VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA Aukštųjų studijų fakultetas UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra
Ingridos Galiauskienės, Nuolatinių studijų studentės
Magistro baigiamasis darbas
Lietuvos kino centro steigimas: iššūkiai ir lūkesčiai
Vadovės: doc. dr. Ieva Kuizinienė, Živilė Pipinytė
Recenzentas: Justas Rožėnas
Vilnius, 2012
0
AUTENTIŠKUMO DEKLARACIJA
Aš, Ingrida Galiauskienė, kandidatė VDA UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros magistro laipsniui gauti, patvirtinu, kad šis baigiamasis darbas paremtas mano pačios tyrimais ir jame naudotasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose, šaltinių, literatūros bei lentelių ir paveikslų sąrašuose. Patvirtinu, kad baigiamajame darbe nėra naudojamasi kitų darbais to nenurodant ir nė viena baigiamojo darbo dalis nepažeidžia jokių asmens ar institucijos autorinių teisių. Taip pat nė viena baigiamojo darbo dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai, kaip akademinis atsiskaitymas ar siekiant gauti mokslo laipsnį.
Vilnius, 2012 gegužės 29 d. Parašas
1
TURINYS
ĮVADAS ...... 3 I.1. Trumpa nacionalinio kino istorija ...... 8 I.2.Kino situacija Lietuvoje ...... 17 I.2.1. Kino politikos formavimas ir įgyvendinimas valstybiniu lygmeniu...... 17 I.2.2. Kitos kino profesionalus vienijančios organizacijos, jų tikslai ir funkcijos. ... 19 I.2.3. Edukacija ir sklaida...... 22 I.2.4. Tarptautinis bendradarbiavimas...... 28 I.3. Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos struktūra, funkcijos, tikslai ..... 30 I.4. Užsienio šalių patirtys...... 35 II. Lietuvos nacionalinio kino steigimo iššūkiai ...... 44 II.1.Kinas kaip Lietuvos nacionalinės kultūros dalis ...... 44 II.2. Lietuvos kino centro steigimo iššūkiai: kinas kaip ekonomikos dalis ...... 57 II.3. Lietuvos kino centro perimtos užsienio šalių kino institucijų patirtys...... 76 III. Lietuvos nacionalinio kino steigimas: rekomendacijos būsimai veiklai atsižvelgiant į kino profesionalų lūkesčius bei užsienio šalių patirtis...... 84 III.1. Kino profesionalų - režisierių, prodiuserių, platintojų, kino rodytojų, kino edukatorių – lūkesčiai Lietuvos kino centro atžvilgiu...... 84 III. 2. Rekomendacijos būsimai Lietuvos kino centro veiklai, atsižvelgiant į kino profesionalų lūkesčius bei užsienio šalių nacionalinių kino institucijų patirtis...... 92 IŠVADOS ...... 94 SANTRAUKA ...... 97 SUMMARY ...... 98 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 100 Lentelių, schemų ir diagramų sąrašas ...... 106 GILUMINIAI INTERVIU ...... 107 KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ APKLAUSA ...... 143
2
ĮVADAS
Darbo tema ir aktualumas. 2012 m. tapo svarbių strateginių pokyčių šalies kino politikoje metais: gegužės 1 d. įsigaliojo naujasis kino įstatymas, planuojamos fiskalinės kino skatinimo priemonės ne tik Lietuvos kinui, bet ir užsienio kino gamintojams, ir, nors ir gerokai atsilikdama nuo kaimyninių šalių, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (Žin. 1995, Nr. 104-2322; 2010, Nr. 15-699) 5 straipsniu, Lietuvos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr.41(1)-1131; 2007, Nr.72-2831; 2010, Nr. 71-3541) 22 straipsnio 8, 9 punktais, 30 straipsnio 1, 3, dalimis ir Lietuvos Respublikos kino įstatymo (Žin., 2002, Nr.31-1107; 2012, Nr. 6-192) 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Vyriausybė nutarė steigti biudžetinę įstaigą Lietuvos kino centrą prie Kultūros ministerijos bei pavedė Kultūros ministerijai atlikti reikalingus veiksmus dėl kino centro įsteigimo iki 2012 m. gegužės 1 dienos. Šis sprendimas gali turėti lemiamų pasekmių Lietuvos nacionalinio kino situacijai, todėl sukėlė nemažą rezonansą kino profesionalų tarpe. Pirmojo nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio metu lietuvių kinas nespėjo tapti svarbia kultūros politikos sritimi: visų pirma, kinas nei iki Sovietų Sąjungos valdymo metų, nei jų metu nespėjo suformuoti savų tradicijų, žiūrovų buvo vertinami skeptiškai, o žlugus Sovietų sąjungoje veikusiai valstybinei finansavimo sistemai, nebuvo suskubta kurti naujos. 1993 m. kino kritikė Živilė Pipinytė rašo, jog „tik pamažu kuriasi valstybinė kino rėmimo sistema – valstybinės stipendijos, dotacijos, formuojasi alternatyvaus filmų paskirstymo užuomazgos“ 1. Vos prieš dešimtmetį, 2002 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos kino įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 70-2906) Lietuvoje valstybiniu lygmeniu už kino politikos formavimą ir įgyvendinimą tapo atsakinga Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Kultūros ministerijos darbas kino srityje netenkino kino profesionalų – režisierių, prodiuserių, kino edukatorių, kino rodytojų – poreikių: skiriamas valstybinis finansavimas labai menkas, per mažas kino sritį kuruojančių ministerijos darbuotojų kiekis neleidžia kurti kino politikos ir jos tinkamai administruoti, nekuriamos fiskalinės kino srities skatinimo priemonės. Šios temos pasirinkimą lėmė tai, jog 2012 m. steigiamas Lietuvos kino centras yra didžiulis žingsnis į priekį, įtraukiantis Lietuvą į Europos nacionalinių kino institucijų žemėlapį, taip pat temos naujumas – nepriklausomoje Lietuvoje tai visiškai nauja institucija.
1 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 34 3
Lietuvos kino centras dar nepradėjo vykdyti veiklos, tad ši tema leido nagrinėti patį virsmo procesą – nagrinėjant naujausius dokumentus (kurie šio darbo rašymo metu buvo keičiami, ar priimami nauji), taip pat nagrinėjant užsienio šalių naujausią patirtį ir svarstant, kodėl lietuviai renkasi vieną ar kitą variantą, apklausiant šiuo metu kino srityje aktyviai dirbančius kino profesionalus, vienu ar kitu būdu prisidėjusius prie kino atsigavimo ir turinčius savų lūkesčių. Lietuvos kino centras steigiamas siekiant pakeisti ne itin gerą lietuvių kino situaciją ir iššaukė nemažai diskusijų ir skirtingas kino profesionalų reakcijas – viltį, kad naujos kino politikos formavimas sustiprins lietuvių kino pozicijas, ir baimę, kad gali nepavykti pasinaudoti užsienio šalių patirtimi ir sukurti optimalų kino centro variantą, suderinti kino profesionalų lūkesčius. Gytis Lukšas yra prisipažinęs, kad „laukiu ministro, kuris padarys Lietuvą kino valstybe. Mes visi jam padėsime. Vienas geras filmas šalies labui, jos įvaizdžiui pasaulyje gali pasitarnauti daugiau ir greičiau nei ilgalaikės diplomatų pastangos“ 2. 2012 m. įsteigus Lietuvos kino centrą atsirado pagrindas tikėti, kad lietuvių kinas atsigaus: bus sukuriama daugiau filmų, gerės jų kokybė, sklaida, atsiras lietuvių kino žiūrovas, todėl šio baigiamojo magistro darbo objektu pasirinktas Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimas: procesas, pasirinkimai, iššūkiai ir lūkesčiai. Šio baigiamojo magistro darbo tikslas yra atsakyti į šiuos aktualius ir svarbius klausimus, susijusius su Lietuvos kino centro steigimu: I. Ištirti, kodėl Lietuvai prireikė dvidešimties nepriklausomybės metų įsteigti kino centrui. II. Ištirti, kokios praktikos perimamos iš užsienio šalių nacionalinių kino institucijų. III. Užfiksuoti kino profesionalų – prodiuserių, režisierių, kino edukatorių, kino rodytojų – lūkesčius, siejamus su Lietuvos kino centru, ir ištirti, ar Lietuvos kino centro veikla jų lūkesčius atitiks ir suderins. IV. Pateikti rekomendacinio pobūdžio pastabas būsimai Lietuvos kino centro veiklai. Baigiamajame magistro darbe, siekiant atsakyti į išsikeltus tikslus, atlikti šie uždaviniai : 1. trumpai apžvelgta Lietuvos kino istorija bei dabartinė kino situacija, nustatyti faktoriai, trukdę formuotis nacionalinei kino tradicijai bei nuomonei apie kiną kaip apie
2 Kino profesionalų atvira diskusija „Baltijos filmai. Faktai ir skaičiai“. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
63 respondentai, didžiausią procentą atsakiusių sudarė 15-35 m. Lietuvos didmiesčių gyventojai. Anketos tikslas buvo išsiaiškinti, kodėl lietuvių kiną renkasi labai mažas procentas kino teatrų lankytojų). Baigiamąjį magistro darbą sudaro keturios pagrindinės dalys: darbo įvadas , teorinė dalis , kurioje pateikta Lietuvos kino situacijos analizė, trumpa lietuvių kino istorija, apžvelgta Lietuvos kino centro struktūra, funkcijos ir tikslai, apžvelgti užsienio šalių kino institucijų pavyzdžiai; analitinė dalis , kurioje keliama hipotezė, jog į kiną Lietuvoje nežiūrima kaip į lygiavertę nacionalinės kultūros dalį ar ekonomikos dalį, nustatomos tokio požiūrio priežastys bei pasekmės, pateikiama Lietuvos ir užsienio šalių, kurių patirtimi buvo remtasi kuriant Lietuvos centrą, kino situacijos lyginamoji analizė, atskleidžiant, ko Lietuva neteko dėl kino politikos nebuvimo, projektinė dalis , kurioje nagrinėjamas Lietuvos kino centro struktūros ir funkcijų atitikimas kino darbuotojų lūkesčiams ir pateikiamos rekomendacijos būsimam kino centrui bei išvados , kuriose atsakoma į išsikeltus tikslus ir uždavinius. Baigiamajame magistro darbe naudojamų sąvokų apibrėžimai ir svarbiausių sąvokų žodynas : Lietuvių kinas – atitinka nacionalinio filmo sąvoką, apibrėžtą Lietuvos Respublikos kino įstatyme: tai filmas, pagamintas Lietuvos gamintojų, įgarsintas lietuvių kalba, filmo režisierius, scenarijaus yra Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Valstybinis kino finansavimas – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės biudžeto lėšos, skiriamos nacionalinio kino gamybai, sklaidai, edukacinėms ir kitoms kino sritį skatinančioms programoms. Kino edukacija - šiame baigiamąjame darbe edukacija reiškia ne profesionalų ugdymą aukštosiose mokyklose, o kino žiūrovo edukaciją, auditorijos auginimo procesą skatinančias iniciatyvas. Kino filmų bendra gamyba – iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos kino įstatyme apibrėžtą bendros kino gamybos sąvoką: filmo gamyba dalyvaujant Lietuvos filmo gamintojui ir užsienio filmo gamintojui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais (iki 2004 m. jokių sritį apibrėžiančių teisės aktų nebuvo, tad kai kalbama apie bendrą kino gamybą iki to laikotarpio, tuomet tai reiškia filmo gamyba dalyvaujant Lietuvos filmo gamintojui ir užsienio filmo gamintojui). Kino sklaida – atitinka Lietuvos Respublikos kino įstatyme apibrėžtą kino sklaidos 6 sąvoką: filmų, jų kūrėjų ir gamintojų pristatymas kino festivaliuose, forumuose, retrospektyvose, edukaciniuose renginiuose, kino leidiniuose, specializuotose interneto svetainėse. Kino sklaidos sąvoka apima ne tik filmų rodymą, bet ir įvairius leidinius, tekstus, vadovėlius, parodas ir pan.) Nacionalinė kino institucija – tai veikianti savarankiškai arba priklausanti kultūros sritį kuruojančiai ministerijai institucija, kurianti šalies kino politiką ir ją administruojanti.
Baigiamąjį magistro darbą sudaro 145 puslapiai. Darbo turiniui iliustruoti bei iškeltos temos analizei atlikti panaudotos 5 lentelės, 2 schemos, 6 diagramos. Prie darbo pridėti 3 priedai: 1) lentelių, schemų ir diagramų sąrašas; 2) giluminiai interviu su Lietuvos kino srities profesionalais, 3) kiekybinė ir kokybinė anketa
7
I.1. Trumpa nacionalinio kino istorija
Lietuva su kinu susipažino palyginti anksti, tepraėjus dviems metams nuo 1895 m. Paryžiuje įvykusio pirmojo brolių Lummiere‘ų kino seanso. 1897 m. Vilniaus gyventojai Vilniaus botanikos sodo vasaros teatre jau galėjo stebėti pirmuosius judančius vaizdus. Kinas tapo populiaria pramoga. 3 Tai netapo paskata kurti savo kiną – lietuvių kinas atsirado gerokai vėliau. Visą lietuvių kino istoriją galima skirstyti į tris etapus: pirmosios lietuvių kronikos (1896- 1941), sovietmečio kiną (1941-1989) ir naujausią, Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę (nuo 1990 m.). Ši periodizacija sąlygiška, nes Lietuvai atgavus nepriklausomybę pirmaisiais metais dar dominavo sovietinė gamybos sistema: šalyje kino gamybos monopolis priklausė valstybinei kino studijai. 4 Lietuvių kino pradžią sudėtinga apibrėžti, nes, visų pirma, nėra labai daug išlikusių šaltinių, kurie galėtų pagelbėti, be to, sunku nuspręsti, nuo kokio filmo atsiradimo, nuo kokių kinematografijos faktų reikėtų brėžti pradžios ribą. Įvairiuose šaltiniuose minimi du kūrėjai: Antanas Račiūnas, kaip dokumentikos, o tuo pačiu ir kinematografijos pradininkas 5, ir Vladislovas Starevičius su 1909 m. filmu „Prie Nemuno“, kuris filmuotas Lietuvoje, tačiau nėra išlikęs.6 Vis dėlto į A. Račiūno veiklą galima žiūrėti kaip į išeivijos kultūrinio gyvenimo dalį, o ne lietuvių kinematografijos užuomazgas, mat jis filmavo Lietuvoje tai, ką pageidavo matyti jo būsimi žiūrovai – Lietuvos išeiviai: jų gimtąsias vietas, kaimo ir miesto gyvenimą bei kitus išeiviams įdomius dalykus 7. Kitas kūrėjas, V. Starevičius, taip pat abejotinas lietuvių kinematografijos pradininkas, nes priklauso ne tik lietuviams, bet ir lenkams, rusams, prancūzams, vokiečiams 8. Nors kinas kaip reiškinys Lietuvą pasiekė pakankamai anksti, profesionalusis kinas gerokai vėlavo, o vystytis ir tobulėti neturėjo palankių aplinkybių ir daug laiko: Lietuvos teritorija vis būdavo okupuojama, tai trukdė vystytis ir pramonei, ir nacionalinei kultūrai, kuri turėjo kovoti su cenzūra.
3 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano (sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993, p. 5 4 Renata Šukaitytė. Jaunosios kinematografininkų kartos manifestacijos dešimtajame dešimtmetyje. Kino atostogos, 2007 m. Nr. 2, p. 24 5 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 6 6 Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius: Margi raštai, 1999, p. 62 7 Cit. op .5, p. 8 8 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 7 8
Pirmųjų lietuvių kronikų, pradėtų kurti po 1918 m. nepriklausomybės atgavimo 9, nacionalinio kino, atspindinčio tautinį identitetą, pradžia negalima laikyti. Po nepriklausomybės atgavimo pradėtos kurti kronikos buvo skirtos Lietuvos išeivijai parodyti Lietuvos gyvenimą arba buvo kuriamos siekiant kitų pragmatinių tikslų. Kronikos buvo labai nekokybiškos, mėgėjiško lygio, tad situacijai pagerinti 1932 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo veikti Vidaus reikalų ministerijos išleistas kinematografų įstatymas, kuriame kino teatrams buvo nurodyta demonstruoti ne tik užsienio produkciją, tačiau ir lietuviškąją – ne mažiau 120 metrų. 10 Įstatymas numatė, kad lietuviškosios kino kronikos turi būti demonstruojamos kartu su filmais, o filmų cenzorius J Bieliūnas raštu Nr. 31563 nurodė, kad kino kronika kas kartą turi būti nauja, tame pačiame kine anksčiau nerodyta 11 . Tai kino operatorius paskatino gaminti kuo daugiau produkcijos, nes pagal įsigaliojusį įstatymą kino teatrai, norėdami rodyti filmą, privalėdavo pirkti ir rodyti lietuviškąsias kronikas. Tuo metu veikusi kinematografininkų sąjunga, siekdama pelno, monopolizavo kino kronikų nuomą, o kadangi kronikų gamintojų buvo daug, konkurencija privertė jas pardavinėti pigiai. Kino istoriko Vytauto Mikalausko požiūriu, tai iššaukė kokybės prastėjimą: „Lietuviškos kino kronikos tikrai buvo blogos. Tai pripažino ir spauda, ir žiūrovai. To neneigė ir patys jos kūrėjai“. 12 1935 m. siekiant pradėti kurti kokybiškas kronikas buvo pasirašyta koncesinė sutartis: Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento direktorius A. Survila notarui Jonui Linartui penkiems metams suteikė išimtinę teisę gaminti lietuvišką kino kroniką. 13 Jonas Linartas, nors ir atidarė Kino kronikų bei filmų gamybos ir leidyklos bendrovę „Mūsų Lietuva“, kokybiškesnių kronikų kurti nepradėjo: „koncesinė kino kronika buvo banali, neįdomi, technikos atžvilgiu primityvi“ 14 , o „koncesininką domino ne menas, ne kronikos gerinimas, o pinigai“. 15 Vienas pirmųjų trumpametražių vaidybinių filmų, J. Linarto „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928 m.) yra propagandinis kūrinys, skirtas privilioti jaunimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o kiti to paties režisieriaus trumpametražiai vaidybiniai filmai „Onytė ir Jonelis“ (1931 m.) ar „Sužieduotinis per
9 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 7 10 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 7 11 Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius: Margi raštai, 1999, p. 216 12 Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius: Margi raštai, 1999, p. 220 13 Ibid, p. 228 14 Ibid , p. 233 15 Ibid , p. 237 9 prievartą“ (1927 m.) - buvo kuriami mėgėjiškai, nes Lietuvoje nebuvo sąlygų - gamybos bazės, lėšų ar kino profesionalų - kurios leistų kurti profesionalų kiną. Filmuose buvo kopijuojami užsienio filmų siužetai, pasirenkamas komedijos žanras, tikintis komercinės sėkmės 16 . 1940 m. balandžio 1 d. koncesijos terminas pasibaigė, o tų pačių metų vasario 14 d. įsteigta akcinė kino bendrovė „Lietuvos Filma“, kuri išleidus dviejų rūšių akcijas suteikė akcininkais tapti ir gauti sprendžiamųjų balsų ir įstaigoms, ir įvairioms kultūrinėms draugijoms, kino teatrams, leidykloms. 17 Tais pačiais metais Lietuvai tapus Sovietų sąjungos dalimi, kino bendrovės veikla buvo sustabdyta. Kitos kino studijos, pradėjusios steigtis dar nepriklausomybės metais, 1926-1928 m., Kaune, ir turėjusios tikslą suvienyti operatorius, ruošti aktorius būsimiems nacionaliniams filmams, veikė trumpai: iš įsisteigusių studijų tik „Akis“ išsilaikė kiek ilgiau, nes Lietuvoje tuomet nebuvo jokios nuosavos kino gamybos pramonės18 , o „keliolikos ar keliasdešimties litų kapitalas negalėjo rungtis su disoponuojančiomis milijonais užsienio firmomis“ 19 . Juozo Vaičkaus bandymas sujungus Lietuvos kinematografininkų patirtį ir jėgas kurti lietuvių kiną taip pat buvo nesėkmingas. J. Vaičkus kino mokslus studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, grįžęs į Lietuvą 1931 m. įsteigė Lietuvos kino mėgėjų akcinę bendrovę, metais vėliau – kino aktorių studiją. Bandymai sukurti pilnametražį meninį filmą „Kražių skerdynės“ bei studijos mokinių suvaidintos pjesės nesusilaukė pasisekimo, o J. Vaičaus pastangos rasti lietuvių kinui finansavimo šaltinių, įkurti nacionalinį kinematografą nesulaukė valdžios dėmesio 20 .
1934 m. prie švietimo ministerijos buvo įkurtas kultūros departamentas, kuris pradėjo rūpintis kinu: departamento vadovas A. Juška pasiūlė įsteigti Lietuvos filmo centrą, kurio tikslas būtų gaminti ir rodyti lietuvių kiną, organizuoti filmoteką bei rūpintis kitais kino reikalais, steigti kino studijas, laboratorijas, kino teatrus, tačiau ši iniciatyva nebuvo įgyvendinta.
Šių pavienių iniciatyvų, nedidelio kiekio entuziastų, žmonių, suinteresuotų
16 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 8 17 Cit. op . 15, p. 330 18 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 13 19 M. Malcienė. Iš lietuvos kino istorijos. Kinas, 1973, Nr. 3(9). In Kinas 2008/3 (300) 20 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 14 10 lietuvių kinematografijos gyvavimu nepakako, kad būtų pradėta kurti techninė bazė ar kad atsirastų valstybinis interesas kinu, pradėta vykdyti kino edukacija, būtų formuojama kino politika. Profesionalusis kinas Lietuvoje atsiranda tik tada, kai pasaulyje kinas ne tik kad turėjo savo žanrų ir žvaigždžių sistemą, tačiau ir savo teoriją bei avangardą 21 .
Tai galėjo įvykti ne tik dėl techninės bazės nebuvimo, bet ir tiesiog kino teorijos ar žmonių, rašančių apie kiną, jį vertinančių, nebuvimo. Pirmoji kino kritikos užuomazga, paties jo vertinimu, buvo Vytauto Aleksos, tuomet dar gimnazisto, parašyti keli filmų vertinimai, išspausdinti 1927m. Vilniuje leidžiamame menui skirtame savaitraštyje „Swiatfilm“ 22 . Būtent Vytautui Aleksai ir kilo mintis leisti atskirą kino meno žurnalą. Pirmasis numeris pasirodė 1931 m. spalio 23 d. pavadinimu „Kino naujienos“. Jame buvo galima rasti pažadą ginti lietuvių filmo interesus ir reikalauti lietuviškų filmų gamybos. Be to, nebuvo naudojamasi jokia parama iš tuometinių kino nuomojimo kontorų ir kino teatrų. Prie piniginių rūpesčių prisidėjus žmonių, besidominčių ir galinčių rašyti kino meno tematika, trūkumui, jau 1932 m. žurnalo nebeliko.1934 m. keli entuziastai pradėjo leisti žurnalą „Kinas“, tačiau vėl nesėkmingai – iš spaustuvės iškeliavo tik trys numeriai. 23
Buvo ir bandymų prišlieti kiną prie kitų menų, suteikti tokį pat statusą, įsilieti į bendrą kultūrinį gyvenimą. Vytautas Aleksa prisipažįsta, jog žurnalas „Kino naujienos“ kalbindavo kitų meno sričių atstovus, nes „norėjosi įsijungti į bendrą kultūrinį Lietuvos gyvenimą, gal net – kiek įstengėme – jį šiek tiek formuoti“ 24 .
Panašiu metu buvo atsiradę ir keli kinui skirti skyreliai įvairiuose leidiniuose, pavyzdžiui, 1932 m. radijo programų žurnale „Banga“ buvo „Kinematografijos“ puslapis, savaitiniame žurnale „Naujoji Romuva“, nuo 1933 m. „Lietuvos Aide“ atsirado skyrius „Kinas“, 1935 m. apie kiną rašyta ir „Lietuvos Žiniose“, savaitraščiuose „Diena“, „Sekmadienis“, nors to rašymo rimta kino kritika negalima pavadinti: buvo pasitenkinama aktorių nuotraukomis, kino filmų anonsais, menkos vertės straipsniais apie
21 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 7 22 Vytautas Alseika. Apie lietuvių kino žurnalistikos pradžią. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 149 23 Ibid., p. 158 24 Vytautas Alseika. Apie lietuvių kino žurnalistikos pradžią. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 156 11
„žvaigždžių“ gyvenimą 25 .
Taigi tebuvo pavieniai bandymai įtikinti, kad kinas vertas būti šalia kitų meno sferų – dailės, muzikos, teatro. Į kiną buvo žiūrima daugiau kaip į žemesnio lygio, „balaganinį, mugių“ 26 meną.
Kitas kino Lietuvoje etapas, jau su visai kitomis charakteristikomis – Lietuvos priklausymo Tarybų Sąjungai metai. Kinas tapo stipriu propagandiniu įrankiu, visiškai pakeitė savo, kaip žemesnio, ne itin vertingo meno statusą. Kinas pradėjo tarnauti totalitarinei ideologijai. Vos tik okupavus Lietuvą, kino gamyba buvo suvalstybinta: iš pradžių kiną tvarkė Kultūros ministerija, vėliau svarbiausiu kino valdymo organu tapo Valstybiniam kinematografijos komitetui Maskvoje pavaldus LTSR valstybinis kinematografijos komitetas, kuriame buvo sudaromi kino planai, skirstomos lėšos, tvirtinami scenarijai, priimami filmai. Komitetui tiesiogiai pavaldžios buvo Lietuvos kino studija ir respublikinė kino filmų nuomojimo kontora 27 . Iki 1940 m. sukurtą lietuvišką kroniką uždrausta rodyti, apie ją oficialiuose šaltiniuose atsiliepiama paniekinamai, pavyzdžiui, sovietinis valdininkas, Lietuvos TSRS kinematografijos komiteto pirmininkas (nuo 1979 m. iki 1988 m., kai buvo panaikintas Kinematografijos komitetas) Algimantas Brazaitis straipsnyje „Gyvenimą aukštinantis menas“ rašo: „mes nepaveldėjome ryškesnių kinematografinių tradicijų iš praeities. Nedrąsūs ir nenusisekę bandymai sukurti vaidybinį kiną, keliolika saviveiklinio lygio kino kronikų, - štai ir viskas, ką davė buržuazijos valdymo laikotarpis Lietuvos kinematografijai“ 28 . Kinui tapus valstybinu, pirmieji lietuvių filmai buvo sukurti ne Lietuvoje, o „Mosfilme“ ir „Lenfilme“, nes Lietuvoje nebuvo nei bazės, nei režisierių. Tai supratusi kinui vadovavusi partijos ir visuomenės veikėja Michalina Meškauskienė gabius lietuvius siuntė į Maskvą ir tuometinį Leningradą. 29 Lietuviai režisieriai Vytautas Žalakevičius, Vytautas Mikalauskas, operatorius Jonas Gricius, scenaristas Algirdas Vėsulas Lietuvoje pradėjo kurti šeštajame dešimtmetyje, grįžę iš Maskvos, kur pabaigė kinematografijos mokslus, ir būtent jų kūryba žymi nacionalinės kinematografijos pradžią: „jų skirtingas
25 Ibid., p. 158 26 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 5 27 Skirmantas Valiulis. Lietuvos kinas sovietinėje sistemoje , In Kino atostogos , 2007 m. Nr. 2, p. 3 28 Algimantas Brazaitis. Gyvenimą aukštinantis menas. In Lietuvių kino menas šiandien. (sudarytojai Gintalas, Alfredas Šimkus). Vilnius: Mintis, 1981 m. p. 3 29 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino kūrėjus veikę ir formavę veiksniai. In Kino atostogos , 2007, Nr.2, p. 8 12 stilius, poetika tarsi nužymėjo tolesnius kino raidos kelius“ 30 . 1957 m. Vytautas Mikalauskas sukūrė pirmąjį pilnametražį vaidybinį filmą „Žydrasis horizontas“, pastatytą tik Lietuvos kino studijos jėgomis 31 . Lietuvių kinas turėjo, nors ir varžomas cenzūros, tam tikras galimybes plėtotis ir būti populiarus – pagal tų laikų duomenis, vidutinis vieno filmo žiūrovų skaičius siekdavo 15–20 milijonų žiūrovų. Kai kurie lietuvių režisieriai taip pat buvo meistriškai įvaldę Ezopo kalbą, tokiu būdu suteikdami lietuvių kinui galimybę išlikti nacionalinio savitumo, tapatumo liudininku. 32 Tačiau lietuvių kinas, kaip nacionalumo liudytojas, itin retai patekdavo už Tarybų Sąjungos ekranų ribų, o ir pačioje Sąjungoje kai kurie filmai rodyti labai ribotai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro internetinėje svetainėje publikuojame straipsnyje „Iš archyvų - LSSR vaidybinio kino raida 1947-1961 m.“33 , remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve saugoma gausia dokumentacija, susijusia su LSSR kultūros ministerijos, Lietuvos kino studijos, Kinematografininkų sąjungos veikla, aprašomi kino filmų vertinimo atvejai. Kaip rodo išlikę dokumentai, dėl kai kurių filmų, kilus aukštesniųjų instancijų įtarimams ideologiniu pagrįstumu, tekdavo nemažai pakovoti. Nors visus sukurtus filmus galėjo išvysti LSSR žiūrovai, tačiau atitinkamas kūrinio įvertinimas, apibrėžiamas 4 kategorijomis, nulemdavo, ar filmas bus rodomas sąjunginiame ekrane ir kaip dažnai bus demonstruojamas respublikiniame ekrane. Kategorijas nustatydavo SSRS kino valdymo institucijos. Nustačius žemiausias, trečią ar ketvirtą, kategorijas, filmas būdavo kelis kartus parodomas vietiniame ekrane ir pamirštamas.
Keičiantis politinei situacijai, prasidėjus „Chruščiovo atlydžiui“, laisvėja menas: architektūra, literatūra, taip pat ir kinas. Tokios aplinkybės padeda naujiems kino mokyklų absolventams kurti lietuvių kiną. Lietuvos kūrėjus įtakoja ir didžiausias šeštojo dešimtmečio pabaigos kino lūžis, susijęs su prancūzų Naująja banga, kai didžiausia vertybe laikomas autorius, jo individualus stilius: autorius tampa ir lietuvių kino centrine ašimi. 34 Visiškai kiną išlaisvina Sovietų sąjungos žlugimas, o kino kritiko Skirmanto Valiulio straipsnyje „Lietuvos kinas sovietinėje sistemoje“ teigiama, jog „kino irimas
30 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino kūrėjus veikę ir formavę veiksniai. In Kino atostogos , 2007, Nr.2, p. 8 31 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 35 32 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Kalbant apie nepriklausomybės metų lietuvių kiną, reikia pastebėti, kad Lietuvoje niekas nesiryžo rašyti lietuvių kiną apibendrinančių kinotyros darbų (kiltų tokio darbo finansavimo klausimas, taip pat svarbu tai, kad Lietuvoje nėra kino doktorantūros krypties), ir jei apie sovietų metų kiną galime rasti porą išleistų knygų, apie nepriklausomybės metais kurtą lietuvių kiną literatūros nėra. 2004 m. kino kritikė Rasa Paukštytė surinko nepriklausomo kino faktus į vieną straipsnį „Lietuvių kinas 1990 - 2003“ 36 , o vėlesni metai kol kas nėra rimčiau išanalizuoti.
Rasa Paukštytė straipsnyje „Lietuvių kinas 1990-2003“ teigia, jog atgavus nepriklausomybę, kinas taip pat tapo nepriklausomu: tačiau toji nepriklausomybė reiškė ne tik laisvę kurti necenzūruojamą kiną, tačiau ir „laisvę“ susirasti finansavimo šaltinius savo kuriamiems filmams. Taigi pirmosios kino studijos, įsteigtos Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo dar buvo vadinamos „nepriklausomomis“ būtent dėl to, kad jų išlikimas priklausė nuo pačių sugebėjimo surasti filmo gamybai privačių lėšų. Jau nuo 1992 m. nepriklausomose studijose buvo sukurta dvigubai daugiau filmų (2 vaidybiniai, 8 dokumentiniai) nei Lietuvos kino studijoje (1 vaidybinis, 4 dokumentiniai) 37 . Pačia pirmąja nepriklausoma Lietuvos kino studija galima vadinti kino studiją „Kinema“, kurią 1989 m. įkūrė režisierius ir jos vadovas Šarūnas Bartas. Šioje studjoje gimę režisierių Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arturo Jevdokimovo, Valdo Navasaičio darbai leidžia kalbėti apie autorinį, poetinį, galų gale – lietuvių kiną, kuris žinomas ne tik Lietuvoje, tačiau turi savo gerbėjų ratą užsienyje ir susilaukė tarptautinio pripažinimo 38 . 1991 m.
35 Skirmantas Valiulis. Lietuvos kinas sovietinėje sistemoje. In Kino atostogos, 2007, Nr.2, p. 3 36 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
įsikūrė Algirdo Tarvydo studija, daugiausia kurianti dokumentinius filmus39 , 2003 m. - studija ARTBOX, kuri šiandien yra viena pagrindinių prodiuserinių kompanijų Baltijos šalyse, kurianti vaidybinius ir dokumentinius filmus bei reklamas, dirbanti tiek su jaunais, tiek su jau žinomais režisieriais 40 . Šiuo metu Lietuvoje galima suskaičiuoti 45 kino studijas, kuriančias pilnametražius vaidybinius, dokumentinius, trumpametražius ar animacinius filmus. Jų gyvavimo amžius, veiklos intensyvumas, kuriamų filmų kiekis labai įvairus. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šiol išliko ta pati privačių kino studijų sistema (privati kino studija visgi iki šiol nereiškia, kad ji kuria filmus privačiomis lėšomis, praktiškai visi filmai finansuojami iš valstybės biudžeto), tačiau galimybės ir gauti finansavimą, ir platinti kiną gerokai prasiplėtė. Kaip teigiama Rasos Paukštytės straipsnyje „Lietuvos kinas 1990-2004 m.“, vietinės sklaidos galimybes iki 2004 m. ribojo ir nedidelis sukuriamų filmų kiekis, ir griežtos ekonominės sąlygos, kuriomis gyveno pagrindiniai kino rodytojai – Lietuvos kino teatrai. Nuo 2003-2004 m. lietuvių kinui atsivėrė pasaulinės sklaidos galimybės, kuriomis lietuvių studijos, kuriančios filmus, sėkmingai naudojasi – lietuvių filmai ekspertų profesionalų buvo atrenkami dalyvauti pačiuose įvairiuose ir prestižiniuose kino festivaliuose (duomenys pateikti remiantis Lietuvos filmų centro internetinėje svetainėje (www.lfc.lt) skelbiama informacija): Karlovy Varų tarptautinis festivalis : Janina Lapinskaitė, „Stiklo šalis“ (2004 m.); Kristina Buožytė „Kolekcionierė“ (2008 m.); Ignas Miškinis „Artimos šviesos“(2009 m.); Sankt Peterburgo tarptautinis festivalis : Janina Lapinskaitė, „Stiklo šalis“ (2004 m.); Stokholmo tarptautinis festivalis : Janina Lapinskaitė, „Stiklo šalis“ (2004 m.); Bydgoščiaus (Lenkija) festivalis : Šarūnas Bartas, „Septyni nematomi žmonės“ (2005 m.), „Eurazijos aborigenas“ (2010 m.); Rimvydas Leipus ir Vladas Naudžius „Koridorius“ (1995 m.); Rimvydas Leipus ir Šarūnas Bartas „Namai“ (1997 m.); Tarptautinis Kanų kino festivalis : Šarūnas Bartas , „Mūsų nedaug“ (1995 m.), „Namai“ (1997 m.), „Septyni nematomi žmonės“ (2005 m.), Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.);
39 Studijos. Algirdo Tarvydo studija. [Žiūrėta 2012 04 05]. Prieiga per internetą:
Europos filmų festivalis „EuroCine“: Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.), Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.), Maris Martinsons „Niekam nereikalingi žmonės“ (2007 m.), Valdas Navasaitis „Perpetuum mobile“ (2008 m.), Algimantas Puipa „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007 m.); Edinburgo kino festivalis: Gytis Lukšas „Duburys“ (2009 m.); Tarptautinis filmų forumas Rygoje: Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.) Tarptautinis filmų festivalis Anapoje: Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.), Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.); Šiaurės šalių filmų dienos Liubeke: Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.); Varšuvos Tarptautinis filmų festivalis : Kristijonas Vildžiūnas „Aš esi tu“ (2006 m.); Maskvos kino festivalis: Saulius Drunga „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.); Varšuvos kino festivalis: Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.); Hamburgo filmų festivalis: Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.); Šiaurės šalių filmų festivalis (Liubekas): Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.); Sevilijos europietiško kino festivalis: Ignas Miškinis „Artimos šviesos“(2009 m.); Lydso tarptautinis filmų festivalis: Ignas Miškinis „Artimos šviesos“ (2009 m.); Tarptautinio Manheimo-Heidelbergo kino festivalis: Tomas Donela „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ (2010 m.); Tarptautinis festivalis Kopenhagoje: Šarūnas Bartas „Eurazijos aborigenas“ (2010 m.); JAV Kino meno ir mokslo akademijos nominacija „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje: Kristijonas Vildžiūnas, „Kai apkabinsiu tave“ (2010 m.).
Tačiau dėl mažo valstybinio finansavimo, verslo neskatinimo remti kiną, kitų finansavimo šaltinių neišnaudojimo Lietuvoje kasmet sukuriamas labai mažas filmų kiekis, o sukurti filmai nepritraukia žiūrovų į kino sales (statistika ir priežastys pateikiamos analitinėje darbo dalyje). Tik 2011 m. režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ (beje, kaip matome lentelėje nr.1, nemaža dalimi finansuotas valstybės) atnešė kūrėjams finansinę sėkmę, tapo žiūrimiausiu filmu Lietuvoje ir išprovokavo kalbas, kad lietuvių kinas gali būti mėgstamas, žiūrimas ir pelningas.
16
Atsakomybė už tai, kad pamažu atsirandantis susidomėjimas lietuvių kinu būtų tinkamai išnaudotas, gula ne tik ant kūrėjų, bet ir ant šalies kino politikos formuotojų bei naujojo Lietuvos kino centro darbuotojų pečių.
I.2.Kino situacija Lietuvoje
I.2.1. Kino politikos formavimas ir įgyvendinimas valstybiniu lygmeniu.
Lietuvoje valstybiniu lygmeniu už kino politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakinga Lietuvos Respublikos kultūros ministerija . Šią atsakomybę kultūros ministerijai priskyrė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos kino įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 70-2906). Lietuvos Respublikos kino įstatymas nustato kino valstybinio valdymo pagrindus, nacionalinio filmo sąvoką, nacionalinių filmų gamybos, platinimo ir viešo rodymo tvarką, finansavimą, užsienio filmų platinimo bei viešo rodymo Lietuvos Respublikoje tvarką.
2012 m. gegužės mėnesio 1 d. įsigaliojo kino įstatymo pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-1897), Žin., 2002, Nr. 31-1107; 2003, Nr. 108-4812; 2009, Nr. 77-3163. Šiuo įstatymu prie Kultūros ministerijos numatyta įkurti Lietuvos kino centrą, kuris dalyvaus formuojant ir įgyvendinant valstybės kino politiką, skirs finansavimą konkurso būdu atrinktiems projektams, kontroliuos lėšų panaudojimą, reikalaus panaudotų valstybinių lėšų ataskaitos. Prie Kultūros ministerijos veikia ir yra atskaitinga Kultūros ministerijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 722 įsteigta Filmų indeksavimo komisija (Žin., 2003, Nr. 55-2462), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 910 įsteigtas filmų registras (Žin., 2003, Nr. 71-3224), kurio tvarkytoja yra Kultūros ministerija, taip pat prie Kultūros ministerijos veikia kolegiali, patariamojo balso teisę turinti institucija Kino taryba, kurios paskirtis yra analizuoti Lietuvos kino plėtros ir sklaidos klausimus, nagrinėti kino programas ir filmų gamybos projektus, pretenduojančius gauti valstybės finansavimą. Šiuo metu Kino tarybos nuostatai ir jos sudėtis patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 482 (Žin., 2003, Nr. 1-21). Kino tarybą sudaro 9 nariai: 3 narius į ją deleguoja Lietuvos kinematografininkų sąjunga, po 1 narį – prodiuserių, filmų 17 platintojų ir rodytojų asociacijos, taip pat Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Kultūros ministerija. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymu dėl nacionalinio kino centro koncepcijos patvirtinimo (2008 m. liepos 29 d. Nr. ĮV-349), siekiant įgyvendinti Koncepciją, numatoma pakeisti šiuo metu galiojančius Kino Tarybos nuostatus, filmų indeksavimo komisijos sudėtį, jos nuostatus, šios komisijos narių teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarką ir Filmų indeksavimo pagal žiūrovų amžiaus cenzą tvarką, filmų registro nuostatus.
Vienas naujausių darinių, turinčių padėti kinui – 2011 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko iniciatyva ir savivaldybės tarybos pritarimu įsteigta viešoji įstaiga Vilniaus kino biuras 41 . Vilniaus kino biurą numatoma finansuoti iš Valstybės biudžeto, skiriant apie 200 000 litų kasmet. Kaip skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje, Vilniaus kino biuro misija – populiarinti Vilniaus miestą kaip draugišką filmo kūrėjams miestą ir skatinti kino kūrimo sektoriaus plėtrą Vilniaus mieste. Nurodomi šie Vilniaus kino biuro veiklos tikslai: skatinti kino filmų gamybą Vilniuje; skatinti investuoti į Lietuvos kino pramonę; teikti informaciją apie filmavimo sąlygas ir kino rinkos dalyvius Vilniaus mieste; viešinti informaciją apie Vilnių ir Vilniaus kino biurą Lietuvoje ir užsienyje; tarpininkauti tarp vietos valdžios institucijų ir filmų kūrėjų dėl tinkamų sąlygų sudarymo filmavimui; skatinti investicijas filmų kūrimo sektoriui plėsti; teikti informaciją apie filmavimo sąlygas ir taisykles Vilniaus mieste; teikti informaciją apie kino paslaugas teikiančius rinkos dalyvius; vykdyti kitą veiklą, reikalingą Biuro tikslams įgyvendinti.
Kol kas nėra aišku, kaip Vilniaus kino biurui seksis siekti užsibrėžtų tikslų, tik aišku, kad numatyta suma – 200 000 litų kasmet – nėra reikšminga, be to, nėra aišku, kokiomis priemonėmis bus siekiama tokių tikslų, kaip skatinimas investuoti į Lietuvos kino pramonę, investicijų skatinimas filmų kūrimo sektoriui plėsti ir pan.
Lietuvoje kino sritį taip pat finansuoja Kultūros rėmimo fondas, įsteigtas Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondo įstatymu (2007 m. liepos 4 d. Nr. X-1260). Kultūros rėmimo fondas – tai nacionalinės kultūros rėmimo fondas Lietuvoje. Fondo remiamos kultūros ir meno sritys yra architektūra, cirkas, dailė, fotografija, kinas, muziejai, kultūros paveldas, literatūra, muzika, šokis, tarpdisciplininis menas,
41 VšĮ Vilniaus kino biuras. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Per metus projektai atrenkami finansavimui du kartus. 2012 m. II etape paremti kino sklaidos, kino gamybos, kino edukacijos projektams buvo skirta 979 000 litų (47 projektams) 43 , I etape – 1 200 000 litų (55 projektai). 44
Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondo įstatyme 3 straipsnyje numatyta, kad kultūros rėmimo fondo lėšas sudaro 1 procentas akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką; 10 procentų lėšų, gautų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio; kitos teisėtai įgytos lėšos. Planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus, Fondui numatoma1 procentas praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką ir10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio. 45
I.2.2. Kitos kino profesionalus vienijančios organizacijos, jų tikslai ir funkcijos.
Lietuvos kino menininkai ir kino specialistai yra susibūrę į kūrybinius ir profesinius interesus atstovaujančias organizacijas. Lietuvos kinematografininkų sąjunga 46 yra pirmoji Lietuvos kino organizacija. Ji buvo įsteigta 1931 m. gegužės 2 d. Kaune pavadinimu Lietuvos kinematografininkų mėgėjų sąjunga. Jos steigėjas ir pirmasis pirmininkas – kino operatorius Stepas Uzdonas. Nuo 1958 m. iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Sąjunga veikė kaip TSRS
42 Kultūros rėmimo fondas. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Kinematografininkų sąjungos padalinys, o nuo 1990 m. gegužės 29 d. - kaip visuomeninė organizacija, savarankiška ir nepriklausoma Lietuvos kinematografininkų sąjunga, vienijanti visų sričių kino darbuotojus profesionalus. 1992 metų liepos 2 dieną įregistruota kaip profesinė-kūrybinė sąjunga. 2005 metų gegužės mėnesį Sąjungai suteiktas Meno kūrėjų organizacijos asociacijos juridinis statusas. Nuo 1991 metų Sąjungai vadovauja kino režisierius Gytis Lukšas. Šiuo metu sąjungoje veikia 10 gildijų, kurioms vadovauja gildijų susirinkimuose išrinkti patikėtiniai. Aukščiausia valdymo institucija – Visuotinis narių susirinkimas, kviečiamas kasmet. Tarp susirinkimų Sąjungos veiklai vadovauja Patikėtinių taryba ir Pirmininkas. Šiuo metu Lietuvos kinematografų sąjunga vienija 222 narius. Lietuvos kinematografininkų sąjunga yra Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Kinematografininkų Sąjungų Konfederacijos, Europos Menininkų Tarybos ir Europos Audiovizualinių Menų Kūrėjų Asociacijos (FERA) narė. Sąjungos veiklos prioritetai yra kino politikos formavimas ir integravimas į bendrą Lietuvos kultūros politikos kontekstą, Lietuvos teisės aktų, susijusių su kinu, inicijavimas, informacijos apie Lietuvos kino kūrėjus bei filmus platinimas, kontaktų tarp kino kūrėjų ir tarptautinių festivalių organizatorių, Lietuvos ir užsienio kino vertintojų, platintojų bei žiūrovų nuolatinis kūrimas ir palaikymas. Taip pat ši sąjunga prisideda prie kino edukacijos vykdymo – organizuoja premjeras, autorinius vakarus ir peržiūras, inicijuoja leidinius apie kino meną, skatina bei remia leidybą, vykdo kitas edukacines programas.
Skirtingų sričių kino profesionalai buriasi į asociacijas . Lietuvoje veikia kino platintojų asociacija, vienijanti Lietuvos kino platintojų kompanijas (ACME, GPI filmai, „Forum Cinemas“, „Lietuvos kinas“ „Pirmasis Baltijos kanalas“, „Planeta“); nepriklausomų prodiuserių asociacija, kuri, kaip nurodyta Lietuvos kino centro koncepcijoje aprašytoje būklės analizėje 47 , vienija 25 nepriklausomus kino ir video prodiuserius, skatina kino ir video produkcijos gamybą bei distribuciją, kelia prodiuserių autoritetą, skatina ir gina laisvą kino ir video kūrybą, rūpinasi kino palikimu ir jo propagavimu; 1993 m. įkurta kino rodytojų asociacija, kuriai priklauso 7 juridiniai nariai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Alytuje, kuri stebi, ar nėra pažeidžiamos autorių ir gretutinių teisių subjektų teises, formuoja ir vysto kino teatrų veiklą Lietuvoje, organizuoja renginius, propaguojančius kino kultūrą, propaguoja teisėtą
47 Nacionalinio kino centro koncepcija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. ĮV-349 20 ir kokybišką kino rodymą Lietuvoje, gina asociacijos narių teises.
Viena naujausių neformalių kino profesionalų sąjungų – Autorinio kino aljansas . Šis aljansas vienija 6 kino studijas: „Kinema", „Tremora", „Nominum", „Uljanos Kim studija", „Just a Moment", „Ūkų studija". Kaip teigiama aljanso spaudos pranešime, „aktyviausiai dirbantys, įvairių kartų filmų režisieriai ir prodiuseriai Kristina Buožytė, Algimantas Puipa, Kristijonas Vildžiūnas, Ignas Miškinis, Uljana Kim, Giedrė Žickytė, Ieva Norvilienė, Janina Lapinskaitė, Dagnė Vildžiūnaitė, Saulius Drunga, Jurga Dikčiuvienė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Šarūnas Bartas šiuo aljansu siekia atkreipti šalies kultūrai neabejingų žmonių dėmesį į autorinį kiną, kaip svarbią nacionalinės kultūros dalį“. Aljanso narių nuomone, kinas yra nacionalinės kultūros ir tapatybės dalis, tad jie sieks, kad autorinis kinas išliktų nediskutuotinu valstybės remiamo kino ir jo sklaidos politikos prioritetu 48 .
Nacionalinio kino autoritetą siekia tvirtinti ir 2010 m. įsteigta viešoji įstaiga „Lietuvių kino akademija“ 49 . Ši akademija yra nepriklausoma įstaiga, kasmet organizuojanti nacionalinio kino ir televizinio kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“. Lietuvių kino akademijos tikslas yra ne tik pagerbti ir paminėti labiausiai nusipelniusius kino darbuotojus profesionalus, bet ir puoselėti Lietuvos kino kultūrą supažindinant su istorine lietuvių kino minties eiga bei siekiant išlaikyti lietuvių kino paveldą ateities kartoms.
Kaip teigia akademijos steigėjai savo internetiniame puslapyje, jie taip pat siekia nutiesti tiltą tarp kino kūrybos ir kino industrijos, padėti įtvirtinti nacionalinio kino autoritetą Lietuvoje ir užsienyje; inicijuoti ir stiprinti dialogą tarp Lietuvos kino institucijų ir kino profesionalų; remti jaunus lietuvių kino talentus, skatinti ir vertinti jų kūrybą; informuoti Lietuvos visuomenę apie lietuvių kino tendencijas ir ryškiausius darbus. Lietuvių kino akademija bendradarbiauja su Europos kino akademija ir atskirų šalių nacionalinėmis kino akademijomis ir kino institucijomis, rengia projektus, susijusius su kinu politiniais, ekonominiais, meniniais ir edukaciniais aspektais. „Lietuvos kino akademiją“ įsteigė kinotyrininkė Gražina Arlickaitė, kino režisierius ir prodiuseris Audrius Stonys, kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis, televizijos prodiuseris
48 Kino kūrėjai ir studijos įkūrė Autorinio kino aljansą. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Rolandas Skaisgirys, kino operatorius Ramūnas Greičius, poetas, prozininkas Arvydas Šlepikas, žurnalistas Audrius Siaurusevičius. 50
I.2.3. Edukacija ir sklaida.
Edukacinius, meninius ir infrastruktūrinius pokyčius Lietuvoje skatinti siekia ir viešosios įstaigos „Teatro ir kino informacinis ir edukacinis centras“ 51 steigėjai. 1997 m. įsteigto centro veikla orientuota į teatro ir kino menininkus bei jų auditoriją, taip pat skirta skatinti nevyriausybines scenos menų organizacijas. Centras taip pat rengia arba bendradarbiauja įgyvendinant edukacinius kino projektus, filmų retrospektyvas bei kūrybines laboratorijas. Lietuvoje veikia ir viešosios įstaigos, vykdančios neformalųjį švietimą kino srityje (,,Meno avilys“ , „ Skalvijos kino akademija“ , ,,Vaizdų kultūros studija“ , „ Lietuvos vaikų ir jaunimo centras“ Vilniuje, kultūros centras ,,Garsas“ Panevėžyje ir kt.). Apie penkis dešimtmečius gyvuojantis kino centras „Skalvija“ pastaraisiais metais daug dėmesio skiria žiūrovo edukacijai. Patiems mažiausiems yra skirta „Karlsono“ kino programa ir animacijos dirbtuvėlės, aukštesniųjų klasių mokiniams – „Skalvijos kino akademija“, suaugusiesiems – specialūs kino analizės ir kūrimo kursai. Kino edukacijos srityje „Skalvija“ inicijuoja ilgalaikį projektą „Mokausi iš kino“ 52 . Šį projektą kartu su „Skalvija“ rengia kino teatras „Pasaka“, viešoji įstaiga „Čiobreliai“, viešoji įstaiga „Visos mūzos“, kino centras „Garsas“, viešoji įstaiga „Kultūrinių projektų centras“. Projekto užuomazga buvo 2006–2007 m. rengtas projektas „Kinas mano mokykloje“ (organizatorius „Meno avilys“), moksleiviams organizuotos „Kino atostogos“ („Vaizdų kultūros studija“), po visą Lietuvą keliaujantis „Kino busas“ („Kultūrinių projektų centras“), „Skalvijos kino akademija“, kiti edukaciniai projektai Kaune ir Panevėžyje.„Mokausi iš kino“ truks dvejus mokslo metus – nuo 2011 m. Iki 2013 m. Projektas neapsiriboja tik didžiaisias šalies miestais - jame gali dalyvauti visi Lietuvos moksleiviai bei pedagogai ir iš regionų (Lazdijų, Varėnos, Vilkaviškio, Jonavos, Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Neringos, Palangos, Akmenės, Jurbarko, Mažeikių, Plungės, Rietavo, Anykščių, Molėtų ir Utenos savivaldybių mokyklos turi
50 Lietuvos kino akademija: steigėjai. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
53 Apie „Mokausi iš kino“. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
žiūrovų skaičiaus: lankomumas tuomet padidėjo net 40,7% (2004 metais: 28 tūkst. žiūrovų, 2005 metais: 41 tūkst. žiūrovų). Nuo tų metų festivalį „Kino pavasaris“ kasmet aplanko vis daugiau žiūrovų, kurių skaičius 2011 metais jau viršijo 64 tūkstančius. „Kino pavasaris“ yra vienas profesionaliausių ir įvairiapusiškiausių kino renginių: šalia pagrindinės programos vykdomos kitos profesionalus ir pradedančiuosius pristatančios programos: „Kritikų pasirinkimas“, „Meistrai“, „Aktualioji dokumentika“, „Amerikos nepriklausomas kinas“, „Femme Fatale Europos kine“, „Lietuvių filmai“, „Lietuvių filmai. Premjeros“ ir kitos. Nuo 2009 m. rengiama konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ , jai filmai atrenkami atsižvelgiant į geografiją (Rytų ir Centrinės Europos, Balkanų šalys) bei režisierių patirtį (tai turi būti pirmas arba antras režisieriaus vaidybinis filmas), lietuvių kinui skirti „Geriausio debiutinio filmo“ apdovanojimai organizuojami nuo 2010 m. Konkurse dalyvauja jaunųjų Lietuvos kino menininkų pirmieji darbai. Festivalio metu organizuojami seminarai, kūrybinės dirbtuvės (pastaraisias metais – scenarijaus rašymo, projektų pristatymo, kino kritikos tema), nemokami seansai neįgaliesiems, speciali edukacinė programa moksleiviams („Kino knyga“), edukacinis projektas skirtas studentams („Kino pavasaris tavo universitete“), socialiniai, pasaulio globalinio atšilimo problemoms analizuoti skirti projektai, parodos, seminarai filmų vertėjams bei jauniesiems kino kūrėjams, konferencijos. 2012 m. konferencija buvo skirta Lietuvoje vykstantiems pokyčiams kino sektoriuje. Festivalis „Kino pavasaris“, bendradarbiaudamas su LR Kultūros ministerija, MEDIA Desk Lietuva, Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Vilniaus kino biuru bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi organizavo kino industrijai skirtą konferenciją „Meeting point – Vilnius“, kurio metu buvo diskutuojama apie kuriamą Lietuvos kino centrą, naujas fiskalines paskatas kino gamybai Lietuvoje, garantinį fondą ir draudimą, skirtus kino gamybai bei Vilniaus kino biuro veiklą. Festivalis yra Europos Sąjungos MEDIA programos partneris bei tarptautinių ART kino teatrų ir festivalių konfederacijos (CICAE) narys, bendradarbiauja su didžiausiais tarptautiniais kino festivaliais, užsienio kino kompanijomis, nepriklausomų filmų prodiuseriais, įvairių šalių ambasadomis. 58
2012 metais vyks jau trečiasis Centrinės ir Rytų Europos tarptautinių kino festivalių forumas, kurio pagrindinis tikslas yra užmegzti bei puoselėti glaudžius partnerystės ryšius tarp pagrindinių Rytų ir Centrinės Europos šalių tarptautinių kino
58 Apie festivalį. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Kasmet festivalis per dvi savaites pristato daugiau nei 130 filmų. Nuo 2008 metų festivalis supažindino su programa ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų žiūrovus 59 .
Tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ 60 vyksta jau 14 metų, kiekvienais metais Klaipėdos, o vėliau ir kitų miestų žiūrovus supažindindamas su netradicinėmis, alternatyviojo kino formomis. Festivalio metu galima išvysti geriausių trumpametražių filmų iš viso pasaulio.
Kino centro „Skalvija“ organizuojamas festivalis „Vilniaus kino šortai“ 61 – vienintelis tarptautinis jaunųjų kino kūrėjų festivalis Lietuvoje, pristatantis naujausius trumpametražius filmus iš viso pasaulio. „Vilniaus kino šortai“ kasmet žiūrovams pristato dešimtį konkursinės programos seansų, kuriuose rodoma daugiau nei 60 stipriausių per paskutinius du metus sukurtų darbų iš viso pasaulio. Šiuos filmus įvertina ir geriausiąjį išrenka tarptautinė žiuri komisija. Taip pat didelis dėmesys skiriamas ir lietuvių kino kūrėjų darbams, nes kasmet žiūrovai turi galimybę pamatyti specialiąją premjerinę lietuviškų trumpametražių filmų programą. Festivalio metu taip pat rodomos specialiosios nekonkursinės programos, žiūrovus supažindinančios su konkrečios šalies ar regiono filmais, pavyzdžiui, „Artimieji Rytai“, „Zagrebo miesto istorijos“. Nuo 2009 m. jauniesiems Lietuvos kino kūrėjams organizuojami mokymai, kūrybinės dirbtuvės aktualiomis temomis, supažindinama su kitų šalių kino industrijomis. Vilniaus kino šortai filmų programos rodomos ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Moterų kinui skirtas festivalis „ŠERŠĖLIAFAM“ 62 organizuojamas viešosios įstaigos „Kino pasaka“, vyksta septynerius metus ir yra skirtas pristatyti moterų režisierių ir apie moteris sukurtiems filmams. 2011 m. festivalio filmai rodyti Vilniuje, Panevėžyje, Palangoje, Nidoje, Klaipėdoje, Ukmergėje, Kaune.
Europos šalių .kino forumas „SCANORAMA“ 63 rengiamas „Kino aljanso“, vyksta nuo 2003 m. Festivalio nuostatas ir struktūrą suformavo ryšis su Šiaurės Europos šalimis, jis prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas. „Scanoramos“ metu jau aštuonerius metus organizuojamas forumas „Jaunoji kino
59 Apie festivalį. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
64 Tarptautinis Kauno kino festivalis. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Lietuvoje rengiami kino festivaliai, nors dažniausiai yra organizuojami viešųjų įstaigų iniciatyvomis, turi galimybes gauti valstybinį finansavimą ir jomis naudojasi. 2012 m. Kultūros rėmimo fondas lėšas skyrė šiems festivaliams: Jurbarko kultūros centro rengiamam dokumentinių filmų festivaliui „Lietuvos dokumentiniai kino ir videofilmai - mūsų istorijos atspindys“ - 5000 Lt, Lietuvos žmogaus teisių centro organizuojamam dokumentinių filmų festivaliui „Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2012“ skirta 20 000 Lt, Meno kūrėjų sąjungos video ir alternatyvių kino formų festivaliui „Dezintegracija XIV“ - 10 000 Lt, UAB Vilanimos filmų studijos dešimtajam tarptautiniam animacinių filmų festivalis Lietuvoje „Tindirindis 2012“ - 25 000 Lt, VšĮ „KiNo kontora“ rengiamam kino festivaliui „Kino garažas“ - 7000 Lt, VšĮ „Panoptikumas“ tarptautiniam mažųjų kino formų festivaliui „Tinklai“ - 30 000 Lt, VšĮ „Skalvijos kino centro 7-ajam tarptautiniam trumpų filmų festivaliui „Vilniaus kino šortai 2012“ - 30 000 Lt, VšĮ „Visos mūzos“ organizuojamam tarptautiniui Kauno kino festivaliui 2012 – 40 000 Lt. (II 2012 m. etapo metu); Kino centro „Garsas“ VIII Tarptautiniam filmų festivaliui „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ skirta 10 000 Lt, Lietuvos kinematografininkų sąjungos Tarptautiniam kino festivaliui „Baltijos banga“ - 15 000 Lt, Lietuvos žmogaus teisių centro organizuojamam dokumentinių filmų festivaliui „Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2012“ - 20 000 Lt, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos kino festivaliui „Negalia ne kliūtis“ - 12 000 Lt, VšĮ „Kino pasaka“ rengiamam tarptautiniam moterų filmų festivaliui „Šeršėliafam“ skirta 20 000 Lt, VšĮ „Skalvijos“ kino centro rengiamam tarptautiniui Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui 2012 – 50 000 Lt. (Iš viso - 294 000 Lt). 67 Kai kurie Lietuvos festivaliai naudojasi galimybe gauti programos MEDIA
66 Festivalis „Ad hoc: nepatogus kinas“, [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
I.2.4. Tarptautinis bendradarbiavimas.
Kultūros ministerija koordinuoja veiklą, susijusią su Lietuvos dalyvavimu Europos Sąjungos ir Europos Tarybos organizacijose, programose ir fonduose, įkurtuose kino srities plėtrai skatinti. Nuo 1993 m. Lietuva yra Europos Tarybos Audiovizualinės Observatorijos 69 , kurios tikslas yra rinkti, apdoroti ir skelbti Europos audiovizualinio sektoriaus informaciją, narė. 1999 m. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos Konvenciją dėl bendros kino filmų gamybos (Žin., 1999, Nr. 86-2566) bei priėmus Kino įstatymą ( 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-752) , 2007 m. buvo sukurtas juridinis pagrindas Lietuvai įstoti ir dalyvauti Europos Tarybos kino paramos fonde „Eurimages" 70 , kuris remia Europos bendros gamybos audiovizualinių, kinematografinių darbų gamybą, platinimą ir rodymą. „Eurimages“ paramos fondas įgyvendina keturias programas: bendros gamybos, platinimo, kino teatrų bei kino teatrų, priklausančių „Eurimages“ tinklui, skaitmeninimo. Eurimages fondas labia didelį dėmesį teikia bendrai filmų gamybai. Būtent jai skiriama net 90 procentų visų šalių narių indėlių. Iki 2011 m. nuo įkūrimo 1988 m. Eurimages fondas jau buvo parėmęs 1349 pilnametražių filmų ir dokumentinių filmų bendrą gamybą. Eurimages fondas kasmet, atsižvelgdamas į besikeičiančią šalių narių situaciją, rinkas bei sąlygas, matydami tam būtinybę, keičia dalyvavimo sąlygas, taip padėdami kino industrijos darbuotojams. 71 Nuo 2003 m. Lietuva dalyvauja Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus paramos programoje MEDIA, kuri stiprina Europos filmų, televizijos ir naujosios medijos konkurencingumą, skatina audiovizualinio sektoriaus plėtrą Europoje. Informaciją ir konsultacijas apie programą Lietuvoje teikia „Media Desk Lietuva“ skyrius 72 , kuris priklauso tarptautiniam Europos Sąjungos MEDIA Desk tinklui. „Media Desk Lietuva“
68 Media Desk Lietuva: ilgametės injekcijos Lietuvos kino kultūrai. 2011-09-.25. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Lietuvoje vykdo dvi pagrindines programas: „Media 2007“ ir „Media Mundus“. MEDIA 2007 - tai pagrindinė ES programa, remianti ir formuojanti Bendrijos audiovizualinę industriją. Svarbiausi „Media 2007“ programos tikslai – ekonomiškai stiprinti audiovizualinę industriją, didinti Europoje sukurtų audiovizualinių kūrinių platinimą ir sklaidą bei skatinti naujųjų technologijų plėtrą ir taikymą. Ypač svarbu yra tai, kad programa remia ne filmų gamybą, o ikigamybinį ir pogamybinį filmų etapus bei naujųjų technologijų bei skaitmenizavimo diegimą. Į programos remiamas sritis įeina kino profesionalų mokymai (pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademija rengia Europos aukštųjų kino mokyklų kūrybines dirbtuves „Vasaros MEDIA studija“. Tai jauniesiems kino profesionalams skirti mokymai, orientuoti į ES aukštųjų kino mokyklų studentų audiovizualiųjų įgūdžių tobulinimą); audiovizualinių kūrinių parengiamieji darbai; audiovizualinių kūrinių platinimas ir propagavimas; bandomieji projektai, skatinant naujųjų technologijų plėtrą ir taikymą (šia parama pasinaudojo Lietuvos kino gamybos kompanija UAB „Tremora“, sukūrusi filmų pardavimo internetu sistemą „Online Films“ (lithuania.onlinefilm.org), kurioje galima patalpinti savo filmą ir nustatyti pardavimo kainą. Tokiu būdu kiekvienas kūrėjas turi galimybę platinti ir pristatyti savo filmus visam pasauliui. Be to, pristatyta nauja Media 2007 programa smulkioms ir vidutinėms įmonėms pasinaudoti bankų paskolomis vykdant projektus. Ši schema taip pat turėtų būti taikoma kituose sektoriuose – platinimo ir rodymo. Programos MEDIA 2007 įgyvendinimo laikas yra 2007–2013 m. Jos 755 mln. eurų biudžetas paskirstytas mokymams (7 proc.), parengiamiesiems darbams (20 proc.), platinimui (55 proc.), propagavimui (9 proc.), bandomiesiems projektams (4 proc.), MEDIA biurams ir Europos audiovizualinei observatorijai (5 proc.). 73 MEDIA MUNDUS programa kelia tikslus didinti Europos audiovizualinės industrijos konkurencingumą, sudaryti sąlygas Europai atlikti kultūrinį bei politinį vaidmenį pasaulyje ir išplėsti vartotojų pasirinkimą bei kultūrų įvairovę. Tai ES programa, remianti audiovizualinės industrijos projektus ir partnerystę su trečiosiomis šalimis (ne Europos Sąjungos šalimis). 74
73 Media 2007 programa, [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
I.3. Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos struktūra, funkcijos, tikslai
Šioje baigiamojo magistro darbo dalyje bus apžvelgti numatomos būsimo Lietuvos kino centro struktūra, funkcijos, tikslai, uždaviniai. Šioje dalyje pateikti faktai bus naudojami kitoje dalyje pateikiamai lyginamajai analizei su užsienio kino centrais, taip pat baigiamojo magistro darbo analitinėje dalyje ieškant atsakymo, ar Lietuvos nacionalinis kino centro vykdoma veikla atitiks kino darbuotojų profesionalų lūkesčius bei rašant rekomendacinio pobūdžio pastabas. Lietuvoje kino centras įkuriamas vienas paskutinių Europoje. Europos Sąjungos šalyse tokias funkcijas, kokios priklausys kino centrui, vykdo specialios institucijos – departamentai, fondai, institutai, tarybos. Nekalbant apie tai, kad Lietuvą aplenkė išsivysčiusios Vakarų Europos šalys ar skandinavai, atsiliekama ir nuo Latvijos bei Estijos. Lietuvių filmų centro tinklalapyje pastebima, jog tai, „kad Lietuvos kinas neturi savo valstybinės institucijos, formuojančios kino politiką, atsakingos už kino projektų finansavimą, koordinuojančios Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programas ir t.t., ilgus metus trikdo ne tik mūsų artimiausius kaimynus latvius ir estus, kur tokie centrai veikia jau daug metų, bet ir daugelio Europos Sąjungos šalių kolegas“. 75 Lietuvos kino centras steigiamas įgyvendinant Vykdomosios valdžios sistemos sandaros tobulinimo koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1511 (Žin., 2009, Nr. 138-6075), 5.1 punktą, siekiant Kultūros ministerijai sustiprinti valstybės politikos formavimo funkciją ir ją atskirti nuo įgyvendinimo funkcijos. Lietuvos kino centras steigiamas kaip turinti viešojo administravimo įgaliojimus biudžetinė įstaiga prie Kultūros ministerijos, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką kino srityje ir ją įgyvendinanti. Kaip numatyta Lietuvos kino centro prie kultūros ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro Arūno Gelūno 2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. ĮV-320, Lietuvos nacionalinio kino centras yra biudžetinė įstaiga, atliekanti viešojo administravimo funkcijas ir atskaitinga steigėjai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Lietuvos nacionalinis kino centras yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu: Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos . Lietuvos nacionalinio kino centro veikla grindžiama Lietuvos
75 Straipsniai. Aktualu. Naujos Lietuvos Respublikos kino įstatymo redakcijos projektas , [Žiūrėta 2012 05 08]. Prieiga per internetą:
Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, kitais įstatymais ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtais nutarimais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymais. Lietuvos nacionalinio kino centro nuostatus, struktūrą, biudžetą, programų finansavimo taisykles, filmų indeksavimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos kultūros ministras. Lietuvos kino centro struktūra, likus kelioms savaitėms iki naujajame kino įstatyme numatyto įsteigimo datos (2012 m. gegužės 1 d.), vis dar buvo svarstoma. 2012 m. „Kino pavasario“ festivalio rengėjų organizuotos tarptautinės kino industrijos konferencijos „Meeting point – Vilnius“, vykusios 2012 m. kovo 28 d., metu Kultūros ministerija pristatė numatomą, bet ne galutinę būsimą Lietuvos kino centro struktūrą. Pagal ją, Lietuvos kino centras turės direktorių, taip pat buhalterį bei teisininką. Kitos kino centro funkcijos priskirtos dviejų skyrių darbuotojams: pirmasis yra Gamybos, rinkodaros ir edukacijos skyrius, kuriame numatomi šeši darbuotojai, antrasis – Kino paveldo, indeksavimo ir informacijos skyrius, kuriame numatomi penki darbuotojai. Taip pat veiks Filmų indeksavimo komitetas, kino taryba bei ekspertų komisija.
Schema nr. 1 . Numatoma Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos struktūra.76
76 Tarptautinė kino industrijos konferencija „Meeting point-Vilnius“, 2012 04 26-29 d., Vilnius 31
Kino įstatymo pataisose yra numatyta, kad prie Lietuvos nacionalinio kino centro veikia 9 narių Kino taryba, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos nacionalinio kino centro direktorius. Kino taryba yra kolegiali, patariamojo balso teisę turinti institucija, kuri kaip ekspertas ir konsultantas teikia pasiūlymus ir išvadas Lietuvos nacionalinio kino centro vadovybei dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kino sritimi, projektų; dėl Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse kino organizacijose, programose, renginiuose; dėl valstybės biudžeto lėšų skyrimo filmų kūrimo, gamybos, sklaidos, edukacijos, bendros gamybos projektų. Lietuvos Kino centro koncepcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Kultūros ministro Jono Jučo įsakymu ( 2008 m. liepos 29 d. Nr. ĮV-349) yra nurodytas strateginis tikslas – padėti įgyvendinti valstybės kino politiką, o nustatytuose uždaviniuose nurodyta, kad šio tikslo reikia siekti užtikrinant Lietuvos kino srities vystymąsi Rodos, tai ir liks pagrindiniu Lietuvos kino centro tikslu. Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Irma Pužauskaitė „Meeting point-Vilnius“ konferencijos metu tai dar kartą patvirtino – jos pranešime kaip vienas pagrindinių kino centro tikslų buvo pristatytas (šalia kino politikos atskyrimo nuo administravimo) lietuvių kino sektoriaus konkurencingumo skatinimas 77 . Lietuvos kino centro nuostatuose numatyta, kad Lietuvos kino centras vykdys šias Kultūros ministerijos jam perduotas valstybės kino politikos įgyvendinimo funkcijas: rengs kino (filmų gamybos parengiamųjų darbų, filmų gamybos, kino sklaidos) projektų konkursus valstybiniam finansavimui gauti; konsultuos filmų gamintojus dėl filmų gamybos parengiamųjų darbų, filmų gamybos, kino sklaidos projektų rengimo; skirs valstybinį finansavimą filmų gamybos parengiamųjų darbų, filmų gamybos, kino sklaidos projektams; kontroliuos, kaip naudojamas valstybinis finansavimas ir atliekamas atsiskaitymas už jį; atstovaus Lietuvos Respublikai užsienio ir tarptautinėse institucijose, organizacijose, programose, fonduose, renginiuose, bendradarbiaus su Lietuvos Respublikos ir užsienio kino organizacijomis įgyvendinant tarptautines kino programas; tvarkys filmų registrą; suteiks indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą; organizuos Kino tarybos darbą. Taip pat numatyta Lietuvos kino centrui pavesti vykdyti šias veiksmingai valstybės kino ir audiovizual inio sektoriaus politikai formuoti ir Lietuvos kino sektoriaus raidai ir konkurencingumui stiprinti numatytas funkcijas: teikti Kultūros ministerijai pasiūlymus dėl teisės aktų, susijusių su kinu, tobulinimo; pagal kompetenciją vertinti kitų institucijų ir
77 Tarptautinė kino industrijos konferencija „Meeting point-Vilnius“, 2012 04 26-29 d., Vilnius 32
įstaigų parengtų su kino sritimi susijusių teisės aktų projektus; pagal kompetenciją dalyvauti rengiant teisės aktų, susijusių su kino sritimi, projektus; teikti Kultūros ministerijai išvadas dėl Europos tarybos fondo (Eurimages) , remiančio kūrybinių kinematografinių ir audiovizualinių darbų gamybą ir platinimą, Vadovų valdybos bei Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programos MEDIA komiteto planuojamų politinių sprendimų, kartu su Kultūros ministerija formuoti Lietuvos poziciją ir ją pristatyti Eurimages Vadovų valdyboje ir MEDIA komitete; vadovaujantis kultūros ministro nustatyta tvarka, administruoti iš valstybės biudžeto kinui ir audiovizualiniam sektoriui skirtą finansavimą; konsultuoti dėl filmų parengiamųjų ir gamybos darbų, kino sklaidos, kino platinimo ir rodymo, kino paveldo, kino edukacijos ir kitų projektų rengimo; rengti konkursus valstybiniam finansavimui gauti ir viešinti jų rezultatus; organizuoti Kino tarybos darbą ir viešą kino projektų aptarimą; skirti valstybinį finansavimą filmų parengiamųjų ir gamybos darbų, kino sklaidos, kino platinimo ir rodymo, kino paveldo, kino edukacijos ir kitiems kino srities projektams; kontroliuoti valstybinio finansavimo naudojimą bet kuriame filmo kūrimo etape, atsiskaitymą už jį ir prižiūrėti kino projektų įgyvendinimo eigą; analizuoti kino projektų įgyvendinimo rezultatus ir viešai juos skelbti; pastebėjus lėšų naudojimo pažeidimus taikyti priemones, susijusias su skirto finansavimo susigrąžinimu, informuoti atitinkamas institucijas bei imtis kitų reikiamų priemonių; dalyvauti ir bendradarbiauti su Europos Tarybos ir Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programomis, kitomis tarptautinėmis programomis ir fondais; rengti seminarus, teikti konsultacijas bei kitą būtiną pagalbą Lietuvos audiovizualinio sektoriaus atstovams dalyvavimo Europos Sąjungos programoje MEDIA ir audiovizualinės politikos bei projektų finansavimo klausimais; atstovauti Lietuvai Europos Tarybos fondo (Eurimages) , remiančio kūrybinių kinematografinių ir audiovizualinių darbų gamybą ir platinimą, Vadovų valdyboje ir dalyvauti Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programos MEDIA komitete; konsultuoti paraiškų pateikimo tarptautinių programų, fondų konkursams klausimais, tarpininkauti padedant rasti partnerius užsienio šalyse bendrai filmų gamybai; organizuoti mokymus ir inicijuoti audiovizualinio sektoriaus atstovų dalyvavimą profesinės kvalifikacijos kursuose ir stažuotėse užsienio šalyse; bendradarbiauti su Lietuvos ir užsienio šalių kino festivalių organizatoriais, kino industrijos mugių organizatoriais, pristatyti festivaliuose, kino industrijos mugėse ir kituose renginiuose Lietuvos nacionalinius ir bendros gamybos filmus, Lietuvos kino pramonės potencialą; bendradarbiauti su nacionaliniais ir užsienio šalių transliuotojais, platintojais ir rodytojais 33 dėl Lietuvos nacionalinių ir bendros gamybos filmų rodymo; inicijuoti ir įgyvendinti priemones, skirtas vaikų ir jaunimo edukacijai kino srityje, bendradarbiauti su švietimo ir kultūros įstaigomis ir institucijomis, vykdant nacionalinius kino edukacijos projektus; sudaryti programas Lietuvos kinui populiarinti Lietuvoje ir užsienyje; bendradarbiauti su fiziniais ir juridiniais asmenimis, teikti informaciją apie galimybę jiems investuoti į Lietuvos nacionalinių ir bendros gamybos filmų gamybą; administruoti investicijų pritraukimo į Lietuvą projektus; bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis kino klausimais; bendradarbiauti su giminingomis įstaigomis užsienio šalyse, rengti susitikimus, diskusijas, konferencijas ir kitas priemones kino srities situacijai ir tendencijoms aptarti; bendradarbiauti su užsienio šalių kino paveldo apsaugos institucijomis ir įstaigomis, kad Lietuvos kino paveldas, kuriuo jos disponuoja, papildytų Lietuvos valstybės archyvų ir kitų įstaigų fondus; bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių paskirtis yra rūpintis Lietuvos kino paveldo kaupimu, išsaugojimu ir prieinamumu visuomenei; teikti Lietuvos archyvams informaciją apie pagamintus nacionalinius ir bendros gamybos filmus, kurių originali medžiaga turi būti perduota Lietuvos valstybės archyvams; kaupti ir naudoti filmus ir susijusias medžiagas nekomercinio rodymo ir visuomenės edukacijos kino srityje tikslams; skatinti naujų technologijų naudojimą filmų platinimo ir rodymo procese; leisti ir platinti mokamus ir nemokamus informacinius leidinius, garso ir vaizdo įrašus, susijusius su Lietuvos kino centro veikla; skatinti kino kūrėjų ir kitų meno sričių atstovų bendradarbiavimą; rinkti, sisteminti, analizuoti ir skelbti duomenis apie Lietuvos ir užsienio filmų platinimą ir rodymą Lietuvoje, teikti šią informaciją suinteresuotoms institucijoms; tvarkyti Filmų registrą; skelbti informaciją apie filmų teisių turėtojus Lietuvos kino centro internetinėje svetainėje; indeksuoti kino teatruose rodomus filmus pagal žiūrovų amžiaus cenzą; kaupti, sisteminti ir viešai skelbti informaciją ir statistinius duomenis apie Lietuvos kiną, ir kino srityje veikiančius juridinius asmenis; informuoti visuomenę apie valstybės politikos kino srityje įgyvendinimą; bendradarbiauti su kino kūrėjais, platintojais, kino festivaliais ir kitais audiovizualinio sektoriaus atstovais siekiant įgyvendinti įstaigos veiklos tikslus; atliti kitas teisės aktų nustatytas funkcijas. 78 Lietuvos Respublikos kino įstatymo naujoje redakcijoje 6 straipsnyje numatomi šie finansavimo šaltiniai: valstybės biudžeto lėšos, atsižvelgiant į Lietuvos kino centro
78 Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų, 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320.
34 parengtas programas; 60 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose (suma apskaičiuojama pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtus duomenis); savivaldybės biudžeto lėšos; teisės aktų nustatyta tvarka gautos kitos lėšos. To paties įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad valstybinis finansavimas skiriamas parengiamiesiems filmų darbams, filmų gamybai, platinimui, rodymui; kino sklaidai; kino paveldo kaupimui ir išsaugojimui.
I.4. Užsienio šalių patirtys.
Šioje baigiamojo magistro darbo dalyje pateikti pagrindiniai užsienio šalių kino centrų, fondų, institutų veikimo principai. Kaip, anot Lietuvos kino centro koncepcijos, veikiantys panašiu principu į numatytą Lietuvos kino centrui – priklausančius Kultūros ministerijoms ir turinčius panašias funkcijas – trumpai pristatyti Estijos, Danijos bei Latvijos kino centrai. Kaip sėkmingai veikiančių kino centrų pavyzdžiai pateiktos lenkų bei prancūzų kino institucijos, nors Lietuva neturi galimybių jais remtis, visų pirma, dėl rinkos dydžio skirtumų. Nors Lietuva paskutinė Europoje steigia už kiną atsakingą instituciją ir toks delsimas atrodo nepateisinamas, Lietuvos nacionalinio centro steigėjai gali pasidžiaugti nebent tuo, jog turi puikią progą pasinaudoti užsienio šalių patirtimi. Nacionalinius kino centrus ar kino fondus turi ne tik didžiosios ir ekonomiškai labiau išsivysčiusios šalys, bet ir savo dydžiu, rinka, galimybėmis Lietuvai artimos šalys. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Irma Pužauskaitė teigia, jog ruošiant Lietuvos kino instituto pagrindą, buvo atsiremta į skandinavų patirtį, danų ir norvegų kino institutus 79 . Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas papildo Kultūros ministerijos specialistės mintį pridėdamas, jog lietuviai ieško „po grūdelį tų kino institucijos galimybių, kurios yra kitose šalyse“. 80 Lietuvos nacionalinio kino koncepcijoje yra apžvelgta kelių užsienio šalių, turinčių jau ne pirmus metus veikiančius kino centrus, patirtys. Paminėti Latvijos, Estijos, Danijos kino centrai bei pažymėta, jog „Nacionalinio kino centras Lietuvoje būtų steigiamas atsižvelgiant į panašių Europos kino institucijų patirtį ir darbo praktiką“. 81
79 Kino profesionalų atvira diskusija. „Baltijos filmai. Faktai ir skaičiai“. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Kaip paaiškinta nacionalinio kino centro koncepcijoje, į šių šalių pavyzdžius atkreiptas dėmesys dėl to, kad paminėtos Europos šalių kino institucijos savo pobūdžiu yra artimos būsimam Lietuvoje veiksiančio kino centro modeliui. Teigiama, jog apžvelgtų šalių kino centrai yra valstybės institucijos, prisidedančios prie šalių kino politikos formavimo bei įgyvendinimo, siekiančios panašių tikslų bei vykdančios panašias funkcijas. Valstybė joms deleguoja kino ir audiovizualinės srities administravimo, finansavimo, tarptautinių ryšių plėtojimo ir kitas funkcijas. Apžvelgtos institucijos yra atskaitingos šalių Kultūros ministerijoms. Institucijų organizacinės struktūros atlieka panašias kino srities funkcijas, naudojasi ekspertų paslaugomis. 82 Lietuvos kino centro koncepcijoje minėtas Danijos kino institutas 83 įkurtas 1997 m. 1997 m. kovo 12 d. kino įstatyme Nr. 186 nurodyti pagrindiniai Danijos kino instituto veiklos tikslai: remti kino scenarijų paruošimą, kino filmų gamybą, rodymą ir sklaidą; skleisti informaciją apie Danijos bei užsienio filmus Danijoje, rūpintis Danijos filmų pardavimu ir sklaida užsienyje. Danijos kino institutas kaupia duomenis, medžiagą ir informaciją apie nacionalinį kiną, skleidžia informaciją apie jį, skatina tyrimus kino srityje, palaiko dialogą tarp kino industrijos ir svarbių vartotojų grupių. Rengia seminarus bei mokymus, kurių tikslas vystyti profesionalųjį eksperimentinį kino meną, ugdyti jaunus kūrėjus. Institutas remia visas iniciatyvas ir veiksmus, kurie padeda vystyti Danijos kino meną bei kino kultūrą. 84 Institutą sudaro 4 departamentai: Gamybos ir vystymo, Sklaidos ir rinkodaros (besirūpinantis filmų reklamavimu ir sklaida savoje šalyje ir užsienyje, taip pat kino festivaliais bei arthouse kino teatrais), Archyvas ir kinemateka, Administravimo. Specialus padalinys skirtas bendradarbiauti su dviem visuomeniniais transliuotojais – Danijos radijumi ir televizija. Institutui vadovauja 7 asmenų Vykdomasis komitetas, kurį ketveriems metams tvirtina Kultūros ministras. Vykdomasis komitetas tvirtina Valdybą, kurios darbui vadovauja direktorius. Valdyba atsakinga už Instituto vykdomą veiklą. Vykdomasis Komitetas taip pat tvirtina Ryšių komitetą, kuris atlieka Instituto veiklos monitoringą. Institutui talkina ekspertai. 85 Kaip skelbiama Danijos kino instituto internetiniame puslapyje, vienas svarbiausių Danų kino centro uždavinių yra teikti filmų finansavimo schemą, kurios dėka būtų galima
82 Nacionalinio kino centro koncepcija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. ĮV-349 83 Danijos kino institutas. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą: < http://www.dfi.dk/English.aspx> 84 Danijos kino įstatymas, nr. 186, 1997 m. kovo 12 d. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
įvairovė ir konkurencingumas. Šis uždavinys įgyvendinamas sudarant galimybes gauti paramą produkcijai, ypatingą dėmesį skiriant talentų puoselėjimui. Danijos kino institutas labai palaiko bendrą filmų gamybą, suteikia galimybę pagaminti nuo septynių iki devynių bendros gamybos vaidybinių filmų ir nuo keturių iki šešių bendros gamybos dokumentinių filmų kasmet. 86
Labai įdomi Danijos kino instituto iniciatyva – 1998 m. įsteigta vaikų ir jaunimo sąjunga, turinti sustiprinti danų vaikų filmų pozicijas tiek pačioje Danijoje, tiek užsienio šalyse. Šiai sąjungai institutas skiria 25 proc. viso metinio biudžeto. Sąjungos užduotys apima filmų edukaciją, kursus mokytojams, platinimą, regionines filmų rodymo programas ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, taip pat aktyvaus dialogo su kino industrijos profesionalais ir Danijos mokyklų sistema palaikymas. Ši vaikų ir jaunimo programa turi daugybę funkcijų: remia vaidybinių, trumpametražių ir dokumentinių filmų gamybą ir premjeras; remia meninę vertę turinčių filmų importą, nekomerciniais tikslais platina filmus bibliotekoms ir mokykloms: 2000 trumpametražių, dokumentinių ir vaidybinių filmų, iš kurių 500 priklauso mokyklų platinimo sistemai; rengia filmų festivalius vaikams; ruošia regioninę mokyklos kino sistemą; ruošia mokymosi medžiagą, rengia kursus, seminarus ir konferencijas mokytojams; rengia seminarus ir konferencijas kino profesionalams; teikia konsultacijas, Sinematekoje Kopenhagoje rodo įvairią kino klasiką ir naujus filmus, rengia nemokamus seansus ikimokyklinio amžiaus vaikams; išlaiko FILM-X – interaktyvią kino studiją, kurioje vaikai gali ištirti ir išnagrinėti kino pasaulį; remia iniciatyvas ir organizacijas, skirtas vaikų ir jaunimo kinui. 87 Danai išskiria meninius ir „žiūroviškus“ filmus, nepalikdami pastarųjų likimo valiai. Kino centro meninė programa ( commissioner programme) remia aukštą meninę vertę turinčius filmus, o rinkos programa ( market programme ) remia filmus, turinčius galimybę pritraukti didelį skaičių žiūrovų. Taip pat yra atskiros programos tiems danų prodiuseriams, kurie investuoja į tarptautinę produkciją; dokumentinių ir trumpametražių filmų srityje remiami aukštos meninės vertės filmai; o programa „nauji Danijos ekranai“ (New Danish screen ) remia talentų vystymo programą vaidybinių ir dokumentinių filmų srityje. 88
86 Danijos kino institutas: Apie Danijos kino institutą, [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Lietuvos kaimynės Latvijos Nacionalinis Kinematografijos centras įkurtas 1991 m. kaip Latvijos Respublikos kultūros ministerijos departamentas. 2005 m. liepos 26 d. Latvijos Nacionalinis Kinematografijos centras buvo reorganizuotas į valstybinę Nacionalinio kino centro agentūrą 89 ir jam buvo suteikta įvairių su filmų sritimi susijusių funkcijų. Nacionalinio Latvijos kino centro nuostatuose (2005 m. liepos 26 d. (prot. Nr.43 68.§), išleistuose remiantis Viešųjų agentūrų įstatymo 8 straipsnio trečiąja dalimi, numatytos šios funkcijos: skatinti ilgalaikį Latvijos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą; skatinti audiovizualinės kūrybos darbų ir audiovizualinio paveldo prieinamumą ir sklaidą Latvijoje ir pasaulyje; koordinuoti Latvijos kino srities bendradarbiavimą Europos audiovizualinės srities paramos programose; registruoti filmų gamintojus, platintojus ir platinimo vietas, taip pat, kiek leidžia kompetencija, atlikti filmų platinimo srities priežiūrą ir kontrolę; kurti kino srities duomenų bazę.90 Kaip nurodyta Lietuvos kino centro koncepcijoje pateiktoje informacijoje, 1991 m. įkurtame Latvijos kino centre dirbo 12 darbuotojų. Šiuo metu jame dirba 22 darbuotojai: 5 administracijos darbuotojai, 3 informacijos ir platinimo skyriaus darbuotojai, 5 registro skyriaus darbuotojai, 4 Latvijos kino centrui priklausančio Rygos kino muziejaus darbuotojai, 2 MediaDesk centro darbuotojai. Latvijos kino centrui talkina 9 nepriklausomi ekspertai ir Latvijos Respublikos kultūros ministro įsakymu sudaryta 7 asmenų Kino taryba, į kurią narius deleguoja Latvijos kinematografininkų sąjunga, prodiuseriai ir Kultūros ministerija. Kino tarybos kompetencija – strateginiai kino srities klausimai. 91 Ekspertų komisijai atstovauja vaidybinių filmų, dokumentinių filmų ir animacinių filmų atstovai – į šios komisijos sudėtį įeina po tris žmones, atstovaujančius kiekvieną sritį. Ekspertai nėra nuolatiniai kino centro darbuotojai. Juos paskiria Latvijos kino cento Taryba, kurią sudaro kino centro, kinematografininkų sąjungos, prodiuserių asociacijos, platintojų asociacijos, nacionalinės televizijos atstovai. Ekspertai neturi jokių interesų dėl svarstomų projektų. Kai projektų vertinimas baigiasi, toliau tęsti darbo ir valdyti procesą lieka tik ekspertų komisijos pirmininkas. 92 Agentūros finansines lėšas sudaro valstybės biudžeto dotacija iš bendrų įplaukų;
įplaukos už suteiktas mokamas paslaugas ir kitos pačios agentūros įplaukos; užsienio valstybių finansinė pagalba; aukos ir dovanos. Agentūra įstatymo dėl biudžeto ir finansų valdymo numatyta tvarka finansų ministrui leidus turi teisę imti paskolas ir sudaryti išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. 2005 m. įsigaliojo filmų srities finansavimo taisyklės, kurios iš esmės numato naujų filmų finansavimo mechanizmą – automatinę paramą, kuri skiriama Latvijos prodiuseriams, atsižvelgiant į prieš tai pagamintų filmų platinimo rezultatus Latvijos kino teatruose ir kino seansuose, taip pat užsienio festivaliuose. Parama skiriama naujų filmų projektų vystymui ir/arba gamybai. 93 Estijos filmų fondas 94 įsteigtas 1997 m. ir yra atskaitingas Estijos Respublikos kultūros ministerijai. Pagrindiniai veiklos tikslai: finansuoti filmų gamybą, vystyti tarptautinius ryšius kino srityje, skleisti nacionalinius kino filmus šalyje ir užsienyje, rūpintis Estijos kino kūrėjų mokymu ir audiovizualinių programų vystymu, kurti ir plėtoti Estijos filmų duomenų bazę. Fondas atstovauja šaliai tarptautinėse organizacijose, fonduose, institucijose. Fondą administruoja Taryba ir Valdyba. Tarybą trejų metų laikotarpiui skiria Estijos Respublikos kultūros ministras. Taryba planuoja, organizuoja ir kontroliuoja visą Fondo veiklą. Taryba trejų metų laikotarpiui skiria Valdybą, kuri naudoja Fondo lėšas neperžengdama savo kompetencijos, organizuoja finansavimui pateiktų projektų patikrą ir finansavimą, vykdo Fondo ekonominę veiklą ir buhalterinę apskaitą, rengia Tarybai tvirtinti dokumentų projektus, renka ir skleidžia informaciją apie filmus, rūpinasi tarptautiniais ryšiais kino srityje. Valdyba už savo veiklą atsiskaito Tarybai. Estijos kino fondo lėšas sudaro grynieji ir kitos lėšos, kurias perveda fondo įkūrėjai, valstybės biudžeto lėšos, skirtos nacionalinio kino kultūros rėmimui, materialinės ir piniginės aukos ir užrašymai, pajamos, gaunamos iš vykdomos ekonominės veiklos, kitos pajamos. Visos gautos lėšos gali būti naudojamos tik numatytiems tikslams įgyvendinti. Ekonominį Estijos kino fondo aktyvumą gali riboti įstatymai. 95 Lenkijos kino institutas 96 yra naujausias Europoje, įsteigtas 2005 metais, Lenkijos seimui priėmus naują kinematografijos įstatymą. Ši institucija buvo kuriama
93 Nacionalinio kino centro koncepcija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. ĮV-349 94 Estijos filmų fondas, [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
97 Lenkijos kino institutas: Apie mus. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
TVN ir kartais Polsat bei HBO Lenkija, taip pat dalyvauja filmų kūrime. 99 Naujojo Kino įstatymo sukūrimas ( Polish Official Journal 2005 No 132 item 111 ) ir Lenkijos kino instituto tarptautinis aktyvumas padėjo padidinti užsienio kino kūrėjų susidomėjimą Lenkija kaip potencialia bendros gamybos partnere. Pastaraisiais metais Lenkijos kompanijos dalyvavo filmų bendroje gamyboje su tokiais pripažintais režisieriais kaip Volkeris Schlöndorffas („Streikas“, 2006 m.), Peteris Greenaway'us („Naktinė sargyba“, 2007 m.), Johnas Kentas Harrisonas („Popiežius Jonas Paulius II“, 2005 m.), Kenas Loachas („Laisvas pasaulis“, 2007 m.), Petras Zelenka („Karamazovai“, 2008 m.), Larsas von Trieras („Antikristas“, 2009 m.). 2006-2009 m. Lenkijoje buvo vykdoma beveik 30 tarptautinių bendros gamybos projektų. 100 Nors dauguma kino industrijos žaidėjų yra privatūs verslai, tarp jų dauguma gamybos, platinimo ir rodymo kompanijų, yra ir nemažai valstybės valdomų kino įstaigų. Tai unikalus Lenkijos kino industrijos struktūros elementas. Tarp šių regioninių organizacijų, šiuo metu patiriančių savininkų pasikeitimus, yra vienos pačių didžiausių Lenkijos kino studijų, nedidelės animacijos studijos ir kiti kino gamybos vienetai. Tačiau valdymo pobūdis visiškai nėra svarbus, kadangi visos ir viešos ir privačios Lenkijos įstaigos gali pretenduoti į viešąjį finansavimą. Nepriklausomos Lenkijos filmų platinimo kompanijos pastaruoju metu vis labiau įsitraukė į filmų gamybą prisidėdamos prie filmo biudžeto ir taip įgydamos teises į demonstravimą. Kaip teigiama Lenkijos kino instituto internetinėje svetainėje, ši bendradarbiavimo forma pasirodė labai efektyvi. 101 Lenkijos kino instituto pajamas sudaro subsidijos iš valstybės biudžetinių fondų, pajamos iš filmų, kurių autorines teises turi institutas, panaudojimo; aukos, paveldėjimai, palikimai; įplaukos iš instituto turto; lėšos skirtos ministro iš Kultūros rėmimo fondo, nurodytos 1992 metų liepos 29 lošimų ir lažybų įstatymo 47e straipsnyje. Taip pat Lenkijos kino įstatymas numato, kad institutui po 1,5 proc. nuo pajamų gautų už filmų pardavimą, demonstravimą, platinimą ar nuomojimą, bei reklamą, susijusią su filmų demonstravimu moka bendrovės, valdančios kino teatrus, filmų platintojai, televizijos transliuotojai, skaitmeninių platformų bei kabelinių televizijų operatoriai.
99 Lenkijos kino institutas: Finansavimas. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
Prancūzijos nacionalinis kino centras 102 , įsteigtas 1946 m. spalio 25 d. įstatymu, yra viešoji administravimo organizacija, turinti juridinio asmens statusą ir finansinę autonomiją. Ji yra atskaitinga Kultūros ir Komunikacijos ministerijai. Kino centro struktūrą sudaro aukščiausia valdžia, vykdomoji valdžia ir jai atskaitingi 10 departamentų: Kūrybos, teritorijos ir auditorijos; Kino paveldo; Europos ir tarptautinių reikalų; Audiovizualinės ir skaitmeninės kūrybos ( creation ); Kino; Komunikacijos; Finansų ir teisės; Inovacijų, video ir techninių industrijų; Generalinis sekretoriatas; Tyrimų, statistikos ir prognozių. 103 Prancūzų kino centras turi šias pagrindines atsakomybes: reguliavimas; kino, televizijos, video, multimedijos ir techninės industrijos ūkinės dalies rėmimas; kino ir televizijos produkcijos skatinimas ir sklaida visoms auditorijoms; kino paveldo saugojimas ir tvarkymas. 104 Prancūzijos kino centras kartu su Kultūros ir komunikacijos ministerija yra atsakingas už valstybės finansinę paramą kino ir televizijos industrijoms, taip pat prižiūri mokestinių nuolaidų kinui finansinius instrumentus. 105 Finansinė parama yra skiriama į dvi dalis: kinui (filmų gamybai ir platinimui, kino teatrų ir techninių industrijų steigimui ir modernizavimui, kinematografijos vystymui, prancūziškų filmų kūrimo palaikymui, trumpametražiams filmams) ir televizijai (programų gamybai (ekranizacijoms, animacijai, dokumentikai ir t.t.), skirtų visiems televizijos tinklams (antžeminei, palydovinei, kabelinei televizijai), televizijos techninei industrijai bei televizijos programų platinimui užsienio šalyse. Prancūzijos kino centras sukūrė specialų paramos instrumentą, skirtą kino bei televizijos sektorių pokyčiams, susijusiems su skaitmeninėmis vaizdų ir garso technologijomis. Ši priemonė prieinama ir techninės industrijos ir multimedijos sektorių atstovams, taip pat inovatyvioms įmonėms, kūrėjams, prodiuseriams bei režisieriams. Prancūzijos kino centras taip pat vadovauja filmų bei televizijos veiksmams, inicijuotiems Kultūros ir komunikacijos ministerijos bei Valstybės administracijos. Prancūzai supranta reklamos svarbą ir skiria jai daug dėmesio. Dalis kino centro lėšų yra skiriama kino rodymui, be to, yra sudaryti specialūs planai kino teatrų steigimui ir modernizavimui, nepriklausomų kino teatrų Paryžiuje modernizavimui, kopijų
102 Prancūzijos kino centras. [Žiūrėta 2012 04 15]. Prieiga per internetą:
106 Prancūzijos kino centro atsakomybės reguliuojant, skatinant, remiant, derantis, lavinant, saugant [pdf failas] . [Žiūrėta 2012 04 15]. Prieiga per internetą:
II. Lietuvos nacionalinio kino steigimo iššūkiai
II.1.Kinas kaip Lietuvos nacionalinės kultūros dalis
Lietuva nacionalinį kino centrą steigia viena paskutiniųjų Europoje. Vėlyvas kino institucijos steigimas turi savas priežastis. Šioje baigiamojo magistro darbo dalyje keliama hipotezė, jog viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuva pati paskutinė iš Europos šalių steigi nacionalinę kino instituciją, yra tai, jog iki šiol į kiną nebuvo žiūrima nei kaip į lygiavertę mūsų nacionalinės kultūros dalį, nei yra įvertintos kino galimybės suteikti ekonominę grąžą. Šioje darbo dalyje nagrinėjama pirmoji iškeltos hipotezės dalis, kuri pagrįsta Lietuvos kino istorijos analize, paminint faktorius, stabdžiusius nacionalinio kino vystymąsi ir formavusius požiūrį į kiną kaip menkesnę kultūros dalį; remiantis užsienio šalių pavyzdžiais, periodinėje spaudoje skelbtomis kino profesionalų diskusijomis, statistiniais duomenimis bei darbo autorės sudarytos anketos duomenis. Ekonominis kino aspektas gali būti suprantamas labai plačiai, jei apie kiną kalbame kaip apie verslą: kino darbuotojų skaičius, sukuriamos darbo vietos, pagaminti filmai, jų pardavimai, platinimas, techninė bazė, užsienio kūrėjų pritraukimas filmuoti Lietuvoje ir panašiai. Tuo tarpu šio baigiamojo magistro darbo antrojoje hipotezės dalyje minimas ekonominis kino aspektas nereiškia visos kino industrijos. Per daug nenutolstant nuo kino kaip kultūros produkto apibrėžimo, šiame darbe apie kino ekonominę pusę kalbama per žiūrovą: hipotezė įrodyta išnagrinėjus kino filmų projektų, pateiktų daliniam valstybiniam finansavimui gauti, vertinimo kriterijus, kurie nėra palankūs „žiūroviškam“ kinui; finansavimo tvarką, kuri suponuoja nusigręžimą nuo žiūrovo, tokių svarbių kino filmo projekto dalių kaip scenarijus, marketingo planas, filmo sklaida nepakankamą įvertinimą; išanalizavus papildomus finansavimo šaltinius bei fiskalines priemones, skatinančias kino pramonę ir įrodžius jų nepakankamumą.
Kinas kaip kultūros dalis ir kinas kaip ekonomikos dalis yra labai glaudžiai susiję dalykai, nes pats kinas, būdamas kultūros dalimi ir galintis kurti tautinį identitetą tuo pat metu gali būti ir ekonomikos šaka, jis gali būti traktuojamas kaip komercinis produktas. Prancūzų sociologas, antropologas ir filosofas Pierre'as Bourdieu apibrėžia ekonominio kapitalo, kultūrinio kapitalo ir simbolinio kapitalo sąvokas. 108 Šios apibrėžtys
108 Tomas Mitkus. Lietuvos kino industrija XXI a.: valstybės remiamas menas ar verslas? In Santalka:filosofija, komunikacija. 2011, t. 19, nr. 2. [Žiūrėta 2012 04 05]. Prieiga per internetą:
109 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Kino kritikas Ramūnas Aušrotas žurnale „Kinas“ 113 spausdintoje kino profesionalų diskusijose iškelia įdomią mintį, kad, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nacionalinio kino sąvoka kiekvienoje valstybėje šlifuojama atsižvelgiant į tos šalies kino pramonės santykį su Holivudu. Anot jo, kiekviena valstybė turi kovoti už savo nacionalinį kiną, ir ta įtampa suformavo unikalų prancūzų, italų, kitų šalių kiną. Lietuvoje, anot jo, tos įtampos nebuvo, nes Sovietų Sąjungos laikais filmų repertuaras buvo filtruojamas. Galbūt ir galima kalbėti apie konkurencingumą, tačiau nereikia pamiršti fakto, kad lietuviai taip pat galėjo bandyti konkuruoti, kurti savo nacionalinį kiną iki pat 1940 m., tačiau pirmieji rimtesni pareiškimai kinematografijoje atsiranda tik šeštame dešimtmetyje, ir būtent tuo metu, kai Lietuva priklauso Sovietų Sąjungai. Kai Lietuvoje dar tebuvo filmuojami tokie propagandiniai filmai kaip J. Linarto „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928 m.), Danija jau buvo išgyvenusi savo nebyliojo kino aukso amžių, (1910 – 1920 m.) ir jau į istoriją įsirašiusi pirmąsias kino žvaigždes – aktorius Astą Nielsen ir Valdemarą Psilanderį. Vos praėjus puse metų po prancūzų brolių Lummiere‘ų premjeros danai jau kuria savo kiną, o 1906 m. Ole Olsenas įkuria pirmąją Nordisk kino studiją. 1910 m. ši studija surizikuoja gaminti vaidybinius filmus, kurių dėka ir prasideda danų kino aukso amžius. 114 Lietuviai, nors ir matė amerikiečių filmus, neturėjo noro konkuruoti, atvirkščiai – į kiną ilgą laiką buvo žiūrima kaip į menkesnio lygio pramogą, neįvertinant visų jo galimybių 115 . Kaip jau minėta, nors lietuviai praėjus vos dviem metams po brolių Lummiere‘ų pirmo kino seanso jau turėjo galimybę stebėti prancūzų pirmuosius kino bandymus, vystytis kino pramonei nebuvo nei galimybių, nei poreikio: Lietuva tuomet buvo atsilikusi agrarinė provincija, o kinas pradeda rastis ten, kur yra miestai. Miestuose reikėjo pigios pramogos, galinčios patenkinti masių poreikius, tų laikų kinas – masinės kultūros dalis, o masinė kultūra randasi pramoniniuose miestuose. 116 Netgi Antano Račiūno kinematografinė veikla buvo skirta Lietuvos išeiviams, kuriems kinas buvo laisvalaikis. 117 Nacionalinę kino tradiciją taip pat trukdė nepalankiai besiklostanti istorija: nespėjus suformuoti nacionalinės kino politikos ir netgi sukurti kokybiško kino, Lietuva
113 Maksim Ivanov. Lietuvių kino įtampos . In Kinas, 2012/1 (317) . [Žiūrėta 2012 05 10]. Prieiga per internetą:
118 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 16 119 Катарина Кларк. Роль социалистического реализма в советской культуре. [Žiūrėta 2012 04 10]. Prieiga per internetą: < http://novruslit.ru/library/?p=14> 120 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 39 121 Ibid. , p. 16 47
Naujoji banga, Prahos mokykla, dalimi. Tuo metu buvo susilaukta ir tarptautinio pripažinimo, ryškejo pastangos kurti elitinį kiną, visiškai atsisakant ankstesnių tradicijų. Puikus to pavyzdys – režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Mažasis princas“ (1966 m.). Ž. Pipinytės pastebi, kad nors tuo metu iškyla labai originalios ir ryškios kino kūrėjų – režisierių, operatorių, aktorių – asmenybės, tokios kaip Vytautas Žalakevičius, Jonas Gricius, Icchokas Meras, Almantas Grikevičius, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Bronius Babkauskas, Donatas Pečiūra ir kiti, buvo sunku kovoti su cenzūra, besistengusia niveliuoti temas, stilių, o ir pats kino tautiškumas buvo suprantamas paviršutiniškai, nes pusiau oficialiu to meto lietuviško filmo etalonu tapo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.). 122 Galima teigti, kad šis filmas tiko to meto cenzoriams, apie jį buvo palankiai atsiliepiama. 1974 m. leistoje knygoje „Lietuvos kino istorijos apybraiža“ apie šį filmą yra toks įrašas: „septinto dešimtmečio vidury, kai apie mūsų kinematografinio jaunimo kūrybinę patirtį bylojo vos 2-3 savarankiški darbai, jau ėmė ryškėti ieškojimai glaudesnio ryšio su nacionaline kultūra ir savosios tautos charakteriu. [...] Kartu su tikslia vaizdo faktūra kinematografininkų dėmesio centru tapo žmogus, jo nepakartojama, taigi ir nacionalinė individualybė, jo vieta nūdieniame gyvenime, istorijoje. Tai padarė lietuviškus filmus suprantamais, artimais daugianacionaliniam tarybiniam žiūrovui, ypač pamėgusiam ir aukštai įvertinusiam V. Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. [...] Filmas [...] iš karto pavergė žiūrovus veržliu dramatišku siužetu, epiškais herojų charakteriais, aštrių socialinių grumtynių įtampa“ 123 . Pagal anuometinius rodiklius vidutinis vieno filmo žiūrovų skaičius siekdavo 15–20 milijonų žiūrovų, o V. Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ pažiūrėjo 22,8 milijono žiūrovų, 1966 m. jis užėmė 19 vietą pagal žiūrovų lankomumą Tarybų Sąjungoje 124 . Kino kritiko Lino Vildžiūno teigimu,1969 m. yra metai, leidžiantys kalbėti apie „savo“ kiną. Anot jo, tuometinis Vidurio ir Rytų Europos kinas, taigi ir lietuvių, buvo geriausias, nes jį sudarė ne pavieniai filmai ar asmeninės refleksijos, o tai, kad tas kinas buvo suaugęs su tautos identitetu ir visuomenės situacija. 125 Lino Vildžiūno nuomone, nors kinas turėjo kovoti su cenzūra, valdininkų neišmanymu, o kino „potvyniai ir atoslūgiai būdavo susiję su partinės linijos nulemtais visuomeninio klimato atšilimais ir
122 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 19 123 M. Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1974, p. 61 124 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
126 Ibid., p.3 127 Ibid., p. 3 128 Živilė Pipinytė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano ( sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 , p. 24 129 Apklausos duomenys. Žr. Priedas nr. 3 130 Kūrėjai. Režisieriai. Šarūnas Bartas. [Žiūrėta 2012 04 05]. Prieiga per internetą:
132 Ibid. 133 Duobienė, Aušra. Kinas Lietuvoje. [Pokalbis su valst. įm. „Lietuvos kinas“ komercijos dir. A.Duobiene apie kino rodymą šalyje] / [Užrašė] Indrė Radžiukynienė // Lietuvos aidas. - ISSN 1648-4215. - 1995, Liep. 7, p. 12. 134 Saulius Macaitis. Kas ateina: kino kūrėjai ar tranzuotojai? [Žiūrėta 2012 15 20]. Prieiga per internetą:
To padaryti kitai kūrėjų kartai nepavyko. Sauliaus Macaičio pramintos „antrosios kartos“ kuriamų filmų veiksmas „rutuliojasi būtinai „čia ir dabar“, o „ekrane – ne apskritai Žmogus su didžiosiomis raidėmis surašytais jausmais, galimybėmis, o šių dienų Lietuvos žmogelis – nesvarbu, jaunas ar pagyvenęs, kažkaip besikabarojantis toje grėsmingai kaip kokia magma liūliuojančioje kasdienybėje, matyt, netikintis nei Dievu, nei velniu, nei Europos Sąjunga, o besigelbstintis humoru, paradoksais ir, žiūrėk, net (kuriam laikui?) išnyrantis, – panašiai kaip visas kliūtis įveikęs jaunas autorius irgi
137 Saulius Macaitis. Kas ateina: kino kūrėjai ar tranzuotojai? [Žiūrėta 2012 15 20]. Prieiga per internetą:
144 Saulius Macaitis. Kas ateina: kino kūrėjai ar tranzuotojai? [Žiūrėta 2012 15 20]. Prieiga per internetą:
Diagrama nr. 1. Atsakymai į klausimą, kiek kartų lankomasi kino teatre per mėnesį. 149
Pagrindinė nurodyta priežastis, kodėl nesilankoma kino teatre, yra per didelė bilieto kaina (49,2 proc. respondentų). Kitos priežastys surinko mažiau procentų: atsakymas, kad netenkina siūlomas repertuaras – 20,6 proc., atsakymas, kad mano gyvenamojoje vietoje nėra kino teatro - 9,5 proc., tai, kad kinu visai nesidomiu – 4,8 proc., 15,9 proc. respondentų nurodė kitas priežastis: laiko trūkumą, galimybę filmus parsisiųsti nemokamai.
Diagrama nr. 2. Atsakymai į apklausos klausimą, kodėl nesilankoma kino teatre. 150
Atsakymo, kad kine lankytis per brangu, populiarumas leidžia manyti, kad Lietuvos žiūrovas mažai žino apie nemokamus kino seansus (Pvz., kino teatro „Pasaka“ vykdomas Šiaurės šalių kino peržiūras ir kitų šalių kino peržiūras). Taip pat, kaip pastebi Skalvijos kino centro direktorė Vilma Levickaitė, „mūsų auditorija labai jautri kainai, nes
149 Anketos duomenys, žr. Priedas nr. 3 150 Ibid. 53 tai iš esmės yra jauni žmonės”.151 Dabartinis kino teatro lankytojas nesirenka nacionalinės produkcijos (išskyrus 2011 m. Donato Ulvydo filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, šis atvejis plačiau aptartas kitoje darbo dalyje, taip pat lentelėje nr. 1 aiškiai matosi padidėjęs nacionalinio kino žiūrimumo procentas, tai įvyko būtent šio filmo dėka), lietuviškas kinas vis dar nėra vertinamas labai palankiai. Atliktos apklausos duomenimis, lietuvišką kiną kaip „vidutinišką“ įvertino 54 proc. respondentų, blogai – 6,3 proc., labai blogai – 3,2 proc., gerai – 34,9 proc., o labai gerai – 1,6 proc. respondentų.
Diagrama nr. 3. Atsakymai į klausimą, kaip vertinate šiuolaikinį lietuvių kiną. 152
2009 m. nacionalinio kino žiūrimumo procentas tesiekė 0,1 proc., 2010 m. - 3,6 proc. Tai prasčiausi rodikliai lyginant ne tik su išsivysčiusiomis Vakarų valstybėmis, tačiau ir su kaimyne Latvija, kurioje nacionalinio kino žiūrimumas siekė atitinkamai 4,3 proc. ir 6,5 proc. Estijai 2009 m. ir 2010 m. taip pat nepavyko pasiekti labai gerų rodiklių – šiais metais nacionalinio kino žiūrimumas tesiekė po 2,3 proc. Šiuos Estijos rodiklius galima paaiškinti sumažėjusiu, krizinio laikotarpio nulemtu finansavimu ir kur kas mažesniu sukurtų filmų skaičiumi (pavyzdžiui, 2008 m. Estijoje buvo pristatyti 58 filmai (vaidybiniai, dokumentiniai, trumpo metražo), o 2009 m. ir 2010 m. – atitinkamai 43 ir 45 filmai).
151 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 152 Apklausos duomenys. Žr. Priedas nr. 3. 54
Sukurta nacionalinių filmų: Apsilankymai
Procentinė Valstybinė aplankytų metinė nacioanlini parama Bendrosios ų filmų Šalis kinui, EUR pajamos išraiška Vaidybiniai Dokumentiniai Trumpametražiai Iš viso Iš viso Žmogui Animaciniai LIETUVA 2007 2 571 247 2 13 4 8 27 10 320 682 3233103 0,96 1,92 2008 2 856 522 6 16 7 14 43 11 547 515 3 270 984 0,98 5,52 2009 1 953 241 6 10 9 6 31 10 611 144 2 699 52 0,81 0,1 2010 2 108 652 4 11 13 4 32 9 840 597 2 621 995 0,74 3,6 2011 2 389 600 2 8 19 8 38 10 737 913 2 968 028 0,93 10,52 LATVIJA 2007 6 134 112 6 18 4 14 40 8 856 995 2 225 322 1 7,4 2008 6 142 152 4 12 4 7 27 9 913 379 2 354 669 1,03 6,8 2009 3 176 073 4 21 6 11 42 8 360 561 1 943 999 0,86 4,3 2010 1 885 807 3 19 3 10 35 8 468 566 2 106 227 0,94 6,9 2011 2 000 339 5 17 2 4 28 8 388 770 2 061 149 0,99 4,5 ESTIJA 2007 6 027 232 9 30 1 9 49 7 135 077 1 627 257 1,21 14,3 2008 6 590 465 5 38 8 7 58 7 283 029 1 630 962 1,22 7,33 2009 5 550 386 6 30 2 5 43 7 527 139 1 783 780 1,33 2,03 2010 5 725 732 4 34 6 1 45 7 799 015 2 131 441 1,59 2,03 2011 5 465 958 7 35 5 6 53 10 051 315 2 471 228 1,84 7
Lentelė nr. 1. Kino finansavimo ryšys su sukurtų filmų kiekiu, surinktomis lėšomis bei nacionalinio kino žiūrimumu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2007-2011 m. Duomenys surinkti iš „Baltic facts and figures 2007“. (Prieiga per internetą:
Gilias kino tradicijas turinčiose šalyse nacionalinio kino žiūrimumo rodikliai kur kas geresni. Lenkijoje, nors šios šalies nacionalinis kino centras yra vienas naujausių Europoje, įsteigtas tik 2005 m., 2009 m. nacionalinį kiną rinkosi 21,52 proc. žiūrovų, 2010 m – 14,4 proc. žiūrovų, Prancūzijoje – 36, 8 ir 35,7 proc. žiūrovų, o 2011 metais pasiekė net 41,6 procentus. Daniški filmai į kino sales 2009 m. pritraukė 33 proc., 2010 m. – 17 proc., o 2011 m – 28 proc. žiūrovų. Lietuvai tokių rezultatų nepavyko pasiekti: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, kuri yra valstybiniu lygmeniu atsakinga už kino politikos formavimą ir 55
įgyvendinimą, buvo įkurta 1994 m., jos struktūroje iki Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos įsteigimo nebuvo atskiro skyriaus, besirūpinančio kino politikos formavimu ar administravimu.
Schema nr.2. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos struktūra. 153
Šiuo metu veikiančiame profesionalaus meno skyriuje kinui yra įsteigtas vienas etatas: vienas darbuotojas yra atsakingas už visus kino klausimus. Režisierius animatorius Valentas Aškinis pastebi, jog dirbančių už kiną atsakingų žmonių klausimas šiuo metu labai aktualus, anot jo, „pusė žmogaus“, dirbančio ministerijoje, yra „visa valstybinė politika, kuri vykdoma su kinu. Tai yra nulis, tai yra niekas. Duok dabar 10, 20, 30 milijonų ir vėl - filmai, filmai, filmai, o išsprendžiančios politikos nebus“. 154 Per mažas darbuotojų kiekis reiškia, jog nėra gerai pasirūpinama visomis kino sritimis: kino gamyba, kino sklaida, kino edukacija. „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė teigia, jog daug kas priklauso ne tik nuo dirbančių žmonių kaičiaus, bet ir nuo jų požiūrio, kad ir problema yra ta, kad Kultūros ministerijos atstovai kiną supranta kaip pinigus kino gamybai: „toks požiūris iki šiol ir yra – kad kino fondas yra kuo daugiau pinigų gamybai. Šalyse, kurios turi daugiau mažiau sutvarkytą kino politiką, niekur nėra taip, kad 100 procentų biudžeto būtų skirta vien gamybai: yra sklaida, yra atstovavimas festivaliuose,
153 Lietuvos Respubikos Kultūros ministerijos struktūra. [Žiūrėta 2012 05 06]. Prieiga per internetą:
II.2. Lietuvos kino centro steigimo iššūkiai: kinas kaip ekonomikos dalis
Kaip jau minėta, kinas kaip kultūros dalis ir kinas kaip ekonomikos dalis yra labai tampriai susiję, sunku apie šias dalis kalbėti atskirai: pavyzdžiui, menkas valstybinis kino finansavimas gali reikšti ir kino kaip nacionalinės kultūros nevertinimą, ir nepripažinimą, kad šios investicijos gali atsipirkti ekonomiškai. Šio baigiamojo magistro darbo antroji hipotezės dalis teigia, kad Lietuvoje kinas nėra pakankamai įvertintas kaip ekonomikos dalis, galintis suteikti ekonominę grąžą. Nors ir pastebimas lietuvių kino atsigavimas, (paskutinieji kino teatruose demonstruoti lietuviški filmai – Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“ (parduota daugiau nei 300 tūkst. bilietų) ir Algimanto Puipos „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ (parduota 55,4 tūkst. bilietų) 156 - pritraukė nemažai žiūrovų), dar negalima kalbėti apie kino industriją ar susiformavusią kino politiką. Kino industrija kuriasi tada, kai sukuriamas pakankamas kiekis filmų, kurie sutraukia pakankamą kiekį žiūrovų. Šiame baigiamajame magistro darbe, kalbant apie ekonominę kino pusę, nėra labai nutolstama nuo kultūrinės: pabrėžiama ne turimos techninės bazės ar užsienio kino gamintojų pritraukimo į Lietuvą svarba, o parodoma žiūrovo, besirenkančio nacionalinį kiną, svarba. Nuo žiūrovo prasideda kino industrija – šalių, turinčių nacionalines kino institucijas, besirūpinančių nacionaliniu kinu, tikslas yra skatinti kuo didesnį procentą žiūrovų rinkti nacionalinį kiną. Kaip pastebi latvių režisierius Andis Mizinis, filmai pirmiausiai turi būti kuriami žiūrovams, o ne patiems režisieriams: „per dvidešimt metų mes nesupratome, kad turime kurti filmus, įdomius žiūrovams.[...]..neturėdami atgalinio ryšio, mes praradome žiūrovus. Žiūrovai taip pat prarado gebėjimą žiūrėti gerą filmą, nes priprato prie amerikietiško lengvo turinio
155 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 156 2011 m. kino rinka - mums reikia daugiau tokių blindų! In Veidas.lt [Žiūrėta 2012 05 21]. Prieiga per internetą:
157 Kino profesionalų atvira diskusija. „Baltijos filmai. Faktai ir skaičiai“. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
159 Interviu su režisieriumi animatoriumi Valentu Aškiniu, 2012 03 17. Žr. priedas nr. 2 160 Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26. Žr. priedas nr. 2 161 Interviu su kino prodiusere Jurga Dikčiuviene, 2012 05 12. Žr. priedas nr. 2 162 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Tačiau pati iniciatyva susirasti partnerius bendrai gamybai paliekama prodiuseriams. Kaip teigia prodiuserė Uljana Kim, norint gaminti filmą bendros gamybos principu, iniciatyvą turi rodyti prodiuseriai ir režisieriai, tad pirmieji žingsniai buvo komplikuoti. 163 Šiuo metu Kultūros ministerija taip pat neturi surinkusi duomenų, kiek filmų yra sukurti bendros gamybos principu ir kiek lėšų buvo pritraukta. Kino kritikei Rasai Paukštytei pavyko surinkti esminius duomenis apie bendrą gamybą iki 2004 m., kurie pateikiami žemiau164:
Vaidybiniai pilnametražiai filmai, sukurti daugiausia užsienio investuotojų lėšomis: 1) „Laisvė“, rež. Šarūnas Bartas, 2000 m. (Bendras biudžetas – 4 300 000 Lt, Kultūros ministerija – 774 000 Lt, užsienio investuotojai – 3 526 000 Lt). 2) „Namai“, rež. Šarūnas Bartas, 1997 m. (Bendras biudžetas – 4 200 000 Lt, Kultūros ministerija – 756 000 Lt, užsienio investuotojai – 3 444 000 Lt). 3) „Mūsų nedaug“, rež. Šarūnas Bartas, 1996 m. (Kultūros ministerija – 320 tūkst. Lt, likusi biudžeto dalis, apie 3 mln. Lt, – užsienio investicijos). 4) „Koridorius“, rež. Šarūnas Bartas, 1995 m. 5) „Žvėris, kylantis iš jūros“, rež. Vytautas Žalakevičius,1992 m. 6) „Marius II“, 4 serijos, rež. Jonas Pakulis ir Aloyzas Jančoras, 1992 m. 7) „Ir ten krantai smėlėti“, rež. Algimantas Puipa, 1991 m. 8) „Bilietas iki Tadž Machalo“, rež. Algimantas Puipa, 1990 m. Vaidybiniai pilnametražiai filmai, kurie valstybės ir užsienio investuotojų lėšomis finansuoti apytikriai pusiau: 1) „Kiemas“, 1999 (Bendras biudžetas – 1 805 000 Lt, Kultūros ministerija – 938 600 Lt, užsienio investicijos – 866 400 tūkst. Lt). Bendri su užsienio šalimis lietuvių vaidybiniai filmai: 1) 1995 m. „Koridorius“. „Kinema“, „TV Ventures“ 2) 1996 m. „Mūsų nedaug“. „Kinema“, „Gemini Films“(Prancūzija), „Mandragora Filmes“ (Portugalija) 3) 1997 m. „Namai“. „ Kinema“, „Gemini Films– La Sept Cinema“ (Prancūzija), Mandragora Filmes (Portugalija) 4) 1999 m. „Elzė iš Gilijos“. Lietuvos kino studija, „QQ Medien GmbH“
163 Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26. Žr. priedas nr. 2 164 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
5) 1999 m. „ Kiemas“. Uljanos Kim studija, Les Filmes de ‘Observatoire (Prancūzija) 6) 2000 m. „Laisvė“. „Kinema“,“Gemini Films“, „Mandragoa Filmes“ Kai kurie bendri su užsienio šalimis lietuvių dokumentiniai filmai: 1) 1992 m. „Olandų gatvė“. Studija „Aura“, „Capricorn Film“ (Olandija) 2) 1992 m. „Tabu laisvės laikais“. Studija „Kopa“ bendradarbiaujant su „HCL– Videoproduktion“ (Vokietija) 3) 1994 m. „Ar dar toli Europa?“. Studija „Kopa“ bendradarbiaujant su HCL– Videoproduction (Vokietija) 4) 1994 m. „Sudie, Jeruzale“. Studija „Kopa“ bendradarbiaujant su „HCL – Videoproduction“ (Vokietija) 5) 1997 m. „Pavasaris“. Studija „Kinema“, „Sodaperaga“ (Prancūzija) 6) 2000 m. „Diapausis“. Vaizdo ir garso studija, Marc Block University (Prancūzija) Dalis lietuvių dokumentinių filmų, kurių gamyba paremta lėšomis iš užsienio: 1) 1995 m. „Antigravitacija“ – Danijos kino institutas: 20 000 Danijos kronų, „Felix“ prizo pinigai: 20 000 Vokietijos markių. 2) 1996 m. „Skrajojimai mėlyname lauke“ – „EuroStar AB“: 20 000 USD 3) 1998 m. „Uostas“ – Danijos kino institutas: 10 000 Danijos kronų 4) 1999 m. „Fedia. Trys sekundės po didžiojo sprogimo“ – Danijos kino institutas: 10000 Danijos kronų 5) 1999 m. „Fronto linija“, studija „Seansas“ – Soroso fondas: 100 000 Lt (50 proc. filmo biudžeto) 6) 1999 m. „9 vartų miestas“, Uljanos Kim studija – UNESCO: 17 000 Eur (100 proc. filmo biudžeto) 7) 2000 m. „Viena“ – Jan Vrijman fondas: 4 000 USD, Danijos kino institutas: 10 000 Danijos kronų Iš šių duomenų matyti, kad lietuvių režisieriai ir prodiuseriai ėmėsi iniciatyvos ieškoti kuriamų filmų finansavimui. Be to, jų pastangos dar svaresnės dėl to, kad bendra gamyba buvo vykdoma net tuomet, kai dar nebuvo teisinio pagrindo bendrai produkcijai su užsienio šalimis. Daugiau kaip pusė vaidybinių pilnametražių filmų per 14 nepriklausomybės metų pagaminta pritraukus privačias Lietuvos (iki 1994 m.) ar užsienio lėšas. Pagal Rasos Paukštytės surinktus duomenis iki 2004 m. dominuojančiomis gamyboje tik užsienio lėšomis buvo pagaminta lygiai tiek pat filmų, kiek ir valstybės
62 lėšomis 165 . Įstojus į Europos Sąjungą atsivėre platesnės galimybės bendrai gamybai. Lietuvių kiną pradėjo finansuoti Europos kino rėmimo fondai: „Media“ ir „Eurimages“. Tačiau svarbiausia jų keliama sąlyga yra ta, kad filmą lygiomis dalimis turi finansuoti ir Lietuva. Ši sąlyga, turint omenyje valstybės kinui skiriamo finansavimo dydį, yra „faktiškai neįvykdoma, arba gali būti vykdoma labai vangiai, ir tuomet rezultatai bus neadekvatūs dabartinės kino bendruomenės meniniams pajėgumams“ 166 . Ieva Skaržinskaitė, tuometinė Europos „Media“ programų biuro direktorė, 2004 m. straipsnyje rašo, jog pradėjus darbus teko sugriauti du mitus: kad pinigų duodama bendrai gamybai ir kad programa remia filmų propagavimą. Anot Ievos Skaržinskaitės, dalyvavimo tarptautinėse programose sėkmė iš tiesų priklauso nuo Lietuvos kino infrastruktūros ir finansavimo išplėtojimo, nes iš programos pinigų galima pasiimti tiek, kiek galima užtikrinti likusį finansavimą. 167 Išeitimi galėtų būti bendros gamybos sutarčių pasirašymas tarp nacionalinių kino institucijų. Pavyzdžiui, 2012 m. kovo 6 d. Lenkijos kino institutas pasirašė bendros gamybos sutartį su Prancūzijos kino centru. Sutartis suteikia galimybę naujoms bendradarbiavimo formoms, tokioms kaip 10 proc. partnerystė filmų projektuose (anksčiau dalyvavimas buvo įmanomas nuo 30 proc.). Tai reiškia, kad lenkų prodiuseriai galės dalyvauti dideliuose prancūzų pastatymuose, turinčiuose 10-15 mln. eurų biudžetus. 168 Kai finansavimas yra per mažas, kad būtų sukuriama pakankamai filmų, jau nekalbant apie jų sklaidą, pagalbą kino rodytojams ar kino edukatoriams, nesusimąstoma ir apie jaunosios kartos auginimą. Nemažas finansavimo sistemos trūkumas yra tai, kad į iki šiol į vieną vietą suplakami ir patyrę, ir jauni režisieriai, neduodant jauniesiems kūrėjams geros progos startuoti. Būtent jaunoji karta gali tapti vienu iš išsigelbėjimo įrankių – jiems geriau pažįstami šiuolaikiniai rinkos dėsniai ir taisyklės. Tiesa, Kultūros rėmimo fondas skiria finansavimą jauniems režisieriams, tačiau tik du metus, vėliau jų vietą užima dar jaunesni, ir kartą jau gavę paramą lieka be nieko 169 . Iš pirmo žvilgsnio tokia sistema gali atrodyti pakankamai logiška – kai pinigų yra tiek mažai, kad vargiai užtenka vienam filmui finansuoti, pirmenybė teikiama jau patyrusiems kino kūrėjams.
165 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Tačiau šioje vietoje iškyla reali grėsmė ateinančioms kartoms, nes „nevyksta kartų kaita, nėra bendro jų egzistavimo vienoje erdvėje, taigi ir skirtingų požiūrių į žaibiškai besikeičiančią realybę“ 170 . Anot Rasos Paukštytės, „nesunku prognozuoti, kad esant situacijai, kai galvojama tik apie šią dieną, nesant galimybių finansuoti jaunąją režisierių kartą, dar po kokių dešimties metų Lietuvos kinas gali atsidurti aklavietėje – produktyviausiai šiandien dirbančios, plačiai šalį pasaulyje garsinančios dabartinės keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kartos tiesiog neturės sau vertos pamainos, nes šiandien nėra jokių apčiuopiamų galimybių finansuoti jos rengimą dalyvauti kino gamyboje, kūrybinių iniciatyvų perimamumą.“ 171 . Todėl kino kritikė daro išvadą, jog sprendžiant klausimą, kiek filmų turėtų būti per metus sukuriama Lietuvoje, neišvengiamai reikia spręsti 1–2 pilnametražinių filmų debiutų per metus pilną finansavimą“ 172 . Naujos redakcijos kino projektų dalinio finansavimo taisyklėse, tiesa, atsirado šiokių tokių pakeitimų jaunų režisierių naudai: pateiktas kino projektas vertinamas dviem etapais, ir kūrėjų patirtis bei profesionalumas papildomų balų suteikia tik jau į antrą turą patekusiems projektams.173 Norint pritraukti žiūrovą į kino sales, reikia jam pasiūlyti tai, kas jį galėtų sudominti. Tokios pasiūlos Lietuvoje beveik nėra: nepakankamas filmų gamybos finansavimas lemia mažą pagamintų filmų kiekį (žr. Lentelė 3), o mažas pagamintų filmų kiekis neleidžia atsirasti žanrų įvairovei, o tai dar viena priežastis, kuri atbaido žiūrovus nuo susidomėjimo nacionaliniu kinu. Lentelėje nr. 4 pateikti duomenys parodo, kiek filmų per metus sukuriama šalyje, ir kiek nacionalinės produkcijos patenka į žiūrimiausių filmų dešimtuką.
170 Rasa Paukštytė. Lietuvių kinas 1990-2003 . [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
Nacionalinė Suurta rinkos dalis, vaidybinių Metai TOP 10 Šalis proc. filmų, vnt.
Simpsonai JAV Šrekas 3 JAV La troškinys JAV Ant bangos JAV Pono Byno atostogos JK/PRANC 1,92 2 2007 Karibų piratai: pasaulio pabaiga JAV Kietakiaušiai JAV Transformeriai JAV Haris Poteris ir Fenikso brolija JK/JAV Nuodėmės užkalbėjimas LT
Madagaskaras2 JAV Kung Fu Panda JAV Wall – E. Šiukšlių princo istorija JAV Likimo ironija RUS Hortonas JAV 5,52 6 Hankokas JAV 2008 Mumija: drakono imperatoriaus kapas JAV 007 Paguodos kvantas JK/JAV 10 000 metų prieš Kristų JAV Veidrodžiai JAV
Ledynmetis 3 JAV 2012 JAV Jis sako „Taip“! JAV Aukštyn JAV Avataras JAV 0,1 6 Greiti ir įsiutę JAV 2009 Boltas JAV The Twilight Saga: jaunatis JAV Haris Poteris ir netikras princas JK/JAV Lušnynų milijonierius JAV
Avataras JAV Šrekas 3 JAV Alisa stebuklų šalyje JAV Bjaurusis aš JAV Zero 2 LT 3,6 4 Pradžia JAV 2010 Kaip prisijaukti slibiną JAV Šokis hip-hopo ritmu 3D JAV The Twilight Saga: Užtemimas JAV Princesė ir varlius JAV
65
Tadas Blinda. Pradžia LT Ratai 2 JAV Kung Fu Panda 2 JAV Karibų piratai: ant keistų bangų JAV Ilgo plauko istorija JAV 10,52 2 Rio JAV 2011 Transformeriai: tamsioji mėnulio pusė JAV Pagirios Tailande JAV Batuotas katinas Pūkis JAV The Twilight Saga: Brėkštanti aušra JAV
Lentelė nr. 2 . Žiūrimiausi filmai Lietuvoje 2007-2011 m. Duomenys surinkti iš „Baltic facts and figures 2007“. (Prieiga per internetą: < http://www.efsa.ee/index.php?page=360& >), „Baltic facts and figures 2008“. (Prieiga per internetą: < http://www.efsa.ee/index.php?page=420& >), „Baltic facts and figures 2009“. (Prieiga per internetą: < http://www.efsa.ee/index.php?page=441& >, „Baltic facts and figures 2010“. (Prieiga per internetą:
Kaip parodo statistiniai duomenys, pateikti lentelėse nr. 3 ir nr. 4, nepakankamas valstybinis finansavimas, mokestinių lengvatų filmų gamintojams netaikymas sąlygoja labai mažą sukuriamų filmų kiekį, o mažas sukuriamų filmų kiekis įtakoja tai, kad žiūrovas, neturėdamas pasirinkimo, renkasi ne savo šalies, o kitų šalių produkciją. Šį ryšį gerai parodo kitų šalių patirtys. Danijos pavyzdys ypač ryškus: 2007 m. daniški filmai žiūrimiausių filmų dešimtuke užėmė pirmą, antrą, trečią, ketvirtą, šeštą vietas, 2008 m. - pirmą, antrą, trečią, septintą vietas, 2009 m. - trečią ir dešimtą vietas, 2010 m. - pirmą, ketvirtą, penktą, devintą vietas. 174 Prancūzijoje 2009 m. žiūrimiausių filmų dešimtuke prancūziški filmai užėmė ketvirtą (bendra produkcija su Belgija) ir šeštą vietas, 2010 m. - trečią, aštuntą ir dešimtą vietas (pastaba – kitų metų duomenys Prancūzijos kino centro internetiniame puslapyje nėra pateikti) 175 . Lenkija taip pat gali pagrįstai džiaugtis lenkiško kino pasiekimais: 2005 m. buvo įsteigtas Lenkijos kino institutas, ir nuo 2006 m. lenkų nacionalinis kinas išgyveno pakilimą. 2006 m. žiūrimiausių filmų dešimtuke lenkiški filmai užėmė antrą ir trečią vietas, 2007 m. - pirmą, antrą, trečią vietas, o pirmoje vietoje atsidūręs Andrzej Wajda filmas „Katynė“ sumušė visu kino žiūrimumo rekordus nuo pat 1989 m. 2008 m. lenkiški filmai užėmė pirmą ir antrą vietas (dar trys pateko į
174 Danijos kino institutas: Faktai ir skaičiai. [Žiūrėta 2012 04 10]. Prieiga per internetą:
Diagrama nr. 4. Žiūrovų norimi matyti lietuviško kino žanrai. 178
Šiuo atveju galima prisiminti Danijoje veikiantį lėšų kinui paskirstymo modelį. Viena svarbiausių danų kino centro uždavinių yra teikti filmų finansavimo schemą, kurios
176 Filmų gamyba Lenkijoje 2005-2011. Apžvalga. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
179 Danijos kino instititas: Naujieji Danijos ekranai.[Žiūrėta 2012 04 10]. Prieiga per internetą:
183 Filmų gamyba Lenkijoje 2005-2011. Apžvalga. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
Diagrama nr. 5. Žiūrovų nuomonė, ko trūksta lietuvių kinui. 186
Lietuvos kino centro nuostatuose yra numatyta funkcija filmų kūrėjams organizuoti scenarijų rašymo ir vystymo praktinius užsiėmimus, tik nėra nurodyta, kokiomis priemonėmis ši užduotis bus įgyvendinama (šiuo metu jau kelinti metai yra renkamas kino dramaturgų kursas Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje). 187 Antrame etape, į kurį filmo projektas patenka, jei išpildo bent tris pirmajame etape minėtus kriterijus, scenarijus jau nebeminimas. Tačiau būtent šioje vietoje vertintojams turėtų būti painiausia: filmų projektai vertinami pagal kultūrinę, nacionalinę ir humanistinę projekto svarbą; meninę, estetinę projekto vertę; edukacinę, pažintinę projekto vertę; filmo temos ir pagrindinės projekto idėjos aktualumą ir originalumą bei kūrėjų patirtį ir profesionalumą. Visų pirma, kyla klausimas dėl žodžio „humanistinis“ reikšmės. Tarptautinių
186 Apklausos duomenys. Žr. Priedas nr. 3 187 Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Studijos. Kino dramaturgija. [Žiūrėta 2012 04 15]. Prieiga per internetą:
žodžių žodynas žodžio humanistinis reikšmę apibrėžia taip: 1. Susijęs su humanizmu, Atgimimo srove ir jos atstovais; 2. Susijęs su žmogumi, tiriantis jį kaip visuomeninę būtybę; 3. Atitinkantis humanizmo principus, paremtas rūpinimusi žmonėmis, žmoniškas; o žodžio humanizmas reikšmė tokia: 1. Pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialiniu institutu, vertinimų kriterijimu, o lygybę, teisingumą, žmoniškumą – trokštamais žmonių santykių principais; humanizmo idėja suklestėjo Renesanso epochoje; Lietuvoje Renesanso epochos humanistinės idėjos plito šešioliktame, septynioliktame amžiuje; 2. Renesanso epochos pasaulėžiūra, iškelianti žmogaus vertę, jo proto galimybes; humanizmas yra priešiškas Viduramžių asketizmui. 188 Taip pat nėra aišku, kaip yra nustatoma nacionalinė filmo vertė arba estetinė projekto vertė. Tokie neapibrėžti kriterijai neskatina atsirasti žanrų įvairovės, kurti kokybišką, žiūrovą pritraukiantį lietuvišką filmą. Tiesa, pateiktuose filmų dalinio finansavimo projekto vertinimo kriterijuose yra nurodyti ir tokie punktai kaip sklaidos plano pagrįstumas; paskutinio įgyvendinto projekto (sukurto filmo), kuriam buvo skirtas dalinis finansavimas iš valstybės biudžeto, sklaidos sėkmė (filmai buvo rodyti oficialioje konkursinių vaidybinių, dokumentinių, animacinių filmų festivalių (pagal FIAPF akredituotus sąrašus) programoje, filmai buvo apdovanoti ar nominuoti apdovanojimams, filmai buvo transliuoti Lietuvos ir (ar) užsienio televizijos kanaluose, rodyti Lietuvos ir (ar) užsienio kino teatruose); paskutinių trijų įgyvendintų projektų, kuriems buvo skirtas dalinis finansavimas iš valstybės biudžeto, ekonominis rezultatas: pritraukta užsienio rėmėjų lėšų, sukurta darbo vietų, sumokėta į valstybės biudžetą Valstybinio socialinio draudimo, Privalomojo sveikatos draudimo, pridėtinės vertės, pajamų mokesčių, parduota bilietų į filmo rodymo seansus kino teatruose. Šie kriterijai turėtų priversti filmų kūrėjus pasukti galvas dėl savo produkto būsimo pasisekimo tiek profesionalių vertintojų, tiek kino teatrų lankytojų tarpe, tačiau taip nėra. Visų pirma, pati Kultūros ministerija kino sklaidai skiria itin mažai lėšų. Lietuvoje kino sklaidai 2010 m. skirta 120 000 Lt, 2011 m.- 265 314 Lt, 2012 m.- 120 000 Lt. Ši suma vidutiniškai sudaro apie 3 proc. viso biudžeto.
188 Tarptautinių žodžių žodynas (sudarytoja Valerija Vaitkevičiūtė). Vilnius : Žodynas, 1999-2000 71
Skirtas finansavimas filmų gamybos Skirta kino sklaidos Metai projektams, Lt projektams, Lt
2010 3 470 000 120 000 2011 3 886 135 265 314 2012 2 937 000 120 000
Lentelė nr. 3. Lėšos, valstybės skiriamos kino sklaidai 2010-2012 m . Sudaryta remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ministrų 2010 m., 2011 m., 2012 m. įsakymais skirti lėšas kino gamybos projektams ir kino sklaidos projektams. (Prieiga per internetą:
Be to, nėra aišku, kiek būtent balų kūrėjas gauna už buvusio projekto komercinę sėkmę ar tarptautinį pripažinimą. Be to, Kultūros ministerijos skelbiamuose kriterijuose nėra net užsiminta apie filmo marketingo planą: kur ir kaip filmo kūrėjai ruošiasi jį reklamuoti, kokį viešųjų ryšių planą yra parengę. Šioje vietoje būtų galima pasinaudoti danų patirtimi: danai išskiria meninius ir „žiūroviškus“ (t.y. komercinius) filmus, nepalikdami pastarųjų likimo valiai. Kino centro meninė programa (c ommissioner programme ) remia auštą meninę vertę turinčius filmus, o į rinką orientuota programa ( market programme ) remia filmus, turinčius potenciją pritraukti didelį skaičių žiūrovų. Tokiu būdu ir Lietuvoje būtų sukuriamos sąlygos atsirasti įvairesniems filmams. Ne menkesnė bėda – pačių filmo kūrėjų abejingumas savo filmo likimui. Dar 2004 m. lietuvių kino festivalio „trispalvis kinas“ rengėjai rašė: „Praėjusiais metais ypač padaugėjo priekaištų, kad lietuvių kinas yra tarsi kaukas: lyg ir visi žino, kad jis yra, bet niekas jo nematė. Kritikai skaičiuoja per keturiolika metų lietuvių kino surinktus prizus, tačiau žiūrovams lietuvių kinas dėl įvairių priežasčių nebuvo deramai ir plačiai pristatytas. Dažniausiai apsiribota premjeriniais seansais Vilniuje. Išimtis – Algimanto Puipos „Elzė iš Gilijos“ ir Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartis“. Abu jie sulaukė įvairių miestų žiūrovų dėmesio, tačiau dviejų filmų per maža, norint įrodyti, kad mūsų kinas išties yra visavertis ir gali sudominti įvairią auditoriją“ 189 . Kūrėjas, gavęs pinigų filmo gamybai, gali juo pats pasidžiaugti ir nepasirūpinti, kad jo filmą pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Anot „Skalvijos“ kino centro direktorės Vilmos Levickaitės, „mes patys turime
189 Trispalvis kinas. Lietuvos kino dienos 1990-2004. In 7 meno dienos. 2004-03-05 nr. 604. [Žiūrėta 2012 05 05]. Prieiga per internetą:
Filmo pavadinimas Šalis Gautos pajamos, LT Tadas Blinda. Pradžia LT 3 646 650 Ratai 2 JAV 1 333 423 Kung Fu Panda 2 JAV 1 194 778 Karibų piratai: ant keistų bangų JAV 1 161 464 Ilgo plauko istorija JAV 1 048 637 Rio JAV 1 004 101 Transformeriai: tamsioji mėnulio pusė JAV 992 313 Pagirios Tailande JAV 954 265 Batuotas katinas Pūkis JAV 939 112 The Twilight Saga: Brėkštanti aušra JAV 927 971
Lentelė nr. 4. 2011 m. Lietuvoje populiariausių filmų dešimtukas ir gautos pajamos. Duomenys surinkti iš „Baltic facts and figures 2011“ (Prieiga per internetą:
Prodiuserė Uljana Kim taip pat teigia pastebėjusi padidėjusį lietuvių norą žiūrėti lietuvišką filmą. Prisimindama filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ atvejį, jo neneigia reklamos reikšmės, tačiau taip pat mano, kad šis procesas, kai lietuviškas filmas pradėjo
190 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 191 Interviu su „Forum Cinemas“ projektų vadovu Gintaru Plytniku, 2012 04 25. Žr. Priedas nr. 2 73 atrasti savo žiūrovą, yra natūralus. Prodiuserės teigimu, žiūrovai nori žiūrėti savo filmus savo kalba. 192 Atliktos apklausos duomenimis, reklama filmui turi didelę reikšmę: reklamos dėka lietuvišką filmą pasirinko 28,6 proc. respondentų, didžiausia dalis respondentų (38, 1 proc.) lietuvišką filmą rinkosi rekomendavus draugui ar pažįstamui (tai dar viena reklamos forma), net 23,8 proc. lietuvišką filmą pamatė atsitiktinai, o 9, 5 proc. respondentų neatsakė į klausimą.
Diagrama nr. 6. Lietuvių kino žiūrėjimo pasirinkimo priežastys. 193
Dar viena priežastis, kodėl lietuviškas filmas nėra populiarus, yra prasta žiūrovo edukacija, žiūrovo nesiauginimas. Nors Nacionalinio kino centro nuostatuose yra numatyta funkcija rengti priemones, skirtas vaikų ir jaunimo edukacijai kino srityje, taip pat sudaryti retrospektyvas Lietuvos kinui populiarinti 194 , konferencijos „Meeting Point- Vilnius“ metu iš salės nuskambėjus klausimui Kultūros ministerijos atstovei Irmai Pužauskaitei, pristatinėjusiai Lietuvos kino centrą, apie būsimo centro politiką kino edukacijos ir žiūrovo edukacijos atžvilgiu, tikslaus ir aiškaus atsakymo nebuvo. Tebuvo pasakyta, kad „mes tai turime galvoje“. 195 Toliau sekė pastaba, kad iki šiol su šia užduotimi sėkmingai susitvarkė privačios iniciatyvos, tad kultūros ministerija tikisi, kad joms ir toliau taip gerai seksis. Paminėtoms privačioms iniciatyvoms priklauso visa šiuo metu vykstanti edukacinė veikla. Įvairūs Lietuvoje vykstantys projektai, kūrybinės dirbtuvės, seminarai ir kiti projektai, skirti supažindinti moksleivius su kinu, užauginti lietuviško kino žiūrovą, taip pat padėti profesiškai tobulėti jau dirbantiems kino srityje visais atvejais yra organizuojami privačių įstaigų. Aktyviai šioje srityje veikia viešosios įstaigos ,,Meno
192 Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26. Žr. priedas nr. 2 193 Apklausos duomenys. Žr. Priedas nr. 3 194 Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų, 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320., Žin. 2008-09-02, Nr. 100-3871. 195 Tarptautinė kino industrijos konferencija „Meeting point-Vilnius“, 2012 04 26-29 d., Vilnius 74 avilys“, ,,Vaizdų kultūros studija“ „Skalvijos“ kino centras, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras Vilniuje, kultūros centras ,,Garsas“ Panevėžyje ir t.t. Prie lietuvių kino sklaidos prisideda kino festivaliai, pagrindinėse ir konkursinėse programose pristatantys lietuvių kiną. Tokios programos vyksta „Kino pavasario“ metu („Lietuvių filmai“, „Lietuvių filmai. Premjeros“), festivalio „Kino šortai“ metu, (specialioji premjerinė lietuviškų trumpametražių filmų programa), Tarptautinio Kauno kino festivalio metu (programoje rodomi ir lietuviški filmai, 2012 m. buvo pristatyta Jono Meko retrospektyva, festivalio metu rengiami susitikimai su Lietuvos režisieriais, prodiuseriais), Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (Baltijos šalių dokumentinių filmų konkursas), festivalio „Šeršėliafam“ metu („Lietuviškoji premjera“, taip pat programa, pristatanti pasirinktą lietuvių aktorę, kurios metu rodoma filmai, kuriuose pasirinkta aktorė vaidino). Vis dėlto tos veiklos akivaizdžiai neužtenka – kitu atveju lietuvių kinas rinktų daugiau nei vieną ar du procentus žiūrovų. Valstybės palaikymo edukacines veiklas vykdančios iniciatyvos tikrai pasigenda. „Meno avilio“ direktorė mano, kad edukacija pamirštama visiškai nepelnytai. „Meeting point-Vilnius“ konferencijos metu pristatytą nacionalinio kino centro schemą ji vertina ne itin palankiai, nes iš esmės visas dėmesys ir finansavimas skirtas vienai sričiai – kino gamybai. Po gamybos dėmesys skiriamas vystymui, marketingui, o tokios sritys kaip darbas su auditorija liko nepaliestos: „edukacijos sritis nebuvo pristatyta kaip jų veiklos prioritetas“ 196 . Kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaite taip pat teigia esanti labai nusivylusi Kultūros ministerijos požiūriu į edukaciją. Ji sako su pavydu žiūrinti į estus, kurie kas du mėnesius sugeba surengti tokių kūrėjų kaip Michelangelo Antonioni ar Johno Cassaveteso retrospektyvas, nors tai kainuoja labai brangiai: reikia daug mokėti ir už teisę rodyti, atsivežti kopijas, daryti vertimus ir panašiai. Tačiau estai turi turi specialią programą, į kurią gali kreiptis paramos tokio tipo edukaciniams projektams, o Lietuvos rodytojai tokių galimybių neturi. 197
196 Interviu su VšĮ „Meno avilys“ direktore Lina Černiauskaite, 2012 03 30. Žr. Priedas nr. 2 197 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 75
II.3. Lietuvos kino centro perimtos užsienio šalių kino institucijų patirtys.
Lietuvos kino centro koncepcijoje pateikta kitų šalių panašių institucijų trumpa apžvalga. Pateikti Latvijos, Estijos, Islandijos, Danijos nacionalinių kino institucijų pagrindinių funkcijų, struktūros bei finansavimo modelio aprašymai. Kino centro koncepcioje teigiama, kad apžvelgtos tos Europos šalių kino institucijos, kurios yra valstybinės, prisideda prie šalių kino politikos formavimo bei įgyvendinimo, siekia panašių tikslų bei vykdo panašias funkcijas. Šioje magistro darbo dalyje bus pateikta steigiamo Lietuvos kino centro lyginamoji analizė su aukščiau minėtų šalių institucijomis, taip pat į šią analizę įtraukiant Lenkijos bei Prancūzijos kino institucijų, kaip itin sėkmingai įgyvendinančių užsibrėžtus tikslus, pavyzdžius. Lietuvos kino centro koncepcijoje minėtos šalys išties turi panašumų: jos yra atskaitingos Kultūros ministerijai, o valstybė joms deleguoja kino ir audiovizualinės srities administravimo, finansavimo, tarptautinių ryšių plėtojimo bei kitas funkcijas. Dar vienas panašumas – šiose institucijose šalia Kino tarybos dirba ekspertai, sprendžiantys apie finansavimui pateiktų projektų kokybę. Vis dėlto būtent šių šalių pasirinkimas gali pasirodyti nepakankamai pagrįstas. Visų pirma, skiriasi daugelio pavyzdžiui pateiktų užsienio šalių kino institucijų ir Lietuvos kino centro teisinis statusas. Lietuvos kino centras yra biudžetinė įstaiga, atskaitinga Kultūros ministerijai, turinti biudžetinius metus, tad netikslu teigti, kad remtasi latvių ar estų pavyzdžiu. Tiesa, latvių kino institucijos pradžia buvo tokia, kaip ir Lietuvos kino centro, tačiau tas modelis nepasiteisino, ir nuo 2005 m. Latvijos kino institucija veikia kaip agentūra. 2011 m. lapkričio 27 d. kino centras „Skalvija“ inicijavo atvirą visuomenei konferenciją „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“. Šioje konferencijoje dalyvavusi Latvijos kino centro direktorė lzė Gailīte–Holmberga, išgirdusi Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos profesionalaus meno skyriaus vadovės Onos Elenos Vilkienės teiginį, esą kuriant Lietuvos kino centro modelį buvo remtasi Latvijos kino centro pavyzdžiu, paprieštaravo. Anot jos, Latvijos kino centras nėra Kultūros ministerijos departamentas, o yra sąlyginai nepriklausoma organizacija, atskaitinga kultūros ministerijai už lėšų panaudojimą, tačiau turinti su veiklos turiniu susijusių sprendimų laisvę 198 . Estų kino fondas 1997 m. buvo įkurtas kaip privati institucija, kuri nuo 1998 m.
198 Lietuvos kino politikos realijos neturi precedentų. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
199 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr. 2 78 pagerėjimo; tuo tarpu lietuviams ir estams pavyko išlaikyti panašų į praėjusių metų finansavimo lygį. Latvijoje tais metais sukurta nuo 3 iki 5 vaidybinių filmų, Lietuvoje – nuo 2 iki 6, Estijoje – nuo 5 iki 7.
Sukurti Procentinė Valstybinė nacionali aplankytų metinė parama niai fimai, nacioanlinių Šalis kinui, mln. eurų vnt. filmų išraiška LENKIJA 2007 80 24,7 2008 25,6 2009 35 21.52 2010 36,00 mln. 35 14,4 2011 36,00 mln. PRANCŪZIJA 2007 185 36,5 2008 196 45,3 2009 567,68 mln. 182 36,8 2010 575,88 mln. 203 35,7 2011 185 41,6 DANIJA 2007 49,40 mln. 21 25 2008 56,20 mln. 27 26 2009 56,00 mln. 34 33 2010 55,00 mln. 32 17 2011 64,80mln. 29 28
Lentelė nr. 5 . Kino valstybinio finansavimo ryšys su pagaminamų filmų kiekiu bei nacionalinio kino žiūrimumu Danijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje (Pastaba – lentelėje neįrašyti duomenys nėra pateikti atitinkamos šalies kino institucijos internetiniame puslapyje ar kituose šaltiniuose). Duomenys surinkti iš: Lenkijos kino institutas . Finansavimas. Prieiga per internetą:
Lentelėje nr. 5 matome, kaip nuo Baltijos šalių skiriasi finansavimas šalyse, turinčiose išvystytą kino industriją, ir kaip tai atsiliepia pagamintų filmų skaičiui bei nacionalinio kino žiūrėjimo procentui. Lietuva neturi nei tokių didelių rinkų, nei finansinių galimybių, tačiau gali pasinaudoti užsienio šalių patirtimi ieškant papildomų finansavimo šaltinių, nustatant finansavimo prioritetus, kuriant mokestines priemones 79 kino sektoriaus skatinimui. Naujajame kino įstatymo keitimo įstatyme numatytas kino finansavimas iš valstybės biudžeto, kuris bus skirstomas ir filmų darbams, filmų gamybai, platinimui, rodymui, kino sklaidai, kino paveldo kaupimui ir išsaugojimui. Taip pat randame kaip finansavimo šaltinį nurodytas „teisės aktų nustatyta tvarka gautas kitas lėšas“. Kokios tos kitos lėšos, iki šiol nėra aišku. Kino prodiuserės Uljanos Kim teigimu, įsteigus nacionalinį kino centrą kinas ir toliau bus finansuojamas vien iš biudžeto lėšų, nėra numatyta jokių papildomų pajamų. Jos teigimu, planai gauti papildomą finansavimą nukeliami ateičiai, kol kas viskas paliekama kaip ir buvo 200 . Lietuvos kinematografininkų sąjungos prezidentas Gytis Lukšas prisimena, kad priiminėjant naują kino įstatymo variantą, pagrindinės grumtynės vyko būtent dėl papildomų šaltinių. Senajame kino įstatyme ( Nr. IX-752 ) buvo numatyta, kad nuo PVM, kurį moka visi Lietuvos kino teatrai į valstybės biudžetą, atskiriama 30 proc. paremti nacionaliniui kinui. Anot Gyčio Lukšo, prasidėjus krizei, berengiant naują įstatymo variantą, Finansų ministerija, konkrečiai – finansų ministrė, kategoriškai pasipriešino ir liepė išbraukti ir šitą, vienintelį likusį papildomą pajamų šaltinį. Anot kinematografininkų sąjungos pirmininko Gyčio Lukšo, tik lobizmo dėka, kinematografininkų vieningumo dėka finansų ir biudžeto komitetai buvo įtikinti šį mokestį ne tik palikti, bet ir padidinti iki 60 proc201. Šis modelis būtų naudingas tuo, kad „nepriklausomai nuo to, kas bus valdžioje, kas bus Kultūros ministras, kokia partija, veiks tas užvestas mokestinis mechanizmas, kuris papildomai mums skaičiuos 3 000 000 litų. Tai pirmas realus žingsnis į kino atsigavimą per daugybę metų“202. Šis mokestis yra įrašytas naujoje kino įstatymo redakcijoje. Tuo tarpu lenkų kino instituto pajamas sudaro ne tik subsidijos iš valstybės biudžetinių fondų, tačiau ir pajamos iš filmų, kurių autorinės teisės priklauso kino institutui, panaudojimą, aukos, paveldėjimai, palikimai, įplaukos iš instituto turto, lėšos iš Kultūros rėmimo fondo, kurios yra nurodytos 1992 metų liepos 29 lošimų ir lažybų įstatymo 47e straipsnyje, taip pat Lenkijos kinematografijos įstatymo 19 straipsnis numato, kad institutui po 1,5 proc. nuo pajamų gautų už filmų pardavimą, demonstravimą, platinimą ar nuomojimą, bei reklamą, susijusią su filmų demonstravimu moka bendrovės valdančios kino teatrus, filmų platintojai, televizijos transliuotojai, skaitmeninių platformų bei kabelinių televizijų operatoriai.
200 Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26. Žr. priedas nr. 2 201 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr.2 202 Ibid. 80
Latvija, nuo 2005 m. tapusi agentūra, pakeitusi statusą, šiuo veikia „ištiestos rankos“ principu, o jos lėšas taip pat sudaro ne tik valstybės biudžeto dotacija iš bendrų įplaukų, bet ir įplaukos už suteiktas mokamas paslaugos ir kitos pačios agentūros įplaukos, užsienio valstybių finansinė pagalba, aukos ir dovanos. Dar vienas galimas ir kitų šalių naudojamas finansavimo šaltinis – televizijos mokestis. Danijos kino institutas turi specialų padalinį, kuris yra skirtas bendradarbiauti su dviem visuomeniniais transliuotojais – Danijos radijumi ir televizija. Prancūzijos kino centras taip pat labai glaudžiai bendradarbiauja su televizijomis, remia televizijos serialų ir filmų kūrimą, jų sklaidą, o savo biudžetą papildo nemažais mokesčiais ( TV publishers and distributors tax ). Lietuvoje bendradarbiavimas su visuomeniniu transliuotoju yra įtemptas. Toks bendradarbiavimas gali atnešti nemažai naudos, tačiau Lietuvoje šiuo metu jis labiau vienpusis – televizininkai gali dalyvauti sprendimų priėmime, tačiau patys finansiškai neprisideda. Kaip teigia Lietuvos kinematografininkų sąjungos direktorius Gytis Lukšas, senajame kino įstatyme nurodytas papildomas kino pajamų šaltinis - 50 proc. licenzinio kabelinės televizijos mokesčio – buvo išbrauktas pirmiausiai, lyginant su kitais papildomais šaltiniais: „palaipsniui jie nyko. Be mūsų žinios ir be mūsų valios. Seimas pats ėmėsi viską keist. Pirmiausiai išbraukė 50 proc. nuo televizijos. Tada televizijų atstovai taip atrodo prarado moralinę teisę ką nors bendro turėti. Pavyzdžiui, sėdėti kino taryboje [....] Bet kaip koks atavizmas liko jie – nors išnyko iš įstatymo, liko komisijoje“. 203 Režisierius animatorius Valentas Aškinis taip pat pritaria, kad bendradarbiavimas su televizijomis, pastarųjų mokamas mokestis gali duoti nemažai naudos, tačiau šiuo metu televizija tesiekia ne tik kad neduoti, bet dar ir pati gauti lėšų iš kinui skirto fondo. Režisieriaus teigimu, taip neturėtų būti, turėtų būti naikinami ir televizijos atstovai Kino Taryboje, nebent pasektume lenkų, danų pavyzdžiu, ir televizijos atstovai, sumokėję mokestį, taptų koprodiuseriais: „viskas žinoma, praminti keliai ir nieko naujo nereikia sugalvoti. Ne, pas mus to nėra“.204 Lietuvos kino kūrėjams didesnę viltį gali suteikti minėtas Kultūros ministerijos parengtas įstatymo projektas, skirtas paskatinti neatlygintinai suteikti lėšų filmo arba jo dalies gamybai Lietuvoje, suteikiant tokioms įmonėms pelno mokesčio lengvatą. Įstatymas kurtas remiantis užsienio šalių pavyzdžiu. Jame siūloma nustatyti, kad neatlygintinai suteiktų lėšų suma neviršytų 20 procentų viso filmo arba jo dalies gamybos
203 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr.2 204 Interviu su režisieriumi animatoriumi Valentu Aškiniu, 2012 03 17. Žr. Priedas nr. 2 81 sąnaudų Lietuvoje biudžeto. Būtent toks procentas padėtų Lietuvai išlikti konkurencingai pasaulio ir Europos kino gamintojų žemėlapyje. Įstatymo projekte siūloma neatlygintinai suteiktoms lėšoms pelno mokesčio lengvatą taikyti tuo atveju, jeigu filmo gamintojas filmo arba jo dalies gamybai Lietuvoje planuoja išleisti ne mažiau kaip 1 000 000 litų. Ši priemonė skatintų vidutinio ir didesnio biudžeto filmų gamybą Lietuvoje. Analogišką ar net didesnę ribą yra nustačiusios ir kitos valstybės (Čekija, Kroatija, Latvija) 205 . Danijos kino instituto modelis, nors Lietuvos kino koncepcijoje yra nurodytas pavyzdiniu, gerokai skiriasi nuo būsimo lietuviškojo. Esant dabartinėms sąlygoms, galime remtis Danijos modeliu kaip tolima siekiamybe. Kaip pastebi „Meno avilio“ direktorė Lina Černiauskaitė, reikia galvoti realistiškai. Anot jos, būtų idealu, jei pas mus būtų perkeltas Danijos modelis, kuris suderina visas sritis, tačiau „turint omeny, kad tai (Lietuvos nacionalinis kino centras) yra visai naujas darinys, būtų net ir nerealu jiems iš karto veikti visose srityse“ 206 . Pagrindiniai Danijos kino instituto veiklos tikslai yra remti kino scenarijų sukūrimą, kino filmų gamybą, rodymą ir sklaidą, skleisti informaciją apie Danijos bei užsienio filmus, rūpintis Danijos filmų pardavimu ir sklaida užsienyje. Institutas taip pat kaupia duomenis ir informaciją apie nacionalinį kiną, skleidžia informaciją apie jį, skatina tyrimus. Be to, Danijos kino Institutas rengia seminarus bei mokymus, remia visas iniciatyvas ir veiksmus, kurie padeda vystyti Danijos kino meną bei kino kultūrą. Taigi jau pačiuose tiksluose matome skirtumų. Į akis krenta tarp Danijos kino Instituto tikslų paminėtas kino scenarijų kūrimo rėmimas. Lietuvoje tokios atskiros eilutės nėra. Scenarijaus svarbą yra pastebėjusios ir kitos šalys. Lenkijos kino instituto struktūroje netgi yra įsteigtas atskiras Scenarijaus vystymo skyrius (script developement departament). Lenkijos kino instituto struktūroje esantis gamybos ir vystymo skyrius taip pat rūpinasi scenaristais, padeda jiems bendradarbiauti su filmų gamintojais. Beje, kiekvienai svarbiai funkcijai yra skirtas atskiras skyrius: Filmų gamybos ir vystymo skyrius, Kino kultūros skatinimo (edukacijos) skyrius, Tarptautinių ryšių skyrius, Scenarijaus vystymo skyrius, Viešųjų ryšių skyrius, Finansų skyrius, Teisės skyrius, Administracijos ir ekonomikos skyrius. Danai taip pat atskyrė gamybą nuo kitų funkcijų, jų institutą sudaro keturi skyriai: Gamybos ir vystymo, Sklaidos ir rinkodaros, Archyvo ir
205 Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Naujienos. Po pateikimo pritarta siūlymui taikyti mokesčio pelno lengvatą į filmų gamybą Lietuvoje investuojantiems asmenims. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
82 kinematekos, Administravimo. Specialus instituto padalinys yra skirtas bendradarbiauti su dviem visuomeniniais transliuotojais – Danijos radijumi ir televizija. Nors Kultūros ministerija teigia besiremianti latvių modeliu, institucijų struktūra nėra labai panaši. Latvijos kino centro struktūra sudaro direktorius, jo pavaduotojas bei padėjėjas, vyriausias buhalteris, teisininkas, filmų gamybos koordinatorius bei keturi skyriai: Informacijos ir platinimo skyrius, Filmų registro skyrius, Kino muziejus bei MediaDesk Latvija. Tuo tarpu Lietuvos kino centro struktūroje numatyta į vieną skyrių sujungti kino gamybą, rinkodarą bei edukaciją, į kitą – kino paveldą, indeksavimo ir informacijos skyrių. Šalia veiks Kino taryba, Filmų indeksavimo komitetas bei ekspertų komisija. Šis modelis nėra panašus nei į vieną iš anksčiau minėtų. Kadangi iki šiol Lietuvoje didžiausias dėmesys ir beveik visas turimas finansavimas buvo skiriamas gamybai, būsima kino centro struktūra leidžia manyti, kad taip ir liks. Nėra numatyti nei sklaidos, nei tarptautinių ryšių, nei viešųjų ryšių skyriai, nekalbant apie didesnį dėmesį scenarijaus vystymui. Beje, užsienio šalių kino institucijų skyriai turi konkrečias jiems priskirtas funkcijas, vykdo jų atsakomybėje esančias programas. Pavyzdžiui, Lenkijos kino instituto Tarptautinių ryšių skyrius yra atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą ir lenkų kino populiarinimą užsienyje. Šis skyrius teikia paraiškas dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, bendradarbiauja su diplomatinėmis institucijomis, rūpinasi reklamine medžiaga, atstovauja Lenkijai tarptautiniuose festivaliuose, remia tarptautinius kino renginius. Visas šias užduotis vykdo pagal Lenkų kino reklamos užsienyje programą (Promotion of Polish Film Abroad Operational Programme ). Kiti skyriai taip pat atlieka konkrečias funkcijas. Lietuvos kino centro kūrėjai labiausiai susitelkė į tikslų ir funkcijų nustatymą, tačiau niekur nėra nurodyta, kaip planuojami du skyriai pajėgs tuos uždavinius įgyvendinti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į bendradarbiavimą su televizijomis. Tos bendradarbiavimas jau seniai praktikuojamas kitose Europos šalyse, tuo tarpu Lietuvoje iki šiol bendradarbiavimas su visuomeniniu transliuotoju buvo įtemptas, ir naujasis Kino centras situacijos nesiruošia keisti. Kaip teigia Lietuvos kinematografininkų sąjungos direktorius Gytis Lukšas, senajame kino įstatyme nurodytas papildomas kino pajamų šaltinis – 50 proc. licenzinio kabelinės televizijos mokesčio – buvo išbrauktas pirmiausiai,
83 lyginant su kitais buvusiais papildomais šaltiniais 207 . Tuo tarpu su televizija labai naudingai bendradarbiauja Prancūzija, Danija, Lenkija, surenkantys nustatytą mokestį iš televizijos.
III. Lietuvos nacionalinio kino steigimas: rekomendacijos būsimai veiklai atsižvelgiant į kino profesionalų lūkesčius bei užsienio šalių patirtis.
III.1. Kino profesionalų - režisierių, prodiuserių, platintojų, kino rodytojų, kino edukatorių – lūkesčiai Lietuvos kino centro atžvilgiu.
Šioje baigiamojo magistro darbo dalyje bus apžvelgti kino darbuotojų profesionalų lūkesčiai Lietuvos kino centro atžvilgiu bei išnagrinėta, ar gegužės mėnesį oficialiai įsteigta institucija esančius lūkesčius atitiks, taip pat pateiktos rekomendacijos Lietuvos kino centro struktūros, funkcijų bei finansavimo sistemos tobulinimui. Šiam tikslui pasiekti bus naudojama medžiaga iš giluminių interviu su įvairių sričių kino darbuotojais – režisieriais, prodiuseriais, kino rodytojais, kino edukatoriais, nagrinėjama kino centro struktūra, kino centro nuostatose skelbiami tikslai bei funkcijos, remiamasi ankstesnėje dalyje pateikta lyginamąja Lietuvos kino centro ir užsienio nacionalinių institucijų analize. 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos kinematografininkų sąjunga paskelbė Lietuvos kinematografininkų sąjungos konferencijos Rezoliuciją dėl Lietuvos kino centro steigimo Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui Arūnui Gelūnui 208 . Rezoliucijoje teigiama, jog kinematografininkai džiaugiasi priimta nauja Kino įstatymo redakcija, kurioje numatoma įsteigti Lietuvos kino centrą bei ragina Kultūros ministeriją veikti išmintingai, profesionaliai, imtis veiksmų, priimtinų lietuvių kino kūrėjams bei gamintojams. Rezoliucijoje teigiama, kad su Lietuvos kino veikla susieta daug kino žmonių lūkesčių ir išreiškiama viltis, kad sutartinai ir protingai dirbant lūkesčiai nebus apvilti. Kultūros ministerijai teko sunki užduotis: kino centras yra visiškai naujas darinys Lietuvoje, neturintis precedentų visoje Lietuvos valstybės istorijoje, iki šiol ir už kino politikos formavimą, už administravimą, finansus buvo atsakingi vos pora darbuotojų Kultūros ministerijoje. Atvėrus duris Lietuvos kino centrui, žmogiškųjų išteklių klausimas
207 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr. 2 208 Lietuvos kinematografininkų sąjungos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucija dėl Lietuvos kino centro steigimo. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
209 Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26. Žr. priedas nr. 2 210 Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte, 2012 05 10. Žr. priedas nr. 2 211 Ibid. 212 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr.2 85 nei latvių, yra steigiama kaip įstaiga prie Kultūros ministerijos 213 , latviai veikia „ištiestos rankos“ principu. Toks kino centro teisinis statusas neleis ieškoti papildomų, ne biudžetinių, finansavimo šaltinių. Senajame kino įstatyme (Nr. IX-752) nurodyta, jog Nacionalinės kino rėmimo programos lėšas sudaro valstybės biudžeto asignavimai, kurie surenkami planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto išlaidas. Nacionalinio kino rėmimo programai buvo numatoma suma, lygi 30 procentų praėjusiais metais apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio už kino filmų platinimą ir viešą rodymą. Suma apskaičiuojama pagal Statistikos departamento paskelbtus duomenis (pajamos už filmų viešą rodymą kino salėse); 25 procentai surinkto atlyginimo už garso ir vaizdo (audiovizualinių) kūrinių panaudojimą asmeniniams tikslams (atlyginimo už tuščią vaizdo laikmeną ir asmeniniam atgaminimui skirtą vaizdo įrangą) bei rinkliava už filmų registro duomenų teikimą. Naujojoje kino įstatymo redakcijoje (Nr. XI-1897) mokestis už kino filmų platinimą ir viešą rodymą padidėjo iki 60 procentų. Tai vienintelis numatomas papildomas finansavimo šaltinis. Kol kas Lietuvos kino centras neteikia didelių vilčių dėl teikiamo valstybinio finansavimo didėjimo. Lietuvos kino kūrėjams šiuo metu, dėl krizės stipriai sumažėjus finansavimui (Lentelė nr. 1), tai vienas aktualiausių klausimų. Kaip jau minėta, nepakankamas finansavimas iššaukia grandininę reakciją – didžioji dauguma lėšų skiriama filmų gamybai, pamirštant sklaidą, kino rodytojus, edukaciją. Visgi Lietuvos kino darbuotojai žvelgia plačiau. Pagrindiniai lūkesčiai siejami ne su didėjančiu finansavimu, o su skaidresniu, aiškesniu finansų skirstymu, objektyvesniu daliniam finansavimui pateikiamų projektų vertinimu. Režisierius animatorius Valentas Aškinis pastebi, jog nors teikiant paraiškas finansavimui animaciniai filmai turi atskirą kategoriją, o filmai reitinguojami, nutinka taip, kad net pirmoje vietoje esantys projektai negauna finansavimo. Režisieriaus neįtikina ministerijos pastabos, kad finansavimas neskiriamas dėl to, kad trumpametražiai filmai nesusiranda partnerių bendrai gamybai. Anot jo, „trumpieji filmai yra mūsų nacionalinės kultūros dalis, tai yra režisierių idėjos, jie ieško naujų kelių, naujų būdų, kaip kurti animaciją. Jei mes tų trumpų filmų nedarome, tai mes praktiškai žlugdome nacionalinę animaciją, ji išnyksta“214 . Režisierė Giedrė Beinoriūtė papildo V. Aškinio mintis, pastebėdama, kad labiausiai trūksta skaidrios, pastovios, aiškios finansavimo sistemos: „paraiškų priėmimo terminai, formos vis dar
213 Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų, 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320., Žin. 2008-09-02, Nr. 100-3871. 214 Interviu su režisieriumi animatoriumi Valentu Aškiniu, 2012 03 17. Žr. Priedas nr. 2 86 pereinamojoje stadijoje, nėra nusistovėjusi projektų reitingavimo sistema, joje trūksta skaidrumo“ 215 . Dar viena bėda yra ta, kad į vieną vietą sumetami ir patyrę režisieriai, ir pradedantieji. Nors debiutus finansuoja Kultūros rėmimo fondas, parama jiems teikiama tik pirmuosius metus, vėliau jų projektams taikomi tie patys vertinimo kriterijai kaip ir patyrusiems režisieriams 216 . Turint omenyje ta, kad įsteigus Lietuvos kino centrą didesnis biudžetas nenumatomas, o filmų projektų vertinimo kriterijai išlieka nepakeisti, šie kino darbuotojų lūkesčiai gali būti apvilti. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centro nuostatose nėra užsimenama apie režisierių debiutantų problemą. Naujajame kino įstatymo projekte numatyta, kad viena iš Lietuvos kino centro užduočių bus sudaryti sąlygas kino kūrėjams ir specialistams kelti profesinį meistriškumą ir kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienyje. Kino centro nuostatose ši užduotis patikslinta: numatyta organizuoti filmų kūrėjams scenarijų rašymo ir vystymo praktinius užsiėmimus, filmų gamintojams – filmo biudžeto, finansavimo planų sudarymo, platinimo strategijų rengimo klausimais. Tai būtų paskata jauniesiems kūrėjams ir specialistams, tačiau nepaaiškinta, kokia forma tai bus realizuota. Išsamiau nepaaiškinta ir užduotis inicijuoti audiovizualinio sektoriaus atstovų dalyvavimą profesinės kvalifikacijos kursuose ir stažuotėse užsienio šalyse . Galima tikėtis, kad šioje vietoje yra kalbama apie specialų fondą, finansuosiantį pradedančiųjų režisierių ir kitų specialistų dalyvavimą kursuose ir stažuotėse. Aptakiai kalbama ir apie skaidresnės projektų vertinimo sistemos kūrimą. Kino centro nuostatose numatomi patariamojo pobūdžio tikslai, tokie kaip konsultuoti fizinius ir juridinius asmenis dėl filmų parengiamųjų ir gamybos darbų, kino sklaidos, kino platinimo ir rodymo, kino paveldo, kino edukacijos ir kitų projektų rengimo; rengti seminarus, teikti konsultacijas bei kitą būtiną pagalbą Lietuvos audiovizualinio sektoriaus atstovams dalyvavimo Europos Sąjungos programoje MEDIA ir audiovizualinės politikos bei projektų finansavimo klausimais. Nors, kaip rašoma Lietuvių filmų centro puslapyje, šių metų spalio mėnesį Seime vykusiuose keliuose klausymuose dėl lietuvių kino situacijos buvo paliesta ir filmų projektų kriterijų problema, patys kriterijai praktiškai liko nepakeisti. Naujajame kino įstatymo projekte kalbama tik apie kultūrinius kriterijus. Filmas, norintis gauti finansavimą, turi atitikti bent tris iš šių kriterijų: 1) Filmo scenarijus ar pagrindinė tema paremta Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, mitologijos ar visuomenės gyvenimo įvykiais;
215 Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte, 2012 05 10. Žr. priedas nr. 2 216 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 87
2) filmas pasakoja apie žinomą Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, visuomenės asmenybę, mitologinį veikėją; 3) filmo scenarijus ar pagrindinė tema yra paremti reikšmingu lietuviškos ar europinės literatūros kūriniu; 4) filmas įprasmina svarbias Lietuvos ar Europos vertybes: kultūrų ir religijų įvairovę, žmogaus teises ir pilietiškumą, demokratiją ir solidarumą, mažumų teises ir toleranciją, pagarbą kultūros ir šeimos tradicijoms; 5) filmas nagrinėja tautinės ar europinės tapatybės klausimus. Situaciją galėtų gelbėti pokyčiai Kino taryboje. Kinematografininkų sąjunga šių metų balandžio 24 d. konferencijoje paskelbė rezoliuciją ne tik dėl Lietuvos kino centro steigimo, tačiau ir dėl Kino Tarybos veiklos 217 . Rezoliucijoje Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas yra raginamas sustabdyti šiuo metu veikiančios Kino tarybos veiklą, ir, remiantis naujo kino įstatymo reikalavimais, suformuoti naują Kino tarybą. Anot kinematografininkų, pastaruoju metu Kino tarybos veikla, ypač priimant sprendimus dėl kūrybinio proceso kontrolės bei dėl lietuvių kino sklaidos, prieštarauja ne kartą išsakytai Lietuvos kinematografininkų sąjungos pozicijai ir kino meno interesams. Režisierius animatorius V. Aškinis taip pat pastebi Kino tarybos veiklos trūkumų. Tie patys nariai vertina visus pateiktus projektus. Pateikus animacinio filmo projektą, jį vertina komisija, kurioje nėra nei vieno žmogaus, kompetetingo animacijos srityje, o projektai skaitomi neįsigilinus. 218
Kaip keisis Kino taryba, liko neaišku iki pat Lietuvos kino centro atidarymo. Konferencijoje „Meeting point-Vilnius“ pristatytame Lietuvos kino centro modelyje numatyta panaši sistema kaip ir Latvijoje ar kitose šalyse – pateiktiems projektams vertinti numatoma skirti ekspertų komisiją. (žr. schema nr.1), o Kino taryba spręstų strateginius klausimus.
Vis dėlto naujajame kino įstatymo projekte kalbama tik apie vieną Kino tarybą, kuri yra kolegiali, Lietuvos kino centro patariamojo balso institucija. Įstatymo projekte numatyta, kad Taryba vertina valstybiniam finansavimui gauti pateiktus kino projektus, teikia pasiūlymus dėl kino projektų valstybinio finansavimo, vertina kino projektų įgyvendinimo rezultatus, ir pasiūlymus šiais klausimais teikia Lietuvos kino centro
217 Lietuvos kinematografininkų sąjungos metinės ataskaitinės konferencijos rezoliucija dėl kino tarybos veiklos. [Žiūrėta 2012 05 15]. Prieiga per internetą:
Kino tarybai bus sudėtinga pateisinti visų kino darbuotojų lūkesčių. Iki šiol šioje taryboje buvo televizijos atstovai. Anot Gyčio Lukšo, konkurencinės televizijos atstovų komisijoje neturėtų būti, jie yra tiesioginiai konkurentai, tačiau jie „liko kaip atavizmas – nors išnyko iš įstatymo, liko komisijoje“ 219 . Anot Gyčio Lukšo, kino reikalus gali tvarkyti tik kino kūrėjai, kino gamintojai, prodiuseriai bei kino kritikai – profesionalūs kino vertintojai. Tačiau su tokia nuostat nesutinka kino platintojai. „Forum Cinemas“ projektų vadovo Gintaro Plytniko nuomone, jei Kino taryba ir kino gamintojai nepriima į savo tarpą platintojų, tai reiškia, jog jiems nerūpi, kas jų filmus žiūrės 220 . Anot g. Plytniko, save gerbianti institucija turėtų jausti poreikį įvairesnėms nuomonėms, rinkos balsui ir netgi jaustis gerai, jei Platintojų ar Rodytojų atstovai deklaruoja viešą nuomonę, kritikuoja ir siūlo konstruktyvius sprendimus. Kino edukatoriai ir rodytojai, iki šiol veikę beveik be valstybinio įsikišimo, tikisi, kad Lietuvos kino centrui pradėjus vykdyti numatytą veiklą, sulauks valstybinio požiūrio į šias sritis. „Skalvijos“ kino direktorė Vilma Levickaitė teigia, jog reikia ne didelių lėšų, o politinės valios: „ilgas nacionalinio Kino centro nebuvimas reiškia, kad nebuvo valios politiniame lygyje pradėti tvarkytis iš pagrindų. Paprastai sakant, viskas buvo palikta savieigai. Kalbant apie visavertę kino kultūrą reikia kalbėti apie labai daug elementų: turi būti gera gamyba su visais reikalingais žmonėmis, prodiuseriais, režisieriais, turi būti platinimo grandis, kuri platina ne tik nacionalinį kinematografą, bet ir užtikrintų, kad į kino teatrus ateina kiek galima daugiau nekomercinės pilnavertės kokybiškos kino produkcijos“. 221 Anot jos, nors yra visuomeninis interesas, o kino rodytojai patys bandė imtis iniciatyvos – ieškojo dialogo su Kultūros ministerija – į jų prašymus atkreipti dėmesį į sunkią rodytojų ir edukatorių situaciją nebuvo atsižvelgta: „jie (Kultūros ministerijos darbuotojai, atsakingi už kino sritį (aut. past.) kiną supranta kaip pinigus kino gamybai. Toks požiūris iki šiol ir yra – kad kino fondas yra kuo daugiau pinigų
219 Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr.2 220 Interviu su „Forum Cinemas“ projektų vadovu Gintaru Plytniku, 2012 04 25. Žr. Priedas nr. 2 221 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 89 gamybai.“ 222 Lina Černiauskaitė, „Meno avilio“ direktorė, taip pat tikisi, jog Lietuvos kino centras suteiks bendradarbiaus ir palaikys jų iniciatyvas, pavyzdžiui, sukurdamas fimų bazę, kuria būtų galima naudotis rengiant edukacines programas mokyklose. 223 Kai kalbama apie kino edukaciją, dažnai gali būtu neaišku, kas konkrečiai turima omeny: net naujajame kino įstatyme tarp svarbiausių įstatymo sąvokų edukacijos nėra. Vima Levickaitė reziumuoja, kad tai parodo, jog „mums (kino edukatoriams -aut. past.) labiau aišku negu Kultūros ministerijai, kuri galvoja, kad edukacija yra kino profesionalų mokymai. Dar siauriau traktuoti nebeįmanoma. Gali būti ir tai, bet kai mes kalbame apie edukacija, kalbame apie žiūrovus“ .224 Įvairių kino sričių atstovai neabejotinai visų pirma rūpinasi savo situacijos gerinimu. Anot prodiuserės Rasos Miškinytės, visi kino darbuotojai yra išsimėtę, o mažas finansavimas neišvengiamai sukelia tarpusavio konkurenciją. Dėl to bendri interesai likdavo paminti dėl asmeninių interesų 225 . Tačiau nepaisant specifinių lūkesčių, daugumai kino darbuotojų rūpi esminių, kertinių problemų sprendimas. Tai yra kino politikos kūrimas, požiūrio į kiną, kaip į menkesnę nacionalinės kultūros dalį keitimas, tikimasi objektyvumo, skaidrumo, dėmesio atkreipimo į įsisenėjusias problemas, sprendimų siūlymo. Anot Gintaro Plytniko, iš Lietuvos kino centro tikimasi perspektyvinio valdymo, rezultatų ir asmeninės vadovo atsakomybės už centro veiklą. Lina Černiauskaitė taip pat mini kino politikos atsiradimą, dėmesio skyrimą, nes šiuo metu tiesiog nėra pakankamai žmogiškųjų išteklių, kad būtų įmanoma viską aprėpti. Jai pritaria ir Vilma Levickaitė, kuri teigia, jog esminė bėda yra ne pinigų stygius, o efektyvus, racionalus jų naudojimas. Jos nuomone, svarbiausia, kad kino politika ir administravimas būtų protingų žmonių rankose, kurie „darytų skaičiavimus, darytų vertinimus, suktų galvą, kiek pagal procentus reiktų paskirti leidybai, kiek švietimui, kiek sklaidai, kiek pinigų reikėtų skirti nekomercinio kino įsigijimui“ 226 . Režisierė Giedrė Beinoriūtė taip pat tikisi, kad naujoji institucija prisiims bendrą atsakomybę ir po truputį kurs naujas sistemas – finansavimo, platinimo, archyvavimo, edukavimo ir t.t. - kurios galėtų kurti strategijas ir vykdyti kino politiką, nustatytų prioritetus . Jos nuomone, tiek visam kinui bendrai, tiek finansavimui, tiek
222 Ibid 223 Interviu su VšĮ „Meno avilys“ direktore Lina Černiauskaite, 2012 03 30. Žr. Priedas nr. 2 224 Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09. Žr. Priedas nr. 2 225 Ar Lietuvos kino centras išgelbės lietuvišką kiną. In Veidas.lt [Žiūrėta 2012 05 01]. Prieiga per internetą:
227 Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte, 2012 05 22. Žr. priedas nr. 2 228 Ar Lietuvos kino centras išgelbės lietuvišką kiną. In Veidas.lt [Žiūrėta 2012 05 01]. Prieiga per internetą:
III. 2. Rekomendacijos būsimai Lietuvos kino centro veiklai, atsižvelgiant į kino profesionalų lūkesčius bei užsienio šalių nacionalinių kino institucijų patirtis.
1) Atsižvelgiant į esančias mažas galimybes finansuoti kino sritį iš valstybės biudžeto, Lietuvos kino centras turėtų sudaryti sąlygas atsirasti papildomiems finansavimo šaltiniams. Šalia šiuo metu kino įstatyme numatytų 60 procentų nuo praėjusiais metais apskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio už kino filmų platinimą ir viešą rodymą dar vienas prieinamas šaltinis būtų televizijos mokestis, pasirašius bendradarbiavimo sutartį su nacionaliniu transliuotoju. 2) Lietuvos kino centras kino gamintojams padėtų pasirašydamas bendros gamybos sutartis su kitomis šalimis, kurios leistų sumažinti Lietuvos procentinį indėlį į bendros gamybos projektus. 3) Remiantis kitų šalių patirtimis ir atsižvelgiant į kino profesionalų lūkesčius reikia sukurti objektyvią lėšų paskirstymo sistemą, apimančią visas sritis: kino filmų gamybą (atskiros eilutės vaidybiniams, dokumentiniams, animaciniams filmams), sklaidą, platinimą, edukaciją. 4) Siekiant skatinti įvairovę ir naujų talentų atsiradimą, Lietuvos kino centras turi paruošti atskirą programą debiutiniams filmams, taip pat, remiantis Danijos kino instituto patirtimi, svarstytina galimybė atskirti auštos meninės vertės filmų gamybą remiančią programą nuo komercinių filmų, turinčių galimybę pritraukti didelį kiekį žiūrovų, programos, joms parengiant skirtingus vertinimo kriterijus. Tokiu būdu būtų atsirastų erdvė ir vystytis meninėms idėjoms, atsirasti naujoms kino formoms, žanrų įvairovei. 5) Siekiant skaidrumo ir objektyvumo vertinant kino filmų projektus, vietoje Kino
230 Interviu su Lietuvos kinematografininkų Sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20. Žr. priedas nr.2 92
tarybos naudotis ekspertų paslaugomis. Remiantis latvių pavyzdžiu ekspertų komisiją galėtų sudaryti nepriklausomi vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų atstovai, kurie nėra nuolatiniai kino centro darbuotojai ir kurie neturi jokių interesų dėl svarstomų projektų. 6) Pakoreguoti Lietuvos kino centro struktūrą, atskiriant kino filmų gamybos skyrių nuo rinkodaros ir edukacijos skyriaus. Kino filmų gamybos ir platinimo sritį bei kino sklaidos ir edukacijos sritis turėtų administruoti atskiri skyriai, taip išvengiant viso dėmesio skyrimo tik filmų gamybai. 7) Įsteigti atskirą etatą spręsti kino edukacijos ir auditorijos auginimo klausimus. Šio kino centro darbuotojo atsakomybės apimtų jaunimo lavinimo kino srityje klausimą, mokyklinių programų, skirtų kinematografiniui lavinimui, ruošimą (bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija), neformalaus ugdymo programų palaikymo ir rėmimo klausimus, filmų bazės mokykloms, bibliotekoms ir kitoms neformalaus ugdymo reikmėms parengimą. 8) Įsteigti etatą viešiesiems ryšiams, kuris rūpintųsi informacijos apie lietuvių kiną platinimu, leidyba, bendradarbiautų su Lietuvos ir užsienio šalių žiniasklaida.
93
IŠVADOS
1. 2012 m. gegužės 1 d. įsteigtas Lietuvos kino centras yra viena vėliausiai funkcionuoti pradėjusių nacionalinių kino institucijų Europoje. Tai įtakojo įvairių istorinių, politinių, kultūrinių aplinkybių kombinacija: a) Į kiną Lietuvoje nebuvo žiūrima kaip į lygiavertę nacionalinės kultūros dalį, nes lietuvių kinas nekūrė tautinio identiteto ir jo neatspindėjo. Tik šeštajame dešimtmetyje atsiranda lietuvių kinas, operuojantis specifiškais lietuviškais siužetais, atspindintis tautos istorinę ir socialinę patirtį, kurį galima pavadinti nacionaliniu, tačiau jau po dviejų dešimtmečių kinas praranda tautiškumo dimensiją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais pradėtas kurti autorinis kinas susilaukė tarptautino pripažinimo, tačiau dėl kūrėjų ir dėl kino platintojų, kino rodytojų kaltės nerado būdų tapti matomu, žinomu, svarbiu, aktualiu Lietuvos kino žiūrovui buvo uždaras. Pastarąjį dešimtmetį kuriamas lietuvių kinas nepritraukia žiūrovų dėl mažos žanrų įvairovės, blogos kino sklaidos; b) Į kiną Lietuvoje nežiūrima kaip į galimą ekonomikos dalį, nes neišpildoma esminė sąlyga, norint pradėti kurti nacionalinę kino industriją – nesirūpinama jo žiūrovu. Skiriamo valstybino finansavimo pakanka tik vieno–dviejų pilnametražių filmų gamybai; neieškoma papildomų finansavimo šaltinių, nepakankamai skatinama bendra gamyba, iki 2012 kovo 15 d., kai Lietuvos Respublikos seimas plenariniame posėdyje pritarė įstatymo projektui, kuriame siūloma taikyti pelno mokesčio lengvatą į filmų gamybą Lietuvoje investuojantiems asmenims, nebuvo taikomos jokios fiskalinės kino sektoriaus skatinimo priemonės; galiojantys filmų projektų vertinimo kriterijai neskatino žanrų įvairovės; menka parama debiutuojantiems režisieriams neskatina konkurencingumo, naujovių atsiradimo; didžiąją dalį valstybės lėšų skiriant kino gamybai, pamirštama kino sklaida; filmų režisieriai ir prodiuseriai neskatinami rūpintis filmų reklama, rinkodara, neugdomi scenaristai; nesirūpinama auditorijos vystymu, nacionalinio kino žiūrimumo procentas vienas žemiausių Europoje. 2. Lietuvos kino centro iš užsienio šalių nacionalinių kino institucijų perimtos patirtys ir skirtumai: a) Perimtas prie kino centro veikiančios ekspertų tarybos, vertinančios pateiktus kino gamybos projektus finansavimui gauti, modelis. Kino taryba sprendžia strateginius klausimus; b) Į Lietuvos kino centro nuostatus įtrauktos esminės funkcijos, tapačios kitų Europos kino institucijų vykdomoms: kino centrui pervedamas kino gamybos, kino sklaidos, 94 rinkodaros, kino edukacijos sričių kuravimas. Šalia numatomos ir kitos kitų šalių institucijų vykdomos užduotys: atstovauti šaliai užsienio ir tarptautinėse institucijose, organizacijose, programose, fonduose, renginiuose; analizuoti ir vertinti pasiektus rezultatus; rūpintis kino profesionalų meistriškumo kėlimu, skatinti bendrą gamybą, skatinti investicijų į Lietuvos kiną pritraukimą; c) Nuo kitų šalių sėkmingai veikiančių kino institucijų skiriasi Lietuvos kino statusas: tai yra biudžetinė įstaiga, turinti biudžetinius metus, jo finansinė laisvė ribota, numatytas tik vienas papildomas finansavimo šaltinis: kino teatrų pelno mokestis; d) Neperimta kitų šalių bendradarbiavimo su televizija patirtis, galinti atnešti finansinę naudą; e) Kitaip nei užsienio šalių kino institucijose, Lietuvoje kino gamyba, rinkdara ir edukacija pavesta rūpintis vienam skyriui. 3. Lietuvos kino profesionalai turi daug lūkesčių nacionalinio kino atžvilgiu. Nors skirtingų sričių (kino gamyba, kino rodymas, kino platinimas, kino edukacija) specialistų lūkesčiai specifiniai, atsiranda bendrų interesų: tikimasi, kad bus formuojama kino politika, išspręstas žmogiškųjų resursų klausimas: kinu rūpinsis pakankamas kiekis tinkamos kompetencijos kino centro darbuotojų; kad bus išrinktas atsakingas centro direktorius, kad bus sukurta strategija ir nustatyti prioritetai finansavimo, platinimo, archyvavimo, edukavimo ir kitose srityse. 4. Lietuvos kino centro struktūra, statusas, funkcijos, uždaviniai atitinka ne visus lūkesčius: a) Artimiausiams metams nenumatomas finansavimo didėjimas (kinas bus finansuojamas tik biudžeto lėšomis); b) Kol kas nėra aišku, kokios programos bus kuriamos užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti: kyla grėsmė, kad visas dėmesys bus skiriamas filmų gamybai, kaip buvo iki kino centro įsteigimo. Kino edukacija, kaip ir rinkodara, struktūriškai prišlietos prie gamybos, gali nesulaukti pakankamai dėmesio; kino sklaidai etatas nėra numatytas; c) Kino ekspertų komisija garantuos skaidrumą ir objektyvumą vertinant projektus, tačiau filmų projektų finansavimo kriterijai beveik nekeisti; d) Ar atitiks Lietuvos kino centro veikla kitus lūkesčius, tokius kaip darbuotojų kompetencija, vadovo atsakomybė, ar centras bus pajėgus skaidriai vykdyti kino politiką, paaiškės kino centrui vykdant savo veiklą pakankamą laiko tarpą. 5. Atsižvelgiant į užsieno šalių patirtis ir į Lietuvos kino profesionalų lūkesčius, Lietuvos kino centrui reikėtų: sudaryti sąlygas atsirasti papildomiems finansavimo šaltiniams; 95 inicijuoti bendros gamybos sutarčių su kitomis šalimis pasirašymą, kurios leistų sumažinti Lietuvos procentinį indėlį į bendros gamybos projektus; sukurti objektyvią lėšų paskirstymo sistemą, apimančią visas sritis: kino filmų gamybą, sklaidą, platinimą, edukaciją; paruošti atskirą programą debiutiniams filmams, apsvarstyti galimybę atskirti aukštos meninės vertės filmų gamybą remiančią programą nuo komercinių filmų, turinčių galimybę pritraukti didelį kiekį žiūrovų, programos, joms parengiant skirtingus vertinimo kriterijus; atskirti kino filmų gamybos skyrių nuo rinkodaros ir edukacijos skyriaus; įsteigti atskirą etatą spręsti kino edukacijos ir auditorijos auginimo klausimus; įsteigti etatą viešiesiems ryšiams. 6. Kino centras yra nauja institucija nepriklausomoje Lietuvoje, neturinti precedento. Šiame baigiamajame magistro darbe aprašomi jo steigimo metu iškilę aktualūs klausimai renkantis centro struktūrą, teisinį statusą, atliekamas funkcijas ir uždavinius, renkantis Lietuvos kinui galinčias būti naudingas užsienio šalių patirtis bei fiksuojami kino profesionalų lūkesčiai darbą daro aktualiu ir turinčiu išliekamąją vertę.
96
SANTRAUKA
2012 m. tapo svarbių strateginių pokyčių šalies kino politikoje metais. Svarbiausias jų – gegužės 1 d. įsigaliojęs naujasis kino įstatymas, kuriuo Lietuvos Vyriausybė nutarė steigti biudžetinę įstaigą Lietuvos kino centrą prie Kultūros ministerijos. Šis sprendimas, įtraukiantis Lietuvą į Europos nacionalinių kino institucijų žemėlapį ir sukėlęs nemažą rezonansą kino profesionalų tarpe, gali turėti lemiamų pasekmių Lietuvos nacionalinio kino būklei. Lietuvos kino centras dar nepradėjo vykdyti veiklos, tad šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėtas pats naujos institucijos kūrimo procesas. Naudojant literatūros ir šaltinių analizę, naujausių strateginių dokumentų analizę, lyginamąją analizę su užsienio šalių nacionalinėmis kino institucijomis, atlikus giluminius interviu su kino profesionalais bei Lietuvos kino žiūrovų anketinę apklausą ištirta, jog vėlyvą nacionalinės kino institucijos steigimą lėmė tai, jog į kiną Lietuvoje nebuvo žiūrima nei kaip į lygiavertę nacionalinės kultūros dalį, nes lietuvių kinas nekūrė ir tautinio identiteto ir jo neatspindėjo, nei kaip į galimą ekonomikos dalį, nes neišpildoma esminė sąlyga, norint pradėti kurti nacionalinę kino industriją – nesirūpinama jo žiūrovu. Nors perimamos kai kurios užsienio šalių gerosios praktikos (ekspertų tarybos modelis, tapačios funkcijos, uždaviniai), būsima Lietuvos kino centro struktūra, teisinis statusas bei numatomi finansavimo šaltiniai neleis kino centro veiklai atitikti specifinių Lietuvos kino profesionalų lūkesčių. Kyla grėsmė, kad visas dėmesys bus skiriamas filmų gamybai, pamirštant edukaciją ir sklaidą, nekeisti filmų projektų finansavimo kriterijai gali stabdyti žanrinės įvairovės, naujų krypčių atsiradimą. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtis ir į Lietuvos kino profesionalų lūkesčius, Lietuvos kino centrui reikėtų sudaryti sąlygas atsirasti papildomiems finansavimo šaltiniams; inicijuoti bendros gamybos sutarčių su kitomis šalimis pasirašymą, kurios leistų sumažinti Lietuvos procentinį indėlį į bendros gamybos projektus; sukurti objektyvią lėšų paskirstymo sistemą, apimančią visas sritis: kino filmų gamybą, sklaidą, platinimą, edukaciją; paruošti atskirą programą debiutiniams filmams, apsvarstyti galimybę atskirti aukštos meninės vertės filmų gamybą remiančią programą nuo komercinių filmų, turinčių galimybę pritraukti didelį kiekį žiūrovų, programos, joms parengiant skirtingus vertinimo kriterijus; atskirti kino filmų gamybos skyrių nuo rinkodaros ir edukacijos skyriaus; įsteigti atskirą etatą spręsti kino edukacijos ir auditorijos auginimo klausimus; įsteigti etatą viešiesiems ryšiams. 97
MA thesis “The establishment of Lithuanian cinema centre: challenges and expectations”
SUMMARY
2012 became the year of the important strategic changes in Lithuanian film- making industry. One of the most important changes was the Law on Film-making enacted on the first May and according to that Law the Government of the Republic of Lithuania decided to establish the budgetary enterprise Lithuanian film centre at the Ministry of Culture. This decision which involves Lithuania into the European national cinema institutions map and which caused resonance among film-making professionals, can have a crucial impact on the status of Lithuanian national film making. Lithuanian cinema centre has not started its activities yet, thus the MA thesis is going to focus on the very process of establishing a new institution. Using the analysis of the references and resources, the analysis of the brand new strategic documents, the comparative analysis of foreign countries’ national film-making institutions, after taking depth interviews from film-making professionals and after analysing Lithuanian film viewers’ survey it was determined that the establishment of a film-making institution was so late because film-making in Lithuania was not considered not only as an equal part of national culture, as Lithuanian film-making did not create national identity and did not reflect it, and it was not also considered as a potential economical part, because the essential condition to create national film-making industry was not fulfilled – nobody paid attention to the spectator. Although some good practices were taken over from abroad (such as expert council model, similar functions, goals), the future structure of Lithuanian film-making centre, the legal status and foreseen financial resources are not going to meet the specific expectations of Lithuanian film-making professionals. It might be the case that too much attention will be paid to the production of films and not taking into consideration such important aspects as education and the ways how to spread information, the unchanged criteria of film production projects might slow down the emergence of new trends and variety of different genres. Taking into consideration the experience of foreign countries and the expectations of Lithuanian film-making professionals, Lithuanian cinema centre should get some additional possibilities to get extra financing resources, to initiate the production contracts with foreign countries, to create an objective system of allocation of funds, which would consist of all fields: film-making, spread, distribution, education, to prepare a separate 98 programme for premieres, to consider the possibility to separate the high-quality artistic films programme from commercial production, which usually attracts a vast number of spectators, programme, and to prepare different evaluation criteria for both programmes, to separate the department of film-making from the marketing and education departments, to employ a person who would be in charge of education and audience expanding issues and finally to employ a person in charge of public relations.
99
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Knygos:
1. Alseika, Vytautas. Apie lietuvių kino žurnalistikos pradžią. In Ekrane ir už ekrano (sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 2. Brazaitis, Algimantas. Gyvenimą aukštinantis menas. In Lietuvių kino menas šiandien. (sudarytojai Gintalas, Alfredas Šimkus). Vilnius: Mintis, 1981 m. 3. Malcienė, M. Lietuvos kino istorijos apybraiža . Vilnius: Mintis, 1974. 4. Mikalauskas, Vytautas. Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius: Margi raštai, 1999. 5. Oginskaitė, Rūta. Irimo laikų dokumentika. In Ekrane ir už ekrano (sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993 6. Pipinytė, Živilė. Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą. In Ekrane ir už ekrano (sudarytojas Saulius Macaitis). Vilnius: Regnum, 1993. 7. Tarptautinių žodžių žodynas (sudarytoja Valerija Vaitkevičiūtė). Vilnius : Žodynas, 1999-2000
Straipsniai periodinėje spaudoje:
8. Duobienė, Aušra. Kinas Lietuvoje. Pokalbis su valst. įm. „Lietuvos kinas“ komercijos dir. A.Duobiene apie kino rodymą šalyje. In Lietuvos aidas . 1995, Liep. 7, p. 12. 9. Kaminskaitė-Jančorienė, Lina. Apie nekintantį lietuvių kiną. In Kinas , 2010/2 (310) 10. Kim, Uljana. Laikas keistis. In Kinas , 2003/8 (279) 11. Malcienė, M.. Iš lietuvos kino istorijos. Kinas, 1973, Nr. 3(9). In Kinas 2008/3 (300) 12. Pipinytė, Živilė. Lietuviški siužetai. In Kinas , 2008/2 (299) 13. Pipinytė, Živilė. Lietuvių kino kūrėjus veikę ir formavę veiksniai. In Kino atostogos , 2007, Nr.2 14. Skaržinskaitė, Ieva. Paūmėjimai: „Media“ Lietuvoje. In Kinas , 2004/4 (283), p. 8 15. Šukaitytė, Renata. Jaunosios kinematografininkų kartos manifestacijos dešimtajame dešimtmetyje. In Kino atostogos , 2007 m. Nr. 2 16. Valiulis, Skirmantas. Lietuvos kinas sovietinėje sistemoje, In Kino atostogos , 2007 m. Nr. 2, p. 3 17. Vildžiūnas, Linas. Tema. In Kinas 2000/5 (276), p. 3
Straipsniai internete:
18. Paukštytė, Rasa. Lietuvių kinas 1990-2003. [Žiūrėta 2012 05 20]. Prieiga per internetą:
verslas? In Santalka: filosofija, komunikacija . 2011, t. 19, nr. 2. [Žiūrėta 2012 04 05]. Prieiga per internetą:
Elektroniniai leidiniai ir šaltiniai:
27. „Mediadesk Lietuva“ skyrius, [žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
101
41. Danijos kino institutas: Danijos kino istorija. [Žiūrėta 2012 05 05]. Prieiga per internetą:
102
103
78. Media desk Lietuva: ilgametės injekcijos Lietuvos kino kultūrai. 2011-09-.25. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
104
99. VšĮ Vilniaus kino biuras. [Žiūrėta 2012 04 06]. Prieiga per internetą:
Dokumentai:
100. Lietuvos Respublikos Kino įstatymo pakeitimo įstatymas. 2 011 m. gruodžio 22 d. Nr. XI-1897, Žin. 2012-01-10, Nr. 6-192. 101. Lietuvos Respublikos Kino įstatymas. 2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-752, Žin. 2002-03-27, Nr. 31-1107. 102. Lietuvos Respublikos nutarimas dėl biudžetinės įstaigos Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos įsteigimo. 2012 m. balandžio 18 d. Nr. 427. , Žin. 2012-04-26, Nr. 49-2382 . 103. Kino projektų dalinio finansavimo taisyklės. Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-692 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. ĮV – 638 redakcija) 104. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų. 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320., Žin. 2012-05-10, Nr. 54- 2678 105. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos nuostatų, 2012 m. gegužės 8 d. Nr. ĮV-320., Žin. 2008-09-02, Nr. 100-3871. 106. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl nacionalinio kino centro koncepcijos patvirtinimo. 2008 m. liepos 29 d. Nr. ĮV-349. 107. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas dėl Lietuvos Kultūros ministro 2008 m. liepos 29 d. Įsakymo nr. ĮV-349 „Dėl nacionalinio kino centro koncepcijos patvirtinimo“ pakeitimo. 108. Valstybės agentūros „Nacionalinis kino centras“ nuostatai, Ryga, 2005 m. liepos 26 d. (prot. Nr.43 68.§)
Kiti šaltiniai:
109. Tarptautinė kino industrijos konferencija „Meeting point-Vilnius“, 2012 04 26- 29 d., Vilnius [garso įrašas].
105
Priedas Nr. 1
Lentelių, schemų ir diagramų sąrašas
1) Schema nr. 1 . Numatoma Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos strutūra. P. 30 2) Schema nr. 2. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos struktūra . P. 55 3) Lentelė nr. 1. Kino finansavimo ryšys su sukurtų filmų kiekiu, surinktomis lėšomis bei nacionalinio kino žiūrimumu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2007-2011 m . P. 54 4) Lentelė nr. 2 . Žiūrimiausi filmai Lietuvoje 2007-2011 m. P. 65 5) Lentelė nr. 3. Lėšos, valstybės skiriamos kino sklaidai 2010-2012 m. P. 71 6) Lentelė nr. 4. 2011 m. Lietuvoje populiariausių filmų dešimtukas ir gautos pajamos. P. 72. 7) Lentelė nr. 5 . Kino valstybinio finansavimo ryšys su pagaminamų filmų kiekiu bei nacionalinio kino žiūrimumu Danijoje, Lenkijoje ir Prancūzijoje . P. 78 8) Diagrama nr. 1. Atsakymai į klausimą, kiek kartų lankotės kino teatre per mėnesį . P. 52. 9) Diagrama nr. 2. Atsakymai į apklausos klausimą, kodėl nesilankote kino teatre . P. 52. 10) Diagrama nr. 3. Atsakymai į klausimą, kaip vertinate šiuolaikinį lietuvių kiną . P. 53. 11) Diagrama nr. 4. Žiūrovų norimi matyti lietuvių kino žanrai . P. 66. 12) Diagrama nr. 5. Žiūrovų nuomonė, ko trūksta lietuvių kinui. P. 69. 13) Diagrama nr. 6. Lietuvių kino žiūrėjimo pasirinkimo priežastys. P. 73
106
Priedas Nr.2
GILUMINIAI INTERVIU
Interviu su Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininku, režisieriumi Gyčiu Lukšu, 2012 02 20
Kultūros ministerijos atstovai teigia, jog kurdami Lietuvos kino centrą, perima latvių patirtį. Ar iš tiesų taip yra? Yra ir skirtumų, pavyzdžiui, Lietuvoje kino centras bus grynai biudžetinis, o latvius gali remti ir privatūs asmenys?
Tai dabar taip yra. O štai yra atsiųstas prieš dešimt metų, latviai atsiuntė savo nacionalinio kino centro ir struktūrą, ir darbuotojus, ir viską kaip jie ką finansuoja, kokia jų sistema finansavimo, tai kaip jie gali neigti, jeigu jie patys pirmieji mums tai atsiuntė. Tai dabar jie mandri sakyti, nes lygiai prieš pusantrų metų jie pavadino agentūra, jie pakeitė šiek tiek statusą, po dvidešimties metų egzistavo.
Ar latviams senasis modelis nepasiteisino, dėl to jie jį keitė?
Ne, priežastis – ekonominė krizė. Situacija privertė juos sumažinti darbuotojų, pasivadint agentūra ir taip toliau. O pradėjo jie 1991 metais, ir labai paprastai. Apie šitą niekas nemėgsta šnekėti, tai aš pasakysiu. Kaip atsirado Latvijos nacionalinis kino centras ir Estijos Film Foundation . Ogi atsirado kažkada po visų trijų šalių revoliucijų, kai apimti revoliucinio įkarščio, mes ypač, labai jau tokie emocionalūs, puolėme naikinti viską, kas susiję su sovietų režimu, kiti elgėsi kur kas protingiau, ramiau ir apdairiau. Mes turėjome Lietuvos valstybinį kinematografijos komitetą, su savo puikiausiom patalpom, su visom tarnybom. Tom, kurias iš esmės dabar bandoma atkurti. Mes jį likvidavom. Latviai jį pertvarkė, kitaip pavadino, ir nuo 1991 m. ten pradėjo veikti nacionalinis kino centras. Iš esmės pertvarkius skyrius, pakeitus pavadinimą, nuostatus ir taip toliau. Ir jis atnešė didžiulę naudą Latvijos kinui. Visai natūralu, kad jis tobulėjo, keitėsi, formavosi, kad dabar jis dar kitoks, jis tiesiog prisitaikė prie aplinkybių. Bet jie nesunaikino, jie nepradėjo nuo nulio. Mes, kaip ir kitose sferose, žemės ūkyje ar kur kitur, mes patys viską išplėšėm, išvagėm, išdrąskėm, ir nieko neturim. Dvidešimt metų kankinančiai kuriam tai, kas jau buvo. Tai čia tokia pastaba, kuri gal nelabai populiari, gal nemėgsta jos politikai. Taigi mes rėmėmės ir dabar bandom išlaikyti dvylika žmonių, taip, nuo ko pradėjo latviai.
107
O jie pradėjo labai protingai. Estai kūrė panašiai kaip latviai. Buvo išstudijuoti net rusų kino įstatymai. Vėliau jau aš dalyvavau Lenkijoje, seime, kai buvo priimamas lenkų įstatymas apie kinematografiją. Ten buvo daug mums naudingų dalykų, nors Lenkija ne visai mums tinka. Latvija geriau, nes Lenkija milžiniška valstybė – tai yra visai kitos galimybės, kiti mokesčiai surenkami, kitokia rinka, kitokia distribucija.
Ar šiuo metu labai skiriasi latvių kino finansavimo dydis nuo lietuvių?
Visuomet Lietuva buvo paskutinėje vietoje. Visuomet pirmoje vietoje buvo ir tebeliko estai, ir jų atotrūkis didėja. Mes jau niekuomet jų nebepasivysime. Tris kartus, grubiai tariant, daugiau finansuojamas kinas, nors Estija yra tris kartus mažesnė valstybė. Tai įsivaizduokit koks santykis. Latvija visuomet buvo antroje vietoje, Lietuva – paskutinėje.
O Lietuvoje, jei Lietuvos kino centras bus biudžetinė įstaiga, ar spręsis finansavimo klausimas?
Be jokių abejonių. Pakalbėkime apie mūsų centro statusą. Jo veiklai kasmet iš biudžeto bus skiriama apie pusę milijono litų. Pats kino centras dabar manoma akumuliuos visas lėšas, skirtas filmų kūrimui, sklaidai, dalyvavimui tarptautiniuose renginiuose, galbūt net akumuliuos festivaliams skirtas lėšas, kuriomis dabar disponuoja Kultūros fondas. Centras galės kaupti ir kitokias lėšas. Niekas nedraudžia jam kaupti ir iš kitų šaltinių. Buvo mirtina kova seime ir visur kitur. Man teko dirbti prie senojo dar varianto kino įstatymo, kur buvo toks skyrius „Nacionalinio kino rėmimo programa“. Tame skyriuje buvo nurodyta, kad šalia biudžeto lėšų egzistuoja mažų mažiausiai dar trys šaltiniai. Tai ir penkiasdešimt procentų licenzinio kabelinės televizijos mokesčio, 25 proc. Nuo naudojamų asmeniniams tikslams vizualinių priemonių, taip vadinamas tuščios laikmenos mokestis. Buvo ir kitokių visokių, bet palaipsniui jie nyko. Be mūsų žinios ir be mūsų valios. Seimas pats ėmėsi viską keist. Pirmiausiai išbraukė 50 proc. nuo televizijos. Tada televizijų atstovai taip atrodo prarado moralinę teisę ką nors bendro turėti. Pavyzdžiui, sėdėti kino taryboje. Niekur pasaulyje negirdėta, kad kas nors iš televizijos, juo labiau komercinės, sėdėtų komisijoje, kuri skirsto ekraniniam kinui skirtus pinigus. Jie gi yra iš tikrųjų tiesioginiai konkurentai. Bet kaip koks atavizmas liko jie – nors išnyko iš įstatymo, liko komisijoje. Na, dabar, priėmus tą naują įstatymo variantą, 108
žinoma jie negalės ten būti. Nei jie, nei platintojai, nei rodytojai, nes taip nėra niekur pasaulyje. Kino reikalus gali tvarkyti tiktai kūrėjai ir filmų gamintojai, prodiuseriai, gal dar kino vertintojai profesionalūs, turiu galvoje kino kritikus. Ta patirtis yra daugelyje valstybių, ir tikriausiai mes ją pasinaudosime. Dėl papildomų šaltinių, apie kuriuos klausėte, priiminėjant naują kino įstatymo variantą pagrindinės grumtynės vyko dėl papildomų šaltinių. Jeigu senajame kino įstatyme buvo 30 procentų nuo PVM, kurį moka visi Lietuvos kino teatrai į valstybės biudžetą, iš jų būdavo atskiriama 30 proc. Paremti nacionaliniui kinui. Prasidėjus krizei, berengiant naują įstatymo variantą, Finansų ministerija, konkrečiai – finansų ministrė, kategoriškai pasipriešino ir liepė išbraukti ir šitą, vienintelį likusį papildomą pajamų šaltinį. Gerai, kad šiuo klausimu mes vieningi. Supratome, kad negalime to leisti. Ir tada man asmeniškai teko dalyvauti ir vyriausybės kai kuriuose posėdžiuose, ginčytis su finansų ministerijos kancleriais, su vyriausybės kancleriu, kad šis šaltinis ne tik turi likti, bet turi būti dvigubai didesnis – 60 proc. Ir pavyko dėl to susitarti. Tai yra apie 3 000 000 litų kasmet papildomai, šalia tų pinigų, kurie ateis iš biudžeto. Tai yra vienas vaidybinis pilnametražis filmas, nes maždaug tiek ir kainuoja filmas. Seime vieni už, vieni prieš – reikėjo užsiimti lobistine veikla. Reikėjo ne tik įtikinti kultūros komiteto vadovus, kas nebuvo sunku, bet yra finansų ir biudžeto komitetas. Atsitiktinumo dėka, kadangi su to komitetu vadovu mes pažįstami, susitikom. Komentavome, įrodinėjome, kad valstybė tai nieko nepraras, tai yra juokinga suma. O mums tai yra tikrai ženklus ... dar kartą remdamiesi latvių, estų pavyzdžiais, kaip jie protingai sutvarkė. Mums pavyko pasiekti, kad seimas, kaip nekeista, gana vieningai, nubalsavo kad liktų tie 60 proc. nuo PVM. Bet net kada jau pakliuvo Prezidentei parašui, finansų ministerija, nepatenkinta tuo, dar bandė užblokuoti Prezidentūroje beesantį kino įstatymą. Tada mes laukėme Prezidentės parašo, ir vis dėlto jis buvo. Taigi štai jums ir yra - -nepriklausomai nuo to, kas bus valdžioje, kas bus Kultūros ministras, kokia partija, veiks tas užvestas mokestinis mechanizmas, kuris papildomai mums skaičiuos 3 000 000 litų. Tai pirmas realus žingsnis į kino atsigavimą per daugybę metų.
Kodėl, Jūsų nuomone, Vyriausybėje, Seime neigiamai žiūri į kiną, ar nemano, kad tai yra svarbi kultūros dalis, ar nemano, kad tai gali ekonomiškai atsipirkti?
Aš manau, jūs ir įvardijote - sakykime, dar nepakankamai suvokia, koks didžiulis poveikis kino kuriant valstybės įvaizdį. Juk koks nors vienas nuvežtas filmas gali daug 109 daugiau papasakoti apie Lietuvą, kaip apie valstybę, kaip mes gyvename, kokia mūsų istorija, kokia mūsų kultūra, kodėl mes tokie. Vienąkart žmonės, pamatę sako: „Mes atradome Lietuvą“. Antras dalykas – tebeegzistuoja požiūris į visus menininkus kaip į išlaikytinius. Kaip į kažką parazituojančio nesuvokiant, kad kinas tai dar ir didžiulė industrija. Man viešint Holivude teko domėtis šitais dalykais. Po karo pramonės Jungtinėse Valstijose kino pramonė yra antroje vietoje. Amerika ne ginklu užkariavo pasaulį, jie savo filmais visam pasauliui įteigė savo vertybes, savo moralės suvokimą, savo gyvenimo būdą ir demokratijos kriterijus. Jei JAV supranta, kodėl šito nesupranta Lietuva – kad kinas yra ne tik neatskiriama nacionalinės kultūros dalis, ji yra viena iš demokratiškiausių. Norėtųsi, kad Lietuvos kinas grįžtų prie žanrų įvairovės.
Bet, kiek pastebėjau, lietuviai kažkodėl nelabai mėgsta eiti į lietuvių kiną..
Jeigu daroma vienas du filmai per metus, apie kokią žanrų įvairovę (galima kalbėti). Aš neraginu grįžti į sovietmetį, bet kinui tam tikra prasme tai buvo aukso amžius, nes Lietuva gamino 6-7 vaidybinius filmus kasmet. Dirbo įvairių kartų (žmonės) ir debiutai buvo įmanomi. Kai darai tiek daug, tai susikaupia daugybė filmų. Tada gali būti ir vaikiški ir istoriniai filmai, ir miuziklai ir detektyvai. Tada ir žiūrovas gali pasirinkti. Kai padaromas vienas filmas ir apie jį rėkiama, (...) tai žinoma žmonės, kuriems taas žanras nėra artimas nusivilia, jie neturi galimybės rinktis. Bet neabejoju, kad tai keisis, kad tai turi keistis. Turi ir valdžia suvokti, kad kinas jai naudingas. Kinas sukuria nemažai darbo vietų. Žmonės, įdarbinti kine, moka mokesčius, suskaičiavus viską, palyginus su tuo, ką valstybė duoda filmo kūrimui... jie generuoja pinigus, kurie papildo valstybės iždą. Taigi mus vadinti kažkokiais ranką amžinai ištiesusiais ubagėliais yra įžeidu ir neteisinga. Tai tiesiog iš neišmanymo. Seime svarstomų pelno mokesčio įstatymų pakeitimo esmė, yra mokestinės lengvatos tiems, kurie investuoja į filmų gamybą. Ar tai užsieniečiai, ar tai lietuviai, ar tai juridiniai, ar tai fiziniai asmenys. Daugybę metų turėjome labdaros ir paramos įstatymą, kuris absoliučiai neveikė, galbūt pelno mokesčio įstatymo dviejų straipsnių papildymai išjudins šitą. Vengrai padarė tai gal prieš dešimt metų ir kai Vengrijoje filmų gamyba pakilo nuo trijų iki dešimties filmų, visi suprato, kokia tai veiksminga priemonė. Mes šitą supratome žymiai vėliau - kai latviai nuviliojo iš mūsų visas užsienio kompanijas, dirbusias Lietuvoje. Tada lietuviai suprato kažką panašaus daryti, tada atsirado Vilniaus 110 kino biuras. Bet gerai - geriau vėliau negu niekada -, kad mokomės iš kaimynų patirties ir darome. Dabar dėl tų lūkesčių, kuriuos jūs minite savo laiškelyje, ar pateisins sukurtas Kino centras. Čia mes turime padaryti patys, jokia Kultūros ministerija, niekas už mus to nepadarys. Kiek mes būsime aktyvūs formuojant specialius reikalavimus tiek centro vadovo rinkimams..
Ar imatės kokių iniciatyvų dėl būsimo kino centro veiklos skaidrumo? Dėl jo darbuotojų kvalifikacijos tinkamumo?
Rytoj bus patikėtinių tarybos posėdis, mes bandysime įvardinti žmones, kriterijus apmąstyti. Prieš tai aš buvau pas kultūros ministrą ir valandą jam įrodinėjau, kad kino žmonės nenorėtų būti nuošaly nuo šito proceso ir patikėtų vien tik Kultūros ministerijai. Šalia manęs dar buvo Arūnas Matelis. Mes uždavėme keletą klausimų kultūros ministrui: ar jau yra paruošti specialūs reikalavimai? Pasirodo, kad jie iki galo dar nesuformuluoti. Tada mes jam sakome, kad norėtume dalyvauti, nes mums tai svarbu. Ministras sako: „gerai“. Klausiame, kas bus tie teisėjai, kas bus ta komisija ir ko ji bus sudaryta, kuri rinks kad ir konkurso tvarka būsimąjį Kino centro direktorių. Ministras negali atsakyti - turbūt aš būsiu, bus mano juristė. O kas daugiau, mes klausiame. Ačiū jam, kad jis mus supranta. Jis sako, tai gal jūs siūlykit. Sakau: visai teisingai, nes lenkai - kultūros ministro įsakymu. Savo įsakyme jis yra nurodęs, kas sudaro tą komisiją, ten - ir Lenkų sąjunga, ir prodiuseriai, ir kiti buvo pasiūlyti į tą komisiją, kuri rinko. Ministras sutiko. Svarbiausia, kad nebūtų nuvilti lūkesčiai, net ne direktorius, bet kad būtų valdininkai profesionalai, nes visose Europos institucijose ne menininkai vadovauja tokiam (centrui). Taigi kai pagalvoji net ne jis svarbiausias, svarbiausi bus tie ekspertai, kurie vertins pateiktus kino projektus. Tai, kas dabar yra Kino taryba. Kokia bus ta ekspertų taryba, kaip jie išmanys tiek kino meną, tiek kino gamybą, kiek jiems rūpės kino sklaida, kiek jie išmanys europinių institucijų veiklą, fondų (Eurimage, Media) programas, kaip jie mokės kontaktuoti su tuo, kaip jiems rūpės mūsų milžiniškas kino paveldas, štai nuo ko priklausys visi mūsų lūkesčiai. Taigi tie septyni, ar kiek ten, žmonės, ant kurių pečių guls šitas dalykas, turi būti ypatingai rūpestingai atrinkti. Klausėme ministro, ar yra paruošti kriterijai, pagal kuriuos bus atrinkti tie žmonės? Kriterijų iki šiol nėra (konkrečių). Jie sklando kažkur. Vėlgi jis sutinka, kad čia mes padėtume suformuoti. 111
Sakome, geriau mes tuo irgi užsiimsime. Tokių žmonių tarpe negali būti žmonės, kurie būtų kokių nors privačių, komercinių kino teatrų tinklo darbuotojai, nes tokiems žmonėms rūpi tik kasa, tik pelnas. Mažiausiai jiems rūpi meninė vertė, kokį vietą tas kūrinys užims Europos kontekste, kokį jis santykį turės su lietuvių literatūra, su mūsų mentalitetu, su tautiniu unikalumu, valstybės įvaizdžiu. O tokių žmonių dabar yra, jis išeina net neskaitęs projekto. Neturėtų ten būti jokių televizijos asociacijų deleguotų žmonių, nes kas yra komerciniai televizijos kanalai aiškinti nereikia. Kodėl jie turėtų spręsti, kokį lietuvišką filmą daryti? Jie galėtų būti, bet tada jie turėtų duoti pinigų. Galėtų būti televizijos, bent jau Lietuvos nacionalinė televizija, kodėl ji neprisideda kuriant lietuviškus filmus? Ji įgytų pirmumo teisę rodyti tą filmą, tai būtų visiems naudinga, per vieną vakarą tą filmą pamatytų apie milijonas žmonių.
Dėkui už pokalbį.
112
Interviu su kino prodiusere Uljana Kim, 2012 04 26
Jūsų nuomone, ar mes turime nacionalinį kiną - autentišką, unikalų?
Be jokios abejonės, ir ne tik nepriklausomybės laikais. Iš tikrųjų jau tarybiniais laikais lietuvių kinas buvo unikalus, kad ir tarybų Sąjungos kontekste. Lietuvių kinas užėmė išskirtinę vietą. Buvo keletas filmų, kurie buvo gana žinomi ir tuomet, ir dabar, tad mūsų režisieriai, mūsų autorinis kinas turi tradiciją. Ir tai nėra tik vienas ar du režisieriai. Nepriklausomybės laikais yra viso to tąsa. Atsirado mūsų dokumentinio kino režisieriai, Europoje netgi pripažinta mūsų kino mokykla. Tai ir Audrius Stonys, ir ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tikrai, jis yra ir autentiškas, ir unikalus. Taip pat ir Šarūnas Bartas. Vien turint omeny, kiek mes turime pagamintų filmų – o skaičius yra nedidelis, gana kuklus – bet laimėjimai, pažiūrėjus statistiškai (juk buvo dalyvauta ir Kanuose, ir Venecijoje, Berlinalėje) yra įspūdingi.
Kaip manote, kas galėtų padėti lietuvių kinui? Valstybinis finansavimas labai mažas. Galbūt gelbėtų bendra gamyba?
Taip ir yra. Tai gana anksti prasidėjo, praktiškai nuo nepriklausomybės pradžios. Vienas pirmųjų buvo Šarūnas Bartas, pirma jo studija, praktiškai visi jo filmai yra koprodukcijos. Buvo net tokių filmų, kurie pilnai finansuojami ne iš valstybės biudžeto, arba labai simbolinė dalis. Aš manau, kad kinas ir egzistuoja iki šiol tik todėl. Juk buvo kažkada dar sunkiau, finansavimas – tik apie 1 mln., tai išvis neįmanoma buvo.
Kas padeda ieškant galimybių bendrai gamybai?
Viskas prasideda nuo iniciatyvos pačių žmonių – režisierių ir prodiuserių. Nuo nepriklausomybės atgavimo ta sistema formavosi, vystėsi. Kai įstojom į Europos sąjungą, atsirado galimybė kreiptis į Media programą, o pradėjome, ir Šarūnas Bartas, ir aš pati, savo iniciatyva,tad tie žingsniai buvo gana komplikuoti. Kai atsirado media programa- - tai yra fantastika. Dabar ką turi jauniji karta, ir dėl dalyvavimo seminaruose, ir kad jie gali bet kur nuvažiuoti, nuo scenarijus rašymo iki kitų įvairių profesijų tobulinimo. Gali sudalyvauti ir koprodukcijos forumuose, jei tik imies iniciatyvos ir turi projektą, dabar gali suorganizuoti ir finansavimą, ir dalyvavimą. Dabar galimybės yra labai plačios. Media desk yra, kur sėdi žmonės, galintys konsultuoti, padėti. Šiais laikais, jei kam reikia
113 pradėti, nėra ko skųstis.
Kodėl sukūrus filmą žiūrovas jo nesirenka?
Tai jau pasenusi informacija. Jau taip nėra, kad nesirenka lietuviško filmo, prisiminkime „Tadas Blinda. Pradžia“. Kuris surinko daugiau nei „Avataras“, taip pat mūsų studijos, Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ laikėsi keletą savaičių pirmoje, antroje vietoje.
Kaip manote, kodėl taip nutiko? Ar žmones į kino sales priviliojo reklama?
Ne tiktai reklama. Reklama, be jokios abejonės, turi didelę įtaką. Bet ir mūsų žiūrovas jau pribrendęs ir tai yra natūralu. Jei pažiūrėtume į kitas šalis, kur yra gilios tradicijos ar didelė industrija, kaip Ispanijoje, tai ten daug žiūrovų žiūri savo kiną. Tų filmų mes net nematome. Mes matome Pedro Almodovarą ir dar kelis. Tai yra natūralu, visur yra tas pats. Nacionalinius filmus, kaip pas mus vyko su filmu „Tadas Blinda“, žiūrovai nori žiūrėti. Žiūrovai nori žiūrėti savo filmus savo kalba. Nesvarbu šiuo atveju kokybė. Tai yra visai kitas reiškinys. Taip vyksta ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje. Taip šiuo atveju yra ir su mūsų kinu. Plačiajai publikai, už Lietuvos reikia rodyti arthouse filmus, turinčius išliekamąją vertę.
Jūsų nuomone, kodėl nacionalinį kino centrą steigiame tik dabar?
Mes esame jauna valstybė, matyt tik dabar subrendome. Bet pagaliau jis bus įkurtas. Vėlgi viskas remiasi į finansavimą ne tik kinas, bendrai visa kultūra. Ir požiūris, jau visi žino, kad pas mus mažiausias finansavimas bendrai kultūrai Europoje. Tai yra požymis jaunos valstybės. Pas mus ir visi kiti klausimai neišspręsti, energetiniai ir taip tolau Bet kita vertus, tai yra ir požiūrio dalykas. Nėra taip, kad iš pradžių mes uždirbkime duoną, o po to bus kultūra. Jos nebus išvis, viskas išnyks. Dabar jau lyg ir atsiranda tokie žingsniai. Jau netgi ūkio ministras kalba apie tai, kad bus investicijos pritrauktos į Lietuvą. Bet čia vėl iš kito galo pradedama – ką gi darys užsieniečiai vakarais.
Ar Jūs asmeniškai, ar Jūsų studija, turite lūkesčių, susietų su Lietuvos kino centru? 114
Aš pati labai aktyviai dalyvavau kad jis būtų įsteigtas, kad įstatymas būtų pagaliau pakeistas. Tai susiję ir su finansavimo padidėjimu, nes iš tikrųjų, jei bus centras, o finansavimas liks toks pats kaip dabar, tiesiog nebus ką administruoti, visos problemos bus neišsprendžiamos. Vien dėl pinigų stygiaus. Norint sutvarkyti ir paveldą, ir gamybą, ir sklaidą, neturint finansavimo vėlgi...
Ar yra numatomi papildomi finansavimo šaltiniai?
Ne, kol kas bus kaip ir yra, biudžeto lėšos, tik neaišku, koks bus tas biudžetas kitais metais, gal kažkiek padidės. Svarbu ir tai, kiek mes turim žmonių, kurie yra tinkamos kompetencijos. Viskas yra labai svarbu. Reikės išauginti šį centrą, visko nebus iš karto. Manau, kad netgi gali būti nusivylimų. Bet sėdėti ir laukti ne išeitis. Aš manau, reikia veikti kartu, tiesiog įkurti ir dirbti prie to.
Kalbant apie kiną kaip ekonomikos dalį, ar lietuviškas filmas gali būti pelningas?
Visi filmai negali būti pelningi. Taip yra visur – niekas nepainioja šių dalykų, jie yra atskiri. Tai yra filmai, kurie nuo pat pradžių, kaip „Tadas Blinda“ turi atnešti pelną, yra ir ekonominė grąža iš tokių filmų, yra sistema sukurta ir viskas atskirta. Tokie filmai, kokius daro Šarūnas Bartas, suskaičiuojant visus metus ir dar į ateitį, nežinia, kuris filmas daugiau uždirbs. Tai yra kitoks uždarbis – ne kad eina daug žiūrovų, tai yra skirtingos nišos. Lietuvių kinas jau įrodė, kad jis yra įdomus žiūrovui. Tą klausimą kėlėme 2004 m., kai darėme „Trispalvę“ (aut. pastaba: Lietuvių kino festivalis „Trispalvis kinas“). Mes norėjome įrodyti, kad kinas yra gyvas, ir kad visuomenė turi poreikį jam. Jau netgi įrodyta, kad jeigu pas mus būtų finansavimas apie 15 mln. litų, būtų sukuriami keli vaidybiniai filmai per metus, kurie galėtų būti labai skirtingi, skirti skirtingai auditorijai, būtų visi laimingi ir turėtų ką pasirinkti. Tai būtų ir Bartas, ir „Zero2“, ir Algimantas Puipa. Tai būtų ir debiutai, ir senesnės kartos atstovai, skirtingų žanrų filmai. Vėlgi kalbant apie tai, kad pas mus nėra žanrų – iš kur jie gali atsirast? Pagaminami du filmai per metus. Viskas yra susiję labai tampriai. Per keletą metų mes pamatėme, kiek surenka „Zero“, „Drugeliai“ - labai skirtingos auditorijos, skirtingi filmai, o tai, kad jie yra lietuviški, o žiūrovai eina .. Paraleliai yra filmai, kurie skina laurus festivaliuose, gauna 115 prizus, kalbant apie dokumentinius, tai jau ne tik Matelio, Stonio, Navasaičio, jau yra ir Mantas Kvedaravičius. Tas visas procesas, plačiau pažiūrėjus, kaip ir viskas tvarkoje su tuo kinu, tik klausimas, kiek mes galim dar pratempti be finansavimo injekcijų. Na dabar bus centras, nors viskas galėtų sklandžiau vykti, bet turbūt mes prie to prieisime.
Dėkoju už pokalbį.
116
Interviu su režisiere Giedre Beinoriūte, 2012 05 10
Gegužės mėnesį duris atversiantis kino centras deklaruoja tokius uždavinius: didėjanti valstybės parama nacionalinio kino kūrybai, gamybai ir sklaidai, aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos kino srities specialistų ruošimas šalyje ir užsienyje, priimti nacionaliniai ir ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai, sudarantys galimybę šalies kino kūrėjams siekti finansinės paramos Europos institucijose bei kartu su kitų Europos valstybių kino kūrėjais įgyvendinti bendrus projektus, pristatyti Lietuvos kiną užsienyje. Kaip vertinate nacionalinio kino centro koncepcijoje surašytus uždavinius?
Uždaviniai atrodo adekvatūs. Reikia tikėtis, jie palaipsniui bus įgyvendinti.
Kaip vertinate dabartinę lietuvių kino situaciją? Ar jaučiate, kad kinas pamirštas ir apleistas, nėra bendros kino politikos strategijos? Galbūt galėtumėte papasakoti, su kokiomis kliūtimis kūrybos ir gamybos procesų metu susiduriate dėl bendros kino politikos nebuvimo?
Labiausiai turbūt jaučiasi vienos institucijos, kurioje sueitų visi kino galai, nebuvimas. Man rodos didelė bėda su kino paveldu, archyvu. Taip pat su sklaida. Iš tikrųjų, lietuviškų filmų sklaida kol kas gula ant pavienių iniciatyvų ir atskirų studijų pečių. Norėtųsi politinės valios skleidžiant lietuviškus filmus, ypač Lietuvoje, bet, žinoma, ir užsienyje. Reikalinga institucija, kuri žinotų, kas Lietuvoje kuriama, sukurta, kuri teiktų informaciją apie visą Lietuvos kiną. Kūryboje ir gamyboje labiausiai, žinoma, trūksta finansų ir kažkokios skaidrios, pastovios, aiškios finansavimo sistemos. Paraiškų priėmimo terminai, formos vis dar pereinamojoje stadijoje, nėra nusistovėjusi projektų reitingavimo sistema, joje trūksta skaidrumo.
Jūsų nuomone, kokių konkrečių priemonių reikėtų imtis, kad pagerėtų kino kūrėjų situacija?
Reikia institucijos, kuri prisiimtų bendrą atsakomybę ir po truputį kurtų naujas sistemas – finansavimo, platinimo, archyvavimo, edukavimo ir t.t. Kurie galėtų kurti strategijas ir vykdyti kino politiką, nustatytų prioritetus. Mano galva, tiek visam kinui
117 bendrai, tiek finansavimui, tiek sklaidai, tiek kino edukacijai trūksta valstybės dėmesio, gairių. Šiuo metu tikrai nemažai bruzdesio daugumoje kino sričių, bet kol kas tai tik paskiros iniciatyvos, kurių nevienija bendra strategija. Iš principo sukūrus filmą neretai net neaišku, ką su juo veikti. Norisi priemonių, kuriomis galima būtų pasinaudoti prailginant filmo gyvenimą. O taip pat tam tikrų temų, žanrų skatinimo, palaikymo priemonių, galbūt konkursų. Taip pat kino centras galėtų rūpintis ir inicijuoti kokį nors kasmetinį tarptautinį kino industrijos renginį, kad vyktų profesionalų mainai. Apskritai trūksta profesionalumo, profesionalų ugdymo, palaikymo priemonių. Kine daug mėgėjiškumo. Manyčiau, valstybės reikalas būtų inicijuoti dokumentinių filmų tam tikromis temomis kūrimo konkursus, labiau skatinti ir remti jaunuosius kino kūrėjus, daugiau dėmesio skirti Kino ir TV katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nes tai praktiškai vienintelė aukštoji mokykla, rengianti visų pagrindinių specialybių kino profesionalus.
Ar tikitės, kad kino centro įsteigimas pakeis situaciją? Kokie Jūsų lūkesčiai?
Aš tikiuosi, kad taip bus. Tikiuosi, kad tai bus kažkas naujo, jog „senasis aparatas“ nepereis tiesiog iš Kultūros ministerijos į naują įstaigą, jog ateis žmonės, kurie išmano kiną ir kuriems tai rūpi.
Dėkoju už atsakymus!
118
Interviu su režisieriumi animatoriumi Valentu Aškiniu, 2012 03 17
Kokia šiuo metu animacijos situacija Lietuvoje?
Situacija ne pati geriausia. Vienas dalykas tai, kad politikai ir mūsų Kultūros ministerija neturi valstybinio požiūrio į šitą meną. Jis pamirštas ir yra našlaitės situcijoje. Šiemet nebuvo finansuotas nė vienas trumpametražis animacinis filmas iš biudžeto. Tai yra tiesiog žanro žlugdymas. Turėtų būti ar tai kvota, lėšos filmams, skirtiems vaikams, kurie turėtų būti kuriami kasmet ir išleidžiami bent keturi penki filmai. Tai padėtų šiek tiek gyvuoti pačiai animacinių filmų industrijai, ir leistų autoriams, kurie kuria, turėti bazę. Būtų galima animatorius, žmones, kurie kuria, piešia, savotiškai išlaikyti, nes jie negali patys sau susirasti projektų – jų ieško režisieriai su dailininkais statytojais, scenaristais, o žmonės, kurie atlieka darbus, yra samdomi, jie turi nuolat turėti darbo vietą, jeigu jie išeina, paruošti naujus žmones nėra taip lengva. Filmai vistiek kuriami. Ką tik buvo debiutinio jaunos režisierės Urtės Budinaitės filmo „Nepriklausomybės diena“ premjera. Kad išlaikyti, išgyventi šioje situacijoje, mes ieškome galimybių bendrai produkcijai su užsienio partneriais, su žmonėmis, kurie neturi lėšų ir lygiai kaip mes savarankiškai vieni negali sukurti savo filmų. Mes kooperuodamiesi, sudėdami savo lėšas, panaudodami mūsų bendras bazes kuriame savo filmus. Dabar aš kuriu pilnametražį animacinį filmą „Aukso žirgas“. Tai yra trijų šalių - Lietuvos, Latvijos ir Liuksemburgo – bendra gamyba. Tai yra pilno metražo, 75 minučių filmas. Didelis darbas, yra kur pasireikšti. Keliose šalyse atliekami darbai, užduotys, gana sudėtinga komunikacija. Kadangi jo bendras kūrimo terminas yra gana didelis, tie darbai irgi pilnai neapkrauna mūsų animacijos žmonių, kurie turi nuolat kažką daryti. Dėl to kuriame ir kitus filmus. Dabar yra Iljos Bereznicko filmas “Laimė-nelaimė”. Tai bus pasakojimas, sudėtas iš kelių istorijų, paremtas pasakų motyvais. Ruošiame naujus projektus fondui “Media” ir kitiems, kurie turi galimybes surasti lėšų ne Lietuvoje. Nes Lietuvos fondai yra smulkus mūsų valstybinių fondų palaikymas, neleidžia normaliai gyvuoti mūsų industrijai. Turime dvi mokyklas, kuriose ruošiami animatoriai. Tai yra Vilniaus dailės akademija, kur yra animacijos kursas. Ruošiantis potencialius režisierius, kūrėjus. Debiutavę jie praktiškai Lietuvoje nebeturi galimybės surasti finansavimo, nes trumpametražiai filmai šiuo metu nefinansuojami. Gal dėl krizės situacija tokia bloga. Taip pat yra Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Interaktyvaus dizaino katedroje turime animacijos specializaciją. Ten daugiau studentų baigia. Jie galbūt daugiau orientuoti į techniką, jie galbūt net ir savarankiškesni, nes labiau įsigilina į visą procesą,
kaip sukurti filmą, į programas į techniką. Jiems labiau trūksta konceptualumo, gebėjimo patiems generuoti įdėjas, kurti projektus. Susijungę tų dviejų mokyklų žmonės gali sukurti neblogą grupę, kuri galėtų savarankiškai kurti.
Norėčiau grįžti prie finansavimo klausimo: ar animacijai pakanka to, kad ji turi atskirą kategoriją, teikiant projektus vertinimui?
Taip, yra atskira kategorija - animacinių filmų. Teikiami (projektai) į animacinių filmų kategoriją, filmai sureitinguoti. Bet net ir pirmoje vietoje esantis projektas negauna jokio finansavimo. Tai kam tada juos reitinguoti, kam visa tai daryti. Motyvuojama, kad “jūs, trumpametražiai, nesusirandate partnerių bendrai gamybai”. Iš tiesų trumpametražis kinas yra tas produktas, kuris turi būti arba komercinis, gal ne visada jį pavadinsi komerciniu, na, pavyzdžiui, televizijos serialas, pilnametražis filmas, kuris gali rinkoje būti realizuojamas parduodant. Trumpieji filmai yra mūsų nacionalinės kultūros dalis, tai yra režisierių idėjos, jie ieško naujų kelių, naujų būdų, kaip kurti animaciją. Jei mes tų trumpų filmų nedarome, tai mes praktiškai žlugdome nacionalinę animaciją, ji išnyksta. Vėliau susizgribs: “O, ką mes padarėme - dingo!”. Aišku, jei režisierius trejus ketverius metus negauna savo filmui, projektui finansavimo, kad galėtų padaryti nors vieną trumpą - 4-5 minučių filmą... Tokie filmai galėtų būti kuriami ir kasmet, kad autorius turėtų galimybę realizuoti save. Vėl motyvacija: “galbūt tos idėjos niekam neidomios”. Bet jeigu mes pasižiūrime Kino tarybos sudėtį, tai ten nėra nė vieno žmogaus, kompetentingo animacijos srityje. Kaip jie gali svarstyti ir nuspręsti, kuris animacinis projektas yra geras, kuris yra blogas. Esu kažkada buvęs toje Kino taryboje, esu matęs, kaip skaito, kaip vertina tuos projektus. Viskas neįsigilinus. Norėjau, kad autoriai galėtų ateiti ir pristatyti savo projektus, kad papasakotu savo idėjas. Kartais, kas parašyta, ne visada būna suprantama, bet kai autorius gyvai papasakoja, parodo eskizus, personažus, tas sumanymas labiau atsiskleidžia. Net tas žmogus, kuris galbūt ne visiškai susietas su animacija, gali pajausti ir suvokti, kuris yra geras ir idomus projektas, o kuris galbūt nelabai. Tokios mūsų šiandieninės problemos. Autoriai, kurie kuria dabar, daugelis profesionalų pereina į mėgėjišką lygį, kada kuria animacinius filmus visiškai be biudžeto, be pinigų. Ką jiems daryti? Jie kitokiuose darbuose, bet jiems dūšia reikalauja ir jie turi kurti. Dvi seserys, Eligija ir Nijolė Valatkevičiūtės, kuria kasmet po 3-4 animacinius filmus. Bet jos yra avangardinio arba abstraktaus meno atstovės, jų filmai neturi naratyvo, siužeto ir žiūrovų yra galbūt sunkiai priimami. Bet toks menas egzistuoja ne tik čia, ne tik
Lietuvoje. Kadangi aš organizuoju tarptautinį animacinių filmų festivalį (šiemet bus 10- as), specialiai surenku tokią ekspermentinio kino programą, net dvi. Viena - Forma T, kita - Figūra Z. Pavadinome sąlyginiais terminais, nes jų neįmanoma suklasifikuoti. Jei vienur yra formos, tai yra formos, kur tyra figūros - pagal figūras. Tokių filmų pasitako ir jų kuriama gana nemažai, jie gal daugiau kaip dalis instaliacijų, kurios egzistuoja parodų salėse. Kai ir Nijolė Valatkevičiūtė, ji yra grafikė, kuria puikius abstrakčius paveikslus, kartais ir siužetas, ir personažas pas ją yra, kažkokios pabaisos, monstrai. Rodant kartu su paveikslais tai būtų jos grafinė kinematika arba kinematikša grafika, jos judantys paveikslai. Toks menas turi teisę egzistuoti. Pas mus turi teisę egzistuoti ir menas vaikams, animaciniai filmai vaikams, kurių dabar išvis nėra. Pabandyk parašyti projektą - mes rašome ir rašome filmus vaikams, norime kad jie būtų kuriami, kad tai būtų ir dainelės, ir mūsų lietuviškos pasakos, ir eilėraščiai, poemos, pjesės perkeltos. Gali mesti tuos savo projektus kaip į kokį bedugnį šulinį ir jie niekaip neišplaukia, niekaip mums finansavimo neskiria. Keista. Tada mūsų vaikus ir auklėja japoniškais, korėjietiškais, amerikietiškais filmukais. Kartais parodo rusišką, vadinamąją gerąją animaciją, mūsų vaikystės filmus, kuriuos prisimena kaip animaciją, kuri nešė gėrį. Dabar animacijoje labai daug brutalumo, žiaurumo, ir tuo mėgaujamasi. Tai gali būti, jei gėris bus bedantis, nenugalės blogio irgi neįdomu žiūrėti. Kartais filmuose būna konfliktinės situacijos, bet tuo nereikia mėgautis. Nereikia teigti, kad čia pagrindinė įdėja ir pagrindinė mintis, žiaurumas vardan žiaurumo. Mes mokėmės iš tos vadinamosios sovietinės animacijos, turime norų ir vilčių, kad mūsų vaikai galėtų mokytis iš gerų pavyzdžių. Mes vienintelė studija, kuri turi patalpas, čia kuriame savo filmus, ateina animatoriai, ateina režisieriai, prapiešėjai, kompiuteristai. Visi kiti arba savo virtuvėje arba ant taburetės kuria, miegamajame, šalia lovos. Supraskite, kad tai eina į degradacijos lygį, kuomet tam žmogui dabar net suteikus rimtą finansavimą jis nebeturi bazės. Reikalinga kurti bazę. Yra viltis, kad naujas Kino centras ne tik galvos, kaip padalinti pinigus, bet padės profesionalams susikurti bazę. Galbūt atsiras iniciatyvūs žmonės, kurie nori steigti cechus, kurie atliktų paslaugas režisieriams. Studijas, patalpas, į kurias atėję žmonės galėtų sukurti savo projektą, pastatyti savo filmą, užsiimtų jaunimo mokymu. Mes dabar darome labai daug “workshop'ų” (kūrybinių dirbtuvių – aut.past.). Kasmet po kokius du-tris. Kviečiame profesionalus, ypač, iš užsienio. Kiek čia pas mus tų režisierių: viens, du, trys - dešimt suskaičiavai. Neskaičiuoju tų jaunųjų, kurie irgi turi teisę kurti savo filmus. Pasikviečiame iš užsienio: ir Nordšteinas, ir Rut Linford, Jerzy
Kuciej, ir Piotras Dumala, ir Kurečevskaja iš Maskvos. Šiemet planuojme Petrovą, tapybinės animacijos atstovą kviesti. Daugybė garsių vardų or pavardžių, režisierių ir dailininkų, kurie kuria animaciją, buvo mūsų kūrybinėse dirbtuvėse. Stengiamės jaunimui pateikti naujausias galimybės ir jie galbūt užsikabins. Kartais jautiesi kaltas, suvilioji žmogų, įtempi į tą animacijos liūną, o paskiau: “kaip man daryti?” Jam labai sunku egzistuoti ir prasimušti todėl, kad aplink yra kliuviniai. Mes šitam versle arba mene 30 metų, tai aš jau žinau. Ir apsidaužai šonus, bet vistiek eini į priekį, mes be to negalime gyventi. Norisi, kad ir kitiems, kas ateis po mūsų, nebūtų visiškai išnykę viskas. Šį mėnesį, balandžio 25-29 d., irgi organizuojame kūrybines dirbtuves. Šį kartą atvažiuoja du režisieriai iš Baltarusijos - Michailas Tumelia ir Julija Titova. Darysim plastilininės animacijos, bus įdomus iššūkis studentams. Kiekvienas galės galbūt apie savo miestą legendą papasakoti. Tai yra keturių dienų darbas, bet norime užbaigtą filmuką padaryti su jais, kad jis irgi būtų parodytas. Ir festivalių metu parodysime.
Imatės daug iniciatyvų, ar dėl kūrybinių dirbtuvių finansavimo irgi rašote atskirus projektus?
Nėra jokio užtikrintumo. Pavyzdžiui, kad ir tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Pirmus du festivalius darėme iš savo lėšų, jokio palaikymo nebuvo iš valstybės. Vėliau iš Kultūros ministerijos kino skyriaus pradėjo mus finansuoti. Iš pradžių nedaug, 10 tūkst. litų, paskiau jau 50 tūkst. litų. Buvo metai, kada ir 100 tūkst. litų buvo finansuotas festivalio biudžetas. Tada gali daugiau pakviesti iškilių žmonių svečių, daugiau filmų. Filmų atvežimas, išsiuntimas, subtitravimas ir vertimas į lietuvių kalbą, įgarsinimas vaikams yra beprotiški pinigai. Kitas dalykas - reklama. Kadangi festivalyje daug filmų, negali nusipirkti geros reklamos. Vėl prapuoli tarp visų komercinių projektų, tarp komercinių filmų. Pavyzdžiui, „Kino pavasaris“ turi didelį ratą savo veikėjų, žmonių, kurie užsiima viešaisiais ryšiais. Ir tų lėšų yra pakankamai daug. Mūsų biudžtas yra juokingas palyginus su tuo festivaliu. Rašome į Kultūros rėmimo fondą. Pavyzdžiui, iš pirmo turo nieko negavome. Tikimės gal dabar iš antro turo gausime. Finansavimas nukrito 2,5 karto ir gali tik katalogą (išleisti), žiuri narius apgyvendinti ir praktiškai daugiau ir nelieka. Animacija nėra tokia prekė, kuri būtų populiari. Tai toks „otkutiūras“, dailusis siuvinėjimas, turi su tuo menu sėdėti vienas, kartais pamedituoti, įsijausti į jį. Čia nėra nėra masinis (reiškinys – aut.past.). Inicijuojame daug visokių parodų. Vienais metais su Goethes institutu, jų
paprašėme, jie atvežė, kadangi buvo šimtmetis vokiečių animacijos, didžiulę parodą. Vartų galerijoje per tris sales buvo didžiulė ekspozicija, su projektoriais, skirta vokiečių 100-osioms animacijos metinėms paminėti. Tai tikrai brangi sudėtinga paroda, daug žmonių aplankė, ji atliko ir edukacinę funkciją.
Kalbant apie lūkesčius dėl Kino centro steigimo, ar jūs labiau tikitės, kad bus pakeistas požiūris, ar užtektų tik padidėjusio finansavimo?
Vien pinigai visko neišsprendžia, būtinai reikalingi žmonės, kurie dirbtų. Dabar kas ten yra ministerijoje - pusė žmogaus. Ir tai visa valstybinė politika, kuri vykdoma su kinu. Tai yra nulis, tai yra niekas. Duok dabar 10, 20, 30 milijonų ir vėl - filmai, filmai, filmai, o išsprendžiančios politikos nebus. Yra gerų pavyzdžių kai Kino centrai užsiima sklaida, leidžia žurnalus. Kad ir latvių „Filmuojama Latvijoje“. Ten ir animacija yra, neklausia, jei tu nori būti puslapyje, kiek tu susimokėsi. Iš kur tam režisieriui, kuris gauna trečdalį biudžeto savo filmo gamybai ir turi susirasti prodiuserį, studiją, visą tą sklaidą apmokėti. Šiemet, tiesa, gavome pinigų DVD disko leidimui. Kadangi išėjo naujas animacinis filmas “Kaip Laima lėmė”, prie jo dar norime pridėti kažkokį “ making of'ą ” - filmą apie filmą, norime išleisti, kad jis egzistuotų ir žmonės galėtų tą filmą pamatyti. Tai ir atstovavimas festivaliuose. Dabar tos muštynės, kas važiuos, kas nevažiuos į tą mugę. Ar mums reikia Kanų, ar mums reikia Berlyno? Kažkada mes turėjome stendą ANESI Pracūzijoje - didžiausiame tarptautiniame animacinių filmų festivalyje ir tai nėra mūsų valstybės dėka ar Kino centro. Tą - Baltic films - stendą dvejus metus finansavimo danai, Danijos Vyriausybė. Kai danai nebedavė, tai - “gal mums ir nebereikia važiuoti į ANESI, mes gal nebepristatinėsime mūsų animacijos, kam mums ten reikia. Ačiū, viso gero”. Tai, žinote, politikos darymas nėra vien tik pinigai, bet ir suvokimas. Galbūt tada būtų su kuo kalbėtis. Ateina autorius, galbūt grupė autorių - turi programą, studiją, sukurtų lietuvišką serialą, filmų ciklą vaikams. Kodėl jie turi būti tarsi išbraukti iš istorijos, jų nėra, mes jų neturime teisės daryti nes tai - “ne menas” aukštųjų režisierių suvokimu. Kodėl tik vaidybinis kinas - menas? Dabar kai veža pristatinėti - čia buvo Niujorke “Baltijos filmų savaitė” - ir ministerija: “Barto filmų nenuvešim - nieks jo nežiūrės. Duokit Leikaitės filmus”. Juos mes su Jūrate padarėme, ten ir “Margučių rytas”, ir “Marti iš jaujos”, lietuviški filmai. O kai jiems prašai (finansavimo)? Jūratė pagal reitingus šiemet yra pirmoje vietoje - neduoda jos filmui finansavimo, kad sukurti filmą apie bitininką, Austėją, paremtą lietuvių mitais, sakmėmis, pasakomis. Tai būtų tokia
poezija, animacija. Bet kai norės parodyti... Dabar galbūt “Tadą Blindą” galės parodyti, daugiau nėra ką lietuviško rodyti, nes lietuviškų filmų nefinansavo ir nefinansuoja. Mes tikimės, kad tas dalykas keisis, atsiras grupė dirbančių žmonių. Turės jis kažką daryti. Jis sėdi, jis atsakingas už savo veiklos sferą, tai prašau gilintis. Kai sėdėjau Kino taryboje, sakiau: “ateikit, pasižiūrėkite, kokia yra animacija”. Daugelis galvoja, kad animacija - tai, ką rodo iš ryto šeštadienį, koks nors "Songokas", ir ta geroji, kadangi vaikystėje matė. Ir dabar jau sustojo mąstymas. O jūs ateikite į festivalį, ir nueikite į vieną filmų suaugusiems programą, vieną eksperimentinę, studentišką, debiutinę. Pasižiūrėkite lietuvišką programą, trumpametražius filmus. Ir tada spręskite, kokius filmus finansuoti - turėsite bent minimalią kompetenciją. Suvoksite kažką. Tai ne, nė vienas, neprisiprašysi. Ne tai, kad sulauksi kažkokios paramos, bet net pasižiūrėti... Tingumas ar kažkoks pasyvumas?.. Aišku, sunku išsiugdyti didelį ratą palaikančių žmonių, kad jie suvoktų. Tik galų gale išeina, kad "niekas Lietuvoje nesugeba, nemoka padaryti". Jie net nežino, kad daugelis serialų Europoje, kuriuos rodo, yra sukurti mūsų animatorių rankomis. Ir švedų, ir norvegų, ir estų, suomių filmuose. Pavyzdžiui, mes daugelį metų su prancūzais bendrą gamybą turėjome - "Zoologijos gatvė 64", "Ugnies vaikai" ir dar daug serialų, kuriuos mūsų studijoje animatoriai nupiešė. Galbūt titruose, kai jie greitai bėga, net tų pavardžių nespėsi pamatyti. Filmo "Meškinai - pasaulio gelbėtojai" visas serijas mes padarėme. Tai yra europinis lygis, nė kiek ne blogiau už kitų Europos studijų kokybę. Jeigu tu parašai projektą ir jam reikia 100 arba 200 tūkst. litų, tau duos 50 arba 60 tūkst. Tu pradedi krapštyti, kažką darai. Trumpametražis filmas niekam neįdomus užsienyje, ten įdomu tada, kai viena šalis įdeda savo įdėjų, kitos šalies, pavyzdžiui, dailininkas. Pilnametražiame filme, kadangi tai yra komerciniu pagrindu kooperuojamasi, galima. Trumpo metro filme - ne. Arba nacionalines lietuvių pasakos kas norės - rusas, estas ar lenkas? Patys jie gauna finansavimą. Kitas dalykas - kitose šalyse labai remia televizijos. Pas mus išvis nėra to. Televizija kaip tik nori dar ir pasiimti iš to fondo, jie irgi teikia projektus ir yra finansuojami iš kino gamybos fondo. Aš tada nesupratau ir nesuvokiau, kodėl taip yra. Net atstovai iš televizijos yra Kino taryboje - kažkokia nesąmonė. Absoliuti. Jeigu jie įdėtų dar bent 50 proc. prie to, ką išskyrė Kultūros ministerija, tada jie tampa koprodiuseriais. Prodiuseris gavo pusę pinigų iš televizijos, pusę iš valstybės, tada jis įsipareigoja toje televizijoje, kuri rėmė, rodyti filmą, kaip vyksta Danijoje, Lenkijoje. Viskas žinoma, praminti keliai ir nieko naujo nereikia sugalvoti. Ne, pas mus to nėra. Kai tavęs nėra televizijoje - mūsų trumpi filmai, jį vieną kartą parodė ir jis ištirpo... O kad tave matytų, reikia daryti serialą, kurti ciklą, bent 10
filmų. Minimaliu serialu yra laikomas 13 serijų filmas. O kodėl nedaryti, kodėl tai nebūtų įmanoma? Gali inicijuoti iš apačios, bet niekada negauni palaikymo. Mes tų įdėjų esame prirašę ir norų tokių išreiškę, bet reikalinga grandis tarp pačios viršūnės ir biudžeto. Tas Kino centras gal ir būtų tų projektų palaikytojas, suteiktų galimybes akumuliuoti lėšas. Sužino, kad yra distributoriai iš kitų šalių, jiem būtų įdomu ir lietuviškas programas nupirkti - tvarkoj. Lietuviškų serialų, kurie kuriami televizijoje užsienis nenupirks, o animacinius, aš įsitikinęs, tikrai nupirks. Yra didelis skirtumas, animacija pasaulinėje rinkoje yra nebloga prekė ir juos perka. Turiu omenyje televizinius serialus. Trumpametražiai yra festivaliams ir mūsų nacionalinės kultūros pristatymui. Prieš Velykas "Margučių rytą" visada parodo, visi džiaugiasi. Tada ir prisimena: "O, mes turime".
Dėkoju už pokalbį!
Interviu su kino prodiusere Ieva Norviliene, 2012 04 20
Kaip manote, ar mes turime nacionalinį kiną - savitą, unikalų, specifinį?
Turim autorius, kurie kiekvienas yra specifinis, savitas, unikalus, bet, mano nuomone, nacionalinio kino mes neturime.
Per metus Lietuvoje pagaminami vos keli vaidybiniai filmai. Be abejo, mažas valstybinis finansavimas - viena pagrindinių priežasčių. Kaip manote, koks galimas išsigelbėjimas šiuo atveju – ar išgelbėtų skiriama didesnė finansinė parama, ar mokestinių lengvatų taikymas (pvz. verslui, remiančiam kiną), ar galbūt lietuviams išeitis yra bendra gamyba ir užsienio fondai?
Visų pirma, bendra gamyba (o vėliau ir Europos Sąjungos fondų parama) yra neįmanoma be nacionalinio finansavimo. Galima gauti nedidelę paramą iš privačių rėmėjų, kompanijų, bet esminio finansavimo iš kitų šalių fondų be finansavimo iš savo šalies net teoriškai neįmanoma gauti. Taigi pagrindinė problema yra nepaprastai mažas finansavimas Lietuvos. Visos kitos programos būtų papildomos (arba lėšos gaunamos reikiamu laiku).
Kaip manote, kodėl Lietuvos žiūrovas nesirenka lietuviško filmo? Ko reikia, norint pritraukti juos į kino sales? Reklamos, daugiau filmų (taigi didesnio pasirinkimo), žiūrovo edukacijos?
Paskutiniųjų metų rezultatai rodo, kad Lietuvos žiūrovai eina į lietuviškus filmus. Ne visi filmai vienodi – vieni skirti plačiajai auditorijai, kiti skirti tik tam tikrai auditorijai. Negalima visų suvienodinti, skaičiau skirtingi, bet tikrai daugumos Lietuviškų filmų labai neblogi. Labai dažnas Lietuviškas filmas surenka daugiau žiūrovų nei garsiausių Europos Sąjungos režisierių filmai. Kartais nukonkuruojami ir Holivudiniai „blokbasteriai“.
Kaip vertinate dabartinę jaunąją režisierių kartą? Ar jiems neužkerta kelio senesnė, patyrusi karta (bent jau siekiant finansavimo filmo gamybai)?
Finansavimas yra toks mažas, kad kenčia ir jauni, ir vidutinio amžiaus, ir patyrusi 126
karta. Dabar sakyčiau jaunam debiutantui vos ne lengviau gauti finansavimą, nei jau kažką padariusiam, bet dar ir ne itin didelį bagažą apdovanojimų pelniusiam režisieriui.
Lietuva paskutinė Europoje steigia nacionalinį kino centrą. Jūsų nuomone, kodėl taip nutiko? Galbūt tai parodo požiūrį į kiną kaip nereikšmingą kultūros dalį? Ar galbūt kinas Lietuvai per brangus? Ar kasdieniame darbe susiduriate su požiūriu į kiną kaip į ne itin svarbią nacionalinės kultūros dalį?
Iš vienos pusės tai jūs teisi - kaip bebūtų gaila kinas nėra reikšminga kultūros dalis, iš kitos pusės, didžioji dalis kino veikėjų (turiu omenyje kino politiką administruojančius ir jos strategija užsiimančius asmenis) neturi patirties ir žinių - kas turėtų būti, kaip ir kodėl. Todėl viskas taip ir užsitęsė. Labai sunku dirbantiems šioje srityje žmonėms pasiekti kažkokių rezultatų. Juk mūsų prodiuserių tiesioginis darbas yra gaminti filmus, o visa kita veikla yra grynai visuomeninė. Ir jeigu susiduri su kažkokiais poreikiais, ką turėtų padaryti kitos organizacijos, dažnai neįmanoma pasiekti rezultatų. pvz. jau kokius 3 metus vargstu ir noriu pasiekti, kad būtų pasirašyta bendros gamybos sutartis su Prancūzija ir Kanada. Pati suradau atsakingus asmenis tose šalyse. Kultūros ministerija kaip akmeninė - nepajuda ne žingsnio nors tu ką! Taip ir su visais kitais reikalais..
Kokia Jūsų nuomonė apie kino ekonominę grąžą? Ar įmanoma lietuvių kiną padaryti pelningu?
Jeigu filmas normalaus biudžeto – neįmanoma. Bet ši problema egzistuoja ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Todėl kinas ir yra dotuojamas.
Kokie Jūsų lūkesčiai, siejami su nacionalinio kino centro įsteigimu?
Kad padidėtų finansavimas, kad ekspertai kurie skirsto finansavimą būtų kompetetingi ir bent jau minimaliai susigaudytu kino gamybos ir sklaidos specifikoje, taip pat mokėtų skaityti scenarijų ir sąžiningai vertintų projektus. Kad būtų vykdoma nuosekli kino politika bendradarbiaujant su kino visuomene.
Dėkoju už atsakymus!
127
Interviu su kino prodiusere Jurga Dikčiuviene, 2012 05 12
Kaip manote, ar mes turime nacionalinį kiną - savitą, unikalų, specifinį?
Manau, kad turime savitą kiną. Jo tradicijos formavosi dar pirmos nepriklausomybės metais, nors nesiimčiau teigti, kad išliko tradicijų tęstinumas atėjus Tarybų valdžiai. Tarybiniais metais iškilo, sugebėjo prisitaikyti prie sąlygų eilė puikių režisierių, kuriems suteiktos darbo sąlygos, nežiūrint galingos centralizuotos cenzūros, buvo nepalyginamai geresnės (gerokai didesni biudžetai, techninis aprūpinimas, darbuotojai) nei šiandien. Jie suformavo specifinį, poetinio kino braižą, kuris gyvas ir tęsiamas šiandien. Nemažai pasako ir įvairiuose festivaliuose gautų lietuvių režisierių prizų gausa (palyginti su mūsų nedidele tauta, tai iš tiesų įspūdingas sąrašas, jį, beje galima gauti iš Autorinio kino aljanso).
Per metus Lietuvoje pagaminami vos keli vaidybiniai filmai. Mažas valstybinis finansavimas - viena pagrindinių priežasčių. Kaip manote, koks galimas išsigelbėjimas šiuo atveju - ar išgelbėtų skiriama didesnė finansinė parama, ar mokestinių lengvatų taikymas (pvz. verslui, remiančiam kiną), ar galbūt lietuviams išeitis yra bendra gamyba?
Ir viena ir kita yra svarbu. Ne visos temos ras palaikymą užsienyje, tai ir koprodukcija bus sudėtinga. Padidinti finansavimą visų mūsų dirbančių kine siekis, ne vienus metus dirbam šita linkme, bet, kol nėra mus atstovaujančios institucijos, instituto, kuris tiesiogiai kuruotų kiną Lietuvoje, neįmanomi jokie protingi žingsniai. (Ministrai keičiasi kas 4 metai, kartais dėl politinių priežasčių ir dažniau, be to jie kuruoja visas kultūros sritis, o kinui reikia ypatingo dėmesio, nes nuo nepriklausomybės pradžios niekas nėra padaryta kino politikos formavimo klausimu. Tai ne kosmetika – tai esminiai, strateginiai formulavimai: iš kur formuojamas biudžetas, kiek tai atneštų valstybei naudos, ar kiek tai būtų nuostolinga ir t.t. ir pan.).
Studijos Kinema dauguma filmų gaminti būtent bendros gamybos principu. Gal galite papasakoti apie pirmąsias patirtis ieškant partnerių. Ar Kultūros ministerija kaip nors skatina bendrą gamybą, padeda?
Bendros gamybos patirtis – unikali, taip kaip unikali yra režisieriaus Š.Barto 128
kūryba. Tuo metu kai įvyko pirma Šarūno Barto Studijos Kinema koprodukcija, Lietuvoje nebuvo kiną remiančių institucijų. Buvo ką tik žlugus Tarybų sąjunga. Ta patirtimi vargu ar kas nors galėtų vadovautis šiandien. Bendra gamyba – ištisas procesas, kuris prasideda nuo projekto tinkamo paruošimo pristatymo kitose šalyse. Sėkmė priklauso nuo, pavyzdžiui, temų aktualumo, individualumo, originalumo, komerciškumo, individualių savybių, tiek prodiuserio ir svarbiausia režisieriaus potencijos. Valstybės skatinimas šiandiena apsiriboja (o tai nėra mažai) dalyvavimu keliose Europinėse programose, tokiose kaip Media programa ir Eurimages. Šios programos iš esmės remia filmo gamybą ir jo platinimą. Valstybė moka dalyvio mokestį. Daugiau jokių ypatingų paskatinimų kaip ir nevykdo.
Lietuva paskutinė Europoje steigia nacionalinį kino centrą. Jūsų nuomone, kodėl taip nutiko? Galbūt tai parodo požiūrį į kiną kaip nereikšmingą kultūros dalį? Ar galbūt kinas Lietuvai perbrangus? Ar kasdieniame darbe susiduriate su požiūriu į kiną kaip į ne itin svarbią nacionalinės kultūros dalį?
Ne, kasdieniniame gyvenime nesusiduriu su tokiu požiūriu. Iš esmės šiandien kyla susidomėjimas kinu, o tai lemia kino edukacija. Tokie kino edukacijos centrai kaip, pavyzdžiui, Skalvijos kino akademija nemažai prisideda prie kino pažinimo skatinimo iš esmės. O kodėl mes neturime kino centro, tai matomai nulėmė kino visuomenės pasyvumas, inertiškumas žmonių kurie turėjo kino gamybos patirties pirmais nepriklausomybės metais, bet neturėjo iniciatyvos ir pakankamai žinių ką nors keisti.
Kokia Jūsų nuomonė apie kino ekonominę grąžą? Ar įmanoma lietuvių kiną padaryti pelningu?
Neturiu vienareikšmio atsakymo į šitą klausimą. Viena vertus kinas, kaip labai brangi meno (jei kalbam apie tokį) šaka, turėtų būti žiūrimas, kitas klausimas, kad žiūrovų intelektas skirtingas, o gyventojų mūsų šalis turi nedaug. Juk knygas mes skaitome skirtingas, jas mes galime pasirinkti pagal savo poreikius. Ir kiną, manau, turime turėti galimybę pasirinkti. Šituo klausimu galima įsivelti į nepasibaigiančias diskusijas. Tai liečia ne tik kiną, bet ir apskritai meną. Turtinga šalis gali sau leisti daugiau, nei mes sau galim leisti šiandien. Viskas turi būti nuoseklu, o pati pradžia – edukacija. Manau, kad kinas 129
nusipelnė būti įtrauktas į mokyklos programas, kaip dalykas. Jis turi savo kalbą, kurios irgi reikia mokytis, palaipsniui. Per kino gyvavimo šimtmetį pasaulyje yra sukurta tikrai nemažas kiekis kino šedevrų, kurie daugumai liks nepasiekiami. Tuomet kyla klausimas, ar iš viso edukacija yra reikalinga. Kodėl mes mokykloje mokomės literatūros, ar dailės istorijos? Ta pačia - Kino kalba žemėje kalba daugybė įvairių tautybių žmonių... O apie ekonominę grąžą galima taip pat diskutuoti. Ar labiau išprususi visuomenė duos daugiau naudos, ar palaukim kol visi išsimokslinę, talentingi žmonės iš čia išvažiuos, nes jie sunaudoja valstybinius resursus savo menui sukurti. Aš į tokį klausimą atsakyčiau, kad naudą galima gauti įvairiai ir kartais netiesiogiai. Ir gal būt ta netiesioginė nauda bus visokeriopai labiau „naudinga“, nei tiesioginė. Norėčiau gyventi išprususioje, kūrybingoje aplinkoje.
Neseniai įsteigtas autorinio kino aljansas, Jūs esate jo narė. Aljansas deklaruoja sieksiantis, kad autorinis kinas išliktų nediskutuotinu valstybės remiamo kino ir jo sklaidos politikos prioritetu. Galbūt yra numatytos priemonės, kurių bus imtasi siekiant šio tikslo? (Pavyzdžiui, Danijoje yra dvi atskiros programos – aukštos meninės vertės filmams remti ir “žiūroviškiems” filmams remti – galbūt tai būtų geras pavyzdys Lietuvai?)
Sutinku, kad toks pavyzdys yra geras. Kinas, viena vertus, skaitmenizuojant procesą, tiek gamybos tiek platinimo, pinga, ir jo finansavimo modeliai gali keistis. Viena yra svarbu, kad mes turėtume instituciją, kuri reaguotų į dabartį, o taip pat matytų ir modeliuotų ateitį. Šituo būdu mes galėsim užtikrinti esamiems talentingiems režisieriams galimybę dirbti, o taip pat duotume šansą atsirasti naujiems vardams. Yra labai slidus tarpas tarp komercinio ir nekomercinio kino formuluotės. Sumodeliuoti, (tą daro rinkodara) kad vienas ar kitas produktas pelningai parsiduos yra sunku. Kine dar sunkiau. Galima tik remtis jau įvykusiais faktais (pvz. Vieno ar kito režisieriaus filmai davė pelno, bet kas garantuos, kad susidomėjimas nekris ir kitą kartą to paties režisieriaus filmas susilauks sėkmės?). Lietuvoje tą padaryti bus dar sunkiau. Visuomet yra rizika, tai yra iššūkis. Kažkoks kompetentingas dėdė ar teta turėtų tokio modelio atveju nutarti ar šitas projektas komercinis ar ne. Nekalbu, kai komercija kine yra siekiamybė. Kol kas tai tik pavieniai pavyzdžiai. Juk gali būti ir taip, kad pvz. autorinis kinas ims ir sutrauks begales žiūrovų, ar tuomet jis skaitysis nekomerciniu? Ar reikia iš karto nuspręsti, kad vienas ar kitas projektas - komercinis? Aš nežinau Daniškojo modelio vertinimo kriterijų, todėl apie tai nenorėčiau plėstis. Bus siūlymai iš aljanso dėl finansavimo modelio, kol kas jie 130
svarstomi, ir pataisas į kuriamo kino instituto įstatymo projektą mes pasiūlėme įnešti.
Ar Jūs, kaip prodiuserė, turite lūkesčių, susietų su nacionaliniu kino centru? Jei taip, kokių?
Taip. Mano lūkesčiai yra dideli. Visų pirma įsteigti institutą, kuris turėtų valstybės mastu kurti kino politiką. Kaip jau rašiau aukščiau, norėčiau kad kino edukacijai būtų skiriamas iš esmės didesnis dėmesys ir būtų suprasta jo svarba. Taip pat suprantu, kad instituto naudą mes pajusime gal būt negreitai, bet ji turėtų būti esminė, kokybinė. Kinas bendrai yra komunikacijos priemonė, ne tik pramoginė bet ir intelektualinė. Nesant tinkamam finansavimui, mes negalime žinoti, koks mūsų realus potencialas. Man bendrai atrodo, kad Lietuva, neturėdama jokių rimtų gamtinių išteklių, materialinių resursų (dujų, naftos, stambios pramonės kt.) turėtų suprasti intelekto naudą šalies ekonomikai. Šiai dienai esame įrodę, kad mūsų kino kūrėjai turi ką pasakyti ir gali konkuruoti su Europos kino kūrėjais.
Dėkoju už pokalbį!
131
Interviu su Skalvijos kino centro direktore Vilma Levickaite, 2012 03 09
Kaip Jums atrodo, kaip būtų geriau padaryti Kino centrą, koks jis turėtų būti, kad jums būtų lengviau dirbt?
Dabar yra tiktai visokie trukdžiai, kliūtys ir jokio.. Mūsų situacija, aplinka.. Kai panagrinėji visokią mikro-makro aplinką, konkurencijas, dabar yra labai nepalankus metas. Aš kalbu iš kino rodytojo pozicijų, mažo, nekomercinio kino platintojo pozicijų ir edukacinių projekto rengėjo pozicijų.
Kokie tie trukdžiai?
Trukdžių yra labai daug. Viskas išeina iš tos problemos, kuri yra įsisenėjusi, t.y. kino politikos nebuvimo. Ilgas nacionalinio Kino centro nebuvimas reiškia, kad nebuvo valios politiniame lygyje pradėti tvarkytis iš pagrindų. Paprastai sakant, viskas buvo palikta savieigai. Kalbant apie visavertę kino kultūrą reikia kalbėti apie labai daug elementų. Tyri būti gera gamyba su visais reikalingais žmonėmis, prodiuseriais, režisieriais, turi būti platinimo grandis, kuri platina ne tik nacionalinį kinematografą, bet ir užtikrintų, kad į kino teatrus ateina kiek galima daugiau nekomercinės pilnavertės kokybiškos kino produkcijos, taip pat svarbu, kad būtų kino teatrai, kurie ne vien Holivudo filmus, tai, kas yra komercija, bet kad palaikytų kino kultūrą. Turi būti palaikomas, kaupiamas, atnaujinamas klasikinių filmų archyvas, ne tik lietuviškų, bet ir užsienio. Turėtų kažkur būti kažkokie fondai, kurie pasirūpintų, kad Lietuvai būtų prieinamos tos teisės. Bent jau kažkokių pagrindinių sąrašą galima pasidaryti. Turi būti leidyba, dabar turime žurnalą „Kinas“, bet jis kiekviena kartą yra ties išlikimo riba, nes tam politika būtų pilnavertė, reikia kad būtų ir diskursas apie tai, kad apie kiną būtų kalbama, kad tame dalyvautų žmonės. Ir dar edukacija, turėtų būti kažkokios programos, jos galbūt turėtų šlietis prie švietimo programų. Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerija turėtų inicijuoti, ar jos turėtų ateiti iš nevyriausybinių organizacijų kaip „Meno avilys“ ar iš tų pačių kino teatrų.
Kiek suprantu, tais dalykais nelabai kas rūpinasi?
Šimtą metų niekas nesirūpina. Dėl to buvo ta konferencija rengta. Mes buvone jauni naivūs ir nelabai supratome, kaip čia taip yra.. Visuomeninis interesas yra, visi supranta, kad turėtų būti, bet šitoje valstybė, kurioje patys sprendžiame, ko šioje demokratijoje reikia, turime nueiti į ministeriją ir pasakyti: “paklausykite, kodėl niekas
132
nesirūpina mūsų archyvais, kodėl nevyksta kino edukacijos jokios programos, tam nėra finansavimo”. Nu ir ką? Ir pamatėme, kad jiems kuo mažiau darbo tuo geriau. Ir iš viso, jie kiną supranta kaip pinigus kino gamybai. Toks požiūris iki šiol ir yra - kad kino fondas yra kuo daugiau pinigų gamybai. Šalyse, kurios turi daugiau mažiau sutvarkytą kino politiką, niekur nėra 100 proc. biudžeto skirta vien gamybai. Yra sklaida, yra atstovavimas festivaliuose, yra edukaciniai projektai yra archyvui. Jei nėra edukacinių programų, reiškia nėra išugdytas žiūrovas. Ne tai, kad jis nėra išugdytas, nėra pripratintas prie jokio ėjimo į kiną. Nekalbant apie tai, kad nelabai supranta, kaip reikia žiūrėti sudėtingesnę formą ir sudėtingesnį turinį.
Minėjote, kad reikia nekomercinių kino teatrų, atrodo jų realiai tiek mažai yra, bet ar jie surenka savo žiūrovus?
Kas yra surenka žiūrovą? Labai sunku įvertinti, kiek žiūrovų turėtų būti pakankamai, nes kino teatrų yra tokia specifika, kad jie veikia rodo kiekvieną dieną. Tai aišku, kad nebūna ištisai pilnos salės. Mes galime paimti atskaitos tašką tuos 44 tūkst. žiūrovų per metus ir palyginti su užsienio panašaus dydžio kino teatriukais. Tada lankomumas yra beveik geras. Bet net ir su tūkstančiais, tai yra reikšminga vieta, kur rodomi filmai, kur jie šnekasi, kur yra kažkoks kultūrinis aktas.
Kaip Lietuvos kino pramonę veikia tai, kad vietos rinka yra sąlyginai maža?
Aš nesakau, kad viskas turi būti labai didelių mastų, bet pas mus dabar einama link to, kad tuoj viskas išnyks. Klausimas, kad tada reikės tur trijų ar šešių milijonų ir kas bus su tais filmais kai jie bus išleisti. Ar bus kas juos žiūrės, ar bus kas juos rodys. Nes nebūtinai visi filmai yra kaip “Tadas Blinda”, yra mažesnių, yra dokumentikos, kurios komerciniai net nerodo. Jų net nebus kur parodyti, tai kam tada juos gaminti. Aišku, viskas turėtų būti protingų žmonių rankose, kurie darytų skaičiavimus, darytų vertinimus, suktų galvą, kiek pagal procentus reiktų paskirti leidybai, kiek švietimui, kiek sklaidai, kiek pinigų reikįtų skirti nekomercinio kino įsigijimui, nes visas mums yhra nuostolingas. Ką mes, ką “Pasaka” perka. Kaip jūs tvarkotės, iš ko perkate? Ar gaunate ministerijos lėšas, ar savo lėšas surenkate?
Norėjai pakalbėti, ko mes tikimės. Aš pasakysiu, ko mes tikimės. Mes perkame iš savų ir medijos pinigų, bet tai yra labai brangūs projektai ir maži mūsų kino teatriukai yra per maži. Kartais mes išeiname į nulį, bet dažniausiai vistiek patiriame kokių 5 tūkst. litų 133
nuostolį. Bet be tų filmų mes tiosiog būtume trečias ekranas, kuris rodytų tai, ką jau prieš dešimt mėnesių parodė “Forum Cinemas”. Mes norime įvairovės, unikalumo.
Ar jūsų negelbėtų brangesni bilietai?
En, dėl to, kad vienas dalykas - mes tiesiog techniškai negalime konkuruoti su “Forum Cinemas”, kitas dalykas - mūsų auditorijai labai jautri kainai, nes tai iš esmės yra jauni žmonės. Jie mes pakeltume dviem litai bilietą mums nelabai pasijaustų, o jiems labai pasijaustų.
Gali būti, kad į „Forum Cinemas“ eina žmonės, kurie eina lengvos pramogos. Jeigu jie turi pinigų nueiti į 3D filmą už šimtą litų, tai tikrai yra kitas kontingentas. Ir pas juos yra kiekiai. Jeigu jie padidina dviem litais, tai per kiekį tikrai pasidaro reikšminga suma. Pas mus kiekis yra mažesnis, be to labai jautrus, tai dar labiau viskas ant įtampos.
Jei kalbant apie tikėjimasi, aš visiškai pragmatiškai, šališkai, negalvojant apie platesnį paveikslą, tikiuosi, kad ten atsiras pinigų konceptualioms kino programoms, kaip yra, pavyzdžiui, Estijoje. Žiūriu į kolegas Estijoje, ką jie daro, galvoju, kaip jie sugeba. Tai Michelangelo Antonioni, tai Johno Cassaveteso retrospetyva. Dažnumas - kas du mėnesius. Iš kur jie gauna pinigų, nes tai yra brangūs projektai? Už teises mokėk, kopijas vežkis, vertimus daryk, katalogus leisk, kainuoja dešimtimis tūkstančių. Sako Kultūros ministerijoje yra programa, kur mes kreipiamės ir gauname pinigų. Mes neturime jokių galimybių. Galime į Kultūros rėmimo fondą penkias paraiškas per metus paduoti. Mes paduodame paraišką dokumentiniam kinui, „Kino šortus“, „Kino akademiją“, „Karlsono kiną“, ir vieną retrospektyvą galime paduoti per metus. Ir šitas šaltinis užsidaro. Aš labai tikiuosi, kad ten bun viena eilutė kino teatrų repertuarui įvairinti. Taip pat aš labai tikiuosi, kad ten bus kažkokia programa, kuri kofinansuos platinimą. Mes, kino rodytojai, kino platintojai Kultūros ministerijai esame teikę pasiūlymą, kad įsteigtų tokią programą, esame net surašę, kaip ji turėtų veikti, kaip ji turėtų būti sinchronizuota su media parama. Ten reikėtų labai nedaug pinigų ir tai reikšmingai pasijustų, nes tam, kad mes galėtume pirkti daugiau filmų reikia, kad valstybė prisidėtų 5 tūkst. litų. Dar aš tikiuosi, kad ten bus edukacijai vieta. Kai mes sakome edukacija, negalvojame vien apie jauną žmogų. Ar jie sureagavo kaip nors?
Ne, jie nesureagavo, bet mes, kai turime laiko, vis juos paspaudžiame. Pavyzdžiui, dabar mums vėl yra laikas iššokti.
Ką apima edukacija? Ar ji apima universitetų programas? 134
Ji viską apima, bet niekas nėra apibrėžęs, surašęs, kokios tai galėtų būti veiklos. Tai va taip ir neaišku, bet vistiek mums labiau aišku negu Kultūros ministerijai, kuri galvoja, kad edukacija yra kino profesionalų mokymai. Dar siauriau traktuoti nebeįmanoma. Gali būti ir tai, bet kai mes kalbame apie edukacija, kalbame apie žiūrovus. Mūsų kino edukacijos veiklos yra gana plačios, mes “Skalvijoje” daug darome. Kino mokyklą turime, kuri skirta moksleiviams, kurie gal labiau kine angažuojasi arba saviugdai naudoja kiną, kūrybinėms savybėms plėtoti. Bet čia yra gilus įsitraukimas, jų yra aukšta motyvacija, nes jie turi ateiti du kartus per savaitę, dvejus metus mokytis.
Dar mes turime struktūrinį projektą „Mokausi iš kino“. Tai yra speciali filmų programa su metodine medžiaga mokytojams, su galimybe aptarti filmą po seanso su moderatoriumi, Jis kalba su vaikais, kokie yra pagrindiniai kino kalbos elementai, kaip jie filme pasireiškia, kuo kinas skiriasi nuo knygos ir taip toliau. Ir yra kūrybinės kino dirbtuvės, kur vaikai pažiūrėję filmą eina patys kurti. Čia jie pabando visko po truputį, pamato, kad yra alternatyva produkcijai, kurią jie šiaip yra pratę matyti, kad yra kitoks kinas, kitoks matymas yra galimybė apie kalbėti, jį kurti. Bet po truputį, ne taip išsamiai kaip Akademijoje. Dar yra Karlsono kinas - kitoks kinas šeimoms, mažiems vaikams. Darome kino kursus suaugusiems, tai irgi yra praktinio pobūdžio dalykas žmonėms, kurie nori tos virtuvės truputi paragauti. Bet kartai mes galvojame, kad plėšomės į visas puses dėl to, kad niekas nevyksta, niekas nieko nedaro. Atrodo, mes už visus turime viską padaryti, resursų tam beveik nėra arba mes turime susigaudyti po 1 tūkst. litų iš milijono šaltinių.
Daug kas pirmoje vietoje pabrėžia pinigų stygių, o daugiau patys viską padarytų..
Ne pinigų stygius yra esmė, o, sakyčiau, efektyvus, racionalus jų naudojimas. Pinigų visada trūksta, jeigu jiems duos 15 mln., bus mažai, nes tada norės ne 2, o 10 filmų padaryti. Tvarkoj – kuo filmų daugiau, tuo geriau, nes yra kažkaip pamatuota, kad kuo daugiau filmų daro tuo daugiau šansų,kad bus gerų nors pora. Ten gi eilė yra visų tų grandų, kurie pasiima visus tuos milijonus, bet kažkaip reikia duoti galimybę ir jauniems. Čia irgi kino politikos klausimas.
Aš apie tą truputį kalbėjau su Elena Vilkiene ministerijoje, kad jie į vieną yra sumetę ir patyrusius, ir jaunus..
Visiškas „bardakas“. Lyg yra praktika, kad Kultūros rėmimo fondas labiau remia
135
pradedančius, bet kiek jie gali būti pradedantys? Vienas dalykas, ten yra mažai, kitas - kas tie pradedantys. Pavyzdžiui yra toks Giedrės Beinoriūtės kursas, jie baigė gal prieš porą metų bakalaurą. Laikas eina ir jie iš to Kultūros rėmimo fondo dar kažkaip gauna, bet tuoj bus kita laida, jiems irgi reikės pradėti kurti. Tada šities turėtų pereiti į rimtesnį finansavimą, bet kaip sklandžiai jie ten pereis, aš nežinau. Man baimė, kad niekas negalvoja, kokios gali būti pasekmės to, kad mes dabar paimame ir negalvodami paskirstome: 2 mln. Bartui, 1 mln. - Vildžiūnui. Ir taip metai iš metų. Pasekmės gali būti tokios, kad tiesiog bus be reikalo investuota į jaunus žmones, be reikalo bus įdėti lūkesčiai.
Kokia jūsų nuomonė apie kriterijus, skiriant finansavimą kino projektams?
Čia yra kažkoks nomenklatūrinis, sovietinis užsiciklinimas, bet ministerijose to yra labai daug, yra inercija. Dėl to „Zero“ turbūt niekada negauna, nes nebūna humanitarinės vertės. Aš esu labai nusivylusi Lietuvos ministerija. Tokios nekompetencijos, tokio nenoro, tokio atsakomybės neprisiėmimo, tokio atmestinumo... Kino pasaulis dabar nerimauja, nes nuo Kino centro vadovo labai daug priklausys.
136
Interviu su VšĮ „Meno avilys“ direktore Lina Černiauskaite, 2012 03 30
Gal galite papsakoti, kokiais rūpesčiais šiuo metu gyvenate?
Vyko „Kino pavasario“ konferencija. Irma Pužauskaite iš Kultūros ministerijos pristatė kino centro modelį, pagrindinė skaidrė išdėstė pagrindinę numatomą struktūrą. Ir apskritai nacionalinis kino centras buvo pristatytas, kad šiuo metu ministerijoje dirba pusantro žmogaus su kinu, o tuo tarpu Lietuvos kino centre dirbs iki 15 žmonių. Jinai parodė, kokios sritys yra dabar kuruojamos ministerijoje, ir kiek daugiau sričių kuruos kino centras. Tačiau iš tos schemos plaukia, kad iš esmės tai yra skirta vienai kaip ir sričiai - tai yra kino gamybai. Edukacijos sritis nebuvo pristatyta kaip jų veiklos prioritetas. Nors pagal departamentus, kuriuos išskyrė, ten buvo paminėtas ir departamentas, atsakingas už edukaciją.
Kino centro koncepcijoje prie tikslų įrašyta, parašyti ir patvirtinti kino edukacijos programą.
Buvo vienas iš klausimų iš auditorijos, klausė kaip su auditorijos švietimu ir edukacija, ir tada ji (I.P.) sakė, kad daugiau veiklos numatyta su kino gamyba, gal kažkiek su marketingu, gal kažkiek su distribucija. Edukacija labiau priskirta prie distribucijos ir iš esmės jie labiau ketina bendradarbiauti su nevyriausybinių organizacijų sektoriumi.
Ar tikitės, kad pradėjus veikti Kino centrui daugiau dėmesio bus skiriama ir kitoms sritims, o ne tik kino gamybai? Ar dabartinė situacija jums neatrodo keista?
Kažkuria prasme taip. Europoje yra skirtingi atvejai. Apvalaus stalo diskusijoje dalyvavo atstovas iš Suomijos. Tai jie, jų kino centras atstovauja tik kino gamybą iš esmės, edukacija yra atskirai, ir apskritai tik šiais metais buvo instituciškai įtvirtinta ta veikla, bet kaip atskira organizacija, nors ji ir yra vyriausybinė, biudžetinė. Ir jų kino archyvas yra atskirai, kaip kinoteka veikia. Nėra po vienu skėčiu viskas. Bet yra šalių, kaip Danija, pavyzdžiui, kur viskas bendrai.
Jūsų nuomone, koks modelis būtų palankesnis Lietuvoje?
Manau, kad vienas dalykas dėl realistiškumo - būtų idealu, jei pas mus būtų
137
perkeltas Danijos modelis, kur viskas labai gerai išplėtota. Bet turint omeny, kad tai yra visai naujas darinys, tai būtų net ir nerealu jiems iš karto veikti visose srityse. Jiems reikės pradėti gal ne visai nuo nulio, bet iš esmės.. Taigi jie negali iš karto visko padaryti: įsteigti kinoteką ir t.t. iš karto. Jie jau gegužės pirmą teoriškai turi pradėti veikti, aišku, iš esmės nuo rudens. Tai čia toks atviras klausimas, kiek tam tikros sritys gali būti perleidžiamos nevyriausybinių organizacijų sektoriui, kiek labai koordinuojamos paties to centro. Gali įvairiai būti.
Vykdant Jūsų kasdienę veiklą, kokie trukdžiai kyla, kaip pasireiškia kultūros politikos nebuvimas, edukacijos strategijos nebuvimas? Ar tai yra finansavimo klausimas labiau, ar atsakomybės nebuvimo?
Aišku, ir dėl finansavimo, bet ir dėl kitų dalykų, Pavyzdžiui, ko labai trūksta mokyklose, tai kad jie nori rengti diskusijas su mokiniais, bet nežino, iš kur paimti filmus. Tuomet jie turi per torentus siųstis, tai nesąmonė. Nėra parengtos tos filmų bazės, iš kur būtų galima imti filmus pamokoms ir neformalaim ugdymui. Tai tarsi mes sakykim galėtume inicijuoti kokį projektą, kur mokyklos dalyvautų, tačiau mums reiktų ministerijos palaikymo. Dar vienas klausimas, iš kokios ministerijos: Švietimo ar Kultūros? Kai eina kalba apie meno edukaciją, šiuo atveju kino edukaciją, visada yra neaišku, kuri ministerija už tą labiau atsakinga.
Taip, skaitant kino įstatymą ar kino centro koncepciją, man krito į akis, kad pats žodis edukacija yra jose, tačiau jis nėra apibrėžtas ir paaiškintas. Edukaciją gali suvokti ir kaip mokinių popamokinę veiklą, kaip žiūrovų švietimą, kino žurnalų leidybą, edukacines laidas per televiziją ar radiją, tai gali suvokti kaip specialybių stiprinimą universitetuose. Kaip manote, galbūt ir čia slypi priežastis, kodėl sunkiau kažką plėtoti, kai nėra tokio apibrėžimo?
Taip, iš tikrųjų tai yra labai platu. Tai gali būti ir kino teatrų veikla. Neaišku, kas turima omeny. Lyg ir viskas tuomet turima omeny. Mes labiau specializuojamės medijų edukacijoje, taigi sąvoka „edukacija“ platesnė nei mūsų veikla.
„Meno avilys“ minimas kino centro koncepcijoje. Jis įrašytas situacijos aprašyme, bei teigiama, kad šios ir panašių organizacijų veikloje trūksta bendro koordinavimo, bendradarbiavimo su kitom sritims. Numastytas tikslas gerinti šią 138
situaciją. Ar apie tai buvo kalbėta „kino pavasario“ konferencijoje?
Nebuvo. Iš auditorijos buvo užduotas gana tikslingas klausimas dėl edukacijos srities plačiąja prasme. Buvo atsakyta, kad tai nėra jų prioritetas, kad jie tikisi iš kitų organizacijų, kad jos toliau veiks, kad sėkmingai tą daro. Reikėjo suprasti, kad tai nėra apie ką jie galvoja steigdami kino centrą. Aišku, tam tikra prasme tai yra natūralu trumpalaikiame laikotarpyje, bet ilgalaikiame to, aišku, neužteks.
Ar jūs turite realių lūkesčių kino centro atžvilgiu? Kokios yra nuotaikos?
Mes iš tikrųjų turime lūkesčių, daug kas dar nėra aišku, žinoma, netrukus paaiškės, ir gal realistiškiau bus galima matyti situaciją, bet iš esmės iš tiesų dabar tiek kino politikos nėra, tėra pusantro žmogaus, kurie dabar tuo užsiima, tiesiog nėra pakankamai dėmesio. Toks darinys, kuris visur Europoje egzistavo, išskyrus Lietuvą, jis aišku jau seniai buvo būtinas. Kad dabar jisai bus tai yra tikrai pozityvus reiškinys. Na nebent kažkas atsitiktų labai baisaus. Bet vis tiek tikiesi, kad viskas vyks labiau į gerą pusę, ir tai bus institucija, kuria tu galėsi labiau kreiptis, ir bendradarbiauti. Mes iš tiesų labai tikimės bendradarbiavimo, ir jų palaikymo. Kad vieni kitiems galėtume padėti.
Kokie yra „Meno avilio“ veiklos prioritetai? Kas turėtų būti kino centre, kad Jums padėtų vystyti tą veiklą?
Na, mūsų veiklą būtų galima apibrėžti kaip medijų edukaciją, tai daugiausiai audiovizualinių medijų, kino. Mes dirbam su mokyklom, „Skalvija“ labiau su vaikais, o mes daugiau dirbam su pedagogais, mokytojais, esam natūraliai pasidaliję sritimis, bendradarbiaujam tarpusavyje. Turime programą „Kinas mokykloje“, kuri vyksta kasmet ir kas du metus vyksta koks projektas toje programoje. Mums svarbi ta linija, ir mes stengiamės šita linkme dirbti. Taip pat turime kitų veiklos sričių, daugiausia susijusių su kinu, tai ir Mediateka , kurioje yra erdvė, kurioje kaupiama literatūra apie kiną, kitas medijas, filmų kolekcija, taip pat turime asmeninių fondų. Mes veikiam kaip bazė, kur žmonės, kurie domisi ta sritim, gali ateiti ir gauti čia medžiagos. Šias dvi sritis aktyviai plėtojame. Šalia to dar rengiame įvairius projektus, renginius, kurie kurią tą kontekstą ir aplinką, tai yra ir vasaros kino stovykla, kur vyksta ir akademinė dalis, konferencijos, peržiūros, taip pat laisvesnė dalis, erdvė žmonėms diskutuoti apie kiną. Tarkime, mes jau dvejus metus 139
rengiame vasaros kino stovyklą, bus treti. Tai, berods, keturių dienų renginys, kuris kažkiek yra akademinė konferencija, peržiūros, bet ir ne visai akademinė erdvė žmonėms diskutuoti apie kiną, puoselėti kino kultūrą. Rengiame Mediateką , turime renginių ciklus, pavyzdžiui, neseniai Natalijos Arlauskaitės diskusijų ciklas apie stalininį kiną. Mes stengiamės pritraukti žmonės, su kuriais galėtume padaryti prasmingus renginius padaryti. Dabar vyksta filmų skaitmenizacijos projektai. Tikslas ir toliau iš esmės plėtoti mūsų sritis: Mediateka , kino edukacija, pramingi renginiai.
Kokios realios pagalbos tikėtumėtės iš Kino centro?
Iš esmės ir palaikymo rengiant tas veiklas ir kažkokios politikos formavimo, kuri mums sudarytų sąlygas jausti, kad mes prasmingai veikiame. Žiūrint, ką jie įgyvendins, kaip viskas vyks. Jei kaip į rūpestį žiūrėtų į kino edukaciją, tas mums tikrai padėtų. Dabar nelabai aišku, į ką kreiptis tuo klausimu. Tie pusantro žmogaus yra per mažai netgi tai gamybai.
Dėkoju už pokalbį!
140
Interviu su „Forum Cinemas “ projektų vadovu Gintaru Plytniku, 2012 04 05
Kaip vertinate dabartinę kino platintojų situaciją Lietuvoje?
Platinimas yra ūkio šaka, kurios sėkmė-nesėkmė priklauso nuo platintojų sprendimų, kaip konstruoti darbą - kaip dirbti inovatyviai, kokias licencijas pirkti ir tt. Platintojų situacija tokia pati, kokia buvo ir prieš 15 metų – operatyviai tiekti kiną kino teatrams. Išaugus multifunkcinės paskirties kino teatrų skaičiui, platintojams padidėjo galimybės uždirbti daugiau pelno, tačiau paskutinių kelių metų bėgyje atsirado dar keli nauji platintojai ir pyrago riekelės vėl sumažėjo, nes kuo daugiau filmų, tuo mažesnės pajamos vienam filmui.
Kokia lietuviškų filmų platinimo situacija?
Analogiška kaip ir importinių filmų – mechanizmai niekuo nesiskiria. Jei filmas įdomus žiūrovams, platintojas uždirba, jei prastas – pradirba.
Ar turite lūkesčių, susietų su Lietuvos nacionalinio kino centru?
Turime. Perspektyvinis valdymas, rezultatai ir asmeninė vadovo atsakomybė už centro veiklą.
Ar sutinkate su Nacionalinio kino koncepcijoje įrašytu teiginiu, jog valstybės lygmenyje nepakankamai efektyviai koordinuojama ir derinama visų kino proceso grandžių– filmų gamybos, sklaidos, edukacijos, platinimo, viešo rodymo, paveldo, informacijos kaupimo– sąveika ir veikla.
Platinimas ir viešas rodymas – verslo subjektai, kurių demokratinės šalys nereguliuoja. Visa kita gali būti ir po vienu sparnu, taip pat reguliuojama, svarbu – veikianti, atsakinga sistema su profesionaliais darbuotojais, turinčiais ūkišką supratimą apie procesus.
Kaip manote, ar kino platintojai turi įeiti į kino tarybos sudėtį ir kodėl?
Jei vietinio kino gamintojams ir Kino tarybai tas pats, kas jų filmus žiūrės, gali ir nekviesti, bet, manytume, save gerbianti institucija turėtų jausti poreikį įvairesnėms
141
nuomonėms, rinkos balsui ir netgi jaustis gerai, jei platintojų ar rodytojų atstovai deklaruoja viešą nuomonę, kritikuoja ir siūlo konstruktyvius sprendimus.
Kaip manote, kodėl toks mažas demonstruojamų lietuvių kino filmų procentas šalye?
Į šį klausimą derėtų atsakyti klausimu – kaip manote, kiek filmo gamintojų galvojo apie filmų viešą demonstravimą ir žiūrovus bei sėkmę? Veiksmas lygus atoveiksmiui – gamtos dėsnis.
Dėkui už atsakymus!
142
Priedas Nr. 3
KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ APKLAUSA
Apklausa vykdyta nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. gegužės 20 d. Dalyvavo 63 respondentai. Prieiga per internetą:
• Jūsų amžius
1. Iki 15 m. 2. 15-25 m. 3. 26-35 m. 4. 36-45 m. 5. Daugiau nei 45 m. • Jūsų lytis 1. Moteris 2. Vyras • Jūsų gyvenamoji vieta 1. Vilnius, Kaunas, Klaipėda 2. Kitas Lietuvos miestas 3. Ne miestas • Kiek kartų per mėnesį lankotės kino teatre? 1. Nesilankau visai 2. Mažiau nei vieną kartą 3. Vieną-du kartus 4. Kelis kartus 5. Labai dažnai • Jei nesilankote kino teatre ar lankotės retai, kodėl? 1. Netenkina siūlomas repertuaras 2. Kinu visai nesidomiu 3. Mano gyvenamojoje vietoje nėra kino teatro 4. Per brangu • Kita (įrašykite) • Kaip vertinate šiuolaikinius lietuviškus filmus? 1. Labai gerai 2. Gerai 3. Vidutiniškai 4. Blogai 5. Labai blogai • Prašau trumpai pagrįskite savo nuomonę.
• Kuriuos iš žemiau paminėtų filmų esate matę? 1. 2007 / Varnų ežeras, Inesa Kurklietytė 143
2. 2007 / Nuodėmės užkalbėjimas, Algimantas Puipa 3. 2007 / Nereikalingi žmonės, Maris Martinsons 4. 2008 / Vabzdžių dresuotojas, Linas Augutis, Donatas Ulvydas 5. 2008 / Rigoletas, Raimundas Banionis 6. 2008 / Pilotas Saulius, Vosylius 7. 2008 / Perpetuum mobile, Valdas Navasaitis 8. 2008 / Kolekcionierė, Kristina Buožytė 9. 2008 / Kai aš buvau partizanas, Vytautas V. Landsbergis 10. 2008 / Balkonas, Giedrė Beinoriūtė 11. 2008 / 5 dienų avantiūra, Žeraldas Povilaitis 12. 2009 / Stiklainis uogienės, Ramunė Čekuolytė 13. 2009 / Nepalikit, prašau..., Robertas Šarknickas 14. 2009 / Kutenimai, Romualdas Lavrynovičius 15. 2009 / Duburys, Gytis Lukšas 16. 2009 / Artimos šviesos, Ignas Miškinis 17. 2010 / Zero 2, Emilis Vėlyvis 18. 2010 / Kai apkabinsiu tave, Kristijonas Vildžiūnas 19. 2010 / Eurazijos aborigenas, Šarūnas Bartas 20. 2010 / Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija), Tomas Donela 21. 2011 / Tadas Blinda. Pradžia, Donatas Ulvydas 22. 2012 / Miegančių drugelių tvirtovė, Algimantas Puipa
• Kodėl pasirinkote žiūrėti būtent tuos filmus? 1. Atsitiktinai 2. Rekomendavo draugas/pažįstamas 3. Pamačiau reklamą ir norėjau pamatyti • Kita (įrašykite)
• Jūsų nuomone, ko trūksta lietuviškam filmui? 1. Įdomios istorijos, stipresnio scenarijaus 2. Geresnės aktorių vaidybos 3. Geresnės reklamos 4. Galimybių filmą pamatyti 5. Didesnio biudžeto 6. Geresnės reklamos 7. Galimybių filmą pamatyti 8. Didesnio biudžeto • Kita (įrašykite)
• Kokį paskutinį filmą žiūrėjote kino teatre?
• Kokį filmą planuojate pažiūrėti kino teatre artimiausiu metu?
• Kokio žanro lietuvišką filmą norėtumėte pamatyti? 1. Meilės istoriją 2. Dramą 3. Romantinę komediją 4. Siaubo 5. Trilerį 144
6. Nuotykių 7. Komediją 8. Veiksmo 9. Miuziklą 10. Istorinį 11. Fantastinį 12. Animaciją 13. Dokumentiką
145