Vi. Rytų Lietuvių Skausmo Aidas Nepriklausomoje Lietuvoje

VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

Kaip anksèiau ðioje knygoje raðyta, ga- Pirmyn á praeitá lingosios Lietuvos valstybës valdantieji sluoksniai, perëmæ svetimà kalbà ir kultûrà, prarado ir lietuviø tautos su- kurtos valstybës savarankiðkumo iðsaugojimo svarbos suvokimà ir buvo atvedæ prie praþûties ribos ne tik valstybës sukûrëjà – lietuviø tautà, bet ir praþudë paèià valstybæ, tapusià Lenkijos provincija. Ir liûdniausia, kad jie, tie buvæ sulenkëjæ valdantieji, dar ilgai iðliko prieðais prisikelianèiai lietu- viø tautai, daugiausia ið lietuviø valstieèiø naujai kilusiems jos ðviesuo- liams, panorusiems, kad pati lietuviø tauta bûtø savo istorijos kûrëja, savo þemës ðeimininkë. Tø, tebegyvenanèiøjø praeitimi, besirûpinanèiø tik savimi ir savo luomo relikto reikalais, gyvoji iðkasena ir buvo Lenkijos virði- ninkas bei diktatorius J. Pilsudskis ir jo ðlëktelës Lietuvoje, kurie tik save, savo luomà laikë „tauta“, turinèia teisæ spræsti, kiek ir kam suteikti laisviø ar teisiø, kam ir kokia kalba kalbëti, ir kurie Lietuvà daþnai ásivaizdavo kaip savo dvarelá, tik didesná. Tad ir J. Pilsudskiui, kaip ir gen. L. Þeligovskiui, kaip ir jø pakalikams lenkberniams visai nerûpëjo lietuviø tautos, taip pat ir gudø, ukrainieèiø nuomonë, jie, tos atgyvenos, nusprendë atkurti Lenkijà 1772 m. ribose. Vadinasi, taip ir turi bûti, nori ar nenori tø kraðtø suverenas. Tik dvarinin- kø, bajorø ir klebonø luomas laikytinas „tauta“. 1918 m. rudená J. Pilsud- skis Varðuvoje organizavo Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos dvarininkø ir bajorø atstovø susirinkimà. Vienas toks J. Senkovskis (Sienkowski), ðlëk- telë ið Lietuvos, tame „kermoðiuje“ pareiðkë: „Esu lenkas ið Lietuvos. Ir jos þemiø vardu pareiðkiu: turime susijungti, Lietuva turi prisijungti prie Lenkijos ir sudaryti vienà Lenkijos valstybæ.“1 Ta nauja Lietuvos lenkø ir sulenkëjusiø Lietuvos dvarininkø ir bajorø iðdavystë lietuviø tautai vëliau kainavo deðimtis savanoriø gyvybiø Nepri-

1 Marcinkevièius J., Umbraþiûnas K. Zigmas Þemaitis ir Vilniaus kraðtas // Zigmas Þe- maitis. V., 1979. P. 79. 324 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA klausomybës gynimo karuose – ir ne tik su lenkø kariuomene, bet ir ber- montininkais, su ginkluotais lenkø sàmokslininkais, tûkstanèiams lietuviø teko patirti barbariðkà lenkø okupacijà senojoje savo sostinëje Vilniuje ir jo kraðte. Tad neatsitiktinai nepriklausomybæ apgynusiems lietuviams (nors ir be Vilniaus ir jo kraðto) „lenkas“, kaip ir J. Pilsudskis, L. Þeligovskis, asocija- vosi su nuoþmiausiø ir didþiausiø niekðø ávaizdþiais. Tà ávaizdá palaikë ir ið okupuotosios Rytø Lietuvos atsklindanèios aimanos dël lenkø naikinimo visa, kas lietuviðka, dël lietuviø persekiojimo, kraðto kolonizacijos ir lenki- nimo.

Kita vertus, lietuvis ir negalëjo su- Vilniaus vadavimo sàjungos sitaikyti su mintimi, kad Lietuvos vals- (VVS) ákûrimas tybë gali bûti be savo sostinës Vilniaus, kurá apgaule ir smurtu pagrobæ laikë okupantai lenkai. Tad kiekviena pro- ga ar ir be jos beveik visoje nepriklausomoje Lietuvoje vykdavo mitingai prieð militaristinæ Lenkijà, buvo priimamos rezoliucijos, kuriose reikalau- ta ið Lietuvos Vyriausybës jëga iðvaduoti lenkø okupuotà Rytø Lietuvà. 1925 m. vasario mënesá grupë lietuviø inteligentø Kaune ëmësi organi- zuoti Vilniaus vadavimo sàjungà, kurion sujungtø viso pasaulio lietuvius.1 Prof. Z. Þemaitis á steigiamàjá jos susirinkimà iðsiuntë toká kvietimà: „Tu- riu garbës praneðti Tamstai, kad yra ásikûrusi Sàjunga Vilniui vaduoti, kurios ástatus kaip steigëjai pasiraðë prof. Mykolas Birþiðka, doc. Fabijonas Kemëðis, prof. kun. Meèislovas Reinys, chemikas Andrius Rondomanskis, doc. Antanas Smetona, Seimo narys, advokatas Stasys Ðilingas ir prof. Zig- mas Þemaitis. Steigëjø pavedamas praðau gerbiamà Tamstà maloniai atvykti á Sàjun- gos Steigiamàjá susirinkimà, ðaukiamà ðiø metø balandþio 26 d. 16 val. Uni- versiteto rûmuose.“ Toliau kvietime nurodoma suvaþiavimo darbotvarkë. Prie kvietimo pridëtas ir 167 kvieèiamø asmenø sàraðas. Kvietimà steigëjø vardu pasiraðë Andrius Rondomanskis.2 Steigiamasis susirinkimas vyko rinkimø á Treèiàjá Seimà metu, tad ne- trûko ir tokiø, kurie mëgino stengtis VVS sumenkinti skelbiant tai kaip vienà artëjanèiø rinkimø á Treèiàjá Seimà triukø. Susirinkime VVS pirmi-

1 Sàjungos Vilniui vaduoti ástatai, áregistruoti Kauno miesto ir apskrities virð. 1925 m. balandþio mën. 4 d. Nr. 551. K., 1925. P. 5. 2 LCVA. F. 565. Ap. 1. B. 672. L. 1. JUODIEJIALGIMANTAS LIETUVOS LIEKIS ISTORIJOS PUSLAPIAI 325 ninku iðrinktas prof. M. Birþiðka, vicepirmininku – doc. F. Kemëðis, sekre- toriumi – A. Rondomanskis, iþdininku – prof. Z. Þemaitis, nariais – Juo- zas Èibiras, Marcelë Kubiliûtë, Vladas Putvinskis, prof. kun. M. Reinys, dail. A. Þmuidzinavièius. Á sàjungà ástojo daug nariø. Tarp jø buvo kun. Juozas Tumas-Vaiþgantas, raðytojas Balys Sruoga, prof. kun. Pranciðkus Buèys, prof. Pranas Augustaitis ir kiti. Kad sàjunga ásikûrë tik praëjus beveik penkeriems metams po naujos Lenkijos ávykdytos Vilniaus ir jo kraðto okupacijos, prof. F. Kemëðis „Þi- dinyje“ aiðkino: „Mes vis laukëme teisybës ið valstybiø vadovø. Mûsø kad ir jaunutë diplomatija dëjo visas pastangas paveikti Tautø Sàjungà atitai- syti skriaudà. Buvo tai laikai, kad ne tik mes, bet ir daugelis kitø Tautø Sàjungos galia dar tikëjo. Tik kada 1923 m. kovo mënesá Ambasadoriø konferencija pripaþino Vilniaus kraðtà Lenkijai ir Tautø Sàjunga savo tylëjimu tai patvirtino, mû- sø visuomenei jau ëmë aiðkëti, kad laikas bus pradëti remtis ir pasitikëti daugiausia savo jëgomis ir imti burti tas jëgas á vienà galingà sàjungà, kurios tikslas bûtø visiems aiðkus: atvaduoti nepriklausomai Lietuvai savo tikràjà sostinæ, pavartojant tam visas galimas ir prieinamas padorias priemones, pirmoj taèiau vietoj – kultûros priemones.“1

Daugelis Lietuvoje ëmë suvokti, kad Laisvë iðkovojama savo Þemæ ir Laisvæ reikëjo ginti nelau- kiant malonës ið kitø, ið tarptautiniø organizacijø, o dar labiau ið okupanto doros jausmø pabudimo. Ir kad tai yra ne vieno partijos ar veikëjo, o visos tautos, valstybës reikalas. „Ne partijos ar srovës, tik Tauta ir Lietuva prarado Vilniø, ne partijos ir srovës já iðvaduos, tik visa Tauta – susijungusi, susipratusi ir susiorganizavusi, tad ir Sàjunga (VVS – A. L.) tam darbui ne sroves ar partijas, tik visà Tautà stengiasi suburti...“2 VVS ásikûrimà sveikino ir þydai, ir gudai, kurie ar jø artimieji taip pat buvo persekiojami ir kankinami lenkø okupantø. Ásikûrë ir þydø VVS skyrius. Jo steigimo iniciatorius buvo Simonas Ro- zenbaumas, buvæs Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje (1920 m. liepos 12 d.) narys. Lenkams okupavus Vilniø ir jo kraðtà, S. Rozenbaumas rëmë lietuviø boikotà per lenkø organizuotus rinkimus. Taèiau didþioji dalis þydø nepriklausomoje Lietuvoje nereiðkë savo nuomonës dël Rytø

1 LCVA. F. 565. Ap. 1. B. 194. L. 42. 2 Ten pat. B. 37. L. 104. 326 LIETUVIØ TAUTA

A. Stulginskis karo mokyklos kariûnø iðleistuvëse (1920 m.).

Lietuvos Prezidento Antano Smetonos kelionës po Respublikà metu (1927 m.). JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI 327

Lietuvos ðauliø sàjungos ákûrëjas ir Povilas Plechavièius (1890 02 01– vadas Vladas Pûtvis-Putvinskis 1973 12 19), vienas ið nepriklausomos (1873 10 06–1929 03 05). Lietuvos gynëjø.

Plk. Kazys Ðkirpa (1895 02 18– 1979 08 18), vienas Lietuvos kariuomenës organizatoriø, Lietuvos pasiuntinys Berlyne, raginæs 1939 m. savo jëgomis atsiimti lenkø okupuotà Vilniø ir jo kraðtà. 328 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA

Lietuvos kariuomenës artileristai manevruose (apie 1933 m.).

Lietuvos ðauliai susipaþásta su naujausiais ginklais (1937 m.). JUODIEJIALGIMANTAS LIETUVOS LIEKIS ISTORIJOS PUSLAPIAI 329

S. Darius ir S. Girënas JAV prieð skrydá per Atlantà á Lietuvà (lëktuvas „Bellanca“ CH-300, 1933 m. liepos pradþioje).

Skrydþio aplink Europà gen. A. Gustaièio konstrukcijos lëktuvais ANBO-IV dalyviai (ið kairës): lakûnai Kazys Rimkevièius, Jonas Liorentas, Antanas Gustaitis, Romas Marcinkus, Juozas Namikas, Jonas Mikënas (skrydis truko nuo 1934 m. birþelio 25 iki liepos 19 d.). 330 LIETUVIØ TAUTA

Aviakonstruktorius Antanas Gustaitis prie savo naujo ANBO-VIII (1938 m.).

Kauno aerodrome (1936 m.). JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI 331

Lietuviai aviatoriai su lietuviðkais ANBO-IV lëktuvais virð Vatikano (1934 07 06). 332 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA

Kauno ðaulës (apie 1933 m.).

Lietuviø kariai sugráþta á atgautàjà Lietuvos sostinæ Vilniø (1939 m. rudená). JUODIEJIALGIMANTAS LIETUVOS LIEKIS ISTORIJOS PUSLAPIAI 333

Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona atidengiant paminklà þuvusiems uþ Lietuvos Laisvæ ir Nepriklausomybæ (Kaunas, 1930 m.). 334 LIETUVIØ TAUTA

Lietuvos okupacijos. Nerodë jos ir rusø, ir vokieèiø bendruomenës. Tik lenkai visur prieðtaraudavo VVS. Ðtai 1926 m. spalio 7 d. VVS Dotnuvos skyriaus ataskaitoje raðoma: „Darbà sunkina, nes gyventojø dauguma len- kuojantys ðovinistai, nusistatæ net prieð Lietuvos nepriklausomybës egzis- tavimà. Jie 1919–1920 m. POW, dabar –„Pochodnia“, prisidengdami kultûriniais obalsiais, veikia Varðuvos naudai.“1 Apie nepriklausomoje Lietuvoje gyvenusiø lenkø, remiamø ið Varðu- vos, agresyvumà kalbëta ir 1936 m. gruodþio 20 d. VVS Kauno apygardos skyriø suvaþiavime. Jame paþymëta: „Pastaruoju metu lenkø veikimas Lie- tuvoje tapo dar agresyvesnis negu prieð 10 metø. Lenkams daugiau rûpi lenkø reikalai negu Lietuvos.“2 Bet, prieðingai lenkams, lietuvius tiek len- kø okupuotame Vilniuje ir jo kraðte, tiek ir nepriklausomoje Lietuvoje rëmë gudai ir jø organizacijos. 1934 m. pradþioje Gudø veikimo centro Vilniuje valdyba paskelbë atsiðaukimà á visas gudø organizacijas ir visus gudus okupuotoje Lietuvos dalyje ir ragino remti lietuviø kovà ir bendro- mis jëgomis prieðintis lenkams Rytø Lietuvoje.3 VVS skyriai kûrësi ir kituose Lietuvos miestuose bei gyvenvietëse. Ir jau 1925 m. pabaigoje jø skaièius iðaugo iki 612, jungusiø keliasdeðimt tûks- tanèiø lietuviø.4 Nuo 1930 m. keletas VVS skyriø pradëjo sudaryti apygar- das. Pirmoji tokia VVS apygarda, pavadinta Seinø, sudaryta 1930 m. sausio 19 d. Lazdijuose. VVS apygardai vadovauti buvo iðrinktas Lazdijø gimna- zijos mokytojas Antanas Lëvanas, po jo mokytojas Antanas Ankudavièius, paskui vadovavo dr. kun. Jonas Starkus ir kiti. Vëliau tokios VVS apygardos ásikûrë Utenoje, Vilkaviðkyje ir kitur.5 Mokyklose steigta VVS moksleiviø kuopos. Pirmoji tokia kuopa ásteigta Maþeikiø apskr. Ylakiø vidurinëje mokykloje. Bet 1930 m. Lietuvos ðvie- timo ministerija uþdraudë mokyklose moksleiviðkø organizacijø veiklà, tarp jø ir VVS kuopas. 1932 m. VVS ásteigë Vilniaus geleþiná fondà (VGF) kaupti lëðoms Ry- tø Lietuvos iðvadavimui. VGF komitetai buvo ásteigti prie daugelio VVS skyriø bei jø apygardø. VGF steigësi daugiausia pagal socialines grupes: mokytojø, kunigø, ûkininkø, valdininkø, darbininkø, amatininkø ir kitas.

1 LCVA. F. 565. Ap. 1. B. 194. L. 42. 2 Ten pat. B. 37. L. 104. 3 Mûsø Vilnius. K., 1934. Nr. 10, p. 166. 4 Kemëðis F. Vilnius ir jo vadavimo sàjunga // Þidinys. K., 1939. Nr. 10, p. 342. 5 Buvo Vilnius Lietuvos sostinë ir bus // Mûsø Vilnius. K., 1928. Nr. 1, p. 2. JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI 335

Vilniaus ir jo kraðto iðvadavimà, o kartu ir VVS veiklà, prieðingai negu lenkø valdoma Katalikø baþnyèia Rytø Lietuvoje, visà laikà rëmë ir skatino daugelis nepriklausomos Lietuvos lietuviø kunigø ir Baþnyèios hierar- chø. Ypaè daug nuveikë ðiame darbe prof. kanauninkas Fabijonas Kemëðis, kanauninkas Juozas Tumas-Vaiþgantas, dr. kun. Jonas Starkus ið Lazdijø ir daugelis kitø.

Dël lenkø okupuotos Rytø Lietu- JAV lietuviai dël okupuotojo vos labai sielojosi ir JAV lietuviai. Dar Vilniaus 1920 m. pabaigoje Leonardas Ðimutis Brukline ákûrë Lietuvos þemiø vadovavimo komitetà, o Èikagoje buvæs vilnietis Mykolas Vaidyla – Vilniaus vadavimo komitetà. 1930 m. tarp JAV lietuviø iðplatinti VVS atsiøsti atsiðaukimai, kvieèiantys visus JAV lietuvius aktyviai prisidëti prie Vilniaus ir jo kraðto iðvadavimo. Norint iðjudinti JAV lietuvius remti VVS veiklà 1931 m. pavasará á JAV nuvyko prof. M. Bir- þiðka, kuris aplankë daugelá lietuviø gyvenamø vietoviø. Visur lietuviai pa- þadëdavo remti okupuotø Rytø Lietuvos, Vilniaus iðvadavimà. Po to dar ne kartà VVS atstovai vyko á JAV, kai kuriose lietuviø kolonijose buvo ásteigti VVS skyriai. Taèiau ten jie aktyviau neveikë, nesistengë atkreipti JAV vyriausybës dëmesio á pavergtos Lietuvos klausimà.

Lietuvos ðauliø sàjunga Lietuvoje VVS ypaè rëmë Lietu- dël okupuotojo Vilniaus vos ðauliø sàjunga, turëjusi per 60 tûkst. nariø. Lietuvos ðauliø sàjungos ákûrëjas Vladas Pûtvis-Putvinskis 1926 m. spalio 19 d. mitinge, skirtame lenkø ávykdytos Rytø Lietuvos okupacijos meti- nëms, Kelmëje kalbëjo: „[...] Kai ateis laikas, mes, ðauliai, eisime á Vilniø, kovosime, mirsime, o kurie liks gyvi – atsiminsime já [...]. Visur ir visada tvirta valia ima virðø, bet ne skaièius, o valia mûsø einant á Vilniø bus tvirtes- në negu prieðø, nes Vilnius mûsø [...]. Teliepsnoja tautos sielos valia, tesi- tempia visa tauta. [...] Smûgis mûsø bus milþino kirtis! Spruks prieðas [...]. Bet jei neatsiimsime ið lenkø Vilniaus, tai ateis laikas ir neteksime ir Kel- mës. Jei mes neisime á Vilniø, tai lenkai ateis á Kelmæ. Jei mes, mûsø vyrai savo krûtinëmis nenustums prieðo nuo Tëvynës galvos, tai prieðas surið, su- panèios, surakins ir kojas [...]. Lenkai yra pasiryþæ iðtrinti mus ið Dievo duo- tos þemës virðaus, palikdami mums tik tà þemæ, kuri yra sieksniu giliau. Ir nuo paminklø norëtø jie nutrinti lietuviø kalbos atminties þodþius. Jie palik- tø gyventi tik tuos, kurie parsiduos jiems savo dûðia ir sàþine, kurie sutiks 336 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA bjauriai liudyti prieð savo Tëvynæ ir tëvus, kurie sutiks per amþius jiems eiti laþà – kurie prisieks per amþius jiems vergauti. [...] Tegul þino kiekvienas, kaip likæ lenkuose vargsta, dienà naktá mûsø laukia, meldþiasi uþ mus, pyks- ta ant mûsø, kad taip ilgai uþtrunkame juos iðvaduoti. [...] Vilniaus nuo am- þiø ðeimininkai, kurie já pastatë, pagraþino, praturtino ir per amþius já gynë, kurie tenai savo ðventus kaulus paguldë, – tai mûsø tëvø tëvai! [...]. Kelmiðkiai, Gedimino ir Vytauto kariø vaikai, ar jauèiat bjaurø panie- kos smûgá, kurá mes visi gaunam per veidà? Að ðaulys, man skauda ir gëda ir toliau bus gëda, kol Vilnius bus ne mûsø.“1 O savo straipsnyje „Á Vilniø“ V. Putvinskis-Pûtvis 1927 m. raðë: „Ei- sim, broleliai, á Vilniø, eisim, seselës, á Ðventàjà þemæ. Ten mûsø protëviø kapai. Ten mûsø Tëvynës lopðys. Ten mûsø broliai sunkiai tebekovoja uþ savo teisæ bûti lietuviais. Tà þemæ per ðimtus metø mûsø tëvai dirbo ir gynë ir paliko mums. Ji yra mûsø! Ar turime teisæ atiduoti tai, kas mûsø, svetimajam plëðikui? [...] Ta þemë dar yra mûsø Tautos ateitis. [...] Atidavæ daugiau nusidëtume negu grobuonys, nes nëra nieko baisesnio, kaip parduoti savo tautos ateitá [...]. Ramiai ir patvariai ruoðkim þygá, kaip ruoðiasi jaunuoliai á pirmàjà iðpa- þintá. [...] Turime trimis dalykais tikëti. Tikëti, kad nëra pasaulyje tokio sun- kaus þygio, kurio tvirta ir pakankamai pastovi valia negalëtø áveikti. [...] Tikëti, kad tikrai tvirta valia gali bûti tik ta, kieno yra teisëta, kadangi neteisëtoji visad ar anksèiau, ar vëliau ásipainioja, nusilpsta, sugriûva. Ir pagaliau kiek- vienam tikëti savimi ir savo jëgomis, kadangi tai nuo jo pareina. [...] Kariuo- menë, ðauliai – tai tik kardas tautos rankoje; jis semia jëgà ne ið savæs, bet ið laikanèiojo já. O gyvos jëgos ir turtø ðaltinis yra tik paèioj tautoj.“2 Lietuviai ðauliai savo spaudoje, susirinkimuose visà laikà këlë Rytø Lie- tuvos iðvadavimo nuo lenkø okupantø klausimus, o Ðauliø sàjungos vado- vybë ne kartà kreipësi á Lietuvos Vyriausybæ dël Vilniaus ir jo kraðto iðvadavimo þygio. Rytø Lietuvos iðvadavimo klausimai daugybæ kartø svarstyti ir lietuviø tautininkø partijos leidiniuose, suvaþiavimuose ir susirinkimuose. „Vilniaus iðvadavimas yra kaip ir buvo mûsø politikos tikslas; ðiam darbui aukosime savo geriausias jëgas ir tvirtai remsime visus valdþios vyrø þygius, einan- èius ðio tikslo siekti“, – paþymëta 1938 m. sausio pradþioje vykusio tauti- ninkø suvaþiavimo rezoliucijoje.3

1 Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1937. P. 219, 220. 2 Ten pat. P. 270, 271. 3 Lietuvos aidas. 1938, saus. 6. P. 2. JUODIEJIALGIMANTAS LIETUVOS LIEKIS ISTORIJOS PUSLAPIAI 337

Prezidentas A. Smetona ir Vilniaus ir jo kraðto iðvadavimo Vilniaus iðvadavimas klausimus nuolat këlë ir lietuviai stu- dentai, jaunalietuviai, Vasario 16-osios Akto signatarai. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona daþ- nai irgi pasisakydavo dël okupuotojo Vilniaus ir jo kraðto, dël okupantø lenkø smurto prieð lietuvius. Taèiau Prezidentas negalëjo tiesiog kviesti þygiui iðvaduoti senojo Vilniaus. Jis vis primindavo apie galimà tarptauti- niø organizacijø vaidmená – jos turinèios priversti Lenkijà taikiai sugràþin- ti Lietuvai okupuotàjá kraðtà. 1931 m. Prezidentas A. Smetona kalbëjo: „Kaip kas metai, taip ir ðiø metø spalio 9 d. Kaunas ir visa laisvoji Lietuva vieningai minëjo Lenkijos smurto þygá, iðplëðusá mums Vilniaus kraðtà su Gedimino sostine. Tai – liûdesio ir betgi didþios nenuilstamos vilties diena, tai skaudþios praeities ir skaidrios ateities diena. Bet ðtai atëjo mums [...] linksma naujiena: Aukðèiausias Hagos Tribunolas spalio 15 d. tarë, kad lietuviø ir lenkø byloje Lietuvos pusëje teisybë. [...] Mes laukiame Vil- niaus, o Vilnius laukia mûsø. Tikëkime teisingumà! Hagos Teismo rûmø duryse yra graþus paraðas: „Sol iustitiae illustra nos“ (Te saule, nuðviesk mus). Tai lyg Teismo malda Dievui, kad jø sielà tyrà, ðviesià iðlaikytø. O mûsø tautos malda: „Vince sol!“ Áveik, saule, áveik tamsumus, kad pasau- lis iðvystø Vilniø tikroje ðviesoje [...].“1 O savo kalboje, skirtoje „Vilniaus dienai“, 1933 m. geguþës 2 d. A. Sme- tona sakë: „Mûsø þygis pasirodyti ðiandien vieðai suburtomis organizacijo- mis ir atvykti in Valstybës Vadà yra skirtas tam, kad pamatytø visas mûsø kraðtas, visi mûsø kaimynai, pagaliau visi, kuriems reikia þinoti, jog lietu- viø tauta niekuomet nepamirð ir niekaip nenutylës Vilniaus, jo neatgavusi nenurims. Ðis jûsø þygis yra kaip ir atsakymas tiems praðalieèiams, kuriems patiktø, kad Lietuva bent kurá laikà pamirðtø ðià savo ðventàjà teisæ, ir tam nedaugeliui ið lietuviø tarpo, kuriems Vilniaus byla atsibodusi kaip kokia sunki naðta, kaip ir sugangrenuota sveiko kûno vieta. Tuðèias buvo mëgini- mas per spaudà ir kitais bûdais sutrikdyti lietuviø tautos pasiryþimà atsiva- duoti Gedimino inkurtà sostinæ. Argi galima nukrypti nuo to kelio, kurs jau seniai mûsø pramintas ir kuriuo ligðiol einame? Þybtelëjus laisvës spin- duliui, 1905 m. lietuviø seimas Vilniuje reikalavo Lietuvai autonomijos to- se ribose, kurios ir ðiandien sutartimis patvirtintos ir mûsø grieþtai palaikomos; nepriklausoma Lietuva paskelbta Vilniuje. Pagaliau, já uþgro- bus, lietuviø tauta në vienos valandos nëra davusi niekam progos spëti,

1 Vairas. 1931. Nr. 11. 338 LIETUVIØ TAUTA kad atsiþadanti to, kas jai teisingai priklauso. Jei atsiþadëtume, tai vargu bûtø iðkilmingai tarti mûsø imno þodþiai, kad ið praeities semiamës stipry- bæ. O mûsø praeitis buvo didinga; senovës Lietuvos valstybë siekë nuo jûriø ligi jûriø. Jà kûrë didieji mûsø tautos vadai, o iðplëtë ir baigë savo pirmatakø darbà Vytautas Didysis. Kelias deðimtis metø kovodamas dël Lietuvos idealo, sunkiausiomis sàlygomis eidamas in savo tikslà, ið visø pusiø kliudomas, nepasidavë nusiminimui ir sukûrë garbingà Lietuvà. Mes, maþà sklypà tegavæ ið jo þemiø palikimo, nesiekiame grobti kas yra kitø, o norime tenkintis kas mûsø tikrai yra. Mes norime lietuviðkos Lietuvos su Vilniaus sostine, su tuo Lietuvos lopðiu, kur augo ir brendo mûsø tautiðka idëja, kur vedë visi keliai mûsø laisvën. O ðiandien ðtai ið to maþo Gediminaièiø þemës sklypo, kurs mûsø tautai priklauso, visas treèdalis uþgrobtas ir laikomi nelaisvëje tie, su ku- riais esame ið nebeatamenamo laiko susigyvenæ, drauge vargæ vargus ir dþiaugæsi laimëjimais. Ar mes galime pamirðti ar nutylëti Vilniø? Ar galime pamirðti 1919 m. kariø savanoriø priesaikà, duotà pavasará savo tëvynei, kad jà visà iðva- duos? Negalime ir neturime teisës: toji priesaika mus riða – Vilniuje palaidoti mûsø senovës vadai, palaidoti tenai ir mûsø didieji atgimimo þadintojai. Nevalia atsisakyti pradëto, bet dar nebaigto þygio. Tai niekis, kad Lietuva maþa galybë prieð pasaulá. Teisybë nëra iðnykusi ðioje þemëje: jos ðaukda- mies atgavome tokià laisvæ, kokià turime. Kantrumo ir iðtvermës mums nepristigs! Stovime jau keliolika metø savo þodyje, stovësime ir toliau, kol Vilniø gausime. Mûsø pusëje teisë ir teisybë; reikalaujame, kad bûtø mums gràþinta tai, kas neteisingai iðplëðta. Nenurimsime… Bet taip turime dirbti, kad vis labiau ir labiau galëtume patraukti in save pavergtàjá Vilniaus kraðtà. Mûsø tautiðka giesmë, rodydama, kad ið praeities semtumës stiprumo, skelbia ir tai, kad eitume dorybës takais. Tai tikras, neklaidingas kelias Vilniun. Dorybë yra vienybë, susiklausymas, nuo apaèios ligi virðaus, nuo kraðto ligi kraðto, visur ir visame kame, kur tik yra tautos reikalas. Kiekvienas mes, sàþiningai dirbdami savo darbà toje vie- toje, kur pastatyti, tvirtiname kelià Vilniun, kiekvienas, dorai eidami uþ- dëtas ar pasiimtas pareigas, greitiname jo vadavimà. Jei taip suburtomis pajëgomis rûpinsimës Lietuva, tai mûsø viltis neapleis, tai mûsø tauta su- silauks gerø mûsø pasiryþimo vaisiø. Tegu Vilniui Vaduoti Sàjunga bus visos tautos sàjunga, pasiryþusi pasiekti savo tikslo, susigràþinti kas prarasta; tegu visos mûsø kraðto organizacijos eina tais paèiais dorybës takais, ve- danèiais Gedimino sostinën. Vieningai organizuota tauta yra didelë galybë. JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI 339

Mes privalome ðià tiesà suprasti, savo ðirdyje ir savo sàmonëje jà laikyti. Visuomenë jà suprato ir atjautë; tai rodo gausingø organizacijø bûriai, ðian- dien savo eisena vieðai pareikðdami visiems, kad Lietuva niekur ir niekuomet nenutylës ir nepamirð Vilniaus, kad tie gundymai jo atsiþadëti, prieð kurá laikà prasiverþæ ið svetur mûsø kraðtan, tuðèiai yra nuaidëjæ. Ligi sà- monës dugno yra insiðaknijæs Vilniaus pasigedimas ir mûsø kaimui ir mû- sø miestui. Ir vyresnieji ir jaunesnieji – visi neðioja savo ðirdyje Lietuvos paveikslà su Gedimino sostine, ir to paveikslo niekas neinveiks iðdildyti. Jûsø pasiþadëjimas vaduoti Vilniø, iðkilmingai ðiandien sutvirtintas toje aikðtëje, kur buvo 1919 m. kariø savanoriø vieðoji priesaika, ir man, kaip Valstybës Vadui, inteiktas, yra, manau, priminimas Vyriausybei, kad ji ir toliau suktø mûsø ðalies vairà ta linkme, kuri mûsø garbingos praeities gairëmis nuþymëta, kuri veda Vilniun: Tas jûsø iðkilmingas pasiþadëjimas yra taip pat ir pavyzdys visoms lietuviø ir Lietuvos organizacijoms ir pavie- niems pilieèiams, kad Vilniaus vadavimo prasme auklëtø priauganèias kartas. Vieninga tautos sàmonë vieningam prakilniam darbui.“1 O 1935 m. vasarà A. Smetona savo gimtinëje Uþulënyje susirinkusiems þmonëms kalbëjo: „Vilnius, mûsø ateities dvasios lopðys, mûsø tautos sos- tinë, jis bus mûsø. Ðis vieningos tautos siekimas negali likti be vaisiø.“2 1936 m. kovo 24 d. savo paskaitoje Socialiniø mokslø institute Prezi- dentas teigë: „Lietuva be Vilniaus – tai kaip ir be vieno sparno savo polë- kyje á aukðtá ir ateitá. Taip manyti nuosaku: nustojusi treèdalá savo þemës, ji negali turëti pilno savo uþdaviniø plano, neturi tos reikðmës kaimynø tar- pe, kokios galëtø turëti.“ 3 Rengtis Vilniaus ir jo kraðto iðvadavimui, rûpintis ten lenkø engiamais lietuviais nuolat skatino Lietuvos Ministras Pirmininkas Juozas Tûbelis (1929–1938 m.). 1934 m. VVS skyriø atstovø IX suvaþiavime Kaune jis sa- kë: „[...] Vilniaus vaduojamajame darbe turime visi iðvien dirbti, tai yra ir mûsø visø pareiga. [...] Vilniaus atvadavimas – tai visos tautos ir valstybës problema, lygiai visø lietuviø bendrai ir kiekvieno atskirai pareigos.“4 Apie okupuotosios Rytø Lietuvos lietuviø gyvenimà ir persekiojimus visa Lietuva nuolat buvo informuojama per Kauno radijà, nuo 1928 m. lapkrièio mënesio pradëtas leisti þurnalas „Mûsø Vilnius“ (jo redaktoriais buvo Vincas Uþdavinys, Antanas Juðka, Petras Babickas ir kiti). 1937 m.

1 Lietuvos aidas. 1933. Nr. 98. 2 Valstybës Prezidento kalba Uþulënyje // Mûsø Vilnius. K., 1935. Nr. 12, p. 180. 3 Smetona A. Lietuviø tauta ir jos paskirtis // Vairas. K., 1936. Nr. 4, p. 370. 4 Mûsø Vilnius. K., 1934. Nr. 22, p. 361. 340 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA JUODIEJIALGIMANTAS LIETUVOS LIEKIS ISTORIJOS PUSLAPIAI 341 342 LIETUVIØ TAUTA JUODIEJI LIETUVOS ISTORIJOS PUSLAPIAI 343 SKYRIØ TINKLAS SKYRIØ 344 VI. RYTØ LIETUVIØ SKAUSMO AIDAS NEPRIKLAUSOMOJELIETUVIØ LIETUVOJE TAUTA

þurnalas leistas 72 tûkst. egz. tiraþu. Leisti straipsniø rinkiniai: 1930 m. iðëjo Ðauliø sàjungos rinkinys „Vilnius vergovëje“; 1931 m. – „Tiesa apie Vilniø“ ir kt. Leistos ir atskirø autoriø knygos. 1928 m. iðspausdinta prof. Z. Þemai- èio knyga „Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui“; 1930 m. – M. Birþiðkos (Vi- liaus Kelmo slapyvardþiu) „Mes be Vilniaus nenurimsim“, M. Birþiðkos (B. Ðëmio slapyvardþiu) – „Vilniaus Golgota“; P. Rusecko – „Kaip lenkin- tas Vilniaus kraðtas“ ir daugelis kitø.

Lenkijos imperializmà smerkianti karikatûra, spausdinta nepriklausomos Lietuvos spaudoje.

Apie okupuotàjá Vilniø ir jo kraðtà daþ- Àþuolø byla okupantams nai primindavo ir nuo 1930 m. visoje nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus vardo medþiø ar net parkø sodinimas. Prie pasodintø medþiø jaunimas duodavo priesaikà dirbti ir kovoti dël nepriklausomos Lietuvos, iðvaduoti Vilniø ir jo kraðtà nuo lenkø okupantø. Vilniaus vadavimo sàjunga ne tik skatino lietuvius tikëti teisingumu – atgauti lenkø okupuotà Rytø Lietuvà, bet ir buvo didelë paguoda ir stipry- bës ðaltinis okupuotojo kraðto lietuviams prieðinantis lenkinimui ir oku- pantø lenkø smurtui.