Vortex Temporum Vilniuje
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS. Kolonijinis modernizmas smogia vėl / 2 Rengia Marietje SCHAAKE. Įstatymo galia ar galios įstatymas. Kodėl Europa turėtų imtis Almantas SAMALAVIČIUS technologijų valdymo / 7 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rūta GAIDamavičiūtĖ (muzika) 2 62 38 61 Dovilė SAGATIENĖ. Teismų pastatai Lietuvoje – kokią kryptį pasirinksime? / 14 Monika MeiluTYTĖ Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Tadas GINdRĖNAS Vytautas LANDSBERGIS. Saulėgrąžų lukštai / 22 (dizaineris) 2 61 05 38 Stasys EIDRIGEVIČIUS. Laimės trupiniai Briuselyje / 24 Romena RačkaiTYTĖ-ČepaiTienė (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Ugnė PABERŽYTĖ. Ramunės Vėliuvienės „Regimoji atmintis“ / 28 Asta DEKSNYTĖ Lijana ŠATAVIČIūtĖ. Tarsi šviesos blyksniai. Apie Liucijos Jūratės KRYŽEVIČIENĖS- (korektorė) Irena Žaganevičienė HUTCHEON tekstilės parodą / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Tautvydas BAJARKEVIČIUS. Gérard’o Grisey Vortex Temporum Vilniuje. Šiuolaikinės muzikos ansamblio Synaesthesis koncertas / 34 Redakcinė kolegija Maciej URBANOWSKI. Dešinioji literatūra Lenkijoje po 1989-ųjų / 37 Alfredas Bumblauskas Julius KELERAS. Apie Kęstutį Navaką, nenugalėtą generolą / 46 Pietro U. DINI (Italija) Stasys EIDrigevičius Aistra tikrovės atspindžiams. Su fotografu Rolandu ANDRIJAUSKU kalbasi Ramūnas Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) ČIČELIS / 48 Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Algis MICKūNAS (JAV) Aurelija LEONAVIČIENĖ. Linijinio tekstų vertimo pavojai / 51 Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ Ramunė BALEVIČIūtĖ. Taikomasis teatras: menas ar...? / 56 Giedrius SUBAČIUS (JAV) Antanas Šileika (Kanada) Gediminas JANKAUSKAS. „Ateistas iš Dievo malonės“. Luiso Buñuelio sapnai ir Vygantas VAREIKIS Kazys VARNELIS jr. (JAV) iliuzijos / 59 Rasa KAZLAITĖ. Turkijos televizijos serialai kaip musulmonų sociokultūrinio Redakcijos adresas gyvenimo atspindys ir minkštoji galia / 65 Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Irena BALČIūNIENĖ. Apie baugščią ir drąsią Vinco Mykolaičio-Putino širdį / 72 [email protected] Praeities dabartis Faksas: 2 62 38 61 Regina LAUKAITYTĖ. Vėlyvi nusikaltėlių, klaidinantys žydų gelbėtojų sąrašai / 81 © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Virgilijus ČEPAITIS. Trečdalis gyvenimo. Nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar / 86 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija ŠURKUTĖ. Namų areštas / 94 Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Liucija Jūratė KRYževičienė-HUTCHEON. Mįslingi ženklai. 1994. Gobelenas, vilna, 160 x 174. Asmeninio archyvo nuotr. 4 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Lėlių teatro Varšuvoje plakatas. 1990. Iš parodos Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com Briuselyje K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 1 Problemos ir idėjos Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS KOLONIJINIS MODERNIZMAS SMOGIA VĖL Įsigaliojus naujai ES politikai, kampanilė Venecijoje po rekonstrukcijos neabejotinai atrodytų daug „šiuolaikiškiau“, gal kaip šis Madrido statinys. sivaizduokime štai tokį scenarijų – eina 1902-ieji, džiugina venecijiečius ir turistus. Antroji scenarijaus ĮVenecijos gyventojai sukrėsti, nes nuostabioji kam- dalis yra tai, kas įvyks, jei dabartinė europinė poli- panilė Šv. Morkaus aikštėje ką tik sugriuvo. Miesto tika, reglamentuojanti naujas statybas istoriniuose taryba balsuoja, kad būtų skirta 500 000 lirų greitam kontekstuose, apribos (kaip ketina) tokių projektų bokšto atstatymui, kad jis būtų „toks, koks buvo, sto- finansavimą, išskyrus tuos atvejus, kai šie yra „stilis- vėtų ten, kur stovėjo“ (com’era, dov’era). Gyventojai ir tiškai teisingi“, t. y. kai valdžia laiko juos „šiuolaikiš- miesto svečiai vėl galės džiaugtis nepaprasto grožio kais“ stiliaus požiūriu. statiniu, kuris praeityje daug kartų restauruotas. Baigiamoji šio scenarijaus frazė „netikro maišymas Bet čia staiga įsikiša toli reziduojanti aukštesnė val- su tikru“ ir gąsdinimas, esą tai „turės neigiamas pa- džia ir sako: „Mūsų taisyklės to daryti neleidžia! O fi- sekmes“, yra pažodžiui perkeltos iš dokumento, kurį nansavimo politika reikalauja, kad projektui būtų pri- 1933 m. parengė Europos architektai modernistai. Ši taikyta šiuolaikiška raiška.“ Vadinasi, galima taikyti grupė architektūros teorijos raidai padarė milžinišką tik šiuolaikinius stilius, kuriuos aprobuojame, o remtis įtaką, didžiumai miestų (ypač jų paveldui) ir gyven- lokaliu tradiciniu Venecijos stiliumi jau nebegalima, tojams užtraukusi tikrą nelaimę. Anuomet paskleis- nes tai būtų „istorijos falsifikavimas“, „netikro maišy- ta ideologija iki šiol persekioja urbanistikos politiką, mas su tikru“, ir turėtų „neigiamas pasekmes!“ Projek- vykdomą daugelyje pasaulio šalių. tas sustabdomas, vietoj kampanilės bokšto pastatoma Akivaizdus to pavyzdys yra dokumentas „Europi- kažkas, kas yra visiškai „šiuolaikiška“. niai kokybės principai ES remiamoms intervencijoms, Pirmoji šio scenarijaus dalis iš tikrųjų buvo įgy- galinčioms daryti poveikį kultūros paveldui“. Antai vendinta – atstatyta kampanilė jau gerą šimtmetį „Kokybės principas. Rekomendacija nr. 16“ skelbia: 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 „Kai reikalingos naujos dalys / elementai, projekte Pirma, šioje srityje egzistuoja paprasčiausia ekonomi- bus naudojama šiuolaikiška raiška [čia ir toliau pa- nės plėtros vertė, pavyzdžiui, imkime Varšuvos istori- ryškinta mūsų], suteikianti naują vertę ir / ar taikoma, nio centro atkūrimą. Į tokias vietas turistai vyksta, kad gerbiant egzistuojančias.“ pajustų jų atmosferą ir grožį, pasidomėtų istorija. Gavę Tai subtilus, tačiau radikalus teiginys. Uždraus- tinkamą interpretacinę medžiagą, jie galėtų šalia kitų da- damas Venecijos kampanilės rekonstrukciją, jis, pa- lykų daug sužinoti apie pokarinius atstatymus (istoriniu vyzdžiui, lemtų, kad istorinės Varšuvos, Dresdeno, požiūriu tai savaime įdomus įvykis). Draudimas kurti Potsdamo ir daugelio kitų miestų dalys, sugriautos tokį ekonomikai ir kultūrai svarbų lobį, grindžiamas vien per Antrąjį pasaulinį karą, nebūtų atstatytos. Nebūtų stilistiniais sumetimais, potencialiai iš tikrųjų turės labai leidžiama atstatyti pastatų (ar paminklų) istoriniuose neigiamas ekonomines pasekmes. Kai kuriais atvejais tos kontekstuose, išskyrus atvejus, kai taikomas „šiuolai- pasekmės skaudžiausios bus toms bendruomenėms, ku- kinis dizainas“, kuris, pakartosime, reiškia, kad valdžia rios negali net įsivaizduoti, kad istorinio paveldo žavesį laiko „šiuolaikišku“ tik tam tikrą stilių. kažkodėl būtų draudžiama atkurti. Praktikos atžvilgiu tai reikštų, kad Paryžiaus Dievo Antra, nerimą kelia ekspertų nusiteikimas dik- Motinos katedrai būtų privaloma nauja agresyvi smai- tuoti, kokio pobūdžio urbanistinėje aplinkoje mies- lė. Atkurti tą nuostabaus grožio smailę, kurią sunio- tiečiai turėtų gyventi, kokiais statiniais gėrėtis. kojo gaisras 2019 m., ar taikyti kokį nors kitą tradicinį Aplinka susijusi su daugybe tikslų, ne vien su tuo, dizainą būtų uždrausta. kad kokia nors elitinė grupė dėžutę, apipavidalintą Toks reikalavimas, be abejonės, glosto savimeilę jos cecho profesionalų, laiko istoriškai „autentiška“. tų architektų, kurie šiuolaikiškas naujoves linkę sta- Aplinka turėtų būti patogi, džiuginanti, prisitai- tyti, nejausdami tų savo kolegų, kurie geriau įvaldę kanti prie socialinių poreikių. Vienas iš būdų, kaip tradicines projektavimo technikas, konkurencijos. tą užtikrinti, ypač demokratinėje visuomenėje, yra Tačiau visuomenė, miestų galvos ir kitų profesijų įtraukti gyventojus į jų aplinkos kūrimą. Ir priešin- žmonės, skaitydami tą „Kokybės principą nr. 16“, gai – ekspertams ėmus diktuoti, kad „projekte nau- turėtų ne juokais sunerimti dėl keleto priežasčių. dotina išimtinai šiuolaikiška raiška“, susiduriame su Varšuvos nuostabusis senamiestis, vienas iš pagrindinių ekonominių miesto variklių, buvo visiškai atstatytas po to, kai jį sulygino su žeme naciai per Antrąjį pasaulinį karą. Naujoji ES politika tokias rekonstrukcijas uždraus. K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 3 atspindėti vieno ar kito laikotarpio kultūrą. Supa- prastindami istoriją iki linijinės schemos, smarkiai šauname pro šalį. Istorikai jau seniai pripažįsta šį kompleksiškumą, įvairovę ir gausą, todėl stengiasi pateikti kuo daugiau interpretacinės medžiagos, kad visuomenė pati susivoktų, vertindama sudėtingus, neretai besivaržančius istorinius naratyvus. Iš kur kyla noras griežtai diktuoti architektūros stilistiką? Atsakymas labai paprastas – architektai, stiliaus požiūriu paisydami išankstinių prietarų, yra įsitikinę, neva modernizmas (ir nauji postmodernūs jo variantai) – yra vienintelė autentiška mūsų laikų architektūra. Įdomu, kad tokia ji laikyta ir trečiuoju, ir ketvirtuoju, ir penktuoju, ir šeštuoju ir vėlesniais dešimtmečiais, matyt, ne kitokia bus ir ateities ar- chitektūra. Aišku tik viena – bet koks atgaivinimas, rekonstrukcija to, kas egzistavo iki praėjusio am- žiaus 3-iojo dešimtmečio, net ir bet kokios naujos statybos, jeigu jos grindžiamos tradiciniais mode- liais ir precedentais, turi būti uždraustos. Šią filosofiją geriausiai apibendrino nepapras- Istorijos raida yra ne linijinė, bet fugos pobūdžio. Štai, pavyzdžiui, tai įtakinga Atėnų Chartija, kurią 1933 m. priėmė kaip Jeffersonas atkūrė Palladio ir Romos architektų paveldą. Moderniosios architektūros tarptautinis kongresas, Dino Marcantonio nuotraukos nors šį dokumentą architektas Le Corbusier parengė ir paskelbė tik po dešimtmečio. Štai ką apie statybą