VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
Modestas KUODYS
KARO PADöTIES REŽIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE 1919 – 1940 M.
DAKTARO DISERTACIJA HUMANITARINIAI MOKSLAI, ISTORIJA (05 H)
KAUNAS, 2009
UDK 947.45.07 Ku-212
Disertacija rengta 2005 – 2009 metais Vytauto Didžiojo universitete Doktorantūros teis÷ suteikta Vytauto Didžiojo universitetui, kartu su Lietuvos istorijos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 926.
Mokslinis vadovas:
Doc.dr. Pranas Janauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05 – H)
Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto Humanitarinių mokslų srities istorijos krypties taryboje
ISBN 978-9955-12-511-2
TURINYS
Įvadas...... 5
1. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties kaip reiškinio bendroji charakteristika...... 21
1.1. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšys ir įstatymai Lietuvoje 1919 – 1940 m...... 21 1.1.1. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties samprata ir istoriniai pavyzdžiai...... 21 1.1.2. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai...... 29 1.1.3. „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ pad÷ties nuostatos...... 37
1.2. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo Lietuvoje struktūriniai kontūrai 1919 – 1940m...... 44 1.2.1. Karo pad÷ties režimo zonų teritorinis pasiskirstymas...... 44 1.2.2. Karin÷s administracijos sistema...... 49 1.2.3. VRM policinis aparatas ir nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis...... 55
2. Karo pad÷tis kaip politin÷s valios išraiška...... 60
2.1. Karo pad÷ties klausimas Lietuvoje demokratinių seimų laikotarpiu (1920 – 1927 m)...... 60 2.1.1. Politiniai sprendimai, susiję su karo pad÷timi 1919 – 1926 m. pradžioje...... 62 2.1.2. Karo pad÷tis, kaip vertybin÷ dilema...... 69 2.1.3. 1926 – 1927 m. politinio gyvenimo lūžiai ir karo pad÷tis...... 78 2.1.4. „Karo stovis“ santykiuose su Lenkija...... 85
2.2. Karo pad÷tis autoritarin÷s valdžios politikoje 1927 – 1940 m...... 91 2.2.1. Svarstymai d÷l karo pad÷ties ateities 1927 – 1938 m...... 91 2.2.2. Karo pad÷ties problema ir „vokiškasis veiksnys“...... 99 2.2.3. Karo pad÷ties atšaukimas ir „sustiprintos apsaugos“ įvedimas...... 108 2.2.4. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis sovietin÷s okupacijos pradžioje...... 116
2.3. Karo pad÷ties režimo valdymo praktika 1919 – 1939 m...... 123 2.3.1. Pirmųjų karo pad÷ties režimo metų problemos...... 123 2.3.2. Karo pad÷ties režimo tobulinimas ir apribojimas 1921 – 1924 m...... 133 2.3.3. Karo pad÷ties režimo bruožai 1927 – 1938 m...... 138 2.3.4. Ypatingasis režimas transformacijos laikotarpiu (1938 – 1939 m.)...... 144
3 3. Karo pad÷ties, kaip valstyb÷s apsaugos sistemos, funkcionavimas...... 153
3.1. Karo pad÷tis ir šalies ginkluotosios paj÷gos...... 153 3.1.1. Karo pad÷tis kariuomen÷je...... 153 3.1.2. Karo komendantų ir šaulių santykiai...... 160 3.1.3. Karo pad÷tis ir sienų apsauga...... 167 3.2. Karo pad÷ties reikšm÷ telkiant gynybos išteklius ir saugant infrastruktūrą...... 172 3.2.1. Karo komendantų vaidmuo reguliuojant ūkinį - socialinį gyvenimą...... 172 3.2.2. Rekvizicijos ir kitos karo meto prievol÷s...... 179 3.2.3. Karo pad÷tis geležinkelių zonoje...... 188
3.3. Gr÷smių valstybei, santvarkai ir piliečiams neutralizavimas...... 196 3. 3.1. Politinio sekimo ir visuomen÷s steb÷jimo sistema...... 196 3.3.2. Karo cenzūra ir kiti visuomenin÷s raiškos suvaržymai...... 204 3.3.3. Kova su kriminaliniu nusikalstamumu ir viešosios tvarkos apsauga...... 213
3.4. Karo pad÷ties įtaka Lietuvos teisinei sistemai...... 222 3.4.1. Išpl÷stos administracinių ir baudžiamųjų sankcijų skyrimo galimyb÷s...... 222 3.4.2. Kariniai teismai ...... 230 3.4.3. „Karo stovio teisingumas“...... 237
4. Karo pad÷tis kaip reiškinys, įtakojęs valstyb÷s raidą...... 246
4.1. Po dviejų karo pad÷ties dešimtmečių...... 246 4.1.1. Kiek pastebima buvo karo pad÷tis kasdieniame gyvenime?...... 246 4.1.2. Lietuvos politinių j÷gų reakcija į karo pad÷ties panaikinimą 1938 m...... 254 4.1.3. Kai valstyb÷je nebuvo karo pad÷ties...... 260
4.2. Ilgalaik÷s karo pad÷ties padariniai...... 270 4.2.1. Militarizmo apraiškos Lietuvoje...... 270 4.2.2. Karo pad÷tis tarp valdžios ir visuomen÷s ?...... 279
Išvados...... 288 Priedai...... 293 Šaltinių ir literatūros sąrašas...... 297
4 ĮVADAS
Darbo aktualumas. Per pastaruosius aštuoniolika metų, kai Lietuvos istorijos mokslas gal÷jo vystytis nebekaustomas ideologinių dogmų, išskirtinio istorikų d÷mesio sulauk÷ tai, kas sovietmečiu, siekiant pavergti tautos kolektyvinę atmintį, buvo beatodairiškai juodinama: atsigręžta į Pirmosios Respublikos laikotarpį, daugelio dabar vadinamą tiesiog „tarpukario“ Lietuva. Jos raida, d÷l ypatingos svarbos valstybingumo tęstinumui bei didžiulio visuomen÷s susidom÷jimo buvo sparčiai rašoma. Tiesa, iš pradžių dažnai tik bendrais bruožais aprašoma, „prikeliama“ faksimilinių leidinių, memuarų pagalba, tiražuojama, o kiek v÷liau – jau sul÷tinus tempą, suvaldžius patriotinį entuziazmą – ir kryptingai analizuojama. Visa tai, prisimenant Czesławo Miłoszo – amžininko, kūr÷jo, parinkusio ir pristačiusio iškalbingus bei įsimintinus prieškarin÷s Lenkijos istorijos liudijimus pavyzdį1, naujausiai lietuvių istoriografijai leido surengti panašią „išvyką į dvidešimtmetį“, pergyventą tuometin÷s Lietuvos: ne mažiau sud÷tingą, dramatišką, kupiną kontrastų, kur tarp šviesių romantiškų, nostalgiją keliančių spalvų įsimaišo ir tamsių tonų. O faktais „nenuspalvintų“, kritiškai neįvertintų praeities „baltų d÷mių“, kurias 1968-aisiais, kaip ateities darbų gaires laisvojo pasaulio lietuvių istorikams nurod÷ Zenonas Ivinskis2, kasmet lieka vis mažiau. Šiandien, regis, jau sunku rasti mokslininkų nenagrin÷tų, aktualių temų, galinčių inspiruoti naujus, plačius 1918 – 1940 m. laikotarpio valstyb÷s politinio, institucinio gyvenimo tyrimus. Tačiau, moksle, kaip ir kasdieniame gyvenime, kartais atsitinka taip, jog jau gerai žinomi, paprasti ir akivaizdūs dalykai, atidžiau į juos pažvelgus, pabandžius suvokti jų prigimtį, esmę bei reikšmę, pasirodo ne tik verti naujo, nuodugnaus tyrimo, bet ir gerokai sud÷tingesni nei manyta, arba apskritai nepasiduodą galutiniam pažinimui. Panašios mintys, gird÷tos vienos diskusijos metu ir pad÷jo „atrasti“ šio darbo temą – „Karo pad÷ties režimas Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m.“ Apie nuolatinę karo pad÷tį, kaip apie žinotiną faktą, užsimenama iš esm÷s visuose iki šiol pasirodžiusiuose „tarpukario“ laikotarpiui skirtuose didesn÷s apimties istorikų tekstuose, o kai kuriuose jų – pateikiami ir kiek platesni komentarai, tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, specialaus, atidesnio žvilgsnio į šį reiškinį vis dar stinga. O juk jo reikšm÷s negalima neįvertinti: karo pad÷tis Lietuvoje beveik be perstojo egzistavo du dešimtmečius – tiek pat kiek gyvavo ir pati Pirmoji Respublika. Šis reiškinys įtakojo ir šalies, ir visuomen÷s raidą. Tai buvo ypatingas režimas, persmelkęs daugelį svarbiausių valstybinio gyvenimo sferų, išpl÷tęs kariuomen÷s funkcijas, suformavęs savitą administracijos aparatą, galiausiai, griežtais suvaržymais iškreipęs žmogaus teisių apsaugos ir demokratinių piliečių laisvių įtvirtinimo galimybes bei praktiką. Paprastai
1 Cz. M i ł o s z, Išvyka į Dvidešimtmetį, vert. L. Liubinavičiūt÷, Vilnius, 2003. 2 Z. I v i n s k i s, Nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo raida ir lūžiai, Į laisvę, 1968, Nr. 44, p. 31 - 54.
5 laikina, ypatingoji saugumo priemon÷, Lietuvoje virto nuolatine, netur÷jusia precedentų tuometin÷je Europoje. Be to, fenomenalus buvo ne tik šio reiškinio ilgalaikiškumas, bet ir „suaugimas“ su šalies politine sistema. Tad, galbūt, d÷l to karo pad÷ties režimas Pirmojoje Respublikoje taip ir liko „nepasteb÷tas“ kaip atskiras perspektyvus tyrimo objektas, o buvo nagrin÷jamas tik bendrame valstyb÷s teis÷s, politikos arba kariuomen÷s istorijos kontekste. Dabar, regis, būtų prasmingas bei savalaikis ir atvirkštinis tiriamasis veiksmas – bandymas per karo pad÷ties režimo raidą analizuoti ir rašyti kompleksinę Nepriklausomos Lietuvos valstybinio, visuomeninio gyvenimo, atskirų institucijų istoriją. Tuo keliu iš dalies ir bandoma eiti šiame darbe. Bet prieš išd÷stant konkrečius mokslinius siekius, aiškumo ir nuoseklumo d÷lei, svarbu atskirai pristatyti patį mūsų tyrimo objektą, nors jis atrodo nesunkiai nustatomas iš užrašo ant darbo viršelio – „Karo pad÷ties režimas Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m“. Vis d÷lto, pažvelgus į šią formuluotę, net ir profesionaliems istorikams gali kilti išankstinių klausimų, nes vartojami terminai – dviprasmiški. Tod÷l pirmiausia reik÷tų juos pakomentuoti. Žodžių junginys „karo pad÷tis“ čia yra suprantamas ne kaip tarpvalstybinių santykių būsena (karas), bet kaip konstitucijoje numatyta laikina, įstatymiškai apibr÷žta, karinių struktūrų administruojama vidaus tvarka, suvaržanti piliečių teises bei laisves, įvedama karo metu ar esant jo gr÷smei. Karo pad÷tis kartais sinonimiškai sutapatinama su nepaprastąja (arba ypatingąja) pad÷timi, tačiau tai n÷ra visiškai tikslu, nes pastarasis terminas turi bendresnę reikšmę, apimančią kelias to paties reiškinio atmainas. Plačiau jo sampratos ir lietuviško pavadinimo problemą aptar÷me pirmajame pirmojo skyriaus poskyryje, tod÷l prie jos kol kas nesustosime. Čia nor÷tųsi tik pažym÷ti, jog greta karo pad÷ties egzistuoja dar mažiausiai viena gimininga ypatingojo teisinio režimo rūšis, nuo pirmosios besiskirianti visų pirma tuo, jog yra skirta ne karo, o vidinių neramumų atvejui, tod÷l administruojama ne kariškių, bet civilių valdininkų ir policijos. Tokia nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties atmaina, vadinama „sustiprinta valstyb÷s apsauga“ Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ilgą laiką egzistavo kaip atsargin÷ alternatyva karo pad÷čiai, o paskutiniaisiais nepriklausomyb÷s metais ją net pakeit÷ praktikoje. Darbe paliet÷me ir į šį aspektą, nes be to neįmanoma analizuoti ypatingosios (nepaprastosios) pad÷ties režimo kaip visumos, atskleisti jo transformacijos bruožų. D÷l to, skaitant tekstą iš pradžių gali pasirodyti, jog tyrimo objektas yra kiek platesnis nei atsispindi darbo pavadinime ir tod÷l tur÷tų būti koreguojamas – vietoje žodžių junginio „karo pad÷tis“ įrašant – „nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis“. Tačiau dvi mūsų nagrin÷jamos išimtinio režimo rūšys, jau vien d÷l nevienodos jų trukm÷s bei sukeltų padarinių, vargu ar gali būti laikomos lygiaverčiais tyrimo objektais. Vadovaujantis tokia nuostata ir buvo apsispręsta d÷l galutin÷s temos formuluot÷s. Dar vienas atskiro komentaro reikalaujantis terminas yra „režimas“. Nors politologin÷je literatūroje jis paprastai laikomas politin÷s santvarkos atitikmeniu, mums šiuo atveju yra svarbesn÷
6 kita, teisininkų kalboje, o taip pat ir techniniuose moksluose paplitusi reikšm÷, žyminti kokios nors sistemos, mechanizmo funkcionavimą, charakteristikas bei jų kaitą. Taigi, apibendrinant visus šiuos paaiškinimus, galime patikslinti, jog šio tyrimo objektas yra karo pad÷ties, kaip tam tikros teisin÷s - administracin÷s tvarkos, numatytos šalies konstitucijoje, įvestos politin÷s šalies vadovyb÷s ir įgyvendinamos kariuomen÷s struktūrų, vadovaujantis specialiu įstatymu – Ypatingaisiais valstyb÷s apsaugos įstatais, raida Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m. Darbe vartojama ir daugiau specifinių terminų, tačiau jie, patogumo d÷lei (kadangi teksto apimtis gana didel÷) paaiškinami konkrečiuose skyriuose, kur skaitančiajam tai labiausiai aktualu. Čia tik nor÷tųsi pažym÷ti, jog visuose juose sutinkami išsireiškimai „karo pad÷tis“, „karo stovis“, „ypatingasis teisinis - administracinis režimas“, „išimtinis režimas“, „Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų nuostatos“, d÷l stilistinių sumetimų vartojami sinonimiškai. Tas pats pasakytina ir apie žodžių junginius: „karo komendantas“, „karinis pareigūnas“, „vietos (apskrities) karin÷ administracija“. Apsibr÷žus tyrimo objektą, prasminga pateikti ir trumpą su juo susijusios problematikos komentarą, kadangi ji apsprend÷ mūsų darbo tikslą, uždavinius ir paties teksto struktūrą. Karo pad÷tis, pagal savo paskirtį bei savybes, yra kraštutin÷ valstyb÷s apsaugos priemon÷. Iš to tarsi natūraliai išplaukia provokuojantis diskusiją hipotetinis teiginys, jog toks ypatingas teisinis - administracinis režimas tur÷jo būti neišvengiama, gyvybiškai svarbi sąlyga apginti Lietuvos nepriklausomybę ir ištisus du dešimtmečius užtikrinti šalies suverenitetą. Ar iš tikrųjų taip? – iš karto kyla pagrįsta abejon÷. – Negi nematyta kitų alternatyvų ? O jei pasirodytų, jog tai tiesa: kokią kainą už tą apsaugą sumok÷jo valstyb÷, visuomen÷ ? Kokiais matais ir su kuo lyginant, ją galima įvertinti ? Rasti vienareikšmiškus ir tvirtais faktais pagrindžiamus atsakymus į šiuos pamatinius klausimus vargu ar įmanoma – ši siekiamyb÷ labai apribota objektyvių ir subjektyvių galimybių, tačiau d÷l to neverta atsisakyti ketinimo atskleisti kitus, ne mažiau svarbius, bet empiriškai geriau apčiuopiamus tiriamojo reiškinio problematikos sluoksnius. Juk ligšiolin÷je lietuviškoje istorin÷je literatūroje dar sunku rasti išsamesnių paaiškinimų, kas apskritai buvo tas karo pad÷ties režimas; kokios politin÷s aplinkyb÷s l÷m÷ jo atsiradimą, pobūdį, transformacijas, ilgalaikiškumą; kaip jis funkcionavo; kaip pakeit÷ valstyb÷s ir visuomen÷s gyvenimą. Taigi mūsų darbo tikslas – remiantis archyviniais ir publikuotais šaltiniais, moksline literatūra atskleisti karo pad÷ties režimo Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m. raidą, išanalizuojant bei įvertinat šio reiškinio svarbiausius politinius, institucinius, socialinius aspektus, jų sąveikas. Šių siekių realizavimo etapus atspindi devyni uždaviniai: 1) Pristatyti nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis ir įstatymus 2) Išanalizuoti karo pad÷ties režimo ilgalaikiškumą l÷musias politines aplinkybes
7 3) Atskleisti karo pad÷ties režimo valdymo politikos formavimo bruožus ir praktiką 4) Išryškinti karo pad÷ties įtaką šalies ginkluotosioms paj÷goms 5) Įvertinti karo pad÷ties reikšmę telkiant ir apsaugant šalies gynybos išteklius 6) Nusakyti karo pad÷ties vaidmenį saugant valstyb÷s santvarką ir piliečius 7) Apibūdinti karo pad÷ties įtaką valstyb÷s teisinei sistemai 8) Palyginti šalies gyvenimą karo pad÷ties metu ir ją atšaukus 9) Iliustruoti ilgalaik÷s karo pad÷ties poveikį valstybei bei jos ir piliečių santykiams
Šio tyrimo metodai – analitinis ir aprašomasis yra tradiciniai, taikomi daugelyje panašaus pobūdžio darbų, kur istorikui tenka apdoroti gausią, bet dažnai ne itin informatyvią arba prieštaringą įvairių šaltinių medžiagą, stengiantis nuosekliai ir įvairiapusiškai atskleisti sud÷tingo politinio - socialinio reiškinio raidą, aiškiai apibr÷žtu laikotarpiu. Darbo chronologin÷s ribos – gana plačios – apima laikotarpį nuo 1919-ųjų pradžios iki 1940-ųjų vidurio. Tiek gyvavo nepriklausoma Lietuvos Respublika, tiek, beveik be perstojo, joje egzistavo ir ypatingoji (nepaprastoji) pad÷tis. Pirmoji riba laiko skal÷je žymi karo pad÷ties įvedimą besikuriančioje valstyb÷je, antroji – tos valstyb÷s suvereniteto sunaikinimą. Tiesa, darbo pradžioje yra šiek tiek peržengiamos abi chronologin÷s ribos, nes imtasi trumpai apžvelgti kai kurias sąlygines karo pad÷ties režimo Lietuvos Respublikoje istorin÷s analogijas – kaip XIX – XX a. sandūroje, taip ir pastarojo amžiaus antroje pus÷je. Tačiau tai tik nedidelis nuokrypis nuo tiriamojo objekto laikmečio. Šio darbo struktūra buvo sumodeliuota atsižvelgiant į tyrimo tikslą, šiek tiek prapl÷tus ir sukonkretinus jo realizavimui numatytas pakopas (uždavinius). Darbą, be įvado bei kitų pabaigoje pateiktų antraeilių komponentų, sudaro keturios dalys, atitinkamai suskirstytos į skyrius ir poskyrius. Pirmoji iš jų yra skirta nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties bendrajai charakteristikai. Čia pristatoma tiriamo reiškinio samprata, istoriniai pavyzdžiai, Pirmojoje Lietuvos Respublikoje egzistavusios nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšys, jų teisinis reglamentavimas, išimtinio režimo teritorinių ribų kaita ir administravimo struktūra. Antroji dalis – skirta nuosekliai politinių sprendimų, susijusių su karo pad÷timi, priimtų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose atsiradimo aplinkybių, viešų ir užkulisinių diskusijų analizei, taip pat ypatingojo režimo administravimo principų formavimo ir jų praktinio įgyvendinimo vietiniame lygmenyje aptarimui. Ši darbo dalis sukomponuota derinant chronologinį ir problematinį teksto struktūravimo principus. Pirmajame jos skyriuje nagrin÷jamas karo pad÷ties klausimas vadinamuoju demokratinių seimų laikotarpiu (1920 – 1927 m.): komentuojamos parlamentin÷s diskusijos, skirtingų partinių stovyklų požiūris į karo pad÷ties reikšmę formuojant šalies vidaus ir užsienio politiką. Antrajame skyriuje gilinamasi į analogiškas problemas, gvildentas
8 valdžios sluoksniuose v÷lesniu – autoritarin÷s valdžios laikotarpiu (1927 – 1940 m.), kai karo pad÷ties režimo ateities, jo transformavimo klausimai ir planai svarstyti neviešai, siaurame rate, dažnai slepiant ar visuomenei tendencingai komentuojant su tuo susijusias aplinkybes. Atskirame šio skyriaus poskyryje yra parodomas nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo tęstinumo pobūdis Lietuvoje pirmaisiais Sovietin÷s okupacijos m÷nesiais. Trečiajame antrosios dalies skyriuje nuosekliai atskleidžiami karo pad÷ties režimo valdymo praktika per abu nepriklausomyb÷s dešimtmečius: išryškinamos pirmųjų metų (1919 – 1920 m.) problemos, parodomos v÷lesn÷s valstyb÷s pastangos jas spręsti tobulinant administracinę sistemą (1921 – 1926 m.); apibūdinami 1927 – 1938 m. pastovias formas įgavusio karo pad÷ties režimo bruožai bei jo transformacijos procesas (1938 – 1939 m.). Trečioji darbo dalis yra skirta parodyti, kaip ir kiek karo pad÷tis įtakojo įvairias valstyb÷s sritis. Pirmojo skyriaus poskyriuose nusakomas jos poveikis ginkluotosioms paj÷goms (kariuomenei, šauliams, sienos apsaugos struktūroms); antrojo – analizuojama reiškinio reikšm÷ telkiant šalies gynybai būtinus materialinius ir žmogiškuosius išteklius (reguliuojant ūkinius - socialinius santykius, karo prievolių vykdymą, užtikrinant susisiekimo sistemos apsaugą ir funkcionavimą). Trečiojo šios darbo dalies skyriaus poskyriuose nagrin÷jamas viešojo gyvenimo steb÷jimo bei kontrol÷s sistemos formavimasis nuolatin÷s karo pad÷ties sąlygomis, karo komendantūrų vaidmuo kovoje su antivalstybine veikla, kriminaliniu nusikalstamu bei viešosios tvarkos pažeidimais. Ketvirtojo skyriaus poskyriuose apibūdinama karo pad÷ties įtaka Pirmosios Lietuvos Respublikos teisinei sistemai: pristatomos ir ryškesniais pavyzdžiais iliustruojamos išpl÷stos valstyb÷s saugumui ir viešajai tvarkai pavojingų asmenų teisminio bei administracinio persekiojimo galimyb÷s, aptariamos karinių teismų rūšys ir veiklos bruožai. Paskutiniąją, ketvirtąją darbo dalį sudaro du skyriai, kurių kiekvienas yra suskirstytas į kelis poskyrius. Juose stengtasi nusakyti ypatingojo režimo įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui, parodyti, kaip Lietuvos visuomen÷, jos politin÷s j÷gos reagavo į po dvidešimties metų įvykusį karo pad÷ties atšaukimą, kaip tai įtakojo situaciją šalies viduje. Taip pat, remiantis įvairių šaltinių medžiaga, pabandyti nusakyti ilgalaikio ypatingojo teisinio - administracinio režimo reikšmę valstybei ir visuomenei. Darbo reikšm÷. Šiame darbe band÷me pateikti apibendrintą, įvairiapusį, karo pad÷ties režimo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje vaizdą. Kai kurie jo komponentai, pavyzdžiui, karinių teismų sistema, arba įvairūs sociologiniai anuometin÷s kariuomen÷s raidos aspektai, gal÷tų sulaukti ir atskirų platesnių tyrimų, nes visko nepaj÷g÷me apr÷pti, detaliau išanalizuoti. Vis d÷lto, tenka viltis, jog ir tai kas padaryta – autoriaus surinkta empirin÷ medžiaga bei pateiktos įžvalgos – prapl÷s šiandienin÷s lietuviškosios istoriografijos teminį lauką, papildys anksčiau į mokslo apyvartą
9 patekusias žinias ir tuo pasitarnaus kitiems „tarpukario“ laikotarpio politin÷s, socialin÷s, institucijų ar teis÷s istorijos tyrin÷tojams.
Istoriografijos apžvalga. Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918 – 1940 m.) raidai skirtų įvairaus mokslinio lygio darbų per pra÷jusį daugiau nei pus÷s amžiaus tarpsnį pasirod÷ išties nemažai. Nagrin÷tos pačios įvairiausios temos. Neliko nepasteb÷ta ir du dešimtmečius šalyje egzistavusios karo pad÷ties problema. Tiesa, daugumoje lektūros ji paprastai aptariama labai fragmentiškai ir tik atskirais atvejais kiek plačiau pakomentuojama: bendrais bruožais pristatomos karo pad÷ties įvedimo aplinkyb÷s, įstatyminis pagrindas, apibūdinamas administracinių suvaržymų pobūdis, įgyvendinimo praktika, jų reikšm÷ ir pan. Beveik nebūta m÷ginimų išryškinti ypatingojo režimo reikšmę socialiniams procesams. Pavienių analitinių komentarų apie ilgalaikę karo pad÷tį atsirado dar tuomet kai tai buvo Lietuvos gyvenimo realyb÷, bet į istorikų akiratį ši problema pateko gerokai v÷liau – Pirmajai Respublikai tapus praeities faktu. Sąlygos tokiems tyrin÷jimams dvidešimtojo amžiaus antroje pus÷je nebuvo palankios: Lietuvos istorijos mokslo raidą deformavo dramatiški Antrojo pasaulinio karo sukr÷timai, suskaldę, išblaškę ir penkiems ilgiems dešimtmečiams išskyrę jo intelektualines paj÷gas. „Geležine uždanga“ atsitv÷rusi sovietin÷ totalitarin÷ sistema beatodairiškai gniauž÷ kritišką, įvairiapusišką, analitinę mintį, jos reišk÷ją paversdama ideologinių dogmų įkaitu. Tačiau ir nelaisv÷s sąlygomis, mokslo institucijoms priklausiusiam praeities tyrin÷tojui, sumaniai „ap÷jus“ daugybę „partin÷s tiesos“ sargų sukurtų kliūčių, egzistavo šiokios tokios galimyb÷s susipažinti su autentiškais šaltiniais, pamatyti ir suprasti daugiau nei buvo oficialiai leidžiama ir sakoma3. Tuo tarpu emigracijoje atsidūrę, nuo akademin÷s terp÷s dažnai visai atitolę ir tur÷tą socialinį statusą praradę Lietuvos intelektualai, naudojosi plačia kūrybos laisve, bet labai stokojo fundamentaliems tyrimams būtinų l÷šų ir pirmin÷s medžiagos4. Jiems prieinama ribota asmeninių archyvų informacija, spaudos rinkiniai, memuarai ar sovietin÷ literatūra tas spragas gal÷jo užpildyti tik iš dalies. Kiekviena iš šių dviejuose skirtinguose pasauliuose susiformavusių stovyklų įneš÷ savitą ind÷lį į Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybingumo, institucijų istorijos tyrin÷jimus: pirmoji – į dienos šviesą išk÷l÷ nemažai, deja, d÷l konjunktūrinių priežasčių tendencingai parinktų ir vertinamų dokumentų, statinių duomenų; antroji – pateik÷ originalių praeities interpretacijų įvairovę.
3 Žr.: A. E i d i n t a s, Ideologinio išsilaisvinimo (auto) (i) liustracija. Vietoj įvado, Istorija, kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008, p. 18 - 25. 4 E. A l e k s a n d r a v i č i u s, Lietuvos istoriografija egzilyje. Identifikacijos pokyčiai, Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000, p. 292 - 299.
10 Sovietin÷je istoriografijoje karo pad÷ties režimas buvo pristatomas kaip viena iš brutaliausių „buržuazin÷s“, v÷liau „fašistin÷s“ Lietuvos valdžios vykdytos „antiliaudin÷s“ politikos išraiškų. Labai daug d÷mesio būdavo skiriama vadinamajam 1919 m. „Baltajam terorui“ ir v÷lesn÷ms represijoms prieš „revoliucin÷s kovos“ dalyvius bei administraciniams visuomeninio gyvenimo suvaržymams. Tos temos itin ideologizuotos, vienpusiškos, tačiau ir tarp jas nagrin÷jusių autorių, atsirado „paklususių fakto tiesai“, geb÷jusių, net partinio diktato sąlygomis savo darbe išlaikyti santūrumą ir pademonstruoti tai, ką istorikas Egidijus Aleksandravičius pavadino „prevenciniu pozityvizmu“5. Šiuo požiūriu, vertinimų ir retorikos nuosaikumu, gausia dokumentacija, išsiskiria Juozo Bulavo6, ankstyvieji Mindaugo Maksimaičio7, Onos Ruželyt÷s8 darbai. Jie pad÷jo pagrindą, tolimesniems Pirmosios Lietuvos Respublikos teisin÷s sistemos, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių apribojimo praktikos, tiesiogiai susijusios su karo pad÷ties režimu, tyrimams. Dalis jų paskelbtų duomenų yra nepraradę vert÷s iš šiandien, tod÷l buvo labai naudingi papildant kai kurias šio darbo dalis. Politines represijas ir jų teisinius pagrindus „buržuazijos“ bei „fašistų“ viešpatavimo metais detaliai nagrin÷jo ir Eusiejus Jacovskis9. Eugenijus Dirvel÷10 plačiai nušviet÷ situaciją Lietuvoje 1926-jų antroje pus÷je, kai kairiųjų vyriausyb÷ šalyje panaikino visus demokratinių laisvių suvaržymus. Daug apie policinį terorą prieš „darbo liaudį“ ir jos pogrindinį „avangardą“ raš÷ komunistų partijos istorijos instituto darbuotojai. Visų tų knygų vert÷, d÷l perd÷m ideologizuoto pobūdžio yra menka, tad atskirai jas aptarin÷ti n÷ra prasm÷s. Vis d÷lto, dalis ten pateiktos informacijos buvo panaudota kaip tam tikros skirtingų faktų traktuot÷s iliustracijos ar palyginamoji medžiaga.
5 E. A l e k s a n d r a v i č i u s, Lietuvių kultūros istoriografijos slenksčiai, ten pat, p. 267. 6 J. B u l a v a s J., Rinkimai ir „tautos atstovavimas“, buržuazin÷je Lietuvoje, Vilnius, 1956; Ten pat, Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s susidarymas ir veikla, kuriant valstyb÷s aparatą (1918 m. lapkritis - 1920 m. birželis), Buržuazin÷s valstybin÷s teisin÷s koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, red. J. Bulavas, V. Poškevičius, O. Ruželyt÷ Vilnius, 1972. 7 M a k s i m a i t i s M., Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį jud÷jimą Lietuvoje 1919 – 1926 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, t. 1, Vilnius, 1963; To paties, Vietos savivaldybių biurokratizacija buržuazin÷je Lietuvoje 1926 – 1940, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Teis÷, t. 10, Vilnius, 1972; To paties, Tautininkų sąjungos vieta buržuazin÷s Lietuvos valstyb÷s mechanizme 1926 – 1940 metais, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teis÷, t. 12, Vilnius, 1973; To paties, Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s priemon÷s 1918 – 1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976; To paties, Tautininkų fašistin÷ diktatūra, Buržuazin÷s diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 8 O. R u ž e l y t ÷, Konstitucin÷ žodžio ir spaudos laisv÷ buržuazin÷je Lietuvoje ir tikrov÷, Buržuazin÷s valstybin÷s teisin÷s koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972; Tos pačios, Susirinkimų laisv÷ ir jos suvaržymas darbo žmon÷ms buržuazin÷je Lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 9 E. J a c o v s k i s, Uždangą nupl÷šus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teis÷s likvidavimas Lietuvoje 1926 – 1940 m., Vilnius, 1959. 10 E. D i r v e l ÷, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius, 1961.
11 Analizuojant karo pad÷ties veiksnio įtaką Lietuvos santykiams su Lenkija bei Vokietija, šios disertacijos autoriui taip pat pasitarnavo ir XX a. šeštajame - aštuntajame dešimtmečiais publikuoti Roberto Žiugždos11, Reginos Žepkait÷s12, Petro Miškinio veikalai13. Tai, regis, visos atskiro pamin÷jimo vertos, mums didesnę reikšmę tur÷jusios sovietin÷s istoriografijos pozicijos, nors išnašose jų nurodoma kur kas daugiau. Neilgas ir mūsų tyrimui svarbių emigracijoje išleistų darbų sąrašas. Ilgalaik÷s karo pad÷ties klausimas čia nebuvo giliau nagrin÷jimas. Jį bendrais bruožais savo knygose, skirtose Lietuvos kariuomen÷s, Nepriklausomyb÷s kovų istorijai aptar÷ Kazys Ališauskas14, Antanas Rukša15, Vytenis Statkus16. Analizuodami Steigiamojo Seimo darbo peripetijas, demokratinių laisvių suvaržymo problemą akcentavo Vanda Daugirdait÷ Sruogien÷17, Pranas Čep÷nas18. Pažym÷tina, kad kai kurie Pirmosios Respublikos raidą ir politinius procesus nagrin÷ję autoriai, apie ilgalaikį ypatingąjį režimą ir jo neigiamus padarinius užsimindavo nenoriai, arba pateikdavo subjektyvius, politiškai angažuotus vertinimus. Ryškus pavyzdys – tautininkiškos orientacijos išeivijos veik÷jų – Aleksandro Merkelio19, Jono Švobos20 darbai. Juose daug mieliau pasakojama apie nuolatinę karo pad÷tį demokratinių seimų laikotarpiu, kai šalies valdžios sferose gyvenime dominavo krikščionys demokratai, nei v÷liau – kai įsitvirtino „autoritetinis“ režimas. Tod÷l Vinco Trumpos priekaištai A. Merkeliui – buvusiam vienvaldžio prezidento sekretoriui – d÷l jo parengtos knygos apie Antaną Smetoną „išvadų ir svarstymų“ „naivumo“ bei „nekritiškumo“21, visai suprantami. Pastaroji, beveik septynių šimtų puslapių monografija, išprovokavo ne tik šį, bet ir kitą – dar platesnį bei kategoriškesnį raštišką atsaką – Jono Augustaičio knygą22, kurioje itin griežtai kritikuotas ir pats A. Smetona, ir jo autoritarinio valdymo policiniai metodai. Šie keli čia pamin÷ti praeities politinių preferencijų įtakoti darbai – tai tik viena lietuvių išeivijos istoriografijos pus÷. Kitoje galima rasti kitokio pobūdžio vertinimų – akademiškai santūrių, metodologiškai rafinuotų, išvengusių išankstinio tendencingumo šeš÷lių. Toks apibūdinimas tinka Leono Sabaliūno anglų kalba parašytai monografijai23 apie didįjį Pirmosios Lietuvos Respublikos raidos lūžį 1939 – 1940 m. Knygoje apžvelgiami ir ankstesnių metų šalies
11 R. Ž i u g ž d a, Po diplomatijos skraiste. Klaip÷dos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919 – 1924 metais, Vilnius, 1973; To paties, Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 – 1940, Vilnius, 1983. 12 R. Ž e p k a i t ÷, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919 – 1939, Vilnius, 1980. 13 P. M i š k i n i s, Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919 – 1939), Vilnius, 1976. 14 K. A l i š a u s k a s, Kovos d÷l Lietuvos Nepriklausomyb÷s 1918 – 1920, Chicago, 1972. 15 A. R u k š a, Kovos d÷l Lietuvos Nepriklausomyb÷s, t. 1 – 3, Cleveland, 1982. 16 V. S t a t k u s, Lietuvos ginkluotos paj÷gos 1918 – 1940 m., Chicago, 1986. 17 V. D a u g i r d a i t ÷ - S r u o g i e n ÷ V., Steigiamasis Seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, New York, 1975. 18 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Chicago, 1986. 19 A. M e r k e l i s, Antanas Smetona. Jo visuomenin÷, kultūrin÷ ir politin÷ veikla, New York, 1964. 20 J. Š v o b a, Seimin÷ ir prezidentin÷ Lietuva, fotograf. leid. Vilnius, 1990. 21 V. T r u m p a, Aleksandro Merkelio Smetona ir Smetonos Lietuva, Apie žmones ir laiką, Vilnius, 2001, p. 307. 22 J. A u g u s t a i t i s, Antanas Smetona ir jo veikla, Chicago, 1966. 23 L. S a b a l i ū n a s, Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism 1939 – 1940, London - Bloomington, 1972.
12 politiniai bei socialiniai procesai, įvairiuose skyriuose primenamas nuolatin÷s karo pad÷ties veiksnys. Deja, tai bene vienintelis toks, didesn÷s apimties veikalas, kuriame giliau gvildenamos ir mūsų tyrimui svarbios problemos. Suprantama, sąlygos parengti daugiau panašaus lygio darbų emigracijoje nebuvo palankios, tod÷l didžiąją dalį lietuviškos istorin÷s tematikos leidinių sudar÷ publicistika, memuaristika ir labai dažnai – abiejų šių žanrų jungtį atspindintys tekstai. Tikrai palankios sąlygos Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos tyrimams susidar÷ tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, žlugus sovietinei sistemai: to laikotarpio archyvai tapo laisvai prieinami, moksle nebeliko primestų ideologinių r÷mų. Visa tai l÷m÷ gana staigų kiekybinį, o taip pat ir kokybinį lietuviškosios istoriografijos šuolį. Tačiau kompleksiškas dvidešimt metų trukusio karo pad÷ties režimo tyrimas dar n÷ra atliktas: iki šiol nagrin÷ti tik tam tikri reiškinio aspektai arba atskiri etapai. Vienas pirmųjų posovietiniu laikotarpiu demokratinių laisvių suvaržymo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje problemą, savo knygose apie tris tuometinius valstyb÷s prezidentus, ÷m÷si gvildenti Alfonsas Eidintas24. Istorikas atkreip÷ d÷mesį į politinių sprendimų, susijusių su karo pad÷timi aplinkybes tiek vadinamuoju „seimokratijos“ (1920 – 1926 m.), tiek ir autoritarinio režimo metais (1927 – 1940 m.). Kiek v÷liau, panašiu kampu į trečiojo dešimtmečio pirmosios pus÷s politinio gyvenimo realijas pažvelg÷ Danut÷ Stakeliūnait÷25, Sigitas Jegelevičius26, Algirdas Jakubčionis27, Gediminas Ilgūnas28 ir kiti. Karo pad÷ties režimo įvedimą ir jo funkcionavimą, karin÷s administracijos sistemos formavimosi problemas 1919 – 1920 m., remdamiesi gausia archyvine medžiaga savo tyrimuose atskleid÷ istorikai Vytautas Lesčius29 ir Deimantas Palkevičius30. Kai kuriuos su tuo susijusius klausimus knygose apie aukštus tuometin÷s Lietuvos kariuomen÷s karininkus paliet÷ Gintautas Surgailis31, Vidmantas Jankauskas32. Karin÷s administracijos problematiškus santykius su vietos savivalda, pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais parod÷ Aist÷ Morkūnait÷ - Lazauskien÷33.
24 A. E i d i n t a s A., Antanas Smetona. Politin÷s biografijos bruožai, Vilnius, 1990; To paties, Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993; To paties, Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, Vilnius, 1995. 25 D. S t a k e l i ū n a i t ÷ , 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovyb÷s pozicija, Istorija, XLI, Vilnius, 1999; Tos pačios, Valstiečiai liaudininkai, Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 parlamentin÷ veikla, daktaro disertacija, Kaunas, 2000. 26 S. J e g e l e v i č i u s, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūr÷jas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), red. R. Čepas, Vilnius, 1997. 27 A. J a k u b č i o n i s, Pranas Dovydaitis – mokslininkas politikoje, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997; To paties, Politin÷s partijos Steigiamojo Seimo rinkimuose, 1920 – 1922 metų parlamentin÷ patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkyb÷s, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 2000. 28 G. I l g ū n a s, Kazys Grinius, Vilnius, 2000. 29 V. L e s č i u s V., Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, Vilnius, 1998; To paties, Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantūros, Karo archyvas, t. 15, 1998; To paties, Karininkų rengimo pradžia (1919 – 1920), Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999; To paties, Lietuvos kariuomen÷ Nepriklausomyb÷s kovose 1918 – 1920, Vilnius, 2004; To paties, Lenkų provokacijos neutraliojoje zonoje 1921 – 1923 metais, Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007. 30 D. P a l k e v i č i u s, Kariuomen÷s komendantūros 1918 – 1920 m., Lietuvos archyvai, kn.12, Vilnius, 1999. 31 G. S u r g a i l i s, Lietuvos kariuomen÷s vadai, Vilnius, 1992;
13 Kalbant apie autoritarin÷s diktatūros laikotarpio tyrimus, pirmiausia būtina konstatuoti svarų istoriko Liudo Truskos ind÷lį34. Jis skirtingai, nei A. Eidintas ir kiek v÷liau lietuviškojo autoritarizmo problemą analizavęs Raimundas Lopata35, pristat÷ ne tik nuolatin÷s karo pad÷ties valstyb÷je politines aplinkybes, prasmę, bet ir iliustravo karin÷s administracijos veiklą: žodžio, susirinkimų laisv÷s varžymą, visuomen÷s nuotaikų steb÷jimą, opozicijos persekiojimą ir t.t. L. Truskos monografija „Antanas Smetona ir jo laikai“, išsiskiria turtingu archyvinių šaltinių pagrindu, vertingais statistiniais duomenimis, konceptualiomis įžvalgomis bei vertinimais. Istorikas įtikinamai parod÷ dramatiškus ir lemtingus autoritarinio režimo bei jį lyd÷jusios nuolatin÷s karo pad÷ties padarinius Lietuvos visuomenei ir valstybei. Įvairiapusiškumu pasižymi istoriko Jono Vaičenonio36 Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomen÷s tyrimai. Monografijoje „Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s politinio gyvenimo verpetuose (1927 – 1940)“, remiantis pirminiais šaltiniais, detaliai išnagrin÷ta šalies karinio administravimo sistema, kariuomen÷s kiekybin÷s ir kokybin÷s charakteristikos, šios institucijos įtaka politiniams procesams, nuosekliai atskleistas svarbus karo komendantų vaidmuo kontroliuojant šalies visuomeninį gyvenimą. Labai vertingi knygos gale pateikti priedai. Slaptųjų tarnybų veiklą, stebint opozicines j÷gas, fiksuojant gyventojų nuotaikas, analizavo Arvydas Anušauskas37, Gediminas Rudis38, Ričardas Čepas39, Giedrius Janauskas40; spaudos cenzūros, propagandos klausimus – Andrius Vaišnys41, Airida Papaur÷lyt÷42, Dangiras Mačiulis43 . Karo pad÷ties režimo bruožus Klaip÷dos krašte aptar÷ Petron÷l÷ Žostautait÷44, o Vilniaus krašte
32 V. J a n k a u s k a s, Sedos apskrities karo komendantūros veikla, Žemaičių praeitis, kn. 5. Seda: parapija ir dail÷s paminklai. Vilnius, 1997; To paties, Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998; To paties, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga Nepriklausomyb÷s kovose, Vilnius, 2004. 33 A M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920, Šiauliai, 2007. 34 L. T r u s k a, Lietuva 1938 – 1953 metais, Kaunas, 1995; To paties, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. To paties, Sovietų okupacija ir aneksija, Lietuva 1940 – 1990, Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005; To paties, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio, Vilnius, 2005. 35 R. L o p a t a, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkyb÷s, legitimumas, koncepcija, Vilnius, 1998. 36 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s modernizacija (1926 – 1939), Darbai ir dienos, 2000, t.21. To paties, Lietuvos kariuomen÷s skaičiai 1920 – 1939 m., Karo archyvas, t. 17, Vilnius, 2002; To paties, Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940, Karo archyvas, t.18, Vilnius, 2003; To paties, Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s politinio gyvenimo verpetuose (1927 – 1940), Vilnius, 2004. 37 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918 – 1940, Vilnius, 1993. 38 G. R u d i s, Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai, A. Voldemaras, Pastabos saul÷lydžio valandą, Vilnius, 1992; To paties, Jungtinis antismetonin÷s opozicijos sąjūdis 1938 – 1939 m., Lietuvos istorijos metraštis 1996 metai, Vilnius, 1997. 39 R. Č e p a s, Plečkaitininkai, Vilnius, 2000; To paties, Įvadas, Mirties dekretas demokratijos gyn÷jams arba kaip karo lauko teismas pasmerk÷ mirti dr. J. Pajaujį, E. Tornau, ir J. Žemaitį, sud. R. Č e p a s, Vilnius, 2001. 40 J a n a u s k a s G., J÷ga n÷ra teis÷: 1938 m. Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomen÷, Prievartos vaisiai. Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920 – 1940 metais (Atspaudas iš „Darbai ir Dienos“, t. 30), Kaunas, 2002. 41 A. V a i š n y s, Spauda ir valstyb÷ 1918 – 1940, Vilnius, 1999. 42 A. P a p a u r ÷ l y t ÷, Cenzūra tarpukario Lietuvoje, Literatūra, t.37, sąs. 1, Vilnius, 1999; Tos pačios, Spaudos laisv÷ ir cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 – 1940, Informacijos mokslai, Nr. 15, Vilnius, 2000. Tos pačios, Knygos laisv÷ ir kontrol÷ Lietuvoje 1918 – 1940 m., daktaro disertacija, Vilnius, 2003. 43 D. M a č i u l i s, Valstyb÷s kultūros politika Lietuvoje 1927 – 1940 metais, Vilnius, 2005. 44 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Hitlerininkų k÷slai užgrobti Klaip÷dos kraštą, Vilnius, 1986; Tos pačios, Klaip÷dos kraštas 1923 – 1939, Vilnius, 1992.
14 1939 – 1940 m. – Regina Žepkait÷45. Lietuvos ūkio reguliavimą ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „nepaprastojo meto“ priemon÷mis analizavo Gediminas Vaskela46. Karo pad÷ties įtaką valstybei, jos santykiams su piliečiais, monografijoje apie nepriklausomos Lietuvos konstitucijas įvertino Mindaugas Maksimaitis47. Labai informatyvūs bei vertingi ir kiti šio iškilaus tyrin÷tojo darbai, skirti Pirmosios Lietuvos Respublikos teisin÷s sistemos pagrindams, šaltiniams, teis÷kūros klausimams, Mykolo Römerio mokslinei ir visuomeninei veiklai48. Rengdami disertaciją susipažinome ir su kitų, prieškarin÷s Lietuvos teismų veiklą, administracin÷s justicijos bruožus nagrin÷jusių teisininkų bei teis÷s istorikų darbais. Per pastaruosius du dešimtmečius atsirado nemažai solidžių tyrimų, skirtų Pirmosios Respublikos užsienio politikai. Iš naujo, gerokai įvairiapusiškiau nei sovietmečiu, istorikai pažvelg÷ ir į „karo stovio“ problemą Lietuvos santykiuose su Lenkija bei Vokietija. Čia pirmiausia pamin÷tini Česlovo Laurinavičius49, Aldonos Gaigalait÷s50, Juozo Skiriaus51, Gintaro Vilkelio52, Vytauto Žalio53 Algimanto Kasparavičiaus54 darbai. Pastarasis tyrin÷tojas greta lietuviškosios diplomatijos klausimų, konceptualiai analizavo ir 1926-ųjų antrosios pus÷s Lietuvos vidaus gyvenimo realijas, reikšmingas politin÷s kultūros, tautinių mažumų integracijos problemas55.
45 R. Ž e p k a i t ÷, Vilniaus istorijos atkarpa 1939 – 1940, Vilnius, 1990. 46 G. V a s k e l a, Lietuva 1939 – 1940 metais: kursas į valstyb÷s reguliuojamą ekonomiką, Vilnius, 2002. 47 M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pus÷), Vilnius, 2005; 48 M a k s i m a i t i s M., Teisin÷s valstyb÷s modelis, Mykolo Römerio mokslas apie valstybę, Vilnius, 1997; To paties, Sovietin÷s valstyb÷s konstitucin÷s problemos, ten pat; To paties, Mažasis Seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje, Jurisprudencija, t.17, Vilnius, 2000; To paties, Nacionalin÷s ir perimtos teis÷s sąveika 1918 – 1940, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001; To paties, Klaip÷dos krašto teis÷s šaltiniai 1923 – 1939 metais, ten pat; M. M a k s i m a i t i s, Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus, Vilnius, 2006. To paties, Valstyb÷s taryba Lietuvos teisin÷je sistemoje (1928 – 1940), Vilnius, 2006. 49 Č. L a u r i n a v i č i u s, Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema), Vilnius, 1992. To paties, Politika ir diplomatija: Lietuvių tautin÷s valstyb÷s tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, 1997. 50 A. G a i g a l a i t ÷, Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu (1929 11 08- 1934 06 12), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999; Tos pačios, Stasio Lozoraičio politin÷ veikla d÷l Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo, ten pat; 51 J. S k i r i u s, Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16 – 1929 09 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai, Vilnius, 1999; To paties, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880 – 1967), Vilnius, 2001. 52 G. V i l k e l i s G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų sąjungoje, Vilnius, 2006. 53 V. Ž a l y s, Ringen um Idetität: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Kova d÷l identiteto: Kod÷l Lietuvai nesisek÷ Klaip÷doje tarp 1923 – 1939 m. Lüneburg, 1993; To paties, Raktas į Vilnių Paryžiuje ? Gabrielio Puaux diplomatin÷ misija 1927 metais, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30; To paties, Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940), t. 1, Vilnius, 2007. 54 K a s p a r a v i č i u s A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje (1926 metų Lietuvos ir Sovietų sąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analiz÷), Vilnius, 1996; To paties, Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida, Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999; To paties, Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918 – 1940 m.: nes÷kmių priežastys, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. N. Asadauskien÷, A. Janužyt÷, Vilnius, 2000; To paties, Don Kichotas prieš Promet÷ją. Tarpukario lietuvių – lenkų iracionalioji diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30; To paties, Lietuviai ir žydai katastrofos išvakar÷se: iššūkiai ir įvaizdžiai, Kai ksenofobija virsta prievarta: Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a. - XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005; To paties, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008. 55A. K a s p a r a v i č i u s, Koalicin÷s liaudininkų ir socialdemokratų vyriausyb÷s pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1993 metai, Vilnius, 1994; To paties, Lietuviai ir žydai katastrofos išvakar÷se:
15 Baigiant lietuviškosios istoriografijos apžvalgą, dar galima pamin÷ti ir šių eilučių autoriaus kelių metų įdirbį, įgytą tyrin÷jant karo komendantų skirtų administracinių bausmių vykdymo praktiką, diskusijas d÷l karo pad÷ties Lietuvos seimuose 1920 – 1927 m., ypatingojo režimo funkcionavimą geležinkelių sistemoje56 . Rengiant disertaciją buvo susipažinta ir su įvairiais, skirtingų laikotarpių užsienio šalių humanitarinių, socialinių mokslų atstovų veikalais, visų pirma tais, kuriuose analizuojama politinių režimų pobūdis Vidurio Rytų Europos šalyse XX a. pirmoje pus÷je, kariuomen÷s dalyvavimas valstyb÷s valdymo procesuose, militarizmo, fašizmo ir kitos politin÷s bei socialin÷s problemos.
Šaltiniai Darbe naudotasi plačiu šaltinių kompleksu, kurio svarbiausią dalį sudaro Lietuvos Centriniame valstyb÷s archyve surinkta medžiaga. Teko peržiūr÷ti nemažai fondų, nors kiekvieno iš jų informatyvumas ir reikšm÷ tyrimui nevienoda. Daugiausia duomenų apie dviejų dešimtmečių karo pad÷ties raidą pavyko surinkti ginkluotųjų paj÷gų vadovyb÷s fonduose: Krašto apsaugos ministerijos (f.384), Kariuomen÷s štabo (f. 929), Vietin÷s kariuomen÷s brigados (f.10), Geležinkelių karo viršininko (f. 767), Pirmosios p÷stininkų divizijos (f. 509). Čia surasta didžioji dalis įsakymų, aplinkraščių, instrukcijų, raportų, susijusių su įvairiomis karinių pareigūnų funkcijomis, karo pad÷ties režimo administravimu, institucin÷mis problemomis, visuomen÷s steb÷jimu ir t.t. Tokio pobūdžio informacijos gausu ir bendrame apskričių karo komendantūrų (f. 499) bei atskirų komendantūrų: Kauno (f. 1126), Marijampol÷s (f. 1562 ), Klaip÷dos krašto (f. 1501), Ukmerg÷s (f. 506), K÷dainių (f. 502), Trakų (f. 500), Vilniaus (f. 496), Utenos (f. 11) fonduose. Žinoma, daugelis iš pastarųjų yra kuklios apimties, juose saugomose bylose informacija kartojasi, tačiau ji ten pateikta nuosekliau ir kompaktiškiau nei pagrindinių KAM struktūrų fonduose. Tai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie paskirų įstaigų kasdienę veiklą, kildavusias problemas, jų sprendimo būdus; taip pat iš daugyb÷s įsakymų ir aplinkraščių atrinkti svarbiausius, papildyti ir patikslinti turimus duomenis. Be to, karo komendantūrų gyvenimas, priklausomai nuo jų dydžio ir lokalizacijos, skyr÷si: vienoks jis buvo Kaune, kitoks palei demarkacinę liniją ar Klaip÷dos krašte, dar kitoks – gilioje provincijoje. Ta specifika neblogai atsispindi komendantų susirašin÷jimuose su vadovybe, raportuose apie pad÷tį apskrityse. Plačiame Ministrų kabineto (f.
iššūkiai ir įvaizdžiai, Kai ksenofobija virsta prievarta: Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a. - XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005; To paties, Achilo kulnas: parlamentarizmo ir politin÷s kultūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926 metais, Kultūros barai, 2007, Nr. 1 - 4. 56 M. K u o d y s, Varniai, Dimitravas, Pabrad÷: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927 – 1940 m., Vilnius, 2007; To paties, Karo pad÷ties klausimas Lietuvos seimuose (1919 – 1927 m.), Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007; To paties, Karo pad÷ties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas 1919 – 1926 m., Karo archyvas, t. 23, Vilnius, 2008.
16 923) fonde taip pat esama nemažai dokumentų, atskleidžiančių karo pad÷ties režimo keliamas problemas, jo transformavimo planus, su tuo susijusių politinių nutarimų pri÷mimo aplinkybes t.t. Informacijos apie karinių teismų sistemą, jos veiklą, administracinį asmenų persekiojimą, karių drausminimą, karo pad÷ties metu, radome Kariuomen÷s teismo (f. 507), jo prokuratūros (f. 483), Drausm÷s kuopos (f.763) fonduose. Daug medžiagos apie rekvizicijų ir kitų natūrinių prievolių vykdymo praktiką esama Kariuomen÷s intendantūros fonde (f. 506). Administruojant karo pad÷ties režimą su kariškiais glaudžiai bendradarbiavo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) policin÷s struktūros. Paskutiniaisiais Pirmosios Respublikos gyvavimo metais jos prižiūr÷jo „sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ pad÷ties nustatytą tvarką. Vertingos informacijos apie komendantų ir apskričių santykių raidą, visuomeninio gyvenimo kontrolę, kovą su antivalstybin÷mis j÷gomis rasta VRM (f. 377), Valstyb÷s saugumo (f. 378), Policijos (f. 394) departamentų fonduose. Atskirų apskričių viršininkų fonduose (Alytaus (f. 399), Vilniaus (f.401), Rokiškio (f. 406), Seinų (f. 407), Trakų (f. 409), Ukmerg÷s (f. 409), Utenos (f.1021), Kretingos (f. 1096) ) surinkta nemažai vertingos informacijos apie situaciją skirtinguose šalies regionuose, policijos pagalbą kariniams pareigūnams ir t.t. Lietuvos Šaulių sąjungos fondo (f. 561) medžiaga pad÷jo įvertinti karo komendantų ir šaulių santykius, o Visuomeninio darbo vadybos (f.114), Valstyb÷s radiofono (f.964) fondų bylos – iliustruoti visuomen÷s informavimo įvairiais karo pad÷ties režimo klausimais autoritarin÷s diktatūros laikotarpiu ypatumus; išryškinti viešosios informacijos sklaidos ir kontrol÷s mechanizmo bruožus. Kauno apskrities archyvo, miesto savivaldyb÷s fonde (f. 219) esama nemažai dokumentų, atskleidžiančių pirmuosius karo pad÷ties metus laikinojoje sostin÷je, komendanto ir savivaldos organų bei milicijos santykius, gyventojams skirtas prievoles, administracines sankcijas. Šiek tiek darbui vertingos medžiagos pavyko rasti ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos fonde (f.199) saugomi šios partijos Seimo frakcijos pos÷džių protokolai, atskirų kuopų ar narių pranešimai. Juose nemažai skundų d÷l cenzūros ir kitų demokratinių laisvių suvaržymų, kaip „seimokratijos“, taip ir A. Smetonos diktatūros laikotarpiu. Augustino Voldemaro fonde (f.172) esantys laiškai ir pareiškimai, leido įsigilinti į 1923 m. Kauno karo komendanto šiam politikui skirtos griežtos administracin÷s bausm÷s vykdymo aplinkybes. Renkant medžiagą pasitarnavo ir kai kurios „Eltos“ fondo (f. 222) bylos. Nemažą reikšmę darbe tur÷jo įvairūs publikuoti šaltiniai – paprastumo ir aiškumo d÷lei visą šį „margą“ medžiagos masyvą suskirst÷me į kelias stambesnes grupes. Pirmoji iš jų apima 1919 –
17 1940 m. įvairių teis÷s aktų, įsakymų, aplinkraščių rinkinius, baudžiamosios teis÷s sąvadus57. „Vyriausyb÷s žiniose“ išspausdinti įstatymai bei oficialūs valstybin÷s valdžios dokumentai, leido nuosekliai atskleisti du dešimtmečius karo pad÷ties ir kitų jos įtakotų reiškinių teisinio reglamentavimo raidą. Pirmuosiuose darbo skyriuose pristat÷me ir Rusijos imperijoje egzistavusias skirtingų nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšių tvarką nustačiusias taisykles, teis÷s aktus. Daug informacijos apie karo komendantūras, jų sud÷tį funkcijas, gyventojams skiriamų natūrinių prievolių administravimą esama publikuotuose įsakymų kariuomenei rinkiniuose. VRM Piliečių apsaugos departamento aplinkraščių sąvaduose58 susistemintos įvairios pareigybin÷s instrukcijos, apskričių viršininkų, karo komendantų, savivaldybių oficialūs skelbimai gyventojams, pad÷jo analizuoti karo pad÷ties įtaką šalies ūkiniams, socialiniams santykiams; atskleid÷ sienos, geležinkelių, viešosios tvarkos apsaugos bruožus. Panašios informacijos radome ir įvairiose pavienių archyvinių dokumentų publikacijose bei jų rinkiniuose. Labai svarbus šaltinis – 1920 – 1927 m. Lietuvos seimų stenogramos. Juose įamžintos audringos diskusijos tarp kairiųjų ir dešiniųjų frakcijų d÷l demokratinių laisvių, karo meto prievolių bei kitų tyrimui labai reikšmingų problemų. Mažiau informatyvios yra vadinamojo „Smetoninio“ Seimo stenogramos, tačiau ir jose iškalbingai atsiskleidžia karo pad÷ties panaikinimo Lietuvoje 1938 m. lapkričio pradžioje politin÷s aplinkyb÷s. Dar viena panaudota šaltinių grup÷ – Pirmosios Lietuvos Respublikos mokslininkų, teis÷s ir kitų sričių ekspertų darbai, proginiai apibendrinamojo pobūdžio informaciniai leidiniai. 1930 m. pasirodžiusioje knygoje „Kariuomen÷s teismas“59, karininkų teisininkų kolektyvas išsamiai pristat÷ karo pad÷ties institutą, jo reikšmę karinių teismų veiklai, bausmių skyrimo praktikai. Naudingos informacijos apie VRM sistemą pateik÷ ir tuo pat metu Lietuvos policijos dešimtmečio jubiliejui išleista knyga60. Joje atskleidžiamas teis÷saugos struktūrų kūrimosi aplinkyb÷s, raida, apibūdinamos policijos funkcijos. „Išimtin÷s pad÷ties“ institutą, 1937 m. publikuotuose savo paskaitų konspektuose aptar÷ VDU profesorius Vaclovas Biržiška61. Specializuoti teisininkų darbai
57Karo baudžiamasis statutas, sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922; Baudžiamais statutas su papildomais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytais iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų, Kaunas, 1934; Lietuvos novelos, sud. K. Šalkauskis, Kaunas, 1935. 58 Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai 1918 02 18 - 1931 05 31, Kaunas, 1931; Taurag÷s apskrities karo komendanto, apskr. viršininko ir apskr. savivaldyb÷s privalomieji įsakymai 1920 – 1934 m. Taurag÷, 1934. Policijos departamento aplinkraščių sąvadas (iki 1937 m. birželio 1 d.), Kaunas, 1937; Vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento aplinkraščiai 1938 m. geguž÷s 10 ir priedai: Vyriausiojo tribunolo nutarimai, Valstyb÷s tarybos nuomon÷s, apskričių viršininkų išleisti privalomi įsakymai, Kaunas, 1938. 59 Kariuomen÷s teismas 1919 – 1929, Kaunas, 1930. 60 Lietuvos policija 1918 – 1928, red. Ig. Tamašauskas, Kaunas, 1930. 61 V. B i r ž i š k a, Administracin÷ teis÷, Kaunas, 1937.
18 apie Klaip÷dos krašto statusą62 Lietuvos valstyb÷je ir jį nustačiusias tarptautines sutartis, pad÷jo nagrin÷jant karo pad÷ties teis÷tumo autonomin÷je srityje klausimą. Didelę ir reikšmingą tyrime panaudotų šaltinių dalį sudaro Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio spauda. Daugiausia naudingos informacijos surinkta specializuotuose kariškių, šaulių, policininkų, geležinkeliečių, teisininkų leidiniuose: „Kariškių žodis“ (1919 – 1922 m.), „Karys“ (1922 – 1940 m.), „Kardas“ (1920 – 1940 m.), „Trimitas“ (1920 – 1940 m.), „Mūsų žinynas“, „Policija“ (1920 – 1940), „Geležinkelinkas“ (1935 – 1940 m.), „Teis÷“ ir kt. Taip pat teko vartyti ir nemažai partin÷s spaudos, ypač išleistos, 1919 – 1926 m., kai cenzūra nebuvo griežta ir tam tikruose r÷muose toleruodavo politinę polemiką bei valdžios kritiką. Tarp šio laikotarpio laikraščių pirmiausia pamin÷tini krikščionių demokratų „Laisv÷“, „Rytas“, oficiozas „Lietuva“, tautininkų „Lietuvis“, socialdemokratų „Socialdemokratas“, „Žiežirba“ bei kiti. Autoritarinio režimo laikotarpiu (1927 – 1940 m.) spauda faktiškai prarado laisvę: egzistavo ne tik priekabi cenzūra, bet (nuo 1935 m.) ir priverstinio propagandinių straipsnių platinimo visuose leidiniuose praktika. Tad spausdintas žodis neretai iškreipdavo realybę. Vis d÷lto ir tokio pobūdžio šaltiniai šiek tiek pasitarnavo papildant archyvinių duomenų spragas apie ypatingojo režimo transformaciją ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Didžiausią d÷mesį skyr÷me pagrindiniam oficiozui „Lietuvos Aidas“, taip pat valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinioms“, „Lietuvos ūkininkui“, krikščionių demokratų srov÷s „XX amžiui“, Klaip÷dos krašto „Lietuvos keleiviui“ ir ten pat 1938 – 1939 m. leistiems, lietuviškai cenzūrai nebepasiekiamiems (d÷l panaikintos karo pad÷ties) jungtin÷s antismetonin÷s opozicijos laikraščiams – „Žygis“ ir „Bendras žygis“. Paskutiniąją, taip pat gana gausią, darbe panaudotų šaltinių grupę sudaro memuarai. Juose užfiksuotos praeities įvykių detal÷s, asmeniniai išgyvenimai, pasaul÷vaizdžio suformuoti reiškinių vertinimai, ne tik išk÷l÷ reikšmingų klausimų, paskiromis faktin÷mis detal÷mis praturtino archyve bei spaudoje surinktą medžiagą, bet ir pad÷jo pajusti anuometinio gyvenimo pulsą, leido geriau suvokti situaciją valdžios sluoksniuose ir visuomen÷je, pažvelgti į karo pad÷ties problemą amžininkų akimis. Vertingų pasteb÷jimų radome buvusių aukštų kariuomen÷s karininkų – Stasio Raštikio63, Adolfo Bironto64, Konstantino Žuko65, Kazio Škirpos66, Kazio Musteikio67, kai kurių
62 M. A n y s a s, Klaip÷dos krašto Konvencija ir statutas, Kaunas, 1932; R. V a l s o n o k a s, Klaip÷dos problema, fotograf. leid., Vilnius, 1989; D. K r i v i c k a s, Klaip÷dos krašto teisin÷ būkl÷ Lietuvos konstitucin÷s teis÷s sistemoje pagal 1924 m. statutą, Kaunas, 1940. 63 R a š t i k i s S., Kovose d÷l Lietuvos. Kario atsiminimai, fotograf. leid., t. 1, 1990. 64 B i r o n t a s A., Bermontininkams Lietuvą užpuolus. Atsiminimai iš kovų už Lietuvos Nepriklausomybę, Kaunas, 1934. 65 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, antras leid., Vilnius, 1992. 66 K. Š k i r p a, Pakeliui su Sleževičiumi, Mykolas Sleževičius, sud. J. Būt÷nas, M. Mackevičius ir kt., Chicago, 1954; To paties, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos (1938 – 1940). Atsiminimai ir dokumentai, Chicago – Vilnius, 1996. 67 K. M u s t e i k i s., Prisiminimų fragmentai, fotograf. leid., Vilnius, 1989.
19 Nepriklausomyb÷s kovų veteranų68; valstyb÷s pareigūnų, ministrų – Kazio Griniaus69, Mykolo Krupavičiaus70, Petro Leono71, Rapolo Skipičio72, Juozo Aud÷no73, Jono Budrio74; spaudos darbuotojų, visuomen÷s veik÷jų – Valentino Gustainio75, Kazio Kemežio76, Mykolo Vaitkaus77, Jono Dagio78, Mečio Mackevičiaus79, Stasio Kuzminsko80, Emilijos Putvinskien÷s81 bei kitų daugiau ar mažiau žinomų žmonių memuaruose, išleistuose atskiromis knygomis ar paskelbtuose spaudoje.
68 J. N a v a k a s., Lietuvai besikeliant. Iš 1918 – 1919 metų užrašų ir atsiminimų ir iš Lietuvos vasaros rytų partizanų veikimo, Kaunas, 1928. P. G u ž a s , Kauno komendantūros pirmieji darbai ir žygiai, Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, red. P. Jugelevičius, Kaunas, 1930; P. P l e s k e v i č i u s, Mes neš÷m laisvę, Hamilton, 1961; S. B u t k u s, Vyrai Gediminai kalne: Pirmūno ir savanorio kūr÷jo atsiminimai, Memmingem, 1957. A. Š u k y s, Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai. Atsiminimai iš Lietuvos nepriklausomyb÷s kovų 1919 – 1921 metais, London, 1964; J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse. Autoriaus išgyvenimai 1918 – 1919 metais, London, 1967; D e m e r e c k i s J., Savanorio ir kontržvalgybininko atsiminimai, Chicago, 1976; M. K a r š a , Gyvenimo sūkuriuose. Atsiminimai 1901 – 1951, Chicago, 1982. 69 K. G r i n i u s, Apie 1926 metų gruodžio 17-osios dienos perversmą, A. Eidintas, Kazys Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993; To paties, Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1970, Nr. 5. 70 M. K r u p a v i č i u s M., Atsiminimai, Chicago, 1972. 71 P. L e o n a s, Pergyvenimai ir atsiminimai, Raštai, t. 3., Vilnius, 2005. 72 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961; R. S k i p i t i s, Nepriklausoma Lietuva, Chicago, 1967. 73 J. A u d ÷ n a s, Paskutinis pos÷dis, fotograf. leid., Vilnius, 1990. 74 J. B u d r y s, Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje, fotograf. leid., Vilnius, 1991. 75 V. G u s t a i n i s, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915 – 1940) ir Lietuvos rašytojus (1924 –1966), Kaunas, 1991. 76 K. K e m e ž y s, Po pasaulį blaškantis, antras leid., Vilnius, 1992. 77 M. V a i t k u s, Nepriklausomyb÷s saul÷j 1918 – 1940. Atsiminimai, t. 5, d. 1, London, 1968. 78 J. D a g y s, Į praeitį atsigręžus. Biržiečio ekonomisto atsiminimai, Kaunas, 2006. 79 M. M a c k e v i č i u s, Atsiminimai, Vilnius, 1997. 80 S. K u z m i n s k a s, Atsiminimai ir svarstymai, Vilnius, 1992. 81 E. P u t v i n s k i e n ÷., Atsiminimai, Šiauliai, 1995.
20 1. NEPAPRASTOSIOS (YPATINGOSIOS) PADöTIES KAIP REIŠKINIO BENDROJI CHARAKTERISTIKA
Siekiant atskleisti bet kokio istorinio reiškinio raidą, būtina, kaip to reikalauja elementari mokslinio tyrimo sekos logika, išanalizuoti jo sampratas tiriamojo laikmečio kontekste, išsiaiškinti kiek jos universalios ir kaip traktuotinos dabarties požiūriu; be to, svarbu paieškoti istorinių analogijų ir bent fragmentiškai pasekti jų apraiškas iki šių dienų. Tam ir yra skirtas pirmasis iš įvadinių šios darbo dalies poskyrių. O kituose – tiesiogiai susikoncentruojama į bendrąją karo pad÷ties režimo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje charakteristiką: analizuojami skirtingas nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis reglamentavę įstatymai, nusakoma jų veikimo teritorijos kaita, taip pat, pristatomos institucijos, atsakingos už išimtinio teisinio režimo įgyvendinimą. Visa tai įgalina nubr÷žti bendrus mus dominančio objekto kontūrus, būtinus tolesniems tyrimo etapams.
1.1. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšys ir įstatymai Lietuvoje 1919 – 1940 m.
1.1.1. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties samprata ir istoriniai pavyzdžiai
Karo pad÷tis – ilgiausiai Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusi nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis. Anuometiniuose šaltiniuose ji vadinta „karo stoviu“ – toks pavadinimas ilgą laiką vyravo ir istoriografijoje. Tik dabar žodį „stovis“, kalbininkai rekomenduoja keisti žodžiu „pad÷tis“82. Plačiau nesileisime į lietuvių kalbos žodyno ypatybes – šis poskyris ne apie tai. Mūsų tikslas – pabandyti pakomentuoti kai kuriuos disertacinio tyrimo objekto terminologinius niuansus bei trumpai nušviesti reikšmingesnius mus dominančio reiškinio istorin÷s raidos bruožus, – visų pirma tuos, kurie vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Kadangi karo pad÷tis yra tik siauresnis terminas, tai aiškinant jo specifiką, der÷tų prad÷ti nuo bendrybių. Tačiau čia v÷l iškyla tam tikra lingvistin÷ problema, mat prieškario ir šiandieniniuose Lietuvos teis÷s aktuose, nepaprastosios pad÷ties samprata šiek tiek skiriasi. Anuomet – bent jau antroje ketvirtojo dešimtmečio pus÷je – taip bendrai vadintas „išimtinis būvis“, turint omenyje abi jo atmainas – „karo stovį“ („valstyb÷s gynimo metą“) ir „sustiprintą apsaugą“ („sustiprintos
82 Kaip nereikia kalb÷ti, sudar÷ D. Mikul÷nien÷, Vilnius, p. 1991, p. 91; Lietuviškoje literatūroje žodžių junginys „karo stovis“ atsirado, ne v÷liau kaip XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje ir vartotas daugiau nei 70 metų; jį randame ir kai kuriose naujausiose knygose (žr. pvz.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s politinio gyvenimo verpetuose.., p. 86 - 90; V. Ž a l y s, Lietuvos diplomatijos istorija, p. 330 - 340.
21 valstyb÷s apsaugos metą“)83. Tuo tarpu dabar, tai įvardijama „ypatingąja pad÷timi“. Gi „nepaprastoji pad÷tis“ pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją ir atitinkamus įstatymus84, laikytina maždaug tokia pat alternatyva karo pad÷čiai, kokia prieš aštuoniasdešimt metų buvo „sustiprinta apsauga“. Kad atskirti tuos du teisinius režimus šiandien yra sud÷tinga – ir ne tik d÷l sąvokų painumo – pripažįsta ir žinomi Lietuvos konstitucin÷s teis÷s ekspertai. Problemą savo veikale „Alternatyvioji konstitucin÷ teis÷“ konceptualiai pakomentavo Egidijus Šileikis85, tod÷l čia plačiau jos neaptarin÷sime. Savo darbe, nors ir ne visais atvejais, mes linkstame laikytis terminijos to laikotarpio, kurį tyrin÷jame, juolab, kad tokiu pat principu, panašios tematikos veikaluose vadovavosi ne vienas autoritetingas mokslininkas86. Visgi kad neaiškumo ir dviprasmybių būtų mažiau, tekste mes vieną greta kito pateiksime abu – seniau ir dabar vartojamus žodžius – „nepaprastoji (ypatingoji)“ pad÷tis. Po šių paaiškinimų, pats laikas pateikti platesnį mus dominančio reiškinio apibr÷žimą. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis, pačia bendriausia prasme yra įstatymų numatytas, tam tikrų administracinių struktūrų įsakymais įgyvendinamas laikinas, teisinis – administracinis režimas, kuris įvedamas šalyje ar jos dalyje, susidarius ekstremaliai situacijai ( kilus karui, neramumams, įvykus stichin÷ms nelaim÷ms) ir kuriam veikiant, viešojo saugumo užtikrinimo, santvarkos apsaugos sumetimais yra apribojamos konstitucin÷s fizinių asmenų teis÷s bei laisv÷s, juridinių asmenų veikla; gali būti sugriežtinama baudžiamoji atsakomyb÷ už atskirus nusikaltimus ir steigiami ypatingos paskirties teismai. Tai – universalus apibr÷žimas, mažai pakitęs per visą XX amžių – tinkantis beveik visoms europin÷s civilizacijos ar jos įtakotoms šalims. Pagal ekstremalios situacijos pobūdį bei jos valdymui pasitelkiamas institucijas ir apribojimų mastą, nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis kone visuotinai skirstoma bent į dvi rūšis. Viena – jų karo pad÷tis. Ji dažniausiai įvedama kilus karui, rečiau – vidiniams neramumams, kai dalį svarbiausių valstyb÷s gynybai ir viešosios tvarkos palaikymui funkcijų, tame tarpe ir teisingumo vykdymą, iš civilin÷s
83 Žr. Lietuvos konstitucijas ir abu (1939 ir 1940 m.) „Nepaprastojo meto“ įstatymus. Tiesa, čia žodis „pad÷tis“, pakeistas žodžiu „metas“, bet tai, šiuo atveju, neturi ypatingos reikšm÷s. 84 1992 10 25 Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 2005, p. 77, 99, 171, 173, 175; 2000 06 08 LR Karo pad÷ties įstatymas, Valstyb÷s žinios, Nr. 25 -1482; 2002 06 06 LR Nepaprastosios pad÷ties įstatymas, Valstyb÷s žinios, Nr. 64 - 2575. 85 E. Šileikis pažymi, jog iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kuo skiriasi 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje numatytos karo pad÷tis ir nepaprastoji pad÷tis, nes abiem atvejais žmogaus teis÷s ir laisv÷s ribojamos. Be to, visai pagrįstai gali pasirodyti, jog pirmoji yra antrosios, pagal reikšmę laikytinos ekstremalios situacijos atitikmeniu, atmaina. Teis÷s profesorius taip pat pastebi, kad kai kurios Karo pad÷ties bei Nepaprastosios pad÷ties įstatymų nuostatos atrodo arba neaiškios arba, net provokuoja diskusiją d÷l jų konstitucingumo. Plačiau žr.: E. Š i l e i k i s, Alternatyvi konstitucin÷ teis÷, Vilnius, 2005, p. 540 - 545, 586 - 889. 86 Žr.: V. A n d r i u l i s, M. M a k s i m a i t i s, V. P a k a l n i š k i s, J. S. P e č k a i t i s, A. Š e n a v i č i u s, Lietuvos teis÷s istorija, Vilnius, 2002, p. 336.
22 valdžios perima kariuomen÷s struktūros87. Antrąją tokių režimų atmainą, būdingą kitiems ekstremaliems atvejams (riauš÷ms, maištams ar gamtin÷ms nelaim÷ms), sąlyginai galima pavadinti policiniu režimu, nes kariuomen÷s vaidmuo čia būna daugiau antraeilis, pagalbinis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje toks režimas vadintas „sustiprinta apsauga“, dabar tiesiog – „nepaprastąja pad÷timi“. Panašus reikšmių atskyrimas egzistavo bei egzistuoja ir kitose kalbose88. Pristatant lietuvišką žodžių junginio „karo pad÷tis“ („karo stovis“) sampratą, reikia pažym÷ti, jog ji ne visuomet reiškia ypatingąją administracinę tvarką šalies viduje. Kita jos reikšm÷ – „karo būsena (būvis)“, yra tarptautinių santykių kategorija. Šį niuansą plačiau pakomentuosime atskirame poskyryje, aptardami kai kurias Lietuvos ir Lenkijos konflikto politines peripetijas. Kad v÷liau nekiltų neaiškumų, reik÷tų nusakyti ir dar vieną svarbų aspektą, būtent – karo pad÷ties kaip teisinio - administracinio režimo ir karin÷s diktatūros, kaip politinio režimo santykį bei jų skirtumus. Pasaulin÷je praktikoje yra žinoma atvejų, kai kariškiai įvykdę valstyb÷s perversmą, plačiai naudojasi karo pad÷ties priemon÷mis tam, kad jie, ar jų statytiniai palaužtų opoziciją ir įsitvirtintų valdžioje. Kaip tik taip atsitiko Lietuvoje po 1926 m. gruodžio 17-osios įvykių. Tačiau šis specifinis atvejis dar neleidžia sujungti į vieną visumą tų dviejų savotiškai panašių reiškinių, kadangi jie gali egzistuoti ir visiškai savarankiškai. Tarp karinio režimo ir idealaus tipo, sakytume, klasikin÷s karo pad÷ties režimo sampratos, egzistuoja esminis skirtumas: karo pad÷ties įvedimas savaime nereiškia šalies politin÷s santvarkos kaitos, be to, šį žingsnį paprastai žengia teis÷ta šalies valdžia, remdamasi konstitucija. Karo pad÷tis, kaip valstyb÷s gynybos priemon÷ visada būna iš anksto numatyta pagrindiniame šalies įstatyme. Civilin÷s administracijos pakeitimas karine, valdančia privalomais įsakymais (dekretais), kaip ir asmens laisvių bei teisių apribojimas, būna laikinas – trunka tik tiek, kiek tai būtina įveikti krizę89. Kita vertus, nustatyti suvaržymai valstybei suteikia aiškių nedemokratin÷s santvarkos bruožų. Politologin÷je literatūroje toks reiškinys kartais vadinamas „konstitucine diktatūra“ (angl. „Constitutional dictatorship“)90. Karo pad÷ties režimas dažniausiai iškarto įgyja legitimumą, kurio bent iš pradžių neturi perversmininkų sudaryta vyriausyb÷. Karo pad÷tį,
87 Martial law, Dictionary of Politics, second ed., edited by D. Robertson, Harmondsworth, 1993, p. 303; Oxford Concise Dictionary of Politics, edited by I. McLean, Oxford - New York, p. 311; Martial law, A Dictionary of Political Thought, second ed., edited by R. Scruton, London, 1996, p. 336 - 337; Martial law, Lexicon of Terms and Concepts in Public Administration, Public Policy and Political Science, Kyiv, 1998, p. 251; Martial law, The Blackwell Dictionary of Political science, second ed., edited by F. Bealy, Oxfordshire, 2003, p. 204; Stan wojenny, Nowa Encyclopedia Powszechna PWN, t.7, Warszawa, 2004, s. 697. Panašiai karo pad÷tis buvo apibr÷žiama ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais žr.: J. M a t u l e v i č i u s, Ypatingoji pad÷tis Lietuvoje, Kariuomen÷s teismas 1919 – 1929, Kaunas, 1930, p. 53. 88 Pavyzdžiui, anglakalb÷je literatūroje sutinkami tokie nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšių pavadinimai – „martial law“ (karo pad÷tis), „state emergency“ (ypatingos, sustiprintos parengties pad÷tis); rusiškoje – «военное положение» (karo pad÷tis), «черезвычайное положение» (nepaprastoji pad÷tis); prancūziškoje – „ état de guerre“ (karo pad÷tis); état d'urgence (nepaprastoji pad÷tis). 89 Martial law, Dictionary of Politics, second ed., edited by D. Robertson, Harmondsworth, 1993, p. 303. 90 Constitutional dictatorship, Lexicon of Terms and Concepts in Public Administration, Public Policy and Political Science, Kyiv, 1998, p. 85.
23 susidarius krizinei situacijai, gali naudoti tiek demokratin÷s, tiek nedemokratin÷s santvarkos šalys. Iliustracijai v÷l tiktų Lietuvos pavyzdys. Pirmosios Respublikos raida faktiškai skaidoma į du laikotarpius – iki 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo ir po jo – iki 1940-ųjų vasaros. Pirmasis periodas, kurio ryškiausias bruožas yra seimokratija, laikomas demokratiniu arba pusiau demokratiniu, tuo tarpu antrasis – autoritariniu. Karo pad÷tis Lietuvoje egzistavo per abu šiuos laikotarpius, atrodytų, nepriklausomai nuo politin÷s konjunktūros pokyčių. Tačiau skirtumai yra esminiai. Iš pradžių ypatingas teisinis režimas buvo įvedamas, atšaukiamas, apribojamas ir kontroliuojamas teis÷tos valdžios, vadovaujantis demokratiškomis laikinąja ir nuolatine valstyb÷s konstitucijomis, gi po 1926-ųjų perversmo, tas principas buvo pažeistas – sprendimą pri÷m÷ neteis÷ta valdžia, be to, nesilaikydama galiojančios tvarkos. V÷liau visas tas formalias kliūtis pasistengta pašalinti keičiant konstitucijas. Pakomentavus reiškinio sampratas, reik÷tų pateikti trumpą jo istorin÷s raidos apžvalgą. Karo pad÷tis kaip teisinis institutas n÷ra senas reiškinys. Jo ištakos siekia XVIII a. pabaigos Prancūziją, nors didesnę reikšmę visai Europai tur÷jo 1878 m. prancūzų priimtas specialus įstatymas, nustatęs bendruosius ypatingojo teisinio režimo parametrus ir tapęs universaliu pavyzdžiu kitoms šalims XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pus÷je91. Beveik tuo pat metu panašūs „modernūs“ teis÷s aktai atsirado ir Rusijos imperijoje, kuriai priklaus÷ didžioji dalis istorin÷s Lietuvos žemių. Siekiant sustiprinti kovą su teroristinius metodus taikančiais opozicionieriais, neseniai nužudžiusiais carą Aleksandrą II, 1881 m. rugpjūčio 14 d., buvo priimti „Nuostatai d÷l priemonių apsaugoti valstybinę santvarką ir viešąją rimtį“ (‹‹Положение о мерах к охранению государственного порядка и общественного спокойствия››), kurie sutrumpintai dažnai vadinti tiesiog „Apsaugos pad÷timi“ (‹‹Oхранное положение››). Toji pad÷tis, pagal priemonių griežtumą ir administracijos organų įgaliojimų dydį, tur÷jo tris lygmenis: „Sustiprintos apsaugos“ (‹‹Положение усиленной охраны››), „Nepaprastosios apsaugos“ (‹‹Положение черезвычайной охраны››) ir vietovių, kuriose nepaskelbta ypatingoji pad÷tis92. Kiekvienu atveju nustatytos tvarkos palaikymu ir specialiųjų priemonių įgyvendinimu prival÷jo užsiimti generalgubernatoriai, gubernatoriai, kuriems talkindavo policija, žandarmerija ir – esant reikalui – kariuomen÷. Generalgubernatoriai tur÷jo teisę uždrausti susirinkimus, uždaryti prekybos ir pramon÷s įstaigas, riboti asmenų jud÷jimą. Pavojingus santvarkai arba viešajai tvarkai, o taip pat nepaisiusius visuomenin÷s veiklos suvaržymų asmenis, jie gal÷jo bausti administracine tvarka arba perduoti kariniams teismams. Esant įvestai „sustiprintos apsaugos“ pad÷čiai, civiliai asmenys kariniams teismams būdavo perduodami vidaus reikalų ir
91 Vac. B i r ž i š k a, Administracin÷ teis÷, Kaunas, 1937, p. 103. 92 Положение о мерах к охранению государственного порядка и общественного спокойстия, Свод законов Российской империи (В пяти книгах), ред. И. Д. Мордухай - Болтовский, кн. 5, т. 14, С. Петербург 1913, c. 122 - 127.
24 teisingumo ministrų susitarimu, o „nepaprastosios apsaugos“ metu – tam pakako vien generalgubernatoriaus sprendimo. Pastarasis „apsaugos pad÷ties“ lygmuo, pagal administracijai suteikiamas teises, faktiškai prilygo karo pad÷čiai. Pastarąją reglamentuojanti teisin÷ baz÷ Rusijos imperijoje buvo atnaujinta kiek v÷liau. 1892 m. birželio 18 d. įsigaliojo specialios karo pad÷ties taisykl÷s (‹‹Правила o местностяах, объявленных состоявшими на военном положении››)93. Kariuomen÷s vadams ir generalgubernatoriams bei gubernatoriams jos suteik÷ praktiškai neribotas teises tiesioginiais įsakymais visapusiškai reguliuoti gyvenimą vietov÷se, kur veik÷ ypatingasis režimas. Nors taisykl÷s skelb÷, jog visos jose numatytos specialiosios priemon÷s yra skirtos visų pirma karo metui, pafront÷s zonai, valdžia jomis pirmąkart pasinaudojo ne visai pagal paskirtį. 1905 m. vasario 18 d. d÷l revoliucijos sukeltų neramumų, karo pad÷tis buvo įvesta Baku mieste ir gubernijoje, v÷liau tas pats padaryta ir vakarin÷je imperijos dalyje94. Kariuomen÷ čia tur÷jo atkurti tvarką, apsaugoti valdžios institucijas, o karo lauko teismai – nubausti sukilusius prieš valdžią95. Kas tai yra karo pad÷tis, lietuviškosios žem÷s pajuto kur kas anksčiau. Tos rūšies ypatingasis režimas Vilniaus96 bei Kauno gubernijose buvo įvestas prasid÷jus 1863 m. sukilimui ir truko iki 1872 m. Tačiau ir po to Šiaur÷s vakarų krašte nuolat egzistavo pakankamai griežta administracin÷ tvarka, kurią prižiūr÷jo didelius įgaliojimus turintis Vilniaus generalgubernatorius. Nuo 1881 m. rudens iki pat Pirmojo pasaulinio karo, greta ankstesnių policinių suvaržymų, čia galiojo
93 Taisykles sudar÷ 5 skirsniai. Pirmajame nurodoma, kad karo pad÷tis įvedama imperatoriaus aktu (atskirais atvejais tai gal÷jo padaryti ir aukščiausioji kariuomen÷s vadovyb÷), kartu su mobilizacijos paskelbimu arba kiek v÷liau. Toliau pristatoma karo pad÷ties paskelbimo ir gyventojų informavimo tvarka. Antrasis skirsnis detalizavo plačias teises, suteiktas karinei vadovybei, vietov÷se, kur egzistavo karo pad÷tis. Vadovaujantis, armijos dydžio kariniam vienetui (‹‹главнокомандущий››) tur÷jo teisę: įsakyti reikiamiems asmenims pasilikti vietov÷je; vykdyti bendras arba atskiras rekvizicijas; drausti iš vietov÷s išvežti maisto produktus ir kitus gynybai reikalingus materialinius išteklius arba pavesti šių reikalų priežiūrą savo pavaldiniams – kariniams viršininkams. Taip pat numatyta galimyb÷, reikalui esant nugriauti pastatus, v÷liau už tai atlyginant savininkams, arba imtis kitų, taisykl÷se neįvardintų, bet kariuomenei būtinų priemonių. Trečiasis skirsnis apibr÷ž÷ civilin÷s valdžios institucijų subordinaciją kariuomen÷s vadovybei – karo pad÷ties metu visus jos nurodymus prival÷jo vykdyti policija, savivaldos organai. Ketvirtasis skirsnis nustat÷ nusikaltimų rūšis (valstyb÷s išdavyst÷, maištas, diversijos ir sabotažas, pasipriešinimas pareigūnams), kuriuos karo pad÷ties metu įvykdę civiliai asmenys, tur÷jo būti atiduoti teisti kariniams teismams. Paskutinysis, penktasis skirsnis, nustat÷ generalgubernatorių ir gubernatorių teises karo pad÷ties metu: leisti privalomus įsakymus valstyb÷s santvarkai bei viešajai rimčiai apsaugoti ir bausti už jų nesilaikymą administracine tvarka (tai daryti, gavę pavedimą, gal÷jo ir žemesnio rango pareigūnai); administracine tvarka išspręsti menkesn÷s reikšm÷s bylas, kurias iki tol nagrin÷davo civiliniai teismai; paspartinti ikiteisminį tyrimą ir atitinkamas bylas perduoti kariniams teismams, tvirtinti nuosprendžius, pareikalauti neviešų teismo pos÷džių; išdavin÷ti leidimus susirinkimams, uždrausti renginius, sustabdyti periodinius leidinius, uždaryti mokslo įstaigas, uždrausti atskiriems asmenims pasilikti tam tikroje vietov÷je; ištremti nepageidaujamus asmenis į atokias imperijos gubernijas, išsiųsti užsieniečius iš šalies; sekvestruoti (atlygintinai nusavinti) arba areštuoti turtą; nušalinti nuo pareigų valstyb÷s tarnautojus. Policija ir žandarmerija esant karo pad÷čiai gal÷jo prevencine tvarka areštuoti asmenį laikotarpiui iki dviejų savaičių, darytyti kratas, areštuoti turtą. Žr.: Правила o местностях, объявленных состоявшими на военном положении, Свод законов Российской империи (В пяти книгах), ред. И. Д. Мордухай - Болтовский, кн. 1, т. 2, С. Петербург 1912, c. 170 - 174. 94 B. Д. П о л и к а р п о в, Военная контрреволюция в Роcсии 1905 – 1917, Москва, 1990, c. 61 - 62. 95 Apie tai plačiau žr.: Н. Н. П о л я н с к и й, Царские военные суды в борьбе с революцией 1905 – 1907 г.г., Москва, 1958. 96 Apie karo pad÷ties nuostatas ir Vilniaus generalgubernatoriaus teises žr.: 1863 09 12 Karo ministro pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, sud. E. Griškūnait÷, V. Merkys, J. Žiugžda, Vilnius, 1965, p. 76.
25 „Nuostatų d÷l priemonių apsaugoti valstybinę santvarką ir viešąją rimtį“ 28 - 31 straipsniai („Taisykl÷s, d÷l vietovių, kuriose nepaskelbta ypatingoji pad÷tis“)97. Tos taisykl÷s suteik÷ teisę generalgubernatoriui ir gubernatoriams leisti privalomus įsakymus, bausti už jų pažeidimą administracin÷mis bausm÷mis (pinigine bauda, areštu), drausti susirinkimus ir kitaip suvaržyti visuomeninę veiklą, asmenų galimybes pasirinkti gyvenamąją vietą. Nuo 1901 m. pabaigos iki 1904 m. pabaigos, Vilniaus mieste ir gubernijoje veik÷ „sustiprintos apsaugos“ pad÷tis98. V÷liau jos galiojimas buvo kelissyk pratęstas. Kauno gubernijoje ji atšaukta tik 1909 m. rugpjūčio pabaigoje, o Vilniuje – 1910 m. geguž÷s pradžioje. Suvalkų gubernijoje nuo 1905 m. pabaigos iki 1908 m. pabaigos, su nedidele pertrauka, taip pat veik÷ karo pad÷tis, o po to – dar vienerius metus – „sustiprinta apsauga“99. Gyventojai buvo įbauginti baudžiamųjų akcijų, jaut÷si beteisiais prieš caro pareigūnus. Kairiųjų ir liberalių pažiūrų lietuvių atstovai Antrojoje (1907 02 20) ir Trečiojoje (1907 11 01 – 1912 06 09) Rusijos valstyb÷s dūmose, kartu su bendraminčiais karštai protestavo prieš tas represines priemones. Čia ypač pasižym÷jo Suvalkų gubernijoje išrinkti trudovikų frakcijos narys Andrius Bulota ir konstitucinių demokratų (kadetų) frakcijai priklausęs Petras Leonas. 1907 m. kovo 12 – 13 d. pos÷džiuose Andrius Bulota su kolegomis kategoriškai reikalavo panaikinti karo lauko teismus, teisdavusius nuslopintos revoliucijos dalyvius ir pateik÷ tam skirtą įstatymo projektą100. Tačiau dešinieji pasipriešino šiai humaniškai iniciatyvai, tod÷l ji liko neįgyvendinta. Simboliška, bet beveik tokia pat kova d÷l demokratinių laisvių bei karo pad÷ties panaikinimo, tarsi perkelta iš XX a. pradžios Rusijos valstyb÷s dūmos, vyko ir trečiojo dešimtmečio pirmosios pus÷s demokratiškai išrinktuose nepriklausomos Lietuvos seimuose. Čia tas pačias id÷jas, kaip prieš dešimtmetį A. Bulota, karštai gyn÷ socialdemokratai. Nuo 1910 m. teisinis režimas Rusijos imperijos šiaur÷s vakarų dalyje kiek sušveln÷jo. Tačiau tai truko neilgai. 1914 m. vasarą prasid÷jus Pirmajam pasauliniam karui, arčiausiai fronto linijos atsidūrusiose Suvalkų, Vilniaus ir Kauno gubernijose v÷l buvo paskelbta karo pad÷tis101. Po metų, didžiąją dalį Lietuvos už÷m÷ vokiečiai, kurie pakeit÷ rusų valdžią savo karine
97 V. A n d r i u l i s, M. M a k s i m a i t i s, V. P a k a l n i š k i s, J. S. P e š k a i t i s, A. Š e n a v i č i u s, Lietuvos teis÷s istorija, Vilnius, p. 283. 98 Su tuo susijusius publikuotus dokumentus žr.: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 300, 315 - 316; 321, 356 - 358, 372. 99 E. A l e k s a n d r a v i č i u s, A. K u l a k a u s k a s, Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva, Vilnius, 1996, p. 101 - 102; A. Š e n a v i č i u s, Lietuviškos Užnemun÷s valdymo teis÷ (1795 – 1915 m.), Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, LIV, 2002, p. 50. 100 A. G a i g a l a i t ÷, Lietuvos atstovai Rusijos Valstyb÷s Dūmoje 1906 – 1917 metais, Vilnius, 2006, p. 77. Karo lauko teismų panaikinimo šalininkai, gindami savo poziciją Trečiojoje Dūmoje pateik÷ tokius skaičius: 1890 – 1910 m. Rusijoje karo lauko teismų skirtas mirties nuosprendis buvo įvykdytas 1700 asmenų, o vien per 1906 m. – 144 asmenims.: Ten pat, p. 208 - 209. Kitoje literatūroje nurodyta, jog 1905 – 1908 m. Rusijoje karo lauko teismai paskelb÷ 4156 mirties nuosprendį, iš kurių įvykdyta 1622.: P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 376. 1011914 07 20 Именной высочайший указ об объявлении некоторых месностей империи на военном положении, Законодателные акты вызваные войною 1914 – 1915 г.г., ред. О. И. Авербах, Петроград, 1916, c. 15 - 16.
26 administracija. Okupuota teritorija pateko į Rytų karin÷s vadovyb÷s sritį (Oberostą), suskirstytą į šešias karines valdybas: Lietuvos (centras – Kaunas), Vilniaus, Suvalkų, Kuršo, Gardino. Valdybų teritorijos buvo padalintos į apskritis (1917 m. išpl÷stą Lietuvos karinę valdybą sudar÷ 32 kaimiškosios ir 2 miestų apskritys), kuriose reziduodavo karin÷s administracijos atstovas – karinis apskrities viršininkas (kreishauptmanas)102. Šis pareigūnas naudojosi didžiuliais įgaliojimais ir jam pavestą teritoriją vald÷ administraciniais potvarkiais. Jo įsakymų vykdymą tur÷jo užtikrinti valsčių viršaičiai (amtsvorsteheriai), seniūnai bei žandarmerija. Okupaciniais režimas r÷m÷si karo pad÷ties priemon÷mis: egzistavo įvairūs viešojo gyvenimo suvaržymai, cenzūra, veik÷ kariniai teismai. Tačiau ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusiai bei per kelis metus ją ginklu įtvirtinusiai Lietuvos Respublikai, labai ilgai teko gyventi išimtinio teisinio – administracinio režimo sąlygomis. Tiesa, gyventojų atžvilgiu jis nebuvo toks brutalus, kaip ankstesnieji, tačiau slopino demokratinius procesus, pilietinę raišką. Lietuvos įstatymai numat÷ dvi nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis: „karo stovį“ ir „sustiprintą apsaugą“. Pirmosios įgyvendinimu tur÷jo užsiimti kariškiai, antrosios – civiliai apskričių viršininkai ir policija. Abiejų įstatymų turinį nemenkai įtakojo carin÷s Rusijos analogai. V÷liau, tobulinant nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties reguliavimo teisinę bazę, dom÷tasi ir kitų šalių pavyzdžiais. Vis tie teis÷s aktai tur÷jo nemažai panašumų. Daugelis Vidurio Rytų Europos valstybių trumpai, nors kartais net kelis kartus per tarpukario dvidešimtmetį, buvo įsivedusios karo pad÷tį, tačiau, berods, niekur Senajame žemyne ji netruko tiek ilgai kaip Lietuvoje. Regiono šalyse ypatingoji pad÷tis paprastai egzistuodavo ginčytinose pasienio teritorijose, kur tik÷tasi ginkluotų išpuolių, – ją taip pat skelbdavo iškilus karin÷s invazijos gr÷smei, vykstant neramumams, pučams. Sugriežtintu teisiniu - administraciniu režimu dažnai naudotasi įtvirtinant valdžią po karinių perversmų103. Su tokiu režimu Lietuva tuo metu susidurdavo ir prie savo sienų. Generolo Lucjano śełigowskio kariuomen÷s užimtame Vilniaus krašte, oficialiai vadintame „Vidurio Lietuva“ 1921 m. pradžioje buvo įvesta nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis, steigiami karo lauko teismai104. V÷liau čia taip pat
102 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 86; B. V a i t k e v i č i u s, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, Vilnius, 1988, p. 12; P. V i t k a u s k a s, Lietuvos tarybų socialistin÷ respublika 1918 – 1919, antras. leid., Vilnius, 1988, p. 8 - 9. 103 Vienas tokių pavyzdžių – Rumunijos monarcho Karolio II iniciatyva 1938 m. įvykdytas perversmas, po kurio šalyje buvo įvesta karo pad÷tis, suformuota didelius įgaliojimus turinti karin÷s administracijos sistema. Žr.: М. Д. Е р е ш е н к о, Королевская диктатура в Румынии 1938 – 1940 г.г., Москва, 1979, c. 55 - 56. Plačiau apie nedemokratinius režimus Vidurio Rytų Europos šalyse tarp dviejų pasaulinių karų žr.: H. S e t o n - W a t s o n, Eastern Europe between the Wars 1918 – 1941, Cambridge, 1941; R. J. C r a m p t o n , Eastern Europe in the twentieth century, London - New York, 1996; Autoritäre Regime in Ostmittel und Südoster Europa 1919 – 1944, München - Wienn - Zürich 2001; S. J.Lee, European Dictatorships 1918 – 1945, second. ed., London - New York, 2007. 104 S. V a n s e v i č i u s, Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920 – 1939 metais, Vilnius, 1973, p. 15 - 18;
27 egzistavo pakankamai griežta pasienio zonos tvarka105. Karo pad÷tį kelissyk, tiesa, trumpam, buvo įsivedusios ir Lietuvai draugiškos Pabaltijo kaimyn÷s – Latvija bei Estija106. Žinia, kad per Antrąjį pasaulinį karą nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis ir kiti išimtiniai įstatymai veik÷ daugelyje į konfliktą įsitraukusių šalių, bet ir pokariniame pasaulyje, tos teisin÷s priemon÷s taip pat pakankamai plačiai praktikuotos. Net suverenitetą praradusioje Lietuvoje, vykstant ginkluotai antisovietinei rezistencijai, jos pogrindin÷ vadovyb÷ laik÷si nuostatos, kad krašte egzistuoja karo pad÷tis ir tuo pagrindu sudarydavo karo lauko teismus, kurie visu griežtumu baud÷ kolaborantus bei grubiai drausmę pažeidusius kovotojus107. Iš daugyb÷s kitų mus dominančio reiškinio pavyzdžių XX a. antroje pus÷je, galbūt, reik÷tų pamin÷ti Čil÷s atvejį. 1973 – 1985 m. šioje šalyje be perstojo veik÷ diktatoriaus Augusto Pinocheto įvesta karo pad÷tis, kuri v÷liau buvo pakeista kitu policiniu - administracinius režimu108. Tačiau bene labiausiai d÷l šio reiškinio „išgars÷jo“ „Solidarumo“ („Solidarność“) laikų Lenkijos Liaudies Respublika. 1981 m. gruodžio m÷nesį, karo pad÷tį čia paskelb÷ valdžią iš situaciją nebepaj÷gusios kontroliuoti komunistin÷s Lenkijos vadovyb÷s per÷męs generolas Woiciechas Jeruzelskis109. Viešojo gyvenimo suvaržymai, cenzūra, administraciniai prevenciniai areštai ir kitos griežtos priemon÷s buvo taikomos iki 1983 m. Tai trumpam pad÷jo prislopinti masinį visuomeninį jud÷jimą, bet komunistin÷s sistemos nebeišgelb÷jo. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis kaip teisinis institutas aktualus ir šiandien. Vien peržvelgus kelių pastarųjų metų spaudą, naujienų agentūrų pranešimus, apstu pavyzdžių iš viso pasaulio, kai vienokių ar kitokių krizių metu, demokratin÷se ir nedemokratin÷se šalyse – nuo Gruzijos iki Pakistano ar Tailando – vyriausyb÷s ryždavosi įvesti išimtinį teisinį režimą. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat numato tokią galimybę. Nutarimą, kurio iniciatoriumi gali būti Prezidentas, priima Seimas (67 str. 20 dalis, 84 str. 16 - 17 dalys, 142 str., 144 str.)110. 145-asis straipsnis skelb÷, jog įvedus „karo ar nepaprastąją pad÷tį gali būti apribojamos teis÷s ir laisv÷s nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose“111. Kitaip tariant, sudaroma galimyb÷ atitinkamiems valdžios organams įsikišti į privatų žmogaus
105 A. J u k n e v i č i u s, Vietoj įvado, P. Česnulis, Nužmogintieji: Vilniečių Golgota lenkų okupacijoje, Hamilton, 1973, p. 22 - 26. 106 Karo pad÷tis Estijoje ir Latvijoje buvo įvesta Nepriklausomyb÷s kovų metu, v÷liau 1934 m. šiose šalyse įsitvirtinus diktatūroms, taip pat egzistavo ypatingieji režimai. Žr.: G. von R a u c h, The Baltic States: Estonia, Latvia, Lithuania, The Years of Independence 1917 – 1940, New York, 1995, p. 150, 154, 160. 107 N. G a š k a i t ÷, Partizanų mirties nuosprendžiai: prasimanymai ir tikrov÷, Laisv÷s kovų archyvas, t. 18, Kaunas, 1996, p. 103 - 105. 108 Е. И. Д о л г о п о л о в, Социально - политическая роль армии освободившихся cтран, Москва, 1986, c. 100. Apie kitus karinių režimų pavyzdžius ir karo pad÷ties priemonių naudojimą pokolonijin÷se „trečiojo pasaulio“ šalyse žr.: Т. И. М и р с к и й, Роль армии в политической жизни стран ‹‹Tретьего мира››. Москва 1989; The Political Dilemas of Military Regimes, eds. C.Clapham, G. Philip, London - Sydney 1985. 109 R. J. C r a m p t o n, Eastern Europe..., 374 - 376. 110 1992 10 25 Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 2005, p. 77, 99, 171, 173. 111 Ten pat, p. 175.
28 gyvenimą (tikrinti korespondenciją, klausytis telefoninių pokalbių ir t.t.), pažeisti asmens būsto neliečiamybę, suvaržyti žodžio, persik÷limo (jud÷jimo), draugijų (partijų, visuomeninių organizacijų) steigimo ir veiklos, susirinkimų laisvę. Konstitucijoje numatyta, kad nepaprastąją pad÷tį turi reguliuoti atskiras įstatymas. Jo nebuvo ištisą dešimtmetį112. Pirmiausia, – kaip pasteb÷jo E. Šileikis, – nesilaikydamas Konstitucijoje nurodyto eiliškumo113, 2000 m. Seimas pri÷m÷ Karo pad÷ties, o tik po to – 2002 m. birželio 6 d. Nepaprastosios pad÷ties įstatymą. Jų turinį, lygindami su atitinkamais Pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymais, pakomentuosime sekančiuose dviejuose poskyriuose. Tuo tarpu apibendrinant šį poskyrį galima pasteb÷ti, jog nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų daugelių civilizuotų šalių nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties įstatymuose, nepaisant tam tikros vietin÷s specifikos, išliko nepakitę esminiai, universaliais laikytini principai, susiję su kariuomen÷s ir administracinių organų įgaliojimų išpl÷timu; galimybe suvaržyti asmens ir teises bei laisves, įmonių, organizacijų veiklą, skirti prievoles, nusavinti turtą, taikyti kitas specialiąsias priemones. Suprantama, laikui b÷gant, kartu su technologine pažanga, atsirado naujų gr÷smių, tod÷l tobul÷jo ir jų neutralizavimo metodika. Be to, šiandieniuose, visų pirma demokratin÷s santvarkos valstybių nepaprastosios (ypatingos) pad÷ties įstatymuose, daug d÷mesio yra skirta humaniškumo aspektams: neliko kai kurių drastiškų represinių nuostatų, atsirado papildomos procedūrų teis÷tumo, žmogaus teisių apsaugos garantijos. Iki Antrojo pasaulinio karo ir dar visai neseniai – tai buvo daugiau antraeiliai dalykai.
1.1.2. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai
Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai buvo pagrindinis karo pad÷tį Pirmojoje Lietuvos Respublikoje reglamentavęs įstatymas, tod÷l labai svarbu nuosekliai išanalizuoti jo turinį, papildymus ir pakeitimus – tai suteiks aiškumo tolimesn÷ms tyrimo pakopoms. 1919 m. pradžioje, Raudonajai armijai sparčiai skverbiantis į krašto gilumą, Lietuvos vyriausybei teko skubiai paskelbti „karo stovį“. Teisiškai reglamentuojant išimtinį režimą pasinaudota buvusios metropolijos – Rusijos imperijos panašių įstatymų pavyzdžiais. Vasario 7 d. priimti lietuviški Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai114 n÷ra konkretaus rusiško įstatymo
112 Apie tokio v÷lavimo priežastis ir kitas politines peripetijas žr.: S. G u d a v i č i u s, Lietuva pasirengusi įvesti diktatūrą, Vilniaus diena, 2007 11 10, p. 2. 113 E. Š i l e i k i s, Alternatyvioji konstitucin÷ teis÷, p. 586. 114 Ypatingi valstyb÷s apsaugos įstatai, Laikinosios Vyriausyb÷s žinios (toliau – LVŽ), 1919 03 05, Nr. 4 - 42.
29 pažodinis ar laisvas vertimas – veikiau tai keletos taisyklių, norminių aktų gerokai sutrumpintas, prie vietos sąlygų pritaikytas darinys115. Įstatus sudar÷ septyniolika straipsnių (anuomet vadintų paragrafais). Pirmajame buvo skelbiama, kad „kiekviena apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, Ministerių kabinetui nutarus, karo metu arba gresiant suirutei, nuo jos apsisaugoti, gali būti paskelbtos karo stovyje“. Greta to, pažym÷ta, jog „Rusijoje veikusieji d÷l karo stovio įvedimo įstatymai n÷ra taikomi ir tvarka karo stoviui nustatoma [tik] šiais įstatais“. 2-ajame, 3-ajame ir 4-ajame straipsniuose nurodoma, kad į vietas, kur paskelbtas „karo stovis“, krašto apsaugos ministras skiria savo atstovus – karo komendantus, kurie privalo gyventojams pranešti, apie naujos sugriežtintos tvarkos įvedimą, jos esmę ir tikslus. Miestuose karo pad÷ties tvarka tur÷jo įsigalioti nuo paskelbimo dienos, o miesteliuose bei sodžiuose – dviem dienomis v÷liau. Ją atšaukti gal÷jo tik ministrų kabinetas atskiru įsakymu, – skelb÷ penktasis straipsnis. 6-asis ir 7-asis straipsniai įpareigojo miliciją, savivaldybes bei kitas civilines įstaigas vykdyti visus karo komendanto ar kovojančios su priešu kariuomen÷s dalinių vadų įsakymus, teikti jiems visokeriopą pagalbą. 8-ajame straipsnyje, sudarytame iš keturių dalių, buvo išvardintos karo komendanto teis÷s karo pad÷ties metu: 1) „pašalinti kiton vieton asmenis, kurių pasilikimas vietoje yra pavojingas visuomen÷s tvarkai arba kariuomenei“116; 2) „liepti pasilikti asmenims, kurių darbas gali būti naudingas tvarkai palaikyti“; 3) „liepti daryti bendras arba atskiras rekvizicijas tam tikromis instrukcijomis“; 4) „drausti pirkti, parduoti, išvežti arba įvežti į tam tikras vietas kokias nors medžiagas, maisto ar pašaro“. Labai svarbus 9-asis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnis. Jis suteik÷ karo komendantui teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nesilaikymą bausti „administratyviniu keliu“: skirti piniginę baudą iki 10 000 markių (auksinų) ir bausti kal÷jimu iki trijų m÷nesių arba pritaikyti
115 Greta 1881 m. rugpjūčio 14 d., „Nuostatų d÷l priemonių apsaugoti valstybinę santvarką ir viešąją rimtį“ (Положение о мерах к охранению государственного порядка и общественного спокойствия, Свод законов Российской империи (В пяти книгах), ред. И. Д. Мордухай - Болтовский, кн. 5, т. 14, С. Петербург, 1913, c. 122 - 127), pirmiausia reik÷tų pamin÷ti 1892 m. birželio 18 d. „Taisykles apie vietoves, kuriose paskelbta karo pad÷tis“.: (Правила o местностях, объявленных состоявшими на военном положении, Свод законов Российской империи (В пяти книгах), кн. 1, т. 2, c. 170 - 174). Plačius kariuomen÷s atstovų įgaliojimus karo ir apgulties pad÷ties (‹‹осадное положение››) metu taip pat nustat÷ „Taisykl÷s apie tvirtovių komendantų teises ir pareigas civilin÷s valdžios ir vietos gyventojų atžvilgiu“ (Правила о правах и обязанностях комендантов крепостей по отношению гражданским властям и местному насилению, Свод законов..., кн. 1, т. 2, c. 169). Karo pad÷ties metu, tvirtovių karo komendantai gal÷jo skirti apylinkių gyventojams apmokamą darbo prievolę, už atlygį iš jų paimti reikiamų įrankių, medžiagų; reikalauti iš policijos ir vietin÷s valdžios visokeriopos pagalbos. Paskelbus „apgulties pad÷tį“, tvirtovių komendantai, kaip vyriausi kariniai viršininkai tvirtov÷je ir apylink÷se, naudodavosi visomis teis÷mis, kurias kariškiams nustat÷ 1892 m. Taisykl÷s apie karo pad÷tį. Visų čia pamin÷tų norminių aktų atskiros, atitinkamai adaptuotos nuostatos, pateko į Pirmosios Lietuvos Respublikos nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties įstatymus ir instrukcijas. Generalgubernatorių, gubernatorių, veikiančios armijos vyriausiųjų vadų įgaliojimai, karo pad÷ties metu buvo numatyti Krašto apsaugos ministrui, Kariuomen÷s vadui, įgulos viršininkui, karo komendantams. 116 Pavojingų asmenų pašalinimas iš apskrities nuo v÷liau taikyto ištr÷mimo visų pirma skyr÷si tuo, jog nebuvo nurodomas išvykimo laikas bei vieta ir išsiųstųjų laisv÷s nevaržytos.: 1919 07 30 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 121, Kaunas.
30 abi sankcijas iš karto. Remdamasis juo, komendantas gal÷jo savo nuožiūra veikti nestandartin÷se, specifin÷s situacijose. 10-asis straipsnis skelb÷, jog „vietose, kuriose įvestas karo stovis, visoki mitingai, susirinkimai, kaip visuomeniniai, taip ir privatiniai yra leidžiami tik karo komendantui sutikus“. Sekantys du straipsniai pareigūną įgaliojo, esant reikalui, uždaryti įvairias pramon÷s ir prekybos įmones bei sustabdyti „visam karo stovio metui“ laikraščių ir kitų spaudinių leidybą. Pirmu atveju, apie savo sankciją jis tur÷davo pranešti Pramon÷s ir prekybos, antru atveju – Vidaus reikalų ministrui. 13-asis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnis karinei administracijai leido sustabdyti civilinių valstyb÷s ir savivaldyb÷s įstaigų, išskyrus ministerijas, valdininkų įsakymų vykdymą. 14-asis straipsnis ir aštuonios jo dalys tiksliai apibr÷ž÷ nusikalstamas veikas (pateiktos nuorodos į Baudžiamąjį statutą), kurias įvykdę asmenys, karo pad÷ties metu, tur÷jo būti teisiami apygardų teismų ir gal÷jo būti baudžiami mirties bausme. Tačiau faktiškai tam reikalui, nuo pat pradžių buvo sudarin÷jami karo lauko teismai. Mirties nuosprendis gr÷s÷ asmenims, dalyvavusiems ar rengusiems sukilimą prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos Laikinosios Konstitucijos nustatytą santvarką; už antivalstybinę agitaciją kariuomen÷je; už strateginę reikšmę turinčios susisiekimo ir ryšių infrastruktūros gadinimą; už karin÷s amunicijos, maisto produktų, pašarų ir jų sand÷lių naikinimą; už šnipin÷jimą ir bet kokios pagalbos teikimą priešui; ginkluotą apipl÷šimą su žmogžudyste; ginklo nešiojimą, sl÷pimą ir laikymą be valdžios leidimo; už pasik÷sinimą į savo pareigas einančių valstyb÷s pareigūnų gyvybę, sveikatą ar turtą. 15-asis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnis skelb÷, jog „civiliai valstyb÷s įstaigų valdininkai ir milicija [karo pad÷ties metu] už savo pareigų n÷jimą baudžiami dviem laipsniais aukščiau“, t.y. atsakomyb÷ gerokai sugriežtinama. Paskutinieji du straipsniai numat÷ karo komendantų ir kovojančios su priešu kariuomen÷s vadų įsakymų ir sankcijų apskundimo tvarką bei min÷tų karininkų atsakomybę. Apie visus savo sprendimus vietos karin÷ administracija buvo įpareigota informuoti krašto apsaugos ministrą, kuris gal÷jo juos panaikinti, o neteis÷tai pasielgusį karo komendantą nubausti. 1919 m. balandžio pradžioje. „Laikinosios vyriausyb÷s žiniose“ buvo paskelbta nauja Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų redakcija, priimta Valstyb÷s tarybos117. Nuo ankstesn÷s, parengtos ministrų kabineto, ji labai nesiskyr÷: struktūrin÷s dalys, jų skaičius ir principin÷s nuostatos išliko tos pačios. Kiek pakito tik kai kurių straipsnių formuluot÷s. Didžiausia naujov÷ atsirado pirmajame straipsnyje. Ten buvo nurodyta, jog karo pad÷tį susidarius ekstremaliai situacijai, skelbia ne Ministrų kabinetas, kaip anksčiau, bet Aukštasis Valstyb÷s tarybos prezidiumas, o karo veiksmų zonoje – „Vyriausiasis karo vadas“. Šią pataisą l÷m÷ tam tikra trintis
117 Ypatingi valstyb÷s apsaugos įstatai, LVŽ, 1919 04 04, Nr. 5 - 55.
31 Lietuvos valdžios sluoksniuose: dešiniųjų dominuojama Valstyb÷s taryba siek÷ apriboti socialistų liaudininkų demokratų lyderio M. Sleževičiaus vadovaujamos vyriausyb÷s galias. Nesutarimai netrukus privert÷ premjerą trumpam užleisti postą dešiniųjų atstovui Pranui Dovydaičiui. Neužilgo, antrąkart stojęs vyriausyb÷s priešakyje, M. Sleževičius vis d÷lto nereikalavo atšaukti Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų 1-ojo straipsnio pakeitimų. Jame taip ir liko įrašyta „Vyriausiojo karo vado“ pareigyb÷, nors tada ji jau buvo praradusi savo aktualumą, faktiškai virtusi anachronizmu (jos kilm÷ sietina su 1918 – 1919 m. sandūroje Valstyb÷s taryboje brandintais planais suteikti diktatoriškas galias vienam asmeniui, kuris naudodamasis jomis, suorganizuotų pasipriešinimą į Lietuvą besiveržiantiems bolševikams). Grįžtant prie kitų nagrin÷jamo įstatymo 1919 m. balandžio 4 d. redakcijos naujovių, dar reik÷tų atkreipti d÷mesį į 14-ąjį straipsnį. Jame neliko nuorodų į Baudžiamąjį statutą, bet atsirado papildoma pastaba, jog vietose, kur paskelbta karo pad÷tis, gyventojai „už žemiau nurodytus nusikaltimus, laikinai teisiami apygardos teismo, kol bus įsteigti karo teismai [...]“. Be to, 16-ame straipsnyje pažym÷ta, jog karo komendantų sprendimus pakeisti arba panaikinti gali ne tik krašto apsaugos ministras, bet ir „Vyriausiasis karo vadas“. 1919 m. balandį nebeliko Valstyb÷s tarybos prezidiumo, kuriam antrojoje Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų redakcijoje buvo suteikta teis÷ skelbti karo pad÷tį. Šios kolegialios institucijos įgaliojimus per÷m÷ Respublikos prezidentas. Pagal 1920 m. birželio 12 d. Laikinąją Konstituciją 118 ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos valstyb÷s Konstituciją119, karo pad÷tį, ministrų kabineto siūlymu, gavęs Seimo pritarimą, šalyje tur÷jo skelbti prezidentas. Šis išimtinis teisinis režimas buvo įvedamas, apribojamas arba atšaukiamas atskiru įstatymu. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je tokių aktų pasirod÷ nemažai, nes Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimas teritoriniu požiūriu buvo keliskart susiaurintas. 1920 m. liepos 13 d. paskelbiant karo pad÷tį Sovietų Rusijos Lietuvai perduotame Vilniaus krašte120, šiek tiek prasilenkta su Laikinosios Konstitucijos nustatyta tvarka, nes ministrų kabineto sprendimas virto nutarimu be atskiro Steigiamojo Seimo patvirtinimo121. Tačiau po savait÷s, liepos 23-ąją, kai karo pad÷tį prireik÷ įvesti visoje šalyje, ši procedūra buvo įvykdyta pagal egzistavusius reikalavimus. Dar vienas akivaizdus karo pad÷ties įvedimo tvarkos pažeidimas įvyko 1926-ųjų gruodžio pabaigoje, iškart po perversmo122. Nieko steb÷tino – pats valdžios pasikeitimas buvo nekonstitucinis. Apie Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą paskelb÷ perversmininkų
118 1920 06 10 Laikinoji Lietuvos Valstyb÷s Konstitucija, M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos konstitucijų istorija..., p. 334 - 335. 119 1922 08 01 Lietuvos Valstyb÷s Konstitucija, ten pat, p. 339. 120 Įstatymas karo stoviui įvesti, VŽ, 1920 07 23, Nr. 41 - 430. 121 J. M a t u l e v i č i u s, Ypatingoji pad÷tis Lietuvoje..., p. 57. 122 Karo stovio įvedimo aktai, VŽ, 1926 12 20, Nr. 242 - 158.
32 iškeltas prezidentas Antanas Smetona, naujojo ministro pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be Seimo, kuriame jo politiniai priešininkai tur÷jo daugumą, pritarimo123. Įdomu tai, jog gruodžio 17 d. naktį išplatintuose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno mieste skelbiamas „apgulos stovis“124, o likusioje valstyb÷s dalyje – „karo stovis“125. Tačiau tokios nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšies kaip „apgulos stovis“ tuometiniai Lietuvos įstatymai nenumat÷. Greičiausiai ji buvo nusižiūr÷ta iš carin÷s Rusijos laikų tvirtov÷s komendanto teises reglamentavusių taisyklių. Po perversmo šalyje įsitvirtinus autoritariniam režimui, karo pad÷tis be perstojo veik÷ dvylika metų. Jos įvedimo tvarką valdžia pakeit÷ pagal savo poreikius. 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, dar išlaikiusi kai kuriuos formalius demokratijos principus nustat÷, kad karo pad÷tį šalyje ministrų kabineto siūlymu skelbia Respublikos prezidentas (34 str.)126. Seimo pritarimo nebereik÷jo. Analogiška nuostata įrašyta ir į 1938 m. Konstituciją (139 str.), labai išpl÷tusią prezidento galias ir įteisinusią vadizmu paremtą autoritarinę santvarką127. Per du dešimtmečius Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai buvo daug kartų papildyti ir pakoreguoti. 1919 m. liepos 8 d. įsigaliojęs 14-ojo straipsnio papildymas Įsakyme kariuomenei pakomentuotas taip: „Už bolševistinę, priešvalstybinę ir priešininkų valstybių naudai agitaciją, kariuomen÷s tarpe, kurstančią prie aktingo [aktyvaus, sąmoningo – M. K.] Vyriausyb÷s įstatymų nepildymo ar Vyriausybei priešinimosi, prie aktingo prieš valstyb÷s tvarką ÷jimo; prie sukilimo prieš Vyriausybę, prie sudarymo bolševistinių ir kitų Lietuvai priešingų organizacijų, jei prasikalt÷lis ant karštųjų p÷dų susektas, vis viena ar tai bus kareivis, ar civilis žmogus baudžiamas nuo dviejų metų kal÷jimo iki mirties bausm÷s“128. 1920 m. kovą dar kartą papildytas 14-asis straipsnis nustat÷, jog pareigūnus teisti „už ÷mimą kyšių naujokams arba kareiviams paleisti iš kariuomen÷s“ turi kariniai teismai129. Tų pačių metų spalį buvo papildytas 8-asis straipsnis, suteikęs karo komendantams teisę pavojingus visuomen÷s tvarkai arba kariuomenei asmenis „ištremti kiton vieton, arba imti į koncentracijos stovyklas“130. 1921 m. to paties straipsnio papildymas, nustat÷, kad nelegaliai ginklus laikantys asmenys bus baudžiami administracine tvarka. D÷l to 14-ojo straipsnio septintoji dalis, už tą pačią veiką numatanti baudžiamąją atsakomybę, buvo panaikinta131.
123 J. B u l a v a s, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“..., p. 88. 124 Kauno karo komendanto įsakymas Nr. 1, Lietuva, 1926 12 20, p. 2. 125 J. M a t u l e v i č i u s, Ypatingoji pad÷tis Lietuvoje..., p. 53. 126 1928 m. Lietuvos Valstyb÷s Konstitucija, M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos konstitucijų istorija..., p. 352. 127 1938 m. Lietuvos Konstitucija, ten pat, p. 377. 128 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 85, 1919 06 07, Kaunas. Juridinis skyrius. 129 Ypatingų valstyb÷s įstatų papildymas, LVŽ, 1920 03 18, Nr. 23 - 287. 130 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų papildymas, VŽ, 1920 10 22, Nr. 49 - 487. 131 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų papildymas ir pakeitimas, VŽ, 1921 11 15, Nr. 73 - 653.
33 1924 m. balandžio pradžioje įsigaliojo 9-ojo straipsnio pakeitimas, tiksliau apibr÷žęs komendanto teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nesilaikymą bausti administracin÷mis bausm÷mis132. 1928 m. 14-ojo straipsnio šeštos dalies papildymas patikslino, jog ne visos, o tik politinę potekstę arba banditizmo požymius turinčios žmogžudysčių bylos, karo pad÷ties metu turi būti perduodamos kariniams teismams133. 1934 m. 10-ojo straipsnio papildymas suteik÷ karo komendantui teisę uždaryti „draugiją, bendrovę ar sąjungą, jei d÷l jos veikimo gali kilti pavojus valstyb÷s saugumui“. Greta to, atsirado ir tam tikri apribojimai bei sankcijos asmenims, priklausiusiems uždarytoms organizacijoms (karo pad÷ties laikotarpiui suspenduojama aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teis÷s, pašalinimas iš visų valstybinių ir savivaldos renkamų pareigų)134. Tame pačiame „Vyriausyb÷s žinių“ numeryje buvo paskelbtas ir 8-ojo straipsnio pakeitimas, kuris prapl÷t÷ karo komendanto tur÷tą administracinio poveikio priemonių arsenalą. Dabar jis gal÷jo ne tik ištremti iš apskrities arba uždaryti į koncentracijos stovyklą potencialiai pavojingus valstyb÷s saugumui ir kariuomenei asmenis, bet ir pavesti juos policijos priežiūrai135. 1936 m. buvo pakeista 14-ojo Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnio aštuntoji dalis. Į ją įtraukta nuostata teigianti, jog asmenys, kaltinami „bet kurio valstyb÷s tarnautojo arba šiaip žmogaus, kuriam valdžios yra pavesta ar įsakyta kas atlikti“, sužalojimu, nepaklusimu jo nurodymams, krašto apsaugos ministro ir vidaus reikalų ministrų susitarimu gali būti perduodami teisti kariniam teismui. O to paties straipsnio dešimtosios dalies papildymas, min÷tiems ministrams suteik÷ teisę „ypatingais atsitikimais krašto saugumui ir rimčiai palaikyti“ kariniams teismams perduoti bylas ir „d÷l tokių nusikalstamų darbų“, kurie n÷ra išvardinti 14-ame straipsnyje136. Be to, tais pačiais metais inicijuotas 8-ojo straipsnio pakeitimas įtvirtino karo komendanto teisę pavojingus valstyb÷s saugumui ir viešajai rimčiai asmenis atiduoti į priverčiamojo darbo įstaigą137. Per likusius ketverius galiojimo metus, Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų turinyje korekcijų nebeatsirado. Kai kuriuos iš aukščiau pamin÷tų papildymų, plačiau pakomentuosime tolesn÷se darbo dalyse, skirtose atskiriems karo pad÷ties reiškiniams. Ten pat pristatysime ir kitus su jais susijusius teis÷s aktus (rekvizicijų, sekvestro bei kitų natūrinių prievolių, valstyb÷s priešų baudžiamajam persekiojimui skirtus įstatymus).
132 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1924 04 10, Nr. 156 - 1100. 133 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1928 10 26, Nr. 287 - 1885. 134 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1934 07 12, Nr. 450 - 3138. 135 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1934 07 12, Nr. 450 - 3140. 136 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1936 05 07, Nr. 532 - 3698. 137 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1936 11 12, Nr. 557 - 3872.
34 Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai su visais veikiančiais pakeitimais ir papildymais buvo įtraukti į 1939 m. geguž÷s 10 d. įsigaliojusį „Nepaprasto meto“ įstatymą138, kuris apjung÷ dvi iki tol Lietuvoje egzistavusias nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis – „sustiprintą apsaugą“ ir „valstyb÷s gynimo metą“ (taip pavadintas tas pats „karo stovis“). Priklausomai nuo aplinkybių, prezidentas gal÷jo paskelbti kurią nors vieną iš jų. Įvedus „valstyb÷s gynimo metą“ karo komendantai tur÷jo prad÷ti vykdyti Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose nustatytas funkcijas, o civilin÷s valdžios institucijos – paklusti jų nurodymams. Pačios Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų nuostatos į „Nepaprasto meto įstatymą“ nebuvo įtrauktos, – kad jos tebegalioja skelb÷ pirmasis iš dviejų, trečiojo jo skirsnio, pavadinto „Valstyb÷s gynimo metas“ straipsnių. 1940 m. liepos 13 d. Justo Paleckio marionetin÷ „Liaudies vyriausyb÷“ išleido naują „Nepaprastojo meto“ įstatymą, kuris nuo ankstesniojo skyr÷si ne tiek turinio, kiek struktūriniais - redakciniais dalykais139. „Valstyb÷s gynimo metui“ skirtas įstatymo skirsnis buvo išpl÷stas iki šešių straipsnių (24 - 29 str.). Jame deklaruota apie principinių karo pad÷ties („valstyb÷s gynimo meto“) ir „sustiprintos apsaugos“ nuostatų suvienodinimą. Tai rod÷ jau pirmoji min÷to skirsnio pastraipa: „Valstyb÷s gynimo metą paskelbus, taikomi 6 - 23 str. nuostatai [t.y. visa, kas pasakyta apie „sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ metą – M.K.], tik vietoje vidaus reikalų ministro veikia krašto apsaugos ministras, o vietoje apskričių viršininkų – karo komendantai“. Tačiau 26-jame straipsnyje ir penkiose jo dalyse buvo išskirtos specialios krašto apsaugos ministrui arba kariuomen÷s vadui „valstyb÷s gynimo metu“ suteikiamos teis÷s: 1) liepti daryti bendrąsias arba atskirąsias rekvizicijas; 2) drausti pirkti, parduoti, įvežti, į tam tikras vietas arba iš jų išvežti maisto produktus, pašarą ar kitas medžiagas; 3) uždaryti įvairias pramon÷s ir prekybos įmones; 4) „imti į koncentracijos stovyklas arba laikyti suimtus ligi šešių m÷nesių asmenis, kurie yra pavojingi valstyb÷s saugumui, visuomen÷s rimčiai, viešajai tvarkai ar kitiems valstyb÷s reikalams“; 5) „sustabdyti civilinių valstyb÷s ir savivaldos institucijų tarnautojų įsakymų vykdymą“. Įsakymams nepaklususius ar juos sulaužiusius asmenis, karo komendantai gal÷jo nubausti pinigine bauda iki 5000 litų, areštu iki trijų m÷nesių, arba abiem bausm÷mis kartu (27 str.). Komendantų sprendimų apskundimo terminas buvo sutrumpintas iki trijų dienų. Krašto apsaugos ministrą skundas tur÷jo pasiekti per 1 dieną (28 str.). „Baigiamieji nuostatai“, skelb÷, jog įsigaliojus „Nepaprastojo meto įstatymui“ , Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai panaikinami. Analizuojant 1940 m. vasarą priimtą „Nepaprastojo meto“ įstatymą, galima pasteb÷ti jo panašumą į 1937 m. Valstyb÷s tarybos parengtą „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymo projektą140. Jame taip pat siūlyta panaikinti Ypatinguosius valstyb÷s apsaugos įstatus, o įstatymo skirsnį, skirtą
138 Nepaprastojo meto įstatymas, VŽ, 1939 05 10, Nr. 644 - 4701. 139 Nepaprastojo meto įstatymas, VŽ, 1940 07 17, Nr. 717 - 5667. 140 1937 01 13 „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymo projektas ir priedai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 149 - 202.
35 „valstyb÷s gynimo metui“, iš naujo perredaguoti, įtraukiant būtinus papildymus. Pirmuosiuose to skirsnio straipsniuose tur÷jo būti įtvirtinta karo komendanto teis÷ pavojingus asmenis izoliuoti koncentracijos stovykloje arba areštuoti laikotarpiui iki trijų m÷nesių; skelbti rekvizicijas, paskirti kitas natūrines prievoles, varžyti prekybą maistu ir pašaru, reguliuoti jų kainas; imtis prevencinių priemonių prieš epidemijas, gaisrus141. 12-ąjame straipsnyje numatyta įtvirtinti karo komendanto teisę nušalinti nuo pareigų visus valstyb÷s įstaigų pareigūnus, „autonominio krašto“ valdžios ir savivaldybių atstovus, išskyrus, paskirtus prezidento. Sekantis straipsnis komendantui tur÷jo suteikti teisę sustabdyti renkamų valstyb÷s ar jos autonominio krašto organų veiklą. Taip pat buvo aiškiau nusakyti karin÷s administracijos įgaliojimai, susiję su esama ar potencialia karo veiksmų zona: įstaigų evakavimas, gynybai trukdančių infrastruktūros objektų sunaikinimas ir abstrakti teis÷, „daryti viską, kas reikalinga kariuomenei, ginančiai kraštą“142. Tačiau tam 1937 m. projektui vyriausyb÷ nepritar÷143, tod÷l Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai tada dar nebuvo panaikinti. Vertinant 1940-ųjų redakcijos „Valstyb÷s gynimo meto“ nuostatas reikia pripažinti, jog jos yra gerokai detalesn÷s, konkretesn÷s, visapusiškesn÷s. Toks išbaigtumas – ilgamet÷s patirties rezultatas. Lyginat visas aukščiau pristatytas Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų variantus, su šiandienin÷s Lietuvos karo pad÷ties įstatymu144, galima pasteb÷ti, jog juose esama tam tikrų
141 Ten pat, l. 256 - 257. 142 Ten pat, l. 258. 1431937 06 12 ministrų kabineto pranešimas Valstyb÷s tarybai, ten pat, l. 195. 144 Įstatymą sudaro septyni skirsniai. Pirmajame, pavadintame „bendrosios nuostatos“, paaiškinamos specifin÷s, teis÷s akte vartojamos sąvokos. Antrajame skirsnyje ir jo straipsniuose pristatoma karo pad÷ties įvedimo ir atšaukimo tvarka. Toks nutarimas, kurį priima Seimas, įforminamas Prezidento dekretu. Egzistuoja įpareigojimas apie visa tai nedelsiant informuoti tiek savo, tiek ir užsienio šalių diplomatines atstovybes Lietuvoje, Europos tarybos ir Jungtinių tautų organizacijos generalinius sekretorius. Trečiojo skirsnio septyniolikoje straipsnių yra išvardinti piliečių ir užsieniečių teisių apribojimai bei pareigos, karo pad÷ties metu. 8-asis straipsnis suteik÷ atitinkamų žinybų atstovams teisę tikrinti privačių asmenų korespondenciją, siuntinius, klausytis telefoninių pokalbių ir kontroliuoti kitus susižinojimo būdus. 9- asis straipsnis apribojo privačių asmenų galimybes laisvai naudotis savo būstu. Kariškiams suteikiama teis÷ bet kuriuo paros metu neatsiklausus įeiti į būstą, arba jį panaudoti savo reikm÷ms, pab÷g÷lių apgyvendinimui. Savininkams už tai numatytas atlygis. 10-asis straipsnis suvarž÷ asmens teisę reikšti įsitikinimus, ieškoti ir gauti informacijos ( duomenų apie save, kariuomenę ir kitus gynybinius reikalus). 11-asis straipsnis ir penkios jo dalys nustat÷ laisv÷s kilnotis apribojimus. Nurodyta, kad asmenims, siekiantiems pakeisti gyvenamąją vietą, išskyrus skubios evakuacijos atvejus, būtini specialūs leidimai. Jie nereikalingi tik kariškiams ir pareigūnams. Trečioji straipsnio dalis numat÷ galimybę tam tikrą vietovę paskelbti uždara teritorija, o ketvirtoji – internuoti Lietuvoje atsidūrusius priešiškos valstyb÷s piliečius. 12-asis įstatymo straipsnis skelb÷ apie bevizio režimo atšaukimą karo pad÷ties metu ir apibr÷ž÷ užsieniečių atvykimo į Lietuvą tvarką (sudaroma galimyb÷ atvykti reikalingiems šaliai ekspertams, Tarptautinio Raudonojo kryžiaus atstovams, sąjungininkų kariniams vienetams). 13-asis straipsnis nustat÷ grįžimo į Lietuvą ir apsigyvenimo joje apribojimus, 14-asis – teis÷s vienytis į politines partijas bei organizacijas apribojimus (karo pad÷ties metu politin÷s partijos ir panašios asociacijos negali būti steigiamos). 15-asis ir 16-asis straipsniai nustat÷ susirinkimų organizavimo suvaržymus ir įpareigojo asmenis su savimi tur÷ti tapatybę paliudijančius dokumentus. 17-asis straipsnis numat÷ galimybę skirti privalomus darbus gynybos ar gyventojų evakuacijos tikslais. Ketvirtasis skirsnis ir jo straipsniai reglamentavo vyriausyb÷s teisę nustatyti įmon÷ms ir įstaigoms privalomus darbus, paskirti jų organizavimui ir atlikimo priežiūrai specialius valdžios atstovus su ypatingais įgaliojimais. Taip pat įtvirtinta vyriausyb÷s teis÷ apriboti įmonių komercinę - ūkinę veiklą, ginklų, maisto produktų ir kitų reikmenų gamybą bei prekybą. Penktajame skirsnyje – išd÷styti valstyb÷s valdymo pertvarkymo karo pad÷ties metu principai. Numatyta galimyb÷ išpl÷sti ministerijų ir kitų žinybų funkcijas, apriboti savivaldyb÷s institucijų veiklą (Seimo nutarimu); reglamentuojamas sienos apsaugos tarnybos priskyrimas ginkluotosioms paj÷goms, policijos pavaldumas karo komendantams. Pastarieji, esant reikalui, tur÷jo teisę perimti savivaldos organų, apskričių viršininkų funkcijas. Karo komendantus skiria ir jų veiklą prižiūri
36 panašumų, atsispindi bendrieji tokio pobūdžio norminiams aktams būdingi principai. Dabartinis įstatymas gerokai platesnis ir išsamesnis nei prieškarinis. Jis, nuo senojo visų pirma skiriasi tuo, jog yra numatytas tik karo atvejui. Įstatyme įtvirtintas lemiamas Seimo vaidmuo įvedant ir atšaukiant karo pad÷tį, taip pat yra nuostata įpareigojanti apie šį žingsnį informuoti savo ir užsienio šalių atstovybes, įtakingiausių tarptautinių institucijų vadovus. Karo pad÷ties nuostatas įgyvendinančios institucijos panašios. Pagrindinę, žemesniąją jų grandį sudaro karo komendantūros, vadovaujamos karinių pareigūnų – komendantų. Dabartiniame įstatyme svarbus vaidmuo apspendžiant ypatingąsias priemones tenka Valstyb÷s gynimo tarybai. Žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, numatyti abiejuose įstatymuose panašūs, tik dabartiniame yra atskirai aptarta užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką tvarka. Numatyta galimyb÷ pasitelkti užsienio specialistus, įsileisti humanitarinių organizacijų atstovus, sąjungininkų karinius vienetus ir internuoti su Lietuva kariaujančios šalies piliečius. Privalomų darbų ir įpareigojimų fiziniams bei juridiniams asmenims pobūdis, ūkin÷s - komercin÷s veiklos reguliavimo principai iš esm÷s panašūs. Abiejuose įstatymuose policija, civilin÷s įstaigos karo pad÷ties metu yra subordinuojamos kariniams pareigūnams, kurie esant reikalui, gali patys imtis jų funkcijų vykdymo. Kiek skiriasi karo lauko teismo sudarymas ir jo nuosprendžių apskundimo tvarka, bet jiems teismingų bylų kategorijos yra apibr÷žtos panašių kriterijų. Dabartiniame įstatyme yra kur kas daugiau nuostatų, skirtų teis÷tumo garantijoms, įtvirtintas įsipareigojimas laikytis tarptautin÷s humanitarin÷s teis÷s normų. Abiejuose įstatymuose numatytos karin÷s ir civilin÷s saugos priemon÷s šiek tiek skiriasi d÷l laikmečio sąlygotų gr÷smių ir jų neutralizavimo technologinių galimybių.
1.1.3. „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ pad÷ties nuostatos
Analizuojant ilgalaikio „karo stovio“ režimą, labai svarbi yra ir kita Pirmosios Lietuvos Respublikos teis÷s aktuose numatyta nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis – „sustiprinta
ginkluotųjų paj÷gų vadas. Straipsniai nuo 26-ojo iki 31-ojo imtinai, nustat÷ ikiteisminio tyrimo tvarką, teismų sistemos pertvarkymą, karo lauko teismų steigimą ir jų veiklą. Numatyta, jog kariniai teismai teis karius ir civilius asmenis už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, nusikaltimus Lietuvos valstyb÷s nepriklausomybei ir teritoriniam vientisumui, konstitucinei santvarkai, krašto apsaugos tarnybai. Karo teismai turi būti steigiami Respublikos prezidento nutarimu prie karo komendanto arba kito karinio vieneto vado. Atskirais atvejais, neveikiant paprastiems teismams, numatyta galimyb÷ kariniams teismams perduoti išnagrin÷ti ir visas kitas bylas. Karo lauko teismą sudaro trys teis÷jai, įgiję aukštąjį teisinį arba tiesiog aukštąjį išsilavinimą. Nuosprendis per keturiolika dienų kasacijos tvarka gali būti apskundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Įpareigojama teisiamajam užtikrinti galimybę naudotis gyn÷jo paslaugomis. Šeštajame įstatymo skirsnyje išvardinamos galimos karin÷s ir civilin÷s saugos priemon÷s. Sprendimą d÷l jų taikymo priima Valstyb÷s gynybos taryba. Septintajame skirsnyje pateiktos baigiamosios nuostatos, kuriose išreikštas įsipareigojimas Lietuvos Respublikos pareigūnams ir institucijoms karo pad÷ties metu laikytis visuotinai pripažintų tarptautin÷s humanitarin÷s teis÷s normų.: 2000 06 08 LR karo pad÷ties įstatymas, Valstyb÷s žinios, Nr. 25 - 1482.
37 apsauga“. Šių išimtinių teisinių režimų prigimtis ir paskirtis buvo panaši, tod÷l neatsitiktinai 1939 m. abiejų nuostatos, nors ir išlaikydamos tam tikrą savarankiškumą, atsidūr÷ viename įstatyme. Apie alternatyvą karo pad÷čiai Lietuvoje pirmą kartą oficialiai prabilta 1922 m. spalį, Steigiamojo Seimo dienotvark÷je atsiradus „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektui, kurį inicijavo tuometin÷ valdančioji dauguma – krikščionių demokratų blokas. Tokiu būdu ieškota galimybių transformuoti nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimą: paversti jį iš karinio – administraciniu - policiniu. Karo komendantų funkcijas ketinta duoti apskričių viršininkams. Šis žingsnis tur÷jo atpalaiduoti kariuomenę nuo jai pagal pirminę paskirtį nebūdingo visuomeninio gyvenimo reguliavimo ir leisti sutelkti visą d÷mesį į šalies gynybos reikalus. „Sustiprinta apsauga“ Lietuvoje buvo žinoma iš carizmo laikų, tod÷l nenuostabu, kad asociacijas apie žandarų ir „ochrankos“ [slaptosios policijos – M. K.] siaut÷jimą, vien savo pavadinimu keliantį įstatymo projektą labai priešiškai sutiko kairiosios Steigiamojo Seimo frakcijos. Aistros d÷l to nebl÷so kelis metus145, bet valdančioji dauguma, nepaisydama opozicijos protestų, 1925 m. viduryje pri÷m÷ lietuviškąją „sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ pad÷ties versiją reglamentuojantį įstatymą146. Šis teis÷s aktas tur÷jo tik septynis straipsnius ir buvo gerokai trumpesnis nei Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai. Be to, panašumų į senąjį rusiškąjį variantą, tiek d÷l kuklios apimties, tiek ir d÷l vietin÷s specifikos sąlygotų bruožų, tur÷jo nedaug – atsispind÷jo tik universaliosios nuostatos. 1-asis straipsnis skelb÷, jog „sustiprinta apsauga įvedama kilus valstyb÷je ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams“. 2-jame nurodyta, jog vietose, kur įvesta „sustiprinta apsauga“, vidaus reikalų ministras turi teisę: 1) „drausti asmenims pasilikti vietose, kuriose jų buvimas trukdo tvarką ir ramumą palaikyti“; 2) sulaikyti įtartinus ar pavojingus asmenis; 3) sustabdyti draugijų, bendrovių ir sąjungų darbą ir uždaryti prekybos bei pramon÷s įstaigas; 4) uždrausti vienkartinių ir periodinių spaudinių leidybą bei platinimą 5) drausti viešus ir uždarus susirinkimus be apskrities viršininko leidimo; 6) leisti privalomus įsakymus, skirtus viešajai tvarkai apsaugoti. 3-iasis ir 4-tasis straipsniai numat÷ administracinę atsakomybę už tų privalomų įsakymų nesilaikymą: piniginę baudą iki 5000 lt. arba areštą iki trijų m÷nesių. Bausmes tur÷jo skirti apskričių viršininkai, tik Klaip÷dos krašte – gubernatorius. 5-tasis įstatymo straipsnis suteik÷ teisę nubaustajam per septynias dienas apskųsti administracijos sprendimą VRM, bet bausm÷s vykdymas d÷l to negal÷jo būti stabdomas. 6-asis ir 7-tasis straipsniai skelb÷, jog „sustiprinta apsauga“ pradeda veikti nuo paskelbimo dienos iki baigiasi jos įvedimo terminas, arba Respublikos prezidentas ją atšaukia. Taigi
145 Pvz. žr.: Seimo stenogramos Antrasis Seimas (toliau – SSAS), 1924 05 06, 93 pos., p. 12 -13 146 Sustiprintos apsaugos įstatymas, VŽ, 1925 06 13, Nr. 194 - 1318.
38 „sustiprintoji apsauga“ tur÷jo būti įvedama iš anksto numatytam laikotarpiui. Apskritai ši nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis buvo siauresn÷s apimties ir nesuteik÷ tiek teisių administracijai kaip „karo stovis“. Apskričių viršininkai negal÷jo ištremti asmenų į kitą apskritį arba izoliuoti koncentracijos stovykloje; skelbti nepaprastąsias kariuomenei būtinų maisto produktų ir kitų reikmių rekvizicijas. Kita vertus, administracinių galių efektyviai kontroliuoti visuomeninį gyvenimą jie tur÷jo užtektinai. Taip pat reikia pažym÷ti, jog 1925 m. priimtas „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas nenumat÷ galimyb÷s antivalstybine veikla kaltinamų asmenų perduoti teisti kariniams teismams ar sugriežtinti baudžiamąją atsakomybę. Karo pad÷ties metu apskričių viršininkai, kaip civilinių institucijų atstovai, prival÷jo vykdyti visus karo komendantų nurodymus. „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas, skirtingai nei Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos buvo papildytas tik du kartus. 1934 m. į jį įtraukta nuostata, suteikianti apskrities viršininkams teisę pavojingus santvarkai ir viešajai rimčiai asmenis atiduoti policijos priežiūrai147, o 1936 m. – išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklą148. Nedidelį papildymų skaičių galima paaiškinti tuo, jog 1925 – 1938 m. teis÷s aktas iš esm÷s egzistavo tik popieriuje, t.y. per tą laikotarpį, nepaisant svarstymų valdžios sluoksniuose ir pusiau oficialiai išsakytų ketinimų, taip ir nebuvo praktiškai išbandytas. D÷l to ir neprireik÷ jo tobulinti. „Sustiprintos apsaugos“ pad÷tį pirmą kartą Respublikos prezidentas paskelb÷ tik 1938 m. gruodžio 10 d. Įstatymo nustatyta tvarka tada įsigaliojo Kauno mieste ir apskrityje. Sekančių metų kovo 22 d. analogiškas teisinis režimas buvo įvestas visoje likusioje Lietuvos dalyje, išskyrus Vokietijos atpl÷štą Klaip÷dos kraštą. Dar po gero m÷nesio – geguž÷s 10-ąją, paskelbus „Nepaprastojo meto“ įstatymą, ankstesnysis „sustiprintą apsaugą“ reglamentavęs teis÷s aktas nustojo galioti. „Nepaprastojo meto“ įstatymą sudar÷ keturi skirsniai: „Bendrieji nuostatai“ „Sustiprintos apsaugos metas“, „Valstyb÷s gynimo metas“ , „Baigiamieji nuostatai“ ir dvidešimt straipsnių. Pirmajame skirsnyje buvo apibr÷žta nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties įvedimo tvarka; pristatytos už kiekvienos iš dviejų jos rūšių administravimą atsakingos institucijos. Savo dekrete Respublikos prezidentas prival÷jo pažym÷ti, kuri iš išimtinio režimo formų – „valstyb÷s gynimo metas“ ar „sustiprintos apsaugos metas“ – įvedama ir kokią valstyb÷s dalį ji apims. Pirmuoju atveju, reguliuoti šalies gyvenimą tur÷jo KAM ir karo komendantai, antruoju – Vidaus reikalų ministras ir apskričių viršininkai. Taip pat nurodyta, kad padidintais įgaliojimais šie pareigūnai naudosis tik tol, kol veiks išimtin÷ pad÷tis. Ją atšaukus, visi jų specialūs privalomi įsakymai – neprad÷ti ar net nebaigti vykdyti – tur÷jo netekti galios. 6-asis pirmojo skirsnio straipsnis
147 Sustiprintos apsaugos įstatymo pakeitimas, VŽ, 1934 07 12, Nr. 450 - 3143. 148 Sustiprintos apsaugos įstatymo pakeitimas, VŽ, 1936 11 12, Nr. 557 - 3873.
39 „nepaprastojo meto“ laikotarpiu, vidaus reikalų ministrą įgalino uždaryti visas organizacijas ir jų padalinius, potencialiai pavojingus valstyb÷s saugumui arba viešajai rimčiai. Antrasis „Nepaprastojo meto“ įstatymo skirsnis, pavadintas „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metas“, ap÷m÷ straipsnius nuo 7-ojo iki 16-ojo. Juose apskričių viršininkams buvo suteiktos iš esm÷s tokios pat plačios, įvairių visuomeninio gyvenimo sričių kontrolę nustatančios teis÷s, kokias komendantams numat÷ Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai. VRM atstovas apskrityje, disponavęs vietos policijos paj÷gomis ir savo „bendrais“ arba „asmeniniais“ įsakymais gal÷jo: cenzūruoti leidinius, juos konfiskuoti, kontroliuoti arba net uždrausti naudojimąsi radijo siųstuvais ir priimtuvais, neleisti d÷v÷ti uniformų, nešioti uniforminių ženklų, v÷liavų. Be viso to, apskričių viršininkai dar tur÷jo teisę suvaržyti ar uždrausti eisenas, susirinkimus ir kitus žmonių susitelkimus, kontroliuoti ir apriboti jud÷jimą tam tikroje teritorijoje, imtis priemonių apsaugoti valdžios įstaigas. Įsakymams nusižengusius, pavojingus šalies saugumui ar viešajai tvarkai asmenis, apskričių viršininkai gal÷jo atiduoti policijos priežiūrai, į priverčiamojo darbo įstaigą (iki vienerių metų laikotarpiui), įsakyti tokiems asmenims neišvykti iš savo gyvenamosios ar kitos nurodytos vietos; skirti piniginę baudą iki 2500 litų ir areštą iki trijų m÷nesių. Asmuo tur÷jo teisę per nurodytą laikotarpį (tris - septynias dienas) apskrities viršininko privalomus įsakymus ar nutartis apskųsti vidaus reikalų ministrui, kuris vienintelis gal÷jo panaikinti arba pakeisti sprendimą. „Nepaprastojo meto“ įstatymas numat÷, jog valstyb÷je įvedus „sustiprintą apsaugą“ atsiras pakitimų teisingumo vykdymo procese. 15-asis straipsnis skelb÷: „Teisingumo Ministras valstyb÷s saugumo sumetimais gali teismo įstaigoms pasiūlyti bylas d÷l tam tikrų nusikalstamųjų darbų spręsti be eil÷s pagreitinta tvarka“149. O sekančiame – 16-ame straipsnyje nurodyta, jog „valstyb÷s saugumo sumetimais Vidaus Reikalų Ministro pasiūlymu, Teisingumo Ministrui ir Krašto Apsaugos Ministrams sutikus, Krašto Apsaugos Ministras gali pavesti tam tikras bylų rūšis spręsti Kariuomen÷s teismui“150. Taigi VRM palaikyti „sustiprintos apsaugos“ režimą valstyb÷je tur÷jo pad÷ti ne tik KAM, bet ir Teisingumo ministerija. Naujosios „sustiprintos apsaugos“ nuostatos ne tik sukonkretino, bet ir prapl÷t÷ VRM struktūrų funkcijas. Dabar jos gal÷jo beveik lygiavertiškai pavaduoti karo komendantus. D÷l to, trečiajame „Nepaprastojo meto“ įstatymo skirsnyje, pavadintame „Valstyb÷s gynimo metas“, apsiribota tik dviem lakoniškais straipsniais. Viename jų nurodyta, jog „Valstyb÷s gynimo metu“ veikia Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, kitame – kad civilin÷s valdžios organai privalo vykdyti karo komendantų reikalavimus. Visa tai rodo, jog karo pad÷tį nor÷ta paversti išimtine, tik prasid÷jus ginkluotam konfliktui įvedama nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties forma. Visais kitais atvejais, „Nepaprastojo meto“ paskelbimą tur÷jo lyd÷ti „sustiprintos apsaugos“ įvedimas.
149 Nepaprastojo meto įstatymas, VŽ, 1939 05 10, Nr. 644 - 4701. 150 Ten pat.
40 Naujasis „Nepaprastojo meto“ įstatymas galiojo iki 1940 m. vasaros, kai marionetin÷ prosovietin÷ šalies valdžia jį pakeit÷. Per tą vienerių metų trukm÷s laikotarpį jis buvo vieną kartą papildytas. 1939 m. rudenį 6-ąjame straipsnyje atsirado nuostata, suteikianti teisę vidaus reikalų ministrui „valstyb÷s saugumo, viešosios tvarkos ir kitų valstyb÷s reikalų sumetimais“, prapl÷sti visų rūšių medicinos įstaigas ir įpareigoti jas gydyti nukent÷jusius nuo karo veiksmų ar stichinių nelaimių kariškius bei civilius; paskelbti darbo prievolę tam tikroms gyventojų grup÷ms151. 7-ojo straipsnio papildymas apskričių viršininkus įgalino suvaržyti telefono, telegrafo ryšį, kontroliuoti paštą; sekvestruoti patalpas ir transporto priemones, vadovaujantis „Natūralinių karo prievolių“ įstatymu. Tokie papildymai atsirado d÷l Europoje prasid÷jusio karo, kada kiekvienai valstybei reik÷jo užsitikrinti galimybę patikimai administruoti gynybai ir piliečių apsaugai svarbias ūkinio - socialinio gyvenimo sferas. 1940 m. liepos 17 d. „Vyriausyb÷s žiniose“ pasirod÷ nauja, gerokai prapl÷sta „Nepaprastojo meto“ įstatymo versija, pasirašyta prezidento pareigas einančio J. Paleckio ir ministro pirmininko pavaduotojo prof. Vinco Kr÷v÷s - Mickevičiaus. Ją, kaip ir ankstesniąją, sudar÷ keturi skirsniai: „Bendrieji nuostatai“, „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metas“, „Valstyb÷s gynimo metas“, „Baigiamieji nuostatai“, – iš viso 31 straipsnis. Iš sutrumpintos bendrosios dalies buvo pašalintas 6-asis straipsnis, skelbęs apie išskirtines vidaus reikalų ministro teises reguliuoti visuomeninį šalies gyvenimą. Ši nuostata faktiškai buvo perkelta į antrąjį įstatymo skirsnį, pavadintą „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metas“. Jo struktūra, pakito labiau, nors turinys liko bemaž tas pats. Min÷tas skirsnis ap÷m÷ straipsnius nuo 6-ojo iki 23-ojo imtinai. 6-asis straipsnis išsiskyr÷ nemaža apimtimi – jį sudar÷ šešiolika dalių, kai ankstesniame įstatyme, analogišką 7-ąjį straipsnį – tik devynios. Min÷tame straipsnyje buvo detaliai pristatytos ypatingos vidaus reikalų ministro teis÷s „sustiprintos apsaugos“ metu: riboti informacijos skelbimą spaudoje, konfiskuoti spaudinius, varžyti naudojimąsi radijo siųstuvais ir priimtuvais; drausti d÷v÷ti tam tikras uniformas, ženklus, demonstruoti v÷liavas; uždrausti arba sustabdyti juridinių asmenų veiklą; suvaržyti arba uždrausti eisenas ir kitus žmonių susibūrimus; sustabdyti jud÷jimą, apriboti gyvenamosios vietos pakeitimo galimybes; imtis priemonių apsaugoti viešųjų valstyb÷s įstaigų veikimą; varžyti susirašin÷jimą paštu, telefono, telegrafo ryšį; kariuomen÷s ar valstyb÷s reikm÷ms užimti savivaldybių ar privačių asmenų patalpas, nusavinti susisiekimo priemones; susitarus su finansų ministru suvaržyti svaigalų gamybą bei pardavimą; imtis priemonių prieš streikuotojus ir jų kurstytojus; neišduoti leidimų ginklams ar sprogmenims laikyti, „leisti įsakymus kitais viešosios tvarkos ir valstyb÷s saugumo reikalais“. Daugumos tų įsakymų vykdymą žemesniame lygmenyje tur÷jo prižiūr÷ti apskričių viršininkai, tur÷ję teisę nusižengusius asmenis atiduoti policijos priežiūrai, išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklą, areštuoti iki trijų m÷nesių laikotarpiui, uždrausti išvykti iš gyvenamosios ar kitos nurodytos vietos.
151 Nepaprastojo meto įstatymo pakeitimas, VŽ, 1939 09 07, Nr. 662 - 4849.
41 7-asis, 8-asis, 9-asis ir 10-asis įstatymo straipsniai iš esm÷s, tik kiek detaliau, atkartojo ankstesniojo „Nepaprastojo meto“ įstatymo 1939 m. rudenį paskelbtą papildymą, suteikusį teisę vidaus reikalų ministrui įsakyti prapl÷sti savivaldybių, privačias bei kitas gydymo įstaigas ir priimti jose nuo karo ar kitų nelaimių nukent÷jusius karius bei civilius; taip pat įvesti darbo prievolę. Skirtingai nei anksčiau, privačių patalpų prapl÷timas ir pritaikymas gydymo reikm÷ms gal÷jo būti vykdomas valdžios j÷gomis, neatsižvelgiant į savininkų prieštaravimus, tačiau pastarųjų l÷šomis. 11-asis, 12-asis ir 13-asis straipsniai reglamentavo natūrinių karo prievolių, patalpų sekvestro procedūras. O 14-asis, 15-asis, 16-asis ir 17-asis – nustat÷ apskričių viršininkų administracinių nutarimų apskundimo tvarką, kuri iš esm÷s liko tokia pati, kaip ir ankstesniame įstatyme. 18-ajame straipsnyje buvo dar kartą apibr÷žta atsakomyb÷ už nepaklusimą apskričių viršininkų „visuotiniams“ (t.y. bendriems) arba „pavieniams“ (specialiems, vienasmeniams) įsakymams. Nusižengusiems gr÷s÷ teismas arba administracin÷s sankcijos (pinigin÷ bauda iki 2 500 lt. arba areštas iki 3 m÷n.). 19-ajame straipsnyje buvo nurodyti atvejai, kada apskrities viršininko skirtos sankcijos tur÷jo būti vykdomos nedelsiant, o 20-asis – suteik÷ teisę teisingumo ministrui, valstyb÷s saugumo sumetimais, „pasiūlyti bylas d÷l tam tikrų nusikalstamųjų darbų spręsti be eil÷s ir pagreitinta tvarka“. Sekantis – 21-asis straipsnis dar prapl÷t÷ pavojingų valstyb÷s saugumui asmenų teisminio persekiojimo „sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ metu galimybes. Jis skelb÷, jog „Vidaus Reikalų Ministro pasiūlymu, Teisingumo Ministrui sutikus, Krašto Apsaugos Ministras gali pavesti tam tikrą bylą arba tam tikras bylų rūšis spręsti Kariuomen÷s teismui“. Greta pateiktuose devyniuose punktuose buvo išvardintos toms byloms kelti pagrindą sudarančios nusikalstamos veikos: 1) ginkluoto sukilimo prieš Lietuvos valstybę ir jos teis÷tą santvarką organizavimas; 2) „priešvalstybinis“ kariuomen÷s kurstymas, atskirų visuomen÷s dalių priešpriešos skatinimas; 3) susisiekimo, ryšių priemonių ir infrastruktūros gadinimas; 4) šnipin÷jimas ir bet kokio kitos pagalbos priešui teikimas; 5) pasik÷sinimas į žmogaus gyvybę, politiniais sumetimais; 6) ginkluotos gaujos įvykdytas įžūlus apipl÷šimas arba serijiniai apipl÷šimai; 7) valstyb÷s, savivaldyb÷s tarnautojo, einančio pareigas sužalojimas, pasipriešinimas arba grasinimas jam; 8) „kyšių ÷mimas naujokams arba kareiviams paleisti iš kariuomen÷s“ 9) kariuomen÷s amunicijos ar kitų aprūpinimo reikmenų naikinimas. Kariniai teismai, teisiantys už išvardintus nusikaltimus, gal÷jo „pasunkinti“ bausmes: vietoj įkalinimo paprastame kal÷jime skirti įkalinimą sunkiųjų darbų kal÷jime, mirties bausmę ir t.t. Be to, min÷tiems nusikaltimams ištirti parengiamasis tardymas tur÷jo būti „daromas be eil÷s ir skubos tvarka“ (22 str.). Taigi į „sustiprintos apsaugos“ nuostatas faktiškai buvo perkeltas šiek tiek prapl÷stas Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų 14-asis straipsnis. Skirtumai tarp abiejų nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšių dabar jau beveik išnyko. Juolab,
42 kad 23-asis „Nepaprastojo meto“ įstatymo straipsnis suteik÷ teisę vidaus reikalų ministrui, pasitelkti į pagalbą kariuomenę tvarkai palaikyti, jei turimų policijos paj÷gų nepakanka. Palyginus prieškarin÷s „Sustiprintos apsaugos“ ir šiandienin÷s „Nepaprastosios pad÷ties“152 įstatymų nuostatas tam tikrų bendrumų galima įžvelgti, nors nepanašu, kad pastarojo reng÷jai būtų tikslingai siekę istorin÷s autentikos ar ją išryškinančių bruožų perimamumo. Labiausiai skiriasi įstatymų struktūra – šiandieninis kiek platesnis ir detalesnis. Išimtinio režimo įvedimo pagrindas ir trukm÷s terminas (šeši m÷nesiai) faktiškai sutampa. 1920 – 1926 m. tokį nutarimą Lietuvoje kaip ir dabar, tur÷jo priimti Seimas. Tačiau anuomet nebuvo įpareigojimo apie tai informuoti savo ir užsienio šalių diplomatines atstovybes, atitinkamas tarptautines institucijas; nenumatyta įvesti tiesioginį valdymą ir kurti bendrą instituciją, atsakingą už veiksmų koordinavimą ekstremalių situacijų metu bei jai pavaldžias viešosios tvarkos komendantūras. Kita vertus, pastarosios tur÷jo būti formuojamos daugiausiai iš VRM žinybų atstovų, tad jiems kaip ir tarpukariu, tur÷jo tekti didžiausias krūvis administruojant nepaprastosios pad÷ties režimą. Žinia, Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nebuvo savivaldyb÷s mero pareigyb÷s, apskričių viršininkai vykd÷ kur kas platesnes ir kiek kitokio pobūdžio funkcijas nei šiandien, tačiau tai – tik detal÷s, neiškreipiančios esminių principų. Laisvių ir teisių ribojimo apimtis ir nepaprastųjų priemonių panaudojimą dabar nustato ne vidaus reikalų ministras, o Respublikos prezidentas. Apribojimų ir privalomųjų darbų pobūdis panašus, tik dabar jie gerokai sukonkretinti, be to, atspindi naujas laikmečio realijas ir gr÷smes. Tas pats pasakytina ir apie šiandieninio įstatymo 28-jame straipsnyje išvardintas šešiolika galimų nepaprastųjų priemonių. Šiame teis÷s akte, daug vietos (visas penktasis skirsnis) yra skirta teis÷tumo garantijoms ir pareigūnų veiksmų kontrolei nepaprastosios pad÷ties metu. Saugikliai, lyginant su prieškariniu įstatymu ir jo įgyvendinimo praktika – tikrai dideli: veikiant nepaprastajai pad÷čiai negali būti keičiama konstitucija; yra įtvirtintas įpareigojimas pagal galimybes mažinti specialiųjų priemonių taikymo trukmę ir intensyvumą, siaurinti teisių ir laisvių apribojimus; išimtiniam režimui numatyta parlamentin÷, vyriausybin÷ ir prezidentin÷ kontrol÷; uždrausta steigti teismus su ypatingais įgaliojimais. Taig Lietuvos Respublikos 1925 m. „Sustiprintos apsaugos“, 1939 ir 1940 m. „Nepaprastojo meto“ įstatymo ( skirsnių apie „Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metą“) ir 2002 m. „Nepaprastosios
152 Nepaprastosios pad÷ties įstatymą sudaro šeši skirsniai. Pirmajame – paaiškintos sąvokos, pristatomas nepaprastosios pad÷ties įvedimo pagrindas, teritorin÷s ribos, trukm÷. Antrajame – nustatoma įvedimo ir atšaukimo tvarka, trečiajame – įvardijami valstyb÷s valdymo nepaprastosios pad÷ties metu ypatumai ir atsakingos institucijos (bendra valstybei Institucija, atsakinga už ekstremalios situacijos valdymą, Viešosios tvarkos komendantūros, sudarytos iš Vidaus reikalų ministerijos, Valstyb÷s saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos struktūrų, savivaldos organų atstovų; apskričių viršininkai ir savivaldybių merai). Ketvirtajame skirsnyje yra išvardinamos ir pakomentuojamos nepaprastosios pad÷ties metu suspenduojamos konstitucin÷s garantijos, taip pat galimos prievol÷s gyventojams ir kitos nepaprastosios priemon÷s. Penktasis skirsnis nustat÷ teis÷tumo garantijas ir jų kontrolę, šeštajame – pateiktos baigiamosios nuostatos.: 2002 06 06 Lietuvos Respublikos Nepaprastosios pad÷ties įstatymas, Valstyb÷s žinios, Nr. 64 - 2575.
43 pad÷ties“ įstatymų nuostatos, nepaisant natūralių, skirtingų istorinių laikmečių sąlygotų savitumų, turi nemažai bendrų bruožų, išreiškiančių universaliuosius, visuotinai paplitusius šios rūšies teisinio režimo principus. Labiausiai skiriasi įstatymų struktūra, apimtis, detalumas ir teis÷tumo garantijų užtikrinimo lygis bei būdai. Pastarais aspektas, iš esm÷s priklaus÷ nuo politin÷s santvarkos – demokratin÷s ir autoritarin÷s valstyb÷s vadovaujasi ne vienodais kriterijais.
1.2. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo Lietuvoje struktūriniai kontūrai 1919 – 1940 m.
1.2.1. Karo pad÷ties režimo zonų teritorinis pasiskirstymas
Beveik du dešimtmečius Pirmojoje Lietuvos Respublikoje egzistavęs „karo stovio“ bei 1939 – 1940 m. trumpai jį pakeitęs „sustiprintos apsaugos“ režimas nebuvo statiški ar vientisi kaip geografin÷s erdv÷s, taip ir laiko požiūriu. Trečiojo dešimtmečio pirmojoje pus÷je Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai galiojo tik kai kuriose apskrityse ar keliuose jų valsčiuose, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – atskirose šalies dalyse buvo įvestos skirtingos nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšys. Šį jų teritorinį pasiskirstymą būtina bent trumpai pristatyti, idant tolimesniuose darbo skyriuose d÷l to nekiltų neaiškumų. 1919 m. pradžioje Lietuvos gynybą organizuoti ÷męsis Mykolo Sleževičiaus vadovaujamas ministrų kabinetas negal÷jo iš karto visame krašte įvesti karo pad÷tį. Du jo trečdalius buvo okupavusi Raudonoji Armija. Plačiu frontu slinkdama į vakarus, ji dar 1918 m. gruodžio 22 d. už÷m÷ Švenčionis bei Zarasus, sekančią dieną – Uteną, gruodžio 27 d. – Rokiškį, 1919 m. sausio 5 d. – Vilnių, sausio 9 d. – Panev÷žį, sausio 15 d. – Šiaulius, sausio 25 d. – Telšius153. Iš Vilniaus į Kauną persik÷lusi Lietuvos vyriausyb÷ daugiau ar mažiau kontroliavo tik šį miestą, jo apylinkes ir siaurą, iš šiaur÷s į pietus besidriekiančią vakarinę Lietuvos dalį. Vasario 10 dieną, ministrų kabinetas paskelb÷, jog „karo stovis“ įvedamas „juostoje trijų dešimčių varstų [apie 30 km. – M.K.] platumo nuo fronto linijos, kur veikia Lietuvos kariuomen÷, kariaudama su priešu“154. Netrukus tos vietov÷s buvo įvardintos konkrečiau. Vasario 13 d. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai prad÷jo galioti Kauno, Seinų, Alytaus, Marijampol÷s, Vilkaviškio miestuose ir apskrityse155. O “gerokai sustipr÷jus Kauno komendantūros dalims, 1 p÷st. pulkui Alytuje, 2 p÷st. pulkui Panemun÷je ir
153 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ Nepriklausomyb÷s kovose 1918 – 1920, Vilnius, 2004, p. 34. 154 Karo stovio paskelbimo įsakymas, LVŽ, 1919 03 05, Nr. 4 - 47. 155 Vyriausyb÷s įsakymas, 1919 03 05, Nr. 4 - 48; Vyriausyb÷s įsakymas, ten pat, Nr. 4 - 49.
44 Panev÷žio batalionui K÷dainiuose“156, atsirado galimyb÷ palaipsniui dar labiau išpl÷sti tą teritoriją. Vokiečių ir lietuvių kariams stumiant Raudonąją armiją vis tolyn šiaur÷s rytų kryptimi, karo pad÷tis buvo įvedama visose išvaduotose Lietuvos regionuose. Kiekvienas konkrečiam miestui ar miesteliui paskirtas karo komendantas išleisdavo specialų skelbimą, kuriame prisistatydavo ir supažindindavo gyventojus su svarbiausiomis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų nuostatomis. Suprantama, oficialus karo pad÷ties įvedimas, tuo metu dar ne visada reišk÷, jog Lietuvos valdžia vieną ar kitą apskritį pilnai kontroliuoja. Kita vertus, būta atvejų, kai kitapus fronto esančiose vietov÷se, ginkluotos partizanin÷s lietuvių grup÷s, savo iniciatyva, netur÷damos tiesioginių kontaktų su Kaunu, pačios paskelbdavo „karo stovį“ ir juo naudodavosi savo nuožiūra . D÷l to, dar 1919 m. vasario 24 d. krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis griežtai uždraud÷ karo komendantams įvesti „karo stovį“ be atskiro jo įsakymo157. Jei d÷l susiklosčiusių ypatingų aplinkybių, komendantas vis tiek ryždavosi savavališkai tai padaryti, buvo nurodyta apie potvarkį kiek galima greičiau pranešti KAM. 1919 m. rudenį, karo pad÷tis faktiškai jau egzistavo didžiojoje Lietuvos dalyje, išskyrus šiaurinį regioną, kurį dar kontroliavo bermontininkai158 ir pietrytinį pakraštį, užimtą Lenkijos kariuomen÷s. Situacija šalyje šiek tiek stabilizavosi, susidar÷ palankesn÷s sąlygos kurtis svarbiausioms valdžios institucijoms. Kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau, laisvesn÷je, demokratiškoje atmosferoje, nuspręsta visur kur įmanoma atsisakyti politinį - visuomeninį gyvenimą varžančios ypatingosios administracin÷s tvarkos. 1920 m. kovo 4 d., ruošiantis Steigiamojo Seimo rinkimams, vyriausyb÷ atskiru įstatymu apribojo karo pad÷ties režimą. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai liko galioti kariuomen÷je, geležinkelių zonoje bei kai kuriose pietų ir pietryčių Lietuvos apskrityse ar atskirose jų dalyse, būtent: 1) vienuolikoje Vilkaviškio apskrities valsčių (Alvito, Bartninkų, Gižų, Gražiškių, Kupiškio, Keturvalkio, Kybartų, Laukeliškių, Pajevonio, Vilkaviškio, Vištyčio); 2) dvylikoje Marijampol÷s apskrities valsčių (Ašmintos, Kvietiškio, Janavo, Kalvarijos, Krosnos, Liubavo, Liudvinavo, Padovinio, Raudenio, Šunskų, Balbieriškio, Klebišikio); 3) visoje Seinų apskrityje; 4) visoje Alytaus apskrityje; 5) visoje Trakų (Kaišiadorių apylink÷se) apskrityje; 6) trijuose Kauno apskrities valsčiuose (Jonavos, Pakuonio, Panemunio ir Turž÷nų); 7) K÷dainių apskrities Žeimių valsčiuje; 8) visoje Ukmerg÷s apskrityje; 9) visoje Utenos apskrityje; 10) Rokiškio apskrities Sv÷dasų valsčiuje; 11) vienuolikoje Ežer÷nų (v÷liau gavo Zarasų pavadinimą) apskrities valsčių (Antaliept÷s, Dusetų, Degučių, Imbrado, Kalkūnų, Kurcumo, Lašų, Paupin÷s, Salako, Smalvų, Švent÷nų)159.
156 Ats. plk. ltn. P. G u ž a s, Kauno komendantūros pirmieji darbai ir žygiai, Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, red. P. Jurgelevičius, Kaunas, 1930, p. 81. 157 1919 02 24 Krašto apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 36, Kaunas, Rikiuot÷s skyrius. 158 Karo stovis, Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p. 84. 159 Karo stovio panaikinimo įstatymas, LVŽ, 1920 03 04, Nr. 20 - 255.
45 Taigi karo pad÷tis tur÷jo likti šalies pietryčiuose: 30 km pločio juostoje, besidriekiančioje palei fronto liniją ir kai kuriuose tol÷liau nuo jos esančiuose, Kauno prieigas supančiuose valsčiuose. Taip į išimtin÷s, sugriežtintos vidaus tvarkos „oazes“ padalinta Lietuvos teritorija pabuvo vos keletą m÷nesių. 1920 m. liepos 18 d. Steigiamasis Seimas sankcionavo karo pad÷ties įvedimą Sovietų Rusijos Lietuvai pagal taikos sutartį160 perduotame Vilniaus krašte, o netrukus – ir visoje šalyje161. Šį žingsnį žengti paskatino suaktyv÷jusi vietos bolševikų veikla bei padid÷jęs išorinis pavojus valstybei d÷l karo veiksmų tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos162. V÷l apriboti karo pad÷ties režimą Lietuvos valdžia apsisprend÷ tik 1922 m. rugs÷jo 9 d., artinantis Pirmojo Seimo rinkimams. Padaryti tai anksčiau, d÷l sud÷tingos situacijos, susiklosčiusios po 1920 m. rudenį lenkų generolo L. śeligowskio įvykdytos ginkluotos akcijos, nebuvo nei galimybių, nei politin÷s valios. Kaip ir prieš porą metų, Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai liko galioti strategin÷s reikšm÷s šalies teritorijose: laikinojoje sostin÷je – Kaune, kariuomen÷je, geležinkelių zonoje bei atitinkamose pietrytinių apskričių valsčiuose, besiribojusiuose su Lenkija ir jos sukurta „Vidurio Lietuva“. Karo pad÷tį Seimas atšauk÷ Vilkaviškio apskrityje, išskyrus Gražiškių, Bartninkų, ir Vyžainio valsčius; Marijampol÷s apskrityje, išskyrus Kalvarijos miestą ir valsčių, Janavo, Krosnos, Liubavo ir Raudenio valsčius; Šakių, Raseinių, Taurag÷s, Telšių, Kretingos, Mažeikių, Panev÷žio, Biržų - Pasvalio, Rokiškio apskrityse163. Toks ypatingojo teisinio režimo zonų pasiskirstymas nepakito gana ilgai – iki pat 1926 m. liepos 2 d., kai naujoji kairiųjų politinių j÷gų sudaryta valdžia visoje Lietuvoje, išskyrus 1 kilometrų pločio juostą palei demarkacinę liniją, panaikino karo pad÷tį164. Ginkluotosios paj÷gos bei geležinkelių sistema, nebeteko ankstesnio išskirtinio statuso. Karo pad÷tis kariuomen÷je reišk÷ tam tikrą jos būseną – padidintos drausm÷s režimą – ne tiek konkrečioje teritorijoje, kiek pačioje institucijoje. Kariniai daliniai liko „karo stovyje“, kur jie bebūtų: pastoviose savo dislokacijos vietose ar perkelti į apskritis, kuriose civiliai asmenys jau gyveno taikos meto sąlygomis. Tokiu būdu siekta užtikrinti discipliną karių tarpe, išlaikyti karo cenzūrą ir išimtines kariuomen÷s aprūpinimo patalpomis bei kitomis reikm÷mis galimybes. Tuo tarpu geležinkelių zona, kurioje taip pat egzistavo karo pad÷tis, tur÷jo aiškiai apibr÷žtas ribas. Tai buvo ilga siaura teritorija, apimanti per valstybę nusidriekusias b÷gių linijas bei atitinkamus šalia jų išsid÷sčiusius infrastruktūros objektus. Miestuose, kur egzistavo garvežių depai, dirbtuv÷s, svarbios stotys, ta zona buvo platesn÷, o atokiose provincijos kaimiškose
160 Apie sutartį žr.: Č. L a u r i n a v i č i u s, Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis (1920 m. liepos 12 sutarties problema), Vilnius, 1992. 161 Įstatymas karo stoviui įvesti, VŽ, 1920 07 23, Nr. 41 - 430. 162 K. G r i n i u s, Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1970, Nr. 5, p. 204. 163 Karo stoviui įvesti įstatymas, VŽ, 1922 09 08, Nr. 105 - 823. 164 Karo stovio panaikinimo įstatymas, VŽ, 1926 07 02, Nr. 242 - 1582.
46 vietov÷se visai siaura – tik keliasdešimt metrų abipus b÷gių. Be to, tas atstumas priklaus÷ ir nuo geležinkelio rūšies. Palei vadinamuosius plačiuosius geležinkelius (1524 mm plotis tarp b÷gių) apsaugos zona sudar÷ maždaug 30 – 40 metrų į abi puses; siaurųjų geležinkelių ( 750 arba 600 mm plotis tarp b÷gių) – iki 25 metrų. Iš trečiojo dešimtmečio pirmosios pus÷s stočių karo komendantų įsakymų matyti, jog tų ribų dydis šiek tiek įvairuodavo. 1920 m. sausio 1 d. Lietuvos Geležinkelių valdyba savo žinioje tur÷jo 965 kilometrus plačiųjų geležinkelių, 125 km (750 mm pločio) ir 300 km (600 mm pločio) siaurųjų geležinkelių165. 1929 m. vasarą bendras b÷gių linijų ilgis siek÷ 1182, 63 km.166 1924 m. duomenimis, daugiau nei 1600 km. ilgio geležinkelių zonoje veik÷ 160 stočių, 15 geležinkelių depų su dirbtuv÷mis, 5 atskiros dirbtuv÷s167. 1934 m. geležinkelių zonos ilgis siek÷ 2000 kilometrų168. Permainos, kurias atneš÷ kairiųjų j÷gų pergal÷ Trečiojo Seimo rinkimuose buvo trumpalaik÷s: laisv÷s ir demokratijos atmosfera po pusmečio užgniauž÷ nevaržomų politinių aistrų ir visuomen÷s susipriešinimo iššauktas karinis perversmas, atvedęs į valdžią dešiniąsias j÷gas. 1926 m. gruodžio pabaigoje visoje šalyje, be išimčių ir apribojimų, v÷l buvo įvesta karo pad÷tis169. Šįsyk tai padaryta ir Klaip÷dos krašte – autonomin÷je 2 848 km² kilometrų ploto (145 km ilgio, 20 – 30 km. pločio), apie 150 tūkstančių gyventojų turinčioje srityje, kuri sudar÷ maždaug penkis procentus visos tuometin÷s Lietuvos teritorijos. Dar 1923 m. pradžioje čia karo pad÷tį trumpam buvo paskelbę lietuviai „sukil÷liai“170, bet greitai visų tų ypatingųjų administracinių suvaržymų nuspręsta atsisakyti. Lietuvos valdžia taip steng÷si parodyti, jog laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų ir suteikia prisijungtam kraštui tokią plačią, demokratiniais pagrindais suformuotą savivaldą, kokią nustat÷ 1924 m. Klaip÷dos teritorijos konvencija ir jos pirmasis priedas – statutas. Tačiau šie dokumentai be kita ko įtvirtino ir centrin÷s šalies vyriausyb÷s teisę imtis visų reikiamų priemonių saugumui autonomin÷je srityje užtikrinti. Tuo pagrindu, 1926 m. pabaigoje Klaip÷dos krašte ir buvo įvesta karo pad÷tis171. Nors vietos valdžios atstovai, visuomenin÷s grup÷s ne kartą reikalavo atšaukti Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą, kaip nepagrįstą ir pažeidžiantį tarptautinių sutarčių garantuotas demokratines klaip÷diškių laisves, išimtinis vidaus režimas srityje nesikeit÷ ištisus dvylika metų. Tik 1938 m. lapkričio 1 d. po atviro nacistin÷s Vokietijos spaudimo, Lietuvos valdžia pagaliau panaikino karo pad÷tį Klaip÷dos krašte, o kad šis žingsnis neatrodytų vien tik kaip beviltiška kapituliacija – ir visoje likusioje šalies teritorijoje.
165 Lietuvos geležinkelių dešimtmetis 1919 – 1929, Kaunas, 1929, p. 4. 166 Ten pat. 167 1924 m. žinios apie Geležinkelių policiją, Lietuvos centrinis valstyb÷s archyvas (toliau – LCVA), f. 394, ap. 5, b. 290, l. 7. 168 V. R e i v y t i s, Geležinkelių policija, Policija, 1934, Nr. 3, p. 54. 169 Karo stovio įvedimo aktai, VŽ, 1926 12 31, Nr. 242 - 1582. 170 R. Ž i u g ž d a, Po diplomatijos skraiste. Klaip÷dos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919 – 1924 metais, Vilnius, 1973, p. 131, 163. 171 Lietuvos kariuomen÷s Klaip÷dos krašte vado plk. P. Genio 1926 12 17 skelbimas gyventojams, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 219, l. 50.
47 Tačiau sąlyginai laisvesn÷ atmosfera tvyrojo labai neilgai. Po m÷nesio, gruodžio 10 d., kita Lietuvos įstatymuose numatyta nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis – „sustiprinta apsauga“, kaip oficialiai aiškinta – d÷l opoziciškai nusitekusių studentų sukeltų neramumų – šešių m÷nesių laikotarpiui buvo įvesta Kauno mieste ir apskrityje172. Likusioje šalies dalyje tas pats padaryta iš kart po Klaip÷dos krašto praradimo 1939 m. kovo 22 d. 173 Netekus uostamiesčio ir dalies pajūrio ruožo, Lietuvai netrukus atsirado proga iš Sovietų sąjungos pagal „Savitarpio pagalbos“ sutartį atgauti du dešimtmečius Lenkijos valdytą, maždaug 13 000 km² ploto ir apie 0,5 mln. gyventojų turintį Vilniaus kraštą. Patenkinus Maskvos reikalavimus, 1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomen÷s Vilniaus rinktin÷ įženg÷ į istorinę sotinę. Tą pačią dieną mieste ir jo apylink÷se buvo įvesta karo pad÷tis (tada oficialiai jau vadinta „valstyb÷s gynimo metu“) 174, o kitose krašto vietov÷se – „sustiprinta apsauga“175. Ministrų taryba iš pradžių ilgokai negal÷jo apsispręsti, kokią nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšį der÷tų skelbti toje iš Raudonosios armijos perimtoje teritorijoje: iš pradžių manyta čia, kaip ir visoje šalyje, palikti „sustiprintą apsaugą“176, po to prioritetas teiktas Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų reguliuojamam režimui177. Kadangi to laikotarpio vyriausyb÷s pos÷džių protokolai yra labai lakoniški ir neinformatyvūs, sunku pakomentuoti, kokiais argumentai buvo grindžiamos abi min÷tos pozicijos. Tik÷tina, kad skelbti „valstyb÷s gynimo metą“, nuspręsta d÷l to, jog miestą, kuriame tvyrojo įtampa ir ginkluotų išpuolių gr÷sm÷, patikimai kontroliuoti gal÷jo tik kariškiai. Be to, jie čia įsikūr÷ kur kas anksčiau nei civilin÷s įstaigos. Po kilusių neramumų, lapkričio 16 d. Ministrų taryba nutar÷ visame krašte – ne tik Vilniaus, bet ir Valkinininkų bei Švenčion÷lių apskrityse – įvesti karo pad÷tį178. Taigi atskirais 1939 m. m÷nesiais Lietuvoje buvo net trys skirtingų teisinių - administracinių režimų zonos: sausį – kovą, Klaip÷dos krašte ir visoje šalyje, išskyrus Kauno apskritį, oficialiai egzistavo įprasta, taikos pad÷tis, kurią Didžiojoje Lietuvoje netrukus pakeit÷ „sustiprinta apsauga“; tuo tarpu Vilniaus krašte lapkričio m÷nesį vyriausyb÷ įved÷ „valstyb÷s gynimo metą“. 1940 m. birželio 16 d. Raudonajai armijai žengiant į Lietuvą, pastaroji nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis buvo paskelbta visoje šalyje179. Tai padaryta ne siekiant desperatiškai suorganizuoti nepriklausomyb÷s gynimą, bet norint užkirsti kelią nepageidaujamiems ekscesams, galintiems sukelti „nepatogumų“ okupantams. Kadangi viskas įvyko sklandžiai, tai marionetin÷ „Liaudies
172 Įvestas sustiprintos apsaugos metas Kauno mieste ir apskrityje, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15, p. 2. 173 Respublikos prezidento aktas, VŽ, 1939 03 22, Nr. 637 - 4643. Kauno mieste ir apskrityje 1938 m. gruodžio 10 d. įvestos „sustiprintos valstyb÷s apsaugos“ galiojimas buvo pratęstas po pusmečio – 1939 m. birželio 10 d. žr.: Respublikos Prezidento aktas, VŽ, 1939 06 15, Nr. 649 - 4734. 174 1939 10 28 Vilniaus karo komendanto plk. ltn. P. Kauno įsakymas, Nr. 1, LCVA, f. 496, ap. 1, b. 1871, l. 11. 175 Respublikos prezidento aktas, VŽ, 1939 10 27, Nr. 671 - 4950. 176 1939 10 24 Ministrų Tarybos pos÷džio protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 198. 177 1939 10 25 Ministrų Tarybos pos÷džio protokolas, ten pat, l. 201. 178 1939 11 14 Ministrų Tarybos pos÷džio protokolas, ten pat, l. 211 v. 179 Kauno karo komendanto įsakymas Nr.1, Lietuvos žinios, 1940 06 17, p. 1.
48 vyriausyb÷“ birželio 22 d. karo pad÷tį v÷l pakeit÷ „sustiprinta apsauga“180, kuri veik÷ iki visiško Lietuvos įjungimo į Sovietų sąjungos sud÷tį. Nevienodas nepaprastosios pad÷ties režimo zonų išskaidymas valstyb÷s teritorijoje nebuvo unikalus Lietuvos valdžios ir kariuomen÷s vadovyb÷s „išradimas“. Tokią galimybę numat÷ ir kitų Europos šalių atitinkami įstatymai. Tuometin÷je ir v÷lesn÷je pasaulio praktikoje būta nemažai atvejų, kai karo pad÷tis buvo įvedama ne visoje valstyb÷je, o tik tam tikrose jos dalyse: miestuose ar atskiruose valstyb÷s administraciniuose vienetuose kur kildavo vienokios ar kitokios ekstremalios situacijos (maištai, neramumai, pasienio susir÷mimai ir pan.). Pirmosios Lietuvos Respublikos atvejis labiau savitas tik tuo, kad nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimas egzistavo ilgai, tod÷l susiklost÷ sąlygos savotiškai jo evoliucijai, praktin÷ms transformacijoms. Tai l÷m÷ ir vidinių, ir išorinių veiksnių sukurtos aplinkyb÷s. Labiausiai geografiškai fragmentuota Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimo teritorija buvo 1920 – 1926 m., demokratinių seimų laikotarpiu, kai vykstant karštoms diskusijoms bandyta ieškoti optimalaus santykio tarp valstyb÷s saugumo poreikių ir demokratinių piliečių laisvių bei teisių. Autoritarinio režimo metais (1927 – 1940 m.), pastarasis motyvas prarado net deklaratyvaus prioriteto statusą – nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis visų pirma tur÷jo patikimai saugoti santvarką, tad tos sistemos pokyčius daugiausia inspiruodavo ne gera valdančiųjų valia, bet išorinių veiksnių sąlygotos aplinkyb÷s.
1.2.2. Karin÷s administracijos sistema
Karo pad÷ties nustatytą tvarką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje įgyvendino KAM ir jai pavaldžios specialios įstaigos – karo komendantūros. Per du dešimtmečius ši institucin÷ schema labai nepakito, nors laikui b÷gant ji ir buvo tobulinama. Karin÷s administracijos aparatas, jo raida jau yra gana nuodugniai analizuoti tuometin÷s kariuomen÷s struktūrą ir sud÷tį tyrin÷jusių istorikų: karo komendantūrų kūrimąsi, jų sąrangą, funkcijas savo darbuose nušviet÷ V. Lesčius181, D. Palkevičius182, o šių institucijų veiklą autoritarinio režimo metais – J. Vaičenonis183. Tad šiame poskyryje pateiksime tik bendro pobūdžio, jau skelbtą informaciją – vien kaip privalomą nuoseklaus tyrimo komponentą.
180 L. T r u s k a, Sovietų okupacija ir aneksija, Lietuva 1940 – 1990, Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005, p. 69. 181 V. L e s č i u s, Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantūros, Karo archyvas, t. 15, Vilnius, 1998, p. 117 - 141; To paties, Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, Vilnius, 1998, p. 108 - 147. 182 D. P a l k e v i č i u s, Kariuomen÷s komendantūros 1918 – 1920 m., Lietuvos archyvai, kn.12, Vilnius, 1999, p. 64 - 69. 183 J. V a i č e n o n i s, Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940, Karo archyvas, 2003, t. 18, p. 256 -293; To paties, Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s ..., p. 90 - 113.
49 Pirmoji lietuviškoji karo komendantūra 1918 m. gruodžio 25 d. buvo įsteigta Vilniuje. Ji tur÷jo tapti viena iš svarbiausių būsimosios Lietuvos kariuomen÷s organizavimo ašių184. Kadangi karo pad÷tis valstyb÷je dar nebuvo įvesta, tai komendantūra atliko kiek kitokio pobūdžio funkcijas nei tai buvo būdinga tokioms įstaigoms v÷liau – registravo savanorius, saugojo valdžios struktūras. Lietuvos kariuomenei labai trūko tinkamai paruoštų karininkų: vyresniųjų, carin÷je Rusijoje įgijusių išsilavinimą buvo nedaug, o jaunuosius per kelis v÷lesnius metus teko rengti pagal sutrumpintą keturių m÷nesių kursą, supažindinant tik su bendrosiomis kautyn÷se būtinomis žiniomis185. 1919 m. vasario pradžioje, vyriausybei pri÷mus Ypatinguosius valstyb÷s apsaugos įstatus ir netrukus paskelbus šalyje „karo stovį“, reik÷jo prad÷ti formuoti visą jos teritoriją apimantį karin÷s administracijos įstaigų tinklą. Deja, spartus Raudonosios armijos skverbimasis į Lietuvą gerokai sukomplikavo tų planų įgyvendinimą. Pirmosios karo komendantūros steigtos priešo dar neužimtose strategin÷s reikšm÷s vietov÷se. Dažniausiai šių įstaigų kūrimu užsiimdavo KAM „apskričių apsaugos“ vadais paskirti veiklesni, daugiau patirties turintys ar vietovę ir jos žmones geriau pažįstantys karininkai. Pafront÷s zonoje komendanto funkcijų neretai laikinai imdavosi ir kuris nors iš ten dislokuotų stambesnių reguliariosios kariuomen÷s vienetų vadų. Kartais jis paskirdavo savo komendantą vietoje anksčiau buvusio186. D÷l to, kildavo įvairių nesusipratimų, nes karinių pareigūnų pakeitimas priklaus÷ išimtinai KAM kompetencijai. Iš pradžių, kuriant komendantūras krašto administracinio suskirstymo principų nebuvo griežtai paisoma, juolab kad per kaizerin÷s okupacijos laikotarpį Lietuva buvo suskirstyta į kiek daugiau nei trisdešimt smulkių apskričių, vokiečių vadintų kreizais187. Kartais net nedidelis miestelis kurį laiką tur÷davo savo atskirą komendantą, lygiai taip pat kaip ir kiti, kur kas stambesni teritoriniai dariniai188. Daugelis pirmųjų komendantūrų būdavo sukomplektuojamos Kaune: paskiriamas vadas, kareivių kuopa, būtiniausias turtas, o po to visa tai siunčiama į konkrečią apskritį. Šį procesą neretai užtęsdavo susisiekimo problemos. Bolševikų invazijos pradžioje, d÷l priart÷jusio fronto kai kurios pirmosios karo komendantūros tur÷davo persikelti į užnugarį arba faktiškai nutraukti savo veiklą ir prisijungti prie kitų priešo puolimą stabdyti bandančių kariuomen÷s dalių. D÷l to, paskiros karin÷s administracijos įstaigos iš pradžių egzistuodavo tik popieriuje arba bazuodavosi kitose krašto vietose nei numatyta. Kovoms aprimus, naujos karo komendantūros
184 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 83 - 85. 185 V. L e s č i u s, Karininkų rengimo pradžia (1919 – 1920), Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999, p. 9. 186 Kaip pavyzdį galima pamin÷ti konfliktą, kilusį 1919 balandžio m÷n. tarp 1 p÷stininkų pulko vado K. Ladigos ir jo vadovyb÷s Kaune. K. Ladiga, nepranešęs KAM, tačiau tur÷damas pakankamai svarių priežasčių, iš pareigų pašalino Alytaus karo komendantą Mikel÷ną ir jo vieton paskyr÷ karininką Praną Bizoką.: V. J a n k a u s k a s, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga Nepriklausomyb÷s kovose, Vilnius, 2004, p. 67. 187 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 86. 188 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷s komendantūros..., p. 117.
50 steigtos panaudojant kaimynin÷se apskrityse veikusių analogiškų įstaigų materialinius išteklius ir žmones. Miestų ir apskričių karo komendantūros per du Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmečius buvo pagrindin÷ karo pad÷ties režimo administravimo sistemos grandis. 1919 – 1920 m. tokių, didesnių ar mažesnių, trumpiau ar ilgiau veikusių komendantūrų egzistavo rekordiškai daug – net 27189. V÷liau, pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms jų skaičius sumaž÷jo iki maždaug dvidešimties. Anksčiausiai – 1919 m. pradžioje realiai veikti prad÷jo Kauno, K÷dainių, Alytaus, Marijampol÷s, Vilkaviškio, Raseinių, Kretingos, Taurag÷s, Telšių karo komendantūros190. Kitos, nors oficialiai ir įsteigtos panašiu laiku, d÷l bolševikų invazijos savo funkcijų atlikti negal÷jo. Ši aplinkyb÷ labiausiai sukomplikavo Panev÷žio, Šiaulių, Ukmerg÷s, Biržų - Pasvalio, Utenos, Ežer÷nų (Zarasų) karo komendantūrų steigimą ir veiklą. Dauguma jų gal÷jo prad÷ti normalų darbą tik 1919 m. antrojoje pus÷je, kai iš Lietuvos buvo išstumta Raudonoji armija. Šiaur÷s Lietuvoje karin÷s administracijos įstaigų tinklo pl÷trai labai sutrukd÷ ne tik bolševikų, bet ir bermontininkų įsiveržimas. Tam tikrų sunkumų kildavo ir Latvijos pasienyje, nes šios šalies kariuomen÷ kai kuriose ginčytinose vietov÷se steig÷ savo karo komendantūras ir steng÷si iš ten išstumti lietuvių valdžios atstovus191. Tokia situacija buvo susidariusi Palangoje (kurią lietuviai nor÷jo įtraukti į Kretingos apskritį)192, Mažeikiuose193, taip pat Latvijai v÷liau atitekusioje Alūkštos apskrityje194.
189 1919 – 1920 m. miestų karo komendantūros ilgiau ar trumpiau veik÷ Telšiuose, Marijampol÷je, Vilkaviškyje, Kaišiadoryse, Sedoje, Alytuje, Kalvarijoje Šiauliuose, Šeduvoje, Taurag÷je, Kretingoje, Šakiuose, Kurš÷nuose, Jonišk÷lyje, Žiežmariuose, Virbalyje, Anykščiuose, Rietave, Suvalkuose, Panev÷žyje, Biržuose, Utenoje, Širvintose, Ežer÷nuose (Zarasuose), Eglait÷je, Mažeikiuose, Ašmenoje žr.: D. P a l k e v i č i u s, Kariuomen÷s komendantūros..., p. 84 - 85. 190 Detaliai apie pirmųjų karo komendantūrų steigimą, jų sud÷tį vadovus ir kt. žr.: V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, p. 108 - 147. 191 Apie teritorinius ginčus tarp valstybių ir jų atomazgą žr.: Z. B u t k u s, Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 – 1929 metais, Vilnius, 1993, p. 27 - 35, 48 - 58; Ē. J ē k a b s o n s, Latvijos ir Lietuvos santykiai 1919 – 1921 metais, Lietuvos archyvai, Vilnius, 1999, kn. 12, 108 - 111; V. A k m e n y t ÷, Latvių, Lietuvos – Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raida 1918 – 1940 m., daktaro disertacija, Kaunas, 2008, p. 27 - 53. 192 Latvių karo komendantūra Palangoje ne itin draugiškai sutiko bandančius čia įsikurti lietuvių milicininkus: 1919 m. lapkričio 1 d. šiame pajūrio miestelyje įvyko incidentas, kurio metu vienas lietuvių milicijos atstovas, latvių kareivių buvo peršautas. Žr.: 1919 11 01 Kretingos apskrities milicijos vado telefonograma VRM, LCVA, f. 1096, ap.1, b. 19, l. 6; 1919 05 31 Kretingos apskrities viršininko pranešimas VRM, LCVA, f. 1096, ap.1, b. 3, l. 55. 193 1920 m. pradžioje su viena iš 2-ojo p÷stininkų pulko kuopų Mažeikiuose atsidūręs karininkas Antanas Šova, miestelyje išvydo tokią situaciją: „Mažeikiuose veik÷ ne tik lietuvių bet ir latvių karo komendantūros, ginkluoti latvių karininkai ir kareiviai čia jaut÷si kaip namie. Atrodo, jie čia tik÷josi galutinai įsitvirtinti – arba karine j÷ga, arba demokratiškai – surengiant plebiscitą Latvijos naudai. Tuo tikslu buvo siunčiami agitatoriai“. Mažeikių Latvija siek÷ kaip svarbaus geležinkelių mazgo kelyje Jelgava - Liepoja. „Dvivaldyst÷ mieste baig÷si, – kaip prisimena Šova, – tuoj po gražaus [1920 m.] vasario 16 - osios min÷jimo. Latviai paband÷ čia atsiųsti traukinį su kareiviais įtartinais tikslais. Bet susidūrę su griežta mūsų kareivių reakcija tur÷jo planų atsisakyti, o netrukus išgabenti ir savo karo komendantą“.: Savanoris visam gyvenimui: Generalinio štabo pulkininko Antano Šovos atsiminimai pamąstymai, sud. Algirdas Šova, Kaunas, 2004, p. 41. 194 Ē. J ē k a b s o n s, Lietuvos kariuomen÷ Ilūkst÷s apskrityje 1919 – 1920 metais, Karo archyvas, t. XXI, Vilnius, 2006, p. 74 - 80.
51 1920 m. antroje pus÷je Lenkijos kariuomenei už÷mus dalį pietų ir pietryčių Lietuvos, lietuvių karo komendantūros Suvalkuose, Vilniuje, Švenčionyse, Ašmenoje tur÷jo nutraukti veiklą. Seinų karo komendantūra buvo perkelta į Lazdijus. 1919 m. Lietuvos kariuomen÷ geležinkelių linijų apsaugai kūr÷ specialias stočių ir ruožų karo komendantūras. Jos palaik÷ tvarką geležinkelių zonoje, saugojo b÷gius, sand÷lius ir ešelonus, kontroliavo karinių krovinių pervežimus, sukarintų geležinkeliečių darbą, keleivių srautus ir pan. 1919 – 1921 m. veik÷ septynios stočių ir ruožų komendantūros: Kaune, Virbalyje, Šiauliuose, Panev÷žyje, Įlauk÷je, Vilniuje (1920 m. vasarą), Mažeikiuose. Po pertvarkymų, 1921 – 1922 m. savarankiškos stočių ir ruožų komendantūros liko tik Kaune, Panev÷žyje, Šiauliuose, Mažeikiuose195. Joms vadovavo atskiri komendantai, pavaldūs Geležinkelių karo viršininkui, priklausiusiam KAM Generalinio štabo susisiekimo skyriui. Geležinkelių karo viršininko ir Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado, vadovavusio miestų ir apskričių komendantūroms, statusas buvo panašus. 1922 m. rengiantis karin÷s administracijos aparato pertvarkymui, min÷tos dvi pareigyb÷s tarsi susiliejo, nes Geležinkelių karo viršininkas mjr. J. Mačiulaitis laikinai ÷jo ir Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado pareigas. Stočių ir ruožų komendantūros nuo miestų ir apskričių karo komendantūrų skyr÷si tik savo vykdomomis funkcijomis ir veiklos teritorija. Jų vidaus struktūra, personalo komplektavimo principai buvo panašūs. Pagal etatų skaičių, komendantūros skirstytos į rūšis, t.y. kategorijas. Iš pradžių egzistavo trys rūšys, v÷liau liko dvi. Didžiausią svarbą tur÷jo pirmos rūšies komendantūros, kuriose telk÷si daugiausiai karių. Pagal 1919 m. birželį patvirtintus etatus, pirmos rūšies komendantūrose gal÷jo būti iki 19 karininkų, 11 karo valdininkų ir beveik 600 kareivių196. Antros rūšies komendantūrose tuo metu gal÷jo būti 7 karininkai, 2 karo valdininkai ir iki 300 kareivių. Nedidel÷s, vietin÷s reikšm÷s trečios rūšies įstaigos egzistavo neilgai. Jau 1919 m. liepos m÷nesį daugelis jų buvo sujungtos su stambesn÷mis komendantūromis. Karo komendantūrų vidin÷ struktūra labai nepasikeit÷ per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Joms vadovavo komendantai – aukštesnio rango karininkai, kuriems talkindavo vienas ar keli pad÷j÷jai. Komendantūros valdybą paprastai sudarydavo septyni skyriai: raštin÷s, rikiuot÷s, teismo, ūkio, apskrities, mobilizacijos, „administratyvinis“197. Kiekvienam skyriui vadovaudavo atskiras komendanto adjutantas ir karo valdininkas. Prie kiekvienos karo komendantūros būdavo tam tikras, paprastai kuopos dydžio karių kontingentas. Pirmaisiais valstybingumo metais pati svarbiausia pirmos rūšies karo komendantūra Kaune, savo žinioje tur÷davo daugiau kaip tūkstantį
195 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, p. 418 - 422. 196Ten pat, p. 109. 197 Plačiau apie jų funkcijas žr.: D. P a l k e v i č i u s, Karin÷s komendantūros..., p. 71 - 72.
52 karių198. Pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms, mažinant kariuomenę, maž÷jo ir karo komendantūrų komandos. Daugelyje jų kareivių skaičius nesiek÷ šimto199. Visai karo pad÷ties administravimo struktūrai vadovavo krašto apsaugos ministras. Jis tur÷jo teisę leisti privalomus įsakymus gyventojams, atšaukti ar pakeisti karo komendantų nutarimus. Krašto apsaugos ministras taip pat nagrin÷jo ir skundus d÷l karin÷s administracijos veiklos. 1920 – 1923 m. visą apskričių karo komendantūrų priežiūrą praktiškai vykd÷ Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas. Šiai generalinio štabo daliai priklaus÷ ne tik apskričių karo komendantūros, bet ir belaisvių (koncentracijos) stovyklos, kurių 1920 m. buvo aštuonios200, o v÷liau liko tik viena iki 1922 m. gruodžio pabaigos ji veikusi Kaune – Aukštojoje Fredoje. V÷liau ji buvo perkelta į Penktąjį fortą, o 1923 m. rudenį – uždaryta201. Pirmuoju Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadu 1920 m. vasario 23 d. buvo paskirtas gen. ltn. Pranas Liatukas, tų pačių metų liepos m÷n. pabaigoje tas pareigas trumpai ÷jo gen. ltn. Jurgis Kubilius202, v÷liau kelis metus – mjr. Antanas Merkys . Karin÷s administracijos sistema labiau pakito 1923 – 1925 m. Tai l÷m÷ karo pad÷ties režimo teritorinis apribojimas ir dalies kariuomen÷s struktūrų anksčiau vykdytų funkcijų perdavimas VRM žinyboms. 1923 – 1924 m. stočių ir ruožų komendantūros virto geležinkelių policijos nuovadomis, iš karin÷s žvalgybos kadrų buvo suformuota VRM pavaldi slaptoji policija; sienų apsaugą iš kariškių per÷m÷ pasienio policija. 1925 m. pabaigoje vietoje buvusių apskričių karo komendantūrų atsirado devynios karo sritys, į kurias į÷jo po keletą apskričių203. Panev÷žio karo sritis ap÷m÷ Panev÷žio, K÷dainių ir Ukmerg÷s apskritis, Utenos karo sritis – Utenos ir Ežer÷nų (Zarasų) apskritis, Biržų karo sritis – Rokiškio ir Biržų apskritis, Kauno karo sritis – Kauno ir Trakų (centras - Kaišiadoriai) apskritis, Alytaus (Alytaus ir Seinų (centras – Lazdijai) apskritis, Marijampol÷s karo sritis – Marijampol÷s, Vilkaviškio ir Šakių apskritis, Šiaulių karo sritis – Šiaulių ir Mažeikių apskritis, Telšių karo sritis – Telšių ir Kretingos apskritis, Raseinių – Raseinių ir Taurag÷s apskritis. Panev÷žio, Utenos ir Biržų karo sritys buvo priskirtos Pirmajai karo apygardai, Kauno, Alytaus, Marijampol÷s karo sričių viršininkai – Antrajai karo apygardai, Šiaulių, Telšių ir Raseinių karo sritys – Trečiajai karo apygardai. Tačiau tokia karin÷s administracijos teritorin÷ struktūra egzistavo neilgai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo visoje Lietuvoje įvedus karo pad÷tį, karo sričių skaičius išaugo. 1927 m. sausio 19 d, buvo įsteigtos Ukmerg÷s, K÷dainių, Rokiškio, Mažeikių, Kretingos, Trakų, Taurag÷s, Vilkaviškio ir Klaip÷dos karo sritys204. Trijose Klaip÷dos krašto apskrityse pirmosiomis
198 Kpt. K. K a r p e n k a, Kauno komendantūros 15 metų sukaktuvių proga, Kardas, 1934 01 01, Nr. 1, p. 4 - 5. 199 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, p. 151. 200 Plačiau žr.: Ten pat, p. 147 - 149. 201 M. K u o d y s, Varniai, Dimitravas, Pabrad÷..., p. 35. 202 V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, p. 151. 203 1926 08 12 Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr.3, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 72, l. 4. 204 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 92.
53 savait÷mis po perversmo veik÷ atskiros komendantūros205. Tačiau greitai KAM jas sujung÷ ir paved÷ Klaip÷dos karo komendantui, kuris dar administravo ir Kretingos apskritį. Vienas karo komendantas, reziduojantis Kaune, buvo skiriamas visai geležinkelių zonai, nors tvarką čia palaik÷ ne kariškiai, o speciali policijos rūšis. 1927 m. geguž÷s m÷nesį septyniolikai tuo metu Lietuvoje veikusių karo sričių (Alytaus, Biržų, Kauno, K÷dainių, Klaip÷dos, Marijampol÷s, Mažeikių, Panev÷žio, Raseinių, Rokiškio, Šiaulių, Taurag÷s, Telšių, Trakų, Ukmerg÷s, Utenos, Vilkaviškio) buvo oficialiai sugrąžintas karo komendantūrų pavadinimas. Tiesa, šnekamojoje kalboje ir spaudoje jo niekada nenustota vartoti. 1935 – 1936 m. atsirado dar keturios atskiros karo komendantūros: Kretingos, Seinų (centras Lazdijuose), Šakių ir Zarasų206. Atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. spalį įsteigta Vilniaus, o 1940 m. pradžioje Švenčion÷lių karo komendantūros207. Nuo 1927 m. pradžios visoms Lietuvos karo komendantūromis, naudojantis didžiuliais įgaliojimais teko vykdyti labai atsakingas Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytas funkcijas. Kad šis procesas vyktų sklandžiai iš karto nutarta pertvarkyti karin÷s administracijos sistemos valdymo struktūrą. Tų pačių metų pradžioje atsirado „karo stovio reikalų“ referento pareigyb÷. Šį postą už÷męs karininkas tapo savotišku tarpininku tarp krašto apsaugos ministro ir karo komendantūrų. Jis prižiūr÷jo karin÷s administracijos darbą, skelbdavo ir aiškindavo ministro nurodymus, analizuodavo komendantų raportus ir su jais supažindindavo vadovybę. 1927 – 1928 m. „karo stovio reikalų“ referentais buvo plk. ltn. Balys Giedraitis, plk. Mikas R÷klaitis, o 1928 m. pabaigoje – 1939 m. pradžioje tas pareigas ÷jo plk. Vladas Braziulevičius208. Kaip ir pirmaisiais valstybingumo metais, taip ir v÷liau, vadovauti karo komendantūroms buvo skiriami geriausiai vadovyb÷s atestuoti karininkai: drąsūs, ryžtingi, išsilavinę, atsidavę tarnybai. Jei iš pradžių tas kontingentas buvo dar pakankamai margas, kintantis, tai v÷liau – autoritarinio režimo metais, jis tapo kur kas pastovesnis: atsirado „etatiniai“ karo komendantai, gerai išmanę savo darbo sritį. Jie didžiąją savo karininko karjeros dalį praleido vadovaudami skirtingų apskričių komendantūroms. Pirmaisiais karo pad÷ties režimo metais, komendantūroms vadovaudavo dažniausiai gana jauni žemesnio rango karininkai – nedaugelis jų tur÷davo ir kapitono laipsnį. Tada valstybei labai trūko karininkų ir skiriant asmenį į atsakingas pareigas pirmiausia tekdavo pasikliauti ne jo išsilavinimu, patirtimi, bet motyvacija, organizaciniais gabumais. Tuo tarpu antrajame Pirmosios Lietuvos
205 Lietuvos kariuomen÷s Klaip÷dos krašte vado plk. Petro Genio 1926 12 17 skelbimas gyventojams, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 219, l. 50. Pirmąją savaitę po Kaune įvykusio valstyb÷s perversmo, Klaip÷dos krašte veik÷ trys karo komendantūros: 1) Klaip÷dos miesto ir apskrities, vadovaujama plk. ltn. Juozo Vidugirio, 2) Šilut÷s apskrities, vadovaujama kpt. Viliaus Koškulio, 3) Pag÷gių apskrities, vadovaujama vyr. ltn. Petro Inicko. 206 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 93. 207 Ten pat. 208 Ten pat, p. 96.
54 Respublikos dešimtmetyje komendantais tapdavo brandesnio amžiaus vyrai, dažnai turintys pulkininko leitenanto arba pulkininko laipsnius. Dauguma pirmųjų karo komendantų, v÷liau s÷kmingai kop÷ karjeros laiptais: už÷m÷ atsakingas pareigas KAM, VRM struktūrose. Kaip pavyzdį galima pamin÷ti Steponą Rusteiką, Kazį Skučą ketvirtajame dešimtmetyje tapusius vidaus reikalų ministrais, o Jonas Motiejūnas - Valevičius, Brunonas (Brunas) Štencelis ÷jo įvairias aukštas pareigas tos ministerijos valdymo aparate. Pirmasis Sedos apskrities komendantas – P. Plechavičius 1927 – 1929 m. vadovavo Vyriausiajam štabui; pirmasis Raseinių karo komendantas – Vincas Vitkauskas 1940 m. pradžioje tapo Lietuvos kariuomen÷s vadu. Vienas pirmųjų Šiaulių karo komendantų – Adolfas Birontas, 1920 m. tapo Geležinkelių karo viršininku. Jį poste po poros metų pakeitęs J. Mačiulaitis iki tol vadovavo Kauno karo komendantūrai. Dešimt metų „karo stovio reikalų“ referento pareigas ÷jęs plk. Vladas Braziulevičius, paskutinysis Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius savo laiku taip pat buvo Kauno karo komendantais. Tokių pavyzdžių galima pamin÷ti ir daugiau. Taigi d÷l ilgalaik÷s karo pad÷ties Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nemaža dalis jos kariuomen÷s karininkų ir kareivių savo biografijose gal÷jo įsirašyti tarnybos karo komendantūrų daliniuose faktą. Per dvidešimtį metų karin÷s administracijos sistema buvo gerai išpl÷tota, pasiektos optimalios struktūrin÷s ir funkcin÷s charakteristikos.
1.2.3. VRM policinis aparatas ir nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis
Nors karo pad÷ties režimą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje administravo KAM ir jai pavaldžios apskričių karo komendantūros, ne tiesioginis, tačiau pakankamai reikšmingas vaidmuo čia teko ir atitinkamoms VRM struktūroms – visų pirma apskričių viršininkams bei įvairių rūšių policijai. Visos šios paj÷gos karo komendantams teik÷ nuolatinę pagalbą, o įvedus „sustiprintą apsaugą“ – įgavo dar daugiau teisių kontroliuoti visuomeninį gyvenimą. D÷l to, svarbu nors bendrais bruožais pristatyti to policinio aparato kontūrus. Jo veiklą ir santykius su karine administracija giliau nagrin÷sime kituose, konkretiems karo pad÷ties režimo aspektams skirtuose poskyriuose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje VRM, kaip jokia kita ministerija, reguliavo labai platų valstyb÷s gyvenimo sričių spektrą. Jis ap÷m÷ civilin÷s administracijos, savivaldos, viešosios tvarkos, pasienio, infrastruktūros apsaugos, valstyb÷s saugumo, darbo ir socialin÷s rūpybos, mokesčių, visuomeninio gyvenimo, pilietyb÷s, sveikatos apsaugos bei kai kuriuos kitus, kaip ir išvardintieji, tarpusavyje neretai mažai ką bendro turinčius reikalus. Visus juos kuravo skirtingi
55 ministerijos departamentai, nors regioniniame lygmenyje dauguma jų funkcijų teko apskričių viršininkams209. Su karo pad÷timi, ar alternatyvia jai „sustiprinta apsauga“, daugiausia buvo susijusi tik policin÷ VRM sistemos dalis, kurios pagrindą sudar÷ Piliečių apsaugos departamentas210, nuo 1935 m. virtęs Policijos departamentu, keliais metais anksčiau įsteigtas Valstyb÷s saugumo (VSD) departamentas ir – iš dalies – Administracijos departamentas. Piliečių apsaugos (Policijos) departamentas koordinavo viešosios tvarkos palaikymą, draugijų, susirinkimų, spaudos priežiūrą, pasienio apsaugos ir kitus reikalus. Jo nurodymus vykdydavo apskričių viršininkai ir pastariesiems pavaldi policija. 1919 m. pradžioje buvo išleisti pirmieji įsakymai apie šių institucijų kūrimą visose Lietuvos vietose211. Tiesa, kai kur lietuviškoji milicija jau veik÷ gerą pusmetį, bet ji priklaus÷ daugiau nuo vietos savivaldos, nei nuo centrin÷s valdžios (o kartais pastarosios apskritai nepripažindavo). Tad pirmasis VRM paskirtų apskričių viršininkų uždavinys ir buvo sustatyti viską į savo vietas, įvesti tvarką, užtikrinti vieningo administracinio aparato formavimąsi šalyje. Šį procesą gerokai sukomplikavo prasid÷jusios Nepriklausomyb÷s kovos: į kraštą veržiantis Raudonajai armijai, daugelyje šiaur÷s rytin÷s jo dalies vietovių, vietinę valdžią pa÷m÷ bolševikai, patraukdami į savo pusę ir kai kuriuos vietin÷s ginkluotos apsaugos būrius. Lietuvos vyriausyb÷s atstovams teko laikiniai trauktis arba veikti slapta. Pavasariop, įvykus persilaužimui fronte, prarastos vietov÷s pamažu v÷l buvo atkovotos. Su kariškių pagalba apskričių viršininkai ÷m÷ formuoti milicijos tinklą, kurio pagrindą sudar÷ nuovados, apimančios kelis valsčius arba miestų kvartalus212. Kiek sunkiau sek÷si suburti
209 J. N a v a k a s, Apskričių viršininkų teis÷s ir pareigos, Policija, 1931, Nr. 3, p. 51 - 55; A. S u r v i l a, Nepriklausomos Lietuvos valstyb÷s administracija, Lietuva 1918 – 1938, sud. V. Kemežys, fotograf. leid., Kaunas, 1990, p. 105 - 106. 210 VRM piliečių apsaugos departamentas prad÷jo veikti 1919 m. kovo pradžioje. Birželio m÷nesį jį sudar÷ penki skyriai: 1) Kanceliarijos, 2) Milicijos 3) Draugijų, sąjungų ir susirinkimų, 4) Spaudos, 5) Pasų. 1920 m. „Draugijų, susirinkimų, spaudos“ bei „Pasų“ skyriai buvo priskirti VRM bendrųjų reikalų departamentui. Po 1921 m. reorganizacijos Piliečių apsaugos departamentą sudar÷ šie skyriai: 1) Administracinis, 2) Pasų, 3) Kriminalinis, 4) Ūkio, 5) Spaudos ir draugijų. 1924 m. VRM departamentų skyriai buvo pavadinti referentūromis – Piliečių apsaugos departamente atsirado policijos referentūra.: Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 130 - 132. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, referentūros v÷l virto departamentais. 211 1919 m. sausį išspausdintame Laikinosios Vyriausyb÷s cirkuliare buvo skelbiama, apskričių viršininkai yra aukščiausi VRM paskirti vietos valdininkai, „įgalioti perimti nuo vietin÷s okupacin÷s vyriausyb÷s (kreishauptmanų, amttsvorteherių, žandarmerijų ir t.t) visą jų ūkį, mantą, raštin÷s knygas, dokumentus, pinigus ir t.t.“; vadovauti apskrities viešosios tvarkos, gyventojų ir jų turto apsaugai: Laikinosios vyriausyb÷s cirkuliaras Nr. 2. laikinosios apskričių viršininkų teis÷s ir pareigos, LVŽ, 1919 01 26, Nr. 2 - 3; taip pat žr.: Laikinosios vyriausyb÷s cirkuliaras Nr. 3 „D÷liai piliečių apsaugos sudarymo“, ten pat. 1919 m. liepos 1 d. VRM nustat÷ naują Lietuvos administracinį padalijimą. Valstyb÷ (be okupuotos teritorijos) buvo suskirstyta į 20 apskričių: Alytaus, Pasvalio, Kauno, K÷dainių, Kretingos, Marijampol÷s, Mažeikių, Panev÷žio, Raseinių, Rokiškio, Seinų, Šalių, Šiaulių, Taurag÷s, Telšių, Trakų, Ukmerg÷s, Utenos, Vilkaviškio, Zarasų (Ežer÷nų).: A. M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Šiauliai, 2007, p. 151. 212 J. B u l a v a s, Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s susidarymas ir veikla, kuriant valstyb÷s aparatą 1918 m. lapkritis – 1920 m. birželis), Buržuazin÷s valstybin÷s teisin÷s koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, red. J. Bulavas, V. Poškevičius, O. Ruželyt÷ Vilnius, 1972, p. 57 - 59.
56 reikiamus kadrus. Iš pradžių paprasti milicininkai gana dažnai elgdavosi nedrausmingai, piktnaudžiaudavo tarnyba, tuo piktindami ne tik visuomenę, bet ir valdžios sluoksnius. Jei steigiant pirmąsias karo komendantūras Lietuvos kariuomen÷s vadovybei dar pavyko surasti žymesnę dalį atsakingų, patikimų, pakankamai išsilavinusių žmonių, tai formuojant pradinį milicijos kontingentą, tinkamų kandidatų labai stigo – į šias pareigas neretai pretenduodavo atsitiktiniai, nepakankamai valstybiškai angažuoti asmenys. Nelabai gera buvo ir pirmųjų apskričių viršininkų reputacija – jais iš pradžių taip pat vengta pasitik÷ti. Antai 1922 m. rudenį, Steigiamajame Seime prad÷jus svarstyti „Sustiprintos apsaugos“ įstatymą, net ir prieš karo pad÷tį nusiteikę kairieji, aiškino, jog jei jau n÷ra galimybių apsieiti be ypatingųjų valstyb÷s apsaugos priemonių, tai, pasak jų, geriau, kad tų priemonių įgyvendinimu užsiimtų karo komendantai, o ne apskričių viršininkai, kurie stokoja išsilavinimo, drausm÷s ir yra persisunkę blogiausiomis rusiškos biurokratijos savyb÷mis213. Per kelis metus VRM įd÷jo daug pastangų, kad pagerintų jai pavaldžių žinybų veiklą: organizavo specialius suvažiavimus, ruoš÷ instrukcijas, vykd÷ struktūrinius pertvarkymus. Ilgainiui vietin÷s administracijos darbas tapo kur kas sklandesnis, priekaištų iš visuomen÷s ir valdžios institucijų gerokai sumaž÷jo. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, didesn÷je Lietuvos dalyje panaikinus karo pad÷tį, apskričių viršininkų reikšm÷ dar labiau išaugo. Kad jie, iškilus būtinybei gal÷tų reguliuoti visuomeninį gyvenimą taip, kaip tai esant karo pad÷čiai dar÷ karo komendantai, reik÷jo papildyti teisinę bazę. Min÷tas siekis buvo realizuotas 1925 m. pri÷mus „Sustiprintos apsaugos“ įstatymą. Tačiau tos rūšies neaprastąją pad÷tį Lietuvoje vyriausyb÷ paskelb÷ tik 1938 m. gruodžio 10 d. O visą laiką iki tol, apskričių viršininkai ir policija (taip 1924 m. pervadinta milicija) tur÷jo talkinti kariniams pareigūnams. Policija užtikrindavo komendanto sprendimų ir įsakymų vykdymą: atlikdavo areštus, kratas, konvojuodavo suimtuosius, išieškodavo baudas, kontroliuodavo ištremtuosius, palaikydavo tvarką geležinkelio, pasienio zonose, prižiūr÷davo vaikščiojimo bei važin÷jimo nakties metu ir kitų specifinių karo pad÷ties sąlygotų apribojimų laikymąsi. Komendantūrų kareiviai tokias užduotis vykdydavo tik pirmaisiais valstybingumo metais, kol teis÷saugos struktūros dar buvo silpnos. V÷liau karo komendantai naudodavosi beveik vien apskričių viršininkams pavaldžiomis policijos paj÷gomis. Taigi karo pad÷tis regionin÷ms VRM struktūroms gerokai padidino darbo krūvį, kuris ir be to buvo nemenkas. 1924 – 1928 m. Lietuvos policijos sistemoje vidutiniškai dirbo kiek daugiau nei trys tūkstančiai tarnautojų214, kurių vieno išlaikymas valstybei per m÷nesį atsieidavo po beveik tris šimtus litų, o
213 Steigiamojo Seimo darbai (toliau – SSD) , 1922 08 03, 236 pos., p.63. 214 Viešojoje policijoje (milicijoje) 1919 m. dirbo 1646 tarnautojai, 1920 m. – 1754; 1921 m. – 2416; 1922 – 1928 m. – 1343.: Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 445.
57 per metus – daugiau nei po tris tūkstančius litų. Viešajai policijai tuo laikotarpiu kasmet tekdavo apie septynis su puse milijono litų215. 1926 m. Lietuvai pasukus autoritarizmo keliu, VRM veikloje policin÷s funkcijos dar÷si dar svarbesn÷s. Ji kaip ir KAM tapo vienu iš pagrindinių nedemokratinio režimo ramsčių. Jau pirmaisiais metais po perversmo, valdžios poziciją reiškiančioje spaudoje prad÷ta įrodin÷ti, jog būtina valsčių viršaičius, kaimų seniūnus pajungti policijos darbui216, o apskrities viršininko teises prapl÷sti taip, kad tas pareigūnas iš tiesų „būtų aukščiausias centro valdžios atstovas apskrityje ir tur÷tų galimumo, atsižiūrint visų apskrities reikalų daryti kiek įtakos į atskirų žinybų atstovus“217. Per 1928 – 1931 m. laikotarpį pakeitus atitinkamus įstatymus, vietos savivaldyb÷s prarado savo ankstesnįjį savarankiškumą ir tapo visiškai priklausomos nuo VRM, kontroliuojamos apskričių viršininkų218. Šių pareigūnų galios per ketvirtąjį dešimtmetį padid÷jo, o politin÷s - visuomenin÷s veiklos galimyb÷s – labai susiaur÷jo. 1932 – 1933 m. buvo pertvarkytas viešosios policijos tinklas: atsirado pirmos ir antros eil÷s (rūšies) nuovados. Pastarąjį statusą įgijo dauguma buvusių valsčių policijos punktų219. 1932 m. pradžioje, vadinamojoje „Viešojoje apsaugoje“, apimančioje įvairias policijos rūšis dirbo 3932 tarnautojai; iš jų 1518 Viešojoje policijoje, 55 – Policijos rezerve, 55 – Kriminalin÷je policijoje, 89 – Geležinkelių policijoje, 17 – Vandens policijoje, 8 – Policijos mokykloje, 29 – Savivaldybių ir privačių asmenų bei įstaigų policijoje, 2006 – Pasienio policijoje (iš to skaičiaus 11 – Jūros policijoje, 363 – Mažosios Lietuvos Pasienio policijoje, 1632 – Didžiosios Lietuvos Pasienio policijoje)220. 1937 m. Lietuvos (be Klaip÷dos krašto) apskričių viešosios policijos tinklą sudar÷ 267 nuovados221. Klaip÷dos krašte tuo metu veik÷ keturi vietin÷s policijos komisariatai, suskirstyti į punktus, kuriuose vidutiniškai būdavo po 20 pareigūnų. Tokių punktų Klaip÷dos apskrityje buvo 13, Šilut÷s – 9, Pag÷gių – 10222. Beje, kalbant apie šią autonominę teritoriją, reikia pasteb÷ti, jog ją sudariusių trijų apskričių (Klaip÷dos, Pag÷gių, Šilut÷s) viršininkai, kaip ir autonomin÷ policija, buvo pavaldūs vietos valdžiai, o ne centrinei vyriausybei. Pastarosios interesus čia atstovavo gubernatorius. Įvedus „sustiprintą valstyb÷s apsaugą“, jis gal÷jo naudotis visomis administracinio poveikio priemon÷mis,
215 Tikslius statistinius duomenis žr.: ten pat, p. 449, 451. 216 P o l i c i s t a s, Policija ir savivaldyb÷s, Policija, 1927, Nr. 1, p. 17. 217 P o l i c i s t a s, Mūsų apskričių tvarkymo reikalu, Policija, 1927, Nr. 6, p. 3. 218 Žr.: M. M a k s i m a i t i s, Vietos savivaldybių biurokratizacija ir centralizacija buržuazin÷je Lietuvoje 1926 – 1940 metais, p. 120 - 127. 219 B. K v i k l y s, Nepriklausomyb÷s metai, Lietuvos policija, p. 81. 220 Lietuvos policijos tarnautojai, Policija, 1933, Nr. 1, p. 9. 221 Alytaus apskrityje buvo 12 viešosios policijos nuovadų, Biržų apskrityje – 10, Kauno apskrityje – 15, Kauno mieste – 10, K÷dainių apskrityje – 12, Kretingos apskrityje – 12, Marijampol÷s – 14, Mažeikių – 9, Panev÷žio – 17, Raseinių – 12, Rokiškio – 10, Seinų – 7, Šakių – 12, Šiaulių – 25, Taurag÷s – 14, Telšių – 9, Trakų – 8, Ukmerg÷s – 18, Utenos – 13, Vilkaviškio – 11; Zarasų – 7.: Viešosios policijos nuovadų sąrašas, Policijos departamento aplinkraščių sąvadas (iki 1937 m. birželio 1 d.), Kaunas, 1937, p. 9 - 12. 222A. R a m a n a u s k a s, Klaip÷dos krašto policija vokiečių policijos spaudos šviesoje, Policija, 1931, Nr. 1, p. 11.
58 suteiktomis apskričių viršininkams. Tiesiogiai pavaldi VRM buvo ir Klaip÷dos krašto pasienio policija. Jos vadas, įgaliojimų požiūriu, prilygo apskrities viršininkui. Apskričių administracija ir kariniai pareigūnai per visą dviejų dešimtmečių karo pad÷ties režimo laikotarpį glaudžiai bendradarbiavo: keit÷si informacija, derino veiksmus kovodami su antivalstybine veikla, reguliuodami visuomeninį gyvenimą. 1937 m. VRM žinioje atsidūr÷ pirmoji priverčiamojo darbo įstaiga, įkurta Dimitrave, o 1939 m. antroji – įkurta Pabrad÷je223. Jas aptarnavo viešosios policijos pareigūnai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje viešosios policijos etatai nuovadose buvo padidinti224. KAM ir VRM ryšiai šiuo laikotarpiu tapo itin glaudūs, ne tik d÷l panašių funkcijų, bet ir d÷l buvusių kariškių įsivyravimo VRM vadovyb÷je bei žemesnio lygmens žinybose. Tai savotiškai paryškina tuometinio autoritarinio režimo karinį - biurokratinį pobūdį. Jei iki trečiojo dešimtmečio vidurio VRM vadovaudavo vien civiliai, dažniausiai turintys teisinį išsilavinimą225, tai per v÷lesnius keturiolika metų šis postas tekdavo į atsargą paleistiems pulkininkams (išimtis tik 1930 11 30 – 1931 04 02 VRM vadovavęs Petras Aravičius). 1926 m. pabaigoje sudarytos A. Voldemaro vyriausyb÷s vidaus reikalų ministras plk. Ignas Musteikis (1926 12 17 – 1930 11 30), buvo vienas iš aktyviųjų perversmo organizatorių. Jo „įp÷diniai“ – plk. S. Rusteika (1931 04 02 – 1935 09 07), plk. Julius Čaplikas(1935 09 07 – 1938 12 25), plk. Silvestras Leonas (1938 12 25 – 1939 03 29), plk. Kazys Skučas (1939 03 29 – 1940 06 17) – pasižym÷jo ištikimybe A. Smetonai, ryžtinga kova su jo oponentais bei santvarkos priešais. Plk. S. Rusteika, plk. K. Skučas, kaip ir daugelis kitų, mažiau žinomų VRM policin÷s sistemos darbuotojų, tur÷jo komendanto darbo patirties. Ministerijos sekretorių (faktiškai viceministrų) pareigas ilgą laiką ÷jo buvę komendantai J. Motiejūnas - Valevičius, B. Štencelis ir buvęs pirmasis „karo stovio reikalų“ referentas plk. B. Giedraitis. Atsargos karininkai, neretai tur÷ję darbo komendantūrose patirties, labai dažnai buvo skiriami apskričių viršininkais arba vadovaudavo pasienio, geležinkelių, viešosios policijos nuovadoms. Tokiu būdu karin÷s administracijos darbo patirtis būdavo perduodama civilin÷ms žinyboms. Kadrų „cirkuliavimas“ pad÷jo susiformuoti tampriems ryšiams tarp KAM ir VRM struktūrų ir užtikrino sklandesnį jų darbą bei geresnę veiksmų koordinaciją, įgyvendinant karo pad÷ties nuostatas.
223 M. K u o d y s, Varniai, Dimitravas, Pabrad÷..., p. 78 - 80. 224 1938 m. balandžio 15 d. VRM padidino viešosios policijos etatus – vien Kaune atsirado 99 nauji pareigūnai, likusioje Lietuvoje – 86.: V. K a s t a u s k a s, Kaip sunaudoti padidintieji viešosios policijos etatai, Policija, 1938 05 15, Nr. 10, p. 191. 225 Tuo laikotarpiu vidaus reikalų ministrais buvo: Vladas Stašinskas (1918 11 11 – 1918 12 26), Jonas Vileišis (1918 12 26 – 1919 03 12), Aleksandras Stulginskis (1919 03 12 – 1919 04 12), Petras Leonas (1919 04 12 – 1919 10 07), Eliziejus Draugelis (1919 10 07 – 1920 06 19), Rapolas Skipitis (1920 06 10 – 1922 02 02), Kazys Oleka (1922 02 02 – 1923 06 29), Karolis Žalkauskas, (1923 06 29 – 1925 02 04), Antanas Endziulaitis (1925 02 04 – 1926 07 07), Vladas Požela (1926 06 07 – 1926 12 17). Žr.: Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje, sud. A. P. Bagdonas, Chicago, 1974, p. 34 - 35.
59 2. KARO PADöTIS KAIP POLITINöS VALIOS IŠRAIŠKA
Teisinio - administracinio režimo valstyb÷je pakeitimas, naujos tvarkos pobūdis, jos įgyvendinimo principai, visada yra tam tikrų aplinkybių suponuotos politin÷s valios išraiška. Norint suprasti, kod÷l Pirmojoje Lietuvos Respublikoje tiek ilgai egzistavo karo pad÷tis ir kod÷l ji įgavo vienokius ar kitokius bruožus, būtina nuosekliai pasekti kaip rasdavosi su tuo susijusi politin÷ valia ir kas ją apspręsdavo. Tam ir skirta ši darbo dalis. Iš pradžių nagrin÷sime politinius procesus, vykusius šalyje vadinamuoju seimų laikotarpiu (1920 – 1926), kai nesibaigdavo karšti ir atviri ginčai d÷l to, kaip ir kiek gali būti pateisinamas piliečių demokratinių laisvių varžymas, po to – pristatysime autoritarin÷s valdžios planus ir nutarimus, susijusius su karo pad÷timi, apžvelgsime, kuo jie pasitarnavo okupantams. Galiausiai, pabandysime parodyti kaip per karin÷s ir civilin÷s administracijos aparatą, dviejų dešimtmečių b÷gyje buvo koreguojami praktiniai karo pad÷ties politikos žingsniai, su kokiomis problemomis susidurta.
2.1. Karo pad÷ties klausimas Lietuvoje demokratinių seimų laikotarpiu 1920 – 1927 m.
2.1.1. Politiniai sprendimai, susiję su karo pad÷timi 1919 – 1926 m. pradžioje
XX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je Lietuvos valstyb÷s saugumo politiką, kaip ir kitas valstyb÷s raidos kryptis, projektavo demokratiškai išrinkti seimai. Šio poskyrio tikslas – pristatyti Lietuvos valdžios 1919 – 1926 m. pradžioje priimtus nutarimus d÷l karo pad÷ties valstyb÷je, pakomentuoti tai l÷musias aplinkybes. Poreikis Lietuvoje įvesti karo pad÷tį iškilo vos prasid÷jus Raudonosios armijos invazijai 1918 – 1919 m. sandūroje. Tačiau be kariuomen÷s ir tvirtos centrin÷s valdžios, tai padaryti buvo neįmanoma. Taigi vienu metu teko spręsti dvi sud÷tingas problemas. Gruodžio pabaigoje Valstyb÷s tarybos prezidiumo pirmininkui A. Smetonai ir pirmosios vyriausyb÷s vadovui Augustinui Voldemarui išvykus į užsienį – kaip oficialiai teigta – pagalbos ieškoti, Lietuvos Respublika atsidūr÷ keblioje situacijoje226. Reik÷jo nedelsianti ieškoti išeities, nes Sovietų Rusijos okupacijos gr÷sm÷ su kiekviena diena vis did÷jo. Esant tokioms aplinkyb÷ms, Vilniuje likę Valstyb÷s tarybos nariai ÷m÷ svarstyti galimybę šalies gynybos organizavimą pavesti vienam asmeniui, suteikus laikinus diktatoriaus įgaliojimus. Labiausiai tinkama kandidatūra atrod÷
226 M. K r u p a v i č i u s, Atsiminimai, Chicago, 1972, p. 351.
60 socialistų liaudininkų demokratų lyderis Mykolas Sleževičius. Jis atsisak÷ neribotos valdžios, bet sutiko vadovauti koaliciniam ministrų kabinetui su sąlyga, jog ši institucija gaus teisę leisti įstatymus ir nebus varžoma Valstyb÷s tarybos227. Prieštarauti motyvuotiems reikalavimams tomis kritin÷mis dienomis niekas nesiryžo. Tik sudaryta naujoji vyriausyb÷ netrukus ÷m÷si ryžtingų veiksmų: kviet÷ savanorius, organizavo kariuomenę, ieškojo paramos užsienyje. 1919 metų vasario 7 d. ji pri÷m÷ specialų karo pad÷čiai reguliuoti įstatymą, pavadintą Ypatingais valstyb÷s apsaugos įstatais, o po kelių dienų juo remdamasi atskirose krašto dalyse paskelb÷ „karo stovį“. Kovo 12 d. d÷l kilusių politinių prieštaravimų228, kairiųjų lyderiui trumpam teko užleisti ministrų kabineto vadovo postą krikščionių demokratų atstovui Pranui Dovydaičiui229. Ši pertrauka, pasak amerikiečių istoriko A. E. Senno, ne tik „išryškino Sleževičiaus reikšmę“ bei „nuopelnus sulaikant atsitraukimą prieš bolševikus“, bet ir nebeleido niekam viešai suabejoti, jog jis „visuomet puosel÷jo kilniausius norus savo šaliai“230. Netrukus, politikas v÷l stojo prie vyriausyb÷s vairo. Anksčiau prad÷ta ryžtinga politika buvo tęsiama ir tai pad÷jo Lietuvai pergyventi vieną sud÷tingiausių jos naujausių laikų istorijos tarpsnių. Tod÷l n÷ kiek neperd÷tai skamba K. Škirpos teiginys, jog „jei ne M. Sleževičiaus atsiradimas Vilniuje, Lietuvos Nepriklausomyb÷ gal būtų žuvusi jau ir 1918 m. gale, taip sakant ant savo prisik÷limo slenksčio“231. 1919-ųjų ankstyvą rudenį, pasibaigus kovoms su bolševikais, Lietuvos politinis elitas ÷m÷ galvoti apie naują valstyb÷s gyvenimo etapą – pastovių politinių, socialinių, ekonominių pagrindų kūrimą. Visam tam pradžią tur÷jo duoti Steigiamasis Seimas. Tačiau laisva rinkimų kampanija gal÷jo vykti tik pašalinus karo meto administracinius žodžio, susirinkimų, draugijų veiklos suvaržymus. Tai suprato ir to siek÷ iš esm÷s visos lietuvių politin÷s srov÷s. Dar 1919 m. rugpjūčio 25 d. jų atstovai pateik÷ ministrų kabinetui memorandumą, kuriame vieningai ragino kuo greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą ir imtis neatid÷liotinų, ryžtingų veiksmų kuriamoje valstyb÷je įtvirtinti demokratijos, socialinio teisingumo principus, realizuoti lietuvių tautinius lūkesčius232. Tačiau plati šalies demokratizacija, greta teigiamų jos aspektų, gal÷jo tapti ir labai rizikingu ar net lemtingu politiniu žingsniu. Tik susikūrusi Lietuvos žvalgyba persp÷jo vyriausybę
227 Z. T o l i u š i s, Mykolas Sleževičius (1882 – 1939). Biografijos bruožai, Kaunas, 1940, p. 22. 228 M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s priemon÷s 1918 – 1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti, p. 11 - 12. 229 Apie jo trumpą vadovavimą vyriausybei žr.: A. J a k u b č i o n i s, Pranas Dovydaitis – mokslininkas politikoje..., p. 130 - 138. 230 A. E. S e n n, Lietuvos valstyb÷s atkūrimas 1918 – 1920, vert., A. Eidintas, Vilnius, 1992, p. 130. 231 K. Š k i r p a, Pakeliui su Sleževičiumi, p. 202. 232 1919 08 25 Bendro lietuvių partijų ir politinių grupių memorandumo ministrų kabinetui nuorašas, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 42, l. 110 - 110 v.
61 turinti nemažai duomenų, jog išor÷s priešų remiamos antivalstybin÷s j÷gos intensyviai ruošiasi destruktyviems veiksmams, laukdamos momento kai susilpn÷s visuomeninio gyvenimo kontrol÷233. Nepaisant tos nerimą keliančios informacijos, 1920 m. pradžioje ministrų kabinetas ÷m÷si svarstyti „karo stovio“ panaikinimo klausimą, juolab, kad tai daryti jau kuris laikas aktyviai ragino kairieji. Tiesa, jie nek÷l÷ itin kategoriškų reikalavimų – pripažino, jog valstyb÷s pad÷tis dar teb÷ra labai sud÷tinga ir d÷l to yra pateisinamas ribotas kai kurių nepaprastųjų priemonių naudojimas, bausmių sugriežtinimas234. Kad toks atsargumas nebuvo perd÷tas tik patvirtino vasario 21 - 23 d. įvykęs Kauno įgulos kareivių maištas. Tačiau šie neramumai nepakeit÷ vyriausyb÷s apsisprendimo atšaukti karo pad÷tį daugelyje Lietuvos apskričių235. Apie tai netrukus buvo pranešta visoms karo komendantūroms: liepta be ypatingo reikalo nedaryti kliūčių rinkiminei agitacijai, politiniams susirinkimams236. Karo komendantai ne visur ir ne iš karto į tai atsižvelg÷. D÷l to, KAM savo atitinkamus nurodymus dar sykį pakartojo daug griežtesne forma.237 Apskritai didesnių incidentų d÷l pareigūnų neteis÷tų veiksmų, priešrinkiminiu laikotarpiu ir balsavimo metu nepasitaik÷238. 1920 m. geguž÷s viduryje Kaune susirinkę 112 demokratiškai išrinktų Steigiamojo Seimo narių, atstovavusių krikščionių demokratų blokui (59), Socialistams liaudininkams demokratams ir Valstiečių sąjungai (29), Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) (12), tautin÷ms mažumoms (10), prad÷jo darbą239.
233 1919 m. gruodžio pabaigoje Generalinio štabo žvalgybos skyrius karo komendantus informavo, jog „priešvalstybin÷s partijos, jų tarpe ir bolševikų - komunistų partija, dabartiniu laiku deda visas paj÷gas, kad išnaudoti propagandos tikslams legaliai veikiančias organizacijas draugijas ir profesionales sąjungas. Šios partijos po priedanga, būk gina viršmin÷tų draugijų ir organizacijų ekonominius reikalus, ir nebūdamos tinkamai prižiūrimos, lengvai slepia savo žalingą darbuotę nuo administratyvių valdžios organų“.: 1919 12 20 Gen. štabo žvalgybos skyriaus aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 232, l. 5. 234 1920 02 17 Ministrų kabineto pos÷džio protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 86, l. 64. 235 S. J e g e l e v i č i u s, Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūr÷jas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), p. 170. 236 Įsakymas karo stovui panaikinti, VŽ, 1920 03 04, Nr. 20 - 255. 237 1920 03 19 Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko P. Leono pranešimas KAM, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 101, l. 20. Pats P. Leonas atsiminimuose savo ind÷lį spaudžiant valdžią atšaukti karo pad÷tį pakomentavo taip: „ Ministro pirmininko aš buvau pakviestas eiti Vyriausiosios Steigiamojo Seimo rinkimų komisijos pirmininko pareigas. Prad÷jus komisijai dirbti, tuoj reik÷jo apsaugoti piliečių agitacijos teisę, reiškia, teisę daryti susirinkimus, mitingus, leisti propagandinius spaudinius ir t.t. O valstyb÷je buvo karo pad÷tis. Aš ÷miau pakartotinai reikalauti iš Vyriausyb÷s per Ministrą pirmininką, kad karo stovio pad÷tis būtų panaikinta, priešingu atveju grasindamas atsistatydinti, nes daryti Steigiamojo Seimo rinkimus esant karo pad÷čiai – absurdas. E. Galvanauskas [ Ministras pirmininkas – M.K.] buvo vienos su manim nuomon÷s, bet naikinti karo pad÷tį bijojo ir trukd÷ „Pažangos partija“ – dabartiniai tautininkai su valstyb÷s prezidentu Antanu Smetona priešaky. Ir tik kai sugalvojo ir išleido Baudžiamojo statuto papildymą ir pakeitimą, kuriuo jų „šventosios asabos“ [asmenys – M. K. ] apsaugojamos žiauriomis bausm÷mis, tuomet panaikino karo pad÷tį“.: P. L e o n a s, Pergyvenimai ir atsiminimai, Raštai, t. 3, Vilnius, 2005, p. 431 - 432. 238 Net su komunistais susijęs visuomen÷s veik÷jas Stasys Matulaitis, sovietmečiu išleistuose atsiminimuose atvirai pripažino, kad tuo metu susirinkimai ir agitacija buvo beveik nevaržomi: „Aš dalyvavau visuose darbininkų susirinkimuose, ypač rinkimų į steigiamąjį seimą laiku, ir ten dažnokai kalb÷davau. Kalb÷tojų nuotaika būdavo karinga, o kalbos kartais net per daug aštrios. Atsimenu vienas darbininkas pasak÷: Mes padarysim Lietuvos buržuazijai Baltramiejaus naktį“. Į tuos susirinkimus, turbūt valdžios komandiruotas, ateidavo kas nors iš policijos. Policijos atstovas paprastai s÷d÷davo ramiai ir, matyt kalb÷tojų neskųsdavo, nes nebuvo gird÷ti, kad kas nors už aštrią kalbą būtų tardomas ar traukiamas atsakomyb÷n. Taigi mes naudojom÷s žodžio laisve.“: S. M a t u l a i t i s, Atsiminimai ir kiti kūriniai, Vilnius, 1958, p. 182. 239 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 479; Apie pagrindines Lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą Steigiamojo Seimo rinkimuose žr.: V. D a u g i r d a i t ÷ - S r u o g i e n ÷, Lietuvos Steigiamasis Seimas
62 Gana greitai, liepos pabaigoje jiems teko tartis d÷l „karo stovio“ paskelbimo visoje šalyje. Tai daryti paskatino s÷kmingas Raudonosios armijos puolimas Lenkijoje bei to pas÷koje suaktyv÷jusi Lietuvos bolševikų veikla, kuri gal÷jo ne tik sukelti pavojingus vidinius neramumus, bet ir iššaukti valstyb÷s okupaciją240. Nors išimtinio teisinio režimo įvedimui karštai priešinosi socialdemokratai, valdančioji koalicija, sudaryta iš krikdemų bloko ir socialistų liaudininkų demokratų bei valstiečių sąjungos frakcijų, tur÷dama didelę balsų persvarą greitai pri÷m÷ reikiamą įstatymą241. Taip LSDP Steigiamajame Seime pralaim÷jo savo pirmąją, tačiau anaip tol ne paskutinę kovą d÷l karo pad÷ties panaikinimo. Nuo tada iki pat 1926-ųjų vidurio, d÷l to nenutrūkstamai liejosi aistros tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Bet apie tai plačiau – kitame poskyryje. Per dvejus Steigiamojo Seimo darbo metus, regis, pasitaik÷ tik vienas epizodas, kai socialdemokratai nek÷l÷ triukšmo d÷l karo pad÷ties: valdančiąją daugumą ir opoziciją suvienijo L. śeligowskio karin÷ akcija prieš Lietuvą 1920 m. rudenį. Tuo metu be didesnių kliūčių buvo priimtas Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų papildymas, suteikiantis karo komendantams teisę įtariamus antivalstybine veikla asmenis prevencine tvarka izoliuoti koncentracijos stovykloje242. Bet užtat v÷liau, vien jau pats koncentracijos stovyklos egzistavimo faktas nuolatos atsidurdavo r÷ksmingos socialdemokratų kritikos smaigalyje. 1920 m. spalio 22 d. d÷l kilusios Kaunui tiesiogin÷s gr÷sm÷s, Steigiamąjį Seimą pakeit÷ laikinas Mažasis Seimas, sudarytas iš primininko ir šešių narių243. Jis pos÷džiavo iki 1921 m. sausio 17 d. V÷l atnaujinus normalų parlamentinį darbą, diskusijos d÷l karo pad÷ties režimo kurį laiką buvo primirštos – visa šalis tuo metu dar gyveno nesenų žūtbūtinių kovų prisiminimais244. Galimyb÷ atsisakyti ypatingojo režimo didesn÷je valstyb÷s dalyje v÷l prad÷ta svarstyti tik baigiantis Steigiamojo Seimo kadencijai 1922 m. pradžioje. Lietuvos vidaus ir tarptautin÷ pad÷tis tuo metu tapo sąlyginai stabilesn÷, be to, tur÷jo prasid÷ti nauja rinkimų kampanija, kurios sklandžiai eigai demokratinių laisvių suvaržymai būtų buvę nemaža kliūtimi. Vyriausyb÷ pirmiausia pasiteiravo kariuomen÷s vadovyb÷s nuomon÷s. Generalinio štabo viršininkas ir Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas pareng÷ specialius raportus KAM. Juose gana kategoriškai pasisakyta prieš visišką karo pad÷ties panaikinimą, nors id÷ja kiek apriboti ypatingąjį režimą, vertinta
1920.V.15 – 1922.X.7, New York, p. 23 - 47; V. P a v i l i o n i s, Antiliaudin÷ valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstyb÷s mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976, p. 23 - 44; A. J a k u b č i o n i s, Politin÷s partijos Steigiamojo Seimo rinkimuose, 1920 – 1922 metų parlamentin÷ patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkyb÷s, p. 15 - 24. 240 K. G r i n i u s, Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1970, Nr. 5, p. 204 241 Apie diskusijas plačiau žr.: M. K u o d y s, Karo pad÷ties klausimas..., p. 241 - 243. 242 SSD, 1920 10 08, 49 pos., p. 457 - 458; Ten pat, 50 pos., p. 464 - 467. 243 Plačiau apie tai žr.: V. D a u g i r d a i t ÷ - S r u o g i e n ÷, Steigiamasis Seimas, p.118 - 124; M. M a k s i m a i t i s, Mažasis Seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje, Jurisprudencija, t.17, Vilnius, 2000, p. 5 - 8. 244 Pasibaigus kovoms su lenkais, pirmą kategorišką reikalavimą panaikinti karo pad÷tį, LSDP pateik÷ tik 1921 m. viduryje: 1921 06 16 LSDP frakcijos paklausimas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 79, l. 128.
63 palankiau. Aukšti kariškiai reikalavo karo pad÷tį būtinai palikti kariuomen÷je, geležinkelių ir pafront÷s zonose245. Remdamasis pateikta informacija, Krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys 1922 m. kovo 27 d. vyriausyb÷s vadovui pateik÷ išsamų pranešimą, kuriame nurod÷ trylika pagrįstų faktais motyvų, d÷l kurių, kariuomen÷s vadovyb÷s nuomone, negalima visiškai atšaukti ypatingojo teisinio režimo246. Dokumente pabr÷žta, jog karo pad÷tis suteikia galimybę: 1) greitai administracin÷mis priemon÷mis persekioti antivalstybines j÷gas; 2) efektyviai užkirsti kelią agitacijai, visuomen÷s kurstymui, valdžios ir santvarkos šmeižtui; 3) cenzūruoti spaudą; 4) apsaugoti pafront÷s zoną; 5) išpl÷sti karinių teismų kompetenciją; 6) apsaugoti kariuomenę nuo žalingo poveikio, sustiprinti jos drausmę; 7) laikinai nusavinti patalpas; 8) vykdyti skubias rekvizicijas; 9) apriboti jud÷jimą tamsiuoju paros metu; 10) uždrausti geležinkeliečių streikus; 11) bendrai padidinti valstyb÷s gynybinę parengtį (nes karo gr÷sm÷ neišnyko); 12) efektyviai kovoti su banditizmu, kuris dar buvo paplitęs šiaur÷s Lietuvoje; 13) persekioti kontrabandininkus. Kad ypatingasis teisinis - administracinis režimas mažiau apsunkintų paprastus gyventojus, krašto apsaugos ministras siūl÷ gerokai sumažinti vaikščiojimo ir važin÷jimo naktį apribojimus, švelninti karo cezūrą, nedaryti beprasmiškų kliūčių susirinkimams. Tačiau kairioji opozicija Steigiamajame Seime, prie kurios prisijung÷ ir valstiečiai bei liaudininkai, 1922 m. viduryje nutraukę koalicinius ryšius su trilypiu krikščionių demokratų bloku, nenor÷jo gird÷ti apie nieką daugiau išskyrus Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimo atšaukimą kuo didesn÷je šalies dalyje247. Karo pad÷ties problema iškildavo ir svarstant nuolatinę Lietuvos Konstituciją. Karštas diskusijas suk÷l÷ jos projekto straipsnis, numatantis sąlygas ypatingajam režimui įvesti. Opozicijai čia labiausiai užkliuvo formuluot÷s, kad „karo stovis“ įvedamas „kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems neramumams“ paskutinysis žodžių junginys. Abstrakti fraz÷ „kitokiems pavojingiems neramumams“ ypač piktino LSDP atstovus, kurie joje įžvelg÷ pasl÷ptą siekį piktnaudžiauti karo pad÷timi, panaudojant ją prieš darbininkų streikus248. Socialdemokratai, o taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija, akcentavo būtinybę išimtin÷s pad÷ties įvedimo teisę
245 Savo raporte generalinio štabo atstovas aiškino: „Mažai tetikslinga yra nuimti karo pad÷tį vienose apskrityse ir palikti ją kitose. Ir karo pad÷čiai esant, d÷l nepakankamai energingo ir ne visur nuoseklaus jos pritaikymo, priešvalstybiniai elementai veikia gana liuosai ir be ceremonijų. Jeigu gi kai kuriose apskrityse karo pad÷tis bus panaikinta, tai tamsūs elementai, kurių skoniui neatitinka nepriklausoma arba tikrai demokratinga Lietuva, neatid÷liojant savo darbuot÷s centrą perkels į tas apskritis. Ten jie ras išganingus oazius su palankiomis sąlygomis jų organizacijoms ir darbui vystyti, iš ten jie vyks savo naikinamąjį darbą dirbti į kaimynines apskritis su karo pad÷timi ir į ten jie grįš, kad išsigelb÷jus iš nepatogių karo pad÷ties priemonių. Galop, užnuodijus savo nuodais karo pad÷timi neapsaugotas apskritis, įtvirtinus savo pozicijas, jiems bus palyginus lengva užkr÷sti ir tas vietas, kuriose dar veikia karo pad÷tis“.: 1922 03 26 Generalinio štabo raportas Krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 318, l. 5. Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys poziciją, jog „karo stovio jokiu būdu nuimti negalima“, buvo išsakęs dar anksčiau.: 1921 09 07 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado raportas Krašto pasaugos ministrui, ten pat, l. 5 - 6. 246 1922 03 27 krašto apsaugos ministro pranešimas ministrui pirmininkui, ten pat, l. 16 - 20. 247 SSD, 1922 05 19, 206 pos., p. 97. 248 SSD, 1922 07 13, 223 pos., p.72 - 73.
64 sukoncentruoti įstatymų leidžiamosios (Seimo), o ne vykdomosios (prezidento) valdžios rankose249. Baimintasi, kad neatsirastų galimybių prezidentui paleidus Seimą, savo nuožiūra, be „tautos atstovų“ pritarimo skelbti „karo stovį“ ir juo kaip diktatoriui naudotis250. Ir nors pirmoji nuolatin÷ Lietuvos Konstitucija buvo suredaguota pagal dešiniosios daugumos valią251, atmetant radikaliuosius kairiųjų siūlymus, jos demokratiškumas nekelia abejonių. Parlamentarizmo principų vyravimą pagrindiniame šalies įstatyme atspind÷jo ir sprendžiamas Seimo vaidmuo įvedant karo pad÷tį252. 1922 m. vasaros pabaigoje Steigiamasis Seimas prad÷jo svarstyti „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo sumanymą. Tai buvo krikdemų bloko iniciatyva. Siūlyta „karo stovį“ pakeisti nauja VRM struktūrų administruojama, švelnesne, taikos meto sąlygoms pritaikyta nepaprastosios pad÷ties rūšimi253. Socialdemokratai su Vladu Požela priešakyje, iškart pareišk÷, kad „skirtumo bus labai maža, o gal susid÷jusioms politin÷ms gyvenimo apystovoms ir praktikai, kuri jau gyvenimo yra nustatyta, to skirtumo n÷ nebus. Visos tos teis÷s, kurios buvo duotos komendantams, pereis apskričių viršininkams“254. Iš tiesų, esminių skirtumų tarp šių nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties formų beveik netur÷jo būti – to neneig÷ ir patys krikščionys demokratai. Jie laik÷si nuostatos, jog šalis dar negali gyventi be specialių teisinių - administracinių jos apsaugos priemonių. Tačiau tų priemonių pobūdžio ir taikymo principų svarstymą, po pirmųjų kraštų diskusijų nutarta atid÷ti ateičiai. Tuo metu skubiai išspręsti reik÷jo tik karo pad÷ties, kaip kliūties būsimai rinkiminei kampanijai į Pirmąjį Seimą problemą. Valdančioji dauguma nerod÷ didelio noro visiškai atsisakyti viešojo gyvenimo suvaržymų: ji kaltino kairiuosius valstybinio mąstymo stoka, siekiu bet kokia kaina, tam tarpe ir pažadant neribotas laisves, patraukti rink÷jus255. Vis d÷lto, Steigiamasis Seimas savo darbus užbaig÷ apribodamas „karo stovio“ veikimo teritoriją. Pad÷tis tuo metu neatrod÷ labai komplikuota, o Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų sukurti suvaržymai bei problemos, kurias plačiai eskalavo opozicija, piktino visuomenę. Krikščionių demokratų blokas, galvodamas apie art÷jančius rinkimus, steng÷si atsikratyti kairiųjų jiems klijuojamos reakcionierių etiket÷s. Apskritai valdančiosios daugumos atstovai diskusijų d÷l „karo stovio“ Steigiamajame Seime metu, gana subtiliai reikšdavo savo poziciją – vengdavo tiesmukai ginti karo pad÷ties režimą, pripažindavo jo neigiamas puses, bet kartu, sumaniai, pasitelkdami tinkamus, valstyb÷s interesais grindžiamus argumentus, įrodin÷davo griežtesn÷s vidaus saugumo politikos būtinybę. Tokios taktikos laikytasi ir v÷lesniais metais.
249 Ten pat, p. 71. 250 SSD, 1922 07 13, 223 pos., p.76. 251 M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos konstitucijų istorija, p. 116 - 122. 252 J. B. L a u č k a, 1922 m. Konstitucijos kilm÷ ir jos principai, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, p. 172-185. 253 SSD, 1922 08 03, 236 pos., p. 63. 254 Ten pat. 255 SSD, 1922 08 17, 242 pos., p. 97.
65 1922 m. spalio rinkimai į Pirmąjį Seimą, neatneš÷ nei vienai juose dalyvavusiai partijai lemiamos persvaros. Iš galimų 78 mandatų, Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) blokas256 gavo 38, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai demokratai – 20, socialdemokratai – 10257. Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams258 d÷l pasaul÷žiūrinių ir programinių skirtumų, nepavyko susitarti d÷l bendro darbo, tod÷l politinis gyvenimas šalyje iš esm÷s buvo paralyžuotas. 1923 m. kovo 13 d., matydamas Seimo neveiksnumą, prezidentas Aleksandras Stulginskis specialiu dekretu jį paleido259. Nauji rinkimai 1923 m. gegužę, užtikrino Krikščionių demokratų blokui didesnę persvarą: rink÷jai jiems dav÷ 40 vietų Seime, tuo tarpu kai LVLS ir LSDP jų gavo mažiau – atitinkamai 16 ir 8 vietas. Valstiečiai liaudininkai sutiko deleguoti savo atstovus į nepartinio Ernesto Galvanausko formuojamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus260. Tačiau Krikščionių demokratų turima balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyvenimo stabilumą, leidusį Seimui dirbti visą trijų metų kadenciją. Prasid÷jo laikotarpis, kurį kai kurie amžininkai ir istorikai pavadino krikščionių demokratų valdžios metais. Vienas labiausiai pabr÷žiamų jo bruožų – nedemokratinių tendencijų sustipr÷jimas valstyb÷s vidaus gyvenime: nuolat veik÷ „karo stovis“, cenzūra, proteguoti katalikų Bažnyčios interesai švietime, visuomeniniame gyvenime261. Krikdemų bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politin÷je arenoje buvo ryškus jau Steigiamojo Seimo laikais. Ši politin÷ j÷ga, tur÷dama daugumą mandatų, nemenkai įtakojo visos kuriamos valstyb÷s įstatymų, reformų turinį. To meto opozicija, piktindamasi kariniais - policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamentin÷s kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokia retorika vyravo rinkiminių kampanijų į Pirmąjį ir Antrąjį seimus metu. Savo valdžią, krikščionys demokratai saugojo stabdydami įvairias opozicijos iniciatyvas, orientuotas į demokratinių laisvių įgyvendinimo galimybių didinimą. Tuo pat metu valdantieji steng÷si pl÷sti ir tobulinti viešąją visuomen÷s raišką varžančią teisinę bazę, kad ateityje atšaukus prastą reputaciją visuomen÷s akyse įgijusią ir opozicijos nuolat aršiai kritikuojamą karo pad÷tį, neprarastų svarbesnių administracinio poveikio svertų. Kaip pavyzdį galima nurodyti 1924 m. vasario
256 Pirmojo ir v÷lesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai, siek÷ viešai parodyti didesnį savo bloko narių – LKDP, Ūkininkų sąjungos ir Darbo federacijos savarankiškumą, tod÷l taktiniais sumetimais veng÷ vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. Tai gerai matyti žvelgiant į seimų stenogramas. Vis d÷l to, opozicija ir didesnioji dalis visuomen÷s, visas tas tris krikščioniškąsias „partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. Žr.: pvz. V. V i j o k l i s [K. Grinius] Mūsų klerikalai faktų šviesoje, Kaunas, 1925, p. 7. 257 J. Š v o b a, Seimin÷ ir prezidentin÷ Lietuva, p. 103 - 104. 2581922 m. gruodžio vykusiame Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų suvažiavime buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (toliau – LVLS). Plačiau apie tai žr.: V. P a v i l o n i s, Antiliaudin÷ valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstyb÷s mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976, p. 34. 259 Seimo stenogramos. Pirmasis seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27. 260 S. J e g e l e v i č i u s, Ernestas Galvanauskas..., 193 - 194. 261 J. Š v o b a, Seimin÷ ir prezidentin÷..., p. 114 - 115.
66 pabaigoje valdančiosios daugumos pastangomis pakeistą 12-ąjį Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnį, palengvinusį spaudos priežiūrą262. Tų pačių metų geguž÷s 6 d. į Seimo darbotvarkę pateko „karo stovio“ panaikinimo klausimas. Egzistavo du šiam reikalui parengti įstatymo projektai: vieną, ankstesnįjį ir radikalesnį inicijavo LSDP frakcija, kitą – daugiau formalų – vyriausyb÷. Valdančioji dauguma prioritetą teik÷ pastarajam projektui, nes jis numat÷ ne visišką karo pad÷ties panaikinamą, bet jo pakeitimą „sustiprinta apsauga“263. Tokia įstatymų rokiruot÷ nebuvo nauja – ji svarstyta dar Steigiamajame Seime. 1925 m. spalio 27 d. vykęs antrasis įstatymo skaitymas pra÷jo palyginti greitai ir sklandžiai. Valdančiosios daugumos atstovas Eliziejus Draugelis v÷l d÷st÷ ankstesniąją krikščioniškųjų frakcijų poziciją, kad „karo stovis jau išsigim÷ ir neprivalo būti toliau toleruojamas“, bet „ypač šiuo momentu kariuomen÷ išvesti iš karo pad÷ties, taip pat ir geležinkelius n÷ra jokio reikalo, nes kaip tik šiuo momentu amžinas ginčas su lenkais n÷ra n÷ kiek pager÷jęs, jis n÷ra išspręstas ir nematyti, kad be karo jis gal÷tų būti išspręstas“264. Opozicijos puolimas, skirtingai nei anksčiau, nebebuvo labai stiprus, nes ji suprato, kad nieko realiai nepakeis. Trečiasis įstatymo skaitymas įvyko po gana ilgos pertraukos – 1926 m. vasario 12 d. Čia parlamentiniai ginčiai pasiek÷ kulminaciją. Tam, žinoma, daugiausia reikšm÷s tur÷jo art÷jantys rinkimai – abi pus÷s švaist÷si kaltinimais, įrodin÷jo savo tiesas bei susirūpinimą valstyb÷s ir visuomen÷s interesais. Įnirtinga politin÷ kova truko net kelias dienas, o politin÷s kultūros požiūriu perženg÷ visas ribas: diskusijos ir ginčai virsdavo atviru plūdimusi, asmeniniais įžeidin÷jimais, neįrodomais kaltinimais265. 41 balsu prieš 36 Seimas nusprend÷ grąžinti projektą perredaguoti. Taip krikščionių demokratų blokui, remiantis vien savo balsais, pavyko pasiekti palankią įtemtos politin÷s kovos atomazgą. Panašiai klost÷si ir „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo pri÷mimo epop÷ja. 1924 m. geguž÷s 6 d. Seimo pos÷dyje apsvarstyti du jo projektai: vienas ankstesnysis, parengtas Krašto apsaugos komisijos, kitas, naujausias – vyriausyb÷s. Pastarasis iš esm÷s atitiko tai, kas buvo siūloma 1922 m. rudenį266. Opozicija, pirmiausiai LSDP, šį sumanymą sutiko labai priešiškai, o LVLS bei tautinių mažumų atstovai įstatymą kritikavo santūriau267. Anot socialdemokrat÷s Liudos Pur÷nien÷s, tarp abiejų svarstomų nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties formų „visas skirtumas tas, kad karin÷ diktatūra pakeičiama civiline diktatūra ir kad tautinis bizūnas pereina iš komendantų į apskričių viršininkų rankas“268. Trečiasis įstatymo skaitymas įvyko tik po metų –
262 SSAS, 1924 02 26, 70 pos., p.4. 263 SSAS, 1924 05 06, 93 pos., p. 3. 264 SSAS, 1925 10 27, 203 pos., p. 4. 265 Žr.: SSAS, 1926 02 26, 236 pos., p.7. 266 SSAS, 1924 05 06, 93 pos., p.12. 267 Ten pat, p. 12 - 15. 268 Ten pat, p.13.
67 1925 m. geguž÷s 19 d. Per šį laikotarpį konfrontacija tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos dar labiau sustipr÷jo, tod÷l ir apie „karo stovio“ sukeltas problemas kalb÷ta vis garsiau bei dažniau. Paskutinysis „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo svarstymas vyko labai nervingai. Abi pus÷s laik÷si ankstesnių pozicijų, emocingomis kalbomis gyn÷ savo nuomonę, tačiau viską l÷m÷ balsų dauguma. Tiesa, čia valdančiųjų frakcijų atstovai didesn÷s persvaros neįgijo – už balsavo 31, prieš – 28269. Opozicijos spauda įstatymo pasirodymą sutiko audringais protestais. 1925 m. birželio 19 d. tokioje pat įkaitusioje atmosferoje Seimas prad÷jo svarstyti, valdančiosios daugumos inicijuotą Spaudos įstatymo pakeitimą270. Ši neesmin÷ krikščionių demokratų bloko korekcija, iššauk÷ karštą opozicijos reakciją. Ją daugiau l÷m÷ ne paties teis÷s akto papildymo esm÷, bet pasipiktinimas bendra spaudos laisv÷s būkle šalyje. Nepaisant kategoriškų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų protestų, dešinieji, greitai, per kelias dienas įvykd÷ savo sumanymą271. 1925 m. pradžioje, krikščionys demokratai dar tur÷jo planų Seimui pateikti ir kitą VRM galias išplečiantį bei prieš antivalstybinę veikla užsiimančius asmenis ir organizacijas nukreiptą Valstyb÷s apsaugos įstatymą. Tai suk÷l÷ didelę pasipiktinimo bangą opozicijos spaudoje. Prieš šią iniciatyvą protestavo ne tik socialdemokratai bei valstiečiai liaudininkai272, bet ir Seime atstovų neturintys tautininkai273. Tačiau kritikos audra greitai aprimo, nes projekto neaprobavo Administracijos komisija274. D÷l tuo laikotarpiu įgyvendinto policinių vidaus režimo stiprinimo priemonių, visuotiniame LVLS kuopų atstovų suvažiavime M. Sleževičius 1925-uosius įvardijo kaip „juodus metus“275 . Deja, iš tiesų „juodieji metai“ dar lauk÷ ateityje. Tuo tarpu iki tol, visi, kad ir kaip nedemokratiškai atrodantys nutarimai, buvo priimami teis÷tai visų piliečių išrinktų Seimo narių balsų dauguma. Karo pad÷tis egzistavo demokratin÷s valdžios valia.
269 SSAS, 1925 05 19, 182 pos., p. 14. 270 Pats pakeitimas buvo nedidelis: siekta padidinti spaudos priežiūros institucijoms siunčiamų privalomų egzempliorių skaičių nuo 8 iki 10 ir tiksliau apibr÷žti baudžiamųjų bylų spaudos atstovams k÷limo tvarką.: SSAS, 1925 06 19, 191 pos., p.12. 271 SSAS, 1925 06 21, 193 pos., p.10. 272 V.K. Kam reikalingas „Valstyb÷s apsaugos įstatymas“, Lietuvos žinios, 1925 05 14, p.1; Lietuvos visuomene bud÷ki, Lietuvos žinios, 1925 06 07, p.125, p. 1; Į Lietuvos visuomenę, Lietuvos žinios, 1925 06 06, p.1; Protestas prieš valstyb÷s apsaugos įstatymą, Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; Ką sako kiti apie „Valstyb÷s apsaugos įstatymą“, Lietuvos žinios, 1925 06 10, p.1; Pranešimas apie planuojamą susirinkimą, Lietuvos žinios, 1925 06 21, p. 5. 273 A. Sm. [A. S m e t o n a], Sustabdytas pasik÷sinimas, Lietuvis, 1925 05 22, p. 1 - 2. 274 T. Z. [Z. T o l i u š i s] Parlamentarizmo id÷jos griovimas, Lietuvos žinios, 1925 05 17, p.1. 275 1925 12 04 - 05 LVLS visuotinio kuopų atstovų suvažiavimo protokolas, LMAB RS, f. 199, saug. vnt., 35, l. 4.
68 2.1.2. Karo pad÷tis kaip vertybin÷ dilema
Demokratija, socialinis teisingumas, nevaržoma tautin÷s kultūros raiška buvo svarbiausi lietuvių politinio elito idealai, kuriuos baigiantis Pirmajam pasauliniam karui siekta įgyvendinti kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę276. Laisv÷s, lygyb÷s, taikos id÷jos tada aukštintos daugelyje Europos kraštų277. Apie tų laikų dvasią, žvelgdamas iš dešimtmečio perspektyvos, vienas anuometinių krikščionių demokratų veik÷jų, Juozas Purickis raš÷: „Visą išganymą kiekvienas mat÷ tik demokratijoj. [...] Demokratija buvo tarsi šventa dvasia, kuri tur÷jo apšviesti minias politine išmintimi ir suteikti joms politinio neklaidingumo dovaną. Ir nenuostabu, kad taip buvo. Nusimetusi ilgų amžių pančius, nusimetusi rusų valdininkų ir sulenk÷jusių dvarininkų jungą, tauta veržte verž÷si prie laisv÷s, kaip sustingęs, peršalęs žmogus prie ugnies“278. Bet kovoje d÷l nepriklausomyb÷s, bandant atremti laikmečio išbandymus, nepakako vien begalinio tik÷jimo laisvo žmogaus pilietiniu sąmoningumu, atsakomybe, geranoriškumu: teko taikyti valstybinę prievartą, suvaržyti asmens laisves. Nuolatin÷ karo pad÷tis atrod÷ paradoksaliai šalyje su demokratine konstitucija. D÷l to ištisus šešerius metus Lietuvos seimuose tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių frakcijų nenutrūkstamai vir÷ karštos aistros. Kiekviena iš oponuojančių pusių skirtingai traktavo tą, jau ne tiek praktine, kiek vertybine dilema tapusią problemą, d÷st÷ savus argumentus. Visa tai ir nor÷tųsi aptarti šiame poskyryje. Jau pirmaisiais Steigiamojo Seimo darbo m÷nesiais tarp jame atstovaujamų politinių j÷gų išryšk÷jo du skirtingi požiūriai į demokratinių laisvių realizavimo galimybes ir valdžios teisę, vardan valstyb÷s saugumo, jas apriboti. Pirmąją poziciją, grindžiamą idealistine pilnutin÷s demokratijos samprata, karštai ir atkakliai visus šešerius metus gyn÷ kairioji opozicija, kurios radikaliausią bei aktyviausią, nors ir ne įtakingiausią sparną, atstovavo socialdemokratai, o kitą – gerokai gausesnį, bet nuosaikesnį – valstiečiai liaudininkai. Pastarieji per tą laikotarpį, keliskart kaip koalicijos partneriai pabuvojo ir valdžioje279. Antroji stovykla – krikščionių demokratų blokas (Krikščionių demokratų partija, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija). Šis įtakingas, Bažnyčios remiamas, gerai organizuotas partinis darinys, iki trečiojo dešimtmečio vidurio dominavo Lietuvos seimuose, nulemdamas visus svarbiausius šaliai politinius žingsnius. Krikdemai visada atvirai pasisakydavo už tvarkos ir valstyb÷s saugumo interesų pirmenybę prieš neribotą laisvę, kaip destruktyvų reiškinį. Tod÷l
276 Lietuvių tautinis sąjūdis XIX – XX a. sandūroje, anot išeivijos istoriko Vinco Trumpos, pasižym÷jo ryškiu demokratiniu radikalizmu, arba kairiąja (plačiąja prasme) orientacija, kurią išreišk÷, laisv÷s pažangos, liaudiškumo id÷jos, tik÷jimas teisinga ateitimi; „lietuvių tautos laisv÷jimo ir demokrat÷jimo procesas buvo vienas ir neišskiriamas“.: V. T r u m p a, Lietuviškoji kair÷ istorin÷je perspektyvoje, Metmenys, 1967, Nr. 14, p. 37, 40. 277 M. R ö m e r i s, Konstitucin÷s teis÷s paskaitos, fotogr. leid., Vilnius, 1990, p. 142. 278 J. P u r i c k i s, Seimų laikai, Pirmas Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918 – 1928, p. 113. 279 Plačiau apie koalicinį darbą žr.: D. S t a k e l i ū n a i t ÷, Valstiečiai liaudininkai, p. 106 - 108, 132 -158.
69 tuometin÷ opozicija dažnai viešai kvestionuodavo jų ištikimybę demokratijos principams280, kaltino karo pad÷ties naudojimu savo valdžiai sustiprinti. Reikia pripažinti, kad ir kairiųjų veiksmus oponentai stengdavosi sukompromituoti, vertindami tai kaip savanaudiškas pastangas pelnyti dividendų rinkimų metu. Beatodairiškos laisv÷s gynimas buvo vertinamas ne tiek kaip natūrali pasaul÷žiūrinių vertybių deklaracija281, kiek kaip sąmoningai pasirinkta politin÷s kovos taktika, leidžianti nuolatos spausti valdžią. LSDP aiškią ir griežtą laikyseną prieš „karo stovį“ už÷m÷ gerokai anksčiau nei pateko į Steigiamąjį Seimą. Apskritai, dar būdami Lietuvos taryboje kairieji karštai oponuodavo dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“, simpatijomis monarchizmui. LSDP vienintel÷ iš tuometinių pagrindinių lietuvių politinių j÷gų atvirai reišk÷ prieraišumą marksizmui ir internacionalizmui282. D÷l tokių pažiūrų, o taip pat ir d÷l kai kurių labai neatsakingų veiksmų, tuometiniams socialdemokratams sunkiai sek÷si atsikratyti „bolševikų bendrininkų“ etiket÷s. Nors LSDP nevengdavo ir iš Seimo tribūnos, ir spaudoje pasmerkti Rusijoje sukurtą smurtinę proletariato diktatūrą283, „raudonąjį imperializmą“284, piktinosi bolševikų intrigomis profsąjungose285, bet į savo valstybę ir joje vykstančius procesus žvelg÷ radikalių marksistų akimis. Tai jų poziciją dar÷ labai dviprasmišką. Pavyzdžiui, L. śeligowskio karin÷s akcijos metu, 1920 m.
280 Anot K. Griniaus, „Krikščionims demokratams nesisek÷ įsigilinti į tikruosius demokratijos principus. Ir tai visai nenuostabu, pasaul÷žiūrin÷ms grup÷ms, nepaj÷giančioms apsieiti be netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmon÷ms, n÷ra įmanoma būti tikrais demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaist÷s kada žmon÷s būtų gal÷ję atsikv÷pti be karo stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veik÷ karo cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžin÷s laisv÷s. Kunigai iš÷jo iš klebonijų į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų veikime. Atsimenu, buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadin÷s pritarimo, netgi policininkas negali būti policininku“.: K. G r i n i u s, Apie 1926 metų gruodžio 17-osios dienos perversmą, A. Eidintas, Kazys Grinius, p. 160. Plačiau apie šios partijos požiūrį į demokratiją žr.: S. Š i l i a u s k a s, Demokratijos refleksija Lietuvos politin÷je mintyje (1918 – 1940), Klaip÷da, 2002, p. 107 - 109. 281 J. V i l č i n s k a s, Lietuvos socialdemokratai kovoje d÷l krašto nepriklausomyb÷s, London, 1985, p. 130 -131. 282 V. L u k o š e v i č i u s, Liberalizmo raida Lietuvoje XIX a. pab. 1940 m., Vilnius, 1995, p. 263 - 264. Pasak M. Krupavičiaus, socialdemokratų lyderis S. Kairys, „nebe reikalo buvo vadinamas jų frakcijos narių Čepinskio ir Povyliaus marksizmo rabinu. Jis budriai saugojo, kad partija nenukryptų iš marksizmo ribų. Tuo būdu ji tur÷jo būti internacionalin÷, tarptautin÷. Tačiau iš esm÷s ji buvo tautin÷, lietuviška, patriotin÷“.: M. K r u p a v i č i u s, Visuomeniniai klausimai, Chicago, 1983, p. 45. 283 Reikia pažym÷ti, jog buvęs socialdemokratas (iš LSDP pasitraukęs 1922 m.), teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis paraš÷ labai konceptualią, kritišką knygelę apie bolševikinę Rusiją. Žr.: A. J a n u l a i t i s, Lietuva ir dabartin÷ Rusija. Kas ir kaip ją valdo, ir ką Lietuva iš jos iki šiol tur÷jo ir ko gali laukti. Kaunas, 1925. Beje, Janulaitis buvo pirmasis, dar 1904 m. į lietuvių kalbą išvertęs K. Marxo ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“.: G. I l g ū n a s, Augustinas Janulaitis – socialdemokratas ir mokslininkas, Lietuvos archyvai, kn. 7, Vilnius, 1999, p. 86. 284 Į mūsų skaitytojus, Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1; Bolševikų okupacijos pasekm÷s, Socialdemokratas, 1920 07 29, p.1; Teisyb÷ apie Rusus, Socialdemokratas, 1920 09 09, p. 2; Ad. A n d r i e j ū n a s, Kur žvalgybininkai ? Žiežirba, 1923 10 14, p. 7 - 8; J. G., Komunistai n÷ra tikri darbininkų reikalų gyn÷jai, Socialdemokratas, 1923 02 22, p. 3; B. D÷l bendro fronto, Žiežirba, 1923 12 23, p. 15. L. S.D. Partijos 3-osios konferencijos rezoliucijos, Socialdemokratas, 1924 01 10, p. 1; J. A. D e g u t i s, D÷l komunistų puolimų, Žiežirba, 1924, Nr. 9, p. 6. B u v ę s, Laiškas iš Rusijos, Socialdemokratas, 1924 01 31, p. 1 - 2; G.- n a s., Maskvos davatkų gadzinkos, Socialdemokratas, 1924 04 10, p. 2; Pavergtoj Gruzijoj, Socialdemokratas, 1924 05 01, p. 2; Saloje tarp ledų, Socialdemokratas, 1924 05 01, p. 4. 285 S.K. [S. Kairys] L.S.D. Partijos konferencija, Socialdemokratas, 1924 01 03, p. 1; V a r g a s, Komunistų provokacija, Socialdemokratas, 1926 01 21, p. 3.
70 socialdemokratų spauda286 ir partijos centro komitetas, ragino Lietuvos darbininkiją, stoti savanoriais į kariuomenę ir visomis išgal÷mis ginti Lietuvą, kartu nepamirštant, „kad ir sava klerikal÷ - buržuazin÷ valdžia ir visuomen÷ buvo yra ir bus darbininkų priešas, kad tik didelis pavojus verčia tą priešą laikinai taikytis ir gretimai eiti“287. Skandalingai, pirmaisiais agresorių spaudžiamos valstyb÷s gyvavimo metais, Steigiamajame Seime skamb÷davo kai kurių LSDP frakcijos atstovų neigiami atsiliepimai apie Lietuvos kariuomenę, raginimai ją mažinti. Socialdemokratai reikalavo šalies ginkluotąsias paj÷gas organizuoti liaudies milicijos pagrindais288. Bene didžiausias jų akibrokštas – atsisakymas balsuoti už 1922 m. Lietuvos Valstyb÷s Konstituciją289. LSDP per visus šešerius seimų metus, kiekviena pasitaikiusia proga puol÷ valdančiąją daugumą, kaltindama ją diktatūriniais užmojais, teroru ir savivale. Savo spaudoje, pasisakymuose, neretai ignoruodami objektyvias priežastis ir sud÷tingą valstyb÷s situaciją, kairieji beatodairiškai smerk÷ visas vyriausyb÷s taikomas „karo stovio“ priemones, k÷l÷ didžiausią triukšmą d÷l kone kiekvieno tariamo, ar net tikro bolševiko arešto, globojo už antivalstybinę veiklą nuteistus politinius kalinius290. „[..] Visą laiką socialdemokratų darbuotojai reišk÷ vieną dalyką – užtarimą ir saugojimą bolševikų agentų ir bolševikų tarnų“291, – taip per vieną Steigiamojo Seimo pos÷dį 1921 m. gerokai susierzinęs su jam būdingu tiesmukumu, savo politinius oponentus apibūdino krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius. Atskleisdamas visą savo iškalbą292 jis tęs÷ moralą: „Aš darau išvadas iš faktų, kuriuos paskelbiau. Bolševikai, kaip mes gerai žinome, nori mus prievarta, teroru prijungti Rusijai tokiomis pat teis÷mis kaip esam buvę caro laikais. Mes eidami mūsų visuomen÷s reikalavimais, stojome į griežtą kovą su jais, tuo tarpu kai kita visuomen÷s dalis būtent socialdemokratai, daro antraip – stengiasi juos užstoti, išteisinti ir tokiu būdu pad÷ti jiems dirbti. Bolševikai stovi už jūsų, ponai socialdemokratai pečių ir tur÷dami Seimo 14 žmonių užtar÷jais, drąsiai eina prie savo griovimo darbo, drąsiau ima verst mūsų
286 Atmušti juos! Socialdemokratas, 1922 10 21, p. 1. 287 LSD Partijos Centro komitetas gynimosi reikalu, Socialdemokratas, 1920 10 28, p. 1. 288 SSD, 1922 04 10, 196 pos., p. 111 - 112. 289 Plačiau žr. A. Ž e m a i t y t ÷ - V e i l a n t i e n ÷, Konstitucijos projekto komisijos nariai, Mūsų konstutucionalizmo raida, sud. A.V. Bartkut÷, A. Vaišnys, Vilnius, 2003, p. 57 - 60; A. K a s p e r a v i č i u s, Antanas Tum÷nas – konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, ten pat, p. 66 - 79. 290 Žr.: Amnestijos politkaliniams, Socialdemokratas, 1920 05 21, p.1; Neatsakomingi, Socialdemokratas, 1920 09 16, p.1 - 2; K. V. [K. V e n c l a u s k i s] Kaliniai negauna laikraščių, knygų, Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 3; M ÷ r ū n a s, Areštai, Socialdemokratas, 1922 05 11, p. 2; K. V e n c l a u s k i s, Kauno kal÷jime, Socialdemokratas, 1922 08 10, p. 2. 291 SSD, 1921 05 24, 95 pos., Kaunas, 1922, p. 64. 292 M. Krupavičiaus išskirtinę iškalbą ir kandumą pabr÷žia ir amžininkai, ir biografai. Anot vieno jų, Krupavičius, „nebuvo diplomatas ir diplomatiniais gabumais nepasižym÷jo. Jo tiesus charakteris vert÷ jį kovoti tiesiai. Visoje Krupavičiaus veikloje buvo daug kovingumo“.: P. M a l d e i k i s, Mykolas Krupavičius, Chicago, 1972, p. 423. Krupavičius, pasak kunigo Mykolo Vaitkaus, „Iš visos krikdemų frakcijos [...], jis buvo, galima sakyti, vienas partijos gyn÷jas, vienas kalb÷tojas. Priešai, ypač socialdemokratai, buvo smarkūs, drąsūs iškalbingi, žodžių kišen÷se neieškodavo, sąmojų pašaipų nepagail÷davo. [...] jam tekdavo beveik vienam nuolat eiti į tribūną ir kirstis su anais slibinais“.: Valstybininkas politikos sūkuriuose. Prelatas Mykolas Krupavičius 1885 – 1970, Chicago, 1980, p. 169 - 170.
71 Nepriklausomybę, drąsiau rengiasi liet mūsų kraują tik d÷l to, kad turi socialdemokratuose užtar÷jų, bet ar jūs suprasit, kad jūs tuo pačiu rengiat didelę nelaimę Lietuvai? Jūs sl÷pdami tuos tamsius elementus už savo pečių, tur÷sit nešt ir atsakomybę už tą didelę nelaimę, kuri d÷l to gali ištikt Lietuvą! Man rodos, socialdemokratams vis d÷l to reik÷jo pažiūr÷t į savo sąžinę, jeigu ten yra tautin÷s sąžin÷s, pasilikęs bent trupučiukas...“293 Tokių kaltinimų atskirų LSDP veik÷jų adresu netrūkdavo ir v÷liau. Tvirtą pagrindą jiems pad÷jo šios partijos laikysena vadinamųjų kuopininkų areštų metu294. Susirinkus Antrajam Seimui, 1923 m. birželio 8 d. LSDP frakcija įteik÷ interpeliaciją vyriausybei, kurioje skund÷si, jog karin÷s administracijos nurodymu, milicija „pafront÷s zonoje“ bei prie kariuomen÷s susitelkimo vietų labai trukd÷ socialdemokratų rinkiminei agitacijai, o „valdančiosios partijos tuo par÷dymu suvaržytos nebuvo“295. Greta to, kairieji pareišk÷ protestą prieš „Darbininkų kuopų“ narių ir r÷m÷jų su÷mimą. Šią politinę grupę dar Pirmajame Seime, kur ji tur÷jo penkis atstovus, antivalstybine veikla viešai ir atvirai apkaltino vidaus reikalų ministras Kazys Oleka296, tad socialdemokratai žinojo, ką imasi ginti, tačiau, kaip parod÷ tolesni veiksmai, šios moralin÷s dilemos jie nebuvo linkę giliau apmąstyti. „[...] Negaliu nepasteb÷ti, kad savo interpeliacijoje soc. dem[okratų] frakcija su ypatingu malonumu stoja komunistų gyn÷jų eil÷n. Šitas sielų giminingumas buvo pasteb÷tas ir rinkimų metu. Vietomis s.d. [socialdemokratų] žmon÷s savo prakalbomis visai atstovavo komunistų demagogus. Kur baigiasi socdemai ir kur prasideda komunistai, jie patys negali nustatyti. Tod÷l sunku kaltinti miliciją, kad ir ji tos sienos nemok÷jusi pravesti“297, – reaguodamas į pareikštą protestą ironizavo K. Oleka. Daug kandžių priekaištų LSDP kliuvo kai iš Lietuvos pab÷go už užstatą policijos paleistas socialdemokratų užtarimu naudojęsis, su komunistais susijęs visuomen÷s veik÷jas daktaras Stasys
293 SSD, 1921 05 24, 95 pos., Kaunas, 1922, p. 65. 294 Apie „Darbininkų kuopų“ bylą nemažai rašyta sovietmečiu žr.: O. A d a m o n i e n ÷, Parlamentinių priemonių panaudojimas darbo žmonių kovoje 1920 – 1926 metais, Už socialistinę Lietuvą, red. J. Jurginis, R. Šarmaitis, J. Žiugžda, Vilnius, 1960, p. 206 - 241. P. K i r i j e n k a, Raudonasis vikaras. Iš Prano Viliūno gyvenimo, Vilnius, 1963, p. 117 - 144; S. Č e p u l i e n ÷, Profsąjunginis jud÷jimas Lietuvoje 1919 – 1926, Vilnius, 1964, p. 59 - 95; O. A l e k s a, Einu, nenusilenkdamas v÷troms, Vilnius, 1965, p. 39 - 56; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2 (1920 – 1940), Vilnius, 1978, p. 95 - 98; P. B e r e s n e v i č i u s, Legali komunistų veikla Lietuvoje 1920 – 1940 metais, Vilnius, 1983, p. 166, p. 15 - 23. 295 SSAS, 1923 06 08, p. 2. 296 1923 m. sausį kuopininkui Povilui Norkūnui, pateikus paklausimą d÷l darbininkiškos spaudos persekiojimo, Vidaus reikalų ministras K. Oleka jam drąsiai atkirto: „Gerbiamas paklaus÷jas pažym÷jo, kad toks [laikraščių] uždarymas neatinkąs demokratyb÷s principui. Aš paklausčiau jus, ar jūs gerbiate tą demokratyb÷s principą? Jau iš tų laikraščių aišku, kaip jūs žiūrite į Seimą ir kaip jūs manote elgtis. Aš pasakysiu, kad jūs pirmi neigiat demokratyb÷s principą. [...] Ne, ne darbininkų spauda varžoma, bet varžoma spauda, kuri eina visai kitais keliais, neatsižiūr÷dama visai mūsų darbininkų reikalų, bet kitos šalies reikalų. [...] Jūs reikalaujat laisv÷s tiktai tam, kad įgavę tos laisv÷s gal÷tum÷t tą laisvę sugriaut, tą ką mes didžiausiomis pastangomis pastat÷me. Aš pasakysiu atvirai: ar jūsų vienminčiai, kuriuos jūs norite pasekt, ligi šiol tokios laisv÷s pripažino jūsų politiniams priešams, kuriomis jūs naudojat÷s ? Už dešimtį kartų nekalčiausio turinio raštą jūs tuojau nužudytume nemaža žmonių, nes jūs laisvę taikinti mokat tiktai sau, bet ne kitiems“.: SSAS, 1923 06 15, 3 pos., p. 5, 6. Vienoje iš 1922 m. žvalgybos pažymų atvirai konstatuota, jog „Veikimui darbininkų kuopos frakcijos Seime vadovauja R.S.F.S.R. [ t.y. Sovietų Rusijos] atstovyb÷“.: 1922 11 30 žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies biuletenis, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 124, l. 74. 297 Ten pat, p. 6.
72 Matulaitis298. Apskritai vyriausyb÷s atstovai socialdemokratų frakcijai dažnai priekaištaudavo ne tik d÷l abejotinos reputacijos asmenų ar jų grupių protegavimo, bet ir d÷l skubotų viešų kaltinimų, neretai virstančių nežabotu valdžios šmeižimu. 1924 m. pradžioje po vieno tokių epizodų, premjeras E. Galvanauskas nesl÷pdamas pasipiktinimo opozicijai sak÷: „Jūs socialdemokratai, paprastai skundą priimat už gryniausią, absoliučią teisybę. Bendrai kaip tai parodo teismo praktika, skundai neturi savyje 70 - 80 procentų realaus pamato. Jūs iš tų abejotinų skundų tučtuojau darot abejotiną išvadą – vyriausyb÷ yra kažkoks monstrum, pastatytas kovoti prieš darbininkus ir prieš darbininkų klasę“299. LSDP nuo visiško susikompromitavimo saugojo tik kai kurių jos lyderių moralinis autoritetas ir nuopelnai Lietuvai carin÷s priespaudos metais. Labai įdomų prieštaringos socialdemokratų veiklos aiškinimą 1926 m. vasario 12 d. Seimo pos÷dyje pateik÷ krikščionių demokratų bloko narys J. Vailokaitis: „Socialdemokratų partija, gerbiamieji, šiandien pergyvena krizį. Aš žinau, kad vadai be armijos n÷ra vadai. Socialdemokratai, nor÷dami rasti sau tam tikro atsparumo, turi remtis mas÷mis ir pats gyvenimas verčia juos atsiremti mas÷mis, kurios yra prisisunkusios bolševikin÷s agitacijos ir su pagalba tos agitacijos bolševikinių id÷jų. Kadangi socialdemokratams reikia patenkinti demagoginius reikalavimus, kuriuos iškelia bolševizmas, tai be abejo, kad jų reikalavimai, kada iš tribūnos čia kalba taip pat eina daug toliau negu jų įsitikinimas. Socialdemokratai daug daugiau iš tribūnos reikalaudami, patys bijo ir nori, kad tų reikalavimų Seiman nepriimtų. Ne kartą privačiai jie pasako: ko jūs toki kvaili, ko jūs klausote, ko mes viešai reikalaujame, mes taip turim kalb÷t“300. Opozicija, reikalaudama karo pad÷ties panaikinimo ir plačių demokratinių laisvių, naudojosi visomis parlamentin÷s kovos priemon÷mis: kiekviena pasitaikiusia proga vyriausybei teikdavo paklausimus arba interpeliacijas d÷l areštų, komendantų, milicijos, žvalgybos neteis÷tų veiksmų, cenzūros ir kitų karo pad÷ties sąlygotų suvaržymų. Aktyviausiai čia reišk÷si socialdemokratai. Vien per dvejus Steigiamojo Seimo metus jie inicijavo šešias interpeliacijas ir keturis paklausimus, susijusius su min÷tomis problemomis. Socialistų liaudininkų demokratų atstovai pateik÷ tik vieną interpeliaciją – d÷l jų partin÷s spaudos persekiojimo. Dar aršesn÷ kova užvir÷ Antrajame Seime, ypač po to, kai 1924 m. birželį, griuvus koalicinei vyriausybei, LVLS atsidūr÷ griežtoje opozicijoje. Tada socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai vieningai laid÷ aštrios kritikos str÷les ant demokratines laisves siaurinti bandančių krikščionių demokratų. Per 1923 – 1926 m. laikotarpį, d÷l įvairių incidentų, vienaip ar kitaip susijusių su karo pad÷timi, LSDP pateik÷ šešias interpeliacijas ir tris paklausimus. Nuo jos neatsiliko LVLS, pateikusi tris interpeliacijas ir aštuonis
298 J.K. D-ras Matulaitis pab÷go į SSSR, Rytas, 1925 11 04, p. 3; Pab÷gimo aplinkyb÷s fragmentiškai atpasakojamos paties b÷glio ir jo dukters atsiminimuose: S. M a t u l a i t i s, Atsiminimai..., p. 193 - 201; A. M a t u l a i t y t ÷, Nor÷jau būti kareiviu, Vilnius, 1971, p. 31. 299 SSAS, 1924 02 08, 63 pos., p. 16. 300 SSAS, 1926 02 12, 231 pos., p. 9.
73 paklausimus. Vien per 1925 m. balandžio 24 d. Seimo pos÷dį iš šešių tuo metu KAM ir VRM adresuotų paklausimų, penki buvo inicijuoti valstiečių liaudininkų ir tiesiogiai liet÷ karo komendantų savival÷s, areštų, cenzūros klausimus301. Dar keletą paklausimų d÷l cenzūros pateik÷ Darbininkų kuopų atstovai (Pirmajame Seime) ir lenkų frakcija (Antrajame Seime). Dažnos ir kategoriškos socialdemokratų interpeliacijos, jau pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje erzino valdančiąją daugumą. Antai 1920 m. birželį krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas šios partijos laikraštyje „Laisv÷“ piktinosi: „Manding, valstybiniai nusistačiusi visuomen÷ tur÷tų užklausti Seimo daugumos: ar ilgai tęsis panašūs pasityčiojimai iš Lietuvos? Ar ilgai dar bus leista Seime [...] spjaudyti veidan paeiliui kiekvienam Vyriausyb÷s atstovui, nepaj÷giant išrodyti bent kokios kalt÷s ir ar gal÷s egzistuoti Lietuvoj bent kokia žmoniškoji valdžia, jeigu ir ateityje kiekviename pos÷dyje Seimas priimin÷s vis naujas interpeliacijas“302. Socialdemokratų viešojoje retorikoje karo pad÷tis buvo krikdemų „diktatūros“ simbolis, reiškinys, užgniaužęs visus tuos demokratijos principus ir laisves, kurias jie gyn÷. Seimin÷je kovoje jie mat÷ tik dvi nesuderinamai kontrastuojančias spalvas, bet nesisteng÷ išskirti atspalvių kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Dažnai įrodin÷ta, jog „karo stovio“ nauda labai abejotina, nes jis saugo ne valstybę, bet jos valdžią – gi paprasti piliečiai esą tik be reikalo varžomi, atsiduria beteisių vietoje. Socialdemokratus dažnai Steigiamajame Seime palaikydavęs nepartinis Jurgis Žitinevičius, sykį viešai postringavo: „Karo stovis gali būti kai kam ir labai reikalingas. Aišku mums iš to, sakysime, kai kuriems komendantams, kad parodytų savo smarkumą ir taip pat milicininkams, kurie, ačiū Dievui, atprato visokius mušimus vartoti, bet kada yra karo stovis, tai vis d÷l to nors kumščiu į nugarą suduoda, sako, kad tai esąs karo stovis“303. Komunistinį pogrindžio keliamą gr÷smę Lietuvai socialdemokratai laik÷ perd÷ta, suabsoliutinta, tod÷l negalinčia virsti pateisinimu nuolatiniam Ypatingųjų valstyb÷s įstatų galiojimui. 1925 m. Steponas Kairys aiškino: „Objektiniai įvertinat susidariusią pad÷tį, būtų sunku rasti motyvų, d÷l kurių dabartin÷ krikščioniškoji vyriausyb÷ vartoja panašius kraštui valdyti metodus. Gal vienintelis motyvas būtų tas, kad Estuose įvykęs komunistų pučas gresia pavojumi ir pačiai Lietuvai. Mūsų giliu įsitikinimu, tas motyvas visai atpuola, nes tiek mums, tiek Seimo daugumai, visai aišku, kad komunistinis jud÷jimas Lietuvoje d÷l vidujinio savo moralinio sukrikimo nesudaro rimtesn÷s j÷gos mūsų visuomen÷s tarpe“304. Nors valstiečiai liaudininkai taip pat dažnai piktindavosi valstyb÷je egzistuojančiais demokratinių laisvių suvaržymais, viešindavo ir smerkdavo neteis÷tus karo komendantų, milicijos veiksmus, tačiau, jų kritikos pobūdis, retorika, skirtingai nei socialdemokratų, nepasižym÷jo
301 SSAS, 1925 04 24, 177 pos., p. 4 - 7. 302 V. B i č i ū n a s, Interpeliacijų interpeliacija, Laisv÷, 1920 06 20, p. 1. 303 SSD, 1922 05 19, 206 pos., p. 99. 304 SSAS, 1925 01 30, 155 pos., p. 13.
74 ypatingu kategoriškumu305. Suprantama ir pati LVLS programa buvo gerokai nuosaikesn÷, atspind÷jo labiau centro kair÷s nuostatas, tad šiai partijai rasti kalbą su klasin÷s priešpriešos teorija besivadovaujančiais beatodairiškais radikalais, neretai nepavykdavo. Be to, koaliciniai ryšiai su Krikščionių demokratų bloku, jau savaime įpareigojo elgtis santūriau, vengti neatsakingų pareiškimų306. Abu iškiliausi valstiečių liaudininkų lyderiai – M. Sleževičius ir K. Grinius sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu, vadovavę ministrų kabinetams, pakankamai blaiviai vertino šalies situaciją, suvok÷ egzistuojančias gr÷smes. Pagars÷ję kaip gilūs humanistai bei demokratai, jie nesibaimino vardan valstyb÷s interesų, radikalesnių bendraminčių akyse „sutepti“ savo reputacijos, pritardami „reakcingiems“ politiniams žingsniams307. Tiesa, K. Grinių kariuomen÷s vadams d÷l to tekdavo ilgokai įtikin÷ti308. Karo pad÷tį abu valstiečių liaudininkų lyderiai 1919 – 1920 metais laik÷ skausminga, bet neišvengiama priemone valstyb÷s nepriklausomyb÷s ir demokratijos potencialo apsaugai. 1920 m. rudenį iš tribūnos Seime M. Sleževičius aiškino: „Taip gerbiamieji, karo pad÷tis tai joks smagumas, karo pad÷tis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta darbuotojų, kur sunku gaut gerą komendantą, visuomet atsiranda blogumų, ir kaip tai dažnai būna, karo pad÷tis labai sunkiai varžo ramius žmones, žinomas daiktas, mes n÷ valand÷l÷s negal÷sim kęsti, kada pareis jos laikas. Karo pad÷tis buvo įvesta tada, kada susirinko Steigiamasis Seimas, ir po Steigiamojo Seimo langais prad÷jo varyt agitaciją prieš Seimą, kad jį reikia išvaikyt, kad Lietuvos valdžia yra buožių valdžia ir kitais bjauriausiais būdais šmeiž÷ valdžią ir ard÷ valstybę. Karo pad÷tis buvo įvesta tada, kai lenkai gr÷s÷ pulti, kada buvo didelis pavojus ir iš Rusų pus÷s. Tada tik buvo įvesta ta karo pad÷tis, tada ir mes reikalavom, kad ją įvestų. Drauge Krašto apsaugos komisijoj stov÷jo už karo pad÷ties įvedimą ir socialdemokratai, tik paskui, viešam Seimo pos÷dy, jie buvo prieš karo pad÷ties įvedimą. Ką mes randam reikalingu, mes darom atvirai. Bet drauge mes viešai ir griežtai pasisakome, jog vos tik įvyks taika, tai karo pad÷tis tuoj turi būti panaikinta, nei valandai nebus jos ilgiau, negu ji bus reikalinga“309. Valstiečiai liaudininkai tuo laikotarpiu kartais patys pakankamai kandžiai kritikuodavo socialdemokratus už jų bekompromisę, egocentrišką poziciją, sprendžiant svarbiausius šaliai klausimus, taip pat ir už dviprasmiškus santykius su komunistais. Apie pastarąją problemą 1921 m. geguž÷s pabaigoje „Lietuvos ūkininke“ pažym÷ta: „Mes tai galime išaiškinti tiktai kaipo tam
305 D. S t a k e l i ū n a i t ÷, Valstiečiai liaudininkai..., p. 117. 306 Kai kurie LVLS nariai nebuvo patenkinti tokia santūria savo frakcijos Seime laikysena, jų manymu, per dideliu nuolaidžiavimu Krikščionims demokratams, ypač tais atvejais, kai kildavo diskusijos d÷l demokratijos principų. 1924 m. kovo pabaigoje LVLS Centro komiteto pos÷dyje Vincas Kvieska piktinosi, jog „ligi šio nepasisek÷ paveikti krikdemų ir savo id÷jinius dalykus apginti“, „mes prisidedame prie pilietinių laisvių siaurinimo ir reakcijos stiprinimo“.: 1924 03 11 LVLS CK pos÷džio protokolas, LMAB RS, f. 199, saug. vnt., 32, l. 31. Plačiau apie diskusijas frakcijoje žr. D. S t a k e l i ū n a i t ÷, Valstiečiai liaudininkai..., p. 118 -120. 307 A. E i d i n t a s, Kazys Grinius, p. 51 - 59; G. I l g ū n a s, Kazys Grinius, p. 237. 308 K. G r i n i u s, Steigiamojo Seimo metai, p. 204. 309 SSD, 1920 09 15, 44 pos., p. 351.
75 tikra aišk÷jančia socialdemokratų kryptimi – vytis bolševikus, supilant į savą varžą tuos gaivalus, kurie bolševikija ir taikintis prie jų. Kitaip nebūtų galima suprasti socialdemokrato Venclauskio šaukimo kalbant Seime žem÷s klausimu ir Rotuš÷s sal÷je (Kaune) mitinge d÷l įvedimo Lietuvoj tarybų valdžios (suprask bolševikų valdžios). Mūsų socialdemokratai dabar yra tokioj pad÷ty, kad nuo vienų pab÷gę (senų socialdemokratų, prie kurių nelimpa bolševikų mikrobai), kitų nepaviję (bolševikų) [...] Jie bijodami likti generolu be armijos pataikauja bolševikams, lenda į bolševikų profesin÷s sąjungos iš kur juos bolševikai veja, neatsižiūrint į tai, kad patys socialdemokratai viešai išeina su bolševikų programa“310. Valstiečiai ir liaudininkai nesibaigiančio „karo stovio“ problemą daug aktyviau prad÷jo kelti tik po to, kai 1922 m. vasarį pasitrauk÷ iš koalicin÷s vyriausyb÷s311. Dar kategoriškesn÷ jų pozicija šiuo klausimu tapo Antrajame Seime. Tačiau ir tada LVLS frakcija, skirtingai nei socialdemokratai, elgdavosi atsakingiau, vengdavo perd÷to radikalizmo. Kritikuoti ilgalaikį Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų naudojimą reguliuojant viešąjį gyvenimą, artinantis Trečiojo Seimo rinkimams savo spaudoje prad÷jo ir politinių procesų užribyje buvusi dešiniausia iš visų kitų tuometinių partijų – Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS). Jos lyderis Antanas Smetona viename iš 1925 m. paskelbtų straipsnių teig÷: „Mūsų oficiozai nuolat skelbia, kad Lietuva esanti karo stovyje su Lenkija, nors mūsų valdžia kalbasi per derybas su lenkais visai nekariškai. Būti yra karo stovis nuo pat lietuvių valstyb÷s įsikūrimo, tik ne su Lenkija, o su savo piliečiais [...] Vargiai rastume nors vieną naujai įsikūrusią valstybę, kurios sostin÷ gyventų taip, kaip Lietuvoje karo stoviu“312. Toliau sek÷ beveik pranašiška mintis: „Juk iš karo stovio eina rašomojo ir sakomojo žodžio varžymas [...] Ir nematyti, kad kada nors karo stovis pasibaigs. Gal jis truks tol kol ir Lietuvos nepriklausomyb÷?“313 Kitame straipsnyje tas pats autorius aiškino, kad „kariuomen÷s iš viso nereik÷tų painioti politikon, tod÷l nereikia jai patik÷ti policijos priemonių, ypač spaudoje. Kariuomen÷s autoritetas reikia saugoti“314. Paradoksalu, bet taip teig÷ žmogus, visada gars÷jęs kaip nuoseklus parlamentin÷s demokratijos kritikas, pats neužilgo tapęs kariuomene besiremiančiu autoritariniu prezidentu. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis šalyje egzistavo per visus keturiolika jo valdymo metų. Demokratinių seimų laikotarpiu tik valdžioje buvęs krikščionių demokratų blokas atvirai r÷m÷ „karo stovio“ politiką šalyje. Dešinieji sutartinai tvirtindavo, jog Lietuva be Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų negal÷sianti išsaugoti nepriklausomyb÷s, nes yra ne tik apsupta didesnių priešų, bet
310 B l. B l., Keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus, Lietuvos ūkininkas, 1921 06 02 - 08, p. 2. 311 Z. B u t k u s, Dr. K. Grinius, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai, p. 247 - 248. 312 A. Sm. [A. S m e t o n a], Valstybiška ir partiška valdžia, Lietuvis, 1925 11 06, p. 2. 313 Ten pat, p.3. 314 A. Sm. [A. Smetona], Valdžia ir jos autoritetas, Lietuvis, 1925 11 13, p. 3.
76 ir iš vidaus labai pažeidžiama315. Anot M. Krupavičiaus, „kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna valstyb÷s išdavikų, kuomet prad÷jo visti pl÷šikų gaujos, kuomet politin÷s atmainos pakrypo ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainiojimo – vienais žodžiais nieko nepadarysi [...]“316. Valdantieji veng÷ pripažinti, jog karin÷s administracijos nustatyti suvaržymai prieštarauja elementariems demokratijos principams. Jie paprastai aiškindavo, kad visos Europos šalys, kaip ir Lietuva, savo konstitucijose yra numačiusios karo pad÷ties įvedimo galimybę ir, esant reikalui, ja naudojasi. Į opozicijos skundus, kad karo pad÷tis labai apsunkina paprastų žmonių gyvenimą, sudaro sąlygas komendantų ir milicijos savivalei, paprastai buvo atsakoma, jog tai kaina, kurią tenka mok÷ti už didesnę nei neribota laisv÷ vertybę – Lietuvos nepriklausomybę. Daugelį ypatingojo režimo problemų, krikdemų lyderių nuomone, buvo įmanoma išspręsti vien padidinus d÷mesį karin÷s administracijos kadrų atrankai ir veiklos kontrolei. 1922 m. vasario 3 d. Steigiamojo Seimo pos÷dyje M. Krupavičius, gana abstrakčiai samprotavo: „[...] d÷l nenormalių gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti karo pad÷tis. Per karo pad÷tį kaip paprastai veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisv÷s veikti atskiriems kariuomen÷s nariams. Svarbu, kad ta laisv÷ būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač esančias toliau nuo centrin÷s valdžios, kur negali būti nuolatin÷s kontrol÷s ir priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu, švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmon÷ms karo naštą, bet savo elgimosi ją lengvintų ir žadintų piliečius dar prie didesnių aukų t÷vyn÷s laisvei ginti“317. Šiame pasisakyme taip pat atsispindi idealizmas, tačiau visai kitoks nei demokratijos apologetų. Taigi, nors kiekviena iš oponuojančių pusių tur÷jo savų „absoliučių“ argumentų, ne jie, o mandatų skaičius visais atvejais lemdavo politinius nutarimus. Viena oponuojanti pus÷, dažnai apskritai nesiklausydavo, ką sako kita – pastangų konstruktyviam dialogui trūko, peržengti
315 R. Skipitis – teisininkas, liberalių pažiūrų politikas, trečiojo dešimtmečio pradžioje vadovavęs VRM, – išeivijoje išleistuose memuaruose pritar÷ tokiai pozicijai. Net prab÷gus daugeliui metų, jis laik÷si nuomon÷s, kad valstybingumo pradžioje be karo pad÷ties apsieiti vargu ar būtų pavykę, nes „Lietuva buvo iš visų pusių apsupta išorinių priešų, o krašto viduje knibžd÷te knibžd÷jo daugyb÷ visaip pasisl÷pusių priešo agentų“, siaut÷jo pl÷šikai. Ir tik „kas nesugeb÷jo ar nenor÷jo rimtai pažiūr÷ti į krašto valdymo reikalą, tas anuomet sakydavo, kad ir davus piliečiams konstitucijoje numatytas laisves, Lietuvos baudžiamųjų įstatymų visai pakanka nenuoramoms ir svetimų valstybių agentams teismo keliu sutvarkyti“. – Bet, pasak R. Skipičio, „tikrov÷ ką kitą sak÷. Kai karo stovio nebūdavo ir kai būdavo taikomos konstitucijoje numatytos laisv÷s, krašte kildavo įvairūs neramumai ir netvarka. Čia prašosi išvada, kad geriau buvo karo stovis, nors tuomet ir nebuvo taikomos laisv÷s“. Antra vertus, jis pripažino, jog „karo stovis be reikalo varž÷ ramių, gerų piliečių didžiąją daugumą ir iš šalies žiūrint, gal÷jo atrodyti, kad mes ne kokie administratoriai, jei taikos metu nesugebame išsiversti be karo stovio. Čia reik÷jo surasti būdą, kaip skubiai ir tinkamai pažaboti nenuoramas ir svetimų valstybių agentus ir karo stoviui nesant ir tam reikalui išleisti atitinkamą įstatymą. Deja, tas laiku nepadaryta“.: R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 82, 103. 316 M. Krupavičiaus kalba, pasakyta St. Seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu, Laisv÷, 1920 08 08, p.1. 317 SSD, 1922 02 03, 170 pos., p. 45.
77 pasaul÷žiūrinius - ideologinius barjerus sek÷si sunkiai. Epizodų, kai valdantieji ir opozicija rasdavo bent laikiną kompromisą d÷l karo pad÷ties buvo nedaug.
2.1.3. 1926 – 1927 m. politinio gyvenimo lūžiai ir karo pad÷tis
Per 1926-ųjų antrąjį ir 1927-ųjų pirmąjį pusmečius Pirmosios Lietuvos Respublikos politiniame gyvenime įvyko du kardinalūs lūžiai: iš pradžių ribotą demokratiją pakeit÷ neribota laisv÷, o šią – netrukus – autoritarin÷ diktatūra. Vykstant permainoms karo pad÷ties režimui teiktas ypatingas d÷mesys – ne tik kaip praktiniam galios instrumentui, bet dažnai ir kaip santvarkos simboliui. Šiame poskyryje į visa tai pažvelgsime atidžiau. Po ypač įtemptos ir agresyvios rinkimų kampanijos, 1926 m. birželį susirinko Trečiasis Seimas. Papūt÷ nauji v÷jai: baig÷si beveik šešerius metus trukęs krikščionių demokratų dominavimas valstyb÷s gyvenime, į valdžią at÷jo ilgą laiką opozicijoje buvusios politin÷s j÷gos (85 vietų Seime LVLS gavo 22 mandatus, LSDP 15 mandatų, ir tautinių mažumų atstovai 13 mandatų)318. 1926 m. birželio 15 d. buvo patvirtinta M. Sleževičiaus koalicin÷ vyriausyb÷, kiek v÷liau Respublikos prezidentu išrinktas K. Grinius. Kairieji dar priešrinkimin÷je kovoje skelb÷ visomis išgal÷mis sieksią atkurti ir įtvirtinti valstyb÷je visas 1922 m. Konstitucijos garantuotas pilietines laisves319. Žad÷ta nedelsiant likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti „karo stovį“ ir kitus visuomeninį gyvenimą varžančius įstatymus bei jų papildymus, priimtus per paskutiniuosius trejus metus. Šis demokratizacijos leitmotyvas tiesiog persmelk÷ pirmuosius susirinkusio Seimo pos÷džius. Socialdemokratai nenustygo vietoje: net nesp÷jus sudaryti atitinkamų parlamentinių komisijų, jie jau reikalavo imtis spręsti amnestijos klausimą320. Neilgai trukus, naujoji valdžia užsimojo įgyvendinti svarbiausią savo tikslą – panaikinti karo pad÷tį. Buvo pasirinktas ne ankstesnis, 1926 m. pradžioje svarstytas ir redaguotas teisinio - administravimo režimo transformavimo scenarijus, numatęs karo pad÷ties pakeitimą „sustiprinta apsauga“, bet nepalyginamai radikalesnis – parengtas pagal 1923 m. birželio 9 d. LSDP frakcijos projektą321. Jame numatyta Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą atšaukti visoje šalyje be išimčių. Referentas Jeronimas Plečkaitis pristatydamas projektą pažym÷jo, jog „Krašto apsaugos komisijoje svarstant karo stovio panaikinimo klausimą paaišk÷jo, kad karo stovio palikimui n÷ra nei pas vieną grupę, nei pas vieną valstyb÷s įstaigą rimtų motyvų. Niekas negali pasakyti rimtai, kam reikalingas karo stovis“322.
318 J. Š v o b a, Seimin÷ ir prezidentin÷..., p. 117. 319 Mūsų uždaviniai Seime, Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1. 320 Seimo stenogramos. Trečiasis Seimas (toliau - SSTS), 1926 06 05, 2 pos., p. 10. 321 SSTS, 1926 06 12, 7 pos., p. 12. 322 SSTS, 1926 06 12, 7 pos., p. 2 - 5.
78 Prasid÷jus svarstymams, dešinieji atvirai pareišk÷ nesutiksią su visišku vidaus režimo liberalizavimu. Ši pozicija buvo grindžiama tais pačiais argumentais kaip ir prieš metus metus: Lenkijos gr÷sm÷, būtinyb÷ apsaugoti demarkacinę liniją, užtikrinti viešąją tvarką323. Nebuvo naujos ir kairiųjų replikos. Įdomu pasteb÷ti, jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkiminiam bendradarbiavimui su valstiečiais liaudininkais, vos tik atsirado proga užlipti į Seimo tribūną, tarsi tęsdami ankstesniąją agitaciją, karštai kritikavo „diktatūrinį“ krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia verta pacituoti A. Voldemarą, kuris savo moralizuojančiais postringavimais apie „karo stovio“ žalą visuomenei, kartais gerokai pranokdavo net pačius karščiausius socialdemokratus. Pasak jo, „reikia būti psichologiniu budeliu, kuris kartą opiumo prisig÷ręs reikalauja ir toliau vartoti tą stiprią priemonę [karo pad÷tį – M. K.]“324. Toliau šis tautininkų lyderis d÷st÷ kone pranašiškus nuogąstavimus: „Aš bijau, kad nuodai, kurie su karo stoviu į÷jo, nebūtų ir toliau visuomenę ap÷mę, kad at÷ję kiti žmon÷s nebūtų vedami į pagundą tuos pačius nuodus pavartoti prieš savo priešus, kurie dabar bus opozicijoj. Ir aš labai džiaugiuos, kad visuomen÷ dar n÷ra tiek aptemusi, kad ji tai darytų. Ji nuo tų nuodų nori atsikratyti. Tod÷l karo stovį reikia kuo greičiausiai panaikinti. Reikia tolimesnius žygius daryti, likviduoti visas skriaudas, kurias karo stovis padar÷“325. Deja, visų tų čia pamin÷tų negerovių kaltininku, ciniškai pakeitusiu savo poziciją karo pad÷ties atžvilgiu, jau po pusmečio tapo jis pats. Per pirmąjį pos÷dį įvyko iš karto du „karo stovio“ panaikinimo įstatymo skaitymai, o birželio 17-ąją – trečiasis326. Priimtą įstatymą džiaugsmingai sutiko cenzūros nebevaržoma socialdemokratų spauda. Drąsiai lieta pagieža buvusios valdžios adresu: „Krikščionių atkakliai palaikomas karo stovis Lietuvoje buvo ne kas kita, kaip kieta ąžuolin÷ lazda klerikalų – smurtininkų rankose. Su ta lazda žiauriai ir be atodairos muš÷ visą mūsų liaudį. Karo stoviu pasiremdami, krikščionys reakcininkai ir jų s÷brai sulauž÷ visas mūsų laisves, nuteriojo demokratinę tvarką ir įprato purvinomis kojomis trypti mūsų liaudies veidą. Demokratin÷ Lietuva buvo virtusi klebono valdoma despotija, klebono, dar žiauresnio ir durnesnio, kaip buvo pikčiausi Rusijos carai“327. Tuo tarpu krikdemų spauda tomis dienomis vieningai tvirtino, jog karo pad÷ties panaikinimas – „stambi politin÷ ir juridin÷ klaida“, atvesianti Lietuvą į pražūtį328. 1926 m. birželio 15 d. naujoji valdžia susiruoš÷ atšaukti spaudos įstatymo papildymą ir susirinkimų įstatymo pakeitimą, kuriais ankstesniame Seime taip piktinosi valstiečiai
323 Ten pat, p. 2. 324 Ten pat. 325 Ten pat, p. 7. 326 SSTS, 1926 06 17, 9 pos., p. 8. 327 Karo stovio panaikinimas, Socialdemokratas, 1926 06 24, p. 1. 328 P., Stambi politin÷ ir juridin÷ klaida, Rytas, 1926 06 18, p. 1; A n t r o p o s, Antras įstatymas – antra klaida, Rytas, 1926 06 19, p.1.
79 liaudininkai329. Procedūra, nepaisant opozicijos bauginimų, jog “anarchinga visuomen÷s pad÷tis, anarchingi visuomen÷s palinkimai, jeigu jie nebus reguliuojami tam tikrais įstatymais, tam tikromis priemon÷mis draudžiami, gali visuomenę demoralizuoti“330, buvo užbaigta liepos pradžioje. Tuo metu taip pat panaikintas ir ankstesn÷s valdžios priimtas Baudžiamojo statuto pakeitimas, numatęs mirties bausmę už aukšto rango valstyb÷s pareigūnų nužudymą331. Birželio 22 d. valdančioji dauguma grįžo prie amnestijos projekto, pateikto LSDP frakcijos. Amnestija tur÷jo būti kelių rūšių – visiška ir dalin÷. Pateikta bausmių dovanojimo koncepcija buvo pakankamai radikali. Numatyta, jog ji apims labai platų politinių kalinių kategorijų spektrą. Referent÷ Liuda Pur÷nien÷ projektą pristat÷ taip: „Tamstoms visiems žinoma, kad šiais rinkimais į Seimą vis d÷l to laim÷jo demokratijos principų šalininkai. Laim÷jo tos grup÷s, kurios yra griežtai nusistačiusios eiti teis÷tumo ir teisingumo keliu ir kurios griežtai smerkia tą kelią, kuriuo ligi šiol buvo eita: smurto, sauvaliavimo kelią. Šituo keliu ÷jo senieji krašto šeimininkai. Aš manau, kad yra svarbus motyvas, norint fiksuoti demokratijos laim÷jimą, išleisti amnestijos įstatymą. Maža to, naujieji šeimininkai yra pasiryžę ne tik tai eiti naujais demokratijos keliais, bet privalo dar likviduoti liūdno atsiminimo senojo režimo rezultatus. Jie privalo likviduoti visa tai, nes tai yra ne kas kita kaip tiktai senojo režimo viešpatavimo rezultatai“332. Ši L. Pur÷nien÷s kalba, gerai apibendrina visos LSDP frakcijos požiūrį į savo misiją Seime ir santykį su ankstesn÷mis vyriausyb÷mis. Nors socialdemokratų atstov÷ pripažino, kad esama nemažai tokių kalinių, „kurie tikrai buvo nusikaltę, d÷l kurių teismas pasak÷ savo žodį ir pripažino kaltais“333, bet tuo pat metu ji dar labiau akcentavo, jog dauguma „karo stovio“ metu iškeltų politinių bylų, esą, buvusios slaptosios policijos „sufabrikuotos“. Tą patį skelb÷ ir šios partijos spauda334. Nuo pat pradžių krikdemų bloko frakcijos pareišk÷ nepritarsiančios amnestijai, nes jų nuomone, paleisti politiniai kaliniai dar labiau destabilizuos valstyb÷s gyvenimą, sustiprins priešiškų jai elementų ir užsienio įtakos agentų gretas335. Nepaisant to, įstatymo projektas įveik÷ dviejų skaitymų pakopas. Tačiau galutinį jo pri÷mimą kuriam laikui sustabd÷ trečiasis skaitymas – mat dalis valdančiosios daugumos – valstiečiai liaudininkai, nusprend÷, jog amnestija yra per plati ir tod÷l nesiryžo jos palaikyti336. Vis d÷lto, neilgai trukus buvo priimtas kitas, kiek nuosaikesnis vyriausyb÷s parengtas amnestijos įstatymas337.
329 SSTS, 1926 06 15, 8 pos., p. 13, 20. 330 SSTS, 1926 06 17, 9 pos., p. 13. 331 SSTS, 1926 07 06, 17 pos., p. 4 - 5. 332 SSTS, 1926 06 22, 10 pos., p. 1. 333 Ten pat, p. 2. 334 Kova d÷l amnestijos, Socialdemokratas, 1926 07 08, p. 1. 335 SSTS, 1926 06 25, 13 pos., p. 4 - 5, 9. 336 SSTS, 1926 07 06, 17 pos., p. 1. 337 A. E i d i n t a s, Aleksandras Stulginskis, 1995, p. 211.
80 Visa ši kairiųjų vyriausyb÷s vykdoma demokratinių principų įtvirtinimo ir „krikščionių diktatūros“ padarinių šalinimo politika, k÷l÷ didelį opozicinio dešiniųjų bloko nepasitenkinimą, nuolatos reiškiamą tiek Seimo tribūnoje, tiek spaudoje338. Kaltinimai valstyb÷s griovimu, „bolševizacija“, pasipyl÷ jau pirmosiomis susirinkusiojo Trečiojo Seimo darbo savait÷mis339. 1926 m. birželio 13 d. „Darbininkų kuopų“ atstovų išlaisvinimo proga, surengta komunistų manifestacija Kaune, dešiniajai opozicijai tapo patogiu pretekstu dar aršiau koneveikti naująją valdžią340. Kita panaši proga atsirado lapkričio pabaigoje, po policijos išvaikytos dešiniųjų pažiūrų studentijos demonstracijos Kaune341. Krikščionys demokratai d÷l to pateik÷ vyriausybei interpeliaciją, kurią palaik÷ ir tautininkai. Dokumente teigta, kad valdžia prad÷jo vesti „kraštui pragaištingą politiką“, pataikaudama ir stiprindama „nevalstybinius gaivalus“342. Savo ruožtu, kairieji ÷m÷ garsiai kalb÷ti apie valstybei gresiantį fašizmą. Taigi skubota naujosios valdžios „laisvinimo“ politika išbalansavo viešąjį gyvenimą, paskatino pilietiškai neintegruotų j÷gų suaktyv÷jimą, o siekiai apriboti dvasininkijos įtaką, lengvatų lenkiškoms mokykloms suteikimas, kariuomen÷s mažinimas, ekonominiai sunkumai, supriešino visuomenę; bekompromis÷ kova tarp kairiųjų valdžios ir dešiniosios opozicijos iki maksimumo įkaitino politinę atmosferą šalyje. 1926 m. pabaigoje, pusmetį trukusį vieną Pirmosios Lietuvos Respublikos raidos lūžį – radikalios demokratizacijos tarpsnį, pakeit÷ kitas – gruodžio 17-osios karinis perversmas, pad÷jęs pagrindą iki 1940-ųjų gyvavusiam autoritariniam režimui. Šis įvykis, pasak K. Žuko, kaip neigiamai bebūtų vertinamas – „tur÷jo vieną teigiamą bruožą. Jis aiškiai parod÷ mums, kad laisv÷ yra ribota, kad berib÷ laisv÷ veda prie anarchijos, ar prie tos laisv÷s netekimo“343. Gruodžio 19 d. į pos÷dį, susirinkęs Seimas tur÷jo patvirtinti valdžios pasikeitimą. Nuverstos vyriausyb÷s šalininkai faktiškai neteko galimybių viešai protestuoti344 d÷l pamintų „konstitucinių garantijų“: spaudą, susirinkimus ir draugijų veiklą griežtai kontroliavo karo komendantai345. Tačiau dar kurį laiką savo nuoskaudoms ir nevilčiai išlieti kairieji gal÷jo naudotis Seimo tribūna. Viena pirmųjų tai padar÷ L. Pur÷nien÷. Kaip profesionali teisinink÷ ji iš karto konkrečiai nurod÷ Konstitucijos pažeidimus, įvykdytus šalyje skubiai įvedant ypatingąjį režimą: „Tamstos, iš kur mes sužinom apie karo stovį? Ogi iš karo komendanto įsakymo Nr.1. tame įsakyme sakoma, kad
338 R. L o p a t a, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje p. 74. 339 Krikščionių demokratų nusistatymas d÷l naujos vyriausyb÷s, Rytas, 1926 06 24, p.1 - 3. 340 Žr.: Raudonos gair÷s, Rytas, 1926 06 15, p. 1; S i m u s, Komunistų demonstracija Kaune, Ten pat, p. 1. 341 P. R., Kas tikrasis kaltininkas, Rytas, 1926 11 25, p.1. Taip pat žr. įvykių liudininko atsiminimus: J. D a g y s, Į praeitį atsigręžus, p. 91 - 92. 342 SSTS, 1926 11 26, 46 pos., p. 1. 343 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 327. 344 Valstiečiai liaudininkai iš pradžių to daryti sąmoningai neskub÷jo, tik÷damiesi, jog su krikdemais ir tautininkais pavyks susitarti. Plačiau apie tai žr.: D. S t a k e l i ū n a i t ÷, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovyb÷s pozicija, Istorija, XLI, Vilnius, 1999, p. 34 - 39. 345 Perversmo pasekm÷s, Socialdemokratas, 1927 01 20, p. 1.
81 Ministerių kabinetas savo pos÷dy gruodžio 18 dieną nutar÷ įvesti karo stovį? Kas gi tą teisę dav÷ Ministerių kabinetui, įvesti karo stovį? Juk Konstitucijoj pasakyta, kad tik prezidentas gali įvesti karo stovį ir tuo pat metu turi pranešti Seimui patvirtinti, Seimas gali gi ir atmesti. Kod÷l mes nematom atitinkamo įstatymo projekto čia Seime d÷l karo stovio įvedimo. O karo stovis veikia, reiškia Konstitucija toliau laužoma. O kam reikalingas karo stovis? Tamstos padar÷te perversmą, tamstos pastat÷te dabartinę vyriausybę ir tamstos savo laikraščiuose rašote, kad n÷ vienas žmogus nesipriešino tam perversmui, kad visoje Lietuvoje ramu. Tai paklausčiau ko gi tamstos dabar įved÷te karo stovį ? Kam reikalingi tie begaliniai areštai tie begaliniai žmonių persekiojimai, kam reikalingi tie karo lauko teismai, kam buvo reikalinga sušaudyti keturis žmones?“346 Tačiau visi šie klausimai ir kaltinimai liko neišgirsti – naujasis ministras pirmininkas A. Voldemaras į juos reagavo atsainiai, visiškai neketindamas d÷l nieko teisintis. Kalb÷ti apie „nepatogius“ dalykus jam v÷l teko 1927 m. vasario pabaigoje, pristatin÷jant Ministrų kabineto deklaraciją. Dokumento skiltyje, skirtoje vidaus politikos gair÷ms, pabr÷žta būtinyb÷ didinti vykdomosios valdžios galias, keisti Konstituciją ir taip pašalinti valstybę ap÷musius parlamentarizmo sukeltus „negalavimus“347. Vyriausyb÷ band÷ plačiau pakomentuoti ir savo poziciją d÷l šalyje įvestos karo pad÷ties bei tolesn÷s jos ateities. Deklaracijoje apie tai buvo sakoma: „Neribota ir neorganizuota laisv÷ visur virstų anarchija. O kadangi anarchija griauna valstybę ir apskritai visą socialinį gyvenimą, tai kiekvienas Kabinetas naudojosi ta teise, kuri jam pripažinta Konstitucijos ir sustabdydavo laisvių veikimą, tariant įvesdavo karo stovį. [...] Žinoma, labai negerai, kad išimtin÷ priemon÷ virsta chroniška Lietuvos gyvenime. Dabartin÷ vyriausyb÷ kietai pasiryžusi privesti kraštą šiuo atžvilgiu prie normalios pad÷ties. Tam reikalui ji paruoš įstatymus, kurie tur÷s apsaugoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę. Peržiūr÷s įstatymus, kuriais numatomos bausm÷s d÷l laisv÷s vartojimo piktam. Toksai laisv÷s piktam vartojimas reiškiasi propagandoje prieš valstybę, visuomen÷s tvarką ir vyriausybę. Iš kitos pus÷s, ji tur÷s pataisyti tuos baudžiamuosius įstatymus, kurie materialin÷s ir procesin÷s teis÷s atžvilgiu lengvina kovą su kriminaliniais nusižengimais, esant karo stoviui. Pagaliau karo stovis padeda geriau apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Tod÷l diskretin÷ atitinkamų organų valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant karo stovį. Visa tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip greitai gal÷s tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomen÷s, o ne nuo valdžios“348. Tačiau vyriausyb÷s paaiškinimai bei ateities planų pristatymas oponentų stovyklos nenuramino. Prasid÷jus diskusijoms kairieji su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje, ÷m÷ atvirai kritikuoti naujosios valdžios numatytą vidaus
346 SSTS, 1926 12 30, 66 pos., p. 26. 347 SSTS, 1927 02 25, 69 pos., p. 7. 348 Ten pat, p. 9.
82 politikos liniją. Valstiečių liaudininkų atstovas teisininkas Zigmas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia kaina grįžti į valdžią dangstantis menama komunistų pučo gr÷sme. Jis prognozavo, jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstyb÷s vidaus stabilumo, o tik paskatins nuolatinę kovą d÷l valdžios, vykdomą nekonstitucin÷mis priemon÷mis. Šį persp÷jimą politikas pagrind÷ taip: „Kitų kraštų pavyzdžiai, kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų kraštų, rodo, jog jeigu valstyb÷je įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstyb÷s pradeda sirgti chroniška perversmų liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad d÷l tų ar kitų priežasčių, anksčiau ar v÷liau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...] nes pavartojimas nors vieną kartą smurto ir ginklo paj÷gos krašto politikos klausimais spręsti sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą, kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija“349. Kelių v÷lesnių metų įvykiai parod÷, jog Z. Toliušio persp÷jimai buvo pranašingi – didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo keliu pasukusią Lietuvos valstybę. Konceptualiai šis valstiečių liaudininkų atstovas apibūdino ir tuometinę situaciją šalyje: „Pereinant prie dabartin÷s krašto pad÷ties įvertinimo, tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra karo stovio pagalba. Šiuo atveju naujoji vyriausyb÷, kurios garbintojai paskelb÷, jog ji įved÷ Lietuvoje naują erą, sugeb÷jo tik pam÷gdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro - Musteikio režimas, savo žiaurumu, betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikščioniškąjį režimą. Krikščionys demokratai irgi vald÷ kraštą karo stovio pagalba, bet tasai karo stovis tuomet buvo teis÷tas, nes jį palaik÷ Seimo dauguma“350. Kad sustiprintų savo teiginius, Z. Toliušis garsiai perskait÷ vadinamąjį „Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomen÷s veik÷jai – Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Kr÷v÷ - Mickevičius, Augustinas Janulaitis, Jonas Šliūpas, – viešai kreip÷si į valstyb÷s vadovus, pareikšdami susirūpinimą d÷l susidariusios situacijos bei ragindami grįžti prie demokratijos. Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „Šalis įvesta karo stovin. Neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio teises. Šaly veikia karo lauko teismai. Net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti, uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t.t. Tokiomis sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems Lietuvai jos nepriklausomyb÷s praradimą“351. Oficialus kreipimosi autoriai ragino nedelsiant
349 SSTS, 1927 03 03, 70 pos., p. 6. 350 Ten pat, p. 9. 351 Ten pat, p.10.
83 atšaukti karo pad÷tį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politkalinius ir grįžti prie 1922 m. Konstitucijos nustatytos santvarkos. Tačiau nei memorandumas, nei Z. Toliušio ar socialdemokrat÷s L. Pur÷nien÷s paviešinti faktai apie jų partiečių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą, nebuvo rimtai įvertinti352. Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagoginių „triukų“ atmetin÷jo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu steng÷si juos pačius įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti353. Tik krikščionių demokratų bloko atstovai džiaug÷si vyriausyb÷s deklaracijoje numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus politikos linija354. Jie, tarsi pamiršę, kaip dar visai neseniai, priešrinkimin÷je agitacijoje viešai purvais drabst÷ A. Smetoną ir A. Voldemarą, pos÷džio metu d÷josi karščiausiais naujosios valdžios r÷m÷jais. Beje L. Pur÷nien÷ pasisteng÷ priminti ne tik tai, bet ir jo paties kalbas, pasakytas vos susirinkus Trečiajam Seimui. Kalb÷dama apie ministrų kabineto deklaraciją ji steb÷josi: „Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad karo stovis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis ministeris pirmininkas, keičia savo nuomonę, kaip panel÷ keičia baltas pirštinaites. Septynis m÷nesius atgal, kada socialdemokratai įneš÷ karo stovio panaikinimo įstatymą, tas pats ponas Voldemaras iš šitos tribūnos visai kitą kalbą kalb÷jo. Jis karštai sveikino buvusią teis÷tą Vyriausybę, kad ji pasiryžo panaikinti karo stovį“355. Ne gana to, iškalbingoji socialdemokrat÷ pacitavo atskiras tuometin÷s A. Voldemaro kalbos vietas, kurios, jai leido viešai padaryti išvadą, jog „didesnio fariziejaus“ surasti nebegalima356. Visi panašūs kairiųjų kaltinimai A. Voldemaro nesutrikd÷ – jis ir toliau gyn÷ deklaracijoje išd÷stytas nuostatas. Tardamas baigiamąjį žodį ir jį adresuodamas Seimo daugumai, tapusiai opozicija, ministras pirmininkas nesikuklino: „Ne mūsų partija čia mus pastat÷. Mes juntame visą Lietuvos praeitį ir juntame Lietuvos ateitį. Jums gal svetimas Vytautas, bet mums Vytautas yra ne tuščias vardas, bet gyvuoja istorijos j÷ga. Ir mes juntame, kad nebaigti Vytauto darbai laukia, kad ateitų nauji, pasišventusieji Lietuvos žmon÷s ir kad toliau vestų tą darbą, o ne partijos koki nors žmon÷s. Ir tuos žmones – jų yra krašte daugiau, mes laikome gyvomis j÷gomis. Ir mes tikime, kad su jų pagalba mums pasiseks užtikrinti Lietuvos likimą“357. Pasibaigus diskusijoms buvo pasiūlytos dvi formuluot÷s, tur÷jusios atspind÷ti Seimo požiūrį į ministrų kabineto deklaraciją. Abi pareng÷ kairiųjų atstovai – vieną redagavo socialdemokratas Kipras Bielinis, kitą – valstietis liaudininkas Z. Toliušis. Suprantama, jog abiejose buvo išsakytas nepalankus vyriausyb÷s įvertinimas. Prieš pat balsavimą LVLS frakcijos atstovas Juozas Pajaujis
352 Ten pat, p. 12 - 13, 21 - 22. 353 Žr.: SSTS, 1927 03 08, 71 pos., p. 13 - 20. 354 Ten pat, p. 5. 355 SSTS, 1927 03 03, 70 pos., p.22. 356 Ten pat, p. 22. 357 SSTS, 1927 03 08, 71 pos., p. 20.
84 dar pateik÷ papildomą septynių punktų, nepasitik÷jimo vyriausybe pareiškimą. Bet balsavimas parod÷, jog ši labai nepalanki naujajai valdžiai situacija, išsisprend÷ kur kas geriau nei buvo galima tik÷tis: opozicijai pritrūko vienyb÷s, tad nei viena iš siūlytų rezoliucijų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus. Greitai kairieji apskritai prarado galimybę naudotis parlamentin÷s kovos priemon÷mis 1927 m. balandžio 12 d. prezidentas A. Smetona specialiu dekretu paleido Trečiąjį Seimą – iš kart po to kai šis pri÷m÷ ministrų kabinetui nepalankią interpeliaciją d÷l LVLS frakcijos nario Juozo Pajaujo, apkaltinto pučo organizavimu, arešto358. Perversmininkų valdžia neketino toleruoti institucijos, kurioje netur÷jo palaikymo. Juo labiau ji nenor÷jo atsisakyti tvirčiausios savo atramos – karo pad÷ties režimo. Prieš tokį ryžtą ir pragmatizmą, kairiųjų idealizmas pasirod÷ esąs bej÷gis.
2.1.4. „Karo stovis“ Lietuvos ir Lenkijos santykiuose
Žodžių junginys „karo stovis“ šiandien, kaip ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, turi dvi reikšmes, kurias sieja tam tikras semantinis bendrumas. Viena jų žymi ekstremalioms situacijoms skirtą ypatingąjį teisinį režimą šalies viduje, kita – tarpvalstybinių santykių būseną (karo būvį) 359. Tai – savitas lietuviškos leksikos niuansas, – kitose kalbose tos sąvokos yra atskirtos preciziškiau: antai anglų kalboje karo pad÷tis – „martial law“, o karo būsena – „state of war“, lenkų kalboje atitinkamai – „stan wojenny“ ir „stan wojny“ 360. Pastarasis pavyzdys, matyt, l÷m÷, kad ir lietuviškoje literatūroje kartais taip pat galima rasti analogiškus išsireiškimus: „karin÷ pad÷tis“ ir „karo pad÷tis“. Siekiant išvengti painiavos, trečiojo dešimtmečio Lietuvoje į teisinę kalbą bandyta įvesti skirtingus tų dviejų reiškinių pavadinimus. „Karo stovis“ tur÷jo reikšti nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšį, o „karo metas“ – ginkluotą konfliktą. V÷liau „karo stovis“, oficialiai prad÷tas vadinti „valstyb÷s gynimo metu“. Karo veiksmai („karo metas“) nebuvo laikoma vienintele sąlyga karo pad÷čiai įvesti361. Šiaip ar taip, abu reiškiniai turi daug bendro: politinį sprendimą įvesti karo pad÷tį, parastai lemia prasid÷jęs ginkluotas konfliktas arba numanoma jo gr÷sm÷. Taigi, nors šio darbo objektas yra karo pad÷tis kaip Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų apibr÷žtas režimas, negalima palikti
358 SSTS, 1927 04 12, 78 pos., p. 20. 359 Daugelyje, net ir per pastarąjį dešimtmetį išleistų istorikų darbų, vartojamos abi žodžių junginio „karo stovis“ sampratos: kai kalbama ir apie tarptautinius santykius, ir apie ypatingąjį teisinį – administracinį režimą valstyb÷s viduje. Žr. pvz.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 86 - 90; V. Ž a l y s, Lietuvos diplomatijos istorija..., p. 330 - 340. 360 Žr.: Stan wojenny, Nowa Encyclopedia Powszechna PWN, t.7, Warszawa, 2004, s. 697; Stan wojny, ten pat, s. 698. 361 J. M a t u l e v i č i u s, Kai kurie Vyriausiojo Tribunolo karo įstatymų aiškinimai, Kariuomen÷s teismas..., p. 90 - 91.
85 nuošalyje ir antrosios to dviprasmiško žodžių junginio reikšm÷s, juolab, kad kai kuriais atvejais, jos buvo natūraliai susijusios arba dirbtinai siejamos. Tai nesunku pasteb÷ti labiau įsigilinus į demokratinių seimų laikotarpio Lietuvos politinę retoriką. Šiame poskyryje mes kaip tik ir pabandysime atskleisti tą ryšį tarp „karo stovio“ šalies viduje ir jos užsienio politikos. Suprantama, tai viso labo bus tik žvilgsnis siauru kampu: Pirmosios Respublikos tarptautin÷s pad÷ties ypatybių, jos diplomatijos čia giliau neanalizuosime – ne toks mūsų tikslas, o ir tam skirta istoriografija jau yra pakankamai turtinga. Ilgalaikę karo pad÷tį Lietuvoje l÷m÷ įvairios priežastys, tarp kurių ne paskutinę vietą už÷m÷ ir užsienio politikos motyvai – visų pirma ilgametis konfliktas su Lenkija. 1920 m. pabaigoje pasibaigus kovoms su L. śeligowskio daliniais, taikos sutartis tarp šio „maištininko“ sukurtos „Vidurio Lietuvos“362 (bei ją de facto kontroliavusios Varšuvos) ir Kauno nebuvo pasirašyta, o siena liko nenustatyta. Lietuva negal÷jo susitaikyti su Vilniaus krašto, kurį laik÷ teis÷ta savo teritorijos dalimi, netektimi, tad joks normalus diplomatinis dialogas su kaimynine šalimi iš esm÷s negal÷jo vykti363. Trečiojo dešimtmečio pradžioje „Neutraliojoje zonoje“, skyrusioje vadinamąją „Kauno Lietuvą“ nuo Vilniaus krašto („Vidurio Lietuvos“), nuolat vykdavo įnirtingi susidūrimai tarp ginkluotų lenkų ir lietuvių partizaninių grupuočių, paprastai suformuotų iš reguliariosios kariuomen÷s karių364. Net po to kai 1923 m. „Neutraliąją zoną“ tarp valstybių padalino demarkacin÷ linija, įtampa neslūgo: kartas nuo karto įvykdavo susišaudymų, būdavo aukų365. Ir nors platesnio masto ginkluotos kovos nebeatsinaujino, karo būsena366 tarp Lenkijos ir Lietuvos oficialiai egzistavo iki 1927 m. pabaigos, o diplomatiniai santykiai buvo užmegzti tik 1938 m. kovą, Varšuvai to pareikalavus grasinant j÷ga. Visus metus iki tol, abi šalys nepalaik÷ jokių oficialių ryšių, svaid÷si kaltinimais tarptautin÷se institucijose, vykd÷ retorsijos politiką367.
362 Žr.: B. N a n e v i č, Imitavusi valstybę. „Vidurio Lietuvos“ (1920 – 1922) vidaus politika, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 171 - 188. 363 Č. L a u r i n a v i č i u s, Lenkų - lietuvių konfliktas XX amžiuje nekasdienyb÷s požiūriu, Politika ir diplomatija: Lietuvių tautin÷s valstyb÷s tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, 1997, p. 251 - 256. 364 Apie tai plačiau žr.: .: A. R u k š a, Kovos d÷l Lietuvos nepriklausomyb÷s, t. 3 (kovos su lenkais 1920 – 1923), Cleveland, 1982, p. 397 - 411; V. V a r e i k i s, Pasienio incidentai: Lietuvos šaulių partizanin÷ veikla, Darbai ir dienos, t. 40 (Grumtyb÷s d÷l Vilniaus krašto 1919 – 1923 metais. Lietuvių ir lenkų istorikų svarstymai), Kaunas, 2004, p. 109 - 128; W. Ś l e s z y ń s k i, Abipus demarkacin÷s linijos. Pasienio zona ir neutralumo ruožas, ten pat., p. 100 - 107; V. L e s č i u s, Lenkų provokacijos neutraliojoje zonoje 1921 – 1923 metais, Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007, p. 153 - 219. 365 R. Žepkait÷ suskaičiavo, kad nuo 1927 m. kovo 9 d. iki 1937 m. spalio 13 d. įvyko 78 susišaudymai tarp lenkų ir lietuvių pasienio sargybinių. Bemaž per tą patį laikotarpį tokių incidentų metu žuvo arba nuo žaizdų mir÷ 7 lietuvių pasienio policininkai, o sužeistų vien per 1927 m. birželio – 1934 m. spalio m÷n. laikotarpį buvo 13.: R. Ž e p k a i t ÷, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919 – 1939, Vilnius, 1980, p. 250 - 251. 366 Tarptautin÷s teis÷s normos numato galimybę pripažinti karo būsenos tarp valstybių egzistavimą net jei tarp jų ir nevyksta aktyvūs karo veiksmai. Žr.: War, The Blackwell Dictionary of Political Science, ed. F. Bealy, second edition., Oxfordshire, 2003, p. 337. 367 Plačiau žr.: B. M a k a u s k a s, Vilnijos lietuviai 1920 – 1939 metais, Vilnius, 1991, p. 49 - 58, 198 - 230; K. B u c h o w s k i, Retorsijos įkaitai (lenkai Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 metais), Darbai ir Dienos, 2003, t. 34, p. 49 - 101.
86 Taigi Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nuolat tvyrojo ginkluoto konflikto su Lenkija gr÷sm÷: apie tai dažnai kalb÷davo valdžios atstovai, to niekada nepamiršdavo ir visuomen÷368. Ne nuostabu, jog šia tema politikai kartais akivaizdžiai spekuliuodavo: „absoliučiu ir nekvestionuojamu“ išorinio pavojaus argumentu bandyta pateisinti mažai ką bendra su šalies gynybos reikalais turinčius žodžio, susirinkimų laisv÷s suvaržymus. Nuolatin÷ karo gr÷sm÷ Lietuvoje labiausiai buvo pabr÷žiama demokratinių seimų laikotarpiu, tuo tarpu 1927 m. įsitvirtinusi autoritarin÷ valdžia, veng÷ viešai sieti „karo stovio“ egzistavimą su šalies užsienio politikos problemomis, bet priimdama sprendimus, susijusius su ypatinguoju režimu valstyb÷je, į jas visada atsižvelgdavo. Nors trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je naujo ginkluoto konflikto su Lenkija tikimyb÷ buvo didesn÷ nei v÷liau, demokratin÷ valdžia vis tiek ryždavosi apriboti Ypatingų valstyb÷s įstatų galiojimo teritoriją. Ji negal÷jo visiškai ignoruoti atkaklaus kairiosios opozicijos spaudimo. Svarstant karo pad÷ties atšaukimo arba apribojimo galimybes, stengtasi atsižvelgti ir į tai, kaip vienas ar kitas numatomas žingsnis bus įvertintas Europos sostin÷se, kiek jis apskritai įtakos šalies įvaizdį užsienyje. Tarptautinei bendrijai Lietuvą nor÷ta pristatyti kaip apsisprendusią, savarankišką, taikos ir teisingumo siekiančią valstybę, į kurią k÷sinasi agresyvi didesn÷ kaimyn÷. Antai 1922 m. geguž÷s 13 d. krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys savo pranešime vyriausyb÷s vadovui užsimin÷, jog jam prieš kelias dienas kalbantis su Seimo nariais apie karo pad÷ties atšaukimo galimybes, kai kurie jų, reikalavo tai padaryti vien d÷l to, kad toks žingsnis palankiau Lietuvos atžvilgiu nuteiktų į Genujos konferenciją susirinkusių didžiųjų valstybių atstovus369. Paramos sau Lietuva tuo metu ieškojo kur tik gal÷jo – bandyta gyvinti santykius ir su Skandinavijos šalimis370. Kai kurios jų, kaip, pavyzdžiui Švedija, dar anksčiau, tarptautin÷s bendrijos buvo įtrauktos į praktinius bandymus spręsti Vilniaus problemą: 1920 m. viena švedų kariuomen÷s kuopa net reng÷si į taikdarišką misiją prižiūr÷ti plebiscito vadinamoje „Vidurio Lietuvoje“371. Min÷tame rašte B. Sližys, pripažindamas, jog su juo diskutavusių Seimo narių nuomon÷ yra iš dalies pagrįsta, vis d÷lto aiškiai pasisak÷ prieš per÷jimą prie taikos meto teisinio režimo Lietuvoje. Jo ir bendrai karin÷s vadovyb÷s požiūriu, saugumo situacija šalies viduje vis dar buvo labai sud÷tinga, išliko agresyvių Varšuvos veiksmų tikimyb÷. Kaip kompromisą ministras B. Sližys pasiūl÷ Ypatinguosius valstyb÷s apsaugos įstatus pakeisti, savo esme panašiu, tik kiek švelnesniu
368 Tuo metin÷je Lietuvos visuomen÷je jau buvo giliai įsišaknijęs lenko - didžiausio priešo įvaizdis. Apie tai plačiau žr.: A. A b r o m a i t i s, Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomon÷ 1920 – 1923 metais, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 213 - 222. 369 1922 05 13 krašto apsaugos ministro mjr. B. Sližio raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap.2, b. 318, l. 22 - 23. 370 V. M a ž e i k a, Danijos santykiai su Lietuva 1918 – 1940 m., Vilnius, 2002, p. 102 - 103; S. G r i g a r a v i č i ū t ÷, Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918 – 1940 metais, Vilnius, 2002, p. 82 - 83. 371 Plačiau žr.: S. T h e o l i n, „Vilniaus konfliktas“: apie planuotą Švedijos dalyvavimą taikos palaikymo operacijoje Lietuvoje 1920 m. begalinis ginčas d÷l Lietuvos ir Lenkijos sienos 1917 – 1996, vert. E. Kasait÷, A. Braškyt÷, Vilnius, 2001, p. 57 - 81.
87 įstatymu, arba karo pad÷tį palikti atskirose institucijose, nors pastarasis variantas, anot jo, būtų „keistas, pasaulyje nematytas“ precedentas ir vargu ar kitas valstybes tokiu būdu pavyktų įtikinti, jog Lietuva jau per÷jo į taikos meto būseną372. Šie vyriausyb÷s vardu išsakyti motyvai, Seime sulauk÷ daugumos narių palaikymo, tod÷l karo pad÷tis kuriam laikui nebuvo nei panaikinta, nei apribota. Tai padaryta tik 1922 m. rudenį, art÷jant naujiems rinkimams. Reikia pasteb÷ti, jog KAM persp÷jimai apie galimą Lenkijos intervenciją Steigiamajame Seime373 kuriam laikui dar pritildydavo net ir kovingąją socialdemokratų frakciją, tačiau v÷liau, karo pad÷ties režimo priešininkai keldami savo reikalavimus, į tai jau nelabai atsižvelgdavo, o dažnai net piktindavosi, tokiu, jų nuomone, politizuotu „panikos kurstymu“. Stenogramos rodo, kad valdančiosios daugumos atstovai neretai tikrai labai suabsoliutindavo savo teiginius, kaip įmanydami stengdamiesi jiems suteikti kuo didesnį emocinį krūvį. Geriausiai tam, be abejo, tiko ryžtingi patriotiniai Vilniaus vadavimo lozungai374. „Juk jeigu mūsų sostin÷ ir 1/3 teritorijos yra okupuota priešų, tad apie kokią čia normalinę pad÷tį galime kalb÷ti?“375, – 1926 m. vasarį, vykstant pačioms audringiausioms diskusijoms d÷l „karo stovio“ panaikinimo, per visą demokratinių seimų istoriją, tvirtino Ūkininkų sąjungos frakcijos narys E. Draugelis. Savo ilgą pasisakymą jis baig÷ teiginiu, jog atšaukti „karo stovį“ – tai tolygu „savaime atsisakyti nuo Vilniaus ir jo teritorijos grąžinimo“376. Opozicija tokias išvadas įvertino kaip nevykusį, net šventvagišką m÷ginimą savo tikslais išnaudoti visos tautos skausmą. Socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis, kreipdamasis į krikdemų stovyklą su kandžia ironija samprotavo : „[...] aš jūsų paklausiu, ar nuo karo stovio kenčia lenkai, ar kenčia lietuviai? Juk karo stovis Lietuvoje spaudžia Lietuvos žmones, reiškia karo stovis bloga daro lietuviams ir karo stoviu jūs lenkų nenugąsdinsit. Kam ta bausm÷ mūsų gyventojams, jei lenkai kalti, kad Vilnių pa÷m÷. Jei norite, kad mūsų krašto gyventojai tur÷tų bendrą tikslą išlaikyti mūsų krašto nepriklausomybę, tai nedarykite mūsų krašte katorgos režimo. Jūs laikote karo stovį, smaugiat visus, kurie mano kitaip, kaip jūs, ir šnekate apie tai, kad mes privalom be galo myl÷ti šitą režimą“377. Tačiau Draugelis nenusileido. Jis įrodin÷jo, jog greta Lenkijos gr÷sm÷s, dar egzistuoja ir sovietin÷, kurios neįvertinus gali pasikartoti 1924 m. gruodžio m÷nesio Estijos įvykiai378. Seimo narys taip pat aiškino, jog priešiškos šalys, ne tik ginklu, bet ir kitomis – ekonomin÷mis, propagandin÷mis priemon÷mis bando k÷sintis į Lietuvos nepriklausomybę – užkirsti kelią tam esą gali tik karo pad÷tis. Bet „tirštinant spalvas“ įrodyti savo tiesą valdančiajai daugumai nelabai sek÷si.
372 1922 05 13 krašto apsaugos ministro mjr. B. Sližio raportas..., l. 16. 373 SSD, 1922 07 05, 219 pos., p.14. 374 Apie Vilniaus vadavimo lozungų „suvisuomeninimą“ žr.: N. K a i r i ū k š t y t ÷, Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25, Vilnius, 2001, p. 20 - 25. 375 SSAS, 1926 02 12, 232 pos., p.2 376 Ten pat. 377 Ten pat, p. 5. 378 Ten pat, p.3.
88 Kad formuojant Lietuvos užsienio politikos poziciją karo pad÷tis gali tur÷ti simbolinę prasmę, neneig÷ ir 1926 m. birželį į valdžią at÷jusios kairiosios partijos. Nors laikydamos tai didžiausia (tod÷l skubiai šalintina) kliūtimi šalies demokratizacijai, jos nesiryžo, atšaukti Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų „pafront÷s“ zonoje. Tokio sprendimo motyvus gerai apibendrina valstiečių liaudininkų atstovo, teisininko Z. Toliušio paaiškinimas: „Jeigu karo stovis būtų panaikintas visoj Lietuvoj ir demarkacijos linijoj pasiliktų tuščia vieta, nes jokių įstatymų tenai mes taikyti negal÷tume, nes nepripažįstame tos linijos. Mes žiūrime į tai, kaip į laikiną sieną. Ir tokiu būdu, jeigu karo stovis būtų panaikintas ir tenai, tai mes negal÷tume taikinti sienos apsaugos įstatymą, kurį taikome sienai su Vokietija, su Latvija. Taigi, kad reikalinga tam tikrą zoną prie demarkacin÷s linijos palaikyti karo stovyje“379. Z. Toliušio nuomone, tokia „karo stovio“ zona tur÷tų būti ne ilgesn÷ kaip 1 km. Dešinieji reikalavo daugiau – 20 km. Tačiau viską nul÷m÷ kairiųjų balsai – Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai liko veikti tik siauroje, 1 km pločio „pafront÷s“ juostoje. Karo pad÷ties režimas didesn÷s reikšm÷s apsaugant Lietuvą nuo tiesiogin÷s karin÷s intervencijos, vargu ar gal÷jo tur÷ti. Kariuomen÷s galimyb÷s ginklu pasipriešinti Lenkijai 1926 m. tiek veikiant Ypatingiems valstyb÷s apsaugos įstatams, tiek ir juos atšaukus buvo labai ribotos380. Nepaisant to, Kaunas d÷l „Vilniaus problemos“ linko ir toliau deklaruoti „karo stovį“ santykiuose su Varšuva. Tokia situacija Rytų Pabaltijyje netenkino didžiųjų, pokarinę Europos tvarką kūrusių valstybių, kurios per Tautų sąjungą žemyne siek÷ Versalio sistemos įtvirtinimo, stabilumo bei taikos. „Sanitarinis kordonas“ („Cordon sanitare“), tur÷jęs izoliuoti bolševikinę Rusiją nuo likusios Europos, negal÷jo būti sukurtas neužbaigus Lenkijos ir Lietuvos konflikto. „Karo būsenos“ tarp šių valstybių panaikinimas, kaip tada manyta, tur÷jo tapti pirmu svarbiu etapu, pad÷siančiu pagrindą tolesnei dvišalių santykių pl÷totei, o, galbūt, ir teritorinių problemų sprendimui. 1923 – 1925 m. tarptautin÷s bendruomen÷s siūlomi Lenkijos ir Lietuvos santykių sureguliavimo planai, kaip ir d÷l jų vestos slaptos derybos, nedav÷ apčiuopiamų rezultatų381. Lietuvių visuomen÷ apskritai nenor÷jo nieko gird÷ti apie dialogą su lenkais, kol šie nepatenkins jos aspiracijų „Vilniaus byloje“382. Naujos sąlygos išeiti iš tos „karo stovio“ aklaviet÷s atsirado po staigios politinių režimų kaitos Lenkijoje ir Lietuvoje 1926 m. Tautininkų lyderių at÷jimas į valdžią Kaune, Vakaruose buvo įvertintos palankiai – vyravo įsitikinimas, jog silpną vyriausybę pakeit÷ stipresn÷ ir
379 SSTS, 1926 06 12, 7 pos., p.11. 380 A. K a s p a r a v i č i u s, Didysis X Lietuvos užsienio politikoje..., p. 224 - 225. 381 Plačiau apie derybas žr.: V. Ž a l y s, Lietuvos diplomatijos istorija..., p. 47 - 64. 382 A. K a s p a r a v i č i u s, Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918 – 1940 m. Nes÷kmių priežastys, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. N. Asadauskien÷, A. Janužyt÷, Vilnius, 2000, p. 58 -59; K a s p a r a v i č i u s, Don Kichotas prieš Promet÷ją. Tarpukario lietuvių – lenkų iracionalioji diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30, p. 59.
89 autoritetingesn÷383. Didžiosios Europos valstyb÷s, pasinaudodamos susidariusia proga, iš karto ÷m÷si ryžtingos iniciatyvos – 1927 m. pradžioje per savo atstovus Kaune ir Varšuvoje pakviet÷ konfliktuojančias pus÷s normalizuoti santykius ir atsisakyti deklaruotos karo būsenos384. Diplomatas P. Klimas viename pranešime URM pareišk÷: „Tas karo stovis taip suerzino psichologiškai visus taikos apaštalus, kad jie tiesiog ruošiasi prieš mus į Kryžiaus karą“385. Lietuva, d÷l savo principinių teritorinių pretenzijų, nepalankiai žiūr÷jo į siūlomas „taikos“ sąlygas. Vis d÷lto, senkanti pietin÷s kaimyn÷s kantryb÷ ir tarptautinis spaudimas, privert÷ Kauną pripažinti, jog santykiai su Varšuva neb÷ra „karo stovyje“. 1927 m. gruodžio 10 d. Ženevoje Tautų sąjungos taryba šią nuostatą įtvirtino specialioje rezoliucijoje386. Vilniaus priklausomyb÷ dokumente liko neapibr÷žta, bet Lenkija pripažino Lietuvą de jure ir pažad÷jo nesik÷sinti į jos politinį savarankiškumą bei teritorinį vientisumą. Taigi visa ta istorija Lietuvai baig÷si pakankamai s÷kmingai, nors nedaug trūko, kad reikalai susikomplikuotų. Ministras pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras A. Voldemaras suvok÷, jog atviras karo deklaravimas ne tik kenkia jo šalies tarptautiniam autoritetui, bet ir gali išprovokuoti Lenkiją pavojingiems priešiškiems veiksmams387. Ženevoje įvykęs šaltas ir oficialus „susitaikymas“ nesuteik÷ tolesnio postūmio glaudesniam Varšuvos ir Kauno dialogui, gal÷jusiam atvesti prie diplomatinių santykių užmezgimo. Tam trukd÷ neišspręstas teritorinis ginčas. Nors Lietuva ir Lenkija atsisak÷ atviro priešiškumo, vyriausybiniu lygmeniu palaik÷ neoficialius kontaktus, diplomatin÷mis atstovyb÷mis apsikeista tik Varšuvai to ultimatyviai pareikalavus 1938 m. kovo pabaigoje388. 1927 m. gruodžio 10 d. rezoliucijos reikšm÷ Lietuvai amžininkų ir istorikų vertinama įvairiai389, bet mums svarbiausia tai, jog ji iš esm÷s nepaliet÷ karo pad÷ties šalies viduje. Perversmininkų valdžia nebuvo suinteresuota atsisakyti ypatingųjų kovos su opozicija priemonių. Pokarinę Europos tvarką nustačiusios bei ją stiprinti siekusios didžiosios valstyb÷s ir nereikalavo, kad Lietuva atšauktų Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą, nes tai netur÷jo tiesiogin÷s įtakos tarptautiniams santykiams. Jas iš esm÷s tenkino bet koks, net ir nedemokratinis politinis režimas, jei tik jis nek÷l÷ revizionistinių siekių ir gal÷jo pasitarnauti išlaikant žemyne taiką.
383 Č. L a u r i n a v i č i u s, Augustino Voldemaro užsienio politika ir Lietuvos geopolitika, Politika ir diplomatija, p. 192. 384 Apie vieną iš bandymų žr.: V. Ž a l y s, Raktas į Vilnių Paryžiuje ? Gabrielio Puax diplomatin÷ misija 1927 metais, Darbai ir dienos 2002, Nr. 30, p. 73 - 87. 385 Cituota pagal: A. K a s p a r a v i č i u s, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008, p. 276. 386 Plačiau žr.: P. M i š k i n i s, Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919 – 1939), Vilnius, 1976, p. 115 - 117; Č. L a u r i n a v i č i u s, Augustino Voldemaro Lietuvos politika ir Lietuvos geopolitika 1927 - 1929 m., 193 - 199; G. V i l k e l i s, Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų sąjungoje, Vilnius, 2006, p. 152 - 161; V. Ž a l y s, Lietuvos diplomatijos ..., p. 237 - 345. 387 A. K a s p a r a v i č i u s, Don Kichotas prieš Promet÷ją..., p. 63. 388 Plačiau apie tai žr.: R. Ž e p k a i t ÷, Diplomatija imperializmo tarnyboje, p. 235 - 250. 389 J. S k i r i u s, Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16 – 1929 09 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai, Vilnius, 1999, p. 234.
90 2.2. Karo pad÷tis autoritarin÷s valdžios politikoje 1927 – 1940 m.
2.2.1. Svarstymai d÷l karo pad÷ties 1927 – 1 938 m.
Po 1926-ųjų perversmo visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo pad÷tis be apribojimų ir ryškesnių pokyčių egzistavo iki 1938 m. lapkričio 1 d. Ji tapo tarsi savaime suprantamu, kasdieniu reiškiniu, apie kurį viešai kalb÷ti vengta. Tačiau valdžios užkulisiuose ta tema nebuvo pamiršta: per dešimtmetį keliskart svarstytos ir ypatingojo teisinio - administracinio režimo atšaukimo, ir jo pertvarkymo galimyb÷s. Prieš imantis jas aptarin÷ti konkrečiai, nor÷tųsi trumpai išryškinti kai kurias karo pad÷ties politikos formavimo ypatybes iki perversmo ir po jo. Iš pradžių visus nutarimus, susijusius su karo pad÷timi priimdavo demokratiškai išrinkti seimai, v÷liau – autoritarizmo laikotarpiu – prezidentas. Nors per pirmuosius šešerius Lietuvos nepriklausomyb÷s metus politin÷je arenoje dominavęs krikščionių demokratų blokas, nuolat demonstravo siekį riboti demokratines laisves, tačiau aktyvių bei atkaklių kairiųjų opozicinių frakcijų, net ir neturinčių lemiamos mandatų daugumos pastangomis, šalyje buvo susiformavusi pakankamai veiksminga karin÷s administracijos struktūrų bei milicijos (policijos) veiklos parlamentin÷ kontrol÷. Viso to neliko valstyb÷je įsigal÷jus nedemokratiniam režimui – 1936 m. susirinkęs „smetoninis“ Seimas labai skyr÷si nuo tų seimų, kurie Kaune pos÷džiaudavo iki 1927-ųjų390. Jis tebuvo tik demokratinio parlamentarizmo fikcija, netur÷jusi realių galių ir politinio savarankiškumo. Pasikeit÷ ne tik „tautos atstovyb÷s“ rinkimų tvarka – kitaip atrod÷ ir darbas sesijų metu: nutarimus priimdavo greitai, beveik vienbalsiai, diskusijų būdavo nedaug, vyravo „susiklausymas“, o kai į tribūną sakyti kalbą įžengdavo „Tautos Vadas“ – netildavo plojimai. Pagal 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Valstyb÷s Konstitucijas, karo pad÷tį valstyb÷je Ministrų kabineto siūlymu skelbdavo prezidentas, nevaržomas jokių papildomų atskaitomyb÷s įpareigojimų. Apskritai, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prie valstyb÷s vairo stoję tautininkų lyderiai greitai ir sumaniai pagal savo poreikius transformavo valstyb÷s konstitucinę sąrangą, įteisino vadizmu paremtą autoritarinę santvarką391. Valdžią užgrobusios dešiniosios j÷gos, perversmą ir karo pad÷ties įvedimą, steng÷si pateisinti garsiai skelbdamos apie kariuomen÷s pastangomis išardytus komunistų planus surengti sukilimą, gr÷susį pražūtimi valstybei392. 1927 m. balandį, prezidentui A. Smetonai paleidus Seimą ir
390 Apie „smetoninio“ parlamentarizmo ypatybes plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Tautininkų fašistin÷ diktatūra, Buržuazin÷s diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976, p. 71 - 76; L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai..., p. 247 - 252. 391 Plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos valstyb÷s konstitucijų..., p. 185 - 264. 392 Įvykių eigoj, Lietuva, 1926 12 20, p. 1.
91 netrukus iš vyriausyb÷s išstūmus krikščionis demokratus393, naujam režimui teko atlaikyti smarkų opozicinių politinių grupių puolimą. Tų pačių metų rugs÷jo pradžioje nes÷kmingai baig÷si kairiųjų bandymas suorganizuoti pučus Taurag÷je, Alytuje, Raseiniuose, K÷dainiuose394; „paspausti“ tautininkus m÷gino ir kai kurie krikdemams simpatizavę kariškiai395. Ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pus÷je keletą panašių pasik÷sinimų į susiformavusią valdžios piramidę organizavo voldemarininkai bei jų sukurstyti jaunesnieji karininkai396. S÷kmingai atsilaikyti prieš politinius priešininkus ir juos sutriuškinti, A. Smetonai pasisek÷ tik d÷l kariuomen÷s paramos ir valstyb÷je veikusios karo pad÷ties teikiamų teisminių bei administracinių opozicijos persekiojimo galimybių. Tai, ko gero, įtikinamiausias atsakymas į klausimą, kod÷l 1926 m. gruodį įvesta karo pad÷tis Lietuvoje be pertraukos veik÷ dvylika metų ir kod÷l 1938 m. pabaigoje, vos ją atšaukus, v÷l buvo grįžta prie iš esm÷s analogiškų, tik kitų institucijų įgyvendinamų, policinių šalies valdymo metodų. Tačiau tai nereiškia, kad valdžia niekuomet nesvarst÷ galimyb÷s „sušvelninti“ arba transformuoti karo pad÷ties režimą. Fragmentiški archyviniai duomenys leidžia teigti, jog tas klausimas buvo reguliariai prisimenamas. Kad nuolat veikiantys Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, nepaisant jų efektyvumo, kelia ir nemažai įvairių problemų, tautininkų vyriausyb÷ ir kariuomen÷s vadovyb÷ įsitikino jau pirmaisiais metais po perversmo: karin÷ administracija persekiodama opoziciją neretai dažnai „perlenkdavo lazdą“, tad valdžia, nor÷dama šiek tiek pagerinti savo įvaizdį, ÷m÷ ieškoti optimalių būdų negerov÷ms pašalinti 397. 1928 m. visi apskričių karo komendantai KAM buvo įpareigoti raštu pareikšti savo nuomonę d÷l galimybių uždaryti Varnių koncentracijos stovyklą ir atšaukti karo pad÷tį398. Tačiau, kaip v÷liau paaišk÷jo, pritariančių represinių priemonių arsenalo susiaurinimui tarp karinių pareigūnų beveik neatsirado – raortuose kone vienbalsiai raginta tęsti griežtą šalies vidaus gyvenimo kontrol÷s kursą ir ryžtingai kovoti su dar pakankamai stipriomis naujosios santvarkos priešų gretomis. Valdžia į tai atsižvelg÷ ir susilaik÷ nuo praktinių žingsnių priešinga kryptimi. Visgi id÷jos atšaukti karo pad÷tį visiškai neatsisakyta. Didesnis d÷mesys buvo atkreiptas į galimas alternatyvas Ypatingiems valstyb÷s apsaugos įstatams. Tiesą sakant, šioje plotm÷je nieko naujo nesugalvota:
393 LKDP 1927 m. viduryje dar puosel÷jo viltis „susitaikyti“ su tautininkais, bet A. Smetoni M. Krupavičiaus pasiūlymai pasirod÷ nepriimtini. Žr.: 1927 m. birželio 22 d. Mykolo Krupavičiaus memorandumas A. Smetonai (paskelb÷ L. Truska), Lietuvos istorijos metraštis 1994 metais, Vilnius, 1995, p. 171 - 191. 394 Plačiau žr.: R. Č e p a s, Plečkaitininkai, p. 36 - 109. To paties, Įvadas, Mirties dekretas demokratijos gyn÷jams arba kaip karo lauko teismas pasmerk÷ mirti dr. J. Pajaujį, E. Tornau, ir J. Žemaitį, sud. R. Č e p a s, Vilnius, 2001, p. 12 - 17. 395 A. K a s p a r a v i č i u s, Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida, Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999, p. 60. 396 Plačiau žr.: G. R u d i s, Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai, A. Voldemaras, Pastabos saul÷lydžio valandą, Vilnius, 1992, p. 18; A. P o v i l a i t i s, Neramios dienos. Sukilimai Lietuvoje nuo Nepriklausomyb÷s atgavimo iki šių metų [1939] sausio 1 d., Kaunas, 1996, p. 17. 397 M. K u o d y s, Varniai, Dimitravas, Pabrad÷..., p. 61. 398 Ten pat, p. 109 - 110.
92 kaip ir krikdemų valdžios metais, ketinta pabandyti panaudoti kitą nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties variantą – „sustiprintą apsaugą“. Jokie politiniai trukdžiai, nesant oficialios seimin÷s opozicijos tam negr÷s÷ – reik÷jo tik apsispręsti d÷l „techninių“ planuojamų pokyčių aspektų. Informacija apie tai į viešumą beveik nepatekdavo, nors kaip išimtį, galima pamin÷ti keletą epizodų. 1928 m. lapkričio 21 – 24 d. vykusiame apskričių viršininkų suvažiavime, vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis bene pirmą kartą oficialiai, bet kartu ir labai abstrakčiai prakalbo apie būtinybę Ypatinguosius valstyb÷s apsaugos įstatus pakeisti kitu įstatymu, kuris atitiktų „naujas gyvenimo sąlygas“ ir aiškiai nustatytų karin÷s bei civilin÷s administracijos santykius399. Kad ta kryptimi toliau buvo einama rod÷ 1929 m. „Policijos“ žurnale atsiradusi žinut÷, kurioje informuota apie neseniai parengtą „Ypatingos valstyb÷s apsaugos“ įstatymo projektą. Jame numatyta trijų skirtingo griežtumo išimtinio režimo formų hierarchija: „sustiprinta apsauga“, „ypatingai sustiprinta apsauga“ ir „karo stovis“400. Deja, nei šio dokumento, nei jo komentarų archyve rasti nepavyko. Apie tai plačiau neraš÷ ir spauda. Tačiau, žiūrint į patį sumanymą, atrodo, jog nemažą įtaką jam tur÷jo carin÷s Rusijos trijų nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšių, kurių pavadinimus visiškai atitinka lietuviškas vertimas, sistema. Tiesa, tuos išimtinius režimus tada reglamentavo du, o ne vienas įstatymas. Žinoma, gal÷jo būti nusižiūr÷ti ir kitų šalių pavyzdžiai. Apie sumanymą karo pad÷ties režimą pakeisti „administraciniu - policiniu“ v÷l užsiminta tik po pusantrų metų – 1930 m. spalio pabaigoje, įvykusiame apskričių viršininkų suvažiavime. Piliečių apsaugos departamento direktorius Jonas Navakas šį klausimą pristat÷ taip: „Per÷jimą nuo karo stovio prie kitokios pad÷ties reikia vadinti evoliucijos keliu. Prie to tenka eiti palaipsniui, nes negalima iš karto likviduoti viską, kas karo stoviu buvo įvesta ar padaryta. Pokariniais laikais išsivysčiusi demoralizacija ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, negali būti tvarkoma normaliais taikos meto įstatymais. Tas vaizdžiai matoma Vokietijoje, kur šitokiai būklei esant, buvo paskelbtas Respublikos apsaugos įstatymas. Administracijos atsakomyb÷s perk÷limas iš Vidaus reikalų ministerijos Krašto apsaugos ministerijon yra nenormalus, anksčiau ar v÷liau reikia prieiti prie to, kad būtų vienas organas atsakingas už tvarką [...] Kad ner÷žtų ausies „karo stovis“, kuris šiandien, galbūt, iš dalies jau ir nustojo savo tiesiogin÷s prasm÷s, pereinama krašte prie kitos formos [esamai] pad÷čiai apsaugoti, būtent prie ypatingo Sustiprintos apsaugos įstatymo“401. Tačiau visi tie 1930 – 1931 m. brandinti planai, apie kuriuos jau kalb÷ta ir pusiau viešai, taip ir liko neįgyvendinti. Trūksta šaltinių, galinčių pad÷ti paaiškinti, kod÷l taip atsitiko402. Apskirtai
399 Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 416. 400 Piliečių apsaugos departamento darbų apžvalga, Policija, 1929, Nr. 3, p. 38. 401 1930 10 31 apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1229, l. 189. 402 Greta kitų priežasčių, svarstyti karo pad÷ties atšaukimo galimybę tautininkų valdžią skatino ir diplomatų, visų pirma pasiuntinio JAV – Broniaus Kazio Balučio – pranešimai, persp÷jantys, jog žinias apie ypatingąjį režimą ir represijas
93 sunku nustatyti, kiek per v÷lesnius šešerius metus „karo stovio“ panaikinimo arba jo pakeitimo „sustiprinta apsauga“ klausimas gal÷jo būti aptarin÷jamas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Akivaizdu tik tai, jog apskričių viršininkų funkcijos viešosios tvarkos ir valstyb÷s saugumo srityse per tą laikotarpį buvo gerokai prapl÷stos. Jie faktiškai iš karo komendantų per÷m÷ susirinkimų, draugijų priežiūros reikalus, spaudos, filmų cenzūrą. Taigi taip buvo siekiama mažinti kariuomenei taikos metu nepriklausančių pareigų krūvį. Karo pad÷ties panaikinimo klausimą tuo metu svarst÷ ne tik vyriausyb÷ ir valdžios pareigūnai – jį k÷l÷ ir opozicin÷s j÷gos. Pirmiausia tai pasakytina apie įtakingą opozicinę srovę – krikščionis demokratus, besinaudojusius visokeriopa dvasininkijos ir katalikiškųjų organizacijų parama. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tautininkų valdžios ir Bažnyčios konfliktui pasiekus apog÷jų403, ypatingojo režimo problemą band÷ „pajudinti“ kunigai agituodami tikinčiuosius. Dažname 1930 – 1932 m. laikotarpio apskrities viršininko ar karo komendanto raporte apie katalikiškosios opozicijos veiklą, „politikuojančių“ kunigų pamokslus, galima rasti tai iliustruojančios informacijos. Antai 1931 m. Trakų apskrities viršininkas J. Merkys Piliečių apsaugos departamento direktorių informavo, jog vasario 8 d. Žiežmariuose vykusiame pavasarininkų susirinkime kunigas Stanislovas Kiškis ne tik visaip peik÷ „tautiškąją“ valdžią, policiją, bet ir plačiai kritikavo šalyje veikiančią karo pad÷tį, karo teismus, teisiančius Bažnyčios tarnus. Jaunimui dvasininkas aiškino, jog „Lietuva su nieku nekariaujanti, taigi ir karo stovis su karo cenzūra ir kitom priemon÷m esąs įvestas ir despotiškai laikomas tik kovai su katalikiškuoju veikimu, su kunigais“404. Po pusantro m÷nesio toje pačioje apskrityje, Aukštadvario klebonas Pakalniškis aktyviai įkalbin÷jo tikinčiuosius rašytis po peticija, kurioje, anot Žiežmarių policijos viršininko, skųstasi „apie visokeriopą [katalikų] persekiojimą, kad karo stovis neduoda net sujud÷t – kiša į kal÷jimus, ištremia, slopina katalikų draugijų veikimą“ ir prašyta „kad karo stovį panaikintų“405. Panašius prieš režimą nukreiptus pamokslus sak÷ ir įvairius skundus bei peticijų teikimą valdžiai tuo metu organizavo dauguma visos šalies kunigų ir katalikiškų organizacijų veik÷jų406. Reikalavimas atšaukti karo pad÷tį buvo vienas iš aspektų, kurį, kovodama su autoritarizmu d÷l visuomenin÷s raiškos laisvių, k÷l÷ Bažnyčia. Nors katalikiškoji opozicija iš visų kitų politinių - pasaul÷žiūrinių grupių, atkakliausiai priešinosi tautininkų valdžiai, svaresnių rezultatų nepasiekta: gausioms krikdemų r÷m÷jų gretoms nepavyko išjudinti plačiųjų gyventojų masių, priversti režimą daryti nuolaidų. Tuo tarpu spaudimas katalikiškajai opozicijai tik stipr÷jo – prieš opoziciją Lietuvoje, nepalankiai vertina kai kurios įtakingos Amerikos visuomenin÷s organizacijos.: J. S k i r i u s, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880 – 1967), Vilnius, 2001, p. 335 - 334. 403 Plačiau apie tautininkų ir Bažnyčios konfliktą žr. L. T r u s k a, Antanas Smetona..., p. 240 - 247. 404 1931 03 02 Trakų apskrities viršininko raportas Piliečių apsaugos departamentui, LCVA, f. 409, ap. 1, b. 97, l. 147. 405 1931 04 12 Žiežmarių policijos nuovados viršininko raportas Trakų apskrities viršininkui, ten pat, l. 273. 406 1930 02 07 Katalikų veikimo centro vyriausiosios valdybos raštas KAM, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 112, l. 31 -31v; 1930 11 13 Panev÷žio rajono Katalikų veikimo centro valdybos aplinkraštis skyriams, LCVA, f. 394, ap. 4, b. 255, l. 146.
94 karo komendantai specialiai raginti ryžtingiau kovoti su kunigais, „kiršinančiais žmones prieš vyriausybę“407. Karinis - biurokratinis A. Smetonos valdžios aparatas su ateitininkais tuo metu kai kuriais atvejais elgdavosi beveik taip pat be skrupulų, kaip ir su komjaunuoliais: nesant aiškių kalt÷s įrodymų, administracine tvarka tr÷m÷ į nuošalias apskritis, siunt÷ į Varnių koncentracijos stovyklą, baud÷ pinigin÷mis baudomis408. Ir tai buvo daroma nelabai paisant Vatikano protestų409. Kitų opozicinių grupių, liberalių intelektualų410 skundai buvo dar menkiau girdimi. Kad Lietuvos valdžia apie karo pad÷ties panaikinimą rimtai negalvojo, gerai parodo ir tuometinio šalies gyvenimo realijos: nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios visuomen÷s kontrol÷, jos politin÷s raiškos varžymas Lietuvoje nuosekliai stipr÷jo, kol 1936 m. visos iki tol legaliai veikusios politin÷s partijos, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą, buvo uždarytos. Tais pat metais nutarta įkurti Dimitravo darbo stovyklą, prapl÷stos apskričių viršininkų teis÷s. Dar viena rimta iniciatyva panaikinti karo pad÷tį Lietuvoje aukštuosiuose valdžios sluoksniuose buvo pareikšta ginkluotųjų paj÷gų vadovyb÷s 1936 m. spalio m÷nesį, Kariuomen÷s vadui Stasiui Raštikiui ir krašto apsaugos ministrui Stasiui Dirmantui pateikus memorandumą ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui. Jame konstatuota, jog ilgas ypatingojo režimo egzistavimas valstyb÷je ne tik vargina kariuomenę, tiesiogiai jai taikos metu nepriklausančiomis funkcijomis, bet ir psichologiškai slegia visuomenę. „Tuo būdu gaunasi įspūdžio, – buvo teigiama rašte, – lyg n÷ra pas mus teisingos stiprios valdžios ir lyg yra priežasčių, d÷l kurių nuolat neva vyksta pavojingi neramumai, bruzd÷jimai, sukilimai ir suirut÷s. [...] Nuolatin÷ karo stovio būkl÷ blogai veikia piliečius ir moraliniu atžvilgiu; jų jausmai nuo to jau atbukę. Yra piliečių, kurie karo stoviui esant yra gimę, išaugę, nusikaltę ir karo lauko teismo nubausti; jie normalios taikos meto tvarkos net ir suprasti negali. Jei dabar kiltų rimto reikalo įvesti krašte griežtesnę tvarką, tai naujų įsp÷jamų priemonių jau nebebūtų – jos jau visos iš anksto išsemtos; pasilieka tik ginklo j÷ga, bet pastaroji visų pirma skiriama išoriniam priešui atremti [...]“411. Dokumente karo pad÷ties valstyb÷je atšaukimas nebuvo siejamas su režimo liberalizavimu ar siūlymu grįžti prie politinio pliuralizmo. Jame pirmiausia akcentuotas poreikis atpalaiduoti kariuomenę nuo ilgus metus jai tekusių policinių funkcijų, sudarant sąlygas modernizacijai, rengimuisi šalies gynybai. Ginkluotųjų paj÷gų vadovyb÷ aiškino, jog esama pakankamai teisinių priemonių – „Tautai ir valstybei saugoti“,
407 1930 12 05 Kriminalin÷s policijos direktoriaus J. Navako raštas Karo stovio reikalų referentui plk. V. Braziulevičiui, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 112, l. 60. 408 Valstybininkas politikos sūkuriuose. Prelatas Mykolas Krupavičius 1885 – 1970, Chicago, 1980, p. 126. 409 A. G a i g a l a i t ÷, Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu..., p. 272 - 275; Išsamiai apie Vatikano ir Lietuvos Respublikos santykius ketvirtojo dešimtmečio pradžioje žr.: A. K a s p a r a v i č i u s, Tarp politikos ir diplomatijos..., p. 359 - 375. 410 1930 m. lapkričio 22 d. memorandume prezidentui A. Smetonai, K. Grinius karo pad÷ties problemai skyr÷ ypatingą d÷mesį. Valstiečių liaudininkų lyderis prognozavo liūdnas šio reiškinio pasekmes visuomenei ir ypač jaunajai kartai.: G. I l g ū n a s, Kazys Grinius, Vilnius, 2000, p. 381 - 382. 411 1936 10 17 Lietuvos kariuomen÷s vado ir krašto apsaugos ministro raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 485, l. 195.
95 „Sustiprintos apsaugos“, Spaudos, Draugijų ir kiti įstatymai – įgalinančių duoti rimtą atkirtį į Lietuvos santvarką besik÷sinančioms pogrindin÷ms j÷goms. „Atrodo, kad esamomis aplinkyb÷mis neliko n÷ vienos [Ypatingųjų] Vals.[tyb÷s] Aps.[saugos] Įst.[tatų] 1§ nurodytų priežasčių, kurios pateisintų tolimesnį karo stovio egzistavimą valstyb÷je“412, – atvirai pareikšta slapto rašto vyriausyb÷s vadovui pabaigoje. Šeštojo dešimtmečio viduryje, emigracijoje išleistuose memuaruose, S. Raštikis dar labiau išpl÷tojo tame dokumente išsakytas mintis, ypatingai akcentuodamas neigiamas moralines karo pad÷ties pasekmes kariuomen÷s autoritetui – prastą karo komendantų įvaizdį, kariams tekdavusias valstybinio budelio pareigas. „Per ilgus metus užtrukęs karo stovis, – atsiminimuose pažym÷jo jis, – buvo padaręs karo komendantus nepopuliarius mūsų visuomen÷je. Nereik÷jo tuo steb÷tis, nes karo komendantai buvo to nepopuliaraus karo stovio vykdytojais ir visos baudos už politinius nusikaltimus buvo skiriamos jų vardu“413. Tod÷l „man reik÷jo atpalaiduoti karo komendantus nuo vidaus reikalų ir teisingumo ministerijų funkcijų ir užkrauti jiems jų tiesioginį krašto apsaugos ministerijos darbą – karin÷s prievol÷s įstatymo vykdymą, kariuomen÷s mobilizacinius reikalus, atsargos karių tvarkymą, šaulių karinį parengimą ir kitus. Vien tų darbų buvo iki kaklo“414. S. Raštikis pažym÷jo, jog valdžios sluoksniuose jo iniciatyva sulauk÷ nepritarimo ir net pasipriešinimo: „Tas karo stovis buvo tapęs pas mus nuolatiniu reiškiniu. Jo šalininkai m÷gino aiškinti, kad karo stovis esąs būtinas reikalas palaikyti tvarkai Klaip÷dos krašte ir ten esą negalima jo panaikinti, o palikti jį tik Klaip÷dos krašte ir panaikinti Didžiojoje Lietuvoje – politiškai neįmanoma. Visa mūsų administracija jau taip buvo apsipratusi su nuolatiniu karo stoviu, jog net keli ministeriai man įrodin÷jo, kad jie neįsivaizduoją, kaip galima būtų palaikyti tvarką ir vidaus saugumą be karo stovio“415. Keistai skamba, bet atsiminimuose generolas teig÷, jog v÷liau įvykęs karo pad÷ties atšaukimas Lietuvoje buvo išimtinai jo nuopelnas: „Ilgai ir atkakliai įtikin÷jau krašto apsaugos ministerį ir Respublikos prezidentą ir pagaliau visus įtikinau. Kariuomen÷ nusikrat÷ svetimos naštos ir gal÷jo labiau atsiduoti savo tiesioginiam darbui. Karo stovis buvo pagaliau panaikintas“416. Deja, memuarų autorius visai neužsimin÷ kiek „svorio“, jo argumentams gal÷jo suteikti atviras Vokietijos spaudimas Lietuvos vyriausybei 1938 m.417 Nesunku pasteb÷ti, jog S. Raštikis atsiminimuose nor÷jo atsiriboti nuo tos
412 Ten pat, l. 195v 413 S. R a š t i k i s, Kovose d÷l Lietuvos..., t. 1, p. 408. 414 Ten pat, p. 408. 415 Ten pat. 416 Ten pat. 417 D÷l ambicingų teiginių, subjektyvių pasvarstymų ir nepatogių faktų nutyl÷jimo, dar iškeldamas ir stilistines, struktūrines, logines problemas, didel÷s apimties dvitomį generolo veiklą labai kritiškai išeivijoje įvertino kandus, pažiūrų pastovumu nepasižym÷jęs, publicistas Bronys Raila. Galima pacituoti kai kurias, kone ištisa studija virtusios recenzijos pabaigoje, pateiktos „rezoliucijos“ vietas: „Objektyvios tiesos dievait÷ Raštikio atsiminimų baloje, deja, tebesimaudo dumbluose ir kriaukl÷se. Ją iš ten išžvejoti, nuplauti, sušukuoti ir nupudruoti, kad ji kaip mūsų nešališkos istorin÷s teisyb÷s deiv÷ suspind÷tų visoje grožyb÷je, matyt dar bus ilgos ir vingiuotas mūsų visų siekimas“ [...] Tikiu, kad generolo Raštikio tūkstantlapin÷je istorijoje ilgainiui atkris bent trys ketvirtadaliai asmeniškumų, trivialumų ir tuščių plepalų apie populiarumą bei įvairius „rezistencinius žygius“. Iš šių griuv÷sių greitai nei grumsto neliks, bet jo
96 politin÷s sistemos, kuriai tada tarnavo, steng÷si pabr÷žti savo liberalumą418. Daugelis, anuomet steb÷jusių politinį šalies gyvenimą, jį laik÷ artima krikščionims demokratams, opozicine figūra A. Smetonos aplinkoje419. Giminyst÷s ryšiai su prezidento šeima420, l÷m÷ ne tik staigų menkai kam žinomo karininko S. Raštikio karjeros šuolį, bet ir kurį laiką leido drąsiau nei bet kam kitam demonstruoti politines ambicijas, reikšti kritines pastabas ar asmeninius pageidavimus. Tačiau per didelis aktyvumas valdžios sluoksniuose ir viešumoje, pablogino generolo santykius su įtakingais tautininkais bei pačiu prezidentu, tad svaiginanti karjera greitai baig÷si421. Taigi net gerai argumentuota ir atvirai išsakyta kariuomen÷s vadovyb÷s pozicija 1936 m. nepaj÷g÷ pakeisti vidaus politikos kurso – viskas priklaus÷ nuo „Tautos vado“ valios. Prezidentas A. Smetona nenor÷jo nei suteikti daugiau laisv÷s visuomenei, nei eksperimentuoti, keičiant jos kontrol÷s principus ir būdus. Situacija šalyje 1935 – 1936 m. tam buvo neparanki: augo socialin÷ įtampa, stipr÷jo opozicinių j÷gų veikla, nesilpo Vokietijos spaudimas. Esant tokiai situacijai, bandyta ne siaurinti, o pildyti teisinių kovos su antivalstybine veikla priemonių arsenalą. 1937 m. pradžioje Valstyb÷s taryba ministrų kabinetui pateik÷ „Valstyb÷s saugumo“ bei „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymų ir jų priedų projektus422. Ypač įdomus „Valstyb÷s saugumo“ įstatymo projektas. Jo paskirtis buvo analogiška kaip ir anksčiau išleistų „Organizacijų sudarytų, okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstyb÷se dalyviams ir jų pad÷j÷jams bausti“ (1929 m.) ir „Tautai ir valstybei saugoti“ (1934 m.) įstatymų. Bet, skirtingai nuo pastarųjų, šis teis÷s aktas, tur÷jo tapti kone nauju baudžiamuoju kodeksu, skirtu vien antivalstybiniams nusikaltimams ir viešosios tvarkos pažeidimams, turintiems politinį atspalvį. Daugiau nei penkiasdešimties puslapių įstatymo tekstą, sudar÷ septyni skirsniai ir 139 straipsniai423. Visi jie smulkmeniškai apibr÷ž÷ pačius įvairiausius tuo metu žinomus antivalstybinius nusikaltimus, prie kiekvieno pateikiant numatytų bausmių skalę424. Įstatymas buvo parengtas remiantis gausiais kitų Europos šalių santykiai su prezidentu Smetona, jo karjerinis kilimas ir žlugimas, jo istorijos gogoliškas motyvas [...] dar ilgai teiks pramogų tiems, kurie nor÷s intymiau panagrin÷ti mūsų praeities savotiškus užkulisius“.: B. R a i l a, Atsiminimai, atsitikimai... kritin÷s pastabos apie gen. S. Raštikio memuarus, Iš paskendusio pasaulio, Chicago, 1962, p. 324 - 325. 418 Pasak lietuvių išeivijos veik÷jo, publicisto J. Augustaičio, S. Raštikis, skirtingai nei iš šalies gal÷jo pasirodyti, nebuvo demokratin÷s santvarkos šalininkas, jis tiesiog veng÷ tai atvirai demonstruoti. D÷l to, visuomen÷je generolas vertintas kaip „lankstesn÷“, liberalesn÷ politin÷ figūra: J. A u g u s t a i t i s, Antanas Smetona, p. 105. 419 E. T u r a u s k a s, Lietuvos nepriklausomyb÷s netenkant, p. 39. 420 Plačiau apie S. Raštikio ir A. Smetonos santykius žr.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 79 - 86. 421 Plačiau žr.: V. Š l i o g e r i s, Antanas Smetona – žmogus ir valstybininkas, Cleveland, 1966, p. 142 - 143; G. S u r g a i l i s, Lietuvos kariuomen÷s vadai, p. 150 - 153. 422 1937 02 05 Valstyb÷s tarybos raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 196. 423 1937 m. Valstyb÷s saugumo įstatymo projektas, ten pat, l. 197 - 245. 424 Pirmasis „Valstyb÷s saugumo“ įstatymo skirsnis (1 - 18 straipsniai) vadinosi „Valstyb÷s nepriklausomybei nusikalstamieji darbai“. Jame numatytos ypač griežtos bausm÷s (ilgi kal÷jimo metai arba mirties bausm÷) už pagalbą priešui karo metu, šnipin÷jimą, priešo propagandos skleidimą ir kitus veiksmus, traktuojamus kaip valstyb÷s išdavyst÷. Šiame, kaip ir kituose skirsniuose, specialiai akcentuoti tokie nusikaltimai, kurie virto precedentu Klaip÷dos krašte: autonominių valdžios organų m÷ginimai be Lietuvos URM įgaliojimo vykdyti savarankiškas derybas su užsieniu; kompromituoti ir šmeižti centrinę vyriausybę. Antrajame įstatymo skirsnyje – „Valstyb÷s santvarkai ir valdžiai nusikalstamieji darbai“ (19 - 31 str.) buvo išvardinti visi nusikaltimai susiję su k÷sinimusi ginklu nuversti valstyb÷s santvarką, nužudyti, šantažuoti, įžeidin÷ti prezidentą bei kitus valstyb÷s pareigūnus, trukdyti jiems eiti pareigas ir pan.
97 baudžiamosios teis÷s šaltiniais. Po kiekvieno jo straipsnio nurodyta, kokie ligtoliniai Lietuvos ir kitų šalių teis÷s aktai bei konkretūs jų straipsniai numato atsakomybę už vieną ar kitą nusikalstamąją veiką. Išnašose figūravo nuorodos į atitinkamus Čekoslovakijos, Italijos, Vokietijos, Latvijos, Šveicarijos, Lenkijos, Danijos įstatymus ir net į tuo metu jau pagars÷jusį Sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymo projektas tur÷jo į vieną visumą susieti iki tol dviejų atskirai egzistavusių teis÷s šaltinių – Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų ir „Sustiprintosios apsaugos“ įstatymo nuostatas425. Tačiau tolesnis projekto svarstymas buvo atid÷tas – ministrų kabinetas nutar÷ jį grąžinti reng÷jams patobulinti. Galiausiai, viskas pakrypo taip, kad 1939 m. pavasarį valdžia pri÷m÷ visai kitą „Nepaprastojo meto“ įstatymą. Taigi, nors tautininkai jau nuo pirmųjų valdymo metų svarst÷ įvairias galimybes, kaip atšaukus Ypatingus valstyb÷s apsaugos įstatus, išlaikyti visuomen÷s kontrol÷s svertus, politin÷s valios įgyvendinti sumanymus praktikoje pritrūko. Dvylika metų autoritariškai Lietuvą valdęs prezidentas A. Smetona ir jo aplinka puikiai suprato karo pad÷ties reikšmę tolesnei autoritarinio režimo egzistencijai: cenzūra, karo komendantų privalomi įsakymai, draudimai, administracin÷s bausm÷s, kariniai teismai, leido tvirtai kontroliuoti gyvenimą šalyje. Šių priemonių vyriausyb÷ atsisakyti labai nenor÷jo – tai rodo vien jau faktas, jog visi iki tol iškildavę karo pad÷ties panaikinimo planai, neišvydo dienos šviesos.
Trečiasis skirsnis – „Valstyb÷s viešajai tvarkai nusikalstamieji darbai“ (32 - 63 str.) – apibr÷ž÷ nusikaltimus ir bausmes už įteisintų religijų ir visa kas su jomis susiję, taip pat palaikų, kapų, paminklų, valstyb÷s simbolių niekinimą; spekuliaciją, gamybinį aplaidumą, sąmoningą priešgaisrinių ir sanitarinių reikalavimų pažeidin÷jimą, trukdymą vykdyti gelb÷jimo darbus stichinių nelaimių metu. Taip pat už vengimą d÷l politinių priežasčių mok÷ti mokesčius, atlikti prievoles, karo belaisvių paleidimą ar sl÷pimą, neteis÷tą ginklų laikymą, svetimų valstybių ženklų, uniformų nešiojimą, nelegalios spaudos platinimą, neteis÷tus susirinkimus, priklausymą priedangos organizacijoms, susijusioms su užsieniu ir turinčioms nusikalstamų, antivalstybinių tikslų. Ketvirtasis skirsnis, pavadintas „Svetimoms valstyb÷ms nusikalstamieji darbai“ (64 - 71 str.), buvo panašus į antrąją, tik nusak÷ bausmes už įvairius pasik÷sinimus į užsienio šalių vadovus, aukštus pareigūnus, diplomatus Lietuvos teritorijoje; taip pat už provokacijas ir veiksmus, galinčius pažeisti Lietuvos paskelbtą neutralitetą. Penktajame skirsnyje (72 - 103 str.) – „Bendruosiuose nuostatuose“ – pateikti įvairūs įstatymo interpretavimo paaiškinimai, pavyzdžiui, bausmių sugriežtinimo ribos karo pad÷tis metu (94 str.). Šeštajame skirsnis – „Nusikaltimų valstyb÷s saugumui darbų bylų teisena“ (103 - 137 str.) – detaliai reglamentavo kvotų, tardymų tvarką bei kitas panašaus pobūdžio procedūras. Septintas – „Baigiamųjų nuostatų“ skirsnis skelb÷, jog įsigaliojus įstatymui (planuota, jog tai tur÷tų įvykti 1938-aisiais), nustos veikti 14-asis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnis, atitinkami Baudžiamojo statuto straipsniai bei papildymai, „Organizacijų sudarytų, okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstyb÷se dalyviams ir jų pad÷j÷jams bausti“ ir „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymai. Žr.: Ten pat. 425 1937 01 13 Nepaprastosios pad÷ties įstatymo projektas ir priedai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 149 - 202.
98 2.2.2. Karo pad÷ties problema ir „vokiškasis veiksnys“
Jei demokratinių seimų laikotarpiu formuojant Lietuvos užsienio politiką, „karo stovis“ buvo pirmiausia suprantamas kaip tarptautinių santykių būsena, tai nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, aktuali tapo ir antroji to žodžių junginio reikšm÷, žyminti Ypatingąjį teisinį administracinį režimą. Pirmuoju atveju turime omenyje santykius su Lenkija, antruoju – su Vokietija. Šios šalies užsienio politika nuo 1933 m., kai į valdžią at÷jo nacionalsocialistai, vis labiau agresyv÷jo: revanšistinius lozungus prad÷ta įgyvendinti praktiškai, spaudžiant kaimynines šalis d÷l vokiečių mažumos „persekiojimo“ ir ultimatyviai keliant teritorin÷s pretenzijas. Su šiuo reiškiniu, kurį sąlyginai gal÷tum÷me pavadinti „vokiškuoju veiksniu“, per autonominį Klaip÷dos kraštą tiesiogiai susidūr÷ ir Lietuva. Berlynas, diplomatiniu spaudimu, o v÷liau ir atvirais grasinimais, steng÷si pašalinti visas separatistiniam - nacionalsocialistiniam jud÷jimui Lietuvos uostamiestyje trukdžiusias administracines kliūtis ir ypač svarbiausią iš jų – karo pad÷tį. Šiame poskyryje parodysime kaip visa tai vyko. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Klaip÷dos krašte kaip ir visoje šalyje prad÷jo galioti Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai. Tai gerokai apsunkino vokiškų politinių organizacijų veiklą autonomin÷je srityje. Netrukus d÷l to Lietuvos diplomatai Berlyne sulauk÷ Vokietijos valdančiųjų sluoksnių priekaištų. Atsižvelgdamas į tai, 1927 m. geguž÷s pradžioje parengtame pranešime Ministrui pirmininkui, pasiuntinys Vaclovas Sidzikauskas rekomendavo atšaukti karo pad÷tį Klaip÷dos krašte, nes tai, jo nuomone, sukurtų palankesnę atmosferą derybose su Vokietija d÷l numatomų pasirašyti svarbių sutarčių426. Greta to, jis pažym÷jo, jog ypatingasis režimas vis tiek nepad÷s užtikrinti centrinei vyriausybei priimtinų vietos seimelio rinkimų rezultatų. Bet į tokius siūlymus nebuvo atsižvelgta. Tuo pat metu Klaip÷dos vokiečiai427, jausdami svarią paramą iš kitapus Nemuno, ÷m÷ dar aktyviau reikalauti platesnių visuomenin÷s ir politin÷s veiklos laisvių. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos savo siekiams jie ÷m÷ naudoti Tautų sąjungos, kurios nare neseniai tapo Vokietija, tribūną. Lietuva buvo kaltinama Klaip÷dos teritorijos statuto laužymu428, vokiečių persekiojimu ir
426 1927 05 02 V. Sidzikausko pranešimas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1319, l. 257; Apie 1928 m. Lietuvos ir Vokietijos pasirašytas sutartis žr.: V. Ž a l y s, Lietuvos diplomatijos..., p. 391 - 392. 427 Apie vokiečių mažumos ir provokiškos orientacijos Klaip÷dos krašto gyventojų įvaizdį Lietuvoje autoritarinio režimo metais žr.: B. I v a n o v a s, Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje. Tautinių įvaizdžių klausimas, Vilnius, 2005, p. 218 - 281. 428 Dažniausiai reiškiant kaltinimus Lietuvai buvo nurodomi 1-asis ir 33-asis Statuto straipsniai. Pirmasis skelb÷, jog Klaip÷dos kraštas sudaro „Lietuvos suverenitete vienetą, demokratyb÷s pamatais suorganizuotą“, o antrasis garantavo susirinkimų, sąjungų, sąžin÷s ir spaudos laisves Klaip÷dos teritorijos gyventojams, neskiriant tautyb÷s, kalbos, ras÷s ar religijos“, bet „rezervuojant vykdymą tų įstatymų ir taisyklių, kurios reikalingos viešosios tvarkos ir valstyb÷s saugumo išlaikymui“. Taigi pastaroji straipsnio dalis atitiko centrin÷s valdžios interesus.: žr.: 1924 09 01 Klaip÷dos teritorijos statutas, Lietuvos novelos, sud. K. Šalkauskis, Kaunas, 1935, p. 3 - 4.
99 diskriminacija429. Viename tokių skundų, 1930 m. rugs÷jo 20 d. svarstytame Tautų sąjungos taryboje, buvo atvirai pareikštas nepasitenkinimas karo pad÷ties egzistavimu Klaip÷dos krašte430. Šiam pareiškimui vokiečių revanšistai kruopščiai ruoš÷si, gerai apgalvojo visą veiksmų planą. Tuo metu parengtame Lietuvos slaptosios policijos biuletenyje nurodyti tokie galimi taktiniai jų žingsniai: „Jeigu esą karo stovis ir cenzūra būtų panaikinti dar prieš Tautų sąjungos Tarybos pos÷dį, tai jiems [ Klaip÷dos krašto vokiečiams – M.K.] tektų tiktai Tarybai paaiškinti, jog [tai] esą ne kas kita, kaip centro vyriausyb÷s triukas, nes esą po skundo išsprendimo karo stovis būsiąs sugrąžintas. Būdą d÷l karo stovio įvedimo centro vyriausyb÷ rasianti; esą užteks padaryti krašte keliolika komunistų su÷mimų ir jiems jau esą pakaktų pagrindo paskelbti karo stovį“431. Tame pat pranešime pažymima, jog vokiečiai stengsis atvirai provokuoti konfliktą su gubernatoriumi, kad gal÷tų tarptautinei bendrijai pateikti daugiau faktų, d÷l jų teisių pažeidin÷jimo. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios autonomin÷s valdžios organai nuolat reikšdavo pretenzijas Kaunui d÷l klaip÷diečių perdavimo teisti karo teismams, komendantų skiriamų administracinių bausmių, aiškindami, kad tokia praktika yra neteis÷tas kišimasis į krašto vidaus reiklus, jo teis÷saugos ir teismų sistemos veiklą432. Nelabai nor÷ta atsižvelgti į tai, jog Klaip÷dos teritorijos statuto 33-iasis straipsnis Lietuvos vyriausybei suteik÷ teisę imtis visų reikiamų priemonių, autonomin÷s teritorijos saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, tame tarpe ir tų, kurias numat÷ Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai433. Remdamasis šiuo argumentu, Kaunas stengdavosi oficialiai atremti visus kaltinimus. Suvokta, jog pasidavus spaudimui ir atsisakius kietesn÷s politikos kurso, situacija taps dar komplikuotesn÷. 1931 m. komendantas plk. ltn. Raimundas Liormanas plataus referato savo vadovybei išvadose tiesiai konstatavo, jog be karo pad÷ties efektyviai kovoti su vis stipr÷jančia antivalstybine veikla Klaip÷dos krašte būtų beveik neįmanoma434. Kurį laiką Lietuvos diplomatijai sek÷si apginti šalies integralumo interesus ir pateisinti jų užtikrinimui taikomas priemones. Kaip pavyzdį galima pamin÷ti 1932 m. tarptautiniame Hagos tribunole Lietuvai palankia linkme išspręstą vadinamąją Böttcherio bylą435. Gubernatorius Antanas Merkys, Klaip÷dos krašto direktorijos pirmininką Oto Böttcherį iš pareigų pašalino po to, kai skandalingai išaišk÷jo pastarojo slapti bandymai vykdyti savarankišką užsienio politiką
429 R. Ž i u g ž d a, Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 – 1940, Vilnius, 1983, p. 59. 430 A. G a i g a l a i t ÷, Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija..., p. 268. 431 1930 09 10 Kriminalin÷s policijos žinios Nr. 73, LCVA, f. 378, ap.5, b. 4124, l. 37. 432 1932 09 24 Direktorijos skundas Klaip÷dos krašto komendantui, LCVA, f. 1501, ap.1, b. 241, l. 32. Taip pat žr. kitus tos pačios bylos dokumentus. 433 Apie tai plačiau žr.: D. K r i v i c k a s, Klaip÷dos krašto teisin÷ būkl÷ Lietuvos konstitucin÷s teis÷s sistemoje pagal 1924 m. statutą, Kaunas, 1940. 434 1931 05 07 Klaip÷dos krašto karo komendanto plk .ltn. R. Liormano promemoria, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 376, l. 74. 435 Plačiau apie tai žr. P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p.86 - 88;
100 (neturint centrin÷s valdžios įgaliojimų, Vokietijoje vesti derybas ūkio reikalais)436. Hagos tribunolas tur÷jo išaiškinti Lietuvos skiriamo gubernatoriaus veiksmų teis÷tumą, jų suderinamumą su konvencija ir jos priedais, tai pat autonomin÷s teritorijos administracijos pareigūnų kompetencijos ribas. Sud÷tingą ir didelio atgarsio sulaukusį ginčą Lietuva laim÷jo. Hagos tribunolo sprendimas skelb÷, kad užsienio politikos, saugumo sferos yra ne autonomin÷s krašto valdžios, o centrin÷s šalies vyriausyb÷s prerogatyva437. Toks išaiškinimas iš dalies palengvino Lietuvos valdžios kovą su vokiečių revanšistin÷mis organizacijomis Klaip÷dos krašte, nes suteik÷ formalų pagrindą drąsiau taikyti griežtas teisines priemones. O jų tuo metu labai reik÷jo – autonomin÷je srityje sparčiai pl÷t÷si nacionalsocialistų jud÷jimas. 1933 m. liepos pradžioje pats Klaip÷dos krašto gubernatorius Vytautas Gylys, v÷lai vakare grįždamas automobiliu iš Kauno, Šilut÷je savo akimis išvydo, kaip atrodo karingi hitlerininkų paradai. Uniformuotas jaunimas būriais žygiavo gatv÷mis, r÷kavo vokiškus šūkius ir saliutavo, tiesiai per pravirą pareigūno automobilio langą. „Įspūdis buvo labai nejaukus ir aš laukiau momento, kada kas nors tų vaik÷zų paleis akmeniu į langą“, – kiek v÷liau pranešime ministrui pirmininkui atvirai prisipažino V. Gylys438. „Įsitikinau, – ten pat pasteb÷jo jis, – kad ramiai keliaujančiam arkliuku žydeliui, kelion÷ dabartiniu laiku per Klaip÷dos kraštą yra tiesiog pavojinga“439. Išd÷stęs savo „sunkius kelion÷s įspūdžius“ gubernatorius tvirtai pareišk÷, „kad at÷jo momentas, kuomet mes neatid÷liojant privalome uždraust naujai įsteigtom [nacių – M.K.] politin÷m partijom veikti ir neleist niekam steigt naujų partijų, be komendanto leidimo. Visą vietinę policiją reik÷tų pavesti komendanto žinion ir pakeisti senąjį šefą. Jei autonomin÷ policija ignoruotų tą įsakymą, tai galima būt ir visai be jos apsieit, nes šitokia policija, kokia pasidar÷ paskutiniu laiku yra nereikalinga“440. 1933 – 1935 m. Lietuvos vyriausyb÷ problemą paband÷ spręsti ryžtingais veiksmais441. Jos kietą poziciją Klaip÷dos krašte ilgus metus gyn÷ gerai autonomin÷s srities specifiką išmanęs karo komendantas plk. ltn. R. Liormanas (1927 04 28 – 1938 07 09) bei principingas gubernatorius – Jonas Navakas (1933 11 18 – 1935 04 04), iki tol vadovavęs VRM Piliečių apsaugos departamentui, savo drąsa ir atsidavimu valstybei išgars÷jęs dar Nepriklausomyb÷s kovų metu442. Apie ryžtingą J. Navako būdą įdomiai atsiliep÷ jį asmeniškai pažinojęs tuometinis Lietuvos karo ataš÷ Berlyne – Kazys Škirpa. Pasak jo, viename jųdviejų neformaliame pokalbyje 1933 m. rudenį, būsimasis gubernatorius, su neslepiamu pasitik÷jimu, prisipažino turįs „atitinkamų planų nacių iredentizmui Klaip÷dos krašte išoperuoti“ ir, kad jam „užteksią kokių šešių m÷nesių ir tas kraštas
436 R. Ž i u g ž d a, Lietuva imperialistinių..., p. 82 - 84. 437 Sprendimo komentarą žr.: M. A n y s a s, Klaip÷dos krašto Konvencija ir statutas, Kaunas, 1932, p. 13 - 33. 438 1933 07 04 Klaip÷dos krašto gubernatoriaus V. Gylio pranešimas ministrui primininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1319, l. 354 v. 439 Ten pat. 440 Ten pat. 441 V. Ž a l y s, Ringen um Idetität..., p. 60. 442 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant..., p. 226.
101 būsiąs v÷l lietuviškas“443. Netrukus, prad÷jęs eiti jam patik÷tas atsakingas pareigas, J. Navakas gerokai „spustel÷jo“ suįžūl÷jusias revanšistines vokiečių organizacijas ir jas remiančius savivaldos organus, tuo sutvirtindamas Lietuvos vyriausyb÷s pozicijas autonomin÷je srityje. Naujojo gubernatoriaus veiksmai sulauk÷ labai palankių vertinimų Lietuvos karininkijos sluoksniuose444. Bet tie laim÷jimai buvo trumpalaikiai: v÷liau pasigirdo abejonių ar vert÷jo veltis į atvirą konfrontaciją su Klaip÷dos vokiečiais, už kurių – visi suprato – stov÷jo galinga Vokietija. K. Škirpa kaip tik ir buvo tarp tų nedaugelio ryškesnių ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos politinių figūrų, kurios griežtus Lietuvos valdžios veiksmus, vertino jei ne neigiamai, tai pakankamai skeptiškai, tikindamas, jog tai tik pagilino problemą445. Apskritai tenka pasteb÷ti, jog ilgą laiką Berlyne diplomatinį darbą dirbęs K. Škirpa savo aiškiai provokiškų pažiūrų neband÷ dangstyti net po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje parašytuose atsiminimuose. Jo nuomone, Lietuvai reik÷jo visais būdais siekti normalių santykių su vakarų kaimyne ir neerzinti jos446. Deja, kaip buvo galima susitarti su naciais apeinant principinę Klaip÷dos priklausomyb÷s problemą, konkrečiai paaiškinti nem÷ginta. Lietuvos vyriausyb÷s skiriamas gubernatoriaus tur÷jo efektyvių priemonių valdyti politinę situaciją Klaip÷dos krašte: gal÷jo vetuoti seimelio nutarimus, jį paleisti, įtakoti direktorijos sudarymą. Dar 1927 m. rugs÷jo 13 d. ministrų kabinetas nutar÷ „pavesti Klaip÷dos krašto gubernatoriaus priežiūrai visas esamas tame krašte civilines centro valdžios įstaigas“, pažym÷damas, kad „tiesiogin÷ įstaigų priklausomyb÷ administravimo žvilgsniu palieka ministerijoms, bet tarnautojų paskyrimai ir atleidimai Klaip÷dos krašte daroma susitarus su gubernatoriumi. Jis turi teis÷s inspektuoti įstaigas ir reikalauti iš jų paaiškinimų ir duoti nurodymus, d÷l tarnautojų pareigų ÷jimo. Valstyb÷s saugumo atžvilgiu gubernatoriui reikalaujant, visos karo institucijos Klaip÷dos krašte turi teikti jam reikalingos kariuomen÷s pagalbos. Be to, visi kariuomen÷s reikalai į centro valdžios įstaigas turi eiti per gubernatorių“447. Teisę savo privalomais įsakymais blokuoti autonomin÷s policijos, savivaldos bei kitų civilinių institucijų veiksmus, Klaip÷dos krašte veikiant karo pad÷čiai, tur÷jo ir karo komendantas. Ja jis itin plačiai naudotasi ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Plk. ltn. R. Liormantas 1933 m. paskelb÷ privalomą įsakymą, draudžiantį nešioti svetimų valstybių uniformas, skiriamuosius ženklus448,
443 K. Š k i r p a, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos, p. 23. 444 Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analiz÷, pareng÷ G. Rudis, Lietuvos istorijos metraštis 1998 metai, Vilnius, 1999, p. 234. 445 K. Š k i r p a, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos, p. 24. 446 Apie K. Škirpos charakterio bruožus ir pažiūras žr.: Ž. V a š c o v a, Vienas prieš daugumą: Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30, p. 121 - 140. 447 1927 09 16 ministrų kabineto reikalų ved÷jo pranešimas KAM, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 219, l. 69. 448 1933 03 30 Klaip÷dos krašto ir Kretingos apskrities karo komendanto įsakymas Nr. 17, LCVA, f.1501, ap. 1, b. 218, l.25.
102 dav÷ griežtus nurodymus klaip÷diškei spaudai449. Tai kuriam laikui pad÷jo pristabdyti nacistin÷s propagandos sklaidą. Sykiu, buvo imtasi priemonių užkirsti kelią vokiškos nacionalsocialistin÷s literatūros įvežimui į Klaip÷dos kraštą, nors tai daryti sek÷si kur kas sunkiau nei kontroliuoti vietinę spaudą450. 1934 m. VSD uždraud÷ įvežti į Lietuvą ir platinti garsųjį A. Hitlerio veikalą „Mano kova“ („Mein Kampf“)451. Atkaklias karo komendanto pastangas tramdyti Klaip÷dos krašte stipr÷jantį nacionalsocialistų jud÷jimą gerokai palengvino prapl÷sta atitinkama teisin÷ baz÷. 1934 m. Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų papildymas įgalino komendantą pašalinti iš krašto autonomin÷s valdžios organų jų narius, priklausiusius uždraustoms ar neįregistruotoms organizacijoms ir užkirto kelią tokiems asmenims dalyvauti rinkimuose452. Tais pačiais metais priimtas „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymas atv÷r÷ papildomas galimybes teisminiam hitlerininkų persekiojimui. Tuo iš karto pasinaudota: dauguma aktyviausių vokiškų antivalstybinių organizacijų narių buvo suimti ir atsidūr÷ teisiamųjų suole453. „Sasso ir Neumanno“ byla Vokietijos valdančiuosiuose iššauk÷ audringą reakciją, lydimą milžiniško agresyvios antilietuviškos propagandos pliūpsnio454. Tačiau tai iš pradžių nesustabd÷ prad÷to proceso – daugiau nei šimtui asmenų 1935 m. Kariuomen÷s teismas paskelb÷ griežtus nuosprendžius455. Bet milžiniškas tiesioginis Vokietijos spaudimas galiausiai palauž÷ politinį ryžtą456: nesulaukdama palaikymo iš didžiųjų Vakarų Europos valstybių, vis labiau nuolaidžiaujančių A. Hitleriui457, Lietuva pasidav÷ Berlyno spaudimui ir per kelerius v÷lesnius metus ne tik dovanojo bausmes įkalintiems naciams, bet ir grąžino jiems pilietines teises458. Tuo pat metu kardinaliai keit÷si ir Lietuvos vyriausyb÷s politika Klaip÷dos krašte. Vietos vokiečiams ir Berlynui spaudžiant, Kaunas 1935 m. balandį pakeit÷ ryžtingą gubernatorių J. Navaką, nuosaikesniu Vladu Kurkausku, sumažino viešojo gyvenimo suvaržymus459. 1938 m. liepos 9 d. ilgamečio principingo Klaip÷dos karo komendanto plk. R. Liormano vietą už÷m÷ plk. Juozas Andrašiūnas, tur÷jęs tapti mažiau pastebimu tenykščiame visuomeniniame gyvenime. Tai greitai pakeit÷ visą ligtolinę situaciją. Revanšistin÷s j÷gos ÷m÷ jaustis dar drąsiau: žarst÷ šovinistinius pareiškimus, atkakliai reikalavo panaikinti ir taip jau labai „pasyvią“ karo pad÷tį,
449 1933 05 13 Klaip÷dos karo komendanto plk. R. Liormano įsakymas Nr.18, LCVA, f. 384, ap. 242, l. 67; 1933 11 09 plk. R. Liormanto raštas Klaip÷dos krašto laikraščių redakcijoms, ten pat, l. 243. 4501933 04 21 plk. ltn. R. Liormano raportas Karo stovio reikalų referentui, ten pat, l. 56. 451 1934 03 05, l.e. VSD direktoriaus pareigas A. Povilaičio nutarimas, LCVA, f. 407, ap.8, b. 130, l. 18. Tas nutarimas buvo atšauktas 1938 m. 452 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p. 131. 453 Žr.: Dr. Neumanno, v. Sasso bei kitų bylos kaltinamasis aktas, Kaunas, 1934. 454 R. Ž i u g ž d a, Lietuva imperialistinių..., p. 107. 455 R. Ž e p k a i t ÷, Lietuva ir didžiosios valstyb÷s... p. 149. 456 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Hitlerininkų k÷slai..., p. 119 - 124. 457 J. S k i r i u s, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas..., p. 445 - 448. 458 A. G a i g a l a i t ÷, Dr. Dovas Zaunius..., p. 273. 459 V. Ž a l y s, Ringen um Idetität..., p. 82.
103 iškeldinti Valstyb÷s saugumo policiją. Autonomin÷ valdžia vis dažniau ignoruodavo gubernatoriaus ir centrin÷s šalies vyriausyb÷s reikalavimus. Nuolatinis Vokietijos spaudimas, j÷gos demonstravimas, agresyvūs ir karingi įtakingų jos valdžios atstovų pareiškimai, arši antilietuviška propaganda460, Lietuvos diplomatų, politikų tarpe ir visuomen÷je didino bręstančio konflikto nuotaikas461. Tik÷tasi ir blogiausio įvykių scenarijaus – ginkluoto konflikto. Lietuva tur÷jo tam atvejui parengtą gynybos planą462, be to, šalyje ir taip visą laiką veik÷ karo pad÷tis. Apie pakibusią didžiulę gr÷smę, baiminantis provokuoti potencialų agresorių, viešai kalb÷ti vengta: net slaptuose aplinkraščiuose komendantūroms, kariuomen÷s dalims, Vokietija, kaip būsimas priešas beveik niekur atvirai neįvardijama – pavojaus šaltinis būdavo nusakomas aptakiai, tačiau visiems suprantamai. Tokią kalb÷jimo manierą gerai iliustruoja ši emocingo 1935 m. lapkričio 4 d. „Sąjungos ginkluotosioms paj÷goms remti“ aplinkraščio regioniniams skyriams ištrauka: „Jau kuris laikas, kaip mūsų Vakarų kaimynas dažnai visai atvirai pareiškia, kad jie nori veržtis į rytus. Mes aiškiai suprantame jų norą lietuvių tautą nušluoti nuo žem÷s paviršiaus, ir ten, kur platus Nemunas banguoja, kur b÷ga skaidrioji Šešup÷, kur Dubysos pakrant÷s žaliuoja, kur ošia mūsų girios ir tūno derlingi laukai, džiūgauti būsimuosiuose amžiuose. Jie sudarę slaptas sutartis su kitu klastingu kaimynu [1934 m. nepuolimo sutartis su Lenkija – M. K.] mums dar didesniu pavojumi gresia. Valanda rimta“463. Tačiau Lietuvos valdžia rinkosi ne karingą, o atsargią, nuolaidžiavimu didžiajai kaimynei grįstą politikos liniją. Pastaroji, matydama savo šantažo rezultatyvumą, ÷jo vis toliau. 1938 m. kovo 25 d. Berlyne Lietuvos pasiuntiniui Jurgiui Šauliui buvo įteiktas ultimatyvios formos vienuolikos punktų memorandumas, kuriame greta kitų dalykų, pirmiausia pareikalauta panaikinti karo pad÷tį ir Valstyb÷s saugumo policiją Klaip÷dos krašte464. Tai buvo dar vienas rimtas smūgis bei ryškus didelių nemalonumų ateityje simptomas, tautininkų vyriausybei, ištikęs pra÷jus vos kelioms dienos po priimto Lenkijos ultimatumo. Beje, kaip tik tuo metu A. Hitleris dav÷ specialų nurodymą kariuomen÷s vadovybei, paruošti Klaip÷dos krašto už÷mimo planą, jei tarp Lietuvos ir Lenkijos prasid÷tų ginkluotas konfliktas465. Tiesa, įsiveržimo į Lietuvą galimybę Vokietijos politiniai sluoksniai aptarin÷davo ir anksčiau. Neturinčiai tarptautinio palaikymo Lietuvos valdžiai, teko pasižad÷ti svarstyti vokiečių pareikštų pretenzijų patenkinimo galimybes, viliantis, kad neseniai Austriją prisijungusi nacistin÷
460 Žr.: J. T. J o n a i t i s, Vokietijos propaganda prieš Lietuvą, Kaunas, 1935. 461 K. Š k i r p a, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos, p. 25 - 27. 462 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s modernizacija..., p. 161-162. 463 1935 11 04 „Sąjungos ginkluotosioms krašto paj÷goms remti“ aplinkraštis skyriams, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1478, l. 5. 464 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p. 262. 465 A. P a u r a, Lietuva Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho užsienio politikoje, Vilnius, 2005, p. 57.
104 Vokietija kuriam laikui susilaikys nuo atviro k÷sinimosi į rytinių kaimynių teritorijas. Berlynas matydamas kitos pus÷s polinkį nuolaidoms, iš karto įvykdyti iškeltų reikalavimų labai neskubino ir dargi ramino aptakiomis užuominomis apie greitai atsiversiančias naujas galimybes normalizuoti dvišalius santykius. Kaip teisingai pasteb÷jo istorik÷ Aldona Gaigalait÷, tai viso labo tebuvo tik bandymas „migdyti Lietuvos diplomatiją“, nes agresyvus nacių žvilgsnis tuo metu pakrypo į priešingą pusę – į Čekoslovakiją466. Pats A. Hitleris tomis dienomis ne kartą viešai tvirtino esąs taikaus problemų sprendimo šalininkas467. Tačiau gr÷smingas Vokietijos karinio potencialo demonstravimas, mažesn÷ms kaimynin÷ms Vidurio Rytų Europos valstyb÷ms bylojo visai ką kita. Vengdama išprovokuoti didesnį Vokietijos susierzinimą, Lietuvos Vyriausyb÷ pasisteng÷, kad karo komendantas Klaip÷dos krašte įgyvendindamas ypatingojo teisinio režimo nuostatas, elgtųsi kiek galima „liberaliau“468. Tuometinis autonomin÷s srities gubernatorius J. Kubilius, suvokdamas, kad didžioji vakarų kaimyn÷ jokiu būdu nesutiks kaip nors sušvelninti savo pozicijos d÷l karo pad÷ties, praš÷ URM ieškoti galimybių autonomin÷je srityje išsaugoti bent Valstyb÷s saugumo policijos skyrių469. Nors spaudimas d÷l karo pad÷ties panaikinimo iš išor÷s kuriam laikui susilpn÷jo, tos problemos sprendimą pabandyta „pajudinti“ ir paspartinti iš vidaus. 1938 m. kovo 31 d. trys Klaip÷dos kraštui atstovavę Seimo nariai470 – Jonas Pakalniškis (Pakalnischkies), Mykolas (Michael) Jurgelaitis (Jurgeleit) ir Mykolas (Michael) Festlingas (Festling) pateik÷ vyriausybei adresuotą paklausimą d÷l karo pad÷ties. Jį svarstyti imtasi tik balandžio 13 d. Klaip÷dos krašto atstovai problemos esmę pristat÷ taip: „Jau daugiau kaip 10 metų veikia Lietuvoje karo stovis su visais piliečių gyvenimo ir teis÷s apribojimais, kaip tai: piliečių teisių ir laisvių varžymais ir net visišku jų at÷mimu, pavedimais politiškosios policijos priežiūrai spaudos, susirinkimų ir draugijų laisv÷s
466 A. G a i g a l a i t ÷, Stasio Lozoraičio politin÷ veikla..., p. 315. 467 Sudetų kraštas – paskutinis Vokietijos teritorialinis reikalavimas Europoj. Didžioji Hitlerio kalba pasakyta rugs÷jo 26 d. Berlyne, Lietuvos keleivis, 1938 09 28, Nr. 224, p. 1. 468 R. Ž i u g ž d a, Lietuva imperialistinių..., p.129. 469 1938 03 07 Klaip÷dos krašto gubernatoriaus J. Kubiliaus pranešimas URM, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1319, l. 202. 470 1936 m. apie šiuos tris Klaip÷dos krašto visuomen÷s veik÷jus, tapusius kandidatais į Seimą buvo surinktos tokios slaptos žinios: „Pakalnischkies Jonis gim. 1894 m. Klaip÷dos apskr. Jis turi apie 40 margų didumo ūkį [...] gyvena pavyzdingai, su kaimynais sugyvena gerai, negirtauja ir politiniame veikime n÷ra pasižym÷jęs. Savo laiku jis buvo lietuviško nusistatymo žmogus, priklaus÷ lietuvių susivienijimui ir buvo visų mylimas lietuvis, tačiau jau daugiau kaip 8 metai savo nusistatymą pakeit÷ ir eina išvien su vokiečiais ir vokietininkais. Savo nusistatymą dalinai pakeit÷ d÷l to, kad buvo kai kurių lietuvių prikalb÷tas prašyti tarnybos, bet prašydamas negavo. Be to ir žinomas vokietininkas Bertuleit iš Smilgynų, kuris netoli jo gyvena, prikalb÷jo jį pereiti į vokiečių pusę. Pakalnisckies nori, kad Lietuva su Vokietija gyventų drauginguose santykiuose ir tik tame mato ūkininkų pad÷ties pager÷jimą. Jei tatai įvyktų, jis sako, kad v÷l pasiliktų geru lietuviu. Jis yra kaimo seniūnas ir namie kalba lietuviškai ir vokiškai, tačiau daugiausia lietuviškai“. „Festling Michael, apie 60 mt. Trečias Šilut÷s apskr. kandidatas, taip pat mažai žinomas. Jis nuomoja pelkių kolonijos nedidelį ūkelį“. „Jurgeleit Michael gim. 1866 m. spalių m÷n. 27 d. Gyv. Pruselių km. ūkininkas, turi apie 200 margų žem÷s ūkį, namuose kalba maišytai: lietuviškai ir vokiškai; politiniai mažai teveik÷. Su kaimynais sugyvena neblogai ir turi neblogą vardą kaipo vokiečių taip ir lietuvių tarpe. Buvo atstovu iš Klaip÷dos krašto per paskutiniuosius Valstyb÷s prezidento rinkimus. Jis išsitar÷, jeigu jį išrinks į Seimą, jis kalb÷s tik teisybę“.: 1936 m. žinios apie Klaip÷dos krašto kandidatus į Seimą, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1196, l. 165, 167 - 168.
105 apribojimais. Karo stovis Klaip÷dos krašte reiškia panaikinimą autonominių krašto pagrindinių teisių. Rodos, karo stovis, mūsų nuomone, kai kuriais valstyb÷s saugumo atžvilgiais tiktai tam tikrą apribotą, trumpą laiką, bet ne 10 metų, gali būti palaikomas. Mūsų nuomone, jis yra kaltas, kad Klaip÷dos krašte gyvenančios tautyb÷s viena nuo kitos vis daugiau nutolsta“471. Rašto pabaigoje jo autoriai pareikalavo paaiškinti, „kuo pateisinamas tolesnis laikymas karo stovio“ ir klaus÷ „kuomet Vyriausyb÷ mano šitą nepakenčiamą karo stovį panaikinti“472. Lietuvos valdžiai, po neseniai įvykusio Vokietijos demaršo ir pateiktų vienuolikos punktų memorandumo, tokia ryžtinga klaip÷diečių pozicija negal÷jo būti staigmena473, bet ją, kol tik leido aplinkyb÷s, stengtasi ignoruoti, viešai neafišuoti. Vis d÷lto, galiausiai vyriausybei vis tiek teko atsakin÷ti į nepatogius klausimus. Kad šis Seimo dienotvark÷je atsiradęs paklausimas tikrai buvo „neparankus“, rodo vietoje premjero, viso kabineto vardu kalb÷jusio vidaus reikalų ministro plk. Silvestro Leono pasisakymas. Jis atvirai išd÷stytai problemai pasisteng÷ suteikti bendresnį pobūdį, veng÷ aiškios pozicijos, apsiribojo abstrakčiais pasvarstymais ir miglotais pažadais apie ateityje galimas permainas. Pasak jo, „karo stovis, kuris yra pas mus, varžo kenkiančius saugumui ir rimčiai ir nevaržo lojalių piliečių ir jų veikimo laisv÷s“474. Esą, ši priemon÷ šaliai būtina ir tod÷l, kad „tendencija stiprinti valstyb÷s saugumą yra visuotina ir suprantama. Visose mūsų kaimynin÷se valstyb÷se tebelaikoma toksai stovis, kitose valstyb÷se saugumo garantijų stiprinimas pasireiškia net tokiu būdu, kad daug griežtesni įstatymai leidžiami [...] [nes] paskutiniai įvykiai, kurie paliet÷ ir mūsų valstybę rodyte rodo, kad kraštas turi būti pasiruošęs įvairiems netik÷tumams“475. Tokie argumentai ir vidaus reikalų ministro užuominos apie vyriausyb÷s planus karo pad÷tį, pakeisti alternatyviu policiniu režimu, vieno iš paklausimo iniciatorių J. Pakalniškio netenkino. Jis dar kartą pažym÷jo, jog karo pad÷tis grubiai pažeidžia Klaip÷dos krašto konvenciją, varžo jos garantuotas spaudos, žodžio, susirinkimų laisves. Nesl÷pdamas pasipiktinimo d÷l S. Leono išsisukin÷jimų, tuos savo teiginius jis sustiprino labai atviru klausimu: „Ar yra p. Ministeriui žinoma, kad Klaip÷dos krašto karo komendantas net uždraud÷ spausdinti mūsų šito paklausimo tekstą ?“476 Į tai VRM vadovas nieko įtikinamo atsakyti negal÷jo. Kietą ir aiškiai negatyvų nusistatymą Klaip÷dos vokietininkų atžvilgiu, vidaus reikalų ministras demonstravo neatsitiktinai – prieš trejetą metų, plk. S. Leonas pirmininkavo Kariuomen÷s teismui, nagrin÷jusiam garsiąją T. Sasso ir E. Neumanno bei jų pasek÷jų bylą477. Sulaukę kategoriško atsako, savo pasisakymą klaip÷diečiai taip pat užbaig÷ kategoriškai – garsiai pareišk÷ protestą. Tokių aštrių diskusijų „smetoniniame“ Seime
471 Lietuvos Respublikos Seimo pos÷džių stenogramos, (toliau – LRSS), IV paprastoji sesija (1938 02 01 – 1938 04 30), 80 pos., p. 104. 472 Ten pat. 473 1938 kovo m÷n. VSP Klaip÷dos apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l.148. 474 LRSS, IV paprastoji sesija (1938 02 01 – 1938 04 30), 80 pos., p. 104. 475 Ten pat. 476 Ten pat, p. 105. 477 R. S k i p i t i s, Nepriklausoma Lietuva..., p. 184.
106 pasitaikydavo labai retai, bet ji savo įkarščiu bei frazeologija vis tiek neprilygo toms audringoms trečiojo dešimtmečio pradžioje kairiųjų frakcijų nuolatos kurstytoms parlamentin÷ms batalijoms d÷l karo pad÷ties panaikinimo. 1938 m. balandžio 13 d. Seime įvykęs opozicionieriškas akibrokštas į viešumą, galima sakyti, nepateko. Nors beveik visi pagrindiniai šalies dienraščiai tuo laiku tur÷jo skiltis, skirtas supažindinti visuomenę su „tautos atstovų“ darbais, jose buvo skelbiama vien valdžios aprobuota ir atrinkta informacija. Jau gerokai v÷liau spaudoje – ir tai tik klaip÷dišk÷je – tą atsitikimą bandyta atsargiai prisiminti478. Klaip÷diečių atstovų paklausimas ministrų kabinetui v÷l buvo aptarin÷jamas 1938 m. rudenį – spalio 15 d., Seime ÷mus svarstyti „Tautai ir valstybei saugoti įstatymo“ papildymo projektą ir „Nepaprastojo meto“ įstatymą. Juos pristatin÷jęs plk. S. Leonas nieko nelaukdamas praneš÷ „gerą naujieną“ – karo pad÷tis greitai būsianti panaikinta. Sykiu jis pasidžiaug÷, kad „Seimo nariai klaip÷diečiai gerai suprato ir įvertino neramią Europos pad÷tį pra÷jusiais m÷nesiais ir savo paklausimais neragino vyriausybę skubintis pasižad÷jimą įvykdyti“479. Deja, tolesn÷ jo kalba klaip÷diečių visai nenudžiugino, nes buvo paskelbta, jog karo pad÷tį ketinama pakeisti alternatyviu „Nepaprasto meto“ įstatyme numatytu apskričių viršininkų administruojamu policiniu režimu. Išklausęs ministrą, Seimo narys J. Pakalniškis be užuolankų konstatavo, kad naujuoju įsakymu nieko kito nesiekiama tik “karo stovis įamžinti“ ir, kad d÷l tokių įstatyminių rokiruočių „niekas nepasikeičia, viskas lieka po senovei“, nes komendanto funkcijas perims gubernatorius480. D÷l to, jis ir jo kolega M. Jurgelaitis pareišk÷ griežtą protestą. Tačiau likusieji Seimo nariai to visai nepaist÷ – jie nei vienu žodžiu nepaprieštaravo vyriausyb÷s pozicijai. Ne gana to, atstovas Justinas Sadauskas ÷m÷ pasipiktinęs priekaištauti J. Pakalniškiui ir M. Jurgelaičiui, jog šie savo reikalavimais ir protestais išduoda Lietuvos interesus481. O vidaus reikalų ministras sak÷si nesupratęs, ar klaip÷diškiai tikrai nori, kad karo pad÷tis būtų panaikinta, nes, pasak jo, jei jie to iš tiesų nor÷tų – tai nesipriešintų vyriausyb÷s siūlomam „Nepaprastojo meto“ įstatymui482. Po panašių išvedžiojimų, absoliuti dauguma Seimo narių savo balsais pripažino projektus svarstytinais ir sudar÷ sąlygas vykti tolesn÷ms jų pri÷mimo procedūroms. Tomis dienomis Lietuvos vyriausyb÷s poziciją atstovaujantis lietuviškas Klaip÷dos krašto dienraštis „Lietuvos keleivis“, išspausdino keletą straipsnių apie Seime vykusias diskusijas. Laikraštyje ištisai cituoti patikimiausių režimo ramsčių, kietos rankos politikos šalininkų – gen. Juliaus Čapliko ir plk. S. Leono, postringavimai apie „tvarkos“ svarbą, viešumoje tur÷ję vienpusiškai užgožti jų oponentų argumentus483.
478 Karo pad÷ties panaikinimas, Lietuvos keleivis, 1938 10 19, Nr. 242, p. 1. 479 LRSS, V paprastoji sesija (1938 09 01 – 1938 12 31), 96 pos., p. 43. 480 Ten pat, p. 44. 481 Ten pat, p. 46. 482 Ten pat, p. 47. 483 VDV, Seime prad÷ti svarstyti Nepaprastojo meto įstatymo projektas ir Tautai ir valstybei saugoti įstatymo pakeitimo projektas, Lietuvos keleivis, 1938 10 18, Nr. 241, p. 1; VDV, Vidaus reikalų ministro plk. S. Leono kalba,
107 Klaip÷diečių atstovų pralaim÷jimas Seime buvo laikinas – jau po penkiolikos dienų Lietuvos vyriausyb÷, nusileisdama nacistin÷s Vokietijos reikalavimams, atšauk÷ karo pad÷tį, ne tik Klaip÷dos krašte, bet ir visoje šalyje. „Nepaprastojo meto“ įstatymas tuo metu dar nebuvo priimtas, o id÷jos pakoreguoti „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymą484 atsisakyta – Vokietija nebūtų sutikusi su jokiu kitu alternatyviu policiniu režimu Klaip÷dos krašte. Taigi „vokiškasis veiksnys“ privert÷ Lietuvos valdžią žengti žingsnį, kuriam ji pati anksčiau nesiryžo, nes nelabai mat÷ alternatyvų. Jų, vargu, ar gal÷jo būti: reik÷jo išlaikyti ir teritorinį integralumą, ir išvengti didesnio konflikto su nacistine Vokietija. Nors „karo stovio“ priemon÷s ir negal÷jo reikiama linkme pakreipti daugumos Klaip÷dos krašto gyventojų pilietinio identiteto (ko nuo pat 1923-ųjų nes÷kmingai siek÷ Lietuvos valdžia485), tačiau jos, bent kurį laiką, iki kilo stiprus išorinis spaudimas, pad÷davo kovoti su aktyvia antivalstybine veikla autonomin÷je srityje. Žinoma, ta pati administracin÷ prievarta iš dalies ir skatino separatizmą, tačiau tada lieka retoriškai klausti, ar ramus, taikus dialogas su nacionalsocializmo id÷jų užvaldyta visuomene gal÷jo būti vaisingesnis ?
2.2.3. Karo pad÷ties atšaukimas ir „sustiprintos apsaugos“ įvedimas
1938 – 1939 m. Pirmoji Lietuvos Respublika patyr÷ nemažai sukr÷timų, kurie vert÷ koreguoti ne tik užsienio, bet ir vidaus politiką. Karo pad÷tis buvo atšaukta, bet netrukus vietoje jos nuspręsta įvesti „sustiprintą apsaugą“. Šiame poskyryje atskleisime tuos sprendimus l÷musias politines aplinkybes, aptarsime kaip visa tai bandyta paaiškinti visuomenei. Lietuvos vyriausyb÷ neskub÷jo vykdyti jai labai neparankių 1938 m. kovo 25 d. Vokietijos iškeltų ultimatyvių reikalavimų, nes pagrįstai baiminosi, kad be karo pad÷ties situacija Klaip÷dos krašte taps visai nebevaldoma. Tuos nuogąstavimus tik patvirtino 1938 m. birželio m÷nesį uostamiestyje kilusios riauš÷s. Tačiau baigiantis vasarai, Berlynas v÷l primin÷ Kaunui apie duotus įsipareigojimus486, o rugs÷jo pabaigoje – po Miuncheno susitarimo – spaudimas dar labiau padid÷jo487. Vokietija pageidavo, kad gruodžio pradžioje numatyti Klaip÷dos krašto seimelio rinkimai vyktų laisvai, nevaržomi karo komendanto sankcijų ir politin÷s policijos „provokacijų“. Rudens įvykiai Europoje, A. Hitleriui suteiktos teis÷s į Čekoslovakijos Sudetų kraštą, stipriai sukr÷t÷ ne tik Lietuvos visuomenę, bet ir valdžios sluoksnius. Tautininkų tarpe, pasak K. Škirpos,
pasakyta rugs÷jo 15 d. Seime svarstant Nepaprastojo meto įstatymą ir Tautai ir valstybei saugoti įstatymo pakeitimą, ten pat, p. 1 - 2. 484 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p. 269. 485 V. Ž a l y s, Ringen um Idetität..., p. 8 - 12. 486 K. Š k i r p a, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos, p. 110. 487 A. G a i g a l a i t ÷, Stasio Lozoraičio..., p. 315.
108 atsirado iš anksto tvirtinusių, jog Klaip÷dos išsaugoti nepavyks, tod÷l siūliusių geranoriškai ją perduoti vokiečiams488. Tačiau vyriausyb÷ tyl÷jo. Žinių apie numatomą karo pad÷ties panaikinimą Lietuvoje į viešumą patekdavo nedaug. Susidaro įspūdis, jog valdžia ilgokai neapsisprend÷ d÷l tolesnio savo veiksmų scenarijaus. Buvo aišku tik tiek, kad karo pad÷ties atšaukimas netur÷tų labiau liberalizuoti šalies vidinio gyvenimo. Sunkiausiai sek÷si apsispręsti d÷l alternatyvos Ypatingiesiems valstyb÷s apsaugos įstatams. Kad ji būtina – tuo net neabejota. Šią valdžios logiką gerai iliustruoja Seimo nario gen. J. Čapliko, buvusio vidaus reikalų ministro, pagars÷jusio brutaliu Suvalkijos ūkininkų streiko numalšinimu ir Dimitravo darbo stovyklos steigimu, 1938 m. spalio 15 d. pos÷dyje išsakyti samprotavimai: „Tvarka ir teisingumas yra vienas iš pagrindinių dalykų valstyb÷je. Jeigu nuimtum÷me karo stovio įstatymą, tai reik÷tų kuriuo kitu įstatymu kraštą tvarkyti. Vadinasi reik÷tų dabartinę tvarką pakeisti kitokia tvarka. Jeigu tiktai pasitenkinti karo stovio nu÷mimu, tai rytoj prasid÷tų tas pats [neramumai] ir v÷l reik÷tų tą patį [„karo stovį“] įvesti. Visos valstyb÷s šiandien turi sustiprintos apsaugos įstatymus. Tai ne naujiena. Ir tas pats mūsų didysis kaimynas [Vokietija] tokį įstatymą turi. Ir Lenkai, ir Latviai turi, ir Estai turi“489. Vadovaujantis tokia nuostata tuo metu ir buvo rengiami „Nepaprastojo meto“ įstatymas bei „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo projektai. Labiau įsigilinus į šių teis÷s aktų tandemo esmę, atsiskleidžia įdomūs dalykai, parodantys savitą autoritarinio režimo „vairininkų“ išradingumą ir atkaklias pastangas išsaugoti visas iki tol tur÷tas valstybin÷s prievartos priemones. Ypač įdomus Seimui pasiūlytas „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo projektas490. 23-iąjį jo straipsnį buvo sumanyta išpl÷sti iki dvylikos dalių, kuriose tur÷jo būti reglamentuotos vidaus reikalų ministro, o Klaip÷dos krašte – gubernatoriaus, teis÷s cenzūruoti spaudinius, drausti jų tiražavimą ir platinimą; kontroliuoti susirinkimus, eisenas; išdavin÷ti leidimus ginklams; operatyviai, savo nuožiūra imtis priemonių prieš visuomen÷s kurstytojus; už įsakymų nevykdymą administracine tvarka bausti pinigine bauda iki 500 lt ir areštu iki 1 m÷nesio491. Ši „nedidel÷“ korekcija reišk÷ visų svarbiausių politin÷s - visuomenin÷s raiškos varžymo priemonių, numatytų Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose ir „Sustiprintos apsaugos“ įstatyme, perk÷limą į vieną „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo, ir taip jau reglamentavusio griežtas bausmes už įvairaus pobūdžio antivalstybinę veiklą, straipsnį. Didžiausiu tokio teis÷s akto privalumu, lyginat su Ypatingaisiais valstyb÷s apsaugos įstatais ar „Sustiprintos apsaugos“ įstatymu, tur÷jo būti jo skirtingas įsigaliojimo principas. Mat kiti du pirma pamin÷ti įstatymai, nors ir priimti Seimo bei paskelbti „Vyriausyb÷s žiniose“, galiodavo tik tuomet, kai Respublikos prezidentas, ministrų kabineto siūlymu, šalyje įvesdavo kurią nors nepaprastosios
488 K. Š k i r p a, Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos, p. 111 - 112. 489LRSS, V paprastoji sesija (1938 09 01 – 1938 12 31), 96 pos., p. 45. 490 1938 10 15 „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo projektas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 1 - 10. 491 Seimui perduoti svarbūs įstatymai, Lietuvos keleivis, 1938 10 15, Nr. 239, p. 1.
109 (ypatingosios) pad÷ties rūšį. Tuo tarpu „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymas galiojo taip pat kaip ir Baudžiamasis statutas (kodeksas) nepriklausomai nuo to, koks šalyje egzistuoja teisinis režimas. Toks papildytas „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymas tautininkų vyriausybei būtų leidęs atšaukti karo pad÷tį, ir neskelbiant jokios alternatyvios, naudotis ne ką menkesniu, nei iki tol tur÷tu, teisminių ir administracinių visuomen÷s kontrol÷s priemonių arsenalu. Jo esmę gerai suprato ir klaip÷diškiai atstovai Seime audringai protestavę prieš bandymą įvykdyti „represinių įstatymų“ rokiruotę. Vyriausyb÷ tuo tarpu steng÷si Klaip÷dos krašto spaudoje „apginti“ savo sumanymą. Viename iš tam skirtų rašinių aiškinta: „Palyginus Lietuvoje veikiantį Tautai ir valstybei saugoti įstatymą ir dabar siūlomą jo papildymą su Vokietijos 1933 m. išleistuoju panašiu įstatymu, randamas žymus skirtumas visokiausiu atžvilgiu. Mūsų kaimyno Tautai ir valstybei saugoti įstatymas yra nepalyginamai griežtesnis ir visas piliečių teises ir laisves yra su÷męs į žymiai ankštesnius r÷mus ir už jų peržengimą nustato žymiai griežtesnes bausmes“492. Klaip÷dos krašto gubernatorius suprasdamas, jog rengiamas įstatymo papildymas yra pirmiausia orientuotas į jo administruojamos autonomin÷s teritorijos problemų sprendimą, ministrų kabinetui pasiūl÷ su savo poreikiais susijusias projekto pataisas. Jis pageidavo, kad ruošiant „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymą, būtų skiriamas ypatingas d÷mesys tokiems nusikaltimams, kaip prezidento ir vyriausyb÷s įžeidin÷jimas, kariškos jaunimo demonstracijos ir mankštos, svetimų šalių uniformų d÷v÷jimas ir ženkliukų nešiojimas493. Taip pat akcentuota būtinyb÷ įtvirtinti gubernatoriaus teisę atšaukti autonominių ir savivaldos įstaigų sprendimus, priversti autonominę policiją derinti savo veiksmus su valstybine. Perspektyviai atrodantis „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo projektas, nors ir palaimintas parlamentarų balsų dauguma, „užstrigo“ specialiai jo suredagavimui sudarytoje komisijoje ir dienos šviesos neišvydo. Nepavyko rasti duomenų, galinčių pad÷ti aiškiau atsakyti į klausimą, kod÷l staiga pasikeit÷ valdžios planai įgyvendinti iki tol taip entuziastingai pristatin÷tą ir aprobacijos procedūrų metu skubintą sumanymą. Tai lemti gal÷jo ir klaip÷diškių bei už jų stovinčios Vokietijos pasipriešinimas, ir pačios Lietuvos valdžios nenoras kai kuriais aspektais dubliuoti „Nepaprastojo meto“ įstatymą. Juk pastarasis dvilypis teis÷s aktas, savyje talpinantis karo ir „sustiprintos apsaugos“ pad÷čių nuostatas, Seimo darbotvark÷je atsidūr÷ vienu metu su „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo projektu, turinio požiūriu, turinčiu nemažai panašumų. Ketinimai priimti du įstatymus, įteisinančius plačias apskričių viršininkų ir gubernatoriaus galias, bylojo apie tautininkų valdžios siekį patikimai „apsidrausti“, kad susiklosčius nenumatytai situacijai, nebūtų prarasti pagrindiniai galios svertai. Tačiau v÷liau, po
492 Karo pad÷ties panaikinimas, Lietuvos keleivis, 1938 10 19, Nr. 142, p. 1. 493 1938 09 26 Klaip÷dos krašto gubernatoriaus J. Kubiliaus raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1. b. 1087, l. 18.
110 nuodugnesnių svarstymų, veikiausiai nuspręsta vengti teisin÷s kolizijos ir eiti paprastesniu keliu, pasirenkant svarbesnį ir išsamesnį, karo pad÷ties funkcionavimo dvidešimtmečio patirtį apibendrinantį ir savotiškai „vainikuojantį“ „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymą. Štai ką apie tam tikrus nesklandumus, kilusius redaguojant min÷tus teis÷s aktus praneš÷ spauda: „Seimo sluoksniuose patirta, kad „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymo papildymo svarstymas tam darbui sukurtoje Seimo komisijoje išk÷lę žymių tiek esm÷s, tiek ir formos atžvilgiu pakeitimų reikalingumą. Vis d÷lto, manoma, kad sakytas įstatymas, kurio nuostatai pakeis dabartinio karo stovio nuostatus, bus išleistas kiek galima anksčiau prieš rinkimus į Klaip÷dos krašto seimelį“494. Nors ši žinut÷ laikraštyje r÷m÷si rimtu šaltiniu – Elta – „optimistin÷s“ prognoz÷s neišsipild÷. Daugiau spauda nei apie komisijos numatytų korekcijų turinį, nei apie priežastis, l÷musias jų atsisakymą, neraš÷. Užtat pasistengta „deramai“ ir „teisingai“ visuomenei paaiškinti, kod÷l gi vyriausyb÷ staiga nusprend÷ atšaukti ilgus metus trukusią karo pad÷tį. Ši užduotis buvo patik÷ta 1938 m. rudenį įsteigtai propagandos ir cenzūros institucijai – Visuomeninio darbo vadybai (VDV). Kelios dienos prieš atšaukiant karo pad÷tį, VDV spaudoje paskelb÷ straipsnį „Vado išmintis – palaima valstybei“, kuriame gyventojai raginti visiškai pasitik÷ti esamo prezidento patirtimi, toliaregiškumu, pažymint, kad visi, net ir nesuprantamais atrodantys jo sprendimai, yra genialūs ir neabejotinai naudingi šaliai. „Laiminga tauta, kuriai vadovauja taurios išminties vyras, savo žodžių skaidrumu gebąs pasakyti tautai, ko ji nori, ko jai reikia, kokia kryptimi ji turi žengti. Pirmasis ir dabartinis valstyb÷s prezidentas Antanas Smetona, ilgus metus s÷kmingai vadovaudamas lietuvių tautai yra parodęs tą skaidrią išmintį, pranašų galvojimą, kurio d÷ka iš griuv÷sių pasik÷lusi tauta žengia sparčiu pažangos žingsniu. Antano Smetonos išmintis ne kartą gelb÷jo mūsų tautą iš įvairių pavojų, stropiai saugodama didžiuosius tautos siekimus, kurių neliečiamumui ne kartą yra grasęs sūkuringasis šių dienų pasaulis“495, – tokiais žodžiais prezidento, kaip platoniškojo išminčiaus įvaizdį, formavo vadizmu paremtos autoritarin÷s santvarkos šlovinimui į specialią įstaigą suburti plunksnos virtuozai. Karo pad÷ties panaikinimo išvakar÷se VDV pareng÷ dar vieną panašaus pobūdžio informacinį biuletenį, kurį prival÷jo paskelbti visi svarbiausi šalies dienraščiai. 1938 m. spalio 31 d. pasirodžiusiame straipsnyje, pavadintame „Karo stovį atšaukiant“, pasistengta kuo plačiau nušviesti visą karo pad÷ties Lietuvoje dešimtmečio istoriją, pristatyti šį reiškinį l÷musias aplinkybes, teisinį reglamentavimą. Suprantama, informacija buvo pateikiama atsižvelgiant į režimo ideologines gaires ir oficialią nesenos praeities įvykių traktuotę. Straipsnyje naudotasi tais pačiais argumentais bei vaizdiniais, kuriais remiantis, plačiajai visuomenei kasmet buvo aiškinama apie 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo priežastis bei šio įvykio „pozityvią“ reikšmę šalies valstybingumo
494 D÷l papildyto Tautai ir valstybei saugoti įstatymo, Lietuvos keleivis, 1938 10 26, Nr. 248, p.1. 495 VDV, Vado išmintis – palaima valstybei, Lietuvos žinios, 1938 10 28, Nr. 225, p. 2.
111 raidai. Sustiprinti nenaują, bet atkakliai ir kryptingai visuomenei brukamą siužetą pasistengta vaizdinga hiperbolizuota, „pragaištingo“ kairiųjų valdymo laikotarpio iliustracija: „1926 m. Lietuva gyveno sunkiausią vidaus politikos krizę. Socialdemokratų partijos atstovui buvo patik÷tas vidaus politikos vairas ir Lietuva pasijuto begrimztanti politin÷s anarchijos bedugn÷n. Faktiškai valdžią jau buvo per÷musios profesin÷s sąjungos, kuriose [vandenį] drumst÷ komunistiniai gaivalai. Policijos veikla buvo visai paralyžuota ir demoralizuota. [...] Vis dažniau buvo girdimi reikalavimai policiją visai paleisti. Tamsių gaivalų savival÷ pasiek÷ tokių ribų, jog gatv÷se buvo užpuldin÷jamai ir įžeidin÷jami karininkai. Ūkininkus buvo ap÷musi baim÷, nes vis dažniau rodydavosi komunistų agentai, kurie grasino buož÷ms kerštu ir greitu turto nusavinimu. Buvo sudaryti sąrašai žymesnių lietuvių veik÷jų, kurie po komunistinio perversmo tur÷jo būti suimti ar išžudyti. Kairioji vyriausyb÷ nieko nedar÷, nes su tos anarchijos pranašais pati buvo surišta“496. Baisios praeities, kurią labiau tiktų vadinti tikroviška tuo metu jau dramatiškai priart÷jusios ateities pranašyste, priminimas, „nenuovokiam“ skaitytoji tur÷jo „pad÷ti suprasti“, kod÷l naujoji vyriausyb÷ anuomet tiesiog „buvo priversta įvesti karo stovį“497. Toliau bandyta paaiškinti priežastis, l÷musias tokį ilgą ir nenutrūkstamą ypatingojo režimo egzistavimą. Tai įtikinamai padaryti buvo kur kas sunkiau, nes reiškinys atsirado ir vyst÷s jau „tautinei“ vyriausybei valdant. Visgi ir čia išradingai pareikšta, kad „po tokių sunkių sukr÷timų, kuriuos Lietuva tur÷jo pakelti 1926 m. normali pad÷tis, deja, greit grįžti negal÷jo“498. Atsisakyti karo komendantų valdžios esą trukd÷ plečkaitininkų sąmokslai, v÷liau – Suvalkijos įvykiai. Nepaisant to, pasidžiaugta, jog diena, kuomet valstyb÷ gyvens be „karo stovio“ jau at÷jo. „Šitas vyriausyb÷s žygis yra pasekm÷ vis stipr÷jančios Lietuvos pad÷ties, kuri ypač išleidus naująją Konstituciją, reiškiasi aiškiomis ir stabiliomis formomis. Lietuva tautiškajai vyriausybei esant prie valdžios yra tiek sustipr÷jusi politiškai, kultūriškai, ūkiškai, jog ypatingų valdymo priemonių n÷ra reikalinga“499, – su neišpasakytu optimizmu, be mažiausios kritin÷s pastabos apie režimo klaidas ar nes÷kmes, iškreiptą tikrovę vaizdavo neprilygstamieji VDV darbuotojai. Pastaroji citata iškalbingiausiai išryškina pagrindinį to propagandinio straipsnio leitmotyvą. Kad panašūs teiginiai buvo visiškai absurdiški, menkai atspindintys realybę, greitai parod÷ tolesni įvykiai – Kauno miestas be nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties sp÷jo pagyventi lygiai m÷nesį ir dešimt dienų, o likusi valstyb÷ (be Klaip÷dos krašto) – apie penkis m÷nesius. Dar po metų, gilią politinę ir moralinę krizę išgyvenanti visuomen÷ apatiškai steb÷jo spartų bei rafinuotą Lietuvos valstybingumo sunaikinimą.
496 VDV, Karo stovį atšaukiant, Lietuvos žinios, 1938 10 31, Nr. 250, p. 9. 497 Ten pat. 498 Ten pat. 499 Ten pat.
112 Apie tikrąsias „karo stovio“ atšaukimo aplinkybes, min÷tame straipsnyje nepateikiama nei menkiausios užuominos – santykių su Vokietija problemos nutylimos. Tuo tarpu užsienio spaudoje, ypač vokiškoje tam įvykiui skirta nemažai d÷mesio500. Skambi VDV parengtų tekstų retorika, mažai tegelb÷jo bandant visuomenei įpiršti perd÷m nuo tikrov÷s atitrūkusią informaciją. Slaptos saugumo pažymos, karo komendantų ir apskričių viršininkų raportai, rodo, jog ne tik visuomeniškai aktyvi, organizuota šalies gyventojų dalis, bet neretai ir gan÷tinai inertiškos ūkininkų mas÷s, adekvačiai suvok÷ Vokietijos vaidmenį „paskatinant“ Lietuvos vyriausybę atšaukti karo pad÷tį. Valdžios atvirumo stygius s÷jo nerimą ir nuogąstavimus d÷l ateities. Viename 1938 m. lapkričio m÷nesio Valstyb÷s saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenyje buvo pasteb÷ta: „Pasikalb÷jus su vietos aukštesniais pareigūnais tenka išgirsti pageidavimų, kad visuomen÷ būtų daugiau informuojama apie vidaus pad÷tį. Dabar esą beveik nieko nežinoma, ką vyriausyb÷ daro, o mintama tik gandais, kurių yra begal÷s. Gandai nuodija visuomen÷s ūpą ir tuo neigiamai atsiliepia į vyriausyb÷s autoritetą“501. Įvertinusi tokią tendenciją, autoritarin÷ valdžia ÷m÷ stiprinti „kovą su gandais“, kuriems dažnai būdavo prilyginamos net visai pagrįstos abejon÷s oficialiais įvykių paaiškinimais. Tuo pat metu pabandyta atsargiai, gerokai sušvelninant, bet jau tikroviškiau pakomentuoti realias problemas. 1938 m. gruodžio 1 d. „Lietuvos aidas“ išspausdino gana atvirą ministro pirmininko Vlado Mirono pareiškimą Seime. „Turiu čia pasakyti, – tada teig÷ jis, – kad gerų santykių su Vokietija palaikymui vyriausyb÷ pasiryžo prieš Klaip÷dos krašto Seimelio rinkimus panaikinti taip ilgai užtrukusį karo stovį, prie ko jau anksčiau buvo ruoštasi. Vyriausyb÷ pasitik÷jo tais oficialių asmenų pareiškimais, kad rimtis ir tvarka, ir rinkimų eiga, nu÷mus karo stovį nebus sudrumsta. Tiesa, ūpo pasireiškimai panaikinus karo stovį vienoje kitoje vietoje buvo perd÷ti“502. Po m÷nesio, kitame straipsnyje apie Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų atšaukimo aplinkybes prabilta dar atviriau, bet tiesą vis tiek stengtasi pagražinti. „Lietuvos politika Klaip÷dos krašto atžvilgiu, – įrodin÷ta rašinyje, – anaip tol n÷ra pagrįsta prestižo samprotavimais. Vokietijai pareiškus tam tikrus pageidavimus, Lietuva juos vykd÷ ir tokiu būdu patikrino [užtikrino – M.K] atitinkamas sąlygas rinkimams vykti Klaip÷dos krašte. Kalbant apie šį vyriausyb÷s žygį, būtent karo stovio nu÷mimą, tenka pripažinti, kad jo nebūta nusileidimo, kuris būtų pažeminęs esminius ir gyvybinius valstyb÷s interesus, kaip tat iš pradžios gal÷jo atrodyti“503.
500 Elta buvo surinkusi didžiulį pluoštą iškarpų iš vokiškų, belgiškų, prancūziškų laikraščių apie Vokietijos spaudimą Lietuvai ir karo pad÷ties Klaip÷dos krašte panaikinimą. Žr. bylą: „Karo stovio Klaip÷dos krašte panaikinimas ir tolimesn÷ raida“. LMAB RS, f. 222, saug. vnt., 1249. 5011938 m. lapkričio m÷n. VSP Šiaulių apygardos biuletenis biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 21. 502 Ministro pirmininko V. Mirono atsakymas į Seimo prezidiumo paklausimą, Lietuvos aidas, 1938 12 01, Nr. 546, p. 1. 503 Lietuvos politika Klaip÷dos atžvilgiu, Lietuvos aidas, 1938 12 31, p. 4.
113 Be ypatingojo teisinio - administracinio režimo valstyb÷ pagyveno labai neilgai: 1938 m. gruodžio 10 d. Kauno apskrityje buvo įvesta kita nepaprastosios pad÷ties rūšis – „sustiprinta apsauga“. Informuodama visuomenę apie tai, vyriausyb÷ jau nebeband÷ sl÷pti ar iškraipyti tikrųjų, šį jos žingsnį l÷musių priežasčių. Svarbiausieji šalies dienraščiai išspausdino privalomą, VDV parengtą straipsnį504, kuriame situacija buvo paaiškinta taip: „Visi tie Klaip÷dos krašto įvykiai, kurie iš vidaus ir užsienio spaudos atrodo neiną normaliu keliu, jaudina plačiuosius visuomen÷s sluoksnius ir karštiesiems elementams sukelia minčių ir norų pareikšti negeistinų šiuo momentu veiksmų. Tokie negeisti veiksmai pasireišk÷ ir šeštadienį [gruodžio 10 d. – M. K.] ryšium su studentų verslininkų sušauktu susirinkimu. Tokie veiksmai neturi ir negali tur÷ti jokios teigiamos reikšm÷s mūsų tautai ir valstybei. Jie didindami jau ir šiaip žymų nervingumą, kuris visuomen÷je kyla d÷l aukščiau min÷tų priežasčių ir trukdo piliečių rimtį. Tod÷l vyriausyb÷ tur÷dama tai galvoje ir nor÷dama užkirsti kelią nenaudingiems tautai ir valstybei išsišokimams, nutar÷ Kauno mieste ir apskrityje, kaip intelektualinio ir ekonominio krašto gyvenimo centre laikinai apibr÷žti piliečių laisvę ir paskelb÷ sustiprintos apsaugos metą“505. Kitose valstyb÷s dalyse paskelbti analogišką pad÷tį, bent oficialiai, nesiskubinta – tvarkai palaikyti stengtasi išnaudoti kitas turimas priemones. Vyriausyb÷ nesiryžo skelbti „sustiprintos apsaugos“ visoje Lietuvoje dar ir d÷l to, jog baiminosi, kad toks jos žingsnis tiek savų piliečių, tiek tarptautin÷s bendrijos gali būti palaikytas silpnumo požymiu ar net panikos išraiška. Deja, įtikinamai nusl÷pti tikrąją situaciją nelabai sek÷si. Užsienio steb÷tojai iš karto perprato visus propagandinius manevrus. Antai latvių ir estų spauda 1938 m. gruodžio viduryje raš÷, jog Lietuvos valdžia nedrįso nustatyti naujus teisinius - administracinius suvaržymus šalyje, vien tik d÷l to, kad bijo suerzinti Vokietiją506. Lietuvos vidaus auditorijai „sustiprintos apsaugos“ pad÷ties įvedimas kaip ir anksčiau aiškintas kartu su nemaža doze „tradicin÷s“ politin÷s propagandos. Stengtasi parodyti, jog „tautin÷“ valdžia geriausiai suvokia valstyb÷s interesus ir yra visiškai pasiruošusi juos ryžtingai ginti, išnaudodama tam visas galimybes. Negail÷ta piktų žodžių ir grasinimų opozicionieriams: „Nerimo k÷limas ir išsišokimai sunkina ne tik vyriausyb÷s, bet ir valstyb÷s pad÷tį. Tai tur÷tų įsisąmoninti tie, kurie vis dar šito nenori suprasti. Bet jei jiems rūpi mūsų valstyb÷s ateitis ir gerov÷ tai turi suprasti. Tie, kurie pasiliktų užkiet÷ję savo siaurose užgaidose ir teberodytų savo abejingumą gyviesiems tautos ir valstyb÷s reikalams turi būti sudrausminti, o jų pragaištinga veikla sutrukdyta. Įvedus sustiprintos apsaugos metą, vyriausyb÷, reikia manyti, tam tur÷s pakankamai priemonių“507. Su tomis priemon÷mis spauda supažindino atskirai508.
504 Visi privalomi VDV biuleteniai tuo klausimu pateikti: LCVA, f. 964, ap.2, b. 650. 505 Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metą Kaune paskelbus, Lietuvos aidas, 1938 12 12, p. 5. 506 1938 12 15 VDV užsienio spaudos biuletenis Nr. 56, LCVA, f. 114, ap. 1, b. 75, l. 185 v. 507 Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metą Kaune paskelbus..., p. 5. 508 Koks yra sustiprintos apsaugos įstatymas, Lietuvos žinios, 1938 12 13, p. 7.
114 „Sustiprintos apsauga“ visoje Lietuvoje buvo paskelbta v÷liau nei Kaune – tik 1939 m. kovo 22 d.509. Tai iš dalies buvo valdžios reakcija į Vokietijos ultimatumą perleisti jai Klaip÷dos kraštą. Žinoma, tuos du įvykius oficialiai vengta susieti. Nors iškilo tiesioginis kaimynin÷s šalies agresijos pavojus, Lietuvoje paskelbti karo pad÷tį, baiminantis išprovokuoti lemtingą Vokietijos atsaką nesiryžta. Vietoje to, nutarta įvesti „sustiprintą apsaugą“, šį žingsnį viešai grindžiant išimtinai vidaus politikos motyvais. Fragmentiškuose atsiminimuose apie tų dienų situaciją, b. gen. Jonas Černiaus raš÷: „Lietuvos vyriausyb÷ nor÷jo painformuoti visuomenę apie Klaip÷dos bylą ir suredagavo trumpą komunikatą. Šiame komunikate buvo paaiškinta, kad Lietuva pastatyta prieš dilemą – arba grąžinimas Klaip÷dos krašto, arba karas, buvo priversta pasirinkti taiką. Vokiečių pasiuntinys p. Zeichlinas užuodęs apie komunikatą užprotestavo prieš žodžio „karas“ vartojimą ir prad÷jo grasinti, kad Lietuva negausianti net laisvos zonos Klaip÷dos uoste, jeigu tokios redakcijos komunikatas būsiąs paskelbtas. Reik÷jo taisyti komunikatą, paliekant tik tokią mintį, kad Lietuvos vyriausyb÷, nor÷dama išsaugoti taiką, nutar÷ grąžinti Klaip÷dos kraštą Vokietijai“510. Tačiau ir be oficialaus pareiškimo apie iškilusią ginkluoto konflikto gr÷smę, Lietuvos gyventojai, net gilioje provincijoje, puikiai suvok÷ pad÷ties rimtumą. Vieno Rokiškio apskrities valsčiaus policijos nuovados viršininko raporte pažym÷ta: „Gyventojai sužinoję apie įvykius d÷l Klaip÷dos tiek susijaudino, kad vaikščiojo kaip pusiau apmirę. Ypatingai bloga nuotaika susidar÷ ryšy su Čekoslovakijos prijungimu. Dauguma kalb÷jo, jeigu Čekoslovakiją prijung÷ be pasipriešinimo, tai Lietuvai n÷ra prasm÷s priešintis. Miestelyje [Pand÷lyje – M.K.] žmon÷s stovin÷jo būreliais ir su didžiuliu nuliūdimu pusbalsiu kalb÷josi. Veiduose mat÷si išgąstis. Ūkininkai kalb÷jo, kad gal ir visą Lietuvą nor÷s prisijungti“511. Taigi tarptautin÷s įtampos augimas, išorinis spaudimas privert÷ Lietuvos valdžią koreguoti vidaus politiką. Vyriausyb÷ desperatiškai ieškojo būdų, kaip neprarandant prestižo išspręsti sud÷tingą problemą: nuraminti Vokietiją ir tuo pat metu kompensuoti Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų teikiamų visuomen÷s kontrol÷s priemonių praradimą Klaip÷dos krašte bei šalyje. Tikrąją tiesą apie susidariusią situaciją, netik÷tų politinių žingsnių priežastis nuo piliečių stengtasi nusl÷pti arba pateikti gerokai pagražintą jų versiją. Bet tai nepad÷jo išsklaidyti plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose plintančio nerimo, pakelti po dviejų skaudžių ultimatumų labai smukusį valdžios autoritetą.
509 1939 03 22 VDV biuletenis Nr. 429, LCVA, f. 964, ap. 2, b. 781, l. 118. 510 J. Č e r n i u s, Mano atsiminimai, H. Paulauskas, Lietuvos kariuomen÷s brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006., p. 233. 511 1939 04 04 Pand÷lio policijos nuovados viršininko raportas Rokiškio apskrities viršininkui, LCVA, f. 406, ap. 6, b. 47, l. 22.
115 2.2.4. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis sovietin÷s okupacijos pradžioje
Simboliška, bet Lietuvos valstybingumas ir prasid÷jo, ir baig÷si „karo stovio“ įvedimu. Abusyk tai buvo Lietuvos valdžios reakcija į Raudonosios armijos invaziją. Skyr÷si tik šio žingsnio politiniai motyvai. Jei 1919 m. vasarį, taip pademonstruotas tvirtas ryžtas ginti tautos laisvę ir demokratijos principus, tai 1940 m. birželio viduryje „valstyb÷s gynimo meto“, paskelbimas atspind÷jo kapituliavusios autoritarin÷s valdžios pastangas „sulaikyti“ piliečius nuo spontaniškų veiksmų, galinčių sukelti „nepatogumų“ „draugiškos šalies kariuomenei“512. Pirmuoju atveju – karo pad÷tis pad÷jo įtvirtinti valstybingumą, saugojo šalį ir jos gyventojus. Antruoju atveju – ji tapo okupantų įrankiu, panaudotu griaunat suverenią valstybę ir persekiojant jai ištikimus žmones. Lietuvos vadovai 1939 m. rudenį įsileisdami į šalį Raudonosios armijos įgulas tur÷jo numanyti, jog visa tai geruoju nesibaigs, nes žinojo su kuo turi reikalą ir ką reiškia Molotovo - Ribbentropo susitarimas513. Net ir negausūs išlikę lietuviški archyviniai dokumentai rodo, kad A. Smetoną pasiekdavo tokia informacija, kurią teisingai suprasti buvo galima ir be specialių komentarų. Ji daugiau ar mažiau išryškino tas „povandenines uolas“, kurias „valstyb÷s laivas“, nešamas pragaištingų laikmečio srovių, netolimoje ateityje neišvengiamai tur÷jo priplaukti; leido įsivaizduoti, kas laukia jo įgulos su „vairininku“ priešaky. Antai vos A. Hitleriui ir J. Stalinui 1939 m. rugs÷jį prad÷jus Lenkijos dalybas VSD užfiksavo, jog LKP narių ir r÷m÷jų ūpas „labai pakilo, nes jų buvo tikima, kad Sovietų Rusijos kariuomen÷ okupuos ir Lietuvą“, arba, kad „vienokiu ar kitokiu būdu bus prieita prie komunistin÷s santvarkos įvedimo Lietuvoje“514. Po poros m÷nesių, kitoje slaptoje pažymoje buvo beveik pranašiškai apibūdinamas galimas rafinuotos sovietų agresijos scenarijus. Prognozuota, kad komunistams sukursčius platesnio masto neramumus, „Sovietų Sąjungos vyriausyb÷ tur÷sianti pagrindo įsikišti į Lietuvos vidaus santvarką, motyvuodama tuo, kad Lietuvos vyriausyb÷ visiškai neturinti gyventojų pasitik÷jimo ir negalinti išlaikyti viešosios tvarkos, kas sudarą pavojų Sovietų sąjungos sienų apsaugojimui ir tuo pretekstu gal÷sianti pareikalauti sudaryti sovietų valdžią“515. Lietuvos vyriausyb÷ žinojo ir apie gyventojų tr÷mimus Raudonosios armijos užimtame Vilniaus krašte516, ir apie Maskvos „pagalbą“, „teis÷tai“
512 Kunigas publicistas Feliksas Jucevičius išeivijoje apie tai raš÷: „Kartu reikia steb÷tis ano meto vadų nepasitik÷jimu sava tauta, kuriai jie buvo atsakingi už savo veiksmus. Kaip kitaip paaiškinti, kod÷l mūsų vyriausyb÷ nealiarmavo tautos, kai jai buvo daromi spaudimai Maskvoje? Tiesa, kai kas nurod÷ kaip motyvą mūsų vyriausyb÷s nenorą rūstinti rusus. Kokia tai politin÷ išmintis ! Priešas graso mūsų tautą smaugti, tačiau vyriausyb÷ to nesako tautai, nes bijo, kad ši šaukdama neužrūstintų smaug÷jo. Tik pačiu paskutiniu momentu tauta sužino, kad Raudonoji armija užima Lietuvą“.: F. J u c e v i č i u s, Tauta tikrov÷s ir mito žaisme, Putnam, 1970, p. 96 - 97. 513 Apie akto reikšmę Lietuvai žr.: N. Š e p e t y s, Molotovo – Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006; Apie Sovietų sąjungos pasirengimą okupuoti Pabaltijį žr.: N. L e b e d e v a, SSRS ir Pabaltijys, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, su. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007, p. 55 - 100. 514 1939 VSD rugs÷jo m÷n. biuletenis, LCVA, f. 378, ap.10, b. 138. l.30. 515 1939 VSD gruodžio m÷n. apžvalga, ten pat, l. 88. 516 A. A n u š a u s k a s, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940 – 1958 metais, Vilnius, 1996, p. 19 - 20.
116 Suomijos vyriausybei, v÷lesnę Karelijos sovietizaciją. O ką jau bekalb÷ti apie neseną beatodairiškų represijų Sovietų sąjungoje bangą. Tokia informacija be šališkų komentarų – daugiausia kaip naujienų agentūrų paskelbti faktai – patekdavo ir į Lietuvos laikraščių puslapius. Tai padeda suprasti, kod÷l A. Smetona 1940-ųjų vidury, vos tik pirmosios sovietin÷s kariuomen÷s kolonos per÷jo Lietuvos sieną, skirtingai nei, pavyzdžiui, Latvijos ar Estijos prezidentai517, nieko nedelsdamas pasitrauk÷ į užsienį. Optimistinių iliuzijų „d÷l santykių normalizavimo“ jis nepuosel÷jo, tad jokie įkalbin÷jimai neprivert÷ jį pakeisti nuomon÷s ir grįžti iš Rytprūsių518. Tuo tarpu Lietuvos visuomen÷ okupacijos išvakar÷se iš valdžios gird÷jo tik monotoniškus raminančius pareiškimus ir n÷ vieno žodžio apie gr÷smę iš rytų: paprasti žmon÷s nelabai susigaud÷ kas iš tiesų darosi šalyje – tokia situacija labai pasitarnavo okupantams 1940-ųjų birželį. Lietuvos valstyb÷ tada buvo sužlugdyta pasinaudojus jos pačios įstatymais ir valdžios aparatu, stebint sutrikusioms, apatiškai nenuovokioms piliečių mas÷ms. Visą tą procesą, pirmasis, dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, konceptualiai išanalizavo profesorius Mykolas Römeris, jau ir anksčiau labai dom÷jęsis bolševikin÷s santvarkos fenomenu519. Studijoje „Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941 m.“, jis pažym÷jo: „Nors faktiškai Lietuva, žinoma, netur÷jo jau jokio laisvo tvarkymosi galimumo ir buvo patekusi į visišką Sovietų dispoziciją, tačiau formališkai n÷ Lietuvos valstyb÷ n÷ jos paskutin÷ veikusi 1938 m. Konstitucija nebuvo likviduota. Atvirkščiai, Sovietams, kurie, aišku, žinojo į ką tai veda, ir siek÷ inkorporuoti Pabaltijį, tad ir Lietuvą į Sovietų sąstatą, rūp÷jo, kad formališkai teisiniais aktais, tasai inkorporacijos (aneksijos) procesas ne jų įsakytiniais valstyb÷s aktais, bet pačios Lietuvos teisiniais aktais, tiktai užkulisiniu būdu jų inspiruojamais. Jiems rūp÷jo tam tikra klastinga šio Lietuvai skaudaus proceso inscenizacija, kurios jie tikrai prityrę meistrai. Jie brutalius smurto bei agresijos aktus turi komunistin÷s propagandos sumetimais paversti įspūdingais reklaminiais neva laisv÷s aktais“520. Maskvos atsiųsto emisaro Vladimiro Dekanozovo, kurį E. Galvanauskas taikliai pavadino „pilkąja eminencija“521, kontroliuojama marionetin÷ „liaudies vyriausyb÷“, vykdydama jai iš anksto numatytą misiją, pasinaudojo ne tik 1938 m. Konstitucija, bet ir kitais „fašistų“ išleistais įstatymais, tame tarpe ir „Nepaprastojo meto“ įstatymu. Sovietin÷ istoriografija nesl÷p÷, kad įvykus 1940 m. „socialistinei revoliucijai“, ,„liaudies valdžiai“ dar kurį laiką teko naudotis ankstesnio režimo norminiais teis÷s aktais, institucijomis ir jų žemesniojo rango tarnautojais522.
517 R. J. M i s i ū n a s, R. T a a g e p e r a, Baltijos valstyb÷s: priklausomyb÷s metai, antras leid., Vilnius, 1992, p. 30. 518 Žr. Jo paties pasteb÷jimus: A. S m e t o n a, Pro memoria, XX amžius: Lietuvos valstybingumo problemos, sud. G. Duoblys, Kaunas, 1990, p. 85 - 92. 519 Plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Sovietin÷s valstyb÷s konstitucin÷s problemos, Mykolo Römerio mokslas apie valstybę, Vilnius, 1997, p. 203 - 214. 520 M. R ö m e r i s, Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941, Vilnius, 1989, p. 17. 521 G. G a l v a, Ernestas Galvanauskas: politin÷ biografija, Chicago, 1980, p. 419. 522 A. R a k ū n a s, Klasių kova Lietuvoje 1940 – 1951 metais, Vilnius, 1976, p. 22 - 23.
117 Tačiau teis÷saugos žinybų vadovai, apskričių viršininkai, burmistrai iš savo postų buvo prad÷ti šalinti jau birželio 18 d.523 Sovietinę okupaciją 1940 m. birželio 15-ąją Lietuva pasitiko veikiant „sustiprintos apsaugos“ pad÷čiai. Sekančią dieną Kaune ir visoje šalyje buvo paskelbtas „valstyb÷s gynimo metas“ 524. Tai padaryta ne siekiant desperatiškai ginti nepriklausomybę, bet tam, kad „draugingos mums SSRS karių“ žygis nebūtų sutrikdytas „provokacijų“525. Taigi įsakymu siekta visai priešingų tikslų. Nuo 23 valandos vakaro iki 4 valandos ryto veikianti komendanto valanda, griežti apribojimai susirinkimams, informacijos sklaidai, kaip ir A. Smetonos viešpatavimo metais, pirmiausia tur÷jo ginti valstybę, ar, tiksliau, su ja susitapatinusią valdžią, nuo visuomen÷s, pilietiškai aktyviausios jos dalies, bet ne nuo išor÷s priešo. Tad nenuostabu, kad ir Maskvos emisarų diriguojama „Liaudies vyriausyb÷“ kuriam laikui tarsi „pamiršo“ apie „išlaisvintoje“ Lietuvoje vis dar tebeveikiantį senąjį policinį režimą. Birželio 22 d. „tylomis“, be didesnių paaiškinimų spaudoje, „valstyb÷s gynimo metas“ visoje šalyje, išskyrus Vilniaus kraštą, v÷l buvo pakeistas „sustiprinta apsauga“526. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, ši nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis okupantams tuo metu buvo kur kas priimtinesn÷ nei „karo stovis“, nes jie tada dar pilnai nekontroliavo kariuomen÷s, o VRM struktūrose jau dirbo sovietams patikimi žmon÷s 527. Atsisakyti efektyvių nepaprastosios pad÷ties teikiamų visuomeninio gyvenimo varžymo priemonių visai neketinta – priešingai – pasistengta jas iš naujo įteisinti. 1940 m. liepos 13 d. vietoj senojo „Nepaprastojo meto“ įstatymo buvo išleistas naujas, savo struktūra ir esme labai panašus528. Nors jį plačiau pristat÷me pirmuosiuose šio darbo poskyriuose, pravartu prisiminti kai kuriuos reikšmingesnius jo akcentus. Įstatymą sudar÷ trys skirsniai: „Bendrieji nuostatai“, „Sustiprintos apsaugos metas“, „Valstyb÷s gynimo metas“. Pirmasis skirsnis, kuriame nustatyta „Nepaprastojo meto“ paskelbimo ir atšaukimo tvarka, paaiškinta kokios institucijos, kurią iš numatytų dviejų nepaprastosios pad÷ties rūšių privalo palaikyti, liko nepakitęs. Antrasis skirsnis – „Sustiprintos apsaugos metas“ – buvo šiek tiek prapl÷stas ir gerokai detalizuotas, tačiau esminių, anksčiau nebuvusių nuostatų, galima sakyti, neatsirado. „Liaudies vyriausyb÷s“ vidaus reikalų ministras disponavo lygiai tokiomis plačiomis teis÷mis varžyti ir kontroliuoti visuomeninę veiklą bei bausti administracine tvarka už privalomų įsakymų
523 Apie tai plačiau žr.: N. M a s l a u s k i e n ÷, Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio – gruodžio m÷n., Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2., p. 11 - 18. 524 Kauno karo komendanto įsakymas Nr.1, Lietuvos žinios, 1940 06 17, p. 1. 525 Buvęs K÷dainių karo komendantas Motiejus Karša atsiminimuose pasakoja, jog birželio viduryje, Raudonosios armijos žygio į Lietuvą metu, jam teko pasiųsti komendantūros kareivius išsklaidyti komunistuojančių elementų demonstraciją mieste. Aktyvesniuosius jos dalyvius jis dar nubaud÷ 25 litų bauda, tačiau netrukus sunaikino visus komendantūroje esančius nubaustųjų administracine tvarka už politinio pobūdžio veiklą sąrašus bei bylas.: M. K a r š a, Gyvenimo sūkuriuose. Atsiminimai 1901 – 1951, Chicago, 1982, p. 264. 526 1940 06 22 Ministrų tarybos pos÷džio protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1391, l. 5 v. 527 A. A n u š a u s k a s, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas..., p. 27. 528 Nepaprastojo meto įstatymas, VŽ, 1940 07 17, Nr. 717 - 5667.
118 nevykdymą, kaip ir „smetoniniai žandarai“. Liko ir ta pati teis÷ „atiduoti į priverčiamojo darbo įstaigą ligi vienerių metų“, ir, kas tur÷jo atrodyti dar paradoksaliau „demokratiškiausioje darbo žmonių santvarkoje“, – įpareigojimas užkirsti kelią streikams bei jų kurstymui. Naujosios redakcijos „Sustiprinto valstyb÷s apsaugos meto“ nuostatose, atsidūr÷ 1939 m. rudenį priimti papildymai, kurių d÷ka vidaus reikalų ministras, kilus karui ar stichinei nelaimei, gal÷jo įsakyti prapl÷sti visų rūšių gydymo įstaigas, pareikalauti atlikti darbo prievolę, kariuomen÷s reikm÷ms už tam tikrą nustatytą atlygį iš gyventojų nusavinti patalpas, susisiekimo priemones. Į Lietuvą įvesta sovietin÷ kariuomen÷ 1940 m. liepos m÷nesį buvo įkurdinama pasinaudojant „Nepaprastojo meto“ įstatymo 11-ojo straipsnio, apskričių viršininkams suteikta teise sekvestruoti patalpas, „Natūralinių karo prievolių“ įstatymo nustatyta tvarka529. Įvedus „sustiprintos apsaugos“ pad÷tį, tam tikros bylų rūšys, vidaus reikalų, teisingumo ir krašto apsaugos ministrams susitarus, gal÷jo būti pavestos nagrin÷ti Kariuomen÷s teismui. Nuo ankstesnio įstatymo analogiško straipsnio, naujasis variantas skyr÷si tuo, jog jo devyniose dalyse buvo detaliai nurodyta, kokie nusikaltimai patenka į tą specialiųjų bylų kategoriją. Ji nebuvo nauja, o tik su nedideliais papildymais, bemaž tiksliai atkartojo Ypatingųjų valstyb÷s įstatų 14-ame straipsnyje pateiktą sąrašą. Į jį pateko sukilimo prieš santvarką organizavimas ar dalyvavimas jame, antivalstybinis visuomen÷s kurstymas, strategin÷s infrastruktūros objektų gadinimas, kariuomen÷s reikmenų naikinimas, šnipin÷jimas, politinis terorizmas, banditizmas, kyšių ÷mimas už pagalbą, išvengiant karin÷s prievol÷s. Kariuomen÷s teismas, už išvardintus nusikaltimus, veikiant „sustiprintos apsaugos“ pad÷čiai gal÷jo skirti ir mirties bausmę. 23-aisis „Nepaprastojo meto“ įstatymo straipsnis skelb÷, jog palaikydamas „sustiprintos apsaugos“ režimą vidaus reikalų ministras, iškilus ypatingam reikalui (kai nepakanka jam pavaldžių policijos paj÷gų), gali į pagalbą pasitelkti kariuomenę. Trečiąjį aptariamo teis÷s akto skirsnį, pavadintą „Valstyb÷s gynimo metas“ reng÷jai taip pat kiek prapl÷t÷. Faktiškai neliko skirtumų tarp karo pad÷ties ir „sustiprintos apsaugos“: apskričių viršininkų ir karo komendantų teis÷s iš esm÷s buvo sulygintos. Kaip bebūtų paradoksalu, bet prezidento pareigas einantis J. Paleckis pasiraš÷ patį tobuliausią, labai smulkmenišką visų viešojo gyvenimo sferų kontrolę nustačiusį nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties įstatymą. Tai nebuvo originalus „liaudies valdžios“ teis÷kūros pasiekimas. Šio teis÷s akto struktūra ir straipsnių formuluot÷s turi panašumų į 1937 m. pradžioje Valstyb÷s tarybos parengtą „Nepaprastosios pad÷ties“ įstatymo projektą, kurio tada ministrų kabinetas neaprobavo. „Liaudies vyriausyb÷s“ visai netrikd÷ tai, jog kontroliuojant šalies vidaus gyvenimą ir kovojant su kitaminčiais teko naudotis tais pačiais, senais „buržuazijos ir fašistų įrankiais“, tik dabar iš naujo
529 1940 07 22 VRM Savivaldybių departamento aplinkraštis apskričių viršininkams ir miestų burmistrams, LCVA, f. 401, ap. 6, b. 2, l. 91.
119 dar geriau „pagaląstais“. Visuomen÷ iš esm÷s nesulauk÷ platesnių paaiškinimų, kod÷l tebeveikia „sustiprinta apsauga“, kam reikalingas naujas įstatymas530. Tiesa, gana greitai daugiau propagandiniais, o ne praktiniais sumetimais, marionetin÷ vyriausyb÷ panaikino gyventojų tarpe iki tol buvusią labai nepopuliarią apskričių ir geležinkelių karo komendantų pareigybę531. Vietoje jų, lygiuojantis į Sovietų sąjungos pavyzdį, atsirado apskričių bei geležinkelių karo viršininkai. Ši pertvarka tur÷jo daugiau simbolinę reikšmę – niekas išskyrus pavadinimą iš esm÷s nepasikeit÷ – karin÷s administracijos atstovų teis÷s ir funkcijos liko tos pačios. Panaši situacija Lietuvoje buvo susiklosčiusi ir trečiojo dešimtmečio antroje pus÷je (1925 – 1927 m.), kai karo komendantai oficialiai vadinosi karo sričių viršininkais532. Tad nutarimas d÷l karo komendantų panaikinimo šm÷stel÷jo tik kaip vienas nedidelis epizodas sparčiame Lietuvos kariuomen÷s likvidavimo procese. Apskirtai, sovietų valdžia nuo pat pradžių labai didelį d÷mesį skyr÷ Lietuvos kariuomenei, kurioje nepaisant permainų vadovyb÷je, vis dar slyp÷jo didžiausias dvasinio ir fizinio pasipriešinimo okupacijai potencialas533. 1940 m. liepos pradžioje prasid÷jo kryptingas kariuomen÷s „pertvarkymas“, oficialiai vadintas „demokratizacija“, tur÷jęs pad÷ti kuo greičiau ją „apvalyti“ nuo „senojo režimo elementų“ bei paspartinti jos integravimą į SSRS Raudonosios armijos struktūras534. „Lietuvos liaudies kariuomen÷je“ buvo įsteigtas politinių vadovų institutas, atsirado propagandos skyrius535 – svarbiausi didžiosios totalitarin÷s šalies kariškių kontrol÷s ir indokrinacijos įrankiai. „Liaudies vyriausyb÷“ savo 1940 m. liepos 22 d. deklaracijoje „Apie valstyb÷s santvarką“ „Vyriausyb÷s žiniose“ išspausdintą imituojant raidžių paauksavimą, primindama, kad „Smetonininkų gauja laik÷ mūsų darbo liaudį sauval÷s varžtuose. Iš darbo masių buvo atimta elementarin÷ laisv÷ [...] liaudis negal÷jo tur÷ti savo politinių, profesinių ir kultūrinių organizacijų [...] kiekvienas drąsesnis žodis, laisvoji mintis buvo negailestingai slopinami“, žad÷jo šviesų, laisvą rytojų “demokratiškiausioje“ SSRS tautų šeimoje536. Deja, naujosios valdžios žodžiai ir darbai, skyr÷si dar labiau ir buvo nepalyginamai ciniškesni, persmelkti demagogijos, nei ankstesniosios –
530 Naujas Nepaprastojo meto įstatymas, Lietuvos žinios, 1940 07 19, p. 7. 531 Įstatymas buvo paskelbtas tik 1940 m. liepos 20 d., nors jo trečiajame straipsnyje buvo nurodyta, kad jis veikia atgaline data – nuo birželio 28 d. Žr.: Komendantų panaikinimo įstatymas, VŽ, 1940 07 20, Nr. 718 - 5686. 532 Savo atsiminimuose buvęs kariuomen÷s vadas S. Raštikis teig÷, jog anuomet karo komendantai „apskričių kariniais viršininkais“ buvo pavadinti taip pat pirmiausia siekiant visuomen÷s akyse sumažinti min÷tos pareigyb÷s keliamas neigiamas asociacijas. Žr.: S. R a š t i k i s, Kovose d÷l Lietuvos, p. 408. 533 [A. Anušauskas] Lietuvos kariuomen÷s neutralizavimas, Lietuva 1940 – 1990, Vilnius, 2005, p. 71. 534 Apie tai plačiau žr.: S. K n e z y s, Lietuvos kariuomen÷s inkorporavimas į Raudonosios armijos sud÷tį: 29 - ojo šaulių teritorinio korpuso formavimas 1940 m. birželio 15 d. – 1940 m. gruodžio 31 d., Lietuvos archyvai, 1999, kn. 12, p. 115 - 152. 535 Lietuvos kariuomenei pertvarkyti įstatymas, VŽ, 1940 07 04, Nr. 714 - 5609. 536 Deklaracija apie valstyb÷s santvarką, VŽ, 1940 07 22, Nr. 719 - 5743.
120 „smetonin÷s klikos“ – taip pat m÷gusios kiekvieną oficialų savo žingsnį pagarsinti ir pagražinti gerai sustyguoto propagandinio aparato pagalba. „Darbo žmonių valdžia“ nuo pat pradžių steng÷si parodyti, jog ji visomis j÷gomis sieks kaip galima greičiau likviduoti „fašistinio teroro“ padarinius, suteiks „liaudžiai“ žad÷tąją laisvę. Pirmosiomis J. Paleckio vyriausyb÷s veiklos dienomis buvo paleisti politkaliniai ir atiduotieji į priverčiamojo darbo įstaigas. Absoliučią jų daugumą sudar÷ LKP nariai ar su ja susiję asmenys537. Ši paderm÷ bei dalis prorusiškai nusiteikusių gyventojų sluoksnių, reng÷ nevaržomas demonstracijas, sveikindami Raudonąją armiją ir skanduodami sovietinius lozungus – visa tai tur÷jo atrodyti, kaip spontaniškas, „išvaduotos“ liaudies džiaugsmas, policinių suvaržymų netrikdomos laisvos manifestacijos538. 1940 m. liepos m÷nesį, „Liaudies vyriausyb÷“, vykdydama savo pažadą atitaisyti buvusio režimo padarytas darbo žmon÷ms ir valstiečiams skriaudas“, vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo aplinkraščiu įpareigojo apskričių viršininkus „tas neteisybes pašalinti ir buvusiojo režimo pareigūnų paskirtų administracinių baudų srityje“539. Naujieji apskričių viršininkai tur÷jo peržiūr÷ti visas dar neįvykdytas arba tebevykdomas savo pirmtakų skirtas administracines bausmes, ir esant galimybei, jas sumažinti arba visiškai dovanoti. 1940 m. liepos 17 d. vyriausyb÷ paskelb÷ amnestijos įstatymą, kuris atleido nuo bausm÷s nemažą dalį kariškių nuteistų ne tik už politinius dalykus, bet ir už drausminius, kriminalinius nusikaltimus, taip pat asmenis, nusižengusius karin÷s prievol÷s įstatymui540. Tuo siekta padidinti naujos santvarkos simpatikų gretas. J. Paleckio vyriausyb÷ 1940 m. birželio pabaigoje - liepos m÷nesį išleido įvairių įstatymų pakeitimų ir papildymų, tur÷jusių palengvinti atskirų, dar iki galo „nepavalytų“ valstyb÷s institucijų pertvarkymą, o taip pat sustiprinti bendrą visuomen÷s kontrolę. Antai 1940 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas „Laikinas teismų santvarkos įstatymo“ pakeitimas, suteikęs galimybę tinkamo išsilavinimo cenzo ir patirties neturintiems asmenims, teisingumo ministro paskyrimu užimti teis÷jo bei kitas pareigas teismuose541. Kartu, pagal valdžios poreikius, pasistengta supaprastinti teis÷jų atleidimo procedūrą. Tą pačią dieną įsigaliojo ir policijos įstatymo pakeitimas, vidaus reikalų ministrui suteikęs teisę steigti „prie policijos nuovadų miliciją, kurios pareigos – „pad÷ti policijai viešąją tvarką, rimtį ir valstyb÷s saugumą palaikyti“542. Panašios „reformos“ buvo suplanuotos siekiant tiesmukai kontroliuoti teis÷saugos struktūras, paskirti į jas sovietams priimtinus, „proletarin÷s kilm÷s ir revoliucin÷s biografijos“. Ne gana to, vidaus reikalų ministras
537 N. M a s l a u s k i e n ÷, Lietuvos komunistų tautin÷ ir socialin÷ sud÷tis 1939 m. pab. – 1940 m. rugs÷jo m÷n., Genocidas ir rezistencija, 1999, Nr.1, p. 80. 538 Didžiul÷s darbininkų manifestacijos Kaune, Lietuvos žinios, 1940 06 25, p. 1. 539 VRM 1940 07 , aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 401, ap. 6, b. 2, l. 90. 540 Amnestijos įstatymas, VŽ, 1940 07 17, Nr.717 - 5666. 541 Laikinas teismų santvarkos įstatymo pakeitimas, VŽ, 1940 07 01, Nr. 713 - 5596. 542 Policijos įstatymo pakeitimas, ten pat, Nr. 713 - 5595.
121 Mečislovas Gedvilas senuosius – „smetoninius“ viešosios policijos pareigūnus dar band÷ ir ciniškai „paaukl÷ti“, paskelbdamas įsakymą, kuriame mok÷, kad [reikia] “elgtis su piliečiais labai korektiškai, vengti bet kokių provokacijų, tačiau elgtis griežtai, ten kur aplinkyb÷s reikalauja. [Būtina] suprasti, kad smurto laikai pasibaig÷ ir smurto priemon÷mis valdyti daugiau negalima“543. Pasak buvusio „Liaudies vyriausyb÷s“ premjero ir užsienio reikalų ministro Vinco Kr÷v÷s, VRM tuo metu buvo „savaranki vyriausyb÷ vyriausyb÷je. Ministeris gal÷jo visai nesiskaityti su Ministerių Taryba. Ji buvo greičiau prezidento priežiūroje ir nuožiūroje, o ne Ministerių tarybos. Vidaus reikalų ministeris tur÷jo teisę ne tik suimti kiekvieną, kuris jam atrod÷, bet ir ištremti iš Lietuvos, gavęs prezidento pritarimą. Jis ved÷ ar bent gal÷jo vesti savarankišką politiką ir savaip tvarkyti valstyb÷s vidaus gyvenimą, savo nuožiūra uždaryti kiekvieną organizaciją, kiekvieną partiją, net prekybos ir pramon÷s įstaigą. Jo rankose buvo radijas, kurį tvark÷ susitaręs su Krašto apsaugos ministerija“544. Šie pasteb÷jimai iš dalies teisingi, nors jų autorius, atsiminimuose dažnai akivaizdžiai steng÷si sumenkinti savo kaip ministro pirmininko vaidmenį, laidojant Lietuvos valstybingumą. Kitos panašios „reformos“, kaip antai, karo lauko teismo įstatų pakeitimas anaip tol nerod÷, jog „liaudies valdžia“ ketina atsisakyti represijų politikos. Naujos redakcijos įstatuose, numatytos griežtos bausm÷s, tame tarpe ir mirties bausm÷, už karių ar šaulių kurstymą nepaklusti aukščiausių valdžios organų įsakymams, raginimus burtis į antivalstybines organizacijas ir „nuversti esamą Lietuvos Respublikos valstybinę santvarką“ bei kitas panašias veikas545. Taip buvo paruoštas paprastas, bet efektyvus teisinis instrumentas susidoroti su visais, kurie m÷gintų organizuoti pasipriešinimą marionetinei vyriausybei kariuomen÷s tarpe. Visas tuometes teis÷saugos institucijų pertvarkas 1940 m. liepos 21 d. iš „Liaudies Seimo“ tribūnos einantis prezidento pareigas J. Paleckis apibūdino taip: „Buvo energingai valomas valstyb÷s saugumo aparatas ir skubiai organizuojamos naujos j÷gos liaudies interesams saugoti. Saugumo departamentas, kuris buvo neapykantos ir pasipiktinimo baubas, dabar įgijo naujos dvasios: jis dabar vertas visuotin÷s pagarbos, meil÷s ir paramos kovoje su atvirais ir užsimaskavusiais liaudies priešais ir kenk÷jais. Liaudies priešų įrankiu buvusi policija peraukl÷jama, kad būtų liaudies reikalų sargyboje, greta pačios liaudies sudarytos milicijos. Visa spauda dabar vieningai tarnauja Liaudies interesams“546. Apibendrinat galima pasteb÷ti, jog visuomen÷s kontrol÷s ir valdžiai pavojingos veiklos neutralizavimo praktika, lyginant su ankstesniąja, per pirmuosius sovietin÷s okupacijos m÷nesius beveik nepakito, tik valstyb÷s priešus jau apibr÷ž÷ kiti kriterijai.
543 Vidaus reik[alų] minist [ro] M. Gedvilo įsakymas viešajai policijai, Lietuvos žinios, 1940 06 28, p. 1. 544 V. K r ÷ v ÷, Bolševikų invazija..., p. 54. 545 Karo lauko teismo įstatų pakeitimas, VŽ, 1940 07 04, Nr.714 - 5610. 546 Lietuvos Liaudies seimas. Stenogramos ir medžiaga, Vilnius, 1985, p. 43.
122 2.3. Karo pad÷ties režimo valdymo praktika 1919 – 1939 m.
2.3.1. Pirmųjų karo pad÷ties režimo metų problemos
Karo pad÷tis 1919-aisiais Lietuvos vyriausybei ne tik sudar÷ sąlygas organizuoti šalies gynybą, bet ir pad÷jo įtvirtinti savo valdžią regionuose. Tvyrant tuometinei sumaiščiai tik apskričių karo komendantūros gal÷jo palaikyti tvarką ir užtikrinti Kaune priimtų nutarimų įgyvendinimą. Komendantams teko daugyb÷ atsakingų pavedimų, kuriuos reik÷jo įvykdyti greitai, ryžtingai, principingai, dažnai nepaisant gyventojų nepasitenkinimo. Neišvengta ir skaudžių klaidų, žeidusių visuomenę, griovusių valdžios autoritetą. Tai kaina, kurią teko mok÷ti už nepriklausomybę: delsti, dvejoti, iš anksto viskam pasiruošti, neleido tuomet÷s aplinkyb÷s. Šiame poskyryje parodysime kaip krašte formavosi karo pad÷ties režimas, kokios problemos lyd÷jo šį procesą. 1919 m. pradžioje okupacin÷ vokiečių valdžia nelabai skait÷si ne tik su vietine lietuvių administracija, atskirų institucijų atstovais, bet ir su pačia Lietuvos vyriausybe: buvo ignoruojami ankstesni susitarimai, netrūkdavo priešiškų veiksmų547. D÷l vokiečių kareivių siaut÷jimo aukų patyr÷ Kauno548 ir kitų miestų karo komendantūros. Plataus atgarsio sulauk÷ Šiaulių komendantūros užpuolimas birželio m÷nesį549. Ne mažiau problemų šiaur÷s Lietuvoje kiek v÷liau suk÷l÷ bermontininkai. Čia jie band÷ įvesti savą okupacinį režimą: organizavo valdžios struktūras, paskelb÷ „karo stovį“, steig÷ karo teismus550. Vietos gyventojai ir lietuvių pareigūnai buvo terorizuojami. Lietuvos vyriausyb÷ menkai kuo gal÷jo pad÷ti savo atstovams atokioje provincijoje, nors jie laiškuose, dažnai to tiesiog desperatiškai prašydavo551. Ryšiai tarp centrin÷s valdžios ir savivaldos organų buvo nepastovūs552. Tai l÷m÷ ne tik susisiekimo problemos, bet ir politiniai prieštaravimai. Kaimiškoje provincijoje stipr÷jo socialinis radikalizmas, o miestuose problemas dar aštrino ir etniniai skirtumai, nes kitataučiai, kurių tada
547 Žr.: Lietuvos vyriausyb÷s raštas Vokiečių valstyb÷s generaliniam įgaliotiniui dr. E. Zimmerle, LVŽ, 1919 01 016, Nr.2 - 3. 548 Plačiau žr.: Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, red. P. Jurgelevičius, Kaunas, 1930, p. 17 - 19; K. A l i š a u s k a s, Kovos d÷l Lietuvos Nepriklausomyb÷s 1918 – 1920, Chicago, 1972, p. 90 - 91. Autentiškus atsimimimus apie tuometinę situaciją Kaune ir incidentus su vokiečiais pateik÷ tuo metu komendantūroje tarnavęs Stasys Butkus žr.: S. B u t k u s, Vyrai Gediminai kalne: Pirmūno ir savanorio kūr÷jo atsiminimai, Memmingem, 1957, p. 19 - 40. 549 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Šiauliai Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1919 – 1940), Šiaulių miesto istorija iki 1940 m., red. L. Mulevičius, Šiauliai, 1991, p. 129. Tų įvykių liudininkų pasakojimus žr.: A. B i r o n t a s, Bermontininkams Lietuvą užpuolus, p. 108 - 129. 550 J. S k i r i u s, Kurš÷nų miestas ir valsčius 1918 – 1940 metais, Kurš÷nams 420 metų, sud. J. Skirius ir kt., Kurš÷nai, 2001, p. 27 -30. 551 1919 10 31 Mažeikių apskrities viršininko pranešimo VRM Piliečių apsaugos departamentui nuorašas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 29, l. 27; 1919 11 13 Taurag÷s apskrities viršininko pranešimo nuorašas, ten pat, l. 57. 552 Apie savivaldos Lietuvoje kūrimąsi plačiau žr.: J. S i r e i k a, Lietuvos savivaldyb÷s ir savivaldybininkai 1918 – 1931 metais, Šiauliai, 1998, p. 60 - 64; A. M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920, Šiauliai, 2007, p. 57 - 156.
123 nemažai gyventa ir pačiame Kaune553, labai nepatikliai arba net nepalankiai žvelg÷ į lietuvių valstybingumo aspiracijas. Nesijaučiant centrin÷s valdžios įtakai kai kuriose Lietuvos vietov÷se susidar÷ izoliuotos „salos“, pasivadinusios respublikomis, su sava, dažniausiai kairuoliška santvarka, milicija ir net pinigais554. Labiausiai pagars÷jo Šiaulių555, Raseinių, Perlojos556, Biržų „respublikos“557. Net visai šalia laikinosios sostin÷s, lenkuojančios Vandžiogalos, Babtų bendruomen÷s band÷ paskelbti savo nepriklausomybę. Tačiau greitai, ryžtingais veiksmais, be aukų ir nuostolių, tuos separatizmo židinius integralia Lietuvos Respublikos dalimi pavert÷ Kauno karo komendantūros ekspedicinis būrys 558. Ir pačiame Kaune 1918 – 1919 m. sandūroje situacija buvo pakankamai sud÷tinga: beveik laisvai veik÷ bolševikai, remiami marksistinių id÷jų persis÷musių vokiečių kareivių – „spartakininkų“559. Vis d÷lto Lietuvos vyriausybei čia anksčiausiai pavyko įvesti tvarką – kitur komplikacijų būta daugiau. Didžiausiu išbandymu jaunai valstybei tapo Raudonosios armijos invazija. Iš pradžių vargingesnių gyventojų tarpe pasitaikydavo nuoširdžiai tikinčių utopiniais komunizmo lozungais, tačiau brutali tikrov÷560 visas iliuzijas greitai išsklaid÷. Šiaur÷s ir rytų Lietuvoje „susikūrusi“ „tarybų valdžia“ laik÷si tik raudonarmiečių durtuvų d÷ka561. Netrukus ją ÷m÷ ardyti gaivališkas gyventojų ginkluotas pasipriešinimas. Aktyviausi jo židiniai įsipliesk÷ Pasvalio, Biržų apylink÷se562, Žemaitijoje. Amerikiečių istoriko A. E. Senno nuomone, to partizaninio jud÷jimo ind÷lis į galutinę pergalę prieš bolševikus, kai kuriais atžvilgiais buvo reikšmingesnis net už nedidel÷s, menkai ginkluotos reguliariosios lietuvių kariuomen÷s ind÷lį563. Priešo okupuotoje teritorijoje susiformavę partizanų būriai beveik netur÷jo ryšių su centrine šalies valdžia, veik÷ daugiausia savo nuožiūra. Vis d÷lto, jie dažniausiai skelb÷si atstovaujantys Lietuvos vyriausybę, jos vardu kūr÷ komendantūras, davin÷jo nurodymus gyventojams, vykd÷ teisingumą. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – brolių Povilo ir Aleksandro Plechavičių
553 P. J a n a u s k a s, Lietuviškas lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldyb÷je 1918 – 1928 metais, Darbai ir dienos, 2003, Nr. 34, p. 34. 554 J. N a v a k a s, Lietuvai besikeliant, p. 41 - 42. 555 Žr.: P. B u g a i l i š k i s, Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 225 - 228. 556 Plačiau žr.: P. Č e s n u l e v i č i ū t ÷, Kovojanti Perloja, Var÷na, 1998, p. 19 - 58. 557 Apie lenkiškų „respublikų“ fenomeną plačiau žr.: A. M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių..., p. 130 – 132. 558 Plačiau žr.: J. A n i č a s, Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895 – 1954), Vilnius, 2004, p. 22 - 28. 559 E. Z i l b e r g i s, Kova už tarybų valdžią Kaune 1918 – 1919 metais, Kaunas, 1968, p. 9 - 20. 560 Plačiau apie „Tarybų valdžios“ politiką Lietuvoje 1919 m. žr.: Č. L a u r i n a v i č i u s, Tarybinio valstybingumo steigimas Lietuvoje, Politika ir diplomatija, p. 55 - 57; K. G u d a s, Panev÷žys kovų už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu 1918 – 1920 m., Panev÷žys, 1997, p. 38 - 54. 561 P. G u d e l i s, Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 – 1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje, London, 1972, p. 44. 562 Apie tai išsamiai žr.: J. N a v a k a s, Lietuvai besikeliant, p. 68 - 105; Jonišk÷lio apskrities partizanų atsiminimai, sud. P. Gudelis, Chicago, 1983, p. 82 - 356. 563 A. E. S e n n, Lietuvos valstyb÷s atkūrimas, vert. A. Eidintas, Vilnius, 1992, p. 65. Raudonajai armijai ruošiantis pulti Kauną, Lietuvos kariuomen÷ tur÷jo tik apie 5000 karių. Žr.: K. A l i š a u s k a s, Kovos d÷l Lietuvos Nepriklausomyb÷s 1918 – 1920, Chicago, 1972, t. 1, p. 126.
124 suorganizuota „Sedos apskrities apsauga“, kiek v÷liau virtusi karo komendantūra. Jos vadu P. Plechavičius oficialiai buvo paskirtas tik po apsilankymo Kaune 1919 m. vasario 18 d., t.y. prab÷gus m÷nesiui nuo veiklos pradžios564. Nors partizanin÷s grupuot÷s bolševikų užnugaryje daug prisid÷jo prie s÷kmingos kovos už nepriklausomybę, jų veiklos metodai neretai šokiruodavo Lietuvos visuomenę ir sulaukdavo net pasmerkimo. Bene kontraversiškiausią reputaciją įgijo to paties P. Plechavičiaus būrys565. Viename skunde nurodoma, jog jis vien Sedos, Kalvarijos, Ylakių ir Mos÷džio valsčiuose, laikotarpyje nuo 1919 m. sausio pradžios iki balandžio 20 d. be tardymo ir teismo sušaud÷ apie penkiasdešimt vyrų ir moterų, o priskaičiavus panašius atvejus kitose vietov÷se, aukų skaičius, esą, tur÷jęs siekti daugiau nei šimtą566. Sunkių kaltinimų d÷l nežaboto smurtavimo būta ir daugiau567. Pasak tuo metu Skuodo apylink÷se valdžios įstaigas organizavusio krikščionių demokratų veik÷jo, kunigo Pranciškaus Žadeikio, P. Plechavičius nem÷gęs ceremonijų: „sugavęs bolševiką ar pl÷šiką,
564 V. J a n k a u s k a s, Sedos apskrities karo komendantūros veikla, Žemaičių praeitis, kn. 5. Seda: parapija ir dail÷s paminklai. Vilnius, 1997, p. 197. 565 Sovietinę įvykių Žemaitijoje versiją žr.: St. B r a š i š k i s, Darbo žmon÷s pakilo į kovą, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960, p. 189 - 201; J. Ž i b u r k u s, Žemaičių pulko žygiai, ten pat, p. 206 - 207; A. V i t a l i s, Kaip kūr÷si tarybų valdžia Sedoje, ten pat, p. 312 - 316; A. R a g m a n i u s, Kas siaut÷jo Židikuose, ten pat, p. 335 - 338. 566 Dokumente buvo konkrečiai įvardinti tik keli P. Plechavičiui inkriminuojami nusikaltimai: 1) Ūkininko Vizgaudžio iš Renavo t÷vo ir brolio sušaudymas; 2) Vieno paieškomo asmens senut÷s motinos terorizavimas; 3) Ukrinų krautuvininko Peleckio nužudymas; 4)Ylakių buhalterio Domo Šeputos sušaudymas; 5) Mickaus iš Sedos sušaudymas; 6) O. Nacait÷s iš Sedos sušaudymas; 7) P. Plechavičiaus tarnait÷s, kuri bolševikų buvo įkalb÷ta nužudyti šeimininką, sušaudymas. Be viso to dar buvo nurodyta, jog komendanto būrys ne kartą muš÷ kai kuriuos vietos gyventojus. Skundas – kategoriškas, ginantis kairuoliškos pakraipos veik÷jus, su kuriais komendantas apkaltinę bolševizmu, esą, siekęs susidoroti. Pateiktų kaltinimų tyrimas buvo tęsiamas, apklausti vienaip ar kitaip su tuo susiję liudininkai. Jų parodymai ne tik labai abstraktūs (remiasi daugiau nuogirdomis, nei matytais įvykiais), bet ir gana prieštaringi: vieni Plechavičių smerk÷, kiti – laik÷ nekaltai apšmeižtu, vadino gyn÷ju, kovotoju su pl÷šikais ir bolševikais. (1919 04 25 pažyma apie kaltinimus P. Plechavičiui, LCVA, f. 384, ap.3, b. 44, l. 4.) Visgi, iš apklausų, kurias atliko reikalą ištirti KAM atsiųstas ypatingųjų reikalų karininkas J. Danauskas, paaišk÷jo, jog daugumą skunde nurodytų asmenų – Visgaudį, Mickų, D. Šeputą, O. Nacaitę, sušaud÷ vokiečiai, o ne Plechavičiaus vyrai. Pati Konstancija Nacien÷, mačiusi dukters egzekuciją, tai patvirtino. Ji teig÷, jog vokiečiai jos dukterį sušaud÷ d÷l to, kad „žydai ant jos praneš÷ vokiečiams būk ji bolševik÷“. (1919 06 06 K. Nacien÷s parodymai, ten pat, l. 21.) Keli apylinkių kunigai, Židikų valsčiaus viršaitis, teig÷ nieko iš gyventojų apie „mušimus bizūnu“ negird÷ję (1919 06 05 Sedos apskrities Renavo valsčiaus atstovų parodymų protokolas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 44, l. 19 - 20.) Pats P. Plechavičius tardomas, kaip ir jam palankūs liudininkai prisipažino sušaudęs tik keletą pl÷šikų, bandžiusį pab÷gti areštuotą bolševikų r÷m÷ją Peleckį ir pasik÷sinimą ruošusią savo tarnaitę, – visa kita, esą, atlikę vokiečiai (1919 06 04 P. Plechavičiaus tardymo protokolas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 44, l. 15 - 16.). Dar viena įdomi detal÷. Sedos klebonas kun. Kazimieras Genys tur÷jęs nuoskaudų d÷l to, jog Plechavičius iš jo „neteis÷tai“ rekvizavo pakinktus arkliams, tyr÷jui, remdamasis tik nuogirdomis, graudulingai nupasakojo kaip Plechavičiaus tarnait÷ pasitiko kankin÷s lemtį: „Sulig visuomen÷s nuomone, mergel÷ niekuo nebuvo kalta ir liko sušaudyta tik d÷l kokio tai asmeniško P. Plechavičiaus tikslo. O galutinas žiaurumas buvo tas, kad mergelei nebuvo duota prieš mirtį atlikti išpažintį. Visoje kelion÷je mergel÷ nežmonišku balsu šauk÷ ir praš÷, kad leistų jai atlikti išpažintį, o važiuojant pro mažą bažnyt÷lę, stačiai kriste krito iš vežimo šaukdamasi kunigo, bet, nelaime, niekas jos nebeklaus÷. Tasai incidentas visų širdis pripild÷ didžiausiu pasibais÷jimu“.: 1919 06 06 kun. K. Genio parodymai, LCVA, f. 384, ap.3, b. 44, l. 24 - 25. 567 Žr. pvz.: 1919 05 19 buvusių pirmojo Ylakių valsčiaus komiteto narių memorandumas Lietuvos valdžiai, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 44, l. 8 - 11. Skunde be kita ko sakoma: „Žmon÷s stebisi ir pyksta ant Kairio, Sleževičiaus ir kitų socialistų ir palinguodami galvas kits kitam tvirtina, kad ir jiems turbūt pamyl÷jo ministerijų suolai, didel÷s algos, o savo brolius paliko tironams“ (l.10); „Mūsų Plechavičius žiaurumu daug kartų yra pralenkęs Muravjovą - Koriką“ ir d÷l jo veiksmų gyventojų tarpe esą tik stipr÷ja simpatijos bolševikams (l.11).
125 paklausdavo tik kaip nori būti šaunamas – stačias ar gulsčias? ir beregint bausm÷ būdavo įvykdoma neatsižvelgiant į jokius šauksmus ar verksmus“568. Asmeniškai susipažinęs su panašiais liudijimais Lietuvos vyriausyb÷s vadovas Mykolas Sleževičius 1919 m. birželio 17 d. savo ministrams, jau netramdydamas emocijų garsiai pareišk÷, jog tokie komendantai kaip P. Plechavičius patys tur÷tų būti sušaudomi569. Tačiau šis jaunas (dvidešimt ketverių metų), drąsus ir nemažiau įžūlus karininkas, d÷l savo baudžiamųjų akcijų nebuvo nuteistas: atsakomyb÷s jam pad÷jo išvengti kariuomen÷s vado S. Žukausko ir dešiniųjų politinių j÷gų parama570. Tačiau tai tebuvo tik pati P. Plechavičiaus problemų su teis÷sauga pradžia – jis v÷liau dar ne kartą savaip „pasižym÷jo“571. 1919 m. pirmoje pus÷je, stumiant iš Lietuvos Raudonąją armiją, abejotino teis÷tumo įtariamų kolaborantų egzekucijų įvykd÷ ir kitos lietuvių karin÷s dalys. Panašių kaltinimų kaip ir P. Plechavičius sulauk÷ V. Grigaliūnas - Glovackis572, J. Motiejūnas - Valevičius ir kiti573.
568 P. Ž a d e i k i s, Didžiojo karo užrašai, 2 dalis, 1917 – 1918 – 1919 metai, Klaip÷da, 1925, p. 256. 569 D. P a l k e v i č i u s, Karin÷s komendantūros 1918 – 1920, p. 75. 570 V. J a n k a u s k a s, Sedos apskrities karo komendantūros veikla, p. 203 - 204. 571 1926 m. pabaigoje po garsiojo P. Plechavičiaus antausio aviacijos kapitonui Kalininu, įžeidusiam Lietuvos valstybę, ir po netaktiško ginčo su gen. S. Žukausku, tuometinis Vyriausiojo štabo viršininkas plk. ltn. K. Škirpa specialiame raporte krašto apsaugos ministrui plk. ltn. J. Papečkiui, susumavo visas oficialias P. Plechavičiaus nuobaudas, skirtas už piktnaudžiavimą tarnyba, kareivių naudojimą asmeninio ūkio darbams, finansinius pažeidimus. 1921 m. Kariuomen÷s teismo sprendimu, šis skandalingos reputacijos karininkas du kartus s÷d÷jo dabokl÷je (4 m÷n. ir 12 dienų). Tais pačiais metais teismas jam dar skyr÷ ir 6 m÷n. tvirtov÷s kal÷jimo, bet bausm÷ buvo dovanota. 1924 m. P. Plechavičiui pavyko dar kartą išsisukti nuo realios bausm÷s. Įvertinęs min÷tus faktus Škirpa reziumavo: „Čia pamin÷tos buvusios majoro Plechavičiaus bylos ir nauja iškeltoji įrodo, jog majoras Plechavičius drausm÷s atžvilgiu yra nepataisomas“.: 1926 12 06 Vyr. štabo viršininko plk. ltn. K. Škirpos raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 468, l. 71 - 72. Nepaisant tokios charakteristikos, P. Plechavičius greitai tapo laikinu, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo metu iškeltu Lietuvos diktatoriumi. Perdavęs valdžią tautininkų lyderiams, jis greitai kilo karjeros laiptais: tapo Kavalerijos inspektoriumi, netrukus – Vyriausiojo štabo viršininku, o 1929 m. jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1927 m. sausio pradžioje Kariuomen÷s teismas karininkui buvo skyręs 10 parų dabokl÷s, bet bausmę Respublikos prezidentas dovanojo.: 1927 m. Įsakymas kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 77, l. 165; Ne gana to, 1928 m. P. Plechavičius band÷ iš Lietuvos valstyb÷s išsiieškoti pinigus, kuriuos, jo nuomone, ji jam buvo skolinga už pastangas ir asmenines l÷šas įd÷tas organizuojant Sedos karo komendantūrą 1919 m. Laiške vyriausyb÷s vadovui jis raš÷: „D÷ka mano pasišventimo šiandien esu, galima drąsiai sakyti biednesnis už ubagą, nes ubagas gali paprašyti atsistojęs ant gatv÷s, o man tas nepridera“ [...] „Įvariau savo t÷velius į b÷dą, nes jų visus sutaupytus pinigus išleidau, pridariau skolų tiek, kad baisu apie jas pagalvoti ir už tą viską užsitarnavau begalę priešų ir valdžia dav÷ man [tik] 18 ha žem÷s su visais ten buvusiais trobesiais. Aš skaitau, skaičiau ir skaitysiu, kad Lietuva man yra skolinga nuo 1919 metų 60 000 dolerių ir šiandien ta suma, priskaičius nuošimčius, sudaro virš 100 000 dolerių“.: 1928 01 29 P. Plechavičiaus laiškas valstyb÷s vadovui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 567, l. 93. Čia pravartu pacituoti vieną Pr. Žadeikio atsiminimų fragmenta: „Kokiais pobūdžiais vadovaudamasis Plechavič÷ veik÷, sunku sp÷ti; ar Lietuvos labas, ar savo nauda, ar iš Rusijos paveld÷tasai įprotis negerbti žmogaus gyvasties, stūm÷ Plechavičę prie tokių darbų, neapsiimu išsitarti. Faktas yra, kad Plechavič÷ reikalavo beveik iš visų apylinkių valsčių atlyginimo po tūkstantį rublių užsyk; ir jam mok÷jo Skuodo, Mos÷džio, Platelių valsčiai. Plechavič÷ aiškindavosi, jog iš L. V. Tarybos negaudavęs jokios algos. Taipgi labai keistai išveiz÷jo [atrod÷] su tomis „mobilizacijomis“ [arklių rekvizicijomis – M. K.] ir naujokų ÷mimais. Bet v÷l yra faktas, jog visi ūkininkai už Plechavič÷s, kaipo už kokio mūro ramiai atsiduso ir jiems jokių pl÷šikų bijoti nebereik÷jo“.: P. Ž a d e i k i s, Didžiojo karo užrašai, 2 d., p. 257. 572 J. Balčiūnas, 1919 m. rudenį paskirtas Eglait÷s karo komendantu atsiminimuose atpasakojo pokalbį su 2 p.p. pulko vadu V. Grigaliūnu - Glovackiu. Pastarasisis taip paaiškino savo prieštaringai visuomen÷je vertinamus veiksmus: „Turbūt, apie mane visokių nesąmonių ten [Kaune] paskleista ? Kad aš baisiausias žmogus, kad šaudau būsimus ministrus [ J. Smalstį - Smolskį – M. K.] ir žydelius prachvostus [parsidav÷lius] ? Taigi šitų judošių jiems gaila, o kareivių, kurie d÷l anų provokacijos fronte žūna, tai visai negaila. Žinau, pažįstu visus šituos bolševikų draugus, kurie taikstosi dabar prasmukti pro fronto liniją. Ten cicilikų lizdas ir šilta prieglauda. V÷liau visi į ministrus. Ne, broleli, ne d÷l tokių čia mes vargstam, kariaujam ir šiltu savo krauju laistom Lietuvos žemelę ! Ne d÷l tokių“...: J. Š v a i s t a s, [J. Balčiūnas] Dangus debesyse, p. 322.
126 Sovietin÷je istoriografijoje tokia „revoliucinio jud÷jimo dalyvių persekiojimo, kankinimų bei masinių žudynių sistema“ vadinta „baltuoju teroru“574. Kai kuriuose darbuose nurodoma, jog 1919 m. vasaros pradžioje, vien Panev÷žio, Biržų ir Rokiškio apskrityse buvo sušaudyta apie 200 komunistų575. Suprantama, daugeliu atvejų, tai nebuvo vien niekuo d÷ti kairiųjų pažiūrų žmon÷s. Daugelis jų aktyviai talkino raudonarmiečiams, patys su ginklu rankose terorizavo gyventojus. Be to, prie „revoliucionierių“ sovietmečiu neretai buvo priskiriami ir tie karo teismų pasmerkti myriop asmenys, kurie daugumos amžininkų laikyti papraščiausiais pl÷šikais, mažai ką bendro tur÷jusiais su „tarybų valdžia“. Tokiu būdu, propagandiniais sumetimais, siekta padidinti „liaudies kovos“ ir kančių mastą. Vis d÷lto pasitaik÷ keletas epizodų – ir tai pripažino tuometin÷ Lietuvos valdžia – kai „karinis teisingumas“ buvo įvykdytas skubotai, nesilaikant nustatytų procedūrų, faktiškai savavališkai. Čia pamin÷tina susidorojimo socialdemokratų veik÷jais Ona ir Feliksu Valiukais, Jurgiu Smalsčiu - Smolskiu istorija576. Šie asmenys, kaip ir kai kurie kiti tuometin÷s Lietuvos kairieji, d÷l savo idealizmo ar trumpalaikių pragmatinių tikslų577 kolaboravo su bolševikais578, tad v÷liau gal÷jo būti pagrįstai apkaltinti ir teisiami. Tačiau vietiniai kariniai pareigūnai nesugeb÷jo užtikrinti sklandaus šio proceso įgyvendinimo. Sutuoktinių Valiukų porą579 kareiviai sušaud÷ be teismo, o J. Smalstys - Smolskis, karo lauko teismo nuteistas šešerių metų laisv÷s at÷mimo bausme, buvo nužudytas jį lyd÷jusių sargybinių. Ginkluotos palydos vyresnysis d÷l šio neteis÷to poelgio v÷liau atsidūr÷ teisme, tačiau realios bausm÷s išveng÷ 580. Kad kaltinimai J. Smalsčiui - Smolskui nebuvo labai rimti, o kalt÷s įrodymai – nepakankamai akivaizdūs, rodo ir faktas, jog iš pradžių jo bylą ketinta
573 Žr.: J. J u r g i n i s, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius, 1955, p. 15 - 20. 574 E. J a c o v s k i s, Už grotų. Iš buržuazin÷s Lietuvos kal÷jimo istorijos, Vilnius, 1965, p. 10. 575 J. J u r g i n i s, Kauno įgulos..., p. 15. 576 Žr.: 1919 08 07 Tardymo komisijos pirmininko pranešimas ministrų kabinetui apie J. Smolskio nužudymo aplinkybes, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 3, sud. A. Gaigalait÷, K. Jablonskis, J. Žiugžda, Vilnius, 1958, p. 272; 1919 08 07 J. Šerno pranešimas apie Valiukų nužudymo aplinkybes, ten pat, p. 272 - 273. 577 V. Kapsuko vyriausyb÷ kariuomenei samdyti ir propagandai skleisti iš Sovietų Rusijos gaudavo didelę finansinę paramą, siekdavusią šimtus milijonų rublių. Lenino vyriausyb÷, kaip teisingai pasteb÷jo Č. Laurinavičius, „revoliuciniam jud÷jimui organizuoti kaimyniniuose kraštuose pinigų negail÷jo, nors savo gyventojus laik÷ ties bado riba“.: Č. L a u r i n a v i č i u s, Tarybinio valstybingumo steigimas..., p. 52. Antai verbuodami kareivius į Raudonosios armijos Žemaičių pulką Šiauliuose, bolševikai mok÷jo triskart didesnius atlyginimus, nei tuometin÷ Lietuvos kariuomen÷. D÷l to, nemažai vargingesnių vyrų tuo iš pradžių susigund÷, nors po pirmųjų nes÷kmių mūšiuose ÷m÷ masiškai dezertyruoti. Žr.: V. L e s č i u s, Lietuvos kariuomen÷ Nepriklausomyb÷s kovose, p. 28 - 33. 578 Jų paskutiniųjų gyvenimo dienų betarpiškas liudininkas buvo tuometinis Rokiškio milicijos vadas Juozas Balčiūnas. Visa tai užfiksuota atsiminimuose: J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse, p. 289 - 298; Beje, J. Balčiūnas savo knygoje prisipažino, 1919 m. pradžioje buvo priverstas ne mažiau nei Valiukai ar Smolskis bendradarbiauti su bolševikų valdžios organais ir d÷l to su juo v÷liau net dukart m÷ginta susidoroti. Tačiau jam ne tik pasisek÷ išvengti dramatiškos lemties, bet ir pavyko gauti tarnybą milicijoje, po to – karo komendanto postą. 579 Pasak Valiukų šeimą asmeniškai pažinojusio komunisto Faivušo Abramavičiaus, „F. Valiukas nebuvo revoliucionierius, jis buvo socialdemokratas, nepritar÷ komunistų partijos linijai. Jis dirbo Panev÷žio darbininkų tarybos sekretorium, kaip socialdemokratų atstovas“.: F. A b r a m a v i č i u s, Į revoliucinį pogrindį, Proletarin÷ revoliucija..., p. 228. 580 J. S m a l s t y t ÷, Mano t÷vas, Vilnius, 1967, p. 323 - 326.
127 perduoti civiliniam, bet ne karo teismui581. Valiukų sušaudymo byla, nors ir tirta specialiai sudarytos socialdemokrato Pelikso Bugailiškio vadovaujamos komisijos, teismo nepasiek÷582. Abi šios istorijos dramatiškos ne tik d÷l savo skaudžios baigties, bet ir d÷l to, kad daugelis kitų, „tarybų valdžios“ struktūrose dirbusių asmenų, buvo iš karto reabilituoti ir gal÷jo nesl÷pdami savo praeities, kairiųjų pažiūrų, s÷kmingai įsilieti į „buržuazin÷s“ Lietuvos politinį, visuomeninį gyvenimą. Žinomi garsių socialdemokratų, s÷kmingai atsikračiusių kolaborantų etiket÷s pavyzdžiai: Šiaulių savivaldos veik÷jas S. Lukauskis, Seimo narys K. Venclauskis, jo koleg÷ advokat÷ L. Pur÷nien÷ bei jos vyras; taip pat – V. Požela – 1926 m. tapęs vidaus reikalų ministru. Tokių pavardžių galima nurodyti ir daugiau. Antai sovietiniai autoriai V. Kapsuko vyriausyb÷s talkininkais „kuriant naująją“ kultūrą, laik÷ net tokius mokslo bei meno žmones kaip Petras Avižonis, Vaclovas Biržiška, Tadas Ivanauskas, Eduardas Volteris, Jonas Basanavičius, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Juozas Zikaras ir kitus583. Kolaboravimo su bolševikais 1919 m. aplinkyb÷ms, tai dariusių asmenų reabilitacijos kriterijams bei pačiam procesui išanalizuoti, reik÷tų atskiro tyrimo. Vis d÷lto, net ir žvelgiant paviršutiniškai, nesunku pasteb÷ti, jog tuometin÷ Lietuvos vyriausyb÷ įtvirtindama savo valdžią krašte, siek÷ kuo greičiau švelninti visuomen÷s susipriešinimą, demokratinio valstybingumo kūrimo vizija patraukti ir tuos, kurie dar neseniai suklaidinti revoliucinių lozungų ja netik÷jo, bet savo darbais nenusiženg÷ žmoniškumui. 1919 m. vasarą, išvadavus Lietuvą nuo Raudonosios armijos buvo paskelbtas oficialus „Ministerių kabineto nusistatymas d÷l nusikalstamųjų darbų prieš Lietuvos valstybę“. Nors pirmuosiuose keturiuose jo punktuose deklaruotas ryžtas griežtai nubausti aktyvius kolaborantus, kovojusius išvien su bolševikais prieš nepriklausomą Lietuvą, žudžiusius, pl÷šusius ar kitaip terorizavusius jos gyventojus, paskutiniuosiuose dviejuose, numatyta gana plati išimtis, išteisinanti pasyvius okupacin÷s valdžios struktūrų darbuotojus, apsauganti su tuo visai nesusijusius kairiųjų pažiūrų asmenis584. Taigi daugumos „paklydusiųjų“ atžvilgiu, žinant to meto
581 1919 07 09 Teisingumo ministro telefonogramos Rokiškio apskrities taikos teis÷jui nuorašas, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 14, l. 125. 582 S. K a i r y s, Tau Lietuva, Boston, 1964, p. 319; Ketvirtojo dešimtmečio viduryje rašytuose atsiminimuose žymus teisininkas, gilus demokratas ir humanistas Petras Leonas, tą istoriją įvertino vienareikšmiškai: „Smolskis buvo mūsų kariuomen÷s nušautas, būk jam m÷ginant pab÷gti, o jis buvo suimtas kaip bolševikas. Neteis÷tas buvo jo su÷mimas, žmogžudyst÷ buvo ir jo mirtis. Lygiai tokia [pat] žmogžudyst÷ buvo ir advokato Valiuko su žmona nužudymas. Bet A. Smetona [tuometinis prezidentas – M. K.], siekdamas ateityje diktatūros, pataikavo kariškiams ir tos žmogžudyst÷s liko nenubaustos“.: P. L e o n a s, Pergyvenimai ir atsiminimai, Raštai, t. 3, Vilnius, 2005, p. 449 - 450. 583 B. V a i t k e v i č i u s, Pirmoji darbininkų ir Valstiečių valdžia Lietuvoje, Vilnius, 1988, p. 235. 584 Penktajame punkte buvo skelbiama: „Asmenys, kurie nebūdami komunistų partijos nariais, Rusų okupacijos metu dalyvavo Lietuvos Tarybų valdžios įstaigų ir organų darbuose tik kaipo tarnautojai, o ne kaip komisarai, arba, kad ir ÷ję komisaro pareigas, bet netur÷ję politin÷s reikšm÷s, ir savo veikimais nebuvo priešingi Lietuvos Nepriklausomybei, gi savo darbais steng÷si kuo gal÷dami švelninti okupacijos valdžios režimą, tokie asmenys paliekami laisvi“.: Ministerių kabineto nusistatymas š.m. liepos m÷nesio 15 d. d÷l nusikalstamų darbų prieš Lietuvos valstybę, LVŽ, 1919 08 28, Nr. 11 - 141.
128 praktiką aplinkiniuose kraštuose585, pasielgta labai humaniškai. Pasitaikę pavieniai, neteis÷ti susidorojimai, buvo vietin÷s karin÷s administracijos savavališki veiksmai, akivaizdžiai prieštaraujantys centrin÷s valstyb÷s valdžios išreikštai pozicijai. To argumentuotai paneigti nepaj÷g÷ ir sovietmečiu apie „baltąjį terorą“ rašę autoriai586. Lietuvos vyriausyb÷ steng÷si kiek leido sąlygos, deramai ištirti visus skundus d÷l brutalaus kariuomen÷s dalių ar komendantų elgesio iš priešo išvaduotose krašto vietov÷se. Deja, užkirsti kelią įvairiems nemaloniems incidentams ne visada pavykdavo. Antai 1919 metų vasarą lietuvių ir vokiečių kareiviai Panev÷žyje, Šiauliuose, Kurš÷nuose „pasižym÷jo“ terorizuodami žydų tautyb÷s gyventojus587. Nors išpuoliai nepareikalavo aukų, kaip keliais m÷nesiais anksčiau lenkų legionierių surengti pogromai Vilniuje588, Lietuvos valdžia, baimindamasi neigiamos užsienio reakcijos, pasiskubino imtis priemonių, kad padidintų karių drausmę ir pakeltų sąmoningumą589. Vyriausyb÷ viešai persp÷jo ateityje netoleruosianti tautin÷s nesantaikos tarp Lietuvos gyventojų kurstymo ir griežtai bausianti už smurtines akcijas590. Tai dav÷ rezultatų – didesnių savival÷s atvejų ateityje nebepasitaikydavo. Kur kas sunkiau sek÷si spręsti gana dažnus nesusipratimus ir net konfliktus tarp Lietuvos kariuomen÷s, savivaldos bei kitų civilinių įstaigų. Kartais tarpusavyje „nesusitardavo“ net miesto karin÷s įgulos viršininkas ir komendantas591, o ką jau bekalb÷ti apie bendravimo su vietin÷mis VRM struktūromis problemas. 1919 – 1920 m. gana dažnai pasitaikydavo atsitikimų kai komendantūrų kareiviai nuginkluodavo, suimdavo arba net sumušdavo valsčiaus miliciją. Žinoma, kartais tai būdavo paprasčiausias neblaivių kareivių chuliganizmas592, tačiau dažnai j÷ga prieš
585 Kaip pavyzdį galima pamin÷ti 1918 m. 108 dienų (kovo - geguž÷s m÷n.) pilietinį karą Suomijoje. Per tą laikotarpį 1649 civiliai asmenys tapo „raudonojo“, o 8380 „baltojo“ teroro aukomis. Karą laim÷ję „baltieji“ į nelaisvę buvo pa÷mę per 80 000 „raudonųjų“, kurių dalį teis÷ specialūs kariniai tribunolai (paskelbti ir įvykdyti 265 mirties nuosprendžiai). Apie 12 000 belaisvių mir÷ nuo bado ir ligų stovyklose 1918 m. vasarą.: S. Z e t t e r b e r g, Suomija po 1917 metų, vert. V. Liepait÷ , Vilnius, 1993, p. 26. 586 Žr. pvz.: R. Š a r m a i t i s, Amerikos – Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918 – 1920, Vilnius, 1955, p. 35. 587 1919 m. Panev÷žio karo komendanto T. Chodakausko atsišaukimas į gyventojus, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 44, l. 34; 1919 06 30 B. Kušmano raštas Ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 44, l. 60 - 61; taip pat žr.: 1919 12 01 Žydų reikalų ministro M. Soloveičiko raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 58, l. 219. L. T r u s k a, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio, Vilnius, 2005, p. 77 - 78; V. V a r e i k i s, Žydų ir lietuvių susidūrimai bei konfliktai tarpukario Lietuvoje, Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX – XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005, p. 171 - 179. 588 Š. L i e k i s, L. M i l i a k o v a, A. P o l o n s k y, Prievarta prieš žydus buvusiose Lietuvos Lenkijos žem÷se 1919 m., Kai ksenofobija virsta prievarta..., p. 213 - 248. 589 1919 06 15 Vyriausyb÷s „Tardymo komisijos“ pos÷džio protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 60, l. 7-8. 590 „Lietuvos piliečiai !“ [M. Sleževičiaus vyriausyb÷s atsišaukimas], LVŽ, 1919 07 26, Nr. 9. 591 Apie tokį atvejį Pirmajame karo komendantų suvažiavime papasakojo Mažeikių apskrities karo komendantas J. Šlepetys. Į miestą atvykęs 2-ojo p÷stininkų pulko vadas kpt. J. Petruitis „pasiskelb÷ įgulos viršininkas esąs. Jis leido privalomus įsakymus vietos gyventojams, rišo klausimus visai ne įgulos vado kompetencijos, pavyzdžiui d÷l taisymo kelių, arba vietos klebonui įsakydamas laikyti pamaldas ne dešimtą, bet dvyliktą valandą, arba komendantui įsakydamas areštuoti viršaitį ir pakeisti kitu“.: 1921 09 20 - 24 Karo komendantų suvažiavimo protokolai, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 87, l. 14, 15, 17. 592 1919 08 16 Kretingos apskrities valdybos pranešimas VRM, LCVA, f. 1096, ap. 1, b. 3, l. 80; 1919 12 09 Ukmerg÷s milicijos vado raportas Piliečių apsaugos departamentui, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 65; 1919 12 17 Seinų apskrities
129 miliciją vartota ir sąmoningai – įtarus neteis÷ta, antivalstybine veikla. Nepasitik÷ti vietos pareigūnais būta d÷l ko: dalis jų bolševikų invazijos metu buvo per÷ję tarnauti „liaudies valdžiai“ 593, nors po pusmečio, pasikeitus politin÷ms aplinkyb÷ms, daugelis nuo jos atsiribojo, pakeit÷ politinę orientaciją. D÷l tokių biografijos faktų 1919 m. antroje pus÷je ilgai kivirčijosi Ukmerg÷s karo komendantas kpt. K. Vilimas su apskrities viršininku bei jo proteguojamu milicijos vadu. Apskrities viršininkas kaltintas tuo, jog vieno valsčiaus viršaičiu paskyr÷ „žmogų, tarnavusį bolševikams, kuris vietiniams gyventojams d÷davo kontribucijas“ ir kad sudar÷ sąlygas į apskrities milicijos vadus kandidatuoti asmeniui, žinomam „savo agitaciniu darbu bolševikų naudai“594. Atvirai su apskrities ir milicijos viršininkais tuo metu konfliktavo ir Telšių karo komendantas Bronius Zaleskis. Viešame valdininkų susirinkime šiuos pareigūnus jis išvadino kiaul÷mis, pareišk÷ „spjaunąs jiems į akis“ ir pagrasino bizūnu595. Apskritai visame krašte pirmųjų milicininkų kontingentas buvo labai margas: jame neretai pasitaikydavo prastos reputacijos asmenų, d÷l kurių v÷liau kildavo įvairiausių problemų596. Kartais VRM pasiekdavo net tokia, atrodytų, neįtik÷tina, viename skunde pateikta informacija: „Skuodo apylink÷s gyventojai labai neužgan÷dinti Skuodo milicijantais, sakydami, kad net prie vokiečių kolčiakininkų [bermontininkų – M.K.] nebuvo tiek neteisybių, kiek dabar pas Skuodo milicijantus: negalima nei vieno žodžio pratarti kitaip su bizūnais muša ir į kal÷jimą stumia, nežiūrint jokios teisyb÷s. Daug buvo atsitikimų, kad milicijos viršininkas P. Druinis, prisig÷ręs su merginomis nuvažiuodavo į kaimą ir prad÷davo žmones mušti, parodydamas savo panel÷ms, kad jis tiek įgaliotas“597. Panašiais atvejais dažnai ir tekdavo įsikišti karo komendantams. Tik jie, naudodamiesi plačiais Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų suteiktais įgaliojimais gal÷jo įvesti tvarką598. Žinoma, ir pati VRM nevengdavo „duoti pylos“ savo atstovams apskrityse599. Kita vertus, sklandesniam milicijos darbui gerokai trukd÷ ir instrukcijų stoka, neaiškiai apibr÷žtos užduotys. 1919 m. pradžioje Kauno milicijos viršininkas VRM skund÷si, jog karin÷s ir civilin÷s administracijos duodami „įsakymai nuolat mainos ir [yra] viens kitam priešingi“600. Be to, valsčių
viršininko pranešimas VRM Piliečių apsaugos departamentui, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 51; 1920 01 12 Vidaus reiklų ministro E. Draugelio raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 40; 1920 01 14 Alytaus apskrities milicijos vado J. Malinausko raporto nuorašas Alytaus apskrities viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 19, l. 130. 593 A. M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių..., p. 200. 594 1919 06 13 VRM Piliečių apsaugos departamento raštas Ukmerg÷s apskrities viršininkui, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 106. 595 1920 03 24 Telšių apskrities milicijos vado raporto Telšių apskrities viršininkui nuorašas, LCVA, f. 929, ap. 4, b. 10, l. 277. 596 A. L a u g a l i s, Administracinio ir policinio aparato kūrimasis, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p. 267. 597 1920 05 10 Kretingos apskrities viršininko pranešimas VRM, LCVA, f. 394, ap. 5, b. 44, l. 118. 598 1919 06 12 Gen. štabo viršininko raštas VRM, LCVA, f. 499, ap.1, b. 222, l. 54. 599 1919 05 08 VRM Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams, valsčių milicijai, savivaldybių įstaigoms, LCVA, f. 1021, ap.1, b. 2, l. 14. 600 1919 04 05 Kauno milicijos viršininko raporto VRM nuorašas, LCVA, f. 1126, ap.2, b. 132, l. 94.
130 viršaičių ir valdybų nariai miliciją gana dažnai kviesdavosi jai nepriklausantiems, antraeiliams, raštininkų, kurjerių darbams atlikti601. Karin÷s administracijos atstovais neretai taip pat piktnaudžiaudavo savo valdžia: reikalaudavo iš milicininkų ir savivaldos darbuotojų įvairiausių patarnavimų arba kišdavosi į civilinių įstaigų reikalus ir tose vietov÷se, kur karo pad÷ties dar nebuvo602. Pirmieji karo komendantai kartais nelabai paisydavo net aukštų pareigūnų reikalavimų. Antai 1919 m. rudenį Vilkaviškio karo komendantas S. Zaskevičius iš apskrities išsiunt÷ Valstyb÷s kontrol÷s revizorių Vytautą Bičiūną603. Pastarasis, pasijutęs įžeistas, m÷gino sukelti skandalą: skund÷si savo tiesioginiams viršininkams, o šie – kariuomen÷s vadovybei. Tačiau iš to nieko neiš÷jo – „Lenkų fronto“ vadas mjr. Konstantinas Žukas savo pavaldinį užtar÷, pats apkaltindamas V. Bičiūną nekorektišku, iššaukiančiu elgesiu604. Kai kur karo komendantai iš tiesų jausdavosi visagaliais ir nevengdavo demonstruoti savo valdžios. Antai viename 1920 m. pradžios Joniškio gyventojo pareiškime teigiama: „Komendantas, gaudamas provokacinių skundų ir neištyręs dalyko siunčia savo žandarus [komendantūros kareivius – M.K.] tardymo daryti. Žandarai trankosi naktimis po sodžius, pasig÷rę gąsdina moteris ir vaikus, versdami prisipažinti sumuša žmones, paskui apipl÷šia. Gyventojų ūpas pakilęs po paliuosavimo iš bermontininkų v÷l puola. Kalbama tiktai apie žandarų pl÷šimus. Komendantui įteiktieji skundai lieka be pasekmių“605. Tai tik vienas kraštutinis atvejis. Kiek paviešinti faktai atitikdavo tiesą – kitas reikalas. Dažnai, ištyrus įvykį, situacija pasirodydavo nesanti tokia baisi. Skunduose netrūkdavo subjektyvumo, kartais visai menkai pridengto noro kuo labiau apjuodinti principingus valdžios atstovus. Nepaisant to, akivaizdu, jog pirmaisiais karo pad÷ties funkcionavimo metais būta daug problemų: santykiai tarp civilin÷s ir karin÷s administracijos klost÷si ne itin sklandžiai, jų darbo organizavimas neretai nutoldavo nuo aukščiausios šalies valdžios deklaruotų principų, vis kartodavosi procedūriniai pažeidimai. Tai, suprantama, kenkdavo valdžios autoritetui606. Apskritai daugiausia negerovių kildavo d÷l įstatymų nežinojimo, nepatyrimo, nei sąmoningo piktavališko elgesio. Skirtingų apskričių komendantai dažnai nevienodai interpretuodavo bendrus nurodymus, kartais be reikalo įvesdavo įvairiausius draudimus ar rinkliavas. Tod÷l nuo pat pirmųjų valstybingumo metų, tiek vyriausyb÷, tiek ir kariuomen÷s vadovyb÷, steng÷si tobulinti karo pad÷ties režimo administravimą, gerinti atmosferą tarp kariškių, civilinių įstaigų ir gyventojų.
601 1919 12 13 Rokiškio apskrities valdybos nurodymas valsčių valdyboms, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 2, l. 6. 602 1919 09 10 Kretingos apskrities viršininko raportas KAM, LCVA, f. 1096, ap.1, b. 3, l. 87. 603 1919 10 23 Vilkaviškio karo komendanto karin. S. Zaskevičiaus raportas „Lenkų fronto“ vadui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 52, l. 58. 604 1919 10 28 „Lenkų fronto“ vado mjr. K. Žuko raštas Valstyb÷s kontrolieriui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 52, l. 57. 605 1920 01 20 Joniškio gyventojo Jono Žirgulio skundo KAM nuorašas, LCVA, f. 929, ap. 4, b. 10, l. 66. 606 Steigiamojo Seimo skundų komisija per 1920 m. gavo 324 skundus, iš kurių daugiausia skųstasi Vidaus Reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos ministerija (KAM). Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17 apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų tekusių KAM, 37 reikštas nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 karo komendantais .: SSD, 1921 01 28, 58 pos., p. 564.
131 Pirmiausia imtasi aiškiau apibr÷žti komendantūrų kompetenciją, ruošti jų darbui būtinas instrukcijas, norminti raštvedybą607; taip pat aukščiausiu lygiu derinti aktualiausius tarpžinybinius klausimus. Daug d÷mesio skirta administracinio baudimo, visuomenin÷s veiklos ribojimo, civilių asmenų perdavimo karo teismams praktikos sureguliavimui608, komendantūros išduodamų leidimų, pažymų apmokestinimo tvarkos suvienodinimui 609. Tobulinant karo pad÷ties režimo valdymą daug nuveik÷ 1920 m. pabaigoje Vietin÷s kariuomen÷s vadu tapęs buvęs krašto apsaugos ministras, gabus ir energingas administratorius mjr. Antanas Merkys610. Jis gerai žinojo situaciją ginkluotosiose paj÷gose, opiausias problemas, tod÷l iš karto gal÷jo imtis tikslingos ir kryptingos veiklos. Siekdamas komendantūrų darbo pagerinimo, pareigūnas akcentavo ne tik biurokratinių - techninių, bet ir moralinių standartų svarbą. 1920 m. rugpjūčio pradžioje išleistame įsakyme A. Merkys aiškino: „Visa šalis karo stovyje ir Ypatingi krašto apsaugos įstatai duoda komendantams labai ir labai daug teisių. Kvalifikuoti nekuriuos prasikaltimus ir veikimus pavesta piliečių komendantams pavesta vien jų nuožiūra. Komendantai turi gan plačias teises uždedant bausmę, ką paprastai turi tik bešalis teismas. Komendantų reikalavimus pildo net kitų ministerijų valdininkai. Vyriausyb÷ duodama taip daug teisių komendantams uždeda jiems ir daug priedermių, įsakymuose, kurie savyje turi labiau bendro pobūdžio, pamatas, kurių statomas teis÷tumas ir sąžin÷“611. „Besidarbuojant Krašto apsaugos ministerijoje, – toliau tęs÷ jis, – aš tur÷jau progos pasteb÷ti daug trūkumų veikime mūsų komendantų. Dauguma tų trūkumų pareina ar tai iš nepatyrimo, ar tai d÷l stokos reikalingų žinių ir bendro išsilavinimo, bet randasi ir tokių trūkumų, kurių priežastimi yra vien bloga valia. Buvo net komendantų tokių, kurie gautomis teis÷mis naudojosi grynai savo asmens naudai, arba sprend÷ dalyką po įt÷kme kitos suinteresuotos pus÷s, [tod÷l] vienas iš pirmųjų mano uždavinių, bus įstatyti komendantų veikimą į v÷žes teis÷s ir bešališkumo [...] reikalausiu, kad kiekvienas [komendantas] pavestų tarnyst÷s reikalams maksimumą savo energijos ir to paties reikalautų iš savo pavaldinių“612. Tie skambūs žodžiai nebuvo tušti – A. Merkys, juos patvirtino darbais: prasid÷jo komendantūrų kadrų peržiūra, padaug÷jo specialių instrukcijų, suaktyv÷jo tarpžinybinis
607 1921 m. gruodžio 19 d. ministrų kabinetas nurod÷ komendantams ir civilin÷s valdžios atstovams, skelbiant privalomus įsakymus atsižvelgti į vietov÷s gyventojų tautinę sud÷tį ir vartojamą kalbą. Vietov÷se, kur 20 ir daugiau procentų gyventojų kalb÷jo ne lietuviškai, buvo privaloma įsakymus leisti keliomis kalbomis, kurių viena – būtinai valstybin÷. Šios nuostatos faktiškai buvo laikomasi jau nuo 1919 m.: 1922 01 19 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 10, ap.1, b. 107, l. 3. 608 1919 06 23 KAM aplinkraštis komendantams ir atskirų dalių viršininkams apie kvotas ir su÷mimus, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 211, l. 7. 609 1919 07 12 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 111, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 3, l. 36. 610 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadu jis buvo. Per du Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos dešimtmečius, d÷l savo žinių ir kompetencijos, jis padar÷ įspūdingą karjerą kelis kart buvo krašto apsaugos ministru, Klaip÷dos krašto gubernatoriumi, 1939 m. tapo paskutiniosios Vyriausyb÷s premjeru. Plačiau žr.: A. K a s p e r a v i č i u s, Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai, p. 413 - 471. 611 1920 08 01 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas Nr. 11, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 20, l. 18. 612 Ten pat.
132 bendradarbiavimas. Kaip tik jam vadovaujant, buvo pašalinta dauguma tuo metu jau prasm÷s nebetekusių karo pad÷ties suvaržymų, trukdžiusių gyventojų ūkinei veiklai, susisiekimui, sueigoms613; sugriežt÷jo administracinių bausmių skyrimo tvarka614, tobulintas komendantūrų raštinių darbas615. Visa tai buvo daroma su metodišku atkaklumu: įsakymai bei aplinkraščiai nuolat plauk÷ iš šalies centro į periferiją, ir jei reik÷davo, nevengta pakartoti nurodymų, juos papildomai paaiškinti. Tai rod÷ gerą Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadovyb÷s orientaciją situacijoje ir geb÷jimą operatyviai reaguoti į sistemos nukrypimus. Apibendrinat poskyrį, reikia pažym÷ti, jog Lietuvos vyriausybei prireik÷ nemažai pastangų ir tvirto ryžto, kad per vienerius metus didžiojoje šalies dalyje įtvirtintų savo valdžią. Tam nepakako vien demokratinių lozungų – teko naudoti ir prievartą. 1919 m. įvedant karo pad÷ties režimą Lietuvoje skaudžių klaidų vargu ar buvo įmanoma išvengti. Jas l÷m÷ objektyvios priežastys: krašte tvyrojo sumaištis, vyko Nepriklausomyb÷s kovos, siaut÷jo pl÷šikai, vyriausybei trūko l÷šų ir tinkamai paruoštų pareigūnų. Vis d÷lto, esant tokioms sud÷tingoms sąlygoms, net ir netobulas ypatingasis teisinis - administracinio režimas, tur÷jo daug reikšm÷s stabilizuojant situaciją valstyb÷je.
2.3.2. Karo pad÷ties režimo tobulinimas ir apribojimas 1921 – 1924 m.
Pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms Lietuvos kariuomen÷s pamažu įsitrauk÷ į taikos meto gyvenimą. Kairioji opozicija Steigiamajame Seime vis dažniau ÷m÷ reikalauti karo pad÷ties panaikinimo, primindama šio reiškinio keliamas problemas šalies gyventojams. Vyriausyb÷, atsižvelgdama į tai, prad÷jo kelis metus trukusius ypatingojo teisinio - administracinio režimo pertvarkymus: susiaurino jo veikimo teritoriją, gerino karin÷s administracijos darbą ir santykius su valstyb÷s institucijomis bei visuomene. Šiame poskyryje visa tai ir aptarsime. Siekiant aiškiai identifikuoti svarbiausias karo pad÷ties sukeltas negeroves bei optimaliai ir nuosekliai reformuoti patį režimą, kariuomen÷s vadovyb÷ 1921 m. suman÷ surengti specialų karo komendantų suvažiavimą. Pakvietimai bei programos gair÷s komendantūras pasiek÷ birželio m÷nesį616. Pagrindinis renginio iniciatorius – Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys nor÷jo, kad susirinkę komendantai tarpusavyje, o taip pat su savo vadovybe bei kitų suinteresuotų žinybų atstovais, betarpiškai pabendrautų, pasidalintų mintimis apie pra÷jusių dviejų
613 1920 09 15 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas Nr. 25, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 9, l. 28. 614 1920 11 01 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 9, l. 37. 615 1921 01 19 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 45, l. 75. 616 1921 06 10 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 45, l. 154.
133 metų veiklą, patirtus sunkumus, išsakytų nuomonę kaip patobulinti egzistuojančią sistemą617. Jis siek÷, kad jo paties, anksčiau iškeltas kredo: „karo komendanto veikimas turi būti griežtas, nesvyruojantis, bet sykiu tikslingas, teis÷tas ir korektiškas“618, neliktų vien skambiu posakiu. Tai buvo savotiškas idealas, prie kurio priart÷ti tikrov÷je tur÷jo pad÷ti sistemingas karin÷s administracijos aparato veiklos tobulinimas, pareigūnų mokymas ir jų veiklos kontrol÷. Pasirengiamieji darbai vyko sklandžiai ir 1921 m. rugs÷jo 20 d. į Kauną, atvyko visų dvidešimties tuo metu veikusių miestų ir apskričių komendantūrų vadai. Pirmasis keturias dienas trukęs suvažiavimas išsiskyr÷ turininga programa: karo komendantai perskait÷ savo pranešimus, apsvarst÷ net keturiasdešimt šešis plačius klausimus. Dalis jų buvo tiesiogiai susiję su karo pad÷ties nuostatų įgyvendinimu, kiti – su įvairiais grynai kariniais reikalais, kaip antai, mobilizacija, kariškių materialinis aprūpinimas, ginklų būkl÷, veiksmai karo atveju ir t.t.619 Klausimų eiliškumą apsprend÷ jų aktualumas. Pirmiausia bandyta aiškiai apibr÷žti komendantų pareigas bei teises karo ir taikos metu; kiek v÷liau kalb÷ta apie administracinių baudų skyrimą, leidimų išdavimą, jud÷jimo suvaržymus, nekilnojamo turto sekvestravimą, kovą su antivalstybine veikla, santykius su žvalgyba, cenzūrą, karo teismus. Visos šios temos pateko į pirmąjį pateiktų klausimų dvidešimtuką. Suvažiavimo dalyviai taip pat buvo supažindinti su diskusinio pobūdžio karin÷s administracijos sistemos pertvarkymo planais. Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadovyb÷ siūl÷ apskrityse į miestų komendantūras pilnai integruoti stočių ir ruožų karo komendantūras, žvalgybos punktus, intendantus620. Visas tas struktūras sujungus į vieną plačias funkcijas vykdančią įstaigą, manyta gerokai sumažinti valdymo išlaidas. Karo komendantai tam iš esm÷s neprieštaravo, nes vadovauti visai tai išpl÷stai institucijai būtų tekę jiems. Tai faktiškai reišk÷ jų galių padidinimą. Tačiau su tuo nenor÷jo sutikti žvalgybos skyrius ir intendantūra621 – jų nuomon÷s buvo pasiteirauta dar iki karo komendantų suvažiavimo. Šių žinybų vadovai kariuomen÷s vadovybei įrodin÷jo, jog įvykdžius siūlomus pertvarkymus, karin÷s administracijos sistema taptų grem÷zdiška, be to, abejota, ar tos kelios pakankamai skirtingos struktūros su savo specifin÷mis funkcijomis apskritai paj÷gtų veikti kaip vienas darinys. Atsižvelgus į tai nuspręsta kiekvieną iš min÷tų institucijų reformuoti atskirai. Pažym÷tina, jog daugelis pirmojo karo komendantų suvažiavimo dalyvių skund÷si prastais santykiais su žvalgyba, smarkiai kritikavo miliciją622, šaulius bei savivaldos organus, pasigesdami iš jų svaresn÷s pagalbos vykdant atsakingas užduotis. Pasigirdo ir atvirų kaltinimų sabotažu,
617 P. M a ž y l i s, Pirmasis m. ir apskr. karo komendantų suvažiavimas (1921 m. IX. 20 – 24), Kardas, 1934 12 01, Nr. 23, p. 486. 618 1920 09 15 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas Nr. 25, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 9, l. 29. 619 1921 09 20 – 24 Karo komendantų suvažiavimo protokolai, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 58, l. 2. 620 Ten pat, l. 39 - 41. 621 1921 09 12 Intendantūros skyriaus rašto nuorašas Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui mjr. A. Merkiui, LCVA, f. 500, ap. 1, b. 51, l. 89; 1921 09 15 Žvalgybos skyriaus viršininko rašto mjr. A Merkiui nuorašas, ten pat, l. 91. 622 1921 09 20 – 24 Karo komendantų suvažiavimo protokolai, l. 5, 7, 10 - 11.
134 sąmoningu valdžios autoriteto griovimu. Antai Biržų karo komendantas kpt. A. Michelevičius tada kalb÷jo: „Į savivaldybes žiūrau net kaipo į žalingas kraštui įstaigas, sakoma trūksta inteligentų, bet geresnių sunku tik÷tis. Galop, apskrityje inteligentų yra, bet darbai nevyksta. Rinktinis [rinktų valdžios organų – M.K.] darbas duoda progos veikti visokiems nepatenkintiems krašto valdžia ir norintiems pravesti savo žmones. Įlindęs bolševikuojantis [elementas] dažnai faktinai daro visus nutarimus ne tik valsčiuj, bet ir apskrity. Pagaliau į savivaldybes eina vienas luomas – „vargingi valstiečiai“. Ūkininkai nelabai nori, bijo „sudeginimo“. Pirmieji „suagituoti išneša [priima – M. K.] net keistus nutarimus, pavyzdžiui, pareikalauti iš Smetonos pasiaiškinti d÷l rekvizicijos; arba pašalinti komendantą ir panašiai“ 623. Motyvuodami tokiomis problemomis, daugelis kalb÷jusiųjų reikalavo sudaryti galimybes dar griežčiau kontroliuoti visas apskričių savivaldos ir teis÷saugos institucijas. Apskritai suvažiavimo protokoluose užfiksuotuose pasisakymuose atsispindi karo komendantų pasitik÷jimas savimi, polinkis veikti ryžtingai, nevengiant prievartos. D÷l didelių galių jausdamiesi vieninteliais už viską atsakingais apskrities „šeimininkais“ jie neretai iš aukšto žvelgdavo į kitas tenykštes valdžios struktūras, laik÷ jas nepatikimomis ir neveiksniomis, tod÷l negalinčiomis dirbti visiškai savarankiškai – be jų nurodymų ir kontrol÷s. Tokį požiūrį gerai iliustruoja tuometinio K÷dainių karo komendanto mjr. J. Čapliko, ir v÷liau gars÷jusio ne iškalba, bet tiesmukumu ir ištikimybe „kietos rankos“ politikos principams, viešas pasisakymas: „Komendantas – tikras žandaras. Ir vienintelis žmogus apskrity šį tą dirbąs. Įsišaknijęs senas rusų revoliucijos metodas šnek÷ti, bet ne dirbti. [...] Sakoma komendantas žiaurus, bet kad reikalinga daugiau darbo, mažiau žodžių: reikalinga botago“624. Taigi kai kurių apskričių karinių pareigūnų valstyb÷s valdymo vizija aiškiai kontrastavo su demokratiniais Steigiamojo Seimo idealais. Pirmajame karo komendantų suvažiavime buvo išnagrin÷ta daug svarbių klausimų, sutarta kaip spręsti opiausias problemas. Visa tai gerokai paspartino praktinius procesus: prad÷tos rengti būtinos instrukcijos, nurodymai, imtos dažniau organizuoti tikslin÷s komendantūrų apžiūros, tapo sklandesn÷ jų veikla, pager÷jo tarpžinybinių veiksmų koordinacija. Netrukus po suvažiavimo, Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys ir VRM Piliečių apsaugos departamento direktorius Jonas Navakas išleido bendrą aplinkraštį, kuriame paaiškino nedrausmingai ar neteis÷tai besielgiančių milicininkų baudimo tvarką625.
623 Ten pat, l. 9. Taip pat žr.: l. 8. 624 Ten pat, l. 10. 625 Karo komendantas užfiksavęs nusižengimą, gal÷jo milicininką sulaikyti, bet prival÷jo apie tai pranešti apskrities viršininkui, sykiu pasiūlydamas bausmę. Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą buvo įpareigotas paisyti karo komendanto nuomon÷s. Nesisekant susitarti, galutinį žodį tur÷jo tarti Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas. Už drausm÷s pažeidimus milicininkui gr÷s÷ iki 10 parų arešto.: 1921 11 21 VRM piliečių apsaugos departamento direktoriaus ir Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado aplinkraštis karo komendantams ir apskričių viršininkams, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l. 186.
135 Suvažiavimas dav÷ daug naudos ir pačiai kariuomen÷s vadovybei leido susidaryti pilną, vaizdą apie situaciją šalies regionuose, sužinoti komendantų nuomonę apie ligtolinę karo pad÷ties politiką ir jos ateities perspektyvas. Tokios žinios buvo labai svarbios rengiantis teritoriškai apriboti karo pad÷ties režimą. Tai padaryta jau netrukus – 1922 m. rudenį, prieš pat Pirmojo Seimo rinkimus. Ta proga išleistame aplinkraštyje mjr. A. Merkys nurod÷: „[...] vietose kur karo stovis panaikinamas, komendantai į administracijos reikalus nesikiša, o palieka veikti civilei valdžiai. Visi tųjų vietų piliečiai, patalpinti komendantų nutarimais ar visam karo stoviui, ar kuriam nors laikui koncentracijos stovyklon, iš jos paliuosuojami. Įstatymas apie sekvestrus taikomas tik kariuomen÷s reikalams, nes kariuomen÷ lieka karo stovyje“626. D÷l susiaur÷jusios veiklos apimties, imtasi peržiūr÷ti komendantūrų etatus, finansavimą627. Karin÷s administracijos sistemos persitvarkymas įvyko sklandžiai, nes jau tur÷ta šiokios tokios patirties. 1923 m. neliko Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado pareigyb÷s628. Netrukus, miestų ir apskričių karo komendantūros buvo sustambintos ir pavadintos karo sritimis, o komendantai – karo sričių viršininkais. Viena vertus, tuo siekta jas pritaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, perorientuoti prie grynai karinių reikalų, kita vertus – taip m÷ginta išoriškai pagerinti karin÷s administracijos reputaciją, tarsi atsiejant ją nuo bauginančio represin÷s struktūros įvaizdžio, kuris susiformavo pirmaisiais valstybingumo metais. Trečiojo dešimtmečio viduryje daugelio apskričių karo sričių viršininkai nebetur÷jo nieko bendra su policin÷mis funkcijomis, faktiškai nesikišo į visuomeninį gyvenimą. 1923 m. geguž÷s 17 - 18 d. vykusiame suvažiavime dalyviai daugiausia kalb÷jo apie šauktinių, socialinius, ūkinius ir kitus taikos metu kariniams pareigūnams pavestus reikalus629. Ypatingasis režimas labiau jaut÷si tik Kaune – svarbiausiame šalies politiniame, ekonominiame ir kultūriniame centre bei demarkacin÷s linijos zonoje. 1922 m. didesnis d÷mesys buvo skirtas vienintelei Lietuvoje likusiai Belaisvių (koncentracijos) stovyklai, kur karo komendantų sprendimu būdavo izoliuojami antivalstybine veikla įtariami ar pavojų viešajai rimčiai keliantys asmenys. Iki tol stovykloje gerokai trūko tvarkos: internuotų asmenų priežiūra ir gyvenimo sąlygos buvo blogos630. D÷l to KAM aršiai kritikuodavo kairioji opozicija. 1923 m. vasaros pabaigoje šią prastos reputacijos įstaigą apskritai nuspręsta uždaryti631. Nuo tada, karo komendantai politine ar visuomene veikla jiems ypač įsipykusius asmenis, išimties tvarka išsiųsdavo į kariuomen÷s drausm÷s batalioną Varniuose.
626 1922 09 14 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 507, ap.7, b. 45, l. 273. 627 1922 04 19 Vietin÷s kariuomen÷s brigados štabo aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 11, ap. 1, b. 19, l. 56. 628 J. B u d r y s, Atsiminimai..., p. 187. 629 1923 05 17 – 18 Karo komendantų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 11, ap. 1, b. 24, l. 24 - 27. 630 1922 01 26 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas, LCVA, f. 10, ap.1, b. 107, l. 5. 1922 m. geguž÷s pabaigoje koncentracijos stovykloje Kaune (Aukštojoje Fredoje) buvo 41 karo belaisvis ir 103 administracine tvarka internuoti asmenys.: 1922 06 02 Žinios apie vietin÷s kariuomen÷s brigados darbą, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 122, l. 61. 631 1923 08 08 krašto apsaugos ministro raštas Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui mjr. A. Merkiui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 129, l. 196.
136 Apribojus karo pad÷ties režimo teritoriją daugumą karin÷s administracijos vykdytų policinių visuomen÷s kontrol÷s funkcijų per÷m÷ apskričių viršininkai. Apie tokios rokiruot÷s galimybę Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado buvo teirautasi dar prieš pat 1921 m. karo komendantų suvažiavimą. Tada mjr. A. Merkys išsak÷ labai skeptišką poziciją: „[...] visuomenei nuo to nebus nei geriau, nei blogiau, nes jai vis viena ar komendantas, ar apskrities viršininkas vykins [vykdys – M.K.] internavimą kenksmingų valstybei ir tvarkai asmenų. Turint omenyje, kad komendantų sąstatas daug inteligentiškesnis negu apskričių viršininkų, o taipgi drausmingesnis ir jau apsimokinęs, manyčiau, kad bandymų [...] daryti nevert÷tų“632. Vis d÷lto v÷liau į tokią nuostatą atsižvelgta tik iš dalies. Siekiant geriau suderinti apskričių viršininkų darbą, parengti juos specifinių užduočių vykdymui, VRM reguliariai organizuodavo bendrus pasitarimus. Pirmasis „Apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavimas“ įvyko dar 1919 m. balandžio 29 d. Jame aptarti šalies administracinio suskirstymo, apskričių viršininkų ir savivaldybių bendradarbiavimo, šių institucijų kompetencijos, milicijos organizavimo reikalai633. Antrajame apskričių viršininkų suvažiavime, įvykusiame 1922 m. liepos 15 - 19 dienomis Kaune, VRM rūmuose, buvo nagrin÷jami trisdešimt du klausimai, tarp kurių nemažai d÷mesio skirta ir karo pad÷ties sukeltoms problemos. Siekta aiškiai apibr÷žti apskričių viršininkų pareigas taikos ir karo metu, sureguliuoti santykius su karo komendantais, žvalgyba, šauliais, milicija ir kitomis VRM žinybomis, savivaldyb÷mis; suderinti rekvizicijų išieškojimo, spaudos ir susirinkimų priežiūros, administracinių bausmių skyrimo ir kitus klausimus634. Dauguma delegatų pos÷džiaujant pripažino, jog per pastaruosius porą metų „su karo komendantais prisi÷jo tur÷ti daug negeistinų susidūrimų“635. Kariškiai, pasak kalb÷jusiųjų, dažnai ignoruodavo apskričių viršininkų nuomonę, nesiskaitydavo su milicija. Taigi kiekviena struktūra tur÷jo savų priekaištų ir nuoskaudų. Suvažiavime kalb÷ta ir apie aukščiausios valdžios planus netolimoje ateityje „karo stovį“ Lietuvoje pakeisti „apsaugos stoviu“, kuriam skirto įstatymo projektą, tuo metu kaip tik reng÷ speciali komisija. Šiuo klausimu buvo priimta atskira rezoliucija: „Apskričių viršininkų suvažiavimas, apsvarstęs vidujin÷s apsaugos reikalus, sąryšyje su St. Seimo projektuojamu įstatymu apie panaikinimą karo stovio ir konstatavęs nesiliaujantį priešvalstybinių gaivalų jud÷jimą, kuriam prašalinimas karo pad÷ties, varžančių aplinkybių, staiga atpalaiduos rankas ir suteiks daugiau revoliucinio ūpo, apreikšti didesnį aktyvumą, tuo tarpu kai civil÷ administracija netur÷s pakankamai tinkamų priemonių kovai su galinčiomis įvykti suirut÷mis, kad užtikrintų
632 1921 09 07 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado mjr. A. Merkio raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 318, l. 5. 633 Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 398 - 401. 634 1922 05 15 – 19 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l. 2 635 Ten pat, l. 5.
137 šalyje tvarką, ramybę ir piliečių apsaugą, randa būtinai reikalinga, naikinant karo pad÷tį krašte, įvesti sustiprintą [apsaugos] pad÷tį [...]“636. Kadangi atitinkamas įstatymas buvo priimtas tik 1925 m., tai tokie rezoliucijoje išsakyti pageidavimai negal÷jo būti iš karto įgyvendinti. Ir nors aukščiausioji šalies valdžia nusprend÷ ne atšaukti, o tik apriboti „karo stovį“, VRM žinybų atsakomyb÷s sritys vis tiek gerokai prasipl÷t÷. Didžiosios permainos įvyko 1923 – 1924 m., kai kariuomen÷s struktūros vidaus saugumo užtikrinimo funkciją perleido politinei - kriminalinei, sienų apsaugos – pasienio, strateginio susisiekimo – geležinkelių policijai. Pažym÷tina, kad santykiai tarp KAM ir VRM struktūrų, ÷m÷ klostytis kur kas sklandžiau nei iki tol, nors įvairių nesutarimų, kartais vis dar pasitaikydavo637. Tačiau juos stengtasi išspręsti greitai ir taip, kad daugiau nesikartotų. Valstyb÷s gyvenimas, stabilizavosi, išorinių ir vidinių gr÷smių santvarkai sąlyginai sumaž÷jo. 1924 m. rugs÷jį įvykusiame trečiajame apskričių viršininkų suvažiavime didžiausias d÷mesys jau buvo skirtas nebe politin÷ms realijoms ar karo pad÷ties problemoms, o savivaldos, socialiniams, ūkiniams reikalams638. Tas pats pasakytina ir apie du 1925 m. (birželio 22 – 24 d. ir lapkričio 27 d.) vykusius tokius renginius, kuriuose taip pat vyravo ūkin÷s, administracin÷s temos639. Po metų, 1926 m. vasarą, jau ir taip apribota karo pad÷tis visoje šalyje apskritai buvo panaikinta, visuomeninis gyvenimas išlaisv÷jo, j÷gos struktūrose prasid÷jo kadrų keitimai, tačiau tai – atskira tema. Tuo tarpu apibendrinant iki tol įvykusias pertvarkas karin÷s administracijos sistemoje, reikia konstatuoti, jog jos pad÷jo išspręsti daugelį opių pirmųjų karo pad÷ties metų problemų.
2.3.3. Karo pad÷ties režimo bruožai 1927 – 1938 m.
Po 1926 m. gruodžio 17-osios valstyb÷s perversmo visoje Lietuvoje įvesta karo pad÷tis nenutrūkstamai egzistavo iki 1938 m. lapkričio 1 d. Tai atrodytų ne trumpas laikotarpis, bet nagrin÷jamo reiškinio požiūriu, didesniais pokyčiais jis nepasižym÷jo. Tvirtai visuomeninį - politinį gyvenimą sukaustęs ypatingasis teisinis režimas funkcionavo sklandžiai, stabiliai, netrikdomas eksperimentų. Ta jo raidos atkarpa lietuvių istorikų iki šiol yra labiausiai nušviesta640, tad šiame poskyryje pasitenkinsime tik bendra, ryškiausių jos bruožų charakteristika. Nuo 1927 m. Lietuvai pasukus autoritarizmo keliu, kariuomen÷ tapo svarbiausia šią santvarką įkūnijusios valdžios atrama. Demokratin÷s piliečių laisv÷s buvo užgniaužtos, renkamos
636 Ten pat, l. 30. 637 1924 04 29 Vyriausiojo štabo aplinkraštis kariuomen÷s dalių vadams ir karo įstaigoms, LCVA, f. 763, ap. 1, b. 93, l. 25. 638 1924 09 16 Apskričių viršininkų suvažiavimo apžvalga, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l. 65-85. 639 Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 409. 640 L. T r u s k a, Antanas Smetona..., p. 167 - 276; J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 86 - 127.
138 atstovaujamosios institucijos likviduotos, arba pakeistos fiktyviomis, butaforin÷mis. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai tapo vienu svarbiausių autoritarinį režimą palaikiusios teisin÷s baz÷s elementų, leidusių valdžiai tiek teismin÷mis, tiek ir plataus spektro administracin÷mis priemon÷mis, efektyviai neutralizuoti bet kokį opozicinį veiksmą. Greta to, specialiai kovai su antivalstybine veikla 1929 m. buvo išleistas „Organizacijų sudarytų okupuotoje Lietuvoje ir svetimose valstyb÷se, dalyviams ir jų pad÷j÷jams bausti“ įstatymas, o 1934 m. – „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymas. Atitinkamai pasistengta papildyti ir kitus baudžiamosios teis÷s šaltinius641. Laiku ir greitai užkirsti kelią vidaus gr÷sm÷ms Lietuvoje, valdžiai leido tuo metu jau visiškai susiformavusi plati, gerai organizuota efektyviai veikianti, karinę ir civilinę apskričių administraciją bei slaptąsias tarnybas apjungusi politinio sekimo sistema. Stebint visuomeninį gyvenimą, politinę opoziciją, Valstyb÷s saugumo policijai talkino karo komendantai ir apskričių viršininkai. Apie tai dar bus kalbama atskirai. 1927 – 1938 m., lyginat su seimų laikotarpiu, gerokai patobul÷jo karo pad÷ties nuostatų įgyvendinimo praktika. Nuo pat pradžių siekta tikslumo, operatyvumo ir efektyvumo. Jau 1926 m. gruodžio 27 d. Kariuomen÷s štabas išleido specialų aplinkraštį, kuriame karin÷s administracijos atstovus pakartotinai trumpai supažindino su Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų „karo stovio“ metu suteikiamais įgaliojimais, paaiškino esminius administracinio baudimo principus (Žr. priedą Nr.1). Netrukus po perversmo, karo sričių viršininkams „karo stovui palaikyti ir mobilizacijos darbams atlikti“, v÷l buvo gražintas karo komendantų vardas642. Komendantūros, sukomplektuotus pagal šių funkcijų vykdymui skirtus etatus prad÷jo veikti beveik visose apskrityse. Tik Klaip÷dos krašte, vietoje trijų atskirų, pirmosiomis savait÷mis po perversmo rezidavusių komendantų (uostamiestyje, Pag÷giuose ir Šilut÷je), liko vienas – visai autonominei teritorijai. Tuo pat metu buvo pertvarkomas ir pats karin÷s administracijos sistemos valdymas. 1927 m. pradžioje prie krašto apsaugos ministro atsirado specialus „karo stovio reikalų“ referento postas, kurį už÷męs karininkas tur÷jo atlikti tarpininko funkcijas tarp KAM ir apskričių karo komendantų, prižiūr÷ti pastarųjų veiklą643. Šis pareigūnas negal÷jo savarankiškai formuoti karo pad÷ties politikos, savo nuožiūra vadovauti karo komendantūroms. Jam tekdavo tik tiesiogiai perdavin÷ti arba konkrečioms sąlygoms adaptuoti krašto apsaugos ministro įsakymus644. Šis KAM vadovo pad÷j÷jas konsultuodavo karo komendantus, analizuodavo ir apibendrindavo jų raportų medžiagą, po to svarbiausiais klausimais informuodavo vadovybę. Neretai jam tekdavo tarpininkauti tarp karo komendantūrų ir kitų vyriausybinių žinybų. Taigi „karo stovio reikalų“ referento įgaliojimai buvo
641 M. M a k s i m a i t i s, Tautininkų fašistin÷ diktatūra..., p. 83. 642 1927 01 15 krašto apsaugos ministro plk. A. Merkio raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 144, l. 3. 6431927 02 09 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 71. 644 1933 02 18 Slaptas įsakymas kariuomenei, LCVA, f. 483, ap.7, b. 454, l. 24.
139 iš esm÷s mažesni, nei tie, kuriuos tur÷jo trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, panašias funkcijas vykdęs Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas. Simboliška, visus tuos karin÷s administracijos aparato pertvarkymus atliko pirmasis naujosios dešiniųjų vyriausyb÷s Krašto apsaugos ministras plk. A. Merkys. Buvęs Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas, neabejotinai geriau nei bet kas kitas išman÷ komendantūrų darbo specifiką. Į „karo stovio reikalų“ referento pareigas taip pat stengtasi paskirti kompetetingus, patyrusius karininkus. Tiesa, toks apibūdinimas ne visai tiktų pirmajam šį postą už÷musiam karininkui plk. ltn. Baliui Giedraičiui, kuris iki tol dirbo diplomatinį darbą Čekoslovakijoje, Latvijoje645. Jo paskyrimą daugiau l÷m÷ geri ryšiai su prezidento aplinka. Užtat plk. V. Braziulevičius – tas pareigas prad÷jęs eiti nuo 1930 m. – tur÷jo pakankamai ir teorinių žinių, ir praktin÷s patirties. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je jis ilgą laiką vadovavo Kauno miesto karo komendantūrai ir pasižym÷jo principingumu. Įdomi aplinkyb÷: 1923 m. jis griežtomis administracin÷mis bausm÷mis buvo nubaudęs po 1926-ųjų perversmo Respublikos prezidentu tapusį A. Smetoną bei kitą tautininkų lyderį, tuo pat metu stojusį prie vyriausyb÷s vairo – A. Voldemarą. Tačiau naujieji valstyb÷s vadovai nesuvedin÷jo senų sąskaitų – priešingai – palankiai įvertinę plk. V. Braziulevičiaus kompetenciją bei principingumą, paved÷ jam reguliuoti visą karin÷s administracijos darbą. Ši kandidatūra pateisino sud÷tas viltis – tai rodo ilgas tarnybos tose pačiose pareigose laikas. Pasitraukdamas iš posto jis paliko sklandžiai funkcionuojantį, tarpžinybinių problemų nebetrikdomą karo pad÷ties režimą. O trečiojo dešimtmečio pabaigoje tvarkos čia dar neretai trūkdavo. Archyviniai šaltiniai rodo, jog kai kurie karo komendantai d÷l savo uolumo, nepakankamo pareigų išmanymo, pirmaisiais metais po perversmo kartais gerokai peržengdavo savo kompetencijos ribas: nesiskaitydavo su civilinių institucijų atstovais, keldavo nepagrįstus reikalavimus646. Buvo atvejų, kai savivaldyb÷ms nurodin÷ta, kuriems asmenimis išmok÷ti pašalpas, o valstybin÷ms įstaigoms – ką atleisti iš darbo.647 Tačiau reik÷jo tinkamai „įr÷minti“ ne tik išorinę, bet ir vidinę komendantūrų veiklą – visų pirma sutvarkyti raštines. Pirmaisiais iš naujo įvesto karo pad÷ties režimo m÷nesiais, tiek pildant dokumentus, tiek ir juos persiunčiant, dažnai kildavo įvairių nesklandumų: vieni komendantai savo raportus adresuodavo tiesiai krašto apsaugos ministrui, kiti – į savo karo apygardos štabą arba į Vyriausiojo štabo mobilizacijos skyrių. Siekiant sureguliuoti ir suvienodinti visų karo komendantūrų raštvedybą, skundų registravimo, leidimų išdavin÷jimo tvarką, per kelis v÷lesnius
645 J. B a l č i ū n a s, Naujas krašto apsaugos ministeris, Karys, 1930 07 03, Nr. 27, p. 1. 646 1927 03 05 Vyriausiojo štabo aplinkraštis Nr. 340 karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 502, l. 94. 647 L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 168.
140 metus išleista nemažai specialių aplinkraščių su instrukcijomis648. “Popierizmo“ komendantūrų darbe vis daug÷jo. Ketvirtajame dešimtmetyje KAM iš karo komendantų reikalavo kur kas daugiau nei anksčiau įvairių raportų, reguliariai siunčiamų statistinių duomenų apie administracin÷mis bylomis nubaustus asmenis, jų bausm÷s vykdymo eigą ir pan.649 D÷l 1935 m. prad÷tos ginkluotųjų paj÷gų pertvarkos, pasipildžiusios įstatymin÷ baz÷s ir kitų valstybinio gyvenimo aktualijų, iškilo būtinyb÷ surengti atskirą visų tų klausimų aptarimą platesniame rate, sužinoti žemesniųjų sistemos grandžių nuomonę. Taip 1936 m. geguž÷s 29 d., sekant pirmųjų nepriklausomyb÷s metų pavyzdžiu, Kariuomen÷s štabe Kaune buvo surengtas divizijų štabų viršininkų bei karo komendantų suvažiavimas. Daugiausia kalb÷ta apie reformas, nors neliko pamirštas ir ilgalaikis karo pad÷ties režimas. Kaip ir 1921 m. v÷l ypatingai akcentuota pareigūnų moral÷s svarba. Krašto apsaugos ministras plk. S. Dirmantas susirinkusiesiems aiškino: „Karo komendantai yra artimiausi kariuomen÷s atstovai, kurie netarpiškai tarnybos reikalais susiduria su visuomene. Iš jų elgimosi visuomen÷ sprendžia apie visą kariuomenę, d÷l to jie turi kaip tarnyboje, taip ir ne tarnyboje taip elgtis, kad visais atžvilgiais būtų tinkami kariuomen÷s reprezentantai tolimiausiose mūsų provincijos vietose. Apskričių komendantai yra ir administratoriai, t.y. turi daug ir labai atsakingų vykdomosios valdžios funkcijų. Karo stoviui esant jie yra atsakingiausieji apskričių asmenys. Šioje darbo srityje jie turi būti visiškai tinkami, nes iš jų veiklos ir elgesio visuomen÷ sprendžia apie valstyb÷s administracijos tobulumą“650. Reikia pažym÷ti, jog tos viltys ir palink÷jimai labai nenutolo nuo tikrov÷s. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje karin÷ administracija dirbo profesionaliai, didesnių klaidų, rezonansinių skandalų ir kitų problemų, lyd÷jusių ją kariuomen÷s kūrimosi pradžioje, pavykdavo išvengti. Per ankstesnįjį dešimtmetį, karo komendantų kontingentas išsikristalizavo: pareigose liko išsilavinę, drausmingi, ryžtingi, savo politinį patikimumą ir atsidavimą valstybei įrodę karininkai – tikras kariuomen÷s elitas. Daugelis karo komendantų pakankamai ilgai reziduodavo vienoje apskrityje. Tai leisdavo gerai perprasti konkrečios vietov÷s gyvenimą (matosi iš raportų), sukaupti vertingos patirties, labai svarbios sistemos stabilumui ir efektyvumui651. D÷l vienokių ar kitokių priežasčių netinkamais pasirodę karo komendantai, paprastai būdavo skiriami į kitas mažesn÷s reikšm÷s pareigas kariuomen÷je, arba išeidavo į atsargą, o v÷liau, neretai, įsidarbindavo pasienio, geležinkelių, viešojoje policijoje.
648 1927 01 03 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap.3, b. 395, l. 70; 1929 12 22 KAM aplinkraštis karo komendantams, ten pat, l. 41 - 41v; 1930 05 24 KAM aplinkraštis apskričių komendantams, LCVA, f. 1501, ap.1, b. 232, l. 20; 1932 09 29 KAM aplinkraštis apskričių komendantams, ten pat, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 13; 1935 06 05 KAM aplinkraštis komendantams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 1; 1938 03 15 KAM aplinkraštis karo komendantams, ten pat, f. 504, ap. 1, b. 222, l. 16. 649 1935 10 21 KAM aplinkraštis apskričių komendantams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 5. 650 A. Š-a [A. Šova?], Divizijų štabų viršininkų ir apskričių karo komendantų suvažiavimas, Kardas, 1936 06 15, Nr. 12, p. 327. 651 Duomenis apie komendantų paskyrimus ir tarnybos trukmę vienoje žr.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 200 - 209.
141 Nors ketvirtajame dešimtmetyje, d÷l aukščiau min÷tų priežasčių, karo pad÷ties režimas ÷m÷ funkcionuoti daug sklandžiau, nebek÷l÷ gyventojams ir civilinei valdžiai beprasmiškų problemų, jis d÷l to netapo „švelnesnis“. Priešingai – visuomen÷s kontrol÷ stipr÷jo, politin÷s laisv÷s nuosekliai siaurintos. Tik visa tai buvo daroma gerokai „steriliau“, užtikrinčiau, neprasilenkiant su papildytų įstatymų nustatytomis procedūromis. To pasiekta ne tik keliant karo komendantūrų personalo profesionalumą, bet ir s÷kmingai organizuojant jų, civilin÷s administracijos bei slaptųjų tarnybų darbą. Tačiau taip viskas susiklost÷ ne iš karto. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje tam tikros trinties tarp šių žinybų vis dar būta. 1927 m. sausio 4 d. VRM Piliečių apsaugos departamentas išsiuntin÷jo aplinkraščius apskričių viršininkams, kuriuose teiravosi, kokie yra jų santykiai su karo komendantais, ar policija gerai atlieka pastarųjų pavestas užduotis652. Paaišk÷jo, jog dažniausiai nesusipratimų kildavo d÷l nepakankamai atskirtų kompetencijos sričių ir karo komendantų siekio visur ir visada dominuoti. 1930 m. spalio 31 d. įvykusiame apskričių viršininkų suvažiavime Piliečių apsaugos departamento direktorius J. Navakas, apžvelgdamas paskutiniųjų trejų metų situaciją pasteb÷jo: „Santykiuose su karo komendantais praktiškai nieko negalima prikišti. Galima tik kalb÷ti juridišku atžvilgiu, nes sugyvenimas yra vienas dalykas, o tarnybin÷ pareiga – kitas. Prie dabartinių apystovų galima susilaukti to, kad vieną gražią dieną komendantas gali ištremti apskrities viršininką ir šis komendanto žygis bus teisus. Yra būtino reikalo nustatyti r÷mus, kur galima kištis, o kur ne. Taip, sakysim, šiandien yra visai neaiškus susirinkimams leidimų klausimas. Neaišku, kas turi duoti leidimus: komendantas ar apskrities viršininkas. Dabar duoda komendantas. Bet ar tai tikslu, juk politinei būklei apskrityse vadovauja apskrities viršininkas, tod÷l nelogiška, kad leidimus davin÷tų karo komendantas. Būna ir kitokių kuriozų. Sakysime, vienos apskrities karo komendantas, kišasi į kitos apskrities viršininko kompetenciją, siųsdamas betarpiai tremtinį nuovados viršininkui ir įsakydamas jam vienur ar kitus tremtinį apgyvendinti. Taip pat yra daug nesusipratimo kilę su karo komendantais savivaldyb÷s reikaluose“653. Kompetencijos ribų ir tarpusavio santykių klausimus, dar 1929 m. buvo išaiškinusi speciali komisija. Jos direktyviniame nutarime paskelbta, jog vietose, kur veikia karo pad÷tis, apskričių viršininkai, šauliai privalo pripažinti karo komendantų įsakymų viršenybę ir jiems paklusti654. Ilgainiui santykiai tarp šių struktūrų normalizavosi: bendrauta konstruktyviai, neperžengiant kompetencijos ribų, išlaikant subordinaciją.
652 1927 01 04 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 1021, ap. 1, b. 279, l. 11. 653 1930 10 31 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap.2, b. 1229, l. 187. 654 Komisiją sudar÷ „karo stovio reikalų“ referentas plk. V. Braziulevičius (pirmininkas), plk. P. Saladžius, plk. ltn. J. Matulionis, VRM juriskonsultas A. Jakobas, VRM administracijos departamento referentas S. Vorobjovas, Utenos apskrities viršininkas J. Motiejūnas - Valevičius (iki tol buvęs karo komendantu įvairiose apskrityse – M.K.): 1929 01 18 „Komisijos karo komendantų ir apskričių viršininkų kompetencijos reiklu išdirbti“ protokolas, LCVA, f. 377, ap. 5, l. 155. Įdomi detal÷: Komisija be kita ko nustat÷, jog karo pad÷ties metu, apskrityje, privilegiją pirmas atiduoti pagarbą aukštiems valstyb÷s pareigūnams įgyja karo komendantas.
142 VRM taip pat d÷jo daug pastangų, kad „sustyguotų“ apskričių viršininkų darbą – tuo tikslu reguliariai organizuoti jų suvažiavimai Kaune. Tokie renginiai vyko 1927, 1928, 1930, 1939 m. Tuo tarpu KAM per tą laiką savo pavaldžių struktūrų atstovus susikviet÷ tik vieną kartą – 1936 m. Pirmajame, iš kart po perversmo surengtame apskričių viršininkų suvažiavime, didžiausias d÷mesys buvo skirtas šalies vidaus pad÷čiai, politin÷s opozicijos veiklai, visuomeninio gyvenimo kontrol÷s klausimams, t. y. pirmiausia derintos policin÷s funkcijos655. V÷lesniuose analogiškuose renginiuose jau kur kas plačiau aptarin÷ti socialiniai reikalai. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios nuosekliai did÷jant vietin÷s administracijos galioms, papildomas jos instruktavimas buvo tiesiog būtinas. Apskričių viršininkai tada ÷m÷ kontroliuoti ne tik realų savarankiškumą praradusias savivaldybes656, bet ir faktiškai vykd÷ dalį karo komendantams Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytų funkcijų, visų pirma spaudos cenzūros, organizacijų veiklos, susirinkimų priežiūros srityse657. Tai daryti juos įgalino atitinkamai papildyta bei pakoreguota įstatymin÷ baz÷: 1932 m. rugpjūčio 5 d. Susirinkimų ir pramogų658 , 1935 m. lapkričio 16 d. – Spaudos659, 1936 m. vasario 1 d. – Draugijų660 įstatymai. Reikia pažym÷ti, jog apskričių viršininkai čia jau tur÷jo patirties: dar demokratinių seimų laikais jie, kontroliuodavo visuomeninį gyvenimą, toje, pakankamai didel÷je šalies dalyje, kur karo pad÷tis buvo atšaukta. Nors ketvirtojo dešimtmečio antroje pus÷je jų galios dar labiau išaugo, bet kol galiojo Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai – karo komendantai visais atvejais tardavo lemiamą žodį. Vis d÷lto, priimdami sprendimus, susijusius su civilinio gyvenimo reguliavimu ar skirdami administracines sankcijas, jie prival÷davo atsižvelgti į apskričių viršininkų nuomonę bei rekomendacijas661. Toks glaudus karin÷s ir civilin÷s administracijos struktūrų bendradarbiavimas ne tik leido karo pad÷ties režimui funkcionuoti efektyviai, bet ir sudar÷ geras sąlygas greitai ir sklandžiai jo transformacijai 1938 – 1939 m. sandūroje. Tuo metu aukščiausios šalies valdžios priimtų sprendimų praktinis įgyvendinimas, skirtingai nei pirmaisiais valstybingumo metais, jau
655 1927 09 1 - 2 apskričių viršininkų suvažiavimo dienotvark÷, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l. 180. 656 Apie tai plačiau žr. M. M a k s i m a i t i s, Vietos savivaldybių biurokratizacija buržuazin÷je Lietuvoje 1926 – 1940, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Teis÷, t. 10, p. 119 - 128; G. K i l i k e v i č i e n ÷, Vietos savivaldybių ir centro valdžios santykis buržuazin÷je Lietuvoje, Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A. serija, t. 2 (31), Vilnius, 1972, p. 68 - 69; G. Ž i l i n s k a s, Vietos savivaldybių statusas Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m., Kaunas, 1999, p. 24 - 27, 51 - 52; J. S i r e i k a, Lietuvos savivaldyb÷s ir savivaldybininkai..., p. 95 - 111; To paties, Vietos savivaldybių reformos Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 2003, LVII., p. 54 - 56. 657 1926 m. apskričių viršininkai administracine tvarka nubaud÷ 7475 asmenis, bendra administracinių baudų suma siek÷ virš 200 tūkst. litų, o 1932 m. nubausta dvigubai daugiau – 15 207 asmenys.: Administracin÷s baudos 1926 metais, Policija, 1927, Nr. 4, p. 21; S. V o r o b j o v a s, Administracinių baudų bylos 1932 metais, ten pat, 1933, Nr. 14, p. 226 - 227. 658 Susirinkimų ir pramogų įstatymas, VŽ, 1932 08 05, Nr. 390 - 2688. 659 Spaudos įstatymas, VŽ, 1935 11 16, Nr. 510 - 3538. 660 Žr.: Draugijų įstatymas, VŽ, 1936 02 01, Nr. 522 - 3226; Taisykl÷s draugijų įstatymui vykdyti, VŽ, 1936 10 08, Nr. 553 - 384; Draugijų įstatymo pakeitimas, VŽ, 1936 11 12, Nr. 557 - 3870. 661 1931 08 10 Piliečių apsaugos departamento direktoriaus J. Navako aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 399, ap.1, b. 622, l. 384.
143 nebekeldavo didesnių komplikacijų. Žinoma, sąlygos tada skyr÷si: vienaip viskas atrod÷, kai didžiul÷s suirut÷s metu, vykstant karo veiksmams, ne tik reik÷jo tuščioje vietoje, neturint resursų, kurti šalies administracinį aparatą, kartu vykdant labai atsakingas funkcijas, ir kitaip, kai tvirti pamatai jau egzistavo, o žmonių ir biudžeto l÷šų jiems stiprinti nebestigo.
2.3.4. Ypatingasis režimas transformacijos laikotarpiu (1938 – 1939 m.)
Pirmosios Lietuvos Respublikos valdančiuosiuose sluoksniuose visą laiką kol egzistavo karo pad÷tis, viešai ar neviešai, daugiau ar mažiau intensyviai, aptarin÷ta galimyb÷ jei ne atšaukti ilgai veikusius Ypatinguosius valstyb÷s apsaugos įstatus, tai pakeisti juos kitu, panašiu, tačiau labiau taikos meto sąlygoms tinkamu teis÷s aktu. „Sustiprintos apsaugos“ pad÷ties nuostatos prad÷tos svarstyti dar 1922 m. Steigiamajame Seime, nors pats įstatymas, po audringų parlamentinių ginčų dienos šviesą išvydo tik 1925 m. Jo reglamentuotą teisinį režimą tada įvesti nesiryžta. Krikščionių demokratų daugumai Seime jis atrod÷ per „švelnus“, tod÷l prioritetas teiktas net ir teritoriškai gerokai apribotam, bet jau išbandytam „karo stoviui“. Tuo tarpu kairioji opozicija abi šias nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšis faktiškai traktavo vienodai ir režimo transformacijos sumanymui negail÷jo kritikos. Demokratinius seimus pakeitusi autoritarin÷ tautininkų valdžia, to projekto nepamiršo, jį vertino gana palankiai, tačiau apsispręsti d÷l konkrečių praktinių žingsnių dels÷. Tik 1938 – 1939 m. užsienio politikos iššūkiai, permainos prie Lietuvos sienų, privert÷ vyriausybę gana skubiai ir savitai pertvarkyti valstyb÷s vidaus tvarkos apsaugos sistemą. Šiame poskyryje parodysime kaip vyko pats procesas, kokia situacija tuo metu buvo šalyje bei atskirose jos dalyse. Rimtų „techninių“ kliūčių pakeisti vieną nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšį kita, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje iš esm÷s nebuvo: egzistavo visa reikiama įstatymin÷ baz÷, civilin÷ ir karin÷ administracija dirbo sklandžiai, koordinuodamos bendrus veiksmus. Reik÷jo tik impulso sutelkti politinei valiai. Jis atsirado 1938 m. balandį, ultimatyvių vienuolikos punktų Vokietijos reikalavimų pavidalu. Gavęs Kauno pažadą, Berlynas iš pradžių labai neskubino imtis praktinių veiksmų, dav÷ laiko pasiruošti. Karo pad÷tis atšaukimo išvakar÷se, 1938 m. spalio 31 d., komendantai ir apskričių viršininkai gavo atitinkamą aplinkraštį, kuriame trumpai paaiškinta, kaip pasikeit÷ jų funkcijos ir įgaliojimai662. Komendantai neteko teis÷s gyventojams skirti administracinių sankcijų, išskyrus tuos atvejus, kai reik÷davo užtikrinti „Natūralinių karo prievolių“ įstatymo vykdymą. Visi
662 1938 10 31 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 1562, ap. 3, b. 136, l. 34.
144 administracine tvarka nubausti, bet bausm÷s dar neatlikę asmenys, tur÷jo patekti apskričių viršininkų (Klaip÷dos krašte – gubernatoriaus) žinion. Tas procedūras vadovyb÷ nurod÷ atlikti greitai – per kelias dienas. Apskričių viršininkai dar net neįvedus „sustiprintos apsaugos“ faktiškai prad÷jo vykdyti dalį svarbių, jos metu jiems numatytų funkcijų. Tai nebuvo visiškai neįprastas pavedimas, nes jau ir anksčiau jie rūpindavosi spaudos, kino filmų cenzūra, draugijų registravimu bei veiklos priežiūra, išdavin÷jo leidimus susirinkimams ir t.t. Tiesa, pirmųjų dviejų sričių reguliavimo reikalai nuo 1938 m. rugs÷jo m÷nesio teko Visuomeninio darbo vadybai – iš įvairių vyriausybinių žinybų darbuotojų suformuotai, propagandos ir viešojo gyvenimo kontrol÷s įstaigai. Bet ji gyvavo tik nepilnus metus – v÷liau grįžta prie ankstesn÷s tvarkos. „Karo stovio“ atšaukimas šalies piliečiams laisv÷s suteik÷ nedaug: atsisakyta vaikščiojimo nakties metu ir kai kurių kitų panašių suvaržymų, kiek susiaur÷jo administracinių poveikio priemonių arsenalas. Karo komendantams netekus Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytų teisių, nebeliko galimyb÷s nedelsiant izoliuoti ar ištremti potencialiai pavojingų valstybei ir visuomenei asmenų. Tačiau d÷l to Dimitravo priverčiamojo darbo įstaiga nenustojo veikusi. Įkurta VRM ir saugoma policininkų, su karine administracija ji buvo susijusi tik tuo, jog pastaroji, išrašin÷dama „kelialapius“, aprūpindavo stovyklą darbo j÷ga. Teisinio režimo pasikeitimas beveik nesutrikd÷ to proceso, nes greitai viską į savo rankas per÷m÷ apskričių viršininkai. Kiek daugiau kariuomen÷s vadovybę neramino karinių teismų kompetencijos susiaur÷jimas atšaukus karo pad÷tį šalyje. 1938 m. gruodžio 19 d. krašto apsaugos ministras b. gen. Kazys Musteikis raštiškai kreip÷si į ministrą primininką, prašydamas į vyriausyb÷s darbotvarkę įtraukti Baudžiamojo statuto papildymo projektą, kuris, sudarytų galimybę, kaip ir iki tol, antivalstybine veikla kaltinamų civilių asmenų bylas perduoti nagrin÷ti kariniams teismams. Pasak jo, „[...] kova su valstyb÷s išdavimo nusikaltimais dabar sušveln÷jo ir tai kaip tik tada, kada ji tur÷tų būti itin griežta, turint galvoje Europos gyvenamą neramumų ir netikrumų laikotarpį. Natūralu, kad šį laikotarpį valstyb÷s išdavimo nusikaltimų pagaus÷jo“663. „Šią naują procesualinę normą norima įvesti d÷l to, – toliau aiškino K. Musteikis, – kad valstyb÷s išdavikai daugiausia skverbiasi į karinių paslapčių sritį, tai kariams geriau kaip kam kitam suprantama jų žala kariniam valstyb÷s saugumui“664. Panašius argumentus, pristatydamas siūlomas pataisas 1939 m. sausio 26 d. Seime išd÷st÷ ir Kariuomen÷s teismo pirmininkas b. gen. E. Vimeris665. Dar tą pačią dieną, sumanymas sulauk÷ pritarimo, o ir tolesn÷s procedūros ilgai neužtruko: atitinkamai pakoreguoti Baudžiamojo
663 1938 12 19 krašto apsaugos ministro raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 609, l. 60. 664 Ten pat. 665 LRSS, 1939 01 26, IV-oji nepaprastoji sesija, 13 pos., p. 24.
145 statuto straipsniai bei Kariuomen÷s teismo įstatai buvo paskelbti „Vyriausyb÷s žiniose“ vasario 20 d.666. Karo pad÷ties panaikinimas mažiau paliet÷ valstyb÷je egzistavusios politinio sekimo sistemos funkcionavimą – karo komendantai nuo visuomeninio gyvenimo steb÷jimo faktiškai nebuvo nušalinti. 1939 m. pradžioje jie gavo nurodymą savo slaptus pranešimus siųsti ne „karo stovio reikalų“ referento pareigas ÷jusiam ypatingųjų reikalų karininkui prie Krašto apsaugos ministro (tokia tvarka galiojo nuo 1938 m. gruodžio 16 d.), o divizijų vadams, kurie, svarbesniais atvejais, apie gautas žinias informuodavo aukščiausiąją karinę vadovybę667. Visai kitaip reikalai klost÷si Klaip÷dos krašte, kur Vokietijos reikalavimu, tur÷jo nelikti ne tik karo komendanto vykdomos visuomeninio gyvenimo priežiūros, bet Valstyb÷s saugumo policijos apygardos. Lietuvos vyriausybei visa tai tapo rimtu rūpesčiu. Iš pradžių dar m÷ginta ieškoti būdų, kaip išlaikyti įtaką, steb÷ti procesus, vystyti agentūrinę veiklą. 1938 m. lapkričio 14 d. rašte gubernatoriui, Valstyb÷s saugumo policijos Klaip÷dos apygardos viršininkas J. Kazlauskas pateik÷ konkretų planą, kuriame pasiūl÷ saugumiečius perengti pasienio policijos uniformomis ir taip sudaryti jiems galimybę, kontrabandos paieškų pretekstu, atlikti kratas ar imtis kitų operatyvinių veiksmų668. D÷l to, rekomenduota dirbtinai išpl÷sti pasienio zoną: padidinti jos plotį dvigubai – nuo penkiolikos iki maždaug trisdešimties kilometrų, – kad į tą juostą patektų beveik visas Klaip÷dos kraštas. Tai būtų leidę pasienio policijai, o kartu su ja ir persirengusiems saugumiečiams, visur veikti laisvai. Kaip papildomą alternatyvą J. Kazlauskas taip pat buvo numatęs saugumo policininkus infiltruoti ir į pašto arba geležinkelių tarnautojų gretas. Deja, visi šie „maskaradai“, net ir nepriekaištingai įgyvendinti praktiškai, vargu ar begal÷jo ką iš esm÷s pakeisti. Naciai Klaip÷dos krašte tada jau elg÷si be galo įžūliai: įžeidin÷jo Lietuvos pareigūnus, terorizavo lietuviškai kalbančiuosius. 1938 m. lapkričio pabaigoje J. Kazlauskas gubernatoriui nurod÷, jog per nepilną m÷nesį, kai krašte atšaukta karo pad÷tis, hitlerininkai devynis kartus grubiai pažeid÷ „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymą, bet teis÷sauga buvo bej÷g÷, nes netur÷jo teis÷s į tai reaguoti taip kaip anksčiau669. Informuodamas ministrų kabinetą apie nebevaldomą situaciją, gubernatorius pareišk÷, jog geriau jau apskritai panaikinti tą „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymą, nes juo remiantis, palaikyti tvarką autonomin÷je teritorijoje vis tiek tapę
666 Žr.: Laikinųjų kariuomen÷s teismo įstatų pakeitimas, VŽ, 1939 02 20, Nr. 634 - 4593; Baudžiamojo statuto pakeitimas, ten pat, Nr. 634 - 4594. 667 1939 01 12 Kariuomen÷s štabo aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap.2, b. 1083, l. 242. 668 1938 11 14 VSP Klaip÷dos apygardos viršininko raštas Klaip÷dos krašto gubernatoriui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 21 - 22. 669 1938 11 26 VSP Klaip÷dos apygardos viršininko raportas Klaip÷dos krašto gubernatoriui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1087, l. 24 - 27.
146 nebeįmanoma670. Greta to, jis pageidavo, kad būtų įteisintos kokios nors alternatyvios priemon÷s, leidžiančios griežčiau kovoti su destruktyvia veikla ir separatizmu Klaip÷dos krašte. Laisvesn÷je atmosferoje Lietuva pagyveno neilgai. Beveik po m÷nesio, 1938 m. gruodžio 10 d. vyriausyb÷ Kaune įved÷ kitą nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties rūšį – „sustiprintą apsaugą“. Oficialiu pretekstu tam tapo opozicijos sukurstytų studentų demonstracijos. Gavę didesnius įgaliojimus apskričių viršininkai s÷kmingai stabilizavo pad÷tį – viešų visuomen÷s nepasitenkinimo apraiškų neliko. Kitose šalies vietose įvesti „sustiprintą apsaugą“ nesiskubinta. Tiek visuomenei, tiek ir tarptautinei bendruomenei, ypač kaimynin÷ms valstyb÷ms, nenor÷ta suteikti net paviršutiniško pagrindo manyti, jog Lietuvos valdžia nesijaučia tvirtai, bijo gyventojų bruzd÷jimo, tod÷l nepaj÷gia ir kelių savaičių išgyventi be drastiškų administracinių suvaržymų. Spaudoje „sustiprintos apsaugos“ įvedimą siekta pateikti ne kaip ankstesnio ypatingojo režimo tąsą, o kaip naują, laikiną priemonę aistroms apraminti. Aktyviausios politin÷s ir visuomenin÷s veiklos centras, kur veik÷ pagrindin÷s visų laikraščių redakcijos buvo laikinoji sostin÷. Tad valdžiai iš esm÷s užteko patikimai kontroliuoti situaciją Kauno apskrityje, nes didesni opozicijos akibrokštai provincijoje neatrod÷ labai tik÷tini. Be to, visur ir viską budriai steb÷jo saugumo policija, kuri ir be karo komendantų pagalbos, gal÷jo neutralizuoti nepageidaujamų akcijų organizatorius. Visoje Lietuvoje ypatingasis režimas buvo įvestas 1939 m. kovo pabaigoje, iš karto po Klaip÷dos krašto paradimo. Apskričių viršininkams dar kiek ilgiau nei m÷nesį teko vadovautis 1925 m. „Sustiprintos apsaugos“ įstatymo nuostatomis, nes naujoji jų redakcija, sudaranti atskirą „Nepaprastojo meto“ įstatymo skirsnį, įsigaliojo tik geguž÷s pradžioje. Lietuvos visuomen÷, sukr÷sta pra÷jusių metų įvykių, buvo nusivylusi valdžia, o ši gyventojais nepasitik÷jo, nenor÷jo leisti visuomenin÷ms grup÷ms įsitraukti į politinius procesus, diskutuoti (jau nekalbant apie galimybę dalyvauti sprendžiant valstyb÷s ateitį), tod÷l slopino bet kokį jos aktyvumą, stabd÷ net tokias pilietines iniciatyvas kaip tada sparčiai išplitusi Patriotinio fronto kūrimo id÷ja. Visu tuo tur÷jo pasirūpinti didelius įgaliojimus įgiję apskričių viršininkai. Naujasis b. gen. Jono Černiaus ministrų kabinetas, savo deklaracijoje pabr÷ž÷ ryžtingai siekiąs vidin÷s drausm÷s: „Valstyb÷s saugumo sumetimais yra įvestas krašte sustiprintos apsaugos metas. Šios apsaugos priemon÷mis bus naudojamais tik tiek ir taip ilgai, kiek tatai reikalauja valstyb÷s saugumo patikrinimas [užtikrinimas – M.K.]. Tačiau vyriausyb÷ griežtai kovos su visu tuo, kas šiuo metu gali pakenkti mūsų saugumui. Pirmiausia bus užkirstas kelias nuodyti piliečių pasitik÷jimą pačia valstybe ir jos valdžia, silpninti piliečių atsparumą, kurstyti vienus gyventojus prieš kitus ir ardyti vieningą darbą. Organizacijų gyvenime bus siekiama, kad tas gyvenimas būtų
670 1938 12 05 Klaip÷dos krašto gubernatoriaus raštas ministrui pirmininkui, ten pat, l. 23.
147 nukreiptas valstybei ir visuomenei naudingo ir vieningo darbo kryptimi“671. Taigi nauju pseudo koaliciniu principu sudaryto ministrų kabineto programa nežad÷jo nieko ypatingai naujo, o tik konservavo šiek tiek patrauklesne bei įmantresne forma pateiktą senąjį lietuviškojo autoritarizmo turinį. Permainos tur÷jo būti daugiau fasadin÷s, neleidžiančios visuomenei iškrypti iš „Tautos vado“ nurodytų v÷žių. Ir tai ne nuostabu: ministrų kabineto vadovas, b. gen. J. Černius buvo vienas iš patikimiausių ir lojaliausių konservatyvaus prezidento A. Smetonos aplinkos žmonių. Kai kurie amžininkai672, o v÷liau ir istorikai673 jį apibūdino, kaip blankų politiką, nesavarankišką, kariškos disciplinos kategorijomis mąstančią asmenybę. „Bendro darbo“ vyriausyb÷s deklaruoto vidaus politikos kurso praktinio įgyvendinimo aspektus netrukus pasistengta atvirai išaiškinti visoms už „sustiprintos apsaugos“ pad÷ties nustatytos tvarkos palaikymą ir visuomen÷s informavimą atsakingoms institucijoms. 1939 m. balandžio 5 d. įvyko paskutinysis Pirmosios Lietuvos Respublikos apskričių viršininkų suvažiavimas. Jame pagrindinis d÷mesys buvo sutelktas į policines apskričių administracijos funkcijas, kovos su opozicin÷mis j÷gomis taktiką. Pos÷džiams pirmininkavęs naujasis vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, negaišdamas laiko savo pavaldiniams dalijo tiesmukus nurodymus, kaip antai: „[...] Šiuo metu visame krašte tam tikrų gaivalų yra skleidžiami įvairūs prasimanyti gandai. Su šia negerove reikia kuo smarkiau kovoti. Taip pat reikia neprileisti išsišokimų tiek žodžiu, tiek raštu nukreiptų prieš vokiečių, lenkų ir kt., mažumas. Vokiečiai tuo pasinaudodami gali provokuoti, kad yra mūsų krašte žeminami, smerkiami; lenkai šiuo metu mūsų atžvilgiu yra tvarkoj, tod÷l taip pat nereikia lieti. D÷l žydų klausimo – tai reikia jį lokalizuoti ir nereikšti agresingumo. Tam reikalui turime kitokių priemonių kovoti“674. Beveik visi suvažiavimo dalyviai savo pranešimuose pažym÷jo, jog gyventojai sunerimę d÷l valstyb÷s ateities, daugelis nusivylę prezidentu A. Smetona ir jo aplinka, suaktyv÷jo opozicija. Vidaus reikalų ministras paragino neprarasti budrumo, operatyviai reaguoti į galimus ekscesus. Baigdamas jis taip apibendrino valdžios poziciją d÷l tolimesn÷ vidaus politikos linijos: „Dabartin÷ mūsų krašto pad÷tis verčia mus burtis. Reikia baigti visa tai, kas yra srovinio. Tai yra mūsų vadovaujama mintis. Srovinio gyvenimo tautoje negalima vertinti: jis reikia atmesti, šalinti. Bet kuriam tokiam pasireiškimui reikia užkirsti kelią. Ten kur ima veikti srovin÷, tendencinga linkm÷, tokiems susirinkimams įvykti nereikia leisti, tačiau jei juose reiškimas visuotinis solidarumas krašto naudai – drausti negalima“675. Taigi didžiausia gr÷sme valstybei laikyta opozicin÷ mintis ir
671 Vyriausyb÷ nori realizuoti visos tautos vienybę ir kviečia visus piliečius į bendrą darbą. Ministrų tarybos deklaracija, paskaityta min. pirm. brig. gen. J. Černiaus Seimo pos÷dyje balandžio 5 d., XX amžius, 1939 04 06, p. 2. 672 E. T u r a u s k a s, Lietuvos nepriklausomyb÷s sutemos, p. 37. 673 G. R u d i s, Jonas Černius..., p. 415, 417. 674 1939 04 05 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 377, ap. 7, b. 214, l. 3. 675 Ten pat, l. 19.
148 jos skelb÷jai. Kova su tuo tapo pagrindiniu priesaku visai apskričių administracijai per paskutiniuosius nepriklausomyb÷s metus. Viešai Lietuvoje skleidžiamos informacijos turinio aprobavimas ypač svarbus tapo prasid÷jus Antrajam pasaliniam karui. Dauguma piliečių jaut÷si sutrikę, nežinodami kuo tik÷ti – oficialiais pareiškimais ar įvairiais gandais. „Bendrai pa÷mus, gyventojų nuotaika labai įtempta, nes rytojus jaučiamas labai neaiškus. Nuo pat pradžios karo ne tik išgraibstomi visi laikraščiai, bet ir prie radijo imtuvų pras÷dima ištisas valandas. Žmon÷s nežino, ar čia reikia džiaugtis ir nekantriai laukti laim÷jimų, ar gyventi vien prisl÷gtoje nuotaikoje, nes viena kokia nors žinut÷ suramina, o kita nuteikia blogai“, – pasteb÷ta viename saugumo policijos biuletenyje676. Vyriausyb÷, savo ruožtu, per spaudą ragino kovoti su gandų skleid÷jais. Viename straipsnių moralizuota: „Uoliai sekame spaudą. Gaudome radijo bangas. Daug tikrų ir netikrų žinių jos atneša. Vienur ar kitur išgirstame linksniuojant Lietuvos ar lietuvių vardą. Kariaujančios šalys tuo būdu meta ir mus savo propagandos malūnan. [...] Visa tai, be abejo, vyksta ne tik be mūsų pritarimo ir žinios, bet ir prieš mūsų norą. [...] Mes jau esame patyrę, kad tie gandai paliečia mūsų opiniją. [...] Kartais tiesiog keista, kaip nekritiški žmon÷s nepastebi aiškiai save išduodančių šaltinių, kurių tikslas yra skaldyti mus, drumsti mūsų visuomen÷s nuotaikas ir pakišti mums žalingų sugestijų. [...] Būtų nedovanotinas naivumas ir visiškas siauraprotiškumas, jeigu kas tokiomis, iš šalies ateinančioms sugestijoms pasiduotų“677. Rugs÷jo 18 d. vidaus reikalų ministras K. Skučas sureng÷ bendrą instruktažą neseniai suburtam „Visuomen÷s komitetui“, į kurį į÷jo svarbiausių laikraščių redaktoriai bei pagrindinių valstyb÷s institucijų, vienaip ar kitaip susijusių su visuomen÷s informavimu, vadovai (VSD spaudos ir draugijų skyriaus, Kariuomen÷s štabo spaudos ir švietimo skyriaus, URM politikos departamento, Darbo rūmų, Radiofono, Pradžios mokyklų departamento). Susirinkusiesiems aiškinta kaip pateikti ir skelbti žinias apie prasid÷jusį karą Europoje, Lietuvos politinius įvykius. „Reikia daryti viską, kad visa visuomen÷ būtų nuteikta vyriausyb÷s užsibr÷žta kryptimi, vyriausyb÷s darbų dvasioje“678, – toks buvo pagrindinis vidaus reikalų ministro reikalavimas pasitarimo dalyviams. Taigi, net panaikinus VDV, informacijos filtravimo ir politin÷s propagandos tautininkų valdžia neatsisak÷. Pasak V. Kr÷v÷s, „Lietuvos visuomen÷ mito tokiu būdu tik gandais, buvo visiškai dezorientuota, ypač toji dalis, kuri svetimų kalbų nemok÷jo ir negal÷jo skaityti užsienio laikraščių. Bet ir tiem užsienio laikraščiam buvo taikoma cenzūra – tie laikraščių numeriai, kurių straipsniuose atsirasdavo nuomonių ar žinių, kurios rod÷si mūsų vyriausybei nepageidaujamos, nebuvo įsileidžiami“679.
676 1939 09 18 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 387, ap. 5, b. 3381, l. 128. 677 I. P e t r i k o n i s, Drausm÷ užsienio politikos klausimais, XX Amžius, 1939 09 11, p. 10. 678 1939 09 18 „Visuomen÷s komiteto“ pos÷džio protokolas, LCVA, f. 377, ap. 10, b. 425, l. 1. 679 V. K r ÷ v ÷, Bolševikų invazija..., p. 117.
149 Iš tiesų, prasid÷jęs Antrasis pasaulinis karas pateik÷ rimtų iššūkių Lietuvai. Netrukus per pietrytinę sieną į šalį prad÷jo plūsti vermachto išblaškyti lenkų kariai, civiliai pab÷g÷liai680 – valstyb÷ atsidūr÷ prie humanitarin÷s kriz÷s slenksčio681. Visa tai gerokai sujudino jos vidaus gyvenimą, suk÷l÷ socialinių problemų. „Sustiprintos apsaugos“ pad÷tis tokiu metu gerokai palengvino šalies valdymą, pad÷jo efektyviau rengtis kitoms galimoms ekstremalioms situacijoms. Greitai nepaprastosios pad÷ties priemones teko panaudoti ir prie Lietuvos prijungtame Vilniaus krašte. Tik čia, skirtingai nei visoje likusioje Lietuvoje, buvo paskelbta ne „sustiprinta apsauga“, o „valstyb÷s gynimo metas“, t.y. karo pad÷tis. Regiono, kuris du dešimtmečius priklaus÷ Lenkijai už÷mimas, buvo suplanuotas ir vykdomas kaip karin÷ operacija, nes Lietuvos kariuomen÷s žygį į Vilnių gal÷jo pasitikti kad ir padrikas, bet dar pakankamai atkaklus ginkluotas lenkų pasipriešinimas682. Tad įvestas „valstyb÷s gynimo metas“ tur÷jo pad÷ti užtikrinti tvarką ir parodyti naujos valdžios tvirtumą bei ryžtingumą. Lietuvos kariuomen÷s karo komendantūra Vilniuje, susitarus su Sovietų sąjungos puse, buvo įsteigta 1939 m. spalio 14 d. t.y. keliomis savait÷mis anksčiau, nei b.gen. Vinco Vitkausko vadovaujama „Vilniaus rinktin÷“ įženg÷ į patį kraštą. Apskričių viršininkai ir policija Vilniaus, Valkininkų ir Švenčionių apskrityse įsikūr÷ kiek v÷liau – spalio 31 d. Užimtoje teritorijoje karo komendantui talkino stiprios policijos paj÷gos – 909 viešosios policijos, 26 geležinkelių policijos ir 200 policijos rezervo pareigūnų683. Į „istorinę sostinę“ ketinta pasiųsti tik gerus ir patyrusius Valstyb÷s saugumo policijos pareigūnus684. Suprantama, situacija čia buvo labai įtemta ir nesiimant specialių priemonių gal÷jo dar labiau susikomplikuoti. D÷l to karin÷ administracija ir apskričių viršininkai nedelsdami išplatino skelbimus krašto gyventojams lietuvių, lenkų ir žydų kalbomis, kuriuose griežtai pareikalavo laikytis rimties, per 48 valandas atiduoti turimus ginklus, amuniciją685. Deja, dauguma vietos žmonių tokius įsakymus ignoravo, įtampa krašte neslūgo. Jau tų pačių metų lapkričio pradžioje kilo keletas rimtų incidentų tarp Vilniaus lenkų ir žydų. Vilniaus krašto prijungimas prie Lietuvos kardinaliai pakeit÷ lenkų tautyb÷s gyventojų pad÷tį. Lietuvių visuomen÷, ypač jaunoji ir aktyvesnioji jos dalis, apimta revanšo nuotaikų, reikalavo kuo greitesnio bent išoriško „istorin÷s sostin÷s“ atlietuvinimo. Aukščiausioji šalies valdžia, nors ir
680 Plačiau apie lenkų pab÷g÷lius ir internuotus karius Lietuvoje žr.: G. S u r g a i l i s, Antrojo pasaulinio karo pab÷g÷liai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje 1939 09 – 1940 06, Vilnius, 2005; S. S t r e l c o v a s, Antrojo pasaulinio karo pab÷g÷liai Lietuvoje 1939 – 1940 metais, Daktaro disertacija, Kaunas, 2007. 681 T. B a l k e l i s, Karo pab÷g÷lių kriz÷ ir etninis konfliktas Lietuvoje 1939 – 1940 metais, Oikos, 2007, Nr. 4, p. 37. 682 Žr.: 1939 10 14 Kariuomen÷s štabo, Vilniaus kraštui užimti direktyva, Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27 – 29 d., sud. A. Martinionis, Vilnius, 1997, p. 84 - 86; 1939 10 17 Vilniaus rinktin÷s štabo įsakymas Vilniaus rinktinei Nr. 1, ten pat, p. 108. 683 R. Ž e p k a i t ÷, Vilniaus istorijos atkarpa..., p. 46. 684 1939 10 13 Ypatingojo skyriaus viršininko pranešimas VSP viršininkui, LCVA, f.378, ap. 5, b. 3589, l. 141. 685 1939 10 30 Vilniaus apskrities viršininko J. Šlepečio įsakymas gyventojams Nr. 1, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 633, l. 49.
150 atmesdama radikaliausius scenarijus686, atliep÷ daugumos gyventojų lūkesčius ir pasisak÷ už principingą „Gedimino miesto“ gynimą, kryptingą lietuvyb÷s ekspansiją. Didžiul÷mis galiomis besinaudojantys karo komendantai tur÷jo pad÷ti valdžiai siekti šių tikslų. Stipriausią administracinį spaudimą 1939 – 1940 m. sandūroje patyr÷ „ateivių“ – asmenų, atsikrausčiusių į Vilniaus kraštą po 1920 m. grup÷. Kai kuriuose naujausiuose lietuvių autorių darbuose tai vertinama kaip drastiška ir perd÷ta lituanizacija, kuri nieko gero nedav÷, o tik sustiprino etninį konfliktą687. Iš tiesų, Lietuvos vyriausyb÷, siekdama „atlietuvinti“ Vilnių, smarkiai suvarž÷ „ateivių“ kategorijai priskirtų lenkakalbių gyventojų galimybes reikštis viešajame gyvenime ir taip pakirto jų tur÷tą socialinį statusą. Tačiau priešiškumas buvo ne vienpusis – revanšistin÷s, pakankamai agresyvios nuotaikos nuo pat pradžių vyravo ir vietos lenkų tarpe. Lenkų pogrindis Vilniaus už÷mimą laik÷ laikina Lietuvos įvykdyta okupacija, kurią susidarius palankai situacijai, ruoštasi nutraukti688. Tai ir buvo svarbiausia nuolatinių incidentų priežastimi. Per porą rimtesnių ginkluotų išpuolių 1939 m. lapkritį nukent÷jo keletas lietuvių pareigūnų bei kariškių689. Tad „stiprių“ karo pad÷ties priemonių naudojimas iš esm÷s buvo neišvengiamas. Valdžia gyventojus viešais skelbimais nuolatos persp÷davo apie griežtas bausmes, gresiančias už įvairias nesankcionuotas akcijas bei demonstracijas690. Kadangi tai nebuvo vien tušti žodžiai – situacija pamažu tais÷si. Antai 1940 m. geguž÷s 1-oji ir 3-oji, skirtingai nei tik÷tasi, pra÷jo palyginti ramiai. Tam daug reikšm÷s tur÷jo ir geras karo komendanto bei policijos išankstinis pasiruošimas691. Tarpžinybinių veiksmų koordinacijai, nuo kurios labai priklaus÷ operatyvi reakcija į viešosios tvarkos problemas, buvo skiriama daug d÷mesio – karin÷s ir civilin÷s administracijos funkcijas stengtasi aiškiai apibr÷žti. Išduodami leidimus įvairaus pobūdžio susirinkimams, draugijų steigimui, ginklų laikymui, apskričių viršininkai prival÷davo gauti karo komendanto pritarimą692. Komendantams taip pat neleista be apskrities viršininko žinios bei tarpininkavimo nurodin÷ti
686 Prie tokių visų pirma galima priskirti jaunųjų tautininkų arba „vairininkų“ nuostatas. Bene radikaliausias iš jų savo knygoje „Žygiuojanti tauta“, tapusioje savotišku lietuvių nacionalizmo manifestu išd÷st÷ Vytautas Alantas. Žr.: V. A l a n t a s, Žygiuojanti tauta, Kaunas, 1940, p. 66 - 69. Tokių minčių nemaža ir 1939 m. „Vaire“ išspausdintuose straipsniuose. Apie jaunuosius tautininkus ir jų pažiūras plačiau: A. K a s p e r a v i č i u s, Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministrai pirmininkai..., p. 452; M. T r e i n y s, Gyvenimas – meteoro skrydis, Kaunas, 2003, p. 94 - 100. 687 T. B a l k e l i s, Karo pab÷g÷lių kriz÷ ir etninis konfliktas..., p. 43 - 46. 688 Plačiau žr. A. B u b n y s, Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939 -1944 metais, Lietuvos Rytai, sudar÷ K. Garšva, L. Grumadien÷, Vilnius, 1993, p. 228 - 266; To paties, Armijos Krajovos ištakos ir ideologija Lietuvoje, Armija Krajova Lietuvoje, red. K. Garšva, Vilnius - Kaunas, 1995, p. 6 - 13; To paties, Lenkų požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939 – 1944, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, su. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007, p. 103; T. S t r e m b o s z, Pogrindin÷ Lenkijos valstyb÷ Vilnijoje 1939 – 1944 metais, Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939 – 1956, Vilnius, 2004, p. 15 - 28. 689 Lietuvių kariai ir policininkai 1939 m. pabaigoje Vilniuje ne kartą buvo apšaudyti, apm÷tyti granatomis. Neišvengta ir aukų. Plačiau žr.: R. Ž e p k a i t ÷, Vilniaus istorijos atkarpa..., p. 67 - 72, 74 - 79. 690 1939 11 10 Vilniaus karo komendanto plk. ltn. P. Kauno įsakymas Nr. 3, LCVA, f. 496, ap.1, b. 187, l. 9; 1939 11 16 Vilniaus karo komendanto įsakymas Nr.4, LCVA, f. 401, ap. 2, b. 27, l.14; Vilniaus karo komendanto 1940 04 23 įsakymas, Nr. 8, LCVA, f. 496, ap.2, b. 13, l. 67. 691 R. Ž e p k a i t ÷, Vilniaus istorijos atkarpa..., p. 93. 692 1939 12 02 Vilniaus rinktin÷s štabo II skyriaus įsakymas karo komendantams, LCVA, f. 387, ap. 5, b. 1094, l. 236.
151 policijai, išskyrus labai rimtus ir neatid÷liotinus atvejus. Tai suteik÷ daugiau aiškumo, darnos dviejų institucijų santykiams, pad÷jo operatyviau, profesionaliau vykdyti pavedamas užduotis. Ši charakteristika taikytina ne tik Vilniaus kraštui, bet ir visai Lietuvai: 1938 – 1939 m. nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo įgyvendinimo sistema šalyje buvo pasiekusi savo „brandą“ – aukštą efektyvumo lygį, geb÷jimą lanksčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų, nesunkiai transformuotis. Karo pad÷ties pakeitimas „sustiprinta apsauga“, žym÷jo daugiau valstyb÷s vidaus politikos įgyvendinimo būdų išorinius, formos pokyčius – pats jų turinys iš esm÷s liko toks pat kaip ir anksčiau. „Nepaprastojo meto“ įstatymo dalis, reglamentuojanti „sustiprintos apsaugos“ pad÷tį, įgalino apskričių viršininkus naudotis beveik tokiomis pat administracinio poveikio priemon÷mis, kokias Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai numat÷ karo komendantams. Su jiems skirtu uždaviniu apskričių viršininkai tvark÷si ne blogiau nei tai būtų gal÷ję padaryti karo komendantai: jokių didesnių prieš valdžią nukreiptų akcijų neįvyko, opozicijai reikštis viešumoje galimybių beveik nepadaug÷jo.
152 3. KARO PADöTIES, KAIP VALSTYBöS APSAUGOS SISTEMOS, FUNKCIONAVIMAS
Įvedus karo pad÷tį valstyb÷je, jos ginkluotųjų paj÷gų funkcijos prasiplečia: greta grynai karinio pobūdžio uždavinių, kariškiams dar tenka užsiimti ir vidaus tvarkos palaikymu, strategin÷s reikšm÷s objektų apsauga, ūkinių - socialinių reikalų reguliavimu, gynybinių išteklių telkimu ir net teisingumo vykdymu. Kitaip tariant, kilus rimtai krizei, šalies civilin÷ valdžia, visų pirma žemesniojo lygmens, yra laikinai pakeičiama, arba veikia drauge su didelius įgaliojimus turinčia ir tod÷l viskam vadovaujančia karine administracija. Tokiu ekstremalių situacijų valdymo mechanizmu naudojosi ir Pirmoji Lietuvos Respublika. Tiesa, per ilgą karo pad÷ties egzistavimo laikotarpį, jis savotiškai evoliucionavo – nutolo nuo pirmin÷s savo paskirties. Kariuomen÷s vaidmuo reguliuojant krašto gyvenimą buvo didžiausias vykstant Nepriklausomyb÷s kovoms ir kelis metus po jų, v÷liau jis maž÷jo, tapo vis labiau politizuotas ir orientuotas beveik vien į santvarkos apsaugą. Taigi, šioje darbo dalyje parodysime kaip karo pad÷tis įtakojo atskiras valstyb÷s sferas ir kaip kito tos įtakos pobūdis.
3.1. Karo pad÷tis ir šalies ginkluotosios paj÷gos
3.1.1. Karo pad÷tis kariuomen÷je
Išankstinis teiginys, jog kariuomen÷s gyvenimo ritmas nuolatin÷s karo pad÷ties sąlygomis pakito labiau nei bet kurių kitų valstyb÷s institucijų, atrodo visai pagrįstas. Tačiau labiau įsigilinus į reikalo esmę, tenka susilaikyti nuo skubotų, vienareikšmiškų išvadų. Kalbant apie šią problemą, pirmiausia tenka dar kartą prisiminti dvi specifines prieškario Lietuvoje egzistavusias termino „karo stovis“ reikšmes, žym÷jusias du artimai susijusius, tačiau gana skirtingus reiškinius. Abiejų jų įtaka kariuomenei buvo nevienoda. „Karo stovis“, suprantamas kaip karo būsena, arba karo metas, paprastai lemia kariuomen÷s didinimą, kovin÷s parengties stiprinimą, papildomą gynybinių išteklių telkimą ir t.t. Tai reiškinys, su kuriuo Lietuva susidūr÷ Nepriklausomyb÷s kovų metu ir iš dalies 1939 m. rudenį, kilus Antrajam pasauliniam karui (dalin÷ mobilizacija paskelbta rugs÷jo 17 d., o demobilizacija – spalio 2 d.). Visą likusį laiką tarp šių dviejų chronologinių atskaitos taškų, šalyje egzistavo kitoks „karo stovis“ – susijęs su Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimu – ir jo įtaka ginkluotosioms paj÷goms tur÷jo savų ypatumų. Juos ir išryškinsime šiame poskyryje.
153 Karo pad÷tis kariuomen÷je, kaip atskiras reiškinys buvo įvardijamas tik 1920 – 1926 m. įstatymuose, sankcionavusiuose ypatingojo režimo šalyje įvedimą, apribojimą arba atšaukimą. Tačiau ten nerasime jokio aiškesnio jo apibr÷žimo – tokį suformuluoti galima tik išanalizavus įvairius kariuomen÷s įsakymus bei instrukcijas. Iš tos medžiagos tampa aišku, jog „karo stovis“ kariuomen÷je pirmiausia reišk÷ ne tiek aukštesn÷s karin÷s parengties laipsnį, kiek sugriežtintą vidaus discipliną ir padidintas bausmes už antivalstybinę veiklą, tarnybinius nusikaltimus. Karo pad÷tis kariuomen÷je, skirtingai nei geležinkelių zonoje, netur÷jo tokių pastovių teritorinių ribų – ji egzistavo visose karinių dalinių dislokavimo vietose. Ten nustatyti ypatingos tvarkos principai taikyti ne tik kariškiams, bet – kai kuriais atvejais – ir civiliams asmenims. Kita vertus, karių įvykdžiusių nusikaltimą ar nusižengimą apskrityje, kur Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatytai negaliojo, vis tiek laukdavo sugriežtinta atsakomyb÷. Kariuomen÷ būdama „karo stovyje“, tur÷jo teisę iš gyventojų pareikalauti vykdyti tam tikras prievoles (pavyzdžiui užleisti patalpas), neatsižvelgdama į tai, kad tas miestas ar valsčius oficialiai gyvena taikos meto sąlygomis. Reik÷tų pasteb÷ti, jog karo pad÷tis Lietuvos kariuomen÷je, trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, nebuvo tiesiogiai susijusi su karo komendantūrų veikla. Karo komendantai daugiausia reguliavo civilių, bet ne kariškių gyvenimą. Taip pat svarbu atkreipti d÷mesį į tai, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomen÷s dydis ilgą laiką nepriklaus÷ nuo teisinio režimo šalies viduje. Pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms, 1921 m. pabaigoje, šalis tur÷jo daugiau nei 51 tūkstantį karių, bet per kelis v÷lesnius metus tas skaičius ÷m÷ nuosekliai maž÷ti: 1922 – 1923 m. liko 30 – 40 tūkstančių, o 1925 – 1926 m. – mažiau nei 15 tūkstančių693. Taigi 1922 – 1925 m. susidar÷ iš pažiūros paradoksali situacija694: dalyje valstyb÷s ir oficialiai visoje kariuomen÷je veik÷ karo pad÷tis, bet tuo pat metu ginkluotosios paj÷gos buvo pertvarkomos pagal taikos meto poreikius – išformuoti trys p÷stininkų pulkai ir visi atskirieji batalionai, taip pat dragūnų pulkas695. Ta pati tendencija pastebima ir v÷liau: po 1926 m. gruodžio 26 d. perversmo į valdžią at÷jusios j÷gos, motyvuodamos padid÷jusia gr÷sme valstybingumui, visoje šalyje įved÷ karo pad÷tį, tačiau pati kariuomen÷ iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio beveik nepadid÷jo. 1928 – 1935 m. joje vidutiniškai tarnavo apie 18 tūkstančių žmonių, tik per kelis v÷lesnius metus tas skaičius pasiek÷ 23 – 26 tūkstančius696. Tai tik patvirtina, jog „karo stovis“ visą tą laiką Lietuvoje egzistavo daugiau d÷l vidaus, o ne d÷l užsienio politikos priežasčių, nes turint mažą, nepakankamai apginkluotą kariuomenę, visos teisin÷s –
693 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s skaičiai 1920 – 1939 m., Karo archyvas, t. 17, Vilnius, 2002, p. 151 - 156. 694 Karininkas K. Škirpa, Trečiojo Seimo laikais vadovavęs Vyriausiajam štabui atsiminimuose apie šį paradoksą atsiminimuose raš÷:: „Juk buvo juokinga ir Lietuvai g÷da prieš kitas civilizuotas tautas, kad karo stovio režimas buvo pas mus praktikuojamas dar eilę metų po to, kai kovos frontuose jau seniai buvo baigtos ir kraštas gyveno taikos metą. Karo stovio laikymas tokiomis aplinkyb÷mis tesudar÷ tik pašalinę naštą Krašto apsaugos ministerijai ir v÷l÷ kariuomenę, pirma eile karininkus – karo komendantus – į politiką“.: K. Š k i r p a, Pakeliui su Sleževičiumi..., p. 247. 695 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s modernizacija (1926 – 1939), Darbai ir dienos, 2000, t.21, p. 133. 696 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s..., p. 32.
154 administracin÷s valstyb÷s apsaugos priemon÷s, didesnių kaimyninių šalių agresijos atveju, būtų tur÷jusios tik simbolinę reikšmę. Dar vienas įdomus dalykas: 1939 m. rugs÷jį, prasid÷jus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva per kelias savaites sumobilizavo 89 tūkstančius karių, prad÷jo įgyvendinti specialias ūkio reguliavimo priemones, tačiau neįsived÷ karo pad÷ties, tada oficialiai vadintos „valstyb÷s gynimo metu“. Nedalyvaujant ginkluotame konflikte, to, galbūt, ir nereik÷jo – vidaus tvarkos palaikymui visiškai pakako „sustiprintos apsaugos“ policinio režimo, tačiau žinant ankstesnių metų tautininkų valdžios elgseną, toks sprendimas buvo tikrai netiiškas. Manytume, jog skelbti „karo stovį“ atsisakyta d÷l kelių priežasčių: nenor÷ta kelti panikos gyventojų tarpe, o taip pat – išoriškai pademonstruoti vyriausyb÷s ryžtą išlaikyti „šimtaprocentinį neutralumą“ kariaujančių šalių atžvilgiu. Karo pad÷tis kariuomen÷je trečiojo dešimtmečio pradžioje nesulaukdavo tiek daug kairiosios opozicijos pasipiktinimo balsų, kaip pilietinių laisvių suvaržymai civiliniame gyvenime. Visi suprato, jog tik pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms, tebeegzistuojant rimtiems pavojams valstybingumui, ginkluotosios paj÷gos turi būti budrios ir gerai organizuotos. Ypatingas d÷mesys kreiptas į kariuomen÷s drausmę, nes tik ji ir bendra karių motyvacija, o ne skurdus aprūpinimas, menki ginklai, kurių ir taip tada labai trūko, buvo svarbiausia atspara ginant nepriklausomybę. Kokį pavojų gali sukelti priešiškų j÷gų sukurstyti kareiviai parod÷ įvykiai Kauno įguloje 1920 m. vasario pabaigoje697. Iš šios istorijos buvo pasimokyta: pasistengta pagal išgales pagerinti karių materialinę būklę, vykdyti šviečiamąsias akcijas, imtasi prevencinių priemonių prieš žalingą agitaciją. Kai prab÷gus beveik metams po maišto Panemun÷je, kariuomen÷s vadovyb÷ iš žvalgybos skyriaus gavo duomenų apie Kaune rengiamą darbininkų demonstraciją, prie kurios planavo prisid÷ti ir kai kurių dalinių kareiviai, klausimų, ką daryti nebekilo – veiksmų planas buvo iš anksto parengtas. Miesto karin÷s įgulos viršininkas į J. Motiejūnas - Valevičius įsakyme dalių karininkams aiškiai nurod÷ kaip izoliuoti bei neutralizuoti agitacijos židinius, pabr÷ždamas, kad „prie likvidavimo sukilusių turi būti panaudotos pačios žiauriausios priemon÷s, be mažiausio pasigail÷jimo“698. Visa tai pad÷jo užb÷gti įvykiams už akių – didesnių neramumų laikinojoje sostin÷je neįvyko. Panašūs atvejai, geriau nei bet kas kitas įtikino ginkluotųjų paj÷gų vadovybę ir šalies vyriausybę, jog atšaukti karo pad÷ties kariuomen÷je jokiu būdu negalima. Kai buvo svarstoma tokia galimyb÷ Generalinio štabo viršininko atstovas 1922 m. kovo 26 d. rašte krašto apsaugos ministrui B. Sližiui įrodin÷jo, jog „šventa mūsų valdžios pareiga yra apsaugoti mūsų jauną kariuomenę nuo pasik÷sinimų ant jos dvasios ir drausm÷s“, [nes] „priešvalstybiniai elementai
697 Žr.: J. J u r g i n i s, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius, 1955; S. L a z u t k a, A. K u l i e š i u v i e n ÷, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, LTSR Aukštųjų mokyklų darbai. Istorija. Vilnius, 1969, p. 80 - 94. 698 1921 01 13 Kauno įgulos viršininko J. Motiejūno - Valevičiaus įsakymas, LCVA, f. 929, ap.4, b. 158a., l. 1 v.
155 puikiai supranta, kad kol kariuomen÷ ištikima valdžiai, visos jų pastangos eis niekais. D÷l to pirmiausia jie ir stengiasi suardyti kariuomen÷s drausmę ir dvasią“699. Neramumų Lietuvos kariuomen÷je tik÷tasi ir po 1924 m. pabaigoje bolševikų surengto pučo Estijoje700. Kas jį suorganizavo ir ko buvo siekiama KAM vadovyb÷ puikiai suprato701. Tai paskatino imtis papildomų priemonių disciplinos stiprinimui ir destruktyvios veiklos neutralizavimui ginkluotosiose paj÷gose: buvo analizuojami žalingos propagandin÷s medžiagos platinimo karių tarpe keliai ir būdai; atsižvelgiant į tai rengtos instrukcijos kovai su šnipais ir agitatoriais702. Komunistai steng÷si skverbtis į Lietuvos kariuomenę ne tik jos kūrimosi laikotarpiu, bet ir v÷lesniais metais, tačiau valstybei sutvirt÷jus, sukūrus efektyviai veikiančią vidaus saugumo sistemą, jų veikla nebek÷l÷ tokio pavojaus, nes nei sąlygų, nei pakankamo dalyvių skaičiaus rimtesniam komunistiniam maištui iš esm÷s nebebuvo. Karo pad÷tis, egzistavusi kariuomen÷je iki 1926 m., tur÷jo vieną aiškiai problematišką aspektą – nustat÷ labai griežtas, karo meto bausmes kareiviams už visus, net ir nedidelius nusikaltimus. Pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms tokia praktika jau nebeatrod÷ būtina. Šį „perlenkimą“ greitai Seime ÷m÷ kritikuoti opozicija. K. Grinius 1926 m. vasario 23-ios pos÷dyje pateik÷ tokius pavyzdžius: „Už mažą nusikaltimą, sakysim kareivis pamet÷, pražud÷ kur durtuvą, d÷l ko neseniai buvo teismas Marijampol÷j [...] kareivis gavo ketverius metus kal÷jimo. Pražud÷ kareivis marškinius, tiek pat gauna, tuo tarpu kai marškiniai kainuoja tik keletą litų. Jeigu nebūtų karo
699 1922 03 26 Generalinio štabo viršininko raportas krašto apsaugos ministrui Nr. 316, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 318, l. 5 700 Apie tai žr. G. von R a u c h, The Baltic States..., p. 114 - 117. 701 1925 m. pradžioje Vyriausiasis štabas visų trijų Lietuvos karo apygardų viršininkams atsiunt÷ aplinkraštį kuriame nurodyta: „Pastaruoju laiku visoje Europoje vis labiau pasireiškia, komunistų organizacijų veikimas, kurių tikslas nuversti esamąją valstyb÷se tvarką, įvedant proletariato diktatūrą. Estijos sukilimas aiškiai parod÷, jog sukilimas buvo organizuotas Rusų ir jų vadovaujamas. Pabalt÷s valstyb÷ms, sukilimų pavojus dar nepra÷jo. Nepasisekęs sukilimas Estijoje pabr÷ž÷ tik sukil÷lių organizacijų silpnumą ir Estų policijos bei kariuomen÷s budrumą. Esamomis žiniomis bolševikai vykdo Kominterno planus ir leidžia dideles pinigų sumas sukilimams ruošti Pabalt÷s valstyb÷se. Šių valstybių pasieniuose komunistai organizuoja tautines dalis (estų, latvių, lietuvių, baltgudžių ir pan.), kurios reikalui at÷jus, bus siunčiamos į atitinkamas valstybes pagalbon vietos komunistams. Kaip visose Pabalt÷s valstyb÷se, taip ir Lietuvoje nors ir negausingos komunistų organizacijos, bet jos yra ir rusų nurodomos, bei materialiai remiamos rengiasi prie sukilimo. Dabar Pabalt÷s valstyb÷ms komunistų organizacijos turi vieną bendrą vadovybę, kurios pareiga jungti ir derinti bolševikų darbus visose šiose valstyb÷se. Nors mūsų valstyb÷s pad÷tis yra sulyginamai geresn÷, nes neturime bendrų sienų su SSRS, ir rusams sunkiau remti vietos komunistus jų darbuose, negu latvius ar estus, tačiau n÷ra garantijų, kad pas mus negal÷tų įvykti komunistų ginkluotų sukilimų. Reikia laukti, jog ateity rusai m÷gins organizuoti komunistų sukilimą vienu metu visose Pabalt÷s valstyb÷se arba kurioje nors vienoje, sutelkę ten visas esamas Pabalt÷je paj÷gas. Jau Estijos sukilimo metu rusai buvo sugrupavę savo kariuomen÷s dalis ties Estijos siena, buvo paskelbę Leningrado karo apygardoje mobilizaciją ir parengę Baltijos laivyną su desantu. Ir tegu tik būtų pavykę sukil÷liams Taline išsilaikyti bent vieną dieną, tai rusų kariuomen÷ tuojau būtų atvykusi pad÷ti estų bolševikams. Tokių rusų elgesių galima laukti ir ateityje. Estijos sukilimas visoms Pabalt÷s valstyb÷ms yra gera pamoka, iš kurios paaišk÷jo mūsų kaimynų siekimai ir veiksmų būdai tiems siekimams realizuoti. [....] Reikia pažym÷ti, jog vietos komunistai visais būdais rūpinasi patraukti į savo pusę kariuomenę, kaip ginkluotą paj÷gą. Kai kuriose kariuomen÷s dalyse yra sudarytos komunistų „jačeikos“ ir šiaip randasi pavienių komunistų agentų. [...]:1925 01 24 Vyriausiojo štabo raštas Pirmosios karo apygardos viršininkui, LCVA, f. 509, ap.1, b. 109, l. 3 - 3 v. 702 1925 m. Vyriausiojo štabo aplinkraštis Nr. 18138 karo apygardų vadams, ten pat, l. 4.
156 stovio, mūsų kareiviai neprival÷tų šeštame forte kazematuose tiek s÷d÷ti ir galų gale baigti gyvenimą tuberkulioze“703. Iš tiesų, „Karo baudžiamojo statuto“ 163-asis straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteis÷tai parduotus ar pamestus, „valstybinius daiktus: šaltąjį ginklą, šovinius, šaudomąją medžiagą, arba arklį“, skelb÷, jog taikos metu toks kareivis baudžiamas išsiuntimu į „drausm÷s dalis“ nuo vienerių iki trejų metų, o už tą pačią veiką karo (ir „karo stovio“) metu jam gresia nuo ketverių iki dvidešimties metų sunkiųjų darbų kal÷jimo“704. Tokiu pat principu, į dvi dalis buvo skaidomos bausm÷s už tą patį nusikaltimą ir kituose Karo baudžiamojo statuto straipsniuose. Tačiau egzistavo tam tikri saugikliai, neleidžiantys piktnaudžiauti aukščiausia – mirties bausme. 90-ąjame straipsnyje nurodyta, jog vykstant karui ar esant įvestai karo pad÷čiai, kariuomen÷s dalyse išplinta kokios nors rūšies nusikaltimai, atitinkamo rango karininkai gali sugriežtinti bausmes nusikalt÷liams, bet negali išpl÷sti mirties bausm÷s taikymo ribų705. Tačiau tai nereišk÷, kad mirties bausm÷ „karo stovio“ metu gal÷jo būti skiriama tik už pačius sunkiausius nusikaltimus – šnipin÷jimą, sabotažą, diversijas. Praktika parod÷, jog griežčiausią nuosprendį kareiviai išgirsdavo ir už karo belaisvių paleidimą706, ir už civilių gyventojų apipl÷šimą707 ar kitus panašius poelgius. Dalis tokių pasmerktųjų sulaukdavo malon÷s ir bausm÷s pakeitimo, tačiau tai n÷ kiek nesušvelnino gr÷smingo karo teismų įvaizdžio karių ir visuomen÷s akyse708. Be to, Karo baudžiamajame statute buvo numatyta, kad „išimtinais atsitikimais, kada nusikaltimas padarytas nors ir taikos metu, bet d÷l nusikaltimų lydinčių aplinkybių ypatingos svarbumos, kyla būtino reikalo, karo drausmę saugojant, smerkti nusikalt÷lius visu karo baudžiamųjų įstatymų griežtumu, jie atiduodami kariuomen÷s vado par÷dymu teisman, pritaikant bausmes, nustatytas šiuo statutu karo metu“709. Kariuomen÷s drausm÷s statuto 1920 m. ir 1935 m. redakcijose, karo pad÷ties aplinkyb÷ didesn÷s įtakos bausmių dydžiui netur÷jo. Dauguma drausminių, aukštesnių karininkų skiriamų
703 SSAS, 1926 02 23, 253 pos., p. 5. 704 Karo baudžiamasis statutas, sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922, p. 49. 705 Ten pat, p.25. 706 Toks nuosprendis paskelbtas vienam kareiviui, belaisvių stovyklos sargui, 1919 m. gruodžio 2 d. paleidusiam 13 belaisvių bermontininkų už atlygį (552 auksinus, 48 rublius, auksinį žiedą ir milinę). D÷l jauno kareivio amžiaus (21 m.) mirties bausm÷ jam buvo pakeista įkalinimu 4 metams sunkiųjų darbų kal÷jime, 1920 04 07 Armijos teismo nuosprendis, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 165, l. 107. 707 1921 02 08 Generalinio štabo pranešimas KAM, LCVA, f. 384, ap.2, b. 165, l.125. 708 Štai kaip vienas liudininkų atsiminimuose įamžino akimirką, kai karo lauko teismas skelb÷ mirties nuosprendį 1920 m. rudenį tyčia savo ranką „lenkų fronte“ persišovusiam kareiviui: „Grįžti į salę buvo truputį nejauku. Sal÷je buvo daug žmonių: karių ir civilių. Mirties bausm÷ sušaudant kažkaip baisiai veik÷. Kai teismo pirmininkas skait÷ teismo sprendimą, jaučiau kaip jam truputį dreb÷jo balsas. Aš žiūr÷jau į stalą ir sekiau nusikalt÷lį. Kai teismo pirmininkas perskait÷, kad paskirta mirties bausm÷ sušaudant ir kad bausm÷ turi būti įvykdyta per keturiasdešimt aštuonias valandas, kareivis taip smarkiai siūbavo, kad vos nenuvirto, sargybinis jį sulaik÷. Tuo metu įsiviešpatavo sal÷je didžiul÷ tyla“. Vis d÷lto, pasmerktajam padavus malon÷s prašymą, bausm÷ buvo sušvelninta – paskirta ketveri metai laisv÷s at÷mimo sunkiųjų darbų kal÷jime. A. Š u k y s, Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai. Atsiminimai iš Lietuvos Nepriklausomyb÷s kovų 1919 – 1921 metais, London, 1964, p. 330, 332. 709 Karo baudžiamasis statutas, p. 26.
157 sankcijų, karo metu būtų buvusios per švelnios, tad už kiekvieną, bent kiek rimtesnį nusižengimą, kareiviams gr÷s÷ teismas. Tod÷l Statute beveik nebuvo drausminių nuobaudų, numatytų pabr÷žtinai karo metui. Iš jų tik pamin÷tina bataliono vado teis÷ „atimti puskarininkio vardą“710. Antroji Statuto redakcija dar suteik÷ teisę miestų, apskričių ir geležinkelių karo komendantams skirti drausminę bausmę jų atsakomyb÷s zonoje atsidūrusiems kitų dalinių kariams, nors tokią galimybę tuo pat metu ribojo pakankamai plačios išimtys711. Griežtos bausm÷s už kariškių nusikaltimus karo ar „karo stovio“ metu, kuriantis valstybei, buvo, ko gero, vienintel÷, nors ir drastiška priemon÷ užtikrinti drausmę kariuomen÷je, ypač tada, kai jos gretose ÷m÷ vyrauti ne motyvuoti savanoriai, o ne visada savo pilietinę pareigą suvokiantys šauktiniai. Vengiančių tarnybos ir dezertyrų712, kurių pirmaisiais metais buvo išties nemažai, gaudynes dažniausiai tekdavo organizuoti karo komendantūroms713. Siekiant atgrasyti jaunuolius ir jų artimuosius nuo neteis÷tų poelgių, bandyta griežtinant atsakomybę. 1920 m. pabaigoje įsigaliojo Baudžiamojo statuto (kodekso) papildymas, kuriame skelbta: „Karo metu, karo stoviui esant, visi tie, kurie slepia, neskiriant t÷vų ir giminių, nestojusius einant mobilizacijai į kariuomenę ir pab÷gusius iš kariuomen÷s kariškius – baudžiami pinigine pabauda nuo penkių tūkstančių ligi dvidešimt tūkstančių auksinių arba nuo šešių m÷nesių ligi dviejų metų kal÷jimo, o patys nestojusieji nuo dviejų ligi šešerių metų grasos kal÷jimo“714. Karo komendantai, savo ruožtu išplatino viešus skelbimus, kuriuose plačiau paaiškino pataisų esmę715. Tai pad÷jo pasiekti apčiuopiamų rezultatų, nors iki tol situacija buvo labai prasta. Antai viename raporte Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys Krašto apsaugos ministrui praneš÷: „1919 ir 1920 m. daug naujokų nestojo į komisiją arba pab÷go jau priimtais. Pab÷gimų ir nestojimų priežastis buvo bloga valia, netobulumas šaukimo aparato ir politiška pad÷tis šalyje. Dabar dauguma dezertyrų ir nestojusiųjų sugauta. Dalis jų nuteista ir atbūna bausmę, dalis dar laukia teismo. Teismai užversti bylomis. Yra dar nesugautų, kurie mielu noru eitų tarnauti, jei negr÷stų teismas“716.
710 Drausm÷s statutas, Kaunas, 1920, p. 6. 711 Komendantai bausti sau nepavaldžius karius gal÷jo tik tuomet, kai šie nusižengdavo viešajai tvarkai, įgulos tarnybos pareigoms, kai nevykd÷ komendantų administracinių įsakymų; kai kariai nusiženg÷ būdami atostogose ar komandiruot÷je ir jei toje vietoje n÷ra jų tiesioginių viršininkų ar jei tų viršininkų teis÷s mažesn÷s nei karo komendantų įgaliojimai. Žr.: Kariuomen÷s drausm÷s statutas, antras leid., Kaunas, 1937, p. 14 - 15. 712 Tuometin÷je Lietuvos kariuomen÷je ir karo teismų praktikoje kario pasitraukimas iš dalinio traktuotas dvejopai. Dezertyravimu laikytas tyčinis pasitraukimas iš tarnybos vietos su ginklais ir amunicija arba perb÷gimas pas priešą. Tokius karius tur÷jo teisti karo lauko teismas (karo metu). Gi „pasišalinusiems iš tarnybos vietos“, „be piktų k÷slų“ ir laikinai, pavyzdžiui, panorus aplankyti t÷viškę – gr÷s÷ tik pulko teismas ir drausmin÷s bausm÷s.: 1921 12 28 KAM aplinkraštis, LCVA, f. 506, ap. 3, b. 12, l. 109. 713 Įsakymas kariuomenei, Nr. 148, 1919 09 17. 714 Baudžiamojo statuto papildymas, VŽ, 1920 12 31, Nr. 34 - 511. 715 Žr. pvz.:1921 04 19 Kauno karo komendanto kpt. J. Mačiulaičio skelbimas gyventojams, LCVA, f. 1126, ap.4, b. 212, l.56. 716 1921 11 07 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado mjr. A. Merkio raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 364, l. 5.
158 Trečiojo dešimtmečio viduryje, Lietuvos pad÷čiai sąlyginai stabilizavusis, „karo stovio“ kariuomen÷je klausimas buvo prad÷tas rimtai svarstyti pačios karin÷s vadovyb÷s. Pirmiausia imtasi spręsti kariškių bausmių pagrįstumo ir adekvatumo susidariusioms valstyb÷je sąlygoms problemą. 1926 m. sausio 4 d. Armijos teismo valstyb÷s gyn÷jo (prokuroro) pareigas laikinai einantis plk. Viktoras Engleris rašte krašto apsaugos ministrui detaliai išd÷st÷ visą jos esmę: „Lig šiol tam tikriems karių nusikaltimams buvo taikomi baudžiamieji įstatymai, nurodytieji Karo įstatymų rinkinio XXII kn.[ygos] ir paskirtieji „karo metams“. Šių įstatymų prasm÷ ir jų interpretavimas nepalieka jokios abejon÷s tame, kad jie iššaukti kovai su karių nusikaltimais esant karui arba karo veiksmams, bet tokį karo stovį paskelbus, kuris iššauktas karo aplinkybių („obstojatelstvami vojennago vremeni“). Iš to išeina, kad karui bei karo veiksmams pasibaigus, arba karo stovį (virš nurodytoje prasm÷je) panaikinus, t.y. per÷jus kariuomenei į gyvenamą taikos meto sąlygose, baudžiamųjų įstatymų, „karo metams“ paruoštų taikinti neleistina ir antra, kad karo stovio paskelbimą, jeigu tai iššaukta ne karo aplinkyb÷mis, o kitais, pavyzdžiui politiniais tikslais, arba vidujinei tvarkai palaikyti, taipgi negali būti surišta su XXII kn. baudžiamųjų „karo metams“ įstatymų taikymu. Seimo 1922 m. rugpjūčio 17 d. kariuomen÷ buvo palikta karo stovyje, kas buvo iššaukta ne karo vedimo tikslais, bet grynai politiniais motyvais, nes nežiūrint į karo stovio buvimą, kariuomen÷ buvo demobilizuota, paskirstyta į valstyb÷s vidujinius centrus [...] Iš kitos pus÷s š.m. sausio m÷n. 1 d. įsigaliojo Seimo priimti kariuomen÷s taikos meto etatai ir juos svarstant Seime buvo pareikšta, kad kariuomen÷ į÷jo į taikos meto gyvenimą. Taigi įstatymo keliu nustatyta, jog kariuomen÷je dabar yra taikos sąlygos ir tuo būdu įrodyta, kad karo stovis kariuomen÷je turi tik politinę reikšmę. Gi taip dalykui stovint, savaime atpuola dabartiniu metu, t.y. nuo sausio m÷n. 1 dienos taikyti karių nusikaltimams „karo metams“ baudžiamuosius įstatymus“717. Be to, plk. V. Engleris pažym÷jo, jog Lietuvoje įstatymiškai n÷ra įtvirtinta nuostata, kad esant karo pad÷čiai, kariai turi būti būtinai baudžiami vadovaujantis karo metui skirtais baudžiamaisiais įstatymais – taip atsitiko praktikoje, į vieną vietą suplakus dvi „karo stovio“ interpretacijas ir pasirinkus griežtesnių priemonių kelią. Pasak jo, esamomis sąlygomis, kariai tur÷tų būti baudžiami taip pat kaip ir kiti piliečiai. Plk. V. Englerio poziciją, atskirame rašte palaik÷ ir jo kolega, teisininkas, krašto apsaugos viceministras mjr. Juozas Papečkys. „Kas d÷l karo stovio apibūdinimo, – d÷st÷ jis, – turiu visiškai sutikti su Valstyb÷s gyn÷jo nuomone, kad esamasis karo stovis yra daugiau politin÷ priemon÷, negu kad karo stovis iššauktas karo apsystovomis [aplinkyb÷mis – M.K.]. Tod÷l manau, kad krašto apsaugos ministeris gali slaptu įsakymu valstyb÷s gyn÷jui pakeisti šią pad÷tį, ta prasme, kad nuo taikos metų etatų įvedimo momento kariuomen÷je už karių nusikaltimus netaikyti
717 1926 01 04 Kariuomen÷s teismo valstyb÷s gyn÷jo plk. V. Englerio raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 97.
159 karo meto bausmes, o tik normalias taikos meto bausmes“718. Greitai, 1926 m. birželį, tapęs M. Sleževičiaus ministrų kabineto nariu ir ÷męs vadovauti KAM, J. Papečkys gavo progą pats palengvint per griežtai nubaustųjų dalią. Naujoji kairiųjų valdžia netrukus visoje šalyje panaikino karo pad÷tį, paskelb÷ amnestiją719, kuri paliet÷ ir nemažai bausmę atliekančių karių720. Taigi karo pad÷ties sukeltos problemos kariuomen÷je nustojo egzistuoti. Nors po pusmečio, dešiniosios j÷gos, perversmo keliu pa÷musios valdžią, visoje Lietuvoje v÷l ilgam įved÷ ypatingąjį režimą, bausm÷s kariams nebebuvo prilygintos karo meto sąlygoms. Jie teisti taip pat kaip ir visi kiti šalies gyventojai, galiojant Ypatingiems valstyb÷s apsaugos įstatams. Bet d÷l to nusikalt÷liams „džiugesn÷s“ perspektyvos tikrai neatsiv÷r÷. Apibendrinant galime pažym÷ti, kad karo pad÷tis Lietuvos kariuomen÷je kaip atskiras, savitas reiškinys, susijęs su institucijos vidin÷s drausm÷s sustiprinimu, egzistavo tik per pirmuosius penkerius valstybingumo metus – iki 1926 m. vasarą kairiųjų valdžios kardinaliai pakeisto vidaus politikos kurso. Kiek v÷liau, įsitvirtinus autoritariniam režimui, „karo stovis“ buvo įvestas visoje valstyb÷je be apribojimų, tad atskiros jos sferos, iš pažiūros tarsi nebeteko išskirtinio „apsaugos“ statuso. Paradoksaliausia tai, jog pati Lietuvos kariuomen÷ faktiškai sukomplektuota ir funkcionuojanti pagal taikos meto kriterijus „vert÷“ civilius šalies gyventojus nuolat gyventi „karo stovio“ sąlygomis.
3.1.2. Karo komendantų ir šaulių santykiai
Pirmoji Lietuvos Respublika be reguliariosios kariuomen÷s dar tur÷jo ir kitų ginkluotų, iš esm÷s sukarintų struktūrų – karinę - visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS) ir įvairių rūšių policiją. Karo metu jos tur÷jo papildyti fronte kovojančios kariuomen÷s gretas, o taip pat palaikyti tvarką užnugaryje, rūpintis civilin÷s saugos, gynybos išteklių telkimo reikalais. Tuo tarpu esant nuolatiniam „karo stovui“ taikos metu, kiek pakito tik jų statusas, o pačios funkcijos labai nesiskyr÷ nuo įprastinių. Tiek šauliai, tiek viešoji policija prival÷jo vykdyti miestų ir apskričių karo komendantų paliepimus, teikti jiems įvairią paramą. Karo komendantų ir apskričių viršininkų, vadovavusių viešajai policijai sąveiką jau analizavome, o apie karin÷s administracijos bendradarbiavimą su įvairiomis policijos rūšimis – dar bus kalbama atskirai. Tuo tarpu šiame
718 1926 01 09 mjr. J. Papečkio raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 99. 719 Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr.70, 1926 07 22. 720 Kariuomen÷s teismo tarnautojų surinktais duomenimis, per nepilnus 1919 m. kariai įvykd÷ 44 nusikaltimus, 1920 m. – 83; 1921 m. – 102; 1922 m. – 82; 1923 m. – 92; 1924 m. – 89; 1925 m. – 68; 1926 m. – 53.: 1919 – 1926 m. karių padarytų nusikaltimų suvestin÷, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 171, l. 3.
160 poskyryje pam÷ginsime bendrais bruožais pristatyti karo komendantų ir šaulių santykius, susiklosčiusius per ilgą karo pad÷ties veikimo laikotarpį. Karin÷ - visuomenin÷ organizacija šaulių sąjunga oficialiai buvo įkurta 1919 m. birželio 27 d. Iš pradžių neskaitlinga, prastai aprūpinta, ji energingai įsiliejo į valstyb÷s kūrimo darbą, stojo į kovą su nepriklausomos Lietuvos priešais bei jų slaptais r÷m÷jais721. Visgi anuometin÷je šaulių veikloje netrūkdavo ir kontraversiškų epizodų. Greta gausių pagyrimų už ryžtą likviduojant lenkų sąmokslą Kaune, narsą ir pasiaukojimą partizanin÷je kovoje, nestigo ir nepalankių atsiliepimų, piktos kritikos722. Šauliams prikaišiotas nepakankamas karinis pasirengimas, drausm÷s stoka, savavaldžiavimas, „perd÷tas uolumas“ „prižiūrint“ dvarininkus bei kitus lenkakalbius ir t.t.723 LSŠ vadovyb÷ steng÷si kuo greičiau pašalinti visas panašias negeroves: griežtai smerk÷ savivalę, o vykdžiusiems kratas ar rekvizicijas be karo komendanto ar milicijos leidimo, grasino karo lauko teismais724. Tą patį savo išleistuose skelbimuose gyventojams skelbdavo ir karo komendantai725, KAM įpareigoti steb÷ti, kad į sukarintą organizaciją nepatektų nepatikimų arba prastos reputacijos asmenų. Bet toks „filtravimas“ iš pradžių buvo nelabai efektyvus726. Tuometin÷je sumaištyje į šaulių gretas skverbdavosi ir antivalstybinių j÷gų atstovai, ir kriminalinių polinkių turintys asmenys, kuriuos viliojo galimyb÷ legaliai nešiotis ginklą ir savo neteis÷tus poelgius pridengti patriotiniais motyvais. Tačiau tai n÷ra nuostabu, žinant, jog ir valsčių milicijos, į kurią vykdyta šiokia tokia atranka, ir kur už tarnybą mok÷tas šioks toks atlygis, drausm÷ dažnai smarkiai šlubuodavo, nes pareigūnų kontingentą sudarydavo įvairiaspalv÷s praeities, skirtingos motyvacijos asmenys. Tokia pat problema egzistavo beveik visose institucijose pirmaisiais jų veiklos metais, bet tai nesužlugd÷ valstyb÷s, nes patriotai ir idealistai tada dominavo. D÷l aukščiau min÷tų priežasčių, trečiojo dešimtmečio pradžioje, karo komendantai ne tik nepasitik÷davo šauliais, bet dažnai į juos žvelg÷ net pakankamai priešiškai. Tai iškalbingai parodo 1921 m. rudenį surengto visuotinio karo komendantų suvažiavimo protokolai. Antai Marijampol÷s komendantas mjr. A. Kubilius susirinkusiems tada skund÷si: „Šauliai – tai mada. Rašosi kas nori – kiekvieną priima. Drausm÷s n÷ra. Patikrinti ištikimybę sunku [...] Klausimas, ar negali tokia
721 Žr.: P. J a n a u s k a s, Šaulių vaidmuo likviduojant Lenkų karin÷s organizacijos (POW) maištą Lietuvoje 1919 metais, Lietuvos Šaulių sąjungos fragmentai, Kaunas, 2002, p. 54 - 61. 722 Visapusiškai šaulių veikla Nepriklausomyb÷s kovų metu nušviečiama: V. V a r e i k i s, Lietuvos šaulių sąjungos politin÷ ir karin÷ veikla (1919 – 1923), daktaro disertacija, VDU, Kaunas, 1999, p. 33 - 117; A. J u r e v i č i ū t ÷, A. V e i l e n t i e n ÷, Lietuvos šauliai Nepriklausomyb÷s kovose 1919 – 1921 m., Lietuvos Šaulių sąjunga valstyb÷s išvisuomen÷s tarnyboje 1919 – 2005, Kaunas, 2005, p. 23 - 47. 723 1920 m. spalio 29 d. krašto apsaugos ministro įsakyme skelbiama: „Prad÷jus šaliai plačiai ginkluotis d÷l apsigynimo nuo besiveržiančio priešo, atsirado gaujos niekam nežinomų asmenų, teipgi ne kurie nariai šaulių sąjungos, kurie išsirinko už dirvą savo veikimui darymą savo kratų ir areštų civilių gyventojų ir net rekvizicijų. Tokie apsireiškimai paskutiniu laiku pasidar÷ chroniškais ir veda prie anarchijos“.: 1920 10 29 Įsakymas kariuomenei Nr. 466, Kaunas. 724 1920 m. LŠS Centro valdybos aplinkraštis Nr. 14, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4294, l. 13. 725 Žr. pvz.: 1920 11 01 Kauno karo komendanto kpt. J. Mačiulaičio skelbimas gyventojams, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 212, l. 45. 726 1920 07 24 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 114, l. 500.
161 organizacija, pripuolusi kokios nors partijos įtakon, padaryti perversmą arba statyti kokius nors reikalavimus valdžiai, tai pavojinga taikos metu, kuomet reguliariosios kariuomen÷s skaičius bus palyginamai su jais nedidelis“727. Panašius nuogąstavimus ir pasipiktinimą, kilusį iš asmeninių patirčių, tada sutartinai reišk÷ beveik visi suvažiavimo dalyviai. Tod÷l nenuostabu, kad komendantūrų kareiviai anuomet gana dažnai šaulius j÷ga nuginkluodavo arba net suimdavo728. Labai neigiamų atsiliepimų apie LŠS narius pasigirdo ir 1922 m. vykusiame apskričių viršininkų suvažiavime. Dauguma pareigūnų tiesiai pareišk÷, jog šalių gretose per kelis metus susirinko daug įvairiausio plauko nedrausmingų veik÷jų, net komunistų, tad organizacija „gali sudaryti rimtą priešvalstybinę j÷gą“729. Įtvirtindami savo poziciją, susirinkusieji pri÷m÷ rekomendacinę rezoliuciją, kurioje pageidavo: 1) kad į šaulius būtų priimami tik politiškai patikimi asmenys, gavę apskrities viršininko liudijimą; 2) kad LŠS taikos metu būtų nuginkluota; 3) kad LŠS būtų įvesta griežta drausm÷730. Nepalankiai į šaulius žiūr÷jo ir kairioji opozicija Steigiamajame Seime. Antai 1921 m. pradžioje svarstant LŠS įstatymą731, socialdemokratas K. Venslauskis šią organizaciją vadino „baltąja“, „buožių gvardija“, „kariuomene kariuomen÷je“732. Beje, galbūt, d÷l tokių daliai visuomen÷s priimtinų epitetų, tuo metu vis didesnį priešiškumą šauliams ÷m÷ rodyti ne tik karo komendantai, bet ir paprasti kareiviai. Būta atvejų, kai ši dviejų, savotiškai tarpusavyje konkuravusių šalies ginkluotųjų paj÷gų dalių antipatija prasiverždavo net gaivališkais susidūrimais. Bene garsiausias toks incidentas įvyko 1922 m. per Joninių šventę ant Napoleono kalno. Į šaulių surengtą gegužinę at÷jo Kauno įgulos kareivių. Greitai renginys virto šaulių ir karių peštyn÷mis, neapseita ir be šūvių. Skandalingą įvykį liepos pradžioje aptarin÷jo Steigiamojo Seimo nariai733. Iš stenogramos gerai matyti, koks prieštaringas tuo metu buvo LŠS įvaizdis. Jį galima iliustruoti krašto apsaugos viceministro J. Papečkio pasteb÷jimais: „Prieš šiuos įvykius keletą dienų atgal buvo šaulių būrių atstovų suvažiavimas, kuris buvo sveikinamas tik nuo vienos Krašto apsaugos ministerijos. Jokia kita organizacija, n÷ visuomenin÷, n÷ Seimas, n÷ kas kitas to suvažiavimo nesveikino, išskyrus vieną kitą asmenį“734. Toliau jis, bandydamas paaiškinti gilumines tokio boikoto priežastis samprotavo: „Jeigu valstyb÷je atsiranda dvi ginkluotos paj÷gos, tai čia jau pasirodo suirut÷s proceso pradžia ir mes matome, kad dvi paj÷gos būna tada, kad kyla vidujinis
727 1921 09 20 - 24 Karo komendantų suvažiavimo protokolai, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 58, l. 25. 728 J. M a t u s a s, Lietuvos šaulių sąjungos istorija, fotografuot. leid., Vilnius, 1992, p. 182 - 183. 729 1922 05 15 - 19 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l. 25 - 27. 730 Ten pat. l. 27. 731 Steigiamasis Seimas įstatymą pri÷m÷ 1921 m. liepos 7 d. Jame, nepaisant ankstesnių Šaulių sąjungos vadovo V. Putvinskio protestų, d÷l ketinimo apriboti šaulių savarankiškumą, buvo įtvirtinta nuostata apie organizacijos sukarinimą ir pavaldumą KAM. Iki 1922 m. pabaigos Šaulių sąjungą kontroliavo Vyriausias karo instruktorius ir jo rajoniniai atstovai. Plačiau apie visa tai žr.: V. V a r e i k i s, Lietuvos šaulių sąjungos..., p. 74 - 81. 732 SSD, 1921 04 20, 82 pos., p. 22 - 23. 733 SSD, 1922 07 05, p. 9 734 Ten pat.
162 karas ar politin÷ suirut÷“[....] „Gerų santykių tarp šaulių ir kareivių n÷ra. Tas pasireiškia ir spaudoj, ir gyvenime: n÷ra tie santykiai ir toki aštrūs, kad blaiviame stovyje tarp šaulių ir kareivių kiltų kautyn÷s, bet yra ginčas, kas daugiau naudos padar÷ Lietuvai ir kas ją galutinai išvadavo nuo priešų, kitaip sakant karščiau T÷vynę myli. Šaulių vadovyb÷je manoma, kad šauliai yra galingesni už kariuomenę ir krašto likimą jie išspręs. Karių didžiumai šiandien toji afiša nepatinka“ 735. Įvykis Napoleono kalne nebuvo paskutinis: 1922 m. lapkričio 26 d. kiek mažesnio masto šaulių ir kareivių peštyn÷s įvyko vienoje Merkin÷s užeigų736. Įtampa teberuseno. Jai bl÷sti kurį laiką dar neleido naujojo LŠS vado Vinco Kr÷v÷s - Mickevičius, pakeitusio Vladą Putvinskį, politin÷s ambicijos. 1923 m. visuotiniame organizacijos narių suvažiavime buvo atvirai prabilta apie šaulių pavertimą „tautine, lietuvius konsoliduojančia“ partija737. Pasak Emilijos Putvinskien÷s, tikrasis LŠS įtraukimo į politiką sumanytojas ir pagrindinis kompromituojančių intrigų rezg÷jas buvęs kpt. Pranas Klimaitis738. Prisimindama šauliams tekusią kaltinimų ir kritikos laviną, ji daugelį jų atmet÷ kaip sąmoningą valstyb÷s priešų šmeižto kampaniją. Tą patį per visuotinį LŠS suvažiavimą 1922 m. vasarą sak÷ ir jos vyras V. Putvinskis, tada nesiryžęs viešai įvardinti kaltųjų739. Tik po daugelio metų, jo žmona, jau nebesl÷pdama pavardžių atsiminimuose nurod÷, jog „Organizuoti šaulius labiausiai trukd÷ kariuomen÷s štabas pačiame Kaune, nes tuo laiku aukštas pareigas čia ÷jo rusai, iš visų pakraščių susib÷gę karininkai, kuriems rūp÷jo ne Lietuva, bet gerai apmokama vieta. Daug tarp jų buvo lenkams prijaučiančių“740. E. Putvinskien÷s liudijimu, nuolat provokacijas prieš LŠS rengdavo ilgą laiką Generalinio štabo vadovybei priklausęs karininkas Zenonas Gerulaitis741. Įtampa tarp kariškių ir šaulių tuometin÷je ir net v÷lesnio laikotarpio spaudoje nebuvo aptarin÷jama, jos priežasčių nebandyta viešai analizuoti. Suprantama, panašaus pobūdžio informacijos nebūtų praleidusi karo cenzūra. Visgi kariškuose leidiniuose, atvirai neįvardijant problemos, bandyta švelninti priešiškumą, raginta siekti supratimo ir vienyb÷s742. Laikui b÷gant santykiai normalizavosi. Stabilizavusis gyvenimui valstyb÷je, ramesn÷ tapo ir atmosfera jos ginkluotosiose paj÷gose. Per pirmąjį savo veiklos penkmetį LŠS išsprend÷ daugelį vidinių problemų: atsikrat÷ susikompromitavusių narių, sustiprino vidinę drausmę, švietimą. Aktyvi visuomen÷s karinio rengimo, patriotinio aukl÷jimo, sporto propagavimo veikla (akcentuota 1924 m. LŠS įstatyme)743 labai pak÷l÷ šaulių autoritetą ir pad÷jo uždengti praeities skraiste ne visada s÷kmingus pirmuosius
735 Ten pat. 736 1922 12 06 Žvalgybos skyriaus, kontržvalgų dalies biuletenis, LCVA, f. 10, ap.1, b. 124, l. 74. 737 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p 156. 738 E. P u t v i n s k i e n ÷, Atsiminimai, Šiauliai, 1995, p. 93 - 94. 739 1922 06 29 - 07 03 visuotinio Šaulių sąjungos suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 168, l. 2; 740 E. P u t v i n s k i e n ÷, Atsiminimai, p. 87. 741 Ten pat, p. 91. 742 B., Mes ir šauliai, Karys, 1922 01 12, Nr. 2, p. 1. 743 Lietuvos Šaulių sąjungos įstatymas, VŽ, 1924 07 18, Nr. 166 - 1154.
163 organizacijos žingsnius. Konfliktų tarp šaulių ir komendantų beveik nebekildavo, dar ir d÷l to, kad pastarųjų funkcijos, šalyje gerokai apribojus karo pad÷ties nuostatų galiojimo teritoriją, labai susiaur÷jo. Situacija pasikeit÷ po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo. Naujoji valdžia, siekdama sutriuškinti opoziciją, d÷jo visas pastangas kuo greičiau užsitikrinti patikimą šalies ginkluotųjų struktūrų kontrolę. Ypatingas d÷mesys nuo pat pradžių buvo skiriamas LŠS, kaip įvairių politinių pažiūrų piliečius jungusiai karinei - visuomeninei organizacijai. Reik÷jo nedelsiant „išvalyti“ jos gretas, kiek įmanoma labiau sumažinti savarankiškumą. Jau 1927 metais žengtas pirmas svarbus žingsnis įgyvendinant šį tikslą – šaulių rinktin÷s buvo pavestos miestų ir apskričių karo komendantų priežiūrai. Jie gavo nurodymą griežtai kontroliuoti LŠS teritorinių padalinių turimus ginklus ir gal÷jo savo nuožiūra nuginkluoti tiek pavienius nepatikimus šaulius, tiek visą jų būrį744. Šaulių „rinktin÷s vadas, nors tiesioginiai nepriklauso nuo karo komendanto, bet yra jo priežiūroje, kaipo įgulos viršininko“745, – taip suformuluotas naujas pavaldumo principas specialiame įsakyme. Dar prieš įgyvendinant min÷tus pertvarkymus, LŠS viršininkas buvo įpareigotas raštu pasiteirauti, kaip į juos reaguotų jo vadovaujamos organizacijos regioniniai skyriai. Atsakydama į vadovyb÷s aplinkraštį, kiekviena rinktin÷ pareng÷ po raportą, kuriame išd÷st÷ savo narių kolektyvinę poziciją746. Tenka pasteb÷ti, jog vyravo, jei ne priešiškos, tai – diplomatiškai skeptiškos nuomon÷s. Vienuose pranešimuose įrodin÷ta, jog šaulių rinktinių pavaldumas komendantams nieko gero neduosiąs, nes pastarieji egzistuojant karo pad÷čiai esą ir taip vykdo labai daug funkcijų, tad nesp÷sią įsigilinti į naujos, jų kontrolei pavestos sferos specifiką. Kituose – neigiamas nusistatymas išsakytas kur kas atviriau. Kai kurie šaulių rinktinių vadai delikačiai užsimin÷, jog karo komendantai kiek „teko patirti iki šiam laikui nebuvo artimi Sąjungos id÷jai“747, kiti – tiesiai pareišk÷, jog griežti, beatodairiškai įsakin÷ti linkę karin÷s administracijos atstovai slopins šaulių iniciatyvą ir juos dezorganizuos. „[...] Komendantų kontroliavimas šaulių darbuot÷j atsilieptų neigiamai, – drąsiai pažym÷jo vienos rinktin÷s vadas, – kaime susidariusi ne visai palanki nuomon÷ apie komendantus ir į komendantūras žiūrima kaipo į įstaigas, kurių tikslas vien tik bausti ir persekioti“748. Kitame raporte analogiška mintis dar labiau išpl÷tota: „Tas nenoras apsireiškia žodyje „komendantas“. Jeigu koks nors kitas asmuo darytų kontrolę, nepatenkintų būtų labai mažas skaičius, bet kaip „komendantas“, taip piliečiams prieš akis stoja visokios baisyb÷s, bausm÷s ir griežta kariška drausm÷. Rinktin÷s vadas gali kontroliuoti kaip tik įmanydamas ir net
744 1927 05 17 KAM aplinkraštis LŠS viršininkui ir karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 150, l. 162. 745 Ten pat, l. 163. 746 Didžioji dauguma raportų saugoma: LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4358. 747 1927 04 03 LŠS VII rinktin÷s vado raporto LŠS viršininkui, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4358, l. 32. 748 1927 03 30 LSŠ VI rinktin÷s vado raportas LŠS viršininkui, ten pat, l. 30.
164 bausti – šauliai palieka patenkintais ir sako, kad taip ir reikia, bet komendanto savo tarpan visai nenori įsileisti“749. Kone sutartinai pareikštas nepritarimas naujosios valdžios iniciatyvoms, tik savotiškai patvirtino jos nuogąstavimus d÷l opozicinių nuotaikų vyravimo šaulių gretose. Tai, aišku, paskatino nedelsiant imtis „negeistinų elementų“ LŠS demaskavimo. 1927 m. spalio pradžioje VRM Piliečių apsaugos departamentas išsiunt÷ slaptą aplinkraštį apskričių viršininkams ir kriminalin÷s policijos pareigūnams, kuriame nurod÷ pranešti „apie bendrą šaulių skaičių apskričiuose ir pažym÷ti atskirų asmenų, kaip tai: rinktinių vadų, būrių vadų ir eilinių šaulių organizacijos narių patikimumą. Pareikšti savo nuomonę, ar bendrai esamam sąstate šaulių organizacija apskrity naudinga ir kiek, ar priešingai pavojinga; koks dabartinis šaulių organizacijos veikimas ir kaip jis suderinamas su administracijos reikalavimu [...]“750. Po poros m÷nesių Piliečių apsaugos departamento direktorius iš gautos informacijos pareng÷ išsamią ataskaitą vidaus reikalų ministrui. Dokumente nurodyta, jog 1927 m. Lietuvoje buvo virš 400 šaulių būrių, sudariusių 20 rinktinių ir konstatuota, kad jų „sud÷tis visai nepakenčiama ir reikalauja griežtų reformų“751. 57 būrių vadai, o kai kurių būrių net pus÷ narių – esą nepatikimi. Aišku, šiai gausiai grupei buvo priskirti anaiptol ne komunistai, ar lenkų agentai, bet daugiausia kairiųjų pažiūrų asmenys – prieš metus nuverstos valdžios šalininkai. Kai kuriuose būriuose trūko ir elementarios drausm÷s752. Vis d÷lto Piliečių apsaugos departamentas rekomendavo neuždaryti Sąjungos, o tik ją „apvalius“ paversti tautininkų vyriausybei ištikima, į šalies ginkluotųjų paj÷gų struktūrą pilnai integruota visuomenine j÷ga. Tai ir buvo daroma per kelerius v÷lesnius metus. Pertvarkos esmę glaustai, bet taikliai atsiminimuose apibūdino R. Skipitis: „po 1926 m. perversmo visuomeninis demokratinis pradas palaipsniui iš Šaulių sąjungos tur÷jo trauktis ir užleisti vietą kariniam biurokratiniam pradui“753. Procesą užbaig÷ 1935 m. priimtas „Šaulių sąjungos įstatymas“, kuriame įtvirtintas jos pavaldumas KAM ir karo komendantų vadovavimas rinktin÷ms754. Visa tai labai padidino drausmę, šaulių gretose, nors smulkių nusižengimų, kartais dar pasitaikydavo755. Tačiau informacija apie tai į spaudą patekti negal÷jo: dar 1927 m. pradžioje karo komendantūrų cenzoriams buvo nurodyta, jog „cenzūruojant laikraštį reikia daboti, kad Šaulių
749 1927 04 02 LSŠ VIII rinktin÷s vado raportas LŠS viršininkui, ten pat, l. 31. 750 1927 10 01 VRM Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams ir kriminalin÷s policijos viršininkams, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 793, l. 273. 751 1927 12 31 Piliečių apsaugos departamento direktoriaus raštas vidaus reikalų ministrui, ten pat, l. 287. 752 Antai 1928 m. Taurag÷s apskrities komendantas LŠS vadovybei skund÷si, kad jo priežiūroje esančios rinktin÷s nariai neretai elgiasi nedrausmingai: viešumoje pasirodo neblaivūs, įsivelia į peštynes, vakar÷liuose švaistosi asmeniniais ginklais.: 1928 08 18 Taurag÷s apskrities karo komendanto raštas LŠS viršininkui, LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4358, l. 9. 753 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 156. 754 Šaulių sąjungos įstatymas, VŽ, 1935, Nr. 490 - 3423. 755 1931 05 07 LSŠ Ukmerg÷s rinktin÷s vado raštas Ukmerg÷s karo komendantui, LCVA, f. 504, ap.1, b. 127, l. 46.
165 sąjunga, kaip ir kariuomen÷ nebūtų šmeižiama“756. Stengtasi nuo visuomen÷s nusl÷pti ir nuolatinę įtampą tarp šaulių ir jaunalietuvių – tautininkų jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ narių. Griežta kontrol÷ net per dešimtmetį nepad÷jo visiškai „išvalyti“ LŠS nuo ideologiškai „svetimo elemento“. Autoritarin÷ valdžia į šaulius žiūr÷jo įtariai, abejojo jų lojalumu santvarkai. Tuometinis kariuomen÷s vadas S. Raštikis atsiminimuose apie tai raš÷: „Iš Respublikos prezidento vis dar susilaukdavau priekaištų šauliams: čia jam nepatikdavo vienas kitas Šaulių sąjungos netautininkas tarybos narys, čia šauliai prad÷davo rodyti per daug aktyvumo kultūrin÷je bei sporto srityse ir tuo esą trukdę jaunalietuvių kultūrinę veiklą. Pora kartų išgirdau iš prezidento nuomonę, kad šauliai tur÷tų pasitenkinti tik karine veikla, visas kultūrinis darbas tur÷tų būti perduotas jaunalietuviams“757. S. Raštikis teig÷, jog jam vargais ne galais pavyko atkalb÷ti A. Smetoną nuo sumanymo apginkluoti jaunalietuvius: tas jau buvo prad÷ta daryti, dalijant organizacijos skyrių vadams revolverius, tačiau tą užmojį nutraukti pad÷jo „Geležinio vilko“ istorijos priminimas758. Taigi LŠS buvo viena tų oficialiai provyriausybinių visuomeninių j÷gų, kurioje egzistavo neviešas, užsl÷ptas, bet pakankamai stiprus opozicinis potencialas. Nepaisant to, organizacijos veikla nebuvo nutraukta, jos gretos augo – 1939 m. pabaigoje Lietuvoje veik÷ 22 rinktin÷s, suskirstytos į 1200 būrių, vienijusių daugiau nei 62 000 asmenų759. Visi jie buvo ruošiami ir kovin÷ms, ir civilin÷s saugos, priešgaisrin÷ms užduotims, aktyviai dalyvavo kultūrin÷je, visuomenin÷je veikloje760. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pus÷je karo komendantai kartais pasiųsdavo šaulius į pagalbą policijai. Antai kilus socialiniams neramumams Suvalkijoje ir labai padaug÷jus tyčinių telefono - telegrafo stulpų vartymo, geležinkelių b÷gių ardymo atvejų, šauliams nor÷ta pavesti šių infrastruktūros objektų apsaugą. Apibendrinat poskyrį reik÷tų pabr÷žti, jog per du dešimtmečius Šaulių sąjungos savarankiškumas buvo kryptingai siaurinamas, ją stengtasi labiau „suvalstybinti“, eliminuojant opozicinių nuotaikų pasireiškimo galimybes. Šaulių rinktinių patekimas karo komendantų priežiūron netur÷tų būti vertinamas vien tik kaip neigiamas autoritarin÷s Lietuvos valdžios žingsnis. Iš tiesų, į vienos politin÷s linijos r÷mus įspausta organizacija prarado dalį savarankiškumo, svarbaus jos narių vidinei iniciatyvai ir pilietinei atsakomybei ugdyti, dalis patriotiškai nusiteikusių asmenų, d÷l netinkamos „partin÷s“ orientacijos, liko atstumti. Kita vertus, buvo aiškiai apibr÷žta LŠS vieta ir funkcijos šalies gynybos sistemoje, nutiesti glaudesni saitai su reguliariąja kariuomene, padid÷jo materialin÷s, organizacin÷s galimyb÷s, disciplina šaulių gretose. Pirmųjų Sąjungos veiklos metų problemos buvo s÷kmingai išspręstos.
756 1927 06 04 Klaip÷dos krašto komendanto raštas kpt. Blažiui, ten pat, l. 27. 757 S. R a š t i k i s, Kovose d÷l Lietuvos, p. 403. 758 Ten pat, p. 404. 759 V. S t a t k u s, Lietuvos ginkluotosios paj÷gos 1918 – 1940 m., Chicago, 1986, p. 772. 760 Naujam šaulių sąjungos įstatymui pasirodžius, Kardas, 1935 07 01, Nr. 13, p. 275 - 276.
166 3.1.3. Karo pad÷tis ir sienų apsauga
Kiekvienos valstyb÷s suverenitetas be kita ko priklauso ir nuo jos galimybių patikimai kontroliuoti savo sienas, ypač jei už jų – agresyviai nusiteikę kaimynai, remiantys destruktyvias pogrindines vidaus j÷gas ir laukiantys progos tiesioginei intervencijai. Pirmoji Lietuvos Respublika du dešimtmečius kasdien jaut÷ tokias gr÷smes. Tad viena iš nuolatin÷s karo pad÷ties paskirčių buvo sustiprinti šalies teritorinių ribų apsaugą, juolab, kad pietrytin÷je pus÷je jos ilgą laiką faktiškai prilygo fronto linijai. Šio ruožo specifikai daugiausia d÷mesio ir yra skiriama šiame poskyryje. Pirmoji Lietuvos Respublika aiškesnius teritorinius kontūrus įgijo 1921 metais, o sąlyginai pastovų pavidalą – 1923 m. prisijungusi Klaip÷dos kraštą. Tai nebuvo visai tos sienos, kurias valdantysis elitas ir visuomen÷ vienašališkai laik÷ savomis, tačiau tokias, tuometin÷mis aplinkyb÷mis pripažino tarptautin÷ bendruomen÷. Teritorinių ribų apsauga pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais užsi÷m÷ kariuomen÷ ir pasienio milicija, o nuo 1924 m. – pasienio policija761. Jų darbo sąlygos valstybingumo pradžioje buvo labai komplikuotos: trūko l÷šų, tinkamai parengtų žmonių, nuolat tvyrojo ginkluotų susidūrimų gr÷sm÷. Daugiausia ir rimčiausių problemų kildavo pietryčių Lietuvoje, kur driek÷si uždara, po karinio konflikto su Lenkija trečiojo dešimtmečio pradžioje nusistov÷jusi ir iki 1939 m. rudens beveik nepakitusi, skiriamoji riba. Iš pradžių lietuvių vadinta tiesiog „pafronte“, 1923 m. ji gavo demarkacin÷s, o nuo 1928 m. – administracin÷s linijos pavadinimą762. Nepaisant specifinio teisinio statuso763 ir iš to kilusių praktin÷s politikos ypatybių, tai faktiškai buvo Lietuvos siena su Lenkija, turint omenyje, kad ir kelis metus egzistavusi butaforin÷ L. śeligowskio sukurta „Vidurio Lietuva“, laikytina pastarosios dalimi. Abipus fronto linijos besidriekusioje „neutraliojoje zonoje“ 1920 – 1923 m. reguliariai vykdavo įnirtingi susir÷mimai tarp lenkų ir lietuvių partizaninių grupuočių. Bet net ir tokiomis sąlygomis, kaip atsiminimuose teigia K. Žukas, 1921 m. vadovavęs šio ruožo apsaugai, kontrabanda „visą laiką ir per visą sieną sunk÷si, kaip vanduo pro r÷tį“764. Tačiau ir padalijus neutraliąją zoną, demarkacin÷s linijos paversti visiškai uždaru kordonu nepavyko. Pro ją į Lietuvą patekdavo ne tik įvairios draudžiamos prek÷s, bet ir antivalstybinio turinio literatūra, įvairi propagandin÷ - agitacin÷ medžiaga, skverb÷si agentai, provokatoriai. Siekiant užkirsti tam kelią, šioje zonoje nuolat egzistavo karo pad÷tis, nors demokratinių seimų laikotarpiu prie kitų Lietuvos sienų tokio sugriežtintos apsaugos režimo atsisakyta gana anksti. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai 1
761 Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios Lietuvos pasienio policijoje dirbo 1610 pareigūnų žr.: Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 445. 762 P. M i š k i n i s, Lietuvos ir Lenkijos santykių..., p. 118. 763 Žr.: L. N a t k e v i č i u s, Lietuvių – lenkų administracin÷ linija tarptautin÷s teis÷s atžvilgiu, Kaunas, 1933, p. 5 - 19. 764 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 302.
167 kilometro pločio juostoje palei demarkacinę liniją liko galioti net per antrąjį 1926-ųjų pusmetį, kai visose kitose strategin÷s reikšm÷s šalies vietose M. Sleževičiaus vyriausyb÷ juos atšauk÷. Ir tada, ir v÷liau, nurodymuose pasienio policijai buvo aiškiai pabr÷žiama, jog „administracijos linija n÷ra siena, tod÷l ir sienai pereiti nuostatai administracijos linijai negali būti taikomi. Administracijos linija turi būti palaikoma uždaryta, t.y. bendra tvarka per ją pereiti arba pervažiuoti negalima“765. Pirmaisiais valstybingumo metais problemų netrūko ne tik šalies pietryčiuose, kur Lietuva ribojosi su Lenkijos teritorija, bet ir šiaur÷je – Latvijos pasienyje. Iki 1921 m. čia kartas nuo karto kildavo incidentų su latvių kariškiais d÷l ginčytinų teritorijų. Per kelis v÷lesnius metus, nemažai rūpesčių k÷l÷ spekuliacija maisto produktais ir kontrabanda. Lietuvos valdžia reng÷si kurti specialius „skrajojančius būrius“, tur÷jusius pad÷ti efektyviai pažaboti nelegalų prekių gabenimą per sieną766. Vietos karo komendantai reikalavo atsiųsti jiems daugiau kareivių ir dar labiau padidinti įgaliojimus, nes „esanti žinioje Finansų ir prekybos ministerijos parubežin÷ milicija, kuriai pavesta saugoti rubežius už kyšius girtuokliauja“ [...]767. V÷liau, kai Lietuvos ir Latvijos teritoriniai ginčai su tarptautinių tarpininkų pagalba buvo išspręsti ir atsiv÷r÷ geresn÷s galimyb÷s pl÷toti normalius dvišalius santykius, problemų saugant sieną gerokai sumaž÷jo, nors nedraugiškų abiejų pusių pasienio policininkų poelgių, kurį laiką dar pasitaikydavo768. Kontrabanda klest÷jo ir prie sienos su Klaip÷dos kraštu769. Nusikalt÷lių gaujos būdavo gerai organizuotos ir ginkluotos, tod÷l pasitaikydavo net susišaudymų su lietuvių kariškiais770. 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaip÷dos kraštą, nelegalus verslas šiek tiek „pasislinko“ į vakarus771. 1926 m. pabaigoje, autonomin÷je srityje įvedus karo pad÷tį, kovoje su kontrabandininkais pasienio policijai ÷m÷ talkinti ir karo komendantas. Ypatingai aktyvius, daug kartų į teis÷saugos akiratį pakliuvusius, bet ir toliau nelegaliu prekių gabenimu užsiimančius asmenis, jis tur÷jo teisę izoliuoti Varnių
765 1926 09 27 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis Nr. 24110 ir 1930 04 15 aplinkraštis Nr. 427, Nr. 427, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai 1918 02 18 – 1931 05 31, Kaunas, 1931, p. 458. 766 1921 m. „Skrajojančių būrių“ sienai apsaugoti etatai, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 60, l. 32; 1922 03 01 Vietin÷s kariuomen÷s brigados štabo aplinkraštis Nr. 973 Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Biržų, Rokiškio karo komendantams, ten pat, b. 83, l. 45. 767 1921 11 21 Rokiškio karo komendanto pranešimas Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 83, l. 5. 768 1926 10 29 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis Kretingos, Mažeikių, Biržų, Rokiškio, Ežer÷nų apskričių viršininkams, LCVA, f. 394, ap. 15, b. 49, l. 578. 769 1920 – 1921 m. iš Lietuvos į Klaip÷dos kraštą ir Vokietija kontrabandininkai daugiausia gabeno linus, odas, gyvulius, o į Lietuvą – g÷rimus ir spiritą, audinius, įvairius pramon÷s dirbinius, arklius. Vien per 1921 m. sausio - geguž÷s m÷nesius, Klaip÷dos krašto pasienyje buvo sulaikyti 436 kontrabandininkai, dalis jų gaudynių metu patyr÷ sužeidimus arba buvo nukauti: 1921 09 30 KAM raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 179, l. 86. 770 1922 01 28 Pirmojo pasienio pulko vado raportas Generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 156, l. 27. 771 Plačiau žr.: A. J a k u b č i o n i s, Lietuvos muitin÷s, Vilnius, 1999, p. 181 - 211.
168 koncentracijos stovykloje772. Ten pat, išimtiniais atvejais, gal÷jo patekti ir atvyk÷liai iš Vokietijos, neturintys leidimo keliauti po Klaip÷dos kraštą toliau nei baigiasi pasienio zona773. Pagrindiniame karo pad÷tį reglamentavusiame įstatyme – Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose n÷ra tiesiogiai su sienų kontrole susijusių nuostatų – vykdyti šią funkciją karo komendantai gal÷jo naudodamiesi bendrais savo įgaliojimais. Tam iš esm÷s pakako 9-ojo min÷tų įstatų straipsnio, suteikiančio teisę leisti privalomus įsakymus ir bausti už jų nesilaikymą. Paprastai karin÷ administracija į specialių sienos apsaugos struktūrų reikalus kišdavosi tik susidarius ypatingoms, nestandartin÷ms situacijoms. Tada komendantai, kaip vyriausi pareigūnai karo pad÷ties metu,774 tardavo lemiamą žodį – duodavo specialius nurodymus apskričių viršininkams arba tiesiogiai pastariesiems pavaldžiai pasienio policijai775. Aktyvesnis vaidmuo saugant valstyb÷s teritorines ribas teko tik pietrytinių apskričių karo komendantams – kitur pasienio policijai, jų pagalbos beveik neprireikdavo. Karo komendantūros neužsi÷m÷ pačios demarkacin÷s linijos apsauga – sargybos ir patruliavimo funkcijas vykd÷ kitos kariuomen÷s struktūros, milicija v÷liau – pasienio policija. Komendantai daugiausia rūpinosi sugriežtintos vidaus tvarkos palaikymu atokesn÷je pasienio zonoje, apimančioje vieną ar kelis jiems paskirtos apskrities valsčius. Esant tam tikroms aplinkyb÷ms, kariniai pareigūnai sudarydavo sąlygas pereiti demarkacinę liniją. Pasibaigus kovoms su lenkais, pafront÷s komendantai prad÷jo išdavin÷ti leidimus asmenims, norintiems grįžti į savo gyvenamąsias vietas anapus fronto linijos776. Kai kuriuos nepageidaujamus asmenis jie ten išsiųsdavo ir per prievartą. Kiek v÷liau tuo daugiausia užs÷m÷ apskričių viršininkai, nors visos procedūros buvo derinamos su vietos karine administracija bei žvalgybos punktais777. Trečiojo dešimtmečio pradžioje visus per demarkacinę liniją prasmukusius įtariamus asmenis karo komendantai prival÷davo siųsti apklausai į artimiausio pulko štabą, o po to – į belaisvių stovyklą778. Kilus rimtesniems įtarimams, sulaikytaisiais specialiai užsiimdavo Generalinio štabo žvalgybos skyriaus atstovai779. V÷lesniais metais kiekvienam pažeid÷jui niekas tiek daug d÷mesio nebeskirdavo: pasienio policija prival÷davo surašyti protokolą ir perduoti karo komendantui, kuris
772 1927 06 28 Klaip÷dos krašto komendanto skelbimas gyventojams, LCVA, f. 384, ap.3, b. 149, l. 8. 773 1928 04 10 Klaip÷dos krašto komendanto plk. ltn. R. Liormano įsakymas Nr. 9, LCVA, f. 1501, ap.1, b. 218, l. 16. 774 Komendantai vykstant karui prival÷jo paklusti tik aukščiausiosios karin÷s vadovyb÷s, o taip pat ginkluotų veiksmų zonoje veikiančių kariuomen÷s dalių vadams. Su tokia situacija 1920 m. susidūr÷ palei fronto liniją su lenkais pareigas ÷ję apskričių karo komendantai. Žr.: 1920 05 16 kpt. K. Škirpos įsakymas Marijampol÷s grupei, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 105, l. 5. 775 Pasienio policijos instrukcija, Policijos departamento aplinkraščių sąvadas (iki 1937 m. birželio 1 d.) Kaunas, 1937, p. 30. 776 Įsakymas kariuomenei, 1920 12 23, Nr. 512. 777 Įsakymas kariuomenei, 1922 03 14, Nr. 61. 778 1921 02 01 Įsakymo kariuomenei išrašas, LCVA, f. 408, ap. 8, b. 65. l. 5. 779 1921 08 05 Generalinio štabo žvalgybos skyriaus aplinkraštis žvalgų punktams, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 481, l. 47.
169 įvertinęs medžiagą, skirdavo administracinę sankciją780. Kadangi demarkacin÷ (administracin÷) linija, oficialiai nelaikyta siena, tai ir ją per÷jusių asmenų nebuvo galima nubausti taip kaip paprastų sienos pažeid÷jų781. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai tapo vienintele išeitimi iš šios problematiškos situacijos. Karo pad÷ties tvarka demarkacin÷s linijos zonoje, skirtingų apskričių ribose ilgą laiką kiek įvairavo, kol 1931 m. balandžio 1 d. buvo suvienodinta782. Apie nustatytus suvaržymus kiekvienas komendantas gyventojams pranešdavo reguliariai išplatindamas skelbimus, atspausdintus ant ryškiaspalvio popieriaus. Karin÷ administracijos vieši persp÷jimai potencialiems pažeid÷jams ir jų r÷m÷jams skamb÷davo gr÷smingai783. Naktinio jud÷jimo apribojimų trukm÷ priklaus÷ nuo metų ir paros laiko. Ketvirtajame dešimtmetyje, pavasarį ir vasarą dešimties kilometrų pločio juostoje palei administracinę liniją važin÷ti bei vaikščioti drausta nuo vidurnakčio iki trečios valandos ryto784. Rudenį ir žiemą tas laiko tarpas būdavo pailginamas keliomis valandomis, nes daugiausia bandymų kirsti dvi priešiškas valstybes skiriančią ribą, pasitaikydavo sutemus. Be to, reikalauta, kad visi asmenys, atvykę į paribio apskritis, registruotųsi policijoje. Pietrytinio Lietuvos pakraščio apsauga ypač buvo ypač sustiprinta 1928 – 1929 m., kai iš kitapus demarkacin÷s linijos ÷m÷ plisti Lenkijos remiamų socialdemokratų - plečkaitininkų propagandiniai spaudiniai785, kilo provokacijų gr÷sm÷. Gavusi žinių apie tik÷tiną ginkluotų opozicionierių intervenciją, Lietuvos kariuomen÷s vadovyb÷ ÷m÷si priemonių786. Karo komendantams buvo nurodyta vadovauti pasienio apsaugos stiprinimui: sutelkti šaulius bei apskričių viršininkams pavaldžias viešosios, pasienio policijos paj÷gas, savivaldos atstovus ir net miškininkus787. Vietos gyventojams griežtai įsakyta nedelsiant pranešti apie apylink÷se pasteb÷tus nepažįstamus asmenis788. „[...]Bendras „plečkaitininkų“ skaičius apie 200 žmonių tikrų emigrantų ir keletas šimtų užverbuotų asmenų nesudaro ypatingo pavojaus, – pažym÷ta 1929 m. geguž÷s 1 d. Vyriausiojo štabo aplinkraštyje, – bet reikia tur÷ti galvoje, kad tai yra lenkų
780 1927 05 13 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis viešajai ir pasienio policijai, LCVA, f. 11, ap. 1, b. 33, l. 35. 781 1925 12 09 KAM raštas Pirmosios karo apygardos viršininkui, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 108, l. 39. 782 1931 03 04 KAM aplinkraštis apskričių viršininkams Nr. 1239, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 29. 783 Žr. pvz.: 1925 12 18 Marijampol÷s karo komendanto plk. ltn. R. Liormano įsakymas gyventojams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 3, l. 8. 784 Žr. pvz. :1931 03 30 Alytaus karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 3, l. 43. 785 Plečkaitininkai savo literatūrą į Lietuvą siųsdavo labai išradingais būdais. Atsišaukimus ir kelias cigaretes jie sud÷davo į butelius ir paleisdavo plaukti Nerimi iš Vilniaus krašto į Lietuvos pusę. Pakrančių gyventojai, sielininkai žinodami, kokios „dovanos“ tuose buteliuose, mielai juos gaudydavo up÷s srov÷je. Tačiau toks propagandos skleidimo būdas nebuvo efektyvus – žmones labiau domino rūkalai, o ne proklamacijos; be to, plaukiančius butelius specialiais tinklais greitai išgaudydavo pasienio policija.: J. D e m e r e c k i s, Savanorio ir kontržvalgybininko atsiminimai, Chicago, 1976, p. 93. 786 1928 06 18 Vyriausiojo štabo aplinkraštis kariuomen÷s dalims ir įstaigoms, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 149, l. 33; 1929 04 15 Vyriausiojo štabo pranešimas VRM Piliečių apsaugos departamentui, ten pat, f. 1562, ap. 3, b. 18, l. 19. 787 1929 06 17 Piliečių apsaugos departamento direktyva Nr. 1. apskričių viršininkams, LCVA, f. 399, ap. 1, b. 622, l. 265. 788 1929 03 14 Alytaus karo komendanto plk. ltn. A. Vimerio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 3, l. 128.
170 avangardas, kurį lenkų valdžia išnaudos savo politiniams bei kariškiems tikslams“ 789. Taigi pasienio karin÷ ir civilin÷ administracija ant kojų buvo sukelta ne tiek iš būtino reikalo, kiek tikrinant jos budrumą ir siekiant labai tikroviškomis sąlygomis įvertinti pareigūnų pasirengimo lygį, veiksmų koordinaciją. Prognozuoti neramumai neįvyko, bet pasiruošimas jiems, tiek karo komendantūroms, tiek policijai iš÷jo į naudą. Abi struktūros pasirod÷ gerai, vadovyb÷ joms priekaištų netur÷jo. V÷lesniais metais, plečkaitininkų gr÷smei dingus, didesnių incidentų palei demarkacinę liniją nebekildavo. Kontrol÷ šiek tiek susilpn÷jo, pasienio gyventojai buvo mažiau varžomi790. Tokia situacija tęs÷si iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. 1938 m. lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausybei visoje šalyje atšaukus „karo stovį“, per ilgus metus nusistov÷jusi demarkacin÷s linijos apsaugos sistemos funkcionavimas trumpam šiek tiek sutriko. Pasienio policija, kaip ir anksčiau dirbo savo darbą, bet karo komendantai, netekę Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų suteiktų įgaliojimų, nebegal÷jo jai pad÷ti. Iškilo problema, kaip nubausti pažeid÷jus, nes pasienio policija tokios teis÷s netur÷jo. Ši dviprasmiška situacija išsisprend÷ 1939 m. gegužę, šalyje įvedus „sustiprintos valstyb÷s apsaugos metą“, kadangi apskričių viršininkai dabar gal÷jo laisvai bausti administracin÷mis baudomis, visus nusižengusius jų privalomiems įsakymams791. Be to, kitus sistemos trūkumus ištais÷ ir viską į savo vietas sustat÷ tais pačiai metais įsigaliojęs „Sienos apsaugos“ įstatymas792. Tačiau neramūs laikai palei administracinę liniją nesibaig÷. Netrukus prasid÷jęs Vokietijos ir Lenkijos karas, pietrytinius Lietuvos pakraščius v÷l pavert÷ savotiška padidintų gr÷smių zona. Sienos apsaugą nutarta sukarinti. Tai reik÷jo atlikti greitai, iš anksto nepasiruošus, tod÷l kilo tam tikrų problemų, visų pirma d÷l sargybinių kontingento. Štai ką apie tai rugs÷jo viduryje savo vadovybei praneš÷ Valstyb÷s saugumo policijos Trakų rajono pareigūnai: „Pasienio apsaugą sukarinus, į ją pateko visi pasienio mobilizuoti kareiviai. Kaip žinoma, retas kuris pasienio gyventojas netur÷jo ryšių su lenkų žvalgyba, be kelių žinomų ir nežinomų šnipų į sienos apsaugą pateko griežtai prieš Lietuvą nusistačiusių lenkų ir kontrabandininkų. Gautomis žiniomis, keli kareiviai jau buvo manę b÷gti į Lenkiją, bet buvo gavę par÷dymą iš lenkų žvalgybos, pasilikti
789 1929 05 01 Vyriausiojo štabo aplinkraštis kariuomen÷s dalims ir įstaigoms, LCVA, f. 509, ap.1, b. 149, l. 34. 790 Vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento aplinkraščiai 1938 m. geguž÷s 10 ir priedai: Vyriausiojo tribunolo nutarimai, Valstyb÷s tarybos nuomon÷s, apskričių viršininkų išleisti privalomi įsakymai, Kaunas, 1938, p. 73 - 74. 791 Apskričių viršininkai, panašiai, kaip anksčiau karo komendantai, išleido privalomus įsakymus gyventojams, nustatydami jud÷jimo suvaržymus administracin÷s linijos zonoje. Tiesa, 1938 m. kovą užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija, tie suvaržymai buvo sušvelninti ir beveik niekuo nebesiskyr÷ nuo tų, kurie galiojo kitose Lietuvos pasienio zonose. 1 km. pločio juostoje nuo administracin÷s linijos buvo galima vaikščioti tik su asmens dokumentu, kovo - spalio m÷nesiais – nuo 22 iki 4 val., spalio - kovo m÷nesiais – nuo 20 iki 5 val. Taisyklių pažeid÷jai, kaip ir anksčiau, gal÷jo būti baudžiami pinigine bauda iki 2500 lt ir areštu iki 3 m÷n., arba abiem bausm÷mis kartu. Žr.: 1939 07 20 l. e. p. Trakų apskrities viršininko P. Mačinsko įsakymas gyventojams Nr. 40, LCVA, f. 500, ap. 1, b. 532, l. 26. 792 J. Ž u k a u s k a s, Valstyb÷s sienos apsaugos įstatymo sulaukus, Policija, 1939 12 25, Nr. 24, p. 439.
171 Lietuvos kariuomen÷je. Tokie kareiviai ne tik patys šnipin÷s, bet ir per sieną praleidin÷s šnipus, kontrabandininkus, bei į Lenkiją vykstančius savanorius. [...] Komendantas, kuris skaitosi įgulos viršininku, šia pad÷timi labai susirūpinęs ir prašo žinių apie pavojingus ir neištikimus kareivius“793. Taigi karo komendantams, po trumpos pertraukos v÷l grįžusiems prie sienos apsaugos reikalų, rimtų rūpesčių netrūko: reik÷jo sugriežtinti kareivių priežiūrą, užkirsti kelią pavojingiems incidentams. Bet tai, dar buvo palyginti nedideli sunkumai, lyginant su tais, kuriuos teko patirti kiek v÷liau, kai per buvusią administracinę liniją į Lietuvą ÷m÷ plūsti sutriuškintos Lenkijos armijos likučiai ir civiliai „atb÷g÷liai“. Apibendrinant ilgalaik÷s karo pad÷ties reikšmę Pirmosios Lietuvos Respublikos sienų apsaugos sistemai, reikia pripažinti, jog ypatingosios administracin÷s priemon÷s ypač pirmaisiais valstybingumo metais ir v÷liau – demarkacin÷s linijos zonoje – buvo ne tik naudingos, bet ir neišvengiamos. Tai sąlygojo realios, o ne menamos gr÷sm÷s: situacija pietryčių Lietuvoje visą tą laiką buvo pakankamai komplikuota.
3.2. Karo pad÷ties reikšm÷ telkiant gynybos išteklius ir saugant infrastruktūrą
3.2.1. Karo komendantų vaidmuo reguliuojant ūkinį - socialinį gyvenimą
Karo veiksmai greta kitų negandų, beveik visada atneša nemažų nuostolių valstyb÷s ūkiui, suardo prekybinius santykius, didina socialinę įtampą. Dažnai ima trūkti būtiniausių humanitarin÷s pagalbos reikmenų, tampa sud÷tinga patenkinti ir gynybos sistemos poreikius. D÷l to daugelio šalių nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties įstatymai numato specialias ekonominio - socialinio gyvenimo reguliavimo priemones. Jomis gana plačiai pirmaisiais bei, iš dalies, paskutiniaisiais nepriklausomyb÷s metais, naudojosi ir Lietuvos Respublika. Nors tik dalis tų priemonių pamin÷tos Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose, visas jas galima laikyti „karo stovio“ režimo, suprantant jį platesne prasme – kaip visokeriopą išteklių telkimą arba pasirengimą karui – dalimi. Gal÷tume išskirti du sąlyginius šio proceso lygmenis : 1) daugiau vietin÷s reikšm÷s, tiesiogiai susijusį su administraciniais karo komendantų nurodymais; ir 2) išreiškiantį bendrąją valstyb÷s ginkluotųjų paj÷gų materialinio aprūpinimo politiką, kurios įgyvendinimu užsi÷m÷ vyriausybin÷s žinybos, specialios kariuomen÷s tarnybos, o karo komendantams teko daugiau pagalbinis vaidmuo. Pastarasis lygmuo yra susijęs su įvairių karo meto mokesčių ir prievolių sistema – jį aptarsime sekančiame poskyryje, tuo tarpu šiame – d÷mesį sutelksime į karin÷s administracijos veiklą privalomais įsakymais reguliuojant vietinio lygmens ekonominius - socialinius procesus. Tai –
793 1939 09 14 VSP Trakų rajono viršininko raštas Kauno apygardos viršininkui, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3589, l. 127.
172 pirmųjų nepriklausomyb÷s metų realyb÷: karo komendantūros tada buvo vienintel÷s patikimos Lietuvos vyriausyb÷s atstovyb÷s provincijoje. Nesant civilinių institucijų joms teko tvarkyti įvairiausias socialinio gyvenimo sritis – ne tik prekybą, prekių pervežimus, kainas, bet taip pat ir priešgaisrinius, o kartais net veterinarijos bei sanitarijos reikalus. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai suteik÷ karo komendantams teisę apriboti specialistų išvykimą iš tam tikros teritorijos, skirti pastariesiems specialius pavedimus, skelbti nepaprastąsias rekvizicijas, reguliuoti prekybą, prekių bei kitų reikmenų įvežimą ir išvežimą iš apskrities (8 str.); uždaryti pramon÷s ir prekybos įstaigas (11 str.). Be to, remdamasis universaliuoju 9-uoju straipsniu, karinis pareigūnas gal÷jo išleisti tokius privalomus įsakymus ir administracine tvarka bausti už jų nesilaikymą, kokių reikalavo konkrečioje vietov÷je susidariusios sąlygos. Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos ūkin÷ pad÷tis, po ketverius metus trukusio vokiečių šeimininkavimo buvo nepavyd÷tina. D÷l kasdien vis labiau nuvert÷jančios ostmark÷s, tada laikytos valstybine valiuta ir lietuviškai vadintos auksinu, žem÷s ūkio produktų kainos kilo rekordiškais tempais: prekeiviai veng÷ juos pardavin÷ti už beverčius pinigus, o besiribojančiose su Klaip÷dos kraštu ir Latvija apskrityse – klest÷jo kontrabanda. Kai kur labai trūko maisto ir kitų būtiniausių dalykų794. Visas tas problemas, iš pradžių, kol nesustipr÷jo civilin÷ administracija, vadovaudamiesi vien savo nuožiūra (nes situacija įvairiose apskrityse skyr÷si, o nurodymai iš Kauno ne visada atitiko vietos specifiką), tur÷jo spręsti karo komendantai. Didžiausią d÷mesį vykstant Nepriklausomyb÷s kovoms, jie skyr÷ maisto produktų, arklių pašaro bei kitų kariuomenei būtinų buities reikmių pervežimams ir prekybai kontroliuoti. Nuo to didele dalimi priklaus÷ valdžios paskelbtų rekvizicijų rezultatyvumas. Privalomuose įsakymuose kariniai pareigūnai paprastai nurodydavo konkrečių maisto produktų kiekius, kuriuos galima įvežti ir išvežti iš apskrities su atitinkamais leidimais795. Dažniausiai ribotas išvežimas, o įvežti, jei tik būdavo ką, leista be kliūčių. Tačiau ne visur ta kontrol÷ vyko sklandžiai ir skaidriai: kartais ir patys komendantai neatsilaikydavo prieš pagundą pasipelnyti, nes juos, kaip ir visus kariškius bei valstyb÷s tarnautojus, tuo metu sl÷g÷ nemenki materialiniai sunkumai796. 1919 m. gruodžio 7 d. vyriausyb÷s pos÷dyje Vidaus reikalų ministras E.
794 Antai Rokiškio karo komendantas 1921 m. Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui raportavo: [...] kritus ostmark÷s kursui ir pakilus kursui latvių rublio, prasid÷jo smarkus gabenimas spekuliacijos būdu iš Rokiškio apskrities Latvijon įvairiausių prekių pavyzdin: arklių, karvių, linų, javų sviesto, kiaušinių ir tam panašių daiktų. Arkliai atvedami net iš kitų apskričių ir gabenami per rubežių [sieną – M. K.]. Parubežiniuose miesteliuose ir kaimuose visai negalima gauti maisto produktų, nes jie visi išvežami Latvijon“. Už svarą (365,47 g) sviesto, kuris oficialiai apskrityje kainuodavo 30 - 40 auksinų, spekuliantai Latvijoje gaudavo 100.: 1921 11 21 Rokiškio karo komendanto raportas Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 83, l. 5. 795 Žr.: 1919 11 18 Raseinių karo komendanto kar. V. Vitkausko įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 7, l. 25; 1919 12 15 Intendantūros skyriaus telefonograma Širvintų karo komendantūrai, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 228, l. 29; 1920 07 29 Raseinių apskrities karo komendanto mjr. B. Štencelio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 134, l. 80. 796 Tuometinę situaciją iškalbingai iliustruoja ši 2-ojo p÷stininkų pulko vado V. Grigaliūno raporto vadovybei ištrauka: „Stoka pinigų, kuo toliau tuo labiau plečia neapykantą tarp visų sluoksnių gyventojų. Susipratusieji dar kiek gal÷jo
173 Draugelis atskleid÷ skandalingus faktus apie pad÷tį Suvalkijoje: „Eina su lenkais spekuliacija, gabenami grūdai, cukrus, druska. Vietos komendantai ne tik kad nesulaiko spekuliantų, bet dar padeda jiems, išduodami leidimus javams per demarkacijos liniją [pervežti], už kuriuos ima po penkias markes. Komendantai nesiskaito nei su apskričių viršininkais, nei su vietos savivaldybių įstaigomis“797. D÷l to 1920 m. pradžioje buvo papildyta „Karo įstatų“ XXII knyga, sugriežtinant atsakomybę kariškiams, pad÷jusiems gabenti kontrabandą798. Tuo pat metu vyriausyb÷ įved÷ specialias prekybos taisykles valsčiuose, patenkančiuose į 15 km. pločio „pafront÷s“ zoną. Atskiroje instrukcijoje buvo nurodyta, jog leidimus prekiauti išdavin÷s nebe karo komendantai, o Finansų, prekybos ir pramon÷s ministerija799. Tiekimo ir maitinimo ministerija taip pat gana dažnai skųsdavosi karine administracija800. Mat ten, kur veik÷ Tiekimo ir maitinimo ministerijos skyriai, komendantai jau nebegal÷jo savo nuožiūra reguliuoti prekių srautų. Atskirti abiejų institucijų kompetencijos sritis buvo nelengva801. Karo komendantai, nepaisant kartais pasitaikančių neteis÷tos veiklos atvejų, pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais vis d÷lto laikyti vienais iš patikimiausių pareigūnų. Kai kurie atsidavimo tarnybai ir principingumo pavyzdžiai pasklisdavo plačiai ir būdavo ilgai prisimenami. Štai vienas toks epizodas. 1919 m. Latvijos pasienyje Pasvalio komendantūros kareiviai sulaik÷ kontrabandininkus su vežimais. Vienas iš pakinkytų arklių priklaus÷ Nepriklausomyb÷s kovose drąsia savo suorganizuotų partizanų būrių veikla pagars÷jusio, komendanto Petro Gudelio d÷dei. Pastarasis kreip÷si į sūn÷ną, prašydamas grąžinti konfiskuotą arklį, kurį esą buvo nenorom „paskolinęs“ kontrabandininkams, bet karininkas, pareiškęs, jog visi piliečiai lygūs prieš įstatymus, atsisak÷ tą subtilų reikalą „užglaistyti“, pasinaudodamas tarnybine pad÷timi802. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje egzistavo ne tik maisto produktų pervežimo suvaržymai, bet ir prekybos kainų reguliavimas, nes didžiul÷ infliacija 1919 – 1922 m. sąlygojo spartų maisto produktų brangimą. Šis reiškinys, tuometin÷je Lietuvos spaudoje ir šnekamojoje kalboje vadintas „brangymečiu“, skaudžiausiai paliet÷ mažiausias pajamas gaunančius miestų kent÷, dabar gi matydami badaujančias savo šeimas ir jie pradeda skųstis. Karininkai ir valdininkai įlindę į skolas ir negal÷dami nieko duoti savo badaujančioms šeimoms, pradeda mąstyti apie šaltinius, iš kur galima būtų gauti [pinigų]. Žinoma tie šaltiniai ne visuomet sveiki, kareivių tarpe pradeda platintis pl÷šikų gaujos, vagių ir parduotojų savo valdiškų rūbų, darbininkai streikuoja ir savo neužsitik÷jimu platina neapykantą. Momentas kuom toliau, tuom labiau darosi baisesnis ir svarbesnis ir toks pad÷jimas gali mus privesti prie katastrofos; kas duos progų mūsų priešams [tuo] pasinaudoti ir suduoti mums miešies smūgį“.: 1919 10 19 2-ojo p÷stininkų pulko vado V. Grigaliūno raportas II - os brigados vadui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 355, l. 42. 797 1919 12 07 ministrų kabineto pos÷džio protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 220. 798 Maksimali numatyta bausm÷ – 6 metai laisv÷s at÷mimo sunkiųjų darbų kal÷jime žr.: Karo įstatų XXII knygos papildymas, LVŽ, 1920 03 18, Nr. 23 - 286. 799Taisykles pažeidusius pareigūnus tur÷jo bausti mišri komisija, sudaryta iš karo komendanto, apskrities viršininko ir vieno apskrities valdybos nario. 1921 01 20 Finansų, prekybos ir pramon÷s ministerijos pranešimas Generaliniam štabui, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 377, l. 84 - 85. 800 1919 06 18 vidaus reikalų ministro P. Leono raštas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 582, l. 3. 801 Įsakymas kariuomenei, Nr. 111, 1919 07 12. 802 Plk. ltn. A. V ÷ g ÷ l i s, 1919 metai Biržų, Pasvalio, Joniškio apylink÷se, Mūsų žinynas, 1938, t. 35, Nr. 11 -12, p. 923 - 929.
174 gyventojų sluoksnius – darbininkus, smulkesniuosius tarnautojus803. Labai išaugo socialin÷ įtampa, kuri Kaune ir kituose miestuose prasiverždavo streikais. Jais savo tikslais siek÷ pasinaudoti antivalstybin÷s j÷gos, pirmiausiai komunistai804. Terp÷ socialinei demagogijai buvo palanki. Vyriausyb÷ tai suprato, tod÷l visomis priemon÷mis steng÷si mažinti pavojingą ribą pasiekusį mažiau pasiturinčių gyventojų nepasitenkinimą valdžia bei bendra šalies situacija. Pokariniame chaose skendintis šalies ūkis pamažu buvo pertvarkomas, koreguojama finansų politika, rengiamasi nacionalin÷s valiutos lito įvedimui. Tačiau, kol tai prad÷jo duoti vaisių, tvarkai ūkin÷je - komercin÷je sferoje palaikyti gana plačiai teko taikyti ir administracinę prievartą. Visuomeniškai aktyvesni gyventojai dažnai patys viešai reikalaudavo, kad lupikaujantys verteivos „kaipo Lietuvos priešininkai būtų baudžiami ne pinigin÷mis pabaudomis, bet prekybos patentų at÷mimu, uždraudimu visam laikui verstis prekyba, uždarymu į koncentracijos stovyklą“805 arba net išsiuntimu iš šalies. Į visuomen÷s pasipiktinimą valdžia atsižvelg÷: 1921 – 1922 m. karo komendantai paskelb÷ griežtus įsakymus draudžiančius dirbtinai didinti būtiniausių produktų kainas ir kelti su tuo susijusią paniką. Nepaklususiems grasinta pinigin÷mis baudomis ir kitomis administracin÷mis bausm÷mis, tame tarpe ir izoliavimu koncentracijos stovykloje806. Toks spekuliantų persekiojimas, pad÷davo sumažinti apskrityse maisto produktų stygių ir bent trumpam pristabdydavo jų kainų šuolius. Būta atvejų, jog krautuvininkus kariniai pareigūnais nubausdavo ir už parduotuvių „laikymą uždarytomis be jokios priežasties“807. 1919 – 1920 m. karinei apskričių administracijai dažnai tekdavo talkinti milicijai kovojant su draudžiamų daiktų, išgrobstyto valdiško turto prekyba. Kaune ypač klest÷jo amerikietiškų karinių uniformų, kurių buvo gavusi Lietuvos kariuomen÷, neteis÷tas pardavin÷jimas808. Iš jų gyventojai siūdavosi kasdienius ir net išeiginius rūbus, nes kitų medžiagų tada labai trūko. Kauno karo komendantas griežtai uždraud÷ civiliams pirkti amerikietiškas uniformas bei avalynę, o miesto siuv÷jams ir kurpiams – imtis jų taisymo, persiuvimo ar perdažymo809. Už tai gr÷s÷ areštas iki trijų m÷nesių arba bauda iki dešimties tūkstančių auksinų. Bet su tais persp÷jimais buvo šiek tiek pav÷luota: daugelis miestiečių jau iki tol sp÷jo apsirūpinti rūbais „iš užjūrio“. Tod÷l kitais metais karo komendantas paskelb÷ nepaprastąją kariškų uniformų rekviziciją, sudarydamas sąlygas
803 Z. B a l e v i č i u s, Darbininkų pad÷tis buržuazin÷je Lietuvoje, Vilnius, 1960, p. 56 - 57. 804 1922 04 11 VRM Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams Nr. 112, LCVA, f. 399, ap. 1, b. 622, l. 36. 805 A. B r u ž a s, C. P e t r a u s k a s, Kova su brangenybe, Karys, 1922 10 19, Nr. 42, p. 503. 806 Žr. pvz.: 1921 11 08 Kauno karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 10, ap.1, b. 77, l. 34; 1921 11 17 Mažeikių karo komendanto įsakymas gyventojams, ten pat, l. 49 ir kitus tos pačios bylos dokumentus. 807 Nubaud÷ Kauno krautuvininkus, Trimitas, 1924 12 11, Nr. 217, p. 5. 808 Didel÷ amerikietiškų rūbų siunta į Lietuvą, per Liepojos uostą buvo pristatyta 1919 m. pabaigoje. Per kelis m÷nesius į Lietuvą pateko 27611 vienetai kelnių, 26940 vienetų palaidinių, 45456 vienetai pusbačių ir daug kitokio turto. Žr.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s uniformos istorija 1918 – 1940 m., Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999, p. 53. 809 1919 10 03 Kauno karo komendanto kar. J. Mikuckio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 212, l. 16.
175 atiduoti draudžiamus rūbus geruoju ir dar gauti nedidelę kompensaciją už patirtus nuostolius, jei jie buvo įsigyti legaliose prekybos vietose810. To per keturiolika dienų nepadariusius ir gatv÷se su „uniformomis“ pasirodžiusius civilius asmenis, tur÷jo sulaikyti milicija ir pristatyti komendantui, kuris žad÷jo juos nubausti pinigine bauda iki penkių tūkstančių auksinų. V÷liau būta skandalingų atvejų, kai kareiviai, pasteb÷ję žmones, su amerikietiškos kilm÷s kariškais drabužiais, bandydavo juos nurengti811. Pirmaisiais valstyb÷s kūrimosi metais, karo komendantai taip pat prižiūr÷davo, kad viešose vietose nevyktų prekyba akcizo mokesčiu neapmokestintomis prek÷mis, visų pirma svaigalais812. Šį pažeidimą dažnai nustatydavo geležinkelio zonos komendantai, tikrindami stočių bufetus813. Apskritai, vykstant Nepriklausomyb÷s kovoms, Kaune ir kai kuriuose kituose miestuose buvo labai apribota net legali stipresnių nei keturių laipsnių alkoholinių g÷rimų prekyba. Laikinosios sostin÷s karo komendantas 1919 m. pavasarį reikalavo, kad viešojo maitinimo vietos, o taip pat privatūs asmenys, turintys daugiau nei litrą stipriųjų svaigalų, tas savo atsargas įregistruotų komendantūroje814. Be to, nurodyta, jog „už pasig÷rimą ir nepadorų elgimąsi atsakys nusikaltę, o taipgi asmuo ar įstaiga, kame pasigerta“815. Originalumu išsiskiria to laikotarpio Raseinių karo komendanto karininko Vinco Vitkausko įsakymas gyventojams, kuriuo raginta atsisakyti namin÷s degtin÷s varymo. Skirtingai nei daugumoje tokio pobūdžio skelbimų, čia pirmiausia d÷styti moraliniai argumentai, o ne grasinimai: „Nežiūrint in atitinkamus įsakymus d÷l degtindaryst÷s, visokių tamsių elementų ir dorov÷j puolusių žmonių, lig šiol tebegadinami javai, verdama kokia tai buiza – nuodai, gi sąryšį su tuo pakeliama kaina javų ir tai daroma tuolaik, kada čia pat jų randasi vargingų žmonių, našlių ir t.t., kurie iš tos priežastis nebegali nusipirkti javų net sau duonai“816. Kauno karo komendantui kartais tekdavo ieškoti išeičių iš gana kurioziškų situacijų. Antai 1919 m. tarp miesto krautuvininkų paplito „mada“ vynioti pirkinius į išpl÷štus archyvinių dokumentų lapus. Ta proga išleistame įsakyme ne tik grasinta griežtai nubausti, bet ir apeliuota į žmonių gerą valią, įrodin÷jant, jog tie popieriai turi didžiulę istorinę vertę817. Be to, tuo pat metu pareigūnui dar teko drausminti ir kariškius bei civilius, savavališkai kertančius priemiestyje esantį „valdišką mišką“, kuris šiandien žinomas Ąžuolyno vardu818.
810 Už grąžintą milinę valdžia ketino mok÷ti nuo 50 iki 200 auksinų, už mundurą – nuo 40 iki 130, už kelnes – nuo 30 iki 150; už kojų apraišalus – nuo 15 iki 35: 1920 m. Kauno karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 212, l. 51. 811 SSD, 1921 10 21, 134 pos., p. 20. 812 1919 09 03 Finansų ministerijos rinkliavų departamento raštas Kauno karo komendantui, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 214, l. 34. 813 Žr.: M. K u o d y s, Karo pad÷tis Lietuvos geležinkelių zonoje..., 214 - 215. 814 1919 04 26 Kauno karo komendanto kar. J. Mikuckio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 10, ap.1, b. 33, l. 41. 815 1919 04 14 Kauno karo komendanto kar. J. Mikuckio skelbimas gyventojams, LCVA, f. 219, ap. 1, b. 7, l. 71. 816 1919 12 29 Raseinių karo komendanto kar. V. Vitkausko įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 134, l. 7. 817 1919 12 22 Kauno karo komendanto J. Mikuckio įsakymas gyventojams, KAA, f. 219, ap.1, b. 7, l. 80. 818 1919 12 01 Kauno miesto valdybos raštas Kauno karo komendantui, KAA, f. 219, ap. 1, b. 72, l. 18.
176 Kita, daug rūpesčių laikinosios sostin÷s valdžiai k÷lusi problema buvo didžiulio masto savavališkas Kauno tvirtov÷s komplekso ardymas: gyventojai į savo namus temp÷ viską, kas tik gal÷jo praversti buičiai. Bandant sustabdyti šį siaut÷jimą, į pagalbą v÷l buvo kviečiamas karo komendantas819. Panašių problemų būta ir kitose Lietuvos vietose, nes žmon÷s ard÷ geležinkelių b÷gius, rinko įvairiausius besitraukiančių bermontininkų karin÷s paskirties daiktus820. Nepriklausomyb÷s kovų metu šalyje egzistavo ir naudojimosi privačiais automobiliais, motociklais bei dviračiais apribojimai. 1919 m. pradžioje juos pirmiausia patyr÷ Kauno gyventojai821. V÷liau ir kitose šalies vietose transporto priemones reik÷davo registruoti komendantūrose bei gauti leidimus eksploatacijai. Nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų, šios įstaigos taip pat prižiūr÷jo, kad miestų ir miestelių įstaigų bei įmonių iškabos būtų rašomos lietuvių kalba822. 1919 – 1921 m. savo įsakymuose gyventojams miestų ir apskričių komendantai dažnai nustatydavo privalomus priešgaisrin÷s apsaugos823, sanitarijos824, veterinarijos825 reikalavimus, nors tai greitai tapo vien apskričių viršininkų prerogatyva. Nepaisant to, karinei administracijai kartas nuo karto vis tiek tekdavo imtis spręsti problemas, susijusias su min÷tomis sferomis, nes civilin÷ valdžia ne visada paj÷gdavo su jomis susidoroti. Labai dažnai apskričių viršininkai į pagalbą karo komendantus kviesdavosi vien kaip greitai ir griežtai nubausti galinčius pareigūnus – jų bauginantis įvaizdis būdavo vykusiai išnaudojamas. Pasitaikydavo atvejų, kai apskričių viršininkai išleisdavo bendrus su karo komendantais skelbimus ar įsakymus – taip siekta priversti visuomenę rimčiau traktuoti valdžios reikalavimus. Kartais kariniai pareigūnai atskirų vietovių gyventojams skirdavo laikiną darbo prievolę: priruošti malkų būtinų garvežių kurui826, nuvalyti sniegą nuo miesto gatvių, geležinkelių b÷gių827, pad÷ti atlikti neatid÷liotinus infrastruktūros remonto darbus. Antai 1921 m. KAM karo technikos valdybos susisiekimo skyrius kreip÷si į Generalinį štabą, prašydamas įpareigoti Kauno ir Trakų
819 1919 spalio m÷n. Kauno karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 211, l. 10. 820 1919 12 20 Raseinių karo komendanto kar. V. Vitkausko įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap.2, b. 7, l. 40. 821 1919 03 03 Kauno karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 3, l. 36. 822 Žr.: P. J a n a u s k a s, Lietuviškas lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldyb÷je 1918 – 1928 metais, Darbai ir dienos, Nr. 34, Kaunas, 2003, p. 36 - 41. 823 Pvz. žr.: 1921 04 03 Kauno karo komendanto kpt. J. Mačiulaičio įsakymas gyventojams, KAA, f. 219, ap. 1, b. 7, l. 37;1921 05 03 Panev÷žio karo komendanto kpt. T. Chodakausko įsakymas gyventojams, LCVA, f. 504, ap.1, b. 25, l. 107. 824 Tokiuose įstatymuose dažniausiai reikalauta tvarkyti miestų gatves, kiemus, utilizuoti atliekas, taip pat imtis papildomų higienos ir dezinfekcijos priemonių, nes tuo metu įvairiose apskrityse dažnokai pasitaikydavo d÷m÷tosios šiltin÷s protrūkių. Žr.: 1919 04 09 Telšių karo komendanto B. Zaleskio įsakymas gyventojams Nr. 2, LCVA, f. 499, ap.1, b. 248, l. 1; 1919 12 03 Kauno karo komendanto įsakymas gyventojams, KAA, f. 219, ap. 1, b. 7, l. 18; 1920 02 27 l.e.p. Raseinių karo komendanto vyr. ltn. A. Elsbergo įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 134, l. 34; 1920 04 26 Rokiškio karo komendanto įsakymas gyventojams Nr. 28, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 32. 825 Tuose įsakymuose paprastai buvo nurodoma kaip elgtis su užkrečiamomis ligomis sergančiais arkliais žr.: 1919 04 17 Telšių karo komendanto kar. B. Zaleskio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 499, ap.1. b. 248, l. 2. 826 1920 02 04 Vyriausiojo karo vado įsakymo projektas, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 377, l. 144. 827 1922 04 21 Šiaulių karo komendanto A. Kundroto nutarimas, LCVA, f. 499, ap. 2, b. 5, l. 54.
177 (t.y. Kaišiadorių) apskričių komendantus, išleisti privalomą įsakymą ūkininkams, kad šie su savo arkliais pad÷tų atvežti žvyro, būtino kelio Kaunas - Rumšišk÷s remonto darbams828. Buvo numatyta per dvi - tris dienas suvežti apie 3000 vežimų šios statybin÷s medžiagos. Pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms, stipr÷jant Lietuvos vidaus pad÷čiai, pamažu atsigaunant ūkiui, karinei administracijai nebereik÷jo reguliuoti socialinių - ekonominių procesų. Tas plataus spektro funkcijas per÷m÷ VRM ir jos atstovai regionuose – apskričių viršininkai. Svarbus vaidmuo čia taip pat teko ir savivaldyb÷ms. Karo komendantai tuo metu aktyviau kištis į civilinį gyvenimą negal÷jo ir d÷l to, kad „karo stovis“ daugelyje apskričių buvo atšauktas. Situacija trumpam pasikeit÷ po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kai Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai prad÷jo veikti visose šalyje be išimčių. Kai kurie komendantai, staiga gavę didžiulius įgaliojimus, gana laisvai apsibr÷ž÷ savo kompetencijos ribas ir uoliai puol÷ nurodin÷ti visoms į jų akiratį patekusioms civilin÷ms įstaigoms. Tačiau greitai, iš esm÷s per 1927-uosius metus, KAM tuos nesusipratimus išsprend÷: komendantams buvo liepta be ypatingų priežasčių nesikišti į ūkinius, buitinius reikalus829. Tuo tur÷jo užsiimti apskričių viršininkai, savivaldyb÷s. Bet be gr÷smingo kariškių žodžio ne visada pavykdavo išsiversti. Antai laikinosios sostin÷s karo komendantas beveik visą dešimtmetį atkakliai kovojo su tvirtov÷s ardytojais830, o karštomis vasaromis, padid÷jus miškų gaisringumui Pakaun÷je, skelbdavo atitinkamus žmones drausminančius įsakymus831. Per antrąjį nepriklausomyb÷s dešimtmetį gerokai patobul÷jo įstatymin÷ baz÷, susijusi su šalies ūkio reguliavimu ekstremaliose situacijose, atsirado specialiai parengtų konkrečių veiksmų planų. Kai kurias iš numatytų priemonių praktiškai teko išbandyti jau pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo m÷nesiais. 1939 m. priimtas „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti“ įstatymas suteik÷ ypatingas teises finansų ministrui: kontroliuoti prekių įvežimą ir išvežimą, jų paskirstymą, prižiūr÷ti žaliavų tausojimą, nustatin÷ti prekybos sąlygas ir kainas ir t.t.832. Nusižengusius jo įsakymams, finansų ministras gal÷jo bausti pinigine bauda iki šimto tūkstančių litų, administraciniu areštu iki šešių m÷nesių, abiem šiom bausm÷m kartu, arba jas pakeisti išsiuntimu į Priverčiamojo darbo stovyklą. 1940 m. gegužę pasirod÷ nauja „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti“ įstatymo redakcija, kuri papild÷ anksčiau tur÷tus finansų ministro įgaliojimus teise „sudaryti verslo organizacijas“, nustatyti
828 1921 10 08 KAM karo technikos valdybos susisiekimo skyriaus raštas Generalinio šabo viršininko pad÷j÷jui, LCVA, f. 500, ap.1, b. 51, l. 100. 829 1927 03 05 KAM aplinkraštis karo komendantams Nr. 340, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 150, l. 43. 830 1928 02 27 Kauno karo komendanto mjr. P. Saladžiaus įsakymas gyventojams Nr. 8, LCVA, f. 384, ap.3, b. 508, l. 38. 831 1936 07 03 Kauno miesto karo komendanto Z. Talevičiaus įsakymas gyventojams Nr. 20, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 953, l. 92. 832 Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas, VŽ, 1939 09 05, Nr. 661 - 4840. Apie įstatymo atsiradimo aplinkybes ir taikymo praktiką žr.: G. V a s k e l a, Lietuva 1939 – 1940 metais..., p. 169 - 169. 1940 m. geguž÷s m÷nesį pasirod÷ nauja įstatymo versija, suteikusi valdžiai galimybę dar efektyviau reguliuoti ūkinius procesus.
178 jų veiklos planus, tvarkyti Lietuvos firmų atstovavimą užsienyje ir užsienio firmų Lietuvoje; įsakyti įmon÷ms dalintis darbo j÷gos, energetiniais ištekliais, žaliavomis; kontroliuoti privačias ir valdyti nusavintas įmones833. Esant paskelbtai „sustiprintos apsaugos“ pad÷čiai VRM žinybos, visų pirma apskričių viršininkai, remdamiesi „Nepaprastojo meto“ įstatymo suteiktomis teis÷mis taip pat gal÷jo kištis į vietinio lygmens ūkinius - socialinius reikalus. Apibendrinat poskyrį galima konstatuoti, jog karo komendantai ūkinį - socialinį šalies gyvenimą tiesiogiai reguliavo tik pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais ir jų ind÷lis stabilizuojant situaciją šalyje buvo labai reikšmingas. V÷liau, nepaisant nuolatin÷s karo pad÷ties, karinių pareigūnų vaidmuo šioje sferoje sumaž÷jo, nes daugelį ankstesnių jų funkcijų s÷kmingai vykd÷ civilin÷s žinybos.
3.2.2. Rekvizicijos ir kitos karo meto prievol÷s
Pirmaisiais valstybingumo metais (1919 – 1923 m.) Lietuvos valdžia šalies gyventojams skyr÷ įvairias privalomas, pagal specialiai nustatytus įkainius atlyginamas prievoles, kad užtikrintų ginkluotųjų paj÷gų, o taip pat ir kai kurių kitų valstybinių įstaigų aprūpinimą, maistu, rūbais (rekvizicijos), patalpomis (sekvestras), transportu (pastot÷s, arklių „mobilizacija“). Tai buvo įprastas karo meto būdas greitai ir organizuotai sutelkti visus frontui bei užnugario tarnyboms būtinus reikmenis. Šiame poskyryje parodysime kaip šis reiškinys buvo susijęs su karo pad÷timi ir koks vaidmuo tame kariuomen÷s aprūpinimo procese teko karo komendantams. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvos gyventojai buvo priversti tenkinti materialinius Rusijos kariuomen÷s poreikius834, v÷liau – vykdyti alinančias, smulkmeniškai sureguliuotas okupacin÷s vokiečių valdžios rekvizicijas835. Ištisus ketverius metus beteisiais virtusius valstiečius sl÷g÷ didžiulių piniginių ir natūrinių mokesčių našta, dažnai lydima brutalios prievartos836. Okupacijos realyb÷ žemdirbiui tapo nebepakenčiama. Tod÷l nenuostabu, jog daugelis jų 1918- aisiais visas savo ateities viltis ir socialinio teisingumo lūkesčius siejo su nepriklausoma, demokratine Lietuvos valstybe837. Nepaisant atkaklių pastangų, tuometiniam lietuvių politiniam
833 Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas, VŽ, 1940 05 11, Nr. 704 - 5432. 834 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 15 835 Vokiečių valdžios išnaudotojišką politiką 1914 – 1918 m. Lietuvoje, detaliai išanalizavo M. Urbšien÷. Žr.: M. U r b š i e n ÷, Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje, Kaunas, 1939. 836 Tai iškalbingai atsiskleidžia memuarin÷je medžiagoje žr. pvz.: J. B a s a n a v i č i u s, Iš Lietuvių gyvenimo 1915 – 1917 m. po vokiečių jungu, Vilnius, 1919; J. Š i l i e t i s [J. Rimkus], Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915 – 1919 m. paveiksl÷liuose ir trumpuose aprašymuose, antras leid., sud. V. Rimkus, Šiauliai, 1999; K. J o k a n t a s, S[uvalkijos] Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu 1914 – 1918, Kaunas, 1937; P. Ž a d e i k i s, Didžiojo karo užrašai, d. 2, p. 9 - 64. 837 J. N a v a k a s, Lietuvai besikeliant. Iš 1918 – 1919 metų užrašų ir atsiminimų ir iš Lietuvos vasaros rytų partizanų veikimo, Kaunas, 1928, p. 122.
179 elitui sunkiai sek÷si paveikti beatodairišką vokiečių administracijos elgesį838. Bet greitai rekvizicijas paskelb÷ ir pati Lietuvos vyriausyb÷: 1919 m. pradžioje okupacijos nepaprastai nualintas kaimas839 tur÷jo maitinti ir besikuriančią savą, ir dar nepasitraukusią vokiečių kariuomenę. Maisto produktų priverstinis supirkin÷jimas organizuotas paskubomis, vykstant kovoms su priešais skirtinguose frontuose. 1919 m. pradžioje pasirod÷ pirmieji Laikinosios vyriausyb÷s įsakymai, skelbę apie specialių, Lietuvos kariuomenei būtinų reikmių surinkimo centrų – vadinamųjų „su÷mimo“ komitetų steigimą840, o tų pačių metų kovo 6 d. buvo išleistas ir specialus įsakymas nustatęs detalią rekvizicijų tvarką841. Jame išd÷stytos nuostatos pateko į 1920 m. vasario 6 d. įsigaliojusį Rekvizicijų įstatymą842. Arklių „mobilizacija“ buvo reglamentuota atskirai843. 1921 m. vasario 4 d. įsigaliojęs naujas „Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesnių įstatymas“ 844, beveik nepakeit÷ nusistov÷jusios tvarkos, o tik patikslino rekvizicijų normų apskaičiavimą bei
838 Žr.: dokumentus publikuotus straipsnių rinkinyje: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 – 1918: Lietuvos nepriklausomos valstyb÷s genez÷, sud. E. Gimžauskas, Vilnius, 2006, p. 171 - 190, 191 - 192, 429 - 431, 499. 839 G. V a s k e l a, Žem÷s reforma Lietuvoje, 1919 – 1940 m. Analizuojant Rytų ir Vidurio Europos agrarin÷s raidos XX a. III-IV dešimtmečiais tendencijas, Vilnius, 1998, p. 240. Per pirmuosius nepriklausomyb÷s metus buvo suskaičiuota, jog carin÷s Rusijos valdžia ir kariuomen÷ per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvai padar÷ nuostolių už daugiau nei 1, 3 mln. auksinų arba 674 tūkst. litų; Vokiečių okupantai – už 13 mln. auksinų arba 6,5 mln. litų; bolševikai – už 277 tūkst. auksinų arba 183 tūkst. litų; bermontininkai – už 62 tūkst. auksinų arba 31 tūkst. Bendra 1914 – 1919 m. Lietuvos patirtų nuostolių išraiška auksinais – apie 15 mln., litais – kiek daugiau nei 7 mln. Kitus rodiklius bei skaičiavimo metodikos paaiškinimą žr.: A. M o r a v s k i s, Lietuvos finansai, 1d. Kaunas, 1925, p. 113. 840 Laikinosios Vyriausyb÷s įsakymas, LVŽ, 1919 02 26, Nr. 4 - 17 a.; Vyriausiosios tiekimo valdybos įsteigimo įsakymas, ten pat, 1919 03 05, Nr. 13 a. 841 Laikinosios Vyriausyb÷s įsakymas d÷l gyvulių, arklių, pašaro, maisto ir kitų tiekimo dalykų rekvizicijos, LVŽ, 1919 03 14, Nr. 5 - 22 a. 842 Rekvizicijų įstatymas, LVŽ, 1920 02 06, Nr.19 - 227; Įstatymas įpareigojo krašto gyventojus, priklausomai nuo jų socialin÷s pad÷ties ir turto, tiekti kariuomenei bei kitoms valstyb÷s institucijoms būtinus produktus (grūdus, m÷są, riebalus, daržoves, įvežtines prekes) ir buities reikmenis (rūbus, medžiagas, apavą). Ūkininkams natūrinių mokesčių dydis buvo nustatomas pagal patvirtintą standartinę normą, vadinamą rekvizicijos vienetu, kurį sudar÷ tam tikras kiekis reikalaujamų produktų. Rekvizicijų dydis priklaus÷ nuo konkretaus Lietuvos regiono derlingumo koeficiento, taip pat nuo ūkio valdomos žem÷s kiekio, šeimos pajamų, turto. Smulkesni 4 - 9 dešimtinių (1 dešimtin÷ – 1,0925 ha) ūkiai prival÷jo pristatyti 1 rekvizicijos vienetą, didesni – 10 – 19 dešimtinių – 1,5 rekvizicijos vieneto, o stambiausieji žemvaldžiai, turintys daugiau nei 50 dešimtinių žem÷s – net 2 rekvizicijos vienetus. Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, valdantys iki 4 arba – išimties tvarka – iki 6 dešimtinių žem÷s, nuo rekvizicijų buvo atleisti. Miestiečiai (prekeiviai) dažniausiai tur÷davo tiekti buities reikmenis, įvežtinius gaminius. Plačiau apie revizuojamų reikmių kategorijas ir įkainius žr.: J. A c u k a s, Kariuomen÷s intendantūra, Mūsų žinynas, 1928, Nr. 45, p. 542 - 548; K. N a v a k a s, Lietuvos kariuomen÷s aprūpinimas Nepriklausomyb÷s karo metu, Mūsų žinynas, 1932, Nr. 84, p. 243 - 247. 843 Arklių pa÷mimas kariuomen÷s reikm÷ms, arba vadinamoji „mobilizacija“, savo tvarka kiek skyr÷si nuo kitų rekvizicijų. Ją reglamentavo atskiras įstatymas. Arklius surinkdavo speciali komisija, sudaryta iš veterinarijos gydytojų, kariškių, savivaldyb÷s atstovų. Savininkams skirtumą tarp revizuojamo arklio valstyb÷s nustatyto atlygio ir rinkos kainos, padengdavo vietos savivaldyb÷s iš savo l÷šų. Atlygis priklausydavo nuo to, kokios kategorijos kriterijus „mobilizuojamas“ gyvulys atitikdavo. Egzistavo trys kariuomen÷s surenkamų arklių kategorijos: kavalerijos, artilerijos, gurguol÷s. Į pirmąją ir antrąją patekdavo geriausios fizin÷s būkl÷s, brandaus amžiaus, brangiausiai įkainoti arkliai (4000 auksinų), o tempti gurguoles tikdavo senesni, nusilpę ir net pusakliai arkliai (už juos mok÷davo iki 2500 auksinų). Rekvizuotus arklius pristatydavo į kariuomen÷s arklių depą, kur juos išrūšiuodavo ir paskirstydavo po dalinius.: Arklių mobilizacijos įstatymas, VŽ, 1920 10 22, Nr. 49 - 48; 1919 08 05 Arklių kariuomen÷n pri÷mimo instrukcija, LCVA, f. 506, ap.3, b. 80, l. 33; 1921 m. reikalavimai rekvizuojamiems arkliams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 175, l. 142. 844 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesnių įstatymas, VŽ, 1921 02 04, Nr. 56 - 535.
180 įgalino efektyviau išieškoti įsiskolinimus. Be to, įstatymas suteik÷ KAM teisę vykdyti skubias nepaprastąsias rekvizicijas, o gyventojai, kurių 76, 6 procentus sudar÷ žemdirbiai845, greta natūrin÷s prievol÷s, dar buvo įpareigoti mok÷ti ir papildomą piniginį mokestį846. Rekvizicijų surinkimo aparatas per trumpą laiką gerokai pakito. Iš pradžių tuo užsi÷m÷ Vyriausioji tiekimo valdyba, netrukus virtusi Tiekimo ir maitinimo ministerija bei penkiolika jos padalinių – „su÷mimo“ komitetų. „Su÷mimo“ komitetai glaudžiai bendradarbiavo su vietos savivalda847, nurodydavo būtinų rekvizuoti produktų kiekį, v÷liau juos surinkdavo ir organizuodavo pristatymą į sand÷lius. Rekvizicijas paskirstydavo vietos savivaldos organai: apskričių valdybos skirstydavo normas valsčiams, valsčių valdybos – seniūnijoms, o šios – atskiriems ūkiams. Miestuose tą darbą atlikdavo miestų valdybos. Tiekimo ir maitinimo ministerijos surinkti produktai ir reikmenys tekdavo ne tik kariuomenei, bet ir valstyb÷s socialin÷s rūpybos reikalams: ligonin÷ms, prieglaudoms, kal÷jimams, pab÷g÷lių punktams, sukarintų geležinkeliečių aprūpinimui, karo nusiaubtų sričių gyventojams šelpti. Visgi rekvizicijos visų pirma buvo vykdomos kariuomen÷s poreikiams patenkinti. D÷l to, greitai nuspręsta visą šio proceso organizavimą ir priežiūrą, pavesti vien kariškiams. 1919 m. rudenį likvidavus Tiekimo ir maitinimo ministeriją, penkiolika jai pavaldžių apskričių „su÷mimo“ komitetų per÷jo KAM žinion – Kariuomen÷s intendantūros priklausomyb÷n848. Kiekvienoje apskrityje rezidavo jos paskirti intendantai, reguliavę produktų surinkimą ir sand÷liavimą. Pačią rekvizicijų politiką formavo ir iškilusius neaiškumus aiškino tarpžinybinis organas – Rekvizicijų taryba. Ją sudar÷ Krašto apsaugos, Finansų, Pramon÷s ir prekybos, Žem÷s ūkio ir valstyb÷s turtų, Vidaus reikalų, Teisingumo ministerijų valdininkai, taip pat du savivaldybių atstovai (steb÷tojų teis÷mis)849. Karo komendantų vaidmuo rekvizicijų surinkimo sistemoje buvo daugiau antraeilis. „Su÷mimo“ komitetai, v÷liau intendantai, prižiūr÷dami rekvizicijų normų vykdymą pirmiausia bendradarbiavo su civiline vietos administracija ir milicija, kuri tur÷jo išieškoti nusl÷ptus žem÷s ūkio produktus ir pinigines baudas. Tačiau 1919 – 1920 m. tas mechanizmas veik÷ nepakankamai efektyviai: Kariuomen÷s intendantūra neretai skųsdavosi, kad savivaldyb÷s ir milicija neatlieka joms pavestų užduočių, o gyventojai, d÷l įvairių priežasčių, visaip stengiasi išvengti rekvizicijų. Tod÷l KAM
845P. Ž o s t a u t a i t ÷, Lietuvos kaimo gyventojų socialin÷ struktūra, 1919 – 1930, LTSR Mokslų akademijos darbai. A serija, t.63, Vilnius, 1978, p. 77. Lietuvoje 1919 – 1926 m. gyveno kiek daugiau nei du milijonai žmonių. 84, 2 proc. gyveno kaimuose bei mažuose miesteliuose, ir tik 15, 8 proc. miestuose.: Klas÷s ir politin÷s partijos Lietuvoje 1919 – 1926 metais, sud. B. Vaitkevičius, P. Beresnevičius, R. Žepkait÷, Vilnius, 1978, p. 9. 846 1920 m. bendras visiems Lietuvos miestams „nepaprastasis karo mokestis“ sudar÷ 10 milijonų, o 1921 – 1922 m. – 26 milijonus auksinų.: 1922 07 22 – 24 Suvažiavimo rekvizicijų klausimams spręsti pos÷džių protokolas, LCVA, f. 506, ap. 1, b. 60, l. 8, l. 14. 847 Apie savivaldybių vaidmenį skirstant ir renkant rekvizicijas žr.: A. M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷, Lietuvos Respublikos savivaldybių..., p. 216 - 220. 848 Įstatymas Tiekimo ir maitinimo ministerijai likviduoti, LVŽ, 1919 11 24, Nr.15 - 188. Apie intendantūros sukūrimą ir struktūrą plačiau žr.: J. A c u k a s, Kariuomen÷s intendantūra, p. 544 - 545. 849 1921 05 21 žinios apie Rekvizicijų tarybos sud÷tį, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 160, l. 494.
181 įpareigojo vietos karinę administraciją savomis priemon÷mis paspartinti valstybei gyvybiškai svarbų procesą. Griežti įsakymai850, kuriuose grasinta „skaudžiomis“ administracin÷mis bausm÷mis, net tik sudrausmindavo valstiečius, bet ir „išjudindavo“ valsčių viršaičius ir milicininkus, – reikalai imdavo klostytis kur kas geriau. „Patirta, kad net du – trys raiti kareiviai puikiai atlieka savo uždavinį. Užtenka pasirodyt kareiviams, kaip gyventojai disciplinuojami ir veža kas nuo jų priklauso gauti“, – taip apie komendantūrų atsiųstų rekvizicijų būrių reikšmę, talkinant apskričių intendantams, 1920 m. rugs÷jį savo slaptame rašte Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui raš÷ Generalinio štabo tiekimų viršininkas mjr. Stasys Zaskevičius851. Taigi karo komendantai, d÷l susiklosčiusių sud÷tingų aplinkybių 1919 – 1922 m. buvo įtraukti į procesą, kuris pagal pirminius valdžios sumanymus, tur÷jo apsieiti be jų, nes Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai karinei administracijai suteik÷ teisę vykdyti tik nepaprastąsias – laikinas (trukdavo nuo kelių dienų iki dviejų savaičių) skubias, dažniausiai vienos rūšies produktų ar daiktų rekvizicijas, apskrities ribose. Tuo užsiimdavo specialūs būriai, sudaryti iš dešimties kareivių ir dviejų karininkų. Nuvykę į ūkį, jie prival÷davo, į nieką neatsižvelgdami paimti pusę rastų reikiamų produktų (pavyzdžiui, grūdų)852. Rekvizicijų būriai nusavinti žem÷s ūkio produktus negal÷jo bet kur ir bet kaip – tos akcijos vietą ir apimtį jie prival÷jo suderinti su „su÷mimo“ komitetais, v÷liau – apskričių intendantais853. Karo komendantai paskelbtas nepaprastąsias rekvizicijas kartais pristatydavo kaip savotišką bausmę gyventojams, vengusiems visiems privalomų kasmetinių prievolių. Štai 1921 m. liepą Biržų karo komendantas savo skelbime ūkininkams aiškino, jog nepaprastąją rekviziciją nuspręsta surengti tod÷l, kad „kariuomenei trūksta maisto, o intendantūra negali jos gan÷tinai aprūpinti, nes gyventojai toli neatlieka užd÷tos jiems rekvizicijų normos: yra net tokių, kurie tur÷dami užtektinus išteklius nenoriai pildo rekvizicijų priedermę“854. Tada Šiaur÷s Lietuvoje buvo paskelbtos grūdų, šieno bei šiaudų rekvizicijos855, o 1922 m. rudenį visose apskrityse įvykdyta skubi galvijų rekvizicija856. Vis d÷lto šia ypatingąja kariuomen÷s aprūpinimo priemone plačiau ir dažniau naudotis vengta – ji sujaukdavo nusistov÷jusią rekvizicijų tvarką, papiktindavo gyventojus857. „Per palyginti trumpą laiką buvo paskirtos dvi nepaprastosios rekvizicijos: viena d÷l grūdų, kita d÷l m÷sos. Surinkimui duota labai trumpas laikas – 3 – 4 dienos.
850 Žr. pvz.: 1920 08 13 Rokiškio karo komendanto įsakymas valsčių viršaičiams ir milicijai, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 8. 851 1920 09 30 Tiekimų viršininko mjr. S. Zaskevičiaus raštas Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadui, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 191, l. 35. 852 1921 07 07 Raseinių karo komendanto įsakymas gyventojams, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 77, l. 68. 853 1920 03 11 Instrukcija rekvizicijų būriams, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 97, l. 454; 1923 03 12 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 58, l. 13. 854 1921 07 16 Biržų karo komendanto 1921 07 16 įsakymas gyventojams, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 3, l. 9. 855 Įsakymas kariuomenei, 1921 01 05, Nr. 4. 856 1922 09 15 Kariuomen÷s intendanto aplinkraštis apskričių intendantams, LCVA, f. 506, ap. 1, b. 58, l. 347. 857 1922 07 22 – 24 Suvažiavimo rekvizicijų klausimu protokolas, LCVA, f. 506, ap. 1, b. 60, l. 7
182 Ant žemaičių tokios rekvizicijos veikia labai kenksmingai ir nustato juos prieš valdžią“858 , – taip savo įspūdžius po apsilankymo Telšių apskrityje 1921 rugpjūtį, pranešime KAM apibendrino ypatingųjų reikalų karininkas plk. Vincas Grigaliūnas - Glovackis. Karo komendantai taip pat tekdavo prižiūr÷ti, kad rekvizicijos nebūtų vykdomos ir per daug „uoliai“. Pirmaisiais valstyb÷s kūrimosi metais būta nemažai atvejų, kai kareiviai imdavo savavališkai duoneliauti arba neišdavin÷davo kvitų už paimtus produktus, pašarą ir kitus daiktus859. Tokiais „žygiais“ kartas nuo karto pasižym÷davo ir šauliai arba prie jų prisišlieję asmenys. D÷l to, viešuose skelbimuose komendantai perp÷davo visuomenę, jog be jų žinios, niekas išskyrus intendantūrą, neturi teis÷s reikalauti natūrinių prievolių860. Rekvizicijos, jau nekalbant apie nepaprastąsias, k÷l÷ nemenką visuomen÷s nepasitenkinimą, ypač tuomet, kai karo veiksmai jau nebevykdavo. Žmones piktindavo nesąžiningais kai kurių rekvizicijas vykdžiusių pareigūnų veiksmais ir dažnokai pasitaikydavusia ydinga praktika, kai vieniems ūkininkams tekdavo kantriai vykdyti visas prievoles, o kiti sumaniai nuo jų išsisukdavo. Situacija ÷m÷ ger÷ti nuo 1921 m. kai sutvirt÷jo valdžios aparatas, intendantų ir savivaldos organų veiksmai tapo labiau koordinuoti, d÷l to pavykdavo sumažinti tarnybinių pažeidimų skaičių ir efektyviau išieškoti įsiskolinimus iš normų neįvykdžiusių ūkių. Pager÷jo ir patys kariuomenei būtinų reikmių surinkimo rodikliai861. 1919 – 1920 m. pavykdavo surinkti tik pusę numatytos normos, v÷liau – 80 procentų862. Tačiau visuomen÷s nepasitenkinimas rekvizicijų našta nemaž÷jo. Jei 1920 m. Steigiamojo Seimo nariai beveik vieningai pritar÷ rekvizicijų politikai, tai po poros metų – žemdirbiams atstovavusios frakcijos (valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų bloko ūkininkų sąjunga, kai kurie nepartiniai) pakankamai kategoriškai reikalavo atsisakyti administracine prievarta paremtų kariuomen÷s aprūpinimo būdų863. Tokį pat požiūrį reišk÷ ir kai kurie Rekvizicijų tarybos nariai864. Nesant galimyb÷s iš karto atsižvelgti į visuomen÷s reikalavimus, 1922 m. nutarta susiaurinti revizuojamų produktų sąrašą, apsiribojant tik grūdais ir pašaru, o nuo kitų metų, ir to – nepaisant kariuomen÷s vadovyb÷s nuogąstavimų – atsisakyta865. Ilgus metus krašto gyventojus sl÷gusi našta nukrito – kariuomenę prad÷ta aprūpinti vien laisvai
858 1921 08 27 plk. V. Grigaliūno - Glovackio pranešimas KAM, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 175, l. 124. 859 Įsakymas kariuomenei, 1920 01 28, Nr. 229; 1920 07 24 KAM intendantūros skyriaus maisto dalies raštas tiekimų viršininkui, LCVA, f. 929, ap.1, b. 19, l. 672; 1921 01 14 KAM Generalinio štabo aplinkraštis kariuomen÷s dalių ir įstaigų vadams, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 541, l. 18. 860 1919 11 28 Kauno karo komendanto kpt. J. Mikuckio skelbimas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 7, l. 2. 861 Rekvizicijų statistinius rodiklius žr.: K. N a v a k a s, Lietuvos kariuomen÷s aprūpinimas Nepriklausomyb÷s karo metu, p. 245 - 247. 862 Ten pat, 243 - 244. 863 Žr.: SSD, 1922 05 19, 206 pos., p. 105-109; 1922 05 23, 207 pos., p. 2 - 6. 864 1921 04 18 Rekvizicijų tarybos pos÷džio protokolas, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 88, l. 55. 865 1923 02 32 Krašto apsaugos ministro B. Sližio raštas kariuomen÷s intendantui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 129, l. 44.
183 superkant būtinus reikmenis. Tiesa, nuo 1923 iki 1925 m. dar buvo pinigais išieškomi ankstesnių metų ūkininkų įsiskolinimai866. Beveik iki trečiojo dešimtmečio vidurio Lietuvos gyventojai ne tik tiek÷ kariuomenei maisto produktus, vykd÷ ir kitas karo meto prievoles. Šiame procese taip pat daugiau ar mažiau dalyvaudavo karo komendantai. Kuriantis Lietuvos kariuomenei iš arklių turinčių asmenų – ūkininkų ar priemiesčių gyventojų – kariškiai dažnai reikalaudavo pav÷ž÷ti juos ir jų krovinius. Tai buvo vadinamoji pastot÷s prievol÷ (tuometiniuose dokumentuose kartais dar vadinta „stoika“, „pavada“, „žyginiais arkliais“). Kariškiai buvo įpareigoti už paslaugą atsiskaityti iš karto ir grynaisiais, pagal atitinkamus KAM paskelbtus įkainius867. Tačiau nustatytą tvarką 1919 – 1920 m. keliaujantys kariuomen÷s atstovai neretai pažeisdavo: nesumok÷davo už paslaugą arba išrašydavo tik kvitą (to neleido taisykl÷s) ir kitaip piktnaudžiaudavo tarnybine pad÷timi868. Karo komendantai tur÷jo spręsti panašias problemas ir reguliuoti įvairius, su pastot÷mis susijusius reikalus. Jie patys, tik susiklosčius ypatingoms aplinkyb÷ms gal÷jo versti ūkininkus juos tarnybos reikalais vežioti869. Paprastai šie pareigūnai tarpininkaudavo ieškant vežimų, reikalingų apskrityse stovinčioms kariuomen÷s dalims ir prižiūr÷davo, kad viskas vyktų sklandžiai. Nepaisant to, pastočių prievol÷ keldavo daug sunkumų ir gyventojams, ir vietos administracijai870. 1923 m. paskelbtose naujose taisykl÷se pasistengta patobulinti pastočių organizavimo tvarką871. V÷liau atsiradus naujiems šią prievolę reglamentavusiems įstatymams872, karin÷ administracija buvo atpalaiduota nuo tų jai anksčiau pavestų funkcijų. Kur kas svarbesnis vaidmuo karo komendantams tekdavo sekvestruojant nekilnojamą turtą. Kuriantis Lietuvos valstybei, daugelyje jos miestų, o ypač Kaune, tapusiame laikinąja sostine, labai trūko ne tik gyvenamųjų būstų, bet ir patalpų čia atsik÷lusioms svarbiausioms valstyb÷s
866 Rekvizicijų liekanų išrinkimo įstatymas, VŽ, 1925 06 04, Nr. 192 - 1321; Rekvizicijų liekanų išieškojimo panaikinimo įstatymas, ten pat, 1925 12 05, Nr. 209 - 1388. 867 Iš įsakymų Lietuvos kariuomenei. Iš įsakymo Nr.187 § 5, VŽ, 1920 02 06, Nr. 19-253; Iš įsakymo Nr. 72 § 5, ten pat, Nr.19 - 236; Taisyklių duoti ir gauti žyginiams arkliams pakeitimas, VŽ, 1923 01 25, Nr. 120 - 936. 868 1919 07 21 Rokiškio apskrities valdybos raštas Rokiškio karo komendantui, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 122; Įsakymas kariuomenei, 1920 01 28, Nr. 229. 869 Taisykl÷s gauti ir duoti žyginiams arkliams (stoikoms), VŽ 1920 05 25, Nr. 34 - 391. 870 Kartais karo komendantai visą atsakomybę už pastočių suorganizavimą suversdavo milicijai. Buvęs Rokiškio milicijos viršininkas J. Balčiūnas, 1919 m. vasarą susidūręs su tokia situacija, atsiminimuose pasakojo: „Iš manęs, tiksliau sakant iš policijos [ tada vadinosi milicija – M. K.] buvo pareikalauta kasdien pristatyti į štabą (6 km. nuo Rokiškio) po du šimtu pastočių ir Rokiškio stotyje po penkis šimtus darbininkų geležinkeliui siaurinti. Darbams vadovavo patys kariai technikai. Nelengvas tai uždavinys ir sunki našta gyventojams. Labiausiai d÷l pastočių. Vasaros darbymetis: aplūžę, išklibę vežimai, pakinktai susinešioję, nutrūkę, arkliai nekaustyti; tolimos kelion÷s. Trūksta ir avižų. Kartais išlaiko po kelias dienas. Arklių taip pat sumaž÷ję. öm÷ juos rusai, ÷m÷ ir vokiečiai. Kitur n÷ra tinkamų žmonių, kurie pastot÷m pavažiuotų. Nei paauglių, nei moterų nenori į pafrontę įsileisti. Kasdien man trūkumas ir kasdien grasinimai iš štabo. Nevykdžiusius pastočių baudžiu kal÷jimu ir pinigais. Vis tiek mažai padeda. Griebiu viršaičius, seniūnus. Truputį veiksmingiau, bet vis n÷ra dar taip, kaip reikalauja frontas. Netgi ir mane patį prigriebia“.: J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse, p. 245. 871 Laikinosios pastočių taisykl÷s, VŽ, 1923 05 03, Nr. 130 - 980. 872 Žyginių arklių ir pastočių įstatymas, VŽ, 1925 05 09, Nr. 191 - 1293; Žyginių arklių įstatymas, VŽ, 1933 12 22, Nr. 431 - 2983.
184 institucijoms. Tas reiškinys anuomet vadintas „butų krize“. Spręsdama jos sukeltas problemas valdžia taip pat pirmiausia išnaudojo karo pad÷ties teikiamas galimybes. 1919 m. balandžio 14 d. Valstyb÷s taryba pri÷m÷ sekvestro įstatymą, kurio pirmasis straipsnis skelb÷: „Karo metu, kariaujančios su priešininku kariuomen÷s veikimo srityse ir visur kitur, kur yra įvestas karo stovis, savarankiškai veikiančių kariuomen÷s dalių viršininkai ir vietų karo komendantai, turi teis÷s svarbiam reikalui esant sekvestruoti judamąjį ir nejudamąjį privatinį turtą valstyb÷s arba kariuomen÷s reikalams“873. Patalpos gal÷jo būti užimamos ir trumpam, ir ilgesniam, abstrakčiai apibr÷žtam laikotarpiui, kaip antai: „visam karo stovio metui“, arba kol prasid÷s kariuomen÷s demobilizacija. Bet kokiu atveju, savininkui už naudojimąsi jo turtu buvo numatytas atlygis, kurio dydį, atsižvelgdama į konkrečias aplinkybes, nustatydavo speciali komisija, sudaryta iš suinteresuotų ministerijų, savivaldos atstovų. Per kelis metus, įstatymas buvo kelissyk papildytas874, bet tai labai nepakeit÷ pačios procedūros. 1922 m. rudenį įsigaliojo naujas, detalus „Namams, butams, kambariams ir kitiems trobesiams sekvestruoti įstatymas“875. Jis numat÷, jog visą procesą tvarkys atitinkamos VRM žinybos per specialiai sukurtą „Vyriausiąją butų sekvestro komisiją“ ir jos padalinius apskrityse bei valsčiuose. Kariškiai (dažniausiai karo komendantai) į vietines komisijas būdavo įtraukiami tik nusavinant patalpas kariuomen÷s reikm÷ms. Sekvestro komisijoms paprastai pirmininkaudavo apskričių viršininkai876. Tačiau ir ankstesnis (1920 m.) įstatymas, reglamentuojantis patalpų sekvestravimą karo metu, 1922 m. nenustojo galioti: juo vadovautasi 30 km. pločio juostoje išilgai demarkacin÷s linijos, kur tebeegzistavo „karo stovis“. Tačiau visur kitur, nekilnojimo turto nusavinimo reikalus tur÷jo perimti VRM struktūros. Per pirmuosius du nepriklausomyb÷s metus, kai kariuomenei reik÷jo daugiausiai patalpų877, kildavo nemažai ginčų tarp karin÷s administracijos ir miestų gyventojų bei savivaldos organų. Būdavo atvejų, kad karo komendantai susiruošdavo sekvestruoti ne privačių asmenų, o civilin÷s valdžios ir net vyriausyb÷s įstaigų jau naudojamus butus. Tai daryti jiems buvo uždrausta878. Kariškiai patalpas neretai užimdavo skubiai ir ne visada paisydami jų savininkų interesų. Antai 1922 m. Kauno miesto tarybos narys Chodosas viešai tvirtino, jog komendantūros atstovai,
873 Įstatymas sekvestruoti privatiniam turtui valstyb÷s reikalams karo metu, LVŽ, 1919 04 04, Nr. 12 - 152. 874 1920 m. pradžioje, buvo pakeistas 1-asis įstatymo straipsnis, patikslinant, jog duoti įsakymą sekvestruoti patalpas turi teisę ne žemesnio nei „atskiros dalies vadas“ rango karininkas „Įstatymo sekvestruoti privatiniam turtui valstyb÷s reikalams karo metu“ 1 str. pakeitimas, LVŽ, 1920 03 18, Nr. 3; 1921 m. vidury min÷to įstatymo 1 str. buvo papildytas pastaba, pažyminčia jog visi nuo 1921 m. balandžio 22 d. naujai suremontuoti iki tol negyvenami namai ir butai, penkis metus nebus įtraukiami į sekvestruojamų patalpų sąrašą: Įstatymo sekvestruoti privatiniam turtui valstyb÷s reikalams karo metu“ 1 str. pakeitimo papildymas, VŽ, 1921 07 20, Nr. 68 - 606. 875 Namams, butams, kambariams ir kitiems trobesiams sekvestruoti įstatymas, VŽ, 1922 10 28, Nr. 112 - 885. 876 1923 10 16 Kauno mieto burmistro J. Vileišio raportas Kauno apskrities viršininkui, KAA, f. 219, ap.1, b. 232, l. 199. 877 1919 m. vidury vien Kaune vokiečių ir lietuvių kariškiai buvo už÷mę 160 privatiems asmenims priklausiusių gyvenamųjų patalpų. Miesto centre kariškiai naudojosi 22 butais, Žaliakalnyje – 8, Vilijampol÷je – 4, Aleksote – 4, dauguma likusių – Šančiuose.: 1919 06 05 Kauno miesto valdybos žinios apie kariuomen÷s naudojamus butus, KAA, f. 219, ap. 1, b. 49, l. 20 - 20 v. 878 1922 02 10 ministrų kabineto reikalų ved÷jo pranešimas KAM, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 239, l. 56.
185 nusavinę butą „Laisv÷s al÷joje“, ten gyvenusią Baumų šeimą faktiškai paliko be pastog÷s879. Panašių skundų netrūkdavo. Burmistras Jonas Vileišis, nors ir atmesdamas daugelį pretenzijų kaip nepagrįstas, pripažino, jog „butų sekvestras labai vargina gyventojus“880. Beveik tą patį savo laiške vyriausybei 1923 m. pabaigoje išd÷st÷ ir Ukmerg÷s „Namų savininkų“ bei Panev÷žio „Nejudinamojo turto valdytojų“ draugijos881. Tačiau keblią problemą nesisek÷ greitai ir paprastai išspręsti. Laikinojoje sostin÷je įkurta speciali „Rekvizicijų dalykams tirti komisija“, nieko daugiau, išskyrus skundų registraciją nuveikti nepaj÷g÷, nes jai stigo ne tik įgaliojimų, bet ir narių882. Be to, karin÷s struktūros su ja nesikeit÷ informacija. 1922 m. rugs÷jo 11 d. Kauno miesto valdybos nariai savo rašte VRM Savivaldybių departamentui piktinosi, kad 1920 m. sekvestro įstatymas „iš nepaprastojo įstatymo pasikeit÷ į pilnai normalinį ir reguliarų, pasiremdamas vien tuo, kad įstatyme yra kalbama ne tiktai apie karo laiką, bet ir apie karo stovį“883. „Iš tos priežasties, – buvo teigiama skunde, – mes matome tankius išsiuntin÷jimus gyventojų už miesto ribų, masinį kambarių ir butų sekvestravimą ne tiktai grynai karo naudai, bet ir d÷l apsirūpinimo butais karių [...] valstyb÷s įstaigų abiejų lyčių valdininkų, d÷l patalpinimo pačių įstaigų ir net d÷l įrengimo klubų. Visi tie sunkumai prisieina pakelti ramiems miesto gyventojams, kas suvaržo normalų jų gyvenimą ir tankiai iššaukia įvairius nepasitenkinimus ir tankius neteisingumus“884. Trečiojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje jau nebesinaudota karo meto prievol÷mis, bet d÷l nuolatinio ginkluotos agresijos pavojus, organizuoto materialinių išteklių sutelkimo, nekilnojamojo turto panaudojimo kariuomen÷s reikm÷ms klausimai neprarado aktualumo. Stengtasi analizuoti praeities klaidas, nustatyti spręstinas problemas, numatyti ateities iššūkius. 1932 m. buvo prad÷tas kryptingas su tuo susijusios įstatymin÷s baz÷s tobulinimas, imtasi projektuoti rekvizicijų paskirstymo planus, veiksmų koordinavimo schemas885. Procesus paspartino 1935 m prasid÷jusi kariuomen÷s modernizacija. Tais pačiais metais buvo priimti „Butams trobesiams sekvestruoti kariuomen÷s reikalams“886 ir „Natūralinių karo prievolių“887 įstatymai. Pastarasis teis÷s aktas
879 1922 01 23 Kauno miesto tarybos protokolo išrašas, KAA, f. 219, ap.1, b. 208, l. 6. 880 Ten pat. 881 1923 12 12 „Ukmerg÷s Namų savininkų draugijos“ laiškas ministrų kabinetui, LCVA, f. 923, ap.1, b. 294, l. 23-25; 1923 12 19 „Panev÷žio nejudinamojo turto valdytojų draugijos“ laiškas ministrų kabinetui, ten pat, l. 20. 882 1922 03 20 Kauno miesto tarybos pos÷džio protokolo išrašas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 208. l. 19. 883 1922 09 11 Kauno miesto valdybos raštas VRM Savivaldybių departamentui, KAA, f. 219, ap.1, b. 208, l. 90. 884 Ten pat. 885 Vos prad÷jus svarstyti „Natūralinių karo prievolių įstatymo projektą“ ir prie jo prid÷tą žem÷s ūkio produktų rekvizicijų planą, VRM piliečių apsaugos departamentas įpareigojo apskričių viršininkus, bendradarbiaujant su miestų burmistrais, valsčių viršaičiais ir kaimų seniūnais, susipažinti su tuo planu, numatyti galimas rekvizicijų normas savo administruojamoje teritorijoje ir būti pasiruošusiems visa tai praktiškai įgyvendinti. Taip pat nurodyta apie tai informuoti visuomenę, išsklaidyti gandus bei nuogąstavimus.: 1932 08 29 Piliečių apsaugos departamento aplinkraščio apskričių viršininkams nuorašas, LCVA, f. 410, ap. 3, b. 37, l. 28. 886Butams ir trobesiams sekvestruoti kariuomen÷s reikalams įstatymas, VŽ, 1935 02 09, Nr. 469 - 3287; Sekvestruotiems butams ir trobesiams atlyginti normos, ten pat, Nr. 469 - 3291; Butams ir trobesiams sekvestruoti kariuomen÷s reikalams įstatymui vykdyti taisykl÷s, VŽ, 1935 07 06, Nr. 488 - 3411.
186 atv÷r÷ kariuomenei plačias galimybes esant reikalui pasinaudoti privačių asmenų turtu, skirti darbo prievolę ir t.t. 1928 – 1931 m. parengtas pirmasis jo projektas liko nepatvirtintas, d÷l per didelio jame numatyto kolektyvinių vykdomųjų organų (Rekvizicijų taryba, apskričių komitetai) vaidmens888. Naujajame įstatyme labiau akcentuota ne kolegiali, bet komandin÷ - hierarchin÷ prievoles organizuojančių žinybų sąveika. Greta to, atsirado poreikis numatyti tokius privalomus įpareigojimus, kurie Nepriklausomyb÷s kovų metu nebuvo labai aktualūs – priešl÷ktuvinių sl÷ptuvių įrengimas, privalomas apsirūpinimas priešchemin÷s apsaugos priemon÷mis ir t.t. Visų tų aukščiau išvardintų prievolių organizavimu karo ar kitų ekstremalių situacijų metu, tur÷jo rūpintis VRM struktūros (apskričių viršininkai, viršaičiai, kaimų seniūnai, policija), o taip pat – šauliai. Karo komendantams buvo numatytas kontroliuojančios institucijos vaidmuo. Per du dešimtmečius susiformavusią „nepaprastojo meto“ prievolių sistemą, Lietuvai teko trumpai praktiškai išbandyti 1939 m. rugs÷jo pradžioje, kilus Antrajam pasauliniam karui. Po dalin÷s mobilizacijos padid÷jusiai kariuomenei reik÷jo papildomo aprūpinimo, nes turimų atsargų nepakako. Vykdyta kai kurių transporto priemonių „mobilizacija“889, bet platesnio masto kitų reikmių rekvizicijos nebuvo paskelbtos – apsiribota paprastu reikiamų supirkin÷jimu, – tod÷l tokių sunkumų bei visuomen÷s nepasitenkinimo, kaip trečiojo dešimtmečio pradžioje, valstyb÷s politika nesuk÷l÷. Nors rekvizicijų skirstymo ir surinkimo principai per du dešimtmečius labai nepakito890, iš ankstesnių klaidų buvo pasimokyta ir gerai pasiruošta: egzistavo detalios, nuoseklios instrukcijos891, visos atsakingos žinybos glaudžiai bendradarbiavo, vykdytos visuomen÷s informavimo akcijos892. Galiausiai, valstyb÷ tur÷jo l÷šų ir buvo pasirengusi laiku, teisingai atsiskaityti su tiek÷jais. 1940 m. birželio pabaigoje J. Paleckio vyriausyb÷ paskelb÷ naujas, dar detalesnes nei anksčiau „Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesčių įstatymui vykdyti“ taisykles893, tačiau jų pagalba nor÷ta patenkinti jau ne savos, o okupacin÷s kariuomen÷s poreikius. Apibendrinant tenka pažym÷ti, jog valstybingumo pradžioje Lietuvos valdžios naudota natūrinių prievolių sistema nebuvo originali: ji r÷m÷si savaip pritaikytu rusų ir vokiečių pavyzdžiu, tik stengtasi kiek galima labiau sušvelninti gyventojams tenkančius sunkumus. Valstybin÷ rekvizicijų
887 Natūralinių karo prievolių įstatymas, VŽ, 1935 12 06, Nr. 513 - 3556. 888 Plk. ltn. P a ž e m e c k a s, Svarbus krašto gynimo reikalams įstatymas, Kardas, 1936 01 01, Nr. 1, p. 16. 889 Žr.: V. G r i g o r a i t i s, Lietuvos kariuomen÷s automobiliai 1919 – 1940 m., Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999, p. 41 - 42. 890 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesčių įstatymo pakeitimas, VŽ, 1939 02 14, Nr. 663 - 4864. 891 Kariuomen÷s dalims rekvizicijai vykdyti taisykl÷s, VŽ, 1939 09 18, Nr. 664 - 4876. 892 Apie tai bendrais bruožais rašyta spaudoje, o Valstyb÷s radiofonas transliavo išsamią V. Rastenio parengtą paskaitą „Ką reikia žinoti apie rekvizicijas“, kurioje aiškinta, jog „[...] rekvizicija n÷ra joks gąsdinąs dalykas. Rekvizicijos vardas tiktai iš Didžiojo karo laikų paliko blogą vardą, tod÷l, kad g÷ryb÷s teko atiduoti svetimos kariuomen÷s reikalams ir atlyginta už tai nebuvo“, o „mūsų rekvizicijos yra ne kas kita kaip privalomas pardavimas už pinigus [...]“: 1939 09 20 Valstyb÷s radiofone skaitytos V. Rastenio paskaitos konspektas, LCVA, f. 964, ap. 2, b. 840, l. 1 - 3. 893 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesčių įstatymui vykdyti taisykl÷s, VŽ, 1940 06 22, Nr. 711 - 5561.
187 politika, vykdyta 1919 – 1923 m. tik iš dalies buvo susijusi su šalyje įvestu „karo stoviu“, apskričių komendantams čia teko daugiau antraeilis – kontroliuojančios institucijos vaidmuo.
3.2.3. Karo pad÷tis geležinkelių zonoje
S÷kmingą valstyb÷s gynybą karo metu lemia ne tik kariuomen÷s dydis, bet ir karinių vienetų mobilumas, tod÷l visuose XX a. pirmosios pus÷s karuose didelis d÷mesys buvo skiriamas geležinkelių sistemai, jos apsaugai894. Tuo teko rūpintis ir Lietuvos kariuomen÷s vadovybei. Apie tai – šis poskyris. Lietuvos vyriausyb÷ per pirmąjį 1919-ųjų pusmetį, susidurdama su nemenkais sunkumais, iš okupacin÷s vokiečių valdžios palaipsniui per÷m÷895 gana tankų krašto plačiųjų (1524 arba 1535 mm tarpas tarp b÷gių) ir siaurųjų (600 arba 750 mm tarpas tarp b÷gių) geležinkelių tinklą, prad÷tą tiesti dar XIX a. pabaigoje ir ypač sutank÷jusį kaizerin÷s okupacijos metais896. Lietuviškoji civilin÷ geležinkelių administracija kūr÷si l÷tai ir komplikuotai, tad spręsti neatid÷liotinas problemas, kilusias perimant geležinkelius, iš pradžių teko kariškiams897. Pirmiausia reik÷jo nedelsiant suorganizuoti bent patenkinamą traukinių eismą, kuris sudarytų sąlygas greitai pervežti kariuomen÷s dalis į frontą, tiekti joms amuniciją, kitus gyvybiškai svarbius reikmenis, tačiau tam labai trūko ne tik garvežių, vagonų, kuro, bet ir aptarnaujančio personalo898. Geležinkelių transporto sistemoje tvyrojo suirut÷: gyventojai ard÷ b÷gius, grobst÷ depų dirbtuvių turtą, atskirų ruožų darbuotojai, keičiantis valdžioms išsilakst÷ arba dels÷ vykdyti pareigas, laukdami kaip toliau klostysis įvykiai krašte899. Be to, didel÷ dalis geležinkeliečių buvo kitataučiai, nepalankiai arba net priešiškai žvelgę į lietuvių puosel÷jamą tautin÷s valstyb÷s id÷ją900. Žemi atlyginimai, infliacija ir kasdien vis augantys pragyvenimo kaštai tik stiprino tokias nuotaikas, kartu didindami pavojingo sabotažo, streikų gr÷smę pačiu sud÷tingiausiu šaliai laikotarpiu. Tod÷l tuometin÷ Lietuvos vyriausyb÷, vos tik per÷musi savo žinion didumą susisiekimo linijų, ženg÷
894 Apie tai daug rašyta ir lietuviškoje kariškoje spaudoje žr. pvz.: plk. ltn. J. S u t k u s, Karo politiškoji ekonomija, Mūsų žinynas, 1926, Nr. 28, p. 19; plk. ltn. C u l m a n , Strategija, ten pat, Nr. 40, p. 30 - 38; ats. plk. J o c h i m, Kariuomen÷s aprūpinimas kare, ten pat, 1930, Nr. 61, p. 234 - 251; mjr. S k i b a r k a, Geležinkelių reikšm÷ karui, ten pat, Nr. 116, p. 437 - 456. 895 Apie per÷mimo procesą ir jo metu kildavusius sunkumus žr.: Geležinkelių valdybos darbuot÷s apyskaita 1919 – 1923 m., Kaunas, 1925, p. 3; Inž. V. S a b a l i a u s k a s, Geležinkeliai, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918 – 1928 m., fotograf. leid., Vilnius, 1990, p.273. 896 A. R u ž a n c o v a s, Gelžkeliai Lietuvoje (1859 – 1919 metais), Geležinkelininkas, 1939 07 06, Nr. 12 - 13, p. 238. 897 K. Š a k e n i s, Lietuvos geležinkelių užuomazga. Atsiminimai iš tarnybos geležinkelių valdyboje 1919 – 1925 metais, Geležinkelininkas, 1993 06 25, Nr. 12, p. 8. 898 J. M a t y c k a s, Lietuvos geležinkeliai 1918 – 1938 metais, Geležinkelininkas, 1992, Nr. 3 - 4, p.11. 899 J. Š i m o l i ū n a s, Sunkios darbo apystovos Lietuvos geležinkelių organizacijos pradžioje, Lietuvos geležinkelių dešimtmetis 1919 – 1929, Kaunas, 1929, p. 59 - 60. 900 J. Č i u r l y s, Kauno plačiųjų gelžkelių dirbtuvių pirmieji žingsniai, Geležinkelininkas, 1939 Nr. 12 - 13, p. 226 - 227. Pasak kito amžininko, net po penkerių metų „Geležinkelių valdybos administracija dar pus÷tinai plačiai vartojo rusų kalbą“.: J. A u g u s t a i t i s, Dviejų pasaul÷žiūrų varžybos, Chicago, 1977, p. 22.
188 ryžtingą žingsnį situacijai suvaldyti: 1919 m. lapkričio 25 d. paskelb÷ apie geležinkelių „militarizaciją“, t. y. sukarinimą 901. Geležinkelių zonoje prad÷jo veikti Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, o geležinkeliečiai buvo mobilizuoti – drausm÷s, subordinacijos ir aprūpinimo atžvilgiu prilyginti karinei struktūrai. D÷l to jiems nebereik÷jo tarnauti kariuomen÷je902. Specialistų mobilizacijos praktika anuomet taikyta ir plačiau: vykstant Nepriklausomyb÷s kovoms į privalomą tarnybą buvo kviečiami gydytojai, vaistininkai, veterinarai ir t.t. Geležinkelių „militarizacija“ vykdyta vadovaujantis carin÷s Rusijos pavyzdžiu. Aukštus postus pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais Lietuvos kariuomen÷je už÷męs plk. K. Žukas, pats buvo tarnavęs ryšininku sukarintoje Sibiro geležinkelių sistemoje rusų – japonų karo metu (1904 – 1905 m.)903. „Militarizacija“ tur÷jo sureguliuoti geležinkelių sistemą, užtikrinti stabilų jos darbą ir besąlygišką iškeltų uždavinių vykdymą. Drausmę šios sistemos darbuotojų tarpe palaik÷ ir karo meto bausm÷s už nepaklusimą įsakymams, ir reguliariai tiekiamas maistas iš kariuomen÷s intendantūros geležinkeliečiams bei jų šeimoms904. Tai kiek sumažino tuo laiku jau iki pavojingos ribos išaugusią socialinę įtampą. Pati karo pad÷tis (kaip teisinis režimas) geležinkelių zonoje nebuvo tiesiogiai susijusi su joje dirbusių žmonių sukarinimu. Valstyb÷s gyvenimui į÷jus į stabilesnes, taikos meto v÷žes, 1921 m. lapkričio 4 d. geležinkeliečiai buvo demobilizuoti905, tačiau Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai geležinkelių zonoje liko galioti iki pat 1926 m. vasaros. Toks sprendimas oficialiai aiškintas tuo, jog gr÷sm÷s valstyb÷s nepriklausomybei tebeegzistuoja, tod÷l susisiekimo sistema, kaip ir kariuomen÷, turi būti ypatingoje parengtyje, gerai apsaugotos. Be to, „karo stovis“ tur÷jo pad÷ti palaikyti viešąją tvarką stotyse, drausminti geležinkeliečius, sustiprinti kovą su kontrabandininkas, vagimis bei šnipais. Karo pad÷ties priemones geležinkelių zonoje įgyvendindavo stočių ir ruožų karo komendantūros, pavaldžios Geležinkelių karo viršininkui prie KAM Generalinio štabo susisiekimo skyriaus. Kartais stočių ir apskričių komendantūros, tame pačiame mieste būdavo įsikūrusios visai kaimynyst÷je, bet jų veiklos pobūdis skyr÷si. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai apskričių ir stočių komendantams suteik÷ vienodas administracines galias, tačiau pastarieji jomis disponavo gerokai siauresn÷je teritorijoje – tik jiems pavestoje geležinkelių zonos atkarpoje. Jų funkcijas nustat÷ specialios instrukcijos. Nepriklausomyb÷s kovų metu, stočių komendantams kartais tekdavo reguliuoti garvežių eismą, vienur ar kitur nukreipti vagonų sąstatus, pad÷ti transportuoti
901 1919 11 25 Laikinosios vyriausyb÷s įsakymas, LCVA, f.767, ap.3, b.3, l.1; Geležinkelių militarizacija, LVŽ, 1920 02 06, Nr.1 - 238. 902 Įsakymas kariuomenei, 1921 11 02, Nr. 469. 903 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 39. 904 S. G r i n k e v i č i u s, Lietuvos geležinkeliai, Lietuvos geležinkelių dešimtmetis 1919 – 1929, p. 64. 905 1921 11 09 KAM pranešimas Susisiekimo ministerijai, LCVA, f. 923, ap.1, b. 160, l. 450.
189 kariuomen÷s dalis, jų turtą. Tačiau karinių dalinių vadai netur÷jo teis÷s nurodin÷ti komendantams kaip tai daryti906. Pirmieji karo pad÷ties geležinkelių zonoje metai buvo patys sud÷tingiausi, nes nenutrūkstamam ir gyvybiškai svarbiam susisiekimo sistemos funkcionavimui kildavo daugiausiai gr÷smių: infrastruktūrą ardydavo gyventojai, geležinkeliečiai streikuodavo, neretai užsiimdavo sabotažu, netrūkdavo vagysčių, pasienyje klest÷jo kontrabanda. Geležinkelių zonoje nuolatos maiš÷si keliaujančių žmonių srautai, jų tarpe būdavo ne vienas milicijos arba žvalgybos paieškomas asmuo. Savo viešais įsakymais komendantai nustat÷ griežtas viešosios tvarkos taisykles, drastiškomis bausm÷mis grasino potencialiems nusikalt÷liams. Antai Telšių karo komendantas S. Zaleckis 1919 m. rugs÷jį skelbime gyventojams tiesiai pareišk÷: „už gadinimą telefonų, telegrafų linijų bei stulpų ir kitų valdiškų daiktų, sugauti asmenys vietoje piktadaryst÷s arba pat÷myti tame darbe bus ant vietos be teismo sušaudyti“907. V÷lesniuose skelbimuose stočių komendantai dažniausiai žad÷davo bausti pinigin÷mis baudomis, išsiuntimu į koncentracijos stovyklą arba perdavimu karo teismams908. Kartais kareivių būriai specialiai surengdavo reidus į kaimus tam, kad netik÷tų kratų metu išaiškintų valdiško geležinkelių turto grobstytojus909. Naudotos ir kitokios kraštutin÷s priemon÷s. 1921 m. atskiriems kaimams buvo nurodyta saugoti tam tikras b÷gių linijų atkarpas, iš anksto pagrasinus, kad įvykus vagystei, visi nuostoliai bus išieškoti iš vietos gyventojų910. Tačiau tokia tvarka gyvavo trumpai ir tik kai kuriose vietov÷se911. Kur kas dažniau stočių komendantams tekdavo skirstyti „įprastas“ administracines bausmes. Geležinkelių zonoje, pačioje trečiojo dešimtmečio pradžioje, kol karo pad÷ties tvarka dar tik formavosi, smulkių pažeidimų būdavo labai daug ir jie nuolat kartodavosi. Dažniausiai karin÷ administracija bausdavo asmenis be leidimo įžengusius į apsauginę b÷gių zoną ar tarnybinių pastatų teritoriją. Miestuose, visų pirma Kaune, stoties komendantas tokiems „vaikščiojimams“ išduodavo nemažai specialių vardinių leidimų. Jų reik÷davo geležinkelių depe dirbantiems darbininkams, prekybininkams, tarnautojams, norintiems patekti į kitą miesto galą, per÷jus tunelį ar tiltą. Paprastai leidimus savo darbuotojams išrūpindavo tuo suinteresuotos įstaigos ir įmon÷s912.
906 1920 08 20 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 399. 907 1919 09 11 Telšių miesto ir apskrities karo komendanto B. Zaleskio privalomas įsakymas gyventojams, LCVA, f. 499, ap.1, b. 248, l. 5. 908 1922 05 23 Panev÷žio stoties ir ruožo komendanto privalomas įsakymas gyventojams, LCVA, f. 767, ap.2, b. 107, l. 4; 1922 09 12 Mažeikių stoties ir ruožo komendanto skelbimas geležinkelių zonos tarnautojams ir gyventojams, ten pat, b. 70, l. 11. 909 1920 04 14 Kazlų Rūdos - Saltoniškių ruožo viršininko pranešimas Siaurųjų geležinkelių viršininkui, LCVA, f. 767, ap. 2, l. 44. 910 1919 12 23 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 232, l. 1; 1920 09 30 sąrašas Švenčionių valsčiaus gyventojų, paskirtų saugoti geležinkelių ir telegrafo linijas, LCVA, f. 499, ap.1, b. 237, l. 18. 911 1921 02 14 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado aplinkraštis komendantams LCVA, f. 10, ap. 1, b. 1, l. 23. 912 Žr. Pvz.: 1919 09 04 Kauno miesto elektros stoties valdybos raštas Kauno stoties ir ruožo komendantui, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 18, l. 47.
190 Dar daugiau pažeidimų, dažniausiai d÷l paprasčiausio nustatytų taisyklių nežinojimo, pasitaikydavo kaimo vietov÷se, kur ūkininkai neretai įdirbdavo ir aps÷davo abipus geležinkelio esantį valstyb÷s nusavintą keliasdešimties metrų pločio žem÷s ruožą arba kai ant b÷gių užklysdavo palaidas gyvulys. Už panašius pažeidimus gr÷sdavo gana nedidel÷s, paprastai kelių šimtų auksinų v÷liau – nuo penkiolikos iki penkiasdešimt litų pinigin÷s baudos, kurias buvo galima pakeisti areštu. Šalia geležinkelių gyvenantiems ūkininkams, d÷l nežinojimo aps÷jusiems žemę suvaržyto jud÷jimo zonoje, 1922 m. leista nuimti derlių ir baudos nebuvo skiriamos913. V÷liau tokių išimčių nebedaryta. Stočių ir ruožų karo komendantams nemažai sunkumų sukeldavo geležinkeliečiai, ypač po to, kai 1921 m. pabaigoje visi buvo demobilizuoti914. Depų dirbtuvių darbininkai d÷l sunkios materialin÷s pad÷ties įsiveldavo į vagystes – savindavosi anglis915, iš vagonų išsinešdavo grūdų maišus, malkas, kitus krovinius, o kai kurie aukštesnes pareigas užimantys tarnautojai neretai mielai talkindavo kontrabandininkams. Rimta problema buvo ir geležinkeliečių girtavimas bei su tuo susiję viešosios tvarkos pažeidimai916. Pasitaikydavo sabotažo atvejų, tyčinių garvežių avarijų917. 1919 – 1922 m. Lietuvos geležinkelių vadovybei daug rūpesčių k÷l÷ kasmetiniai geležinkeliečių streikai, sąlygoti ekonominių priežasčių918. Tuo naudojosi pogrindin÷ komunistų partija, m÷gindama išpl÷sti savo įtaką geležinkelių dirbtuvių darbininkų – vienos iš skaitlingiausių proletariato grupių Lietuvoje – tarpe919. Su tomis antivalstybin÷s veiklos apraiškomis kovojo žvalgyba ir stočių komendantai, kurie savo administraciniais nutarimais visoje šalyje uždar÷ komunistų užvaldytos geležinkeliečių profsąjungos skyrius, slopindavo streikus920. 1923 m. pavasarį planuotas dar vienas stambus geležinkeliečių streikas neįvyko vien d÷l to, kad komendantai iš anksto ÷m÷si profilaktinių priemonių921. Tai buvo bene paskutinis bandymas surengti masinę tokio pobūdžio nepasitenkinimo akciją iki pat karo pad÷ties atšaukimo 1926 m. vasarą. Tiesa, 1924 m. dar trumpai streikavo Kauno pab÷gių dirbtuv÷s922.
913 Žr. pvz.: 1922 08 10 Mažeikių stoties ir ruožo komendanto skelbimas geležinkelių zonos gyventojams, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 40, l. 14. 914 1922 03 23 Geležinkelių karo viršininko kpt. J. Mačiulaičio įsakymas stočių komendantams, LCVA, f. 767, ap. 1, b. 20, l. 18. 915 1923 m. Geležinkelių valdybos aplinkraštis stočių ir ruožų komendantams Nr. 1, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 154, l. 48. 916 1922 11 29 Geležinkelių direktoriaus įsakymas, LCVA, f. 767, ap. 1, b. 18, l. 89. 917 J. J a n k e v i č i u s, Iš mūsų geležinkelio praeities. Mano atsiminimai, Geležinkelininkas, 1939, Nr. 12 - 13, p. 7. 918 Š i r š ÷., D÷l gelžkelių streiko, Profesin÷s žinios, 1922 06 15, Nr. 2, p. 2 - 3. 919 1921 m. stambiausioje Kauno įmon÷je – Geležinkelių depe dirbo apie 300 darbininkų.: Z. B a l e v i č i u s, Darbininkų pad÷tis Buržuazin÷je Lietuvoje, Vilnius, 1960, p. 217. Apie geležinkelių tarnautojus ir darbininkus kategorijas bei skaičius žr.: M. K u o d y s, Karo pad÷ties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas 1919 – 1926 m., Karo archyvas, t. 23, Vilnius, 2008, p. 230. 920 Plačiau žr.: ten pat, p. 231 - 242. 921 1923 m. Geležinkelių karo viršininko mjr. J. Mačiulaičio aplinkraštis Nr. 162, karo ir geležinkelių stočių komendantams, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 154, l. 62. 922 Г. И. К о с а к о в с к и й, Железные дороги Литвы, Вилнюс, 1975 c. 146.
191 Situacijos pager÷jimą geležinkelių zonoje l÷m÷ ne tik griežta „karo stovio“ tvarka bei komendantų ir policijos pasirengimas j÷ga užgniaužti pavojingas susisiekimo sistemai darbininkų akcijas, bet ir po lito įvedimo pasitaisiusi valstyb÷s ūkio būkl÷, išaugęs d÷mesys socialin÷ms problemoms. Kovoti su antivalstybin÷mis j÷gomis komendantams teko ne tik geležinkeliečių tarpe. Stočių komendantūrų kareiviai pasienyje ir šalies viduje tikrindavo keleivių dokumentus, įtartiną bagažą. Tokiu būdu ieškota traukiniais keliaujančių kriminalinių nusikalt÷lių, dezertyrų, priešo šnipų, apie kuriuos dažnai pranešdavo žvalgybos skyrius, nuo pat pradžių palaikęs glaudžius ryšius su komendantais. V÷liau Geležinkelių policija be kitų savo funkcijų dar vykd÷ ir visų zonos gyventojų bei tarnautojų registraciją923. Tai buvo gera nusikaltimų prevencijos priemon÷. Taigi, pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais atkuriant susisiekimo sistemą, karinei administracijai teko daug įvairių atsakingų užduočių. Tačiau reikia pažym÷ti, kad jos buvo įgyvendinamos anaip tol ne be priekaištų. Per patikrinimus dažnai būdavo fiksuojamas prastas komendantūros tarnavusių parengimas, elementariausių statuto dalykų ir savo pareigų neišmanymas, netvarkinga išvaizda924. Gana dažnai Geležinkelių karo viršininką pasiekdavo informacija apie komendantūrų kuopų karių girtavimą, vagystes, peštynes su milicija, priekabiavimą prie gyventojų925. Susikompromitavo ir kai kurie stočių komendantai: jų tarpe buvo baustų už įgaliojimų viršijimą, valdiškų pinigų pasisavinimą, giminaičių protegavimą, prekybos kontrabandiniais stočių bufetuose dangstymą926. Per du pirmuosius karo pad÷ties veikimo geležinkelių zonoje metus, santykiai tarp karinių pareigūnų ir transporto sistemos žinybų klost÷si ne itin sklandžiai. 1921 m. spalį, laiške vyriausyb÷s vadovui Susisiekimo ministras Petras Vileišis ir Geležinkelių direktorius Silvestras Grinkevičius piktinosi, kad kariuomen÷s vadovyb÷ „militarizaciją suprato toje prasm÷je, kad visi geležinkelių tarnautojai sudaro karišką dalį su stoties komendantais ir Geležinkelių karo viršininku priešaky, kurie prieš geležinkelių tarnautojus be išimties ir geležinkelių administraciją, naudojasi
923 Gelžkelių policijos instrukcija, Kaunas, 1925, p. 7. 9241921 01 06 Lietuvos Geležinkelių karo viršininko mjr. A. Bironto įsakymas štabui, LCVA, f. 767, ap.3, b.1, l. 16; 1921 01 09 įsakymas štabui, ten pat, ap. 1, b. 7, l. 1; 1921 05 18 įsakymas štabui, ten pat, ap.1, b. 7, l. 20. 925 1922 10 09 Šiaulių miesto ir apskrities milicijos vado raportas Šiaulių miesto ir apskrities viršininkui, LCVA, f. 767, ap. 1, b. 34, l. 13. 926 Antai visi trys 1920 – 1923 m. Mažeikių stoties komendantūrai vadovavę karininkai: vyr. ltn. P. Valantiejus, kpt. P. Žemaitis, mjr. V. Barkauskas postus prarado d÷l nesąžiningo elgesio ir neteis÷tos veiklos. P. Valantiejus, 1921 m. Geležinkelių karo viršininko nemalonę užsitrauk÷, po netik÷to patikrinimo, kurio metu ruože rasta daug netvarkos ir stoties bufete klestinti atvira prekyba nelegaliai įvežta degtine. Jį pakeitęs kpt. P. Žemaitis, komendantu taip pat neišbuvo n÷ metų – 1922 m. birželio 1 d. „d÷l apsileidimo darbe“, jį pažemino pareigose, nors iš tarnybos komendantūroje ir nepašalino. Naujasis vadovas – mjr. V. Barkauskas ÷jo pirmtakų keliu ir jau po metų, išaišk÷jo jo bei ankstesniojo komendanto padaryti finansiniai pažeidimai.: 1921 01 06 Lietuvos Geležinkelių karo viršininko mjr. A. Bironto įsakymas, LCVA, f. 767, ap. 3, b. 1, l. 16; 1922 06 01 Geležinkelių karo viršininko kpt. J. Mačiulaičio įsakymas, ten pat, ap. 3, b.1, l. 30.
192 visomis kariuomen÷s dalių viršininko drausm÷s teis÷mis“927. „Esant tokiam militarizacijos supratimui, – savo rašte konstatavo jie, – santykiai tarp gelžkelių tarnautojų ir Gelžkelių direktoriaus viršuje, iš vienos pus÷s ir stoties komendantų su Gelžkelių karo viršininku iš kitos pus÷s, tapo visai nedaleistino pobūdžio. Prie tokių aplinkybių susidar÷ keista tvarka: susitv÷r÷ dvi organizacijos, tvarkančios gelžkelius: Gelžkelių valdyba su gelžkelių agentais, kurie atsako už pilną gelžkelių darbą, tuo tarpu kai šeimininku nori būti Gelžkelių karo viršininkas su karo tarnautojais ir dar be jokios atsakomyb÷s už gelžkelio darbą“928. Į tuos skundus ministrų kabinetas atsižvelg÷ ir ÷m÷ spręsti problemą. 1921 – 1922 m. buvo parengti ir apsvarstyti keli geležinkelių apsaugos sistemos pertvarkos planai929, tačiau galiausiai nuspręsta reformą vykdyti dviem etapais: iš pradžių, 1923 m. stočių ir ruožų komendantūroms buvo pavesta laikinai eiti buvusios carin÷s Rusijos geležinkelių žandarmerijos pareigas930, o sekančiais metais tos funkcijos perduotos specialiai sukurtai geležinkelių policijai, kurioje prad÷jo tarnauti dauguma gerai užsirekomendavusių buvusių žandarų. Taigi nuo 1924 m. sausio 1 d. dienos tvarkos geležinkelių zonoje priežiūra tur÷jo rūpintis jau nebe kariškiai, o VRM struktūros. Tiesa, Kaune rezidavo komendantas, oficialiai atsakingas už „karo stovio“ nuostatų įgyvendinimą, geležinkelių zonoje931, bet visas praktines užduotis atliko 70 geležinkelių policijos pareigūnų, išskirstytų po keturias nuovadas932. Jų skaičius iki 1926 m. vasaros, kai buvo panaikinta karo pad÷tis, nepakito933. Geležinkelių policijos funkcijas reglamentavo 1925 m. išleista speciali instrukcija934, parengta šiek tiek išpl÷tus ir papildžius buvusios žandarmerijos darbo nurodymus. Geležinkelių policija pirmiausia atliko viešosios, o taip pat – tam tikra dalimi – ir pasienio bei kriminalin÷s policijos funkcijas, savo prižiūrimoje teritorijoje. Už įvairius tvarkos pažeidimus 1924 m. ji išk÷l÷ 961 bylą, 1925 m. – 1203, 1926 m. – 1387, 1927m. – 1592, 1928 m. – 1714935. Per tą laikotarpį šios institucijos išlaikymui kasmet iš valstyb÷s biudžeto vidutiniškai tekdavo apie tris šimtus tūkstančių litų936.
9271921 10 18 susisiekimo ministro P. Vileišio ir Geležinkelių direktoriaus S. Grinkevičiaus raštas ministrų kabinetui, LCVA, f. 386, ap. 1, b. 154, l. 36. 928 Ten pat. 929 Plačiau žr.: M. K u o d y s, Karo pad÷ties Lietuvos geležinkelių zonoje..., p. 197 - 207. 930 1922 06 20 ministrų kabineto pranešimas KAM, VRM, Susisiekimo ministerijai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 239, l.134. 931 Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 317. 932 1924 m. Lietuvoje buvo įsteigtos 4 geležinkelių policijos nuovados: Kauno (Virbalio – Artilerijos – Kaišiadorių – Ukmerg÷s – Dotnuvos ruožai), Šiaulių (Šiaulių – Radviliškio – Nemakščių – Joniškio – Mažeikių – Lūš÷s – Jonišk÷lio ruožai), Panev÷žio ( Panev÷žio – Šeduvos – Obelių – Šapelių – Utenos – Suvainiškių ruožai), Klaip÷dos (Pag÷gių – Taurag÷s – Nemakščių – Skuodo ruožai). Be nuovadų, pasienio stotyse dar veik÷ ir 8 policijos punktai, kurie tur÷jo tikrinti atvykstančiųjų ir išvykstančių keleivių srautą, kovoti su kontrabanda.: V. G r i c i u s, Šis tas iš Gelžkelių policijos gyvenimo, Policija, 1925, Nr. 9, p. 29. 933 Policininkų (su vadovybe) skaičius nuovadose pasiskirst÷ taip: Kauno – 23, Šiaulių – 24, Panev÷žio – 15, Klaip÷dos – 20. Žr.: 1924 m. Gelžkelių policijos etatų paskirstymas, LCVA, f. 394, ap. 5, b. 290, l. 8; Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 319. 934 Gelžkelių policijos instrukcija, Kaunas, 1925. 935 Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 321. 936 Ten pat, p. 451.
193 Po gruodžio 17-osios perversmo, naujajai valdžiai visoje Lietuvoje įvedus karo pad÷tį, geležinkelių zonoje didesnių pokyčių neįvyko – tvarką kaip ir anksčiau čia prižiūr÷jo policija, o karin÷ administracija tik skelbdavo privalomus įsakymus, skirdavo administracines sankcijas. Perversmo dieną Kauno stoties komendantas mjr. Vincas Petrauskas išleido skelbimą, kuriame pagrasino „su karo pad÷ties griežtumu“ nubausti kiekvieną geležinkelio tarnautoją ar darbininką, kuris paklausys „priešvalstybinių gaivalų“ kurstymo ir bandys agituoti prieš valdžią ar streikuoti937. Gruodžio 19 d. jo nutarimu buvo sustabdyta ir prieš kelis m÷nesius, dar kairiųjų valdymo laikotarpiu, atkurtos geležinkeliečių profsąjungos veikla938. Taigi tomis dienomis jis elg÷si taip pat kaip ir kiti apskričių karo komendantai, prival÷ję nedelsiant slopinti bet kokios antivalstybin÷s ar opozicin÷s veiklos apraiškas. V÷liau, Geležinkelių karo komendantui daugiausia teko administracin÷mis bausm÷mis bausti geležinkelių policijos už paprastus tvarkos pažeidimus sulaikytus asmenis. Rimtesnių incidentų, kurių kaltininkai atsidurdavo teismuose, ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pus÷je pasitaikydavo palyginti retai. Dažniausiai buvo sulaikomi neblaivūs geležinkeliečiai, triukšmadariai ir įvairūs asmenys, nepaklusę geležinkelių policijos nurodymams, vaikščioję draudžiamose vietose939. Pastarojo, itin dažno pažeidimo, mastų sumažinti nepad÷jo nei griežti įsp÷jimai, nei baudos940. Geležinkelių karo komendantas reguliariai išleisdavo įvairius privalomus įsakymus geležinkelio zonoje gyvenantiems ar dirbantiems asmenims, nustatančius jud÷jimo, ūkin÷s veiklos apribojimus, informuojančius apie susirinkimų rengimo taisykles, svetimų valstybių uniformų d÷v÷jimo draudimą ir kitus panašius suvaržymus. Beveik identiškus skelbimus „karo stovio reikalų“ referento įpareigoti prival÷davo išplatinti ir visi kiti apskričių karo komendantai941. Kadangi geležinkelių policijai darbo nebūdavo daug, tai pasak vieno buvusio jos tarnautojo Vytauto Reivyčio, ši institucija tapo savotiška prestižine tarnybos vieta, „proteguojamų rinktinių vyrų valdžios visais patogumais aprūpinta prieglauda“942. Vienam policininkui statistiškai tuo metu tekdavo 32 kilometrų ilgio b÷gių atkarpa, kurioje nuolat gyvendavo vidutiniškai apie 113 žmonių943. Per ketvirtąjį dešimtmetį buvo gerokai pertvarkytas ir pats nuovadų tinklas944.
937 1926 12 17 Kauno stoties komendanto skelbimas geležinkelio tarnautojams, LCVA, f. 767, ap. 3, b. 1, l.20. 938 1926 12 19 Kauno stoties komendanto nutarimas, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 4, p. 327. 939 1929 m. už nusižengimus geležinkelių zonoje policija suraš÷ 1992 protokolus, 1930 m. – 1357, 1931 m. – 1303, 1932 m. – 1192, 1933 m. – 717. 1930 – 1933 m. palindę po traukiniais vidutiniškai žūdavo 30 žmonių, (nusižudydavo kasmet vidutiniškai po 2 žmones) sužeidimus patirdavo 35.: V. R e i v y t i s, Geležinkelių policija, Policija, 1934, Nr. 3, p. 55. 940 1938 05 31 Geležinkelio karo komendanto plk. ltn. A. Balsio aplinkraštis Geležinkelių policijos nuovadų viršininkams, LCVA, f. 767, ap.3, b. 29, l. 47. 941 Žr. pvz.: 1928 12 01 e. p. Geležinkelių karo komendanto plk. ltn. V. Petrausko įsakymas geležinkelių zonos gyventojams ir tarnautojams, LCVA, f. 767, ap. 3, b. 1, l. 19; 1930 02 10 plk. ltn. V. Petrausko įsakymas, ten pat, l. 18; 1931 03 31 įsakymas, ten pat, l. 15; 1932 07 10 įsakymas, ten pat, l. 14. 942 V. R e i v y t i s, Tarnyba Geležinkelių policijoje, Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje, p. 104. 943 V. R e i v y t i s, Geležinkelių policija, Policija, 1934, Nr. 3, p. 54.
194 1935 – 1936 m. d÷l ekonomin÷s kriz÷s sukeltų socialinių neramumų, bendra saugumo situacija geležinkelių zonoje gerokai pablog÷jo. Tada, kaip pasipiktinimo valdžios politika išraiška, išplito ne tik tyčinis telefono ir telegrafo stulpų vartymas, bet taip pat ir geležinkelių infrastruktūros niokojimas945. Nuo 1936 m. geguž÷s iki lapkričio, d÷l piktavalių asmenų ant b÷gių padarytų kliūčių, įvyko penkios garvežių avarijos946. Laimei, rimtų katastrofų pavyko išvengti. B÷gių apsauga buvo sustiprinta, o daugiausia išpuolių patyrusiose atkarpose, geležinkelių policijai numatyta į pagalbą pasiųsti šaulius947. Nepaisant to, akmenimis užverstų b÷gių ir kitų apgadinimų tai vienur, tai kitur vis pasitaikydavo948. 1938 m. pabaigoje atšaukus šalyje karo pad÷tį, reikalai v÷l pablog÷jo. Pranešdamas apie tai Geležinkelių karo komendantas savo raporte krašto apsaugos ministrui pažym÷jo: „[...] atšaukus karo stovį kaip ir nebeliko griežtesnių priemonių sudrausti tiek piktadariams, tiek ir šiaip piliečiams. Pastaruoju metu žmon÷s v÷l gausiau prad÷jo vaikščioti geležinkelių zona ir d÷l to nelaimingi įvykiai dažn÷ja“949. Įvedus „sustiprintos apsaugos“ pad÷tį, geležinkelių zonoje nusižengusius asmenis administracin÷mis bausm÷mis gal÷jo nubausti apskričių viršininkai – tai pad÷jo normalizuoti situaciją. 1939 m. rugs÷jo m÷nesį, Lietuvai prad÷jus dalinę kariuomen÷s mobilizaciją, v÷l manyta geležinkelių sistemos priežiūrą pavesti karinei administracijai. Kaip ir 1919 m. buvo paskirtas Geležinkelių karo viršininkas bei jam pavaldūs stočių ir ruožų komendantai950. Tačiau greitai, nustojus didinti kariuomenę, v÷l grįžta prie ankstesn÷s tvarkos – visai šaliai paliktas tik vienas geležinkelių komendantas951. Jam 1939 m. pabaigoje teko organizuoti ir prie Lietuvos prijungto Vilniaus krašto geležinkelių apsaugą. Aplinka naujai valdžiai čia buvo priešiška, tad bandymų gadinti b÷gius pasitaikydavo gana dažnai. Siekdamas tam užkirsti kelią Geležinkelių karo komendantas, lenkų ir lietuvių kalbomis išplatino viešus skelbimus, persp÷damas apie už diversijas
944 Pirmiausia, 1931 m. balandžio 1 d. buvo panaikinta Panev÷žio nuovada. Taip vietoj keturių 1924 m. įsteigtų regioninių Geležinkelio policijos būstinių (Kauno, Klaip÷dos, Šiaulių, Panev÷žio) liko trys. Dar po metų tos trys nuovados buvo suskaidytos net į vienuolika smulkesnių. Šiek tiek sumaž÷jo ir policininkų: iki 1931 m. jų buvo 70, 1933 m. liko 58. 1938 m. Lietuvai užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija, Vievyje buvo įsteigta dvyliktoji geležinkelių policijos nuovada.: V. R e i v y t i s, Geležinkelių policija, Policija, 1934, Nr. 3, p. 54; Įsteigta nauja geležinkelių policijos nuovada, Policija, 1938 07 01, Nr. 13, p. 254; Geležinkelių policijos nuovadų pakeitimas, Policija, 1939, Nr. 8, p. 165. 945 1936 02 24 Geležinkelių karo komendanto įsakymas, LCVA, f. 767, ap. 2, l. 14. 946 1937 m. lapkričio m÷n. Geležinkelių karo komendanto skelbimas šauliams - geležinkeliečiams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 507, l. 235. 947 1937 02 24 Šaulių panaudojimo apsaugos reikalams nurodymai, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 143, l. 1 - 8. 948 1938 03 31 Geležinkelių karo komendanto plk. ltn. A. Balsio įsakymas gyventojams, LCVA, f. 767, ap. 3, b. 1, l. 3. 949 1938 11 18 Geležinkelių karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 197. 950 Įsteigtos 5 Geležinkelių karo komendantūros. Iš jų dvi pirmos eil÷s: Kaune (komendantas plk. ltn. Pranas Gudaitis) Radviliškyje (komendantas mjr. Povilas Krištopavičius); dvi II eil÷s: Šiauliuose (mjr. Stasys Uždavinys), Panev÷žyje (mjr. Sergijus Chamanskis); viena III eil÷s K÷dainiuose (kpt. Zigmas Stak÷nas). Geležinkelių karo viršininku tapo iki tol Geležinkelių karo komendantu buvęs plk. ltn. Andrius Balsys.: 1939 09 17 Geležinkelių karo viršininko įsakymas Nr. 1, LCVA, f. 767, ap.1, b. 38, l. 1 - 3. 951 1939 10 06 Geležinkelių karo viršininko įsakymas Nr. 6, LCVA, f. 767, ap. 1, b. 38, l. 8.
195 ir vagystes gresiančią atsakomybę952. Nusižengusiuosius įsakymui baud÷ karo lauko teismai. Tvarką palei b÷gių linijas prižiūr÷jo policija, kariuomen÷s patruliai ir Vilniaus stoties komendantas. Taigi 1939-aisiai v÷l savotiškai grįžta prie pirmųjų valstybingumo metų praktikos. Vertinant pradinį laikotarpį, tenka pripažinti, jog karinis geležinkelių administravimas pad÷jo išspręsti daugelį komplikuotų problemų, užtikrino pakankamai sklandų susisiekimo sistemos darbą, nuo kurio tada priklaus÷ ne tik šalies ūkis, bet ir visa jos egzistencija. Praktinis karo pad÷ties nuostatų įgyvendinimas geležinkelių zonoje per du dešimtmečius tapo gerokai lankstesnis ir k÷l÷ kur kas mažiau nepatogumų vietos gyventojams bei įmon÷ms. Kartu tai padidino ir jų pačių saugumą.
3.3. Gr÷smių valstybei, santvarkai ir piliečiams neutralizavimas
3. 3.1. Politinio sekimo ir visuomen÷s steb÷jimo sistema
Pagrindin÷ apskričių komendantūrų funkcija karo pad÷ties metu buvo efektyviai įgyvendinti valstyb÷s ir piliečių apsaugai būtinas teisines - administracines priemones. Tuo tarpu Lietuvos Respublikai kylančias gr÷smes identifikuodavo ir analizuodavo specialios slaptosios tarnybos (karin÷ žvalgyba, v÷liau – politin÷ arba saugumo policija). Jos, nuo pat pirmųjų savo veiklos metų glaudžiai bendradarbiavo su karo komendantais: ne tik naudodavosi pastarųjų parama vykdydamos operatyvinius veiksmus, bet ir keit÷si informacija. Ilgainiui komendantūrų, kaip slaptų duomenų rinkimo ir jų pirmin÷s analiz÷s institucijų vaidmuo tik did÷jo, o ryšiai su saugumo policija – stipr÷jo. To pas÷koje, nuolatin÷s karo pad÷ties sąlygomis, šalyje susiformavo vieninga politinio sekimo ir visuomen÷s steb÷jimo sistema. Šiame poskyryje yra siekiama išryškinti jos bruožus bei parodyti karo komendantų ir apskričių viršininkų vietą joje. Pačios slaptųjų tarnybų struktūros ir veiklos čia plačiau neanalizuosime – tai išsamiai atskleista A. Anušausko monografijoje953. Pakankamai tamprūs žvalgybos ir karo komendantūrų ryšiai pastebimi jau antroje 1919-ųjų pus÷je. Žvalgybininkams vykdant kratas, įtariamųjų paieškas ir areštus tada gana dažnai reik÷davo ginkluotos pagalbos, o ją, nesant stiprios ir patikimos milicijos, gal÷jo suteikti tik karin÷ administracija. Vadovyb÷s nurodymu karo komendantai be kitų savo pareigų prival÷davo budriai steb÷ti visuomeninius procesus ir apie svarbesnius įvykius, nedelsiant pranešti „žvalgų punktams“954. Tačiau Nepriklausomyb÷s kovų metu karo komendantams labai dažnai tekdavo tik
952 1939 11 15 Geležinkelių karo komendanto plk. ltn. A. Balsio įsakymas, LCVA, f. 496, ap. 2, b. 13, l. 24. 953 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos 1918 – 1940, Vilnius, 1993. 954 Žr.: 1920 01 29 KAM Žvalgybos skyriaus aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap.2, b. 165, l.107; 1920 05 05 Ukmerg÷s karo komendanto pranešimas Žvalgybos skyriui, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 438 a, l. 5; 1920 12 24
196 savo j÷gomis kovoti su slapta kariuomen÷s užnugariui kenkiančiais priešais. 1920 m. rudenį, vykstant mūšiams su lenkais, „Lietuvos gynimo komitetas“ kreip÷si į KAM, prašydamas įpareigoti karo komendantus papildomai sekti dvarininkus, o pasteb÷jus antivalstybin÷s veiklos apraiškas – nedelsiant jas užgniaužti955. Pav÷luota reakcija tada gal÷jo labai brangiai kainuoti, tod÷l kariuomen÷s vadovyb÷ panašioms iniciatyvoms pritardavo956. Tuo pat metu stengtasi žvalgybos atstovus atsiųsti į kiekvieną komendantūrą, taip pat ir į įsteigtas geležinkelių zonoje – stotyse. Ten reik÷jo specialiai parengtų pareigūnų, galinčių steb÷ti keliaujančių žmonių srautus, sulaikyti įtariamus šnipus, komunistų kurjerius ir kitus valstybei pavojingus asmenis. Tikrinti dokumentus pad÷davo patruliuojantys komendantūrų kareiviai, milicininkai957. Nors sukurtas paskubomis, neramiu laikotarpiu, trūkstant l÷šų ir specialistų, Generalinio štabo žvalgybos skyrius per kelis metus nuveik÷ labai daug apsaugodamas valstybę nuo didžiulių vidinių pavojų, k÷lusių gr÷smę pačiai jos egzistencijai. 1919 – 1922 m. buvo išaiškintas pogrindin÷s lenkų karin÷s organizacijos planuotas sąmokslas958, suduoti keli triuškinantys smūgiai komunistams959. Institucija greitai stipr÷jo, mezg÷si ryšiai su kaimyninių šalių kolegomis960 Kita vertus, tuo pat metu ÷m÷ formuotis ir labai kontraversiškas Lietuvos žvalgybos įvaizdis. Žinoma, daug tamsių d÷mių jam suteik÷ visai nepagrįsti, šmeižikiški, persekiojamų komunistų prasimanymai, kuriuos v÷liau, dažnai labai neatsakingai, paskelbdavo kai kurie kairiųjų laikraščiai
Žvalgybos skyriaus aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 929, ap. 2, b. 150, l. 1; 1922 05 19 Žvalgybos skyriaus aplinkraštis karo komendantūroms, kariuomen÷s dalių vadams, milicijai ir LSŠ, LCVA, f. 767, ap.2, b. 87, l. 41. 955 1920 10 01 „Lietuvos gynimo komiteto“ pirmininko M. Krupavičiaus raštas KAM, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 191, l. 39. 956 1921 01 12 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado mjr. A. Merkio aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 763, ap. 1, b. 3, l. 55. 957 1920 03 31 Gen. štabo Žvalgybos skyriaus viršininko M. Lipčiaus rašto vidaus reikalų ministrui nuorašas, LCVA, f. 399, ap. 1, b. 662, l. 33; 1921 02 03 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 481, l. 161. 958 Plačiau žr.: P. Š n i u k š t a, Lenkų karo organizacijos veikimas Lietuvoje, Policija, 1925, Nr. 2, p. 4 - 14, Nr. 3, p. 6 - 12, Nr. 4, p. 7 - 11, Nr. 5 - 8, Nr. 6, p. 6 - 7; J. R a i n y s [J. Papečkys], POW (Polska Organizacja Wojskowa) Lietuvoje, Kaunas, 1936. 959 Žvalgybos skyriaus duomenimis vien per 1921 metus buvo areštuoti 3783 asmenys įtariami „priešvalstybin÷je darbuot÷je“. Iš jų 1004 – vienaip ar kitaip susiję su komunistais, 568 – lenkai, 513 – asmenys be tapatyb÷s dokumentų, 71 – pab÷gę belaisviai; 25 – kriminaliniai nusikalt÷liai, 1026 – asmenys nusižengę tarnyboje ir kontrabandininkai. Tais metais buvo susekti keturi dideli komunistin÷s literatūros sand÷liai (konfiskuota iki 20 pūdų (1 pūdas – 16,381 kg) literatūros, likviduota viena spaustuv÷. Taip pat užvesta 17 bylų apie komunistines organizacijas, iš kurių 5 – karin÷s.: 1921 m. Gen. štabo žvalgybos skyriaus darbuot÷s apyskaita, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 23 a., l. 7. Kad trečiojo dešimtmečio pradžioje žvalgyba labai efektyviai kovojo su komunistiniu pogrindžiu ir įstūm÷ jį į krizę, atsargiai pripažįstama net sovietinio laikotarpio istoriografijoje: d÷l s÷kmingų masinių areštų LKP veikla pakriko, jos narių skaičius sumaž÷jo nuo 1150 1921 m. pirmoje pus÷je iki 211, 1922 m. pradžioje.: Lietuvos komunistų partija skaičiais 1918 – 1975, red. P. Beresnevičius, Vilnius, 1976, p. 24; taip pat žr.: S. L o p a j e v a s, Lietuvos komunistų partijos id÷jinis ir organizacinis stipr÷jimas (1919 – 1924), Vilnius, 1964, p. 29 - 62; S. Č e p u l i e n ÷, Profsąjunginis jud÷jimas Lietuvoje 1919 – 1926, Vilnius, 1964, p. 25 - 52; A. G u l b i n s k i e n ÷, Kovingas partijos žodis: komunistin÷s spaudos vaidmuo kovoje prieš fašizmą Lietuvoje (1927 – 1940), Vilnius, 1960; p. 11 - 12; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2 (1920 – 1940), Vilnius, 1978, p. 36 - 38; P. B e r e s n e v i č i u s, Legali komunistų veikla Lietuvoje 1920 – 1940 metais, Vilnius, 1983, p. 166, p. 15 - 23. 960 Trečiojo dešimtmečio pradžioje gana intensyviai susirašin÷ta su Estijos Slaptosios policijos vadovybe žr.: LCVA, f. 929, ap. 2, b. 523.
197 arba emocionaliai „išgarsindavo“ socialdemokratų atstovai Seime961. Karštose politin÷se diskusijose, propagandiniuose pareiškimuose Lietuvos saugumo struktūra neretai būdavo prilyginama carin÷s Rusijos „ochrankai“, kaltinama nežabota savivale, įkalčių falsifikavimu, bylų fabrikavimu ir net suimtųjų kankinimais962. Be abejo, problemų būta, nors daugelį paviešintuose skunduose išd÷stytų teiginių, atsakingi vyriausyb÷s atstovai kategoriškai atmesdavo – kaip iš piršto laužtus. Visgi viešai pasklidusi, su gandais persipynusi informacija apie žvalgybininkų nusikaltimus ir savivalę labai kenk÷ institucijos įvaizdžiui. Vien pats jos pavadinimas visuomenei keldavo nepasitik÷jimą ir baimę963. Tokią reputaciją l÷m÷ ir tai, kad nemažą dalį institucijoje tarnavusių specialistų, iš pradžių sudar÷ rusai, buvę žandarai ar agentai – gana brutalūs, su samdinio motyvacija, linkę naudoti demokratin÷je valstyb÷je ne itin tinkamus, tačiau pakankamai veiksmingus „senuosius darbo metodus“. Taigi pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais žvalgyboje darbą rasdavo ne tik „žali“ patriotizmu ir entuziazmu trykštantys studentai, bet ir kur kas spalvingesn÷s reputacijos, prieštaringų motyvų vedini asmenys964. D÷l to kildavo įvairių problemų. Antai 1919 m. rugpjūčio m÷nesio pranešime vadovybei Rokiškio apskrities viršininkas konstatavo: „Nors dabartiniu karo metu kontržvalgyba labai yra reikalinga, bet reikia pripažinti, kad ne visi jos
961 Tiesa, Seimo užkulisiuose net ir įtakingi opozicijos veik÷jai tarpusavyje kalb÷damiesi pripažindavo, jog „žvalgyba ir politin÷ policija, ar ji gera ar bloga, bet reikalinga“ valstybei.: 1924 03 11 LVLS Centro komiteto pos÷džio protokolas, LMAB RS, f. 199, saug. vnt. 32, l. 32. 962 Antai 1921 m. kovą LSDP frakcija Steigiamajame Seime pateik÷ krašto apsaugos ministrui interpeliaciją d÷l žvalgybininkų naudoto smurto prieš areštuotuosius, įtariamus ryšiais su LKP. 24 iš 26 suimtųjų skund÷si tardymo metu buvę smarkiai, net iki sąmon÷s netekimo mušami „šompolais [lazdomis], kumštimis ir nagaikomis [rimbais]“.: SSD, 1921 03 08, 69 pos., p. 772 - 773; Dar viena analogiška interpeliacija buvo įteikta po geguž÷s pirmosios švent÷s sekusių areštų: SSD, 1921 05 18, 93 pos., p. 40. Tokių pat kaltinimų politin÷ policija sulauk÷ ir 1924 m. pradžioje socialdemokratų inicijuotoje interpeliacijoje bei spalio m÷n. 31 d. paklausime.: SSAS, 1924 02 08, 63 pos., p. 11; 1924 10 31, 130 pos., p. 2 - 3; o 1925 m. pradžioje suimtieji komunistai socialdemokratams dar skund÷si buvę Politin÷s policijos pareigūnų kankinami elektros srove: SSAS, 1925 02 20, 163 pos., p. 20; Į interpeliacijas atsakin÷ję KAM ir VRM atstovai pačius rimčiausius kaltinimus kategoriškai neig÷, nors pripažino kai kurias slaptųjų tarnybų darbo problemas. Šmeižikiški kaltinimai, pasak pareigūnų, buvo įkliuvusių komunistų gynybos taktika, aprobuota jų aukščiausios vadovyb÷s. Nepaisant to, dalis eilinių LKP narių ir jos r÷m÷jų visai nuoširdžiai tik÷jo, jog politin÷ policija plačiai taiko kankinimo elektros srove metodą tardymų metu. Kai kuriems iš jų, patekus į politin÷s policijos areštinę net „vaidendavosi“: kiekvienas ten išvystas kr÷slas atrodydavo tarsi ta „garsioji“ bendražygių jau esą „išbandyta“ elektros k÷d÷. Žr.: A. M i l e i k a, Br÷ško laisv÷s rytas, Vilnius, 1984, p. 96, 100. Komunistas S. Matulaitis, nors pats arešto metu ir nepatyr÷ kankinimų, atsiminimuose teig÷, jog Lietuvos politin÷ policija, tardydama suimtuosius „naudojo paprastą medicinišką Rumkorfo mašin÷lę. Leidžiama stipri srov÷ sukeldavo didelius skausmus. Buvo elektrizuojamos rankos, kojos, galva ir net lyties organai“.: S. M a t u l a i t i s, Atsiminimai..., p. 195. 963 Sovietmečiu išleistoje propagandinio pobūdžio knygoje apie Vincą Griganavičių – komunistų agentą 1919 – 1920 m. dirbusį Lietuvos Žvalgyboje ir net vadovavusiam Ukmerg÷s punktui – parengtoje tarsi paties autoriaus rašyti memuarai ar autobiografija, „atskleidžiamas“ itin „liaudžiai“ atgrasus žvalgybos įvaizdis. Vienoje vietoje pirmuoju asmeniu perteikiamas toks knygos herojaus įspūdžių inspiruotas vidinis monologas: „Prieinu prie pat [žvalgybos būstin÷s] lango, rūkau ir žiūriu į pravažiuojančius valstiečius. Žmon÷s pamatę lange mano siluetą, nusigręžia su pasibjaur÷jimu. Kam maloni ši įstaiga ? Ir man iš karto darosi linksmiau: liaudis nekenčia buržuazin÷s klikos, valdančios Lietuvą. O ypač žmon÷ms šlykšti žvalgyba, tie pasiutę šunys, taip ir besitaiką kam nors įkąsti. Ir iš tikrųjų pravažiavę mūsų [žvalgybos] namą, valstiečiai lyg susitarę žiūri į dangų. O kiti iš tolo pasuka į kitą gatv÷s pusę“.: J. C h l i v i c k a s, Ch. K a p l a n a s, Žvalgas kasdien pavojuje, Vilnius, 1972, p. 99. V. Griganavičius greitai buvo demaskuotas ir tur÷jo b÷gti į Sovietų sąjungą. Ten gavo galimybę pritaikyti savo patirtį, tarnaudamas sovietin÷se represin÷se struktūrose – „Ypatingoje komisijoje“ (ČK), kiek v÷liau – „ Jungtin÷je valstybin÷je politin÷je valdyboje“ (OGPU). Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis pats tapo šios institucijos funkcijas paveld÷jusio „Vidaus reikalų liaudies komisariato“ (NKVD) auka. 964 J. B u d r y s, Atsiminimai..., p. 14.
198 agentai doriškai aukštai stovi ir jų tat piliečiai nekenčia – daug neteisingų skriaudų“965. Prastus santykius su žvalgyba, dažnus neteis÷tus jos veiksmus, kompetencijos stoką, 1921 m. vykusiame Pirmajame karo komendantų suvažiavime pažym÷jo daugelis jo dalyvių966. Kiti to laikotarpio šaltiniai taip pat paliudija, jog žvalgybininkai m÷gdavo pabr÷žti esantys ypatinga struktūra, didžiuodavosi plačiais įgaliojimais ir dažnai iš aukšto žvelgdavo ne tik į civilius tarnautojus, bet ir į kitus kariškius ar miliciją. Kai kurie pareigūnai net nepaisydavo valdžios atstovų turimo imuniteto967. Esant tokiai situacijai, 1922 m. apskričių karo komendantai buvo įpareigoti prižiūr÷ti žvalgybos punktų veiklą, neleisti jų darbuotojams piktnaudžiauti tarnyba. Geležinkelių zonoje veikiančius žvalgybininkus tur÷jo kontroliuoti vietos stoties ir ruožo komendantas, gavęs teisę bausti juos „už netikusį elgimąsi drausm÷s atžvilgiu“968. Pastarieji skolingi neliko – būta bandymų sukompromituoti ir pačius komendantūrų vadovus. Dar tais pačiais metais 1922 m. žvalgybos skyrius Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadovybei pateik÷ pažymą, su nepalankiomis daugiau nei dešimties buvusių ir einančių pareigas karo komendantų charakteristikomis969. Nurodyta, jog Biržų - Pasvalio komendantas Antanas Mikelevičius, Panev÷žio – Tadas Chodakauskas, Kretingos – Vladas Petronaitis, Vilkaviškio – Jeronimas Ivanauskas, Alytaus – Stasys Bendikas, Taurag÷s – kpt. Stanislovas Dabulevičius, Telšių – kpt. Steponas Rusteika „važin÷ja po dvarus“, bičiuliaujasi su lenkais. Taip pat pažym÷ta, jog Ežer÷nų (Zarasų) komendantas kpt. Bronius Zaleskis, Šiaulių karo komendantas kpt. Antanas Kundrotas iš šauktinių ima kyšius, dažnai girtuokliauja; o pastarojo pirmtakas – vyr. ltn. Antanas Žalys, kaip ir buvęs K÷dainių karo komendantas Jeronimas Butkus, – palaik÷ ryšius su bolševikais 1919 m. Dokumento pabaigoje aiškiai pabr÷žta, jog dauguma pamin÷tų karininkų ne tik
965 1919 08 02 Rokiškio apskrities viršininko raštas Piliečių apsaugos departamentui, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 8 v. 1967 m. Londone išleistuose atsiminimuose buvęs Rokiškio milicijos vadas J. Balčiūnas pateik÷ išsamų ir sykiu stulbinantį tuometin÷s situacijos paliudijimą: „Klaikaus įspūdžio paliko rokišk÷nams V. Glovackis ir jo pulkas. Bet dar klaikesnis buvo žvalgybos skyrius. Tai kažkokia legalizuota ir viešai veikianti banditų gauja. Nei vieno savojo žmogaus. Viršininkas latvis Pretkulis, jo pad÷j÷jai: brutalus nusipen÷jęs žydas Koganov ir du rusai – Ivanov ir Fiodorov. Visi svetimšaliai dirbą tik už pinigus. Visi avantiūristinių polinkių, atsibastę iš svetimų kariuomenių – Judeničo, Semionovo, Bermonto. Tame štabe dar dirbo tamsaus veido, gauruotas, žemaūgis vaikinas (tikriausiai čigon÷lis). Prisiplakęs draikiojosi vietinis žydas Maksas. Stambus, atletiškos išvaizdos, didelis akipl÷ša, m÷gstantis stipriai pavalgyti ir išgerti“. [...] Žvalgybos skyrius buvo įsikūręs klebonijoje. „Niekad, turbūt, taip nesidžiaug÷ ir nešokin÷jo pragare Liuciperis, kaip tuokart. Didesnio išniekinimo klebonijai jokis š÷tonas nebūt gal÷jęs išgalvoti. Klebonija pavirto orgijų ir žmonių kankinimo vieta. Kad nebūtų iš arti taip girdima, kai triukšmauja girtieji arba šaukia, r÷kia kankinami tardomieji, slopindavo asilo bliovimu. Tyčia rikdydavo tą gyvulį: išvesdavo į klebonijos kiemą ir priversdavo bliauti. Tai atlikdavo čigon÷lis“. [...] „Ilgai siaut÷jo tasai žvalgybos skyrius. Grob÷, kur tik sučiupdamas. Kankino, šaud÷ kas tik pasitaikydavo. Virkd÷, prievartavo moteris, kurios patikdavo. Niekas netikrino, nekontroliavo nei jų darbų, nei piktadarybių. Veik÷ drąsiai, smurtiškai. Savo išvaizda irgi išsiskyr÷. Visi be viršininko vilk÷jo juodomis odin÷mis kurtkomis (jacket). Ant diržų kabodavo didžiojo kalibro pistoletai. Rankose visada kančiukas, paruoštas kirsti. Tikrieji egzekutoriai kalb÷jo tik rusiškai“.: J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse, p. 299 - 302; taip pat žr.: p. 302 - 310. 966 1921 09 20 - 24 karo komendantų suvažiavimo pos÷džių protokolai, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 58, l. 22. 967 1921 05 11 Gen. štabo žvalgybos skyriaus viršininko aplinkraštis punktų viršininkams, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 481, l. 94. 968 1920 03 01 Lietuvos Geležinkelių viršininko ir žvalgybos skyriaus viršininko aplinkraštis stočių ir ruožų komendantams Nr. 1, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 87, l. 4. 969 1922 m. pažyma apie karo komendantus, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 122, l. 105 - 106.
199 yra pagars÷ję prolenkiška orientacija, bet ir labai nekenčia žvalgybos, visaip ją koneveikia. Manyti, jog parengta pažyma yra tendencinga – atsiradusi kaip dviejų konfliktuojančių institucijų tarpusavio intrigų išdava – galima jau vien d÷l to, kad jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių išvardytus faktus, iš esm÷s nebuvo pateikta. Kompromituojančią medžiagą bandyta pagrįsti keletu anoniminių skundų ir abstrakčiais „pasteb÷jimais“. Kai kurie skundai, parašyti labai savitai, tik÷tina, ne be žvalgybos pagalbos970. D÷l vienokios ar kitokios situacijos ryšiai su „lenkuojančiais“ asmenimis tuo metu gal÷jo būti prikišami kone kiekvienam karininkui ar valdininkui – viskas priklaus÷ nuo to, kaip tokia informacija pateikta. Nors lietuvių visuomen÷s kolektyvin÷je sąmon÷je lenko - priešo įvaizdis tuo metu jau buvo tvirtai įsišaknijęs971, panašios insinuacijos ne visada būdavo veiksmingos. Reziumuojant šį ekskursą, reikia pasakyti, jog min÷tas pranešimas nepad÷jo sukompromituoti daugumos joje pamin÷tų komendantų, nes geriausiu jų ištikimyb÷s įrodymu, neleidžiančiu lipti piktoms apkalboms buvo nuopelnai Nepriklausomyb÷s kovose. Kai kurie min÷tų karininkų, kaip antai S. Rusteika, v÷liau padar÷ įspūdingą karjerą: vadovavo slaptajai policijai, VRM. Visa ši istorija tik dar kartą parodo, kokie sud÷tingi, kupini sumaišties bei painiavos buvo pirmieji Lietuvos valstybingumo metai, kai reik÷jo atremti ne tik išor÷s gr÷smes, bet ir įveikti „povandenines sroves“ pačioje jaunos šalies kariuomen÷je, valdžios institucijose. 1922 m. pabaigoje susiaurinus karo pad÷ties veikimo teritoriją, į visuomen÷s nuotaikų steb÷jimo procesą buvo labiau įtraukti apskričių viršininkai. Savo raportus jie prival÷jo siųsti VRM Piliečių apsaugos departamentui. Pastaroji ministerija netrukus dar ÷m÷ kuruoti ir kriminalinę (politinę)
970Taurag÷s komendantūros kareiviai (autorių ir pasirašiusiųjų pavard÷s nenurodytos) skunde, adresuotame žvalgybai, apie savo vadą kpt. S. Dabulevičių raš÷: „Prašom mes Tamstos pasirūpinti ponas Žvalgybos skyriau, mes Taurag÷s komendantūros kareiviai esam dideliai varginami: reik tarnystę pildyti ir komendanta darbus pildyti, laukus arti, s÷ti. Išdirbom, rodos, tris desiatynus [dešimtines - M. K.], užs÷jom vikius, paskum šieną pjov÷m, vež÷m, pažiūr÷kit ant mūsų [...] arklių. Jau dabar biški pasitais÷, ale kaip anie išveiz÷jo [atrod÷ – M.K.] kai daug gavo procevoti [ak÷ti – M.K.] pona komendanta lauką, ale visa kaip reik ir ÷sti negavo. Komendants turi tris karves ir kiaulių, ir vištų, tai reik išmaitinti, ale tegul sau pasinaudotų, kad būtų gers T÷vyn÷s myl÷tojas, ale jis slūžija [tarnauja – M.K.] kitiems dievams. Mums prisieina daug kartų vežti komendantą su žmona prie to lenko Savickio. Prie Savickio daug suvažiuoja visokių ponų, kokius tai seimus daro, paskui kiti tų ponų atvažiuoja prie komendanto. Mes kareiviai daug matom, ale negalim atvirai pasakyti, bijom. Labai s÷brauja su komendantu, atrodo Geniouska, ana tankiai važiuoja į Varšuvą. Vienu žodžiu, prie mūsų komendanta yra ir Taurag÷s, ir kitų visų lenkų štabas. Visi anie gauna čia užtarimą. Matyt, kad jo tas darbas eitų gerai, tai jau pa÷m÷ už pagalbininką vaiką to Savickio; tai tas daugiaus nieko nedirb, o tik jodin÷ja ant valdiškų arklių į savo dvarą. Tenai daugiau ir laikos, o kad atjoja čia, tai prie komendanto s÷d ir su ponia komendantine lenkiškai barbalioja ir komendanto mergelką pabovija, tai ir visas darbas. Mat pats komendantas darbo vengia biški, o komendantien÷ atvirai lenkuoja: savo mergelkai visai uždraud÷ lietuviškai kalb÷ti, tai ana ir nekalba ir nemoka, tai matysima, prie ko tokie valdonai Lietuvą prives. Nor÷jom apie viską papasakoti tam seniui generolui, katras dar÷ komendantūroj smotrą [apžiūrą – M. K. ], ale mes sužinojom, kad tas senis generolas bjauriausis lenkas; anas pavieš÷jo prie komendanto, lenkiškai sau pasikalb÷jo ir išvažiavo, o dabar gird÷jom atsiunt÷ pad÷kavojimą, tai kur čia biedniems klopams [chlopams] skųstis ant ponų lenkų. Komendantas lenkas, jį revizuoja lenkas, Kaune ir, turbūt, lenkas s÷di, tai ką čia žmogus bepadarysi. Atkreipkit nors tamsta savo akį ir slaptai paklausin÷kit, o atvirai mes negalim pasakyti. Varykit lenkus iš tokių vietų“.: 1922 08 08 31 Taurag÷s komendantūros kareivių skundo žvalgybos skyriui nuorašas, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 122, l. 108. 971 Apie antilenkiškų nuotaikų įsitvirtinimą lietuvių visuomen÷je žr.: A. A b r o m a i t i s, Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje, 1919 – 1920, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, Vilnius, 2002, p. 59 - 63; A. A b r o m a i t i s, Kaip kito požiūris į Lenkiją: Lietuvos viešoji nuomon÷ 1920 – 1923 metais, Darbai ir dienos, t. 40, Kaunas, 2004, p. 213 - 225.
200 policiją, įsteigtą 1924 m., reorganizavus Generalinio štabo žvalgybos skyrių, kuris nuo tada užsi÷m÷ tik karinio pobūdžio informacijos rinkimu bei kontržvalgyba. 1925 m. VRM Piliečių apsaugos departamentas išleido specialų aplinkraštį, kuriame pateik÷ penkis bendrus klausimus, nustačiusius vienodą ir dalykišką apskričių viršininkų pranešimų pobūdį. Rašydamas raportą, apskrities viršininkas prival÷jo pateikti jo administruojamoje teritorijoje esančių politinių - visuomeninių organizacijų veiklos apžvalgą: konkrečiai nurodyti kiek jos turi narių, skyrių, kas joms vadovauja, kokių tikslų siekia, kiek aktyviai veikia; taip pat įsakyta fiksuoti informaciją apie visus rengiamus ir įvykusius mitingus, pagrindinius jų organizatorius, dalyvius, pasakytas kalbas, pranešimus, jų poveikį klausytojams. Apskričių viršininkai raportuose tur÷jo apibūdinti gyventojų nuotaikas, išsakyti savo samprotavimus, d÷l jas l÷musių priežasčių. Reik÷jo išvardinti ir viešai pasireiškusios antivalstybin÷s veiklos atvejus: neleistinų proklamacijų platinimą, kurstymą prieš valdžią. Be viso to, reikalauta apžvelgti sanitarines sąlygas administruojamoje teritorijoje, įvertinti epidemijų gr÷smę ir pan972. Trečiajame dešimtmetyje tokios apskričių viršininkų pažymos buvo daugiau formalios ir užimdavo vos vieną puslapį, nes į kiekvieną privalomą punktą, pareigūnai stengdavosi atsakyti lakoniškai – vienu ar keliais sakiniais. Tačiau tokia praktika vyravo neilgai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvai pasukus autoritarizmo keliu, ÷m÷ formuotis plati, gerai organizuota politinio sekimo ir visuomen÷s nuotaikų steb÷jimo sistema, bendram darbui sutelkusi KAM ir VRM struktūras. Tam palankias sąlygas sudar÷ visoje šalyje įvestas ir niekaip nebesuvaržytas „karo stovis“. Kadangi jis, A. Smetonos diktatūros metais, skirtingai nei demokratinių seimų laikotarpiu, egzistavo ne tiek kaip atsakas į išor÷s gr÷smes, kiek santvarkos apsaugos priemon÷, – imta akylai sekti jau ne tik destruktyvias antivalstybines j÷gas (komunistus, plečkaitininkus, Klaip÷dos vokietininkus), bet ir pusiau legalias politines sroves. Opozicinių partijų, visuomeninių organizacijų veiklos, gyventojų nuotaikų steb÷jimui ypatingai daug d÷mesio prad÷ta skirti ketvirtajame dešimtyje. Tuo užsi÷m÷ ne tik Kriminalin÷s policijos skyrius A (taip nuo 1927 m. vadinosi politin÷ policija), 1933 m. virtęs Valstyb÷s saugumo policija (VSP)973, bet ir karo komendantai, apskričių viršininkai, o taip pat jiems pavaldūs valsčių viešosios
972 1925 03 31 l.e. Piliečių apsaugos departamento direktoriaus pareigas J. Motiejūno - Valevičiaus aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 394, ap. 4, b. 91, l. 1. 973 1933 m. Lietuvos politin÷ policija, buvo pavadinta Valstyb÷s saugumo policija (VSP) kartu su kriminaline, policija tapo dviem tais pačiais metais įsteigto Valstyb÷s saugumo departamento (VSD) padaliniais. 1933 – 1938 m. VSP teritoriniu principu buvo suskirstyta į 6 apygardas: 1) Kauno (ap÷m÷ Kauno, K÷dainių, Trakų apskritis), 2) Šiaulių (Šiaulių, Taurag÷s, Telšių, Mažeikių, Raseinių, Kretingos apskritys), Klaip÷dos (Klaip÷dos, Pag÷gių, Šilut÷s apskritys), 4) Panev÷žio (Panev÷žio, Biržų, Rokiškio apskritys), 5) Marijampol÷s (Marijampol÷s, Alytaus, Vilkaviškio, Seinų, Šakių apskritys), 6) Ukmerg÷s (Ukmerg÷s, Zarasų, Utenos apskritys); apygardas sudar÷ nevienodas skaičius rajonų. 1939 m. pradžioje buvo panaikinta Klaip÷dos apygarda, o tų pat metų rudenį įsteigta nauja Vilniaus apygarda. Žr.: VSD statutas, VŽ, 1933 05 29, Nr. 414 - 2866; VSD statuto pakeitimas, VŽ, 1939 12 16, Nr. 683 - 5085.
201 policijos nuovadų viršininkai974. Apskričių viršininkai, anksčiau rengę trumpus, daugiau formalius raportus, buvo įpareigoti išsamiai, atsakydami į šešiolika jiems vadovyb÷s pateiktų klausimų, apibūdinti situaciją savo administruojamoje vietov÷je. Pats pranešimo pobūdis smarkiai nepakito, tačiau jame pirmiausia reikalauta fiksuoti gyventojų nuotaikas, politines pažiūras, antivalstybin÷s veiklos atvejus. Greta to, dar atsirado įpareigojimas informuoti apie kriminalinius įvykius, VRM žinybų atstovų neleistiną elgesį, žem÷s reformos eigą, mokesčių mok÷jimą, savivaldybių veiklą, stichines nelaimes. Apskričių viršininkai raginti išsakyti savo nuomonę apie raporte išvardintus faktus, pasteb÷tus reiškinius ir pateikti pasteb÷jimus, rekomendacijas d÷l tolesnių valdžios veiksmų975. Panašius pranešimus jiems kas m÷nesį tur÷jo pateikti ir apskrities viešosios policijos nuovados976. Remdamiesi ta informacija, apskričių viršininkai parengdavo savo pažymą, kurią siųsdavo VRM Piliečių Apsaugos ( nuo 1934 m. Policijos) departamentui. Raportus apie pad÷tį regionuose nuo 1927 m. rašydavo ir karo komendantai. Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, tokie pranešimai būdavo nereguliarūs, skirtingos formos. Bet tvarka pasikeit÷ kai 1935 m. gruodžio 5 d., „karo stovio reikalų“ referentas plk. Vladas Braziulevičius išleido aplinkraštį visoms komendantūroms, kuriame pristat÷ krašto apsaugos ministro įsakymą, kas m÷nesį parengti raportus apie politinius, visuomeninius įvykius, gyventojų nuotaikas. Komendantų tur÷jo detaliai atsakyti į tokius klausimus: „1) Gyvenamojo momento teigiamos ir neigiamos ypatyb÷s politiniu, ekonominiu, kultūriniu ir kitais atžvilgiais ? 2) Kuriuos mūsų vidaus priešus ir kokiu pagrindu laikote pavojingesnius ? 3) Kaip pasireiškia visų priešvalstybinių elementų veikla ? 4) Kurios priemon÷s kovai su priešvalstybiniais elementais atrodo jums nepakankamos ir kod÷l ? 5) Negeistini apsireiškimai valdžios ir savivaldybių įstaigose, politin÷se srov÷se, visuomenin÷se organizacijose ir t. t. 6) Gyventojų nuotaika, josios polinkiai ir kitimai ir jųjų priežastys ir t. t. 7) Santykiai gyventojų su kariuomene, tų santykių ryšiai su valstyb÷s saugumu, aukos ginklų fondui ir t.t. 8) Lietuvos Šaulių sąjungos persitvarkymo savumai ir Jūsų svarbesni pageidavimai šioje srityje; ir 9) Visa, ką dar randate reikalinga pamin÷ti“ 977. Tą įpareigojimą karo komendantai pavyzdingai vykd÷ beveik penkerius metus. Jų raportai yra puikus šaltinis tyrin÷tojams. „Karo stovio reikalų“ referentui atsiųsti duomenys būdavo sisteminami ir iš jų rašoma nauja, bendrą visos šalies situaciją atspindinti pažyma, kuri netrukus patekdavo pas krašto apsaugos ministrą bei kitus aukščiausių valdžios institucijų vadovus.
974 1932 – 1933 m. po atliktų policijos sistemos pertvarkymų, kiekviename apskričių valsčiuje atsirado po atskirą policijos nuovadą. Pagal dydį ir svarbą jos, panašiai kaip ir komendantūros, skirstytos į pirmos ir antros eil÷s įstaigas. Atsirado policijos vachmistro pareigyb÷.: J. Ž u k a u s k a s, Vidaus politikos antrasis dešimtmetis, Policija, 1938 Nr. 19 - 20, p. 355 - 356. 975 1933 09 17 Piliečių apsaugos departamento direktoriaus aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 399, ap. 1, b. 622, l. 215. 976 Žr. pvz.: 1933 09 18 Alytaus apskrities viršininko nurodymas policijos nuovadų viršininkams, LCVA, f. 399, ap.1, b. 622, l. 439 - 440. 977 1935 12 05 karo stovio reikalų referento aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 148, l. 1.
202 Apskričių viršininkai ir karo komendantai raportuose daugiau fiksuodavo bendrą situaciją, gyventojų nuotaikas, politinių j÷gų įtaką joms. Jie netur÷jo galimybių, taip giliai kaip Valstyb÷s saugumo policija persismelkti į opozicinių srovių ar antivalstybinių j÷gų gretas. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios taip pat bandyta sustiprinti ir kariškių politinį sekimą978. Susiformavusi visuomen÷s steb÷jimo sistema veik÷ darnai, jos surinkta ir apdorota informacija reguliariai pasiekdavo aukščiausią valstyb÷s valdžią. Visų opozicinių j÷gų veikla buvo gana gerai žinoma, o neretai – ir kontroliuojama. VSD glaudžiai bendradarbiaudamas su karo komendantais ir apskričių viršininkais, gal÷jo greitai bei efektyviai reaguoti į santvarkai ar valstybei kylančias gr÷smes. Saugumo policijos reikalavimu, pasitenkindamas vien bendro pobūdžio įtarimais, karo komendantas gal÷jo bet kurį asmenį, „visam karo stovio metui“ ištremti į kitą apskritį ar į koncentracijos stovyklą. Tačiau praktikoje vengta elgtis beatodairiškai: prieš skiriant griežtesnę sankciją dažniausiai stengtasi surinkti pakankamai įkalčių, nors ir ne tokio „svorio“, kaip keliant politinę bylą teisme979. Tenka pažym÷ti, jog santykiai tarp saugumo pareigūnų ir kitų teis÷saugos struktūrų ne visada būdavo sklandūs. Kaip ir trečiojo dešimtmečio pradžioje, slaptųjų tarnybų darbuotojai m÷gdavo pabr÷žti išskirtinę savo pad÷tį. Anot ilgus metus policijos sistemoje dirbusio V. Reivyčio, „Saugumo policijos departamentas ir patys saugumiečiai sirgo įsivaizduojamo pranašumo manija ir laik÷ save kiekvieno kito žmogaus likimo apsprend÷jais. Buvo nepaprastai išdidūs ir neproporcingai pasipūtę. Ir kod÷l gi nesipūsti ir neimprovizuoti visagalius, nes Saugumas buvo valstyb÷ valstyb÷je“980. Žemesniame lygmenyje, pasitaikančias problemas, pripažino ir VSD vadovai981. Siekdami išgyvendinti negatyvius reiškinius jie išleido specialius griežtus nurodymus pavaldiniams. 1938 m. pabaigoje, karo pad÷tį pakeitus „sustiprinta apsauga“ apskričių viršininkai iš karo komendantų per÷m÷ ir s÷kmingai vykd÷ daugumą policinių funkcijų. D÷l nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo transformacijos visuomen÷s nuotaikų steb÷jimo sistema nenukent÷jo. Slaptus raportus reng÷ ir apskričių viršininkai, ir komendantai. Pastarieji savo pranešimus nuo 1939 m. pradžios buvo įpareigoti siųsti ne „karo stovio reikalų“ referento pareigas ÷jusiam ypatingųjų reikalų karininkui prie krašto apsaugos ministro (tokia tvarka galiojo nuo 1938 m. gruodžio 16 d.), o divizijų vadams, kurie, svarbesniais atvejais, apie gautas žinias informuodavo aukščiausiąją karinę vadovybę982.
978 V. J a n k a u s k a s, Petras Kubiliūnas, nesuprastas, pasmerktas, Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998, p. 175. 979 19 35 01 05 Karo stovio reikalų referento plk. V. Braziulevičiaus raštas VSD direktoriui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 461, l. 4. 980 V. R e i v y t i s, Policijos gyvenimo suglaustos bendryb÷s, Lietuvos policija..., p. 111. 981 1935 10 12 VSD direktoriaus A. Povilaičio įsakymo nuorašas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 485, l. 202. 982 1939 01 12 Kariuomen÷s štabo aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1083, l. 242.
203 Reziumuojant galima konstatuoti, jog karo pad÷tis, sankcionuodama plataus, didelius įgaliojimus turinčios karin÷s administracijos tinklo veiklą, pad÷jo pagrindus gerai organizuotos visuomen÷s sekimo ir kontrol÷s sistemos, bendram tikslui jungusios KAM ir VRM struktūras, susiformavimui. Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai teik÷ efektyvias prevencines ir baudžiamąsias priemones kovoje su destruktyviomis pogrindžio j÷gomis ir politine opozicija. Savo brandą ir geriausias charakteristikas sistema pasiek÷ ketvirtojo dešimtmečio antroje pus÷je.
3.3.2. Karo cenzūra ir kiti visuomenin÷s raiškos suvaržymai
Karo pad÷ties įvedimas demokratin÷se šalyse pirmiausia reiškia drastišką konstitucinių laisvių apribojimą. Labiausiai d÷l to nukenčia visuomeninis gyvenimas, viešoji veikla: varžomas laisvas žodis žiniasklaidoje, susirinkimuose, sudaromos administracin÷s kliūtys steigti politines organizacijas, draugijas, pl÷toti jų veiklą. Tuo tarpu autoritarin÷s santvarkos šalyse – visa tai yra įprasta praktika. Be to, cenzūrą ten beveik visada lydi organizuota valstybin÷ propaganda. Režimui susidūrus su išorin÷mis gr÷sm÷mis, draudimų ir indokrinacijos tendencija paprastai tik sustipr÷ja. Šio poskyrio tikslas yra parodyti kaip kontroliuotas visuomeninis gyvenimas ir viešosios informacijos srautai Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nuolatin÷s karo pad÷ties sąlygomis. Griežta spausdinto žodžio kontrol÷ krašte egzistavo ir carų valdžios, ir kaizerin÷s okupacijos laikais983, tad pavyzdžių, kaip organizuoti šį procesą, prasid÷jus nepriklausomyb÷s kovoms, Lietuvos vyriausyb÷ tur÷jo. Pirmiausia naudotasi Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijos imperijoje įvestomis karo cenzūros nuostatomis984. Kiek v÷liau, pasistengta jas išversti, sutrumpinti ir pritaikyti prie esamų sąlygų. 1920 m. pradžioje kariuomen÷s vadas gen. S. Žukauskas išleido įsakymą „Apie karišką cenzūrą“, kuriame išd÷st÷ esminius jos principus. Uždrausta skelbti žinias apie kariuomen÷s dalių formavimą, aprūpinimą dislokavimą, discipliną, vadų paskyrimus, dalyvavimą operacijose ir jų strateginius bei taktinius aspektus; taip pat spausdinti kurstančius, kariuomenę juodinančius tekstus985. Taip siekta apsaugoti šalies ginkluotąsias paj÷gas ir visuomenę nuo pavojingos agitacijos, užkirsti kelią antivalstybinei propagandai, neleisti į viešumą patekti slaptoms žinioms. Net Steigiamojo Seimo pos÷džiai, numačius aptarin÷ti kariuomen÷s reikalus, tur÷jo tapti uždari, be žurnalistų986.
983 P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 106. 984 Žr.: 1914 07 20 Именной Высочайший указ об учреждении временнaго положения о военной цензуре, Законодателные акты вызваные войною 1914 – 1915 г.г., ред. О. И. Авербах, Петроград, 1916, c. 18; Bременное положение о военной цензуре, ten pat, c. 19 - 39. 985 1920 04 03 Kariuomen÷s vado gen. S. Žukausko įsakymas, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 38. 986 1921 07 19 Krašto apsaugos ministro J. Šimkaus raštas Steigiamojo Seimo pirmininkui nuorašas, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l. 145.
204 Karo cenzūra, kol dar nebuvo aiškiau reglamentuota, kartais pasižym÷davo nepaprastu priekabumu, tuo sukeldama laikraščių leid÷jams nemažai rūpesčių. Šie d÷l to skųsdavosi net ministrui pirmininkui, emocionaliai tvirtindami, jog lietuviška spauda Kaune labiau varžoma nei lenkiška987. O štai „Darbo“ redaktorius, žinomas ekonomistas ir visuomen÷s veik÷jas Albinas Rimka 1920 m. pradžioje, laiške vyriausyb÷s vadovui atvirai piktinosi, jog cenzorius jau kelintą kartą neleidžia išspausdinti net oficialaus Generalinio štabo pranešimo ir kitų bendro pobūdžio žinių. „Jei ir toliau taip karo cenzūra elgsis, tai mums nebus prasm÷s laikraštį leisti“988, – savo skundą reziumavo Rimka. Publikuojamą informaciją kontroliuoti pad÷jo ne tik karo cenzūros nuostatos, bet ir taikos metui skirtas 1919 m. lapkričio 30 d. priimtas Spaudos įstatymas, kuris apibr÷ž÷ draudžiamos skleisti informacijos politinio bei moralinio - estetinio turinio kriterijus989. Įstatymo nustatytos tvarkos laikymąsi prižiūr÷jo apskričių viršininkai. Viešą visuomeninę raišką kontroliuoti įgalino ir „Milicijos įstatymas“. Remiantis juo, 1920 m. apskričių viršininkai išleido privalomus įsakymus gyventojams, kuriuose uždraud÷ be leidimo rengti susirinkimus, nurod÷ „n÷ žodžiu, n÷ raštu neužgaulioti mūsų Steigiamojo Seimo ir jo pastatytos Vyriausyb÷s“, nekurstyti visuomen÷s grupių priešpriešos, savo pasisakymuose, raštuose, dainose neniekinti valstyb÷s, jos santvarkos; negriauti visuomenin÷s tvarkos streikais, amoraliu elgesiu ir kitais neteis÷tais veiksmais990. 1922 m. rugpjūčio m÷nesį įsigaliojo Baudžiamojo statuto 12 skyriaus 263-ojo straipsnio papildymas, nustatęs kal÷jimo ir pinigines bausmes asmenims, viešai skelbusiems „pramanytų ar iškraipytų žinių, kad tuomi kenkti valstyb÷s įstaigoms arba Vyriausyb÷s veikimą niekinti“991. 1925 m. Spaudos įstatymo papildymas įpareigojo spaustuvininkus pirmuosius aštuonis leidinio egzempliorius pristatyti apskričių viršininkui. 1922 – 1926 m. apskričių viršininkai tikrino spaudinius tose valstyb÷s dalyse, kur neveik÷ „karo stovis“. Tačiau pagrindiniai Lietuvos laikraščiai vis tiek neišvengdavo karo cenzūros, nes jų redakcijos rezidavo Kaune, kur tebegaliojo Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai. Nepaisant pavienių skandalingų atvejų, vadinamuoju seimų laikotarpiu, periodinių leidinių priežiūra buvo gana nuosaiki: daugiausia ribotas tik su kariuomen÷s reikalais susijusios informacijos patekimas į spaudą ir kitoks jos skleidimas. Valdžios kritika, išskyrus atvirą šmeižtą992, ar antivalstybinę agitaciją, buvo toleruojama, sankcijų paprastai nesulaukdavo ir
987 1919 08 27 Lietuvių laikraščių atstovų pareiškimas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 31, l. 5. 988 1920 02 28 „Darbo“ redaktoriaus A. Rimkos skundo ministrui pirmininkui nuorašas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 31, l. 6. 989 Spaudos įstatymas, VŽ, 1919 12 17, Nr. 17 - 210. Taip pat žr.: A. P a p a u r ÷ l y t ÷, Spaudos laisv÷ ir cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 – 1940 m., Informacijos mokslai, Nr. 15, Vilnius, 2000, p. 49 -51. 990 1920 07 17 Taurag÷s apskrities viršininko privalomas įsakymas, Taurag÷s apskrities karo komendanto..., p. 11 - 12. 991 Baudžiamojo statuto papildymas, VŽ, 1922 08 18, Nr. 103 - 811. 992 Geras tuometinių karo cenzorių principingumo pavyzdys 1923 m. skirtos griežtos administracin÷s bausm÷s pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui A. Smetonai ir buvusiam pirmojo ministrų kabineto vadovui Augustinui Voldemarui už beatodairišką, nepagrįstą E. Galvanausko ir jo vadovaujamos vyriausyb÷s veiklos kritiką.: 1923 11 03
205 beatodairiškas priešrinkiminis plūdimasis partijų laikraščiuose. Tačiau 1923 – 1925 m. Seime tvirtai dominuojant krikščionių demokratų blokui, žodžio laisv÷s siaurinimo tendencijos ÷m÷ stipr÷ti. Draugijų veiklą ir susirinkimų organizavimą pirmaisiais valstyb÷s kūrimosi metais, taip pat prižiūr÷jo karo komendantai993. Bet greitai tas funkcijas iš jų per÷m÷ apskričių viršininkai, ypač vietose, kur „karo stovis“ buvo atšauktas. Jie registruodavo organizacijas ir draugijas, vadovaudamiesi atitinkamo įstatymo994 numatyta tvarka, tačiau savo sprendimą prival÷davo suderinti su karo komendantūra. Esant karo pad÷čiai, komendantas gal÷jo uždaryti bet kokią draugiją, neatsižvelgdamas į tai, jog ji yra įregistruota apskrities viršininko. Tas pats principas galiojo ir prižiūrint susirinkimus. Leidimus Susirinkimų įstatyme nustatyta tvarka, išdavin÷davo apskrities viršininkas, gavęs komendanto pritarimą995, o renginio eigą steb÷davo specialiai atsiųsti policijos atstovai996. Už pažeidimus bausdavo karo komendantas, o ten, kur nebūdavo karo pad÷ties – teismas997. 1926 m. vasarą krikdemų vyriausybę pakeitus kairiųjų partijų koalicijai, susidar÷ tokios liberalios viešosios raiškos sąlygos, kokių Pirmoji Lietuvos Respublika nei anksčiau, nei v÷liau netur÷jo998. Viskas pasikeit÷ po gruodžio 17-osios perversmo, prad÷jusio nedemokratinę valstyb÷s raidos kryptį, kurią įtvirtino ir saugojo iš naujo įvesta karo pad÷tis. Visuomeninę ir politinę veiklą v÷l imta smarkiai varžyti. Apibūdindamas tą situaciją 1937 m. parengtame administracin÷s teis÷s paskaitų konspekte prof. Vaclovas Biržiška, pažym÷jo: „karo stoviui Lietuvoje pasidarius permanentine pad÷timi, karo stovio uždraudimai sudar÷ pagrindinę mūsų spaudos [kontrol÷s]
Kauno karo komendanto mjr. V. Braziulevičiaus, nutarimo Nr. 3099 nuorašas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 286, l. 27; 1923 11 03 Kauno karo komendanto mjr. V. Braziulevičiaus nutarimo Nr. 3100 nuorašas, ten pat, l. 26. Opozicin÷ tautininkų spauda, ypač joje spausdinami A. Voldemaro straipsniai d÷l savo kategoriškumo ir insinuacijų, jau gerokai anksčiau buvo įsipykę valdžiai. Antai 1921 m. pabaigoje teisingumo ministras V. Karbolis raštu kreip÷si į krašto apsaugos ministrą, prašydamas pasinaudojant Ypatingaisiais valstyb÷s apsaugos įstatais kaip nors suvaldyti iš tautininkų „Liaudies balso“ plūstančią, A. Voldemaro plunksnai priklausančią šmeižto laviną. Iš pradžių buvo skirtos švelnesn÷s bausm÷s, bet po metų prireik÷ panaudoti pačias griežčiausias sankcijas – laikiną laisv÷s at÷mimą.: 1921 10 14 teisingumo ministro V. Karoblio raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 81, l. 4 - 5; Taip pat žr.: G. G a l v a, Ernestas Galvanauskas: politin÷ biografija, Chicago, 1980, p. 264 - 268; A. V a i š n y s, Spauda ir valstyb÷ 1918 – 1940, Vilnius, 1999, p. 42 -49. 993 Visų karo komendantūrų ribose 1919 – 1922 m. nusistov÷jo panaši tvarka. Karo komendantams tur÷jo būti pristatomi draugijų įstatai, pareiškimą leidimui surengti susirinkimą gauti reik÷jo pateikti prieš tris dienas. Žr.: 1920 01 24 Raseinių karo komendanto įsakymas, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 134, l. 9. 994 Įstatymas apie draugijas, LVŽ, 1919 11 24, Nr. 15 - 185. 995 1921 01 30 KAM aplinkraštis karo komendantams ir apskričių viršininkams, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l. 187. 996 Instrukcijose apskričių viršininkams nurodyta, jog „policijos atstovais į susirinkimus gali būti komandiruojami tik gabūs policijos valdininkai, kurie gali tikrai suprasti susirinkime laikomų kalbų turinį ir mintį, lengvai orientuotis visame, kas susirinkime daroma ar kalbama“.: 1924 09 11 Piliečių apsaugos departamento direktoriaus įsakymas Nr. 23, ir 1925 03 19 įsakymas Nr. 7, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščių rinkinys 1918 02 16 – 1931 05 31, Kaunas, 1931, p. 252. 997 1926 10 25 Piliečio apsaugos departamento aplinkraštis Nr. 13335, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščių rinkinys 1918 02 16 – 1931 05 31, p. 237. 998 Per 1926 m. buvo įregistruota 1960 draugijų ir jų skyrių, o uždaryta 113. Per tuos metus apskričių viršininkai administracin÷mis baudomis nubaud÷ 7475 asmenis ( tai bendrai sudar÷ 201 036 lt. sumą).: Administracin÷s baudos 1926 metais, Policija, 1927, Nr. 4, p. 21.
206 praktiką“999. Suprantama, administracine tvarka tai daryti buvo kur kas paprasčiau ir greičiau nei bylin÷jantis teisme1000. Spaudos priežiūros sistema buvo prad÷ta tobulinti jau 1927 m. pradžioje: KAM pareng÷ karo cenzūros nuostatų projektą, paskyr÷ vidaus ir užsienio spaudos cenzorius, sudar÷ specialų komitetą1001. Skirtingai nei anksčiau, imtas tikrinti, jau ne tik platinamų, bet ir spaustuv÷je maketų pavidalu atsidūrusių leidinių turinys1002. Iš cenzorių akiračio neišsprūsdavo ne tik vietiniai bei įvežtiniai spaudiniai, bet ir pati įvairiausia vaizdin÷ medžiaga, korespondencija, telefonogramos, telegramos ir pan.1003. Tokios patikros išvengdavo tik atitinkamų ministerijų tarnautojų, diplomatų susirašin÷jimas. Pertvarkius cenzūros sistemą buvo smarkiai išpl÷stas ir draudžiamos skelbti informacijos spektras. Į spaudą, kaip ir anksčiau negal÷jo patekti duomenys apie kariuomen÷s sud÷tį, jos kovines savybes, dislokaciją, vadovybę; taip pat visuomenę kurstantys, demoralizuojantys, tautinę, religinę nesantaiką skatinantys pareiškimai. Kai kurie karo cenzoriai neleisdavo spausdinti rašinio, jei jame rasdavo žodį „Dievas“ prarašytą mažąja raide1004. Taip pat labai didelis d÷mesys buvo skiriamas bet kokiai politinio pobūdžio informacijai, ypač kritiškiems atsiliepimams apie valdžią, jos vykdomą politiką ar valstyb÷s santvarką. Su draudimais, atskiruose skelbimuose gyventojus ir organizacijas jau 1927 m. pradžioje supažindino visų apskričių karo komendantai1005. V÷liau tos nuostatos bei atsiradę papildomi tvarkos pakeitimai, būdavo beveik kasmet pakartojami naujai išleidžiamuose skelbimuose - įsakymuose. Cenzūrą apskrityse vykd÷ patys karo komendantai arba labiau išsilavinę, platesnio akiračio karininkai. Buvo rengiami iš užsienio draudžiamų įvežti ir išvežti knygų, sąrašai, kuriuos gaudavo komendantas ir apskričių viršininkai. Per 1931 m. sausio – 1933 m. birželio laikotarpį į tokius sąrašus įtraukta 542 pavadinimų knygos rusų kalba, 106 – vokiečių kalba, 109 – vokiečių kalba, 56 – žydų kalba ir 4 – lietuvių kalba1006. 1935 m.
999 Vac. B i r ž i š k a, Administracin÷ teis÷, p. 86. 1000 K. R a č k a u s k a s, Lietuvos konstitucin÷s teis÷s klausimais, New York, 1967, p. 75. 1001 1927 01 07 Vyr. štabo viršininko T. Daukanto slaptas įsakymas Ypatingų reikalų karininkui plk. P. Tvarijonui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 147, l. 3. 1927 05 03 Vyr. štabo ypatingųjų reikalų karininko plk. ltn. M. Reklaičio raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 64; 1927 05 03 Karo cenzūros nuostatų projektas, ten pat, l. 65 - 66; 1927 11 13 KAM aplinkraštis karo komendantams „Spaudai cenzūruoti laikinos taisykl÷s“, LCVA, f. 11, ap. 1, b. 33, l. 46. 1002 O. R u ž e l y t ÷, Konstitucin÷ žodžio ir spaudos laisv÷..., p. 105 - 106. 1003 Plačiau apie karo cenzūrą žr.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 117 - 122. 1004 D÷l tokių priekabių dažniausiai nukent÷davo kairioji spauda. Pasak buvusio „Socialdemokrato“ redakcijos darbuotojo Jono Dagio, LSDP laikraštis 1926 m. viduryje ÷jęs 3000 egzempliorių, po perversmo karin÷s cenzūros faktiškai buvo sužlugdytas – vien per 1927 metus jo tiražas nusmuko iki 1000 egzempliorių.: J. D a g y s, Į praeitį atsigręžus. Biržiečio ekonomisto atsiminimai, Kaunas, 2006, p. 95. 1005 Žr. pvz.: 1927 05 21 Taurag÷s karo komendanto mjr. P. Ignatavičiaus įsakymas gyventojams, Taurag÷s apskrities karo komendanto, apskrities viršininko ir apskrities valdybos privalomieji įsakymai..., p. 3; 1933 04 10 Taurag÷s karo komendanto įsakymas, ten pat, p. 7 - 8. 1006 1931 m. sausio – 1933 m. birželio m÷n. laikotarpio draudžiamų platinti Lietuvoje knygų sąrašas, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 130, l. 14 - 29. Apie knygų cenzūrą išsamiai žr.: A. Pa p a u r ÷ l y t ÷, Knygos laisv÷ ir kontrol÷ Lietuvoje 1918 – 1940 m., daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Vilnius, 2003.
207 sudarytame sąraše draudžiamomis platinti pripažintos 324 knygos lietuvių, 185 – lenkų, 951 – rusų, 530 – vokiečių, 114 – žydų (jidiš) kalbomis1007. Darbo cenzoriams pakako peržiūrint ir vietinius spaudinius, nes vien Kaune 1933 m. ÷jo daugiau nei pusšimtis skirtingų pavadinimų laikraščių1008. Iš pradžių cenzūros neišvengdavo net šalies vyriausyb÷s poziciją reiškęs oficiozas „Lietuvos aidas“1009, tačiau greitai, jam ir kitiems tautininkų leidiniams nebereik÷davo peržengti to barjero, ties kuriuo klupdavo daugelio opozicinių srovių spaudos redaktoriai ir kitokios vaizdin÷s medžiagos platintojai. Cenzūros p÷dsaką spausdinamame tekste tekdavo maskuoti. Štai ką apie tai, savo atsiminimuose rašo Valentinas Gustainis, 1928 – 1933 m. dirbęs vyriausiuoju „Lietuvos aido“ redaktoriumi: „Pradžioje cenzūros išbrauktų žinių ar straipsnių vietas laikraščiai palikdavo tuščias, baltas. Kiekvienam buvo aišku, kad šičia pasidarbuota cenzoriaus. Daugeliui būdavo žingeidu, ką čia tokio cenzūra išbrauk÷. Apie tuščias vietas laikraščių skiltyse kildavo įvairių sp÷liojimų, gandų, dažnai vyriausybei nenaudingų. Kaunas tada buvo nedidelis miestas, gandai jame greitai pasklisdavo. Tod÷l vyriausyb÷ dav÷ nurodymą, kad laikraščiuose nebūtų jokių cenzoriaus išbrauktų tuščių vietų. Pačios redakcijos tur÷davo cenzoriaus iškirpimus užpildyti. Bet tai skaitytojų neapgaudavo: jie patys suprasdavo, kad čia t÷ra tik užpildyta cenzoriaus padaryta spraga. Vyriausyb÷ ÷jo toliau, išleido potvarkį, kad tokiais atvejais reikia cenzūros išbrauktas vietas, taip užpildyti, kad jose įsikišimo nebūtų žymu“1010. Kaune leid÷jams daug nepatogumų atsirasdavo jau vien d÷l to, kad cenzoriai pirmuosius egzempliorius priimdavo tik darbo laiku – nuo 8 iki 14 valandos ir ne anksčiau, – kas labai sutrukdydavo laikraščių (visų pirma dienraščių) išvežiojimą po provincijos miestus1011. Didžiulį administracinį spaudimą nuolatos patirdavo opozicinių politinių srovių laikraščiai. 1931 – 1935 m. smarkiai kent÷jo kairioji1012 ir krikščionių demokratų spauda1013. Beveik dešimtmetį iki tol ÷jęs pagrindinis krikdemų laikraštis „Rytas“, protarpiais net nebepasirodydavo, tur÷jo keliskart pakeisti pavadinimą1014. Tačiau opozicija lengvai nepasiduodavo, stengdavosi savo veiklą pritaikyti prie
1007 Sąrašą žr.: A. P a p a u r ÷ l y t ÷, Cenzūra tarpukario Lietuvoje, Literatūra, t.37, sąs. 1, Vilnius, 1999, p. 153 – 162. 1008 Daugiausia leista provyriausybinių, valdžios poziciją išreiškiančių periodinių leidinių – 26 pavadinimai. Svarbiausio jų – „Lietuvos aido“ tiražas siek÷ 9100 egzempliorių. Krikščionys demokratai leido 14 pavadinimų periodinius spaudinius; „Ryto“ tiražas siek÷ 2 700, o „Pavasario“ – 8000 egzempliorių. Valstiečiai liaudininkai Kaune leido 4 periodinius leidinius, „Lietuvos žinių“ tiražas buvo 2500, „Lietuvos ūkininko“ – 10 000 egzempliorių. Socialdemokratų „Darbo balsas“ ÷jo 2500, o voldemarininkų „Lietuvio žodis“ – 4000 egzempliorių tiražu. Lenkai leido 5 pavadinimų („Chata Rodzinna“ – 6000 egzempliorių), rusai – 3 pavadinimų periodinius leidinius.: 1933 m. Kaune spausdinamų periodinių spaudinių tiražai, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4292, l. 275 - 276. 1009 V. G u s t a i n i s, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus..., p. 98. 1010 Ten pat, p. 100. 1011 1931 02 04 „Naše echo“ redakcijos laiškas Kauno karo komendantui, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 113. 1012 J. B ū t ÷ n a s, Gyvenusi kitiems. Apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę, Kaunas, 1993, p. 121. 1013 1931 02 13 „Ryto“ redaktoriaus K. Berulio pareiškimas Kauno karo komendantui, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 113, l. 44. 1014 Rytas, Lietuvių enciklopedija, t. 25, Boston, 1961, p. 332.
208 pakitusių sąlygų, ieškodavo kitų būdų leidiniams platinti. Antai dar 1928 m. gegužę KAM informavo karinę apskričių administraciją, jog „buvo atsitikimų, kad karo komendantų sustabdytų laikraščių leid÷jai leisdavo toliau sustabdyto periodinio spaudinio numerius, vienkartinių spaudinių pavidale, duodami kiekvienam tokiam numeriui atskirą pavadinimą. Šiuo būdu karo komendantų nutarimai d÷l laikraščio sustabdymo, neatsiekia tikslo“1015. 1930 m. vadovaujantis panašiais sumetimais, cenzūros išbrauktus „Ryto“ straipsnius bandyta išspausdinti kituos leidiniuose (net žydiškuose „Idiše Štime“ ir „Folks Blatt“)1016. Padaug÷jus tokių atvejų, KAM ragino komendantus būti budresniems, keistis informacija, kad kurioje nors apskrityje uždrausti spaudiniai negal÷tų patekti į spaustuves ir neišvystų dienos šviesos kitose Lietuvos vietose. Per kelerius metus griežtomis sankcijomis leid÷jai buvo atgrasyti nuo panašaus gudravimo. Daug sunkiau vyko kova su antivalstybine bei antilietuviška retorika „besispjaudančia“ vokiška Klaip÷dos krašto spauda. Komendanto pastangos griežtais įsakymais1017 ir administracin÷mis bausm÷mis slopinti revanšistinį jud÷jimą, susidurdavo su aršiu laikraščių redakcijų, autonomin÷s krašto valdžios atstovų pasipriešinimu. Kiekvieną susidūrimą jie stengdavosi iškelti į tarptautinę areną ir apkaltinti Lietuvą laužant Klaip÷dos teritorijos statutą. Šio autonominio krašto karo komendantas, skirtingai nei jo kolegos kitose šalies vietose, faktiškai negal÷jo remtis vietos apskričių viršininkais ir policija. Jam pagalbą suteikdavo tik gubernatorius ir saugumiečiai. Reikia pridurti, kad karin÷ administracija pakankamai priekabiai vertino ne tik vokiškos, bet ir lietuviškos klaip÷dišk÷s spaudos turinį.1018 Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje cenzūros funkcijos iš KAM palaipsniui per÷jo VRM struktūroms. 1933 m. nelikus karo cenzoriaus prie KAM pareigyb÷s, viešos informacijos kontrolę ÷m÷ vykdyti tik karo komendantai1019, bet greitai, tą darbą jie perleido VSD spaudos skyriui1020, apskričių viršininkams. Pastarieji vadovavosi 1932 m. Kino filmų cenzūros1021 ir 1935 m. Spaudos1022 įstatymais. Tačiau karo komendantai visai neatitolo nuo cenzūros reikalų:
1015 1928 05 18 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 227, l. 21. 1016 1930 10 04 Kriminalin÷s policijos direktoriaus raštas karo stovio reikalų referentui, plk. V. Braziulevičiui, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 212, l. 49. 1017 1932 04 04 Klaip÷dos karo komendanto įsakymas gyventojams Nr. 15, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 241, l. 1; 1933 05 13 Klaip÷dos karo komendanto plk. R. Liormano įsakymas Nr.18, LCVA, f. 384, ap. 242, l. 67; 1933 11 09 plk. R. Liormanto raštas Klaip÷dos krašto laikraščių redakcijoms, ten pat, l. 243. 1018 Antai 1937 m. lietuviškoje spaudos bendrov÷je „Rytas“ Klaip÷dos krašte dirbęs žurnalistas K. Kemežys mini atvejį, kai komendantas plk. R. Liormantas, neleido publikuoti laikraščio „Keleivis“ numerio, kuriame buvo įd÷ta žinut÷ apie pašto autobuso padarytą avariją. Kad valstybinę įstaigą „kompromituojanti“ informacija nepatektų į viešumą, „pasirūpino“ pašto direktorius.: K. K e m e ž y s, Po pasaulį blaškantis, antras leid., Vilnius, 1992, p. 79 - 80. 1019 Žr.: Apskričių karo komendantų 1933 m. įsakymą spaudos reikalu, Baudžiamais statutas su papildomais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytais iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų, Kaunas, 1934, p. 716 - 717. 1020 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos, p. 163 - 166. 1021 Kino filmų cenzūrai veikti instrukcija, VŽ, 1934 12 22, Nr. 344 - 3258. Plačiau apie filmų cenzūrą žr.: V. A l s e i k a, Filmų priežiūra Lietuvoje. (Teis÷s ir ekonomijos studijos), t. 2, kn. 1, Kaunas, 1938, p. 43 - 62. 1022 Spaudos įstatymas, VŽ, 1935 11 16, Nr. 510 - 3538.
209 instruktuodavo policiją, apskričių viršininkus1023, o ir patys, pasteb÷ję spaudinyje draudžiamų skelbti dalykų, gal÷jo laisvai pritaikyti Ypatinguosiuose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytas sankcijas. Esminis skirtumas, nuo ankstesn÷s tvarkos buvo tas, kad dabar jiems nebereik÷jo užsiimti pirmine, išankstine publikuojamos medžiagos peržiūra – tai už juos atlikdavo civilin÷s žinybos. Pastarųjų sprendimus, karo komendantai gal÷jo atšaukti arba pakeisti. 1936 m. metais apskričių viršininkai buvo įpareigoti gaunamų iš spaustuvių leidinių maketo vieną egzempliorių siųsti jau nebe karo komendantams kaip anksčiau, o Kariuomen÷s štabo II skyriui („Informacijų“, t.y. žvalgybos - kontržvalgybos skyriui)1024. 1938 m. pabaigoje – 1939 m. pradžioje, greta kitų savo funkcijų, cenzūros ir propagandos reikalus kuravo specialiai sukurta, ministrų kabinetui pavaldi institucija – Visuomeninio darbo vadyba1025. Ją likvidavus, cenzūros funkcijos v÷l „grįžo“ apskričių viršininkams ir VSD1026. Nors tuo metu valstyb÷je jau nebebuvo karo pad÷ties, komendantai vis tiek tur÷jo sekti, kad spaudoje nepasirodytų neskelbtinų žinių apie šalies ginkluotąsias paj÷gas1027. Kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininkas plk. Kostas Dulksnys, tarpininkaujant krašto apsaugos ministrui, d÷l to susitar÷ su vidaus reikalų ministru. Komendantai arba kontržvalgybos karininkai (Kaune), pasteb÷ję ką neleistino, prival÷jo kreiptis į apskričių viršininkus, kurie naudodamiesi savo galiomis, uždrausdavo publikuoti konkretų straipsnį arba net platinti leidinį. Deja, gerai organizuotas, didelius įgaliojimus turintis viešai skleidžiamos informacijos kontrol÷s mechanizmas ne visada gal÷davo apsaugoti visuomenę nuo žalingos užsienio šalių propagandinio turinio medžiagos, ypač tada, kai ji buvo platinama legaliai. Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje susidar÷ paradoksali situacija: opozicin÷ buvo griežtai cenzūruojama, žlugdoma administracin÷mis sankcijomis, o ideologiškai destruktyvi Sovietų sąjungos propaganda į šalį skverb÷si be didesnių apribojimų. Kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininkas plk. K. Dulksnys ne kartą steng÷si atkreipti vyriausyb÷s d÷mesį, į tai jog „neskaitant raudonosios rankos [komunistų M. K.] slapto veikimo mūsų krašte paskutiniais metais atsirado daug legalių priemonių mūsų visuomen÷s sluoksniams nuodyti socializmo – komunizmo nuodais. Ir n÷ra abejon÷s, kad tos legalios priemon÷s daug greičiau gali pasiekti savo tikslą, nes jos autoritetingesn÷s ir labiau imponuoja, negu tos, kurios brukamos iš pasalų, proklamacijų ir kita forma, su kuriomis mūsų
1023 1932 03 15 Šiaulių karo komendanto raštas Šiaulių apskrities viršininkui, LCVA, f. 1562, ap. 3, b. 43, l. 23. 1024 1936 10 26 VRM administracijos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 124, l. 53. 1025 Apie VDV, jos ištakas ir funkcijas plačiau žr.: A. V a i š n y s, Spauda ir valstyb÷, p. 131 - 166; D. M a č i u l i s, Valstyb÷s kultūros politika Lietuvoje 1927 – 1940 metais, Vilnius, 2005, p. 219 - 262. 1026 Žr.: Visuomeninio darbo vadybos įstatymo panaikinimo įstatymas, VŽ, 1939 05 10, Nr. 644 - 4692; Kino filmų cenzūros įstatymo pakeitimas, ten pat, Nr. 644 - 4695; VRM etatų pakeitimas, ten pat, Nr. 644 - 4696. 1027 1938 02 05 Kariuomen÷s štabo II-ojo skyriaus aplinkraštis karo komendantūroms, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 222, l. 24.
210 saugumo organai, atrodo, visai be reikalo kovoja ir laiką gaišta“1028. „Ką jau bereiškia slaptai pakišta proklamacija, – tęs÷ kontržvalgybos vadovas toliau, – jei visuose kioskuose pardavin÷jami metrinio formato, iliustruoti, pilni įvairiausių azartiškiausių šūkių SSRS laikraščiai“, kurių „puslapiuose gausu įvairiausių aprašymų apie SSRS „rojų“ žmonių laisvę, stačiai pavyd÷tinai gerą proletariato gyvenimą, „tikros kultūros“ milžinišką pažangą ir t.t.“1029 Galiausiai retoriškai buvo klausiama: „Savąją socialdemokratų ir kitą kairiąją spaudą uždar÷me, laikydami ją pavojinga esant, tai kur gi einame įsileisdami svetimąją, tikrai raudoną spaudą?“1030 Tokie persp÷jimai menkai paveik÷ realią situaciją – rimtesnių priemonių sustabdyti „kultūrobolševizmo“ ekspansijai nesiimta. Priešingai, 1935 – 1938 m. „Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti“ veikla dar labiau suaktyv÷jo1031. Ne gana to, 1936 m. rudenį Vidaus informacijos skyrius prie Eltos, būsimosios VDV pirmtakas, prižiūr÷jęs spaudą ir organizavęs valstybinę propagandą, Lietuvos laikraščių redaktoriams griežtai nurod÷ vengti „išsišokimų prieš Sovietų valdžios žmones“ ir „nedraugiškų“ atsiliepimų apie pačią valstybę, paimtų kad ir iš užsienio spaudos, o svarbiausia – „jokios Stalino karikatūros yra neleistinos“1032. Komunizmą kritikuoti leista tik kaip grynai teorinę doktriną, aplenkiant Lietuvos ir SSRS santykių klausimus. Tod÷l nenuostabu, kad po poros metų savo rašte plk. K. Dulksnys su apmaudu v÷l klaus÷: „[...] už komunistinį menkos vert÷s atsišaukimą, mes savuosius teisiame, į kal÷jimus sodiname, dabar gi per savo spaudą visai legaliu būdu mes patys padedame komunistin÷ms id÷joms savo krašte plisti. Tai kur gi mes einame ?“1033. Tuo tarpu būdamas vietinis, patriotiškai nusiteikęs opozicionierius, pasak vieno valdžios ujamo laikraščio „Bendras žygis“ straipsnio autoriaus, „s÷d÷damas savo bute tarp keturių sienų, jeigu savo mintis surašysi popieriuje, tai nesi garantuotas, kad pas tave vidurnakty, neateis saugumo organai, nepadarys kratos ir radę kokį nors rašinį, suims ir pritaikys kurį nors iš taip vadinamojo „Tautai ir valstybei saugoti įstatymo“ paragrafą, nuteis arba išsiųs į Priverčiamojo darbo stovyklą“1034.
1028 1936 07 15 Kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininko plk. K. Dulksnio raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 912, l. 220. 1029 Ten pat. 1030 Ten pat. 1031 Plačiau žr.: S. N o r e i k i e n ÷, Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929 – 1940), Vilnius, 1978, p. 36 - 62; M. T a m o š a i t i s, Sovietų pasiuntinyb÷s įtaka lietuvių inteligentijai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir okupacijos pradžioje, Kultūros barai, 2004, Nr. 7, p. 74 - 80; M. T a m o š a i t i s, Kultūrobolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: Penktosios kolonos telkimo pradžia, Parlamento studijos, 2005, Nr. 3, p. 25 - 77; To paties, Kultūrobolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: Legalios galimyb÷s sovietinei propagandai skleistis, ten pat, 2005, Nr. 4, p. 90 - 125. 1032 1936 09 21 Vidaus informacijos skyriaus aplinkraštis laikraščių redakcijoms, LCVA, f. 114, ap. 1, b. 4, l. 5; Dar žr.: 1936 10 19 Vidaus informacijos skyriaus referento J. Graičiūno raštas VRM administracijos departamento direktoriui, ten pat, l. 2. 1033 1938 02 28 Kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininko plk. K. Dulksnio raštas vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. 377, ap. 10, b. 466, l. 5. 1034 P. N a r ū n a s, Laisvos spaudos kryžkeliai, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1, p. 18.
211 Nuo 1927 m. stipr÷jo ne tik spaudos, bet ir kitų visuomeninio gyvenimo formų varžymas1035. Tas funkcijas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš karo komendantų faktiškai per÷m÷ apskričių viršininkai. Vadovaudamiesi Draugijų įstatymu jie registravo draugijas, organizacijas, o naujas Susirinkimų ir pramogų įstatymas1036, nustat÷ griežtus suvaržymus kaip viešiems renginiams, taip ir uždariems sambūriams. Savo veiksmus apskričių viršininkai derindavo su karo komendantais1037, kurie tardavo lemiamą žodį. Legaliai vykstančiose susirinkimuose dalyvaudavo komendantūros arba apskrities viršininko atsiųsti policijos atstovai, tur÷ję teisę įvykus net ir nedideliam pažeidimui, nutraukti renginį1038. Specialiai dirbtinai apsunkinta leidimų politiniams susirinkimams išdavimo tvarka, labai sutrikd÷ opozicinių partijų ir ypač jų regioninių padalinių veiklą1039. Kartais karin÷ administracija „d÷l akių“ duodavo sutikimą surengti susirinkimą, tačiau iškeldavo papildomas, nepriimtinas sąlygas1040. D÷l panašių valdžios veiksmų dažnai skųsdavosi katalikiškoji opozicija1041. 1931 m. artinantis prezidento rinkimams, karo komendantai gavo nurodymus dar „atidžiau ir atsargiau“ išdavin÷ti leidimus susirinkimams, priekabiau tikrinti spaudą1042. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos vis labiau varžytos opozicin÷s partijos 1936 m. pradžioje pri÷mus naująjį Draugijų įstatymą, neteko galimyb÷s legaliai veikti. O perregistruotos „suvalstybintos“ visuomenin÷s bei tautininkų organizacijos, saugumo policijos, karo komendantų ir apskričių viršininkų buvo akylai stebimos. Tuo metu visuomenin÷s – politin÷s veiklos kontrol÷ Lietuvos Respublikoje pasiek÷ savo aukščiausią laipsnį. 1939 m. pavasarį, karo pad÷tį šalyje pakeitus „sustiprinta apsauga“, susirinkimų rengimo tvarka beveik nesušveln÷jo. Geguž÷s m÷nesį VRM išplatino aplinkraštį apskričių viršininkams, kurio dešimtyje punktų buvo pateiktos pagrindin÷s leidimų išdavimo ir renginių priežiūros nuostatos1043. Kaip ir anksčiau, siekdami legaliai suorganizuoti susirinkimą, reng÷jai prival÷jo iš anksto pateikti raštišką pareiškimą, pristatyti renginio turinį, programą, paskaitų ir pasisakymų tekstus. Visuomeninius susirinkimus gal÷jo rengti tik organizacijos, bet ne pavieniai asmenys (o juk
1035 1927 08 25 vidaus reikalų ministro I. Musteikio aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 399, ap. 1, b. 622, l. 186. 1036 Susirinkimų ir pramogų įstatymas, VŽ, 1932 08 05, Nr. 393 - 2688. 1037 1930 02 06 Piliečių apsaugos departamentų aplinkraštis Nr. 17086, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščių rinkinys 1918 02 16 – 1931 05 31, Kaunas, 1931, p. 253 - 254. 1038 Susirinkimas tur÷jo būti nedelsiant nutraukiamas, jei jo dalyviai, prelegentai imdavo kritikuoti valstyb÷s santvarką, pareigūnus, ar varydavo kitokią antivalstybinę agitaciją, įžeidin÷davo bažnyčią, atskiras visuomen÷s grupes, šmeiždavo kitus asmenis, nesilaikydavo anksčiau patvirtintos programos ir kitų reikalavimų: 1932 m. Policijos bud÷tojui viešuose susirinkimuose instrukcija, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 105, l. 9. 1039 L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai..., p.172. 1040 Antai 1930 m. Marijampol÷s karo komendantas, iš katalikiškos pavasarininkų organizacijos gavęs prašymą leisti surengti susirinkimą, savo iniciatyva pakeisdavo jo laiką, taip, kad reng÷jams kiltų rimtų nepatogumų. Renginiui neįvykus, komendantas dar pasiųsdavo pavaldinį pasiteirauti, kod÷l pavasarininkų atstovai nepasinaudojo suteiktu leidimu.: 1930 11 10 Kriminalin÷s policijos žinios Nr. 73, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4124, l. 39. 1041 1930 02 07 Katalikų veikimo centro valdybos skundas KAM, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 112, l. 31. 1042 1931 11 25 KAM aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 736, l. 124. 1043 1939 05 05 VRM aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 377, ap. 10, b. 525, l. 6.
212 opozicin÷s organizacijos jau kelis metus buvo uždarytos). Liberalesni reikalavimai egzistavo tik privatiems, nevisuomeniniams reginiams. Taigi, nors du dešimtmečius Lietuvoje nuolat egzistavo karo pad÷tis, kurią reglamentavo per tą laiką beveik nepakitę Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, sąlygos viešajai piliečių raiškai, visuomeniniam gyvenimui iki 1927-ųjų ir v÷liau – gerokai skyr÷si. Tai l÷m÷ politin÷s aplinkyb÷s. Demokratinių seimų laikotarpiu stengtasi kiek įmanoma sušvelninti konstitucinių laisvių varžymo praktiką, vengta apribojimų, tiesiogiai nesusijusių su kariuomen÷s paslapčių ir valstybingumo apsauga. Įsitvirtinus autoritarizmui prioritetai pasikeit÷: administracinis spaudimas opozicin÷ms partijoms ir organizacijos nuolat stipr÷jo, kol galiausiai 1936 m. visos jos neteko galimyb÷s legaliai veikti. Tuo pat metu greta griežtos cenzūros kontroliuojama spauda, buvo įpareigota spausdinti režimui palankius propagandinius tekstus. Informacijos ribojimu, jos filtravimu arba sąmoningu iškraipymu, siekta sutelkti visuomenę apie nedemokratinę valdžią, įrodyti jos „privalumus“ ir pasl÷pti trūkumus.
3.3.3. Kova su kriminaliniu nusikalstamumu ir viešosios tvarkos pažeid÷jais
Valstyb÷je įvedant karo pad÷tį pirmiausia yra siekiama užtikrinti vidaus tvarką, neleisti plisti neramumas ir kriminaliniam nusikalstamumui, kurio mastai suirut÷s metu paprastai visada išauga. Suvaldyti tuos negatyvius reiškinius padeda drastiškos, bet efektyvios priemon÷s. Apie karo teismus dar bus kalbama atskirai, tuo tarpu šis poskyris – skirtas parodyti karo pad÷ties ir karin÷s administracijos reikšmę kovoje su kriminaliniais nusikalt÷liais bei viešosios tvarkos pažeid÷jais Pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Tai tema, kurią, taip pat kaip ir kitas, susijusias su įvairiais karo pad÷ties režimo raidos aspektais, chronologiniu požiūriu galima skaidyti bent į du laikotarpius: valstybingumo pradžios ir v÷lesnįjį, kai šalies gyvenimas stabilizavosi, susikūr÷ nuolatin÷s teis÷saugos institucijos. Per pirmąjį, kelis metus trukusį tarpsnį, bendra situacija šalyje, tame tarpe ir kriminogenin÷, buvo labai sud÷tinga, tod÷l karo pad÷timi naudotasi pagal pirminę jos paskirtį, tuo tarpu v÷liau – ypatingasis teisinis - administracinis režimas tapo iš esm÷s tik politin÷s sistemos atrama. Dar paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje ÷m÷ plisti pl÷šikavimas: ginklų tuo metu netrūko, o vokiečių žandarmerija ne visada nor÷jo ir gal÷jo apsaugoti nuošalesnius kaimus bei ūkius1044. Pl÷šikavimu tuomet dažnai viešai kaltinti iš vokiečių nelaisv÷s pab÷gę ir
1044 J. R u d z e v i č i u s, Kai laisv÷ švito. 1914 – 1918 m. žmonių mentalitetas, Vilnius, 2000, p. 66 - 67.
213 miškuose besislapstantys Rusijos armijos kareiviai, vadinamieji „plienčikai“1045. Sovietmečiu rašę autoriai, tuos b÷glius laik÷ kovotojais prieš „kaizerinius okupantus bei jų talkininkus – vietinius išnaudotojus“ ir net band÷ prilipdyti XX a. Lietuvos istorijoje patriotiškai - dramatiškas asociacijas keliantį „miško brolių“ vardą1046. Kituose darbuose, išvengusiuose vienpusiško ideologinio diktato, „plienčikai“ laikomi papraščiausiais pl÷šikais, pripažįstant, kad jie kartais užmegzdavo tam tikrus ryšius su bolševikais1047. Atskirai į šią problemą įsigilinęs istorikas Sigitas Jegelevičius, pri÷jo prie išvados, jog abi pozicijos n÷ra visiškai teisingos: vadinamieji „miško broliai“ buvo papraščiausi pl÷šikai, be jokio ideologinio atspalvio, terorizavę turtingesniuosius vien d÷l geresnio grobio1048. Kita vertus, tik dalis „plienčikų“ užsiimdavo pl÷šikavimu, kiti – daugiau duoneliavimu. Pasak tyrin÷tojo, 1918 – 1919 m. Lietuvoje banditizmo protrūkį sukel÷ ne tiek „plienčikai“, kiek vietinis kriminalinis elementas. Nepaisant to, įžūlių ir brutalių apipl÷šimų tada netrūkdavo: milicija nelabai paj÷gdavo susitvarkyti su gerai ginkluotomis ir organizuotomis gaujomis, tod÷l jai labai dažnai prireikdavo kariuomen÷s paramos. Komendantūrų kareiviai vykdydavo patruliavimą, saugodavo valdžios įstaigas, sand÷lius, ieškodavo besislapstančių pl÷šikų, juos areštuodavo, konvojuodavo. Pirmieji karo lauko teismai, kuriuose už sunkius nusikaltimus sulaukdavo atpildo žiaurūs žmogžudžiai, taip pat dažniausiai būdavo steigiami prie karo komendantūrų. Visuomen÷ pritar÷ tokiai griežtai, bekompromisei kovai su nusikalstamumu. Antai 1919 m. liepos 1 d. Kretingos apskrities valdyba kreip÷si į VRM, prašydama kiek galima labiau išpl÷sti „karo stovio“ priemonių vartojimą prieš vagis ir kontrabandininkus, nes tik tai esą galį sustabdyti išplitusį vogtų galvijų gabenimą į Latviją1049. Tokių prašymų būta ne vieno – jie plaukdavo iš visos Lietuvos. Net ir Kaune pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais, pasak vieno amžininko, „pl÷šikams bei vagims“ buvo tikras „jomarkas“1050. Pasibaigus pokarinei sumaiščiai, organizuotų pl÷šimų Lietuvos
1045 Plačiau apie reiškinio ištakas žr. G. R a u d e l i ū n i e n ÷, Lietuvos gyventojų parama pab÷gusiems iš nelaisv÷s Rusijos armijos kariams kaizerin÷s okupacijos metais (1915 – 1917 m.), Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 39, Vilnius, 1972, p. 93 - 101. 1046 P. G u d e l i s, Bolševikų valdžios atsiradimas..., 65 - 72. Taip pat žr.: K. K l o r y s, Liaudžiai pakilus. Iš atsiminimų 1917 – 1920, Vilnius, 1958, p. 105 - 106; To paties, Tarybiniame Panev÷žyje, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960, p. 248 - 249; D. B u d i n a s, Tarybų valdžia Žemaičiuose, ten pat, p. 297 - 298. I. G a š k a, Kovų augintiniai, Vilnius, 1965, p. 8; E. Z i l b e r g i s, Kova už tarybų valdžią Kaune..., p. 4 - 6. 1047 Žr. pvz.: R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 41; P. P l e s k e v i č i u s, Mes neš÷m laisvę, Hamilton, 1961, p. 24 - 27; P. Č e p ÷ n a s, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 49; P. B u g a i l i š k i s, Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p. 203; O. M a k s i m a i t i e n ÷, Panev÷žio miesto istorija (Nuo pirmųjų pamin÷jimų šaltiniuose iki XX a. 8 - ojo dešimtmečio), Vilnius, 2003, p. 264. 1048 S. J e g e l e v i č i u s, Pl÷šikai ar kovotojai, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t.4 (liaudis virsta tauta), Vilnius, 1993, p. 327 - 339; To paties, Nemunaitis ir jo parapija, kn. 2, Vilnius, 2002, p. 648 - 649. 1049 1919 07 01 Kretingos apskrities valdybos Piliečių apsaugos skyriaus raportas VRM, LCVA, f. 1096, ap. 1, b. 3, l. 67. 1050 M. V a i t k u s, Nepriklausomyb÷s saul÷j 1918 – 1940. Atsiminimai, t. 5, d. 1, London, 1968, p. 50. Antai per 1920 m. Kauno milicijos kriminalinis skyrius užfiksavo apie 900 įvairių nusikaltimų ir nusižengimų, buvo sulaikyti 605 asmenys (400 vyrų ir 205 moterys). Jų tarpe – 4 žmogžudžiai, 62 pl÷šikai, 6 „bažnytvagiai“, 30 arkliavagių, 100 kišenvagių, 250 kitų vagių, 35 dezertyrų, 10 pab÷gusių kalinių, 20 degtindarių, 2 spekuliantai, 6 kontrabandininkai ir 80 valkatų. Per 1921 m. milicija užfiksavo 1056 teis÷s pažeidimus, kurių – 665 kriminaliniai nusikaltimai. Buvo sulaikyti 4 žmogžudžiai, 33 pl÷šikai, 11 arkliavagių, 83 kišenvagiai, 1 pinigų padirbin÷tojas, 280 kitų vagių, 7 aferistai,
214 provincijoje sumaž÷jo, nors dar ir 1923 m. buvo likviduotos net aštuonios įžūlios, ginkluotos gaujos1051. Situacija per gana trumpą laiką keit÷si į gerąją pusę – 1925 – 1928 m. kriminalinių nusikaltimų išaiškinimo rodiklis pasiek÷ 78 procentus1052. 1920 m. pradžioje Lietuvos vyriausybei ÷mus pilnai kontroliuoti didžiąją dalį krašto, beveik visose apskrityse atsirado valstybin÷ milicija1053. Tačiau jos darbe, ypač šalies pakraščiuose, dar buvo daug trūkumų: stigo disciplinos, pasiruošimo, aktyvumo1054. Viena iš tai l÷musių priežasčių – prasta milicininkų materialin÷ būkl÷1055. Buvęs tuometinis vidaus reikalų ministras R. Skipitis, memuaruose apraš÷ komišką situaciją, kai K÷dainių apylinkių milicininkai, negal÷dami pramaitinti šeimų iš gaunamų algų, parsisamd÷ pas ūkininkus laistyti agurkų, nes daržininkyst÷ tada leisdavo neblogai uždirbti1056. Tačiau labiausiai teis÷saugos pareigūnų įvaizdį gadino neteis÷ti jų poelgiai. 1921 m. pradžioje „Socialdemokratas“ raš÷: Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra demokratin÷s respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių. Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo nuožiūra“1057. Žinoma, būta ir nepagrįstų kaltinimų, tačiau kad problemų nestigo – paneigti sunku. D÷l to kariniams pareigūnams gana dažnai tekdavo imtis teis÷saugininkų vaidmens. „Karo stoviui esant, – 1921 m. oficialiame rašte pripažino krašto apsaugos ministras, – yra nemaža atsitikimų, kur nesp÷jant ar nesugebant milicijai, jos pareigas atlieka karo komendantai arba jų tarnautojai, pavyzdin: gaudymas dezertyrų, nestojusių naujokų, viešosios tvarkos ardytojų ir t.t.“1058 Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai suteik÷ karinei apskričių administracijai teisę esant reikalui įsakin÷ti vietos policijai, ar net imtis prieš ją sankcijų. Be to, veikiant karo pad÷čiai, policijos pareigūnai už tarnybinius pažeidimus kaip ir kariškiai tur÷jo būti griežčiau baudžiami1059. Net ir sustipr÷jus valstyb÷s teis÷saugos organams, karo komendantai gana aktyviai prisid÷davo palaikant viešąją tvarką, saugant piliečius ir jų turtą. Tai buvo daroma naudojantis administracinio
90 dezertyrų, 52 asmenys, sl÷pę šauktinius, 9 pab÷gę kaliniai, 9 kontrabandininkai, 15 valkatų, 462 asmenys, neteis÷tai kirtę sieną.: 1920 – 1921 m. Kauno miesto milicijos kriminalinio skyriaus suvestin÷s, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 272, l. 4, 13. 1051 B. K u č i n s k a s, 1923 ir 1924 m. stambesnių kriminalinių nusikaltimų Lietuvoje santrauka, Policija, 1924, Nr. 4, p. 21 - 22; Rezonansinių apipl÷šimų ir žmogžudysčių aprašymus žr.: Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 192 - 201. 1052 Piliečių apsaugos departamento darbų apžvalga, Policija, 1929, Nr. 38, p. 57. 1053 A. L a u g a l i s, Administracinio ir policinio aparato kūrimasis, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, p. 265 - 266. 1054 1919 08 25 Kauno miesto milicijos viršininko A. Šostako įsakymas nuovadų viršininkams, KAA, ap.1, b. 10, l. 49 - 50; 1920 02 20 Vidaus reikalų ministro E. Draugelio aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 399, ap.1, b. 662, l. 42. 1055 1919 m. Kretingos milicijos vado pranešimas VRM Piliečių apsaugos departamentui, LCVA, f. 1096, ap.1, b. 3, l. 49; 1919 08 02 Rokiškio apskrities viršininko raštas VRM Piliečių apsaugos departamentui, ten pat, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 8; Tuo metu paprasto milicininko alga siekdavo maždaug 250 – 325 auksinų, nuovados viršininko – apie 600 auksinų žr.: Lietuvos policija 1918 – 1928, p. 425. 1056 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 225. 1057 Seimo ginčai d÷l milicijos, Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2. 1058 1921 06 21 KAM raštas teisingumo ministrui, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 35, l. 269. 1059 P o l i c i s t a s, Visuomen÷s tvarka ir policija, Policija, 1927, Nr. 9, p. 6.
215 baudimo teise ir įgyvendinant įvairias prevencines priemones. Bene svarbiausia iš jų – jud÷jimo (t.y. vaikščiojimo ir važin÷jimo) nakties metu suvaržymas. Ši priemon÷, šiandien vadinama „komendanto valanda“ (anuomet toks terminas nevartotas) su tam tikrais pokyčiais, praktikuota beveik per visą prieškarinio valstybingumo dvidešimtmetį. Griežtesni jud÷jimo apribojimai buvo nustatyti geležinkelių ir demarkacin÷s linijos zonose, tuo tarpu kaimo vietov÷se – egzistavo liberalesn÷ tvarka. Miestuose, likus pusvalandžiui iki „komendanto valandos“ pradžios, tur÷jo užsidaryti visos viešojo maitinimo ir pasilinksminimo vietos. Leidimus vaikščioti tamsiuoju paros metu darbo reikalais, tarpininkaujant ministerijoms be kliūčių gaudavo įvairūs valstyb÷s tarnautojai ir įmonių darbininkai1060. Skelbimuose nurodytų apribojimų trukm÷, priklausomai nuo metų laiko, kiek skirdavosi. Balandžio - spalio m÷nesiais, kuomet didesniąją paros dalį būdavo šviesu, vaikščioti ir važin÷ti leista nuo 5 - 4 val. ryto iki 23 - 24 val. nakties. O rudenį ir žiemą tas laiko tarpas pailg÷davo nuo iki 6 iki 21 arba 22 valandos vakaro. Pažym÷tina, jog vos tik situacija valstyb÷je tapo stabilesn÷, karin÷ administracija, ÷m÷ švelninti suvaržymus. Dar 1920 m. viduryje išleistame įsakyme, Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys karo komendantams nurod÷ nebedaryti kliūčių kaimo gyventojams naktį laisvai vaikščioti savo valdų (ūkio) ribose, iškilus svarbiam reikalui važiuoti parsivežti gydytoją, kunigą ir pan1061. V÷lesniais metais, gerokai apribojus Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimo teritoriją, draudimų dar sumaž÷jo. Situacija pasiteik÷ po 1926-ųjų perversmo, kai vidaus režimas valstyb÷je v÷l sugriežt÷jo. Tai ypač jaut÷si Kaune1062, kur skirtingai nei kituose miestuose, veik÷ policijos bud÷tojų postai, vyko intensyvesnis patruliavimas1063. Namų savininkai, komendanto įsakymu, prival÷jo nuo 22 valandos vakaro iki 5 valandos ryto laikyti duris ir vartus užrakintus1064. Bet jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje panašūs suvaržymai prad÷ti švelninti, stengtasi atšaukti beprasmiškus draudimus. Naktinio jud÷jimo mieste tvarka kartais būdavo laikinai sugriežtinama d÷l kokių nors nepaprastų vietinių ar visoje valstyb÷je susidariusių aplinkybių. Antai 1936 m. birželio pabaigoje, po savo darbdavį R. Kamberį nušovusio, o v÷liau nusižudžiusio lentpjūv÷s darbininko Antano
1060 Žr. pvz.: 1919 08 19 ministrų kabineto kanceliarijos tarnautojo S. Lozoraičio pareiškimas Kauno karo komendantui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 31, l. 41. 1061 1920 09 15 Vietinei brigadai įsakymas Nr. 25, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 9, l. 28. 1062 1927 m. Kauno policija asmenims už vaikščiojimą naktį be leidimo suraš÷ 2214, o 1928 m. – 1888 protokolus.: A. R a m a n a u s k a s, Statistikos vaidmuo policijos darbuot÷je, Policija, 1929, Nr. 7, p. 121 - 122. 1063 Kaune 1927 m. buvo apie 100 tūkstančių gyventojų. Veik÷ 4 policijos nuovados, kuriose dirbo 14 policijos valdininkų ir 163 policininkai. Skirtingai nei provincijos miestuose, Kaune buvo išstatoma 14 naktinių policijos sargybos postų. : A. J a k o b a s, Kauno miesto policijos tvarkymo reikalų, Policija, 1927, Nr. 7, p. 4 - 6. 1064 1933 04 29 Kauno karo komendanto plk. ltn. P. Saladžiaus įsakymas gyventojams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 486, l. 106.
216 Kranausko laidotuvių, Kaune kilus kelių dienų darbininkų demonstracijoms1065, kurias policija išvaik÷, miesto karo komendantas išleido griežtą įsakymą, draudžiantį tamsiuoju paros metu pasirodyti gatv÷je. Tačiau kai kuriose kitose apskrityse, tame tarpe ir Marijampol÷s, kur dar visai neseniai vyko ūkininkų streikas, „komendanto valanda“ tuo metu apskritai nebuvo skelbiama1066. Siekiant gerinti kriminogeninę situaciją, o sykiu ir užkirsti kelią pavojingiems politiniams neramumams, karo komendantai daug d÷mesio skyr÷ privačių asmenų laikomų ginklų registracijai. Tur÷ti medžioklinį šautuvą ar revolverį be specialaus karin÷s administracijos leidimo buvo draudžiama. Jų išdavimo tvarka prad÷jo formuotis jau 1919 m., kai pirmuosiuose apskričių karinių pareigūnų įsakymuose gyventojams, liepta įregistruoti turimus ginklus, arba juos perduoti valdžios atstovams1067. Ką tik pasibaigus karui, beveik visi ūkininkai tur÷jo kokį nors šautuvą. Tuo metu atsirasdavo net kunigų, prašančių komendanto suteikti leidimą „laikyti pas savi vieną šautuvą (vintovką) ir vieną revolverį, d÷l savo apsigynimo nuo užpuolikų ir vilkų“1068. Nemažai ginklų, tame tarpe ir nelegalių, privatūs asmenys tur÷davo ir v÷lesniais metais. Karo komendantų skirtų administracinių bylų suvestin÷se tarp vyraujančių nusižengimų visada figūruodavo ir nelegalus ginklo laikymas. Jei tokio šautuvo savininkas su juo nebuvo įvykdęs nusikaltimo ir netur÷jo kompromituojančio politin÷s ar kriminalin÷s praeities šleifo, tai jam negr÷s÷ rimtos sankcijos – pavykdavo „atsipirkti“ pinigine bauda arba areštu. Daugiausia d÷mesio apsiginkluoti siekiantiems piliečiams teis÷sauga skirdavo valstyb÷s kūrimosi, o taip pat autoritarinio režimo laikotarpiais. Iškart po 1926 m. perversmo, ginklų legalizavimo tvarka gerokai sugriežt÷jo – anksčiau įgytus leidimus pareikalauta iš naujo įregistruoti. Nepatikimais laikomų asmenų ratas tuo metu gerokai prasipl÷t÷ – esamus ir potencialius ginklų savininkus stengtasi griežtai kontroliuoti1069. Tuo užsi÷m÷ ir karo komendantai, ir apskričių viršininkai su policija. Papildomų problemų Lietuvos valdžiai iškilo 1939 m. rudenį, kuomet į šalį ÷m÷ plūsti sumuštos Lenkijos kariuomen÷s likučiai: kai kurie kareiviai m÷tydavo šautuvus, amuniciją arba dalydavo visa tai gyventojams. Reaguodamas į susidariusią situaciją, VRM Policijos departamentas
1065 1936 m. birželio 18 - 20 d. įvykių aprašymą žr.: P. Š t a r a s, Visuotinis politinis streikas Kaune 1936 metais, Vilnius, 1956, p. 20 - 39; A. M a r c e l i s, Lietuvos KP veikla organizuojant darbininkų streikus ir demonstracijas bei vadovaujant jiems fašistin÷s diktatūros metais (1927 – 1940), Proletariato kovos avangarde, red. A. Marcelis, Vilnius, 1981, p. 101 - 110. 1066 Žr. pvz.: 1936 07 02 Marijampol÷s karo komendanto plk. ltn. A. Kerbelio įsakymas, LCVA, f. 384, ap.3, b. 486, l. 111; 1067 Žr. pvz.: 1919 12 12 Rokiškio karo komendanto vyr. ltn. A. Mikelevičiaus įsakymas Nr. 15, LCVA, f. 406, ap. 3, b. 1, l. 60. 1068 1920 08 16 Strunaičių klebono kun. J. Sadūno pareiškimas Švenčionių karo komendantui, LCVA, f. 499, ap. 1, b. 238, l. 6. Kun. M. Vaitkus, atsiminimuose mini ne vieną atvejį, kai net pačiame Kaune tuo metu buvo apipl÷šti kunigai.: M. V a i t k u s, Nepriklausomyb÷s saul÷j..., t. 5, d. 1, p. 50 - 54. 1069 1930 09 26 VRM Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams, LCVA, f. 500, ap. 1, b. 311, l. 24.
217 įpareigojo apskričių viršininkus, vadovaujantis „Nepaprastojo meto“ įstatymu padaryti viską, kad gyventojai nelegaliai įgytus ginklus pristatytų policijai1070. Karo komendantai į pagalbą milicijai (policijai) paprastai būdavo kviečiami iškilus nestandartin÷ms problemoms, kai reik÷davo operatyvaus reagavimo ir skubaus bei „skaudaus“ nusižengusiųjų nubaudimo. Buvęs krašto apsaugos ministras plk. K. Žukas savo atsiminimuose apraš÷ atvejį, kai jo pavedimu 1920 m. Kauno karo komendantas susitvark÷ su „Laisv÷s al÷jos“ centre, visai po tuometinio vyriausyb÷s vadovo K. Griniaus langais naktimis triukšmingai „veikusiais“ nelegaliais lošimo namais1071. Jų savininkas atsidūr÷ net koncentracijos stovykloje, nors ten paprastai būdavo siunčiami tik įtariami antivalstybine veikla arba sulaikyti be dokumentų, nenustatytos tapatyb÷s asmenys. Tuo metu karo komendantams dažnai tekdavo panaudoti savo galias ir kilus įvairiems vietin÷s reikšm÷s neramumams, demonstracijoms, streikams. Kartais tokių incidentų metu karin÷ administracija „perlenkdavo lazdą“, o visuomen÷ su pasipiktinimu tai prisimindavo labai ilgai. Kaip ryškų pavyzdį galima pamin÷ti 1920 m. geguž÷s 13 d. atsitikimą Raseinių apskrityje, Raudon÷s valsčiuje, kur vietos dvarininkui susiginčijus su valstiečiais d÷l žem÷s, kilo incidentas, į kurį įsikišo milicija bei komendantas Brunas (Brunonas) Štencelis. Sovietin÷je istoriografijoje šis įvykis pateikiamas kaip vienas ryškesnių „Baltojo teroro“ Lietuvoje pavyzdžių1072. Iš tiesų, kareiviai ir milicininkai tada pasielg÷ brutaliai: dvidešimt nepasitenkinimą reiškusių valstiečių buvo sumušti, keliems peršautos kojos1073. Šis įvykis suk÷l÷ emocijų audrą kairiųjų frakcijų gretose Steigiamajame Seime, kas paskatino KAM ir VRM neatid÷liojant ištirti įvykį. Tyr÷jai nustat÷, jog komendantas ir kiti valdžios atstovai ÷m÷si neadekvačių priemonių, tod÷l byla pateko į teismą1074. Tačiau tas skandalingas įvykis nepakenk÷ tolesnei B. Štencelio s÷kmingai karjerai karin÷se ir VRM struktūrose1075. Apskritai reikia pasteb÷ti, jog tuo metu kiekvieną kart kai tik tramdyti streikuotojus ar nesankcionuotų akcijų dalyvius įsikišdavo kariškiai, iš Seimo tribūnos ar kairiosios spaudos puslapių visada pasipildavo skundai, d÷l komendantų „žiaurių veiksmų“, viršytų įgaliojimų. Taip buvo 1919 – 1922 m. vykstant geležinkeliečių streikams, tai kartojosi ir v÷liau – politin÷s aistros ypač sustipr÷davo prieš rinkimus. Keldama skandalus ir švaistydamasi kaltinimais teis÷saugos adresu, kairioji opozicija dažnai tiesiog ieškodavo progos įgelti valdantiesiems ir pelnyti politinių
1070 1939 11 04 VRM Policijos departamento aplinkraštis apskričių viršininkams ir Geležinkelių policijos viršininkui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 633, l. 45. 1071 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, Kaunas, p. 191. 1072 E. J a c o v s k i s, Už grotų..., p. 16 - 17. 1073 Įvykių aprašymą žr.: 1920 05 22 Steigiamojo Seimo komisijos pranešimas apie įvykius Raudon÷s valsčiuje, Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 4, p. 52 - 54. 1074 1923 07 12 Vietin÷s kariuomen÷s brigadai įsakymas Nr. 21, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 29, l. 59 - 63. 1075 1921 m. B. Štencelis buvo paskirtas Atsargos bataliono vadu, bet netrukus tapo Aukštųjų karininkų kursų mokymo dalies ved÷ju – 1928 m. jis jau vadovavo tai institucijai. 1929 m. iš÷jęs į atsargą tapo VRM sekretoriumi (viceministru).: Štencelis Brunonas, Lietuvių enciklopedija, t. 30, Boston, 1964, p. 89 - 90.
218 dividendų visuomen÷je. Deja, neretai patys to nesuvokdami, isterišku savo elgesiu, jie pasitarnaudavo po profsąjungų ir panašių darbininkų kultūrinių - visuomeninių organizacijų priedanga veikusiems komunistams. Pabandyti įgyvendinti savąją demokratin÷s valstyb÷s viziją valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai gavo progą po pergal÷s Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. viduryje. Tuos šešis jų valdymo m÷nesius, kaip „visiškos anarchijos“ laikotarpį v÷liau kritikavo perversmininkų sudaryta dešiniųjų vyriausyb÷. 1927 m. įvykusiame apskričių viršininkų suvažiavime vidaus reikalų ministras plk. Ignas Musteikis, su ironija primin÷, jog kairiesiems „įvedus taikos pad÷jimą“ ne iš vieno policijos tarnautojo [...] teko gird÷ti, kad jie buvę kaip rusai sako „bez rulia i bez vietryl“: jei tau duoda į krūtinę koks agitor÷lis ir nesiduoda vedamas į nuovadą, gink Dieve jam užd÷ti ant rankų retež÷lį [antrankius – M. K.]; jei tave kolioja, pravardžiuoja už tai, kad tu nori įvesti tvarką, tai nem÷gink tų asmenų paliesti ir suimti, o jei nori tai vietoje rašyk protokolus ir ieškok tų pačių nusikalstančių, ar ne sutiks kas būti liudininku“1076. Kad daugiau tai nepasikartotų, pasak ministro, „krašte turi būti užtikrintas tvirtas saugumas ir palaikoma griežta tvarka“1077. Po perversmo v÷l įvedus karo pad÷tį, karin÷ administracija ir policija pažeisti žmogaus teises nebesibaimindavo – d÷l to visos procedūros tapo paprastesn÷s, o teis÷saugos veikla – savotiškai efektyvesn÷. Saugant viešąją tvarką, karo komendantams daugiausia tekdavo savo įsakymais administracin÷mis bausm÷mis drausminti bei bausti įvairius triukšmadarius, neklaužadas, kontrabandininkus, namin÷s degtin÷s gamintojus ar net nelegalius agentus, įkalbin÷jančius piliečius emigruoti į užsienį1078. Kartais policija pati kreipdavosi į karinius pareigūnus, prašydama savomis priemon÷mis griežtai nubausti nuolat nusižengiančius asmenis, kurių sutramdyti kitais būdais jau nebepaj÷gta. Apskričių viršininkai paprastai tarpininkaudavo pateikiant tokius prašymus1079. Pasitaikydavo atvejų, kuomet ir „visagaliai“ komendantai ne susidorodavo su jiems tekusia užduotimi1080, nors paprastai jie viską sutvarkydavo greitai ir efektingai – būdavo pamoka ne tik pažeid÷jams, bet ir visuomenei.
1076 P o l i c i s t a s, Policijos minties pl÷tojimasis, Policija, 1927, Nr. 5, p. 7. 1077 Ten pat. 1078 1927 m. Kauno policija už elgetavimą suraš÷ 528 protokolus, 1928 m. – 514; Už valkatavimą – 1927 m. 58, 1928 m. – 44; paleistuvavimą – 1927 m. 23, 1928 m. – 31. Už girtuokliavimą ir triukšmo k÷limą 1927 m. – 2117, 1928 m. 3222 protokolus. Daugiau informacijos žr.: A. R a m a n a u s k a s, Statistikos vaidmuo..., p. 121 - 122. Vien per 1930 m. pirmąjį pusmetį Kauno policija girtuokliams ir triukšmadariams suraš÷ 1612, elgetoms – 231 protokolus.: K.L., Kiek dirba Kauno miesto policija, Policija, 1930, Nr. 16, p. 320. 1079 1927 05 23 Kauno apskrities viršininko įsakymas policijai Nr. 34, LCVA, f. 394, ap. 15, b. 64, l. 51. 1080 Antai 1928 m. Kauno policijai nemenką galvos skausmą k÷l÷ apie dešimt pastovių kokaino platintojų, kurių verslo niekaip nesisek÷ nutraukti. Iš pradžių vertelgas už narkotinių medžiagų prekybą nubaud÷ Taikos teis÷jas – kiekvienam skyr÷ pinigines baudas, kurių dydis svyravo nuo 10 iki 25 litų. Bet tai „jiems nesudar÷ jokios reikšm÷s, savo amatą [jie] var÷ toliau ir iš policijos vien tik juokdavosi“. Tada buvo kreiptasi į karo komendantą. Jis padar÷, daugiausia, ką tokiomis aplinkyb÷mis gal÷jo padaryti – pasiraš÷ nutarimą prekeivius ištremti iš Kauno keliems m÷nesiams į kitą apskritį. Tačiau ir tai nelabai pad÷jo. Ištremtieji net neketino provincijoje praleisti viso jiems skirto laiko: paslapčia
219 Spaudoje stengtasi išryškinti teigiamą karo pad÷ties poveikį kriminogenin÷s situacijos ger÷jimui. Antai viename straipsnių oficialiai skelbta, jog 1924 – 1926 m. nusikaltimų skaičius augo ir „gal tas skaičius – 27 710 [1926 m. – M. K. ] būtų dar didesnis, jei ne gruodžio 17 d. perversmas, davęs visai kitą kryptį ir moraliniai paveikęs nusikalstamąjį pasaulį“1081. 1927 – 1930 m. nusikalstamumo lygis, kaip rod÷ spaudos pateikti duomenys, maž÷jo. Viešosios tvarkos pažeid÷jus komendantai bausdavo pinigin÷mis baudomis, areštu, ištr÷mimu į kitą apskritį, taip pat pavesdavo policijos priežiūrai. Ši sankcija daugiausia taikyta nuolatos d÷l politinio pobūdžio dalykų su teis÷sauga turintiems reikalų asmenims, taip pat tiems, kurie sistemingai tęs÷ kriminalinę, nusikalstamą veiklą. Pastarųjų kategorijai dažniausiai būdavo priskiriami kontrabandininkai1082. Dar 1929 m. krašto apsaugos ministras visiems karo komendantams buvo nurodęs, jog „bausti piliečius už girtavimą, triukšmo k÷limą bei peštynes galima tiktai išimtiniais atsitikimais“, nes tai esą ne karin÷s administracijos reikalas – tuo turi užsiimti apylinkių teismai1083. Teisingumo ministrui susidariusią situaciją ir savo poziciją jis paaiškino taip: „Iš komendantų pranešimų seka, kad policija prašo komendantų bausti tokius asmenis, kurių nusikaltimai yra visai mažos reikšm÷s, pavyzdžiui paprastos dviejų ar kelių asmenų muštyn÷s, triukšmavimas girtųjų ir panašūs. Šių nusikaltimų bylas policija pateikia karo komendantams tuo tikslu, kad jie greitu laiku nubaustų juos tik d÷l to, kad apylinkių teis÷jai tokias bylas sprendžia tik pra÷jus keliems m÷nesiams nuo nusikaltimo padarymo dienos, ir be to, skiria nepaprastai mažas bausmes. Man atrodo, kad tokias bylas tur÷tų spręsti ne karo komendantai, bet apylinkių teis÷jai, tik jas tur÷tų skubiai žiūr÷ti ir skirti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ne mažiausias bet didžiausias arba bent vidutines bausmes. Komendantų įsikišimas į paprastos reikšm÷s įvykius, nesurištus su pavojumi visuomen÷s tvarkai ar kariuomenei, yra neteis÷tas ir kariuomenei žalingas“1084. Teisingumo ministras Stasys Šilingas 1935 m. atskiru aplinkraščiu įpareigojo teis÷jus min÷tųjų nusižengimų viešajai tvarkai bylas, spręsti skubiai ir negail÷ti didesnių bausmių1085.
grįžę į Kauną, jie apsistodavo pas savo bendrus įvairiose landyn÷se Šančiuose bei liūdnai pagars÷jusioje „Nemuno“ gatv÷je, ir v÷l tęsdavo ankstesnę savo pelningą veiklą. Nebežinodamas ko griebtis, Kauno miesto kriminalin÷s policijos vadas kreip÷si į tiesioginį savo viršininką, prašydamas spręsti šį klausimą aukščiausiu lygiu, kadangi ir teismas, ir karo komendantas pasirod÷ esą bej÷giai.: 1928 01 26 Kauno kriminalin÷s policijos viršininko raštas Kriminalin÷s policijos direktoriui, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3959, l. 55. Greta to, reik÷tų priminti, jog pirmą kartą kokaino kontrabandos atvejį Lietuvos muitininkai nustat÷ 1925 m., o sekančiais metais Kauno muitin÷s sand÷liuose jau buvo saugoma 20 kilogramų konfiskuoto kokaino žr.: A. J a k u b č i o n i s, Lietuvos muitin÷s, p. 192. 1081 K. B u d r e v i č i u s, Ar nusikaltimų skaičius Lietuvoje did÷ja ar maž÷ja ? Policija, 1931, Nr. 2, p. 36. 1082 V. T a m o š a u s k a s, Apskritai ar reikalinga policijos priežiūra ? Policija, 1938 03 01, Nr. 5, p. 87. 1083 1936 08 05 karo stovio reikalų referento plk. V. Braziulevičiaus aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 3, l. 60. 1084 1934 12 11 krašto apsaugos ministro rašto teisingumo ministrui nuorašas, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 72, l. 12. 1085 1935 04 29 teisingumo ministro S. Šilingo aplinkraštis apylinkių teis÷jams nuorašas, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 72, l. 13.
220 Tačiau karo komendantai nelabai nor÷jo iš karto atisakyti to ilgus metus jiems tekusio teis÷tvarkininkų vaidmens, tod÷l min÷tą nurodymą vykd÷ gana vangiai – ligtolin÷ praktika kito l÷tai. D÷l to 1936 m. ankstesnį įsakymą „karo stovio reikalų“ referentas pakartojo, specialiai pažym÷damas, jog komendantai privalo įsikišti tik tada jei „1) iš paprastų peštynių išsiplečia minios savivaliavimas, kuris tampa jau pavojingas visuomen÷s tvarkai; 2) organizuotai puolama kuri nors tautin÷ mažuma ar jos turtas; 3) triukšmas turi politinį tikslą arba pagrindą ir; 4) sudaro pavojaus valdžios įstaigoms, kal÷jimams policijai arba viešajai tvarkai“1086. Visais kitais atvejais, problemas spręsti prival÷jo VRM struktūros. Vis d÷lto karo komendantai ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje visai nenutolo nuo viešosios tvarkos priežiūros reikalų. Pažeid÷jus, policijai pasiūlius, jie siųsdavo į Dimitrave įsteigtą priverčiamojo darbo stovyklą. Asocialūs, chuliganiškų polinkių asmenys ten sudarydavo apie pusę visų izoliuotųjų kontingento1087. Savo raportuose KAM dažnas karo komendantas pažym÷davo, jog priverčiamasis darbas – bene efektyviausia tokių tipų peraukl÷jimo priemon÷1088. 1938 m. pabaigoje atšaukus karo pad÷tį, įvairius triukšmadarius administracine tvarka bausdavo vien apskričių viršininkai1089. Kariniams pareigūnams neretai tekdavo užkirsti kelią ir nesantaikos tarp gyventojų sluoksnių kurstymui ar net smurtiniams išpuoliams prieš tautines mažumas. Tokių incidentų kildavo ne tik Klaip÷dos krašte, kur sparčiai plito nacizmas, bet ir kitose Lietuvos vietose. Antisemitin÷s tendencijos ypač sustipr÷jo ketvirtajame dešimtmetyje, padažn÷jo agresyvių veiksmų prieš žydus. Įdomus įvykis atsitiko 1936 m. Kretingos apskrityje. Viename kaime dingus mergaitei M. Trakytei, gyventojų tarpe pasklido kalbos, jog ją sugavę žydai ir panaudoję savo religiniams ritualams. Neilgai trukus, prasid÷jo išpuoliai prieš žydų turtą, buvo daužomi langai. Apskrities karo komendantas įsikišo laiku ir su÷m÷ daugiau nei dešimtį riaušininkų, kurių artimieji v÷liau į jį kreip÷si raštu, prašydami paleisti namiškius1090. Karo komendantai kilus panašiems neramumams visada reaguodavo žaibiškai, užkirsdavo kelią jų plitimui ir griežtai nubausdavo kurstytojus1091. Apibendrinant reik÷tų pažym÷ti, jog karo pad÷ties reikšm÷s užtikrinant viešąją tvarką šalyje negalima pervertinti: efektyvesnių prevencinių ir baudžiamųjų (administracinių bei teisminių)
1086 1936 08 05 karo stovio reikalų referento aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 407, ap. 8, b. 3, l. 60. 1087 M. K u o d y s, Koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos.., p. 112 - 117. 1088 Antai Utenos karo komendantas aiškino: „Šie pairę žmon÷s už savo „žygdarbius“ dažnai būna jau pakartotinai bausti administracijos būdu apskrities viršininko ir apylink÷s teismo. Bet jų, kaip patirta nei pakartotiniai areštai, nei paprastas kal÷jimas teigiamai nepaveikia [...] jie bijo [tik] priverčiamojo darbo įstaigos. Yra nemaža asmenų, laikytų nepataisomais, kurie jau grįžo po pusmetį išbuvę Priverčiamojo darbo įstaigoje ir ta įstaiga visiškai teigiamai juos paveik÷“.: 1938 11 15 Utenos apskrities karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 214. 1089 Vien per 1938 m. apskričių viršininkai už nusižengimą viešosios tvarkos privalomiems įsakymams sudar÷ 6231 administracinę bylą, kurioje figūravo 9316 asmenys. Bendra skirtų baudų suma – 368 752 litai (tai atitiktų 64 222 paras arešto).: J. U n d r a i t i s, Administracin÷s bylos per 1938 metus, Teis÷, 1939, Nr. 18, p. 360. 1090 1936 07 21 Kretingos miesto ir apskrities gyventojų atstovų laiškas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 485. 1091 L. T r u s k a, Lietuviai ir žydai..., p. 103 - 104.
221 priemonių kompleksą vargu ar pavyktų surasti. Žinoma, to efektyvumo kaina – labai susiaurintos žmogaus teis÷s. Tačiau visuomen÷, šiuo konkrečiu atveju, d÷l to didesnio nepasitenkinimo beveik niekada nerod÷. Priešingai – griežti, o dažnai net drastiški, karo komendantų kovos su banditizmu metodai, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomyb÷s metais, v÷liau – principinga pozicija triukšmadarių ir kitų asocialių elementų atžvilgiu – sulaukdavo gyventojų pritarimo. Tai nuolatinei karo pad÷čiai suteikdavo šiek tiek „visuomeninio legitimumo“.
3.4. Karo pad÷ties įtaka Lietuvos teisinei sistemai
3.4.1. Išpl÷stos administracinių ir baudžiamųjų sankcijų skyrimo galimyb÷s
Karo pad÷ties įvedimas pirmiausia reiškia įprasto teisinio režimo valstyb÷je laikiną pakeitimą kitu – išimtiniu, smarkiai apribojančiu konstitucines piliečių teises. Ryškiausiai ir kontrastingiausiai šis virsmas atsiskleidžia demokratin÷s santvarkos šalyse, kadangi laisvas visuomeninis gyvenimas staiga patenka į griežtus „konstitucin÷s diktatūros“ r÷mus. Tokiais atvejais visada kardinaliai pakinta ir teisingumo įgyvendinimo praktika. Nepaprastoji situacija reikalauja skubių bei efektyvių valstyb÷s ir visuomen÷s apsaugos teisinių „instrumentų“. D÷l to karo (karo pad÷ties) meto įstatymai1092 labai išplečia teisminių - baudžiamųjų ir administracinių sankcijų skyrimo galimybes, numato specialias institucijas šioms funkcijoms atlikti. Šiame poskyryje visa tai ir aptarsime. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nuolat galiojant Ypatingiesiems valstyb÷s apsaugos įstatams, susiformavo savotiška „dviguba“ teismų sistema: greta įprastinių teismų1093 egzistavo ir kariniai (Kariuomen÷s, karo lauko teismai) tam tikrais atvejais nagrin÷ję ne tik kariškių, bet ir kai kurių kategorijų civilių asmenų bylas. Be to, esant „karo stoviui“ labai prasipl÷t÷ administracinių sankcijų skyrimo galimyb÷s1094. Didžiulius įgaliojimus turinis karo komendantas, vadovaudamasis savo nuožiūra, gal÷jo nubausti pinigine bausme arba izoliuoti asmenis, kurie nusiženg÷ jo
1092 Beje anglų kalboje vartojamas karo pad÷tį žymintis žodžių junginys „martial law“, pažodžiui išvertus, reikštų „karo įstatymas“. D÷l to, kai kuriuose anglakalbiuose politologijos žodynuose „karo pad÷ties“ kaip teisinio instituto svarbiausiu komponentu laikomi kariniai teismai, sudarantys sąlygas efektyviai reguliuoti visuomen÷s gyvenimą, naudojant procedūriškai supaprastintą bei maksimaliai sugriežtintą karo meto teisę.: A Dictionary of Political Thought, second ed., edited by R. Scruton, London, 1996, p. 336 - 337. 1093 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas Lietuvoje nustat÷ tokią teismų hierarchiją: Apylink÷s teismai (žemiausia grandis), Apygardos teismai, Apeliaciniai Rūmai, Vyriausiasis Tribunolas.: Teismų santvarkos įstatymas, VŽ, 1933 07 11, Nr. 419 - 2900. 1094Apie administracin÷s justiciją ir jos istorinę raidą iki XX a. vidurio žr.: J. B a u ž a i t ÷ - K u l v i n s k i e n ÷, Administracin÷ justicija. Teorija ir praktika, Vilnius, 2005, p. 11- 28; A. K a r g a u d i e n ÷, Socialin÷s įtakos mechanizmų poveikis privataus asmens ir valstyb÷s valdžios institucijos administraciniam teisiniam statusui, daktaro disertacija, M. Römerio universitetas, Vilnius, 2007.
222 privalomiems įsakymams ar pasirod÷ esantys potencialiai pavojingi valstyb÷s, kariuomen÷s saugumui, viešajai rimčiai. Pakeisti arba atšaukti sankciją gal÷jo tik krašto apsaugos ministras. Tokių plačių, beveik neapibr÷žtų pareigūno ir susiaurintų konstitucinių piliečio teisių sankirta kasdieniame gyvenime visada gr÷s÷ virsti administracine savivale. Nepaisant to, šis visuomeninio gyvenimo reguliavimo modelis, iš esm÷s neturintis rimtesnio kontrol÷s mechanizmo, buvo virtęs nuolatiniu. Jo privalumai geriausiai atsiskleisdavo politinio persekiojimo plotm÷je. Kariniams teismams reik÷davo pakankamai rimtų kalt÷s įrodymų, tuo tarpu komendantui – pakako ir prielaidų. Žinoma, jo sprendimų padariniai būdavo švelnesni. Administracinis baudimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje praktikuotas plačiai1095. Be karo komendantų, tokią teisę tur÷jo apskričių viršininkai, burmistrai, viršaičiai, finansų ministerijos organai1096. Veikiant karo pad÷ties įstatymui, policija paprastai tik surašydavo protokolus, o administracine tvarka bausdavo karo komendantai. Jau pirmosiose Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų redakcijose buvo numatytos trys pagrindin÷s, per visą v÷lesnį dvidešimtmetį praktikuotos administracinių bausmių rūšys: pinigin÷ bauda, administracinis areštas, ištr÷mimas į kitą apskritį. Pirmoji ir antroji – pačios populiariausios, bausmių rūšys, gal÷jo būti skiriamos tiek atskirai, pakeičiant vieną kita, tiek abi vienu metu. Pirmaisiais metais maksimali pinigin÷ bauda siek÷ 10 000 auksinų, v÷liau – 5000 litų. Tokio dydžio baudomis bausta gana retai – ir tai dažniausiai ne paprastus fizinius asmenis, o įvairių organizacijų, įmonių atsakingus atstovus (pavyzdžiui, laikraščių redaktorius). Apskritai vyraudavo gana nedidel÷s baudos – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų litų – už smulkius komendantų nustatytos tvarkos pažeidimus, viešosios rimties drumstimą. Tiesa, gana dažnai, mažiau pasiturintys ir tod÷l negalintys susimok÷ti asmenys, rinkdavosi areštinę. Ilgiausiai čia tekdavo s÷d÷ti tris m÷nesius. Ištr÷mimas į kitą apskritį, anuomet laikytas ne tiek bausme, kiek neteis÷tos, dažniausiai politin÷s - visuomenin÷s veiklos, užkardymo priemone. Tremta į gilią provinciją, paprastai į šiaur÷s ar šiaur÷s rytų Lietuvą, stengiantis, kad nepageidaujamas asmuo atsidurtų kuo toliau nuo Kauno ir ne per arti demarkacin÷s linijos ar apskritai pasienio zonos1097. Taip siekta išvengti pab÷gimų, mat ištremtasis, skirtingai nei s÷dintysis areštin÷je, nors ir prival÷davo reguliariai registruotis vietos policijoje, tur÷jo nemažą jud÷jimo valsčiaus ribose laisvę1098. Vis d÷lto tai nebuvo jau tokia švelni sankcija, kaip dabar gal÷tų pasirodyti: perkeltas iš sostin÷s į, pavyzdžiui, Telšių apskritį, asmuo
1095 K. L a u c i u s, Administracinis baudimas mūsų įstatimdavyst÷je, Teis÷, 1939, Nr. 45, p. 65. 1096 A. J a k o b a s, Policijos teis÷s vadov÷lis, Kaunas, 1933, p. 45 - 46; K. L a u c i u s, Administracinis baudimas mūsų įstatimdavyst÷je, Teis÷, 1938, Nr. 44, p. 422 - 434. 1097 1927 01 19 KAM Vyriausiojo štabo aplinkraštis komendantams, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 188, l. 5. 1098 Atidavimas policijos priežiūron, kaip administracin÷ sankcija Ypatinguosiuose valstyb÷s apsaugos įstatuose buvo įtvirtintas 1934 m. Analogiškai buvo papildytas ir „Sustiprintos apsaugos įstatymas“. Žr.: Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1934 07 12, Nr. 450 - 3140; Sustiprintos apsaugos įstatymo pakeitimas, ten pat, Nr. 450 - 3143.
223 atsidurdavo visai nepažįstamoje aplinkoje, sunkiai sekdavosi rasti normalų būstą, darbą, kildavo įvairiausių kitų buitinių sunkumų, namiškiai netekdavo aprūpinimo. Psichologinį diskomfortą dar didindavo ir nežinia d÷l ateities, nes neretai karo komendantai savo nutarimuose konkrečiai nenurodydavo administracinio ištr÷mimo trukm÷s: pasitenkindavo įrašu, jog sankcija skiriama visam „karo stovio metui“. Tremtis neužtikrindavo patikimos ilgalaik÷s problematiškų piliečių izoliacijos: kartas nuo karto pasitaikydavo pab÷gimų iš provincijos, arba atsinaujindavo ankstesn÷ opozicin÷ veikla, megzdavosi nauji ryšiai. Antai 1931 m. vidaus reikalų ministras rašte KAM vadovui pareiškęs, jog, bendrai viską susumavus, asmenų perk÷limas į kitas vietoves duoda daugiau žalos, nei naudos, suabejojo ar tą priemonę ateityje apskritai prasminga naudoti, nes tremtinys „šiek tiek susipažinęs su vietos gyventojais vis vien, dažniausiai savo politinio veikimo neatsisako“, susiranda bendraminčių ir pradeda iki tol ramiai gyvenusiame kaime kurstyti opozicines nuotaikas1099. Panašios problemos v÷liau privert÷ susiaurinti tr÷mimų praktiką, atidžiau parinkti tokiai sankcijai „tinkamas“ kandidatūras. Aktyviausi opozicijos veik÷jai dažniausiai buvo izoliuojami koncentracijos stovyklose. Tokią teisę karo komendantams suteik÷ 1920 m. pabaigoje, kovų su lenkais, įkarštyje papildytas aštuntasis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų straipsnis. Iki 1923 m. rudens nepatikimi ir pavojingi asmenys patekdavo į Belaisvių stovyklą Kaune (ji iš pradžių veik÷ Aukštojoje Fredoje, po to – beveik pusmetį prieš uždarymą – Penktajame forte). V÷liau tokius asmenis kariniai pareigūnai perduodavo drausm÷s batalionui Varniuose. 1926 m. gruodžio pabaigoje, tuoj po valstyb÷s perversmo, šiame miestelyje, tuose pačiuose kariuomenei priklausiusiuose buvusio vienuolyno pastatuose, buvo įsteigta nauja koncentracijos stovykla, veikusi iki 1932 m. Išsiuntimas į koncentracijos stovyklą, kaip ir ištr÷mimas į kitą apskritį, laikytas ne tiek bausme, kiek prevencine izoliavimo priemone. Ji daugiausia būdavo taikoma įtariamiems, ar anksčiau antivalstybine veikla pasižym÷jusiems asmenims, kuriuos nuteisti trūkdavo įrodymų. Kartu su jais į koncentracijos stovyklą neretai patekdavo ir visai atsitiktinių arba d÷l nedrausmingo elgesio policijai nuolat problemų keldavusių asmenų1100. Triukšmadarių bei valkatų daugiau atsirado ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje įsteigtose Dimitravo (1937 – 1940 m.) ir Pabrad÷s (1939 – 1940 m.) priverčiamojo darbo įstaigose. Skirtingai nei anksčiau, čia siekta ne tik patikimai izoliuoti, bet
1099 1931 10 13 vidaus reikalų ministro raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 736, l. 114. 1100 1927 m. balandžio 22 d. karo stovio reikalų referento plk. ltn. B. Giedraičio aplinkraštyje apskričių viršininkams nurodyta vengti siųsti triukšmadarius, kontrabandininkus ir kitus kriminalinius elementus į koncentracijos stovyklą Varniuose, nes „su jais privalo tur÷ti reikalą tik policija, traukdama juos teismo atsakomyb÷n arba sodindama kal÷jiman“. Jis pabr÷ž÷, jog koncentracijos stovykloje pirmiausiai tur÷tų būti izoliuojami (būtinai „visam karo stovio metui“) neteis÷ta politine veikla įtarti asmenys, kurių kaltei įrodyti teisme trūksta įkalčių: 1927 04 22 karo stovio reikalų referento plk. ltn. B. Giedraičio aplinkraštis komendantams, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 150, l. 116.
224 ir peraukl÷ti visą tą asocialų bei politiškai nepatikimą kontingentą. Jis oficialiai skirstytas į dvi grupes: „pavojingų valstyb÷s saugumui“ ir „pavojingų viešajai tvarkai“ asmenų1101. Izoliavimo koncentracijos stovyklose, kaip ir ištr÷mimo trukm÷ gal÷jo būti neapibr÷žta ( „visam karo stovio metui“), tuo tarpu priverčiamojo darbo įstaigų įstatyme buvo numatytas maksimalus vienerių metų terminas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje, rašydami administracinių bausmių skyrimo nutarimus, karo komendantai paprastai trumpai, bet konkrečiai nurodydavo už ką asmuo baudžiamas – tuo tarpu autoritarinio režimo metais, tokių paaiškinimų, slaptumo sumetimais vengta1102. Paprastai pasitenkinta vien tik oficialia šabloniška rezoliucija: „pavojingas valstyb÷s saugumui“ arba „pavojingas viešajai tvarkai“. Daugiau administracinių bausmių (beveik vien piniginių baudų) už karo komendantus skirdavo tik apskričių viršininkai. Tai n÷ra nuostabu – VRM struktūros kuravo platesnį spektrą visuomeninių, socialinių reikalų, nors savo galiomis jos ir neprilygo kariniams pareigūnams. Remdamasis tokiais argumentais, 1928 m. apskričių viršininkų suvažiavimo dalyviai pabr÷ž÷ būtinybę administracinio baudimo tvarką padaryti lankstesne, padidinti jų įgaliojimus1103. Per ketvirtąjį dešimtmetį valdžia palaipsniui įgyvendino didumą anksčiau išsakytų pageidavimų. 1939 m. „Nepaprastojo meto“ įstatymas išimtin÷s pad÷ties įvedimo atveju, apskričių viršininkams numat÷ beveik tokius pat įgaliojimus kaip ir karo komendantams. Per du Lietuvos nepriklausomyb÷s dešimtmečius nuosekliai did÷jant karin÷s ir civilin÷s administracijos galioms, specialių institucijų, kontroliuojančių jų veiksmų teis÷tumą taip ir neatsirado. Kad problema egzistuoja – pripažinta anksti, bet prireik÷ nemažai laiko, kol prad÷ta kalb÷ti apie praktinius jos sprendimo būdus. Iš pradžių svarstyta galimyb÷ tą funkciją suteikti 1928 m. įsteigtai Valstyb÷s tarybai1104, kiek v÷liau – numatytam įsteigti administraciniam teismui.
1101 1937 m. vidaus reikalų ministras J. Čaplikas specialiame aplinkraštyje saugumo, viešosios policijos, apskričių administracijos atstovams taip apibr÷ž÷ tas dvi izoliuotinų asmenų grupes: „Pirmajai grupei priklauso asmenys, kurie savo priešingomis valstyb÷s santvarkai id÷jomis, kenkia jos saugumui. Tai yra visi tie asmenys, kurie šiokiu ar tokiu būdu prisideda prie tokių id÷jų kūrimo ir įgyvendinimo. Šiuo atveju turima galvoje asmenys, kurių konkrečius veiksmus formaliais aktais tuo tarpu nustatyti nepavyksta, bet kurie savo slaptu veikimo būdu yra žalingi valstyb÷s saugumui ir turi recidyviškumo charakterį. Antra vertus, prie šios grup÷s reikia priskirti ir asmenis, kurie jau buvo kelis kartus bausti arba nors ir nebuvo bausti, bet kurių veikla kenksminga valstyb÷s saugumui ir kai jiems negalima sudaryti formalios bylos. Tad prie šios grup÷s reikia priskirti ir įvairius recidyvistinio pobūdžio kurstytojus, žinių rink÷jus, neramumų k÷l÷jus, nepamatuotų gandų skleid÷jus, kiršintojus, darbininkų kurstytojus, įvairią sprogstamąją medžiagą nelegaliai laikančiuosius, valstyb÷s ženklų niekintojus, politinio pobūdžio streikininkus - organizatorius“; „Antrajai grupei priklauso asmenys, kurie sudaro pavojų viešajai tvarkai ir piliečių ramumui. Tai yra visi tie asmenys, kurie nežiūrint į teismo pakartotinus nubaudimus ir administracijos organų įsp÷jimus, pakartotinai ir sąmoningai gatv÷se, aikšt÷se ir kitose viešosiose vietose, trukdo jud÷jimą bei vaikščiojimą, vartoja ramiems gyventojams pakartotiną smurtą ar grasina, užkabin÷ja ir įžeidin÷ja praeivius, vartoja žodžius, įžeidžiančius dorų piliečių jausmus, kelia triukšmą, šūkauja“: 1937 10 15 vidaus reikalų ministro J. Čapliko aplinkraštis VRM policin÷ms struktūroms, LCVA, f. 500, ap. 1, b. 448, l. 6. 1102 1930 09 16 karo stovio reikalų referento plk. V. Braziulevičiaus aplinkraštis komendantams, LCVA, f. 1126, ap. 2, b. 112, l. 54. 1103 1928 11 22 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1229, l. 34. 1104 Žr.: M. M a k s i m a i t i s, Valstyb÷s taryba Lietuvos teisin÷je sistemoje (1928 – 1940), Vilnius, 2006, p. 74 - 80, 115 - 119.
225 Ilgai diskutuota d÷l jo būsimos kompetencijos: konkretūs projektai atsirado tik antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pus÷je, bet nei vienas iš jų taip ir nebuvo įgyvendintas1105. Pristigo politin÷s valios. Tautininkų valdžia oficialiai pritar÷ administracinio teismo id÷jai, tačiau ją traktavo savaip. Jai nesinor÷jo labiau suvaržyti ar „nuginkluoti“ režimą saugojusių pareigūnų. Reaguodama į tokią, ilgai trukusių bandymų išspręsti opią problemą baigtį, „Lietuvos žinių“ redakcija, laikraščio puslapiuose, tarsi atsitiktinai, tarsi ne kaip susidariusios situacijos vertinimą, o tik kaip bendrą teorinį pasvarstymą išspausdino tokį, konstitucin÷s teis÷s autoriteto – profesoriaus M. Römerio, komentarą: „Teisin÷je valstyb÷je valdžios imperiumas reiškiasi teisin÷mis normomis, o policinio režimo valstyb÷je valdžios veiksmai reiškiasi palaidais aktais. [...] Kur administracijos aktų n÷ra teismin÷s kontrol÷s, ten n÷r jokios garantijos, kad administracijos organų aktai atitiks įstatymų normas. Gali būti įstatymai, viskas parašyta, bet jeigu įstatymų nesilaikoma, tai n÷r priemonių tam sudrausti. Tai ir bus tipinga policin÷ valstyb÷“1106. Tokią nuomonę, įvairiomis progomis, kalb÷damas ne tik su kolegomis, bet ir valdžios atstovais M. Römeris buvo išsakęs dar gerokai anksčiau – ir ne kartą – tačiau inspiruoti realias permainas tas nepad÷jo1107. Platus administracinis persekiojimas k÷l÷ ne tik liberalių intelektualų, bet ir uždraustų politinių partijų pasipiktinimą. Štai ką apie valdžios sankcijas prieš bendraminčius 1939 m. pradžioje raš÷ cenzūrai nepasiekiamas susivienijusios antismetonin÷s opozicijos laikraštis „Bendras žygis“: „Jei tie žmon÷s iš tikrųjų kuo nors valstybei nusikalto, kod÷l vyriausyb÷ jų neatidav÷ teismui, bet pasiskubino įvesti karo stovį [„sustiprintą apsaugą“ – M. K.], kad gal÷tų bausti savo nuožiūra ? Tai yra jokiu būdu nepateisinamas dalykas, juoba, kad nesant administracinio teismo, tokių valdininkų ar ministerių nuožiūros aktų niekur negalima apskųsti. Dar baisiau, kad šį kartą administraciniu būdu nubausti žmon÷s bausm÷mis, kurios yra žymiai sunkesn÷s, negu sunkiųjų darbų kal÷jimas. Juk darbo stovykloje žmogus jau visiškai nebelaikomas žmogumi“1108. Taigi net galimyb÷ atsidurti teisiamųjų suole, opozicionieriams kartais neatrodydavo tokia baisi kaip patekimas „visagalių“ karo komendantų ar apskričių viršininkų valdžion. Nors, vargu, ar toks pasteb÷jimas taikytinas kariniams teismams, kuriose karo pad÷ties metu, neretai spręsdavosi gyvyb÷s ir mirties klausimas. Šių teismų rūšis ir veiklos principus pristatysime kitame poskyryje, tuo tarpu čia tik trumpai aptarsime, kaip ypatingasis teisinis - administracinis režimas šalyje įtakojo pačią baudžiamąją praktiką. Visų pirma reikia pažym÷ti, jog esant paskelbtai karo pad÷čiai, nuolatinio Kariuomen÷s teismo, o taip pat laikinai sudaromų karo lauko teismų kompetencijai tekdavo ne tik kariškių, bet ir
1105 M. M a k s i m a i t i s, Lietuvos valstyb÷s konstitucijų..., p. 269 - 270. 1106 Apie steigiamą Lietuvoje administracinį teismą, Lietuvos žinios, 1938 10 10, p. 6. 1107 Apie tai plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Teisin÷s valstyb÷s modelis, Mykolo Römerio mokslas apie valstybę, Vilnius, 1997, p. 184 - 203; M. M a k s i m a i t i s, Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus, Vilnius, 2006, p. 312, 145 - 153. 1108 J. H. V y t i n i s, Įvykiai ir priemon÷s, Bendras žygis, 1939 01 30, Nr. 2, p. 27.
226 civilių asmenų, kaltinamų antivalstybiniais ir kai kuriais kriminaliniais nusikaltimais bylos. Tačiau politinius nusikaltimus įvykdę asmenys, atskirais atvejais gal÷jo būti teisiami ir civilinių teismų: iki 1933 m. reformos – Apygardos teismo, v÷liau – Apeliacinių rūmų1109. Iki priimant nuolatinę 1922 m. Lietuvos valstyb÷s Konstituciją, karo pad÷ties egzistavimas buvo būtina sąlyga, skirti aukščiausią – mirties bausmę1110. V÷liau šio ryšio nebeliko1111. Mirties bausm÷ gr÷s÷ ir už antivalstybinius, ir už sunkius kriminalinius nusikaltimus1112. Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų 14-asis straipsnis numat÷, kad aukščiausią nuosprendį kariniai teismai gali paskelbti asmenims, rengusiems sukilimą prieš teis÷tą Lietuvos valdžią ar dalyvavusiems jame; kursčiusiems kariuomenę ir visuomenę, naikinusiems susisiekimo, ryšių infrastruktūrą ar kitus gynybos išteklius; šnipin÷jusiems, teikusiems priešui pagalbą; įvykdžiusiems ginkluotą apipl÷šimą ir žmogžudystę; pasipriešinusiems valstyb÷s pareigūnui1113. Šį sąrašą dar prapl÷t÷ Karo lauko teismo įstatai. 1919 m. geguž÷s 23 d. jų papildymas numat÷ mirties bausmę už bolševikinę ar kitą antivalstybinę agitaciją, maišto kurstymą kariuomen÷s tarpe1114. 1920 m. pradžioje Įstatuose atsirado nuostata, suteikianti krašto apsaugos ministrui ir kariuomen÷s vadui teisę „traukti karo teisman nubausti esamais karo metu įstatymais ir už kitus [atskirai neišskirtus] nusikalstamuosius darbus, jei tam atsiras reikalo d÷l minimųjų darbų svarbos arba Armijos interesams apsaugoti ar d÷l valstyb÷s ir visuomen÷s tvarkos ir ramumo“1115. Karo lauko teismo įstatai nenumat÷ jokių procesinių skirtumų civilių ir kariškių bylose. Atskiri Karo baudžiamojo statuto straipsniai taip pat skelb÷, jog kariškiams karo metu aukščiausia bausm÷ gresia už sunkius karin÷s drausm÷s pažeidimus, įsakymų nevykdymą, dezertyravimą, ginkluot÷s vagystes, kurstymą ir kitokią destruktyvią veiklą1116. Mirties nuosprendis už sunkius kriminalinius ir antivalstybinius nusikaltimus Pirmojoje Lietuvos Respublikoje gal÷jo būti skelbiamas ir remiantis paprastu (taikos metui skirtu) Baudžiamuoju kodeksu, kurio pagrindą sudar÷ prie vietos sąlygų pritaikytas ir ne kartą, d÷l
1109 J. B y l a, Teisimas nusikalstamų darbų prieš valstyb÷s saugumą, Teis÷, 1935, Nr. 29, p. 61. 1110 V. A n d r i u l i s, V. R a u d e l i ū n a s, Mirties bausm÷ Lietuvoje, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, p. 235. 1111 Visas tuos niuansus 1938 m. paskelbtame straipsnyje, įdomiai narpliojo Vytautas Jurgutis. Jis kvestionavo Vyriausiojo Tribunolo (1934 ir 1937 m.) išaiškinimus, jog 1920 m. birželio 12 d. Laikinosios Lietuvos Valstyb÷s Konstitucijos 16-ojo straipsnio nuostata apie mirties bausm÷s panaikinimą, buvo grynai deklaratyvaus pobūdžio, ir nustojo galioti 1922 m. pri÷mus nuolatinę Konstituciją. Plačiau žr.: Vyt. J u r g u t i s, Mirties bausm÷ Lietuvos baudžiamojoje teis÷je, Teis÷, 1938, Nr. 42, p. 164 - 182. 1112 1919 – 1928 m. Kariuomen÷s teismas kriminalin÷se bylose paskelb÷ 76 mirties nuosprendžius, iš kurių buvo įvykdyta 17, politin÷se bylose visi tokių nuosprendžių 16, buvo sušvelninti. Plk. E. V i m e r i s, Mirties bausm÷, Kariuomen÷s teismas, p. 36. Mirties bausm÷ Lietuvoje vykdyta neviešai sušaudant, o 1937 m. atsiradus dujų kamerai, kurioje pasmerktuosius nuodydavo anglies monoksidu. Tiesa, Nepriklausomyb÷s kovų metu, kai kurie karo lauko teismų pasmerkti nusikalt÷liai, paprastai pl÷šikai, būdavo sušaudomi viešai arba pusiau viešai. Taip pat tada būta atvejų, kai mirties bausm÷ įvykdyta pakariant. Žr.: J. J u r g i n i s, Kauno įgulos kareivių...., p. 15 - 16. 1113 Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai, LVŽ, 1919 03 05, Nr. 5 - 55. 1114 Karo teismo įstatų papildymas, LVŽ, 1919 07 1, Nr. 8. 1115 Karo teismo įstatų papildymas, VŽ, 1920 03, Nr. 20 - 285. 1116 Plk. E. V i m e r i s, Mirties bausm÷, Kariuomen÷s teismas, p. 35 - 36; V. S t a t k u s, Lietuvos ginkluotosios paj÷gos, p. 441.
227 pasikeitusių realijų, pildytas 1903 m. redakcijos Rusijos Baudžiamasis statutas1117. 1920 m. vasario 25 d. jo papildymas suteik÷ galimybę skirti mirties bausmę už ginkluoto sukilimo organizavimą bei įvairų kenkimą kariuomenei, svarbių šalies gynybai ryšių, susisiekimo objektų gadinimą1118. Kadangi tuo metu beveik visoje Lietuvoje buvo atšaukta karo pad÷tis, tokiu būdu siekta kompensuoti laikinai atsiradusį griežtesnių kovos priemonių su valstyb÷s vidaus priešais stygių. Bet ir be to, atskiri Baudžiamojo statuto straipsniai suteik÷ galimybę ilgiems metams įkalinti asmenis už priklausymą uždraustoms organizacijoms, jų r÷mimą bei aprūpinimą patalpomis (124 - 127 straipsniai), kurstymą nuversti teis÷tą valstyb÷s valdžią, pakeisti santvarką (128 - 130, 132 - 133 straipsniai), dalyvavimą nesankcionuotose demonstracijose, streikuose (367 - 369 straipsniai.) ir t.t.1119 1922 m. Baudžiamojo statuto papildymas nustat÷ atsakomybę už sąmoningos dezinformacijos skleidimą siekiant pakenkti valstybei1120. 1925 m. viduryje papildytas 99-asis jo straipsnis, numat÷ mirties bausmę už Respublikos prezidento, Seimo nario, ministro, valstyb÷s kontrolieriaus, vyriausiojo kariuomen÷s vado, ar valstyb÷s tarnautojo, einančio pareigas nužudymą1121. Šių nusikaltimų bendrininkai tur÷jo būti baudžiami kal÷jimu iki gyvos galvos. Papildyta 453-ojo straipsnio pirmoji dalis numat÷ mirties bausmę už žmogžudystę politiniais tikslais. Po metų, Trečiasis Seimas, kuriame dominavo kairieji, atšauk÷ tuos du pakeitimus1122. 1939 m. pradžioje Baudžiamajame statute v÷l atsirado nuostata, suteikianti galimybę paskelbti mirties nuosprendį už nusikaltimus, traktuojamus kaip valstyb÷s išdavimas1123. Sekančiais metais buvo atitinkamai sugriežtinta atsakomyb÷ už aštuonias žmogžudysčių ir šešias pl÷šimų rūšis1124. Teisminio antivalstybin÷s veiklos persekiojimo galimybes papildomai išpl÷t÷ 1929 m. priimtas „Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstyb÷se, nariams ir r÷m÷jams bausti“ įstatymas bei 1934 m. priimtas „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatymas. Pirmasis buvo nukreiptas prieš Lenkijos remiamus politinius emigrantus socialdemokratus – plečkaitininkus. Trumpame, septynių straipsnių įstatyme nurodyta, jog mirties bausm÷ gali būti skiriama už
1117 S. V a n s e v i č i u s, Baudžiamosios teis÷s šaltiniai 1919 – 1940 metais, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001, p. 212. 1118 Baudžiamojo statuto papildymas, LVŽ, 1920 03 04, Nr. 20. 1119 M. M a k s i m a i t i s, Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį jud÷jimą Lietuvoje 1919 – 1926 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, t. 1, Vilnius, 1963, p. 51. Atsakomyb÷ už valstybei, visuomen÷s saugumui ir rimčiai pavojingas veikas apibr÷ž÷ šie Baudžiamojo statuto skyriai: ketvirtasis, pavadintas „Valstyb÷s išdavimas“ (108 - 119 straipsniai); penktasis – „Sąmyšis“ (120 - 162 straipsniai)“; dešimtasis – „Nusižengimai nuostatams, kuriais ginamas visuomen÷s ir asmens saugumas“ (222 - 239 straipsniai); dvyliktasis – „Nusižengimai įstatymams, kuriais saugoma visuomen÷s rimtis“ (262 - 279 straipsniai); penkioliktasis – „nusižengimai spaudos priežiūros įstatymams“ (292 - 309 straipsniai).: Baudžiamasis statutas su papildomais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytas iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų, pareng÷ M. Kavolis, S. Bieliachinas, Kaunas, 1934, p. 117 - 282. 1120 S. V a n s e v i č i u s, Lietuvos baudžiamoji teis÷ ir procesas 1919 – 1940 metais, Vilnius, 1996, p. 9. 1121 Baudžiamojo statuto pakeitimas ir papildymas, VŽ, 1925 06 26, Nr. 196 - 1331. 1122 Baudžiamojo statuto pakeitimas, VŽ, 1926 07 31, Nr. 232 - 1512. 1123 Baudžiamojo statuto pakeitimas, VŽ, 1939 02 20, Nr. 634 - 4594. 1124 S. V a n s e v i č i u s, Lietuvos baudžiamoji teis÷..., p. 10.
228 teroristinių aktų rengimą, pasik÷sinimą į valstyb÷s pareigūnus tai pat kal÷jimo bausm÷s antivalstybinių organizacijų r÷m÷jams1125. Tos rūšies bylas prival÷jo skubiai išnagrin÷ti karo lauko arba – atskirais atvejais – Kariuomen÷s teismas. Gerokai platesnis, trisdešimt aštuonių straipsnių „Tautai ir Valstybei saugoti“ įstatymas tur÷jo pad÷ti Lietuvos valdžiai pažaboti Klaip÷dos krašto hitlerininkus. Jis suteik÷ teisinį pagrindą garsiajam 1934 – 1935 m. „Neumanno – Sasso“ procesui. Įstatymas numat÷ baudžiamąją atsakomybę už lietuvių tautos ir valstyb÷s įžeidin÷jimą, tautinių simbolių niekinimą, pastangas demoralizuoti visuomenę, susilpninti pilietinę ištikimybę, neramumų kurstymą, valdžios šmeižimą, antivalstybinių spaudinių leidybą ir platinimą; už ryšius su kitomis šalimis, jei jie pažeidžia Lietuvos Respublikos interesus; už priklausymą antivalstybin÷ms organizacijoms ar jų r÷mimą, įstojimą į kitų šalių ginkluotąsias paj÷gas, svetimų uniformų ir skiriamųjų ženklų nešiojimą; už įsakymų ir įstatymų, einant valdininko (tame tarpe ir autonomin÷s srities) nevykdymą, už papirkin÷jimą ar kitų poveikio priemonių naudojimą, kenkiant valstybei ir kitas panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Be viso to, 1936 m. atsirado galimyb÷ krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrų susitarimu kariniams teismams perduoti išnagrin÷ti ir bylas tokių nusikaltimų, kurie nebuvo įvardinti Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų 14-ame straipsnyje1126. Tuo tarpu 1925 m. „Sustiprintos apsaugos“ įstatymas nenumat÷ galimyb÷s civilius asmenis pavesti teisti karo teismams. D÷l to, 1938 m. pabaigoje kariuomen÷s vadovyb÷ skund÷si, jog nebeliko galimybių tinkamai nubausti šnipus ir kitus valstybei kenkiančius asmenis. Ši problema išsisprend÷ 1939 m. pradžioje, pakoregavus Baudžiamąjį kodeksą ir pri÷mus „Nepaprastojo meto“ įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta nuostata, jog šalyje įvedus „sustiprintos apsaugos“ pad÷tį, vidaus reikalų ministras, susitaręs su krašto apsaugos ir teisingumo ministrais gali perduoti antivalstybine veikla kaltinamus asmenis teisti kariniams teismams. Beje, ankstesniuose karo ir „sustiprintos apsaugos“ pad÷tį reglamentavusiuose įstatymuose, Teisingumo ministerija n÷ra minima – kariniai teismai jai nebuvo pavaldūs. Taigi per nepriklausomyb÷s dvidešimtį Lietuva ištobulino bei išpl÷tojo visą su nepaprastąja (ypatingąja) pad÷timi susijusią teisinę bazę. Dideli karo komendantų ir apskričių viršininkų įgaliojimai (kuriais naudotasi labai plačiai), leido administracin÷mis priemon÷mis neutralizuoti daugumą potencialiai pavojingų santvarkai ir valstybei veiklų, užtikrino efektyvią viešosios tvarkos apsaugą. Baudžiamosios teis÷s šaltinių papildymai ir atskirų kategorijų civilių bylų priskyrimas kariniams teismams, labai supaprastino ir pagreitino teisingumo vykdymo procedūras.
1125 Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstyb÷se, dalyviams ir jų pad÷j÷jams bausti įstatymas, VŽ, 1929 06 25, Nr. 304 - 2033. 1126 Ypatingų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1936 05 07, Nr. 532 - 3698.
229 3.4.2. Kariniai teismai
Pirmosios Lietuvos Respublikos karinių teismų struktūra, veikla – tai atskira, plati tema, kuri gal÷tų tapti atskiros mokslin÷s monografijos objektu. Šio skyriaus apimtis ir autoriaus sukaupta medžiaga neleis jos išsamiai aptarti. Tad pasitenkinsime tik bendru karo teismų pristatymu ir tų jų veiklos aspektų, kurie buvo labiausiai susiję su karo pad÷ties režimu, aptarimu. 1919 – 1940 m. Lietuvoje egzistavo trijų rūšių kariniai teismai: karo lauko, pulko ir Kariuomen÷s1127. Be jų, su išlyga, dar gal÷tume pamin÷ti ir karininkų garb÷s teismą, skirtą „kariškos tarnybos taurumui apsaugoti ir geram karininko vardui palaikyti“1128. Jis įvertindavo ne kriminalinius nusikaltimus ar tarnybinius nusižengimus, bet moralinius - etinius karininkų poelgių aspektus1129. Pulko teismų, sudaromų prie kiekvieno kariuomen÷s dalinio, turinčio ne mažiau 400 - 500 kareivių1130, kompetencijai tekdavo kareivių ir karininkų (išskyrus bataliono vadą ir kitus aukštesnio rango karininkus) bylos, kurių žalos ieškinys nesiekdavo 10 000 auksinų1131, v÷liau – 2 500 litų. Už tokias veikas gr÷s÷ bausm÷ „nesujungta su teisų susiaurinimu“, t.y. gal÷jo būti skiriama tik pinigin÷ bauda, dabokl÷, karo kal÷jimas, atidavimas į drausm÷s dalį. Apskųstus pulko teismo nuosprendžius kasacine tvarka nagrin÷jo Kariuomen÷s teismas. Pulko teismą sudarydavo pirmininkas bei keturi nariai (du kareiviai ir du karininkai). Teisiamasis gal÷jo naudotis gyn÷jo – karininko iš savo pulko paslaugomis. Statutas numat÷, jog pirmininkui, kurį skirdavo pulko vadas, buvo būtinas teisininko išsilavinimas, bet tikrov÷je d÷l tokių karininkų trūkumo, šios nuostatos ne visada pavykdavo laikytis. Profesionalumo stygius l÷m÷ tai, jog pulko teismų veikloje, dažnai kildavo įvairių procedūrinių pažeidimų, raštvedybos, bylų medžiagos saugojimo ir pateikimo problemų1132. Esant tokiai situacijai, jau trečiojo dešimtmečio viduryje, rimtai galvota apie galimybę panaikinti pulkų teismus ir jų bylas perduoti Kariuomen÷s teismui, kaip aukštesnei instancijai. Tačiau įgyvendinti sumanymą, d÷l l÷šų trūkumo ir kitų sunkumų nesiryžta. Pulko teismas nagrin÷jo tik kareivių bylas ir su karo pad÷timi iš esm÷s nebuvo susijęs, išskyrus tuos atvejus, kai susiklosčius ypatingoms aplinkyb÷s, jis gal÷jo būti paverčiamas karo lauko teismu. Pastarąjį laikinai sudarydavo „vietose, kur kariuomen÷ aktyviai kovoja su priešu arba kur yra įvestas karo stovis“, „greitai teisti svarbius nusikalt÷lius, kurių nusikaltimai yra visiškai aiškūs ir
1127 M. A p a n a v i č i u s, Kariniai teismai 1926 – 1940 metais, Iš Lietuvos valstyb÷s ir teis÷s istorijos, p. 240 -241. 1128 Tsm. kpt. S. A. M a c k e v i č i u s, Karininko garb÷ ir jos gynimas, Mūsų žinynas, 1938, Nr. 5, p. 718. 1129 Plačiau apie šį teismą žr.: Karininkų garb÷s teismas, Kaunas, 1928. 1130 Pulko teismo įstatai, LVŽ, 1919 03 05, Nr. 4. 1131 Pulko teismo įstatų 28-ojo ir 29-ojo straipsnių pakeitimas, VŽ, 1920 04 20, Nr. 28 - 323. 1132 1921 KAM aplinkraštis kariuomen÷s dalių vadams ir įstaigų viršininkams, LCVA, f. 506, ap. 3, b. 12, l. 109; 1929 12 31 Kariuomen÷s teismo prokuroro raštas II karo apygardos viršininkui, LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 38, l. 5.
230 nereikalauja didelio tardymo“1133. Civiliai buvo teisiami lygiai taip pat kaip ir kariškiai, tod÷l gyn÷jo paslaugomis pasinaudoti negal÷jo1134. Karo lauko teismas tur÷jo pirmininką ir keturis narius – du karininkus ir du kareivius. Ilgainiui įsigal÷jo nuostata, jog teisti karininkus gali tik karininkai. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios procesin÷s normos nereglamentavo. Kariuomen÷s teismas (iki 1928 m. vadinosi Armijos teismu) buvo pastovi, Kauno centre įsikūrusi institucija visoms šalies ginkluotosioms paj÷goms taikos metu. Įvedus karo pad÷tį, jis teis÷ ne tik sunkesniais nusikaltimais kaltinamus kariškius, bet ir civilius asmenis, Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų 14-ajame straipsnyje numatytais atvejais. Kariuomen÷s teismą sudar÷ pirmininkas, teis÷jų kolegija, atskira prokuratūra (Valstyb÷s gyn÷jas su savo pad÷j÷jais, raštininkais ir tardytojais). Advokatas, valstyb÷s veik÷jas Rapolas Skipitis, savo profesin÷je veikloje ne kartą susidūręs su šia institucija puikiai išman÷ visus jos sud÷ties komplektavimo niuansus ir darbo principus. Štai ką apie tai jis pažym÷jo memuaruose: „Kariuomen÷s teismo teis÷jai buvo dvejopi: nuolatiniai ir laikinieji. Pirmininką ir tris nuolatinius teis÷jus skyr÷ Respublikos prezidentas, krašto apsaugos ministeriui pristačius, iš karininkų, iš÷jusių aukštąjį teisių mokslą. Gi laikinieji teis÷jai buvo skiriami dalių vadams pristačius, krašto apsaugos ministerio įsakymu iš karininkų, puskarininkių ir eilinių. Teisiamojo pos÷džio sud÷tį sudarydavo teismo pirmininkas arba kuris nors nuolatinių teis÷jų, reiškia – juristas ir keturi nariai – du karininkai ir du kareiviai, o karininkų bylose visi karininkai [nuo 1928 m. – M. K.]. Kaltinimą palaikydavo prokuroras, aukštąjį teisių mokslą iš÷jęs karininkas. [...] Kariuomen÷s teismo, kaip ir kitų kolegijinių teismų pos÷džiuose, pirmininkaujantis ir visi kiti pos÷džio teis÷jai, tur÷jo po lygų balsą. Taip buvo formaliai imant. Bet psichologiniai greičiausiai buvo bent kiek kitaip. Kariuomen÷s teismo pos÷džio teismo pirmininko nuomon÷ gal÷jo žymiai daugiau nusverti negu formaliai jo turimas vienas balsas. Juk jis tik vienas buvo juristas, nuolat tą darbą dirbąs, tod÷l kitiems pos÷džio kolegoms jo bylos aiškinimas buvo įtikinantis ir autoritetingas, kuriam greičiausia kiti ir pritardavo“1135. Kariuomen÷s teisme teisiami asmenys tur÷jo teisę į gynybą1136. Civiliai asmenys gal÷jo kviestis savo advokatą, arba jis jiems buvo skiriamas. Kariškių gyn÷jais gal÷jo būti tik kariuomen÷s juristai1137. D÷l civilių advokatų statuso pirmaisiais Kariuomen÷s teismo veiklos metais kildavo tam tikrų nesusipratimų. Šios institucijos vadovyb÷ piktinosi, kad kai kurie Steigiamojo Seimo nariai teisininkai užsiima ne tik privačia praktika, bet ir mielai sutinka tapti valstyb÷s skiriamais advokatais. Pasak Kariuomen÷s teismo pirmininko plk. ltn. P. Šniukštos, „dažnai atsitinka, kad toje
1133 Karo lauko teismo įstatai, Karo baudžiamais statutas ir priedai, sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922, p. 116 - 118. 1134 J. V i l k u t i s, Šnipin÷jimo nusikaltimai ir baudžiamosios normos, Mūsų žinynas, t. 36, Nr. 1, p. 102. 1135 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 183. 1136 A. Z a r i n a s, Gynimas karo teismuose, Kardas, 1926, Nr. 32, p. 506. 1137 Tsm. kpt. S. A. M a c k e v i č i u s, Karinio gyn÷jo darbas iki teismo pos÷džio, Kardas, 1937, Nr. 11, p. 265.
231 pačioje byloje pris[iekusysis] advokatas Seimo narys gina vienus teisiamuosius kaipo paskirtas nuo valdžios, o kitus – laisvai susitaręs. Išeina, kad jis gauna tris atlyginimus: vieną kaipo Seimo narys, kitą kaipo paskirtas apgyn÷jas nuo valdžios ir tretį kaipo laisvai susitaręs apgyn÷jęs“1138. Kaip pavyzdys buvo pamin÷tas lenkų frakcijos nario A. Grajewskio, gynusio „peoviakus“, atvejis. Armijos teismas, remdamasis išd÷stytais motyvais pastarajam nenor÷jo mok÷ti atlyginimo už advokato paslaugas. Žinant anuometinį kontekstą, galima įtarti, kad tai, ko gero, buvo ne pati svarbiausia tokio sprendimo priežastis. Nuteistasis Kariuomen÷s teismo tur÷jo teisę kreiptis į Respublikos prezidentą su malon÷s prašymu. Iš pradžių, Teisingumo ministerija ir KAM, negal÷jo susitarti, kuri iš jų tur÷tų tarpininkauti pateikiant prezidentui malon÷s prašymą ir v÷liau kontrasignuoti vienokią ar kitokią valstyb÷s vadovo valią išreiškiantį aktą. Kariuomen÷s teismo pirmininkas tvirtai laik÷si nuomon÷s, jog „jei buvo reikalinga įvesti karo pad÷tį, tai turi būti įvesti visi iš to sekantieji postulatai iki pat galo, jei teisingumo kardas visai eilei piktadarių bausti yra duotas į rankas Krašto apsaugos ministerijos teismams“1139, tai į jų nuomonę ir tur÷tų būti pirmiausia atsižvelgiama. Problema buvo išspręsta taip, kaip pageidavo kariškiai: savo poziciją prezidentui d÷l Kariuomen÷s teismo nuteistųjų malon÷s prašymų patenkinimo pareikšdavo KAM, o d÷l Taikos teismų nuteistųjų – Teisingumo ministerija. Tokią tvarką nustat÷ ir 1930 m. priimtas „Malon÷s įstatymas“1140. Karo lauko teismai pl÷šikams ir aktyviausiems bolševikų r÷m÷jams buvo sudarin÷jami jau 1919 m. pradžioje (tada atsirado ir pirmieji pulkų teismai), o Kariuomen÷s teismo oficiali įsteigimo data laikoma tų pačių metų liepos 7-oji 1141. Tačiau faktiškai savo veiklą jis prad÷jo tik rugpjūtį1142. Pirmajame šios institucijos etatų projekte, pateiktame Krašto apsaugos ministrui patvirtinti, buvo numatytos šešios pareigyb÷s ir dešimt darbuotojų: teismo pirmininkas, nuolatinis narys, valstyb÷s gyn÷jas (prokuroras), jo pad÷j÷jas, keturi tardytojai ir du teismo kandidatai1143. Kiek v÷liau atsirado Kariuomen÷s teismo raštvedybos ir vidaus tvarkos instrukcija1144. Institucijos branduolį sudar÷ teisinį išsilavinimą Rusijos universitetuose įgiję karininkai: Petras Šniukšta, Emilis Vimeris, Juozas Landsbergis, Vladas Mieželis, Karolis Žalkauskas, Juozas Papečkys, Viktoras Engleris ir kiti, kurių gretas nuolat papildydavo gabus ir energingas jaunimas. Dauguma Kariuomen÷s teismo kūr÷jų v÷liau s÷kmingai kop÷ karjeros laiptais. Antai buvęs
1138 1921 09 29 Armijos teismo pirmininko plk. P. Šniukštos raštas Krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 33. 1139 1921 12 19 Armijos teismo pirmininko plk. P. Šniukštos raštas Armijos teismo valstyb÷s gyn÷jui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 43. 1140 Malon÷s įstatymas, VŽ, 1930 07 14, Nr. 332 - 2270. 1141 Gen. leit. P. Š n i u k š t a, Armijos teismo įstatų netobulumai, Kariuomen÷s teismas..., p. 11. 1142 1919 09 22 Armijos teismo pirmininko P. Šniukštos raštas Krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 2. 1143 Teismo pirmininko alga siek÷ 1800 auksinų, teismo nuolatinio nario, prokuroro ir pavaduotojo – 1600, teismo tardytojo – 1500, kandidatų – 1200.: 1919 09 22 m. Armijos teismo etatų projektas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 1144 1922 03 21 Armijos teismo raštvedybos ir vidaus tvarkos instrukcija, LCVA, f. 507, ap.7, b. 68, l. 1 - 12.
232 prokuroras plk. ltn. J. Papečkys ir to teismo pirmininkas gen. leit. P. Šniukšta tapo krašto apsaugos ministrais, o buvęs prokuroras Karolis Žalkauskas ir teismo pirmininkas Silvestras Leonas – skirtingu laiku vadovavo VRM. Kariuomen÷s teismo, kaip ir kitų valstyb÷s institucijų pirmieji veiklos metai buvo pakankamai sunkūs: labai stigo kvalifikuotų teisininkų, įstatymų, instrukcijų1145, l÷šų; teko nagrin÷ti daug sud÷tingų bylų, tarp jų ir garsiąją POW sąmokslo bylą1146. Esant didžiuliam darbo krūviui reik÷jo papildomų darbuotojų. 1921 m. rugs÷jį plk. P. Šniukšta rašte krašto apsaugos ministrui aiškino: „Armijos teismui, kaipo greitesnei įstaigai, esant Lietuvoje nuolatiniam kovos ir karo metui tenka nagrin÷ti visos svarbesn÷s bylos, kurių skaičius kasdien did÷ja, o atvadavus buvusius okupacijoje kraštus, dar susidvigubins [...] tod÷l idant išvengus kenksmingo valstybei bylų užvilkinimo ir užsigul÷jimo, iškyla gyvo reikalo įtempiant visas Armijos teismo ir Valstyb÷s gyn÷jo darbuotojų paj÷gas papildyti dar naujomis j÷gomis“1147. Prašyta įvesti vieną nuolatinį teismo narį, kad suformavus du vienas kitą skirtinguose pos÷džiuose pakeičiančius teis÷jų sąstatus; taip pat paskirti vieną papildomą teismo sekretoriaus pad÷j÷ją, du raštininkus, tris Valstyb÷s gyn÷jo pad÷j÷jus, vieną jo raštin÷s sekretorių, du raštininkus; keturis papildomus tardytojus ir numatyti aštuonias teismo kandidatų vietas. Taip pat pabr÷žta būtinyb÷ į teismo sud÷tį įtraukti daugiau aukštesnio laipsnio karininkų, kurie suteiktų institucijai solidumo, pakeltų jos autoritetą. „Pasteb÷ta, jau nuo pat pradžios Armijos teismo įsteigimo, – kitame rašte teig÷ plk. ltn. P. Šniukšta, – kad [jo] laikinieji nariai buvo skiriami dažniausiai leitenantai. Iš aukštesnių laipsnių buvo tik 1 majoras ir 2 kapitonai. [...] Leitenantų pos÷džiavimas Armijos teisme kuomet teisiami aukštesnio laipsnio karininkai, pavyzdžiui, pulkininkai, majorai, kapitonai, sudaro įspūdį jaunuolių teismo ir iš esm÷s praktika parod÷, kad toks teismas gali daryti labai didelius nenuoseklumus savo sprendimuose“1148. Pageidauta, kad bent pusę laikinųjų narių sudarytų ne žemesnio nei majoro laipsnio karininkai. Be to, patys karininkai labai piktinosi, jog teisiant jų „luomo“ atstovus, kaip laikinieji teismo nariai dalyvaudavo eiliniai kareiviai1149.
1145 KAM juriskonsulto kpt. J. Papečkio 1922 01 23 raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 600, l. 4. 1146 Apie ją plačiau žr.: P. J a n a u s k a s, Istorin÷ byla. POW narių teismas Kaune 1920 metais, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40, p. 47 - 53. 1147 1921 09 10 Armijos teismo pirmininko P. Šniukštos raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 20. 1148 1921 12 14 Armijos teismo pirmininko plk. P. Šniukštos raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 35. 1149 Tuo tarpu vos įkūrus Armijos teismą, jo pirmininkas – tas pats P. Šniukšta, džiaugdamasis kolegoms ir pavaldiniams aiškino: „Lietuvių kariuomen÷je, kaipo liaudies kariuomen÷je, viešpatauja ir turi viešpatauti, kita negu rusų caro kariuomen÷je dvasia. Iš dalies tas jau apsireišk÷ mūsų kariuomen÷s teismų sutvarkyme, būtent [buvo] įvesti laikinieji teismo nariai kareiviai, duota teis÷s kariniam valstyb÷s gyn÷jui traukti atsakomyb÷n karininkus ir kareivius be jų vyresnyb÷s sutikimo“.: 1919 09 25 Armijos teismo pirmininko raštas Armijos teismo valstyb÷s gyn÷jui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 3, l. 90.
233 1922 m. rudenį didžiojoje Lietuvos dalyje atšaukus karo pad÷tį, Kariuomen÷s teismo darbo krūvis sumaž÷jo, tod÷l prad÷ta mažinti etatus1150. Pirmiausia atsisakyta kai kurio aptarnaujančio personalo. 1924 m. pradžioje Kariuomen÷s teismo pirmininkas plk. P. Šniukšta rašte krašto apsaugos ministrui skund÷si d÷l skuboto dalies ūkio skyriaus darbuotojų atleidimo, konkrečiai nurodydamas liūdnas to žingsnio pasekmes: „nesant šveicoriaus priežiūros, piktadariai pavog÷ kariuomen÷s teismo 6 valdiškus kailinius ir vieno karininko, atvykusio teisman duoti liudininko parodymus, milinę“1151. 1925 – 1926 m. kariuomen÷s vadovyb÷je prad÷ta kalb÷ti apie didesnius karinių teismų sistemos pertvarkymus, kurie tur÷jo paversti ją efektyvesne, sumažinti išlaidas. Tuo metu svarstyta bent keletas projektų, bet jų plačiau neaptarin÷sime, juolab, kad dokumentų autorystę, tikslų parengimo laiką, sunku nustatyti. Visuose juose esama tam tikrų bendrumų. Pirmiausia akcentuota būtinyb÷ įsteigti vienokią ar kitokią aukščiausią karinę kasacinę instanciją: galvota ir apie atskirą karinį kasacinį teismą1152, ir apie galimybę tas funkcijas suteikti Vyriausiajam tribunolui1153. Galiausiai pasirinktas pastarasis variantas. 1926 m. viduryje, kairiųjų vyriausybei šalyje panaikinus karo pad÷tį, v÷l nutarta sumažinti finansavimą kariniams teismams. Svarstyta galimyb÷ taupymo sumetimais visai panaikinti pulkų teismus, kaip „veikiančius netobulai“, atsisakyta sumanymo steigti Vyriausiąjį kasacinį karinį teismą1154. Taip pat planuota Kariuomen÷s teismą suskaidyti į atskiras regionines apygardas (Kauno, Marijampol÷s, Panev÷žio), kurios kaip manyta, būtų gal÷jusios tolygiau pasiskirstyti padid÷jusį darbo krūvį, atsirasiantį panaikinus pulko teismus. Pertvarkymai tur÷jo sumažinti metines Kariuomen÷s teismo išlaidas nuo 353 304 iki 302 880 lt1155, tačiau jie nebuvo įgyvendinti. Viena iš priežasčių – permainos valdžioje. Po valstyb÷s perversmo visoje Lietuvoje Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų pagalba prad÷jus platų kairiosios opozicijos persekiojimą, Kariuomen÷s teismui teko pos÷džiauti labai intensyviai. Karinis prokuroras E. Vimeris krašto apsaugos ministrui nurod÷, jog „įvedus krašte karo stovį, visas civilių asmenų bylų, Kariuomen÷s teismui priklausomų, paruošimo darbas krinta ant vienos Kariuomen÷s teismo prokuratūros, o didel÷ darbo dalis civilin÷ms prokuratūroms atpuola. Tokių bylų Kariuomen÷s teismo prokuratūra dabar gauna apie 60 %“1156. Per paskutiniuosius vienerius
1150 1921 03 01 KAM Gen. štabo Mobilizacijos skyriaus raštas Kariuomen÷s teismo pirmininkui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 89. 1151 1924 02 13 Kariuomen÷s teismo pirmininko plk. P. Šniukštos raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 88. 1152 1926 m. pradžios Karo teismų [sutvarkymo] projektas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 17. 1153 1926 03 23 ministerijų juriskonsultų komisijos pos÷džio protokolo išrašas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 4. 1154 1926 07 28 - 08 03 Karinių teismų sutvarkymo įstatymo projektui peržiūr÷ti komisijos pos÷džių protokolų išrašai, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 48. 1155 1926 08 03 Kariuomen÷s teismo pertvarkymo projekto sąmatos korekcija, LCVA, f. 507, b. 562, l. 49-50. 1156 1928 09 11 Kariuomen÷s teismo pirmininko plk. E. Vimerio raportas Krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 123.
234 metus apygardos (t.y. civilinių) teismų prokuroro pad÷j÷jams vidutiniškai tekdavo po 120 - 121 bylą, o Kariuomen÷s teismo – virš 200. „Be to, didelių ir komplikuotų bylų nuošimtis, aišku daug didesnis tenka Kariuomen÷s teismo prokuratūrai, – toliau aiškino plk. E. Vimeris, – nes čia suplaukia visos krašto svarbiausios tiek politin÷s, tiek ir kriminalin÷s bylos. Čia didelis nuošimtis bylų būna po kelis šimtus lapų, o būna po 1000 - 2000“1157. D÷l taip išaugusio darbo krūvio buvo prašoma Kariuomen÷s teismo valstyb÷s gyn÷jo pad÷j÷jų skaičių padidinti dvigubai. Tokia situacija rod÷, kad karinių teismų sistemą neišvengiamai reik÷s tobulinti. 1927 m. kovo pradžioje nutarta prie KAM įsteigti Vyriausiąją karo įstatymų sutvarkymo komisiją, sudarytą iš keturių specializuotų komisijų: „Kariuomen÷s organizacijos“, „Kariuomen÷s tarnybų“, „Ūkio“ ir „Karo teismo“1158. Kiekviena jų tur÷jo ruošti savo srities teis÷s aktų projektus. Pats Kariuomen÷s teismo pirmininkas gen. leit. P. Šniukšta čia rod÷ asmeninę iniciatyvą. Krašto apsaugos ministrui jis įrodin÷jo, jog būtina atsisakyti eilinių kareivių skyrimo nuolatiniais teismo nariais, nagrin÷jant karininkų bylas; atšaukti teisę apeliacine tvarka skųsti kariuomen÷s teismo nuosprendžius politin÷se bylose; sukurti aukščiausią kasacinę instanciją; panaikinti pulko teismus, jų bylas perduodant Kariuomen÷s teismui, prieš tai atitinkamai padidinus jo etatus; sumažinti Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose nurodytų nusikalstamų veikų skaičių, kurių pagrindu iškeltos baudžiamosios bylos patenka į Kariuomen÷s teismą1159. Jis taip pat siūl÷ „karo stovio“ metu sudaromą karo lauko teismą vadinti „ypatingu karo teismu“, o sudaromą, karo veiksmų zonoje – „karo lauko teismu“. Atlikti daugumą šių pertvarkymų, gen. leit. P. Šniukšta reikalavo jau ir anksčiau, bet tada, d÷l įvairių priežasčių, tame tarpe ir politinių, tai padaryti buvo delsiama. Trečiojo Seimo laikais pakankamai skeptiškai žiūr÷ta į galimybę susiaurinti paprastų kareivių teises, arba nuteistųjų naudai pakeisti nuosprendžių apskundimo tvarką. Tuo tarpu naujai, autoritarinei valdžiai tai atrod÷ visai priimtina, tod÷l daugelis siūlymų nedelsiant buvo įgyvendinti. 1928 m. atsisakyta laikinųjų teismo narių kareivių ir nutarta, jog Vyriausiasis tribunolas priims tik kasacinius Kariuomen÷s teismo nuteistų asmenų skundus1160. Be to, Kariuomen÷s teismui nebereik÷jo nagrin÷ti daugumos bylų d÷l civilių asmenų karo pad÷ties metu įvykdytų žmogžudysčių1161. Tačiau nuo 1936 m. jam teko teisti asmenis, nusikaltusius karin÷s prievol÷s įstatymui1162.
1157 Ten pat. 1158 1927 03 24 Karo įstatymams tvarkyti pasitariamojo pos÷džio protokolas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 56. 1159 1928 04 23 tsm. gen. leit. P. Šniukštos raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 127. 1160 Laikinųjų Armijos teismo įstatų pakeitimas, VŽ, 1928 05 14, Nr.273 - 1768; Nagrin÷jant Kariuomen÷s teismo nuteistųjų kasacinius skundus į Vyriausiojo tribunolo teis÷jų kolegijos darbą įsijungdavo ir Kariuomen÷s teismo nuolatinis narys, nedalyvavęs priimant apskųstąjį nuosprendį. 1933 m. pertvarkius Lietuvos teismų sistemą, tuo pačiu tikslu į Vyriausiąjį tribunolą Respublikos prezidento buvo paskiriamas pastovus karinis (karo) teis÷jas iš Kariuomen÷s teismo teis÷jų. Žr.: Teismų santvarkos įstatymas, VŽ, 1933 07 11, Nr. 419 - 2900. 1161 Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų pakeitimas, VŽ, 1928 10 26, Nr. 287 - 1885. 1162 Mjr. A. Š e p e t y s, Kariuomen÷s teismas 1919 – 1939, Kardas, 1939, Nr. 15, p. 380.
235 Ketvirtojo dešimtmečio antroje pus÷je pertvarkos baig÷si. Institucija dirbo sklandžiai, stabiliai, skirtingai nei pirmaisiais savo veiklos metais, profesionalių, patyrusių kariuomen÷s teisininkų, kuriems talkino gabus, išsilavinęs jaunimas, netrūko1163. Sovietin÷s okupacijos pradžioje, Kariuomen÷s teismas buvo paverstas „Liaudies kariuomen÷s teismu“, o 1940 metų rugs÷jo 2 d. – visiškai nutrauk÷ veiklą. Jo turtas atiteko Sovietų 11-osios armijos kariniam tribunolui1164. Pirmoji Respublika ilgai naudojosi „paveld÷tais“ iš atskiras jos teritorijos dalis anksčiau valdžiusių valstybių teis÷s šaltiniais1165. Savų įstatymų kūrimo ir jų kodifikavimo procesas vyko l÷tai. Lietuvos kariuomen÷ r÷m÷si beveik vien carin÷s Rusijos norminiais aktais, statutais1166. Jau pirmaisiais valstybingumo metais daugumą jų pasistengta išversti į lietuvių kalbą1167. Karo teismų sutvarkymą ir bausmes reglamentavo rusiškos XXII, XXIII ir XXIV karo įstatų knygos1168. Jų pagrindu, 1922 m. tuometinis KAM juriskonsultas J. Papečkys atskira knyga išleido Lietuvos sąlygoms pritaikytą „Karo baudžiamąjį statutą“, su prieduose pateiktais Ypatingaisiais valstyb÷s apsaugos įstatais, Karo lauko, Pulko, Kariuomen÷s teismo įstatytais ir kitais svarbiausiais reglamentais1169. Tačiau vien carin÷s Rusijos paveldu neapsiribota – žvalgytasi ir į kitų kraštų teis÷kūros pasiekimus. Ieškodama vertingos medžiagos KAM bendradarbiavo su URM ir diplomatin÷mis atstovyb÷mis užsienyje. Jau 1922 m. pradžioje buvo prašoma surasti informacijos apie JAV, Čekoslovakijos, Estijos, Pietų slavų karalyst÷s (v÷lesn÷s Jugoslavijos), Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos karo teismus1170. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dom÷tasi nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties, valstyb÷s apsaugos įstatymais Vokietijoje, Lenkijoje, karo baudžiamosios teis÷s reformomis Italijoje ir kitose šalyse1171. Ypatingas d÷mesys buvo skiriamas Latvijai ir Estijai, kurios baigdamos antrąjį savo valstybingumo dešimtmetį, pri÷m÷ naujus karinių teismų veiklos reglamentus. Estijos „Kariuomen÷s teismų statutas“ įsigaliojo 1938 m. balandį1172, o Latvijos „Karo teismų įstatymas“ –
1163 Kpt. B. J u š k y s, Teismo specialyb÷ ir kariškieji teismai, Kardas, 1940 02 15, Nr. 4, p. 90 - 91. 1164 KAM vyriausiosios likvidacin÷s komisijos pirmininko įsakymas Nr. 9, Kaunas, 1940 09 13. 1165 Plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Nacionalin÷s ir perimtos teis÷s sąveika..., p. 197 - 207. 1166 A. Z a r i n a s, Karo įstatų kodifikacija, Kardas, 1926, Nr. 35-36, p. 559 - 556. 1167 1921 04 18 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado mjr. A. Merkio raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 35, l. 137. 1168 S. V a n s e v i č i u s, Lietuvos baudžiamoji teis÷..., p. 11; Dvidešimt antroji knyga – karo baudžiamasis statutas, o dvidešimt ketvirtoji – reglamentavo karinių teismų sudarymą ir veiklą. Žr.: Войнский Устав о наказаниях, Свод военных постановлений 1869 г., XXII кн., изд. 5, Петроград, 1915; Устав военно судебный, Свод военных постановлений 1869 г., XXII кн., изд. 4, С. Петербург, 1914. 1169 Karo baudžiamasis statutas, sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922. 1170 1922 11 17 krašto apsaugos ministro mjr. B. Sližio raštas URM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 133, l. 134. 1171 Tų šalių atitinkamų įstatymų vertimų fragmentus žr.: LCVA, f. 507, ap. 7, b. 568. 1172 Estijos karo teismų sistemą sudar÷ trys pakopos: 1) divizijos teismai; 2) Kariuomen÷s aukštesnysis teismas; 3) Valstyb÷s teismas (aukščiausia kasacin÷ instancija – kaip Lietuvoje Vyriausiasis tribunolas).: 1938 04 16 Estijos karo teismų statuto vertimas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 379, l. 1 - 181.
236 1939 m. sausį1173. Abi šalys, kaip ir Lietuva, iki tol vadovavosi Rusijos imperijos palikimu. Tiesa, šiaurin÷s kaimyn÷ms, skirtingai nei Lietuvai, buvo aktualūs ir karo laivyno baudžiamieji įstatymai1174. Naujieji estų ir latvių karo teismų statutai neišsiskyr÷ ypatingu originalumu – jie labiau nepakeit÷ ankstesn÷s sistemos1175. Ryškesnis bendras bruožas – atskiros aukščiausios kasacin÷s instancijos atsiradimas. Žemesn÷se grandyse visų trijų Pabaltijo valstybių karinių teismų sandaros ir veiklos principai liko gana panašūs. Teis÷kūros, įstatymų kodifikavimo srityse artimiausios kaimyn÷s Lietuvą gana pastebimai lenk÷1176. Nors apie poreikį tobulinti teisinę sistemą prad÷ta kalb÷ta anksti, praktiniai žingsniai gerokai v÷lavo. Prie 1928 m. įsteigtos Valstyb÷s tarybos, po metų nutarta sudaryti specialią komisiją lietuviškam Karo baudžiamajam statutui parengti1177. Tačiau ir 1939 m. tas darbas dar nebuvo baigtas1178. Nors Pirmosios Lietuvos Respublikos karo teismų sistemoje, nepaisant sumanymų ir planų, per du dešimtmečius didesnių pertvarkų taip ir neįvyko, ji funkcionavo pakankamai sklandžiai ir atliko svarbiausius jai keliamus uždavinius. Visos sistemos pastovumą ir stabilumą užtikrino svarbiausios jos grandies – Kariuomen÷s teismo vadovyb÷s ir teisininkų branduolio patirtis bei profesionalumas.
1173 Latvijos karinių teismų sistemą, pagal naująjį įstatymą tur÷jo sudaryti keturios pakopos: 1) pulko teismai; 2) karo lauko teismai (sudaromi laikinai, ypatingais atvejais); 3) Kariuomen÷s teismas; 4) Vyriausiasis kariuomen÷s teismas (aukščiausia kasacin÷ instancija).: 1939 01 16 Latvijos karo teismų įstatymo vertimas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 404, l. 1 - 147. 1174 G. K r a o m e l, Estijos karo teismų sistema ir jų organizacija, Teis÷, 1935, Nr. 30, p. 129. 1175 Iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio Lietuvos, Latvijos, Estijos ir net Lenkijos karinių teismų sistema buvo panaši. Pabaltijo valstyb÷se ji r÷m÷si Carin÷s Rusijos, o Lenkijoje – Austrijos imperijos pavyzdžiu. Nuolatinių karinių teismų žemutinę pakopą Lietuvoje ir Latvijoje sudar÷ pulko teismai, Estijoje – kariuomen÷s dalies teismas (laivyne – laivo ekipažo teismas), Lenkijoje – įgulos teismas. Jų organizacija buvo beveik identiška. Tas pats pasakytina ir apie aukštesn÷s pakopos teismą. Lietuvoje ir Latvijoje jis vadinosi Kariuomen÷s teismu, Estijoje – Karo apygardos teismu, Lenkijoje – Vyriausiuoju apygardos teismu. Daugiausia skirtumų trečiojoje pakopoje. Estija, kaip ir Lietuva tuo metu netur÷jo aukščiausios karin÷s kasacin÷s instancijos. Ši funkcija teko civiliniams teismams – Valstyb÷s teismui (Taline) ir Vyriausiajam tribunolui (Kaune). Tuo tarpu Latvija tur÷jo specialų Vyriausiąjį karo teismą, o Lenkija – Aukščiausiąjį karo teismą.: tsm. plk. V. M i e ž e l i s, Kasacin÷ instancija kariniams teismams, Teis÷, 1936, Nr. 33, p. 39 - 56. 1176 M. M a k s i m a i t i s, Valstyb÷s taryba..., p. 141. 1935 m. vasario 1 d. Estijoje prad÷jo veikti naujas baudžiamais statutas, kal÷jimų statutas, karo baudžiamais statutas, atsirado ir kitų naujovių. Apie tai plačiau žr.: adv. K a h k r a, Baudžiamųjų įstatymų reforma Estijoje, Teis÷, 1936, Nr. 33, p. 56 - 66. 1177 1929 12 10 Tsm. gen. leit. P. Šniukštos raštas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 10, l. 143. Dar 1927 m. nutarus steigti „Karo teismų“ komisiją, buvo patvirtina tokia jos sąmata: „Karo baudžiamajam statutui“ parengti – 4000 lt., „Karo baudžiamojo proceso statutui“ – 16 000, „Karo teismų sutvarkymo statutui“ – 4 000 lt; Komisijos pos÷džių dalyvių atlyginimams – 18 000; vertimo, projektų spausdinimo, ekspertų konsultacijoms – 8 000 lt. Bendra suma – 50 000 lt.: 1927 Karo teismų įstatymams paruošti komisijos sąmata, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 562, l. 59. 1178 Mjr. A. Š e p e t y s, Kariuomen÷s teismas 1919 – 1939, Kardas, 1939 08 01, Nr. 15, p. 383.
237 3.4.3. „Karo stovio teisingumas“
Pristačius administracinių bausmių arsenalą, karinių teismų sistemą ir jos teisinius pagrindus, prasminga pažvelgti, kaip praktikoje atrod÷ tas Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytas teisingumas, pateikti kai kuriuos ryškesnius jo pavyzdžius. Nors Pirmosios Lietuvos Respublikos piliečius dažniausiai disciplinuodavo karo komendantai1179, bauginančio „karo stovio“ įvaizdžio susiformavimui daugiausia įtakos, ko gero, tur÷jo kariniai teismai. Prie to nemažai prisid÷jo ir kaizerin÷s okupacijos patirtis, paženklinta giliai žmonių atmintin įsir÷žusių beteisiškumo ir žiaurumo epizodų1180. Nepriklausomyb÷s kovų metu, karo lauko teismas dar kartą patvirtino savo gr÷smingą reputaciją. Tai iš pradžių buvo bene vienintel÷ priemon÷ įvykdyti teisingumą: 1919 m. pradžioje, civiliniai teismai Lietuvoje dar negal÷jo normaliai veikti, o kovoti su gausiais vidaus priešais ir kriminaliniais nusikalt÷liais reik÷jo nedelsiant ir ryžtingai. Tam labiausiai tiko greitai, prie komendantūros ar kokio kito kariuomen÷s dalinio sudaromas laikinasis karo lauko teismas, kuris, nevaržomas procesinių normų, per kelias valandas išnagrin÷davo bylą. Nuosprendis tur÷jo būti įvykdytas per dvi dienas. Pirmieji tokie teismai ir jų sankcionuotos egzekucijos, neretai būdavo savotiška improvizacija, d÷l to kildavo abejonių ir net protestų d÷l atliktų veiksmų teis÷tumo. Anot vieno socialdemokratų lyderio profesoriaus V. Čepinskio, „tie [karo] lauko teismai tai n÷ra teismai, o yra tam tikros organizacijos, kad be teismo nužudytų žmogų, ar ką kitą padarytų, o po to užd÷tų teismo antspaudą“1181. Panašius dalykus, kaltindami kariškius savivale, audringai į viešumą keldavo kairieji visuomen÷s veik÷jai. Ryškiausiu pavyzdžiu tokiems teiginiams iliustruoti tapo jų bendraminčių – J. Smalsčio - Smolskio ir Valiukų šeimos, pasmerktos nesilaikant net formaliausių procedūrų, tragiškos istorijos. Tačiau panašūs susidorojimai – tai tik skaudi išimtis, bet ne nuolatin÷ praktika: žmon÷s nebuvo taip beatodairiškai, nenustačius kalt÷s šaudomi. Daugelis vadinamojo „baltojo teroro“ aukų gars÷jo kaip aktyvūs kolaborantai, žiauriai terorizavę „klasinius priešus“. Žinoma, juos savo knygose ir straipsniuose „apraudoję“ sovietiniai autoriai, „raudonojo teroro“ temą nutyl÷davo. Žinant tai, nesunku suprasti vieno pirmųjų Kauno karo komendantūros
1179 Vien Kauno karo komendantas 1919 – 1923 m. administracine tvarka nubaud÷ 23 720 asmenų (surinktų baudų suma siek÷ 1 335 862 auksinai ir 943 772 litai); per tą laikotarpį iš Kauno apskrities buvo ištremti 1910 asmenys.: kpt. K a r p e n k a, Kauno komendantūros 15 metų sukaktuvių proga, Kardas, 1934, Nr.1, p. 5. 1180 Lietuva caro ir kaizerio naguose: atsiminimai iš I Pasaulinio karo laikų 1914 – 1918, sud. A. Ginteris, Chicago, 1970, p. 397. 1181 SSD, 1922 04 05, 193 pos÷dis, Kaunas, 1922, p. 39.
238 karininkų Petro Gužo paaiškinimą: „rusų bolševikai, įsiveržę į Lietuvą pirmieji įved÷ ir plačiausiai vartojo mirties bausmę, o prieš juos kovojant ir tegalima buvo vartoti [tik] tokis pat ginklas“1182. Tenka pripažinti, jog Lietuvos valdžia ir visuomen÷ tuo sud÷tingu laikotarpiu kartais pateisindavo ir ne visai pagal nustatytą tvarką vykdomą teisingumą. Antai 1919 m. vasario pradžioje Marijampol÷s karo komendantas Jonas Motiejūnas - Valevičius, dar kelias dienas prieš oficialiai įvedant jo apskrityje karo pad÷tį, taigi, netur÷damas tam teisinio pagrindo, sudar÷ karo lauko teismą, kuris „be jokių formalumų, nesant liudininkų“ pasmerk÷ myriop šešis nuožmius apylinkių pl÷šikus1183. Žinios apie viešą egzekuciją netrukus pasiek÷ Kauną. Ministrų kabinetas, suprasdamas įvykusio fakto kontraversiją, inicijavo tyrimą. Tačiau paties komendanto pasiaiškinimas pasirod÷ įtikinamas1184. Įdomu, tai jog po metų, per vieną iš karštų diskusijų Steigiamajame Seime, krikdemų lyderis M. Krupavičius tą atsitikimą sumaniai panaudojo savo frakcijos pozicijai d÷l vidaus saugumo priemonių stiprinimo, apginti. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, – kalb÷jo jis, – tas gerai žino, kad vyriausyb÷s durys neužsidarydavo nuo įvairių Lietuvos kampelių delegacijų, važiavusių į Kauną su prašymais, kad besiv÷luojanti vyriausyb÷ kuo greičiau įvestų karo stovį. Nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampol÷s komendantui jį įvedus, savo iniciatyva, gyventojai jį iš d÷kingumo g÷l÷mis apibarst÷ ir jo vardą ligšiol su pagarba mini“1185. Taigi drastiškos priemon÷s prieš pl÷šikus ne tik pad÷jo pažaboti banditizmą, bet, kai kuriais atvejais, ir gerokai pakeldavo valdžios autoritetą provincijoje. Juolab, kad ir labai sud÷tingomis sąlygomis, kiek tik leido galimyb÷s, ji steng÷si kontroliuoti karinių teismų darbą, prižiūr÷ti nuosprendžių vykdymą, užtikrinti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą. Tame procese betarpiškai dalyvavo tuometinis Kauno apygardos teismo valstyb÷s gyn÷jas (prokuroras) R. Skipitis. Atsiminimuose jis detaliai ir vaizdžiai nupasakojo Kauno karo komendantūros karo lauko teismo pasmerktų keturių žiaurios „internacionalin÷s“ pl÷šikų gaujos narių egzekuciją 1919 m. balandžio 25 d. Kaune, Mickevičiaus sl÷nyje1186. Skirtingų tikybų pasmerktiesiems: dviems katalikams (lenkui bei lietuviui), jud÷jui ir rusui stačiatikiui, tada buvo pasiūlytos atitinkamų dvasininkų paslaugos; laikytasi ir kitų to meto civilizuotose šalyse priimtų procedūrinių normų.
1182 Ats. plk. ltn. P. G u ž a s, Kauno komendantūros pirmieji darbai ir žygiai, Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, p. 81. Raudonosios armijos užimtoje Lietuvos dalyje 1919 m. pradžioje, V. Kapsuko vyriausyb÷ pirmiausia įsteig÷ revoliucinius tribunolus – karinius teismus „kontrrevoliuciniams“ nusikaltimams įvertinti, o kiek v÷liau ir paprastuosius – „liaudies teismus“, kurie tur÷jo nagrin÷ti visas kitas bylas. Plačiau žr.: K. D o m a š e v i č i u s, O. R u ž e l y t ÷, Pirmieji tarybiniai teismai Lietuvoje, Vilnius, 1957, p. 14 - 68. 1183 1919 02 03 Valstyb÷s gyn÷jo J. Brazaičio pranešimas teisingumo ministrui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 583, l. 4. M. Meškauskien÷, savo atsiminimuose apraš÷ vieną, vaikyst÷je pačios steb÷tą pl÷šikų egzekuciją ant Šešup÷s kranto (Marijampol÷s apskrityje). Neaišku, ar tai tas pats mus dominantis įvykis, nors metai, metų laikas, vietov÷ iš esm÷s sutampa. Tiesa, autor÷ teigia, jog egzekucija buvo įvykdyta septyniems asmenims. Aprašymą žr.: M. M e š k a u s k i e n ÷, Žvelgiu į tolius, Vilnius, 1969., p. 106 - 107. 1184 1919 02 04 Marijampol÷s karo komendanto J. Motiejūno - Valevičiaus raštas valstyb÷s gyn÷jui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 583, l. 5; V÷liau J. Motiejūnas - Valevičius per÷jo dirbti į VRM sistemą – tapo policijos departamento inspektoriumi. 1185 M. Krupavičiaus kalba pasakyta St. Seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu, Laisv÷, 1920 08 08, p.2 1186 Autentišką egzekucijos aprašymą žr.: R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant, p. 86 - 88.
239 Toks rafinuotas „kariško teisingumo“ aktas miestiečiams paliko labai stiprų įspūdį. Po šio įvykio, kaip pasteb÷jo komendantūros karininkas P. Gužas, „visoki pl÷šikavimai ir net paprastos vagyst÷s Kaune ilgam laikui aprimo“1187. Nenuostabu, nes tiek šiuo atveju1188, tiek ir v÷liau, apie įvykdytus mirties nuosprendžius gyventojai būdavo informuojami viešose vietose iškabinant specialius skelbimus1189, išspausdinant žinutes laikraščiuose. Informaciniuose pranešimuose dažnai būdavo nurodomi ne tik pl÷šikų, žmogžudžių nusikaltimai, bet ir jų aukų pavard÷s1190. Įasmenintas siužetas išblaškydavo pašaliečių abejones d÷l išimtinių bausmių reikalingumo, įtikindavo įstatymo ir jo vykdytojų galia, teis÷to atpildo neišvengiamumu. Tokia nusikaltimų prevencija tur÷jo aiškią simbolinę prasmę: siekta parodyti, jog visi kas k÷sinsis į santvarką, Lietuvos nepriklausomybę, jos pareigūnus, piliečių turtą ar gyvybę, sulauks greito ir griežto atpildo, kad valstyb÷ ir ją saugančios kariuomen÷s struktūros, įgyvendindamos teisingumą yra tvirtos ir nepalenkiamos. Skubiai surengti karo lauko teismai LKP vadams 1926 m. pabaigoje, 1927 m. rudenį nepavykusių kairiųjų pučų dalyviams1191, kai kuriems riaušes k÷lusiems Suvalkijos ūkininkams 1935 m., buvo ne tiek būtinyb÷ (tą patį, be ypatingos skubos gal÷jo atlikti ir Kariuomen÷s teismas), kiek valdžios ryžto ir galios demonstracija, tur÷jusi priblokšti, įbauginti su politin÷s sistemos permainomis šalyje susitaikyti nenorinčią opoziciją1192. Tokiu pat būdu bandyta įvesti tvarką ir Vilnius krašte 1939 m. pabaigoje1193. Čia sušaudžius keletą pl÷šikų ir Lietuvos pareigūnus puolusių asmenų bei apie tai viešai paskelbus, panašūs išpuoliai nebesikartojo1194. Pagal Kariuomen÷s teismo prokuratūros dokumentuose rastus duomenis, kurie, tik÷tina, n÷ra visai tikslūs, laikotarpyje nuo 1920 m. pabaigos iki 1940 m. liepos m÷nesio karo lauko teismai išsprend÷ 127 bylas1195. Visgi
1187 ats. plk. ltn. P. G u ž a s, Kauno komendantūros pirmieji darbai, Kauno komendantūra 1919 – 1929 m., p. 95. 1188 1919 04 26 Kauno miesto komendanto karin. J. Mikuckio skelbimas apie L. Gendelio, S. Grekovo, J. Draugelio ir J. Doricko sušaudymą, LCVA, f. 10, ap. 1, b. 33, l. 42. 1189 Žr. pvz.: 1921 05 12 Panev÷žio karo komendanto kpt. T. Chodakausko skelbimas gyventojams, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l. 102. 1190 Žr. pvz.:1921 04 11 Kauno karo komendanto kpt. J. Mačiulaičio skelbimas gyventojams, KAA, f. 219, ap. 1, b. 7, l. 35; Kaip įvyko baisios Šimatonio šeimos žudyn÷s, Policija, 1927, Nr. 2, p. 21 - 23; 1934 04 21 Kauno karo komendanto plk. ltn. P. Saladžiaus skelbimas apie J. Milinio sušaudymą, LCVA, f. 507, ap.7, b. 10, l. 88. J. Š v ÷ g ž d a, Už policininko sumušimą smarkiai nubausti Vilijampol÷s triukšmadariai, Policija, 1938 03 01, Nr. 5, p. 101 - 102. 1191 Apie tai plačiau žr.: R. Č e p a s, Plečkaitininkai, p. 109 - 111. 1192 1926 m. pabaigoje - 1927 m. karo lauko teismai paskelb÷ 64 mirties nuosprendžius, iš jų 14 buvo įvykdyti: Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, p. 171. 1193 R. Ž e p k a i t ÷, Vilniaus istorijos atkarpa..., p. 93. 11941939 12 30 Vilniaus karo komendanto skelbimas, LCVA, f. 396, ap.1, b. 187, l. 1; Vilniaus karo komendanto 1939 m. lapkričio m÷n. skelbimas, ten pat., l.10; 1939 12 12 Vilniaus karo komendanto skelbimas, ten pat. l. 3. 1195 Pagal metus bylų pasiskirstymas atrodo taip: 1920 m. pab. – 1; 1924 m. – 3; 1925 m. – 2; 1926 m. – 1; 1927 m. – 49; 1929 – 11; 1933 m. – 24; 1934 m. – 9; 1935 m. – 4; 1936 m. – 17; 1937 m. – 2; 1938 m. – 1; 1939 m. - 11; 1940 m. pirmoje pus÷je – 15. (Paskutiniaisiais metais karo lauko teismai daugiausia sudarin÷ti Vilniaus krašte). Kariuomen÷s teismo prokuratūroje saugomų karo lauko teismų išspręstų bylų sąrašas, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 36, l. 1 - 14. 1927 – 1937 m. pradžioje Kariniai teismai kal÷jimo bausme vien už šnipin÷jimą nuteis÷ 69 asmenis (čia įtraukti ir asmenys, kuriems mirties bausm÷ buvo pakeista kal÷jimu iki gyvos galvos). Dauguma nuteistųjų – Lenkijos šnipai.: Karinių teismų, nuteistų už šnipin÷jimą asmenų sąrašas, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 587, l. 1 - 5. Sovietmečiu paskelbtais duomenimis 1920 – 1940 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) kariniams teismams už politinę ar antivalstybinę veiklą buvo perduoti 3096 asmenys. 75 procentai iš jų teisti kaip komunistai. Per tą patį laikotarpį už politinę – antivalstybinę veiklą administracine tvarka buvo nubausti 6800 asmenų: Lietuvos komunistų partija skaičiais 1918 – 1975, red. P.
240 daugiausia darbo karo pad÷ties metu tur÷jo Kariuomen÷s teismas – per dvidešimtį veiklos metų jis išsprend÷ daugiau kaip 11 tūkstančių bylų (Žr. priedą Nr. 2). Nors ši institucija bylą nagrin÷davo kiek ilgiau, nei karo lauko teismas ir kaltinamasis tur÷jo teisę naudotis gyn÷jo paslaugomis, d÷l to nuosprendžiai nesušveln÷davo1196. Tad visai neatsitiktinai 1938 m. lapkričio pradžioje atšaukus Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą, Valstyb÷s saugumo policija konstatavo: „linkęs į kriminalinius nusikaltimus ar šiaip į chuliganizmą elementas karo stovio panaikinimu džiaugiasi. Iš jų tarpo tenka išgirsti, kad dabar yra geras momentas tuo pasinaudoti, nes komendantai nieko nedarys, o [paprastas, ne karinis - M.K.] teismas ne toks greitas ir ne toks baisus“1197. Kalbant apie „karo stovio teisingumo“ praktiką prieškario Lietuvoje, atskirai reik÷tų pamin÷ti specifinę situaciją Klaip÷dos krašte. Šioje autonomin÷je srityje egzistavo atskira civilinių teismų sistema ir vokiškas baudžiamasis kodeksas1198. Be to, nuo 1923 iki 1926 m. pabaigos, čia nebuvo karo pad÷ties. Vis d÷lto, tai nesutrukdydavo antivalstybine veikla kaltinamų krašto gyventojų perduoti teisti Kariuomen÷s teismui Kaune. Kaip pavyzdį galima pamin÷ti 1924 m. atskleisto pučo organizatorių, arba vadinamąją Friedricho Blumenau ir kitų bylą1199. Aštuoniolika vietos vokiečių ir suvokiet÷jusių lietuvių, buvusių puskarininkių bei įvairių įstaigų tarnautojų, 1924 m. rugpjūčio 4 – 5 dienomis ketino su maždaug 400 numanomų r÷m÷jų būriu, užpulti Lietuvos kariuomen÷s kareivines, nuginkluoti kareivius ir pa÷mus valdžią Klaip÷dos krašte, paversti jį „laisvuoju miestu“ („freištatu“)1200. Sąmokslui išaišk÷jus, jo organizatoriai atsidūr÷ teisiamųjų suole ir netrukus išgirdo apie jiems paskirtas bausmes: kal÷ti įvairų laiką, nuo vienerių iki dvylikos metų. Dauguma nuosprendžius apeliacine tvarka apskund÷ Vyriausiajam tribunolui, įrodin÷dami,
Beresnevičius, Vilnius, 1978, p.7; Vien 1927 – 1940 m. už „antifašistinę veiklą“ karinių ir taikos teismų buvo nuteisti 2367 asmenys: A. B u l o t a, G. F e i g e l s o n a s, Buržuazijos teismin÷s represijos prieš revoliucinio ir antifašistinio jud÷jimo dalyvius Lietuvoje 1919 – 1940, LKP istorijos klausimai, t. 6, Vilnius, 1967, p. 199. Plg.: L. T r u s k a, Antanas Smetonai jo laikai, p. 272 - 273. 1196 Subtiliai ir jausmingai apie Kariuomen÷s teismą jo veiklos dvidešimtmečio proga, žurnale „Kardas“ raš÷ mjr. A. Šepetys: „Galima sakyti visą dvidešimtmetį, tik su mažomis pertraukomis kraštas gyveno valstyb÷s gynimo metą. Per tą laiką kariuomen÷s Teismo ir Prokuratūros lentynos prisikaup÷ paties didžiausiojo lietuvių tautos skausmo. Žiūri dabar į tuos popieriaus kalnus ir susimąstai. Tavo vaizduot÷je jie atgyja. Iš jų iškyla ilga ilga juosta, kaip ekrane prab÷ga dešimtmetis, šimtai kriminalinių romanų herojų su jų nuveiktais „darbais“. Tie jau apgeltę lapai būsimam istorikui atvers visą žaizdotą savo sielą. Jie vaizdžiai apsakys, kada, kaip ir per ką į mūsų šalį ties÷si nesvetinga ranka, kaip ir kada kas siek÷ valdžios kr÷slo, kaip kai kuris pokarin÷s pakirstos moral÷s lietuvis - karys panoro greitai praturt÷ti; kokie klaikūs buvo pl÷šiko galvažudžio rankos piešti vaizdai.... Kęstučio gatv÷s praeiviai dažnai matydavo kuklią Kariuomen÷s teismo salę apšviestą, kai kada net iki priešaušrio, kartais stiprios sargybos saugomą. Tik kažin ar visi jie suprato sal÷je vykstančią dramą... Tai teismas skelb÷ kietą savo žodį... ne savo, bet Respublikos vardu. Ant stalo buvo kryželis... Tai buvo drama nusikaltusio žmogaus, šeimos, visuomen÷s – Tautos drama. Sunki ji buvo ir tiems, kam valstyb÷ paved÷ ją išnarplioti. Į ją giliai įsijautęs, ją išgyvenęs, teis÷jas kartais būdavo prisl÷gtas, susirūpinęs“.: mjr. A. Š e p e t y s, Kariuomen÷s teismas 1919 – 1939, Kardas, 1939, Nr.15. p. 381. 1197 1938 11 23 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, 5, b. 4421, l. 589. 1198 Plačiau žr.: M. M a k s i m a i t i s, Nacionalin÷s ir perimtos teis÷s sąveika 1918 – 1940, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos..., p. 199; To paties, Klaip÷dos krašto teis÷s šaltiniai 1923 – 1939 metais, ten pat, p. 208 - 210. 1199 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p. 47. 1200 1924 m. Klaip÷dos pučo organizatorių kaltinamais aktas, LCVA, f. 507, ap. 3, b. 147, l. 2.
241 jog buvo nubausti ne tik per griežtai, bet ir nepagrįstai – vien už separatistines pažiūras1201. Be to, tvirtinta, jog jų byla negal÷jo būti perduota Kariuomen÷s teismui, nes toks sprendimas, esą prieštaravo Klaip÷dos krašto konvencijai ir statutui1202. Skundai liko atmesti, nors nuteistųjų reikalai gretai pasitais÷: Vokietijos politiniams sluoksniams prad÷jus spausti Lietuvą, įkalinimo laikas buvo sutrumpintas, o 1926 m. liepos pabaigoje, visi jie iš÷jo į laisvę1203. Revanšistin÷s vokiečių organizacijos karo pad÷ties įvedimą Klaip÷dos krašte 1927 m. laik÷ nepagrįstu ir neteis÷tu Lietuvos vyriausyb÷s žingsniu, laužančiu jos ankstesnius tarptautinius įsipareigojimus. Daug pasipiktinimo ir net konfliktinių situacijų sukeldavo Kauno reikalavimas atskirų rūšių žmogžudyst÷mis arba nepaklusimu pareigūnams kaltinamus klaip÷diečius perduoti teisti Kariuomen÷s teismui. Autonomijos valdžia ir policija tam neretai atvirai pasipriešindavo. Antai 1928 m. birželį Klaip÷dos krašto komendantui plk. R. Liormanui teko pasiųsti tris karininkus su dešimties kareivių būriu, tam kad iš areštin÷s j÷ga paimtų vietos teis÷saugos organų „globojamus“ kelis suimtuosius bei jų bylas ir perduotų visa tai Kariuomen÷s teismo prokuroro žinion1204. Grup÷ krašto seimelio narių d÷l to viešai apkaltino komendantūrą smurtu, nors, jos vado tvirtinimu, min÷tas „žygis“ buvo įvykdytas tiksliai, drausmingai, neviršijant įgaliojimų1205. Nuo tol, beveik kiekvieną kartą, kai tik Klaip÷dos krašto gyventojai tur÷davo stoti prieš Kariuomen÷s teismą, pasipildavo vieši protestai bei skundai, kuriuos dar paremdavo ir sustiprindavo grasinimai iš kitapus Nemuno. Puikus to pavyzdys atmosfera, kuri susiformavo T. Sasso, E. Neumano bei jų šalininkų teismo proceso metu. Dar dažniau Klaip÷dos krašto karo komendantui tekdavo konfliktuoti su autonomin÷s valdžios organais d÷l paties skirtų administracinių bausmių, nors tai buvo jo išimtin÷ ir beveik neribota teis÷. Direktorija su tuo negal÷jo susitaikyti. 1932 m. skunduose pačiam karo komendantui1206 ir jo vadovybei Kaune, reikalauta paaiškinti, kod÷l už lietuvių pareigūnų įžeidin÷jimą ir nelegalių ginklų laikymą buvo nubausta grup÷ klaip÷diečių. Tokioje situacijoje klausimų negal÷jo kilti – karo pad÷tis krašte egzistavo jau penkti metai – tad tai buvo tik pretekstas didinti įtampą, provokuoti konfliktus. Ir vis d÷lto krašto apsaugos ministras plk. ltn. B. Giedraitis savo rašte direktorijos
1201 1925 01 09 O. Balnus, H. M. Kessler, E. Ukstins ir kt. apeliacinis skundas Vyriausiajam Tribunolui, LCVA, f. 507, ap.3, b. 147, l. 178 - 179. F. Blumenau apeliacijoje aiškino, jog jis ir jo vyrai rinkdavosi tik aptarti einamuosius reikalus, o „d÷l sukilimo buvo tik svajon÷, bet gyvenime ta svajon÷ pasirod÷ neįvykdoma ir patys svajotojai tą supratę nuo svajon÷s atsisak÷“.: 1925 01 04 F. Blumenau apeliacinis skundas Vyriausiajam Tribunolui, ten pat, l.182. 1202 Ten pat. 1203 R. Ž i u g ž d a, Lietuva imperialistinių valstybių planuose, p. 52. 1204 1928 06 18 Klaip÷dos krašto komendanto plk. R. Liormano raštas Klaip÷dos krašto gubernatoriui, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18, l. 151. 1205 1928 07 09 Klaip÷dos krašto komendanto raštas direktorijai, ten pat, l. 154. 1206 1932 09 24 Direktorijos raštas Klaip÷dos krašto komendantui, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 241, l. 125.
242 nariams mandagiai ir dalykiškai atsak÷ į jam pateiktus klausimus1207. KAM visiškai pateisino plk. R. Liormano veiksmus1208. Nepasitenkinimo d÷l karo komendantų skirtų administracinių baudų bei kitų veiksmų netrūko ir Didžiojoje Lietuvoje. Ypač daug skundų d÷l savival÷s būta pirmaisiais valstybingumo metais. Antai 1920 m. pabaigoje, Steigiamojo Seimo „Skundų ir tardymo“ komisija važin÷dama po Lietuvą konstatavo, kad „d÷l kai kurių karo tarnautojų ir valdininkų neteis÷tų darbų žmon÷s nusistat÷ ne tik prieš valdžią, bet ir prieš valstybę“1209. Tuometin÷je suirut÷je, nesant aiškių instrukcijų ir rimtesnio kontrol÷s mechanizmo, vargu ar gal÷jo būti kitaip. Bet situacija pamažu keit÷si į gerąją pusę: išsikristalizavo atsakingesnis, profesionalesnis karo komendantų ir apskričių viršininkų kontingentas, pats karo pad÷ties režimas įgavo pastovesnius kontūrus. Karo komendantus paprasti provincijos žmon÷s neretai laikydavo kone visagaliais. Tai ne tik baugino, bet ir teik÷ saugumo jausmą. Tarp komendantūrų raštinių dokumentų, galima rasti ne vieną naivaus kaimiečio, neįgudusia ranka pakeverzotą prašymą, administracin÷mis priemon÷mis „sutvarkyti“ degtindarius, ištremti į kitą apskritį neįtinkančius kaimynus ar net giminaičius. Neįmanoma atpasakoti visų tų savotiškų ir įdomių atvejų, tod÷l čia priminsime tik keletą epizodų, susijusių su garsiomis pavard÷mis. Vykdydami jiems pavestas pareigas ir skirdami administracines bausmes karo komendantai, bent išoriškai žiūrint, nepaisydavo autoritetų. Skirtingu laiku pačių griežčiausių sankcijų (arešto, ištr÷mimo, izoliavimo koncentracijos stovykloje) už politinę - visuomeninę veiklą, publikacijas, buvo susilaukę pirmasis valstyb÷s prezidentas Antanas Smetona, pirmieji premjerai A. Voldemaras, P. Dovydaitis1210, buvęs finansų ministras Petras Karvelis. Žinoma, jų galimyb÷s kvestionuoti komendantų sprendimus ir reikalauti paleidimo į laisvę atrod÷ nepalyginamai didesn÷s nei eilinių nubaustųjų. Antai 1923 m. pabaigoje d÷l nesumok÷tos baudos kalinamą A. Smetoną, Valstyb÷s teatre per viešą renginį, kreipdamasis į Kauno miesto komendantą, band÷ užtarti kunigas, žymus rašytojas ir visuomen÷s veik÷jas Juozas Tumas - Vaižgantas1211. Katalikų organizacijos aktyviai reikalavo krikdemų veik÷jo P. Karvelio išlaisvinimo iš koncentracijos stovyklos1212, o kiek v÷liau – ir iš Dimitravo darbo stovyklos. Tačiau visais čia pamin÷tais atvejais, išreikalauti karinių pareigūnų nutarimų atšaukimo nepavyko.
1207 1932 09 24 Krašto apsaugos ministro plk. ltn. B. Giedraičio pranešimas Klaip÷dos krašto direktorijai, LCVA, f. 1501, ap. 1, b. 241, l. 35. 1208 1932 10 17 Krašto apsaugos ministro plk. ltn. B. Giedraičio raštas Klaip÷dos krašto karo komendantui, ten pat, l. 44. 1209 1920 12 06 Armijos teismo tvarkomojo pos÷džio nutarimų nuorašas KAM, LCVA, f. 507, ap. 7, b. 543, l. 3. 1210 A. J a k u b č i o n i s, Pranas Dovydaitis – mokslininkas politikoje, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai..., p. 143 - 144. 1211 Plačiau apie tautininkų lyderių nubaudimo 1923 m. istoriją žr.: A. E i d i n t a s, Antanas Smetona..., p. 88 - 90. 1212 M. K u o d y s, Varniai, Dimitravas, Pabrad÷..., p. 111 - 112.
243 Opozicijos lyderiai ir patys d÷davo visas pastangas, kad išsisuktų iš karo komendantų nemalon÷s: rašydavo skundus vyriausyb÷s nariams, kariuomen÷s vadovybei net prezidentui1213. Kaip spalvingą iliustraciją galima priminti A. Voldemaro išsiuntimo į Drausm÷s batalioną, dislokuotą Varniuose, istoriją, atsitikusią 1923 m. lapkričio pradžioje. Iš jį areštuoti at÷jusio komendantūros atstovo ltn. Kosto Rudaičio (kuris 1927 m., Voldemarui grįžus į valdžią, tapo Varnių koncentracijos stovyklos komendantu) sužinojęs apie už ministro pirmininko E. Galvanausko šmeižtą spaudoje skirtą „originalią“ sankciją, ambicingas, karšto būdo tautininkų lyderis sureagavo audringai. Tačiau tai kelion÷s į Varnius ir tenykšt÷s kariuomen÷s įgulos „globos“ išvengti nepad÷jo. Vos atvykęs į vietą, politikas iš karto prad÷jo „kovą“: raš÷ skundus kariuomen÷s vadui gen. S. Žukauskui1214, Kariuomen÷s teismo valstyb÷s gyn÷jui, Kauno miesto savivaldybei1215, kurios nariu tuo metu jis buvo, d÷stydamas savo nuopelnus valstybei ir smerkdamas, jo manymu, neteis÷tus komendanto bei jo patik÷tinių veiksmus. Būdamas istorijos profesoriumi ir gerai išmanydamas teisinius dalykus1216, Voldemaras band÷ juos interpretuoti taip, kaip pačiam paranku. Jis įrodin÷jo, jog drausm÷s batalionas yra skirtas tik nusikaltusiems kariams, o ne civiliams peraukl÷ti ir to dalinio dislokacijos vietos, esą, negalima prilyginti koncentracijos stovyklai1217. Politikas taip pat tvirtino, jog jo, kaip piliečio konstitucin÷s teis÷s, Varniuose nesant karo pad÷ties, negal÷jo būti varžomos, ir apskritai – Kauno karo komendantas neturįs teis÷s nurodin÷ti Telšių apskrityje dislokuotiems kariuomen÷s daliniams. Dar aiškinta, kad karin÷ administracija, esą, gal÷jusi tik sustabdyti leidinį, kuriame pasirod÷ prieštaringas straipsnis, o jo autorių bausti prival÷jo teismas, pagal Spaudos įstatymą. Panašiai, savaip interpretuodamas teis÷s aktus tada gyn÷si ir į beveik analogišką situaciją pakliuvęs A. Smetona1218. Tačiau karo komendantų baudžiamosios administracin÷s sankcijos ne visuomet būdavo tokios pribloškiančios. Kartais ši procedūra vykdyta labai taktiškai ir supratingai. Antai vienas krikdemų veik÷jas – E. Turauskas atsiminimuose mini, jog 1928 m. pradžioje, prieš pat jį ištremiant į Varnius, tuometinis Kauno karo komendantas plk. ltn. K. Skučas, vykdydamas ankstesnį džentelmenišką susitarimą, atsiunt÷ miesto policijos vadą Jankauską persp÷ti apie būsimą kelionę
1213 Žr. pvz.: 1929 05 07 Lietuvos Darbo federacijos vyr. sekretoriato pirmininko P. Dovydaičio raštas ministrui pirmininkui, LMAB RS, f. 172, saug. vnt., 581, l. 1; Taip pat žr. 1928 – 1929 m. LVLS CK prašymus KAM, ministrui pirmininkui d÷l jos narių paleidimo iš Varnių koncentracijos stovyklos.: Ten pat, f. 199, saug. vnt., 255, l. 2 - 4 v. 1214 1923 m. lapkričio pab. A. Voldemaro skundas gen. S. Žukauskui, LMAB RS, f. 172, saug. vnt., 486, l. 1. 1215 1923 11 04 A. Voldemaro skundo Kauno miesto tarybai nuorašas, KAA, f. 219, ap. 1, b. 286, l. 27 - 27 v. 1216 Teis÷jas Česlovas Butkys, trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je nagrin÷jęs keletą bylų iškeltų A. Voldemarui d÷l šmeižto, taip apibūdino pastarojo taktiką teismo pos÷džio metu: „Kaip buvęs ministeris pirmininkas, profesorius Voldemaras iš teismo reikalavo ypatingos pagarbos. Žinoma, teismas jo asmenį respektavo, bet deja, tą respektą profesorius panaudodavo piktam: prisivesdavo pilną salę savos publikos ir savo gražbylyste užtraukdavo pos÷dį iki 6 - 8 valandos vakaro. Tai žinodami teis÷jai tą dieną skirdavo tiktai jo bylai“.: Č. B u t k y s, Teis÷jo atsiminimai, Chicago, 1982, p. 229. 1217 1923 m. lapkričio m÷n. A. Voldemaro skundas Armijos teismo valstyb÷s gyn÷jui, LMAB RS, f. 172, saug. vnt. 452, l. 2; 1923 11 20 A. Voldemaro skundas Kauno miesto tarybai, KAA, f. 219, ap. 1, b. 286, l. 31 - 31 v. 1218 A. E i d i n t a s, Antanas Smetona, p. 90.
244 bei paraginti susiruošti, idant tai netaptų netik÷tu smūgiu Turausko šeimai1219. Panašių pavyzdžių, galima pamin÷ti ir daugiau. Paprastai su areštuotais, garsiais žmon÷mis, pusiau legalios opozicijos veik÷jais, tremiamais į kitas apskritis ar koncentracijos stovyklas, komendantai ir policija elgdavosi ne per daug griežtai, o dažnai net pabr÷žtinai pagarbiai 1220. Administracinio baudimo praktiką autoritarinio režimo metais jau gana plačiai yra nušvietę istorikai L. Truska1221 ir J. Vaičenonis1222, tod÷l čia pasitenkinsime tik kai kurių bendrųjų dalykų priminimu. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios Respublikos prezidentas kelis kartus per metus, didžių jų valstybinių švenčių proga dovanodavo arba sušvelnindavo karo komendantų piliečiams skirtas administracines bausmes. Didel÷ amnestija paskelbta 1930 m., minint didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto, kurio kultas tautininkų valdžios iniciatyva tuo metu aktyviai pl÷totas, 500- ąsias mirties ir neįvykusio karūnavimo metines. Tada buvo peržiūrimos ne tik komendantų skirtos pinigin÷s bausm÷s, bet ir ištr÷mimo į kitą apskritį ar koncentracijos stovyklą nutarimai1223. Ketvirtajame dešimtmetyje tai virto tradicija: administracin÷s bausm÷s, prieš tai pasiteiravus komendantų, apskričių viršininkų ir Valstyb÷s saugumo policijos, būdavo sušvelninamos arba dovanojamos vasario 16-osios, „Tautos švent÷s“ (Rugs÷jo 8 d.), gruodžio 17-osios (perversmo, atvedusio į valdžią A. Smetoną, kasmetin÷ sukaktis) progomis. Dažniausiai malon÷s sulaukdavo smulkūs karo pad÷ties tvarkos pažeid÷jai. Tokių tarpe vyraudavo nelegaliai ginklus (dažniausiai medžioklinius šautuvus) savo namų ir pas÷lių apsaugai laikę paprasti ūkininkai, asmenys nusižengę vaikščiojimo nakties metu apribojimams ar rengę nelegalius, nors ir nepolitinius susirinkimus; kai kurie menkesni triukšmadariai ir panašūs1224. Politin÷s opozicijos atstovams ir kitiems „visuomen÷s kurstytojams“ bausm÷s sumažinimo tikimyb÷ būdavo gerokai mažesn÷. Taigi, „karo stovio teisingumo“ vykdytojai principingumo ir griežtumo nestokojo. Kitaip ir negal÷jo būti – „karo stovis“ tur÷jo „pateisinti“ savo vardą. Kariniai teismai ir mirties bausm÷ ne tik leido efektingai išspręsti sunkių, rezonansinių nusikaltimų bylas, bet ir vien jau savo egzistavimu drausmino visuomenę.
1219 E. T u r a u s k a s, Lietuvos Nepriklausomyb÷s netenkant, p. 36. 1220 Antai kriminalin÷s policijos viršininkas J. Budrys 1927 m. rudenį vidaus reikalų ministrui I. Musteikiui savo rašte pasakojo: „Pasteb÷ta, kad daugumas policininkų su politiniais areštuotaisiais labai draugiškai elgiasi. Taip pavyzdžiui, rugs÷jo m÷n. 23 d. trys Kauno policininkai pristat÷ į Šiaulius persiuntimui į Varnius [ Koncentracijos stovyklą – M. K.] keletą areštuotų studentų, atsisveikino su suimtaisiais lyg geriausiais draugais, paduodami ranką ir pažad÷jo perduoti link÷jimus namiškiams“.: 1927 10 10 Kriminalin÷s policijos viršininko J. Budrio rašto vidaus reikalų ministrui nuorašas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 793, l. 247. Net sovietmečiu publikuotuose memuaruose J. Paleckis pakankamai palankiai atsiliep÷ apie jį 1939 m. į Dimitravo darbo stovyklą lyd÷jusius policininkus žr.: J. P a l e c k i s, Gyvenimas prasideda, Vilnius, 1967, p. 196 - 197. 1221 L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai..., p. 167 - 276. 1222 J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷..., p. 106 - 109. 1223 1930 08 28 karo stovio reikalų referento plk. V. Braziulevičiaus aplinkraštis komendantams, LCVA, f. 500, ap. 1, b. 613, l. 13. 1224 Žr.: 1931 12 16 KAM aplinkraščio apskričių viršininkams priedas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 395, l. 15-21.
245 4. KARO PADöTIS, KAIP REIŠKINYS, ĮTAKOJĘS VALSTYBöS IR VISUOMENöS RAIDĄ
Ilgalaik÷ karo pad÷tis negal÷jo nepalikti savo įspaudo Pirmosios Lietuvos Respublikos raidoje, visuomen÷s pilietin÷je sąmon÷je. Tačiau kaip išmatuoti to įspaudo plotį ir gylį, jei jis išoriškai sunkiai pastebimas ir, atrodytų, empiriškai neapčiuopiamas? Akivaizdu, jog tai siekiamyb÷ „pasmerkta“ nesibaigiančioms diskusijoms, skirtingoms nuomon÷ms ir argumentams. Kita vertus, prie jos galima pabandyti priart÷ti, stengiantis suprasti, kiek nuolatinę karo pad÷tį savo kasdieniniame gyvenime jaut÷ valstyb÷s gyventojai, kaip jie ją suvok÷, aiškinantis kokią reakciją visuomen÷je suk÷l÷ du trumpi tarpsniai be karo pad÷ties, kiek tai pakeit÷ šalies vidinį gyvenimą, kokia visuomen÷ susiformavo 1940-ųjų išvakar÷se.
4.1. Po dviejų karo pad÷ties dešimtmečių
4.1.1. Kiek pastebima buvo karo pad÷tis kasdieniame gyvenime ?
Klausimas, kiek negerovių nuolatin÷ karo pad÷tis sukelia paprastiems Lietuvos žmon÷ms, buvo karštai aptarin÷jamas jau Steigiamajame Seime – panašios diskusijos valdžios viršūn÷se, politin÷s opozicijos gretose ir sąmoningesniuose visuomen÷s sluoksniuose, daugiau ar mažiau intensyviai vykdavo ir v÷liau. Šiame poskyryje, remdamiesi autentiškais šaltiniais pabandysime pagvildenti tą anuomet prieštaringus vertinimus provokavusią problemą. Trečiojo dešimtmečio pradžios parlamentiniuose ginčuose socialdemokratai, susierzinę d÷l savo ribotų galimybių įtakoti politinius sprendimus, iš tribūnos neretai emocionaliai pareikšdavo, jog Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai sukūr÷ šalyje „okupacinį“ režimą, „paverg÷ liaudį“. Anot vieno iš kairiųjų, „reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas pats paprotys, koks buvo prie vokiečių, būtent naudotis [...] savo neapibr÷žta j÷ga ir nesiskaityti su niekuo“1225.
1225 SSD, 1921 01 28, 58 pos., p. 564. Greta to, dar nor÷tųsi pacituoti skandalingojo 2 p÷st. pulko vado V. Grigaliūno Glovackio pamokymus, išsakytus 1919 m. rudenį Eglait÷s karo komendantu paskirtam J. Balčiūnui. Pastarasis atsiminimuose atpasakojo tokį jųdviejų pokalbį: „ – Ar tu žinai, kas tai yra komendantas ? Aš akylai pasižiūr÷jau ir nekantriai laukiau, ką jis pasakys. – Tu dabar čia esi Car i Bog (Caras ir Dievas!) Žiūr÷k man, kad toksai ir būtum ! Aukštai laikyk savo ir kariuomen÷s garbę ! – Pasistengsiu pone vade ! – O tu žinai, kaip mane čia pasitiko gyventojai ? jis plačiai nusišypsojo ir abiem rankom praskleid÷ savo ūsus. – Visi buvo išsislapstę ir paloviuose sulindę. Tai štai, ką reiškią smarkūs 2-o p÷stininkų pulko kariai ! Dreb÷kit visos nečystos dvasios, prieš skaistųjį veidą ! Užbaig÷ beveik giedodamas. Ką jis nor÷jo tuo pasakyti, nesupratau.
246 Tuo tarpu valdžią savo rankose beveik šešerius metus tur÷ję krikščionys demokratai, nebuvo linkę dramatizuoti situacijos. Jie pripažindavo, jog šiokių tokių sunkumų d÷l karo pad÷ties suvaržymų piliečiams kyla – pasitaiko ir neteis÷tų pareigūnų veiksmų – tačiau visa tai laikyta neišvengiama kaina, kurią tenka mok÷ti už padidintą valstyb÷s saugumą. Laikinais krikdemų sąjungininkais koalicin÷se vyriausyb÷se trečiojo dešimtmečio pradžioje buvę valstiečiai liaudininkai taip pat ne visada karo pad÷tį vertindavo vien kaip neigiamą reiškinį. Štai 1922 m. pastarosios politin÷s grup÷s laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ su savotišku optimizmu aiškinta: „Apskritai karo stovis įvedamas ne geriems, bet blogiems. Geriems žmon÷ms karo stovio n÷ra daug ko bijoti. Visiems, kurie yra mūsų Nepriklausomyb÷s bei tvarkos šalininkais, karo stovio n÷ra ko bijotis, juo labiau, kad St. Seimo išrinkta valdžia pamain÷ daugelį žmon÷ms įkyr÷jusių karo komendantų bei kitų valdininkų“1226. Konkuruojančios politin÷s grup÷s, savo viešoje polemikoje neveng÷ hiperbolizuoti realyb÷je pasitaikančių problemų, tod÷l pieš÷ labai kontrastingą ypatingojo režimo vaizdą. Bet atmetus, kraštutinumus, į jų teiginius verta įsiklausyti, idant tai gali pad÷ti apibr÷žti analizuojamos problemos vertinimo kriterijus. Gi išvadas reik÷tų grįsti faktais, kuriuos pateikia autentiški šaltiniai. Iš tiesų, sunkiausi buvo pirmieji karo pad÷ties režimo metai – tada kildavo daugiausia kontraversiškų incidentų tarp karin÷s valdžios ir gyventojų. Tvyrant sumaiščiai, karo komendantūroms dažnai tekdavo veikti pagal aplinkybes, neretai nepaisant vietos gyventojų ūkinių interesų. Būdavo atvejų, kai kareiviai neteis÷tai rinkdavo rinkliavas, nusavindavo daiktus, užimdavo gyvenamąsias patalpas, elgdavosi grubiai, drumsdavo rimtį ir t.t.1227 Ypač daug pasipiktinimo tarp kaimiečių sukeldavo staigus rekvizicijų būrių pasirodymas ir be ceremonijų įvykdytas pus÷s rastų maisto produktų nusavinimas. Tokios situacijos kartais praverdavo nemenką prarają tarp valdžios ir gyventojų. Nuo lietuvių kareivių pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais neretai nukent÷davo tautinių mažumų atstovai. Nereikia atskirai ir priminti, kad tuo metu šaulių bei komendantų „d÷mesys“ dvarams, kaip lenkiškumo atramai krašte1228, buvo smarkiai padid÷jęs. D÷l kariuomen÷s dalinių veiksmų gana dažnai skųsdavosi žydai1229. Buvęs Kauno karo komendantūros kareivis atsiminimuose mini, jog jo draugai labai uoliai stengdavosi sugauti kokį žydą spekuliantą, kad
Ar čia pasididžiavimas, ar pasityčiojimas iš tų gyventojų menkyst÷s ?“ žr.: J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse, p. 323. 1226 Kar. Rus. Karo stovį įvedus, Lietuvos ūkininkas, 1920 08 01, p. 2. 1227 Žr. pvz.: 1920 m. M. Juchnevičiaus skundas Panev÷žio karo komendantui, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 19, l. 497; 1920 01 16 Propagandos biuro biuletenis apie įvykį Gudžiūnuose, LCVA, f. 929, ap. 4, b. 93, l. 20; 1920 05 05 Ukmerg÷s karo komendanto pranešimas žvalgybos skyriui, LCVA, f. 378, ap. 2, b. 438 a, l. 5. 1922 10 09 Šiaulių miesto ir apskrities milicijos vado raportas Šiaulių miesto ir apskrities viršininkui, LCVA, f. 767, ap. 1, b. 34, l. 13. 1228 1920 10 31 Taurag÷s apskrities Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimas, LCVA, f. 1497, ap. 1, b. 2, l. 7. 1229 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 150 - 153, 247 - 248.
247 konfiskuotų jo prekes. Už tai visa kuopa sulaukdavo atlygio – konfiskuotu cukrumi ar sacharinu pasaldintos miežin÷s kavos1230. Pasitaikydavo atvejų, kai stočių komendantūrų kareiviai apstumdydavo žydus vežikus1231, arba karin÷ administracija neduodavo leidimo verstis prekyba, atidaryti užkandines, apd÷davo papildomomis rinkliavomis1232, versdavo atlikti darbo prievolę šeštadienį1233. Netrūkdavo skundų ir d÷l neteis÷tai paskirtų administracinių bausmių. Kartais jie pasirodydavo visai pagrįsti. Vyriausyb÷ ir kariuomen÷s vadovyb÷ žinojo apie problemas1234, tod÷l steng÷si, kad galimybių plisti savivalei liktų kuo mažiau. KAM karo komendantų pareigas patik÷davo geriausiems – išsilavinusiems, drąsiems, veikliems, tarnybai atsidavusiems karininkams. Nuo jų veiksmų labai priklaus÷ žmonių požiūris į valdžią ir valstybę. Pasak, vieno pirmųjų Šiaulių karo komendantų Adolfo Bironto, „Tuo metu maža buvo būti kariu ir komendantu, reik÷jo būti ir visuomen÷s darbininku, ir parodyti vietos gyventojams, kad po vokiečių, rusų ir kitų grobuonių, jau užgimsta naujas gyvenimas, kad Lietuvoje yra tikra lietuviška valdžia ir kad aš – komendantas esu tos valdžios teis÷tai paskirtas atstovas“1235. Karinių pareigūnų autoritetas labai priklaus÷ nuo to, kaip jie sugeb÷davo veikti sud÷tingose situacijose, kurios gana dažnai kildavo susidūrus su besitraukiančia vokiečių okupacine valdžia ir kariškiais. 1919 m. karo komendantas buvo vienintelis savos valdžios pareigūnas, kuriam gyventojai gal÷jo pasiskųsti d÷l okupantų daromų skriaudų, tik÷tis apsaugos. Deja, lūkesčiai ne visada pasiteisindavo. „Vokiečių kareivių sauvaliavimas ir nesiskaitymas su svetima nuosavybe ir su mano paliepimais, – atsiminimuose pažym÷jo A. Birontas, – buvo steb÷tinas. Kasdien įvykdavo pl÷šimų, susir÷mimų su mano patruliais, šmugeliavimo maisto daiktais [...] Naktį dažnai tekdavo budinti raiteliai, balnoti arklius ir joti į kaimą, užpultą vokiečių kareivių gaujos ir gelb÷ti žmones. Dažnai tekdavo kelios dienos ir naktys paeiliui nemiegoti ir apsiginklavus laukti pačios komendantūros užpuolimo“1236. Komendantūros atsiradimas apskrityje pad÷davo likviduoti arba išsisklaidyti pl÷šikų gaujas, bent iš dalies suvaldyti spekuliaciją, sutvarkyti savivaldą, miliciją. D÷l to gyventojai, jų komitetai, neretai patys siųsdavo kolektyvinius laiškus į Kauną, prašydami jų apskrityje paskirti komendantą ir paskelbti „karo stovį“. 1921 m. Vietin÷s kariuomen÷s brigados vadas mjr. A. Merkys raporte vadovybei pasteb÷jo: „aštrios priemon÷s su prasikalt÷liais ramina gerus žmones ir sukelia
1230 P. P l e s k e v i č i u s, Mes neš÷m laisvę, p. 62, 71. 1231 Žr. pvz.:1920 09 27 Abel Ronder skundas K÷dainių miesto ir apskrities komendantui, LCVA, f. 767, ap. 2, b. 33, l. 2. 1232 Žr. vieną epizodą: K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 151-155. 1233 Apie vieną tokį įvykį su pikantiška potekste žr.: J. Š v a i s t a s [J. Balčiūnas], Dangus debesyse, p. 253 - 256. 1234 G. S u r g a i l i s, Lietuvos kariuomen÷s vadai, Vilnius, 1992, p. 16, 67 - 68. 1235 A. B i r o n t a s, Bermontininkams Lietuvą užpuolus. Atsiminimai iš kovų už Lietuvos Nepriklausomybę, Kaunas, 1934, p. 105. 1236 Ten pat, p. 107.
248 pasitik÷jimą ir gerbimą valdžios“1237. Komendantūros iš pradžių reguliavo labai įvairias visuomen÷s gyvenimo sferas, tod÷l nuolat tiesiogiai kontaktuodavo su žmon÷mis. Net Kaune 1919 m., kur pirmiausia susikūr÷ ir veik÷ visos tuo metu įmanomos valstybin÷s institucijos, miestiečiai labai dažnai su įvairiais reikalais lankydavosi komendantūroje – per dieną būdavo iki dviejų šimtų interesantų. Pasak tuometinio karo komendanto Juozo Mikuckio, žmon÷s „prašydavo ginklui laikyti leidimų, kreipdavosi tokiais reikalais bei klausimais, kuriuos šiandien teismas išsprendžia [...]. Būdavo atsitikimų, kad ateidavo žmonos ir nusiskųsdavo savo vyrų neištikimumu ar girtuokliavimu, ir reik÷davo visiems pagelb÷ti, nes priešingai nukent÷tų komendantūros autoritetas, kuris tada buvo labai reikalingas. Reik÷jo, kad visi Kauno gyventojai manytų lietuvių komendantūrą visagale esant. Tik tokią nuomonę piliečiams įskiepijus galima buvo dirbti, nes kaip gi kitaip priverstum juos skaitytis su komendantūros įsakymais.“1238 Karo komendantų įvaizdis visuomen÷je, nepaisant to, kad jiems dažnai tekdavo vartoti prievartą, nebuvo atgrasus. Į juos žiūr÷ta su baime, bet sykiu ir su pagarba, kaip į griežtus, valstyb÷s nustatytos tvarkos saugotojus. Tas požiūris labai dažnai priklausydavo nuo konkrečių aplinkybių: vienoks jis buvo kai komendantas bausdavo už vaikščiojimą nakties metu, už pasisavinimą niekam iš pažiūros nereikalingo valdiško turto, už kontrabandos gabenimą, kitoks – kai tas pats pareigūnas bandydavo sutramdyti ūkininką terorizuojančius vokiečių kareivius, skelbdavo griežtą nuosprendį žmogžudžiams - pl÷šikams. Pirmaisiais valstybingumo metais labiau vyravo dvejopas – komendanto gyn÷jo ir baud÷jo įvaizdis, v÷liau ÷m÷ dominuoti pastaroji jo dalis, nes karin÷s administracijos veikla susiaur÷jo ir ap÷m÷ daugiausia policines - represines funkcijas. Negalima nepasteb÷ti savitos karo komendantams pirmaisiais metais rašytų pareiškimų, prašymų, peticijų formos, ypatingai pagarbių kreipinių. Tokie raštai autorių neretai būdavo pavadinami „meldimais“, o į pareigūną kreipiamasi žodžiais: „aukščiausias pone komendante“, arba net „Jūsų šviesybe“ ir panašiai. Taigi čia dar atsispind÷jo caro laikų suformuota valdžios atstovo ir paprasto žmogaus distancija, savotiška „luomin÷“ atskirtis, turinti atitinkamą retorinę išraišką. „Karo stovis“ nustat÷ aiškias, bet griežtas gyvenimo taisykles, kurios pokario suirut÷s sąlygomis pad÷jo palaikyti šalyje tvarką, tad visuomen÷ jas vertino pakankamai supratingai, nereišk÷ ypatingo pasipriešinimo. Reikia tur÷ti omenyje, jog Lietuvos vyriausyb÷s įvestas karo pad÷ties režimas, koks griežtas jis beatrodytų žiūrint šiandienos akimis, buvo nepalyginamai švelnesnis nei tas, kuriuo kraštą alino kaizeriniai okupantai. Vien tai, jog neliko ankstesnio gyventojų beteisiškumo, atsirado galimyb÷ skųstis d÷l karin÷s administracijos veiksmų ir sulaukti pretenzijų
1237 1921 09 07 Vietin÷s kariuomen÷s brigados vado mjr. A. Merkio raportas krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 318, l. 5. 1238 Ats. kpt. J. M i k u c k i s, Neužmirštami 1919 – 1920 metai, Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, red. P. Jurg÷la, Kaunas, 1930, p. 71.
249 patenkinimo, visuomenei reišk÷ daug. Demokratin÷ santvarka ir parlamentin÷ kontrol÷ pad÷jo pastebimai sumažinti „karo stovio“ keliamas problemas. Be to, po aktyvių diskusijų seimuose, Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų veikimo teritorija buvo apribota – pakankamai didel÷ šalies dalis, gyveno iš esm÷s be suvaržymų. Tiek galimybių visuomeninei raiškai kaip trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, Lietuvos gyventojai dar nebuvo tur÷ję – tokios laisv÷s jie ilgai negavo ir v÷liau. Komendantai atsižvelgdami į praktines aplinkybes ir savo patirtį, steng÷si išlaikyti kiek įmanoma švelnesnę tvarką, pašalinti beprasmiškas kliūtis. Taip ilgainiui šalies piliečiai prisitaik÷ prie karo pad÷ties režimo ir tokią gyvenimo realybę priimdavo kaip savaime suprantamą. Spaudos cenzūra, draugijų registravimo tvarka, piktinosi tik aktyvesn÷s, su opozicin÷mis partijomis susijusios visuomen÷s grup÷s. Pirmaisiais karo pad÷ties režimo metais daugiau problemų kildavo siekiant gauti leidimą susirinkimams ir kitiems renginiams. Gyventojai dažnai nežinodavo kur kreiptis, nes vienur juos išdavin÷davo komendantūra, kitur milicija ar apskrities viršininkas. Be to, tada net apie rengiamas vestuves ar „šeimynišką gegužinę“ reik÷davo informuoti valdžią1239. Antai viename Seimo pos÷džių, valstiečių liaudininkų lyderis K. Grinius piktinosi, jog net „kada norima įsteigti kokia nors ekonomin÷ bendrov÷, tai reikia labai daug laiko sugaišti, norint išgauti leidimą“1240. Kai kurie komendantai iš tiesų būdavo gana priekabūs ir nepatiklūs. D÷l to, kartais prireikdavo aukštesnių institucijų tarpininkavimo. Taip, pavyzdžiui, Žydų reikalų ministerija susitar÷ su KAM, kad komendantai „nedarytų jokių kliūčių pravedant žydų bendruomeninių tarybų rinkimus“ visoje Lietuvoje 1921 m. balandžio 25 - 27 d.1241 Ilgainiui, leidimų išdavimo tvarka šveln÷jo, neliko suvaržymų rengiant šeimos šventes, talkas ir t.t. Visi prašymai išduoti leidimus renginiams ir susirinkimams karo pad÷ties metu nebuvo apmokestinami žyminiu mokesčiu1242. Nauja, staigi visuomeninio gyvenimo suvaržymų banga prasid÷jo po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Tautininkai, siekdami įsitvirtinti valdžioje, steng÷si maksimaliai išnaudoti visas karo pad÷ties teikiamas opozicijos slopinimo priemones, juolab, kad ir pastaroji nenor÷jo lengvai pasiduoti – band÷ organizuoti pučus, vykd÷ antivyriausybinę agitaciją. Pirmaisiais metais po perversmo karo pad÷ties režimas buvo ne tik griežtas, bet ir tam tikra prasme nesubalansuotas, nes ką tik gavę didžiulę valdžią komendantai, visur matydami „priešvalstybinius gaivalus“, „buvusiosios vyriausyb÷s“ šalininkus, neretai elgdavosi beatodairiškai ir savo griežtais potvarkiais tvirtai sukaust÷ iki tol kelis metus gana laisva vaga tek÷jusį šalies gyvenimą. Tačiau greitai valdžia atsisak÷ perd÷to spaudimo, karo pad÷ties režimas tapo kiek „racionalesnis“ – pasistengta iki
1239 Žr.: 1920 07 31 J. Kasiulio pareiškimas K÷dainių karo komendantui, LCVA, f. 502, ap. 1, b. 10, l. 3; 1920 08 12 A. Poviliausko pareiškimas K÷dainių karo komendantui, ten pat, l. 120; ir kt. tos pačios bylos dok. 1240 SSAS, 1926 02 23, 235 pos., p.5. 1241 1921 02 27 Žydų reikalų ministro M. Soloveičiko raštas KAM, LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l. 59. 1242 1924 01 26 Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis Nr. 792, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai 1918 02 16 – 1931 05 01, p. 251.
250 minimumo sumažinti apribojimus, trukdančius ūkinei veiklai, privačiam gyvenimui. Tik visuomeninio - politinio gyvenimo kontrol÷ išliko pakankamai griežta. Susidariusią situaciją taikliai apibūdino buvęs paskutiniosios Lietuvos vyriausyb÷s žem÷s ūkio ministras, valstietis liaudininkas Juozas Aud÷nas: „Į kurią tik gyvenimo sritį bežiūr÷davai, visur matydavai administraciją, policiją ir v÷l administraciją vadovaujant, sprendžiant, liepiant. Jokios visuomenin÷s iniciatyvos viešuose valstyb÷s ir tautos interesuose pareikšti, esamąją pad÷tį įvertinti, streikuoti ir pan. nebuvo leista. Dirbti, jei tik darbą tur÷jai, valgyti, gerti, miegoti, linksmintis, mokytis, sportuoti buvo plati ir nekliudoma laisv÷“1243. Karo pad÷tis iš vienos pus÷s ir sąlyginis autoritarizmo teikiamas gyvenimo stabilumas iš kitos, nuslopino gyventojų visuomeninį aktyvumą, pragmatiniai interesai nustelb÷ viešosios veiklos aspiracijas. Per paskutinįjį Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo dešimtmetį, karo pad÷ties režimas funkcionavo be didesnių nesklandumų, stabiliai, tapdamas, tarsi natūralia, įprasta nusistov÷jusios politin÷s konjunktūros dalimi, beveik nepatraukiančia paprasto Lietuvos provincijos gyventojo, besirūpinančio tik savo kasdieniais reikalais, d÷mesio. Kad „kaimuose, ūkininkų tarpe politiniais klausimais mažai tesiinteresuojama, pad÷tis skaitoma veik nusistov÷jusi, dauguma lojali esamai vyriausybei“1244, lyg sutartinai tvirtino visi 1928, 1930 ir 1932 m. vykusių apskričių viršininkų suvažiavimų dalyviai. Atskiro d÷mesio vertas Telšių apskrities viršininko pasisakymas tokiame renginyje 1932 m. lapkričio pradžioje: „Apskrities gyventojų 90 procentų su viršum neįdomaujasi politiniais klausimais. Jiems visai neįdomu ar demokratin÷ pas mus santvarka ar ne, kod÷l n÷ra Seimo, kod÷l veikia karo stovis ir t.t. šitokius klausimus diskutuoja labai nedidelis asmenų skaičius iš dešiniosios ir kairiosios opozicijų. Plačiąsias gyventojų mases nepalyginamai daugiau už šiuos klausimus įdomauja kainos, kreditas ir paskolų grąžinimas, mokesčiai ir įvairus jųjų reikalų aptarnavimas. Kiekvienas vyriausyb÷s žingsnis, kuris palengvina kovoti su [ekonomine] krize priimamas palankiai ir nežiūrima ar jis „demokratiškas“ net tokių žmonių, kurie apylink÷je skaitomi kaipo liaudininkai ar krikdemai“1245. Panašius pasteb÷jimus savo raportuose tuo metu bei kiek v÷liau fiksuodavo ir kitų Lietuvos apskričių viršininkai, karo komendantai. Prasid÷jus kasmetiniam darbymečiui ūkininkai apskritai ignoruodavo politines realijas, menkai dom÷davosi tuo, kas vyksta Kaune. Palankūs darbams orai, geras derlius, kaip pasteb÷davo visuomen÷s nuotaikas fiksavę pareigūnai, labai dažnai nulemdavo teigiamą, paprasto žmogaus požiūrį į valdžią. Ir atvirkščiai – gamtos kaprizai, produkcijos kainų svyravimai, žemdirbius paskatindavo niurzg÷ti, d÷l problemų kaltinti vyriausybę. Nors ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje
1243 J. A u d ÷ n a s, Paskutinis pos÷dis, fotograf. leid., Vilnius, 1990, p. 103. 1244 1930 10 30 apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1229, l. 161 - 162; taip pat žr.: 1928 11 22 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolus, ten pat, l. 34 - 45. 1245 1932 11 10 - 12 Lietuvos apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 394, ap. 2, b. 894, l. 56.
251 Lietuvoje iš esm÷s jau buvo likviduotas neraštingumas1246, stambiuosius dienraščius, specializuotus politin÷s - kultūrin÷s pakraipos žurnalus nuolat skait÷ tik palyginti nežymi visuomen÷s dalis. Radijo aparatai provincijoje dar atrod÷ didel÷ naujov÷. D÷l to, kaimo gyventojų akiratis buvo gana siauras, apsiribodavo ūkiniais interesais. Aiškesnį, įvairiapusiškesnį supratimą apie situaciją šalyje, tur÷jo labiau išsilavinusi, aktyvesn÷, visuomenin÷ms provyriausybin÷ms ar opozicin÷ms - srovin÷ms organizacijoms priklausanti piliečių dalis. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje labiau pasijutę pasaulin÷s ekonomin÷s kriz÷s padariniai, o v÷liau ir auganti įtampa santykiuose su Vokietija bei Lenkija, savotiškai išjudino visuomenę, atitrauk÷ nuo kasdien÷s buities, paskatino labiau dom÷tis šalies vidaus ir užsienio politika. Visgi karo pad÷ties panaikinimas 1938 m. lapkričio 1-ąją nesulauk÷ didesnio atgarsio platesniuose Lietuvos gyventojų sluoksniuose. Šio įvykio n÷ iš tolo negalima lyginti su stipriai visuomenę sukr÷tusiu ir prieštaringas reakcijas iššaukusiu tų pačių metų kovo m÷nesį Lenkijos pateiktu ultimatumu1247. Kai kuriose nuošalesn÷se apskrityse, kaip rodo slapta agentūrin÷ informacija, kaimo žmon÷s beveik nieko nežinojo apie vyriausyb÷s nutarimą panaikinti karo pad÷tį ir visai nepasteb÷jo jokių laisv÷jančio vidaus gyvenimo požymių. Valstyb÷s saugumo policijos biuletenyje, parengtame prieš m÷nesį iki Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimo atšaukimo, apie nuotaikas pietryčių Lietuvoje teigiama: „D÷l karo stovio panaikinimo, tai ūkininkai visai nekreipia d÷mesio ir nesiįdomauja, nes šis įstatymo pakeitimas nesudaro jiems jokios orientacijos – ar gerai [tai] ar blogai. Vieni sako, kad dabar n÷ra karo, tai karo stovis nereikalingas“1248. Utenos ir Anykščių apylink÷se, toks vyriausyb÷s žingsnis „visuomen÷s tarpe nepadar÷ jokio įspūdžio. – konstatuota kitoje pažymoje, – Ūkininkų ir paprastos visuomen÷s tarpe nekreipiama jokio d÷mesio d÷l buvimo ar panaikinimo karo stovio. [Tik] iš ne kurių valdininkų ir susipratusių asmenų tenka nugirsti, kad karo stovio panaikinimo turbūt reikalavo Vokietija, kad daugiau gal÷tų kelti nerimą Klaip÷dos krašto vokiečiai“1249. Dar išraiškingiau paradoksalią gyventojų reakciją parodo vienas lapkričio m÷nesio Valstyb÷s saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenis: „Karo stovio panaikinimas platesniuose gyventojų sluoksniuose didesnio atgarsio nesuk÷l÷ ir šiuo reikalu mažai tekalbama. Lojalūs ir ramūs gyventojai karo stovio visiškai nejaut÷, o kaime daug kas ir nežinojo, kad yra koks tai karo stovis. Paskelbus laikraščiuose žinią, kad panaikintas karo stovis, daug kas klaus÷ vienas kito, ar buvo karo stovis? D÷l karo stovio panaikinimo džiūgauja komunistai ir griežtesnio nusistatymo opozicionieriai, bet tokių asmenų yra visai maža ir jų džiūgavimas visai nereikšmingas
1246 [L. Truska] Lietuva okupacijos išvakar÷se, Lietuva 1940 – 1990, Vilnius, 2005, p. 25. 1247 Plačiau žr.: G. J a n a u s k a s, J÷ga n÷ra teis÷..., p. 49 - 72. 1248 1938 10 12 VSP Ukmerg÷s apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 148. 1249 Ten pat, l. 151.
252 platesniems gyventojų sluoksniams“1250. Kad ištisa šalies gyventojų karta yra išaugusi nuolatin÷s karo pad÷ties sąlygomis ir kitokio gyvendinimo net įsivaizduoti negali, savo rašte ministrui pirmininkui dar 1936 m. konstatavo kariuomen÷s vadas S. Raštikis1251. Kai kur žinią apie ypatingojo režimo atšaukimą, paprasti ūkininkai sutiko ne tik abejingai, bet ir su tam tikru nerimu. Pasak Kretingos karo komendanto, žmonių tarpe buvo „šiek tiek reiškiama baim÷s, kad panaikinus karo stovį, nepasireikštų pl÷šikavimas ir neramių gaivalų jud÷jimas“1252. D÷l tos priežasties, nemažai Mažeikių apylinkių gyventojų laik÷si nuomon÷s, jog Lietuvoje „per anksti yra panaikintas karo stovis“, nes „kuomet buvo karo stovis ramiems gyventojams nieko neat÷m÷ [...] jis apsaugojo piliečius, garantavo asmens neliečiamybę, turtą ir ramybę“1253. „Plačiau galvojantieji piliečiai, – pabr÷ž÷ tos apskrities karo komendantas, – supranta, kad taip pasilikti negali. Vieton karo stovio tur÷siąs būti koks nors kitas įstatymas. Taip palikti vyriausyb÷ negal÷sianti, nes visokiem patamsių gaivalam būtų duota neribota laisv÷ nusikaltimams daryti“1254. Taigi, kaip rodo šis ir kiti dokumentai, po ilgų autoritarinio valdymo metų, didesn÷s dalies paprastų Lietuvos gyventojų sąmon÷je įsitvirtino tam tikras prieraišumas „t÷viškai globojančios“ valdžios „tvirtos rankos“ politikai. Aukštesnio išsilavinimo, veiklesnių gyventojų, geriau suvokusių tikrąsias karo pad÷ties atšaukimo aplinkybes tarpe, jaut÷si neviltis, nuogąstavimai d÷l Klaip÷dos krašto ir visos valstyb÷s ateities1255. Šiaulių regione, pasak saugumo policijos biuletenio, „visi valstybinio nusistatymo gyventojai po karo stovio panaikinimo yra susirūpinę d÷l Klaip÷dos krašte pasireiškusio vokiečių jud÷jimo ir sako, kad be karo stovio bus sunku Klaip÷dos krašte vokiečius tvarkyti“1256. Mažeikių karo komendantas apie tai raporte nurod÷: „Gyventojuose vyrauja nuomon÷, ypatingai rimtų ir daugiau suprantančių pad÷tį, kad Klaip÷dos krašte per anksti panaikintas karo stovis. Jų nuomone, jei karo stovis būtų kaip buvęs – nebūtų nekaltų aukų, užpuldin÷jimų ir kt.; būtų buvusi geresn÷ pad÷tis laim÷ti Krašto Seimelio rinkimus“1257. Karo pad÷ties panaikinimą gana gyvai aptarin÷jo ir Lietuvos tautin÷s mažumos. Lenkai į tai reagavo gana santūriai, nors po Varšuvos ultimatumo Kaunui, jie jaut÷si drąsiau ir laisviau1258. Lietuvos vokiečiai, kurių daugiausia gyventa Užnemun÷je, sužinoję apie vyriausyb÷s nuolaidas
1250 1938 11 11 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, 5, b. 4421, l. 602. 1251 1936 10 17 Lietuvos Kariuomen÷s vado b. gen. S. Raštikio ir krašto apsaugos ministro S. Dirmanto raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 485, l. 195. 12521938 11 18 Kretingos karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 200. 1253 1938 12 12 Mažeikių karo komendanto raportas KAM, ten pat, l. 228. 1254 Ten pat. 1255 1938 m. gruodžio m÷n. Lietuvos karo komendantų raportų suvestin÷, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1083, l. 240. 12561938 11 11 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, ten pat, b. 4421, l. 602. 1257 1938 12 12 Mažeikių karo komendanto raportas, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 228. 1258 1938 12 10 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap.5, b. 3381, l. 52.
253 Vokietijai džiūgavo, prad÷jo drąsiau demonstruoti vokiškumą1259. Žydų nuotaikos buvo diametraliai priešingos. Jų d÷mesį patrauk÷ ne tiek pats karo pad÷ties panaikinimo faktas, kiek šio įvykio aplinkyb÷s ir pasekm÷s. Lietuvos žydai gerai žinojo, kaip su jų tautiečiais elg÷si Vokietijoje į valdžią at÷ję naciai1260, tod÷l su baime lauk÷ naujų – ir kaip nuogąstauta – paskutinių A. Hitlerio žingsnių įplieskiant karą Europoje. Viename saugumo policijos Ukmerg÷s apygardos 1938 m. spalio m÷nesio biuletenyje, pažymima, kad žydai d÷l nacių politikos tiek sunerimę, jog net sinagogose studijuoja „Mein Kampf“, tik÷damiesi geriau suprasti tai, kas dedasi Vokietijoje1261. Apibendrinant poskyryje pateiktus faktus ir komentarus, galima teigti, jog platieji Lietuvos gyventojų sluoksniai, gana greit apsiprato su karo pad÷ties tvarka, laik÷ ją savaime suprantama. Sustipr÷jus valstybei, komendantai nebesikišo į kasdienę buitį, nedar÷ nepagrįstų kliūčių ūkinei veiklai. D÷l to ir d÷l didesnio viešojo saugumo, nemaža dalis visuomen÷s, ypač kaimo žmon÷s, karo pad÷ties egzistavimu ne tik nesiskund÷, bet ir vertino tą reiškinį gana palankiai. Karo pad÷ties atšaukimas 1938 m. lapkričio 1 d. šalies gyventojų mas÷se liko iš esm÷s nepasteb÷tas – jį užgož÷ naujienos apie besikomplikuojančią situaciją Klaip÷doje ir virš Europos pakibusią karo gr÷smę. Taigi nuolatinis karo pad÷ties režimas nesukūr÷ „teroro ir nežabotos savival÷s atmosferos krašte“, kaip teig÷ kai kurie kairiosios opozicijos atstovai, tačiau karin÷s administracijos santykiai su visuomene anaip tol ne visada būdavo sklandūs – nepagrįstų prievartos veiksmų, piktnaudžiavimo tarnybine pad÷timi pasitaikydavo.
4.1.2. Lietuvos politinių j÷gų reakcija į karo pad÷ties panaikinimą 1938 m.
Ankstesniame poskyryje steng÷m÷s parodyti kiek ypatingasis režimas jaut÷si kasdieniame paprastų Lietuvos žmonių gyvenime, o šiame – žvilgsnį sukoncentruosime į jo poveikį organizuotoms politin÷ms - visuomen÷s grup÷ms – analizuosime jų reakciją į ilgalaik÷s karo pad÷ties panaikinimą 1938 m. lapkričio pradžioje. Nuo 1936 m. visos Lietuvos politin÷s partijos, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą, neteko teis÷s legaliai veikti – valdžia jas pripažino tik kaip faktiškai egzistuojančias politines - ideologines sroves ir tod÷l iš dalies toleravo. Visai kitaip traktuota pogrindin÷, Sovietų sąjungos
1259 1939 04 11 VSP Marijampol÷s apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 7, b. 338, l. 59; 1938 12 13 Kretingos karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 225. 1260 Jau po pirmųjų į valdžią Vokietijoje at÷jusių nacių antisemitinių veiksmų 1933 m. pavasarį, Lietuvos žydai pareikšdami solidarumą tautiečiams, ÷m÷si vokiškų prekių boikoto, nustojo importuoti vokišką pramon÷s produkciją, nebesilank÷ vokiškų kino filmų seansuose, atsi÷m÷ vaikus iš vokiečių gimnazijos, prad÷jo atleidin÷ti savo įmon÷se įdarbintus vokiečius. Nepasitenkinimas įvykiais Vokietijoje buvo pareikštas ir 1933 m. balandžio 5 d. Kauno Centrin÷je sinagogoje įvykusiame susirinkime, kuriame dalyvavo apie 8000 žydų; prieš nacių politiką protestavo Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Žr.: 1933 05 13 Kriminalin÷s policijos VI rajono valdininko slaptas raportas, LCVA, f. 387, ap. 5, b. 4292, l. 148 ir kitus ten pat esančius raportus. 12611938 10 14 VSP Ukmerg÷s apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 146.
254 finansuojama ir jos interesus atstovaujanti Lietuvos komunistų partija1262. Jos tikroji prigimtis, užsienio ryšiai, Lietuvos vyriausybei, jos saugumo struktūroms buvo žinomi, tod÷l su šia j÷ga, kaip keliančia didžiausią pavojų šalies nepriklausomybei, griežtai ir pakankamai efektyviai kovota1263. Komunistų pavojus nuo pat 1926-ųjų perversmo buvo pagrindinis valdžios argumentas, pateisinant nuolatinę karo pad÷tį šalyje. LKP ketvirtojo dešimtmečio antroje pus÷je buvo kiek kitokia nei prieš dešimtmetį. Narių skaičius, augęs ekonomin÷s kriz÷s metais, v÷liau šiek tiek sumaž÷jo, stabilizavosi, partijos gretose atsirado daugiau lietuvių1264. Pasikeit÷ ir jos veiklos pobūdis: propagandos sklaidą, kairuoliškos inteligentijos telkimo funkcijas iš mažaraščių pogrindininkų per÷m÷ ir nepalyginamai s÷kmingiau atliko legaliai „kultūrinius“ ryšius „vysčiusi“ Sovietų sąjungos diplomatin÷ atstovyb÷ Kaune bei jos įtakojamos draugijos. Kita vertus, Lietuvos komunistai prad÷jo vykdyti specifinius Kominterno pavedimus, tokius kaip slaptos informacijos rinkimas ir perdavimas trumpųjų radijo bangų siųstuvais į SSRS1265. Nors nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios LKP steng÷si veikti vis aktyviau, jos įtaka visuomenei liko pakankamai ribota. Sovietinių partijos istorikų išaukštinti komunistų nuopelnai, organizuojant liaudies mases „kovai su fašizmu“, daugeliu atvejų buvo tariami, pasisavinti šliejantis prie politiškai naudingų, kitų opozicinių grupių suorganizuotų ar spontaniškai kilusių nepasitenkinimo Lietuvos socialine ir politine realybe proveržių. Nepaisant to, LKP kaip patrauklias, nors ir utopines id÷jas skelbusios j÷gos įtaka, anuomet nebuvo nuvertinama. Reikia pažym÷ti, jog visose Valstyb÷s saugumo policijos, karo komendantų ir apskričių viršininkų ataskaitose apie politinę pad÷tį šalies regionuose, pirmiausia ir plačiausiai apžvelgiama LKP, o tik po to – kitų partijų ir organizacijų veikla. Pakankamai reikšmingą komunistų vietą antismetonin÷s opozicijos spektre ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pripažino ir išeivijos politologas Leonas Sabaliūnas1266. Po aktyvių pastangų skverbtis į kariuomenę ir destruktyviems tikslams išnaudoti ekonominius šalies sunkumus 1935 – 1936 m., Lietuvos komunistų veikla apmir÷. Tai l÷m÷ nutrūkę ryšiai su Kominternu ir l÷šų stoka. 1938-ieji laikomi gilios partijos kriz÷s laikotarpiu1267. D÷l šios
1262 N. M a s l a u s k i e n ÷, Lietuvos komunistų tautin÷ ir socialin÷..., p. 83. 1263 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos, p. 213 - 217. 1264 1926 m. rugpjūčio m÷n. tur÷jo 476 narius, 1927 m. pradžioje – 427 narius žr. Lietuvos Komunistų partija skaičiais 1918 – 1975, sud. P. Beresnevičius, Vilnius, 1976, p. 31; VSD duomenimis, LKP (į bendrą skaičių, ko gero, įtraukti komjaunuoliai bei kitų komunistinių organizacijų nariai) 1935 m. tur÷jo 2509 narius (1172 lietuviai, 1109 žydai, 193 rusai), 1936 m. – 3099 (1374 lietuviai, 1457 žydai, 217 rusų), 1937 m. – 2573 narius (1155 – lietuviai, 1216 žydai, 162 rusai), 1938 m. – 1667 narius (834 lietuviai, 685 žydai, 124 rusai), panašus skaičius buvo ir 1939 m. pradžioje.: VSD žinios apie LKP sud÷tį ir veikimą 1935 – 1939 m., LCVA, f. 378, ap. 12, b. 706, l. 2. Plg.: Lietuvos Komunistų partija skaičiais..., p. 32 - 40. 1265 Žr.: J. Š v i l p a, Kaunas Kominterno žvalgybinių ryšių įtakoje, Kauno istorijos metraštis, t. 8, Kaunas, 2007, p. 229 - 237. 1266 Žr.: L. S a b a l i ū n a s, Lithuania in Crisis, p. 47 - 61. 1267 V. T i n i n i s, Sniečkus: 33 metai valdžioje, antras leid., Vilnius, 2000, p. 33.
255 priežasties, tuos kelis m÷nesius, kai valstyb÷je nebuvo karo pad÷ties, komunistai praleido labai pasyviai. Visa tai iškalbingai parodo archyviniai dokumentai. Rimtas LKP vidaus problemas saugumo policija konstatavo dar 1938 m. pavasarį: „Balandžio m÷n. padaryti žymesniųjų komunistų partijos narių su÷mimai įneš÷ partijos organizacijon didelį pakrikimą. D÷l tos priežasties partija nebepaj÷g÷ išvystyti platesnio masto propagandos ir padaryti pasiruošimą švęsti 1 d. geguž÷s bei sukelti tai dienai neramumų, kuriuos partin÷ vyresnyb÷ anksčiau buvo numačiusi ir ruoš÷si įvykdyti [...] Tas reiškinys parod÷ ne tik pačios komunistų partijos nariams, bet ir komunistų partijai simpatizuojančioms politin÷ms grup÷ms bei neorganizuotai darbininkijai, kad komunistų partija prad÷jo eiti regreso keliu ir nebepaj÷gia bent kiek aktyviau viešai pasireikšti“1268. Ne geriau situacija atrod÷ ir lapkričio m÷nesį: „Karo stovio panaikinimas Lietuvos komunistų partijai grąžino viltį atstatyti pakrikusį veikimą. Partijai vadovaują organai tikisi [suburti] išblaškytus partijos narius įtraukti [...] naujų narių, tačiau lapkričio m÷n. b÷gyje partijos veikimo pagyv÷jimo nepasijaut÷“1269. O „gruodžio m÷n. laikotarpy, – fiksuota kitame VSD biuletenyje, – LKP organizacijos srityje nepadar÷ jokios pažangos ir partijos pakrikimas netgi rod÷ tendencijos did÷ti. D÷l l÷šų stokos partijos vadovyb÷ paleido daugumą apmokamų veik÷jų - organizatorių, sulygindama juos su kitais – id÷jiniais veik÷jais“1270. Tų sunkumų priežastis – „tai ryšių nutraukimas su Centru. Visi veikiantieji asmenys panaikinus karo stovį nor÷tų veikti, bet netur÷dami ryšių ir jokių instrukcijų iš Centro nuo veikimo susilaiko“1271. Visgi pavien÷s pogrindininkų grup÷s įvairiuose Lietuvos regionuose, suprasdamos šalyje susilpn÷jusio policinio režimo atvertas galimybes, desperatiškai band÷ ieškoti būdų savo veiklai atgaivinti. Antai 1938 m. gruodžio m÷nesio Šiaulių apygardos Valstyb÷s saugumo policijos pranešime apie Mažeikių apskrities komunistų pasitarimą rašoma: „[...] kiti partijos nariai, daugiau suprantą partijos darbą [...] reišk÷ nepasitenkinimą, kod÷l komunistų partija taip palankiu momentu neaktyvina veikimo. Jie sako, kad metas veikti ypatingai geras, nes karo stovis panaikintas, kitų varžančių priemonių neįvesta“1272. Arba štai kitas panašus pavyzdys: 1939 m. „[...] vasario m÷n. 9 d. pas Kretingos apskrities [LKP] komiteto narius lank÷si apygardos instruktorius ir tur÷jo su jais ilgą pasikalb÷jimą. Instruktorius nurod÷, kad dabartiniu momentu yra patogiausias laikas atgaivinti partijos veikimą, nes nebeveikiant Ypat. Valst. Aps. Įst. ir komendantai negali savavaliauti“1273. Kad kova su pogrindininkais praradus anksčiau tur÷tas administracinio poveikio priemones taps sunkesn÷, pripažino ir patys apskričių karo komendantai. Pasak, Biržų karo komendanto,
1268 1938 m. geguž÷s m÷n. VSD biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 20. 1269 1938 m. lapkričio m÷n. VSD biuletenis, ten pat, l. 40. 1270 1938 m. gruodžio m÷n. VSD biuletenis, ten pat, l. 43. 1271 1938 12 13 Kretingos karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 225. 1272 1938 m. gruodžio m÷n.VSP Šiaulių apygardos politinių partijų ir organizacijų veiklos apžvalga, ten pat, b. 3381, l. 10 1273 1939 m. vasario m÷n. VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 479.
256 „panaikinus karo stovį, kova su priešvalstybiniu gaivalu pasidar÷ neaiški“1274. O Mažeikių komendantūros vadas viename raporte konstatavo: „Panaikinus karo stovį, komunistų partijos nariams veikti dirva yra gana gera. Jie žino, kad negal÷s būti baudžiami, nesulaikius jų su kompromituojančia medžiaga. Su kompromituojančia medžiaga sulaikyti komunistus retai kada įmanoma“1275. Apskritai ir komendantai, ir saugumo policijos pareigūnai tuo metu dažnai pažym÷davo, jog „panaikinus karo stovį, opoziciniai nusistatę asmenys pradeda jaustis daug laisviau, atsiranda daugiau kalbų, kritikuojančių vyriausyb÷s politiką, valstyb÷s vyrų darbus“1276. 1938 m. pabaigoje Lietuvoje nekilo ir jokių rimtesnių, kitų kairiųjų partijų ar organizacijų inicijuotų darbininkijos akcijų; skirtingai nei 1926 m. vasarą bei rudenį, profsąjungos neatgim÷. Suprantama, užkirsti kelią panašių visuomeninių darinių atsiradimui ketvirtajame dešimtmetyje, visai nereik÷jo karo pad÷ties – tai padaryti remdamiesi atitinkamais įstatymais, nesunkiai gal÷jo ir apskričių viršininkai. Kita vertus, ir požymių, kad galimas didesnis kairiųjų j÷gų suaktyv÷jimas, nebuvo. Viename to laikotarpio saugumo policijos biuletenyje tvirtai pareikšta: „Profesinių sąjungų id÷ja darbininkijos tarpe išgaravo ir ši organizacija jau neprigis nei vieša nei slapta“1277. 1938 – 1939 m. sandūros slaptose suvestin÷se apie politinių partijų ir draugijų veiklą socialdemokratai, kaip bent kiek realiai Lietuvoje egzistuojanti j÷ga, iš esm÷s beveik neminimi. Jų prestižą pakirto plečkaitininkų avantiūra, o visuomeninį gyvybingumą – tautininkų valdžios represijos1278 ir vidiniai nesutarimai1279. Dalis buvusių narių suart÷jo su komunistais. Tiesa, Valstyb÷s saugumo policija užfiksavo keletą su senąja – Seimų laikotarpio LSDP, susijusių asmenų atsiliepimų apie karo pad÷ties valstyb÷je atšaukimą. Vienoje pažymoje trumpai pasteb÷ta: „D÷l karo stovio panaikinimo buvę socialdemokratų partijos žmon÷s ypatingo pasitenkinimo nereiškia. Jie sako kad karo stovio panaikinimas įvykęs ne sulig vidaus politikos plano, bet vokiečiams spaudžiant“1280. Kita politin÷ j÷ga, seimų laikotarpiu aktyviai kovojusi d÷l karo pad÷ties panaikinimo, buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Tuoj po perversmo ji susidūr÷ su kietu naujosios valdžios spaudimu. Jau 1928 m. regioniniai LVLS padaliniai, patyrę rimtus administracinius suvaržymus, gerokai pakriko1281 ir kurį laiką apskritai merd÷jo1282. Ketvirtajame dešimtmetyje ši partija skilo į dvi, ar net tris stovyklas, suburtas id÷jinių prieštaravimų bei nevienodo požiūrio į veiklos principus ir taktiką. LVLS jaunimo gretose („Jaunimo sąjungoje“) ÷m÷ stipr÷ti radikali kairuoliška
1274 1938 12 15 Biržų karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b.521, l. 221. 1275 1938 12 12 Mažeikių karo komendanto raportas KAM, ten pat, l. 228. 1276 1938 m. lapkričio m÷n. VSP Šiaulių apypgardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 589. 1277 1938 11 10 VSP Ukmerg÷s apygardos politinių žinių santrauka, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3415, l. 145. 1278 Žr.: A. A s t r a m s k a s, A. G a i g a l a i t ÷, Lietuvos socialdemokratų partijos opozicija tautininkams, Lietuvos istorijos metraštis 1990 metais, Vilnius, 1992, p. 61 - 75. 1279 1938 m. vasario m÷n. VSD biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 7. 1280 1938 m. lapkričio m÷n. VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 47. 1281 1928 02 04 LVLS Centro komiteto skundas ministrui pirmininkui A. Voldemarui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 567, l. 13. 1282 L. T r u s k a, Antanas Smetona..., p. 172.
257 orientacija, simpatijos komunistams1283. Kitą vidinę grupę pačioje partijoje, oponavusią vadovybei ir k÷lusią suart÷jimo su tautininkais būtinybę, subūr÷ ambicingasis Vincas Kvieska su savo šalininkais1284. Nepaisant atskalūnų intrigų, LVLS narių branduolys nenusigręž÷ nuo senųjų lyderių – M. Sleževičiaus, K. Griniaus, tad net ir po 1936-ųjų, kai tautininkų valdžia uždar÷ partiją, valstiečių liaudininkų srov÷, įveikusi vidinius nesutarimus, išliko pakankamai organizuota, veikli j÷ga. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, valstiečiai liaudininkai tradiciškai išpažinę nuosaikias „kairiojo centro“ vertybes, pamažu suart÷jo su dešiniosios orientacijos politin÷mis srov÷mis – pirmiausia krikščionimis demokratais. 1938 m. rudenį, valstiečių liaudininkų veikla suaktyv÷jo ir daugelyje šalies vietų gana dažnai patraukdavo saugumo policijos d÷mesį. Karo pad÷ties Lietuvoje panaikinimą ši srov÷ sutiko nevienareikšmiškai. Santūrų džiugesį ir viltis, jog administracinis spaudimas šiek tiek sumaž÷s ir, galbūt, atsiras daugiau galimybių įtakoti vyriausyb÷s darbą, gerokai temd÷ šalies užsienio politikos nes÷km÷s, vis did÷jančios išorin÷s gr÷sm÷s. Archyviniai dokumentai rodo, jog tikrąsias karo pad÷ties panaikinimo priežastis valstiečiai liaudininkai, kaip, beje, ir kitos politin÷s j÷gos, puikiai suvok÷. Saugumo policijos Šiaulių apygardos biuletenyje pažymima: „D÷l karo stovio atšaukimo, buvę valstiečiai liaudininkai sako, kad karo stovis panaikintas Hitlerio, o ne mūsų vyriausyb÷s gera valia. D÷l tokio negarbingo karo stovio panaikinimo nesą ko džiaugtis, nes liaudininkų grup÷s ir kitos opozicin÷s grup÷s tokiu laiku karo stovį panaikinti nereikalavusios ir gal÷jusios dar kelis metus laukti, kol karo stovis bus panaikintas Lietuvos vyriausyb÷s savo noru, o ne kitiems verčiant“1285. Panašios nuomon÷s kaip valstiečiai liaudininkai šiuo atveju laik÷si ir katalikiškoji opozicija. „Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų tarpe d÷l karo stovio panaikinimo kalbama, kad tai yra geras reiškinys, bet tai padaryti reik÷jo be ultimatumo. Dabar tas esą padaryta per v÷lai ir negarbingai. Jie pabr÷žia, kuomet jie reikalavę karo stovį panaikinti, tai tautininkų vyriausyb÷ į tai visai nekreipusi d÷mesio, o dabar tą padar÷ užsienio verčiama“, –pažym÷ta vienoje saugumo policijos ataskaitoje1286. 1930 – 1932 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) patirtas didžiulis valdžios spaudimas ilgam neišbalansavo jos veiklos. Net ir negal÷dami atvirai reikštis šalies politiniame bei visuomeniniame gyvenime krikdemai, d÷l Bažnyčios paramos ir gausaus šalinininkų rato, liko viena įtakingiausių opozicinių j÷gų. Užsienio veiksnių išjudintas ketvirtojo
1283 M. T a m o š a i t i s, Lietuvos valdžios politika kairiųjų ir komunistų inteligentų atžvilgiu 1927 – 1940, Kultūros barai, 2007, Nr. 9, p. 83 - 84. 1284 Plačiau žr.: J. B ū t ÷ n a s, Gyvenusi kitiems..., p. 120; V. L u k o š e v i č i u s, Liberalizmo raida..., p. 206 -223; M. T a m o š a i t i s, Lietuvos valstiečių liaudininkų vadovyb÷s nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais XX a. 4- ojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, Darbai ir dienos, 2007, Nr. 48, p. 43 - 74. Taip pat žr. V. Kvieskos bendražygio – Stasio Kuzminsko memuarus.: S. K u z m i n s k a s, Atsiminimai ir svarstymai, Vilnius, 1992, p. 58 - 60. 1285 1938 m. lapkričio m÷n. VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 50. 1286 1938 lapkričio m÷n. VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 602.
258 dešimtmečio pabaigos Lietuvos vidaus gyvenimas jiems atv÷r÷ naujas aktyvios veiklos galimybes1287. Kita 1938 m. rudenį labai suaktyv÷jusi politin÷ j÷ga buvo voldemarininkai – trečiojo dešimtmečio pabaigoje iš LTS ir su ja susijusios sukarintos „Geležinio vilko“ organizacijos išsikristalizavusi buvusio ministro pirmininko Augustino Voldemaro pasek÷jų – dešiniųjų radikalų grup÷1288. 1930 – 1935 m. pasitelkusi Lietuvos kariuomen÷s jaunesniosios kartos karininkus1289 bei puskarininkius, ji kelissyk organizavo pučus, siekdama „suaktyvinti“, „atšviežinti“ autoritarinį režimą. Visi m÷ginimai paspausti A. Smetoną nepasisek÷ – voldemarininkų gretas1290 išretino areštai, aktyviausios grup÷s buvo išblaškytos. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, komplikuojantis šalies tarptautinei pad÷čiai, ši opozicin÷ j÷ga v÷l prad÷jo stipr÷ti1291. Dešinieji radikalai, kaip ir kitų nelegalių politinių grupių atstovai taip pat tarpusavy kalb÷jo, „kad karo stovis būtų dar ilgai buvęs, bet vokiečiai privertę jį panaikinti. Jeigu būtų buvusi nuosekli politika, tai prie to nebūtų prieita. Karo stovio panaikinimą ir santykių su lenkais užmezgimą reik÷jo iš anksto numatyti, o ne laukti, kol kiti tai padiktuos.“1292 Voldemarininkų taktika ir veiklos metodai gana aiškiai skyr÷si nuo kitų Lietuvos politinių srovių. Jų būdingas bruožas – karingumas bei polinkis organizuoti pučus. Šią savybę nemaža dalimi l÷m÷ tai, jog A. Voldemaro pasek÷jų gretose buvo daug kariškių, nors apskritai, voldemarininkų įtaka kariuomen÷je ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pasak istoriko G. Rudžio, neretai būdavo pervertinama1293. 1938 m. lapkričio m÷nesio VSD biuletenyje apie dešiniųjų radikalų suaktyv÷jimą ir jų puosel÷tus planus rašoma: „[...] Pablog÷jus Klaip÷dos krašto pad÷čiai ir pasklidus kalboms, kad vyriausyb÷ yra nusistačiusi eiti prie susitarimo su Lenkija, visuomen÷s nuotaika ÷m÷ žymiai blog÷ti, o tuo pačiu ÷m÷ augti ir nepasitenkinimas vyriausybe. Tokioms aplinkyb÷ms esant voldemarininkų tarpe ÷m÷ atsirasti daugiau vilčių, kad jų pozicijos pager÷s ir atsiras daugiau galimumų paimti valdžią. Sklindant kalboms, kad Voldemaras atvyko į Berlyną ir kad vokiečių remiamas paims Lietuvos valdžią,
1287 1938 lapkričio m÷n. VSD biuletenis, LCVA, f.378, ap. 5, b. 3440, l. 41. 1288 Plačiau žr. A. B u l o t a, Nuo Baltojo žirgo iki svastikos, Vilnius, 1962, p. 72 - 114; G. R u d i s, Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai..., p. 5 - 27. 1289 Apie karininkijos nuotaikas 1934 m. pučo išvakar÷se plačiau žr.: Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analiz÷, pareng÷ G. R u d i s, Lietuvos istorijos metraštis 1998, Vilnius, 1999, p. 231 - 240. 1290 Vadinamuosius voldemarininkus, VSD analitikai buvo linkę skirstyti į dvi skirtingas šakas. Pirmoji – negausi, konspiratyviai veikusi „ortodoksinių“, ištikimiausių prof. A. Voldemaro r÷m÷jų grup÷, teik÷ pirmenybę ginkluotų perversmų taktikai. Antroji – gausesn÷, bet menkai organizuota „tautiškai fašistinio jud÷jimo šalininkų grup÷“ – vienijo radikalesnį tautininkiškąjį jaunimą. Veiklos metodų ir tikslų požiūriu ji gerokai skyr÷si nuo pirmosios: nesiek÷ A. Voldemaro grąžinimo į valdžią, pasisak÷ prieš teroristinius kovos metodus, atvirai nereišk÷ priešiškumo A. Smetonos politinei linijai; apskritai netur÷jo aiškios programos. Abi grupes netiesiogiai vienijo tik panaši valstyb÷s vizija – „dinamiškesnis“, „tautiškesnis“ autoritarinis režimas.: 1937 m. vasario VSD m÷n. biuletenis, LCVA, f. 378, ap.5, b. 3335, l. 9. 1291 1938 06 10 VSD biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 20. 1292 1938 11 11 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 602. 1293 G. R u d i s, Jungtinis antismetonin÷s..., p. 211.
259 voldemarininkų ūpas dar labiau prad÷jo kilti. M÷nesio pabaigoje buvo gauta [žinių], kad voldemarininkai darys perversmą“1294. Tod÷l neatsitiktinai saugumo policija voldemarininkus laik÷ pavojingu jud÷jimu ir skyr÷ jiems ne mažiau d÷mesio nei komunistams. Skirtingai nuo pastarųjų, ultradešinieji karo pad÷ties atšaukimu sugeb÷jo pasinaudoti ir išpl÷t÷ savo veiklą. D÷l užsienio politikos problemų rekordiškai smunkant valdžioje buvusios LTS reputacijai, o kartu jos gretose ir „dukterin÷se“ organizacijose vis labiau ryšk÷jant oportunizmo bei demoralizacijos požymiams, voldemarininkų jud÷jimas daliai aktyvesn÷s, patriotiškai orientuotos visuomen÷s, ÷m÷ asocijuotis su veiklia, tautinius ir valstybinius reikalus dermai atstovauti galinčia politine j÷ga. Tokia situacija VSD analitikams leido suformuluoti išvadą, jog „jeigu pasikeistų politin÷s apystovos, tai tie patys jaunalietuviai, o taip pat ir daugumas tautininkų visi stotų už Voldemarą, nes prof. Voldemaras šiuo metu labai populiarus, jo populiarumui daug prideda paskutinieji Klaip÷dos įvykiai ir, bendrai, bendra politin÷ situacija“1295. Apibendrinant poskyrį galima konstatuoti, jog karo pad÷ties teikiamų teisnių - administracinių priemonių pagalba autoritarin÷ valdžia per dešimtmetį palauž÷ tiek pogrindines antivalstybines j÷gas, tiek ir iš dalies toleruotas visuomen÷s politines sroves. Bet 1938 m. lapkritį Lietuvoje panaikinus ypatingąjį režimą, visos jos tik÷josi ir pagal galimybes band÷ atgaivinti arba suaktyvinti veiklą. Opozicija puikiai suprato, kokios aplinkyb÷s sąlygojo valstyb÷s vidaus režimo pokyčius.
4.1.3. Kai valstyb÷je nebuvo karo pad÷ties
Per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį, valdžioje buvusios j÷gos – pirmuosius šešerius metus krikščionys demokratai, o po to – trylika metų tautininkai, politin÷se diskusijose ir pareiškimuose visuomenei, nuolat aiškino, jog valstyb÷ be karo pad÷ties ilgiau nepaj÷gsianti egzistuoti: ją užgrobti laukdamos patogaus momento – pogrindinių destruktyvų j÷gų sukeltų neramumų – tyko agresyvios didžiosios kaimynin÷s. Per nepriklausomyb÷s metus buvo tik du tarpsniai – 1926-ųjų antroji pus÷ ir keli m÷nesiai 1938 – 1939 m. sandūroje, kai šalis gyveno be karo pad÷ties suvaržymų. Pagrįstai kyla noras palyginti tuos du laikotarpius ir pabandyti išryškinti kaip atrod÷ ta „laisv÷“ valstyb÷s viduje. Kairiųjų pergal÷ 1926 m. geguž÷s m÷nesį vykusiuose Trečiojo Seimo rinkimuose atneš÷ kardinalias permainas Lietuvos politiniame gyvenime: buvo panaikinta karo pad÷tis, atvertos plačios galimyb÷s visuomeninei raiškai, partinei spaudai. Opozicijoje likę krikdemai, o v÷liau – jau
1294 1938 lapkričio m÷n. VSD biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3440, l. 42. 1295 1938 12 10 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 51.
260 po gruodžio 17-osios perversmo ir tautininkai – tą naująją santvarką apibūdino kaip visiškos anarchijos ir antivalstybinių j÷gų siaut÷jimo laikotarpį1296. Valstyb÷ esą balansavo ant pražūties ribos ir tik kariuomen÷ bei tautiškai - patriotiškai angažuoti visuomen÷s sluoksniai savo ryžtingais veiksmais užkirto kelią didžiulei gr÷smei. Kairiųjų lyderiai ir tada, ir v÷liau tokius teiginius laik÷ absurdiškais1297; juos įtikinamai paneigia ir visa naujausia Lietuvos istoriografija. Kas kaip bevertintų, gyvenimas valstyb÷je per antrąjį 1926-ųjų pusmetį atrod÷ visai kitoks nei anksčiau: atsigavo kairiosios partijos, profsąjungos, vyko susirinkimai, demonstracijos1298. Naudodamasis visu tuo kaip priedanga, į viešumą skverb÷si ir komunistinis pogrindis. Prasid÷jo intrigos profsąjungose: LKP siek÷ sukompromituoti socialdemokratų lyderius ir įsitvirtini vadovyb÷je1299. Įnirtingą kovą atspind÷jo žodžių mūšiai kairiųjų spaudoje. Tačiau LSDP komunistams pasirod÷ esanti per kietas riešutas. LKP nebuvo legalizuota, naujoji valdžia visai neketino jos toleruoti1300. Nors ministras pirmininkas M. Sleževičius ir prezidentas K. Grinius, abejojo komunistų gyvybingumu ir geb÷jimu išvystyti platesnio masto destruktyvią veiklą, jie gerai suvok÷ kas slypi už šios j÷gos, numan÷ potencialias gr÷smes. Abu valstyb÷s vadovai 1918 – 1920 m. buvo tiesiogiai susidūrę su rusiškuoju bolševizmu ir jokių palankių iliuzijų jo atžvilgiu nepuosel÷jo1301. Priešingai, jau tada – didžiulių sunkumų bei nežinios metais – ir M. Sleževičius, ir K. Grinius pademonstravo ryžtą ginant demokratin÷s, tautin÷s valstyb÷s idealus. Tod÷l ir antrąkart stoję prie valstyb÷s vairo, jie
1296 Tą oficialų tautininkų valdžios požiūrį į 1926 m. antrosios pus÷s įvykius Lietuvoje, labai gerai iliustruoja ši citata: „Kairiųjų Vyriausyb÷, mažumų remiama buvo sudaryta. Ji, sp÷dama Seimo rinkimų nuotaiką, per staiga pa÷m÷ kairįjį kursą, kurį šalis labai greitai pajuto. Tautiškesnieji ir ramesnieji elementai ne be baim÷s žiūr÷jo į ateitį ir savęs klaus÷: kas bus toliau ? Tie elementai, kurie su mūsų šalimi mažiau yra surišti, pajutę vyriausyb÷s kursą, prad÷jo kelti galvas. Kaune, Raseiniuose ir kitur prasid÷jo reikštis neramaus, nelietuviško elemento labai simptomatingi žygiai, kuriuose aiškiausiai buvo galima įžiūr÷ti internacionalo rimtą ruošimąsi pulti tautiškumą. Karininkams kepur÷s daugiausia nelietuviško gaivalo prad÷jo būti daužomos; savanoriams už t÷vyn÷s laisvę kraują liejusiems Vyties kryžius nuo krūtin÷s prad÷jo būti pl÷šiamas. Šie prieš tautiškumą einą internacionaliniai elementai valdžios nebuvo griežčiau smerkiami, baudžiami“.: J. T a m o š a i t i s, Nuo gruodžio m. 17 d. ligi šių dienų, Pirmas Nepriklausomos..., p. 143. 1297 P. Leonas atsiminimuose pateikia įdomaus pokalbio su Steponu Kairiu, vienu iš LSDP lyderių, 1926 m. gyvenusio tame pačiame bute fragmentą: „Paskaitęs dešiniųjų, arba Smetonos ir Voldemaro spaudos organe tokių aliarmų [d÷l komunizmo – M.K.] aš klausdavau S. Kairio, ar negresia mums bolševizmo pavojus. Į tą klausimą jis tik nusijuokdavo, kad tai tik kunig÷lių ir davatkų statomos baidykl÷s žvirbliams gąsdinti“.: P. L e o n a s, Pergyvenimai ir atsiminimai, p. 457. Pats prezidentas K. Grinius, jau būdamas išeivijoje tvirtai pareišk÷, jog [1926 m. antroje pus÷je] komunistų pavojaus vyriausyb÷ visiškai nejaut÷. Krašte jie netur÷jo jokios įtakos [..] Visame krašte 1926 m. buvo apie 200 komunistų ir komjaunuolių, daugumoje žydų, ir nesąmon÷ manyti, jog jie gal÷jo tur÷ti kraštui sprendžiamos įtakos“.: K. G r i n i u s, apie 1926 metų gruodžio 17-os dienos perversmą, A. Eidintas, Kazys Grinius, p. 172. 1298 R. Č e p a s, Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai, p. 105. 1299 S. Č e p u l i e n ÷, Profsąjunginis jud÷jimas..., p. 83 - 85; 99 - 104; P. B e r e s n e v i č i u s, Legali komunistų veikla..., p. 101 - 108. 1300 Tik Klaip÷dos krašte 1926 m. antroje pus÷je gavo teisę legaliai veikti „Darbininkų partija“, kurios vardu buvo prisidengę komunistai. Žr.: L. T r u s k a, Antanas Smetona..., p. 155. 1301 R. S k i p i t i s, Nepriklausomą Lietuvą statant..., p. 407; Beje, vyresnysis būsimojo prezidento sūnus Kazys, 1918 m. buvo įstojęs į Kaukaze suformuotą Baltųjų kariuomen÷s kavalerijos eskadroną, kovojusį prieš bolševikus.: G. I l g ū n a s, Kazys Grinius, p. 194 - 201.
261 neman÷ suteikti LKP daugiau laisv÷s ir viešumos1302. Nenuostabu, kad v÷liau visa sovietin÷ istoriografija taip tulžingai juodino tą, pagal ano meto sąlygas, net per daug liberalią kairiųjų valdžią1303. Staigus valstyb÷s demokratizacijos kursas 1926 m. vasarą glumino ir kai kuriuos su naująją valdžia susijusius aukštus kariuomen÷s atstovus. Antai Vyriausiojo štabo viršininku tuo metu paskirtas Kazys Škirpa, po kelių dešimtmečių emigracijoje rašytuose memuaruose atvirai peik÷ atskirus Trečiojo Seimo politinius žingsnius: „Karo stovio panaikinimas, tuoj pat nenustatant kitų teisinių priemonių laisvei apsaugoti nuo jos pikto naudojimo prieš krašto santvarką atv÷r÷ duris ir atrišo rankas visiems tiems, kurie tur÷jo kokių nors užmačių prieš vyriausybę arba krašto santvarką. Tačiau reikia konstatuoti, jog karo stovio varžtų atleidimas buvo padarytas per staiga ir be reikiamo plano“1304. Jam atsiminimuose savotiškai antrino kitas su Valstiečių liaudininkų sąjunga anuomet susijęs karininkas K. Žukas. „Karo stovio panaikinimas, plati amnestija, pažad÷jimas keisti žem÷s reformos įstatymą, buvo per greitas ir per griežtas posūkis, – savo 1959 m. JAV išleistoje knygoje „Žvilgsnis į praeitį“ tvirtino jis. – „Tas posūkis iš vienos pus÷s suk÷l÷ patamsių gaivalų veikimą, streikų bangą, iš kitos gi – ne tik opozicijos, bet ir nuosaikių piliečių pasipiktinimą“1305. Kairiųjų valdžia, nors ir suvokdama potencialias gr÷smes demokratijai bei nepriklausomybei, elg÷si negrabiai, nepaj÷g÷ suduoti rimtesnio smūgio komunistiniam pogrindžiui. Demonstratyviai įvykdytas skubotas karo pad÷ties panaikinimas, permainos politin÷s policijos vadovyb÷je, jos agentūros finansavimo mažinimas ir veiklos pobūdžio keitimas1306, gerokai susilpnino valstyb÷s vidinį saugumą. Komunistai tur÷jo daugiau galimybių veikti, bet jas išnaudojo ne sukilimui ruošti, o pirmiausia savo įtakos pl÷timui, propagandai. Ginkluotai akcijai nebūtų pakakę nei resursų, nei r÷m÷jų, juolab, kad ir sulaukti rimtesn÷s paramos iš Sovietų sąjungos – buvo nerealu. Be to, tuo metu tarp vietinių LKP lyderių ir atstovų Kominterne tvyrojo nepasitik÷jimas ir net tam tikras priešiškumas1307. Taigi situacija Lietuvoje iš esm÷s skyr÷si nuo tos, kuri susidar÷ Estijoje 1924 m. pabaigoje. 1926 m. Lietuva labiau gal÷jo tik÷tis ne Sovietų, bet Lenkijos intervencijos, nes santykiai su pastarąja, po gegužę įvykusio J. Pilsudskio vadovaujamo karinio perversmo, gerokai paaštr÷jo1308. Kairiųjų vyriausyb÷ Kaune, nenor÷jo suteikti net menkiausio pagrindo ginkluoto konflikto atsinaujinimui. Lietuvos lenkų tautin÷ mažuma gavo žymių nuolaidų švietimo srityje. 1926 m. antrojoje pus÷je visoje šalyje prad÷jo stichiškai augti lenkiškų pradžios mokyklų tinklas, o
1302 A. E i d i n t a s, Antanas Smetona, p. 213. Apie tai, jog „liaudininkų ir socialdemokratų valdžia ÷m÷si administracinių smurto priemonių prieš stipr÷jančią darbininkų profsąjungų vienybę“ ir komunistus, akcentuota ir sovietmečiu: Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2 (1920 – 1940), Vilnius, 1978, p. 154. 1303 E. D i r v e l ÷, Klasių kova..., p. 92 - 99; E. J a c o v s k i s, Uždangą nupl÷šus..., p. 4 - 19. 1304 K. Š k i r p a, Pakeliui su Sleževičiumi..., p. 247. 1305 K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p. 318. 1306 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos, p. 111 - 112 1307 V. T i n i n i s, Sniečkus..., p. 18. 1308 Plačiau žr.: A. K a s p a r a v i č i u s, Koalicin÷s liaudininkų ir socialdemokratų vyriausyb÷s pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1993 metai., Vilnius, 1994, p. 59.
262 jų mokinių skaičius did÷jo įvairiais būdais pritraukiant net lietuvių šeimų vaikus1309. Lietuvių mokyklos Vilniaus krašte jokių panašių nuolaidų nesulauk÷1310. Tai tik dar labiau supriešino visuomenę. Antivyriausybin÷s nuotaikos išplito ir kariuomen÷je, tiksliau, didesn÷je karininkijos dalyje, kurios netenkino kairiųjų valdžios sumanytas ginkluotųjų paj÷gų valdymo reorganizavimas bei su tuo susiję kadrų pakeitimai ir finansavimo mažinimas1311. Kariškiai tvirtai stojo dešiniosios opozicijos pus÷n1312. Kitą svarbią jos r÷m÷jų grupę sudar÷ gausios katalikiškosios organizacijos, papiktintos valdžios siekio nutraukti algų mok÷jimą dvasininkijai iš valstyb÷s biudžeto bei kitais būdais apriboti Bažnyčios įtaką1313. Be viso to, politinę krizę dar gilino ir ekonominiai sunkumai1314. M. Sleževičiaus vyriausyb÷s šalininkai – įvairios kairiosios organizacijos – buvo mažiau vieningi ir drausmingi: konsolidacijai, nuosekliam veikimui trukd÷ vidiniai nesutarimai, varžymasis su komunistuojančiomis grup÷mis. 1926 m. birželio viduryje įvykusi išlaisvintų komunistinių „Darbininkų kuopų“ narių ir r÷m÷jų, valdžios nesustabdyta triukšminga eisena, dešiniųjų atstovų buvo laikoma kone valstyb÷s žlugimo preliudija. Krikščionių demokratų ir tautininkų šalininkai, nesankcionuotą demonstraciją prieš vyriausybę ir jos vykdomą politiką sureng÷ tų pačių metų lapkričio pabaigoje. Skirtingai nei birželį, policija susirinkusią minią, kurios žymią dalį sudar÷ dešinioji studentija, ryžtingai išvaik÷. Tai tik dar labiau sustiprino opozicijos priešiškumą, suteik÷ progą garsiai kaltinti vyriausybę tautinių idealų, valstyb÷s interesų išdavyste. Ultradešinioji „Tautos valia“1315 tuo metu beatodairiškai liejo purvą ant kairiųjų valdžios, tačiau be karo cenzūros, ją „užčiaupti“ sek÷si sunkiai. Taikos meto priemon÷s čia nelabai gelb÷jo. Min÷to laikraščio leid÷jui Vincui Grigaliūnui - Glovackiui, kaip prisiminimuose teig÷ K. Škirpa, d÷l tų išpuolių, paprastame teisme buvo iškeltos net šešios bylos, tačiau jos nagrin÷tos l÷tai ir geidžiamo rezultato nedav÷. Tada krašto apsaugos ministras plk. ltn. J. Papečkys pareng÷ specialų trijų narių „spaudos teismų“ įstatymo projektą, kuris būtų leidęs be „karo stovio“, pagreitinta tvarka, per kelias dienas nubausti už šmeižtą laikraščių redaktorius. „Tai nebūtų buvusi jokia cenzūra, bet demokratin÷ prieš tuos spaudos organus, kurie nebuvo pribrendę naudotis spaudos laisve“1316, – taip man÷ įstatymo iniciatoriai.
1309 B. Š e t k u s, Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m., Istorija, 2007, LXV, p. 40 - 44. 1310 B. M a k a u s k a s, Vilnijos lietuviai 1920 – 1939, Vilnius, 1991, p. 126 - 127. 1311 Plačiau žr.: A. K a s p a r a v i č i u s, Koalicin÷s liaudininkų ir socialdemokratų..., p. 58 - 67. 1312 R. L o p a t a, Autoritarinis režimas..., p. 80. 1313 A. M e r k e l i s, Antanas Smetona..., p. 316. 1314 L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai..., p. 157. 1315 Apie „Tautos valią“ ir jos leid÷jus žr.: A. E i d i n t a s, Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923 - 1927 m., Istorija kaip politika. Įvykių raidos apžvalga, Vilnius, 2008, p. 242 - 253. 1316 K. Š k i r p a, Pakeliui su Šleževičiumi..., p. 249.
263 M. Sleževičius, K. Grinius bei jų aplinka siek÷ greitos ir pakankamai radikalios šalies demokratizacijos, laikydami tai svarbiausiu savo politin÷s veiklos tikslu – nauja teisingesne alternatyva iki tol buvusiam krikdemų valdymui. Deja, teorin÷ vizija neprigijo praktikoje. Tuometin÷ Lietuvos visuomen÷ buvo fragmentuota tautiniu, socialiniu pagrindu, nesudar÷ vieningo pilietinio junginio, jos politin÷s kultūros lygis buvo žemas: vyravo tradicin÷s patriarchalin÷s, liberalizmui priešiškos vertyb÷s1317. Visuomen÷s nebrandumas, nuolatin÷ elito pasaul÷žiūrin÷ konfrontacija, k÷l÷ rimtą gr÷smę sud÷tingoje geopolitin÷je terp÷je egzistavusios Pirmosios Lietuvos Respublikos stabilumui ir nepriklausomybei. Karo pad÷ties režimas, pats savaime, vidines gr÷smes gal÷jo eliminuoti tik iš dalies ir tai – tik išoriškai. Ypatingojo teisinio režimo įvedimą ar atšaukimą sąlygodavo politin÷ valia, kilusi kaip atsakas į tam tikrus valstyb÷s gyvenimo reiškinius. Sparti tuometin÷s Lietuvos demokratizacija, nepateisino idealistų lūkesčių ir išjudinusi bei supriešinusi visuomenę, atved÷ prie kardinalaus politin÷s sistemos lūžio. Tokioje situacijoje tam tikras demokratinių laisvių ribojimas, aktyvesn÷ kova su ekstremizmu ir antivalstybin÷mis j÷gomis, gal÷jo padidinti valstyb÷s vidinį stabilumą. Kita vertus, užtikrinti tvarką buvo galima ir kur kas nuosaikesn÷mis įstatymin÷mis priemon÷mis nei ypatingasis režimas. Kai 1938 m. lapkričio m÷nesį Lietuvoje, po daugiau nei dešimtmečio, v÷l buvo visiškai panaikinta karo pad÷tis, valstybei didžiausią gr÷smę k÷l÷ ne vidiniai pavojai, bet gerokai padid÷jusi išorin÷s agresijos tikimyb÷. Net ir atšaukusi Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimą, autoritarin÷ Lietuvos valdžia tur÷jo pakankamai laiko išbandytų būdų, kaip kovoti su visomis, santvarką sugriauti besik÷sinančiomis vidaus j÷gomis. Tuo metu, skirtingai nei 1926-aisiais Valstyb÷s saugumo policija veik÷ gerai, l÷šų ir patyrusių kadrų jai nestigo1318. Be to, karo pad÷tis buvo panaikinta d÷l išorinių veiksnių, o ne d÷l pasikeitimų aukščiausiuose valdžios institucijose, tod÷l kardinalių permainų kariuomen÷je ir saugumo struktūrose neįvyko. Visgi min÷ti šalies vidinio kurso pokyčiai laikinai sukūr÷ kiek laisvesnę atmosferą, leidusią į paviršių prasiveržti jau kurį laiką brendusiam aktyvesniųjų visuomen÷s j÷gų nepasitenkinimui negatyviais pra÷jusio dešimtmečio valstyb÷s gyvenimo reiškiniais: socialiniais sunkumais, politine stagnacija ir įvairiomis ilgamet÷s tautininkų valdžios ydomis1319. Iš viso opozicinių j÷gų spektro, teoriškai didžiausią gr÷smę Lietuvos valstybingumui gal÷jo kelti komunistinis pogrindis, bet jo veikla tuo metu, d÷l vidin÷s kriz÷s buvo visiškai pakrikusi. Kitos, gerokai įtakingesn÷s nelegalios politin÷s srov÷s – krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai,
1317 A. K a s p a r a v i č i u s, Achilo kulnas: parlamentarizmo ir politin÷s kultūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926 metais, Kultūros barai, 2007, Nr. 4, p. 64. 1318 A. A n u š a u s k a s, Lietuvos slaptosios tarnybos, p. 213 - 217. 1319 K. M u s t e i k i s, Prisiminimų fragmentai, p. 16.
264 voldemarininkai savo pretenzijas į valdžią grind÷ nepriklausomyb÷s, teisingumo (plačiąja prasme) gynimo, tautiškumo stiprinimo id÷jomis, tad iš esm÷s k÷l÷ pavojų tik A. Smetonos vienvaldystei. 1938 m. pabaigoje krikščionys demokratai bei valstiečiai liaudininkai ÷m÷ konsoliduoti j÷gas, sudarydami opozicinį darinį, gavusį neoficialų „Ašies“ pavadinimą. Kiek v÷liau, prie šių politinių srovių prisid÷jo ir voldemarininkai. Savo veiklos centru ta sąjunga pasirinko Valstyb÷s saugumo policijos nebekontroliuojamą, laisvą nuo cenzūros ir kitų karo pad÷ties suvaržymų Lietuvos sritį – autonominį Klaip÷dos kraštą1320. Čia ruoštasi suteikti jud÷jimui aiškesnę organizacinę formą, bandyta leisti atvirai valdžią kritikuojantį laikraštį „Žygis“. Tačiau, vos tik leidinys pasirod÷, beveik visą išspausdintą jo tiražą (1000 egz.) iš karto konfiskavo Klaip÷dos autonomin÷ policija1321. Nors ši institucija nebuvo pavaldi gubernatoriui ir dažnokai m÷gdavo demonstruoti savo savarankiškumą, kartais jos veiksmai vis d÷lto „sutapdavo“ su centro vyriausyb÷s pageidavimais. „Žygio“ platinimas nutrauktas remiantis Lietuvos Respublikos „Spaudos“ įstatymo 24-uoju straipsniu, numatančiu atsakomybę už valstyb÷s vadovo įžeidimą. Po to Lietuvoje prasid÷jo pagrindinių opozicijos veik÷jų areštai1322. Tačiau tai jud÷jimo nesužlugd÷ – Klaip÷dos krašte jis jaut÷si pakankamai saugiai – vietin÷ vokiškoji policija jo veiklai labai netrukd÷1323. Nors „Ašiai“, panaudojant laikraštį „Žygis“, nepavyko savo programinių nuostatų plačiau paskleisti visuomen÷je, jos r÷m÷jų veiksmai privert÷ tautininkų valdžią nerimauti. Kaip ir 1926-aisiais, 1938 m. gruodį kilo esama šalies situacija nepatenkintos studentijos demonstracijos1324. Savo protestą viešai pareišk÷ su „Ašimi“ susiję Klaip÷dos ir Kauno aukštųjų mokyklų studentai. „Žygyje“ ta proga buvo išspausdintas kovingas atsišaukimas su skambia pabaiga: „Mes lietuviškosios studentijos aktyvas amžiams ir negrįžtamai pamirštame visus partinius nesutarimus ir vienas antru visiškai pasitik÷dami stojame kaip nesulaužomas frontas prieš dinastinę švogeriados šnipų tironiją į amžiną kovą d÷l Lietuvos valstyb÷s interesų, d÷l Lietuvos laisv÷s, teritorinio neliečiamumo, stojame už pilkaserm÷gį t÷vą, už vargstantį darbininką, už kiekvieną padorų lietuvį, už Lietuvos garbę“1325. Studentijos akciją tautininkų valdžia griežtai pasmerk÷, vadindama tai be galo valstybei žalingu, neatsakingu siekiu “papolitikuoti, patriukšmauti ir padrumsti krašto rimtį“1326. „Įsigilinus
1320 Beje, Klaip÷dos kraštas jau nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo tapęs voldemarininkų prieb÷ga ar savotiška tremties vieta. Čia po nenusisekusių pučų, į tarnybą buvo perkelta nemažai A. Voldemarui simpatizavusių kariškių, kitų valstyb÷s pareigūnų.: B. A u š r o t a s, Sunkių sprendimų metai, fotogr. leid., Vilnius, 1990, p. 14. 1321 Klaip÷doje iš÷jęs laikraštis „Žygis“ konfiskuotas, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15, p. 1. 1322 1938 m. gruodžio 10 - 14 d. Lietuvos Valstyb÷s saugumo policija sureng÷ 13 kratų ir su÷m÷ 11 aktyvių „Ašies“ veik÷jų, tarp jų ir du krikdemų lyderius – L. Bistrą bei P. Dielininkaitį. Žr. Apie kratas ir su÷mimus, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15, p. 1. Plačiau apie pastarųjų nubaudimą žr. G. R u d i s, Jungtinis antismetonin÷s..., p. 195. 1323 Tiesa, 1938 m. gruodžio 12 d. Klaip÷dos autonomin÷ policija buvo su÷musi voldemarininkų lyderį Algirdą Sliesoraitį bei kai kuriuos kitus „Ašies“ narius, susijusius su „Žygio“ leidyba. Iš pradžių ketinta suimtuosius išsiųsti į Kauną, tačiau po dienos visi buvo paleisti. Žr. Apie kratas ir su÷mimus..., p. 1. 1324 Plačiau žr.: A. J u r e v i č i ū t ÷, Politin÷s studentų demonstracijos tarpukario Kaune, Kauno istorijos metraštis, t. 3, p. 2002, p. 127 - 143. 1325 Studentija stoja aktingon politin÷n kovon, Žygis, 1938 12 12, Nr. 1, p. 15. 1326 D÷l paskutiniųjų įvykių, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 22, p. 2.
265 į šiuos reiškinius, tenka pasakyti, jog jais siekiama ne tautos ir valstyb÷s gerov÷s, bet siaurų partinių bei politinių interesų, kuriais yra suinteresuoti valdžios siekio ir svetimos valstyb÷s agitacijoje esą asmenys“1327, – tokį VDV parengtą, oficialų opozicijos veiksmų įvertinimą tur÷jo išspausdinti visi didžiausi Lietuvos laikraščiai. Į visa tai, kas skelbta apie „Ašies“ lyderius ir juos r÷musius studentijos atstovus, opozicijos laikraštyje atsakyta taip: „Bet ar atsiras dabar kiek rimtesnis žmogus, kuris tokiems bendriems kaltinimams patik÷tų ? Matyt, Vyriausyb÷ apie tai visiškai nepagalvojo. Kas tik÷s, kad tokie žinomi veik÷jai ir tokių patriotiškų organizacijų nariai, ką nors bendra gal÷tų su valstyb÷s priešais tur÷ti? Matyt, Vyriausyb÷ dar mano, kad VDV komunikatais galima pakreipti visuomen÷s nuomonę. Juk tų komunikatų, kuriuos spauda duoda dantis sukandus, seniai niekas neskaito, o jeigu skaito, tai su pasipiktinimu“1328. Valdžia ÷m÷si ryžtingų priemonių, kad panašios akcijos daugiau nebepasikartotų – 1938 m. gruodžio 10 d. Kauno mieste ir apskrityje šešiems m÷nesiams buvo įvesta „sustiprintos apsaugos“ pad÷tis. Vytauto Didžiojo universitete laikinai nutrūko paskaitos. To visai pakako, kad režimui nepriimtinos akcijos būtų užgniaužtos, o visos kitos viešos kritikos galimyb÷s – kaip ir anksčiau taptų smarkiai apribotos. Paskutiniosiomis 1938 m. dienomis, iki tol aiškių kontūrų netur÷jęs krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir voldemarininkų jungtinis darinys virto vientisa organizacija – Lietuvos aktyvistų sąjunga (LAS). Laikraštį „Žygis“, 1939 m. pradžioje pakeit÷ kitas – panašiu pavadinimu – „Bendras žygis“. Jame kaip ir ankstesniame leidinyje, smarkiai, beatodairiškai, tačiau, sykiu ir labai taikliai, kritikuota A. Smetonos diktatūra, siūlytos naujos politin÷s santvarkos transformavimo gair÷s. Jud÷jimo programa pirmą kartą buvo paskelbta dar 1938 m., gruodį, o po poros m÷nesių, pasirod÷ pakoreguota jos versija1329. Abstraktoko turinio dokumente pastebimi 1936 m. jaunųjų katalikų veik÷jų deklaracijos „Į organiškosios valstyb÷s kūrybą“ atspindžiai1330. Išryškinti socialinio teisingumo, žem÷s klausimai – tur÷jo atliepti pagrindines valstiečių liaudininkų pažiūrų nuostatas. Kadangi LAS gretose tuo metu jau dominavo voldemarininkai, jų propaguotų id÷jų įtaka jud÷jimo programos turiniui buvo ryški. Ją daugiausia išreišk÷ antiliberali, nacionalistin÷ retorika, antisemitin÷s užuominos1331. Naujais pagrindais sutvarkyta valstyb÷, deklaracijos autorių teigimu, tur÷tų remtis „autoritetu“, būti valdoma LAS sudarančių srovių, tačiau ne parlamentin÷s demokratijos principais1332. Įdomiai atsiliepta ir apie karo pad÷tį: „Vidaus santykiuose įvairias
1327 Ten pat. 1328 J. H. V y t i n i s, Įvykiai ir priemon÷s, Bendras žygis, 1939 01 30, Nr. 2, p. 27. 1329 Plačiau žr.: G. R u d i s, Jungtinis antismetonin÷s..., p. 199 - 204. 1330 Apie 1936 m. jaunųjų katalikų intelektualų deklaraciją „Į organiškos valstyb÷s kūrybą“ žr. D. M a č i u l i s, „Naujosios Romuvos“ trajektorija. Nuo tautos vienyb÷s projekto iki kultūrin÷s saviizoliacijos, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 38, p. 17 - 48; K. S k r u p s k e l i s, Organiškumas, katalikų akcija ir liberalioji srov÷, Kultūros barai, 2004, Nr. 1, p. 73 - 80. 1331 Lietuviai !, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1, p. 2 1332 Ten pat.
266 prievartos režimo priemones, kaip karo metas, nepaprastos apsaugos metas ir t.t., turi pakeisti visų lietuvių savanoriškas drausmingumas ir kūrybinis entuziazmas“1333. Karo pad÷ties atšaukimo aplinkybes Klaip÷dos krašte ir Lietuvoje „Bendras žygis“ komentavo taip: „D÷l paj÷gų perslankos tarptautin÷je plotm÷je vyriausyb÷ tur÷jo panaikinti karo stovį Klaip÷dos krašte. Čia buvo grąžinta teisiškos, demokratiškos valstyb÷s santvarka, kurią šiam kraštui garantavo tarptautin÷ sutartis – Klaip÷dos krašto konvencija. Tautininkų vyriausyb÷ netur÷jo drąsos padaryti logišką išvadą ir grąžinti tokią pat santvarką visoje Lietuvoje. Mat tenai laisv÷s lietuviams niekas nebuvo tarptautine sutartimi garantavęs ir tautininkų valdžia tar÷si galinti kraštą valdyti tais pačiais karo stovio metodais, nors formaliai jį ir panaikinusi. Tuo būdu susidar÷ lietuviams traginga pad÷tis: kitataučiai Lietuvoje [vokiečiai – M.K.] atgavo visas pilietines laisves, tuo tarpu kiti liko beteisiai“1334. Opozicija d÷l visų problemų Klaip÷dos krašte kaltino tautininkų valdžią, jos „brutalią“ tautinę politiką. „Iš tikrųjų, kokia gi buvo ligi šiol tautininkų politika Klaip÷dos atžvilgiu ? – bandyta į aktualų klausimą atsakyti viename “Žygio“ straipsnyje. – Ją galima trumpai apibūdinti: tai buvo silpnos rankos „stipri“ politika, be jokio plano, be jokios nuoseklios linijos. Jis siek÷ varu, prievarta padaryti Klaip÷dos krašto gyventojus vokiečius lojaliais, o lietuvius – didlietuviais. Tokios politikos pasekmes šiandien aiškiai matome. Klaip÷diečių vokiečių nusistatymas prieš režimą vis labiau virsta nusistatymu prieš valstybę, o Klaip÷diečiai lietuviai atsiduria tiesiog tragingoje pad÷tyje: karšti patriotai lietuviai visa širdimi negali ginti lietuvyb÷s reikalo, kurs yra atiduotas siaurapročių apskričių viršininkų sauvalei“1335. Beatodairiškai kritikuojant tautininkų veiksmus uostamiestyje, straipsnyje tuo pat metu be jokių rimtų argumentų tvirtinta, jog tik A. Voldemaras „vienas tegali išgelb÷ti Klaip÷dą“1336. Savotiškas LAS požiūris į Klaip÷dos problemą, Lietuvos valdžios buvo vertinamas kaip sąmoningas kenkimas valstybei. D÷l to, oficialioji kaunišk÷ spauda voldemarininkus kelis kart atvirai apkaltino ryšiais su nacistine Vokietija, jos interesų atstovavimu1337. A. Voldemaro šalininkų kaip „hitlerin÷s penktosios kolonos Lietuvoje“ įvaizdį labiausiai išpl÷tojo sovietiniai istorikai1338. Nors voldemarininkai ir buvo užmezgę ryšius su tam tikromis Trečiojo Reicho struktūromis1339, iš jų realios paramos 1939 m. pradžioje LAS negavo1340. Tuo metu Klaip÷dos krašte jau vir÷ „laisvas visuomeninis ir politinis“ gyvenimas. Pirmosiomis 1938 m. lapkričio savait÷mis, karo pad÷ties ir valstyb÷s saugumo policijos
1333 Ten pat. 1334 Tautininkų kova su lietuvių laisv÷s sąjūdžiu, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1, p. 14. 1335 Bud÷kime d÷l Klaip÷dos, Žygis, 1938 12 12, Nr. 1, p. 9. 1336 Ten pat. 1337 Įvestas sustiprintos apsaugos metas Kauno mieste ir apskrityje, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15, p. 2. 1338 Žr.: „Geležinis vilkas“, sud. B. Baranauskas, Vilnius, 1965, p. 140; S. L o p a j e v a s, LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje, Vilnius, 1974, p. 198 - 199. 1339 1939 07 19 Vokietijos URM memorandumas, „Geležinis vilkas“..., p. 52 - 53; 1939 06 29 SS grupenfiurerio Heidricho laiškas J. Ribentropui, Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais, Vilnius, 1986, p. 59. 1340 G. R u d i s, Jungtinis antismetonin÷s..., p. 209 - 210.
267 nebevaržomi Klaip÷dos hitlerininkai prad÷jo atvirus išpuolius prieš žydus. Pastarieji paskubomis masiškai trauk÷si į Didžiąją Lietuvą, gyvu pavyzdžiu bylodami apie didžiulę virš visos Lietuvos pakibusią gr÷smę. „Per pastarąją porą savaičių ir Klaip÷dos mieste, ir pačiame krašte, – anot tuometin÷s spaudos, – pasidar÷ aktualus žydų klausimas [...] štai ateina žinios iš Taurag÷s, Kretingos, Šiaulių, Kauno ir kitų Lietuvos vietų, kad tose vietose labai pabrango butai, nes ten apgyvendinama daug iš Klaip÷dos pab÷gusių žydų“1341. Be to, „geležinkelininkai pasakoja, kad paskutiniu metu labai pagyv÷jo prekinių traukinių jud÷jimas; kasdien Klaip÷dos stotyje pakraunama nuo 6 iki 10 vagonų įvairių baldų, kuriuos iš Klaip÷dos į Didžiąją Lietuvą veža žydai. [...] Daugumas žydų yra tiesiog apimti panikos. „Gelb÷ti tas, kas dar galima išgelb÷ti“, – toks dabar yra šūkis žydų tarpe“1342. Klaip÷diškiai žydai tiesiog užplūdo Kretingą, Palangą, Tauragę, ÷m÷ ten supirkin÷ti sklypus, už gerus pinigus nuomotis būstus, taip sukeldami netik÷tą, didžiulį gyvenamųjų patalpų stygių bei skaudų daliai vietos žmonių, nuomos kainų pakilimą. Žemaitijos žydai, demonstruodami solidarumą tautiečiams, iškeldindavo anksčiau priimtus nuomininkus, tam kad gal÷tų pad÷ti pab÷g÷liams. „D÷l viso šio ir lietuviai prad÷jo neapkęsti žydų, – 1938 m. gruodžio 13 d. savo raporte pažym÷jo Kretingos karo komendantas, – Lietuvių verslininkų sąjungos skyriai savo susirinkimuose nutar÷ kreiptis į vyriausybę, prašydami apginti lietuvių reikalus nuo žydų, nes kitaip žydai išstums lietuvius iš prekybos ir supirks geriausiose vietose sklypus bei nuomos“1343. Apskritai antisemitizmas Lietuvoje pastebimai stipr÷jo jau nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios1344. Kaip karo pad÷ties panaikinimu džiaug÷si Klaip÷dos krašto vokietininkų organizacijos, plačiau aptarin÷ti n÷ra prasm÷s. Joms tai buvo triumfo valanda. Vietos revanšistin÷s organizacijos tikrąja to žodžio prasme skaičiavo minutes iki 1938 m. spalio 31-osios vidurnakčio, kai karo pad÷tis oficialiai nustos veikusi, o saugumo policija praras anksčiau tur÷tus įgaliojimus. Vos at÷jus lauktai akimirkai, Klaip÷dos krašte kilo didžiul÷s demonstracijos, emocijos liejosi per kraštus, o Pag÷giuose skamb÷jo ir bažnyčių varpai, ir dūžtantys „Lietūkio“ pastatų langų stiklai1345. Vyko didžiul÷s triukšmingos demonstracijos, gaivališkai pl÷t÷si nebevaržomi smurtiniai išpuoliai prieš lietuvius ir žydus1346. Lietuvos spauda apie tai išsamiai informuodavo. Į mitingus susirinkę vokietininkai d÷kojo fiureriui už panaikintą karo pad÷tį, prisiekin÷jo jam ištikimybę ir be perstojo skandavo: „Mes norim grįžti į Reichą“1347. Vokietijos spauda ir radijo stotys vidaus politikos
1341 Žydai jau prad÷jo apleisti Klaip÷dą, Lietuvos keleivis, 1938 11 26, p. 3. 1342 Ten pat. 1343 1938 12 13 Kretingos karo komendanto raportas..., l. 225. 1344 V. V a r e i k i s, Žydų ir lietuvių susidūrimai bei konfliktai..., p. 171 - 179. 1345 Demonstracijos Klaip÷dos krašte, Lietuvos žinios, 1938 11 02, p. 7. 1346 Karo stovį atšaukus, Lietuvos keleivis, 1938 11 03, p. 1 - 2; Klaip÷da ir kraštas. Pirma diena karo stovį panaikinus, ten pat, p. 3. 1347 Didžiul÷s demonstracijos Klaip÷dos krašte, Lietuvos ūkininkas, 1938 11 10, p. 1-3.
268 pokyčiams Lietuvoje skyr÷ labai daug d÷mesio1348. Karo pad÷ties atšaukimas vadintas pirma svarbia klaip÷diečių pergale ir raginta toliau kovoti, reikalaujant panaikinti gubernatoriaus veto teisę. Vokiečių mitingai ir demonstracijos prasid÷jusios lapkričio 1-ąją be perstojo tęs÷si ištisą m÷nesį1349. Art÷jant gruodžio 11-ąją, numatytiems krašto seimelio rinkimams, išpuolių prieš lietuvius dar padaug÷jo. „Paskutin÷mis prieš rinkimin÷s ruošos dienos pasižymi tikrai nepaprastais įvykiais, kurie kelia visuomen÷je ne tik pasipiktinimą, bet ir nerimą. Štai sekmadienį Priekul÷je buvo užmuštas 21 metų amžiaus lietuvis darbininkas Bronius Jonušys. Keliose vietose lietuviai buvo sumušti“, – gruodžio 6-ąją praneš÷ „Lietuvos aidas“1350. Tokių tragiškų įvykių buvo ir daugiau. Smurtas nesiliov÷ ir po rinkimų, nors lietuviai jų metu patyr÷ triuškinantį pralaim÷jimą – gavo viso labo keturias vietas seimelyje. Lietuviški Klaip÷dos krašto laikraščiai skelb÷, kad aštuoniasdešimtmetis Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, „Pag÷giuose lydimas užpuolikų per visą miestelį buvo sveikinamas „Heil Jankau!“ šūkaujant: „Jankau, išmok sakyti heil Hitler, nes kitaip tau bus blogai“ , „šauk heil Hitler Jankau, arba gausi mušti“1351. Panašiomis žinut÷mis apie smurtavimą gruodžio pradžioje ir viduryje, mirg÷te mirg÷jo visi Lietuvos dienraščiai. Situacija juo toliau tuo labiau dar÷si nebevaldoma. 1939 m. pradžioje A. Hitlerio at÷jimo į valdžią Vokietijoje šeštųjų metinių proga surengtose „demonstracijose dalyvavo Klaip÷dos miesto ir krašto „Tvarkos tarnybos“ daliniai, tarp jų ir naujai įsteigti raitelių būriai, SA organizacijos nariai ir uniformuoti sportininkai. SA nariai šią dieną pasirod÷ pirmą kartą. Jie d÷v÷jo Vokietijos SA uniformą“1352. Tai grubiai pažeid÷ visas anksčiau Lietuvos valdžios atstovų nustatytas viešosios tvarkos taisykles. Tačiau sureaguoti į šį akibrokštą ir griebtis konkrečių veiksmų, Lietuvos Vyriausyb÷ jau nesiryžo. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje KAM vadovavęs Kazys Musteikis memuaruose nurod÷, jog tuometinis ryžtingasis vidaus reikalų ministras S. Leonas „daugelį kartų [...] įsp÷jo ministrų tarybą, kad mūsų šauliai ir jaunalietuviai gali patys prad÷ti tvarkyti vokietukus. [Bet] Ministrų taryba, kad neerzintų ir nepykintų vokiečių, visada ir sutartinai pasisakydavo už švelnesnį, nuolaidesnį elgesį“1353. 1939 m. sausio m÷nesį gubernatorius prarado teisę vetuoti autonomin÷s valdžios sprendimus1354. Pasak tuo metu Klaip÷doje gyvenusio žurnalisto Kazio Kemežio, lietuvių kariuomen÷ iš kareivinių mieste suskubo trauktis, likus dar savaitei iki oficialiaus Berlyno ultimatumo (kovo 20 d.)1355
13481938 11 03 VDV biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3360, l. 135. 1349 Paskutinių dienų nuotaikos Klaip÷doje, Lietuvos aidas, 1938 12 02, p. 8. 1350 M. I., Priešrinkimin÷ ruoša Klaip÷doje, Lietuvos aidas, 1938 12 06, p. 2. 1351 Iš Klaip÷dos krašto, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 01, p. 3. 1352 1939 01 30 VSD biuletenis Nr. 23, LCVA, f. 378, ap.10, b. 186, l. 85. 1353 K. M u s t e i k i s, Prisiminimų fragmentai, p. 16. 1354 P. Ž o s t a u t a i t ÷, Klaip÷dos kraštas..., p. 273. 1355 K. K e m e ž y s, Po pasaulį blaškantis, p. 86.
269 Apibendrinant poskyrį, galima pažym÷ti, jog tiek 1926-aisiais, tiek ir 1938-aisiais karo pad÷ties panaikinimas sutrikd÷ įprastinį valstyb÷s gyvenimo ritmą: sujudo organizuotos visuomenin÷s j÷gos, padaug÷jo gr÷smių santvarkai, valstyb÷s saugumui. Tačiau autoritarin÷ Lietuvos valdžia, skirtingai nei Trečiojo Seimo laikų vyriausyb÷, net ir negal÷dama naudotis Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatytuose numatytomis poveikio priemon÷mis, jaut÷si kur kas tvirčiau – situacija krašte, išskyrus Klaip÷dos kraštą buvo pakankamai patikimai kontroliuojama.
4.2. Ilgalaik÷s karo pad÷ties padariniai
4.2.1. Militarizmo apraiškos Lietuvoje
Nuolat išorinę gr÷smę nepriklausomybei jautusioje ir iš dalies d÷l to ilgą laiką „karo stovio“ sąlygomis gyvenusioje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, kariuomen÷ vaidino išskirtinį vaidmenį. Jos atstovai, ypač autoritarizmo metais, įgijo savotiškai privilegijuotą statusą: aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose, siek÷ kreipti valstyb÷s, visuomen÷s raidą jų pasaul÷žiūrai ir vertybių sistemai priimtina kryptimi. Visa tai leidžia kalb÷ti apie tam tikras militarizmo apraiškas anuometin÷je Lietuvoje. Vakarų pasaulyje pripažintas militarizmo tyrin÷tojas Alfredas Vagtsas aiškiai atskyr÷ du gana skirtingus jo aspektus1356. Pirmasis yra susijęs su agresyvia valstyb÷s užsienio politika, kariuomen÷s didinimu ir ginklavimusi. Antrasis – žymi kultūrinę tradiciją, paremtą tam tikrų karingumą atspindinčių vertybių (drąsa, disciplina, hierarchija ir t.t.) bei simbolių sistema. Daugumoje politologijos žinynų taip pat pabr÷žiamas toks militarizmo sampratos dvilypumas1357. Iš karto nor÷tųsi pažym÷ti, jog šiame skyriuje neketiname pateikti vienareikšmiškų ir galutinių vertinimų – pati mus dominanti problema ir galima jos argumentacija yra akivaizdžiai diskusinio pobūdžio. Čia tik pabandysime pasvarstyti, kurie militarizmo bruožai ir kiek ryškiai, atsispind÷jo du dešimtmečius „karo stovyje“ gyvenusioje Lietuvos Respublikoje. Pirmiausia reik÷tų aptarti valstyb÷s karinio potencialo vystymo aspektą. Žinia, kad Pirmasis pasaulinis arba Didysis karas, ne tik nenutrauk÷ ginklavimosi varžybų, bet ir suteik÷ joms naują pagreitį, naujas technologines galimybes. Versalio sistema, sukūrusi prielaidas revanšizmo stipr÷jimui karą pralaim÷jusiose šalyse, iš esm÷s užprogramavo naują plataus masto konfliktą
1356 A. V a g t s, A History of Militarism (Civilian and Military), New York 1959, p. 13 - 17. 1357 Pvz. žr.: Militarism, The Penguin Dictionary of Politics, ed. D. Robertson, second edition, Harmondsworth, 1993, p. 311; Militarism, The Concise Oxford Dictionary of Politics, ed. I. McLean, Oxford, 1996, p. 322; Militarism, Militaristic state, Lexicon of Terms and Conceps in Public Administration, Public Policy and Political science, Kyiv, 1998, p. 259; Militarism, The Blackwell Dicionary of Political Science, ed. F. Bealey, second. ed., Oxford, 2003, p. 210.
270 netolimoje ateityje. Europos valstybių vyriausyb÷s bei visuomen÷s tai suprato gana anksti. Iš pradžių dar bandyta kliautis tarptautin÷mis taikaus sambūvio susitarimų iniciatyvomis1358, tačiau joms neduodant geidžiamų rezultatų, visą d÷mesį ir pastangas teko skirti individualiam pasiruošimui būsimam susidūrimui, kuris – net neabejota – savo mastu ir pražūtingumu, tur÷jo pranokti ankstesnįjį. Ginklavosi visos šalys, suprantama, tik tiek ir tik taip, kiek leido jų galimyb÷s1359. Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio jau nebediskutuota ar tik÷tinas naujas globalus konfliktas, o sp÷liota, kuri iš kasdienių tarptautin÷s politikos kibirkščių sukels tą lemtingą sprogimą. Visa tai atrod÷ jau ne metų, o m÷nesių ar net dienų klausimas. Tuo įsitikinti galima net ir prab÷gom pavarčius anuometinę lietuvišką spaudą. Būsimojo karo nuojauta visą laiką neapleido ne tik Lietuvos1360, bet ir kitų Vidurio Rytų Europos valstybių, susikūrusių ant buvusių imperijų griuv÷sių ir savo laisvę įtvirtinusių ginkluotoje kovoje. Regione du dešimtmečius nuolat tvyrojo įtampa, sąlygota teritorinių konfliktų, didžiųjų kaimynų revizionistinių grasinimų1361. Lietuvos pavyzdys čia itin tinka: iš pradžių karo būvis su Lenkija, v÷liau – brutalus nacistin÷s Vokietijos spaudimas. Neturinčiai sąjungininkų valstybei, ruošiantis kovai d÷l išlikimo, neišvengiamai reik÷jo vykdyti platesnę ar siauresnę „gynybinio militarizmo“ politiką. Kariuomen÷s reikm÷ms trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo skiriama apie pusę visų biudžeto l÷šų, v÷liau jos sumaž÷jo maždaug iki ketvirčio1362. Deja, nepavyko rasti tikslesnių duomenų, kiek Lietuvai kainavo tokia gynybos priemon÷, kaip nuolatin÷ karo pad÷tis. „Vyriausyb÷s žiniose“ viešai skelbiamo biudžeto dalis, numatyta KAM, skirtingai nei pavyzdžiui VRM tenkanti suma, nebuvo detaliau išskaidoma. Suprantama, konkretesn÷ informacija apie gynybos sistemos, jos prioritetinių šakų finansavimą, buvo valstyb÷s paslaptis. „Karo stovio kainą“ visų pirma tur÷jo sudaryti pinigai, skiriami komendantūroms, tuo metu kai jos vykd÷ Ypatinguose valstyb÷s apsaugos įstatuose numatytas funkcijas. Prie tų sąnaudų dar reik÷tų priskaičiuoti ir Kariuomen÷s teismui tekdavusias l÷šas bei kai kurias kitas išlaidas KAM aparatui.
1358 A. J. P. T a y l o r, Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1919 – 1945, vert. A. Danielius, Vilnius, 1994, p. 139. 1359 Plačiau apie ginklavimosi varžybas laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų žr.: R. A. P r e s t o n, S. F. W i s e, Men in Arms. A History of Warfare and Its Interrelationships with Western Society, New York, third ed., 1970, p. 278 - 294; M. P e a r t o n, Diplomacy, War and Technology, since 1830, Lawrence, 1984, p. 198 - 225. 1360 Ta tema anksti pateko ir į Lietuvos spaudos puslapius. Antai 1926 m. viename karo mokslo žurnalo „Mūsų žinynas“ straipsnyje jau tvirtai pareikšta, kad „Lietuva anksčiau ar v÷liau ateityje sulauks karo“.: kpt. B a u b l i a u s k a s, D÷l nuodingų dujų, Mūsų žinynas, 1926, Nr. 33, p. 479. 1361 Х. С е т о н - У о т с о н, Ни война ни мир. Борьба за власть в послевоенном мире, пeрeвод с англ. В. Хомицкого, Нью Йорк, 1969, c. 7, 23. 1362 1921 m. kariuomenei buvo skirta 54, 75 proc. 1922 m. – 42, 66 proc., 1930 m. – 17, 50 proc., 1938 m. – 25, 95 proc., 1939 m. – 24, 23 proc. visų valstyb÷s išlaidų.: G. S u r g a i l i s, Lietuvos kariuomen÷, p. 26. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Estija, Suomija, Latvija, Čekoslovakija savo ginkluotosioms paj÷goms skyr÷ panašią biudžeto dalį – maždaug 18 – 22 procentus. Lenkijos biudžetas tuo metu buvo kur kas labiau „militarizuotas“ – apie 42 procentus jo l÷šų tekdavo kariuomenei. Tik Lietuvai prad÷jusi kariuomen÷s modernizavimą, išlaidos išaugo: 1935 m. skirta 25, 8 procento, o 1937 m. net 26,7 procentų, t. y. 81 mln. litų iš bendros 303, 4 mln. biudžeto sumos.: J. R u d o k a s, Prarastieji Lietuvos talentai, Vilnius, 2001, p. 33.
271 Iš diskusijų Antrajame Seime aišk÷ja, jog karo pad÷ties režimo palaikymas valstybei kasmet kainuodavo apie pusantro milijono litų1363, tačiau n÷ra žinoma, kokia metodika remiantis, tai apskaičiuota. Be to, tuo metu karo pad÷tis egzistavo ne visoje valstyb÷je. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, išlaidos šiam reikalui tur÷jo išaugti, nes karin÷s administracijos tinklas šalyje išsipl÷t÷. Deja, archyve nepavyko rasti statistinių duomenų, parodančių tų pokyčių finansinę išraišką. Viena aišku – jaunai Lietuvos valstybei ginkluotųjų paj÷gų išlaikymas buvo sunki našta. Siekiant pagerinti šalies gynybos galimybes, reik÷jo laikyti santykinai didelę, pakankamai gerai parengtą ir apmokytą kariuomenę. Tačiau l÷šų tam stigo, tod÷l net pra÷jus geram penkmečiui nuo jos sukūrimo, aukštesnių kokybinių ir kiekybinių rodiklių nepavyko pasiekti1364. Beveik visą laikotarpį nuo Nepriklausomyb÷s kovų pabaigos iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai prad÷ta vykdyti kariuomen÷s modernizacija, buvo apsiribojama pagal aplinkybes minimaliu įmanomu karių skaičiumi. V÷liau išaugus finansavimui, įvykdyta daug svarbių pertvarkymų, kurie iš dalies pad÷jo įveikti atsilikimą, pasiekti svarbiausius to laikmečio nedidel÷ms kariuomen÷ms keliamus reikalavimus1365. Tada prad÷ta kurti sava karo pramon÷, vykdyti modernių ginkluot÷s technologijų moksliniai tyrimai, stiprinta civilin÷s saugos sritis1366. Iš viso to matyti, jog Lietuva, net būdama sud÷tingoje išorinio saugumo požiūriu situacijoje, savo ginklavimosi politika ar mastu, d÷l labai ribotų išteklių, niekuo neišsiskyr÷ iš kitų, panašaus dydžio regiono valstybių. Tikrasis militarizmas buvo būdingas gerokai didesn÷ms už ją šalims, turinčioms ambicijų ir potencialo, karine j÷ga veikti tarptautin÷je arenoje. Kiek kitaip Lietuva atrodytų vertinat ją ne technologinio, ekspansyvaus, o politinio - kultūrinio militarizmo požiūriu. Apie tam tikrus militarizmo požymius Lietuvoje, politin÷se diskusijose buvo prabilta jau pačioje valstybingumo pradžioje. Antai 1921 m. pavasarį, aptarin÷jant Šaulių sąjungos įstatymą, krikščionių demokratų bloko atstov÷ Ona Muraškait÷ - Račiukaitien÷ garsiai samprotavo: „Matyt, militarizmo id÷ja auga ir plečiasi ir pas mus, ir vietoj to, kad ją naikinus ir vijus iš mūsų gyvenimo, mes ją ginam ir platinam; pradedam leisti įstatymus, kad kaip nors dar labiau įgudinus žmones, jaunimą į karą, kad jis pamiltų dar labiau vartoti tą ginklą negu, kad šiandien vartoja“1367. Dar daugiau panašių samprotavimų seimuose pažerdavo kairioji opozicija. Antai 1922 m. vasario m÷nesį, svarstant karo mokyklos projektą, vienas LSDP frakcijos lyderių, profesorius Vincas Čepinskis piktinosi: „Pas mus kai kurie mano, kad n÷ra militarizmo – daugelis karininkų,
1363 SSAS, 1924 05 06, 93 pos., p. 3. 1364 A. K a s p a r a v i č i u s, Koalicin÷s liaudininkų ir socialdemokratų..., p. 61 - 64. 1365 Apie Lietuvos kariuomen÷s sud÷tį, ginkluotę bei kitas charakteristikas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje žr.: J. V a i č e n o n i s, Lietuvos kariuomen÷s modernizacija..., p. 171 - 172. 1366 Plačiau apie karo technologijų tyrimų ir karin÷s pramon÷s vystymą žr.: J. R u d o k a s, Prarastieji Lietuvos talentai, p. 36 - 71. 1367 SSD, 1921 04 20, 82 pos., p. 27.
272 daugelis uniformuotų žmonių gatv÷se dar nereiškia, kad pas mus viešpatauja militarizmas. Bet aš turiu pasakyti, kad visų tų išorin÷ išvaizda ir kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas, kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų Europos [...] bet sulig reakcin÷s Rusijos kurpaliu“1368. Gindamas seną socialdemokratų reikalavimą formuoti šalies ginkluotąsias paj÷gas milicijos principu, nepartinis Jurgis Žitinevičius aiškino: „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja ir argi galima bus ateityje visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos laikymas kenkia labai krašto atstatymui“. [...]. Jo teigimu „laikymas nuolatin÷s didel÷s armijos tai yra noras tur÷t visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks militarizmas politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. D÷l to ir reik÷tų atsisakyti nuo to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias paj÷gas milicijos pagrindais“1369. Socialdemokratai seimuose visada aktyviai kritikavo, jų nuomone, per dideles išlaidas kariuomenei. Tai tapo vienu svarbiausių šios partijos lozungų rinkimin÷s kampanijos į Trečiąjį Seimą metu: agitatoriai buvo specialiai instruktuojami, kaip įtikinamiau pateikti tą „l÷šų švaistymo“ problemą masinei auditorijai1370. Deja, negalima nepasteb÷ti, jog panašiomis akcijomis jie netiesiogiai pasitarnaudavo komunistams, kurie Kominterno nurodymu, visą laiką aktyviai skleid÷ demagogišką pacifistinę propagandą Lietuvos kariuomen÷je ir visuomen÷je1371. Tačiau pacifistin÷s id÷jos Lietuvos viešojoje erdv÷je nepaplito. Dauguma, net ir liberalių visuomen÷s, kultūros veik÷jų, suprasdami sud÷tingą Lietuvos tarptautinę pad÷tį, permanentinę gr÷smę nepriklausomybei, pripažino kariuomen÷s stiprinimo būtinybę, šalies gyventojų patriotizmo ugdymo ir karinio rengimo svarbą. Kariškoje, visuomeninių organizacijų spaudoje dažnai įrodin÷tas „taikingumo iliuzijų“ pavojus mažoms tautoms ir valstyb÷ms. Štai keletas ištraukų iš vieno gana tipiško straipsnio: „[Pacifizmas] „geras ir naudingas tenai, tose šalyse, kur manoma, kad krašto gerov÷ reikalauja pavergimo ir ginklu pajungimo kitų mažesnių tautų; tenai pacifizmas yra geras vaistas nuo sunkios ligos, kuri jau ne vieną didelę tautą yra pražudžiusi. Bet šaukti prie taikingumo ir naikinti karingumą ten, kur priešas tyko prie t÷vyn÷s vartų, reiškia tą patį, ką raginti prie kapituliacijos ir būti priešams talkininku. Kas tai yra, ar savižudyb÷... ar dar blogiau?“ [...] Imperialistin÷se šalyse pacifizmo propaganda yra reikalinga sudaryti pusiausvyrai ir apsaugoti visuomenei nuo avantiūrų, iššaukiamų nesuvaldomo karingumo ir gobšumo. Lietuvos liaudis, papratusi visiems rankas bučiuoti ta liga neserga, priešingai, jai ir karingumas ir kitos karin÷s ypatyb÷s, kol ji veda apsigynimo kovą yra būtinos“.1372
1368 SSD, 1922 02 03, 167 pos., p. 12. 1369 SSD, 1922 04 10, 196 pos., p. 115. 1370 J. D a g y s, Į praeitį atsigręžus, p. 88. 1371 Žr.: J. D a u l i u s, [S. Y l a], Komunizmas Lietuvoje, p. 137 - 143. 1372 A. G r a u r o g k a s, Pacifizmas ir mes, Trimitas, 1925, Nr. 12, p. 354.
273 Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo Lietuvoje į valdžią at÷jus tautininkų lyderiams ir susiformavus autoritariniam režimui, dar labiau išaugo kariuomen÷s, tapusios pagrindine naujosios valdžios atrama, reikšm÷, o viešojoje politin÷je retorikoje vis ryškiau ÷m÷ dominuoti karinis - patriotinis leitmotyvas. Tai buvo būdinga iš esm÷s visoms tuometin÷ms Vidurio Rytų Europos dešiniosioms diktatūroms, ieškojusioms ideologinių pagrindų visuomen÷s konsolidacijai. Įvairaus radikalumo nacionalizmo, militaristinių vertybių ir, atskirais atvejais, „lokalinio imperializmo“1373, samplaika leido kairiesiems ir Kominterno valdomiems komunistams1374 tuos režimus beveik be išlygų paskelbti fašistiniais. Toks vertinimas, tapęs dogma ilgam įsigal÷jo sovietin÷je istoriografijoje. Jis taikytas ir A. Smetonos diktatūrai, nors pripažinta, kad Lietuva kaip maža „fašistin÷“ valstyb÷ negal÷jo atvirai žvanginti ginklais, bet užtat kūr÷ nacionalistinį didingų prot÷vių kultą, tur÷jo sukarintas organizacijas ir visuomen÷je propagavo militaristines id÷jas1375. Šiuolaikiniai, autoritetingi Vakarų šalių fašizmo tyrin÷tojai beveik vieningai sutaria, jog daugelis XX a. trečiajame - ketvirtajame dešimtmečiais Vidurio ir Rytų Europoje (ir atskirai pabr÷žtina – Pabaltijo valstyb÷se1376) susiformavusių nedemokratinių režimų, nelaikytini fašistiniais, nepaisant to, kad beveik visur egzistavo stipresn÷s ar silpnesn÷s radikalios ultradešiniosios grupuot÷s1377. Inertiškos agrarin÷s, patriarchalin÷s visuomen÷s, netur÷jo to dinamizmo, revoliucinio potencialo, gal÷jusio jas mobilizuoti tokiam sąjūdžiui, kokiam vadovavo B. Mussolinis Italijoje arba A. Hitleris Vokietijoje1378. Rytin÷je Senojo žemyno dalyje susiformavo „tradicin÷s diktatūros“1379, su įvairioms autoritarizmo atmainoms būdingais bruožais1380, – tų šalių
1373 Lokalinis arba ribotos galios imperializmas (angl. Small - power imperialism), pasak H. Seton - Watsono, buvo būdingas visų pirma Lenkijai.: H. Seton - Watson, Eastern Europe between the Wars 1918 – 1941, Cambridge, 1941, p. 320. 1374 Žr.: The product of a crisis of capitalism. The terrorist dictatorship of finance capital (Comintern, 1933), International Fascism: Theories, Causes and The New Consensus, ed. R. Griffin, London 1998, p. 42 - 59; Plačiau apie fašizmo sampratas ir apibr÷žimus žr.: A. J. G r e g o r, Interpretations of Fascism, London, 1997, p. 2 - 19. 1375 I. L e m p e r t a s, Fašistinis režimas Lietuvoje, Vilnius, 1975, p. 55; Apie A. Smetonos diktatūros vertinimo sovietin÷je istoriografijoje problemą žr.: A. K a s p e r a v i č i u s, 1926 m. perversmas ir tautininkų valdžia sovietin÷je istoriografijoje, Lietuvos sovietin÷ istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudar÷: A. Bumblauskas, N. Šepetys, Vilnius, 1999, p. 58 - 75. A. G a i g a l a i t ÷, D÷l 1926 m. gruodžio 17 d. valstybių perversmo vertinimo Lietuvių sovietin÷je istoriografijoje, Istorija, 2008, LXXI, p. 22 - 28. 1376 S. G. P a y n e, A History of Fascism 1914 – 1945, Madison, 1995, p.141 - 142; 323 - 324; W. L e q u e u r, Fascism: Past, Present, Future , New - York - Oxford, 1996, p. 212. 1377 R. J. C r a m p t o n, Eastern Europe in the twentieth century, London - New York, 1996, p. 159; S. J. L e e, European Dictatorships 1918 – 1945, second. ed., London - New York, 2007, p. 17 - 18. 1378 Apie fašizmo ypatybes plačiau žr.: S. G. P a y n e, A History of Fascism 1914 – 1945, Madison, 1995; W. L e q u e u r, Fascism: Past, Present, Future , New - York - Oxford, 1996; D. D. R o b e r t s, Myth, Style, Substance and the Totalitarian Dynamic in Fascist Italy, Contemporary European History, 2007, vol. 16, I, p. 1 - 36. 1379 G. M. L u e b b e r t, Liberalism, Fascism or Social Democracy: Social Clases and the Political Origins of Regimes in Interwar Europe, Oxford, 1991, p. 259. 1380 Išsamią informaciją apie autoritarinius režimus Vidurio Rytų Europoje trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais žr.: Autoritäre Regime in Ostmittel und Südoster Europa 1919 – 1944, München - Wienn - Zürich 2001; Šiame beveik 700 puslapių apimties leidinyje yra išspausdintos įvairių šalių istorikų ir politologų studijos, parengtos remiantis garsaus diktatūrų tyrin÷tojo J. J. Linzo pasiūlyta metodologija. Leidinyje yra ir R. Lopatos darbas, kurio lietuviška versija buvo išleista atskirai 1998 m. žr.: R. L o p a t a, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkyb÷s, legitimumas, koncepcija. Vilnius 1998; Apie totalitarinių ir autoritarinių režimų rūšis ir charakteristikas išsamiai žr.: J. J. L i n z, Totalitäre und Autoritäre Regime, Berlin 2003.
274 politiniai lyderiai nevykd÷ ir dažnai net neplanavo drastiškų socialin÷s inžinerijos projektų, būdingų totalitarinių1381 ambicijų turinčiam fašistiniam režimui. Kita vertus, labai dažnai, Vidurio Rytų Europos diktatoriai bandydavo imituoti fašizmą, kaip „modernų ir pažangų“ epochos reiškinį1382. Bent išoriškai tai kartais neblogai sekdavosi. Užtenka pažvelgti į daugelio tų nedemokratinį raidos kelią tada pasirinkusių valstybių patriotinių organizacijų narių uniformas, pasisveikinimus ir kitus ceremonialus; įvertinti viešus nacionalistinius lozungus, valdžios priešiškumą ne tik komunizmui, bet ir liberalizmui, korporatyvin÷s santvarkos adoravimą ar net bandymus ją įdiegti. Vis d÷l to – tai tik forma, o ne turinys. Kalbant apie išorinius Europos autoritarinių ir fašistinių režimų lyderių panašumus, reikia pasteb÷ti, jog pastariesiems taip pat buvo būdingas tam tikras artumas kariuomenei: daugelis, išskyrus Pabaltijo šalių diktatorius, d÷v÷davo karinę uniformą, puikavosi aukštu kariniu laipsniu, tur÷jo karo meto patirties. Apskritai visų dešiniųjų ir ypač pačių radikaliausių jud÷jimų bei politinių režimų, r÷m÷jų aktyviausią bei ryžtingiausią dalį sudar÷ jaunimas, kariškiai, veteranai1383. Po šio nukrypimo v÷l galima grįžti prie Lietuvos atvejo. 1927 m. šalyje susiformavusi autoritarin÷ santvarka, nepaisant lemiamo kariuomen÷s vaidmens jos įtvirtinime, nelaikytina tikru kariniu režimu1384. Tiesioginio kariškių valdymo1385, čia faktiškai visai nebuvo, o ir netiesioginę įtaką1386, vienvaldis prezidentas A. Smetona, sugeb÷davo sumaniai atsverti, išskaidyti, savo
1381 Apie totalitarinį režimą žr. min÷tame J. J. Linzo veikale, pat: C. J. F r i e d r i c h, Z. B r z e z i n s k i, Totalitarian Dictatorship and Autocracy, second. ed., New - York - Washington - London, 1968, p. 15 - 27. 1382 G. M. L u e b b e r t, Liberalism..., p. 262; E. H o b s b a w m, Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius 1914 – 1919, vert. L. Tamoliūnas, Vilnius, 2000, p. 137 - 139. 1383 Plačiau žr.: A. V a g t s, The History of Militarism…, p. 410 - 416, 469 - 473. 1384 Politikos mokslų žinynuose kariniu režimu paprastai yra vadinama kariškių grup÷s (chuntos), charizmatinio karininko, ar civilio lyderio, remiamo armijos, autoritarin÷ diktatūra, sukurta po karinio perversmo. Valstyb÷s aukščiausioji, o taip pat ir vietin÷ administracija, yra sudaroma iš kariškių arba jų statytinių.: Military regimes, The Penguin Dictionary of Politics, p. 312; J. J. L i n z, Authoritarianism, The Encyclopedia of Democracy, ed. S. M. Lipset, vol. 1, London, 1995, p. 103; Military regimes, The Blackwell Dicionary of Political Science, ed. F. Bealey, second. ed., Oxford, 2003, p. 211. A. Smetonos diktatūrai tik pirmaisiais metais buvo labiau būdingi karinio - biurokratinio režimo bruožai, o v÷liau, ketvirtajame dešimtmetyje, kaip teisingai pasteb÷jo R. Lopata, ji tapo panašesn÷ į santvarką, J. J. Linzo pavadintą „organiniu statizmu“: žr. R. L o p a t a, Autoritarinis režimas Lietuvoje..., p. 97. 1385 Perversmą įvykdę kariškiai paprastai tik laikinai tiesiogiai valdo valstybę, nes vien ginkluotos j÷gos tam nepakanka. D÷l to, anksčiau ar v÷liau į valdžios aparatą yra įtraukiami ir civiliai ekspertai. Taip grynasis karinis režimas transformuojasi į karinį - biurokratinį. Žr.: C. C l a p h a m, G. P h i l i p, The political dilemmas of military regimes (introduction), The Political Dilemmas... p. 1; A. P e l m u t t e r, The comparative analysis of military regimes: formations, aspirations and achievements, World Politics, 1981, No. 33, p. 96 - 120; T. M a n i r u z z a m a n, Military rule, Encyclopedia of Government and Politics, vol. 1, second edition, eds. M. Hawkesworth, M. Kogan, London - New York, 2004 p. 250. 1386 Ginkluotųjų paj÷gų įtaka politikai, esant netiesioginiam armijos diktatui, gali būti kelių lygmenų. Erikas Nordlingeris išskyr÷ tokius tris lygmenis: kontrol÷s, arbitražo ir vetavimo. Pirmuoju atveju, armijos vaidmuo pats aktyviausias, ji siekia kontroliuoti civilin÷s vyriausyb÷s žingsnius svarbiausiuose valstyb÷s gyvenimo srityse – ekonomikoje, socialiniuose santykiuose, užsienio politikoje. Antruoju atveju, generolų įtaka, kiek silpnesn÷, mažiau direktyvin÷, besireiškianti kaip savotiškas arbitražas tarp konkuruojančių politinių stovyklų, valdžios institucijų. Tačiau toks balansavimas nebūna ilgalaikis, jis dažnai paskatina tiesiogin÷s kariškių diktatūros įvedimą. Trečia galimyb÷ – tai labiausiai nuosaiki armijos atstovų intervencijos į politinį gyvenimą forma. Kariškiai pasitenkina jiems nepriimtinų vyriausyb÷s žingsnių vetavimu, tačiau susilaiko nuo tiesioginio diktato. Žr.: E. N o r d l i n g e r, Soldiers in Politics: Military Coups and Government, Engelwood Clifs 1997. Remiuosi: Introduction to Comparative politics, eds. R. C. Macridis, S. L. Burg, Brandeis University, 1991; p. 135.
275 aplinkoje telkdamas asmeniškai ištikimus žmones1387. Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose kariškiai nedominavo – jiems daugiausia tekdavo postai j÷gos struktūrose – KAM ir VRM. Šiuo požiūriu Lietuva negal÷jo neprilygti kaimyninei Lenkijai, kuri ypač valdant pulkininkų grupuotei (1935 – 1939 m.) tapo kone militaristin÷s valstyb÷s etalonu tuometin÷je Europoje1388. Kita vertus, ketvirtojo dešimtmečio antrosios pus÷s Lietuvoje „kultūrinio militarizmo“ tendencijos, d÷l valdžios pastangų jas stiprinti, viešumoje buvo pakankamai ryškios. Kariškas motyvas tur÷jo tapti vienu svarbiausių konsoliduojančios valstybin÷s ideologijos, dar netur÷jusios aiškių kontūrų ir oficialiai vadintos „tautine linkme“, d÷menų. Į jos pl÷totę stengtasi orientuoti visą tuometinę kultūros politiką1389. Didelis d÷mesys buvo kreipiamas ginkluotųjų paj÷gų ir visuomen÷s ryšio stiprinimui: organizuoti specialūs renginiai, kurti ceremonialai ir simbolika, valstybin÷se švent÷se stengtasi pabr÷žti kariškus akcentus. Tai ryškiai atsispind÷jo 1930 m. pompastiškame kunigaikščio Vytauto Didžiojo neįvykusio karūnavimo ir mirties 500 metų sukakties pamin÷jime, taip pat tas pačias realijas atliepiančioje kasmetin÷je „Tautos švent÷je“ (rugs÷jo 8 d.). Ryškiu tautiniu – patriotiniu simboliu tapo Nežinomo kareivio kapas. Visi šie reiškiniai jau yra atskirai analizuoti lietuvių istorikų1390. Panašiose kultūrin÷se - visuomenin÷se akcijoje svarbų vaidmenį vaidino uniformuotų ir daugiau ar mažiau sukarintų bei suvalstybintų patriotinių organizacijų nariai: šauliai, „savanoriai kūr÷jai“, jaunalietuviai (juos taip pat ketinta apginkluoti), skautai. Aktyviai organizuodami renginius, skelbdami straipsnius spaudoje, reišk÷si ir Lietuvių tautininkų sąjungos skyriai1391. Valstybin÷s - karin÷s propagandos kryptingas vystymas prasid÷jo tik ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai buvo sukurta atitinkama įstatymin÷ baz÷ bei specialios cenzūros bei viešųjų ryšių institucijos – Vidaus informacijų skyrius prie Eltos ir v÷liau jį pakeitusi Visuomeninio darbo
1387 Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo pakeistas kariuomen÷s štabo viršininkas K. Škirpa apie tai atsiminimuose raš÷: „A. Smetonai teliko tik vienas kelias – ieškoti savo režimui atramos kariuomen÷je, būtent: karininkų kadre. Tuo būdu jis buvo volens nolens priverstas apsistatyti tokiais talkininkais, kurie neva rod÷ jam ištikimybę. Deja tokių tarpe buvo nemažai prisitaik÷lių, prisiplak÷lių ir oportunistų. Ir viso to rezultatas buvo tas, kad skiriant kariuomen÷s vadus, pradedant nuo pulkų vadų, buvo ne tiek atsižvelgiama į skiriamo asmens gabumus ir tinkamą karinį pasirengimą bei išsimokslinimą, kiek pirma eile į jų ištikimybę režimui bei asmeninį atsidavimą A. Smetonai, kaip režimo galvai. D÷l to nenuostabu, kad mūsų kariuomen÷je susidar÷ tokios sąlygos , kurios užkirto kelią išugdyti stiprias asmenybes, ryškesnius ir ryžtingesnius karo vadus“.: K. Š k i r p a, Pakeliui su Sleževičiumi..., p. 278. 1388 A. V a g t s, A History of Militarism, p. 412. 1389 Apie kultūros politiką ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje žr.: D. M a č i u l i s, Valstyb÷s kultūros politika Lietuvoje 1927 – 1940 metais, Vilnius, 2005. 1390 G. V i l i ū n a s, Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 17. Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX – XX a.), Vilnius, 2001, p. 68 - 69; D. S t a l i ū n a s, Žuvusiųjų karių kultas tarpukario Lietuvoje, ten pat, p. 121 -132; V. S i r u t a v i č i u s, Švent÷s nacionalizavimas. „Tautos švent÷s“ atsiradimas Lietuvos Respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, ten pat, p. 133 - 145. 1391 M. M a k s i m a i t i s, Tautininkų sąjungos vieta buržuazin÷s Lietuvos valstyb÷s mechanizme 1926 – 1940 metais, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teis÷, t. 12, Vilnius, 1973, p. 31 - 32.
276 vadyba. Remdamasi 1935 m. Spaudos įstatymu valdžia gal÷jo įpareigoti visus šalies laikraščius be pakeitimų išspausdinti jai naudingą medžiagą1392. Tuo tarpu opozicin÷s veiklos apraiškos varžytos. Karin÷s - patriotin÷s propagandos organizavimui, kaip tai būdinga autoritarin÷se šalyse, pradžią dav÷ viešas valstyb÷s vadovo paskatinimas. 1934 m. VDU studentų korporacijos „Ramov÷“ švent÷je A. Smetona kalb÷jo: „Šią valandą yra karo pavojus visur, ir jis eina kasdien didyn. Visos tautos ruošiasi jį tinkamai pasitikti: ginkluojasi ir kariškai aukl÷ja jaunimą. Štai Italija ir Vokia [Vokietija – M.K.] yra sumilitarizavusios visą priaugantį jaunimą, o Lenkija tam tikru instatymu ima ginklo paj÷gos talkon ne tik vyrus, bet ir moteris. Šiais kraštais seka ir kiti. Tokiu būdu ištikus karui, grumsis ne tik kariuomen÷s, bet ir tautos. Štai kod÷l svarbu šiandien visuotinis karinis aukl÷jimas, kariškas paruošimas“1393. Supratusi „Tautos Vado“ išsakytų minčių svarbą, jas toliau jau pl÷tojo visa oficialioji spauda. Vienas po kito įvairiuose leidiniuose ÷m÷ rastis straipsniai, kuriuose pabr÷žta būtinyb÷ skleisti visuomen÷je kariškas vertybes, stiprinti „moralinius ginklus“, ruoštis krašto gynybai. Viename rašinių net siūlyta sekti šioje srityje toliau pažengusių valstybių, tokių kaip SSRS, pavyzdžiu1394. Neretai raginta „priešmokyklinio amžiaus jaunimui skiepyti karingumas ir pasiaukojimas pasakomis ir paveiksliukais“ [...] pamokyti gražių melodijų, kariškų dainelių“ [...] Siūlyta „ didžiųjų švenčių, vardinių ar gimimo dienų progomis reikia nupirkti vaikui ne l÷liukę, bet šautuvą, pistoletą, karduką, aliuminių kareiv÷lių ir kt., kas keltų ir ugdytų kūdikio sieloje karingumą“1395. Karininkai tur÷jo tapti svarbiausiais kariškos propagandos skleid÷jais, siūlyta prie kiekvieno karinio dalinio sudaryti propagandos komisijas1396. 1936 m. kovo m÷nesį buvo pristatytas specialus „Kariškos propagandos spaudoje“ planas1397, kurį rengiant, o v÷liau ir įgyvendinant dalyvavo Kariuomen÷s štabo spaudos ir švietimo, II-antrais („informacijų“, t.y. žvalgybos - kontržvalgybos) skyriai, studentų atsargos karininkų korporacija „Ramov÷“, LŠS. Planą sudar÷ daugiau nei šimtas tematinių krypčių propagandiniams straipsniams, paskaitoms renginiuose ir radiofone. Juose tur÷jo būti įrodin÷jama karinio rengimo svarba, skatinamas patriotizmas, kariuomen÷s r÷mimas, pasakojama apie narsius prot÷vių žygius, atskleidžiamos „pacifistų svajon÷s ir melagyst÷s“1398. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, virš Europos telkiantis karo debesims, karin÷ - patriotin÷ propaganda Lietuvoje dar labiau sustipr÷jo. Visuomen÷ buvo raginama išlaikyti budrumą, nepasiduoti gandams ir provokacijoms, rengtis ginti nepriklausomybę. Kariuomen÷s vadas b. gen.
1392 Spaudos įstatymas, VŽ, 1935 07 15, Nr. 490 - 3423. 1393 A. S m e t o n a, Pasakyta, parašyta 1927 – 1934, Kaunas, 1935, p. 94. 1394 V. A r a s, Kariškos propagandos reikalu, Kardas, 1935 05 01, Nr. 9, p. 190. 1395 P. D i e l i n i n k a i t i s, Kariškoji propaganda, Kardas, 1935 09 15, Nr. 18, p. 383. 1396 Ltn. I g a u n i s, karin÷ propaganda ir karininkai, Kardas, 1937 06 15, Nr. 12, p. 281. 1397 1936 m. kovo m÷n. Kariškos propagandos spaudoje planas, LCVA, f. 509, ap.1, b. 312, l. 20 - 23. 1398 Ten pat, l. 20.
277 S. Raštikis1399 palankiai įvertino kelių ankstesniųjų metų propagandinio darbo pasiekimus, džiaug÷si turiningais straipsniais kariška tematika spaudoje, pranešimais radijo laidose, s÷kmingai vykusiomis „kariuomen÷s ir visuomen÷s susiartinimo“ švent÷mis, did÷jančiomis aukų sumomis ginklų fondui1400. Tai rodo, jog pastangos formuoti teigimą kariuomen÷s įvaizdį, didinti gyventojų pasitik÷jimą ja, dav÷ vaisių. Karininko autoritetas tuometin÷je visuomen÷je buvo nemažiau aukštas nei jų socialinis statusas. Paskutiniais Lietuvos valstybingumo metais, vienas po kito sekant dramatiškiems sukr÷timams, nemaža dalis visuomen÷s labai palankiai vertino aukštais valstyb÷s pareigūnais tapusius karininkus, su jais siejo daugiausia nuoširdžių vilčių. Antai vienoje saugumo policijos pažymoje apie gyventojų požiūrį į b. gen. J. Černiaus1401 vyriausybę, kurioje be paties premjero buvo dar trys generolai (K. Musteikis, K. Skučas, J. Sutkus), pasteb÷ta: „Ūkininkija reiškia pasitenkinimą, kad dabartin÷je Ministrų taryboje vyrauja kariškiai, iš to daro išvadą, kad dabar jau jokiam priešui nebus daroma bet kokių nuolaidų. Jie įsitikinę, kad ministrai kariškiai daug prisid÷s prie ūkininkų būkl÷s pagerinimo, nes jie per ūkininkaičius kareivius puikiai pažįsta jų gyvenimą“1402. XX a. pasaulin÷ praktika rodo, kad kariuomen÷s atstovai į valstyb÷s valdymo reikalus paprastai įsitraukia arba yra įtraukiami susidarius įvairioms krizin÷ms situacijoms, kai civilin÷ valdžia piliečių yra laikoma susikompromitavusia, nebepaj÷gia dirbti. Lietuvos atveju, J. Černius ir jo kabineto ministrai nebuvo savarankiški – ne jie nurodin÷jo civilinei valdžiai, o ji (prezidentas) jiems. Generolai tur÷jo pakelti vyriausyb÷s autoritetą, suteikti jai išorinio tvirtumo, patikimumo. Tai iš dalies pavyko, bet tik trumpam. Nepaisant įd÷tų pastangų stiprinant kariuomen÷s ir visuomen÷s ryšį, piliečių pasitik÷jimas valstyb÷s gynybin÷mis galiomis, ketvirtojo dešimtmečio pabaigos nebuvo itin aukštas. Kai kada karingo ūpo akivaizdžiai stigo. Antai po 1938-jų rudenį Vokietijos įvykdyto Čekoslovakijai priklausiusio Sudetų krašto atpl÷šimo, Lietuvos kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininkas Kostas Dulksnys konstatavo, jog „yra nemažas skaičius asmenų, tame tarpe ir karių, kurie su nepasitik÷jimu ir nusivylimu žiūri į kariuomenę. Kalbose pažymima, kad girdi jeigu Čekoslovakija, kuri buvo taip apsiginklavusi ir tur÷jo sąjungininkų, negal÷jo kariauti, tai Lietuvai, nesą ko galvoti
1399 Anot buvusio tautininko, išeivijos publicisto B. Railos, „[...] kaip tik gen. Raštikis savo prakalbomis, savo tiesia ir labai kariška pakeltos galvos laikysena, tautos sukarinimo ir kariuomen÷s sustiprinimo programomis, naujų ir naujų milijonų litų reikalavimais šiems tikslams įkūnyti, savo pasisakymais už visuomen÷s drausm÷s principus ir besąlyginį susiklausymą, jei jau nesakytume paklusnumą [...] su tautos politine vadovybe ir pačiu Tautos vadu, pagaliau savo užimamąja vieta, jos vaidmenimi ir paskirtimi, - kaip tik jis tada buvo gyvas įsikūnijimas ir tarsi simbolis to lietuviško militarizmo, kuris buvo gana tolimas politin÷s demokratyb÷s idealams ir papročiams“.: B. R a i l a, Iš paskendusio pasaulio, Chicago, 1962, p. 272. 1400 S. R a š t i k i s, Kariškoji propaganda ir jos organizacija, Kardas, 1938 05 15, Nr. 10, p. 230. 1401 Plačiau apie asmenybę ir veiklą žr.: G. R u d i s, Jonas Černius – vilties generolas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997, p. 409 - 425; V. J a n k a u s k a s, Jonas Černius. Sąžiningai atlikęs pareigą, Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998, p. 216 - 227; H. P a u l a u s k a s, Lietuvos kariuomen÷s brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006. 1402 1939 04 01 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 92.
278 net apie gynimąsi. Pasak jų, dabar reikią Lietuvos kariuomenę sumažinti pusiau, o biudžeto l÷šas paskirti kitoms, naudingesn÷ms sritims pl÷sti. Nesą reikalo išleisti milijonų į užsienį, už perkamus ginklus“1403. Taigi iki vieno iš radikaliausių to meto tautininkų publicistų Vytauto Alanto vizijos apie „žygiuojančios tautos“ su „ofenzyviniu“ charakteriu1404 sukūrimą, išsipildymo realyb÷je dar buvo toli. Tačiau tai tik viena iliustracija, galima pateikti ir kitą, kuri leidžia teigti, jog ir tvyrant visuotiniam nerimui, Lietuvos žmonių tarpe pasitaikydavo ryškių, ryžtingų, patriotinių nuotaikų proveržių. Antai Antrojo pasaulinio karo išvakar÷se Šiaulių apygardos Valstyb÷s saugumo policija biuletenyje užfiksavo, jog gyventojų tarpe „karingumo ūpas, jei reik÷tų kariauti, yra geras. Daugelis jaunų vyrų yra pasiryžę vykti į kariuomenę ir jokio nusiminimo nerodo. Kiekvieną valandą laukia mobilizacijos“1405. Po kelių savaičių v÷l pažym÷ta, jog „staiga pašaukus didelį kiekį atsarginių [karių], visų ūpas pakilo, nes dauguma man÷, kad jie šaukiami žygiavimui atsiimti Vilniaus kraštą“1406. Deja, valdžios viršūnių politika tą pakilų ūpą greitai išsklaidydavo. Apibendrinant poskyrį galime teigti, jog militarizmo apraiškos Pirmojoje Respublikoje pirmiausia sietinos ne su valstyb÷s agresyviais siekiais ir tuo paremtu karinio potencialo didinimu, bet su oficialia gynybine retorika susietomis politin÷mis elgsenomis, sąmoningai skatintomis militaristinio pobūdžio kultūrin÷mis - visuomenin÷mis akcijomis. Karinio aukl÷jimo, kryptingo kariškų vertybių, kaip tautinio patriotizmo komponento, propagavimo požiūriu, Lietuva ryškiau neišsiskyr÷ iš kitų Vidurio Rytų Europos šalių. Nuolatinis „karo stovis“ Pirmajai Respublikai suteik÷ šiek tiek išoriško karingumo, bet tas bruožas giliau nepersismelk÷ į kolektyvinę visuomen÷s sąmonę. Kariškiai, nors ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis, Lietuvoje visą laiką išliko pajungti aukščiausios civilin÷s valdžios kontrolei – „klasikinio“ tipo karinis režimas čia nesusiformavo.
4.2.2. Karo pad÷tis tarp valdžios ir visuomen÷s ?
Nuolatinis karo pad÷ties egzistavimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje oficialiai dažniausiai buvo pateisinamas poreikiu apsaugoti valstybę nuo užsienio remiamų nelegalių organizacijų destruktyvios veiklos. Tačiau sugriežtinta, išimtin÷ tvarka varž÷ ne tik pogrindžio j÷gas, bet ir visus piliečius. D÷l to, jau pačioje valstybingumo pradžioje, kairesn÷s arba liberalios pakraipos politinio
1403 1938 10 17 Kariuomen÷s štabo II skyriaus viršininko K. Dulksnio pažyma, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 631, l. 56. 1404 V. A l a n t a s, Žygiuojanti tauta, p. 189. 1405 Ten pat, l. 154. 1406 1939 09 18 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap.5, b. 4421, l. 127.
279 ir visuomeninio elito atstovai (ir net pats A. Smetona būdamas opozicijoje1407) politinių ginčų metu, neretai su kandžia ironija pareikšdavo, jog tarp valdžios ir visuomen÷s faktiškai egzistuoja „karo stovis“: pilietin÷s iniciatyvos žlugdomos, galimyb÷s viešai išsakyti valdančiajai daugumai nepriimtiną nuomonę, nuosekliai mažinamos. Tai paradoksalus ir, žinant v÷lesnę situaciją, aiškiai hiperbolizuotas teiginys, tačiau pateiktas kaip retorinis klausimas diskusijai, jis leistų į permanentin÷s karo pad÷ties reikšmę pažvelgti kitu kampu. Kad ilgesnį laiką „užsibuvęs“ išimtinis teisinis - administracinis režimas sukels sunkių pasekmių Lietuvos valstyb÷s ir visuomen÷s raidai, dar trečiojo dešimtmečio viduryje Seime ne kartą persp÷davo valstiečių liaudininkų lyderiai. Antai 1925 m. birželio 19 d. pos÷dyje M. Sleževičius kalb÷jo: „Beveik visuose gyvenimo apsireiškimuose, kur tik pažiūr÷si, niekas savarankiškai negali vystytis. Mes matom, kad savivaldyb÷s yra pastatytos viršininkų policistų globon, mes matom, kad kiekvienas gyvenimo apsireiškimas negali apsieiti be policijos globos: visur tik policistas ir policistas. Mes einam prie tų laikų, kada [...] Lietuvoje prie kiekvieno piliečio bus pastatytas policistas, kuris tur÷s daboti, kad jis keltųsi iš lovos dešine, bet jokiu būdu ne kaire koja“1408. Viso to rezultatas, pasak jo, atrodys taip: „Iš vienos pus÷s bus policija ir žandarai, iš kitos pus÷s bus neištikima visuomen÷, kurią reikia prižiūr÷ti. Tai bus pradžia Lietuvos žlugimo, nes Lietuvoj bus daugiau tų, kurie tur÷s prižiūr÷ti, negu pačių gyventojų. Tokiame krašte tik anarchija gal÷s prad÷ti viešpatauti ir prives kraštą prie suirut÷s“1409. Čia pat tiktų ir argumentuotas kito garsaus valstiečių liaudininkų vedlio K. Griniaus, po metų, dar iki tampant prezidentu, išsakytas komentaras: „Karo stovis iš tikrųjų tokį ilgą laiką negali būti pas mus. Tatai tęsiasi apie septynis metus ir gerų rezultatų nedav÷ [...] kitos šalys tokia ilga praktika nesivaduoja. Ir matyti diplomato Taleyrano žodžiai, kad durtuvais galima viską padaryti, bet ant jų ilgai nes÷d÷si, pasitvirtino dar kartą. Ir mes turime prieiti prie to, kad tas įstatymas būtų panaikintas. Jei mes paimsime praktiką kitų šalių, kaip Estijos, kur buvo bolševikų pučas, tai tenai irgi karo stoviu naudotasi labai neilgai. Vokietijoje kada buvo Kapo pučas, irgi karo stovio įstatymais naudojosi neilgai, net Bulgarijoje diktatorius Cankovas panaikino karo stovį. Rusija, tiesa, naudojosi sustiprinta apsauga labai ilgai“1410. Po dešimtmečio beveik tą patį laiške autoritariniam prezidentu d÷st÷ J. Šliūpas: „Dabar gi Lietuva art÷ja į carų Rusiją, kur reik÷jo garbinti autokratinę valdžią [...] ir kur žmonių iniciatyva buvo smerkiama ir varžoma [...] ir Rusija negarbingai žlugo...“1411 Pasak šio karšto demokratijos gyn÷jo, tik žmon÷s turintys pilietines laisves, „kovos už šalies nepriklausomybę ligi paskutinio
1407 Žr.: A. Sm. [A. S m e t o n a], Valstybiška ir partiška valdžia, Lietuvis, 1925 11 06, p. 2 - 3. 1408 SSAS, 1925 06 19, 191, pos., p.14. 1409 Ten pat. 1410 SSAS, 1926 02 12, 232 pos., p. 1 - 2. 1411 1935 11 04 J. Šliūpo „Memorandumas jo ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Ant. Smetonai, Aušrininkas Jonas Šliūpas, sud. J. Būt÷nas, Vilnius, 2004, p. 209.
280 atodūsio“, tod÷l būtina „aukl÷ti žmonių iniciatyvą pažangon, o ne ją gniaužti ir sl÷gti“1412. Panašus leitmotyvas vyravo ir tais pačiais metais A. Smetonai įteiktame buvusių Respublikos prezidentų bei ministrų pirmininkų memorandume1413. Reik÷tų atkreipti d÷mesį, kad valdžios nepasitik÷jimą visuomene, jos prieraišumą policin÷ms priemon÷ms, karin÷s administracijos ir valdininkijos1414 elgesio problemas, tuomet, neretai bandyta paaiškinti, o kartu ir iš dalies pateisinti, ilgalaike carin÷s Rusijos kultūrine įtaka. Vienos tokios diskusijos, kilusios 1922 m. Steigiamajame Seime metu, krašto apsaugos viceministras J. Papečkys replikavo: „Čia aš gird÷jau tūlą pasakymą, kad pas mus kvepia Rusija. Aš nenor÷čiau to užginti. Taip, – kvepia ir dar ilgai kvep÷s. Mes esame tokioje dvasioje augę, ten mokslą esam įgiję ir visą gyvenimo pobūdį esame suderinę su Rusijos gyvenimu – mes negreit atsikratysim to“1415. Iš tiesų, senųjų neigiamų biurokratijos tradicijų gajumas dažnai keldavo piliečių nepasitik÷jimą valdžios institucijoms, o kartais net ir priešiškumą, sustiprintą nemalonių praeities asociacijų1416. Buvęs teis÷saugos sistemos darbuotojas V. Reivytis emigracijoje parašytuose atsiminimuose pripažino, jog „policijos nem÷gimas psichologiškai rišosi su nekentimu rusų policijos ir žandarų carų laikais“ 1417. Kalbant apie ilgalaikio karo pad÷ties režimo poveikį Lietuvos visuomenei, reikia nepamiršti, kad ji sugriežtintos policin÷s kontrol÷s atmosferoje gyveno ištisą epochą. Praeities patirčių įspaudai kolektyvin÷je sąmon÷je nenyko ir nesikeit÷ taip greitai, kaip keit÷si jaunos valstyb÷s išorinis veidas. Nepriklausomyb÷s kovų metu įvesta karo pad÷tis, be kurios iš pradžių apsieiti vargu ar buvo įmanoma, neleido suveš÷ti Steigiamojo Seimo pasodintiems demokratijos daigams, tur÷jusiems išaugti ne tik į formalios, institucin÷s, bet ir pilietin÷s demokratijos tradiciją. Idealistų lūkesčiai nepasiteisino – 1926-jų vidurio dirbtinai paspartintos demokratizacijos eksperimentas, dav÷ priešingų vaisių nei tik÷tasi, tod÷l jaunai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai piliečių kartai teko bręsti autoritarizmo sąlygomis.
1412 Ten pat, p. 210. 1413 1935 10 14 Buvusių Lietuvos Respublikos prezidentų (A. Stulginskio, K. Griniaus) ir ministrų pirmininkų (M. Sleževičiaus, P. Dovydaičio, E. Galvanausko, A. Tum÷no, L. Bistro) memorandumo A. Smetonai nuorašas, LCVA, f. 410, ap. 1, b. 392, l. 421. 1414 Apie Lietuvos valdininkijos darbo organizavimą išsamiai žr.: A. M i k a l a u s k a s, Valstyb÷s tarnautojai ir valstyb÷s tarnyba Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940 m.), daktaro disertacija, Kaunas, 2007, p. 44 -105. 1415 SSD, 1922 08 03, 236 pos., p.64. 1416 Paprasto žmogaus ir valdžios atstovo santykių problemas gerai iliustruoja 1926 11 14 LVLS Salantų kuopos susirinkimo rezoliucijos ištrauka: „[...] tarp mūsų valdininkų ir kaimo žmonių yra gyvuojanti kokia tai klasin÷ neapykanta. Valdininkai į kaimiečius atsineša su baisia ironija ir tuomi susidaro sodiečiams baisus įspūdis ir jie žiūri į valdininkus, kaipo į savo krašto vidaus priešus [...] Ne kiek geriau dalykas mandagumo ir nuolankumo stovi ir su Centro įstaigų viršininkais bei aukštais valdininkais. Atvykus iš provincijos žmogeliui su kokia nors skunda, kuris d÷jo paskutines j÷gas ir ieškojo užtarimo, atsidūręs prieš akis kokio nors Centro įstaigų valdininko, pasilieka su didžiausiu nusivylimu, nes Centro ponai į pilkserm÷gį žiūri ne kiek geriau, nei provincijos valdininkija. Sugrįžęs pilietis kaiman parsiveža didžiausią gl÷bį piktumo prieš Centrą [...] tokią neapykantą jis s÷ja visoje savo apylink÷je“: 1926 11 14 LVLS Salantų kuopos susirinkimo protokolo išrašas, LMABRS, f. 199, saug. vnt., 28, l. 73 - 74. 1417 V. R e i v y t i s, Policijos santykiai su visuomene, Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos sargyboje, p. 110.
281 Potencialas kurtis laisvoms asociacijoms, kaip svarbiausiam pilietin÷s visuomen÷s komponentui1418 Lietuvos nepriklausomyb÷s priešaušryje ir pradžioje egzistavo, tačiau sąlygos jam skleistis, piliečių bendrijoms aktyviai įsijungti į šalies politinius procesus ir juos įtakoti, kas kart vis labiau komplikavosi. Tam trukd÷ įvairūs veiksniai. Pirmiausia – tai per du dešimtmečius nuosekliai did÷ję politin÷s, visuomenin÷s veiklos suvaržymai. Antra – nereikia pamiršti ir tam tikrų mentalinių barjerų, visų pirma, dominuojančios tautos etnocentrizmo, neleidusio integruoti tautinių mažumų į vientisą Lietuvos Respublikos piliečių bendriją1419. Jaunas ir gan÷tinai radikalus nacionalizmas, perd÷m ryški socialin÷ nelygyb÷, silpna vidurinioji klas÷, laisvų lygiateisių žmonių sambūrių tradicijų ir politin÷s laisv÷s stoka buvo pagrindin÷s problemos, trukdžiuos pilietin÷s visuomen÷s formavimuisi visoje to meto Vidurio Rytų Europoje1420. Visuomeniniais gyvenimas laisviau vystytis Lietuvoje gal÷jo tik per pirmuosius šešerius, valstybingumo metus, v÷liau jis atsidūr÷ kietuose autoritarin÷s valdžios gniaužtuose. Nedemokratinio režimo laikotarpiu, atotrūkis tarp valdžios ir visuomen÷s labai padid÷jo, nepatikimų, pavojingų santvarkai žmonių sąrašas išsipl÷t÷. Nemažą jo dalį sudar÷ anaip tol ne „penktoji kolona“, o gana gausios opozicin÷s, tačiau iš viešosios šalies politin÷s arenos pašalintos „srovin÷s“ organizacijos. Tuo laikotarpiu karo pad÷tis iš esm÷s jau tarnavo nebe tam tikslui, kuris perskaitomas ją reglamentavusio įstatymo – Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų – pavadinime, bet tapo paprasčiausia nedemokratin÷s politin÷s sistemos ir su ja susitapatinusios valdžios apsauga, pateisinama perd÷tomis gr÷sm÷mis ir viešai nuolat deklaruojama būtinybe stiprinti „tautinę linkmę“. Karo pad÷ties ir karinis - biurokratinis režimai tada faktiškai susiliejo į vieną visumą. Šalies gyventojų politinis aktyvumas buvo kryptingai slopinamas, paliekant jiems didesnę laisvę, tik ūkin÷je ir kultūros sferose. Tai, antrojo valstybingumo dešimtmečio pabaigoje, kaip konceptualiai savo monografijoje parod÷ istorikas L. Truska1421, suk÷l÷ gilią visuomen÷s politinę - moralinę krizę, pasireiškusią gyventojų sutrikimu ir apatija sunkiausių Lietuvai išbandymų metu. Slogią 1938 m. pabaigos atmosferą galima iliustruoti pacituojant taiklius Zarasų karo komendanto pasteb÷jimus: „Politiniam gyvenime įvyko persilaužimas ir tai blogiausion pus÷n. [...] į visus blogai paveik÷ Vilniui vaduoti sąjungos uždarymas ir taip pat labai prisl÷g÷ akademinio jaunimo paskutiniųjų dienų riauš÷s Kaune. Visuomen÷je jaučiamas didelis susirūpinimas rytojumi;
1418 Apie laisvųjų asociacijų santykio su valstybe formas žr.: S. C h a m b e r s, J. K o p s t e i n, Civil Society and the State, The Oxford Handbook of Political Science, eds., S. Dryzek, B. Honig, A. Philips, Oxford, 2006, p. 363 - 378. Apie modernios pilietin÷s visuomen÷s id÷jos genezę ir istorinę raidą plačiau žr.: A. B. S e l i g m a n, Pilietin÷s visuomen÷s id÷ja, vert. A. Madrosait÷, Vilnius, 2004, p. 29 - 79. 1419 A. K a s p a r a v i č i u s, Lietuviai ir žydai katastrofos išvakar÷se: iššūkiai ir įvaizdžiai, Kai ksenofobija virsta prievarta: Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a. – XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005, p. 124 - 125. 1420 A. B. S e l i g m a n, Pilietin÷s visuomen÷s id÷ja, p. 192 - 193. 1421 L. T r u s k a, Antanas Smetona ir jo laikai..., p. 327 - 329.
282 v÷l visi baugiai šnabždasi, dalinasi gandais, visi kažko laukia. Didelis nervingumas jaučiamas net tautininkų eil÷se“1422. Valdžios autoritetas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje rekordiškai smuko. Tai beveik vienbalsiai konstatavo į VRM suorganizuotą suvažiavimą 1939 m. balandžio pradžioje atvykę apskričių viršininkai. Pasak vieno iš jų, „apie tautininkus ir buvusią vyriausybę, plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose tenka išgirsti tik neigiamus atsiliepimus. Taip pat neigiamai kalbama ir apie Respublikos prezidentą. Esą Prezidentas su savo tautininkais privedęs kraštą prie katastrofos [...]“1423. Išoriniai 1938 – 1939 m. sukr÷timai išjudino Lietuvos gyventojus, ir nors tuo metu politin÷ moralin÷ visuomen÷s kriz÷ gil÷jo, dar būta idealistinių bandymų, sutelkti patriotines j÷gas ir desperatiškai gelb÷ti pavojuje atsidūrusią valstybę. Po Klaip÷dos krašto praradimo, 1939 m. kovą, Lietuvos savanorių kūr÷jų sąjunga paskelb÷ manifestą, kuriame ragino visus piliečius, pamiršus „srovinius“ nesutarimus, jungtis į bendrą Patriotinį frontą šalies nepriklausomyb÷s išsaugojimui, jos tautin÷s kultūros stiprinimui, socialin÷s gerov÷s kūrimui1424. Į kvietimą pirmoji entuziastingai atsiliep÷ studentija. 1939 m. kovo 29 d. Vytauto Didžiojo universiteto sal÷je įvyko mitingas: susirinkęs gausus būrys akademinio jaunimo pri÷m÷ rezoliuciją palaikančią Savanorių kūr÷jų sąjungos deklaraciją, paskelb÷ apie įsteigtą „Akademinį Patriotinio fronto skyrių“ ir viešai paraginta tokius pat skyrius kurti visoje Lietuvoje. Tą pačią dieną, Valstyb÷s radiofone buvo perskaitytas informatyvus palankiai studentų pastangas įvertinantis, VDV suredaguotas pranešimas1425. Netrukus šią informaciją paskelb÷ ir spauda1426. Žinia apie savanorių kūr÷jų sumanymą greitai pasklido visoje Lietuvoje, sulaukdama karšto aktyvesniųjų piliečių pritarimo. „Prasid÷jus Kaune Patriotinio fronto jud÷jimui, sukruto ir visi provincijos miestų ir miestelių organizacijų veik÷jai, – balandžio pradžioje pasteb÷jo Šiaulių apygardos Valstyb÷s saugumo policijos pareigūnai. – Visi nori vienas kitam užb÷gti už akių, nes mano, kad iš kurių pasirodys iniciatyva, tie ir ateityje tur÷s didesnę įtaką. Kadangi tuo reikalu dar n÷ra jokių informacijų, tai visi organizacijų veik÷jai tuo tarpu pasitenkina tik pasitarimais savųjų tarpe, tačiau kai kurie yra nusistatę skubiai vykti į Kauną ir ten, organizacijų centruose gauti kokių nors nurodymų“1427. Naujasis b. gen. J. Černiaus ministrų kabinetas, su kuriuo visuomen÷ siejo pozityvių pokyčių viltis, kaip ir prezidentūra, iš pradžių atvirai neprieštaravo spaudoje iškeltai Patriotinio fronto
14221938 12 19 Zarasų karo komendanto raportas KAM, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 521, l. 244. 1423 1939 04 05 Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas, LCVA, f. 377, ap. 7, b. 214, l. 6. 1424 Patriotinis lietuvių frontas. Į visuomenę, XX Amžius, 1939 03 30, p.4. 1425 VDV 1939 03 29 biuletenis Nr. 492., LCVA, f. 964, ap. 2, b. 781, l. 107. 1426 Akademinis jaunimas realiai vykdo vienybę. Didel÷s 3000 studentų eityn÷s į Karo muziejų. Pagarba naujajai vyriausybei ir realios tautos vienyb÷s kelių tęs÷jams, XX Amžius 1939 03 30, p. 4. 1427 1939 04 01 VSP Šiaulių apygardos biuletenis, LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, l. 92.
283 id÷jai, tačiau greitai jų pozicija kardinaliai pasikeit÷1428. Jau po kelių dienų, laikraščiuose pasirod÷ per ilgus diktatūros metus įprastais tapę propagandiniai raginimai „susiklausyti“, burtis apie „Tautos vadą“ ir užuot kūrus naujus patriotinius jud÷jimus, stoti į Šaulių sąjungą. VDV ta proga išplatino tokį komunikatą: „Vakar dienos pos÷dyje ministrų taryba, be kita ko svarst÷ ir Patriotinio fronto kūrimo reikalą. Susipažinusi su manomo kurti patriotinio fronto tikslais, rado, kad tie tikslai – tautinio lietuvių atsparumo stiprinimas – yra identiški Šaulių sąjungos tikslams. D÷l to, įkūrus Patriotinį frontą, susidarytų paralelizmas tarp Patriotinio fronto ir Šaulių sąjungos. Vyriausyb÷, laikydama, kad šiuo momentu visos lietuvių j÷gos turi susijungti į vieną darnų junginį, kad bet kuris skaidymasis tas j÷gas silpnintų, nusistat÷, kariuomen÷s vadovybei pritariant, rekomenduoti ne Patriotinį frontą kurti, bet visiems, kas gali d÷tis nariu ar r÷m÷ju prie Šaulių sąjungos, kuri per dvidešimt savo darbo metų susidar÷ tradicijas, užsirekomendavo savo gyvybingumą bei paj÷gumą ir įgijo plačios visuomen÷s pasitik÷jimą“1429. Tai tebuvo tik gerai apgalvotas, skambiai žodžiais pagražintas oficialus paaiškinimas1430. Už jo sl÷p÷si kita – svarbiausia priežastis. Valdžia nesireng÷ ilgiau toleruoti jos nekontroliuojamo pilietinio jud÷jimo, be tautininkiškųjų grupių, tur÷jusio vienyti ir gausias opozicinių politinių srovių r÷m÷jų gretas, kuris plisdamas ir stipr÷damas, gal÷jo sukelti rimtą gr÷smę A. Smetonos vienvaldystei1431. Apie tokį pavojų vyriausybę persp÷jo ir VSD1432. Tai tik praktiškai patvirtino visiems autoritariniams režimams būdingą elgsenos modelį – siekį slopinti ne tik opozicinių organizacijų veiklą, bet ir savaiminį piliečių politinį aktyvumą1433. „Patriotinio fronto“ projektas tautininkų valdžiai asocijavosi ir su Klaip÷dos krašte neseniai įsisteigusiu „Lietuvių aktyvistų sąjūdžiu“ (LAS), ir su jau kelerius metus komunistų aktyviai propaguota „Antifašistinio liaudies fronto“ id÷ja1434. Kalbant apie pirmąjį atvejį, tenka pasteb÷ti,
1428 Ministeris Skučas apie vidaus reikalus, Lietuvos žinios, 1939 03 26, p. 3. 1429 1939 04 04 VDV biuletenis, Nr. 525, LCVA, f. 964, ap. 2, b. 781, l. 82. 1430 Tuo klausimu VDV buvo parengusi ir daugiau panašių komunikatų žr. VDV 1939 03 31 biuletenis, LCVA, f. 114, ap. 1, b. 58, l. 1; VDV 1939 04 04 VDV biuletenis, ten pat, b. 59, l. 1. 1431 L. S a b a l i ū n a s, Lithuania in Crisis..., p. 124 - 130. 1432 1939 04 03 VSD direktoriaus A. Povilaičio pranešimas ministrų tarybai, Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais, Vilnius, 1986, p. 58. 1433 J. J. L i n z, Authoritarianism, The Encyclopedia of Democracy, ed. in chief S. M. Lipset, vol. 1, London, 1995, p. 103 - 105. 1434 Nor÷tųsi trumpai priminti šios id÷jos priešistorę Lietuvoje. LKP dar trečiojo dešimtmečio pradžioje band÷ pritraukti kairiąsias ir „smulkiaburžuazines“ partijas (LSDP, LVLS), siūlydama jungtis į „Bendrą frontą“, tam kad kartu patekus į valdžią būtų įvykdytos „pažangios“ reformos. Tai buvo demagoginis lozungas, tur÷jęs pad÷ti komunistams skverbtis į legalias politines partijas ir jomis savo tikslais naudotis. Nenuostabu, kad suprasdami tai, Lietuvos socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų lyderiai tokius siūlymus kategoriškai atmesdavo. Po 1928 m. įvykusio šeštojo Kominterno kongreso, kuriame socialdemokratija buvo pasmerkta kaip „socialfašizmas“, bet koks komunistų ir kitų kairiųjų j÷gų vienijimasis kuriam laikui net teoriškai tapo neįmanomu. Tačiau Vokietijoje laim÷jus nacionalsocializmui, Kominterno pozicija ÷m÷ keistis. V÷l prad÷ta brandinti id÷ja apie antifašistinių j÷gų telkimą. Oficialų, direktyvinį pobūdį kompartijoms ji įgavo po 1935 m. įvykusio VII-ojo Kominterno kongreso. Tada nutarta atsisakyti „sektantiško“ – t.y. izoliuojančio, negatyvaus požiūrio į socialdemokratiją ir imti kurti antifašistinį „Liaudies frontą“. Pastarojo svarbiausias skirtumas nuo anksčiau min÷to „Bendro fronto“, buvo tas, jog čia pirmiausia siekta suvienyti ne tik komunistus bei įvairias organizuotas kairiąsias, „smulkiaburžuazines“ j÷gas (partijas), bet ir kitas demokratines, net klerikalines grupes; taip pat – kas svarbiausia – ir plačiąsias gyventojų mases. Tą klausimą, vienas
284 jog Vokietijai prisijungus Klaip÷dos kraštą opozicin÷ LAS veikla nutrūko ir platesnio organizuoto puolimo prieš A. Smetonos režimą, jis išvystyti nebegal÷jo. Be to, gavę galimybę, nors ir ne koaliciniu pagrindu, įsijungti į „Vieningo darbo“ vyriausybę, krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų lyderiai tapo gerokai nuosaikesni ir rinkosi pirmiausia legalias savo politinių pozicijų stiprinimo priemones. Nepaisant to, prezidentūra už visuomen÷s palaikymo sulaukusio Patriotinio fronto projekto vis tiek mat÷ opozicin÷s „Ašies“ šeš÷lį. Prieš pat Ispanijos pilietinį karą ir jo metu (1936 – 1939 m.) Vakarų Europoje realų pavidalą įgavusi kairiųjų „liaudies fronto“ id÷jos sklaida, Valstyb÷s saugumo policijos buvo akylai stebima1435. Lietuvoje „liaudies frontą“ komunistai band÷ kurti jau 1935 m., tačiau tai jiems nesisek÷: svarbiausių opozicinių kairiųjų srovių lyderiai atsisak÷ bendradarbiauti su svetimos šalies interesus atstovaujančia pogrindine j÷ga1436. Tik tarp dalies eilinių socialdemokratų, valstiečių liaudininkų ir ypač jų jaunimo organizacijų narių, komunistai rado sau šalininkų1437. Nepaisant to, Lietuvos valdžia jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kaip rodo slaptųjų tarnybų dokumentai1438 ir paties prezidento vieši pasisakymai1439, pakankamai rimtai traktavo
pirmųjų Lietuvoje, pažym÷tina, labai konceptualiai analizavo S. Yla žr.: J. D a u l i u s [S. Yla], Komunizmas Lietuvoje, Kaunas, 1937 p. 38 - 61. Daug darbų apie tai paskelbta sovietmečiu: S. A t a m u k a s, LKP kova prieš fašizmą už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 – 1940 metais, Vilnius, 1958, p. 104 - 180; B. S u d a v i č i u s, LKP kova už darbininkų klas÷s vienybę (1934 – 1937 metai), Vilnius, 1961, p. 94 - 95. J. G l o v a c k i e n ÷, Lemiamas posūkis: Kominterno vaidmuo Lietuvos komunistų partijos kovoje d÷l antifašistinio liaudies fronto, prieš fašizmą ir karą (1933 – 1937), Vilnius, 1974, p. 57 - 110; A. M a r c e l i s, Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą: Lietuvos KP kova už darbininkų klas÷s ir darbo valstiečių sąjungą fašizmo viešpatavimo metais (1927 – 1940), Vilnius, 1976, p. 224 - 288; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2, p. 340 - 401; A. B a c y s, Kominternas ir Lietuvos komunistų partija (1919 – 1940 m.), Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią, sud. A. Eidintas, V. Kašauskien÷, V. Pšibilskis, Vilnius, 1989, p. 75 - 94. 1435 1939 04 03 VSD direktoriaus A. Povilaičio pranešimas Ministrų Tarybai, Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais, Vilnius, 1986, p. 58. 1436 Nors platus „Antifašistinis liaudies frontas“ Lietuvoje taip ir nebuvo sukurtas, sovietiniai komunistų partijos istorikai apie tai plačiai raš÷. Kaip didžiulį LKP pasiekimą šioje srityje buvo pristatomi butaforinių „Liaudies fronto“ komitetų suorganizavimas Suvalkijos ūkininkų bruzd÷jimo metu, masin÷s demonstracijos 1936 m. birželį ir 1939 m. rudenį Kaune. Galiausiai, pasak sovietinių autorių, 1940 m. birželio vidury Lietuvoje įvykusi „socialistin÷ revoliucija“ buvo „antifašistin÷je“ kovoje s÷kmingai panaudotos „liaudies fronto“ taktikos rezultatas Žr.: J. L e o n a v i č i u s, J. M a k s i m a v i č i u s, Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais, Vilnius, 1958, p. 119; P. Š t a r a s, Visuotinis politinis streikas..., p. 27 - 39; J. G l o v a c k i e n ÷, Lemiamas posūkis, p. 78. 1437 1937 m. vasario m÷n. VSD biuletenis, LCVA, f. 378, ap.5, b. 3335, l.7. 1438 1936 m. spalio 1 d. KAM II-ojo skyriaus pažymoje Ministrui pirmininkui konstatuota: „Kominternas Lietuvoje, kaip ir kitur dirba tais pačiais metodais. Nors pas mus iki šiol organizuoto „Liaudies fronto“ dar n÷ra, bet žinant, kad destruktyvaus elemento šalyje netrūksta, tokiam „Frontui“ susidaryti dirva nebloga. Visuomen÷ turi būti vieninga d÷l svarbiausių bendrų valstyb÷s bei tautos reikalų, bet iki šiol to neturime. Lietuvos visuomen÷ yra susiskaldžiusi į tris pagrindines dalis: pirmoji – pozicijos grup÷s, dabartin÷s tvarkos šalininkai, antroji, nepritardama esamajai santvarkai elgiasi indiferentiškai, trečioji veikia destruktyviai, skleidžia įvairiausių gandų apie vyriausybę, apie valdžios atstovus, slaptai spausdina pamfletus, proklamacijas, stengiasi visokiausiais būdais diskredituoti esamąją santvarką ir valdžios atstovus. Šios grup÷s pavojingiausi inspiratoriai – komunistai, kurie dirba mums pragaištingą darbą Kominterno nurodymais“.: 1936 10 01 KAM II-ojo skyriaus pažyma ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 912, l. 201. 1439 Štai vienas pavyzdys. 1936 m. rugs÷jo 1 d. atidarydamas pirmąjį Seimo pos÷dį, Respublikos prezidentas A. Smetona pažym÷jo: „Paskelbus Trečiajam internacionalui liaudies frontą, šis ÷m÷ reikštis ir mūsų krašte, ypatingai Suvalkų žem÷je. Piktieji žmon÷s, naudodamiesi sunkia ūkininkų būkle, ir komunistai, kaip ir kokia talka, ÷m÷ kurstyti kaimiečius statyti valdžiai neįmanomus reikalavimus, kad jie būtų patenkinti iš valstyb÷s iždo. Dalis kaimiečių dav÷si sugundomi to fronto, apsimetusio sergančiu ūkininkų rūpesčiais“.: Dirbkime taip, kad būsimos kartos būtų paj÷gesn÷s. Blogieji parlamentų įpročiai neras šiame seime šalininkų. Valstyb÷s prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta š.m. rugs÷jo 1 d. Seimo iškilmingąjį pos÷dį atidarant, Lietuvos aidas, 1936 09 02, p. 4. Buvęs įtakingas LVLS veik÷jas
285 „antifašistinio liaudies fronto“ kūrimo lozungus. Tą valdžios nerimą stiprino tuometin÷s Ispanijos realijos1440. Komunistų iniciatyvos Lietuvos visuomenei mažai imponavo ir negal÷jo nustelbti oficialiai spaudoje paskelbto Patriotinio fronto manifesto, be kita ko tur÷jusio nemažai bendro su Lietuvių aktyvistų sąjūdžio programa1441. Aktyvesniuosius gyventojų sluoksnius tuo metu labiau jaudino valstyb÷s ateitis, nepriklausomyb÷s išsaugojimo perspektyvos, nei abstrakti kova prieš fašizmą ar „klasinį išnaudojimą“. 1939 m. pradžioje Lietuvos ūkio rodikliai atrod÷ solidžiai1442, tad objektyvių priežasčių staigiam socialin÷s įtampos augimui nebuvo. Jausdama tuometinio gyvenimo pulsą LKP propagandiniais sumetimais band÷ panaudoti ir nepriklausomyb÷s gynimo motyvą, aišku, susiedama jį su antifašistine retorika. Įdomu tai, kad partijos vadovyb÷ savo nariams 1939 m. nurod÷, jog karo su Vokietija atveju, jie prival÷s, laikinai „pamiršti“ savo politinius įsitikinimus, stoti į Lietuvos kariuomen÷s ar šaulių gretas ir taip prisid÷ti prie bendros kovos1443. Tuo metu LKP jau pamažu vadavosi iš kriz÷s, atkūr÷ nutrūkusius ryšius su Kominternu, suintensyvino veiklą1444. Ir nors jos narių skaičius po truputį augo, pl÷sti įtaką mas÷se jai vis tiek nelabai sek÷si1445. 1940 m. birželio vidurio įvykiai, sovietinių istorikų pavadinti „socialistine revoliucija“, buvo sąlygoti ne vidaus, bet išor÷s veiksnių1446. Lietuvos gyventojų visuomeninis aktyvumas tuo metu buvo išbl÷sęs, jo nepakako nei režimui ginti, nei „revoliucijai“ daryti. Taigi, taip išsipild÷ trečiojo dešimtmečio pradžioje, demokratiškai išrinktų seimų metais, viešai išakyti liberaliosios opozicijos lyderių nuogąstavimai, kuriuos v÷liau dar ne kartą kartojo
Mečislovas Mackevičius atsiminimuose mini, jog 1935 m. ūkininkų žygį į Kauną planavo suorganizuoti krikščionys demokratai, su P. Karveliu priešakyje bei kai kurie valstiečių liaudininkų veik÷jai. D÷l paramos neoficialiai tartasi su kariuomen÷s vadovybe – S. Zaskevičiumi, S. Raštikiu. Pastarasis esą iš pradžių žad÷jęs netrukdyti akcijai, greitai apsigalvojo – tod÷l visas planas žlugo.: M. M a c k e v i č i u s, Atsiminimai, Vilnius, 1997, p. 23 - 24. 1440 Nors buvo oficialiai paskelbta, kad Lietuva liks nešališka konflikto Ispanijoje atžvilgiu (A. V-as, Ispanijos įvykiai ir Lietuva, Lietuvos aidas, 1936 09 01, p. 3), ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje krikdemų „XX amžius“, tautininkų oficiozas „Lietuvos aidas“ pastebimai simpatizavo gen. F. Franco šalininkams, vadinamiesiems „nacionalistams“ arba „sukil÷liams“ (J. B ū t ÷ n a s, Lietuvos žurnalistai, Vilnius, 1991, p. 17) . Gi kairiųjų leidiniuose, nors ir atsargiai, demonstruotas palankumas „kairiųjų“ arba „vyriausybininkų“ pusei. 1937 m. tautininkų valdžia pri÷m÷ trumpą, keleto sakinių įstatymą, kuriuo paskelb÷ neteis÷tu savanorių verbavimą šalies teritorijoje ir uždraud÷ Lietuvos piliečiams vykti į Ispaniją bei dalyvauti tenykšt÷se vidaus kovose. Nepaklususiems gr÷s÷ areštas iki pus÷s metų laikotarpiui. (Ispanijos vidaus kare dalyvavimui drausti įstatymas, VŽ, 1937 04 10, Nr. 572 - 3947). Savanorių iš Lietuvos į Ispaniją nuvyko labai nedaug, LKP neužsi÷m÷ aktyviu jų verbavimu, o apsiribojo tik propaganda ir piniginių rinkliavų, ispanų kairiesiems paremti, organizavimu. Žr.: A. B e r ž i n s k a i t ÷, LKP veikla aukl÷jant darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia 1927 – 1940, Vilnius, 1962, p. 111 - 115. 1441 G. R u d i s, Jungtinis antismetonin÷s opozicijos sąjūdis..., p. 214. 1442 1938 – 1939 m. pradžioje Lietuvos ūkio rodikliai buvo patys geriausi per visą prieškario laikotarpį. Žr.: G. V a s k e l a, Lietuva 1939 – 1940..., p. 15. Kad paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais nesimat÷ akivaizdžių bręstančios „revoliucin÷s situacijos“ požymių, streikų buvo nedaug ir nedidelių, pripažino ir sovietiniai autoriai. Žr.: A. M a r c e l i s, Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą..., p. 167. 1443 1939 01 07 VSD biuletenis Nr. 4, LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, l. 14; 1939 04 06 VSD biuletenis Nr. 86, ten pat, l. 21. 1444 1939 m. liepos m÷n. VSD biuletenis, Tarybų valdžios atkūrimas..., p. 60. 1445 L. T r u s k a, Lietuva 1938 – 1953 metais, Kaunas, 1995, p. 44. 1446 Plačiau žr.: A. E. S e n n, Lithuania 1940: Revolution from above, Amsterdam - New York, 2007, p. 186 -203.
286 prezidentui A. Smetonai savo kolektyviniuose memorandumuose garsūs intelektualai ir visuomen÷s veik÷jai. Nesant politinių laisvių, išsikerojus administracinei kontrolei, sąlygos vystytis pilietiškumui, atsakomybei už savo šalį. Valdžia ir visuomen÷ per du nepriklausomyb÷s dešimtmečius (ypač per antrąjį) viena nuo kitos tolo. Paskutiniaisiais nepriklausomyb÷s metais atotrūkis tapo ypač ryškus: pilietin÷s - patriotin÷s iniciatyvos vertintos pirmiausia pagal valdžios, o ne valstyb÷s interesus.
287 IŠVADOS
Siekiant atskleisti karo pad÷ties režimo Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m. raidą, šio reiškinio politinius, institucinius, socialinius aspektus, darbe buvo analizuojama atitinkama įstatymin÷ baz÷, politiniai procesai valstyb÷je, administracinių struktūrų veikla ir sąveikos; karo pad÷ties įtaka ginkluotosioms paj÷goms bei jų aprūpinimui, visuomeninio gyvenimo reguliavimui, santvarkos ir piliečių apsaugai, teisinei sistemai; taip pat – iliustruojamas ypatingojo režimo poveikis gyventojų mas÷ms, organizuotoms visuomenin÷ms j÷goms, jų santykiams su valdžia. Tyrimo rezultatus apibendrina šios išvados:
1. Nepaprastoji (ypatingoji) pad÷tis – tai konstitucijoje numatytas laikinas, išimtinis ekstremalių situacijų valdymo teisinis režimas. Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m. egzistavusios dvi jo rūšys – „karo stovis“, kurį administravo KAM pavaldus karo komendantūrų tinklas ir „sustiprinta valstyb÷s apsauga“, kurios nustatytą tvarką prival÷jo įgyvendinti VRM policin÷s struktūros, – labai nesiskyr÷ nuo ankstesnių ar vienalaikių analogų kitose šalyse, kadangi jas reglamentavusių įstatymų principin÷s nuostatos, susijusios su pareigūnų įgaliojimų padidinimu, visuomenin÷s veiklos apribojimais, spaudos cenzūra, įvairiomis darbo bei turtin÷mis prievol÷mis, skubių bei griežtų prevencinių ir baudžiamųjų (administracinių arba teisminių) sankcijų taikymu potencialiai pavojingų ar nusikaltusių asmenų atžvilgiu, – pakankamai universalios ir laiko b÷gyje žymiau nesikeit÷. Su visomis šiomis priemon÷mis Lietuvos gyventojai praktiškai susidūr÷ Rusijos imperijos laikais ir kaizerin÷s Vokietijos okupacijos metais.
2. Du dešimtmečius karo pad÷ties tvarką, karinių pareigūnų įgaliojimus ir funkcijas Lietuvoje reglamentavo 1919 m. pradžioje priimti ir v÷liau daug kartų pildyti Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai. Kaip alternatyva jiems 1925 m. atsirado „Sustiprintos apsaugos“ pad÷ties įstatymas. Abiejų teis÷s aktų nuostatos su tam tikrais pakeitimais ir papildymais pateko į 1939 m. „Nepaprastojo meto“ įstatymą bei naująją jo 1940 m. redakciją. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je Ypatingieji valstyb÷s apsaugos įstatai galiojo Kaune ir jo prieigose, kariuomen÷s dislokacijos vietose, geležinkelių zonoje ir valsčiuose palei demarkacinę liniją, o 1927 – 1938 m. – vienodai visoje šalyje. 1939 – 1940 m. pirmoje pus÷je Lietuvoje, išskyrus atpl÷štą Klaip÷dos kraštą ir Vilniaus sritį, kurioje egzistavo karo pad÷tis, veik÷ „sustiprinta valstyb÷s apsauga“. Pirmosiomis sovietin÷s okupacijos dienomis ji buvo pakeista karo pad÷timi, bet greitai, nors ir neilgam, grįžta prie ankstesnio teisinio – administracinio režimo.
288 3. 1920 – 1926 m. nutarimus, susijusius su karo pad÷timi, priimdavo demokratiškai išrinkti seimai, laikydamiesi konstitucijoje nustatytų procedūrų. D÷l kiekvieno tokio politinio žingsnio virdavo karšti ginčai tarp parlamentin÷s krikdemų daugumos, pasisakiusios už didesnį pilietinių teisių bei laisvių ribojimą ir jai atkakliai, bet nerezultatyviai oponavusių kairiųjų. Būtinyb÷ palaikyti šalyje karo pad÷tį visų pirma buvo grindžiama Lenkijos ir komunistų keliama gr÷sme. Tik 1926 m. antroje pus÷je, pasikeitus j÷gų balansui Seime, kairieji gavo progą įgyvendinti savo radikalią demokratizacijos programą, tačiau šį jų nepasisekusį eksperimentą, netrukus nutrauk÷ karinis perversmas, atvedęs į valdžią tautininkų lyderį A. Smetoną, sukūrusį beveik keturiolika metų gyvavusią autoritarinę diktatūrą, patikimai saugomą vienasmen÷s prezidento valios apspręsto nuolatinio nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo, kurį 1938 – 1939 m. sandūroje laikinai atšaukti, o po to pertvarkyti paskatino išoriniai veiksniai ir jų sąlygoti valstyb÷s teritorinių ribų pokyčiai. 1940 m. viduryje, nedemokratine Lietuvos konstitucija, nepaprastosios pad÷ties įstatymais ir jų projektais, savo tikslais pasinaudojo sovietiniai okupantai.
4. Karo pad÷ties laipsniškas įvedimas, o su juo ir Lietuvos vyriausyb÷s įtakos pl÷tra krašte 1919 m., vyko tvyrant suirutei, tod÷l netrūko problemų, pasitaikydavo skaudžių klaidų. Jas, vos pasibaigus Nepriklausomyb÷s kovoms, kiek leido galimyb÷s, stengtasi nedelsiant spręsti: organizuoti karo komendantų ir apskričių viršininkų suvažiavimai, tobulinta įstatymin÷ baz÷, ypatingojo režimo valdymas; gerinta tarpžinybinių veiksmų koordinacija. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, kai Ypatingųjų valstyb÷s apsaugos įstatų galiojimas buvo teritoriškai apribotas, daugelį karin÷s administracijos įstaigų funkcijų, susijusių visuomeninio gyvenimo reguliavimu, santvarkos apsauga, per÷m÷ VRM struktūros. Ta pati tendencija matoma ir ketvirtajame dešimtmetyje – nuolat egzistuojant karo pad÷čiai, apskričių viršininkai s÷kmingai talkino karo komendantams, susiformavo glaudūs abipusiai ryšiai. Ankstesnių metų patirtis, sistemos darbo organizavimo korekcijos, gerai paruoštų kadrų branduolys, išaugusios bendros valstyb÷s galimyb÷s, sąlygojo sklandų nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimo funkcionavimą ir be komplikacijų įvykusią jo transformaciją 1938 – 1939 m.
5. Karo pad÷tis kariuomen÷je, kaip atskiras instituciją (ne tik karinių dalinių dislokacijos vietas) apimantis reiškinys, egzistavo tik 1920 – 1926 m. pradžioje. Tai suteik÷ galimybę sustiprinti karių drausmę (egzistavo sugriežtinta baudžiamoji atsakomyb÷ už tarnybinius nusikaltimus), naudoti karo meto prievolių sistemą ginkluotojų paj÷gų aprūpinimui. Lietuvoje beveik dvidešimt metų nuolat veikiant karo pad÷čiai, jos kariuomen÷ nebuvo didinama (išskyrus 1919 – 1922 m. ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigą), faktiškai gyveno taikos sąlygomis. Visą tą laiką, dalis KAM aparato, d÷l paskirtų policinių funkcijų buvo atitraukta nuo tiesioginių – valstyb÷s gynybos reikalų.
289 Kitos ginkluotos struktūros – šauliai, viešoji, geležinkelių, pasienio policija, buvo subordinuotos karo komendantams arba įpareigotos glaudžiai su jais bendradarbiauti. Tas bendradarbiavimas, kuriantis valstybei vyko ne itin sklandžiai, pasitaikydavo gana aštrių konfliktų, tačiau ilgainiui tokios problemos buvo daugiau ar mažiau s÷kmingai išspręstos. Karo pad÷tis pad÷jo užtikrinti geresnę valstyb÷s sienų kontrolę, sustiprino specifinį statusą turinčios, demarkacin÷s (administracin÷s) linijos, skyrusios Lietuvą ir Lenkiją, apsaugą, tačiau bendrųjų valstyb÷s gynybinių galimybių labiau nepadidino.
6. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomyb÷s metais karo komendantai, remdamiesi Ypatingaisiais valstyb÷s apsaugos įstatais, apskrityse tiesiogiai reguliavo ūkinį - socialinį gyvenimą: kontroliuodavo prekybą, produktų pervežimus, kainų augimą, prižiūr÷davo turtinių ir darbo prievolių vykdymą. Svarią paramą jie teikdavo ir kitoms už tuos reikalus atsakingoms civilin÷ms institucijoms. Tuo pat metu karo pad÷tis ir geležinkeliečių sukarinimas leido atkurti bei apsaugoti susisiekimo traukiniais sistemą Lietuvoje, užtikrino sklandų jos funkcionavimą. Tai, ir karo prievolių komplekso principingas įgyvendinimas, pad÷jo aprūpinti su priešais kovojančią kariuomenę bei įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. V÷lesniais metais šalies ūkinio - socialinio gyvenimo reguliavimo ekstremaliose situacijose teisin÷ baz÷ ir tarpžinybin÷ administravimo sistema gerokai patobul÷jo, į procesą buvo numatyta labiau įtraukti VRM struktūras, bet komendantų vaidmuo taip pat tur÷jo išlikti pakankamai svarbus. Parengtais planais iš dalies pasinaudota 1939 – 1940 m.
7. Ilgalaik÷ karo pad÷tis Pirmojoje Lietuvos Respublikoje sudar÷ sąlygas susiformuoti nuolatinei visuomen÷s steb÷jimo ir kontrol÷s sistemai, įdiegti efektyvų destruktyvios politin÷s ir kriminalin÷s veiklos prevencijos bei padarinių neutralizavimo priemonių kompleksą. Iki trečiojo dešimtmečio antrosios pus÷s karo cenzūra, politinių - visuomeninių organizacijų veiklos apribojimai buvo gana nuosaikūs (daugiausia susiję su karinių paslapčių apsauga), bet autoritarizmo laikotarpiu (1927 – 1940 m.) jie labai sugriežt÷jo – opozicin÷s partijos neteko galimyb÷s veikti legaliai, netoleruota net menkiausia valdžios kritika spaudoje. Visuomenę griežtai kontroliavo didelius įgaliojimus įgijusios KAM ir VRM struktūros. Komendantai ir apskričių viršininkai ne tik talkino slaptosioms tarnyboms, jų nurodymu skirdami įvairias prievartines sankcijas, bet ir patys rinko bei analizavo informaciją. Ypatingasis režimas sustiprino viešosios tvarkos apsaugą, padidino valstyb÷s vidinį saugumą, kita vertus, jis tapo svarbiausia demokratines piliečių laisves užgniaužusios autoritarin÷s valdžios atrama.
290 8. Karo pad÷tis Pirmojoje Lietuvos Respublikoje pakeit÷ konstitucijos nustatytą pastovų vidaus teisinį režimą išimtiniu, sugriežtintu, labai apribojusiu piliečių laisves bei teises. Sykiu pakito ir teisingumo vykdymo praktika. Už tam tikrų rūšių (antivalstybinius ir kai kuriuos kriminalinius) nusikaltimus civiliai asmenys gal÷jo būti perduodami teisti laikiniems, ypatingus įgaliojimus turintiems, procesinių normų nevaržomiems karo lauko teismams arba nuolatiniam Kariuomen÷s teismui, nors tuo pat metu šalyje egzistavo ir įprasti taikos teismai. Pirmaisiais valstybingumo metais mirties bausm÷s skyrimas buvo tiesiogiai susietas su karo pad÷timi. Nepaprastosios pad÷ties įstatymai atitinkamoms KAM ir VRM struktūroms suteik÷ universalų, efektyvių administracinio poveikio priemonių arsenalą (pinigin÷s baudos, areštas, ištr÷mimas, izoliavimas koncentracijos stovykloje), kuriuo tiek užkardant nusikaltimus, tiek ir baudžiant, naudotasi labai plačiai. Tačiau administracinių veiksmų pagrįstumo ir teis÷tumo, žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo galimyb÷s liko labai ribotos ir komplikuotos.
9. Karo pad÷ties režimas daugiausia sunkumų Lietuvos gyventojams keldavo tik valstybingumo pradžioje, v÷liau jį pasistengta kiek įmanoma labiau racionalizuoti, pašalinti beprasmius suvaržymus, ūkin÷s veiklos trukdžius. Per du dešimtmečius platieji visuomen÷s sluoksniai susigyveno su nuolatine karo pad÷timi – šis reiškinys tapo beveik natūralia, nebepastebima kasdienyb÷s dalimi. Du trumpi tarpsniai, kai Lietuvoje nebuvo ypatingojo režimo (1926 m. antrasis pusmetis ir 1938 m. lapkritis – 1939 m. kovas), labiau išjudino tik organizuotas opozicines j÷gas, bet ne piliečių mases. Jei pirmuoju atveju, kairiųjų vyriausyb÷ nebegeb÷jo pilnai kontroliuoti situacijos, tai antruoju – autoritarin÷ valdžia buvo pasiruošusi įvairiems netik÷tumams, tur÷jo alternatyvių priemonių santvarkai kylančioms vidin÷ms gr÷sm÷ms neutralizuoti. Tačiau šie pavyzdžiai neleidžia nei įtikinamai patvirtinti, nei paneigti, jog nuolatin÷ karo pad÷tis buvo būtina, nepakeičiama priemon÷ Lietuvos valstybingumui apsaugoti.
10. D÷l nuolatin÷s karo pad÷ties, kariuomen÷ Pirmosios Lietuvos Respublikos vidaus gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Galima teigti, kad nuolat išorin÷s agresijos pavojų jautusioje valstyb÷je buvo propaguojamas gynybinis militarizmas. Ši tendencija ypač sustipr÷jo ketvirtajame dešimtmetyje. Vis d÷lto, ilgalaikis „karo stovis“ valstybei suteik÷ tik fasadinio „karingumo“ – žymesnio visuomen÷s “sukarinimo“ laipsnio nepavyko pasiekti. Nepaprastosios (ypatingosios) pad÷ties režimas Lietuvoje 1927 – 1940 m. nutolo nuo savo pirmin÷s paskirties, faktiškai suaugo su autoritarine diktatūra, tapo jos atrama ir apsauga nuo visuomen÷s nepasitenkinimo. Per ketvirtąjį dešimtmetį, atotrūkis tarp valdžios ir gyventojų sparčiai did÷jo, stipr÷jo nepasitik÷jimas, tod÷l net patriotin÷s - visuomenin÷s iniciatyvos, baiminantis politinių reformų, vyriausyb÷s buvo varžomos. Visa tai tur÷jo lemtingų pasekmių Pirmajai Lietuvos Respublikai. Karo pad÷tis išoriškai
291 sustiprinusi institucinius valstyb÷s r÷mus, ilgainiui ÷m÷ ardyti jos turinį – piliečių bendriją. Kad egzistuoja toks pavojus, ne kartą persp÷davo iškilūs demokratin÷s opozicijos atstovai – tai pripažino ir dauguma išeivijoje atsidūrusių amžininkų.
292 PRIEDAI
Priedas Nr. 1. 1926 m. gruodžio 27 d. KAM Vyriausiojo štabo aplinkraštis karo komendantams1447.
Lietuvos Respublika Nuorašas KAM Karo apygardų viršininkams ir Vyriausias štabas Karo komendantams Mobilizacijos skyrius 1926 m. gruodžio 27 d. 41 Nr. Kaunas
APLINKRAŠTIS
Įvedus Lietuvoje karo stovį, be savo tiesioginių pareigų, karo sričių viršininkams uždedamos dar ypatingos pareigos karo stoviui vykdyti. Šiuo reikalu, karo sričių viršininkai veikia kaipo karo komendantai ir naudojasi ypatingomis teis÷mis. Tod÷lei karo komendantų darbuot÷je susidaro visai nauji santykiai su vietos administracijos bei savivaldybių įstaigomis ir šiaip jau asmenimis. Iškyla daug konfliktinių ir šiaip jau opių klausimų, kurių daugelį tenka karo komendantui savistoviai spręsti. Atsižvelgiant į tai, karo komendantai turi ne tik gerai susipažinti su Ypatingais valstyb÷s apsaugos įstatais ir šiaip jau veikiančiais Lietuvoje įstatymais, bet taip pat mok÷ti ir sugeb÷ti juos taikinti kiekvienam atskiram atsitikime. Ypatingi krašto apsaugos įstatai suteikia karo komendantams karo stoviui esant, jurisdikcijos teisę, kuri apsireiškia užd÷jime piniginių pabaudų ir arešto už nepildymą tam tikrų įstatų ir administratyvių par÷dymų. Dedant administratyvias pabaudas, karo komendantas turi mok÷ti atlikti būtinus tam reikalui formalumus, kad nesudaryti juridinio pagrindo pakeisti jo nutarimus aukštesne karo valdžia ar teismu. Šiuo reikalu karo komendantams yra siūloma vadovautis štai kuriais nurodymais:
1447 1926 12 27 Vyriausiojo štabo aplinkraštis karo komendantams, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 467, l. 26 - 28.
293 1) Karo komendantai gali užd÷ti pabaudas piliečiams už nepildymą tokių įsakymų, kurie patys nurodo, kad už jų nepildymą baudžiama administratyviu būdu, o lygiai ir už nepildymą administratyvių karo komendantų įsakymų. 2) Uždedant administratyvią pabaudą, karo komendantas turi nurodyti savo nutarime, prieš kokį įstatymą arba įsakymą yra nusikaltęs baudžiamasis. 3) Baudžiamajam asmeniui turi būti paskelbta priežastis ir pagrindas jo nubaudimo, nes gali atsitikti, kad nubaustasis, nežinodamas gerai už ką jį nubaud÷ paduoda skundą. 4) Nutarime turi būti trumpai, bet aiškiai nurodytas prasikaltimo turinys. 5) Nutarime turi būti nurodyti bylos išk÷limo motyvai (pavyzd.: policijos protokolas, pašalinių asmenų patikrintas pranešimas, asmeniškas persitikrinimas ir t.t.) 6) Prie bylos turi būti pakankamai pateisinančios komendanto veiksmą medžiagos, pavyzd.: kvota, policijos protokolas ir t.t. Jei nutarimas duodamas sulig asmeniniu komendanto įsitikinimu, tai prie tos bylos turi būti surašytas pilnas komendanto protokolas. Ši medžiaga reikalinga patekus nubaustojo skundui teisman arba aukštesnei karo valdžiai. 7) Prie bylos, greta nutarimo turi būti prid÷tas kvitas, apie įnešimą pinigų iždan. Jeigu prasikalt÷lis nubaustas areštu, tai su÷mimo namų viršininko pranešimai apie atlikimą bausm÷s. 8) Nutarime turi būti pažym÷tas laipsnis, vardas ir pavard÷ komendanto, darančio nutarimą, o taipogi nurodytas pagrindas, kuriuo paremtas pažym÷tas veiksmas nutarime. 9) Kiekvienas karo komendantas turi užvesti nutarimų knygą, sulig čia pridedamos formos, nutarimams rašyti, jų numeracija žym÷tina nuo pirmo numerio. Originaliai visų nutarimų paliekami prie bylos, o patvirtinti paties komendanto nuorašai, turi būti siunčiami štai kam: a) įstaigai arba asmeniui, kuriam pavesta paskelbti nutarimą nubaustajam ir jį įvykdyti, jei nubaustasis talpinamas kal÷jiman, tai šis nutarimo; egzempliorius perduodamas kal÷jimo viršininkui, vienkart su siunčiamuoju asmeniu; b) Krašto apsaugos ministeriui, per karo apygardos viršininką; d) Apygardos teismo valstyb÷s gyn÷jui, jei nubaustasis talpinamas kal÷jiman; e) vienas nutarimo nuorašas paliekamas nutarimų knygoje, ant šio nuorašo turi būti kvito numeris apie sumok÷jimą pabaudos iždan arba atlikimą arešto. 10) Apie kiekvieną nutarimą turi būti užvesta atskira byla, kad esant reikalui būtų galima išsiųsti teisman arba savo vyresnybei. 11) Baudžiant prasikalt÷lius karo komendantas turi stengtis, kiek galint užd÷ti pinigines pabaudas, o jei jomis negalima pasitenkinti, tai sulig galimyb÷s, taikinti kartu areštą ir pinigines pabaudas. 12) Nesant dabartiniu metu koncentracijos stovyklų, pavojingus visuomen÷s tvarkai arba kariuomenei asmenis, atsitikus reikalui, galima talpinti į kal÷jimus arba arešto namus, apie
294 ką būtinai pažym÷ti nutarime (pavyzd.: „nutariau patalpinti koncentracijos stovyklon, o jos nesant – kal÷jiman arba užd÷ti piniginę pabaudą...“) 13) Nesiimti sau bereikalingo darbo, kaip tai: gaudymo įtariamų asmenų, davimo įvairių leidimų ir panašiai, o palikti tai daryti veikiančiam apskrities viršininko ir policijos aparatui, pasiliekant sau tik teisę juos kontroliuoti ir duoti nurodymus. 14) Be anksčiau išd÷stytų nurodymų, karo stoviui vykdyti, tamstai patariama gerai susipažinti su išleistais šiuo reikalu Įsakymais kariuomenei, buvusios vietin÷s kariuomen÷s brigados įsakymais ir šiaip jau įvairiais par÷dymais, o taip pat 1921 m. karo komendantų suvažiavimo protokolais.
Pulkininkas leitenantas A. Merkys Krašto apsaugos ministeris
Pulkininkas T. Daukantas Vyriausiojo štabo viršininkas
Nuorašas tikras: [parašas] Pulkininkas leitenantas Grigaravičius Vyriausiojo štabo Mobilizacijos skyriaus viršininkas
295 Priedas Nr. 2. 1919 07 07 – 1939 07 07 Kariuomen÷s teismo išspręstos bylos1448
Metai Bendras bylų Kariškių bylos Civilių bylos skaičius per metus
1919 41 37 ------
1920 402 210 192
1921 839 425 414
1922 1004 476 528
1923 844 558 286
1924 977 735 242
1925 738 545 193
1926 723 535 188
1927 389 276 113
1928 538 245 293
1929 352 226 126
1930 234 150 84
1931 257 187 70
1932 734 672 71
1933 391 308 83
1934 304 204 100
1935 635 552 83
1936 475 332 143
1937 505 412 93
1938 758 293 465
1939 432 272 160
Iš viso 11572 7650 3922 per 20 metų
1448 Lentel÷je pateikti duomenys buvo paskelbti straipsnyje: tsm. ltn. Noreika, Kariuomen÷s teismui 20 metų, Karys, 1939 07 06, Nr. 27, p. 794.
296 Šaltinių ir literatūros sąrašas
ŠALTINIAI
Archyviniai šaltiniai
I. Lietuvos centrinis valstyb÷s archyvas
f. 10 – Vietin÷s kariuomen÷s brigada f. 11 – Utenos apskrities komendantūra f. 114 – Visuomeninio darbo vadyba f. 377 – Vidaus reikalų ministerija f. 378 – Valstyb÷s saugumo departamentas f. 384 – Krašto apsaugos ministerija f. 394 – Policijos departamentas f. 399 – Alytaus apskrities viršininkas f. 401 – Vilniaus miesto ir apskrities viršininkas f. 406 – Rokiškio apskrities viršininkas f. 407 – Seinų apskrities viršininkas f. 409 – Trakų apskrities viršininkas f. 410 – Ukmerg÷s apskrities viršininkas f. 483 – Kariuomen÷s teismo prokuratūra f. 496 – Vilniaus komendantūra f. 499 – Apskričių komendantūros f. 500 – Trakų apskrities komendantūra f. 502 – K÷dainių apskrities komendantūra f. 504 – Ukmerg÷s apskrities komendantūra f. 506 – Kariuomen÷s intendantūra f. 507 – Kariuomen÷s teismas f. 509 – I p÷stininkų divizija f. 561 – Lietuvos šaulių sąjunga f. 763 – Drausm÷s kuopa f. 767 – Geležinkelių karo viršininkas, stočių ir ruožų komendantūros f. 923 – Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas f. 929 – Kariuomen÷s štabas
297 f. 964 – Valstybinis Radiofonas f. 1021 – Utenos apskrities viršininkas f. 1096 – Kretingos apskrities viršininkas f. 1126 – Kauno komendantūra f. 1501 – Klaip÷dos krašto komendantūra f. 1562 – Marijampol÷s apskrities komendantūra
II. Kauno apskrities archyvas f. 219 – Kauno miesto savivaldyb÷
III. Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius f. 179 – Augustinas Voldemaras f. 199 – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga f. 222 - ELTA
Publikuoti šaltiniai
I. Archyvinių dokumentų publikacijos, seimų stenogramos
1) Dr. Neumanno, v. Sasso bei kitų bylos kaltinamasis aktas, Kaunas, 1934. 2) „Geležinis vilkas“, sud. B. Baranauskas, Vilnius, 1965. 3) Lietuvos karininkijos nuotaikų 1934 m. analiz÷, (paskelb÷ G. Rudis), Lietuvos istorijos metraštis 1998 metai, Vilnius, 1999. 4) Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 – 1918: Lietuvos nepriklausomos valstyb÷s genez÷, sud. E. Gimžauskas, Vilnius, 2006. 5) Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, sud. E. Griškūnait÷, V. Merkys, J. Žiugžda, Vilnius, 1965. 6) Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t.3, sud. A. Gaigalait÷, K. Jablonskis, J. Žiugžda, Vilnius, 1958. 7) Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t.4, red. J. Žiugžda, Vilnius, 1961. 8) Lietuvos Liaudies Seimas. Stenogramos ir medžiaga, Vilnius, 1985. 9) LR Seimo pos÷džių stenogramos, IV paprastoji sesija (1938 02 01 – 1938 04 30), Kaunas, 1938. 10) LR Seimo pos÷džių stenogramos, V paprastoji sesija (1938 09 01 – 1938 12 31), Kaunas, 1939. 11) Prievarta prieš žydus buvusiose Lietuvos Lenkijos žem÷se 1919 m., pareng÷ Š. Liekis, L. Miliakova, A. Polonsky, Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX- XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005.
298 12) Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1922. 13) Seimo stenogramos. Pirmasis Seimas, Kaunas, 1923. 14) Seimo stenogramos. Antrasis Seimas, Kaunas, 1926. 15) Seimo stenogramos, Trečiasis Seimas, Kaunas, 1927. 16) Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940 metais, Vilnius, 1986. 17) Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27 – 29 d., sud. A. Martinionis, Vilnius, 1997. 18)1927 m. birželio 22 d. Mykolo Krupavičiaus memorandumas A. Smetonai (paskelb÷ L. Truska), Lietuvos istorijos metraštis 1994 metais, Vilnius, 1995.
II. Teis÷s aktų sąvadai, įsakymų ir aplinkraščių rinkiniai
1) Baudžiamais statutas su papildomais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytais iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų, Kaunas, 1934. 2)Drausm÷s statutas, Kaunas, 1920. 3) Gelžkelių policijos instrukcija, Kaunas, 1925. 4) Įsakymai kariuomenei, 1919 – 1940 m. 5) Karo baudžiamasis statutas, sud. J. Papečkys, Kaunas, 1922. 6) Kariuomen÷s drausm÷s statutas, antras leid., Kaunas, 1937. 7) Laikinosios vyriausyb÷s žinios, 1919 – 1920 m. 8) Lietuvos novelos, sud. K. Šalkauskis, Kaunas, 1935. 9) Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai 1918 02 18 – 1931 05 31, Kaunas, 1931. 10) Policijos departamento aplinkraščių sąvadas (iki 1937 m. birželio 1 d.), Kaunas, 1937. 11)Taurag÷s apskrities karo komendanto, apskr. viršininko ir apskr. savivaldyb÷s privalomieji įsakymai 1920 – 1934 m. Taurag÷, 1934. 12) Valstyb÷s žinios, 2000, 2002. 13) Vidaus reikalų ministerijos administracijos departamento aplinkraščiai iki 1938 m. geguž÷s 10 d. ir priedai: Vyriausiojo tribunolo nutarimai, Valstyb÷s tarybos nuomon÷s, apskričių viršininkų išleisti privalomi įsakymai, Kaunas, 1938. 14) Vyriausyb÷s žinios, 1920 – 1940 m. 15) Войнский Устав о наказаниях, Свод военных постановлений 1869 г., XXII кн., изд. 5, Петроград, 1915. 16) Устав военно судебный, Свод военных постановлений 1869 г., XXII кн., изд. 4, С. Петербург, 1914.
299 17) Свод законов Российской империи (В пяти книгах), ред. И. Д. Мордухай - Болтовский, кн. 1, т. 2, С. Петербург, 1912. 18) Свод законов Российской империи (В пяти книгах), ред. И. Д. Мордухай - Болтовский, кн. 5, т. 14, С. Петербург, 1913. 19) Законодателные акты вызваные войною 1914 – 1915 г.г., ред. О. И. Авербах, Петроград, 1916.
III. Proginiai, informaciniai leidiniai, mokslo darbai
1) A l s e i k a V., Filmų priežiūra Lietuvoje. (Teis÷s ir ekonomijos studijos), t. 2, kn. 1, Kaunas, 1938. 2) A n y s a s M., Klaip÷dos krašto Konvencija ir statutas, Kaunas, 1932. 3) B i r ž i š k a V., Administracin÷ teis÷, Kaunas, 1937. 4) J. D a u l i u s, [S. Y l a], Komunizmas Lietuvoje, Kaunas, 1937. 5) Geležinkelių valdybos darbuot÷s apyskaita 1919 – 1923 m., Kaunas, 1925. 6) J a k o b a s A., Policijos teis÷s vadov÷lis, Kaunas, 1933. 7) J a n u l a i t i s A., Lietuva ir dabartin÷ Rusija. Kas ir kaip ją valdo, ir ką Lietuva iš jos iki šiol tur÷jo ir ko gali laukti. Kaunas, 1925. 8) J o n a i t i s J. T., Vokietijos propaganda prieš Lietuvą, Kaunas, 1935. 9) Karininkų garb÷s teismas, Kaunas, 1928. 10) Kariuomen÷s teismas 1919 – 1929, Kaunas, 1930. 11) K r i v i c k a s D., Klaip÷dos krašto teisin÷ būkl÷ Lietuvos konstitucin÷s teis÷s sistemoje pagal 1924 m. statutą, Kaunas, 1940. 12) Lietuva 1918 – 1938, sud. V. Kemežys, fotograf. leid., Kaunas, 1990. 13) Lietuvos geležinkelių dešimtmetis 1919 – 1929, Kaunas, 1929. 14) Lietuvos policija 1918 – 1928, red. Ig. Tamašauskas, Kaunas, 1930. 15) K r i v i c k a s D., Klaip÷dos krašto teisin÷ būkl÷ Lietuvos konstitucin÷s teis÷s sistemoje pagal 1924 m. statutą, Kaunas, 1940. 16) M a t u s a s J., Lietuvos šaulių sąjungos istorija, fotografuot. leid., Vilnius, 1992. 17) M o r a v s k i s A., Lietuvos finansai, 1d. Kaunas, 1925. 18) N a t k e v i č i u s L., Lietuvių – lenkų administracin÷ linija tarptautin÷s teis÷s atžvilgiu, Kaunas, 1933. 19) R ö m e r i s M., Konstitucin÷s teis÷s paskaitos, fotogr. leid., Vilnius, 1990.
300 20) R ö m e r i s M., Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941, antras leid., Vilnius, 1989. 21) Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918 – 1928 m., fotografuot. leid. Kaunas, 1990. 22) V a l s o n o k a s R., Klaip÷dos problema, fotograf. leid., Vilnius, 1989.
IV. Periodin÷ spauda
1) A c u k a s J., Kariuomen÷s intendantūra, Mūsų žinynas, 1928. 2) Ad. A n d r i e j ū n a s, Kur žvalgybininkai ? Žiežirba, 1923 10 14. 3) Administracin÷s baudos 1926 metais, Policija, 1927, Nr. 4. 4) Amnestijos politkaliniams, Socialdemokratas, 1920 05 21. 5) A n t r o p o s, Antras įstatymas – antra klaida, Rytas, 1926 06 19. 6) Apie steigiamą Lietuvoje administracinį teismą, Lietuvos žinios, 1938 10 10. 7) A r a s V., Kariškos propagandos reikalu, Kardas, 1935 05 01, Nr. 9. 8) Atmušti juos! Socialdemokratas, 1922 10 21. 9) A. Sm. [A. S m e t o n a], Sustabdytas pasik÷sinimas, Lietuvis, 1925 05 22. 10) A. Sm. [A. S m e t o n a], Valstybiška ir partiška valdžia, Lietuvis, 1925 11 06. 11) A. Sm. [A. Smetona], Valdžia ir jos autoritetas, Lietuvis, 1925 11 13. 12) A. Š-a [A. Šova], Divizijų štabų viršininkų ir apskričių karo komendantų suvažiavimas, Kardas, 1936 06 15, Nr. 12. 13) B. D÷l bendro fronto, Žiežirba, 1923 12 23. 14) B., Mes ir šauliai, Karys, 1922 01 12, Nr. 2. 15) B a l č i ū n a s J., Naujas Krašto apsaugos ministeris, Karys, 1930 07 03, Nr. 27. 16) B i č i ū n a s V., Interpeliacijų interpeliacija, Laisv÷, 1920 06 20. 17) B y l a J., Teisimas nusikalstamų darbų prieš valstyb÷s saugumą, Teis÷, 1935, Nr. 29. 18) B l. B l., Keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus, Lietuvos ūkininkas, 1921 06 02 - 08. 19) Bolševikų okupacijos pasekm÷s, Socialdemokratas, 1920 07 29. 20) B r u ž a s A., P e t r a u s k a s C., Kova su brangenybe, Karys, 1922 10 19, Nr. 42. 21) Bud÷kime d÷l Klaip÷dos, Žygis, 1938 12 12. 22) B u d r e v i č i u s K., Ar nusikaltimų skaičius Lietuvoje did÷ja ar maž÷ja ? Policija, 1931, Nr. 2. 23) B u v ę s, Laiškas iš Rusijos, Socialdemokratas,1924 01 31. 24) C u l m a n, plk. ltn., Strategija, Mūsų žinynas, Nr. 40. 25) Demonstracijos Klaip÷dos krašte, Lietuvos žinios, 1938 11 02.
301 26) D÷l papildyto Tautai ir valstybei saugoti įstatymo, Lietuvos keleivis, 1938 10 26, Nr. 248. 27) D÷l paskutiniųjų įvykių, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 22. 28) Didžiul÷s darbininkų manifestacijos Kaune, Lietuvos žinios, 1940 06 25. 29) Didžiul÷s demonstracijos Klaip÷dos krašte, Lietuvos ūkininkas, 1938 11 10. 30) D i e l i n i n k a i t i s P., Kariškoji propaganda, Kardas, 1935 09 15, Nr. 18. 31) G.- n a s., Maskvos davatkų gadzinkos, Socialdemokratas, 1924 04 10. 32) Geležinkelių policijos nuovadų pakeitimas, Policija, 1939, Nr. 8. 33) G r a u r o g k a s A., Pacifizmas ir mes, Trimitas, 1925, Nr. 12. 34) I g a u n i s, ltn ., karin÷ propaganda ir karininkai, Kardas, 1937 06 15, Nr. 12. 35) Iš Klaip÷dos krašto, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 01. 36) Į Lietuvos visuomenę, Lietuvos žinios, 1925 06 06. 37) Į mūsų skaitytojus, Socialdemokratas, 1919 09 11. 38) Įvestas sustiprintos apsaugos metas Kauno mieste ir apskrityje, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15. 39) Įvykių eigoj, Lietuva, 1926 12 20. 40) J. A. D e g u t i s, D÷l komunistų puolimų, Žiežirba, 1924, Nr. 9. 41) J a n k e v i č i u s J., Iš mūsų geležinkelio praeities. Mano atsiminimai, Geležinkelininkas, 1939, Nr. 12-13. 42) J. G., Komunistai n÷ra tikri darbininkų reikalų gyn÷jai, Socialdemokratas, 1923 02 22. 43) J.K. D-ras Matulaitis pab÷go į SSSR, Rytas, 1925 11 04. 44) J a k o b a s A., Kauno miesto policijos tvarkymo reikalų, Policija, 1927, Nr. 7. 45) J o c h i m, ats. plk., Kariuomen÷s aprūpinimas kare, Mūsų žinynas, 1930, Nr. 61. 46) J u r g u t i s Vyt., Mirties bausm÷ Lietuvos baudžiamojoje teis÷je, Teis÷, 1938, Nr. 42. 47) J u š k y s A., Teismo specialyb÷ ir kariškieji teismai, Kardas, 1940 02 15, Nr. 4. 48) Ką sako kiti apie „Valstyb÷s apsaugos įstatymą“, Lietuvos žinios, 1925 06 10. 49) K. L., Kiek dirba Kauno miesto policija, Policija, 1930, Nr. 16. 50) K. V. [K. V e n c l a u s k i s] Kaliniai negauna laikraščių, knygų, Socialdemokratas, 1921 02 17. 51) K a h k r a, adv., Baudžiamųjų įstatymų reforma Estijoje, Teis÷, 1936, Nr. 33. 52) Kar. Rus. Karo stovį įvedus, Lietuvos ūkininkas, 1920 08 01. 53) Karo pad÷ties panaikinimas, Lietuvos keleivis, 1938 10 19, Nr. 242. 54) Karo stovį atšaukus, Lietuvos keleivis, 1938 11 03. 56) Karo stovio panaikinimas, Socialdemokratas, 1926 06 24. 57) K a r p e n k a, kpt., Kauno komendantūros 15 metų sukaktuvių proga, Kardas, 1934 01 01, Nr. 1.
302 58) K a s t a u s k a s V., Kaip sunaudoti padidintieji viešosios policijos etatai, Policija, 1938 05 15, Nr. 10. 59) Kauno karo komendanto įsakymas Nr.1, Lietuvos žinios, 1940 06 17. 60) Klaip÷doje iš÷jęs laikraštis „Žygis“ konfiskuotas, Lietuvos ūkininkas, 1938 12 15. 61) Klaip÷da ir kraštas. Pirma diena karo stovį panaikinus, Lietuvos keleivis, 1938 11 03. 62) Koks yra Sustiprintos apsaugos įstatymas, Lietuvos žinios, 1938 12 13. 63) Kova d÷l amnestijos, Socialdemokratas, 1926 07 08. 64) K r a o m e l G., Estijos karo teismų sistema ir jų organizacija, Teis÷, 1935, Nr. 30. 65) Krikščionių demokratų nusistatymas d÷l naujos vyriausyb÷s, Rytas, 1926 06 24. 66) K u č i n s k a s B., 1923 ir 1924 m. stambesnių kriminalinių nusikaltimų Lietuvoje santrauka, Policija, 1924, Nr. 4. 67) L a u c i u s K., Administracinis baudimas mūsų įstatimdavyst÷je, Teis÷, 1938, Nr. 44. 68) L a u c i u s K., Administracinis baudimas mūsų įstatimdavyst÷je, Teis÷, 1939, Nr. 45. 69) Lietuviai !, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1. 70) Lietuvos politika Klaip÷dos atžvilgiu, Lietuvos aidas, 1938 12 31. 71) Lietuvos visuomene bud÷ki, Lietuvos žinios, 1925 06 07. 72) Lietuvos policijos tarnautojai, Policija, 1933, Nr. 1. 73) LSD Partijos Centro komitetas gynimosi reikalu, Socialdemokratas, 1920 10 28. 74) L. S.D. Partijos 3-osios konferencijos rezoliucijos, Socialdemokratas, 1924 01 10. 75) M. I., Priešrinkimin÷ ruoša Klaip÷doje, Lietuvos aidas, 1938 12 06. 76) Ministeris Skučas apie vidaus reikalus, Lietuvos žinios, 1939 03 26. 77) M. Krupavičiaus kalba, pasakyta St. Seime liepos 23 d. karo stovio įvedimo reikalu, Laisv÷, 1920 08 08. 78) M a c k e v i č i u s A. S., Karinio gyn÷jo darbas iki teismo pos÷džio, Kardas, 1937, Nr. 11. 79) M a c k e v i č i u s A.S., Karininko garb÷ ir jos gynimas, Mūsų žinynas, 1938, Nr. 5. 80) M a ž y l i s P., Pirmasis m. ir apskr. karo komendantų suvažiavimas (1921 m. IX. 20 – 24), Kardas, 1934 12 01, Nr. 23. 81) M ÷ r ū n a s, Areštai, Socialdemokratas, 1922 05 11. 82) M i e ž e l i s V., Kasacin÷ instancija kariniams teismams, Teis÷, 1936, Nr. 33. 83) Ministro pirmininko V. Mirono atsakymas į Seimo prezidiumo paklausimą, Lietuvos aidas, 1938 12 01. 84) Mūsų uždaviniai Seime, Socialdemokratas, 1926 05 27. 85) N a r ū n a s P., Laisvos spaudos kryžkeliai, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1. 86) N a v a k a s K., Lietuvos kariuomen÷s aprūpinimas Nepriklausomyb÷s karo metu, Mūsų žinynas, 1932, Nr. 84.
303 87) N a v a k a s J., Apskričių viršininkų teis÷s ir pareigos, Policija, 1931, Nr. 3. 88) Naujam Šaulių sąjungos įstatymui pasirodžius, Kardas, 1935 07 01, Nr. 13. 89) Naujas Nepaprastojo meto įstatymas, Lietuvos žinios, 1940 07 19. 90) Neatsakomingi, Socialdemokratas, 1920 09 16. 91) Nubaud÷ Kauno krautuvininkus, Trimitas, 1924 12 11, Nr. 217. 92) P., Stambi politin÷ ir juridin÷ klaida, Rytas, 1926 06 18. 93) Pakeistas Nepaprastojo meto įstatymas, Lietuvos ūkininkas, 1939 09 14. 94) Paskutinių dienų nuotaikos Klaip÷doje, Lietuvos aidas, 1938 12 02. 95) Patriotinis lietuvių frontas. Į visuomenę, XX Amžius, 1939 03 30. 96) Pavergtoj Gruzijoj, Socialdemokratas, 1924 05 01. 97) P a ž e m e c k a s, plk. ltn., Svarbus krašto gynimo reikalams įstatymas, Kardas, 1936 01 01, Nr.1. 98) Perversmo pasekm÷s, Socialdemokratas, 1927 01 20. 99) P e t r i k o n i s I., Drausm÷ užsienio politikos klausimais, XX Amžius, 1939 09 11. 100) Piliečių apsaugos departamento darbų apžvalga, Policija, 1929, Nr. 3. 101) P o l i c i s t a s, Policija ir savivaldyb÷s, Policija, 1927, Nr. 1. 102) P o l i c i s t a s, Policijos minties pl÷tojimasis, Policija, 1927, Nr. 5. 103) P o l i c i s t a s, Mūsų apskričių tvarkymo reikalu, Policija, 1927, Nr. 6. 104) P o l i c i s t a s, Visuomen÷s tvarka ir policija, Policija, 1927, Nr. 9. 105) P. R., Kas tikrasis kaltininkas, Rytas, 1926 11 25. 106) Pranešimas apie planuojamą susirinkimą, Lietuvos žinios, 1925 06 21. 107) Protestas prieš Valstyb÷s apsaugos įstatymą, Lietuvos žinios, 1925 06 10. 108) R a m a n a u s k a s A., Statistikos vaidmuo policijos darbuot÷je, Policija, 1929, Nr. 7. 109) R a m a n a u s k a s A., Klaip÷dos krašto policija vokiečių policijos spaudos šviesoje, Policija, 1931, Nr. 1, p. 11. 110) R a š t i k i s S., Kariškoji propaganda ir jos organizacija, Kardas, 1938 05 15, Nr. 10. 111) Raudonos gair÷s, Rytas, 1926 06 15. 112) R e i v y t i s V., Geležinkelių policija, Policija, 1934, Nr. 3. 113) R u ž a n c o v a s A., Gelžkeliai Lietuvoje (1859 – 1919 metais), Geležinkelininkas, 1939 07 06, Nr. 12 - 13. 114) Saloje tarp ledų, Socialdemokratas, 1924 05 01. 115) Seimo ginčai d÷l milicijos, Socialdemokratas, 1921 02 17. 116) Seimui perduoti svarbūs įstatymai, Lietuvos keleivis, 1938 10 15, Nr. 239. 117) S i m u s, Komunistų demonstracija Kaune, Rytas, 1926 06 15. 118) S.K. [S. Kairys] L.S.D. Partijos konferencija, Socialdemokratas, 1924 01 03.
304 119) S k i b a r k a mjr., Geležinkelių reikšm÷ karui, Mūsų žinynas, Nr. 116. 220) Studentija stoja aktingon politin÷n kovon, Žygis, 1938 12 12, Nr. 1. 221) Sudetų kraštas – paskutinis Vokietijos teritorialinis reikalavimas Europoj. Didžioji Hitlerio kalba pasakyta rugs÷jo 26 d. Berlyne, Lietuvos keleivis, 1938 09 28, Nr. 224. 222) Sustiprintos valstyb÷s apsaugos metą Kaune paskelbus, Lietuvos aidas, 1938 12 12. 223) S u t k u s J., Karo politiškoji ekonomija, Mūsų žinynas, 1926, Nr. 28 224) Š e p e t y s A., Kariuomen÷s teismas 1919 – 1939, Kardas, 1939, Nr. 15. 225) Š i r š ÷., D÷l gelžkelių streiko, Profesin÷s žinios, 1922 06 15, Nr. 2. 226) Š n i u k š t a P., Lenkų karo organizacijos veikimas Lietuvoje, Policija, 1925, Nr. 2 - 6. 227) Š v ÷ g ž d a, Už policininko sumušimą smarkiai nubausti Vilijampol÷s triukšmadariai, Policija, 1938 03 01, Nr. 5. 228) T a m o š a u s k a s V., Apskritai ar reikalinga policijos priežiūra ? Policija, 1938 03 01, Nr. 5. 229) Tautininkų kova su lietuvių laisv÷s sąjūdžiu, Bendras žygis, 1939 01 08, Nr. 1. 230) Teisyb÷ apie Rusus, Socialdemokratas, 1920 09 09. 231) T. Z. [Z. T o l i u š i s] Parlamentarizmo id÷jos griovimas, Lietuvos žinios, 1925 05 17. 232) V.K. Kam reikalingas „Valstyb÷s apsaugos įstatymas“, Lietuvos žinios, 1925 05 14. 233) Vidaus reik[alų] minist[ro] M. Gedvilo įsakymas viešajai policijai, Lietuvos žinios, 1940 06 28. 234) VDV, Karo stovį atšaukiant, Lietuvos žinios, 1938 10 31, Nr. 250. 235) VDV, Seime prad÷ti svarstyti Nepaprastojo meto įstatymo projektas ir Tautai ir valstybei saugoti įstatymo pakeitimo projektas, Lietuvos keleivis, 1938 10 18, Nr. 241. 236) VDV, Vado išmintis – palaima valstybei, Lietuvos žinios, 1938 10 28, Nr. 225. 237) VDV, Vidaus reikalų ministro plk. S. Leono kalba, pasakyta rugs÷jo 15 d. Seime svarstant Nepaprastojo meto įstatymą ir Tautai ir valstybei saugoti įstatymo pakeitimą, Lietuvos keleivis, 1938 10 18, Nr. 241. 238) U n d r a i t i s J., Administracin÷s bylos per 1938 metus, Teis÷, 1939, Nr. 18 239) V a r g a s, Komunistų provokacija, Socialdemokratas, 1926 01 21. 240) V e n c l a u s k i s K., Kauno kal÷jime, Socialdemokratas, 1922 08 10. 241) V ÷ g ÷ l i s A., 1919 metai Biržų, Pasvalio, Joniškio apylink÷se, Mūsų žinynas, 1938, t. 35, Nr. 11 - 12. 242) V i l k u t i s J., Šnipin÷jimo nusikaltimai ir baudžiamosios normos, Mūsų žinynas, t.36, Nr. 1. 243) V y t i n i s J. H., Įvykiai ir priemon÷s, Bendras žygis, 1939 01 30, Nr. 2. 244) V o r o b j o v a s S., Administracinių baudų bylos 1932 metais, Policija, 1933, Nr. 14. 245) Z a r i n a s A., Gynimas karo teismuose, Kardas, 1926, Nr. 32.
305 246) Z a r i n a s A., Karo įstatų kodifikacija, Kardas, 1926, Nr. 35 - 36. 247) Žydai jau prad÷jo apleisti Klaip÷dą, Lietuvos keleivis, 1938 11 26. 248) Ž u k a u s k a s J., Vidaus politikos antrasis dešimtmetis, Policija, 1938 Nr. 19 - 20. 249) Ž u k a u s k a s J., Valstyb÷s sienos apsaugos įstatymo sulaukus, Policija, 1939 12 25, Nr. 24.
V. Veik÷jų raštai ir memuarai
1) A b r a m a v i č i u s F., Į revoliucinį pogrindį, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 2) A u d ÷ n a s J., Paskutinis pos÷dis, fotograf. leid., Vilnius, 1990. 3) A u g u s t a i t i s J., Dviejų pasaul÷žiūrų varžybos, Chicago, 1977. 4) A u š r o t a s B., Sunkių sprendimų metai, fotogr. leid., Vilnius, 1990. 5) A l a n t a s V., Žygiuojanti tauta, Kaunas, 1940. 6) B a s a n a v i č i u s J., Iš Lietuvių gyvenimo 1915 – 1917 m. po vokiečių jungu, Vilnius, 1919. 7) B i r o n t a s A., Bermontininkams Lietuvą užpuolus. Atsiminimai iš kovų už Lietuvos Nepriklausomybę, Kaunas, 1934. 8) B u d i n a s D., Tarybų valdžia Žemaičiuose, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 9) B u d r y s J., Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje, fotograf. leid., Vilnius, 1991. 10) B u g a i l i š k i s P., Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994. 11) B u t k y s Č., Teis÷jo atsiminimai, Chicago, 1982. 12) B u t k u s S., Vyrai Gediminai kalne: Pirmūno ir savanorio kūr÷jo atsiminimai, Memmingem, 1957. 13) B r a š i š k i s S., Darbo žmon÷s pakilo į kovą, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 14) C h l i v i c k a s J., K a p l a n a s Ch., Žvalgas kasdien pavojuje, Vilnius, 1972. 15) Č e r n i u s J., Mano atsiminimai, H. Paulauskas, Lietuvos kariuomen÷s brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006. 16) D a g y s J., Į praeitį atsigręžus. Biržiečio ekonomisto atsiminimai, Kaunas, 2006. 17) D e m e r e c k i s J., Savanorio ir kontržvalgybininko atsiminimai, Chicago, 1976. 18) G a l v a G., Ernestas Galvanauskas: politin÷ biografija, Chicago, 1980. 19) G a š k a I., Kovų augintiniai, Vilnius, 1965. 20) G r i n i u s K. Apie 1926 metų gruodžio 17-osios dienos perversmą, A. Eidintas, Kazys Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993. 21) G r i n i u s K., Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1970, Nr. 5.
306 22) G u s t a i n i s V., Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus. Atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915 – 1940) ir Lietuvos rašytojus (1924 – 1966), Kaunas, 1991. 23) G u ž a s P., Kauno komendantūros pirmieji darbai ir žygiai, Kauno karo komendantūra 1919 – 1929, red. P. Jugelevičius, Kaunas, 1930. 24) J o k a n t a s K., S[uvalkijos] Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu 1914 – 1918, Kaunas, 1937. 25) Jonišk÷lio apskrities partizanų atsiminimai, sud. P. Gudelis, Chicago, 1983. 26) J u k n e v i č i u s A., Vietoj įvado, P. Česnulis, Nužmogintieji: Vilniečių Golgota lenkų okupacijoje, Hamilton, 1973. 27) K a i r y s S., Tau Lietuva, Boston, 1964. 28) K a r š a M., Gyvenimo sūkuriuose. Atsiminimai 1901 – 1951, Chicago, 1982. 29) K e m e ž y s K., Po pasaulį blaškantis, antras leid., Vilnius, 1992. 30) K l o r y s K., Liaudžiai pakilus. Iš atsiminimų 1917 – 1920, Vilnius, 1958. 31) K l o r y s K., Tarybiniame Panev÷žyje, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 32) K r ÷ v ÷ V., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausyb÷, fotograf. leid.,Vilnius, 1989. 33) K r u p a v i č i u s M., Atsiminimai, Chicago, 1972. 34) K r u p a v i č i u s M., Visuomeniniai klausimai, Chicago, 1983. 35) K u z m i n s k a s S., Atsiminimai ir svarstymai, Vilnius, 1992. 36) L e o n a s P., Pergyvenimai ir atsiminimai, Raštai, t. 3, Vilnius, 2005. 37) Lietuva caro ir kaizerio naguose: atsiminimai iš I Pasaulinio karo laikų 1914 – 1918, sud. A. Ginteris, Chicago,1970. 38) Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje, red. A. Bagdonas, Chicago, 1974. 39) M a c k e v i č i u s M., Atsiminimai, Vilnius, 1997. 40) M a t u l a i t i s S., Atsiminimai ir kiti kūriniai, Vilnius, 1958. 41) M a t u l a i t y t ÷ A., Nor÷jau būti kareiviu, Vilnius, 1971. 42) M i l e i k a A., Br÷ško laisv÷s rytas, Vilnius, 1984. 43) M e š k a u s k i e n ÷ M., Žvelgiu į tolius, Vilnius, 1969. 44) M u s t e i k i s K., Prisiminimų fragmentai, fotograf. leid., Vilnius, 1989. 45) N a v a k a s J., Lietuvai besikeliant. Iš 1918 – 1919 metų užrašų ir atsiminimų ir iš Lietuvos vasaros rytų partizanų veikimo, Kaunas, 1928. 46) P a l e c k i s J., Gyvenimas prasideda, Vilnius, 1967. 47) P o v i l a i t i s A., Neramios dienos. Sukilimai Lietuvoje nuo Nepriklausomyb÷s atgavimo iki šių metų [1939] sausio 1 d., Kaunas, 1996. 48) P l e s k e v i č i u s P., Mes neš÷m laisvę, Hamilton, 1961.
307 49) P u r i c k i s J., Seimų laikai, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918 – 1928 m., fotografuot. leid. Kaunas, 1990. 50) P u t v i n s k i e n ÷ E., Atsiminimai, Šiauliai, 1995. 51) R a g m a n i u s A., Kas siaut÷jo Židikuose, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 52) R a i l a B., Iš paskendusio pasaulio, Chicago, 1962. 53) R a i l a B., Dialogas su lietuviais, Boston, 1970. 54) R a š t i k i s S., Kovose d÷l Lietuvos. Kario atsiminimai, fotograf. leid., t.1, 1990. 55) Savanoris visam gyvenimui: Generalinio štabo pulkininko Antano Šovos atsiminimai pamąstymai, sud. Algirdas Šova, Kaunas, 2004. 56) R u d z e v i č i u s J., Kai laisv÷ švito. 1914 – 1918 m. žmonių mentalitetas, Vilnius, 2000. 57 ) S k i p i t i s R., Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961. 58) S k i p i t i s R., Nepriklausoma Lietuva, Chicago, 1967. 59) S m a l s t y t ÷ J. [G. Smolski], Mano t÷vas, Vilnius, 1967. 60) S m e t o n a A., Pasakyta, parašyta 1927 – 1934, Kaunas, 1935. 61) S m e t o n a A., Pro memoria, XX amžius: Lietuvos valstybingumo problemos, sud. G. Duoblys, Kaunas, 1990. 62) Š a k e n i s K., Lietuvos geležinkelių užuomazga. Atsiminimai iš tarnybos geležinkelių valdyboje 1919 - 1925 metais, Geležinkelininkas, 1993 06 25, Nr. 12. 63) Š i l i e t i s J. [J. Rimkus], Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915 – 1919 m. paveiksl÷liuose ir trumpuose aprašymuose, antras leid., sud. V. Rimkus, Šiauliai, 1999. 64) Š l i o g e r i s V., Antanas Smetona – žmogus ir valstybininkas, Cleveland, 1966. 65) Š k i r p a K., Pakeliui su Sleževičiumi, Mykolas Sleževičius, sud. J. Būt÷nas, M. Mackevičius ir kt., Chicago, 1954. 66) Š k i r p a K., Lietuvos Nepriklausomyb÷s sutemos (1938 – 1940). Atsiminimai ir dokumentai, Chicago – Vilnius, 1996. 67) Š u k y s A., Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai. Atsiminimai iš Lietuvos nepriklausomyb÷s kovų 1919 – 1921 metais, London, 1964. 68) Š v a i s t a s J. [J. Balčiūnas], Dangus debesyse. Autoriaus išgyvenimai 1918 – 1919 metais, London, 1967. 69) T u r a u s k a s E., Lietuvos nepriklausomyb÷s netenkant, fotograf. leid.,Kaunas, 1990. 70) T o l i u š i s Z., Mykolas Sleževičius (1882 – 1939). Biografijos bruožai, Kaunas, 1940. 71) Valstybininkas politikos sūkuriuose. Prelatas Mykolas Krupavičius 1885 – 1970, Chicago, 1980. 72) V a i t k u s M., Nepriklausomyb÷s saul÷j 1918 – 1940. Atsiminimai, t. 5, d. 1, London, 1968.
308 73) V i j o k l i s V., [K. Grinius] Mūsų klerikalai faktų šviesoje, Kaunas, 1925. 74) V i t a l i s A., Kaip kūr÷si tarybų valdžia Sedoje, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 75) Ž a d e i k i s Pr., Didžiojo karo užrašai, 2 dalis, 1917 – 1918 – 1919 metai, Klaip÷da, 1925. 76) Ž i b u r k u s J., Žemaičių pulko žygiai, Proletarin÷ revoliucija Lietuvoje: 1918 – 1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, vyr. red. B. Vaitkevičius, Vilnius, 1960. 77) Ž u k a s K., Žvilgsnis į praeitį, antras leid., Vilnius, 1992.
LITERATŪRA
Monografijos, kolektyviniai darbai ir straipsniai
1) A b r o m a i t i s A., Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje, 1919 – 1920, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, Vilnius, 2002. 2) A b r o m a i t i s A., Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomon÷ 1920 – 1923 metais, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40. 3) A d a m o n i e n ÷ O., Parlamentinių priemonių panaudojimas darbo žmonių kovoje 1920 – 1926 metais, Už socialistinę Lietuvą, red. J. Jurginis, R. Šarmaitis, J. Žiugžda, Vilnius, 1960. 4) A k m e n y t ÷ V., Latvių, Lietuvos – Latvijos pasienio gyventojų, tapatumo raida 1918 – 1940 m., daktaro disertacija, Kaunas, 2008. 5) A l e k s a O., Einu, nenusilenkdamas v÷troms, Vilnius, 1965. 6) A l e k s a n d r a v i č i u s E., K u l a k a u s k a s A., Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva, Vilnius, 1996. 7) A l e k s a n d r a v i č i u s E., Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius, 2000. 8) A l i š a u s k a s K., Kovos d÷l Lietuvos Nepriklausomyb÷s 1918 – 1920, Chicago, 1972. 9) A n d r i u l i s V., R a u d e l i ū n a s V., Mirties bausm÷ Lietuvoje, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001. 10) A n d r i u l i s V., M a k s i m a i t i s M., P a k a l n i š k i s V., P e č k a i t i s J. S., Š e n a v i č i u s A., Lietuvos teis÷s istorija, Vilnius, 2002. 11) A n i č a s J., Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895 – 1954), Vilnius, 2004. 12) A n u š a u s k a s A., Lietuvos slaptosios tarnybos 1918 – 1940, Vilnius, 1993. 13) A n u š a u s k a s A., Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940 – 1958 metais, Vilnius, 1996. 14) A p a n a v i č i u s M., Kariniai teismai 1926 – 1940 metais, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001.
309 15) A s t r a m s k a s A., G a i g a l a i t ÷ A., Lietuvos socialdemokratų partijos opozicija tautininkams, Lietuvos istorijos metraštis 1990 metais, Vilnius, 1992. 16) A t a m u k a s S., LKP kova prieš fašizmą už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 – 1940 metais, Vilnius, 1958. 17) A u g u s t a i t i s J., Antanas Smetona ir jo veikla, Chicago, 1966. 18) Aušrininkas Jonas Šliūpas, sud. J. Būt÷nas, Vilnius, 2004. 19) Autoritäre Regime in Ostmittel und Südoster Europa 1919 – 1944, München - Wienn - Zürich 2001. 20) B a c y s A., Kominternas ir Lietuvos komunistų partija (1919 – 1940 m.), Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią, sud. A. Eidintas, V. Kašauskien÷, V. Pšibilskis, Vilnius, 1989. 21) B a l e v i č i u s Z., Darbininkų pad÷tis buržuazin÷je Lietuvoje, Vilnius, 1960 22) B a l k e l i s T., Karo pab÷g÷lių kriz÷ ir etninis konfliktas Lietuvoje 1939 – 1940 metais, Oikos, 2007, Nr. 4. 23) B a u ž a i t ÷ - K u l v i n s k i e n ÷ J., Administracin÷ justicija. Teorija ir praktika, Vilnius, 2005. 24) B e r e s n e v i č i u s P., Legali komunistų veikla Lietuvoje 1920 – 1940 metais, Vilnius, 1983. 25) B e r ž i n s k a i t ÷ A., LKP veikla aukl÷jant darbo žmones proletarinio internacionalizmo dvasia 1927 – 1940, Vilnius, 1962. 26) B u b n y s A., Lenkų pogrindis Lietuvoje 1939 – 1944 metais, Lietuvos Rytai, sudar÷ K. Garšva, L. Grumadien÷, Vilnius, 1993. 27) B u b n y s A., Armijos Krajovos ištakos ir ideologija Lietuvoje, Armija Krajova Lietuvoje, red. K. Garšva, Vilnius – Kaunas, 1995. 28) B u b n y s A., Lenkų požiūris į Lietuvos valstybingumą 1939 – 1944, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, su. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007. 29) B u c h o w s k i K., Retorsijos įkaitai (Lenkai Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 metais), Darbai ir dienos, t. 34, Kaunas, 2003. 30) B u l a v a s J., Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazin÷je Lietuvoje, Vilnius, 1956. 31) B u l a v a s J., Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s susidarymas ir veikla, kuriant valstyb÷s aparatą (1918 m. lapkritis – 1920 m. birželis), Buržuazin÷s valstybin÷s teisin÷s koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, red. J. Bulavas, V. Poškevičius, O. Ruželyt÷ Vilnius, 1972. 32) B u l o t a A., Nuo Baltojo žirgo iki svastikos, Vilnius, 1962. 33) B u l o t a A., F e i g e l s o n a s G., Buržuazijos teismin÷s represijos prieš revoliucinio ir antifašistinio jud÷jimo dalyvius Lietuvoje 1919 – 1940, LKP istorijos klausimai, t. 6, Vilnius, 1967.
310 34) B u t k u s Z., Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 – 1929 metais, Vilnius, 1993. 35) B u t k u s Z., Dr. K. Grinius, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997. 36) B ū t ÷ n a s J., Lietuvos žurnalistai, Vilnius, 1991. 37) B ū t ÷ n a s J., Gyvenusi kitiems. Apybraiža apie Feliciją Bortkevičienę, Kaunas, 1993. 38) C r a m p t o n R. J., Eastern Europe in the twentieth century, London - New York, 1996. 39) Č e p a s R., Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997. 40) Č e p a s R., Plečkaitininkai, Vilnius, 2000. 41) Č e p a s R., Įvadas, Mirties dekretas demokratijos gyn÷jams arba kaip karo lauko teismas pasmerk÷ mirti dr. J. Pajaujį, E. Tornau, ir J. Žemaitį, sud. R. Čepas, Vilnius, 2001. 42) Č e p ÷ n a s P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Chicago, 1986. 43) Č e p u l i e n ÷ S., Profsąjunginis jud÷jimas Lietuvoje 1919 – 1926, Vilnius, 1964. 44) Č e s n u l e v i č i ū t ÷ P., Kovojanti Perloja, Var÷na, 1998. 45) D a u g i r d a i t ÷ - S r u o g i e n ÷ V., Steigiamasis Seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, New York, 1975. 46) D i r v e l ÷ E., Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius, 1961. 47) D o m a š e v i č i u s K., R u ž e l y t ÷ O., Pirmieji tarybiniai teismai Lietuvoje, Vilnius, 1957. 48) E i d i n t a s A., Antanas Smetona. Politin÷s biografijos bruožai, Vilnius, 1990. 49) E i d i n t a s A. Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993. 50) E i d i n t a s A., Aleksandras Stulginskis. Lietuvos prezidentas – Gulago kankinys, Vilnius, 1995. 51) E i d i n t a s A. Istorija, kaip politika. Įvykių raidos apžvalgos, Vilnius, 2008. 52) F r i e d r i c h C. J., B r z e z i n s k i Z., Totalitarian Dictatorship and Autocracy, second. ed., New – York – Washington – London, 1968. 53) G a i g a l a i t ÷ A., Dr. Dovas Zaunius ir jo diplomatija ekonominių sunkumų Europoje laikotarpiu (1929 11 08 – 1934 06 12), Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999. 54) G a i g a l a i t ÷ A., Stasio Lozoraičio politin÷ veikla d÷l Lietuvos nedalomumo, taikos ir saugumo, Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999. 55) G a i g a l a i t ÷ A., Lietuvos atstovai Rusijos Valstyb÷s Dūmoje 1906 – 1917 metais, Vilnius, 2006. 56) G a i g a l a i t ÷ A., D÷l 1926 m. gruodžio 17 d. valstybių perversmo vertinimo Lietuvių sovietin÷je istoriografijoje, Istorija, 2008, LXXI.
311 57) G a š k a i t ÷ N., Partizanų mirties nuosprendžiai: prasimanymai ir tikrov÷, Laisv÷s kovų archyvas, t. 18, Kaunas, 1996. 58) G l o v a c k i e n ÷ J., Lemiamas posūkis: Kominterno vaidmuo Lietuvos komunistų partijos kovoje d÷l antifašistinio liaudies fronto, prieš fašizmą ir karą (1933 – 1937), Vilnius, 1974. 59) G r i g a r a v i č i ū t ÷ S., Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918 – 1940 metais, Vilnius, 2002. 60) G r i g o r a i t i s V., Lietuvos kariuomen÷s automobiliai 1919 – 1940 m., Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999 61) G r e g o r A. J., Interpretations of Fascism, London, 1997. 62) G u d a s K., Panev÷žys kovų už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu 1918 – 1920 m., Panev÷žys, 1997. 63) G u d a v i č i u s S., Lietuva pasirengusi įvesti diktatūrą, Vilniaus diena, 2007 11 10. 64) G u d e l i s P., Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 – 1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje, London, 1972. 65) G u l b i n s k i e n ÷ A., Kovingas partijos žodis: komunistin÷s spaudos vaidmuo kovoje prieš fašizmą Lietuvoje (1927 – 1940), Vilnius, 1960. 66) H o b s b a w m E., Kraštutinumų amžius. Trumpasis XX amžius 1914 – 1919, vert. L. Tamoliūnas, Vilnius, 2000. 67) I l g ū n a s G., Augustinas Janulaitis – socialdemokratas ir mokslininkas, Lietuvos archyvai, kn. 7, Vilnius, 1999. 68) I l g ū n a s G., Kazys Grinius, Vilnius, 2000. 69) International Fascism: Theories, Causes and The New Consensus, ed. R. Griffin, London 1998. 70) Introduction to Comparative Politics, eds. R. C. Macridis, S. L. Burg, Brandeis University, 1991. 71) I v a n o v a s B., Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje. Tautinių įvaizdžių klausimas, Vilnius, 2005. 72) I v i n s k i s Z., Nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo raida ir lūžiai, Į laisvę, 1968, Nr. 44. 73) J a c o v s k i s E., Uždangą nupl÷šus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teis÷s likvidavimas Lietuvoje 1926 – 1940 m., Vilnius, 1959. 74) J a c o v s k i s E., Už grotų. Iš buržuazin÷s Lietuvos kal÷jimo istorijos, Vilnius, 1965. 75) J a k u b č i o n i s A., Lietuvos muitin÷s, Vilnius, 1999. 76) J a k u b č i o n i s A., Pranas Dovydaitis – mokslininkas politikoje, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997.
312 77) J a k u b č i o n i s A., Politin÷s partijos Steigiamojo Seimo rinkimuose, 1920 – 1922 metų parlamentin÷ patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkyb÷s, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 2000. 78) J a n a u s k a s G., J÷ga n÷ra teis÷: 1938 m. Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomen÷, Prievartos vaisiai. Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920 – 1940 metais (Atspaudas iš „Darbai ir Dienos“, t. 30), Kaunas, 2002. 79) J a n a u s k a s P., Šaulių vaidmuo likviduojant Lenkų karin÷s organizacijos (POW) maištą Lietuvoje 1919 metais, Lietuvos Šaulių sąjungos fragmentai, Kaunas, 2002. 80) J a n a u s k a s P., Lietuviškas lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldyb÷je 1918 – 1928 metais, Darbai ir dienos, t. 34, Kaunas, 2003. 81) J a n a u s k a s P., Istorin÷ byla. POW narių teismas Kaune 1920 metais, Darbai ir dienos, t. 40, Kaunas, 2004. 82) J a n k a u s k a s V., Sedos apskrities karo komendantūros veikla, Žemaičių praeitis, kn. 5. Seda: parapija ir dail÷s paminklai. Vilnius, 1997 83) J a n k a u s k a s V., Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998. 84) J a n k a u s k a s V., Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga Nepriklausomyb÷s kovose, Vilnius, 2004. 85) J e g e l e v i č i u s S., Pl÷šikai ar kovotojai, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t.4 (liaudis virsta tauta), Vilnius, 1993. 86) J e g e l e v i č i u s S., Nemunaitis ir jo parapija, kn. 2, Vilnius, 2002. 87) J e g e l e v i č i u s S., Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūr÷jas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), red. R. Čepas, Vilnius, 1997. 88) J ē k a b s o n s Ē., Latvijos ir Lietuvos santykiai 1919 – 1921 metais, Lietuvos archyvai, Vilnius, 1999, kn. 12. 89) J ē k a b s o n s Ē., Lietuvos kariuomen÷ Ilūkst÷s apskrityje 1919 – 1920 metais, Karo archyvas, t. XXI, Vilnius, 2006. 90) J u c e v i č i u s F., Tauta tikrov÷s ir mito žaisme, Putnam, 1970. 91) J u r g i n i s J., Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius, 1955. 92) J u r e v i č i ū t ÷ A., Politin÷s studentų demonstracijos tarpukario Kaune, Kauno istorijos metraštis, t. 3, p. 2002. 93) J u r e v i č i ū t ÷ A., V e i l e n t i e n ÷ A., Lietuvos šauliai Nepriklausomyb÷s kovose 1919 – 1921 m., Lietuvos šaulių sąjunga valstyb÷s ir visuomen÷s tarnyboje 1919 – 2005, Kaunas, 2005. 94) K a i r i ū k š t y t ÷ N., Vilniui vaduoti sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25, Vilnius, 2001. 95) K a r g a u d i e n ÷ A., Socialin÷s įtakos mechanizmų poveikis privataus asmens ir valstyb÷s valdžios institucijos administraciniam teisiniam statusui, daktaro disertacija, Vilnius, 2007.
313 96) K a s p a r a v i č i u s A., Koalicin÷s liaudininkų ir socialdemokratų vyriausyb÷s pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1993 metai, Vilnius, 1994. 97) K a s p a r a v i č i u s A., Didysis X Lietuvos užsienio politikoje (1926 metų Lietuvos ir Sovietų sąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analiz÷), Vilnius, 1996. 98) K a s p a r a v i č i u s A., Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida, Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918 – 1940 m., Vilnius, 1999. 99) K a s p a r a v i č i u s A., Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918 – 1940 m.: nes÷kmių priežastys, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. N. Asadauskien÷, A. Janužyt÷, Vilnius, 2000. 100) K a s p a r a v i č i u s A., Don Kichotas prieš Promet÷ją. Tarpukario lietuvių – lenkų iracionalioji diplomatija, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30. 101) K a s p a r a v i č i u s A., Lietuviai ir žydai katastrofos išvakar÷se: iššūkiai ir įvaizdžiai, Kai ksenofobija virsta prievarta: Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX a. – XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005. 102) K a s p a r a v i č i u s A., Achilo kulnas: parlamentarizmo ir politin÷s kultūros problemos Lietuvoje 1920 – 1926 metais, Kultūros barai, 2007, Nr. 1 - 4. 103) K a s p a r a v i č i u s A., Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika, Vilnius, 2008. 104) K a s p e r a v i č i u s A., Antanas Merkys – paskutinis ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos ministrai primininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997. 105) K a s p e r a v i č i u s A., 1926 m. perversmas ir tautininkų valdžia sovietin÷je istoriografijoje, Lietuvos sovietin÷ istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, sudar÷: A. Bumblauskas, N. Šepetys, Vilnius, 1999. 106) K a s p e r a v i č i u s A., Antanas Tum÷nas – konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, Mūsų konstitucionalizmo raida, sud. A.V. Bartkut÷, A. Vaišnys, Vilnius, 2003. 107) K i l i k e v i č i e n ÷ G., Vietos savivaldybių ir centro valdžios santykis buržuazin÷je Lietuvoje, Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A. serija, t. 2, Vilnius, 1972. 108) K i r i j e n k a P., Raudonasis vikaras. Iš Prano Viliūno gyvenimo, Vilnius, 1963. 109) Klas÷s ir politin÷s partijos Lietuvoje 1919 – 1926 metais, sud. B. Vaitkevičius, P. Beresnevičius, R. Žepkait÷, Vilnius, 1978. 110) K n e z y s S., Lietuvos kariuomen÷s inkorporavimas į Raudonosios armijos sud÷tį: 29 - ojo šaulių teritorinio korpuso formavimas 1940 m. birželio 15 d. – 1940 m. gruodžio 31 d., Lietuvos archyvai, 1999, kn. 12. 111) K u o d y s M., Varniai, Dimitravas, Pabrad÷: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927 – 1940 m., Vilnius, 2007.
314 112) K u o d y s M., Karo pad÷ties klausimas Lietuvos seimuose (1919 – 1927 m.), Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007. 113) K u o d y s M., Karo pad÷ties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas 1919 – 1926 m., Karo archyvas, t. 23, Vilnius, 2008. 114) L a u r i n a v i č i u s Č., Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema), Vilnius, 1992. 115) L a u r i n a v i č i u s Č., Politika ir diplomatija: Lietuvių tautin÷s valstyb÷s tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, 1997. 116) L a z u t k a S., K u l i e š i u v i e n ÷ A., Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, LTSR Aukštųjų mokyklų darbai. Istorija. Vilnius, 1969. 117) L e b e d e v a N., SSRS ir Pabaltijys, Lietuva Antrajame pasauliniame kare, sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius, Vilnius, 2007. 118) Lee S. J., European Dictatorships 1918 – 1945, second. ed., London – New York, 2007. 119) L e m p e r t a s I., Fašistinis režimas Lietuvoje, Vilnius, 1975. 120) L e o n a v i č i u s J., M a k s i m a v i č i u s J., Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 metais, Vilnius, 1958. 121) L e s č i u s V., Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1920, Vilnius, 1998. 122) L e s č i u s V., Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantūros, Karo archyvas, t. 15, 1998. 123) L e s č i u s V., Karininkų rengimo pradžia (1919 – 1920), Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999. 124) L e s č i u s V., Lietuvos kariuomen÷ Nepriklausomyb÷s kovose 1918 – 1920, Vilnius, 2004. 125) L e s č i u s V., Lenkų provokacijos neutraliojoje zonoje 1921 – 1923 metais, Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007. 126) L e q u e u r W., Fascism: Past, Present, Future, New – York – Oxford, 1996. Lietuva 1940 – 1990, Vilnius, 2005. 127) Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža, t. 2 (1920 – 1940), Vilnius, 1978. 128) Lietuvos komunistų partija skaičiais 1918 – 1975, red. P. Beresnevičius, Vilnius, 1976. 129) L i n z J. J., Totalitäre und Autoritäre Regime, Berlin 2003. 130) L o p a j e v a s S., Lietuvos komunistų partijos id÷jinis ir organizacinis stipr÷jimas (1919 – 1924), Vilnius, 1964. 131) L o p a j e v a s S., LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje, Vilnius, 1974. 132) L o p a t a R., Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkyb÷s, legitimumas, koncepcija, Vilnius, 1998. 133) L u e b b e r t G. M., Liberalism, Fascism or Social Democracy: Social Clases and the Political Origins of Regimes in Interwar Europe, Oxford 1991.
315 134) L u k o š e v i č i u s V., Liberalizmo raida Lietuvoje XIX a. pab. 1940 m., Vilnius, 1995. 135) M a č i u l i s D., „Naujosios Romuvos“ trajektorija. Nuo tautos vienyb÷s projekto iki kultūrin÷s saviizoliacijos, Darbai ir dienos, 2004, t. 38. 136) M a č i u l i s D., Valstyb÷s kultūros politika Lietuvoje 1927 – 1940 metais, Vilnius, 2005. 137) M a k a u s k a s B., Vilnijos lietuviai 1920 – 1939, Vilnius, 1991. 138) M a k s i m a i t i s M., Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį jud÷jimą Lietuvoje 1919 – 1926 m., Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, t. 1, Vilnius, 1963. 139) M a k s i m a i t i s M., Vietos savivaldybių biurokratizacija buržuazin÷je Lietuvoje 1926 – 1940, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Teis÷, t. 10, Vilnius, 1972. 140) M a k s i m a i t i s M., Tautininkų sąjungos vieta buržuazin÷s Lietuvos valstyb÷s mechanizme 1926 – 1940 metais, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teis÷, t. 12, Vilnius, 1973. 141) M a k s i m a i t i s M., Lietuvos buržuazin÷s laikinosios vyriausyb÷s priemon÷s 1918 – 1919 m. proletarinei revoliucijai slopinti, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 142) M a k s i m a i t i s M., Tautininkų fašistin÷ diktatūra, Buržuazin÷s diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 143) M a k s i m a i t i s M., Teisin÷s valstyb÷s modelis, Mykolo Römerio mokslas apie valstybę, Vilnius, 1997. 144) M a k s i m a i t i s M., Sovietin÷s valstyb÷s konstitucin÷s problemos, Mykolo Römerio mokslas apie valstybę, Vilnius, 1997. 145) M a k s i m a i t i s M., Mažasis Seimas – ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje, Jurisprudencija, t.17, Vilnius, 2000. 146) M a k s i m a i t i s M., Klaip÷dos krašto teis÷s šaltiniai 1923 – 1939 metais, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001. 147) M a k s i m a i t i s M., Nacionalin÷s ir perimtos teis÷s sąveika 1918 – 1940, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001. 148) M a k s i m a i t i s M., Lietuvos konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pus÷), Vilnius, 2005. 149) M a k s i m a i t i s M., Valstyb÷s taryba Lietuvos teisin÷je sistemoje (1928 – 1940), Vilnius, 2006. 150) M a k s i m a i t i s M., Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus, Vilnius, 2006. 151) M a k s i m a i t i e n ÷ O., Panev÷žio miesto istorija (Nuo pirmųjų pamin÷jimų šaltiniuose iki XX a. 8 - ojo dešimtmečio), Vilnius, 2003. 152) M a l d e i k i s P., Mykolas Krupavičius, Chicago, 1972.
316 153) M a r c e l i s A., Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą: Lietuvos KP kova už darbininkų klas÷s ir darbo valstiečių sąjungą fašizmo viešpatavimo metais (1927 – 1940), Vilnius, 1976. 154) M a r c e l i s A., Lietuvos KP veikla organizuojant darbininkų streikus ir demonstracijas bei vadovaujant jiems fašistin÷s diktatūros metais (1927 – 1940), Proletariato kovos avangarde, red. A. Marcelis, Vilnius, 1981. 155) M a s l a u s k i e n ÷ N., Lietuvos komunistų tautin÷ ir socialin÷ sud÷tis 1939 m. pab. – 1940 m. rugs÷jo m÷n., Genocidas ir rezistencija, 1999, Nr.1. 156) M a s l a u s k i e n ÷ N., Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio - gruodžio m÷n., Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2. 157) M a t y c k a s J., Lietuvos geležinkeliai 1918 – 1938 metais, Geležinkelininkas, 1992, Nr. 3 - 4. 158) M a ž e i k a V., Danijos santykiai su Lietuva 1918 – 1940 m., Vilnius, 2002. 159) M e r k e l i s A., Antanas Smetona. Jo visuomenin÷, kultūrin÷ ir politin÷ veikla., New York, 1964. 160) M i k a l a u s k a s A., Valstyb÷s tarnautojai ir valstyb÷s tarnyba Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940 m.), daktaro disertacija, Kaunas, 2007. 161) M i s i ū n a s R. J., T a a g e p e r a R., Baltijos valstyb÷s: priklausomyb÷s metai, antras leid., Vilnius, 1992. 162) M i š k i n i s P., Lietuvos ir Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai (1919 – 1939), Vilnius, 1976. 163) M o r k ū n a i t ÷ - L a z a u s k i e n ÷ A., Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920, Šiauliai, 2007. 164) N a n e v i č B., Imitavusi valstybę. „Vidurio Lietuvos“ (1920 – 1922) vidaus politika, Darbai ir dienos, 2004, Nr. 40. 165) N o r e i k i e n ÷ S., Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (1929 – 1940), Vilnius, 1978. 166) P a y n e S. G., A History of Fascism 1914 – 1945, Madison, 1995. 167) P a l k e v i č i u s D., Kariuomen÷s komendantūros 1918 – 1920 m., Lietuvos archyvai, kn.12, Vilnius, 1999. 168) P a p a u r ÷ l y t ÷ A., Cenzūra tarpukario Lietuvoje, Literatūra, t.37, sąs. 1, Vilnius, 1999. 169) P a p a u r ÷ l y t ÷ A., Spaudos laisv÷ ir cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 – 1940, Informacijos mokslai, Nr. 15, Vilnius, 2000. 170) P a p a u r ÷ l y t ÷ A., Knygos laisv÷ ir kontrol÷ Lietuvoje 1918 – 1940 m., daktaro disertacija, Vilnius, 2003.
317 171) P a u l a u s k a s H., Lietuvos kariuomen÷s brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius, Vilnius, 2006. 172) P a u r a A., Lietuva Veimaro Respublikos ir Trečiojo Reicho užsienio politikoje, Vilnius, 2005. 173) P a v i l i o n i s V., Antiliaudin÷ valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas Lietuvos valstyb÷s mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 174) P e a r t o n M., Diplomacy, War and Technology, since 1830, Lawrence, 1984. 175) P e l m u t t e r A., The comparative analysis of military regimes: formations, aspirations and achievements, World Politics, 1981, No. 33. 176) P r e s t o n R. A., W i s e S. F., Men in Arms. A History of Warfare and its Interrelationships with Western Society, New York, third ed., 1970. 177) R a č k a u s k a s K., Lietuvos konstitucin÷s teis÷s klausimais, New York, 1967. 178) R a k ū n a s A., Klasių kova Lietuvoje 1940 – 1951 metais, Vilnius, 1976. 179) R a u c h G., The Baltic States: Estonia, Latvia, Lithuania, The Years of Independence 1917 – 1940, New York, 1995. 180) R a u d e l i ū n a s V., Mirties bausm÷ Lietuvoje, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001. 181) R a u d e l i ū n i e n ÷ G., Lietuvos gyventojų parama pab÷gusiems iš nelaisv÷s Rusijos armijos kariams kaizerin÷s okupacijos metais (1915 – 1917 m.). Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, t. 39, Vilnius, 1972. 182) R o b e r t s D. D., Myth, Style, Substance and the Totalitarian Dynamic in Fascist Italy, Contemporary European History, 2007, vol. 16, I. 183) R u d i s G., Augustinas Voldemaras ir voldemarininkai, A. Voldemaras, Pastabos saul÷lydžio valandą, Vilnius, 1992. 184) R u d i s G., Jungtinis antismetonin÷s opozicijos sąjūdis 1938 – 1939 m., Lietuvos istorijos metraštis 1996 metai, Vilnius, 1997. 185) R u d i s G., Jonas Černius – vilties generolas, Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918 – 1940), Vilnius, 1997. 186) R u d o k a s J., Prarastieji Lietuvos talentai, Vilnius, 2001. 187) R u k š a A., Kovos d÷l Lietuvos nepriklausomyb÷s, t. 3 (Kovos su lenkais 1920 – 1923), Cleveland, 1982. 188) R u ž e l y t ÷ O., Konstitucin÷ žodžio ir spaudos laisv÷ buržuazin÷je Lietuvoje ir tikrov÷, Buržuazin÷s valstybin÷s teisin÷s koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972;
318 189) R u ž e l y t ÷ O., Susirinkimų laisv÷ ir jos suvaržymas darbo žmon÷ms buržuazin÷je Lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976. 190) S a b a l i ū n a s L., Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism 1939 – 1940, London – Bloomington, 1972. 191) S e l i g m a n A. B., Pilietin÷s visuomen÷s id÷ja, vert. A. Madrosait÷, Vilnius, 2004. 192) S e n n A. E., Lietuvos valstyb÷s atkūrimas 1918 – 1920, vert., A. Eidintas, Vilnius, 1992. 193) S e n n A. E., Lithuania 1940: Revolution from above, Amsterdam – New York, 2007. 194) S e t o n - W a t s o n H., Eastern Europe between the Wars 1918 – 1941, Cambridge, 1941. 195) S i r e i k a J., Vietos savivaldybių reformos Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 2003, LVII. 196) S i r e i k a J., Lietuvos savivaldyb÷s ir savivaldybininkai 1918 – 1931 metais, Šiauliai, 1998. 197) S i r u t a v i č i u s V., Švent÷s nacionalizavimas. „Tautos švent÷s“ atsiradimas Lietuvos Respublikoje XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 17. Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX – XX a.), Vilnius, 2001. 198) S k i r i u s J., Prof. Augustinas Voldemaras – tvirtos užsienio politikos šalininkas (1926 12 16 – 1929 09 19), Lietuvos užsienio reikalų ministrai, Vilnius, 1999. 199) S k i r i u s J., Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880 – 1967), Vilnius, 2001. 200) S k i r i u s J., Kurš÷nų miestas ir valsčius 1918 – 1940 metais, Kurš÷nams 420 metų, sud. J. Skirius ir kt., Kurš÷nai, 2001. 201) S k r u p s k e l i s K., Organiškumas, katalikų akcija ir liberalioji srov÷, Kultūros barai, 2004, Nr. 1. 202) S t a k e l i ū n a i t ÷ D., 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinių legalizavimas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vadovyb÷s pozicija, Istorija, XLI, Vilnius, 1999. 203) S t a k e l i ū n a i t ÷ D., Valstiečiai liaudininkai, Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje – 1926 parlamentin÷ veikla, daktaro disertacija, Kaunas, 2000. 204) S t a t k u s V., Lietuvos ginkluotos paj÷gos 1918 – 1940 m., Chicago, 1986. 205) S t a l i ū n a s D., Žuvusiųjų karių kultas tarpukario Lietuvoje, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 17. Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX – XX a.), Vilnius, 2001. 206) S t r e l c o v a s S., Antrojo pasaulinio karo pab÷g÷liai Lietuvoje 1939 – 1940 metais, Daktaro disertacija, Kaunas, 2007. 207) S t r e m b o s z T., Pogrindin÷ Lenkijos valstyb÷ Vilnijoje 1939 – 1944 metais, Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939 – 1956, Vilnius, 2004. 208) S u d a v i č i u s B., LKP kova už darbininkų klas÷s vienybę (1934 – 1937 metai), Vilnius, 1961.
319 209) S u r g a i l i s G., Lietuvos kariuomen÷s vadai, Vilnius, 1992. 210) S u r g a i l i s G., Lietuvos kariuomen÷ 1918 – 1998, Vilnius, 1998. 211) S u r g a i l i s G., Antrojo pasaulinio karo pab÷g÷liai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje 1939 09 – 1940 06, Vilnius, 2005. 212) Š a r m a i t i s R., Amerikos – Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918 – 1920, Vilnius, 1955. 213) Š e n a v i č i u s A., Lietuviškos Užnemun÷s valdymo teis÷ (1795 – 1915 m.), Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Istorija, LIV, 2002. 214) Š e p e t y s N., Molotovo – Ribentropo paktas ir Lietuva, Vilnius, 2006. 215) Š e t k u s B., Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m., Istorija, 2007, LXV. 216) Š i l i a u s k a s S., Demokratijos refleksija Lietuvos politin÷je mintyje (1918 – 1940), Klaip÷da, 2002. 217) Š i l e i k i s E., Alternatyvi konstitucin÷ teis÷, Vilnius, 2005. 218) Ś l e s z y ń s k i W., Abipus demarkacin÷s linijos. Pasienio zona ir neutralumo ruožas, Darbai ir dienos, t. 40, Kaunas, 2004. 219) Š t a r a s P., Visuotinis politinis streikas Kaune 1936 metais, Vilnius, 1956. 220) Š v i l p a J., Kaunas Kominterno žvalgybinių ryšių įtakoje, Kauno istorijos metraštis, t. 8, Kaunas, 2007. 221) Š v o b a J., Seimin÷ ir prezidentin÷ Lietuva, fotograf. leid. Vilnius, 1990. 222) T a y l o r A. J. P., Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1919 – 1945, vert. A. Danielius, Vilnius, 1994. 223) T a m o š a i t i s M., Sovietų pasiuntinyb÷s įtaka lietuvių inteligentijai XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir okupacijos pradžioje, Kultūros barai, 2004, Nr. 7. 224) T a m o š a i t i s M., Kultūrobolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: Penktosios kolonos telkimo pradžia, Parlamento studijos, 2005, Nr. 3. 225) T a m o š a i t i s M., Kultūrobolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimyb÷s sovietinei propagandai skleistis, Parlamento studijos, 2005, Nr. 4. 226) T a m o š a i t i s M., Lietuvos valdžios politika kairiųjų ir komunistų inteligentų atžvilgiu 1927 – 1940, Kultūros barai, 2007, Nr. 9. 227) T a m o š a i t i s M., Lietuvos valstiečių liaudininkų vadovyb÷s nesutarimai su Vincu Kvieska ir jo šalininkais XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pus÷je, Darbai ir dienos, 2007, Nr. 48. 228) The Political Dilemmas of Military Regimes, eds. C. Clapham, G. Philip, London – Sydney, 1985.
320 229) T h e o l i n S., „Vilniaus konfliktas“: apie planuotą Švedijos dalyvavimą taikos palaikymo operacijoje Lietuvoje 1920 m. begalinis ginčas d÷l Lietuvos ir Lenkijos sienos 1917 – 1996, vert. E. Kasait÷, A. Braškyt÷, Vilnius, 2001. 230) T i n i n i s V., Sniečkus: 33 metai valdžioje, antras leid., Vilnius, 2000. 231) T i š k e v i č i u s K., Fašistin÷s santvarkos kriz÷ Lietuvoje Tarybų valdžios atkūrimo išvakar÷se (1938 – 1940 m.), Už socialistinę Lietuvą, red. J. Jurginis, R. Šarmaitis, J. Žiugžda, Vilnius, 1960. 232) T r e i n y s M., Gyvenimas – meteoro skrydis, Kaunas, 2003. 233) T r u m p a V., Lietuviškoji kair÷ istorin÷je perspektyvoje, Metmenys, 1967, Nr. 14. 234) T r u m p a V., Apie žmones ir laiką, Vilnius, 2001. 235) T r u s k a L., Lietuva 1938 – 1953 metais, Kaunas, 1995. 236) T r u s k a L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996. 237) T r u s k a L., Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio, Vilnius, 2005. 238) U r b š i e n ÷ M., Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje, Kaunas, 1939. 239) V a g t s A., A History of Militarism (Civilian and Military), New York 1959. 240) V a i č e n o n i s J., Lietuvos kariuomen÷s uniformos istorija 1918 – 1940 m., Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999. 241) V a i č e n o n i s J., Lietuvos kariuomen÷s modernizacija (1926 – 1939), Darbai ir dienos, 2000, t.21. 242) V a i č e n o n i s J., Lietuvos kariuomen÷s skaičiai 1920 – 1939 m., Karo archyvas, t. 17, Vilnius, 2002. 243) V a i č e n o n i s J., Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940, Karo archyvas, t.18, 2003. 244) V a i č e n o n i s J., Lietuvos kariuomen÷ valstyb÷s politinio gyvenimo verpetuose (1927 – 1940), Vilnius, 2004. 245) V a i š n y s A., Spauda ir valstyb÷ 1918 – 1940, Vilnius, 1999. 246) V a i t k e v i č i u s B., Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, Vilnius,1988. 247) Valstybininkas politikos sūkuriuose. Prelatas Mykolas Krupavičius 1885 – 1970, Chicago, 1980. 248) V a n s e v i č i u s S., Teisinis režimas Vilniaus krašte 1920 – 1939 metais, Vilnius, 1973. 249) V a n s e v i č i u s S., Baudžiamosios teis÷s šaltiniai 1919 – 1940 metais, Iš Lietuvos teis÷s ir valstyb÷s istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001. 250) V a r e i k i s V., Lietuvos šaulių sąjungos politin÷ ir karin÷ veikla (1919 – 1923), daktaro disertacija, VDU, Kaunas, 1999.
321 251) V a r e i k i s V., Pasienio incidentai: Lietuvos šaulių partizanin÷ veikla, Darbai ir dienos, t. 40 (Grumtyb÷s d÷l Vilniaus krašto 1919 – 1923 metais. Lietuvių ir lenkų istorikų svarstymai), Kaunas, 2004. 253) V a r e i k i s V., Žydų ir lietuvių susidūrimai bei konfliktai tarpukario Lietuvoje, Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių dinamika XIX – XX a. pirmoje pus÷je, sud. V. Sirutavičius, D. Staliūnas, Vilnius, 2005. 254) V a s k e l a G., Žem÷s reforma Lietuvoje, 1919 – 1940 m. Analizuojant Rytų ir Vidurio Europos agrarin÷s raidos XX a. III – IV dešimtmečiais tendencijas, Vilnius, 1998. 255) V a s k e l a G., Lietuva 1939 – 1940 metais: kursas į valstyb÷s reguliuojamą ekonomiką, Vilnius, 2002. 256) V a š c o v a Ž., Vienas prieš daugumą: Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija, Darbai ir dienos, 2002, Nr. 30. 257) V i l č i n s k a s J., Lietuvos socialdemokratija kovoje d÷l krašto nepriklausomyb÷s, London, 1985. 258) V i l i ū n a s G., Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 17. Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX – XX a.), Vilnius, 2001. 259) V i l k e l i s G., Lietuvos ir Lenkijos santykiai Tautų sąjungoje, Vilnius, 2006. 260) V i t k a u s k a s P., Lietuvos tarybų socialistin÷ respublika 1918 – 1919, antras. leid., Vilnius, 1988. 261) Z e t t e r b e r g S., Suomija po 1917 metų, vert. V. Liepait÷, Vilnius, 1993. 262) Z i l b e r g i s E., Kova už tarybų valdžią Kaune 1918 – 1919 metais, Kaunas, 1968. 263) Ž a l y s V., Ringen um Idetität: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Kova d÷l identiteto: Kod÷l Lietuvai nesisek÷ Klaip÷doje tarp 1923 – 1939 m. Lüneburg, 1993. 264) Ž a l y s V., Raktas į Vilnių Paryžiuje ? Gabrielio Puax diplomatin÷ misija 1927 metais, Darbai ir dienos 2002, Nr. 30 265) Ž a l y s V., Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940), t. 1, Vilnius, 2007. 266) Ž e p k a i t ÷ R., Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919 – 1939, Vilnius, 1980. 267) Ž e p k a i t ÷ R., Vilniaus istorijos atkarpa 1939 – 1940, Vilnius, 1990. 268) Ž e m a i t y t ÷ - V e i l a n t i e n ÷ A., Konstitucijos projekto komisijos nariai, Mūsų konstitucionalizmo raida, sud. A. V. Bartkut÷, A. Vaišnys, Vilnius, 2003. 269) Ž i l i n s k a s G., Vietos savivaldybių statusas Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m., Kaunas, 1999.
322 270) Ž i u g ž d a R., Po diplomatijos skraiste. Klaip÷dos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919 – 1924 metais, Vilnius, 1973. 271) Ž i u g ž d a R., Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 – 1940, Vilnius, 1983. 272) Ž o s t a u t a i t ÷ P., Lietuvos kaimo gyventojų socialin÷ struktūra, 1919 – 1930, LTSR Mokslų akademijos darbai. A serija, t.63, Vilnius, 1978. 273) Ž o s t a u t a i t ÷ P., Hitlerininkų k÷slai užgrobti Klaip÷dos kraštą, Vilnius, 1986. 274) Ž o s t a u t a i t ÷ P., Šiauliai Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1919 – 1940), Šiaulių miesto istorija iki 1940 m., red. L. Mulevičius, Šiauliai, 1991. 275) Ž o s t a u t a i t ÷ P., Klaip÷dos kraštas 1923 – 1939, Vilnius, 1992. 276) Д о л г о п о л о в Е. И., Социально – политическая роль армии освободившихся cтран, Москва, 1986. 277) Е р е ш е н к о М. Д., Королевская диктатура в Румынии 1938 – 1940 г.г., Москва, 1979. 278) К о с а к о в с к и й Г. И., Железные дороги Литвы, Вилнюс, 1975. 279) М и р с к и й Т. И., Роль армии в политической жизни стран ‹‹Tретьего мира››, Москва 1989. 280) П о л и к а р п о в B. Д., Военная контрреволюция в Роcсии 1905 – 1917, Москва, 1990. 281) П о л я н с к и й Н. Н., Царские военные суды в борьбе с революцией 1905 – 1907 г.г., Москва, 1958. 282) Сетон - Уотсон Х., Ни война ни мир. Борьба за власть в послевоенном мире, пeрeвод с англ. В. Хомицкого, Нью Йорк,1969.
Enciklopedijos ir žinynai
1) A Dictionary of Political Thought, second ed., edited by R. Scruton, London, 1996. 2) Dictionary of Politics, second ed., edited by D. Robertson, Harmondsworth, 1993. 3) The Encyclopedia of Democracy, ed. S. M. Lipset, vol. 1, London, 1995. 4) Kaip nereikia kalb÷ti, sud. D. Mikul÷nien÷, Vilnius, p. 1991. 5) Lexicon of Terms and Concepts in Public Administration, Public Policy and Political Science, Kyiv, 1998. 6) Nowa Encyclopedia Powszechna PWN, t.7, Warszawa, 2004. 7) Oxford Concise Dictionary of Politics, edited by I. McLean, Oxford – New York, 1995. 8) The Blackwell Dictionary of Political science, second ed., edited by. F. Bealy, Oxfordshire, 2003. 9) The Oxford Handbook of Political Science, eds., S. Dryzek, B. Honig, A. Philips, Oxford, 2006.
323
Modestas KUODYS
KARO PADĖTIES REŽIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOJE 1919 – 1940 M.
Daktaro disertacija
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. 112. Tiražas 15 egz. 2009 10 14. Nemokamai.