JAUNØJØ OPUSAI

Gauta 2009 04 30

MARTYNAS PETRIKAS Vytauto Didþiojo universitetas

LIETUVIØ TEATRO (KONTRA)MITAS SATYRINËJE TARPUKARIO SPAUDOJE (Counter)Myth of Lithuanian Theatre in Interwar Satirist Press

SUMMARY

This article aims to make a survey of critical remarks of two Lithuanian satirist periodicals “Spaktyva” (The Spyglass) and “Kuntaplis” (The Wooden Clog) addressed to State Theatre in and published during the Interwar period. As a satire can be defined as a voice (or image) of fictional alternative society (Northrop Frye), in order to measure “Spaktyvas’” and “Kuntaplis’” alternativeness, their criticisms shall be juxtaposed to those of official press.

SANTRAUKA

Straipsnyje siekiama apþvelgti tarpukario Lietuvos satyriniuose leidiniuose Spaktyva ir Kuntaplis publi- kuotas pastabas tuometiniam Valstybës teatrui. Remiantis Rolando Barthes’o „mistifikacijos“ samprata, ámanu Lietuvos tarpukaryje veikusià oficialià teatro ideologijà matyti kaip laipsniðkai susiformavusià te- atro sàvokos mistifikavimo pagrindu. Tuo tarpu Northropo Frye satyrinës literatûros teorija satyrà ágalina interpretuoti kaip alternatyvios, fikcinës visuomenës poþiûrio apraiðkà. Kritiðkai sulyginus satyrinëje spau- doje paskelbtà teatro kritikà su oficialiosios spaudos nuostatomis, galima nustatyti satyrikø, kaip galimø kontra-visuomenës atstovø, paþiûrø alternatyvumo laipsná ir tiksliau apibrëþti lietuviø tarpukario satyri- nës spaudos strategijà.

Tenai dunkso gelsvas rûmas, ir valstybës dauþo baldus, kur sudëta didþios sumos, kur uþ tai gerai apmoka, kur kûrëjai nuolat grumias, (juk kraðte sumø nestoka), kur didþiausias neramumas, Kad pilieèiui ir sunkoka – kur artistai þandus skaldos Meno ponams nëra strioko.1

RAKTAÞODÞIAI: satyra, tarpukaris, teatras, teatro ideologija, teatro kritika, teatro mitas. KEYWORDS: satire, interwar, theatre, ideology of the theatre, theatre criticism, myth of the theatre. LOGOS 59 203 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

ÁVADAS

Satyrai bei aðtriai visuomeninei kri- prigimties, satyra laikytina skaitomiau- tikai skirti praeities periodiniai leidiniai siu, taigi, ir plaèiausià atgarsá visuome- yra savaime ádomûs istoriniai liudijimai, nëje ágaunanèiu tekstø þanru: „plûdima- leidþiantys tiksliau apibrëþti ávairiausiø sis yra viena skaitomiausiø literatûros ir jau primirðtø visuomenës reiðkiniø formø, tuo tarpu, panegirika – viena kontûrus. Tokio tipo periodikoje ryðkë- nuobodþiausiø. <...> mes labiau mëgs- jantys vieðo gyvenimo atspindþiai gali tame skaityti þmogaus iðplûdimà, o ne atstovauti „oficialaus“ ar „kanoninio“ pagyras jam“.4 Taigi, teoriðkai, satyros poþiûrio alternatyvà ir taip suteikti pa- „balsas“ gali padëti revizuoti istorinëje pildomø bruoþø tariamai pilnam istori- teatro atmintyje tarpstanèius ávaizdþius, nës perspektyvos suformuotam ávaiz- nes sàlyginai kreivame satyros veidro- dþiø rinkiniui. Pasak Northropo Frye, dyje atsispindëjo ne tik pats teatras, bet satyra – tai fikcinës, alternatyvios visuo- ir jo statusas Lietuvos tarpukario visuo- menës ataka, nukreipta realiai egzistuo- menës akimis, o taip pat ir toje visuo- janèios link – „Pagrindinis skirtumas menëje cirkuliavæ populiarûs mitai bei tarp ironijos ir satyros yra tas, kad sa- prietarai. Ðio straipsnio tikslas ir yra pa- tyra – tai kovojanti ironija (militant iro- tyrinëti kaip toks procesas atsiskleidþia ny): jos moralinës normos sàlyginai aið- dviejuose tarpukario Kauno leidiniuose kios ir ji nustato standartus, kuriais ma- – Spaktyvoje ir Kuntaplyje, kuriuose teat- tuoja groteskà ir absurdà.“2 Tarpukario ras-institucija ir teatras-meno ðaka buvo lietuviø teatras taip pat turi ir turëjo sa- reprezentuojamas tarsi juodoji skylë, ku- vo ávaizdá: amþininkams já grindë savo- rioje dingsta moralë ir valstybës biudþe- tiðkas teatro mitas, susijæs su jo vaidme- to lëðos. Þinoma, pagal satyros þanro niu tautinio atgimimo istorijoje bei ne- dësnius ðis ávaizdis buvo gerokai perdë- trukæs tapti oficialios teatro ideologijos tas. Pasak Frye, satyra reikalauja „bent pagrindu. Taip istorinë teatro atmintis trupuèio fantazijos, turinio, kurá skaity- uþfiksavo ávaizdþiø rinkiná, kuriame te- tojas atpaþintø kaip groteskiðkà“.5 atras iðkyla, pavyzdþiui, kaip meno Satyra taip pat siejasi ir su morali- ðventovë.3 Já generavo autoritetingais lai- niais imperatyvais, esminiais „kovingam komi tekstai ir liudijimai. poþiûriui á patirtá iðgauti“6, todël labai Tuo tarpu teatro klausimams skirti tikëtina, kad Spaktyvos bei Kuntaplio te- satyriniai raðiniai dël savo prigimties atrinæ kritikà generavo ir joje ásiraðë tar- priklausë populiariai spaudai ir, atitin- pukario visuomenei (ar bet jos daliai) kamai, þemesnio registro raðtijai. Kan- aktuali teatro ideologija. Siekdami pa- dûs feljetonai, trumputës esë, proginës matuoti satyrikø propaguojamø teatro epigramos bei perdëtos karikatûros idealø originalumà bei savitumà, juos moksliniams tyrimams tapo „uþmirðtu lyginsime su oficialiosios teatro kritikos balsu“. O, anot Frye, bûtent dël savo nuostatomis.

204 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS JAUNØJØ OPUSAI

TEORINËS PRIEIGOS

Ðio straipsnio tikslà pasiekti padës kimui modifikuotas medis, kurá supa dvi skirtingos teorinës prieigos. Pir- teigiamos ir neigiamos literatûrinës re- miausia paþymëtinas tas teorinis „mito“ akcijos, vaizdiniai, t.y. prie gryno me- sampratos áprasminimas, kurio pagrin- dþio materialumo prisideda konkretus du ðià sàvokà taikome straipsnyje. Sie- visuomeninis pritaikymas.“8 kiant nurodyti lietuviø teatro „mitologi- Barthes’o mito samprata ðiam tyrimui zavimo“ aspektus, paties „mito“ sàvo- paranki tuo, kad tarpukario Lietuvoje kos nesiejame su jos metafizinëmis ko- veikusià oficialià teatro ideologijà ágali- notacijomis. Straipsnyje taikome Rolan- na matyti kaip laipsniðkai susiformavu- do Barthes’o knygoje Mythologies (Mito- sià teatro sàvokos mistifikavimo pagrin- logijos) apraðytà mito, kaip „pavogtos“ du. Ðio proceso pagrindu galima laikyti kalbos sampratà, t.y. bûdà, pagal kurá politiðkai motyvuotà ir vieðajame diskur- mitas labiau sietinas su mistifikacija. se platintà vieno ið daugelio galimø te- Remdamasis semiotine tridale þenklo atro signifikatø natûralizavimà kaip vie- struktûros samprata (signifikantas, sig- nintelio „tikro“. Toks apribojimas turëjo nifikatas, þenklas), Barthes’as teigia, kad svariø pasekmiø teatro suvokimui visuo- mito sandarai bûdinga tokia pat sche- menëje, ir, tikëtina, kad ði Balio Sruogos ma, taèiau mitas – tai ypatinga, antrinë pastaba tiksliai nurodo vietà, kuri teat- semiotinë sistema, susikurianti (ar suku- rui buvo nuskirta tarpukario Lietuvos riama) ankðèiau egzistavusios semioti- kultûroje: „Lietuviðkojo atgimimo darbe nës grandinës pagrindu: tai, kas pirmi- ðie [XX a. pr. mëgëjø – M. P.] spektak- nëje sistemoje buvo þenklas (sàvokos ir liai suvaidino itin didelá vaidmená, tur- vaizdinio asociacijos rezultatas) antrinë- bût ne maþesná uþ literatûros. <...> Mo- je sistemoje tampa signifikantu.7 Taip kë á teatrà þiûrëti ne kaip á pramogà, bet mitas tarsi iðkyla virð formalios pirmi- kaip á didþiai reikðmingos veiklos tribû- nës reikðmës sistemos. Suprantama, kad nà. Lietuvis á spektaklá ëjo nepramogau- apraðytajam virsmui bûtinos tam tikros ti, o kad sudalyvautø tautos darbe. Ðá sàlygos arba kontekstas, kuris savo idealistiná, o drauge utilitaristiná poþiû- ruoþtu gali bûti specifiðkai motyvuotas. rá á teatrà paveldëjo ir dabartinë [tarpu- Barthes’as teigia, kad mitu gali virsti bet kario – M. P.] publika. Todël ðiuo metu kas, kà galima „padengti“ diskursu, t.y. vadinamieji „idëjiniai“ spektakliai pri- bet koks objektas yra atviras mistifikaci- imami labai palankiai, o tie, kurie pabrë- jos procesui tiek, kiek bet koks objektas þia formà, sukelia daug abejoniø.“9 ið uþdaros-nebylios egzistencijos gali Antroji, jau tiesiogiai su straipsnio pereiti á þodþio bûklæ ir atsiverti visuo- objektu susijusi, teorinë prieiga – tai menës „ásisavinimui“: „Medis – tai me- Northropo Frye knygoje Anatomy of Cri- dis. Þinoma. Taèiau medis Minu Drue ticism. Four Essays (Kritikos anatomija. Ke- lûpose – tai jau nebe tiesiog medis, tai – turios esë) iðdëstyta satyros, kaip litera- pakitæs, modifikuotas konkreèiam suvo- tûros þanro teorija. Straipsnio tikslams

LOGOS 59 205 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

aktualiausia Frye teorijos dalis satyrinæ iðlaukimu.12 Kitaip tariant, tai – gyveni- literatûrà nagrinëja kaip pastangas su- mo bûdas, nekvestionuojantis visuome- teikti formà kintanèioms neidealios eg- niniø konvencijø logiðkumo. Tuo tarpu zistencijos prieðtaroms ir sudëtingumui. antrosios fazës satyros pajuokos objek- Teoretikas teigia, kad satyra – tai ironi- tas – paèiø visuomeniniø konvencijø ja, kuri savo struktûra primena komið- ðaltiniai ir vertybës. Ðios fazës satyrà kumo principà: komiðka dviejø visuo- Frye lygina su pabëgimo komedija, ku- meniø, vienos – normalios, kitos – ab- rios protagonistas pasprunka á tobules- surdiðkos, kova, kuri atsispindinti dvi- næ visuomenæ, taèiau savosios netrans- gubame moralës ir fantazijos fokuse.10 formuoja.13 Pagaliau treèiosios fazës ar- Fikcinës visuomenës áspaudas satyros ba aukðto normatyvumo (high norm) sa- kûriniuose Frye yra vienas poþymiø, lei- tyros galutinæ ribà þymi jos peraugimas dþianèiø satyros kûrinius klasifikuoti á á tragedijà. Tai analizuojamos visuome- tris lygmenis. Þemo normatyvumo (low nës dekonstrukcija, kuri, anot Frye, pa- norm) arba pirmosios fazës satyroje ne- prastai atliekama á kasdienybæ, paþvel- atsiranda iðjuokiamos visuomenës alter- giant ið logiðkai pasirinktos, taèiau nuo- natyva. Jos sukeliamas absurdo pojûtis lat kintanèios perspektyvos. Aukðto nor- primena atgalines iðvysto veiksmo ar matyvumo satyros autorius visuomenæ perskaityto kûrinio reminiscencijas. staiga parodo pro teleskopà, kaip pasi- Anot Frye, pabaigus skaityti, mums ið pûtusiø pigmëjø rinkiná arba pro mik- visø pusiø atsiveria bergþdumo dyky- roskopà, kaip bjaurius ir dvokianèius nës, ir, nepaisant humoro, pajuntame milþinus. Pasak teoretiko, ðis satyros ti- siaubà bei kaþko demoniðko artumà.11 pas naikina áprastus asocijavimo bûdus, Taèiau ðio tipo satyra nekvestionuoja ið- patirèiø ávairovæ redukuoja iki vienos ir juokiamo pasaulio, jai jis – tvarus ir ne- iðryðkina abejonæ màstymo gyvuonimi: pakeièiamas. Teoretikas teigia, kad þe- „lengvas perspektyvos pokytis, kitoks mo normatyvumo satyra rekomenduo- emocinio kolorito atspalvis ir þemë po ja tobulai konvencionalø gyvenimà: aið- kojomis virta nepakeliamu siaubu“.14 kiaregiðkà þmogiðkosios prigimties pa- Frye suformuluota satyrinës literatûros þinimà savyje ir kituose, bet kokiø iliu- teorija ðiame straipsnyje padës tiksliau zijø bei impulsyvaus veikimo vengimà, apibrëþti lietuviø tarpukario satyrinës pasikliovimà ne agresija, o stebëjimu ir spaudos strategijas.

OFICIALAUS TEATRO ÁVAIZDÞIO SUSIFORMAVIMO KELIAS

Satyrinës teatro kritikos apþvalga apþvelgsime teatro klausimams skirtas pradëtina nuo ekskurso á kelis teatro diskusijas spaudoje, ásiþiebusias dar vaidmens visuomeniniame gyvenime prieð Pirmàjá pasauliná karà. mitologizavimo aspektus. Atskaitos tað- Lietuviø teatras XIX a. pab., t.y. dar ku èia renkamës ankstyvàjà lietuviø prieð sistemingà jo materializavimàsi, teatro vystymosi stadijà, todël glaustai kai kuriems lietuviø inteligentams (pa-

206 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS JAUNØJØ OPUSAI vyzdþiui, Vincui Kudirkai ar Gabrieliui tarsi bûtina neigiamybe, kuri paakintø Landsbergiui-Þemkalniui) siejosi su in- teatriniø áproèiø neturinèius þiûrovus tegralia daugialypio tautos egzistencijos (ypaè – kaimo vietovëse) dalyvauti te- nacionaliniame, politiniame, kultûrinia- atro renginiuose. Taigi, dar prieð Pirmàjá me lygmenyse árodymo dalimi. Scenoje pasauliná karà teatrinæ veiklà pradëjo skambanti lietuviø kalba atrodë jei ne gaubti savotiðkas mito kontûras pir- reikðmingesnë, tai bent jau tapati spaus- miausia dël nuolat pabrëþiamos jo ga- dintam lietuviðkam þodþiui. („Kiek tai lios átakoti tautos tapsmà, jos konsolida- gero gali padaryti viena tokia pramonë cijà, atpaþinimà tarptautiniame lygme- [spektaklis, koncertas – M. P.], tai sun- nyje. Antrasis ðios mito-genezës aspek- ku ir pasakyti; atmesk á ðalá visas de- tas siejosi su „teatro – mokslo ir dailës monstracijas, atmesk ilgà laikraðèiø tau- þinyèios“ konceptu, kuris tuo pat metu zijimà: viena tokia pramonë greièiau su- buvo pasiûlytas potencialiems teatro kels jausmus, nes duoda paþinti gebë- lankytojams. jimà ir vertæ.“15) Regis, kiekvienas tuo- Besiformuojanti lietuviø visuomenë metinëje spaudoje raðæs apie teatrà tikë- sparèiai apèiuopë ir lokalizavo besiran- jo, kad scena – tai efektyviausias bûdas danèios teatrinës (ir apskritai – meno) lietuviø tautai suvienyti ir puoselëti jos aplinkos iðskirtinumà. Dar 1903 m. Ûki- patriotines nuostatas. Pavyzdþiui, vie- ninkas iðspausdino korespondencijà, nu- ðuose dramaturgo, reþisieriaus ir akto- ðvieèianèià kaimo þmoniø bijones: „Ugi riaus Gabrieliaus Landsbergio-Þemkal- tai atsirado nauja viera, susirenka 5 vie- nio pareiðkimuose, teatras, kaip ir kûry- nus namus, suvaþiuoja ir ið toliaus ir lai- ba ið esmës, buvo laikomi ypatingos ga- ko miðias, pamokslà sako, pasitaiso Pa- lios turinèiais faktoriais, betarpiðkai áta- nelæ Ðv. ir kitus dievaièius pasidaro ir kojanèiais þiûrovus, ir formuojanèiais ið- garbina juosius. <...> seklyèià tuojaus oriná „svetimtauèiø“ poþiûrá á nacijà.16 per pusæ divonais pertiesë, tai vieni ið- Landsbergio-Þemkalnio manymu, teat- eina, kiti áeina, prisilipinæ barzdas – ne- ras per kolektyviná dþiaugsmo, þiniø, gali në paþinti, kas per vieni, kaip vel- nacionalinio pasididþiavimo patyrimà niai kokie.“17 Teatrinës aplinkos iðskir- geba þiûrovø salëje sukurti bendruome- tinumas liudytas ir labiau rafinuotuose niðkumo efektà. Nemaþiau svarbu atro- sluoksniuose: Landsbergis-Þemkalnis dë ir tai, kad teatras, kaip kultûrinio ið- spaudoje skundësi, kad Vilniuje sunku sivystymo atributas, gali liudyti lietuviø suburti norinèius vaidinti mëgëjiðkame kultûros adekvatumà kitø Europos tau- spektaklyje: esà aktorius laikomas uþ tø atþvilgiu. „padorios draugijos“ ribø.18 Reikðminga tai, kad uþ socio-politi- Negatyvûs bruoþai, kuriuos populia- niø interesø ribø iðeinanèios teatro funk- rioji vaizduotë suteikë besiformuojanèiai cijos prieð Pirmàjá pasauliná karà beveik menininkø aplinkai, vieðuose pareiðki- nebuvo aptariamos. Pavyzdþiui, teatrui muose buvo nedelsiant sukryþminti su bûdingas pramogos elementas laikytas anksèiau minëtais pozityviais kûrybos

LOGOS 59 207 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

iðskirtinumais. Teatro atveju formuluo- Bemaþ kiekvienas, bendradarbiavæs jamas „teatro – mokslo ir dailës þiny- tarpukario spaudoje ir raðæs teatro klau- èios“ konceptas tapo dvigubas ar net tri- simais, pabrëþë, kad profesionalus lietu- gubas. Spektaklá þiûrovas turëjo lokali- viø teatras (dramos, operos ir baleto tru- zuoti uþ kasdienës erdvës ribø ir atsi- pës) privalo atsiþvelgti savo visuomeni- verti iðskirtinei patirèiai þiûrovø salëje, niø ir politiniø uþdaviniø: nuo lietuvið- kur bendruomeniðkumas bei svarbios kosios tapatybës formavimo, iki nacio- þinios spinduliavo dvigubame „savo“ ir nalinio vaidybos stiliaus iðgryninimo, „kitø“ tautø kontekste. Taip ëjimas te- t.y. tokio, koká atpaþintø tarptautinë atran turëjo ágauti savotiðko patriotinio publika. Vieðasis diskursas vëlgi poten- akto bruoþø. Ðiuo poþiûriu, svarbu tai, cialiems lietuviø teatro lankytojams die- kad Vilniuje prieð Pirmàjá pasauliná ka- gë spektaklio, kaip naujai gimusiai tau- rà atitinkama „þinyèia“ turëjo materia- tai reikðmingos ar net gyvybiðkai svar- lizuotis emociðkai ir politiðkai reikðmin- bios veiklos suvokimà. Jei 1922 m. Vaiþ- gais Tautos namais Tauro kalno virðû- gantui dar labiau rûpëjo tautos konso- nëje. Nepaisant to, kad Namai taip ir lidavimas („Drama mums parodë, kà nebuvo pastatyti, teatro kaip „þinyèios“ vis labiau patys jauèiame, jog mûsø, konceptas ryðkiai ásispaudë oficialiose mûsø tautos galybë yra kultûra; <...> uþduotyse, formuluojamose lietuviø Vyrai, lankykime mûsø Dramà!“19), tai profesionaliam teatrui ir jau kaip „ðven- 1936 m. jau kalbëta apie ekspansijà tykla“ buvo institucionalizuotas Kauno („Nuolat vykstant kultûriniam karui, Valstybës teatre sekanèiu, tarpukario nuolat reikia ruoðti ir kultûrinius gin- laikotarpiu. klus. Konkreèiai: ðvietimo këlimas, bib- Po nepriklausomybës paskelbimo liotekø tinklo plëtimas, visos tautos nuo- (1918 m.) ir sostinës perkëlimo á Kaunà, latinis kultûrinio lygio këlimas, kultûros 1920 m. profesionalaus statusà ágavusá kûrybos skatinimas – ðit, tie ginklai, ku- lietuviø teatrà absorbavo valstybiniø in- rie nuolat reikia ðveisti. Lietuviðkosios teresø sfera: po neilgo tam tikros anar- knygos, literatûros meno, muzikos, chijos laikotarpio, keliø privaèiø trupiø mokslo kelias ne tik á savàjà visuome- branduolys buvo institucionalizuotas, o næ, bet ir tolyn ir platyn, á pasaulá“20). taip suformuota Valstybës drama paves- 1926–1927 m., ávedus autoritariná Anta- ta Ðvietimo ministerijos þiniai. Valstybës no Smetonos reþimà, vienas tautininkø teatras tarpukaryje iðliko vienintelë te- ideologø, paskelbë: atrinë ástaiga, visiðkai iðlaikoma valsty- „Ideologinis, tendencinis teatras? Kodël bës ir todël privalëjo atlikti tipiðkas na- gi ne, jei jis mums reikalingas? <...> bet cionalinio teatro funkcijas. Nuo ðiol tai, kokios meno ðakos egzistencija gali bû- kas prieðkario publicistø raðiniuose lai- ti tik tada pateisinta, jei bus giliai álei- kytina teatro mitologizavimo (tiksliau – dusi ðaknis á gyvenamàjà tikrovæ. Juk ne mistifikavimo) pastanga, tapo oficialio- menui, o menas tautai. <...> mes sios teatro ideologijos atspirties taðku. pergyvename visokiø persilauþimø lai-

208 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS JAUNØJØ OPUSAI kotarpá, ir naujøjø kartø formavime mû- moralæ. Mûsø meno instaigos – teatras, sø teatras, kaipo turás daug daugiau ga- konservatorija, meno mokykla – aibës limumø uþ kitas meno ðakas, galëtø su- pinigø atsieina valstybës iþdui. Negi vaidinti pirmaeilës svarbos vaidmená.“21 taip sau jos sukurtos, negi prabangai, jos Nesunku apèiuopti Alanto ir Tautos Va- sukurtos tautai auklëti, pirmuèiausia do minèiø sàskambá: Smetona, 1934 m. tiems, kurie siekia jai vadovauti.“22 Tai- kreipdamasis á akademiná jaunimà, taip gi, galima teigti, kad teatro – valstybi- apibendrino teatro vietà ir reikðmæ: „Es- nio intereso kario ávaizdis buvo natûra- tetinis iðsilavinimas yra itin svarbus lizuotas kaip vienintelis tinkamas trak- ðviesuolio paþymys; jis gerai veikia jo tuotës bûdas.

TEATRO REALYBË PRO SATYROS AKINIUS

Satyrinis tonas vieðajame diskurse lingà (bet neávardytà) protekcijà bei pa- gali þymëti antrosios, fikcinës „visuome- sekmingà trupës pertvarkymà: Sutkus nës“ kolizijà su realiàja, t.y. nuomonës, Valstybës teatro dramos trupën ávedë kuri neatitinka vyraujanèio poþiûrio ar savo auklëtinius, buvusius Vilkolakio ir prieðinasi oficialiam kanonui, atsiradi- Tautos teatrø aktorius.24 Po deðimtmeèio mà. Ðiuo poþiûriu galima paanalizuoti jau Kuntaplis, tæsdamas kovos uþ bûvá dviejuose satyrinës periodikos leidiniuo- leitmotyvà, apraðë jaunesniøjø Valstybës se pasirodþiusias pastabas teatrui, kuris, teatro trupës aktoriø bûklæ, siekdamas kaip jau minëta, buvo mitologizuotas sukritikuoti vyresnës aktoriø kartos he- kaip kultûros citadelë, formuojanti ir gemonijà. Pasak straipsnio autoriaus, jei tautà, ir individà. jaunieji aktoriai pasmerkti vaidinti men- Pirmasis ðiø leidiniø – Spaktyva – kus vaidmenis ir dalyvauti rytiniuose leistas nereguliariai tarp 1924 ir 1934 spektakliukuose vaikams, jie turëtø „su- metø. Antrasis – Kuntaplis pasirodyda- vaidinti toká vaikiðkà veikalà, kurá galë- vo kas savaitæ 1933–1940 m. Bûtent tø suprasti ir repertuaro komisijos na- Kuntaplyje Valstybës teatras buvo pa- riai, nes ðiaip rimtesnius veikalus toji vaizduotas kaip iðties kariaujanti Tea- komisija visvien nesupranta ir nepri- Tro respublika su savo sostine Rampa.23 ima.“25 1934 m. Ðvietimo ministerijos su- Vadovaudamiesi ðiuo ávaizdþiu galime burta Valstybës teatro Repertuaro komi- rekonstruoti Valstybës teatro „kovas“, sija daþnai kaltinta dël vidinës korupci- kurias savo skaitytojams nuolat nuðvies- jos. Komisijà sudarë Kultûros departa- davo Spaktyvos ir Kuntaplio puslapiai. mento direktorius Antanas Juðka, Liu- Pirmuoju satyros taikiniu tapo teatro das Gira, Antanas Vaièiulaitis (pasta- uþkulisiuose vykusi kova uþ bûvá. Èia ràjá netrukus pakeitë Petras Vaièiûnas) 1927 m. Spaktyva atkreipë dëmesá á reþi- bei vienas Valstybës teatro atstovas.26 sieriaus Antano Sutkaus tapimo Valsty- 1936 m. Kuntaplis iðspausdino sufabri- bës teatro vadovu aplinkybes – skanda- kuotà dramaturgo skundà, ið kurio aið-

LOGOS 59 209 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

këja Komisijos nariø polinkis Valstybës ðypsotis uþ 50 litø mënesiui gana sun- teatro repertuarui parinkti savo paèiø ku“32, reþisierius Kastantas Glinskis pa- kûrybà.27 Laikraðtis skelbë, kad 1936– sistatë dviejø aukðtø namà,33 o baleto ðo- 1937 m. sezonui Komisija ðaliðkai atrin- këja Vera Niemèinova sutartá su Valsty- ko Jurgio Talmanto, „ilgus metus teatre bës teatru sutiko pratæsti tik gaudama kalbà taisiusio“, iðverstà Williamo Sha- itin dosnø honorarà. Abu leidiniai sten- kespeare’o Karaliø Lyrà, misterijà Judëjos gësi pabrëþti ir disproporcijà tarp kvies- karalius, iðverstà Komisijos nario Liudo tiniø ir nuolatiniø Valstybës teatro me- Giros, Maurice Maeterlincko Mëlynàjà nininkø atlyginimø. Fiodorui Ðaliapinui paukðtæ, kurià vertë kitas Komisijos na- Kuntaplis priskyrë teiginá: „Dar kartà at- rys Petras Vaièiûnas, jo paties originalø vykstu á Lietuvà, nes pirmojo vizito pa- veikalà Prisikëlimas bei Ponà uþkurá, pa- jamø ne visiðkai uþteko mano uþmiesèio raðytà dramos trupës aktoriaus Vlado vilai.“ Finansinës disproporcijos proble- Fedoto-Sipavièiaus ir Kazio Inèiûros, ma kreipë satyrikø dëmesá ir á paslaugø, „reþisieriø studijos mokinio“ Gimtàjà þe- t.y. meninës produkcijos kokybæ. Jei nie- mæ.28 „Tokiu bûdu“, teigë Kuntaplis, „sa- kas neabejojo Ðaliapino talentu, tai, pa- vo artimø teatrui þmoniø kûriniø turi- vyzdþiui, latviø scenografo Ludolfo Li- me jau ðeðis veikalus, o repertuaro ko- bertso pakvietimas sukurti Valstybës te- misija numatë ateinantiems metams sep- atrui Aidos scenovaizdá Spaktyvai atrodë tynius.“29 Verta pridurti, kad minëtame problemiðkas. Nepaisant didelës kainos, sezone Valstybës teatras iðties pastatë 1927 m. sukurtus Aidos scenografijà ir Gimtàjà þemæ, Prisikëlimà bei Karaliø Lyrà.30 kostiumus Spaktyva ávertino taip: „mai- Daug medþiagos Spaktyvos ir Kuntap- ðant Þemutinio Naugardo stiliø su neþy- lio satyrikams teikë Valstybës teatro kû- mia dalim francûziðkø tonø ir ðias dvi rybinio personalo gyvensenos ypatumai. dalis atskiedus latviðkam nevirintam Feljetonuose aktoriai ir dainininkai vandenyje, galima sukurti Aigipto iliu- vaizduoti kaip abejotino mokumo nuo- zijà.“34 Taip pat Spaktyvos bendradarbiai latiniai Perkausko restorano ar Konra- susidomëjo ir estetine Valstybës teatro do kavinës lankytojai, o kûrybinis pro- baleto trupës solisto ir baletmeisterio Pa- cesas – kaip daþniausiai pasireiðkiantis velo Petrovo ðokio kokybe (42 metø ðo- teatro bufete. Viso to pasëkoje Kuntap- këjas Valstybës teatran buvo pasamdy- lis praneðë, kad Valstybës teatrà apsëdo tas ið Rusijos): leidinys teigë, esà: „Mû- „juodosios jëgos“, kurios daþnai sutruk- sø teatro direkcija iðraðë ið Vokietijos do aktoriams iðeiti á scenà.31 specialø radio motorà su propeleriu, ku- Antrasis satyros taikinys gali bûti pa- riuo naudojasi laike rizikingø ðokiø per- vadintas kova dël gerbûvio, nes materialus senëjæs balvonmeisteris, buv. caro Mika- atlyginimas Valstybës teatro kûrybi- lojaus II-ojo solistas.“35 niams darbuotojams satyrikams atrodë Valstybës teatro baleto trupë paste- peiktinai neteisingas. Skirtingai nei jau- bimai tapo mëgiamu feljetonø ir karika- nieji aktoriai nusiminusiais veidais „nes tûrø kûrëjø taikiniu. Ðioje trupëje dirbo

210 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS JAUNØJØ OPUSAI daugiausiai uþsienio menininkø: Kun- ra Kaune visà mënesá be baleto ir kas ið taplis paþymëjo: „Valstybës teatro vado- viso to uþdirbs, tam vienas teatro ðvei- vybë pasiraðë sutartá su dviem naujais corius pasakys didelæ sensacijà.“37 Prieð baletininkais: Ðèegolkovaite ir Beriozo- ketverius metus, dar 1929 m. panaðià vu. Taigi mûsø tautiðkàjá baletà dabar problemà, ðásyk Valstybës teatro operos sudaro ðie asmenys: Niemèinova, Ðèe- trupëje, áþvelgë Spaktyva: Ermanno Wolf- golkova, Zvirjev, Obuchov ir Berio- Ferrari’o operà Madonos brangenybës zov.“36 Iðskirtinio satyrikø dëmesio prie- pastatë „reþisorius – Pavlovskis, dirigen- þastis èia sietina su treèiàja, nuolat sa- tas – Bukðta [kuris mokësi ir iðgarsëjo tyros akiratin patekdavusia tema: kova Rusijoje – M. P.], dekoracijos – Lapaðins- dël Valstybës teatro lietuviðkumo. Kovà dël ko, tenoras – Tretjakovas, baletmeiste- pagrindinio tarpukario Lietuvos teatro ris – Petrovas ir – në vieno lietuvio. Ar lietuviðkumo kovojo „didþioji“ spauda mes galime dþiûgauti?“.38 1934 m. api- ir valstybinës institucijos, tuo tarpu bendrindamas Valstybës teatre susiklos- Spaktyva ir Kuntaplis, daþnai utriruoda- èiusià situacijà, Kuntaplis pasiûlë teatro mi, savo skaitytojams tiekë þinias apie pastate uþdrausti aktoriams kalbëti39: faktinæ teatro bûklæ. laikraðtis darë nuorodà á tuometinio Gausios Kuntaplio ironijos susilaukë Valstybës teatro direktoriaus Vaclovo garsiosios Valstybës teatro baleto gastro- Kasakaièio ásakymà „visiems teatro tar- lës Monte Karle ir Londone. Pasak leidi- nautojams, kad teatro sienose tarpusavy- nio, dþiaugtis jomis – naivu, nes baleto je ir aplamai teatro darbe turi bûti var- trupës solistai Nikolajus Zverevas, Vera tojama lietuviø kalba“.40 Paþymëtina, Nemèinova ir Anatolijus Obuchovas, kad kalbiniai kûrybinio Valstybës teatro kaip þymûs rusø mokyklos atstovai, bu- personalo áproèiai feljetonø kûrëjø akira- vo pakviesti dalyvauti Monte Karle ren- tyje jau buvo ásisenëjusi problema. Spak- giamame rusø baleto mënesyje ir siekda- tyva dar 1927 m. paþymëjo: „Operos ar- mi, kad kelionës iðlaidas padengtø vals- tistë Rakauskaitë ið Amerikos atvaþiavo tybës biudþetas, nutarë gastroliø iðveþti visai nemokëdama rusø kalbos, o dabar visà trupæ. Kuntaplis retoriðkai klausë: jis puikiai rusiðkai kalba. <...> Bet ko- „Kas atspës nuo kurio laiko mes atsto- kiuos kursuos ji mokinosi. – Ogi Valsty- vaujame rusø baleto menà, kà darys ope- bës teatre ir Lietuvos Vieðbutyje.“41

TEATRO REALYBË OFICIOZO POÞIÛRIU

Sàskambis tarp satyrinës ir oficialio- logijos átvirtinimà tarpukariu, o taip pat sios spaudos bei valstybiniø institucijø galimos kontra-mitologijos sklaidà saty- susirûpinimo lietuviø kalbos padëtimi riniuose leidiniuose, ámanu palyginti sa- Valstybës teatre atveda prie treèiojo ana- tyrikø kritikà ir vyraujanèios krypties lizës judesio. Apibrëþus oficialaus teat- poþiûrá á teatro realybæ 1927–1940 metø ro ávaizdþio susiformavimà bei jo ideo- oficioze .

LOGOS 59 211 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

Pradëtina nuo to, kad aptariamuoju ko L. Liberto dekoracijose. Kiek jau yra laikotarpiu greta aukðtus ir svarbius uþ- pas mus p. Liberto pastatymø, mes në á davinius teatrui skelbianèiø straipsniø vienà neþiûrëjom giliom akim <...> Mes oficialioji spauda reiðkë nuolatiná rûpestá visi sakom: jos yra graþios. Daugiau nie- dël kelio, kuriuo Valstybës teatras eina. ko. Bet ’Hugenotuose’ jos ir negraþios.“45 Ryðkià nepasitenkinimo deklaracijà ran- Taip pat oficialioji spauda neapsimetinë- dame jau minëto Alanto straipsnyje, kur jo nepastebinti Repertuaro komisijos dar- Valstybës teatras buvo ávardytas „res- bo ypatybiø: „P. L. Gira nuo pat pradþiø publika respublikoje“, dël to, kad: „Mû- buvo ’Diplomatø’ [Igno Ðeiniaus kome- sø kultûrinës pastangos – sau, o teatras dija – M. P.] ðalininkas. Tai jis ypatingai sau.“42 Teatro autonomiðkumo proble- tà veikalà iðgyrë repertuaro komisijoje ir mà, kaip minëjome, Kuntaplis po trejø jo dëka tas veikalas buvo átraukas á re- metø metaforizavo kariaujanèios respub- pertuarà.“46 likos Tea-Tras ávaizdþiu. Panaðø oficia- Taèiau daugiausia bendrø minèiø lios ir satyrinës minties sàskambá randa- abiejø spaudø bendradarbiai surado me ir nelygiavertës kûrybinio Valstybës Valstybës teatro lietuviðkumo klausi- teatro personalo bûklës klausimu (1940 mais. „Rusø kalba tebëra [Valstybës te- m. Lietuvos aidas siûlë: „artistø sàstatas atre – M. P.] privilegijuota“, 1930 m. tei- bei jø atlyginimas privalo bûti nepasto- gë Lietuvos aidas, „tai turi átakos scenai, vus ir kad teatro administratorius turë- teatro darbo rezultatams.“47 Kitur for- tø laisvës blogesnius artistus keisti geres- muluodamas teatro tikslà propaguoti niais, arba atitinkamai maþinti jiems at- „lietuvio tipà – tvirtos ir taurios asme- lyginimà.“43). Ne itin iðsiskyrë ir nuomo- nybës þmogø“48, oficiozas, þinoma, rei- nës dël uþsienio bendradarbiø honorarø. kalavo „nuolatinës lietuviðkos atmosfe- Lietuvos aidas raðë: „O tie svetimieji ar pa- ros“49 teatre. Jei 1930 m. ðiuo poþiûriu rodo mums kokius stebuklus, bent jau jø al- problemiðkiausia atrodë operos trupë gas atitinkanèius? Deja, daþnai ne tik ne- („turëjome vienà bandomàjá operos parodo, bet ir nuo mûsiðkiø kartais atsi- spektaklá su „namie augintu“ orkestru ir lieka. Tuo tarpu uþ jø algas saviðkiai du ga- dirigentu. Ar spektaklis buvo prastesnis? lëtø dirbti ir nëra abejonës, kad, bûdami Greièiau atvirkðèiai.“50), tai vëliau, balete toj vietoj, galëtø ir geriau ir daugiau pa- ádarbinus Zverevà, Nemèinovà bei Obu- daryti.“44 Paþymëtina, kad oficialiajai kri- chovà, o reþisuoti dramoje pakvietus tikai, kaip ir jø kolegoms satyrinëje spau- Michailà Èechovà, protestai prieð „per doje, abejoniø këlë tie patys uþsienio me- didelius rusiðkumo garbintojus, kurie nininkai: „Ðiaip ar taip, bet mes ’Huge- <...> per pigiai vertina visa tai, kà turi- notus’ [Giacomo Meyerbeero opera – me savo“51 iðplito ir á kitas dvi Valsty- M. P.] þiûrim ir matom latviø dailinin- bës teatro trupes.

IÐVADOS

Taigi, galima teigti, kad ir oficialio- satyrikø strategijos rëmësi atidþiu mito- sios kritikos, ir Spaktyvos bei Kuntaplio logizuotos teatro ideologijos ir jo fakti-

212 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS JAUNØJØ OPUSAI nës realybës gretinimu. Taip abiejø tipø netiesiogiai nebuvo pristatyta teatro leidiniai siekë á vieðumà iðkelti uþ me- subversyvus mitas ar ideologija. Abejo- no ðventovës fasado slypinèius faktinius tina teatro kûrëjø bei vadovø moralë teatro gyvavimo elementus, kurie vieno- abiejø leidiniø bendradarbiams tapo ið- kiu ar kitokiu aspektu neatitiko oficia- eities taðku, siekiant vieðajame diskurse laus teatro ávaizdþio ir buvo kvalifikuo- iðryðkinti takoskyrà tarp oficialios ideo- jami kaip taisytini. Nepaisant akivaiz- logijos brëþiamø teatro tikslø ir realybës. dþiai neigiamo poþiûrio á Valstybës te- Paþymëtina, kad meninës vertës proble- atro realybæ, nei Spaktyva, nei Kuntaplis mos taip pat buvo ávelkamos á platesná savo skaitytojams nepateikë alternaty- moraliniø problemø kontekstà. Pasitel- vaus teatro matymo bûdø. Iðryðkindami kiant Frye klasifikacijà, Spaktyvos ir Kun- meno ðventovës ávaizdþio prieðtaringu- taplio teatrui skirti tekstai gali bûti pa- mà, satyrikai nekûrë ir neminëjo kitokio vadinti „þemo normatyvumo“ satyra. teatro áprasminimo koncepto. Regis, Kreivas satyros veidrodis atspindëjo te- blaivinanèiø, kritiniø pastabø infiltravi- atro ydas, tiksliau, jo vidinës egzisten- mas á populiarø, teatrui skirtà diskursà cijos ir jai taikomos ideologijos nesutap- buvo pasirinktas kaip parankiausia stra- tá, taèiau pati ideologija èia nebuvo tegija. Atspirties taðku èia tapo ta pati kvestionuojama. Todël galima teigti, kad oficialiai funkcionavusi teatro ideologi- Spaktyva ir Kuntaplis teatrà bei savo skai- ja: tà rodo satyrikø ir oficialiø publicis- tytojus mokë internalizuoti galiojanèià tø kritiniø pastabø sàskambis. Taigi, teatro ideologijà ir tuo paèiu prisidëjo Spaktyvos ir Kuntaplio skaitytojams net ir prie oficialaus teatro ávaizdþio plëtros.

Literatûra ir nuorodos

11 Faraonas. Melopmenos miegamajam. Kala-ma- 10 Northrop Frye. Anatomy of Criticism, p. 224. la (epas) // Spaktyva, 1927, nr. 9–10, p. 6-7. 11 Ten pat, p. 226. 12 Northrop Frye. Anatomy of Criticism. Four Es- 12 Ten pat. says. – Princeton, N.J.: Princeton University 13 Ten pat, p. 229. Press, 1973, p. 222. 14 Ten pat, p. 235. 13 Plg.: Didþiausia meno ðventovë Kaune – vals- 15 Vaiþgantas [Juozas Tumas]. Apie Kurszo Lat- tybës teatras; Tariamasis ligonis mûsø valsty- vius // Apþvalga, 1894, nr. 14, p. 107. bës teatre. // Lietuvos aidas 1928, nr. 197, p. 3. 16 Gabrielius Landsbergis-Þemkalnis. Teatro rei- 14 Northrop Frye. Anatomy of Criticism, p. 223. kaluose // Vilniaus þinios, 1906, nr. 2, p. 3. 15 Ten pat, p. 223. 17 Ð-kla. Lietuviðkø spektakliø atbalsiai. // Ûkinin- 16 Ten pat. kas, 1903, nr. 3, p. 211–214. 17 Ðîëàí Áàðò. Ìèôîëîãèè. – Ìîñêâà: Èçäàòåëü- 18 Gabrielius Landsbergis-Þemkalnis. Teatro rei- còâî èìåíè Ñàáàøíèêîâûõ, 2000, c. 233–234. kalai. // , 1910, nr. 61, p. 1–2. 18 Ten pat. 19 Vaiþgantas [Juozas Tumas]. Jubiliejinis spek- 19 Litewski teatr dramatyczny // Wiadomoúci lite- taklis. // Kraðto balsas, 1922, nr. 41, p. 3. rackie, 1934, nr. 12. Cituota pagal: Balys Sruo- 20 Stepas Vykintas. Kultûrø karas. // Lietuvos ai- ga. Raðtai. t. 11. Sud. A. Samulionis. – : das, 1936, nr. 236, p. 5. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 21 Vytautas Alantas. Mûsø teatro kelias. // Lietu- 2006, p. 322. vos aidas, 1933, nr. 151, p. 7.

LOGOS 59 213 2009 BALANDIS • BIRÞELIS MARTYNAS PETRIKAS

22 . Tautiðkas ir valstybiðkas 36 Baleto ansamblis. // Kuntaplis, 1933, nr. 16, p. 3. auklëjimas. // A. Smetonos pasakyta paraðyta. – 37 Rebusas. // Kuntaplis, 1934, nr. 46, p. 3. Kaunas: Spindulys, 1992, p. 111. 38 X Teatras. // Spaktyva, 1929, nr. 17, p. 5. 23 Kontramarkiø karo komunikatas. // Kuntaplis, 39 Kaip tvarkyti teatrà (Anketa). // Kuntaplis, 1934, 1936, nr. 9, p. 1. nr. 36, p. 3. 24 Plg.: „Prasidëjo 1925–1926 metø sezonas. Sut- 40 Teatro direktoriaus 1934 m. kovo 10 d. ásaky- kui valdþia paþadëjo skirti reikiamà sumà te- mas Nr. 9. Cituota pagal: Dangiras Maèiulis. atro ásteigimui Klaipëdoje. Paskyrë tik dalá rei- Valstybës kultûros politika Lietuvoje 1927-1940 kiamos sumos ir teatro kûrimas pajûrio kraðte metais. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto lei- þlugo. Visà þiemà „sutkininkai“ sëdëjo be dar- dykla, 2005, p. 75. bo. Pavasará reþisierius Antanas Sutkus buvo 41 Rusø kalbos kursai. // Spaktyva, 1927, nr. 19–22, paskirtas Valstybës teatro Kaune direktoriumi, p. 4. o rudená likæ „sutkininkai“ buvo priimti á te- 42 Vytautas Alantas. Mûsø teatro kelias. // Lietu- atrà.“ Aktorës kelias (Potencijos Pinkauskaitës at- vos aidas, 1933, nr. 151, p. 7. siminimai). Sud. R. Lopienë. – Vilnius: Petro of- 43 P. D. Mûsø Valstybës Teatro reikalu. // Lietu- setas, 2008, p. 38. vos aidas, 1940, nr. 39, p. 8. Taip pat þr. atsa- 25 Uþkulisiniai Naujø Metø sutikimo miraþai. // kymus: Vincas Rastenis. Ar ten ieðkoma teat- Kuntaplis, 1937, nr. 1, p. 3. ro ligø prieþasties. // Lietuvos aidas, nr. 41, p. 8.; 26 Graþina Mareckaitë. Dramos teatro repertuaro Antanas Juðka. Teatro santvarkos ir darbo problema. // Lietuviø teatro istorija. Pirmoji kny- klausimu. // Lietuvos aidas, 1940, nr. 8, p. 8; Pa- ga 1929-1935. Sud. A. Girdzijauskaitë. – Vil- degëlis Kasmatë [Balys Sruoga]. Buoþë prasi- nius: Gervelë, 2000, p. 25. þiojo // Dienovidis, 1940, nr. 1, p. 50–56. 27 Naujas kupranugaris. Valstybinë Teatro Dra- 44 K. Marius. Valstybës teatras ir lietuviðku- mos repertuaro komisija dirba. // Kuntaplis, mas. // Lietuvos aidas, 1930, nr. 185, p. 3. 1936, nr. 48, p. 3. 45 F. K. [Faustas Kirða]. Meyerbero „Hugeno- 28 Kupranugaris. Pro adatos skylutæ... // Kuntap- tai“ // Lietuvos aidas, 1932, nr. 19, p. 5. lis, 1936, nr. 26, p. 1. 46 Borisas Dauguvietis. „Diplomatai“ // Lietuvos 29 Ten pat. aidas, 1937, nr. 430, p. 4. 30 Lietuvos dramos teatrø spektakliø programos 1920- 47 K. Marius. Valstybës teatras ir lietuviðku- 1940. Sud. S. Ramelis. – Vilnius: Lietuvos teat- mas. // Lietuvos aidas, 1930, nr. 185, p. 3. ro, muzikos ir kino muziejus, 2003, p. 78–83. 48 „Vairas“ apie V. Teatro darbus. // Lietuvos ai- 31 H. Dautartas. Juodoji magija. // Kuntaplis, 1933, das, 1932, nr. 161, p. 4. Taip pat þr.: Neirantas nr. 23, p. 3. [Kastas Meðkauskas]. Dramos sezonui pasibai- 32 Gyvaplaukis. Kà ðá sezonà teatre matysime ir gus. // Vairas, 1932, nr. 7–8. ko nematysime. // Kuntaplis, 1937, nr. 29, p. 3. 49 K. Marius. Valstybës teatras ir lietuviðku- 33 Teatras. // Kuntaplis, 1933, nr. 13, p. 4. mas. // Lietuvos aidas, 1930, nr. 185, p. 3. 34 Receptas dekoracijom ir kostiumam gaminti. // 50 Ten pat. Spaktyva, 1927, nr. 19–22, p. 3. 51 K. Marius. Ir vël apie teatro personalo lietuvið- 35 Motoras teatre. // Spaktyva, 1927, nr. 11–12, kumà. // Lietuvos aidas, 1932, nr. 79, p. 4. p. 3.

214 LOGOS 59 2009 BALANDIS • BIRÞELIS