Vortex Temporum Vilniuje

Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS. Kolonijinis modernizmas smogia vėl / 2 Rengia Marietje SCHAAKE. Įstatymo galia ar galios įstatymas. Kodėl Europa turėtų imtis

Almantas SAMALAVIČIUS technologijų valdymo / 7 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Dovilė SAGATIENĖ. Teismų pastatai Lietuvoje – kokią kryptį pasirinksime? / 14 Monika Meilutytė Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Tadas GinDrėnas Vytautas LANDSBERGIS. Saulėgrąžų lukštai / 22 (dizaineris) 2 61 05 38 Stasys EIDRIGEVIČIUS. Laimės trupiniai Briuselyje / 24 Romena Račkaitytė-Čepaitienė (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Ugnė PABERŽYTĖ. Ramunės vėliuvienės „regimoji atmintis“ / 28 Asta DEKSNYTĖ Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. Tarsi šviesos blyksniai. Apie Liucijos Jūratės KRYŽEVIČIENĖS- (korektorė) Irena Žaganevičienė HUTCHEON tekstilės parodą / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Tautvydas BAJARKEVIČIUS. Gérard’o grisey Vortex Temporum Vilniuje. Šiuolaikinės muzikos ansamblio Synaesthesis koncertas / 34 Redakcinė kolegija Maciej URBANOWSKI. Dešinioji literatūra lenkijoje po 1989-ųjų / 37 Alfredas Bumblauskas Julius KELERAS. Apie kęstutį navaką, nenugalėtą generolą / 46 Pietro U. Dini (Italija) Stasys Eidrigevičius Aistra tikrovės atspindžiams. Su fotografu Rolandu ANDRIJAUSKU kalbasi Ramūnas Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) ČIČELIS / 48 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Algis Mickūnas (JAV) Aurelija LEONAVIČIENĖ. Linijinio tekstų vertimo pavojai / 51 Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ Ramunė BALEVIČIŪTĖ. Taikomasis teatras: menas ar...? / 56 Giedrius SUBAČIUS (JAV) Antanas Šileika (Kanada) Gediminas JANKAUSKAS. „Ateistas iš Dievo malonės“. Luiso Buñuelio sapnai ir Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) iliuzijos / 59 Rasa KAZLAITĖ. Turkijos televizijos serialai kaip musulmonų sociokultūrinio

Redakcijos adresas gyvenimo atspindys ir minkštoji galia / 65 Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Irena BALČIŪNIENĖ. Apie baugščią ir drąsią vinco mykolaičio-putino širdį / 72 [email protected] Praeities dabartis Faksas: 2 62 38 61 Regina LAUKAITYTĖ. Vėlyvi nusikaltėlių, klaidinantys žydų gelbėtojų sąrašai / 81

Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon. Mįslingi ženklai. 1994. Gobelenas, vilna, 160 x 174. Asmeninio archyvo nuotr. 4 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Lėlių teatro Varšuvoje plakatas. 1990. Iš parodos Kultūros barai yra Eurozine the netma ga zine partneris. www.eurozine.com Briuselyje

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 1 Problemos ir idėjos

Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS

KOLONIJINIS MODERNIZMAS SMOGIA VĖL

Įsigaliojus naujai ES politikai, kampanilė Venecijoje po rekonstrukcijos neabejotinai atrodytų daug „šiuolaikiškiau“, gal kaip šis Madrido statinys.

sivaizduokime štai tokį scenarijų – eina 1902-ieji, džiugina venecijiečius ir turistus. Antroji scenarijaus ĮVenecijos gyventojai sukrėsti, nes nuostabioji kam- dalis yra tai, kas įvyks, jei dabartinė europinė poli- panilė Šv. Morkaus aikštėje ką tik sugriuvo. Miesto tika, reglamentuojanti naujas statybas istoriniuose taryba balsuoja, kad būtų skirta 500 000 lirų greitam kontekstuose, apribos (kaip ketina) tokių projektų bokšto atstatymui, kad jis būtų „toks, koks buvo, sto- finansavimą, išskyrus tuos atvejus, kai šie yra „stilis- vėtų ten, kur stovėjo“ (com’era, dov’era). Gyventojai ir tiškai teisingi“, t. y. kai valdžia laiko juos „šiuolaikiš- miesto svečiai vėl galės džiaugtis nepaprasto grožio kais“ stiliaus požiūriu. statiniu, kuris praeityje daug kartų restauruotas. Baigiamoji šio scenarijaus frazė „netikro maišymas Bet čia staiga įsikiša toli reziduojanti aukštesnė val- su tikru“ ir gąsdinimas, esą tai „turės neigiamas pa- džia ir sako: „Mūsų taisyklės to daryti neleidžia! O fi- sekmes“, yra pažodžiui perkeltos iš dokumento, kurį nansavimo politika reikalauja, kad projektui būtų pri- 1933 m. parengė Europos architektai modernistai. Ši taikyta šiuolaikiška raiška.“ Vadinasi, galima taikyti grupė architektūros teorijos raidai padarė milžinišką tik šiuolaikinius stilius, kuriuos aprobuojame, o remtis įtaką, didžiumai miestų (ypač jų paveldui) ir gyven- lokaliu tradiciniu Venecijos stiliumi jau nebegalima, tojams užtraukusi tikrą nelaimę. Anuomet paskleis- nes tai būtų „istorijos falsifikavimas“, „netikro maišy- ta ideologija iki šiol persekioja urbanistikos politiką, mas su tikru“, ir turėtų „neigiamas pasekmes!“ Projek- vykdomą daugelyje pasaulio šalių. tas sustabdomas, vietoj kampanilės bokšto pastatoma Akivaizdus to pavyzdys yra dokumentas „Europi- kažkas, kas yra visiškai „šiuolaikiška“. niai kokybės principai ES remiamoms intervencijoms, Pirmoji šio scenarijaus dalis iš tikrųjų buvo įgy- galinčioms daryti poveikį kultūros paveldui“. Antai vendinta – atstatyta kampanilė jau gerą šimtmetį „Kokybės principas. Rekomendacija nr. 16“ skelbia:

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 „Kai reikalingos naujos dalys / elementai, projekte Pirma, šioje srityje egzistuoja paprasčiausia ekonomi- bus naudojama šiuolaikiška raiška [čia ir toliau pa- nės plėtros vertė, pavyzdžiui, imkime Varšuvos istori- ryškinta mūsų], suteikianti naują vertę ir / ar taikoma, nio centro atkūrimą. Į tokias vietas turistai vyksta, kad gerbiant egzistuojančias.“ pajustų jų atmosferą ir grožį, pasidomėtų istorija. Gavę Tai subtilus, tačiau radikalus teiginys. Uždraus- tinkamą interpretacinę medžiagą, jie galėtų šalia kitų da- damas Venecijos kampanilės rekonstrukciją, jis, pa- lykų daug sužinoti apie pokarinius atstatymus (istoriniu vyzdžiui, lemtų, kad istorinės Varšuvos, Dresdeno, požiūriu tai savaime įdomus įvykis). Draudimas kurti Potsdamo ir daugelio kitų miestų dalys, sugriautos tokį ekonomikai ir kultūrai svarbų lobį, grindžiamas vien per Antrąjį pasaulinį karą, nebūtų atstatytos. Nebūtų stilistiniais sumetimais, potencialiai iš tikrųjų turės labai leidžiama atstatyti pastatų (ar paminklų) istoriniuose neigiamas ekonomines pasekmes. Kai kuriais atvejais tos kontekstuose, išskyrus atvejus, kai taikomas „šiuolai- pasekmės skaudžiausios bus toms bendruomenėms, ku- kinis dizainas“, kuris, pakartosime, reiškia, kad valdžia rios negali net įsivaizduoti, kad istorinio paveldo žavesį laiko „šiuolaikišku“ tik tam tikrą stilių. kažkodėl būtų draudžiama atkurti. Praktikos atžvilgiu tai reikštų, kad Paryžiaus Dievo Antra, nerimą kelia ekspertų nusiteikimas dik- Motinos katedrai būtų privaloma nauja agresyvi smai- tuoti, kokio pobūdžio urbanistinėje aplinkoje mies- lė. Atkurti tą nuostabaus grožio smailę, kurią sunio- tiečiai turėtų gyventi, kokiais statiniais gėrėtis. kojo gaisras 2019 m., ar taikyti kokį nors kitą tradicinį Aplinka susijusi su daugybe tikslų, ne vien su tuo, dizainą būtų uždrausta. kad kokia nors elitinė grupė dėžutę, apipavidalintą Toks reikalavimas, be abejonės, glosto savimeilę jos cecho profesionalų, laiko istoriškai „autentiška“. tų architektų, kurie šiuolaikiškas naujoves linkę sta- Aplinka turėtų būti patogi, džiuginanti, prisitai- tyti, nejausdami tų savo kolegų, kurie geriau įvaldę kanti prie socialinių poreikių. Vienas iš būdų, kaip tradicines projektavimo technikas, konkurencijos. tą užtikrinti, ypač demokratinėje visuomenėje, yra Tačiau visuomenė, miestų galvos ir kitų profesijų įtraukti gyventojus į jų aplinkos kūrimą. Ir priešin- žmonės, skaitydami tą „Kokybės principą nr. 16“, gai – ekspertams ėmus diktuoti, kad „projekte nau- turėtų ne juokais sunerimti dėl keleto priežasčių. dotina išimtinai šiuolaikiška raiška“, susiduriame su

Varšuvos nuostabusis senamiestis, vienas iš pagrindinių ekonominių miesto variklių, buvo visiškai atstatytas po to, kai jį sulygino su žeme naciai per Antrąjį pasaulinį karą. Naujoji ES politika tokias rekonstrukcijas uždraus.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 3 atspindėti vieno ar kito laikotarpio kultūrą. Supa- prastindami istoriją iki linijinės schemos, smarkiai šauname pro šalį. Istorikai jau seniai pripažįsta šį kompleksiškumą, įvairovę ir gausą, todėl stengiasi pateikti kuo daugiau interpretacinės medžiagos, kad visuomenė pati susivoktų, vertindama sudėtingus, neretai besivaržančius istorinius naratyvus. Iš kur kyla noras griežtai diktuoti architektūros stilistiką? Atsakymas labai paprastas – architektai, stiliaus požiūriu paisydami išankstinių prietarų, yra įsitikinę, neva modernizmas (ir nauji postmodernūs jo variantai) – yra vienintelė autentiška mūsų laikų architektūra. Įdomu, kad tokia ji laikyta ir trečiuoju, ir ketvirtuoju, ir penktuoju, ir šeštuoju ir vėlesniais dešimtmečiais, matyt, ne kitokia bus ir ateities ar- chitektūra. Aišku tik viena – bet koks atgaivinimas, rekonstrukcija to, kas egzistavo iki praėjusio am- žiaus 3-iojo dešimtmečio, net ir bet kokios naujos statybos, jeigu jos grindžiamos tradiciniais modeliais ir precedentais, turi būti uždraustos. Šią filosofiją geriausiai apibendrino nepapras- Istorijos raida yra ne linijinė, bet fugos pobūdžio. Štai, pavyzdžiui, tai įtakinga Atėnų Chartija, kurią 1933 m. priėmė kaip Jeffersonas atkūrė Palladio ir Romos architektų paveldą. Moderniosios architektūros tarptautinis kongresas, Dino Marcantonio nuotraukos nors šį dokumentą architektas Le Corbusier parengė ir paskelbė tik po dešimtmečio. Štai ką apie statybą kažkuo, kas iš esmės antidemokratiška. Supranta- istoriniuose kontekstuose skelbia Atėnų Chartijos ma, būtent patys ekspertai su jiems patarinėjančiais 70-as punktas: architektais nusprendžia, ką priskirti „šiuolaikiš- „Praeities stilių kaip estetikos pretekstų taikymo kai“ raiškai. naujiems statiniams istorinėse vietovėse praktika yra Trečia, šis pasiūlymas išduoda gąsdinančią mąs- labai žalinga. Nebus jokia forma toleruojamas nei tymo ydą – neva kiekvieno istorinio laikotarpio tokios praktikos tęstinumas, nei tokios iniciatyvos. „autentiškumą“ išreiškia tik vienui vienas stilius, Tokie metodai prieštarauja didžiosioms istorijos pa- kuris buvo „šiuolaikiškas“ anuo metu. Paisant šios mokoms. Nėra buvę jokio grįžimo į praeitį, nė vienas logikos, kiekviena nauja statyba turėtų būti visiškai žmogus negrįžo atgal, sekdamas savo pėdomis.“ teisėta, nes teikia tą vieną ir vienintelę semiotinę ta- Kiekvienam, išmanančiam architektūros istori- patumo esamuoju laikotarpiu išraišką. ją, akivaizdu, kad tai gryniausia nesąmonė. Niekad Tai visiška nesąmonė. Istorija nėra linija, ji pri- nebuvo sugrįžimo į praeitį? Negi neįvyko renesan- mena fugą, nes visi atgimimai, perkūrimai ir naujo- sas, Jeffersonas neatgaivino Palladio, šis nepaskatino vės susipina tarpusavyje. Nėra ir jokio autoritetin- atgaivinti Vitruvijaus, o pastarasis savo ruožtu negi go šaltinio, kokią vieno ar kito laiko, kokios vietos neatgaivino graikų? Le Corbusier požiūris atskleidžia išraišką reikėtų laikyti „teisinga“. Beveik visuomet nemokšišką istorijos supratimą, o kartu tai europie- egzistuoja daugybė konkurentų, pretenduojančių tiška kolonijinio mąstymo koncepcija, brėžianti vie-

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 nui vieną tiesią liniją, pagal kurią viskas juda į priekį, ornamentikos, vengiant BET KOKIŲ sąsajų su pra- visuomet priverstinai siekiant naujumo, kitonišku- eities formomis ir modeliais, sunku net suvokti, ką mo, visuomet taikant paskiausią (europinį) naratyvą. jau kalbėti apie šių apribojimų žalos mastą įvairiau- Laimei, istorija yra daug turtingesnė ir komplek- siose pasaulio vietose. Pasitelkę analogiją iš geneti- siškesnė, tą rodo jos gebėjimas viską aprėpti, susieti, nės evoliucijos srities, galėtume sakyti, pavyzdžiui, perprasti ir plėtoti laike. Žmonių kuriama aplinka delfinui – „tavo pelekas pernelyg primena ryklio pe- galėtų kaip ir gamtos sistemos apimti visa tai, kas leką, nors tu esi 300 milijonų metų vėlesnis padaras, buvo anksčiau, užuot viską atmetusi, kad „pradė- taigi tavo peleko stilistika sena, atgyvenusi, tradici- tų nuo nulio“, kaip arogantiškai siūlė modernistas nė, reikia jos atsisakyti!“ Gal delfinas irgi įgytų mo- Walteris Gropius. Bet kokia biologinė analogija, dernistinį peleką... grindžiama tokiais griežtais apribojimais, reikštų, Kodėl tokia netikusi, reakcinga ideologija, koloniji- kad evoliucija turėtų atmesti visą turtingą genetinę nės Europos reliktas, iki šiol formuoja dirbtinę aplinką medžiagą, susijusią su anksčiau egzistavusiais or- visame pasaulyje? Juk, pasak vieno teoretiko, „moder- ganizmais, ir kiekvienąkart viską pradėti iš naujo, nizmas savo alcheminio pažado, kad kiekybę pavers ko- pavyzdžiui, nuo amebos stadijos. kybe, neįvykdė, tai buvo tiesiog apgaulė – magija nesu- Atėnų Chartija architektams tebedaro didžiu- veikė.“ Bet vis dėlto ši atgyvenusi ideologija, kuriai jau lę įtaką, sunku pervertinti šio dokumento poveikį beveik šimtas metų, apgailėtinas savo formas iki šiol dirbtinei aplinkai nuo tada, kai jis pasirodė. Kad išsaugojo pavydėtinai patvarias. Ja paremtas daugeliui viso to pasekmės – suardyti istoriniai kvartalai, architektų būdingas mąstymas, kaip išlaikyti moder- nevaldoma priemiesčių skėtra, greitkeliai, supjaus- nizmo status quo, ji tebetūno valdininkų galvose, tebe- tantys miestus į gabalus, ir t. t. – yra išimtinai ne- lemia įstatymus ir visuomenės opiniją. gatyvios, jau pripažino daugelis urbanistų. Idėją, Daugelis vyriausybių, kurdamos paveldo kon- esą viskas privalo būti radikaliai nauja ir be jokios servavimo įstatymus, remiasi 1964-aisiais priimta

Leidžiant statyti tik pagal „šiuolaikiškus projektus“, bus uždrausta ne tik atkurti istorinį paveldą, bet ir kontekstualiai derinti senas vietines formas su naujomis, kaip darė, pavyzdžiui, architektas Christopheris Alexanderis Eišine, Japonijoje. Aplinkosauginių statinių centro nuotrauka

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 5 kacijos, kurios pažeistų masių ir spalvų tarpusavio santykius.“ Šis straipsnis kertasi su „šiuolaikiškų“ intarpų reikalavimu, kuris dažnai susijęs su mastelio, masių, formų, spalvų ir kitais pažeidimais. Paprastai nekeliamas esminis klausimas – iš kur toks užsispyrimas laužy- ti visus harmonijos dėsnius? 6-asis straipsnis akivaizdžiai atveria vartus simpatiškai naujai statybai, pasitelkiant tradicines formas, kuriomis siekiama „išsaugoti tradicinę aplinką“, „santykius tarp masių ir spalvų“. Šis tradicinių bruožų statinys Nobhilo kvartale Portlende turi laiko žymę, rodančią, Nauji statiniai bus lengvai atpažįstami, jei kad jis pastatytas 1992-aisiais. Niekas neapsigaus dėl jo istoriškumo. turės kokią nors „šiuolaikiškumo žymę“. Google Maps nuotrauka Tai galėtų būti, pavyzdžiui, datos nuoroda. Nors dabartinis pasiūlymas, kurį čia ap- Venecijos Chartija, skirta paminklų ir vietovių kon- tarėme, susijęs su ES taisyklėmis, tai nėra vien euro- servavimui. Architektai modernistai mėgsta cituoti pinė problema. Juo labiau kad Europa kaip kolonijinė šios chartijos 9-ąjį straipsnį, kuris ragina, kad nauja galia istoriškai padarė didžiulę įtaką, savo urbanisti- architektūra „būtų atskirta nuo originalios sanda- nes ir architektūrines teorijas primetusi visam pasau- ros ir turėtų šiuolaikiškumo štampą.“ Šį straipsnį jie liui, bent jau išradusi modernistinį „tarptautinį stilių“. interpretuoja kaip „šiuolaikiškos raiškos“ mandatą, Sprendimus priimantys ekonominiai ir politiniai kitų įteisinantį modernius ar neomodernius intarpus. šalių sluoksniai, kaip rodo duomenys, iki šiol yra vei- Tačiau 2006 m. surengta paveldo ir konservavimo kiami šių ideologijų, todėl ignoruoja vietinę architek- profesionalų konferencija padarė išvadą, kad atpa- tūros ir urbanistikos kultūrą. Ironiškiausia, kad šalys, žįstamumas yra viso labo vienas iš tikslų, kurį rei- atsikračiusios kolonijinės priespaudos, toliau nekritiš- kėtų vertinti, atsižvelgiant į santykį su kitais tiks- kai seka paskui madingas ideologijas, sklindančias iš lais: „Šis tikslas turi būti dinamiškai subalansuotas svetimų galios centrų. su kitais poreikiais, tarp kurių yra ir koherentiškos, Bendresnis klausimas yra toks: ar leisime archi- tvarios aplinkos siekimas. Tad nauji statiniai, nors tektams, restauratoriams, pasikinkiusiems atgyvenu- ir gali skirtis nuo originalios sanklodos, tačiau turė- sią, šimtmečio senumo ideologiją, toliau niokoti viso tų su ja harmonizuotis. Šiuolaikiškumo žymę galima pasaulio miestus, ypač istoriškiausias ir gražiausias palikti įvairiais būdais, pasitelkiant informacijos inter- jų dalis? Ar vis dėlto su tuo nesitaikstysime, t. y. pi- pretavimą, identifikacijos ženklus ar savybes. Nėra jokio liečiai, aktyvistai, lyderiai, kiti neprofesionalai ryž- reikalo kurti priešpriešas, nes jos gali pažeisti tradicinę tingai pareikalaus, kad architektai nustotų žaidę šį aplinką ar masių bei spalvų santykius (kaip skelbiama pavojingą žaidimą ir imtų kurti humaniškesnę, isto- 6-ame straipsnyje).“ riškai turtingesnę dirbtinę aplinką? Kaip atsakyti į šį Tai esminis aspektas, kurį gudriai apeina moder- klausimą, bus esminis testas prieštaringai dabarties nizmo ideologai. Įdomu, kad Venecijos Chartijos politikai. 6-asis straipsnis kategoriškai teigia: „Ten, kur egzistuoja tradicinė aplinka, ji turi būti išsaugota. Neleistina jokia nauja statyba, griovimas ar modifi- Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Marietje Schaake

ĮSTATYMO GALIA AR GALIOS ĮSTATYMAS

Kodėl Europa turėtų imtis technologijų valdymo

rieš porą metų lankiausi Bukarešte, Rumuni- nėra naujiena. Juk dar visai neseniai Rytų ir Vidurio Pjos parlamente. Šis pastatas ne vienu atžvilgiu Europos valstybinė žiniasklaida bombardavo žmo- „sunkiausias“ pasaulyje. Pastatytas ant senamiesčio nes išimtinai oficialiais naratyvais. Vengrijoje isto- griuvėsių, kur kadaise gyveno, meldėsi, mokyklą rija sugrįžo Viktoro Orbano pavidalu – jis, priklau- lankė keturiasdešimt tūkstančių žmonių, o archi- sydamas didžiausiai politinei grupei, iš ES tribūnos tektūra tokia pompastiškai autoritarinė, kad sunku agituoja už „neliberalią demokratiją“, tuo tikslu į val- šį statinį suvokti kaip demokratiškai išrinktos val- džios rankas suėmęs šalies žiniasklaidos priemones. džios namus. Jei neleidžiama laisvai kalbėti, žmonės ima skep- Viduje pamačiau nedidelę parodą, skirtą represijų tiškai vertinti viską, ką girdi. Sako nebežiūrintys ir bado istorijai. Ano amžiaus 9-ajame dešimtmety- naujienų, nes niekuo nebegalima pasitikėti. Kai poli- je, kai maisto stygius tapo nebepakeliamas, kai ga- tika ima neberūpėti, nustojama dalyvauti ir viešaja- tvėse driekėsi eilės prie duonos, valstybinė televizija me gyvenime, taigi demokratija patiria stiprų smūgį. kiekvieną savaitę rodė programą, kurioje Ceauses- Klausimas, kas kontroliuos informaciją, visuomet cu įtikinėjo rumunus, kaip sėkmingai komunizmas buvo politinis. Represiniai režimai žiniasklaidą ir užtikrina gerovę. Kadangi Rumunija beveik visus informaciją naudoja kaip instrumentus valdžiai su- maisto produktus eksportavo, kad papildytų šalies stiprinti. Demokratinėse šalyse vyksta pliuralistinės biudžetą, trūko tikrąja to žodžio prasme net vaisių, diskusijos, o kritiški žurnalistai, spauda, radijas, te- todėl laidos dekoracijoms buvo naudojami nudažyti levizija, internetas leidžia žmonėms išrėžti tiesą val- mediniai obuoliai. Apie tai, kas vyko už televizijos džiai į akis. Tačiau svarbios ne tiek pačios žiniasklai- ekrano, spauda nerašė, o valstybės saugumas kaupė dos priemonės, kiek jų valdymo forma ir vertybės, duomenis apie kiekvieną rašomąją mašinėlę, kad ga- kuriomis vadovaujamasi. Demokratiją nuo diktatū- lėtų nustatyti anoniminių laiškų autorius. ros skiria pagarba įstatymui. Įstatymo galia ar galios Peršokime į 2016-uosius, kai Rusijos žvalgyba įstatymas – štai esminis skirtumas. bandė kištis į JAV prezidento rinkimus, pasitelkda- ma hakerius – įsilaužėlius į elektroninę erdvę, skleis- Laisssez-faire kliedesiai dama įvairaus pobūdžio dezinformaciją. Griauti pa- sitikėjimą, taikant propagandos ir dezinformacijos Turint galvoje, kad centralizuota valdžia labai retai metodus, stumiant rinkėjus į stipraus lyderio glėbį, būna pozityvi ir yra mažai kam prie širdies, susi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 7 žavėjimą technologine revoliucija galima suprasti – formacijos srautus ir jų sklaidos poveikį, toks abe- juk internetas žadėjo įveiksiąs galios ir informacijos jingumas stebina. monopolį. Netrukus tai tapo matoma. Wikileaks pa- Po Antrojo pasaulinio karo vakarietiškos demo- skelbė įslaptintą karinę informaciją ir konfidencia- kratijos šalys sėkmingai tarėsi dėl tarptautinės pre- lius diplomatinius pranešimus; Snowdenas atskleidė, kybos, dėl žmogaus teisių, dėl taikos užtikrinimo, kaip masiškai įvairių šalių žvalgyba renka duomenis. dėl ekonominės plėtros. Šios taisyklės ir instituci- Dabar visi galėjo susipažinti su kariniais, diplomati- jos, įsteigtos jų įgyvendinimui, užtikrino gyvenimo niais ir žvalgybos dokumentais, kurių paviešinimas kokybę kraštuose, kurie laikėsi tam tikrų standartų sutrikdė net galingiausias valstybes. Po 2009-ųjų ir griežtos atskaitomybės. Tačiau šiandien tai tvar- žmonės visame pasaulyje galėjo tiesiogiai matyti, kai, pagrįstai įstatymais, iškilo pavojus. Nacionaliz- kaip žiauriai policija susidoroja su protestuotojais mo stiprėjimas meta didžiulį iššūkį tarptautiniam Irane, Tunise, Egipte ar Sirijoje. 1982-aisiais prireikė bendradarbiavimui, nesvarbu, ar būtų tariamasi dėl ištisų mėnesių, kol žinia apie tūkstančių Sirijos žmo- klimato kaitos, ar dėl imigracijos, ar dėl skaitmeni- nių žudynes Hamase pasiekė išorinį pasaulį. Šian- nimo. dien mobilieji telefonai leidžia visiems būti taikių Tokia raidos kryptis kelia nerimą, ypač kad tai- protestų ir policijos smurto Honkonge ar Venesue- syklėmis pagrįsta tvarka kol kas nepakankamai re- loje liudytojais. guliuoja skaitmeninę sritį, nors Vakarai čia startavo Informacija reiškia galią. Kadangi informacijos pirmieji. Pagal technologinius gaminius ir skaitme- srautus valdo technologijos, jos keičia ir galios san- nines paslaugas lyderė iki šiol yra Amerika. Techno- tykius. Tačiau, kad būtų išardyta monopolija, ne- logijų kompanijos, pasitikėdamos Pirmąja pataisa ir pakanka vien suteikti daugiau galios individams. libertarine kultūra, pasitelkdamos įtakingų lobistų Autoritarinės valstybės savo ruožtu, pasitelkdamos armiją, įtikino įstatymų leidėjus, kad bet koks inter- stebėjimo technologijas, dar labiau stiprina kontrolę, neto reguliavimas sustingdys naujoves, o autoritari- o privačios kompanijos kraunasi milijardinius pel- nius režimus paskatins griebtis aršios cenzūros. Tar- nus, rinkdamos duomenis daug greičiau negu įsten- si demokratai galėtų dėl ko nors įkvėpti autoritarus! gia bet kokios valstybės valdžia. Atėjo metas klausti, Interneto reguliavimui ir toliau atkakliai priešina- kas ką valdo. masi, tą daro net ir tos visuomenės grupės, kuriomis Technologijos reiškia tarpininkavimo išplėtimą. nuoširdžiai žaviuosi. Tačiau ar valdžia bando „regu- Valdyti technologijas demokratijai ne mažiau svar- liuoti“ internetą, ar stengiasi užtikrinti algoritmiško bu, negu pasitelkti jas šalies valdymui. Viskas pri- sprendimų priėmimo atskaitomybę, lygiai taip, kaip klauso nuo vertybių. Namų projektavimas, siekiant kituose panašaus profilio sektoriuose garantuodama naudos, veikiausiai nepadarys didelės skriaudos de- teisingą konkurenciją ir žodžio laisvę? Šiaip ar taip, mokratijai, bet automatizuoti technologiniai ginklai būtų naudinga ir teisėta taikyti tuos pačius princi- neišvengiamai kėsinsis sugriauti taiką, o veidų atpa- pus, o jų laikytis turėtume, nepaisydami, su kokio- žinimo sistemos tikrai apribos laisvę. mis technologinėmis revoliucijomis ar jų pertrūkiais Galios suteikimo ir demokratizacijos pažadai, susiduriame. Demokratiškai išrinktos vyriausybės, siejami su technologijomis, esą mobilieji telefonai gavusios pasitikėjimo mandatą, turi teisę ir yra įpa- ir socialiniai tinklai kažkokiu būdu užtikrins teises reigotos tą daryti. ir padidins laisvę, galėtų iš dalies paaiškinti, ko- Iššvaistėme daug brangaus laiko, pirmeiviškai dėl demokratiškoms vyriausybėms menkai rūpėjo apeliuodami vien į atviro interneto ir kitų technolo- kurti taisykles, skirtas suvaldyti skaitmeninimo gijų privalumus. Buvo sukurtos galimybės, kuriomis bumui. Turint galvoje tai, ką dabar žinome apie in- šiandien džiaugiamės – jomis džiaugtis turėtų ir vi-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 sas pasaulis, tačiau būtina užtikrinti, kad visur, kur jų valdymas darosi vis svarbesnis užsienio politikos žmonės naudojasi internetu, jų teisės būtų be išlygų elementas, mūsų laikais tapęs strateginiu klausimu. ginamos. Galbūt nebepamatysime gatvėmis riedančių tankų, tačiau kinai tvirtina „nerandantys“ jokių duomenų, Kinų ambicijos kad 1989-aisiais tankai traiškė žmones Tianmenio aikštėje. Diplomatinėje srityje Kinija aktyviai siekia Globali, taisyklėmis paremta alternatyva skinasi ke- nustatyti globalias normas, kokia turėtų būti vals- lią sunkiai, o skaitmeninė sritis plečiasi itin sparčiai. tybės elgsena interneto atžvilgiu. Jos siūlomas suve- Kinijos vyriausybės manymu, „nacionalinį interne- renumo modelis neteikia pirmenybės nei įstatymo tą“ turi valdyti valstybė – taigi šiai sričiai Pekinas raidei, nei vartotojų teisėms ir laisvėms. Be to, jis yra taiko vadinamąjį Vestfalijos suverenios lygybės mo- protekcionistinis iki pašaknų. delį. Kinijos kibernetinio saugumo įstatyme apibrėž- tas „kibernetinės laisvės suverenumas“ reikalauja, Didžiosios technologijos ir naujieji tiesos arbitrai kad firmos, turinčios verslą Kinijoje, o jų yra daug, savo duomenis saugotų šios šalies teritorijoje, juk tai Kitame spektro gale išnyra rinkos diegiamas mode- labai palengvina tikrinimą. Kitos šio įstatymo dalys lis. Marko Zuckerbergo nelemtai pagarsėjusi ištarmė apriboja Kinijos piliečių teisę į privatumą, suvaržo „Judėk pirmyn ir viską griauk“ jau seniai tapo ne- žodžio laisvę. Kinų įdiegta „socialinio kredito siste- formaliu Silicio slėnio šūkiu. „Visko griovimą“ ly- ma“ vertina piliečių elgesį, o uigūrų bendruomenė dėjo sėkmė – dauguma sektorių, nuo transporto iki Xinjiange netgi įkalinama stovyklose, kurios aprū- žiniasklaidos, jau išardyta, o jei kol kas dar nespėta pintos technologiškai modernia stebėjimo įranga. to padaryti, netrukus bus įvykdyta, – prisiminkime Mažumos visur dažniausiai pačios pirmos patiria, finansų paslaugas ir sveikatos apsaugą. Liūdniausia, kaip didinamas spaudimas ir diskriminacija, šįkart kad kartu griaunama ir demokratija. pasitelkiant technologijas. Ironiška, bet daugelis žmonių, valdančių didžiau- Kinų valdžia turi ypač didelių ambicijų pirmauti, sias technologijų kompanijas, sėkmingai tapo mo- plėtodama dirbtinį intelektą. Todėl klausimai, susi- nopolistais, besistengiančiais išvengti įstatymų arba ję su valdymu ir vertybėmis, darosi itin aktualūs. Jei užbėgti jiems į priekį. Kurdami maksimaliai efek- dirbtinis intelektas ne tik padės centralizuotai rinkti tyvias technologijas, užtikrindami jų prieinamumą duomenis, bet ir imsis jų valdymo, turėtume rimtai vartotojams, skatindami dalijimąsi asmeniniais duo- pagalvoti prieš jį idealizuodami. Ir atvirkščiai – jei menimis, technologijų gigantai įsuko didžiulį valdy- manome, kad ši technologija galėtų tarnauti žmo- mo verslą, nors neigia tokį savo vaidmenį. Be jokios nėms, stiprindama demokratiją, turėtume tai įrodyti. abejonės, jie neturi demokratiškai suteikto mandato, Kinija, puoselėdama tokias ambicijas, veikia ne neveda jokios buhalterijos, kuri tikrintų nežabotai vien savo kieme. Kinų kompanijos stengiasi surink- augančią jų galią. Per du pastaruosius dešimtmečius ti kiek įmanoma daugiau duomenų Indijoje, Afrikos Facebook, Google, Twitter, Amazon tapo pagrindi- kontinente – šalyse, kurių įstatymai dažniausiai ne- niais informacijos srautų valdytojais. Kiti, šiek tiek gina piliečių teisių, nesirūpina duomenų apsauga. mažiau žinomi, pavyzdžiui, Palantir analizuoja duo- Kyla fundamentalių klausimų tiek dėl Kinijos komu- menis komerciniais tikslais. Yra begalė mažesnių nistų partijos, tiek dėl valstybės požiūrio į privačių kompanijų, kurios komercinio stebėjimo įrangą su- kompanijų autonomiją. Huawei stebėjimo techno- montuoja visiems, kas tik įstengia susimokėti. logijos dabar naudojamos penkiasdešimtyje šalių, Postkomunistinės šalys kaip didžiausią košmarą taigi užima didžiausią šios rinkos dalį. Technologi- prisimena vadinamąsias Informacijos arba Tiesos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 9 ministerijas. Tačiau dabar taip yra ir šalyse, kurios teminės priežiūros, kuri įvertintų, ar kompiuterio niekada nesusidūrė su komunizmu, – čia tiesos ar- koduose, jo rezultatuose atsispindi lygybė, žodžio bitrais neišvengiamai tampa tokie generaliniai kom- laisvė, ar užtikrinama sąžininga konkurencija. Fa- panijų direktoriai kaip Zuckerbergas. Jie kratosi šių cebook socialiniam tinklui jau iškėlė bylą Amerikos pareigų, todėl Facebook ir Apple šaukiasi, kad tinklų valstybinis būsto departamentas, nes ši platforma turinys būtų reguliuojamas, o vartotojų privatumas skelbė, jo manymu, diskriminacines reklamas, ska- užtikrinamas. Tačiau šių kompanijų algoritmas ir tindama būstų savininkus, kad parduotų namus tik verslo modeliai siekia išimtinai pelno, todėl iki šiol tam tikriems, o ne visiems norintiems. būtent jos sprendžia, ar savo vaiko sveikata susirū- Trumpiau tariant, technologijos, žadėjusios demo- pinę tėvai kreipsis pagalbos į medikus, ar YouTube kratizuoti gyvenimą, ėmė daryti spaudimą demo- video juos įtikins, kad skiepai daro žalą. kratijai. Užuot griovusios monopolijas, pačios tapo Kompanijų valdymas be išorinės priežiūros leido monopolistėmis. Naujieji vartininkai – technologijų Cambridge Analytica rinkti asmeninius duomenis, oligarchai – apdirba didžiulius informacijos kiekius siekiant daryti įtaką rinkimų rezultatams Jungtinė- be jokių apribojimų. Kai tik Jungtinėse Valstijose je Karalystėje, Kenijoje. Pelno optimizavimas tinkle kilo nepasitikėjimas tokia jų veikla ir prasidėjo tyri- leidžia sąmokslo teorijoms nustelbti istorijas, pa- mai, technologijų kompanijos pasamdė dar daugiau remtas patikrintomis žiniomis. Dar visai neseniai lobistų, kad užsitikrintų paramą kongrese, – kasmet Facebook netrukdė skelbtis tokiose kategorijose kaip tam išleidžiami šimtai milijonų dolerių. Didžioji „nekenčiantis žydų“ arba „Hitleris nieko bloga nepa- dalis (75 proc.) tų lobistų anksčiau dirbo kongreso darė“, susisiekti su tais, kurie žavisi „Josephu Goe- administracijoje ir siūlė sprendimus, prieš kuriuos bellsu“ ar ,,Heinrichu Himmleriu“. dabar agituoja. Kalbant apie duris, besisukančias Asmens padėtį idėjų rinkoje dabar lemia gebėji- ratu, verta priminti, kad buvęs JAV Federalinės pre- mas susimokėti, o ne gebėjimas įtikinti. Kai įrašas kybos komisijos pirmininkas dabar dirba Amazon. socialiniame tinkle sulaukia tūkstančių „patinka“, Platformos finansuoja ir įvairius smegenų centrus, ir ar šie į viršų iškelti nykščiai ir klavišų paspaudimai daugelį akademinių programų. atstovauja robotams, ar gyviems žmonėms? Atsaky- Kadangi demokratiškų šalių vyriausybės ne- mus sužinome tik iš skandalų, įsiplieskiančių vienas skubėjo skaitmeniniam sektoriui taikyti tvarkos, po kito. pagrįstos taisyklėmis, savo standartus šiai sričiai primetė privačios kompanijos ir autoritariniai re- Valdo platformos žimai. Taigi dabar jau reikia kalbėti ne apie tai, ar tokios taisyklės bus parengtos, bet kas vadovaus jų Ką matys interneto vartotojai, nusprendžia įmonės, rengimui ir kokiais principais jos bus grindžiamos. tvarkančios platformas. Tačiau duomenų atrankos, Lawrence’as Lessigas knygoje „Kibernetinės erdvės reklamos formulės, t. y. algoritmai, reguliuojan- kodas ir kiti įstatymai“ (1999) pranašiškai numatė, tys milijardų asmenų gyvenimą tinkle, yra laikomi kad technologijos taps nauja valdymo forma. Inter- verslo paslaptimi. Tų srautų valdytojai vengia viešos viu žurnalui Harvard jau 2000 m. jis pabrėžė: „Esa- patikros ir atskaitomybės, kad neprarastų konkuren- me apsėsti minties, kad laisvė reiškia „nepriklausymą cinio pranašumo. nuo vyriausybės“, todėl nesiėmėme reguliuoti kiber- Algoritmai nuolat keičiami, naudojant naujus nu- netinės erdvės, nepastebėdami, kokį pavojų tai kelia statymus ir mašinų apmokymus. Platformos renka laisvei. Šis kodas – minkštoji ir kietoji įranga – paver- duomenis, kad preciziškai apskaičiuotų, kam ir ko- čia kibernetinę erdvę tokia galinga, kokia ji dabar kią reklamą verta parduoti. Tačiau nėra jokios sis- yra.“

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Praėjus vos dvidešimčiai metų, didelės ir net mažos kontinentų gyventojus pritarti tam, kas europinėse kompanijos jau priiminėja valdymo sprendimus, peri- diskusijose apie genetinę inžineriją vadinama „atsar- ma net vyriausybių funkcijas. Tai iš esmės keičia vals- gumo principu“. Tai laikyta nemokslišku požiūriu, tybės vaidmenį. Pavyzdžiui, skaitmeninama infras- ypač JAV, tačiau atsiranda vis daugiau įrodymų, kad truktūra ir esminės paslaugos, tokios kaip mokesčių toks atsargumas yra motyvuotas. rinkimas, visuomenės apklausos, sveikatos apsauga, Pastaruoju metu madinga bet kokią problemą, energijos tiekimas. Privačios kompanijos ne vien kuria susijusią su dirbtiniu intelektu, vertinti, badant infrastruktūrą, ne vien siūlo paslaugas, bet ir gina savo pirštu į „etiką“. Europoje dirbtiniam intelektui jau teisę tai daryti. Dar vienas pavyzdys – tapatybė tinkle. šiandien taikoma šimtas dvidešimt etinių nurody- Ją paprastai patvirtina kredito kortelę išdavusi ar so- mų. Dauguma kompanijų įsteigė „vyriausiojo eti- cialinės medijos kompanija, bet vargu ar esame matę kos specialisto“ pareigybę. Tačiau kas čia turima viešai išleistą paties tinklo tapatybės kortelę. Kelia galvoje? Ar įmanoma susitarti dėl etikos normų, o abejonių ir kriptovaliuta, pavyzdžiui, Libra, kurią nedar svarbiau, kas darytina, kai jos pažeidžiamos? seniai pasiūlė Facebook. Smurto kontrolė jau irgi slysta Šiuo atžvilgiu reikėtų ne tiek diskutuoti iš filosofi- vyriausybei iš rankų, nes kompanijos išsiugdė gebėji- nių pozicijų, kiek rūpintis prevencija, kad neįvyktų mą ne tik stebėti, bet ir persekioti. Didėjanti privataus baisiausi galimi scenarijai, kokius tik įsivaizduoja- sektoriaus įtaka beveik nepatenka į reguliacijos akiratį. me, būtina laikytis sutartų principų, kuriuos sergėti Naujųjų technologijų spaudimą demokratijai dar turėtų įstatymas. Tai apima informacijos priežiūrą, smarkiau padidins dirbtinis intelektas. Dirbtiniu galimybes prasmingai ja naudotis bei tyrimus vie- protu netrukus bus plačiai naudojamasi, atsiras uni- šojo intereso labui. Šia kryptimi Europos Sąjunga versali kalba, neatskiriama nuo žmonių šnekos. „Gi- žengia teisingus žingsnius. Jau nustatytos Bendros luminės klastotės“ arba šios technologijos videoekvi- duomenų apsaugos taisyklės, priimtas kibernetinio valentas leis bet kuriam gaminiui pasakyti bet ką. Jei saugumo įstatymas, kuriame pabrėžiamas viešasis dezinformaciją laikome problema, įsivaizduokime, interesas. Atviro interneto atžvilgiu vykdoma poli- su kuo susidursime artimiausiu metu. tika, išlaikanti neutralumą, skatinanti konkurenci- ją. ES Fundamentalių teisių chartija apibrėžia taisy- Europa kaip reguliavimo lyderė kles, užtikrinančias teisę į privatumą, šiuo požiūriu technologijos irgi nėra išimtis. Esame įpratę kalbėti apie technologinį smurtą, ta- ES įtikinamai parodė, kad technologijoms, netgi čiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į numanomą dirbti- toms, kurios yra sukurtos pagal kitos pasaulio da- nio intelekto panaudojimą. Kalbėdamasi su kompiu- lies jurisdikciją, galima taikyti taisykles, ginančias terių inžinieriais, pastebėjau, kad juos labiausiai žavi žmogaus teises ir privatumą. Tai, kad Microsoft jau mintis, koks neprognozuojamas intelektualių robotų pritaikė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą kaip poveikis. Tai reiškia, kad būtina viešai diskutuoti, globalų standartą, rodo šios kompanijos nusiteikimą kokia rizika yra priimtina, užuot pasyviai stebėjus daryti kompromisus, jei kuri nors rimta jurisdikcija – „varžybas“, kam atiteks pirmeivio laurai, diegiant šiuo atveju ES – priverčia gerbti jos nustatytas taisy- dirbtinį intelektą. Panagrinėkime, pavyzdžiui, gene- kles. Laikytis vieno globalaus standarto veikiausiai tiškai modifikuotos karvės istoriją. Prieš keletą metų yra paprasčiau, negu paisyti keleto skirtingų, priim- JAV tai buvo pateikta kaip išskirtinė naujųjų techno- tų regionuose, kur kompanija vykdo veiklą. logijų sėkmė. Dabar paaiškėjo, kad tos karvės DNR Nors Europa žengia teisinga kryptimi, tačiau kol grandinėje tūno bakterija, atspari antibiotikams. kas kryžiuojasi daugybė globalių požiūrių, regulia- Galbūt tai paskatins tiek amerikiečius, tiek ir kitų vimo iniciatyvos yra prieštaringos, išsiskaidžiusios.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 11 Stinga sutelkto mąstymo tiek apie autorių teises, tiek skirtingas politikos sferas ir veikiant sutartinai. Plė- apie duomenų apsaugą, tiek apie dirbtinį intelektą. tros ir žmogaus teisių politika turi būti nukreipta į Tą patvirtina ir siūlymai reguliuoti tinklo turinį. technologijų daromą poveikį, programiškai stipri- Šiuo metu viena didelė kompanija naudojasi privi- nant įstatymų, taikomų skaitmeninei sferai, galią. legija taikyti nuolaidas turiniui, kurį pateikia savo Tai reiškia daryti spaudimą, kad atsirastų normos, platformose. Vokietijoje visos interneto platformos užkertančios kelią kibernetiniams konfliktams, kad privalo pašalinti dezinformaciją ir turinį, pažei- būtų sukurtos taisyklės, reguliuojančios duomenų džiantį šalies įstatymus, antraip joms gresia baudos. srautus. Tai reiškia ambicingesnę, integruotą dirbti- Jungtinėje Karalystėje pateiktas naujas pasiūlymas, nio intelekto strategiją, kuri skatintų viešojo intereso kad kompanijos atitaisytų „žalą tinkle“, o tai apima tyrimus ir gynimą, talentų paieškas, o verslas taptų viską – nuo vaikų išnaudojimo iki dezinformacijos. palankesnis ekosistemoms. Prancūzijoje planuojama taikyti algoritmų priežiū- Pasaulis nelaukia, kol imsime veikti kartu. Kinų rą, tikimasi, kad tai suteiks daugiau galių tinklams technologijų gigantas Alibaba siūlo plėtoti skaitme- reguliuoti. ninį verslą, pasitelkiant Pasaulio prekybos organiza- Tačiau šalyse, kur pasitikėjimo valdžia lygis itin cijos elektroninį mechanizmą. Prekybos karas tarp žemas, tokie siūlymai vertinami kaip mėginimas Kinijos ir JAV daro įtaką viskam, pradedant minkš- griebtis cenzūros. Kai kas kritikuoja, kad Vokietijos, tąja įranga, baigiant parduotuvėmis, kurios prekiau- Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos teikiami pasiū- ja aukštosiomis technologijomis. Šis laikotarpis, lymai nenumato galimybės atlikti nepriklausomą nors meta nemažai iššūkių, suteikia ES galimybę priežiūrą, baiminasi, esą suteikiama pernelyg daug tapti lydere, siūlant vertybinį požiūrį į technologijų erdvės kompanijų savireguliacijai. Didelės baudos ir valdymą. Ištisus dešimtmečius ES kūrė vertybėmis kitos sankcijos gali jas priversti, kad padidintų cen- grindžiamas taisykles, kurios nesunkiai įveikdavo zūravimą be galimybės tokius sprendimus atšaukti. valstybių sienas. Taigi Europa ne tik turi praktinę to- Visos šios iniciatyvos susijusios su aktualiu klau- kios veiklos patirtį su veikliomis institucijomis, bet simu, kaip kibernetinei erdvei pritaikyti jau esamus ir pelnė pasitikėjimą toli už Sąjungos ribų. įstatymus. Požiūrį, kad įstatymai tinklams turėtų būti taikomi lygiai taip, kaip bet kuriai kitai sričiai, Vieningos skaitmeninės rinkos link ypač pabrėžia Jungtinės Tautos, esą tai tinka visiems įstatymams. Čia geras atspirties taškas Europai, ta- Šalia vyriausybės pastangų nemenką įtaką daro ir čiau šis principas nebus įgyvendintas, jei atsiras pilietinė bendruomenė – diskusijose apie kiberneti- dvidešimt aštuonios skirtingos jo interpretacijos. nės erdvės valdymą, galimas jo formas dalyvauja ir Reikėtų siekti sutarimo dėl platesnių principų, tada technologijų ekspertai, ir privačios kompanijos. Šios būtų lengviau įvertinti, ar jie nėra pažeidžiami. Be „daugelio dalininkų iniciatyvos“ įtraukia įvairius to, įstatymai, reguliuojantys tinklus, turėtų būti tva- asmenis, kuriems rūpi klausimai, susiję su techno- resni, kad nepriklausytų nuo sparčios technologijų logijomis. Jų pastangos neabejotinai svarbios, tačiau kaitos. Negalima reguliuoti technologijų, pasitel- kelia nerimą tai, kad jos pernelyg fragmentiškos, iki kiant pačias technologijas, tačiau įmanoma susitarti šiol stokojama aiškesnės strategijos. Galima susitar- dėl reguliavimo principų ir juos įtvirtinti. ti dėl principų, tačiau neaišku, kas darytina, kai jie Europa, būdama globali žaidėja, turėtų veikti pažeidžiami. Tam būtina reali patikra. Reikia įdiegti greičiau ir ambicingiau. Naujų įstatymų startas tei- įstatymo galios viršenybę, įpareigojant vyriausybes, kia realią galimybę imtis labiau integruotos, verty- kompanijas, o kartu ir pilietinę visuomenę siekti, kad bėmis pagrįstos technologijų priežiūros, pasitelkiant valdymas skaitmeniniame amžiuje vyktų horizon-

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 taliu lygmeniu. Įstatymo galios pripažinimas būtų Prieš technologinį determinizmą svarbus išbandymas visiems šio proceso dalyviams. Įstatymo galia, artikuliuojanti bendrą politinę Taisyklės ir valdymas iš esmės nulems, kokią įtaką situaciją, nepaiso specifinių konkrečios šalies įsta- technologijos darys ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų tymų. Tad tokiam globaliam kontekstui kaip tinklo gyvenimui. Jos ypač glaudžiai susiejo tarpusavyje pasaulis ji puikiai tinka, nes konkrečius metodus saugumo, ekonomikos, žmogaus teisių klausimus – derina su įstatymo esme. Toji galia užtikrina visų taigi susiduriame su sisteminiais iššūkiais. Valdyti lygybę prieš įstatymą, taisyklių, kodeksų ir procesų technologijas tiek privačios kompanijos, tiek auto- skaidrumą, pasitelkiant apeliacijos ir peržiūrėjimo ritarinės valstybės suskubo pirmiausia todėl, kad ši mechanizmus. Ištisus amžius šie principai apibrėžda- erdvė palikta visiškai atvira. Valdymas keičia viską. vo skirtumus tarp laisvės ir nelaisvės, tarp uždarų ir Pradžioje paminėjau Rumunijos parlamento rūmus, atvirų sistemų. Jei technologijų gigantės šiuos princi- kurių architektūra spinduliuoja Ceausescu režimo pus pritaikytų algoritmams, atskaitomybė taptų įma- jiems suteiktą prasmę. Tai tinka ir kalbant apie tech- noma, o didėjantis visuomenės spaudimas priverstų nologijas. Vertybės įgyja pavidalą, dažnai net nere- kompanijas jos nevengti. Reikalingas aiškesnis, prin- gimą, būtent tada, kai jos projektuojamos. Štai kodėl cipingesnis požiūris, reaguojant į kritiką, kai tinklo valdymo skaidrumas ir atskaitomybė yra ypač svar- turinys pašalinamas be jokios atskaitomybės. būs. Jei nebus paisoma įstatymo galios, skaitmeninio Įsipareigodamos įstatymo galiai, kompanijos len- pasaulio prigimtį, jo architektūrą nulems kompa- gviau apibrėžtų naudojimosi jų platformomis są- nijos, kurios siekia vien pelno, ir tos valstybės, ku- lygas, įgytų didesnį visuomenės pasitikėjimą. Net rioms rūpi vien kontrolė. veikdamos kraštuose, kurie ignoruoja įstatymo ga- Stulbinantis dirbtinio intelekto pažadas iš naujo lią, gerbtų savo klientus, parodydamos, kad joms teikia vilčių, kurios kadaise buvo siejamos su demo- rūpi ne vien pelnas. Nors be išlygų pripažįstu uni- kratiška atviro interneto galia. Tačiau dabar jau ži- versalių žmogaus teisių viršenybę, praktika rodo, nome, kad demokratija toli gražu netapo visuotinė. kad įvairiose šalyse jos interpretuojamos skirtingai. Iš tikrųjų atsitiko netgi priešingai. Būtent dėl šios O įstatymo galia skatintų kompanijas neslėpti taisy- priežasties manau, kad neturėtume laikytis determi- klių, pagal kurias skelbiamas arba šalinamas turinys. nistinio požiūrio į dirbtinį intelektą. Žmonijos gyve- Tai suteiktų daugiau skaidrumo, kurio ypač prireiks, nimui didžiulį poveikį darys tai, kaip apsispręsime kai susidursime su numanomais padariniais, įsigalė- valdyti technologijas. Vadinasi, ateitis vis dar yra jus dirbtiniam intelektui. mūsų rankose. Europa, aiškių taisyklių, reguliuojančių skaitme- ninės sferos plėtrą ir valstybės elgseną, pagrindu pa- versdama įstatymo galią, pelnytų didesnį pasitikėjimą, Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS parodytų, kad siekia sukurti ne tik bendrą galingą rinką, bet ir vieningą tinklą, kuriam svarbus viešasis interesas. ES turi galimybę nustatyti, kaip tokios tai- syklės galėtų būti taikomos, siūlydama demokratišką Straipsnis anglų k. pirmą kartą paskelbtas Eurozine, o parengtas pagal technologijų valdymo modelį. Šiame sektoriuje iki šiol autorės paskaitą, skaitytą 2019 m. rugsėjo 19 d., iš ciklo „Kalbėjimo taš- akivaizdus lyderystės vakuumas, tad Europa galėtų kas“ (The Tipping Point Talks), kurį organizavo ERSTE fondas. Tai Eurozine įžengti į šią erdvę, kartu su globaliais savo partneriais, vykdomo projekto „Didžiosios technologijos ir demokratija“ dalis. pavyzdžiui, Japonija ir Indija sukurdama reguliavimo rėmus, nes jie išskirtinai svarbūs demokratijos ateičiai. © Marietje Schaake / ERSTE Foundation / Eurozine

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 13 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Dovilė SAGATIENĖ*

TEISMŲ PASTATAI LIETUVOJE – KOKIĄ KRYPTĮ PASIRINKSIME?

eismo pastatas ir patalpos svarbios tuo, kad nuo yra „teisiamas“, nes jo priimtus sprendimus vertina vi- Tjų tiesiogiai priklauso ne tik ten dirbančių asme- suomenė. Nuo tada teismų architektūrai pradėtas kelti nų savijauta, bet ir visuomenės pagarba teismui – ins- uždavinys, kad ji atspindėtų naują – viešumo – funkciją. titucijai, vykdančiai teisingumą. Šį psichologinį veiksnį Iki XIX a. Vakarų Europos teismai ir teisėjai beveik plačiai pripažįsta tos valstybės, kurios teisminei valdžiai visiškai išsivadavo iš pavaldumo valdovui, tapo nepri- skiria deramą vaidmenį, o teisingumo vykdymui sutei- klausomi, jų nešališkumą užtikrino fiksuotas atlygini- kia būtinas nepriklausomumo garantijas. Deja, kai kumas ir nepertraukiama kadencija. Imta statyti atskirus rie Lietuvos teismai vis dar veikia arba prastos būklės teismų rūmus jau be valdovo simbolių. Teisėjas, vyk- pastatuose, arba istorinis tų pastatų krūvis prieštarauja dydamas savo pareigas konkrečioje vietoje, konkrečio- dabartinei teisingumo sampratai, humanistinėms ver- se patalpose – teismo salėje, – tapo visiškai laisvas nuo tybėms. Kuriant nacionalinę teismų architektūros poli- karaliaus valios, pavaldus tik įstatymui.1 tiką, derėtų tiek prisiminti Lietuvos teismų istoriją, tiek Šiuolaikiniai Vakarų Europos teismų pastatai turi atsižvelgti į užsienio šalių pavyzdžius. papildomą architektūrinį naratyvą – pabrėžia teismo skaidrumą. Teismo pastatas ir valdžių padalijimas Keturių svarbiausių Lietuvos teismų pastatai, Teismo pastatų istorija yra teisingumo vykdymo isto- žvelgiant iš istorinės perspektyvos rijos dalis. Viduramžiais Vakarų Europoje bylos bū- davo nagrinėjamos garbingiausiose vietose – miestų Teisingumo vykdymas, kaip viena iš svarbiausių Lietu- rotušėse, kurių architektūra paženklinta simboliais, vos valdovo funkcijų, bene anksčiausiai paminėtas ka- įtvirtinančiais teisės vertybes. Nors anuomet teismai raliaus Mindaugo 1253 m. privilegijoje Livonijos gyven- atskirų pastatų dar neturėjo, rotušes puošę alegoriniai tojams. Viduramžiais teisingumo vykdymas Lietuvoje meno kūriniai primindavo teisėjams, kad jie pavaldūs tapo savarankiška valstybės funkcija, kurią atlikdamas šalies valdovui. asmuo veikė kaip teismo narys, teisėjas. Pamažu susi- XVIII a. anglų filosofas Jeremy’s Benthamas pasiūlė klostė išplėtota teismų sistema, apimanti visą valstybės alternatyvią teisingumo vykdymo sampratą, pagal ku- teritoriją ir prieinama visiems jos gyventojams.2 rią teisėjas, nagrinėdamas bylą, ne tik teisia, bet ir pats Lietuvos didysis kunigaikštis 1542 m. nustatė ketu- rių pakopų institucinę teismų sistemą, o Antrasis Lie- * Straipsnio autorę, teisės istorikę, konsultavo architektas Liutauras tuvos Statutas 1566 m. įtvirtino dvi teismo instancijas: NEKROŠIUS ir architektūros istorikas Martynas MANKUS pavieto, tapusio pagrindiniu administraciniu terito-

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 riniu LDK vienetu, teismas buvo pirmoji instancija, Lukiškių aikštės, kur jau veikė kalėjimas ir generalgu- o didžiojo kunigaikščio teismas – antroji (apeliacinė), bernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu buvo vyk- nuo 1581 m. ją pakeitė Lietuvos Vyriausiasis Tribuno- domos viešos mirties bausmės 1863 m. sukilėliams, iš- las. Šis teismas dirbo dvi sesijas per metus, po penkis kilo teismo rūmai.3 Jų neoklasicistinės formos atkartoja mėnesius. Viena sesija vykdavo Vilniuje, kita – viena- imperinio Peterburgo valstybinių įstaigų architektūrą, me iš gudiškų miestų, Minske arba Naugarduke, o nuo interjeras atspindi tuometę Rusijos teismų architektūros 1775 m. Gardine. Teismai posėdžiaudavo skirtinguo- tradiciją. Tokių pastatų eksterjero ir interjero tikslas – se miestuose, vienos teismo buveinės nebuvo. Tai kėlė kelti pagarbią baimę, įtvirtinant valdžios galią individo daug nepatogumų, nes kaskart į kitą vietą turėdavo atžvilgiu. Dabar tame pastate veikia Lietuvos apeliacinis vykti ne tik teisėjai, bet ir šio teismo apsaugos dalinys, teismas ir Vilniaus apygardos teismas.4 buvo gabenamos teismo knygos, o neretai netgi kali- Lietuvoje šie rūmai – pagrindinis svetimųjų val- niai ir maisto produktai. dymo simbolis, nes juose iki pat 1991 m. nuolat veikė 1792 m. nutarta, kad Lietuvos Vyriausiasis Tribuno- įvairiausios uzurpatorių institucijos. Iš pradžių 1899– las veiks vien Vilniuje. Pirmieji šio teismo rūmai, iki 1915 m. čia buvo Rusijos imperijos Vilniaus guberni- šių dienų neišlikę, stovėjo dabartinės Pilies gatvės pra- jos teismo rūmai, 1915–1918 m. – vokiečių okupacinės džioje ir sudarė tarsi valdžios trikampį, nes šalia buvo valdžios įstaigos, kelis mėnesius – bolševikinės Vinco dar nesugriauti Valdovų rūmai, reprezentuojantys pa- Kapsuko vyriausybės komisariatai, vadinamasis Re- saulietinę valdžią, ir Vilniaus Katedra, simbolizuojanti voliucinis tribunolas, nuo 1920 m., kai Vilnių užėmė sakralųjį pasaulį. Lenkijos kariuomenė, iki 1939 m. dirbo lenkų valdžios įsteigti Vilniaus vaivadijos teismai. Jau 1940 m. rudenį rūmuose šeimininkavo NKVD Vilniaus valdyba, pus- rūsyje įrengusi kalėjimą–tardymo izoliatorių.

Vilniaus katedros, Valdovų rūmų ir aplinkinių teritorijų su Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo fasadu piešinys. XIX a. pirma pusė. Autorius nežinomas. Šaltinis: Vilniaus universiteto biblioteka Teismo rūmai. Vilnius. Apie 1902 m. Atvirukas. Leidėjas Abraamas Dabartinė Lietuvos teritorija ir nemaža Baltarusijos Fialko. Šaltinis: Lietuvos nacionalinis muziejus dalis po trečiojo (1795) LDK padalijimo atiteko carinės Rusijos imperijai, kuri ėmė unifikuoti teismų sistemą. Tai buvo organizacinis masinių represijų centras, 1864 m. prasidėjus teismų reformai, imta statyti ir naujus iš kurio duodami nurodymai suimti, ištremti, nu- teismo pastatus. Būtent šiuo laikotarpiu, XIX a. pabaigo- žudyti okupantams įtartinus ar neįtikusius asmenis. je, Vilniuje, tuomet dar neužstatytoje teritorijoje šalia 1941 m. Vilnių užėmus vokiečiams, šis pastatas tapo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 15 slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstine su kalėjimu, su Vilniaus ypatingojo būrio kareivinė- mis. Naciams po trejų metų pasitraukus, Vilnių vėl užėmę sovietai rūmuose įkurdino NKVD įpėdinės NKGB (vėliau pasivadinusios MGB, KGB) Lietuvos TSR padalinį. Sovietmečiu šis kvartalas virto ideologiniu valdžios aparato centru, nes Lukiškių aikštę supo LTSR Aukščiausiasis teismas, KGB, LTSR Aukš- čiausioji taryba, LTSR Ministrų taryba, kitos įstaigos, o minint vadinamosios tarybų valdžios dešimtmetį, 1952 m. išdygo dar ir paminklas Leninui. Lietuvos teismams istoriškai svarbus buvęs Tei- singumo ministerijos pastatas Kaune. Pagal žy- maus Lietuvos architekto Edmundo Alfonso Fryko projektą 1925–1929 m. L. Sapiegos ir E. Ožeškienės gatvių sandūroje pastatytuose rūmuose nuo 1929 m. veikė Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, nuo 1936 m. posėdžiavo ir Seimas. Laikinojoje sostinėje tai vienas iš keleto pastatų, suprojektuotų specialiai valstybės institucijoms.5 Oficialiojo stiliaus rū- mams būdingas monumentalumas, jie neoklasicis- tiniai su ryškiais art deco architektūros elementais.6 Išskirtinis bruožas – aukštos kolonos ir kupolas, sukuriantis šventyklos iliuziją, simbolizuojantis teisingumo taurumą ir sakralumą. Kolonados vir- šuje švyti auksuotų raidžių užrašas: Justitia est fun- damentum regnorum („Teisingumas yra valstybės Originali vidaus erdvė – vestibiulio kolonų kapitelius pagrindas“). puošia liaudiški drožiniai, o pagrindą juosia ornamen- tai, imituojantys tautinę juostą. Lubose įkomponuotas vitražas, pagrindinių laiptų viršuje – Gediminaičių stulpai, ant grindų – centriškas gėlių ornamentas. To- kia architektūros formų stilistika, supinanti istorizmo ir liaudies meno motyvus, ryškiai pabrėžė Lietuvos politinius principus. Kartu akivaizdžios ir savito tautinio stiliaus paieškos, parodoma, kaip konkrečiai šis stilius taikomas.7 Lietuvą okupavę sovietai teismo rūmus 1940 m. na- cionalizavo. Erdviose patalpose įsikūrė LTSR Vandens kelių ministerijos Nemuno laivininkystės valdyba, Projektavimo institutas, Lėlių teatras, 1961 m. įsikėlė Teisingumo ministerija. XX a. 4 deš. Atvirukas. Leidėjas nežinomas. Kauno filharmonija.8 Šiuo metu ten įsikūręs ir Valsty- Kaunas. Šaltinis: Lietuvos nacionalinis muziejus binės įmonės Registrų centras Kauno filialas.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 sėkmingiausių XX a. 7-ojo dešimtmečio statinių.10 Vis dėlto daugiau kaip penkiasdešimt metų jie niekada nebuvo atnaujinti, apsiribota išimtinai kosmetiniais pa- tvarkymais. Po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo diskusija dėl naujų patalpų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skyrimo, tačiau iki šiol šis teismas dirba sąly- gomis, kurios neatitinka ne tik šiuolaikinės demokra- tiškos valstybės įvaizdžio, bet ir kai kurių reikalavimų, keliamų tokio darbo aplinkai. Kadangi nėra kondicio- navimo sistemos, vasarą oro temperatūra viršutiniuo- se aukštuose gerokai viršija leistinas normas. Dar 1980–1981 m. architektas Andrius Gudaitis Vilniuje suprojektavo pastatą, skirtą Spalio ir Tarybų rajonų teismams.11 Ryškių postmodernizmo bruožų turintis statinys, atliepęs aktualias pasaulines to meto LSSR Aukščiausiojo teismo rūmai. 1965 architektūros tendencijas, laikomas svarbaus Lietuvos Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas architektūros etapo pradžia. Tačiau projektas buvo įgyvendinamas labai lėtai, o galiausiai pritaikytas Len- Šiandieninis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsikūręs kų kultūros centro reikmėms.12 rūmuose, kurie 1965 m. buvo pastatyti LTSR Aukščiau- siajam teismui (architektas Vladimiras Oleiničenka) ir atspindėjo ano meto architektūros ir statybų tendencijas. SSKP Centro komitetui ir SSRS Ministrų tarybai 1955 m. priėmus garsųjį nutarimą „Dėl pertekliaus pašalinimo projektavime ir statyboje“,9 atsisakyta is- torinių architektūros formų imitavimo, pagrindinis dėmesys sutelktas į statybų proceso industrializavi- mą ir racionalizavimą. Kita vertus, sovietams labai rūpėjo sukurpti demokratijos iliuziją, tam buvo pa- sitelkiama ne tik žodinė propaganda, bet ir architek- tūra. Palyginti su ankstyvesniais valdžios institucijų pastatais, suprojektuotais vadinamojo socialistinio realizmo stiliumi, LTSR Aukščiausiojo teismo rūmai buvo vizualiai lengvas (surenkama gelžbetoninė kar- Teismo rūmų Vilniuje maketas. Šaltinis: Tomas Grunskis. Teismo kaso konstrukcija) ir skaidrus (daug stiklo) pastatas. rūmai. Vilnius. Archiforma. 1998 m., nr. 1., p. 104–105. Priešais jį suprojektuota nedidelė reprezentatyvi er- dvė, 1976 m. ten pastatytas paminklas M. Kozlovs- Šiandieninė teismų architektūros politika pasaulyje kiui, iš Vilniaus kilusiam sovietiniam veikėjui, advo- katui (skulptorius Napoleonas Petrulis, dabar ta Kai ano amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Prancūzija skulptūra stovi Grūto parke). ėmė modernizuoti pokariu apleistus teismų pasta- Architektas, Nacionalinės premijos laureatas, profe- tus, pasipylė kritika, kad jie niekuo nesiskiria nuo sorius Rolandas Palekas šiuos rūmus vadina vienu iš kitų valstybės statinių, įžvelgtas net pavojus, kad to-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 17 kia „teismų architektūros tyla skatina teisinių simbo- Lenkijos Aukščiausiajam Teismui 1995–1999 m. lių eroziją, ardo teisinės sistemos pamatus“.13 pastatyti šiuolaikiški reprezentatyvūs Teisingumo Kai kurios postsovietinės šalys tokio išskirtinumo rūmai (architektai Marekas Budzyńskis, Zbignie- idėjas yra įgyvendinusios bent jau aukščiausiųjų teismų was Badowskis). Teisingumo racionalumą, aiškumą, lygmeniu. Pavyzdžiui, Estijos Aukščiausiasis Teismas sprendimų humaniškumą, skaidrumą simbolizuo- nuo 1995 m. veikia istoriniuose rūmuose, kurie iš esmės ja romėnų teisės citatos, iškaltos ant vario kolonų, atnaujinti, o Latvijos Aukščiausiasis Teismas įsikūręs stiklo konstrukcijos ir didžiulės skulptūros, skirtos tarpukario laikų pastate. tikėjimui, meilei, vilčiai.14

Estijos Aukščiausiojo Teismo rūmai Lenkijos Teisingumo rūmai. Krzysztofo Michałowskio nuotrauka Šaltinis: šio teismo archyvas

Simbolių galia bene labiausiai vertinama Izraelyje, kurio naująjį Aukščiausiojo Teismo pastatą Jeruzalėje (o ne dabartinėje sostinėje Tel Avive), baigtą statyti 1992 m., finansavo Rothschildų šeima. Šie teismo rūmai (architektai Ramas Karmis ir Ada Karmi-Me- lamede) dvelkte dvelkia simbolizmu – pirmiausia, langų ir angų gausa netiesiogiai apibrėžia vidines ir išorines ribas, išreiškia abipusius teismo ir vi- suomenės ryšius. Antra, naujoji architektūra subtiliai derinama su senąja – modernumas neužgožia savitų Jeruzalės pastatų tipiškos išvaizdos. Trečia, Aukščiausiojo Teismo rūmai siejami su tradicijomis, įkvėptomis Biblijos metaforų, teisingumo, tie- Latvijos Aukščiausiojo Teismo pastatas. Šaltinis: šių teismų archyvai sos, teisės, meilės ir gailestingumo idealų.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Islandijos Aukščiausiasis Teismas. Šaltinis: šių teismų archyvai

Suomijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos aukštieji teismai yra įsikūrę istoriniuose panašaus laikotarpio rūmuose, išskyrus Islandijos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 1996 m. įsikėlė į naują pastatą, simbolizuojantį Izraelio Aukščiausiojo Teismo rūmai Jeruzalėje. šios šalies atsiskyrimą nuo Danijos Karalystės. Šaltinis: šio teismo archyvas Lietuvos teismų pastatai dabar Tiesi pastato linija tiek vizualiai, tiek formaliai atspindi teisę, teisingumą, sąžiningumą: „Teisus tu, o Viešpa- Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dauguma teis- tie, ir Tavo taisyklės teisingos“ (Psalmių knyga 119 : 137).15 mų liko ten, kur jie veikė sovietmečiu. Nei tų pasta- Be to, Aukščiausiojo Teismo rūmai vyriausybinių insti- tų istorija, nei simbolika nebuvo deramai įvertintos, tucijų kvartale stovi ant aukščiausios kalvos. todėl iš esmės nauji teismai, atsidūrę senose vietose, Kitas pavyzdys, artimas Lietuvai tiek istoriškai, tiek neišvengiamai susiduria su konkrečiu istoriniu jų vertybiškai, galėtų būti Šiaurės Europos teismų archi- krūviu. tektūra. Lietuvos apeliacinis teismas ir Vilniaus apygardos teismas, kaip minėta, yra įsikūrę rūmuose, pastatytuose carinės Rusijos imperijos laikais, sovietmečiu juose vei- kė KGB Lietuvos TSR padalinys. Dėl tokios niūrios praeities šis pastatas, manytina, kur kas labiau tiktų mu- ziejinei funkcijai negu teismo veiklai. Nusprendus, kad ir toliau čia bus vykdomas teisingumas, reikėtų plačios istorikų, teisininkų, paveldosaugos specialistų, archi- tektų diskusijos, o vėliau ir architektūrinio konkurso, sprendžiant, kaip atskleisti šio pastato istoriją (skirtingų režimų institucijos), pabrėžti memorialinę vertę (kalėję ir nužudyti Laisvės kovų dalyviai) bei tinkamai išreikšti teisingumo vertybes, kuriomis remiasi šiuolaikinė de- mokratinė valstybė. Pasiryžus eiti tokiu keliu, reikėtų Danijos Aukščiausiasis Teismas. turėti omenyje, kad nebus lengva suderinti semantiškai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 19 skirtingus, vienas kitam akivaizdžiai prieštaraujančius istorinius klodus. Su panašiais iššūkiais susiduria ir nauja adminis- tracinių teismų sistema, kurią baigta diegti 2001 m. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, veikti pradėjęs pastate Tilto g. 17A, netrukus (2005) persikėlė į naują vietą Žygimantų gatvėje.

Per karą (1944) apgriautas pastatas, dabar čia įsikūręs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pastatas Vilniuje Vilniaus regiono apylinkės teismas iš avarinės bū- Dainiaus Stankaus nuotrauka. klės pastato Kalvarijų gatvėje tik 2015 m. persikėlė į Šaltinis: Nacionalinės teismų administracijos archyvas naujas patalpas Ukmergės gatvėje.19 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau bemaž trisde- Nors šis pastatas irgi priskiriamas carinės Rusi- šimt metų dirba sovietiniame prastos būklės pastate. jos valdymo laikotarpiui kaip ir Gedimino prospekte Tai daro žalą visai teisinei sistemai ir valstybės įvaiz- esantys rūmai, tačiau istorinis jo paveldas neturi tokio džiui. 2018 m. rugsėjį patvirtintas naujo teismų pasta- neigiamo krūvio. to Šeimyniškių gatvėje projektas – 2022 m. ten turėtų Kai 1993 m. buvo nuspręsta įsteigti Lietuvos Res- būti perkeltas Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus publikos Konstitucinį Teismą, jam skirtas pastatas regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmai, Nacionalinė Gedimino prospekte, anuomet priklausęs Energetikos teismų administracija, o kasaciniam teismui numatyta ministerijai. Speciali komisija, rekomenduodama šį pastatą, teikė pirmenybę jo išvaizdai ir lokacijos vietai, istorinės aplinkybės liko nuošalėje.16 O juk per karą jame veikė Vermachto komendantūra, vėliau – LSSR komunistų partijos struktūros.17 Naujuose pastatuose įsikūrę kol kas tik žemesnės instancijos teismai sostinėje ir kai kuriuose regionuose, tačiau teismo darbui tinkamos ne visos patalpos. Antai Vilniaus miesto apylinkės teismas nuo 2013 m. veikia miesto pakrašty esančiame pastate, kurio pir- minė paskirtis – kalėjimas nuteistiesiems iki gyvos galvos. Tai atspindi ir vidaus išplanavimas – didžiulis nefunkcionalus atriumas. Esama ir daugiau trūkumų, Vilniaus miesto apylinkės teismas. Dainiaus Stankaus nuotrauka. pavyzdžiui, prastai funkcionuoja vėdinimo sistema.18 Šaltinis: Nacionalinės teismų administracijos archyvas

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 3 Vilma Budėnienė. „KGB pastate įsikūrę teismo rūmai – sudėtingų istorinių įvykių atspindys“. Teismai.lt., 2017 m. https://www.delfi.lt/news/ daily/law/kgb-pastate-isikure-teismo-rumai-sudetingu-istoriniu-ivykiu- atspindys.d?id=76043959. 4 Ten pat. 5 Žilvinas Rinkšelis. „Lietuvos Teisingumo ir Seimo rūmai“. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. http://www.autc.lt/lt/architekturos- objektai/983?id=983. 6 Kauno architektūra. Vilnius. 1991, p. 292–293. 7 Vaidas Petrulis. Architektūros politikos apraiškos Lietuvos tarpukario (1918–1940 m.) periodikoje: tarp reprezentacijos ir socialinio teisingumo. Urbanistika ir architektūra. 2009, nr. 33(2), p. 130. Naujojo teismų pastato projektas. 8 Rūta Purvinaitė. Kauno filharmonijos (buv. Teisingumo ir Seimo rūmų) L. Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija Sapiegos 5 paminklosauginės ekspertizės aktas. Kaunas. 1998. 9 http://www.sovarch.ru/postanovlenie55/ skirti dabartines Vilniaus apygardos teismo patalpas 10 Edita Jučiūtė, Eglė Kirliauskaitė, Rolandas Palekas ir kiti. Siekiant aukš- buvusiuose KGB rūmuose.20 čiausios kokybės. Sapere Aude. 2016, nr. 2, p. 6. Diskutuotina, ar gera mintis Aukščiausiąjį Teismą 11 Tomas Grunskis. Teismo rūmai. Vilnius. Archiforma. 1998, nr 1, p. perkelti į pastatą, kuris simbolizuoja svetimųjų val- 104–105. dymą, žiaurias represijas prieš Lietuvos gyventojus, 12 Edita Riaubienė, Andrius Gudaitis. Kai gerai sutvarkyta funkcija – estetika juo labiau kad pats Ministras Pirmininkas ten esamas atsiranda savaime. Archiforma. 2000, nr. 1, p. 46–47. darbo sąlygas pagrįstai pavadino „apgailėtinomis“.21 13 Judith Resnik, Dennis E. Curtis, Allison Anna Tait. Constructing Courts…, Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos demokratinis vals- p. 528. tybingumas tiek Konstitucijoje, tiek kituose teisės ak- 14 Marek Budzyński. Culture.pl // https://culture.pl/en/artist/marek-budzynski tuose kildinamas iš nepriklausomybės tarpukariu, ir 15 The Construction of the New Supreme Court Building. https://supreme. siekiant užtikrinti istorinės lietuviškų teismų tradi- court.gov.il/sites/en/Pages/HistoricalBG.aspx cijos tęstinumą, atkurti anuomet atsakingai puoselė- 16 Lietuvos teismų istorija ir dabartis. Lina Griškevič, p. 144. tas teisingumo ir tautiškumo vertybes, galbūt derėtų 17 Kovų keliais. Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare, Tarybų apsvarstyti galimybes Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą Lietuvos išvadavimas. Vilnius. 1965; taip pat žr. Kultūros vertybių registro įkurdinti buvusiuose Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo svetainę: https://kvr.kpd.lt/#/static-search-results////////////15906//////1). rūmuose Kaune? Šiuo atžvilgiu įdomu paminėti, kad 18 Jolanta Petrulienė. „Vietoj kalėjimo – teismų rūmai“. Lietuvos žinios, 2002 būtent tokį sprendimą priėmė Latvija – jos Aukščiau- m. kovo 21 d. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vietoj-kalejimo- siasis Teismas 1996 m. grįžo į rūmus, specialiai šiam teismu-rumai.d?id=873100 teismui pastatytus 1938 m. 19 „Vilniaus raj. teismas pagaliau išsikėlė iš avarinės būklės pastato“. Statybų naujienos.lt. 2015 m. http://www.statybunaujienos.lt/naujiena/Vilniaus- raj-teismas-pagaliau-issikele-is-avarines-bukles-pastato/6366 1 Judith Resnik, Dennis E. Curtis, Allison Anna Tait. Constructing Courts: 20 Teismų sistemos naujienos. Visuomenei pristatytas naujo teismų pastato Architecture, the Ideology of Judging, and the Public Sphere, in Law, projektas. https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/ Culture & Visual Studies. 2013, p. 517. visuomenei-pristatytas-naujo-teismu-pastato-projektas/6002. 2 Lietuvos teismų istorija ir dabartis. Red. Dovilė Sagatienė. „Teismai Lietu- 21 Premjeras: Vilniaus apygardos teismas veikia apgailėtinomis sąlygomis. voje nuo Mindaugo iki Batoro“. Jevgenij Machovenko. Vilnius: Small Art. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/premjeras-vilniaus-apygar- 2018, p. 18–21. dos-teismas-veikia-apgailetinomis-salygomis-56-1022706?copied

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 21 Kūryba ir kūrėjai

Vytautas LANDSBERGIS

SAULĖGRĄŽŲ LUKŠTAI

Jaugi bus kas Panašu, kad be kūno Kai mūsų nebus tai dar tūno ir slankioja. bus kitas pasaulis Tas.

jau jis bus be Prie būties mūsų Dar prisidursiu valandžiukę prie kapstyklos triukšmelio prasmės būties. tad netekęs esmės. Beigi bus dar? Prie laikinosios vos ne vos išties.

Susidomėjęs Susidomėjęs Tiek to atėjau. Būna, kad sudėstai daiktą eilėmis. Iš reto pūtė vėjas. O paskui galvoji Nežinau. naktimis ir neatsimeni.

Krūvos ir tas Pabaigtuvas Ad fine buvo patenkintas. Prirašęs Palikta krūvos! iš raškažiaus lyg eilutėmis. Kai apsidairai – Tai aš ten rodos kažkas. pabuvau Tik nevisai gerai. turbūt nebūtinas.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Paskutinis klaustukas Iš kinų klasikos Kas nauja, Emanueli? Kaip gera sėdėti minkštai ir atsirėmus Ar Jis kai nieko neskauda. tikrai su mumis? ***

Europos ateitis Užsiauginau dantis. Nors aplinkui – Valgysiu. tamsus miškas, šokam turguje ir viskas. ***

Praskrido nežinomas paukštis. Nelyginant sapnuota Į kovą į kovą į kovą!

Mums Marksas tebus už varovą. Svarbu pavadinti Pavaro išmatas. Palieka išnaras. Padrysta. Nuoskila Ir tai vadinasi kūryba. Tokie tat pasimąstymai. Beletristika.

Neturiu laiko maximai. Gražialiūdnė lietuviškai. Neliko laiko tiktai vaiko Sakyba gudiškai. išgąsčio verkimai – Gerai, žodyba.

jūs man atleiskite, vaikinai. Perėjau Pérėjau meniškai kalnus Apie žmones bet ir asmeniškai Žiaurus liūdesys, perėjau. kai pagalvoji. Užtat savim pasigėrėjau.

Iš politikos barų Siūlai siūlai susipykę – Žinau susipynę. Kai mes jau in dulkes pavirsim – jie vis dar giedos, Ypatiniai vienetiniai jie čirkš. pasisiūlymai.

Apatiniai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 23 O mes iš patyko norėsim Būna pabūti tik dviese. Jis mirė ne iš bado. Jo Patiko. tiesiog nepasigedo.

Aptiksi ją visur Meilė Jono stiliumi turi tūkstančius tūkstančių Kaip viskas išlekia apsireiškimų. išlekia išlekia. Dūkstančių ir neuždūstančių. Tu tokią ištarmę, Jonai, Tyliai pakampėj stūksančių. dėjai į šoną.

Ir padangėj kur vėjas be Faktų istorija pasivaikštinėjąs. Vanagą nužudė šaudami į veidą. Kad ilgiau pasikankintų. Dr. Alz Dar susitikome su Osvaldu. Jis buvo pranašesnis, todėl toks nekenčiamas, Pažino. užvis nekenčiamiausias. Džiaugėsi. Nekentėjų.

Dar pasivaikščioja prie upės mano draugas. Nemandagumas Nesu nei lenkiškas, nei vokiškas. Tik duryse Patara varteliuose Kai pajunti kad norėčiau nepraleisti savo moteriškos. pergyvenimas kompotizuojasi Išeiti pirmas.

nespjaudyk slyvos kauliukų per kairį petį, Veikėjai Juozapai. Dievas išeis paskutinis gesindamas šviesas.

2019–2020

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Stasys EIDRIGEVIČIUS

LAIMĖS TRUPINIAI BRIUSELYJE

artais atidarau kompiuterio dėžutę, vadinamą Spam, Kjuk tarp šiukšlių gali atsidurti net labai svarbi informacija. Šįsyk ten randu laišką iš Briuselio – siūlo surengti parodą. Parašiau, kad ką tik atvykau į Vilnių, esu labai užsiėmęs, bet vėliau išstudijuosiu pasiūlymą. Netrukus tuo reikalu paskambino Viktorija Urbonavičiūtė, teiravo- si, kiek… sveria mano darbai, ar ES Parlamento fojė įtai- syti kabliukai juos išlaikys. Po šio pašnekesio nežinojau, ką ir manyti... Kitą rytą, kai plaukiojau baseine, staiga dingtelėjo iš- ganinga mintis – pasiūlysiu, kad eksponatus pasiskolintų iš Lietuvos muziejų, tada jų svoris bus aiškus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Dienos bėgo, atsakymo vis nebuvo, jau ir pamiršau tą Briuselį. Vėliau sužinojau, kad įsisuko garsioji Viešųjų pirkimų karuselė, ryjanti laiką, gadinanti nervus ir būti- nai kur nors užstringanti… Nesupratau, kas čia ką perka, bet man pagaliau pranešė: „Pavyko. Atidarymas vasario 5 d.“ Klausė, ar sutikčiau pats imtis eksponavimo dar- bų? Sutikau. Parodą pasiūliau pavadinti „Stasys – labas, Briuseli“, nes čia lankiausi senokai. Bet organizatoriai pavadino oficialiau – laisvai verčiant „Stasys Eidrigevičius. Laimės trupinių kolekcija“ (o prancūziškai Une collection de petits morceaux de bonheur.)

Pirma diena šienė, kuri, pasirodo, yra mano kraštietė, kilusi iš Pane- vėžio. Aš dar be pusryčių, todėl Viktorija siūlo užkąsti Skrydis ankstyvas, kad nepramiegočiau, kelionės išva- netoliese. Kavinėje išsirenku salotas dėžutėje, klausiu, karėse net raudoną žadintuvą nusipirkau… Skrendu, ar bus koks padažas? Padavėja stebisi, kad noriu salotas knygelėje rašau žodžius, eiles, piešiu eskizus. Lėktuvas kažkuo aplieti, bet įpila pusę stiklinaitės alyvuogių alie- leidžiasi, nerdamas į juodus grėsmingus debesis – Briu- jaus. Palašnoju, gali būti. Dar puodelis espresso – puikus selyje smarkiai lyja. Pasitinka vairuotojas, veža į Lietu- derinys. Juo labiau kad kompaniją palaiko Viktorija, vos atstovybę. Ten jau laukia Viktorija Urbonavičiūtė, linksmai, spalvingai pasakodama apie Belgijos ir visos Eglė Saudargaitė ir Lietuvos ambasadorė Jovita Neliup- Europos sostinę...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 25 Einame ten, kur vyks paroda. Pamatau švytinčias Nuotaika bjauri, na, bet atvažiavau ne kambaryje sėdėti. skaidraus stiklo sienas. Prie vartų apsauga tarsi oro Skubu į miestą, į Karališkąjį muziejų, kur vyksta uoste viską peršviečia, visus patikrina, tada duoda var- Magritte’o ir Dali paroda. Po sales vaikštau, mažai kur dinius lipdukus. Savąjį klijuoju prie švarko (grįžęs į stabteldamas – čia mandagumo vizitas, nes viskas jau viešbutį, prisiklijuosiu ant kaktos ir pasidarysiu selfi). matyta, seniai žinoma. Esu SVEČIAS / VISITOR. Pasitinka parodos kuratorė Kitas bilietas į Magritte’o muziejų, kur net keli aukš- Kokkini Chrysanthi, graikė. Pakylame į trečią aukštą. tai su sava logika ir tematika. Vienur dominuoja ME- Siurprizas – kūriniai jau kabo išeksponuoti. DIS, kitur PYPKĖ, skrybėlė, obuolys. Magritte’as – iliu- Dabar matau, kas buvo pasiskolinta. Nedidelio for- zijos meistras. Realu-nerealu kaip pasakoje. Kas atrodo mato aliejinė tapyba, kadaise eksponavau tą ciklą Art vienaip, iš tikrųjų yra visai kitaip. Ugnis, moteris, durų Vilnius, po to padovanojau Dailės muziejui. Dabar tie kiaurymė, rožės žiedas, užpildantis visą kambarį, trau- paveikslai čia. Malonu su jais susitikti. Tiesiog graudžiai kinys… krosnyje, skėtis, ant jo stiklinė vandens – sto- malonu, nes esame ne bet kur, o Europos Parlamento vės iki rudens. Iš juodų batų lenda balti pirštai. Metalo rūmuose, vadinasi, į parodą ateis, manau, retas lanky- skulptūra – kelmas po šaknimis slepia kirvį, matyt, ker- tojas iš gatvės… Ar Europos išrinktieji-atrinktieji bent šys tam, kuris medį nukirto… kiek domisi menu? Pasižiūrėsime… Einu toliau – štai ekslibrisai rėmeliuose, iškilmingai Antra diena savarankiški. Lydinčioms damoms aiškinu – čia Alo- yzo Stasiulevičiaus ekslibrisas. Kodėl su dujokauke? Rytą susiruošiu pusryčiauti. Manęs klausia, koks kamba- Kad galva neapsvaigtų, nes šis dailininkas gerte geria rio numeris. Atsakau, kad 109. Išgirstu: „Jums pusryčiai Vilniaus kvapus, tapydamas vien senamiestį. Gražinos nepriklauso.“ Einu į registratūrą, klausiu, ar visi Briuselio Didelytės ekslibrise dvi plikos galvos, įsikandusios į jos svečiai paliekami be pusryčių? Registratorė varto popie- ilgas kasas. Kodėl? Tai sovietų saugumas tampo daili- rius, atsiprašo, atseit išėjo nesusipratimas, siūlo man ska- ninkę… Galėčiau pasakoti be galo apie metaforas, apie niai papusryčiauti. Bet aš susinervinęs, nežinau, nei ką, turinį, apie prasmę. nei kaip valgyti, man čia jau viskas apkartę… Parodos centre – plakatai. Jie įrėminti, ant matinio sti- Leidžiuosi į senamiestį. Pagrindinė aikštė. Žmonių klo žaidžia Briuselio atspindžiai. Ar tai blogai, ar gerai? dar nedaug. Stulbinantis namų grožis – ornamenti- Šiuo atveju – įdomu. Plakatai tiesiog atgyja, fotografuo- ka, aukso švytėjimas, architektūros formų įvairovė… ju juos su tais miesto šešėliais. Pro šalį eina diplomatai, Aukštai data – 1698. Mirga akyse. Darau nuotraukas, sprendžiantys Europos klausimus. Kai kurie sustoja, ap- piešiu, niekur neskubu. Tiesiog dairausi. Na štai ir metali- žiūrinėja darbus. Gaila, nepasirūpinau atsiliepimų knyga, nė mažo nuogo berniuko skulptūrėlė, Briuselio simbolis. įdomu, kokių įrašų joje atsirastų? Bet šiandien jis „nesimbolizuoja“ – fontanėlis neveikia, Viktorija kviečia į žuvų restoraną. Kuklu, paprasta, ska- apačioje du darbininkai stropiai remontuoja vamzdžius, nu. Taigi pirmoji diena atrodė puiki. Bet ne veltui sakoma, skirtus išgauti iliuzijai to, kas viešai nedarytina… negirk dienos be vakaro… Po pietų einu į viešbutį Aris Vaikštinėju toliau. Čia tikras to berniuko kultas, yra senamiesčio centre. Registratūroje man liepia sumokėti net jo kostiumėlių muziejus. Pasirodo, tam šelmiui iš viso Taxe Regionale – tai turistinė įmoka miestui už kiekvie- pasaulio siunčiami drabužėliai, etnografiniai ir šiuolai- ną viešnagės dieną. Suglumęs paklūstu. Einu į kambarį, kiniai, nors nuogalius visai neketina apsirengti… Viena o jis – tikra kišenė. Pro langą už pusantro metro matau suvenyrų parduotuvė bando atkreipti turistų dėmesį, pa- kito namo sieną, nėra nei dangaus, nei parko, nei žalumos. stačiusi berniūkštį prie kibiro, kurio turinys putoja… Žvilgteliu žemyn – šiukšlynas. Vėliau sužinojau, kad vieš- Po pietų – parodos atidarymo ceremonija. Įeinantį butis irgi parinktas pagal „viešųjų pirkimų“ rezultatus. mane vėl peršviečia nuo galvos iki kojų… Renkasi svečiai,

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 daro asmenukes, klausia, ar galėtų su manim čia pat nusi- je, atrodo, autorius tuoj sugrįš… Paspalvintų piešinių fotografuoti, taip, ačiū, dar kartą ačiū. Prieina kitas, sako: temos – skrydis, šešėlis, strėlės, akiniai, žuvys, kopėčios, turiu knygą „Giedanti gaidžio galva“, gal pasirašysite? vaivorykštė, knygos, medžiai, laisvė, taika, jūra, lagami- Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nas, kelionė, svajonės… Visur tonai skaidrūs, akvareliniai. prezidentas Luca Jahier atidarymo kalbą skaito iš popie- Apsilankymas čia man svarbus dar ir dėl to, kad Pa- riaus, Lietuvos ambasadorė irgi skaito, aš teisinuosi, kad nevėžyje lyg ir kuriamas mano muziejus. Remiantis Fo- neturiu pasirašęs, bet galėčiau padainuoti – teka saulelė lono muziejaus pavyzdžiu, galima stengtis sukurti kaž- rytuose / krinta rasa nuo šakų / mylimas jau išvažiuo- ką panašaus arba visiškai skirtingo. Todėl kūrėjų grupei ja / tolimu karo keliu. Lietuvių kalba, sakau, nepaprastai siūlyčiau apsilankyti Folon Foundation centre, į kurį Eglė graži. Visi klausosi. Įsivyrauja tyla. Netrukus pasigirsta žadėjo tokius entuziastus nuvežti. juokas, ovacijos, apima gera nuotaika. Po prakalbų par- Sėdamės pietauti. Sakau savo palydovei, kad prieš va- lamentarai vienas per kitą sveikinasi, čia atėjo ir keletas žiuodamas čia dar spėjau Karališkajame muziejuje pama- lietuvių – garsusis Liudas Mažylis, Petras Auštrevičius… tyti Davido paveikslą „Marato mirtis“, kuris man visada Kviečiu publiką prie vaišių stalo… daro didelį įspūdį. Visada. Atsinešiau dovanų tris KKK – Knyga / Katalogas / Ka- lendorius. Knygą „Stasys 60“ užrašiau direktoriui Luca, Ketvirta diena knietėjo pajuokauti, mat mano sūnaus šuns vardas irgi Luca, bet susilaikiau. Ambasadorei įteikiau ankstesnės Mano skrydis vakare, todėl, išsikraustęs iš nesvetin- savo parodos katalogą, o graikei, parengusiai parodą, go viešbučio, einu, kur akys veda. Ir atsiduriu Smurfų plakatą ir lankstinuką, padovanojau lietuvišką 2020 m. muziejuje – kartais būna smagu ir netgi verta apsi- kalendorių su savo plakatais. mesti vaiku… Po to… virtuali Bruegelio paroda. Ani- muoti jo personažai dirba, bėga, čiuožia, mylisi ir t. t. Trečia diena Keista, bet virtualumas jam tinka – kai šimtai figūrėlių iš jo paveikslų pradeda judėti, žiūrovai jaučiasi atsidū- Mano sena svajonė buvo aplankyti Folono muziejų, rę lyg filmavimo aikštelėje, lyg teatre, lyg sapne. Iš jo esantį už 20 km nuo Briuselio. Folonas – garsus belgų „atsibudęs“ einu į kitą aikštės pusę – ten, Karališkojoje dailininkas (1934–2005), kūręs plakatus, iliustracijas, bibliotekoje, Bruegelio grafikos ir piešinių paroda. Jos objektus, grafiką, skulptūrą ir t. t. Žinau jo kūrybą nuo lankytojai irgi gali piešti, žąsies plunksną mirkydami seno – tai daugiausia akvarelės, kuriose šmėžuoja akys, į tušą. Imuosi to su džiaugsmu, man tai unikali proga. veidai, žmonių siluetai... Folonas, niekad nesutiktas asme- Jei turėčiau laiko, sėdėčiau ten dienų dienas ir pieščiau, niškai, man tapo artimas dėl savo kūrybos. Dabar, lydi- pieščiau, lyg koks Bruegelio Vyresniojo, vadinto Muži- mas Eglės Saudargaitės, vykstu į muziejų The Chateau de kiškuoju, įpėdinis. la Pulpe farm. Tai vienaaukščiai pastatai kaime, gamtos Kai studijavau Vilniuje, Dailės institute, mums ne- apsuptyje. Įėję pamatome videoeskizą – dailininkas ranka duodavo užduočių tapyti meistrų kopijas. Pats panorau rašo FOLON. Tada siena prasiveria ir įžengiame į ekspozi- nukopijuoti Bruegelio paveikslo fragmentą, kad pajusčiau ciją, kurią suprojektavo jis pats. Pustamsėse salėse – pen- jo spalvų derinius, tapymo manierą. Pasirinkau „Karna- kiolikoje erdvių rodoma apie 500 kūrinių. Akvarelės, gra- valinių kautynių“, nutapytų 1559 m., epizodą, kur ant fika, plakatai, objektai. Rudo medžio sienose lyg dėžutėse raudonos ratuotos plokštumos sėdi baltais drabužiais sudėlioti, matyti ir nematyti. Kiemelyje – bronzinis žmo- apsirengęs senolis su pintine ant galvos, o aplinkui zuja gus su skėčiu, tačiau tas skėtis vandeninis, kitaip sakant, vaikai. Vyras laiko rankoje ilgą medinę lentelę, ant kurios fontanas. Tą skulptūrą mačiau Lozanoje, šalia Sporto guli dvi žuvys. Šio fragmento kopija, atsimenu, buvo gana muziejaus. Įžengę į kitą pastatą, atsiduriame dirbtuvė- vykusi. Bruegelis, tikiuosi, neįsižeidė...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 27 Ugnė PABERŽYTĖ

RAMUNĖS VĖLIUVIENĖS „REGIMOJI ATMINTIS“

ilniaus rotušėje surengtoje parodoje „Regimoji tis“ (2019, skaitmeninė grafika) autorė atskleidžia Vatmintis“ grafikė Ramunė Vėliuvienė pasakoja asmeninę istoriją, o kartu apmąsto įvykius, palie- keleto savo šeimos kartų istorijas, apmąstydama ir tusius daugybę žmonių – politines peripetijas tar- svarbiausius XX a. socialinius, politinius pokyčius. pukariu, sovietinę okupaciją, Šaltąjį karą. Pro akis Šiame procese kūryba, autobiografinis pasakojimas nepraslysta ir idealai, lėmę kasdieninius pasirinki- susipina su istoriniais faktais. Jiems įvaizdinti dai- mus. Ne veltui mokslo istorikas ir etnologas Liber- lininkė pasitelkia visą gyvenimą kauptą įvairialypę tas Klimka per parodos atidarymą pabrėžė, kad ci- kolekciją: iš senelių ar tėvų paveldėtus kasdieninius klą „Regimoji atmintis“ galima laikyti ir kultūrinės daiktus, laiškus, nuotraukas, jos pačios surinktus antropologijos projektu. senovinius atvirukus, net karinės gamyklos mi- Grafikei visada buvo svarbios atminties, laiko kroschemas. Tasai rinkinys ir jo įkvėpti kūriniai tėkmės temos. Parodoje susipina senajam baltų suteikia galimybę kalbėti apie šeimos narių patirtis, tikėjimui būdinga cikliška laiko samprata ir isto- tarsi raginant žiūrovus, kad jie irgi prisimintų savo rinis linijinis jo suvokimas. Didieji istoriniai pasa- praeities epizodus. kojimai ir asmeniniai atsiminimai pateikiami, re- Estampuose Vėliuvienė dažnai teikia pirmenybę miantis baltiškuoju įsitikinimu, kad laikas sukasi siužetui. Kartais atspirties tašku tampa religinis ar li- ratu – viskas gimsta, žydi, miršta ir vėl atgimsta. teratūrinis tekstas, kartais tiesiog pavaizduojama kele- Įvykiams būdingas pirmapradis archetipinis ci- tas tarsi vienas po kito nutikusių įvykių, taip sukuriant kliškumas. Praeitis ryškesnė už dabarties kasdie- vientisą istoriją. Tarp svarbiausių ciklų – „Evangelijos nybę – atsikartoja likimai, charakteriai, jaunuose skaitymai“ (1991–1994, minkštas lakas, rezervažas, veiduose atsispindi protėvių bruožai. Toks dvilypis akvatinta), pernai eksponuotas galerijoje „555“, su- laiko suvokimas atskleidžia tiesiogiai neįvardytą, rengusioje retrospektyvą „Kontekstai“. Savotiškas tačiau juntamą dailininkės vyro etnologo Norber- jos tęsinys yra ir naujoji dailininkės paroda – pa- to Vėliaus įtaką. Apie kitus žmones ar nutikimus, sakojimas čia yra tarsi bandymas apibrėžti savo padariusius poveikį asmenybei ir kūrybai, estam- tapatybę, pasitelkiant anksčiau gyvenusiųjų pa- puose kalbama atviriau. Vėliuvienė prisimena tiek tirtį. Kertiniame parodos cikle „Regimoji atmin- giminaičius, tiek jaunystės laikų „dievukus“ (nuo

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Ramunė Vėliuvienė. Šaltasis karas. Iš ciklo „Regimoji atmintis“. 2019. Skaitmeninė grafika

Čiurlionio iki bitlų), kultūrines įtakas, politinius name kaimo namelyje, kai saulė slėpdavosi už pušų pokyčius. Daugelis vizualinių citatų iš šiandienos viršūnių, o atmintyje iškildavo giltinės atvaizdas, perspektyvos galėtų atrodyti naiviai, pernelyg ide- matytas bažnyčioje. Šaltojo karo metais propagan- alistiškai, tačiau jos atskleidžia dailininkės pagarbą dinės karikatūros nuolatos gąsdindavo, kad neiš- autentikai. Viena iš tokių savasties atramų – etninė vengiamai artėja antpuolis iš Vakarų, mokyklose kultūra, kur viskas pereina iš kartos į kartą, vyksta vykdavo civilinės saugos pratybos... Laikas, praleis- natūraliai, paklūsta gamtos ritmui. tas slogioje tamsioje slėptuvėje, Ramunei visam gy- Jaudinantis kūrinys skirtas tėvų jaunystei. Tarpu- venimui įvarė uždaros erdvės baimę. Paveikslėlyje kariu ugdyti kaip Lietuvos patriotai, herojais laikę „Šaltasis karas“ pavaizdavo save ir brolį, skrendan- Kudirką, Valančių, Darių ir Girėną, vėliau jie buvo čius karo lėktuvais. priversti gyventi po „Stalino saule“. Įvyko staigus, Visai kitokie, gerokai šviesesni pasakojimai apie asmenybes laužantis ideologijų pasikeitimas. Naujos senelius ir mokslus M. K. Čiurlionio menų moky- vertybės išstūmė senąsias, keldamos vidinius ir išo- kloje. Grafikė priklausė pirmajai 1960 m. įkurto rinius konfliktus. Trys atspaudai primena vaikystėje Dailės skyriaus laidai. Paskatinta mokytojų, domė- ir paauglystėje jaustas baimes. Vėliuvienė pasakoja, josi lietuvių liaudies menu, etnografinėse krašto- kokia baisi atrodydavusi tamsa, prieš užmiegant se- tyros ekspedicijose piešdavo objektus muziejams,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 29 kartu su mokytojais ir bendraklasiais švęsdavo tra- pašto dėžutė“ (2005–2019). Vėliuvienė čia panaudo- dicines kalendorines šventes. Trys atspaudai skir- jo įvairius karinės pramonės objektus, kuriuos rado, ti bobutėms (taip švelniai dzūkiškai jas vadindavo įsikėlusi į dirbtuvę Ševčenkos gatvėje. „Schemos“ at- vaikystėje) Onai ir Antosei, diedukui Jonui. „Ona spindi svarbią transformaciją – Lietuvai atgavus nebuvo sumani virėja – ji kelia prisiminimus apie priklausomybę, buvusios slaptos gamyklos teritorija namų jaukumą, saugumą, malonų sotumo jausmą. tapo daugybės menininkų kūrybos erdve. Priešprie- Antosė buvo gera audėja, nėrėja, giesminykė“, – ša tarp šių darbų ir ciklo „Nykstanti tėvynė“ (1989, prisimena Vėliuvienė, pirmą jos dainą užrašiusi ir minkštas lakas, rezervažas, akvatinta) įkūnija civi- iliustravusi, būdama vienuolikmetė. Panašūs pieši- lizacijos ir gamtos susidūrimo temą, būdingą Vė- nėliai atsikartoja kūrinyje „Gegužinė“. Ši pavasario liuvienės kūrybai – „Žiemos sodai“ (1987, minkš- šventė dailininkei iki šiol primena dieviškai kva- tas lakas, akvatinta), „Laiko parkai“ (2000–2009, pnias pakalnutes, skirtas altorėlio puošimui, vai- rezervažas, akvatinta, skaitmeninė spauda)). Šia- kystėje girdėtas giesmes, smagius kaimo jaunimo me cikle grafikos technikomis į atspaudus perkelti šokius. Vienas atspaudas skirtas meistrauti mėgu- Čiurlionio paveikslų motyvai. Tai pagarbos ženklas siam diedukui Jonui, kuris buvo nepriklausomybės kūrėjui, o kartu meditatyvus trapaus gamtos grožio kovų savanoris, Perlojos respublikos gynėjas, Klai- apmąstymas. pėdos sukilimo dalyvis. Eksperimentuoti įvairiomis grafikos techni- Du kūriniai skirti visą gyvenimą mokytojavu- komis dailininkei nėra naujiena. Kad įamžintų iš siems tėvams. Viename įamžintas pavyzdinis jos popkultūros pasiskolintas citatas, ciklui „Stepių tėčio Antano mokomasis ir bandymų sklypas, ku- vilkas“ (2001) ji pritaikė foto-ofortą. Ilgainiui ėmė riame mokiniai tyrinėjo įvairius gamtos reiškinius. naudoti skaitmeninės grafikos techniką, kurdama Ramunė vaikystėje irgi darė „stebėjimus“ – kaip atsiminimų, įspūdžių koliažus. Nuo jaunystės kaup- užhipnotizuota stebeilydavosi į stiklainyje laikyto ta XIX a. pabaigos–XX a. pradžios atvirukų kolek- tritono akis, įtikėjusi, kad jis yra užburtas ir suma- cija tapo medžiaga ciklui „Įkyrios mintys“ (2006, žintas dinozauras. Kitame atspaude – eilėraštis, kurį skaitmeninė grafika). Jame su humoru kritikuoja- tėtis slapta išsiuvinėjo ir padovanojo mamai, kai mas tiek šiuolaikiniams romantiniams santykiams gimė sūnus. Šalia įkomponuotos ir dovanos, gautos būdingas tempas ir paviršutiniškumas, tiek XIX a. kitomis progomis. Įsimintiniausia iš jų – Vėliuvie- vaizdelių sentimentalumas. Nors pašiepiama šiais nės mamai priklausęs „Dailės“ kombinate pagamin- laikais „greitai suvartojama“ meilė, tačiau gelmės, tas rankinukas, papuoštas briedžio, gulinčio gėlių tikrumo trūksta ir praeičiai, kuri kartais perdėtai darželyje, atvaizdu. Dailininkės šeimos nuotraukų idealizuojama. albumai, įvairiems dokumentams darytos nuotrau- „Regimoji atmintis“ paremta nuolatiniu pasi- kos liudija, kaip keitėsi mados ir techninės galimy- kartojimu, kaita ir vis išnyrančiomis paralelėmis. bės. Grafikė savo eklektiškos kolekcijos objektus Senelių bruožai atpažįstami anūkų veiduose, karto- naudoja koliažuose arba rodo kaip savarankiškus jasi mados, kasdienybės atributai, atmintyje atgyja eksponatus, ne tik pateikdama vientisą pasakojimą, vaikystės prisiminimai, nuolat persekiojusi baimė. bet ir skatindama žiūrovus, kad įpintų savo atsimi- Menininkė į viską žvelgia su sveika ironija, tačiau nimus. Tie daiktai – istorijos liudytojai. atspauduose išryškina ir tai, ką vadina vertybėmis, Dar viena rinkinio dalis – mikroschemos, kadai- nepavaldžiomis laiko tėkmei. Nuoširdus, asmeniš- se galbūt slėpusios Šaltojo karo paslaptis, o grafikės kas Vėliuvienės pasakojimas, patraukli vizualinė rankose tapusios plokštėmis, ant kurių atspaustas ci- raiška į praeities istorijų rinkimo ir įvaizdinimo klas „Schemos“ (2019, giliaspaudė) iš serijos „Penkta žaidimą įtraukia ir žiūrovus.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Lijana ŠATAVIČIŪTĖ

TARSI ŠVIESOS BLYKSNIAI

Apie Liucijos Jūratės Kryževičienės-Hutcheon tekstilės parodą Kėdainiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Savita Kėdainių muziejaus aura Per nepilnus dvidešimt muziejaus gyvavimo metų čia surengta daug reikšmingų tapybos, grafikos, fo- Naują sezoną Janinos Monkutės-Marks muziejus- tografijos parodų, bet išskirtinė vieta skiriama teks- galerija pradėjo tekstilės parodomis – savo kūrybą tilei. Čia matėme Juozo Balčikonio, Vlado Daujoto, pristatė vilnietė Liucija Kryževičienė-Hutcheon, dvi Felikso Jakubausko, kitų garsių lietuvių tekstilinin- kaunietės – Jūratė Petruškevičienė ir Giedrė Kriau- kų ekspozicijas, tarptautinių Kauno tekstilės bie- čionytė. Išeivės Janinos Monkutės-Marks (1923– nalių 2005 ir 2007 m. lydimąsias parodas. Į Kėdai- 2010) pastangomis Kėdainiuose 2001 m. įkurtas nius iš Vilniaus perkeliamos tarptautinės tekstilės muziejus-galerija pirmenybę teikia tekstilei. Ener- miniatiūrų, Lietuvos tekstilės bienalių ekspozicijos. gija tryškusi Monkutė-Marks buvo įvaldžiusi kelias Sėkmingą galerijos veiklą lėmė joje dirbusios galeri- dailės sritis – tapė, kūrė grafiką, tačiau pirmiausia ninkės, tačiau bene daugiausia pastangų įdėjo šiuo laikė save tekstilininke. 1947–1950 m. studijuodama metu parodas kuruojanti Asta Fedaravičiūtė-Jasiū- Freiburge (Prancūzijos zonoje pokario Vokietijoje), nė. Muziejus neretai tampa tiltu tarp išeivijos ir Lie- Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), tuvos, jo durys atviros egzilio dailininkams, čia jau audimo mokėsi pas Antaną ir Anastaziją Tamošai- vyko Audriaus Plioplio, Algimanto Kezio, Žibunto čius. Vienas iš pirmųjų privačių muziejų-galerijų ne- Mikšio parodos. Kėdainiai vieni pirmųjų Lietuvoje priklausomybę atkūrusioje Lietuvoje – dailininkės užmezgė ryšius su japonų tekstilininkais, sukauptas dovana gimtajam kraštui. Mecenatė siekė, kad jos solidus jų darbų rinkinys. lėšomis restauruotas ir naujam gyvenimui prikeltas istorinis pastatas taptų traukos centru, čia būtų ren- Kiekvienas laikmetis kitoks giamos parodos, burtųsi bendruomenė, vyktų semi- narai, edukaciniai renginiai. „Mano sieloje – šventė. Žinoma tekstilininkė, akvarelių ir monotipijų meis- Dovana tėviškei tapo realybe, – svečiams, susirinku- trė Kryževičienė-Hutcheon personalinės parodos siems į muziejaus atidarymą 2001 m. spalio 20 d., pavadinimu tarsi teigia, kad kiekvienas laikotarpis sakė ji. – Grįžau namo, kur tėvų kapai, kur teka Ne- reikalauja savos meninės raiškos. Ekspozicija labai vėžis, kur mylėta, svajota, padangėm skrajota.“1 jaunatviška, net sunku patikėti, kad minimas soli-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 31 dus autorės jubiliejus. Savo kūrybą Kėdainiuose ji eks- veikslai pabrėžia kontrastą tarp tradicinės tekstilės ponuoja ne pirmą kartą. 2008 m. kaip išeivijos atstovė technikos ir nerealistiško vaizdo, kurį tekstilininkė (likimas ją kuriam laikui buvo nubloškęs į JAV) da- sukuria, pasirinkdama audinį, netekusį savo ypa- lyvavo Amerikos lietuvių tekstilės parodoje „Tolima / tybių. Tarsi čia būtų ne tekstilė, o metalo dirbinys. artima žemė“. O 2012 m. surengė asmeninę parodą Tačiau tai nėra medžiaginiai popmeno paradoksai „Dienoraščio puslapiai – miestas“, įkvėptą įspūdžių, ar kitos materijos imitavimas. Autorė labai nuošir- patirtų, atsidūrus Amerikoje. Paroda Kėdainiuose džiai siekia sustiprinti emocinę įtampą, sureikšminti „Skirtingos laikmečių raiškos“ kaip ir kelios anks- prasmių klodą, kurti tapybišką, ryškiais atspalviais tesnės ekspozicijos atskleidžia pokyčius, įvykusius žaižaruojančią visumą. Nors kūrinių formos abs- per pastaruosius dvidešimt metų – nuo konkretybės trakčios, emocinį poveikį daro kūrinių ženklišku- akivaizdžiai pasukta abstrakcijos link, pilkumos ats- mas, neįprasti siluetai, formų ir linijų ritmika. Vie- palvius keičia spalvos... Tai ryški, stereotipus laužan- nos kompozicijos yra monochrominės su subtiliais ti tekstilė, o jos ištakos glūdi 9-ojo dešimtmečio kū- rudais, sidabriniais ar violetiniais atspalviais, kitos ryboje. Parodų salėse karaliaujant monumentaliems žėri intensyviais spalvų – juodos ir raudonos, žalios gobelenams, Kryževičienė viena pirmųjų pabandė ir mėlynos – kontrastais. Naujausiuose darbuose vy- autorine, aplikacijai artima technika iš galanterinės rauja juodi, rudi, sidabriniai tonai. Blizgus atlasas juostelės pinti kamerines, monochromines, abstrak- derinamas su matiniu audiniu, smulkesnis pynimas čias tamsoko kolorito kompozicijas. O „amerikie- su stambesniu. Šie tekstilės paveikslai, skirtingai tiškajam periodui“, kurio principams dailininkė iš- apšviesti, atrodo kaskart kitokie. Jie meditatyvūs, tikima iki šiol, būdingos ryškios spalvos, žėrinčios paslaptingi. Šiuolaikinės lietuvių tekstilės kontekste auksu ir sidabru, vario blizgesiu, gilaus mėlio ir Kryževičienės-Hutcheon kūryba išsiskiria autorinės žalumos atspalviais. Tokių efektingų darbų, prime- technikos atradimais, padedančiais siekti individu- nančių neoninės šviesos blyksnius, lietuviai papras- alių meninių tikslų. Tai savitas dailininkės indėlis į tai vengia, laiko svetimais tautiniam mentalitetui. šiuolaikinę lietuvių tekstilę. Kryževičienė-Hutcheon drąsiai bando suderinti tai, kas daug kam atrodo neįmanoma, – elementarų au- Gyvenimas Lietuvos tekstilės ritmu dinio pynimą su konceptualiu medžiagos neigimu. Jos kūryba patvirtina, kad paprastume slypi didelė Kryževičienės-Hutcheon kūrybai būdinga nuolatinė poveikio jėga. kaita, jos kelyje buvo ne vienas gana staigus posū- Kaip kuriamos tokios kompozicijos? Pirmiausia kis. Valstybiniame dailės institute tekstilės studijas vaizduotėje šmėsteli būsimo kūrinio siluetas. Zig- baigusi 1964 m., kūrybinio kelio pradžioje turėjo zagų, trapecijų, kryžmų, stačiakampių, kitokių ge- atiduoti duoklę tekstilės dizainui – apie dvidešimt ometrinių figūrų pagrindas pinamas iš skirtingos metų dirbo dailininke Lentvario kilimų fabrike, tekstūros šilko juostų, tarsi tekstilės gijų. Prieš gerą atokvėpiui kūrė anuomet populiarius gobelenus ir dešimtmetį kompozicijų siluetai buvo paprastesni, batikas, komponavo monumentalias kompozicijas autorė labiau gilinosi į tapybines audinio galimybes visuomeniniams interjerams, improvizavo, imda- ir įspūdžius, kuriuos sukėlė užjūrio didmiesčių vaiz- masi tekstilės miniatiūrų. Dažnuose namuose buvo dai. Šioje parodoje eksponuojami darbai atsirado, pagal dailininkės projektus išausti kilimai „Mar- tyrinėjant paslaptingus runų ženklus, kurių reikš- gutis“ (1970), „Rusnė“ (1976), „Miglė“, „Sutemos“ mės kruopščiai surašytos autorės eskizuose – trejopa (abu 1978), „Lyra“ (1979), savitai interpretuojantys mėnulio būtis, dvasios jėga, ištikimybė, tobulumas, liaudies raižinių, margučių ornamentiką, grindžia- meilė, vientisumas... Šie struktūriškai griežti pami susipynusiais lietuviškų augalų raštais. Atrodytų

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Liucija Jūratė Kryževičienė-Hutcheon. Interpretacija I. Šilkas, pynimas, 120 x 120 Vidmanto Ilčiuko nuotr. Liucija Jūratė Kryževičienė- Hutcheon Atspindžiai. 2013 Šilkas, pynimas Asmeninio archyvo nuotr. keista, bet pati tekstilininkė Lentvario kilimo netu- lazdelių ji konstruoja struktūriškai aiškius, reljefi- rėjo, – jų buvo sunku įsigyti, baugino laukiančiųjų nius kūrinius. Tokia yra erdvinė kompozicija „At- eilės ir nemažos kainos. rask save“ (2007), kuriai prireikė net 3000 valgymo Anuomet tekstilininkus rengdavo darbui teksti- lazdelių. Miniatiūras ji kuria iš tikrų daiktų, gamtos lės fabrikuose, aptarnaudavusiuose visą Sovietų Są- darinių, kartais vos prisiliesdama, kad pakoreguotų jungą. Ideologinis kultūros planas dosniai numatė palmės žievės atplaišą, pasišiaušusio pluošto gumu- lėšas dailės kūriniams kiekviename svarbesniame lą, suglamžytą popieriaus skiautę... Vilniuje 2015 m. visuomeniniame interjere, tai garantavo užsakymus surengtoje tarptautinėje tekstilės miniatiūrų biena- menininkams, ypač taikomosios dailės atstovams. lėje „Iš dėžės“ Kryževičienės-Hutcheon miniatiūros Jie, beje, galėjo sau leisti daugiau negu tapytojai ar pelnė pagrindinį prizą. grafikai, nes taikomąją dailę sovietų kultūros ideolo- Vis dėlto tikrasis kūrybos proveržis įvyko amžių gai laikė sąlygiškai „nepavojinga“ sritimi. Tarp Kry- sandūroje, kai išvyko į Ameriką, kur gyveno beveik ževičienės-Hutcheon tekstilės, skirtos interjerams, dvylika metų. Neišdildomą įspūdį padarė didmies- išskirtinė yra kabanti lubų kompozicija „Paukštis“, čių kultūra, Čikagos dangoraižiai, kurių languose laikytina tikru avangardu, ir gobelenas „Žydėjimas“ atsispindi ištisas pasaulis – saulės blyksniai, vaka- (1983) Juodkrantės poilsio namams „Ąžuolynas“. ro žara, gamtą keičiantys metų laikai, dinamiškai Iš pusės tonos siūlų ji išaudė 67 m² dydžio gobele- slenkantys miesto vaizdai. Naujas gyvenimo posū- ną „Radiacija“ (1989–1991) Šiaulių gamyklai „Nu- kis vertė ieškoti inovatyvaus meninio žodyno – raiš- klonas“. Deja, didžiulės apimties kūriniai neištvėrė kaus ir efektingo, ne pasakojančio, bet perteikiančio laiko išbandymų – vieni sunyko, kiti, privatizavus momentinį įspūdį, traukiančio žvilgsnį, bylojančio pastatus, be pėdsakų dingo, greičiausiai nukeliavo į formų, siluetų kalba, atskleidžiančio medžiagos ga- kieno nors privačius namus. limybes. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užsakymų Idėjų nestokojanti menininkė priklauso tiek Lietu- srautas nutrūko. Kryževičienė-Hutcheon rado nau- vos, tiek tarptautinėms kūrybinėms organizacijoms, ją kūrybos nišą – impulsyvia maniera tapė akvarele yra aktyvi grupinių parodų dalyvė, surengusi kelio- nuotaikingus augalų natiurmortus, kūrė monotipi- lika individualių. Kryževičienė-Hutcheon – įspūdžio jas, persmelktas kosmogonijos nuotaikų. Būtent už meistrė. Raiškius dailininkės kūrinius nesunku įsi- monotipiją iš ciklo „Erdvė ir laikas“ (2004) išeivijos vaizduoti šiuolaikiniuose interjeruose. Ją traukia dailininko Teofilio Petraičio dailės konkurse 2006 m. spindintis varis ir aliuminis, masinantis kurti savo- pelnė diplomą, o 2008 m. už akvarelę „Žolių šnabž- tišką tekstilės „haiteką“, meną, paremtą naujosiomis desys“ (2005) – II premiją. Vadovaudama Lietuvos technologijomis. Tačiau modernumas nesikerta su dailininkų sąjungos Tekstilės sekcijai 1991–1997 m., žanro specifika, nes audinys kuriamas tekstilės prie- Kryževičienė-Hutcheon kartu su bendraminčiais monėmis. Metalu žybčiojantys, ryškiomis spalvomis Vilniuje pradėjo rengti iki šiol gyvuojančias tarptau- kerintys pastarojo laikotarpio darbai byloja, kad dai- tines tekstilės miniatiūrų bienales, lietuvių gobeleną lininkė, apkeliavusi pasaulį, galutinai išlaisvino kū- pristatė Prancūzijoje ir Jungtinėse Valstijose. rybinę energiją. Susidomėjusi 9-ajame dešimtmetyje kilusia ir iki šiol neslūgstančia smulkiosios tekstilės banga, eks- perimentavo su viela ir kitomis netradicinėmis me- džiagomis, kurių ieškoti iki šiol eina į ūkinių prekių 1 Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija. Jubiliejinis leidinys: parduotuvę. Iš statybinių medžiagų likučių, armatū- 2001–2011. Janina Monkute-Marks Museum-gallery. Anniversary edition: ros gabalų, dantų krapštukų ar bambukinių valgymo 2001–2011. Kėdainiai. 2011, p. 28.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 33 Tautvydas BAJARKEVIČIUS*

GÉRARD’o GRISEY VORTEX TEMPORUM vilniuje

Šiuolaikinės muzikos ansamblio Synaesthesis koncertas

ilniaus šiuolaikinės muzikos ansamblis Synaes- Fleitos motyvas. Vortex Temporum kompozicijos Vthesis muzikos salone Organum (Basanavičiaus pirminis akcentas – fleitos motyvas, Maurice’o Ravelio g. 26) sausio 30 d. pristatė unikalią programą – atli- baleto „Dafnis ir Chloja“ citata. Tai raktas į Antikos ko prancūzų kompozitoriaus Gérard’o Grisey kūri- vaizdinius, kuriuos interpretuoja XX a. pradžios vaiz- nį Vortex Temporum (1996). Grisey paprastai priski- duotė. 1912 m. Paryžiaus operos namuose Théâtre du riamas prancūzų šiuolaikinės muzikos atšakai, kuri Châtelet įvykusią baleto premjerą mecenavo Sergejus simpatizuoja spektralizmui, tačiau pabrėžiama, kad Diagilevas, pagrindinius vaidmenis atliko Vaclavas pats kompozitorius nenorėjęs primygtinai tapatintis Nižinskis ir Tamara Karsavina. Suskambus pirmajam su šia komponavimo maniera, šia stilistine programa. Grisey kūrinio motyvui, prieš akis tarsi turėtų atsiver- Šiuolaikine muzika besidominčiai Lietuvos auditori- ti ir pastorališkosios Léono Baksto dekoracijos šiam jai spektralizmo estetika neblogai žinoma iš festivalio baletui, tačiau keletas aplinkybių lemia kiek netikėtą Gaida koncertų, ne kartą įtikinusių, kad ši 8-ojo de- kompozicinės intrigos posūkį. Pirmoji aplinkybė ta, šimtmečio pabaigoje atsiradusi kryptis tebėra aktuali, kad Ravelio opusas šiais laikais kur kas dažniau atlie- turi daug pasekėjų, ją mėgsta ir kompozitoriai, ir at- kamas kaip koncertinė programa negu muzika bale- likėjai. Tad kaip reta nežiemiškos žiemos vakarą ma- tui. Antroji aplinkybė ta, kad citata ir motyvas paklūs- žosios iškilmės neužklupo klausytojų nepasirengusių. ta kompozicinei logikai, diktuojančiai savas taisykles. Laiko aplinkybė tarsi pačios gamtos lūpomis atitaria Kad ir kaip būtų, nutolus nuo vaizdinijos, ją vis dar koncerto anotacijoje minimam šv. Augustinui, sakiu- lydi siužetas. Išnykus siužetui, šmėsteli vaizdinijos še- siam, kad laikas pats save įrodo, kol kas nors imasi jį šėlis. Visai kaip pirmojoje baleto scenarijaus dalyje, įžodinti. Grisey Vortex Temporum irgi yra antrinis to jaunystės šokyje. Pasiduodant impresijai, kiek ironiška įrodymas. tai, kad fragmentiški siužeto atgarsiai atmintin grįžta jau po koncerto, jo įspūdžius papildydami post factum, * Publikaciją iš ciklo „Estetikos etiudai: konvencijos ir slinktys“ remia Lietu- muzikai vėstant. Toks sugretinimas yra ne tik valios vos kultūros taryba gestas, įnoris ar disciplina. Tai savotiškas modus ope-

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 randi, tam tikra būtinybė, analogijos dėsnis. Įdomu kio spektaklį pagal Grisey Vortex Temporum. Recen- stebėti, kaip analogija įsiterpia į šiuolaikinės kultūros zentės manymu, tai šokis, nustelbiantis muziką. An- registrą, kaip kaskart aktualesnė tampa kultūros vaiz- samblis Synaesthesis, salone Organum atlikdamas šį duotė – kokias praktikas ji siūlo, kokioms nepritaria. Grisey kūrinį, pagal sumanymą turėjo nustelbti erdvės Per mažąsias iškilmes suskambus fleitos motyvui, pojūtį, tačiau reikėjo tą daryti, remiantis šiuo pojūčiu. atsiveria šio kultūros etiudo reikšmės. Sąmoningas tokios estetinės laikysenos pasirinki- Laiptai. Vortex yra sūkurys. Dėl architektonikos mas kone visada išprovokuoja klausimus apie estetikos paralyžiaus sūkurys, man regis, tampa labiau skulp- ir ideologijos santykį. Solidžiausios XX a. muzikos is- tūriška negu tiesioginių sąsajų su laiku turinčia me- torijos knygos, dažniausiai rusvais, pilkšvais arba juo- tafora. Sutelktas garsas yra akustinė kategorija, gero- dais viršeliais, pasakoja apie Stravinskį ir Debussy, su- kai praplečianti instrumento sampratą. Laiko etiudas pažindina su Schoenbergu ir vokiečių ekspresionizmu, ir kultūros etiudas nėra tapačios sąvokos. Kaskados su dodekafonija, apžvelgia Antrąją Vienos mokyklą. primena laiptus, gramatiškai kalbant, yra joms sino- Su XX a. antrosios pusės muzikos tendencijomis supa- nimiškos. Kai tonalumas ir architektonikos slėgis ima žindinama kur kas atsargiau – negalima apibendrintai dekonstruoti instrumentą – ne tik perkeltine, bet ir teigti, kad su elektroakustikos studijomis Kelne, Pary- tiesiogine prasme, – atrodytų, turime reikalą su re- žiuje ar Milane tiesiogiai sietinos nacionalinės moky- presyvia imitacija. Kultūros etiuduose, pasitelkiant klos, kad iškilūs žymiausi kompozitoriai yra neabe- imitaciją ir dekonstrukciją, neretai siekiama atmes- jotini vienos ar kitos krypties kompozicijos mokyklų ti represyvumą, remiantis prielaida, kad jis nurodo į autoritetai, kad Europoje ir JAV 7-uoju, 8-uoju dešim- barbarybę, grubumą, profanaciją. Imtis represijos tarsi tmečiais susibūrę judėjimai pasiūlė naują šiuolaikinės reikštų atsidurti tos barbarybės, grubumo ir profana- muzikos kanoną. Panašu, kad tai klausimas, kur kas cijos viduje. Kontrapunkto, slinkties ar įtrūkio atveju labiau sietinas su estetine kalba, negu su diskursu. Tie ši priešprieša kiek komplikuojasi, tačiau dialektika iš- muzikos istorikai, kurių knygos leidžiamos su minkš- lieka panaši. Vortex Temporum į šią kertinę moderny- tais, laminuotais, spalvotais viršeliais, šiuo požiūriu bės problematiką tiesiogiai nenurodo, tačiau kūrinio elgiasi gerokai laisviau – išdėsto socialinį kontekstą, jo atlikimas dėl specifinės muzikinės kalbos, nepatogaus prielaidas, politines ir filosofines temas, apžvelgia lai- jos dialekto nuolat sąmoningai ar nesąmoningai kelia kmečio aktualijas, drąsiau atskleidžia sąsajas, aiškiau šiuos klausimus, kirbindamas paširdžius. įvardija prieštaravimus, ryžtingiau daro išvadas. Yra ir Muzikos apžvalgininkas Tomas Service’as parengė dar vienos rūšies nuostata, kurią galėtume vadinti au- puikų gidą, kuriuo galima vadovautis, norint perprasti toriniu žvilgsniu, autoriaus intuicija, autonomišku me- pagrindinius kompozitoriaus kūrybos bruožus, per- todu, savita praktika. Tokia yra, sakykime, Joan Peyser žvelgti intriguojančias jo biografijos detales (A Guide monografija „XX amžiaus muzika. Jausmas už garso“ to Gérard Grisey’s Music. The Guardian. 2013 m. kovo (20th Century Music. The Sense Behind the Sound), ku- 18 d.). Tiesa, čia nerasime ne mažiau įdomios enciklo- rią greta kitų, priskirtinų ką tik išvardytoms katego- pedinės informacijos apie Grisey kompozicijos stu- rijoms, galima rasti Nacionalinės Martyno Mažvydo dijas, apie ryšius su įtakingais prancūzų šiuolaikinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje... muzikos autoritetais, apie įspūdingą kūrybos kelių ge- ...Martos Finkelštein fortepijonu išgaunamos kas- ografiją. Tačiau ir saikinga pažintis leidžia susidaryti kados, tarsi griūvančios žemyn balkšvų tonų erdvės vientisą įspūdį, gerokai praplečia akiratį. Intrigą šiuo architektonikoje, suslėgtoje griežta laiptuota ritmika, atveju paaštrintų ganėtinai lakoniška Roslyn Sulcas sklidinoje garso įtampos, statikos ir struktūruoto lai- recenzija The New York Times svetainėje, aptarianti ko, skamba monumentaliai. Šis efektas, matyt, sietinas belgų choreografės Annos Teresos de Keersmaeker šo- ir su kitokiu laiptuotu slėgimu – tai miesto architek-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 35 tūra, muzikos istorijos dauba, paralelių lūžiai, fizinis būtent jis transformuoja juslinį moderniosios muzikos girdėjimo skausmas. Tarsi ir vėl riedėtų karieta, girdė- grožį. Tačiau išgirsti trumputį violončelės taktą, ku- tųsi arklių kanopų kaukšėjimas, o įkyriai persekiojan- ris kaip atgarsis laike išsidriekia fortepijono klavišais, tis šešėlis atgręžtų žiaurią kaukę. To negalėtų paneigti arba atpažinti to paties motyvo atspindžių kitą pusę ir nei Marta Finkelštein, nei Gérard’as Grisey, net jei pa- po to sekančią pauzę būtų tas pats, kaip tame pačiame tys liktų kiek įmanoma atokiau nuo šios dekonstruoto ežere aptikti keletą salų. Ypač svarbu tai, kad laikas, monumentalumo periferijos. sutelktas klausantis koncerto, yra statiškas, o kompo- Ciklai. Spektrinei muzikai, visų pirma, rūpi gar- zicijos laikas kupinas besikeičiančių vaizdinių. Kaip so, svarbaus muzikinės kompozicijos elemento, vi- kad minėtasis sonetas iškalbingiausias būna ne garsiai dinės savybės ir dinamiškas tų savybių perteikimas skaitomas, o grafiškai užrašytas lape, taip ir muzikos akustiniame erdvėlaikyje. Tokia formuluotė nėra itin tėkmę nuolat smelkte persmelkia tyla su tvariomis originali – dar nuo Pierre’o Schafferio ar Karlheinzo pauzėmis. Stockhauseno laikų muzikos teorija neretai vartoja Spektras. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos terminą garso objektas. Kadangi buvo kalbama apie klausytojams buvo pristatytas platus šiuolaikinės mu- konkrečiąją, vėliau apie elektroakustinę muziką, šis zikos kūrinių spektras. Tačiau žodžio reikšmė nėra terminas kaip tik ir apibrėždavo tam tikrą kompozici- tapati jo fonetikai. Ką apie tai pasakytų fizikai, įsivaiz- jos elementą, sudėtinį struktūrinį jos darinį. Spektri- duoti turbūt paprasčiau. Apskritai imant, ji kildina- nė muzika irgi domisi paties garso savybėmis, tačiau ma iš reikšmių, apimančių vaizdinius, jų pasirodymo kompozicinį, žinoma, ir estetinį matmenį jos įgauna, laiką ir matomumą prasmių lauke. Yra ir elektroma- konvencionaliai suvokiant tembrus. Harmonijos, me- gnetinis spektras, nusakantis materijos būsenų kaitą lodikos, ritmo, instrumentuotės ar formos spektras tam tikrame kontinuume. Tos būsenos neturi griežtai kaip kertinė kompozicinė idėja ir komponavimo me- apibrėžtos specifinės reikšmės. Spindulio lūžis priz- todas išsiskleidžia laike. Dažniausiai tai kompozicijos mėje ir vaivorykštės spalvos yra natūraliausia mintis, elementų, jų tarpusavio sąveikos nuoseklių pokyčių kuri šauna į galvą, kai išgirstame šį žodį. Kuo spektras spektras cikliškoje kūrinio laiko dinamikoje – taip yra skiriasi nuo skalės, manyčiau, mokinių klausiama per bent jau Grisey kūrinyje Vortex Temporum. fizikos pamokas. „Dafnio ir Chlojos“ scenarijaus struktūra yra Grįžkime prie šv. Augustino. Jei laikas pats save įro- lyg ir aiški, trijų dalių. Vortex Temporum laikas ne do iki tol, kol kas nors imasi jį įžodinti, tai įžodinta taip aiškiai suskirstytas, nors irgi trilypis. Ano- mintis apima ir laiko atspindžius. Tam tikru atžvilgiu tacijoje rašoma, kad pats kompozitorius šį kūrinį tai antrinė atmintis, kaip kad šv. Augustinas antriniu vadina žmonių, vabzdžių ir banginių laiku. Pana- įrodymu laikė įžodinimą. Tačiau atmintis laiką geriau šu, kad siužetą šįkart atstoja ne tiek metafora, kiek atspindi negu įrodo. Ar Gérard’o Grisey Vortex Tem- metonimija, kurios pagrindas ‒ atitikimų sužadinta porum šį atspindį aplenkia, ar seka jo pėdomis? Tai tu- vaizduotė. Nepaisant to, kad visos gyvybės formos rėtų būti aišku tikriausiai ne visada... egzistuoja savaip, kompozicija cikliškai grįžta prie savųjų ištakų lyg soneto formos eilėraštis. Gal tik Vilniaus šiuolaikinės muzikos ansamblio Synaes- tas pirminis fleitos motyvas pamažu ištirpsta visu- thesis, atlikusio Gérard’o Grisey kūrinį Vortex Tem- mos architektonikoje. porum, sudėtis: Vytenis Gurstis ‒ fleita, Artūras Kaži- Imtis aprašyti kompozicijos laiko tėkmę reikštų ri- mėkas – klarnetas, Diemantė Merkevičiūtė – smuikas, zikingai stoti į akistatą su formaliąja percepcija. For- Monika Kiknadzė – altas, Gunda Baranauskaitė – vio- malus, kone matematiškas grožis spektrinės muzikos lončelė, Marta Finkelštein – fotepijonas, Karolis Varia- kūrėjams ir atlikėjams anaiptol nėra svetimas. Dažnai kojis – dirigentas.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Maciej URBANOWSKI

DEŠINIOJI LITERATŪRA LENKIJOJE PO 1989-ųjų

1. ar Lenkijos konservatoriškos revoliucijos literatūra.4 Čia susikerta įvairūs kriterijai. Pagal padėties ar institucinį Šiuolaikinė Lenkijos kritika dažnai taiko dešiniosios li- kriterijų dešiniąja literatūra laikytini kūriniai, kurių au- teratūros sąvoką, nors jos vartojimas gana keblus. Popu- toriai ir leidyklos susijusios su dešiniosiomis organizaci- liarios ir etiketės dešinysis rašytojas, dešinioji rašytoja ar jomis. Pagal suvokimo kriterijų dešinioji literatūra bus dešinioji poezija. To priežastys mažiausiai dvi. Pirmoji, viskas, ką tokia laiko to meto skaitytojai. O pagal ide- be abejo, susijusi su pačios sąvokos „dešinė“ daugiapras- ologinį kriterijų esminis būtų literatūros kūrinio ryšys miškumu. Kaip žinome, dešinei priskiriami ir konser- su dešiniosiomis ideologijomis, išreikštas tiesiogiai, tar- vatoriai, ir nacionalistai, ir katalikai, o kartais net fa- kim, per pasakotojo ar veikėjo komentarus, arba netie- šistai ar nacionalsocialistai. Todėl teisinga būtų kalbėti siogiai – pasirenkant tam tikras temas, simbolius, meta- ne apie dešinę, o apie dešines pakraipas, kurios dažnai foras, žanrus. Dešinioji literatūra šiuo atžvilgiu glaudžiai konfliktuoja tarpusavyje tiek ideologijos, tiek politinės susipynusi su dešiniojo diskurso estetika,5 turinčia savų praktikos lygmenimis. Tarkime, Lenkijoje nacionalde- bruožų, bet linkusia keistis pagal tai, kaip kinta dešinio- mokratai (nacionalistai) savo egzistavimo pradžioje kri- sios ideologijos. tikavo krikščionybę, krikščioniškąją demokratiją, bet iš Kiekvienas bandymas išskirti dešiniąją literatūrą, esmės nesutarė ir su konservatoriais.1 Praėjusio amžiaus nesvarbu, ar Lenkijoje, ar, pavyzdžiui, Prancūzijoje, yra 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais tautinė dešinė dažniau- vienodai svarbus ir diskutuotinas,6 ypač todėl, kad su siai teigė, kad lenkiškumo esmė yra katalikybė, tačiau tuo susijusi rašytojų, kuriuos vadinti „dešiniosios litera- buvo ir tautininkų, pavyzdžiui, skulptorius, rašytojas tūros“ atstovais galėtume tik tam tikru jų veiklos tarps- Stanisławas Szukalskis, atmetusių krikščionybę kaip niu, politinė ar idėjinė kaita. Lenkijoje puikus to pavyz- svetimą lenkiškumui, kurio esmės ieškojo pagonybėje.2 dys – garsaus poeto Konstanco Ildefonso Gałczyńskio Be to, „dešinės“ sąvoka ne absoliuti, o santykinė, kin- (1905–1953) kūryba. 1935–1939 m. jis buvo pagrindinis tanti laike ir paprastai apibrėžiama pagal tai, kas tuo ar nacionalistinio savaitraščio Prosto z mostu autorius, ten kitu istoriniu laikotarpiu laikoma „kaire“. Pasak Norber- spausdino savo eiles ir manifestus. Tačiau po 1946-ųjų to Bobbijaus, „kairė“ ir „dešinė“ yra politinės erdvės vie- Gałczyńskis tapo komunistinės valdžios šalininku, tą tos, atstovaujančios apibrėžtai politinei tipologijai, kuri išreiškė ir eilėmis. Panašus ir prozininko Jerzy’o Andrze- neturi nieko bendra su politine ontologija“.3 jewskio (1909–1983) kelias. Tame pačiame savaitraštyje Papildomą sumaištį kelia sąvoka dešinioji literatūra, 1935–1938 m. jis spausdino apybraižas, skelbė katali- kurią kai kas vadina literatūrine dešine, nacionalistine kiško romano „Širdies dermė“ (Ład serca) ištraukas. Po

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 37 1945-ųjų Andrzejewskis tapo komunizmo dainium, net literatūros“, o jos kūrėjams kartais taikydavo žiaurias re- įstojo į partiją, iš kurios pasitraukė 1957-aisiais. presijas. Tą rodo, pavyzdžiui, katalikų poeto Wojciecho Šiandien garsiausiu dešiniuoju rašytoju dažnai laiko- Bąko (1907–1961) likimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius (g. 1935), viešai jis buvo susijęs su dešiniaisiais, LLR jį aršiai persekiojo, rėmęs konservatorių partiją Tvarka ir teisingumas, ne kūrinius draudė spausdinti, galiausiai uždarė į psichia- kartą pasisakęs politinėmis temomis iš dešiniųjų po- trijos ligoninę. Rašytojas mirė neaiškiomis aplinkybė- zicijų. Tačiau būtų nesusipratimas ir supaprastinimas mis.9 Beje, persekiojimai prisidėjo ir prie tokių kūrėjų dešiniąja literatūra vadinti jo kūrinius, parašytus XX a. kaip Andrzejewskis ideologinio lūžio. 7-ajame dešimtmetyje, net ir daugelį eilėraščių, išspaus- Tam tikrą literatūros tęstinumą išlaikė emigrantai, dintų po 1989-ųjų. Pažymėtina, kad Rymkiewicziaus ei- tarkim, Londone leistas žurnalas Myśl Polska, tačiau tai lėraščių rinkinį „Saulėlydis Milanuvke“ (Zachód słońca nedarė didelės įtakos. Be abejo, buvo rašytojų, kuriuos w Milanówku, 2002), apdovanotą literatūros premija galėtume vadinti dešiniųjų, konservatoriškų pažiūrų Nikė, kurią teikia liberalios kairiosios pakraipos laikraš- skleidėjais, tarkim, Pawelas Hertzas (1918–2001), tačiau tis Gazeta Wyborcza, dešinieji smarkiai kritikuoja. Ra- jie veikė pavieniui, nebuvo pripažinti „dešiniosios litera- šytoją priskiriant dešiniajai literatūrai, kartais iškeliami tūros“ atstovais, nes ir tokia kategorija anuomet atrodė ne patys svarbiausi jo kūriniai, kitus nustumiant į šešėlį. anachronistinė, neparanki. Po 1989-ųjų „literatūrinė dešinė“ atsirado kaip tam 2. tikras esminis Lenkijos naujausios kultūros reiškinys, vis labiau matomas instituciniu, ideologiniu, estetiniu Lenkijoje po 1989-ųjų atsiradusi dešinioji literatūra nėra ir vertinimo atžvilgiu. Kritika ir skaitytojai vis griež- naujiena, veikiau sugrįžimas reiškinio, kuris buvo labai čiau skirstė – beje, siekdami skirtingų tikslų – rašytojus į svarbus kadaise, ypač pirmojoje XX a. pusėje. Poetas, li- „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“, o šiuos dar ir į „konserva- teratūros kritikas Zdzisławas Dębickis 1927 m. piktinosi: toriškos“, „tautinės“ ar „nacionalistinės“ pakraipos. Tas „Priėjome prie tokios nesąmonės, kad literatūroje turime reiškinys yra savotiško „politinio posūkio“,10 svarbaus „dešinę“ ir „kairę“, o politiškai kairuoliškuose leidiniuose visai Lenkijos kultūrai, ypač po 2009-ųjų, pasekmė. tvyro mirtina tyla apie poetus ir romanistus, kurie laiko- Kritikai prognozavo, kad nepriklausomoje šalyje rašy- mi dešiniaisiais, ir atvirkščiai.“7 tojai, ypač jaunieji, pasijus laisvi nuo tradicinio poli- Kad ir kaip žiūrėtume, Lenkijoje 1918–1939 metais tinių pareigų vykdymo, nesiims tvarkyti viešųjų, ypač buvo daug įtakingų dešiniųjų leidinių ir literatūrinių tautinių, reikalų, nes „romantinė paradigma“,11 literatū- grupių, joms priklausė iškilūs rašytojai ir rašytojos.8 Ta- ros kalbą formavusi politinės priklausomybės metais, čiau būtina iškart pridurti, kad, žvelgiant iš anuometinės dabar, laisvės sąlygomis, tapo nebesvarbi. perspektyvos, dešinei visų pirma atstovavo nacionalisti- Toks spėjimas vis dėlto nepasitvirtino. Puikus pavyz- nė Liaudies demokratijos partija, nors konservatizmo ar dys būtų žurnalas Brulion, laikytas jaunosios ir naujosios monarchizmo šalininkai irgi nemažai pasiekė. literatūros – kovingos, anarchistinės, netgi nihilistinės, Po Antrojo pasaulinio karo „dešinioji literatūra“ kaip skelbiančios individualią asmeninę patirtį – vėliavnešiu, atskiras Lenkijos kultūros reiškinys beveik išnyko. Taip bet gana greitai tapęs politiškai angažuotu leidiniu. Nau- atsitiko todėl, kad politinę ir intelektualinę dešinę per josios Lenkijos ir ją kuriančio elito kritika, vis didėjantis karą naikino okupantai, tiek vokiečiai, tiek sovietai, o atsiribojimas nuo vakarietiškų pavyzdžių, ypač New Age, komunistų valdymo metais kultūrinis gyvenimas buvo lėmė, kad žurnalo redaktoriai „atsivertė į katalikybę“,12 monopolizuotas. Draudimais, cenzūra, net policiniais ėmė laikytis konservatyvios krypties. Leidinio įkūrė- veiksmais komunistai užgniaužė tarpukario dešiniųjų jas, jo redaktorius Robertas Tekielis vėliau tapo vienu iš kultūros institucijų veiklą, neleido skelbti „dešiniosios pagrindinių dešiniosios spaudos žurnalistų, be kita ko,

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 rašė feljetonus vienam didžiausių dešiniosios pakraipos Trečias iš čia aptariamų įvykių buvo prezidentinio savaitraščių Gazeta Polska. Panašus buvo daugelio rašy- lėktuvo katastrofa prie Smolensko 2010 m. balandžio tojų kelias. Reiškinys, kurį čia vadinu literatūrine dešine, 10-ąją. Į šią tragediją, kurioje žuvo prezidentas Lechas atsirado dėl vis didėjančios politinės poliarizacijos. Kaczyńskis ir 95 jį lydėję asmenys, daug rašytojų reaga- Pirmiausia, 1992-ųjų birželį buvo nuversta Jano vo ne tik pasisakymais, bet ir literatūros kūriniais. Di- Olszewskio vyriausybė, bandžiusi dekomunizuoti vie- džiausio atgarsio sulaukė Rymkiewicziaus eilėraštis „Ja- šąjį gyvenimą, kitaip tariant, demaskuoti komunis- rosławui Kaczyńskiui“ (Do Jarosława Kaczyńskiego),16 tinio režimo slaptosios policijos (saugumo tarnybos) skirtas didžiausios Lenkijoje dešiniosios partijos Tvarka bendradarbius. Savo paramą ministrui pirmininkui, ir teisingumas vadovui, žuvusio prezidento broliui. Pa- pritardami dekomunizacijai, išreiškė daug garsių ra- sak autoriaus, po Smolensko katastrofos atsiskleidė, kad šytojų, tarp jų ir iškilus poetas Zbigniewas Herber- yra patriotų ir išdavikų Lenkija. Tos dvi pusės galynė- tas, pasirašęs didžiulį atgarsį sukėlusį „Pareiškimą“, jasi mažiausiai nuo romantizmo laikų. Tautos istorijai išspausdintą Krokuvos dvimėnesiniame žurnale Arka nustatydamas tokią politinę diagnozę, Rymkiewiczius 1992-ųjų birželio 8 dieną.13 neatsitiktinai remiasi ne tik didžiausiu lenkų romantiku Kitas įvykis buvo netikėta postkomunistų pergalė – Adamu Mickiewiczium, bet ir Jakubu Jasińskiu, vienu iš 1993 m. rudenį jie laimėjo rinkimus į parlamentą. Dau- 1794 m. sukilimo prieš rusus didvyrių. gelis rašytojų, tarp jų Rymkiewiczius, Herbertas, Gus- Garsus ir Wojciecho Wencelio eilėraštis „Keturias- tawas Herlingas-Grudzińskis, postkomunistų triumfą dešimt ir keturi“ (Czterdzieści i cztery). Jame Smolensko laikė įrodymu, kad nepavyko atsiriboti nuo komunisti- katastrofa irgi aprašyta su aliuzijomis į Mickiewiczių, nio paveldo, o kartu atsiskleidė Trečiosios Respublikos ir šįkart į jo poemą „Vėlinės“ (Dziady). Iškeliama mesianis- jos kūrimą laiminančio liberalaus elito silpnumas. Her- tinė Lenkijos kaip tautų Kristaus vizija. Šalies kančios, bertas perspėjo: „Ekonominė griūtis, ekologinė katastrofa aukos yra ne tik Dievo siųstas išbandymas, bet ir paver- ir t. t., ką po savęs paliko komunistai, – su visu tuo turės čia ją Dievo išrinktąja, turinčia šventumo ženklą. Wen- vargti dar daug kartų, bet sovietų okupuotų tautų mora- celis mesianizmą vertina kritiškai, eilėraštyje yra ir tokie lės ir intelekto suniokojimo laipsnis sunkiai suvokiamas, žodžiai: „O, Lenkija, gimdymo tamsybėse / tu nesi tautų juolab kad niekas rimtai netiria šios problemos. Sujauktos Kristus.“17 Polinkis į romantizmą, mesianistinė einamų- ne tik tokios moralinės kategorijos, kaip antai gėris ir blo- jų įvykių interpretacija, pasitelkiant religinį diskursą, gis, teisingumas ir neteisingumas, nusikaltimas ir baus- būdinga daugeliui rašytojų, tą liudija ir 2008-aisiais pasi- mė, prarado prasmę, net nuolatos kartojami žodžiai, to- rodęs „apokaliptinis žurnalas“ 44 / Czterdzieści i Cztery, kie kaip reforma, privatizacija, laisvoji rinka, infliacija... spausdinęs daug literatūros kūrinių. Iš visuomenės, įpuolusios į gilią semantinę duobę, galima Minėti trys įvykiai sutelkė tam tikrą literatūrinę ben- nulipdyti bet ką. Tuo neabejotinai pasinaudos komunis- druomenę, kurią imta vadinti dešiniąja. Ją rėmė nemažai tai, postkomunistai, socialistai, socialdemokratai, gal net literatūrinių institucijų, iš kurių svarbiausios – leidiniai ir patriotai, kitaip tariant, tikrieji lenkai.“14 Arka, Arcana, Fronda, Czterdzieści i Cztery, Teologia Herberto tekstai, ypač jo kritika postkomunistų ir li- Polityczna, Pressje, Debata, Stańczyk, Postygodnik. Būtų beraliųjų intelektualų adresu, sukėlė kraštutines reakci- galima šiai krypčiai priskirti ir politinius-kultūrinius jas. Poetas ryžtingai ragino atsikratyti Lenkijos Liaudies mėnraščius ar savaitraščius, tarp jų Najwyższy Czas!, Ga- Respublikos (LLR) 1945–1989 m. paveldo, kritikavo Tre- zeta Polska, Nowe Państwo, Do Rzeczy, W sieci, kai kurias čiąją Respubliką kaip valstybę, kuri tūno „ilgame LLR še- leidyklas, literatūrinius apdovanojimus, ypač 2002 m. šėlyje“, bet imituoja vakarietiškus pavyzdžius.15 Nenuos- įsteigtą Jozefo Mackiewicziaus literatūros premiją. Tokia tabu, kad 1995-aisiais pasirodė du kultūriniai leidiniai, buvo dešiniosios literatūros erdvė po 1989-ųjų. Kuo pasi- netrukus priskirti dešiniesiems, – Arcana ir Fronda. reiškė jos „dešinumas“? Vienas iš neabejotinai svarbiau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 39 sių bruožų – antikomunistinė, plačiau žvelgiant, anti- dėmes, atsiradusias dėl komunistų įdiegtos „atminties totalitarinė laikysena. Komunizmą ir „liaudies“ Lenkiją destrukcijos“. Neabejotinai pati žinomiausia ir dažniausiai tos pakraipos rašytojai vaizdavo be nostalgijos, būdingos gvildenama yra prakeiktų karių (Żołnierze Wyklęci) tema. daugeliui literatūros kūrinių, parašytų po 1989-ųjų, be Taip vadinami ginkluoto pasipriešinimo komunistams komiškų gaidų, o juo labiau nebandė pateisinti komu- po Antrojo pasaulinio karo dalyviai. Puikus ir vertingas nistų režimo. Geras pavyzdys – Januszo Krasińskio pavyzdys – Wacławo Holewińskio romanai. Išlikusius romanų, paremtų asmenine patirtimi, ciklas, išleistas faktus įpindamas į literatūrinę fikciją, autorius kuria vyrų 1992–2015 m.: „Pasmerktas myriop“ (Na stracenie), „Vei- ir moterų, kovojančių pogrindyje, portretus, parodo, ko- du į sieną“ (Twarzą do ściany), „Bejėgiškumas“ (Niemoc), kie sudėtingi ir tragiški jų likimai. Tai nėra literatūrinės „Prieš agoniją“ (Przed agoniją), „Lūžis“ (Przełom). Pa- šventųjų biografijos. Holewińskis romanuose „Rauda dėl grindinis veikėjas Szymonas Bolesta paauglystėje kalėjo Babilono“ (Lament nad Babilonem, 2003) ar „Papasakosiu vokiečių koncentracijos stovyklose, kai buvo išlaisvintas, tau apie laisvę“ (Opowiem ci o wolności, 2012) atskleidžia dvejus metus praleido Vokietijoje, vos grįžusį tėvynėn, veikėjų žmogiškumą. Rašytoją domina ir paradoksai – ro- suėmė komunistai, melagingai apkaltinę šnipinėjimu, ir mano „Man neleidžia garbė“ (Honor mi niepozwala, 2015) nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Visi tie kalėjimai Krasińs- veikėją Stanislawą Ostvindą-Zuzgą, Lenkijos žydą, Tau- kiui asocijuojasi su komunistinės sistemos esme, nes jos tinių ginkluotųjų pogrindžio pajėgų majorą, 1945-aisiais tikslas – ne tik atimti iš žmogaus laisvę, bet ir sutrypti jo suima sovietų saugumas ir apkaltina... fašizmu. Elżbietos orumą. Bolesta neįžvelgia skirtumų tarp nacizmo ir ko- Cherezińskos romanas „Legionas“ (Legion, 2013) irgi pa- munizmo, kuris kartais net nežmoniškesnis. 1956 m. iš- sakoja apie Tautinių ginkluotųjų pajėgų karius, Antrojo leistas iš kalėjimo, Szymonas susiduria su banaliuoju ko- pasaulinio karo metais kovojusius ir su vokiečiais, ir su so- munizmo blogiu, kartais net apima jausmas, kad už grotų vietais. Komunistinė propaganda juos priskyrė fašistams. jis dvasiniu atžvilgiu buvo laisvesnis. Pasak vieno kritiko, Prakeiktų karių tema dažna ir poezijoje. Paskatą to- Krasińskio cikle „iškyla epinis Lenkijos, priklausančios kiai krypčiai davė Herberto eilėraštis „Vilkai“ (Wilki). sovietinei kalėjimų civilizacijos sistemai, paveikslas“.18 Poetas 1992 m. rašė: Autorius perteikia ir „slaptąją LLR metafiziką“, „vergišką prisirišimą net prie niekingiausios egzistencijos“, nes „di- Jie gyveno vilko teisėmis, džios istorinės tautos kūną nuodija bejėgiškumo virusas“.19 todėl istorija apie juos gūdžiai tyli. Kitas būdingas komunizmo kritikos pavyzdys – Pr- [...] zemysławo Dakowicziaus esė „Sąveika“ (Obcowanie, Neapverkė jų Elektra, 2014). Komunistai įdiegė lenkams kolektyvinę amneziją: nepalaidojo Antigonė, „darė viską, kad mes visai ištrintume dalį savo tradicijos, todėl jie, visų užmiršti, merdės laikytume ją nereikalinga ir varginančia.“20 Tai ne vien giliame sniege amžinai.24 semantinio pobūdžio operacija: „būdavo išpjaustomi [...] ir gyvi žmonės. Turėjusių visai kitą, nekomunistinę Šios eilės tarsi įkvėpė Wojciechą Wencelį parašyti atmintį kūnai atsidūrė po žeme.“21 Buvo pažeistas elito knygas „De profundis“ (2010) ir „Epigonia“ (2016), at- mentalitetas, dekonstruota atmintis, o lenkų literatūrą skleidžiančias, kokie tragiški tų karių likimai. Dakowic- ištiko afazija: „rašytojai tylėjo apie visuomenės būčiai zaus eilėraščių rinkinio „Pievelė“ (Lączka, 2013) pava- svarbiausius dalykus.“22 Todėl šiuolaikinei literatūrai dinimas – užuomina į Varšuvos Powązkų kapines, kur „būtina pasakoti“ apie savo istoriją tokia kalba, „kuri su- komunistai slapta užkasdavo nužudytus pogrindžio ka- derina tradiciją ir šiuolaikiškumą“.23 rius, užpildami šiukšlėmis, o paskui tose vietose statyda- Taigi po 1989-ųjų dešinioji literatūra ėmė svarstyti is- vo antkapinius paminklus partiniams veikėjams. Poetas torines problemas, kad užpildytų baltas arba kruvinas aprašo, kaip ekshumuojami ir identifikuojami komuniz-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 mo aukų palaikai, pagerbdamas tuos drąsius žmones, mestai, neteisingai valdžiai, teigiant radikaliai supranta- o drauge pats atlieka tam tikrą atminties ekshumaciją. mą laisvę, o panieka mirčiai išreiškiama iš pažiūros ne- Prakeikti kariai Wenceliui ir Dakowicziui simbolizuoja racionaliais, net beprotiškais poelgiais. Rymkiewiczius didvyriškumą, patriotiškumą, tragizmą, tampa Lenki- išveda analogiją tarp praeities ir nūdienos, o istoriją pa- jos, kuri prieš sunaikinimą buvo dar ir išniekinta, pa- verčia šiuolaikinės Lenkijos komentaru. Esė „Korimas“ smerkta užmarščiai, likimo simboliu. (Wieszanie, 2007) aptaria 1794-ųjų sukilimo prieš Rusiją Kita istorijos dėmė, kurią bando užpildyti dešinie- epizodą, kai įtūžę varšuviečiai be teismo pakorė išda- ji rašytojai, – Volynės lenkų masinės žudynės, kurias vikus, papirktus Rusijos caro. Apmąstydamas tą įvykį, 1943–1944 m. surengė Ukrainos nacionalistai. Tai buvo be kita ko, ir metafizinę jo prasmę, Rymkiewiczius pa- dėl įvairių priežasčių nutylima ir iki, ir po 1989-ųjų. Šios teisina įsiutusią „laukinių“ lenkų minią, su jam būdingu temos ėmęsis Stanisławas Srokowskis parašė sukrečian- humoru išreikšdamas apgailestavimą, kad po 1989-ųjų tį apsakymą „Neapykanta“ (Nienawiść, 2006), romaną nesiimta panašios komunistų egzekucijos. O knygoje „Meilužis ukrainietis“ (Ukrainski kochanek, 2008). Pa- „Vaikystės vaizdeliai“ (Kinderszenen, 2008) rašytojas pa- našiai traukia dėmesį ir kresai – teritorijos, kurios ilgus sakoja, kaip vokiečiai per Varšuvos sukilimą 1944-aisiais šimtmečius buvo Lenkijos šiaurės rytų dalis, bet po An- susprogdino tanką-spąstus ir žuvo šimtai civilių gyven- trojo pasaulinio karo atiteko Sovietų Sąjungai. Jos pri- tojų. Šis įvykis Rymkiewicziui vėl tampa pretekstu patei- simenamos, kartais net idealizuojamos kaip vieta, kur sinti sukilimą, kuris dažnai kritikuojamas kaip politinio taikiai sugyveno įvairios tautos bei religijos. Nors ne neatsakingumo, atgyvenusio romantizmo pasireiški- visada – antai Wiesławo Helako romane „Prie Zbrucho mas. Rašytojas vertina tokį lenkų „pamišimą“, jų nesi- upės“ (Nad Zbruczem, 2017), neseniai apdovanotame taikstymą su nelaisve, maištą prieš kolonizavimą. Mackiewicziaus literatūros premija, kresai ne tik gražūs, Dešinioji literatūra kuria ir įvairias fantastines arba bet ir tragiški. Rašytojas pasakoja apie ten gyvenančią alternatyvias istorijas. Maciejus Parowskis romane dvarininkų šeimą, kuri didvyriškai, deja, bergždžiai „Audra. Pabėgimas iš Varšuvos ’40“ (Burza. Ucieczka z bando išlaikyti amžių palikimą ir tautinę tapatybę, gre- Warszawy ’40, 2010) dėsto literatūrinę viziją, esą Lenkija siant pavojams tiek iš Rytų (Rusija, bolševizmas), tiek iš 1939 m. rugsėjį nugalėjo vokiečius, tuo sužavėjusi kone Vakarų (Austrija-Vengrija). visą pasaulį. Lenkų pergalę lėmė ne tik palankios oro Čia aptariamoje istorinės rekonstrukcijos srovėje esa- sąlygos, bet ir politinio bei meninio elito nuostatos, ir ma knygų, kuriose pokarinės Lenkijos istorija atkuria- nepriekaištingai veikianti valdžia. Šis romanas, kaip ir ma iš komunizmo aukų arba iš jo priešų perspektyvos. daugelis į jį panašių, yra tam tikras žaidimas su istorija, Piotro Zarembos monumentalaus romano „Griuvėsiai“ kuriai primetamos gydomosios ir kompensacinės funk- (Ruiny, 2017) veikėjai priklauso Lenkijos liaudies parti- cijos, – jei ne Antrasis pasaulinis karas, jei ne vokiečių jai (Polskie Stronnictwo Ludowe) – po 1945-ųjų tai buvo bei sovietų okupacijos, Lenkija būtų tapusi šiuolaikiška, vienintelė legali opozicinė partija, bet komunistai žiau- nepriekaištinga valstybe. Parowskio manymu, istorija riai susidorojo ir su ja. Piotras Sema autobiografinėje nepaklūsta geležinėms taisyklėms, ją veikia atsitiktinu- esė „Mes, reakcija: istorija apie antikomunistų jausmus mai, o neretai lemia net vieno žmogaus sprendimas. 1944–1956“ (My, reakcija: historia emocji antykomunis- Kitas garsus tokio istorinio revizionizmo pavyzdys – tów 1944–1956, 2015) rašo apie Lenkijos inteligentiją, pa- publicisto Piotro Zychowicziaus (g. 1980) knyga „Rib- sipriešinusią naujai valdžiai. bentropo-Becko paktas. Arba kaip lenkai galėjo drau- Dar giliau į istoriją neria Rymkiewiczius. Origina- ge su Trečiuoju Reichu nugalėti Sovietų Sąjungą“ (Pakt liose, plačiai komentuojamose esė knygose jis nagrinė- Ribbentrop-Beck. Czyli jak Polacy mogli u boku Trzeciej ja šalies istoriją, ypač tas jos akimirkas, kai pasireiškia, Rzeszy pokonać Związek Sowiecki, 2012). Ji papiktino net pasak autoriaus, lenkams būdingas pasipriešinimas pri- ir dešiniuosius, nes autorius kritikuoja Lenkijos vyriau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 41 sybės sprendimą 1939-aisiais atmesti nuolaidas Hitle- kuria elitus, mokslininkus, politikus, kuriais naudojasi riui ir spėlioja, koks būtų buvęs Antrosios Respublikos ,atrajotojai‘, nes yra įtikinti, kad gali kažką nuspręsti, likimas, jei lenkų politikai būtų nusprendę drauge su nors tikroji valdžia visai kitur. Pasaulį valdo bankai, su- Trečiuoju Reichu pulti Sovietų Sąjungą. Revizionistinis buriantys milžiniškus, supranacionalinius koncernus, žvilgsnis į istoriją, atmetant nusistovėjusį jos traktavimą, žiniasklaida ir partijos, „vienas milžiniškas skruzdėlynas, akivaizdus ir Rafalo Ziemkiewicziaus istorinėje publicis- su pavaldžių specialistų kariaunomis kaip senovės kara- tikoje. Autorius knygoje „Grėsmingas maršalo šešėlis“ lystėse.“27 Naujosios technologijos leidžia ne tik tobulai (Złowrogi cień Marszałka, 2017) persvarsto ir dešinės sekti kiekvieną „asmenį“ – tokią terminologiją vartoja šalininkų pamėgtus optimistinius tarpukario Lenkijos politiškai korektiška, suvienyta, o tuo pat metu dekaden- vaizdus, ir ją valdžiusio Józefo Piłsudskio politiką. tiška XXI a. antrosios pusės Europa, – bet ir jį „profiliuo- Literatūrinė dešinė mėgsta žvelgti ir į ateitį, piešdama ti“, kitaip tariant, keisti pagal valdžios poreikius. įvairias, dažniausiai pesimistines jos vizijas. Šis reiški- Naujausias tokio futurizmo pavyzdys – garsus Pawło nys toks populiarus, kad kai kurie kritikai teigia, esą po Lisickio romanas „Antikristo epocha“ (Epoka Antych- 1989-ųjų fantastika yra svarbiausias konservatoriškų ar rysta, 2018), kuriame pavaizduota 2217 metų Europa. dešiniųjų kūrėjų žanras.25 Geras to pavyzdys – fantasti- Konklava išrinko naują popiežių, kuris pasirenka... Judo nė Ziemkiewicziaus proza, tarkime, „Šimtmečio valsas“ vardą ir kuris šiuolaikinės kairės idėjas realizuoja iki galo (Walc Stulecia, 1998). Romano veiksmas vyksta Reim- su siaubingais jų padariniais. Autorius remiasi garsiomis se, kur buvo pakrikštytas Choldvigas, vėliau karūnuoti Vladimiro Solovjovo ir Roberto Hugh Bensono antiuto- Prancūzijos karaliai ir kur stovi katedra, simbolizuojanti pijomis, bet pats teigia: „mano vizija dar klaikesnė, nes krikščioniškosios Europos dvasinę ir materialiąją galią. joje Antikristas yra ne jėga, puolanti Bažnyčią iš išorės, o XXI a. antrojoje pusėje – maždaug tuo metu rutuliojasi jėga, užvaldžiusi pačią Bažnyčią“.28 romano veiksmas – katedroje vyksta jau ne pamaldos, o Vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į antiutopinius ir ka- erotinės orgijos. Šokantys ir besikopuliuojantys „atrajo- tastrofistinius čia aptariamos fantastikos bruožus, bet ir tojai“ primena Aldo Huxley’o romano „Puikus naujasis į specifinį antimodernizmą, kuris atspindi metafizikos, pasaulis“ veikėjus. Ziemkiewicziaus teigimu, virš Euro- kaip Europos civilizacijos pamato, ilgesį. Garsus eseistas pos pakibusi totalitarizmo grėsmė. Jis minkštas, pliuši- ir kritikas Tomaszas Burekas knygoje „Karantino die- nis, spalvingas, bet vis tiek totalitarizmas. noraštis“ (Dziennik kwarantanny) rašo: „Prarastas gebė- Ziemkiewicziaus romanuose puikus naujasis Europos jimas sutelkti dėmesį ir susikaupti, prarasta pasirinkimo pasaulis yra nesibaigiantis karnavalas, kur niekas ne- logika, kitaip tariant, noras ir mokėjimas atskirti tai, kas vyksta rimtai ir iš tikro, kur viskas mirga, virpa ir keičia- tikra, nuo to, kas netikra, tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio. si, nelyginant vaizdai kompiuterio ar televizoriaus ekra- Apėmęs kankinantis atsiribojimo nuo tikrovės jausmas, ne. Tarsi visi būtų šmėklos. Taip savo laikmetį vertina tarsi pats gyvenimas būtų vien pramanas, viena didelė romano veikėjai. Pagrindinis herojus Orinas Bethlenas Fantasy, užgimusi kažkokio piktavalio galvoje – tokie yra kalba apie epochą, kuri „visus pavertė blyškiais, silpnais metafiziniu tikrumu pagrįstos tvarkos atmetimo padari- vaiduokliais, vienu valdymo pultelio paspaudimu galima niai.“29 juos pritraukti ir lygiai taip pat be vargo atitolinti“.26 Jo Štai kodėl čia aptariamai srovei artimi tokie rašy- mylimoji priduria: „Gyvename tarp šmėklų. Ir kuriame tik tojai, kaip jau minėtas Bensonas, Thomas Searnsas naujas šmėklas. [...] Viduramžiai paliko mums katedras ir Eliotas, Keithas Gilbertas Chestertonas, Jacques’as pilis, o mes? Tereikia išjungti srovę ir viskas išsisklaidys.“ Maritainas, Georges’as Bernanosas ar Ernstas Junge- Gerovės mieste viskas netikra, net ir pati gerovė. Visi ris. Jie, atstovaujantys krikščioniškajai arba konser- apsimetėliai. Politika ir demokratija, kurias užvaldė pu- vatyviajai vertybių Europai, yra pavyzdys lenkų deši- blic relations, irgi tapo fikcija. Autoritetų kūrimo specai niesiems rašytojams.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Po 1989-ųjų Lenkijoje reabilituotos ir liaudies tradi- Varšuvietis žurnalistas atskleidžia, kad vienas labiausiai cijos, kurias niekino komunistai, o plačiau žvelgiant, – vertinamų intelektualų, moralinis autoritetas anksčiau kairieji. Vėl primintas ir teigiamai įvertintas romantinis buvo komunistų slaptosios policijos agentas. Tačiau ži- mesianizmas,30 o dar labiau – sarmatizmas, kultūrinis niasklaida, valdoma buvusių komunistų ir tokių pačių judėjimas, kurį Pirmojoje Respublikoje sukūrė lenkų slaptųjų bendradarbių, tiesos ieškotoją sunaikina, nes šlėktos. LLR laikais jis laikytas tamsuolišku, šovinisti- juos vienija ne tik praeitis, bet ir pažangus modernusis niu, kaltintas dėl Lenkijos nuosmukio XVIII a. pabaigo- diskursas, todėl jie taip sėkmingai valdo visuomenę. je. Po 1989-ųjų dešinė sarmatizmą vaizduoja kaip judė- Kaip matome, dešinei pritariantys rašytojai gana nuo- jimą, kuris lenkiškumą originaliai susiejo su atsivėrimu sekliai piešia kritinį naujosios Lenkijos paveikslą. Šalis Antikos ir krikščionybės tradicijoms. Tai giliai religinis, daugiau ar mažiau akivaizdžiai susijusi su LLR, be to, unikalus respublikonizmo, saugančio individų ir tau- ją niokoja plėšrus, godus kapitalizmas, naikinantis tra- tų laisvę, pavyzdys. Toks sarmatizmo paveikslas iškyla dicines bendruomenes ir silpnus žmones. Toks vaizdas Rymkiewicziaus knygoje „Samuelis Zborowskis“ (2010), iškyla, tarkime, Marko Nowakowskio apsakymuose ir Marko Cichockio „Vidurnaktis ir vidudienis. Tekstai romanuose „Šūviai „Žoržo“ motelyje“ (Strzały w motelu apie Lenkijos kultūrą ir istoriją“ (Północ i Południe. Teks- ‘George’, 2003), „Šunų galvos“ (Psie Głowy, 2008). Tačiau ty o polskiej kulturze i historii, 2018), Jaceko Kowalskio pagrindinė Trečiosios Respublikos nuodėmė, daugelio de- „Sarmatija. Mitų griovimas. Mūšio vadovas“ (Sarmacja. šiniųjų rašytojų nuomone, yra tai, kad neįvyko komunis- Obalanie mitów. Podręcznik bojowy, 2010), esė rinkiniuo- tinius nusikaltimus vykdžiusių asmenų teismas. Garsios se. Krzysztofas Koehleras savo esė „Palus Sarmatica“ Wojciecho Tomczyko pjesės „Niurnbergas“ (Norymberga, (2016), antologijose „Klausyk manęs, sarmate. Sarmatų 2006) pagrindinis veikėjas, komunistinės žvalgybos pul- poezijos antologija“ (Słuchaj mię, Sauromatha. Antologia kininkas, kurio sąžinę slegia daugybė aukų, jaunai žur- poezji sarmackiej, 2002) ir poezijoje, pavyzdžiui, „Nuo nalistei guodžiasi, kad iš naujosios Lenkijos bergždžiai jūros iki jūros“ (Od morza do morza, 2011) sarmatizmą reikalauja proceso, panašaus į tą, per kurį buvo nuteisti vaizduoja ne tik kaip vertingą, bet ir kaip aktualią, reika- hitlerininkai. Pulkininkas nori tapti kaltinamuoju, nes lingą tradiciją. Dėl to net prabilta apie sarmatizmo sugrį- mano, kad komunistų padaryti nusikaltimai tokie patys žimą į Lenkijos kultūrą.31 kaip nacių. Jis sako: „Komunizmas toks jau yra – kiekvie- Daugelis kitų dešiniųjų rašytojų kritikuoja moder- name žmoguje išpuoselėja blogiausias jo savybes.“32 nizmą ir postmodernizmą. Verta paminėti Cezario Mi- Svarbus dešiniosios literatūros po 1989-ųjų bruo- chałskio „Žmogaus be nuosavybės sugrįžimą“ (Powrót žas yra katalikybė, nors tai, žinoma, nereiškia, kad człowieka bez właściwości, 1996), Ryszardo Legutkos ją reikėtų tapatinti su dešiniaisiais. Religinė eseistika „Paprasto žmogaus triumfą“ (Triumf człowieka pospoli- krikščionybės temą gvildena iš istorinės-kultūrinės ar tego, 2012), Bronisławo Wildsteino „Apie kultūrą ir re- teologinės-aktualiosios perspektyvos. Pirmoji būdinga voliuciją“ (O kulturze i rewolucji, 2018). Eseistai aptaria Martai Kwasnickai, kuri domisi katalikybės ir Euro- nerimą keliančias analogijas tarp komunizmo ir pos- pos kultūros sąsajomis – „Kraujas su pienu“ (Krew z tmodernizmo, svarsto, kokį pavojų šios įtakingos Vaka- mlekiem, Jadwiga), Dariuszui Karlowicziui, prime- rų ideologijos kelia individo ir tautos laisvei. Wildsteino nančiam pirmųjų krikščionių tikėjimą – „Sokratas romanuose postmodernus liberalizmas parodomas kaip ir kiti šventieji“ (Sokrates i inni swięci). Antroji pers- užmaskuotas nihilizmas, dažnai tampantis įrankiu bu- pektyva atsiskleidžia Lisickio kūriniuose – „Ne-žmo- vusiems komunistams, kurie ir naujojoje Lenkijoje at- niškas Dievas“ (Nie-ludzki Bog), „Džihadas ir Vakarų lieka ankstesnę misiją. Jo garsiausiam romane bibliniu susinaikinimas“ (Dżihad i samozagłada Zachodu), pavadinimu „Nebūties slėnis“ (Dolina Nicośći, 2008) „Ar Jėzus buvo Dievas?“ (Czy Jezus był Bogiem?). Jis metaforiškai analizuojama padėtis šalyje po 1989-ųjų. kritiškai analizuoja šiuolaikinį katalikybės raidos eta-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 43 pą, parodo gresiančius išorinius ir vidinius pavojus. valstybės motyvų su vado figūra. Gvildenama atmintis, Religinei poezijai būdinga tikėjimo apologija. Katali- europocentrizmas, nepasitikima globalizmu, kritikuoja- ko patirtis šiuolaikiniame pasaulyje dažnai perteikiama mos europinės institucijos, liberalizmas ir postmoder- su dvejonės atspalviu, bet pagrindinė egzistencinė ir es- nizmas. Tarpukario literatūroje dažną pavojaus iš Azijos tetinė patirtis visada yra metafizika. Savotiškas tokio po- motyvą keičia vidiniai pavojai, ypač susiję su kairiosios žiūrio manifestas – Wojciecho Wencelio eskizai knygose ideologijos padariniais. „Apsigyventi katedroje“ (Zamieszkać w katedrze, 1999), Kokia dešiniosios literatūros vieta šiuolaikinėje Lenki- „Šedevro receptas“ (Przepis na arcydzieło, 2003). Auto- jos kultūroje? Sunku tą įvardyti vienareikšmiškai, nes šio rius sukūrė klasicizmo programą, kuri „paremta tikėji- reiškinio ribos nėra griežtos. Yra manančių, kad dešinioji mo malone, kyla iš Dievo tvarkos ir Apvaizdos kasdienio literatūra – tarsi „niša“, uždaras anklavas, kuriantis ten- patyrimo, mielai priimdama iš to išplaukiančią atsako- dencingus, literatūros požiūriu beverčius kūrinius. Tokią mybę.“33 Šią programą Wencelis įgyvendino savo eilėraš- nuomonę dažniausiai dėsto politinei dešinei priešiški čių ir poemų rinkiniuose, pavyzdžiui, poemoje „Imago kritikai, tačiau ją paneigia šios srovės kūrėjų laimėjimai, mundi“ (2005), kur vaizduojama pagrindinio veikėjo ke- pelnyti apdovanojimai, plati jų poezijos ir prozos kritika. lionė po šiuolaikinės Europos „bergždžią žemę“, ieškant Kita vertus, tiesa ir tai, kad dešinioji literatūra ilgus metus amžinųjų vertybių, tokių kaip Dievas ir tėvynė. veikė atskiroje, savoje literatūrinėje erdvėje, būdavo apta- riama „savų“ kritikų, skaitoma „savų“ skaitytojų. 3. Norėčiau pabrėžti, kad jos buvimas šiandien stebina, nes pastaruoju metu sparčiai plinta „angažuota“ arba tie- Lenkijos dešinioji literatūra yra turtingas, įvairiopas, siog kairioji literatūra.36 Abiem atvejais tai liudija didė- mišrus reiškinys,34 kartais net nerišlus, pavyzdžiui, kal- jančią politikos ir politiškumo svarbą tiek Lenkijoje, tiek bant apie kai kurių tradicinių tautinių elementų vertę, pasaulyje, verčia rašytojus įsitraukti į ideologines ar poli- religingumą. Literatūrinei dešinei atstovauja įvairių tines diskusijas. Literatūros atžvilgiu toks reiškinys nėra kartų rašytojai: Januszas Krasińskis gimė 1926-aisiais, naujas, kaip ir kultūrinės bei literatūrinės dešinės egzis- Jarosławas Marekas Rymkiewiczius – 1935-aisiais, Bro- tavimas. Komunistinėje Lenkijoje jos nebuvo dėl režimo nisławas Wildsteinas – 1952-aisiais, Pawełas Lisickis – taikytos prievartos. Literatūrinė dešinė šiandien tam ti- 1966-aisiais, Przemysławas Dakowiczius – 1977-aisiais... kra prasme liudija sugrįžimą prie normalios būklės ir yra Jie įvaldę įvairius literatūros žanrus. Poezijai būdingas demokratinių permainų po 1989-ųjų padarinys. polinkis į klasicizmą, prisirišimas prie tradicijų, ypač romantinės ir sarmatiškosios, dialogai su praeitimi, sti- lizacija. Prozininkai rašo esė, feljetonus, romanus – dis- Iš lenkų kalbos išvertė Inga TULIŠEVSKAITĖ topinius, politinius, istorinius, fantastinius... Dešiniosios literatūros estetika irgi mišri, kaip ir tarpukariu balan- © Maciej Urbanowski / Eurozine suojanti tarp klasicizmo ir modernizmo.35 O kaip šiuolaikinė dešinioji literatūra siejasi su ta, ku- 1 Plg. pvz., Przemysław Maj. Lewicowość, centrowość i prawicowość w nauce o rią pažįstame iš XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių? Tam polityce („Kairė, centras ir dešinė politikos moksle“). Žešuvas. 2018; A. Lipiński. reikėtų atskiro svarstymo, bet iš pirmo žvilgsnio matyti Prawica na polskiej scenie politycznej w latach 1989–2011: historia, organi- tęstinumas, tarkim, antimodernizmas, tradicionalizmas, zacja, tożsamość („Dešinė Lenkijos politinėje scenoje 1989–2011: istorija, katalikybė, antikomunizmas, patriotizmas, pramaišiui organizacija, tapatybė“). Varšuva. 2016); M. J. Chodakiewicz. O prawicy i lewicy su tautinių ydų kritika, antielitarizmu, katastrofizmu, („Apie dešinę ir kairę“). Gdanskas. 2013; A. Wielomski. Prawica w XX wieku antiurbanizmu. Kita vertus, nesama 3-iajam ir 4-ajam („Dešinė XX amžiuje“). Radziminas-Siedlce. 2013; R. Scruton. The Meaning of dešimtmečiams būdingo antisemitizmo, mažiau super- Conservatism („Konservatizmo reikšmė“). Londonas. 2001 (1980).

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 2 Lechosław Lameński. Stach z Warty Szukalski i Szczep Rogate Serce („Stachas Zdzisław Krasnodębski. Demokracja peryferii („Periferijos demokratija“). Šukalskis iš Vartos ir Raguotų širdžių gentis“). Liublinas. 2007. Gdanskas. 2005. 3 Norberto Bobbio. Prawica i lewica („Kairė ir dešinė“), Krokuva. 1995, vertė A. 16 Jarosław Marek Rymkiewicz. Do Jarosława Kaczyńskiego („Jarosławui Szymanowski, p. 72. Kaczyńskiui“). In: Wiersze polityczne („Politinės eilės“). Varšuva. 2010, p. 44–45. 4 Žiūr. P. Tomczok. Literatura polskiej rewolucji konserwatywnej („Lenkijos kon- 17 Wojciech Wencel. Czterdzieści i cztery („Keturiasdešimt ir keturi“). In: De servatyviosios literatūros revoliucija“. In: 20 lat literatury polskiej 1989–2009. profundis. Krokuva. 2010, p. 34. Idee, ideologie, metodologie („Dvidešimt Lenkijos literatūros metų 1989–2009. 18 Tomasz Burek. Ciernie i wawrzyny („Spygliai ir laurai“). In: Dziennik kwarantan- Idėjos, ideologijos ir metodologijos“). Ščecinas. 2008, p. 267–278. ny („Karantino dienoraštis“). Krokuva. 2001, p. 249. 5 Estetyka dyskursu nacjonalistycznego w Polsce 1926–1939 („Nacionalistinio 19 Ten pat, p. 250–251. diskurso estetika Lenkijoje 1926–1939“). Varšuva. 2014. 20 Przemysław Dakowicz. Obcowanie. Manifesty i eseje („Sąveika: manifestai ir 6 Žiūr. Stanisław Stanik. Pisarze nurtu narodowego („Tautinės srovės rašytojai“). esė“). Varšuva. 2014, p. 62. Varšuva. 2018; Maciej Urbanowski. Prawą stroną literatury polskiej. Szkice i por- 21 Ten pat, p. 63. trety („Dešiniąja lenkų literatūros puse. Eskizai ir portretai“). Lomiankos. 2015; 22 Ten pat, p. 20. Taip pat žiūr. Dakowicz. Afazja polska („Lenkiška afazija“). Varšu- François Dufay. Le soufre et le moisi. La droite littéraire après 1945. Chardonne, va. 2015. Morand et les hussards („Siera ir pelėsiai: literatūrinė dešinė po 1945-ųjų. 23 Ten pat, p. 24, 25. Chardonne’as, Morand’as ir husarai“). Paryžius. 2006. 24 Zbigniew Herbert. Wilki („Vilkai“). In: Rovigo, Vroclavas 1992, psl. 19. 7 Zdzisław Dębicki. Rozmowy o literaturze („Pokalbiai apie literatūrą“). Varšuva. 25 Paweł Dunin-Wąsowicz. Oko smoka. Literatura tzw. pokolenia ‘brulionu’ wobec 1927, p. 27. rzeczywistości III RP („Slibino akis. Vadinamosios brulion kartos literatūra apie 8 Maciej Urbanowski. Nacjonalistyczna krytyka literacka. Próba rekonstrukcji i gyvenimą III Lenkijos Respublikoje“). Varšuva. 2000, p. 67–68. opisu nurtu w II Rzeczypospolitej („Nacionalistinė literatūros kritika. Bandymas 26 Rafał Ziemkiewicz. Walc stulecia („Šimtmečio valsas“). Varšuva. 1998, p. rekonstruoti ir aprašyti šią srovę II Respublikoje“). Krokuva. 1997; Monika 148–149. Bednarczuk. Kobiety w kręgu prawicy międzywojennej: idee, sylwetki, strategie 27 Ten pat, p. 174, 36. pisarskie („Moterys tarpukario dešinėje: idėjos, profiliai, rašymo strategijos“). 28 Arcana. 2018, nr. 144, p. 37. Vroclavas. 2012. 29 Tomasz Burek. Pod patronatem Gazety Wyborczej („Gazeta Wyborcza globo- 9 Žiūr. Tomasz Sikorski. Bal maskowy: Wojciech Bąk 1907–1961: biografia je“). In: Dziennik kwarantanny („Karantino dienoraštis“). Krokuva. 2001, p. 13. pisarza („Kaukių balius: Wojciechas Bąkas 1907–1961: rašytojo biografija“). 30 Žiūr. pvz., Spór o polski mesjanizm. Tom I. Rozwój idei („Ginčai dėl lenkų mesi- Šcecinas. 2016. anizmo. T. 1, Idėjos vystymas“). Varšuva. 2015; Paweł Rojek. Liturgia dziejów: 10 Plg. I. Stokfiszewski. Zwrot polityczny („Politinis posūkis“). Varšuva. 2009. Jan Paweł II i polski mesjanizm („Istorijos liturgija: Jonas Paulius II ir lenkiškasis 11 Teresa Walas. Zrozumieć swój czas: kultura polska po komunizmie: rekonesans mesianizmas“). Krokuva. 2016. („Suprasti savo laikmetį: Lenkijos kultūra po komunizmo: apžvalga“). Kroku- 31 Žiūr. leidinio Teksty Drugie („Kiti tekstai“) specialų nr. 1. va. 2003. 32 Wojciech Tomczyk. Norymberga („Niurnbergas“). In: Dramaty („Pjesės“). 12 Žiūr. Aleksandra Polewczyk. Na początku był Brulion: o modelach kultury Varšuva. 2018, p. 286. i poezji roczników sześćdziesiątych („Pradžioje buvo Brulion: apie septinto 33 Wojciech Wencel. Zamieszkać w katedrze („Apsigyventi katedroje“). Varšuva- dešimtmečio kartos kultūrinius ir poetinius modelius“). Krokuva. 2017. Zambkai. 1999, p. 15. 13 Oświadczenie („Pareiškimas“). Arka. 1992, p. 39–40, 205; Uzupełnienie listy 34 Plg. Ulrich Schmid. Estetyczny wymiar projektu narodowego („Estetinis tautinio sygnatariuszy („Pasirašiusiųjų sąrašo papildymas“). Arka. 1992, p. 42, 174; Wokół projekto matas“). In: Estetyka dyskursu nacjonalistycznego w Polsce 1926–1939 oświadczenia ‘Arki’ (Apie pareiškimą Arkoje). Arka. 1992, nr. 41, p. 159–165. („Nacionalistinio diskurso estetika Lenkijoje 1926–1939“), p. 382. 14 Zbigniew Herbert. ‘Wierność’ („Ištikimybė“), Tygodnik Solidarność 1993, nr. 40, cit. 35 Plg. Ulrich Schmid. Wyznaczniki estetyki nacjonalistycznej w literaturze i sztuce iš Węzeł gordyjski” oraz inne pisma rozproszone 1948–1998 („Gordijaus mazgas“ ir („Nacionalistinės estetikos veiksniai literatūroje ir mene“). In: Estetyka dyskur- kiti išsibarstę rašiniai 1948–1998), sud. P. Kądziela, Varšuva. 2001, p. 693. su nacjonalistycznego w Polsce 1926–1939, p. 393. 15 Žiūr. Bronisław Wildstein. Długi cień PRL-u czyli dekomunizacja której nie było 36 Žiūr. Literatura i polityka po 1989 roku („Literatūra ir politika po 1989-ųjų“). („Ilgas LLR šešėlis arba dekomunizacija, kurios nebuvo“). Krokuva. 2005; Krokuva. 2017.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 45 Julius KELERAS

APIE KĘSTUTĮ NAVAKĄ, NENUGALĖTĄ GENEROLĄ

uo didžiosios scenos 2020 m. vasario 16-ąją „žaidimu gražiais paviršiais“. Kęstutis to neslėpė. Nnulipus Kęstučiui Navakui, ilgokai neatslūgo Viename interviu juokavo, kad nuotykiams, pa- jam skirta užuojautos, atsiminimų, refleksyvaus liū- našiai kaip grybams, būdinga didžiulė rūšių ir for- desio banga. Dabar norisi pasvarstyti, kas sudarė di- mų įvairovė. O viena įspūdingiausių avantiūrizmo desnę reiškinio Kęstutis Navakas dalį – gyvenimas atmainų, žinoma, yra kūryba. Vieną nuotykį sekė ar kūryba ir kuris iš jų sparčiau seko šiame, neretai kitas, gražūs paviršiai, kuriais mėgo žaisti, nuolatos beprotiškai skubančiame smėlio laikrodyje. keitėsi. Eilėraščiuose gerai sukaltas rimų burlaivis Akivaizdu, kad „atminties erotika“ (Joyce Carol beregint virsdavo poetinės prozos tanklaiviu, gabe- Oates terminas) Kęstučiui nerūpėjo, jį vežė dabarties nančiu emocinę ir intelektualinę navakišką energiją. ir ateities precedentai, pretekstai, avantiūros, prieš Kęstutis buvo „didžėjus“, beje, nuo šio užsiėmi- gerą dešimtmetį nuspalvindavusios ir gyvenimą, ir mo viename Kauno restorane jis ir pradėjo kūrybi- kūrybą, bet vėliau visa tai vėrėsi jau tik tekstų erdvė- nę veiklą, – išmoningai kaitaliojo stiliaus vinilus, se. Priešingai negu daugelis menininkų, jis įnirtingai, meistriškai manipuliuodamas kultūriniais konteks- atvirai, kartais nuožmiai gynė kūrybos teritoriją, bet tais, vardais, poetinėmis formomis, žarstydamas kartu be jokių skrupulų kūrė ir puoselėjo savo įvaiz- sąmojus. Dendžio (kuriuo jis tikrai buvo) rankose dį. Buvo tiek pat egocentriškas, kiek ir kūrybingas. įvairiais greičiais (kartais 33, kartais 78) sukiojosi Tai jį palaikė, leido išskleisti sparnus, o ambicingai balti kavos puodeliai, vyno taurės, taurynai, vėliau gyvenimo pjesei suteikdavo netikėtų, spalvingų mi- tekilos stikliukas, skaisčiai įsimylėjęs geometrinį zanscenų. Prieš maždaug penkiolika metų yra sakęs: pagreitį. Manding, ši metafora geriausiai apibūdin- „Aš arba rašau, arba myliu.“ Kartais jis žeisdavo tą tų gyvensenos šerdį, apibrėžtų bent jau išorinį poeto meilę, kartais – jinai jį, tačiau nepaneigiama konstan- įvaizdį, kuriuo jis kruopščiai rūpinosi. ta išliko kūryba, tarsi didysis kraujo apytakos ratas, Daug kas pabrėžia jo estetizmą (kadaise, kokiais beprotiškai varantis į priekį. Kur? Kartais būdavo 1985 ar 1988 m. siūlė man kartu rašyti estetizmo ma- nelabai aišku. Šiaip ar taip, jis gyveno literatūra, ra- nifestą), žavisi aristokratišku skoniu, rafinuota ele- šymu, kurį neretai paversdavo publikos mėgstamu gancija – visa tai neabejotina tiesa. Tačiau sėkmingos

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 pjesės dramatizmui išlaikyti reikia kontrasto, prieš- gausa ir nedviprasmiškai demonstruojama gurma- priešos, šiurkštaus motyvo, temos permušimo, taip no aistra, nevengiant kitų juslėms skirtų pagundų, ir Kęstutis stengėsi jei ne išjuokti tą gerai matomą liudija, kad poetas visais atžvilgiais buvo azartiškas, aristokratišką skonį, tobulus motyvus, elegantišką sklidinas gyvenimo džiaugsmo. Lūkesčių horizon- poetinį kalbėjimą, tai apversti jį aukštyn kojomis, tas, progresuojant kataraktai, deja, negailestingai pasitelkdamas įvairias stilistines priemones, kaitalio- užsivėrė, tačiau išliko neabejotinai karnavalinis ei- damas temas ir nuotaikas. Naikinti klasiką, ją palai- lėraščių vitališkumas. Poetas nemačiomis keitė kos- kant, – šis donkichotiškas motto jam labai tiko. Lais- tiumus, kaukes, manieras, intonacijas, kurdamas va dvasia, avantiūrizmas ir klasikinės formos, kurių iliuziją, tarsi tos fiestos epicentre svaigstame kartu tiek daug Navako poezijoje, puikiai derėjo tarpusa- su autoriumi. vyje. Jokios prieštaros čia nebuvo – lyrikas nė kiek Kęstutis mėgo germanų kultūrą, buvo beveik su- netrukdė avantiūristui ir vice versa. daręs didžiulę savo vertimų antologiją. Vokietijoje Avantiūrizmui būdinga drąsa krėsti kvailystes, netrumpai gyveno, tad niekas nėra atsitiktina, nei kurios sudrumsčia nuobodžią proto aritmetiką. Pė- viduramžių literatūra, nei minezingeriai. Nepa- das ir skiemenis stropiai skaičiuojantis poetas kar- mirštami ir anglų romantikai, ypač Byronas, kurio tais lyg vaikas išmėtydavo viską aplink save, kad tomelį visuomet nešdavosi su savimi, kai gyveni- išradingas jo metaforas skaitytojai patys sudėliotų mas išmesdavo jį iš namų. Puikiai išmanė šiuolai- į vientisą, nevienareikšmę sistemą. Ant įkvėpto Ro- kinę lietuvių poeziją, turėdamas griežtai apibrėžtą sinanto lėkdamas nežinia kur ir nebūtinai žinia ko, kritinį požiūrį į kai kuriuos autorius, į kai kurias Kęstutis nenusisuko nuo meilės, garbės troškimo, knygas. To neslėpė. Kam simpatizavo, liudija dvi jo neniekino publikos. Mėgo literatūros festivalius, sudarytos poezijos antologijos „Dar penkios minu- sambūrius, savo paties atžvilgiu neturėdamas nė tės nakties“ ir ką tik pasirodžiusi „Lyrika plius“. lašo skepticizmo, bent jau kruopščiai jį slėpė. Drą- Yra užsiminęs, kad paskutines poezijos knygas siai improvizuodamas ir gyvenime, ir kūryboje, pa- rašė kitaip. Manyčiau, ten svarbesnis įkvėpimas, o siūlė etaloną, kuris nepripažįsta pesimizmo, atmeta ne šachmatų lentos plokštuma, ant kurios figūros neelegantišką, todėl nepateisinamą banalybę. Avan- dėliojamos nors išradingai, bet pagal racionalias tiūristui lyrikui nepriimtinas nei drovumo, nei gė- taisykles. Kita vertus, kas žino? Autoriaus nebepa- dos perteklius – jam viskas galima, nes jis pats yra ir klausi, o jeigu tai ir būtų įmanoma, vargu ar jis pa- Don Kichotas, ir Sanča Pansa, ir net Rosinantas. Tad sakytų. Meilės ir mirties motyvai, Navako tekstuose ko čia varžytis? Jojam! Svarbiausia – laisvė ir įkvėpi- susipinantys, susikryžiuojantys itin muzikaliai, iro- mas. „Geri eilėraščiai nesensta, kiekvieną kartą juos niškos kaukės, net poeto laikysena patvirtina, kad skaitydamas išgyveni autentiškos akistatos nuostabą. yra tekę išgyventi ir itin sunkių akimirkų, kurias Iš esmės visi geri eilėraščiai yra nusikaltėliai, klasto- stojiškai nutylėdavęs, skaudžią patirtį intuityviai jantys įprastus dėsnius, pagal kuriuos viskas nusibos- sublimuodamas į meninius tekstus. ta, praeina, suyra“, – rašė Kęstutis apie Antaną A. Summa summarum, Navako tekstai atskleidžia Jonyną, kurio poeziją ypač vertino. Mėgdavo sakyti: šiuolaikinės poetinės kalbos įvairovę. Liudija meis- „Poetai skolų negrąžina.“ triškumą, tobulumo geismą, neprėską gyvenimo Nebuvo asketas, nors yra save taip apibūdinęs. skonį. Poetas atsisveikino kaip nenugalėtas genero- Gal turėjo omenyje poetinių formų taupumą, žo- las, kuris priblokšdavo fantazijos šėlsmu ir neįvei- džių saikingumą, nes kiti dalykai gerokai, net kate- kiamu užsispyrimu, net jeigu jo gyvenimą ir kūrybą goriškai tam priešintųsi. Didžiulė asmeninė biblio- vertintume kaip lengvabūdišką, sykiais gąsdinančią teka (apie 5000 tomų), gerbėjų armija, išleistų knygų avantiūrą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 47 AISTRA TIKROVĖS ATSPINDŽIAMS

Fotografas Rolandas Andrijauskas turi motto: „Gyvenimą baigti tebebūnant žmogumi.“ Šiaulietis, vėly- vuoju sovietmečiu studijavęs filosofiją Maskvoje, vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Fotogra- fuoti pradėjęs vaikystėje, aparato nepaleidžia iš rankų iki šiol. Kalbėjomės apie fotografijos prasmę, apie Lietuvą ir pasaulį, apie gimtąjį miestą ir studijas...

Ramūnas Čičelis. Lietuvai atgavus nepriklausomy- tas, kokį dar prisiminė Jonas Mekas, bet gyvos anų bę, išvykote į Ameriką. Gal anapus Atlanto atsidūrėte laikų šaknys vis dėlto laikėsi. Pavyzdžiui, East Village todėl, kad po filosofijos studijų pasiilgote tikro gyveni- rajonas tebebuvo bohemos gūžta, kur glaudėsi pankai, mo? Ar fotografija padėjo Jums apsiprasti svetur? Gal ekscentriški veikėjai, rašytojai, filmų kūrėjai, bena- fotografuojami objektai tampa savesni, artimesni, juos miai, girtuokliai, kunkuliavo gyvenimas daugybėje geriau pažįstate? skvotų, galerijų, neformalių erdvių, landynių... Rolandas Andrijauskas. Tiksliai apibūdinote, fo- Mekas buvo įsitaisęs pačiame to šurmulio centre, tografija man labai padėjo. Kai važiavau į JAV, apie todėl tie, kurie domėjosi muzika, kinu, pirmiausia ėjo į „nuovargį“ nuo filosofijos tikrai negalvojau. Tiesiog Antologijos filmų archyvą. Durys būdavo visiems atvi- užaugau, klausydamasis Amerikos balso, kiek tas buvo ros. Mekas dosniai dalijosi viskuo, ką turėjo, – ir sū- įmanoma. Žavėjausi vakarietiškais filmais, skaičiau riu, ir vynu. Pavyzdžiui, buvo galima eiti į Antologiją Jacką Kerouacą, kitus Vakarų autorius, mėgavausi pa- žiūrėti avangardinių filmų arba sėdėti bare su Jonu ir saulio muzika... Taigi iš dalies mane ugdė amerikie- kompanija – studijos tęsdavosi neformaliai. tiška 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kultūra. Norėjau ir Pakilus Geležinei uždangai, atsivėrus sienoms, aplink pagaliau galėjau pažinti ją iš arčiau. Antologiją būrėsi nemažai panašių į mane atvykėlių iš Kai atvykau, Niujorke virė labai įdomus gyveni- Lietuvos – Arūnas Kulikauskas, Eugenijus Varkulevi- mas – buvo daugybė gerų džiazo klubų, alternatyvios čius, broliai Naujokaičiai, Julius Žižliauskas... Tai buvo veiklos taškų, veikė Antologijos filmų archyvas. Prieš Jono sutelkta lietuvių kolonija. Visi įgavome vertingos mano žygį Niujorke lankėsi grupė Bix, muzikantai pa- patirties. Puikus dailininkas Varkulevičius kartais net sakojo, kaip jiems ten patikę. Netvėriau savo kailyje, gyvendavo Antologijoje, ten tapydavo. Beje, kūrė net fil- norėdamas kuo greičiau įkristi į tą košę. Tiesa, Niujor- mus iš senų juostų atraižų. Kulikauskas turėjo fotodirb- kas jau nebebuvo tas 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių mies- tuvę Antologijos rūsyje. Nuolat vykdavo renginiai, kur

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Rolandas Andrijauskas. Automobilio plovimas. Amazonė. Peru Rolandas Andrijauskas. Maišų siuvėjas. Bangladešas sutikdavome įvairius to meto kūrėjus. Smagus laikas... Kokius skirtumus įžvelgtumėte tarp komercinės ir nekomercinės fotografijos? Ar Jūs, atvykęs iš posovietinės Lietuvos, būtumėte ga- Riba tarp jų vos įžiūrima. Negalima žmogaus, ku- lėjęs sakyti, kad socializmas turėjo savų privalumų? ris fotografuoja produktus reklamai, vadinti nevykė- Ne, tikrai ne. Niekada nebuvau socialistinės sistemos liu, juk čia taip pat reikalingas patyrimas, originalus šalininkas. Tiesa, vienintelė socializmo forma, su kuria matymas, gebėjimai ir vaizduotė. Kita vertus, meninė susidūriau, buvo iškreipta – sovietinė. Dėl jos neturiu fotografija irgi gali būti prasta, neįdomi. Vienintelis jos jokių iliuzijų. Esu tiesiog už žmogiškus santykius be su- privalumas tas, kad fiksuojamas galbūt unikalus mo- žvėrėjimo, tačiau tai niekaip nesusiję su socializmu ar mentas. Kiekvienas fotografas, manyčiau, džiaugtųsi kitomis sistemomis. Šiltų prisiminimų apie sovietmetį komercine sėkme, jeigu jo fotografijas pirktų muzie- neturiu. Mano tėvo šeima buvo išvežta į Sibirą. Žmones jai, galerijos, kolekcininkai. Yra meninių fotografijų, persekiojo KGB struktūros, drausta išvažiuoti į užsienį, kurios šiais laikais parduodamos už milijonus, – argi gyvenome visuotinio deficito sąlygomis... Prisiminki- dėl to jos laikytinos komercinėmis? Manau, šio skirtu- me, kaip atrodė viešosios erdvės – niūrios geležinkelio mo apskritai nederėtų sureikšminti. Darykime tai, kas stotys, apšnerkštos degalinės... patinka, ko tiesiog negalime nedaryti. Fotografija yra Gerai, kad Lietuvos visuomenė net ir „brandaus aistra, bet kartu nelengvas darbas, nes reikia ir aparatą socializmo“ laikais dar nebuvo visiškai sustabarėjusi, neštis, ir jį kilnoti, laiku paspausti mygtuką. Kartais stengėsi intelektualiai priešintis melo ideologijai. Kaip fotografuojant būna karšta, kartais šalta, kartais lyja... vieną iš pavyzdžių (o jų daug) prisimenu, kad Šiaulių Dėl rezultato turime tuos sunkumus iškęsti. Aišku, dramos teatro aktoriai, kuriuos valdžia privertė daly- kiekvienas darbas turėtų būti atlyginamas... Šiaip ar vauti gegužės 1-osios parade, žygiuodami dainavo lie- taip, skirtumas tarp komercinės ir nekomercinės fo- tuviškas dainas. Tai buvo drąsu. tografijos nėra labai reikšmingas. Dabar visi nori būti fotografai, bet iš to verstis nelengva, šiais laikais foto- Ar Jūsų fotografijas galima vadinti daug keliaujančio grafavimas yra ne tiek gerovės šaltinis, kiek bendravi- „pasaulio piliečio“ kūriniais? mo forma. Stengiuosi vadovautis bendražmogiškomis vertybė- mis. Man svarbus humanizmas. Pats terminas „pasaulio Ar Jums artima filosofo Arvydo Šliogerio nuostata: pilietis“ jau gerokai nuvalkiotas. Esame tas, kas esame, „Matau, vadinasi, esu“? kad ir kur atsidurtume. Nesvarbu, ar keliaujame, ar pri- Labai tikslu. Tą jausmą dažnai patiriu, ypač ke- sirišame prie konkrečios vietos. Svarbiausia būti ir likti lionėse. Kai fotografuoju, mano matymas tarsi įgyja žmogumi. Jei savo kaime esi žmogus, juo būsi ir visur ki- tikslą, o buvimas – prasmę. Žiūrėdamas į žmones, į tur. Dabar daugelis klausosi tos pačios muzikos, rengiasi architektūrą, reflektuoju save ir jaučiu, kad esu. Maty- pagal tą pačią madą, naršo internete, dažnam net smege- mas įprasmina buvimą. Tai lyg veidrodis, atspindintis nys vienodai susidrumstusios... Gal todėl ir vadina save aplinką. O jei tavyje atsispindi tikrovė, vadinasi, tu irgi „pasaulio piliečiais“, kad yra ir nori būti tokie kaip visi... esi. Kartais tas patyrimas būna artimas net religiniam jausmui ar ekstazei. Skaitant interviu su Jumis, matant kūrinius, atrodo, nesate linkęs komplikuoti tikrovės... Kaip apibūdintu- Užaugote Šiauliuose. Ar tas miestas darė ir tebedaro mėte gyvenimo paprastumą ir sudėtingumą? Jums įtaką? Paprastumą apibūdinčiau kaip pokalbį tarp draugų, Šiauliai man yra labai svarbūs, ten išmokau fotogra- kurie supranta vienas kitą. Sudėtinga, bent man, atro- fuoti, spausdinti nuotraukas. Dvejus metus lankiau fo- do akademinė terpė ir terminija. tobūrelį, tiesa, ta patirtis keistoka, nes ten stovėjo trys

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 49 Ten dėstantys žmonės mąstė antiso- vietiškai, nors ir nelaikė savęs disiden- tais. Aš buvau jauniausias iš studentų šiauliškių, vyresniuose kursuose mo- kėsi Ričardas Norvila, Valdas Jan- kauskas. Maskvoje bendravome su studentais iš Afrikos, arabų šalių, Pi- etų Amerikos. Mums tai buvo nauja patirtis. Ilgą laiką viename kambaryje gyvenau su palestiniečiu. Bičiuliavau- si su studentais iš Libano, Jordanijos. Labai gailiuosi, kad nepasinaudojau galimybe išmokti arabų kalbos. Dabar ji labai praverstų. Arabai nepaprastai atviri, nuoširdūs. Rusų kalbą išmok- davo per metus, kalbėdavo laisvai, be Rolandas Andrijauskas. Dėžės. Amazonas, Peru akcento. Jie nebuvo praktikuojantys musulmonai, nors ir turėjo tėvų įduo- didintuvai, bet normaliai veikė vos vienas, kiti trenk- tą Koraną. Bendraudavome kaip draugai, kuriems ne- davo elektros srove... trukdo religiniai ar kultūriniai skirtumai. Mano tėvas turėjo gerą fotoaparatą FED, gal todėl ir Studijų metais po mėnesį tekdavo kasti bulves. užkibau. Nors fotografuodavau priešokiais, aparato iš Tame bulvių lauke kurso draugas maskvietis dar tada, rankų nepaleisdavau beveik niekada. 1984-aisiais, man sakė neabejojantis, kad Lietuva bus Pirmąsias fotoparodas irgi pamačiau Šiauliuose, kur laisva. Taigi studentai nebuvo nei homo sovieticus, nei buvo nemažai įdomių autorių. Tiek nuotraukomis, tiek aršūs rusofilai, nei kitų niekintojai. savo išvaizda ypač išsiskyrė Aleksandras Ostašenko- Filosofijos studijos Maskvoje – vienas iš protingiau- vas, etatinis miesto laikraščio fotografas. sių mano žingsnių. Deja, plačiau šnekėti filosofijos te- Dabar, kai grįžtu į Lietuvą, mėgstu apsilankyti momis dabar jau negalėčiau – esu pernelyg atitrūkęs, Šiaulių fotografijos muziejuje – tai viena įdomiausių, nebevaldau mokslinių terminų. geriausiai tvarkomų meno institucijų šiame mieste, o gal net Lietuvoje, be to, rengia puikias parodas. Šis Apeliuodamas į Jūsų motto, norėčiau paklausti, kas muziejus man primena Šveicarijoje matytus analogiš- padeda žmogui išlikti žmogumi, nepaisant aplinkybių? kus fotografijos namus, nėra apaugęs samanomis, kaip Nuolatinis darbas su savimi, stengiantis būti geres- dažnai būna provincijoje. niam. Visi kartais galime pasielgti bjauriai, padarome Dar ir dėl šios priežasties didžiuojuosi, kad esu šiau- klaidų. Nors klysti žmogiška, tačiau negalima tuo di- lietis. džiuotis. Mano tikslas kuklus – norėčiau gyvenimą baigti, būdamas žmogumi. Svarbu ne tik juo tapti, bet ir būti. Tas Studijavote filosofiją Maskvos M. Lomonosovo uni- tapsmas yra daugialypis procesas, susijęs ir su kalba, ir su versitete. Esate užsiminęs, kad ten sutikote gražų būrį kultūra, ir su religija, ir su kūnu. O gebėjimas išlikti žmo- jaunų žmonių... gumi – asmeninių egzistencinių pastangų rezultatas... Man labai pasisekė, nes Filosofijos fakultetas buvo vi- siškai alternatyvus, nors oficialiai vadintas ideologiniu. Dėkoju už pokalbį.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Aurelija LEONAVIČIENĖ

LINIJINIO TEKSTŲ VERTIMO PAVOJAI

VDU vertimo studijų studentų (Tautvydo MICKEVIČIAUS, Dagnės MAURAITĖS, Robertos GILYTĖS) hermeneutinis žvilgsnis į Charles’io Ferdinand’o Ramuz romano „Adomas ir Ieva“ vertimą

iuolaikiniai vertimo teoretikai neabejoja, kad ver- vienus dalykus, kad galėtų išsakyti kitus. Kitaip viską Štimo kokybė gali būti labai gera. Kiekybiškai ir pasakyti yra neįmanoma. Štai todėl versti yra nepa- kokybiškai pakitusi vertimo paradigma siūlo pačias prastai sunku: vertimo kalba mėginame išsakyti tai, ką įvairiausias teorijas ir metodologijas. Kad ir kokių originalo kalba linksta nutylėti.“3 Meninį tekstą inter- nuostatų vertėjas laikytųsi, vertimas niekada nebus pretuodamas kaip sudėtingą semantinę visumą, vertėjas veidrodinis originalo atspindys. Viską lemia herme- skverbiasi į išsakytas ir nutylėtas reikšmes, žinodamas, neutinis kūrinio suvokimas, interpretacija ir perkėli- kad „žodžiais išreikšta teksto reikšmė gali nesutapti su mas į naują kalbos ir kultūros aplinką, atsižvelgiant mentaline teksto reikšme, su tomis asociacijomis, kurias į kalbinius ir sociokultūrinius adresato lūkesčius. Tą implikuoja reikšmės. Tai lemia teksto, ypač grožinio, in- patį tekstą galima perskaityti labai skirtingai, viskas terpretacijų įvairovę ir sudėtingumą.“4 priklauso nuo to, kurį iš dviejų kelių vertėjas renkasi, Kokias meninių tekstų reikšmes lietuvių vertėjai nes terminą vertimas galima suvokti „siaurąja pra- lengviau atpažįsta ir kaip jiems sekasi „pažadinti raidė- sme – kaip žodinės žinios perkėlimą iš vienos kalbos į je sustingusią prasmę, remiantis pačia raide“?5 Šiuos ir kitą – arba plačiąja prasme – kaip sinonimą interpreta- daugybę kitų klausimų svarsto VDU Frankofonijos ša- cijos, taikomos visai reikšminei visumai tos pačios kal- lių kalbos ir kultūros bakalauro studijų programos vy- binės bendruomenės viduje.“1 resnių kursų studentai, studijuojantys prozos vertimus Pirmoji hermeneutinio susitikimo su tekstu vieta iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą. Vienas iš autorių, yra kalba, universali terpė, padedanti suprasti vieniems kurių romanus analizavome ir vertėme Rudens semes- kitus, todėl problemos, susijusios su kalbine raiška, tre, – žymus XX a. šveicarų rašytojas Charles’is Ferdi- kaip tik ir lemia supratimo stoką. Hermeneutinės fi- nand’as Ramuz, rašęs prancūziškai. Ekspresyvus stilius, losofijos atstovas Hansas-Georgas Gadameris veikale semantinių asociacijų gausa lemia, kad jo kūrinius gana „Tiesa ir metodas“ rašo, kad bet koks supratimas yra sudėtinga suprasti ir interpretuoti. Romane „Adomas ir interpretacija, o bet kokia interpretacija išsiskleidžia Ieva“ (1932) ypač daug intertekstinių asociacijų su Šven- kalbos aplinkoje, kai objektas įgauna konkrečią išraiš- tuoju Raštu, o leksikos atranka itin preciziška. ką interpretatoriaus vartojama kalba.2 Ieškodamas, Studijų tikslais versdami penktąjį romano skyrių, kokiomis formomis atskleisti semantinę originalo vi- studentai Šiaurės Atėnų interneto svetainėje aptiko sumą, vertėjas neturėtų pamiršti, kad „kiekviena kalba „Adomo ir Ievos“ vertimo ištrauką, paskelbtą 2010 m. yra skirtinga ištarų ir tylos lygtis. Kiekviena tauta nutyli liepos 9 d. Profesinis susidomėjimas paskatino išana-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 51 lizuoti Dianos Bučiūtės vertimą į lietuvių kalbą (šią nemotyvuotas nei stilistiškai, nei semantiškai, laikytini knygą 2015 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidy- abejotinais, pavyzdžiui: kla). Studentai, lygindami vertimą su originalu, atkrei- (2) Il neigeait blanc sur les fleurs blanches des poiriers pė dėmesį, kad rašytojas dažnai vartoja šveicariškąją et des cerisiers; il neigeait gris sur les boutons des pom- prancūzų kalbos atmainą. Nors regionalizmai sukelia miers qui sont roses. vertėjams sunkumų, Bučiūtė kūrybiškai susidorojo su „Snigo baltai ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų; sni- šio geolingvistinio prancūzų kalbos varianto apraiš- go pilkai ant obelų pumpurų, kurie yra rausvi“ (p. 46). komis. Štai, tarkime, šveicarų vartojamą skaitvardį septante (septyniasdešimt) ir prancūziškąjį atitikmenį Ar vertimas nukentėtų, jei būtų pasirinktas ne pažo- soixante-dix vertėja pavertė skirtingais skaitvardžio dinis vertimas „ant obelų pumpurų, kurie yra rausvi“, o variantais, padedančiais charakterizuoti veikėją. Pa- „ant rausvų obelų pumpurų“, t. y. pažyminys atkeltas prieš teiksime pavyzdį prancūzų ir lietuvių kalbomis: pažymimąjį žodį, kaip yra įprasta lietuvių kalbai, sakinio (1) Il a un peu bu, pas trop. Il est grand et fort, cor- pabaigoje paliekant semantiškai svarbiausius „pumpu- pulent, et encore vif et souple, malgré l’âge, car il a près rus“ kaip užuominą apie artėjantį gundymą obuoliu ir de septante, comme il dit, septante ans, c’est-à-dire gresiančią nuodėmę? Abejotinas ir veiksmažodžio lai- soixante-dix6 [visur paryškinta straipsnio autorių]. kų pasirinkimas, neaišku, kodėl nuo būtojo laiko staiga „Gurdu truputį išgėręs, ne per daugiausia. Jis augus peršokama prie esamojo. Kuo pagrįstas šis perėjimas? ir tvirtas, kūningas ir vis dar žvalus ir miklus, nors jau Prancūziško sakinio veiksmažodžių laikais? Studijuo- įmetėjęs – jam beveik septyniosdešims, kaip pats sako, jant vertimo pradžiamokslį, aiškėja, kad nei leksinės, nei septyniosdešims, tai yra septyniasdešimt metų“ (p. 30).7 gramatinės kalbų sistemos nesutampa, juk tai, kas vienai kalbai įprasta, kitos kalbos tekste gali skambėti keistai. Paisydami hermeneutikos taisyklės, skelbiančios, Tad argi reikia siekti, kad sutaptų formalioji raiška? kad iš anksto susidarytas prasmės vaizdinys, t. y. „an- Hermeneutinė teksto prasmių interpretacija verčia ticipacija, kuria suvokiama visuma, tampa eksplicitiš- abejoti ir vertėjos pasirinkta pilka sniego spalva. Origi- ku supratimu, kai dalys, kurias apibrėžia visuma, savo nalo autorius kuria prasminį kontrastą, pasitelkdamas ruožtu apibrėžia šią visumą“,8 kartu su studentais svars- prancūzų kalbai būdingą spalvų nusakymą – baltut bal- tėme galimybes semantinį kūrinio daugiasluoksnišku- tutėlis sniegas krinta ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų, mą atskleisti lietuvių kalba ir padarėme kai kurias kri- o čia pat kiek papilkėjęs pridengia obelų, paženklintų tines įžvalgas. Ne vienoje vietoje į akis krinta linijinis, nuodėme, pumpurus. Turint omenyje, kad pilką spal- t. y. pažodinis, „Adomo ir Ievos“ vertimas, esama saki- vą galima išgauti, skirtingomis proporcijomis maišant nių, kurių struktūra nukopijuota nuo prancūzų kalbos, baltą (simbolizuojančią skaistumą, vaiskumą ir pan.) kartais nepaisoma lietuvių kalbos skyrybos, atsiranda su juoda (pranašaujančia tamsą, nuodėmę, negandą), o tam tikras loginis atotrūkis tarp dėmenų. Štai, tarki- dar tai, kad biblinėje aliuzijoje įvardijamas ne nuodėmės me, Ramuz gausiai vartoja prancūzų kalbai būdingus „kaltininkas“ – obuolys, bet gležni pumpurai, vertėjos šalutinius pažyminio sakinius, kuriais tikslinamas pa- pasirinktas variantas – „snigo pilkai“ – atrodo perne- žymimasis žodis, suteikiant jam papildomų semantinių lyg griežtas. Holistiškai interpretuojant aptariamą reikšmių. Šių sakinių, einančių po pažymimojo žodžio, epizodą ir gilinantis į prasmių atspalvius, regis, būtų dažnas vartojimas yra prancūzų kalbos, turinčios sin- buvę geriau sniegą vadinti „pilkšvu“, „pilkšvai balsvu“ taksiškai motyvuotą žodžių tvarką, ypatybė. Lietuvių ar „pilkšvai balzganu“. Pažodiškumo būtų išvengta, kalbos žodžių tvarka priklauso ne nuo sintaksės, o nuo jei sakinys skambėtų maždaug taip: Snigo baltai ant loginių ir stilistinių veiksnių. Todėl vertėjos pažodžiui kriaušių ir vyšnių baltų žiedų; pilkšvai balsvas sniegas nukopijuoti šalutiniai pažyminiai, kurių pasirinkimas paslėpė rausvus obelų pumpurus. Žinoma, vienintelio

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 sprendimo nėra ir negali būti, bet vertėjams nederėtų (6) – alors on ne se maintient soi-même en vie qu’en pamiršti, kad vertimas – tai komunikacija tarp kultū- détruisant et tout est guerre, rien ne s’élève que sur des rų ir tarp kalbų, o ne vien tikslus, kone pažodinis visų ruines pour devenir ruine à son tour. originalo reikšmių perteikimas. „– vadinasi, pasaulyje išsilaikai tik griaudamas ir Abejonių kelia ir kai kurių kitų prancūzų kalbos žo- viskas yra karas, viskas iškyla tik ant griuvėsių, kad džių junginių vertimas, pavyzdžiui: taip pat virstų griuvėsiais“ (p. 51). (3) un jour blanc, qui venait de la terre, non du ciel, entrait par la fenêtre et, frappant le plafond, était ren- Kableliais neskiriami šalutiniai papildinio sakiniai voyé sur les pages. (4, 5) arba du savarankiški sintaksiniai dėmenys (6). „balta šviesa, sklindanti nuo žemės, ne iš dangaus, Žinoma, skyrybos netikslumus lengviausia paaiškinti liejosi pro langą ir atsimušusi į lubas krito ant knygos noru perteikti savitą personažo Gurdu kalbą, neturinčią lapų“ (p. 46) [beje, atsimušusi į lubas reikėtų iš abiejų pauzių, bet vargu ar pavyktų paaiškinti, kodėl to paties pusių išskirti kableliais kaip ir originale]. personažo tariami labai panašūs sakiniai vienur (5 pa- vyzdyje) neskiriami kableliu, o 7 sakinyje – skiriami: Tai, ką vadiname šviesa, yra spalvų spektras, susi- (7) Je ne sais plus où je suis, je passe… liedamas jis ir sukuria baltumo įspūdį. Remdamiesi „Nebežinau, kur esu, aš praeinu pro šalį, ir tiek...“ šiuo įspūdžiu, prancūzai dienos šviesą vadina nusisto- (p. 38). vėjusiu junginiu un jour blanc, lietuviškas atitikmuo būtų „šviesi diena“, „vaiski diena“ ar „dienos šviesa“. Jau minėjome semantinį daugiasluoksniškumą, bū- Originalo autorius akcentuoja ne baltumą, o būtent dingą Ramuz tekstams. Kad juos suprastume ir tinka- dienos šviesą, krintančią ant Šventojo Rašto, kad atsi- mai interpretuotume, reikia įsijausti į autoriaus mąsty- skleistų visa tai, kas jame parašyta. Vertėja, matyt, lin- mo būdą. Antraip galima „sustingdyti prasmę raidėje“, kusi pervertinti įprastus prancūzų kalbos pasakymus, privelti loginių klaidų. Imkime trumpą ištrauką: todėl juos nukopijuoja. „Balta šviesa“ – tai linijinio (8) Il avait allumé du feu parce qu’il faisait froid, vertimo pavyzdys, kai vienos kalbos raiška pritaikoma ce jour-là; et, pendant que le feu brûlait derrière lui, kitai kalbai. Šį polinkį rodo ne vienoje vertimo vietoje secouant l’assemblage en feuilles de tôle du fourne- pakartota originalo skyryba, lemianti lietuvių kalbos au, page 3, Adam est d’abord couché tout seul, puis une skyrybos klaidas: femme est près de lui. (4) Le grand bruit dure, qui est la vie; lui, fait silence, „Jis užkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta; ir kol ugnis n’ayant rien à dire, n’ayant personne à qui parler. liepsnojo jam už nugaros, virpindama visus skardi- „Gyvenimo gaudesys nenutrūkęs; o jis tyli neturė- nius krosnies lakštus: trečias puslapis, Adomas iš pra- damas ko pasakyti, su kuo pasikalbėti“ (p. 19). džių guli vienut vienas, paskui šalia jo – moteris“ (p. 46). (5) – Eh bien, vous avez de la chance. Parce que, c’est vrai, disait-il, on ne sait plus où on est au jour d’au- Ar vertėja tikrai suprato šią kūrinio vietą? Nejaugi jourd’hui. Est-ce en Allemagne, à Rome, à Bordeaux? namuose įrengta krosnis galėtų būti tokia netvirta, kad „– Ką gi, jums pasisekė. Juk, po teisybei, šiandiej liepsna pajėgtų išjudinti metalinę konstrukciją, „virpin- nieks nebežino kur esąs. Ar Vokietijoj, ar Romoj, ar dama visus skardinius krosnies lakštus“? Ar tą norėjo pa- Bordo“ (p. 37). sakyti originalo autorius? Greičiausiai ne. Ši ištrauka – Sklandžiau ir be tiesioginio vertinio iš rusų kalbos klasikinis pavyzdys, parodantis, kaip skirtingai įvairios („po teisybei“ – по правде) būtų: „Juk šiandiej nieks iš kalbos įvardija tuos pačius tikrovės reiškinius. Viena tikrųjų nebežino, kur esąs. Gal Vokietijoj, o gal Romoj kalba ir kultūra, nusakydama tą patį dalyką, linkusi ak- ar Bordo“). centuoti objektą, kita – rezultatą, dar kita – veikėją, pro-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 53 cesą ar ką nors kitą. Kartais apskritai neįmanoma pasa- Tik kartkartėmis nuo šakos nukrisdavo sniego gu- kyti to paties, todėl turėtume stengtis „pasakyti bemaž mulas, dunkstelėdamas nei sunokęs vaisius; kartkar- tą patį“, kaip siūlė Umberto Eco.9 Cituotoje prancūzų tėmis virš namo karkdamas praskrisdavo pulkas var- kalbos ištraukoje frankofonui būtų visiškai aišku, kad nų arba krosnyje spragtelėdavo pliauska, kaip kad degdamos malkos „garsiai traškėjo metalinėje krosnyje“, pliaukšteli botagas“ (p. 46). o ne virpino „visus skardinius krosnies lakštus“. Pran- cūzų kalbos tekste susitelkiama ne į objektą – degančią Rašydamas apie Bolomėjų, skaitantį Šventąjį Raš- ugnį, bet į erdvę – krosnies vidų, kur spragsi, nesiliauja tą, autorius kuria visiškos tylos įspūdį: tvyrojo tyla, traškėjusi ugnis. Raiškos skirtumų, kylančių iš nomina- kokia buvo prieš atsirandant gyvybei arba jai nutrū- cinių vienos ar kitos kalbos reikšmių, vertėja nepastebi, kus. Tačiau kitoje pastraipoje vienas po kito pasigirsta todėl viską perteikia pažodžiui. Taip atsiranda loginių garsai, pamažu ardantys tylą, – iš pradžių dunksteli trikdžių, ardančių kūrinio prasmių sluoksnius. sniego gumulas lyg prinokęs vaisius (aliuzija į obuo- Iš cituoto 8 pavyzdžio antros dalies skaitytojai jau lį), pasigirsta varnų kranksėjimas (pranašaujantis žino, kad Adomas guli vienas (aktualiosios sakinio nelaimę), vėliau dar nerimastingesnis, dar labiau sle- skaidos tema), moteris (rema) atsiranda ar pasirodo giantis garsas. Bet lietuviškame vertime to nėra, viso vėliau. Ar vertėja pasirinko semantiškai motyvuotą labo „spragtelėdavo pliauska, kaip kad pliaukšteli sprendimą, išvertusi: „Adomas iš pradžių guli vienut botagas“. Šie du silpni garsai nedaro įspūdžio, kad vienas, paskui šalia jo – moteris“? Šioje vietoje jaučia- nerimas didėja. Vertėjos pasirinktas spragtelėjimas mas tam tikras loginis trikdis, neleidžiantis suvokti, ką panaikina autoriaus implikuojamas asociacijas, net slepia brūkšnys. Ar stilistine figūra – elipse – priden- apima malonaus lengvumo jausmas. Be to, pliauskos giamas veiksmažodis „guli“? Atidesnis Biblijos teksto spragtelėjimas toli gražu neprimena pliaukštelėjimo nagrinėjimas būtų padėjęs išvengti šios dviprasmybės. botagu. Čia prasilenkiama su logika. O gal autorius Savaime aišku, teksto kaip objekto analizė leidžia kalba visai ne apie spragtelėjimus ir pliaukštelėjimus? jį suvokti daugiaplaniškai, – tai holistinė atskirų da- Pasirinkęs daugiareikšmį veiksmažodį éclater, kuris lių ir visumos interpretacija. Štai kodėl, pasak Paulio verčiamas įvairiai – sprogti, skilti, plyšti, prapliupti, Ricœuro, vertėjas turėtų eiti „ne nuo žodžio link sakinio, griaudėti ar kitaip, autorius perteikia aimanos, de- teksto ar kultūrinės tikrovės, bet atvirkščiai: prisipildyda- jonės, raudojimo įspūdį. Šio veiksmažodžio vertimas neaprėpiamų konkrečios kultūros idėjų, interpreta- mas priklauso nuo konteksto ir prasminių sąsajų cijų, vertėjas nuo teksto leidžiasi prie sakinio ir žodžio“.10 su aplinkiniais žodžiais, o plakimą botagu kažin ar Holistinės interpretacijos stoką rodo ir kita aptariamo galima vadinti „pliaukštelėjimu“... Cituoti romano vertimo ištrauka: sakiniai didina nuodėmės ir neišvengiamos bausmės (9) Bolomey était assis à sa table devant le Livre ; il nuojautą. Ši mintis savaime veda prie įvaizdžio, kad y avait un silence qui était comme avant le commence- „krosnyje dejavo“ arba „aimanavo pliauskos, lyg pla- ment de la vie ou après la fin de la vie. kamos rykšte“. Kodėl rykšte, o ne botagu? Tokį spren- De temps en temps seulement, un paquet de neige tom- dimą diktuoja hermeneutinis kūrinio suvokimas ir bait d’une branche avec un bruit de fruit mûr; de temps tarpkultūrinė interpretacija, leidžianti kultūriškai en temps, une troupe de corbeaux passait en criant au- suprantamai perteikti užuominą, kad plakama Dievo dessus de la maison ou bien encore une bûche éclatait rykšte. Aišku, tai tik vienas iš galimų variantų, pasi- dans le fourneau comme quand on claque du fouet. rinkus hermeneutinį, o ne linijinį vertimą. „Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais Šventąjį Raštą; „Adomo ir Ievos“ vertėja dažnai šokinėja nuo for- buvo tylu, tylu kaip prieš atsirandant gyvybei ar visai mos prie formos, todėl atsiranda supratimo trikdžių, gyvybei išnykus. pavyzdžiui:

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 (10) Elle reste là, elle a dit: dalių ryšius, kalbinius ir kultūrinius vertimo adresatų – Attendez, je vais chercher un torchon. lūkesčius ir pan. Kai lingvistinis tikslumas iškeliamas Il ne bouge pas. Elle revient. aukščiau už kitus vertimo kriterijus, rizikuojama, kad – Excusez-moi, c’est tout de suite fait. Ah! ces oise- raidė sustingdys prasmę, nes krypstant į pažodiškumą, aux!… nukenčia semantinis daugiasluoksniškumas. Levant la tête, et il y en a en effet plein les arbres, des Vertimai supažindina skaitytojus su užsienio šalių gros et des petits, criant tous à la fois et se poursuivant kultūra, atskleidžia autorių stiliaus individualumą, kul- dans les branches. tūrinę savastį, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Koks svarbus „Ji tebestovi čia. Sako: poezijos ir prozos vertimų vaidmuo, primena Vytauto – Palaukit, atsinešiu šluostę. Kubiliaus žodžiai, pasakyti steigiamajame Vertėjų centro Jis sėdi kaip sėdėjęs. [Tiksliau būtų: „Jis nė nekrus- susirinkime 2003 m. Pasak literatūrologo, lemiamą įtaką teli.“] Ji grįžta. lietuvių mąstysenai padarė, literatūrinės raiškos galimy- – Atsiprašau, viens du ir baigta. Ak tie paukščiai!.. bes praplėtė ne tiek originalios, kiek verstinės knygos.12 Pakeldama galvą; ir iš tikrųjų, medžiai pilni paukš- Norėtųsi, kad ir dabartiniai vertėjai, ir nauja vertėjų karta čių, didelių ir mažų, klegančių ir besivaikančių vienas žvelgtų į vertimus kaip į tarpkultūrinį veiksmą, rinktųsi kitą tarp šakų“ (p. 12). hermeneutinį meno kūrinių pažinimo kelią, vedantį pro- fesionalaus prasmių atskleidimo link. Kaip tuos du paryškintus žodžius susieti su tolesniu sakiniu? Kodėl kopijuojamas prancūzų kalbos gérondif (pusdalyvio) vartojimas, nors lietuvių kalbos pusdalyvių, 1 Paul Ricœur. Apie vertimą. Vilnius: Aidai. 2010, p. 17. padalyvių, kitų veiksmažodžio formų semantika visai ki- 2 hans-Georg Gadamer. Vérité et méthode. Les grandes lignes d‘une tokia, nesutampanti su prancūzų kalbos gérondif? Ar ne herméneutique philosophique. (Traduit par Étienne Sacre et revisé par Paul geriau būtų: „Ji pakelia galvą – ir iš tikrųjų medžiai pilni Ricœur). Paris: Éditions du Seuil. 1976, p. 235. paukščių, didelių ir mažų, klegančių ir besivaikančių vie- 3 José Ortega y Gasset. Vertimo skurdas ir spindesys. Metai. 2012, nr. 10 (spa- nas kitą tarp šakų“? Vertimo sprendimų gali būti ir kito- lis), p. 115–116. kių, bet reikėtų stengtis logiškai „pasakyti bemaž tą patį“. 4 aurelija Leonavičienė. Kultūrinių teksto reikšmių interpretacija ir vertimas. Apžvelgus dalį šio vertimo nesklandumų, kyla klau- Mokslo monografija. Kaunas: Technologija. 2014, p. 34. simas, kodėl net patyrę vertėjai renkasi linijinį vertimo 5 hans-Georg Gadamer. Istorija. Menas. Kalba. Vilnius: Baltos lankos. 1999, p. 105. būdą? Priežasčių esama įvairių. Pavyzdžiui, kai verčia- 6 Čia ir toliau prancūziškas tekstas cituojamas iš: Charles Ferdinand Ramuz. mas semantiškai sudėtingesnis kūrinys, gali likti iki Adam et Eve. Prieiga per internetą: https://ebooks-bnr.com/ebooks/html/ galo nesuprastų teksto vietų, neišsiaiškintų reikšmių. O ramuz_adam_et_eve.htm juk „suprasti – tai versti“, kaip kadaise rašė George’as 7 charles Ferdinand Ramuz. Adomas ir Ieva (vertė Diana Bučiūtė). Vilnius: Steineris veikale „Po Babelio. Kalbos ir vertimo aspek- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2015. tai“ (After Babel: Aspects of Language and Translation). 8 hans-Georg Gadamer. Istorija. Menas. Kalba, p. 27. Be to, linijinį, t. y. lingvistinį vertimo būdą sovietmečiu 9 Umberto Eco. Pasakyti bemaž tą patį. Vertimo patirtys (vertė Linas Rybelis). propagavo formalistinė rusų vertimo mokykla (Jakovas Metai. 2007, nr. 12 (gruodis). Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/ Reckeris, Andrejus Fiodorovas, Vilenas Komissarovas ir zurnalas-metai/3077-umberto-eco-pasakyti-bemaz-ta-pati-vertimo-patirtys kt.), padariusi didelę įtaką vyresnės kartos lietuvių ver- 10 Paul Ricœur. Op. cit., p. 41. tėjams.11 Teksto kalbą traktuojant kaip ženklų sistemą, 11 aurelija Leonavičienė. Origins and Developments of Translation Theory in vertimas tampa atitikmenų paieškomis kitoje lingvis- Lithuania from 1918 to 1990. Translationes. 2018, nr. 10, p. 149–167. tinėje ženklų sistemoje, neatsižvelgiant į hermeneuti- 12 Vytautas Kubilius. Vertėjai kelia didelę kultūros naštą. Kalba, pasakyta per nę teksto interpretaciją, į prasminius viso teksto ir jo steigiamąjį Vertėjų centro susirinkimą. Literatūra ir menas, 2003-11-07.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 55 Ramunė BALEVIČIŪTĖ

TAIKOMASIS TEATRAS: MENAS AR...?

Atsispirti personažų invazijai – milžiniškas žingsnis į priekį. Mes galime nesileisti jų užimami, bet kas toliau? Ar aktoriai ir personažai turėtų viešpatauti scenoje, savo teritorijoje, kol aš, kaip žiūrovas, sėdžiu salėje? Nemanau. Man atrodo, galime padaryti kur kas daugiau – užimti šią teritoriją! Žiūrovas turėtų iš- laisvinti ne tik savo kritinę sąmonę, bet ir kūną. Jis turi užimti sceną ir transformuoti joje rodomus vaizdus. Augusto Boal. „Engiamųjų teatras“. 2000

dukacinis teatras, forumo teatras, teatras kalėjime, mestų apribojimų, nėra vienintelis taikomojo teatro tiks- Epabėgėlių stovykloje, mokykloje ar kurioje kitoje las, nors kai kurie kritikai tiesiogiai sieja jį su pilietiniu ak- bendruomenėje – tai vis taikomojo teatro pavyzdžiai. Ne tyvizmu ir siūlo laikyti politine performatyvia praktika. paslaptis, kad Lietuvoje taikomojo teatro reputacija vis Nors Boalo „engiamųjų teatrą“ ir šiuolaikines taikomojo dar nekokia – į šią sceninės veiklos sritį dažnai žiūrima teatro kryptis iš tikrųjų sieja „žiūrovo-aktoriaus“ (Spect- kaip į antrarūšę, skirtą užpildyti profesinės veiklos spra- actor) samprata, manyčiau, esminis skirtumas tas, kad goms. Tiesa, Lietuva nėra išimtis – net ir tokiose šalyse Boalas, bent jau ankstyvuoju karjeros tarpsniu, vis dėlto kaip Jungtinė Karalystė, kur taikomasis teatras turi gilias kūrė savą teatro modelį, kuriame žiūrovai turėjo „trans- tradicijas ir vis ekspansyviau veržiasi tiek į profesionalią formuoti scenoje rodomus vaizdus“, o taikomajam teatrui sceną, tiek į aukštojo mokslo auditorijas, neretai susidu- rūpi ne tiek meninė koncepcija, kiek dalyvių – ne „žiūro- riama su pernelyg siauru jo supratimu. Esą taikomasis vų“ – grupės poreikiai. teatras – tai tiesiog žaidimų, pratimų ir technikų rinki- Panašu, kad ši scenos meno rūšis, kuriai apibūdinti var- nys, kuriam įvaldyti nereikia nei ypatingų įgūdžių, nei tojamos ir bendruomenių, ir socialiai įtraukiančio teatro gebėjimų. Neskubant ginčytis su tokiu požiūriu, galima ar socialinio spektaklio sąvokos, pastaruoju metu permąs- konstatuoti, kad taikomojo teatro galia ir vertė slypi vi- to savo tapatybę. Tokį savirefleksijos poreikį didele dalimi sai kitur, o ne savitų metodų taikyme. Šios teatro rūšies lėmė tai, kad taikomojo teatro metodus ir taktikas, tokias specialistui, kuris paprastai vadinamas tarpininku ar kaip aktyvus publikos įtraukimas, autentiškų istorijų pa- padėjėju (angl. facilitator), reikia specifinių žinių ir gebė- sakojimas, asmeninių pokyčių siekis, perėmė dokumenti- jimų, tačiau tai irgi dar neįrodo taikomojo teatro vertės. nis, verbatim, imersinis, įvietintas, pojūčių teatras ir kitos Didžiausia stiprybe galima laikyti jo gebėjimą skatinti scenos meno formos. Antra vertus, pačiam taikomajam socialinius pokyčius. Be to, akivaizdi taikomojo teatro teatrui dažnai nepakanka uždaro proceso, įtraukiančio metodų įtaka šiuolaikinio scenos meno estetikai. tik tam tikrą bendruomenę, todėl rezultatui siekiama suteikti patrauklią meninę formą. Helen Nicholson aptaria Šiek tiek teorijos paradoksalų ribų pasislinkimą: „Teatras pasikeitė, įžvelgti skirtumus tarp klasių tapo problemiška, ribos, teatrą, „tai- Šios teatro krypties ištakų dažniausiai ieškoma brazilų komą“ bendruomenės įtraukimui ir priskiriamą politiniam režisieriaus, teatro filosofo, politinio aktyvisto, forumo te- aktyvizmui, anksčiau skyrusios nuo įprastinio „teatro“, atro įkūrėjo Augusto Boalo (1931–2009) idėjose. Politinis gerokai išbluko.“1 Pasak analitikės, taikomojo teatro po- pasipriešinimas, siekiant išsilaisvinti iš priespaudos, iš pri- sūkis afekto link (affective turn in applied theatre) susidū-

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 rė su socialiniu teatro posūkiu (social turn in the theatre), Sue Mayo (Jungtinė Karalystė) todėl dalyvavimo pobūdis pasidarė dvejopas – aktyvisti- bendradarbiavimo teatras nis ir vartotojiškas (šį galima vadinti dar ir pramoginiu). Profesionalusis teatras neretai provokuoja publiką, kad įsi- Viena įtakingiausių Europoje taikomojo teatro prak- trauktų į veiksmą naujos patirties ar tiesiog žaidimo dėlei, tikių ir tyrėjų Sue Mayo vadovauja taikomojo meno o taikomasis teatras visada siekia pokyčių – asmeninių, magistrantūrai Londono universitete, įvairius, dažnai kolektyvinių ar politinių. Bet kartais pavyksta abu šiuos tarpdisciplininius projektus kuria teatruose ir bendruo- impulsus sėkmingai suderinti, dirbant su neprofesionaliais menėse. Pasak jos, „taikomojo teatro“ sąvoką pasiūlė aktoriais profesionaliame teatre, – galima paminėti Lietu- ne praktikai, bet akademikai, kad kaip nors įvardytų vos nacionalinio dramos teatro „Žalią pievelę“ (rež. Jonas didžiulę tokių praktikų įvairovę.3 Šis terminas patinka Tertelis ir Kristina Werner), „Dreamland“ (rež. Mantas ne visiems, nes apibrėžimas „taikomasis“ turi menki- Jančiauskas), kai kuriuos Karolinos Žernytės spektaklius. nantį, kolonialistinį atspalvį. Mayo vadina save teatro Taikomojo teatro ribos išsiplėtė, daug liberalesne ta- kūrėja, dirbančia su neprofesionalais, ir siekiančia, kad pus meno sampratai ir kultūros politikai – kurti gali taikomasis teatras būtų pripažintas menu, užuot laikius visi ir bet kur, svarbiausia užtikrinti kultūros įvairovę jį ne vien edukacija ar terapija. Esminis jos darbo prin- ir kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą. Skirčiai tarp cipas – bendradarbiavimas, o atspirties taškas – idėja, profesionalios ir neprofesionalios kūrybos niveliuojan- tačiau projekto dalyviai gali ją keisti ar net sugriauti. Į tis, problemiška tampa pati „taikomojo teatro“ sąvoka projektus daugiausia įtraukiamos skirtingų kartų mote- (koks šio konceptualaus lūžio poveikis meninei kūry- rys, tad su paauglėmis vaidina ir aštuoniasdešimtmetės. bai ir jos vartotojams – atskira tema). Apibendrinant Spektaklių temos – nuo moters santykio su savo kūnu galima sakyti, kad taikomasis teatras – tai performaty- iki reakcijos į klimato kaitą. Mayo ragina, kad scenoje vi veikla, paremta dalyvavimo praktikomis, besiorien- improvizuotų, savo istorijas pasakotų paprastos mote- tuojanti į procesą, skatinanti įsitraukimą ir socialinius rys, nes šiuolaikiniam teatrui tokių balsų labai trūksta. pokyčius. Jamesas Thompsonas išskiria du svarbiau- Jos manymu, scenos menai už nemažą dalį naujovių sius taikomojo teatro bruožus. Pirma, tokie projektai turėtų būti dėkingi taikomajam teatrui. Pavyzdžiui, apeliuoja į socialinį teisingumą, įtraukia asmenis, ku- kai kuriuos publikos įtraukimo būdus „pasufleravo“ rie ekonomiškai, socialiai, kultūriškai marginalizuoja- darbas mokyklose, nes turime būti labai išradingi, kad mi arba diskriminuojami. Antra, ši praktika yra glau- vaikus sudomintume ir išlaikytume jų dėmesį. Kitas džiai susijusi su konkrečiomis vietomis, pavyzdžiui, pavyzdys – visaverčiais kūrybos proceso dalyviais pa- kalėjimais, stovyklomis, mokyklomis, ir adresuojama galiau pradėta laikyti neįgaliuosius. Londono teatro jų bendruomenėms.2 Nors požiūriai į jautrius socia- Graeae visuose spektakliuose yra vertėjas į gestų kal- linio teisingumo klausimus, tarkime, pabėgėlių inte- bą, scenoje atliekantis ne vien techninę funkciją, nes graciją, gali būti skirtingi, „taikomistų“ spektakliai vis integruojamas į meninę visumą. Nacionalinis teatras tiek savaip mažina įtampą bendruomenės viduje, ska- rodo Friedricho Dürrenmatto „Vizitą“, kurį adaptavo tindami teigiamus asmeninius pokyčius. Tony’s Kushneris, – dalis šio spektaklio aktorių yra ne- Lietuvoje taikomojo teatro sklaida nuosekliausiai įgalieji. Žmonės, turintys regėjimo negalią, vis dažniau užsiima menų agentūra Artspace. Ji jau ne vienus me- dalyvauja ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. tus įgyvendina socialiai angažuotus projektus, lavina specialistų įgūdžius, kviečia garsiausius taikomojo te- Nazhos Harb (Libanas) teatras kalėjime atro praktikus ir tyrėjus iš užsienio, organizuoja kūry- bines dirbtuves lietuvių scenos meno profesionalams Londone baigusi taikomojo teatro magistrantūros studi- ir jau pristatė mažiausiai tris taikomojo teatro kryptis. jas, Nazha Harb yra dramos terapeutė, mokytoja ir ak-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 57 torė, dirbanti vyrų kalėjimuose. Harb sako: „Kalėjimas yra ne tik meno, bet ir aktyvaus pilietiškumo forma. kaip institucija egzistuoja visuomenės paraštėse. Tie, kurie Menininkai dirba su bendruomenėmis, kurioms patys padarė nusikaltimą, nubaudžiami, ir juos visi pamiršta. nepriklauso. Kaip jie įveikia tokį sociokultūrinį atotrūkį? Retas iš mūsų pagalvoja, kad po kurio laiko tie žmonės iš- Werner manymu, pažinti kitokius požiūrius padeda įsi- eis į laisvę. Jeigu jiems nebus suteikta galimybė integruotis gilinimas į asmens biografiją. Tačiau pagrindinė užduo- į visuomenę, jie vėl darys nusikaltimus, dėl kurių kentėsi- tis – kūrybiškai mąstant, leisti dalyviams įsitikinti, kad me visi.“4 Su kaliniais Nazha dirba maždaug penkis šešis jiems rūpimos temos yra svarbios visiems, kartu ieškant mėnesius. Pirmoji fazė – įžanginiai žaidimai, suburiantys tokios estetinės formos, kuri būtų patraukli publikai. grupę. Antroji – bandymas sukurti saugią erdvę, kad ge- Werner pabrėžia, kad taikomasis teatras nesiekia suteik- riau pažintų vieni kitus ir imtų pasitikėti. Trečioji – tai ti balso vien mažumoms – jis bando sukurti tokią erdvę, dramos terapija, padedanti įveikti patirtas traumas. Ypač kurioje būtų girdimi visų dalyvių balsai. Yra įsitikinusi – svarbi baigiamoji procedūra – viso nueito kelio refleksija kad įgyvendintum imersinio arba dalyvaujamojo teatro sukuria prielaidas stiprėti sąmoningumui. Harb darbo projektus, būtina išmanyti taikomąjį teatrą, nes jo me- nevainikuoja spektaklis, nors daugelis režisierių, dirban- todai leidžia panaikinti binarinę opoziciją tarp publikos čių kalėjimuose, parodo baigiamąjį vaidinimą. Jos pro- ir atlikėjų. Susiliejus scenos ir salės erdvėms, sukuriama jektų dalyviai gauna sertifikatą, kuris gali jiems padėti, vieta socialiniam ir kultūriniam protestui, alternatyvių kai sieks bausmės sutrumpinimo. galimybių paieškoms. Kokių įgūdžių reikia taikomojo teatro specialistui? Harb ypač išskiria asmeninę motyvaciją ir ener- Vizija giją, psichologines žinias ir gebėjimą dirbti su grupe: „Teatro kūrėjas turi peržengti savo menines ambicijas, Nuo šiemet taikomojo teatro magistrantūros programa savo ego. Dirbant su grupe svarbiausi tampa jos, o ne pradedama vykdyti ir Lietuvoje – LMTA Klaipėdos fa- tavo poreikiai.“5 Harb pabrėžia, kad taikomasis teatras kultete. Labai svarbu, kad „taikomistai“ nebūtų izoliuoti, moko spektaklius kurti iš to, kas konkrečiu metu yra galėtų visavertiškai dalyvauti scenos meno procesuo- aktualu kūrybinio proceso dalyviams. se, bendradarbiautų ne tik su psichologais, socialiniais darbuotojais, socialinių mokslų atstovais, bet ir su kitais Kristinos Werner (Vokietija–Lietuva) teatro kūrėjais. Kai kurių taikomojo teatro metodų nau- teatras bendruomenėse dojimas per spektaklių repeticijas padėtų atsiskleisti me- nininkų kūrybingumui, o profesionalių režisierių pagal- Lietuvoje nemažai kūrybinių projektų įgyvendinusi ba suteiktų didesnę meninę vertę bendruomenių teatro Kristina Werner vadina save teatro kūrėja ir tarpininke projektams, jiems neprarandant autentiškumo. arba pagalbininke, skatinančia kūrybinę ir šviečiamąją bendruomenės veiklą. Studijuodama taikomojo teatro magistrantūroje Londone, ji tyrinėjo, kaip kuria spek- 1 helen Nicholson. A good day out. Applied theatre, relationality and partici- pation. In: Critical Perspectives on Applied Theatre. Edited by Jenny Hughes taklius įvairios žmonių grupės. Per pastaruosius dešimt and Helen Nicholson. Cambridge University Press, p. 249. metų ji yra dirbusi su moksleiviais, kuriems nesiseka 2 James Thompson. Performance Affects. Applied Theatre and the End of Ef- mokytis, su senjorais, gyvenančiais globos namuose, fect. Palgrave Macmillan, 2009, p. 3. su pabėgėliais: „Mano tikslas – priartinti žmones prie 3 Iš autorės pokalbio su Sue Mayo, 2020-02-28. 4 scenos meno ir suteikti galimybę kiekvienam išraiškingai Ramunė Balevičiūtė. Sustabdyti prievartos ratą. Pokalbis su Nazha Harb. 7 meno dienos, 2020-03-06. https://www.7md.lt/teatras/2020-03-06/Sustabdyti-prievartos-rata 6 perteikti žodžiais jam rūpimus dalykus.“ Werner siekia 5 Ten pat. prisidėti prie visuomenės, kuri visiems savo nariams su- 6 Ramunė Balevičiūtė. Kristina Werner: „Atverdama galimybes kiekvienam kurti teikia lygias galimybes, kūrimo. Taikomasis teatras jai meną, aš priartėju prie pasaulio, kuriame norėčiau gyventi“. Teatro žurnalas, nr. 15.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Gediminas JANKAUSKAS

„ATEISTAS IŠ DIEVO MALONĖS“

Luiso Buñuelio sapnai ir iliuzijos

Salvador DALI. Luiso Buñuelio portretas. 1924

uiso Buñuelio (1900–1983) kūryba, kurios pradžia – diktatoriaus Franco persekiojimų. Buñuelis pavertė Lžymiausias pasaulyje kino rebusas „Andalūzijos kiną tiek poezijos instrumentu, tiek ginklu, nepripa- šuo“ (Un chien andalou, 1928), o pabaiga – „Tas niū- žįstančiu jokio gailesčio. rus geismo objektas“ (Cet obscur objet du désir, 1977), apima ne tik žmonijos pusės amžiaus istoriją, bet ir Kam staugė „Andalūzijos šuo“? ženklina svarbius „dešimtosios mūzos“ raidos etapus. Pats Luiso gyvenimas – tarsi misterija. Vaikystė Ispanas debiutavo kine tada, kai prancūzų avan- prabėgo mažame Ispanijos kaimelyje, kuriame vidu- gardistai, paniekinę nuoseklumą, grindžiamą lo- ramžiai tęsėsi iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Paau- gikos dėsniais, pamynę tradicines raiškos formas, glystė – Saragosos jėzuitų kolegijoje, kuri jauniems išpureno dirvą siurrealizmui. Šiame gaivališkame seminaristams diegė ne tiek meilę Dievui, kiek nea- procese „Andalūzijos šuo“ tapo bomba po klasiki- pykantą savo artimui. Vėliau skandalingai pagarsėjo, nės kultūros pamatais, sukrėtusia net visko mačiu- kai su poetu Garcià Lorca, baltai nusigrimavę veidus sią Paryžiaus, avangardo sostinės, publiką. Jaunieji ir persirengę vienuolėmis, maivėsi Madrido tramva- menininkai, apsiginklavę dadaizmu, griovė tradici- juose, šiurpindami padorius buržua. Už ekscentriš- jas, laužė taisykles, migruodami iš vienos grupuotės kus akibrokštus buvo galima pakliūti už grotų, bet į kitą. Fotografas Man Ray’us, dailininkai Marcelis Luisas laiku išdūmė į Paryžių, kur susipažino su Duchampas ir René Magritte’as, kompozitorius Éri- prancūzų meno bohema. Po audringos kinemato- cas Satie, rašytojas Louis Aragonas, teatralai Fran- grafinio kelio pradžios laukė net 15 metų pauzė, sa- cisas Picabia ir Antoninas Artaud, plataus profilio vanoriška tremtis į Meksiką, kur jautėsi saugus nuo intelektualas Jeanas Cocteau, visų bendras draugas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 59 ir mokytojas filosofas André Bretonas per trumpą tai, kas mus stulbina, nepaisydami prasmės. Mudu nė laiką pelnė radikalių modernistų reputaciją, ėmęsi karto nesusiginčijome. [...] Pavyzdžiui, vienas iš mūsų rizikingos misijos – išlaisvinti meną iš pozityvisti- sako: „Žmogus tempia kontrabosą“. „Ne“, – priešta- nio realizmo gniaužtų. Bretonas 1924 m. paskelbė rauja kitas. Prieštaravimas priimamas kaip savaime garsųjį Siurrealizmo manifestą, suformulavęs naujos suprantamas. Bet jei vieno pasiūlymas patikdavo ki- krypties apibrėžimą: „Siurrealizmas yra grynai psi- tam, tuoj pat įtraukdavome tą sceną, mudviem tai at- chinis automatizmas, turintis žodžiu, raštu ar kokiu rodė nuostabu, besąlygiška. Kai parašėme scenarijų, nors kitu būdu išreikšti realiai funkcionuojančią min- supratau, kad tai bus neįprastas, šokiruojantis filmas. tį. Tai minties diktatas be jokios proto kontrolės, be Nė viena kompanija nebūtų sutikusi tokio finansuo- jokių estetinių ar moralinių motyvų.“1 ti.“3 Luisas pasiskolino pinigų iš motinos: „Pusę su- Pirmas filmas, kurį patys siurrealistai viešai pa- mos išleidęs smuklėse, pagaliau supratau, kad laikas vadino siurrealistiniu, buvo režisierės Germaine’os imtis darbo. Susitikau su aktoriais Pierre’u Batcheffu Dulac „Jūros kriauklė ir šventikas“ (La coquille et ir Simone Mareuil, su operatoriumi Albert’u Duver- le clergyman), 1928 m. vasario devintąją parodytas ger, studijos Billancourt vadovais. Po dviejų savaičių avangardinio meno centre Studio des Ursulines. Ta- filmas buvo baigtas.“ čiau žiūrovai jį nušvilpė, o ekraną apmėtė akmeni- „Andalūzijos šuns“ premjera įvyko avangardinio mis ir pomidorais. Buñuelis, po keleto mėnesių atė- meno centre Uršuliečių studija, kur prieš kelis mė- jęs čia rodyti „Andalūzijos šuns“, neabejojo, kad bus nesius buvo nušvilpta režisierės Dulac siurrealistinė sutiktas panašiai. juosta „Jūros kriauklė ir šventikas“. Nekeista, kad Filmo, pagrįsto sapnų ir svajonių logika, kai ku- Buñuelis nerimavo: „Baisiai susijaudinęs, aš buvau rias scenas, anot režisieriaus, susapnavo jis arba Sal- kitoje ekrano pusėje. Keisdamas gramofono plokš- vadoras Dali. Jiedu sufantazavo ir nufilmavo daug teles, iliustravau filmo veiksmą tai argentinietišku keistų vaizdinių, tačiau montuodami be gailesčio tango, tai muzika iš Wagnerio „Tristano ir Izoldos“. išmetė visas scenas, galinčias ką nors reikšti, pasitel- Turėjau kišenėje ir akmenų, kad apsiginčiau... Bet jų kę ideologiškai artimo poeto Lautréamont’o posakį: neprireikė. Po seanso salėje pasigirdo ovacijos, tad aš „Tai ne mažiau nuostabu, negu ant operacinio stalo nepastebimai išmečiau tą jau nebereikalingą arsena- matyti skėtį ar siuvimo mašiną.“2 Ši sparnuota frazė lą.“4 tapo siurrealizmo šūkiu ir filmo raktu. Tačiau kriti- „Andalūzijos šuo“ išprovokavo karštus ginčus. kai nepaisė autorių požiūrio, ėmė narplioti „Anda- Žiūrovai nieko nesuprato, bet ryškūs, kartais siau- lūzijos šuns“ simbolius, ieškojo prasmės, taikydami bingi, o kartais simboliški vaizdiniai įstrigo į atmin- Sigmundo Freudo psichoanalizę, sapnų aiškinimo tį ilgam. „Nors daugelio košmariškų scenų reikšmė metodiką. akivaizdi, tačiau Buñuelis atkakliai teigė, kad „šiame „Andalūzijos šuo“, anot Buñuelio, paremtas dviem filme nėra jokių simbolių“. Vis dėlto „Aukso amžiuje“ sapnais: Salvadorui kartą prisisapnavo žmogaus del- (1930) buvo tema, prie kurios režisierius grįžo kituo- nas, iš kurio stigmos ropoja skruzdėlės, o Luisas se filmuose, – tai konfliktas tarp seksualinės aistros ir regėjo, kaip aštrus skustuvas perrėžia moters akies politinės bei religinės priespaudos.“5 obuolį (šis kadras, rodomas filmo pradžioje, laikomas pačiu žiauriausiu kine). Scenarijų jiedu parašė Vienintelis tikrai siurrealistinis filmas per savaitę, „susitarę laikytis paprastos taisyklės – ne- sustojame ilgam prie tokių scenų, kurios reikalauja Buñuelio ir Dali draugystę drumstė neapykantos pro- racionalaus psichologinio arba kultūrinio paaiškini- trūkiai. Kartu sukūrę dar vieną siurrealistinį šedevrą mo. Atveriame duris iracionalumui. Priimame vien „Aukso amžius“ (L‘âge d‘or, 1930), susipyko galutinai ir

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 nuo tada santykius aiškinosi per atstumą – interviu bei tūros, tapybos istoriją. Jie visų pirma stengėsi pertvar- knygose. kyti pasaulį ir pakeisti gyvenimą – štai svarbiausias, bet Abu skandalingi filmai užsitraukė griežtas sankci- neįvykdytas troškimas. Būtent šį pagrindinį mūšį mes jas. Praėjus savaitei po „Aukso amžiaus“ premjeros, pralaimėjome.“8 Paryžiaus policijos prefektas uždraudė jį rodyti, nes kilo masinės riaušės. Draudimas panaikintas tik po 50 Paradoksali pasaulėžiūra metų, į sostinės ekranus filmas grįžo 1981-aisiais. Niu- jorke pirmąkart viešai parodytas tik 1980 m. Komentuodamas savo santykį su religija, Buñuelis Dawnas B. Sova knygoje „125 uždrausti filmai“ sakydavo: „Esu ateistas iš Dievo malonės.“ Knygoje rašo: „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Aukso „Mano paskutinis atodūsis“ atsiskleidė visas jo pasau- amžius“ pasakoja apie meilę, kurią sugniuždo prieta- lėžiūros paradoksalumas. ringa visuomenė. [...] Pirmąkart pasirodę ekrane mei- Apie viešnagę Amerikoje režisierius rašė: „Aristo- lužiai voliojasi purve ir bando mylėtis, o stebėtojai, kratų vakarėliuose mėgęs sukinėtis vienas amerikiečių simbolizuojantys visuomenę, stovi nuo jų nusisukę. kino studijos Metro-Goldwyn-Mayer atstovas pakvie- Marga minia, išrikiuota pagal socialinį statusą, emo- tė mane į savo kabinetą ir pasakė: „Mačiau „Aukso cingai stebi komišką vaidinimą apie keturis mirštan- amžių“, jis man visiškai nepatiko. Nors nieko nesu- čius šventuosius... Į prastai struktūruotą siužetą vė- pratau, bet vis tiek patyriau gilų įspūdį. Siūlau jums liau įterpiamas šiurpus sapnas – „tėvas“, apsirengęs važiuoti į Holivudą, kad susipažintumėte su geriausia prabangiais drabužiais, šaudo į „sūnų“ dėl kažkokio pasaulyje amerikietiška kino technika. Galiu jus ten prasižengimo sode. Žiūrovai turi pajusti sąsajas tarp pasiųsti, apmokėdamas kelionę. Pagyvensite Ame- tėvo, katalikiško auklėjimo ir visuomenės, draudžian- rikoje pusę metų, kas savaitę gausite po 250 dolerių. čių patirti natūralų meilės džiaugsmą. Berniukas iš Stebėsite, kaip kuriami filmai. Vėliau pagalvosime, ką sapno simbolizuoja naivų iššūkį visuomenės primestai su jumis daryti.“9 tvarkai... Spalvos dar labiau sutirštinamos, brėžiant Žvalgytuvės Holivude praktinės naudos nedavė, paraleles tarp romaus Kristaus ir markizo de Sade’o, bet čia Buñuelis susipažino su Charles’iu Chaplinu, surengusio masinę 120 Sodomos dienų orgiją – finalas bendravo su režisieriais Sergejumi Eizenšteinu, Jo- prilygsta skandalingai šventvagystei.“6 sephu von Sternbergu, rašytoju Bertoltu Brechtu, ki- Tokių komentarų režisierius negalėjo pakęsti, pro- tais menininkais. Kurti filmų amerikiečiai jam nesiū- gai pasitaikius, vis tvirtindavo, kad jo filmuose sim- lė. Pusmetį pasisvečiavęs, sugrįžo į Paryžių, o iš ten bolių nėra. Vis dėlto „Aukso amžių“ pats laikė „des- išvyko į tėvynę: „Atvykau į Madridą 1931-ųjų balan- peratišku ir aistringu kvietimu žudyti“, o siurrealizmo dį, likus dviem dienoms iki karaliaus atsistatydinimo pradininkas Bretonas jį pavadino „vieninteliu tikrai ir džiaugsmingo Ispanijos Respublikos paskelbimo.“ siurrealistiniu filmu“.7 Bet netrukus kilo pilietinis karas, kurti filmus tapo Buñuelis teigė: „Manęs dažnai klausia, kas nuti- neįmanoma. Madride Buñuelis kurį laiką vadovavo ko siurrealizmui. Kartais atsakau, kad siurrealizmas amerikiečių studijos Warner Bros filmų įgarsinimui nugalėjo dėl smulkmenų, bet patyrė pralaimėjimą dėl ispaniškai, vėliau bandė prodiusuoti kelis vietinius fil- svarbiausių dalykų. Bretonas, Aragonas, Éluard’as tapo mus, titruose nenurodydamas savo pavardės. vienais geriausių XX a. prancūzų rašytojų... Ernstas, Iš arti pamatytas pilietinio karo košmaras privertė Magritte’as, Dali priklauso labiausiai pripažintiems kitaip vertinti diktatoriaus Francisco Franco istorinį dailininkams... Tokie yra meniniai ir kultūriniai siur- vaidmenį: „Man atrodo, jis visai nebuvo velnio įsikū- realizmo pasiekimai. Bet daugumai iš mūsų tai neturi nijimas, galėčiau net patikėti, kad būtent jis sutrukdė jokios reikšmės. Siurrealistams nerūpėjo patekti į litera- naciams įsibrauti į nukraujavusią Ispaniją.“ Savikritiš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 61 kai rašė: „Užliūliuotas savojo nekenksmingo nihilizmo, kiečiais dažniausiai būdavo puikūs.“12 maniau, kad turtai ir kultūra, atsidūrę priešingoje bari- Ne kartą sakė Meksikoje sukūręs ir silpnų filmų, kadų pusėje, padės pasipriešinti masiniam smurtui. Bet bet pridurdavo, kad stengėsi būti ištikimas siurrealistų atsitiko priešingai. Dabar, ramiai gurkšnodamas marti- principui: „Noras valgyti negali pateisinti prostitucijos nį, pradedu abejoti gėriu, kurį suteikia pinigai, ir gėriu, mene.“ kurį dovanoja kultūra.“10 Retrospektyva Lietuvoje Meksikietiška patirtis 2013-ųjų spalį festivalis Kino pavasaris kartu su Mek- Atsidūręs Meksikoje, Buñuelis kai kada sukurdavo net sikos ambasada surengė Lotynų Amerikos kultūros po du tris filmus per metus. „Lotynų Amerika visiškai dienas In Latino 2013. Tarp septynių tada parodytų nesižavėjau, net sakydavau savo draugams: jeigu pra- filmų buvo trys Buñuelio juostos. dingčiau, ieškokite manęs bet kur, tik ne ten. Bet štai, „Laiptai į dangų“ (Subida al cielo, 1952) pagal stilisti- nepaisant visko, jau 36 metus gyvenu Meksikoje. Netgi ką artimi anuomet labai populiariam italų neorealizmui, tapau Meksikos piliečiu 1949-aisiais. Pasibaigus pilieti- su neslepiama simpatija vaizdavusiam paprastų žmonių niam karui, daug ispanų pasirinko Meksiką savo trem- kasdienybę. Meksikos pakrantės kaimelyje San Hero- ties vieta, tarp jų keli mano geriausi draugai.“11 nimito, kurio gyventojai iš kokosų spaudžia aliejų, nėra Buñueliui, atsidūrusiam Meksike, pagalbos ranką bažnyčios, todėl nuo seno laikomasi tradicijos santuoką ištiesė prodiuseris Oscaras Danzigeris. Iš ten sukurtų pažymėti išvyka į šventąją salą. Naktis, praleista šioje nuo 20 filmų būtinai išskiriami „Užmirštieji“ Los( olvida- kranto per vieną mylią nutolusioje negyvenamoje saloje, dos, 1950). Pasak André Bazino, tai filmas, „įkaitinta suteikia jauniesiems palaiminimo sakramentą. geležimi deginantis sielą, o mūsų sąžinė praranda net Tradicinis ritualas sustyguotas pagal liaudiško menkiausią ramybės šešėlį“. Čia beveik dokumentiškai spektaklio taisykles, čia ryškūs neorealizmo ženklai, atskleidžiamas tragiškas beglobių našlaičių likimas. Šį juntama itališkų commedia dell’arte vaidinimų dvasia. kolektyvinės kančios portretą režisierius nutapė pačio- Bet jaunavedžiai gėlėmis išpuošta valtimi meilės salos mis sodriausiomis spalvomis. nepasiekia. Porelę pasivijęs jaunojo brolis ragina Oli- Komerciškai sėkmingiausias buvo „Robinzonas verijų vykti namo, nes mirties patale gulinti motina Kruzas“ (Robinson Crusoe, 1954). Buñuelis ekraniza- nori padalyti savo turtą trims sūnums ir anūkui. Rei- vo ir Emily Brontë romaną „Vėtrų kalnas“ (Abismos kia iš Petatlano parvežti advokatą, tvarkantį šeimos de pasión, 1954) pagal savo scenarijų, parašytą dar reikalus. Didesnę filmo dalį sudaro kelionė autobusu 1930 m. Paryžiuje. Vienas mylimiausių režisieriaus pirmyn ir atgal su netikėtais, linksmais ir dramatiškais filmų lakonišku pavadinimu „Jis“ El( , 1952) pasakoja įvykiais. Sunkiausia įveikti aukštą kalnų skardį, vadi- „apie paranojos apsėstą žmogų. Paranojikai panašūs į namą Laiptais į dangų. Jį du kartus įveikęs Oliverijus poetus. Jie tokie gimsta, o realybę interpretuoja pagal parsiveža dokumentą, kuris neleis broliams klastingai savo manijas.“ užvaldyti motinos turto. Kūrybą Meksikoje Buñuelis vertino gana skeptiš- Filmą „Iliuzija keliauja tramvajumi“ (La ilusión kai: „Būdavo, imdavausi filmo, kurio siužetas man viaja en tranvía, 1954) režisierius, duodamas interviu nepatikdavo, dirbau su aktoriais, netinkamais savo prancūzų žurnalui Cahiers du Cinema (1967 m. nr. 191) vaidmenims. Bet nenufilmavau nė vienos scenos, kuri priskyrė „neįtikėtiniems filmams, pavyzdžiui, „Žvėris“ prieštarautų mano įsitikinimams ar moralei. Šiuose ne- (1953), galėjęs būti įdomus, išėjo labai vulgarus. „Upė ir lygiaverčiuose filmuose, man regis, nėra nieko smerkti- mirtis“ (1955) – vidutiniškas filmas, o „Iliuzija keliauja na. Mano santykiai su filmavimo grupės nariais meksi- tramvajumi“ – tai jau tikras idiotizmas. Žinoma, pri-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 siimu atsakomybę už juos visus, bet šie filmai neverti Dievo sutvertas pasaulis, anot režisieriaus, kupinas ne- dėmesio.“ Nepaisant paties režisieriaus skepticizmo, teisybių, todėl mąstančiam žmogui belieka maištauti. „Iliuzija keliauja tramvajumi“ apdovanota specialiuoju „Viridiana“ (1961) išgarsino Pranciškaus Asyžiečio Kanų kino festivalio žiuri prizu. laikų šventąją, kuri buvo skaudžiai nubausta už pa- Mechanikas Chuanas Godinezas ir vairuotojas Ta- siaukojimą Dievui ir meilę žmonėms. Auksine palmės rachas iš savo viršininko sužino, kad naikinamas jų šakele Kanuose apdovanotas filmas sulaukė piktos Va- tramvajus nr. 133, nuo rytojaus tuo maršrutu keleivius tikano kritikos už religinės simbolikos išniekinimą. vežios autobusas. Dėl to sielojasi tik tie du bendradar- Kai kuriose Europos šalyse rodyta tik iškarpyta filmo biai, po naktinių išgertuvių nusprendžiantys pasku- versija, o Ispanijoje viešai rodyti neleista kelis dešim- tinįkart pasivažinėti tramvajumi Meksiko gatvėmis. tmečius. Labiausiai piktintasi scena, kurioje mergina, Keliauninkai patiria daug nuotykių, pakliūva į tragi- pasišventusi atstumtiesiems, tampa valkatų smurto komiškas situacijas. auka, o žmogiškumą pamynę Viridianos kankintojai Filmo „Nazarietis“ (Nazarín, 1959) pagrindinis ironiškai pavaizduoti Leonardo Da Vinci’o „Paskuti- herojus padrė Nazarijus nuoširdžiai laikosi Kristaus nės vakarienės“ pozomis. mokymo, tačiau jo gerumas tampa nepakeliama našta tiek jam pačiam, tiek artimiesiems. Pagal rašytojo Be- Naujų šedevrų link nito Pérezo Galdóso, dažnai vadinamo „ispanų Dos- tojevskiu“, romaną sukurto filmo herojus (jį suvaidino „Angelas naikintojas“ (El Ángel Exterminador, Francisco Rabalis) savaip pakartoja Kristaus kančios 1962) – naujas kūrybos kelio posūkis. Nuo šiol reži- kelią. Evangelijos tiesoms ištikimas idealistas įsivelia į sierius bandys įminti „kuklaus buržuazijos žavesio“ konfliktus su aplinkiniais, patiria fizinį skausmą, žmo- paslaptį. Prabangiai pasipuošusi kompanija, teatre nių panieką, slegiančią vienatvę. Režisierius, išlaikęs praleidusi vakarą, po sočios vakarienės įkalinama maištingą romano dvasią, nuo klasikos teksto gerokai ištaigingoje pilyje. Jų niekas neužrakina, tiesiog dėl nutolo, įtraukė knygoje nesamų epizodų. Pavyzdžiui, nežinomos priežasties niekam nepavyksta peržengti kunigui kalbantis su moterim, mirštančia nuo maro, durų slenksčio. Nepadeda nei maldos, nei burtai, nei išaiškėja, kad ji trokšta ne Dievo, bet savo meilužio... telepatija. Pasak Buñuelio, jei Kristus dabar pasirodytų tarp Miesčioniškos moralės esmę režisierius apnuogino, žmonių, jo vėl neabejotinai lauktų mirtis ant kryžiaus. suteikdamas jai frigidiškos gražuolės Catherine De-

„Kuklus buržuazijos žavesys“. 1972. Filmo kadras

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 63 neuve veidą („Dienos gražuolė“. Belle de jour, 1967). mano gyvenimo dalimi. Niekuomet nesistengiau jos Plačią krikščioniškų erezijų panoramą perteikė, vi- neigti arba ignoruoti. Tačiau ką apie mirtį galėtų pasa- duramžių piligrimų keliais pasiuntęs klajoti valkatas kyti toks senas ateistas kaip aš? Su ta paslaptimi ir teks („Paukščių takas“. La voie lactée, 1969). „Tristanos“ apleisti šį pasaulį.“13 (1970) pagrindinė herojė (ją vėl vaidino Deneuve), Viename iš paskutinių interviu režisierius sakė: meilės griuvėsiuose palaidojusi savo jausmus, tam- „Mane sukrėtė De Sade’o testamentas, kuriame prašo- pa nuožmia, kerštinga ir geidulinga demone. Filmo ma išmėtyti jo kūno dalis keliose skirtingose vietose, kad „Kuklus buržuazijos žavesys“ (Le charme discret de la žmonės pamirštų ne tik jo knygas, bet ir vardą. Norė- bourgeoisie, 1972) veikėjai, norėdami ramiai pavaka- čiau tą patį pasakyti apie save. Manau, visos atmintinos rieniauti, ilgai ieško ramios vietelės, o ši beprasmiš- datos, garsių žmonių statulos yra melagingos ir pavojin- ka kelionė į niekur išryškina parazituojančios klasės gos. Kam jų reikia? Tegyvuoja užmarštis! Tikrasis žmo- tuštybę, dvasinį išsigimimą. Režisierius meistriškai gaus orumas slypi nebūtyje.“ sulydo sapną su realybe, tragediją su farsu, išorinį Autobiografinę knygą „Mano paskutinis atodūsis“ pasakojimo paprastumą su povandeninėmis temos Buñuelis baigė taip: „Man liūdna tik dėl vieno – nesu- srovėmis... žinosiu, kas po manęs įvyks pasaulyje, juk aš jį palieku, „Laisvės šmėklą“ (Le fantôme de la liberté, 1974) ga- apimtą kaitos būsenos, tarsi nebaigtą skaityti romaną, lima laikyti siurrealistinės režisieriaus kūrybos kvin- kurio tęsinys dar nepaskelbtas... Prisipažinsiu dar dėl tesencija. Šis paradoksų kaleidoskopas sudėliotas iš vieno dalyko – nors neapkenčiu laikraščių, norėčiau kas atsitiktinai susiraizgiusių likimų ir niekuo nepaaiški- dešimt metų prisikelti iš kapo, kad nusipirkčiau kioske namų detalių. Policijos akademijos profesorius vietoj kelis laikraščius. Išblyškęs, svirduliuodamas grįžčiau su tarnybinio instruktažo skaito žandarams paskaitas jais į kapines ir ten skaityčiau apie pasaulio nelaimes. apie poligamiją ir seksualinę praktiką Melanezijoje. Po to vėl užmigčiau nusiraminęs, patikimai saugomas Intelektualų kompanija svetainėje prie stalo sėdi ant... antkapio akmens.“14 klozetų ir piktinasi, kad kasdien teršia gamtą milijonai tonų Žemės gyventojų ekskrementų. Žudikas mania- kas nuteisiamas mirti, bet iš teismo salės paleidžiamas į laisvę. Policijos prefektui skambina prieš ketverius 1 Андре Бретон. Манифест сюрреализма. In: Называть вещи своими metus mirusi jo sesuo, į kurios karstą tikrai buvo įdė- именами. Программные выступления мастеров западно-европейской tas telefono aparatas. Keturi vienuoliai karmelitai nak- литературы XX века. М: 1986, c. 56. tį įsibrauna į vienišos moters kambarį nakvynės na- 2 Georges Sadoul. История киноискусства, M: 1957, c. 188. muose, kad po bendros maldos išgertų vyno ir paloštų 3 Бунюэль о Бунюэле. М: 1989, c. 148. su ja kortomis. Karinė chunta tankais važiuoja į mišką 4 Ten pat, p. 132. medžioti lapių. Filmas pradedamas ir baigiamas šū- 5 David Parkinson. Kino istorija. V.: 1999, p. 68. viais į maištininkus (vieną iš jų vaidina pats Buñuelis), 6 Dawnas B. Sova. 125 Forbidden Films. NY, 1999, p. 17. jie miršta, šaukdami: „Tegyvuoja grandinės!“ 7 David Parkinson. Op. cit., p. 68. 8 Бунюэль о Бунюэле. М: 1989, c. 148. Memento mori 9 Ten pat, p. 153. 10 Ten pat, p. 194. Būdamas tikras ispanas, Buñuelis tvirtino nebijantis 11 Ten pat, p. 219. mirties: „Seniai susitaikiau su mintimi apie mirtį. Dar 12 Ten pat, p. 220. nuo tų laikų, kai šventąją savaitę Kalandos gatvėmis 13 Ten pat, p. 276. nešiodavome žmonių griaučius, mirtis tapo sudėtine 14 Ten pat, p. 278.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Rasa KAZLAITĖ

TURKIJOS TELEVIZIJOS SERIALAI KAIP MUSULMONŲ SOCIOKULTŪRINIO GYVENIMO ATSPINDYS IR MINKŠTOJI GALIA

Turkijoje, kurios 98 proc. gyventojų yra musulmonai, televizijos rinka, daranti įtaką politiniams spren- dimams tiek šalies viduje, tiek išorėje, suklestėjo palyginti neseniai, tačiau padarė didžiulį šuolį. Dabar TV programa strategiškai nukreipiama turizmui skatinti, atlieka šviečiamąjį darbą religijos vs sekuliarizacijos, normatyvinio islamo vs kultūrinės vesternizacijos plotmėse. Televizijos turinys balansuoja tarp skirtingų sluoksnių – tos visuomenės dalies, kuri yra sekuliari, ir tos, kuri ištikima tradiciniam islamui. Beje, normatyvinio islamo atstovų reakcija dabar veikia kaip vidinis cenzorius – pasitelkdami Osmanų imperijos tradicijas, jie priešinasi vesternizacijai, bando kištis į TV programų kūrimą bei platinimą. Televizijos strategai, pasitelkdami serialus, pristato žiūrovams Turkijos musulmonų papročius, tradicijas, islamo įvaizdžius, itin platų socialinės realybės spektrą, atskleidžia turtingą krašto istoriją. Pro- diuseriai, masinės kultūros žanrą pavertę minkštąja galia, padeda šalies valdžiai siekti ideologinių tiks- lų, paveikti tarptautinę opiniją šio musulmoniško krašto atžvilgiu. Tokie bandymai ypač akivaizdūs, jei televizijos kanalą prižiūri institucijos, pavaldžios prezidentui ir jo aplinkai.

Turkijos televizijos modernus atgimimas reglamentuota, kad visos TV programos diegtų idea- laus turko įvaizdį. Žiūrovai matydavo tik sekuliarius, Kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo kurtis nacio- mandagiai kalbančius ir pavyzdingai besielgiančius nalinės valstybės, tarp Afrikos ir Azijos šalių radi- miestiečius. Religingi musulmonai TV ekranuose kalumu išsiskyrė Turkija, panaikinusi kalifo titulą ir beveik nepasirodydavo. Kitaip tariant, populiariosios kalifato institucijas (Račius 2016, p. 33). Prezidentas kultūros formomis atskleisti pliuralistinį visuomenės Mustafa Kemalis Atatürkas valstybiniam transliuoto- sudėtingumą nebuvo leidžiama, valdžios lygiu reika- jui pavedė kontroliuoti TV palydovo operacijas, daž- lauta, kad televizija vykdytų kultūrinę misiją, dieg- nių paskirstymą. Visą televizijos turinį iki 1990 m. tie- dama modernią pasaulietine tapatybe be islamiškojo siogiai prižiūrėjo valstybės institucijos. Buvo griežtai matmens (Kocamaner 2010).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 65 Islamiški televizijos kanalai Turkijoje pradėjo plis- bos rūmų duomenimis, telenovelių pelnas pasiekė ti po 1990 m., kai transliavimas liberalizuotas. Jų beveik 350 mln. JAV dolerių, jie rodomi daugiau programos iš pradžių buvo vien teologinio pobūdžio, kaip 100 šalių, turi maždaug 500 milijonų žiūrovų dėmesys sutelktas į Šventraščio doktrinas, islamo ri- auditoriją. Taigi, pagal televizijos serialų eksportą tualus. Pastarąjį dešimtmetį pradėta rengti pramogi- Turkija užima antrą vietą po JAV Holivudo kino nes laidas, skirtas visai šeimai, jų tikslas – stiprinti pramonės (Tomic 2011). šeimos instituciją, kuri vis dažniau nuvertinama. Atsirado programų, pabrėžiančių nacionalinę šalies Dizi cenzūros akiratyje tapatybę, aptariančių valstybės vidaus ir užsienio politiką, pristatančių nacionalines šventes, regionų Turkiškų serialų turinys vertinamas kontroversiš- papročius, kulinarinį paveldą, visa tai, kas, vykstant kai – dėl jų nuolat kyla trintis tarp moderniosios globalizacijai ir islamo kultūros vesternizacijai, atsi- visuomenės dalies ir normatyvinio islamo adeptų. dūrė ant išnykimo ribos. Apimamos beveik visos mu- Prodiuseriams tenka balansuoti tarp cenzūros, au- sulmonų kasdieninio gyvenimo sritys. Savo ruožtu tocenzūros ir kūrybos laisvės. Pabandę serialuose modernėjanti, vakarietiškumo siekianti visuomenės skleisti feministines idėjas, parodyti personažus, dalis priešinasi griežtiems tradicionalistų reikalavi- kovojančius už lygias lyčių galimybes ir teises ar net mams išsaugoti religinį savitumo pamatą (Kocama- Ezopo kalba užsiminti apie veikėjo homoseksualu- ner 2010). Turkijoje įvykus radikaliems politiniams mą, kūrėjai iškart gauna atitinkamų tarnybų, vyk- pokyčiams, atsirado nemažai prodiuserinių kompa- dančių etikos ir moralės normų priežiūrą, įspėjimus nijų ir agentūrų, kurios pradėjo kurti visiškai naują dėl „neteiktino“ turinio. televizijos turinį (Öztürkmen 2018). Apie 90 proc. jų Dabartinis politinis šalies gyvenimas vis dažniau produkcijos 10-ajame dešimtmetyje sudarė serialai, prasilenkia su Atatürko diegtomis demokratinės Res- kurie šalia informacinių, kulinarinių laidų, pokalbių publikos nuostatomis. Valdžia vis labiau islamizuo- apie gyvenimo būdą tapo pagrindine televizijos pro- ja oficialiąją politiką. Dviejų požiūrių – modernaus gramų dalimi. ir fundamentalaus – priešprieša stiprėja. Televizijos Būtent serialai, vadinami telenovelėmis (turk. dizi), serialams irgi taikomi dvejopi standartai – tai, kas atskleidžia sąlyginę sekuliarizacijos pergalę prieš pa- leidžiama prezidento aplinkos valdomiems televizijos protinę islamo teisę. Šalia siužetų, paremtų Osmanų kanalams (ATV, TRT ), griežtai draudžiama kitiems imperijos istorija, daugėja pasakojimų apie šiuolaiki- prodiuseriams, kurie prasikalsta jau vien tuo, kad nį Turkijos gyvenimą. Jų epicentre – nepriklausomos, rodo, pavyzdžiui, pernelyg atviras bučinių scenas. feministiškai nusiteikusios moterys, modernūs tur- Serialo „Juodoji meilė“ (turk. Kara Sevda) kūrėjus kai, kurių žodyne Alacho vardas išlikęs, tačiau vietoj spauda užsipuolė dėl to, kad herojai pernelyg aistrin- penkių maldų per dieną jie renkasi verslo susitikimus, gai prancūziškai bučiavosi. Nors ši telenovelė pelnė smagius pasisėdėjimus madinguose restoranuose. tarptautinį pripažinimą (režisierė Hilal Saral ir sce- TV serialų rinka nuolatos auga, nes reklaminis narijaus autorė Burcu Görgün Toptaş gavo prestižinį laikas Turkijoje palyginti pigus. Nors 2000 m. pra- JAV televizijos industrijos EMMY apdovanojimą), džioje dizi gamyba buvo dar visai menka, o ekspor- prodiuserių kompanija Ayapım atsidūrė po politiškai tas išvis neegzistavo, bet jau 2014 m. gautas beveik angažuotų islamo gynėjų padidinamuoju stiklu. Už 200 mln. JAV dolerių pelnas. Turkijos Kultūros mi- kitą populiarią jos dramą „Lizdas“ (turk. Çukur ) be nisterija 2016 m. pabaigoje pranešė, kad per metus jokio įspėjimo skirta 260 tūkst. lirų (~ 40 750 Eur) sukuriami 139 televizijos serialai, jų paklausa rekor- bauda, kurią Radijo ir televizijos aukščiausioji taryba dinė, o eksportas sparčiai plečiasi. Stambulo preky- (turk. RTÜK), prižiūrinti programų turinį, motyvavo

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Serialo „Didingasis amžius“ kadras tuo, esą seriale rodomos meilės scenos kenkia jauni- tų tarnybų cenzoriai joje neras ko nors tokio, kas, jų mo moralei. manymu, griauna pamatines islamo vertybes. Pavyz- Turkijos vyriausybė neseniai sugriežtino žinias- džiui, populiarią medicinos dramą „Širdies dūžiai“ klaidos ir pramoginių laidų kontrolę, tačiau ji taiko- (turk. Kalp Atışı) valdžios institucijos ir konservaty- ma daugiausia privačioms prodiuserių kompanijoms. vioji visuomenė pasmerkė už tai, kad neigiamai pa- Rašytojų sąjungos pirmininkas Ilkeras Barişas, duo- vaizduoti kai kurie Turkijos kariuomenės ir policijos damas interviu Deutsche Welle, leidžiamam turkų veiksmai (Karakaş 2018). kalba, pabrėžė, kad televizijos stočių vadovai tiesiog Musulmonai, ginantys tradicinį islamą, priekabiai atakuojami baudomis, tačiau nesilaikoma tiksliai re- vertina modernius istorinės tematikos serialus, ne- glamentuotos tvarkos – vienam kanalui nedraudžia- vengiančius šiuolaikiškos gyvensenos elementų. „Di- ma rodyti herojus, gurkšnojančius alkoholį, tačiau dingasis amžius“ (turk. Muhtesem yüzyıl ) – istorinis kitas kanalas už tokias pačias scenas neabejotinai su- epas apie Osmanų imperijos valdovą, sultoną Sulei- lauks finansinių sankcijų (Karakaş 2018). maną, kuris vaizduojamas kaip hedonistas, karštai Tokia cenzūros politika vis labiau varžo kūrybos įsimylėjęs vyras, visiškai nepaisantis normatyvinės laisvę. Ar moterys dėvi ne per trumpus sijonus? Ar nėra islamo askezės, sukėlė masinius protestus Stambule. pernelyg provokuojamai apsirengusios? Ar personažai Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas „Didingą- bučiuojasi? – tokius klausimus serialų prodiuseriams jį amžių“ pavadino destruktyviu serialu, negatyviai nuolat užduoda televizijų vadovai. Net jei tokių scenų nušviečiančiu istorine praeitį. Pasipiktinimą sukėlė nėra, transliuotojas, paleisdamas į eterį vieną ar kitą ne vien tai, kad jaunas Osmanų imperijos valdovas modernesnę telenovelę, neturi garantijų, kad minė- Suleimanas nuolat sukiojasi Topkapı rūmų hareme,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 67 pernelyg dažnai mėgaujasi seksu, geria vyną. Ypač Šiame kreipimesi fundamentaliosios islamo kryp- užkliuvo, kad pagrindinė serialo veikėja – prama- ties gynėjai pabrėžia, kad toks televizijos serialų turi- nyta imperatoriaus sugulovė ukrainietė, patekusi nys prasilenkia su aukščiausia islamo religijos teise, į haremą vergės teisėmis. Konservatyviai nusitei- kenkia sveikatai, nes kelia depresyvias nuotaikas, o kusiems islamistams nepatiko, kad taip darniai blogiausia, kad sekuliarus modernumas nuteikia sugyvena skirtingų tikėjimų vyras ir moteris. Po bodėtis normaliu gyvenimu, privalomu kiekvienam „Didingojo amžiaus“ premjeros dalis žiūrovų agre- musulmonui. syviai protestavo, reklaminius filmo stendus apmė- tė kiaušiniais, parašė daugiau kaip 70 000 skundų Turkiški serialai kaip minkštoji galia Turkijos vyriausybei. Serialo prodiuseriams teko sutrumpinti meilės scenas, retušuoti kai kurias isla- Turkijos telenovelės labai sparčiai užkariauja ge- mui prieštaraujančias aprangos detales, pakoreguoti ografines platumas, traukia įvairaus amžiaus tiek personažų elgseną. „Vyriausybinio“ lygio skandalą musulmonų, tiek ir kitų tikėjimų žiūrovus. Pasak sukėlusi muilo opera pasiekė didžiulio populiarumo sociologų, dizi produkcija strategiškai veikia kaip ne tik Turkijoje, bet ir Viduriniuosiuose Rytuose, minkštoji galia, darydama propagandinį poveikį Lotynų Amerikoje, Europoje. „Didingasis amžius“ kaimyninėms šalims, ypač Balkanų regionui, kurio rodomas daugiau kaip 45 šalyse, be to, tai pirmasis kultūrinei tapatybei būdingos glaudžiai susipynu- turkiškas dizi, bandantis subtiliai keisti kultūrines sios skirtingų etninių (serbai, kroatai, bosniai) bei islamo normas (Tomic 2011). religinių (stačiatikiai, krikščionys, musulmonai) Pasauliečiai neįžvelgia nieko bloga, kad televizija grupių tradicijos. Politologų teigimu, dėl tokios pro- nesilaiko islamo dogmų, bet konservatyvių pažiūrų pagandos poveikio gali atsirasti naujų konfliktinės musulmonams serialų turinys kelia siaubą. Pavyz- įtampos židinių ne tik Balkanuose – kai kurie dizi džiui, legalistinio islamo apologetai, ginantys mu- nusitaike ir į artimiausius kaimynus. Telenovelė sulmonų teise į šariatą, griežtai smerkia visus be „Vilkų slėnis“ (turk. Kurtlar Vadisi Pusu) padidino išimties dizi, ragina jų nežiūrėti: „Mes ir mūsų vai- įtampą tarp Turkijos ir Izraelio, sukėlusi tam tikrą kai turėtume žinoti, kad šios žavios turkiškos dramos erzelį, trukdantį megzti santykius, grindžiamus tar- su dekoltuotomis suknelėmis, pusnuogiais kūnais, pusavio pasitikėjimu. Po serialo transliacijos Tur- vulgariu elgesiu, rezgamais sąmokslais ir pan. ardo kijos ambasadorius Tel Avive gavo Izraelio protes- islamo visuomene. Mūsų vaikai iš turkiškų serialų to notą dėl vieno epizodo, kuriuo pademonstruota negali nieko gero išmokti, jie daug praranda, nes šios Turkijos slaptųjų tarnybų operatyvinė ir moralinė telenovelės moko ne tik įmantrių buities dalykų, bet pergalė prieš Izraelio kolegas (Tomic 2011). ir diegia pornografinį vulgarumą, kenksmingą mu- Aukšti dizi reitingai kaimyninėse šalyse, kurios sulmonų jaunimui. Pabrėžia klasinius skirtumus ir taip ilgai ir sunkiai kovojo už valstybingumą, kelia verčia tuos, kurie neišgali dėvėti brangių drabužių, nuostabą. Imkime Serbiją ir Kroatiją. Osmanų impe- jaustis nevisaverčiais, o tai labai kenkia visuomenės rija šiose valstybėse, kur dominuoja krikščioniškos moralei. Be to, turkiškuose serialuose atvirai demons- slavų tautos, suvaidino be išlygų neigiamą istorinį truojami dalykai, nesuderinami su arabų vertybėmis vaidmenį, tačiau turkų serialai net ir ten mušte muša ir tradicijomis [...]. Atviros sekso scenos, naktiniai žiūrimumo rekordus. Šis faktas labai paradoksalus, šokių vakarėliai, nesantuokiniai ryšiai, abortai, al- juk šios šalys šimtus metų kovojo už laisve, bandyda- koholio vartojimas daro neigiamą įtaką, sujaukia ne mos nusimesti turkų jungą. tik vaikų, bet ir jų tėvų protus, nuteikia priešintis pri- Serialo „1001 naktis“ (turk. Binbir Gece) pagrin- gimčiai“ (Turkiškų dramų poveikis vaikams 2015). dinė herojė, susidūrusi su finansiniais sunkumais,

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 priima savo viršininko pasiūlymą už pinigus pra- Musulmonų tradicijos ir papročių atspindžiai leisti su juo aistringą naktį. Islamiškoje Balkanų dalyje ši telenovelė tapo lydere tarp kitų televizijos Turkų televiziją kaip ir visą kultūrinį šalies gyveni- filmų, bet sukėlė karštas diskusijas dėl peržengtų mą smarkiai paveikė vesternizacija, tačiau beveik padorumo ribų. Normatyvinio islamo atstovai pik- visos telenovelės atskleidžia tiek šiuolaikinę gyvense- tinosi, kad seriale rodomas musulmonų pasaulie- ną, tiek kasdienines musulmonų apeigas, veikėjams čių gyvenimas pernelyg nutolęs nuo islamo kanonų praktikuojant liaudies islamą. Nerasime pasakojimo, (Tomic 2011). kuriame pagrindinė herojė, net būdama modernių Serbijos spaudos agentūra Tanjug 2010 m. pateikė vakarietiškų pažiūrų, prieš vestuves nesirengtų tra- statistiką, kad nuo tada, kai imta rodyti dizi, Belgra- dicinei chna nakčiai, o sužadėtuvės vyktų ne pagal do užsienio kalbų mokyklose padaugėjo norinčių iš- senąją musulmonų tradiciją. Kelionėn susiruošu- mokti turkų kalbą, o tėvai ėmė naujagimius vadinti sį veikėją artimieji palydi, įkandin nuvažiuojančio serialų herojų vardais. automobilio pildami švarų vandenį (šiuo ritualu linkima, kad kelias būtų lengvas ir skaidrus kaip Telenovelės skatina turizmą vanduo). Serialo veikėjui mirus, prie durų pastato- mi jo batai – pranešama, kad šių namų šeimininkas Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Lotynų iškeliavo amžinybėn. Amerikoje ir Europoje turkiški serialai per metus Didžiuojamasi kulinariniu paveldu, nevengiant patraukia beveik 400 mln. žmonių dėmesį. Tokia pašiepti į Turkiją besibraunančių importinių maisto statistika ypač palanki masiniam turizmui. Muilo gaminių. Vartydami šiuolaikinių restoranų meniu, operos apdainuoja magišką dervišų pasaulį, gundo serialų veikėjai visada ieško baklava, bürek, dolma pasiklausyti gyvai atliekamų arabeskų, pritariant na- ar kitų turkiškų patiekalų, priskiriamų kulinariniam cionaliniu instrumentu sazu. Populiarumo rekordus paveldui. Herojai kalbasi, gurkšnodami juodą turkiš- sumuše serialai „Didingasis amžius“, „1001 naktis“, ką arbatą arba kavą. Per laidotuves visada gaminama „Uždrausta meilė“, „Sila“ vilioja turistus aplanky- helva, o jaunuolio, einančio pirštis, šeima nešasi loku- ti senąją Osmanų imperijos sostine Bursą, keturių mą – saldėsių rinkinį. imperijų miestą Stambulą su istorinio Konstantino- Serialuose atskleidžiami vis dar gajūs patriarcha- polio, bizantiškosios kultūros šedevrais, paskraidyti liniai santykiai, net jeigu pasakojama apie modernią oro balionais virš Kapadokijos fėjų bokštų, iš arčiau šeimą. Tiesa, dukros jau priešinasi priverstinėms ve- pažinti islamo architektūrą, pasidairyti po didin- dyboms, o emancipuotos žmonos daro karjerą, net gas mečetes, kurias suprojektavo žymusis osmanų jeigu jų vyrai tam nepritaria. architektas Mimaras Sinanas. Toks kompleksiškas Stambulas, modernus vakarietiškas megalopolis, kultūros rinkinys pateikiamas vos ne kiekvienoje priešpriešinamas Juodosios jūros regionui, kur iki turkų muilo operoje, visada paminimi žymūs šalies šiol griežtai laikomasi archajinių papročių. Jei veiks- architektai, dainininkai, rašytojai, parodomi įspū- mas vyksta pietvakarių, pietryčių miestuose – Trab- dingiausi šalies kraštovaizdžiai, prabangūs restora- zone, Mardine ir kt. – personažai pavyzdingai atlieka nai, viešbučiai, apartamentų interjerai. Osmanų im- pagrindines islamo prievoles. Šeimos problemoms perijos laikų vilos Bosforo pakrantėse, urbanistiniai spręsti vis dar pasitelkiami garbės nužudymai, jau- Stambulo vaizdai tapo ikonine serialų scenografija. nos merginos ištekinamos prieš jų valią, šeimų susi- Pasak rašytojo Orhano Pamuko, „kai turkiškuose se- tarimu, nuotakomis tampa net nepilnametės. Tokių rialuose yra dviejų įsimylėjėlių scena, būtinai bus tre- scenų ypač apstu serialuose, kuriuos transliuoja vals- čias veikėjas – Bosforas“ (Pamuk 2017). tybinė TRT ar prezidento kontroliuojama ATV.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 69 Aktoriai ir jų personažai Kuriamas negatyvus personažas gali sukelti žiūrovų neapykantą aktoriaus/-ės atžvilgiu, nesvarbu, kad jis ar Piktnaudžiavimo, prievartos, nužudymo dėl garbės ji tik suvaidino paskirtą vaidmenį. Kyla rimta grėsmė scenose visada veikia vyrai, tačiau jie nėra demoni- likti ne tik be publikos dėmesio, bet ir be darbo. Pui- zuojami, atvirkščiai – romantizuojami. Įspūdžiui su- kus to pavyzdys – Willmos Elles neigiamas vaidmuo stiprinti atvirai demonstruoja tobulas kūno formas. seriale „Bėgantis laikas“ (turk. Öyle Bir Geçer Zaman Savo ruožtu aktorės vilki sukneles su giliomis iškirp- ki). Realybėje tai turėjo rimtų pasekmių – musulmo- tėmis, trumpus sijonus, keldamos islamo fundamen- nės užpuldinėjo aktorę gatvėje, rašė skundus Turkijos talistų pasipiktinimą. Kultūros ministerijai, reikalaudamos, kad kuo grei- Kino pramonėje besidarbuojantys, visus šiuolaiki- čiau vokietė (Willma iš tikrųjų gimusi Vokietijoje, nius grožio kanonus atitinkantys turkų aktoriai dau- tačiau yra turkų kilmės) būtų deportuota iš šalies. geliui arabių simbolizuoja svajonių jaunikius. Idealūs Po šio skandalo aktorė nebesulaukė jokių rimtesnių dizi personažai leidžia konservatyvių kraštų mote- vaidmenų, buvo tiesiog išstumta iš televizijos rinkos. rims pajusti emancipacijos vertę. Jos nori, kad ir jų vyrai elgtųsi panašiai kaip serialų herojai, net reika- Pagrindiniai dizi kontrapunktai lauja skyrybų, jeigu sutuoktinis neatitinka trokštamo įvaizdžio. Pasak analitikų, po to, kai 2008 m. buvo Aptarus Turkijos televizijos rinkos specifiką, galima parodytas serialas „Sidabras“ (turk. Gümüş), kuriame apibendrinti serialus tiek ideologiniu, tiek sociali- pagrindinį vaidmenį atliko gražiausiu Turkijos vyru niu atžvilgiais. Per metus televizija parodo bent po tituluojamas aktorius Kivanças Tatlituğas, arabų ša- dvi „Pelenės“ versijas. Kartais šiuolaikinė Pelenė yra lyse smarkiai padaugėjo skyrybų. Šio serialo herojus vieniša 35 metų moteris, viena auginanti vaiką, kar- besąlygiškai pritaria žmonos pasirinkimui daryti tais – 22 metų mergina, prislėgta nepriteklių, svajo- karjerą. Žodis turkiškas arabėms jau beveik tapo žo- janti apie turtingesnį, laimingesnį gyvenimą (Bhutto džio romantiškas sinonimu (Berg 2018). 2019). Turkijos valstybės valdyme išskirtinai svarbus Turkijos telenovelės rodo stiprias, nepriklausomas kariuomenės vaidmuo, todėl nekeista, kad per metus moteris, o daugelis istorinių serialų apie Osmanų bent du serialai pasakoja apie karine tarnybą, šauk- imperiją pabrėžia, kad ir tada jos nepatirdavo jokios tinių parengimą, jų norą tapti nenugalimais šalies priespaudos. Pasak Miriamos Berg, arabų šalyse tai gynėjais („Priesaika“, turk. Söz; „Kovotojas“, turk. pakeitė stereotipinę nuostatą apie išnaudojamas mo- Savıscı). Per metus sukuriamas ir bent vienas epas teris, arabės vis dažniau išdrįsta pasipriešinti nusisto- apie istorine praeitį, bent vienas turkiškas serialas re- vėjusiai tvarkai. Būtent dėl tokios reakcijos Dubajuje aguoja į dabartinius pasaulio įvykius – nemažai tokių 2017 m. iš televizijos ekranų buvo pašalinti visi turkų pasakojimų yra susiję su karu Sirijoje. serialai. Turkijos kultūros ir turizmo ministras Nu- Turkijos santykiai su Graikija klostosi nepalankiai, manas Kurtulmuşas į tai sureagavo, sakydamas, kad tad atsiradus bent mažiausiai papildomai įtampai, keletas politikų negali nuspręsti, kokį filmą žmonėms vyriausybės kontroliuojamas kanalas iškart suskum- žiūrėti (Berg 2018). ba rodyti kokį nors ideologiškai angažuotą serialą. Dizi kūrėjai iki smulkmenų apgalvoja kiekvieną Pavyzdžiui, „Mano Tėvynė esi tu“ (turk. Vatanım socialinių santykių aspektą. Čia svarbi net plaukų Sensin) pasakoja apie Izmiro turkų pasipriešinimą spalva. Jei vaizduojamas meilės trikampis, heroje, graikams, kurie vaizduojami neapsakomai agresy- bandančią suvilioti vedusį vyrą, paveržti savo arti- vūs, žiaurūs, nuožmūs. Beje, toks priešo įvaizdis nu- mos draugės ar sesers mylimąjį, visada vaidina švie- lemtas XIX a. įvykių, kai daugiakonfesinis Osmanų siaplaukė aktorė. imperijos modus vivendi buvo sunaikintas, įsivyra-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 vus etniniam–religiniam nacionalizmui. Nuosekliai atspindimas šalies socialinis gyvenimas, Apibendrinant, kas lemia Turkijos telenovelių, turtinga kultūra, etninės tradicijos ir papročiai, sė- kurios jau užplūdo ir Lietuvos TV ekranus, sėkmę, kmingai pozicionuojant Turkiją pasaulio kontekste. akivaizdu, kad jų turinio kontrapunktai dažniausiai Nesvarbu, ar pagrindinis veikėjas yra modernus būna tokie: turkas verslininkas, ar paprastas kaimo vaikinas, a) scenaristai niekada neįdės ginklo į teigiamo he- ar emancipuota, versli, feministinių pažiūrų mergi- rojaus rankas (t. y. neleis jam ko nors nužudyti). Pa- na, ar užguita provincialė, kenčianti patriarchaline grindinis veikėjas turi atitikti visus tikram vyrui ke- priespaudą, ar karinės tarnybos šauktinis, ar nacio- liamus reikalavimus – yra drąsus, supratingas, moka nalinėms idėjoms ištikimas patriotas, – visiems jiems plikomis rankomis apginti save ir savo šeimą. musulmonų tradicijos yra aukščiau už viską. b) visų dramų centre atsiduria šeima. Bendruome- niškumo troškimas – lyg serialų altorius, apimantis visus musulmonų gyvensenos aspektus. Naudoti šaltiniai: c) autsaideris visada keliauja laimės ieškoti į ki- tokią socialine ir ekonomine aplinką, pavyzdžiui, iš 1. Anger, D. Other Worlds Society Seen Through Soap Opera. New York: kaimo persikelia į miestą, kuris laikomas svajonių iš- Broadview Press Ltd. 1999. sipildymo ir geresnės ateities garantu. 2. Berg, M. Türk dizilerinin etkisini araştıran akademisyenden Berg: Diziler d) mergišių visada pažaboja tauri tikroji meilė, jis Araplara tabularını yıktırıyor, prieiga internetu: https://www.haberturk. persiauklėja ir tampa monogamiškas. com/turk-dizilerinin-etkisini-arastiran-akademisyenden-berg-diziler-ara- e) siužetai, paremti meilės trikampiu, visada būna plara-tabularini-yiktiriyor-1872132 [žiūrėta 2019-11-23] be laimingos pabaigos, bent vienas iš jo dalyvių nužu- 3. Bhutto, F. How Turkish TV is Taking Over the World, prieiga internete: domas. Už to paprastai slypi svarbi islamo kultūros https://www.theguardian.com/tv-and-radio/2019/sep/13/turkish-tv-ma- dalis – garbės nužudymo tradicija (Bhutto 2019). gnificent-century-dizi-taking-over-world [žiūrėta 2019-10-18] 4. Effect of Turkish Drama’s on Kids, prieiga internetu: https://www.fashioncen- Išvados tral.pk/living_lifestyle/effect-of-turkish-dramas-on-kids/ [žiūrėta 2019 -11-03] 5. Karakaş, B. TV dizilerinin perde arkası: Sansür ve otosansür, prieiga Akademiniai tyrimai atskleidžia, kad Turkijos televi- internete: https://www.dw.com/tr/tv-dizilerinin-perde-arkas%C4%B1- zijos serialai vis dažniau tampa ideologiniu įrankiu, sans%C3%BCr-ve-otosans%C3%BCr/a-44947125 [žiūrėta 2019-10-25] daro įtaką tiek religijos, tiek kultūros, tiek politikos 6. Kocamaner, H. Secular Representations of Religion on Turkish Television, lygmeniu (Öztürkmen 2018). Nors politinis ir inte- prieiga internete: https://tif.ssrc.org/2010/08/21/religion-on-turkish-televi- lektualinis Turkijos elitas XX a. aktyviai demonstra- sion/ [žiūrėta 2019-11-20] vo, kad valstybė ir visuomenė renkasi sekuliarizaci- 7. Öztürkmen, A. “Turkish Content”: The Historical Rise of the Dizi Genre, jos kelią, vis dėlto šiandien modernizacijos procesus prieiga internete: https://journals.openedition.org/tvseries/2406 [žiūrėta smarkiai koreguoja islamo tradicijos. Religiniai įvaiz- 2019-11-23] džiai labai ryškūs net ir tuose serialuose, kurie pabrė- 8. Pamuk, O. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Vilnius: Tyto alba. 2017. žia šiuolaikiškumą. Personažai nuolatos mini Alachą, 9. Račius, E. Musulmonai ir jų islamai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos iš rankų nepaleidžia subchos. centras. 2016. Svarbi muilo operų funkcija – atspindėti sociali- 10. Tomic, D. The 1001 Episodes: a Diplomatic Perspective to Turkish TV Series nės realybės kontūrus ir tekstūrą (Anger 1999, p. 22). in the Western Balkans, prieiga internete: http://www.culturaldiplomacy. Turkų serialai kaip tik ir išryškina specifines, labai org/academy/content/pdf/participant-papers/eu/Djordje-Tomic-The- konkrečias tikrovės sankaupas. Gimimas, santuoka, 1001-Episodes-A-Diplomatic-Perspective-to-Turkish-TV-Series-in-the-Wes- tvari šeima, mirtis – toks beveik visų dizi siužetas. tern-Balkans.pdf [žiūrėta 2019-11-24]

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 71 Laikai ir žmonės

Irena BALČIŪNIENĖ

APIE BAUGŠČIĄ IR DRĄSIĄ VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO ŠIRDĮ*

940 m. rudenį Mykolaičiui-Putinui teko važiuoti Brolienė pradėjo pasakoti, kad neseniai Sulamita (taip 1į Maskvą ir dalyvauti, rengiant vadinamąją meno familiariai vadinome S. Nėrį) buvo atvažiavusi pas juos dekadą. Nurodyta, kad lietuvių kultūrą reprezentuo- į Vilnių, sakė jaučiasi baisiai kalta dėl tos poemos, kurią tų tik iki 1917 m. ir po 1940 m. birželio 15 d. sukurti rašyti privertęs Pozdniakovas, nurodęs net eilučių skai- profesionaliojo meno kūriniai. Ši primestinė akcija, čių... Paskui Sulamita pasakojusi apie ją smerkiančius kurią surengti planuota 1941 m., neįvyko, nes prasi- anoniminius laiškus, rašytus daugiausia gimnazistų, gal dėjo Vokietijos–SSRS karas. Mykolaičio-Putino įspū- net jos pačios auklėtinių. Kai kurie laiškai esą nepapras- džius, patirtus Maskvoje, aprašė jo sesuo Magdalena: tai žiaurūs, reiškiantys jai neįsivaizduojamą panieką, ji „Ir šį kartą smulkmenų (bent jo manymu) nelietė, apie laikoma bjauriausia tautos išdavike... Dėl to visko Salo- pačią dekadą daug nekalbėjo. Šiek tiek plačiau papa- mėja taip susijaudinusi, taip įsiverkusi, kad jie (Mykolai- sakojo apie asmenišką susitikimą su rusų rašytojais. čiai) nežinoję nė ką daryti, nė kaip ją nuraminti.“1 Esą jie visi Pabaltijo valstybes laiką daug aukštesnės Lietuvai atgavus istorinę sostinę, baigėsi lenkiškasis kultūros negu pati Rusija, todėl per dabartinius kon- Vilniaus universiteto tarpsnis. Iš Kauno Vytauto Didžio- taktus su šių valstybių žmonėmis turėsią daug ko pa- jo universiteto atkėlus Humanitarinių mokslų ir Teisės simokyti, daug ko nusižiūrėti... Bet kažkuris rašytojas fakultetus, Mykolaitis-Putinas tapo pirmuoju Vilniaus (gal M. Apletinas – gerai nebepamenu), Lietuvą ir jos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, žmones kiek daugiau pažįstąs, laike vaišių prisėdęs profesoriavo, dėstė literatūros teoriją, lietuvių literatūros prie Putino ir po nuoširdaus išsikalbėjimo pasakęs: istoriją, stilistiką, įvairius specialiuosius kursus. „Taip, Lietuva yra puikus, kultūringas kraštas. Jūsų Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Vilniaus uni- žmonės geros širdies, vaišingi. Bet jums trūksta tauti- versitetas buvo pertvarkytas pagal sovietinį modelį, nės ambicijos (rusas pabrėžęs), ko negalima būtų pasa- uždarytos studentų organizacijos, brutaliai ideologi- kyti apie jūsų kaimynus latvius.“ zuotos studijos. Bet ir tais gūdžiais laikais Mykolai- Brolio spėjimu, taip sakydamas tas rusų rašytojas tu- čio-Putino laikysena kėlė aplinkinių pagarbą. Politinis rėjęs mintyje ar tik ne S. Nėries „garsiąją“ Poemą apie kalinys Antanas Strabulis pasakojo: „1940–1941 m. Staliną. Ar tik ne toje dekadoje „poema“ skaityta rusiškai, Mykolaitis tampa pagrindiniu literatūros profesorium. nes brolis pridėjo: „Iš tikrųjų tos poemos koktu klausytis.“ Jo paskaitos buvo absoliučiai nepasikeitusios – ką skaitė Paskui mūsų pasikalbėjimas nukrypo į pačią S. Nėrį. iki 1940 m. birželio įvykių, tą patį tęsė 1940, 1941 m.“2 O kas tuo metu dėjosi Lietuvoje, Putinas perteikė eilė- * Tęsinys iš KB nr. 1 / 2 raštyje „Tremtiniai“ (06-20) [...]:

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos – galėtų dirbti Tėvynėje, duoklė – santūrus formalios Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko. ištikimybės naujajai valdžiai pareiškimas. Jį Putinas Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos perskaitė Švietimo komisariato salėje, kur Liudo Giros Į „plačią tėvynę“ raudono grobiko. iniciatyva buvo surengtas literatūros vakaras:

Kada bus kelionės kentėjimų galas, Nuo rytmečio vėjo Nuvargusios akys įžvelgt neįmano: Banguoja rugiai, vasarojus. Ledinis Altajus, laukinis Uralas Į naują darbymetį, Ar nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano. Lietuva, kvieski artojus!

Nenuostabu, kad žmonės mieliau rinkosi partiza- Ir tuos, kur kovojo, navimą ir mirtį negu vergovės kančias. Jau 1941 m. Ir tuos, kurie buvo užguiti, birželio 15 d. miestus, miestelius, net kai kuriuos Kad žengtų į laisvo gyvenimo kaimus pasiekė LAF’o pasiuntiniai, pogrindžio gru- Auštančią buitį. [...] pėms perdavę centrinės vadovybės įsakymą apsigin- kluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvą apskriejo Šio eilėraščio negalima net lyginti su Liudo Giros slaptai perduodama žinia, kad birželio 16–26 d. gali testamentinėmis eilutėmis „Lietuva – LTSR, / Lietuvos prasidėti karas tarp SSRS ir Vokietijos. Savo ruožtu senos nebėr“ arba su palaižūniškais Antano Venclovos NKVD ir NKGB iki 1941 m. birželio 20 d. užverbavo posmais Stalinui. septynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt Įspūdingas Kazio Bradūno pasakojimas apie My- šešis agentus ir informatorius, kurie sekė Lietuvos kolaičio-Putino moralinę ir dvasinę laikyseną: „Dar ir karininkus, šaulius, policininkus, kitus asmenis, įta- šiandien mane stebina vienas dalykas. Rengiant litera- riamus, kad rengia ginkluotą sukilimą. Mykolaitis- tūrinių popiečių [Vilniaus universitete] programas, Pu- Putinas sukūrė „Liaudies dainą“ (1941-06-17), kupiną tinas niekad nepaklausdavo detaliau, kas ką ten skaitys, pranašiškų vaizdų: juo labiau nereikalavo akivaizdžiai parodyti skaitomų dalykų teksto. O šitai pačiam Profesoriui, ypač bolše- Bet jau nebeilgos vergovės mūs dienos, vikmečiu, buvo gana didelė rizika. Visi ten rašantieji ir Jau artinas keršto rūsti valanda. skaitantieji buvome jauni, tai gal net per daug drąsūs Pavirs tuoj griuvėsiais kalėjimų sienos, ir neatsargūs. Skaitomos kūrybos eilutėse ir tarp eilu- Kovoj žengs į laisvę lietuvių tauta. čių dažnai, nors ir maskuotai, stengėmės įterpti tai, kas būtų panašu į anuometinės tvarkos kritiką, į tam tikrą Budėkit, Žemaičiai, okupanto erzinimą. Profesorius į šitai visai nereaguo- Budėkit, Aukštaičiai, davo, kaip ir savo paskaitose niekada neprasitardavo, Budėki, Dzūkija, budėk, Sūduva! kad čia dabar yra kokia tarybinė santvarka ir kad mes Pakils audros, vėjai, dėl to turėtume kaip nors kitaip elgtis, kitaip mokytis ir Ir žus mūs skriaudėjai – patys būti kitokie. Profesorius skaitė savo įprastinį lie- Atgims dar gražesnė laisva Lietuva. tuvių literatūros istorijos kursą, lyg nieko nebūtų įvykę. Tačiau po vienos tokios, okupanto atžvilgiu labai dvi- Tačiau per pirmąjį bolševikmetį poetas per prie- prasmiškos popietės nuošaliai universiteto koridoriuje vartą parašė ir eilėraštį „Darbo Lietuvai“, dabar jam užkalbina mane Profesorius ir sakosi girdėjęs, kad toks nuolat prikaišiojamą. Tai kultūros žmogaus, privers- neva studentas, o tikrumoj NKVD agentas universitete to lankstytis okupantui, kad išvengtų persekiojimų ir Lipšicas jau kai kieno teiravęsis, kas anoj popietėj buvo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 73 skaityta ir kas ką skaitęs. Profesorius norįs dėl to mus Baisiausia, kad išsibėgiojanti sovietų valdžia sutik perspėti, kad būtume atsargesni. Bet atsargumo taip teikė visišką laisvę represinėms NKVD ir NKGB ir neprireikė, nes netrukus visas NKVD, o su juo ir stu- struktūroms. Buvo nužudyti arba ištremti, o ten nu- dentų siaubas Lipšicas išdūmė į rytus.“3 kankinti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai: Į „motiną Rusiją“ išmovė ir Stalino saulę parvežu- diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo sieji, net savo mažus vaikus beširdiškai pametę. darbuotojas Kazys Bizauskas; visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas Donatas Permainingas jausmas, okupantams keičiantis Malinauskas; kunigas, Lietuvos kariuomenės kape- lionas Vladas Mironas; antrasis Lietuvos prezidentas Naciai atėjo ne į nepriklausomą Lietuvą, bet į bolševi- Aleksandras Stulginskis; teisininkas, filosofijos moks- kų okupuotą kraštą, todėl nestebina Vinco Mykolaičio- lų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjun- Putino sesers, kartu su juo gyvenusios Kaune, užrašyti gos vadovas, enciklopedininkas Pranas Dovydaitis žodžiai: „Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti (2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II pa- savo žiaurųjį okupantą – sovietinį rusą. Jau nekalbant skelbė jį kankiniu). apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidė- Jau pirmąją karo dieną Vilkaviškio vyskupijos jo nuo pat pirmos pavergimo dienos. Netikėtu baisumu Lankeliškių parapijoje, Budavonės miške, bolševikai iškilo 1941 metų birželis – gaudymas nekaltų žmonių ir žiauriai nukankino tris kunigus: Vaclovą Balsį, Joną jų gabenimas gyvulišku būdu žiauriam likimui. Likimui, Petriką, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas. daktarą Justiną Dabrilą. Čikagos laikraštis Draugas Dėl to, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, visi, kurie tada 1941 m. spalio 15 d. rašė: „Jų kūnai buvo subadyti, pri- dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiu- rišti prie medžių, nukryžiuoti, kaktose ir krūtinėse bu- gome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau deliai išdegino kryžius ir dar gyviems išplėšė vidurius.“5 baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, – grįž- Į Sovietų Sąjungos gilumą ketinta išvežti šimtus ne- ta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą kaltai įkalintų žmonių – Lietuvos kariuomenės kari- laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!? ninkų, šaulių, tautininkų, buvusių vyriausybės narių, Deja, vokiškoji okupacija mūsų tautai – antrasis tra- inteligentų, dvasininkų, ūkininkų, studentų. Tačiau vo- gedijos veiksmas. [...] Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žu- kiečių karo mašina judėjo greičiau negu sovietų konvo- diką pakeitė kitas.“4 jus, todėl šie griebėsi represijų – per savaitę nuo birželio 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija, nepa- 22 d. nužudė daugiau kaip tūkstantį politinių kalinių. skelbusi karo, užpuolė Sovietų Sąjungą ir jos oku- Visa tai prisiminus, lengviau atsakyti į klausimą, puotas šalis. Ankstyvą rytmetį vokiečių lėktuvai jau kodėl 1941 m. birželį dauguma lietuvių sutiko vokie- bombardavo Kauno aerodromą. Vidurdienį TASS’ui čius kaip išvaduotojus, o karo pradžia regėjosi, kaip buvo perduotas Lietuvos SSR rašytojų pareiškimas, rašė Ignas Šeinius, „lyg įveiktas raudonasis tvanas“. Šį Isako Kaplano išverstas į rusų kalbą, esą lietuvių tau- rašytojo, diplomato liudijimą, paskelbtą švedų kalba, ta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisi- prisiminė Jonas Ohmanas, kalbėdamas apie „Švedijos dės, triuškinant priešą jo paties žemėje. Tačiau jau tos vyriausybės požiūrį į Baltijos šalių valstybingumo pro- pačios dienos popietę parsidavėlių vyriausybės auto- blemą 1940–1941 metais“.6 Daugelis vylėsi, kad vokie- mobilių vilkstinė Savanorių prospektu nurūko Daug- čiai padės išsivaduoti iš kruvino bolševikų režimo. pilio link. Drauge su partiniu aktyvu nešė kudašių Tiesa, senesni žmonės dar nebuvo pamiršę sunkios Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, kaizerinės valdžios priespaudos, alinančių rekvizici- Jonas Šimkus, Jonas Marcinkevičius, Liudas Gira, jų Pirmojo pasaulinio karo metais, juo labiau nebuvo Salomėja Nėris... užgijusi žaizda dėl 1939 m. atplėštos Klaipėdos. Be to,

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 dar karų su kryžiuočiais laikais susiklostė neigiamas Kėdainių laikraštyje vokiečiams už išgelbėjimą nuo įvaizdis, todėl mitologinėse sakmėse lietuviai velnią Sibiro dėkojo Juozas Paukštelis. Henrikas Nagys sukū- dažnai vadina vokiečiu.7 Mykolaitis-Putinas hitleri- rė himnišką eilėraštį apie tuos, kurie „laisve nešini per nės okupacijos metais grįžo prie anksčiau pradėtos mūsų žemę eina“. dramos-pasakos „Apie žvejo sūnų, kuris paveldėjo Hitlerio planuose vietos nepriklausomai Lietuvos pirklio-vaizbūno turtus ir vedė jo dukterį, velniui pa- valstybei, deja, nebuvo, tačiau sukilėliai to nežinojo. žadėtą“. Siužetas artimas mitologinių sakmių struk- 1941 m. liepos 25 d. vokiečiai Baltijos kraštuose įvedė tūrai, šmėžuoja ir šlubas ponaitis vokietukas-velnias. savo civilinę valdžią (Civilfervaltung), Laikinoji vy- 1939–1943 m. parašyti du veiksmai, veikalas nebaig- riausybė buvo priversta nutraukti veiklą. Vis didesnį tas, taisytame tekste antraštė nubraukta, matyt, ke- nerimą kėlė žiaurus nacių elgesys su žydais. Myko- tinta keisti ir pavadinimą. laičio-Putino sesuo pasakoja: „Ne kartą grįžome prie Lietuva, apimta ryžtingo nusiteikimo atkurti ne- žydų likimo – jų kankinimų ir šaudymų. Brolis laikė šį priklausomybę, vienintelė iš valstybių, kurias buvo vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai okupavę sovietai, nelaukė, kol juos išvys vokiečių ka- kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju oku- riuomenė. Pirmąją karo dieną prasidėjo sukilimas, pantu: tai šitokie jie, „kultūrtrėgeriai“! Lietuvos laisvės kuris tęsėsi iki birželio 28 dienos. Buvęs JAV nepa- žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikino- prastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietu- sios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos voje Owenas J. C. Noremas laikraštyje Į laisvę (1941- tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šei- 06-24) rašė, kad lietuviai priešinasi ir bolševikams, ir mininku.“9 naciams.8 Birželio sukilimas sugriovė mitą, esą Lie- Kad Mykolaitį-Putiną sukrėtė žydų naikinimas, tuva savo noru įstojusi į Sovietų Sąjungą. Kai į Vilnių teigė ir Eugenijus Matuzevičius: „Kažkuria proga įžengė vokiečiai, ant Gedimino pilies ir svarbiausių šaltą, klaikią 1942 metų žiemą buvome susirinkę pas pastatų jau plevėsavo lietuviškos vėliavos, tikėtasi, profesorių. Jo žodžiai: „Du paskutiniai šiurpiausi el- kad bus pripažinta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. gesio su žmogumi momentai – deportacija į Sibirą ir Pirmieji Lietuvos aktyvistų fronto laikraščiai buvo žydų akcijos.“10 Vytautas Vajega atsiminimuose apie kupini vilčių. Mykolaitis-Putinas birželio 25 d. para- 1942–1943 m. rašė: „Po vienos paskaitos Universite- šė eilėraštį „Prakeikimas“: to lituanistams profesorius smerkęs nacistų daromus nusikaltimus, baisėjęsis, kad prieita iki beprotybės: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus. badu marinami rusų belaisviai, nekalti žmonės žudo- Skundų, ašarų, verksmų gana! mi vien dėl to, kad jie žydai ar lenkai. Skaudžiausia, Tegul griauna nedarnius sienojus kad ir mūsiškiai kiša nagus, tepasi nekaltu krauju. Už Bombų smūgiai ir ugnių liepsna. tai mūsų tauta turėsianti atsakyti. Kuris gi kitas mūsų inteligentas tada išdrįso viešai taip prasitarti?“11 Tegul žūva pelenuos ir dūmuos Naciams atsisakius pripažinti net ir apribotą Lietu- Mūsų gėda, neviltis, kančia, vos savarankiškumą, ėmė kurtis antivokiškos pogrin- Ir juodos nakties tamsus klaikumas, dinės organizacijos. 1941 m. spalio 11 d. katalikiškos Ir visa jo slegianti valdžia. [...] pakraipos inteligentija įkūrė rezistencinį Lietuvių frontą (LF), kuris nelegaliai leido savaitraštį Lietu- Laisvės gandą gaisro dūmuos gaudai, vių fronto biuletenis, laikraštį Į laisvę. 1942 m. ge- Žygio draugo ieškai ugnyje. gužės mėnesį Kaune įsteigė kovinį dalinį „Kęstutis“. Prakeikimas prievartai ir skriaudai, Liberalūs inteligentai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų Tegyvuoja laisvės brolija! sąjungą (LLKS). Ji turėjo spaustuvę, o 1944 m. pra-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 75 džioje įsteigė Laisvosios Lietuvos radiją. Nacių oku- 1944 m. pavasarį Vilniuje įvyko trys literatūros ir puotose Baltijos šalyse tai buvo vienintelis slaptas dainų vakarai. Juose greta Vinco Mykolaičio-Puti- foninis radijo siųstuvas, Lietuvos pogrindžio balsą no, Petro Vaičiūno, Fausto Kiršos, Antano Miškinio, skleidęs Europoje. Bernardo Brazdžionio skaitė eiles jaunieji – Henrikas Pagarbią nuostabą kelia turininga ir gausi karo Nagys, Vytautas Mačernis ir kt. Poetinė dvasia nu- metų spauda, tokios – proporcingai gyventojų skai- skriejo ir į pokario miškus, kur ilgai aidėjo lietuviš- čiui – neturėjo nė viena Hitlerio okupuota šalis. Jau kos dainos. 1942 m. paplito antinacinio pogrindžio laikraščiai, Karo metais, priešingai negu sovietmečiu, nė juos dideliais tiražais (nuo 2 000 iki 10 000 egz.) vienas lietuvių autorius neparašė knygos, šlovinan- spausdino trys slaptos spaustuvės.12 Raginta nestoti čios hitlerizmą, nesukūrė poemos fiurerio garbei. į lietuviškąjį SS legioną, nieko nesitikėti iš hitlerinės Nepaisyta ir nacių reikalavimo, kad būtų verčiama Vokietijos, likti savo žemėje ir planingai rengtis ne- daugiausia iš vokiečių kalbos. Be cenzūros leidimo priklausomybei. Buvo skelbiami sąrašai su okupaci- pasirodė rezistencinės poezijos rinkiniai, tarp jų nės valdžios kolaborantų, lietuvių, tapusių gestapi- Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio ninkais, ir vokiečių sugulovių pavardėmis, ieškota laivo“ (1943). Mykolaitis-Putinas skelbė eilėraščius atsakymo, kodėl Lietuva 1940 m. be šūvio pasidavė dienraščiuose. sovietams, o nemaža dalis inteligentijos virto oku- pantų padlaižiais. (Ne) putiniškos paskaitos Dienraščiai Į laisvę, Ateitis, Laisvoji Lietuva aprašė Rainių, Pravieniškių, Červenės žudynes, kurias Mas- Okupavę Lietuvą, naciai įsakė iš universiteto išmes- kva bandė primesti vokiečiams. Nepriklausoma Lie- ti visus profesorius ir studentus žydus. Didžioji da- tuva 1942 m. pranešė apie tragediją Švenčionių aps- lis buvo sušaudyta arba nukankinta konclageriuose. krityje – už tai, kad sovietų partizanai nužudė kelis Vėliau atėjo rusų ir lenkų eilė. Universiteto veikla vokiečių pareigūnus, naciai žiauriai susidorojo su vi- buvo visaip varžoma: uždrausta ginti disertacijas, siškai nekaltais civiliais. Naujoji Lietuva 1943 m. rašė teikti mokslo laipsnius, išduoti aukštojo mokslo apie Solovkų vienuolyną, kuriame įkurtas pirmasis diplomus, apribotas mokslinis darbas, galiausiai sovietų lageris. universitetas 1943 m. uždarytas dėl antinacinio lie- Buvo spausdinami eilėraščiai, tekstai apie litera- tuvių pasipriešinimo, kuriame aktyviai dalyvavo ir tūrą, teatrą, muziką, kiną, žurnalistiką. Pavyzdžiui, profesoriai, ir studentai. Antanas Strabulis atsimi- Mykolaičio-Putino studentas Mamertas Indriliū- nimuose apie Mykolaitį-Putiną rašė: „Pirmoji profe- nas straipsnyje „Literatūrinis gyvenimas Vilniaus soriaus paskaita vokiečių laikais visai ne putiniška. universitete“ rašė: „Ši karta, kaip ir ankstyvesnės Apie 30 minučių akademinės paskaitos buvo skirta kartos, nori semtis stiprybės iš lietuvio-žmogaus sie- lietuvių literatūros herojiniam aspektui (Krėvės „Ša- los ir iš savosios žemės. Bet ji nekenčia tautiškumo rūnui“ ir kt.).“16 subanalinimo ir senojo tautinio šablono. Ji nusisu- Tokioje atmosferoje karo metais brendo ir prabilo ka nuo sentimentalaus, kad ir nuoširdaus Lietuvos jaunoji literatūros karta, labai intelektuali, mokanti vaizdavimo, ieškančio joje egzotikos ir primityviz- daug kalbų, puikiai perpratusi moderniąją filosofiją, mo. Ji nori išreikšti lietuvį-žmogų be miesčioniškos susipažinusi su pasaulio menu. „Tačiau tuo pat metu romantikos, tokį, koks jis yra ir koks jis gali būti, šią generaciją vadiname ir tragiškąja: katastrofa pa- lietuvį-žmogų, gyvenantį tokį pat intensyvų ir turi- ženklino šių jaunų kūrėjų likimus ankstyvomis žū- ningą gyvenimą, kaip kad ir kitų tautų literatūrose timis, partizanavimu, tremtimi, egzodu, priverstiniu jis yra vaizduojamas.“13 nutilimu pokaryje. Apie juos mąstant, dažnai norisi

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 klausti: kokia būtų lietuvių literatūra, jeigu...“17 Bene Matuzevičius pasakojo: „Be kitų savo eilėraščių didžiausias šios kartos autoritetas ir globėjas buvo Mykolaitis-Putinas mums yra skaitęs Marche maca- Mykolaitis-Putinas, literatūros profesorius, filosofi- bre – „Mirties maršas“ padarė giliausią įspūdį. Čia – nės lyrikos kūrėjas, mokęs matyti Lietuvą pasaulio visas vokiečių okupacijos kraupumas ir juoda bevil- visybėje, siekęs išlaikyti ir tautinį, ir europietišką tiškumo nuojauta. Sakytum, lyg iš Diurerio paveikslo mokymo turinį, stengęsis nacionalines tradicijas Putino eilėraštyje Marche macabre iškyla siautėjanti sieti su atvirumu pasaulio kultūrai. mirtis, apokaliptinė totalitarizmo šmėkla.“19 Visas studentų korporacijas okupantai uždraudė, Kaip šis eilėraštis susijęs su sovietinės okupacijos bet Putinas pasiūlė „kietajam literatūrinių popiečių metais (1961-12-11) parašytu „Šokėju“, paskelbtu Lite- branduoliui penktadienių vakarais susirinkti jo pa- ratūroje ir mene (1965-11-27), ir kodėl pabaigoje pra- ties bute“. Buvo deklamuojami Charles’io Baudelai- šoma užgroti Saint-Saënso Danse macabre [„Mirties re’o, kitų garsenybių eilėraščiai, verčiamas į lietuvių šokį“], pasakoja Mykolaičio-Putino sesuo: „Plokštelių kalbą Oskaras Milašius. Štai kaip tuos vakarus pri- kolekcijoj turėjome ir ypatingą plokštelę. Tai Ch. C. simena Bradūnas: „Paprastai susirinkdavome Profe- Saint-Saënso Danse macabre. Gal aš pati į šią plokštelę soriaus darbo kambaryje ir bibliotekoj. Pirmiausia ir nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne vieną kartą dar kurį laiką tęsdavosi koks nors, čia pat improvizuotas Kaune duoti savotiški Putino komentarai, beklausant pokalbis viena ar kita literatūrine tema. [...] Vėliau tos muzikos. [...] Ji prasideda gyvo tempo, tarsi šokio ir pats Profesorius iš stalčiaus išsiimdavo vieną kitą, muzika. Tačiau tame šokyje juntamas kažkoks blašky- patį naujausią savo eilėraštį. [...] Vienąkart skaitė masis, kažkas baisaus, kažkas lemtingo, plokštelei maž- „Pranašystę“. Pagrindinė to eilėraščio mintis tokia, daug įpusėjus, pasigirsta neaiškūs, duslūs laikrodžio kad dabar besigrumiančios žvėriškos ideologijos žus, dūžiai. Beveik tuo pačiu laiku vos sugaunamas klarneto pasaulyje vėl viešpataus meilė, gėris, grožis. Ir šian- ar fleitos plonytis treliavimas, kurį Putinas pavadino dien man atskamba to eilėraščio paskutinis posmas: „gaidžio užgiedojimu“. Nuo šio „užgiedojimo“ muzika griežtai pasikeičia į ramią, giedrią, lyg kokią dangišką Tikėki: išsipildys pranašystė, priešaušrio simfoniją. Putino įsivaizdavimu, tai sielos Bus nutrenkti Apokalipsės žvėrys, atsisveikinimas su kūnu, – mirties šokis baigtas. Iš kapo prisikels skaisti jaunystė, Ir dabar, baigiant groti „Piligrimų chorą“, abu su Iš žemės dulkių – Avinėlio gėris. Putinu žiūrinėjome plokšteles, kokią kitą uždėti. Jis ištraukė Danse macabre. Nors ir daug kartų klausytą Vėliau, kiek pamenu, šis eilėraštis išspausdintas muziką, jis ir dabar sekė su ypatinga atida. [...] Šiauliuose leisto almanacho Varpai 1944 m. antrame Šiais 1967 metais gavau Putino paskutinį eilėraščių tome. [...] Tačiau tas pats eilėraštis yra ir 1965 m. Lietu- rinkinį „Langas“. Tituliniame puslapyje autoriaus jau sil- voje pasirodžiusioje Putino rinktinėje „Poezija“. Deja, pnėjančios rankos sudrebintom raidėm įrašyta dedikaci- cituotasis posmas čia jau turėjo būti „nušvarintas“, ne- ja: „Mylimai sesutei Medži, toli esančiai, pro šitą „Langą“ minint nei Apokalipsės, nei Avinėlio. Posmas, tapęs tuš- pažvelgti į mane ir Lietuvą. – Brolis V. Mykolaitis-Putinas. čiai bendrinis, lengviau pralindo pro cenzoriaus adatos – Vilnius, 1967 m. sausio 10 d.“ Šiame rinkinyje yra eilėraš- skylutę. „Poezijos“ knygoje jis skamba taip: tis „Šokėjas“, sukurtas anos Saint-Saënso Danse macabre plokštelės motyvais. To eilėraščio alegorijoj slepiasi Sovietų Tikėki: išsipildys pranašystė, pavergtos ir nusiaubtos Lietuvos likimas. Mirties šokio ai- Bus sutramdyti kraugeringi žvėrys, dai skambėjo tėvynėje ir karo metais, ir kruvinose partiza- Iš griaučių prisikels skaisti jaunystė, ninėse kovose, jo aidai skamba Sibiro tremtiniams. Putino Iš kapo dulkių – atgimimo gėris.18 poezijoje šių makabriškų motyvų randame ir daugiau. Dar

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 77 1942 metais jis parašė Marche macabre, kuriame alegoriš- Pasipriešinimo keliu kai vaizduojama vokiečių okupacija, o rinkinio „Langas“ baigiamajame eilėraščių cikle „Mano būstas“ ar tik nebus Karo metais gimnazijų, universiteto dėstytojai, pavaizduota Lietuva okupanto junge. Čia visa okupacinė tokie kaip Mykolaitis-Putinas, nesitaikstantys su klaikuma vaizduojama „keistomis būtybėmis“, o jos: dogmomis, atsidavę laisvės idėjoms, išugdė kartą, kuriai būdingas nesumeluotas patriotizmas ir kuri Vienos per viršų į apačią virsta, gebėjo drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus, Keikiasi, širsta, net galutinę lemtį. Nacių okupacijos laikais redaga- Pro plyšius lenda kitos – vo pogrindžio spaudą, o bolševikmečiu išėjo į par- Gauruotos, bjaurios, nematytos – tizaninę kovą už laisvę. Ir šiurpų pragarinį Prisiminkime Bronių Krivicką ir Mamertą In- Ima šokt makabrišką suktinį. driliūną – du Mykolaičio-Putino studentus, pasi- rinkusius pasipriešinimo kelią. Profesorius buvo Visai aiški, suprantama alegorinė mintis eilėrašty- numatęs, kad gabus poetas, vertėjas, dramaturgas je „Šokėjas“ (p. 77–78): „Garsus dirigentas / Ir mažas Krivickas bus jo asistentas. Diplominiame darbe šokėjas, / Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.“ Nėra abejo- apie Jono Aisčio-Aleksandriškio poeziją absolventas nės, kad tas „garsus dirigentas“ – tai Rusija, „mažas aptarė kančios prasmę: „Didžiausioje savo įtampoje šokėjas“ – Lietuva, o „didelė scena“ – politikos sfera. kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos Dirigentas kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sri- Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį. tin. [...] Tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios Tą šokį gerai įsiminki gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik per herojiškai Ir kito ieškot nemėginki. nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, Ir nieko daugiau negalvoki, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus Tik šoki ir šoki, ir šoki. turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai ne- Gali būt, kad apsvaigs tau galva išvengiama ir prasminga“, – rašė Krivickas, dar ne- Ir scenoj priges žiburiai, – nujausdamas, kad po poros metų jam pačiam teks Tu nieko neboki, eiti kančios ir atpirkimo keliu. Sovietams antrąkart Tik šoki ir šoki. okupavus Lietuvą, diplomuotas lituanistas išėjo O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas, ginti Tėvynės. Savo eilėraščius dalydavo aplinkinių Ir tu būsi kitas. kaimų žmonėms, vakarais skaitydavo prie partiza- Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki, nų laužo. Skrybėlėtą, akiniuotą, iš rankų šautuvo Tik šoki, tik šoki nepaleidžiantį Krivicką bendražygiai vadino litera- Tą vieną vienintelį šokį tūros profesoriumi.20 1945-ųjų vasarą žuvo jaunėlis brolis Juozas. Su- Šokėjas maitoti jo ir kitų žuvusiųjų kūnai buvo numesti Bir- žuose. Bronius sukūrė jam skirtą eilėraštį „Niekad, Gerai. Mudu esam abu pasirengę. niekados“, primenantį Edgaro Allano Poe „Varną“, o Tegu tą užuolaidą juodą nudengia! pagal poetinę jėgą gretintiną su Mykolaičio-Putino Užgrok man Sen-Sanso Vivos plango, mortuos voco: Danse macabre.“

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Jau nuo tos skausmingos valandos Kitas Mykolaičio-Putino studentas – Mamertas Ligi galo motina raudos Indriliūnas, kritikas, vertėjas, mokėjęs šešias užsie- Ir kasdien skaudžius žodžius kartos, nio kalbas, bet nespėjęs atskleisti savo talento, nes Kad negrįžo iš kautynės tos, gyventi jam buvo lemta vos dvidešimt penkerius Kad iš rankos barbaro piktos metus. Su savo mylimu ir labai gerbiamu mokytoju, Ten ant gatvės dulkinos karštos bendražygiu, poezijos ir dvasios vedliu jis susitikda- Krito akmenys ant karžygio lavono. vęs ne tik universitete, bet ir Putino žmonos Emi- lijos Kvedaraitės tėviškėje, Gaižiūnų kaime, netoli Duodu žodį priesaikos šventos Vabalninko, kai grįždavo į gimtuosius Gataučius, Neatleisti priešui niekados, esančius kaimynystėje. 1944 m. Indriliūnas para- Kol širdis man plakti nenustos. šė studiją „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“, tais pačiais metais išspausdintą Kūrybos žurnale. Pasak Niekad, niekados... profesorės Vandos Zaborskaitės, tai „vienas giliausių Putino poezijos nušvietimų“. Stebuklas, kad partizano eilėraščiai pasiekė mūsų Straipsnyje „Siekęs tauraus idealo“ rašoma, kad laikus. Virginijaus Gasiliūno parengtoje knygoje apie Mamertą Indriliūną ir jo bičiulį Bronių Krivic- „Laiko griūty“pateiktas sąrašas žmonių, išsaugojusių ką, talentingiausią partizaną poetą, gražiai yra pa- Krivicko kūrybą. Vienas iš jų – Mykolaitis-Putinas, sakęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, už juos 1952 m. gavęs Br. Kr. laišką. „Sklido kalbos, kad Puti- keleriais metais jaunesnis, taip pat buvęs Biržų gim- nas išsigandęs ir sunaikinęs ar dar kaip kitaip pasielgęs nazistas, į Sibirą iškeliavęs, bet neišdavęs pas jį ras- su tais rankraščiais. Nieko panašaus – tas laiškas, net to eilėraščio Vivos plango autoriaus: „Mano atminty su voku, po Putino mirties Emilijos Mykolaitienės buvo Bronius ir Mamertas liko kaip neeilinių gabumų švie- perduotas dab. LLTI BR ir ten saugiai gulėjo, ir invento- sūs idealistai, nuolatos degę vienu rūpesčiu – būti be- rinėn knygon buvo įrašytas, bet kataloge nebuvo korte- baimiais ir tvirtais riteriais kovoje už šviesią tėvynės lės. Kad Br. Kr. yra Bronius Krivickas, atsispindi tik nuo ateitį. Sunku įsivaizduoti Indriliūną, einantį su šau- praeitų metų.“21 tuvu. Jis gi buvo žmogus, nuolatos paskendęs savo su- Miške ar slapstydamasis Krivickas parašė 34 eilėraš- simąstymuose, tokiom gerom ir besišypsančiom akim čius (pirmasis datuotas 1945 m. vasario 21 d., kai žuvo žvelgiąs į pasaulį, nuolatos kalbąs tik gerus ir išmin- jo bičiulis Mamertas Indriliūnas), 38 sonetų ciklą, 53 tingus žodžius. Esu tikras, kad jis net paukštelio savo eiliuotus margumynus „Poilsio valandai“, 63 satyri- gyvenime nėra užgavęs.“24 nius kūrinius, iš jų bene garsiausias rinkinys „Po Stali- Pasiryžę mirti už tautos laisvę, partizanai išsinešė dai- no saule“. Be to, išvertė apie 200 Goethe’s, Baudelaire’o nas į mišką, o miške sukurtos dainos grįžo į kaimus ir eilėraščių, keletą vokiečių klasikės Agnes’ės Miegel kū- plačiai pasklido. Gyvendami bunkeriuose nepaprastai rinių, studijavo rusų, latvių, prancūzų kalbas. sunkiomis sąlygomis, gaudomi ir išduodami, sužeisti ir Iš Biržų persikėlęs į Panevėžio miškus, atsidėjo vien gyvi pūdami po žeme, tie jauni vyrai rado jėgų sukurti pogrindžio spaudai – nuo 1952 m. pradėjo leisti Lais- šimtus patriotinių dainų,25 įstengė leisti beveik aštuonias- vės kovą, kurios pirmame numeryje įdėjo ištrauką iš dešimt spaudos leidinių, kurių tiražai svyravo nuo kelių pradėto rašyti savo romano „Laikų griūty“, pavadintą dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių egzempliorių. „Dvi mirtys.“22 Liepą pasirodė atgaivintos Aukštaičių Mokėsi užsienio kalbų, skaitė knygas ir svajojo, kad kada kovos pirmas numeris. Planavo ją leisti spaustuviniu nors dar galės atsidėti moksliniam, kultūriniam darbui. šriftu ir nemenku tiražu, tačiau viską sugriovė kovos Bet vakariečiams, dalyvavusiems diskusijoje, su- draugo išdavystė.23 rengtoje per 2017 m. Leipcigo knygų mugę, Tomas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 79 Venclova, savireklamos tikslais niekada nepraleidžian- (71). Apie šį (vieną iš dažniausių) velnio pavadinimą yra užsiminę daugelis tis tokių renginių, aiškino: „Pokaryje buvo šiek tiek di- lietuvių kultūros veikėjų – Simonas Daukantas, Eduardas Gizevijus, Jonas sidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuo- Basanavičius, Jonas Dovydaitis. se įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra 8 Owenas J. C. Noremas – JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis mi- labai vertingi kūriniai.“ Paklaustas, ar yra nors vienas nistras, nuo 1937 m. lapkričio 26 d. iki pasiuntinybės likvidavimo 1940 m. stiprus disidentinis tų laikų literatūros kūrinys, atsakė: rezidavęs Kaune. 1943 m. jis išleido knygą „Amžinoji Lietuva“ (Timelesss „Aš tokių nežinau.“26 Visomis sovietinės nomenklatū- Lithuania), o žurnale Lituanus (1969, Vol. 15, nr. 3) buvo išspausdintas jo ros privilegijomis spėjusiam pasimėgauti globalistui, eilėraštis, kuriame paminimas gebenės nuo George’o Washingtono kapo besididžiuojančiam, kad iki 1956 m. jis šventai tikėjęs pasodinimas Kaune prie paminklo žuvusiesiems kovose už laisvę. komunizmu (matyt, nei apie trėmimus, nei apie par- 9 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, op. cit . tizanų kovą nieko nežinojo?), taip ir maga pasiūlyti, 10 atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Eugenijus Matuzevičius, p. 330. kad imtųsi sudaryti stribų arba čekistų eilių rinktinę. 11 Elena Vajegienė. „Reikia suprasti“. Šiaurės Atėnai. 1991-02-13, nr. 6. Ten jis, ko gero, rastų ne vieną, jo manymu, „vertingą“ 12 K. Pelėkis (Bronius Kviklys) savo knygoje Genocide, Lithuania’s Threefold kūrinį. Šiaip ar taip, juk pasirūpino, kad ne taip seniai Tragedy (1949) nurodo 21 rezistencinį leidinį. (2009) būtų išleista Antano Venclovos eilėraščių knyga 13 Naujoji Lietuva. 1942, nr. 253. „Erškėtis“. 14 Rūsčios dienos. Vilnius, 1943-02-16. Autorinis mašinraštis, p. 34. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos jaunimas, 15 Naujoji Lietuva. 1941-07-19, nr. 19. nepaisydamas niekinimų, kuriuos žarsto įvairūs „vi- 16 atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Strabulis, p. 266. sažiniai“, domisi Broniaus Krivicko, Mamerto Indri- 17 Mindaugas Kvietkauskas. „Katastrofų literatūra“. Šaltiniai.info (internete: liūno kūryba. Pavyzdžiui, Tomas Taškauskas parašė http://www.šaltiniai.info/index/details/1177). studijas „Krikščioniškoji tapatybė Broniaus Krivic- 18 atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Kazys Bradūnas, p. 307–308. ko poezijoje“, „Broniaus Krivicko kūno teologija“,27 19 Ten pat. o Mamertui Indriliūnui skyrė laišką-esė jo žūties 20 aras Lukšas. „B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?“. Lietuvos 70-mečiui paminėti.28 žinios, 2018-09-21 (internete: https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/b-krivickas-kovojantis-poetas-ar-eiliuojantis-karys-/235801). Tęsinys kitame numeryje 21 Virginijus Gasiliūnas. „Laikų griūty“. Broniaus Krivicko raštai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 1999. 22 Virginijus Gasiliūnas. „(862) Iš praeitos vasaros: Nida“ (internete: virginijusg. blogspot.com/2016/05/862-is-praeitos-vasaros-nida.html). 1 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. „Putinas okupacinėj gūdumoj“. Aidai. 23 Virginijus Gasiliūnas. „(739) Pakeliui namo, xix: prisiminiau a. a. Eugenijų 1967 m. spalis, nr. 8 (internete: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7575- Matuzevičių“ (internete: http://virginijusg.blogspot.com/). putinas-okupacinej-gudumoj). 24 algirdas Butkevičius. „Siekęs tauraus idealo. Mamertas Indriliūnas“, skras- 2 atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Strabulis. Parengė Dona- tas.lt, 2017-07-04 (internete: http://www.skrastas.lt/?data=2017-07-20&id= ta Mitaitė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 266. 1499087344&pried=2017-07-04). 3 Ten pat. Kazys Bradūnas, p. 305. 25 Kostas Aleksynas. „Ankstyvasis partizanų dainų kūrimo tarpsnis“. Tautosa- 4 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, op. cit. kos darbai, XXXVII. 2009, p. 126. 5 Kazimieras Dobkevičius. „Kraupios kunigų žudynės“. XXI amžius, 2007-06-27 26 audrius Ožalas. „Kaip literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje (internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/06/27/istdab_01.html). Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“, 15min.lt, 2017-03-24. 6 astrida Petraitytė. Ar įmanoma interpretuoti karą, pamiršus prieškarį?“ 27 Tomas Taškauskas. „Krikščioniškoji tapatybė Broniaus Krivicko poezijoje“. Voruta.lt, 2011-07-07 (internete: http://www.voruta.lt/ar-imanoma-interpre- Krantai. 2012, nr. 4, p. 44–50. tuoti-kara-pamirsus-prieskari). 28 Tomas Taškauskas. „Partizanas M. Indriliūnas meilę Lietuvai aprašė savo 7 Laima Anglickienė. „Vokietis lietuvių tautosakoje“. Liaudies kultūra, 2000 / 2 krauju“, lrytas.lt, 2015-05-22.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Praeities dabartis

Regina LAUKAITYTĖ

VĖLYVI NUSIKALTĖLIŲ, KLAIDINANTYS ŽYDŲ GELBĖTOJŲ SĄRAŠAI

ietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos ty- 30 metų gyvename savoje valstybėje, beveik tiek pat Lrimo centras (toliau – LGGRTC arba Centras) metų veikia specializuota institucija – genocido tyri- 2019 m. pabaigoje išleido visuomenei, valstybei ir is- mų centras. Ar toks sąrašas apskritai būtų pasirodęs, toriografijai labai svarbią knygelę. Istorikas Arūnas jei prieš keletą metų nebūtų kilęs didžiulis skanda- Bubnys surinko ir pateikė duomenis apie odiozinius las, net tarptautinis triukšmas dėl Rūtos Vanagaitės praėjusio amžiaus nusikaltėlius – tai asmenys, tarna- „Mūsiškių“?3 Beje, ši knyga buvo pristatyta patalpose vę Ypatingajame būryje, kuris buvo dislokuotas Vil- Vilniaus g., kur kas rytą rinkdavosi į „darbą“ Ypatin- niuje 1941–1944 m. Pateikiamos trumpos jų biogra- gasis būrys. fijos, aptariamas tolesnis likimas po karo.1 Be 17-os Nesileisdamas į svarstymus apie atpildą ir teisingu- nacių saugumo policijos ir SD pareigūnų, tiesiogiai mą, Bubnys tik paskutinėje įvado pastraipoje trumpai atsakingų už masines žudynes Paneriuose, nurody- užsimena, koks likimas ištiko Ypatingąjį būrį, pasibai- tos 84 ne vien lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, lenkų gus karui. Lenkų istorikės Helenos Posierbskos duo- pavardės. Siekiant aiškiai įvardyti asmenis, kurie menimis, SSRS ir komunistinė Lenkija įvairias (tarp jų mūsų šalies miestuose ir miesteliuose šaudė žydus, mirties) bausmes skyrė ne mažiau kaip 27 būrio na- tai bene pirmas, tiesa, nedidelis žingsnis, nes ma- riams, kiti žuvo per karą ir pokario metais, treti ap- sinėse žudynėse, LGGRTC istorikų spėjimu, galėjo sigyveno įvairiose Vakarų šalyse (p. 40). Daugelio li- dalyvauti apie 3–4 tūkstančius, gal net 6 tūkstančiai kimas nežinomas. Beje, Bubnio pateikti faktai rodo, Lietuvos piliečių.2 kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismai Ši knygelė netapo dar vienu žibalo šliūkštelėji- 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais keletą iš 17-os Vil- mu į ugnį, t. y. į karštas diskusijas dėl lietuvių vai- niuje tarnavusių Trečiojo Reicho slaptosios policijos dmens 1941 m., kai buvo masiškai žudomi žydai. Ji ir SD pareigūnų, vadovavusių žudynėms Paneriuose, turi svarbų privalumą – tai profesionalus tyrimas, o išteisino. visi teiginiai pagrindžiami nuorodomis į šaltinius. LGGRTC, ilgai atidėliojęs skelbti žydšaudžių pa- Be to, jos turinys vargu ar nustebino – žinota ir apie vardes, jau yra paviešinęs net kelis žydų gelbėtojų įvade primenamus Holokausto įvykius, ir apie eta- sąrašus.4 Naujausią internete paskelbtą „suvestinį tinių egzekutorių būrį. Greičiau kyla klausimas, ko- sąrašą“ Centras parengė pagal 2015 m. įgyvendin- dėl tokia publikacija parengta tik dabar, nors beveik tą projektą „Žydų gelbėtojai“. Prioritetas, teikiamas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 81 gelbėtojų istorijoms, leistų manyti, kad jau yra atlikti jaus8) yra įtraukti ir duomenys iš labai abejotinų ar atliekami išsamūs šios srities tyrimai. Tačiau jie iš sąrašų. Genocido tyrimų centras jų ne tik „nesiėmė esmės net nepradėti, nes šios valstybinės institucijos tikslinti“, bet ir nemėgino kritiškai įvertinti. paskelbti duomenys niekuo nesiskiria nuo kitų Lie- Kokie tie sąrašai? Viktorija Sakaitė 2001 m. pa- tuvoje publikuojamų tokio pobūdžio sąrašų.5 Juose skelbtą žydų gelbėtojų pavardžių rodyklę sudarė, dažniausiai pateikiama labai skurdi informacija apie remdamasi Vilniaus Gaono žydų muziejaus turimais gelbėtojus (kartais vien pavardės, nenurodant vardų, duomenimis. Dauguma faktų buvo paimta iš karo įvykių vietos ir laiko), dar skurdesnė – apie bandy- pabėgėlių, gyvenusių Vokietijos stovyklose, anketų, tus gelbėti ir išgelbėtus žydus. Tačiau svarbiausia, iš laiškų, rašytų tokios medžiagos rinkimo iniciato- kad trūksta aiškių nuorodų į šaltinius, kuriais dispo- riams, VLIK’ui. Išeivijoje jie taip ir nebuvo paskelbti, nuota, sudarant pavardžių rodykles. Kokie buvo tų pirmiausia todėl, kad neturėta galimybių patikrinti duomenų atrankos kriterijai, galima tik spėlioti, nes gautos informacijos. Dažnai rašė žmonės, apie gelbė- tarp gelbėtojų įrašyti ir asmenys, 1941 m. ėję aukš- tojus žinoję tik iš nuogirdų. Karo metais juk niekas tas pareigas Lietuvos savivaldos institucijose, daly- nesigyrė, kad gelbsti pasmerktuosius, be to, VLIK’o vavę Holokausto įvykiuose (kalėjimų viršininkai, politikams taip ir nepavyko užmegzti gerų santykių burmistrai, policijos pareigūnai ir kt.). Skelbiamuose su Lietuvos žydų organizacijų vadovais, išgyvenu- žydų gelbėtojų sąrašuose gausu klaidų,6 kurias toliau siais Holokaustą. Idėją paskelbti žydų gelbėtojų pa- nusirašinėja žurnalistai, kraštotyrininkai, istorikai, vardes palaikė toli gražu ne visi, tarp išeivių sklandė platina populiarioji ir mokslinė literatūra. ir antisemitinės nuotaikos. Antai Domas Jasaitis, Profesionalams, atrodytų, tokios savaime supran- 8-ojo dešimtmečio pradžioje ketinęs išleisti knygą tamos užduoties, kad prieš paviešinant duomenis „Nacional-socialistinis genocidas Lietuvoje 1941– būtina atlikti kruopščią jų patikrą, Centras net ne- 1944“, sulaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos. „Argi kėlė. Todėl žydų gelbėtojų sąrašai, paskelbti šios VLIKui terūpi tiktai žydai, kad pasinešė leisti knygą institucijos vardu, nėra mokslinė publikacija, kuria tik apie žydų kančias? Ne tokios apimties knygos lie- būtų galima remtis, tęsiant tyrimus, o joje pateiktus tuvių visuomenė iš VLIKo laukia. Ne lietuvių tikslas faktus be dvejonių įterpti į konkrečių asmenų bio- rašyti apie „Nacional-socialistinį genocidą Lietuvoje“. grafijas. Tačiau tais sąrašais nuolat remiamasi, tie Tegul apie tai rūpinasi žydai. Jie turi savo valstybę ir duomenys įterpiami, nes žinios apie žydų gelbėtojus pakankamai tam galimybių“,9 – rašė Jasaičiui vienas labai paklausios, o LGGRT centrą plačioji visuomenė iš buvusių Lietuvos karininkų. Šiaip ar taip, išeivijos laiko visiškai patikima institucija. sukaupta informacija liko gulėti archyvuose, nors ją Centras, savo tinklalapyje trumpai pristatyda- publikavus, gelbėtojais greičiausiai būtų buvę susi- mas 2015 m. baigtą projektą „Žydų gelbėtojai“, rašo: domėta ir sovietinėje Lietuvoje, tie duomenys būtų „Rengdami suvestinį žydų gelbėtojų sąrašą, sudaryto- buvę tikrinami. jai nesiėmė tikslinti A. Gurevičiaus, J. Rimašausko Po 1990 m. išeivių surinkta medžiaga apie žydų ar V. Sakaitės sąrašų [paryškinta mano – R. L.]. Jie gelbėtojus buvo parvežta į Lietuvą ir keliskart pu- visi panaudoti kaip šaltiniai, kurie svetainės lanky- blikuota, tačiau leidėjai nesiėmė jos tikrinti, nepai- tojų gali būti papildomi, koreguojami, taisomi, už ką sydami gausybės spragų. Vaizdžiai tą iliustruoja sudarytojai būtų labai dėkingi.“7 Iš tikrųjų šalia dvie- duomenys apie dvasininkus – Sakaitė, išskyrusi ir ap- jų patikimų šaltinių (nuorodų į informaciją apie Pa- dorojusi su jais susijusią medžiagą, LGGRTC moksli- saulio tautų teisuolių vardą pelniusius ir Žūvančiųjų niame žurnale 2002 m. paskelbė gelbėtojų sąrašą su gelbėjimo kryžiumi apdovanotus asmenis, renkamą, pastabomis, kad išgelbėtų ar bandytų gelbėti žmonių saugomą ir viešinamą Vilniaus Gaono žydų muzie- pavardės bus tikslinamos beveik dėl pusės minimų

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 atvejų. Tačiau vėliau niekas jų taip ir nepatikslino, nui 1992 m. (t. y. praėjus pusei amžiaus po įvykių) nes pakartotinėse publikacijose po poros metų (2004) ją papasakojo vienas lietuvis, girdėjęs apie tai iš savo ir beveik po dešimtmečio (2010 m., minint Žydų ge- tėvo, bet neprisimenantis pavardžių, išskyrus mari- nocido dieną, tuos duomenis paskelbė laikraštis XXI jonų kunigą Andžiulį. Sunku pasakyti, iš kur jis su- amžius10) nebuvo pakeista nė viena raidė. žinojo šią pavardę, tačiau Žemaičių Kalvarijoje žy- Nors dvasininkų socialinė grupė palyginti negausi, dus slapstė visai kiti kunigai.17 Pijus Andziulis, ėjęs o patikrinti faktus nėra sudėtinga (pasitelkiant isto- marijonų provincijolo pareigas, karo metais gyveno rikų tyrimus, atsiminimus, KGB baudžiamąsias bei Kaune, nei naciai, nei vėliau sovietai jo nerepresavo.18 agentūrines bylas, kurių archyvas Centro darbuoto- Bet įrašas tebesklinda internete, apmaudžios klaidos jams visada po ranka), akis badančių faktinių klai- prigijo kunigo biografijose, kuriose rašoma, esą „po dų esama ir naujausiame gelbėtojų sąraše, LGGRTC karo už žydų slėpimą tarybinės valdžios buvo suim- parengtame 2015 m. Pavyzdžiui, nurodoma, kad tas“, „kalintas“, „ištremtas“, „išlaipintas“, su nuoroda kunigas Pranciškus Gustaitis „sušaudytas už pagal- į Sakaitės tekstą, iki šiol viešinamą LGGRTC.19 2012 bą žydams“,11 nors jis kartu su vyskupu Vincentu ir 2015 m. paskelbtuose sąrašuose Centras, remda- Borisevičiumi buvo nužudytas 1946 m. už paramą masis vien Sakaitės duomenimis, kunigus, kurie antisovietiniam pogrindžiui.12 Kunigus Juozapą slapstė žydus Žemaičių Kalvarijoje, „perkėlė“ į kitą Liutkevičių, Vincentą Mielešką, Juozapą Čepėną irgi Kalvariją, esančią Marijampolės rajone.20 Kadangi represavo ne nacių, bet sovietų valdžia, ir t. t. Kuni- jie 2013 m. buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo gų Žilio, Vitoldo Garoseko, kuris žuvo, kaip teigiama, kryžiumi, vadinasi, duomenys nebuvo palyginti net gelbėdamas žydus,13 pavardžių (ar bent į jas panašių) su ta informacija, kurią viešina Vilniaus Gaono žydų apskritai nepavyko aptikti. Garoseko iš Šalčininkų raj. muziejus ir kuri grindžiama autentiškais išgelbėtųjų nemini ir Lenkijos specialistai.14 LGGRTC 2015 m. pa- liudijimais. skelbtame „suvestiniame sąraše“ be faktinių Sakaitės Kitas šaltinis, kuriuo remiasi žydų gelbėtojų „su- padarytų klaidų pakartotos ir visos korektūros klai- vestinis sąrašas“, 2015 m. paskelbtas LGGRTC, – Ka- dos, net lietuviai, paminėti Lietuvių enciklopedijoje, nados lietuvių žurnalistų sąjungos lėšomis Vilniuje kažkodėl vadinami Michaeliu, Venceslavu, Josefu, 1999 m. išleista knyga „A. Gurevičiaus sąrašai. Tūks- klaidingai užrašyta nemažai pavardžių. tančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais“. Tai nesutvar- Istorikui negali nekelti abejonių jau vien tai, kad kyta, chaotiška medžiaga, surinkta iš neaiškių, vien Sakaitė suplaka nacių ir sovietų vykdytas represijas, autoriui žurnalistui Antanui Gurevičiui žinomų teigdama, esą sovietų režimas irgi persekiojo žydų laiškų bei straipsnių. Gana ilgame įvade Gintutis gelbėtojus. Paanalizuokime įrašą apie Pijų Andziu- Procuta svarsto, kiek lietuvių mirtino pavojaus aki- lį: „Už žydų slėpimą [Žemaičių Kalvarijoje] kunigas vaizdoje prisidėjo prie žydų gelbėjimo, bet neaptaria buvo suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime, vėliau iš- Gurevičiaus šaltinių, nesuabejoja nuostabą kelian- siųstas į Sibirą, tačiau vieno iš išgelbėtų žydų pastan- čiais jo skaičiavimais, nieko nesužinome ir apie patį gomis išlaipintas iš traukinio ir grąžintas į Vilnių.“15 knygos autorių, sudariusį net keturis gelbėtojų są- Rašydama apie jį, kaip ir apie kitus asmenis, autorė rašus. Juose pavardės kartojasi, bet pabaigoje visos nepateikė jokių informacijos šaltinių, tačiau rėmėsi, sumuojamos, taigi nesunku susipainioti. Duomenys matyt, dienraštyje Vakarinės naujienos (laida rusų k.) tik užrašyti, bet nepatikrinti, neišanalizuoti. Pa- paskelbtu straipsniu.16 Jame literatūrine forma papa- vyzdžiui, teigiama, kad Kaune apie 50 lietuvių po- sakota istorija apie žydus, kurie slapstėsi Žemaičių licininkų išgelbėjo apie 500 žydų vaikų.21 Kada tai Kalvarijos vienuolyne. Žurnalistui Jakovui Vaisma- buvo, kaip, kas koordinavo tokią veiklą ir kodėl iki

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 83 šiol nėra jokių liudijimų apie tokio masto įvykių rea- Šioje knygoje randame ne tik jau minėto Kazio Pal- lumą? Knygoje rašoma, esą Kauno komendantas Jur- čiausko, bet ir Vilniaus burmistro Karolio Dabule- gis Bobelis iš IX forto išlaisvino visas žydes ir vaikus, vičiaus pavardę,27 tarsi šis nebūtų susijęs su abiejų kaip įmanydamas „švelnino žydų būklę [...]“.22 Tačiau sostinės getų steigimu. Informacija apie jį perrašyta būtent komendantas Bobelis su miesto burmistru ir į LGGRTC sąrašus su nuorodomis į Rimašausko ir Kaziu Palčiausku 1941 m. liepos 10 d. pasirašė įsa- Sakaitės pateiktus duomenis be jokių komentarų, bet kymą dėl žydų perkėlimo į Vilijampolėje atidarytą su tam tikru kamufliažu – nutylimas Dabulevičiaus getą. LGGRTC iš žydų gelbėtojų sąrašų, paskelbtų vardas ir pareigos.28 2012 ir 2015 m., Bobelio pavardę vis dėlto išbraukė, Akivaizdu, kad nei Sakaitės, nei Gurevičiaus, nei bet burmistras Palčiauskas juose tebėra su nuoroda į Rimašausko surinktų duomenų niekas netikrino, to duomenis, pateiktus Gurevičiaus ir Sakaitės.23 Gali nedarė ir patys autoriai, iš kurių pastarieji du grei- būti, kad jis tikrai prisidėjo prie žydų gelbėjimo, tačiau čiausiai todėl ir nepaskelbė savo sudarytų sąrašų. tokio pareigūno pavardė vis tiek neturėtų atsirasti tarp Juose apstu klaidų, netikslumų, pavardės dažnai pa- gelbėtojų be komentaro, be nuorodos į tyrimus (juo la- teikiamos be papildomos informacijos, kas tie asme- biau kad jis buvo patekęs į JAV teisingumo akiratį, pra- nys buvo, ką veikė. Nė vienoje iš trijų knygų nenuro- rado pilietybę, ketinta jį deportuoti). Esu girdėjusi, kad domas gelbėjimo laikas – tai tekstai be datų. net Aušvico komendantas išlaisvino moterį, pažįstamą Neįtikėtina, bet LGGRTC parengtas „suvestinis“ nuo vaikystės, bet ar jis laikytinas gelbėtoju? žydų gelbėtojų sąrašas remiasi abejotinais šaltiniais. Trečias analogiškas šaltinis, kuriuo remiasi Cen- Beje, informacija jame redukuota iki pavardžių re- tro „suvestinis sąrašas“, – Jono Rimašausko knyga gistro, jokių žinių apie išgelbėtus ar bandytus gelbėti „Žydų gelbėtojai“, parengta 2008 m.24 Toronto lie- asmenis, jokių datų, jokių konkrečių istorijų nėra, tuvių archyve rastą rankraštį istorikė Nelė Asadaus- pateiktos tik nuorodos į penkis šaltinius, ypač daž- kienė paskelbė irgi be komentaro, ar tie duomenys nai pasikliaujama tais trijų autorių darbais, kuriuos iš tikrųjų patikimi, nekreipdama dėmesio net į aki- aptariau šioje recenzijoje. Jų duomenimis remiamasi vaizdžiai klaidingus faktus, tiesa, nuo antisemitinių net ir tais atvejais, kai į registrą įrašomos jau žino- Rimašausko teiginių ji atsiriboja pastabomis skliaus- mų, apdovanotų asmenų pavardės, o žydų muziejaus teliuose. specialistų patikrintos gelbėjimo istorijos smarkiai Asadauskienė bandė šio sąrašo duomenis sutiks- skiriasi nuo tų, kurias pateikė Sakaitė, Gurevičius, linti su informacija, kuri pateikiama 2001 m. išleista- Rimašauskas. Negana to, į Centro rodyklę, sklidiną me sąvade „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio klaidinančių duomenų, neįtraukta daugybė gelbėto- karo metais 1941–1944 m.m. (Pavardžių rodyklė)“, jų, kurie apdovanoti dar prieš 2015-uosius, ignoruo- tačiau nepamėgino išsiaiškinti, kokius konkrečiai jami net ir tie, kurių istorijos (pavyzdžiui, diploma- asmenis savo sąrašuose mini Rimašauskas ir pavar- to Jano Zwartendijko) plačiai nuskambėjo viešojoje džių rodyklės autorė Sakaitė. Karininkų, juristų, erdvėje. Nereaguojama ir į naujausias žinias – juk kunigų, gydytojų, profesorių tapatybė nenustatyta, Prezidentas kasmet Lietuvos žydų genocido aukų neieškota duomenis patvirtinančių šaltinių. Supran- atminimo dieną pagerbia jų gelbėtojus, antai vien tama, tokiai užduočiai atlikti reikia laiko ir kompe- pernai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteiktas 38 as- tencijos, tačiau tik tuo atveju padriki užrašai įgautų menims...29 prasmę. Tarkime, ar gali būti patikimas įrašas, kad Viename iš straipsnių apie gelbėtojus Bubnys rašė: kunigas dr. Juozapas Liutkevičius „visą nacių okupa- „Šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, jie gelbėjo ir mūsų cijos metą“ Seirijų klebonijoje slėpė iš geto pabėgusius tautos garbę.“30 Kyla visai ne retorinis klausimas, ar žydus,25 jeigu miestelyje jis apsigyveno tik 1943 m.?26 daro mums garbę tai, kad valstybinės institucijos su-

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 daromuose sąrašuose knibždėte knibžda klaidos, aps- 11 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/G.php (žiūrėta tu nepatikrintų duomenų? Ar tokia praktika nemen- 2020-02-10). kina pačios idėjos pagerbti žydų gelbėtojus, kasdien 12 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais rizikavusius tiek savo, tiek artimųjų gyvybe? (1941–1944), p. 115; Prano Gustaičio baudžiamoji byla. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P 15000 LI, l. 35. 13 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/G.php (žiūrėta 1 arūnas Bubnys. Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis 2020-02-10). būrys 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos 14 Tadeusz Krahel. Martyrologia duchowieństwa archdiecezji wileńskiej tyrimo centras. 2019. 1939–1945. Białystok: Biały Kruk. 2017. 2 Masinių žudynių 75-osioms metinėms paminėti skirtoje konferenci- 15 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, [2004], (žiūrėta 2020-02-15). šaudžių sąrašas Lietuvoje gali siekti ir 6 tūkstančius: kodėl bijoma 16 Яков Вайсман. Будни чудовищного ада. Вечерние новости. 1992-10-26, с. 6. jį paskelbti. 2016-06-06, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ 17 Vaclovas Aliulis. Nukentėjęs už pagalbą Žemaitijos ir Dzūkijos kovoto- zydsaudziu-sarasas-lietuvoje-gali-siekti-ir-6-tukstancius-kodel-bijoma-ji- jams: apie kunigą Vladislovą Polonskį. Veliuona, Vilnius: Versmė. 2001, paskelbti.d?id=71469652). p. 733–737. 3 Rūta Vanagaitė. Mūsiškiai. Vilnius: Alma littera. 2016. 18 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais 4 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai. Genocidas ir (1941–1944), p. 116. rezistencija, 2002, nr. 2, p. 222–232; Viktorija Sakaitė, Lietuvos dvasi- 19 Pamokslais atvertęs nusidėjėlius. XXI amžius, http://www.xxiamzius.lt/ ninkai – žydų gelbėtojai, [2004], (žiūrėta 2020-02-03); Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų viskis.lt/asmenybes/3207-andziulis-pijus; https://lt.wikipedia.org/wiki/ gelbėjimas Lietuvoje. Sudaryt. Teresė Birutė Burauskaitė. Vilnius: Pijus_Andziulis (žiūrėta 2020-02-17). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2012; Žydų 20 Klemensas Kačergius ir Vladislovas Polonskis (Žydų gelbėtojai: http:// gelbėtojai: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro genocid.lt/gelbetojai/pages/K.php, http://genocid.lt/gelbetojai/pages/P. projektas [duomenys paviešinti 2015 m.] http://genocid.lt/gelbetojai/ php (žiūrėta 2020-02-15). titulinis.php (žiūrėta 2020-02-03). 21 a. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietu- 5 Lietuvių kova dėl žydų laisvės, Atgimimas, 1991, nr. 43–1992, nr. 10; vos žydų Antrojo pasaulinio karo metais, p. 90. A. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius 22 Ten pat, p. 115. Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais. Spaudai parengė A. 23 Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų gelbėjimas Lietuvoje, p. 129; Žydų Martinionis. Vilnius: Protėvių kardas. 1999; Žydų gelbėjimas Lietuvoje gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/P.php (žiūrėta 2020-02-15). II Pasaulinio karo metais 1941–1944 m.m. (Pavardžių rodyklė). Sudaryt. 24 Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai. V. Sakaitė. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. 2001; Jonas 25 Ten pat, p. 51. Rimašauskas. Žydų gelbėtojai. Sudaryt. Nelė Asadauskienė, Arvydas 26 Savitarpinės pagalbos žinios. 1944, nr. 9, p. 5; Juozapo Liutkevičiaus bau- Anušauskas. Vilnius: Versus aureus. 2008. džiamoji byla. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 10363/3, l. 6 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais 114-1, 114-6. (1941–1944). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2010, p. 114–117. 27 Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai, p. 126. 7 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php (žiūrėta 2020-02-10). 28 Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų gelbėjimas Lietuvoje, p. 56. 8 Žr.: Išsigelbėjęs žydų vaikas pasakoja apie Šoa, http://www.issigelbeje- 29 Gyvenimą dovanojusios širdys... Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo svaikas.lt/ (žiūrėta 2020-02-17). ceremonija. Vilnius. 2019, p. 7. 9 Stepo Jakubicko laiškas (1977-02-05) Domui Jasaičiui. Lietuvos centrinis 30 Arūnas Bubnys. Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai, http://www.prode- valstybės archyvas, f. 677, ap. 1, b. 482, l. 82. oetpatria.lt/index.php/baznycia/128-dr-arunas-bubnys-lietuvos-kunigai- 10 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, http://www. zydu-gelbetojai (žiūrėta 2020-02-15). Remdamasis Sakaitės publikacija, xxiamzius.lt/numeriai/2010/09/24/istving_01.html (žiūrėta 2020-02-10). Bubnys šiame straipsnyje kartoja faktines jos klaidas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 85 Virgilijus ČEPAITIS

TREČDALIS GYVENIMO

Nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar*

Skiriu Kovo Vienuoliktajai

Nuosėdos kia veikti pagal įstatus! Išbraukti! Puskunigis (Vil- nius). Ponas Čepaitis nebe karys, jis tik apsunkins Užsirašiau, kaip mano likimas buvo svarstomas per mūsų kovą. Satkevičius (Kaunas). Čepaitis turi būti Nepriklausomybės partijos tarybos posėdį (1991-11- išbrauktas iš partijos. Kuo ilgiau šitos dėmės neatsi- 16): „Ambrazevičiūtė (Šiauliai). Apsispręsti dėl pir- kratysim, tuo partijai bus blogiau. Vydmantas (Kau- mininko reikia tuojau pat. Kartą apšmeižtas žmogus no raj.). Norint sunaikinti pasitikėjimą, reikia Sadū- negali atsiplauti visą gyvenimą. Skrebys (Panevėžys). naitę sulyginti su Baumila. NP vadovybėje turi būti Pirmininkas turėtų atsiimti atsistatydinimo pareiš- krištoliniai žmonės. Turim išsirinkti tokį pirmininką, kimą. Skuminas (Marijampolė). Klausausi kalbų kuris būtų doras visais atžvilgiais. taryboj ir galvoju, kad Dievas pasirinko mūsų tau- Balsavimai: 1) Atleisti iš pirmininko pareigų (12 / tą susinaikinimo simboliu. Mikelionis (Lazdijai). 16 / 4); 2); suspenduoti pirmininko pareigose iki išvadų Visur KGB ir LDDP. Židonis (Klaipėda). Neturim (4 / 24 / 4); 3) pripažinti p. Čepaitį bendradarbiavus su aiškaus apibrėžimo, ką reiškia bendradarbiavimas. KGB ir pašalinti iš pareigų (16 / 14 / 2); 4) palikti parei- Songaila (Vilnius). Kai pamačiau po popieriais pa- gose iki komisijos išvadų (15 / 15 / 1). rašą „Juozas“, nepatikėjau, bet nuosėdos liko lig šiol. Balsuojama už trečią arba ketvirtą punktą – 16 / 14. Nedzinskienė (Vilnius.) Buvau teisi, kad jie pateiks Palikti, kaip yra.“ kasetę kaip įkaltį. Scenarijaus tikslas? Rengiamasi Sekmadienį parašiau pareiškimą Generaliniam pro- rinkimams. Siekiama sukompromituoti kitas jėgas. kurorui, o pirmadienio rytą mane į darbą vėl nuvežė Norkus. Turim griežtai vertinti save. Jei žmogus Apsaugos skyriaus automobilis. Supratau, kad reikia sako, kad turėjo ryšių su KGB, jis turi pasitraukti. skubinti Desovietizacijos įstatymo priėmimą. Jeigu tik Mes poną Čepaitį laikėm šventesniu už popiežių. Rei- graušiuosi dėl to, kad mane traiško kompromato veži- mas, ir nieko nedarysiu, tas įstatymas greičiausiai liks * Tęsinys. Pradžia KB nr. 1/2 gulėti AT stalčiuose.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Teisinis kelias! metų. Panašūs dalykai dėjosi Vokietijoje, Čekoslova- kijoje. Mes galime tapti pirmąja dekomunizuojama Pirmiausia pacituosiu kai kurias laikraščių antraštes. šalimi, kurioje būtų išvengta panašaus likimo, jeigu 1991-1-15: „Ar agentai tampa kardinolais“ (Respu- tokias bylas iš karto pradėtų nagrinėti teisėtvarkos blika), „Išpažintis už uždarų durų“ (Lietuvos rytas), organai. „Girgžda deputatų kėdės“ (Tiesa). 1991-11-16: „Jei Vir- Perskaitysiu savo pareiškimą Lietuvos Respublikos gilijus Čepaitis bendradarbiavo su KGB, jis turi atsi- generaliniam prokurorui ponui Artūrui Paulauskui: statydinti“ (Lietuvos rytas), „Nemalonūs klausimai“ „Savaitraštyje Mažoji Lietuva š. m. lapkričio 14 d. (Tiesa). Ir taip kiekvieną mielą dieną. buvo išspausdintas straipsnis „Agentas“. Redakcija Antradienio rytą, kai prasidėjo AT posėdis, maniau, teigia, kad dirbau agentu SSRS Valstybės saugumo būsiu užpultas kairiojo sparno, kuris atvirai džiaugėsi, komitete, turėjau ryšių su vienos Vakarų šalies kad „demaskuotas dešinysis KGB agentas“, bet smūgio spec. tarnyba. Šis kaltinimas man svarbus ne tik sulaukiau iš kitos pusės. kaip privačiam asmeniui, bet ir kaip Lietuvos „1991-11-19. AT posėdis. Klumbys perskaitė savo, Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, Septintosios frakcijos ir Ambrazevičiaus kreipimąsi į Nepriklausomybės partijos tarybos pirmininkui. mane, kad prisipažinčiau.“ Todėl prašau generalinį prokurorą, kad man būtų Pajutau, kad laikas eiti į tribūną. Cituoju oficialią suformuluotas oficialus kaltinimas. Be to, kadangi stenogramą: „V. J. Čepaitis. Ponios deputatės, ponai panašios publikacijos dėl valstybės pareigūnų gali deputatai! Šią savaitę jaučiuosi maždaug taip, kaip destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje, prašau, kad prieš trisdešimt metų, kai mane pirmąkart tardė KGB. generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į valstybės Prisipažink, kad turėjai ryšių su užsienio žvalgybomis. interesus, išsiaiškintų, iš kur buvo gauti dokumentai Prisipažink, kad norėjai pakenkti tarybų valdžiai. Pri- ir audioįrašas, ištirtų jų autentiškumą, nustatytų sipažink! Prisipažink! Kaip ir Vyšinskio laikais kaltina- asmenų, pateikusių šią medžiagą, baudžiamosios masis aktas grindžiamas prisipažinimu. Liūdna, kad atsakomybės laipsnį. Su pagarba – V. J. Čepaitis.“ šitoje kampanijoje aktyviai dalyvauja Nepriklausomy- O baigdamas atsakau į klausimą, kuris man be pa- bės partijai broliškų partijų – Krikščionių demokratų, liovos užduodamas: Ne, aš nebuvau KGB agentas.“1 Tautininkų – lyderiai. [...] Taigi pasiūliau teisinį kelią, kuriuo eiti patarė Nor- Ką gi, ponai, KGB pasiekė savo tikslą. Prasideda vegijos parlamento Gynybos komiteto narys Ingvaras Aukščiausiosios Tarybos naikinimas, kai iš bedugnių Godalas. Bet jis turėjo omenyje demokratinės šalies kišenių bus traukiami dokumentai, tikri ir suklastoti, teisę, nuo nieko iš tikrųjų nepriklausomą trečiąją val- apie vis naujus kolegas, žinoma, iš dešiniojo sparno. džią... Nes kairiojo sparno deputatų dalis galėjo dar ne taip Teisinis kelias... Man atrodė, kad Kovo 11-ąją viskas seniai išsireikalauti iš to paties KGB kiekvieną bylą ir stebuklingai pasikeitė – Lietuva virto nepriklausoma net duoti užsakymus rinkti kompromituojančią me- teisine valstybe. Tada dar nesupratau, kad Lietuvos džiagą apie kiekvieną Lietuvos žmogų. Užvakar man Respublikos teisėtvarka 1991-aisiais nedaug kuo sky- paskambinęs Norvegijos parlamento deputatas pasa- rėsi nuo LSSR teisėtvarkos kokiais nors 1986-aisiais. kė, kad Lietuva, jei šiuos klausimus perkels į teisminę O dabar? Kai rašau šias eilutes, kaimyninėje Lenki- plotmę, galbūt išvengs to, kas padaryta kitose post- joje bandoma išleisti į pensiją visus teisėjus, kurie socia- komunistinėse šalyse. Bulgarijoje dešiniojo sparno lizmo laikais vykdė komunistinį teisingumą. Tačiau to deputatai po panašių kaltinimų buvo išmesti iš par- daryti – dar vienas paradoksas! – neleidžia Briuselis, lamento. Po to paaiškėjo, kad dalis dokumentų yra sakydamas, kad tuo būdu bando apsaugoti trečiosios klastotės, o visi archyvai buvo uždaryti trisdešimčiai valdžios nepriklausomumą...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 87 „Ucy kagėbistą!“ Respublika išspausdino skaitytojų laiškų šūsnį, pavadintą „Išklausyk, „Juozai!“ Puslapį iliustravo pa- Turiu pasakyti, užtrukau, ieškodamas žodynuose, veikslėlis su gyvūnais, lakstančiais po daržą. Vienas kaip lietuviškai siundomas šuo, kad pultų žmogų. Ne- iš tų padarų, panašių į šunis, buvo su juodais akiniais žinojau to žodžio. Lietuvoje kur kas populiaresnė buvo ir vaizdavo turbūt mane, nes kitas jį vadino „Juozu“. rusiška komanda Kusi! Išvis tomis dienomis prasidėjo „juozinimo“ kampa- Toną puolimui turbūt davė tas deputatų grupės nija. Lietuvoje toks dažnas vardas staiga tapo KGB pareiškimas, apie kurį jau užsiminiau: „E. Klumbys. agento sinonimu. Aukščiausiojoje Taryboje kai kurie Praėjusią savaitę deputatams buvo išdalyta ir masinės deputatai kreipdavosi vardu į vieną iš pirmininkau- informacijos priemonėse paskelbta kompromituojanti jančiųjų, kad sukeltų skanų savo sparno juoką. Pa- medžiaga apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios vyzdžiui: „R. Rudzys. Ačiū, gerbiamasis Juozai [mat Tarybos deputatą V. Čepaitį. Suprantama, kokie bai- posėdžiui pirmininkavo deputatas Juozas Dringelis], sūs kaltinimai mesti mūsų kolegai, žmogui, kuris buvo aš norėčiau... (Triukšmas salėje). Kodėl negaliu į kolegą vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, kuris deputatą kreiptis vardu?“3 yra Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir Tomis dienomis daugelis Juozų tapo humoristų taiki- tautybių reikalų komisijos pirmininkas, įtakingas poli- niu. Gerai, kad to nesulaukė mano senelis, Radviliškio tinis veikėjas... Mestas šešėlis ne tik ant vieno deputato, siuvėjas Juozas Čepaitis... Puolimas ypač suaktyvėjo, kai bet ir ant visos jo bendražygių grupės, taip pat ant visos darbotvarkėje ieškota vietos Desovietizacijos įstatymo Aukščiausiosios Tarybos. Mes laukėme aiškaus deputa- svarstymui: „J. Tamulis. Aš norėčiau pakalbėti dėl to to V. Čepaičio pareiškimo ir tos medžiagos paneigimo. darbotvarkės klausimo, kuris vadinasi Lietuvos Respu- Deja, nesulaukėme. Todėl mes, grupė Aukščiausiosios blikos desovietizacijos įstatymo projektu. Tiksliau, norė- Tarybos deputatų, reikalaujame, kad deputatas V. Če- čiau pakalbėti apie pranešėją. Man atrodo, kad jau šitas paitis nedelsiant čia, Aukščiausiosios Tarybos salėje, tąsymasis su tais pasirodžiusiais dokumentais peržengia mums visiems aiškiai pasakytų, ar ta kompromituojan- bet kokias padorumo ribas, turint omenyje šito įstatymo ti medžiaga yra melas, ar tiesa. To reikalauja Lietuvos projekto turinį. Aš manau, tiesiog... Aš nematau jokių interesai. Pasirašo deputatai E. Klumbys, P. Giniotas, galimybių šitam mūsų kolegai pateikinėti šitą įstatymo V. Povilionis, A. Taurantas, Tautininkų frakcijos vardu projektą, nes tai jau būtų per daug...“ 4 A. Ambrazevičius, Septintosios frakcijos vardu V. Ka- Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcija pasiūlė, činskas.“2 kad pats pasitraukčiau iš parlamento: „V. P. Andriu- Puolimas spaudoje tęsėsi. Antraštės skelbė: „V. Če- kaitis. Apeliuodami į deputato V. Čepaičio savigarbą paičio byla: pirmieji žodžiai po politinio nokdauno“ ir sąžiningumą, siekdami parlamento darbingumo ir (Lietuvos rytas), „Pilietinis karas dėl „Juozo“ (Tiesa), darnos, rūpindamiesi Lietuvos visuomenės santarve ir „Kiek KGB agentų Respublikos parlamente?“ (Va- perspektyva, taip pat atsižvelgdami į V. Čepaičiui pa- karinės naujienos), „KGB rūmai: garsai ir atgarsiai“ teiktų kaltinimų dėl bendradarbiavimo su KGB tikė- (Respublika), „V. Čepaitis prisiminė turįs du vardus“ tinumą, laikotarpiu, kol tiesa bus išaiškinta, prašome (Lietuvos rytas), „Neprisipažįsta“ (Mažoji Lietuva)... deputatą V. Čepaitį padaryti vienintelį teisingą morali- Straipsniai apie „Juozą“ užplūdo tiek Vilniaus, tiek nį sprendimą – susilaikyti nuo dalyvavimo tolesniuose rajonų spaudą. Kaltinimai buvo tokie visuotiniai, kad parlamento posėdžiuose.“5 jau net pats, atrodė, pradedu jais tikėti. Gal kagėbistų Nesijaučiau kaltas, todėl teisingo moralinio sprendi- apklausinėjamas iš tikrųjų tapau agentu? Juk po gausių mo nepadariau. Nors gal buvo laukiama, kad padary- publikacijų apie KGB skundikus sunku patikėti, kad siu gerokai radikalesnį – Algirdas Patackas per televi- kam nors Lietuvoje apskritai pavyko to išvengti. ziją pasiūlė man nusišauti.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Pirmieji teisiniai aktai kaip avių banda. Kai vilkas griebia kurią nors iš jų, kitos tik bliauna... Taip ir išgaudysim po vieną... Dešinieji Po mano apkaltinimo praslinkus penkioms dienoms, visąlaik ieškojo priešų, tai dabar turės pavyzdingai nu- Teisinės sistemos komisijos narys Jonas Liaučius patei- bausti kiekvieną saviškį, vos apkaltintą kagėbizmu.“ kė keletą projektų, „susijusių su KGB“, – įstatymą „Dėl Atmosferą, tomis dienomis tvyrojusią parlamente, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos depu- gana tiksliai apibūdina šie iš tribūnos pasakyti žodžiai: tato statuso“ papildė punktu, kad Seimo nario įga- „E. Gentvilas. Visiems mums jau yra įskiepytas baimės liojimai nutrūksta, „Aukščiausiajai Tarybai priėmus sindromas. Matyt, visi esame ne kartą atsidūrę tokioje nutarimą, kai paaiškėja deputato bendradarbiavimo situacijoje, kai prilekia kolega deputatas, beda pirštu ir su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis (žvalgyba, sako: „tu kagėbistas“, tu provokatorius“, „tu kolaboran- kontržvalgyba ir kitais represiniais organais) faktai.“6 tas“, na, ir jau menkesnis kaltinimas – „korumpuotas Siūlė pakoreguoti rugsėjį priimtą Aukščiausiosios Ta- asmuo.“8 rybos nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“, t. y. punktą, nurodantį, kad Ko- Rami diena misija nagrinėja tik bylas, aptiktas KGB padaliniuose, papildė žodžiais: „taip pat gavusi kitų duomenų“. Vadi- Taip savo užrašuose apibūdinau trečiadienį. Dabar net nasi, tam, kad būtų nagrinėjamas mano atvejis, anks- pats negalėjau tuo patikėti. Dėl viso pikto pasklaidžiau tesnio AT nutarimo nepakako. Posėdžio pirmininkas stenogramas. Nieko sau „rami“! Posėdis prasidėjo nuo šių projektų svarstymą norėjo įrašyti į kitos savaitės Sąjūdžio pareiškimo, perskaityto iš tribūnos: „Lietu- darbotvarkę, tačiau deputatas Aleksandras Ambraze- vos Sąjūdžio Seimas pareiškia, kad nedelsiant turi būti vičius tuojau pat pareiškė, kad septyni Aukščiausiosios juridiškai apibrėžta KGB agento, bendradarbio, infor- Tarybos prezidiumo nariai pasisakė už ypač skubų šių matoriaus sąvoka. Be to, turi būti juridiškai nustaty- patobulinimų svarstymą. Tai reiškė, kad jie bus priimti ta, kokia institucija turi teisę skelbti tikrų ar tariamų tą pačią dieną. Jungtinei Sąjūdžio frakcijai pasisakius KGB bendradarbių pavardes, kol jų kaltė neįrodyta. prieš tokį skubėjimą, kairysis sparnas iškart sureagavo: Pritariame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutari- „J. Pangonis. Labai gaila, gerbiamieji deputatai, kad mui, kad KGB darbuotojai ir informatoriai pasitrauktų tvirtinasi mano žodžiai, sakyti teikiant įstatymą, kad iš atsakingų valstybinių pareigų. Remiame Aukščiau- parlamento dauguma gali nulemti. Netgi jeigu tarp jų siosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti pasiūlymą bus dabar veikiančių KGB agentų, jie nubalsuos, kad jo anketuoti valstybės pareigūnus, valstybinių masinės neatleistume iš deputatų. Matome iš tos skubios tvarkos informacijos priemonių darbuotojus ir pedagogus apie balsavimo, kad tas pats pasitvirtins. Didžiausia frakci- bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos KGB, raginame ja, Jungtinė Sąjūdžio frakcija, kurios narys yra ir V. Če- Sąjūdžio remtus deputatus balsuoti už šį pasiūlymą. paitis, nenori... Todėl aš siūlau taikyti bent jau skubesnę Lietuvos Sąjūdžio Seimas reikalauja, kad iš visų par- tvarką. Manau, kad šiuo atveju Jungtinė Sąjūdžio frak- tijų, politinių ir visuomeninių judėjimų vadovaujančių cija nedarys daugumai netinkamo veiksmo.“7 organų pasitrauktų su KGB bendradarbiavę, o juo la- Jungtinės Sąjūdžio frakcijos deputatams teko rink- biau jam vadovavę asmenys. Būtų visiškai nenuoseklu tis tik tarp ypatingos ir tiesiog skubos. Jie, nors ir supra- ir neteisinga reikalauti atsistatydinimo tik iš eilinių to kaltinimų absurdiškumą, pritarė skubiam tų teisi- sovietinio saugumo apgautų ar suviliotų žmonių. Visų nių aktų svarstymui po dviejų dienų. Spaudai sukėlus pirma tai turi padaryti buvę Lietuvos TSR komunistų visuotinę isteriją, buvau pasmerktas iš anksto ir be partijos vadovai, nes KGB buvo jų valdžios ramstis ir išlygų. Jei tokį ginsi, pats būsi apkaltintas. Atsimenu, represijų įrankis. Tie asmenys, kurie, prieš kylant Sąjū- kairioji parlamento pusė postringaudavo: „Dešinieji džiui ar jau priklausydami jo struktūroms, vykdė KGB

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 89 užduotis arba savo iniciatyva bendradarbiavo su juo, dėstyti kuo smulkiau. Juk ir nebuvo ką slėpti. Turiu nedelsdami turėtų patys pasitraukti iš Sąjūdžio struk- tuos lapus su antgalviu Objasnenije (paaiškinimas), tūrų. Jų neturi būti tarp Lietuvos Sąjūdžio trečiojo su- juose kanceliarine kalba išdėstyti mano pasakojimai. važiavimo delegatų.“9 Kiekvieno lapo apačioje padėjau parašą. Prisimenu, Perskaičius tą pareiškimą, prasidėjo diskusija: kaip pasirašydavau po Betingio perpasakotais mano „K. D. Prunskienė. Man atrodo, kad ką tik pasakyta „paaiškinimais“, nors sakiau ne visai taip, bet nesigin- Sąjūdžio Seimo pozicija, o iš dalies ir vykstanti dis- čijau, nes buvo apėmusi baisi neviltis, norėjau, kad vis- kusija lenkia į tai, kad būtų suplakti du skirtingi da- kas kuo greičiau baigtųsi. lykai. Kas kada susitiko su KGB, kokiu būdu, kokiom aplinkybėm – vienas dalykas. Ir kas tiesiogiai dirbo Sunkus teisinis kelias slaptose agentūrose, būtent pačiame Sąjūdyje ir jau nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje – iš esmės Teisinės sistemos komisija, atidėjusi kitus darbus, su- kitas dalykas. Išsiaiškinti, kas gi parlamente ir kitose rašė įstatymo, apibūdinančio „sąmoningą bendradar- valdžios struktūrose būtent šį ardomąjį darbą dirbo biavimą“ su represinėmis SSRS struktūromis, projektą. sąmoningai. O ne šiaip kažkur, kaip dabar norima „Pagal jį esu 100 proc. tinkamas išjodinti iš AT. Vaitie- nuvesti, kad tarytum komunistų partijos lyderiai pa- kūnas priėjo ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė galįs tys kalčiausi dėl to reikalo. Bet kalbama apie slaptą- paliudyti, kad Sąjūdžio laikais aš buvau geras žmogus. sias agentūras, veikiančias nepriklausomos Lietuvos 1991-11-21. AT posėdis. Išdalijo aprašus, kas laikyti- valdžios struktūrose.“ „L. Apšega. Man tokia mintis na bendradarbiavimu su KGB. „Varanauskas. Trūksta kyla, kad gal mums reikia deputatų priesaikos. [...] konkretumo. V. Terleckas. Ar jūsų dokumentai atitin- Kai reiks priesaiką duoti, kiekvienas labai stipriai ka teisinės valstybės sampratą? Prunskienė. Nutarime susimąstys. Ir dėl tų, kurie jos nepriims, turbūt ma- neišryškėja pagrindiniai dalykai: veikiančių agentūrų nysim, kad kažkas ne taip.“ „P. Varanauskas. Tikras parlamente išaiškinimas ir izoliavimas. Landsbergis. KGB darbuotojas su malonumu priesaiką ištars, jei- Daug slidžių vietų.“ gu tai pridengs jį nuo kokio nors nemalonumo. Taigi Tada nesupratau, kodėl Prunskienė vis pabrėžia čia priesaika neapsaugos ir nepadės nieko išsiaiškin- „veikiančias parlamente agentūras“. Diskusija salėje ti.“ „J. Beinortas. Aš galvoju, kolegos, kad nereikia truko trumpai, bet „dekagėbizacijos“ klausimas buvo suplakti trijų dalykų į vieną vietą – priesaikos, prie- svarstomas ir frakcijos posėdyje: „V. Terleckas. Ma- saikos laikymosi ir gyvenime padarytų nusikaltimų tėm, kaip skalbiami svetimi baltiniai. Ant parlamento arba klaidų virtinės. Aš asmeniškai norėčiau atsiliep- atsiras iškaba: atsargiai, pikti žvėrys. Kai teismas įro- ti į deputatės K. Prunskienės kalbą apie susitikimą su dys, tada šnekėsim. AT turėjo kreiptis į prokuratūrą ir KGB organais. Vadinasi, motyvus. Taip, aš irgi susi- pareikalauti, kad išsiaiškintų, iš kur gauta medžiaga. tikau su KGB organais, galbūt tiktai kitoje vietoje ir Patackas. Reikia spręsti ne juridiškai, o morališkai. kitomis aplinkybėmis, negu deputatė K. Prunskienė. Esame vidinės kultūros tauta. Teisme nieko nepavyks Manau, Vengrijos, Čekoslovakijos ir Vokietijos patir- įrodyti. Reikia paprašyti keleto garbingų Lietuvos žmo- tis yra pakankama, kad mes ramiai išanalizuotume nių, kad surengtų garbės teismą. Siūlau Tamkevičių ir ir dirbtume su šituo dalyku teisiškai, o ne apeliuotu- politkalinį Plumpą. Reikia grąžinti garbės sąvoką!“ me į susitikimo malonumus arba ne.“ Kitame parlamento posėdyje vėl pritrūko laiko dis- AT posėdis buvo trumpas. Po pietų nuėjau pas pro- kusijoms. kurorą Kęstutį Betingį, kuriam, Komisijos įpareigotas, „1991-11-26. AT posėdis. Stakvilevičius pasiūlė deso- vėl papasakojau savo istoriją. Tada man atrodė, kad vietizacijos įstatymą svarstyti kartu su dekagėbizacijos nepriklausomos Lietuvos prokuratūrai turiu viską iš- įstatymu.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Balsuojama, kad būčiau nušalintas ir negalėčiau kių rinkėjų! Neįsivaizduoju, kaip rinkėjai galėtų duoti teikti desovietizacijos įstatymo projekto – 60 / 6 / 14 mandatą KGB agentui! (už – Klumbys, Kuzmickas, Nedzinskienė). Ką gi, galo Maskvoje Izvestijos vakar išspausdino KGB generolo pradžia. straipsnį „Čepaitis nie byl agentom KGB“. Nežinau, ar Pareiškimai: Šličytė (Chartijos vardu), Malkevičius man tai į naudą, ar ne.“ (JSF). Svarinskas surašė pareiškimą, kad LKP atstovai Kai Generalinėje prokuratūroje mane pradėjo tar- išeitų iš salės, kai bus svarstomas desovietizacijos ir dyti Betingis, o Aukščiausioji Taryba ėmė svarstyti deputatų dekagėbizacijos įstatymas. Saja su Šalteniu „dekagėbizacijos“ įstatymą, gavome žinių, esą KGB sakė, kad „nereikia pareiškimų karo“. Iš ryto prie AT nutarė, kad nebeprireiks imituoti mano savižudybės. įvyko mano rėmėjų piketas. Respublika išspausdino Juk parlamentas prarijo jauką, išmestą Respublikoje ir Komisijos protokolą.“ Matyt, tuo tikslu, kad niekam Mažojoje Lietuvoje. Paslaptingasis „kablukas“ nuo ša- neliktų abejonių, ar prisipažinau. Bet juk neslėpiau ligatvio prie mano namų staiga dingo. Jau galėsiu apsi- turėjęs kontaktų su kagėbistu. Vadinasi, prisipažinau. eiti be apsaugos. Laikraštis miglotai aiškino, kad rado tą protokolą... po čiužiniu traukinyje Vilnius–Maskva. Beje, jis buvo Įtampa rašomas ranka, o kadangi komisija neturėjo seifo, vienintelį egzempliorių saugojo Kazimieras Motieka. Atrodo, KGB vis dėlto pavyko destabilizuoti politinę Kaip tas dokumentas galėjo iš AT pirmininko pava- padėtį, sukelti priešpriešą visuomenėje. Turbūt pla- duotojo seifo patekti į laikraštį, nežinau, tik nujaučiu. nuota, kad, apkaltinus vieną iš Sąjūdžio lyderių, susi- Bet nuojauta nėra įrodymas. kibs priešiškos pusės ir pamirš tikrąsias Lietuvos pro- Šiaip ar taip, netikinčių prasidėjusia šmeižto blemas. Kausis iki kraujo. Ačiū Dievui, gyvename ne kampanija vis gausėjo. „1991-11-28. Iš ryto prie AT Pietuose, kur jausmai dažnai aptemdo protą. Be to, pavyko piketas man paremti. Susirinko apie šimtą žmo- aiškėjo, kad valstybės reikalai apskritai rūpi tik vienai nių. Plakatai: „Ambrazevičius+Brazauskas=LTSR“, parlamento pusei, antra tik garsiai šūkavo, esą dešinie- „Paulauskas+Prunskienė=LTSR.“ ji pažeidžia demokratiją. B. Rupeika: „Kartoju Kairių- Peršoksiu į trečiąją savaitę nuo tos dienos, kai buvau jų frakcijos pareiškimą: š. m. gruodžio 1 d., t. y. praėjusį „demaskuotas“. Visą tą laiką laukiau, kada gi bus pri- sekmadienį, Kaune turėjo įvykti LDDP narių susitiki- imtas įstatymas dėl „dekagėbizacijos“, nes šventai tikė- mas su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos jau, kad teismas nustatys, kokie juokingi man metami deputatu, LDDP pirmininku Algirdu Brazausku. Grupė kaltinimai. Juk negalima teisti, remiantis kopijomis ir žmonių, pasivadinusių dešiniųjų politinių partijų, taip neaiškiais garso įrašais! pat Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovais, pa- „1991-12-05. AT posėdis. Motieka: Siekiant užtikrin- naudojo fizinę jėgą ir blokavo įėjimą į pastatą, kuriame ti saugų įėjimą ir išėjimą iš AT rūmų, įpareigoti policiją turėjo įvykti susitikimas. Neįleido į ten renginio dalyvių neprileisti piketų per 50 metrų nuo rūmų. Čia šventa ir juos visaip įžeidinėjo. Tai jau ne pirmas kartas, kai įstatymų leidimo vieta. akivaizdžiai trukdoma oficialiai įregistruotos politinės Už draudimą demonstruoti – 60 / 5 / 18. Taip išspręs- partijos veikla ir šiurkščiai pažeidžiamas Lietuvos Res- tas piketų prie AT klausimas. publikos politinių partijų įstatymas.“10 Svarstomas deputatų dekagėbizacijos įstatymas. Ja- Taigi komunistai reikalavo, kad demokratija juos ap- rašiūnas siūlo pridėti paaiškinimą, kad bendradarbia- saugotų. Po poros dienų dėl panašaus įvykio skundėsi vimas turi būti įrodytas. Jurgelis: Reikia suformuluoti K. Motieka: „Gerbiamieji deputatai, aš norėjau infor- mandato atšaukimo principą. Motieka: Ar gali sėdėti muoti apie tokį ne visai malonų dalyką. Čia 15 minučių AT žmogus, kuris bendradarbiavo su KGB? Nereikia jo- po 13 valandos, man išėjus į miestą, prie Aukščiausio-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 91 sios Tarybos durų buvo susirinkusi grupė žmonių (turbūt tarnavusiems KGB. R. Paulauskas. Partijos reikalas apie 100). Nežinau, kokia dingstimi, žodžiu, – piketas ar buvo viešas. Mano karta su pašaipa žiūrėjo į KP, o su kitaip jį galima įvardyti. Ir tuo metu išėjo deputatas J. Ta- pasišlykštėjimu į KGB. Nesuplakti reikalų! Pirmiausia mulis, su kuriuo mes turėjome vykti į miestą. Jisai nuėjo priimti įstatymą dėl KGB. Vilkas. Mūsų politika – na- į priekį ir buvo apstumdytas ir apmuštas.“11 cionalinės santarvės politika. Negalima taikyti kolek- Jonas Tamulis – vienas iš tų, kurie aktyviai prieši- tyvinės atsakomybės. Doras žingsnis, kai atsistatydina nosi Desovietizacijos įstatymo svarstymui. Tomis die- patys. Patackas. Kadangi saugumo veikla buvo skir- nomis man daug kas siūlė burti to įstatymo šalininkus ta žmonėms palaužti, netikiu, kad pavyks ją įvertinti už AT ribų. Tokių tikrai netrūko. Tam pritarė Politinių juridiškai. Nematau kito kelio, kaip surasti lietuvišką kalinių ir tremtinių sąjunga, dešiniosios politinės par- sprendimą. Senių taryba. Išsirinkti garbės teismą. Tam- tijos ir tiesiog žmonės, nukentėję nuo komunistų val- kevičius, politkalinys Plumpa. Ateinam ir pasisakom, o dymo. Tačiau tai grėsė lemtingu Lietuvos susiskaldy- jų sprendimui paklūstama.“ mu. Man atrodė, problemas reikia spręsti ne mitingais, Po dviejų dienų Deputatų dekagėbizacijos įstatymas o per savo atstovus, išrinktus į parlamentą. buvo svarstomas parlamente. Dabar jame atsirado ir Aukščiausiosios Tarybos stenogramose daugiau teismas, ir rinkėjų balsavimas dėl mandato patikrinimo. kaip šimtą puslapių tais mėnesiais užima diskusijos „1991-12-05. AT posėdis. Jarašiūnas siūlo papildymą, „dekagėbizacijos“ klausimais, iš tribūnos perskaityti kad bendradarbiavimą būtina įrodyti. Žiemelis agituoja įvairių Lietuvos organizacijų pareiškimai. Parlamen- balsuoti už pirmą svarstymą. Rasimavičius. Padaryki- tas neturėjo laiko tiesioginiam darbui, nors reikėjo me pertrauką svarstyme dar kartą. Motieka vis kartoja svarstyti Pilietybės, Mažųjų įmonių, Vidaus tarnybos, tą patį, klausia: Ar gali sėdėti AT žmogus, kuris bendra- Veterinarijos, Aplinkos apsaugos, Gyventojų registro darbiavo su KGB? Nereikia jokių rinkėjų! Neįsivaizduo- ir aibę kitų įstatymų. Jie priimti gerokai vėliau negu ju, kad rinkėjai duotų mandatą KGB agentui!“ planuota. Desovietizacijos įstatymas išvis atidėtas. Va- Įstatymui dėl deputatų-kagėbistų buvo iškart pri- dinasi, suinteresuotiems asmenims pavyko atitraukti tarta ir pirmuoju, ir antruoju svarstymu. Dar po kelių parlamento dėmesį nuo valstybės, ką tik pripažintos dienų Aukščiausioji Taryba vėl svarstė jį, ketindamas de jure, tikrųjų problemų. priimti. „1991-12-10. AT posėdis. Prunskienė pasisako prieš Įstatymas vilkus avies kailyje. Piktinasi, esą Vaišvila, Landsber- gis, Čepaitis, Terleckas kaltina ją dalyvavus pučuose. Paaiškėjo, kad teisinio pagrindo, pagal kurį būtų gali- Atseit spalio mėnesį Čepaičiui ir Vaišvilai duotas juo- ma išmesti mane iš parlamento, nėra. Aukščiausiosios dasis scenarijus. Prisilytėjimas prie KGB nėra tas pat, Tarybos vadovybė pavedė Liaučiui parengti įstatymą kaip dalyvavimas sąmoksle. Ji siūlo: 1) apriboti Apsau- „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu gos skyriaus funkcijas, nušalinti Skučą; 2) pakeisti KGB su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų komisiją. Landsbergis kalba apie Konstitucijos rengi- patikrinimo“. Prieš tai jį apsvarstė Jungtinė Sąjūdžio mo metmenis. Gajauskas perskaito komisijos pareiški- frakcija. „1991-12-03. Rasimavičius. Primestas žai- mą: „Virgilijus Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su dimas. Mes neturim archyvų. Ko nesugebėjo padaryti KGB.“ Reikalaujama sustabdyti mano įgaliojimus AT. KGB, siūloma, kad padarytume savo pačių rankomis. Balsavimas. 41 / 3 / 14 iš 94 sėdinčių salėje. Aukš- Ar Gajausko komisija netapo kieno nors įrankiu? An- čiausioji Taryba pataria man atsistatydinti. Protokoli- driukaitis. Centro frakcija pasisako už moralinį ap- nis nutarimas. sisprendimą. Varanauskas. Būtina atsikabinti nuo Sako, šiandien Motieka priimsiąs sprendimą, kad KGB kabliuko. Pakartotiniai rinkimai vienaip ar kitaip buvau agentas.“

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 Trys komisijos nariai po išvadomis nepasirašė. zacijos – įstatymu. Parlamentui teko balsuoti. Už įsta- Mano „kagėbizacija“ truko jau beveik mėnesį, tai gal tymo 5 straipsnio papildymą 4 punktu, kuriame būtų nors jiems kilo abejonių? Radau dienoraštyje dar tokį parašyta, kad įstatymas taikytinas ir „vadovaujantiems tos dienos įrašą: „JS frakcijos taryba šnekėjosi su Ga- LKP darbuotojams, kuriems KGB teikė informaciją ir jausku, kuris aiškino apie skundikus lageryje ir sakė, atsiskaitė už savo veiklą“ balsavo 36 deputatai, 43 buvo kad su nusikalstama organizacija negalėjo būti jokių prieš ar susilaikė. Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pataisa santykių. Patarta man padaryti pareiškimą. Kazys Saja atmesta. Balsavimu nuspręsta, kad deputato mandatas vėl agitavo mane pasisakyti.“ laikomas patvirtintu, jei už tai pasisakė pusė rinkėjų, Bet aš norėjau tik vieno – kad kuo greičiau viskas įtrauktų į sąrašus. baigtųsi. Deja, įstatymas, pagal kurį mane turėjo iš- Džiaugiausi, kad įstatymas pagaliau priimtas, nors mesti iš AT, vis dar nebuvo priimtas. Tai padaryta tik juridiniu požiūriu jis atrodė gana keistas. Į tai atkrei- po savaitės. Diskutuota dėl jo du posėdžius. Buvo bal- pė dėmesį ir deputatas Narcizas Rasimavičius: „Man, suojama dėl kai kurių straipsnių. Pavyzdžiui, komisi- kaip teisininkui, susidaro toks įspūdis, kad mes nori- jos narys Vidmantas Žiemelis pasiūlė be svarstymo me tiktai nustatyti, kad žmogus buvo tame sandėlyje, parlamente ir be pavedimo teismui tiesiog nutraukti kuriame įvyko vagystė. O toliau – jau stop! Gink Die- deputato įgaliojimus. Pasiūlymas nebuvo priimtas. ve, nesiaiškinkim, ar jis pavogė, ar jis atėjo pažiūrėti, Ypač daug diskusijų sukėlė Stasio Malkevičiaus siūly- ką kiti vagia. Šito, gink Dieve, nesiaiškinkim! Užtenka mas įtraukti „taip pat ir vadovaujančius LKP (SSKP) to, kad buvai sandėlyje. Bet juk tai jokiu būdu ne tei- darbuotojus, kuriems KGB teikė informaciją ir atsiskai- sinė sąvoka.“13 tė už savo veiklą.“12 Tądien man atrodė svarbiausia, kad pavyko išveng- Prieš tokią dekagėbizacijos įstatymo pataisą tuojau ti susidorojimo Aukščiausiojoje Taryboje, nes prie to pat pasisakė Česlovas Juršėnas: „Vis dėlto reikėtų, jeigu buvo linkstama. O teismas, vyliausi, atmes absurdiš- prieisime iki balsavimo, išsiaiškinti, ką reiškia „vadovau- kus kaltinimus. jantys“. Kur baigiasi ta „vadovaujančio“ apibrėžimo riba: „instruktorius CK“, instruktorius rajkome“, ar „apmoka- mas partsekretorius“? Kas yra tas „vadovaujantis LKP, Tęsinys kitame numeryje SSKP darbuotojas“?“ Jį palaikė LKP (SSKP) atstovas Leonas Jankelevičius: „Ką reiškia „vadovaujantis LKP 1 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 314–315. darbuotojas“? Tai vienas klausimas. Antras klausimas. 2 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 6. Kaip bus nustatinėjama, kam buvo teikiama KGB in- 3 Ten pat, p. 45. formacija? Ar pagal tai, kad Sąjūdžio ar kita frakcija sa- 4 Ten pat, p. 160. kys mananti, kad kažkam buvo teikiama, ar pagal KGB 5 Ten pat, p. 164. instrukciją? Aš tos instrukcijos asmeniškai nesu skaitęs, 6 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 307. nors esu dirbęs partijos komiteto sekretoriumi.“ 7 Ten pat, p. 312. LKP, atsiskyrusios nuo SSKP, buvęs sekretorius ide- 8 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 317. ologijai Lionginas Šepetys pridūrė: „Aš tik norėčiau 9 Ten pat, p. 42–43. Šiame AT stenogramų tome (p. 43–46) taip pat atspindė- atkreipti dėmesį į tai, kad teisininkai, kurie ruošia pro- ta to posėdžio diskusija. jektą, išskyrus vieną, visi yra prieš šios pataisos įrašy- 10 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 46. Vilnius. 1995, p. 4. mą. Dėl to, kad jau čia veikia politiniai, o ne teisiniai 11 Ten pat, p. 229. motyvai.“ 12 Ši diskusija atspindėta: Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. Jis neklydo, nes Liaučiaus komisija šią pataisą atme- 1995, p. 30–44 ir 77–96. tė, esą ši problema bus sprendžiama kitu – Desovieti- 13 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 46. Vilnius. 1995, p. 50.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 93 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLXXVIII

NAMŲ AREŠTAS

ietuvai atsidūrus karantine, mano būrimo salonas liguistai suerzino. Paranojikas išdėstė savo tvirtą nuo- LDura necéssitas apmaudžiai ištuštėjo. Tiesa, kieme monę, kad trūkstant dezinfekcinio skysčio ir paaiškėjus, saugiu atstumu vienas nuo kito būriuojasi koks 100 stro- kad jį galėtų atstoti velnio lašai, beširdė šalies Vyriau- piai išsidezinfekavusių klientų. Susiskirstę į karingai nu- sybė svarsto griebtis prohibicijos – prekybą degtine už- siteikusias grupes, jie keičiasi nuomonėmis, kaip netikėtai draus per visą karantiną! Neleis žmonėms surengti net pasitvirtino teorija apie drugelio efektą – kinams Uhane paskutinės vakarienės, o turtingesniems – puotos maro nusičiaudėjus, sugriuvo viso pasaulio kortų namelis. metu. „Skvernelis net ramiomis aplinkybėmis kito būdo Maskultūrininkas, likęs be publikos, nes suspenduotas nežinojo“, – atkuto piktintis Rimvydas Va (ir va kaip). ir karantinuotas, įsikarščiavęs bandė negausiems klausy- Sykiu iškoneveikė tautininkus, kad anachronistinį tojams įpūsti drąsos, niūriai rečituodamas: „Tie, kurių bijo savo šūkį „Lietuva lietuviams“ jie realizavo tokiu ne- visi, bijo tų, kurie nieko nebijo.“ Tiesiai iš „beveik tobulo sveiku būdu – dėl prakeikto viruso sienos aklinai už- namų arešto“, kaip pats pareiškė, atskubėjęs Rimvydas Va darytos. Keista, bet įtemptas nacionalistines vadeles (ir va kaip) išdėjo į šuns dienas valdžios galvas ir pusgal- tuo pat metu atleido slapčia fašistuojantys radikalai, vius, kurių veiksmais nesižavi niekas, išskyrus Jo Eksce- ėmę flirtuoti net su lenkų Falada, kad sutartinai už- lenciją. Piešdamas apokaliptinius vaizdus, pranašavo, kad kastų karo kirvį dėl Wilno nasche... juodoji rinka augs, panikos atakos seks viena paskui kitą, Atokiau besibūriuojantys pedagogai svarstė, kad joms pažaboti reikės vis naujų draudimų ir laisvės suvar- mokyklų uždarymas kokiam pusmečiui nieko šaly- žymų. Kas tada laukia? Likę „be kašės, be teatro, be kon- je nepakeis – jau pernai įsitikino, kad per mokytojų certų, be kelionių ir be darbo“, ką darysime? Užuot ramiai streikus nesimokiusių gimnazistų rezultatai liko tokie sėdėję namuose, energingesni eis plėšikauti, padaugės už- patys, t. y. prasti, kaip visada. puolimų gatvėse... „Bet juk gatvės tuščios“, – paprieštaravo Astrologė Palmira, neseniai išpranašavusi, kad artėja klientas optimistas. Pervėręs jį niekinančiu žvilgsniu, po- ypač palankus metas keliauti, besišaipantiems konkuren- litikos apžvalgininkas pareiškė, kad štai Britanija verčiasi tams ir įkyriems žurnalistams aiškino, kad žvaigždės nie- daug švelniau, užuot kūju mosavusi: „O pas mus? Įsivaiz- ko nežinojusios apie klastingus Skvernelio planus skelbti duokite visas moteris tris mėnesius be kirpėjos!“ Įsivaizda- atsiskyrimą nuo viso pasaulio, be to, joms apskritai nerūpi vę vyrai nuščiuvo. Bet netrukus paaiškėjo, kad švelnusis tokios smulkmenos, kurias sunku įžiūrėti net pro mikros- pasišiaušėlis Borisas jau irgi nutvėrė kūjį – pasuko griež- kopą. Trečia, kosminiai kūnai stebisi, kodėl žmonės staiga tuoju Lietuvos keliu, apsisprendęs, kad verčiau būti be sti- prarado norą karūnuotis, tiesa, ne visi – Putinas Raudo- lingos šukuosenos negu su virusine karūna. nasai ambicingai užsispyrė karaliauti iki gyvos galvos, Diskusijoms pakrypus ramesne vaga, pilietis, nese- nepaisydamas nei koronaviruso, nei Konstitucijos. Čia niai grįžęs iš užjūrių, sakė savo akimis matęs neįtikė- samodurui labai padėjo ne kas kitas, o kosmoso žvaigždė tiną civilizacijos reiškinį – amerikiečiai lyg didžiausią Tereškova. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, astrologė deficitą glėbiais perka tualetinį popierių, kaip mes elg- Palmira savo patarimo keliauti neatšaukė, tik nurodė, kad davomės sovietmečiu, lyg visus būtų užpuolusi perma- geriausia būtų, jei tą darytų astraliniai kūnai. nentinė diarėja. Apskritai Trumpo imperijoje lenty- nos ištuštėjusios, niekam nereikia tik alaus „Corona“, Tiesiai iš kosmoso kadaise tokio populiaraus. Alkoholio tema vėl visus Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 kultūros barai absent from cultural life during communism. Since 2010, political polariza- tion has caused its significance and visibility to increase. But what defines 2020. 3 (663) rightwing literature in Poland? A typology of its motifs and genres, from anti- domains of culture communism to anti-modernism, historical revisionism to sci-fi (page 37). THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Julius KELERAS. About Kęstutis Navakas, General Who was Not Defeated. Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania An essay about writer who died on February 16, 2020. The author at- E-mail: [email protected] tempts to find out whether his life or work are more important (page 46). summaries Passion for Reflections of Reality. Photographer Rolandas ANDRIJAUSKAS Michael W. MEHAFFY, Nikos A. SALINGAROS. Colonialist Modernism is interviewed by Ramūnas ČIČELIS. Rolandas Andrijauskas has motto: „To Strikes Again. The authors comment on the attempts to introduce end life being a human being“. He studied philosophy in Moscow during changes in EU legislation regarding architectural heritage. EU urban de- Soviet times and later left for USA. He started taking photos in his child- velopment policy takes a big step backward by embracing a reactionary hood and continues ever since (page 48). 20th century ideology governing a new construction in historical con- text. The article provides explanation why such an attitude is dangerous, Aurelija LEONAVIČIENĖ. Dangers of Linear Way of Translating Texts. compromised and outdated (page 2). Hermeneutical view of students of Vytautas Magnus University (Tautvy- das MICKEVIČIUS, Dagnė MAURAITĖ, Roberta GILYTĖ) at the translation of Marietje SCHAAKE. Why Europe must lead the way in the governance Charles Ferdinand Ramuz novel Adam and Eve (page 51). of technology. The power of law or the law of power? If technology is the new governance, then the tech giants are the governors, operating with- Ramunė BALEVIČIŪTĖ. Applied Theater: An Art or...? Educational theater, out a democratic mandate. Europe must take the lead in pioneering a theater of forum, theater in prison or refugee camp is considered an exam- rules-based system in which the public interest matters, writes Marietje ple of applied theater. Reputation of applied theater in Lithuania is far from Schaake. Otherwise, authoritarian regimes and private companies will being good – most often it is considered a second rate activity (page 56). continue to set the standards (page 7). Gediminas JANKAUSKAS. “Atheist Due to God‘s Grace“. An essay on Luis Dovilė SAGATIENĖ. Court Buildings in Lithuania – What Direction Is Cho- Buñuel (1900–1983) and his films (page 59). sen? An article on court buildings in Lithuania. Many of these buildings are in bad shape or their former functions go against present understanding of Rasa KAZLAITĖ. Turkish TV Series as Reflections of Muslim Sociocultural Life justice. While designing national politics for court buildings it is important to and Soft Power. TV strategists present Muslim traditions, images of Islam and reflect on the experience of foreign countries in this sphere (page 14). the history of Turkey through TV series. Producers have turned it into soft power and aid their government to promote ideological goals. It is obvi- Vytautas LANDSBERGIS. Sunflower Shells. Poems (page 22). ous that TV channels in Turkey are supervised by the current president and institutions. They try to influence the international opinion as well (page 65). Stasys EIDRIGEVIČIUS. A collection of small pieces of Happiness in Brus- sels. Author’s impressions from a personal exhibition Stasys Eidrigevičius: Irena BALČIŪNIENĖ. About Bold and Scared Spirit of Vincas Mykolaitis- Collection of Bits of Happiness (Une collection de petits morceaux de Putinas. Polemical essay discussing the attitude of renowned Lithuanian bonheur) at the European Parliament (page 24). prose writer and poet who was recently accused as collaborator of So- viet power. The author rejects such claims and provides arguments why Ugnė PABERŽYTĖ. “Visual Memory“ by Ramunė Vėliuvienė. In the exhibi- these claims are wrong (page 72). tion at Vilnius Townhall graphic artist Ramunė Vėliuvienė tells stories of several generation of her relatives reflecting most important moments of Regina LAUKAITYTĖ. Late Lists of Criminals and Misleading Lists of Jew- the history of the 20th century (page 28). ish Rescuers. In one of the articles about rescuers historian Arūnas Bubnys wrote: „These people saved not only Jews, they saved the honor of our nation.“ Lijana ŠATAVIČIŪTĖ. As if Flashes of Light. About a textile exhibition of However a question do lists compiled by state institutions and full of mis- Liucija Jūratė KRYŽEVIČIENĖ-HUTCHEON in Kėdainiai, museum-gallery of takes and unchecked information do us any honor is not at all rhetorical? Janina Monkutė-Marks (page 31). This practice does little justice to those who risked their lives while saving Jews during WW II (page 81). Tautvydas BAJARKEVIČIUS. Gérard grisey’s Vortex Temporum in Vilnius. Concert of contemporary music ensemble Synaesthesis. From the cycle Virgilijus ČEPAITIS. One Third of Life. From November 1991 to the present Essays in Aesthetics: Conventions and Shifts (page 34). (page 86).

Maciej URBANOWSKI. Conservative revolution. Rightwing literature in Poland Krescencija ŠURKUTĖ. House Arrest. Ironical essay on Lithuania’s cultural after 1989. Rightwing literature reappeared in Poland after 1989, having been and political life (page 94).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3 95 KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas SRTR fondas 2020 m. Kultūros barų Some Kultūros barai articles projektui „Kultūros raidos kryptys and translations in eurozine ir komunikacijos slenksčiai“ skyrė 23 000 eurų, o projektui (www.eurozine.com): „Nepriklausomybė kultūros veidrodyje“ – 24 000 eurų

Karl SCHLÖGEL This mess of troubled times (En) (Lt) The processes set in motion by the disintegration of the socialist economy in SRTR fondas remia rubrikas: eastern Europe eluded all analytical frameworks. It was a time of ‘wild thinking’, in which received ideas were reconsidered and values re-assessed. We are still living Problemos ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Kūryba through this troubled era, writes the historian of the Soviet Union Karl Schlögel. ir kūrėjai (iš dalies), Praeities dabartis (iš dalies) Joshua FARLEY, Almantas SAMALAVIČIUS Where now for economics? A conversation with ecological economist Professor Joshua Farley (En) (Lt) Maths-based economics seems to be stuck in something of a rut. Almantas Samalavicius, editor of Eurozine partner journal ‘Kulturos barai’, spoke to Professor Joshua Farley, an ecological economist at the University of Ver- mont (UVM), about the failure of mainstream economic thinking to explain www.eurozine.com economic reality, and why the dominant discourse nevertheless remains so powerful in academia.

Diana GEORGESCU Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką The Romanians are coming’. Emerging divisions and enduring misper- ceptions in contemporary Europe (En) (Lt) Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Following changes to UK immigration law in 2014, the documentary ‘The Roma- interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. nians are Coming’ promised the truth behind the headlines. Diana Georgescu finds a more troubling picture of Romanians, tied up with longstanding preju- dices applied to eastern Europeans generally and Romani people in particular. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Aleida ASSMANN Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Go East! (En) (Lt) Stephen Holmes and Ivan Krastev argue that illiberal politics in central and eastern jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei Europe should be understood primarily as a reaction to the ‘imperative to imitate’ asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. the West after 1989. But to downplay the ideological substance of the new au- thoritarianism is reckless in the current situation, responds Aleida Assmann. Recall- ing the contribution of eastern European dissidents to Europe’s culture of human rights offers a corrective to the damaging myth of the ‘victorious West’. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis Håkan FORSELL Cracks in the future. On 1989 and historical time (En) (Lt) kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- The anachronistic appearance of the post-communist world fascinated niam bendravimui ir diskusijoms. westerners visiting eastern Europe after ’89. As Håkan Forsell puts it, the East offered the image of a ‘future that would never happen’. Four decades of totalitarianism were rapidly forgotten by the seekers of ‘true Europe’.

Samuel ABRAHÁM Intellectual paths in central Europe. An idealistic Havel, a cynical Or- bán, and a compassionate Walter (En) (Lt) (Cy) How can intellectuals of central Europe maintain their moral principles and independence, yet support democracy, in an age when the region is again traversing a rocky road paved with nationalism and populism? Richard SAKWA Geriausi straipsniai iš visos Europos Back to Cold War and beyond (En) (Lt) Instead of overcoming the division of East and West after 1989, the West em- barked on a programme of expansion and Russia began to create an alterna- tive world order. Yet as economic power shifts from the Atlantic to the Pacific basin, this is just one aspect of the current clash of world orders.

Jan ZIELONKA The mythology of the East-West divide (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com With the fall of the Berlin Wall, the unification of Germany, and the EU’s Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius enlargement, the East-West divide has lost its meaning. Moreover, post-communist countries have been more vigilant in keeping their accounts in order Tiražas 2300 egz. than many of their western European partners. So why not put the ghosts of communism to rest and build a united Europe? Kaina – 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 3