net pati tyriausia ir stipriausia siela. Atsisakydama sim- daktorius Eduardas Eigirdas, naująją Lietuvos vyriau- bolinio apsivalymo, lietuvių akademinė bendruomenė sybę pavadinęs „Pravieniškių vilties koalicija“,2 pataikė Lietuvos ateitį atidavė į politinį lombardą – kaip užstatą kaip pirštu į akį. O buvusio Vilniaus universiteto rek- už ramesnę ir patogesnę dabarties egzistenciją. toriaus šmėžavimas pirmose „Pravieniškių vilties koa- Bendruomenė, atsisakanti simbolinio apsivalymo, licijos“ gretose atrodo taip pat natūraliai, kaip auksinis ima skaičiuoti laiką atgal. Tikėtina, kad ilgainiui atsiras dantis, puošiantis plačią pirato šypseną... koks nors Bertolto Brechto talentu apdovanotas kūrė- Lietuvos akademinio elito „spindesys ir skurdas“ at- jas, kuris parašys didaktinio žanro (Lehrstück) veikalą, siskleidžia, be abejo, ne tik Seimo rinkimų kontekste. pavadintą „Gražios šalies Lietuva iškilimas ir žlugi- Šiais metais pasirodžiusioje knygoje „Nerimas. Svar- mas“, – kritišką visuomenės satyrą su moralizuojančia biausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pa- potekste, kad kitos valstybės, turinčios trauminę kolek- sekmių Lietuvai įžvalgos“ mokslo „žvaigždės“ Viktorija tyvinę praeitį, neimtų liūdno pavyzdžio iš lietuvių, nes Daujotytė, Arvydas Šliogeris, Valentinas Mikelėnas, šie rado jėgų pasipriešinti imperijai, bet jiems nepaka- Aleksandras Vasiliauskas ir Vladas Žulkus reaguoja ko valios įveikti savo pačių praeities. į 2011 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybės parengtą, Seimo patvirtintą strateginį projektą „Lietuva 2030“, P. S. Arvydas Juozaitis – karžygys kuriame suformuluota valstybės vizija ir raidos pri- su „revoliucijos vilko“ kailiu? oritetai. „Nerimo…“ prologe šis projektas kritiškai įvertintas kaip pernelyg nekonkretus, nors pačius Kultūros barų lapkričio numeryje paskelbtas Arvydo mokslininkus irgi būtų sunku apkaltinti konkretumu. Juozaičio straipsnis „Istorinės klaidos filosofija“, parašytas Antai jie rašo: „Siekiant parengti realią strategiją, pir- kaip reakcija į kritiką, kurią išdėsčiau ankstesniuose savo miausiai reikia įvertinti realią Lietuvos strateginę situ- tekstuose, iš dalies adresuodama ją „istorinės klaidos“ ide- aciją.“ Įvado pabaigoje rašoma: „Atsižvelgusi į tai, kad ologui ir jo šalininkams. Kadangi autorius savo teiginių visapuse Lietuvos strateginės situacijos moksline analize beveik neremia argumentais, retai remia faktais, dar rečiau nesidomi nei mūsų išrenkamos valdžios, nei biurokrati- patikimais faktais (t. y. kartoja vien tuos, kurie jau ne kartą nis aparatas, grupė Humanitarinių ir socialinių mokslų buvo kompetentingai užginčyti), be to, dažnokai pats sau skyriaus narių atliko svarbiausių humanitarinių ir so- prieštarauja, nematau nei galimybių, nei prasmės smulkiai cialinių grėsmių Lietuvai analizę.“ 3 Toliau žadama šių juos komentuoti. Tačiau dvi pagrindinės teksto mintys yra „įžvalgų pagrindu pateikti rekomendacijas būsimoms pakankamai aiškios. Todėl į jas ir atsakysiu, juo labiau kad kompleksinėms Lietuvos strateginės situacijos analizės tai glaudžiai siejasi su šio mano straipsnio tema – kam rei- tarpdisciplininėms studijoms“. kia, o kas bijo simbolinio apsivalymo.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Juozaitis vadina save „revoliucijos vilku“, „Sąjūdžio tradicija, būdinga Vakarų humanitariniams mokslams. pirmeiviu“, primindamas išskirtinį asmeninį indėlį į Są- Lietuvos laisvės sąjūdis – tai tautos sujudimas, kilęs jūdžio steigimąsi, ir priekaištauja man, kad ėmiausi ver- jau devintojo dešimtmečio viduryje, kai Michailo Gor- tinti Sąjūdį, pati jo nepatyrusi ir neišgyvenusi. Iš to sektų, bačiovo pradėta „viešumo“ ir „persitvarkymo“ politika esą rašyti apie Sąjūdį, dalytis prisiminimais ar sampro- atvėrė šiokią tokią galimybę tiek individams, tiek tau- tauti apie tuos laikus ir įvykius gali tik tam tikri „auto- toms bent iš dalies realizuoti savo svajones. Nors gor- rizuoti“ asmenys, o ne eiliniai jo dalyviai. Gana keista bačiovinė „laisvė“, kaip pripažįsta nemažai perestroikos prielaida, ypač tokiam dideliam „laisvės pranašui“. istorikų, buvo ribota ir kėlė sau „ūkinius“ tikslus (ypač Antroje teksto pusėje Juozaitis gina gerai žinomą norėta pagerinti santykius su Vakarais, nes reikėjo gel- savo „istorinės klaidos“ ideologiją. Jis įsitikinęs, kad bėti griūvančią ekonomiką), vis dėlto ji atvėrė tam tikrą buvo teisus, 1990 m. „istorine klaida“ pavadinęs At- nišą siekti tikrosios laisvės. Žmonės gaudyte gaudė tie- kuriamojo Seimo/Aukščiausiosios Tarybos sprendimą sos žodžius, išspausdintus pažangiuose rusų leidiniuo- pirmininku išrinkti Vytautą Landsbergį, o ne Algirdą se (tokiuose kaip Argumenty i fakty, Literaturnaja gaze- Brazauską. Pasak filosofo, Landsbergis ir landsbergi- ta ir kt.), karštai tarp savęs diskutuodami. Kai 1987 m. ninkai su „radikalia“ staigaus nepriklausomybės atkū- leista rodyti filmą „Atgaila“, kuriame pirmą kartą viešai rimo politika stūmė Lietuvą į kruviną kelią, kaip atsiti- prabylama apie sovietų nusikaltimus, prie kino teatrų ko Gruzijoje, ir poliarizavo visuomenę, o išmintingasis nusidriekė kilometrinės eilės. „tautinis komunistas“ Brazauskas ir brazauskininkai Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė tada dar siekė laisvės „nuosaikiu“ ir taikiu būdu. Mintis gerai nebuvo susikūrusi, tad ir negalėjo inicijuoti pilietinio žinoma. Ji yra daugelio ideologijų, susijusių su naujau- žmonių aktyvumo. Nepaisant to, tas aktyvumas augte sia Lietuvos istorija, pagrindas. Ją kūrybingai plėtoja ne augo kasdien, kaip magnetas traukė „magiški žodžiai“: tik Juozaitis, bet ir labai didelė honoruotos universitetų „laisvė“, „teisės“, „tauta“, „Lietuva“ (ne „Tarybų Lietuva“), profesūros dalis, įvairių vadinamosios „pilietinės edu- „nepriklausomybė “, vis drąsiau imta kalbėti apie stali- kacijos“ programų kūrėjai, tad reaguoti į šį tekstą laikau nizmo nusikaltimus ir t. t. Bet koks renginys – spekta- beveik privalomu formalumu. klis, koncertas ar literatūros vakaras, – kuriame skam- Juozaitis, kaip ir dauguma rašančiųjų apie Sąjūdį, bėdavo šie ar panašūs žodžiai, nesvarbu, kad pridengti neskiria dviejų fenomenų, nesvarsto, kuo Lietuvos lais- istorinėmis aliuzijomis arba folkloru, sulaukdavo žiū- vės sąjūdis skiriasi nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, rovų antplūdžio, o dažnai ir ryškiai politizuotų ovaci- nors skirtumas tarp jų toks didžiulis, kaip tarp demo- jų. Tauta jau buvo nubudusi ir ieškojo, kas galėtų būti kratijos ir gorbačiovinės „demokratizacijos“,* kaip tarp jos balsas, t. y. jai reikėjo lyderių ir struktūrų, galinčių tikrosios laisvės ir jos mėgdžiojimo. Visa tai iki šiol organizuotai išreikšti jos valią ir vesti tikrosios laisvės nėra teoriškai išrutuliota ir suvokta Sąjūdžio kontekste. link. Natūralu, kad žvilgsniai krypo į Lietuvos laisvės Čia kalbu ir apie naujausią studiją šia tema „Sąjūdžio lygą. Jos narių pasisakymai skriejo iš lūpų į lūpas. Ta- ištakų beieškant“, nepaisant to, kad joje sukaupta daug čiau ši organizacija buvo nelegali, todėl jos balsas ne- vertingos dokumentinės medžiagos. Taip yra iš dalies galėjo skambėti viešai, o Lietuvos laisvės sąjūdis ieškojo todėl, kad dviejų fenomenų istorine analize, teoriniu būdų, kaip legalizuotis, kad pagaliau realizuotų laisvės jų atskyrimu nebuvo ir nėra suinteresuotas dabartinis ir nepriklausomybės troškimą. akademinis elitas (tokia analizė atvertų pernelyg daug Kaip tik tuo metu ir susibūrė Lietuvos persitvarkymo tam elitui nemalonios tiesos), o iš dalies todėl, kad Lie- sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri legalizavo savo veiklą, tuvoje dar labai silpna analitinė humanitarinių mokslų iškėlusi gorbačiovinio „persitvarkymo“ vėliavą. Todėl

* Atgimimo metais juokauta, kad demokratija nuo demokratizacijos skiriasi jos retorikai iš pradžių nebuvo būdingi tokie „radikalūs“ kaip kanalas nuo kanalizacijos, – Red. terminai kaip „nepriklausomybė“ ar „valstybingumo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 21 atkūrimas“, remtasi gorbačiovine „demokratizacijos“ ir ją jis vis tiek pareiškė, kad Seimo taryba konfrontuoja su „viešumo“ terminologija. Lietuvos persitvarkymo sąjū- LKP vadovybe, taip pat siekiančia Lietuvos „suvereniteto“, dis, istoriškai vėlyvesnis už Lietuvos laisvės sąjūdį, buvo ir skaldo tautą. Netrukus po šio televizinio akibrokšto vyko įkurtas ne tautos, bet inteligentijos, jo retorika bylojo ne rinkimai į laisvas vietas LSSR Aukščiausiojoje Taryboje – apie nepriklausomybę, o apie dalinę – „perestroikinę“ – Sąjūdžio kaltintojas juos pralaimėjo.“4 laisvę, vadinamąjį „savarankiškumą“. Tačiau faktas, kad Laisvės sąjūdis dirigavo Persitvarkymo sąjūdžiui LPS kaip legalus fenomenas buvo „perestroikos“ dalis, įvairiais metodais – ne tik tais, kuriuos aprašo Čepai- anaiptol nereiškia, kad visi asmenys, priklausę Lietuvos tis. Vienu pačių ryškiausių tautos favoritų Landsbergis persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, buvo da- tapo būtent todėl, kad jo pasisakymuose buvo kone sti- linės laisvės šalininkai. Nemažai šios grupės narių pri- priausiai išreikšta nepriklausomos ir laisvos Lietuvos klausė ir Lietuvos laisvės sąjūdžiui, todėl visuomenė pa- valstybės vizija. Jo kalbas lydėdavo ilgiausios ovacijos juto, kad LPS pasirengęs tapti tuo tautos ieškomu balsu, (ypač po „magiškų žodžių“), tačiau tai neturėjo nieko kuris padėtų legaliai realizuoti savo svajones. Žmonės bendra nei su jo charizma, nei su gebėjimu „suvedžioti šią idėją žaibiškai pasigavo, todėl LPS renginiai labai mases“. Tautos tuo metu jau niekas negalėjo nei suve- greitai tapo masiški ir visuotiniai. džioti, nei kur nors nukreipti, nes gerokai prieš LPS at- Nuo to laiko apie Sąjūdį imta kalbėti kaip apie vien- siradimą ji jau pati ieškojo balso, galinčio viešai ištarti tisą fenomeną. Iš tikrųjų Sąjūdis niekada toks nebuvo. uždraustus žodžius. Vyko ideologinė kova tarp persitvarkymo ir laisvės są- Žvelgiant iš 1990 m. pozicijų, Landsbergio išrin- jūdžių, t. y. tarp dalinės ir visiškos laisvės idėjų. Pirmajai kimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo ne ideologinei linijai atstovavo tiek prie Sąjūdžio renginių „istorinė klaida“, o nuosekli, demokratiją gerbianti netrukus prisijungęs kompartijos elitas, tiek jam artima Atkuriamojo Seimo reakcija į Lietuvos žmonių valią iniciatyvinės grupės ir šiaip inteligentijos dalis. Ši grupė atmesti step by step projektą, už kurį agitavo Brazaus- siūlė įvairius variantus – iš pradžių tiesiog daugiau tei- kas su savo svita. Išrinkti Brazauską Aukščiausiosios sių ir laisvių, vėliau prabilo apie ekonominį savarankiš- Tarybos pirmininku būtų reiškę nepagarbą tautos va- kumą, o dar vėliau (kai įsitikino, kad tautos noras siekti liai – nesvarbu, ar ta valia išmintinga, ar ne. Vertinant nepriklausomybės nebeužgesinamas) ėmė agituoti už iš šiandieninės perspektyvos, o ji visiškai kitokia nei ėjimą į laisvę „žingsnis po žingsnio“. Kita iniciatyvinės 1990-aisiais, nes dabar jau žinome, kokiu keliu nuė- grupės ir šiaip inteligentijos dalis kalbėjo apie visišką jo Rusija ir kas po keleto metų ištiko tautas, siekusias politinę nepriklausomybę, valstybės atkūrimą. Toks laisvės step by step, akivaizdu: Atkuriamojo Seimo požiūris greitai paėmė viršų. Tauta diktavo kryptį Sąjū- sprendimas pirmininku išrinkti Landsbergį, kuris siū- džio lyderiams, o ne atvirkščiai. Laisvės sąjūdis dirigavo lė staigaus unilateralinio nepriklausomybės atkūrimo Persitvarkymo sąjūdžiui, o ne atvirkščiai. planą, padėjo ne tik išvesti Lietuvą iš tautų kalėjimo, Virgilijus Čepaitis savo prisiminimuose apie Sąjūdį bet ir leido išvengti daug didesnio smurto, negu paty- rašo: „Beje, Lietuvos žmonės buvo radikalesni už Sąjūdį. rėme 1991-ųjų sausio 13-ąją. Taigi, nesvarbu, iš kurios Pamenu, vieną 1988-ųjų rudens naktį keliems sąjūdinin- perspektyvos žvelgčiau – iš 1990-ųjų ar juo labiau iš kams buvo pavesta nuvykti pas vieną tarybos narį, kuris šiandieninės, – Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“ pagrasino eisiąs į televiziją ir apkaltinsiąs Sąjūdžio Seimo man atrodo vienas kvailiausių tekstų, kokį kada nors tarybą, kad ši nepalaiko „atsargios ir išmintingos“ LKP ly- yra tekę skaityti. derių pozicijos. Turėjome įtikinti jį, kad to nedarytų, bai- Aiškiau suvokę Sąjūdžio struktūros tikslą, įvar- minomės, kad atskilus tam labai populiariam tarybos na- diję vidinę (ne tik išorinę) jo įtampą, atskirdami du riui, tauta pamanys, esą skyla visas Sąjūdis ir jis neįvykdys sąjūdžius kaip dvi skirtingas dvasines sroves, geriau savo pažadų. Įtikinėjome savo kolegą tuščiai. Per televizi- suvoksime tuos procesus, kurie vyko po 1990-ųjų ir

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 vyksta iki šiol. Politiškai korektiška Sąjūdžio, kaip interesams. Taip Brazauskas ir už jo susibūrę asmenys vieningo judėjimo „ranka rankon“ („tautiniai ko- iš buvusio komunistų valdžios aparato gavo apsaugą munistai“, veikiantys išvien su pažangia inteligentija, nuo tautos. Kadangi Lietuvos laisvės sąjūdis, pasiekęs veda tautą į tą patį tikslą, tik kitu keliu) interpretacija savo tikslą (nepriklausomybę), desovietizacijos nesiė- palieka pernelyg daug neatsakytų klausimų. Susiskal- mė (matyt, pasitaikė kažkokia smarkiai užsisvajojusi dymas, lūžiai, žingsniai atgal, reakcionieriška lietuvių „karingųjų gamsachurdininkų“ rūšis!), kompartijos inteligentijos laikysena, šmeižto ir melo kampanijos, viršūnės žinioje išliko visos administracinės, ekono- griaunant tam tikrų asmenų reputaciją ir stumiant į minės, teisinės ir vykdomosios valdžios substruktū- izoliaciją tuos, kurie nepakluso brazauskininkų ideo- ros. Jos buvo greitai mobilizuotos, pritaikytos veikti logijai, – procesai, prasidėję iškart po Kovo 11-osios naujomis sąlygomis. Prasidėjo kontrrevoliucinis-re- Akto paskelbimo, buvo ne tik užprogramuoti, bet ir vanšistinis žygis prieš Lietuvos laisvės sąjūdį, efektin- išreikšti jau pačiose Sąjūdžio ištakose. Faktų, atsklei- gai pasitelkiant masinės informacijos priemones, o džiančių vidinės įtampos schemą ir priežastis, surink- „nepaklusnioji“ inteligentijos dalis buvo dvasiškai ta nemažai – tiek istorikų tekstuose, tiek amžininkų sugniuždyta, izoliuota, vienaip ar kitaip nutildyta. prisiminimuose. Tačiau vienas dalykas yra atsižvelgti Revanšizmas – ­ tai tendencija, ėmusi dominuoti Lie- į tą vidinę įtampą, o visai kitas – rašyti Sąjūdžio is- tuvos politikoje nuo „Istorinės klaidos“ paskelbimo ir toriją kaip tos vidinės įtampos rezultatą. „Ranka ran- juntama iki šiol. Galima išskirti keletą jos „atoslūgio“ kon“ nebuvo einama niekada. Kompartijos elitas ir etapų, tačiau joks reikšmingas pokytis neįvyko. jam artima inteligentijos dalis prisijungė prie Laisvės Nepasidavusių ir vis dar aktyvių laisvės sąjūdinin- sąjūdžio tam, kad galėtų jį kontroliuoti. Anglų patarlė kų liko visai mažai. Tarp jų ryškiai išsiskiria Vytautas sako: ko negalite įveikti, su tuo susidraugaukite (if you Landsbergis, nepaisant to, kad sovietinis isteblišmen- can’t beat them, join them)... tas itin ilgai ir ciniškai suvedinėjo su juo sąskaitas. Tai Tačiau net jeigu laikysimės doktrinos, pagal kurią dar kartą patvirtina, kad Atkuriamasis Seimas priėmė Sąjūdis buvo daugmaž vieningas, o visuomenė susi- pagrįstą sprendimą, – tik labai stipri asmenybė galėjo skaldė tik po Kovo 11-osios, vis tiek nesunku nusta- atremti 1990–1991 m. iššūkius. tyti momentą, kada gi toji „vienybė“ pasibaigė. Ir tą Revoliuciją padarė Lietuvos laisvės sąjūdis, ryžtingai padarė ne kažkokie „gamsachurdiniai“, pavojų taikai atsiribojęs nuo brazauskinės politinės linijos, todėl Ar- keliantys landsbergininkai, apie kuriuos kalba Juozai- vydo Juozaičio, nuosekliai ir aiškiai rėmusio brazaus- tis, bet neparemia faktais nei jų egzistencijos, nei grės- kininkus, kalbėjimas apie save kaip apie „revoliucijos mės masto, nei ryšio su Landsbergiu. Visuomenę kaip vilką“ yra, mano galva, nepagrįstas susireikšminimas. žaibas perskėlė Juozaičio „Istorinė klaida“. Tekstas, Tačiau tai sakydama aš jokiu būdu neneigiu, kad Juo- parašytas netrukus po Kovo 11-osios, yra visuotinai zaitis buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio „pirmei- žinomas būtent todėl, kad tada jis sukėlė didžiulį są- vis“. Gaila, kad toks jis ir liko. myšį, pasėjo dvejones, netikrumą ir nerimą. Destabi- lizuojantis efektas buvo toks didelis būtent todėl, kad autorius nepriklausė kompartijos elitui, atvirkščiai – 1 N. Šepetys. Komunistinio mąstymo šiandien – daugiau nei paskutiniaisiais buvo žinomas LPS narys. Tačiau tai tik uvertiūra. Po SSRS metais, www.delfi.lt, 2012-10-08. „Istorinės klaidos“ paskelbimo ėmė ryškėti inteligen- 2 E. Eigirdas. Rinkimuose pirmaujanti Pravieniškių koalicija generuos skurdo tijos (ir LPS aktyvo) atsiribojimas nuo Landsbergio. ikanomiką. www.delfi.lt, 2012-10-24. Tai nebūtinai reiškė, kad tiesiogiai remiamas Brazaus- 3 „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių kas, bet imta remti ideologijas, kurios arba sutapo su Lietuvai įžvalgos“, Vilnius, Tyto alba, 2012, p. 12­13. sovietinio elito ideologijomis, arba tarnavo to elito 4 Virgilijus Čepaitis. Ar žaidžiame nepriklausomybę? Kultūros barai, 2012, nr. 6.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 23 Kūryba ir kūrėjai

TIKIMYBIŲ TEORIJA TIK LEIDŽIA TIKĖTIS

Su kompozitoriumi Osvaldu Balakausku kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė

ūta Gaidamavičiūtė: Jūs garsėjote kaip vienas iš „naują“ kultūros modelį. Pagrindinis „metodas“ – atsi- Rmodernizmo lietuvių muzikoje adeptų. Bet kūrybi- sakyti to, kas priimta (Schönberg, Adorno). nė praktika ir gyvenimiška išmintis, atrodo, verčia paste- Žaidimų galima prisigalvoti milijonus, bet žaidžia- bėti ir silpnąsias šio reiškinio puses? mų žaidimų yra vienetai. Kai atmetamas estetinis kri- Osvaldas Balakauskas: Modernizmo infantilumas – terijus, menas tampa „bet kuo“, bet kokios interpreta- baimė daryti „tą patį“, t. y. varžytis su darančiais tą patį, nes cinės savivalės objektu. Kita vertus, estetinis kriterijus šitaip išsiskirsi nebent kaip geresnis modernistas, o norisi neturi objektyvumo savybės, taigi galimas tik indivi- išsiskirti kaip „kitokiam“, kai esi su niekuo nepalyginamas, dualus (subjektyvus) kūrinio vertinimas. Tik tapačių ar taigi nerungtyniaujantis, vadinasi, nenurungiamas. panašių vertinimų visuma gali tam tikram sprendimui suteikti sąlyginio objektyvumo „teisę“. Bet juk kūrėjų noras būti kitokiems, unikaliems, nova- toriškiems yra toks natūralus... Na, bet kuo daugiau panašumo, tuo didesnis suvieno- Novatorių pirmiausia pasmerkia „miesčionys“, o dėjimo pavojus. paskui – nauja novatorių karta. Visų socialinių žaidimų pagrindas – tam tikri ste- reotipai. Taigi stereotipas kaip toks nėra blogai, blogi Tačiau kai kas vis tiek lieka nepaneigta... gali būti tik konkretūs stereotipai, dažnai pasitelkiami Iš tikrųjų įdomu, kodėl modernistai, vertęsi per gal- „betkokiškumo“ estetikai pateisinti, nors yra susikom- vą, kad išgalvotų būdus, kaip paneigti meną, niekada promitavę ir atgyvenę. neatsisakė paties žodžio „menas“ (Art, Kunst)? Kuris gi meno bruožas liko nepaneigiamas? Greičiausiai tai so- Atrodo, Jūs po truputį tampate tradicijos apologetu... cialinė jo funkcija – būti socialiniu žaidimu. Tradicijos pranašumas ir yra tas, kad ji (tradicija) Pasibaigė modernizmo šimtmetis. Bet ar pasibaigė leidžia žaidimui įvykti, t. y. leidžia veikti žinomoms modernizmas? T. y. ar jau iš tikrųjų yra deklaruojamas (tarkim, atsiradusioms dar prieš avangardą) arba pasą- postmodernizmas, kaip kažkas kokybiškai kita? Gali- moningai suvokiamoms taisyklėms, įžvelgti, ar muzika me prisiminti François Lyotard’o apibrėžimą – moder- atitinka minėtas taisykles, pajusti jų pažeidimo žaismą. nizmas kaip revoliucija prieš „buržuazinę“ kultūrą, iš Taigi mano pozicija nėra „atsisakau, nes esu kairuolis dalies kaip komunistinė reakcija ir pretenzijos sukurti revoliucionierius“, aš atsisakau todėl, kad matau efekty-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 vesnį kelią, negu užmojis kiekvieną minutę kurti „ori- kurie savo grožiu jaudina sielą. Tačiau jaudina ne visus ginalius“ dalykus, kaip rekomenduoja avangardistai ir nevienodai stipriai, pagaliau ne visada, bent jau ne (pvz., Stockhausenas). Tas kelias skatina remtis tradicine amžinai. Kodėl meno kūriniai jaudina žmones? Kas yra kompozicija ir tradicine publika, mylinčia Rossini, Mah- to jaudinimo priežastis ir lemia meno poveikį? Tam ti- lerį, Prokofjevą, ir, žinoma, džiazą (tradicinį!). ŽAISTI kra svarstymų plotme galėtų tapti prielaida, kad menas ŽINOMĄ, PAŽĮSTAMĄ ŽAIDIMĄ, atsisakant pakeis- yra socialinis žaidimas. ti žmogų (miesčionį), atsisakant reikalauti, kad tuoj pat rastųsi „naujas“ judėjimas ir „naujas“ suvokimas. Šitai Tada vėl turėtume grįžti prie to, kad reikia sudaryti įvyks be mūsų rūpesčio, bet tam reikės milijono metų. galimybę šį žaidimą panašiai suvokti... Muzikos suvokimo prasmę sudaro tai, kad klausyto- Iš Jūsų lūpų tai skamba kaip palaikymas tų, kurie ne- jas jaučiasi dalyvaujantis žaidime, kai supranta, kas toje būdami profesionalai nespėja su laiku. muzikoje jam patinka, o kas ne. Reikia liautis niekinus Žinoma, dabartinę visuomenę galima apibūdinti „neišlavintus“ klausytojus, kurie susiranda sau supran- kaip tokią, kuri žaidžia tradicinius kultūros žaidimus ir tamą muziką ir „žaidžia“, patirdami džiaugsmą. Reikia sykiu nujaučia, projektuoja, netgi imasi diegti kitokius atmesti socialiai šovinistinį požiūrį į vadinamuosius (hipotetinius). Iš to kyla tam tikra įtampa ne tik dėl dis- „miesčionis“. Šiai gyvenimo sferai turi būti taikomi kurso, bet ir dėl pavojaus, tikro ar įsivaizduojamo, pra- bendrieji socialinės tolerancijos principai. rasti esamus, pamėgtus žaidimus. Ar tokia situacija yra nauja? Tikriausiai ne. Bet visuomeninis gyvenimas šiais Dabar jau prikurta gerokai daugiau publikos vilionių laikais yra tikrai dinamiškesnis nei kada nors anksčiau, negu prieš kelis dešimtmečius, bet kyla klausimas, kiek iš čia ir tas nerimas, kad vyksta tikra socialinė drama. tai socialu, o kiek komerciška? Žaidimas yra būtinai (daugiau ar mažiau) socialus. O ar nepasikeitė Jūsų požiūris į tuos kūrėjus, kurie Žaidimo privalumas yra jo taisyklių pastovumas, o ne neigė sistemos reikšmę? kaita. Žaidžiant atrandama, kas yra gera (geriau) ir blo- Suprantama, visi galimi atradimai slypi chaose, bet ga (blogiau) tiek žaidžiančiųjų, tiek vertinančiųjų (t. y. tai nereiškia, kad menininkas, žvejojantis tame chaose, sugebančių vertinti „teisingai“ ir tuos savo vertinimus būtinai ką nors atranda. O tas, kuris operuoja chaosu, logiškai argumentuoti) atžvilgiu. nebūtinai yra jame slypinčių galimybių šeimininkas (greičiau vergas). Tikimybių teorija nieko neduoda, ji Kompozitorių pastangos komunikuoti mūsų laikais tik leidžia tikėtis. dažnai vertinamos kaip pataikavimas publikai. Komunikatyvumo sąlyga yra žaidimo taisyklių Tada kokios gi yra kertinės atramos? žinojimas. Galima palyginti muziką su, pvz., sporto Kas yra menas? „Dvasinė išraiška“ pasako tik tiek, žaidimais. Modernizmo efektą šiuo požiūriu ne kartą kad tai nėra materialinės vertės dalykas, t. y. atskiria esu lyginęs su štai tokia išgalvota situacija: susirenka meną kaip kūrybą, nesusijusią su buičiai skirtais daik- pilnas stadionas futbolo sirgalių žiūrėti rungtynių, o tais. Taigi, menas neturi tikslo tenkinti kasdieninius jiems pranešama, kad šiandien bus ne futbolo rung- gyvenimo poreikius, jis lyg ir nėra gyvybiškai svarbus. tynės, bet sporto avangardistų sugalvotas „netradici- Sportas irgi nėra gyvybiškai svarbus, todėl dažnai lygi- nis“, visai naujas žaidimas, drąsiai griaunantis sporte namas su menu, bet čia ir vėl išryškėja jų skirtingumas: įsigalėjusias konvencijas. To suintriguota publika lau- sportas kaip vertybę (grožėjimosi objektą) iškelia kūno kia naujojo žaidimo, bet labai greitai paaiškėja, kad ji galimybes, o menas remiasi ne kūnu, bet tuo, ką dik- visai nesupranta, kas aikštėje vyksta. Net naujų taisy- tuoja protas ir jausmai, taip pat dalykais (ir daiktais), klių aiškinimas negelbsti, nes čia nėra nieko, kas juos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 25 jaudina, kai žaidžiamas futbolas, – komandų pozicija Tiesa, mene galima žaisti ir savo susikurtą žaidimą turnyro lentelėje, pamiltų žaidėjų veiksmai, atpažįs- pagal savas taisykles, bet tai nėra tipiška. Paprastai me- tamos situacijos, triukai, pagaliau šių rungtynių kon- nas (menininkai) ieško publikos ir pripažinimo. Šito tekstas (komandų turnyrinė padėtis, perspektyvos ir neradę, kaltina ją bukumu, konservatyvumu ir t. t. Bet t. t.). Viso to nebėra ir neliko nieko iš to džiaugsmo, natūralus publikos interesas – „stebėti“ pamėgtą žaidi- kokį sirgaliams teikė futbolas. mą, o ne vis iš naujo mokytis naujų taisyklių, nes tai Manau, panašiai pasijuto muzikos publika, kuriai, neteikia jokio malonumo. Žinoma, tai konservatyvus ypač po Antrojo pasaulinio karo, imta tolydžio siūly- požiūris. Po revoliucijos visada seka kontrrevoliucija. ti vis naujus žaidimus, o jų taisyklės, kad ir kaip būtų aiškinamos, neleidžia džiaugtis tuo, kuo džiaugtasi, kai Bet kaip į tokius kontrrevoliucinius pareiškimus re- buvo galima orientuotis be jokių paaiškinimų. aguoja kolegos? Ar ne jie turėtų pirmiausia patvirtinti naujo žaidimo tinkamumą? Galima sakyti, kad publika buvo palyginti dar labai Kompozitorius negali būti objektyvus, nes kito kom- kantri... pozitoriaus kūrinį neišvengiamai vertina savo įsivaiz- Be to, iš čia seka dar viena labai svarbi išvada: pati tra- duojamo idealo atžvilgiu. dicija (tęstinumas) yra vertybė būtent komunikatyvumo požiūriu. Kad būtų sulaužyta tradicija, nereikia talento, Bet argi jaunieji apsieis be maišto ir garsių pareiškimų? kartais tam užtenka ir nemokšiškumo. Išlaikyti tradiciją Galvos maištas prieš pilvą (mokslinis komunizmas) irgi galima be didelio talento, tačiau tam jau reikalingas arba kojų maištas prieš galvą (proletariato diktatūra) ne- žinojimas. O būti susijusiam su tradicija ir likti atpažįs- gali būti sėkmingas. Dvasingumas tikriausiai vienodai tamam, individualiam yra vertybė. Viena aišku: kūrė- būdingas tiek menininkams, tiek pardavėjams. Pastarųjų jai tiek anksčiau ieškojo, tiek dabar ieško publikos kaip niekinimas yra socialinio šovinizmo arba mažų mažiausiai privalomo bendrininko. Todėl nenormalu, kad tuo pat nevisavertiškumo požymis. Kai jaunas menininkas rimtu metu menininkas ją – publiką – niekina, laikydamas tai veidu per televiziją pareiškia darysiąs atvirkščiai negu visi netgi meno tikslu. Man atrodo, kad čia reikia būtent su- kiti, tai jis, kaip gražiai sako lietuviai, yra „lyg iš dangaus tarimo, susitarimo, kokį žaidimą žaisime. nukritęs“. Nesiorientuoja erdvėje, o dar labiau – laike, nes panašūs pareiškimai daromi kasdien ir jau mažiausiai Bet sunku patikėti ir tuo, kad visą laiką žaisime tą patį šimtą metų. Pareikšti „aš nieko nebedarysiu atvirkščiai“ žaidimą... šiandien būtų šiuolaikiškiau. Ar sporto sirgaliai laukia naujovių? Reikalas tas, kad naujovė atsiskiria nuo konteksto. Rodyti ką nors, kas iš Nejaugi atmetate originalumo siekį? tikrųjų nauja, reiškia paneigti galiojančias žaidimo tai- Ieškantysis originalumo priklauso dideliam pulkui sykles. Taisyklės žiūrovams reiškia galimybę dalyvauti ieškančiųjų to paties. Originaliam kūrėjui nereikia šito žaidime, jų nesilaikymas išmeta juos iš žaidimo, verčia ieškoti, jis tam pasmerktas, gal net prakeiktas. klausinėti, ką visa tai reiškia. Publika linkusi žiūrėti žai- dimą, kurio taisykles pažįsta. Novacijomis domisi tik Vadinasi, „naujus reiškinius“ nurašote galutinai? tie, kurie turi ypatingą fantaziją, ir tie, kurie žaidžia. „Nauji reiškiniai“ mene tapo tokiu banaliu dalyku, Tradicija yra ilgalaikis žaidimo taisyklių galiojimas, kad grįžimas prie seno yra, ko gero, reikšmingiausias leidžiantis nustatyti, kas yra „gerai“ arba „blogai“, taip šių dienų „naujas reiškinys“. Vidmanto Bartulio „I like pat ir kas „nauja“ („nauja gerai“ ar „nauja blogai“). Tai, Schubert“ ir panašūs kūriniai kadaise man atrodė aki- kas nebesisieja su tradicija, yra tarytum „anapus gėrio brokštas, o dabar sutinku, kad Schubertą tikrai galima ir blogio“, todėl nedalyvauja žaidime. mylėti, o, tarkim, Boulezą, – vargu.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Nuvertinate ilgą laiką adoruotą racionalumą? tiką kitokios tonacijos lauke ir man tai visada buvo simpa- Racionaliausia yra nuolatos abejoti savo racionalumu. tiška, nes šiaip jau esu mėgėjas visokiausių dalykų.

Pagal ką tada rinktis kryptį? Esate išbandęs daug šiuolaikinių technikų… Kai tik pabandoma nustatyti, kur link reikėtų eiti, tuoj Technika atskleidžia tam tikrą muzikos aspektą, ji pat suvokiama, kiek daug veiksnių tam priešinsis... Esa- yra vienoks ar kitoks kelias, vedantis to paties taško me pasmerkti amžinam judėjimui, vadinasi, niekada ne- link. Toji technika, kurią dabar naudoju, nebūtinai išsprendžiamiems prieštaravimams. Jeigu bet kokiai tie- paskutinė, bet ji svarbi tuo, kad leidžia jausti tonacinį sai prieštaraujama, gal tas „prieštaravimas“ ir yra tiesa? lauką, t. y. leidžia orientuotis panašiai, kaip klausan- tis tonalios (klasikinės) muzikos. Dabar manau, kad Dabar nuolatos skelbiama kieno nors, pavyzdžiui, ta- ši muzikos savybė – tonalumas – ir yra tai, kas MU- pybos, mirtis. Eteris pritvinkęs pabaigos nuojautų... ZIKĄ skiria nuo GARSŲ (Cage’as bet kokius garsus Tik sekli fantazija gali pranašauti tokias „pabaigas“ laikė muzika), čia slypi ir specifinė muzikos (tik mu- kaip „meno pabaiga“ arba „istorijos pabaiga“... zikos) galia jaudinti. Žinoma, aš negaliu pretenduoti, kad šitaip mano sukurta muzika būtinai turėtų labiau Žinant Jūsų mąstymą buvo netikėta, kad sukūrėte patikti, tiesiog kalbu apie supratimą. Mano požiūriu, operą „Tolimoji“ pagal Oskarą Milašių. Iki šiol tai yra tonalūs kūriniai yra IV ir V simfonijos, „Dal vento“, labai savita šio žanro projekcija. „Rex RE“, Koncerto brio, „Metų laikai“, kamerinė Tokie dalykai kaip „žanrinis kodas“ man nieka- opera „Tolimoji“... da nerūpėjo. Aš savo kalba rašau muziką, šiuo atveju dainininkams ir instrumentalistams. Kaip tai atrodys O ką Jums reiškia naujumo žavesys? scenoje – tai jau kūrinio režisieriaus reikalas. Paryžiuje Kas yra nauja? Dažniausiai tai kyla iš filosofijos, pra- mačiau Philipo Glasso operą „Einšteinas pliaže“, pasta- našavusios naują žmogų naujoje visuomenėje – naujaip tytą Roberto Wilsono. Iš to padariau išvadą, kad galima matantį, naujaip girdintį. Manau, kūrybos praktika lei- „pastatyti“ bet kokią muziką. džia žvelgti į reiškinius lyg iš aukščiau, taigi aprėpiamas visumos vaizdas. Daugybė naujų idėjų, žavėjusių savo Operose keblus dalykas dažnai būna ne tik pastaty- revoliucingumu, pasirodė tokios pat nevykusios kaip ir mas, bet ir dainavimo maniera. meno revoliucija. Neatsirado nei nauja „neburžuazinė“ Vokalas yra vienas iš specifinių muzikos tembrų ir visuomenė, nei „naujas“ „naujai“ girdintis žmogus... jis nepriklauso nuo kompozitoriaus valios. Niekada ne- Žmonės po senovei grožisi saulėlydžiu ir klausosi gra- turėjau specialios nuostatos traktuoti balsą instrumen- žios muzikos. tiškai. Tam tikrais atvejais (pvz., „Dada – Concerto“), tiesa, siūliau melodiką, kuri balsui labai sunki, bet vis Ar niekada nesigailėjote, kad neišvykote į Vakarus ir dėlto išdainuojama. Žmogaus balsas pajėgia atlikti daug nepadarėte tarptautinės karjeros? įvairių dalykų, kokie nebuvo praktikuojami iki XX a. Iš tikrųjų anais laikais tam tikra kompozitorių grupė pasitraukė į Vakarus ir tapo garsūs – Pärtas, Kančeli, Prieraišumas savitam džiazavimui yra viena iš Jūsų Schnitke, Denisovas… Tačiau buvo ir tokių, kurie, iš- muzikos konstantų. Donatas Katkus, itin daug grojęs vykę į Vakarus, apskritai dingo iš akiračio. Anaiptol ne Jūsų kūrinių, sako: Balakauskas mėgina užrašyti tai, kas visiems pavyko. Niekada neįsivaizdavau savęs ir savo džiaze neužrašoma. kūrybos ne Lietuvoje. Džiazas jau seniai nėra tik juodaodžių muzika, bet bū- tent jie sugebėjo įtvirtinti tam tikrą savitą muzikos grama- Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 27 Vytautas Landsbergis

Muzika ir Kaulo senis

Paskaita apie Bronių Kutavičių, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2012-09-14

urime dalykų, kurie atspindi laiką ir vietą, o kar- čiaus muzika kalba ir apie tai, galbūt pirmiausia apie Ttu paliečia visus laikus. Tokie yra svarbiausieji tai. Lietuvos likimas – tik dalis civilizacijos likimo. Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Tokia ir jų visuma kaip „Jotvingių akmuo“ stojiškai laikosi prieš „Kaulo senį“, kultūros bei socialinis reiškinys. Žmogus, kuris juos, bet Narvo paukštis nūnai masiškai įsigali ir laimi prieš tuos kūrinius, paleido gyventi – visai neprivalėjo to Laisvės paukštį. daryti. Jis galėjo likti Lietuvos valstietis kokiame nors Ar išliks daina, gimusi iš darbo ir žaismo, iš laimės Molainių kaime, traktorininkas ir gabus laisvalaikio būti gamtos dalimi? O tai ir daina apie meilę, tą mei- dainininkas, net dainų kūrėjas arba švilpynių mėgė- lę, kurios nekenčia Kaulo senis. Jis klausia rūsčiai ir jas, instrumentų meistras. Bet ėmė ir sumeistravo ne- paprastai: „Kas ten elgtis nebemoka su kareiviais ge- numatytų kūrinių, kurie reiškė virsmą ir lūžį į naują ležiniais?“ muzikos kokybę. Kada nors gal bus matoma lietuvių Ieškokime, kas galėtų pašviesti mums apie Kutavi- muzika iki Kutavičiaus, jo laikais ir po Kutavičiaus. čiaus muziką vienu blyksniu tamsoje. Meistrų įžval- Žinoma, jeigu ateity vis dar bus toks reiškinys kaip lie- gos ir vertinimai – jie visada kitokios vertės ir gelmės tuvių muzika. Ir jeigu bus žmogus, siekiantis kitokio negu meno kritikų, tad kai kada pasako itin daug. gėrio, negu garbinamoji materialinė gerovė. Ir jei bus Jonas Mekas pasakė trim žodžiais: „Kutavičius juokų žmoniškų žmonių Lietuvoje, atsparių Kaulo seniui. nedaro.“ Galėčiau palyginti Osipo Zadkino žodžius Istoriškai imu ne visą, o dalinį 1970–1990 metų apie Antaną Mončį Paryžiuje. „Tas vyrukas – tai tikras laikotarpį, kuriuo Broniaus Kutavičiaus muzika, lies- velnias. Taip padaryti žmogaus ranką, tai reikia šį tą dama visuotinius egzistencinius dalykus, veiksmingai turėti galvoje.“ Arba Nikolajaus Rericho žodžiai apie ir savitai inspiravo kompozitoriaus gimtosios šalies ir M. K. Čiurlionį: „Ne, jis nebuvo novatorius. Jis pats tautos dvasinį atgimimą. Nacionalinės kultūros arche- buvo naujas.“ Savo ruožtu Rerichas toks nebuvo. Ge- tipinės šaknys, ilgaamžė kultūros gyvastis ir tvermė, rai, kad nepavydėjo. Matė Čiurlionį einantį vienišą ir tęstinumas šiandien ir viltinga ateitis. Tokia vertybių lydimą besityčiojančių laukinių su fakelais. seka ši muzika įsirašė į lietuvių istoriją lemtinguoju Kas tada būtų novatorius Čiurlionio atveju? Die- „būti ar nebūti“ sovietų okupacijos laikotarpiu. Imant vas. Juk tai jo inovacija buvo atsiųsti Čiurlionį. Pri- ilgesnį laikotarpį, bemaž visą XX amžių ir ligi dabar, siminkime: „Šventoji Dvasia kalba per pranašus.“ jis atrodo lemtingas visai Vakarų civilizacijai. Kutavi- Apie tai girdime kiekvienose Mišiose. Laikas ir su-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 prasti. Nekenkia bent pajusti. Pacituosiu dar vieną situaciją, o skirtingas pasaulėjautas ir gyvenimo sam- meistro pasakymą apie meistrą: „Kiekviename Ku- pratas. Savaiminio gyvybingumo ir konstruojančios tavičiaus kūriny glūdi koks nors ypatingas ženklas, valios apraiškas. Sielos ir proto sandūras, kurių, žino- objektas arba simbolis, kurio negali nepastebėti, net ma, yra visų laikų mene: šitame kūrinyje tai ypač eks- jei būtum nemuzikalus.“ Taip kalbėjo Osvaldas Bala- ponuota ir todėl gali klaidinti. O atlikimo užduotys kauskas. Kadangi dėstau apie praėjusį laiką, tai šiek ten taip sudarytos, kad pacituosiu: „kiekvienas vai- tiek priminsiu jį dar ir savo, tada gyvenusio, žodžiais kas yra artistas, kiekvieno partija atsakinga.“ Apeiga. iš straipsnių ir senų užrašų. Tai ne šiaip sau atlikėjai. Mažieji žyniai iš Čiurlionio Nepamirškime – tai priešsąjūdinis laikas. „Dzū- meno mokyklos. Ir ne choras, o „n“ skaičius – gal ke- kiškos variacijos“ (mąsčiau taip 1977-aisiais) atliepia liasdešimt solistų, artistų, žynių, be galo įsijaučiančių „muzikos iš muzikos“ koncepciją, bet savitu, ypatingu kiekvienas į savo atsakomybę. O šiaip jau, žinoma, ir būdu. Koks tas būdas? „Iš seniau egzistuojanti muzi- struktūriškai, ir hermeneutiškai čia matomi-girdimi ka imama ne kaip medžiaga, juolab ne kaip antrinė, žmogaus būties, sielos ir proto pagrindai. Sielos ple- iš kurios norima sukurti tariamai geresnį šiuolaikinį venimas ir proto sumanymas. Taip Anima ir Ratio eis kūrinį. Naujoje garsinėje aplinkoje ji įgyja sakralinę per daugelį Kutavičiaus darbų kaip hermeneutinis jų prasmę.“ Darosi artima apreiškimui arba apsireiški- dramaturgijos pagrindas. mui. Aš manau, visi čia esantys atsimena tą muziką, Dar pasivaikščiokime po kelis to laikotarpio kūri- todėl aš nenaudoju pavyzdžių – tik minimumas bus, nius. „Mažasis spektaklis“, „Ant kranto“, „Prutena“, vienas kitas pavyzdys. Bet dabar, kai galvoju apie tą Pirmoji simfonija, žinoma, ir jau minėtos „Dzūkiškos seną, labai tikrą muziką, kuri yra ne medžiaga, o sa- variacijos“, ir „Paskutinės pagonių apeigos“. kralinės prasmės ženklas, norisi palyginti lietuvių ir Pats Bronius Kutavičius tada ėmė ir pasakė: „Tiks- senojoje, ir sovietinėje besipriešinančioje literatūroje las – sukurti tobulą kūrinį tobulam žmogui.“ Reikėtų senolio, tartum žynio tipą. Jį galime matyti nuo Krė- suprasti, kad norimam tobulesniam žmogui, tai misi- vės iki Apučio, Granausko, o Sigitas Geda pats apsi- jos savivoka. Ir jokios baimės neturėjo, kaip tas posa- metė žyniu. kis kam atrodys. Užvakar jau atsižadėjo, kad tai buvę Kaip man tada atrodė „Dzūkiškos variacijos“? Jų nekuklu. Bet pridurmu vėl šovė: „Arba tau duota, arba visuminis pranešimas – tai apsikabinimas ir atsisvei- neduota.“ Aš turiu atsiprašyti seno bičiulio Broniaus, kinimas su ištisa dvasine epocha, kuri tebėra reika- seno kaip bičiulio, žinoma, ne dvasia, nes pačiam man linga, tad ir toliau iš jos semiamės. Atsisveikinimas būtų labai nesmagu klausytis tokių mąstymų. Bet ką su dar didesne dvasios epocha, kuri lyg ir tiesiogiai darysi, muzikologas yra šiek tiek prakeiktas. Būtent parodoma, – tai „Paskutinės pagonių apeigos“. Čia muzikologas nepalieka ramybėje nei muzikos, nei įdomu formos hermeneutika, prasmės. Dalinė herme- muzikantų, nors tai būtų geriausia. Dar pacituosiu neutika – kai pagoniškąsias giesmes ir gamtos užkei- Kutavičių iš tų laikų: „Muzika vietoje nestovi, tobulė- kimus nutraukia nauji laikai, kitokia civilizacija. Tą- ja, derindama gilios senovės, praėjusių laikų ir pačius syk girdime, kaip pristatoma arba prikeliama senoji naujausius pasiekimus.“ T. y. viską, kas yra. Totali mu- dvasios gerovė ir parodoma įsiveržianti naujovė, abie- zika be išankstinių rėmų: štai aš rašau to laikotarpio jų priešprieša. Ir vis dėlto manau, kad stipresnis yra pavyzdžiais arba stilizuoju tą laikotarpį, ir čia mano anos ilgesys. Naujoji epocha ir muzika – choralas – lyg specialybė 20-čiai metų. Nieko panašaus. Žinoma, tai ir neateina be skausmo sieloje. „Grėblys, grėblys man totali muzika be rėmų, ir dar reikia šį tą turėti savo lizdą ardys“, – tai lietuviškos griežliukės skundas. galvoje. Tai buvo pasakyta apie Antaną Mončį. Anuomet Kutavičius siūlė girdėti čia ne iliustraciją, Ir dar šis tas, ką sakydavom anais laikais būtent nes toks pavojus buvo, gal ir tebėra. Ne kokią istorinę apie tai, ką paminėjau – „visas garsų pasaulis“. Tai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 29 čia glūdi pasislėpusi arba skrajoja išlaisvinta mano dinamiką gali suvokti muziką. Pirma dalis grindžia- vaikiška dvasia. Ir kiti panašiai graibomi blyksniai. ma ramiu, mąsliu penkių taktų ostinato, nekintamai Bendraautoriškojo kūrybinio atitikmens nuojauta, 16 kartų per visą pjesę. O virš jo pasirodo tarsi atsi- bendraautoriško su Jonu Meku, ypač su Sigitu Geda. tiktiniai aleatoriniai motyvai, frazės. Natos surašytos, O kai reikia – totalinis teatras. Senovėj dar ir taip sa- o ritmas laisvas. Iš pradžių jos trumpos, paskui gauna kiau: „Kažkas esmingai valstietiška tebeglūdi Kuta- daugiau natų, erdvės ir laiko. Šiame augime reikia tik vičiaus muzikos gilumoje. Tiesumas, tikėjimas savo nepasiduoti crescendo pagundai. Taip pat ir mažėjant darbu ir jo pažinojimas lyg saujoje laikomo žemės natų skaičiui, erdvei ir laikui. Vis tas pats pianissimo žiupsnio.“ Taigi ir blaivus požiūris, o sykiu užsidegi- be jokio dinaminio nykimo. Jei norite – čia prieš jus mai ir nesunaikinamas naivumas. tapyba. „Tai yra garsyba. Rusiškai geriau išeidavo – ži- Prisiminkim, tarp kitko, kaip visiškai laisvuose kū- vopis’ kak zvukopis’. (Veikiau atvirkščiai).“ Ir be vaiz- riniuose nokautuoja vaikų naivumas. O dabar paly- dingumo, ir be trivialaus išraiškingumo. Muzika, kaip ginkime, kiek lietuvių valstiečių konstravo skraidymo gražaus augalo gyvybė. Tai čia jos dvasinė ekspresija. mašinas. Kažkoks fenomenas Lietuvoje iš tikrųjų. Ir Kerinti savo nuotaika, bet be jausmingumo, be banalių tų lakūnų mes čia turėjom begalę, ir labai gerų. Net temperamentų, polėkių ir protrūkių“ (rusiškai buvo valstiečiai – visiems knietėjo sukonstruot kokį skrai- poryvov, nadryvov). „Užtat trečioji ciklo dalis (toliau dymo aparatą. Vaclovas Daunoras pasakojo kažkada, cituoju save) panaši į temperamento sprogimą.“ Šian- kaip jisai skrido nuo klojimo stogo šlaito. dien pasakyčiau, į Didįjį sprogimą, kuriuo prasidėjo O kaip Čiurlionis ir Kutavičius konstruoja muziką – Visata. „Griaudėja ilga boso šešioliktinių grandinė, o nuo elementarių ląstelių. Tai įdomu svarstyti, taip pat virš jos dešinioji pianisto ranka kapoja ir iškerta tris svarstyti ir inspiracijas, ir konstrukcijas. O inspira- skirtingas temas, kiekvieną su pakartojimu ir varian- cija – kuomet įkvėpti gali vienas žodis. Kas ten kada tu, kol ateina nauja.“ Štai toks 1985 m. vaizdelis. Paė- pasakė, Kutavičius ar Bajoras? – kad viename žodyje mę natas galite patikrinti. Muzika kaip augalo gyvybė. jau gali glūdėti visas kūrinys. Girdėjau tai šiomis die- Užvakar girdėjome naują šios sonatos atlikimą. Skam- nomis radijo laidoje. Kutavičius nuolat pabrėžia, kad bino lietuvaitė pianistė Rima Chačaturian. Pianissimo idėja – tai viskas, ir net dar taip: „Kai idėja ateina į gal- dalis buvo subtili, idėja išlaikyta, bet Fortissimo – gal vą, ją būtina įgyvendinti.“ Čia dar galiu prisimint, ką tik piú forte, ne absoliuti opozicija pirmajai daliai. sakydavau savo studentams ir kartais dabar pasakau Daugeliu atvejų matome, kad Kutavičiaus idėjos pa- jaunimui. Buvo toks prancūzų kompozitoriaus Gretry žymėtos, ir tai neturėtų likti vien konceptuali muzika, posakis iš XIX a. pradžios: „Sonata, ko tu iš manęs kurią Krzysztofas Droba palygino su virėjos knyga – nori?“ O senuose savo užrašuose aptikau muzikologi- skaitai ir labai skanu, nors nieko negali pasigaminti. nių svaičiojimų, kurie anuomet liko niekur nepanau- O vakar aplankė „Metų pagal Donelaitį“ įspūdis ir doti, nebent pakalbėti. Rašiau tada straipsnį rusiškai, šmėkštelėjo: kaip tie Kutavičiaus paukščiai vasarą gar- jis liko juodraštyje. Dabar išsiverčiau fragmentėlį. bin, nepaisydami nei bendro ritmo, nei tono, kožnas „Kutavičiaus muzikinė idėja kitąkart pažymėta taip sau. Po vieną pro šalį, kažkur į šalį, net širdis džiaugia- paprastai, kad atrodo įžūloka, pernelyg tiesioginė. So- si. Ir kokia jėga toje teisybėje! O inspiracija bent man nata fortepijonui, 1975 m., yra trijų dalių – Pianissi- buvo aiški – tiesiog pievelė ir tamsus miškas tolumoj, mo, Mezzoforte, Fortissimo. Taip jos ir skamba. Aišku, kaip Čiurlionio paveiksluose. kiek pianistai pajėgūs išlaikyti tokius ilgus pianissimo Svarbu ir konstrukcijos. Jau kadaise man teko paste- arba fortissimo. Iš visų atlikėjų kol kas arčiausiai prie bėti Čiurlionio ir Kutavičiaus atradimų bendrumus. šios meninės užduoties Rokas Zubovas [1975 m.]. Tik niekad Broniaus neklausiau, ar buvo skaitęs, ką Dalykas tas, kad tik išsaugodamas autoriaus nurodytą tokiais atvejais Čiurlionis daro. Štai Čiurlionio melo-

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 dinė linija – trys keturi garsai, ir viskas audžiama iš jų, dvasia? Anuomet galbūt mes būtume norėję galvoti, o Kutavičius jau mūsų laikais, pavyzdžiui, kantatoje kad tas, kuris kviečia skristi į dangų, yra tikras. O da- „Du paukščiai girių ūksmėj“ irgi žaidžia sau keturiais bar galbūt pasakytume, kad tikras tas, kuris sėdi narve garsais. Žinoma, tą girdime daugelyje jo kūrinių. Va- ir sako: velniams man į dangų – nežinia, ar turėsiu kur kar taip pat „Metuose“ ir kitur. Mėgindavau užčiuopti nutūpti, ar ten bus grūdelių? ir Kutavičiaus muzikos generalinę kryptį. Pacituosiu: Aš nežinau, ar kas nors bando tai realizuoti. Nato- „XX a. pabaigoje, kai pasipūtęs ir nusigręžęs gamtos se net nepažymėta, kad naudotinas įrašas, kad dvasia valdovas ir eksploatatorius susivokė bebaigiąs kirs- atrodytų iš kur kitur. Patikrinau, diske šis tas realizuo- ti šaką, ant kurios pats sėdi, atsigręžimas į gamtą su ta. Nei iš to paties taško, nei iš to paties mikrofono pasiilgimo ir brolybės žodžiais nėra jokia archaika. paukščiai čiulba savo idėjas. Sąmoningai ar nesąmoningai menas signalizuoja, kas Na, „Strazde“ vėl yra dainavimas ir vėluojantis tos aktualu visiems ir dabar.“ Žinoma, ne tik dabar – tada; pačios partijos įrašas tartum kanonas, bet iš tikrųjų ne tas pats ir dabar – dabar; ir dabar, kuris bus, jeigu bus, tas pats. Ir vėl visur daugybė hermeneutikos (prasmių jeigu žmogus tos šakos nenukirs, ką labai stengiasi mokslo). Jeigu dabar paimčiau „Strazdą, žalią paukš- padaryti. Bet tada – dabar buvom pajutę ir savo kaip tį“... 1985 m. turėjau pastebėti labai pasidžiaugdamas tautos ribą, apie kurią kardinolas Vincentas Sladke- juo ir pagirdamas Joną Vaitkų, bet sykiu matydamas vičius sakė visas nušvitęs dėl Sąjūdžio paskelbtos vil- partitūrą, kad gal tik pusė kompozitoriaus idėjų ir ties – „o mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“ Tai intencijų tuomet realizuota. Reikalingas totalinis re- aš prisimenu iš privataus pokalbio, kai mes su Julium žisierius, specialios aparatūros ir visa kas. Ir dar ne Juzeliūnu, Sąjūdžio įgalioti pasiuntiniai, pas jį nuva- visos potencijos, veikiau potencialūs ženklai, teatsi- žiavom į Kaišiadoris, į mažą namelį iškart po pirmojo skleis. Apie ką kalba „Strazdas“? „Apie begalinę jėgą, Sąjūdžio mitingo Katedros aikštėje. glūdinčią gimtojoje žemėje ir žmonių dvasioje. Neat- Dabar tarp papildomų Kutavičiaus muzikos as- simenu kito spektaklio, kuris visas – ne scenomis, ne pektų ir atradimų paminėsiu bent kelis. Yra toks detalėmis – bylotų kaip simbolis.“ Tragiškas veikalas, momentas: erdvinė muzika. „Mažajame spektaklyje“ kuris teikia apsivalymo jėgą. Būtent „jėga“ yra tas žo- kompozitorius pažymėjo – artimas smuikas, tolimas dis, kurį dažnai norisi ne tiktai sušukti išgirdus Kuta- smuikas, artimas ir tolimas fortepijonai. Užvakar Bro- vičiaus „Metus“ kaip vakar. Žinot, kaip Bronius sako. nius sakė, kad aš tada kažką lyg režisavau, tik Nijolė O socialinėje plotmėje tada iš esmės tai buvo maištas. Gelžinytė niekaip nesutiko su vienu mano pasiūlymu. Jau artėjo Sąjūdis, kuris gimsta 1987–1988 m. Bet aš bandžiau mąstyti, o kaip realizuoti šitai? (Tuos Tačiau kas virto, kas prasidėjo jau 1985-aisiais? Tai tolimus – artimus). Čia ateina smuikininkas, stovi, „Strazdo“ metai. Kas tuomet pratrūko? Na, štai 1986 m. jis griežia. Kažkur už salės turi stovėti kitas – tolimas Vaga išleido „Du paukščius girių ūksmėj“. Kam? Ko- smuikas. O kaip juos sujungti? Žinoma, tai buvo ne- kiems čia atlikėjams labai reikėjo tų natų, kad jas būtų realu. Štai čia kaip konceptuali muzika, kuri vis dėlto grobstę ir dainavę? Buvo tiesiog supratimas – ir lei- neturėtų likti tik virėjos knygoje. Gal kada nors kas dybininkų, ir kultūrininkų, kurie dirbo. Eina virsmas, nors tai įgyvendins. eina lūžis. Žinoma, jau buvo ir pertvarka, laužianti Panašus kompozitoriaus girdėjimas ir kantatoje stagnaciją arba atvirkščiai. Pertvarka, paskelbta kaž- „Du paukščiai girių ūksmėj“. Pirminė idėja, kuri buvo kur Maskvoj, o Lietuvoj tada Landsbergį išmetė iš Mu- žinoma. Realiai scenoje čiulba sopranas ir atliepia to zikologų sekcijos pirmininkų. Lėtai viskas ėjo. Buvo ir paties balso įrašas, tarsi paukštis narve. Bet štai už- stagnacijos laužimas, ir stagnacijos smūgiai atgal. O vakar Bronius sakė, kad paukštis ten kalbasi su savo štai jaunimas tuo laikotarpiu imasi „Panteistinės ora- dvasia. O kaip juos išskirti, kuris iš jų tikras, o kuris torijos“ (sukurta 1970 m., pirmąkart atlikta 1982 m.),

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 31 imasi hepeningų, roko maršų, atranda Fluxus sąjūdį. galvojau apie kažkokį renginį, net abejojau: dalį jos Pradėjo domėtis juo, pradėjo vaikščiot pas mane ir rodyti nepatogu, o visą – per ilga, kai kuriems klau- prašyt medžiagos – anksčiau nelabai kam rūpėjo. Ir štai sytojams nusibos. Suprantat, kokie durni kompleksai. broliai muzikai politiniame Lietuvos Sąjūdyje. Jie buvo Dabar klausai, tai norėtum, kad ji amžinai skambėtų. matomi. Tarp kitko, Kompozitorių sąjunga buvo ta pir- Kaip eina ir eina, ir eina, kaip pats gyvenimas, bet ne- moji lietuviška organizacija, kuri atsiskyrė nuo Sovietų sulaikomai, tada čia yra ir gyvenimo prasmė, ir būties Sąjungos. Pasiskelbė suvažiavimo sprendimu, kad mes prasmė, ir viskas. esam savarankiška organizacija, o su SSRS kompozito- Martin (angliškai): Kaip ir Šostakovičiaus V simfo- rių sąjunga dirbsim partneriškai, jeigu ji norės. nijoje, turime suprasti sąlygas, kuriomis buvo sukurtas Kutavičius nuo seno buvo to maišto prieš stagnaciją kūrinys. Taigi Kutavičiaus kūrinys turi stovėti sau, kad dalis. Dalyvavo kaip kompozitorius, nors, atrodytų, – protas gebėtų suvokti muziką be viso šito konteksto. netiesiogiai, bet labai giliai kabindamas. O ateina lai- Nors mes privalom žinoti ir kontekstą. Taigi kaip mums kas, kai ir tiesiogiai suskamba jo daina „Nebeužtvenk- išsivaduoti iš kontekstualumo, kad ta muzika būtų sa- si upės bėgimo“. Dabar pažiūrėkim vieną filmuotą varankiška? vaizdelį apie svetimųjų smurtą besilaisvinančioje Vytautas Landsbergis: Mes negalime būti laisvi Lietuvoje, ir skamba „Nekirsk mano brolio“. Matote, nuo kontekstualumo. Tais laikais, kada aš buvau dar ta jėga buvo nulis, kuri stovėjo prieš Sąjūdį. Kadangi pusiau muzikologas, sakydavau, kad centre yra kom- „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Tai Maironio laikų at- pozitoriaus asmenybė. Centre yra tai, kuo jis buvo, gimimas dar kartą! Kutavičiaus daina. Klausiausi jos ir tai, kuo jis yra. Tie laikai yra jame. Ir dažnai mūsų dabar ir galvojau, kaip tas Kutavičius pagavo, paėmė likimas, mūsų svajonės ten irgi yra. Taigi per žmo- esmę antrosios Maironio eilutės „norint sau eitų ji pa- gišką požiūrį mes galime daug giliau suprasti mu- mažu“, o nebesulaikysi. Išties, ji taip eina pamažu ir ziką, kuri yra to kompozitoriaus išpažintis. O šiais nesulaikomai. laikais aš dar ir sakau, kad tai yra jo siunčiama žinia. Vita Gruodytė: Muzika – vienas iš metafiziškiausių Taigi kai turime visą šį kontekstą, mes dar turim ir ir kontekstualiausių menų. Iš esmės muzikologija, kaip amžinybės kontekstą. Ir kai tie dalykai suderinami, mes ją suprantame XX–XXI a., nepaprastai daug dė- tada turim visą supratimą. mesio skiria struktūroms. Kaip, Jūsų manymu, reikėtų Sakiau, kad Kutavičiaus muzika gali būti suvo- kalbėti apie metafiziką muzikoje? kiama kaip reiškinys. Reiškinys ir sau, ir aplinkai. Vytautas Landsbergis: Kadaise rašydamas vienam Tas reiškinys atsiranda ir veikia, be abejo, konkre- sovietiniam rinkiniui tuos dalykus, kurie liko neiš- čiame istoriniame kontekste, bet ir šis kontekstas, spausdinti, analizavau kai kuriuos Kutavičiaus kūri- nekalbant jau apie amžinybės aspektą, yra dvilypis nius – ir melodiką, ir struktūras, ir dermes. Visokie ir ambivalentiškas. Tai Lietuvos Atgimimas ir civili- išradimai. Išradimai ant išradimų. Ir prisirašydavau zacijos išsigimimas arba persigimimas tuo pat metu. sau tekstų, žiūrėkit, kaip jis ten gudriai viską tą daro. Ir pasipriešinimas, kuris tada buvo Lietuvos Atgimi- Dabar galvoju, na, ir kam tai? Gal kokiems nors lai- me, pasipriešinimas sovietizacijai arba Kaulo seniui. krodininkams įdomu. Bet iš tikrųjų, kaip Jūs sakot, Toks jis tebėra reikalingas. Jis nėra pasibaigęs, ir jis yra metafiziniai dalykai ir kontekstualus menas, kuris liečia ne tik Lietuvą. Rezistencija turėtų tęstis kaip kalba esminius dalykus savo dvigubame kontekste – pasipriešinimas hedonizmui ir materialistinei be- konkretaus laiko ir amžinybės. Visada taip yra – ir to prasmybei. laiko, ir amžinybės. Štai ši paskutinė daina. Gal Mai- ronio laikais jos niekas taip negirdėjo. Kai aš pirmą kartą išgirdau tą Kutavičiaus dainą, galiu prisipažinti, Užrašė Rūta Gaidamavičiūtė

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Judesys yra tik forma

Su choreografe Birute Letukaite kalbasi teatrologė Rūta Mažeikienė

auno šokio teatras Aura šiemet mini kūrybinės nos, kurias dainavau“ (šoko buvę trupės nariai Darius Kveiklos trisdešimtmetį. Nors profesionalaus, sa- Stankevičius, Lina Pochvalina-Navardauskienė, Goda vivaldybei priklausančio šokio teatro statusas buvo Laurinavičiūtė, Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė), bet ir suteiktas 1995 m., tačiau trupės gimimo data laikomi choreografinės miniatiūros, kurias atliko Ligita Viršulytė, 1982-ieji, kai choreografės Birutės Letukaitės vadovau- Aurelija Vaišiūtė-Dapkūnienė, dalyvavusios pirmajame jama modernaus šokio grupė surengė pirmą viešą kon- Auros koncerte 1982 m. certą Kaune. Jubiliejinė programa, startavusi 2012 m. lapkričio 21 d., leido susipažinti su daugialype seniau- Rūta Mažeikienė. Jūsų vadovaujamas modernaus sio Lietuvos šokio teatro veikla. šokio būrelis 1982 m. prisistatė Kauno publikai, atlikda- Auros kūrybinį potencialą atvėrė ne tik vietinių mas choreografines miniatiūras „Varpai“, „Alegorijos“, (Birutė Letukaitė) ir užsienio (Anna Maria Krysiak, „Viena“, Amžinasis judėjimas“, „Saulės pasveikinimas“, Tamara McLorg) choreografių sukurti spektakliai, „Pabudimas“, „Prisiminimai“. Tačiau Auros veiklos pavyzdžiui, „Iš(ne)plautas dangus“, „Apie mus“, „Dai- užuomazgos siekia 1979-uosius, kai Jūs su keliomis tuo- nos, kurias dainavau“, bet ir performansai („sonus.lux. metinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ šokėjomis unum“, „Aura ir kiti demonai“), tarpdisciplininiai pro- atsiskyrėte nuo Kiros Daujotaitės vadovaujamos grupės jektai („Ar aš esu tas, kas aš esu“?). Šiai trupei būdingą ir pradėjote repetuoti savarankiškai. Jūsų netenkino tuo- edukacinę veiklą liudijo atviros šokio pamokos visuo- metinė „Sonatos“ veikla? menei, renginių ciklas „Gyvasis šokis“, skirtas šiuolai- Birutė Letukaitė. Pas Kirą Daujotaitę mokiausi ir kinio šokio vaizdo įrašų peržiūroms ir diskusijoms. jos vadovaujamoje „Sonatoje“ šokau dešimt metų. Ji – Auros istorija ir esamasis laikas susitiko galerijos Meno mano dvasinis vedlys. Tačiau susidarė tokia situacija, parkas parodoje: istorinę dokumentiką (fotografijas, kad pradėjau reikalauti iš savęs daugiau. Viskas prasi- vaizdo įrašus) papildė gyvi performansai, atskleidžian- dėjo, kai Maskvoje pamačiau José Limóno trupės spek- tys trupės polinkį į tarpdisciplininius projektus, kūry- taklį. Apie šio meksikiečių kilmės amerikiečio gastroles binį bendradarbiavimą su vizualiųjų menų atstovais. išgirdusi per Amerikos balso radiją, Daujotaitė dešimt Programos kulminacija – jubiliejinis koncertas, ku- „Sonatos“ mergaičių išsiuntė traukiniu į Maskvą. Visi riame dalyvavo ir dabartinė teatro trupė, ir po skir- bilietai, žinoma, buvo jau parduoti, tačiau mes turėjo- tingus miestus, net šalis išsibarstę buvę Auros šokėjai. me kažkokį raštą, patvirtinantį, kad esame Kauno prof- Emocijas ir nostalgišką nuotaiką sužadino ne tik re- sąjungų kultūros rūmų šokėjos, ir patekome į trupės konstruotas 1998 m. Tamaros McLorg spektaklis „Dai- pasirodymus. Man tai buvo stebuklas. Supratau, kad

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 33 pirmąjį savo koncertą. Kokį pasta- tymą laikytumėte jau nutolusiu nuo „Sonatos“ stilistikos? Tikriausiai tai būtų „Saulės pa- sveikinimas“, sukurtas drauge su buvusia „Sonatos“ nare Nijole Sto- ryk. Tai choreografinė miniatiūra, sukurta pagal rumunų kilmės džia- zo dainininkės Auros Urziceanu atliekamą Johanno Sebastiano Ba- cho Ariją. Šios kompozicijos chore- ografiją inspiravo muzika, dėvėjome jau ne „Sonatai“ įprastas graikiškas tunikas, bet triko su trumpais sijo- nėliais. Tai įvyko 1981 m.

Kas buvo didžiausias inspiracijų šaltinis? Pagrindinė mūsų inspiracija – Gretos Paluccos vasaros šokio mo- kykla Drezdene. Pirmą kartą joje apsilankiau dar būdama „Sonatos“ šokėja 1976 m. Kai atsiskyrėme, užmezgiau tiesioginį ryšį su Greta „Saulės pasveikinimas“. 1981. Choreografė Nijolė Storyk. Iš kairės: Aurelija Vaišiūtė, Violeta Palucca. Iki šiol branginu jos rašy- Žalytė, Birutė Letukaitė, Rūta Zagurskytė, Ligita Viršulytė tus laiškus. Neįtikėtina, kad ji atsakė nepažįstamoms merginoms iš kaž- pasaulis šoka kitaip. Vėliau, kai pirmą kartą nuvažia- kokios „Sovietijos“ ir pakvietė atvykti į vasaros mokyklą. vau į Gretos Paluccos vasaros šokio mokyklą Drez- Gavusios kvietimą, ilgai ieškojome galimybių nuvykti dene, mane ištiko šokas – suvokiau, kad egzistuoja į Drezdeną. Padėjo tuometinis LSSR kultūros ministro šokio technikos, metodikos, sistemos, kad reikia pavaduotojas Dainius Trinkūnas. Tuo metu Vilnius ir dirbti daug daugiau, negu iš mūsų reikalaujama, kad Erfurtas buvo susigiminiavę miestai. Trinkūnas įtikino nuo tuometinio šokio esame atsilikusios kokius pen- valdžią, kad mes važiuojame tobulintis į Erfurtą, ir gavo- kiasdešimt metų. me leidimą. Taigi važiuodavome į Drezdeną, o grįžusios 1980-ųjų vasarą pradėjome repetuoti ir per dvejus pildydavome ataskaitas, kad stažavomės Erfurte. metus tapome kolektyvu. Mūsų tikslas buvo šokti ki- taip, negu tą daro „Sonata“. Jūs asmeniškai Gretos Paluccos šokio mokykloje tobu- linotės keletą vasarų. Kuo ji ypatinga, kad nuolatos ten Tačiau pirmaisiais metais grupės kūryba dar buvo sugrįždavote? glaudžiai susijusi su ankstesne patirtimi, rekonstravote Gretos Paluccos mokykla tapo didžiausiu mūsų au- keletą „Sonatos“ kompozicijų, vieną iš jų – „Amžinasis gimo katalizatoriumi. Iki Lietuvos nepriklausomybės judėjimas“ (choreografė Kira Daujotaitė) – atlikote per laikų nebuvo kitos galimybės tobulinti modernaus šo-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 kio. Šioje mokykloje dvi savaites kiekvieną dieną nuo reikėjo skubiai susigalvoti pavadinimą. Ilgai mąsčiau, ryto iki vakaro pasinerdavome į tai, kuo gyvena Euro- svarsčiau įvairius variantus... Atsimenu, sėdėjau Kauno pos ir Amerikos šokis. Studentus iš įvairių šalių mokė senamiesčio „Skliautų“ kavinėje ir kažkas tarsi apšvietė geriausi kviestiniai choreografai. Pavyzdžiui, Merce’o – Aura. Gal todėl, kad šokome „Saulės pasveikinimą“ pa- Cunninghamo šokio sistemą pristatė pagrindinė jo tru- gal dainininkės Auros muziką. Pradėjau galvoti, ką reiš- pės narė Carolyn Brown, neseniai išleidusi knygą apie kia „aura“. Aš suvedžiau tai su dvasingumu ir mintimi, Cunninghamą. Kai ji mūsų paklausė, ką žinome apie kad pasitelkdamos šokį mes norime skleisti dvasingumo Merce’o Cunninghamo šokio sistemą, atsirado tik kele- aurą. Tuo metu buvome daug romantiškiau nusiteikusios tas studentų, apskritai apie ją girdėjusių. negu dabar. Tuo metu aš net neįsivaizdavau, į kurią pusę Gretos Paluccos mokykla mums buvo tarsi universite- mes kaip kolektyvas eisim, bet atrodė, kad šis pavadini- tas, kuriame per porą savaičių eksternu išklausydavome mas labai tinka nusakyti tam, ką mes darome. keleto metų kursą. Grįžusios į Kauną, mes iš atminties, iš užrašų, parengtų po kiekvienos pamokos, iš judesių, Pirmąjį tarptautinį Modernaus šokio festivalį suren- fiksuotų piešiniais kaip kam išėjo, mokėmės savarankiš- gėte 1989 m. Panašiu metu ėmėte kviesti ir pirmuosius kai. Taip dirbdamos kiekvienais metais nuvažiuodavome užsienio choreografus? vis stipresnės, kol galiausiai galėjome drąsiai atsistoti gre- ta profesionalių šokėjų, nes pradėjome kalbėti tokia pa- čia šokio kalba, kokia buvo kalbama už Sovietų Sąjungos ribų. Drezdenas man ypatin- gas miestas – tarsi tiltas, pa- dėjęs įveikti prarają, skyrusią mus nuo tuometinio šokio.

Ar nuo pat modernaus šo- kio būrelio įsteigimo vadino- tės Auros vardu? Ne, iš pradžių neturėjo- me jokio vardo, nes nebuvo galima jo turėti. Tais laikais kolektyvams suteikdavo var- dą tik tada, kai jie laimėda- vo kokį nors choreografijos konkursą ir „nusipelnydavo“ būti pavyzdys kitiems. Kai ėmėme dalyvauti choreogra- finių kolektyvų apžiūrose ir keletą iš jų laimėjome, nuta- rė mums suteikti pavyzdinio šokio kolektyvo statusą. Tada „Pabudimas“. 1982 Choreografė Nijolė Storyk

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 35 Iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, į baseiną su vandeniu šokėjai supila gipsą, kojomis 1990 m., Aura atstovavo Lietuvai tarptautiniame šo- jį išmaišo ir sustingsta, o postarsininkai sustingusią kio teatrų festivalyje Taline ir buvo labai palankiai grupę „supakuoja“, uždengdami juoda plėvele. Bet aš įvertinta. Tai pirmasis mūsų triumfas. Niekas ne- sukūriau spektaklio choreografiją ir pakviečiau roko galėjo patikėti, kad esame ne šokio profesionalai, o grupę BIX, kuri per spektaklį grojo gyvai. Iš anksto saviveiklininkai. Taline susipažinome su amerikiečių nieko nebuvome surepetavę. Spektaklis vyko labai choreografe Tamara Rogoff, kuri 1991 m. vasarą at- energingai: šokėjai judėjo po visą Ilgosios salės er- važiavo į Kauną drauge su savo asistente, šokėja, kos- dvę, BIX’ai kūrė intensyvų garsinį foną, ore sklandė tiumų dailininke Marika Blossfeldt ir kompozitoriu- gipso miltai, nusėdantys ant pirmose eilėse sėdinčių mi, multiinstrumentalistu Mieczysławu Litwińskiu. žiūrovų... Finale šokėjai sustingo į efektingą baltą Jie pastatė nuostabų spektaklį „Migracijos“, kuriame skulptūrinę kompoziciją, postarsininkai juos supa- dalyvavo Auros šokėjai ir muzikantai. kavo. Bet, kai šokėjai turėjo išsiveržti iš „pakuotės“, paaiškėjo, kad gipsas jau sustingęs ir dvi merginos 1991–1998 m. Auros repertuare dominavo užsienio liko įkalintos jame. Performansas turėjo tęstis toliau. choreografai. Postarsininkai atsinešė didelius plaktukus, kūjus ir Tuo metu mano tikslas buvo pakviesti kuo dau- skaldė gipsą, kol šokėjos buvo išlaisvintos. Tokio po- giau šokio mokytojų, choreografų iš užsienio. Prieš būdžio vienkartiniai projektai labai patrauklūs dėl dvidešimt metų mums reikėjo dar daug ko mokytis. galimybės bendradarbiauti su kitų sričių meninin- Aš kaip choreografė dar irgi nepasitikėjau savimi, kais ir dėl įvairių netikėtumų. augau ir mokiausi kartu su Aura. Užsienio choreo- grafai neretai atvažiuodavo savo lėšomis, finansuoti Aura bene pirmoji Lietuvoje ėmėsi socialinių ir eduka- jų atvykimo mes negalėjome. Vieną vasarą su mu- cinių projektų, atkreipė dėmesį į marginalizuotas visuo- mis dirbo net trys choreografai: Claude-Yane Roulin menės grupes: senyvus žmones, neįgaliuosius. 1999-ai- (Šveicarija), Royston Maldoom (Didžioji Britanija) siais buvo įgyvendintas projektas „Tylus ėjimas“ kartu ir Lone Nyhuus (Danija). su gerai žinoma Liz Lerman Dance Exchange (JAV) grupe ir Kauno senjorais, 2001 m. – „Kelias“ (chor. Lois Aura išsiskiria ir kūrybine partneryste su vizualių- Taylor), sukurtas drauge su judėjimo negalią turinčiais jų menų atstovais, muzikantais. Pavyzdžiui, 2011 m. žmonėmis, 2002 m. – spektaklis „re-gi-ne-re-gi“ (chor. sukūrėte spektaklį „Ar aš esu tas, kas aš esu“ Kauno Birutė Letukaitė), bendradarbiaujant su neregiais. Kas bienalės renginių ciklui „Judanti tekstilė“, sudarytam paskatino kurti socialinio pobūdžio projektus? iš 6 šokio ir vizualaus meno projektų. Tarpdisciplini- Pirmą kartą su tokiais projektais susidūrėme Gdans- niuose meno projektuose Aura dalyvauja jau daugiau ko festivalyje, kuriame dalyvavo Liz Lerman Dance Ex- kaip dešimt metų… change, ir labai nustebome, kad šios trupės spektaklyje šoka tokio skirtingo amžiaus šokėjai. Vėliau važinėjau Pirmiausia kūrybinis bendradarbiavimas užsi- į Bytomą, kur Lenkijos „modernaus šokio tėvas“ Jace- mezgė su grupe „POST ARS“ –keletą performansų, kas Łumiński’s ir jo vadovaujamas Silezijos šokio teatras pavyzdžiui, „Kamufliažus“, atlikome meno galeri- organizavo festivalius, per kuriuos amerikiečių chore- jose. Tai buvo labai įdomu, nes čia visai kitoks po- ografai vedė seminarus, kaip rengti projektus su neį- žiūris į judesį, šokį, kitoks ir santykis su žiūrovais. galiaisiais, senjorais, jaunimu. Kilo mintis padaryti ką Sudėtingiausias buvo „Ad usum internum“ – ne tiek nors panašaus Lietuvoje. performansas, kiek spektaklis, nes vyko KVADT Il- Norėjau pasikvieti į pagalbą kolegas lenkus, bet su- gojoje salėje. Iš pradžių scenarijus buvo paprastas – laukiau netikėto skambučio iš Bytomo: Liz Lerman

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Dance Exchange trupės na- riai, vedę ten seminarus, po savaitės turėjo būti Kazach- stane, o pakeliui galėtų kele- tą dienų skirti seminarams Kaune. Taigi penki Liz Ler- man Dance Exchange grupės nariai keletą dienų Kaune dirbo su šokėjais, o vieną grupę sudarėme iš senjorų ir nutarėme įtraukti jų šokio projektą į festivalį.

Kaip sekėsi bendradarbiau- ti su senjorais? Pirmiausia buvo labai sunku juos sukviesti. Skam- binau į visokius kolektyvus, senjorų draugijas. Į pirmą susitikimą su amerikiečiais „Migracijos“. 1991. Choreografė Tamara Rogoff (JAV). Nuotraukos iš teatro Aura archyvo susirinko pasipuošusios moterys su karoliais, auskarais, aukštakulniais bate- Taip, tai buvo didžiulis iššūkis. Amerikiečiai dirbo liais, atsivedė šokių partnerius – savo vyrus, draugus, su senjorais penkias dienas ir sukūrė trijų minučių pažįstamus. Visiškai neįsivaizdavo, koks čia projek- choreografinę miniatiūrą. O aš jau buvau paskelbu- tas, manė, kad šoks taip, kaip dabar Panemunės šile si, kad šį spektaklį parodysime tarptautiniame šokio senjorai savaitgaliais šoka poromis. Kai choreografai festivalyje. Likus mėnesiui iki premjeros, suvokiau, paprašė išsiauti basomis, nusiimti papuošalus, o kitą kad likau viena atsakinga už šį projektą ir turiu jį pa- dieną ateiti su sportine apranga, vyrai iškart dingo. daryti. Ilgai ieškojau, už ko užsikabinti. Tuo metu vis Liko trisdešimt moterų ir vienas vyras. dar didžiausią inspiraciją mano kūrybinėms idėjoms Šis laikas man vienas nuostabiausių, nes, amerikie- darydavo muzika. Sykį klausiausi Penguin Cafe gru- čiams išvykus, dirbau su senjorais dar visą mėnesį. Mo- pės kūrinių, ir staiga prieš akis ėmė plaukti vaizdai: terys pasakodavo man savo gyvenimo istorijas, kaip suaugę vaikai išeina iš namų, tėvai lieka vieni. Skaus- jos norėjusios šokti, bet neleisdavo tėvai, vyrai. Sakė, mas, liūdesys, tušti namai... Į spektaklį įtraukiau kad ir dabar namiškiai iš jų šaiposi, esą močiutės užsi- Auros šokėjus ir sukūriau tėvų ir vaikų susitikimo ir manė tapti balerinomis. Spektaklio kūrimas tapo sie- išsiskyrimo liniją. los atsivėrimu. Viską darėme improvizuodami, tik tos trys minutės, kurias per pirmąsias repeticijas „sustatė“ Kaip šiame spektaklyje sekėsi senjorams? Kaip pavyko Liz Lerman Dance Exchange trupės nariai, buvo labai sukurti šokio spektaklį su žmonėmis, neturinčiais šokio, konkrečios: reikėjo visiems kartu atlikti rankų judesius, buvimo scenoje patirties? kartu pasilenkti, priklaupti ir pan. Tarp jų buvo anksčiau šokusių moterų. Viena sen- jorė kadaise šoko Danutės Nasvytytės, išraiškos šokio Galutinę spektaklio choreografiją kūrėte jūs? Lietuvoje pradininkės, grupėje, kita – Kiros Daujotai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 37 tės „Sonatoje“. Bet su jomis ir buvo sunkiausia. Nes sur veikia tie patys dėsniai: pažintys, rekomendacijos, jos iškart norėjo šokti, vaidinti, rodyti emocijas. O bendravimas. man reikėjo, kad jos gyventų čia ir dabar, natūraliai judėtų scenoje. Buvo sudėtinga, nes natūralumo la- Tačiau Auros spektakliai rodomi prestižinėse Europos bai sunku pasiekti. Vis dėlto sukūrėme jaudinantį salėse, dalyvavote daugybėje svarbių tarptautinių šokio kūrinį. Kai rodėme spektaklį Kauno dramos teatro festivalių: Dansen Hus Stokholme (Švedija), Les Borea- didžiojoje scenoje, verkė visi – ir žiūrovai, ir mes. Sa- les Kaene (Prancūzija), TANZherbst Drezdene ir Euro- lėje sėdintys giminės staiga pamatė savo artimuosius Scene Leipcige (Vokietija), Vankuverio šokio festivalyje visai kitame amplua, tokius susikaupusius... Kitomis (Kanada) ir kt. akimis pažvelgė į tuos, kurių noras šokti anksčiau at- Tai, kad aplankėme tiek daug šalių ir šokome tokiose rodė keistas, nesuprantamas… vietose, yra kažkoks stebuklas. Iliuzija, kad visas pa- saulis tau po kojų… Pakliūti į aukščiausio lygio šokio Projektas „Tylus ėjimas“ buvo sėkmingas. Sulaukė- rinką labai sunku, be asmeninių ryšių – neįmanoma. te didžiulio žiniasklaidos, visuomenės susidomėjimo. Pavyzdžiui, Aura dalyvavo festivalyje Euro-Scene, ku- Nuo to laiko Aura organizuoja judesio užsiėmimus riame triumfavo mūsų spektakliai „Extremum Mobile“ senjorams, ten lankosi ir viena 1999-ųjų projekto da- ir „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“. Festi- lyvė. Socialinius ir edukacinius projektus laikote svar- valio direktorė ir meno vadovė Ann-Elisabeth Wolff bia veiklos dalimi? pirmiausia atvyko į Kauną, į mūsų šokio festivalį, pasi- Taip, bendradarbiaudami su Lietuvos paraplegikų žiūrėjo Auros spektaklius. Kitais metais ji apsilankė Vil- asociacija ir trupės Attik Dance (Didžioji Britanija), niuje, festivalyje Naujasis Baltijos šokis, kur vėl stebėjo įgyvendinančios socialinius projektus, choreografe Auros pasirodymą. Tų metų rudenį dalyvavome Les Bo- Lois Taylor pastatėme pirmąjį šokio spektaklį, kuriame reales festivalyje Kaene, pasirodėme bendrame vakare dalyvavo ir Auros šokėjai, ir judėjimo negalią turintys su šiuolaikinio šokio žvaigžde Terro Saarinenu. Euro- žmonės. Su skulptoriumi Robertu Antiniu bendradar- Scene festivalio vadovė specialiai atskrido į Prancūziją biavome, kurdami projektus, skirtus neregiams. Pra- pasižiūrėti Auros trečią kartą, kad įvertintų, kaip trupė dėjome nuo akcijos „Neregių teatras“ – siekėme, kad atrodo tarptautiniame kontekste. Tik tada ji pakvietė po siaurus Kauno M. Žilinsko galerijos pusrūsio ko- mus į Euro-Scene ir paskyrė šokti per dviejų dalių festi- ridorius užrištomis akimis klaidžiojantys žiūrovai pa- valio uždarymą. Sulaukėme didžiulių publikos ovacijų. justų aklojo potyrius. Vėliau sukūrėme šokio spektaklį Gastrolėse mus tiek žiūrovai, tiek kritikai priima netgi „re-gi-ne-re-gi“, kurio idėją ir choreografiją inspiravo geriau negu Lietuvoje. golbolo (aklųjų riedulio) žaidimas. Menų spaustuvėje rodytame spektaklyje dalyvavo ne tik Auros šokėjai, bet Užsienyje labai gerai vertinami ir šokėjai, išugdyti ir dvi neregės: viena mergina rašė brailio mašinėle, kita Auros. Nemažai jų stažavosi ar mokėsi prestižinėse šo- rankomis skaitė užrašytą tekstą. Į spektaklio choreo- kio mokyklose, dalyvavo žinomų užsienio choreografų grafiją įtraukėme ir jų parodytus aklųjų judesius, o šo- pastatymuose. Buvęs Auros šokėjas Virgis Puodžiūnas kėjams uždėjome juodus, nepermatomus akinius, kad jau daugiau kaip dešimt metų priklauso vienai garsiau- trumpam pasijustų neregiais. sių Europos šokio trupių Sasha Waltz & Guests… Žodžiu, dariau viską, kas daroma „ten“. Gal net dau- Taip, bet šiuo metu Aurai kaip oro trūksta gerų, giau. Negali gyventi atsiskyręs ir šokti taip, kaip buvo atsidavusių šokėjų, kurie neskaičiuoja valandų, nes šokama prieš šimtą metų. Tačiau netgi tai, kad jau viską atiduoda gyvenimą šitam savo noru pasirinktam me- žinai, nieko nereiškia. Net ir viską žinant, viską darant, nui. Aš sutinku tokių šokėjų. Ir Auroje tokių esama. integruotis į Vakarų rinką yra beveik neįmanoma. Vi- Tik gaila, kad jie išeina: išvažiuoja mokytis į Vilnių,

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 į kitas šalis, pradeda šokti svetur, išteka... Prieš dvidešimt metų Vida Savičiūnaitė apie Aurą rašė: „Yra tea- tras, kurio nėra.“ Nes tada turėjom dvide- šimt, trisdešimt stiprių šokėjų, tarptautinių choreografų sudarytą repertuarą, bet netu- rėjom nei biuro, nei vadybos, nei pinigų, nei repeticijų salės. Nieko neturėjom, bet buvom teatras, nes ne- trūko žmonių. O dabar atvirkščiai: biurą turi- Jubiliejinio Auros koncerto akimirka. 2012. Iš kairės: Žaneta Dranseikaitė – Jasienė, Rūta me, vadyba gera – ra- Kriaučiūnaitė - Kavaliauskienė, Lina Puodžiukaitė - Lanauskienė, Ligita Viršulytė, Lina Pochvalina - šome projektus visur, Navardauskienė, Goda Laurinavičiūtė Tomo Jundulo nuotr. kur įmanoma, organi- zacija veikia šimtu procentų, o šokėjų vis mažiau ir menų mokyklos baleto skyriui, Lina Pochvalina-Navar- mažiau... Tai ne tik mūsų trupės, bet visų kolektyvų dauskienė vadovauja Kauno choreografijos mokyklai, bėda. Vis dėlto Auros situacija ypač tragiška: Kaune Marijanas Staniulėnas – Kauno choreografijos klubui, šokėjų niekas nerengia, o mūsų išaugintieji veržiasi Rasa Butrimavičiūtė – neoklasikinio šokio teatrui Re- studijuoti kitur. Tai natūralu – žmogus nori moky- lelve. Sąrašą galima tęsti… Ko palinkėtumėte buvu- tis, tobulėti. Pasimokęs Auroje septynerius ar dešimt siems savo mokiniams, pasirinkusiems savarankišką metų, šokėjas – kaip ir vaikas šeimoje – užauga ir iš- kūrybos kelią? eina. Užsienio šokio teatrai ar mokyklos, kurios turi Norėčiau, kad savo aistra šokiui jie uždegtų kitus. Gal penkiasdešimties, šimto metų patirtį, stabilų ekono- aš esu pernelyg emocionali, linkusi į kraštutinumus, bet minį, administracinį, pedagoginį pagrindą ir nuolatos man nepriimtinas „drungnas“ santykis. Reikia daryti tai, rengia naujus šokėjus, su tokia problema nesusiduria. ką tuo metu gali daryti geriausiai, arba visai nieko neda- Išėjo vienas – į jo vietą ateis dešimt kitų. O pas mus, ryti. Jeigu pasirenki šitą kelią, turi absoliučiai atsiduoti jei išėjo vienas šokėjas – tragedija, išėjo du – griūna šokiui, atsiverti, išlieti savo jausmus. Ką reiškia būti sce- repertuaras, išėjo trys – nebeturime trupės. noje? Pats judesys yra tik forma. Nors ji, žinoma, labai svarbi. Šokėjo instrumentas yra jo kūnas, kurį reikia taip Tačiau per jubiliejinį koncertą, kai scenoje ir žiūrovų parengti, kad būtų įmanoma juo išreikšti viską. Bet išla- salėje matėme buvusius Auros narius, susidarė įspūdis, vinus kūną, reikia judėti toliau. Ne technika, ne plastika, kad būtent Jūsų mokiniai šiuo metu ugdo naują šokėjų ne judesys yra svarbiausia, o emocijos, atsivėrimas. Tik kartą. Goda Laurinavičiūtė dėsto šiuolaikinį šokį Lietu- tiems, kurie tai patiria, verta eiti į sceną. vos Muzikos ir teatro akademijoje, Lina Puodžiukaitė- Lanauskienė vadovauja Nacionalinės M. K. Čiurlionio Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 39 Kęstutis ŠAPOKA

KAIP APČIUOPTI MINIOS SIELĄ?

Trys parodos NDG

ruodžio mėnesį Nacionalinėje dailės galerijoje Nors parodos kuratorės bando įvesti kuo daugiau Gatidarytos trys parodos gilinasi, kaip menas at- prasminių niuansų, vis dėlto pati minios sąvoka dik- spindi individo ir visuomenės santykius. Paroda „Mi- tuoja savas taisykles. Bet kokiu atveju, minia, bent jau nios“, aprėpianti Lietuvos meno kūrinius nuo XIX a. lietuvių kalboje, dažniau reiškia spontanišką (arba gu- iki šių dienų, paroda „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 drių ideologų pakurstytą), sunkiai suvaldomą žmonių metų fotografijos“ atkreipia dėmesį į skirtingus minios masę, dažniau neigiama nei pozityvia prasme. Minia vaizdinius ir jų santykį su visuomeniniais procesais. paprastai paklūsta nesąmoningam, gyvuliškam ir daž- Tarptautinėje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ nai destruktyviam pradui, nesvarbu, ar kalbame apie pristatomos individualistinės menininkų intervenci- sutelktą minią, ar apie individus, paklūstančius mi- jos į visuomenės gyvenimą – 1970–1990 m. perfor- nios mentalitetui. Pasak Gustavo le Bono, minia nesi- mansai, vykę negalerinėse erdvėse. laiko taisyklių, pagrįstų grynai teoriniu teisingumu ar Paroda „Minios“ (kuratorės Linara Dovydaitytė, objektyvumu. Taigi iš minios nieko gera nelauk. Dovilė Tumpytė), manyčiau, yra visų trijų parodų ašis Nežinau, kokios buvo kuratorių intencijos, bet par- tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu požiūriu. Seniausi par- odos visuma verčia kelti klausimą, ar tikrai „minios“ odos eksponatai siekia XIX a. pirmąją pusę, o dabar- sąvoka yra šiuo atveju pakankama. Šis pavadinimas su- čiai atstovauja daugybė kūrinių nuo sovietmečio iki teikia negatyvumo net ir tiems reiškiniams, kurie pagal vos keleto metų senumo fotografijų ar videomeno. prasmę tarsi ir turėtų būti suprantami pozityvios auros, Sėkmingai pasirinktas teminis leitmotyvas su šio- kūrybiško mąstymo plotmėje, kitaip sakant, laikytini ne kiomis tokiomis ideologijos potekstėmis yra, kaip sa- minia, o bendruomene, sambūriu, santalka, sąjūdžiu… koma, pusė darbo. Iš tikrųjų pati tema jau diktuoja pa- Nebent parodos kuratorės bet kokią žmonių (vi)sumą veikią ekspoziciją NDG nuolatinės kolekcijos ir šiaip bet kokiame istoriniame, politiniame kontekste a priori parodų kontekste. Anotacijoje rašoma, kad parodos vertina nihilistiškai. Žinoma, kuratorės vartoja ne vien centre – kolektyviniai minios vaizdiniai, atsispindin- „minios“ sąvoką. Antai jos klausia: O kaip šiandien? Ką tys pavienių menininkų kūriniuose. Tiesa, nesupratau, gali šiuolaikinės minios, gaujos, sambūriai, bendruome- ką reiškia teiginys, kad maždaug tiek gyvuoja moder- nės? Tačiau nesistengia šių sąvokų aiškiau ir griežčiau niųjų laikų reiškinys, vadinamas minia. Ar minia kaip diferencijuoti vertybiniu atžvilgiu, todėl visos jos įgau- tokia yra tik moderniųjų laikų reiškinys, ar kalbama na negatyvų minios atspalvį. Žinoma, gali būti, kad tai apie minios sąvoką, sampratą tyrimų objektu tapusią sąmoninga kuratorių pozicija – minią jos suvokia kaip moderniais laikais? tam tikrą pradinę kolektyvinę sąmonę.

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Kita vertus, gal derėjo neigiamą prieskonį kiek pri- gesinti, pavyzdžiui, kad ir pavadinimu „Nuo minios iki bendruomenės“ arba „Nuo minios iki santalkos“, kad patys žiūrovai galėtų nuspręsti, kur siautėja „mi- nia“, o kur regime „santalką“, „sąjūdį“, kokios jėgos sutraukia minią, o kokios suburia bendruomenę, kur yra riba, ties kuria minia virsta santalka arba atvirkš- čiai, pagaliau koks spontaniškumo ir prievartos santy- kis sutelkiant minią arba bendruomenę? Bet kokiu atveju, tai jau subtilybės. Net apsiribo- jusi „minia“, paroda gana įdomiai atveria įdomias is- torines ir socialines skirtingų laikmečių su skirtinga politine santvarka ir kultūrine sankloda (nuo carinės Rusijos iki tarpukario, sovietmečio ir dabarties) pers- pektyvas. Kai kurie kūriniai atskleidžia netikėtas pras- mes (nesigilinant į meninę jų vertę). Net gana sunkiai suderinami tapybos, litografijos, fotografijos, kino ir videomeno kūriniams „sugyventi“ šiuo atveju padeda prasminis parodos leitmotyvas. Viktoro Vincento Adamo ir Luji Filipo Alfonso Bišbua nutapytas paveikslas „Prancūzų kariuomenės traukimasis 1812 metais“ iliustruoja vieną iš minios instinktų – padriką bėgimą. Desperacija, bandant bet kuria kaina išsaugoti gyvybę net griežtai disciplinuotą darinį – kariuomenę paverčia pakrikusia minia blo- giausia šio žodžio prasme. Trijų parodų NDG fragmentai: viršuje kairėje Gino de Dominicis Ivano Trutnevo nutapytas „1905 metų sukilimas“ performansas „Bandymas skristi“, 1970 (iš parodos „Apie praeivius (1905) atskleidžia kiek kitokius – revoliuciškai (tam ti- ir kaimynus“); dešinėje Iljos Fišerio „Paradas“, tarp 1946-1553 (iš kra prasme destruktyviai) nusiteikusios minios bruožus. parodos „Maršas“); apačioje - Gerardo Bagdonavičiaus „Šiauliai. Augustino Savicko „Revoliucinis Vilnius 1919 metais“ Vilniaus gatvėje cirko žvėrinčius“. 1930 (iš parodos „Minios“) (1958) arba Valerijos Ostrauskienės (1967) kūriniai taip pat kalba apie revoliucinę minią. Tiesa, tapyba savaime tiesiogiai nieko nesako apie minią arba yra toks pats uždeda daugiau papildomų prasminių filtrų – kalbama formalus koloristinių ieškojimų fonas, kaip ir peizažas ne tik apie skirtingus minios (formavimosi) pavidalus, ar natiurmortas. Todėl kai kuriuos kūrinius yra sun- bet labiau apie tam tikrus estetinius ir ideologinius me- kiau pritempti prie minios leitmotyvo, net jeigu juose chanizmus. Savicko ir Ostrauskienės paveikslai įdomūs vaizduojama „minia“. Pavyzdžiui, šiuo požiūriu pro- kaip kontekstiniai sovietmečio kultūros dokumentai, by- blemiški (kalbu apie teminį kontekstą, o ne apie me- lojantys apie prievartines, privalomas „revoliucinės mi- ninę kūrinių vertę) yra Augustino Savicko „Palanga“ nios“ vaizdavimo konvencijas ir bandymus jų išvengti, (1957), Leono Katino „Turgus“ (1946), Kosto Dereš- jomis manipuliuoti arba tiesiog pasinaudoti. kevičiaus „Pliažas“ (1972). Nors jie atitinka parodos Šiuo atžvilgiu tapybos, ypač sovietmečio, konteks- temą, jei paviršutiniškai žiūrėsime tik į turinį, tačiau tas parodoje gana problemiškas, nes kai kurie darbai sprendžiamos grynai formalios koloristinės proble-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 41 mos, vargu ar susijusios su „minios“ problematika. gausos eksponatų, vieni kūriniai tarsi prigesinami, Nebent eitume aplinkiniu keliu ir aiškintume, esą toks kiti išryškinami, kai kurie tiesiog pažodžiui ilius- „formalizmas“ tyliesiems modernistams reiškė ezo- truoja „minios“ sąvoką, o kiti netikėtai suteikia jai pišką (a)politiškumą, bandymą atsiriboti nuo vulga- papildomų prasmių. riai politizuoto socrealizmo dogmų, ideologinį turinį Pavyzdžiui, „kažkas atsitinka“ ir Stanislovo Ka- redukuojant į formalius tapybinius ieškojimus. zimiero Kosakovskio „Kermošius arklių turguje“ Panašus „aplinkkelis“ padėtų susieti su „minia“ ir (1985–1901) arba Gerardo Bagdonavičiaus „Der- Vinco Kisarausko tiražuotą autoportretą, jei jį suvok- liaus šventėje“ (1930–1940) vadinamoji minia įgau- tume kaip popmeno atgarsį. Vakaruose popmenas, na keistą aurą. Parodos kontekste šie etnografinio kaip žinome, reiškė ironišką masinės kultūros, taigi pobūdžio „tikrovės atvaizdai“ staiga „pradeda alsuo- ir minios skonio ir troškimų, parafrazę. Kita vertus, ti“, įgiję paslaptingą kolektyvinę dvasią ar sąmonę. Vincento Gečo „Vitrina“ (1960), kurią sunku būtų tie- Turgus ar šventė reprezentuoja specifinį erdvėlaikį – siogiai susieti su minios vaizdiniais, simboliškai gal- tam tikra grupė žmonių savo noru susirenka ir suku- būt laikytina savita individualios savimonės (žiūrintys ria savitą atmosferą. Šiose nuotraukose kaip tik ir iš- į vitrinos vidų) ir masinės sąmonės (vitrinos turinys – ryškėja tarpinė, „pereinamoji“ būsena tarp pavienių geidžiamas objektas) santykio parafraze, kurios ašimi individų sumos ir minios kaip visumos, apgaubianti tampa paveiksle nematomas, bet prasminę įtampą ir atvaizdus paslapties šydu. dramą sukuriantis (atskiriantis) vitrinos langas. Visai kitaip suskamba keleto fotografų, fiksavusių Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, tikri sve- vėlyvąjį sovietmetį ir Sąjūdžio laikus darbai. Pavyz- timkūniai parodoje yra Ričardo Filistovičiaus „Žmo- džiui, Alfonso Budvyčio cikle „Demonstracija“ 1–4 nės stebi saulėlydį“ ir Šarūno Saukos „Pragaras“. Su- atskleidžiama socialinė ir dvasinė nykuma, puikiai prantu parodos kuratorių norą papildyti ekspoziciją sukibusi su parodos pavadinimu, dar labiau sustiprėja „vidiniais minios vaizdiniais“, tačiau socioideologinis ir tampa nevilties išraiška. Budvytis, tarsi sekdamas minios motyvas parodoje toks stiprus, kad „vizio- miniai iš paskos, fiksuoja sovietinės demonstracijos nieriškumas“ (daugelyje ekspozicijos tapybos darbų) „pakraščius“, nuo demonstrantų vis „atsiliekančius“, pralaimi ir, priešingai negu tikėtasi, virsta tiesmuka ir „nubyrančius“ individus. Nykus miesto ar priemiesčio pritempta temos arba „vizionieriškumo“ iliustracija. peizažas, jam antrinančios „nublukusios“ nuotraukų Neaptarinėsiu visų kūrinių iš eilės. Paminėsiu tuos, spalvos ir pamažu, tarsi nepastebimai (žiūrint iš fron- kurie įstrigo vienu ar kitu aspektu. Galima sakyti, kad talios pusės) krinkantis paradas – įtaigi dirbtinai, per sėkmingiausiai intrigą rezga bene gausiausiai parodo- prievartą suburtos minios metafora, meistriškai de- je pristatytos įvairių laikotarpių fotografijos ir negau- konstruojanti „minios“ sąvoką. sūs video ir kino filmai. Fotografija, nesvarbu, „meni- Kiek kitaip suskamba Algirdo Pilvelio ciklas „Žmo- nė“ ar „dokumentinė“, turi savyje „objektyvios tiesos“ gus nori būti vienišas“ (1977). Brežnevinio sąstingio grūdą, todėl ypač tinka fiksuoti minios, bendruome- laikais fotografuojamos nedidelės senyvų žmonių nės, grupės ir t. t. dvasią. Bendruomeninis, visuotinis, grupelės. Vienoje nuotraukoje jie šoka, kitoje susto- grupinis veiksmas nuotraukoje „natūraliai“ įkūnija ję į eilę ir matomi iš nugaros. Fiksuojama būsena, kai tam tikrą, sunkiai paaiškinamą būseną. Šiuo atžvilgiu „minia“, „masė“ atomizuojasi, pamažu suyra į nedi- fotografija, fiksuojanti tikrovės akimirką, įgauna netgi delius būrelius, dar išlaikančius šiokią tokią „minios“ daugiau „mistinių galių“ negu tapyba. aurą, bet su kiekviena akimirka vis labiau išsisemian- Parodoje daugybė nuotraukų, kuriose matome čius. Tą įspūdį sustiprina tiek niūrus, slogus koloritas, tiek žmonių grupes, tiek santalką, tiek minią. Ko tiek senyvų žmonių leitmotyvas. gero, ne dėl kokių nors individualių savybių, kiek dėl Net jų „šokiai“ simbolizuoja ne džiugesį ar santal-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 ką, bet vienatvę ir pesimizmą. Tai nykstančio ben- tiek į šoną ir į viršų nuo fotoobjektyvo – tai galima druomeniškumo įvaizdis. Tiesa, Pilvelis į „minios“ ar suprasti ir kaip viltingos, šviesios ateities metaforą), „santalkos“ nyksmą, skirtingai nei Budvytis, žvelgia kai kurie iš jų susidomėję ar abejingai žiūri tiesiai į ne tiek per socialinę, kiek per psichologinę, emocinę, objektyvą, o yra ir tiesiog „žioplinėjančių“. Požers- todėl skaudžiai geliančią prizmę. kis tarsi suabejoja (šios parodos temos kontekste) Algirdo Šeškaus fotografijos, išmėtytos po kelias santalkos vienybe, tarsi pranašauja visuomenės su- ekspozicijos vietas, praplečia prasminį „minios“ dia- siskaldymą ir susipriešinimą. pazoną. Šeškus su fotoaparatu atsiduria tokiose vie- Kalbant apie šiuolaikiniam menui atstovaujančius tose, kurios tiesiogiai minios nereprezentuoja, tačiau kūrinius, reikia pasakyti, kad įspūdinga Ugniaus Gel- turi spontanišką minios potenciją, pavyzdžiui, prie gudos projekcija „Žalgiris“ papildo „minios“ sampra- naujametinės eglutės, troleibusų stotelėje, renginyje tą jaunimo subkultūros motyvais. Juokaujant galima ant Tauro kalno, šalia vaikų žaidimų aikštelės, prie cer- sakyti, kad Gelguda yra universalus menininkas, todėl kvės ar tiesiog kokioje nors laiptinėje. Naudodamasis jo darbai tinka visur ir visada. „prasta fotografavimo kokybe“, tarsi mėgėjišku, atsi- Beje, tęsiant ironišką gaidą, džiugu, kad bent vie- tiktiniu žvilgsniu sukuria grėsmės, pavojaus nuotaiką. ną kartą per pastaraisiais metais surengtas oficialias Atrodo, kad koks nors atsitiktinis žmonių sambūris, parodas Deimanto Narkevičiaus kūrinys iš tikrųjų atsitiktinė situacija, kai prasilenkia visai nepažįstami tinka ekspozicijai pagal prasmę, o yra įtrauktas ne praeiviai, potencialiai gali tapti kažkokio sąmokslo vien todėl, kad autorius yra „labai įžymus meni- užuomazga. Toks „paranojiškas“ ir kartu deidealizuo- ninkas“. Narkevičiaus filme dokumentinė kino me- tas, šaltas žvilgsnis labai taikliai atkartoja KGB agentų džiaga apie paminklo Leninui Vilniuje demontavi- „žvilgsnį“ vėlyvuoju sovietmečiu (kai tam tikri asme- mą rodoma atbuline tvarka – „revoliucijos vadas“ nys buvo sekami, stebimi ir slapčia fiksuojami). Šeš- vėl užkeliamas ant pjedestalo. Menininkas tarsi siū- kus tiesiogiai nerodo minios (nebent žmonių grupes), lo pasvarstyti, kad formalus praeities atsikratymas tačiau kolektyvinės grėsmės nuojauta, nerimas, įtaru- anaiptol nereiškia dvasinio apsivalymo. Tačiau, pats mas sukuria „miniai“ būdingą kupiną įtampą. to nenorėdamas, netiesiogiai primena ir institucinį, Romualdo Požerskio „Tautinės vėliavos pakėlimas“ kiek dirbtinį savo kaip „genialaus pasaulinio lygio (1988) fiksuoja didelę žmonių minią – atsižvelgiant į menininko“ įvaizdžio kūrimą (ar klastojimą?). kontekstą, – santalką iš paukščio skrydžio (gal iš ma- Rudolfo Levulio filmas „1, 2, 3“, parodantis Dai- lūnsparnio ar pan.). „Minia“ virsta tekstūra, santy- nų šventės repeticijų užkulisius, formaliai tinka šiai kiaujančia ir kartu kontrastuojančia su medžių lapų parodai. Kita vertus (konkrečiai šios parodos fone), tekstūromis, pastatų stogų kontūrais. „Minia“ įpras- netikėtai išryškėja filmo į „dainų šventę žiūrinčio minama tarsi gyvas visetas, pozityviąja santalkos, kritiškai“, silpnosios pusės. Sakyčiau, filmas pradeda sąjūdžio prasme. Kaip čia neprisiminus Friedricho kritikuoti pats save, nes atrodo, kad jaunieji šiuolai- Hayeko žodžių, kad „spontaniška tvarka“ atsiranda kinio meno atstovai, dažnai naudojantys „sociali- savaime, pasiekus tam tikrą bendrabūvio stadiją, ne- nės kritikos“ taktiką, patys neturi jokios aiškesnės, susijusią su dirbtiniu biurokratiniu planavimu. labiau pagrįstos pozicijos, vertybinės skalės, todėl O kitoje nuotraukoje „Neeilinė Sąjūdžio Seimo besąlygiškai pasikliauja vaikiškai infantilia viso (iš- sesija Kauno valstybiniame muzikiniame teatre“ skyrus save patį) „kritika“. Požerskis deputatus fotografuoja iš priekio (tarsi Nomedos ir Gedimino Urbonų „Pro-testo labo- iš scenos). Ši situacija tarsi turėtų reikšti santalką, ratorijos“ instaliacija ir videoarchyvai, nepaisant to, sąjūdį, vertybinį visetą, tačiau, nepaisant to, kad kad formaliai irgi tarsi tinka parodai, vis dėlto yra dauguma deputatų nukreipę žvilgsnius į sceną (šiek jos svetimkūnis. Urbonų projektas kalba kaip tik

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 43 apie individualų pilietiškumą, poziciją, atsakomybę daugeliu atvejų subjektyvūs performansai, veiksmai, ir gebėjimą (savi)organizuotis, vienu žodžiu, kaip tik atlikti sau arba tam, kuris dokumentuoja, vis dėlto in- apie tai, kas „minios“ apibūdinimui netinka. Žino- tencionaliai yra socialiniai. Dažniausiai tai daugiau ar ma, taip yra tik todėl, kad parodos pavadinime liko mažiau tiesioginės socioideologinės replikos, o „atsiri- vienintelis „minios“ žodis. bojimas“, „subjektyvumas“, kad ir kaip paradoksaliai tai Tas pats atsitinka su (šiaip jau puikiu) Lauros Garbš- skambėtų, yra nukreipti į (politiškai ar bent jau socia- tienės ir Arturo Bumšteino videofilmu „Invazija“. Ži- liai) kolektyvinius bendrabūvio lygmenis, diskutuojant noma, įvairiais aplinkkeliais įmanoma šį filmą susieti su šiais prasminiais „minios“ lygmenimis. Todėl paro- su „minios“ problematika, tačiau mano subjektyviame da yra natūralus „Minių“ tęsinys, o kartu prasmingas parodos „žemėlapyje“ jis iškrito iš prasmių grandinės. atokvėpis po masinių vaizdinių. Menininkai įsimaišo tarp filmo apie Antrąjį pasaulinį Akcentuoju tęsinį, nes ši paroda, jei pretenduotų karą kūrėjų ir išardo „iliuzijos“ kūrimo mechanizmus, būti visiškai savarankiška, kiltų šiokių tokių klau- taikomus filmavimo aikštelėje. Absurdiškai sujaukia- simų. Pavyzdžiui, kodėl joje rodomi būtent aštuoni mos istorinės epochos, vykusiai ironizuojama (nufil- (o ne du, penki ar trisdešimt) ir būtent šių meninin- muota, kaip aktoriai, apsirengę nacių uniformomis, kų performansai? Ar tai visuma, išreiškianti kokią gurkšnoja kokakolą per pertrauką ir pan.), bet, many- nors temą, tarpusavio ryšį, ar atsitiktinai surinkti čiau, filmo autoriams „minia“ visiškai nerūpėjo. O jei- pavyzdžiai, tinkantys iliustruoti „negalerinėms“ gu ir rūpėjo, tai šis kontekstas paradoksaliai pasislepia. performansų erdvėms. Žinoma, šiuo atveju neturiu Didžiulę parodą „Minios“ lydi dvi mažesnės, tarsi jokių priekaištų parodai, nes ji formaliai ir koncep- kontekstinės išnašos. Pirmoji „Maršas. Iljos Fišerio tualiai elegantiška, be to, labai natūraliai įsiterpia į 1946–1953 metų fotografijos“ (kuratorė Margarita „Minios“ parodą. Matulytė) tiesiogiai įsiterpia į „minios“ problematiką Vis dėlto kartais norėtųsi, kad NDG adekvačiau re- ir gerokai praplečia (pokarinio) sovietmečio konteks- klamuotų savo parodas. Jei paroda yra mini arba net tą, kuris „Miniose“ dalyvauja kaip vienas iš nedetali- mikro, reikėtų nepamiršti to paminėti. Nes kartais zuojamų prasminių lygmenų. būna tokių nesusipratimų, kaip atsitiko, pavyzdžiui, Propagandinėse nuotraukose matome stalinmečiu su Pero Kirkeby’o paroda. Iš gana pompastiškai pateik- fiksuotus paradus Vilniuje. Ši retrospektyva – ne tik tos informacijos daugeliui susidarė įspūdis, kad NDG unikalus anos epochos dokumentas, bet ir socioide- pristatys neoekspresionizmo klasikui skirtą neregėto ologinis „minios“ pjūvis su visais spontaniškumo ir masto retrospektyvą. Tačiau, kai daugelis dailininkų prievartos, natūralumo ir dirbtinumo ingredientais. (ypač tapytojų, kuriems Kirkeby’s buvo didžiausias Minios samprata čia itin sudėtinga, nes reikia pra- autoritetas) atskubėjo į parodą, išvydo šnipštą. Ir, jų laužti net keletą kontekstinių „šarvų“, kad prisikastum pačių žodžiais tariant, pasijuto įžeisti, tarsi pats klasi- iki esmės, nes tiek pats laikmetis, jo kontekstas, tiek kas būtų iš jų pasityčiojęs... Panašiai atsitiko ne kartą, šios propagandinės nuotraukos atstovauja labai prieš- kai patikėję NDG projektų anotacijomis, skubame į taringai, nevienalytei prasminei sampynai. grandiozinę parodą ir liekame it musę kandę. Trečioji paroda, išdėstyta įvairiose NDG vestibiulio Suprantu, kad NDG neturi pinigų didelėms retros- ir antro aukšto vietose, vadinasi „Apie praeivius ir kai- pektyvoms ir kad dažnu atveju atvežti garsią pavardę mynus: aštuntojo-devintojo dešimtmečių performansų galerijai svarbiau už pačią parodą, vis dėlto šiokių to- dokumentacijos“ (kuratorė Eglė Mikalajūnaitė). Ši do- kių proporcijų reikėtų paisyti. kumentacijų paroda suręsta priešingu miniai principu – Na, bet šį kartą NDG surengė tris gana gurmaniš- byloja apie individualius, subjektyvius meninės veiklos kas parodas, bandančias užčiuopti minios sielą ir pa- lygmenis. Sąsaja su minios problematika sėkminga, nes sikapstyti joje giliau.

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Kęstutis ŠAPOKA VISA TAI – NE SAPNAS

Parodos, skirtos Jonui ir Adolfui Mekams, JMVMC Vilniuje

ono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) bai- pradžių broliai Mekai atsidūrė Vysbadeno ir Kaselio Jgia metus simboliškai – pristato dvi retrospekty- „dipukų“ – išvietintų (displaced persons) arba žmonių vas, viena skirta Jono Meko 90-mečiui, antra įpras- be vietos stovyklose, o nuo 1949 m. atvyko į JAV, kur mina ir primena Lietuvai, tarsi grąžina iš užjūrių galutinai subrendo Jono ir Adolfo kūrybinė pasaulė- Adolfą Meką (1925–2011). žiūra. Išbandę daugybę užsiėmimų, gyvenimo vėtyti „Visa tai ne sapnas“, – improvizuotoje autobiografi- ir mėtyti, jie vis tiek visada liko ištikimi kinui. joje sako Adolfas Mekas, su jam būdinga ironija var- Vos atvykę į Ameriką, pasiskolino pinigų ir įsigi- dydamas daugybę laikinų darbų, kuriuos teko dirbti, – jo pirmąją kino kamerą Bolex. Dar 1944–1945 m., nuo piemenavimo Lietuvoje iki įvairiausių užsiėmimų būdami Vokietijoje, išvietintųjų asmenų stovyklose, Amerikoje. Skaitydamas šį įspūdingą sąrašą su daugiau kurias kontroliavo prancūzai, turėjo galimybę susi- negu šimtu įvairių „profesijų“ (piemens, vaikų prižiūrė- pažinti su to meto prancūzų kinu, padariusiu jiems tojo, tualetų valytojo, prekių išvežiotojo, barmeno, dar- didžiulį įspūdį ir įtaką. Kinas Mekams tapo univer- bininko, kareivio, Kalėdų senelio, tautinių šokių šokė- salia raiška, aprėpiančia literatūrą ir teatrą (kadangi jo, vertėjo, bibliotekininko, fotografo, rašytojo, turisto, aktoriaus, duobkasio, virėjo padėjėjo, vagies, kino kūrėjo, operatoriaus ir t. t.) jautiesi taip, tarsi sapnuotum. Jono ir Adolfo Mekų gyvenimo ir kūrybos odisėja prasidėjo apie 1944 m., kai iš Mekų pašiūrės Semeniškiuo- se buvo pavogta rašomoji mašinėlė, kuria Jonas ir Adolfas spausdindavo pogrindinį antifašistinį laikraštuką. Buvo tik laiko klausimas, kada okupa- cinė valdžia išsiaiškins „diversantus“. Broliai su padirbtais dokumentais iškeliavo į Vieną, kur ketino studi- juoti. Tačiau traukinys buvo sustab- dytas ir jį prikabino prie kito ešelono, gabenančio belaisvius į Vokietiją. Iš Jonas ir Adolfas Mekai su draugu. Vysbadenas. 1945

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 45 Gregory Markopoulos). Jie prisidėjo ir prie Niujor- ko filmininkų kooperatyvo įsteigimo 1962 m., vėliau panašūs kooperatyvai buvo įsteigti San Franciske (Canyon Cinema), Londone (The London Co-op) ir kitur. Adolfas Mekas kartu su Yoko Ono vienas pir- mųjų ėmė dalyvauti Jurgio Mačiūno Fluxus perfor- mansuose 1961 m. Niujorko meninis gyvenimas kunkuliavo, balan- suodamas nuo triukšmingų, chaotiškų Fluxus hepe- ningų iki Andy’o Warholo socialinės tuštybės fantas- magorijų, nuo Johno Lennono muzikinių vakarėlių iki improvizuotų avangardinio kino filmavimų. Kles- tėjo pokarinis abstraktusis ekspresionizmas, kūrėsi daugybė avangardinių to meto dailės, meno srovių. Visas šitas „katilas“, nepakartojama 6-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Niujorko meninė atmosfera ir apskri- tai laiko dvasia puikiai atsiskleidžia įvairiuose Jono Meko filmuose, kurie dabar atrodo persmelkti sun- kiai nusakomos melancholijos, dokumentuojantys „prarastojo laiko paieškas“... Andy Warholas, Namas June Paikas, Susan Sontag, Jurgis Mačiūnas, Johnas Lennonas, Yoko Ono ir kitos kultinės to meto asme- nybės Jono Meko filmuose „veikia“ tarsi „paprasti Jonas Mekas priima savaitinį malkų davinį. Kaselio/Matenbergo DP žmonės“ ir tai dar labiau juos išaukština, sureikšmi- stovykla. 1948 na, paverčia simboliais, kultūros ikonomis... Rengdamas dvi viena paskui kitą sekančias parodas Jonas ketino tapti poetu, o Adolfas buvo gabus vai- JMVMC irgi siekia bent iš dalies susigrąžinti, prikel- dybai, tiek Lietuvoje, tiek išvietintųjų asmenų stovy- ti tą „prarastą laiką“, nes abi ekspozicijos orientuotos klose abu įsitraukė į saviveiklinį teatrą). Be to, kinas į vizualines reminiscencijas. nereikalavo gilių anglų kalbos žinių. Lapkričio mėnesį atidarytoje parodoje „Prisimini- Niujorke abu Mekai iškart įsiliejo į tenykštę filmi- mai iš Vokietijos“ Jonas Mekas pirmą kartą Lietuvoje ninkų bendruomenę. 1953–1954 m. Jonas pradėjo pristatė du savo filmus. Pirmajame filme, pavadintame pats organizuoti avangardinio kino peržiūras, pade- „Prisiminimai iš Vokietijos“, Jonas Mekas grįžta į vie- damas brolio Adolfo įsteigė žurnalą Film Culture, ta- tas, kur buvo įrengtos išvietintų asmenų stovyklos, ir pusį gana įtakingu JAV. Adolfo žmona Pola Chapelle pina savitą prisiminimų voratinklį, tarsi bandydamas juokaudavo: „Šitie du vyrukai atvyko [į JAV – K. Š.] išardyti praeities fasadą, nuvalyti užmaršties dulkes, turėdami 10 dolerių. Nemokėdami anglų kalbos, įstei- kad galėtų įžiūrėti kokius nors prabėgusio gyvenimo gė vieną įtakingiausių Amerikos kino žurnalų. Saky- pėdsakus. Pasakojimas apie tai, kas čia buvo kadaise, čiau, neblogas rezultatas...“1 kontrastuoja su tuo, kas yra (filmuojama) dabar. Taip Taigi, broliai Mekai greitai įsiliejo į kino mėgėjų sukuriama kiek fantasmagoriška atmosfera. bendruomenę New American Cinema Group (kartu Filme „Ar buvo karas?“ Jonas Mekas, pasitelkda- su Robertu Franku, Alfredu Leslie, Shirley Clarke, mas savo kino archyvus, pasakoja lietuvių pabėgė-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 lių, atsidūrusių JAV pokario metais, istorijas, tar- giuota ir duobėta. Abu broliai, būdami nepriklausomo si piešia jų miniportretus, bandydamas prisiminti kino atstovai, vis dėlto bandė (gal kiek labiau Adolfas) konkrečių asmenų gyvenimą, veiklą, to meto situa- prasimušti ir į komercinę Holivudo rinką, tačiau ši, cijas, kontekstą. kiek pakoketavusi su Mekų (ypač Adolfo) kūrybiniais Didžiąją parodos dalį sudaro Jono Meko nuotraukos bandymais taip ir neįsileido talentingų kūrėjų. iš originalių negatyvų, 1945–1949 m. fotografuotos Vo- Adolfas susuko du trumpus autorinius filmus „Plati kietijos DP (išvietintų asmenų) stovyklose, Vysbadene, gatvė“ (Grand Street) ir „Tyli popietė“ (Silent Journey). Kaselyje, jų priemiesčiuose, į kuriuos Jonas, Adolfas ir 1963 m. jis sukūrė žymiausią savo filmą – pilno metra- kiti internuotieji retkarčiais ištrūkdavo. Cikle atsispindi žo komediją „Aleliuja kalvoms“ (Hallelujah the Hills). DP stovyklų gyvenimas ir apskritai pokario Vokietijos Vos 65 000 dolerių kainavęs filmas buvo apdovanotas kasdienybė. Net ir šiose „dokumentinėse“ nuotraukose prizu Lokarno tarptautiniame kino festivalyje, išrink- juntama Jonui Mekui būdinga melancholija, poetinis tas metų komedija JAV. Adolfas Mekas vadintas kino lyrizmas. Bet kokioje situacijoje ir bet kokiame kon- kubistu, talentingu manipuliuotoju kino konvencijo- tekste jis apdainuoja gyvenimą: „Retas pavyzdys, kada mis ir pan., jaunam kūrėjui žadėta sėkminga karjera. filmininkas visiškai – mintimis ir kūnu – susilieja, su- Jonas, o ypač Adolfas, Lietuvoje ketinęs tapti aktoriu- sijungia su gyvenimu [...] Tiesiog taip yra – gyvenimas mi, 1943–1944 m. lankęs aktorinius kursus Biržuose pas teka kaip upė, filmas bėga kaip gyvenimas.“2 Juozą Miltinį, neretai ir patys vaidindavo savo filmuose. Iškart po šios parodos, lapkričio pabaigoje, buvo Po metų broliai sukūrė filmą „Karinis kalėjimas“ atidaryta retrospektyva „Tai ne sapnas: Adolfo (The Brig) – tai klaustrofobiškas pasakojimas, visiška Meko gyvenimas ir kūryba“. Pristatyta archyvinių poetiškos komedijos „Aleliuja kalvoms“ priešingybė. nuotraukų iš asmeninio ir profesinio gyvenimo ko- Lygia greta Adolfas Mekas dirbo kaip montažo spe- lekcija, kurią papildė Adolfo Meko autorinių filmų cialistas kituose kino projektuose. peržiūros ŠMC kino salėje su Johno Pruitto pas- 1965 m. sukurta „Dvivamzdė detektyvinė istorija“ kaitomis apie jo kūrybą. Buvo parodyta ir keletas (The Double Barreled Detective Story) pagal Marko Adolfo Meko mokinių kino, video- ir animacinių Twaino apsakymą buvo trečias savarankiškas Adolfo filmų (kuratorius Artūras Jevdokimovas). bandymas kurti pilno metražo vaidybinį kiną. Deja, Lietuvoje plačiau žinomas Jonas Mekas, o Adolfo gy- autorius susidūrė su rimtomis platinimo problemo- venimas ir kūryba – dar ateities studijų reikalas. Vis dėl- mis, patyrė finansinių nuostolių, o filmas liko beveik to teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Jono Meko filmų nežinomas. Ši nesėkmė smarkiai pakenkė Adolfo autorystė nėra akivaizdi, nes prie jų dažniausiai vienokia Meko, kaip kino režisieriaus, karjerai, pilno metražo ar kitokia forma (filmavimo, montavimo, scenarijaus ra- vaidybinių filmų jis daugiau nebekūrė. šymo ir pan.) prisidėdavo ir Adolfas. Savo ruožtu prie Tačiau vis tiek liko su kinu ir kine. Prisidengęs George’o Adolfo Meko filmų yra prisidėjęs Jonas. Pasak Audriaus Binkey’o pseudonimu, dalyvavo kelių ne itin sėkmingų Naujokaičio, „Jonas Mekas tapo kur kas žinomesnis kino B kategorijos filmų kūrime. Vienas rimtesnių Adolfo pasaulyje, ko gero, dar ir todėl, kad aktyviai reiškėsi kaip Meko sąlyčių su kinu įvyko 1970 m. Kuboje, filmuojant kino kritikas, aktyvistas ir avangardinio kino propaguo- dokumentinį filmą Companeros and Companeras, pasa- tojas [...] Vis dėlto, žinoma, nenorėdami nuneigti Jono kojantį apie Kubos revoliuciją. Juostą režisavo Davidas ir indėlio į kino meną, turėtume, matyt, sakyti ne „Jono Barbara Stone’ai. Adolfas ėmėsi montažo. Meko“ bet „brolių Mekų fenomenas“.3 Pažymėtinas 1967 m. Jono Meko nufilmuotas, Aktyviai talkinęs broliui Jonui kurti kino avangar- Adolfo žmonos, dainininkės Polos Chapelle pro- dą, Adolfas Mekas sukūrė ir autorinių kūrinių. Tiesa, diusuotas, prieš karą Vietname nukreiptas, politinės šiuo aspektu jo kūrybinė biografija kur kas labiau vin- satyros sklidinas performansas „Interviu su Laplan-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 47 klausomo kino kūrėjų, o Holivudas atsuko jiems nugarą. Adolfas Mekas liovėsi rašęs scenarijus, kuriuos, pa- sak jo paties, bergždžiai siūlė kom- panijai Warner Brothers, spjovė į agentus ir teisininkus. Tiesa, vėliau tuos scenarijus paskelbė, kartu kie- kvienąkart susikurdamas naują au- tobiografiją. Prasidėjo naujas profesinio gy- venimo etapas. Adamas Sitney pa- siūlė Adolfui Mekui dėstyti Bard College ir šis sutiko pabandyti, manydamas, kad tai bus dar vie- nas laikinas užsiėmimas. Tas „pa- bandymas“ truko ilgiau kaip tris- Jonas Mekas, Adolfas Mekas ir Pola Chapelle Lietuvoje. 1971 dešimt metų. Adolfas Mekas buvo puikus dėstytojas, užkrėtęs kino dijos ambasadoriumi“ (An Interview with the Am- manija daugybę savo studentų. bassador from Lapland). Adolfas Mekas, apsimetęs Jis laikomas vienu pirmųjų progresyvių Bard College klestinčiu vidurinės klasės baltuoju buržua, duoda dėstytojų, kurie kiną laikė visų pirmiausia menu, lei- absurdiškus, rasizmu persisunkusius patarimus JAV džiančiu išreikšti tam tikrą pasaulėžiūrą, o ne sausu armijos karininkams, kaip išspausti kuo daugiau amatu ar bukos komercijos objektu, kokiu jį laiko tiek naudos iš „siauraakių“ belaisvių. 1968 m. Adolfas provincialūs (Amerikos!) dėstytojai, tiek studentai, Mekas sukūrė filmą „Vėjo gėlės“ (Windflowers), sa- daugiausia turtingų šeimų palikuonys. Iš dalies todėl votišką antikarinę elegiją. Adolfas Mekas 2004 m. liovėsi dėstyti, nes nusivylė JAV avangardinio kino pokarinėje istorijoje yra „pralaimėjęs kovą“ su globalia kino komercializacija ypač svarbūs trys filmai, kuriuos paraleliai sukūrė Jo- ir sparčiu banalėjimu. nas Mekas, Adolfas Mekas ir Pola Chapelle. 1971 m. Jono Meko vizualiųjų menų centras, atvėręs gana broliams nusišypsojo laimė aplankyti sovietinę Lietu- plačią brolių Mekų gyvenimo ir kūrybos retrospek- vą. Per šią kelionę į gimtąsias vietas, pas tėvus, seseris, tyvą, pristatė Joną ir Adolfą kaip ryškias, savitas as- brolius, nematytus beveik 30 metų, Jonas susuko filmą menybes, o jų išskirtinę kūrybą – ne tik kaip ameri- „Kelionės po Lietuvą reminiscencijos“ (Reminiscences kiečių, bet ir kaip lietuvių kultūros dalį. of a Journey to Lithuania), Pola Chapelle sukūrė kino pasakojimą „Kelionė po Lietuvą“ (Journey to Lithu- ania), o Adolfas – „Keliaujant namo“ (Going Home). 1 Philippe Dijon de Monteton, A Foolish Genius: The Life and Work of Įdomiausia tai, kad šie trys filmai atskleidė tris skir- Adolfas Mekas, Experimental Conversations, Issue 8: Winter 2011 // tingus požiūrius į tas pačias situacijas, kiekvieno reži- http://www.experimentalconversations.com/articles/969/a-foolish-ge- sieriaus savitą pasaulėžiūrą. nius-the-life-and-work-of-adolfas-mek/ Šis filmas buvo paskutinis savarankiškas Adolfo 2 Audrius Naujokaitis, Gyvenimas tik prasideda, Kultūros barai, 1998, nr. 3, Meko kūrinys. Priežastis labai proziška – aštuntojo p. 27–28. dešimtmečio pradžia buvo nepalanki daugeliui nepri- 3 Philippe Dijon de Monteton, A Foolish Genius…

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Filmuojant Adolfo Meko mokinio Erico H. Madseno filmą „Jeremijas“. Bard kolegija. 1982

Adolfas Mekas vaidina kaubojų savo filme Adolfas Mekas žvelgia į Kaselio/Matenbergo DP stovyklos panoramą. 1948 „Dvivamzdė detektyvinė istorija“. 1965 Filmo „Sapnuoju, kad einu“ kadrai. Režisierius Jokūbas Vilius Tūras Keturi tūkstančiai kilometrų iš tamsos į šviesą

Su režisieriumi Jokūbu Vilium Tūru kalbasi Irena Alperytė.

Yra tik viena kelionė. Tai kelionė į save. Rainer Maria Rilke

rena Alperytė. Scanorama 2012 pristatė Jūsų fil- pasakodamas apie ją žmonai ir visiems kitiems. Tai Imą „Sapnuoju, kad einu“ apie piligriminę kelionę tik vienas, žiūrovams aiškiausiai matomas motyvas. į Santjago de Kompostelą. Įstrigo jo pradžia: lovytėje Antra, neįvardyta ir nežinau, ar kitiems suprantama miega kūdikis, iš šilto miegamojo vyras išeina į šaltą priežastis buvo ta, kad mane išginė didžiulis nerimas sausio penktosios naktį... Girgžda sniegas. Kai žiūrė- dėl Lietuvoje susiklosčiusios (tai buvo 2010 m.) situ- jau filmą, nuolat sukildavo gumulas gerklėje. Po per- acijos, ne tiek politinės, kiek emocinės. Nedavė ra- žiūros paklausiau vieną iš Scanoramos savanorių, dir- mybės tas banalus visų bėgimas, laiko neturėjimas, busį britų komandoje, kaip jam patiko filmas? „Jis taip santykių ir jausmų paviršutiniškumas. Mane tai du- giliai mane paveikė, kad net kalbėti negaliu“, – atsakė. sino, darėsi sunku miegoti naktimis. Iki šiol kartais Dalis žiniasklaidos, aptardama filmą, kabinasi už to, atrodo, kad laukiančių pasaulio pabaigos Lietuvoje esą bohemiškai gyvenęs žmogus atsiduria aklavietėje kur kas daugiau, negu norinčių gyventi. Šita kelione ir turi kažką daryti, kad susitvarkytų. Išeitis – kelionė. norėjau sau ir aplinkiniams parodyti, kad egzistuoja O aš pamačiau problemą visai kitur. Gal todėl, kad kelias iš tamsos į šviesą. Norėjau pažiūrėti, ką jaučia, nepažįstu bohemos gyvenimo… Bet ir be šios patirties kuo tiki kiti žmonės Europoje. įžvelgiau Jūsų filmo prasmę. Į Santjago de Kompostelą pasirinkau ilgesnį kelią – Jokūbas Vilius Tūras. Į kelionę išėjau, nes turėjau ne tiesiai per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją į Ispani- aibę motyvų, susidėliojusių būtent tais metais. Išė- ją. Siekiau aplankyti kuo daugiau šalių, todėl mano jau, kad iš naujo patikėčiau gyvenimo prasmingumu. maršrute atsirado Čekija ir Šveicarijos Alpės. Norėjau Nors ir baiminausi, kad pradėjęs eiti nesustočiau kur pasidalyti savo jausmais būtent šiame – Šv. Jokūbo nors Lenkijos viduryje ar net Lietuvoje, nepasiekęs kelyje, kuris, beje, jau yra pažymėtas žemėlapiuose sienos, nes gal visa tai man ims ir pasirodys bepras- nuo pat Ogrodnikų prie Lietuvos sienos (nors ir be miška. Priežasčių išeiti turėjau ir be filme pateikiamos tokios geros infrastruktūros kaip Prancūzijoje ir Is- mano praeities, su kuria einu susitaikyti, laiškuose panijoje). Padariau apie 70 interviu, kurie nepateko

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 49 į filmą, nes nepaprašiau kalbintų žmonių sutikimo Su žmona ilgai kalbėjomės apie šią kelionę. Ne- naudoti tuos pokalbius, be to, filmas būtų tiesiog per įkalbinėjau jos, norėjau, kad pati pajustų, suvoktų, ilgas. Aš klausdavau, ką jie laiko amžinosiomis ver- kodėl man tai svarbu. Tikėjau, kad supras, nes ji su tybėmis, kaip jas supranta tiek globaliai, tiek asme- manimi buvo ėjusi į antrąją kelionę Šv. Jokūbo keliu. niškai. Arba: „Ką pasakytumėte savo atžaloms, jeigu 2008 m. ji pati mane susirado ir paprašė, kad lydėčiau žinotumėte, kad šiandien įvyks pasaulio pabaiga?“ ją piligriminėje kelionėje į Santjago de Kompostelą. Išgaudavau lyg ir testamentą. Žmonės susimąstyda- Kartu nuėjome 400 kilometrų, po to ir susituokėme. vo, net išsigąsdavo, bet po tokių pokalbių dažniau- Nemanau, kad ji būtų pritarusi šiai idėjai, jeigu pati siai susidraugaudavome. nebūtų ten ėjusi. Kiekvienas žmogus bet kurioje ke- Suprantu, kad kyla svarbiausias klausimas: ar buvo lionėje, nesvarbu, kiek ji truktų, nesvarbu, kokia jos prasminga? Tiek rizikuoti savo sąnariais, gyvybe, geografija, įgyja kažką, dėl ko jis pasikeičia. Kitiems nes tikrai pavojinga eiti žiemą kelkraščiu per plikle- neįtikinamai skamba, kad man neužteko to mėne- dį, pro šalį lekiant automobiliams, klampoti miškais, sio, kai pirmą kartą Šv. Jokūbo keliu ėjau vienas, ir dažniausiai be jokių pramintų takų… tos antros kelionės kartu su būsimąja žmona. Išėjau Kai kurie žiūrovai pasigedo tiek fizinės, tiek psi- į trečią kelionę, nes norėjau pajusti, ką patirdavo chologinės kančios, nuovargio, baimės, nusivylė, pirmieji piligrimai senais laikais, kai kelionės tikslą kad niekas manęs neužpuolė, nedavė į akį. Atseit, pasiekdavo savo kojomis, be automobilių ar lėktuvų. per daug sėkmingai viskas klostėsi. Gal iš tikrųjų Manęs klausdavo, ar atgal grįšiu irgi pėsčiomis. At- mane kažkas saugojo, nes nuėjau visą kelią be dides- sakydavau: norėčiau, bet bijau pernelyg atitrūkti nuo nių grėsmių? Tiesa, keturis kartus užkabino pro šalį šeimos, prarasti ryšį su dukrele. važiuojantys automobiliai, bet nė vienas nepartren- kė, nenusviedė ant plento ar šalikelėn. Užkabino ku- Ar matėte Larso von Triero „Melancholiją“? prinę, lazdą, rankovę… Šiek tiek gailiuosi, kad neiš- Mačiau. drįsau filmuoti savo kančios. Atrodė, negi čia dabar rodysiu, kaip suknistai jaučiuosi. Aišku, kai būdavau Klausiu, nes ten irgi yra tam tikra kelionė… nusikalęs, filmuoti tiesiog nelikdavo jėgų. Aš linkęs supaprastinti tokius dalykus, kad ne- Kelionė buvo prasminga. Nueitas kelias sustipri- pasiklysčiau ilguose svarstymuose. Šiame filme von no mano norą gyventi. Supratau, kad dar gyva gėrio, Trieras, nors ir gana šviesiai išlaviruoja, vis dėlto kal- vilties ir šviesos dvasia. Nežinau, ar atsakiau į klau- ba apie neviltį. Šiaip ar taip, jo „Melancholija“ susiju- simą, bet tie, kam filmas atrodė artimas, turbūt irgi si su praradimu. Šitas filmas suteikia nedaug vilties. ieško šviesos. Nors, kaip sakiau, režisierius viską nuskaidrina ir fil- mo esmė – šviesi neviltis. Ką Jums reiškė žmonos palaiminimas prieš kelionę? Laikausi nuomonės, kad bet kuris menininkas turi Ką ji pasakė? jausti begalinę atsakomybę už tai, ką pateikia žiūro- Sužinoti atsakymą, manau, knieti visoms mote- vams. Kalbu ne apie kokybę, o apie turinį. Bet kurio rims. Žmona buvo ką tik pagimdžiusi, o aš po dviejų žanro menui nebanaliai pateikti šviesias temas yra mėnesių išėjau. Pradėjome kalbėti apie mano kelionę lygiai taip pat sunku, kaip nebanaliai suvaidinti tei- prieš kokius keturis mėnesius. Iš pradžių jai plaukai giamą herojų. Didžioji dalis aktorių laukia piktada- piestu stojosi vien nuo tokios minties. Manė, kad juo- rio arba tragiško herojaus vaidmenų, nes įtikinamai kauju. Vėliau prasitarė: visą tą laiką, kol keliavau per ir nelėkštai įsikūnyti į tokius yra kur kas lengviau Lenkiją, vylėsi, gal apsisuksiu ir grįšiu. Bet po mėnesio, negu į visapusiškai teigiamą personažą. Dažnai me- kai įžengiau į Vokietiją, suprato, kad eisiu iki galo. nininkai nerašo, nestato šviesių pjesių, nevaidina tei-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 giamų herojų, netapo saulės, nes to daryti tiesiog jau jaučiamės tarsi įkliuvę į spąstus, neįmanoma gyventi negali. Jiems tai pernelyg lėkšta. Mene jie vertina tik be alkoholio – jis suteikia iliuziją ir darosi lengviau negatyvią plotmę. Kad galėtum nuoširdžiai skleisti gyventi melo, neteisybių apsuptyje. šviesą, privalai bent kurį laiką gyventi dorai, harmo- Sykį mane labai giliai nusmelkė tokia paprasta ningai, turi stengtis suvokti, kaip svarbu negriauti mintis: „Jeigu jau atėjai į šitą pasaulį blaivus, tai turi savo ir kitų tikėjimo. toks išlikti iki galo.“ Bet kuris autorius atsispiria nuo savo gyvenimo Mačiau BBC filmą, kuriame pateikiami labai patirties. Dažniausiai ta patirtis būna jau užnuody- svarbūs, moksliškai pagrįsti faktai: iš 20-ies ten ta, baisiai niūri, persmelkta nevilties, suicidinė. Tai pateiktų ir detaliai aptariamų psichoaktyvių nar- madinga, tuo manipuliuojama. Kad ir kaip būtų, kotinių medžiagų alkoholis užima penktą vietą – reikia gyventi, laikantis tam tikrų normų, panašiai pirmauja heroinas, kokainas, gatvinis metadonas kaip laikomės kelių eismo taisyklių. Jei Vilniuje imsi ir barbituratai. Nikotinas, atrodo, yra dešimtoje, važinėti kairiąja kelio puse, nes tau taip patogiau, LSD septynioliktoje, o alkoholis – penktoje vieto- įdomiau, kiečiau, pradėsi kelti grėsmę ir sau, ir ap- je. Britai, atsižvelgdami į svaigalų kenksmingumą, linkiniams. Tos taisyklės, arba Dievo įsakymai, yra įtaką mirtingumui ir priklausomybės lygį, padarė tarsi psichologinės atramos, palaikančios harmoni- tyrimus, kaip veikia šios psichoaktyvios medžiagos, ją. Jei principingai jų laikysiesi, jei tave auklėjo pa- kaip keičia sąmonę, mintis. Žmonės prasigeria ne gal jas, būsi laimingas ir pats, ir netrukdysi tokiems tik Lietuvoje ar Rusijoje. būti visiems aplink tave. Prancūzai turi tokią draugiją Accueil Jacquaire – Kodėl kenkėjai, nusikaltėliai, alkoholikai arba į „Jokūbo kelio draugai, brolija“. Ji net gauna simbo- ką nors kitą įjunkę žmonės negali sustoti, laikytis, linę valstybės paramą, kad galėtų priimti piligrimus. pavyzdžiui, blaivybės. Todėl, kad jie yra pripratę Viena nuostabi, inteligentiška, bet gerokai prasigė- taip gyventi, jiems tiesiog sunku pakeisti mąstymo rusi šios brolijos narė, mokytoja, atvirai kalbėjo apie kryptį. Jie netiki ir nėra pratę būti garbingi, geri, šva- padėtį Prancūzijoje: „Čia tas gražus kultūringas vyno rūs, dori. Praeitis tempia juos atgal, jie save niekina, gėrimas yra visiškas akių dūmimas. Prancūzai prasi- manydami, kad nėra verti nieko gražaus, šviesaus. geria iš esmės.“ Todėl krinta atgal į pagiežos ir nevilties liūną. Arba Ta jų vynininkystė, aišku, yra milžiniškos įplaukos atvirkščiai – nepagrįstai susireikšmina. į valstybės biudžetą. Kaip Lietuvoje degtinė su alumi. Mes neturime nei automobilių ar lėktuvų pramonės, O Tarkovskio „Nostalgija“? Ar ji nekankina? nei naftos, todėl reikia, kad tauta, nors ir apkvaišusi, „Nostalgija“ yra vienas mylimiausių mano filmų. nors ir išsigimstanti, kaip nors pripildytų biudžetą, Senokai, aišku, mačiau. Bet kaip jis, tas herojus, su- antraip valstybė bankrutuos. Lyg ir norima, kad būtų rado jėgų, sunku net patikėti. daugiau šviesių protų, bet elgiamasi visiškai atvirkš- čiai. Aišku, jeigu mes su tamsta būtume alaus ar deg- Vis prisimenu epizodą: atsitiktinai sutiktai mergai- tinės gamyklų savininkai, mums labai rūpėtų, kad tei italei jis pasakoja rusišką anekdotą apie tai, kaip mūsų „produkciją“ pirktų. Vis dėlto gerai, kad mudu vienas žmogus ištraukė kitą iš pelkės, o tas pyksta ir nepardavinėjame nei degtinės, nei alaus. sako: „Kvaily, aš čia gyvenu.“ Panašiai ir yra. Žinau, nes gyvenau toje pelkėje. Esame rūmuose, kuriuose mokėtės savo amato – Girtuoklis, kuris niekaip negali patikėti, kad galima kino režisūros. Ką Muzikos ir teatro akademija sutei- norėti negerti... Mano atveju taip ir buvo, aš ilgą lai- kė profesiniu požiūriu? Kas buvo Jūsų mokytojai, davę ką maniau, kad šiame žiauriame pasaulyje, kuriame kažką daugiau, negu apibrėžia mokymo programa?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 51 Man ypač brangi kalbos kultūros dėstytoja Vale- mokytojas, ką jam patartumėte, kol jis dar yra jaunas, rija Vaitkevičiūtė, amžiną jai atilsį. Atėjęs studijuo- kokius kelio į naują gyvenimą ženklus parodytumėte? ti, turėjau stiprų zarasiškiams būdingą akcentą su Deja, nemačiau Roko filmo, bet gal jis kažkuo pa- lenkiškomis, rusiškomis priemaišomis, stipriai iš- našus į manąjį – abu bandome pažvelgti į save. Kartu tempdavau balsius. Nors dėstytoja mane skalpavo, įveliame ir kitus, kad klausytųsi svetimos išpažinties. juokdavosi kartu su visais iš mano tarimo ir kirčia- Vieniems smagu matyti, kaip skalbiami nešvarūs kie- vimo, man ji nebuvo kirvis kaip kitiems. Gal todėl, no nors marškiniai, kitiems – ne. Vieniems patinka kad stengiausi, buvau nuolankus… Žodžiu, tapau jos aptarinėti svetimas bėdas, kitiems – ne. Tiesiog vieni draugas. Ji dar spėjo palaiminti mane prieš šią kelio- susitapatina, o kiti – ne. nę, o išlydėdama paprašė, kad būtinai paimčiau 200 Nematęs to filmo, negaliu spręsti, ar jo autorius litų. Grąžinau šią garbės skolą prieš pat jos mirtį. turi problemų, ar ne, o jei turi, tai kokių. Kad ir kaip O iš profesinės pusės, aišku, svarbiausias buvo būtų, tas filmas turbūt atveria vidinį jo skausmą, gal Henrikas Šablevičius, apdovanotas begaline meile yra šiek tiek (ar gerokai) ironiškas, gal net linksmas. žmonėms ir gyvenimui. Jisai suorganizavo neįkai- Gal žmogus jau išvis yra praradęs tikėjimą, todėl ty- nojamos vertės keliones – lankėmės pas Kieślowskį, čiojasi iš savo kasdienybės, iš savo gyvenimo, iš bū- kuris Lodzėje surengė mums paskaitėlę, o pas Zanu- ties. Man atrodo, tokiam žmogui pirmiausia reikia ssį gyvenom jo užmiesčio viloje su celėmis lyg vie- padėti susivokti, kad tyčiotis nei iš savęs, nei iš kitų nuoliai. Jis visus mus priėmė, ir tai buvo Šablevičiaus negalima. Jeigu žmogus turi šiokį tokį moralinį pa- nuopelnas, jo filmų pripažinimo rezultatas. grindą, garbės kodeksą ar kaip tą vadintume, būtų Dar labai daug davė šviesaus atminimo Vytau- galima, užmezgus draugišką pokalbį, apeliuoti į jo tas Čibiras – man imponavo jo mąstymas ir elgesio tikėjimą kitais, kad bandytų juos išgirsti ir suprasti, kultūra. Graži, didinga, aristokratiška laikysena tais kad jaustų atsakomybę už tai, ką jiems sako ir rodo, laikais kai kam atrodė gal nereikalinga poza, bet tai suvokdamas galimas pasekmes. Aišku, šiuo atveju buvo šio režisieriaus savastis. vargu ar padėtų religija. Reikėtų išsiaiškinti, kas yra Aišku, ir Juozas Javaitis, atėjęs kaip jaunas dės- tikrasis nuolankumas, kaip svarbu siekti vidinės ir tytojas, atnešė visai kitokį „piterišką“ mąstymą, tai išorinės harmonijos, kai žmogus stengiasi, kad būtų irgi buvo svarbu. gerai ne tik jam, bet ir kitiems. Dar labai mėgau Marijanos Malcienės kino ir Ir ne todėl, kad Rokas rūko žolę ar pan. Jeigu nori meno istorijos pamokas. Ji nuostabi moteris, puiki nors kiek tikriau ir harmoningiau gyventi, turi su- dėstytoja. prasti, kad maivydamasis galbūt būsi populiarus, Esu dėkingas Gražinai Arlickaitei, atkreipusiai dė- bet nustosi buvęs savimi. Chaotiškas mąstymas yra mesį į pirmuosius mano bandymus kine. Prisimenu, nulemtas „postmodernistinio“ nusiteikimo, kad nie- parašiau kažkokį scenarijų su mistiniais, detekty- kas niekam nieko nereiškia, kad galima tyčiotis iš viniais elementais, kai parodžiau, ji buvo maloniai visko. Galima demagogiškai apžaisti bet kurią tezę, nustebusi ir paskatino mane nesustoti. Šis prisimini- aksiomą, apversti ją aukštyn kojomis vien tam, kad mas vėliau suteikė man jėgų atsitiesti, patikėjau, kad pademonstruotum tariamą savo erudiciją. Tačiau, gal ir verta likti gyvam. geranoriškai mąstant, bet koks meno kūrinys yra (ar bent jau turėtų būti) vertingas tiek, kiek suteikia Rokas Eltermanas pastatė filmą „Man yra kliniki- žmonėms vilties ir šviesos. Juk negerai, jeigu menas nė depresija, ir aš rūkau žolę“. Kaip vertinate žmones, pastūmėja pasikarti… Jis turi suteikti nors mažą vil- kuriems labai patinka elgtis egocentriškai – štai, žiū- tį. Ir nemanau, kad tai tik krikščionims būdingas rėkite, kaip man blogai! Jeigu būtumėte to žmogaus požiūris. Esu tikras, kad tai bendražmogiška. Labai

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 paprasta: jeigu atėjai gyventi į šitą pasaulį, turi elgtis kelią. Ir dažniausiai tik gyvenimo pabaigoje suvokia garbingai. Bent jau taip, kad kuo mažiau kenktum savo paklydimų kainą. Tą paskutinę teismo dieną, tiek sau, tiek ir kitiems. Dažniausiai tie, kuriems kai guli mirties patale, norom nenorom prisime- viskas atrodo beprasmiška, būna tokie įtaigūs, kad ni, ką gero ir blogo padarei – tada ir degi. Mačiau, užkrečia ir aplinkinius, net jeigu šie dar įžvelgia ko- kaip „degė“ mano mylima močiutė. Žinią apie jos kią nors prasmę. Dėl vienų ar kitų priežasčių prara- mirtį gavau po penkiolikos dienų, kai buvau išėjęs dę tikėjimą gyvenimu arba nespėję to jausmo įgauti, į kelionę. Dar spėjau ją aplankyti Zarasų ligoninėje visi pradeda „f**kintis“, „siuntinėti“ vieni kitus… Tai prieš išvykdamas. Jai buvo prasidėjusi agonija. Ma- atsinešama iš šeimų, iš kiemų, iš mokyklų, kuriose nęs paklausė, ar esu tikintis. „Taip, močiute.“ Ji vos susidaro neigiama terpė. girdimai lyg sau sušnabždėjo: „Koks tu laimingas...“ Labai nuoširdžiai tą pasakė. Mačiau, kad „nelabasis“ Kaip manote, kurio iš dešimties Dievo įsakymų yra ją griebia kaip reikiant. Jai labiau skaudėjo ne fiziš- sunkiausia laikytis? kai, o dvasiškai. Akys buvo visai išdžiūvusios, pirkau Nebuvau apie tai rimtai susimąstęs, bet turbūt jai dirbtines ašaras. Raudonomis akimis sėdėjo kaip „Neturėk kitų dievų…“ Svarbiausia nepasiklysti. siaubo filme, tiesiog degė, nerasdama sau vietos. Jeigu pradedi grybauti, jeigu išklysti iš kelio, gali- Amžiną jai atilsį... ma išprotėti. Todėl žmonės, neturintys tvirto cha- Vėliau keliaudamas mąsčiau: jei niekuo netiki, jei rakterio, tvirtos psichikos, susidomėję egzotiškomis esi prakeikęs, pasmerkęs visą žmoniją, tada vargas religinėmis praktikomis, sektantiškomis ideologi- tau, žmogau, ir kai gyveni, ir kai miršti. Jeigu leidi jomis, dažnai paklysta. Šis įsakymas duotas tam, sau į viską nusispjauti, išpažįsti blogį, tai gadini ir kad nepradėtume klaidžioti. Visi įsakymai yra tar- sau, ir kitiems gyvenimą, sėji mirtį. Gal net nesą- si griežtų prevencinių taisyklių programa, surašyta moningai, tiesiog iš įpročio. Gal net nesuvokdamas, vienu tikslu – padėti žmogui nepasiklysti ir gerai kad tai, ką kasdien darai, mato kiti, kiekvieną aki- jaustis. Tačiau būtina vadovautis visa nedaloma vi- mirką tu esi šioks toks pavyzdys kam nors gatvėje, suma – visomis taisyklėmis, ne tik tomis, kurių len- poliklinikoje, bet kur. Pavyzdys net ir tiems, kurie gva laikytis, bet ir tomis, kurių laikytis sunku arba tavęs nepažįsta. Noras būti išskirtiniam, kietesniam nesinori. Tarkim, „nevok“ ir „nežudyk“ daugumai už kitus trukdo rasti tikrąjį savo kelią. Vedami pui- yra visiškai neginčijamos tiesos. Bet štai įsakymą kybės, žmonės patys išmuša sau pagrindą iš po kojų. „negeisk svetimo vyro ir moters“ daugelis ignoruo- Puikybė yra viso blogio pradžia – tą suvokiau kelio- ja, laikydamiesi požiūrio, „jei labai norisi, vadinasi, nėje. Tai yra Pandoros skrynia, visų žmonijos bėdų galima“ arba teigdami, esą reikia klausytis širdies. pradinė priežastis. Konkuravimas yra lyg ir geras, lyg O juk minėtas Dievo įsakymas prasmingas ne todėl, ir sveikintinas dalykas, atrodo, jis užtikrina progre- kad tai Dievo žodžiai, o todėl, kad ištikimybė svar- są. Bet jame tūno viena mažytė paklaida – kai puiky- bi pačiam šio principo besilaikančiam žmogui, psi- bė ir noras būti stipresniam, gražesniam, protinges- chinei jo sveikatai. Meilė nėra chemija, emocijos ar niam virsta noru menkinti, niekinti, išnaudoti kitus. hormonai, meilė – tai apsisprendimas. Kai visai nelieka tikėjimo, kad ne pinigai svarbiau- Ne visiems pasiklydusiems pavyksta išlaviruoti sia, prasideda nuopuolis. Visiems dabar svarbiausia tarp interneto, numerologijos, horoskopų, budizmo, yra pinigai. Kaip susimokėt, susimokėt, susimokėt. Mirusiųjų knygos, Korano, Toros ir t. t. Manau, dau- Iš tikrųjų svarbiausia yra dvasios harmonija, o ne ta geliui laikytis vieno kelio yra sunkiausia todėl, kad pragaištinga migla. ilgainiui jis pasidaro nepakeliamai rutiniškas ir nuo- bodus. Tada žmogus, neatlaikęs tos rutinos, pameta Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 53 Monika Meilutytė

Kiek žingsnių nuo Varėnos iki Avinjono?

arėna – nedidelis miestelis. Kai išlipi iš traukinio, valis pradedamas rugsėjo 30 d., minint Tamulevičiūtės Vnereikia nė dviejų kilometrų nužingsniuoti pa- gimtadienį. Tądien įteikiama ir premija, šiemet atiteku- grindine Vytauto gatve, kad pasiektum kitą jo kraštą. si Kauno dramos teatre pastatyto spektaklio „Liūdnas Čia rengiamas teatro festivalis? Skamba utopiškai. Ta- Dievas“ kūrėjams (režisierė, scenarijaus autorė ir aktorė čiau jau keletą metų varėniškius džiugina profesionalių Inesa Paliulytė). teatrų spektakliai, vertinimo komisija apdovanoja ge- Festivalis vyko visą spalio mėnesį, buvo parodyta riausius iš pamatytų… Vis dėlto koks tas Varėnos festi- aštuoniolika spektaklių. Jeigu teatro žiūrovai galėtų valis, kokiu keliu jis eina? tuo pat metu stebuklingai lankytis skirtingose vieto- Niekas nesiginčys, kad ne vien sostinė ir didieji se, tiek ir netgi daugiau scenos kūrinių Avinjone jie miestai turi teisę rengti teatro festivalius (tą liudija įvai- galėtų išvysti per... vieną vakarą. Prancūzų rengiamas rių šalių patirtis). Juk net visai nedideli miesteliai gali festivalis irgi trunka beveik visą mėnesį, spektakliai virsti tarptautiniu mastu pripažįstamais teatrinės kul- dažniausiai rodomi įvairiose senamiesčio vietose. Ši tūros centrais. Iš tokių bene ryškiausiai žiba prancūzų Avinjono dalis, apsupta aukštos mūrinės sienos, savo Avinjonas. Ši keista, atrodytų, neįmanoma paralelė ne plotu prilygsta visos Varėnos dydžiui. Tačiau toks kartą dingtelėjo į galvą, kai lankiausi Dalios Tamulevi- stulbinamai intensyvus teatrinis gyvenimas, pasirodo, čiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje. įmanomas ir nedidelėje teritorijoje, festivalio tikslams panaudojamas kiekvienas kampelis. Jeigu kuriame Varėna versus Avinjonas nors iš jų nerodomi spektakliai, jis virsta viešbučiu, restoranu, baru, suvenyrų parduotuvėle ir pan. Aukš- Teatro festivalis Varėnoje šiemet vyko dar tik (nors tesnius ir tankiau sustatytus mūrinius namus Avinjo- gal labiau tiktų sakyti jau) trečią kartą. Jo atsiradimo ne juosia daugybė trumpų siaurų gatvelių, o Varėnoje istorija nesudėtinga: aktorius Remigijus Vilkaitis, bū- netrūksta žalios (arba žiemiškai baltos) erdvės beveik damas kultūros ministras, įsteigė Dalios Tamulevičiū- aplink kiekvieną medinį namuką ar sovietinės statybos tės premiją už spektaklius pagal lietuvių dramaturgiją, daugiaaukštį. Todėl, jei prancūzų festivalis netikėtai o varėniškius paskatino rengti festivalį (taigi tapo jo persikeltų į šį Lietuvos miestelį, pagrindine programa „krikštatėviu“). Juk iškili Lietuvos teatro režisierė ir pe- turbūt taptų ne uždarose erdvėse rodomi spektakliai, dagogė gimė netoliese – Senojoje Varėnoje. Todėl festi- o gatvės ir lauko teatro artistų pasirodymai. Erdvės

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 požiūriu Varėna gerokai laisvesnė, ne tokia suspausta ypatingas įvykis. Čia būriuojasi iškilmingai nusiteikę kaip Avinjonas. varėniškiai – moterys pasipuošusios jei ne vakarinė- Vis dėlto Dalios Tamulevičiūtės festivalis lyg di- mis suknelėmis, tai proginiais kostiumėliais, vyrai vilki džiulis kultūros debesis susikondensavęs vieno- švarkus. Fojė primena dūzgiantį avilį: visi sveikinasi, je vietoje – Varėnos kultūros centre. Ši tvirtovė su teiraujasi, kaip kam sekasi, dalijasi įspūdžiais apie jau tamsaus stiklo ir raudono betono sienomis, pasiro- matytus spektaklius… Susidaro įspūdis, kad tai šilta ir do, yra multikultūrinė erdvė. Čia apsilanko ne vien nuoširdi bendruomenė. teatro trupės, bet ir vyksta seminarai, įvairūs susi- Nuoširdi? Kai kurie sociologai tvirtina, kad būda- tikimai, glaudžiasi moterų, vaikų ir mišrūs chorai, mi su kitais, ypač mums šiek tiek pažįstamais, žmo- šokių kolektyvai, kapelos, o netoliese esančiame nėmis, prisidengiame kaukėmis, imame apsimetinė- kitame pastate rodomi kino filmai, rengiamos par- ti. Šiuo atžvilgiu daugiau laisvės suteikia Avinjono odos. Jeigu varėniškiai į vieną šventę sujungtų visus festivalis. Tame tarptautiniame skruzdėlyne norė- savo miestelio skirtingo pobūdžio renginius, jie ga- dami susitikti pažįstamų, dėl laiko ir vietos turėtu- lėtų, kaip ir Avinjono festivalio organizatoriai, pasi- me susitarti iš anksto. Priešingai negu Varėnoje, į girti multikultūrine programa. Juo labiau kad dau- Avinjono festivalio spektaklius susirenkanti publika gialypumas Varėnai įprastas dalykas – pavyzdžiui, dūzgia paskirais mažyčiais spiečiais. Minią čia suda- knygyne galima ne vien įsigyti knygų, kanceliarinių ro džinsais ar šortais, džemperiais ar marškinėliais prekių, suvenyrų ir žaislų, jis atlieka dar ir dailės ga- vilkintys poilsiautojai. Įspūdingais kostiumais išsi- lerijos funkcijas. Skirtumas tik tas, kad derinti įvai- skiria nebent patys artistai, pavyzdžiui, mimai, su- rias funkcijas čia skatina ne postmodernios idėjos, stingę gatvėse kaip gyvos skulptūros – žalias medis bet paprasčiausias taupumas. ar baltas Čaplinas, muzikantai, kviečiantys į muzi- kinius spektaklius, iš repeticijos trumpam ištrūkusi Jaukus versus laisvas aktorė su prašmatnia XIX a. suknele ir t. t. Avinjone traukti visų žvilgsnius yra menininkų užduotis, žiū- Taigi Varėnos gyventojai ir patys puoselėja savo kraš- rovai nuo šios prievolės išlaisvinami. to kultūrą, ir priima svečius iš visos Lietuvos. O kokią Kūrėjus čia supa visuotinis dėmesys. Juk šiame fes- reikšmę jiems turi Dalios Tamulevičiūtės profesionalių tivalyje įvyksta daugelio garsiausių pasaulio režisierių teatrų festivalis? Ar sukelia jis kokį nors šurmulį Varė- premjeros. kasmet beveik pusė tūkstančio žurnalistų noje ir už jos ribų? parašo apie jį daugiau kaip 2 tūkstančius straipsnių.1 Apie Avinjono festivalį byloja dieną naktį senamies- Taigi į 400 vietų Varėnos kultūros centro salę netilp- čio gatvėmis plūstančios žmonių minios ir nenusakoma tų net žiniasklaidos atstovai, suplaukiantys į Avinjoną. daugybė spektaklius reklamuojančių, bet kur ir bet kaip Europos mastu šie du profesionalių teatrų festivaliai ly- prilipdytų plakatų, o Varėnos teatro šventę primena vos gintini nebent kaip musė su drambliu. keli ženklai – viešojoje bibliotekoje, kuri įsikūrusi mo- Tačiau keletą „avinjoniškų“ savybių Varėnos festiva- derniame pastate, ir dar keliose vietose kabo festivalio lis vis dėlto jau turi. Pavyzdžiui, tokią: „Apsilankyti ir programa, pėsčiųjų alėjos gale, ant skelbimų lentos, vėliau tarp šeimos narių ar šiaip pažįstamų aptarti fes- mirga rodomų spektaklių plakatai (beje, akivaizdžia tivalio spektaklius Varėnos gyventojams jau tapo pres- persvara nurungę Seimo rinkimų kampanijos veidus). tižo reikalu“,2 – teigia savivaldybės Švietimo, kultūros ir Dar reikėtų pridurti kelias žinutes, šmėstelėjusias inter- sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė. neto svetainėse, – štai ir visa festivalio reklama. Panašiai festivalio vertinimo komisijos pirmininkas Tačiau, vos atsidūrusi prie Varėnos kultūros centro, režisierius Algimantas Pociūnas džiaugėsi girdėdamas įsitikinau, kad festivalis lankomas ir vertinamas kaip močiutę sakant: „Aš jau sapcynis matiau.“3

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 55 Dalia Tamulevičiūtė versus Jeanas Vilaras

Varėnos teatro šventės įvairovė, beje, sa- vaip ribota. Organizatoriai kviečia tik tuos spektaklius, kurie „atitinka Dalios Tamu- levičiūtės teatro dvasią ir lygį“. 6 Iš pirmo žvilgsnio tokia idėja atrodo graži, o noras garsinti lietuvių režisierės vardą – kilnus ir sveikintinas. Tiesa, įsigilinus į Tamulevi- čiūtės biografiją, atrodo keistoka, kad toks festivalis vyksta Varėnoje, o ne Valstybinia- me jaunimo teatre Vilniuje. Juk sostinėje garsioji dzūkė ilgus metus ėjo vyriausiosios režisierės pareigas, statė puikius spektaklius jaunimui, teatro repertuaras buvo išskirti- nai įdomus ir aktualus. Apmaudu, bet šian- dien Jaunimo teatre Tamulevičiūtės teatro dvasios ir lygio nė su žiburiu nerasime, nors teatrui vadovauja vienas mylimiausių re- žisierės mokinių, aktorius, ne viename jos spektaklyje sukūręs pagrindinį vaidmenį, Algirdas Latėnas. Matyt, todėl festivaliui Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalio prizininkai buvo pasirinkta Varėna. Kiek ji susijusi su Nelė Savičenko, Rolandas Kazlas, Darius Meškauskas garsiąja režisiere? Tamulevičiūtės santykis su gimtine, pa- „Šis teatro festivalis Varėnos kultūriniame repertu- našu, buvo prieštaringas. Viena vertus, čia ji praleido are man svarbiausias, – pabrėžė viena iš kalbintų žiū- vaikystę ir paauglystę, mokėsi, lankė dramos būrelį. rovių. – Puiku, kad yra galimybė pamatyti tiek daug Pasak režisierės, aplinka, kurioje ji užaugo, lėmė jos naujų ir tokių įvairių spektaklių. Ne visi įdomūs, bet vis aistrą teatrui. Močiutės pasakojimai, dzūkiškos dainos, tiek kiekvienas ką nors palieka. Ir tai smagu, nes jauti, vestuvių ir laidotuvių apeigos, uogavimo ir grybavimo kad ir pats po truputėlį augi.“4 ritualai buvo tarsi spektakliai.7 Tamulevičiūtės laikais O juk Varėnai, regis, negresia kultūros badas, antai varėniškiai įvairius renginius, net mažiausias pramogas festivalio uždarymo dieną mieste jau buvo iškabinti labai vertindavo: „Žinau, kokia didelė šventė visiems naujų, tiesa, kitokio pobūdžio renginių plakatai – Irū- Varėnos ir aplinkinių kaimų gyventojams būdavo kad ir nos ir Mariaus Jampolskio „auksinis“ duetas, humoro moksleivių jėgomis pastatytas spektaklis, sporto šventė grupės „Ambrozija“ koncertas ir kt. ar naujametinis karnavalas!“8 – pasakojo režisierė. „Norėjome varėniškiams padovanoti kuo daugiau Tačiau kita gyvenimo Senojoje Varėnoje pusė tam- dvasinių patirčių“,5 – bene svarbiausią teatro festivalio si – Tamulevičiūtė buvo vos ketverių, kai neteko tėvo, tikslą įvardijo Regina Svirskienė. Šis festivalis tų patir- kuris nušautas neaiškiomis aplinkybėmis. Dalia augo čių tikrai dosnus. O kadangi publikos apetitas auga be- tik su mama, vertėsi sunkiai. Negana to, Tamulevičiūtės valgant, reikia manyti, kad ir skonio receptoriai lavės, tėvo brolis, anuomet buvęs milicijos viršininkas, perse- degustuojant įvairius teatro valgius. kiojo jas, nes Dalios motina „nekėlė pasitikėjimo“ – jos

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 giminė buvo ištremta.9 Turbūt ir šie liūdni pri- siminimai silpnino re- žisierės ryšį su tėviške. Mirus motinai, ji retai kada čia užsukdavo. To- dėl Varėnos teatro festi- valis savaip kompensuo- ja tai, kad savo kūrybą, energiją ir laiką režisierė atidavė ne gimtinei, bet sostinei. Avinjono festivalio atsiradimo istorija kito- kia. Prancūzų aktorius ir režisierius Jeanas Vilaras nuo 1947 m. Avinjone Varėnos kultūros centras (nors buvo kilęs iš kito nedidelio miesto) pats statė spektaklius, todėl festivalis įvairius požiūrius, džiaugdavosi kitaip negu ji mąs- septyniolika metų ne tik buvo persmelktas vieno kūrė- tančių kolegų sėkme. Todėl, manau, būtų prasmin- jo dvasios, bet ir rodė jo darbus.10 Tai iš tikrųjų buvo giau, jeigu ateityje Varėnos teatro festivalis plėstų Jeano Vilaro festivalis, nors oficialiame pavadinime spektaklių įvairovės ribas, nesistengdamas pastaty- režisieriaus pavardė neįrašyta. O kiek „Tamulevičiūtės mų apgaubti „Tamulevičiūtės teatro dvasios“ fanto- teatro dvasios“ turi Varėnoje organizuojama šventė? mu. Juk scenos kūriniai – tai ne Kęstučio Krasausko Atidarymo vakarą Kultūros centre buvo parodytas vie- skulptūros Varėnos krašto legendų ir padavimų par- nas paskutiniųjų režisierės kūrinių – Klaipėdos dramos ke. Gyvas spektaklio organizmas kinta be paliovos, teatro spektaklis „Viskas apie moteris“. Jame atpažįstami todėl gal reikėtų praeitį priskirti prie padavimų ir svarbiausi Tamulevičiūtės režisūros bruožai, kuriuos labiau pasitikėti šia diena, kurią, beje, labiau vertino mini teatro istorijos knygos: spektaklis paremtas aktorių ir pati Tamulevičiūtė.12 vaidyba, jų išradingumu, improvizacijomis, žaismingu- mu ir organika, vaidinimas lyriškas, emociškai jautrus, Grybai versus teatras teigiantis gražesnį ir geresnį santykį su tikrove. Dėmesys moters ir jauno žmogaus vidiniam pasauliui irgi būdin- Šiemet teatro fiesta Varėnoje parodė ir įspėjamą- gas šiai režisierei.11 Visa tai sudėję kartu, gautume „Ta- jį pavyzdį, kas gali atsitikti vardiniams festivaliams. mulevičiūtės teatro dvasią“. Tačiau sunku ją pajusti tuose Panevėžio dramos teatras, vis dar „dėvintis“ Juozo spektakliuose, kurie „pavagia“ tik vieną ar kitą tokios Miltinio vardą, jau seniai prarado garsiojo lietuvių režisūros ypatybę. Juo labiau kad koks nors scenos kūri- režisieriaus „teatro dvasią ir lygį“. Ne išimtis ir ak- nys gali būti puikus net ir neatitikdamas Tamulevičiūtės toriaus Dainiaus Kazlausko režisuoti „Laisvi dru- teatro principų, paremtas visai kitokia pasaulėjauta. geliai“. Vilniuje šis spektaklis buvo įvertintas labai Jeanui Vilarui po septyniolikos metų kilo mintis, neigiamai,13o Varėnoje pelnė pagrindinį festivalio kad Avinjone reikėtų rodyti ir kitų įdomių režisierių prizą. Tiesa, tokį sprendimą lėmė žiūrovų balsai, o kūrinius. Dalia Tamulevičiūtė irgi mokėjo priimti ne vertinimo komisija.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 57 Kazlausko režisuotas vaidinimas publiką pakerėjo grei- aktorius Rolandas Kazlas juokavo: nors ryte patyrei čiausiai todėl, kad pagrindinį vaidmenį atlieka pop mu- nedidelę nesėkmę, pavyzdžiui, vinis pradūrė automo- zikos numylėtinis Mantas Jankavičius. Tačiau gali būti ir bilio padangą, bet vakare gali tikėtis ko nors malo- kita priežastis, kodėl varėniškiams priimtinesni „Laisvi naus, pavyzdžiui, puikaus teatro festivalio prizo… drugeliai“, o ne, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“. „Viena moteris po Koršunovo spektaklio sėdėjo *** ir verkė. Ji sakė pamačiusi visą savo brolio gyveni- Nuo Varėnos iki Avinjono – labai toli (miestus mą, visą jo pragarą. Taigi labai jautriai sutapatino skiria beveik du su puse tūkstančio kilometrų). Nors spektaklį su tikrove. Manau, režisieriui ir aktoriams tiesioginių skrydžių nėra, tačiau keliomis transporto geriausias įvertinimas, kai jie sugeba sučiupti ir priemonėmis ten nukakti įmanoma mažiau nei per šiek tiek papurtyti žmogų“, – sakė antrasis festiva- parą. Teatro festivalis subręsti tokiu greičiu, supranta- lio „krikštatėvis“, ilgametis Varėnos rajono meras ma, negali. Avinjonui prireikė ne vieno dešimtmečio, (dabar pavaduotojas) Vidas Mikalauskas. Iš tikrųjų, kad šis miestelis taptų tuo, kuo dabar yra, – kiekvieną pasibaigus spektakliui „Dugne“, vieną kitą Maksimo liepos mėnesį jis virsta europiniu teatralų (jais vadinu Gorkio pjesės personažų antrininką išvydau šlitinė- tiek kūrėjus, tiek žiūrovus) traukos centru. Pasirodo, jant tamsiomis Varėnos gatvėmis (beje, šalia alaus nieko nėra neįmanomo, bet viskas reikalauja daug baro įsikūrusi partijos „Tvarka ir teisingumas“ būs- darbo, didelio pasiaukojimo, užsispyrimo ir ryžto. Šių tinė). Ne keista, kad žiūrovams priimtinesni „gražūs savybių Varėnos teatro festivalio organizatoriai kol žmonės gražiuose peizažuose“, o ne niūrios „padu- kas tikrai nestokoja. gnių“ kasdienybės nuotrauka. Viltį, grožio ir gėrio siekį, norą stiebtis, augti, tobu- lėti skiepijo ir Tamulevičiūtės spektakliai, ir pedagogi- 1 Facts and Figures. Festival d‘Avignon, http://www.festival-avignon.com/en/ nė jos veikla. Manau, šios režisierės puoselėtų vertybių FestivalNumber užuomazgos slypi nuostabiai gražiame Varėnos krašte, 2 Iš pokalbio su Regina Svirskiene, Algimantu Pociūnu ir Vidu Mikalausku. nes ir teatro publika čia, atrodo, turi didelį potencia- Asmeninis įrašas. 2012-10-24. lą, nestokoja entuziazmo judėti į priekį. Varėniškiams, 3 Ten pat. mėgstantiems teatrą, supratimas apie spektaklio „lygį“ 4 Iš pokalbio su Varėnos teatro festivalio žiūrovais. Asmeninis įrašas. jau darosi aiškesnis – ne visada ten, kur yra dvasia, 2012-10-23. būna ir kokybė (arba atvirkščiai). Šiuo atžvilgiu festiva- 5 Iš pokalbio su Regina Svirskiene, Algimantu Pociūnu ir Vidu Mikalausku. lio programa iš tikrųjų įvairi. 6 Ten pat. Beveik visa ta įvairovė ir buvo apdovanota. Ne vel- 7 Kas mane paskatino dirbti teatre? Nemunas, 1978, nr. 6. In: Patirčių tui Varėna skelbiasi esanti grybų sostinė – prizai už- realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija. Sud. Ramunė darymo ceremonijos džiunglėse dygo kaip grybai po Marcinkevičiūtė. Vilnius: Kultūros barai, 2011, p, 204. lietaus. Keistoka buvo girdėti fanfarų skambėjimą, ma- 8 Ten pat. tyti lėtai ir iškilmingai įnešamus prizus, stebėti chao- 9 Pasakojimai. Aldona Kumpaitė, In: Patirčių realizmas…, p, 16. tišką įvairiaspalvių šviesų mirgėjimą... Neskani perdėta 10 Festival Milestones: 1947-1963. Festival d‘Avignon. http://www.festival-avi- pompastika Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų gnon.com/en/History/6 festivalyje? O juk menininkė, kuriai pagerbti jis organi- 11 Rasa Vasinauskaitė, Valstybinis jaunimo teatras, Lietuvių teatro istorija: zuojamas, ypač vertino paprastumą, nuoširdumą. Trečioji knyga 1970-1980, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Per uždarymo vakarą kalbėta daug. Ne vienas gar- 2006, p. 110, 115, 120. siosios režisierės mokinys pabrėžė Dalios Tamulevi- 12 Kas mane paskatino dirbti teatre? In: Patirčių realizmas…, p. 204. čiūtės dažnai kartotus žodžius: nebijokite klysti. O 13 Andrius Jevsejevas, Į teatrą grįžta žąsys. lrytas.lt.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Aistė Meidutė

Audra

Atrodo, audra prasidės. Skyla pliauska balta pilnaties. Dažo naktį raudona spalva Laukinių paukščių būriai. Dar nelyja, Be tono Bet jau sriūbauja dangus. O jeigu audra prasidės? išmokau skaityti kultūrinius ženklus. Mylėkitės poros! numuštą balandį, įsigėrusį TARP betono Giedokite lovose meilę, plokščių. Tiesa, gabalais, bet vis viena Kol neprasidėjo audra. poetiškai nusiteikusį. Ūžesį paskutiniame Kaip mišiose duoną, bendrabučio kambaryje – tikriausiai mylisi Kūną viens kito patiekit simfonijos ar studentai, nesuprasi, vis taip Ant altoriaus kuklaus. pat ritmingai, triukšmingai, su patosu Niekada nebuvo oro dar tokio tokiu, kad Bethovenas šimtąkart kursta ir vėl Violetinio nuo tykaus pragirdi. Baimės artėjimo. Užšaukit duris, išmokau skaityti – pamiršau raides, Užsklęskite langines, o gal raidės mane pamiršo. Nelygu, Melskitės – kas vienas kitam, kuris labiau linkęs išduoti. Kultūriniai ženklai Kas rožančiui, nuo to laiko pasirodo visur – TARPuakiuose, Nutekėjusiam siena. TARPupirščiuose, TARPvietėse, kurių Artėja audra. malonus egzistavimas panaikina tarpus Pritūpusi šliaužia su vėju TARP mūsų. Pasirodo be ženklo, be tvarkos Ir dangūs nurausta be tono. Atstumuose. Jaučiu tik dar didesnę Nuo anties ore pašautos. pilnatvę.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 59 *** tête-à-tête

Perluokis. apanglėjo šviesa Moterį puošia perlai, subrendo vyzdžiuos naktis Ruonio taukais nušveisti, šimtą kartų pasikeitė Budos veidai Pabučiuoti kol prisiminė jis pašaukimą Prieš dedant geldelėn. iki tol tik stiklinės Jei moterį, tête-à-tête su žmogum Tai tik kaip avį ir langų stikluose įsisiurbę lašai Vilnom, taip damą perlų vienanaktis žaidimas Gurguolėm. Vai ritas speneliais ausų. lenktyniauju su spiritu kas bus grynesnis Pažįstu daug žaidžiu domino Mėlynakraujų. Jos niekada neišgert Kasdien perlais dabinasi šimtagalvės vienatvės Skruostus. ir geismo niekada nepabust Nemiegančiųjų naktis su bet žibintai ištįso į venas – kuo Ozyrio priešmirtinė kaukė, pro plienines blakstienas – naktis; Dekarūnacija už jų niekas nelaukia --- tik nemiga sapną nutraukia Nukarūnuoja stabus. it juodas sintetinis lankas Dekarūnuoja. Destrukciškai ir de-teisingai įsitempia – lenkis, Miesto aikštėj, kur pritrempta visokių šlykštynių. pataikė – turėkis. Prikala lentą ir dekalogą didvyriai. tarp pirštų plėvių Deadvyriai. Melstis temoką dantiraščiu. įstrigusio sapno joks evoliucinis Darwinas Miesto aikštėj. Didmiesčio (mėgsta jį girti). nebeišpainios --- Kekšės ir pūvančių rankos. besapnė naktis. Jiems reikia nedaug – tik eilės prie meilės Meilės, degtinės ir vietos numirti, eilės be meilės, Bartis, mylėtis, jei dar ne per senas. kas iš eilių – pamiršę skaityti pajacai --- Dekarūnuoja stabus – jų niekam nereikia. gailu. De-reikia. X aikštėje nuolaužos smilksta nuo seno. guliu, Degeneratas dalykišku degradu virtęs tik nebekvėpuoju taip drąsiai. Daiktiškam savo namely gyvena.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Trilogija

Žydėjo žirniai... Mirė draugas. Pasaulis maudės šviesoje. ––J. Strielkūnas

***

Virkščios kibo prie pirštų, Žiedai – butaforinės šviesos naktyj – Netikri kaip mirtis, kaip gimimas, Baltas švytintis sapnas, kurį Dievo lūpos įvijo į virkščias, Kaip į įsčias įspaudžia naktis Naują plakančią širdį.

***

Laukas, paukštis, skarelė Lauko gale ant lazdos pamauti. Taip atsisveikina su ginklais Senatvės nuteisti.

***

Žirnius sugrubusiom rankom Rankioja moterys trys Skrybėlaitėm vienodom, Ūgio panašaus, Rūbu tuo pačiu – Trys lygios moterys Perrenka žirnius, Tik viena – dubenin, Kita – vandenin, Trečia nuolat į aslą Įmina.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 61 Pažinti naujaip

Edita Degutienė

Idealistas, kuriam iš tikrųjų rūpi visuomenė

Antano Mockaus fenomenas

ai gyvenau Lenkijoje, ne kartą stebėjausi, kodėl aktai sukelia emocijas, kurių poveikio jėga panaši į te- Kdažną su Lietuva susijusį garsų veikėją, iškilesnę roro aktų poveikį, tačiau turi esminį skirtumą – pirmųjų asmenybę, nepaisydami net akivaizdžiai lietuviškos pa- pasekmės yra teigiamos“, – garsųjį lietuvį cituoja lenkų vardės, lenkai priskiria savo tautai. Iš Lietuvos didikų publicistas, primindamas vieną pirmųjų Mockaus su- Giedraičių kilusį Jerzy Giedroycą, nors ir pripažindami, manytų hepeningų, kurio poveikis, beje, pranoko lūkes- kad jis žemaitis, be išlygų vadina „didžiu lenku“ (wielki čius. Bogotos gyventojai, be paliovos girdėdavę tik apie Polak). Dar daugiau: Lenkijos žiniasklaida nuolat prie- žiaurias žmogžudystes, tragiškas avarijas savo mieste, kaištauja Lietuvai, esą ši savinasi Adomą Mickevičių, vieną rytą apstulbo, gatvėse išvydę daugybę tarsi mimai Czesławą Miłoszą, Emiliją Pliaterytę, Igną Domeiką išsidažiusių žmonių. Mero suburti entuziastai išdygdavo ir kitus. Dėl to vieniems su kitais be paliovos ginčytis, įvairiose vietose priešais kamščiuose įstrigusias mašinas, atrodytų, ne tik keista, bet ir juokinga, ačiū Dievui, pa- rodydami vairuotojams tai baltas, tai raudonas korteles. mažu tokie priekaištai rimsta. Pagal iš futbolo perimtas, šiek tiek modifikuotas taisy- Antano Mockaus, garsaus Kolumbijos politiko, mūsų kles raudonos kortelės reiškė baudą, o baltos – pagyrimą kaimynai nesisavina. Gal todėl, kad jo pavardę sunkoka už mandagų, drausmingą vairavimą. Kitos mimų grupe- sulenkinti, o gal kad jis ir pats to neleistų, nes visada pa- lės vaizdavo, kaip elgiasi pėstieji: eina, degant raudonai brėžia esąs lietuvis. Bet ir neignoruoja šio daugelyje šviesai, arba išbėga į perėją paskutiniu momentu prieš kraštų žinomo mūsų tautiečio – Lenkijos savaitraš- ką tik pajudėjusį transportą. Ten, kur būta avarijų, pa- tis Polityka neseniai paskyrė jam net keletą puslapių sibaigusių žūtimi, mimai piešė žvaigždes, kad žmonės ir tikrai papasakojo apie jį išsamiau, negu įstengė- įsisąmonintų, kiek baisių tragedijų yra įvykę kelyje. Kai me mes patys, neproporcingai daug dėmesio sutelkę kur tekdavo nupiešti ištisus žvaigždynus. į vieną kuriozišką Bogotos universiteto rektoriaus Tokiais vaidinimais meras stengėsi įkalti į galvą bo- poelgį… Lenkų publicistas Arturas Domosławski’s, gotiečiams, kaip kvailai jie elgiasi, rizikuodami savo ir dirbantis Kolumbijos sostinėje, detaliai, labai šiltai, kitų žmonių gyvybėmis. Net pasibaigus šiam hepenin- su neslepiama simpatija papasakojo apie Mockaus gui, vairuotojai vairuotojams, pėstieji važiuotiems arba gyvenimą, nuveiktus darbus. atvirkščiai dar ilgai rodė raudonas korteles. Toks pilie- Matematikos profesorius, filosofas, Nacionalinio uni- tinio sąmoningumo žaidimas tapo populiarus ir kituo- versiteto rektorius Antanas Mockus, tapęs Bogotos meru, se šalies miestuose. pirmasis pasaulyje ėmė propaguoti ir įgyvendino idėją Kai meras atleido iš darbo 3 tūkstančius sostinės auklėti žmones, pasitelkiant… hepeningą. „Meniniai kelių policininkų, daugiausia tuos, kurie buvo ko-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 rumpuoti, o neatleistiems ir naujai priimtiems liepė iš šovė geriausią jo draugą 42 metų Vitą Slotkų. Ir visai mimų perimti eksperimentinius darbo metodus, spauda ne dėl politikos: Slotkus vertėsi galvijų auginimu, o sutartinai ėmė klykti, esą miesto galva išprotėjo. Tačiau guerrilleros užsimanė pavogti keletą jo karvių ir nu- realybė netrukus parodė, kad jis buvo teisus – žuvusiųjų žudė ūkininką. Mockus atsakė į tai naujais hepenin- avarijose skaičius sumažėjo perpus. gais prieš smurtą. Kone visą pasaulį apskriejo dokumentiniai TV kadrai, Partizanams pradėjus siųsti jam grasinimus, surengė kaip meras – superpilietis Mockus, apsivilkęs supermeno simbolines laidotuves, per kurias į karstą sudėjo savo kostiumu, – bėgioja po miestą, pats tvarkydamas, švarin- apsaugininkų ginklus, o pats pasirodė viešumoje su ne- damas apleistas gatves. Šitaip jis stengėsi įtikinti, kad kie- peršaunama liemene, iškirpęs širdies formos skylę ant kvienas aktyvus pilietis gali keisti tikrovę į gerąją pusę. krūtinės. Šitaip vaizdingai meras reikalavo, kad parti- Bogota labai kenčia nuo vandens trūkumo, todėl zanų vadas Manuelis Marulandas viešai paprašytų bo- meras nusprendė asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad gotiečių atleidimo. galima ir privalu taupyti šį gamtos turtą. Televizija nu- Šis hepeningas – dalis didžiulės kampanijos prieš filmavo, kaip jis maudosi rytais: muilindamasis ir kem- smurtą, kuri tęsėsi beveik per visą pirmąją mero Mockaus pine trindamas kūną, užsukdavo čiaupą, o atsukdavo kadenciją ir buvo labai reikšminga kolumbiečių ateičiai. tik muilui nuplauti. Ir šio pavaizdaus raginimo rezul- Kelis dešimtmečius Kolumbiją draskė pilietinis karas, nar- tatai buvo iškalbingi – vandens suvartojimas sostinėje kotikų kartelių grumtynės ir kasdieninis žiaurus nusikals- sumažėjo daugiau kaip trečdaliu. tamumas. Žmonės žudydavo vieni kitus dėl menkiausios Politikos, paremtos hepeningu, pradininkais Kolum- priežasties – kad pavogtų automobilį, elektronikos prietai- bijoje laikomi partizanai, kilę iš viduriniosios klasės ir są ar porą tūkstančių pesų (tai vos keli doleriai). O ginklų inteligentijos sluoksnių. Jų maištas prasidėjo praeito galėjai nusipirkti visur, – prisimena Domosławski’s. amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai „Kolumbijos Charizmatiškasis meras ryžosi kreiptis į gyven- valdžia pavogė rinkimus“. Jaunieji guerrilleros įsibrovė tojus, kad namuose laikomus ginklus šie atneštų į Simono Bolìvaro, XIX a. vadovavusio keleto Lotynų į savivaldybę, už tai jiems buvo žadamos dovanos. Amerikos šalių išsivadavimui iš Ispanijos karalių val- Pakluso ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, ėmę tempti džios, namą muziejų ir pavogė jo kardą, šaukdami: į meriją žaislinius šautuvėlius, o mainais už juos gau- „Bolìvarai, tavo kardas grįžta į kovą!“ davo „taikius žaislus“. Būtent tuo metu jaunas, vos dvidešimt metų per- Dar vienas tos išradingos kampanijos elementas – kopęs Mockus grįžo iš Prancūzijos, gavęs matematiko masiniai hepeningai, kai žmonės asmeninių savo prie- diplomą. Partizanų hepeningas jam padarė milžinišką šų veidus piešdavo ant balionų, kuriuos paskui subady- įspūdį. Tad po 20 metų tapęs Bogotos, turinčios 8 mln. davo. Pats meras nupiešė savo buvusį mokytoją, nes šis gyventojų, meru, Kolumbijos lietuvis miesto gyveni- kadaise bandė išnaudoti jį seksualiai. mą bandė pertvarkyti, pasitelkdamas teatralizuotus, su Analizuodamas kriminogeninę padėtį, Mockus pri- menu susijusius metodus. Tokie veiksmai paveikia kur ėjo prie išvados, kad smurto šaknys glūdi šeimoje, to- kas labiau negu žodžiai, – iki šiol mėgsta sakyti Mockus. dėl nusprendė įrengti pagalbos telefoną. Remdamasis Jo mama Nicole Sivickas yra skulptorė, taigi Antanas statistikos duomenimis, kad daugiausia žmogžudysčių nuo mažumės turėjo sąlytį su menu, nenuostabu, kad įvykdoma tarp pirmos ir ketvirtos valandos nakties, būtent menas tapo neatsiejama politinių jo akcijų dali- meras davė nurodymą pirmą valandą uždaryti visus mi, – tvirtina Polityka. barus, restoranus ir pats tikrino, kaip laikomasi naujo- Domosławski’s pasakoja ir apie tai, kaip 1995 m. jo potvarkio. Ši akcija irgi sukėlė didžiulį žiniasklaidos vasario 16-ąją meras Mockus verkė prieš Kolumbijos pasipiktinimą – esą tai nieko neduos, žmonės ir toliau TV kameras. Mat tądien sužinojo, kad partizanai nu- šaudys vieni kitus, gal tik darys tai kiek anksčiau. Ta-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 63 sėdo beveik pusė milijono Bogotos gyven- tojų, o automobilių eismo intensyvumas sumažėjo penktadaliu. Be to, meras pasie- kė, kad sostinėje būtų atidaryta net kelio- lika viešųjų bibliotekų, įvairiuose miesto rajonuose įrengta šimtai rekreacinių parkų – tuo tikslu jis, beje, nusavino didžiulius Bogotos elitui priklausiusius sklypus. Pasak lenkų publicisto, Mockus pri- sipažįsta, kad jo charakteris pernelyg ūmus, su agresijos pradais. Per vieną karštą ginčą net šliūkštelėjęs pašnekovui į veidą stiklinę vandens. Poelgis, žinoma, ne itin gražus, bet šalyje, kur susivaidiję žmonės grobia vieni kitų artimuosius, Šiandien, rugsėjo 14 dieną, 11 valandą ryto Antanas Mockus ir Juanas Carlosas šaudosi, deda bombas, Kolumbijos lietu- Flórezas užims skverą 85-osios ir 15-osios gatvių sankryžoje tam, kad pasakytų: vio nesusivaldymą galima laikyti vos ne „Daugiau jokių vagių su baltomis apykaklėmis.“ „kovos be smurto“ pavyzdžiu. Vis dėlto, kad įveiktų tokį savo impulsyvumą, po- čiau tikrovė atskleidė ką kita: vidutinis skaičius užmuš- linkį greitai įtūžti, meras kabinete pasikabino boksinin- tųjų naktį, ypač savaitgaliais, sumažėjo nuo 38 iki 18, o ko maišą su užrašu: „Čia išliek savo pyktį, kad mintys mirtinų sužalojimų per avarijas – nuo 16 iki 4. būtų švaresnės.“ Ir gana dažnai jį daužydavo. Kad atšvęstų šią didžiausią savo sėkmę, Bogotos meras Polityka aptaria ir Mockaus sąsajas su Lietuva. Jo surengė hepeningą kapinėse: keli šimtai žmonių atsigulė tėvai atvyko į Kolumbiją po Antrojo pasaulinio karo, į karstus, o paskui simboliškai iškilmingai iš jų prisikėlė. gimtinėje patyrę sovietų ir nacių okupacijas, vienas iš Tai, ko Mockus pasiekė per dvi savo kadencijas senelių buvo ištremtas į Sibirą. Karas taip traumavo (1995–1997 m. ir 2001–2003 m.), išties imponuoja. Antano mamą, kad iki šiol ji turi keistą įprotį sandėliu- Žmogžudysčių sostinėje ne tik sumažėjo perpus, bet ke laikyti geriamojo vandens ir konservų atsargas, mat ir toliau išliko panaši tendencija, nes kiti merai taikė persekioja mintis apie vėl galintį kilti karą. pirmtako sukurtus metodus. Pasak Domosławski’o, faktas, kad Mockaus šaknys Neabejojama, kad būtent dėl Mockaus veiklos į glūdi kažkur tolimoje Rytų Europoje, kolumbiečiams Bogotą pradėjo plaukti naujos investicijos. Jam pavy- nekėlė antipatijos, vien smalsumą – visi nuolat klausi- ko padaryti tai, kas, regis, visiškai neįmanoma: net 65 nėjo, kiek jis turi lietuvio bruožų. Mockus atsakydavo tūkstančius turtingiausių šalies žmonių įtikino savano- Miłoszo citatomis ir būtinai pridurdavo iš lietuvių per- riškai apmokestinti save ir 10 proc. pajamų pervesti į ėmęs atkaklumą ir sunkaus darbo kultą, nes tėvai jam Bogotos biudžetą. Susidarė tikrai nemenka suma, nes dažnai sakydavę: Lietuvoje reikia sunkiai triūsti vasarą, mero įkalbinėjimams pasidavė ne šiaip turtingi žmo- kad išgyventum ilgą žiemą. nės, bet milijardieriai. Atkaklumo, kurio reikia įgyvendinti svajonėms, pa- Jo iniciatyva pradėta tiesti antžeminį metro. Į lūšnynų vyzdys Antanui buvo jo tėvas Alfonsas – savamokslis rajoną buvo įvesta elektra, vandentiekis, kanalizacija. inžinierius, sugebėjęs neakivaizdžiai baigti net du fa- Mūsų tautietis atkakliai stengėsi išpopuliarinti dviratį kultetus JAV universitetuose. Deja, vieną 1966-ųjų sa- (pats juo iki šiol dažnai važinėja), ir netrukus ant dviračių vaitgalį 14-metis Antanas nebesulaukė grįžtant tėvo,

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 dirbusio Kartagenoje, Karibų jūros pakrantėje, – lėk- Domosławski’ui lankantis pas Mockų, motina irgi tuoj tuvas, kuriuo jis skrido į Bogotą, sudužo vos pakilęs. ėmusi šaukti Antaną, kažką karštai jam aiškindama lie- Paauglį Antaną ėmė globoti buvęs Lietuvos diplomatas tuviškai. Stasys Sirutis, turizmo verslo Kolumbijoje pradinin- Mockus iki šiol gyvena pabrėžtinai kukliai. Baltai kas. Iki pat savo mirties, ištikusios prieš keletą metų, jis dažytas dviejų aukštų namukas žemesnės negu vidu- buvo Mockaus rėmėjas, mokytojas, dvasinis vadovas. tinė klasės rajone, regis, galėtų priklausyti mokytojui, Būtent Sirutis pirmasis padarė jam griežtą pastabą po virėjui ar kirpėjui, bet ne buvusiam merui, universiteto plačiai nuskambėjusio išsišokimo universitete, kai per rektoriui. Nors jau atšventė 60-metį, Antanas atrodo audringą kivirčą su studentais, kurie baubė, neleisdami gerokai jaunesnis su tankia ševeliūra ir barzda, pri- rektoriui kalbėti, šis įpykęs atkišo jiems nuogą užpakalį. menančia romantizmo poetus. Neseniai jam buvo di- Mat nusprendė, kad reikia padaryti kokį nors drastišką agnozuotas parkinsonizmas, o jis, tvirtai laikydamasis veiksmą, kuris išmuštų rėksnius iš vėžių. Kilus skanda- skaidrumo, padorumo principų, nė nemano to slėpti, lui, Mockus atsikirto sau būdingu stiliumi: „Ką gi, stu- atvirai šneka apie savo ligą net su žurnalistais. Laimei, dentai išvydo taikos spalvą – ji balta!“ jos požymiai kol kas nekrinta į akis. Ir pasitraukė iš rektoriaus pareigų. Tačiau, paro- Asmuo, kuris žaismingai bėgiojo gatvėmis, apsivil- dydamas pliką užpakalį, šis neeilinis žmogus kartu kęs superpiliečio uniformą, duodamas interviu savo parodė savo pilietinę drąsą prieš negeroves, prieš namuose dėvi tvarkingą kostiumą su kaklaraiščiu. Yra neteisybę protestuoti nekonvencionaliais veiksmais. itin mandagus ir šiek tiek susikaustęs. Kalba lėtai, daro Taip gimė net ir pasaulio mastu išskirtinis politikas dažnas pauzes, apgalvodamas kiekvieną žodį. Juk in- performeris, dėl užsibrėžto tikslo nebijantis užsi- terviu – tai irgi savotiškas hepeningas, – rašo Polityka. traukti pašaipų, – tvirtina lenkų publicistas. Kolumbijos ir apskritai visos Lotynų Amerikos re- Anot Domosławski’o, kadaise svajojęs tapti rašytoju, alijas puikiai pažįstantis Domosławski’s teigia: ne tik Mockus iki šiol mėgsta filosofuoti apie „Nusikaltimą Mockaus valdymo laikotarpiui, bet ir tolesnei šalies ir bausmę“, Sartre’o egzistencializmą, Kafką ir Kun- perspektyvai ypač svarbus šios iškilios asmenybės ban- derą. Jeigu rinkėjai ir žurnalistai neklausinėtų jo apie dymas įveikti visų regiono valstybių politikai būdingą politiką, mieliausiai šnekėtų apie rašytojus, filosofus. tradiciją, kad viską už visus nusprendžia, viską valdo Dar būdamas paauglys, Antanas parašė apsakymą apie vadas – caudillo, valdžia priklauso „stipriems žmo- mergaitę, kuri subjaurojo save, nes aplinkiniai kreipė dėmesį vien į jos grožį. Kad pasirinko ne literatūrą, ko gero, daug lėmė filosofiškas Miłoszo, kurį Mockus taip mėgsta cituoti, dialogas su pačiu savimi – ten gvilde- namas klausimas, kokia poezijos prasmė, jeigu ji ne- išgelbsti net pavienių žmonių, tad ką jau kalbėti apie tautas, o kartais netgi tampa pasaulio galingųjų bendri- ninke, pritardama jų melagystėms? Dokumentiniame filme „Bogotos permaina“ (Bogo- ta Change), kuris lietuvių kilmės merą išgarsino visame pasaulyje, Nicole Sivickas prisipažįsta, kad jai visiškai nepatinka sūnaus posūkis į politiką, nes, jos įsitikini- mu, visi politikai yra sukčiai ir niekšai, o Kolumbijo- Jei jums įgriso miesto išteklių vogimas, būtinai ateikite — visi kartu je jų kalibras ypač stambus. Ponia Sivickas gena lauk susigrumsime su korupcijos monstru!!! ir korespondentus, neduodančius ramybės jos sūnui. Korupcija didina nelygybę Bogotoje ir stabdo mūsų pažangą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 65 neįsipainiojęs į jokias, kad ir menkiausiai dviprasmiškas, situacijas, tvirtai besilai- kantis sąžiningos politikos principų. Iš pradžių toli gražu ne visi žavėjosi Moc- kaus asmenybe, ypač jo „išradimais“. Daugelis laikė jį manieringu, tuščiagarbiu žmogumi, kiti įžvelgė nemažai narcisizmo, polinkį į sa- vęs aukštinimą, tačiau ilgainiui net didžiausi skeptikai pripažino – tai idealistas, kuriam iš tikrųjų rūpi visuomenės reikalai ir kuris altru- istiškai aukojasi, kad išspręstų juos tinkamiau- siu būdu. Žinomas žurnalistas Danielis Co- ronellis pabrėžia: „A. Mockus buvo pirmasis Kolumbijos istorijoje politikas, kuris laimėjo rinkimus, neišleidęs rinkimų kampanijai be- Antanas Mockus su motina skulptore Nicole Sivickas veik nė skatiko. Jis niekada nieko nedarė dėl asmeninės materialinės naudos.“ nėms“. Pietų Amerikoje taip yra net ir šiandien, demo- Meniškos sielos mokslininkas ir politikas stengia- kratijos pažangos laikais. O Mockus propagavo visai si perprasti, kaip keičiasi pasaulis, ir ieško vis naujų kitokią politikos sampratą, pagal kurią visi piliečiai gali sprendimų, atsižvelgdamas į tos kaitos prigimtį. Vienas aktyviai dalyvauti, kai sprendžiami jų bendruomenės paskutiniųjų Mockaus mūšių buvo kandidatavimas į reikalai. Argi mero „keistenybės“ būtų davusios tokius Kolumbijos prezidentus prieš porą metų. Buvęs meras, teigiamus rezultatus, jeigu į jas nebūtų masiškai įsitrau- universiteto rektorius startavo kaip Žaliųjų partijos at- kusi didžiuma Bogotos gyventojų? stovas ir surinko net trečdalį rinkėjų balsų. Nemažai ko- Visada filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis Mockus lumbiečių mano, kad jis turėjo labai daug šansų laimėti, neabejoja, kad kolektyvinė veikla leidžia žmonėms įsi- deja, padarė aibę klaidų: įsitraukė į rinkimų kampaniją sąmoninti interesų bendrumą net ir ten, kur anksčiau pernelyg vėlai, atsisakė įspūdingųjų savo hepeningų, be vyravo vien konfliktai, nes visiems bendros emocijos, to, ėmė rėžti labai jau „mandras“ kalbas, vengdamas pa- kai siekiama bendrų tikslų, padeda pažvelgti į visuo- prastų, visiems suprantamų pasisakymų, kokiais anks- menę tarsi kitomis akimis. čiau buvo pelnęs milžinišką populiarumą. „Stengiausi įrodyti, kad įmanoma laikytis tokios Polityka svarsto, ar šis charizmatiškas žmogus mėgins politikos, kuri skatina tiek piliečių tarpusavio pasiti- dar kartą užkariauti kolumbiečių širdis. Domosławski’o kėjimą, tiek leidžia jiems pasitikėti valdžia. Tik tada, nuomone, greičiausiai taip, žinoma, jei nesutrukdys liga. kai atsiranda pasitikėjimas, galima kalbėti apie vi- Kita vertus, Antanui Mockui gal nė neverta dar kartą eiti į suomeniškumą, bendruomeniškumą. Jeigu to nėra, politiką – juk jau seniai jis tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ne individų sutrikimas, vienišumas be paliovos auga, tik merams, bet apskritai visiems politikams novatoriams gilėja susvetimėjimas, klasinis susiskaldymas, o visa įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Ir iki šiol yra laiko- tai labai paranku vadams ir jų manipuliacijoms“, – mas idealistu, kuris įrodė, kad, remiantis kilniais idealais, sako Mockus, tiesiog „maniakiškai įsitikinęs“, kad įmanoma pakeisti tikrovę kur kas sėkmingiau, negu įsten- tradicinė politika yra paremta cinišku manipulia- gia (žinoma, jeigu stengiasi) tradicinė politika. vimu žmonėmis ir asmeninės naudos siekimu. Abu šiuos dalykus jis kategoriškai atmetė. Tai žmogus, Parengta pagal užsienio spaudą

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 María Teresa Giménez Barbat

Erotinis kapitalas

ienas iš vedusių mano draugų, jau perkopęs penkias- žiausiu jų gyvenimo laikotarpiu. Ypač pabrėžia ekonominę Vdešimties metų ribą, didžiąją savo laiko dalį pralei- vertę (tą, kurios tikėjosi nusipelniusi ir jaunoji mano draugo džia vaikydamasis gražių ir kuo jaunesnių moterų, siekda- meilužė). Catherine Hakim, skirtingai nei kiti rašiusieji šia mas jas užkariauti. Palikti žmonos jis neketina, jam atrodo tema (minėtina psichologės Nancy Etcoff „Dailioji atranka. natūralu, kad vyras maksimaliai išnaudoja savo gebėjimus Grožio mokslas“ ir Nancy Friday „Grožio galia“), atstovauja gundyti, nors palieka už nugaros galybę juo pasibjaurėju- feminizmui, kuris ne tik pritaria seksualiniam išsilaisvini- sių partnerių. Mano draugas yra išsilavinęs, apsišvietęs mui, menkina tradicines moralės normas, bet ir liaupsina mokslo srityje, pripažįsta darvinistinę sampratą, kad vyrai intymaus pobūdžio sandėrius. jaučia poreikį sueiti su visomis, kurios sukiojasi aplinkui, Catherine Hakim nėra vien provokatorė, turinti drąsos ir tuo pateisina savo elgesį. siūlyti, kad erotinis potencialas būtų naudojamas kaip gin- Vieną gražią dieną jis užmezgė kiek romantiškesnius klas prieš „anaiptol nešventą sąjungą“ tarp religinių fun- santykius su nuostabia, dvigubai jaunesne mergina. Po damentalistų, radikalių feminisčių ir „patriarchato“ (šios kurio laiko jai pradėjus prašinėti pinigų, meilužis įsižeidė. žmonių grupės yra susijusios, nes panašios savo radikalu- Mano draugas darvinistas, ko gero, tik savo paties atžvilgiu. mu ir konservatyvumu, o visuomenė jas laiko neliečiamo- Jis pamiršo, kad lazda turi du galus: jei esi senas – mokėk. mis šventomis vertybėmis). Ji – daug veikalų paskelbusi Darwinas vienas iš pirmųjų aptarė vyrų ir moterų sek- sociologė. Hakim aistringai gina šį moterų (nors, beje, ir sualinio elgesio skirtumus. Nuo tada buvo atlikta daugybė jaunų vyrų) ginklą, esą jis labai naudingas tiek darbe, tiek tokio pobūdžio tyrimų. Dėl priežasčių, susijusių su tėvų santykiuose tarp žmonių, tiek socialiniame gyvenime, to- indėlio teorija, moterys yra uždaresnės ir labiau vertina dėl puoselėtinas ir stiprintinas. Net ragina jaunus žmones, kokybiškus santykius su apsirūpinusiais asmenimis. Vyrai ypač tuos, kurie stokoja finansinių, intelektualinių ar kitų šiuo atžvilgiu nesivaržo: užmegzdami santykius, jie teikia pranašumų, pasinaudoti savo grožiu ir jaunyste sekso rin- pirmenybę kiekybei, jaunystei ir grožiui. Todėl laisvų, ypač koje, nevengiant nė prostitucijos. patrauklių, moterų trūksta net ir ten, kur yra ideali (50 Hakim sugebėjo išrasti ratą – pasitelkdama ekonomikos proc.) pusiausvyra tarp abiejų lyčių. Tai viena iš priežasčių, žargoną, pervadino dvi senas ypatybes, darančias įtaką ko- kodėl klesti „seniausia pasaulio profesija“ – prostitucija. Šis vai tarp lyčių: vyrų potraukį grožiui, jaunystės žavesiui ir faktas nepatiks tiems, kurie laiko moteris sekso rinkos au- poreikį pagal galimybes turėti kuo daugiau seksualinių par- komis. Tai nėra gryna tiesa. Vis dėlto atsitiko taip, kad vyrai tnerių. Šiuos puikiai žinomus aspektus, aptartus šimtuose tiek dėl savo fizinės jėgos, tiek dėl polinkio į agresyvumą knygų ir straipsnių, kuriuos parašė garsūs mokslininkai, ji rado nišą ir sėkmingai išnaudoja pačias išnaudotojas. atitinkamai vadina „erotiniu kapitalu“ ir „vyriškuoju sekso alkiu“, tuo aiškiai parodydama, kad iki šiol egzistuoja ap- Moters ginklai gailėtinas atotrūkis tarp biologijos ir sociologijos.

Ar mano draugas įsižeidė pagrįstai? Pasak Catherine Vyrų išnaudojimas Hakim, ne. Šiais metais Ispanijoje buvo išleista naujau- sia Londono ekonomikos mokyklos dėstytojos knyga, Pagrindinė priežastis, kodėl vyrai jaučia neapykantą (ją pavadinta „Erotinis kapitalas. Sėkmės paslaptis“ (Debate, sociologė laiko savaime suprantamu dalyku) moterims, esą 2012), – autorė atvirai gina moterų seksualumo vertę gra- yra juos apėmęs beveik nuolatinis geismas ir seksualinis nu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 67 sivylimas. Vyrus siutina tai, kad moterys negeidžia jų taip savo seksualumą, būtų geresnis? Kokia būtų visuomenė, karštai kaip jie. Ji klausia: „Kodėl niekas neskatina moterų, kurios kiekvienas narys prekiauja savo erotiniu kapita- kad jos išnaudotų vyrus, vos tik atsiranda tokia galimybė?“ lu, atsisakydamas jausmų, sukeliamų sekso, – kalbu apie Ir tvirtina, atseit vyrų seksualumas esąs nevertingas, t. y. prieraišumą, atsakomybę ir, žinoma, meilę? nieko nekainuojantis, dėl jo pertekliaus. Kad jis taptų ver- Hakim savo knygoje teigia, esą vakarietiška meilės idė- tingas, pasak autorės, reikia visiškai legalizuoti ir liberali- ja nėra bendra visiems šios planetos gyventojams, tačiau zuoti prostituciją ir kitokius pasipelnymo iš sekso būdus. tai netiesa. Meilė yra labai svarbi. Kalbant vien tik apie Remdamasi šiais argumentais, ji entuziastingai žavisi „chemiją“, vertėtų paminėti, kad yra įvairių neurohormo- Japonijos moksleivėmis, kurios per trumpą laiką uždirba nų, darančių įtaką tam, kaip klostysis romantiški santy- 650 dolerių, linksmindamos suaugusius vyrus, „studentė- kiai. Pavyzdžiui, garsusis oksitoksinas yra pasitenkinimo mis meilužėmis“ iš Nigerijos ir tomis merginomis, kurios jausmą sukeliantis ir emocinės pilnatvės pojūtį suteikian- savo klientams Džakartos baruose tiesiai šviesiai išrėžia: tis hormonas. Jis išsiskiria ne tik pasiekus aukščiausią su- „No money, no honey“, beje, ši frazė yra angliškojo knygos sijaudinimo tašką, bet ir po to. Šis hormonas sukelia ilgai leidimo pavadinimas [lietuviškas atitikmuo galėtų būti trunkančias nenumaldomas mintis ir sutvirtina emocinę „Netepsi – nevažiuosi“, – red.]. tarpusavio priklausomybę, todėl yra laikomas atsakingu Hakim feminizmas, teigiantis, esą supratusios, kad už santykių, grindžiamų jausmais, tvirtumą. „atsitikus blogiausiam, vyrai tampa patetiški ir niekingi“, moterys ima parsidavinėti, o kartu užsitikrina pajamas ir Sumedžiotas medžiotojas pradeda labiau pasitikėti savimi, nėra sektinas pavyzdys. Žinoma, seksas ir meilė yra susiję. Todėl mano draugas Ar tai gera idėja? grobuonis atsilygino tuo pačiu. Daugumai moterų nepa- tinka, kai su jomis elgiamasi kaip su sekso objektais arba Pagal sociologės piešiamą paveikslą jauni žmonės tie- jos vertinamos pagal tai, ko pačios negali kontroliuoti, – siog mėgaujasi seksu ir iš to uždirba krūvas pinigų. Ar tai jaunystės ir grožio kriterijais. Vyrams nepatinka, kai su jais viskas, ką galima pasakyti apie prostituciją? Nepamirški- elgiamasi kaip su laimikiu, kai jie yra vertinami pagal pini- me, kad lytiškai santykiaujant su nepažįstamais žmonė- ginės storį, pagal vietą, užimamą konkurencijos valdoma- mis peržengiamos intymumo ribos, susijusios su higiena, me pasaulyje, nors patys tuo sumaniai žaidžia. Kad ir kaip kvapais, fiziniais defektais. Prie to dar prisideda prievarta, būtų, kadangi visi nori būti mylimi, esama vyrų, kurie nu- ligos, laikytinos potencialiu agresijos šaltiniu. Hakim tei- traukia jiems svarbius santykius, nes tikisi kitokių jausmų. gia: „Nesvarbu, ar užsiimi sekso verslu, ar dirbi įprastinį Hakim pateiktas pasiūlymas nuvertina žmonių santy- darbą biure, parduotuvėje, fabrike, visi susiduriame su ne- kius. Netikiu, kad šiurkščiai išnaudoti vyrų poreikius yra maloniais žmonėmis ir turime bjaurios patirties“, „niekas gera idėja. Nors sociologė teisi, sakydama, kad „vyrai visada nėra idealus“, atsitinka blogų dalykų, „yra blogai išauklėtų, turėjo mokėti už seksą: arba pinigais, arba santuoka, pagar- arogantiškų ir netgi žiaurių žmonių“. Galbūt, tačiau nėra ba, ilgalaikiu įsipareigojimu, aprūpindami viskuo, ko reikia įprasta būti uždarytam kambaryje nuogam ir pažeidžia- vaikams“, vis dėlto tai, ką ji siūlo, pakirstų giliai įsišaknijusį mam su tipu, kuris greičiausiai yra aukštesnis ir stambes- esminį skirtumą tarp prioritetų, lemiančių laimingą po- nis, be to, įsitikinęs, kad nusipirko tave, nors ir kelioms ros, šeimos gyvenimą, socialinę jų gerovę. Tikėtis, kad toks minutėms. Sunku laikyti tokią profesiją „normalia“. Nėra drastiškas pokytis nesujauks visos sistemos, būtų kvaila. Ir motinų, kurios manytų, kad tai tinkamas gyvenimo būdas akivaizdu, kad viskas pasikeis tik į blogąją pusę. jų dukroms, ir tai akivaizdus ženklas, kad prostitucija nėra normalus visuomenės reiškinys. Pasvarstykime, ar pasau- lis, kuriame jauni vyrai ir moterys dėl pinigų išnaudoja Iš ispanų k. vertė Dovilė Gudzinevičiūtė

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Europos istorijos

Postfeodalinė Vengrija neoliberalizmo ir komunizmo sankirtoje

Su Jody Jensen ir Ferencu Miszlivetzu kalbasi Tomas Kavaliauskas

Jody Jensen yra Vengrijos mokslų akademijos Politikos mokslų instituto vyresnioji tyri- nėtoja, Socialinių ir Europos studijų instituto Kėsege, veikiančio kartu su Budapešto Corvi- nus universitetu, direktorė. Tyrimų sritis – globalizacija, valdymas ir pilietinė visuomenė. Ferencas Miszlivetzas – Socialinių ir Europos studijų instituto steigėjas ir direktorius, Vengrijos mokslų akademijos Politinių mokslų instituto mokslinis patarėjas, dirba tyrinė- toju Péter Pazmány universitete, yra Corvinus universiteto profesorius. Dėsto JAV ir įvai- riuose Europos universitetuose, rašo pilietinės visuomenės ir Europos vienijimo temomis. Išleidęs keletą knygų anglų kalba „Iliuzijos ir tikrovė: pilietinės visuomenės metamorfozė naujoje Europos erdvėje“, „Paradoksai ir perspektyvos“.

omas Kavaliauskas. Norėčiau pradėti pokalbį nuo mąjį Vyšegrado fondą. Kadangi visos keturios šalys yra Tteorinio svarstymo, kas yra Vidurio Europos regio- ES narės ir joms nebereikia konkuruoti, kuri pirmiau nas ir kaip mes jį apibrėžiame. Vidurio Europa (angliškai įstos į ES ir padarys tai geresnėmis sąlygomis, galima Central Europe, beje, reiškia visai ką kita nei vokiškas stiprinti regioninį bendradarbiavimą šiuo nestabilumo terminas Mitteleuropa) įprasta vadinti Vyšegrado šalis – ir netikrumo laikotarpiu. Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovakiją. Vidurio Europos koncepcija tikrai prasiplėtė iki Bal- Ar sutiktumėte, kad yra pakankamai priežasčių api- tijos šalių ir Balkanų. Tarp kita ko, mūsų institucija vis brėžti Vidurio Europą plačiau – ne tik šiauriau į Baltijos dar taiko metaforą „Gintaro kelias“ (amber road), kuris šalis, bet ir Pietų link, į Balkanus? Kroatija pasirengusi driekiasi nuo Baltijos iki Adrijos. Kultūrinė giminystė įstoti į ES 2013-aisiais, Serbija pasiekė paskutinį derybų ir istorinė patirtis skatina plačiau suvokti Vidurio Eu- etapą dėl narystės, o Slovėnija, Rumunija, Bulgarija jau ropą. Šis giminiškumas ir panašus jautrumas aiškiai kurį laiką priklauso „klubui“. Galima teigti, kad Vidurio matyti ES struktūrose, kur skirtys tarp Rytų ir Vakarų, Europa iš Prahos, Budapešto ir Krokuvos pajudėjo šiau- Šiaurės ir Pietų kartais yra labai ryškios. riau į Vilnių ir Taliną, o Pietų kryptimi dar ir į Zagrebą. Ferenc Miszlivetz. V4 (Vyšegrado ketvertas) – tai Jody Jensen. Akivaizdu, kad 1989-aisiais centrai ir 1989-ųjų produktas, nulemtas politinės transforma- periferijos ėmė keistis vietomis. Tiesa, ir Vyšegrado ke- cijos ir restruktūrizacijos, įvykusių po aksominės tvertukas daugiau egzistavo popieriuje negu realybėje, revoliucijos. O Vidurio Europos bendradarbiavimo bet šiandienos finansinė krizė ir ekonominiai sunkumai idėja savo šaknimis siekia Renesansą. Vyšegradas gali suteikti impulsų naujoms bendradarbiavimo for- nurodo į istoriją ir į pradinę šio regiono bendradar- moms ES paribiuose. Pavyzdžiui, dedamos pastangos biavimo idėją. Nuo XVIII a. iki Habsburgų imperijos padidinti programų finansavimą, pasitelkiant vadina- (vėliau Austrijos-Vengrijos monarchijos) tarp Vidu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 69 rio Europos tautų ir valstybių susiklostė tam tikri ry- Slovėnija – Balkanų šalis, priskiriama Vidurio Europai šiai, pagrįsti bendradarbiavimu, bet, žinoma, būta ir arba net Alpių regionui su nuoroda į Mitteleuropa. konfliktų. Taip susiklostė daug platesnis racionalus Ar Vengrija jaučia tokį regioninės tapatybės susi- ekonominis darbo pasiskirstymas tarp mažų tautų, sluoksniavimą? Ar Austrijos-Vengrijos tradicija daro ko- pasklidusių po regioną. Tačiau politinis imperijos kią nors įtaką regioninei tapatybei? sukibimas pasirodė esąs silpnas. J. Jensen. Atsakymas į šį klausimą labai priklauso Vidurio Europos tapatybė rėmėsi kultūros, kalbų, nuo to, su kuo kalbi ir kada. Žvelgiant iš politinės pers- architektūros, muzikos, gastronomijos ir t. t. bendru- pektyvos, akcentuojamas Vengrijos išskirtinumas. Vėl mu. Taip atsirado išskirtinis kontekstas, kurį vokiečiai iškyla senas eufemizmas, kad mūsų šalis vieniša plū- vadina gyvenimo jausmu (Lebensgefühl), – tai ypatin- duriuoja slavų jūroje, kartu užsimenama ir apie galimą ga gyvensena ir žvilgsnis į pasaulį. Didelė teritorija su anksčiau turėtų žemių suvienijimą. Taip kalbėti politiš- natūraliu ekonominiu darbo pasiskirstymu, bendra kai paranku, ypač susiduriant su ekonominiais ir poli- infrastruktūra, geležinkeliais, mokyklos sistema ir – tiniais sunkumais. svarbiausia – be sienų stricto sensu suvaidino svarbų Skirtingi pasienio regionai Vengrijoje dalijasi su kai- instrumentinį vaidmenį plėtros procese ir užtikrino mynais tam tikrais bendrumais, nors ir ne lingvistiniais. kultūrinį stabilumą. Vidurio Europos istorines šaknis Kai kuriais atvejais, kaip atsitiko Vakarų Vengrijoje, susi- ir kultūrinę tapatybę puikiai atskleidžia menas, ypač kuria savotiška regioninė tapatybė. Etniškai mišrūs kai- literatūra, – pakanka paminėti Philipo Rotho, Rober- mai, kur šimtus metų kartu gyveno vengrai, vokiečiai, to Musilio romanus, Czesławo Miłoszo eseistiką. Štai austrai, kroatai ir slovėnai, didina bendros tapatybės po- šiuo – istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu Vidurio Europa jūtį. Taip nėra visur, bet regioninė tapatybė būdinga ir apima Baltijos regioną kartu su Vakarų Balkanais ir kitoms pasienio teritorijoms – Rytų Vengrijai ir Transil- Transilvanija. Kultūrinis priklausymo regionui jausmas vanijai, Pietų Vengrijai ir Balkanams… Sparčios globali- negali apsiriboti senų ir naujų valstybių ar imperijų sie- zacijos laikais vis sunkiau rasti individų, kurie turėtų tik nomis. Kitaip tariant, Vidurio Europa – tai „teritorinis“ vieną – tautinę – tapatybę. Skirtingos tapatybės yra labai ir „neteritorinis“ mišinys. dinamiškos ir praturtina vienos kitas. Galbūt tai ir yra paslaptis, padėjusi šiam regionui iš- F. Miszlivetz. Vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais likti. Jis buvo laidojamas daugybę kartų, ypač po 1989- susiduria postkomunistinės visuomenės, o ir daugelis ųjų. Laidojo politikai, istorikai, politologai, bet, visų kitų Europos ir pasaulio šalių, – kaip suderinti skirtin- nuostabai, Vidurio Europa vis dar gyvuoja. gas tapatybes. ES yra naujas lydymo katilas (melting Didžiojo sprogimo metais, kai ES išsiplėtė į Rytus, pot), į kurį sumetamos skirtingos kultūros ir etninės ta- politikos analitikai teigė, esą nebereikia šios abstrak- patybės, pozityviai vertinant, – tai nauja kosmopolitiz- čios ir miglotos sąvokos, jei jau visos šio regiono šalys mo laboratorija. Neseniai globalaus daugiabriaunišku- tampa privilegijuoto ES klubo narėmis. Dabar matome, mo krizės kontekste prasiveržė ir atvirkštinė tendencija: kad ši koncepcija vėl sugrįžta, manyčiau, tai susiję su Angela Merkel ir Davidas Cameronas pranašauja mul- gilia struktūrine ir politine ES krize. Trumpai tariant, tikultūralizmo eros pabaigą, nes didėja turtingiausių Vidurio Europa turi tęstinumo potencialą ir apima kur Europos šalių uždarumas. Beveik visur atgimsta siauro kas didesnę teritoriją negu Vyšegradas. pobūdžio nacionalizmas, net ksenofobija, įsišaknijusi baimės ir nerimo dirvoje, rasizmas, paremtas kalba ar T. Kavaliauskas. Regioninės tapatybės būna dvigubos etninės vienovės ideologija. ar net trigubos. Pavyzdžiui, Lietuva yra Baltijos šalis, bet Tai ypač aktualu Vidurio Europai. Sumaištį mūsų gal- priklauso ir Vidurio Europai, Bulgarija – Pietryčių Eu- vose pasėjo karas ir jo padariniai, kai patyrėme, ką reiš- ropos šalis, priskiriama Balkanams ir Vidurio Europai, kia būti priverstiniais naujakuriais, legaliais ir nelega-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 liais migrantais, deportuojamaisiais, o valstybių sienos regionas negali būti amžinai vadinamas „postkomunis- nuolat perbraižomos. Kitas klausimas, kaip primesta tiniu“. O terminas postpostkomunistinis skamba grioz- politinė ideologija arba valstybinis religinio pobūdžio diškai ir kvailai. nacionalizmas paveikia žmonių savivoką ir savivaizdį. Tad ar pereinamasis laikotarpis iš tikrųjų baigėsi? Nacionalistinė ideologija manipuliuoja visuomenės J. Jensen: Šalies politiką ir ekonomiką galima pa- poreikiu jaustis saugiai ir užtikrintai. Primeta etninę/ keisti kone per naktį, bet socialinės nuostatos ir elgesys tautinę dimensiją, kai visų tapatybė apibrėžiama pagal susiklosto, mentaliniai žemėlapiai, lūkesčiai, demo- vieną – valstybinę – tautą. Neseniai buvo įkurta Ven- kratinė laikysena ir atsakomybė atsiranda per gerokai grijos menų akademija, kurios vadovas pareiškė, kad, ilgesnį laiką. Kalbu ne tik apie komunistinę praeitį ar norint tapti jos nariu, nepakanka būti geru meninin- jos dvasią, čia vis dar sklandančią, bet ir apie ilgą fe- ku, dar reikia turėti neabejotinai vengrišką tautinę są- odalizmo patirtį, ant kurios komunizmo ideologijos monę. Man atrodo, kad tokio dalyko kaip neabejotinai sluoksnis ypač gerai užsitepa. Tad tam tikru atžvilgiu tautinė sąmonė apskritai nėra. Mes gyvename apimti Vengrija nėra vien postkomunistinė, ji dar ir postfeo- netikrumo, mūsų tapatybė nuolat keičiasi, tad logiškiau dalinė. Valdžios struktūroms, žmonių mąstymui daro būtų stengtis kuo daugiau sužinoti apie skirtingus, bet poveikį nuostatų ir elgesio šablonų, kuriuos diegė abi tarpusavio įtaką darančius jos sluoksnius. Tai ypač ak- santvarkos, likučiai. Išaugo nauja karta, nesusidūrusi tualu pasienio regionuose, kur išryškėja įvairūs tapaty- su komunistine diktatūra, bet vis tiek ir nepriklauso- bės komponentai – lokalūs, subregioniniai, nepaisantys mybės vaikai kasdien turi ieškoti kelių, kaip apeiti vis sienų… Jausmas, kad priklausai bendruomenei, yra ne- dar gyvuojančias postkomunistines ar net postfeoda- paneigiamai svarbus, ypač netikrumo ir krizės laikais, lines biurokratines instancijas su idiotiškomis jų pro- tačiau esama daug skirtingų bendruomenių, kurioms cedūromis ir užkalkėjusiu mentalitetu. Visa tai koeg- individas gali ar nori save priskirti. zistuoja su globaliomis idėjomis ir tokiomis madomis kaip inovatyvumas, vadyba, individualizmas ir pan. T. Kavaliauskas: Lietuvis Zenonas Norkus (filosofas, Gyvename regione, pritvinkusiame paradoksų, kur ša- sociologas) ir vengras Andrasas Bozoki’s (politologas, lia progresyvių tendencijų puikiausiai klesti absoliuti jų buvęs kultūros ministras) sutartinai tvirtina: postkomu- priešybė. Neatsitiktinai vienas kolega šio regiono šalis nistinė Vidurio Europa 2004-aisiais gavo simbolinį ser- pavadino „Absurdistanu“. tifikatą, kad įstengė iš socializmo pereiti prie liberalios demokratijos.1 Bozoki’s rašo: T. Kavaliauskas: Pakomentuokite šio kandaus termi- „Ilga tranzicija pasibaigė: naujos regiono problemos no prasmę ir vartojimą. nebėra pereinamojo pobūdžio. Taip kaip 1960-aisiais, J. Jensen: Manau, visi, gyvenantys Vidurio Rytų praėjus penkiolikai metų po Antrojo pasaulinio karo, Europoje, žino, ką reiškia Absurdistanas. Tai ir bi- nei Vokietija, nei Italija jau nebuvo vadinamos postfa- zantiško stiliaus valstybinės procedūros, ir absurdiš- šistinėmis šalimis, taip Lenkija, Vengrija, Čekija, praėjus ki reikalavimai, taikomi biurokratų. Tai ir gyvenimas penkiolikai metų, nusikratė postkomunistinių šalių šlei- ambivalentiškomis sąlygomis, kai „taisyklės“ nuolat fo. Šių valstybių politika ir ekonomika yra visiškai trans- keičiamos, dažniausiai be jokios logiškos priežasties. formuotos, tiek struktūriškai, tiek instituciškai.“2 Tai ir nuolatinis netikrumas, nes pasitikėti politinė- Tačiau magiškasis „sertifikatas“, kai 2004-aisiais įsto- mis institucijomis nesama pagrindo. Tai ir vadinan- jome į ES, nieko nepasako nei apie geopolitinius pokyčius, čiųjų save demokratais retorika, nukreipta prieš de- nei apie etninių mažumų problemas, nei apie regioninės mokratiją ir griaunanti viešąjį pasitikėjimą… tapatybės rekonfigūracijas, kurios dažnai susijusios su F. Miszlivetz: Tranzitologija – tai prielaidų apie tai- konfliktais, grindžiamais istorine atmintimi. Kita vertus, kų perėjimą prie demokratijos rinkinys, paremtas Pietų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 71 Europos ir Lotynų Amerikos pavyzdžiais, konceptuali- Paralelė tarp postnacizmo ir postkomunizmo yra zuotais Phillipe’o C. Smitterio ir Guillermo O’Donnello. ganėtinai lėkšta, netgi pavojinga. Nacizmą, padariu- Jų teorija, turinti nemažai euristinių aspektų, 10-ojo de- sį didžiausią žalą žmonijai, įveikė dvi stipriausios pa- šimtmečio pradžioje tapo madinga politologų koncep- saulio armijos. O komunizmas sugraužė pats save, nes cija. Jei kalbėsime apie Vengriją, Lietuvą ar kitas šalis, nesugebėjo kurti bendrojo gėrio, kurį nuolat žadėjo, palyginti neseniai įstojusias į ES, iš tikrųjų taip ir yra – komunistus paklupdė begalinė veidmainystė ir dvejopi demokratinių institucijų kūrimo procesas baigtas. Bet tai elito standartai. Keletą dešimtmečių komunizmą ėdė ir viskas, ką galime pasakyti apie tranzitologijos naudą. jo paties rūdys. Be to, jam nuolatos priešinosi lenkai, Institucijų egzistavimas nieko nepasako nei apie jų lietuviai ar vengrai – kartais aršiai, bet dažniau taikio- funkcionavimą ir laikyseną, nei apie demokratijos raiš- mis formomis, taigi čia daug lėmė kultūra ir vertybės, į kos formas, jos esmę. Pagrindinės srovės (mainstream) kurias dažniausiai žiūri pro pirštus, arba to tiesiog ne- politologai nenujautė, koks sudėtingas būna tęstinumas supranta nei sovietologai, nei Vakarų žiniasklaida. po pertrūkio. Nesuvokė kultūrinių ir istorinių aspektų Kaip ilgai sovietinio bloko šalys bus vadinamos post- svarbos Vidurio Europai. Nekreipė dėmesio į struktūri- komunistinėmis, priklausys nuo jų visuomenės elgesio nių šablonų tarpusavio ryšius, kultūrinius skirtumus ir ir nuostatų. Visiškai sutinku su Jody Jensen, kad dabar- stiprią vertybinę sistemą. Tranzitologija žlugo, nes, bū- tiniai elgesio šablonai ir mąstymas turi nemažai archa- dama paviršutiniška nesugebėjo paaiškinti sociopoliti- jiškos postfeodalinės, paternalistinės ir komunistinės nės ir kultūrinės realybės kaitos. Tranzitologai rėmėsi laikysenos priemaišų. iliuzija ir ideologija. Iliuzija laikau spėjimą, kad peri- ferinės Vidurio Europos šalys, formaliai nepriklausiu- T. Kavaliauskas: Pastaraisiais metais spaudos antraš- sios Sovietų Sąjungai, sparčiau judės istorinio Europos tėse Vengrija mirga kaip šalis, mėginanti kontroliuoti centro link ir taip bus įvykdytas „istorinis teisingumas“. žodžio laisvę. Andrásas Bozoki’s savo komentarą tiesiai Tikėti, kad moralinis imperatyvas, sutapęs su palankiu pavadino „Vengrijos šokas: tranzicija iš demokratijos?“3 istoriniu momentu, lems greitą ir sėkmingą integraciją Ar jis yra teisus, ar tai perdėta reakcija? buvo (bent jau iš dalies) iliuzija. O ideologija dar pavo- Bet dar svarbiau klausti, kokia partijos Fidesz vertybių jingesnė ir plačiau apimanti, nes manyta, kad demokra- kilmė? Sakoma, kad Fidesz pergalė per rinkimus ­– sudė- tija savaime užtikrins materialinę ekonominę sėkmę. tingas reiškinys, rodantis praeities svarbą vengrų tapaty- Per pastaruosius penkerius krizės metus tapo aiš- bei ir šalies vizijai. Ar tiesa, kad rinkėjų simpatijas lėmė ku, kad globalūs supranacionalinės rinkos žaidėjai ir Fidesz laikysena praeities atžvilgiu? Ši partija kritika- institucijos gali tautines demokratijas paversti „pasi- vo komunistus, likusius valdžioje po 1989-ųjų, nes ne- rinkimo neturinčiomis demokratijomis“. ES, užuot teisinga, kad tie, kurie užgniaužė 1956-ųjų revoliuciją, sustiprinusi mažas pažeidžiamas valstybes, pati tapo 1989-aisiais sėdo prie apskritojo stalo ir ėmė vadovauti globalių žaidėjų, kurie nevaržo savo apetito, auka. Iliu- postkomunistinei tranzicijai. Kokiu laipsniu šios istori- zijos jau seniai išsisklaidė, o ideologiją diskreditavo nės prielaidos yra susipynusios su Fidesz politine progra- socialinė ir politinė suirutė, sukelta pasaulinės krizės. ma ir konstitucijos pataisomis? Nepaisant to, ideologija vis dar giliai įleidusi šaknis J. Jensen: Fidesz sėkmė per rinkimus, kai ji gavo į universitetus ir finansines institucijas, ją sutartinai daugumą parlamente, sietina su skandalingu Socialistų palaiko žiniasklaida. Bet šios ideologijos gynėjams (buvusios komunistų) partijos elgesiu, būnant valdžio- darosi vis sunkiau. Patys sau prieštaraujantys socia- je. Socialistai pamynė pasitikėjimą, įsipainioję į daugy- linių mokslų teiginiai yra aiški to sutrikimo išraiška. bę vagysčių. Be to, žmonėms tiesiog įkyrėjo arogantiš- Neoliberalizmo nesėkmė verčia klausti, kam naudingi kas elgesys, ciniškos nuostatos ir neslepiama panieka jį vis dar propaguojantys politikos mokslai? piliečiams. Tai mažiau sietina su ideologinės krypties

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 kritika. Bent jau taip mano pusė visuomenės. Žinoma, aktyviai žlugdęs 1956-ųjų revoliuciją ir priklausęs ko- politinis diskursas kartais būna kitoks. mandai, persekiojusiai revoliucijos dalyvius. Kai buvo Tie pokyčiai, kuriuos atnešė Fidesz vyriausybė, by- apklausiamas dėl tokio savo vaidmens, lakoniškai atšo- loja, kad ji didina politinę savo galią ir ketina likti val- vė: „Taip, na ir kas?“ džioje ilgam. Tam tikru atžvilgiu tas puolimas, kurio 1956-ieji išliko Vengrijos politinio ir viešojo diskur- sulaukia Vengrija šiomis dienomis iš ES tribūnų, ati- so takoskyra. Net Ferencas Gyurcsány’s, mėgstantis traukia dėmesį nuo rimtesnių Europos problemų. Vis prisistatyti, kad yra „trečiojo kelio“ ir Tony’o Blairo ša- dėlto dabartinės vyriausybės daromi reglamentų pa- lininkas, tapęs premjeru, pasikvietė Gorbačiovą į Bu- keitimai kartais rodo nepakankamą politinę išmintį ir dapeštą švęsti Gyulos Horno gimtadienio. Tada ir buvo valdžios troškimą, pranokstantį sveiką protą. paskleista tezė, esą Sovietų Sąjungos invazija 1956-ai- Naujausias skandalas susijęs su Safarovo, kuris siais buvo neišvengiama. buvo nuteistas už armėno žiaurų nužudymą Buda- O šiandien regime diametraliai priešingas, bet ne pešte, grąžinimu į Azerbaidžaną – ­šios šalies prem- mažiau apgailėtinas, tendencijas – ne tik reabilituo- jeras nuteistąjį kalėti iškart išteisino. Tai rodo vengrų jamas, bet ir glorifikuojamas Miklóso Horthy’o reži- politikos elito klaidas ir abejotinas nuostatas. Be to, mas [kolaboravęs su nacių režimu per Antrąjį pasau- Vengrijos vyriausybę pančioja ES ir Tarptautinio va- linį karą – vert. pastaba]. Taigi, Vengrija turi didelių liutos fondo reikalavimai. sunkumų, nusistatydama santykį su savo istorija, ypač F. Miszlivetz: Gana ironiškai vertinu nuolatinius ta jos dalimi, kurią vokiečiai vadina „dviguba diktatū- Vengrijos spaudos aimanavimus dėl demokratijos ra“ – nacių ir komunistų okupacija. Tad kol praeities ir žiniasklaidos laisvės suvaržymų, nes iš tikrųjų tai „vadyba“ liks vienašališka ir su išankstiniais nusistaty- contradiction in subjecto. Socialistai ir liberalai, užsi- mais, demokratija netaps patikima, o rasti tikrą sutari- tikrinę darnią simbiozę su žiniasklaida, iki šiol neį- mą dėl bendrojo gėrio bus neįmanoma. stengė suvirškinti savo nuosmukio ir pralaimėjimo. Visa tai laikau rimčiausia kliūtimi, kuriant naują Vengrijos valdantieji niekada nepasižymėjo gebėjimu politinę ir pilietinę XXI a. bendruomenę, kuriai bū- pažvelgti į veidrodį. Todėl ir tąsyk nesuvokė, koks di- dingas atviras mąstymas. Tai pasakęs, noriu iškart delis jų pačių indėlis į precedento neturinčią Fidesz pabrėžti, kad Vengrija yra demokratinė šalis, bet jos pergalę. O juk tai partija, kuri buvo opozicijoje aš- demokratija nuo pat pradžių buvo silpna ir turi daug tuonerius metus. Taip, kairiuosius ištiko šokas, bet iš nenuneigiamų paternalizmo bruožų. Tai nepakanka- tikrųjų tai perėjimas iš tam tikros demokratijos, ati- mai atsakinga, kartais „vadybiškai“ konstruojama de- tinkančios neoliberalaus elito interesus. Tai tik įrodo, mokratija, bet vis tiek demokratija. kad vaizduotės „tranzicija“ nebuvo baigta. Išskirtinė mūsų politikos po 1989-ųjų pusė yra tęsti- T. Kavaliauskas: Dabar, kai jau palietėme susidūrimą numas net pagal stilių ir vaidmenų atlikėjus. Vengrijos tarp konservatyvumo ir liberalumo Vengrijoje, norėčiau socialistai – komunistinė partija par excellence – nesu- aptarti tai platesniame kontekste. Rumunijos analitikas gebėjo apsivalyti nuo savo praeities, verčiau tęsė Kádáro Vladimiras Tismaneanu teigia, kad postkomunistinės politinį stilių. Susiklostė ypatingas politinis postfeo- tranzicijos laikais įvyko liberalizmo kaktomuša su etni- dalinio paternalizmo ir neoliberaliosios ekonomikos niu nacionalizmu. Kaip žinome, kiekvienoje šalyje tos derinys, pridengtas socialinės demokratijos lozungais, kaktomušos padariniai buvo skirtingi, bet Tismaneanu pasiskolintais iš Tony’o Blairo ir jo „trečiojo kelio“ ša- teigia, esą etninis nacionalizmas, kuriam pakako energi- lininkų. Old boys tinklas ne tik išliko, bet netgi sukles- jos ir jėgų įvykdyti 1989-ųjų revoliuciją, vėliau ėmė truk- tėjo, nes politinis klimatas buvo tam palankus. Pirmas dyti demokratijos kūrimui, nes buvo priešiškai nusistatęs socialistų premjeras po 1989-ųjų buvo Gyula Hornas, kitų etninių grupių atžvilgiu.3 Ar Tismaneanu teisus?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 73 J. Jensen: Tai nelengvas klausimas. Vengrija, turinti natūralaus noro gyventi pagal savo vertybių sistemą ir dideles „etninių vengrų“ mažumas, gyvenančias anapus tradiciją negalima painioti su etnine nacionalinio iš- valstybės sienos, yra sukūrusi pažangią mažumų atsto- skirtinumo versija. Juk kova už nepriklausomybę – tai vavimo sistemą, rūpinasi, kad jų interesų būtų paisoma kova už teisę būti traktuojamiems vienodai. Čia nėra ir namuose. Paraleliai kuriamos lokalios vyriausybės. nieko iracionalaus. Imperijos ar supergalingos valsty- Kita vertus, šiandieninei Vengrijai didysis „etninis“ iš- bės, numojusios į tai ranka, sumokėjo didelę kainą. šūkis yra romų bendruomenė – ten įvyksta daugiausia 1989-ieji buvo kovos už laisvę kulminacija. 1953- žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau tai mažai ką bendro ieji, 1956-ieji, 1968-ieji ir lenkų Solidarumas, veikiantis turi su 1989-ųjų kontekstu. nuo 1970-ųjų, nutiesė takus į 1989-uosius. Kita vertus, Nesutinku, kad 1989-ųjų revoliucijos sėkmę lėmė akivaizdu – etninis nacionalizmas mūsų regione egzis- nacionalizmas ir etniškumas. Prie to daug prisidėjo tuoja, kai kuriose šalyse reiškiasi net itin tulžingai. Kas globalus kontekstas (glasnost’ ir perestroika), be to, pa- nors pasakytų, atseit jis egzistavo visada, tiesiog Sovie- sipriešinimas komunizmui vyko ilgus dešimtmečius, tų Sąjunga jį buvo prigesinusi. Net jeigu tai būtų tiesa, kartais viešai, kartais pogrindyje. Regioniniai disiden- ji nepaaiškina, kodėl tulžingas nacionalizmas randa tų tinklai nesirėmė tautiniu pagrindu. Teiginys, esą atgarsį XXI a., šalims įstojus į ES. Po 1989-ųjų tauti- 1989-aisiais viską lėmė etninis nacionalizmas, nepaaiš- nis nacionalizmas ir tapatybės politika įgavo pagreitį kina dramatiškų ir toli siekiančių pokyčių. Mūsų regi- dėl keleto priežasčių. Pirma, Sovietų Sąjungai žlugus, one niekada nebuvo jungties tarp nacionalizmo (kuris mažos mūsų regiono šalys atkūrė nepriklausomas tau- retai, jei kada nors apskritai, tarnavo gėriui, o sunkumų tines valstybes, o tą darydamos atsigręžė į laikus, kai metais yra išnaudojamas, kaip dabar tai daroma Ven- nepriklausomybė buvo prarasta. Pasiekti konsensuso grijoje) ir globalumo (kuris atviras kosmopolitinėms dėl praeities nesugebėta, todėl vietoj susitaikymo at- vertybėms). Jeigu nacionalizmas net ir būtų suvaidinęs gijo senų priešų vaizdiniai ir neigiamos klišės, skirtos lemiamą vaidmenį 1989-aisiais, jis vis tiek nelaikytinas kaimyninėms šalims. Antroji, ko gero, svarbesnė prie- efektyvia derybų ir navigacijos strategija pasaulyje, ku- žastis susijusi su ekonomika. Iliuzija, kad pavyks greitai ris susaistytas tarpusavyje ir tapęs toks sudėtingas. atsistoti ant kojų, kad atlyginimai kils ir bus pasiekti va- karietiški gyvenimo kokybės standartai, žlugo. Žmonės T. Kavaliauskas: Jeigu pokyčius lėmė ne nacionaliz- pasijuto bejėgiai prieš rinkos galią ir juos išduodantį mas, bet globalūs procesai (perestroika, Šaltojo karo pa- politinį elitą. Tiek socializmas, tiek liberalizmas buvo baiga ir t. t.), kaip tuomet paaiškinti faktą, kad lenkai, diskredituoti. Nors Vengrijoje būta ir vis dar esama latviai, lietuviai ar ukrainiečiai 1989-aisiais išėjo į gatves nemažai nostalgijos Kádáro laikams, niekas nenori su tautinėmis dainomis ir nacionalinėmis vėliavomis? tų laikų grąžinti. Neoliberali socializmo versija, pa- J. Jensen: Manau, Sovietų imperiją išklibino Vidurio grįsta laisvąja rinka, neva išsprendžiančia visas pro- Rytų Europos žmonių nuoširdus nepriklausomybės ir blemas, net po marksizmo tapo madinga Jungtinėse laisvės troškimas. Tautinės dainos ir vėliavos išreiškė Valstijose ir Vakarų Europoje, tačiau ji vis tiek yra patriotizmą, užgniaužtą totalitarinio režimo, bet nebū- fundamentaliai bankrutavusi, nes nerado jokių au- tinai susijusį su uždaru etniniu nacionalizmu. Patrio- tentiškų lokalių atsakymų į globalios krizės keliamą tizmas ir meilė savo šaliai geriau nusako 1989-aisiais nerimą ir netikrumo jausmą. prasiveržusius jausmus ir puoselėtas vertybes negu Kairė plačiąja šio žodžio prasme – ne tik Vengrijoje nacionalizmas, pritvinkęs konkurencinio pykčio, nu- ar Vidurio Europoje neturi nei atsakymo, nei veiksmų kreipto prieš kitus. plano. Liberalizmo šūkis, esą progresas nesustabdo- F. Miszlivetz: Manau, Tismaneanu klysta. Stipraus mas, o demokratija užtikrina materialinę pažangą, troškimo tapti modernia nepriklausoma visuomene, pasirodė apgaulingas. Žmonės mato, kad demokratija

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 vis mažiau įstengia užtikrinti gerovę, suteikti sociali- griežto, biurokratinio savo tėvų kartos kapitalizmo. Jie nes garantijas. Net sprendimus apie ekonominę ir fis- sukilo prieš nelygybę ir socialines kapitalistinės visuo- kalinę politiką pasiglemžė jos vykdytojai. Aiškėja, kad menės neteisybes. O labiausiai neapkentė karo Vietna- tai demokratija be pasirinkimo. me. Laisvė, solidarumas ir taika buvo pagrindiniai jų Štai tokiomis sąlygomis populistinis nacionaliz- tikslai ir reikalavimai. Tarp jų buvo komunistų, ypač mas su savo ideologija ir politiniais užmojais įgauna Prancūzijoje, bet buvo ir anarchistų, pacifistų, profsą- vis didesnį pagreitį. Tai metas, kai etninis nacionaliz- jungų veikėjų, nepriklausomų intelektualų… mas gali tapti labai pavojingas, ypač radikaliosios jo atšakos. Nusivylę, frustracijos apimti žmonės ieško T. Kavaliauskas: Czesławas Miłoszas tokios diferenci- ir lengvai randa atpirkimo ožius, tai padeda dar la- acijos nedarė, baisėdamasis bendru Vakarų intelektualų biau įsitvirtinti neapykantos politikai. Toks procesas pamišimu dėl Marxo ir Engelso komunizmo manifestacijų. vyksta daugelyje tiek Europos, tiek pasaulio vietų. Jis buvo priblokštas, kad Paryžiaus intelektualai romanti- Vengrijoje tokia neapykanta nukreipta daugiausia zuoja tai, kas lėmė Vidurio Rytų Europos tragediją.5 prieš sparčiai augančią romų bendruomenę, tačiau Tačiau, be abejo, būtina atkreipti dėmesį, koks buvo ir kitos neapykantos formos, tarp jų rasizmas, tapo kultūrinės revoliucijos kontekstas tiek JAV, tiek Vaka- agresyvesnės, negu buvo anksčiau. rų Europoje. F. Miszlivetz: Po Sovietų Sąjungos invazijos, už- T. Kavaliauskas: Aptarkime tris revoliucijas – Buda- gniaužusios 1956-ųjų revoliuciją, Vakarų intelektualai pešto 1956-aisiais, Prahos ir Paryžiaus 1968-aisiais. Dvi atsikratė iliuzijų, kad sovietinis komunizmas gali būti iš jų buvo antikomunistinės, bet Paryžiaus įvykiai susiję humaniškas. Daugelis iš jų vis tiek liko kairiaisiais, bet su prokomunistine kapitalizmo kritika, kurios griebėsi jau nebepateisino nei diktatūros, nei teroro. Jie stengėsi intelektualai. Rudi’s Dutschke, vokiečių Sozialistischer kapitalizmą padaryti humanišką. Kai sukilimas baigėsi, Deutscher Studentenbund (SDS) lyderis ir kultūrinio Rudi’s Dutschke tai pavadino „ilgu žygiavimu per insti- marksizmo, kurį diegė Frankfurto mokykla, gerbėjas, ti- tucijas“, o tai tipiškas reformatoriaus požiūris. kėjęs romantizuotu marksistiniu komunizmu, atsivertęs pripažino: „Retrospektyviai žvelgiant, didysis Europos T. Kavaliauskas: Dėkoju už pokalbį. lūžis 1968-aisiais įvyko ne Paryžiuje, o Prahoje. Tačiau tuo metu mes nesugebėjome to suprasti.“4 Ar pritariate tokiam požiūriui? 1 Zenonas Norkus, (2008). Kokia demokratija? Koks kapitalizmas? Pokomu- F. Miszlivetz: 1968-ieji geografiškai neapsiriboja nistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Praha ar Paryžiumi, o ideologiškai – antikomunizmu Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 346. ar prokomunizmu. Pritarčiau Immanuelio Wallerstei- 2 Andras Bozoki, (2008). Democratization in Central Europe. Taiwan Journal no teiginiui, kad tai buvo savotiška pasaulio revoliucija. of Democracy, Vol 4, Number 2., p. 15. Prahos pavasaris prasidėjo kaip nuoširdus reformų pro- 3 Andras Bozoki (2011). Deliberately considered: http://www.deliberatelyconsi- cesas Čekoslovakijos komunistų partijos viduje. Alek- dered.com/2011/02/the-hungarian-shock-the-transition-from-democracy sandras Dubčekas buvo „socializmo humanišku veidu“ 4 Vladimir Tismaneanu, (1998). Fantasies of Salvation: Democracy, Nationa- simbolis. Daug kas Čekoslovakijoje tikėjo, kad pavyks lism, and Myth in Post-Communist Europe. Princeton University Press. sukurti socializmo versiją be sovietų tankų ir Maskvos 5 Rudi Dutscke & Jacques Rupnik, (2008) The Misunderstanding of 1968. diktatūros. Žmonės norėjo būti laisvi ir nepriklauso- Eurozine, first published L’Autre Europe (1989). Available at: http://www. mi, atsikratyti jėga primesto režimo. Panašiai studen- eurozine.com/articles/2008-05-16-dutschke-en.html. tai Paryžiuje, Berlyne, Londone, Romoje, Berklyje ar 6 Czesław Miłosz, (1981). Native realm: a search for self-definition. University Niujorke norėjo daugiau laisvės ir stengėsi atsikratyti of Califonia Press, p. 126­–127.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 75 Béla Nóvé

Revoliucijos našlaičiai po penkiasdešimt šešerių metų*

Nepilnamečių vengrų pabėgėlių liudijimai

Paauglių, kovojusių už laisvę, patirtos represijos šiolika šalių, kol galiausiai įstojo į Prancūzijos Užsienio legioną, bet po kelių mėnesių pabėgo iš Alžyro. 1958- Šešiose iki šiol išleistose László Eörsi’o monografijose ųjų pabaigoje grįžo į Vengriją ir buvo suimtas. Be jo, dar apie Budapešto ginkluotus revoliucinius būrius, pavyz- bent šeši nepilnamečiai mūrininkų pameistriai, 1956 m. džiui, naujausioje knygoje „Barosso respublika, 1956“ tapę kovotojais už laisvę, vėliau buvo nuteisti kalėti nuo (Budapeštas, L’Harmattan, 2011, www.eorsilaszlo.hu) ap- šešerių iki aštuonerių metų. rašyta daug nepilnamečių, drąsiai dalyvavusių gatvės Kita istorija veda mus į Aszódo kaimo nepilnamečių kovose, gelbėjusių sužeistuosius. Dešimtys paauglių vė- pataisos mokyklą. Ją lankė ir keturiolikmetis Gergely’s liau išvyko į Vakarus, bet netrukus grįžo į Vengriją, kur Fodoras (pravarde „Dygliuotas“), našlaitis, augęs vaikų buvo policijos persekiojami arba ilgam įkalinti. Čia namuose. 1956 m. spalį tuziną savo draugų jis įkalbėjo neaptarsime visų individualių atvejų, paminėsiu tik pabėgti, ir jie, apsiginklavę vietinėse kareivinėse, nužy- kelias nepilnamečių grupes, kurios po 1956 m. tapo giavo beveik 50 kilometrų iki Budapešto, kur prisijungė negailestingų represijų aukomis. prie revoliucionierių. Bebaimiai paaugliai pirmiausia pa- Šeštajame dešimtmetyje sostinės Budos dalyje, vie- sisiūlė padėti didžiausiam laisvės kovotojų atramos punk- name seniausių Úri (Džentelmenų) gatvės pastatų, vi- tui Corvino skersgatvyje, vėliau perėjo į Budą, kalvotąją duramžių pilyje, buvo mūrininkų pameistriams skirtas miesto pusę, ir prisidėjo prie sukilėlių, apsistojusių Sch- bendrabutis. Dauguma čia gyvenusių paauglių, kilusių iš midto pilyje. Jų užduotis buvo stebėti strateginius sovietų kaimo, nuo pat revoliucijos pradžios prisijungė prie ko- tankų, besiveržiančių į sostinę, manevrus. Jaunieji žvalgai votojų už laisvę grupės Széna tér (Šieno turgaus aikštė). drąsiais veiksmais bandė sutrukdyti SSRS kariuomenei Jie tapo pasiuntiniais, patruliavo, gamino Molotovo kok- patekti į miestą, pavyzdžiui, netoli Bago miško susprogdi- teilius padegti sovietų tankams, dažnai ir patys stodavo no tiltą, kuriuo turėjo važiuoti tankai. Kai sukilimas buvo į kovą. Vėliau daugelis be tėvų pabėgo į Vakarus, tarp jų nuslopintas, šešis berniukus iš „Aszódo divizijos“ suėmė ir septyniolikmetis Árpádas Képesas, migravęs per še- ir nuteisė kalėti nuo penkerių iki devynerių metų. Dar tragiškesnis, labai jaudinantis buvo kalnaka- * Tęsinys iš nr. 11. sių pameistrių, 14–17 metų berniukų, kurie mokėsi

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Oroszlány anglių kasyklose, pasiaukojimas. Antrąją re- išvykdami į Vakarus, buvo nepilnamečiai (ÁBTL 3.1.5. voliucijos savaitę iš Budapešto jie buvo išsiųsti namo, į O-18563/1, p. 163–178). Tad prie šių 38 nepilnamečių tolimą rytinį Vengrijos pakraštį. Tačiau toliau Rytų ge- emigrantų pridėję dar maždaug dukart tiek panašaus ležinkelio stoties negalėjo nukeliauti, nes visi geležin- amžiaus, bet nežinomų jaunuolių, tarnavusių JAV ka- keliai, vedantys į rytus, buvo užblokuoti sovietų armi- riuomenėje, gautume taikos metų kuopą, o atsargiai eks- jos. Iš tų 400 paauglių maždaug 90 savo noru prisijungė trapoliuodami šalies mastu, galėtume spėti, kad iš viso į prie Barosso aikštės sukilėlių, kai iki antrosios sovietų JAV kariuomenę įstojo maždaug du su puse tūkstančio invazijos spalio 4-ąją buvo likusi vos viena naktis. Ryte nepilnamečių vengrų emigrantų. jie tapo pirmosiomis baisaus antpuolio aukomis. Dau- Jų asmeninės istorijos labai įdomios. Daugeliui net gelis žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios, kitiems nereikėjo perplaukti Atlanto, kad patektų į Amerikos pavyko pabėgti į Vakarus, bet vėliau jie ryžosi grįžti – kariuomenę – jie galėjo keletui metų parsisamdyti bu- nesitikėjo, kad gimtinėje bus suimti ir ilgam įkalinti. dėtojais ar pagalbiniais darbininkais bet kurioje iš JAV karinių bazių, dislokuotų Vakarų Vokietijoje, Italijoje Nepilnamečiai pabėgėliai, įstoję į JAV kariuomenę ar Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Zoltánas D., spynų meistro pameistrys iš Dėro miesto, prieš sugrįždamas į Vengriją 1963 m. pradžioje, pirmaisiais „Kádáro įsitvirtini- tarnavo keliose JAV karinėse bazėse Vakarų Vokietijoje, mo“ metais, policijos pulkininkas Lájosas Káraszas, o Tiboras Rajna (pravarde „Blondinas“), su keletu drau- Vengrijos vidaus reikalų ministerijos kontržvalgybos gų pabėgęs į Austriją, iš pradžių buvo nuvežtas į Belgiją, departamento BM III/II vadovas, įsakė, kad dvidešimt o iš ten nelegaliai nusigavęs į Vakarų Vokietiją, tarnavo jam pavaldžių regioninių departamentų pradėtų naujas JAV kariuomenės štabe Frankfurte. Kiti nepilnamečiai, bylas visiems vengrams, anksčiau ar tuo metu vis dar kuriems pavyko pabėgti anksčiau, galėjo su pirmai- tarnavusiems „priešiškose imperialistų kariuomenėse“. siais pabėgėliais lengvai pasiekti Naująjį Pasaulį, o ten, Dvi didžiausios tikslinės grupės buvo vengrų emigran- sulaukę pilnametystės, įstoti savanoriais į kariuomenę tai, įstoję į JAV kariuomenę ir Prancūzijos Užsienio arba jūrų laivyną. Tie, kurie, prieš išvykdami iš gimti- legioną, apytikriai aštuoni ar dešimt tūkstančių vyrų. nės, baigė dvi ar tris technikos arba vidurinės mokyklos Nors iš pirmosios, JAV karių, kategorijos yra išlikusi klases, čia galėjo tikėtis neblogos perspektyvos. Jei buvo tik Dėro-Šoprono rajono byla, o iš antrosios, legiono pakankamai darbštūs ir ištvermingi, lengvai išlaikydavo kategorijos, – tik Pešto rajono byla (t. y. vos dvi bylos iš puskarininkio ar karininko egzaminus, o aukštąjį (ci- keturiasdešimties), net ir šių dokumentų pakanka, kad atsiskleistų stulbinančios detalės. Pradėkime nuo vengrų „emigrantų kontingento“ JAV kariuomenėje po 1956 m. Slaptoje Dėro-Šoprono rajono byloje pateikta išsami informacija apie 134 vyrus, kurie išvyko į Vakarus ir tarnavo JAV kariuomenėje. Bet iš kur komunistinės valstybinio saugumo pajėgos tiek daug ži- nojo apie vengrų savanorius, prisiekusius „žvaigždžių ir juostų“ vėliavai? Panašu, kad pagrindiniai informaciniai slaptosios policijos šaltiniai buvo trys: 1) nuolatinė laiškų kontrolė; 2) slaptųjų agentų ataskaitos; 3) reemigrantų ir jų giminaičių apklausos. Iš tų 134 samdinių, užregistruo- tų, kai buvo paleisti arba pabėgo, 25 sugrįžo į Vengriją iki 1965 m. Beveik trečdalis sąraše išvardytų vyrų, prieš Nepilnamečiai vengrai Budapešto gatvėse 1956 m.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 77 vilinį) jų mokslą apmokėdavo Pentagonas, mainais už Vengrų savanoriai Prancūzijos Užsienio legione tarnybą kariuomenėje, kai baigs studijas. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio vis daugiau jaunų vyrų trumpam Tyrinėjant, kaip susiklostė tos pačios amžiaus gru- atvykdavo į Vengriją aplankyti savo šeimų, jau būdami pės nepilnamečių, vėliau įstojusių į legioną, gyvenimas, Amerikos piliečiai ir JAV karininkai, dėl aukštojo moks- pasisekė rasti keletą labiau nepriklausomų šaltinių. lo studijų laikinai nutraukę reguliariąją tarnybą. Iš apytikriai 500 asmenų, į Prancūzijos kolonijinius Slaptosios policijos 1965 m. pabaigos ataskaitoje dalinius įstojusių 1956–1965 m., kol kas žinomi 256 paminėta, kad į Dėro-Šoprono rajoną atvyko devyni savanoriai. (Iš viso vengrų legionierių tuo laikotarpiu tokie asmenys, iš jų keturi – 1956 m. pabėgėliai ne- buvo 3000.) Šiuo atveju galima remtis ne tik slaptosios pilnamečiai. Ataskaitos išvadose tipinė Zoltáno B., gi- policijos dokumentais (agentų ataskaitomis, dezer- musio Dėre 1939 m., istorija aprašyta taip: „Atostogas tyravusių legionierių apklausų protokolais, laiškais, nuo liepos 28 d. iki rugsėjo 4 d. jis praleido pas seserį nuotraukomis iš archyvų ir t. t.), nes dabar jau atviri Bágyogszováto kaime, 1956 m. lapkritį, būdamas ne- Legiono archyvai Obanėje (Centre Documentation ir pilnametis, išvyko į Austriją, iš ten po pusės metų emi- Bureau des Anciens). Be to, 2011 m. vasarą Provanse gravo į JAV. 1959–1961 m. tarnavo JAV kariuomenėje pavyko rasti būrelį vengrų veteranų, su kuriais darė- ir vėliau gavo stipendiją studijoms Ekonomikos uni- me interviu ir susukome dokumentinį filmą „Patria versitete. Netrukus pradės penktą kursą su mėnesine nostra“. Visi jie 1956 m. pabaigoje pabėgo, būdami 275 dolerių stipendija. Apklausiamas griežtai atsisakė nepilnamečiai, o legione tarnavo nuo 16 iki 30 metų. atsakyti į klausimus apie JAV kariuomenę, ciniškai pa- Dabar priklauso veteranų bendrijai, turinčiai 25 na- reiškęs, kad tokios informacijos negali mums suteikti“ rius Provanse ir apie 70 narių visoje Prancūzijoje. (ÁBTL 3.1.5. O-18563/1, p 53). Iš įvairių šaltinių matyti, kad, išskyrus panašią Tačiau toli gražu ne visų vengrų, tapusių JAV kariais, ankstyvąją patirtį (vaikystė karo metais, 1956-ieji, ko- karjera buvo sėkminga. Remiantis 1963 m. birželio mė- vos Alžyre ir kitur), kiekvieno legionieriaus likimas nesį rašyta agento ataskaita, Zoltánas J. (gimęs Budapešte klostėsi vis kitaip. Net ir individualios paskatos stoti 1940 m.) savo tėvams, gyvenantiems Bőnyrétalapo kaime į legioną buvo labai skirtingos. 256 žinomų asmenų Vakarų Vengrijoje, slapčia atsiuntė žinutę, „pranešdamas, biografijos rodo, kad vieni buvo arba našlaičiai, arba kad įstojo į JAV kariuomenę ir šiuo metu atlieka tarny- palikti tėvų, todėl augo vaikų namuose, kiti kilę iš di- bą Vakarų Vokietijoje. Kadangi tėvus informavo slaptai, delių valstiečių ar darbininkų šeimų, bet pasitaikė ir negalėjo duoti jiems savo adreso. Tačiau planavo kaip vaikų, augusių viduriniosios klasės, inteligentų, net įmanoma greičiau dezertyruoti ir parvykti namo, kol jo aristokratų šeimose, kurių aukštą kilmę komunis- neišvežė kariauti į Indokiniją.“ Apie kitų „nuotykius“ ga- tų valdžia „pagerbė“ nuolatiniu kenkimu ir pažemi- lima sužinoti iš slaptosios policijos ataskaitose pateiktų nimais. Dauguma tų paauglių metė mokslą ir dirbo sugrįžėlių apklausų. Pavyzdžiui, László M. istorija tokia: menkai apmokamus vergiškus darbus kasyklose, fa- gimė 1940 m. Dėre, iš Zalcburgo bazės buvo išvežtas į brikuose, kiti pateko už grotų dėl maištavimo, val- Klyvlandą, kur vėliau įstojo į JAV jūrų laivyną. Iki 1962 m. katavimo, smulkių vagysčių, bandymų per „geležinę gegužės tarnavo povandeniniame laive Carton Conny, bet uždangą“ pabėgti į Vakarus. iš karinio jūrų laivyno bazės Italijoje pabėgo ir nelegaliai Nenuostabu, kad 1956 m. rudenį visi taip entuzias- grįžo į Vengriją. tingai dalyvavo protesto demonstracijose ir revoliuci- Šaltojo karo laikais vengrų pabėgėliai tapo abiejų niame sąjūdyje – dabar, jau perkopę septyniasdešim- pusių manipuliacijos aukomis. Kad ir kaip vertintume tmetį, visa tai jie prisimena kaip savo „kovos krikštą“. slaptosios policijos bylas, jos irgi liudija suluošintus Trylikametis Jánosas Spátay’us pasisiūlė būti pasiun- „revoliucijos našlaičių“ likimus. tiniu ir per rusų tankų užblokuotus Budapešto tiltus

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 nešiodavo revoliucionieriams slaptas žinutes, įsiūtas į ir toji baimė buvo pagrįsta, nes sukilėlius, net ir nepil- futbolo kamuolį. Keturiolikmetis Béla Huberis iš Šo- namečius, slaptoji policija masiškai suiminėjo. Vėliau, prono pirmasis metė rankinę granatą į vietinį ÁVH kai nutrūko pabėgėliams teikta pagalba, kai nebeliko štabą, o suaugusiems sukilėliams pabėgus į Austriją, laikinų darbų, į legiono šaukimo punktus juos atvarė kartu su kitais paaugliais gerai apsiginklavo ir visą skurdas, nes daugelis badavo, buvo benamiai. Šios kar- mėnesį slapstėsi miškuose Vakarų pasienyje. Šešioli- tos legionierių, dingusių be žinios, sužeistų ar žuvusių kmetis Gyula Sorbánas ginklo griebėsi pirmąją Radijo Alžyro kovose, skaičius dar nenustatytas. Tas pats pa- centro apgulties naktį ir kelias dienas gamino Moloto- sakytina ir apie dezertyrus, ir tuos, kurie liko tarnauti vo kokteilius, kol buvo sunkiai sužeistas iš rusų tanko ilgus dešimtmečius. Tik tada, kai visa tai išsiaiškinsime, paleistos granatos. Sándoras Soósas, septyniolikmetis galėsime susidaryti tikrą vaizdą, kokį prieglobstį jau- kalnakasio pameistrys iš Oroszlány, ginkluotas auto- niems vengrų pabėgėliams suteikė Prancūzijos Užsie- matu, saugojo įėjimą į New York Palace (viešbutis ir nio legionas, savo šūkiu Legio [est] patria nostra visiems spaudos biuras Budapešto centre). Pabėgo į Vakarus benamiams žadėjęs naują tėvynę. tik su paskutiniais sukilėlių likučiais, praėjus savaitei po antrosios sovietų invazijos. Išvados Minėti paaugliai su daugeliu kitų būsimų legionierių buvo pažįstami dar Vengrijoje, bet artimai susidrauga- Kaip matėme, daugeliu atvejų emigravusieji ir reemi- vo tik vėl susitikę Šiaurės Afrikoje, kaudamiesi Alžyre. gravusieji Vengrijos jaunuoliai abiejose „geležinės už- Vengrai, į legioną įstoję dešimtmečiu anksčiau – An- dangos“ pusėse ilgus metus, jei ne visą gyvenimą, buvo trojo pasaulinio karo pabaigoje (dažniausiai kaip karo Šaltojo karo įkaitai. Vieniši ir neapsaugoti, iš vienų spąstų belaisviai iš prancūzų stovyklų), žiauriai kovėsi Indoki- pakliuvę į kitus – retas kuris iš jų galėjo laisvai pasirinkti nijoje, o savanoriai, įstoję po 1956 m., tarnavo Alžyre, savo likimą ir suaugęs normaliai gyventi. Tas pats, nors dėl vėliau Korsikoje, Čade, Madagaskare, Taityje ir kitur. skirtingų priežasčių ir skirtingais mastais, galioja ir tiems Visi samdiniai pasirašydavo penkerių metų sutartį, pabėgėliams, kurie klajojo po daugybę šalių, keitė darbus tačiau tik nedaugelis ištarnavo visą laiką. Vieni išbu- uostuose, laivų statyklose, fabrikuose, kasyklose, ir tiems, vo kelias savaites, kiti atliko prievolę, suteikiančią teisę kurie parsisamdė į užsienio armijas, ir tiems, kurie po ke- nuolat gyventi Prancūzijoje ar gauti Prancūzijos pilie- leto mėnesių ar kelerių metų sugrįžo į gimtinę, kur jų laukė tybę, bet buvo keletas ištarnavusių nuo 16 iki 30 metų aršus persekiojimas, teismo bylos, įkalinimas ar per prie- ir gavusių aukščiausią jiems prieinamą jaunesniojo vartą įpirštas gėdingas slaptosios policijos šnipo vaidmuo, leitenanto laipsnį – paprastai tik Prancūzijoje gimę pi- visam gyvenimui užtraukęs kaltės ir gėdos jausmą. liečiai galėdavo tapti legiono karininkais. Legionierius Tačiau ir kitų nepilnamečių gyvenimas susiklostė ne turėjo teisę gauti pensiją, ištarnavęs 15 metų ir aštuo- ką geriau – jie metų metus beviltiškai tūnojo pabėgėlių nis mėnesius. Pažymėtina, kad dezertyravo ar bandė stovyklose ir tapo imigracijos reikalus tvarkančių biu- pabėgti kas ketvirtas vengras samdinys, ypač įpusėjus rokratų aukomis arba lengvu Vakarų žvalgybos ir pro- 1958 m., kai karas Alžyre tapo ypač nuožmus. pagandos tarnybų grobiu. Šios galingos organizacijos Kodėl tiek daug nepilnamečių pabėgėlių nusprendė jaunais vengrų imigrantais pasinaudojo, siekdamos savų stoti į Užsienio legioną? Galima įtarti, kad jiems atrodė tikslų. Nereikėtų pamiršti, kiek daug metų užtruko, kol labai patrauklūs nuotykiai, aprašyti populiariuose bul- net ir „laisvasis pasaulis“ atsikratė šnipinėjimo psichozės variniuose skaitaluose. Tačiau būta ir svaresnių moty- ir niūrių grasinimų trečiuoju pasauliniu karu. vų. Pirmiausia, dauguma šių paauglių paliko namus dėl nuolatinės skriaudos, kentėtos nuo pat vaikystės, o tie, kurie dalyvavo revoliucinėse kovose, bijojo represijų, Išvertė Rasa Radzevičiūtė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 79 Retrospektyva

Odeta Žukauskienė

Litvakų pėdsakai Paryžiuje: naujas žvilgsnis į Chaïmo Soutine’o kūrybą

rtėjant Chaïmo Soutine’o (1893–1943) jubi- Baudelaire’o, Dostojevskio skaitytojas, pametęs galvą Aliejui, gausiausią šio tapytojo kūrinių kolekci- dėl teatro ir muzikos, didelis imtynių mėgėjas. Kita ją Europoje sukaupęs Musée de l’Orangerie surengė vertus, ši knyga ir paroda atskleidžia, kad Soutine’o parodą „Chaïmas Soutine’as, chaoso darna“ (2012- tapyba yra kur kas paslaptingesnė ir daugiasluoks- 09-03–2013-01-21).1 Ekspoziciją papildantys filmai niškesnė, nei manyta iki šiol. ir leidiniai ne tik skatina grožėtis šio dailininko ta- Soutine’as dirbo kryptingai: iš pradžių tapęs por- pyba, bet ir primena sudėtingą jo kūrybos kelią, pra- tretus ir peizažus, vėliau atsidėjo keisto gyvastin- sidėjusį jau išnykusioje Litvakijoje. Meno istorikai gumo kupiniems natiurmortams. Vėlyvuosiuose ir kritikai turi galimybę dar kartą pažvelgti į daili- paveiksluose vyrauja iškraipytos formos ir šaižus ninko kūrybos ištakas, tapybinę raišką, kritiškai ap- spalvų sąskambis. Tapybinė Soutine’o kalba labai sa- mąstyti jo asmenybės vertinimus. Šia proga išleista vita. Nors neįprastai išdidindavo personažų rankas, Xavier Girard’o knyga Soutine (2012) kaip tik ir sie- pailgindavo nosis, tapydavo neproporcingai dideles kia giliau pažvelgti į dailininko kūrybą, atmetus įsi- ausis ir žuvies žiaunas primenančias lūpas, dailinin- vaizduojamos Paryžiaus mokyklos legendą, vienišo kas nepavirto karikatūristu, priešingai – atskleidė žydo įvaizdį ir kitus Soutine’o gyvenimą apipynusius dalelę pačios žmogaus prigimties esmės. Kerinčios mitus. Xavier Girard paneigia kai kuriuos stereotipi- jo paveikslų spalvos, ypač intensyvi raudona ir gili nius vertinimus, parodo tapytoją buvus ne tiek tra- mėlyna, byloja apie tai, ko neįmanoma verbalizuoti. giška, kiek šmaikščia asmenybe, apdovanota keistu Tai didžiausia tapybos galia, „jos tiesa“, įsismelkianti humoro jausmu. Jis taip pat buvo aistringas Balzaco, į sielos versmes, į pačią būties gelmę.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Chaim Soutine Išprotėjusi moteris (be datos) Chaim Soutine Žuvis

Chaim Soutine Triušio skerdena Tačiau grįžkime prie Girard’o knygos. Autoriaus jautė toks pat svetimas tiek lietuviams, tiek rusams, teigimu, pasakojimuose apie Soutine’o gyvenimą tiek a forteriori lenkams, kurių buvo gausu Minske skamba lengva antisemitinė gaida: iš Litvakijos emi- ir Vilniuje?“4 Koks apskritai tuo metu buvo litvakų gravęs žydas, vienišas melancholikas, užsidaręs su gyvenimas? Kokiai religinei bendruomenei galėjo negyvomis vištomis… Šie vaizdiniai kūrė pamišėlio priklausyti Soutine’as? ar kankinio portretą. Taip buvo atitraukiamas dė- Žydų bendruomenių Vilniuje buvo daug ir gana mesys nuo pačių paveikslų, vengiama aptarti tapy- priešiškai nusiteikusių viena kitos atžvilgiu: Vilniaus tojo savitumą, nors „niekas kitas gyvenime, išskyrus Gaono religinio mokymo šalininkai (mitnagdim) tapybą, jam nerūpėjo“.2 Ar iš tikrųjų jis buvo, kaip kovojo su senovės chasidizmu, Mussaro judaizmas – dažnai sakoma, marginalas, atsiribojęs nuo viso pa- su sąjūdžiu Chabad Lubavitch, liberalūs maskilimai, saulio? Išlikę dokumentai liudija, kad jį dažnai buvo skleidę haskalah idėjas, – su konservatyviais orto- galima sutikti Montparnasse’o rajone, La Rotonde ir doksais, „Bundo“ nariai – su Agudat Izraelio pasekė- Le Dôme kavinėse, diskutuojantį su žymiais to meto jais, tuometiniai sionistai ir marksistai – su socialde- menininkais – Modigliani’u, Lipchitzu, Foujita, Pi- mokratais… Kurią pusę ar ideologiją galėjo palaikyti casso, Kislingu ir kitais. Be to, jis dažnai eidavo į kiną Soutine’as? „Jis nesekė jokia mokykla, nepriklausė ir, žinoma, į muziejus, kur praleisdavo begales laiko. jokiam klanui. Tik tapyba jo gyvenimui suteikė pras- Tad Girard’o tikslas – sugriauti Soutine’o gyveni- mės“, 5 – teigia Girard’as. mą gaubiančius mitus. Tyrinėtojas neneigia žydiško- Apie gyvenimą XX a. pradžios Litvakijoje tapyto- sios kultūros, kuri dailininkui darė didžiulę įtaką ir jas tikriausiai būtų pasakęs kažką panašaus į rašy- kurios jis kartais stengdavosi nusikratyti, reikšmės, tojo Isaaco Bashevio Singerio žodžius: „Aš gyvenau tačiau tapybos metodo savitumą lėmė ne vien ji. Sie- tarp žmonių, kurie visi kuo nors tikėjo, – ortodok- kiant giliau pažinti Soutine’o kūrybą, reikia grįžti sai ir sionistai, chasidai ir mitnagedai, periodikos prie jo biografijos, mėginant atrasti po legendomis jidiš kalba leidėjai ir lenkų spaudos antisemitai, pa- slypinčias tikrovės nuotrupas. sisakantys už ir prieš Tautų Sąjungą.“6 Greičiausiai Soutine’as – litvise yid, gimė 1893 m. Smilovičiuo- tokia aplinka skatino jauną provincialą bėgti nuo ti- se, netoli Minsko. Užaugo, kaip ir Chagallas, shtetlo krovės, kupinos prieštarų. Jis tikrai nebuvo atsidėjęs aplinkoje. Girard’as rašo: „Iki 1913 metų, kai atvy- Talmudo ir rabinų literatūros studijoms, svetimos ko pas savo draugus Pinchus Krémègne’į ir Mikhaïlą jam atrodė ir racionalistinės tendencijos, būdingos Kikoïne’ą į Paryžių, Soutine’as priklausė daugiau litvakų inteligentijai. Sunku jam priskirti ir tuos li- mitinei tautai nei realiam kraštui.“3 Vargana Litva- tvakų bruožus, kuriuos savo knygoje „Vilna, Wilno, kija daugeliui vakarų europiečių atrodė pusiau rea- Vilnius. Lietuvos Jeruzalė“ nusakė Henri’s Mincze- lus žemės pakraštys, šalis be pavadinimo, kurią caro les, apibūdinęs litvakus kaip atsidėjusius mokslui, administratoriai vadino „šiaurės vakarų kraštu“. konstruktyviai logiškai mąstančius, truputį keisto- Smilovičiuose žmonės gyveno ypač skurdžiai, buvo kus žmonės be didelių emocijų ir sentimentalumo. kaustomi nuolatinės pogromų baimės. Aistros tapyti Priešingai šiam litvako stereotipui, Soutine’as, nuo vedamas, Soutine’as 1907 m. išvyko mokytis į Mins- vaikystės kalbėjęs jidiš, buvo jausmo žmogus. Jo ką, o 1910 m. – į Vilnių. vaikystės draugas Kikoïne’as sakė: „Tai buvo vienas Caro represijos privertė daugelį Lietuvos žydų pa- geriausių mokyklos mokinių. Iš natūros pieštuo- likti šį kraštą (vieni patraukė į Švediją ir JAV, vėliau se jo eskizuose visuomet justi liguistas liūdnumas kiti – į Prancūziją, Australiją, Pietų Afriką). Kaip (žydų laidotuvės, išvykimas, skurdas, skausmas). šie nerimo metai atsispindi Soutine’o gyvenime ir [...] Soutine’as pasąmoningai linko į dramatizmą. kūryboje? „Ar prieš atvykdamas į Paryžių, jis nesi- Tačiau vėliau, kai baigė piešimo kursus, jį patraukė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 81 teatras, žavėjęs spalvų mirguliavimu ir gražių akto- čios jėgos: gaivališkas judesys, erdvės iškraipymas, rių spindesiu.“7 šaižios spalvos ir t. t. Prancūzų tapybos mokykla, venecijiečių meis- 1909 m. Minske Soutine’as kartu su Kikoïne’u tris trai, o ypač Rembrandto paveikslai stipriai pavei- mėnesius mokėsi piešimo pagrindų pas grafikos pro- kė Soutine’o tapybos manierą. Chagallas yra sakęs: fesorių K. Kruegerį. 1910 m. abu įstojo į Vilniaus pie- „Kaip ir kiti aš sekiau prancūzų mokyklos tradicija. šimo mokyklą (tiesa, Soutine’as ne iš pirmo karto). Nekenčiau rusiškų ir Vidurio Europos spalvų. Tos Vaikystės draugai Vilniuje kartu ir uždarbiavo: pama- spalvos primena jų batus. Kaip tik dėl spalvų aš ir tę, kad yra paklausa, pagal fotografijas tapė portretus. Soutine’as išvykome. Iki Paryžiaus mano spalvos Nors caro politika buvo antisemitinė, XX a. pradžioje buvo labai tamsios. Tokios kaip bulvių, kaip van Vilniuje klestėjo jidiš kultūra, išauginusi daug garsių Gogho; Paryžius – tai šviesa.“9 asmenybių. Vilniaus piešimo mokykloje greta kitų Soutine’o kūryboje spalva įgijo ir kitų, ne tik vi- tautybių mokėsi nemažai žydų, dėstė Peterburgo dai- zualinių, galių. Jo paveikslų kolorito simbolika gero- lės akademijos auklėtiniai Ivanas Trutnevas (1827– kai skiriasi nuo fovistų, jo spalvos „priklauso afektų 1912) ir Ivanas Rybakovas (1870–1926/36), suteikę pasauliui. [...] Jose esama šviesos vektoriaus, emana- pagrindus ne vienam vėliau išgarsėjusiam dailininkui. cijos, kurią taip sudėtingai aiškina kabalistiniai ran- Vilniaus piešimo mokykloje likimas suvedė Soutine’ą kraščiai“.10 Pavyzdžiui, dominuojanti raudona gali su Krémègne’u, kuris pirmasis išvyko į Paryžių ir pa- simbolizuoti dieviškąją substanciją. dėjo ten įsikurti kitiems. Soutine’as gilinosi į religinę judėjų tradiciją, susiju- Visi Vilniaus piešimo mokyklos mokiniai studijas sią su ritualiniu gyvūnų skerdimu ir reikalavimu, kad čia laikė įsimintinomis: vieni pabrėžė ypatingą kultū- košeriniame maiste neliktų nė lašelio kraujo. „Kadaise rinę aplinką ir miesto aurą, kiti ­– šiltus asmeninius ry- mačiau miestelio rėzniką, pjaunantį paukščiui galvą ir šius ir draugystes. Dailininkas Moyshe Bahelfer-Bagelis ištekinantį iš jo kraują. Norėjau šaukti, bet jis atrodė (1908–1995) yra sakęs: „Man, kaip tapytojui, Vilnius toks linksmas, kad man užstrigo riksmas gerklėje. […] yra šventas miestas, bet ne religine, o dvasine prasme. Tas šauksmas išliko visam laikui. Dar būdamas vaikas, [...] nors šiame mieste į mus buvo žiūrima kaip į sve- kai piešiau stambaus mokytojo portretą, stengiausi iš- timšalius... arba beveik... mes buvome tikri vilniečiai. laisvinti tą šauksmą, tačiau veltui. Kai vėliau tapyda- Ar tai kosmopolitinis miestas? Nežinau. Ar kultūrinis? vau galvijų skerdeną, taip pat norėjau išsivaduoti iš to Tuo esu įsitikinęs. Jis tiesiog įsigėrė į mus!“8 šauksmo, tačiau nepavyko“,11 – yra pasakojęs tapytojas. Į Paryžių atvykusiam Soutine’ui artimesnis buvo Jam visada būdavo reikalingas modelis, todėl pirkdavo simbolizmas negu postimpresionistiniai Paryžiaus skerdenas ir pasikabindavo dirbtuvėje. Ne sykį, paste- dailininkų ieškojimai. Turėdamas gerus rusų rea- bėję pro durų apačią tekantį kraują, žmonės kviesdavo lizmo mokyklos pagrindus, tapytojas, susidūręs su policiją. Soutine’as prie skerdenos medituodavo, kol ši paryžietišku modernizmu, greitai atsisakė pirmie- visiškai sugesdavo. Gal dėl tų apmąstymų jo natiurmor- siems darbams būdingo literatūriškumo, tamsaus tai yra kupini gyvastingumo ir daugiaprasmių simbo- kolorito. Vis dėlto naujosios parodos pavadinimas lių, o nutapyti personažai priešingai – labiau panašūs į „Soutine’as, chaoso darna“ išduoda, kad jo kūryboje natiurmortus. Tas nuasmenintas figūras taip pat galima esama tam tikro pasipriešinimo avangardistinei dai- sieti su dailininko vaikystės prisiminimais: juk shtetle lei, antimodernistinio siekio „sugrįžti prie darnos“ – žmonės žinojo ne tiek vieni kitų vardus, kiek amatą. t. y. prie figūros, taisyklingos kompozicijos, aiškaus Gal todėl kartais prislėgti liūdesio, kartais juokingi jo žanro (portretas, natiurmortas, peizažas). Jo kūryba paveikslų žmonės irgi bevardžiai („Kepėjas“, „Ūkinin- žanrinė, tačiau joje išryškėjo klasikinę formą ardan- kė“, „Beprotė“ ir pan.).

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Kitaip nei Chagallas, kuris sėmėsi įkvėpimo iš shtetlo aplinkos, Soutine’as niekada netapė žydų por- tretų, nors jo peizažuose įžiūrimi dibukai (ramybės nerandančios dvasios), siejami su senaisiais litvakų tikėjimais. Modigliani’s, Kislingas, kiti Soutine’o bi- čiuliai tapė Paryžiaus bohemos atstovų portretus, o jam rūpėjo gatvės praeiviai, vaikai, niekam nežinomi žmonės. Būtent „Mažųjų kepėjų“ ciklas atnešė tapy- tojui tarptautinį pripažinimą ir patraukė amerikiečio milijardieriaus Alberto C. Barneso dėmesį. Įdomus ir dar vienas Soutine’o tapybos bruožas, kurį šiandien, paveikti Nicolas Bourriaud veikalų, tikriau- siai vadintume apropriacija. Daug paveikslų Soutine’as sukūrė, įdėmiai išstudijavęs tapybos šedevrus Louvre ir kituose Europos muziejuose. Labiausiai žinomos vari- acijos pagal Rembrandto paveikslą „Paskerstas jautis“ (1669), tačiau parodoje gretinami paveikslai atsklei- džia nuolatinį dailininko dialogą su Vakarų tapybos istorija. Tapydamas savo bičiulio skulptoriaus Oskaro Miesčianinovo portretą, jis darė eskizus ir įdėmiai ty- rinėjo Jeano Fouquet „Karolio VII portretą“ (XV a.). Keletą paveikslų, vaizduojančių berniuką patarnautoją, nutapė interpretuodamas Gustavo Courbet paveikslo „Laidotuvės Ornane“ (1849–1850) motyvą. Paveikslui „Raja“ (1924) pasitelkė J.-B. Simeono Chardino to pa- 1 Parodos rengėjai – l’Orangerie muziejaus direktorė Marie-Paule Vial ir ties pavadinimo kūrinį, o „Šartro Katedra“ (1933) – tai d’Orsay muziejaus konservatorius Claire Bernardi. J.-B. Camille’o Corot paveikslo parafrazė. Soutine’as kū- 2 Xavier Girard, Soutine, Paris: André Dimanche, 2012, p. 11. rybingai interpretavo Luiso Le Naino, François Couet, 3 Ten pat, p. 13. prancūzų primityvistų kūrinius. Įdomu, ar šis metodas 4 Ten pat, p. 16. galėjo būti susijęs su jo kaip fotografijų retušuotojo įgū- 5 Ten pat, p. 17. džiais ir nuotraukų pertapymu? 6 Ten pat, p. 18. Originali citata iš kn. Isaac Bashevis Singer, Un jeune Vėlyvieji Soutine’o paveikslai įgavo šiek tiek ba- homme à la recherche de l’amour, Paris: Stock, 2001, p. 145. rokinių bruožų, išryškėjo efektingi figūrų iškraipy- 7 Ten pat, p. 20–21. Originali citata iš kn. Pierre Courthion, Soutine, pein- mai. Modigliani’s apie savo draugą yra sakęs: „Chai- tre du déchirant, Paris: Denoël, 1972. mas nesiekė deformuoti modelio, modelis tiesiog 8 Jean-Jacques Breton. „Une jeunesse aux confins de la légende“, in: tapdavo tuo, kuo jis trokšdavo būti [...] Chaimas L’Objet d’art. Soutine ou le lyrisme désespéré. Nr. 34, 2008, p. 16. matė neregimą regimo pasaulio pusę, Chaimas tapė 9 Girard, ten pat, p. 32. Originali citata iš kn. Pierre Schneider, Les Dialo- Commedia.“12 gues du Louvre, Paris: Flammarion, 1967–1971, p. 50. 10 Ten pat, p. 194. Ši publikacija parengta, remiant Prancūzų institu- 11 Ten pat, p. 199. tui Lietuvoje. 12 Parodos Chaïm Soutine, L’ordre du chaos (2012–2013) lankstinukas. Citata iš M. Georges Michel, Revue des Arts, 1923.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 83 Pro publico bono

sudėtingiausių ir aktualiausių temų, kurios ir šiandien yra iššūkis rimtam mąstytojui: kultūros krizė ir keliai jai įveikti. dabarties krizė – žmogaus supratimo krizė, „optimistinė“ ar „pesimistinė“ etika, vertybių filosofija, idealizmo renesansas, žmogus ir vertybių pasaulis, ma- terialistinis ir gyvenimiškas žmogus. Apetitui sužadinti parinkau ištrauką iš „Vertybių fi- losofijos“, tikiuosi, ji bus aktuali gvildenant vertybių temą. Tekstas parašytas beveik prieš aštuoniasdešimt metų. Bet svarbu jį prisiminti, nes kartais kalbame apie vertybes taip, tarsi stovėtume tuščiame lauke. Tai nieko keista, juk tokie žmonės kaip Izidorius Tamošaitis, buvo nušluoti XX a. audrų. Ir bent dvi Lietuvos mąstytojų Izidorius Tamošaitis kartos augo tarsi našlaičiai. Prie to prisidėjo ir faktas, kad mąstytojai, nepabijoję vadintis krikščionimis, buvo Izidoriaus Tamošaičio vardas kartais šmėkšteli išstumti už mokslo ribų ne vien Lietuvoje. Tačiau šian- tarpukario Kauno kunigų seminarijos auklėtinių ar dieninis sociologijos mokslas ir jo perspektyva apskritai Kauno universitete studijavusių humanitarų prisimi- nebeįsivaizduojami be indėlio tokių mąstytojų, kaip, pa- nimuose – čia jis skaitė filosofijos įvadą, bendrosios psi- vyzdžiui, Maxas Scheleris, kurio veikalus Izidorius Ta- chologijos, religijos filosofijos, etikos kursus. Po Kauno mošaitis atidžiai studijavo. Laimei, dabar surenkami ir kunigų seminarijos studijavęs ir Peterburgo dvasinėje išleidžiami lietuviškojo šios krypties palikimo rinkiniai. akademijoje, ir Friburgo universitete, jis buvo originalus Tik gaila, kad Kultūros tyrimų instituto parengtasis Izi- minėtų disciplinų interpretatorius, atvėręs filosofijos ži- doriaus Tamošaičio raštų leidinys pasirodė tyliai, nebuvo nių lobyną ir mąstymo kultūros pradmenis savo studen- išskirtas iš akademinės rutinos. tams. Keista, bet Lietuvos socialinių ir politinių mokslų Parinktasis fragmentas – vienas atraminių lietuviškai instituto kūrėjas ir pirmininkas, 1934 m. filosofų kon- parašytų tekstų vertybių tema. Būtų gerai, jeigu jis taptų grese Prahoje išrinktas Tarptautinio filosofų komiteto atraminiu ir Kultūros barų diskusijoje – tada turėtume nariu, gyvas būdamas, taip ir neišleido nė vienos knygos. atskaitos tašką, diskutuodami, pavyzdžiui, apie tokius Gal tikėjosi, kad dar turės tam laiko... Deja, buvo suimtas teiginius kaip „Vertybės žlugdo politiką“ arba „Švelni jau 1941-aisiais, o 1943-iųjų vasario 6 d. žuvo Sibire, Re- vertybių tironija…“, arba „Kai viską pradedama vadinti šiotų lageryje, Krasnojarsko krašte. vertybėmis, ištinka vertybių krizė“ ir pan. Tęstinių jo publikacijų periodiniuose leidiniuose an- traštės liudija, kad Izidorius Tamošaitis nesikratė pačių Liudvika POCIŪNIENĖ

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Izidorius TAMOŠAITIS

VERTYBIŲ FILOSOFIJA

tgimstantį ar jau atgimusį idealizmą realizuo- rūpesčiai, vienintelės jo vertybės. Rūpindamasis vien Ati praktiniame gyvenime, – pamanys tūlas, – yra kūnu, jo sveikata, pajėgumu ir grožiu, homo vitalis pas- graži, bet neįvykdoma svajonė. Atsakysime: idealo vi- ninkauja Schroto ar Aleksejaus Suvorino metodu, bent siškai realizuoti niekada nepavyks. Jeigu idealą pavyktų susilaiko nuo valgio, griebiasi įvairiausių sporto rūšių, visiškai realizuoti empiriniame gyvenime, jis jau ne- masažuojasi, tepasi, pudruojasi, rankų nagus dažosi bebūtų idealas. Tai viena. Antra: prieš keletą dešimčių kruvinai ar juodai, valandomis prie veidrodžio stovi, metų svajonė apie politiškai nepriklausomą Lietuvą ne akyliausiai seka naujausias madas. vienam irgi atrodė pamišėlio sapnas. Dar anksčiau tokia Nietzsche į klausimą, kas yra gėris, atsakė: visa, kas pat svajone buvo laikomas tautinis Lietuvos atgimimas. galinga, Wille zu macht (valia siekti galios). Visa, kas iš Gerai suprantame ir nujaučiame, kad atgimusiam jėgos eina. O į klausimą, kas yra blogis, atsakė: visa, kas idealizmui labai sunku bus prigyti demoniškame šių eina iš silpnumo. Vadinasi, jau Nietzsche į padanges kėlė dienų gyvenime. Sakau: sunku bus prigyti, nes dabar- dabar labai madingą jėgos kultą. Vitalinis žmogaus tipas ties gyvenime labai giliai šaknis įleidusi įvairiausių rūšių šiandien yra labai išplitęs. Kūno kultūra, sportas – tai vie- stabmeldystė. Stabmeldyste mes laikome neabsoliučių nintelis vitalinių, ypač jaunų, žmonių gyvenimo turinys. (reliatyvių) vertybių absoliutinimą. Tos suabsoliutintos Homo vitalis yra aklas dvasinėms vertybėms. Jis vertybės ir demonizuoja gyvenimą. vertina tik kūną, garbina įvairiausias sporto rūšis. Pri- Gyvenimas nėra beprasmis. Jis turi turėti ir iš tikrųjų siminkime, kaip šiandien garbinama kūno mankšta, turi vienokį arba kitokį turinį. Jeigu to turinio žmogus kaip iškilmingai vainikuojami sporto nugalėtojai, kaip neįgyja iš idealiojo aukštųjų vertybių pasaulio, ieško jo gerbiami naujų rekordų „statytojai“. Neužmirštamais apačioje, renkasi žemesnes, arba jutimines, vertybes. žmonijos didvyriais laikomi tie, kurie toliau nubėga ar Tokių žemesnių vertybių yra trys grupės: vitalinės, arba nuplaukia, kurie aukščiau iššoka, toliau ietį numeta. gyvybinės, ekonominės ir hedonistinės. Sportas, kūno mankšta – tai vienintelis homo vitalis die- Jeigu išimtinai bus atsižvelgiama tik į vitalines, arba vaitis. Vitalinis žmogus visai nenori atsiminti įsakymo: gyvybines, vertybes, jeigu bus rūpinamasi tik jomis, negarbink dievaičių (svetimų dievų). tada susidarys toks moderniojo stabmeldžio tipas, kurį Neblogai būtų, jei homo vitalis, daug dėmesio kreip- drąsiai galima vadinti homo vitalis. Vitalinis žmogus, damas į kūną, į sveikatą, neužmirštų ir kitų vertybių. paniekinęs, atmetęs visas kitas, ypač aukštesniąsias, arba Blogai, kai jis, užmiršęs visas kitas, tiek žemesnes, tiek dvasines, vertybes, pripažįsta vien gyvenimą, ir tai tik aukštesnes vertybes, garbina tik kūną, tik bios. natūraliųjį jo sluoksnį. Homo vitalis pripažįsta tik bios. Neblogai daro ir homo economicus, iškeldamas eko- Tokiam žmogaus tipui svarbiausias dalykas yra išlaikyti nomines vertybes. Bet jis tampa stabmeldys, kai, visą ar net pakelti vitalinį, arba biologinį, gyvenimą. Kūno dėmesį sukoncentravęs į savąsias vertybes, užmiršta „formavimas“, kūno „linijos“, kūno „gražumas“, fizinis arba, o tai dar blogiau, ima neigti kitas vertybes. Ekono- pajėgumas, sveikata – tai svarbiausi vitalinio žmogaus minės, arba ūkinės, vertybės, kurias aklai garbina homo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 85 economicus, kitaip yra vadinamos naudingomis verty- rankiškomis – jos yra tik priemonės, tik materialinių bėmis. Ekonominis žmogaus tipas iškelia naudingumą vertybių palydovės (marksizmas). Aukštesnės vertybės kaip vienintelį dalyką, galintį patenkinti visus žmogaus čia tarnauja žemesnėms. Visi trys minėti žmonių tipai poreikius (marksistinis socializmas). Homo economi- savarankiškomis laiko tik juslines vertybes, o aukštesnės cus gyvenimo pamatas – ūkinės vertybės. Jos jau nėra vertybės degraduojamos, nužeminamos iki priemonių. priemonė tikslui pasiekti, bet pačios tampa tikslu. Eko- Nors iš tikrųjų yra priešingai. Aukštesnės, arba dvasinės, nominio tipo žmogui materialinės vertybės svarbios ne vertybės yra savarankiškos, o žemesnės yra tik tarpinės, kaip priemonė realizuoti dvasinėms, arba kultūrinėms, jos egzistuoja dėl aukštesnių vertybių, kurioms padeda vertybėms, materialinis gėris jam yra savaime brangus realizuotis. ir pageidautinas. Homo economicus bet kuria kaina Žemesnėmis vertybėmis pasitenkinantis žmogus trokšta prasimanyti kuo daugiau pinigų. Jo dievas yra neturi aukštesnių idealų. Tai ne dvasinis, bet gam- mamona, jo gyvenimo tikslas – aukso veršis. tinis žmogus. Jis gali būti labai kultūringas, bet pa- Ekonominis žmogus koja į koją eina su moderniuo- grindinė jo nuostata yra permanentinis vertybių ju kapitalizmu. Charakteringas ekonominio žmogaus neigimas. Tokiam žmogui visai nesuprantamas tas bruožas yra tai, kad neramiosios jo sielos siekiamas gė- pradas, kuris žmogų iš esmės skiria nuo gyvulio ir ris yra vien materialinis. Jo pastangų taikinys yra pini- leidžia tapti šio kosminio pasaulio karalaičiu. Nepri- gai. Pinigai ir materialinis gėris – tai kapitalizmo esmė, pažindamas dvasinio prado, kurį Scheleris vadina jo siela. Homo economicus visai nesupranta ir nesuvokia amžinuoju pradu, toks žmogus pats save pažemina, nematerialinių dvasinių vertybių. Ekonominis žmogus iš dvasios žmogaus virsdamas žmogum gyvuliu. net girdėti nenori skelbiamos baisios ištarmės: ką žmo- Nepažindamas aukštesnių dvasinių vertybių ir jas gui padės tai, jeigu jis visą pasaulį laimės, bet savo sielai atmesdamas, žemesniųjų vertybių garbintojas ne- pakenks? (Mt 16, 26) jaučia tikrosios gilesnės laimės. Tokio žmogaus gy- Daugelis ekonominių vertybių tarnauja hedonisti- venimui trūksta gilesnio turinio. Jo gyvenimas yra nams polinkiams arba jusliniams malonumams. Visą beprasmis, nes nevertingas. Tokį žmogų persekioja dėmesį į juslinį malonumą sutelkęs žmogus priklauso nenugalimos gyvenimo tuštumos pojūtis. Jis neiš- trečiam tipui – tai hedonistas, homo hedonicus, atsi- mano, kaip „užmušti“ laiką. davęs gyvenimo malonumams. Tokiam žmogui visas Tačiau gyvenimas yra beprasmis ir tada, kai yra pri- gyvenimas yra tik juslinės laimės, juslinių malonumų pažįstama tik viena aukštesnių vertybių klasė, o visos medžioklė. Gyvenimo prasmė – patirti jų kuo daugiau. kitos paneigiamos. Einant vienų vertybių iškėlimo, kitų Malonumas yra ne kas kita, o polinkių tenkinimas. Yra atmetimo keliu, vėl susidaro trys žmonių tipai: homo du polinkiai, kuriuos nori patenkinti homo hedonicus, – theoreticus, homo estheticus ir homo ethicus. tai gerai pavalgyti, išgerti ir pasmaguriauti. Abiem polin- Teorinis žmogus pripažįsta tik vertybes, susijusias su kiams patenkinti reikia pinigų. Homo hedonicus jų siekia pažinimu. Visos tokio žmogaus gyvenimo funkcijos yra visokiausiais – legaliais ir nelegaliais – būdais. Sukčiauti, tyrinėjimas, pažinimas, žinių įgijimas. Homo theoreticus apgaudinėti hedonistui yra priimtina, jeigu tai padeda bendrauja su pasauliu tik pasitelkdamas žinojimą, moks- sumedžioti smaguriavimui reikiamų lėšų. Pilvo porei- lą. Non flere, non ridere, sed intelligere. Šita Spinozos kius virš visko iškelia ir marksistinis socializmas. taisyklė labai gerai tinka teoriniam žmogui, linkusiam Visi trys trumpai charakterizuoti žmonių tipai absoliutinti protą, o emocinio ir valios gyvenimo funk- turi vieną bendrą bruožą – tai aklumas aukštesnėms cijas arba visai atmesti, arba padaryti jas priklausomas vertybėms ir išimtinis polinkis į žemesnes vertybes, nuo suabsoliutinto intelekto. Homo theoreticus, garbin- nes jie brangina tik jas. Visi trys aptarti žmonių tipai damas protą, visai atitrūksta nuo gyvojo gyvenimo. Toks dvasines vertybes gal ir įžvelgia, bet nelaiko jų sava- teorinis žmogus neišgyvena vertybių, jis jų nerealizuoja,

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 nes vienintelė vertybė jam yra žinojimas, mokslas. Vietoj (valstiečiai liaudininkai ir apie juos susitelkęs jaunimas, meno, moralės, religijos teoriniam žmogui svarbi tik jų iškėlęs šūkį: pats švieskis ir kitus šviesk), kiti – meną, tre- refleksija. Teorinis žmogus yra vienašališkas, sielos gel- ti – dorovę, ketvirti – malonumus, penkti – ekonomi- mės jam nepasiekiamos. Sielą ir jos raišką jis nuskurdi- ką (marksizmas), šešti – kūną ir sveikatą. Tas paskirų na, nualina. Homo theoreticus, kad ir būdamas didžiau- vertybių, nesvarbu, žemesniųjų ar aukštesniųjų, suab- sias mokslininkas, vertybių atžvilgiu yra vargšas. soliutinimas dabarties žmogui, į visas puses mėtomam Estetinis žmogus pripažįsta tik grožį. Jo sielos es- audringo gyvenimo bangų, varginamam visokiausių minis išgyvenimas yra estetinė vertybė. Jam sąlytis su krizių, nesuteikia ir negali suteikti nei tikrojo ramumo, vertybėmis reiškia sąlytį su grožiu. Tikrovės daiktai nei tikrosios laimės. ir įvykiai estetiniam žmogui yra vaizduotės žaismas, Be anksčiau minėtų vertybių, Windelbandas, Schele- kurį regėdamas homo estheticus junta giliausią pasi- ris, Otto ir kiti daug kalba apie šventojo, arba šventumo, tenkinimą, didžiausią džiaugsmą. Tačiau tas pasiten- vertybes. Tai – religinės vertybės. Žmogaus tipas, prieš kinimas, tas džiaugsmas yra grynai dvasinis. Kas į visą akis turintis tik religines vertybes, kultivuojantis vien jas, žmogaus gyvenimą žiūri tik per estetikos akinius, tas yra vadinamas religiniu žmogumi. Tai – homo religiosus, nėra ryžtingas, nėra atsakingas. kurį pas mus mėgina kelti krikščioniškosios grupės. Reli- Etinis žmogus nėra tas asmuo, kuriam rūpi etinės ginės vertybės Windelbandui, Scheleriui, Otto ir kitiems vertybės, kuris stengiasi morališkai tobulėti. Homo et- yra aukščiausiosios vertybės. Jos sudaro visos vertybių hicus pripažįsta tik etines vertybes, o visas kitas atmeta piramidės viršūnę. Žemesnės vertybės yra subordinuoja- arba jų net nepažįsta. Tai šaltas kaip ledas pareigos žmo- mos aukštesnėms vertybėms, o šios – aukščiausiosioms, gus – tokį jį piešia Kantas savo etikoje. Pareigos žmogus t. y. religinėms, vertybėms. Visos vertybės kaip pavasario rigoristiškai, griežtai kovoja su viskuo, kas pasireiškia upeliai subėga į šventojo vertybę. Mat religinių vertybių kaip gyvas impulsas. Homo ethicus pasitiki tik savo mo- šaltinis – Absoliutas – yra ta vertybių tikrovė, kur sutam- raline jėga. Savo protu jis pažįsta pareigą, o savo valia ją pa vertybė ir būtis, idealumas ir realumas. Kai sakoma realizuoja. Pasitikėdamas tik savo jėgomis, homo ethi- Absoliutas, tai juk kartu sakoma Tiesa, Gėris, Grožis. cus yra išdidus, o išdidiems visai neprieinamos religinės Kai teigiama šventojo vertybė, tai kartu teigiama Tiesa, vertybės, kurios suponuoja ne išdidumą, bet nuolanku- Gėris, Grožis. Atsiranda vertybių visuma. Teigiant aukš- mą, susivokimą, kad žmogus pats sau yra nepakanka- tesnes dvasines vertybes, kitaip vadinamas kultūrinėmis mas. Iš to nepakankamumo atsiranda poreikis ieškoti vertybėmis, jau yra teigiamos (sąmoningai ar nesąmo- kilnesnių, nekintamų, dieviškų vertybių. ningai – visai kitas klausimas) ir religinės vertybės. Kaip matome, ir aukštesnių vertybių tipams būdingos Gyvename nebe XIX susiskaldymo, arba analizės, am- klaidos, vienašališkumas, iškraipantis gyvenimo pras- žiuje, bet XX vienybės, sintezės, arba visumos, amžiuje. mę. Paklydimas yra ne tai, ką homo theoreticus, homo Ta visumos linkmė jau yra aiškiausiai pasireiškusi, že- estheticus ar homo ethicus teigia, bet tai, ką jie dėl savo mesniąsias vertybes subordinuodama aukštesniosioms, vienašališkumo neigia. Jų klaida yra ta, kad įsirausia tar- o aukštesniąsias – religinėms vertybėms. Vadinasi, ir si kurmiai, apsiriboję tik viena siaura vertybių sfera, vi- vertybių pasaulyje yra pasireiškęs idealizmo renesansas. sas kitas vertybes išleisdami iš akių arba net neigdami. Teisybė, gyvenimo pakalnėse yra dar daug stabmeldžių. Anksčiau apibūdinti žmonių tipai, pripažįstantys tik tas Bet būtinai turi ateiti ir, be abejo, ateis valanda, kai nuo ar kitas, žemesnes ar aukštesnes vertybes, griauna verty- vertybių kalno nusileis vertybių hierarchijos, vertybių bių hierarchiją, nes išplėšia tik vieną kurią nors vertybę visumos Mozė. Jis visiems aukso veršių garbintojams ir ją suabsoliutina. O tai jau yra ne tik vertybių tvarkos parodys, kad jų veršiai netikri. griovimas, bet ir naujoviška stabmeldystė, kai meldžia- masi tai ar kitai žemiškai vertybei. Vieni aukština mokslą 1933

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 87 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Almantas Samalavičius

Isano akmenys

Khmerų kultūros pėdsakais Šiaurės Rytų Siame

krydis iš Rangūno (Jangono) į Bankoką netrunka todėl nudrebiu sunkiai prigrūstą krepšį ant šaligatvio Silgai, tačiau Pietryčių Azijoje temsta taip anksti, ir laukiu, nutaisęs abejingą miną. Pro šalį, vos akimir- kad, lėktuvui nusileidus, atokų megalopolio pakraštį ką stabtelėdami, pravažiuoja keliolika taksi automobi- jau gaubė kone aklina tamsa. Užtat Suvarnabumio oro lių, kurių vairuotojai it susitarę purto galvas, vos išgir- uostas žėrėjo šviesomis tarsi Kalėdų eglutė. Specialiam dę pasiūlymą vežti taxi-meter tarifu. Galiausiai vienas traukinukui artėjant Bankoko link, tamsa sklaidėsi, nes taksistas, išgirdęs jam siūlomus įprastus septyniasde- įsižiebdavo vis daugiau ir daugiau žiburių, ilgainiui net šimt batų, linkteli galva. Sudėjus visus trukdžius, ke- ėmė atrodyti, kad saulė čia dar nenusileidusi. lionė iš oro uosto į Khao San gatvę Banglampu kvarta- Kad pasiektum centrinį Banglampu rajoną, reikia le užtruko beveik porą valandų. važiuoti traukiniu ir metro, o abi stotis skiria gana Vakaro linksmybės šioje, regis, niekada nemiegan- klaidus gero puskilometrio ruožas, kurį tenka įveik- čioje miesto dalyje dar tik prasideda, bet plačią pėsčių- ti pėsčiomis per dviaukštę autostradą. Vėlyvą vaka- jų gatvę jau užtvindė margaspalvė minia, daugiausia rą atsidūręs geležinkelio stotyje, pasitelkiu nemenką vakariečiai. Vieni smalsauja sukišę nosis į niekniekiais keliautojo patyrimą ir apsišarvuoju kantrybe. Taksis- nukrautus prekystalius, kiti čia pat gatvėje užkandžiau- tai, žvilgsniu įvertinę potencialius keleivius ir sumo- ja, gurkšnoja alų ar stipresnius gėrimus, drybso ant ję, kad beveik visi važiuoja į miesto centrą, užplėšia masažo demblių, rūko vandens pypkes, sumerkę kojas begėdišką kainą – penkis šešis kartus didesnę, negu į akvariumus su žuvytėmis, kurios, pasak reklamų, at- tektų sumokėti dieną. Pasitaiko ir tokių, kurie, apsukę jaunina odą… Minia plūsta iš visų kampų, paklusdama porą ratų, t. y. luktelėję, kol klientai „pribręs“, vėl stab- triukšmingos muzikos, sklindančios iš barų ir klubų, teli ir nė nemirktelėję nurodo tą pačią ar net didesnę ritmams... Už keliasdešimt batų užkandęs pad thai ir sumą. Daugelis stotyje trypčiojančių turistų, ypač tie, nusipirkęs butelį vandens, per šurmuliuojančią minią kurie keliauja po Siamą pirmą sykį, jaučiasi sutrikę, nusiiriu į kuklų keliautojų viešbutį. nesaugūs. Juoba kad pastaraisiais metais Bankoke pa- ...Kitą rytą nusigaunu į Hua Lam Pongo geležinkelio sitaikė ir plačiai nuskambėjo keletas žiaurių smurti- stotį ir vykstu į Koratą. Tiesa, šalies žemėlapyje tokio nių užpuolimų (visi nukentėjusieji, beje, svetimšaliai, miesto nėra, oficialiai jis vadinamas Nakon Račiasima, važiavo nelegaliais taksi). Daugelis laukiančiųjų neiš- tačiau ir bilietų pardavėjams, ir bene visiems šalies gy- tveria ir nuolankiai sutinka su lupikiškomis taksistų ventojams jis yra Koratas. Jei šiame mieste neturite sąlygomis. Bet aš visai netrokštu tapti tokios apgaulės verslo reikalų, drąsiai galite jį aplenkti, nes čia nėra jo- auka. Vietinių vežėjų įpročius pažįstu gana neblogai, kių įdomesnių architektūros paminklų, kitų kultūrinės

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 traukos objektų. Vienas iš tirščiausiai apgyventų šalies didmiesčių gali pri- blokšti nebent transporto spūstimis. Tačiau Koratas, didžiulis susisiekimo geležinkeliais ir autobusais mazgas, yra labai patogi tarpinė stotis tiems, kurie vyksta pasižvalgyti po Isaną ar ketina pasiekti atokesnius šalies miestus, ap- lenkdami sostinę. Kad ir kaip būtų keista, Isanas, kuriame gausu budizmo ir khmerų hinduizmo sakralinių paminklų, yra vienas mažiausiai lankomų šalies re- gionų. Kita vertus, tai jam net į naudą, nes sparčiai auganti, be paliovos in- tensyvėjanti ir vis agresyvesnė Tailan- do turizmo industrija jau suprekino ir nuniokojo daugelį šios šalies vietovių, Prasat Phanom Rung apdovanotų išskirtiniu gamtos grožiu, unikalia architektūra, nes pavertė jas masalu turistams, Kalbos ir kultūros požiūriu Isanas artimesnis La- o tai mažai ką bendra turi su noru pažinti autentišką bu- osui ir Kambodžai negu Siamui. Daugelyje vietovių distinės Siamo karalystės kultūrą. kalbama dialektu, labai primenančiu Laoso pasienio Isanas – Siamo regionas, užimantis beveik trečdalį ša- gyventojų šnektą. Kad čia kadaise klestėjo khmerų, lies teritorijos Šiaurės rytuose. Jis aprė- pia Korato plokštikalnę, kurią iš vakarų, pietvakarių ir pietų supa kalnų ruožas. Čia gausu gėlo vandens šaltinių, be to, Isanas dažniausiai išvengia Siamą nio- kojančių potvynių. Regiono pavadini- mas siejamas su kadaise čia klestėjusio hinduizmo kosmologija. Teigiama, kad Isanas (dar žinomas kaip Isuanas) – tai hinduistų dievo Šivos vardas sanskrito kalba. Sąsajas su hinduizmu liudija ir gausių šventovių, kuriose kadaise buvo garbinamas Šiva, liekanos. Sakon Na- kono provincijoje esama ir kitų archa- jinių reliktų. Čia aptikti urvų piešiniai senesni už tuos, kurie rasti Kinijoje ir Indijoje, – manoma, kad šiems įspū- dingiems radiniams yra daugiau kaip trys su puse tūkstančio metų. Prasat Phanom Rung

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 89 kaitinti turistų vaizduotei, neatlikus specialių tyri- mų, sunku pasakyti... Korato geležinkelio stotyje nusisamdau tuk tuką, ku- ris nugabena į šiauriniame miesto pakraštyje esančią autobusų stotį (jų mieste dvi). Iš čia reguliariai kursuo- ja reisiniai autobusai į mažesnius provincijos miestus ir į šalies sostinę. Už šešiasdešimties kilometrų nuo Ko- rato yra Pimajus – ramus ir tylus provincijos miestelis, turintis keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Jis garsėja įstabaus khmerų statyto, visame Siame puikiai žinomo šventyklų komplekso liekanomis. Užsibrėžęs patyrinėti khmerų senosios kultūros įspaudus Siamo šiaurės ry- tuose, Pimajaus aplenkti niekaip negalėjau. Kita vertus, įsikurti šiame miestelyje nusprendžiau dar ir todėl, kad iš čia patogiausia pasiekti kitus khmerų sakralinės ar- chitektūros paminklus. Šiame turistų nedažnai lanko- mame mieste yra vos pora viešbučių, tad gauti nakvynę nėra lengva. Apsistojau vietinės tajų šeimos įkurtuose svečių namuose. Šiuo šeimos verslu jau devynerius me- tus rūpinasi trisdešimtmetis vaikinas, Bankoke baigęs aukštąjį mokslą, beje, neblogai šnekantis angliškai, o tajams tai nėra būdinga. Svečių namai įsikūrę antrajame antienos restorano Prasat Phanom Rung aukšte. Negausiai lankoma užeiga nebuvo triukšminga ir veikė daugiausia dieną, o vakarais po ją zuidavo pus- atėjusių iš Kambodžos, kultūra, primena gausybė tuzinis šeimininko laikomų grynaveislių šunų. Dideli jų statytų šventovių, kai kurios svarbiausios nedaug ir mažesni, visi jie atrodė ramūs ir draugiškai nusiteikę. kuo nusileidžia architektūros paminklams khmerų Įsižaidę šunys retsykiais šmirinėdavo ir po antrąjį aukš- kultūros ir religijos centre Ankor Vate. tą, kur buvo apsistojęs būrelis užklydusių keliautojų. Tiesa, praėjusiame amžiuje Isanas pagarsėjo ir įsitaisiau įspūdingo dydžio kambaryje. Skrupulingai mažiau šlovingais dalykais. Prasidėjus karui Vie- švarus, jis nė kiek nesiskyrė nuo vidutinės klasės vieš- tname, apdairi, diplomatiška ir toliaregiška Siamo bučių Siamo provincijoje. O erdvi svečių namų terasa valdžia į savo šalies teritoriją įsileido amerikiečių dvelkė netgi prabanga ir puošnumu – čia stovėjo pora karines bazes, daugiausia jų buvo įkurdinta Korato, įspūdingų marmurinių staliukų su meniškai išdroži- Ubon Račiatanio ir Udon Tanio miestuose. Atvykus nėtais gero medžio krėslais. Didžiuma kambarių buvo kariškiams, čia suklestėjo sekso industrija, o karui tušti, tad tikėjausi ramiai išsimiegosiąs. Vis dar nupur- pasibaigus daug ne itin išrankių šios profesijos ats- tydavo šiurpas, kai prisimindavau savo „kaimynus“ tovių, netekusios įprastinės svetimšalių klientūros, sostinės Banglampu kvartalo viešbutyje – porelė vos persikėlė į šalies sostinę ir nukreipė žvilgsnius į savo per trisdešimt perkopusių italų, sugrįžę į savo kambarį tėvynainius. Tvirtinama, kad iki šių dienų nemažą antrą ar trečią valandą nakties, ėmė aiškintis santykius. Bankoko prostitučių dalį sudaro moterys, kilusios iš Iš pradžių plėšė La Scalos vertas gerkles, o galiausiai Isano. Kita vertus, ar tai tiesa, ar pramanas, skirtas paleido į darbą rankas... Tai truko gerą valandą, nes

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 viešbučio administracija apdairiai nutarė nesikišti, juk kiekvienas mo- kus klientas čia laikomas ypatingai svarbiu... Kitą dieną tiedu italai lyg niekur nieko vaikščiojo susiglaudę ir susikibę už rankų, tamsiais aki- niais pridengę pusiaunakčio pešty- nes išduodančias kraujosruvas. Ką jau čia bepridursi, itališkas tempe- ramentas liejasi laisvai... Malonų ir draugišką svečių namų šeimininką pasiteiravau, ar nesutik- tų manęs pavėžėti iki Prasat Muang Thamo ir Prasat Phanom Rungo – šiose apylinkėse norėčiau apžiūrėti du khmerų šventovių kompleksus. Jis atsakė, kad vakar to paties teira- vosi porelė jaunų prancūzų, tad, jei neturiu nieko prieš leistis į kelionę Prasat Mueng Tham su bendrakeleiviais, galėtume vykti jau kitą rytą. Ilgai nedvejojęs sutikau, o tą dieną nuta- tektūros paminklu visame Siame. Į šventyklą, stūksan- riau praleisti tyrinėdamas mielą, turizmo industrijos čią ant masyvaus kalno, kopiu ilgais stačiais laiptais, dar neapnuodytą provincijos miestelį su gyvai dūzgian- grožėdamasis kryžiaus formos terasomis. Jas juosia čiu turgumi ir keletu budistinių šventyklų. Dauguma atramos, kurių pagrindinis motyvas – šventosios gyva- Pimajaus gyventojų yra amatininkai ir smulkūs versli- tės (naga), saugančios didžiulius turtus. Pagal hinduis- ninkai, kai kurie, labiau prakutę, teikia paskolas vietos tinę mitologiją tai būtybės, turinčios tūkstantį galvų ir žemdirbiams. Nors palūkanos nedidelės, nė iš tolo ne- pakeliančios viso pasaulio svorį. Buvo įsivaizduojama, primenančios mūsų „kraujasiurbių“ bankininkų (taip kad jos gyvena tiek vandenyje, tiek danguje, o per au- juos pavadino vienas anglų ekonomikos profesorius) drą tampa jungtimi tarp dangaus ir žemės. Šį motyvą lupikavimo, šis verslas naudingas abiem pusėms. Pagal vėliau kiek transformavo ir perėmė budizmas. seną tradiciją tokie sandoriai sutvirtinami ne parašais Akmenimis grįsto kelio (ir laiptų) iki šventyklos ir antspaudais, o žodiniais įsipareigojimais ir tarpusa- ilgis – du šimtai metrų, plotis – dvylika metrų, mano- vio pasitikėjimu, bet atrodo, kad svetimšaliai jau ir čia ma, kad jį pastatė Jayvarmanas VII. Kas keturi metrai pasėjo godumo, pavydo ir įtarumo sėklą… išdėstyti lotoso formos pakelės stulpai, jungiami že- mos tvorelės. Lipant laiptais, iš tolo atsiveria didingas Svečių namų šeimininkas išlaipino mus prie Pha- vaizdas – pagrindiniai šventyklos statiniai išdėstyti nom Rungo šventyklos komplekso ir pasakė, kad su- pagal rytų ir vakarų ašį, jų link veda akmeninis til- grįš po penketo valandų, mat turįs šiose apylinkėse tas, šonuose įrengti tvenkiniai. Tilto atramas puošia šiokių tokių reikalų, o tada kartu papietausime vie- tradiciniai naga motyvai. Šventosios gyvatės primena tos restoranėlyje. kobras. Perėję per tiltą – tai simbolinė jungtis tarp Amžių neįveiktas įstabusis Phanom Rungas laikomas dangaus ir žemės arba tai, ką Vakarų mitologai ir reli- gražiausiu ir įspūdingiausiu khmerų sakralinės archi- gijotyrininkai vadina sacrum ir profanum, – trumpais

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 91 istoriniai šaltiniai patvirtina spėjimą, kad šis ilgiau negu šimtą metų (kaip ir daugelis kitų khmerų sa- kralinių objektų) statytas šventyklų ansamblis taip ir liko nebaigtas. Kadaise Phanom Rungo (khmerų kalba phanom reiškia kalną, rung – didelį) reikšmė sakralinei khmerų geografijai buvo išskirtinė. Šivos šventykla statyta nuo IX iki XI a., kai kurie pakeitimai pada- ryti XII–XIII a., todėl kompleksas laikomas įvairių sakralinės architektūros stilių samplaika. Jame at- sispindi IX a. klestėjusi preah ko ir bakheng stilis- tika, X a. dominavę banteay srei ir kleang stiliai, o kvadrato formos koplyčia, sumūryta iš violetinio smiltainio, reprezentuoja kleango stiliaus virsmą baphuon stilistika (XI a. prasidėjęs sakralinio meno pokyčių procesas). Kadaise Kambodžos valdovams Prasat Phanom Rungas buvo labai svarbus, vėliau, khmerams praradus įtaką regione ir įsigalėjus tajų kultūrai, hinduistinė šventykla buvo pertvarkyta į Mahajanos budizmo šventovę. ...Keliskart apėjęs nemažą šventyklos teritoriją, lipu žemyn didingais laiptais – nuo viršutinių terasų apa- čioje atsiveria taisyklingų, griežtų geometrinių formų Prasat Mueng Tham konfigūracija. Nusileidęs einu pro užgriozdintą arkadą prekeivių staliukais ir lentynomis – tai įprastas vaizdas arkiniais perėjimais (gopuros) patenkame į pagrindinę prie visų Siamo šventyklų. Stebina nebent tai, kad, skir- šventyklą su įspūdingo dekoro liekanomis. Pagrindi- tingai negu kitur, pardavėjai čia itin santūrus, iš pažiū- nio šventyklos bokšto (prang) viršuje iš rytinės pusės pa- ros netgi apsnūdę, nė vienas nesiveržia per jėgą įpiršti vaizduotas šokantis devyniarankis Šiva, o šalia – gulomis savo parduodamų rankdarbių. išsitiesęs Višnu. Čia perteiktas hindu kosmologijoje Užkandę puikiame ir nebrangiame vietos restoranė- puikiai žinomas pasaulio sukūrimo mitas: miegan- lyje vykstame į kitą khmerų architektūros kompleksą, tis Višnu sapnuoja naują visatą, o keturveidis dievas esantį už poros dešimčių kilometrų. Brahma padeda sapnui virsti realybe... Pakėlę akis aukščiau, pamatysime dar vieną hinduistinę mitolo- Hinduistinę Meung Thamo šventyklą kaip ir Pha- ginę sceną: Šiva, apsuptas keleto dievų – Brahmos, nom Rungą IX a. pastatė šį regioną užvaldę Kambodžos drambliaveidžio Ganešos ir Višnu, – šoka, griauda- khmerai. Iki šiol išsaugotas khmerų laikotarpį menan- mas pasaulį, kurį pakeičia nauju. tis originalus stačiakampis šventyklos planas, sakrali- Svarbiausias šios šventyklos dalies garbinimo objek- nis karališkoms apeigoms skirtas statinys su penkiais tas yra Šiva lingam (Šivos falas). bokštais (prasat), aukštas pastatas su apskritu viršumi Šventyklos sienose nėra langų – tik jų imitacijos. (prang). Beje, tai itin specifiškas khmerų religinės ar- Kompleksas puikiai restauruotas, tačiau nesisteng- chitektūros elementas, vėliau perimtas tajų ir pritaiky- ta rekonstruoti visų detalių, nes archeologiniai ir tas sakralinėms budizmo reikmėms. Jis simbolizuoja

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 trisdešimt tris dangaus pako- pas, kurių viršuje įsikūręs die- vas Indra. Budizmas šį skaičių sieja su trisdešimt trimis tobu- lumo lygmenimis. Manoma, kad šventyklos statyba ir dekoravimas irgi už- truko ilgiau kaip šimtmetį, nes meninėje jos raiškoje įžvelgia- mas perėjimas nuo vadinamojo Kleang stiliaus į Banteay Srei, kuris tajų kalba dar vadina- mas paponu (mišriu stiliumi). Komplekso išorinė siena buvo sumūryta iš smiltainio luitų, visa struktūra – keturkampio šventykloms būdingo plano su ilgu koridoriumi. Šventyklos kompleksas su vidiniu kiemu apsuptas keturių tvenkinių, ku- Prasat Mueng Tham riuos juosia akmens baliustrada su naga motyvais. Vanduo apsitraukęs augmenija, pa- nebematyti. Pakerėtas šventyklos grožio, matyt, būsiu žaliavęs, tačiau nejusti jokio stovinčiam vandeniui bū- praradęs laiko nuovoką. Tad skubu šventyklą supan- dingo nemalonaus kvapo. čio parko link. Pakeliui pamatau (ne)įprastą vaizdelį. Spėjama, kad šventyklos stogai buvo mediniai, ta- Iš prabangaus automobilio išsirita pilvotas pusamžis čiau jų nelikę nė pėdsako, viršun stiebiasi vario spalvos baltaodis vyras, paskui jį – jauna graži tamsiaplaukė bokštai. Tiesa, vieno likę tik pamatai, užtat kiti keturi tajė, apsivilkusi prabangia vakarine suknele, apsiavusi išsaugoję ne tik siluetus, bet ir dalį eksterjero puošybos aukštakulniais (šiuos kraštuose moterys juos avi itin elementų. Vieno iš bokštų portalo dekoras tebėra išlai- retai), o kartu su ja – dvi senyvos suvargusios sugru- kęs pirmykštę išvaizdą: jame vaizduojami Uma ir Šiva, busios kaimo moterėlės. Išsyk sumoju, kad dar vienas jojantys ant buliaus nugaros. farang neatsispyrė Siamo moterų vilionėms... O jo susi- Nors lauke plieskia nenumaldomai kaitri saulė, prie- žavėjimo ir aistros objektas mainais už jaunystę ir gro- globstį rasti galima tiek vėsiuose šventyklų koridoriuo- žį, veikiausiai, gavo finansinę paramą kaime skurdžiai se, kurių sienose iškirsti dideli langai su akmenyje sub- gyvenantiems giminaičiams... tiliai išskaptuotu spiralės formos reljefu, tiek didžiulių Suradęs pakeleivius, sėdu į automobilį. Artėjant prie vešlių medžių paunksmėje. Po kompleksą vaikštinėja Pimajaus pradeda temti. vos keletas žmonių, tarp jų trys ryškiai raudonomis tu- nikomis apsivilkę budistų vienuoliai. Pimajuje ir jo apylinkėse praleidęs keletą dienų, Nors šventyklos teritorija iš pirmo žvilgsnio neat- išsiruošiau apžiūrėti dar vieno svarbaus lygumų ar- rodo labai didelė, kol apžiūrinėju rūpestingai restau- chitektūros komplekso – Prasat Phimai, kuris savo ruotus griuvėsius, beveik nepastebimai prabėga keletas grožiu ir didybe nenusileidžia Phanom Rungui. Be valandų. Susizgrimbu, kad bendrakeleivių jau senokai to, iš visų Isane pastatytų khmerų imperijos šventy-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 93 beždžionių armija, kovojanti su blogio įsikūnijimu – Rava- na), nors esama nemaža ir vė- lesnių budistinių motyvų. Kai 1181 m. karalius Jayavarmanas VII išvijo kolonizatorius ir už- ėmė sostą, prasidėjo budizmo religijos klestėjimo laikotarpis. Pagrindinis šventyklos bokš- tų kompleksas buvo paverstas Mahajanos budizmo šventykla ir skirtas Vimajai Budai. Neat- sitiktinai virš portalo vidinėje pusėje vaizduojamos scenos, susijusios su budistiniu tikėji- mu. Viduje taip pat esama rel- jefų su tantriniais vaizdiniais. Pagrindiniame šventyklos bokšte buvo saugoma ir pui- Prasat Phimai Autoriaus nuotr. ki karaliaus Jayvarmano VII skulptūra – viena iš dvidešimt klų, ši turėjo didžiausią simbolinę reikšmę. Su Ankor trijų, užsakytų jo įsakymu ir pastatytų įvairiose jo ka- Vatu ją jungė tiesus karališkasis kelias, prasidedantis ralystės miestų šventyklose. Daugelis jų laikui bėgant ties pietiniais, dabar apgriuvusiais (Pergalės) vartais, sunyko, išliko tik keturios, visos perkeltos į Bankoko o jo atkarpose, pakeliui į pagrindinę khmerų imperi- nacionalinį muziejų. jos šventovę, buvo apstu mažesnių šventyklų. Kaip ir Didžiuma komplekso šventyklų yra suręstos iš smil- kiti šios paskirties architektūriniai kompleksai Prasat tainio blokų. Šia architektonine konstrukcija buvo pa- Phimai buvo statomas ilgai – karalių Suraivarmano I sinaudota per 1964–1969 m. restauraciją, pritaikius (1002–1050), Jayavarmano VI (1080–1107), Darani- Anastylosis metodiką: visi statiniai buvo išardyti į da- dvarmano I (1107–1113) valdymo laikais, tad meninę lis, kiekvienas blokas sužymėtas, o po restauracijos jo raišką lėmė keletas stilių. Vis dėlto Prasat Phimai kiekviena detalė sugrąžinta į savo vietą. Restauravimo meno istorikai laiko puikiausiu klasikinės khmerų darbus vykdė Siamo vyriausybė, pasitelkusi prancūzų architektūros, klestėjusios XI a., pavyzdžiu. Šį tarpsnį specialistus. reprezentuoja ir garsusis Ankor Vatas Kambodžoje. Šventyklų kompleksas, beje, pradėtas statyti anksčiau Į šventyklos teritoriją veda Naga tiltas, kurio pa- nei Ankor Vatas, yra senojo miesto centre. Stačiakam- grindas – šventosios gyvatės kūnas. Juo perėjęs, atsi- pio formos miestą iš visų keturių pusių juosė akmens duri erdvėje, kurioje, kaip tikima, gyvena dieviškosios sienos ir Mūno upė. Sienų fragmentai išlikę iki šiol, o būtybės. Pagrindinis bokštas (prasat prathan) deko- arkinius miesto vartus bandoma restauruoti. Matyti ir ruotas itin puošniai, su gausiais reljefais, įkūnijančiais kelio, kadaise vedusio į Ankorą, liekanos. hinduistinės kosmologijos motyvus. Daugiausia vaiz- Akmuo turi stebuklinga galią – bene ilgiausiai išsau- duojamos scenos iš Ramajanos (herojiškose scenose go regimus seniausiai išnykusių civilizacijų pėdsakus. vaizduojamas pats Rama, jo brolis Lakšamanas ir jų Net jeigu tai smiltainis…

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Istorijos puslapiai

Astrida Petraitytė

1923-iųjų sausis, Klaipėdos krašte dar prancūzai...

velgdami į artėjančius 2013-uosius, matyt, pasižy- takliuose. Iš tos pačios srities turbūt ir laiško autorius. Žmime ir reikšmingiausias jų datas, minėtinas su- Jau iš kreipinio matyti – artistiška natūra. Ko gero, tai kaktis. Nepražiopsokime – viena iš jų yra pačioje metų Alfonsas Braziulis, ne tik teatralas, bet ir literatas? Vi- pradžioje, sausio 15-ąją! Taip, tai Klaipėdos krašto die- sažinis internetas, atrodo, tai patvirtina: štai Vytauto na, 90-osios Klaipėdos sukilimo metinės. Regis, bu- Kubiliaus straipsnyje „Stasys Santvaras“ (http://www. vusios paslapties kortos jau seniai atskleistos, tikiuosi, llt.lt/pdf/seredzius/izymus_santvaras.pdf) taip pat esa- niekam nebeatrodo šventvagiška sakyti, kad tai buvo ma liudijimo apie kauniškių „sukilėlių“ avantiūrą. Bū- Lietuvos Respublikos akcija, pridengta sukilimo vardu, tent poetas Santvaras „[p]rikalbino savo artimuosius nors saujelė vietinių lietuvininkų išties aktyviai daly- draugus literatus – Antaną Rimydį, Augustiną Gricių, vavo, kai bandyta Klaipėdos kraštą išplėšti iš prancūzų Alfonsą Braziulį. 1922 m. gruodį savanoriai buvo at- globos (paskirtos Versalio taikos sutartimi), prijungiant vežti traukiniu į Klaipėdos krašto pasienį. Be kautynių jį autonomijos teisėmis prie Lietuvos... užėmė Bajorų geležinkelio stotį.“ Taigi, visi faktai (tarkime, tai, kad ginklai tam reikalui buvo įsigyti Vokietijoje), istorinės peripetijos, organiza- Pateikiu šį kauniškio laišką be didesnių komentarų – toriai ir nuošalėje likę talkininkai jau aiškūs, šioje byloje tiek pieštuku rašytą faksimilę, tiek jos perrašą. Perra- naujų puslapių vargu ar bus atskleista. Tačiau nevertėtų šydama pataisiau tik elementarias rašybos ir skyrybos jos užmesti, kad dulkėtų archyvuose, – viena vertus, fak- klaideles, stilistikos ypatumų neliečiau. Suabejojusi, ar tai greit užsimiršta, ypač jeigu jie neperteikiami jaunajai teisingai perskaičiau, laužtiniuose skliaustuose rašiau kartai, antra vertus, pasirausę archyvuose (gal ir asme- klaustuką. Galbūt gerbiami skaitytojai bus įžvalgesni? niniuose), galėtume šį istorinių faktų karkasą apipinti (Laiško lapeliai perlenkti, tad po pirmosios pirmojo emociniais ar kasdieniniais buitiniais ornamentais. To- pusės pereinama prie antro lapelio.) kia galimybė netikėtai pasitaikė ir man, kai įsiprašiau į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondus (do- Bajorai 12/I. 23 m. mėjausi „Vilkolakio“ teatro peripetijomis) – į rankas pa- 16 v. 25 m teko laiškas, nustebinęs pirmiausia tuo teatriniu, matyt, ir siuntėjo, ir gavėjo(s) kontekstu. Adresatė, regis, An- Šeika gyva! gelė (arba Anelė) Rudaitytė, kuri 1922 ir 1923-iaisiais Na, rašau Tau gromatą nuo prūsų gronyčios, t. y. už buvo Antano Sutkaus vadovaujamos Vaidybos studijos gronyčios iš poniškos vietos, būtent iš Bajorų – Bajo- mokinė, vaidinusi ir „Vilkolakio“, ir Tautos teatro spek- rėlių. Tai per kančių kryžių kelius vos vos pasiekėme

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 95 nepakiš galvos po „mašinos“, nes šią naktį bus Klaipėdos ėmimas, tai kam norint gal ir prisieis nužygiuoti pas Abraomą. Mes su kumu-kumiečiu ar [?] išeinam iš Bajorų, neva ant „pu- antų“ [?]. Bet nakties metu atvyko- me, o tų vokietaičių tai dar nesame regėję nei vienos. O pamatyti būtų indomu... Na, tiek to! Jeigu ne šią naktį, tai rytoj visgi pamatysime. Daugiau nieko nebepeckiosiu. Tai visoms panaitėms, kurios išlei- do savo berniokus, nuramyk širdelę, nes visi yra sveiki, tik vienas Kauno būrio sunkiai sužeistas. Vakar vaka- re buvo didelės peštynės, bet „sukilė- liai“ davė vokiečiams ir prancūzams į kailį. 1 užmušė ir 2 sužeidė. Paėmė 2 automobiliu, 4 kulkosvydžius ir t. t. Dabar mūsų „načalninkai“ važinėja su automobyliais ir šypsosi. Be to, turėjau garbės matyti Ma- žosios Lietuvos Krašto Daraktorių, t. y. Direktorių, p. Simonaitį, kuris buvo su „tunabuliu“ [?] atvažiavęs. Nieko sau spritnas vokietukas turime į Direktorius. Tie varlamušiai prancūzai rengia- si Klaipėdoj ginties. Susitraukė šau- namas mašinas ant stogo ir piškina, jeigu sukilėliai pasirodo. Bet šiąnakt gaus į savo kelinaites gerai. Na, tiek to. Dar kartą sakau, per- duok labas dienas Pan [?], Vilčins- kaitei, žodžiu, visiems ir visoms, ypač toms, kurios išleido savo berniokus, jie mano raštu siunčia [linkėjimus?]! Viso gero [?parašas] tuos nelemtus prūsus. Mūsų kompanijos vyrai, tai yra visi kauniškiai, iki šiai valandai visi sveiki ir gyvi sau P. S. Dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muz- ramiai su vokietaitėmis beflirtuoja. Jei tik šią naktį iejui už galimybę šį laišką publikuoti.

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Apie knygas

Dana Palionytė

VILNIAUS MIESTO TEATRO EPOPĖJA

Vida Bakutytė. Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785–1915. Vilnius: LKTI, 2011, p. 527.

ietuvos teatras ir jo raidos keliai nuo seno traukė kul- versišką operetės raidą ir jos ypatumus Vilniaus miesto ir Ltūros istoriografus. Parašyta dešimtys šiai meno sričiai Vasaros teatrų scenose). skirtų knygų, tačiau tik keliose iš jų rasime bendro pobū- Per Bakutytės monografijos pristatymą istorinėje Vil- džio žinių, atkuriančių Vilniaus miesto teatro būtį. O juk il- niaus rotušėje (Vilniaus miesto teatras čia nuolatos veikė gus metus jis buvo centrinė ašis, apie kurią sukosi Lietuvos 1845–1915 m., anksčiau spektakliai buvo rodomi fragmen- profesionaliojo meno gyvenimas. Jį pažinti, ištirti ir įver- tiškai) teatrologė habil. dr. prof. Irena Aleksaitė sakė, kad tinti – sunkus uždavinys, juolab kad faktai, dokumentuoti skaitydama šią knygą pasijuto stovinti prieš „beribį vande- liudijimai yra išsibarstę, nugrimzdę į archyvų, bibliotekų nyną“ – tiek daug joje autentiškos medžiagos, kruopščiai rankraštynų, muziejų gelmes. Šio darbo nepabūgo imtis surinktų faktų, amžininkų liudijimų, teatralų nuomonių ir muzikologė ir teatro istorikė dr. Vida Bakutytė. Ilgai po siekių, atgarsių apie publikos reakciją. Greta viso to, esama kruopelę ji kaupė medžiagą, kurią susistemino, išanalizavo dalykų, nebūtinai tiesiogiai išplaukiančių iš teatro veiklos ir, baigiantis 2011-iesiems, išleido didelės apimties moks- programos, bet ir jie byloja apie Vilniaus kultūrinio ir vi- linę monografiją, skirtą Vilniaus miesto teatrui. Nemažai suomeninio gyvenimo savitumus. Aptiktą fragmentišką laiko prireikė ir šios recenzijos autorei, siekusiai užčiuopti momentinę informaciją mokslininkė lygina su jau apro- esmingiausius dalykus ir prasmines knygos teiginių sekas. buotais šaltiniais, gerai žinodama interpretacijų kontekstus Šimtas trisdešimt teatrinio gyvenimo (dramos ir muzi- ir juos įvertinusi, išgvildena faktus ir pagrįstai daro toli sie- kos) metų fundamentaliame mokslo darbe chronologiškai kiančias išvadas. Toks chronologinis ir probleminis tyrimo ir dalykiškai pagal teksto turinį grupuojama šešiuose sky- metodas leido autorei patikimai išryškinti diskursą ir daly- riuose. Pavyzdžiui, pirmasis „Aplinkybių lemtis ar dėsnin- kinį jo daugiaplaniškumą. Svarbus knygos privalumas yra gumas (1785–1816)“ pasakoja apie miesto teatro įkūrimo autorės gebėjimas matyti reiškinio visumą – daugiabriaunį peripetijas, antrasis „Klasikinės tragedijos šventovė ar ro- ir įvairiatautį Vilniaus miesto teatrą. Įvertinti visumą padė- mantinių slėpinių buveinė (1816–1831)“ apžvelgia aplin- jo ir tarpdisciplininis tyrėjos pasirengimas, muzikologinė ir kybes, lėmusias repertuaro kryptį. O penktasis – „Vertybių teatrologinė jos kompetencija. Suvokusi sinkretinio profilio svarstyklėse (1864–1894)“ analizuoja teatrinio gyvenimo dramos ir muzikinio teatro problematiką, perpratusi isto- kaitą „pomuravjoviškuoju“ laikotarpiu ir pan. Poskyriai taip rinį foną, Bakutytė patikslino daugelį iki tol paviršutiniškai pat iškalbingi, intriguojantys, pavyzdžiui, „Romantizmas“ žinotų faktų, pataisė nemažai istoriografijoje pasitaikančių ir romantizmas“ (apie vilnietiškąjį sceninį romantizmą ir klaidų ir apibendrino žanriškai kitoniškų menų patirtį. spekuliacijų romantizmo sąvoka apraiškas), „Lietuviškos Toje „beribio vandenyno“ platybėje esama srovių, at- gaidos perliukai“ (apie reikšmingus lietuviškos tematikos spindinčių tiek pačias esmingiausias, tiek ir šiaip svarbias sceninius veikalus), „Viešnia iš Prancūzijos“ (apie kontro- ar įdomias Vilniaus miesto teatro vidinės ir išorinės veiklos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 97 linijas. Jos susipina, kryžiuojasi, papildo, kartais tarytum ga visuomenės kultūrinimui ir švietimui“ (p. 87). Panašios užgožia viena kitą, tačiau visada išlieka gyvybiškai susiju- direkcijos (neretai įtraukiant į jas ir miesto valdžios atstovą) sios, veiksmingos. Čia mėginsiu apžvelgti tik paveikiausias, buvo kuriamos ir vėliau, kai norėta suaktyvinti valstybinę giliau įsirėžusias. teatro priežiūrą. Knygoje detaliai aptariamos ir vėlesnės re- Štai institucinė-organizacinė-dalykinė teatro atsiradimo formos, pabrėžiami pozityvūs jų rezultatai, išryškinamos ir egzistencijos gija. Paliudijusi, kad stacionarus profesiona- priežastys, neleisdavusios iki galo įgyvendinti siektinų po- lus Vilniaus miesto teatras atsirado kaip ilgaamžio proceso kyčių (pavyzdžiui, monografijos autorė pateikia daug fak- rezultatas, Bakutytė pagrįstai sieja tai su LDK teatro anks- tinės ir dokumentinės medžiagos, susijusios su opiu klausi- tyviausiais reiškiniais, Abiejų Tautų Respublikos valdovų mu – miesto teatro Vilniuje statybomis). tikslais ir siekiais XVIII a. pradžioje, su senosiomis regioni- Teatro veiklą atskirais etapais stimuliavo pagerėdavu- nėmis liaudies tradicijomis, mokyklų teatrais, šalyje išplitu- sios darbo sąlygos ar vadovauti pradėję sumanūs antrepre- sia didikų teatro tradicija, o baigiantis tam šimtmečiui – su neriai, savo veiklą grindę menine pozicija, o ne aklu patai- aktyvėjančiu Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Teatro steigimo kavimu politizuotiems caro valdžios reikalavimams. Tarp idėja Lietuvos sostinėje konkretizavosi 1780 m. balandžio jų ankstyvuoju tarpsniu minėtina vilnietė aktorė ir pirmoji 14 d. Vilniaus miesto valdžios – magistrato iniciatyva. Apie moteris teatro vadovė Marcjanna (Marianna) Korwell- tai vaizdžiai byloja šios institucijos aktų knygoje mokslinin- Morawska, vėliau Maciejus Każyńskis, surengęs pirmąsias kės aptiktas dokumentas (leidinyje pateikta jo faksimilė): Vilniaus miesto teatro gastroles Maskvoje, vilnietis akto- „Jo Karališkosios Didenybės miesto, Didžiosios Lietuvos rius, ėjęs ir režisieriaus pareigas, Kazimierzas Skibińskis, su Kunigaikštystės sostinės Vilniaus magistratas, turėdamas Vilniaus teatro trupe aplankęs Klaipėdą ir Telšius... XIX a. miesto valdžios teisę, šiuo dokumentu skelbia, kad Jo Di- viduryje vilniečių teatrinis gyvenimas, pažymi autorė, ypač denybei ponui Franciszekui Ryxui, Piasočinų seniūnui, lau- suaktyvėjo, kai vairą perėmė talentingas vokiečių aktorius kiančiam Mūsų Magistrato svarbaus sau leidimo atidaryti ir dainininkas Carlas Wilhelmas von Schmidkoffas. Jo lai- Vilniaus mieste Operos ir komedijos teatrą, taip pat rengti kais orkestrą papildė 16 muzikantų, mokslus baigusių Pra- kaukių balius ir klubus […] suteikiame teisę...“ (p. 32). hoje, padidėjo choro grupė, o spauda pripažino, kad trupė Tačiau net ir pirmieji organizaciniai žingsniai buvo ap- „kasdien tampa garbingesnė ir tvarkingesnė […] aktoriai raizgyti skundais, intrigomis, o teatras de facto įsteigtas tik geriau išmoksta ir tinkamai atlieka vaidmenis, muzika vis 1785 m., miesto valdžiai užėmus nuoseklią ir tvirtą pozi- geresnė […] Net pats teatras tapo geriau prižiūrimas, sau- ciją. Vilniaus teatro istoriją pradėjo penkis sezonus mieste gesnis, švarus ir visada pakankamai apšviestas“ (p. 146). vaidinusi maždaug 20 dramos aktorių ir dainininkų trupė Ir tolesnėje pakilimų grandinėje lemiamą vaidmenį, (netruko susiburti ir orkestras), kuriai vadovavo įtakingas kaip motyvuotai teigiama, vaidino talentingos asmeny- lenkų teatro reformatorius, talentingas aktorius, daininin- bės – aktoriai, dirigentai, kompozitoriai, turėję įtakos ne kas ir dramaturgas Wojciechas Bogusławskis. tik Vilniaus teatriniam, bet ir koncertiniam gyvenimui. Įsi- Ūkinė ir organizacinė teatro veikla beveik sustodavo, už- mintinų vaidmenų sukūrė teatrui vadovavęs Aleksandras griuvus politinėms suirutėms ir kitokioms negandoms, bet Maksimovas (pseudonimas Nevskis), išmintingai teatro ir vėl atsigaudavo, lenkdama aplinkinių kraštų miesto tea- reikalus tvarkė Rusijoje pripažinti progresyvūs meninin- trus. Vienas tokių pakilimų susijęs su Vilniaus inteligentijos kai – Sankt Peterburgo Dailės akademijos absolventas inicijuota pirmąja teatro reforma (1816), apėmusia daugelį Aleksandras Voronkovas, sukūręs dekoracijas kai kuriems aktualių šios institucijos funkcijų. Minėtina Teatro direkcija Vilniaus miesto teatro spektakliams ( tarp jų – rusų kalba sudaryta iš žymių to meto mokslininkų ir menininkų. Re- atliktai Stanisławo Moniuszkos operai „Halka“), ir prity- formatoriai jau tada pripažino, kad teatras yra „ne šiaip pra- ręs teatralas Aleksejus Kartavovas, kurio kadencija buvo moga tarp kitų pramogų – kaukių balių, karnavalų, šokių ir vienas reikšmingiausių etapų operos sklaidai Lietuvoje. Jo redutų, bet įvertintas kaip išskirtinė pramoga, itin reikšmin- vadovaujami vilniečiai gastroliavo Varšuvoje, Helsingforse

98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 (dabar – Helsinkis), Rygoje, Mintaujoje (dabar – Jelgava), zijos), nei nuo Rusijos imperatoriškųjų teatrų puoselėjamų teatre atsirado pirmo ryškumo scenos atlikėjų, patyrusių repertuaro tradicijų, ambicingai įsiliejo į bendrą Europos instrumentalistų, buvo sureikšmintas baleto vaidmuo, pa- scenos meno kultūrą. kilo ir interpretacijos kokybė. Kaip palankių pokyčių metą Pirmuosius sezonus teatras pradėjo operomis buffa ir knygos autorė įvardija žinomo antreprenerio Konstantino semiseria: Giovanni’o Paisiello, Domenico Cimarosa’os, Aliabjevo-Nezlobino veiklą XIX a. pab. – jis atgaivino tea- Antonio Maria Gasparo Sacchini’o, Pasquale Anfossi’o, tro auklėjamąją ir šviečiamąją misiją, Vilniuje išaugino ne Niccolo Piccini’o ir kitų. Lygia greta buvo rodomi ir dramos vieną „žvaigždę“, vėliau dirbusią imperatoriškosiose Rusi- veikalai – Pierre’o Augustino Carono de Beaumarchais, jos sostinių scenose. Minėtinas ir paskutinis prieškariu tea- Charles’io Simono Favart’o, Carlo Goldoni’o komedijos, tro reikalų organizatorius, aktorius, dirigentas (vėliau tapęs Voltaire’o, Friedricho von Schillerio, Gottholdo Ephraimo V. I. Nemirovičiaus-Dančenkos Muzikinio teatro Maskvo- Lessingo, Antoine’o Marin Lemierre’o... Tokia žanrų požiū- je direktoriumi ir valdytoju) Jevgenijus Beliajevas. riu dviplanė repertuaro kryptis (su tam tikromis modifika- Tais laikais vilniečius skatino „pasitempti“ ir puikūs cijomis) išliko ir vėliau. Vertėtų pridurti, kad nuo 1801 m. pavyzdžiai – dažni italų, kitų Vakarų Europos šalių operos teatro afišos dažnai skelbė Williamo Shakespeare’o veikalų trupių ir pasaulinio garso solistų pasirodymai. Bakutytė premjeras, 1802–1805 m. buvo pastatyta Wolfgango Ama- pabrėžia, kad jie neretai būdavo bendri su miesto teatru deaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, o vietos šviesuolių ar orkestru. Svarbi veiklos motyvacija buvo teatro gastro- iniciatyva jungtinės Vilniaus miesto teatro ir kitų atlikė- lės su dramos ir muzikiniais spektakliais: vilniečiai lankėsi jų (kviestų net iš kaimyninių gubernijų) pajėgos XIX a. daugelyje didesnių ir mažesnių Rusijos imperijos miestų, pradžioje atliko dvi Josepho Haydno oratorijas „Pasaulio vaidino etniniuose Lietuvos kraštuose (be anksčiau minė- sukūrimas“ ir „Septyni paskutinieji mūsų Išganytojo ant tų – Kaune, Druskininkuose). kryžiaus žodžiai“. Taigi Vilniuje veikusio teatro pamatas Baigiantis XIX a. Vilniaus teatras jau buvo sutvir- ankstyvuoju periodu buvo klasikinė dramaturgija. tėjęs, XX a. pradžioje keturis sezonus greta spektaklių Autorės pateikti faktai liudija, kad XIX a. nuo antrojo senojoje Rotušėje trupė vaidino ir naujose erdviose, ir trečiojo dešimtmečių imta rodyti melodramas, kurių spektakliams gerai pritaikytose patalpose Georgijaus pastatymai dažnai prilygdavo operai: kreiptas dėmesys ne prospekte (dabar – Gedimino pr. 22). Šis teatras su 2000 tik į muzikos atlikimo kokybę, bet ir į aktorių laikyseną, vietų žiūrovų sale anuomet buvo vadinamas Didžiuoju. scenografiją. Tarp šio žanro kūrinių minėtina Vilniaus pu- Antras Bakutytės knygos klodas yra meninė veikla – re- blikos pamėgta (manoma, paskatinusi Adomą Mickevičių pertuaras, jo parinkimo ir sudarymo logika, taktika ir stra- parašyti „Vėlines“), prancūzų autorių į melodramą per- tegija. Į tuos dalykus profesionaliai gilinamasi kiekviename dirbta anglų apysaka The Vampyre, pavadinta „Šmėkla“, monografijos skyriuje, atkreipiamas dėmesys į ryškesnius žymaus vokiečių dramaturgo Ernsto Augusto Friedricho lokalinio pobūdžio proveržius, žanrinės kaitos dinamiką. Klingemanno melodrama „Mozė, arba Izraeliečių perėji- Tekstas byloja apie didžiulį autorės kruopštumą, ieškant mas per Raudonąją jūrą“ (dekoracijas ir kostiumus sukūrė repertuarą liudijančių faktų, siekiant atkurti kiek įmano- Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas). ma išsamesnį chronologinės spektaklių sekos vaizdą. Čia Gausėjo ir rusų autorių pjesių, vodevilių, rodomų ori- pasitelkiami įvairaus pobūdžio šaltiniai, be to, jie stropiai ginalo kalba: įpusėjus XIX a. imperinė vyriausybė pradėjo tikrinami, nustatomi autoriai, veikalai, spektaklio dalyviai, nuosekliai siekti vieno iš svarbiausių savo tikslų – Vakarų pastatymų datos ir pan. (anksčiau tarpsnį iki XIX a. vidurio krašto gubernijas ėmė rusinti, tam reikalui panaudodama buvo tyrinėję tik lenkų teatrologai). Tačiau toje monogra- ir teatro sceną. fijos teksto platybėje nedingsta pagrindinė tezė – Vilniaus Tyrinėdama repertuarą, kuriame per sezoną kartais bū- miesto teatro spektaklių pobūdis ir kryptis neatsiliko nei davo šimtas ar net daugiau spektaklių, mokslininkė atveria nuo Vakarų šalių (Lenkijos karalystės, Vokietijos, Prancū- romantizmo estetikos pradmenis (Carlo Maria von Webe-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 99 rio „Laisvasis šaulys“, Gioacchino Antonio Rossini’o „Tan- varjetė, pasak kritikų, tai neatitiko meno estetikos krite- kredas“, „Italė Alžyre“, „Sevilijos kirpėjas“, „Šarka vagilė“, rijų ir kenkė teatro doroviniam reikšmingumui (p. 264). Vincenzo Bellini’o „Norma“ ir kitos operos, Theodoro Vilniaus miesto teatras anaiptol nebuvo imperijos už- Körnerio pagal Heinrichą von Kleistą „Toni“, Alexanderio kampio kultūros įstaiga. Tyrinėtoja pateikia svarių to įro- Fredro komedijos ir dramos). Daug premjerų – Giacomo dymų poskyryje „Modernėjančiame Vilniuje, arba be- Puccini’o „Bohemą“ ir „Toską“, Arrigo Boito „Mefistofelį“ laukiant Maeterlincko“. Realistinė dramos kryptis XX a. ir kt. – XX a. pr. Vilniuje parodė italų operos trupės. Jos pradžioje pamažu sviro į simbolizmą, kurį protegavo ir čia vaidindavo po keletą mėnesių, kai kuriuos spektaklius Veros Komisarževskajos teatras Sankt Peterburge. Karje- statė su Vilniaus miesto teatro orkestru ir vietiniais operos rą pradėjusi Vilniuje, vėliau dažnai atvykdavusi gastrolių, solistais, dirigentais, tarp jų – su Vilniuje gimusiais Josifu- ji įdiegė ir tam tikrą sceninę raišką: „Įsiklausydama į save, Vinogradovu, Maria Ciechanowicz-Salvini, kėdainiškiu kaip ir Maeterlincko herojės, Komisarževskaja dažnai iš- Wolfu (Vasilijum) Ebannu. eidavo iš „bendravimo“, tarsi atsiribodavo nuo vyksmo, Ypač svarbiais Bakutytė pagrįstai vadina keturis Vilniaus nepastebėjo nieko aplink, sustingdavo, išoriškai ir viduje miesto teatro sezonus XIX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai susikaupdavo, prisiliesdama prie nematomų vidinių ban- Kartavovui vadovaujant, į pirmą vietą iškilo operos žanras. gų“ (p. 377). Šios rusų aktorės novatoriškos idėjos, simbo- Garsėjo Antono Rubinsteino, Piotro Čaikovskio, Aleksan- listinė vaidybos pakraipa skatino Vilniaus teatrą keisti me- dro Dargomyžskio, Georges’o Bizet, Amilcare’s Ponchieli’o, ninį stilių. Gana margą repertuarą (Antono Čechovo „Trys Jacques’o François Fromentalio Élie Halévy („Žydė“), Charles’io seserys“, „Dėdė Vania“, „Vyšnių sodas“, Maksimo Gorkio François Gounod („Faustas“) operų pastatymai, o praėjus „Dugne“ ir Henriko Ibseno „Šmėklos“, „Rosmersholmas“, vos metams po premjeros Milane – ir Ruggero Leoncavallo Henri Kistemaeckers’o „Instinktas“, Maurice’o Maeterlinc- „Pajacai“. Išskirtiniais įvykiais tapo Giacomo Meyerbeerio ko, Franko Wedekindo, Knuto Hamsuno pjesės) papildė „Hugenotų“, Giuseppe’s Verdi’o „Aidos“ ir „Otelo“ prem- Stanisławo Przybyszewskio, Sergejaus Naidionovo, Leoni- jeros. Apie „Hugenotus“ autorė pateikia iškalbingą citatą: do Andrejevo, Fiodoro Sologubo, Semiono Juškevičiaus, „Patys beviltiškiausi skeptikai turi pripažinti, kad, nepaisant Hugo von Hofmannsthalio, Oscaro Wilde’o, Dagny Juel visų nuogąstavimų, ši opera pas mus šitaip pasisekė, kad Przybyszewskos, Jevgenijaus Čirikovo kūriniai. To meto taip apipavidalintą ir su tokiu ansambliu negėda būtų paro- pagrindinę sceninę raišką Bakutytė įvardija kaip sceninį dyti bet kokioje didžiojoje scenoje“ (p. 282), o apie „Aidą“ neorealizmą, pramaišiui su simbolizmu (p. 414). rašoma: „Mūsų scenoje tai kažkas tokio, apie ką nesapnavo Sėkmingiausiais laikotarpiais prilygęs profesionaliems nė patys išmintingiausi mūsų išminčiai“ (p. 283). Lenkijos ir Rusijos teatrams, vaidinęs lenkų, vėliau rusų Dramos repertuaras praturtėjo Michailo Lermonto- kalbomis, vilniškis teatras turėjo ir lokalių, išskirtinių ypa- vo „Maskaradu“, Antono Čechovo „Ivanovu“, „Žuvėdra“, tumų. Jie susiję su lietuviška tematika, kuria rėmėsi XIX a. „Meška“, Alexandre’o Dumas (sūnaus) veikalais. pradžioje Lietuvoje gyvenę ir kūrę literatai, kompozitoriai. Baigiantis XIX a., Vilniaus teatro trupė pastatė Hen- Romantizmas, įteigęs Europoje nacionalinio tapatumo riko Ibseno („Nora“), Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus, paieškas, netrukus prigijo ir Lietuvoje. Vilniaus miesto te- Bjørnstjerne Martinius Bjørnsono, Edmond’o Rostand’o, atras pastatė tokius spektaklius kaip Eugeniuszo Słowac- Hermanno Sudermanno, Lope de Vega’os, Gerharto kio „Studentai Kražiuose, arba Patriotizmo entuziazmas Hauptmanno („Nuskendęs varpas“), Émile’o Zola, Alek- Žemaitijoje“, Aloyzo Felinskio „Barbora Radvilaitė“, ne- sejaus Tolstojaus pjeses, scenai pritaikytą Fiodoro Dos- žinomo autoriaus veikalą su Faustyno Zylinskio muzika tojevskio romaną „Idiotas“. Greta šių fundamentalių „Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis, arba Gardino ap- veikalų nepamiršta ir „linksmoji viešnia“ iš Austrijos ir suptis“, Kajetono Nowinskio melodramą „Lietuvių ištiki- Prancūzijos – operetė. Beje, greta klasikinių buvo ro- mybė ir drąsa“... Deja, nebuvo parodytas aktoriaus Emilio domos ir gana vulgarios operetės farsai, cafe-chantanai, Deryngo dar amžiaus viduryje pritaikytas scenai Kaune gi-

100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 musio Felikso Aleksanderio Geysztowto Bernatowicziaus teatre buvo suvaidinta Aleksandro Fromo-Gužučio pjesė romanas „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV „Eglė žalčių karalienė“ pagal Juozo Tallat-Kelpšos muziką). amžiuje“ (veikalą maždaug po pusės šimtmečio pastatė Apie 1911 m. lietuviškoji teatro tėkmė įgijo dar konkre- lenkų profesionali trupė). Šio kūrinio sceninės versijos tesnes formas: Kaune aktorius Aleksandras Vitkauskas su- autorius sakė norėjęs, kad „tyra lietuvė mergina stovėtų būrė pirmąją lietuvių dramos teatro trupę. „Kopti aukštyn kaip karalienė tarp visų tų „Muškietininkų“ ir „Paryžiaus pajėgtume, nes gabių scenos veikėjų ir artistų randasi vis paslapčių“ chaoso“ (p. 173). Vilniaus scenos neišvydo ir daugiau ir mūsų tarpe. Reikia tik didesnio pasišventimo ir vilniečio Zenono Jakubovskio opera „Kryžiuočiai“ (iš- susitvarkymo...“ – rašė Lietuvos žinios (p. 426). Tačiau „kop- traukos atliktos Vilniuje XX a. pr.). Verta paminėti vil- ti aukštyn“ lietuviams sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. nietės rašytojos ir teatralės Albinos Gabrjelos Günther- Bakutytė knygoje „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių Puzyninos populiarias pjeses, apdainuojančias Vilniaus pokyčių keliu. 1785–1915“ greta pagrindinių srovių – ins- ir jo apylinkių gamtą, žmonių dorą. Bakutytė aptaria ir titucinės ir repertuarinės – reflektuoja kultūrinę to meto su Lietuva susijusio rašytojo Sudermanno pjeses. Tarp atmosferą. Muzikologinę ir teatrologinę literatūrą svariai jų ir dramą „Joninių nakties ugnys“, recenzentų vadin- papildo kompozitorių ir dramaturgų, gimusių Lietuvoje tą „pusiau simbolistine pagoniška“ (p. 375). Joje lietuvės ir kūrusių teatrui, portretai – kompozitoriaus Józefo Des- Marikos vaidmenį atliko Komisarževskaja. zczyńskio (beje, sukūrusio anuomet populiarią dainą „Žy- Apie dvidešimt metų Vilniuje gyvenusio lenkų muziko gimantas III“), kompozitoriaus, dainininko ir dirigento Stanisławo Moniuszkos teatrinė ir muzikinė veikla pada- Faustyno Żylińskio. Ypač turtingos, su analitiniais muzi- rė didelę įtaką lietuvių muzikinės savivokos formavimui, kos etiudais kompozitoriaus, dirigento, pianisto, įtakingo atvėrė etninių elementų profesionalioje muzikoje panau- muzikos publicisto Wiktoro Każyńskio, pianisto, kompo- dojimo galimybes. Autorė analizuoja šio kompozitoriaus zitoriaus ir pedagogo Ludwiko Nowickio, kompozitoriaus, ankstyvąsias vilnietiškas operas (iš rankraščių), lietuviš- smuikininko ir dirigento Wolfo (Vasilijaus) Ebanno kūry- kuosius jo opusus, artimus (ir priskiriamus) teatriniams binės biografijos. žanrams – kantatas „Milda“ (čia pasitelkiamas pirmasis Aptariama įspūdinga Josepho Haydno mokinės, anks- partitūros leidimas), „Nijolė“, „Krūminė“, muziką litera- čiau Vienos teatro primadonos Christine Gerardi-Frank tūriniams tekstams „Vytuolio rauda“ ir „Lietuvių žygio sceninė veikla, Vilniuje gimusių operos dainininkų, pelniu- daina“, pateikia naujų faktų apie kompozitoriaus planus sių pasaulinį pripažinimą Josifo Vinogradovo, Marios Cie- sukurti lietuvišką operą (jo prašymu jau buvo parašytas chanowicz-Salvini, Michailo Michailovo kūryba. Rašoma operos „Margiris“ libretas). apie Vilniuje viešėjusius ar su teatro trupe dirbusius gar- Baigiantis XIX a., įkvėpti lituanistinio sąjūdžio, Vilniuje sius vokalo meistrus (Angelica Catalani, Mattia Battistini, ir kitur Lietuvoje pradėjo burtis talentingi aktoriai mėgė- Pauline Lucca, Louisa Margaret Nicholson, Alma Fostrem, jai, įsitraukė užsienio šalyse besimokantys ar mokslus jau Fiodoras Šaliapinas, Solomija Krušelnicka), dramos akto- baigę lietuvių vargonininkai, chorvedžiai, kompozitoriai, rius (Adele Sandrock, Vladimiras Davydovas, Mamontas dainininkai. Jų žvilgsniai krypo ne tik į „klojimų gadynę“, į Dalskis, Lidija Javorskaja, Pavelas Orlenevas, Marija Savi- lietuvių kultūros draugijų veiklą, kalbos gaivinimą, spaudą, na Aleksejeva ir kt.). Autorė atskleidžia naujų faktų apie bet ir į sceninius žanrus. 1905 m. atgavus lietuvišką spaudą, Komisarževskajos kūrybinį bendradarbiavimą su poetu kultūrinis gyvenimas dar labiau pagyvėjo: Vilniuje pirmą simbolistu Jurgiu Baltrušaičiu, dailininku Mstislavu Do- kartą buvo suvaidintas viešas lietuvių spektaklis – Ketura- bužinskiu, kompozitoriumi ir muzikos kritiku Viačeslavu kio „Amerika pirtyje“, 1906 m. pastatyta Miko Petrausko Karatyginu. Pateikia nemažai žinių ir apie Vilniaus scenoje ir Gabrieliaus Landsbergio opera „Birutė“. Vilniaus miesto drąsiai eksperimentavusius režisierius (Pavelą Rudiną, Ni- teatras lietuviams ir kitų tautybių vaidintojams mėgėjams kolajų Urvancovą ir kt.), apie talentingus atlikėjus, kuriuos nuomodavo savo salę, skolindavo rekvizitą (pvz., 1907 m. išugdė pats Vilniaus teatras.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 101 Gyva ir intriguojanti teatro lankytojų – tiek kritikų, tiek Bakutytė supažindina skaitytojus ir su teatro veikalais – žiūrovų – gija. Pasirodo, į scenos meno problemas gilintasi Bogusławskio traktatu „Dramaturgija, arba Scenos meno nuo pat pradžių, kai Vilniaus miesto teatras atvėrė duris, mokslas“, Każyńskio studija „Žvilgsnis į italų draminę mu- o recenzentų taiklumo, minties aštrumo ir šmaikštumo ziką“. Aktorinio meno studentus ir šiandien turėtų dominti galima net pavydėti. 1810 m. Kurier Litewski įsteigė net Tomaszo Franciszeko Józefo Łopacińskio studija „Keli žo- specialią rubriką „Vilniaus teatras“. Kritika palaikydavo džiai apie teatrą, arba Patarimai pasišventusiems sceninei teigiamus pokyčius, komentavo nesėkmes. Siekė „ištaisyti profesijai“, garsių aktorių pasisakymai apie teatro paskir- klaidas, nurodyti trūkumus, pagirti talentingus aktorius, ir tį, režisieriaus vaidmenį. Monografijoje pateikta faktinė taip skatinti kitus užsitarnauti pagyrą“ (p. 92). Kreiptas dė- medžiaga apie viešas paskaitas, skatinusias visuomenines mesys į aktorių amplua, repertuaro parinkimą, kitas opias diskusijas (tarp pranešėjų buvo Vsevolodas Mejerholdas, problemas. Kritika smerkė anuomet įsigalėjusią praktiką, Fiodoras Sologubas, Walery Gostomskis ir kt.), apie vadi- kai statomi veikalai daug kartų perdirbinėjami, piktinosi namuosius „literatūrinius teismus“. nekokybiškais vertimais į lenkų kalbą, esą dėl tokio verti- Aptariami ir teatro lankomumo rodikliai, su jais su- mo nublanko net „Shakespeare’o genijus“... Iš operų pasta- sijusios pajamos, aktorių atlygis. Būta laikų, kai spekta- tymų ilgainiui imta reikalauti muzikos ir dramos sintezės, kliai vaidinti perpildytose salėse, o kartais susidomėji- spektaklio visumos pojūčio, kreiptas didesnis dėmesys į mas išblėsdavo. orkestro skambesį ir sceninę veiksmo „išvaizdą“: „Spek- Bakutytės monografija – išskirtinė Vilniaus miesto te- taklyje reikia laikytis tų aprangos ir krašto tradicijų, kur atro epopėja, aprėpianti svarbiausius praeities dramos vyksta kūrinio veiksmas“ (p. 117). ir muzikos reiškinius. Greta daugelio dalykų, įsimena ir Kartais būdama tendencinga ar prieštaringa, teatro kri- įžvalgus autorės teiginys, kad teatras „nuo pirmųjų savo tika vis dėlto paliko daug svarbių liudijimų apie gyvą kūry- veiklos akimirkų tapo įvairių sričių kūrybinę inteligentiją binį procesą, žiūrovų reakcijas, pomėgius. Būta laikų (va- konsoliduojančia vieta“ (p. 6). Jame vykę meniniai procesai dovaujant von Schmidkoffui), kai teatras, „puikiai pastatęs rezonavo lietuvių sąmonėje ir stiprino tautines ambicijas. naujas operas, supažindino čionykštę publiką su daugybe Knygoje stropiai dokumentuojami ne tik kultūriniai šio žanro kūrinių, kurių tik pavadinimus iki šiol žinojome“ įvykiai, juose dalyvavę asmenys, Lietuvos istorijos vingiai, (p. 144). Kai kurių operų pastatymus amžininkai vertino politinės aplinkybės, bet ir apžvelgiama kaimyninių vals- geriau nei kitose imperijos scenose. Recenzentai rašė, kad tybių scenos kultūra. Autorė remiasi šaltiniais iš Lietuvos, XIX ir XX a. sandūroje Vilniaus „teatras tapo ne vien pra- Lenkijos, Rusijos, Amerikos (Čikagos lietuvių muzikologi- mogos vieta – jis verčia žiūrovą mąstyti, lyginti, daryti išva- jos) archyvų, iš įvairiausių miestų bibliotekų, muziejų fon- das“ (p. 320). O štai keletas priešingų atsiliepimų: „Nejau dų, iš vietinės ir užsienio periodinės spaudos, rankraščių, mes tegalime džiaugtis vien pigiais pokštais, lėkštais, stačio- dienoraščių, memuarų, internete skelbiamų šaltinių. Leidi- kiškais ar nešvankiais sąmojais“ (p. 145). Ankstyvuoju ope- nyje profesionaliai įvertinta Vilniaus miesto teatre statytų retės paplitimo tarpsniu, kovojant su šiuo „žalingu“ žanru, dramos spektaklių muzika. Įdomios ir, esu tikra, daugeliui siūlyta net uždaryti teatrus „kaip demoralizuojančius jau- nematytos šio veikalo iliustracijos. nimą“ (p. 264). Sklandė net anekdotinės istorijos apie kivir- Logiškas prasminių akcentų išdėstymas, įvairiatautės čus tarp aktorių ir teatro kritikų. Recenzentai įvertindavo kultūros įtakų korektiškas išskleidimas, rimtas ir solidus net tokius dalykus kaip į madą įėjusias įspūdingų dydžių dėstymo būdas, puiki lingvistinė raiška – tai vertybės, ku- moteriškas skrybėles, mat jos, net arčiausiai sėdintiems rios įprasmina šios mokslinės monografijos išskirtinumą. žiūrovams, trukdydavo matyti sceną. „Vienintelis būdas to Neabejoju, kad kapitalinis muzikologės ir teatro isto- išvengti – užsiropšti į galeriją, kuri visiškai teisingai vadina- rikės dr. Vidos Bakutytės veikalas, jau pelnęs tarptautinį ma rojumi, palyginus su pragaru, kurį mūsų damos suku- pripažinimą (tai liudija Lenkijos ir Rusijos mokslininkų ria parteryje“ (p. 349–350). atsiliepimai), bus tinkamai įvertintas ir Lietuvoje.

102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CVII

Prieštvaninis Seimo kermošius

rtėjant pasaulio pabaigai, dėjosi tokiais atve- traukdamas čiastuškas apie tai, kad mirtini priešai tik Ajais įprasti dalykai: olandas Johanas Huibersas ir laukia, kol pamatys, kaip plūduriuoja jo bezkazirka pastatė 130 metrų ilgio Nojaus laivą, rusai Šiaurėje na volne. Bet šis tam tikro darbo vad(ybinink)as visada vaišino degtine dramblius, šiltųjų kraštų gyvento- na volne ir na kone – ypač jam sekasi Gangnam stiliumi jus, Silvio Berlusconi’s susižadėjo su 50 m. jaunesne joti ant premjero Algirdo B., kurį Seimo pirmininkas grožio karaliene, o Lietuvoje, kaip praneša budrusis Vydas G. pagarbiai vadina pačiu Brazausku, nugaros… (anksčiau už konkurentus pabundantis) Lietuvos ry- „Arijas iš politinio dušo“ nė kiek ne prasčiau trau- tas, pagundoms ir kitoms nuodėmėms neatspariau- kė ir tie partneriai, kuriems teko garbė su pačiu Vik- siose vietose net „mūras virto šaltiena“ – taip atsitiko toru Kėdainiškiu dalytis teisiamųjų suolą. Jaunasis Seime, nes virš Viktoro U. plikės ėmė vis ryškiau вы- Gobšys švaria lotynų kalba rečitavo: Judex lentus et рисовываться kankinio vainikas arba šventojo nim- considerátus (t. y. reikalavo, kad „teisėjai būtų kantrūs bas. Tą antgamtinį reiškinį išvydęs Vydas G. gavo ir apdairūs“), o koalicijos partneriams priminė Ho- politinę apopleksiją – pašokęs nuo Seimo Pirminin- racijaus žodžius: „Tenebūnie tarp draugų tokio, kuris ko kėdės, Ryčio Cicino balsu uždainavo: „Neliesk išplepa, ką girdėjęs.“ mano damos (suprask, partijos), neliesk!“ Tą giesmę Savo „ariją iš dušo“ užtraukusi von Žutaitė neatrodė išgirdę, net narsiausi koalicijos partneriai dvi dienas, labai įžeista Viktoro U. žodžių apie senyvą jos amžių iki pat pasaulio pabaigos išvakarių, nedrįso liesti nei (šiaip ar taip už Silvio B. sužadėtinę ji akivaizdžiai vy- dievo tėvo (Viktoro U.), nei dievo sūnaus (jaunojo resnė), todėl pasirodymą pradėjo „dalykiškai“, pasak Gobšio), nei šventosios dvasios (Vitalijos). buvusio savo patrono ar boso Antano. Toks elgesys papiktino daugeliu atžvilgių liberalią Oficiali leidinių grupės Balsas.lt horoskopų svetai- Dalią T., tulžingai pasiūliusią tam tikro darbo parti- nės direktorė prisipažino neoficialiai atlikdavusi dar jos viršūnėlę pripažinti nekalta ir padaryti neliečiama ir vyriausiosios redaktorės, ir kiečiausios cenzorės ir iškart ketveriems metams, o gal net keturiems dešim- pinigų plovėjos ar val(d)ytojos pareigas. Kartą kori- tmečiams, po kurių vėl numatyta pasaulio pabaiga. doriuje net pametė vokelį su 600 litų, kurie buvo skir- „Norite mano nikaltybės?“ – plėšydamas telniaž- ti kitai horoskopininkei Palmirai. „Kam nepasitaiko kę ant krūtinės plyšojo Viktoras U., iš Seimo tribūnos pamesti, pirmas meskite į mane akmenį“, – tragiko-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 103 miškai, kaip kokia Ibelhauptaitė, surežisavusi savo skečą, oficiali tam tikro darbo partijos pirmininko Metinis turinys pavaduotoja, neoficialiai tapusi jo dešiniąja (finansi- ne) ranka, demonstratyviai barškindama raktais nuo partijos kasos ir Viktoro U. širdies, informavo, ką žada žvaigždės ožiaragiams ir kitiems raguočiams, o ypač tiems, kurie raguoti ne iš prigimties: „Gyvatė mėgsta pinigus, juos saugo, taupo, niekam neduoda. Ir jūs niekam neduokite tol, kol anie to nenusipelnė. Žinokite paslaptis, bet jų neišplepėkite… Galite švel- niai, bet svariai pamaloninti naująją metų valdovę Gyvatę, kad pelnytumėte jos palankumą, todėl šiukš- tu neprašykite pirštinių iš barškuolės odos, kaip tą neatsakingai daro net kai kurie socialdemokratai.“ Po ilgų karštų koalicijos partnerių plojimų, opo- zicionieriams garsiai griežiant dantimis, horoskopų svetainės direktorė pridūrė: „Naujos finansinės balutės bus užšalusios iki pat vasario. Todėl vienas kitas žėrin- Bendrieji kultūros klausimai tis akmenėlis biudžeto labai neapsunkins, užtat padės užmegzti šiltesnius santykius su gyvačių karaliene.“ Apie istorinės atminties spragas, istorikų santykius su rašy- Pažėrusi tiek subtilių užuominų, von Žutaitė dar pri- tojais ir bandymus pasauliui papasakoti apie Lietuvą. Dis- minė, kad nesvarbu, kas padirbdina laivą, svarbu, kas kutuoja lietuvių kilmės amerikiečių rašytoja Rūta Šepetys, juo išplaukia, aiškiai turėdama omenyje konservatorius švedų kino režisierius ir vertėjas Johnas Ohmanas, poetas, su liberalais, kuriuos apšovė socdemai su kompanija. eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis, filologas, politikas Nesvarbu net ir tai, kad vos pradėjusį irtis valdžios lai- Mečys Laurinkus, istorikas Nerijus Šepetys. Parengė Auri- velį jau bando nuskandinti politinės pūgos ir pasiutę mas Švedas. Nr. 4, p. 20 viesulai. Skrajojantis R(olandas) viską atlaikys – nors Apie Nidą, Lietuvos kultūrą ir dar šį bei tą. Atsiliepimai į Le- žemė dunda (konservatoriai įžūliai kasasi po pama- ono Stepanausko atvirą laišką „Ar Thomas Mannas susitiks tais), bet propeleriai vis žvaliau kaukia, o kapitonas Al- su Kristijonu Donelaičiu Nidoje“. Nr. 10, p. 16 girdas B. nepraranda vilties, kad valdys ir po pasaulio Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų pabaigos. nemyli. Su Stevenu Schroederiu ir Davidu Breedenu kalba- Sutriko Seimo ievos ir adomai, sugundyti vitalinės si Almantas Samalavičius. Nr. 12, p. 2 Gyvatės, o atsipeikėję ėmė vienas kitą siuntinėti nuo ai- Atkurti mąstymo ir ekonominės veiklos darną. Su dr. Robertu nošiaus pas kaipošių ar netgi toliau… K. Massie’u, Naujosios ekonomikos instituto prezidentu, kal- Po prieštvaninio kermošiaus dauguma susirinko basi Almantas Samalavičius. Nr. 6, p. 2 mano būrimo salone Dura necéssitas. Ką ten veikėme, Barbat M. T. G. Erotinis kapitalas. Poleminės pastabos. paaiškės per kitą Seimo posėdį. Nr. 12, p. 67 Su 2013-aisiais, Gyvatės metais! Baronas D. Krikščionių persekiojimas ir sutrikę Vakarai. Istori- ko svarstymai apie praeities santykį su dabartimi. Nr. 9, p. 13 Bioregioninės ekonomikos siekiniai: žemė, laisvė ir laimė. Tiesiai iš gyvačių lizdo Su ekonomiste Molly Scott Cato kalbasi Almantas Samala- Krescencija Šurkutė vičius. Nr. 12, p. 8

104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Čelutka S. Moralizavimas kaip neišvengiama politinės kriti- rišką katiną, skaitantį ,,Miau Kampf“. Atsiliepimas į Petro kos ypatybė. Nr. 6, p. 12 Stankero tekstą „Bijok vienos knygos žmogaus“. Nr. 1, p. 17 Čepaitis V. Ar žaidžiame nepriklausomybę? Poleminės pasta- Kazino stiliaus bankininkystė. Su ekonomistu Jamesu Robert- bos. Nr. 6, p. 6 sonu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 9, p. 2 Darnios raidos link, atsikračius verbalinių vaiduoklių. Su Kiauka T. Teologija tarp Dievo ir žmogaus, arba Atsisveikini- ekonomistu Joshua Farley’u kalbasi Almantas Samalavi- mas su praeities šmėklomis. Nr. 11, p. 81 čius. Nr. 11, p. 2 Kintantys Europos pavidalai. Devyni klausimai „Europos išra- Degutienė E. Idealistas, kuriam iš tikrųjų rūpi visuomenė. dimo“ autoriui Gerardui Delanty. Kalbasi Almantas Sama- Antano Mockaus fenomenas. Nr. 12, p. 62 lavičius. Nr. 3, p. 16 Drunis V. „Mums nereikia vieniems kitų“, arba Kas atsitin- Kunčius H. Bulgarijos liūtas. Esė apie bulgarų kultūrinę kas- ka, filosofui įgriuvus į duobę. Nr. 10, p. 14 dienybę. Nr. 9, p. 82; Nr. 10, p. 91 Drunis V. Ar verta aklai sekti paskui tuos, kurie eina priekyje? Kurkime erdvę lietuvių ir lenkų dialogui. Su Małgorzata Kas- Poleminės pastabos. Nr. 6, p. 15 ner kalbasi Edita Degutienė. Nr. 1, p. 51 Drunis V. Šiuolaikinis menas – tarsi nuogas karalius. Pole- Laimė ir ekonomika. Su ekonomistu Marku Anielskiu kalbasi minės pastabos. Nr. 1, p. 20 Almantas Samalavičius. Nr. 9, p. 7 Edeno sodai ir pragaras: Gruzija. Viktorijos Samarinaitės in- Landsbergis V. Du dideli skirtumai. Atsiliepimas į Eglės Wittig- terviu su gruzinų menininkais. Nr. 7/8, p. 62 Marcinkevičiūtės tekstą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Europos kultūros vizijos 2020-iesiems: dalyvių auditorija ir Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Nr. 9, p. 39 ekonominė nauda. Viktorijos Rusinaitės pokalbis su Virgi- Landsbergis V. Replika ne polemikai. Atsiliepimas į Eglės nija Vitkiene ir Egle Deltuvaite. Nr. 11, p. 13 Wittig-Marcinkevičiūtės tekstą „Nacionalinės etikos griu- Ideologija neturi pabaigos. Su Danieliu Chirot kalbasi Al- vėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų ranko- mantas Samalavičius. Nr. 5, p. 2 mis“. Nr. 11, p. 25 „Inteligentijos pesimizmas ir pasyvumas man nepriimtinas.“ Leggewie C. Europos migracijos istorija: kas kliudo ją rašyti? Su Julium Šalkausku kalbasi Edita Degutienė. Nr. 6, p. 69 Nr. 9, p. 18 Jackūnas Ž. Socialinės šizofrenijos industrija. Demokratiją Liesis M. Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia. Nr. 4, p. jau pakeitė mediakratija? Nr. 5, p. 14 2; Nr. 5, p. 8 Juozaitis A. Istorinės klaidos „filosofija“. Atsiliepimas į Eglės Mickūnas A. Lemtinga kryžkelė. Žodis mylimiems tautie- Wittig-Marcinkevičiūtės tekstą „Nacionalinės etikos griu- čiams. Nr. 11, p. 18 vėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų ranko- „Norime, kad žmonės pažintų amerikiečių kultūros įvairovę mis“. Nr. 11, p. 26 kaip laisvės atspindį“. Su JAV ambasadore Lietuvoje Anne Juozas Valčiukas: „Misiją Sibiras“ pavadinčiau atminties Elizabeth Derse kalbasi Giedrė Pranaitytė. Nr. 9, p. 26 projektu. Nr. 3, p. 24 „Padedame prancūzams atrasti ir suprasti Lietuvą.“ Su Lie- Kam tarnauja ir kam turėtų tarnauti rinkos. Su Johnu B. Cob- tuvos Respublikos ambasadore Prancūzijoje Jolanta Balčiū- bu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 7/8, p. 2 niene kalbasi Giedrė Pranaitytė. Nr. 3, p. 20 Kanopkienė L. Laikas ginčytis, pasitelkiant argumentus, dar Plavin Z. „Lietuviai ir žydai“ – nuoširdus pokalbis ar abipusė neatėjo. Atsakymas pasipiktinusiems, kodėl Kultūros barai sielos kankinystė? Siekiant išsilaisvinti iš neurotinių supa- išspausdino E. Wittig-Marcinkevičiūtės tekstą „Naciona- prastinimų. Nr. 1, p. 10 linės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos inte- Pociūnienė L. Balsas iš nacionalinės etikos griuvėsių. At- lektualų rankomis“. Nr. 2, p. 11 siliepimas į Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės tekstą „Nacio- Kas lemia, kad ideologiniai „tikėjimai“ užgožia tiesą? Su Nor- nalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos manu Lillegardu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 10, p. 2 intelektualų rankomis“. Nr. 5, p. 29 Kavaliauskas T. Apie ančiuką Donaldą su svastika ir hitle- Postfeodalinė Vengrija neoliberalizmo ir komunizmo san-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 105 kirtoje. Su Jody Jensen ir Ferencu Miszlivetzu kalbasi To- Nr. 10, p. 52 mas Kavaliauskas. Nr. 12, p. 69 Aubry L. Prieš sugrįžtant į Itakę. Prancūzų diplomato esė Repšienė R. Šiuolaikiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai. apie Lietuvą ir lietuvių dailininkių Jūratės Stauskaitės ir Nr. 5, p. 23 Eglės Gandos Bogdanienės kūrybą. Nr. 10, p. 33 Repšienė R. Tapatybės trajektorijos, (savi)kūros mechaniz- Brazauskaitė V. Kelionė paribiais, žaidžiant šaradas. Aistės Ki- mai ir herojų skurdas. Nr. 7/8, p. 19 sarauskaitės paroda Akademijos galerijoje. Nr. 9, p. 49 Rytel T. Iliuzijų vartojimas – natūrali šiuolaikinės visuome- Brazauskaitė-L. V. Nepakartojamas akimirkų grožis. Laimos nės būsena? Nr. 11, p. 9 Bronislavos Pučkoriūtės kūryba. Nr. 1, p. 50 Rytel T. Šiuolaikinė visuomenė: autentiškumo stoka ir imitaci- Budrytė-Genevičė K. Prieš ir po: laiko matavimas pagal Euge- jų aukso amžius. Nr. 7/8, p. 15 nijų Varkulevičių. Nr. 7/8, p. 32 Spraunius A. Technogeninė visuotinio legalumo karalystė. Civinskienė K. Protestas paraštėse. Dailininkų Alfonso Vilpi- Nr. 7/8, p. 11 šausko ir Mikalojaus Šalkausko veiklos ir kūrybos konteks- Stepanauskas L. Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Do- tai. Nr. 3, p. 78 nelaičiu Nidoje? Nr. 9, p. 40 Civinskienė K. Tapyba kaip mitologinis pasakojimas. Apie ta- Tolyn nuo pagrindinės srovės į kūrybiškus pakraščius. Su Bar- pytojus Alfredą Petrą Gužą ir Galiną Gužienę. Nr. 6, p. 49 bara Czarniawska kalbasi Eglė Rindzevičiūtė. Nr. 9, p. 22 Diržys R, Šapoka K. BB7: aktyvistinio meno spektaklis „At- „Turime perprasti tikrąsias struktūrinio smurto priežastis“. Po- sikratykite konformizmo baimės“. Nr. 7/8, p. 39 kalbis su Sulaku Sivaraksa. Nr. 10, p. 77 Drėmaitė M. Modernizmas galimas. Audriaus Novicko Vaicekauskas J. Gyventi galima bet kur? Poleminės pastabos. paroda „Galimas modernizmas“ Šiuolaikinio meno cen- Nr. 2, p. 15 tre. Nr. 5, p. 50 Vainoras A. L @ išk @ i. Apie savimonę ir savijautą. Nr. 9, p. 94 Eidrigevičius S. Siurrealizmo kvapas. Dailininko esė. Nr. 4, Vaitkevičienė D. Prigimtinė kultūra ir prigimtinės vietos. p. 58 Nr. 5, p. 59 Eidrigevičius S. Siužetai naujiems paveikslams iš šventinio Vieno žmogaus istorija. Skaidros Trilupaitytės minikomenta- Egipto. Nr. 1, p. 42 ras apie Tony’o Judt’o intelektualinę poziciją. Nr. 3, p. 14 Eidrigevičius S. Vaizduotės kalnai ir slėniai. Dailininko esė. Vyšniauskas A. Tiesos sakymo būdai: grynasis ir su priemai- Nr. 6, p. 35 šomis. Nr. 5, p. 82 Gečaitė R. Metaarchajiška kūrybos sala. Tatjanos Kazimie- Wittig-Marcinkevičiūtė E. Dar kartą dėl pirmojo „sutarties rėnienės grafika. Nr. 1, p. 41 su valstybe“ paragrafo. Atsakymas prof. Vytautui Lands- Jankevičiūtė G. Paroda, primenanti grafikos istorijos pamo- bergiui. Nr. 10, p. 8 ką. Gerardo Šlektavičiaus kūryba. Nr. 11, p. 65 Wittig-Marcinkevičiūtė E. Nacionalinės etikos griuvėsiai, Jurėnaitė R. Keistas Dariaus Joneikos abstrakcijų dvilypumas. arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis. Nr. 9, p. 47 Kokia ateitis laukia Rytų Europos kairiojo liberalizmo? Nr. Jurėnaitė R. Nauja Gintaro Karoso skulptūra Europos parke. 1, p. 2; Nr. 2, p. 2; Nr. 3, p. 2; Nr. 4, p. 14 Nr. 9, p. 45 Wittig-Marcinkevičiūtė E. Simbolinis apsivalymas: kodėl Jurėnaitė R. Tiršta Karmalitos paveikslų tuštuma. Apie daili- tam priešinasi net „revoliucijos vilkai“. Su post scriptum ninko kūrybą. Nr. 4, p. 45 Arvydui Juozaičiui. Nr. 12, p. 12 Jurėnaitė R. Titanike – du ryškūs vokiečių abstrakcionis- tai: Ingeborg zu Schleswig-Holstein ir Rudolf zur Lip- Dailė. Architektūra. Fotografija pe. Nr. 2, p. 48 Kiznis T, Shaughnessy M, Urbaitis R. Kokių paskirčių Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką. Pokalbis su būna atsitiktinis neorenesansas? Poleminės pastabos. meno kolonijos direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi. Nr. 3, p. 34

106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Kreipimasis dėl atrankos į Venecijos bienalę. Nr. 11, p. 76 Šapoka K. Stilius be stiliaus. Dariaus Basčio tapyba. Nr. 7/8, p. 33 Ne vien grožis gelbsti kultūros pasaulį. Su dailės istorike Šapoka K. Visa tai – ne sapnas. Parodos, skirtos Jonui ir Adol- Giedre Jankevičiūte kalbasi Kęstutis Šapoka. Nr. 11, p. 53 fui Mekams, JMVMC Vilniuje. Nr. 12, p. 45 Petraitis P. XXI a. reprezentuoja XX a. vizija? Lietuvos fotogra- Šatavičiūtė L. Autentiški sielos paveikslai, arba Kodėl jaudi- fijos metraščiai. Nr. 1, p. 45 na Viktorijos Daniliauskaitės kūryba? Nr. 4, p. 54 Prieš elitizmą blogąja šio žodžio prasme. Pokalbis su viena Savickas A. „Nuostabus sutrikimas“, arba Documenta be sie- iš Modernaus meno centro įkūrėjų Danguole Butkiene. nų. Nr. 11, p. 69 Nr. 4, p. 40 Stančienė K. Platesnis požiūris ar dar viena subjektyvi versi- Repšytė M. G. Ar esi matęs sniegą? Akmenys, laikas ir šiuo- ja? „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“. Nr. 7/8, p. 28 laikinis menas Kaselio parodoje Documenta. Nr. 10, p. 44 Stanislovas Kuzma: „Esu fatalistas ir beveik kiekvieną kūrinį Šapoka K. Atrastieji ar prarastieji? Prano Lapės retrospekty- pradedu nuo avantiūros“. Nr. 9, p. 33 va. Nr. 2, p. 31 Stasiulevičius A. Lietuviškasis Rouault. In memoriam Vydui Šapoka K. Dievas su mumis. Jono ir Rolando Rimkūnų pieši- Pinkevičiui. Nr. 6, p. 47 niai. Nr. 4, p. 47 Stauskaitė J. Kur širdies šerdis, arba Kam mergaitei kirvis. Šapoka K. Du pasauliai. Ray Bartkaus personalinė paroda Ti- Apie Eglės Vertelkaitės parodas Titanike ir Kairėje–dešinė- tanike. Nr. 11, p. 50 je. Nr. 2, p. 26 Šapoka K. Ką sugadino uraganas? Alyson Shotz ir Ievos Medio- Stauskaitė J. Tapyba mirė – grafika „stengiasi iš paskutinių- dios kūryba Vartų galerijoje. Nr. 11, p. 48 jų“, arba Kada gera, o kada gražu. Irenos Daukšaitės-Guo- Šapoka K. Kaip apčiuopti minios sielą? Trys parodos NDG. bienės „Konfigūracijos. vaizdas ir tuštuma, arba Pasakos be Nr. 12, p. 40 galo“. Nr. 11, p. 62 Šapoka K. Kaip apgauti parodos viešnią. Petro Mazūro „Šviesos Venckus R. Kūrybos ir komunikacijos erdvė. Tarptautinis tapy- barjeras“. Nr. 1, p. 49 bos pleneras Kaune. Nr. 7/8, p. 36 Šapoka K. Kieno miške kankorėžiai? Aistės Kisarauskaitės ju- Žaidytė G. Apie laiką, skaičiuojamą kitaip. Iš atsiminimų apie velyrinių objektų paroda galerijoje Argentum. Nr. 3, p. 51 Algimantą Švėgždą. Nr. 7/8, p. 49 Šapoka K. Kliautis savo vizija. Apie Marijai Teresei Rožans- kaitei skirtą albumą ir parodą. Nr. 3, p. 47 Iš dailės, architektūros ir fotografijos istorijos Šapoka K. Lauros Garbštienės ir Knuto Åsdamo duetas Var- tų galerijoje. Nr. 10, p. 49 Goštautas S. Muzika, matanti spalvas, tapyba, įsiklausanti Šapoka K. Lietuvos revoliucijos. Karolio Jankaus epas apie kul- į garsus. Žvilgsnis į M. K. Čiurlionį, atsikračius senų prie- tūrinį maištą. Nr. 6, p. 42 tarų. Nr. 6, p. 63 Šapoka K. Liftas į bendrą būtį. Paroda-eksperimentas „Ben- Junevičius D. Fotografas Abdonas Korzonas: pirmeivis, su- drabūtis“ Vilniuje ir Lift Gallery Klaipėdoje. Nr. 1, p. 27 kilėlis, išdavikas? Nr. 1, p. 68 Šapoka K. LT00TAPYBA Šiuolaikinio meno centre, arba Kaip Junevičius D. Fotografas Juozapas Čechavičius. Nr. 4, p. 76 aš čia patekau? Nr. 10, p. 29 Šapoka K. Žinojusi universalią formulę. Marcės Katiliūtės Šapoka K. Nekovojanti su drobės paviršiumi, arba Kodėl Rū- kūrybos paroda galerijoje Kairė-dešinė. Nr. 4, p. 74 tos Katiliūtės tapyba erzina vyrus? Nr. 5, p. 48 Žukauskienė O. Litvakų pėdsakai Paryžiuje: naujas žvilgsnis Šapoka K. Pradėti gyvenimą daug gražesnėje šviesoje. In me- į Chaïmo Soutine’o kūrybą. Nr. 12, p. 80 moriam Audriui Naujokaičiui. Nr. 3, p. 49 Šapoka K. Sala veidmainystės jūroje. Saulės Kisarauskienės Muzika „juodasis kvadratas“. Nr. 6, p. 51 Šapoka K. Sistemos klaidos ir tvarkos mitas. Ar Laimonas Bronius Kutavičius: „Reikia daryti savo darbą be isterijos“. Zakas sugriaus Facebook? Nr. 5, p. 53 Rūtos Gaidamavičiūtės interviu. Nr. 9, p. 52

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 107 Gaidamavičiūtė R. Dosni ne vienai širdžiai. Solistės Astos tys“ ir „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ Nr. 4, p. 49 Krikščiūnaitės kelias į aukštą statų kalną. Nr. 10, p. 58 Judesys yra tik forma. Su choreografe Birute Letukaite kalbasi Gaidamavičiūtė R. Laukiant pavasarinio lietuviškos muzikos teatrologė Rūta Mažeikienė. Nr. 12, p. 33 potvynio. Pastarųjų 20 metų muzikos tendencijų apžvalga. Keturi tūkstančiai kilometrų iš tamsos į šviesą. Su Jokūbu Nr. 1, p. 34 Vilium Tūru kalbasi Irena Alperytė. Nr. 12, p. 49 Gruodytė V. Dvi muzikinės (ir ne tik) vizijos priešingomis Klusaitė L. Ten būti čia, arba Sveiki atvykę į tikrovės teatrą. kryptimis. Broniui Kutavičiui ir Vytautui Landsbergiui. Apie aštrias socialines temas – fundamentalizmą („Funda- Nr. 11, p. 37 mentalistai“), konformizmą („Visuomenės priešas“), agre- Gučas R. Europa prasideda kaimo bažnyčioje. Vargonų kultū- siją („Chaosas“), emigraciją („Išvarymas“) Nacionalinio ra iš penkiasdešimties metų perspektyvos. Nr. 9, p. 68 dramos teatro spektakliuose. Nr. 3, p. 41 Gudelis R. Džiaugsmas ir nerimas. Lietuvos Vakarų krašto „Laiškų Sofijai“ režisierius Lietuvoje pagyrų nesitiki. Zitos dainų šventė Klaipėdoje. Nr. 7/8, p. 86 Čepaitės pokalbis su Bobu Mullanu. Nr. 11, p. 44 Landsbergis V. Muzika ir Kaulo senis. Paskaita apie Bronių Mareckaitė G. Lemtingas pokalbis apie mūsų visų likimą. Kutavičių. Nr. 12, p. 28 Jono Jurašo „Balta drobulė“ Kauno nacionaliniame dramos Muzika yra ne tik natos, bet ir prasmė, slypinti už jų. Jaunųjų teatre. Nr. 11, p. 33 kompozitorių apklausa. Nr. 6, p. 25 Meilutytė M. Kiek žingsnių nuo Varėnos iki Avinjono? Apie Plavin Z. Silpnas mokinys. Pianisto ir pedagogo esė. Nr. 9, p. 75 Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalį. Nr. 12, p. 54 Tikimybių teorija tik leidžia tikėtis. Su kompozitoriumi Osval- „Pagrindinis kritikos priešas – abejingumas“. Su prancūzų du Balakausku kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė. Nr. 12, p. 24 režisieriumi ir kritiku Thierry Jousse’u kalbasi Neringa Ka- žukauskaitė. Nr. 2, p. 38 Teatras. Šokis. Kinas. Televizija Paukštytė R. Tuštuma kaip įkvėpimas. Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“. Nr. 3, p. 58 Andriuškevičiūtė G. Šėtono gundytojas, gyvenimo artistas Pociūnienė L. Dar vienas pasaulio pabaigos scenarijus. Pasta- ar dvasia be vietos? Juozapo Albino Herbačiausko istorija bos apie lietuvių kiną. Nr. 3, p. 69 pagal Gytį Padegimą. Nr. 11, p. 77 Šabasevičienė D. Spektaklio sielos galia. Eimunto Nekro- Ar pateks Nekrošius į dangų? Kaip italai vertina Eimunto šiaus „Dieviškoji komedija“. Nr. 5, p. 36 Nekrošiaus „Rojaus“ pasaulinę premjerą Vičencos teatre Vilkaitis R. Apie švarų purvą ir drąsą klysti. Aktorės Rasos Sa- „Olimpico“. Nr. 10, p. 23 muolytės paslaptis. Nr. 9, p. 58 Bajorinienė E. Išvaryta Lietuva XXL formatu. Oskaro Koršu- „Visuomenės priešas“ pakvietė atvirai diskusijai. Jono Vait- novo spektaklio „Išvarymas“ recenzija. Nr. 1, p. 22 kaus spektaklio aptarimas Nacionaliniame dramos teatre. Bitinaitė-Širvinskienė R. Scenografijos burtažodžiai, arba Nr. 2, p. 18 Vilniaus teatrų naujienos rudens sezonu. Nr. 1, p. 30 Braškytė A. NDA’12: kitoniškumas ir keblus žodis, praside- Iš teatro ir kino istorijos dantis „a“ raide. Nr. 6, p. 54; Nr. 7/8, p. 51 Čižaitė-Rudokienė S. Magiškasis moteriškumas. Apie Aura Čechov M. Apie meilės svarbą mūsų profesijai. Paskaita ame- 22 spektaklį „Magiška“ Nr. 10, p. 42 rikiečių aktoriams Holivude. 1955 m. rugsėjį. Nr. 7/8, p. 106 Gudavičiūtė A. Ar ilgaamžiai „Arabiškos nakties“ kerai? Postdraminio teatro bruožai Cezario grupės kūryboje. Grožinė literatūra Nr. 5, p. 41 Jauniškis V. Miesto festivalis: tarp valdžios ambicijų, publi- Bakas V. Eilėraščiai. Ant plauko kabantis sodas; Mikrofono kos simpatijų ir teatro vizijų. Nr. 7/8, p. 56 profilaktinis patikrinimas; Žiemos šviesa; Tau ant plau- Jevsejevas A. Teatras šiapus ir anapus rampos. „Teiresijo krū- ko…; Iš vėjo; Sustojusio laiko kambarys. Nr. 10, p. 20

108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 Bytautas M. Duona ir žaidimas. Nr. 4, p. 35 perspektyvas. Nr. 5, p. 55 de L’Isle Adam A. V. Alternatyvos. Svarbiausia – jokio talen- Vilkaitis R. Tylos ir garsų kodas. Valerijai Vaitkevičiūtei at- to. Su vertėjos post scriptum. Nr. 3, p. 63 minti. Nr. 3, p. 73 Juškaitis J. Eilėraščiai. Man žalia gėlė…; Tyloj ir vienatvėj…; Lėktuvai tupi,…; Šiandien taip…; O žemės vakare…; Neži- Iš kultūros istorijos nau, kaip tu…; Už tą šviesą…; Vėl kaip kairysis…; Pražūti reikia… Nr. 5, p. 33 Buchowski K. Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abi- Keleras J. Eilėraščiai. Lorelei; žiemos pradžia; tamsieji; Vene- pusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santy- ra II; lig ryto; mano silfide; strazdas. Nr. 3, p. 31 kiuose pirmojoje XX amžiaus pusėje. Nr. 4, p. 27 Meidutė A. Eilėraščiai. Be tono; Perluokis; Nemiegančiųjų Nauja tiesa apie Kolumbą? Su Manueliu da Silva Rosa kalbasi naktis; tête-à-tête; Audra; Dekarūnacija; Trilogija; Virkščios Henrykas Skwarczynskis. Nr. 4, p. 69 kibo; Laukas, paukštis; Žirnius sugrubusiom. Nr. 12, p. 59 Tamošaitis I. Vertybių filosofija.Filosofo esė. Nr. 12, p. 85 Mikelaitis J. / Mikell G. Manoji Odisėja. Nr. 7/8, p. 74 Patackas G. Eilėraščiai. Rytai; Naktigonė; Katiuša; Egzorcis- Istorijos puslapiai tas I; Egzorcistas II. Nr. 11, p. 31 Rudamina A. Eilėraščiai. ...ir vėl…; ...tu panirki…; ...ar buvo Baranauskienė I. Onos Vytautienės kilmė ir giminė. Nr. 2, p. 64 vasara…; ..jau nebe vasara…; ...gal per greitai…; Ruduo ru- Dankevičiūtė-Brazauskienė D. M. Vienos nuotraukos isto- duo; La Ninja. Nr. 9, p. 43 rija. Nr. 2, p. 81 Sobeckis D. Eilėraščiai. Laisvė; Sopulingoji; Mąstymas; Grigaravičius A. Jono Basanavičiaus pamokos. Nr. 1, p. 79 Džiunglės; Nušvitęs Buda; Nežinau; Gyvenimas; Ars poeti- Hermann A. Vokiečių mažumos patirtis kaip nesektinas pa- ca; Mirtis. Nr. 7/8, p. 25 vyzdys kitoms mažumoms. Nr. 1, p. 56 Šurkutė K. Penkta drakono koja. Nr. 1, p. 93; Svajonių Leinartė D. Lietuvos moterų ir vyrų trauminė patirtis sovie- personažas ieško svajonių cenzoriaus. Nr. 2, p. 93; Nei tų lageriuose ir tremtyje. Nr. 2, p. 50 nuoga, nei apsirengusi. Nr. 3, p. 93; Futuristinė victoria. Nóvé B. „Revoliucijos našlaičiai“ po penkiasdešimt šešerių Nr. 4, p. 93; Ad leones (Liūtams sudraskyti). Nr. 5, p. 93; metų. Nepilnamečių vengrų pabėgėlių liudijimai. Nr. 11, p. Pranašiški sapnai. Nr. 6, p. 93; Marsiečių godos. Nr. 7/8, 86; Nr. 12, p. 76 p. 125; Grybų karas su grybautojais. Nr. 9, p. 109; Švan- Patackas A. Vytautas Didysis – Rex electus? Nr. 3, p. 28 kas apie fintus. Nr. 10, p. 109; Raitelis be galvos. Nr. 11, Petraitytė A. 1923-iųjų sausis, Klaipėdos krašte dar prancū- p. 109; Prieštvaninis seimo kermošius. Nr. 12, p. 103 zai... Nr. 12, p. 95 Puskunigis H. Kaip „kavinių riteriai“ tapo „didmeistrių Filologija. Literatūra. kalba siaubu“. Lietuviai pirmosiose šachmatų olimpiadose. Nr. 6, p. 79 Brazaitis J. Išverskite, kas dar neišversta. Vertėjo esė apie Ja- Rudokas J. Mykolo Biržiškos kova dėl mūsų sostinės. Nr. 11, meso Joyce’o „Uliso“ ir kitų kūrinių vertimus. Nr. 2, p. 33 p. 97 Drunis V. Ar tikrai artėja knygų eros saulėlydis? Nr. 2, p. 16 Rudokas J. Vinco Uždavinio nuopelnai, nuoskaudos ir žiauri Grybauskas A. Du iš Vidurio Europos. Apie poetų Juozo Tys- lemtis. Nr. 5, p. 88 liavos ir Ivano Blatný likimus. Nr. 9, p. 98 Rudokas J. Zubovų fenomenas. Nr. 2, p. 83 Patackas A. Oskaro Milašiaus kelio į Lietuvą vingiai. Nr. 11, Ščavinskas M. Kaip galėtume suvokti Kryžiaus karus? Nr. 6, p. 93 p. 85; Nr. 7/8, p. 112 Šlajus I. Pasaulėvaizdis, kurį atveria kalba. Nr. 6, p. 76 Seibutis A. Kaip 1940 metais buvo „pertvarkytas“ generolo Šlajus I. Priežasties pasekmė kaip žodžio sėkmė. Nr. 7/8, p. 92 Kazimiero Ladigos Gulbinėnų dvaras. Nr. 2, p. 59 Van Imschoot T. Realybės patikra. Apie flamandų literatūros Stanaitis J. Įspūdingas ir sparnuotas Vlado Kensgailos gyve-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 109 nimas. Nr. 9, p. 101; Nr. 10, p. 98 knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ recenzija. Nr. 11, Vareikis V. Ką mato jūreivis? Nr. 7/8, p. 102 p. 105 Juozaitis A. Drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui. Rytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti Anatolijus Bach- Paveldas ir paminklai tinas knygoje „Прусский след Ковчега Завета“. Nr. 10, p. 104 Gučas R. Skaudi pamoka. Apie vargonų restauravimą. Nr. 2, Kiauka T. Autentiškos (at)minties beieškant: apie Česlovo p. 75 Kavaliausko teologinį palikimą. Česlovo Kavaliausko kny- Lietuvos intelektualinės ir meninės vertybės atveriamos pasau- gos „Eschatologija. Žmogui ir pasauliui“ recenzija. Nr. 7/8, liui virtualioje erdvėje. Nr. 6, p. 20 p. 122 Mareckaitė G. Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vil- Mininger J. D. Tardymas reikalauja atsakymų. Knygos „In- niaus erdves? Poleminės pastabos. Nr. 10, p. 63 terrogating Antigone in Postmodern Philosophy & Criti- Mažeikienė O. Sapiegų palikimo žymės Lietuvoje. Nr. 5, cism“, eds. Stephen Eliot Wilmer and Audronė Žukauskaitė, p. 76 recenzija. Nr. 1, p. 88 Minkevičius J. Grįžtant prie nepažįstamųjų prūsų. Nr. 10, Palionytė D. Vilniaus miesto teatro epopėja. Vidos Bakutytės p. 73 knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių ke- Samalavičius A. Budos šypsena Sukotajaus šventyklų griu- liu“ recenzija. Nr. 12, p. 97 vėsiuose. Nr. 7/8, p. 96 Petraitytė A. Didysis Prūsų Lietuvos žmogus. Martyno Liu- Samalavičius A. Dangus ir plyta. Bagano šventyklų švytėji- dviko Rėzos „Raštų“ t. 1 recenzija. Nr. 4, p. 88 mas. Nr. 10, p. 84 Petraitytė A. Tikėjimo riteris Abraham Culvensis. Dainoros Samalavičius A. Isano akmenys. Khmerų kultūros pėdsakais Pociūtės (ed.) knygos „Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietu- Šiaurės rytų Siame. Nr. 12, p. 88 vos Reformacijos paminklas“ recenzija. Nr. 2, p. 89 Samalavičius A. Mūras ir vanduo. Alhambros mitai, vaizdi- Repšienė R. Kultūros dabartis, sėkmės scenarijai, arba Pa- niai ir vandens estetika. Nr. 2, p. 41 slaptys, suvoktos kitaip. Ruta Sepetys knygos „Tarp pilkų Samalavičius A. Paprastumo filosofija Bapu trobelės paunks- debesų“ recenzija. Nr. 4, p. 84 mėje. Nr. 1, p. 63 Repšienė R. Vilnius, Czesławas Miłoszas ir kitokia dvasios Tekstas paskelbtas, vadinasi, išgelbėtas. Pokalbis apie Abrao- palaima. Knygos „Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir foto- mo Kulviečio įtaką lietuvių kultūrai. Nr. 5, p. 66 grafijos“ recenzija. Nr. 11, p. 102 Žickis A. Poilsis gamtoje ar vaismedžių sodininkystė Misio- Šapoka K. Antiprovokacijos, arba Ko galime pasimokyti. nierių soduose? Nr. 4, p. 65 Knygos „Vieno projekto apkalta“ recenzija. Nr. 1, p. 84 Žickis A. Utenos parkai – pavyzdys kitiems Lietuvos mies- Šapoka K. Keletas „protingo“ elgesio patarimų, arba Kaip tams. Nr. 11, p. 58 „užmuilinti“ sovietmetį. Tomo Pabedinsko knygos „Žmo- Žukauskienė O. Mirabile visu. Apie dailės muziejaus rinki- gus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. nius ir šiuolaikines muziejaus funkcijas. Nr. 3, p. 53 sandūroje“, Margaritos Matulytės „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ ir Vytauto Michelkevičiaus „LTSR Recenzijos fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas“ re- cenzija. Nr. 3, p. 82 Bitautas A. Apie rašytojo, tapusio politiku, ambicijas ir Švedas A. Viena suasmeninta istorija ir trys jos perskaitymo iliuzijas. Mindaugo Tamošaičio knygos „Vinco Krėvės-Mic- būdai. Rolando Rastausko knygos „Bermudų trikampis. Te- kevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje“ atrinės istorijos“ recenzija. Nr. 3, p. 91 recenzija. Nr. 3, p. 87 Grigaravičius A. Visa prezidento kariauna. Alfonso Eidinto

110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 kultūros barai Monika MEILUTYTĖ. How Many Steps from Vilnius to Avignon. Varėna is a small town. When you get out of the train its about two kilometres walk alog its main raod to 2012. 12 (616) reach its outskirts. A festival is arranged here? It sounds like utopija, yet it is true and the teatre festival is becoming more and more important, however, what identity it domains of culture contains (page 54). THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Aistė MEIDUTĖ. Poems (page 59). editorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania Edita DEGUTIENĖ. Idealist that Truly Cares for Society. Phenomenon of Antanas E-mail: [email protected] Mockus. Perhaps Columbian Lithuanian Antanas Mockus should not go back to politics – as far he proved aleady that he is an inspiring example to mayors worldwide and politicians in general all over the world. To this very day he is considered an summaries idealist who proved that it is possible to change society if politician acts with a true care for his or her society and one can do more than traditional politics choosing About Theology, Philosophy, City and Other Creations that do not Love Us. this way (page 62). Conversation with philosopher, poet Steven Schroeder and writer and minister David Breeden conducted by Almantas Samalavičius. “When I look out of my kitchen Maria Teresa Gimenez BARBAT. Erotic Capital. This year a translation was Publisher in window, I see a cathedral named Rockfeller across the street from the University of Spain – a new book by professor of London School of Economics Caterine Hakim, Chicago Graduate School of Business (designed in part to mirror the cathedral) and titled Erotic Capital. The Secret of Success (Debate, 2012) – the author openly across from the Milton Friedman Institute […] So every morning over coffee I am defends the value of female sexuality in their young days. She especially stresses its reminded of the power of business and of economics as a discipline. Economists economic value. Hakim, however, disvalues human relations. I don’t believe that to are the scholastic theologians of our day…” says Schroeder. “Wealth is and always use men’s needs is a good idea. Though sociologist is right when she claims that has been the chief religion of human beings. Wealth is the most timeless truth from men had always to pay for sex: either with money, or marriage, respects, longitudinal that perspective. The prophets, poets, artists who propose other truths will even relations, providing everything children need, however what she advocates could have an uphill slog” – concludes David Breeden, who however acknowledges that harm essential differences between priorities of happy couples, their family life and his position as universalist minister gives him more opportunities to reach people social welfare (page 67). that one of academic or poet (page 2). Postfeudal Hungary Between Neoliberalism and Communism. Tomas Kavaliauskas Goals of Bio-regional Economics: Land: Freedom and Happiness. Green economist interviews Jody Jensen and Ferenc Miszlivetz. (page 69). professor Molly Scott Cato talks to Almantas Samalavičius. “I see my role as imagining ideal futures: since human culture is plastic belief in the possibility of Béla Nóvé. The Orphans of ‘56 – 56 Years After. Testimonies of Minor Hungarian something different is the vital first stage in making it possible. Human beings have Refugees. In late 1956 and early 1957, after the second Soviet invasion, some two lived for thousand of years in balance with nature and meeting their needs from hundred-thousand refugees fled Hungary, including an estimated 20,000 teenagers, the local land. It is the industrial market system that has destroyed this balanced who left without parents or adult escort. These minors, as members of a “wartime relationship. So which is more fanciful: believing in the magic of the market or the generation” born mostly in the period 1939-1944, had had to experience many possibility of local resilient economies”, - asks Cato (page 8). kinds of misery, losses and violence from their early childhood. Among them there could be equally found children adopted or brought up in state orphanages, a great Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Symbolic Cleaning-up: why even “wolves of the number of industrial apprentices, and peasant children from the poorest families or revolution” are against It. With a post-script to Arvydas Juozaitis. Community that Budapest grammar school pupils with an intellectual, and – before 1945 – a middle refuses to clean itself up, starts to count time in a wrong direction. It is possible that or upper class family background. In the autumn of 1956 many of them took an some day some writer equaling Bertold Brecht in talent will write a didactic volume enthusiastic part in the revolutionary demonstrations and the street fights against (Lehrstück) titled “The Ascent and Fall of a Beautiful State Lithuania” – a moralizing the Soviet tanks as well as against the communist state security forces. Their fate, satire informing other societies that have traumatic experience not to follow the after having escaped to the West, followed many different paths. Continued from Lithuanian example – a state that had enough power to stand against the empire issue 11 (page 76). but failed to confront its own past (page 12). Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Footprints of Litvaks in Paris: a New Glimpse at Soutine‘s Art. Theory of Probability Only Allows Us to Hope. Musicologist Rūta Gaidamavičiūtė As far as anniversary of Chaime Soutine (1893-1943) is approaching, Musee de interviews composer Osvaldas Balakauskas (page 24). l’Orangerie organized his exhibition titled Chaime Soutine: Harmony of Chaos that is accompanied by several publications about his creative journey that started in Vytautas LANDSBERGIS. Music and Old Man out of Bone. A lecture on Bronius Litvak-Lithuania. The author also overviews the book of Xavier Girard Soutine (2012) Kutavičius. Lithuanian Academy of Music and Theatre. 2012-09-14 (page 28). (page 80).

Movement is the Only Form. Theatre critic Rūta Mažeikienė interviews choreographer Izidorius TAMOŠAITIS. Philosophy of Values (page 85). Birutė Letukaitė. This year Kaunas dance teatre Aura celebrates its jubillee – thirty years of existence. The theatre was born in 1982 when Letukaitė‘s dance group had Almantas SAMALAVIČIUS. Stones of Isaan. Footprints of Khmer Culture in Northeastern its first concert in Kaunas city. Its anniversary program provides an overview of its Siam. The author provides his insights and impressions about khmer architectural activities (page 33). heritage in Isaan – a part of Thailand that is, perhaps fortunately, least affected by the devastating industry of global tourism that is destroying authenticity of cultures and Kęstutis ŠAPOKA. How to Catch the Soul of the Mob? Three exhibitions in National Art offering local cultures for sale. Remnants of khmer legacy visible in Prasat MuengT am, Gallery: exhibition „Crowds“ overviewing Lithuanian art from the XIXth century until Prasat Phanom Rung and Prasat Phimai – are witnesses of Cambodian architectural present, exhibition Photos of Ilya Fisheris of 1946-1953, provide a different images genius in this part of Siamese kingdom (page 88). of the crowd and its relation to social processes, meanwhile international exhibition “About Passers-by and Neibhors” shows artists intervention into social life during Astrida PETRAITYTĖ. January 1923, French are still in Klaipėda’s region... We should 1970-1990 (page 40). not forgety the anniversary to be commmorated on January 15 – when ninety years ago Lithuanian Republic organized an uprising in Klaipėda region. There are no more Kęstutis ŠAPOKA. All This is No Dream. An exhibition dedicated to Jonas and Adolfas secrets about the action and we know that it was started by Lithuanian government Mekas in Vilnius JMVMC. A review of the exhibitions that symbolically ends the year in supported by a few local people who aimed to liberate the region from French Jonas Mekas visual arts centre – one is made up to commemorate 90th anniversary protection of Versailles Treaty (page 95). of Jonas Mekas and another – to show the life and works of his brother Adolfas (1925- 2011) (page 45). Dana PALIONYTĖ. The History of Vilnius Theatre. About the book by Vida Bakutytė Vilnius miesto teatras. 1785-1915 (History of Vilnius City Theater) (page 97). Four Thousand Kilometres to Onself. Irena Alperytė interviews director Jokūbas Vilnius Tūras. Scanorama 2012 presents: i dream that i am going. Lithuanian film Krescencija ŠURKUTĖ. Bazaar in Parliament before a Deluge. Ironical essay on director’ film about pilgrimage to Santiago de Compostela, 2012 (page 49). Lithuania’s cultural and political life (page 103).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12 111 Kultūros barų projektui „Kultūros ženklai KULT ŪROS BARAI ir prasmės“ SRTRF 2012 m. įsipareigoja Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas suteikti 250 000 litų paramą. SRTR fondas remia rubrikas: Some Kultūros barai articles Problemos ir idėjos; Kūryba ir kūrėjai; Europos istorijos; Apie knygas. and translations in eurozine (www.eurozine.com):

Joshua Farley, Almantas Samalavičius Against growth (En) (Lt) A conversation with economist Joshua Farley Given the relation between economic production and ecological degradation, Joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is just a question of when. And whether cooperation will displace competition as the dominant concept in the economic paradigm. Norman Lillegard, Almantas Samalavicius Ideology or truth? (En) (Lt) A conversation with Norman Lillegard Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas Europos In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos education, pleonexia and the economic crisis, and whether literature 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V should provide moral instruction. „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. Mark Anielski, Almantas Samalavicius The pursuit of happiness (En) (Lt) A conversation with economist Mark Anielski The global debt crisis is encouraging economists and others to explore alternative ways of measuring national wealth. In conversation with www.eurozine.com Almantas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth.

Claus Leggewie Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Continuities denied (De) (En) (Lt) Explaining Europe’s reluctance to remember migration Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Why does Europe find it so difficult to remember the facts of migration, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais James Robertson, Almantas Samalavicius Future money (En) (Lt) Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis A conversation with James Robertson Understanding the need to combine economics and ethics amounts to jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei a “Copernican revolution”, says the co-founder of the New Economics asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Foundation. The survival of our species depends on our making the money system work in ways that will “enable and conserve”. John B. Cobb, Almantas Samalavicius Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Beyond contemporary economic thinking (En) (Lt) Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius A conversation with John B. Cobb John B. Cobb, Methodist theologian and longstanding critic of the of įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę the political-economic establishment, talks about his communitarian and ecology-based critique of neoliberalism and the potential for world transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms. religions to inform an alternative. Bob Massie, Almantas Samalavičius Economics, sustainability and the legacy of E.F. Schumacher (En) (Lt) Geriausi straipsniai iš visos Europos An interview with Bob Massie American priest, politician and social activist Bob Massie talks about how the ideas of Ernst Friedrich Schumacher can inform a transition to an alternative economy and why the author of “Small is Beautiful” still has something to say to a secularized, European audience. Tom Van Imschoot Literary perspectives: Flanders Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Reality-check (Ca) (Cs) (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius In the last decade, Flemish fiction has stepped out of the shadow of its Tiražas 3300 egz. Dutch older sister, writes Tom Van Imschoot. One discernable trend is the turn from metafiction towards various forms of realism, be it the regional, the semi-autobiographical or the “virtual”. Kaina – 4,99 Lt

112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 2 · 12