Pirmųjų Išeivių Sambūriai Ir Darbai Lietuvai

1 PIRMŲJŲ IŠEIVIŲ SAMBŪRIAI IR DARBAI LIETUVAI

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus paskelbė Pasaulio lietuvių metais. Šia iniciatyva atkreiptas dėmesys į Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklą lietuvių istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų, tautinės tapatybės išsaugojimo srityse, jos indėlį kuriant šiuolaikinę modernią Lietuvos valstybę. Taip pat pagalbą jun- giantis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Jungtines Tautas, UNESCO, NATO, Europos Sąjungą ir ne mažiau svarbų vaidmenį šiuolaikinės Lietuvos diasporai. Atsižvelgta ir į tai, kad 2019 metais sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių chartija, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė, apibrėžtos jos pamatinės teisės, vertybės, principai, lietuvių įsipareigojimas darbu, mokslu, turtu, pasiaukojimu kovoti, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Minėdami Pasaulio lietuvių metus, gręžiamės į pirmuosius lietuvių emigrantus: apie pirmosios emigracijos bangos lietuvių bendruomeninę ir patriotinę veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Išeivijos lietuvių organizacijų veiklą, jų finansinę ir politinę paramą, kuri buvo labai svarbi atkuriant Lietuvos valstybingumą, pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės pavaduotojas, muziejininkas dr. Žygintas BŪČYS. Jį kalbina Lina Leparskienė.

XIX a. antroje pusėje prasidėjusi emigracija liaujantiems lietuviams“ pateikta gana išraiškinga (istoriografijoje ji vadinama pirmąja emigraci- JAV susikūrusių lietuvių bendruomenių apžvalga. jos banga) truko iki Pirmojo pasaulinio karo Autorius (be neigiamos konotacijos) įvardija, kad (1868–1914). Istorikų skaičiavimu, tuo metu iš iš Lietuvos išvažiuoja analfabetai – skaityti ir rašyti Lietuvos išvyko apie pusę milijono žmonių. Di- nemokantys žmonės. Iš visų išvažiavusiųjų net apie džioji dalis – į Jungtines Amerikos Valstijas1. Iš 60 proc. buvo neraštingi. Labiau išsilavinę tautie- to meto Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto čiai ėmėsi telkti emigrantus. Visų pirma reikėtų pirmieji emigravo vakarykščiai baudžiauninkai, paminėti aušrininką dr. Joną Šliūpą (gyvenusį JAV neturėję žemės ir pragyvenimo lėšų. Jų pasirinki- 1884–1919 m.), kunigus Aleksandrą Burbą, Anta- mui turėjo įtakos sunkūs sausros metai, badmetis ną Miluką, Joną Žilinską-Žilių, Antaną Kaupą bei 1867–1868 m. – žmonės tiesiog ieškojo išeities. kitus pirmuosius inteligentus. Kūrėsi lietuviškos Neseniai asmens laisvę atgavę, dažnai neraštingi parapijos, kurios ir tapo bendruomenių centrais. žmonės, atvykę į JAV prakuto, išsilavino, pradėjo Pastačius bažnyčią, prie jos steigėsi ne tik katali- telktis į draugijas. XIX a. pabaigoje jų buvo apie kiškos draugijos, bet ir lietuvių mokyklėlės. Kūrė- 500, o XX a. pradžioje smulkių lietuviškųjų orga- si ir pasaulietiniai sambūriai – muzikos „bandai“, nizacijų skaičius išaugo iki 2 tūkst. teatrai, chorai. Kaip ir dabar: kažkur emigracijoje atsiduria vienas, antras, trečias lietuvis – žiūrėk, Kaip iš tos pobaudžiavinės neraštingos visuomenės iš- jau ir bendruomenė. augo lietuvis, pilietis? Daugumai emigrantų iš pradžių Lietuviai svetimame krašte gana greitai teko dirbti juodus, sunkius darbus. Kaip jie lavinosi? prisitaikė. Dirbo jie sunkiai ir daug, bet netrukus daugelis ėmėsi verslo. K. Račkauskas-Vairas savo Karolio Račkausko-Vairo2 1915 m. išleistoje kny- knygelėje pateikia įdomių statistinių duomenų gelėje „Amerika, arba Rinkinys įvairių faktų, apie lietuvių „biznį“: prekybą, finansus, leidžia- žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atke- mą spaudą. Ir rašo jis gyva to meto kalba:

ŠENANDOA LIETUVIAI 1 Dalis jų, išbuvę Amerikoje keliolika metų, grįždavo į Lie- tuvą. 1919–1921 m. grįžo apie 20 tūkst. išeivių, tačiau Šis miestas jau pirm 1897 m. buvo vadinamas 1920–1923 m. į JAV iš Lietuvos vėl emigravo per 22 Amerikos lietuvių sostapyle. Tuokart jie turėjo tūkst. asmenų. jau savo bažnyčią; tarp jų buvo nemaža turtin- 2 Rašytojas, vertėjas, visuomenininkas, diplomatas. 1907 m. gų vertelgų. 1914 m. surankiotos žinios šitai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įsitraukė į lie- ką pasako: viso lietuvių priskaitoma arti 9000 tuvių veiklą. Apsigyvenęs Brukline, įsijungė į lietuvių kuopą, rašė socialistų spaudoje, ruošė jų atsišaukimus, (šeimynų – 1500, pavienių vyrų – 1100, mer- tapo leidinio „Kova“ redaktoriumi. Bostone įkūrė Ap- švietos draugiją, kuri įgijo Lietuvių universiteto vardą, politinėje veikloje. Tarpukariu grįžo į Lietuvą kelti jos nes rengdavo tautiečiams nemokamas paskaitas. Kurį ekonominio gyvenimo, bandyti JAV lietuvių surinktais laiką redagavo mokslo ir literatūros žurnalą „Laisvoji pinigais steigti pramonines bendroves. Tačiau įsitraukė mintis“, o 1911–1920 m. buvo Susivienijimo lietuvių į Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklą ir atliko Amerikoje savaitraščio „Tėvynė“ redaktorius, dalyvavo svarbias diplomatines misijas. 2

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio draugijos nariai. Norvudas, 1907–1908 m. Stanaičio nuotrauka.

„Aido“ teatrinė trupė, vadovaujama J. Kovo. Voterberis, 1906 m.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 3

Stasys P. Balzekas (centre) prie savo bakalėjos ir mėsos parduotuvės su jos darbuotojais. Čikaga, 1916 m.

ginų – 900, abiejų lyčių vaikų – arti 4000). Lie- aprangos, ir iš veido mūsų lietuviai atrodo kaip tuviams priklauso apie 200 įvairių biznių, viso „tikri amerikonai“ – žinoma, kai fotografuojasi, vertės bent 1 200 000 $. Leidžiama laikraštis kiekvienas stengiasi gražiai atrodyti, kita vertus, „Darbininkų viltis“. nuotraukose atsispindi ir jų pagerėjęs gyvenimas.

VESTVILIO LIETUVIAI Tad bažnyčios tapo pagrindine susitelkimo vieta, kur Tai yra turtinga ir gyva lietuvių kolonija va- kunigai galėjo priminti savo parapijiečiams, kad jie ne karuose. Lietuvių čia priskaitoma 2196. Vi- tik katalikai, bet ir lietuviai? same miestelyje gyventojų yra 8 tūkstančiai. Lietuviai skaitlingumu viršija kitas tautas, ir Istorikai dažniausiai kalba apie išskirtinį laisvama- beveik visa miestelio valdžia yra lietuvių ran- nio J. Šliūpo vaidmenį lietuvybės puoselėjimo dar- kose. Lietuvių bizniai yra sekantie: 18 saliūnų, be, tačiau anksčiau minėtų kunigų nuopelnai taip 5 krautuvės, lengvųjų gėrimų išdirbėjas, cigarų pat reikšmingi: daugelis jų buvo bendruomenių išdirbėjas, fotografas, barzdaskutys, graborius, dvasiniai lyderiai, išsilavinę to meto intelektualai, 3 kriaučių šapos, kurpius, kalvis. Visų biznių telkiantys lietuvių diasporas tautinei veiklai. Svar- vertė – 250 000 $. Darbai – vien angliakasyk- bu pastebėti, kad pirmaisiais emigracijos metais lose; uždarbiai – nuo 30 iki 60 $ į 2 savaiti. tautinės savivokos klausimas nebuvo aktualus. Iš pradžių draugijos emigracijoje – „Šv. Vaitiekaus“, „Aušros vartų Panelės švenčiausios“, „Kostiuškos“, Iš pradžių emigravusiems žmonėms rūpėjo, kaip iš- „Polish Lithuanian Club in Boston“ ir kt. – buvo gyventi… mišrios lenkų ir lietuvių. Pagrindiniai pirmųjų ko- lonistų tapatybės dėmenys, kurie juos vienijo, buvo Todėl pirmosios jų organizacijos buvo savišalpos išpažįstama religija (katalikybė) ir bendras kraštas draugijos, kurių tikslas – padėti vienas kitam. (teritorija) iš kurio jie atvyko. Iš kaimo kilusio žmo- Nepamirškime, kad dauguma emigravusių lie- gaus atsivežta kultūrinė tradicija natūraliai lėmė jo tuvių nemokėjo anglų kalbos, tai taip pat ska- pasirinkimus, o to meto Lietuvoje bei emigracijo- tino juos telktis. Kita vertus, dauguma jų buvo je lietuviškos ir lenkiškos kultūros elementai buvo tikintys, religingi žmonės, tad savos, lietuviškos persipynę. Būtų neteisinga įsivaizduoti, kad XIX a. į bažnyčios, kaip savotiško bendruomenės centro, JAV kėlėsi etnocentriškai angažuoti, „tautiškai susi- būtinybė taip pat buvo akivaizdi. pratę“ Lietuvos gyventojai. Būtent pirmųjų draugijų To meto nuotraukos liudija, kad pamažu mišri etninė sudėtis liudija, kad žmones jungė kito- žmonių gyvenimas gerėjo. Jose matyti, kad ir iš kie dalykai. Kalba tapo bendruomenes vienijančiu 4

Visuotinis Amerikos lietuvių Seimas. Niujorkas, 1918 m. kovo 13–14 d. J. Ginkaus ir A. Klimo nuotrauka. elementu, kai pradėjo daugėti emigrantų lietuvių – aktyviai įsitraukia į kovą už Lietuvą. Įvairiomis valstiečių iš Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos. Il- formomis buvo pradėta viešinti ir remta Lietuvos gainiui pradėjo kurtis tik lietuviakalbės draugijos. valstybės idėja, ne tik idėja, bet ir, pavyzdžiui, Besiformuojanti tautinė savimonė natūraliai ir pa- Europoje susikūrusių lietuvių informacinių biurų prastai išsprendė šį klausimą – buvimas drauge su veikla. Praturtėję lietuviai emigrantai finansiškai lenkais tiesiog tapo nebeaktualus. Tam įtakos turėjo rėmė ir imperijoje likusius tautiečius, jų veiklą. ir JAV kultūrinė aplinka – ši valstybė buvo sudary- Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais itin ta iš įvairių tautinių bendruomenių: čia pat gyveno didelės sumos buvo surinktos nukentėjusiems italai, airiai, ispanai, prancūzai, kitos tautos. Lietu- nuo karo lietuviams šelpti. JAV vyko gana aštri viai pradėjo suvokti save kaip atskirą tautinę ben- kova tarp katalikiškos pakraipos lietuvių ir lais- druomenę. Na, o pirmoji grynai lietuviška draugija vamanių, dominavo trijų pakraipų sambūriai: įkurta Šenandoa (angl. Shenandoah, miestas JAV, gausiausios ir aktyviausios buvo katalikiškos or- Pensilvanijos valstijoje) 1877 m., pasivadinusi Šv. ganizacijos (pirmoji jų, pavadinimu „Susivieni- Jurgio pašalpos draugija. jimas visų draugysčių katalikiškų Amerikoje“, įkurta 1885 m.), bet buvo ir liberaliai tautiškos Kuo skyrėsi carų valdžioje buvusios Lietuvos ir Ame- minties, ir socialistų organizacijų. Kai buvo ren rikos lietuvių bendruomenės? kamos aukos nukentėjusiems nuo karo šelpti, kiekviena šių organizacijų turėjo savo atskirus Imperijos sudėtyje esančioje Lietuvoje, formuojan fondus. Socialistai daugiau rėmė Lietuvos socia- tis lietuvių visuomenei, vyravo pasaulėžiūrinės listų organizacijas, katalikai – katalikiškas ir pan. diskusijos. Asmens laisvė ar pilietiškumas – pa- Dėl pasaulėžiūrinių skirtumų sunku buvo veikti matinės demokratinės valstybės vertybės – svars- kartu, tačiau nuolat siekta sutarimo. Svarbu, kad tytos rečiau. JAV, priešingai, puoselėtos demokra- dar 1886 m. buvo įkurta viena didžiausių lietuvių tijos tradicijos, saviraiškos laisvė. Tai formavo ne organizacijų JAV – Susivienijimas lietuvių Ame- tik tautinę, bet ir pilietinę savimonę. rikoje (Lithuanian Alliance of America), siekusi sujungti įvairių pažiūrų emigrantus. Tai seniausia Ar galima sakyti, kad viena nuo kitos nutolusiose vis dar veikianti Amerikos lietuvių draugija. didelėse valstybėse – Rusijos imperijoje ir Jungtinėse Jau 1918 m. kovą skirtingų pakraipų orga- Amerikos Valstijose – formavosi dvi Lietuvos idėjos? nizacijoms pavyko susitarti ir sušaukti Visuotinį Amerikos lietuvių seimą Niujorke, kuriame daly- Kažkuria prasme, taip. Tačiau Lietuvos vals- vavo net 1200 delegatų, atstovaujančių tūkstančiui tybės, ne tik tautos, idėja buvo svarbi visiems organizacijų. Šiame Seime buvo paskelbta Lietuvos lietuviams. Nuo XIX a. pabaigos JAV lietuviai nepriklausomybės deklaracija bei sutarimas teikti

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 5 paramą Lietuvai. Įdomu, kad įvairių deklaracijų grupė, bet ir tauta. Reikšminga ir tai, kad lietuviš- dėl Lietuvos nepriklausomybės būta ir anksčiau. kas stendas Paryžiaus parodoje buvo bendras visų Antai 1917 m. tokią deklaraciją paskelbė į savo Sei- lietuvių projektas, o parodai išleistas „Lietuviškas mą susirinkusios visos katalikiškos organizacijos. albumas“ apdovanotas aukso medaliu. 1900 m. Tačiau 1918 m. kovo 13-osios deklaracija – ypa- Paryžiaus paroda – tai tarsi bendro lietuvių telki- tinga, paskelbta visų JAV lietuvių vardu. Skirtin- mosi pradžia, pirmas bandymas tarptautinėje are- gų pažiūrų veikėjai sugebėjo susirinkti ir pasakyti: noje pasakyti, kad mes esame. „Taip, mes už nepriklausomą Lietuvos valstybę!“ Kalbant apie to meto Lietuvoje ir emigraci- Ši paroda – svarbus diplomatinis žingsnis. Kaip ta joje gyvenusių lietuvių santalką vardan Lietuvos, diplomatija vystėsi toliau? Valstybės nebuvo, bet lie- būtina prisiminti dar 1900 m. pasaulinę Paryžiaus tuviška politika jau egzistavo ir ją didele dalimi for- parodą, kurioje buvo ir lietuvių stendas. XIX a. mavo užsienio lietuviai. Ar visuomet jiems pavykdavo pabaigoje JAV įkurta Lauryno Ivinskio draugija suderinti veiksmus su Lietuvos šviesuomene? iškėlė idėją pristatyti Lietuvą pasauliui, šiam tiks- lui pradėtas burti komitetas. Lietuva, kaip valsty- XX a. pradžioje išryškėja keli svarbiausi lietuvių bė, pasaulinėse parodose pasirodyti dar negalėjo, diplomatijos, politikos centrai. Tai, be abejo, to todėl buvo sutarta pristatyti lietuvius kaip etninį meto Rusijos imperija ir Lietuva, taip pat Šveicari- tipą. Organizatoriams teko laviruoti, nes Rusijai ja, Švedija, JAV. Kaip jau minėta, Europoje ir JAV tokie ketinimai nepatiko. Idėją, kilusią JAV, par- steigėsi informaciniai lietuvių biurai, tapę savo- ėmė Šveicarijos, Prancūzijos, Prūsijos lietuviai. tiška diplomatinių struktūrų užuomazga. Pagrin- Prisidėjo ir Lietuvos inteligentai – Jonas Vileišis, dinis šių informacinių biurų tikslas buvo skleisti Povilas Višinskis, Motiejus Lozoraitis ir kt., rinkę informaciją apie Lietuvą, paveikti Europos šalių iš kaimų gyventojų etnografinę medžiagą. Siekta politiką tautų apsisprendimo klausimu. Bendrai parodyti ir draudžiamą lietuvišką spaudą: į parodą lietuvių politinei krypčiai ir veiklai koordinuoti pavyko atsivežti lietuviškų knygų, pristatytos dia- rengtos šių politinių centrų atstovų konferencijos. gramos, rodančios, kiek knygų išleista Prūsijoje ir JAV. Pristatant lietuvių rašto kultūrą pasau- O kaip buvo renkama ir Lietuvai perduodama pinigi- liui norėta pasakyti, kad lietuviai – ne tik etninė nė parama? Gal buvo nustatytas ir aukų dydis?

Lietuvių ekspozicija pasaulinėje Paryžiaus parodoje. 1900 m. Nuotraukos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 6

Įvairiai. Žinomas ir „penkių centų“ įnašas, kai Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikė ir kiekvieno draugijos nario mokesčio penki cen užsienio lietuviai, bandyta paveikti užsienio šalis, tai būdavo skiriami Lietuvai. Tačiau didžiąją kad būtų priimti Lietuvai palankūs sprendimai. dalį lėšų surinkdavo tikslinėmis aukomis – lie- Dar 1917 m. Vašingtone įsteigtas Lietuvių infor- tuviškų knygų leidybai, lietuviškoms mokykloms macinis biuras, kuris organizavo ir vykdė poli- Lietuvoje paremti, nukentėjusių nuo karo šalpai, tines akcijas: informavo JAV valdžios sluoksnius Tautos namų ar vietinių bažnyčių statybai ir pan. apie lietuvių siekius, spaudai teikė žinių apie Lie- Pinigus parsiveždavo patys lietuviai arba juos tuvą, leido informacinius leidinius, rūpinosi Lie- siųsdavo laiškais, pervesdavo per bankus – abie- tuvos valstybės pripažinimu. 1919 m. toks biuras juose žemynuose buvo prakutusių bankininkų. buvo įsteigtas Niujorke, Lietuvių katalikų tarybai Dar vienas kanalas – Raudonojo Kryžiaus drau- ir Lietuvos tautinei tarybai sutarus, Lietuvos vie- gija. Įdomi istorija, susijusi su 1916 m. lapkričio šinimo pasaulyje kampanijai buvo skirta 60 tūkst. 1 d. JAV paskelbtos Lietuvių dienos metu surink- dolerių, pasamdyti žinomi to meto viešųjų ryšių tomis lėšomis. Surinktos aukos (apie 200 tūkst. specialistai – JAV viešosios informacijos biuro dolerių) buvo perduotos Amerikos Raudonajam direktoriaus pavaduotojas Karlas Baijoiras ir žur- Kryžiui. Tačiau tik 1919 m. Raudonasis Kryžius, nalistas Edvardas L. Berneizas. Jų organizuota dar pridėjęs 100 tūkst. dolerių, už tuos pinigus viešosios nuomonės formavimo kampanija buvo nupirko ir išsiuntė į Lietuvą drabužių, vaistų, me- įspūdinga, atkakli ir plačiausia iš tuo metu vyk- dikamentų ir kitų būtiniausių reikmenų. Ir iš Lie- dytų kampanijų – kasdien spaudoje pasirodydavo tuvos važiuota į JAV rinkti aukų. Žemaitė, An- žinutės apie Lietuvą, aktyviai veikta Senate, leisti drius Bulota, Stasys Šimkus, Jonas Basanavičius, atvirukai, žemėlapiai, informaciniai leidiniai apie Martynas Yčas, kunigai Juozas Tumas-Vaižgan- Lietuvą. tas, Konstantinas Olšauskas, Motiejus Gustaitis Įdomi ir Lietuvos laisvės varpo istorija. ir kt. lankėsi lietuviškose bendruomenėse, skaitė 1919 m. Jono Bagdžiūno iniciatyva, pagal gar- paskaitas apie Lietuvą ir rinko lėšas. siojo Filadelfijos varpo, kuriuo buvo skambinta 1776 m. skelbiant JAV nepriklausomybę, pavyz- Turbūt J. Basanavičiaus vizitas Amerikos lietuviams dį, buvo nulietas Lietuvos laisvės varpas. Jis buvo buvo didelis įvykis? vežiojamas po lietuvių bendruomenes ir renka- mos aukos valstybės atkūrimui. 1922 m. šis var- Taip, jis buvo autoritetas. Juk J. Basanavičiaus pas buvo padovanotas Lietuvai ir pakabintas Karo darbai buvo spausdinami ir JAV. Žmonės jį skaitė muziejaus bokšte Kaune. abipus Atlanto. 1907 m. Vilniuje įsteigta Lietuvių Ir dar viena iniciatyva – 1921 m. gegužės mokslo draugija iškėlė Tautos namų statybos idėją 31 d. JAV prezidentui Vorenui Dž. Hardingui ir ja rūpinosi, buvo nupirktas sklypas ant Tauro buvo įteikta milijonas parašų, įrištų į 138 knygas, kalno, statyboms rinktos lėšos ne tik Lietuvoje, prašant pripažinti Lietuvos valstybę. Tai išties bet ir užsienyje. Kelionė į JAV J. Basanavičiui įspūdingas faktas! Neabejotina, kad taip Ameri- pasisekė, pavyko surinkti apie 25 tūkst. dolerių. kos lietuviai prisidėjo prie 1922 m. JAV paskelbto Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu bankuose Lietuvos pripažinimo. „pradingus“ didžiajai daliai pinigų, likusi suma buvo išleista vadovėlių leidybai. Tad nuo 1915 m. Lietuvoje dideliais tiražais pradėti leisti įvairios THE FIRST MEETINGS OF AND WORK tematikos vadovėliai. FOR LITHUANIA BY EXPATS

Kaip Lietuva būtų išsivertusi be emigrantų paramos? In the second half of the 19th c., the first wave of Lithuanian emigration began, lasting until WWI. According to historian calculations, at that time nearly half a million people left Be abejo, būtų buvę sunkiau. XX a. pradžioje Lithuania, most travelling to the United States. Having just Rusijos imperijos kraštu paverstoje Lietuvoje vie- gained personal independence, illiterate people, upon arriving tiniai žmonės gyveno vargingiau nei emigracijo- in the US, would gain an education, become more active and je. Atkūrus valstybę svarbi buvo tiek finansinė form fellowships. From the end of the 19th c., Lithuanian parama, tiek ir tarptautinis pripažinimas. Už JAV expats actively joined the fight for Lithuania. In various forms, lietuvių pinigus buvo steigiamos akcinės pramo- the idea of Lithuania was disseminated, supported by the acti- vities Lithuanian information bureaus established in Europe, nės ir prekybos bendrovės, kredito įmonės, pla- as well as the fellow countrymen left behind in the Russian tinami paskolų lakštai, vežama žemės ūkio tech- Empire, particularly those who had suffered in WWI. After nika. Svari parama buvo ir Lietuvos vardo vie- restoration of independence, the expats put great effort into šinimas, diplomatija, politinis lobizmas. 1919 m. the United States accepting Lithuania de jure.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 7 RYŠYS SU TĖVYNE JONO BALIO UŽRAŠYTOSE JAV LIETUVIŲ EMIGRANTŲ DAINOSE Austė NAKIENĖ Rūta ŽARSKIENĖ

1944-aisiais žymus tautosakininkas, Lietuvių tautosakos archyvo vadovas Jonas Balys buvo priverstas su šeima emigruoti į Vakarus. 1948 m. jis apsigyveno JAV ir jau 1949–1951 m. lankė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atvykusius lietuvius išeivius, iš kurių užrašė apie 1200 tautosakos kūrinių, biografinių pasakojimų. Su pirmąja emigracijos banga atkeliavę tautiečiai daugiausia kūrėsi Pensilvanijos valstijos anglių kasyklų miesteliuose, Čikagoje, Niujorke. Čia lietuviai steigė savo parapijas, draugijas, lietuviškas mokyklas, kūrė lie- tuviškas šeimas. Straipsnyje pirmą kartą apžvelgiamos emigrantų dainos. Šiam žanrui skiriamos dainos yra artimos literatūrinėms ir vėlyvosioms karinėms-istorinėms dainoms, jose daug nostalgijos gimtinei, toli pasilikusiems artimiesiems, Lietuvos gamtai. Kai kurios dainos primena to laikotarpio autobiografinius pasakojimus arba folklorinius laiškus. Yra ir humoristinių dainų, atspindinčių gyvenimo Amerikoje aktualijas bei bandymą prie jų prisitaikyti. Jos skirtinos to meto populiariajai kultūrai. Reikšminiai žodžiai: Jonas Balys, JAV lietuviai emigrantai, lietuvių tautosaka, emigrantų dainos, laiškai, biografiniai pasakojimai.

2019-uosius LR Seimas paskelbė Pasaulio lietuvių jų ir J. Balys, iš Lietuvos emigravo ne ieškodami metais, šiemet minimos ir didelę gyvenimo dalį iš- geresnio gyvenimo, o norėdami išvengti okupaci- eivijoje praleidusio dr. Jono Balio 110-osios gimimo nės valdžios represijų. Atvykęs į JAV, jis rūpinosi metinės. Šios progos paskatino pasidomėti žymaus ne vien savo karjera, bet įsitraukė ir į lietuvių ben- tautosakininko ir etnologo palikimu, jo užrašyta druomenės veiklą, skubėjo aplankyti ankstesniais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių lietuvių metais į šią šalį atvykusius tautiečius, užrašyti jų tautosaka. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, tarp atmintyje išsaugotas dainas ir kitą tautosaką.

Laive su grupe lietuvių ir latvių, artinantis prie Niujorko. Balių šeima kairėje. 1948 m. spalio 3 d. Iš J. Balio asmeninio albumo

moksliniai tyrimai 8

Jonas Balys Indianos universiteto bibliotekoje, Blumingtonas, Indiana. 1948 m. Iš J. Balio asmeninio albumo.

IŠ JONO BALIO GYVENIMO IR VEIKLOS britų lėktuvai sunaikino seno ir gražaus Frei- burgo visą centrą. Padegamoji fosforo bomba Jonas Balys (1909–2011) tautosaką pradėjo rinkti pramušė stogą ir įkrito į mūsų salkutę, kurią dar mokydamasis Panevėžio mokytojų semina- išnuomojo mums vokietė, kai jai daviau gerą rijoje. 1928–1933 m. studijavo Kauno, Graco ir gabalą iš Lietuvos atsivežtų rūkytų lašinių. Vienos universitetuose (pastarajame įgijo filoso- <...> Taigi turėjome laimę, išlikome gyvi mažo fijos daktaro laipsnį), vėliau stažavo Helsinkyje. namelio rūsyje, ir sunkiai tampyti rankraščiai 1933 m. grįžo į Kauną, tapo Vytauto Didžiojo išliko nesunaikinti bombų ir ugnies. Tai laikau universiteto dėstytoju, o 1935 m. – naujai įsteig- didžiausiu savo gyvenimo pasisekimu. Viso- to Lietuvių tautosakos archyvo vadovu. Jauno, kie teoretiniai samprotavimai straipsniuose ir knygose, parašytose vėliau, yra jau antraeilės energingo mokslininko vadovaujamame archyve reikšmės. Ir jų nebūtų buvę, jeigu nebūčiau buvo sparčiai kaupiami tautosakos rankraščiai ir atsivežęs atrinktinės medžiagos.1 garso įrašai, leidžiamas periodinis mokslo leidinys „Tautosakos darbai“. 1939 m. archyvas virto 1944–1945 m. J. Balys dirbo asistentu Vo- Lituanistikos instituto, kuris iš Kauno buvo per- kiečių liaudies dainų archyve Freiburge, 1946– keltas į Vilnių, padaliniu. Antrojo pasaulinio karo 1947 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge. metais J. Balys gyveno ir dirbo mokslinį darbą 1948 m. kartu su kitais lietuvių pabėgėliais at- Vilniuje. 1944 m., prie Lietuvos artėjant Sovietų vyko į Jungtines Amerikos Valstijas2, profesoriaus Sąjungos kariuomenei, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vėliau prisiminė, kaip, būdamas karo 1 Iš J. Balio kalbos, įrašytos Nacionalinės Jono Basana- pabėgėliu, saugojo lagaminėlį su paties perrašyta vičiaus premijos teikimo proga 1995 m. vasario 15 d. archyvine medžiaga – ją ketino panaudoti vėles- (LTRF k 2212). niems tyrimams: 2 Antroji emigracijos banga iš Lietuvos į JAV, kurią galima įvardinti kaip priverstinę emigraciją, vyko 1948–1949. Iš lėktuvų krentant bomboms, į slėptuvę Tais metais lietuviams ir kitų karo metu okupuotų šalių tempdavau savo mieguistus vaikus ir tą laga- pabėgėliams buvo leista išvykti iš Vokietijoje įkurtų minėlį su tautosakos rankraščiais. Per baisųjį „išvietintų“ asmenų stovyklų. „Išvietintų“ lietuvių buvo apie 60 tūkstančių. Atvykę į Ameriką jie imti vadinti 1944 metų lapkričio 27 dienos bombardavimą dipukais (nuo angl. displaced persons).

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 9

Stito Tompsono pakviestas pradėjo dirbti India- 1956 m. tautosakininkas pradėjo dirbti nos universitete Blumingtone. Kongreso bibliotekoje, tuo pat metu rūpinda- 1949–1951 m. lankė Amerikoje gyvenan- masis ir lietuviškų dainų rinkinio leidyba. „Iš čius lietuvius emigrantus ir užrašinėjo jų at- surinktos medžiagos J. Balys parengė įspūdin- mintyje išlikusią tautosaką. Šių ekspedicijų būta gą dvitomį „Lietuvių dainos Amerikoje“ <...>. gana sėkmingų3: J. Baliui pavyko prakalbinti 118 Pirmas tomas, paantrašte „Pasakojamosios dai- tautiečių, dauguma jų buvo gimę XIX šimtmety- nos ir baladės“, pasirodęs 1958 m., atvėrė lan- je, emigravę XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje; į gą į šiame krašte dar gyvą dainavimo tradiciją. magnetofono juostas įrašyta apie 1200 kūrinių – Tome paskelbti 472 dainų tekstai, kurių dau- daugiausia dainų, taip pat pasakų, sakmių, instru gumą jis iššifravo 1952–1954 m., knygos gale mentinės muzikos, kitų tautosakos žanrų. Apie pridėtos kompozitoriaus Vlado Jakubėno šifruo- savo ekspedicijas J. Balys vėliau pasakojo: tos 222 dainų melodijos. <...> Antra „Lietuvių Daugiausia man padėjo Stith Thompson. Jis dainos Amerikoje“ knyga – „Lyrinės meilės, paragino mane parinkti tautosakos iš Ameri- papročių, darbo, švenčių ir pramogų dainos“ – koje gyvenančių lietuvių. Jo rūpesčiu gavau išėjo 1977 m. Joje – 702 tekstai, daugumą jų už- ir pašalpas keliauti po kraštą: vienais metais – rašė pats J. Balys, iš J. Būgos rinkinių įdėta 257 400 dol., kitais – 500 dol. Universitetas pa dainos. <...> Abu tomai – didelis mokslinin skolino kaspininį rekorderį, kuris tada dar ko nuopelnas.“ (Sauka 2016: 234). Šis dainynas, buvo gramozdiškas ir sunkus (apie 20 kg), o taip pat ir kiti jo leisti rinkiniai, padėjo išeivijos kaspinai ant metalinių špūlių, tada irgi gana lietuviams neužmiršti savo tautosakos. Tuo tar- sunkūs ir greit trukstą, nes buvo popieriniai, pu okupuotoje Lietuvoje J. Balio vardas nebuvo tik viena pusė pridengta plonu plieno sluoks- minimas, jo publikacijos necituotos. Taip nuti- niu. <...> Nelengva buvo keliauti traukiniais ko dėl to, kad patriotiškai nusiteikęs mokslinin- ir autobusais su nemaža našta, nes savo auto- kas dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo mobilio dar neturėjau (Balys 1997: 18–19). komiteto (VLIK) veikloje, siekė, kad JAV val- džia nepripažintų „savanoriško“ Lietuvos įstoji- Didelis mano atradimas buvo Amerikos lietu- vių senoji karta. <...> Šiandien visi tie mano mo į sovietinių respublikų sąjungą. Jo nuopel- surasti seneliai, senelės iš senovės laikų jau yra nai prisiminti tik po 1990-ųjų metų, Lietuvai išmirę. Tai buvo paskutiniai lietuviški mohika- atkūrus nepriklausomybę. 1994 m. už Lietuvoje nai, atsidūrę užjūry ir nepamiršę iš savosios tė- ir išeivijoje paskelbtus reikšmingus darbus, su- vynės atsinešto dvasinio turto (LTRF k 2212). sijusius su etninės tradicijos puoselėjimu ir tyri- nėjimu, J. Baliui buvo įteikta Nacionalinė Jono J. Balys lankė ne tik sąmoningai tautosaką Basanavičiaus premija, kurią jis skyrė savo „Ra- puoselėjusius, lietuviškų draugijų veikloje dalyva- štų“ leidybai4. vusius asmenis, bet ir paprastus žmones, vis dar 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos sakytinės, o ne rašytinės kultūros atstovus. Ekspe- institute paminėtos 100-osios J. Balio gimimo dicijų sąsiuviniuose ne kartą pasižymėjo, kad tas ar metinės. 2010 m., institutui bendradarbiaujant kitas žmogus buvęs „menkai gramatingas“, įgijęs su Kongreso bibliotekos Amerikos folkloro cent tik pradinį išsilavinimą ar savamokslis, skaitęs ar ru (The American Folklife Center at the Library rašęs tik tiek, kiek reikėjo kasdieniame gyvenime. of Congress), buvo gautos J. Balio 1949–1951 m. Jis ieškojo tokių dainininkų ar dainininkių, ku- darytų garso įrašų skaitmeninės kopijos, o rie prisimindavo liaudies dainas namuose, vis dar 2013 m., Amerikos lietuviams Mirgai ir Ramū- uždainuodavo susėdę prie vaišių stalo ar užsukę į nui Girniams padedant, į institutą atriedėjo J. Ba- lietuvių klubą ir ten susitikę su tautiečiais (Balys lio asmeninių daiktų prikrautas sunkvežimis. Iš 1955: 2). Kaip atskleidė J. Balio įrašai, pirmõsios Putname įkurto Amerikos lietuvių kultūros ar- kartos emigrantai, nors ir gyvenę svetimos kultū- chyvo (ALKA) buvo gautas visas tautosakininko, ros apsuptyje, širdyje, buityje ir bendruomeninėje etnologo, išeivijos kultūros ir politikos veikėjo aplinkoje liko lietuviai, išsaugojo savo tradicinę archyvas. Taigi, nors J. Balys taip ir neparvyko į kultūrą ir jos regioninius bruožus. nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, tačiau grįžo jo darbai, kurie turėjo, turi ir turės didelę reikšmę 3 „Užrašymų originalai yra Indianos universiteto Archives of Traditional Music žinioje, jų kopijos turi Library of Congress American Folklife Center (Washington, D.C) 4 1998–2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir lietuviškoji Alka (Putnam, Ct., ten yra ir kelionės išleido penkis Ritos Repšienės parengtus J. Balio „Raštų“ dienoraščių originalai)“ (Balys 1997: 19). tomus.

moksliniai tyrimai 10 lietuvių folkloristikos ir etnologijos raidai (Žars kilę iš Rytų Prūsijos, ar lenkais, jei pasisakė esą kienė 2013: 320). katalikai. Taigi nuo 1899 m. iki 1914 m. į Ameri- Susidomėjimas J. Balio surinkta archyvine ką atvyko dar per 252 tūkst. Lietuvos gyventojų, medžiaga, jo laiškais ir spausdintais darbais vis iš kurių dauguma – lietuviai (Kondratas 2009: augo. Etnomuzikologus ypač sudomino 1949– 22). Į Ameriką nebuvo lengva ne tik atvykti, bet 1951 m. įrašų kolekcija ir joje įrašytos lietuviš- ir joje pritapti. Jau nuo XVIII a. buvo bandoma kos dainos. Šioje kolekcijoje yra įvairių žanrų reguliuoti atvykstančiųjų srautus, gyvavo nera- dainų – jaunimo, meilės, šeimos, vestuvinių, šytas „čiagimystės įstatymas“, skatinęs neapyka- darbo, kalendorinių, baladžių ir kt., – kuriose ntą atvykėliams. Norint išsaugoti protestantišką apdainuojamas tradicinis valstiečio gyvenimo JAV identitetą, ypač nenorėta įsileisti airių ir kitų būdas; yra ir emigrantų dainų, kuriose pasakoja- katalikų, priešintasi vokiečių, prancūzų atvyki- ma apie atsisveikinimą su artimaisiais, nelengvą mui, o XIX a. antroje pusėje pagrindiniais čia gi- kelionę, pirmuosius įspūdžius svetimame krašte. musiųjų „priešais“ tapo italai ir rytų europiečiai. Pasak įrašus tvarkiusios archyvarės Rimos Visac- Nuo 1891 m. pradėti taikyti sveikatos apriboji- kienės, klausydamasis „negali atsistebėti, kaip po mai, bandyta priimti raštingumo įstatymą, tačiau tiekos toli nuo tėvynės pragyventų metų, būda- korporacijos, suinteresuotos darbo jėgos didini- mas „amerikoniškoje apsuptyje“, žmogus gebėjo mu, neleido to padaryti. Ypač dideli suvaržymai išsaugoti savo atmintyje beveik nepakitusius ir naujai atvykstantiems taikyti 3–4 dešimtmetyje, neaptrupėjusius šitokius turtus. Juk įrašai dary- įvestos atvykstančiųjų kvotos. Lietuvos piliečių ti praėjus vos ne pusei amžiaus, kai šie lietuviai per metus galėjo įvažiuoti tik 386, tačiau net ir emigravo į tolimąjį kraštą. Greičiausiai daugeliui tuomet Amerikos krantus pasiekė kur kas dau- jų tai ir buvo didžiulė paspirtis, atgaiva ar nuolat giau nepriklausomos Lietuvos gyventojų, nei no- atnaujinamas ryšys su Lietuvoje paliktais broliais, rėta įsileisti (ten pat: 80–89). seserimis, giminėmis, kvepiančios tėviškės lopi- Dauguma pirmųjų emigrantų – valstiečiai, nėliu“ (Visackienė 2011: 231). kai kurie visiškai bemoksliai, ieškodami „geresnio gyvenimo“ važiavo dirbti į Pensilvanijos kasyk- las arba į Čikagos skerdyklas. Iš pradžių jie šliejosi PIRMOJI EMIGRACIJOS BANGA, prie lenkų imigrantų, steigė bendras katalikiškas LIETUVIŲ KOLONIJOS JAV draugijas ir parapijas. Stiprėjant lietuvių tautiniam sąmoningumui, jiems norint, kad maldos ir kitos Pavieniui lietuviai keliavo į Ameriką dar nuo religinės apeigos būtų atliekamos lietuviškai, XVII a.5 Masinė emigracija iš Lietuvos prasidė- aštrėjo lietuvių ir lenkų nesutarimai. Antai 1874 jo XIX a. septintajame dešimtmetyje, ir didžio- m. vien lietuvių aukomis Šenandoa pastatyta pir- ji jos banga truko iki Pirmojo pasaulinio karo. moji Šv. Kazimiero bažnyčia, per neapsižiūrėjimą Pagrindinės emigracijos priežastys – baudžiavi- buvo įregistruota kaip lenkų katalikų bažnyčia. nio ūkio panaikinimas, 1863–1864 m. sukilimo Lietuviai, maištavę prieš vyskupo paskirtą lenkų numalšinimas, 1867–1868 m. badas (dėl šlapme- tautybės kunigą, už tai buvo nubausti ir neteko čio ir sausmečio), taip pat noras išvengti rekrū- savo bažnyčios. Tuomet jie ėmėsi steigti atski- tų likimo – priverstinės tarnybos carinės Rusi- rą lietuvišką Šv. Jurgio parapiją (Būtėnas 1977: jos kariuomenėje. Amerikai tuomet labai reikėjo 14–16). Kai atvyko daugiau lietuvių kunigų, per- darbo jėgos anglių kasyklose, skerdyklose, prie siėmusių „Aušros“ ir „Varpo“ idėjomis, lietuviškos tiesiamų geležinkelių, fabrikuose, siuvyklose. parapijos imtos steigti ir kitose lietuvių emigrantų Manoma, kad XIX šimtmetyje į Naująjį Pasau- apgyventose vietose. Kaip teigia Elena Bradū- lį atvyko nuo 50 iki 100 tūkst. lietuvių (ten pat: naitė-Aglinskienė, tikėjimas buvo labai svarbi ta- 22–25, 32). Skaičiai netikslūs todėl, kad tik pa- patybės dalis, tad kunigai daug prisidėjo prie ben- čioje XIX a. pabaigoje pradėta registruoti lietu- druomenės švietimo ir tautiškumo ugdymo6. vių tautybę, iki tol jie buvo užrašomi rusais, jeigu Viena pirmųjų ir bene didžiausia lietuvių buvo atvykę iš Rusijos imperijos, vokiečiais, jei kolonija buvo Šenandoa (Shenandoah) mieste Pensilvanijoje. Pirmieji angliakasiai iš Lietuvos 5 Pirmasis žinomas ir bene žymiausias lietuvis Amerikos istorijoje buvo Aleksandras Karolis Kuršius (Alexander Caro- lus Curtius). Didikas iš Lietuvos turėjo medicinos, teisės 6 Iš E. Bradūnaitės-Aglinskienės pranešimo „Etnografinis ir teologijos mokslų laipsnius ir buvo pakviestas vadovauti žvilgsnis į pirmąją lietuvių emigrantų bangą JAV“, skaity- ir dėstyti Naujajame Amsterdame (dabartiniame Niujorke) to konferencijoje „Šimtmečio etnografija“, vykusioje Lie- įkurtoje lotyniškoje mokykloje (Kučas 1971: 13). tuvos nacionaliniame muziejuje 2018 m. lapkričio 20 d.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 11

čia atvyko 1869 m. Pasak Antano Kučo, Šenan- EMIGRANTŲ DAINOS: doa ne veltui buvo vadinamas Amerikos lietuvių TOLIMOS KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI, sostine. Tai buvo vienintelis Amerikos miestas, LAIMINGESNIO GYVENIMO VILTYS kuriam randantis ir augant dalyvavo lietuviai, ilgainiui sudarę ketvirtadalį visų jo gyventojų ir XX a. 6–7 dešimtmečiais sudarytame Lietuvių ėmęsi jam vadovauti (Kučas 1971: 38–40). Čia liaudies dainų kataloge yra išskirta beveik 200 lietuviai pasistatė dvi minėtas bažnyčias, lietuvių emigrantų dainų tipų. Šios dainos sudaro tris kalba leido laikraščius, knygas, įsteigė lietuvišką temines grupes: pirmosios grupės dainose pa- mokyklą, turėjo pučiamųjų instrumentų orkestrų, sakojama apie išvykstančiųjų atsisveikinimą su chorų, klubų, net ketverias kapines. Lietuviškai tėvais ir giminėmis, kelionę į svetimą šalį; ant- išmoko kalbėti net ir kitų tautybių gyventojai. rosios – apie gyvenimą emigravus, darbus, var- 1972–1973 m. grupelė Amerikos lietuvių (Vladas gus, artimųjų ir tėvynės ilgesį, norą sugrįžti ar Būtėnas, Algimantas Kezys, Elena Bradūnaitė, bent nusiųsti laišką pasiilgtiems artimiesiems; o jos brolis Jurgis Bradūnas ir kt.), lankydami dar trečiosios grupės dainose girdimas raginimas ne- gyvus pirmosios kartos emigrantus ir jų pali- užmiršti savo šeimos ir tėvynės, neišsižadėti gim- kuonis, Šenandoa sutiko lietuviškai kalbantį airį tosios kalbos, nenutautėti. Jonas Balys užrašė nedaug emigrantų senuką, kuris teigė, kad jį lietuviškai kalbėti iš- 10 mokę vietos lietuviai (ten pat). Nemažai lietuvių dainų , jį domino ir kitų žanrų dainos, visas apsigyveno ir kituose Pensilvanijos angliakasių aplankytų žmonių atmintyje išlikęs repertuaras. („mainerių“) miesteliuose. Nemokėdami anglų Aštuonias emigrantų dainas jis paskelbė savo su- daryto rinkinio „Lietuvių dainos Amerikoje“ pir- kalbos, jie bendraudavo ir tuokdavosi daugiausia 11 tarpusavyje, prie namų įsirengdavo gėlių darže- majame tome , dvi šio žanro dainas – knygoje lius, bandydavo susikurti širdžiai malonią aplin- „Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje“ (SLKA, ką7. Miestelių pavadinimus sulietuvindavo, ir šie Nr. 29, 30). Kadangi buvo senųjų dainų mėgėjas, manė, kad šios, autorinės poezijos paveiktos dai- imdavo skambėti daug mieliau. Šitaip Shenandoah nos, neprilygsta tradicinėms: „Jos daugiausia jau tapo Šenedoriumi, Shamokin – Šimukais, Maha- knygas skaitančių ir rašyti mokančių žmonių su- noy City – Makanojumi (Bradūnaitė-Aglinskienė kurtos. Todėl jos nėra įdomios savo poetine for- 1997: 61)8. Darbas kasyklose buvo labai sunkus ma, tik duoda kiek informacijos, kaip gyveno ir ir pavojingas. Daug jaunų vyrų ar net paauglių jautėsi emigrantai prieš kokį šimtmetį“ (SLKA, p. (vaikų darbas kasyklose buvo iš anglių išrinkti 139). Tačiau žvelgiant šiandienos tyrėjų akimis, skalūnus) žūdavo darbo metu arba mirdavo nuo emigrantų dainos žavi savo paprastumu ir nuošir- sužeidimų ir ligų. Tai liudija ir antkapiniai ak- dumu, suteikia vertingų žinių apie to laiko kaimo menys, ant kurių greta užrašo „žuvo kasyklose“ žmogaus jauseną svetimame krašte12. („mainose“) tradiciškai prašoma pasimelsti už 2019 m. pasirodė šio straipsnio autorių su- mirusįjį sukalbant „Sveika, Marija“ arba „Amži- darytas leidinys „Lietuvių dainos Amerikoje, ną atilsį“. Neretai buvo iškalamas ir Lietuvos kai- įrašytos Jono Balio (1949–1951)“, kuriame sudėti mo, parapijos, net gubernijos pavadinimas, iš kur būdingiausių jo įrašytų dainų pavyzdžiai (taip pat mirusysis buvo atvykęs (ten pat: 58, 87). Viena ir aštuonių emigrantų dainų tekstai, melodijos bei senolė minėtos ekspedicijos dalyviams paaiškino, kad tai buvo daroma tam, kad vėlė žinotų, kur ji 9 10 J. Balys įrašė apie 20 emigrantų dainų, žr.: Jono Balio turinti sugrįžti . 1949–1951 m. įrašyta JAV lietuvių tautosaka (skaitme- ninės kopijos), saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyno fonotekoje: LTRF cd 355 (67, 70, 85), LTRF cd 356 (57), LTRF cd 7 Keliaudami į Ameriką, lietuviai pasiimdavo muzikos in 358 (30, 47), LTRF cd 359 (8), LTRF cd 361 (18, 22, 37, strumentų – smuiką, armoniką, kankles ar kokį pučiamą- 38, 48, 71), LTRF cd 362 (73, 77), LTRF cd 363 (33, 59), jį, grodami linksmindavosi po sunkių darbų (Petrauskaitė LTRF cd 365 (16), LTRF cd 369 (40). 2015: 47, 90, 100–104), grieždavo vestuvėse. Lietuvių 11 Šioje knygoje emigrantų dainos pirmą kartą išskirtos į vestuves ir muzikantų vaidmenį jose vaizdingai aprašė atskirą skyrelį (LDA I, Nr. 342–349). žinomas amerikiečių rašytojas Aptonas Sinkleris (žr.: 12 Pensilvanijoje iš senųjų emigrantų dainas taip pat rinko Sinclair, Upton. . Vilnius: Aukso žuvys, 2012, Džiunglės Juozas Būga (1950 m.) ir Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. p. 61–81). 1972 m. ekspedicijos metu iš angliakasių miesteliuose 8 Šaltiniuose minimi ir kiti variantai – Šenadorius ir Šamu- tebegyvenančių lietuvių ji užrašė 247 dainas. Iš šios kai (žr.: Kučas 1971: 37, 38). kolekcijos 40 dainų (9 apdainuojančios emigrantų da- 9 Iš E. Bradūnaitės-Aglinskienės pranešimo „Etnografinis lią) paskelbta „Tautosakos darbų“ III tome (Bradūnaitė, žvilgsnis į pirmąją lietuvių emigrantų bangą JAV“. Aleksynas, Ramoškaitė 1994: 105–154).

moksliniai tyrimai 12

Iš Suvalkijos kilusi dainininkė Uršulė Žemaitienė. Čikaga, 1949 m. J. Balio nuotrauka. Visos nuotraukos saugomos J. Balio fonde, JBl. garso įrašai). J. Balio surinkta medžiaga ypatinga Labai panašiai išvykimas vaizduojamas ir tuo, kad užrašyta iš pirmų lūpų, tai yra iš pirmo- emigrantų dainose, atsisveikinantieji jaudinasi, sios bangos emigrantų su jais kalbantis, bendrau- ašaroja, prašo tėvų palaiminimo, meldžia Dievo jant, į ekspedicijų sąsiuvinį užsirašant biografijas. pagalbos. Žinoma, dainos perteikia tik dalį patir- Tad ji leidžia susieti dainas su jas padainavusių tų jausmų, pvz.: žmonių gyvenimais, palyginti dainų posmuose ir emigrantų gyvenimo pasakojimuose paminėtus Užaugau kaimely, įspūdžius, patirtis. Pas savo tėvelį, Išvykimas į tolimą kraštą, pasiryžimas per- Išėjau vandravot, plaukti Atlantą, buvo ribos peržengimas, panaši ri- Sau laimės parjieškot. binė situacija buvo tik išvykimas į karą. Nors sim- boliškai kelione „į svetimą šalį“, „už jūrų marių“ Kelionei rengdamas, laikytas ir dukters ištekėjimas, išvažiavimas į vyro Sunkiai dūsaudamas, namus, tačiau dėl to ryšiai su ankstesne šeima visiš- Parpuoliau an kelių, kai nenutrūkdavo. O emigruojant buvo aišku, kad Bučiavau kryželį. ryšiai nutrūks ilgam, nei pagalbos, nei patarimo iš artimųjų nebebus galima tikėtis, o gal ir niekada Iš namų eidamas, daugiau nebeteks pasimatyti. Čia galima pacituoti Gailingai verkdamas, ištrauką iš dainininkės Uršulės Žemaitienės gyve- Visus sveikydamas, nimo pasakojimo, kurį ji užrašė J. Balio prašymu: Sudie sakydamas. LDA I, Nr. 349 Taip 1914 m. gegužės 2 d. atsisveikinau su tė-

veliais, sesutėm ir broliuku, kaimynais ir drau- Pasak J. Balio, daina „Užaugau kaimely“ gais, ir su brangia Lietuvos šalele. Važiuodama 13 keliu atsisveikinau visus takelius ir medelius, buvo sukurta poeto Jono Mykolo Burkaus . Ji laukus, kalnelius ir pievas, kur aš be jokio labai išpopuliarėjo tiek Amerikoje, tiek ir Lietu- rūpesčio praleidau gražiausias savo vaikystės voje, šios dainos žodžius ir melodiją savo kūrybo- dienas: bėgiojau, žaidžiau, dainavau, pievų gė- je panaudojo kompozitorius Antanas Vanagaitis les skyniau, vainikus pyniau. Prisiminiau visą savo praeitį. <...> Dar kartą pro traukinio lan- 13 „Daina pagal formą ir stilių priklauso „naujoviškų“ tipui. gą pasižiūrėjau į Virbalio bažnyčios bokštą, ži- Ji priskiriama kaimo poetui Jonui M. Burkui (1839–1919), kuris nebuvo išvykęs iš Lietuvos, gyveno Norių kaime, bantį saulėje, ir traukinys sujudėjo. Sesuo Ona Vaškų parapijoje. Tai pats žinomiausias, daina virtęs jo ei- palydėjo mane, bet kalbėti abi negalėjom, taip lėraštis, kurio variantų užrašyta ir iš valstiečių Lietuvoje, ir buvo graudu (SLKA, p. 16). iš emigrantų Naujajame Pasaulyje“ (JBl r 14).

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 13

(Petrauskaitė 2015: 55). Iš jos sužinome, kad Niujorko miesto baisus didumas, kelionė laivu per Atlantą trukdavo apie dvylika Fabrikų dūmų didis kartumas. dienų, plaukiančius per neaprėpiamą vandenyną LTR 231(8) apimdavo didelė baimė. Panašiai kaip ir vykstant į karą, keliauninkai jaudindavosi, kad gali pražū- Tyrėjams norėtųsi dainų tekstuose rasti dau- ti, o jų mirties ir palaidojimo vieta liks nežinoma, giau informacijos: pirmųjų įspūdžių, neįprastos už juos niekas nepasimels ir t. t.14 naujosios tėvynės gamtos ir kultūros aprašymų, Kai laivas laimingai pasiekdavo uostą, bai- buities detalių. Tačiau tenka pripažinti, kad šie mę pakeisdavo didelis džiaugsmas: tekstai, kitaip nei šiuolaikiniai kelionių aprašy- mai, nėra labai vaizdingi. Ir emigrantų gyveni- Po dienų dvylikos mo pasakojimuose didmiesčio vaizdas gali būti Krašte Amerikos praleistas. Minėtoji U. Žemaitienė autobiografi- Te Deum laudamus15 joje apie savo atvykimą ir gyvenimą emigracijoje Užgiedam džiaugdamos. pasakoja taip: LDA I, Nr. 349 Gegužės 21 jau buvau New Yorke, o dar po poros dienų pasiekiau Minden, West Virginia, Iš agrarinės Lietuvos į industrines Jungtines kur mano vyras gyveno. Tai anglių kasyk- Amerikos Valstijas atvykusiems keliauninkams los rajonas. Gyvenimas buvo labai liūdnas ir aukšti miestų pastatai, judrios gatvės tikriausiai vargingas. Sunkiai dirbau ir visaip verčiausi, palikdavo didžiulį įspūdį, kuriam nusakyti trūko kad tik pragyvenimą pasidaryti, nes mano žodžių. Senovinių dainų poetinės priemonės tiko vyras pritingėjo ir man pačiai reikėjo dides- pavaizduoti lietuviškas sodybas, jose pasakyta, nę dalį gyvenimo užsidirbti. Susilaukėme ke- „kur buvo vartai, darželis, sena obelis, pro kurį turis sūnus ir dvi dukteris, visus bemaž pačiai langą tekėdavo saulė“, savais lietuviškais žodžiais teko auginti. Ačiū Dievui, visi užaugo sveiki pavadinti „visi mūsų įrankiai, darbai, pastatai, ir stiprūs darbininkai ir visi gražiai kalba lie- medžiai, žolynai...“ (Martinaitis 2014: 139). tuviškai. Mokslo tai negalėjom duoti, nebuvo Tačiau prireikus aprašyti didmiesčių architektūrą, iš ko. Daug kartų buvo trumpa su duona ir transportą, parduotuvių ir reklamų gausą, tradici- drabužiais (SLKA, p. 17). nės poetinės raiškos nepakako. Emigrantų daino- Į svečią šalį buvo vykstama „laimės ieško- se perteikiamas tik apibendrintas naujojo pasaulio ti“ – emigrantų dainose aptinkama tradicinė liau- įspūdis, pavyzdžiui: dies pasakų formuluotė. Įsivaizduota, kad kiek- vienam žmogui pasaulyje yra skirta vieta, kur jis gali sėkmingai gyventi, užsidirbti kasdienės duo- 14 Šioje dainoje minimi kelionės vargai, baimė plaukiant nos, o gal ir turtus susikrauti. Šiais laikais emig- garlaiviu. Emigracijos pradžioje garlaivių bilietai buvo rantai dažniausiai ieško darbo ir aukštesnio pra- brangūs, tad jauni vyrai keliaudavo burlaiviais. Kelionė trukdavo nuo trijų iki šešių mėnesių, stigdavo maisto, gyvenimo lygio, o seniau žmonės ieškojo laimin- žmonės sirgdavo, net mirdavo, nepasiekę išsvajotosios go gyvenimo, tačiau kokios laimės galėjo tikėtis, Amerikos. Jonas Bablauskas prisiminimuose rašė: „Iš- nei išvykstantis, nei jo artimieji nežinojo: važiavome mes iš Hamburgo 11 d. gruodžio 1868 m. Laivas, kuriuo plaukėme, vadinosi James Foster. Lietu- Tėvai, kaimynai vių ant laivo viso 7; iš tų keturi katalikai ir trys lietuviai protestantai – du iš Marijampolės, o vienas nuo Vistyčio. Teip nusiminė, Žydų iš Marijampolės, Vilkaviškio ir kitų Lietuvos mies- Greitai subėgo telių važiavo su mumi į 20. Keliavome per jūres lygiai Visa giminė. tris mėnesius. Maistą ant laivo dalino mums tik vieną kartą ant dienos. Kiekvienas gavo: septynis cukorius Vieni ramino, (sausainius), apvalius nuo 6 iki 7 colių pločio, šmotelį Kiti gąsdino, (gabalą) blogos mėsos, dvi žalias bulves, žiupsnelį ryžių, kaip po puskvortę avižinių miltų ir po pusantros kvortos O nė viens mano vandenio. Virtis valgį turėjome patys. Taip buvo pradžioj, Laimės nežino. paskui negavome nė to. Parėjo taip, kad trečiam mėnesiui LDA I, Nr. 345 beeinant, žmonės ant laivo pradėjo mirti; buvo dienos, kad po kelis ant syk numarinome. Iš lietuvių, nors sunkiai Išvykimas svetur, galimybė pradėti kito- sirgo, vienok nenumirė nė vienas“ (Kučas 1971: 26–27). kį gyvenimą įkvėpdavo. Jauni žmonės pajusda- 15 Te Deum laudamus (lot. „Tave, Dieve, garbiname“) – iš- kilmingas Katalikų bažnyčios padėkos himnas, giedamas vo, kad tolesnis gyvenimas tepriklausys nuo jų baigiant iškilmes ir pan. valios, jėgų ir gabumų, o tėvų valia, broliai ar

moksliniai tyrimai 14 seserys nebeturės lemiamos įtakos. Amerikietiška nesutikęs išleisti svetimiems bernauti, juk jis kultūra buvo liberalesnė, tad buvusių valstiečių, gaspadoriaus sūnus. tapusių darbininkais, pažiūros neretai iš dešinių- – Tai aš pasivogiau savo tėvo geriausią arklį jų keitėsi į kairiąsias, greta tradicinį liaudišką pa- ir išjojau į Prūsus. Ten arklį pardaviau ir už maldumą puoselėjusių katalikiškų draugijų rado- tuos pinigus atkeliavau Amerikon. si ir socialistinės pakraipos organizacijų, naujos Tai buvo 1882 m. Jam tada turbūt buvo visuomeninės veiklos. dvidešimt vieneri metai amžiaus. Kaip ir Turbūt laisvais, nepriklausomais individais daugelis kitų lietuvių imigrantų, jis pasidarė „maineriu“, kasė anglis po Pensilvanijos kal- ir savo laimės kalviais dažniau pasijusdavo vy- nais. Sunkiu darbu nesiskundė. Jis kasyklose rai. O štai emigravusios merginos dainose skųs- išdirbęs dvidešimt devynerius metus. Susi- davosi, kad išvyko iš Lietuvos „be jokios dalios“, taupęs kiek pinigų ir įsitaisęs „saliūną“ (kar- „neturinčios kraitelio, tik skaistų veidelį“ (žr. čemą), tai daugelio senųjų lietuvių imigrantų LTR 543(498), LTR 521(33)). Tai ir kaip nutrū- verslas. kusio ryšio su savo šeima užuomina, juk, pasak – Ar moki skaityti ir rašyti? M. Martinaičio, seniau kaimo žmonės saugoda- – Moku. Skaityti mane išmokė motina ant vo paveldėtus daiktus kaip dalį neužrašytos šei- savo maldaknygės, o rašyti išmokė „saliūnas“. mos istorijos: Man buvo neaišku, turėjo paaiškinti. Mat jo klientai daugiausia buvo tie patys anglia- <...> Kiekvienas mūsų šeimos daiktas, bal- kasiai. Kai gauna algą, tai ją greit išleidžia, o das, drabužis, turėjo savo istoriją, savo vie- paskum neturi ir dėl „pitkės“ (taurelės). Negi tą ir paskirtį, žinojom, kas jį padarė, kam leisi žmogui trokšti, juk reikia gerklę praplauti priklausė net iki antros ar trečios kartos. Jie nuo kasyklos juodų dulkių. Tad reikia duo- turėjo žmonių vardus ir pavardes, priminė ti „bargan“ (skolon). Saliūne už bufeto prie šeimos ar giminystės ryšius, kas ir ką su jais sienos buvo didelė juoda lenta, kurioje kreida veikė. Seniau mirusieji, kai nebuvo nei foto- užrašydavo skolininkų pavardes ir dėdavo laz- grafijų, nei rašytinių biografijų, nepalikdavo deles, kiek kas išgėrė. Kiekvienas matė savo savo veidų, bet palikdavo daiktus, pasodintus skolą. Kai gaudavo algą, tai susimokėdavo. To- medžius, pastatus, pomėgius, įrankius (Mar- dėl jam ir reikėjo išmokti rašyti. tinaitis 2014: 144). – O ką veikdavai per šventes, kai kasykloje Dalis emigrantų ir toliau puoselėjo tra- nedirbai? dicinę gyvenseną: laisvalaikį leisdavo su arti- – Nueidavau bažnyčion susitikti pažįsta- maisiais, vakarais dainuodavo, muzikuodavo ar mus. Dar priklausiau „mainerių bendui“ (or- kestrui). Grojau klarinetu. garsiai skaitydavo kokią knygą. Tačiau jaunimą – Ar moki skaityti natas? labiau traukė kitoks laisvalaikio leidimo būdas, – Nemoku. Pravadyrius man pravesdavo naujos pramogos, tarkim, vakarojimas „saliūne“. melodiją, ir aš grodavau su kitais „iš ausies“. Kai kurie, ypač šeimų dar nesukūrę vyrai, pa- <...> bendrauti, išlenkti taurelės į „saliūną“ užsukdavo – Kodėl neapsivedei? Turėtum vaikų ir kas vakarą. Vieno beveik 90-mečio lietuvio Izi- anūkų, būtų smagiau gyventi. doriaus Kisieliaus, turėjusio savo „saliūną“, atsi- – Kad man Amerikos mergos nepatiko. minimus užrašė po Pensilvaniją keliavęs J. Balys. Lietuvoj mergos buvo pilnos ir minkštos, rau- Šis vyras pasakojo, kad emigravo ne iš didelio donais veidais, tai sveikos. Malonu buvo pa- vargo, o pinigų kelionei į Ameriką prasimanė, žiūrėti ir pasigraibyti. O čia vis tokios perka- pavogęs ir pardavęs tėvo arklį (anuomet arklia- rusios, liesos, išbalusiais veidais ir atsiduoda vagystė buvo didelis nusikaltimas). Kol buvo aptieka. Turbūt jos visos nesveikos. <...> jaunas, visai sėkmingai vertėsi, bet senatvėje – Ar nepriklausei lietuviškom draugystėm? gyveno vienišas ir visų užmirštas: – Buvau prisidėjęs, rodos, prie švento Juo- zapo draugystės. Bet kai kunigas mane apiba- [Scrantono] priemiestyje radau mažą trobelę, rė už girtuoklystę, tai nebenueidavau“ (Balys o jos šeimininkas ir vienintelis gyventojas Izi- 1997: 21–22). dorius dar gana tvirtas atrodė. <...> Papasa- kojo, kad jo tėvas turėjęs didelį ūkį Pavidau- Šis daug patyręs pašnekovas nebuvo tauto- jo kaime, Eržvilko par. Tačiau labai nemėgęs sakos žinovas, J. Baliui iš jo pavyko įrašyti tik ke- (tiesiai sakė – „tingėjęs“) dirbti ūkio darbus, letą humoristinių dainelių. vis prašęs tėvą, kad jį išleistų į Ameriką. Tėvas

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 15

DAINOS, PRIMENANČIOS „Aš, Lietuvos mergužėlė“). Pasak J. Balio, buvo EILIUOTUS LAIŠKUS: ŽINIŲ SIUNTIMAS platinamas ir šios dainos atspaudas, tad mažai raš ARTIMIESIEMS tingi žmonės galėjo ją pasirašyti ir nusiųsti kaip atvirlaiškį giminaičiams17: Išleidę sūnus ar dukteris už vandenyno, tėvai rū- pindavosi, kaip jiems sekasi toli nuo tėvynės, o Aš, Lietuvos bernužėlis, emigrantai galvodavo apie namiškius: ar sveiki Laiškelį rašysiu, gyvi, ar laimingi? Seniau kaimo žmonės nelai- Amerikos gyvenimą mes nujausdavo, kažką svarbaus sužinodavo per Visiem apsakysiu. sapną, taip pat stebėdavo orus, augalus, paukš- čius – ar negieda atsitūpęs už lango, tarsi praneš- Amerika – gera šalis tų kokią žinią. Na, o XIX a. pab.–XX a. pradžioje Yra daug pinigų, tėvai ir kiti namiškiai jau tikėdavosi gauti laiš- Čion nereikia bijot Dievo, ką16. Mažai raštingi emigrantai ieškodavo mo- Nei klausyt kunigų. kytesnio lietuvio, galinčio rišliai išdėstyti nori- Vieni dirba fabrikuose, mas pranešti naujienas. Tuo naudojosi verslesni Gelažis nešioja, tautiečiai: Amerikos lietuvių spaustuvėse buvo Kiti mainos anglis kasa spausdinami laiškai-atvirukai (vieni pirmųjų lie- Ir šleitus pikiuoja18. tuviškų spaudinių JAV), pagražinti piešiniais, su Šv. Rašto, giesmių ar dainų tekstais. Juos kartu Katrie dirba, prociavoja, su laikraščiais ir knygomis platino išeivijos knyg- Tie gyven kaip ponai, nešiai – apsukrūs agentai, vadinamieji pedlioriai Tur auksinį dziegorėlį (nuo angl. peddler – pirklys). Prisikrovę lagaminą Ir juodą žiponą. įvairių spaudinių, jie važiuodavo į miestus, ku- LDABl, Nr. 8 riuose gyvena lietuviai. Lietuvių kolonijose par- duodavo tūkstančius puošnių laiškų, su spausdin- Tokių dainų – eiliuotų laiškų pasiilgtiems tomis dainelėmis ir kvietkelėmis. Pasak vieno iš giminaičiams – buvo ir daugiau. Viena jų prade- jų, geriausiai sekdavosi šeštadienių vakarais, kai dama įprastais sveikinimo žodžiais: darbininkai gaudavo algas, ir sekmadienių rytais: „Einu gatve ir klausausi, kur girdisi dainuojant Sveiki gyvi, mano gentys, arba armonika birbina. Tokioj vietoj beveik visa- Kas pas jus girdėti? da randi lietuvių šeimą; o suradus vieną, sužinai Kaip padeda jumi Dievas ir kitas“ (Michelsonas 1961: 205). Tėvynėj krutėti? Galima tik numanyti, kokį įspūdį kaime darė LTR 4003(26) „poniškas“ laiškas iš Amerikos, kuriame į namiš- kius buvo kreipiamasi poetų surašytais žodžiais, ir Pasak Vitos Ivanauskaitės, „apeliacinės for- kaip jis masino vykti į Ameriką – rojaus žemę: mulės XIX a. pabaigos–XX a. pradžios epistoli- nėje komunikacijoje gyvavo kaip būtina dialogo Sveikinu tūkstančius kartų, vičevoju su lai- užmezgimo (kai pokalbis pradedamas ne nuo mingais pasivedimais darbuose, kiekviename savų reikalų, o nuo pašnekovo atidaus pasveiki- žingsnyje, kad visada butumėt linksmūs kaip nimo ir visokios gerovės palinkėjimo) priemonė, pavasaris, bagoti kaip rudenėlis, sveiki ir stip- ypač aktuali, rašant laiškus iš tolimų kraštų“ (Iva- rūs kaip aržuolėlis (Škiudaitė 2006: 758–759). nauskaitė 2007: 136). Toliau tokiuose laiškuose Tarsi eiliuotas laiškas skamba ir viena popu- paprastai teiraujamasi svarbiausių dalykų: kas liariausių emigrantų dainų „Aš, Lietuvos bernu- gimė, kas mirė, jei ką buvo užpuolusi liga, ar jau žėlis, laiškelį rašysiu“ (kai kuriuose variantuose pasveiko, o jei buvo patirta kokių ūkinių nuosto- lių, ar vėl visko turima pakankamai. Emigrantų dainose „Oi tu pilkas karvelėli“, 16 Pasak anglų mokslininko Martyno Laijonso, tyrinėjusio Pirmojo pasaulinio karo kareivių laiškus ir palyginusio „Lėk, balandi, į tą šalį“ žinią artimiesiems nuneša juos su emigrantų į Ameriką laiškais, „rašymas į namus reiškė rašančiojo ankstesniojo gyvenimo, kurį jis pažino- jo, tęstinumą, ryšį su ankstesnėmis, pastoviomis šeimos, 17 Iš J. Balio paskaitos apie emigrantų dainas įrašo (JBl k krašto (šalies) ir kaimo bendruomenės vertybėmis. Ra- 56(1)). šymas buvo tarsi bandymas apsaugoti kažkokią dalį savo 18 „Maina“ (angl. mine) – anglių kasykla, „šleitus pikiuoti“ individualios tapatybės“ (Lyons 2013: 28). (angl. picking slate) – iš anglių išrinkti skalūnus.

moksliniai tyrimai 16 paukštis. Kitose dainose kartais pasitelkiamas tra- Sunkiai prisitaikydami prie miestiškos ap- dicinis virtimo paukščiu motyvas19. Pagal Antano linkos, emigrantai ilgėdavosi gimtinės gamtos ir Vienažindžio eilėraštį sukurtoje emigrantų dai- žalumos: noje „Oi tu sakal sakalėli“ 20 šį vaidmenį atlieka sakalas: Sėdi lietuvis Po langu rymodams, Oi tu sakal sakalėli, Žiūri į pušyną Tu (j)aukštai lakioji. Įvairiai dūmodams. Išlėkdamas, parlėkdamas Navynas nešioji. Šitas pušynėlis LDA I, Nr. 343 Klesčia rūbo jausmą, Širdis lietuvio Laiškas keliauja pas artimuosius tarsi paukš- Turi gana džiaugsmo. tis, o paukštis atskrenda ir atneša laukiamą žinią LDA I, Nr. 347 tarsi laišką. Dainoms būdingas senesnio ir nau- jesnio įvaizdžių derinimas primena atvirukuose J. Balio pastebėjimu, kartais dainose „jie ar pašto ženkluose vaizduojamą snape laiškelį peikia naują kraštą ir daug kuo skundžiasi. <...> nešantį pašto balandį. Prisipažįsta, kad dėl pinigo ir geresnio gyvenimo Kadangi emigracija buvo masinis reiškinys, vilties jie paliko gimtąjį kraštą“ (SLKA, p. 139): apie ją eiliavo, dainas kūrė tiek emigravusieji lietuviai, tiek ir gimtinėje pasilikę jų giminaičiai. Vai tu (j)aukse, tu sidabre, O šio žanro dainos buvo išties sparnuotos – plito Susukai galvelę, abiejose Atlanto pusėse (daug jų buvo užrašyta ir (j)Aš už tave privažiavau Lietuvoje). Svetimą šalelę. SLKA, Nr. 29

Nors dalis emigrantų apsispręsdavo visam EMOCINIS RYŠYS SU TĖVYNE IR laikui grįžti į tėvynę („Važiuosiu, liūliuosiu į tė- TAUTINĖS KULTŪROS PUOSELĖJIMAS viškėlę“, LDABl, Nr. 12), dauguma į Lietuvą su- grįždavo tik mintimis. U. Žemaitienė savo gyve- Pirmosios kartos emigrantų dainas galima pava- nimo pasakojimą užbaigia tokiais žodžiais: dinti nostalgiškomis tėvynės meilės dainomis. Paliktos tėvynės ilgesys – giliausiai išgyvenamas Jei man Dievas duotų dar parvažiuoti į Lie- jausmas, tad jose netrūksta liūdesio, graudulio, tuvą, aš pažinčiau kiekvieną takelį, kiekvieną atodūsių ir ašarų. Pasitelkus meilės dainų poetiką medelį, ar koks medelis, ar koks akmenėlis ten apie tėvynę kalbama tarsi apie prarastą mylimąjį augo ar gulėjo. <....> Aš ir šiandie viską matau ar mylimąją, Lietuva dainose idealizuojama: savo vaizduotėje ir neužmiršau nieko, <...> aš niekados neišleidau iš savo minties brangiosios Ten žali miškai Lietuvos vaizdų. Lietuva stovi, kaip koks veid Taip meilingai gaudžia, rodis, kaip altorius prieš mano akis (SLKA, Čion mūrai akmenų, p. 19). Rodos, širdį spaudžia. Dainose svarstoma ir apie gyvenimą aplin LTR 224(1626) koje, kurioje „yra tautiečių, bet nėra tėvynės“ (LTR 508(39)), jose galima išgirsti didaktinių Lietuvos žemelė pamokymų, kaip nepamiršti gimtosios kalbos, Už visas meilesnė, puoselėti lietuvybę: Jos juoda duonelė Už medų saldesnė. Kas bus, lietuvi, pagalvok LTR 947(1437) Ir savo vardą pagodok. Mokykis iš kitų tautų, Būt kultūringu ir gerbtu. 19 Apie panašius vaizdinius naujųjų laikų karinėse- LDABl, Nr. 11 istorinėse dainose yra rašiusi Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė (Ivanauskaitė 2007: 146). Vis dėlto dažniau buvo dainuojama apie kas- 20 J. Balys užrašė du jos variantus (LTRF cd 358(47), LTRF dienį žmonių gyvenimą. Norint daugiau sužinoti cd 362(73)).

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 17

Gretimoje Ohajo valstijoje įsikūręs Klivlando lietuvių teatrališkas choras „Draugystė“. Klivlandas, 1911 m. apie emigrantų tapatybės kaitą, pamažu praran- Inpyliau geso damą lietuviškąją tapatybę ir pamažu įgyjamą Penkis galionus, amerikietiškąją tapatybę, reikėtų sklaidyti kitus Mano naujas Fordužėlis, šaltinius – Amerikos lietuvių laikraščius, lietu- Pasipurtęs kaip pašėlęs, viškų draugijų leidinius. Tik virsavoja. Labai įdomų pusiau tradicinės, pusiau profe- LTRF cd 361(22) sionalios muzikos derinį galima išgirsti klausan- tis už Atlanto įrašytų plokštelių. Kai kurios iš Nesunku atpažinti, kad tai moderni piršly- 21 jų buvo parduodamos tūkstantiniais tiražais ir bų dainos „Šėriau žirgelį per savaitėlę“ versija , dažnai sukdavosi išeivių namuose. Turbūt žino- kurioje kalbama ne apie šaunų raitelį, o apie vai- miausi atlikėjai – Antano Vanagaičio vodevilio ruotoją. Kaip nostalgiškose dainose žinią nešantis trupė „Dzimdzi drimdzi“, tarpukariu sėkmingai paukštis gretinamas su paštu siunčiamu laišku, gastroliavusi Amerikos lietuvių kolonijose, daina taip šioje humoristinėje dainoje keliautojo pagal- ir humoru žadinusi lietuvybę. Jų plokštelėse buvo bininkas žirgas gretinamas su daug greitesniu ir 22 įrašytos ne tik dainos, bet ir komiški dialogai. J. daugiau arklio jėgų turinčiu automobiliu . Kaip Balys yra įrašęs tautosakinį A. Vanagaičio aran- žuotos dainos „Fordukas“ variantą (jį padainavo 21 „Tai humoristinė daina, imituojanti tradicinę dainą „Šė- Juzė Dereškevičienė): riau žirgelį per savaitėlę“ ir kitas. Taip, tarsi kalbėtųsi su žirgeliu, kaip buvo įprasta tradicinėse dainose, vyras kalbasi su savo automobiliu. Liaudies dainoms būdingas mer- Dirbau kasykloj ginos grožio idealas – raudoni veideliai, geltonos kaselės, Per nedėlėlę, mėlynos akelės – irgi pakitęs. Šiuolaikiška gražuolė ryškiai Kai sulaukiau subatėlės pasidažiusi, tik mėlynos akelės tebėra tos pačios. Spaus- Savo naują Fordužėlį dintas variantas ilgesnis ir išbaigtesnis“ (JBl r 14). Pamėginėtie. 22 Naujovišką dainos „Šėriau žirgelį“ versiją galima aptikti ir rinkinyje „Naujausios ir visokios dainos“. Boston, Mass: Keleivio spauda, 1907, p. 101. Joje taip pat kalbama apie

moksliniai tyrimai 18

Klivlando lietuvių orkestras su mokytoju Narovecu. Klivlandas, 1913 m. Nuotraukos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

žinome, amerikiečių tradicinėje kultūroje „plieno davo dainuoti. Sūnus mažas būdamas sekio- žirgu“ vadinamas traukinys, taip pat ir automobi- davo paskui „beną“ (orkestrą), o turėdamas lis, motociklas. 10 metų jau grodavęs smuiku vestuvėse „iš Keičiantis kartoms, keitėsi ir lietuvių emig- ausies“. Gavęs stipendiją, du metu mokė- rantų kultūra: pirmosios kartos atvykėliai buvo si muzikos New Yorke. Tėvas liepdavęs prie tradicinės kultūros atstovai, o štai antroji ir trečio- stalo lietuviškai kalbėti arba paimsiąs bizūną. ji karta jau mokėsi muzikos mokyklose, dalyvavo Buvę aštuoni vaikai, broliai irgi mėgę muziką. mėgėjiškoje muzikinėje veikloje, kai kurie tapo J. Šliūpo patariamas atvažiavęs į Čikagą būda- profesionaliais muzikantais. Toks buvo J. Balio mas 21 metų. Darbavosi su Miku Petrausku, sutiktas antrosios kartos emigrantas Petras Vy- vadovavo chorams, yra sukomponavęs dainų pagal K. Binkio žodžius („Dukružėlė“, „Va- tautas Sarpalius (1886–1953), vadovavęs lietuvių karas“ ir kt.), turėjo savo kompozicijų rank- chorams, mišriems ir pučiamųjų ansambliams bei raščiuose. Buvo labai įdomu su juo pasikalbėti. orkestrams: Mokėjo keletą liaudies dainų čia Amerikoje iš Sarpalius buvo didelis liaudies dainų mėgėjas, kitų išmoktų. Pagrojo smuiku pora savo tėvo turėjo didelę lietuviškos muzikos biblioteką, polkų. Lietuviškai kalbėjo be akcento, buvo dainų rinkinius ir kt. Jis buvo gimęs Penn- sąmoningas lietuvis. Turėjo keturias dukteris sylvanijoj, bet jo tėvas kilęs nuo Vilkaviškio ir vieną sūnų ir džiaugėsi, kad sūnus vedė lie- ir atvažiavo į Ameriką turėdamas 19 metų. tuvę. Duktė Birutė pasidarė pianistė (LDA II, Tėvas griežė smuiku, motina irgi labai mėg- p. XVI). XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ypač po- transporto pokyčius: „Oi, žirge žirge, mano žirgeli, / Ar puliarūs buvo „benai“ – pučiamųjų orkestrai, nuneši mane jauną / Į pusantros valandėlės / Šimtą vars- nelių? / Nunešt nuneščiau, trivot trivočiau, / Bet keliai yr gyvavę prie lietuviškų draugijų beveik visuose an- geležiniai, / Vežimai elektrikiniai – / Greičiau važiuoja.“ gliakasių miesteliuose ir didžiuosiuose miestuose

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 19

(pirmasis įkurtas 1885 m. Šenandoa). Jie buvo sekėsi prisitaikyti prie miestietiškos aplinkos, jie tikras lietuvių pasididžiavimas, nes grodavo kito- pasigesdavo gamtos, žalumos, jausdavo gimtinės kią nei kiti Amerikos orkestrai muziką, dalyvau- ilgesį. davo kone visuose tautiečių renginiuose. Orkes- Tiek Amerikoje, tiek ir Lietuvoje sukurtos trai burti „ne vien dėl to, kad keltų muzikoje lie- emigrantų dainos artimos vėlyvosioms karinėms- tuvių tautą, kad budintų kiekvieno lietuvio išei- istorinėms ir meilės dainoms, su šių žanrų daino- vio tautiškus jausmus ir žadintų prie kilnių idėjų, mis jas sieja panašios eilėmis išreikštos emocinės bet ir dėl to, kad parodžius ir svetimtaučiams, jog būsenos. Dauguma emigrantų dainų yra lyriškos, lietuvių tauta yra muzikališka, kad jos sūnai myli melancholiškos (primenančios eiliuotus kelionės muziką, pajėgia stovėti ant to laiptelio, ant kurio pasakojimus ar giminaičiams rašytus laiškus), tik stovi muzikoje kitos civilizuotos tautos“ (Žilevi- mažesnioji jų dalis humoristinės. Šios atspindi čius 1956: 353). laisvalaikio leidimo kaitą, tradicinio lietuviško Amerikoje lietuviai išties parodė savo mu- vakarojimo ir amerikietiškos pramogų kultūros zikinius gebėjimus – dvidešimtas šimtmetis iš- sąveiką. ugdė daug profesionalių dainininkų, smuikinin Kai kuriose dainose reiškiamos tautinio kų, pianistų, kompozitorių, dirigentų. Iš kaimo atgimimo ir lietuviškos tapatybės išsaugojimo šviesuolių šeimų JAV išaugo stipri inteligentų idėjos. Jose kalbama apie sąmoningą lietuvybės lietuvių karta, kuri saugojo lietuviškąjį identitetą, puoselėjimą, norą būti kultūringais ir tuo netgi rėmė savo tautiečius Pirmojo pasaulinio karo ir išsiskirti iš kitų tautų. kovų už Lietuvos nepriklausomybę metais. Pir- mosios kartos atvykėliai kartu su antrosios bangos emigrantais buvo labai patriotiški ir po Ant- ŠALTINIAI rojo pasaulinio karo. Ilgus dešimtmečius, kol Lie- tuva buvo okupuota, jie puoselėjo tautinę kultūrą JBl – iš Amerikos lietuvių kultūros archyvo perimtas Jono Ba- ir tikėjo Lietuvos išsilaisvinimu. lio fondas, nuo 2013 m. saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Lietuvių tautosakos rank raštyne. IŠVADOS JBl k – J. Balio kasetė. JBl r – J. Balio rankraštis. LDA I – Lietuvių dainos Amerikoje: pasakojamosios dainos ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš carinės baladės / Lithuanian Folksongs in America: Narrative Rusijos ir kaizerinės Vokietijos sudėtyje buvu- Songs and Ballads, surinko ir suredagavo / recorded sios Lietuvos į JAV išvyko nuo 300 iki 350 tūks- and edited by J. Balys, Boston: Lietuvių enciklope- tančių lietuvių. Dauguma šios pirmosios bangos dijos leidykla / Lithuanian Encyclopedia Publishers, emigrantų buvo kaimo gyventojai, žemdirbiai, 1958. jie stengėsi apsigyventi vieni šalia kitų, būrė lie- LDA II – Lietuvių dainos Amerikoje: lyrinės meilės, papročių, darbo, švenčių ir pramogų dainos / Lithuanian Folksongs tuviškas kolonijas, kūrė lietuvišką kultūrinę ap- in America: Lyric Songs of Love, Customs, Work, Feasts linką. and Entertainments, surinko ir suredagavo / collected Kaip atskleidė Jono Balio užrašytų emig- and edited by J. Balys, Silver Spring, Md.: Lietuvių rantų dainų ir jų biografinių pasakojimų tyrimas, tautosakos leidykla / Lithuanian Folklore Publishers, pirmõsios kartos emigrantai į tolimą užjūrio šalį 1977. atsinešė savo tradicinę kultūrą, kuri siejo juos su LDABl – Lietuvių dainos Amerikoje, įrašytos Jono Balio (1949– gimtosiomis vietomis. Nors ir gyveno svetimų 1951) / Lithuanian Folksongs in America Recorded by Jo- nas Balys (1949–1951). Sudarė ir parengė / edited by A. kultūrų apsuptyje, emigrantai išlaikė savo tau- Nakienė ir/and R. Žarskienė. Vilnius: LLTI, 2019, 152 tinę tapatybę, stengėsi, kad ir Amerikoje gimę jų p., 40 kūrinių įrašai. vaikai kalbėtų lietuviškai. Emigrantai integravo- LTR – LLTI Lietuvių tautosakos rankraštynas. si į naujosios šalies visuomenę tik tiek, kiek to LTRF cd – LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka, reikėjo dirbant (ne visi išmoko angliškai), tad jų kompaktinė plokštelė. asmeninis ir kultūrinis gyvenimas iš esmės buvo LTRF k – LLTI Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka, lietuviškas. kasetė. SLKA – Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje: antologija / Ant- Industrinės visuomenės kūrime dalyvavu- hology of Sudovian Folklore in America, surinko ir su- siems, kasyklose ir fabrikuose dirbusiems emig- redagavo / collected and edited by J. Balys, (Lietuvių rantams liaudies dainos ir muzika padėdavo pa- tautosakos lobynas, XI / A Treasury of Lithuanian Folk- laikyti emocinį ryšį su paliktąja tėvyne, tačiau lore, XI), Silver Spring, Md.: Lithuanian Folklore Pub- negalėjo jos atstoti. Valstiečių vaikams sunkiai lishers, 1989.

moksliniai tyrimai 20

LITERATŪRA Škiudaitė 2006 = Audronė Viktorija Škiudaitė. Lietuvių pėd- sakai Amerikoj. Vilnius: JAV Lietuvių Bendruomenės Balys 1955 = Jonas Balys. Lithuanian Folk Songs in the United Kultūros taryba. States. Monograph series Ethnic Folkways Library. Re- Visackienė 2011 = Rima Visackienė. Jono Balio Ameriko- corded by Jonas Balys, [garso įrašų plokštelė]. N.Y.C, je įrašytos lietuvių dainos ir instrumentinė muzika. bukletas, p. 2. Tautosakos darbai, t. XLII, p. 230–238. Balys 1997 = Jonas Balys. Mūsų tautosaka už vandenyno. Iš: Žarskienė 2013 = Rūta Žarskienė. Jono Balio archyvas jau Aš išdainavau visas daineles. Pasakojimai apie liaudies Lietuvoje. Iš: Tautosakos darbai, t. XLVI, p. 315–320. dainininkus, t. III. Sudarė ir parengė Danutė Krištopaitė. Žilevičius 1956 = Juozas Žilevičius. Amerikos lietuvių įnašas Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 18–23. į lietuvių muziką. Iš: Aidai, Nr. 8, p. 352–362. Bradūnaitė, Aleksynas, Ramoškaitė 1994 = Pensilvanijos lie- tuvių dainos. Užrašė Elena Bradūnaitė, parengė Kostas Aleksynas, melodijas parengė Živilė Ramoškaitė. Iš: RELATIONSHIP WITH THE HOMELAND Tautosakos darbai, t. III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir IN THE FOLKSONGS OF LITHUANIAN tautosakos institutas, p. 105–154. Bradūnaitė-Aglinskienė 1997 = Elena Bradūnaitė-Aglins IMMIGRANTS IN THE USA. RECORDED kienė. Lietuvių liaudies dainos likimas Pensilvanijos BY JONAS BALYS kalnuose. Iš: Aš išdainavau visas daineles. Pasakojimai Austė NAKIENĖ, Rūta ŽARSKIENĖ apie liaudies dainininkus, t. III. Sudarė ir parengė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk- Lithuanians have travelled to the United States since the la, p. 60–66. 17th c., but massive emigration started in the 1860s. Most of Būtėnas 1977 = Vladas Būtėnas. Pennsylvanijos angliakasių the Lithuanian immigrants were peasants who left in search of Lietuva [nuotraukų albumas], nuotraukos Algimanto a better life in Pennsylvania’s coalmines or Chicago’s stock Kezio, portfolio: Elena Bradūnaitė, Jurgis Bradūnas, yards. The largest colony was the town of Shenandoah in Chicago: Lithuanian Library Press. Pennsylvania. Here Lithuanians built two churches, published Ivanauskaitė 2004 = Vita Ivanauskaitė. Tarpukario Lietu- newspapers, established schools, brass bands, and choirs. They vos dainos: kolektyvinės ir individualiosios kūrybos socialised and married mostly among their own and tried to sintezė. Iš: Lietuvių liaudies dainynas, t. XVIII, Karinės create an environment that was dear to their hearts. istorinės dainos, t. 4, parengė V. Ivanauskaitė, melodi- This article presents the folklore of Lithuanian immigrants jas parengė A. Žičkienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir recorded by Lithuanian folklorist Jonas Balys (his magnetic tautosakos institutas, p. 7–50. tapes are stored in the Library of Congress in Washington, Ivanauskaitė 2007 = Vita Ivanauskaitė. Folklorinė laiško pa- D.C.). In 1944, as the Soviet army was approaching Lithuania, radigma. Iš: Tautosakos darbai, t. XXXIII, p. 133–150. J. Balys and his family left for Germany, and in 1948 he came Kondratas 2009 = Ramūnas Kondratas. Lietuviai Amerikoje: to the USA. Lacking the original collections left behind in his istorinė apžvalga. Iš: Lietuvių kultūrinis paveldas Ameri- native country, he decided to visit Lithuanian immigrants and koje / Lithuanian Cultural Legacy in America, atsakingasis record their folklore. From the expedition (1949–1951) mate- redaktorius Algis Lukas. Silver Spring, Maryland: Li- rials, J. Balys prepared a two-volume publication of songs, Lie- thuanian American Community, Inc., Cultural Affairs tuvių dainos Amerikoje / Lithuanian Folksongs in America (1 vol.: Council. Narrative Songs and Ballads (1958), 2 vol: Lyric Songs of Love, Kučas 1971 = Antanas Kučas. Amerikos lietuvių istorija, reda- Customs, Work, Feasts and Entertainments (1977)). The books gavo Antanas Kučas. Chicago: Lietuvių enciklopedijos contained 1174 folk songs representing the traditional rural leidykla. way of life, there were also some immigrant songs relating to Lyons 2013 = Martyn Lyons. A New History from Below? The reminiscences of their homeland. Writing Culture of European Peasants, c. 1850–1920. Immigrant songs described the pain of parting from lo- Iš: White Field, Black Seeds: Nordic Literacy Practices in ved ones, and the impressions of the strange new land. The the Long Nineteenth Century. Edited by Anna Kuismin first immigrants, the children of farmers who grew up in the and M.J. Driscoll. Helsinki: Finnish Literature Society, countryside, had difficulty adapting to the urban environme- p. 14–29. nt, they missed nature, greenery. Of those who missed their Martinaitis 2014 = Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome: country, many would decide to return, but the majority re- biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos mained, returning to Lithuania only in their thoughts. leidykla. Immigrant songs most often are melancholic and Michelsonas 1961 = Stasius Michelson. Lietuvių išeivija Ameri- sentimental; however, there were also humorous songs, whi- koje (1868–1961), medžiagą surinko ir spaudai paruošė ch reflect the process of industrialization, and the noticeable S. Michelsonas. South Boston: „Keleivis“. changes in the lifestyle of miners and other workers. Petrauskaitė 2015 = Danutė Petrauskaitė. Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990: tau- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas tinės tapatybės kontūrai. Vilnius: Vilniaus dailės aka- Antakalnio g. 6, 10308 Vilnius demijos leidykla. E. paštas: [email protected], Sauka 2016 = Leonardas Sauka. Lietuvių tautosakos mokslas [email protected] XX amžiuje: tyrėjai ir jų darbai. Vilnius: Lietuvių litera- tūros ir tautosakos institutas. Gauta: 2019-10-15, įteikta spaudai 2019-12-09.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 21 NEGATYVAI SUGRĮŽTA POZITYVAIS. VYTAUTO RAČKAUSKO PALIKIMAS Justina JUOZĖNAITĖ

Aukštoji Freda, Kaunas. K. Grybausko gatvėje, eg- lių paunksmėje, stovi 3-iuoju numeriu pažymėtas didelis, kiek apsilaupęs medinis namas su erdvia veranda ir sodu kieme. Ant namo fasado išblukusi atminimo lenta su užrašu: „Šiuose namuose 1935– 1940 m. gyveno Petras Cvirka. Čia buvo baigta rašyti „Žemė maitintoja“, ir ...“ Sakinys nutrūksta, su laiku užrašas tapo nebeįskaitomas. Toje pačioje gatvėje kadaise gyveno gydytojas, profesorius Pranas Mažylis (vėliau namas buvo nacionalizuotas ir sunyko), Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys, tolėliau Stepo- nas Kolupaila ir kiti įžymūs Kauno mokslininkai ir inteligentai. Namas priklausė Petro Cvirkos uošviui, pro- fesoriui Merkeliui Račkauskui. Jo atsiminimai, išleisti knygoje „Užrašai. Dvidešimt metų (1885– 1905) Žemaitijos užkampy“1, parašyti tame pa- čiame Fredos name, yra vieni vertingiausių fin de siècle laikotarpio lietuviškų memuarų. Merkelis Račkauskas turėjo sūnų Vytautą (1909–1996), apie kurį esame girdėję kur kas ma- žiau nei apie dvi jaunesnes seseris Račkauskaites – Elžbietą Teresę (Elizą) ir Mariją. Taip nutiko dėl to, kad Vytautas Račkauskas pasitraukė iš Lietuvos kartu su savo žmonos Birutės Janulaitytės šeima 1944 m. ir iki mirties gyveno JAV. Eliza 1934 m. ištekėjo už rašytojo Antano Venclovos, o Marija 1935 m. Kauno Aleksoto bažnyčioje susituokė su artimu Venclovos bičiuliu, rašytoju Petru Cvirka. Vytautas Račkauskas Augsburge, DP stovykloje. Taigi, abi seserys tapo žinomų sovietinių rašytojų žmonomis. Marija Cvirkienė pagarsėjo kaip gera, impresionizmo paveikta tapytoja. projektui 2019 m. archyvas pagaliau grįžo į Lie- Vytauto Račkausko atminimas pasiliko tuvą, į Venclovų namus-muziejų. Negatyvus iš siaurame šeimos rate, o vertingas Vytauto paliki- JAV parvežė ir padovanojo Mindaugas Viktoras mas – fotografijų negatyvai, kuriuose užfiksuotas Janulaitis, Vytauto Račkausko žmonos Birutės Ja- Lietuvos tarpukaris, vokiečių okupacijos laikotar- nulaitytės brolio Vytauto sūnus. Beje, dalis foto- pis, 1944 m. egzodas iš Lietuvos bei perkeltųjų grafijų buvo likusios Lietuvoje ir saugomos Petro asmenų (DP) stovykla Augsburge, iškeliavo į JAV Cvirkos sūnaus Andriaus, dalis jų taip pat buvo kartu su jų autoriumi. perduota muziejui. Taip Vytauto Račkausko fo- Nuo 2016 metų Venclovų namų-muziejaus tografijų palikimas pagaliau susijungė į vientisą pastangomis buvo rūpinamasi Vytauto Račkaus- pasakojimą. Fotografijos iškalbingos, liudijančios ko archyvą susigrąžinti į Lietuvą. Lietuvos kultū- to laiko dvasią ir ištisos kartos, pasitraukusios su ros tarybai suteikus paramą muziejaus parengtam frontu 1944-aisiais, likimą. Negatyvų albumą Vytautas Račkauskas sudarė pats apie 1979 m. 1 Merkelis Račkauskas. Užrašai. Dvidešimt metų (1885– Vytautas Račkauskas gimė 1909 m. lapkri- 1905) Žemaitijos užkampy. Sudarė Tomas Venclova. Vil- čio 21 d. Odesoje. Merkelis Račkauskas tuo metu nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. buvo bebaigiąs studijas, Odesoje jis sutiko ir vedė

atmintis 22

Ukrainos lenkų bajoraitę Heleną Latinską, kuri reikėjo padirbėti. Turėjau mokytoją – semina- dirbo guvernante ir žinomo lenkų rašytojo, No- ristę, kuri jokiu būdu nemokėjo man išversti, belio premijos laureato Henryko Senkiewicziaus kas reiškia „bepigu“ etc. Gamtos mokytojas našlės dame de companie. M. Račkauskas Odesoje Elisonas, vėliau Kauno universiteto zoologijos kurį laiką tvarkė graikų kilmės turtuolio, ilgame- profesorius, davė man 6 mėnesius pramokti čio XIX a. pabaigos Odesos valdytojo Grigorios kalbos. Laikui išėjus, išmokau puslapį mintinai Maraslio asmeninę biblioteką. Vėliau persikėlė į ir tokiu būdu pasidariau Elisono favoritas... Po poros metų Panevėžy tėvas gavo pa- nedidelį Juodosios jūros regiono miestelį Bolgra- skyrimą Mažeikių progimnazijos direktorium, dą, dabar esantį Ukrainos teritorijoje, šalia Mol- kur pradėjau ketvirtą klasę... dovos sienos. Ten mokytojavo gimnazijoje. Ji iki Iš Mažeikių vykom Kaunan. Tėvas buvo šiol tebeveikia, dalis pamokų vyksta bulgarų kal- paskirtas aukštesnio mokslo (visų Lietuvos ba: šiame istoriniame Budžako regione nuo seno gimnazijų) inspektorium – pabaisa. Aš pradė- gyvena gausi bulgarų bendruomenė, suvaidinusi jau 8 ir paskutinę gimnazijos klasę ir abituri- svarbų vaidmenį bulgarų tautiniame atgimime. entų išleistuvių metu sutikau savo dabartinę Vytautas Račkauskas laiške sūnėnui Tomui žmoną... Tai ir viskas...3 Venclovai, rašytame apie 1990 metus, dėsto savo šeimos egzodo ir sugrįžimo istoriją: Nuo 1927 m. Račkauskai apsigyveno Kaune. Vytautas mokėsi Kauno muzikos mokykloje, lankė Tėvas buvo paskirtas caro dekretu į Bolgra- Juozo Gruodžio kompozicijos pamokas. Taip pat do miestuką Moldavijoje. Čia gimė Tavo Mama ir Marka [Marija Cvirkienė]... Aš pats Kauno universitete studijavo teisę (kriminalistiką). esu „odesitas“... 1914 metais prasidėjo karas. 1936 m. Vytautas Račkauskas vedė Birutę Nežiūrint Jono Jablonskio, kuris buvo Šiaulių Janulaitytę ir pradėjo dirbti Valstybės saugumo gimnazijos mokytojas, pastangų, Tėvas nega- departamente, Identifikacijos skyriuje, fotografu. lėjo grįžti Lietuvon. Karo frontui artėjant mig- Birutės tėvas Petras Janulaitis (1887–1966) buvo racija buvo iš Lietuvos į Rusiją... turtingas ūkininkas, bendrovės „Sodyba“ (orga- Tėvas gauna naują paskyrimą į netolimą nizavusios vaisių ir daržovių supirkimą, perdirbi- Chersoną. Čia gyvenom visą karo laiką (1918) mą ir eksportą) įkūrėjas. Nuo 1923 m. Janulaičiai ir sulaukėm bolševikų revoliucijos. Kadangi gyveno Klaipėdoje. Tuo laikotarpiu Petras Janu- I karo metu Lietuva buvo karo laukas, labai laitis buvo vienas iš „Lietūkio“ kūrėjų ir ligi 1930 daug lietuvių buvo evakuoti į rytus ir gyve- m. ėjo šios bendrovės prekybos skyriaus direkto- no Rusijoj. Karui pasibaigus prasidėjo grįžimas riaus pareigas. namo... Pirmas didelis ešelonas buvo sufor- 1939 m. Hitleriui okupavus Klaipėdos kra- muotas 1918 metais. Deja, Tėvas staiga susirgo štą Petras Janulaitis išmainė savo žemes Daugu- dėmėtąja šiltine, kuri siautė skersai ir išilgai... liuose (buvusi dvaro žemė dabar yra Klaipėdos Antras ir paskutinis didelis ešelonas buvo su- formuotas 1921 metais, į kurį ir mes patekom. miesto ribose, dab. Tauralaukio mikrorajone yra Kelionė iš Chersono vyko per Ukrainos ir Daugulių gatvė) į 108 ha Paveliuonio dvarą su miestus: Chersonas, Nikolajevas, Charkovas, ūkiu, priklausiusį Lietuvos vokiečiui H. J. Fritzui. Kurskas, Oriolas, Smolenskas, Vitebskas, Se- Todėl Paveliuonio dvaras, buvęs kairiajame Ne- bežas ir, pagaliau, Panevėžys. Važiavom pre- muno krante tiesiai priešais Veliuonos miestelį, kiniais vagonais, po 30 žmonių su daiktais. dar buvo vadinamas „Fricyne“. Dabar dvaro ne- Kūrenom garvežius pakeliui laužytom tvorom, belikę nė pėdsako. Šakių rajono paveldo žinovai stepėse siautė pilietinis karas su garsiuoju Bat- sakė, kad sunku būtų nustatyti net vietą, kur sto- ka Machno Ukrainoj – bet atvažiavom... Gol vėjo dvaro sodyba. na vidumki krasna2. Viskas vyko tris savaites, Petras Janulaitis turėjo tris vaikus – Biru- rugsėjo ir spalių mėnesiais... tę (g. 1914), Vytautą Petrą (g. 1916) ir Tautvydą Panevėžys – visai kitas pasaulis. Krautu- (g. 1929). Abu sūnūs vokiečių okupacijos metais vės pilnos visokių gėrybių. Sustojom pas Tėvo dalyvavo rezistencijoje. Vytautas Janulaitis buvo draugą Blyną, kuris buvo Panevėžio banko kalinamas, bet dėl šeimos ryšių – išlaisvintas. direktorium. Netrukus Tėvas gavo mokytojo Karo metais Vytauto Račkausko fotografi- ir inspektoriaus vietą, ir persikėlėm į didelį jos buvo publikuojamos žurnale „Naujoji sody- butą mokytojų seminarijos rūmuose. Pradėjau mokslus Panevėžio berniukų gimnazijos 2 kla- ba“, savaitraščiuose „Sekmadienis“, „Savaitė“, sėje. Lietuviškai mokėjau tik kelias daineles ir 3 V. Račkausko laiškas saugomas Jeilio universiteto (JAV) 2 Plg. голь на выдумку хитра (ru) – patarlė apie varge Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekoje (Beinecke gelbstintį išradingumą, plg lie. „Vargas visko išmoko“. Rare Book & Manuscript Library).

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 23

Birutė Janulaitytė Daugaliuose (ar Dauguliuose), Klaipėdos krašte.

„Policija“. V. Račkauskas bendradarbiavo su žy- Stebime unikalias fotografijas iš „Fricynės“, miu Lietuvos fotografu Vytautu Augustinu, 1944 įamžinusias paskutines valandas prieš pasitrauki- m. taip pat pasitraukusiu iš Lietuvos į Vokietiją, mą. Žmonės, išsidėlioję namų apyvokos reikmenis, vėliau – Ameriką. renkasi, ką įsidėti į kelionę. Dulkančiu vieškeliu JAV Vytautas Račkauskas gyveno dau- bėgliai traukia į Vakarus. Vežimų bei didžiosios giausia Ohajo valstijoje, Toledo mieste prie Erio dalies rūpestingai sukrauto turto šeima neteko ežero. Ten jis 1977 m. susitiko su emigravusiu Rytprūsiuose, kai už vietas traukinyje buvo pa- Tomu Venclova. reikalauta atiduoti arklius. Šie kadrai – vieni iš ne- Antanas Venclova ir Petras Cvirka su žmona daugelio Lietuvos fotografijos istorijoje, kuriuose Marija 1944 m. jau buvo pasitraukę į Rusiją. Ma- įamžintas dalies tautos egzodas 1944 m. vasarą. rijos sesuo Eliza Venclovienė dėl to 1941 m. pusan- tro mėnesio buvo kalinama Lukiškėse. Andrius Cvirka, tėvams traukiantis į Sovietų Sąjungos gilu- NEGATIVES COME BACK AS POSITIVES mą, pasiliko kartu su seneliais ir teta Eliza Fredoje. Pusbrolius Andrių Cvirką ir Tomą Venclovą karo The legacy of Vytautas RAČKAUSKAS metais močiutės Helenos iniciatyva pakrikštijo The article presents the forgotten photographer from inter-war Fredos bažnyčioje. Andriaus Cvirkos krikšto tėvas Lithuania, Vytautas Račkauskas (1909–1996), who in 1944 mo- buvo „Sakalo“ leidyklos leidėjas Antanas Kniūkšta. ved from Lithuania to Germany, and later – to the US, taking Tomas Venclova prisimena, kaip karo me- with him a valuable collection of photographic negatives. The tais jie keldavosi iš Klangių į Ilguvos dvarą, esantį photographs in this publication were made in Panemunė, not kitoje Nemuno pusėje. far from the town of Veliuona, on the eve of WWII and during Paveliuonyje Janulaičiai gyveno ir ūkinin- the war, with the approaching frontline drawing nearer. A pho- tograph with two boys running along a field captures a moment kavo neilgai – nuo 1939-ųjų iki 1944 m. vasaros. experienced by the photographer’s nephew, famed Lithuanian Vėl artėjant Raudonajai armijai, Račkauskams poet and dissident, Tomas Venclova, and his cousin, Andrius ir Janulaičiams teko priimti lemtingą sprendimą Cvirka, son of writer Petras Cvirka. Particularly of note are palikti Tėvynę. „1944 metų liepos 31 d. 9 val. photographs made prior to moving west: people packing their vakare apleidome ir mes savo mielą Paveliuonį su bags, moving to the unknown. In 1944, Vytautas Račkauskas 3 poromis kinkytų arklių, šį tą pasikrovę ir pora left with his wife and daughter, leaving his parents and two karvučių gale vežimų prisirišę. Taip pasiilsėdami, sisters behind in Lithuania. They never saw each other again. The collection of photonegatives in 2019 was returned to ilgesnėmis pauzėmis, už keturių dienų atsiradome Lithuania and is now kept at the Venclova House Museum. Rytprūsiuose, netoli Ragainės“, – skaitome iki šiol The photographs are eloquent, witnesses of the time period nepublikuotuose Petro Janulaičio atsiminimuose, and the fate of entire generations that retreated in 1944 toget- saugomuose Venclovų namuose-muziejuje. her with the front line.

atmintis 24

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 25

Paruge iš bažnyčios. Apie 1940 m. Panemunės trobesiai. Karvės grįžta iš ganyklų. Paveliuonis, apie 1944 m.

atmintis 26

Boluoja upė nubudusi. Rugpjūtis. Rūkas. Diena. Ir duona – maišyta su liūdesiu, Karti, skalsi, amžina. Ir blėsta žaroj pasirodžiusi Šalis ties lėčiausia srove, Sutirpusi senstančiuos sodžiuos, Panaši tik į pačią save.

Tomas Venclova, 1957 m.

Kitapus Nemuno – Veliuona. Apie 1943 m.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 27

Šis vyras karo metais perkeldavo Paveliuonio gyventojus į kitą Nemuno pusę.

atmintis 28

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 29

Tos ankstyvos nemigos: dūžiai Iš anapus sienos, mokę suprasti, jog viskas praeina, bet praeina negreit; jog laikas paklūsta šnabždėjimui; jog blogiausia, kas gali įvykti, yra truputį mažiau, nei pajėgiam ištverti. Fotografijų dausos už durų. Vienoje atpažįstu šešėlį su vyšnių sunkos stikline ir šunį. Tos nuotraukos dar kažin kur gyvuoja, nors šiandien mažoka žmonių, kurie sugebėtų jas išskaityti.

Tomas Venclova, „Reginys iš Alėjos“, 1995 m.

Paskutinės valandos prieš pasitraukiant. 1944 m. Vytautas ir Salomėja Janulaičiai kraunasi daiktus, Paveliuonis, 1944 m. liepos mėn. Kelionėje, 1944 m.

atmintis 30

Pirmame vežime – Tautvydas Janulaitis, antrame – vokiečių karys. Vežimą dengiantį kilimą išsaugojo Janulaičių giminaitė Vida Krug, gyvenanti Čikagoje.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 31

Nuotraukų negatyvai saugomi Venclovų namuose-muziejuje Vilniuje.

atmintis 32

Iš Simono Daukanto juodraščio Lietuvių kalbos žodynui. Saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 33 SIMONAS DAUKANTAS ŠVIEŽIAI: SUGRĮŽTUVĖS IR SUGRĄŽINTUVĖS

Šiemet Valdovų rūmuose vykusią parodą „Simonas Daukantas: „Aš dėl lietuvystės pamatus dedu“1 lydėjo trys akademinės diskusijos2. Kultūrologų ir literatūros tyrinėtojų diskusijoje, pavadintoje „Simonas Daukan tas šviežiai: sugrįžtuvės ir sugrąžintuvės“, dalyvavo prof. Giedrius Subačius, prof. Roma Bončkutė, prof. Brigita Speičytė, prof. Saulius Pivoras, dr. Vida Girininkienė, ją vedė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė. Buvo aptarta S. Daukanto tekstų įvairovė, jų kalba ir rašyba, kūrybos poveikis kitoms lietuvių kūrėjų kartoms ir sąsajos su Vakarų intelektualine mintimi. Svarstyta, kokius lietuvybės pamatus S. Daukantas klojo, kokie darbai dar laukia tyrėjų.

AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Simono tokia nevienoda. Per beveik keturiasdešimt kūry- Daukanto rankraščių ir raštų palikimas liudija bos metų ji nuolat kito. Radę Daukanto rankraštį, apie vieno žmogaus galią kurti ir telkti lietuvių pagal kai kuriuos rašybos bruožus galime apytiks visuomenę. „Mes – Daukanto šaknies, kaip ir visa liai datuoti, kada jis buvo rašytas; panašiai, kaip mūsų lietuviškoji kultūra. Be jo nebūtų mūsų“, – dendrologai pagal rieves nustato medžio metus. sovietinės imperijos saulėlydyje apie Daukanto Taigi, rašyba gali būti vertinama kaip laiko matas. reikšmę kalbėjo disidentas Algirdas Patackas. Iš Mums Daukantas paliko daug rankraščių. Daukanto tekstų yra išaugę daug lietuvių litera- Bet dalis jų yra nedatuoti arba datuoti netiksliai. tūros kūrinių. Pats Daukantas yra tapęs simbo- Mes nežinojome, kada ir kaip rašyta jo „Istorija že- line figūra Romualdo Granausko, Justino Marci- maitiška“. Paaiškėjo, kad seniausias Daukanto rank nkevičiaus ir daugelio kitų rašytojų kūriniuose. raštis yra 1827 metų, bet juk Vilniaus universitetą Daukanto darbai primena stiprų medį, kuris išsi- jis baigė 1822-aisiais ir tada parašė „Darbus senų- šakojo į daugybę šakų. Šiandien kalbėsime, kuo jų lietuvių ir žemaičių“. Deja, Vilniaus laikotarpio ypatinga, savita jo kalba, literatūriniai vaizdiniai, autografų neturime, tik nuorašus. Kyla klausimas, kokie kultūros šaltiniai maitino Daukanto inte- kaip jis elgėsi su savo rankraščiais? Ar važiuodamas lektą ir vaizduotę. Taip pat apie naujas įžvalgas ir gyventi į Rygą jų neišsivežė? Gal kažkam paliko, atradimus, kurie yra išaugę iš Daukanto tekstų ir kas prapuldė? Kita vertus, Rygos laikotarpio rank- jo gyvenimo, gyvenamojo laiko tyrimų. 12 raščius jis išsaugojo. Tai leidžia spėti, kad Daukanto Norėčiau pradėti nuo Daukanto biografi- požiūris į savuosius rankraščius keitėsi. jos. Istorikų suėjime buvo kalbama, kad Vytauto Minėta rašybos įvairovė atsirado ir dėl Merkio istoriografinė apybraiža turėtų būti at- Daukanto kūrybiškumo. Jis pirmasis bandė jung- naujinta pasitelkus paskutinių metų atradimus. ti Didžiosios Lietuvos ir Prūsijos raštijos tradici- Noriu paklausti Giedriaus Subačiaus, kaip pasi- jas, nors tuo metu Dionizas Poška šaipėsi iš jam pildo Daukanto gyvenimo pasakojimas, atlikus nepriimtinos Prūsijos lietuvių rašybos, o Jurgis vadinamojo Rygos laikotarpio3 tyrimą. Pabrėža rašė tik žemaičiams. Matome, kad apie 1827–1828 m. Daukantas jau siekė tam tikro kon- GIEDRIUS SUBAČIUS: Aš tyriau, kaip jis rinko sensuso. Jis daug raidžių ėmė iš Rytų Prūsijos, raides žemaitiškiems kalbos garsams užrašyti. Iš keisdamas jų reikšmę, modeliuodamas, perkurda- pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai šalutinis jo gyve- mas. Savo rašybos projektą jis kūrė būtent Rygoje, nimo istorijos aspektas, tačiau ir tokie specifiniai prieš pradėdamas rašyti „Istoriją žemaitišką“ (!) tyrimai gali labai daug pasakyti apie žmogų. Man visą laiką rūpėjo suprasti, kodėl Daukanto rašyba AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Jūs kalba- te apie rašybos projektą, o ką galima pasakyti apie 1 Paroda, surengta Lietuvių literatūros ir tautosakos institu- Daukanto kalbos projektą? to bei Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kuni- gaikštystės valdovų rūmų iniciatyva, buvo eksponuojama ROMA BONČKUTĖ: Jis mokėjo savo gimtąją tar- 2019 m. kovo 14–gegužės 12 d. Valdovų rūmuose. mę, tačiau visą gyvenimą kaupė ir naujus kalbos 2 Lietuvos istorijos bei kultūros tyrėjų diskusiją „Simono pavyzdžius. Daukanto istorija – Simonas Daukantas istorijai“ skel- Daukantas mums yra kaip Aleksandras Puš- bėme trečiajame žurnalo numeryje (Būdas, 2019, Nr. 3, p. 1–7). kinas Rusijai. Kurdamas romantizmo tradicijos 3 Giedrius Subačius. Simono Daukanto Rygos ortografija lauke, jis pirmasis rėmėsi gyvąja kalba ir jos ypa- (1827–1834). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, tumais, nevengė ir pats kalbą kurti. Svarbu, kad 427 p. Daukantas rėmėsi bažnyčios, o ne religinių raštų

Simonui Daukantui – 250 34 kalba, kuri dažniausiai buvo kuriama svetimtau- tekstų ritminę struktūrą panaudojo savo apysako- čių atvykėlių, mokiusių mus tikėjimo tiesų. je „Jaučio aukojimas“. Pasak Daukanto, geriausia lietuvių kalba buvo užrašyta Prūsijoje. Bet ir Prūsijoje da- SAULIUS PIVORAS: Norėčiau atkreipti dėmesį lis rašančiųjų lietuvių kalbą buvo išmokę ne iš į papročių tyrinėjimus. Tokios medžiagos dau- motinos, o iš knygų, gramatikų. Tad tai nebuvo giausiai yra „Būde“. Tačiau ten ne vien etnogra- tikroji lietuvių kalba, joje neatsispindėjo kalbos fija ar antropologija. Reikia kalbėti apie tam tikrą dvasia, bet tuos skirtumas matė tik tie, kuriems Daukanto laiko intelektualinį kontekstą. Turime lietuvių kalba buvo gimtoji, kurie jos neužmiršo nepamiršti, kad Daukantas buvo teisininkas. ir nuolat mokėsi iš aplinkinių. Toks buvo Kristi- O paprotys juk yra senoji teisės norma. Dėl to jonas Donelaitis. Jis daug bendravo su žmonėmis, Daukantas ypatingą dėmesį teikė papročiams – jautė kalbą, gebėjo ją perteikti ir kurti – kūrėjai ir vestuvių, laidotuvių, religinių apeigų ir kt. Prisi- turi praturtinti gimtosios kalbos raiškos aruodus. minkime vieną jo aprašytą epizodą apie tai, kaip Perskaitęs Donelaitį, ir Daukantas savo tekstuose lietuviai įsikuria girioje, ten dirba žemę, yra tos pradėjo vartoti liaudies kalbos elementus, rinko žemės savininkai. Jie įsikuria atokiai, bet sykiu juos iš gyvosios kalbos ir tautosakos. pakankamai arti, kad galėtų vienas kitam ateiti į Motinos kalbos (vok. Mutter Sprache) idėją pagalbą. Jie girdi, ką daro kaimynai, kaip loja jų jis perėmė iš Johano Gotfrydo Herderio. Gimtąja šuva... Kaimyniški santykiai, kai gyvenama tokiu kalba galime kurti, nes nujaučiame žodžių reikš- atstumu, kad galėtų vienas kitam padėti ir gyven mės išplėtimo ribas, darybos galimybes. Apie tai ti santaikoje, Daukanto pateikiami kaip garbingos Daukantas rašė 1837 m. išleistoje knygelėje „Pra- senovės palikimas. sma lotynų kalbos“. Šio lotynų kalbos vadovėlio Tačiau aš įžvelgiu kitokius kontekstus. An- išnašoje jis pažymėjo lietuvių kalbai būdingas tai „Rubinaičio Peliuzės gyvenime“ (Joachimo priesagas ir paaiškino, kokias naujas reikšmes jos Heinricho Kampės (Campe) „Robinzono Jaunes- suteikia žodžiui. Taigi, išties subtiliai jautė kalbą, niojo“ vertime) ir „Istorijoje Justinaus“ yra saki- pirmasis parodė, kad prozos tekstas gali skambėti nys apie tai, kad žmonės mažai galvoja, kaip buvo kaip poezija, kaip muzika. išrastas pirmasis arklas. „Istorijos Justinaus“ pra- Daukanto atidumą kalbai liudija ne tik tur- tarmėje sakoma, kad istorija yra trumpoka, todėl tinga jo tekstų kalba, bet ir prasitarimai laiškuose. joje neskirta vietos pirmam žambui, jo išradimui. Pavyzdžiui, kai 1848 m. laiške Teodoras Narbu- Tai nėra atsitiktiniai Daukanto pasakymai. Juose tas paprašė, kad jis lietuviškas patarles išverstų į reikėtų ieškoti sąsajų su platesniu intelektualiniu lenkų kalbą, Daukantas nesiėmė šio darbo, nes kontekstu, su Apšvietos laikais plėtota vadinamo- neturėjo po ranka lenkų patarlių žodyno, kuria- sios modernios prigimtinės teisės teorija. me galėtų paieškoti atitikmenų. Jis suprato, kad Savo bibliotekoje Daukantas turėjo kokius pažodinis vertimas neatspindės lietuviško pasau- penkis prigimtinės teisės klasikus. Vieną Hugo lėvaizdžio, tad jo vertimas į lenkų kalbą, kuri ne- Grocijaus „Karo ir taikos teisės“ knygą Daukantas buvo gimtoji, nebus geras. buvo pasiskolinęs pusmečiui. Taip pat turėjo Sa Iš Daukanto išaugo Antanas Baranauskas, muelio fon Pufendorfo, Antuano Ivo Gogė 1758 m. Motiejus Valančius, aušrininkai, Maironis… Pasta- veikalą „Apie įstatymų, mokslų ir menų kilmę, jų rojo 1891 m. išspausdintoje istorijoje „Apsakymai vystymąsi nuo pačių seniausių tautų“. Gogė savo apie Lietuvos praeigą“ iš „Būdo“ perimti ištisi sa- aplinkoje laikytas teisės istoriku, bet tyrinėjo būtent kiniai, žodžių junginiai, atskiri žodžiai! Daukanto papročius. Jis padarė didelę įtaką britų Apšvietos „Būde“ poetas rado frazę „milžinų kapai“, iš čia epochos istorikui Edvardui Gibonui, rašiusiam apie perėmė leksiką jūros vaizdiniui perteikti. Iškart ma- Romos civilizacijos nuosmukį ir Europos formavi- tyti, kai Maironis remiasi ne Daukantu, o kitomis mąsi. Šie mąstytojai nagrinėjo civilizacijos kilmę. kalbomis rašytais šaltiniais, nes pasikeičia jo kalba. Iš pradžių žmonės buvo medžiotojai, po to jie tapo Antai Šatrijos Ragana lietuvių kalbą išmo- žemdirbiais. Vienas tokio virsmo įrodymų – arklas. ko ne iš motinos, todėl jos tekstuose pastebime Todėl šiam išradimui skiriamas ypatingas dėmesys. gramatinių formų ir leksikos skurdumą. Tačiau Daukantas buvo skaitęs Gogė darbą, iš čia kyla jo ir šios rašytojos kalbos spragas užkaišė Daukan samprotavimai apie arklo svarbą. to istorija. Tad jei norite pasitikrinti savo kalbos Prigimtinės teisės teoretikai taip pat teigė, jausmą – pabandykite paskaityti Daukantą. kad civilizacija atsirado dėl žemdirbystės. Archeo- Nuo Daukanto tekstų, jų raiškos atsispiria logijoje yra tokia neolitinės revoliucijos sąvoka. ne tik daugelis XIX a. autorių, bet ir vėlesnie- Bet Apšvietos laikais buvo vartojamos kitokios ji. Pavyzdžiui, Romualdas Granauskas Daukanto sąvokos. Dar nebuvo žinoma, kaip iš prigimtinės

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 35 teisės pereita į civilizuotą, tad tiek Grocijus, tiek ir per kalbą, tačiau kokios kalbos formos ir kokia Pufendorfas rašė, kad žmonės iš prigimties yra rašyba – nebuvo taip svarbu. Juk niekas negalėjo socialūs, todėl atsirado gyvenimą reguliavusios to įvertinti. Kitaip tariant, žinia buvo siunčiama paprotinės normos. Pagal Gogė, visuomenė gimė per veikalo išvaizdą ir išraišką. Tuo tarpu rašyba nebylaus susitarimo būdu, o ne kažkam surašius, Daukantui liko kaip čiuožykla, kaip šokių aikštelė pasakius ar liepus. Kitaip tariant, iš pradžių atsi- pažaisti raidėmis. Jis išties mėgo tai daryti. rado paprotys, ir tik vėliau įstatymai. Kai žmonės Pagalvokime apie Daukantą, kurio rašybos įsikuria giriose – tai liudija privačios nuosavybės kalbos gerai nepaskaitė nei Valančius, nei Kaje- atsiradimą. Tuo tarpu kaimyniniai santykiai ir tonas Nezabitauskis, nei Baranauskas, nei Ameri- papročiai liudija socialumą. Daukantas pritaiko jo kos leidėjai. Visiems kliuvo jo kalba. Ji buvo liau- laikų prigimtinės teisės teoriją Lietuvos istorijai. diška, gyva, bet sykiu ir sukonstruota, dirbtinė, pilna naujadarų, ilgų sakinių. Dabar mes gyve- ROMA BONČKUTĖ: Kodėl sunku atpažinti šitą name lietuviškai kalbančioje Lietuvos valstybėje. intelektualinį lauką Daukanto darbuose? Todėl, To Daukantas ir siekė. O rašyba čia buvo penktos kad jis laikėsi požiūrio, jog viską reikia įžodinti eilės dalykas. Gerai, jei dėl jos sutariama, bet ne lietuviškai. Bet jam trūko terminijos. Ją reikėjo tai buvo svarbiausia. Taigi, Daukanto pagrindinė išrasti. Pavyzdžiui, skaitant Samuelio fon Pufen- politinė mintis įgyvendinta praėjus daugeliui de- dorfo ar Johano Gotfrydo Herderio tekstus, o ša- šimtmečių po jo mirties. lia turint Daukanto, aiškiai matyti, kaip jis tarp- Įdomus faktas, kad apie 1835 m. rašytos tautiniams terminams suranda lietuviškus atitik- „Pasakos Pedro“ ir „Istorija Justinaus“ datuoja- menis (pavyzdžiui, „kultūra“ Daukanto tekstuose mos (užrašyta jo ranka) 1824 m. ir 1798 m. Ko- reiškiama žodžiu „akylumas“). Jis puikiai mokėjo dėl? Todėl, kad Daukantas norėjo pagražinti, no- lotynų kalbą ir galėjo eiti paprastesniu keliu – rėjo parodyti, kad lietuvių kultūra turėjo gilesnę tiesiog sulietuvinti lotyniško žodžio priesagą. Bet šaknį. Trys didžiuliai jo žodyno tomai leksiko- jis ieškojo žodžiams lietuviškų ištakų. Daukan- grafiškai prasti. Jis prikūrė 3800 naujadarų, ne- tas buvo įsitikinęs, kad lietuvių kalboje atsispindi pateikdamas jokios gramatinės informacijos. Ne, istorija, todėl ir jis siekė ją atspindėti per kalbą. jam nerūpėjo parašyti praktiniam naudojimui AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Taigi, mes skirto žodyno. Bet jis galėjo pasakyti, kad lietu- paliečiame kalbos politikos klausimus. vių žodyne yra tiek žodžių, kiek ir lenkiškame. Kitaip tariant, Daukantui buvo svarbūs skaičiai. GIEDRIUS SUBAČIUS: Man Daukantas yra Nes tai kėlė politinį lietuvių kalbos statusą. lietuvybės politikas. Lingvistai skiria du kal- AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Motie- bos politikos aspektus – kalbos statuso ir kalbos jus Valančius, o ypač Antanas Baranauskas gan korpuso. Statusas – kaip kalba gyvena, koks jos įtariai žiūrėjo į Daukanto kalbą. Aukštaitis Bara- prestižas. Korpusas – kaip vartojamos konkrečios nauskas yra parašęs itin kritišką atsiliepimą, ku- kalbos formos, lytys, ortografija. Daukantui visų riame liudija itin savarankišką, kūrybišką santykį pirma rūpėjo kalbos statusas. Jis ėmėsi visokių su kalba: „Daukanto kalba man nelabai mėgia, veiksmų, kurie mus verčia manyti, kad jis norėjo dėl to, kad jisai ne taip rašė, kaip žmonės ištaro, truputį pagražinti lietuvių kalbos būklę. Parodyti, nei vėl taip, kaip tikrieji kalbų mokslai rodžia, bet kad kalba yra įspūdingesnė, gražesnė, turtinges- taip, kaip jam pačiam regėjosi.“ Koks Daukanto nė. Daukanto „Istorija žemaitiška“ – tai 1106 ran- santykis su literatūra, jos klasika, ką iš Daukanto ka surašyti puslapiai. Paskaičiavau, kiek jam būtų perima, pratęsia mūsų literatūros klasikai? kainavę išleisti šitą leidinį – tai maždaug tryli- kos metų jo alga. Taigi – neįmanoma užduotis. BRIGITA SPEIČYTĖ: Apie tai, kokie yra Daukan Panašu, kad veikalas rašytas būtent taip, kad jis to ryšiai su literatūra, grožine kūryba ir kalbos gyvuotų rankraštiniu, o ne spausdintiniu pavida- menu, liudija jo biblioteka. O ši nerodo kokio lu. Kas matė rankraštį, supranta, kad būtent tokia nors ypatingo literatūrinio intereso. Daukantas jo forma išties daro įspūdį. turėjo gerą klasikinį išsilavinimą, tad jo literatū- Prisiminkime, kad Daukanto draugai nekal- ra yra to meto išsilavinusiems žmonėms būtina bėjo lietuviškai. Jis daugiausiai diskutuodavo ne Antikos klasika. Viename laiškų jis savo adresatą su lietuviais inteligentais, o su prašalaičiais, kaip perspėja nešvaistyti veltui laiko romanams, t. y. jis sako. Pamatę rankraštį, žinodami, kad tai lie- pramoginiam skaitymui. Galime numanyti, kad tuvių kalba parašyta Lietuvos valstybės istorija, Daukantui grožinės literatūros skaitymas nebuvo šie draugai turėjo suprasti, jog tai pirmasis lietu- mėgstamas užsiėmimas. Jurgis Lebedys stebisi, viškos Lietuvos modelis. Jis sukurtas per istoriją kad Daukanto bibliotekoje neaptinkame žymių

Simonui Daukantui – 250 36

XIX a. literatūros autorių. Iš tiesų Daukantas į iš Daukanto perėmus istorinio laiko sampratą. literatūros naujienas reagavo, tačiau buvo susi- Istorinis laikas plėtojasi ne tik nuosekliai, jis gali telkęs į savo pagrindinį darbą – istorijos rašymą. būti ir lūžinis. „Būdo“ pratarmėje Daukantas rašo, Tuo metu visoje Europoje keitėsi literatūros sis- kad pasaulyje kartas nuo karto įvyksta ermyde- tema. Iškilo nacionalinės literatūros idėja, kuri riai – staigūs, chaotiški, totalūs pasikeitimai, sam- buvo glaudžiai susijusi ir su minėta kalbos kul- brūzdžiai, kurie pakreipia istoriją kita linkme. Tai tūros politika, ir su modernios bendrinės kalbos gali būti gamtos ermyderiai, gali būti ir ūkės, arba formavimusi. Turėti nacionalinę literatūrą reiškė valstybės, ermyderiai, pavyzdžiui, revoliucijos. Dar būti tauta, įgyti kultūrinį to buvimo patvirtini- gali būti nuomonių ermyderiai – religijos, ideo- mą. R. Bončkutė, G. Subačius yra atskleidę, kad logijos kaita. Sukūręs poetinį Lietuvos istorijos Daukantas buvo bene vienintelis XIX a. autorius, pasakojimą giesmėje „Dainu Dainelę“ Baranaus- taip esmingai reagavęs į Donelaičio darbus. Nors kas iš tikrųjų perteikia lūžinę Lietuvos istorijos jie buvo pastebėti ne vieno to meto šviesuolio, viziją, mini tris jos virsmus. Pirmasis – krikštas, Daukantas pirmasis savo darbuose rėmėsi Done- antrasis – Abiejų Tautų Respublikos žlugimas, o laičio raštais, perėmė jo leksiką, skolinosi orto- trečiasis – dabartyje laukiamas, žadėtas metas, kai grafiją, plėtojo lietuvių žemdirbiškosios kultūros „nebus ponų nei dvarų“. Galima matyti, kad tokia diskursą. Donelaitis jam buvo įrodymas ir pa- dramatiška istorinio laiko samprata numato ir ak- drąsinimas, kad Lietuva turi kalbinį potencialą tyvią žmogaus laikyseną joje – Daukanto „Būde“ kurti naują modernią rašytinę kultūrą. toji laikysena iškeliama, pabrėžiant lietuvių „tvir- Paties Daukanto rašto kalba reikalavo ne bet to charakterio“ savybes (nesipesnojimą, nesivangs- kokio skaitytojo. Jis turėjo būti lietuviakalbis ir tymą, ko nors imantis), Baranausko giesmėje ją turėti gerą filologinį išsilavinimą. Neretai keliami įkūnija kelio vedėjo figūra. tokie klausimai, kiek Daukantas buvo skaitomas ir Maironis taip pat buvo Daukanto skaity- kiek jis veikė XIX a. lietuvių skaitytojų bendruo- tojas. Jis perėmė iš Daukanto istorijos vaizdinius, menę; kiek jo tekstai pasitarnavo lietuvių kalbos netgi frazes, tik sudėjo juos į lengvesnę sakinio ir kultūros prestižo kūrimui, o kiek jie buvo per- struktūrą, į lakią poetinę eilutę. Kai kurie apibū- skaityti ir permąstyti. Galime sakyti, kad Daukan- dinimai, žodžių junginiai yra tiesiog perkelti iš tas skaitytojų neturėjo daug, bet svarbu, kad turėjo Daukanto. Mano supratimu, Maironis savo isto- kelis tikrai gerus skaitytojus. Vienas jų – Antanas rinių giesmių diptiche „Milžinų kapai“ ir „Oi Baranauskas. Pasirodžius „Aušrai“ Baranauskas neverk, matušėle“ sukūrė poetinę Daukanto isto- laiške peterburgiškio „Kraj“ redakcijai aptarė pir- rijos santrauką. Pavyzdžiui, eilėraščio „Milžinų mąjį lietuvių laikraštį ir sykiu išdėstė savo požiūrį kapai“ poetinis vaizdas: „Tarp tyrų plačių / Ne į Daukantą. Baranauskas santūriai vertino jo raštų staugimas žvėrių; / O ne! Tai našlaitės lietuvės“ – kalbą, kaip sunkiai prieinamą plačiajai visuome- perimtas ir perkurtas iš Daukanto istorijos. Taigi, nei, tačiau iškėlė Daukanto užsidegimą, atsidavi- galima daryti išvadą, kad Daukantą atidžiai per- mą lietuvybės idėjai, nors ir pažymėjęs, kad šis ją skaitę poetai savo kūryboje perėmė jo istorijos suvokiąs savotiškai. Bet kai skaitome Baranausko sampratą, pasakojimo elementus, vaizdinius ir to- jaunystės poetinę kūrybą, galime įsitikinti, kad čia kiu būdu daukantiškąją Lietuvos istorijos versiją jis pasirodo kaip Daukanto skaitytojas. Taigi, kaip skleidė naujoms kartoms. paveikė Daukantas Baranauską? Įstojęs į semina- riją Baranauskas greičiausiai perskaitė „Būdą“. ROMA BONČKUTĖ: Kad Daukantas buvo įdė- Būtent tada jis ne tik pradėjo rašyti lietuvių kalba, mus literatūros skaitytojas, rodo Adomo Micke- bet jo poezijoje susiformavo visiškai nauja pasau- vičiaus vaizdinių atsiradimas jo tekstuose. Gal- lėvaizdžio plotmė – istorinė savivoka. Ligtolinėje vojau, ką reiškia jo vartota metafora „Lietuvos jo lenkiškoje kūryboje neaptiksime Lietuvos isto- žmona“? Adomo Mickevičiaus „Gražinoje“ yra rijos temų. Taigi būtent Daukantas paskatino isto- vartojamas žodis newiasta. Orientuojamasi į mo- rinio sąmoningumo raišką lietuvių poezijoje. Tai terį heroję, kuri negali būti netekėjusi, nes motina jau yra modernios asmenybės savimonės bruo- turi ginti ne tik namus, bet, pirmiausia, vaikus. žas: suvokti save istorijoje, negrįžtamoje istorinio Daukantas sukuria lietuvės moters-motinos idea- laiko tėkmėje. Štai 1857 m. Baranausko sukurta lą. Moterys minimos, bet herojiškai elgiasi tiktai giesmė „Dainu dainelę“ iš dalies yra kai kurių žmonos, kurios turi už ką kautis. Daukantas, iš „Būdo“ temų parafrazė. Literatūros istorikai jau šaltinių perėmęs, palieka informaciją, kad labai senokai atskleidė kraštovaizdžio poetikos ryšius mylinti žmona, mirus vyrui, susidegindavo kar- „Anykščių šilelyje“ ir „Būde“, bet giesmė „Dainu tu su palaikais. Tokių vaizdinių, idėjų ar maksi- dainelę“ yra įdomi tuo, kad paliudija Baranauską mų Daukanto veikaluose yra labai daug. Vėliau

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 37 jie, perimti aušrininkų, kitų kultūrininkų, buvo Kam jam šito reikėjo ir kokia jam buvo iš to nau- skleidžiami, ir ne vienas iš jų įsikūnijo Nepri- da? Iš tiesų tuo laiku mes negalime griežtai atskir- klausomos Lietuvos visuomenės gyvenime. ti, kas yra literatūra, o kas istorija. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką. Permąstydama kai BRIGITA SPEIČYTĖ: Norėčiau pridurti, kad iš kuriuos įvykius ir bandydama rasti atsakymus, Daukanto tekstų mes galime išskaityti vyrų ir manau, kad Daukanto noras dirbti prie Lietuvos moterų lygybės mintį. Kalbėdamas apie senovės Metrikos archyvo, kaip pagrindinio LDK istorijos visuomenę jis pabrėžė, kad tiek vyrai, tiek mote- šaltinio, susiformavo dar universitete. 1795 m. im- rys turi labai svarbių įsipareigojimų, kurie nebuvo peratorės Jekaterinos II įsaku iš Varšuvos į Valda- labai specializuoti. ntįjį senatą, aukščiausią Rusijos imperijos įstatymų AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Noriu pra- leidybos ir valstybės valdymo instituciją, atvežtas tęsti Brigitos mintį. Rankose laikau 8 klasės lite- LDK dokumentų archyvas istorikams nebuvo pri- ratūros vadovėlį. Čia atkreiptas dėmesys į „Būde“ einamas. Tačiau jis buvo ekonomiškai ir politiškai pristatomą vyrų ir moterų stiprybę. Moterys no- svarbus Rusijos imperijai. Juk ten buvo ne tik dip- rėdavusios dirbti vyriškus darbus, kariauti. Patei- lomatiniai, teisės, bet ir žemės valdų dokumentai. kiamas Naujapilės moterų pavyzdys: Carinės valdžios įstatymai draudė viešinti archyvo dokumentus, pašalinių asmenų prie jų neprileido. Minavojant čia vyrų narsybę, nereikia užmiršti Tačiau jais reikėjo naudotis, o tam reikėjo žinoti nė motriškųjų, kurios ne vien namuose, kaip ne tik istoriją, bet ir gerai mokėti lotynų, rusė- regėjom, geidė vyrais vadintis, jog tenai jų nų, lenkų, vokiečių kalbas, o tokius specialistus darbus atlikdavo, bet ir karėj vyrams lygintis anuomet Rusijoje rengė tik Vilniaus universitetas. norėjo. Čia gana bus tiktai priminti narsybę Pirmasis kelius pramuša Pranciškus Malevskis, Naujapilės motriškųjų. Kad metuose 1276 mel- kuris jau 1828 m. įsidarbina metrikato, tai yra ar- džionų vokiečiai, gudai ir totoriai <...> norėjo chyvo vedėjo, padėjėju. Baltarusių istoriko Alek- į Naujapilę įsilaužti, bet tenai motriškosios, ne- sandro Feduto rasti dokumentai Maskvoje liudija, nusiminusios ta rūsta diena savo ūkės, artina- kad jis ten neturėjo jokių pažįstamų, bet laikė eg- ntis neprieteliams pilin, liepė savo vyrams iš zaminus, kurių metu įvertinamas kaip labai ge- pilies išeiti ir lauke su neprieteliais grumtis, ku- rai lotynų kalbą ir senuosius rankraščius žinantis riems išėjus, tuojau, pilies angas užrakinusios, žmogus. Prieš įsidarbindamas Senate Daukantas lipo pačios ant pilies sienų ir nuo tenai vylyčias buvo dirbęs generalgubernatoriaus kanceliarijos ir akmenis svaidė ant neprietelių, pasieniuose archyve Rygoje, taigi – patyręs ir, atrodytų, savas su vyrais kariaujančių, it krušą bėrė. Neprie- žmogus. Tačiau vis vien buvo užvesta didžiausia teliai, nesivildami nuo dviejų pusių suremtais byla, tikrinama, ar jis nedalyvavo kokiose nors būti, ne vien išguro, bet mažne visi galą gavo, slaptose organizacijose, 1831 m. sukilime, ar ne- likusieji kūlvertiniais tenkino beišsprukę nuo turi kokių nors slaptų minčių. Tikrinami ne tik giltinės palikini pilį, kurią narsybė ir stangybė įvykiai, bet ir pažiūros. Malevskis, galimas daly- motriškųjų išplėšė jiems iš nagų. kas, jau tada stūmė savo darbštų moksladraugį į Skaitydami Daukantą atrandame daug ryšių Senatą. Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt su modernybe, o iš pateikto pavyzdžio – lyčių ly- Peterburge mano rasti dokumentai pateikia konk- gybės idėją. retesnių duomenų apie Lietuvos Metrikos darbuo- Tęsiant atradimų temą, greta aptartų Daukan tojus. Malevskis 1835 m. lapkritį jau metrikan to tekstų yra svarbi jo darbo aplinka, archyvai, kur tas, paskirtas vadovauti caro nurodymu įsteigtai jis praleido didelę dalį savo gyvenimo. Ką naujo apie komisijai „peržiūrėti ir sutvarkyti Lenkų Metriką Daukantą ir jo laikotarpį sako archyvų tyrimai? Valdančiojo senato 3-iajame departamente“, kuri darbą baigė 1837 m. vasarį. Taigi nėra atsitiktinu- VIDA GIRININKIENĖ: Aš Daukantą laikyčiau mas, kad tų pačių metų balandį Daukantas perke- istoriku. Jį galima vadinti kalbininku, minėti liamas į šio departamento 1-ąjį skyrių, kuriame ir nuopelnus literatūrai ir tautosakai, bet pirmiausiai buvo Lietuvos Metrikos archyvas. Įdarbinamas ne jis yra istorikas. Iš tikrųjų daugelis tuo laikotar- bet kuo, o Malevskio padėjėju! Į tokias pareigas piu pradėjo nuo literatūros, tada pasinėrė į istoriją, buvo galima patekti tik per pažintis ir rekomen- teisę. Antai, Pranciškus Malevskis buvo gabus ir dacijas. Galime manyti, kad tada atsiveria keliai perspektyvus teisininkas. Tačiau rasti dokumentai ir kitiems Vilniaus universiteto auklėtiniams įsi- liudija, kad jis, kaip Daukantas ir Adomas Micke- darbinti prie Lietuvos Metrikos. Vienu metu, po vičius (kai jie kartu mokėsi), lankė ir literatūros 1840 metų, pas Malevskį dirbo net šeši Vilniaus paskaitas. Ne tik lankė, bet ir laikė egzaminus. universiteto absolventai. Du iš jų buvo dalyvavę

Simonui Daukantui – 250 38 filomatų ir filaretų draugijų veikloje. Faktiškai tai AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Norėčiau buvo tremtiniai. Lietuvių literatūros ir tautosakos atkreipti dėmesį į tam tikrus mitus, kuriais ap- institute saugomi dokumentai liudija Malevskio ir augusi Daukanto asmenybė. Žinome apie jo žygį Daukanto bendras pažiūras, susiklausymą ir su- pėsčiomis į Vilnių, apie vargo pelę, iškopusią tarimą nelegaliai perrašinėjant Lietuvos Metrikos į mokslus. Juozas Vyšniauskas vieną mitą apie dokumentus, juos platinant ir tiriant. Iš tiesų, vis- Daukanto valstietišką kilmę sudaužė į šipulius. kas buvo nepaprastai sudėtinga. Bet iš esmės šitie Jūsų knyga „Vargo pelės ainiai“ yra pasirašyta dalykai yra beveik netirti. dviejų autorių: J. V. ir Vsevolodo Cvetkovo. Kas Kad Daukanto „Istorija“ yra labai sudė- tas antrasis autorius? tinga, pirmasis pastebėjo profesorius Edvardas 5 Gudavičius. Jis teigė, kad mes tik tada suprasi- JUOZAS VYŠNIAUSKAS : Esu žurnalistas iš me Daukantą, kai suprasime Vilniaus universi- Skuodo, istorikas mėgėjas. Likimas lėmė užaugti ir teto profesoriaus Ignoto Onacevičiaus pažiūras, gyventi šalia tokio Kauneckių dvarelio. Augdamas kurios buvo labai artimos Daukantui. Onacevi- iš tėvų ir senelių girdėjau, kad 1819 m. čia gyve- čius po tardymų ir tremties gyveno Rumiancevo no Simono Daukanto vyriausioji sesuo Anastazija, muziejaus patalpose Sankt Peterburge, Daukanto ištekėjusi už valstiečio Kaunackio. Visą gyvenimą globojamas ir slaugomas. Tačiau apie tai jau būtų rinkdamas žurnalistinius užrašus, žmonių atsimini- kita kalba. mus, 2009 m. parengiau ir išleidau knygą „Dvaras Mane, kaip istorikę, labai užgauna tai, kad prie Aleksandrijos“. Netrukus po knygos išleidimo Daukantas laikomas tiesiog pasakotoju. Pasakoji- gavau laišką iš Maskvos, kur gyvena Anastazijos mas – tai ne tyrimas. Neva jis įsidarbina tokio- Daukantaitės palikuonių. Vienas jų – Vsevolodas je prestižinėje Rusijos valdžios įstaigoje, tampa Cvetkovas, botanikas, dar jaunystėje išmokęs loty- Rusijos valdžios tarnautoju. Pasak Kristinos Saba- nų ir kitas kalbas, tarp jų ir lietuvių. Per Lietuvos liauskaitės, – kolaborantu4. Bet norėdamas dirbti ambasadą jis gavo antrąjį Vytauto Merkio knygos su Lietuvos Metrika, jis kito pasirinkimo neturėjo. apie Daukantą leidimą. Tad jis man pradėjo siųsti Prisiminkime, 1841 m. Chersono karo ligoninėje savo abejones dėl valstietiškos Daukanto kilmės. po tardymų nusižudo jo brolis – karo gydytojas Jį stebino V. Merkio siekis įrodyti, kad Daukan- Aleksandras Daukantas. Jo kūnas, kaip nusikaltė- tas nebuvo bajoras. Ir mane jo paneigimai įtikino, lio, įmetamas į rūsį. Aleksandras buvo įtariamas nutarėme parašyti apie tai straipsnį ir paskelbti jį bendravimu ar netgi dalyvavimu Simono Konars knygoje „Vargo pelės ainiai“. Buvau pamalonintas, kio organizacijos veikloje. Vėl keliami Daukantų kad ši knyga sudomino akademinius sluoksnius, o bajorystės dokumentai. Be abejo, Simonui iškyla straipsnis sukėlė polemiką ir norą tęsti diskusiją dėl reali grėsmė. Nauji dokumentai liudija, kad Ma- Daukanto bajorystės. levskis, jo viršininkas, ne kartą tuo metu ir vėliau AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Ką reikia siūlo Daukantą už gerą tarnybą apdovanoti, skirti artimiausioje ateityje, iki Simono Daukanto ju- premiją, o to apdovanojimo niekas neskiria. Vadi- biliejaus, dar nuveikti? Kokiems darbams reikia nasi, situacija buvo labai sudėtinga. O štai 1843 m. auginti jaunimą? jis Sankt Peterburge užsako paminklą savo mamai, kurį atveža ir pastato ant jos kapo Lenkimų SAULIUS PIVORAS: Sunkus klausimas. Galiu pa- bažnyčios šventoriuje, su užrašu, skelbiančiu, kad sakyti, kad istorijos tyrimų baruose nedaug pada- mama su vyru ir trimis dieveriais, tai yra vyro ryta. Juo labiau šiuolaikiniu požiūriu. Daugiausiai broliais, dalyvavo garsiajame mūšyje ties Liepoja, dirba kalbininkai, tekstologai, kaip G. Subačius ir tai yra Tado Kosciuškos sukilime. Įsivaizduokit, R. Bončkutė. O kiti daugiau priešokiais tyrinėja. kaip tai buvo drąsu! Jis pasako, kad šeima daly- Turbūt reikalinga ir nauja papildyta biografija, ir vavo sukilime. Jis tuo didžiuojasi! Ir vėlgi, prieš archyviniai tyrimai, Rygos laikotarpio nagrinėji- kelias dienas grįžau iš darbo Sankt Peterburgo ar- mas. Mane domintų Daukanto kultūrinio, socia- chyvuose. Aleksandro Daukanto tardymas buvo linio ir politinio mąstymo tyrimai. pasiekęs patį carą, yra apie tai byla. Be abejo, visa tai dar reikia detaliai ištirti, todėl išsamiau tos by- VIDA GIRININKIENĖ: Norėtųsi grįžti į Sankt los dabar nekomentuosiu. Taigi Simono Daukanto Peterburgą, Maskvą, kur turėtų būti tarnybinių paminklą mamai laikyčiau vienu pirmųjų, o gal ir dokumentų. Daugiau dėmesio skirti Peterburgo pirmuoju viešu Laisvės paminklu Lietuvoje. kasdienybės laikotarpiui: ką jis veikė, kaip jam

4 Turimas omenyje Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis 5 Artimiausiame žurnalo numeryje skelbsime išsamų po- „Nepatogioji LDK: atminties ir užmaršties karai“ (Nau- kalbį su J. Vyšniausku apie jo tyrimus ir atgaivintą Kivy- jasis Židinys-Aidai, 2018, Nr. 5). lių dvaro sodybą.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 39 sekėsi. Svarbu kalbėti apie tą ratą žmonių, su ku- rankraščių skaitmeninimo darbai įsibėgėja. Pa- riais jam teko bendrauti. teikėme dokumentus UNESCO, kad Simono Daukanto rankraščiai būtų įtraukti į pasaulio ROMA BONČKUTĖ: Būtų gerai jaunąją kartą atminties objektų sąrašą. Ir Valdovų rūmų dėka įdarbinti skaitmeninant Daukanto palikimą. Tada dėmesys Daukantui sustiprėjo. Moksleiviai, kurie būtų galima kiek sparčiau dirbti. Nes G. Subačiui dabar aštuntoje klasėje skaito Daukantą, šiek tiek renkant medžiagą paskutiniajai monografijai teko gali pajusti jo kalbos skonį. Belieka tikėtis, kad viską rinkti rankiniu būdu. Kad jis galėtų atsek- atsiras doktorantų, kurie imsis tęsti Daukantiadą. ti rašybos kaitos dinamiką, turėjo raidžių ieškoti Turime fenomenalią asmenybę, kurios mastą gal virš dviejų tūkstančių puslapių apimties rankraš- ne visi esame suvokę. Daukantas brėžė gaires į čiuose. O jei galėtume darbui naudoti Daukanto ateitį, ir mes galime jo įkvėpti judėti į ateitį. visaverčius suskaitmenintus tekstus, kaip tai pa- lengvintų darbą, išplėstų galimybes. Parengė Lina LEPARSKIENĖ BRIGITA SPEIČYTĖ: Man labai įdomi sritis, kuri ryškėja pastarojo meto Daukanto tyrėjų darbuose, šių metų konferencijos, skirtos Daukantui, pra- SIMONAS DAUKANTAS FROM nešimuose, – sąvokų istorija. Nuodugniai ištyrus A FRESH PERSPECTIVE: RETURN AND RECOVERY Daukanto vartotų sąvokų sistemą, atsivertų įdo- mių dalykų apie to meto idėjų pasaulį, naujoje In scientist discussions, culturologists and literary resear- šviesoje iškiltų Daukanto Lietuvos istorija. chers in the 19th c. considered Simonas Daukantas, Lithu- anian historian, writer and enlightener, the intellectual of GIEDRIUS SUBAČIUS: Pasigendu Daukanto šal- their time, who introduced them to the context of Western tinių tyrimų. Mes daug ką suprasim, kai atsiras intellectual thought and who circulated modern Enlighten- tyrėjų, kurie nagrinės jo šaltinius. Reikia istoriko, ment theories. He consistently cared for the status of his na- kuris mokėtų vokiškai, prancūziškai, lotyniškai, tive Lithuanian language, exaltation of its value. The massive lenkiškai, rusiškai ir, pageidautina, žemaitiškai, manuscript of Lithuanian history, prepared by S. Daukantas, was witness to not only the country’s rich history, but also kad galėtų kvalifikuotai tą darbą dirbti. Pažinda- the possibilities of the Lithuanian language. The developme- mi šaltinį, mes geriau suprasime, kaip Daukantas nt of S. Daukantas’ writing, the peculiarities of his vocabula- jį taiko, perpasakoja, ką prideda nuo savęs, keičia, ry and syntax are discussed. S. Daukantas did not have many gražina. Kitaip tariant, galėsime apčiuopti jo mintį. readers, yet his work influenced the greatest Lithuanian poets of the 19th c., Antanas Baranauskas and Maironis, who AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ: Šiuo metu passed on the Daukantas-like vision of Lithuanian history to Lietuvių mokslo draugijai perduotų S. Daukanto further generations.

2019 m. birželio 4 d. Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ posėdyje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyne saugoma Simono Daukanto originalioji kūryba ir ver- timų autografai buvo pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentų kolekcija. UNESCO programai „Pasaulio atmintis“ pateikti S. Daukanto rankraščiai rašyti nuo 1831 iki 1858 m. Rankraščių originalai apima svarbias jo veiklos sritis: istoriografiją, antikinių ir naujųjų auto- rių vertimus bei leksikografiją. Svarbiausi ir didžiausią vertę turi jo istoriografiniai darbai. Daukantas iš visų keturių parengtų istorijos veikalų tik vieną („Budą Senowes Lëtuwiû Kal- nienû ir Zámajtiû <…>“) išspausdino 1845 metais, o pats stambiausias ir svarbiausias jo istorijos darbas „Istoryje Ƶemaitiszka“(1831–1834) bei jo pagrindu parašytas „Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie“ (1850–1854) taip ir liko rankraštyje. Daukanto vertimų rankraščių pluoštas gana įvairus: jį sudaro iš lotynų kalbos versta Trogaus Pompėjaus istorijos epitomė (juodraštis „Historya Justina“ ir pratarmės švarraštis „Jistoriję Justinaus“), taip pat du pasakėčių vertimo iš lotynų kalbos švarračiai –„Pasakas Phedro“, „Pasakas Paedraus“. Ypač vertingas ir įdomus yra „Małdas Katalikû Pagał Baźniczes S. Rimo“ švarraštis – ne tik dėl jame esančių gausių Motiejaus Valančiaus taisymų, bet ir todėl, jog Daukantas sukūrė precedentą: būdamas pasaulietis parengė maldaknygę, nesilaikydamas religinės raštijos kalbos ir Šventojo Rašto tekstų vertimo tradicijos. Šiam rankraščiui pritarė Bažnyčios cenzūra, ir jį buvo leista spausdinti. Kiti du rankraščiai (švarraščiai) – „Pamokslas kajp Gĩrès kĩrstĩ sietĩ ir dijkti“, „Siejamosès pa- szaro-źôlès apraszia ant naudos Ƶiamajtiû Ukĩnykû“ – svarbūs pažinti Daukanto ūkiškų patarimų rengimo istorijai. S. Daukantas rengė (tačiau taip ir neužbaigė) mokomąjį „Lietuviu–lotynų kalbu žodyną“ (A–G) bei lietuvių kalbos norminamąjį „Didįjį lenku–lietuviu kalbu žodyną“. Pastarasis turėjo atlikti ir aiš- kinamojo žodyno funkciją. 40 NAUJAS BIRUTĖS VEIDAS Vykintas VAITKEVIČIUS

Straipsnyje dėmesys telkiamas į Birutę ir jos vardu vadinamą kalną Palangoje. Glaustai apibendrinęs archeo- loginius ir istorinius duomenis autorius tęsia 2012 m. prof. Vytauto Ališausko pradėtus Birutės – menamos gyvulių vislumo deivės – tyrinėjimus ir, remdamasis tautosakiniais šaltiniais bei palyginamąja medžiaga, parodo, kad šios deivės globoje buvo ne tik gyvulių, bet ir moterų vaisingumo pradas, manytina, taip pat gimtis. Straipsnyje pirmą kartą skelbiamas Birutės kalnais vadinamų Lietuvos vietų žemėlapis leidžia spėti, kad tokio ar panašaus, iki šiol plačiau nežinomo senovės kulto būta daugelyje Žemaitijos ir Aukštaitijos vietovių. Sugrį- žus prie 1983 m. Palangos Birutės kalne atrastos šventvietės astronominės interpretacijos, kurios autorius prof. Libertas Klimka, šiame straipsnyje siūloma kita prieiga prie duomenų ir, atradus naują pagrindinę šventvietės ašį, apsvarstomas galimas jos mitologinis pagrindas. Reikšminiai žodžiai: baltų religija ir mitologija, šventvietės, Palanga, Birutė, vaisingumo kultas, gimtis.

Birutės kalnas – viena žymiausių visos Lietuvos meilę, kaip pagrindinę jų priežastį, neturi jokio ir viena brangiausių XIX a. pabaigoje–XX a. pra- realaus pagrindo.“3 Tačiau tenka pastebėti, kad džioje iškilusios lietuvių tautos vietų. Pasakoji- dviejų ilgų dalių straipsnyje minėtos autorės kriti- mas apie ją yra neatskiriama mūsų tėvų ir senelių ka buvo paremta spėlionėmis ir išvedžiojimais. kartos tapatybės dalis. Visuomenėje iki šiol vy- Atsispyrus nuo V. Ališausko pradėto tyrimo rauja Birutės, kaip doros ir dievams pasišven šiame straipsnyje ne tik nauju žvilgsniu peržvel- tusios vaidilutės, tapusios Lietuvos kunigaikš- giami, bendrinami Palangos Birutės kalno ar- tiene, vaizdinys. Tačiau norint apčiuopti ištakas, cheologinių tyrimų ir susijusių istorinių šaltinių aprašyti raidą, kitais žodžiais tariant, paaiškinti duomenys, bet taip pat pasitelkiamos tautosaki- Birutę ir jai pašvęstą kalną Palangoje, nepakanka nės žinios, iki šiol neskelbti etnologijos šaltiniai ir vien tik archeologo kastuvo ar istoriko plunksnos. palyginamoji senųjų šventviečių medžiaga. Tokia Istorija yra sena, daugiasluoksnė, ir pirminis šios prieiga padeda atrasti naują Birutės veidą: tai bus vietos dvasios siluetas dar skendi miglose. Būtent buvusi baltų religijos deivė, kurios žinioje ir glo- vietos dvasiai – genius loci – skirtas Baltijos jūros boje buvo visaapimantis vaisingumo pradas, ma- šalių tyrinėtojų simpoziumas, surengtas 2019 m. nytina, taip pat ir gimtis. gegužės 29–30 d. Klaipėdos universitete, sugrąži- no prie Palangos Birutės kalno. Jau nuo 1940 m. baltų religijos ir mitologi- ARCHEOLOGINĖS IR ISTORINĖS ŽINIOS jos tyrėjai Lietuvoje ir Latvijoje žinojo apie dei- vę Birutę, kurią XVIII a. pirmajame ketvirty- Birutės kalnas – litorininės terasos smėlio kopa, je paminėjo Daugpilio jėzuitai1, tačiau kultūros turinti ovalią aikštelę. Šios 21 m aukščio kopos istorikas prof. Vytautas Ališauskas pirmasis tarė: vakarinę papėdę iki pat XIX a. pabaigos skalavo „Tikėtiniausia, jog paskutinės [Lietuvos – aut.] Baltijos jūros bangos. Tačiau Palangos tiltas pa- metraščio versijos autorius (arba jo informatorius) keitė priekrantės sroves ir kelių kilometrų ruože suplakė į viena deivės Birutės, garbinamos Pa- į pietus nuo jo pradėjo augti naujos kopos. Beje, langoje, figūrą ir didžiojo kunigaikščio Kęstučio 1869 m. ant Birutės kalno, kitados stovėjusios žmoną. Šią interferenciją natūraliausiai paaiškin- medinės koplyčios vietoje, buvo baigta statyti tų prielaida, jog Kęstučio išrinktoji buvo kažkaip raudonų plytų mūro Šv. Jurgio koplyčia4 (1 pav.); susijusi su Birutės kultu.“2 matyt, tuo pačiu metu klebono pakviesti parapi- Inga Baranauskienė į tai atsakė „tikėjimo jiečiai sulygino pylimų liekanas, tokiu būdu padi- puoselėjimui pasišventusią“ Birutę pavadindama dindami aikštelę5. dvasine palangiškių vedle ir karštai gindama Kęs- tučio ir Birutės santuoką iš meilės: „Kęstučio ve- 3 Baranauskienė 2013: 69. dybos su Birute puikiai dera bendrame viduramžių 4 Jos projekto autorius – Karlas Mejeris. Pažymima, kad tai kontekste, o [V. Ališausko – aut.] pastangos neigti vienas pirmųjų „plytų stiliaus“ bruožų turintis statinys Lie- tuvoje (Levandauskas, Vaičekonytė-Kepežinskienė 2006: 1 Išsamiau žr.: Latvijas 1940: 391. 155). 2 Ališauskas 2012: 20. 5 Išsamiau žr.: Žulkus 1997: 16; plg. Zientarski 1882: 77.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 41

1. Napoleonas Orda. Birutės kalnas, žvelgiant iš pietvakarių pusės. 1875 m. rugpjūčio 12 d. (Levandauskas, Vaičekonytė-Kepežinskienė 2006: 154).

1976 ir 1983 m. akad. Vlado Žulkaus vado- Praėjus daugiau kaip šimtui metų ant Bi- vaujami archeologai ištyrė didžiąją Birutės kal- rutės kalno buvo pastatyta medinė koplyčia. no aikštelės dalį (iš viso 263 m2 plotą), tuo pačiu Pagrįstai manoma, kad ji iškilo tuo pačiu metu, metu dar buvo gręžiami gręžiniai ir žvalgoma kai buvo statoma ir 1540 m. funduota pirmoji kalno aplinka. Nustatyta, kad jau pirmaisiais m. Palangos bažnyčia, o atslūgus reformacijai, apie e. amžiais 16 x 17 m dydžio Birutės kalno aikštelę 1590 m., dar kartą galėjo būti atnaujinta9. Ar- iš rytų juosė 6 m pločio, 1,5–2 m aukščio pasagos cheologinių tyrimų duomenimis, XVII a. antroje formos smėlio pylimas; į vakarų pusę ji buvo at- pusėje–XVIII a. Birutės kalno aikštelėje, prie Šv. vira. Įtvirtinimai ant Birutės kalno ir jo papėdėje Jurgio koplyčios, kartkartėmis laidojama. Surasti iškilo apie X–XII a., tuo metu gyvenvietės augo iš viso keturi kapai, trys iš jų – mediniuose kars- ir klestėjo ir kitose senosios Palangos vietose. tuose (XV a. antroje pusėje–XVI a. laidota į rytus Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad seno- nuo Birutės kalno, ant žemesnės reliktinės kopos, vės gyvenvietės apie Birutės kalną būta net 7 ha vadinamos Žemaičių kalneliu). plote6; maždaug XIII a. viduryje gynybiniai įtvir- Pirmasis apeigas ant Birutės kalno paliudi- tinimai sudegė, gyvenimas šioje vietoje apmirė7. jo istorikas Motiejus StrIjkovskis, kuris Palangoje X I V a., kov ų su Vok iečių ordinu įkaršt y je, gy- apsilankė ir rašė 1579 ar 1580 m. Anot jo, že- nybinės medžio ir molio konstrukcijos ant Birutės maičiai ir kuršiai Birutės kalną vadina Šventos kalno buvo atstatytos (2 pav.) bet, neilgai trukus, Birutės vardu „ir švenčia jos šv. iškilmes toje pat dar kartą sudegė. XIV a. pabaigoje ar XV a. smėlio vietoje, kur užsuka ir Romos kunigas, iš žvakių ir pylimas buvo išplatintas ir paaukštintas, o buvu- aukų gaunantis nemažai naudos“ (obchadzią jeszc- sių statinių vietą užėmė mediniai stulpai, įkasti į ze po dziś dzień jej Ś. Uroczyste, tam na tym miejscu, minėto pylimo vidinę pusę. Spėjama, kad tuo metu gdzie i kapłan Rzymski zajeżdża, a świec i z ofiar ant Birutės kalno būta šventvietės, kurioje stebė- niemały pożytek biera)10. tas Saulės ir Mėnulio judėjimas dangaus skliautu, Rankraštinėje istorijoje „Apie šlovingo- derintos dvi skirtingos kalendorinės sistemos, dvi sios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos ištakas...“ skirtingos – jūrinė ir žemdirbių – pasaulėžiūros8. ir žymiojoje kronikoje M. StrIjkovskis kartojo ir plėtojo Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos)

6 Išsamiau žr.: Kraniauskas 2011; Žulkus 2014: 129. 7 Žulkus 1997: 284–287. 9 Miltakis 2007: 26; Ališauskas 2012: 19. 8 Išsamiau žr.: Žulkus 1997: 45–54. 10 BRMŠ: 528, 561.

moksliniai tyrimai 42

2. XIII–XIV a. Birutės kalno ir priešpilio gynybinių įtvirtinimų rekonstrukcinis piešinys. Autoriai: V. Žulkus ir D. Trakumaitė (Žulkus, Klimka 1989: 45). legendą apie tai, kaip išgirdęs apie Palangoje gyve- Abgötter verehren13). Beje, žinoma, kad XVII a. nančią mergaitę Birutę, davusią seniesiems die- koplyčioje buvo laikomas šv. Jurgio paveikslas su vams skaistybės įžadus, žmonių garbinamą kaip fundaciniu įrašu ir dedikacija globėjui ir gynėjui14; deivę (sama była chwalena od ludey za bohiniu), pas išliko du mažyčiai to paties laikotarpio Birutės ją užsuko Žemaitijos, vėliau visos Lietuvos valdo- kalno su koplyčia piešiniai (3, 4 pav.). Kaip ir gavas Kęstutis. Pamilęs Birutę, Kęstutis paprašė jos lima tikėtis, Prūsijos kartografai Birutės nežino, rankos, o išgirdęs neigiamą atsakymą – „aš prisie- kalną vienas iš jų vadina Palangos (Polangscher kiau savo dievams skaistybę saugoti iki gyvenimo Berg), kitas – Šv. Jurgio vardu (S. Georgi). pabaigos“ (ja poszłubiła bohom swojm czystost‘ cho- 1709 m. inventoriuje Birutės koplyčia (Ca- wat‘ do żywota swoieho) – jėga Birutę iš Palangos pella Birutta) aprašyta kaip senas, jūros audrų ap- paėmė ir su didele pagarba į Trakus, savo sostinę, gadintas pastatas išdužusiais langais, tačiau raki- atvežė ir vestuves iškėlė11. namomis durimis15. Po šimtmečio Adomas Liud- XVI a. Šventos Birutės kalnas Palangoje jau vikas Jucevičius ant kalno rado tik raudono molio buvo susietas su kunigaikštiene Birute. Neabejo čerpių duženų ir seną medinį kryžių, aplink kurį tina, kad šis pasakojimas paremtas ankstyvesne sa- keliais ėjo šv. Birutės kapą (grób świętéj Biruty) ap- kytine istorija – atsisakydama tekėti, Birutė prabyla lankyti pažadėjusi moteris16. tiesiogine kalba! V. Ališausko žodžiais tariant, tai 1884 m. „ Aušroje“ – pir majame lietuv iškame esąs pirmas ir priešpaskutinis kartas kūrinyje, kuo- laikraštyje – plačiai rašyta apie tai, kad ant Birutės met metraštininkas leidžia moteriai prabilti pačiai12. kalno melstis vyksta katalikai ir liuteronai, neretai XVII a. Prūsijos istorikas, liuteronų pasto- iš tolimų kraštų. Kasmet kovo 4 d. (šv. Kazimiero) rius Matas Pretorijus nemini Birutės vardo ir juo ir balandžio 23 d. (šv. Jurgio dieną) lietuviai že- labiau nekalba apie kalno netoli nuo Palangos ryšį maičiai, kuršininkai (latviai) ir vokiečiai (prūsai) su XIV a. Lietuvos kunigaikštiene. Tačiau jis pa- atvedantys daug arklių, kuriuos iškilmingai aplink brėžia seną šios šventvietės kilmę – vieta nuo senų kalną vedžioja, melsdami Dievo, kad jis, šv. Jur- laikų laikoma šventa (nahe bey Polangen ist ein Berg giui padedant, apsaugotų arklius nuo ligų ir vagių. / so vor Zeiten auch Heilig gehalten) bei kalba apie Be to, tądien Dievui buvo aukojami iš vaško nu- iki šiol žmonėse juntamą jos svarbą, išgyvenamą lipdyti arkliai, „artojai gi dėjo akėčias, žambius ir šventumą. Katalikai, tęsia M. Pretorijus, ten yra kitus ūkės įnagius, o ūkininkės – veršius, paršus pastatę koplyčią, kurioje prūsai ir žemaičiai garbi- ir kitus vaškinius padarus“17 (5 pav.). Šie papročiai na šv. Jurgį. O „pagonybėje įstrigę“ čia traukiantys išliko ir vėliau, tačiau buvo siejami su šv. Jurgiu ir senieji skalviai garbina senuosius stabus (alte und noch im Heydenthumb steckende Zalavonier ihre alte 13 Pretorijus 2006: 124–125. 14 Išsamiau žr.: Paknys 2011: 859. 11 BRMŠ: 375; Istorikai spėja, kad šios vestuvės galėjo įvyk- 15 Žulkus 1997: 20. ti 1349 m. ar kiek anksčiau (Gudavičius 2004: 74). 16 Išsamiau žr. (Jucewicz 1842: 122). 12 Ališauskas 2012: 21, išn. 46. 17 Išsamiau žr.: Šliūpas 1884: 264.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 43

3. Palangos Birutės kalnas (Polangscher 4. Palangos Birutės kalnas (S. George). Ištrauka iš Klaipėdos valsčiaus Berg). Ištrauka iš Klaipėdos valsčiaus rank- rankraštinio žemėlapio, saugomo Slaptajame valstybės archyve Berlyne. raštinio žemėlapio, saugomo Berlyno vals- Josefas Naronskis, 1670–1680 m. (skaitmeninė kopija iš Mažosios Lietuvos tybinėje bibliotekoje. Nežinomas autorius, istorijos muziejaus rinkinių). apie 1650 m. (skaitmeninė kopija iš Mažo- sios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių).

šv. Roku (šis minimas rugpjūčio 16 d.). Menama, XIX–XX a. sandūroje Birutės kalnas tapo kad ant Birutės kalno aukoti pinigai, melsta žvejy- grafų Tiškevičių rezidencijos dalimi. Architektas bos sėkmės, sveikatos sau ir gyvuliams, o sūriais, Eduardas Fransua Andrė iš uolos akmenų kūrė sviestu, pienu, kiaušiniais, taip pat žuvimi buvo grotą kaip parko elementą, tačiau ji pavirto kulto apdovanojami elgetos, plg.: vieta su Lurdo Dievo Motinos statula20. Paminė- tinas Igno Končiaus liudijimas, kad „žemaičiai Je kam koki nelaimė arba koki, esu girdėjus, aiškiai piktinosi įrengus Lurdą – net šventovės ant kūno išmuš tokius kap skaudulius, tad liub įrengimu, pasirodo, žemaitiškai galvojant, galima žmonės nupirkti smilgų [= segtukų] kokį tuziną senesniąją šventovę, senus papročius įžeisti“ ir pri- ar pusę tuzino, ir ten liub nunešti į tą koplyčią. duria: „nemėgo ir nemėgsta Palangos Lurdo, nors Pasimelsti ir ten padėti, nu į ten nueis visi ne- 21 gerumā <...>. Arba kam koks pri gyvulio kas tai itin gražiai, meniškai ir brangiai įrengta“ . norint, ant to Birutės kalno, į tų koplyčią [reikia Užvis ilgiausiai Birutės kalną lankantys eit – aut.], ir ten pasimelsti, i tai paliks. Ar ten maldininkai laikėsi apžadų papročio – XX a. pir- piningų, ar ten kap, tokius kap pažadus, reiškia.18 moje pusėje paaukotais raišteliais, karoliais ant Kai buvom paaugę, išėjom prie Palangos į medžių dar piktinosi Palangos klebonas Juozapas 22 kraštą [= krantą] su didele audra. Užėjom ant Šniukšta . Birutės kalno, ten toj mažoj koplyčioj buvo tokia išpjova. Tai man draugas sako, kad reikia mesti pinigų, tai gerai seksis žvejyba. BIRUTĖ IR BIRUTKALNIAI Kartais ten būdavo šventės. Žvejų moterys nešė žuvis – apdžiovintas menkes kaip aukas, 1725 m. Daugpilio jėzuitai Livonijoje aptiko kaip pažadus. Kitos moterys nešė žekes [= ko- senųjų apeigų liekanų ir rašė, kad kai kur dar gar- jines], pirštines nuo vočių. Sakė, kad jei avys binamos dievybės, globojančios gyvulius: arklių nepasisekė, tai neša vilnų. dievas Ūsinis, galvijų deivė Birutė, kiaulių – Te- Sako, kad ant Birutės kalno šventas Jurgis nis (Auditus est illic praeses equorum Usins, dea pe- smaką [= slibiną] nudūrė.19 cudum Biruta, genius suum quidam Tenis, orcinianis

18 P. Margieta Gedgaudienė, 83 m., gim. ir gyv. Šventosios k. (Kuršių take). U. V. Vaitkevičius, 1993 m.; plg.: 20 Išsamiau žr.: Omilanowska 2014: 75. (Užpelkis 1995: 27). 21 Končius 2001: 31. 19 P. Niklavs Vindigis, 88 m., gim. ir gyv. Šventosios k. 22 P. Regina Andriekutė, 76 m., gim. ir gyv. Palangoje. U. (Ošupio take). U. M. Užpelkis, 1992 11. Z. Baniulaitytė, 2009 03 14.

moksliniai tyrimai 44

buvusi gyvulių vislumo deivė, kurios ypatingoje kompetencijoje buvo kaimenės: avių, ožkų, taip pat galbūt veršelių ir kiaulių patelės, jų vaisingu- mas ir jauniklių vedimas26. Kelis šimtus kilometrų vieną nuo kito nu- tolusius Daugpilį ir Palangą sujungia kelios de- šimtys visoje Lietuvoje paplitusių Birutės kalne- lių, Birutkalnių, Birkalnių ir Birutinių kalnų (6 pav.)27. Tikslių žinių apie daugumą jų trūksta, nes iki šiol sąsajų su baltų religija kryptingai nė nebuvo ieškoma. Dėmesį taip pat blaškė plačiai žinomas liaudiškas aiškinimas, esą minėti vardai kilo iš vietos panašumo į Palangos Birutės kalną. O kur dar XIX a. antroje pusėje Birutėmis pradė- ti vadinti lietuvių visuomeniniai sambūriai, ini- ciatyvos, kultūrinės organizacijos, šviesuomenės šeimose kilęs ir toliau visuomenėje plitęs Birutės vardas. Tačiau faktas, kad Suvalkijoje – labiausiai amžių sandūroje į tautos žadinimą įsitraukusia- me krašte – Birutės vardo kalnai nepaplito, verčia visus Birutkalnius kruopščiai tikrinti. Žemaitijoje išsiskiria du Birutkalniais vadi- nami piliakalniai kairiajame Dubysos krante. Nė vienas iš jų nėra archeologų tyrinėtas, tačiau faktas tyrimui suteikia tam tikrą istorinį matmenį. 5. Birutės kalno koplyčia, nupiešta pagal A. Zientarskio 1935 m. Žemės vardyno anketoje Kubilių eskizą, su įsivaizduojamais supančios aplinkos ir išvaizdos (Kelmės r.) Birutkalnis paminėtas, tačiau liko elementais. 1882 m. (Zientarski 1882: 77). plačiau neaprašytas. Apie Švilpinės kalną, esantį į šiaurę nuo Birutkalnio, pasakyta, kad prieš 60 commentis celebrari)23. Toliau šaltinyje cituojama metų jis vadintas Ne[a]pkantų vardu, mat bau- moterims prie liepų aukojant sakoma malda, kuri džiauninkai ten esą n e a p k e n t ę eiti lažo patvirtina, kad Daugpilio jėzuitų dirbta ir Latga- dienų28. Po dvidešimties metų kraštotyrininkas loje, ir Aukštaitijoje, arba mišriai lietuvių ir latvių Petras Jagminas iš 1933 m. Birutkalnio savinin gyvenamose vietovėse. Kartu tai paaiškina, kaip ku tapusio Prano Bartkaus išgirdo padavimą deivė lietuvišku vardu galėjo įsiterpti tarp seno- apie narsų „Gedimino laikų“ valdovą Švilpą ir jo sios latvių religijos dievų. žmoną Birutę Švilpienę: pastaroji prieš žūtį dar Asmenvardžiai Birutė (mot.) ir Birutis (vyr.) suspėjo paslėpti brangenybes nepaprasto akmens yra lyties Bira arba Byra deminutyvai. Šie susi- viduje. Palaidojus Birutę ant piliakalnio, kalnas ję su žodžiais bira arba byra „derlius, naša“, bi- pradėtas vadinti jos vardu; Švilpa buvęs palaido- 29 rėti arba byrėti „birti, kristi, duoti derlių“ ir yra tas ant Švilpos kalno . kilę iš sen. indoeuropiečių *bher- „nešti“24. Lie- Tęsiant šiuos tyrinėjimus atkreiptinas dėme- tuvių kalbos veiksmažodis subirti taip pat reiš- sys, kad Kubiliai priklauso Lyduvėnų, Tytuvėnų, kia ir gimdyti, ir atsivesti jauniklių (kalbant apie Kelmės kraštui, kuriame doc. Eugenijus Savišče- gyvulius) (plg. gotų bairan „nešioti, gimdyti“)25. vas pagrįstai ieško žemaičių didikų Kantautų – iš Tai leidžia XVIII a. jėzuitų žinią apie galvijų dei- vę Birutę jungti su XIX–XX a. pirmosios pusės 26 Žr.: Ališauskas 2012: 19; plg.: „Jei dabosi kiaulę, kol duomenimis apie arkliams, veršiams, paršams subirs, gausi paršiuką“ – LKŽe: birti. skirtas maldas ir apeigas Palangos Birutės kal- 27 Naudojami duomenys iš Lietuvių kalbos instituto Var- dyno skyriaus Abėcėlinės vietovardžių iš gyvosios kalbos ne. Tad, V. Ališausko žodžiais tariant, Birutė bus kartotekos. Apibendrintai jie jau paskelbti (LVŽ 2008: 489–490). 23 Latvijas 1940: 391; Ališauskas 2016: 323–324; plg.: No- 28 LŽV (Kubilių k., Tytuvėnų valsč., Raseinių apskr.). An- daļa 2006: 191–192. ketą užpildė Kubilių pr. mokyklos mokytoja Marija Bali- 24 LPŽ 1985: 262. lionytė, 1935 m. 25 Žr.: Ališauskas 2012: 18. 29 Išsamiau žr.: Jagminas 1958.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 45

6. Birutės kalnai Lietuvoje: 1 – vardas užrašytas iki 1940 m.; 2 – vardas užrašytas po Antrojo pasaulinio karo. Brėžinys pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus Vietovardžių kartotekos duomenis su autoriaus papildymais, 2019 m.

šios giminės gali būti kilusi ir žymioji kunigaikš- arkliais ir joje [pievoje – aut.] esančioje klampy- tienė – tėvonijos30. nėje nuskendęs“33. Reikšminga tai, kad Birutės Ariogala, kurios prieigose stūkso Gėluvos vardą turinti šventvietė kitados buvo piliakalnio Birutkalnis (Raseinių r.), ankstyvojoje Žemaitijos aplinkoje, vėliau, matyt, vyko vardo slinktis – istorijoje taip pat suvaidino svarbų vaidmenį31. nuo Birutės šaltinio prie Birutkalniu vadinamo Tačiau padavimai apie piliakalnį jau yra pasakoji- piliakalnio. mo apie Kęstutį ir Birutę perdirbiniai, plg.: Apie Pašešuvio (Raseinių r.) Birutkalnio Kodėl Birutkalnis? Dėl to, kad ten vaidilutės ryšį su Graužų (Molavėnų) piliakalniu, apie Bilio- kūreno visą laiką ugnį, ir viena iš jų buvusi nių (Šilalės r.) Birutės kalno ryšį su to paties kai- nepaprastai graži, pozynga, kaip sako, ir įsi- mo piliakalniu, vadinamu Šventkalniu, tikslesnių mylėjęs ją vienas karžygis Domantas <...>. duomenų nėra. Vaizdingame Gaugariškių viensė- Nakties laiku (pritaikęs, kada ji budėjo prie dyje (Kelmės r.), šalimais daugelio senojo geležies ugnies, ta vaidilutė) jis ją pagrobė ir nešėsi nuo amžiaus pilkapių, Birutės kalnelis paminėtas kar- Birutės kalno, čia va, į tą akį [= šaltinį], kur tu su Kęstučio kalneliu34, kas rodytų, kad šie pasako „Birutės akis“. Ties tuo vietu Perkūns vadinimai yra iš lietuvių tautinio atgimimo metų, supykęs, žodžiu, trenkė, ir toj vietoj atsivėrė galbūt net sietini su Putvinskių kurstytu kultūri- duobė, ir jie abu <...> prasmego. Nu, užtat niu židiniu Šilo Pavėžupyje. Birutės akis32. Pažvelgus į Klaipėdos krašto pusę, labai reikšmingas Peskojų (Klaipėdos r.) Birutės kalnas Beje, 1935 m. Birute buvo vadinama 2 ha (7 pav.). Byruta Kalns – tai vaizdinga, nuolaidžiais paupio pieva piliakalnio vakarinėje papėdėje, pasakota, kad čia „važiavęs ponas su b ė r a i s 33 LŽV (Gėluvos k., Ariogalos valsč., Kėdainių apskr.). Anketą užpildė Žąsinų pr. mokyklos mokytojas Vladas 30 Išsamiau žr.: Saviščevas 2010: 32. Bilius, 1935 m. (Vėliau pasakojimuose išnirs ir Birutei 31 Išsamiau žr.: Almonaitis 1998: 79–85. giminingas Bironto vardas). 32 P. Povilas Tamulionis, 86 m., kilęs iš Mikėnų k., Pasva- 34 LŽV (Gaugariškių vs., Kelmės valsč., Raseinių apskr.). lio r., nuo 1949 m. gyv. Gėluvoje, Raseinių r. U. V. Vait- Anketą užpildė Šaltinių pr. mokyklos mokytoja Juzė Gra- kevičius, 1996 m.; plg.: LV 2011: 289. bytė, 1935 m.

moksliniai tyrimai 46

„Po visų pamaldų, dalyvaujant bemaž visai [Kietaviškių] parapijai, ant Birutės kalno Gilūšio kaime, įvyko nematyta sporto ge- gužinė. Čia visus ateinančius pasitiko raitas Kęstutis su būriu savo palydovų, čia stovėjo gražiai papuošti vartai su užrašu „Valio Die- vas ir Tėvynė“. Čia ant kalno degė aukuras ir tarnavo vaidilutės... Pavasarininkai parodo „misteriją“ – šventos ugnelės deginimą <...>“ (Švogžlys-Milžinas 1927). Beižionių piliakalnį (Elektrėnų sav.) Birutės kalnu, atrodo, praminė XX a. 4-ajame dešimtmety- je čia dirbęs tvirtų tautinių pažiūrų kunigas, vėliau Lietuvos partizanas Steponas Rudžionis (slap. Vėja- 38 7. XX a. pradžios Klaipėdos krašto topografinio žemėlapio s) . Dar toliau į pietus nutolęs Želkūnų (Prienų r.) M 1:100 000 fragmentas su pažymėtu Peskojų Birutės kalnu Birutos kelalis 1936 m. jau buvo ariamo lauko dalis39, (skaitmeninė kopija iš Jevgenijaus Žikulino kartografinio šiandien apie jį tikslesnių duomenų surinkti nepa- rinkinio). vyko. Tai būdinga situacija – dažnai net Birutėmis šlaitais kalva, kuri XX a. pradžios topografinia- vadinamų savininkų palikuonys senojo vardo pa- me Klaipėdos krašto žemėlapyje (M 1:100 000) liudyti nebegali. Peršasi išvada, kad XX a. 4-ajame buvo pažymėta už istorinės Lietuvos Didžiosios dešimtmetyje jie jau galėjo būti nykstantys, o su že- Kunigaikštystės sienos, į vakarus nuo Kretinga- mės reforma, vėliau kolektyvizacija ir melioracija, lės. Šiaurinėje papėdėje, pakelėje, išliko akmuo galutinai pasimiršo. Ryški išimtis – dviejų Žemaiti- su įduba, kiek toliau ta pačia kryptimi yra rasta jos piliakalnių pavadinimai; mat žinia apie juos pli- atsitiktinių radinių iš suardytų geležies amžiaus to, įsitvirtino ir iki šiol kursto tiek vietos gyventojų, kapų. Apie Smalininkų (Jurbarko r.) Birkalnį tiek kraštotyrininkų vaizduotę. žinių kol kas trūksta. Duomenys apie Žemaičių Naumiesčio (Šilutės r.) Birutės kalnelį tikslintini, VAISINGUMO IR GIMTIES DEIVĖ mat iš šalia buvusio kaimo yra kilęs būtent kuršių šventvietėms būdingas ritinio pavidalo akmuo su Užmarštin nugrimzdus Birutkalnių pavadini- plokščiadugniu dubeniu35. mams sunku tikėtis, kad žmonėse išliks šventumo Aukštaitijos Birutkalniai iki šiol labai mažai liudijimų ar kokių konkrečių žinių. Išimtis – Pa- pažįstami. Tačiau dėmesį atkreipia Dovydiškių langos Birutės kalnas, kurio pažinimui svarbius (Ukmergės r.) Birutės kalnas, kur dar XX a. pir- šaltinius reikia dar kartą atidžiai perskaityti. moje pusėje buvo rengiamos jaunimo gegužinės (8 1822 m. Simonas Daukantas pirmasis pa- pav.). Ši vietovė priklauso istorinės Deltuvos že- minėjo situacinį posakį „Į Birutę kūlių krauti“, mės branduoliui, iš čia kilo įtakingieji Valmantai- kuris buvo sakomas klausiančiam „Kur eisi?“40 čiai su pirmaisiais Žemaitijos seniūnais Rumbau- Vėlesni užrašymai labai panašūs, pavyzdžiui: du ir Kęsgaila (spėjama, kad Valmantas į žmonas „Eik į Birutę kūlių krauti“ (2 var.)41. Posakis iš- buvo paėmęs žemaičių bajoro Mazgino dukterį)36. liko iki šiol, tačiau pasikeitė jo reikšmė ir (arba) Vidurio Dzūkijoje esančio Gilūšio (Elektrė- vartojimo situacija. Kalbininkė Birutė Jasiūnaitė nų sav.) Birutės kalno vardas gali būti susijęs su dabar jį priskiria keiksmams su augalų ar negyvo- šalimais gimusio ir gyvenusio žymaus šio krašto sios gamtos daiktų ir reiškinių pavadinimais – knygnešio Motiejaus Grybausko visuomenine ir norint nusikratyti pašnekovo į klausimą: „Kur kultūrine veikla37, tačiau 1927 m. rugpjūčio 15 d. eisi?“ gali būti atsakyta: „Į šikučių daubą morkų gegužinė čia buvo surengta pavasarininkų kuopos (variantuose – grybų) rauti.“42 vadovės Marcelės Sinkevičiūtės pastangomis: 38 Plg.: LTR 6167: 153–163. 35 2018 m. rugpjūtį V. Vaitkevičiaus surinktos žinios. 39 LŽV (Želkūnų k., Stakliškių valsč., Alytaus apskr.). An- ketą užpildė Gripiškių pr. mokyklos mokytojas Vytautas 36 Išsamiau žr.: Petrauskas 2003: 250, 286, 306. Beje, Maz- Dunderis, 1936 m. ginų tėvonijos ieškoma prie Apusino upės, Viešvėnų valsčiuje (Saviščevas 2010: 32), kaip tik tame krašte yra 40 Daukantas 1976: 96. Uogučių (Plungės r.) ir Paparčių (Skuodo r.) Birutkalniai. 41 LPP: Birutė. 37 Išsamiau žr.: Kaluškevičius, Misius 2004: 154. 42 Žr.: Jasiūnaitė 2007: 269.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 47

8. Dovydiškių Birutės kalnas žvelgiant iš šiaurės vakarų. 2019 m. V. Vaitkevičiaus nuotrauka.

Senovinis posakis „Į Birutę kūlių krauti“ visa perėmė, čia kryžiai jau buvo pradėti statyti. tiksliai atitinka Žemaitijoje žinomą apžadų pa- Pastatė koplytėlę. Stebuklinga vieta… <...>. O protį – moterys prijuostėse (sterblėse) į šventvie- šiaip tai yra tikrai tokia apžadų vieta. Pagrindi- tę nešdavusios akmenis (kūlius). Pakapės kaime nė auka yra akmenėlis, nešti akmenį, arba kele- (Telšių r.) šis paprotys išliko ypač ilgai ir iki šiol tą tų akmenų. Aš tai nešu vieną, nešam mes su yra siejamas su Sterblės43, arba Garbės, vardu va- dukra, žinau, nešu nuo vaikystės. Nu jau aš ne- dinamu kalneliu: pasakosiu, kokiu tikslu, ko aš ten prašau <...>. [Kaip Jūs akmenį pasirenkate?] – Bet kokį, Būta čia keisto papročio – aukai ar apžadui at- nuo vieškelio pasiimu, bet kokį akmenėlį, ku- nešti ant kalnelio akmenį. Nešdavo juos vyrai ris krito man į akį. Man gal spalva patinka ir ir moterys, jaunos merginos ir paliegę seniai – nešu saujoj, nunešu ir padedu ten kalvelės vir- visi, kas tik tikėjo, kad atlikus tokį įžadą, iš- šuj. Aš tai dedu prie kryžiaus akmenėlį, kur sipildo norai: ligoniai pasveiksta, merginos man vieta. išteka, o bevaikės moterys susilaukia kūdikių Ir, tiesa, dar buvo prisiminimai, užrašyti <...>. Moterys, norėdavusios susilaukti vaikų, [iš] Vaitkevičiaus, tas žmogus buvo 80 metų, nešdavusios akmenis sterblėse ir kraudavusios tai dabar jau koks 100 metų, daugiau yra pra- juos ant kalnelio44. ėję. Tai tas žmogus buvo pats tvėręs tvorą ap- Kadangi tas toks pavadinimas „Sterblė“ ne- link koplytėlę ir sakė, kad dar jo laikais, kai labai gražus, tai Viešvėnų klebonas pasiūlė tokį jis prisimena, ant kalvelės tos buvo prinešta pavadinimą kalneliui: „Garbės kalnas“. O dėl to krūsnis akmenų. Jis prisimena tokias dideles „Garbės“, kad atseit ant to kalnelio švedmečiu krūsnis tų prineštų, suaukotų akmenėlių. Va vienai merginai buvo atimta nekaltybė. „Nu- tokia buvo tradicija. Man papasakojo mano tė- plėšta garbė“. Nu ir po to, kai jau krikščionybė vas, kuris taip pat nešė tą akmenėlį.45 (9 pav.)

43 Sterble žemaičiai vadina į rankas suimtą prijuostės apa- tinę dalį, taip pat klubų sritį, žr.: (LKŽe: sterblė). 45 P. Dalia Andriusevičiūtė-Karalienė, 52 m., gim. Tučių 44 Andriusevičius 1994: 21–22; plg.: Vaitkevičius 1998: k., Akmenės r., gyvenusi Gaulėnuose, Telšių r., dabar 318–320; Butrimas 2005: 444; Valatka 2006: 160–161. gyvenanti Telšiuose. U. V. Vaitkevičius 2011 m. kovą.

moksliniai tyrimai 48

9. Pakapės (Telšių r.) Streblės kalnelio kryžius su apžadėtais akmenėliais. 2008 m. V. Vaitkevičiaus nuotrauka.

Priežodis iš Skuodo krašto: „Pilve burga, 1898 m. Peterburge leidžiamame savaitra- tartum ant Birutės kalno kūlius ritinėja“46 (beje, štyje „Kraj“ viena iš korespondenčių apie Birutės veiksmažodis burgėti „gurgėti“ taip pat turi reikš- kalną dar rašė, kad „gerieji žemaičių žmonės <...> mę „veržtis iš gilumos, tekėti“) patvirtina, kad labai garbina tą vietą, o bevaikės moterys mel- kalbama iš tikrųjų apie ypatingus akmenis (čia džiasi, kad susilauktų palikuonių“48. Tiesa, tuoj dera mitinis įsivaizdavimas, kad Birutės kalną pat sekė kun. Tado Ronkaičio atsakymas, iš kurio prijuostėmis kitados sunešė moterys ir „čia kiek- matyti, kad su Birutės kulto apraiškomis to meto vienas žemės žiupsnelis prakaitu sulaistytas, mal- dvasininkai nebesitaikstė: 47 dų prikalbėtas“ ). Atnešti apžadėtieji akmenys Birutės kalnas čionykščių žmonių yra gar- ant Birutės kalno galėjo būti toliau naudojami binamas todėl, kad pasak padavimo (ne pa- apeigose, tam tikru būdu kilnojami iš vienos vie- goniško), ant jo buvo rastas Dievo Motinos tos į kitą, galbūt ritinėjami, tačiau apie tai jokių paveikslas. Paveikslas buvo pakabintas bažny- tikslesnių žinių neišliko. čios didžiajame altoriuje. Jo radimui atminti Pateikti duomenys verčia manyti, kad deivės buvo pastatyta koplyčia, ir joje meldžiamasi, Birutės kompetencija kitados buvo ne tik gyvulių bet meldžiasi ne bevaikės moterys, kad su- vislumas ir prieaugis, ką liudija rašytiniai šaltiniai silauktų palikuonių, ir ne kažkokiai prasi- iš Palangos ir Daugpilio jėzuitų misijų erdvės, manytai šventajai, o Dievui ir Švenčiausiajai bet bendras, visuotinis vaisingumo pradas, o at- Mergelei meldžiasi čionai visi žmonės, taipgi sižvelgiant į Birutės vardo reikšmę, manytina, ir nemažai atvykėlių, traukiančių į jūrą maudy- gimtis. Tokio pobūdžio Birutės kultas, būdingas tis.49 (10 pav.) Palangai, gyvavo čia iki XX a. pradžios.

46 Žr.: LKŽe: burgėti. 48 Warnka 1898; cit. pagal: Omilanowska 2014: 74. 47 Končius 2001: 30. 49 Ronkajtis 1898; cit. pagal: Omilanowska 2014: 74.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 49

juosiama 2,5 m aukščio pylimo. Ant buvusio žemės paviršiaus (jį rodė 3–15 cm storio juodos žemės sluoksnis su angliukais, perpuvusiais spyg- liais, smulkiomis šakelėmis ir sudegusių lentų da- limis) rasta daugelis 0,3 x 0,5–0,4 x 0,6 m dydžio laužaviečių; deja, be radinių (11: I pav.). Vidinėje pylimo pusėje buvo aptikta vienuolika 15–28 cm skersmens apdegusių stulpų; keturi iš jų (1, 2 ir 3, 5)54 pavadinti statinio – stoginės be sienų – at- ramomis. Prof. Libertas Klimka šešis stulpus (9, 8, 6, 7, 1 ir 10) brėžinyje sujungė į 16 m skersmens ratą, o per atokiau įkastą stulpą 4 ir vidurines stogines atramas 1 ir 2 išvedė aikštelės ašį, kuri buvo pavadinta alkvietės pagrindine ašimi (11: I pav.). Po svarstymų, kaip patogiau per stulpus žiūrėti jūros link, stebėjimo vietų nustatymo, tam tikrų išlygų ir modeliavimo „abejonių nelieka – Birutės kalno statinys skirtas astronominiams stebėjimams“55. Tačiau knygos recenzentui doc. Gintautui Zabielai astronominių stebėjimų ant Birutės kal- 10. Elgetos, maldininkai ir Birutės kalno lankytojai prie Šv. Jurgio koplyčios durų. XX a. pr. Paulinos Mongirdaitės no aprašas sukėlė abejonių: ilgiausios dienos sau- nuotrauka (Senoji 2009). lėlydžio stebėjimui nuo stulpo 4 per stulpus 1 ir 2 bus kliudžiusi pati stoginė, o trumpiausios dienos saulėlydžio stebėjimas nuo stulpo 2 (stoginės at- Beje, XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje ramos) per stulpą 10 – tik menamas, nes tiksli pusėje ant Birutės kalno buvo meldžiama vaikų, stulpo 10 įkasimo vieta tyrėjų liko nenustatyta o prieigose, Tiškevičių dvaro parke, prie dviejų (žr. 11: I pav.)56. šaka suaugusių pušų, – šeimyninės laimės, plg.: Pripažindami, kad 9-ojo dešimtmečio vi- „Tai buvo „Šeimos medis“. Vedantieji [= sutuok- duryje lietuvių tyrinėtojų galimybės buvo labai tiniai] eidavo prie tos pušies laimės paprašyti.“50 ribotos57, archeoastronomija Oksforde žengė pirmuosius žingsnius, o visapusiškas proveržis religijos archeologijos tyrimuose įvyko tik per pasku- PALANGOS ŠVENTVIETĖS tinį XX a. dešimtmetį, apsvarstykime naujos Bi- (RE)KONSTRUKCIJA rutės kalno šventvietės interpretacijos galimybes. Šiandien užtenka duomenų kalbėti apie Po 1983 m. V. Žulkaus vadovaujamų archeologi- apskritimą arba ratą, kuris visoje žemyninėje nių tyrinėjimų apie Birutės kalną buvo daug ir priešistorinės Europos dalyje yra matomas kaip plačiai rašyta. Žinia, kad čia aptikta alkvietė ar šventybės požymis58. Tai veda prie minties, kad alkvietės statinys51, kitaip dar vadinamas alkviete-observatorija52 ir paleoastronomine observatori- ja53, sulaukė didelio susidomėjimo. Norint atsa- 54 Straipsnyje laikomasi pirminės stulpų numeracijos, kurią kyti į klausimą, ar astronominė Birutės kalno tyrėjai vėliau pakeitė, žr.: Žulkus 1997: 50. šventvietės interpretacija dera su nauju Birutės, 55 Išsamiau žr.: Žulkus, Klimka 1989: 73–79. kaip vaisingumo, gimties deivės, paveikslu, reikia 56 Išsamiau žr.: Zabiela 1990: 89–90. Beje, apibendrintose alkvietės statinio schemose vaizduo- sugrįžti prie pirminių tyrimo duomenų. jamos stulpų 4, 1 ir 2 ašies tikrovėje galėjo ir nebūti – tokių Maždaug XIV a. antroje pusėje Birutės kal- abejonių kelia knygoje „Palangos viduramžių gyvenvietės“ no aikštelė buvo apie 13 x 16 m dydžio, iš rytų paskelbtas šios tyrimų vietos planas. Jame stulpų 4 ir 1ašį laužia stulpas 2 (Žulkus 1997, p. 31, pav. 11). 57 1986 m. publikacijoje nurodytas vieno užsienio auto- 50 Emilija Adiklienė, gyv. Palangoje. J. Dovydaitis, P. U. riaus – Johno Edvino Woodo knygos „Saulė, Mėnulis ir 1956 09 03 (LTR 3984/182; plg. Vaitkevičienė 2008: 150). stovintys akmenys“ (pirmą kartą išleista 1978 m., papil- 51 Žr.: Klimka 1986; Žulkus 1986. dyta – 1980 m.) vertimas į rusų kalbą (Klimka 1986: 36, 52 Žr.: Žulkus, Klimka 1989: 75. išn. 2). 53 Žr.: Žulkus 1997: 51. 58 Išsamiau žr.: Bradley 2011.

moksliniai tyrimai 50

11. Birutės kalno šventvietės tyrimų planas: 1 – žemė su angliukais, 2 – laužavietės, 3 – stulpai, 4 – spėjami ir išvirtę stulpai, 5 – stoginės kontūras, 6 – šventvietės pagrindinė ašis (pagal Žulkus 1986: 24, 2 pav. su stulpų numeriais pagal archeologinių tyrimų ataskaitą). Dešinėje – tas pats brėžinys su straipsnio autoriaus nustatyta pagrindine šventvietės ašimi.

į Birutės kalno aikštelėje buvusį medinių stulpų būti išgriuvusi arba, kas lygiai taip pat tikėtina, pusratį – netrukus pamatysime, kad jį galima va- buvo išrauta vėliau statant kryžių59. Visi likę de- dinti ir pravertu ratu – reikia žiūrėti ne iš išorės, vyni Birutės kalno aikštelės stulpai buvo netašyti, atsitraukus, ką iki šiol siūlė daryti L. Klimka, o apskrito pjūvio, ir tai yra pagrindas stulpams 9 žengti į vidų ir čia ieškoti nebe dangaus kūnų ir 10 suteikti simbolinę įėjimo reikšmę, vadinti stebyklos, o šventvietės struktūros. Astronominė- juos šventvietės vartais. Kur jie vedė? Atsakymas je interpretacijoje išskirtinėmis aikštelės vietomis vienas, dėl jo abejonių neturėjo ir astronominės buvo laikoma stoginė (stulpai 1, 2, 3, 5) ir stulpas interpretacijos autoriai. Birutės kalno šventvietė 4 už jos. Tyrimų brėžinys rodo, kad tose vieto- buvo atverta jūrai, judėjimo galimybė iš sausumos se aptikta daugiausia laužaviečių, o maždaug 3 m į vandenį, iš vandens į sausumą yra šios šventvie- ruože nuo stulpo 4 iki stoginės atramos 1 žemės tės mitinis pamatas. paviršius žemėja net per metrą. Visai kas kita būti Pakeista prieiga, buvimas rato viduryje ir stulpų rato viduryje, nes laužavietės lieka nutolu- šventvietės vartų atradimas, verčia keisti švent- sios po 2,5–3 metrus ir minėtą tašką gražiu pus- vietės pagrindinę ašį. Nuo stulpų 4, 1, 2 ją turime račiu supa iš pietų, rytų bei šiaurės (žr. 11: I pav.). perkelti į matematinį vidurį, tarp stulpų 9 ir 10, ir, Kokia prasmė būti stulpų rato, kuris, svarbu su tam tikromis išlygomis, tarp stulpų 11 ir 3 (11: pabrėžti, tiksliai atkartoja ir Birutės kalno pyli- II pav.). Net ir pripažindami matavimų paklai- mo formą, viduryje? Čia prieš akis atsiveria re- das, kurios buvo ir yra neišvengiamos archeologų ginys į vakarus, į Baltijos jūrą. Šio 15 m pločio ekrano kraštuose, smėlio pylimo galuose, buvo aptiktas iš žemės kyšančio aptašyto keturkampio 59 Žr. tyrimų planą (Žulkus 1997, 37, pav. 17); akivaizdu, kad „vėliau įkastas stulpas“ yra vienas iš XIX a. paveiks- stulpo 9 galas ir 1,4 m ilgio suanglėjusi aptašy- luose ir XX a. pirmos pusės fotografijose ant Birutės kal- to keturkampio stulpo 10 dalis, – pastaroji galėjo no matomų kryžių ir stogastulpių.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 51

12. Birutės kalno šventvietės maketas, sukurtas remiantis astronomine šventvietės interpretacija. Stulpai – su įsivaizduojamomis profiliuotomis viršūnėmis, prie ugnies – rankas aukštyn iškėlęs žynys. Čia pagrindinė ašis vedama tarp 10 ir 11 stulpų. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ekspozicijos. 2015 m. V. Vaitkevičiaus nuotrauka. darbe, gauname nelauktai įdomų šventvietės atrasta po koplyčia61, tai šventvietės rekonstruk- vaizdą: pagrindinė jos ašis kerta Šv. Jurgio ko- ciniame piešinyje čia vis tiek liks 8–10 m tarpas plyčios altoriaus vietą! be stulpų. Kaip tik per jį veda nauja pagrindinė Atsižvelgiant į tai, kad ištirtuose plotuose ašis (11: II pav.). Nauji išsamūs šios vietos matavi- senųjų koplyčių vietos nerasta, o kapai su menko- mai, stulpaviečių tyrimai ir jų paskirties aiškini- mis XVII a. antros pusės–XIX a. datuojamomis mas yra svarbus ateities uždavinys. Tačiau atrodo, įkapėmis buvo aptikti prie 1869 m. pastato, ga- kad minėta ašis išsaugo tam tikrą Birutės kalno lima pagrįstai teigti, kad pirmoji ir vėlesnės ko- šventvietės astronominį matmenį, nes yra artima plyčios ant Birutės kalno buvo statomos vienoje Saulės laidos azimutui gruodžio 22-ąją. ir toje pačioje vietoje60, kuri yra ant pagrindinės Šventviečių tyrinėjimai rodo, kokia svarbi jų senosios šventvietės ašies. Koplyčia, o dar tiks- vieta geografinėje aplinkoje, lydintis mitinis pasa- liau – jos altorius, laikytinas deivės Birutės garbi- kojimas. Tačiau tam tikru būdu orientuota švent- nimo vieta. Ir tai paaiškina, kodėl vieta koplyčiai vietė nebūtinai buvo naudojama kaip observatori- kitados buvo parinkta ne kalno aikštelės viduryje, ja. Birutės kalno šventvietės ašis galėjo vesti į sau- o pylimo papėdėje, iš dalies ant pylimo keteros, lėlydį žiemos saulėgrįžos vakarą arba, pažvelgus iš tačiau ne aukščiausioje (rytinėje) pylimo vietoje, jūros pusės, Birutės kalnas buvo vieta, kurioje tą ką esame įpratę matyti, žvelgdami į ant kalvų pa- nepaprastą vakarą prieš atgimdama Saulė sėdosi – statytas bažnyčias, koplyčias ir kryžius. besileidžiančios Saulės spinduliai švietė į smėlio Ne mažiau svarbu tai, kad Birutės kalno pylimą, turintį krėslo atkaltės ir nuolaidėjančių šventvietės stulpų rate yra tarpas nuo stulpo 7 į ranktūrių formą62 (12 pav.). Mitologiniu požiūriu rytus, ir net jeigu ateityje stulpaviečių dar bus

61 Jos dažnai klaidingai vaizduojamos kaip faktiškai buvu- 60 Nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos koplyčia ant sios, plg.: Žulkus, Klimka 1989: 78, pav. 35, 79, pav. 36. Birutės kalno turėjo būti perstatyta ne mažiau kaip du– 62 Išsamiau apie šį vaizdinį žr.: Vaitkevičius 2013: 89–96; tris kartus (aut.). plg.: Greimas 1990: 467–473.

moksliniai tyrimai 52 gali būti taip pat reikšmingas faktas, kad ties Bi- į neskelbtus etnologinius duomenis, kai kurias rutės kalnu jūroje žmonės žinojo Rėvę – akmenų tautosakines žinias ir palyginamąją senųjų švent- krūvą ligi pat Naglio kalno63. (Plg. jau aptartą ap- viečių tyrimų medžiagą. Išvydome naują Birutės žadėtų akmenų nešimo ant Birutės kalno paprotį.) veidą – tai baltų religijos deivė, kuri išreiškė ir Šv. Jurgio titulas, suteiktas koplyčiai, pa- globojo bendrą vaisingumo pradą, manytina, taip statytai ant Birutės kalno šventvietės, verčia ma- pat gimtį (tokia nuoroda slypi deivės varde). nyti, kad, be jūros ir Saulės mitologijos64, čia dar Kelis šimtus kilometrų vieną nuo kito nu- būta vaisingumo ir gimties deivės Birutės pasa- tolusius Daugpilį – 1725 m. tarp jo apylinkėse kojimo. Jo mitiniu pagrindu laikytinas kasmet gyvenančių lietuvių buvo užrašytas galvijų deivės balandį vykstantis Perkūno, kitaip šiuo konk- Birutės vardas – ir Palangą jungia kelios dešimtys rečiu atveju dar vadinto Pergrubiu, ir Žemynos visoje Lietuvoje paplitusių Birutkalnių. Faktas, susijungimas. Algirdo Juliaus Greimo žodžiais kad jų iš seno buvo Klaipėdos krašte, o Suvalki- tariant, mūsų neturėtų stebinti faktas, kad šv. joje toks vietovardis nežinomas, verčia visus Bi- Jurgio kultas buvo pavestas moterims ir būtent rutkalnius šiandien ir ateityje kruopščiai tikrinti. vedyboms tinkančioms merginoms, nes „dieviš- Remiantis palyginamaisiais duomenimis iš kos vestuvės, šis pirmasis, žemę apvaisinąs su- Pakapės Sterblės kalnelio (Telšių r.) šventvietės, sijungimas, yra nekantriai laukiamas merginų, S. Daukanto paskelbtą posakį „Į Birutės kalną kaip archetipas, įgalinąs ir įprasminąs jo pamėg- kūlių krauti“, nežiūrint į vėlesnių jo variantų aiš- 65 džiojimą“ . kinimus, reikia suprasti tiesiogiai: kitados būta Belieka pridurti, kad toks šv. Jurgio, pakeitu- papročio moterims, meldžiant vaikų, į Palangą sio Perkūną (Pergrubį) vaidmuo lietuvių kultūroje nešti atitinkamai apžadėtus akmenis, juos krauti, apie XVI a. jau buvo nustelbtas visiškai kito šv. o galbūt ir toliau naudoti apeigose ant Birutės Jurgio – gyvulių globėjo ir vilkų valdovo – vaiz- kalno. Pagrįsta manyti, kad dvasininkija su šiuo 66 dinio . Tą patvirtina straipsnio pradžioje pateiktos papročiu kovojo, prisidėjo prie jo kaitos ir (arba) istorinės žinios apie maldininkus Palangos Birutės išnaikinimo. kalne. Reikšmingo ir gyvybingo Birutės kulto po- Noras suderinti naują Birutės, kaip vai- būdis nuo XVI a., o galbūt net ir anksčiau, kei- singumo, gimties deivės, veidą su archeologi- tėsi, pagrindinius deivės ar ją įkūnijusios (deivei niais duomenimis apie Palangos Birutės kalno pasišventusios?) moters bruožus perėmė Lietuvos šventvietę paskatino kritiškai pažvelgti į iki šiol kunigaikštienė – didžiojo kunigaikščio Kęstučio vienintelę – astronominę prieigą prie šios švent- žmona. Tokiomis aplinkybėmis daugiasluoksnis vietės, dažniausiai vadinamos alkviete-observa- ir margaspalvis Birutės kultas Palangoje išliko iki torija arba paleoastronomine observatorija. At- XIX–XX a. sandūros, paskutines jo apraiškas liu- kreiptas dėmesys į tai, kad šventviečių ratai prieš- dija prisiminimai iš XX a. pirmos pusės. istorinėje Europoje buvo įrengiami ir naudojami iš vidaus, o ne iš išorės, kaip siūlo L. Klimkos interpretacija. Stovint Birutės kalno aikštelės pa- APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS kraščiuose įkastų medinių stulpų rato viduje prieš akis atsiverdavo smėlio pylimo neužstotas reginys Po ilgesnės pertraukos vėl perskaityta Birutės ir į Baltijos jūrą; šio ekrano kraštuose būta dviejų vienos žymiausių Lietuvos šventviečių – Palan- aptašytų keturkampių stulpų, kuriuos drįstame gos Birutės kalno byla paskatino tęsti V. Ališausko vadinti simboliniu įėjimu į šventvietę arba jos pradėtus deivės Birutės tyrinėjimus, imtis plačiai vartais, atvertais į jūrą, suteikiančiais galimybę Žemaitijoje ir Aukštaitijoje paplitusių Birutkalnių judėti abiem kryptim. žvalgymų bei kritiškai įvertinti astronominę Palan- Buvimas šventvietės rato viduje, jos vartų gos Birutės kalne aptiktos šventvietės interpretaciją. atradimas naujoje interpretacijoje verčia žengti Tyrimas apsiribojo archeologinių ir istori- patį svarbiausią žingsnį – pakeisti Birutės kalno nių šaltinių bendrinimu, tačiau atkreipė dėmesį šventvietės ašį. Tai atlikus matyti, kad Šv. Jurgio koplyčia, dar tiksliau – jos altorius, buvo pastaty- 63 (LKŽe: rėvė). Plg. ir ne visiškai aiškų, tačiau kitą įdomų tas ant pagrindinės senosios šventvietės ašies, pavyzdį: „Į Šakšinius nuo Birutės yra didelė kūlija [= ak- tarpe tarp ratu įkastų stulpų, labiausiai tikėtinoje menynas]“ (LKŽe: kūlija). deivės Birutės garbinimo vietoje. Remiantis A. J. 64 Išsamiau žr.: Greimas 1990: 453–464; Žulkus 1991. Greimu, iki XVI a. šv. Jurgio kultas dar buvo 65 Greimas 1990: 456. grįstas ne gyvulių globėjo ir vilkų valdovo, o 66 Greimas 1990: 457.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 53 senoviniu, kasmet balandį vykstančių dieviškų Daukantas 1976 = Simonas Daukantas. Raštai. Tekstą paruošė Perkūno ir Žemynos vestuvių vaizdiniu. Birutė Vanagienė. Vilnius: Vaga, 1976, t. 1. Greimas 1990 = Algirdas Julius Greimas. Tautos atminties be- Reikšmingo ir gyvybingo Birutės kulto po- ieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-Chicago: Moks- būdis nuo XVI a., o galbūt net ir anksčiau, Palan- las, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1990. goje keitėsi, pagrindinius deivės bruožus perėmė Gudavičius 2004 = Edvardas Gudavičius. Lietuvos valdovai kunigaikštienė – didžiojo Lietuvos kunigaikščio (XIII–XVIII a.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy- Kęstučio žmona. Tokiomis aplinkybėmis dau- bos institutas, 2004. giasluoksnis ir margaspalvis Birutės kultas Palan- Jagminas 1958 = Petras Jagminas. Pažinkime savo rajoną. Birutės piliakalnis. Iš: Komunistiniu keliu [Tytuvėnų r.], goje išliko iki pat XIX–XX a. sandūros. 1958 04 05 (Nr. 44), 4. Jasiūnaitė 2007 = Birutė Jasiūnaitė. Žemaitiškų keiksmų tekstai. Iš: Tautosakos darbai, 2007, t. 34, 263–276. SANTRUMPOS Jucewicz 1842 = Ludwik Adam Jucewicz. Wspomnienia Żmu- dzi. Wilno, 1842. BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. XVI amžius. Su- Kaluškevičius, Misius 2004 = Benjaminas Kaluškevičius, Ka- darė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų zys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. leidybos institutas, 2001, t. 2. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004. LKŽe – „Lietuvių kalbos žodyno“ (I–XX t., 1941–2002) elekt- Klimka 1986 = Libertas Klimka. Apie astronominę Palangos roninio varianto atnaujinta versija (2017). Prieiga per alko statinio paskirtį. Iš: Lietuvos istorijos metraštis / internetą: www.lkz.lt. [Žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.] 1985. Vilnius, 1986, 36–43. LPP – Lietuvių patarlės ir priežodžiai: elektroninis sąvadas. Končius 2001 = Ignas Končius. Mano eitasis kelias. Atsimini- Prieiga per internetą: http://www.aruodai.lt/patarles/ mai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, t. 1. [Žiūrėta 2019 m. lapkričio 19 d.] Kraniauskas 2011 = Rokas Kraniauskas. Kuršių gyvenvietės LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas. A–K. Ats. red. Aleksandras Palangos dvaro sodybos parko teritorijoje. Iš: Archeo- Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985, t. 1. loginiai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais. Vilnius: Lietu- LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros vos archeologijos draugija, 2011, p. 45–60. ir tautosakos institute. (Nurodomas rinkinio ir kūrinio Latvijas 1940 = Latvijas vēstures avoti / 3. Latvijas vēstures avoti jame eilės numeris). jezuitu ordeņa arhivos / 1. Sakārtojis dr. J. Kleijntjenss. LV 2011 = Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė. Lietu- Rīga: Latvijas Vēstures Institūta Apgādiens, 1940. va. 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma Littera, 2011. Levandauskas, Vaičekonytė-Kepežinskienė 2006 = Vytautas LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas. A–B. Parengė Laimutis Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė. Bilkis, Marija Razmukaitė, Vitalija Maciejauskienė. . Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, t. 1. Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. LŽV – Žemės vardyno anketos, saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus fonduose. Skliaustuose nurodomas Miltakis 2007 = Egidijus Miltakis. Palangos Birutės kalno gyvenamosios vietovės, kuriai skirta anketa, adresas. koplyčios informacinė lenta. Iš: Palanga. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia: istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvų tyrimai. Sud. Danutė Mukienė. LITERATŪRA Vilnius: Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, 26–27. Ališauskas 2012 = Vytautas Ališauskas. Kulto tradicija loka- Nodaļa 2006 = Astotā Nodaļa. Garīgo ordeņu kulturdarbība lioje bendrijoje: Birutės atvejis. Iš: Religinės bendrijos Latgalē. Iš: Latgales kultūras vēsture. Rēzekne: Latgales Lietuvos istorijoje: gyvenimas ir tapatybė (Bažnyčios isto- kultūras centra izdevniecība, 2006, 187–195. rijos studijos / 5). Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo Omilanowska 2014 = Małgorzata Omilanowska. Pabaltijo Za- akademija, 2012, t. 5, 9–24. kopanė: Palanga Tyszkiewiczių laikais. Iš lenkų k. vertė Ališauskas 2016 = Vytautas Ališauskas. Baltų religijos ir mitologi- Vyturys Jarutis. Vilnius: Regioninių kultūrinių inicia- jos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XIV–XVIII tyvų centras, 2014. a.). Šaltinių rinkinys. Sudarė ir parengė V. Ališauskas. Vil- Paknys 2011 = Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675–1677 nius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2016. m. sudaryti vizitacijos aktai. Parengė Mindaugas Pak- Almonaitis 1998 = Vytenis Almonaitis. Žemaitijos politinė pa- nys (Fontes historiae Lituaniae / 10). Vilnius: Lietuvių dėtis 1380–1410 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo uni- katalikų mokslo akademija, 2011. versitetas, 1998. Petrauskas 2003 = Rimvydas Petrauskas. Lietuvos diduomenė Andriusevičius 1994 = Juozas Andriusevičius. Garbės kalne- XIV a. pabaigoje–XV a. Vilnius: Aidai, 2003. lis. Iš: Žemaičių žemė, 1994, Nr. 1, 21–24. Pretorijus 2006 = Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Baranauskienė 2013 = Inga Baranauskienė. Lietuvos didžioji Prūsijos regykla. Parengė Ingė Lukšaitė. Vilnius: Lietu- kunigaikštienė Birutė: legendos ir faktai. Iš: Kultūros vos istorijos instituto leidykla, 2006, t. 3. barai, 2013, Nr. 4, 61–69. Ronkajtis 1898 = Tadeusz Ronkajtis. Z Połągi. Iš: Rola, 1898, Bradley 2011 = Richard Bradley. The Idea of Order. The Cir- Nr. 40, 666. cular Archetype in Prehistoric Europe. Oxford: Oxford Saviščevas 2010 = Eugenijus Saviščevas. Žemaitijos savival- University Press, 2011. da ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius: Vilniaus Butrimas 2005 = Adomas Butrimas. Telšių kraštas. Istorija, universiteto leidykla, 2010. kultūra, meno paminklai. Vilnius: Vilniaus dailės aka- Senoji 2009 = Senoji Palanga. Henriko Grinevičiaus fotografijų demijos leidykla, 2005. ir atvirukų kolekcija. Sudarytojai: Margarita Matulytė,

moksliniai tyrimai 54

Saulius Striuogaitis. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, this day, in the public mind Birutė is imagined as a priestess 2009. (vaidilutė), who had dedicated her life to the gods, yet later Šliūpas 1884 = Jonas Šliūpas. Isz Palangos. Iš: Auszra, 1884, became the Duchess of Lithuania. Nr. 7–8, 260–267. In 2012, culturologist Vytautas Ališauskas called Birutė a Švogžlys-Milžinas 1927 = Nikodemas Švogžlys-Milžinas. goddess, who cared for the fertility of animals. In this article, Kietaviškis, Rytas, 1927 m. rugpjūčio 30 d., Nr. 195, this conclusion is adjusted: Birute is a goddess from the Baltic p. 2. religion, an expression and protector of any origin of ferti- Užpelkis 1995 = Martynas Užpelkis. Šventosios kuršininkų lity, possibly even birth itself (this meaning is coded in her žvejybos tradicijos ir papročiai. Iš: Liaudies kultūra, name Birutė < Bira “harvest, yield”, cf. birėti “sprinkle, drop, 1995, Nr. 1, 27–32. yield harvest”, subirti “to give birth [human or animal]”). Not Vaitkevičienė 2008 = Daiva Vaitkevičienė. Lietuvių užkalbėji- only the hill in Palanga is associated with Birutė. In Samogi- mai: gydymo formulės. Sudarė, parengė ir įvadą parašė tia and Aukštaitija, several dozen hills of Birutė, Birutkalniai, D. Vaitkevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto- Birkalniai have been discovered (meanwhile in Suvalkija this sakos institutas, 2008. place-name is unknown). There is lack of data still, which is Vaitkevičius 1998 = Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos why it is important to carefully study the hills associated with šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. this name. Vaitkevičius 2013 = Vykintas Vaitkevičius. Gamta ir kultūra: In 1822, Simonas Daukantas published the saying “To Bi- šventos Viekšnių pušys. Iš: Viekšniai: istorija ir kultūra rutė’s Hill to pile stones”, which reminds of a tradition related (Žemaičių praeitis / 16). Vilnius: Vilniaus dailės aka- to vows, still remembered in the 20th c.: when praying for demijos leidykla, 2013, 69–99. happiness, health, or children, one should bring stones to the Valatka 2006 = Vitas Valatka. Žemaičių žemės tyrinėjimai. Su- Pakapė sanctuary (Telšiai d.). We can claim that the custom darė D. Mukienė, L. Valatkienė. Vilnius: Regionų kul- of carrying vow stones is related to Birutė’s Hill in Palanga. tūrinių iniciatyvų centras, 2006, d. 1. The interpretation of Birutė, as the goddess of fertility and Warnka 1898 = Marja Warnka. Połąga. Iš: Kraj (dział literac- birth, encourages to look anew at the data from archaeological ke-artystyczny), 1898 rugpj. 13 (25), 411–412. digs in 1983. The sanctuary of Birutė’s Hill in Palanga, disco- Zabiela 1990 = Gintautas Zabiela. [Recenzija:] Vladas Žulkus, vered at that time by archaeologists, has to this day been in- Libertas Klimka. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. terpreted as an ethno-cosmological observatory for the night Vilnius: Mokslas, 1989, Lituanistica, 1990, Nr. 4, 87–91. sky (the works of Libertas Klimka). This article offers up a Zientarski 1882 = A. Zientarski. Kaplica na górze Biruty, nad different interpretation. At the edges of the sanctuary, a circle morzem Baltyckiém. Iš: , 1882, Tygodnik Illustrowany of dug-in wooden poles was discovered, making up the nearly Nr. 319, 77, 78. 16 m.-in-diameter Birutė’s Hill clearing – a space common to Žulkus 1986 = Vladas Žulkus. Birutės kalnas ir gyvenvietė European sanctuaries. When standing in the centre, in front Palangoje. Iš: Lietuvos istorijos metraštis / 1985. Vilnius, an unobstructed view of the Baltic Sea becomes visible. At the 1986, 21–35. borders of this almost 15 m. “screen” there were two carved Žulkus 1991 = Valdas Žulkus. Marios ir jūra baltų pasaulėžiū- rectangular columns, a symbolic entrance-way to the sanc- roje. Iš: Jūra, 1991, Nr. 11, 1–13. tuary or gates opening up to the sea. Žulkus 1997 = Vladas Žulkus. Palangos viduramžių gyvenvie- Between the poles, buried in a circle, on the main axis of tės (Acta Humanitarica Universitatis Klaipedensis / 6). the sanctuary, is likely the location where the goddess Birutė Klaipėda: KU Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos ce- was worshipped. Currently in this place there stands an altar in ntras, 1997. a chapel dedicated to St George (the first chapel was built there Žulkus 2014 = Vladas Žulkus. Palangos neįtvirtina gyvenvie- in the mid-16th c.). According to the reconstruction by Algir- tė prie Gintaro muziejaus. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai das Julius Greimas, until the 16th c. the cult of St George was Lietuvoje 2013 metais. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2014, 127–129. associated with the ancient imagery of the divine marriage of Žulkus, Klimka 1989 = Vladas Žulkus, Libertas Klimka. Lie- Perkūnas and Žemyna, taking place in April every year. Later, St tuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius: Mokslas, 1989. George become the patron saint of animals and ruler of wolves. Therefore, from the 16th c., maybe even earlier, the nature of the Birutė cult in Palanga changed, the key features of the goddess were taken over by the duchess, wife of the Grand THE NEW FACE OF BIRUTĖ Duke Kęstutis. In such circumstances, the multi-faceted and Vykintas VAITKEVIČIUS multi-coloured cult of Birutė in Palanda remained until the 19th–20th c. On 29–30 of May 2019, the University of Klaipėda hosted a symposium of researchers from the countries around the Baltic Sea. The theme: spirit of a place – genius loci. He en- Klaipėdos universitetas couraged the return to research of Birutė’s Hill in Palanga. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas This is one of the most famous places in Lithuania, which was H. Manto g. 84, 92294 Klaipėda particularly significant at the end of the 19th–early 20th c., as E. paštas: vykintas.vaitkevič[email protected] the Lithuanian nation was forming. Stories about it are part of the identity of our parent’s and grandparent’s generation. To Gauta 2019-10-01, įteikta spaudai 2019 -12-09.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 55 ATGIMĘ PER KNYGĄ IR GYVĄ TIKĖJIMĄ PRŪSIJOS LIETUVIŲ SURINKIMININKŲ KULTŪROS TYRIMAI

Apie Mažosios Lietuvos protestantiškos kultūros reiškinį – surinkimus – jau esame rašę1. Šį daugiau nei 200 metų gyvavusį pasaulietinį religinį judėjimą trečius metus tiria Lietuvių kalbos instituto sutelktas įvairių sričių mokslininkų būrys2. Šį kartą savo įžvalgomis dalijasi literatūrologė dr. Žavinta SIDABRAITĖ, kalbininkė dr. Inga STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ, liuteronų teologas habil. dr. Darius PETKŪNAS. Kalbino Lina Leparskienė.

Prieš tris metus ėmėtės tirti Prūsijos lietuvių surinki- kad apie sakytojus žinias rinko kraštotyrinin- mininkų judėjimą. Neseniai išleistas šiai temai skirtas kas ir teisininkas Jonas Jurgis Gocentas, tačiau straipsnių rinkinys (serija „Senoji Lietuvos literatūra“, jo surinkta medžiaga liko rankraštyje „Lietuvos 2018, t. 46), kuriame skelbiami naujausi atradimai. Ko- evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m., rank- kiu istoriografiniu pamatu rėmėtės? Ar jau galime kal- raštis giminaičių padovanotas Lietuvos nacionali- bėti apie naują surinkimininkų kultūros tyrimo etapą?12 nei Martyno Mažvydo bibliotekai). Sovietmečiu į religinę literatūrą buvo žvelgiama įtariai. Kita ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Surinkimininkų ju- vertus, gana kritišką surinkimininkų literatūros dėjimas yra palyginti mažai tyrinėtas, dar men- vertinimą ir jos tyrimų stagnaciją, manau, galėjo kiau tirta surinkimininkų literatūra. Tiesa, dar lemti ir kai kurių mūsų autoritetų, kultūros isto- XX a. pirmoje pusėje buvo parengta ir išleista rikų, ypač Vaclovo Biržiškos, suformuota ne visai veikalų, kuriuose surinkimininkų judėjimas ver- palanki nuomonė. Čikagoje išleistoje „Senųjų lie- tintas kaip socialinis-kultūrinis reiškinys. Bene tuviškų knygų istorijoje“ (1957) jis stebėjosi, ko- išsamiausia – Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) dėl Prūsijos Lietuvos lietuviams taip įtikęs „neį- monografija „Die evangelische Gemeinschaftsbe- domus XVI–XVII amžiaus vokiškas tikybinis po- wegung unter den preußischen Litauern“ (1904) puliarizatorius“ Johanas Arntas (Johannas Arndtas, (tuojau pat pasirodė ir lietuviui skaitytojui adap- 1555–1621). Galbūt dėl kritiško požiūrio šis nepa- tuota lietuviška jos versija „Evangeliški surinki- prastai populiarus ir pietistų mėgstamas autorius, mai Lietuvoje“ (1905)). Surinkimininkų judėjimo kurio kapitaliniai darbai buvo verčiami į lietuvių istorija trumpai apžvelgta pokariu išeivijoje iš- kalbą3, ištisus dešimtmečius nesulaukė filologų, leistoje Kristupo Gudaičio (1898–1972) studijoje teologų, šių laikų kultūros istorikų dėmesio. Tiesa, „Lietuviai evangelikai“ (1957). Tarpukariu iš- šioje srityje jau nemažai nuveikė kolegė Žavinta, leista Jono Grygos (1859–1940) atsiminimų lite- apčiuopusi Arnto kūryboje baroko ir viduramžių ratūrai skirtina knygelė „Aprašymas apie Mažo- misticizmo literatūros tendencijas, apsvarsčiusi, sios Lietuvos Evangelišką bažnyčią ir evangelišką kodėl jos buvo artimos surinkimininkams. lietuvininkų senąjį surinkimą seniau ir dabar“ Šiame tyrimų etape patikslintos surinki- (1926), o po karo Vokietijoje – Anusio Pėterai- mininkų judėjimo chronologinės ribos, šio reiš- čio (1867–1957) prisiminimai „Surinkimai Prūsų kinio paplitimas. Svarbu paminėti istoriko Da- Lietuvoje“ (1948). riaus Barasos tyrimus. Berlyno Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve jis rado INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. XX a. pabaigo- 1823 m. Karaliaučiaus konsistorijos sudarytą je surinkimininkų knygos bibliografiniu, spau- statistinių duomenų suvestinę apie Karaliaučiaus dos istorijos požiūriu bene išsamiausiai aprašytos ir Gumbinės apygardose už Bažnyčios ribų vei- knygotyrininko Domo Kauno. Reikėtų priminti, kusias religines draugijas. Dokumentą išnagrinė- jęs, Barasa teigia, kad XIX a. 3-ajame dešimt- metyje surinkimininkų judėjimas tebuvo pradi- 1 Pokalbyje su prof. Domu Kaunu, dr. Inga Strungyte-Liu- giene ir Kotryna Rekašiūte „Mažosios Lietuvos suri- niame etape, jis dar nebuvo išplitęs visose Prūsų nkimininkų dvasinio ugdymo, rašto ir knygos kultūra“ Lietuvos apygardose, bet vėlesniais dešimtme- (Liaudies kultūra, 2018, Nr. 3, p. 28–44) supažindinome čiais sparčiai paplito. su pietizmo (Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdžio), davusio pradžią surinkimams, idėjomis ir jų skleidėjais – pamok- slų sakytojais. 3 Karaliaučiuje 1807 m. išleisti Johano Arnto veikalo 2 Projektą „Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: „Sechs Bücher vom Wahrem Christentum“ ir maldak- surinkimininkų judėjimas Mažojoje Lietuvoje“ remia nygės „Paradiesgärtlein“ vertimai: „Szeszos Knygos apie LMT (Nr. S-MOD-17-10). Tikkra Krikszczonuma“ ir „Rojaus Darźelis“.

moksliniai tyrimai 56

Surinkimai – XVII a. pabaigoje Vokietijoje pradėju- sio plisti naujo dvasinio judėjimo –pietizmo – tęsinys, tam tikras neopietistinis reiškinys. Priminkite, kaip pietizmo idėjos sklido ir kuo jos buvo patrauklios ku- nigams ir pasauliečiams?

DARIUS PETKŪNAS. Pietizmo judėjimas nebuvo vienalytis. Liuteronybės kontekste galima išskirti keletą jo srovių: 1. Pilypo Jokobo Špe- nerio (Philipp Jakob Spener) bei jo šalininkų pietizmą; 2. Augusto Hermano Frankės (Au- gust Hermann Franke) apibrėžtą Halės pietizmą; 3. konservatyvųjį Viurtembergo pietizmą; 4. Ni- kolajaus Liudviko fon Cincendorfo (Nikolaus Ludvig von Zinzendorf) suburtą hernhutiečių ju- dėjimą, kuris iš pradžių save siejo su „Augsbur- go išpažinimu“ ir Liuteronų bažnyčia, tačiau ilgainiui organizavosi į nepriklausomą Moravijos bažnyčią; 5. radikalųjį pietizmą. Vokiečių žemėse šalia liuteroniškos krypties pietizmo dar plito ir reformatų pietizmo srovė, radusi sekėjų Žemu- tinio Reino, Brėmeno, Nasau teritorijose ir vokiš- kai kalbančiuose Šveicarijos regionuose. Špeneris savo garsiajame veikale „Pia Desi- deria“ („Pamaldūs troškimai“) (1675) ir kituose raštuose padėjo liuteroniškos pietistinės teologijos pamatus. A. H. Frankė diegė Špenerio pasiūlytas Pilypo Jakobo Špenerio portretas („Krikščionies reformas Halės universitete ir jo rūpesčiu įsteig- persimėginimo zerkols“, Absteinen, 1897). tose Halės socialinėse-edukacinėse institucijose. Monarchų remiamas, per Halės švietimo įstaigas platino pietizmą ir visoje Prūsijos karalystėje, racionalizmas. Dvasinės atgaivos jie ėmė ieškoti tad, jo dėka, judėjimas įgijo „prūsiškąjį“ veidą. privačiuose susibūrimuose, kuriuose ūkininkai- Liuteronų kunigai Halės pietizmo mokymą skel- sakytojai skelbė paprastus, dvasingus, atgailą ir bė iš sakyklų. Pietistinės minties sklaidos vieta atsivertimą skatinančius pamokslus. tapo ir universitetas bei mokykla. Karaliaučiaus universiteto profesorius pietistas Francas Alber- INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. XVIII a. pirmo- tas Šulcas ėmėsi švietimo reformos, kurios vienas je pusėje Prūsijoje religinis gyvenimas buvo labai pagrindinių tikslų buvo švietimo sklaida per mo- tirštas, vyko daug teologinių diskusijų, polemikų. kyklą. Dėl šios reformos 1718-1742 m. Prūsijo- Per tą laiką išleista daugybė pamfletų, vyko savo- je buvo pastatyta apie 1470 mokyklų. O 1756 m. tiškos teologinės kovos tarp įvairių srovių pietistų liaudies, arba žemininkų, mokyklų skaičius išau- ir tradicinių liuteronų ortodoksų. Pavyzdžiui, už go iki 1700. „klaidingą mąstymą“ Moravijos judėjimo lyderis Tad liaudžiai pietizmas buvo įdiegtas per grafas Cincendorfas ištremiamas iš Saksonijos, mokyklas ir sakyklas. bet jis tęsia religinio švietimo ir evangelizacijos Špeneris ir Frankė iš pradžių aktyviai propa- darbą tiek Europoje, tiek už jos ribų. Panašiai, gavo naminių pamaldų praktiką, bet ilgainiui jos kaip jėzuitai vykdė savo religines misijas tolimose atsisakė dėl sektantizmo ir schizmų pavojaus. Jų svetimose žemėse, taip Moravijos judėjimo sekė- poziciją palaikė ir švietimo reformatorius Šulcas jai kėlėsi į tuščias žemes Europoje ir už Atlanto, bei jo kolegos, tačiau XIX a. pradžioje Prūsijos kūrė religines kolonijas-gyvenvietes, išaugusias lietuviai ir lenkai vėl pradėjo burtis kartu melstis į miestelius ir tapusias savotiška užuovėja reli- namuose, tad ši praktika atgimė. gingiems protestantams. Taip XVIII a. atsirado Šio reiškinio priežastys dar gerai neištirtos. Hernhuto miestelis Saksonijoje (Vokietija), Bet- Galime spėti, kad tikinčiai liaudžiai nebuvo pri- lehemas – Pensilvanijoje (Šiaurės Amerika) ar imtinas bažnyčioje plintantis Apšvietos epochos Kristianfeldas – pietų Danijoje. Per pietistinius

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 57 judėjimus XVIII a. vyko gana intensyvi vokiško- ir švietėjiška mintis, iki kraštutinumo didinusi sios kultūros, švietimo idėjų ir raštijos sklaida. asmeninę atsakomybę ir aukštinusi protą. Žmogus ieškojo atspirties ir užuovėjos, ir tokia atspirtimi DARIUS PETKŪNAS. Pietizmo šalininkai kalbė- tapo atnaujintas, pažadintas, intensyvus religinis jo apie tai, kad neužtenka vien teorinių teologinių išgyvenimas, patiriamas per bendruomeniškumą, žinių – būtina „praktinė krikščionybė“, „gyvasis ašaringus giedojimus ir maldas. tikėjimas“, kuris atsiskleidžia per asmeninį pa- maldumą. Minėtųjų pietizmo tėvų Špenerio ir Iš kur mes galime žinoti, kaip atrodė XVIII ar XIX a. Frankės teologijos centre glūdi mokymas apie at- tikėjimo praktika? gimimą. Jie skelbė, kad atgimimo metu žmoguje įvyksta ontologiniai pokyčiai, įgyjama „kitokia“ DARIUS PETKŪNAS. Pietistai mokė, kad atgi- prigimtis, kuri tampa atsinaujinimo ir šventėjimo musiųjų krikščionių „gyvas“ tikėjimas turi atsi- šaltiniu. Anot jų, didžioji dauguma krikščionių spindėti praktikoje. Tokį tikėjimą liudijo atsinau- dėl nuodėmingo gyvenimo būdo prarado su krikš- jinimas ir šventėjimas. Pietistai mokė, kad atgi- tu gautą atgimimą, todėl jiems privalu atgimti iš musieji sieloje turėjo brandinti Dvasios vaisius naujo. Špeneris save laikė atgimusiu, tačiau ne- ir „mirti pasauliui“. Špeneris ir Frankė kritiškai minėjo, kur ir kada tai įvyko. Frankė sukrečiantį žvelgė į pasaulietinės garbės ir šlovės siekimą, atgimimą patyrė po dramatiškos atgailos kovos. puikavimąsi žiniomis, puošnius rūbus ir kitas Jis ir iš sekėjų reikalavo „atgimimo patirties“. Pa- „tuštybes“. Frankės teologijoje antagonizmas pasak jo, prieš atgimimą turi vykti atgailos kova, sauliui ypač ryškus: atgimęs krikščionis turi vi- kurios metu asmuo turi maldauti nuodėmių at- siškai atsiriboti nuo „sekuliarios adiaforos“, to- leidimo ir Dievo malonės proveržio. Prūsijos Lie- kios kaip šokiai, žaidimai, teatras, lošimas kor tuvos surinkimininkai taip pat mokė, kad asmuo tomis, rūkymas, alkoholis. Jis sudarė krikščio- atgimsta per intensyvią atgailą, atsivertimą, kaip niško „gyvenimo taisykles“, kurios asketiškumu jie sakydavo – „širdingą prisivertimą“. panašėjo į kalvinistinę discipliną. Prūsų Lietuvos surinkimininkai laikėsi tokių taisyklių. Atsiver- Šiuos judėjimus veikė teologinė mintis apie atgimimą tę tikintieji privalėjo išsižadėti keturių vokiškųjų ir gilų pamaldumą. Kokios istorinės aplinkybės ska- „T“ – Trinken, Tabak, Tanz, Theater (alkoholinių tino žmonių atsigręžimą į tokias subtilias dvasines gėrimų, tabako, šokių ir teatro). Tai jie vadino vertybes? „velnio darbais“. Surinkimininkai šį sąrašą dar pratęsė, tai yra buvo ir daug kitų krikščioniško ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Pietizmą galima būtų gyvenimo taisyklių, kurių privalėjo laikytis judė- suprasti kaip krizės religiją. Jos prielaidos: Tris- jimo nariai. Jas plačiai savo studijoje aprašo minė- dešimties metų karo (1618–1648) sukelta ekono- tasis Gaigalaitis. minė, religinė, mentalinė krizė, skatinusi ieškoti išeities per dvasinį atgimimą, atsinaujinimą, „at- Kaip formuojasi Prūsijos lietuvių poreikis skaityti budimą“. ir kaip jis plinta? Esate minėję ir pamaldžiųjų zalc- XVIII a. ši krizė palietė ir Prūsijos Lietu- burgiečių, atvykusių į po maro ištuštėjusias Prūsijos vos gyventojus. Paaštrėjusią katastrofizmo pajautą Lietuvos žemes, įtaką. Vis dėlto man neaišku, kodėl liudija išlikę jų pasakojimai apie to meto gamtos pietizmo mintis taip paveikė žmonių protus ir širdis? kataklizmus: ypatingai lietingus ir šaltus metus Ar užteko zalcburgiečių pavyzdžio, to, ką kalbėjo sa- prieš marą, kai vandens telkiniai įšalę iki dugno kytojai, ar darė įtaką ir skaitomi tekstai bei giedamos ir lede išgaišusios žuvys, gegužės mėnesį dar buvę maldos? galima skrieti mariomis ledu, o pavasarį ištvinę ar iššalę pasėliai. Nesaugumo jausmą stiprino INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. Paaiškinti, kaip epidemijos, savųjų mirtys ir svetimųjų atėjimas viskas vyko, dar gana keblu, bet tam tikromis (XVIII a. pradžioje Rytų Prūsijoje, po maro iš- įžvalgomis galime pasidalinti. XIX a. išaugusį tuštėjusiose lietuvių žemėse, apgyvendinti imig- poreikį skaityti knygas lėmė visuotinis raštingu- rantai – protestantai iš Zalcburgo), tautų maišy- mas. Pietizmas buvo ne tik protestantų bažnyčios masis, XIX a. vis įsiplieskiantys karo židiniai, atsinaujinimo sąjūdis, su juo atsirado ir naujas negailestingai smogęs badas, didėjanti socialinė požiūris į švietimą. Spėčiau, kad nemažai įtakos nelygybė ir neteisybė, kapitalizmo negailestingai turėjo pakitę religinio švietimo metodai, bažny- klibinamas per amžius įprastas valstietiškasis sės- čiose įvestas viešas katechizavimas. Įsivaizduo- lumas. Pagaliau – žmogaus menkumo suvokimas kime – vyksta pamaldos, ir kunigas klausinėja

moksliniai tyrimai 58 savo parapijiečių tikėjimo tiesų, Biblijos isto- (apie 1775–prieš 1856?) giesmynas „Visokios nau- rijų: prieina ir paklausia. Jei negali atsakyti, ži- jos giesmės arba evangeliški psalmai“ (pirmas lei- noma, jautiesi prastai. Tai paskata pasiskaityti ir dimas – 1804 m.). pasiruošti geriau atsakyti į klausimus kitą kartą. Dar įdomu, kad Arnto maldaknygėje „Ro Viešas katechizavimas vyko kelis dešimtmečius. jaus darželis“ buvo surašyti ir stebukliniai pa- Toks žinių patikrinimo būdas turėjo sustiprinti sakojimai (nusidavimai) apie nepražudomus šios tikėjimą ir gerokai pakelti religinį raštingumą. knygos egzempliorius. Esą toji maldaknygė ugny- Na, o naujieji lietuvių kaimynai zalcbur- je nedega, vandenyje neskęsta. Religingam žmo- giečiai buvo labai pamaldūs ir, be jokios abejo- gui tokie pasakojimai buvo labai patrauklūs, liu- nės, aukštesnės kultūros žmonės. Teko skaityti diję Dievo dalyvavimą jo pasirinkimuose. Sykiu antropologinį darbą, kuriame nagrinėjami Alpių tokia legenda stiprino knygos autoritetą. gyventojų sociokultūriniai aspektai. Autorius ra- dęs dokumentų, kuriuose paminėta, ką nešėsi su Tad surinkimininkai patys galėjo inicijuoti ir jiems rū- savimi pabėgėliai iš Zalcburgo, kirsdami Prūsijos pimų knygų leidybą? sieną. Pasakojama, kad zalcburgiečiai, keliaudami į savo naujuosius namus Prūsijoje, be buities INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. Prisiminkime, rakandų turėjo ir religinių knygų, tarp kurių dau- kad XVIII a. Prūsijoje knygas spausdino tik tos giausia buvo Johanno Arnto knygų apie tikrąją spaustuvės, kurioms Prūsijos karalius buvo su- krikščionybę. Atsižvelgdamas į knygų turinį ir jų teikęs privilegijas. Vartome XVIII a. knygas ir sudėtingumą, antropologas kelia mintį, kad pabė- matome užrašyta: „Karališkoji drukavonė“. Tai gėlių turėtos knygos liudija gana aukštą zalcbur- liudija, kad spaudos darbus atliko privilegijuotos giečių raštingumo, religinio apsiskaitymo lygį. spaustuvės, kurios turėjo rašmenis, pritaikytus Kaip zalcburgiečiai pradėjo praktikuoti na- lietuvių kalbai, ir puikiai galėjo įgyvendinti užsa- mines pamaldas, sunku pasakyti. Gal juos pa- kymus, kuriuos daugiausiai teikdavo universitetas. veikė Moravijos judėjimo šalininkai. O pamaldūs XIX a. pradžioje, po karų su Napoleonu Bona- lietuviai, ypač vėlesniais amžiaus dešimtmečiais, partu, tos privilegijuotos „drukavonės“ žlugo. Tada gerai sutarė su naujai atsikėlusiais kaimynais, at- susikūrė daugybė naujų spaustuvių, kurių paslau- eidavo ir į jų susibūrimus, kartu giedojo giesmes. gomis galėjo naudotis visi visuomenės sluoksniai. Pirmosios surinkimininkų giesmynų laidos išeina ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Pietistinės pakraipos XIX a. pradžioje Karaliaučiuje, tačiau nuo XIX a. judėjimai paskatino paprastam žmogui skirtų reli- 2-ojo dešimtmečio neoficialių giesmynų leidyba jau ginio pobūdžio tekstų radimąsi. XIX a. pasiektas sutelkiama naujai įkurtose oficinose, Tilžės spaus- beveik visuotinis Prūsijos lietuvių raštingumas tuvininko Heinricho Posto ir Klaipėdos spaustuvi- leidžia pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje ninko Frydricho Vilhelmo Horcho rankose. prasmingai kalbėti apie literatūros populiarumą. Svarbu tai, kad surinkimininkų giesmynai Gebėjimas skaityti, finansinis pajėgumas įsigy- buvo leidžiami už privačias lėšas. Apie tai užsi- ti knygų formavo ne tik privalomos taikomosios mena Pilkalnio kantorius Kristijonas Gotlybas (apeiginės) literatūros rinką, bet kūrė ir vadina- Milkus. Jis kritikavo pirmąjį surinkimininkų mojo asmeninio poreikio knygų rinką – kai knyga giesmyną, išleistą 1800-aisiais, kvietė nuo jo at- įsigyjama skaityti laisvalaikiu, savo malonumui. siriboti, ignoruoti surinkimininkų giesmių reper- Lietuvių kultūroje pirmą kartą galima kal- tuarą: „Aš beveik jaučiu pareigą tatai viešai iškel- bėti apie ne pavienio valstiečio, bet daugelio ben- ti, kad Lietuvos inspektoriai ir kunigai atkreiptų druomenės narių (žvejų, padienininkų, bernų, dėmesį ir rimtai pasipriešintų tokiam užmojui, mergų...) neabejingumą knygai. Ir knygose atsi- kuris trukdo lietuviams šviestis ir lavintis.“ gręžiama į juos, į jų svajones, norus, poreikius, pagaliau gebėjimus. Na, o savitos, švietėjiškos Kokia buvo raštijos situacija tuo metu? Ar surinki- epochos kontekste itin paveikios knygos metafo- mininkų parengtų raštų kalba atitiko to meto standar- ros rėmėsi Evangelijos tekstais. tus? Ką apie surinkimininkų parengtas knygas manė Surinkimininkų judėjimo pradžioje jų po- išsilavinusi to meto visuomenė? reikiams buvo leidžiama beveik vien verstinė reli- ginė literatūra, kiek vėliau ėmė rastis ir originalių INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. Tiek XVIII, kūrinių. Pirmiausia išpopuliarėjo pietistinė gies- tiek ir XIX a. Prūsų Lietuvos raštų rengėjai dau- mė. Absoliučiai populiariausia surinkimininkų giau ar mažiau laikėsi norminės rašybos, morfo- knyga laikytinas Kristijono Endrikio Mertikaičio logijos principų, kuriuos dar 1653 m. išleistoje

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 59

Surinkimininkų giesmynas „Visokios naujos giesmės Keliaujančio sakytojo Kristijono Demkio giesmė „Dieve arba evangeliški Psalmai“, Tilžė, 1825. Egzempliorius, padėk mes einame šiandien“ („Visokios naujos giesmės arba priklausęs bibliofilui Jurgiui Pliateriui. evangeliški Psalmai“, Tilžė, 1825). gramatikoje „Grammatica Litvanica“ rekomen- Matyti, kad giesmės kalbos požiūriu nėra viena- davo Danielius Kleinas. Šios gramatikos reikšmė lytės. Tų, kurias rengė kunigai, kalba paremta to raštijos raidai buvo didelė, jo suformuluotų dės- meto lietuviškuose raštuose jau įsigalėjusia prūsų nių, rekomendacijų (pvz., kad reikia suvienodinti vakarų aukštaičių pietine patarme. Jose išlaikomos rašybą) paisė vėlesnių gramatikų autoriai ir baž- nesutrumpėjusios veiksmažodžių ir daiktavardžių nytinių raštų rengėjai. galūnės, pavyzdžiui, rašoma: numaʒgoja ‘numaz- Skaitydami surinkimininkų giesmynus, goja’, Pekloje ‘pekloje’, Bedoje ‘bėdoje’. Tačiau sa- ypač ankstyvuosius leidimus, matome visiš- kytojų giesmių kalba kitokia. Jų tekstuose esama kai kitokį vaizdą. Žavinta paminėjo Mertikaičio šnekamosios kalbos bruožų, pavyzdžiui, pamelo giesmyną, kurį profesorius Domas Kaunas vadi- ‘pameluoja’, Wießpatau ‘viešpatauja’, Dußo ‘dūšio- na XIX a. bestseleriu. Jį tyrinėju daugiausiai, tad je’ arba Baʒnicʒo ‘bažnyčioje’. Rašybai dažnai tai- aiškiai matau, kaip giesmynų rengėjai atsitraukia komas vadinamasis fonetinis principas, kai žodžiai nuo elitinės rašto kalbos – jie rašo taip, kaip girdi. rašomi taip, kaip girdimi, pavyzdžiui, Atbekſim ‘at- Norėčiau plačiau aptarti antrąjį (1817 m.) bėgsim’, Baiſinks ‘baisingas’, Wartay ‘vartai’, Tikke- surinkimininkų giesmyno leidimą, tiksliau – jimuy ‘tikėjimui’. Raidės dažnai nežymimos dia- vienintelį žinomą jo egzempliorių, saugomą Na- kritikais, pavyzdžiui, ė čia rašoma , o ž tiesiog cionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jis <ʒ>. Žodį „žvilgterėk“ čia rasime parašytą ʒwilk- filologams įdomus kalbos požiūriu. terek. Paprastai kalbant, Mertikaitis savo ir kitų Šis giesmynas buvo kompiliacinis, dalis jo sakytojų giesmes parengė taip, kaip mokėjo, kaip tekstų – iš 1781 m. Karaliaučiuje išleisto oficia- žodžius girdėjo, taip ir užrašė, dažnai atitoldamas laus bažnytinio Gotfrydo Ostermejerio giesmių nuo Prūsijos Lietuvos raštuose jau įsigalėjusių kal- rinkinio. Kitos giesmės surinktos iš pavienių bos normų, tendencijų. Panašios ir Mindaugo Šin autorių. Giesmių rinkiniui davė sakytojas Mikelis kūno, analizavusio Karaliaučiaus Degeno spaus- Jurkšaitis, keletą originalios religinės poezijos pa- tuvės spaudinius, įžvalgos. Jis nustatė, kad suri- vyzdžių įdėjo ir rinkinio sudarytojas Mertikaitis. nkimininkų spaudinių rašyba buvo supaprastinta,

moksliniai tyrimai 60 atsisakant diakritinių ženklų, taikantis prie lietu- Žmogau! kol blizga čion saulelė, vių kalbą gerai mokančių tikinčiųjų. Ir šviečiant aiškiai ją matai, Rūpinkis, kad Dvasios švieselė ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Nuo sovietmečio įsiga- Taip šviestų tavy visadai lėjusi klišė, kad neišsilavinusių autorių atėjimas Ta yr šviesa ir šiluma į pietistinę raštiją lėmė lietuvių kalbos lygio kri- Kuri gal duot išganymą. timą, turėtų būti peržiūrėta. Daugumos leidinių kalba buvo aiški, vaizdinga, joje sruveno liaudies Ar XIX a. surinkimininkų literatūra pasiekė Didžiąją kalbos gyvybė ir, svarbiausia, būtent tokia kalba Lietuvą, ar ten turėjo skaitytojų? atitiko potencialaus skaitytojo lūkesčius. Griežtų moralinių draudimų jūroje lietu- INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. Galime numa- vininkams iškilo „legalios“ pramogos sala – ga- nyti, kad kitos konfesijos atstovams, katalikams, ji limybė skaityti. Gausiai leista, daugiausia jaus- buvo nepaskaitoma dėl gotikinio šrifto. Protestan minius išgyvenimus atskleidžianti religinė litera- tų knygos labiau plito paprūsėje, paribiuose, kur tūra buvo būdas pabėgti nuo realybės, asmeniškai gyveno evengelikų liuteronių tikybos žmonės – intymiai išgyventi nuoširdaus tikėjimo apimto Tauragėje, Žemaičių Naumiestyje. 1825 m. vienas asmens dramą tarp to, koks pasaulis ir jis pats yra, surinkimininkų giesmyno egzempliorius priklau- ir to, koks pasaulis ir jis turėtų būti. Kitaip sakant, sė grafui Jurgiui Pliateriui – Didžiosios Lietuvos ji savaip atliepė įgimtą tobulybės ilgesį. Pirmą bibliofilui. Pliateris turėjo didelę knygų kolekci- kartą lietuvių raštijos istorijoje literatūra iš tiesų ją, tarp jų – ir Mertikaičio giesmyną, kuris vėliau tampa liaudies, paprasto žmogaus kasdienybės pateko į Žemaičių kunigų seminarijos biblioteką. dalimi. Ir galbūt pirmą kartą lietuvių raštijos isto- Vartai šį giesmyno egzempliorių ir matai, kad jis rijoje literatūra taip visuotinai atlieka pagrindinę švarus, nesuteptas, matyt, mažai skaitytas... savo funkciją – išplečia asmens buvimo galimy- Žavinta mus vis skatina suprasti žmones, kuriems bes, panardina skaitytoją į alternatyvų vaizduo- reikėjo pietistų giesmių jausmingumo, Arnto pamo- tės pasaulį, suteikdama galimybę patirti vidinei kymų, stebuklo potyrio kasdieniame gyvenime. Pa- asmens raidai tokį būtiną katarsį. radoksalu, kad asketiškumas, tarsi atribodamas nuo žemiškų džiaugsmų, išlaisvina. O koks turinys jiems tiko ir patiko, kuo pietistų, su- rinkimininkų pamėgta literatūra, giesmės skyrėsi nuo ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Iš tiesų turbūt taip – ortodoksiškų liuteroniškųjų? asketiškumas išlaisvina. Sielai, bent kuriam laikui įveikusiai žemės trauką, lengviau kilti... DARIUS PETKŪNAS. Pietistų teologinė lite- ratūra tik nežymiai skyrėsi nuo ortodoksinės. Joje buvo akcentuojamas atsivertimas, asmeninis REBORN THROUGH A BOOK AND pamaldumas. Skirtingai nei ortodoksai, Halės LIVING BELIEF. krypties pietistai mokė apie atgimimą – tikintieji STUDIES OF THE PRUSSIAN LITHUANIAN turėjo žinoti atsivertimo laiką, vietą, aplinkybes. SURINKIMININKAI CULTURE Ortodoksams taip pat nepatiko pietistų skleistos viduramžių mistikų propaguotos idėjos, jų nei- At the end of the 17th c., in Germany there was a spread of giamas požiūris į į pasaulietinę adiaforą. pietism – a spiritual movement that encouraged personal pie- ty. In Prussia, through Halle University and schools, the ideas INGA STRUNGYTĖ-LIUGIENĖ. Surinkiminin of August Hermann Francke’s pietism spread, as well as being kai savo kasdienio pamaldumo praktikoje giedo- circulated by the professors at Konigsberg University. Pietists taught that those who are reborn have to ripen the fruits of the davo daug jaunųjų Halės pietistų giesmių, kurios Spirit and “die for the world”. At the end of the 18th–early 19th atliepė pietizmo vertybes. Tų giesmių turinys c., an offshoot of pietism began to spread among Prussia’s Lithu- labai sentimentalus, familiarus, kai kuriose plė- anians – the surinkimininkai movement. They practiced worship tojama Jėzaus Kristaus žaizdų (vadinamųjų ronų) at home, and such worship was led by people, from the commu- teologija, jose nemažai didaktikos, pamokymų, nity of believers, who could explain the Scriptures. They read jos orientuotos į kristocentrizmą. sermons that were simple, spiritual, encouraging repentance and conversion. Pietist movements encouraged the appearance of religious texts aimed for simple people: private funds financed ŽAVINTA SIDABRAITĖ. Šiems maldininkams the publishing of hymnals and other religious-content literature. tiko nesudėtingi, jausminį religinio išgyveni- In the 19th c., nearly universal literacy of Prussia’s Lithuanians mo aspektą pabrėžiantys tekstai, intymi, neretai was achieved, thus for the first time in the history of Lithuania’s sentimentali jų stilistinė raiška. Pavyzdžiui: writing, reading became part of the daily life of common folk.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 61 PROFESORIUS DONATAS SAUKA SKAITO KLASIKĄ Marijus ŠIDLAUSKAS

Profesorius Donatas Sauka 2009 metų akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“ Puvočiuose, Varėnos r.

Profesorių Donatą Sauką (1929–2015) jau galima klasikas?“1 Sauka gebėjo užčiuopti gyvastingąją pavadinti lietuvių humanistikos klasiku, stojan- klasikos šerdį, atpažinti vaisingus tradicijos ir no- čiu į vieną gretą šalia iškiliųjų mūsų laikų huma- vacijos sąlyčius, įžvelgti kitų pražiūrėtas įdomy- nitarų, tokių kaip Meilė Lukšienė ir Vanda Za- bes. Mokėjo žavėtis kūrybine meistryste, o sykiu borskaitė, Vytautas Kubilius ir Vytautas Kavolis, skvarbiai analizuoti ir įtaigiai reflektuoti, solidų Algirdas Julius Greimas ir Norbertas Vėlius. Betgi moksliškumą derinti su empatija. Lituanisto pro- įsivaizduoju, kaip Profesorius muistytųsi, sprau- fesiją suvokė ne kaip duoną pelnančią specialybę, džiamas į lotyniškojo classicus, t. y. visokeriopai darbinės veiklos sritį, o veikiau kaip pasiuntinystę sektino pavyzdžio, rėmus, kurie jam tokie ankšti ar lemtį, viso gyvenimo akstiną ir argumentą. ir nepatogūs. Tobula kilnaus paprastumo ir ramios Neturėjau laimės klausytis profesoriaus didybės konstanta, teisuoliškos minties kanonas, paskaitų, dalyvauti jo seminaruose. Akivaizdžiai nepriekaištingos elgsenos regula – visa tai buvo ne pabendrauti daugiau teko 1988–1990 metais, kai šio žmogaus stichija. Prigimtinis antidogmatikas, studijavau doktorantūroje prie Literatūros kated- klasiką jis suvokė ne kaip gatavą duotybę, o kaip ros. Iš karto patraukė jo euristinė dvasia ir inte- kūrybinį iššūkį ir užduotį, kaip kūrybos brandu- lekto veržlumas, asmenybės magnetizmas ir auto- mą, kurį lemia ne tik paties kūrėjo talentas bei riteto tikrumas. Iš profesoriaus patyriau, kad susi- intelektinis imlumas, bet ir mūsų civilizuotumas, dūrimas su klasika – ne tik teksto malonumas, bet mūsų kalbos ir etoso (socialinių normų visuma) brandos lygis. Čia jis rėmėsi Tomo Sternso Elio- 1 Žr. nuorodą į T. S. Elioto straipsnį „Kas yra klasikas?“ to nuostatomis, išsakytomis straipsnyje „Kas yra (Sauka 1998: 120).

Donatui Saukai – 90 62 ir kritinė akistata su pačiu savimi, kad šią akistatą pajusti save kūnu ir su juo sutarti, rasti jam tinka- dera išgyventi „kaip skausmingą, bet būtiną ir iš- mą rūbą. Šitaip dvasios darbui pastūmėsi ir kitą – ganingą terapiją – lyg nudrėskiančią valktį nuo savo ugdytinį, kuris nekantrauja gyvai pamatyti ir akių ir negailestingai sujaukiančią mūsų vertybių patirti, ką klasikinis tekstas byloja pačiam ugdy- hierarchiją“ – čia jau cituoju „Fausto amžiaus epi- tojui. Ugdytiniui svarbu, kad mokytojas nesielgtų logą“2, kurio įvadinė „Fantazija apie lyginamąjį li- (ir neatrodytų) valdiškai, taip ir neatskleisdamas, teratūros mokslą“ nubrėžia programines požiūrio ką tekstas reiškia jam pačiam, kalbėdamas žo- į klasiką linijas ir teigia, kad „[klasika] jau yra at- džius, kuriais pats netiki – ir šitaip mokydamas likusi savo istorinį vaidmenį – jausmų auklėjimą vingriojo nenuoširdumo meno. Savęs atspindėji- tiesioginiu pavyzdžiu, taip, kaip mokytojas ugdo mas kitame didina savivoką, verčiančią konfron- savo pamainą“3. Modernaus žmogaus jau nebegali tuoti su savimi. Dar iš „Fausto...“ įvadinės „Fan- patenkinti praėjusių šimtmečių filologijos tradi- tazijos...“: „tiktai šitaip save kitame atpažindami, cijos, todėl Sauka atsiremia į jam svarbų Tomo mes tampame žmonėmis, eventualiai – pasaulio Mano autoritetą: „Protu pritardamas pirmajai – piliečiais“5. Winckelmanno, Goethės, Hegelio – nuomonei, Tekstų skaitymo nuostata, tampanti ir vi- bet likdamas savo laiko žmogumi, Mann norom dinės laikysenos principu: kitame atpažinti save, nenorom sakosi turįs eiti su tais, kurie „mato isto- kartu nusileisti ar pakilti. riškai realiau, aštriau, intensyviau, agresyviau ir Norėdami perprasti saukiškos pedagogikos, niūriau“4. Po šių citatų jau įmanu suformuluoti plačiai suprasto ugdymo meno, esmę, pacituoki- programinę santykio su literatūra apskritai (ne me Viktoriją Daujotytę, gal iškalbingiausią šios tik su klasika) gairę – likti savo laiko žmogu- pedagogikos vaisingumo pavyzdį: „[P]edago- mi, žengti su tais, kurie mato istoriškai realiau, gas, bet ne metodikas, ne išdailos mokytojas, o aštriau, intensyviau. ypatingo, išskirtinai saukiško santykio su jaunu Profesorius puikiai suvokė, kad klasiką su- žmogum kūrėjas. Santykio, kuris budina ir pro- aktualinti nereiškia ją alinti, kad pagarba klasi- vokuodamas leidžia užsiimti nenuspėjamą pozi- kai gimsta iš nesumeluoto, kritiškai patikrinto ciją, žadina ir žeisdamas, o kartais ir žaisdamas intereso, o pastarasis yra ne tik kultūrinio iš- nelengvai pagaunamos logikos žaidimus“6. prusimo, bet ir gilesnio vertybinio apsispren- Žadinti žeidžiant ir žaidžiant – gan rizi- dimo dalykas. Beje, žodis „interesas“ kilęs iš kingas principas, primenantis postmodernistinę lotyniškojo inter esse – būti viduje ar tarp ko dekonstrukciją bei intertekstinius žaidimus. nors, dalyvauti, taigi būti ne išorėje, taip sakant, Tačiau D. Sauka šį principą pirmiausia taikė sau, „indiferentiškai“, bet viduje, „suinteresuotai“. žaisdamas su savo įvaizdžio inercija, be ceremo- Ir būti įdomiai, nes tą pačią šaknį turi ir žodis nijų šalindamas jos rūdis ir dulkes. Kitus galėjo interesting. D. Saukos gyvenimas ir kūryba – iš- žeisti, bet niekad neluošino. Negailestingiausiai kalbus aistringo „buvimo viduje“, nirimo į es- žeidė save – tiesiog tokia buvo jo kūrybos kaina. mių tirštumą pavyzdys – buvimo ne itin sau- Kai dėl postmodernizmo, jo teoretikus įdė- gaus ir patogaus, dažnai dramatiško, kai gimęs miai skaitė ir neprastai išmanė, tačiau esminiais degti tegalėjo smilkti. klausimais liko ištikimas neokantinei estetikai Klasikos gyvastingumą, o sykiu jos skaity- (formos ir turinio vienovė, neleidžianti atskir- mo interesą laiduoja universalus seno ir naujo ti kūrinio nuo teksto, kaip R. Bartas „ir Co“.) ir santykis, kurį klasikai modeliuoja ar tiesiog „at- M. Heidegerio tradicijai – kalba yra būties na- spėja“ dorodamiesi su konkrečiais savojo laiko mai, grožio ir tiesos buveinė. Tačiau kietai atmetė iššūkiais bei įtampomis. Profesorius suvokė, kad vienmatiškumą, gebėjo kaitalioti savo mąstymo nors pamatinės tiesos nesikeičia, klasikos atpaži- koordinačių sistemą, pereiti į „pašalinio“ poziciją. nimo kodai tolydžio kinta. Šią nuostatą savaip, Kartais – kone patirti kūrėjų išgyvenamą sukrė- saukiškai taikė ir asmeniškai pasirinkdamas ap- timą, kai iš saugios, patogios būsenos pakliūvi į rangos „kodą“ – klasikinį kostiumą iškeisdamas neišsprendžiamų lygčių spąstus, „[k]ada eilėraščio į demokratiškąjį megztinį. Tai saukiškas gestas – giluma atsiveria kaip griūtis, nuplaunanti eilučių norėdamas aiškintis ir suprasti kitą, literatūrą, kadencijas ir strofų ribas, nešanti dinaminių pa- klasiką, turi aiškinti bei suprasti ir save, tiesiog kitimų šuorą“7.

2 Sauka 1998: 19. 5 Sauka 1998: 11. 3 Sauka 1998:17. 6 Daujotytė 2015. 4 Sauka 1998: 17. 7 Sauka1977: 319.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 63

Prof. Donatas Sauka. Puvočiai. 2009 m. Regimanto Tamošaičio nuotraukos.

Išties, tai buvo mokslininkas tyrėjas su kai yra aštrus šokiruojantis formulavimas, kai yra poeto kibirkštimi, kaip ir jo bičiulis Vytautas magistralinė tiesė – kaip D. Saukos – tada tekstas Kubilius. Apie tai byloja ne tik saukiškas stilius, yra geras.“10 jo metaforų šuoliai ir jaustukai, bet ir neslepiamos Skaitydamas lietuvių klasiką ir apie ją ra- simpatijos poezijos, o ne mokslo tiesai, tikėjimas, šydamas, monografijoms rinkosi autorius, kurie jog „[t]iktai eilutės, kurias vienumoje sau primeni šiandien atsidūrę recepcijos įtampų lauke ar į tą ir tyliai kartoji, plečia būties erdvę“8. Apie poeto lauką nebuvo pakankamai įtraukti – Salomėją prigimtį kalba ir ambicingai išversti klasikų poe- Nėrį, Žemaitę, Jurgį Savickį. Beje, knygą apie tiniai tekstai, kiečiausi vertimo riešutėliai – na, J. Savickį laikė „visai nebloga, gal geriausia iš tokie kaip J. V. Gėtės „Marienbado elegija“ ar A. savo parašytųjų“11. Nesiėmė nuosekliai studijuoti Rimbo „Girtas laivas“9. Tai patvirtina ir aistra, su savo kartos rašytojų, nors išliko jiems atidus, apie kuria iš atminties cituodavo poetus (įskaitant ir bendrakartį A. Maldonį parašė įžvalgų straipsnį gyvuosius, nebūtinai klasikus): lyrikos spec. kur- („Minties švytėjimas“), taikliai įvardydamas kar- se Gėtę ir Bodlerą deklamuodavo originalo kalba. tos savivokos ženklus. Lietuvių literatūroje bei Taip pat džiūgavimas, nusikalus sau lyrikos api- kultūroje jį labiausiai traukė nepriklausomi protai brėžimą – trumpiausias minties kelias. bei laikysena: B. Sruoga ir Vl. Šimkus, A. J. Grei- Apie tai, kaip profesorius skaito klasiką (ir mas ir V. Kavolis, J. Savickis ir A. Nyka-Niliūnas. ne tik ją), daugiausia pasako tai, kaip jis rašo. V. Pasak D. Saukos, jų tiesos gali prasilenkti, Kubilius savo dienoraščiuose (1989 VIII 3) yra tačiau viena kitos nepaneigia, tik viena kitą pa- palikęs tokį įrašą apie saukiško stiliaus kokybę: pildydamos kreipia į aukštesnę tautos ir žmogaus „Teksto tankumas, kai sąvokos gula ant sąvokų, istorijoje prasmę bei išmintį.

8 Sauka 1998: 21. 10 Kubilius 2008: 103. 9 Sauka 1998: 199–202. 11 Sauka 2011: 72.

Donatui Saukai – 90 64

Profesorius turėjo įgimtą komparatyvisto Jie tebėra ir, panašu, dar ilgokai bus užkardas, gyslelę, atvedusią prie jo opus magnum – „Fausto neleidžiantis atkristi į provincialumą, kurį pro- amžiaus epilogo“ (1998). Šis veikalas ambicin- fesorius suprato ne tik kaip intelekto nelankstu- gai tęsia V. Kubiliaus pradėtą „šeštos kategorijos mą, tapatinimąsi su išankstinėmis tiesomis ir jų žygį“ – šitaip Sauka buvo pavadinęs savo recenzi- moralizuojantį transliavimą. Klusniai sekti idea- ją apie 1983 m. išėjusią V. Kubiliaus studiją „Lie- liaisiais pavyzdžiais, jau nekalbant apie vergišką tuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, adoravimą, jam taip pat atrodė provincialu ir epi- kur buvo ir D. Saukai svarbus skyrius „Susitiki- goniška – tokioms silpnybėms tiesiog organiškai mas su J. V. Gėte“. Tenka pripažinti (nors neten- priešinosi jo ambicingas savarankiškas mąstymas ka stebėtis), jog griežta metodologine prasme ši ir skvarbus kritiškumas. knyga nėra (nebuvo) pavyzdinė. Joje tarsi nesu- Donatas Sauka buvo jaunos dvasios žmogus, telpa tikras pažinimo godulio ir aistros perteklius, kuriam itin rūpėjo nepasenti, neiškristi iš laiko. niekais verčiantis nuoseklių prielaidų ir aiškių iš- Gyvenęs stagnacijos ir pervartų epochoje, jis jautė vadų schemas, tvarkingas pagrindinių ir šalutinių ir asmeninį egzistencinį, ir visuomeninį politinį, dalykų takoskyras; proporcijos, ritmai ir tempai ir amžinąjį kultūros laiką, kuriame jau yra atsidū- čia nebūtinai suderinti su metodinėmis reko- ręs. Šio laiko perspektyvoje kaskart aiškiau suvo- mendacijomis. Bet pro šias tariamas profesoriaus kiame – Jis buvo mums padovanotas, tai reiškia ir pražangas ima ryškėti tai, kas mus labiausiai do- vardas Donatas. Klasika, kuri nemiršta, tikriausiai mina – gyvas ir nepakartojamas Saukos, kaip kla- ir gyvuoja dėl tokių dovanų – gyvuoja tam, kad sikos skaitytojo, veidas. Gauname patirti, kaip jo mūsų neištiktų užmarštis, „antroji mirusiųjų mir- smalsios ir aštrios minties smaigalys brėžia teks- tis“, pasak profesoriaus mėgto Alfonso Maldonio. to grafiką nelyginant asmeninio buvimo kardio gramą. Darosi akivaizdu, kad neramus ir šakotas jo temperamentas yra faustiškas iš principo, o su- LITERATŪRA aktualintos faustiškumo formulės (kaip, tarkim, „kūryba – asmeninio likimo svertas ir jo įrankis“) Daujotytė 2015 = Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad tampa ir jo paties kuriamo teksto – daugiasluoks- prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka). Iš: Metai, 2015, Nr. 7. nio, gyvastingai lankstaus ir rupaus – visrakčiu. Kubilius 2008 = Vytautas Kubilius. Dienoraščiai 1978–2004. O tada visų priekabių šniukštinėtojų galėtume Parengė J. Žėkaitė, J. Sprindytė. V.: LLTI. paklausti, kam iki šiol buvo pavykę globalinius ir Sauka 1977 = D. Sauka. Minties švytėjimas, 1976-ieji. Iš: nacionalinius kultūros rūpesčius sulydyti su sa- Šiuolaikinės poezijos problemos. V.: Vaga. vąja intelektualine biografija. Beje, šioje knygoje Sauka 1998 = Donatas Sauka. Fausto amžiaus epilogas. V.: Tyto D. Sauka esmingai atšviežina žvilgsnį į Maironio alba. Sauka 2011 = D. Sauka. Nepaklusęs laikui. Iš: Nepaklusęs libretą „Kame išganymas“ – bene pirmą intelek- laikui: Atsiminimai apie Vytautą Kubilių. Sudarė Donata tualinės biografijos bandymą lietuvių literatūroje. Mitaitė. V.: LLTI. Po tokių knygų suvokiame, kad pasaulinės kultūros ilgesys nėra viso labo Osipo Mandelš- tamo citata, po kurios ilgesingai atsidūstame. PROF. DONATAS SAUKA READS Pamatome, kaip Europos klasika iš romantinio THE CLASSICS anapus atsigabenama į aktualųjį šiapus, ir atsigabenama ne kaip labdaros konservai, o kaip pa- Marijus ŠIDLAUSKAS tikimos meškerės ir tinklai, kuriais turime patys susižvejoti savąjį laimikį. Dedicated to the 90th anniversary of Donatas Sauka (1929– 2015), laureate of the National Prize for Culture and Arts, li- Profesorius mokėjo pamatyti klasikinę lite- terary critic, folklorist, demanding public critic, professor at ratūrą ne kaip archyvą, o kaip atvirą žmogiškumo Vilnius University. Attention is focused on literaturalogical universumą, iš kurio semia ir į kurį įteka ir gim- studies: in writing about Lithuanian classics, D. Sauka, for his tosios literatūros upė. monographs, chose authors who today have appeared in the Savajai kultūrai kelti europinio masto field of reception tensions or were not sufficiently included klausimus ir uždavinius, nefantazuoti tarp ketu- in this field – Salomėja Neris, Žemaitė, Jurgis Savickis. His inborn comparativist inclination led to his opus magnum – the rių sienų ar literatūrinių paskalų rezervuare, drį- impressive study Fausto amžiaus epilogas (1998), where Euro- sti pajudinti socialinį kolosą – šie „Fausto am- pean classics from the romantic “other side” are brought to žiaus epilogo“ užmojai tebegalioja ir šiandien. this, relevant, side.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 65 IŠ DONATO SAUKOS RANKRAŠTINIO PALIKIMO

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros esmės“ atsižvelgiant į aplinką, kurioje gyvuoja profesorius Donatas Sauka (1929– 2015) net keturis kūrinys. Na, o antrosios „Lietuvių tautosakos“ dešimtmečius studentams lituanistams dėstė Lietu- laidos naujuosiuose skyriuose į tautosaką žvel- vių tautosakos kursą, šiai sričiai skirtos ir trys jo giama ir iš istorijos mokslo (istorikos) bei antro- knygos, iki šiol teikiančios patikimas, esmines at- pologijos perspektyvos. Į klausimą, kaip gali būti ramas lietuvių tautosakos suvokimui ir tolesniems aktualizuojami tautosakos tyrimai šiais laikais, tyrimams. Tai 1970-aisiais išleista studija „Tauto- atsakoma: „pasekant tautinės idėjos sklaidą laiko sakos savitumas ir vertė“, kiek daugiau nei po de- tėkmėje“. Šiai temai skiriamas skyrius „Tautosa- šimtmečio parengtas vadovėlis aukštųjų mokyklų ka – argumentas tautos istorinei idėjai“. Jame ap- studentams „Lietuvių tautosaka“ (1983) ir 2007-ai- rėpiama daug: nuo viduramžių iki XX amžiaus, siais išleista antroji knyga tuo pačiu pavadinimu, naujų impulsų suteikia XX–XXI a. sandūroje kaip „antrasis pataisytas ir papildytas leidimas“, bet pasirodę istorikų veikalai, kuriuose Lietuva ver- beveik dvigubai didesnės apimties, išplėsta naujais tinama bendresniame Europos istorijos tyrimų skyriais ir temomis. Prie šių knygų verta nuolat su- kontekste. D. Saukos minties eigą iš dalies nu- grįžti, vis pasitikrinti savosios minties horizontus – sako skyrelių antraštės: „Viduramžių Lietuvos ar skvarbiai mąstome, ar tiksliai formuluojame... etninis etosas“; „Originalus indėlis į civilizaciją: D. Sauka į tautosaką žvelgė, visų pirma, archajiška šito indėlio aura – sutartinės“, „XIX kaip į žodžio meną, akcentavo tautosakos estetinę amžiaus Lietuvos kaimo kultūrinis veidas“, „Et- vertę ir estetinio jos suvokimo savitumą, aiški- ninis pasaulėvaizdis – nelygiavertė atsvara ribo- nosi meninio vaizdo struktūrą. Kita vertus, stu- tai kultūrinei patirčiai“, „Istorija, baigianti atsi- dija „Tautosakos savitumas ir vertė“ pradedama skaityti su kaimu“ ir kt. istorinio laiko, kuriame suklestėjo tautosaka ir Tarp Donato Saukos rankraščių išliko anks- apie kurį ji netiesiogiai liudija, aptarimu: „pama- tesnis šio teksto variantas, kuriame iš esmės jau tą tautosakai suprasti <...> turėsime, jei bent nu- suformuluoti, bet dar neišplėtoti vėliau knygo- manysime, kokiai praeičiai ji savo bendriausiais je paskelbti teiginiai, be to, rankraštyje daugiau bruožais, pagrindinėmis aspiracijomis priklauso, asmeninių prasitarimų, kurių vėlesnėje redakcijo- kada yra buvęs jos kūrybingumo zenitas.“ Šia je nebelieka. Tai vertingas, labai įdomus minties tema knyga ir pabaigiama. raidos dokumentas. Tekstą ruošiant spaudai taisy- „Lietuvių tautosakos“ pirmojoje laido- ti tik nedideli kalbiniai riktai, palikta autoriaus je skaitytojas skatinamas ieškoti „tautosakos pasirinkta asmenvardžių rašyba.

Donatui Saukai – 90 66 TAUTOSAKA – ARGUMENTAS TAUTOS ISTORINEI IDĖJAI Donatas SAUKA

Apie save turiu pasakyti: buvome ta karta, ku- Tas mūsų analogijai parinktas skaitytojas rios dar nestebino išlikęs kaimo žmonių pomė- tikrovėje stoja priešais „kūną ir kraują“ – kūrėją, gis pasidainuoti, žemaičių ypatingas gebėjimas augintą liaudies dvasios stiprybe, liaudies meno su paslėpta vaidybine galia, tarminiais žodukais pavyzdžiu. Originalų kūrėją, ne stilizatorių. kalbai rupumo suteikiant, paporinti nuotykingas Stipri meno ir literatūros atsinaujini- istorijas. Vis dėlto, tiesą sakant, tautosaką at- mo ir suvešėjimo banga, kurios viršūnė – apie radome sau per knygas, tautosakos rinkinius – 1980-uosius, žiūrint iš toliau – netikėta, para- kartu su literatūra, kaip priedą prie jos. Kartu doksinė. Kad ne sovietų okupacija – nieko pa- perėmėme ir XIX a. gėtišką vertinimo normą, našaus ir negalėjo atsitikti. Tas meno raidos vin- pritaikytą Liudviko Rėzos ir Simono Stanevi- gis – prieš istorijos logiką! čiaus dainų rinkiniuose. Kaip perėmėme ir ana- Vis dėlto kaip tik šis paradoksas pastūmėja logišką muzikos sampratą, išreikštą Mikalojaus kelti ir platesnį klausimą: ar tauta, turinti paly- Konstantino Čiurlionio, vėliau muzikologiškai ginti mažai ir tik vėlokai dokumentuotą praeitį, sukonkretintą Jadvygos Čiurlionytės. o, kita vertus, jau bent nuo Motiejaus Strijkov- Tų normų realumu mano kartos žmonės, o skio laikų rašytinėje kultūroje liudijamus turtin- tiksliau – aš su savo studentais, įsitikindavome giausius liaudies kūrybos išteklius, – ar ji negali puikiomis vasarų dienomis draugingoje, šventiš- paliudyti savo pačios istorijos idėjos, o ir dar dau- koje kaimiečių aplinkoje. Tautosakos kūrinys tuo- giau – negali duoti pagrindo jai paaiškinti? laik dar buvo kaimo žmogaus, jo gyvenimo būdo Nors ką apskritai reiškia svarstyti istorijos neatskiriama savastis. Gražus dainavimas, ypač idėją? Reiškia kai ką daugiau, nei abstrakčiai fi- klausant pavienių dainininkių – o dažniausiai tik losofuoti istorijos temomis. Į atsakymą pridedant taip ir tekdavo jas girdėti, – buvo visų pirma na- truputį druskos: reiškia, ieškant pagrindų objek- tūralus dainavimas. Nebuvo įprasta demonstruoti tyviam ir visuotinai reikšmingam istorijos paži- balso jėgą – paprotys kai kurių ansamblių vado- nimui, pasinaudoti filosofija kaip istoriografijos vų įsteigtas gana vėlyvame šių ansamblių veiklos tarnaite2. tarpsnyje1. Keistas paprotys, garso jėga užtren- Būtinybė istorinę patirtį pasitelkti, atsa kiantis lyrinę dainos prigimtį. kant į tautai iškilusį hamletišką būti-nebūti, pir- Puoselėdami, pasitikrindami nuojautą tauto- mąsyk skaudžiai giliai pas mus buvo suvokta po- sakos menui vertinti, pripažįstame sau subjekty- kario metais istoriko Zenono Ivinskio, artimai vaus sprendimo teisę. Toks sprendimas yra bū- susijusio su katalikiškuoju filosofijos sparnu. Du senos ir jausenos, kurią išgyvena dainininkė ar jo straipsniai, skelbti 1949 m., ir po pusės am- pasakotojas, atliepimas, pratęsimas ir perpras žiaus pasirodė nepraradę aktualumo – Atgimimo minimas. Jautriai rezonuojančio tautosakininko metais pakartotinai išspausdinti 1996 m. reikš- vieta sakytinės tradicijos tąsoje nejučiom prašosi mingos problematikos antologijoje, pavadinimu analogo. Tai autoriaus ir skaitytojo santykis. Šiuo- „Kultūra ir istorija“, kartu su žymių mąstytojų laikinėje percepcijos teorijoje aktyvi skaitytojo straipsniais. partnerystė su autorium, jo sumanymu – pama- Ivinskis, rašydamas straipsnį „Lietuvių kul- tinė teksto perskaitymo sąlyga, galiausiai atvedusi tūros problemos“, sako atsiliepiąs į gyvybiškai ir į „autoriaus mirtį“. svarbią savo laikui problemą – apie savąją kultūrą ir jos plėtotę: „Vargu kada anksčiau tas klausimas 1 Paaiškinti, kaip ir iš kur atsirado dainavimo kaip išsirėki- buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kada lietuvių mo mada, ko gero, reikėtų ieškoti kitur. Apie tokį moravų tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet dainų išrėkimą kolektyviniuose, studentiškuose sambū- ir už kultūrinę egzistenciją.“3 riuose, siejamą su atgimstančiomis tautinėmis aspiracijomis, nemažai pasakojama M. Kunderos romane „Pokštas“ (2002), rašytame dar 1967 m. Rėkimo madą palyginkime 2 Plg. Norkus 1996: 130. su liaudies estetikoje pamatine ramumo kategorija. 3 Ivinskis 1996: 175.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 67

Ivinskis istorikams kėlė reikalavimus objek- Gyvena jis ateitim, kaip teigia vienas iš minėtos tyviai įvertinti valstybės, netviskėjusios prabanga, rinktinės „Kultūra ir istorija“ autorių Johanas o vis dėlto sugebėjusios per du šimtus metų atsi- Huizinga straipsnyje „Istorijos idėja“. laikyti „prieš labai aukštos kultūros, ypač tech- Todėl istorinis mąstymas visuomet yra te- nikos, ordiną“, ir dar gyvavusios keturis šimtme- leologinis. Nors praeitis teikia medžiagą ir čius, anuometinį kultūros lygį. prikausto mūsų dėmesį, nors protas ir supra- Toks parodytas objektyvumas nieko nenu- nta, kad nė viena ateities akimirka negali būti stebintų, jei tuo kultūros rodikliu būtų pasirinkta numatyta, vis dėlto mūsų protą jaudina ir jo technikos ar apskritai civilizacijos pažanga, teigė akstinas yra amžinoji ateitis. Plačiai paplitusi ir Ivinskis, „bet galime atkreipti dėmesį, kaip jau iš atkakliai peršama nuomonė, kad istorija priva- dalies įvyko, savo pasiektais kultūriniais laimė- lo turėti reikalą su dabarties supratimu, yra jimais, savuoju menu, savo originaliais tyrinėji- grindžiama klaidingu supratimu: „dabartis“ mais apie neišsenkamus folkloro turtus ir t. t.“4 tiek pat mažai težinoma istorinei minčiai, kaip Pagrindinė Ivinskio mintis: siekiant apginti ir filosofinei. Istorijos klausimas visada yra: „Kur?“ Istorijai reikia leisti būti teleologiškai savo kultūrinę egzistenciją reikia pasiremti subren- orientuota disciplina par excellence.7 dusia kultūrine, tautine savimone ir garsiai ap- reikšti pasauliui, kas mes esame, ko siekiame. Pacitavau ilgą šito straipsnio ištrauką, tema- Juk kiekviena tauta, pasiekusi tam tikrą kul- nydamas, kad tautosakos, taip pat jos sklaidos in- tūros laipsnį, lygiai kaip ir atskiras indivi- dėlis į tautos kultūrinę brandą bene daugiau nei das, pradeda ieškoti savo gyvenimo prasmės. kuris kitas istorinės patirties sandas mūsų tautos Subrendusi tauta pradeda ieškoti tojo svar- istorijoje gali pretenduoti, gali reikalauti amžino- biausio centrinio uždavinio, kurį ji turinti, sios ateities mastelio. įstatytą tam tikroje erdvėje ir laike, atlikti. Ir Ivinskio straipsnyje įsidėmėjome teiginį, Tautinis pašaukimas tautai pasidaro tada toks tiesa, visai neišplėtotą ir todėl nuskambantį per- pat reikšmingas ir aktualus, kaip ir individua- dėm retoriškai, kad LDK kultūros lygį atestuoja- 5 linis pašaukimas. me – be ko kito – „savo originaliais tyrinėjimais Ivinskio straipsniai rašyti konkrečiu mo- apie neišsenkamus folkloro turtus ir t. t.“ mentu konkrečiam adresatui: nuo Tėvynės at- Tiesioginę sąsają su šituo teiginiu leidžiu plėštiems, be pastogės, be profesijos, be darbo, sau įžvelgti savo paties mokslinėje studijoje, pa- nežinioje atsidūrusiems tautiečiams. Optimizmo, sirodžiusioje jau geriems dviem dešimtmečiams 8 padrąsinimo sau ir artimiesiems tokiomis aplin praėjus nuo minėtų straipsnių paskelbimo , – kybėmis natūralu buvo ieškoti vis toje pačioje, „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970). tegu ir naujomis, ne itin originaliomis koncep- Metodologine prielaida, kuri svarstymams tualiomis implikacijomis praturtintoje, gražioje, apie lietuvių tautosakos prasmę ir vertę turi su- prasmingoje praeityje6. teikti minimumą objektyvumo, šitoje studijoje Toje pačioje, į kurią atsigręžti kvietė „Tau- laikiau principinę drąsą atsiremti į tuščią plotą tinė giesmė“: „Iš praeities tavo sūnūs, / Te stip- mūsų tautosakos žemėlapyje. Į tai, kas iš anksto rybę semia.“ nuteikia prieš savigyrą <...>. Naujųjų laikų istorikui praeitis – per maža. Baltų gentys nesukūrė savo herojinio epo, Ne praeitim jis gyvena. Ir net ne dabartim. kurio objektyviai turėjo reikalauti jų karingumas, karingas ar plėšikiškas – ne taip svarbu, kaip api- būdinsime – gyvenimo būdas. Epinių išgalių sto- 4 Ivinskis 1996: 180 ka – kas tai? Testimonium paupertatis9? 5 Ivinskis 1996: 181. Žiojėjančią spragą įmanoma paaiškinti tiktai 6 Ivinskiui intelektualinis arsenalas, teikiantis taip reika- lingo pasitikėjimo savimi, buvo dvi pagrindinės lietuvių analogiškai tokiu pat netipišku viduramžių vals- filosofų plėtotos idėjos: „lietuvių kultūra – rytietiškų ir tybės formavimosi laikotarpiu laisvų valstiečių vakarietiškų pradų sintezė“ (S. Šalkauskio idėja), „lietu- vių kultūra – nomadinio ir patriarchatinio pradų sintezė“ 7 Huizinga 1996: 113. (A. Maceinos idėja). Pastarosios, maceiniškės, plačiausiai išskleistą idėjų vėduoklę radome vėlesniuose archeologės 8 Studija rašyta su minėtais Ivinskio straipsniais nesusipa- [Marijos] Gimbutienės veikaluose. O štai Lietuvos, kaip žinus. Kita vertus, nesusilaukė jie – bent man neteko gir- tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų, idėja, konkuruojanti su dėti – ir išeivijos istorikų dėmesio. analogiškomis kaimyninių tautų pretenzijomis, atrodo, 9 Lot. 1. neturtingumo liudijimas; 2. prk. proto menkumo bus jau galutinai praradusi ankstesnįjį patrauklumą. rodiklis. (Red. past.)

Donatui Saukai – 90 68 bendruomenės indėliu į tos valstybės gynimą ir giedra, mažai tepaliesta luominio antagonizmo. stiprinimą. Ir iš tos savo socialinės ir istorinės Ar tokia dainų interpretacija šia prasme nesiskiria svarbos suvokimo toliau stiprėjusiu įsikabinimu į nuo galimų socialinės psichologijos įžvalgų, ga- savo bendruomenines laisves ir teises. lėsime išvadas padarysi tada, kada Lietuvos isto- Istoriškai paliudytas „Sudaičio“ sutartinės rikų teiginius apie valstiečių ekonominio, o kartu fragmentas (o tokių paliudijimų net ir raštingo- socialinio savarankiškumo stiprėjimą vėlyvuoju se, ne beraštėse, anuometinės Europos tautose – baudžiavos laikotarpiu galėsime palyginti su pla- katės ašaros) duoda pagrindą sutartines laikyti taus masto valstietijos klausimo tyrinėjimais, ap- dominuojančia dainuojamosios tautosakos forma, imančiais ir visapusišką psichologinę, ir moralinę [ypatinga] tiek pačiu atlikimo daugiabalsumu, valstietijos charakteristiką. tiek poetiniame turinyje ir muzikoje stipria, raiš- Užsimindamas apie pageidautinų, apie bū- kia kolektyviškumo pajauta. tinų sociologinių, psichologinių tyrimų konteks- Palyginti negausiam išlikusiam sutartinių tą, vis dėlto neturiu išleisti iš akių, kad istoriko lobynui etninio bendruomeniškumo etosu yra visai kiti uždaviniai, nei sociologo ir psichologo. artimos kitos baltų atšakos – latvių – senosios Dar kartą tenka grįžti prie minėto Huizingos dziesmos, išsaugojusios kur kas gyvybingesnę straipsnio. „Ypatinga istorijos savybė, suteikianti tradiciją, užrašytos daugiatomiuose leidiniuose. jai tikrąją vertę, iškelianti ją į gyvenimo centrą, Mažai analogų joms rastųsi kitų Europos tautų labiau negu bet kurią kitą discipliną, – įsidėmė- folklore, iš ankstyvųjų viduramžių dažniausiai iš- kime, apie kokią istorijos svarbą ir atsakomybę laikiusiame kaip tik visai kitokį – rašytinės litera- kalba mokslininkas, su subtilia įžvalga tyrinėjęs tūros ir individualaus kūrybinio braižo pėdsaką. „Viduramžių rudenį“! – visuomet slypės kaip tik Istoriko S. C. Rowello yra užsiminta apie tame, kad istorija suvokia ir traktuoja savo me- viliojančią perspektyvą palyginti latvių ben- džiagą kaip įvykius, o ne kaip organizmą.“11 druomeninę sanklodą su vikingų visuomene10. Istorikas, teigia Huizinga, aprašo ne atvejus, Jeigu sumanymui pagrįsti rastųsi pakankamai atitinkančius idėjų schemą, kaip elgiasi psicho- archeologinių duomenų, tada sutartinės ir dzies- logas, teisės žinovas, sociologas. Istorikas neat- mos prisišlietų prie šiaurės kaimynų – islandų, skleidžia pasirinktą objektą paaiškinančios, neat- norvegų gyvastingos sakytinės prozos – sagų – šaukiamai galiojančios priežasčių grandinės, savo pasaulio. objekto atžvilgiu jis laikosi „nedeterministinio Svarstyti, kas iš senojo homogeninio sutar- požiūrio“, kad aprašomame objekte galėtų „de- tinių pasaulėvaizdžio klodo galėjo persismelkti į ramai įvertinti gyvenimo pilnatvę“. kitų – lyrinių („ištisinių“) dainų klodą, ir jame, „Savitumo“ ir „vertės“ požiūriu savo darbe gausiai ir ilgai užrašomame, išlikti, būtų labai dėmesio židinį sutelkiau į mūsų lyrines dainas, spekuliatyvus reikalas. Lyrinė daina, klestėjimo iškiliausio vertinimo susilaukusias jau ir praeity- apogėjaus sulaukusi XVII–XVIII amžiais, iš su- je. Tokio vertinimo pagrįstumas darbe įrodinė- tartiniško bendruomeninio matymo akiračio mus jamas lyginamąja analize aprėpiant platų Rytų, perkelia į labiau diferencijuotą šeimos-giminės Šiaurės ir Pietų Europos tautų arealą. Laikau įsi- santykių spektrą. Kaip senosios pasaulėžvalgos dėmėtina išvadą, kad mūsų dainų pati lyrizmo reliktas (bet ne atavizmas), dainoje išlieka stip- išraiška šita lyginamąja analize, pretenduojančia rus saitas su gamtos reiškiniais, reiškiamas psi- į objektyvumą, atsiskleidžia kaip unikali, nepa- chologiniu paralelizmu, kurio, kaip [Aleksandro] kartojama. Veselovskio nusakyta, vidinės veiksmo analogijos Už tos sidabro gyslos ir maga įžvelgti tautos niuansuotumas, analitinio stebėjimo rezultatas, gyvenimo pilnatvę. vis dėlto, neabejotinai rodo jau vėlyvesnę mąsty- Norėdamas tą pilnatvę įžvelgti, suvokti mo pakopą. reiškinio „prasmę“, istorikas, Huizingos teigimu, Bendrą lyrinių dainų aksiologinę skalę ap- „privalo jungti ir sisteminti istorinius reiškinius, tariant, tam tikru mastu pritaikant ją ir apskritai remdamasis tomis kategorijomis, kurias jam su- visai tautosakos klasikai, iškeliama šeimos narių teikia jo „Weltanschauung, jo intelektas, jo kul- tarpusavio santykių darna, pasitikėjimas vienas tūra“12. kitu, o kartu juo pagrįsta bendra pasaulėvaizdžio

11 Huizinga 1996: ???. 10 Rowell 2001: 51. 12 Huizinga 1996: 112.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 69

Mūsų dainų sidabro gyslos ištakų istori- ma papročių etosu, pagrindine tautinės tapatybės nis amžius įžvalgiai ir jautriai yra aptartas jau išraiška. Pabrėžiama, kad Gediminas buvo ypač kartą mūsų paminėto Rowello darbe, skirtame nuoseklus, nepalenkiamas senųjų papročių gynė- Gedimino Lietuvai. Nesigviešiu kompetencijos jas: „Jis troško sutapatinti save ir savo šeimą su jo veikalo aptarinėti, lyginant jį su lietuvių isto- tradicijomis“16. rikų darbais13. Tiktai kadangi britų mokslininko Piešdamas, kas dėjosi XIV a. pirmojoje pirmasis ir tikrasis adresatas buvo emociniu at- pusėje Lietuvos istorijos avanscenoje ir jos už- žvilgiu neutralus jo krašto skaitytojas, nejučiom kulisiuose, Rowellas aprašo karines kampanijas, mūsų žvilgsnį yra patraukęs autoriaus iš pat karto diplomatijos laimėjimus, vidaus ir užsienio pre- parodomas gilesnis, nei įprasta panašiais atvejais, kybos mastą.“17 Kas daugiau slypi užkulisiuose, Lietuvos praeities supratimas, praeities neatsie- bet iš tiesų lemia esminius poslinkius, atspindi jantis nuo dabarties. Po paskyrimo „1991 metų chronologinė šimtmetį vykdytų lietuvių žygių sausio tryliktosios aukų atminimui“ jau įžangos vergams grobti lentelė (80 p.), kuri gretimame pirmajame puslapyje skaitome sakinį: „Lietuva puslapyje (81 p.) palyginama su skolų Rygai len turi seną ir garbingą praeitį.“ tele. O po lyginimo – komentaras apie nuolat Tai, kuo patraukia mokslininką pagoniškoji stiprėjančius Lietuvos ir Rygos prekybinius san- (pažyminys pabrėžtas angliškoje knygos antraštė- tykius, naudingus net tuo atveju, kada prekiau- je) Lietuva, yra svarbu, simptomiška, nes išduoda jama ne tik svogūnais, ridikais, bet ir ginklais.18 šiuolaikinio (žinoma, nemanykime, kad – tipiško) Tuo naudos pagrindu nuosekliai, sistemingai vakariečio intelektualo Weltanschauung, intelektą vykdyta ir kolonizavimo programa „kviečiantis ir kultūrą. kvalifikuotus amatininkus, užuot grobus juos Angliško Rowello knygos originalo antraš Lenkijoje arba Prūsijoje, kaip buvo elgiamasi tėje Lietuva įvardijama konfesiniu požymiu – XIII šimtmetyje.“19 „Pagoniškoji imperija“. Pagonišką akcentą papildo Šykščiais turimais faktais ir vidine veikalo ne mažiau reikšmingas, tiktai autoriaus anaiptol logika Rowellas užsimojęs peržengti amžių prara- tai primygtinai neeksplikuojama, viduramžiams ją: „užuot likusi plėšikaujančia Lenkijos ir Rusios būdingas Lietuvos įsivaizdavimas. Štai citata – pasienių rykšte... Didžioji Kunigaikštystė įsitvir- anuometinės Lietuvos vizitinė kortelė, svetim- tino kaip didžiausia diplomatinė ir karinė krikš- šalio išduota: „Lietuva – žemė didžiulė, pelkėta, čioniškojo Rytų pasaulio galybė.“20 miškinga, kurios gyventojai į savo šalį panašūs, iš Galėjo likti rykštė. Bet neliko. Kokių užsi- tikrųjų laukiniai ir šiurkštūs, be to, veikiau žiau- mezgančių gilių prasmių reikėtų įžvelgti šitame rūs, negu drąsūs.“ Citata iš XVII a. Dubrovijaus istorijos lūžyje, bandome įspėti kitų tautų isto- „Bohemijos istorijos“. Pabrėžiama šitos citatos rijos veidrodyje. Tik ne itin sėkmingai. Tipišką liudijimo tipiškumas: „Nors Dubrovijaus tekste Lietuvos vietos įsivaizdavimą galime rasti Rowel- neišvengta išankstinio nusistatymo (žr. p. 95), lo tautiečio rašytoje, „Dievo žaislu“ pavadintoje, šiuo atveju jo apibūdinimas lakoniškai apibendri- Lenkijos istorijoje (1981). na kitus pasakojimus apie Lietuvą“ 14 Verčiant N. Davieso istorijos puslapius Ge- Taigi, veikalą persmelkia mintis apie pago- dimino dukters Aldonos santuoka su Lenkijos nybę kaip Lietuvos valstybės ideologinį pamatą. karalium Kazimieru III, vieninteliu lenkų valdo- „Nevienalytė, nedoktrinuota ir decentralizuo- vu, vadintu Didžiuoju, laikytina, ko gero, likimo ta“ pagonybė atitiko ganėtinai padriką ketu- akibrokštu. Kadangi Davieso pašykštėta mums riolikto šimtmečio Didžiosios Kunigaikštystės bet kokios dalykinės informacijos: po pirmosios struktūrą“.15 Senajam tikėjimui neįgijus tvirtos pažinties su Lietuvos valstybe – ją „kūrė būrys hierarchinės struktūros, valdymo forma Lietu- bebaimių kovotojų, kurių sugebėjimas užkariaut voje dinastijos valdžią reikalavo remti visų pir- 16 Ten pat. 13 Šiaip ar taip pažymėtina, kad knyga ne tik nustebino 17 Pagrindiniais faktoriais, suformavusiais Didžiąją Kuni- emocine kaitra plačią skaitytojų auditoriją, bet ir iš lie- gaikštystę , laikomi, kaip ir kitoms besiformuojančioms tuvių istorikų susilaukė itin teigiamo įvertinimo – už ko- valstybėms, karinė jėga ir tarptautinės prekybos kontrolė. mpetenciją, už įdėmiu šaltinių tikrinimu padarytas inter- Rowell 2001: 313–314. pretacijų korektyvas, kaip, pvz., dėl Gedimino mirties. 18 Rowell 2001: 83. 14 Rowell 2001: 53. 19 Rowell 2001: 82. 15 Rowell 2001: 158. 20 Rowell 2001: 64.

Donatui Saukai – 90 70 didžiules, retai gyvenamas žemes, smarkiai pra- žudynės, kvaili prietarai, nepatikimas riterišku- noko sugebėjimą nuolat jas valdyti“21. mas, nuolatinis asmeninių ar grupinių interesų Kazimieras III <...> lenkų tautai turi vaikymasis nepaisant visuotinės gerovės“23. didžių nuopelnų karinėje, diplomatinėje, ad- Turint prieš akis visuotinės krizės vaiz- ministracinėje, teisinėje, kultūrinėje srityje. Jo dą, suprantama, kaip nuolat stiprėjanti Lietuva, valstybinis autoritetas leido jam vadovauti tarp- Krėvos unija sujungta su Lenkija, davė pradžią tautiniam Karalių kongresui. Karališku spin- „didžiausios krikščioniškojo pasaulio valstybės“ desiu akino glorifikacijos prasmę įgijusios jo lai- valdovų dinastijai Europos istorijoje. Apibendri- dotuvės (1370 m.). nant šitos dinastijos daugiau kaip šimtmečio val- Už jo ištekėjusi ir neilgai tegyvenusi (iki dymo laikotarpį, daroma išvada apie jos ženklų 1393 m.) muzikos globėja Krokuvos pilyje, sutel- pėdsaką civilizacijos raidoje: „Jogailaičiai davė kusi dainininkų ir instrumentalistų būrį, Aldo- pradžią civilizacijai, kuri pergyveno jų pačių na mažai tepasimaudė vyro šlovės spinduliuose. nuosmukį.“24 Tačiau turime bent materialinių argumentų, kad Bet šita valstybė, su nesaikingai plečiamo- nepagrįsta įtarinėti ją buvus nevertą Lenkijos ka- mis bajorų teisėmis ir galiomis, su bajorų prisi- ralienės vainiko. Apie tai kalba faktas, kad trijų imama lenkų kalba ir kultūra, todėl dažniau vadi- Gedimino dukterų kraičiai prilygo visos Lenkijos nama tiesiog Lenkija, o ne Abiejų Tautų Respub- kunigaikštystės pajamoms.22 lika, nebetesėjo išsaugoti homogeninį kultūros Šita korta – įspūdingu kraičio svoriu – su- pamatą. maniai naudodamasis, ja dinastines užmačias Šitas bendras civilizacijos matas, taikomas vykdydamas, Gediminas rodė veržlumą, kuriam mūsų valstybei tiek pat, kiek Prancūzijai, skatina galime priskirti ir tam tikrą istorinės nuojautos ryžtis priešingą prasmę slepiančiam palyginimui. pajautimą. Mintis apie nuojautą atrodo ganėtinai Prancūzijai, visada siekusiai dominavimo Euro- eretiška, kalbant apie valdovą krašto, ilgiausiai pos scenoje, skaudus nuopuolis į šimtmečio vidu- išlaikiusio pagonybę, o kartu su ja dar mažai te- ramžiškų orgijų bedugnę amžiaus pabaigoje, lyg pažeistą ištikimybę bendruomeniniam etosui su po apsivalymo aukos vėl iš naujo įžiebė naciona- iškilia moters padėtimi, daugelyje sričių beveik linio pasididžiavimo jausmus25. prilygstančia vyro padėčiai, kaip šito etoso ker- Atvirkščiai, šlovingos karinės, diplomatinės tiniu akmeniu. ano amžiaus Lietuvos pergalės jos lenkėjančiam Tačiau kaip tik tokia Gedimino, vėliau jo elitui ne įskėlė, o tik dar labiau pritemdė tautinės sūnų valdoma Lietuva, išlaikiusi taikaus sugyve- savimonės pradmenis. nimo modelį, pagrįstą pagarba seniems papro- Kitas ir jogailaičių valdomo krašto tolesnės čiams, kaip ir pakantumu kitoms tautoms bei istorinės eigos vektorius. religijoms, turėjo unikalių šansų dar ištisus du Naujos civilizacijos pradžia, siejama su Len amžius trukusioje (1250–1493) skausmingoje Eu- kijos-Lietuvos valstybe, turėjo tęsinį su tragi- ropos epochoje, pavadintoje „krikščioniškojo pa- farsine baigme, po kurios laukė tiktai skaudaus saulio krize“. paradokso sugildyta abejonė: ar tauta dar pajėgi Verčiant šitos epochos istorinę apžvalgą išnešioti savo istorinę idėją. lapas po lapo, akis užkliūva už vis tų pačių grės- Valstybė, dar ir vaidinguoju, kruvinuoju Re- mingų sąvokų: „sąmyšis“, „suirutė“, „anarchi- formacijos laikotarpiu galėjusi pasigirti, „kad yra ja“, „nesibaigiantys tarpusavio karai“, popiežiaus ne tik krikščioniškojo pasaulio tvirtovė, sauganti schizma, mistika, susimaišiusi su magija. Dar, ži- nuo turkų ir totorių, bet ir didžiausias Europoje noma, nemaža sėkmė – Lietuvos nesiekė baisioji religinės tolerancijos uostas“26, įsirašė savo vardą juodoji mirtis – maras, 1347–1350 m. antisani- visos Švietimo epochos pabaigoje – tačiau, deja, tarinėmis sąlygomis tankiai gyvenamame vidu- kontekste, disonansiniame visai epochos prasmei. ramžių mieste nusinešdavusi iki 100 000 gyvy- Esmė ta: Edukacinės komisijos ryžtingų bių. Pati visos krizės kvintescencija – šimtmečio švietimo reformų užmojus vienu kirčiu palaidojo karas (1337–1453) – „orgija to, ką vėlesnės kartos su panieka vadino „viduramžiškumu“ – begalinės 23 Davies 2002: 427. 24 Davies 2002: 438. 21 Davies 1998: 98. 25 Davies 2002: 429. 22 Rowell 2001: 82. 26 Davies 2002: 509.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 71 trijų apsišvietusių monarchų parašai po Respubli- Huizingos klausimas – „Kur?“ Kur eiti kos padalijimo aktu. „Taigi Švietimo epocha bai- tautai?“ – turėjo aidėti balsu tyruose.28 Kaip kad gėsi spektakliu, kuriame trys apsišvietę despotai nuskambėjo Jono Basnavičiaus žodis „Aušros“ griebėsi bendrų veiksmų sutriuškinti švietėjiškų Prakalboje: „Kaip aušrai auštant nyksta ant že- reformų iniciatorius.“27 Sarkastiškai apkartinta mės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Švietimo epochos baigmė Lietuvoje. O kitame Lietuvos dvasė!“ šimtmetyje – ir juodai niūrus epilogas. Spaudos Kiek mums, lietuviams, keblu su šituo draudimo – keturių dešimtmečių tamsybės. klausimu, aišku vos vėl atsivertus V. Kudirkos Dešimtmečiai, subrandinę ir tautinio at- „Tėvynės varpus“ su jų sarkazmo nuodu savos gimimo aušrą, suteikę tautai nuolatinę, tegul ir inteligentijos adresu. Tą nykų jausmą prisimin- nelegalios spaudos tribūną, davę iškilių veikėjų dami, turėkime drąsos palyginimo dėlei viena visuomenininkų plejadą, netiesiogiai pakurstė ir akimi dirstelėti į savo Baltijos kaimynes – ko- tokius kruvinus ekscesus, kaip Kražių skerdynės, kiais šuoliais jos skriejo į priekį mums minant vadinas – įžiebė ir masinio neklusnumo akcijų knygnešių takus. Kiek Mintaujos ir Liepojos kibirkštį. Tautosakos rinkimas ir skelbimas šito- gimnazijos, kuriose daugumas mūsų šviesuo- mis sąlygomis taip pat reiškė augančio tautinio lių pradėjo mokslus, išugdė savo humanitari- sąmoningumo ryžtą. nės inteligentijos, kuri tiek pat, kiek užrašinėjo Spaudos draudimas taip nevienareikšmiškai savo tautos dainas, tiek pat atsivėrė ir pasauli- paprastai ir vertinamas: ilgam jis sustabdė švieti- nei klasikai. O ypač Janio Rainio dėka, tapo jau mo ir kultūros plėtotę, užtat kėlė pasipriešinimo šalimi, kuri visame šiaurės regione galėjo girtis dvasią, kuri galiausiai parengė ir Nepriklausomy- puoselėjanti seniausias ir giliausias Gėtės tradici- bės gynėjus 1918-iesiems. jas. Todėl vėliau Latvijoj radosi „Šviesos pilimi“ Tačiau tokiu aiškinimu politinius argumen vadintas Latvijos liaudies universiteto Murmui- tus atsiejame nuo kultūrinių. O geriau pagalvo- žės skyrius (vadovaujamas P. Petersono, „latvių jus – nenoromis juos ir supriešiname. Spaudos grando“), traukęs gretimų apylinkių jaunimą, draudimo slogutis truko per daug ilgai. Per daug degantį troškimu pavyti Europos kultūrą. ilgai tuo jautriai pažeidžiamu laikotarpiu, kada Iš to intensyvaus kultūrinės traukos lauko tik formavosi šviesuolių sluoksnis, turėjęs tautai iškyla Zenta Maurinia – europinio masto huma- nubrėžti ateities kelius. Tad ir jo paliktos žaizdos nistė29. buvo tokios gilios, jog jos paženklino ne vieną ir Tolimesnė šiaurės kaimynė Estija, taip pat ne dvi kartas. Smurto ir priespaudos sąlygomis kaip Latvija, atsidūrusi aukštesnės vokiečių kultū- neprasiskleidė ilgalaikiai kultūros žiedai, bet juk ros įtakos sferoje, garsinosi Dorpato universitetu, tai reiškė, kad tokia pat lėta, vangi tegalėjo būti mūsų politinės sąmonės branda? Nuo šito barbarybės slenksčio metę žvilgsnį 28 Šiuolaikiniai istorikai gal todėl, kad naują istorijos trak- tuotę grindžia LDK lenkiško paveldo priminimu, už į priekį, ką mes matysime? Istorinio laiko juostą, glaisto realujį istorinės lemties dramatizmą su visomis jo sutrūkinėjusią į neilgas laisvės atkarpas prieš ir po pasekmėmis. Žr. Aleksandravičius, Kulakauskas 1995: ilgų okupacijos dešimtmečių. 283–295. Tačiau iš šiandieninės retrospekcijos žvelg- 29 Knygoje „Apie žmones ir daiktus“, kurią skaitome ir dami negalime pasakyti, kad tuos spazmiškai lietuvių kalba, Maurinia yra aprašiusi savo kelionę po Europą, – kaip R. Štrauso pėdsakais lankėsi Vienoje, skausmingus istorijos pertrūkius daugiau mažiau Leopardžio, Dantės, Čaikovskio, L. da Vinčio pėdsakais – padėjo pakelti viso gyvenimo kultūrinė šerdis. Florencijoje, Gėtės ir Vagnerio – Venecijoje. Tas dorovinės ir intelektualinės brandos laukas, Žavėdamasi Čiurlioniu, lankėsi Kaune, kur bendravo kuriame jaunystės amžiui tinkamos gražios aukš- su filosofijos profesoriais, menininkais, susidrovėjusiais net ir kalbėti apie savo kultūros ypatumus, net, atrodo, tos idėjos vėliau, bręstant, tampa pamatiniais įsi- apie tai nė nesusimąstančiais, – vienintelė šį drovumą tikinimais ir viešosios veiklos pamatu. Tos laiką įveikusi išimtis buvęs Balys Sruoga. Į galvą Mauriniai nugalinčios atsparos stigo jau iš ten, iš spaudos tada ateina: kokioj tamsybėj lietuviai gyveno iki pat draudimo nakties. 1904 m., kai tuo tarpu latviai jau turėjo Pumpurą, Ausek- lį, Kaudzyčius... Iškili savo kultūros emisarė Maurinia ir pokarinėje 27 Beje, šito ironiško štricho druską įvertinkime kaip kont Europoje tęsė švietėjišką misiją, atlikdama paskaitų turnė rastą tolesniam muzikinės puotos – W. A. Mozarto „Don po Šveicariją, Vokietiją. Buvo tituluojama pasaulio pilie- Žuano“ operos premjeros Prahos teatre aprašymui, už- te, didžiąja moterim ir mažos šalies, europine mąstytoja. imančiam visą dešimtį puslapių – Davies 2002: 668–678. Žr. Mauriņa 1998.

Donatui Saukai – 90 72

į kurį pasukdavo ne vienas ir mūsų tautietis. O sovietmečiu nelygstamai aukštos prabos, mums nepasiekiamos, kultūrinę brandą demonstravo Jano Krosso istoriniais romanais. Kultūrų skirtu- mui parodyti užtenka vien šitos pavardės. Neužsimosime bent kiek rimčiau plėtoti šitų lyginamųjų paralelių, kurios vėliau, sovietmečiu, jau ir nebeiškyla tokiu ryškiu kontrastu mūsų ne- naudai, gal net atvirkščiai. Palikime neužbaigtą, šiuo atveju ir neįma- nomą tęsti mintį apie sutrūkinėjusią laisvės ir nelaisvės atkarpomis mūsų istorinio kelio juos- tą, pažymėtą politinės ideologijos ir kultūros di- desne priešprieša negu sąveika. Į šitą vėluojan- čiai tautai būdingą turinio „ilgąją trukmę“, pa- Donatas Sauka. 2009 m. Regimanto Tamošaičio nuotrauka. vartojant F. Braudelio terminą, tereikėtų įterpti grynai emocinį akordą, nepriklausantį priešprie- LITERATŪRA: šai nei sąveikai. Spaudą uždraudus, pradžiamokslį surusi- Biliūnienė-Matijošaitienė, Lukšienė 2004 = Julija Biliū- nus šito laikotarpio simboliškai reikšminga „in- nienė-Matijošaitienė, Meilė Lukšienė. Laiko prasmės. stitucija“ tapo mokykla „prie ratelio“. Privalo- Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Davies 1998 = Norman Davies. . I mas pagrindinis motinos rūpestis augančiu vaiku Dievo žaislas. Lenkijos istorija t. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. pasipildė raidžių skaitymo mokslu. Sudvejintos Davies 2002 = Davies N. Europa. Istorija. Vilnius: Vaga. pareigos, motiną iškėlusios į kultūros prieangį, Aleksandravičius, Kulakauskas 1996 = E. Aleksandravičius, jos paveikslą apgaubė aureole, su kuria susidu- A. Kulakauskas. Carų valdžioje. Vilnius: Baltos lankos. riame beveik kiekvieno aušrininko, varpininko Huizinga 1996 = J. Huizinga. Istorijos idėja. Iš: Kultūra ir isto- biografijoje. rija. Sud. V. Berenis. Vilnius: Gervelė. Ivinskis 1996 = Zenonas Ivinskis. Lietuvių kultūros prob- Toji motinos aureolė ir yra šviesos pluoštas lemos. Iš: Kultūra ir istorija. Sud. V. Berenis. Vilnius: nakty. Su juo ir lopšinės, ir Sigutės pasaka, ir mį- Gervelė. slė keturgyslė apie saulę, viršuj tekančią, lydėsi į Mauriņa 1998 = Zenta Mauriņa. Knyga apie žmones ir daiktus. vaikiškos vaizduotės stebuklus. Kaunas: Markas. Kuklus kultūros lopinėlis, kuriuo laikėsi Norkus 1996 = Zenonas Norkus. Robinas George’as Colling- woodas ir kritinės istorijos filosofijos pabaiga. Iš: Istori- tautinis atgimimas, kuriuo ir vėliau, okupacijos ka, Kaunas: Taura. metais, gaivinta tautinė atspara, yra stipriai įkibęs Rowell 2001 =S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. į emocinę atmintį – kartu su motulės prie ratelio Vilnius:: Baltos lankos. paveikslu. Simboliškai prasminga: Lietuvos švietimo FOLKLORE – AN ARGUMENT istorijos tyrinėtoja, energingoji švietimo reformos FOR THE NATION’S HISTORICAL IDEA strategė ir vadovė Meilė Lukšienė, publicistikoje užsiangažavusi fundamentaliu kultūros ir švieti- Donatas SAUKA mo problemų suvokimu, savo paskutine memu- arine knyga „Laiko prasmės“30 lyg testamentą In 2007, D. Sauka’s study Letuvių tautosaka [Lithuanian Folklore] was published, which ends with considerations palieka įamžintą skaidrų, gilų emocinį ryšį, sie- on how folklore could contribute to studies of history. It jantį su motina Julija, Biliūno bendražyge, ir dar is claimed that folklore can help understand how much toliau – su senole Janulaitiene, garsių šviesuolių in different historical periods there could be mature cul- būrio motina – kaip kultūrinės tradicijos esminę tural, national consciousness. In great detail, taking into account the historical research by Norman Davies, Ste- grandį. phen Rowell, it is considered how the other idea of the historical Lithuanian nation formed from the Middle Ages to Parengė Saulė MATULEVIČIENĖ the early 20th c. – the restoration of the Lithuanian State. This publication presents an earlier, as of yet unpublished, version of the text, found among D. Sauka’s manuscripts, which reveals the genesis of this idea, interesting auto-commenta- 30 Biliūnienė-Matijošaitienė, Lukšienė 2004. ry of his own research is inserted.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 73 LATVIŲ DAINOS APIE DIEVĄ

Neseniai „Būdo“ skaitytojas turėjo progą (2019, rinkinio Latvju dainas (žymima raide D prieš dai- Nr. 4, p. 51–60) susipažinti su latvių etnologo nos numerį), taip pat iš Krišjano Baruono draugijos Ugio Nastevičiaus straipsniu „Ar latvių religija – rankraštyno (B) ir Latvių folkloro rankraštyno (F). dievturyba?“ Straipsnyje pristatytas šitaip pasiva- Prieš pačias dainas dar pateikiame išverstą dinęs latvių religinis judėjimas ir, remiantis ban- į lietuvių kalbą E. Brastinio pratarmę visam jo domąja apklausa, pamėginta įvertinti požiūrį į jį sudarytam rinkiniui su keliomis papildomomis šiuolaikinėje Latvijos visuomenėje. pastraipomis iš paaiškinimų, įvedančiomis diev- Judėjimo pradininkas buvo žymus XX a. turybos sąvoką. pirmosios pusės rašytojas, menininkas, kraštoty- rininkas, visuomenės ir politikos veikėjas Erne- stas Brastinis (Ernests Brastiņš, Brastiņu Ernests, ERNESTO BRASTINIO PRATARMĖ 1892–1942). Be kitų darbų, jis yra sudaręs 1928 m. IR DAR KELIOS PASTRAIPOS išėjusį latvių liaudies dainų rinkinį, pavadintą Latv- ju Dievadziesmas („Latvių dainos apie Dievą“, pa- Latvių tauta pradėjo naują gyvenimo tarpsnį. Ne- žodžiui „Latvių Dievdainos“). Į jį įtrauktos dainos, bėra sluogo, vertusio ją gyventi taip, „kaip priva- sudarytojo požiūriu, ypač iškalbingai mininčios loma“. Kiekvienas latvis nuo šiol gali daryti, ką Dievą, dievus bei kai kurios kitos išraiškingo reli- jam, kaip latviui, daryti reikia. Tik ne kiekvienas ginio, dvasinio turinio dainos. Rinkinys suskirsty- dar žino, kas yra jo darbas. Tūkstančiai klausia: ką tas į 17 dalių, kiekvienoje dalyje – po 20 skyrelių iš turiu daryti, kad garbingai nešiočiau latvio vardą? keturių (su nedidelėmis išimtimis) dainų ir trumpi Atsakymas vienas: savo darbais tu turi parodyti, sudarytojo paaiškinimai bei pasvarstymai. kad latvių tauta yra savitos, ypatingos kultūros ži- VIII rinkinio dalis pavadinta Dievs un dvēsele dinys, kuriam yra būtina sava valstybė. Tik savitu- („Dievas ir siela“), joje pristatytos 77 latvių dainos, mas pateisina tautą bei valstybę, niekas kitas. vienaip ar kitaip kalbančios apie žmogaus sielą. Jį Išmintingi žmonės žino, jog tasai savitu- visą išverstą dabar mūsų skaitytojui ir pateikiame. mas, kurį kiekviena tauta susikuria pagal savo po- Dainų skelbiamas tiek latviškasis originalas, tiek reikius, – tai kultūra. Tai kalba, menas, buities rykai, greta vertimas į lietuvių kalbą, kurio dažnusyk ir drabužiai, papročiai, dora, religija ir kt. Tačiau joks vertimu negali pavadinti, nebent savotišku lietuviš- kultūros darbas nėra dirbamas be aiškiai suvokto ku perrašymu. Vis dėlto verčiant, kad ir žodis žodin, veiduolo, arba idealo. Visuomet jau iš anksto būtina dažnai suyra pirminis ritmas, prarandamos kitos matyti, kaip turi atrodyti naujai statomas namas. Be teksto poetinės ypatybės. Tad kantresniam, atides- idealo neįmanomas joks tvarus kultūros nei mokslo niam skaitytojui vertimas turėtų būti tik pagalbinė darbas, juo labiau – tautos dvasinis ugdymas. priemonė, padedanti išgirsti tikrąją latvišką dainą. Visų tikslų tikslas visuomet buvo Dievas, tel- Taip, latvių dvēsele pažodžiui yra „siela“, ir kiantis savyje tauriausius tautų siekius. Kaip kuri bendrinėje kalboje šia reikšme tiksliausia šį žodį tauta suvokia Dievą, tokios ir jos vertybės, o kokios versti. Šitaip jį ir verčiu bendrinės kalbos saki- vertybės, tokia ir kultūra. Štai kodėl visos didžio- niuose bei antraštėse. Tačiau dainos – ne ben- sios kultūros su aukščiausiais meno pasiekimais drinė kalba, todėl ryžausi žodį dažnusyk versti buvo religinės kultūros. Jei mes, latviai, norime kitu, panašiai skambančiu ir panašios darybos kurti savitą kultūrą, mums reikia išsiugdyti nau- lietuvių žodžiu – mažybiniu dvaselė, atitinkamai ją religinę pasaulėžvalgą. Mums reikia išgyventi latvių mažybinį dvēselīte – su papildoma mažy- dvasinį perversmą, atmainyti visą savo mąstyseną bine priesaga dvaselytė. (Neseniai žiupsnį latvių ir jauseną. Atsisakyti visa ko svetimo, netikro bei dainų panašiai yra vertęs Vaclovas Mikailionis1.) primesto – tiek kultūroje, tiek švietime. Taip verčiant ir prasmė neiškraipoma (nes mūsų Praeitis yra dabarties mokytoja. Įsižiūrėda- dvasia, tarp kitų, irgi turi reikšmę „siela“), o ver- mi į savo tautos praeitį mes tik ir įžvelgiame tuos timas išeina daug artimesnis originalui. Išskyrus idealus, be kurių negalėtume išlikti. Išvystame tuos atvejus, žinoma, kai sklandumo sumetimais latvį, einantį amžių taku ranka rankon su savo geriau tinkama vis dėlto pasirodė siẽla. Dievu. Senovės latvių dievomana vienintelė gali E. Brastinis dainas ėmė iš įvairių šaltinių, išgelbėti mus nuo kultūrinio žlugimo. Atgimęs daugumą – iš Krišjano Baruono (Krišjāns Barons) senovės latvių dvasingumas turi vėl tapti ta vieni- jančia išmintimi, kuriai pavesta visa kita. Visas 1 Romuva: Baltų kultūros ir religijos leidinys, 2018, Nr. 6, p. atskiras latvių gyvenimo sroves ji turi suvesti į 19–20. bendrus latviškuosius krantus.

Baltai 74

Be Dievo nėra tautos. Tautų gyvenimo kelias kaip įprasta religiniuose raštuose. Tėra vos viena veda į Dievą. Kaip tik įmanydamos bei sugebėda- tokia daina su variantais (D 33695) ir ta pati bene mos jos stumiasi į savo išsipildymą – ir tiesiai, ir bus bitininkų burtų daina. Visos kitos akivaiz- apylankomis. Trumpiausias kelias visuomet tas, kurį džiai yra atsiradusios naujaisiais laikais. Todėl tauta pati sau yra radusi ir per šimtmečius pramy- kalbant apie latvių religiją ir santykį su Dievu nusi. Latvių tauta nūnai eina aplinkiniu krikščio- derėtų vengti pernelyg dažnai minėti tikėjimą. niškuoju keliu, nes senasis Dievo kelias jai kitados Tikėjimas tėra krikščionių vertybė, latvių dai- buvo uždraustas, užvertas. Atėjo laikas užvertąjį noms apie Dievą nebūdinga. kelią vėl atverti, kad juo eidami prieitume didesnę Religija tik tuomet yra tikra religija, kai ji pilnatvę, daugiau šviesos ir būtume arčiau Dievo. nustato savo sekėjų elgseną ir gyvenimo būdą. Retai kokiai kitai tautai yra pavykę įtver- Tikėjimas, kuris nepasireiškia darbuose, neturi ti Dievo idėją į tokias šviesias, dailias lytis kaip jokios vertės. Latviams jų gerasis Dievas buvo mums. Tai pajus kiekvienas, vos pradėjęs vynioti visų tikslų tikslas, o aukščiausia priedermė – senųjų dainų apie Dievą kamuolį. Jis netruks patir- gyvenime laikytis šio tikslo krypties. Žmonių ti, kad latviai yra didingos, nepaprastos religijos pa- santykis su Dievu vadinamas svetimu žodžiu kul- veldėtojai ir kad į šį paveldą nevalia numoti ranka. tas. Latvių kalboje jį atitinka vedinys dievturība Tai, kad Biblija latviškai pirmąsyk buvo at- „dievturyba“. Tev nebūs citus dievus turēt priekš spausdinta tik 1689 metais, ne ką vėliau už kitas manīm „neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, – taip parankines pastorių knygas, ir dargi tai, kad latviškai išverstas pirmasis įsakymas žydams [Iš krikščioniškų parapijų vyresnieji kone išimtinai 20.3]. Žodis turēt „turėti“ šia prasme užtinkamas buvo kitataučiai, paaiškina menką krikščionybės tiek senuosiuose raštuose, tiek liaudies daino- įspaudą tautoje. se. Be to, mes pasakome ir svētkus turēt „šventę Kristus iš „Latvių dainų“ tepaminėtas vos švesti“ (pažodžiui „laikyti, turėti“), dusmas turēt dešimtyje, nors Dievas – 3500, Laima – 1000, „pyktį laikyti“, varu turēt „galios turėti“, tuo vi- Mara – 300 pamatinių dainų, neskaitant variantų. sai negalvodami apie kokį rankose turimą daiktą. Šie skaičiai pastebimai padidėja, imant domėn be Žodžiu dievturība, paimtu tiesiog iš tautos burnos, paliovos augantį Latvių folkloro rankraštyną. tad galime įvardyti ne tik kultą, bet ir visą lat- Būdinga, kad mūsų liaudies dainose beveik viškąjį religingumą, kad nereikėtų visur vartoti visai nevartojamas žodis „tikėti“ religine prasme, svetimžodžio.

ILGĖS Naujosios Vilnios pilkapyne – Vėlių stalelio dengimas. 2019 m.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 75

DIEVAS IR SIELA

1. SIELA DAINOSE 3. SIELŲ DAUGUVA

Ko, bitīte, tu dziedāji, Ko, bitele, tu dainuoji, Daugaviņa melnacīte Dauguvėlė juodakytė Tev bij maza dvēselīte; Tavo maža dvaselytė; Melna tek vakarā. Juoda teka vakare. Lai dziedāja dundurītis, Lai geriau dainuos gyliukas, Kā tā melna netecēs, Kaip ji juoda netekės, Tas mācēja tricināt. Tas moka padrebinti. Pilna dārgu dvēselīšu. Pilna brangių dvaselyčių. 30342 D 30710 Ko tu dziedi, bezdvēsele, Ko dainuoji tu, bedvase, Ogre tek dunēdama, Uogrė teka dundėdama, Tev jau lāga neskanēja: Tau jau gerai nebeskamba: Daugaviņa skanēdama; Dauguvėlė skambėdama; Lauj man lai es dziedu Leisk man padainuoti Ogre pilna sīkakmeņu, Uogrė pilna akmenėlių, Ar savām māsiņām. Su savo sesulėm. Daugaviņa – dvēselīšu. Dauguvėlė – dvaselyčių. 869 B 40/397 Paldies saku māmiņai Ačiū aš sakau mamytei Visas upes cauri jāju, Visas upes skersai jojau, Par to vieglu dvēselīti: Už tą lengvą dvaselytę: Daugaviņu nevarēju, Dauguvėlės negalėjau, Nesēdēj’si uz akmeņa Nesėdėjo ant akmens Daugaviņu nevarēju, Dauguvėlės negalėjau – Grūtajāsi dieniņās. Per sunkiąsias dieneles. Tā bij pilna dvēselīšu. Ji buvo pilna dvaselių. 1059 D 29628/7 Ko tu dziedi, bezdvēsele, Ko dainuoji tu, bedvase, Jūra tek dimdēdama, Jūra teka dundėdama, Tev jau lāga nevedās; Tau gerai nebeišeina – Daugaviņa skanēdama; Dauguvėlė skambėdama; Es dziedāšu, man vedās, Aš dainuosiu, man išeina, Jūra kārklu pieaugusi, Jūra karklų priaugusi, Man ir dziesmu dvēselīte. Aš turiu dainų dvaselę. Daugaviņa dvēselīšu. Dauguvėlė dvaselyčių. 870 D 31023/1

2. SIELA – ŽVAIGŽDĖ 4. SIELA BAŽNYČIOJE

Spoža zvaigzne notecēja Ryški žvaigždė nusirito Ai lūdzama vēja māte, Meldžiamoji vėjo mote, Pie līgavas nam’ durvīm: Prie jaunosios namų durų: Valdi savas kalponītes, Valdyk savo tarnaitytes: Tā nebija spoža zvaigzne, Tai nebuvo ryški žvaigždė, Man jānese baznīcā Turiu bažnyčion nunešti Tā bērniņa dvēselīte. Tai vaikelio dvaselytė. Maza, maza dvēselīte. Mažą, mažą dvaselytę. 1127 D 1350 Spoža, spoža zvaigzne tek Ryški ryški žvaigždė teka Sniedziņš sniga, putināja, Sniegas sninga, pūga pučia, Gar manām nam’ durvīm: Palei mano namų duris: Es ar pādi baznīcā. Aš su vaikeliu bažnyčioj. Tā nebija spoža zvaigzne, Tai nebuvo ryški žvaigždė, Ļaudim greznu drānu žēl, Žmonėms puošnių rūbų gaila, Tā nelaiķa dvēselīte. Tai velionio dvaselytė. Man žēl pādes dvēselītes. Man – vaikelio dvaselytės. 1127/8 D 1351 Spoža zvaigzne ieritēja Ryški žvaigždė įritėjo Kur, tautiņi, jūs bijāt? Kur, kūmai, jūs buvot? Manā guļas vietiņā: Tiesiai mano guolin: – Mes bijām baznīcā, – Mes buvom bažnyčioj: Dievs dos manīm šoruden Dievas duos man šį rudenį Vienu mazu dvēselīti Vieną mažą dvaselytę Otru jaunu gulētāju. Dar vieną gulėtoją. Pie krustiņa zvērējām. Prie kryželio prisaikdinom. 1127/3 D 1366/1 Ne tā zvaigzne visu nakti, Ne ta žvaigždė visą naktį, Neba lielas lustes dēļ Argi ne dėl didžio džiaugsmo Kas uzlēca vakarā; Kur tekėjo vakare; Šodien biju baznīcā: Šiandien aš buvau bažnyčioj: Ap pusnakti ielīgoja Pusiaunaktį įlingavo Maza balta dvēselīte – Maža balta dvaselytė – Dvēselīšu namiņā. Dvaselių namelin. Baltājā autiņā. Baltuose vystykluose. 33868 B 191589

Baltai 76

5. SIELOS LŪKESČIAI 7. SIELA – MALONYBINIS ŽODIS

Meitas sēd rindiņā, Mergos sėdi eilėje, Neviens mani tā nemīl, Niekas manęs taip nemyli, Puiši tup kaktiņā. O bernai tupi kampe. Kā mīlēja tautu dēls: Kaip mylėjo bernužėlis: Kur tā meitu rinda sēd, Kur ta mergų eilė sėdi, Roku sniedza, mutes deva, Ranką davė, pabučiavo, Tur pusīšu dvēselītes. Ten bernelių dvaselytės. Sauc’ man’ krūšu dvēselīt’. Šauk’ mane krūtinės siela. D 12073 D 10472 Bāliņš sauca tautu meitu: Brolis šaukia mergužėlę: Sudrabiņa man matiņi, Sidabriniai mano plaukai, Sirsniņ’, krūšu dvēselīt! Širdele, krūtinės siela! Zelta viju vainadziņu; Aukso vijau vainikėlį; Es māsiņa gana mīļa, Aš, sesulė, kad ir miela – Tur guļ puiša dvēselīte Ten bernelio dvaselytė Tā vārdiņa nedzirdēju. To žodelio negirdėjau. Manos matu galiņos. Mano plaukų galiukuos. D 11687/1 D 11503/1 Šķiries, mana dvēselīte, Skirkis, mano dvaselyte, Tautiets mani mīļi lūdza: Bernelis man’ meiliai prašo: No nelietes mātes meitas! Nuo tos nẽlietos mergelės! Nāc, puķīt, šoruden! Eikš, gėlyte, šiuoruden! Krustu metu, ļauns atstāja, Persižegnojau – atstojo Sirsniņ, mīļā dvēselīt, Širdele, mieloji siela, No nelietes nevarēju. Piktas, o nẽlieta – ne.2 Šoruden es neiešu. Šiuoruden aš neisiu. D 15815 D 7872 Sirsniņ’ mana dvēselīte Širdel’ mano dvaselytė Meitiņ, mīļā dvēselīt, Mergele, mieloji siela, Tautu dēlu rociņā; Bernelio rankelėj. Kam citam solījies? Kam kitam pasižadėjai? Kauli vien vazājās Kaulai vien bevalkiojasi – Tu puisīti, neveiklīts, – Tu, vaikine, tikras slunkius, Pa bāliņa pagalmiņu. Po brolelio kiemužėlį. Kam tik ilgi kavējies? Kam šitaip ilgai delsei? D 10694 D 11314

6. SIELOS AISTRA2 8. TYRUMAS – NETYRUMAS Drebi, drebi apšu lapa, Drebėk, epušės lapeli, Puišam mutes es nedevu, Aš bernelio nebučiavau Tāi mazāi vējiņā; Nuo mažiausiojo vėjelio; Vainadziņu valkādama; Vainikėlį nešiodama; Tā dreb puišu dvēselītes Taip dreba bernelių sielos Tīra mana dvēselīte Tyra mano dvaselytė Uz jaunām meitiņām. Priešais jaunas mergeles. Kā tērauda gabaliņš. Kaip plieno lakštelis. D 12709 D 10551 Augu balta, augu gara, Augu balta, augu aukšta, Sarkans rožu vainadziņš; Raudons rožių vainikėlis; Zemē vien nekrītiet, Ant žemelės nebyrėkit, Tautu dēla dvēselīte Bernužėlio dvaselytė Manas gaužas asariņas; Mano graudžios ašarėlės, – Kā oglīte kvēlojās. Kaip anglis žioruoja. Uz tā sirds, dvēselītes, Ant jo širdies, ant jo sielos, D 5377 Kas man gauži raudināja. Kuris mane graudžiai virkdė. D 8681/3 Tvīcin tvīka oša ogle, Kaiste kaito uosio anglis Uz ūdeņa gulēdama; Ant vandens gulėdama; Uz kundziņa dvēselītes Ant ponaičio sielos Tā tvīkst puiša dvēselīte Taip kaista bernelio siela Manas gaužas asariņas: Mano graudžios ašarėlės: Uz jaunāmi meitiņām. Ant jaunųjų mergelių. Vakar pirku kumeliņu, Vakar pirkau žirgužėlį, D 12982 Šodien kunga rociņā. Šiandien – pono rankose. D 31365 Kas tur spīd, kas tur kūp Kas ten žiba, kas ten rūksta Viņā lauka galiņā? Ano lauko pakrašty? Kundiņš manu bāleliņu Ponas mano brolužėlį Veca puiša dvēselīte, Seno berno dvaselytė, Tiesas spriest aicināja. Iškvietė į teismą. Kas meitiņas niecināja. Mergeles paniekinusio. Spried patiesi, bāleliņi, Sakyk tiesą, brolužėli, D 13059 Dod Dievām dvēselīti. Pavesk Dievui sielą. D 31320

2 Bevardės giminės lie. nẽlieta „nenaudėlis, nedorėlis“ (LKŽe; suprantama, ir „nenaudėlė, nedorėlė“) yra tikslus latvių ne- letis „niekšas, nevidonas“ ir mot. g. neliete atitikmuo.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 77

7. SIELA – MALONYBINIS ŽODIS 9. SIELOS AMŽIUS 11. ŽODŽIAI NUO BAIMĖS Neviens mani tā nemīl, Niekas manęs taip nemyli, Divējāda saule tek, Dvejopai saulutė rieta, Ko tie ļaudis man darīs, Ką man žmonės padarys, Kā mīlēja tautu dēls: Kaip mylėjo bernužėlis: Tek kalnā, tek lejā; Rieta kalnan, rieta slėnin; Roku sniedza, mutes deva, Ranką davė, pabučiavo, Ko manam augumam? Ką mano augumui? Divējāds mans mūžiņš Dvejopas mano amželis Dzelzīs kalta man miesiņa, Gelžies káltas mano kūnas, Sauc’ man’ krūšu dvēselīt’. Šauk’ mane krūtinės siela. Ar to vienu dvēselīti. Su ta viena sielyte. D 10472 Tēraudiņa dvēselīte. Plieno dvaselytė. D 27271 D 31388 Bāliņš sauca tautu meitu: Brolis šaukia mergužėlę: Sirsniņ’, krūšu dvēselīt! Širdele, krūtinės siela! Līgsmo, mana dvēselīte, Linksminkis, mano sielyte, Es bij’ dzelza cilvēciņš, Aš gelžinis žmogeliukas, Es māsiņa gana mīļa, Aš, sesulė, kad ir miela – Ne ilgam tavs mūžiņš, Neilgam tavo amželis, Man tērauda dvēselīte, Plieno mano dvaselytė, Tā vārdiņa nedzirdēju. To žodelio negirdėjau. Tik ilgam tavs mūžiņš, Tiek ilgam tavo amželis Es iztriekšu velna māti Aš ištrenksiu velnio motę D 11687/1 Kā vasaras launadziņš. Kaip vasaros pietūs. Pa mazām durvitiņām. Per mažiausias dureles. D 84/1 D 34120 Tautiets mani mīļi lūdza: Bernelis man’ meiliai prašo: Nāc, puķīt, šoruden! Eikš, gėlyte, šiuoruden! Ailu manu grūtu mūžu, Ajai, mano sunkus amžius, Sita mani, kava mani, Kirto mane, pjovė mane Sirsniņ, mīļā dvēselīt, Širdele, mieloji siela, Bet lustīgu dveselīti; Bet linksma sielytė; Kā ozolu ceļmalā; Kaip ąžuolą pakelėj; Šoruden es neiešu. Šiuoruden aš neisiu. Grūtu mūžu pavadīšu Sunkų amžių palydėsiu Bija man koka sirds, Aš turėjau medžio širdį, D 7872 Ar lustīgu dvēselīti. Linksma sielyte. Tēraudiņa dvēselīte. Plieno dvaselytę. F 387/303 D 34154 Meitiņ, mīļā dvēselīt, Mergele, mieloji siela, Kam citam solījies? Kam kitam pasižadėjai? Bēdīgam cilvēkam Bėdinam žmogeliui Caur kārkliem upe tek, Pro karklus / Pro karklyną upė teka, – Tu puisīti, neveiklīts, – Tu, vaikine, tikras slunkius, Zemīt rīb staigājot; Žemė dreba einant; Tur deviņi akmentiņi: Ten devyni akmenėliai: Kam tik ilgi kavējies? Kam šitaip ilgai delsei? Ī zemīte tā nerīb, Ir žemelė taip nedreba, Devītā akmenī Devintajam akmeny D 11314 Kā bēdnieka dvēselīte. Kaip bėdžiaus sielytė. Dzīva vīra dvēselīte. Gyva vyro dvaselytė. D 9168 D 34370

8. TYRUMAS – NETYRUMAS 10. SIELOS GRĖSMĖS 12. SIELA DIEVUI Puišam mutes es nedevu, Aš bernelio nebučiavau Vainadziņu valkādama; Vainikėlį nešiodama; Jauna meita kaunu bēga, Mergaitė nuo gėdos bėgo, Uz ūdeņa iziedams, Už vandens keliaudamas Tīra mana dvēselīte Tyra mano dvaselytė Saujā nese dvēselīti. Saujoj nešė dvaselytę. Dievam devu dvēselīti; Dievui pavedžiau sielytę: Kā tērauda gabaliņš. Kaip plieno lakštelis. Izmirkusi, sasalusi Sumirkusi, sušalusi Ne pie koka pieķerties, Nei į medį įsitverti, D 10551 Brien rasiņu dziedādama. Brenda rasą dainuodama. Ne saukt tēva, māmuliņas. Nei šaukt tėvą mamulytę. D 62 D 30888/4 Zemē vien nekrītiet, Ant žemelės nebyrėkit, Manas gaužas asariņas; Mano graudžios ašarėlės, – Es neņemtu sievas dienas, Aš neimčiau mõters dienų, Ko, tautieti, tu raudāji Ko, berneli, tu raudojai Uz tā sirds, dvēselītes, Ant jo širdies, ant jo sielos, Kad atrastu ceļmalā: Kad atrasčiau pakelėj: Manā gultas maļiņā? Mano gulto pakrašty? Kas man gauži raudināja. Kuris mane graudžiai virkdė. Dieviņš sievas dvēselīti Dievas mõters dvaselytę Dievs ņems manu dvēselīti, Dievas ims mano sielytę, D 8681/3 Nezdogā vēcināja. Nosinėj vėdavo. Tev būs cita mātes meita. Tau bus kita mergužėlė. D 1232 D 1124 Uz kundziņa dvēselītes Ant ponaičio sielos Manas gaužas asariņas: Mano graudžios ašarėlės: Jūrā gāju naudas gūt, Jūron ėjau pinigų, Pirtītēi ieiedama, Pirtelėn įeidama Vakar pirku kumeliņu, Vakar pirkau žirgužėlį, Saujā nesu dvēselīti; Saujoj nešiau sielą; Zelta sviedu gredzentiņu: Aukso numečiau žiedelį: Šodien kunga rociņā. Šiandien – pono rankose. Balta bija jūras nauda, Balti jūros pinigai, Nem’, Dieviņi, zelta ziedu, Imk, Dievuli, aukso auką, D 31365 Dārga mana dvēselīte. Brangi mano siela. Neņem’ manu dvēselīti. Neimk mano dvaselytės. D 30760 D 1096 Kundiņš manu bāleliņu Ponas mano brolužėlį Tiesas spriest aicināja. Iškvietė į teismą. Gaida māte ceļa vīra, Laukė motina keleivio, Precēj’ mani, es negāju, Piršosi man, bet aš nėjau, Spried patiesi, bāleliņi, Sakyk tiesą, brolužėli, Jo vairāk laivinieka: Juolab laivininko Teicās mani ēdināt. Sakė mane valgydins. Dod Dievām dvēselīti. Pavesk Dievui sielą. Laivinieka dvēselīte Laivininko dvaselytė Tev pašam lieli grēki; Tavo paties didūs griekai; D 31320 Uz udeņa plīvināja. Ant vandens pleveno. Dievs ņems manu dvēselīti. Dievas ims mano sielytę. D 30753 D 15195

Baltai 78

13. IŠEITI SU DAINA 15. KLIAUDOS

Māci mani, māmuliņa, Išmokyk mane, mamyte, Aiz ko mana dvēselīte Dėl ko mano dvaselytė Kaut jel vienu Dieva dziesmu, Bent vienos Dievo dainelės, Drīz pie Dieva nenogāja? Greit pas Dievą nenuėjo? Ko dziedās dvēselīte, Ką gi dainuos dvaselytė, Ne svētija svētdieniņas, Nešventė šventadienėlių Dieva durvju dagājusi. Dievo duris priėjusi. Ne saulītes noiejot. Nei saulytę leidžiantis. D 27323/1 D 27593 Vedat mani dziedādami, Vežkit mane dainuodami, Aiz ko mana dvēselīte Dėl ko mano dvaselytė Nevedat raudādami, Nevežkit raudodami, Drīz pie Dieva nenogāja: Greit pas Dievą nenuėjo: Lai iet mana dvēselīte Lai eis mano dvaselytė Vakarā spoles tinu, Vakare špūles vyniojau, Pie Dieviņa dziedādama. Pas Dievą dainuodama. Otru galu skalam dedzu. Antru galu skalą degiau. D 27314 D 27594 Dziedot dzimu, dziedot augu, Dainúodama(s) gimiau, užaugau, Kas var zvaigznes izskaitīt, Kas gal žvaigždes suskaičiuoti, Dziedot mūžu nodzīvoju. Dainúodama(s) nugyvenau. Kas mēnesi aiztecēt? Kas pirm mėnesio užbėgti? Dziedot gāja dvēselīte Dainúodama ėjo sielytė Kas var manu dvēselīti Kas gal mano dvaselytę Diev’ābeļu dārziņā. Dievo obelų sodelin. Pie Dieviņa aizrunāt? Pas Dievą užtarti? F 464/1010 D 27603 Karā kauta dvēselīt’ Kare nukauta dvaselytė Puiši, meitu neviļiet, Vaikiai, mergų neviliokit, Iet pie Dieva dziedādama. Ein pas Dievą dainuodama. Meitām kauna nedariet, Mergoms gėdos nedarykit, B 15/2588a Trīses jūsu dvēselīte, Drebės jūsų dvaselytė, Dieva durvju daiedama. Dievo duris prieidama. D 12238 14. DANGAUS LAIPTAI, DIEVO ROGĖS

Es pupiņu iestādīju Aš pasodinau pupelę 16. SIELOS PAVIDALAI Savā kapa maliņā, Savo kapo pakrašty – Lai kāpj mana dvēselīte Lai kops mano dvaselytė Divi balti balodīši Du baltučiai balandėliai Pa pupiņu zariņiem. Pupelės šakelėm. Pa debesi lidināja; Po dangų skrajojo; D 27600 Tie nebija balodīši – Tai nebuvo balandėliai – Jaunu puišu dvēselītes. Jaunuolių sielytės. Nebereikia jau dvaselei Nevajaga dvēselei F 450/53 Trepju kāpt debesīs: Laiptų kopt į dangų: Mīļš Dieviņš trepes cēla, Dievulis laiptus iškėlė Melna čūska locījās, Juoda angis rangėsi Dvēselīšu gaidīdams. Dvaselyčių laukdamas. Zem kumeļa kājiņām; Po žirgelio kojom; D 27609 Tā nebija melna čūska – Tai nebuvo juoda angis – Tā bij meitas dvēselīte. Tai buvo mergelės siela. Kaip kabukas prikibau Kā zīlīte piesaķēru F 362/4 Pie Dieviņa kamanām; Prie Dievulio rogių; Ar Dieviņu ielīgoju Su Dievuliu įlingavau Melni kraukļi sasēduši Juodi krankliai susitūpę Dvēselīšu namiņā. Į dvaselių namus. Mana kapa maliņā; Mano kapo pakrašty; D 27599/1 Tie nebija melni kraukļi, Tai nebuvo juodi krankliai, Tās cilvēku dvēselītes. Tai žmonių dvaselės. Dievas vedė dvaselytę Dieviņš veda dvēselīti D 27574 Pliku, kailu debesīs; Pliką, nuogą dangopi; Te palika miežu lauki, Čia paliko miežių laukas, Putni dziedāja olnīcas galā, Paukščiai giedojo praginos gale, Te mantiņa, bagatība. Čia – manta ir turtas. Ne tie bija putniņi, ne Nei tai buvo paukšteliai, nei D 27595 zvirbulīši – žvirbleliai – Tie bija dvēseļu nesējiņi. Tai buvo sielų nešėjai.3 F 470/914 3

3 La. olnīca = lie. pragina ar pragana – tai „iš abiejų pusių aptvertas kelias gyvuliams varyti“ (LKŽe). Posmo ritmas lūžinėja ir originale.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 79

17. SIELŲ VAIŠĖS Čīksti, čīksti, ļauna diena, Girgždu girgždu, nelemtoji, Vārtu staba galiņā; Vartų stulpo galuonėj; Grūti manai māmiņai Sunku mano mamytėlei Tā čīkst puiša dvēselītes, Taip girgžduoja berno siela, Pirmo nakti smiltienā; Pirmą naktį smėlyje; Kas meitiņas niecināja. Mergeles paniekinusio. Aust gaismiņa, lec saulīte, Aušt švieselė, tek saulelė, B 22/2187 Dievs mielos dvēselīti. Dievas pavaišins dvaselę. D 27615 Vecu puišu dvēselīte Seno berno dvaselytė Ne pie Dieva, ne pie velna, Nei pas Dievą, nei pas velnią – Ej pie Dieva mieloties, Eiki pas Dievą vaišintis, Pus debešu karājās Puspadangėje kabojo Mana dārga dvēselīte; Mano brangi dvaselyte; Baltā spieķa galiņā. Ant baltos lazdos galiuko. Dieviņam balti zirņi Dievas turi baltų žirnių D 13141/2 Sudrabiņa bļodiņā. Sidabriniam dubenėly. D 27598 Ko tie kraukli kraucināja, Ko tie krankliai šitaip krankia, Ko žagatas žadzināja? Ko tos šarkos šitaip šarškia? Dievs mieloja dvēselīti Dievas vaišino sielytę Veca puiša dvēselīte Seno berno dvaselytė Karā kautu bāleliņu; Kare žuvusio brolelio; Sausas egles galiņā. Sausos eglės galuonėj. Saule kaulus balināja, Saulė kaulus balino jo, D 13064 Vējiņš matus vīcināja. Vėjas plaukelius kedeno. D 31950 II pusė. 20. VOKIEČIŲ, PONŲ SIELOS

18. SIELOS LOPŠYJE Vāciešam, kundziņam Vokiečiui, ponaičiui Šāi saulē laba dzīve; Šiam pasauly gera būti; Kara vīram īss mūžiņis, Kareivėlio trumpas amžius Jau viņā saulītē O anam pasauly Kā vasaras launadziņš, Kaip vasaros pietūs, Dvēselīte mālus mīs. Dvaselytė molius mins. Kā vasaras launadziņis, Kaip vasaros pietų metas, D 31895 Kā ūdeņa burbulīts. Kaip ant vandens burbulas. Kundziņš jāja augstu zirgu, Ponas jojo aukštu žirgu, Tur aizgāja dvēselītes, Ten išeina dvaselytės, Pusdebeš’ raudzījās; Padebesiuose sau žvalgės; Kur zobeņi nešķindēs; Kur kardeliai nežvangės; Tā ir tava dvēselīte Taip ir tavo dvaselytė Dieva dēli dvēselītes Dievo sūnūs dvaselytes Pusdebeš’ lidinās. Padebesiuose skrajos. Sūpos zeltā šūpulī. Sūpuos aukso lopšyje. D 31315 D 32049 Stārastiņ, velna bērns, Storosta, tu velnio vaike, …Tur staigāja Dieva dēli …Ten vaikščioja Dievo sūnūs, Nesit man ar ievas kūju; Nemušk manęs ievos brūkliu; Dvēselītes lasīdami. Dvaselytes rankiodami. Smirdēs tava dvēselīte, Smirdės tavo dvaselytė, Atraduši dvēselīti, Radę sielą, įvynioja Pie Dieviņa aiziedama. Pas Dievulį eidama. Ietin baltā vilnānē, Į baltą vilnonę skarą, D 31500 Ienes Dieva pavēnī, Įneša Dievo pavėnin, Rijenieka dvēselīte Jaujininko dvaselytė Ieliek Dieva šūpulī. Įdeda Dievo lopšin. Pusi gaisa lidināja, Pažemėm ore lakioja, Šūpu, šūpu, dvēselīte, Sūpu sūpu, dvaselyte, Kam tas pēra kūlējiņus Kam jis perdavo kūlėjus Māmuliņas lolojums. Mamytės mieliausias. Bez saulītes vakarā. Be saulytės vakare.4 B 15/5421 D 31609

19. BEVAISĖS SIELOS Versta iš: Latvju Dievadziesmas. Izraudzijis un sakārtojis Brastiņu Ernests. [Vieta nenurodyta:] Latvju Dievturu Sadrau-

Balta čūska riņķi grieza Balta angis ratu rangės dze, 11980 (11928), p. 5–6, 12, 34, 65–69. [Pastaba: Prie metų Vidū jūras uz akmeņa: Vidur jūros ant akmens: leidėjas tyčia pradžioje pridėjo vienetą, tuo norėdamas pabrėž- Tā griež puiša dvēselīt’, Šitaip rangos berno siela, ti, kad latvių tradicija yra bent dešimkart senesnė, praamžė.] 4 Kas meitiņas nicināja. Mergeles paniekinusio. Iš latvių kalbos vertė Dainius RAZAUSKAS D 8694

4 T. y. vertė dirbti nusileidus saulei.

Baltai 80

ILGĖS Naujosios Vilnios pilkapyne – Vėlių stalelio dengimas. 2019 m. Nuo seno gyvieji prisimena savo mirusius artimuosius. Mūsų krašte maisto nešimą, aukojimą mirusiųjų vėlėms jau seniai pakeitė kitos rūpesčio formos, šią tradiciją bene iki šių dienų išlaikė romų tauta bei kai kurie Ukrainos bei Baltarusijos senieji kaimų gyventojai. Julijos Ikamaitės idėja. Gvido Kovėros nuotraukos.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 81 APIE MARYTĮ, KARVAITĮ IR KUMELAITĮ... Pasakoja Marytė SAKAVIČIENĖ, g. 1921 m. Kaniavos k., Varėnos r. (gyv. Panočių k., Varėnos r.)

Gimiau ir gyvenau Kaniavos kaimi, Rudnios pa- ieškoc cukraus (pirma nebuvo to cukraus, tai jei rapijon. Augom dzidelėn šeimon – šeši vaikai pas jau turi gabalukų, tai jau nežinia kap kų). Nu, kap tėvelį, bobutė, dziedukas. Vargingai gyvenom – laukias, tai jau nusperka cukro an zoposo. tėvelis daug žamės neturėjo, tai mes iš mažų Vaikelį nuprausia, paima autelį drobinį, pa- dzienų uogavom, grybavom... Visap buvo. Ale ir kramto duonos ir duoda tokių žindukį. Siūluku smagu buvo. Ūlyčia buvo dzidelė, gal kokį de- suriša ir duoda žindukį, tokių kap bambukį, ir vyniasdešim gaspadorų ir pas visus vaikai gimė, čiulpia, o jei praajo dzvi trys dzienos, tai visos su- tos bobutės tankiai nešojo vaikus. Kap mes maži siedkos aina palankynosa. Aplanko moteriškį, tai buvom, tai mumi ir nesakė, kad vaikas gemsta, neša kiaušinių, du ketris, tai sviesto sciklinį. Tai sako, busilas atnešė, tai gandras išaina. O jei žie- jau toj bobutė priverda macį tų ramunėlių, tom mų, tai sako, kad bobutės vaikus ranka iš šalcinė- moterom pastato, o jos kad dainuoja, tarias, kalba lio ar prakerta aketį ažaran ir ištraukia. Dėl vai- apė krikščynas. Pirma jei pamirs nekrikščytas, tai kų laukimo buvo parangį tokių lazdų baisiausių; nelais kavoc kapinynan, neša kokian ravan, miš- aukštas pagalys su krūku. Krūkas, o an to krūko kan ir užkasa, kapinynan nelaido jokiais būdais, pakartos padarytos iš skudurų lėlukės – mergaitė tai graitai ir krikščino. Katros buvo palankynosa, su kepuruki, o bernaicis vienaplaukis; ir kap ty aina ir krikščynosa. Buvo ir muzikantų, tokion padaryta... Karo lėlukės an to krūko. Ir va jau dzidelėn ūlyčion tai visko buvo... Krikščynose mato, kad busilas suka apė kieno kaminų, kad jau dzidelių armonistų nebūna, daugiausia an skrip- toj bobutė pagovė vaikų ir neša sterblėn, tai jau kos graina, bet susdaro balius dzidzausias. Veža tų lazdų su krūku neša pas tuos, kur vaikas gims. krikščyc, tai bobutė atneša niekocų, pripila šilto Arba pas jaunažanius pelėda atlakia ir verkauna, vandenio ir sako: prieš krikštų raikia vaikelį nu- ir supa, dainuoja, tai tadu tų lazdų neša tynai ir prausc. Nu, tai jau prausia, tadu atneša kūmam tų instato vartuose... Va jūs vartuosa lazda, jumi bo- vaikelį ir sako: „Vai vai vai! Negaliu to vaikelio butė atneš kūdikėlį. Ūlyčia dzidelė, jau gi žino, nuprauc, jau tokis brudnas. Ir kur jį rado, ar iš pur- kur pelėda verkauna, kur supa: ūūū ir ūūū... Anoj vyno, ar iš kamino? Muilo neturu, neatprausiu, ar cik nakcu, dzienų anoj nieko neragi. Pelėdos kap brudnų vaikų vešit bažnyčion krikštan?“ Tai kū- lektornios akys, tai jos cik nakcimi pranašauna... mas deda tan vandenin pinigų ir sako: „Va, bobu- Ir pagrabų, nebaščikų pranašauna; kap pagra- te, nuspirksi muilo ir gražiai išprausi.“ Nuprausia, bas, tai verkauna, o kap vaikuco laukia, tai sako, duoda atsisveikyc ir išvažuoja. pasupk, pasupk, suvyscyk, suvyscyk. An kraigo Parvažuoja iš krikšto, tai ne moma, ne tėvas sėdėdama: pasupk, pasupk, suvyscyk, suvyscyk. priima tų vaikelį, ale bobutė, katroj pagavo. Pa- Žinok, kad jau bus vaikucis. Ir man pacai išvara- dėkavoja, kad parvežė, nu, ir pasisodzina už stalo. žino, aš ir nelaukiau, ir nemislinau. Girdzu, kas Bobutė vaikų paguldo lopšin, pagauna katį, ap- gi ca tokia verbelėn klega? Nakcu atlakia, atsi- deda kepuruki, apvelka drobiniais marškinukais tupia an verbelės ir: „Pasupk, pasupk, suvyscyk, ir tadu neša kūmam in stalų. Sako, vežkitės atga- suvyscyk...“ Sakau, Antan, mumi varažina vaikų. lios, sako, mūs vaikų išvežėt, o parvežėt kokį su Ir kap kartas buvo vaikucis. snukucu, su ausytėm. Sako, kų jūs ca darot, mes Mano moma turėjo gal kokius penkis šim- šito vaiko nepriimsim? Kūmai ginčinas su bobuti, tus anūkų – gaudė ir gaudė vaikaicus. Žūrėk, jau sako, kad gi mes gražų parvežėm, ir su kepuruki, nakcu ir baladoja, stūkoja langan: „Karsokiene, su kasnykais. Bobutė pasguldo an stalo, sako, va, kelkis, mano apsirgo moteriškė, gal tu kokių kmy- žūrėkit, ir su šarscu, su ausytėm. Nu, raikia iš- nų turi ir ramunių?“ Mum gi, mažiem vaikam, pirkdzyc. Tadu neša cikrų vaikų. „Nu, vaikeliai, nenori aiškyc, kad ty gimdzis. Atsikelia ir aina o gal gi šitas?“ Šitas. „Bet dovanai neduosiu, il- gaudzyc tų vaikų. Meluoja vaikam, sako, busilas gai veizėjau šito vaiko.“ Nu, tadu bobutį ar kokiu per kaminų inmetė tų vaikelį, tai raikia prausc, skepataiti apriša, ar kokiu abrūsu apsupa, ar kokį iš balų ištraukė, tai raikia prausc... Nu, tai jau tų stonų duoda bobutei, kad tų pacį vaikų parodė. vaikelį deda niekocon, o tėvu sako, bėk graicau Nu, tadui visi šoka, gieda, kap kas išmano.

žmonės pasakoja 82

Nu, ir tadu bobutė atneša košės. Krikščy- znokai, bet niekas nepadėjo. Ir tas bernas dar nom visadu atplėšia grikių gyrnose, išniekoja aina, tai pusė veido balta, o pusė juoda. Bevardzu gražai ir išverda sciprų sciprų košį, ir supila ne nebaščiko pirštu raikia aptrync... kur, bet šukėn – aplaužytan puodan. Šukėn kap Jei moteriškė neščia ir labai pikta, tai dzi- išverda, tai toj košė pasdaro kap babka. Tų bab- dzausias įtarimas, kad negerai vaiku. Jei nervuo- kų atneša an stalo ir bobutė pjausto gražai rieta, tai tas vaikus gali gimc negyvas. Jei neščia kutėm ir pardavinėja. Pirmiausia tų dalalį kūma apsivogdzineja – ir vaikas paseka. Ne cik kad pa- perka, o paskui visi krikščinykai perka. Bobutė seka motku, bet dar ir krikštatėviais. Koki krikš- ir ovaš pinigų prisrenka, nemaža. Tadu krikš- tatėviai, tokis ir vaikas. Kokius krikštatėvius pa- čynikai puola an bobutės. Bobutei atneša zusla- prašysi, tai nog jų vaikas daugiau pasrenka, kap nų, pasodzina an zuslano ir kiloja iki pacų lubų. pok tėvais. Rinko krikšto tėvus. In kų krikšto tė- Kici bėdavoja: užmuš bobutį ir nebus kam vaikų vus patraukia, in tų ir vaikų patraukia. Ir kunigai gaudzyc. Pakiloja naūra, paskui vyrai acysia nie- sako – daugiau patraukia po krikštatėviais nei po kocų dzidzausių, kur lašinius sūdo, pririša virvį savais vaikais. ir tų bobutį niekocon insodzina ir veža per visų Vyrų nelaidza, kap gimdo. Vienas vyras ūlyčių. Buvo, kad an to kelio pilna akmenų, žvy- kyšterėjo galvų, tai sako, mauk iš ca, kad tavo nei rų, purvynų... Akmenais veža, tai bobutė ir joj kojos nebūtų. Būna, kad ir numiršta gimdanc. išsipirkdo – duoda kokį zlotų krikščynikam ir Mirdavo tankiai iš vaikų. Tadu ligoninių nebuvo. jiej per naujo balių pasdaro. Jei gimdavo mergaitė, tai pirma krominių nebu- Pirma ir žaninas ir nežino, iš kur tas vaikas vo, tai drobines kelnes vyro suplėšo ir iš klešnių atsirado. Aš paci nežnojau. Mano jauniausia se- daro palukes. Ir juosmenį nuima nog kelnių juos- sutė kap gimė, tai aš buvau gal kokių šešių metu- menės, padaro juostų, avijočiun kap kočėlų susu- kų. Nakcu apsirgo moma, tai teta verda žolynus, ka ir guli. O jei berniukas, tai iš motinos marški- visa, o mes penki, an pečio suguldzyci. Tėvas nių daro palas, tai, sako, turės dalių an mergų... sako, vaikai, jau raikia jumi aic pas susiedų na- Marškinukų vaiku nevelka iki metų, iki metų kvoc. Tai aš kų padariau – užlindau an pečio ir nesiūna marškinukų, cik palukėsa guli. Avijočiu už balanų atsiguliau, cykiai paskavojau ir misli- apsupa, ir gulėk. Sako, jei be pavijočiaus, tai bus nu: „Dar tai aš macysiu, iš kur vaikelis paraina.“ kraivos rankutės, kraivos kojukės. Girdzu, tėvas sako: „O kur gi Marytė, kur Ma- Sako, kap gimdo, kap išaina vaikuco pata- rytė?“ Kici vaikai sako, mes nežinom. O aš už las, tai suka laikraščin ar kokian rašytan poperin balanų sėdzu ir laukiu, kap tų vaikelį atneš. Mani ir neša, apkasa žamėn, tai bus raštingas, atmin- vis ciek surado, sako, dukrala, ar tu miegosi? Iš tingas, jei laikraščin insupė ir pakavoj, bus iš- pradzų norėjau sumeluoc, kad miegosiu, o pas- mintingas. Va, kap mano šitas vaikas gimė, jau kiau sakau, nežnau, moja nemiegosiu. Atsimenu ne moma priėmė, ba joj buvo už penkių kilo- gerai, buvo gruodžio mėnesis, tai tėvulis mani metrų, tai jos nedasišaukau, tai tokia kaimynka nog pečiaus nutįsė, an kupros užsidėjo ir nunešė buvo bobutė. Sana moteriškė. Joj sako: „Gal tu, in kaimynų miegoc. Jau praaušdžinėjo, tai atajo Antanulia, turi arielkos, raikia vaiku patrync lū- tėvulis ir sako: „Vaikai, pasakysiu naujienų, nugi pukės.“ Sakau, kiba joj tyčia padarė. Joj atajo, bobutė Bunkienė atnešė jumi sesutį.“ Sakom, iš paėmus skudurukų lūpukes samagonu ištrynė, kur ėmė? Sako, iš šalcinio – ajo in kitų žmo- bambukį, viskų. Moja, sakau, joj tyčia tep pada- gų, išgirdo verkianc, pagailo ir ištįsė, ir atnešė rė. Pijokas mano vaikas. Joj sakė, dėl gryzo raikia mumi... Brolis sako, kad jį ty būt ir nustapinus samagono. An dėsnukių auga papieniai, tai patri- tan šalcinin! Kad joj atnešė dar šeštų. na tuoj arielku, kad neaugt. Jei moma neščia an ko pasdzyvina, tai vai- Vaiko būna galvon maumanukas – nesu- kas gimsta su kokiu nor znoku. Va, ir dar Du- vejį krūvon kaulai. Kap suveina kaulas su kau- bičiuosa yra moteriškė – išaina, jos viena ranka lu, tai tadu vaikas pradeda kalbėc. Ir jau tas vai- žųsies, o kita ancies. Raiškia, pasdzyvino. Va, kas, katris ilgai nekalba, tas turi gerų atmintį, o tep sulipį kap lopa žųsies. Mūs kaimynkos buvo katris mažas graitai kalba, jis atminties neturi... dzvynukės mergaitės, ir jos uždegė pirkių. Boba Bambukį užmezga, nupjauna ir kartu su pataluku ir duktė audė, o tos mergaitės bovinos su popie- deda. Mano patalus užkasė po namu, kur padmu- rum ir uždegė. Dukra buvo neščia vyriausia, tai rauka. Gal kad neišaitau iš namų, kad saugotau joj labai nusgando ir susėmė rankom už veido. namus. Vandenį, kur vaikų nuprausia, tai neša Apsigimė bernaicis. Visas veidas juodas ir pirštai upelėn. Palaisdavo tų vandenį upelėn arba prūde- visi matos. Sako, raikia nebaščiko pirštais trync lin, vandenin palaidzia.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 83

Kap lopšius darė, tai parengdavo bernuku Aš vaikų neturu, aš jų parėdzysiu, visų... Motulė vyriškos giminės medzio, o mergaitei – mote- labai škadavojo, ale ryžos. O aš už kamino pas- riškos. Išpjauna lankų, užlankia lankų ir apsiūna kavojus klausau ir supratau, kad jau mani dera. maišu, austu medžiagu. Virvukes nuveja ir krūkų Motulė nor škadavoja, bet sako, dziedai, parduo- lubose inkala, ir pakaria tų lopšį. Jei pakaria lopšį kim, jos nenužudis, parveš parodzyc, parduokim. iš liepos, tai kap pakaria sako: „Kad tu užaugtai Tėvulis pastovėj, pastovėj pas stalų ir sako: „Ne! kap liepelė.“ Linki, kap suka lankų, kad tu, duk- Mirsiu iš bado ir testa joj rozu su manim mirs, rala, užaugtai tokia graži kap liepelė. Bernuku tai bet jos neduosiu vežčis.“ Paručikų atstatė, o aš li- linki, kad būt kap beržas ar ųžuolas. Daugiausia kau an vargo dzidelio. Tėvulis sako: „Aš aduosiu linkėjo, kad būt kap ųžuolas. Kad būt geras. Tėvas paliokam savo vaikų gražiausių ir gerausių!?“ Ir lopšukų kap daro, tai tėvas linki. Kap daug vaikų, nedavė. Tėvas nenorėjo ir pinigų. Moma, kad tai tų lopšukų visiem nedaro... ir gailėjo, bet sako: „Penkios mergaitės, žamės Kap kas sodzino an kiemo medzį, kap vai- nedaug ir kas jas ims? Aduokim, tėvai, tegu sau kas gemsta. An kalionijų buvo keturi beržai, tai auga gerai...“ dar mano šašuro pasodzyta... Buvo penki sūnai. Mes biednai pas savo tėvulį buvom: ajom po Turėjo dzvylika vaikų, tai penki mirė. Duktė mirė uogynus, po grybynus, po uždarbius su pjautu- dzvylikos metų, o kici mažukai. Tai pasodzyta vais ir kapliais, ale aš laiminga. O! Ot aš laimin- beržai ir verbos, o dar iškėlė melioracija. Buvo ga, nor aš vargan ištekėjau. Buvo penki dzieverai strošnai dzideli beržai užaugį, negalėjai nupjauc. ir šašuras, ir visiem tarnavau: skalbiau, maitinau, Melioracija nupjovė, tai dar mes parsivežėm juos duonų kepiau. Iškepi duonos dzidzausį pečių. Tai malkai. Buvo dzideli ir vyrai, kap ciej beržai... šitokį dzidzausį [bakaną suvalgo], vyrai susėda, Bernuku vyriškų sodzina, o mergaitėm – liepas tai neraikia nei sviesto, nei pieno – persiriekė ba- ir verbelas. Jei nulūžta, tai, sako, nelaiminga, jau kanų, pasdalino po gabalų dar karštos ir suvalgė. ar žūsta kur karan, ar užsimuša, jau labai negerai, O velėjimo? Ažaran visų drobinius kap nusneši, jau pergyvena, jei medzis nulūžo. tai su kūltuvi velėsi, velėsi... Musinau daryc. Jei vaikaicis pirmadienin gimsta, tai mo- Jaunų išlaido mani – aštuoniolikos metų už kytas, jei antradienin – būna daktaras, jei tre- dvidešim devynių metų ir už nepažįstamo. Nei čiadienin būna kokis kupcus, o jei ketvirtadienį, jis mano kavalierus buvo, nei nieko. Dar buvo turgaus dzienon, tai būna geras spekuliantas, o vyresnė sesuva ir brolis buvo. Nuvejom visi an penktadienį – šventas, šeštadienį – piršlingas, večerinos, ir jis atsimatojo. Ir jau kap krito jam sekmadienį – labai geros širdzies, labai malonus aš akin, tai krito. Mislinu, ko jis mani, vaikų, vis in visus. Aš paci gimiau penkioliktą rugpjūčio – veda šokc? Žolinėn. Visi ajo su gėlėm, švencyc nešės gėlas, Buvo labai įdomu, kad seniau burtus darė, ir gimiau tuoj pacu laiku, kap visi ajo su gėlėm. tai vyšnukes sodzino, tai tų, tai tų... Nu, ir aš Ir nepasgirsiu – kap mani visi myli, kap aš visus su senom mergom sodzinau vyšnukį – inkišau myliu! Aš nei su vienu žmogum nei žodeliu ne- po pečiun. Andriejun senos mergos, katros labai prastariau. Kur aš išvažuoju ar parvažuoju, tai žanycis nori, dzvi vyšnukes nuskina ir sodzina. visos mani apstoja, išbucuoja, išmyluoja – visi visi Jei an Kūčų pražydės, tai ištekėsi. Ale raikia tį, mylėjo. Gal viskas teisingai raiškia? kur vištos, seniau gi vištos po pečiun buvo, tai Laiminga, nor aš atsimenu, kap mani moma raikia [dėt ten], kur vištos, kad būt be saulės, be norėjo parduoc. Nu, aš buvau graži, raudona šviesos tos vyšnukės. Tai va, susrinko Andriejun mergaitė, o vaikų daugelį buvo. Pas mus an kie- vakaroc, verpc, megsc, visa kas, kų gali mergos, mo stovėjo lenkų kariuomenė, ir tokis paručikas o aš kap tokia čirkšlaitė, tai ir aš nelikau nog senų prieg manį kap priskabino, ir saldainių man neša, mergų, ar jos myli mani, ar ne... Buvo keturias- ir viso. O mes tų cukierkų nematį... Nu, turtin- dešimties metų merga, joj sodzino ir aš sodzi- gas, paručikas, už visus vyriausias. Tėvu sako – nau. Sakau, Rože, ir aš pas tavi sodzysiu, sako, parduok, aš tau dzidelius pinigus mokėsiu. Mes sodzyk. Nu, ir aš pasodzinau. Sodzinom abidzvi, penkios mergaitės buvom, dzvi dar jaunesnės už bet kur aš tį tau tekėsu! Dzievuli, dar vyresnė mani ir vyresnės buvo. Tėvu pinigų raikia, labai sesuva yra, brolis yra, dar ir pasogos tėvas man raikia – dzidelius pinigus siūlo už mani, ale tė- neturi ir kas tį ims mani, ale ot padabosiu, ar vas škadavoja manį, sako, tokia graži, aš jų tep teisybė tos vyšnaitės. Susodzino visos mergos – myliu, išveš, kur ji gyvens... Paručikas sako, ži- gal aštuoniolika buvo, kap ūlyčia dzidzulė. Aš su not kų, aš jų atvešu už metų, už dzviejų, tai jūs tuoj senu mergu Roži susodzinau. Kūcon jau ai- jos nepažysit. Kur ji gyvens? Varšuvon gyvens. sim daboc vyšnaitių. Nuveinam, nugi nei vienos

žmonės pasakoja 84 nepražydėjį, cik mano pražydus ir Rožės – jos du Nu, ir visi sutarė, kad paduos an zopaviedų ir po žiedai, o mano vienas ir dar vienas pumpuras. trijų nedėlių –veseilia. Atvažavo ir an zopaviedų Bet kur tį pagalvota, kad tekėsiu... Rožė tekėjo su tuoj pacu kumelaiti. Man pikcyva, kad joj kap liepos mėnasin, o aš – spalio mėnasin. Nuve- aina, tai cik lapatuoja, tantykuoja, tantykuoja... jom an večerinos, ir jis atajo (penki kilometrai) Sakau, tai tu su šitu kumelaiti ir žanysies? Tai iš Makačių. Veda šokc, o tep nesmagiai šoka, ir kur aš imsiu kitų? Ne, nesižanysiu, jei su šitu kli- aš nenorėjau su juoj šokc, ale kų darysi, raikia šu kuimelaiti. Sako, pas švogrų pasžyčiosiu arklį aic. Mano vyresnė sesuva sako: „Ir tu ca atsira- ir tuoj arkliu šliūban važuosim. dai! Ot atsirado merga!“ O jis jau mani ir lydzi. Praajau per tuos pragėrus, pradėjo derėcis Sakau, ko tu ca aini su manim. Sako, tu man dėl pasogos. Tėvuliu sako: „Pasakyk, kiek duosi pacinki. Nu, ir parajom. Motulė sako: „Kų tu pasogos?“ Nu kų, karo metas, nei pinigų, nei ca, Maryte, parsivedei, ar ca kokia giminė, kas nieko. Sako: „Vaikai, kų aš jumi galiu duoc? Turu ca ataj su tavim?“ O kiba aš žinau, kas ca tokis, dzvi karvelas, tai imkit katrų norit, duosiu kiaulį aš nepažįstu. Subaton svotuosa atvažau – o kų paspjauc, avytį, dzvi vištas, daugiau nieko neturu padarė! Jiej seserei pasogai adavė savo kumelį ir ir, va, jaunų dukralį duosiu.“ „Ne, kiek pinigų?“ už trisdešimt pūdų nuspirko kumelaitį. Menka, Tadu červoncai buvo. „Vaikai, kap norit – pinigų kliša toj kumelaitė. Ir svotuosa atvažau su tuoj neduosiu, ba neturu pinigų.“ Nu, o svotas sakis: kumelaiti. Aš nejau nei namo, nulėkiau in savo „Ot, nor ketris šimtelius gali červoncų an duk- tavorškų. Moma, sakau, aš ainu grybauc. O joj tės dalios paskyrc.“ Tėvas sako: „Aš nei vieno sako, dukrala, buvo to berno sesuva atsiklausc, červonco neduosiu, ba neturu.“ Derėjos derėjos, ar atvažuoc svotuosa. Aš pabėgau. Atvažau – da- paskiau tai nor du šimtus červoncų. Tėvulis ir to boju, jau barška, jau važuoja su klišu kumelaiti, o nesucinka, o brolis sakis, nu, tuščia jo, du šimtus aš sėdzu pas draugaitį. Sako, un, Maryte, in tavi červoncų jau kap nor padarysim ir duosim. Jau jau svotai važuoja. Sakau, nesakykit, kad aš ca- suciko an tų dzviejų šimtų. Sulaukus nedėlios nai. Žūrau, jau mano motulė bėga: „Ar neragėjot turgai buvo Marcinkonysa. Brolis insidėj avį ve- mano Marytės, ar neragėjot mano Marytės?“ Pa- žiman, parduos tų avį ir rinks man pasogų. Kad rajau namo, momulė bėginėja: „Vai, dukrela, ko ir jis ataina. Stovi pas vartus. Sakis, kur Aleksan- tu kavojies, o gražus bernas, garbiniuotas! O tį jo dra, jau mano brolis. Sakau, avį nuvežė an tur- šalin gruntai! Argi nedajėdė jumi su kapliais ir gaus parduoc, pinigų raikia, gi užsimanėt pinigų pjautuvais aic po žmones, uždarbiauc!? Tynai tu iš tėvo biedno, tai avį nuvežė, tai vis paims kokį būsi gaspadinė. Tynais neraiks vaikšcioc po miš- šimtų ar 80 ir dar veseilios norit, visko... Sako, kus, tį gi gruntai.“ O pas mus šilai buvo... Dzieve paslik an pasogo. Kap man pasdarė savį gaila, tai tėve! Jau jis prašo – atvažuokit an padabonių, ir aš jį trankiau pas vartus ir užlindau už pečiaus. manį prašo, kad atvažuotau an apžūro. Aš sakau, Tadu jis sako, nieko neraikia, tegu nusega šitų neatvažuosiu, mano tėvulis ir motulė – neprie- rubaškų (tadu dar sesuva mano buvo mergu) jai, teliai, jei jiem pasdabos ir kap jiej pasakis, tep ir o aš tavi ir nuogų imu, bile tu aisi už manį. Nu, bus – jei lieps tekėc, tai tėkesiu. Nuvažavo, parko vėl visi mani apstojo – aik, vaikeli, aik, aik... važavo, sako moma: dukrala, du paršalukai yra Nu, ir apsiraminau. Kapgi tu tėvo, motkos, sese- tvartan, jau tu juos turėsi, užsiaugysi. Sako, ogi rų neklausysi? An zopaviedų nešėm, tai raikėjo prieg tvarto yra svirnelis, tai ciela paklotė vil- dar Nočion nuvažuoc. Ir važuojam mes brič- nos, tai suverpsi – milalį turėsi, tai ir sau suknelį kaitėn, tų kumelaitį paskinkį klišų, ir jau mani pasisiūsi, ir jam garnitūrų pasiūsi. Kluonų atsi- nori vežčis Nočion an zopaviedo. Sakau, aš neva- darėm, tį rugių kad pridėta! Lig stogi. Tėvulis žuosiu, važuok savo parapijon ir rašyk. O moma sako an motulės: „Boba durna, ko tu neužlindai sakis, dukrala, nor per Kaniavos ūlyčių pralaisk už tų rugių ir nepadabojai? Gal iš priekio sudėta tu juos ir grįši. Insisodzino mani ton bričkaitėn, rugiai, o pas sienų tuščia, gal tuščias kluonas?“ o toj Kaniavos ūlyčia buvo vienas purvynas ir Jau tį vedzoja po laukų, žamį rodo. Nu moma akmenai. Jaunimas žino, kad važuosim an zopa- sako, tį tokia smagi vieta... O tį visur balos aplin- viedo, tai bernai ir mergos susrinkį, juokias ne kui, cik kalnukas žamės buvo. Tėvulis sako: argi ciek iš manį, kiek iš tos kumelaitės. Jis pasman- jis vienas – penki išsidalis, tai kiek gi tos žamės dravodamas prieš jaunimų tai kumelaitei bota- liks? Tep ir buvo. Parvažavo, viskų kap nugyrė, gu kap sudrožė, tai toj kumelaitė cik išsikėtė ir sakau, jūsų valia. Brolis sakis, kur aš šitas sese- nuvirto jienosa. Tai kap šokau aš iš tos bričkos ir ris padėsiu, man marcos raikia. Tu biedna, o kas per laukus parlėkiau namo. Moma sako: tai jau grynų kaulų ims, ir šuva negraužia vieno kaulo. nuvažavo? Aha! Nuomentai – guli balon su savo

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 85 kumelaiti! Nu, nuvažavo vienas, padavė an zopa- būna. Jauna jaunam primina kojų, kad vaikščiotų viedo ir vakari vėl atvažavo. cik abudu, su kitais ne. Man tį galvon, aš dar ne- Nu, jau veseilia. Bonkienė senė sako: „Duk- norėjau nei su juoj vaikščioc, nei gulėca. rala, kap atvažuos žanykas, paskavok, nesėdėk už Kap nuvežė marcosa, tai po nedėlios mano stalo. Raikia, kad ne jis tavi, o tu jį pirma užra- tėvas an sugrįžtuvių paprašė. Parvažavom an su- gėtai, tai jis nestrauks nog tavį, labai mylės tavi.“ grįžtuvių, tėvas nuvedė tvartan ir sako: „Žantu- Kap jaunimas buvo susėdis an laškos, tai aš už lia, šita karvaitė gražesnė, dzidesnė ir jaunesnė, jaunimo užlindau ir paskavojau. Žanykai atvažau kad nori, imk šitų. O, va, šita, – sako, – senesnė, jau sutemus, už stalo susėdo. Aš jį ragiu, o jis vis ale mažukė, ale an pieno, an smetonos gera. Jūs gi dairos – kur Marytė, kur Marytė? Neragi. Nes- karvės neturit, kap adavėt pasogan seserei, tai, – rodiau jam. Juos nuvedė miegoc kluonan, tavorš- sako, – ca tai nor turėsit pieno, smetonos, ale ma- kos pradėjo ma vainikų pync, giedoc, visa, o jiej žukė. Ragai dzidzuliai, o karvė mažukė.“ O aš la- mienga kluonan. bai norėjau tos karvaitės, norėjau, kad man aduo- Tulios buvo gražos, girliandos buvo gražos tų. Aš nepritardzinėjau, sakau an vyro, kokių nori ir aš nebritki buvau – ščyrai [sakau], graži bu- rinkis, ale, sakau, man šitoj gerau pacinka, jau aš vau, raudona, nor ir nedzidukė. Nu, ir susėdo už žinau kap pas tėvų buvus. Nu, ir jis suglasino – stalo jau važuoc šliūban. Mani nuvedė kamaron imkim šitų. Nu, ir inkėlė vežiman kiaulį, surišo rankcies. Apsisegiau suknelį, uždėjo valionus, o vištas, avį, nu, ir jau tuoj klišu kumelaiti važavom pirkion, girdzu, kokis trukšmas, kokis klapatas penkis kilometrus. Sudėjo viskų, atsisveikinom, nepadamnas – jau tėvas žanykus iš už stalo varo padėkavojom tėvuliu ir važuojam. Važuojam, va- namo. Žanyko pusė užsimanė – nešk, tėvai, paso- žuojam, cik per ūlyčių pervažavom kap pradės jis gų, nešk pinigus an stalo. Svotas dar prieš šliūbų tų karvį mušč, kap pradės mušč tų karvį, pririštų raikalauna pasogo. Tėvas sako: „Susiedai tegu pa- prie vežimo, aš vežiman verkc. Sako, aš tavi ma- gieda, o jūs važuokit, iš kur atvažavot, ma duk- žukį paėmiau ir dar šitų nuomentų mažukį karvį tė dar neperbuvus metų ir joj, sako, ras bernų, varysiu per sa ūlyčių, aš jų užmušu! Bėgtau, ale o jei neras, tai ciek tos... O aš, kap išgirdau, tai sarmata bėgc iš vežimo. Dar seserys yra, sakys tuos valionus trankiau kamaron an bulbių ir sa- jom, kokia sesuva, tokios ir jos, ogi sesuvom te- kau: „Aš neisiu nei pas stalų!“ Sakau: „Man visų kėc raikės – pakirsiu jom kelių. Sėdzu vežiman gyvenimų kyščios, kad tėvas nedavė pinigų, man ir verkiu. Važuojam, važuojam, davažuojam jų raikės kentėc!“ Tadu davai manį prašyc; aik, aik, ūlyčių, o tį per tokį kelalį raikia važuoc in mūs bus gerai! Brolis du šimtus prižadėjo, jau vis ciek kalionijų, tai jis kų padarė – iš vežimo išlindo ir raikia važuoc šliūban. per pievas žingsniu nuvejo, o man vadelas tran Tai jau kap aš verkiau aidama už stalo! Žo- kė – ir važuok su pasogu. Parvažavau, jau jis an dzais verkiau, kam jis man buvo priešingas, kad kiemo, per pievas graitai parajo, o man raikėjo jis pinigų nori, o ne manį. „Nepkentei, motula, važuoc aplinkui. Parvažavom, jo tėvas, ma šešu- nepkentei, širdela, manį, mergelės, savo dukrelės, ras, išajo, vai, martela, sako, ir kiaulukį parvežėt, ir daržalin rūtelės. Išaisu, motula, išaisiu, širde- ir avytį, visa... Va, sakau, ir karvytė. Tai jis tuom la, su vienu valandėli, su vienu minutėli. Gai- kartu, išsitraukis stacinį, ir davai tų karvį mušč lėsi, motula, gailėsi, širdela, manį, mergelės, savo an kiemo! Sako, užmušu. Tėvas apgynė. Nugi, dukralės, ir darželin rūtelės: sugrįžki, dukrala, nuomentas, sako, pacų paėmiau mažukį ir karvė sugrįžki, širdela, grųžyk, dukrala, valnias dziene- pasoginė mažukė. Sako, dar tokių karvį – ožį su las ir žalių rūtelį. Negrįšu, motula, negrįšu, šir- ragais dzidzuliais, davė. dela, vargelin būsiu, vargi pražūsiu – pas motulį Po vestuvių už dzviejų metų ėmė an geg- nebūsiu...“ Kita, kur su akvatu aina už vyro, tai nės pelėda verkauc, ir pagimdiau mergaitį. Seniau žodzais neverks, nor tu svogūnu akis trink, nor sakė, kad moteriškei po gimdymo raikia langviai kap neverkia, tai labai sarmata. Apjuokia kaimas. išsilaikyca dzvylika savaitių. Viedrų nekiloca, Jei neverkia, tai sako: „O, neverkia, tai verks visų nieko sunkiai nedirbca. Jei neslaiko, sunkiai kilo- gyvenimų.“ Katroj gailiai atverkia tekėdama, tai ja, tai moteriškė pamiršta. Mano motulė tų pir- toj dzaugsmingai gyvena. Buvo tokia mada. Kat- mucinį mergaitį iš manį priėmė ir sako, vaikeli, roj su meili aina, tai ko jai verkc, kad jai trudna savaitį pabuvau, o man penki kilometrai paraic, ašara išspausc... tai išaisiu su šviesu. Nu, ir aidama pro duris sako: Nu ir kų, giminė padarė savo – nuvaža- „Žinau, kad dirbsi visa, cik sunkiai nekilok, vis vom šliūban. Kap šliūbų ima, tai svoca nuotekai ciek paslaikyk dzvylika savaitių ir vėl graita būsi, primina suknelį, tai, sako, kad ilgas gyvenimas o tep tai kokia liga ar kas pripuls.“ Tai išgirdis

žmonės pasakoja 86 mano vyralis kap išsižojo an mano momos: „Ak, kad neduosiu, o aš – aduok, tuščia jos, aduok... Ir tu šitep ir šitep, kad tu paci atsigultai an dzvylikos adavėm už penkiolika červoncų. nedėlių, man šiciek darbų, aš darbus dirbsiu, o joj Nu, žinai, kap karas ir tokion draugėn nekap gulės! Šitep nebus! Mauk iš manį!“ Išsivijo. Dar jis gyveno, tai ir kepurė negraži buvo; apsitrynus, kų jis padarė – kap mamų išsivijo, tai karvės nėra apbrizgus kazyrka. Važuoja in tėvų, tai jis tų ke- kam melšč. Palei sienų, kur aš gulėjau su vaiku, purį kavoja po šiknu, ar kur kavoja, o mano brolis kur mano lova stovėjo, jis atajo, atsinešė gelažį karia an cvieko. Sakau, Antan, tuščia jo, parda- tokių, inkalė sienon tį, kur aš gulėjau (medzinis vėm kumelaitį, nuspirk kepuraitį. Ainam per Ai- namas buvo), atsivedė karvį, prisrišo tų karvį in šiškių miestų, nugi dabojam per langų – pas žydų sienų. Tadu nuvejo, atsinešė išsitraukis iš tvoros prikarta kepurių visokių spalvų. Sakau, užaikim, stacinį ir atsitūpė su dainyču melšč. Melža ir vis nupirksim kepurį. O jis an manį rėkia, kų tu aisi pūkšč su tuoj staciniu karvei, toj karvė šoka an pas žydus kepurės pirkc! Sako, dar žydai pasliks sienos... Nu ir kų, paskėliau – galva sukas, čiut tavi, neišlais, aš tai neisiu pas žydus pirkion. Žy- nenuvirtau, ale vis ciek paskėliau, tų karvį pa- das daboja per langų, tai jis rėkia – ko tu ca da- smelžiau. Nespėjau pasmelžc, sako, ainam lubino boji? Žydas išajo, sakau, ragiu, kad kepurės labai nešoc... Nu ir va, išsivijo mano momų, o lubinas gražai pasiūtos, noru nupirkc. Tai užaikit, užaikit, stovi ir raikia arc rugiam tų lubinų. Dar gi trąšai, o jis manį nelaidza... O aš vis ciek užajau, tokių o tadu lubinų sėjo. O tas lubinas mūs buvo sėk- mėlynų kepurį išnešau, sakau, pirk, graži. Sakau linis, tai raikėj tas lubinas ar surinkc, ar nupjauc. an žydo, kiek joj kainuoja? Sako, dzvidešimt čer- Nu, ir kų daryc? Paskėliau ir nuvejau lubino tvar- voncų. O mes cik penkiolika paėmėm už kume- kyc. Kap senas namas, tai an prieminės buvo laitį. Raikėjo dadėc, ale dadėjom, paėmėm kepurį sudėtos šatrukės ir an tų šatrukų raikėjo sudėca už tų kumelaitį... pėdai lubinų. Lubinas buvo mėlynas, tokis ašt- Kadaise mus, tris moteris, pašaukė an tokių rus... An nasylų nešiojom tų lubinų. Šatralas pa- senutių koncerto, tai kap nuvažavau ir manį pa- simam ir prisdedam kupetų tų lubinų ir atnešam prašė papasakoc apė gyvenimų, tai aš papasakojau prieminėn. Jis užlipa an tų šatralių, o man liepia ciktai apė kumelaitį... Kap pasakiau, kad kepu- padavinėc šakėm. Tai aš visų ir sudaviau. O ša- rį nupirkau už kumelaitį ir dar penkis červoncus šuras nebaščikas labai manį gailėjo: vaikeli, sako, pridėjau, tai lapatavo visa salė. Visa salė juokės, o parodzyk jam špygų ir aik gulkis, ar tu nori aic aš stoviu ir laukiu, kadu išsijuoks. Išsijuokė, išsi- graban? Sako, neims galas to lubino. Jis apširdo juokė, nu, ir sakau, visi išsijuokėt iš ma kepuraitės an tavo momos, tai dar ir tavi mūčina. Musinau ir ma kumelaitės? dirbc ir nieko, nesirgau... Žmogu dalių paskiria Dzievas. Aš atajau Visųlaik jis mano karvaitės nemylėjo, o jaunamartė, visus mylėjau, to sano tėvo nenu- man jo kumelaitė nedavė ramybės. Mum toj ku- skraudiau, dzieverim taikiau. Paukštukus kur melaitė nei šarc neišajo – pašaro nebuvo. Veskim randu (buvau jaunamartė, o mažo vaiko proto), Aišiškėn ir parduosim, velios karvį gerau pašar- veiziu tų paukštukų, apglostau, dar jei kepu bly- sim negu arklį, sakau, tau vis ciek nedarbinykė nus, tai jiem nešu trupinukų... Dzėkavoju Dzie- šitoj kumelaitė. Tai jis gi vienas nevedė, veskim vu, kad aš dar nesirgau – sveika, linksma. Ainu abudu dvidešim kilometrų in Aišiškes turgun. per kiemų ir dainuoju. Ma šešuras sako – tu gi Paskėlėm vidurnakcin ir nutįsėm in Aišiškes tų tokiuosa varguosa gyveni ir giedzi, ir laiminga... kumelaitį. Nuvedėm in turgų abudu. Vedziojam vedziojam po turgų, vedziojam vedziojam – nie- Parengė Nijolė MARCINKEVIČIENĖ kas nedaboja. O jei vienas kitas padaboja, neperka. Padaboja an klišų kojų ir neperka niekas. Sakau, tuščia jo, jei niekas nenupirks, palaisim ON MARYTĖ, KARVAITĖ, an laukų ir aisim, netįsim mes jau jos namo. AND KUMELAITĖ... Ale an galų galo vienas susirado tokis kupčius, pažįstamas jo. Sako, nu, Antanai, kiek nori už Ethnologist Nijolė Marcinkevičienė wrote down the narrati- šitų kumelaitį? Aš jau jam stūkaunu – cik dau- ve of talented storyteller Marytė SAKAVIČIENĖ (b. 1921, gelio neprašyk. Nu, sako, trisdešimt červoncų Kaniava village, Varėna d.). She remembers her childhood, noru. O aš tau trisdešimt červoncų duosiu! Man beliefs and traditions surrounding births and christenings, her life in her parent’s home, early marriage to an older man she raikės dešimt červoncų duoc, kad jai kas skūrų did not love, and her hard life. Life in the 1930s-1940s is re- nuluptų, tai kas man lienka? Jei nori, dzvidešimt membered, which is surprisingly archaic, and the storyteller červoncų tai duosiu už kumelaitį. Jis dar spiras, herself is subtle and benevolent, unaffected by any hardships.

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 87 KALĖDŲ IŠVAKARĖS RUDNIOS KAIME Arūno BALTĖNO fotografijos

Prieš keletą metų, speiguotą Kūčių išvakarių ir spalvotomis lemputėmis puošiamas iš miško sekmadienį (2012 m. gruodžio 23 d.), aplankė- parsineštas eglutes. Pabaigus viskas nušvito – me ant Ūlos kranto įsikūrusios Rudnios kai- Kalėdų žvaigždė, girliandos ir susirinkusiųjų mo Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Globėjos veidai. bažnytėlę (Varėnos r.). Įdienojus bendruomenė rinkosi į Šv. Mišias, laikomas šiltoje zakristijo- je, nes bažnyčia buvo gerokai įšalusi. Pasimeldę CHRISTMAS EVE visi suskubo rengti prakartėlės ir puošti altorių. IN THE VILLAGE OF RUDNIA Su nuostaba stebėjome prieš akis gimstantį Bet- In the photographs of Arūnas Baltėnas – the small community liejų su veidrodiniu ežeru, besiganančiais avinė- of the village of Rudnia (Varėna d. in Southern Lithuania) liais ir Trimis Karaliais, atskirai šienu klojamas prepare for the Christmas celebrations: decorating the altar of ėdžias Kūdikėliui, abipus altoriaus girliandomis the Virgin Mary, the Perpetual Guardian, building a manger. 88

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 89 90

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 91 92

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) 93 94

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189) žmonės pasakoja 95

Nuoširdžiai kviečiame skaityti ir prenumeruoti žurnalą BŪDAS 2020 metais!

Mieli skaitytojai, kviečiame ir 2020 metais skaityti mūsų žurnalą, kuriame • supažindinsime su naujausiais mūsų istorijos, kultūros ir tradicijų tyrimais: archeologų, etnologų, kultūrologų, senosios religijos ir mitologijos, tautosakos ir tautodailės tyrinė- tojų darbais, • kalbinsime įdomius žmones – mokslininkus ir menininkus, gyvosios tradicijos saugoto- jus ir puoselėtojus, • skelbsime tradicinį žinojimą perteikiančius autentiškus žmonių pasakojimus, • žvalgysimės po kaimyninius kraštus. Metinės šešių žurnalo numerių prenumeratos kaina Lietuvoje – 12 eurų. Taigi vieno žurnalo kaina – tik 2 eurai! Galima užsisakyti keturis, tris, ir net du numerius. Paprasčiausia žurnalą prenumeruoti internetu: http://www.prenumeruok.lt Prenumeratą priima ir visi Lietuvos pašto skyriai. Žurnalo redakcija

Knyga „Atvažiuoja Kalėdos: Advento-Kalėdų pa- dalijasi iš įvairių šaltinių surinktais liudijimais pročiais ir tautosaka“ (Vilnius: Lietuvos naciona- apie šių švenčių apeigas, papročius ir jų prasmę, linis kultūros centras, 2019, 856 psl.) aprėpia visą įvairius draudimus, spėjimus ir burtus, ypatingas kalėdinį laikotarpį – nuo šv. Andriejaus dienos iki dėmesys skiriamas valgiams. Etnomuzikologė Jū- Trijų karalių. Etnologė Nijolė Marcinkevičienė ratė Šemetaitė į knygą surinko beveik 200 adven to-Kalėdų laikotarpio dainų, o etnochoreografė Audronė Vakarinienė – dar beveik 100 žaidimų. Visas muzikinis folkloras – su aprašymais ir me- lodijomis. Knygą įgarsina dvigubas CD albumas „At- važiuoja Kalėdos“, kuriame įrašyta apie 60 adven to-Kalėdų dainų: tiek archyvinių įrašų, tiek at- liekamų etnografinių bei folkloro ansamblių da- lyvių. Tai patys išsamiausi leidiniai apie didžiąsias žiemos šventes! 96

TURINYS:

LIETUVOS NACIONALINIS Pirmųjų išeivių sambūriai ir darbai Lietuvai. KULTŪROS CENTRAS Pokalbis su istoriku Žygintu BŪČIU | 1 PASAULIO LIETUVIŲ DAINŲ ŠVENČIŲ FONDAS Moksliniai tyrimai Būdas. 2019 Nr. 6 (189) Austė NAKIENĖ, Rūta ŽARSKIENĖ. Ryšys su tėvyne Jono

Žurnalas leidžiamas nuo 1988 metų, Balio užrašytose JAV lietuvių emigrantų dainose | 7 kas du mėnesius Atmintis Nuo 1989 m. iki 2019 m. Nr. 1 – žurnalas „Liaudies kultūra“. Justina JUOZĖNAITĖ. Negatyvai sugrįžta pozityvais. Redakcijos adresas: Vytauto Račkausko palikimas | 21 Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius Simonui Daukantui – 250

Vyriausioji redaktorė Simonas Daukantas šviežiai: sugrįžtuvės ir sugrąžintuvės. Saulė MATULEVIČIENĖ, tel. 261 34 12 Kalbasi kultūrologai ir literatūrologai | 32 e. p. [email protected] Skyrių redaktoriai: Moksliniai tyrimai Dainius RAZAUSKAS – bendrieji kultūros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61, Vykintas VAITKEVIČIUS. Naujas Birutės veidas | 40 e. p. [email protected] Juozas ŠORYS – etnologija, tautodailė, etninės Atgimę per knygą ir gyvą tikėjimą. veiklos realijos, tel. 261 31 61, Prūsijos lietuvių surinkimininkų kultūros tyrimai | 55 e. p. [email protected] Lina LEPARSKIENĖ – bendrieji kultūros Donatui Saukai – 90 klausimai, istorija, tel. 261 31 61, e. p. [email protected] Marijus ŠIDLAUSKAS. Maketo autorius – Rokas GELAŽIUS Profesorius Donatas Sauka skaito klasiką | 61 Santraukas į anglų kalbą verčia Gabriella ŽIČKIENĖ Donatas SAUKA. Kalbos redaktorė – Asta ŽŪKAITĖ Tautosaka – argumentas tautos istorinei idėjai | 65 Baltai Redakcinė kolegija: Latvių dainos apie Dievą | 73 Prof. habil. dr. Audrius BEINORIUS, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų Žmonės pasakoja institutas, Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius Prof. habil. dr. Kazimieras GARŠVA, Lietuvių Apie Marytį, karvaitį ir kumelaitį. kalbos institutas, P. Viliešio g. 5, LT-2055 Pasakoja Marytė SAKAVIČIENĖ | 81 Vilnius Doc. habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, Lietuvos Arūnas BALTĖNAS. Kalėdų išvakarės Rudnios kaime | 879 istorijos institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius Viršelyje: Šerkšnėnų kapinaitės, Mažeikių r. 2010 m. Arūno Baltėno nuotrauka. Menotyrininkė dr. Alė POČIULPAITĖ Prof. habil. dr. Daiva RAČIŪNAITĖ- VYČINIENĖ, Lietuvos muzikos ir teatro Projektą „Kultūros istorija, atmintis, tradicijos – akademija, Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius XXI amžiuje“ remia Spaudos rėmimo fondas. Doc. dr. Krescencijus STOŠKUS, Vilniaus Skirta 22 000 eurų. universitetas, Didlaukio g. 27, LT-08303 Vilnius Dr. Žilvytis ŠAKNYS, Lietuvos istorijos Lietuvos kultūros taryba remia projektą institutas, Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius „Etninės kultūros paveldas ir gyvoji tradicija: Vida ŠATKAUSKIENĖ, Lietuvos nacionalinis problemos, tyrimai, interpretacijos V“. kultūros centras, Barboros Radvilaitės g. 8, Skirta 15 000 eurų. LT-01124 Vilnius Prof. dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Klaipėdos Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobūdžio nuomonės sutaptų su redakcijos nuomone. universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Tilžės g. 13, © Būdas, 2019 LT-91251 Klaipėda Steigimo liudijimas Nr. 152 | Pasirašyta spaudai 2019 12 09 Dr. Marija ZAVJALOVA, Ленинский проспект Formatas 70×100/8 | Rinkta kompiuteriu. 12 sp. l.| Tiražas 1000 egz. 32-а, Институт славяноведения, Российская Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas. Академия Наук, Москва 117334, Россия Barboros Radvilaitės g. 8, LT-01124 Vilnius | http://www.lnkc.lt Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius

BŪDAS. 2019. Nr. 6 (189)