Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rasa Radzevičiūtė. Pasirengę rytojui? Keletas įžvalgų iš konferencijos apie Europos kultūros ateitį / 2 Rengia Giedrius Subačius. Kalbos klaidų didybė / 4 Almantas SAMALAVIČIUS Liudvika Pociūnienė. Apie manipuliacijas ir savigyną / 11 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Nuomonės apie nuomones Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Astrida Petraitytė. Heroizmo hierarchija / 17 Monika Meilutytė Kūryba ir kūrėjai (teatras) 8 614 12855 Kęstutis Šapoka Ramunė Balevičiūtė. Teatras – publika – kritika. Keletas poleminių pastabų / 18 (dailė) 8 684 83115 Audronis Liuga. Jobo stalas. Premjera Vičencoje / 22 Asta Deksnytė Vlada Kalpokaitė. Be teisės į tragediją. „Mūsų klasė“ NDT / 25 (dizainerė) 2 61 05 38 Kristina SABUKIENĖ Kęstutis Šapoka. Akis už akį, dantis už dantį. Mindaugo Navako „Trys dalykai“ / 29 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Tamara Stripko. Dailininkas, pakeitęs suvokimą apie šiandienines vaizduojamojo Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) meno galimybes / 32 Irena Žaganevičienė Save visur nešamės su savimi. Ivaną Marčuką kalbina Gedmintė Samsonaitė / 34 (buhalterė) 2 62 31 04 Vita Mozūraitė. Festivalio Aura’23 misija – griauti stereotipus. Ar jie sugriuvo? / 36 Zita Čepaitė. Londonas – tinkama vieta lietuvių dizainui / 42 Redakcinė kolegija Romualdas Lankauskas. Liūdnoji Nida. Esė / 46
Eugenijus Ignatavičius. Stirna. Dokumentinė drama / 49 Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Praeities dabartis Alfredas Bumblauskas Vita Gruodytė. Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietų Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) ideologijos spraga / 64 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Istorijos puslapiai Algis Mickūnas Virgilijus ČEPAITIS. Nepriklausomybės blokada / 70 Liana RuokytĖ Antanas Šileika (Kanada) Laikai ir žmonės Vygantas Vareikis Valdemaras Klumbys. Vienas iš nenugalėtųjų. Labai subjektyvus Kęstučio Jokubyno Kazys Varnelis jr. (JAV) portretas / 80 Kęstutis Jokubynas. Iš ciklo „Nenugalėtieji“ / 82 Redakcijos adresas Paveldas ir paminklai Latako g. 3, 01125 Vilnius Algimantas Bacevičius. Palinkėjimai Bernardinų sodui / 87 el. paštas: [email protected], Retrospektyva [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Audronė Girdzijauskaitė. Moteris, prikalta prie savo pačios nepasitikėjimo kryžiaus. Artiomas Inozemcevas apie Moniką Mironaitę / 90 Visai nejuokingi skaitiniai © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Krescencija Šurkutė. Politinė providencija / 93 Summaries / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vladislovas Žilius. Iš ciklo „Indėnų vasara“ (Indian Summer). 10 dešimtmetis Akrilas, pastelė, tušinukas, flomasteriai, vario ir aukso folija Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com 4 p.: Mindaugas NavakAS. Iš parodos „Trys dalykai“ Vidmanto Ilčiuko nuotr.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai
Rasa Radzevičiūtė
Pasirengę rytojui?
Keletas įžvalgų iš konferencijos apie Europos kultūros ateitį
teities scenarijai: kultūros atsakas į Europos Lietuvoje autorių teisių industrija sukuria daugiau „ASąjungos socialinės ir ekonominės raidos iš- nei 5 proc. BVP, be to, 2008–2011 m. krizė užimtumą šūkius“, – taip vadinosi spalio 1–2 d. Vilniuje vyku- kultūros ir kūrybos sektoriuose paveikė mažiau nei si konferencija, surengta Lietuvos pirmininkavimo kitose ES ekonomikos srityse), visa tai iškėlė daugiau ES Tarybai proga. Ateitis tiek lietuviškame, tiek an- klausimų, negu pateikė atsakymų. Atrodo, esminė gliškame (Ready for Tomorrow?) konferencijos pa- problema – įrodyti pačios kultūros, ne kaip verslo ar vadinime minima neatsitiktinai – artėjant naujam turistinės veiklos, vertę. Ministras Birutis net siūlė iš 2014–2020 m. ES finansiniam laikotarpiui, reikia naujo apibrėžti pačią kultūros sąvoką, esą politikai ir persvarstyti kultūros politiką, ypač atsižvelgiant į visuomenė suvokia ją taip skirtingai, o ji apima tokią ekonominę padėtį ir struktūrinių fondų lėšas. daugybę sferų (nuo paveldo iki kino ar netgi sporto), Iki šių metų pabaigos pirmininkaujanti Lietuva į kad tai trukdo aprėpti kultūros politikos lauką, nu- renginį sukvietė aukšto rango Europos Parlamento ir statyti jo ribas. Komisijos pareigūnus, Europos šalių vyriausybinių institucijų atstovus, kultūros ekspertus. Deja, kaip ne * kartą savo pasisakymuose pažymėjo dalyviai, konfe- rencijoje, kurios tikslas – aptarti kultūros politiką, „Ne viskas, ką įmanoma suskaičiuoti, yra svarbu, ne pasigesta pačių politikų. Atidarę renginį ir kiek pa- viską, kas svarbu, įmanoma suskaičiuoti“, – tokia minti- diskutavę, kitą dieną jie išvyko į neformalų kultūros mi, kiek ginčytinai priskiriama Albertui Einsteinui, rė- ir audiovizualinių reikalų ministrų susitikimą. mėsi vienas iš konferencijos pranešėjų Anthony’s Liley’s, Konferencijos tikslus atidarymo kalbose išdėstė kartu su Paulu Moore’u kalbėdamas apie statistikos Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, komisa- naudą ir žalą kultūros sferai. Kaip pamatuoti kultūros rė Androulla Vassiliou, atsakinga už Europos Komi- renginių vertę, kaip atskirti projekto pelnus nuo socio- sijos švietimo, kultūros, daugiakalbystės ir jaunimo kultūrinių jo nuopelnų? Kaip pateisinti kultūrai skiria- reikalus, Europos Parlamento Kultūros ir švietimo mus pinigus, kas įrodo, kad jie nebuvo išmesti į balą? komiteto pirmininkė Doris Pack. Nors pasakyta daug Statistinė analizė nėra pakankama, iš jos galima sužinoti, gražių žodžių apie kūrybinių industrijų svarbą, net pavyzdžiui, kiek lankytojų pritraukė renginys, tačiau kur remtasi faktais (pavyzdžiui, ES kultūros ir kūrybos sek- kas svarbesnė informacija susijusi su tuo, kokį poveikį jis toriai sukuria 3,3 proc. BVP, įdarbina 6,7 mln. žmonių, padarė jų požiūriams, jų jausmams. Todėl renkami duo-
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 menys ir apie tai, ką žmonės kalba, kas jiems patiko, kas skaitmeninimas, naujosios technologijos kaip tik ir ne, kokiais įspūdžiais jie dalijasi vieni su kitais. sulaukė daugiausia dėmesio. Skaitmenizuoti kultū- Bene išsamiausią informaciją apie kultūros svar- ros ir paveldo turinį tampa vienu iš investicinių ES bą, įtaką ir įnašą ne vien ekonominiu aspektu savo prioritetų kultūros srityje. To pavyzdys – Europeana, pasisakyme pateikė Pieras Luigi’s Sacco, kultūros skaitmeninė Europos biblioteka, skirta supažindin- ekonomistas, kultūra grindžiamos plėtros ekspertas ti su istoriniu ir kultūriniu paveldu. Viena įdomes- iš Italijos. Jis pristatė tyrimą, paremtą reprezentaty- nių projekto iniciatyvų – eilinių žmonių perteikiami via Italijos gyventojų apklausa, kuria siekta išsiaiškinti ir atkuriami istoriniai įvykiai, pavyzdžiui, Europeana santykį tarp dalyvavimo kultūroje ir bendros psicho- 1989, skirta prisiminimams apie Baltijos kelią internete loginės savijautos. Dalyvavimą kultūros renginiuose įamžinti, arba kaupiamas šeimų istorijų ir fotografijų susiejus su pagrindiniais subjektų tikslais, paaiškėjo, archyvas, pasakojantis apie Pirmąjį pasaulinį karą… kad subjektyvi gerovė labiau priklauso nuo kultūros Apmaudu, kad kita su technologijomis susijusi, kul- negu nuo pajamų, amžiaus, išsilavinimo, lyties, darbo tūros veikėjams ypač aktuali tema – autorių teisės – ar gyvenamosios vietos. Sacco teigimu, kultūrinė vei- taip ir nesulaukė konkrečių siūlymų, kaip spręsti vis kla ypač naudinga senyviems ar sunkiai sergantiems opesnes šios srities problemas. Daugiausia dėmesio žmonėms, – tą patvirtina išsamūs klinikiniai tyrimai. šiai temai skyręs Pierre’as Lescure’as iš Prancūzijos, Į kultūros sferą įsitraukiantys pacientai greičiau ir analizuojantis kultūros politiką skaitmeniniame efektyviau sveiksta, ilgiau gyvena. Dar vienas įdo- amžiuje, skatino politikus kurti naujus teisės aktus, mus aspektas – glaudesnį sąlytį su kultūra patirian- atsižvelgiančius į skaitmeninę kultūrą, o piratavimo tys žmonės yra kur kas labiau linkę rūšiuoti atliekas, problemas spręsti steigiant teisėtus kultūros turinio net jei tam skirti konteineriai yra tolokai nuo namų. sklaidos šaltinius, gerbiančius autorių teises. Žmonės, abejingiau žvelgiantys į kultūrą, nusiteikę priešingai – net būdami išsilavinę ir pasiturintys, tam * pastangų neskiria. Sacco teigimu, kultūra ne tik tei- kia žmonėms džiaugsmą, gerina jų savijautą, gilina Pasak Vassiliou, „pokalbiai apie kultūros ekonomiką savivoką ar keičia pasaulėjautą, bet gali ir netiesiogiai nereiškia, kad atmetama esminė, kiekybiškai nenusta- veikti ekonomiką, papildydama tiesioginį kūrybinių toma kultūros vertė“. Belieka jai pritarti. Menininkai industrijų įnašą. Jei rastume būdą, kaip išmatuoti ne- kultūros vertę žinojo ir žinos, ekonomistams, politi- tiesioginį kultūros poveikį, būtų įmanoma naujai su- kams rūpėjo ir rūpės finansavimo, dotacijų klausimai, sieti kultūros politiką su ekonomikos politika. o skeptikams, vis klausinėjantiems, kaipgi nustatyti tą neva mistinę kultūros vertę, bus galima pateikti keletą * konferencijoje išgirstų argumentų. Nors svarbūs, net svarbiausi dalykai iš tikrųjų ne visada suskaičiuojami, Antrą konferencijos dieną, po įvadinio prista- atrodo, statistika neišvengiamai būtina, bent jau ku- tymo darbas vyko keturiose paralelinėse grupėse, riant strategijas ES paramai gauti. Lietuva šį meną pui- tyrusiose konkrečias kultūrinės veiklos sferas, pa- kiai įvaldžiusi, juokais savo kalboje pažymėjo Estijos vyzdžiui, kaip skatinti kultūros poreikį, bendradar- Kultūros ministerijai atstovavęs Ragnaras Siilas, pa- biaujant mokykloms ir muziejams, kaip aktyvinti brėždamas, kad jo šalis, užuot rašiusi strategijas, labiau bendruomenės įsitraukimą į bibliotekų ir kultūros mėgsta kultūros eksperimentus. Todėl svarbiausia, kad centrų programas, kaip novatoriškai pritaikyti pa- ir ateityje nepritrūktų idėjų, kaip užtikrinti ir perteikti, veldą, kalbėta apie skaitmeninės kultūros pasiūlą, jos o jau vėliau pasverti, suvokti tą kultūros vertę, kuri „at- funkcionavimą ir apsaugą internete. Beje, kultūros sakinga“ už žmogaus tapsmą žmogumi…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 3 Giedrius Subačius
Kalbos klaidų didybė
imonas Daukantas sukūrė tautos projektą, kurio projektas buvo įgyvendintas, nors konkretus rašomo- Spamatas buvo lietuvių kalba. Vien dėl tos kalbos sios kalbos modelis ignoruotas. jis XIX a. pabaigoje „tampa didžiuoju Auszros hero- Šiandien Lietuvoje, praėjus pusantro šimto metų jumi“.1 Tačiau pati Daukanto lietuvių kalba aušrinin- nuo Daukanto mirties, kaip niekada anksčiau kate- kams netiko. Net ir amžininkai ją laikė nepaskaitoma: goriškai vertinami ir atidžiai kontroliuojami kaip tik 1846 m. Motiejus Valančius pastebėjo, kad Daukanto labai konkretūs lietuvių kalbos elementai. Apie tai iš- kalba skaitytojams labai neskani;2 1853 m. Kajetonas kalbingai byloja šiurpuliukus varinėjanti Valstybinės Nezabitauskis skundėsi jos visai negalintis suvokti;3 o lietuvių kalbos komisijos tinklalapio citata apie „Di- Antanas Baranauskas Aušros redakcijai aiškino, kaip džiųjų kalbos klaidų sąrašą“: ji sunkiai suprantama net ir puikiam mokslinčiui ar „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas filologui.4 Išaukštintas dėl kalbos, bet jo kalbos forma 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, atstumta. Užsimojusi skelbti Daukanto istoriją Vienybė Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nu- Lietuvininkų 1893 m. teisinosi turinti pakeisti jo mažai tarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų suprantamą kalbą ir rašybą: „pertai istorija jo yra spaus- VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės dinama atsakant sziandieniszkai kalbai ir raszliavai“.5 kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Adminis- Reda Griškaitė atskleidė, kodėl greta Daukanto auš- tracinių teisės pažeidimų kodeksą.“ 9 rininkai ypač mėgo Teodorą Narbutą, kurio 9 tomų Tikrai žinomiausias. Nesilaikai jo – tampi tvarkos Lietuvos istorijos veikalas buvo „įsigyjamas, skaito- ardytoju. Jeigu nori jaustis įstatymus gerbiančiu pilie- mas, konspektuojamas, analizuojamas, saugomas as- čiu, sėsk mokytis to „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ meninėse bibliotekose, skolinamas“.6 Vienas Narbuto (toliau – Sąrašas), o tada dar išmok jo ir nevartoti: nei trūkumas buvusi lenkų kalba; Griškaitės žodžiais, jis rašydamas, nei kalbėdamas. Juk tai „didžiųjų“, vadinasi, „lingvistiškai lyg ir nepatogus“.7 „Nors Daukantui be- svarbiausių „klaidų“ registras, dėl kurių lietuvių kalba, veik visada suteikiama pirmenybė, beveik visada greta turėtume suprasti, nukenčia labiausiai, o žala įvertina- statomas ir Narbutas.“8 Taigi nepaskaitomas Daukan- ma konkrečiomis sumomis. tas iškeliamas kaip vėliava, o sukonspektuotas Narbu- Sąrašas ilgas, 53 puslapiai;10 jame visų pirma fiksuo- tas paliekamas vėliavos šešėliu. Tapatinimąsi su kalba jama leksika (žodžiai), taip pat išvestiniai žodžiai (da- aušrininkams lėmė ne koks nors konkretus kalboje riniai), semantika, linksniai, prielinksniai ir kt. Tokio esantis ar nesantis žodis, galūnė ar raidė, bet pats kal- Sąrašo per dieną neišmoksi, sunku bus ir per savaitę. O bos faktas ir simbolinis jos krūvis. Daukanto tautos ką jau kalbėti apie naujų įgūdžių susiformavimą, kurio
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 būtinai reikia, kad dar prieš prasižiodamas spėtum nu- bės (todėl sąraše yra adijalas, bliūdas)“ (Mikulėnienė, slopinti sau iš seno įprastą kalbos faktą. 1994-02-21), nors atrodytų, kad šie pastarieji taip pat Nors Sąrašas ypač galingas, tačiau paskelbtas buvo nėra stilistiškai neutralūs. Vadinasi, už adijalą ir bliūdą plikas, be aiškinamosios informacijos – kaip koks lin- šiandien baudžiama todėl, kad koks pardavėjas nesugal- gvistinis dekalogas: tikėk, išmok, paklusk. Tiesa, pa- votų jų užrašyti ant etiketės, o dūšelės, gojaus, gaspado- čioje preambulėje pasakoma, kad jis atsirado sujungus riaus vartojimas gana saugus, nes kalbininkai neįsivaiz- buvusius 9 ankstesnius 1992–1996 metų nutarimais pa- davo jų tarp prekių pavadinimų. Ar dėl „prekiškumo“ į tvirtintus „klaidų“ sąrašus („Dėl Žodžių sandaros klai- Sąrašą įrašyti ir baronka, guzikas, tapkės? dų sąrašo“, „Dėl Sakinio dalių ir sakinių jungimo klai- Mąstyta apie ateitį: „Rengiant tokį sąrašą reikia dų bei Neteiktinos žodžių tvarkos sąrašų“, „Dėl Įvairių suformuluoti tikslesnius atrankos kriterijus, mėgin- formų vartojimo klaidų ir Linksnių vartojimo klaidų ti prognozuoti, kurie žodžiai bus priimti, kurie – at- sąrašų“ ir panašiai). Bet tik tiek. mesti“ (Laima Katkuvienė, 1993-05-06). Netikėtina Sąrašo sudarymo principus, kriterijus, metodus yra taisymo sėkmės prognozė diskutuotojams galėjo tapti gana smulkiai analizavusi Loreta Vaicekauskienė, ypač argumentu skolinį toleruoti: „Ne visai išeina gretinti tą jo dalį, kuri susijusi su „naujosiomis svetimybėmis“. su muilu ar pan. žodžiais, nes šių jau nebepakeisime“ Atidžiai išstudijavusi rankraštinius 1993–1997 metų (Aldonas Pupkis, 1997-12-18). Ar patikėjimas perga- VLKK ir jos pakomisių posėdžių protokolus,11 ji at- lės galimybe prieš skolinį turėtų paskatinti karo žygį? kreipė dėmesį į pagrindinius sąrašo rengėjų naudotus Aišku, žodis muilas labai senas skolinys, bet ir rėdyti atrankos principus bei kriterijus: „nediskutuotinu lai- nenaujas, jį randame ir Konstantino Sirvydo, ir Kris- komas grynumo principas“,12 o „gero pakaito kriterijus tijono Donelaičio raštuose. Dėl rėdyti pateiktas kitas vyrauja kitų kriterijų atžvilgiu“.13 Vaicekauskienė pa- argumentas: „A. Salys rašė, kad jam nevienodi rėdyti ir stebėjo, kad, pavyzdžiui, „siūloma netraukti specifinės tėmyti. Rėdyti – seniai ir visur taisoma“ (Pupkis, 1997- vartosenos žodžių, t. y. žargonizmų bei terminų“,14 arba 12-18). Vadinasi, rėdyti ir jo vediniai peikiami dėl se- „sutinkama, kad į sąrašą nereikia dėti retų, atsitiktinių, nos taisymo tradicijos! Taisome, nes taisėme. O juk de- netikėtų žodžių, egzotizmų“.15 Jos analizė parodė, kad šimtmečiais genami ir neišgenami žodžiai kaip tik rodo kriterijai pasirinkti apskritai „be aiškesnio derinimo“16 prognozių netikslumą ir taisymų beviltiškumą. Kokia ir „toli gražu nepasižymi sistemingumu“.17 Kitaip sa- prasmė kalbininkams karta iš kartos perdavinėti tų ko- kant, žodžiai į Sąrašą sudėti ne pagal kokią nors tvirčiau regavimų estafetę? Jei neverta drausti muilo, gal galime nusistatytą tvarką (griežtą kriterijų hierarchiją), o gana pasilaikyti ir rėdyti? Posėdyje „balsuojama už tai, kad padrikai. Valstybinės kalbos inspekcijos tinklalapio tei- rėdyti, aprėdas, parėdas būtų įrašyta į sąrašą. Už – 8, ginys, kad į tą sąrašą įtraukti „tik dažniausiai vartose- prieš – 5, nebalsavo – 4“ (tad mažesniu nei pusės balsų noje pasitaikantys žodžiai“,18 yra klaidinantis – nebuvo skaičiumi – 8 iš 17 – rėdyti ir jo vediniai tampa „didžio- atlikta jokių dažnumo tyrimų. siomis klaidomis“). Be to, kyla klausimas, ar rėdyti, ap- Nenuoseklų kriterijų taikymo pobūdį gali iliustruo- rėdas, parėdas visai neturi stilistinio krūvio. Ir ar ne dėl ti keli parinkti pavyzdžiai iš tų pačių kalbos komisijos analogiškos taisymo inercijos į Sąrašą taip pat pateko protokolų.19 Štai buvo deklaruotas stilistinio neutralumo biskis, biškis? Jei metų metais kalbininkai negali žodžio reikalavimas: „netaisytinos [t. y. į Sąrašą netrauktinos] nukauti, tai gal reikia jį priimti į savo gretas kaip muilą? su tam tikru stilistiniu atspalviu vartojamos svetimybės, Arba kaip printerį, kuris iš Sąrašo išbrauktas, nes jau todėl į sąrašą nedėta dūšelė, gojus. Dažnai stilistiškai mo- „įsigalėjęs, jo nepavyks pakeisti ilgesniu spausdintuvu“ tyvuoti ir gaspadorius, gaspadinė“ (Danguolė Mikulė- (A. Čižas, 1993-09-23). nienė, 1994-02-21 posėdžio protokolas). Tačiau „į sąrašą Apskritai tarp kalbos komisijos ir jos pakomisių po- pakliuvo prekių kainų etiketėse pasitaikančios svetimy- sėdžių diskutuotojų įžvelgčiau vyravus dvi skirtingas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 5 mąstymo kryptis: vieni stengėsi Sąrašą siaurinti (Vy- minus, skirtingai nuo kitų diskusijų dalyvių, Kniūkšta tautas Ambrazas, Jonas Palionis, Bonifacas Stundžia, buvo linkęs į Sąrašą įtraukti: „Nereikėtų atsiriboti nuo Aleksandras Vanagas), o kiti – plėsti (Antanas Balašai- estrados terminijos (rokmenas, bliuzmenas), nes ji labai tis, Pranas Kniūkšta, Aldonas Pupkis). skverbiasi į bendrinę kalbą“ (1993-06-03). Pavyzdžiui, Bonifacas Stundžia svarstė, kad „kalbi- Negana to, Kniūkšta apskritai bet kokį skolinį norėjo ninkai gali pasakyti savo nuomonę dėl žodžių, kurie laikyti klaida – jei tik jis neįteisintas kalbininkų: „Termi- atėję vietoj įprastų lietuviškų. Kebliau dėl tų, kurie atėjo no reikšmės neturintys ir oficialiai neįteisinti skoliniai su tam tikromis realijomis, kurių ir stilistinis vartoji- laikytini tokiomis pat klaidomis kaip ir kiti barbarizmai“ mas kol kas neaiškus“ (1993-05-06 posėdžio protoko- (1993-05-06). Vadinasi, jei pasiskolini žodį, jis jau yra las). Jam net kategoriškai antrino Aleksandras Vanagas: automatiška klaida. Nijolė Keršytė tokią nuostatą pava- „palikti tik tokias svetimybes, kurios turi neabejotinų dino „tipiškai disciplinarine“ – priešinga teisinei, nes, lietuviškų pakaitų. Neverta bausti už tuos žodžius, ku- persakant Foucault, „teisiniam mechanizmui labiau rūpi rie į kalbą ateina su naujomis realijomis“ (1993-09-23). tai, kas draudžiama – visa kita, kas nedraudžiama, yra Jei būtų atsižvelgta į Vanago nuostatą, šiandien Sąraše leidžiama, o disciplininiame mechanizme, priešingai, nebūtų nei čyzburgerio, nei steiplerio, nei šrederio. tai, ko disciplinos reglamentai nenumato, kas lieka nea- Ir Vytautas Ambrazas buvo linkęs Sąrašą siaurinti: pibrėžta, tas iš esmės yra draudžiama“.20 Taigi jei neįro- „Reikia išbraukti visus buitinės leksikos žodžius, nes ki- dyta, kad skolinys nekaltas – jis kaltas. Nekaltumo pre- taip nerasime sąrašo galo. Niekas nežino, ką prekės etike- zumpcijos skoliniams Kniūkšta nenumatė. tėje gali įrašyti pardavėja, tad visko nenumatysi“ (1994- Ir Aldonas Pupkis svarstė, ar nereikėtų Sąrašo pildy- 02-21). Jis taip pat sakė, kad „Sąrašas būtų efektyvesnis, ti tam tikrais jam įprastais taisymais: „Rengiant sąrašą, jeigu jame sumažėtų specifinių žodžių, turinčių žargono visai nepasižiūrėta į P. Skardžiaus raštus, neatsižvelgta į ar termino atspalvį“ (1993-06-03). „V. Ambrazo siūly- ‘G[imtosios] K[albos]’ taisymus. Ką darysime su jumo- mu išbraukiamas tarptautiniu žodžiu tapęs anturažas“ ru, ipoteka, kumysu? Kodėl nėra maikės, nabago, kleikos, (1993-04-15); „V. Ambrazas išbrauktų auslenderį, nes kolgotkių, ukolo?“ (1994-02-21). Panašiai buitinių skoli- tai labai sena svetimybė“ (1993-04-15). nių pasigedo Antanas Balašaitis: „Reikėtų įrašyti buiti- Jono Palionio replikos taip pat liudija ribojimo nuos- nės leksikos žodžius biesas, dirvonas, falšyvas, išmislas, tatą: „labai plėsti sąrašą neverta. [...] Atrinkti tik bjau- gaspadorius, kapčius, kermošius, kolioti“ (1994-02-21). riausias svetimybes [...]. Vargu ar čia reikia izumrudų ir Iš diskusijų matyti artėjus prie tam tikro „vidurkio“. bublikų“ (1994-02-21); „J. Palionis abejoja dėl barterio, Dažnai retas žodis, kaip negresiantis prigyti, neįtrauktas; mano, jog tas žodis nebus išgyvendintas“ (1993-06-03). bet jau ir spėjęs prigyti žodis tam tikrais atvejais paliktas Priešinga tendencija – pastangos Sąrašą plėsti – visų už Sąrašo ribų. Galima sakyti, kad labiausiai taikytasi į pirma matyti iš Prano Kniūkštos pasisakymų. Jam jau dažnus, bet dar neįsigalėjusius skolinius, kad ir kaip net ir žargonas, skirtingai nei daugeliui, atrodė pavo- sunku įžvelgti skirtumą tarp „dažnų“ ir „įsigalėjusių“. jingas: „kalbininkai nejaučia pavojaus, o juk žargonas Taip pat iš Sąrašo išiminėti tiek siauresnės vartosenos veržiasi į kalbą. Kai jis įsigalės, bus vėlu, tada turėsi- (stilistiškai konotuoti, žargoniniai), tiek plačių horizontų me kalbų mišinį. Juk į projektą tokius žodžius galima internacionalizmai ir tarptautiniai žodžiai. Sąrašas tapo įrašyti“ (1993-06-03). Kalbos komisijos vardu parašy- tam tikru siaurinimo ir platinimo tendencijų kompro- tame pareiškime „Dėl svetimybių vartojimo“ Kniūkšta misu. Paskutinio svarstymo pabaigoje „balsuojama už rūpinosi ir pusiau žargoninėmis sritimis: „Daugiausia visą sąrašą. Už – 17, susilaikė – 2“ (1997-12-18). nerimo kelia naujieji barbarizmai, kurie iš pradžių pa- Vis dėlto, kodėl tokį Sąrašą iš viso apsiimta sudarinė- tenka į specialiąsias ir pusiau žargonines sritis, o paskui ti? Pirminio „Naujųjų svetimybių sąrašo“ rengėjos Vida pereina ir į viešąją kalbą“ (1993-05-06). Kartais ir ter- Rudaitienė ir Neda Liubinienė nurodė reikiant „stab-
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 dyti naujųjų barbarizmų srautą“ (1993-04-15). Kal- „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“ yra ir savotiškas bos komisijos vardu parašytame pareiškime Kniūkšta kalbininkų tikėjimo, kad jie pajėgūs kontroliuoti kalbos perspėjo, kad „svetimybių, ypač griūte griūvančių an- raidą, liudytojas. Tai, kad žmonėms pavyksta valdyti kai glų kalbos skolinių, plitimą būtina pristabdyti“ (1993- kuriuos rašomosios kalbos bruožus, pavyzdžiui, len- 05-06), kad „būtina reguliuoti svetimybių plūdimą į gviausiai į akis krintančią rašybą (įmanoma ne vieną lietuvių kalbą“ (1993-04-15). Jaučiama ir nuostaba, ir amžių ją išlaikyti maždaug vienodą, nebent tam sutruk- pasipiktinimas, ir nerimas. Gal net panika – Sąrašas dytų rašybos reforma), dar nereiškia, kad analogiškai sudarinėtas skubotai ir turėjo tapti priešnuodžiu; prieš- pavaldi yra šnekamoji kalba. Tas tikėjimas, kad štai nuo nuodį prasmingą daro operatyvumas. „Siūlau neieškoti mūsų pačių priklauso, kaip rašome, labai lengva ranka ypatingos sistemos. Tai operatyvinis kalbininkų dar- perkeliamas ir šnekėjimo sferai. Bet šnekamosios kalbos bas“ (Stundžia, 1997-09-25). prigimtis yra kitokia, šneka nebuvo sukurta pačių žmo- Ir vis dėlto šiandien tai „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“. nių (skirtingai nuo rašto), ji žmonėms, galima sakyti, Sąrašo „klaidas“ diskutuotojai posėdžiuose vadindavo mįslingai pati „atsirado“. Nors žmonės mėgina šnekamą- įvairiai: griežtai nevartotinomis, bjauriausiomis, baustino- sias kalbas veikti, dažnai jos vis tiek kinta savo nenuspė- mis. Bet galų gale priimtas pavadinimas didžiosios. Prieš jamais būdais, tarsi pasijuokdamos iš tų pastangų. pat galutinį balsavimą pasisakė Kniūkšta: „Visą atskiru Be to, šnekamosios kalbõs mokymasis vienaip vyksta nutarimu tvirtinamą sąrašą siūlau vadinti Didžiųjų kalbos vaikystėje, ir kitaip – jau subrendus. „Trejų metų vaikas klaidų sąrašu. Bus lengva paaiškinti, kad ir išbrauktos vie- [...] yra gramatikos genijus, bet visai nekompetentingas tos yra klaidos, bet nelaikomos didžiosiomis“ (1997-12- suprasti vizualinius menus, religijos ikonografiją, eismo 18). Anksčiau buvo patvirtinti trumpesni paprastų klaidų ženklus.“23 Mat vaiko smegenys iš prigimties labai imlios sąrašai, bet 1997 m. juos sujungiant „klaidos“ pasidarė būtent kalboms. Kai žmogus suauga, jo smegenys persio- didžiosios. Sąrašų suliejimas tapo „klaidų“ sureikšminimo, rientuoja ir nebegali kalbų mokytis vaikų metodu, naują pasvarbinimo, išdidinimo aktu. Žodis didysis primena ki- (negimtąją) kalbą tenka studijuoti sąmoningai ir sunkiai, tus kontekstus: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vytautas kaip kokią daugybos lentelę ar reliatyvumo teoriją. Tą Didysis, Didysis lietuvių kalbos žodynas. O čia – Didžiosios naują kalbą smegenys paprastai ir saugo kitame pusru- klaidos. Žinoma, asociacijų kyla ir su Didžiuoju inkvizito- tulyje. Suaugusiam žmogui pakeisti gimtosios kalbos riumi, ir, kaip taikliai pastebėjo Viktorija Daujotytė, – su elementą – sakykim, žodį, išmoktą vaikystėje – reiškia Didžiosiomis nuodėmėmis.21 pastangą įrašyti naują žodį į atmintį vienoje smegenų Be kita ko, diskusijose buvo pasakyta nuomonė, kad zonoje, ir kartu kitoje kažkaip užgožti įprastą žodį, nuo Sąrašo paskirtis – būti tiesiog pagalba redaktoriams kūdikystės laikytą savu. Smegenims tai nėra labai pa- ir žurnalistams: „Norint sąrašą galima tris kartus pa- prastas keitimas, nors, žinoma, į kalbą nors kiek linkę didinti, tačiau siūlau dėti tik tuos žodžius, kurių nor- kreipti dėmesį žmonės su tokiomis permainomis su- miškumas gali būti abejotinas redaktoriams, TV žur- sitvarko. Bet ši substitucija yra kur kas sudėtingesnis nalistams“ (Ambrazas, 1994-02-21). Vėliau analogišką veiksmas nei sudužusio kiaušinio keitimas sveiku. Net Sąrašo funkciją įžvelgė Pupkis: „Beveik kone žinias- ir išmokus naują pakaitą įprastasis žodis galvoje vis tiek klaidos reikalams buvo parengtas Didžiųjų klaidų są- išlieka. Negalima įsivaizduoti tokių keitimų sėkmės vi- rašas.“22 Paradoksalu, jei žiniasklaidai ir žurnalistams sos gimtakalbių bendruomenės mastu. Kaip yra žmo- susigaudyti skirta pagalbinė priemonė dabar naudoja- nių, nenorinčių ir/ar nemokančių mokytis antrųjų tre- ma kaip grėsmingas kalbininkų ginklas identifikuoti ir čiųjų negimtųjų kalbų, taip ir bandymas keisti jų įprastą bausti prasižengėlius. Nerimo ir panikos atmosferoje kalbą gali pasirodyti beveik ar ir visai bergždžias. kažkada netvarkingai sulipdytas operatyvinis Sąrašas Ir štai šiandien už „Didžiojo kalbos klaidų sąrašo“ šiandien padarytas kalbos tvarkos simboliu. dalykų viešą pasirodymą mokamos baudos, tarsi Sąra-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 7 šas būtų tvirtai moksliškai sustyguotas ir lengvai įvyk- kant, Nurodymas jau yra grasinimas, kad jei nepaklu- domas. Daukantas turbūt ne todėl rašė sunkiai amži- si, atsiskaitysi litais. Tokiam grasinimui gauti leidykla ninkams suprantama kalba, kad toks buvo jo tikslas, turi išleisti leidinį, kurio „viename spaudos lanke yra bet todėl, kad geriau nesugalvojo. Jo kalbos išraiškos 3–5 visuotinai taisomos klaidos, dalis jų pažeidžia ieškojimas nebuvo klaidingas – tiesiog ne toks, koks VLKK nutarimus“. būtų pradžiuginęs jo skaitytojus. Bandau įsivaizduoti, kaipgi turėčiau elgtis, jei pats Valstybinė kalbos inspekcija stebi ir konspektuoja tapčiau kalbos inspektoriumi. Pirmiausia svarstau, viešosios kalbos vartojimą, jos tikslas yra tikrinti, kas kas galėtų būti vadinama „visuotinai taisomomis kiek padaro lietuvių kalbos „klaidų“. Inspektoriai turi klaidomis“. Pats žodis visuotinai sufleruoja, kad man gana aiškią instrukciją, kaip kalbą vertinti ir jos varto- susiprasti turėtų pakakti vien intuicijos. Na, lietuvių tojus bausti, patvirtintą Valstybinės kalbos inspekcijos kalbos mokytojai mokinių rašiniuose turbūt kaip tik viršininko įsakymu nr. T-12 (2005-10-12).24 ir taiso visuotinai daromas klaidas. Pavyzdžiui, jei kas Skaitau tos instrukcijos dalį apie leidykloms (kny- nepadeda sakinio gale taško. Arba jei tašką padeda, goms, kitai neperiodinei spaudai) taikomą kalbos kon- bet kitą sakinį pradeda mažąja raide. Arba žodį grąža trolės metodiką: „Raštas rašomas, kai viename spaudos parašo be nosinės, o kyšis – su nosine. lanke užfiksuojama 1–2 klaidos, kuriomis pažeidžiami Gerai, įsiskaitau dar kartą: grasinimą turėsiu ra- VLKK nutarimai“ (Raštas esąs „informacinis dokumen- šyti tada, kai rasiu 3–5 visuotinai taisomas komisijos tas, kuriame pranešama apie patikrinimą, nurodomi tai- klaidas, o dalis jų pažeis komisijos nutarimus. Mini- sytini dalykai ir atsakymo į raštą terminas“). Suprantu, mumas yra 3, ir viena iš jų turi būti nutarimo laužy- kad jei tarp 40 tūkstančių spaudos ženklų (vienas lankas) mas, kitos 2 – visuotinės. Galiu grasinti dėl taško bei kokios leidyklos leistoje knygoje bus bent vienas (o gal nosinės stygiaus ir dar kokio žodžio iš Sąrašo, kad du?) VLKK supeikti kalbos faktai, tai leidykla rašys pa- ir paskaičiuoti reikšme „(tiksliai) apskaičiuoti, su- siaiškinimą. Akivaizdu, kad pagrindinis atramos krite- skaičiuoti“. Tiesą sakant, beveik nematau skirtumo rijus Raštui rašyti yra žinomiausias komisijos nutarimas tarp Rašto ir Nurodymo – Nurodymui pakanka tik 2 „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“. Nelabai tik aišku, kada papildomų korektūros klaidų. Žodžiu, daug kas pri- pakaks vienos klaidos, o kada reikės dvigubai daugiau. klausys nuo mano ūpo. Tiesa, pridėta tikslinančių pastabų: „1. Griežčiau ver- O kada gi jau turėčiau rašyti baudos kvitą? Jis vadi- tinamos vaikams ir jaunimui skirtos knygos; 2. Atsižvel- namas administracine nuobauda ir skiriamas tada, „kai giama į leidėjų pažangą, lyginant su anksčiau jų išleis- viename spaudos lanke yra 6 ir daugiau klaidų, kuriomis tomis knygomis.“ Galėčiau spėti, kad vaikų knygoms pažeidžiami VLKK nutarimai“. Aišku, kad pirmiausia čia pakaktų vieno fakto, o knygose seniams reikėtų rasti dvi- vėl remsiuosi žinomiausiuoju Sąrašu. Vis tiek – užduotis gubai daugiau. Ir paklusniems leidėjams būtų daugiau nelengva. Visų pirma, nors knygoje rasčiau ir tūkstančius leidžiama, nors objektyvumo čia sunku supaisyti. Beje, visuotinių klaidų (raidžių praleidimų ar minčių nutrū- inspekcija deklaruoja besiremianti tokiais kontrolės kri- kimų), jų skaičiuoti negalėčiau, nes už jas administra- terijais: „1. Teisėtumas [...]. 2. Objektyvumas [...]. 3. Pro- ciškai nebaudžiama. Paprasčiausia ir geriausia būtų rasti tingumas ir teisingumas [...].“ Nereikia būti filosofu, kad 6 Sąrašo „klaidas“, pavyzdžiui, baliavoti, bulka, kaldra, suprastum, jog objektyvumas ir protingumas gali prieš- kalnierius, kūdas, razinka. Žinoma, tokius žodžius paste- tarauti vienas kitam, ir tada, žinoma, kalbos inspektoriui bėti man lengviausia, bet būtent dėl to gali nepavykti jų lieka laisvė, ką vertinti objektyviai, o ką – protingai. primedžioti. Tada ieškočiau įmantresnių, gal ir redakto- Griežtesnis už Raštą būna Nurodymas („privalo- riams sunkiau atsimenamų dalykų: baiginėjau (= buvau mojo pobūdžio dokumentas, už kurio nevykdymą bebaigiąs); kazlųrūdietis (= Kazlų Rūdos gyventojas, kaz- nustatyta administracinė atsakomybė“.) Kitaip sa- linis); pareiga prieš tėvus (= tėvams); pervesti – nevart. r.
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 „perkelti“; praanalizuoti – nevart. r. „išanalizuoti“; Šiandien, praėjus vos ne dviem dešimtmečiams, atslū- turkiškieji grobikai (= grobikai turkai). Jei pasisektų – gus nerimui ir panikai, Sąrašas pats ima atrodyti kaip di- pareigą valstybės biudžetui būčiau atlikęs. džioji kalbininkų klaida. Vaicekauskienės žodžiais, „kal- Tad imu skaitinėti storą Egidijaus Aleksandravičiaus bant apie sąrašo rengimo procesą ir ne visai objektyvius emigracijos istoriją.25 Randu „didžiųjų klaidų“, esančių jo rezultatus, tai, kad už į įtrauktus į sąrašą pavartotus Sąraše: „dažnai išsireiškiama“ (p. 91), „Neužilgo jis su- žodžius yra baudžiama, tikrai atrodo problemiška“.28 grįžo“ (p. 96), na, dar archaiškų parašyta be
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 9 7 Griškaitė, 2013. 8 Griškaitė, 2013. 9 Valstybinė lietuvių kalbos komisija; Valstybės įstaiga, sprendžianti kalbos politikos klausimus. Interneto svetainė: http://www.vlkk.lt/lit/klaidos, 2013-09-01. 10 Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–1998, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 123–176. 11 Loreta Vaicekauskienė, Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: Kalbos politika ir vartosena, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007, p. 129–152. 12 Vaicekauskienė, 2007, p. 132. 13 Vaicekauskienė, 2007, p. 138–139. 14 Vaicekauskienė, 2007, p. 136. 15 Vaicekauskienė, 2007, p. 137. 16 Vaicekauskienė, 2007, p. 132. 17 Vaicekauskienė, 2007, p. 132–133. 18 Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija, Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, www3.lrs.lt/ pls/inter/www_tv.show?id=6932,1,30, 2013-09-20. 19 Remtasi VLKK ir jos pakomisių posėdžių protokolais (1993-05-06, 1993-05-24, 1993- 04-15, 1993-06-03, 1993-09-23, 1994-02-21, 1997-09-25, 1997-12-18). 20 Nijolė Keršytė, Disciplinuojanti žinojimo institucija – institucinis žinojimas, Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, sud. Loreta Vaicekauskie- nė, Vilnius, 2014 (spausdinama). 21 Viktorija Daujotytė, Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?, Lite- ratūra ir menas, 2011-03-04. Interneto versija: http://eia.libis.lt:8080/ archyvas/viesas/20111107030805/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_ id=3321&kas=straipsnis&st_id=17761, 2013-09-01. 22 Aldonas Pupkis, Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, p. 321. 23 Steven Pinker, The Language Instinct: How the Mind Creates Language, New York, London, Toronto, Sydney: Harper Perennial, 2007, p. 5. 24 Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija, Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklin- gumo kontrolės principai, kriterijai ir jų taikymo metodika, www3.lrs.lt/docs2/ EPAGLDJV.PDF, 2013-09-20. 25 Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013. 26 Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum (romanas), Vilnius: Baltos lankos, 2012
el. paštas: el. USA; 60516–1537, IL Grove Downers Place, 55th 306 adresu Paškevičienę Mariją JAV atstovę barų Kultūros [email protected] m paštas: el. Lietuva; Vilnius, 01125 3, g. Latako adresu redakciją barų į kreiptis turėtų užsienį į už(si)sakyti Norintys kursą. esamą pagal valiuta kita kainuos tai paštu, oro pristatymu su užsienį į žurnalą prenumeruoti norite Jei skyriuose. pašto Lietuvos visuose galite Užsisakyti tik prenumerata– Metinė (antras leidimas). 27 Lietuvių kalbos žodynas, t. 5 (K–klausinys), redakcinė kolegija: K. Ulvydas (atsak. redaktorius), B. Vosylytė, Z. Jonikaitė, J. Kruopas, J. Kabelka, Vilnius: Valstybinė [email protected] mokslinės ir politinės literatūros leidykla, 1959, p. 941. 28 Vaicekauskienė, 2007, p. 150. arba arba Lt 180
Kultūros barus Kultūros 29 Cit. iš Vaicekauskienė, 2007, p. 151–152. arba į arba
Kultūros Kultūros 30 Valstybinė kalbos inspekcija, Susitikimas su profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene 60 Lt. 60 (papildyta); www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=108463,6904,30, 2013-08-24.
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Liudvika Pociūnienė
Apie manipuliacijas ir savigyną
mogaus orumo pagrindas yra laisva valia, ir ne sinių neramumų banga, paveikusi gerovės visuomenės Žvien pagal krikščioniškąją tradiciją (nors joje glū- raidą. Kiek mažiau kalbama apie manipuliavimo masė- dintis potencialas bene labiausiai paveikus, ypač šian- mis metodus, kurie darėsi vis rafinuotesni, ir nuolat di- dienos sąlygomis). Laisva valia yra viena iš pamatinių dėjančius techninius pajėgumus. Žinoma, viskas vyko teisės teorijos ir praktikos sąvokų, kai kalbama apie ne savaime. Ką reiškia vien tai, kad šiuo metu išsivys- piliečio ir žmogaus teises, valdžios institucijų veiklos čiusiose šalyse viešųjų ryšių specialistai, formuojantys reglamentavimą, demokratijos pranašumą prieš auto- visuomenės nuomonę, apmokami keliskart (o neretai ritarinius režimus, kurie laisvą žmogaus valią bando ir keliasdešimt kartų) brangiau negu, pavyzdžiui, uni- pavergti nuožmia prievarta. Atvirai su šiomis tiesomis versiteto profesorius? Tik pačioje XX a. pabaigoje pra- tarsi niekas ir nesiginčija, tačiau už darnaus demokra- dėta įsiklausyti į politologų ir filosofų nuogąstavimus, tijos fasado kažkas vis dėlto yra ne taip. kad viešosios informacijos sfera vis mažiau orientuota į Vis dažniau kalbama apie manipuliavimą viešąja tarnybą visuomenei, dažnu atveju ją kontroliuoja siau- nuomone – nuo paprastų apgavysčių, kurių dar ir ma- ros interesų grupės ir tai griauna pačius demokratijos nipuliavimu nepavadinsi, iki sudėtingų poveikio sche- pamatus, net visuotinių rinkimų principas paverčiamas mų, nors jų esmė irgi ganėtinai paprasta. Tikrasis ma- dalyvavimo krašto valdyme imitacija. nipuliavimo tikslas visada slepiamas, nes yra naudingas Palyginti su šiomis grėsmingomis tendencijomis, te- manipuliatoriams ir nenaudingas, o dažnu atveju net levizijos reklama, kurios tikslas – suvilioti vieno ar kito labai žalingas, tiems, kuriais manipuliuojama. Pasak produkto pirkėją, yra pati paprasčiausia, galima sakyti, kai kurių tyrinėtojų, tokios manipuliacijos nužmogina nekalta manipuliacijos rūšis. Žinoma, ji, dažnai skatin- netgi labiau negu tiesioginė prievarta. dama pirkti visiškai nereikalingus daiktus, gali išpūsti Herbertas Franke knygoje „Manipuliuojamas žmo- paklausą (to ir siekia gamintojai su pardavėjais), tačiau gus“ dar 1964 m. rašė: „Toks poveikis ne tik verčia žmo- šis tikslas yra labai aiškus, todėl savaime sužadinamos ir gų daryti tai, ko iš jo nori kažkas kitas. Manipuliuojamas gynybinės reakcijos – tiek individo, tiek visuomenės. žmogus priverčiamas norėti šito pats, nes manipuliacijos Per reklaminę pauzę net ir tingiausias žiūrovas eina į esmė – ne prievarta, o pagunda.“ Knyga pasirodė tuo virtuvę sumuštinio, išjungia garsą arba perjungia kana- metu, kai eilinis Vakarų pilietis ėmė vis daugiau laiko lą. Didžiausio TV įtakos augimo laikais, XX a. 7-uoju praleisti prie televizoriaus, o informacijos valdymas pa- ir 8-uoju dešimtmečiais, atsirado griežčiau reklamą ri- mažu darėsi svarbesnis nei gamybos priemonių nuosa- bojantys įstatymai, pavyzdžiui, 1973 m. buvo priimta vybė. 1968 m. nuvilnijo bene paskutinė Vakaruose ma- ES vartotojų apsaugos chartija. Europos transliuotojų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 11 sąjungos nariai įpareigojami neviršyti nustatyto rekla- čių mokslininkai, tyrinėję vaikų ir paauglių, užaugusių mos minučių skaičiaus per vieną transliacijos valandą, normaliose, vidutiniškai pasiturinčiose šeimose ir ne- reklamos garso takelio neleidžiama iškelti transliuoja- turėjusių kontakto su asocialia aplinka, elgseną. mų programų garso atžvilgiu (jei Lietuvos vartotojai Tyrimai, rodantys neigiamą televizijos poveikį la- nebūtų tokie tingūs, daugelis mūsų TV kompanijų gau- biausiai pažeidžiamoms amžiaus grupėms, o kartu ir tų aiškintis dėl šio pažeidimo, o gal net susimokėti bau- didelių TV kompanijų pralaimėtos bylos, kai prievar- das). Dvidešimt penktą kadrą naudoti reklamai buvo tavimo aukų artimieji įrodė, kad egzistuoja tiesioginis uždrausta iškart, kai tik paaiškėjo, kad jis nepastebimai ryšys tarp prievartavimo būdo ir prieš tai transliuotų praslysta pro sąmonės filtrą ir itin stipriai veikia pasą- vaidybinių filmų, privertė didžiąsias JAV korporacijas monę. Italija 8-ojo dešimtmečio pradžioje uždraudė savarankiškai apriboti akivaizdžiai destruktyvų TV reklaminėmis pauzėmis pertraukti meninius filmus, programų turinį. Tačiau subtilesni manipuliavimo bū- rodomus per TV. Prancūzijos nacionaliniams trans- dai niekur nedingo, tad klausimas čia tik toks: kas ir liuotojams neleidžiama rodyti reklamos po aštuntos kokiais tikslais tuo arsenalu naudojasi. valandos vakaro. Į vaikams skirtas laidas reklamą ga- Nuo 1938 m., kai Herberto George’o Wellso „Pasau- lima įterpti tik tada, jei laidelė trunka ilgiau negu pus- lių karas“, skaitomas per radiją, sukėlė masinę paniką, valandį. Griežtai ribojama alkoholio reklama, o rekla- praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai, tačiau verta pri- muoti rūkalus per TV apskritai uždrausta. Taigi, iš visų minti, kad šis radijo spektaklis imitavo žinių reporta- manipuliacijos formų bene labiausiai reglamentuota žus, romano ištraukos skambėjo tarsi karšti pranešimai televizijos reklama. iš įvykio vietos, įterpiami į populiarią šokių muzikos Tačiau ji sudaro visai nedidelę TV manipuliacinių laidą. Poveikis buvo stulbinantis. Klausytojai visiškai pajėgumų dalį. Nuolatinis įvairių grupių, kurias vieni- nereagavo į diktoriaus priminimus, kad tai – tik ra- ja politiniai ir ekonominiai interesai, viešųjų ryšių tar- dijo spektaklis. Tikriausiai kiekvienas esame patyrę, nybų taikinys yra publicistinės ir informacinės laidos, kaip vaizdas, rodomas per TV žinias, niekais paverčia jau nekalbant apie tai, kad komercinių televizijų verslas nepriekaištingai bešališką žurnalisto tekstą. Anuomet apskritai priklauso nuo gebėjimo pritraukti kuo plates- panikos bangą sukėlė tik tekstas ir garsai. Nuo tada nę auditoriją. Atrodo, etikos kodeksai egzistuoja vien techninės galimybės labai išaugo. Tekstas, kūno kal- tam, kad būtų sulaužomi, kuriant vieną ar kitą viešo- ba, videografika, garso efektai, informacijos pateikimo sios erdvės intrigą. Pavyzdžiui, žurnalistų etikos nor- tempas, vaizdų kaita – visa tai skirta prikaustyti dėme- mos neleidžia pažeisti intymaus gyvenimo privatumo, siui. O manipuliacija tuo sėkmingesnė, kuo daugiau draudžia rodyti sudarkytus žuvusiųjų kūnus, paskutines ženklų sistemų supinama tarpusavyje. Dėmesys – bene mirštančiųjų akimirkas... Tačiau būtent šie tabu labiau- brangiausias resursas mūsų dienomis, kas valdo dėme- siai traukia nuo televizijos priklausomų (kad nuolatinis sį, tas valdo situaciją. Prieš gerą dešimtmetį, kai JAV TV žiūrėjimas sukelia priklausomybę – įrodytas fak- pasireiškė pirmieji recesijos požymiai, rengti ekonomi- tas) asmenų dėmesį. Išsamūs tyrimai, atlikti Jungtinėse nes naujienas CNN buvo pakviestas britų žurnalistas Valstijose, parodė, kad vaikus labiausiai gąsdina būtent Richardas Austinas Questas, gebantis sausas ir nieko informacinės laidos. Smurto ir sekso dozės vaidybi- gera nežadančias žinias pranešti komiškomis intona- niuose filmuose baimės beveik nesukelia, tačiau gero- cijomis. Recesijos grėsmės tai, žinoma, neišsklaidė, ta- kai iškreipia asmeninės atsakomybės pojūtį, atbukina čiau išvengti masinės panikos vis dėlto pavyko... jautrumą kito žmogaus savijautai, kartais net iki visiško Čia pateikti gana išraiškingi pavyzdžiai rodo, kaip abejingumo, – tad žiaurumo impulsai, glūdintys vaiko galima atsitiktinai arba sąmoningai tiek sukelti masi- ar paauglio pasąmonėje, virsta realiu žiauriu elgesiu be nę psichozę, tiek ją suvaldyti. O antai ilgalaikis masinės jokios suvokiamos priežasties. Tą patvirtina amerikie- kultūros poveikis, kaip rodo sociodinaminė analizė,
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 sukuria naują fragmentiškos kultūros tipą, vadinamąjį daro itin palankų foną tikslingam manipuliavimui. Val- „demokratinį triukšmą“. Skirtingai negu humanitarinė dantysis elitas tokiu būdu gali pasiekti, kad elektoratas kultūra, teikianti hierarchiškai organizuotą pasaulio vi- nuolat balsuotų, nepaisydamas realių savo interesų. Į sumos vaizdą, visas žinias susiejanti loginiais ryšiais ir tai jau prieš kurį laiką atkreipė dėmesį amerikiečių so- perduodanti jas iš kartos į kartą per mokyklas ir univer- cialinės psichologijos specialistas Robertas Mertonas: sitetus, demokratinis triukšmas bendrajam išsilavini- „Radijas ir reklama efektyviai pakeičia bauginimą ir mui daro poveikį ne mokymosi procese, o per masinės prievartą.“ Per nepriklausomybės dešimtmečius mes ir komunikacijos priemones, kuriose dominuoja žinių patys galėjome tuo ne kartą įsitikinti. srautas be prasminių ryšių. Viskas čia vyksta chaotiškai, Liguistas visuomenės imlumas manipuliacijoms tiesiog iš greito informacijos srauto išgriebiami fragmentai at- gundo nedraugiškas valstybes pasinaudoti tuo, kad Lietu- sitiktinai „sulimpa“ todėl, kad atsiduria vienas šalia kito vos informacinė erdvė tokia nesaugi. Turiu galvoje minėtą laike arba susiejami asociatyviai. Tokia sujaukta, tačiau demokratinį triukšmą – nestruktūruotą žinių srautą, į kurį nepramušama atsitiktinių žinių sankaupa ugdo minios labai lengva įterpti tam tikrą gerai struktūruotą manipu- žmogų, kokį jį aprašė Chosé Ortega y Gassetas. Minios liacijų paketą. Panašu, kad kibernetinės atakos Lietuvai žmogus lengviausiai pasiduoda manipuliacijoms, nes kol kas negresia, nes informacinės savo erdvės ji visiškai jam nebūdingas struktūrinis (vertybinis) mąstymas, o negina turinio požiūriu. Estų nacionalinis transliuotojas minios intelektas, pasak kito masių psichologijos ty- kur kas efektyviau saugo viešosios informacijos lauką nuo rinėtojo Gustavo Le Bono, paprastai būna žemesnis svetimųjų kišimosi. Matyt, todėl prieš juos ir buvo andai už pavienio jos atstovo intelektą. Manipuliatoriui rei- surengta kibernetinė ataka, nes tapo aišku, kad įprastiniai kia tik užčiuopti minios silpnybes ir pasirūpinti, kad manipuliavimo būdai nebeveikia. tikrasis manipuliavimo tikslas bent kurį laiką liktų Tikslingos manipuliacijos paprastai bent kuriam nepastebėtas, be to, sociodinaminė analizė leidžia pa- laikui visiškai blokuoja loginių argumentų poveikį. rinkti manipuliacijos technologijas, tinkamiausias vie- Geriausias pavyzdys – referendumo dėl Visagino ato- nai ar kitai socialinei grupei. Įvaldžiusiems šias strate- minės elektrinės istorija. Loginiai argumentai išniro į gijas kalbos apie dvidešimt penktą kadrą kelia atlaidžią viešumą, juos pripažino net ir tie, kurie referendumo šypseną – juk jie disponuoja įvairiausiomis manipulia- išvakarėse aktyviai agitavo prieš, bet buvo pavėluota. vimo technologijomis, kurias įmanoma parinkti taip Abejoju, ar Lietuvoje šiandien atsirastų veikiantis po- tikslingai, kad norimo efekto dažniausiai pasiekiama litikas, kuriam pakaktų drąsos pripažinti, kad referen- visiškai nepastebimai. dumo rezultatai neišreiškė laisvos piliečių valios, nes jie „Tobulos priemonės ir neaiškūs tikslai – būdingas buvo paveikti ypač intensyvios manipuliacijos. mūsų epochos bruožas“, – apgailestavo Albertas Einstei- Nieko keista, kad nacionalinis transliuotojas nepajėgė nas. Šie žodžiai puikiai apibūdina ir dabartinę Vakarų apsaugoti piliečių nuo pasikėsinimo į jų teisę laisvai ir są- civilizacijos būklę. Pavyzdžiui, beveik kiekvienas naujas moningai pasirinkti. Taip atsitiko ne vien todėl, kad ilga- kino sezonas atneša ir techninių naujovių, tačiau kokia laikės politinio ir ekonominio elito pastangos tiesmukai žmonėms aktuali žinia tomis naujovėmis perteikiama? daryti įtaką šiam visuomenės savisaugos instrumentui Internetinės žiniasklaidos žinių srauto apimtis įspū- sumenkino jo autoritetą. Beje, skirtingai negu Estijoje, dinga, tačiau kokybė, daugelio specialistų nuomone, – pas mus įstatymas neįpareigoja nacionalinio transliuo- apgailėtina. Visa tai be paliovos gausina „demokratinį tojo, kad efektyviai perspėtų visuomenę apie gresiančius triukšmą“, kuris atima iš žmogaus pagrindinę piliečio informacinius pavojus. Pagrindinė mūsų nacionalinio teisę – laisvai ir sąmoningai pasirinkti. Informacinės transliuotojo neveiksnumo priežastis ta, kad jis ne tik rinkos, kuri nuolat bombarduoja pasąmonę įvairiau- nebando tikslingai (t. y. užtikrindamas visų Lietuvos pi- siais signalais, poveikis yra tarsi savaiminis, tačiau su- liečių laisvą ir sąmoningą pasirinkimą) struktūruoti in-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 13 formacinio triukšmo, bet ir pats nuolat prisideda prie to jas primena dviejų ponų tarną, o tarnystė visuomenei ir triukšmo gausinimo. Galimas dalykas, dabartiniai LRT tarnyba reklamos užsakovams – toli gražu ne tas pats. vadovai tiesiog neįsivaizduoja, kad alternatyva yra. Kita Šiais argumentais remiasi ir dabar svarstoma ES di- vertus, negaliu patikėti, kad pro jų akis būtų praslydęs, rektyva, kad net komerciniai transliuotojai, rodydami pavyzdžiui, Estijos nacionalinio transliuotojo ombuds- meninius ar kūrybinės dokumentikos filmus, apsiri- meno Tarmu Tammerko, garsaus žurnalisto, vieno iš Es- botų dviem reklaminiais intarpais. Tiesa, ši norma su- tijos žurnalistų etikos kodekso autorių, interviu, kuriame laukė didžiulio pasipriešinimo – argumentuojama mi- aiškiai konstatuota: po to, kai nacionalinis transliuotojas lijardiniais nuostoliais, kuriuos patirs TV kanalai, jau visiškai atsisakė reklamos, programų turinys tapo labiau ir taip išgyvenantys sunkius laikus dėl konkurencijos orientuotas į visuomenės reikmes. Pažymėtina ir tai, kad su internetu. Tačiau atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Estijos nacionalinę televiziją lenkia populiarumu tik vie- reklama mažina žiūrovų skaičių. Priežastis paprasta – nas komercinis kanalas. laisvas pilietis ginasi nuo TV informacinio triukšmo, Suprantama, dabartinė LRT administracija tokios todėl informacijos ir pramogų ieško kitur. perspektyvos net nesvarsto, pajamos iš reklamos jai Šiame kontekste tiesiog stebina, kad LRT, turėdama atrodo gyvybiškai būtinos. Tačiau visiškai nesupranta- antrąjį TV kanalą, laisvą nuo reklamos, nepanaudoja ma, kodėl šis klausimas dingęs ir iš LRT tarybos, kuri jo transliuoti struktūruotai informacijai, refleksiją ska- turėtų atstovauti visuomenės interesams, darbotvar- tinančioms kultūros programoms. Ironiška, bet „tavo kės. Taip pat galima suprasti, kodėl politikai neskuba kultūros kanalas“ – tai pasyvus archyvo, kartojimų ir spręsti klausimo, kad nacionalinis transliuotojas būtų antraeilių sporto transliacijų kratinys. Deja, toks jis iš- pakankamai finansuojamas iš alternatyvių šaltinių, o lieka ir naujajame sezone. Nėra pinigų? Netikiu. Ati- ir naudos iš to, kol aiškiau neapibrėžtos šio brangaus džiau išanalizavus dabartinį LRT biudžetą, rezervas at- instrumento priedermės visuomenei, ko gero, būtų ne- sirastų, o tai padaryti galima per porą trejetą savaičių. daug. Tačiau vis dėlto sunku patikėti, kad Seimo Švieti- Didesnė problema ta, kad tektų ieškoti naujų kūrybinių mo, mokslo ir kultūros komiteto nariai galėtų leisti sau pajėgų, kurios įstengtų sukurti išties patrauklią gilesnio nežinoti, pavyzdžiui, apie Europos šalyse taikomus ap- turinio programą. ribojimus, draudžiančius dėti reklamos intarpus į aukš- Kol kas žiūrovai tiesiog išeina kitur. Nieko tokio, sa- tos kokybės meninius ir dokumentinius filmus. kysite? Gal ir nieko, tačiau apie kokią nacionalinės kon- Tokia praktika nėra koks nors negausios kultūrinin- solidacijos misiją tada galima kalbėti? kų bendruomenės įgeidis. Tiesiog asmenys, atsakingi už Tai, kad žiūrovai traukiasi iš reklamą be saiko trans- tai, kad informacinė erdvė tarnautų šalies visuomenei, liuojančių kanalų, jau pastebėjo ir reklamos užsakovai. aiškiai suvokia: yra didžiulis skirtumas tarp meninio fil- Brangiai kainuojančios TV reklamos efektyvumas jiems mo (nepainioti su reklamoms įpakuoti skirtomis muilo kelia vis didesnių abejonių, todėl ieškoma alternatyvų, operomis) ar kūrybinės dokumentikos ir vadinamųjų o manipuliacijų specialistai tikrai gali jų pasiūlyti. formatinių laidų, kurių pati struktūra yra konstruojama Štai kad ir Vilniaus maratonas. Sunku būtų rasti šio taip, kad, išlaikydamos dėmesį, jos atvestų žiūrovus (ar renginio fotografiją arba reportažą, kur nešmėžuotų klausytojus) prie reklaminės „pauzės“. Nei formos, nei tu- Danske banko logotipas. Kiek ši reklama kainavo ban- rinio požiūriu konflikto tarp formatinių laidų ir reklamos kui? Palyginti su milijoniniais TV reklamos biudžetais, nėra. Visai kas kita – meno kūrinys, kurio refleksiją, be beveik nieko – 25 tūkstančiai litų pagrindiniam prizui, kitų raiškos priemonių, skatina ir tikros pauzės, ir tempo keli tūkstančiai registracijos numeriams su banko em- kaitos logika, ir daugybė subtilių sandų, kurių emocinį blemomis atspausdinti (tokius ant krūtinės ir nugaros poveikį sugriauna paprasčiausias reklamos intarpas. An- turėjo visi maratono dalyviai), gal dar nedideli honora- tra, kol neatsisakoma reklamos, nacionalinis transliuoto- rai atlikėjams linksmintojams.
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Ar tie dešimt tūkstančių bėgimo entuziastų tikrai aktorinio meistriškumo viršūnė... Beje, jokios atsakin- norėjo už ačiū reklamuoti komercinį banką? Tikriau- gų kultūros administratorių reakcijos į tai neteko gir- siai daugumos atsakymas būtų ne. Jų motyvai kitokie dėti. Nekilo ir viešų diskusijų, kokios įsiplieskė po to, – atkreipti visuomenės dėmesį į sportavimo naudą kai Sirenų festivalyje buvo parodytas liūdnai pagarsė- sveikatai, pasidalyti gera nuotaika, išgyventi susitelki- jęs Romeo Castellucci’o spektaklis „Apie Dievo sūnaus mo akimirkas... Manipuliacijų specialistai šiais gražiais veido koncepciją“. Manau, toks reakcijų į panašų dalyką motyvais tik pasinaudojo. Ir apčiuopiamos žalos tuo skirtumas leidžia spėti, kad minėtas skandalas veikiau nebuvo padaryta, na, nebent tiems, kurie gyvena iš vi- buvo gerai apgalvota ir koordinuota viešųjų ryšių ak- deoreklamos, tačiau tai ne tokia jau didelė visuomenės cija, kurios tikslas – atitraukti visuomenės dėmesį. Tai, grupė – viso labo reklamos gamintojai ir platintojai. ko Lietuvos žmonės tomis dienomis turėjo nepastebėti, Patikėkit, nebandau abejoti bėgiojimo nauda – ji išties veikiausiai net nebuvo kultūros sferos dalykas. didžiulė, ypač tiems, kurie ilgas valandas praleidžia prie Deja, tenka pripažinti, kad sanuojantį kultūros po- kompiuterio. Tačiau argi ne sveikiau būtų bėgioti kur veikį sunaikino pats kultūrinis mūsų elitas. Minėtas de- nors Pavilnio parke, gryname ore, su nedideliu draugų mokratinis triukšmas, kai nebedaroma jokios atrankos, būreliu? Ar ne smagiau paskui, susėdus po medžiu prie kai nebelieka jokio skirtumo tarp talento ir vidutiny- tvenkinio, ramiai pasikalbėti apie gyvenimą, neutrali- bės, tarp meistriškumo ir saviraiškos, įpratina publiką zuojant varginančio informacinio triukšmo poveikį? abejingai žvelgti į kultūros reiškinius apskritai, o tada Beje, manipuliuoti viešąja nuomone sporto priedan- nėra ko stebėtis, kad politikai apsiriboja bendromis goje – jokia naujiena. Pamenate, „kiečiausias“ tabako frazėmis apie kultūros prioritetus ir čia pat jas pamirš- gamintojų argumentas už reklamą stadionuose buvo ta. Kultūros projektai tampa apsukriau ar ne taip ap- parama profesionaliam sportui, esą be jos daugelis ypač sukriai valdomais pelno šaltiniais. Tai, kad milijoninių brangių sporto šakų niekaip neišgyventų… Manipu- lėšų iššvaistymas per VEKS’o projektą nesulaukė jokio liavimo technologijų specialistams gerai žinoma, kad teisinio įvertinimo, tapo signalu mažesniems „veksiu- žmonės, susitelkę į žaidimus, leidžiančius pademons- kams“, savotiška sankcija „įsisavinti“ kultūrai skiriamas truoti savo fizinį pajėgumą, ar pamėgę įvairias varžybas valstybės ir įvairių fondų lėšas, nesukant sau galvos dėl (vokalistų ir šokėjų varžytuvės, kurias be saiko rengia tokio veikimo tikslo ar prasmės. mūsų televizijos, nedaug kuo skiriasi nuo to, kas vyksta Tokiu būdu kultūrinė veikla irgi paverčiama informa- stadione), būna gerokai imlesni manipuliacijoms. Tai, ciniu triukšmu, nebelieka vietos nei atsakingai kritikai, kad lietuvių nacionalinis sąmoningumas ir konsolida- nei paprasčiausiai refleksijai. Ką jau kalbėti apie kultūros cija neretai apsiriboja sporto lygmeniu, daro mus itin priedermę rūpintis vertybiniu visuomenės stuburu. pažeidžiamus ir nepajėgius veiksmingai derinti visuo- Manipuliacijos paprastai remiasi žemaisiais pasąmo- menės interesų. niniais impulsais ir instinktais. Žmogaus brandą skati- Daugeliui piliečių laisvas ir sąmoningas apsispren- na gebėjimas tuos instinktus ir impulsus valdyti, o tai dimas, drąsa pasipriešinti teisiniam nihilizmui, logikos tiesiogiai susiję su tikslinga ir sąmoninga veikla, inte- argumentai ar paprasčiausias geranoriškumas kaimy- lekto lavinimu, atjautos ugdymu. Tačiau viskas lengvai no atžvilgiu jau nėra savaime suprantami dalykai. Tai sugriaunama, jei trūksta dar aukštesnės dvasinės mo- liudija žemą bendrabūvio kultūros lygį, kurį dar labiau tyvacijos, kuri palaikytų brandos vertikalę įvairiais gy- smukdo primityvi, neretai agresyvi konkurencija, įsi- venimo tarpsniais. (Pavyzdžiui, informacinio triukšmo galėjusi kasdieniniame gyvenime. Dar visai neseniai palaikomas jaunystės kultas ypač skaudžiai atsiliepia būčiau sakiusi, kad geras vaistas nuo šios ligos galėtų senyvo amžiaus žmonėms – jie ciniškai nurašomi, ir būti sąlytis su literatūra, daile, teatru, tačiau nebedrįstu čia nepadės nei pasiekimai darbe, nei artimųjų meilė… šito tvirtinti, kai šlapinimasis scenoje pateikiamas kaip Noras būti amžinai jauniems išties turi kažką šėtoniška.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 15 Kai rūpi bet kokia kaina išsaugoti natūraliai nykstančias sidėsime prie tų, kurie puoselėja krikščionišką vertybi- kūno savybes, nekreipiamas dėmesys į dvasios brandą, nę orientaciją ir palaiko suverenių valstybių sąjungos žmogus tarsi sustingsta ir darosi vis nelaimingesnis, idėją. Čia irgi metamos gerai apmokamų ir apmokytų užuot įžvelgęs senatvės privalumus.) visuomenės opinijos formuotojų pajėgos. Taigi, patiria- Viena svarbiausių refleksijos sąlygų – tyla, leidžianti me nuolatines kryžmines atakas. Susiklosčius tokiai bent trumpam sustoti, susikaupti. Kultūrinis, politinis, situacijai, iš tikrųjų keista, kad, pavyzdžiui, Valstybės ekonominis elitas tą puikiai žino. Jis turi išskirtines gali- saugumo departamentas, kurio viena iš funkcijų – mybes susikurti prabangias, nuo informacinio triukšmo nuolatos analizuoti šiuos poveikius, nėra įpareigotas apsaugotas tylos zonas. Bet argi tai turėtų būti tik turtin- periodiškai ir privalomai teikti apie juos informaciją gųjų privilegija? Juk visos tradicinės religijos vienaip ar visuomenei. Matyt, tai kertasi su kai kurių šios įstai- kitaip taiko tylos ir susikaupimo terapiją. Čia iš karto turė- gos vadovų pomėgiu manipuliuoti slapta informacija, čiau atremti tvirtinimus, kad esama gausybės manipulia- siekiant savanaudiškų tikslų. Bet nejaugi piliečiai, tarp cijų, grindžiamų religija. Pirmiausia, šios manipuliacijos jų ir politikai, turės amžinai su tuo taikstytis? Turbūt neturi nieko bendra su tradicinių religijų esme. Sektos, neverta tikėtis, kad ir mūsų nacionalinis transliuo- ezoterinės bendrijos, fanatizmo pliūpsniai yra susiję su tojas pats susipras sistemingai perspėti žmones apie paviršutinišku religijos suvokimu. Ir visiškai joks para- gresiančius informacinius pavojus, todėl derėtų pri- doksas, kad būtent sekuliari Vakarų visuomenė labiausiai imti įstatymo papildymą, kuris įpareigotų tą daryti neatspari įvairiems kvazireliginiams poveikiams – nuo (formuluotę galėtume pasiskolinti, pavyzdžiui, iš estų, egzotiškos dvasinės patirties ieškojimo, savotiško religi- juolab kad ji jau patikimai išmėginta praktikoje). Ta- nio turizmo, iki scientologinių manipuliacijų ir sektan- čiau tai – tinklas stambioms žuvims, jis neapsaugos tiško fanatizmo, kuris yra viena iš perdėtos reakcijos į nuo jau minėto „demokratinio triukšmo“, kuris, pasak moralinį reliatyvizmą apraiškų. Toks dvasinis pažeidžia- socialinės psichologijos specialistų, didžiulį poveikį mumas paaiškinamas itin sparčia sekuliarizacija – dau- daro visame pasaulyje ir aprūpina nuolatiniu darbu gelis civilizuotu vadinamo pasaulio piliečių atitolsta nuo būrius psichoanalitikų, laiko planavimo konsultan- religinės praktikos, kuri buvo įprasta ankstesnėms kar- tų – skaitomos paskaitos, rašomos patarimų knygos, toms ir užtikrindavo mažų mažiausiai dvasinę higieną. kaip su šiuo poveikiu kovoti. Tiesa, tų patarimų gausa Argi verta stebėtis, kad šiuolaikinis žmogus, kuris šiaip jau irgi panašėja į analogišką informacinį triukšmą, o jau neatmeta dvasinio lygmens apskritai, yra kamuoja- viltis gauti aiškius atsakymus darosi vis miglotesnė. mas visokiausių prietarų, baimių lygiai kaip ir tas, kuris Viena aišku – brandžia asmenybe, kuri tiek fizinę dvasinę realybę vadina prasimanymais? savo būseną, tiek instinktus ir pasąmoninius impul- Manipuliavimo technologijos nuolatos tobulėja. An- sus valdo nuolatiniu reflektavimu, nes turi išlavin- tai Rusijoje veikia ištisi institutai, rengiantys plataus tą intelektą, nestokoja atjautos ir dvasinio tvirtumo, masto manipuliacines strategijas, nuolatinis tų mani- manipuliuoti gerokai sunkiau. Visuomenė, nenorinti puliacijų taikinys esame ir mes. Laimė, ne mes vieni, atsilikti ir tapti pigios darbo jėgos šaltiniu sparčiai be- todėl galime pasisemti patirties iš kaimynų, gal net iš- sikeičiančiame pasaulyje, turėtų pasirūpinti tikslingu moksime manipuliacijas atremti bendromis jėgomis, informacinio triukšmo reglamentavimu, kad sportas, ir tai vienas iš svarbiausių Rytų partnerystės veiksnių, mokykla, televizija, radijas, internetas neapribotų ir kurie ypač erzina Rusijos imperializmo ideologus. Kita neatimtų piliečių brandos galimybių, netaptų infan- vertus, intriga, susijusi su Baltic pride, aiškiai rodo, tilizavimo ir valdomos demokratijos instrumentais. kad jau tapome ir Vakarų globalizmo ideologų taiki- Atsakomybę dėl to turėtume jausti ir kiekvienas as- niu, nes iš tikrųjų ne tas pats, ar paremsime moralinį meniškai, ypač tie, kuriems profesinė jų veikla suteikė reliatyvizmą ir federalistinės Europos projektą, ar pri- reikalingų žinių ir patirties.
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Nuomonės apie nuomones
Astrida Petraitytė
Heroizmo hierarchija
velgiant ne tik Anapusybėn, bet ir į kai kurių žmonių nimą – Ramūno Terlecko ironišką tekstą „Sovietinio pa- Žlikimus, turėtų apimti baimė ir drebėjimas. Žinoma, likimo pagonys“.1 Į jį mane nukreipė, matyt, prigimtinio jei vengdami bet kokių sukrečiančių aplinkos veiksnių baltiškojo tikėjimo puoselėtojams skirtame portale kilusi nebūtume sielos apmūriję, nutinkavę, nuglaistę... antiterleckinė banga, kurią įsiūbavo mano gerbiamos ir Skaitinėju Mindaugo Tomonio „Žinią“ – leidinys, pa- vertinamos autorės Daivos Tamošaitytės straipsnis „Kam sirodęs 1995-aisiais, ženklino tragiškos rezistento žūties Lietuvoje dygsta asilo ausys?“2 O komentatoriai, beje, ne dvidešimtmetį. Ne, neįsileidžiu sąmonėn ar, tiksliau – tik anonimai, skeptiškąjį Terlecką aptaškė drumzlinomis jausenon, šiurpaus žūties ant bėgių fakto, net ir „gydy- pagiežos putomis. Tai gana simptomiška, nes liudija gyvy- mo“ psichiatrijos klinikoje detalių, verčiau atsietai bu- bingą ir gana ryškią tendenciją. Taip, Terlecko požiūris ir halteriškai gilinuosi į donkichotiškos – nepalenkiamos, man pasirodė šiek tiek paviršutiniškas – pasak jo, „polkos tačiau trapios – asmenybės trumpo gyvenimo ribines su ragučiais“ sovietų režimui niekuo nekenkusios. Nepri- datas: 1940–1975. Ar 2015-aisiais nepamiršime paminėti klausiau folkloro sąjūdžiui, tačiau esu tikra, kad, tarkim, tos netekties? O gal vertėtų pažymėti ir 1974-uosius? Tais Joninių apeigos ant piliakalnių turėjo rezistencinį atspalvį. metais Sovietų Lietuvos respektabili institucija – Pamin- Vis dėlto man labiau nesuprantamas aršus piktinimasis klų konservavimo institutas savo darbuotojui Mindaugui folkloro vaidmens nuvertinimu – juk Terleckas tiesiog Tomoniui išrašė komandiruotę Kryžkalnin. Kitaip ta- bando hierarchizuoti rezistenciją, teikdamas pirmenybę riant, pasiūlė galimybę daryti paminklosaugininko kar- tiems, kurie už pasipriešinimą okupaciniam režimui buvo jerą, kuri būtų buvusi natūrali pasišventusio mokslininko įkalinti ar net nužudyti. Man tokia hierarchija abejonių kelio tąsa... Bet PKI cheminės laboratorijos vyr. mokslinis nekelia, o Mindaugą Tomonį įrašau tarp svarbiausių rezis- bendradarbis Mindaugas Tomonis balandžio 5 d. para- tencijos herojų. Ypač skaudina ir nuvilia tai, kad oponen- šė instituto direktoriui tokį pasiaiškinimą: „Š. m. balan- tė savo „priešininkui“ pripaišo jo nesakytus teiginius ir džio 5 d. nevykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje apskritai nebūtus dalykus. Antai Tamošaitytė ironizuoja: stovinčio monumento Raudonajai Armijai – Lietuvos „Persekiojami ir tikrieji patriotai buvo tik katalikai ir tik išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI kompe- jie“, tarsi Terleckas būtų teigęs ką nors panašaus… tencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso“ (toliau Kažkur esu skaičiusi pamokomą mintį: negėda būti argumentuojama, kas lėmė tokį apsisprendimą). bailiam, bet turėtų būti gėda nepripažinti pirmenybės Gal nebūčiau sumaniusi rašyti šių pastabų apie „Ži- drąsai... Tai galioja, manyčiau, ne tik kraštutinėms bai- nią“ – Tomonio filosofinę esė, jo poeziją ir likimą, jei iš lumo versus drąsos apraiškoms, bet ir tarpinėms būse- knygos sklindanti tragiškoji heroika nebūtų tiesiogiai noms bei laikysenoms. įsiterpusi į aktualiuosius bruzdesiukus, į kai kuriuose interneto portaluose užvirusią gan tūžmingą kovą dėl savaip suprantamo heroizmo reikšmės. Kiek pavėluotai 1 Ramūnas Terleckas, Sovietinio palikimo pagonys, www.lzinios.lt, 2013-08-21. internete teko susirasti pirminį šaltinį, sukėlusį pasipikti- 2 Daiva Tamošaitytė, Kam Lietuvoje dygsta asilo ausys?, www.alkas.lt, 2013-08-28.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 17 Kūryba ir kūrėjai
Ramunė Balevičiūtė
Teatras – publika – kritika
Keletas poleminių pastabų*
ermąstyti ir iš naujo apibrėžti teatro ir publikos riant, su publika elgiamės taip, kaip mums patogiau: Psantykius buvo vienas iš svarbiausių tikslų, kurių jei reikia argumento prastam, mūsų nuomone, spek- siekė daugelis XX a. teatro eksperimentatorių. Tačiau takliui sutriuškinti, sakome: „publika nesupranta“, teoretikams ilgą laiką labiausiai rūpėjo aprašyti režisū- „publika nusivylusi“, „publika jaučiasi apgauta“, tar- rines strategijas, o ne publikos dalyvavimo spektaklyje si būtume įsijautę į emocinę jos būseną. O jei mums būdus. Šiandien teatro publikos analizė tapo aktualia, nepatinkančiame spektaklyje žiūrovai juokiasi, kur netgi madinga, nors ir problemiška, teatro tyrimų da- mums nejuokinga, arba susigraudina, kur mes iro- limi. Kas yra publika? Ar galima apie publiką kalbėti niškai šypsomės, išvadiname juos neišmanėliais. Kai vienaskaita, ar tik išskiriant įvairias publikos rūšis? Iš po spektaklių einame į viešus susitikimus su kūrėjais, ko teatro kritikai ir mokslininkai sprendžia, koks yra mažiausiai domimės publikos nuomone. Žinoma, žiūrovų atsakas? šiek tiek perdedu, tačiau „paprasti“, „tikrieji“ žiūrovai Nedidelės, bet koncentruotos ir įžvalgios studijos niekam (mums) iš tiesų nerūpi. Jais užsiima teatrų „Teatras ir publika“ autorė Helen Freshwater teigia: rinkodaros skyriai. Pasak Freshwater, teatro kritikai, „Kultūros studijos atsisako suvokti publiką kaip vie- mokslininkai ir teatro industrijos atstovai domisi pu- naskaitinį ar homogenišką organizmą, jos užduoda blika dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl pateikia tikslius klausimus, į kuriuos gauna įvairiapusius, kar- labai skirtingus tyrimų rezultatus. tais visai netikėtus atsakymus, etnografiškai atsižvel- Kita vertus, kodėl turėtume domėtis „paprastais“ gia į daugybę kultūrinių sąlygų, lemiančių individo žiūrovais? Juk dabar ne XIX amžius, kai spektaklio ver- požiūrį, – tarp jų yra jo ar jos klasė, lytis, pilietybė, tinimą daugiausia lėmė publikos nuomonė... Vis dėlto religija, tautybė, seksualinė orientacija, geografinė kalbėti reikėtų ne apie nuomonę ir vertinimą, bet vei- padėtis, išsilavinimas.“1 Nepaisant to, kad mes, tea- kiau apie tai, kaip, anot Rico Knowleso, „publika kuria tro apžvalgininkai ir kritikai, kalbėdami apie „publi- reikšmes, susidūrusi su specifiniu, perdėm kontekstua- kos atsaką“, remiamės vien savo asmenine recepcija, lizuotu, vietiniu teatro įvykiu“.2 Ji ne tik kuria reikšmes, dažnai jaučiamės turintys teisę apibendrinti publikos bet ir kitaip dalyvauja teatro procese. įspūdžius, net kalbėti visų žiūrovų vardu. Kitaip ta- Kalbėdami apie aktyvią publiką, tampančią spek- taklio bendraautore, arba apie publikos indėlį į teatro * Parengta pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje mokslinėje konferenci- įvykį, dažniausiai turime galvoje netradicines teatro joje „Šiuolaikinio teatro pridėtinė vertė: kam šiandien reikalingas teatras?“ formas. Tai performansai, hepeningai, įvairios akcijos, (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013 m. spalio 1–2 d.). taip pat spektakliai, vykstantys netradicinėse erdvėse,
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 ir pan., nes čia publikos vaidmuo yra aktyvesnis ir la- kevičiaus „Išvarymas“ (2011) ir Justino Marcinkevi- biau pastebimas. Vis dėlto net ir tokiame teatre, kurį čiaus „Katedra“ (2012). Šie spektakliai demonstruoja laikytume labiau tradiciniu, santykis tarp scenos ir sa- du skirtingus būdus, kaip į scenos veiksmą įtraukti lės nebūna visiškai vienodas, o žiūrovai ne visada yra publiką. „Išvaryme“, nepaisant svaigios atmosferos, vien pasyvūs stebėtojai. Pavyzdžiui, filosofas Jacques’as publika verčiama permąstyti savo įsitikinimus, susi- Rancière‘as kategoriškai nesutinka, kad žiūrėjimo jusius su tautine tapatybe. „Katedroje“ tokios konf- veiksmas būtų laikomas intelektualiniu pasyvumu.3 rontacijos nėra, atvirkščiai – siūloma patirti pakilius Beje, žiūrėjimo fenomenu, jo prigimtimi ir tuo, kokius tautinius jausmus. Ar tai blogai? Ar tai „prasto teatro“ jausmus – malonumą, troškimą ar konfrontaciją – jis požymis? Drįsčiau sakyti – ne. Mes, kritikai, esame sukelia, jau seniai domisi kino teoretikai. įpratę laikytis brechtiškosios nuostatos, esą geras te- Kokius sąveikos su publika būdus taiko Lietuvos atras privalo griauti publikos lūkesčius, kad priverstų teatras? Pasitelkę komercinio teatro pavyzdį, o jis yra reviduoti vertybes ir požiūrius. Tačiau pakylėjimas, mums dar gana naujas reiškinys ir kol kas akivaizdžiai nekasdieniškų jausmų potyris gali numaldyti tikros stokoja rimtesnio kritikų ir mokslininkų dėmesio, galė- kolektyvinės patirties ilgesį, kuris, pasak psichologų, tume tvirtinti, kad čia tarp scenos ir salės mezgamas ro- koduotas pačioje žmogaus prigimtyje. Herbertas Blau manas. Teatro ir publikos lūkesčiai vienas kito atžvilgiu teigia: „Publikos, kaip panašiai apsišvietusios, tikėji- yra absoliučiai sąžiningi ir teisėti, nes tai santykiai tarp mo suvienytos bendruomenės, kuri, kliaudamasi tea- paslaugos teikėjo ir vartotojo. Tokio teatro žiūrovai yra ypač lojalūs. Be to, nors nusiperka gana brangius bilie- tus, jie apsimeta gavę dovanų. Pasak Nicholas Ridout, aplodismentus reikėtų vertinti kaip dėkingumo išraiš- ką: „Publika stengiasi įsivaizduoti esanti apdovanota.“4 Žinoma, tai tinka anaiptol ne tik komercinio teatro pu- blikai. Tačiau priklausomybė nuo bilieto kainos (kaip ir nuo „žvaigždžių“ skaičiaus) išlieka: kuo brangesnis bilietas – tuo karštesnės ovacijos. Lojalūs santykiai tarp scenos ir salės gali susiklostyti ir kitais atvejais, pavyzdžiui, oficioziniame arba politiškai korektiškame teatre. Šiame kontekste galima paminėti kai kuriuos lietuvių nacionalinės dramaturgijos pastaty- mus. Atlikę nedidelį mėgėjišką tyrimą, įsitikinsime, kad daugelio teatrų repertuare populiariausi spektakliai, su- kurti pagal lietuvių autorių pjeses. Įdomu, kad sovietme- čiu nacionalinės dramaturgijos pastatymai dažniausiai nuteikdavo visai kitokiam bendravimui – žiūrovai jaus- davosi tapę sąmokslininkais. O dabar lietuviška pjesė te- atre yra arba tautinio solidarumo (panašiai kaip krepši- nis), arba konfrontacijos, jei scenos kūrinys kvestionuoja tam tikrus nacionalinius stereotipus, platforma. Šiuo požiūriu įdomus precedentas būtų Oskaro Koršunovo lietuvių dramaturgijos pastatymai Lie- Marius Ivaškevičius. „Išvarymas“. Režisierius Oskaras Koršunovas tuvos nacionaliniame dramos teatre – Mariaus Ivaš- Benas po N metų – Vytautas Anužis Tomo Lukšio nuotr.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 19 tro patirtimi, kažkokiu būdu išsklaido visas priešprie- fizinio aktorių artumo, nelengva atsispirti kurtinan- šas, ilgesys egzistavo visada.“5 čiai decibelų atakai ir pan. Kitas teatro ir publikos sąveikos būdas, kaip minėta, Žinoma, konfrontaciją su publika teatras gali sukelti primenantis sąmokslą, reiškiasi įvairiais pavidalais – ga- ir „humaniškesniais“ būdais – pavyzdžiui, gundydamas lima susivienyti prieš tam tikras galios institucijas arba žiūrovų protą, sujaukdamas moralinius įsitikinimus tapti žaidimo partneriu. Tinkamas pavyzdys čia galėtų arba surengdamas akistatą su pačiu savimi. Vienas iš būti teatras, Hanso-Thieso Lehmanno pavadintas Cool labiausiai paplitusių būdų sukurti prielaidas, kad įvyk- Fun. Jis remiasi metateatriškumu, ironija, sarkazmu, tų „konstruktyvi“ teatro ir publikos konfrontacija, yra parodija ir atsiribojimu: „Prisimindama kitus tekstus netradicinių vaidybos erdvių pasirinkimas. Pavyzdžiui, (vaizdus, garsus) ir juoku patvirtindama jų tinkamu- Oskarą Koršunovą, repetuojantį ir spektaklius rodantį mą parodijuoti, publika tampa teatro dalimi: kabaretui, mažoje savo studijoje, erdvė akivaizdžiai skatina ieškoti komedijai ir Cool Fun interaktyvumas yra gyvybiškai naujo būdo, kaip aktoriams bendrauti su žiūrovais. Šiuo svarbus. […] Žiūrovas tarsi seka aliuzijų, citatų ir kon- keliu eina ir Vidas Bareikis, neretai – Gintaras Varnas. tracitatų, vietinių juokelių, kino ir popmuzikos motyvų Statydamas Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“, Jo- maršrutą, staigių ir dažnai labai smulkių epizodų da- nas Vaitkus dekonstravo Nacionalinio dramos teatro rinį, kuriamą ironiškai ir atsiribojus, sarkastiškai, ,ci- Didžiąją sceną. Sprendžiant tiek iš recenzijų, tiek iš niškai‘, be jokių iliuzijų ir cool tonu. Pats lėkščiausias visuomeninio rezonanso, skaitant „paprastų“ žiūro- sąmojis čia mielesnis už nepakeliamą melagingą viešo- vų komentarus internete, akivaizdu, kad tai vienas sios ir oficialiosios retorikos ,rimtumą‘.“6 sėkmingiausių šiuolaikinio lietuvių teatro bandymų Nenuostabu, kad Cool Fun daugiausia traukia įtraukti publiką į scenos veiksmą. jaunus teatro kūrėjus. Tokie režisieriai kaip judėji- Beveik visais minėtais atvejais pagrindinė proble- mo No Theatre lyderis Vidas Bareikis arba Artūras ma yra reikšmės kūrimas arba supratimas. Herbertas Areima ir darbais, ir žodžiais pabrėžia, kad jų pa- Blau teigia: publika yra tie, kurie supranta.7 Be to, jis saulėjautos pamatas yra ironija. Spektakliai su kaupu tvirtina, kad publika atsiranda, atlikdama suvokimo prifarširuojami trivialiosios kultūros, aišku, tai daro- veiksmą. O štai Hansas-Thiesas Lehmannas kalba ma ironiškai atsiribojus, nieko nesureikšminant ir be apie ne-supratimo (Nichtverstehens) poreikį, teikda- skrupulų. Pavyzdžiui, anarchistinis Areimos „Julijus mas pirmenybę patirčiai, o ne supratimui. Tarp jo ar- Cezaris“ kai kam gali sukelti abejonių, ar taip elgia- gumentų yra ir teiginys, kad supratimas siekia kūrinį masi maišto dėlei, ar vis dėlto slepiamas įžvalgų sty- apibrėžti ir užbaigti: „Menas būti žiūrovu, žiūrėjimo gius? Bet panašius klausimus keliantys žiūrovai to- menas nėra geriausio supratimo menas; laikas, kurį kiam teatrui nereikalingi. Jam irgi reikia lojalios, bet praleidžia publika, žiūrėdama spektaklį, yra gerokai sykiu „suprantančios“ publikos. Kitaip tariant, vertę talpesnis negu vien supratimo veiksmų seka.“8 Be tokiam teatrui suteikia būtent aktyvus kontaktas su abejo, neturėtume to suprasti kaip raginimo apskritai tais, kurie jam lojalūs. Todėl ir Vidas Bareikis, ir Ar- atmesti supratimą. Pasak Lehmanno, tam tikra nedi- tūras Areima neabejotinai turi savo publiką. Bet kas delė supratimo dozė yra netgi būtina, jei norime pa- vis dėlto atsitinka tada, jei nesutinki žaisti tau siūlo- siekti ne-supratimą. Mokslininkas kalba apie tai, kad mo žaidimo? Jei, nepaisant scenos vilionių, manai, keičiasi hierarchija. Supratimas tampa mozaikiškas, kad tai, kas joje vyksta, yra pernelyg lėkšta, pernelyg prieštaringas, jis trūkinėja – „įsijungia“ ir vėl „išsi- primityvu, pernelyg nejautru? Regis, Cool Fun kūrė- jungia“, blykčioja ir mirksi. Taigi supratimas virsta jai yra numatę ir tokią galimybę. Todėl skeptikams asmenine patirtimi, o žinojimas – pėdsaku atmintyje. teks per prievartą tapti teatro įvykio dalimi, nes, tar- Lehmannas netgi ragina mokytis ne-supratimo. Ei- kime, erdvė per ankšta, kad būtų įmanoma išvengti munto Nekrošiaus spektakliai, panašu, irgi to moko.
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Kai žiūrime juos iš saugios tamsos, negalime taip paprastai nusakyti, kokiu būdu dalyvau- jame tame, kas vyksta scenoje. Tačiau aišku viena – daugelis nesijaučiame esantys vien pasyvūs stebėtojai. Aišku, sceninės komunikacijos būdai, kaip ir pati recepcija, nėra kokia nors nekintama schema. Be to, teoriniai modeliai labiau pade- da apibūdinti teatro kūrėjų strategijas, kurias jie naudoja, kad įtrauktų publiką, o ne pačios publikos recepciją ir percepciją. Teatro kūrėjai gali projektuoti publikos suvokimą, bet negali jo kontroliuoti. O jį lemia daugybė veiksnių. Vienas iš jų – lūkesčių horizontas. Susan Ben- nett, parašiusi bene įtakingiausią studiją apie teatro publiką, pabrėžia: „Žiūrovai ateina į Fiodor Dostojevskij. „Idiotas“. Režisierius Eimuntas Nekrošius teatrą kaip jau susiformavusios interpretaci- Dmitrijaus Matvejevo nuotr. nės bendruomenės nariai ir atsineša su savimi „ikispektaklinės“ patirties nulemtą lūkesčių horizon- leistų įvertinti ne tik tai, kaip teatras kalbasi su publika, tą.“9 Antra, publikos recepcija niekada nebūna viena- bet ir ką publika jam atsako. lytė. Net ir to paties žiūrovo atsakas skirtingomis aplin- kybėmis gali skirtis. Trečia, nepamirškime, kad publika reaguoja ne tik akimis. Bernardas Beckermanas „Dra- 1 Helen Freshwater. Theatre and Audience. London: Palgrave and Macmil- mos dinamikoje“ rašo apie „raumenų įtampą“, kurią pa- lan, 2009, p. 28. tiria žiūrovai: „Nors atrodytų, kad teatrinis atsakas kyla 2 Ric Knowles. Reading the Material Theatre. Cambridge: Cambridge UP, daugiausia iš regimojo ir girdimojo suvokimo, iš tikrųjų 2004, p. 17. jis priklauso nuo percepcinės visumos, kurią labiau tik- 3 Jacques Rancière. The Emancipated Spectator. Cit. iš: Freshwater, 2009: 16. tų vadinti kinestezija. Suprasti spektaklį mums leidžia 4 Nicholas Ridout. Stage Fright, Animals and Other Theatrical Problems. Cam- skirtingas kūno susikoncentravimo ir atsipalaidavimo bridge: Cambridge UP, 2006, p. 165. laipsnis. Galime drąsiai sakyti, kad žiūrovai mato ne 5 Herbert Blau. Odd, Anonymous Needs: The Audience in a Dramatized Soci- akimis, bet plaučiais, girdi ne ausimis, bet oda.“10 ety. Performing Arts Journal, Vol. 9, No 2/3, 10th Anniversary Issue, p. 207. Šių prielaidų kontekste negalima apeiti profesionalios 6 Hans-Thies Lehmann. Postdraminis teatras. Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, teatro kritikos vaidmens. Lietuviai vis dar linkę suvok- p. 178-179. ti spektaklį kaip kažką, kas, Marvino Carlsono žodžiais 7 Žr. Herbert Blau. The Audience. Johns Hopkins University Press, 1990. tariant, „sukurta ir pastatyta prieš publiką, kuri iš esmės 8 Лееманн, Ханс-Тиес, О желательности искусства непонимания. pasyvi“. 11 Bet jei bandytume ieškoti naujų prieičių, kaip Театроведение Германии : система координат. Санкт-Петербург: tada turėtume vertinti didžiulę publikos galią? Kokio Балтийские сезоны, 2004, с. 87. požiūrio turėtume laikytis emancipuotų žiūrovų atžvil- 9 Susan Bennett. Theatre Audiences. A Theory of Production and Reception. giu? Ar turėtume atsižvelgti į publikos percepciją – ne London and New York: Routledge, 1990, 149. jos nuomonę, – analizuodami ir vertindami spektaklį? 10 Bernard Beckerman. The Dynamics of Drama. Cit. iš: Freshwater, 2009: 18. Ko gero, ateities teatro mokslas turės mesti iššūkį pa- 11 Marvin Carlson. Theatre Audiences and the Reading of Performance. Cit. iš: čiam sau, kad išrastų tokius analizės metodus, kurie Freshwater, 2009: 11.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 21 Audronis Liuga
JOBO STALAS
ičencos Teatro Olimpico scenos pakraštyje prieš damas, kad „buvimas be apsisprendimo yra abstrakci- VAndrea Palladio architektūrinį šedevrą stovi se- ja. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo nas rašomasis stalas. Tai režisieriaus Eimunto Nekro- atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi“. Ne- šiaus asmeninis darbo stalas, kurį jis paskolino savo krošius teatre egzistencinius klausimus kelia pirmiau- spektakliui „Jobo knyga“. Žinantiems šį viešai neskel- sia sau ir ieško į juos atsakymų kaip savo pozicijos. Tuo biamą faktą jis atrodo kaip iškalbingas gestas su po- tikslu renkasi tokią literatūrinę medžiagą, kuri labiau tekste. Reikia turėti gerą humoro jausmą, kad seniausią tinka apmąstymams negu draminiam veiksmui. Anks- pasaulyje teatro sceną paverstum savo darbo kabine- tesnių šio režisieriaus spektaklių gerbėjai atvirai arba tu! Kita vertus, dailus baldas, pagamintas iš Karelijos (dažniau) santūriai konstatuoja, kad dabar Nekrošiaus beržo, dieviškai didingoje aplinkoje iš tikrųjų yra tik teatras pernelyg „uždaras“, ir kaltina jį žiūrovų igno- kuklus, šiltas rankų darbo daiktas su savo istorija. To- ravimu. Tačiau reikia pasakyti, kad, skirtingai nuo kai kie buvo ir Nekrošiaus darbai, sukurti Teatro Olimpico kurių savo kolegų, tapusių šlovės įkaitais, Nekrošius scenoje per pastaruosius dvejus jo vadovavimo šiam sąžiningai atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Te- teatrui metus. Tai dialogas su šio teatro (ir visos Itali- atras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo jos) istorija, kultūros ir religijos mitologija. Šiltas, atvi- atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis“. ras, nuoširdus. Dialogą pradėjo autentiškos gyvenimo Tokia režisieriaus nuostata lemia monologinę jo patirties ir namų ilgesio persmelkta Dantės kelionė po spektaklių struktūrą. Iš esmės juose veikia vienas pro- pragarą ir skaistyklą. Jį pratęsė elegiškas ir kartu ironiš- tagonistas, o kiti tampa jo kolizijos, panašios į gyve- kas pasivaikščiojimas po muziejinį italų kultūros rojų. nimo kelionę su daugybe stabtelėjimų, prisiminimų, Ir simboliškai baigė Jobo, įkalinto paskutiniame savo apmąstymų, palydovais. Nekrošiui rūpi ne protagonis- kelionės taške, dialogas su Dievu. to santykis su kitais žmonėmis, bet jo akistata su pa- Antanas Maceina, Senajame Testamente įžvelgęs čiu savimi ir su dangumi, kur vyksta Dievo ir Velnio modernios XX a. filosofijos užuomazgas, pagrindine dvikova dėl žmogaus sielos. Tai pagrindinis naujausių „Jobo knygos“ tema laikė „asmeninės egzistencijos ir režisieriaus spektaklių teminis mazgas, užmegztas dar asmeninio likimo problemą“. Nekrošiui, ne per seniau- „Fausto“ pastatyme. Faustui reikėjo dangaus tam, kad siai Maskvoje pastačiusiam Albert’o Camus „Kaligulą“, galėtų iš naujo patirti gyvenimo džiaugsmą. Jobo atveju egzistencialistinė pasaulėjauta irgi nesvetima. Jį traukia yra priešingai – jis reikalingas dangui, kad per kančią ne bendri svarstymai apie žmogaus būtį, o tai, ką Ma- būtų išbandytas jo tikėjimas. Tiek „Dieviškosios kome- ceina vadina „žmogaus apsisprendimo drama“, pridur- dijos“, tiek „Rojaus“ protagonistas Dantė atsiduria tarp
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 šių dviejų žmogaus egzistencijos polių. Du pradai – dieviškasis ir vel- niškasis, – slypintys žmoguje, yra ir „Idioto“ interpretacijos centre. Šiuo požiūriu Nekrošius nuoseklus, plė- todamas temas ir rinkdamasis iš- raiškos priemones. Pastarojo meto spektakliuose jis vaizduoja tą pačią žmogaus gyvenimo misteriją. Jobo istoriją spektaklio pradžio- je išgirstame tris kartus. Pirmiau- sia ją papasakoja Dievas (Salvijus Trepulis), po to Velnias (Vygandas Vadeiša) ir pats Jobas (Remigijus Vilkaitis). Šitaip, panašiai kaip ir tra- dicinėje misterijoje, spektaklio eks- pozicija pristato žiūrovams pagrin- „Jobo knyga“. Režisierius Eimuntas Nekrošius. Spektaklio scena dines tarpusavy besigrumiančias žemės ir dangaus jėgas. Jos išreiškia skirtingus požiūrius Jobui netekus pastogės, pradeda irti ir fizinis jo kū- į paties Jobo koliziją. Minėta trijulė ir užbaigia vaidini- nas. Jis kenčia ir klausia Dievą – kodėl? Nekrošius ran- mą, kiekvienas su atitinkamomis savo išvadomis. da savitą kančios išraišką. Teatrališkai naivią, bet žmo- Spektaklio scenovaizdis toks pat lakoniškas kaip ir jo giškai prasmingą. Jobo kūną skausmingai deginančias trukmė (pusantros valandos). Be rašomojo stalo į akis pūsles vaizduoja ant jo užmesta elektros lempučių raiz- krinta kitame scenos pakraštyje suguldytos saulės bateri- galynė. Kai lemputės uždegamos, Jobas tampa panašus jos (dailininkas Marius Nekrošius). Naujųjų technologijų į fakelą, prie kurio niekas negali prisiliesti. Nepakelia- inkliuzas Olimpico scenoje atrodo chuliganiškai, o Nekro- mas skausmas virsta švytėjimu. šiaus teatre – neįprastai. Net susidaro įspūdis, kad reži- „Kai siela nublaivėja, kai ji laisva nuo kūno...“ – sierius nelabai žino, ką su juo daryti. Saulės baterijos tik skaitoma spektaklio „Dieviškoji komedija“ pradžioje. asociatyviai ženklina Jobo dramos vietą – dykumą. Užtat Sielos laisvę nuo kūno, pasak Nekrošiaus, žmogus gali stalas tampa pagrindiniu veiksminiu spektaklio įvaizdžiu. pajusti, apimtas begalinio džiaugsmo arba kęsdamas Pradžioje yra Namai. Ant rąsto uždedama lenta, jos didžiausią skausmą. Dantės dangiškoji kelionė prasi- galą pirštu laiko Dievas. Jobas galva remiasi į lentą kaip deda nuo džiaugsmingo susitikimo su Beatriče – iš jos į durų staktą. Įvaizdis paprastas ir iškalbingas – Dievas rankų išgėręs vyno taurę, jis atsiplėšia nuo žemės. Jobo ne tik laiko stogą žmogui virš galvos, bet šitaip ir atsei- kelionės į savo žmogiškąjį aš pradžia – nepakeliamas kėja tiek, kiek jam priklauso. Kai stogas su Dievo žinia kūno skausmas, išlaisvinantis sielą. Ir vienas, ir kitas ir Velnio valia staiga „nunešamas“, šalia likusio rąsto kelias Nekrošiaus teatre reiškia kūrybą ir savikūrą. Per suklupęs Jobas atrodo vienas kaip pirštas. Tada daugy- jas žmogus suvokia savo paskirtį. bė rankų atplėšia stalo duris, ištraukia stalčius. Šitaip „Tu man neleidi piktas aistras nuplauti...“ – taip at- akimirksniu sugriauti ir išdraskyti Jobo namai primena kerta „Dieviškosios komedijos“ popiežius (Remigijus staiga pasiligojusį jo paties kūną. Viskas įvyksta neti- Vilkaitis), kai Dantė (Rolandas Kazlas) nepaduoda jam kėtai ir be priežasties. Pagal Nekrošių, netikėtumas – rankos. Vilkaičio vaidinamo Jobo žemiškoji paskirtis – žmogaus egzistencijos konstanta. piktas aistras per kančią nusiplauti pačiam. Todėl jis
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 23 Vilkaičio Jobas kreipiasi į dangų: „Kas yra žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį savo akį? […] Kodėl neatleidi mano nu- sižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse, manęs ieš- kosi, bet manęs nebebus. “ O vėliau, nubraukęs ašaras vienam iš jį paguosti atėju- sių draugų, Jobas sako: „Aš žinau, kad šitaip yra, bet kaip gali žmogus būti teisus prieš Dievą?“ Tada jo išgy- venimas atrodo didesnis už žinojimą. Jobo evoliucija pagal „Jobo knyga“. Jobas – Remigijus Vilkaitis Colorfoto Artigiana nuotr. Nekrošiaus interpretaciją apima du žmogaus gyve- paliekamas vienas akistatoje su Dievu. Aktorius per šią nimo etapus – senatvę ir vaikystę. Iš pradžių Jobas yra akistatą jautriai atskleidžia žmogaus būties tragizmą, be senyvas žmogus, kuris, žmonos (Marija Petravičiūtė) sentimentų, be patetikos išgyvendamas kiekvieną savo ir vaikų (Beata Tiškevič, Darius Petrovskis) apsuptas, personažo būseną. Vilkaičio Jobas aistringai kenčia, santūriai džiaugiasi savo gyvenimo vaisiais. Spekta- ieško, klumpa, maištauja ir – svarbiausia – yra tikras klio finale, ištvėręs kančias, dvejones ir iškasęs savo žmogus. Tuo jis simpatiškas. tikėjimo urvą, jis lieka vienas. Dvasiškai nuskaidrėjęs, Jobo žmogiškumą atskleidžia pašnekesys su jo aplan- Jobas panašus į vaiką. Tai atskleidžiama su šilta iro- kyti atėjusiais draugais (Vaidas Vilius, Darius Petrovs- nija – finale jam pasirodęs Dievas primena tėvą, pa- kis, Beata Tiškevič). Nekrošius supranta, kad disputas sirengusį iškaršti sūnui kailį už burnojimą ir maištą: apie tikėjimą negali būti teorinis ir grindžiamas vien „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, skirtingu žinojimo lygiu. Todėl sugalvoja mizansceną, o tu man atsakyk.“ Bet svarbiausias Jobo pasikeitimas perteikiančią žmogaus nežinojimą, sutrikimą ir aistrin- yra tai, kad jis vienas gali ištverti savo būtį, nesiskųs- gą troškimą sužinoti, išgirsti Dievą. Jobas, palindęs po damas ir nieko nekaltindamas. Kančios grimasą veide rašomuoju stalu, ką tik vaizdavusiu namus, karštligiš- keičia mąsli šypsena ir susitaikymas. Tik tada Dievo kai puola rausti urvą. Už stalo į scenos gilumą tiesiama valia atstatomi išdraskyti Jobo namai, pasveiksta kū- ilga juoda draperija, vaizduojanti gilėjantį urvą, o su nas ir sugrįžta noras gyventi. draugais Jobas diskutuoja tada, kai išlenda išpilti žemių. Galima sakyti, kad Nekrošiaus spektaklis yra pana- Mizanscenos prasmė paprasta – tikėjimo paieškos yra šus į moralitė, bet vietoj moralo jame dedamas daug- kasdieninis darbas, o „rausiamasi“ gilyn į nežinomybę. taškis. Žmogus negali išsaugoti per gyvenimą įgytos Tačiau tik aktoriaus vaidyba gali personažo poelgį pa- išminties. Ją galima tik iškovoti, kaskart kantriai ir versti įtikinamu. Taip atsitinka, kai išsekęs, išvargintas sąžiningai atliekant nelengvas tikėjimo paieškas prie sunkaus darbo, nukamuotas skausmo ir praradęs viltį savo darbo stalo.
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 „Mūsų klasė“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras Autorius – Tadeusz Słobodzianek Iš lenkų kalbos išvertė Rolandas RASTAUSKAS Režisierė – Yana Ross Scenografas – Marijus JACOVSKIS Kompozitorius – Antanas JASENKA Videomenininkė – Eglė EIGIRDAITĖ Šviesų dailininkas – Vilius VILUTIS Kostiumų dailininkas – Zane PIHLSTROM (JAV) Muzikantai – Darius BAŽANOVAS, Edvardas JUCIUS, Algirdas JANUŠEVIČIUS, Julius RAČKAUSKAS, Darius ŽYLĖ Premjera – 2013 m. rugsėjo 20 d.
Vlada Kalpokaitė
Be teisės į tragediją
pekuliuojate istorijos sukeltu skausmu, norėdami pa- filosofiją, nė karto nepaminėję net burtažodžio pos- Steisinti šiandieninio gyvenimo skausmą? Jums reikia tmodernizmas (tiesa, nuo pat pradžių užsikabinę post- terapijos! Tragedijos! Katarsio! Apimtas ironiškos eks- dramos etiketę – tokią pat ironišką, kaip ir visos kitos) tazės arba ekstaziškos ironijos, šiemet šaukė Sirenų pu- latviai iš Rygos Gertrūdos gatvės teatro lengvai paguldė blikai jauno latvių režisieriaus Valterso Sīliso spektaklio ant menčių Aristotelį (kartu su baime, gailesčiu ir apsi- „Legionieriai“ aktorius suomis Carlas Almas, apsitaškęs valymu), metaforinį teatrą ir kitas poetines modernistų burokėlių sultimis. Ir pasiūlė receptą, ragindamas visus godas, pretendavusias į universalumą ir amžinybę. savo sopulius „projektuoti“ į scenoje kabančias Sovietų Be jokios abejonės, jie – nei pirmi, nei paskutiniai, Sąjungos, Švedijos, Latvijos ir fašistinės Vokietijos vė- o Aristotelis jau tiek kartų „prisikėlė“, kad tokie spor- liavas, čia pat plėšdamas jas lauk. Op – ir asmeninės, tiniai pratimai netgi padeda jam išlaikyti gerą (meta) istorinės, net metafizinės traumos jau sudaiktintos, fizinę formą. Tačiau paaiškėjo, kad būtent šioje plo- „įnaratyvintos“, taigi sėkmingai išgydytos. Koks vis dėl- tmėje (kalbu apie principus, kuriais remiasi arba to naivus, nebepaveikus, ko gero, vakarykštis, gerokai nesiremia meno kūrinys, kreipdamasis į suvokėjus, apdulkėjęs ir net juokingas yra tasai „op“. apie bendravimo scenarijų, kurį siūlo, ir atsaką, kurio Beveik plikoje scenoje dvi valandas kalbėdami visai laukia) „Legionieriai“ netikėtai suartėjo su Lietuvos ne apie teatrą, jokiu būdu ne apie estetiką ir kultūros nacionaliniame dramos teatre prieš pat Sirenas įvy-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 25 aktorius atskleis, koks yra asmeni- nis jo santykis su personažu. Spek- taklio kūrėjai jautėsi neturintys teisės vaidinti tragedijos, kurios patys nepatyrė. Žiūrovai (bent jau tie, kurie pasidomės, kur ketina eiti) iš anksto nuteikiami stebėti draugystę, kurią aktoriai pavertė tiltu tarp scenoje suburtos ben- druomenės ir mokinių klasės iš vieno Lenkijos kaimelio, kuriame kaimynai lenkai daržinėje sudegi- no savo kaimynus žydus. Draugys- tės ryšiai turėjo užtikrinti ir spek- taklio kontaktą su žiūrovais. Negalima sakyti, kad pažadai ne- „Mūsų klasė“. Režisierė Yana ROSS. Spektaklio scena tesėti. Spektaklis, nors ir sudėtingas, sudėliotas iš begalės vaizdinių, gar- kusia režisierės Yanos Ross premjera „Mūsų klasė“. sinių, stilistinių, kultūrinių sluoksnių, bet jo struktūra Netikėtai tuo atžvilgiu, kad kita įmanoma paralelė tvirta, labai protingai ir įkvėptai „sukalta“. Marijaus tarsi turėtų būti akivaizdesnė ir stipresnė, nes abu Jacovskio sukurtas (Viliaus Vilučio virtuoziškai ap- spektakliai kreipiasi į tą patį laiką – ieško mirtinai šviestas) scenovaizdis šiai struktūrai suteikia vizualiai pavojingų Antrojo pasaulinio karo sprogmenų, kurių stiprią, aktyvią ir prasmingą erdvę. Kai virš veiksmo vis dar pilna visos Europos žemėse. Abu į dienos šviesą aikštelės pakimba įstriža plokštuma, atsiranda slėgio, traukia tai, ką žmonių atmintis neretai norėtų užkasti suspausto oro matmuo, neutralizuojantis gana ties- kuo giliau... Skirtumas tik toks, kad Gertrūdos gatvės muką griūvančios šventyklos, paverstos kino teatru, teatras savo „diskusijai su kovos elementais“, pasako- simbolizmą). Šoniniai scenos portalai virsta juodomis jančiai apie Baltijos legionierių ekstradiciją iš Švedijos, klasės lentomis, kuriose nuolat šmėžuoja titrai ar ko- pasirinko adekvačią scenos kalbą – kreipiasi į publiką mentarai (videomenininkė Eglė Eigirdaitė), juos skaito tiesiogiai, neklaidina ir nepaklaidina, nieko neorna- tiek žiūrovai, tiek atlenkiamose kėdėse susodinti spek- mentuoja, nekuria teatro, kuris griebtųsi imitacijų ir taklio herojai, – tarsi matytume dvi sujungtas teatro manipuliuotų emociniais dirgikliais. Šis teatras ben- mokyklos klases... Kompozitoriaus Antano Jasenkos drauja – pasakoja, kelia klausimus, nebūtinai žino at- muzikinis „koliažas“ iš atpažįstamų melodijų, būdingų sakymus ir laiko žiūrovus visų pirma mąstančiais dis- scenoje prabėgantiems dešimtmečiams, erdvės įgarsi- kusijos dalyviais. Komplekso tragedija-katarsis-ašara nimas įrašytomis aktorių replikomis, garsų „kilpomis“ akyje čia nėra, bet jo ir nepasigendi, nes galioja visai tikslingai valdo spektaklio ritmiką ir atmosferą. Pučia- kiti dėsniai, aiškūs nuo pat pradžių. mųjų kvintetas, kurio nariai tarsi tyleniai antramečiai Režisierė Yana Ross prieš spektaklio premjerą pa- sėdi klasės gale ir iš ten „replikuoja“ savo instrumen- skelbtuose interviu taip pat kalbėjo apie tokį teatrą tais, tampa jungtimi tarp skambančio įrašo, čia pat įra- (turbūt simptomiška, kad šiuos jos žodžius cituoja ne šomo garso ir pasakojamos istorijos. vienas recenzentas): atseit „Mūsų klasėje“ nebus me- Pašėlęs spektaklio ritmas, fiziškai (įtariu, ir emociš- lagystės, vaidinimo, pretenzijos, scenoje kiekvienas kai) sudėtingas pasaulis, žiaurūs vaikų ir jau suaugusių
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 žmonių žaidimai verčia aktorius ieškoti galimybių sce- rėmis užmėtomi, virvėmis išlaipiojami, tampa visiškai noje būti kitaip – nesusitapatinant su savo personažu, nerealūs, tarsi į juos būtų žvelgiama miesčioniškai sau- bet formaliai ir „nenuduodant“ jo. Balansuojama tarp giame ekrane. Todėl atsiranda truputį lyriškas, truputį žaidimo ir komentaro, visi stengiasi parodyti, kad su- ironiškas niuansas – Abraomas nesensta, išsaugo tokią pranta savo sceninį aš, bet nesiekia juo tapti. Palaiko- pat jaunatvišką šypseną kaip klasės nuotraukoje ir taip mas anaiptol ne epinis tempas, apstu šūkių, skanduo- pat naiviai tiki šviesiu rytojumi. Beje, būtent jam, kuris čių, rikiuočių. Iš teatro peršokama į kiną, iš kino – į „čiur – nežaidžia“, patikėta valdyti visą žaidimą... komiksą, kabaretą, cirką, animaciją, psichodeliką ir dar Tiek daug visko – vaizdų, kūnų, garsų, žodžių kas- kažin kur, bet vis tiek sugebama išlaikyti tikrą scenos kados nepaliaujamai krinta viena ant kitos, sluoks- bendruomenę, vienijamą tarpusavyje stipriai susijusių niuojasi, tačiau viskas pasverta, pamatuota, paremta žmonių energetikos. istorija ir teorija. Bet kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, Visais atvejais rezultatą nulemia prigimtis ir patirtis. pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis Pavyzdžiui, Toma Vaškevičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė la- triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda bai skirtingai vaidina klasės gražuolę Dorą, su vaikeliu ir žadėtasis kontaktas. sudegintą klojime. Vienos iš jų herojė yra tvirta, kūniš- Režisūrinis sprendimas, kad pasenusius spektaklio ka, kampuota aštrialiežuvė, todėl finalinis jos monolo- herojus vaidintų vyresnės kartos aktoriai, bene geriau- gas skamba veikiau rūsčiai negu graudžiai, kitos – trapi, siai išryškina prieštaravimus, kurie formaliai stiprų, vaikiška, jautri, žūties scenoje išreiškianti labai stiprias ir gerai sukonstruotą, gausiai apgyvendintą spektaklio subtilias, bet spektakliui visiškai svetimas emocijas. Dau- statinį ima griauti iš vidaus. mantas Ciunis revoliucingą idealistą Jokūbą Kacą lipdo Kai, artėjant spektaklio finalui, Paulius Tamolė kuni- su ironiška, bet šilta simpatija. Ramūnas Cicėnas įkūnija go Heneko apykaklę atiduoda Gediminui Girdvainiui, Zigmuntą be emocinių niuansų, pabrėždamas kasdie- o Monika Vaičiulytė savo ranką kiek užlaiko Rachelkos/ nišką, banalią, beveik buitišką juodžiausių žmogaus po- Marijanos likimą perimančios Aldonos Janušauskaitės elgių genezę. Įmantri, manieringa Menachemo (Tadas rankoje, kai pasenusia Zocha vietoj Monikos Bičiūnai- Gryn) laikysena, nors kol kas aktoriui nepavyksta nuo- tės arba Rimantės Valiukaitės tampa Vaiva Mainelytė, sekliai vesti savo personažo per visas likimo „stoteles“. o Vladeko „avosjką“ su tuščiais buteliais iš Tomo Žai- Paulius Tamolė, kurdamas klapčiuką Heneką, išvengia baus rankų išplėšia Valerijus Jevsejevas, scenoje įsi- sau būdingo polinkio viską karikatūrinti, tačiau jo vai- tvirtina kitokia tikrovė. O joje stipriau skamba ne (iš dmeniui „Mūsų klasėje“ vis dar trūksta sodrumo. Akto- principo) kitoks vyresnės kartos požiūris į istoriją, bet rinė Tomo Žaibaus energija suteikia jo Vladekui ryškių (ko gero, natūralus) jau praėjusio, tačiau šių artistų vis charakterinių bruožų. Dainius Jankauskas, vaidindamas dar gyvai puoselėjamo teatro balsas. Jo intonacijos, vi- Ryseką, yra vos ne mažiausiai atsiribojęs, jo personažas siškai kitokia ritmika, spalvos, net atpažįstami štampai, nuolat balansuoja ant emocinės prarajos krašto. Klasės tiesiog kvėpavimas lemia ir visiškai kitokį ryšį su tuo, moksliukė, apsiavusi mėšlinais ūkininkės batais, Ra- kas vyksta scenoje. Nesakau, kad ši aktorių „pamaina“ chelka/ Marijana, atrodo, padėjo Monikai Vaičiulytei pasineria į atviras emocijas, savo ruožtu dirgindama suvaldyti neretai perteklinį vaidybos temperamentą. žiūrovų jausmus. Tiesiog susiaurėja fokusas, teatrinės Rimantės Valiukaitės ir Monikos Bičiūnaitės pakaitomis minties spindulys darosi ryškesnis, labiau matomas, to- vaidinama Zocha kartais tampa perdėtai neutrali, nes dėl atsiranda ir tam tikras santykis su scenos veiksmu. abi aktorės pernelyg stipriai maskuoja savo santykį su Spektakliui nepavyko rasti to, kas pakeistų pra- personažu. Mariaus Repšio Abraomas primena „ateivį“ džioje minėtą aristotelišką „išgyvenimo teatre“ iš paralelinės tikrovės, iš ten, kur „Mūsų klasės“ žiau- instrukciją, bendravimo scenarijų. Kai įnirtingai rumai, scenoje iššokinėjami, šaukštais išbarstomi, kepu- stengiamasi nesuteikti jokių galimybių, kad publika
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 27 pajustų baimę ir gailestį, kai tragedija eliminuojama mentiniame ar meniniame kine, literatūroje, teatre. tiek iš scenos arsenalo, tiek iš salės atmosferos, ką Słobodzianeko pjesė tokiems naratyvams artima ne tada siūlo toks pastatymas? Kodėl atrodo, kad sykiu vien turiniu, bet ir forma – lakoniškas pasakojimas ir viską, ir nieko? čia primena liudijimą. Būtent toks neornamentuotas, „Mūsų klasei“ nepavyksta kalbėtis su žiūrovais santūriai emocionalus kalbėjimas sukelia atvirkštinę taip, kaip kalbasi „Legionieriai“. Taip atsitinka, matyt, publikos/ sociumo reakciją, ištraukia į paviršių tai, ne tik dėl skirtingo režisierių braižo, stilistikos, bet ir kas tūno giliai paslėpta ir nuodija sąmonę. dėl draminio pagrindo. Tadeuszo Słobodzianeko pje- Šis pjesės potencialas, autentiškas teksto balsas pa- sė yra klasikinis pavyzdys tokio pasakojimo, kuris, skęsta tokiame teatre, kuris, užuot buvęs mediumas, anot airių filosofo Richardo Kearney’o, tyrinėjančio tarpininkas, tiesiog užsižaidžia, statydamas daugia- naratyvinę vaizduotę, tampa mediumu tarp traumi- aukštes struktūras be langų, be durų. Nors paskęs- nės (asmens, tautos, civilizacijos) patirties ir tiesio- ta, bet visiškai dingti negali, juk pjesė, šiaip ar taip, giai ar netiesiogiai tą išgyvenančio asmens.1 Skausmą yra atraminė konstrukcijos dalis. Štai čia ir atsiranda paverčiant naratyvu, atsiribojimą derinant su empa- neįveikiamas prieštaravimas tarp garso ir aido, tarp tija, pasiekiamas katarsis – apsivalymas, kai apima ir objekto ir jo atspindžio... baimė, ir gailestis (šiame diskurse aristoteliškieji ter- Žiūrovams tenka arba įtempti visas jėgas, kad po minai netampa nuoroda į atgyvenusią estetiką, neturi spektaklio masyvu patys surastų pamestą kraupiai pa- nieko bendra su menine išraiška, veikiau yra tikslas, prastos „Mūsų klasės“ istorijos siūlą, arba, kaip siūlo kokio siekiama, taikant įvairaus pobūdžio terapiją). režisierė, tiesiog „stebėti draugystę scenoje“, ampu- Neatsitiktinai tokių „katarsinių skausmo naratyvų“, tuotai tragedijai virstant fantominiu skausmu. Ar to- išskyrus mitologinius ir klasikinės literatūros (tarki- kiomis sąlygomis užsimezga intelektualinis (istorinis, me, „Hamleto“) siužetus, aktualiausi pavyzdžiai yra filosofinis, sociologinis ir t. t.) pokalbis, ar siekiama bandymas „sunaratyvinti“ Holokausto patirtį doku- atmesti spekuliacijas, susijusias su šia daugiabriaune skaudžia tema? Deja, ne... Spektaklio kūrėjai gal net nesąmoningai liovėsi „nara- tyvinti“ ir liudyti, nusprendę verčiau patylėti, tačiau kaip tokia tyla skambėtų krašte, kur niekas iki šiol apie tai neprašneko? Todėl „Mūsų klasėje“ kalbama daug ir vi- sais įmanomais registrais. O nelaimingos sielos blaškosi pasvirusioje palubėje, ne- rasdamos išėjimo.
1 Richard Kearney. Narrating Pain: The Power of Catharsis in Figures de la Violence, Collections Esthetiques, ed. Richard Bergin „Mūsų klasė“. Rachelka/Marijana – Aldona Janušauskaitė and Lucie Roy, L‘Harmatten, Paris, 2011
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Kęstutis Šapoka
AKIS UŽ AKĮ, DANTIS UŽ DANTĮ
Mindaugo Navako „Trys dalykai“
rchitektūrinis Mindaugo Navako parodos „Trys skirtingų ir kartu šiek tiek giminiškų „sistemų“ su- Adalykai“ sprendimas atkartoja buto „logiką“. Į sidūrimas. Viena „socioestetinė“ sistema parazituoja projektų erdvę „Malonioji 6“ patenki tarsi į svečius. kitą, kuri jai visiškai svetima, net priešiška. Grafičiai Eini pro vartelius, takeliu į namą. Atsiduri prieš- išreiškia daug skirtingų aspiracijų – nuo grynai es- kambaryje, (įsivaizduoji, kad) nusivelki striukę. Čia tetinių (su šios srities „žvaigždėmis“), iki tam tikrų pasitinka dvi pakabos, sumontuotos iš plastikinių anoniminių subkultūrų, tarp jų ir nusikalstamų. vamzdžių, ir Navako sukurtos „striukės“, kurias la- „Visų pirma, graffiti piešėjai yra labai nevienalytė biau tiktų vadinti objektais. Tada žengi į svetainę, žmonių, užsiimančių piešimu ar rašymu gatvėje, visu- kurioje pamatai „Indaują“. ma. Jų interesai taip pat yra patys įvairiausi. Vieniems Įdomi „Indaujos“ istorija. Anoniminiai niekda- svarbu pranešti savo subkultūros nariams, kad šiame riai apipaišė įžymųjį Navako „Kablį“, kuris įmontuo- mieste jie savo tagą sugeba užrašyti daugiausiai kartų tas į buvusį Geležinkelininkų kultūros rūmų fasadą. ir labiausiai pastebimose vietose (taigi tikslas – presti- Atsikeršydamas jiems, Navakas surengė atsakomąjį žas, pripažinimas kitų graffiti piešėjų aplinkoje arba projektą, atspausdamas „populiariausių“, dažniau- fame). Kitiems svarbu turėti teisę pasisakyti, tiesio- siai pasikartojančių grafičių fotografijas ant lėkščių. giai įsikišti į viešąją erdvę, ją padaryti iš tiesų vieša Sukūręs keliolika atspaudų, Navakas juos pasirašė ir atvira diskusijų erdve. Tai reiškia – graffiti užrašais ir sunumeravo kaip autorinius kūrinius. Grafičiai – pareikšti kritišką nuomonę politiniais klausimais arba anoniminiai ir pogrindiniai. Navako lėkštės su „pa- savo piešiniais ir kitomis vizualinėmis priemonėmis sisavintais“ grafičiais – autorinės ir parduodamos. prijaukinti, estetizuoti miesto sienas – suteikti joms ir Lėkštės sudėliotos „indaujoje“ – tai kanceliarinis praeiviams netikėtumo pojūtį tradicinėje nuobodžioje sovietmečio baldas, perdirbtas naujam gyvenimui. miesto erdvėje sutikus žvėris, gėles, žmonių figūras ar Viena vertus, Navakas „pasisavina“ grafičių atvaiz- įvairiausius išgalvotus personažus. Aišku, tokie netikė- dus, kita vertus, ironizuoja gerą skonį ir privatumą, tumai kartais būna ir nemalonūs – ypač tada, kai graf- nes lėkščių servizai indaujoje tuo pat metu atrodo fiti užsiima tie, kurie neturi nei estetinių, nei politinių kaip autorinė keramika ir tiesiog kaip privati erdvė, intencijų ir nėra susipažinę su vidiniu graffiti piešėjų subjaurota vandalų. etikos kodeksu. Galbūt šiai (jaunesnių, mažiau paty- Šiuo atveju, ko gero, įdomiausias pats šio projek- rusių) piešėjų daliai svarbiausias taisyklės pažeidimo, to radimosi precedentas – tai dviejų, tarsi visiškai nepaklusnumo, adrenalino motyvas.“1
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 29 Ko gero, Mindaugo Na- vako „Kablio“ apipaišymo atvejis kaip tik iliustruo- ja, kad grafičių autoriams trūksta estetinių ir/ar pi- lietinių intencijų. Navakas šiuo klausimu turi savo teoriją, atseit grafičius pie- šia „traumuoti“ asmenys, patiriantys smurtą šeimoje ir panašiai... Kita vertus, didžiąją Vakarų moder- niojo meno, literatūros ir filosofijos šedevrų dalį su- kūrė būtent „traumuotos“ asmenybės, net visiški pa- mišėliai. „Man atrodo, kad Lietuvoje dauguma žmonių graffiti piešėją įsivaizduoja kaip paauglį, į gatves išėju- sį paganyti savo ego, arba kaip vandalą, nusikaltėlį, piktybinį visuomenės priešą. […] O negatyvus piešėjo pa- veikslas plačiojoje visuome- nėje yra natūralus dalykas, nes graffiti yra sąmoningas tiek socialinių, tiek teisinių normų pažeidimas, mėgi- nimas perbraižyti galios ir hierarchijos trajektorijas. Tai nepatinka nei šios galios turėtojams, nei tokios tvar- kos nekvestionuojantiems, Mindaugas Navakas. Indauja prie jos pripratusiems pilie- čiams, kurie graffiti piešimą Vis dėlto labiausiai paplitusi klišė – anonimišku- suvokia kaip vienareikšmišką blogį. Todėl tiek negatyvus mas ir nelegalumas, nes už viešųjų erdvių dergimą viešas graffiti įvaizdis, tiek pastangos sutramdyti piešėjus numatytos administracinės bausmės. Turbūt visi at- yra natūralus dalykas tokioje socialinėje sanklodoje.“2 simename grafičių aso Solomono gaudymo kampa- Suprantu, kad „Kablio“ autoriui jo kūrinio apipai- niją – buvo pažadėtas net atlygis už niekdario galvą šymas vienareikšmiškai yra meno kūrinio išniekini- (sakyčiau, juokingai mažas). mas, tačiau aš, sutikdamas ir su tokia traktuote, vis
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 dėlto būčiau linkęs pripažinti ir niekda- rių pastangas grafičiais sujaukti tą, kar- tais pernelyg suprimityvintą, hierarchi- zuotą tikrųjų vertybių sistemą. Žinoma, bepigu postringauti, kai ne mano kūrinį sugadino... Tačiau tiek vertybių sampratos suprimi- tyvinimas, tiek tai, kad klesti negatyviausi grafičių aspektai, rodo, koks paliegęs visuo- menės mentalitetas. Viešąsias erdves oficia- liai sukompromitavo laukinių privatizacijų vajus, jas darko nevykę (kalbu ne apie tu- rinį) paminklai, „vienybės sienų“ inkliuzai. Kodėl vieni paminklai, objektai viešosiose erdvėse tiesiog tviska, apšviesti įvairias- palvių karnavalinių šviesų, o, pavyzdžiui, Navako „Kablys“, vienas intelektualiausių, originaliausių ir, be abejonės, vertingiausių pastarojo dvidešimtmečio viešosios erdvės projektų (objektų), skendi tamsoje, tarsi at- sidūręs pogrindyje? Tiesą sakant, oficialiajai arba viešajai opinijai Navako „Kablys“ – visai nežino- mas meno kūrinys arba ne ką geresnis, negu miestą dergiantys grafičiai. Many- čiau, lygiai taip pat kaip juos tiek miesto valdžia, tiek didžioji dauguma miestie- čių nušluotų ir „Kablį“. Todėl, net jei Navako „kerštas“ nukreip- tas ne visai tuo adresu (nes ir „Kablio“, ir grafičių „priešai“ tam tikru atžvilgiu tie patys), grynai subjektyviai jis yra supran- tamas. Išpuolis prieš „Kablį“ sveikai su- pykdė menininką ir jis griebėsi kūrybinio revanšo. Toks metaforiškas grafičių apver- Mindaugas Navakas. Plastikinė striukė Vidmanto Ilčiuko nuotr. timas aukštyn kojomis – gyvas ir paveikus. „Indauja“ nėra tik formalus menininko atsiskaitymas už 1 Graffiti – nauja miesto erdvės paradigma, nuginkluojanti menančius nuveiktus darbus, dar viena „ataskaitinė“ instaliacija, bet tvarkingą ir sukontroliuotą sovietmečio miestą. In: http://sociologai. kūrinys, pulsuojantis gyvu nervu ir, sakyčiau, sveiku sar- lt/2012/graffiti-nauja-miesto-erdves-paradigma-nuginkluojanti-menan- kazmu, – tai nuoširdi reakcija, atsakomasis veiksmas į cius-tvarkinga-ir-sukontroliuota-sovietmecio-miesta/ (žiūrėta 2013-10-08). tam tikrą precedentą. Navakas ne skundžiasi ar aimanuo- 2 Ten pat. ja, bet paverčia šią istoriją pozityviu kūrybos aktu.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 31 Tamara Stripko
Dailininkas, pakeitęs supratimą apie šiandienines vaizduojamojo meno galimybes*
Man menas – tai gyvenimas ir apreiškimas. Alternatyvos nėra. O tuo pat metu – tai katorga. Aš dirbu 365 dienas per metus, nes kitaip negaliu. Toks yra likimo nuosprendis, tokia karma. Ivan Marčuk
Ir tarp žmonių daugiau kopijų negu originalų. Pablo Picasso
imboliška, kad vienas iš reikšmingų kultūros įvykių Marčuko kūryba beveik pusę amžiaus audrina žiūro- SLietuvos sostinėje – Ivano Marčuko paroda – sutapo vų vaizduotę, net visiškus diletantus paversdama meno su itin svarbiu politiniu įvykiu: Ukrainos ir ES viršū- gerbėjais. Originalus mąstymas, nepakartojamas tapybos nių susitikimu. Europoje gerai žinomas menininkas, būdas, techninis ir kompozicinis kūrinių perfekcioniz- užimantis garbingą vietą tarp šiuolaikinės pasaulio mas, stilistinė įvairovė ir kolekcijos mastas – beveik penki kultūros korifėjų, vadinamuoju žmonių diplomatijos tūkstančiai paveikslų, pasklidusių po penkių žemynų mu- metodu įtvirtina Ukrainos siekį užimti deramą vietą ziejus ir privačias kolekcijas, – daro stulbinamą įspūdį. tarp Europos tautų. Ivanas Marčukas gimė 1936 m. gegužės 12 d. Ukrai- Taraso Ševčenkos Nacionalinės premijos laureatas Iva- noje, Moskalivkos kaime, Voluinės vaivadijoje, kuri tuo nas Marčukas – pirmasis Ukrainos dailininkas, priimtas į metu priklausė Lenkijai (dabar kaimas yra Ternopilio Romos Accademia Internazionale di Arte Moderna Auk- srities Lanivcių rajone), daugiavaikėje valstiečių šeimoje. so gildiją. O britų dienraštis The Daily Telegraph 2007 m. Tėvas Stepanas buvo visoje vaivadijoje žinomas audėjas. įrašė jį tarp šimto žmonijos genijų, pralenkusių laiką ir Kiek save atsimena, piešdavo viską, už ko užkliūdavo kuriančių daugiamatį šiuolaikinio pasaulio vaizdą, brė- žvilgsnis: gėles, medžius, paukščius, naminius gyvūnus, žiančių postindustrinės civilizacijos raidos kryptį, numa- tėvus, kaimynus, kaimo senolius iš natūros, rašytojus – tančių jos perspektyvas [tarp jų – kompozitorius Philipas iš mokyklinių vadovėlių… Glassas, režisierius Stevenas Spielbergas, išradėjas Bilas Studijavo iš pradžių Lvovo dailės mokykloje, De- Gatesas, religinis lyderis Dalai Lama ir kt. – red.]. koratyvinės tapybos skyriuje, vėliau – Lvovo deko- ratyvinės ir taikomosios dailės institute, monumen- * Parengta pagal įvadinį Ivano Marčuko parodos katalogo straipsnį. talistikos kurse. Marčukas prisimena: „Instituto
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Ivan Marčuk Iš ciklo „Žvilgsnis į amžinybę“ 2008–2013, drobė, akrilas; 100 × 100
Ivan Marčuk Iš ciklo „Žvilgsnis į amžinybę“ 2008–2013, drobė, akrilas; 100 × 100
Iš parodos Vilniuje, Radvilų rūmuose Ivan Marčuk Saulė groja miško stygomis. 2010 drobė, akrilas; 60 × 70
Ivan Marčuk Madona. 1989 drobė, tempera; 90 × 90 dėstytojai gerai išmanė Europos meną, mokėjo italų, pasakojimus, svajojo apie Niujorką, fantastiškų gali- prancūzų, lenkų kalbas, iš kolegų, kurie liko anapus mybių miestą. Iš pradžių persikėlęs į Kanadą, po pus- sienos, nelegaliai gaudavo vakarietiškų meno žurna- mečio atsidūrė JAV. lų. Jie nekentė rusų valdžios, socrealizmo ir pradėjo Kai pirmąją savo buvimo Niujorke dieną su jau- mane „laužti“. Ypač Karlas Zvirinskis, išspaudęs iš duliu ir entuziazmu kilo į 104-ąjį vieno iš bokštų manęs viską, kas buvo nuo peredvižnikų.“ dvynių aukštą, nenumanė, kad po dvylikos metų Pa- Jau studijų metais išryškėjo Marčuko charakteris: saulio prekybos centras jo akyse per keletą minučių noras būti lyderiu, fenomenalus darbštumas, bet kokių virs griuvėsiais. 2001-ųjų rugsėjo 11-oji paskatino autoritetų ignoravimas. Kaip tikras gaivalas įsiveržęs į Marčuką grįžti į Ukrainą. kultūrines Kijevo erdves, savo kūrybine jėga jis nuste- Ilgokas gyvenimas užsienyje suteikė laisvumo, lei- bino jaunus, vėliau išgarsėjusius poetus ir muzikantus, džiantis į drąsias kūrybines paieškas, įtikino, kad meni- rašytojus ir mokslininkus… nis kalendorius lenkia realųjį laiką. Naujausiame cikle Vis dėlto ilgi sovietinio režimo dešimtmečiai tapo „Žvilgsnis į begalybę“ peržengiamas ir laikas, ir erdvė. jam dideliu išbandymu. Dailininko modernumas ofi- Į pasaulį žvelgiama tarsi iš Multiverso – visatų visumos cialiajai menotyrai buvo nepriimtinas. 8-uoju dešim- – gelmių, kad užburianti spalvų gama perteiktų Didįjį tmečiu prasidėjo persekiojimų ir pjudymo vajus. Var- sprogimą, materijos kūrimąsi, laiko ir erdvės pradžią. ginančios kovos už išlikimą sąlygomis buvo rengiamos Tai žvilgsnis iš už įvykių horizonto. Šiuo žodžių deriniu epizodinės, dažniausiai nelegalios Marčuko parodos gamtos mokslai įvardija ribą, iš už kurios nebepasiekia kieno nors bute arba dirbtuvėje, tačiau būtent tada at- jokia informacija. Už jos – juodoji skylė, įkalinusi net ėjo pripažinimas – dailininkas tapo neformaliu Ukrai- šviesą. Mokslininkai tik daro tokią prielaidą, iškelia nos undergroundo lyderiu. hipotezę, o dailininkas šį fantasmagorinį reiškinį įtiki- Kelintą jau kartą atgijo galingas tautos gebėjimas namai iliustruoja futuristiniais savo paveikslais, atver- susitelkti ir išgyventi net kritiškiausiais istorijos tarps- damas naują meno puslapį – abstraktų (kvaziasociaty- niais! Neturėdami nei vadų, nei valstybės, ukrainiečiai vųjį) multiversiškumą. didžiųjų kančių laikais iš pačių tautos gelmių iškeldavo …Europos ekspresionizmo ir hiperrealizmo ideolo- asmenybes, kurios neleistų užgesti laisvės dvasiai. To- gas, Ukrainos avangardo ir modernaus monumentalu- kie išrinktieji savasties gynėjai buvo Hrihorijus Skovo- mo patriarchas, novatorius siurrealistas. Visa tai – apie roda, Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko. Naujaisiais eili- Ivaną Marčuką. nės negailestingos „selekcijos“ laikais, kai siekta išvesti Šiandien terminas pliontanizmas, taikomas apibrėž- žmonių, neturinčių nei šaknų, nei atminties, veislę, ti unikaliam Marčuko atrastam kūrybos metodui, jau vadinamąją „sovietinę liaudį“, nelengva misija žadinti praturtino tarptautinį meno žodyną [šį –izmą, angliš- tautą teko Ivanui Marčukui. kai verčiamą kaip dabbing-on, vieni vadina supynimu, Nors tą pareigą jis atliko garbingai, vis dėlto išvar- kiti – siuvinėjimu spalvomis, – red.]. Atrodo, stilistinį, gintas nuolatinės KGB priežiūros, svarstydavo, ar ne struktūrinį ir techninį sprendimą dailininkas priėmė, geriau būtų emigruoti. Prasidėjus Gorbačiovo peres- išbandęs viską, kas sukurta iki jo. troikai, tokia galimybė atsirado, ir dailininkas nedve- Marčuko drobių poveikį žiūrovams galima lyginti su jodamas paliko žemę, kurią taip mylėjo ir apdainavo. 25-uoju kadru, kuris pirmiausia veikia pasąmonę. La- Nuo 1988 iki 2001 m. gyveno ir dirbo Australijoje, bai dažnai būtent iš pasąmonės kyla sunkiai suvokiami Kanadoje, JAV. Sidnėjuje iškart sulaukė pripažinimo: jo kūrinių siužetai: „Iš anksto niekada nežinau, ką pie- jam pranašauta, kad per dvejus trejus metus tapsiąs šiu. Atsiranda vienas vaizdinys, kitas. Ranka pati mane Baltojo žemyno dailininku numeris pirmas. Bet Mar- veda. Galiu pasakyti: nedaug paveikslų esu nutapęs čukas, vis prisimindamas savo matematikos mokytojo galva, protu. Jie man tarsi apsireiškia.“ Ši dar neištirta
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 33 žmogaus psichikos savybė Marčuko kūryboje įsikūni- ninis atlikimas lemia, kad atkartoti šios technikos ja materialiai. Visi, kas lankėsi jo parodose, ilgai jaučia neįmanoma. magišką tų vizijų poveikį. Nutolęs nuo nesibaigiančio šou triukšmo, Ivanas Mar- Dailininkas atskleidė, kokie galingi yra autochtoni- čukas toliau tiesia civilizacinį kelią menui, kurio dvasinis nės, etninės, tautinės tradicijos rezervai. Atrodo, dar potencialas yra neišsenkamas. Dailininkas žino, kad už sovietmečiu jis surado kelią iš civilizacinės aklavietės, horizonto atsivers dar vienas horizontas, o už jo – kiti sukūręs savitą pasaulio matymo sistemą – įgilintą horizontai. Ir tik genijui lemta pajusti, kokiais ritmais ir naivumą, kuris nukreiptas į ilgalaikę perspektyvą. kokiomis spalvų gamomis jie suskambės. Marčuko kūrybinis metodas iš pagrindų pakeitė požiūrį į šiuolaikines vaizduojamojo meno galimy- bes. Pliontanizmas balansuoja ant ribos tarp rankų Iš ukrainiečių kalbos vertė darbo ir naujųjų technologijų, o sudėtingas filigra- Vasil Kapkan
Save visur nešamės su savimi
Ivaną Marčuką kalbina Gedmintė Samsonaitė
edmintė Samsonaitė: Jūsų kūriniai Vilniuje eks- mus traukė Ryga, Talinas, Vilnius, jų muziejai, sena- Gponuojami pirmą kartą. Ar tai pirmas Jūsų vizitas miesčių architektūra... į Lietuvą? Ivan Marčuk: Ne, ne pirmas. Būdami studentai, va- Kas paskatino rengti parodą Vilniuje? žiuodavome pas jus kaip į Europą, pasigrožėti tuo, kas Man pasiūlė Valentina Zeitler, Lietuvos Respublikos sukuria Baltijos kraštų grožį. Nors čia taip pat valdė garbės konsulė Ukrainoje. Susidomėjusi mano kūryba, sovietai, Ukraina vis dėlto buvo labiau sovietinė. Taigi, iškart apsisprendė dėl dviejų dalykų: dėl parodos Vil-
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 niuje ir vizos į Lietuvą penkeriems metams. Lietuvos menininkas, todėl tą vidinį kunkuliavimą nukreipiu į ambasados Ukrainoje salėse mano paroda veikė du paveikslus. Sovietmečiu buvau izoliuotas tiek dėl savo mėnesius. Konsulė ypač susižavėjo moterų portretais, būdo, tiek dėl savo meno. Jaučiausi įvarytas į kampą. o kadangi yra rašytoja, pasakė kurianti istorinį romaną Ir kitus gąsdindavo: jei draugausi su Marčuku, tau bus ir jai trūksta paveikslo. Taip mano paveikslas tapo jos blogai. Tačiau vis tiek manęs nepaklupdė, žinojau, kad knygos viršeliu [Valentina Zeitler, „Karalienė Bona“, negaliu atsitraukti. Kaip tame Taraso Ševčenkos eilė- Vilnius, Algimantas, 2012, – G. S.]. raštyje: „Kankinuosi, kenčiu, tačiau neatgailauju…“ Paveikslas buvo iškilmingai padovanotas per vieną iš Lietuvos valstybinių švenčių, regis, vasario 16-ąją ar Daily Telegraph įvardijo Jus kaip vieną iš šimto gyvų liepos 6-ąją. Tai tarsi simbolis dosnumo, būdingo mūsų genijų. Kokių minčių Jums sukelia toks įvertinimas? tautoms, lietuvių ir ukrainiečių atvirumo, nuoširdumo. Pabandykit įsivaizduoti, kad esate kalėjime, kur Mano paroda irgi yra tų darbų, į kuriuos daug širdies jus kankina, žemina, ir staiga atsiduriate laisvėje! Aš įdėjo abi pusės, rezultatas. daug iškentėjau, teko patirti įvairių niekšybių, pa- niekos, pavydo. Ir dabar turiu priešų, kurie sako: va, Kaip atrinkote paveikslus iš tokios didžiulės jų gausos? pažiūrėkite, genijus eina. Aišku, ne su meile sako. O Kadangi tai pirmoji mano paroda Vilniuje, nuspren- tą naujieną išgirdau, kai su viena žurnaliste kalbėjo- džiau, kad ji bus retrospektyvinė. Mano kūryba – tai de- mės apie mano kūrybą. Paskambinęs kitas žurnalistas šimt skirtingų Marčukų, norėjau pristatyti kiekvieną iš jų. pranešė, kad esu įtrauktas į 100 legendinių spartiečių sąrašą. Negalėjau patikėti. Apie mane rašė visa spau- Kaip suprasti dešimt skirtingų Marčukų? da, kalbėjo visi televizijos kanalai ir pan. Dvi savaites Pirmąjį Marčuką galima pavadinti taip: „Užmiršk vis- buvau graibstomas. Tačiau valdžia net nepasveikino. ką, ko tave mokė.“ Kodėl? Nes troškau būti kitoks. Jei Vienintelė Julija Tymošenko paskambino. Tuometinis negalėsiu tapyti kitaip negu visi, metu drobę, imu kirvį, prezidentas Viktoras Juščenka pažadėjo, kad bus pa- kastuvą, grėblį ir dirbsiu žemės ūkio darbus. Bet sukūriau statytas muziejus, net kapsulė įdėta, tačiau darbai iki unikalią technologiją [angl. dabbing-on], nuolat ją tobuli- šiol nepajudėjo, nes viskas apsivertė aukštyn kojom. nau, keisdamasis ir pats. Dešimtas ir brandžiausias Mar- čukas – ciklas „Žvilgsnis į begalybę“. Tai vadinu „abstrak- Kuo laikote save? Ukrainiečių menininku ar meninin- čiuoju siurrealizmu“, ko iš manęs niekas nesitikėjo. Netgi ku kosmopolitu? aš pats. Jau sukūriau apie 40 šio ciklo paveikslų. Kartais Ir vienu, ir kitu. Labai nemėgstu valstybės, kurioje gy- sugrįžtu prie ankstesnių atšakų, pavyzdžiui, vasarą, kai venu, tačiau nuoširdžiai myliu žemę, kur gimiau, kuriai būna labai karšta, piešiu sniegą. Arba atvirkščiai. priklausau. Tarp kitko, nei Australijoje, nei Kanadoje, nei Amerikoje nesukūriau nė vieno peizažo – nebuvo Iš ko semiatės įkvėpimo? Iš aplinkos, atmosferos, žmonių? potraukio! Troškimas juos piešti apima tik Ukrainoje, Manau, kad tokio dalyko kaip įkvėpimas nėra. Tai tik jos žemė atsispindi mano paveiksluose. Tačiau nesu, išgalvota. Kartą Lvovo dailės akademijos studentai kaip sako ukrainiečiai, „šarovarų“ meistras, piešiantis manęs paklausė beveik to paties kaip jūs, o aš atsa- vien tautinius dalykus. Yra paveikslų, kurie galėjo būti kiau: jeigu esate menininkas, pasiimkite kalendorių sukurti bet kur, tačiau, kaip sakė Seneka Lucilijui, „kad ir išbraukite visus raudonus puslapius, jums švenčių ir kur keliautum, bėgtum nuo savęs, kad ir kur norėtum nėra, kiekvieną dieną turite kurti. Nuo vaikystės buvau pasislėpti, niekados negalėsi to padaryti, nes save visur labai užsispyręs, manau, esu lyderis, maištininkas. Kai nešiesi su savimi“. matau, kas dabar vyksta Ukrainoje, o ten dedasi labai blogi dalykai, mano siela niršta, negaliu tverti. Bet esu Dėkoju už pokalbį.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 35 Vita Mozūraitė
Festivalio Aura’23 misija – griauti stereotipus. ar jie sugriuvo?
engti konceptualų arba teminį festivalį dažnai su minėto susitikimo dalyviais ir Lietuvos šokio in- Rbūna rizikinga. Nežinia, ar pavyks užpildyti vi- formacijos centro svetainėje dance.lt paskelbtomis sas festivalio dienas, ar spektakliai tinkamai atspin- recenzijomis), kad svečiai iš „juodojo“ žemyno kar- dės pasirinktą temą, ar visi bus kokybiški. Atsisakius tu su festivalio organizatoriais patys bandė pokalbio vienai trupei, kitos jau nebegalima pakviesti, nes dalyviams primesti stereotipus, kurių šie (greičiausiai kartais tokių, t. y. atitinkančių koncepciją, daugiau nė vienas) neatsinešė ateidami į susitikimą, užtat iš- tiesiog nėra. Kauno šokio teatras Aura šiemet ryžosi sinešė išeidami. pristatyti žiūrovams egzotišką platformą – šiuolaikinį Antra vertus, kodėl gi neturėtume būti aptekę ste- Afrikos šokį. Iš 15 festivalio spektaklių (neskaičiuoju reotipais, jei Afrikos nuotraukose daugiausia mato- vasarą rodytų Sashos Waltz „Kūnų“, irgi priskirtų fes- me ne universitetus, fabrikus, teatrus (esą tai – „ne- tivaliui Aura’23) net 8 atstovavo Afrikos žemynui. įdomu“, „nereprezentuoja nacionalinės kultūros“), o Nemažai šiuolaikinio afrikiečių šokio spektaklių badaujančius vaikus, šiurpų skurdą, dykumas, ma- esu mačiusi vaizdo įrašuose ir tarptautinėje šokio sajus, liūtus, tautiniais ornamentais išdažytus molio mugėje, todėl mano „afrikietiški“ stereotipai ir skep- puodus ir naminės vilnos audinius? Juk globalizacijos ticizmas senokai sudžiūvo ir buvo sutrinti į miltelius, laikais vieni pasisako už standartinį komfortą, „kad o šie patręšė šiemetinius lūkesčius. Susitikime su būtų aišku, ką rasi“, o kiti desperatiškai laikosi įsitvė- Afrikos platformos dalyviais, deja, nebuvau, bet kiti rę etninių vertybių, vildamiesi, kad jos neleis pražūti klausytojai ir klausinėtojai sakė, kad ypač stengtasi makdonaldų ir „I love NY“ akivare. O ir pats Afrikos išsiaiškinti, kuo europietiški stereotipai skiriasi nuo įvaizdis argi nevirsta raiščiu ant akių? Juk Afrika – afrikietiškų. Nenorėčiau tikėti, kad šiais laikais į šiuo- didžiulis žemynas, kurio 62 šalių politika, gausybės laikinio šokio festivalį kas nors ėjo, tikėdamasis pa- genčių kultūra, gyvenimo lygis ir pažiūros ryškiai matyti pusnuoges (tik su šiaudiniais sijonėliais) skus- skiriasi. Tačiau visi, net Auros festivalis, apibendri- tagalves moteris ir vyrus su karolių eilėmis, išdažytais na: „Afrikos kultūra“. Kiek iš mūsų pritartų apibrė- veidais, moliu suteptais dredais. Daugelis žiūrovų žimui „Europos šokis“, pristatant Rusijos, Bulgarijos, greičiau tikėjosi ypatingo savitumo – šiuolaikiškumo Lietuvos, Azerbaidžano (istoriškai jis priskiriamas su etninės savasties priemaišomis (arba atvirkščiai). Europai, nors yra Azijoje), Vokietijos ir Islandijos Tačiau atrodo (vėl remiuosi asmeniniais pokalbiais (istoriškai ji priklauso Europai, nors yra arčiau Šiau-
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 rės Amerikos) kolektyvus? Esame baltaodžiai – ir tai kuriamame šou taip užgula ausis, aptemdo akis, kad vienija žemyno kultūrą? nė nepastebime žvelgiantys į ironijos veidrodį… Taigi, kokius stereotipus panaikino ar primetė ir Kartais taip atsitinka dėl netinkamai parinktų kokius netikėtumus atskleidė Auros’23 afrikietiškoji komunikacijos kodų. Acogny atveju esmę užgožė pusė? Nes buvo parodyta ir europietiškoji (šįkart su agitaciniai elementai, didaktika. Visiškai neaiškus jai priskirtu Izraeliu). nei spektaklio tikslas, nei jo sukūrimo motyvai. Pra- dėjusi nuo savotiško šou (choreografė su spalvingu Mama Afrika ir Afrikos močiutė chalatu vaikščiojo po salę, pasakodama apie buitines savo problemas), jaunos publikos ji taip ir nenuvedė Matyt, derėtų pradėti nuo choreografės ir šokėjos, gilesnių idėjų link, neprivertė pasigilinti į keliamą vadinamos „mama Afrika“, – Germaine Acogny, savo problematiką. Juk čia tik spektaklis, taigi viskas ne- šalyje (Senegale) įkūrusi šiuolaikinio šokio mokyklą, tikra. Tad dauguma žiūrovų tiesiog laukė „Afrikos išugdė visą būrį šokėjų ir choreografų. Festivalyje da- šokio“, kuris ir buvo pateiktas su visais stereotipais, o lyvavo keletas jos mokinių. Šokis šiai choreografei – tai socialinė potekstė liko „už kadro“. Acogny artistišku- būdas kalbėti apie savo genties (Jorubos), savo šalies, mas, betarpiškumas, tai, ką reikėtų vadinti charizma, savo žemyno kultūrą, ginant ją nuo kandžių replikų. išties paperka, tačiau šiuolaikinio teatro ir etninio šo- Apie tai ji užsiminė ir 2003 m., kai dalyvavo festivalyje kio duetas šįkart nesuveikė. Naujasis Baltijos šokis, tą pabrėžia kino filmuose, beje, O gal aš ir ją stereotipizavau, remdamasi ankstes- prieš trejetą metų rodytuose ir Lietuvoje. niais savo įspūdžiais? Susidariau įspūdį, kad spektaklyje Songook yaakaar Afrikos dvasią susieti su šiuolaikiniu šokiu daug („Susitaikant su viltimi“) kalbos būdas nepasikeitė (pava- geriau pavyko Acogny mokiniui Pape Ibrahimui dinkime tai choreografijos stiliumi), tačiau įtaiga smar- Ndiaye Kaolackui (Senegalas) monospektaklyje kiai sumenko (pavadinkime tai režisūros stoka). Acogny, „Mano močiutės ašaros“. Kai iš margo ryškiaspal- pasitelkusi filmuotus vaizdus (beje, tik patvirtinančius vių audinių gniutulo išniro galva, šyptelėjau: nie- eilinio piliečio stereotipus apie Afriką), žodžius (kiek ko sau močiutė – su garbanota barzdele, galingais komiškai nuskambėjo plikagalvės moters susirūpinimas supermeno raumenimis… Tačiau jau po keleto mi- dėl pamesto šampūno) ir judesius (stereotipinį trepsėji- nučių šios detalės nebeerzino, šokėjas pasiglemžė mą, atpalaiduotų sėdmenų kratymą), bandė prisijaukinti visą mano dėmesį ir privertė scenoje matyti moterį, publiką, kviesdama ją šokti kartu. Dalis į Kauno naci- kuri bučiuoja visko pradžią – žemę, su nuoskauda onalinį dramos teatrą atėjusių žiūrovų patikėjo geromis regėdama, kaip prabėga gyvenimas. Visa tai abejingai choreografės intencijomis suartinti tolimas kultūras, to- stebi baltaveidės lėlės, sukabintos ant galinės sienos. dėl mielai priėmė kvietimą ir pašoko iš vietų. Etniškąją spektaklio pusę atskirti nuo šiuolaikiškosios Tada choreografė, užsimaukšlinus tenisininkės buvo beveik neįmanoma – susiliejo tiek jų forma, tiek kepuraitę, paprašė, kad įsilinksminę savanoriai ri- turinys. Ir tai visiškai atitiko choreografo užmačias – tmiškai plotų, skanduodami žodį „globalizacija“. Ne- pažvelgti į praeitį, kad nujaustume ateitį. atkreipę dėmesio į ką tik nuskambėjusius Acogny žo- Ryškesniu afrikietiškumu padvelkė spektaklis „Cor- džius apie viską (net kultūrą) praryjantį, niveliuojantį respondances“, sukurtas Nalisiwe Xabos (PAR) ir Kettly globalizacijos monstrą, jie plojo, straksėjo, į pakištą Noël (Malis). Etniškumas ir jo vertė čia kvestionuojami po nosimi mikrofoną rėkavo mondialisation (globa- šiuolaikinio šokio metodais, tačiau spektaklio kokybę lizacija). Kartais noras parodyti, kad lietuviai nėra lėmė ne tiek originali choreografija, režisūra, kiek abiejų santūrūs šiauriečiai, o savaip artimi netgi atlapašir- atlikėjų charizma. Tokių moterų, kokias scenoje sukūrė džiams afrikiečiams, galimybė dalyvauti „žvaigždės“ šios dvi šokėjos, esama visur – jos džiugiai spiegia, pa-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 37 mačiusios „popžvaigždę“, įsitvirtina visuomenėje, de- Kiti Afrikos choreografų kūriniai buvo kosmopo- monstruodamos garsių dizainerių etiketes, ieško bet litiškesni, etniškumas čia siejamas labiau su atlikėjų kokių galimybių patiesti pasaulį sau po kojomis, na, odos spalva ir kilme negu su idėja ir jos realizacija. blogiausiu atveju, bent jau įsivaizduoja, kad pasaulis Jau pirmas matytas festivalio spektaklis „Trys lygiai“ priklauso joms. Dažnai keisdamos kostiumus, o su (Tchekpo šokio trupė, Beninas/Vokietija) nuvylė. jais – ir įvaizdžius, abi atlikėjos juodąjį savo etnišku- Penki raumeningi pusnuogiai ilgaplaukiai (dredai – iš mą bando suderinti su baltųjų propaguojamomis ver- Afrikos atėjusi mada) juodaodžiai šokėjai kilę iš įvai- tybėmis, tarsi gyventų tarp dviejų pasaulių. Viena iš rių Afrikos šalių, tačiau visi gyvena Europoje, chore- jų šokdina baltą princesę marionetę, simbolizuojan- ografo Tchekpo Dan Agbetou trupė įsikūrusi Vokie- čią mažos mergaitės svajonę, kita siekia baleto aukš- tijoje. Nekeista, kad etniškumui vietos nebelieka, jis tumų, tačiau bene ryškiausiai šį veržimąsi į baltųjų yra veikiau papildoma egzotiška detalė. Gvildenamos civilizacijos taisyklėms paklūstantį pasaulį ir troški- tradicinės temos, kurioms perteikti dažniausiai pasi- mą būti jo pripažintoms atspindi šokėjų maudynės telkiamas europietiškas šokis su (šiuo atveju) afrikie- po balto pieno srovelėmis, trykštančiomis iš guminių tišku prieskoniu (tradicinis sėdmenų kratymas). pirštinių, primenančių tešmenis. Balta oda – štai sva- „Trys lygiai“ – tai kūnas, siela ir jausmai, bet taip jonė, atversianti visas duris. pat tai galėjo būti ir gulėjimas/sėdėjimas/stovėjimas
„Mano močiutės ašaros“. Choreografas Pape Ibrahim Ndiaye Kaolack
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 ant grindų arba ant stalo. Tai tipiškas šokio spektaklis Choreografija puiki, tačiau mechaninis vizualumas apie vyrų varžymąsi tarpusavyje dėl dominavimo. vis tiek nugalėjo – labai jau gražiai kojomis brėžia- Choreografo tikslas, pasak programėlės, – parodyti, mi raštai, įspūdingai laksto kumščiu trankomi ryžiai, kad afrikiečiai yra labai skirtingi, tai lemia tiek kil- ypač dailia srove jie liejasi ant šokėjo galvos iš pakelto mės regionas, tiek etninė grupė, kuriai jie priklauso. kibiro. Ir – jokio tikro butoh, apmąstančio egzistenci- Tačiau labiau už fizinius skirtumus (vieni žemesni ir jos ir gamtosaugos problemas. smulkesni, kiti – augaloti, aukšti) į akis krito skirtin- Paskutinis Afrikos atstovas šiame festivalyje – ma- gas šokėjų judėjimas, kartais net ardantis choreogra- rokietis Taoufiqas Izzediou parodė ne šokio, o veikiau fijos dermę. Pati choreografija irgi neįdomi, stereoti- fizinio teatro spektaklį „Aaleef“ (tai pirmoji arabų pinė, minčių raiška – sekli. Jei aukštas stiprus vyriškis abėcėlės raidė). Tai politizuotas reginys, atskleidžian- stovi ant stalo, tai būtinai jį nustums žemas, smulkus, tis jaunuolio, kuris yra tiesiog pritvinkęs pykčio, dar ir stalą nusineš su savimi. Daugiaprasmė, bet jau būseną. Tokius pirmiausia įsuko Arabų pavasaris. irgi pabodusi scenografija su krūvomis sulamdytų Juodas siluetas prie vos apšviestos sienos energingai popieriaus lapų šiuo atveju labiau veikė kaip juodos kovojo su numanomais išoriniais ir viduje tūnančiais kūno spalvos antitezė. Na, o visa kita – balti atlapoti savo priešais, o scenai nušvitus, sulaužė visus kul- marškiniai, kelnių maustymas, garsus kvėpavimas ir tūrinius ir religinius tabu: nusimetęs apsmukusius sinchroniškas judėjimas – būdinga bet kurios šalies treningus, liko su ryškiai raudonomis kojinėmis, su šiuolaikiniam šokiui. trumpa juoda suknele ir su krūva spalvingų šou aki- Šios trupės vadovas Agbetou parodė ir savo mo- nių ant nosies. nospektaklį „Glamonėti vėją“ – tai pasakojimas apie Politizuoti šokio spektakliai beveik visada perkrau- desperatiškus bandymus suprasti save. Po sceną nami energetiškai, nes choreografai nepasitenkinimą skraidė ant lynų pakabinti kėdžių rėmai, tarp kurių dažniausiai išreiškia trankiais judesiais, o lūkesčius plastiškai, išraiškingai judėjo atlikėjas, tačiau to ne- simbolizuoja kokia nors ryškiaspalvė banalybė – ta- užteko, kad publikos dėmesys būtų išlaikytas visas 45 riamas kontrastas sielos priespaudai. Nesublizgėjo minutes, aš irgi gana greitai ėmiau stebėti ne jį, o be- originalumu ir „Aaleef“, išskyrus labai natūralią, ti- sisukančias kėdes. krovišką, emocionalią pirmąją spektaklio dalį. Nigeriečio Kingsley’o Odiakos monospektaklis „aš Apibendrinant Afrikos platformą, pirmiausia kilo VIENIŠAS“ galėtų atstovauti bet kuriai šaliai ar kul- mintis, kad afrikiečiai labai nori būti priimti ir verti- tūrai, nes vienišų žmonių esama visur. Savęs gailintis, nami europiečių, todėl stengiasi būti panašūs į juos, po sceną jausmingai griuvinėjantis šokėjas, apreng- net pasakodami apie save. Tačiau mes, žiūrovai, atėję tas baltais atsagstytais marškiniais, muziką ir kalbas į tokį festivalį, pirmiausia tikimės pamatyti tai, kas „transliuojantis“ radijo aparatas, aptriušęs sovietinis išskirtinai savita, antraip kam apskritai rengti tokias stalas iš dramos teatro kabineto skleidė neapsakomą platformas? Deja, visi, pareiškiantys tokį norą, apšau- nuobodulį… kiami atsilikėliais, esą „vadovaujasi stereotipais“. Tai Gražus, techniškai labai gerai atliktas Michaelo kas gi būdinga tam Afrikos šokiui, jei tokius spekta- Kouakou spektaklis „Lašas iš niekur“ programėlėje klius kaip „aš VIENIŠAS“ galima pamatyti bet kur? pristatytas kaip „perteikiantis butoh šokio kismą“. Va čia tai multikultūriškumas: JAV gyvenantis vaikinas Europoje – kaip televizoriuje: kalbančios galvos ir šou iš Dramblio Kaulo Kranto lietuviams parodė… ja- ponų šokio kismą (?). Iš butoh perimta tik spalvinga Šįkart įdomesnė buvo europietiškoji/azijietiškoji estetiškoji jo pusė, susiformavusi pastaruoju metu, festivalio pusė. Ypač nustebino trys Izraelio choreo- ir, aišku, ryžiai, kuriais nuklota dramos teatro scena. grafai, nes iki šiol festivaliuose ir šokio mugėse ma-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 39 tydavau vien „gražųjį“ Izraelio šokį. Stiprias, origina- jas Ido Tadmoras, atrodė, pristigs fizinių ir emocinių lias, metaforiškas kompozicijas atlikdavo techniškai jėgų net nusilenkti. Koncentruota energija spektaklis ypač gerai pasirengę šokėjai, dažniausiai baigę vieti- kiek primena Izzediou „Aaleef“, tačiau yra kur kas nes šokio mokyklas, nes tokia specifinė judesių plas- originalesnis, o jo tema platesnė. tika būdinga tik joms. Austrų trupė Liquid Loft pabandė apžvelgti skai- O Nadaro Rosano „Off-Line“, Ofros Idel „Arklio tmeninės visuomenės komunikaciją web2.0 erdvėje. uodega“ ir Merav Cohen Rainan performansas „Kai Pavadinimas „Kalbančios galvos“ visiškai atitiko tai, žvėris sugrįžta“ atskleidė draminę teatrinę Izraelio ką matėme scenoje, o kad spektaklis atvežtas būtent šokio pusę. Tiesa, pirmieji du spektakliai analiza- į šokio festivalį, matyt, lėmė keletas vos pastebimų vo tą pačią temą – moters ir vyro santykius. Vyras judesių. Taip pat sėkmingai jis galėtų būti rodomas savo meilę išreiškia pabrėžtinai vulgariais judesiais, ir naujųjų technologijų mugėse, teatro, performanso šiurkščiai tąsoma moteris iš pradžių su tuo taikstosi, ir pan. festivaliuose. Spektaklio kūrėjus ir atlikėjus – bet vėliau prabunda jos orumas. Grožio čia nebuvo, Stephanie Cumming ir Luke’ą Baio – visiškai užgožė tačiau abu duetai atskleidė tikrąją emocijų jėgą. čia pat, scenos ekrane, iš jų veidų vis perkuriamos O Rainan „Žvėris“ sukėlė diskusijų audrą. Monos- personažų karikatūros. Tįstantys smakrai, tinstančios pektaklis trunka vos pusvalandį, bet per tą laiką įvei- kaktos, didėjančios ar mažėjančios burnos, akys, no- kiamas kelias nuo pirmykščio bailaus žvėries, tūnančio sys kėlė juoką, kaip ir tušti nerišlūs pokalbiai. Nors žmogaus sieloje, iki Nukryžiuotojo. Bandymas pasi- atlikėjai kiekvienam personažui suteikė savitą išraišką slėpti pačiam nuo savęs, per seksualinę patirtį sten- ir manieras, tačiau spektaklis taip ir nepasistūmėjo to- giantis suvaldyti gyvuliškus potraukius, neleidžiančius liau plačių technologinių galimybių demonstravimo. tikėtis išganymo, – viskas buvo parodyta su tokia lau- Prancūzų choreografės Blancos Li suburta vaiki- kine jėga (urzgimas, trūkčiojantis kūnas), kad atlikė- nų trupė, šokanti gatvės electrodance stiliumi, spek- taklyje „Elektro Kif“ nė nesidangstė kokiomis nors giliomis idėjomis. Šou yra šou. Aštuoni jau- nuoliai (beje, dauguma juodaodžiai, taigi jie tarsi susiejo dvi – europietišką ir afrikietišką – festivalio dalis) nuoširdžiai de- monstravo naujojo sti- liaus galimybes. Veiks- mas vyksta mokykloje per matematikos, sporto, literatūros pamokas, per pietų pertrauką. Nuos- tabu, kaip paprasti, bet labai energingi rankų ir kojų judesiai staiga įgau- na prasmę. Siautulys, „Kai žvėris sugrįžta“. Choreografė Merav Cohen Rainan. Šoka Ido Tadmoras spalvos, ritmas, humoras
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 ir fiziškumas. Be lyrikos irgi neapsieita – dviejų draugų susitaikymo sce- noje skamba Chopino muzika ir tada paaiškėja, kad šou yra tik paviršius. Pirmiausia – šokis. Koks gi būtų Auros festivalis be šokio teatro Aura pasirodymo? Šį- syk Kauno kameriniame teatre žiūrovams buvo atverta „Melancholijos dėžutė“, vokiečių choreo- grafo Johanneso Wielan- do 2011 m. sukurta spe- cialiai Kauno bienalei, o dabar pritaikyta teatro scenai. Atsivėrė nostal- „Kalbančios galvos“. Kūrėjai ir atlikėjai – Stephanie Cumming ir Luke’as BaiO Svetlanos Baturos nuotr. giškas pasaulėlis, kurį tu- rėtų skirtingai matyti „anais“ ir „šiais“ laikais gimusios rą pakeisti kandžia ironija, negrabiai prisiliesti prie kartos. Seni Tarybinės moters žurnalų viršeliai, lemputė- scenoje išdėliotų daiktų… Netinkamas judesys, net mis padabintas šventas paveikslas, gramofonas, aplūžu- atsitiktinė kostiumo detalė melancholiją iškart pa- si sudedamoji lovelė, šviestuvai, begalė kitų smulkmenų verčia utriravimu. Šįsyk irgi buvo balansuojama ant alsuote alsavo praeitimi, su kuria taip sunku atsisveikin- ribos. Gotautė Kalmanavičiūtė ir Mantas Stabačins- ti. Pagrindinė spektaklio idėja – panaršyti po atsimini- kas viską darė nepriekaištingai, bet Mariui Pinigiui mų užkaborius, slypinčius kiekviename iš mūsų. Keturi ir Rūtai Lelytei dar reikėtų pasirausti po emocinę personažai vaikšto, nepatogiai įsiręžę, veda į sceną žiū- savo atmintį, gal pasikalbėti su močiutėmis. rovus, su kuriais dalijasi šilčiausiais jausmais. Vieni žiū- Būtent tokie spektakliai palaiko Auros kaip šokio rovai pasiduoda, tiesiog ištirpsta mizanscenose – mezga, TEATRO įvaizdį. „Ketvirtoji siena“ griaunama pa- vaišinasi saldainiais, bendrauja su atlikėjais, prigula ant čios publikos labui – ne teatras ateina pas žiūrovus, lovelės, kiti įsitempę tik ir laukia tinkamos akimirkos, bet nusitempia juos su savimi, taigi ne vienas iš jų kad galėtų pasprukti. galės pasakoti vaikaičiams, kaip padėjo Aurai kurti Veiksmas vyniojasi tarsi atsiminimų juostelė – be spektaklį. Dar viena smulkmena, įdėtina į melan- kulminacijų, be nuopuolių. Jis tiesiog vyksta, ir visai cholijos dėžutę... nesunku patikėti, kad viskas iš tikrųjų dedasi tik at- mintyje. Tiesa, po pusvalandžio ima erzinti mono- Festivalį Aura’23, matyt, prisiminsime kaip „af- tonija, tačiau naujos detalės ir vėl „užkabina“, toliau rikietišką“, jei ne pagal idėjas ir atlikimo formas, tai atkakliai rausiamės toje dėžutėje, ieškodami to, kas bent jau pagal dalyvius. Nors afrikietiškas prieskonis mums primintų mus pačius. nebuvo toks spicy, kaip tikėtasi, vis dėlto gerokai „pa- Spektaklis toks jautrus ir trapus, kad jį sugriauti skanino“ festivalio programą. Ir griovė stereotipus. labai paprasta – užtenka švelnų nostalgišką humo- Arba kūrė naujus.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 41 Zita Čepaitė
Londonas – tinkama vieta lietuvių dizainui
asmet rugsėjo viduryje vykstantis Londono di- rajonus irgi imama vertinti ne tik funkcionalumo, Kzaino festivalis (London Design Festival) yra vie- naudingumo, bet ir estetiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, nas iš didžiausių ir labiausiai žinomų pasaulyje, todėl kai Britanijoje prieš porą metų vyko konkursas su- kaip magnetas traukia įvairių šalių dizaino kūrėjus, kurti naujiems aukštos įtampos elektros stulpams, interjero specialistus. didžiulis dėmesys buvo kreipiamas ne tik į stulpo Didmiesčiuose, kur natūrali gamtinė aplinka be- saugumą, konstrukcijos tvirtumą, bet ir į išvaizdą. veik išnykusi, aplinkos kūrimo menas įgauna ypa- Prisiminus, kokie elektros stulpai riogso Lietuvoje, tingą reikšmę. Estetikos poreikis akcentuojamas darkydami peizažą, akivaizdu, kad dizaino specia- ne tik buityje, pramonės dirbinius, industrinius listams tikrai yra kas veikti. Tačiau reikia ne tik sukurti įsimena- mą, patrauklų daiktą ar ženklą, ne ma- žiau svarbu įtvirtinti jį tarptautiniame kontekste. Per vieną iš seminarų, vyku- sių Viktorijos ir Alberto muziejuje, buvo pabrėžta: dizainas yra bevertis, jei ne- pajėgiama įtvirtinti jo kaip atpažįstamo ženklo ir apsaugoti nuo mėgdžiotojų. Lietuvių dizainas tarptautiniu mas- tu kol kas yra „neatpažįstamas objek- tas“. Kiek bandžiau teirautis britų, ar ką nors girdėjo apie lietuvišką dizai- ną, atsakymas būdavo vienodas ir ne- sunku atspėti koks. „Aš pati su tuo susidūriau, – sako Nauris Kalinauskas. Kilimas-dėlionė „Imperial“ parodos kuratorė, Arup galerijos par-
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 nas ar vokiečių dizainas, žmonės daugmaž įsivaiz- duoja, kas tai yra, bet jei pasakai lietuvių dizainas, nekyla jokių minčių. Mane tai suintrigavo.“ Regis, supažindinti Londono publiką su lietuvių dizainu būtent per festivalį, kai visi dėl dizaino pame- tę galvas, gana neblogas sumanymas. Tiesa, pavojus nuskęsti 300 renginių per vieną savaitę jūroje, gana didelis. Bet Londone tai neišvengiama – tik nebijan- tys pražūti drįsta kelti koją į šį didmiestį. Pražuvo ar nepražuvo lietuviai, bus matyti vėliau, bet galimybė išbandyta. Didžiajai lankytojų daliai
Paulius VitkauskAS. supamoji kėdė „Ku-dir-ka“ odų skyriaus vedėja Jennifer Greitschus. – Kai Arup vadovybei pasiūliau surengti lietuvių dizaino paro- dą, manęs paklausė – kas tai? Jei pasakai danų dizai-
Neringa Dervinytė. Kavos staliukas „Romance“
paroda Arup galerijoje tapo pirmąja pažintimi ne tik su Lietuvos dizainu, o ir su pačia šalimi. San Franciske gyvenantis inžinierius ir architektas dr. Chrisas Luebkemanas sakė iki apsilankymo Arup galerijoje nedaug žinojęs apie Lietuvą, o kad egzis- tuoja lietuvių dizainas, jam nė į galvą nebuvo atėję. „Pirmą kartą matau lietuvių dizainą ir esu suža- vėtas. Man patinka, kad naudojamos tradicinės me- džiagos ir technikos – medis, amatai, bet nevengiama ir naujų technologijų. Pavyzdžiui, kėdės. Ir supamo- ji, ir ta, kuri pritaikyta patogiai atsilošti, – labai gra- Indraja Marcinkevičienė. Meilės fotelis žios. Norėčiau tokią turėti namuose, nes galima ją
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 43 išraityti kaip tik nori, galima modeliuoti jos išlinki- mus pagal savo kūną. Labai gudriai sumanyta. Turiu prisipažinti: viskas, ką iki šiol žinojau apie Lietuvą, buvo tik tiek, kad jos sostinė yra Vilnius, bet šian- dieninė patirtis paskatino mane daugiau pasidomėti šalies kultūra, tradicijomis ir galimybėmis.“ Parodoje „Design Lithuania 2001–2013“, vei- kusioje iki spalio 18 d., pristatyti įdomiausi per 12 metų sukurti septyniolikos autorių darbai, daugiau- sia baldai ar kiti su namais ir jų įranga susiję daiktai. Kodėl pasirinktas naminis, ne pramoninis dizainas, atsakymo toli ieškoti nereikia. „Kokia pramonė, toks ir dizainas, – sako Lietuvos dizaino forumo direktorius Vytautas Gurevičius. – Turim aukštą baldų pramonės kultūrą, gerą moky- klą, daug parengtų žmonių, galinčių vadintis dizai- neriais, todėl yra atsiradusi sveika kūrybinė įtampa. Lietuvos dizainas yra gero, normalaus lygio, prie ko- kio pripratę Vakarai.“ Tarptautinis dėmesys pavieniams Lietuvos dizai- neriams pastaruoju metu sparčiai auga. Indraja Mar- cinkevičienė vos prieš porą metų ėmėsi baldų dizaino, bet vien šiemet jau dalyvavo net penkiose tarptauti- Mindaugas Žilionis. kėdė „Spina“ nėse parodose Singapūre, Tokijuje, Kanuose, Mas- kvoje, Paryžiuje. Kad pakliūtum į tarptau- tinę parodą tose ša- lyse, kur dizainas yra aukščiausio lygio, pavyzdžiui, Paryžiu- je puoselėjama labai stipri gražios aplin- kos kūrimo tradicija, reikia atlaikyti di- džiulę konkurenciją. „Smagu, kad dėmesio mano darbams buvo daug ir labai palan- kaus“, – džiaugėsi di- zainerė. Spalvingas Mar- Rytis Zaveckas. lova su želmenimis „Neringa“ cinkevičienės „Mei-
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 lės fotelis“ ne vieną parodos lan- kytoją gundė jame pasėdėti. Kiti darbai irgi buvo ne tik apžiūrimi, bet ir išmėginami, juk dizainerio užduotis – susieti praktiškumą ir grožį, taigi kūrinys turi būti ne tik parodos eksponatas, bet ir kasdieninės aplinkos dalis. Ar švytintys Žydrūnės Grigonytės audiniai turi galimybę kada nors tapti mados klyksmu? O kas lau- kia Ryčio Zavecko medinės lo- vos su želmenų čiužiniu? Nors ji puikiai simbolizuoja ekologinį santykį su aplinka, bet stokoja praktiškumo… Arba karpinius primenantys, trapumo ir nesta- bilumo įspūdį keliantys Nerin- gos Dervinytės staliukai? Visiškai neseniai pasaulio kiliminės dan- gos pramonė atrado tai, kas va- dinama „kilimine plytele“, ir per trumpą laiką tos plytelės labai iš- populiarėjo. Ar taip gali atsitikti Juozas Brundza. Romantiškas veidrodis „Dviem“ ir su Naurio Kalinausko kilimu- dėlione? Ši paroda nėra pirmasis lietuvių dizainerių žings- „Lietuvių dizainas labai įdomus, bet iškart kyla nis į Londoną – prieš keletą metų dalyvauta komerci- klausimas, kas galėtų būti šių objektų naudotojai, nėje parodoje „100 procentų dizaino“. Tačiau šiemet nes kūriniai yra nepaprastai individualūs. Lietuvos pirmą kartą pasirodyta tokiu dideliu mastu, kai atsto- dizaineriai dar tik pradeda parduoti savo darbus vaujama ne įmonei ar dizaino firmai, bet visai šaliai. platesnėje rinkoje, manau, teks ilgokai palaukti, kol „Mūsų kaip Dizaino forumo užduotis – ne par- kuris nors iš jų taps plačiai žinomu prekės ženklu“, – duoti kažką vieną, o deklaruoti, kad Lietuva taip sakė parodos kuratorė. pat yra dizaino šalis, – sakė Gurevičius. – Mes sie- Greitschus nuomone, lietuvių dizainas gana šiuo- kiame, kad lietuviai suvoktų dizainą kaip vieną iš laikiškas, esminės jo raidos tendencijos neatsilieka pridėtinės vertės kūrimo priemonių. Mūsų šalis nuo pasaulinių. „Bet kartu pastebimas labai didelis neturi nei gamtinių išteklių, nei stiprios pramonės, susidomėjimas iki sovietmečio gyvavusia tradicija, inovacijos irgi labai laikinas laimėjimas, nes tuoj dėmesys to laikotarpio stiliui, medžiagoms, bando- nukopijuojamos ir tampa masiškai prieinamos. Kad ma tai sujungti ir sukurti kažką nauja. Manau, tas liktume saviti, įdomūs, kūrybiški, puoselėkime di- kelias labai produktyvus ir įspūdingas, nes rodo pa- zainą, jis yra mūsų perspektyva, tik reikia nuolatos stangas apibrėžti savo tapatybę, tačiau tam irgi rei- tai prisiminti ir kitiems priminti. Manau, Londonas kės didelių laiko sąnaudų.“ yra tam tinkama vieta.“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 45 Romualdas Lankauskas
LIŪDNOJI NIDA
Esė
aip pavadinęs šį tekstą pamaniau: bet kodėl liū- kurie, globojami Hermano Blode’s, praleido Nidoje Tdnoji Nida? Juk paprastai apie ją sakoma, kad ne vieną kūrybingą valandą, pakerėti tylaus, spalvingo tai gražioji, nuostabioji, unikalioji ar panašiai, ir visi žvejų kaimelio ir kurėnų su burėmis vaizdų, nutapė čia tie epitetai, be abejo, teisingi. Tačiau prie jų aš tu- ne vieną puikų paveikslą, vėliau priskirtą vokiečių eks- riu pridurti ir tai, kas susiję su ankstesne asmenine presionizmo lobynui. Nida įkvėpė ir žymų iš Rytprūsių mano patirtimi, apžvelgdamas, kas Nidoje įvyko per kilusį lietuvių dailininką Praną Domšaitį. pastaruosius keliasdešimt metų. Mane, gimusį Klaipėdoje, visada smarkiai traukė Mat pasikeitimų būta daug ir įvairių. Deja, džiaug- Nida, bet patekti į ją sovietmečiu, 7-ojo dešimtmečio tis jais negaliu, todėl toks rašinio pavadinimas bene pradžioje, nebuvo paprasta – legaliai lankytis šioje ir bus tinkamiausias, nors skamba gal keistokai. Liū- pasienio zonoje galėjai tik gavęs specialų leidimą. Aš dnoji Nida? Kur ten tas liūdnumas? – ko gero, nusi- jo neturėjau, tad ryžausi avantiūrai – žvejų laivu iš stebės ne vienas. Kam autoriui prireikė to žodžio, juk Klaipėdos slapta nuplaukiau į Nidą, apsistojau žvejų Nidą paprastai prisimename kaip reto žavesio kupi- artelės viešbutuke. Kitą dieną sulaukiau nemalonaus ną kurortinę gyvenvietę su vasaros saulėje žvilgan- svečio. Kyštelėjęs panosėn saugumiečio pažymėjimą, čiomis mariomis, vaizdingomis aukštomis kopomis, liepė eiti su juo pas Nidos pasieniečių komendantą. mėlynu dangumi virš jų ir gaivalingai banguojančia Ten ilgokai kamantinėjo, kodėl čia atvykau ir ką vei- Baltijos jūra? O dar ta ypatinga, su niekuo nepaly- kiu (įtarimus, matyt, sukėlė pasiskolintas užsienietiš- ginama nuotaika, sklandanti šiame be galo savitame kas fotoaparatas). Paskui paleido, bet įsakė kuo grei- gamtos kampelyje, subtilios spalvos ir jų niuansai, čiau dingti iš Nidos. Pasimatymas su komendantu kartais ryškūs, kartais prislopinti ir neapsakomai baigėsi palyginti laimingai, be abejo, teigiamą įspūdį švelnūs, ypač kai atsiduri didingose kopose, saulei padarė tai, kad buvau neseniai įstojęs į Rašytojų są- slepiantis jūroje už horizonto. jungą, turėjau pažymėjimą. Nida – iš tikrųjų miela, jauki žemės pėda, nekasdie- Fotojuostas konfiskavo, bet pažadėjo, jeigu išryš- niškai nuteikianti kiekvieną, kas neabejingas kerinčiam kinę nieko neleistino neras, atsiųsti jas man į Vilnių. jos grožiui. Todėl nuo seno, nuo XX a. pradžios, kai Deja, taip ir nesulaukiau... Komendantas turbūt ir priklausė kaizerinei Vokietijai, ji traukė dailininkus, negalėjo kitaip pasielgti, nes nuotraukose turbūt iš-
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 vydo nugriautą Thomo Manno vilos sieną su įspū- Mannas išleido knygą Mein Nidden („Mano Nida“) – dingu, bet viešumai netinkamu vaizdeliu: viloje sto- dviprasmiškai skamba toks pavadinimas, mat galima vėjo pasieniečių arkliai, ant grindų buvo pakreikta jį suprasti įvairiai, tarkime, kaip norą savintis. šieno, dryksojo mėšlo krūvos... Kitame kadre – bu- vusio viešbučio „Königin Luise“ (vėliau tapusio „Jū- Laimingai pasibaigus tam nelemtam mano nuoty- rate“) veranda, prigrūsta šieno atsargų… kiui Nidoje, paskui jau ne sykį, apsirūpinęs leidimais, Gaila, kad apdairus ir budrus draugas komendan- teisėtai joje lankiausi, bendravau su vietiniais žvejais, tas fotojuostų man negrąžino, juk dabar tos gana pas juos ne tik apsistodavau, bet kartais plaukdavau unikalios nuotraukos galėtų papildyti lietuvių gar- ir į naktinę žūklę. binamo Thomo Manno vilos istoriją. Tiesą sakant, Tai buvo nepamirštamas nuostabus metas. Galė- man nelabai aišku, už ką jis Nidoje kasmet mūsiškių jau netrikdomas džiaugtis Nidos grožiu, ramybe, ro- vis pašlovinamas, juk apie Nidą niekada nerašė, su- mantiška ir itin jaukia aplinka, nes kuršiai gyveno sitikti su lietuvių rašytojais, nors, atrodo, buvo kvie- darnoje su ja, kaip buvo įpratę nuo senų laikų. Gam- čiamas apsilankyti Kaune, nepanoro... Beje, grįžęs ta ir žmogus čia sudarė nuostabią vienovę. Marios, iš emigracijos, kai nebegrėsė rasistinis nacių perse- pilnos įvairiausių žuvų, maitino ir rengė tvarkingus, kiojimas, nesidrovėjo nuvykti į tuometinę Vokietijos vakarietiškos kultūros veikiamus, švarą mėgstančius Demokratinę Respubliką, nors puikiai žinojo, kaip kuršius, kalbėjusius ir lietuviškai, ir vokiškai. žiauriai komunistinis režimas persekioja kitamin- Tie vietiniai nuo seno čia įsikūrę žmonės buvo čius, kokia šiurpi sekimo sistema (garsioji Stasi) ten gana savitos, kaip ir Neringos gamta, kultūros atsto- sukurta. Ko gero, lankydamasis VDR, ypač svetingai vai. Kultūros, kurios nebeliko beveik nė ženklo, kai, sutiktas, turėjo ir konkrečių merkantilių išskaičiavi- Konradui Adenaueriui susitarus su Nikita Chruščio- mų pratęsti Brėmeno pirklių šeimos tradicijas. vu, prasidėjo kuršių emigracija į Vakarų Vokietiją. Neteko girdėti, kad per tuos kasmetinius plačiai Daugelis ten jautėsi svetimi, sunkiai pritapo prie ki- reklamuojamus susitikimus Nidoje būtų kalbama tokios gyvensenos, nors sovietinė tvarka jiems irgi apie rašytojus, kilusius iš Mažosios Lietuvos, iš Ryt- buvo nepakenčiama. prūsių, pavyzdžiui, Johanesą Bobrovskį arba apie Man teko būti šios dramatiškos ir liūdnos emigra- Kristijoną Donelaitį, Ievą Simonaitytę… O juk šie cijos liudytoju. Nelikau jai abejingas. Tai ir paskatino simpoziumai iš tikrųjų galėtų atverti jiems plates- parašyti apysaką „Klajojantis smėlis“, ne vienas lite- nius vartus į didingos ir brandžios vokiečių kultū- ratas tada vertino ją kaip novatorišką mūsų prozos ros pasaulį. Ar čia vis dar pasireiškia tas nelemtas žodį, todėl keista, kad jau šiais laikais žinoma kritikė lietuviškas pataikavimas svetimiesiems, užmirštant, pareiškė, esą mano apysaka buvo laikoma reveransu net niekinant savuosius? sovietų valdžiai. Remiamasi geležine logika: atseit Bet gal per tuos simpoziumus vis dėlto vyko valdžios požiūris ir negatyvi mano nuostata kuršių įdomūs ir turiningi pokalbiai apie Kristijono Do- emigracijos atžvilgiu sutapo... Štai toks stebinantis nelaičio „Metų“ vertėją į vokiečių kalbą profesorių šio skaudaus ir apgailėtino epizodo su lemtingomis iš Vakarų Vokietijos, Vilniaus universiteto garbės pasekmėmis supratimas. daktarą Hermanną Buddensiegą, kurį, beje, gerai Tada galutinai praradome Kuršių nerijos autoch- pažinojau, ir apie jo talkininką Vytautą Kavolį, pa- tonus, tarsi būtų maža skaudžiausių netekčių lietu- dėjusį versti lietuvių autorių kūrybą žurnalui Mic- viškuose Rytprūsiuose, nusiaubtuose Raudonosios kiewicz-Blätter? Tokių žinių irgi neaptikau... armijos. Žinomas faktas, kad maskvietis rašytojas, O svetimieji nekvaili ir nesnaudžia. Štai garsaus, Stalino parankinis Ilja Erenburgas ragino prievar- bet kai kam ir nuobodaus autoriaus anūkas Fridolinas tauti moteris, mažametes mergaites, be pasigailėji-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 47 mo žudyti niekuo nenusikaltusius šio nelaimingo smėlis... Mums rūpėjo visos Kuršių nerijos gamta, krašto žmones. Deja, Rytprūsių tragedija iki šiol todėl kiek pajėgdami stengėmės ginti ją nuo nioko- deramai nenušviesta nei mūsų literatūroje, nei kine jimo, negailėdami jėgų bandėme išsaugoti kiekvie- ar dailėje. ną gražesnę pušį Nidos centre. Po kuršių emigracijos Nida, aišku, tuščia neli- Jaunystės, negrįžtamai prabėgusio laiko senti- ko. Emigrantų namuose apsigyveno iš Rusijos atsi- mentai? Senosios, tykiosios, dailininkų pamėgtos bastę kolonistai ir lietuvių perėjūnai, pramaišiui su Nidos nostalgija? Žinoma, taip. Ir tuo stebėtis ne- padoriais žmonėmis. Atsirado nauji Nidos, Preilos, reikia. Bet mūsų sentimentai dažnai susiję su pra- Pervalkos ir Juodkrantės šeimininkai, Kuršių nerija eitim, jeigu ta praeitis ir atskiri gyvenimo tarpsniai pasidarė visai kitokia, negu buvo tarpukariu ir pir- buvo ne vienu atžvilgiu malonesni už dabartį, už jos maisiais pokario metais. šiurpinančias grimasas, kai nebesam jauni ir sveiki, Nors smarkiai pasikeitė, neteko dalies autentikos, kai nuolatos susiduriam su tuo, kas mus liūdina ir bet buvo dar nenudrengta tūkstančių poilsiautojų ir skaudina nelemtų, optimizmo nekeliančių pokyčių turistų dėl jau minėtų apribojimų lankytis pasienio akivaizdoje. Mūsų dienomis rašytojas Nidoje aps- zonoje. Neplūdo į ją begalinis (1400 per dieną) auto- kritai retas svečias, nes jam nebemokama už knygas mobilių srautas, nuo staugiančių estrados rėksnių ir arba numetami tokie vargani honorarai, kad jo ki- sunkiojo metalo būgnų vakarais ir naktimis nedrebė- šenėse daugiau skylių negu litų... Rašytojas juk ne jo žemė aukštųjų kopų papėdėje, kiekviename žings- olimpiados prizininkas, ne sporto verslininkas, jam nyje neskambėjo vokiečių turistų šneka, o nidiškiai niekas neskirs ne tik prabangaus naujo BMW, bet ir nesinėrė iš kailio, stengdamiesi jiems kuo labiau seno aplūžusio dviračio... įtikti... Anuomet buvo dar palyginti ramu ir smagu Nida vasaros įkarštyje, kai ją užplūsta šimtai žmonių neperpildytame pamaryje, o puikiai išrūky- tūkstančių poilsiautojų, kai palaimingos, kūrybai tas ungurys kainavo skatikus... Per Kuršių neriją kas- įkvepiančios ramybės čia jau nė su žiburiu nerasi, dien važiuodavo labai nedaug automobilių. Vargu ar nuteikia visai kitaip negu kadaise. Tai, matyt, ne- kas patikės, bet tarpukario metais išleistoje knygelėje išvengiama. Kokia bus Nidos ateitis, jeigu pajūryje apie šį kraštą rašoma, kad, siekiant apsaugoti unika- bus statomos didesnės ar mažesnės gydyklos? Vis lią gamtą, iš viso buvo uždrausta čia važinėti auto- sparčiau ji virsta popkultūros su jos teikiamomis mobiliais ir motociklais. Taigi nepriklausomos Lie- pramogomis centru. Taps panaši į kraupiai kičinę tuvos valdžia Kuršių nerijos grožį saugojo iš tikrųjų, J. Basanavičiaus gatvę Palangoje? Netrukus čia il- o ne paviršutiniškai, kaip mes dabar darome... sėsis ir pramogaus vien pinigingi naujieji lietuviai Ant Urbo kalno, itin vaizdingoje vietoje, sovie- arba nuo jų neatsiliekantys arogantiški, tamsūs tmečiu veikė rašytojų poilsio ir kūrybos namai. turtuoliai iš Rusijos ir Baltarusijos, galintys mokė- Viskuo aprūpintas už gana menką kelialapio kai- ti net ir tūkstantį litų už parą, kad tik būstas būtų ną, rašytojas galėjo čia sėkmingai darbuotis, ypač prabangus. Tada Nidą galutinai užvaldys tariamoji nuostabiu ankstyvo rudens metu, kai geidžiamos, aukštuomenė, Stiliaus ir panašių blizgiųjų žurnalų kūrybai tokios reikalingos ramybės jau nebedrums- aukštinama miesčioniškoji publika. Kuršių nerija davo niekas, net koks nors vėlyvas poilsiautojas ar kasmet bus dar smarkiau trempiama… įkaušęs vietinis tipelis... Ne vienas kūrinys parašytas Su buvusiu labai savitu Nidos žavesiu, su nepakar- rugsėjo mėnesį po žvaigždėtu Nidos dangumi, daug tojama ir tokia miela jos romantika teks atsisveikinti literatų prisimena valandas, praleistas snaudžian- visiems laikams, nepuoselėjant nė menkiausių iliuzi- čių kopų kaimynystėje. Tai neišdyla, neišsisklaido ir jų, kad kas nors esminga iš tų mielų prisiminimų ir nedingsta tartum vėjo pustomas klajojantis Nidos praeities vaizdų dar išliks.
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Romualdas Lankauskas. Saulėlydis Nidos kopose. 1990. Kartonas, aliejus; 80x90. Privati kolekcija Vidmanto Ilčiuko reprod.
Liūdnoji Nida? Kur ten tas liūdnumas? – ko gero, nusistebės ne vienas. Kam autoriui prireikė to žodžio, juk Nidą paprastai prisimename kaip reto žavesio kupiną kurortinę gyvenvietę su vasaros saulėje žvilgančiomis mariomis, vaizdingomis aukštomis kopomis, mėlynu dangumi virš jų ir gaivalingai banguojančia Baltijos jūra? O dar ta ypatinga, su niekuo nepalyginama nuotaika, sklandanti šiame be galo savitame gamtos kampelyje, subtilios spalvos ir jų niuansai, kartais ryškūs, kartais prislopinti ir neapsakomai švelnūs, ypač kai atsiduri didingose kopose, saulei slepiantis jūroje už horizonto... Bronius Gražys. Skaudi šviesa. 2012. Drobė, aliejus Vidmanto Ilčiuko reprod.
„Skaudi šviesa“ tiesiog pribloškia užuominomis, kokia brutali mišką šukuojančių stribų jėga (ją simbolizuoja nuožmiai plieskiančių prožektorių akiduobės), ir verčia mąstyti apie tai, kaip ilgai šiose kruvinose žemėse atsilaikė prieš atėjūnus saujelė menkai ginkluotų miško brolių, kuriems laisvė buvo brangesnė už gyvybę… Eugenijus Ignatavičius
S T I R N A
Dokumentinė drama
V e i k ė j a i Stirna – Kalnų srities ryšių įgaliotinė Vytenis – poetas, LLKS spaudos centro viršininkas Audronis – buvęs Lukšio būrio vadas, narsus karys, donžuanas Rodrigas – Maironio rinktinės vadas Žalgiris – Kalnų srities vadas Šnipas – eigulys „Urbutis“
Pasipriešinimo kovoms slopstant, veiksmas vyksta slėp- RODRIGAS. Neįmanoma atskirti – lėktuvai ar pa- tuvėse ir giriose. lutorkos… VYTENIS. Gal prasidėjo karas? ŠNIPAS. Karas yra karas. Ne taip paprasta išlaviruoti AUDRONIS. Karą pradėt, tai ne papirosą surūkyt. ir likti gyvam. Man pasisekė, stengiausi laikytis aukso RODRIGAS. Jei reiktų, mokėtume ruskius dar kartą vidurio, vėliau prisitaikiau. O daug klasiokų pasiprie- palydėti namo. šino. Agitavo ir mane – pasislapstysim mėnesį kitą, at- VYTENIS. Mūsiškiai turėtų šiąnakt nusileisti. eis amerikonai su anglais ir išvaduos. Niekas neatneš AUDRONIS. Būtų smagu, jei amerikonai mesteltų už ačiū keptos žąsies, reikia pačiam ją sumedžioti. Ir aš atomiuką į Kremlių. medžiojau, azartiškai medžiojau savo klasiokę Stirną. VYTENIS. Žūtų daug nekaltų. Prieš karą, Pensilvanijoj mirus tėvui, su mama ir bro- AUDRONIS. O mūsiškiai kalti, naikinami savo žemėj? liuku ji grįžo į Lietuvą, o du vyresnieji – brolis ir sesuo – RODRIGAS. Čerčilis atsitokėjo, sako: papjovėme liko ten. Iš mažens svajojusi tapti gydytoja, bet studijuoti kiaulę, bet ne tą. Jau ginkluoja vokiečių belaisvius, tuoj mediciną jai, Amerikos pilietei, buvo draudžiama. Tada, išgirsim „Forverts – Drang nach Osten“. įsidarbinusi pas giminaitį Hokušą Panevėžio vaistinėje ir AUDRONIS Čerčilis? Jūs tikite tuo storuliu, žindan- dėl įtartinų aplinkybių persikėlusi į Svėdasus, pati gilinosi čiu cigarą? Senas keipūšas. Išrūkytas skilandis – klyno į medicinos mokslus. užsisagstyti nesugeba, o jie pasitiki. 1947 m. dingo iš mūsų akiračio. RODRIGAS. Iš kur taip viską žinai? Paaiškėjo, kad aprūpindama vaistais Žaliąją rinktinę, AUDRONIS. Kas domisi, tas žino. Jaltos konferen- įsikliopino poetą ir tapo ryšininke. cijoj plerpso išsižergęs fotely, ten dar šlubis Trumenas, prancūzas. O Čerčilis sako: „Stalinas mums visiems karo Pirmas paveikslas. LAUKIMAS vado pavyzdys. Tik jis išgelbės pasaulį.“ Šamaūsis ose- tinas šypsosi ir rodo pirštu į Čerčilio klyną. „Nieko, – Kalvota miško aikštelė. Dega laužas. Netoli sodyba. sako, – negyva varna iš lizdo neskrenda.“ Girdėti labai tolimas, neaiškus, tačiau grėsmingas lėktu- RODRIGAS. Baik niekinti mūsų gelbėtojus… Ar vų ar sunkvežimių ūžesys. centras nurodė tikslią datą?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 49 VYTENIS. Burliokai tuoj pat suuostų. AUDRONIS. Negi leisis nemačiom? Pasikartų ant AUDRONIS. Tu manai, kad ten jų nėra? Ruskių šni- beržo šakų… pų privisę kaip blakių. VYTENIS. Nebijokit, vietovę išžvalgė. Nėra jokios VYTENIS. Šiaip ar taip, mūsų apygardos regione lempos, aiškiai matau – mėnulis pažeme velkasi… privalome juos pasitikti, užmegzti ryšį ir palydėti. RODRIGAS. Aaa, tiesa, vasarą jis tingi lipti į dangų. AUDRONIS. O jei sutiktieji pasirodys su žvaigž- AUDRONIS. Cit. Tyliau. Kažkas krūmuose landžio- dutėm? ja… Anava, senis, atseit grybauja su krepšiu rankoj. RODRIGAS. Iš tiesų gali būti provokacija. Susemtų Kasgi mėnesienoj renka ūmėdes? Einu pasišnekėt. mus kaip žuveles. RODRIGAS. Nereikia, turime likt nepastebėti. VYTENIS. Nurodymas iš pirmų lūpų. Reikėtų už- AUDRONIS. Gal jau seniai jis mus nufotkino. Leis- kurt daugiau laužų. kit, įkrėsiu jam lazdinės. RODRIGAS. Gal palypėjus ant kalvos? Platesnis ho- RODRIGAS. Nusiramink. Laužas statinėj, taigi rizontas… ugnies nematė. Pasivalkios ir nueis. VYTENIS, O jei krūmuose tūno snaiperis? AUDRONIS. Į MGB? Ir susilauksime raudonojo AUDRONIS. Geriau tu įsikark į pušį, įsigūžtuok, desanto. stebėk ir bezdėk savaitėlę. VYTENIS. Patylėkim. VYTENIS. Mūsų gyvybė ant plauko, o tu durniuo- AUDRONIS. Aš jį vis tiek paseksiu. Jeigu kas… ji. Baden Badeno susitikime svarstyta mūsų situacija, (Išeina.) žmogaus teisės, gausime amunicijos, ginklų… RODRIGAS. Vėl gausi baudą, be karo lauko teismo – AUDRONIS. Labai norėčiau vokiečių desantinio au- negalima. tomato. Va, tada tai patratinčiau, visi sniečkai, gedvilai, VYTENIS. Stirna kažkur užkliuvo, ilgai negrįžta. Juk raslanai ir dušanskiai išgaruotų kaip mat. turėjo jau būt? RODRIGAS. Žiūrėkit, pakibo šviesulys, panašus į RODRIGAS. Nieko nuostabaus. Žemaitija toli. lempą. Pajuda ir vėl sustoja. VYTENIS. Kad nebūtų kur įkliuvus. (Girioj sustau- AUDRONIS. Marsiečių žvalgyba. Ieško mūsų laužo. gia vilkas. Vyrai suklūsta.) O kodėl jie negalėjo bristi jūra? RODRIGAS. Nesibaimink, tokios „fici mici“ visada VYTENIS. Tik Jėzus Kristus vaikščiojo virš Raudo- išsisuka. Amerikonka. Įsivaizduoji, į bunkerį atsinešė pi- nosios vandenų… žamą, šlepetes, keletą suknelių, net skrybėlaitę… Nesu- RODRIGAS. Kirsdamas geležinę uždangą pilotas tu- prasi, kas per žmogus. Įstatymai jai negalioja, į nuobau- rėtų išjungti motorą. das ir įspėjimus nusispjaut. Arogantiška merga. Štai kad AUDRONIS. Tą pačią akimirką lėktuvas dribteltų į ir aną rudenį – dingo ir nesirodė visą mėnesį. Pasirodo, pas jūrą ir priburbuliuotų. Žinoma, iš povandeninio būtų mamą viešėjo. To negana, teta pakvietė krikštamote. Į balių geriau. Juk jie turi skęstančiųjų kostiumus? sugužėjo valdžia, milicija, net emgėbistas. Visi pažįsta. O ji VYTENIS. Jie sieną kirs labai žemai, beveik siekda- pūpso krikštamotės soste lyg niekur nieko – dainuoja, net mi medžių viršūnes, kad rusų radarai neužpelenguotų. šoka su stribu… Kur tai matyta, tautai sunkiu metu…. Kaip AUDRONIS. Darius su Girėnu irgi skrido medžių suprasti MGB ieškomo žmogaus tokį elgesį? viršūnėmis. O mano kaimynas žvejas sutemus sėdo į VYTENIS. Jūs apsirinkate, vade, tai vyko prieš dve- valtelę ir pašvilpkit, prasmuko pro visus radarus. Pietus jus metus. Ji buvo laisva, be priesaikos, dar ne partiza- valgė jau Gotlande. Jeigu amerikonai bijo kariaut, tai nė. Ko nesilinksminti? tegu siunčia mums ginklų… RODRIGAS. Bet ryšininkė. O dabar, kai gauta vals- RODRIGAS. Danguje matau pakabintą lempą. kaip tybinės svarbos užduotis – susitikti su vyriausiuoju, ap- per karą… tarti reikalus, jos irgi nėra.
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 AUDRONIS (grįžta kvatodamas). Oi, išdulkinau šni- RODRIGAS. Ne visi kolaborantai, yra ir padorių. pą. Suurzgiau vilko balsu, tai matytumėt, senis per krū- Rastume būdų. mus griūdamas kad nėrė, nupirsnojo namo. AUDRONIS. Vade, jūs dažnai sakote, kad vėl gyven- RODRIGAS. Šaunuolis. Ką tu darytum, jeigu staiga – tume kaip prie Smetonos. O aš nenoriu. šast, ir mes laisvi? VYTENIS. Šiandien visi ilgisi tų laikų. Buvom laisvi. AUDRONIS. Tokių dalykų staiga nebūna. Staiga tik AUDRONIS. Nebent bagočiai, bet ne paprasti žmo- į kelnes prileidžia. neliai. Ypač kaime – dirbo, plūkėsi kaip jaučiai. Šven- VYTENIS. Aš pašokčiau iki debesų… tos dienos nematė. Taupė, kad susimokėtų mokesčius, AUDRONIS. Nudribtų neblogas žlėgtainis. bekoniuką už 50 litų į Vokietiją varė. O karininkams RODRIGAS. Ne, tu rašytum. algos iškeltos, diginalais parėdyti. Tėvynę gins – jiems VYTENIS. Lietuvą reikės kurti, o ne rašyti. nieko negaila. Nė šūvio nepaleido ruskiams į pau- RODRIGAS. Pjesę rašyk, kaip čia mes bunkeriuos tus… Kas šiandien vadovauja partizanams? Vienas puvom, kaip knackinom raudoniukus. Apkasų pirmose kitas nupiepęs karininkėlis, o pulkininkų, generolų – linijose. Aš tai apsidžiaugčiau – grįžtų šeima, baigčiau nė kvapo. karo mokslus… RODRIGAS. Jei būtum be priesaikos, gautum lazdų. AUDRONIS. Tai kad nebus su kuo kariaut. Aš irgi esu tas karininkėlis. RODRIGAS. Atsiras. Gyvenimas vėl stotųs kaip prie AUDRONIS. O ką – netiesą kalbu? Per daug skur- Smetonos. džių buvo. Darbininkas už pusę lito perdien žydui mal- AUDRONIS. Nenorėčiau. kas kapojo, o Kauno ponai kėlė balius, orgijas. Kaimo VYTENIS. Tam reikia ruoštis jau dabar. Svarbiausia bernams ir mergoms nevalia už vieno stalo su gaspado- žmones apsaugoti nuo kolchozų. rium, iki Kalėdų šiauduose ant tvarto miegodavo. AUDRONIS (griežia lūpine armonikėle ir dainuoja VYTENIS. Ne visi. Tarnaitės ir bernai nenorėdavo „Gaidys ir ožka prie kolchozo pririšta“). išeit iš mūsų ūkio. Sykiu valgėm ir šventėm, miegodavo Draugas Stalinas pasiūlė kamarėlėj, klėty, toks pat patalas. Visko buvo, bet turė- Prie garuojančios kavos jome Lietuvą. Savo saulę ir mėnulį AUDRONIS. Jei valdžia būtų atsižvelgus į vargstan- Tamsiai liaudžiai Lietuvos. čius, bunkery miegotume be sapno. Nebūtų šnipų. Štai O Paleckis susidėjęs žemaičiai net bunkerių nekasa – saugo visas kaimas. Sau į švarko kišenius Esam vienos tėvynės vaikai ir turime teisę vienodai Nešė Stalino idėjas naudotis jos gėrybėmis. Savo rankom nė vienas neužsi- Atsargiau už kiaušinius. dirbo milijonų… Prisivogę iš valstybės iždo statėsi dau- Čiū dra dra lia lia giaaukščius, o biedniokai gyveno urkštinėse, rūsiuose, RODRIGAS. Tu girtas? Iš kur gavai armonikėlę? Pa- kaip mes dabar. Maskva nesnaudė – sugundė vargšus gal statutą reiktų baust. O daina, žinai, kas ją parašė? pažadais, pasakėlėmis ir prisiviliojo. Klastingiausias Lietuvos šnipas – Kapsas. Per jį žuvo RODRIGAS Pats irgi ne iš turčių. Tai ko miškan išėjai? Kazimieraičio apygardos vadas ir įgula. O tu dainuoji. AUDRONIS. Nekenčiu prievartos. Iškastruočiau visus VYTENIS. Reikėtų žmones įspėti, kad paženklintų svetimpaučius, kurie dulkina lietuvaites… Kitokios, tei- žemės sklypus ir paimtus į kolchozą gyvulius. Kai at- singos Lietuvos noriu. Ne aš vienas – keturi broliai išėjom. gausim laisvę, atsiimtų. Apie mamą negaliu nė pagalvot… Likau paskutinis… AUDRONIS. Nebijok, Lietuvos mužikas žinos, ką VYTENIS. Ša, vyrai, žiūrėkit vieškelio pusėn. daryti. Matot, pro eglių šakas – študabekeriai, pripakuoti VYTENIS. Neįsivaizduoju, kaip mes tada išsilaikytume. mongoloidų, šliaužia.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 51 AUDRONIS. Matau… vienas, du, keturi, penki… RODRIGAS. Galbūt yra rimtų priežasčių. Turėtumėt oho, visas taboras… kai ką žinoti ir jūs. RODRIGAS. Duokš žiūronus – geriau matyt. VYTENIS. Gal ir žinau. Tačiau, kol faktai nepagrįsti, AUDRONIS. Tu nori, kad jie užpakaliais pašviestų? negalime šmeižti nė vieno kovotojo. Turim branginti VYTENIS. Slenka tiesiai į Legėčius, ten Briedžio visus. Jie nepakeičiami. rinktinės bunkeriai… Neseniai paimtas gyvas Vygau- RODRIGAS. Nėra nepakeičiamų. das – aiški išdavystė. Mus aplenkia… O gal užsimojo AUDRONIS. Atburzgia dar viena kavalkada. Ėėė – šukuoti miškus plačiu mastu? jau pasuko keliuku į mūsų kaimynų girią. RODRIGAS. Gal manevrai? Nejaugi desantą pajuto? RODRIGAS. Leidžiamės į bunkeriuką. Radijo paklau- VYTENIS. Nesustabdysi šitokios govėdos ir niekam sysim. Pietų Korėjoje karas užvirė – tai mūsų viltis. Vo- nepraneši. Stirnos tai nėra. Ji tuoj nušuoliuotų, žino vi- kietijoj įsteigtas išvadavimo komitetas, o lietuvių laiškas sas vietas… Gal vėl trėmimai? Kaip aną pavasarį. Žmo- pasiekė popiežių. Neprapulsim. Sulauksim ir desanto. nės stengiasi gelbėtis, bėga vieni pas kitus. Skausmas, ašaros… Juk brolius, seseris, gimines tremia. Kas liks iš Likęs vienas Vytenis įsiklauso į pušų ir motorų ūžesį, Lietuvos, jei šitas teroras nesiliaus? slėptis neskuba. RODRIGAS. Neseniai dvi merginos, ištrūkusios iš emgėbistų, auštant per gruodą basos atbėgo pas mus į VYTENIS. Į bunkerį lįst nenoriu, geriau pakvėpuosiu mišką. Jas keletą kilometrų vijosi šaudydami. grynu oru. Iš aukštybių, atrodo, ne žvaigždės, o akys tų, AUDRONIS. Mane ima siutas, kad mes tokie be- kurie dar vakar šypsojosi, žiūri į mane ir klausia, kaip gy- jėgiai. Turime lindėti miške ir laukti, kol užkapos. Jei vuoji? Tebetiki? Kodėl tu ne auditorijoj, o čia, kur drau- daugiau mūsų būtų, iššaudytume tuos pūraklynius, o džiama garsiai kalbėti, laisvai vaikščioti, linksmintis, dabar trise. Kiekgi prikariausi su pora automatų, kurių mylėti? Kodėl? Kodėl kitiems galima, o man užginta? apkabose apipeliję šoviniai? Šioje apylinkėje sutrukdyti Matau, kaip per dobilieną miško link bėga tėvas, kol galėtų nebent Žaliojo Velnio grupė – 13 vyrų. sukniumba nuo čekistų šūvių. Paršliaužia namo. Pirmąją VYTENIS. Ryšininkė Banga pasakojo, kaip emgė- „išvadavimo“ naktį trobon įsiveržęs raudonarmietis, mo- bistai kankina merginas. Išrengia nuogai ir kokie 3–4 suodamas pistoletu, reikalauja atiduoti auksinį laikrodį, tardytojai išniekina iš eilės. Daužo per krūtis, lytinius peršauna tėvui ranką. Už sienos klykia prievartaujama se- organus. Dauguma merginų ryšininkių vis tiek nieko suo. Motina atėjūnams į maišą krauna paskutinį pavilgą. neišdavė. Kai kuriems vyrams turėtų būti gėda… Pamiršti to neįmanoma. Sapnuoju, kaip pleška vaikystės RODRIGAS. Yra ir tokių, dėl kurių partizanai nu- namai, obelys, tvartai, baubia galvijai. Kamuoja Rainių žu- kentėjo. dynių vaizdai, vielomis surišti negyvi kūnai, virvėmis paža- VYTENIS. Nejaugi Stirna susidūrė su emgėbistais? botos burnos, išdurtos akys… O jūs, laisvi laisvojo pasaulio Kas atsitiko, kad taip ilgai negrįžta? žmonės, nejaugi nesuprantat, ką su mumis daro? Kada atsi- RODRIGAS. Aš jau sakiau – ne naujiena. tokėsit? Greitai ir aš žiūrėsiu gyviesiems į akis iš anapus... AUDRONIS. Suskaičiavau keturiolika študabekerių, kiekviename po 20 skeltanagių. Ablava. Gesinam lau- Pasigirsta slėpiningas stuksenimas į medį pagal Mor- žus. Desantui kapiec. zės abėcėlę. VYTENIS. Aš tik dėl Stirnos atėjau. Būtina atnaujin- ti ryšį, gal… VYTENIS. Kas čia? Slaptažodis? RODRIGAS. Po keleto dienų gal ir sulauksim. VYTENIS. Jūs, vade, neobjektyvus. Stirna – šauni Cha cha cha… (Krūmų tamsoj pasigirsta moters partizanė. kvatojimas.)
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 VYTENIS. Čia tu, Stirna? Stirna nuo pirmų dienų šiaušėsi prieš naują tvarką. STIRNA. Būčiau lengvai nuskynus, už tavo galvą Nors buvo draudžiama, susirašinėjo su JAV likusiais gi- tūkstantuką gaučiau. Niekam tikęs sargybinis – sėdi ir minėm ir dergė valdžią. Kai įsipainiojo miške, mėginau poteriauja. padėti. Prišnekinau jos motiną Agotą, kad pakviestų du- VYTENIS. Ak tu, slapuke! Pajodžarga. Stirnele… krą apsilankyti ir įkalbėtų grįžti namo. Buvom sutarę, bet Gyva… Dieve, kaip gerai. Kaip tu prasibrovei? Čia to- Stirna neaplankė net motinos. O kai susitikdavome, vis kios armados gaudikų nuburzgė į tą pusę. O tu… klausinėjo, kaip laikosi mano namiškiai… Tada organai STIRNA. Strikt pastrikt per pelkes ir kemsynus. Šla- ėmėsi jaunylio jos brolio Viktoro. Naudojo pažangiau- pia iki siūlo galo. Buvau sutikus stribų šarančių, vos sius doproso metodus, bet nieko nepešė… spėjau įsmukt į upės duburį. Pasinėriau iki kaklo tarp Kalbinau jos pusbrolį Antaną: „Seniai bemačiau jūsų meldų. Kas bus, tas. Gal nepastebės. Pro žilvičius žir- giminaitę, ar neapsilanko?“ – „Ne, – sako, – gal į Vilnių glioja kerzavi batai, o aš skaičiuoju. išvykusi dėl mokslų.“ Žinau, pas profesorių Šinkūną, VYTENIS. Aš taip tavęs laukiau. Pasiilgau… Kaip slapta skaitantį medicinos paskaitas nepriimtiems… gerai, kad grįžai. Sykiu palaiko ryšį su Vilniaus slapukais. STIRNA. Buvau užsukus pas drauges, į tavo namus, Ji vis skųsdavosi – trūksta popieriaus, tušo, spausdi- bet – nė kvapo… nimo įrangos… Paruošiam pasą ir kelionpinigius, duo- VYTENIS. Eik, išsigręžk rūbus. Ieškosim sausų. dam adresą sostinėje, užeisi – viską gausi… Atsisako. Naktį vėsoka. STIRNA. Nieko, išdžius ant kūno. Įpratusi. Užtemimas VYTENIS. Ne, ne, eikim, prisistatysi Rodrigui. Turi naujienų? STIRNA. Labai daug. Pas Rodrigą bijau, jis užantyje Antras paveikslas. ATSISVEIKINIMAS laiko bombą ir sako galįs mane susprogdinti. VYTENIS. Žinau. Kol aš esu čia, ta bomba nesprogs. STIRNA (mezga šaliką ir dainuoja). Eime. Aš toks laimingas! Kai buvau mažytė, pasaką man sekė STIRNA. Ir aš… Mylima mamytė vakarais tyliais Apie marių paukštę, mėlyną plaštakę Aistringai apsikabina. Į dangaus žydrynę panašiais sparnais.
Užtemimas Sakė, kad kažin kur teka pieno upės, O saulutė maudos vyno ežere. ŠNIPAS. Jie tikėjo Vakarais labiau negu Dievu, per Ant kiekvieno stiebo baltas žiedas supas – radiją gaudė žinias, ką kalba pabėgėliai, gal Čerčilis ar Tų žiedų daugybė lyg plati giria… Eizenhaueris paminėjo Lietuvą. Karas Korėjoje atrodė išganymas, amerikonai tuoj bus čia, gal birželio 15-tą, Pasirodo vyrai: Vytenis, Rodrigas ir Audronis. gal liepos 10-tą, kitąmet tai jau tikrai… Žaiskite, va- duokite, o man kas – aš apsisprendžiau… Tai nelengva. VYTENIS. Va, kur ji pasislėpusi. O mes apėjome vi- Teko ir naktimis pakeliauti, ir pašalti po egle, palangėse sas pakrūmes. kiūtot. Kasdien baisi įtampa… O jeigu suuos, kad aš ne STIRNA. Kur taip ilgai užtrukot? su jais, – penki gramai į kaktą man ir mano šeimai. RODRIGAS. Studijavom tavo pargabentas instrukcijas. Savitvarda ir valia padėjo – nepraradęs jų pasitikėji- AUDRONIS. Tai ką, mes nuo šiol jau ne partizanai, mo, medžiojau toliau. o laisvės kovotojai?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 53 RODRIGAS. Perkrikštai. tės… Ne laikas poruotis, kai kiti galvas guldo už šventą AUDRONIS. Nė velnio, buvau ir būsiu partizanas. reikalą. VYTENIS. Sviestu košės nepagadinsi. STIRNA. Grąžinkit mano laiškus arba aš pakelsiu STIRNA. Skaitėte, mūsų organizacija dabar vadin- triukšmą… sis LLKS. RODRIGAS. Perduosiu juos vadovybei. AUDRONIS. Beveik LLKJS. Lietuvos komjaunuoliai… VYTENIS. Vade, nesikarščiuokit, jūs iš tiesų neturite STIRNA. Kas kuo jaučiasi ir kaip supranta… teisės ir jokio pagrindo kontroliuoti ar drausti žmonių VYTENIS. O kaip Tėvukas laikosi? Kokios nuotaikos? asmeninius santykius. Esate doras, sąžiningas patrio- STIRNA. Tris paras kiūtojau pas valstietį, kol teikė- tas, bet peržengti ribų nepatarčiau. si pasirodyti. Labai užimtas, rašo naują statutą, rengia RODRIGAS. Paklaustumėt Dainoto, ką ji išdarinėja medžiagą suvažiavimui. Labai prašė, kad mūsų krašto su manim. Jis, sako, nė dienos su Stirna neištvertų. O aš vadai pritartų naujovėms – susijungti į vieną su bendra taikstausi, stengiuosi iš paskutiniųjų visais rūpintis. Štai vadovybe, kuri vadinsis taryba. neseniai nupirkau Audroniui batus, kelnes, jai – nakti- AUDRONIS. Kursim tarybų valdžią? nius marškinius, apatinukus, uniforminį švarką, net par- RODRIGAS. Kol kas senoji laikosi kaip sumūryta. fumų... O sau – nieko, vaikštau apiplyšęs, kiaurais puspa- VYTENIS. Su Skirmantu susitiko? džiais, į vadą nepanašus. Matot, koks dėkingumas. STIRNA. Dar ne. Labai jo laukia, tikisi greit pasimaty- VYTENIS. Visa tai smulkmenos, palyginus su tuo, ti. Ne taip paprasta. Skirmantui grįžus iš Vakarų, visi em- kas mūsų laukia. Manau, išspręsite ginčus. Man jau me- gėbistai buvo sukelti ant kojų, net pasieniečių batalionai tas. Palydėk mane, Stirna. šukuoja miškus. Jau antras mėnuo ryšys su Pietumis nu- trūkęs. Ten, sako, tragiška padėtis – išduotas Dainavos Abu išeina į lauką. Stirna verkia. štabas, rinktinės vadas Žaibas su visa įgula žuvo. Tai va… O dabar prie visų norėčiau Vytenio paklaus- STIRNA. „Tu vis keliauji ir keliauji“, – sakytų Faustui ti: ar gavai mano paskutinius laiškus? Margarita. VYTENIS. Jau kelintas mėnuo negaunu jokių laiškų. VYTENIS. O kaip kitaip. Vilkas bėga, vilkas tunka. STIRNA. Matot, kas darosi. Kaip suprasti? Pone Rodri- STIRNA. Galėjai panakvot. gai, aš savo laiškus įduodu Dainotui, kuris yra jūsų deši- VYTENIS. Rodrigas pasiustų. nioji ranka! Kaip galima pasitikėti tokiu snarglium? At- STIRNA. Koks gražus oras. Eime slėpynių. sakykite, ko tylit? O gal jau įvesta cenzūra ir mano laiškai VYTENIS. Mudu ir taip slapukai. Kas čia tarp ju- kontroliuojami? Kokia čia šito plikbajorio savivalė … dviejų su Rodrigu? RODRIGAS. Dainotas niekuo dėtas. Man nurodyta STIRNA. Et, nenoriu nė kalbėt. Net su Šarūnu ap- iš aukščiau tavo laiškus prilaikyti. Aš įsakiau, kad visus sistumdžiau. perduotų man. VYTENIS. Su Šarūnu? Na, žinai, panele, daug sau STIRNA. Girdite, kokia pas mus demokratija? Kokią leidi… jūs turite teisę knistis po svetimas paslaptis? STIRNA. Nieko baisaus, tegu išveja mane. VYTENIS. Labai įdomu, vade Rodrigai, kas tą nurodė? VYTENIS. Nebūk tokia pasišiaušus… RODRIGAS. Kol kas aš pats turiu tokią teisę. Stirna, STIRNA. Toks charakteris – cholerikė. Ką galvoju, kaltini apygardos vadą, girdi, jis tave apšmeižęs, paže- tą iškloju. Man nepatinka karjeristai. Visi veržiasi į minęs… Aš negaliu pakęsti nuolatinių tavo raportų ir postus. Šarūnas susikirto su Žveju, Tauro apygardos skundų. Tu mane žemini visų akyse, kaip ir dabar… Į vadu, dėl vyriausiojo posto. Šarūnas nesutiko, kad ką tai panašu – koks poravimasis gali būti karo metu, Žvejas gautų aukštesnes pareigas. Tada Žvejas pasakė kaip katinai per morčių. Nepakęsiu tokios paleistuvys- jam: „Grikių augintojai Lietuvos nevaldys.“ O Šarū-
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 nas atšovė: „Bepirčiai jam taip pat nevadovaus.“ pnuoju dažnai… O brolį kiek prikankino! Išsikviečia į VYTENIS. O tu čia kuo dėta ? MGB ir pielina: parodyk, kur sesuo, surask seserį. Duo- STIRNA. Tarybos pasitarime buvau įpareigota pa- da adresus, o tas vargšas grįžta sudaužytas, išnarstytais siūlyti Tėvukui, kad vadovybei atstovautų Šarūnas. O pirštais… Tai vis per mane. Aš kalta, aš, aš, aš… Bude- aš palaikiau Žalgirį, kurį jis laiko niekam tikusiu vadu. liai pasikabina jį ant gembės ir vielinėm nagaikom per Jie abu skęsta intrigose… nugarą… Mėlynas grįždavo… Į Sibirą pats išvažiavo... VYTENIS. Ir dėl to ketina tave atleisti? Mane taip slegia jų kančios, nežinau, kur dėtis. Nak- STIRNA. Toks likimas. tį ant narų įsikniaubusi į pagalvę raudu… Atleisk, kad VYTENIS. Aš greit su juo susitiksiu – pasiaiškinsim. praskydau… STIRNA. Nereikia. Draudžiu. Man jau nusibodo tos VYTENIS. Ne vienai tau šitaip – tūkstančiams, kur rietenos. Jis toks savimyla, garbėtroška. Mane vaiko ten – milijonams… Bet, žinoma, tai menka paguoda. kaip tarnaitę. Ir kodėl Dievas skyrė žmogui tokią dalią? Kodėl žūsta VYTENIS. Pasiduoti būtų lengvabūdiška. jauni, nieko nepasiekę, gyvenimui kol kas nieko neda- STIRNA. O gal aš tokia ir esu. Man tik romanus vę? Kur glūdi visų kančių prasmė? Ar mes tik tiek rei- skaityt. Kaip mudviejų pažinties naktį. Būčiau užmi- kalingi, kad gimtume ir žūtume, išnyktume amžiams, gus, niekas nebūtų tavęs įleidęs. Toks atsargus esi, bet ir tarsi mūsų nė nebūtų buvę? Atrodo, jau nusišneku… avantiūristas. Kaimas pilnas rusų, o jis kaip koks Dim- STIRNA. Ar tu tiki, kad mes kada nors išsivaduosim ka Nevidimka. Sugalvojo atsiprašyt, kad supainiojo ir gyvensim kaip žmonės? kažkokio išminčiaus vardą… VYTENIS. Anksčiau ar vėliau tiesa nugalės melą. Vieni VYTENIS. Netyčia tau sumelavau, kad posakis „in- neįveiksim. „Bolševizmui reikia priešpriešinti gerovę“, – ter dominum et servum mullaamutitia“* yra Cicerono, šneka per radiją Vakarų diplomatai. Bet čia labai ilgas ke- nors iš tikrųjų – Kvinto Kurcijaus Rufo. lias, praeis daug metų. O kas liks iš Lietuvos? Vienumoje STIRNA. Ir užėjai keptuvės pasiskolint… Oi, gu- aš pradedu ateitį vertint pesimistiškai. Geriausia apie tai drutis… negalvot. Turi savo darbą, tikslą, tai ir dirbk, kovok tol, VYTENIS. Negalėjau neateiti. Tris dienas žvalgiausi kol išmuš tavo valanda. Jei pasiseks, liksi gyvas – sulauk- iš miško, kur tupi vilkai. si laisvės. O jeigu ne – pasimatysime anapus. STIRNA. O jeigu ruskiai būt nušovę? STIRNA. Kalbi tarsi atsisveikindamas. VYTENIS. Tada nebūtume pasibučiavę. VYTENIS. Kito kelio nėra. Mirtis arba laisvė. Viskas STIRNA. Niekada, niekada? arba nieko. Kaip Ibseno Brandui. Čia reikia geležinės va- VYTENIS. Deja, taip. lios, geležinių nervų, geležinės širdies. Negalima pasiduo- STIRNA. O siaube… Apkabink mane. ti nusivylimui. Stojai į partizano kelią, tuoj pat atsisakyk VYTENIS. Tu nepasotinama. net minties apie „kombinacijas“ išlikti. Gyvybė brangi, STIRNA. Kad taip prisivalgius bent pusmečiui. Ne, saugok ją, bet nedaryk to kitų sąskaita. Atėjo parazitas metams, dvejiem… iš Rytų, niekina, trypia mūsų namus, o mes turim tylėti? VYTENIS. Kupranugaris ir tas vandens atsigeria Vergas ne tas, kuris atsiduria vergijoj, o tas, kuris nežino, tik savaitei. kad jis – vergas. Kas kitas priešinsis, jeigu ne mes? STIRNA. Neužmiršiu tos nakties, kai paklausei: STIRNA Pavydžiu tau. Iš kur tu toks? „Kas ten vaikšto?“ Nagi mama pro plyšį pamatė tave. VYTENIS. Iš ten, iš kur visi… „Šitas tai jau ne eilinis – tiligentas.“ Vargšė mama… STIRNA. Ne, tu kitoks. Panašaus nesu sutikusi. Norėjau visus iššaudyti, kai ją vežė. Teta sutrukdė. Sa- VYTENIS. Kitaip negaliu. Pasiilgstu tavęs, atrodo, spjaučiau į viską ir džiaugčiausi tuo, ką Dievas atsiun-
* tarp pono ir tarno – jokios draugystės (lot.). tė… Kartais noriu viską mesti, kad tik ištrūkčiau iš tos
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 55 klaikumos. Bet tu atėjai į mano gyvenimą kaip pavasa- Ir mes, lyg kūdikiai maži, rio gaiva. Ir sustabdei. Ką reiškia sielų artumas! Tapo Bėgiosim pievose basi, dvigubai lengviau, nebaisus joks šaltis, alkis, susišaudy- Šypsosis skaisčios ašarėlės… mai. Aš jau antrus metus esu ne vienas. Atėjai per kovo Melagių melagis, kam šitaip žadėt? Bjaurus apgavikas… sniegą ir atnešei sielos pavasarį… Tu patikai mano ma- VYTENIS. Taip ir bus. mai, sakė, o kad parvestum tokią marčią! Bet… kol kas STIRNA. Neik dar… Bent pavakarieniautume drau- turi būti taip, kaip yra. Tavo nelaimės – mano skaus- ge. Suspėsi… mas, tavo džiaugsmas – mano laimė. Tave jaučiu dieną VYTENIS. Manęs jau seniai laukia vyrai šile. Ir taip naktį, nors mudu skiria dešimtys mylių. užsibuvau. Gal kada nors atsiųs tave į mūsų kraštą su O dabar laikykis, pasakysiu naujieną. paketu. Laiškus vienas kitam rašysim. Su Dievu. STIRNA. Gerą ar blogą? STIRNA. Melsiuos už tave kiekvieną vakarą… VYTENIS. Pusiau keptą, pusiau virtą. Pakėlė karinį VYTENIS. Melsdamasi žiūrėk į mažą žvaigždutę, mė- laipsnį ir siunčia į Pietus. Ten padėtis labai sunki. nulio palydovę, – ten bus mudviejų ryšių punktas. Iki. STIRNA. Ilgam? VYTENIS. Tiek, kiek būsiu ten reikalingas. Užtemimas STIRNA. Švystelėjai kaip mėnulis pro debesį ir vėl neri į tamsą… Ne, aš irgi čia nepasiliksiu… Eisiu drau- ŠNIPAS. 1949 m. Stirna su kitais užeidavo pas ge su tavim. mane. Prislėgta gedulo sakė, kad Vytenis buvo jos gy- VYTENIS. Vaikuti, mažute… venimas, po jo žūties ir ji norinti mirti. Apsidžiaugė, STIRNA. Aš visai ne mažutė. 171 centimetras, o ko- susipažinusi su mano broliu, kuris, anot jos, esąs pa- jos ilgos ir stiprios, per dieną sukorusi 50 kilometrų, tikimas žmogus. vakare galiu šokt. Aš nutariau per brolį patyrinėt Stirnos giminaičius, VYTENIS. Tai labai varginanti ir pavojinga kelionė. sužinoti, pas ką ji lankosi, jei pavyks, nustatyti ir slėptu- Ne tavo jėgoms. Nebijok, mane lydės apsaugos būrys. vę. Iš pokalbio su Stirna supratau, kad ji ne visada būna Jeigu kas, žūtume abu, o dabar… su būriu, dažnai laikosi atskirai. STIRNA. Ta žinia kaip žaibas iš giedro dangaus. Ne- 1950 m. rugsėjį išgirdęs sutartinį beldimą į sieną, jaugi taip ilgai nematysiu tavęs? Tu vienintelis mano išeinu – senas pažįstamas Riešutas. Pasiskundžia svei- sutiktas… Tu žiaurus… kata, sunkia materialine padėtimi ir prašo, kad leis- VYTENIS. Tavo siela man lyg tvirtovė, čiau mano sodyboj įsirengt bunkerį… Paaiškinu, kad Todėl galiu toliau kovot, per žema vieta. klausiu, kur šiuo metu galėtų laikytis Ir viską viską atiduot Stirna, kodėl nei ji, nei kiti apygardos vyrai pas mane Tėvynės laisvei ir gerovei… neapsilanko. Atsakė, kad Stirna susidėjusi su MGB ir STIRNA. Ir kai einu per naktį juodą miškiniams pridariusi žalos. Šie ėmę ja nepasitikėti, ke- Meldžiuosi Viešpačiui už du, tinę net nugalabyti. Tačiau štabo vyrai nusprendę: tegu Kad vestų tuo keliu slidžiu nuknekcina patys emgėbistai, kuriems tarnavo. Šiuo Palaiminęs mus ir paguodęs. metu ji neturinti pasitikėjimo, yra nuolatos sekama. VYTENIS. Cha, cha, iškalei atmintinai? Be reikalo. Mano medžiojama stirniukė vis dėlto apsilankė Va, palieku tau visą rašliavą. Čia ir mudviejų pradėta 1951-ųjų liepą. Auka jaučia mirties trauką. Pasibeldė pjesė, eilės… Paslėpk pas patikimus žmones. Gal kada vidury dienos ir kviečia pasikalbėti į Liaudiškių girai- nors kas paskaitys. tę, netoli namų. Nuėjęs pamatau nepažįstamą vyriškį. STIRNA. Tai kurių galų tu rašei: Slapyvardis – Audronis. Stirna paaiškina, kad su juo Žydės vėl vasaros ir gėlės, būryje veikė netoli Raseinių, o paskui atsiskyrė, gavusi
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 užduotį palaikyti ryšius su kitais. Pasiskundžia mate- Jo delnas mano rankose ėmė vėsti, vėsti… Ir sustingo… Tik rialiniais sunkumais. Pasiteiravau, kaip gyvuoja bendri dėl jo melsiuosi Dievui, nes žinau už ką. pažįstami, kur laikosi, atsakė, kad Vytenio brolis Girė- Bet kodėl turėčiau gailėtis tokio, kuriam mano drau- nas serga tuberkulioze ir kažin ar ištrauks iki pavasario. gystė nereikalinga, kuris gali iškeisti ją į bet ką? Niekada. Mėginusi gydyti, bet sveikata prastėja. AUDRONIS. Nemaniau, kad turi šitiek tulžies. Tu Po valandos pokalbio, pažadėję apsilankyti, Audro- nė sapnuoti nesapnavai, kodėl taip atsitiko. Net ir dabar nis, ginkluotas šautuvu SVT, ir Stirna su automatu nu- nematai manęs, neklausi, kaip suradau tave, kas nuti- ėjo gilyn į mišką. ko kelyje… Tau nusispjaut į gyvuosius. Štai, pažvelk į Paskutinįkart Stirną su jos palydovu susitikau 1952- maskuotę ir suskaičiuok skyles, kiek jų išgręžė čekistų ųjų vasarą. Atrodė sublogusi, bet linksma, mat susitarė kulkos. Tik dėl tavęs ėjau, kad išgelbėčiau, padėčiau… su „Taikos“ kolchozo pirmininku, kad tas paaukos pusę STIRNA. Sūnus palaidūnas, nesugebantis pasirinkti tonos grūdų. „Bus kuo maitintis žiemą“, – sakau. – „O ką, teisingo kelio! Juk aš mačiau, kaip po MGB provoka- pasirinksim uogų, grybų ir pragyvensim.“ – „Iki pavasa- cijos tu graužeisi pats vienas, nieko man nepasakojai, rio.“ – „Sudie, jei gyvi peržiemosim, pasimatysim…“ neprašei patarimo. Šitoks užsispyrimas ir lėmė, kad nu- Einu ir galvoju – vis tiek kada nors tu pakliūsi į tolome vienas nuo kito. mano kilpas. AUDRONIS. Jei tau lengviau, paistyk ir toliau, tupėk Dievo užanty ir spausdink savo Gimtinę. O kad neseniai Užtemimas ryšininkės Pranevičiūtės išduotas slėptuvėj žuvo Diedu- kas, kad kuopos vadui Virpšai prieš dvi savaites peršovė plaučius ir jis galuojasi mirties patale, tau nesvarbu. Aš tris Trečias paveikslas. SKYRYBOS paras burnoj kąsnio neturėjau, nakvojau po lietumi… STIRNA. Diedukas? Negaliu patikėt. Šitokį žmogų, STIRNA. Seniai nujaučiau, kad šitaip atsitiks. Ne- mokytoją, mūsų šviesulį išdavė? Amžiną jam atilsį… O bėra vyrų, vertų meilės. O buvo… Prisimenu visus iš dėl mano Gimtinės be reikalo ironizuoji – jei negalima mūsų būrio, aukšti, žvalūs, su moterimis pagarbūs… ginklu, reikia kovoti plunksna. Kai uždainuos, kraujas gyslose stingsta. Šarūnas saky- Kad esi išbadėjęs, pats kaltas. Kodėl neužėjai pas davo: „Kai vienas žūsta, šimtas jo vieton stoja.“ Deja... žmones? Būtų pavalgydinę… Apraudojau ne vieną, suklupus po beržu, o dabar – tuš- AUDRONIS. Nebūk naivi. Kas trečia sodyba pri- čia, tuščia, kaip iškirstas ąžuolynas. kimšta migdomojo „Neptūno“, čekistai žmones pri- AUDRONIS. O aš? Ir manęs jau nebėra? saikdino, kad girdytų mus užnuodytu pienu, šnapsu, STIRNA. Esi bailys. Net laiško neparašei. Manei, išpro- o užmigdę perduotų „organams“. Jei neturi pažinčių, tėsiu? Juokingas tu. Jau nebebus tokio vyro, dėl kurio eičiau badauk ir kiūtok po krūmu… iš proto. Atrodo, galėjai mane pažinti. Pasinaudojai mano Pas tave ėjom dviese su Beržu. Pliaupia lietus. Užsukom nelaime, ištiesei ranką, suteikei vilties. Bet aš niekada nebu- pas saviškius nakvynės, bet slėptuvėj tik viena vieta. Jis vau tavo. Vytenis glamonėjo mane tavo rankomis, bučiavo liko, aš išėjau, įslinkęs į daržinę pailsėjau. Rytą girdžiu, toj tavo lūpomis. Jo mirties akivaizdoj prisiekiau – kol būsiu pusėj kala kulkosvaidžiai. Žuvo penki, tarp jų ir Beržas. gyva, visa širdimi liksiu su juo, nes mylėdamas mane paau- STIRNA. Bet kodėl mane palikai? Niekaip nesu- kojo ir talentą, ir gyvenimą. Iki šiol negaliu sau atleisti, kad prantu… nesugebėjau ištraukti jo iš mirties nagų. Ne vieną išgelbėjau, AUDRonis. Dabar neatsakysiu. o jis užgeso ant mano rankų. Kulkos išdraskyta gerklė, su- STIRNA. Tave turbūt nugąsdino mano kraujavimai. knežintas petys, veidas ėmė blykšti, paskutinę minutę pasi- Pagalvojai, kad su merdinčia merga gyventi neįmano- žiūrėjęs į mane pasakė: „Nebesikamuok, aš jau pavargau…“ ma, ir pabėgai.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 57 AUDRONIS. Pati ką tik sakei, kad tebemyli Vytenį, STIRNA. Išėjo reikalų tvarkyt. Neįmanoma gauti pakištą po ąžuolu, o aš – sūnus palaidūnas. raidžių, Atrodo, menkniekis, o už keletą švino trupinė- STIRNA. Užsičiaupk. Jei dar kartą paminėsi jo var- lių kartais gyvybe sumokama. Spausdinimo mašinėlė dą, išgrūsiu lauk. Manyje palikai pusę savęs, kai suartė- kainuoja 1000 rublių! jome. Kodėl manai, kad mums per vėlu? AUDRONIS. Kada jis turi sugrįžt? AUDRONIS. Todėl, kad gimėme per anksti. STIRNA. Prieš tris dienas turėjo… STIRNA. Prašau tik tiek – surimtėk, gerbk save ir AUDRONIS. Ir tu gali ramiai miegoti toj pačioj slėp- nelakstyk paskui mergas, kad nelotų visi kaimo šunys. tuvėlėj? AUDRONIS. Ne dėl mergų ir draugysčių atsidūrė- STIRNA. Mes gyvi pasitikėjimu. me čia. Turime tik vieną įsipareigojimą – pasipriešinti AUDRONIS. Nesąmonė. Jeigu jis nepasirodys iki vi- ir išsivaduoti. durnakčio, aš čia neužsibūsiu nė minutės. STIRNA. Man vis knieti paklausti, už kiek tu pardavei STIRNA. Cha, cha, drąsuolis bijo mirties! mane Rodrigui? Manei, grąžins tave į Lukšio būrio vado AUDRONIS. Nė kiek. Tik nemanau, kad reikia pa- pareigas? Turėjai žinot, kad meile aš neprekiauju. čiam lįsti jai į nasrus. AUDRONIS. Aš bobomis irgi neprekiauju, jos pa- STIRNA. Seniai esame išduoti ir pasmerkti, tik neži- čios limpa… Tu puikiai žinai, kaip stengėsi Rodrigas nia, kada įvyks egzekucija. mudu išskirti. Davatkiškas patriotas. Kategoriškai pa- AUDRONIS. Rezignuojam? Taip, išdavė… Ir Vakarai, reikalavo, kad išeičiau ir išsižadėčiau tavęs. Tą žiemos ir mes patys, bet privalom nuplauti mūsiškių parsidavė- naktį, kai tu turėjai grįžti, mane su paketu išgrūdo į lių, bailių, pabėgėlių gėdą. Kirsti okupantams iš peties. ryšių punktą už 50 km. O kas tarp judviejų buvo, man Iki paskutinio šovinio šienauti juos, kad atgautume nerūpi. savo ir tautos orumą. STIRNA. Dabar atėjai pas mane pasiimti daiktų? STIRNA. Iš kur toks fanatizmas? AUDRONIS. Žirgelį balnojau, pas mergelę jojau… AUDRONIS. O tavo ištižimas? Pasiilgau papų. Nors nusišauk, kaip noriu tavęs. Tu STIRNA. Patys vadai niekuo netiki. Ne kartą girdė- tokia siurblė… jau: Lietuva bus laisva, bet mes to nesulauksim. Kito STIRNA. Cinikas. kelio nėra – visi žūsime. O aš noriu gyventi, džiaugtis, AUDRONIS. O jeigu rimtai, man įsakyta surasti tave gimdyti vaikus… (Pauzė.) Aš laukiuosi. Nenusigąsk – ir grąžinti į štabą. Nori susitikti pats Žalgiris. nuo tavęs… Tu išliksi. STIRNA. Žalgiris? Kokiu reikalu? AUDRONIS. Jetytatarai…To tetrūko. Beprotė. Ko- AUDRONIS. Tuo surūdijusiu klausimu – būti ar ne- dėl tu šitaip… nesisaugojai? būti. Trūksta raštingų žmonių, ypač medikų. STIRNA. Aš to norėjau. STIRNA. Nueik ir pasakyk, kad jo parankinė nebū- AUDRONIS. Gražu… Ir jau neįmanoma išvengti? siu. Stirna laisva, kovoja pati sau viena. Juk esi medikė? AUDRONIS. Situacija pasikeitė… Žalgiris ėmėsi tir- STIRNA. Viskas įmanoma, bet aš nenoriu. ti persenusią bylą. Reikia patvirtinti arba paneigti fak- AUDRONIS. Privalai tuoj pat vykti į štabą, kol pa- tus. Labai svarbu, kad dalyvautum pati. Jei nepaklusi neši pilvą. Keliaujam drauge. Pasirašyk. Man įsakyta įsakymui, palaikys dezertyre ir… Man gaila tavęs… negrįžti be tavęs. STIRNA. Neliek krokodilo ašarų. Jeigu Rodrigui rei- STIRNA. Tai ir negrįžk. Vietos užteks, būsim trise. kia mano galvos, tegul ateina ir pasiima. Kelią parodysi. AUDRONIS. Tu užsitrauksi karo lauko teismą. Už O kęsti jo grabinėjimų po sijonu aš nenoriu. dezertyravimą. AUDRONIS. Nesikarščiuok ir apsispręsk, arba – arba. STIRNA. O tu prisimeni mudviejų pažintį, kai grį- Aš galiu palaukti. O kur mūsų studentas Grumuldis? žau iš MGB?
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 AUDRONIS. Aš saugojau tave per naktį. reikalus. Aktyviai rengė Lietuvos partizanų suvažiavi- STIRNA. O kai paklausiau, ar šautum į mane, jei mą 1949 m. bėgčiau, ką atsakei? Niekas nežinojo, kad ji, suimta MGB, prisipažino AUDRONIS. Toks partizanų statutas. nusivylusi mišku. Populiari tarp bendrų, Stirna buvo STIRNA. Ir dabar padarytum tą patį, kai mano įs- užverbuota ir su konkrečia užduotimi paleista laisvėn. čiose tu pats? Girios paukštis į girią žiūri. Po savaitės ji sulaužė AUDRONIS. Neprovokuok. Tu nežinai, kokios ais- agentės priesaiką ir išdavė mūsų vyrų paslaptis. O aš vėl tros verda štabe dėl tavęs. patraukiau Stirnos medžioklėn… STIRNA. Tegu verda. Matyt, esu šio to verta. Nesi- krimsk dėl to, ką pasakiau, aš tik pajuokavau. Norėjau Užtemimas sužinoti, kaip reaguosi. Nuojauta neapgavo. AUDRONIS. Kokia nuojauta? Vien kvailiojimai. Ne- galiu pakęsti tavo prasimanymų ir fantazijų. Tu tyčiojiesi Ketvirtas paveikslas. NUOSPRENDIS iš manęs ir žemini. Atsirado inteligentė… Eik velniop. STIRNA. Tu išeini? Palauk, išskalbiau tau apatinių RODRIGAS. Ko toks nusiminęs, vade? porą, išlyginau, pasikeisi. Vaikštai murzina apykakle. ŽALGIRIS. Gavau liūdną žinią. Žuvo Karaliaus Partizanas turi būti švarus, pasitempęs, tvarkingas. Ki- Mindaugo srities vadas Šarūnas, jo žmona ir dar vienas taip mergos nežiūrės. Man tik skaudu, kad tu toks di- partizanas. Adjutantas suimtas. Išdavė MGB agentas – delis vaikas… ryšininkas Mikas. RODRIGAS. Jie nesipriešino, nemėgino išsiveržti? Užtemimas ŽALGIRIS. Bunkerį čekistai iš visų pusių apsupo žiedais. ŠNIPAS. Gudri lapė, o ne Stirna. Pirmąkart buvo su- RODRIGAS. Žiauru. Jo žmona Railaitė, slapyvardis, laikyta 1947-aisiais, kai su drauge ėjo į mišką Kalėdų atrodo, Neringa, tikra gražuolė… Netekom gero vado. švęst. Palaikė savaitę, patardė, nieko neišgavę paleido. Kažin kas dabar užims jo postą? Paskui Liaudiškių girioj užuodžiau jos ir Vytenio pė- ŽALGIRIS. Jis jau užimtas. das. Kareiviai su šunimis apsupo kvartalą, dukart iššu- RODRIGAS. Tikrai? kavo, bet meilužių – nė kvapo. ŽALGIRIS. Vien išdavystės. Baisios išdavystės. Mir- Medžiotojo sėkmę lemia kantrybė. Anksčiau ar vė- tis, matyt, traukte traukė žmogų. Ne kartą Šarūnui sa- liau grobis ateis. Pora metų laksčiau su pavedimais po kiau: neužsibūk vienoje vietoje ilgiau poros mėnesių. Aukštaitijos miškus, kol 1949 m. žiemą netoli Troškū- Bet artėjo žiema… Suprantama. Nuo išdavikų neišsi- nų Stirna pakliuvo į MGB spąstus. gelbėsi. Kai Lietuva bus laisva, manau, jie gaus atpildą Stambus laimikis. Miške jos karjera kilo kaip ant už tūkstančius aukų. mielių: eilinė ryšininkė greitai tapo Lukšio rinktinės, RODRIGAS. Neliks nenubaustas nė vienas šnipas. O vėliau Prisikėlimo apygardos štabo tarybos nare. Su- kaip kontaktai su Vakarais? žeistųjų daktarė. 1948 m. Algimanto apygardos vadas ŽALGIRIS. Prasmuko tik Skirmantas ir Kukauskas, Šarūnas paskyrė ją įgaliotine ryšiams su Kalnų srities o kitus sušlavė su ginklų siunta, su radijo siųstuvais ir apygardom ir Žemaitija. Tai aukščiausias laipsnis – amunicija. Šnipai visur dirba savo darbą… leidžiama dalyvauti vadų posėdžiuose, rašyti proto- RODRIGAS. Ir ten? Bet Skirmantui pasisekė. kolus, atstovauti Šarūnui, galima pareikšti nuomonę ŽALGIRIS. Nedidelis džiaugsmas. Užėjęs pas Tėvu- svarbiais klausimais. Ji susitiko net su pačiu „prezi- ką, pasakė: „Vakarai su sąjungininkais niekada neka- dentu“ Jonu Žemaičiu ir aptarė apygardų vienijimosi riaus. Nei birželio 15-tą, nei 30-tą karo nesulauksime.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 59 Ir jokios pagalbos. Vienintelė paguoda, kad Didžioji ŽALGIRIS. Šaukštai po pietų. Ar iškvietėte Stirną? Britanija ir Amerikia nepripažino mūsų inkorporaci- RODRIGAS. Žinoma. Pasiunčiau Audronį. Ji turbūt jos. Tebeveikia ambasados. Niujorke per spaudos kon- jau čia. ferenciją Čerčilis pasakė, kad Lietuva bus laisva, tačiau ŽALGIRIS. Puiku… Ką jūs galėtumėt pasakyti apie kol kas jos nepriklausomybė atidedama. Stirną? Koks ji žmogus? RODRIGAS. Tai ką mums daryt? RODRIGAS. Tai mano nelaimė. Jaučiau, kad ji mane ŽALGIRIS. Tėvuko padėjėjas Klajūnas siūlo pereiti pražudys. Dvejus metus vilkau sunkų kryžių. prie taikaus pasipriešinimo, kad išsaugotume lietuvy- ŽALGIRIS. Jūs gavote apygardos vado 1949 m. rug- bę. Jis parašė net Vyčių sąjungos statutą… Mėgins dar sėjo 29 d. įsakymą? kartą užmegzti ryšius su Skandinavija dėl ginklų. Gal RODRIGAS. Štai kur šuo pakastas… Taip. Gavau. dalis kovotojų sugebės pereiti sieną ties Aliaska ar per Tebesaugau. Karelijos pelkes. O gal išspruks į Sibirą pas saviškius. ŽALGIRIS. Įsakymus reikia vykdyti, o ne saugoti. RODRIGAS. Nerealu. Bet jūs nepasakėte svarbiau- RODRIGAS. Aš stengiausi, bet susiklostė tokios sio – kas vietoj Šarūno? aplinkybės… ŽALGIRIS. Paskirtas aš. ŽALGIRIS. Ar Stirna žinojo apie tą įsakymą? Per- RODRIGAS. Sveikinu, puiku, Žalgiri, seniai taip rei- skaitėte jai? kėjo. Jūs labai tinkate. RODRIGAS. Ne, tai buvo rinktinės paslaptis. Jei ži- ŽALGIRIS. Nesidžiaukit. Nebūsiu geras. Štai vyriau- nojo, nebent iš Vytenio… siojo įsakymas… Susipažinkite. ŽALGIRIS. Jūs galėsite perskaityti tą įsakymą, daly- Rodrigas peržvelgia įsakymą. vaujant Stirnai? Jeigu ji atvyko. RODRIGAS. Perkūnas trenktų! Niekada to nesitikėjau – RODRIGAS. Galiu. Tuoj pat pakviesiu. mane atleidžia iš pareigų? Už ką? Kuo aš nusikaltau? Tuo, Trumpam išeina ir grįžta drauge su Stirna, atsineša kad mylėjau tėvynę, palikau ūkį, šeimą ir išėjau į mišką? įsakymą. Stirna pasisveikina. Penkerius metus sąžiningai vykdžiau man pavestas parei- ŽALGIRIS. Sveika gyva. Seniai nesimatėme. gas. Už tai mano žmoną su mažais vaikais išvežė į Jakutiją. STIRNA. Nuo tos sausio nakties, kai jus pasitikome Likau vienas kaip pirštas, be jokios atramos ir šilumos… su Kostantu. ŽALGIRIS. Priežasčių nežinau. Taryba nusprendė. ŽALGIRIS. Vade, skaitykite. RODRIGAS. Žinoma, aš neturiu reikiamo išsilavi- RODRIGAS (nenorom skaito įsakymą): nimo, nebaigiau karo mokslų, bet įgijau didžiulę pa- Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis. Prisikėlimo apygar- tirtį. Ir niekada niekas man nepriekaištavo. Neturiu da. Slaptai. 49.09.30. Nr. 320. nė vieno papeikimo. Gal baudžia už tai, kad atleidau Pranešu Tamstai, kad buvusi ryšininkė Stirna yra nu- Audronį iš Lukšio būrio vado pareigų? Bet aš nega- sikaltusi LLKS išdavimu ir visa eile tiesioginių išdavimų, lėjau kitaip. Ant jo sąžinės guli trys sušaudytos mūsų kurių dalį pateikiu: ryšininkų šeimos. 1. 1948 m. spalio 1 d. išdavė Prisikėlimo apygardos būstinę, ŽALGIRIS. Bet tai buvo emgėbistų provokacija. Au- kurioje paimta visi tuo metu buvę dokumentai, inventorius. dronis gavo fiktyvius duomenis. Jis kaip ir nekaltas. 2. 1949 m. vasario mėn. pabaigoje išdavė UŠ (Prisikėli- RODRIGAS. Kaltas nekaltas, bet aš turėjau atleisti mo) apygardos atsargines būstines „Dainavą“ ir „Briedynę“, jį, nes pažeidė statutą. Karo lauko teismas įvyko be va- ko pasėkoje buvo iššifruota žiemos laikymosi štabo taktika. dovybės sankcijos. Taip, jis geras vadas, drąsus karys, 3. 1949 m. balandžio mėnesį 27 d. išdavė Šimonių girioje būrio vyrai jį myli ir gerbia labiau negu mane. Kai tik jis Partizanų stovyklą, kurioje žuvo tuokart ten atvykęs Pri- pasirodo, atgimsta kovos dvasia. Ketinau jį sugrąžinti į sikėlimo apygardos organizacinio skyriaus vadas Stardas, vado pareigas, bet vis atidėliojau… Briedžio rinktinės vadas Vilkas ir dar keturi partizanai.
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 4. 1949 m. gegužės mėn. 7 d. išdavė UŠ (Prisikėlimo) ŽALGIRIS. Stirna ilgą laiką draugavo su LLKS spau- komendantūros būstinės laikymosi vietovę, kurioje žuvo dos viršininku Vyteniu? Tai tiesa? komendantas P(artizanų ) viršininkas Kariūnas ir dar RODRIGAS. Jie buvo labai artimi. Bet, Vyteniui žu- du k(omendantūros) pareigūnai. vus, vos metus gedėjusi, susiplakė su Audroniu. Girdi, 5. 1949 m. gegužės 31 d. atvedė rusus į Piktagalio gamta nemėgsta tuštumos. Gyveno kaip vyras su žmo- miške esančią partizanų stovyklą, kurioje žuvo penki na. Net melstis vakarais nustojo. P(artizanai) ir vienas paimtas gyvas. STIRNA. Vade, leiskite man išeiti – negaliu klausytis 6. 1949 m. vasario mėn. išdavė Žvelgaičio rinktinės tų apkalbų. Vilko būrį, ko pasėkoje žuvo devyni P(artizanai). ŽALGIRIS. Pakentėkite, suteiksiu žodį ir jums. Stirna yra išdavusi visą eilę ryšininkų, pareigūnų Pri- RODRIGAS. Aš, krikščionis, negalėjau leisti, kad sikėlimo apygardos ribose. mano kovotojai terštų Maironio rinktinės garbę. Reika- Nusikaltimo daviniai aiškūs, todėl reikalauju tučtuo- lavau laikytis katalikiškos moralės, vengti girtuoklysčių jau surasti išdavikę Stirną, perduoti Karo LaukoTeismui ir paleistuvysčių. ir nubausti aukščiausia bausme – sušaudymu. Bet kaip įmanoma gyventi keleto kvadratinių me- Rytų srities vadas Šarūnas. trų plote, kai jiedu, sugulę ant narų, išdarinėja, ką tik įsigeidžia? O rytą atsikėlusi Stirna rašo… raportus va- ŽALGIRIS. Stirna, jūs žinojote apie šį įsakymą? dovybei, koks aš netikęs vadas. Ji nuolat žlugdė mano STIRNA. Ne. Tik nujaučiau, kad esu vadovybės ap- autoritetą vadovybės ir partizanų akyse. šmeižta ir žeminama. ŽALGIRIS. Vadovybė yra gavusi keletą Dainoto ra- ŽALGIRIS. Rodrigai, kodėl neįvykdėte srities vado portų, esą Rodrigas nelikviduoja Stirnos, nes laiko šta- įsakymo? be, slėpdamas kaip savo meilužę. RODRIGAS. Stengiausi įvykdyti. Iš karto įsakiau RODRIGAS. To betrūko! Kokia meilužė? Aš jos nė pirš- Audroniui ir Vytenio broliui Vytvyčiui, kad ją likvi- tu nepaliečiau. Esu ištikimas tremtinei žmonai ir vaikams. duotų. Bet jie pasipriešino ir reikalavo ištirti, ar įsaky- Rūpinuosi siuntiniais ir, žinoma, rinktinės kovotojais. mas nėra MGB falsifikatas. Apkaltino mane, kad taip STIRNA. Aš pavargau grumtis su Rodrigo gašlumu, karštakošiškai ir aklai ėmiausi jį vykdyti. Prirėmė mane viena su juo bijodavau net likti bunkeryje. Kiekviename prie sienos, grasino paskelbsią mirties nuosprendį man. žingsnyje neturėjau ramybės, nepraeidavo pro šalį, ne- Apskritai Audronis ir Vytvytis sakė, kad partizanai ne- grybštelėjęs šlaunies. Prašydavo persirengti jam matant, o privalo vykdyti tokių vado įsakymų. naktimis, kai nebūdavo Audronio, klūpėdavo prie mano ŽALGIRIS. Jūs galėjote imtis kitų priemonių. narų ir melsdavo glamonių, kuždėdamas į ausį: „Mes – RODRIGAS. Taip ir padariau. Aha, galvoju, jeigu gyvi žmonės. Tai ne nuodėmė. Dievas mus tam ir sutvėrė. jūs šiaušiatės, pasitelksiu netoliese esantį Jaunučio būrį. Ryt poryt išguldys visus, taip ir žūsime nepasidžiaugę…“ Vyrai sutiko. Sutarėme datą. Bet jų būrys išvakarėse pa- RODRIGAS. Norėjau Stirną likviduoti ar bent iš- teko į pasalą ir sutartu laiku negrįžo. Vėliau atnaujinau grūsti kuo toliau nuo akių, į kitą būrį, apygardą… Bet derybas su jais, norėjau išvilioti Stirną į numatytą Ryšių širdis vertėsi per gerklę. Aš įklimpau, net nežinojau, punktą, pasakiau, esą ten atvyks ir Audronis. Bet lyg kad toks esu… Tebemyliu ją, geidžiu, nors ji lieja ant tyčia tą vakarą jis grįžo į štabą, o Stirna, supratusi ap- manęs pamazgas… gaulę, pareiškė: jeigu Audronis išeis iš mūsų bunkerio, ŽALGIRIS. Ar manote, kad Stirna – priešo užver- tai ir ji su juo. Kartą abu jau buvo dezertyravę. Privertęs buota agentė, laukianti progos pasiduoti gyva? išsižadėti Stirnos, permečiau Audronį į Dainoto vado- RODRIGAS. Atsakyti sudėtinga. Tačiau, kai ji pradė- vaujamą Lukšio būrį. Jis priešinosi, Stirna puolė į isteri- jo vaikštinėti po savo tėviškę, ėmė sklisti gandai, atseit ją, reikalavo, kad juos abu pasiųsčiau į kitą apygardą. ji davusi parodymus MGB. Išdavė galybę mūsiškių…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 61 (Kreipiasi į Stirną.) Per tave nukentėjo 45 žmonės, tegu o kitą dieną persikelti į slėptuvę „Ligoninė“. Jis perda- kas nors įrodo, kad dėl manęs nukentėjo nors vienas vė nurodymą? asmuo. (Pauzė.) Einu parūkyt. STIRNA. Taip. Mes atsisveikinome, ir jis tą pačią ŽALGIRIS. Prezidentas paskyrė mane inspektuoti naktį išėjo. dalinius ir peržiūrėti užsilikusias bylas, tarp tokių ir jū- ŽALGIRIS. Kodėl nevykdėte to, kas nurodyta? siškė. Antrus metus kapstausi. Ar galėtumėte paneigti STIRNA. Į trobą užsuko čekistai atsigerti vandens. įsakyme paminėtas išdavystes? Pamatę, kad šeimininkai nusigando, ėmė tikrinti pasus. STIRNA. Negaliu, nes man visa tai naujiena. O aš turėjau tik nusitrynusį darbovietės pažymėjimą. ŽALGIRIS. Gal atmesite nors vieną kaltinimo punktą? Šaunusis apygardos vadas, išleisdamas žiemos atosto- STIRNA. Tardymo kabinetuose manęs neglostė. Kai gų, neparūpino nei naujo paso, nei gyvenamosios vie- tave kapoja vielinėm nagaikom, pargriovę ant žemės tos. Ryšininkės jums reikalingos tik vasarą, o žiemą – kerziniais batais talžo šonkaulius ir papilvę, atsitokėjus tegul jos pasiunta. Tai ir jūsų, tamsta vade, intrigų su reikia ką nors kalbėti. Šarūnu padarinys. ŽALGIRIS. Ir išduoti? Patikrinę tą špargalką, čekistai kažką užsirašė ir iš- STIRNA. Esu paminėjusi keletą asmenų, kurie jau ėjo. Mane tą patį vakarą perkėlė kitur. Nuo peršalimo anksčiau buvo suimti. Ir porą nenaudojamų bunkerių. gavau gerklės uždegimą, mudviem su šeimininko du- ŽALGIRIS. Būdama kalėjime, žinojote, kad jie ne- kra einant pas kaimyną medaus, stribai išdygo vidury naudojami? lauko ir, nė pavardės neklausę, suėmė. STIRNA. Vasarą pati mačiau, kad pilni vandens, bal- ŽALGIRIS. Kokia tai buvo diena? kiai supuvę. STIRNA. Vasario septintoji. ŽALGIRIS. Ar Birutkalnį, Dainavos stovyklą minėjote? ŽALGIRIS. Mūsų žiniomis, sausio 29-oji. Jūs gudriai STIRNA. Tai vasaros stovyklos, o mane tardė žiemą. pasirenkate sau naudingą datą, nes vasario antrąją, iškart Tuo laiku ten neturėjo būti nė vieno kovotojo. Prasita- po jūsų suėmimo, Šimonių girias užgriuvusi MGB kariuo- riau tik išvežta į specprovokaciją, kai mane, gabenamą menė pradėjo valymus, trukusius visą savaitę. Aš tuo laiku į kitą kalėjimą, atseit išvadavo vadinamieji „partiza- kaip tik buvau pas Šarūną, netoli bunkerio, kurį jūs išdavė- nai“ – smogikai, persirengę mūsų vyrų uniformomis. te. Čekistai pasistatė lauko virtuvę, kulkosvaidžius ir dieną Suvokiau klastą, bet neištvėriau pragariškų kankinimų, naktį kūreno laužus. Virš mūsų slėptuvės ėmė tirpti sniegas. prievartavimo. Jų nevaržo jokios taisyklės – „partiza- Vyrai naktimis graibstė sniegą ir dangstė bunkerio dėmę. nai“ gali daryt, ką tik nori. Ar jūs pasakėte, kad aš nuvykau į susitikimą su Šarūnu? ŽALGIRIS. Už kokius nuopelnus jus, užverbavę Ta- STIRNA. Gerai neprisimenu. maros slapyvardžiu, paleido į laisvę? ŽALGIRIS. Dėl to visa kaltė ir krinta ant jūsų gal- STIRNA. Davė užduotį. Daug žinojau, buvau pažįsta- vos. Valymai, žinoma, galėjo būti suplanuoti anksčiau. ma su vadais, kovotojai manimi pasitikėjo. Bet svarbiau- Ar jūsų versiją, kad buvote suimta vasario 7-ąją, galė- sia, suėmė „v tiomnuju“, niekam nematant. Nuošaliausiam tų kas nors patvirtinti? kaime, pas žmones, neturėjusius jokio ryšio su mišku… STIRNA. Nebent sodybos šeimininkai. Bet aš nežinau ŽALGIRIS. Nebuvo sunku sulaužyti priesaiką? jų pavardės. Mano atmintis nešlubuoja. MGB protoko- STIRNA. Norėjau atkeršyti jiems už patirtas kančias. luose nurodyta tiksli data, juk nežinojo, kad ištrūksiu… Pranešti saviškiams apie jų šnipinėjimo metodus, provo- ŽALGIRIS. Tuos protokolus skaitys jau kitos kartos. kacijas. Atgauti pasitikėjimą. Kovoti su emgėbistais. Išduo- Dėl to, kad negavote dokumentų ir buvote suimta, įtū- ti juos. Verčiau tegu sušaudo savi negu tie skeltanagiai. žote ant vado ir nutarėte atkeršyti? ŽALGIRIS. Grįždamas iš Žemaitijos, Radvilonių STIRNA. Visi Šarūno įsakymo punktai yra šmeižtas girioje Kostantui liepiau apnakvydinti tave pas Strolį, arba MGB provokacija. Vadui klaidingą informaciją
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 pakišo, ko gero, šnipai. Išleisdami mane, emgėbistai pa- liaus kaip tik į tą pusę. Bus proga susitaikyt. Tarpusavio sakė: jei mus išduosi, imsimės tokių priemonių, kokių rietenoms ne laikas. pasaulis nematė. Tave – dvigubą agentę, išdavikę – pa- STIRNA. Norėčiau, kad jūs… Galiu palaukti. Be va- tys banditai bus priversti likviduoti. Taip ir įvyko. dovybės leidimo niekur nepajudėsiu. ŽALGIRIS. Ne visiškai – juk kalbate su manim. O va ŽALGIRIS. Susitaikykit su juo, sąžinė bus ramesnė. Rodrigas įsižeidė ir negrįžta. (Pauzė.) Man jau metas. Kiekvienas galim žūti. Nesvarbu, kaip ką vertintume, Tikiuosi, pasimatysime dar ne kartą. bet jis išgelbėjo jums gyvybę. Likite sveika, sese. STIRNA. Vade, prisiekiu Dievu ir savo motina – ne- STIRNA. Su Dievu. žinau, koks niekšas pasidarbavo dėl išdavysčių, primes- Žalgiris išeina. Stirna lydi jį akimis. Po keleto akimir- tų man. Amžiną atilsį duok, Viešpatie, žuvusiems bro- kų pasigirsta šūvis. Stirna krūpteli. Atsigręžia į salę. liams. Nebeprikelsim. Bet aš net ir norėdama nebūčiau STIRNA. Tai Rodrigas… Viskas… atlikta… galėjusi jų išduoti, nes grįžusi iš kalėjimo, įsakyme nu- rodytomis datomis buvau stropiai saugoma ir sekama Užtemimas savųjų. Pasitikiu tik jumis, todėl norėčiau paprašyti… Nerandu žodžių… ŠNIPAS. Tą pačią vasarą Martinaičių kaimo mokytoja Pernai pavasarį, kai kalbėjausi su vadovybės šta- Kalvaitytė įsimylėjo Lukšio būrio vadą Dainotą. Rašė pa- bo vyrais ir prezidentu, sekretorius pasakė: „Esi jau- triotines eiles, kurias šis perduodavo spausdinti į Prisikė- na, šauni mergina. Į mus nežiūrėk, mums kito kelio limo ugnį… Mūsiškiai, užėję naktį, kaip reikiant papurtė nėra – žūsime kovoje, o tu turi išlikti ir papasakoti, meilužę, toji išsigando ir sutiko pavaišinti Dainotą, kai kas čia dėjosi. Lietuvai būsi reiklinga.“ Mes tau pa- šis ateis paimti eilių, migdomuoju „Neptūnu“. O kai už- dėsime, – sakė Vytautas, duosime patikimos moters migs, pranešti krūmuose pasislėpusiems emgėbistams. adresą. Jos vardu kaip Amerikos pilietė tu nuvyksi į Dainotas po trijų tardymo dienų išdavė bunkerį JAV pasiuntinybę Maskvoje ir gausi leidimą grįžti į Liaudiškių miške, kur turėjo būti ir Stirna. Rado tuščią. gimtąją Pensilvaniją. Visi buvo persikėlę pas Sajų. Kitą dieną išduotas ir Sa- Tada atsisakiau. O dabar suprantu, kad moterys čia jus. Stirna, spėjusi pasprukti su keletu bendrų, atsidū- nereikalingos. Sunku gerai jaustis, kai žinai, kad visi nori rė netoli Šiluvos, Vilkyčių kaime, pas našlę Grigaitienę tavimi atsikratyti. Ką man daryt? Laukti, kol bolševikai su septyniais vaikais. Ten ir apsistojo. Kolchozo grūdų pribaigs? Praėjusiais metais buvau apjuodinta vyresniųjų duonos nespėjo paragauti. Šeimininkė tardoma paliu- akyse. Kai žmogus nežino, už ką kaltinamas, jis užsispi- dijo: „Spalio 2 d. rytą, papusryčiavę virtuvėj, pamatėm ria. Anksčiau ar vėliau, matyt, liksiu vienui viena… pro langą, kaip sodybėlę supa kareiviai… Nenusigąskit, Kadangi jau neįžvelgiu tikslo priklausyti Sąjūdžiui, ramino Stirna, ugnies neatidengsim ir nesiveršim. Jūsų parašiau prašymą vadovybei, tačiau su sąlyga, kad ji trobos nesudegins. Mes žinome, ką daryti. Sudie, dau- padengs kelionės išlaidas, nes nebeturiu artimųjų, giau nepasimatysim. Ir nusileido į bunkerį pro virtuvėj motina ištremta. Broli vade, būkite geras, perduokite įrengtą angą.“ šį mano prašymą Prezidentui. Nuo Raseinių mane atvežė geltona mašinike… Išli- ŽALGIRIS. Nebijote rizikuoti? Esate tikra dėl savo pau ir parodžiau, kur bunkeris. Siūlė pasiduoti gyviems, sprendimo? bet ėmė rūkti dūmai ir driokstelėjo toks sprogimas, kad STIRNA. Taip. Aš tariausi ne su vienu broliu, kitos bakūžė net kilstelėjo į orą. Kai ištraukę palaikų likučius išeities nematau. Nė kiek nesigailiu penkerius metus da- visi išvažiavo, šeimininkė, vaikštinėdama sode, rado lyvavusi Sąjūdyje, esu lietuvė ir privalėjau tai padaryti. nuplėštą Stirnos ranką ir užkasė po alyvų krūmu. ŽALGIRIS. Žinoma, galėčiau perduoti tą prašymą, bet negreit. Paprašykite Rodrigo, jis po poros dienų ke- PABAIGA
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 63 Praeities dabartis
Vita Gruodytė
Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietų ideologijos spraga*
Feliksas Bajoras Bronius KutavičiuS Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Takelis į šiuolaikiškumą Atrodytų, paradoksalu, kad Kutavičiaus ir Bajoro ke- lias į šiuolaikiškumą grįstas liaudies tradicija. Bet sovie- Sovietmečiu egzistavę leidimai ir draudimai kompozi- tmečiu nebuvo kito pasirinkimo, ypač po 1948 m., kai toriams buvo ne tik neaiškūs, bet dažnai ir dviprasmiški. priimtas agresyvus Ždanovo nutarimas, smerkiantis mu- Viena iš tokių dviprasmybių susijusi su liaudies muzika. zikos „formalizmą“. Net prasidėjus politiniam atšilimui, Lietuvių muzikos tapatybei XX a. antrojoje pusėje ypač SSKP CK 1958 m. nutarime išsaugojo pagrindines idėjas, didelę įtaką padarę Bronius Kutavičius ir Feliksas Bajoras, nukreiptas prieš kūrybos novatoriškumą. Jame dar kartą nuo 1970 m. pradėjo kurti muziką, paremtą seniausia lie- pabrėžiama „meno ryšio su tarybinės liaudies gyveni- tuvių liaudies muzikos tradicija, sutartinėmis. Kas lėmė, mu, su geriausiomis demokratinėmis muzikinės klasikos kad liaudies muzika tapo lietuvių šiuolaikinės muzikos ir tarybinės liaudies tradicijomis reikšmė“ ir „muzikinio pagrindu? Ir kodėl šie kompozitoriai sovietmečiu buvo meno vystymo uždaviniai, remiantis socialistinio realiz- kritikuojami, nors rėmėsi oficialiai ne tik leidžiama, bet ir mo principais“.1 Kompozitoriams liko tik dvi kūrybinės pageidautina liaudies muzika? išeitys: klasicizmas (žinoma, akcentuojant rusų klasiką) arba liaudies muzika. * Parengta pagal pranešimą, skaitytą LMTA konferencijoje „Sociokultūrinės Ideologiniu požiūriu Sovietų Sąjunga buvo darbinin- kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“, Vilniuje, 2013 m. rugsėjo 4–7 d. kų valstybė, kurioje nėra vietos miestietiškai, t. y. buržua,
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 kultūrai. O tai reiškė, kad ir muziką privaloma rašyti „re- kūrė miesto kultūrą, buvo arba išvežti į Sibirą, arba spėjo miantis socialistinio realizmo principais“, kad ji būtų su- pabėgti į Vakarus. Kitiems teko rinktis vieną iš dviejų – prantama „darbo žmonėms“. 1948 m. lietuvių kompozi- nustoti rašyti arba prisitaikyti. torius Juozas Tallat-Kelpša iš tribūnos klausė: „Kas tai yra Kalbant apie prisitaikymą, visų pirma, svarbu primin- socialistinis realizmas mene bendrai ir kaip jis pasireiškia ti, kad klasicizmas net rusų kompozitoriams – bent jau muzikoje?“ Ir atsakė: „Realistas menininkas savo kūriny- pažangiausiems – pokariu atrodė pernelyg pasenęs. Dar je atkuria gyvenimą, perleisdamas jį per savo vaizduotę. nebuvo pamirštas amžiaus pradžioje Rusijoje įvykęs itin Tuo realizmas skiriasi nuo romantizmo, kuris kuria fan- stiprus avangardinio meno (tiesa, daugiau dailės negu tazijoje gimusias vizijas [...]. Verizmas [turimas mintyje muzikos) protrūkis. Todėl simptomiška, kad po lietuvių XIX a. italų verizmas – V. G.] egzistuoja muzikoje seniai, kūrinių pristatymo Maskvoje 1947 m. kompozitorius bet tai yra buržuazinis realizmas [...]. Socialistinis realiz- Aramas Chačiaturianas ragino ieškoti naujos kalbos, nes mas muzikoje yra būdas teisingai vaizduoti garsų pagalba „dabar negalima rašyti kaip anksčiau“, o Stasiui Vainiū- realius žmonių pergyvenimus, išplaukiančius iš socialis- nui, ryškiausiam pokario lietuvių neoklasicistui, patarė: tinės galvosenos.“2 „Nevartokit sumažinto septakordo, jis mūsų laikais neda- Buvo manoma, kad proletarinei visuomenei labiausiai ro įspūdžio.“7 Tai rodo, kad pasipriešinimas šiai stilistikai tinka klasicizmo tradicijos, nes „nedarnus triukšmas“ yra Sovietų Sąjungoje buvo didesnis, negu manyta. „visiškai svetimas normaliai žmogaus klausai ir slegiamai Antra, liaudies muzikos taikymo klausimas atrodė dar veikia klausytojus“.3 Į „liaudžiai suprantamos“ muzikos sudėtingesnis. Klasikinis palikimas – visiems supranta- sąrašą šalia klasicizmo buvo įtraukta ir liaudies muzika, ma kultūrinė konvencija, o liaudies muzika visur yra la- atseit jos savybės yra „paprastumas ir prieinamumas“.4 bai skirtinga, be to, etninis užkariautų šalių pradas buvo labai stiprus. Regresija Taigi, nuspręsti, kad nuo 1948 m. visi pradės rašyti bendra, privaloma stilistika, gal ir įmanoma, bet kaip pa- Vakarų Europa sovietinę muziką vertino kaip aki- keisti arba suvienodinti įvairialypes skirtingų tautų liau- vaizdžią regresiją. Prancūzų muzikologas Jacques‘as di dies muzikos tradicijas? Stravinskis šią problemą įvardijo Vanni savo knygoje „Trisdešimt sovietinės muzikos metų taip: „Vis dėlto atrodo keista, kad grynai politinis susi- (1953–1983)“ rašė: „Dauguma melomanų, muzikos pro- domėjimas liaudies muzika eina koja kojon, kaip visada fesionalų, Montesquieu pavyzdžiu klausia: kaip galima Rusijoje, su painia ir komplikuota teorija, kuri, be kita ko, būti kompozitoriumi Sovietų Sąjungoje? Ar iš tiesų ten aiškina, esą, skirtingos regioninės kultūros transformuo- egzistuoja kompozitorius, naudojantis šiuolaikines tech- jasi ir išauga į muzikinę didžiosios socialistinės tėvynės nikas, vadinantis save šiuolaikiniu kompozitoriumi, ir į kultūrą‘.“8 Pasak Stravinskio, „sovietinės muzikos vado- ką tai panašu?“5 vai tyčia arba iš nežinojimo etnografines problemas pai- Žiūrint iš grynai ideologinės pusės, šią muziką galima nioja su kūrybinėmis“.9 vadinti ne tik regresine, bet ir „taikomąja“, t. y. atliekančia socialinę funkciją. „Menas Rusijoje yra tik politinės pro- Kolūkio traktoristo daina pagandos įrankis, tarnaujantis komunistų partijai ir val- džiai“, – per vieną iš savo paskaitų Harvardo universitete Rinkinyje „Muzika 1940–1960“, į kurį sudėti pa- pabrėžė Igoris Stravinskis.6 Tai muzika, pritaikyta visuo- grindiniai dokumentai, atspindintys muzikos politi- menei, kurią norima formuoti idėjiniu pagrindu ir kuriai ką to meto Lietuvoje, esama tikrų demagogijos perlų. uždrausta remtis „dekadentine“ miesto kultūra. Tokio vi- Pavyzdžiui, rengiantis 1958 m. Dainų šventei Lietuvos suomenės performavimo ėmėsi visas politinis represinis SSR ministrų taryba priėmė nutarimą „atgaivinti gra- aparatas, nes didžioji dauguma tų, kurie iki okupacijos žiausius senuosius [sic!] liaudies papročius ir apeigas,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 65 suteikiant joms naują socialistinį turinį“.10 Kokiu būdu? Vadinamosiomis masinėmis dainomis tikėtasi pa- Perrašant tekstus ar muziką? Arba, pavyzdžiui, 1950 m. laipsniui išstumti senąsias vietines liaudies tradicijas. iš Maskvos atėjo toks raštas: „TSRS tarybinių kompo- Tai matyti ir iš Lietuvos SSR kompozitorių sąjungos zitorių sąjungos sekretoriatas skiria daug dėmesio or- sekretoriaus Abelio Klenickio kalbos, pasakytos 1954 ganizavimui vasaros ekspedicijų, renkančių tarybinio m.: „Masinės dainos srityje mes vis dar sutinkame di- laikotarpio liaudies kūrybą: liaudies dainas apie vadus, delius sunkumus. [...] Pirmaisiais metais mes išspren- apie Didįjį Tėvynės karą, konstituciją, apie socialistinio dėme klausimą kompromiso būdu: dauguma dainų darbo didvyrius, dainas kolūkio tema etc. [...] Atkrei- buvo tarybinio teksto bei liaudies dainų (kartais ar- piame dėmesį į būtinumą Jūsų kompozitorių sąjungos chajinių) intonacijų hibridas. Bet gyvenimas žengė narių jėgomis plėtoti analogišką darbą respublikoje. pirmyn, liaudis reikalavo iš mūsų ne kompromisų, [...] Pasiekite, kad jūsų respublikoje būtų organizuotos o pilnaverčių jaudinančių masinių dainų – giliai na- tokios ekspedicijos.“11 cionalinių ir aukštai idėjinių“. Ką jis norėjo pasakyti Kokias liaudies dainas buvo galima išgirsti okupuotos terminu „nacionalinis“, neaišku, nes toliau sampro- Lietuvos provincijoje, praėjus vos penkeriems metams taujama vien apie sovietines dainas: „Mes dar dažnai po karo, po skausmingo privačių žemių konfiskavimo, painiojamės liaudiškumo, prieinamumo, originalu- prievartinio varymo į kolūkius ir vis dar vykstant gin- mo, novatoriškumo klausimuose. Norint, kad mūsų kluotam partizanų pasipriešinimui? Tikrai ne sovietinį dainos būtų tarybinės ir masinės, mūsų dainose turi režimą ir jo vadus šlovinančius posmus. Partizanai kūrė būti kažkas, kas savo muzikiniu turiniu ir intonacijo- antisovietines dainas, o senosios buvo visai nesusijusios mis atskirtų jas nuo senųjų dainų.“15 su sovietine gyvensena. Taigi 1955 m. Kultūros ministe- Lietuvių kompozitoriai masinių dainų beveik nekū- rija suorganizavo Kolektyvinės kūrybos dainų konkursą, rė, todėl buvo smarkiai barami. Dar 1948 m. Klenickis kuriame dainas kolektyviai turėjo kurti fabrikai, kolūkiai, svarstė: „Man atrodo, kad mes nerašom masinių dainų vidurinės ir aukštosios mokyklos. Pirmąją vietą, kaip ir dėl to, kad nemokam jų rašyti, o nemokam dėl to, kad galima buvo nuspėti, užėmė „Kolūkio traktoristo daina“, nestudijuojam tų dainų lobyno, kuris išaugo Tarybų Są- kurią bendromis pastangomis parašė Kauno audimo fa- jungoj per 30 metų. Nemokam ir dėl to, kad kai kuriuos briko choras.12 baugina masinės dainos paprastumas, prieinamumas, ir 1950 m. Lietuvoje, kaip Maskvos reikalauta, prasidė- tie draugai bijo pasidaryti „dainuškų“ autoriais. Yra dar jo folklorinės ekspedicijos, bet jos rinko seną, autentišką viena priežastis, kodėl mes neturime savosios lietuviškos lietuvių folklorą. O 1954 m. Lietuvos SSR kompozitorių masinės dainos: iki šiol nėra išaiškinta nuodugniai mūsų sąjunga net pagyrė autorius, kurie harmonizavo liaudies kompozitoriams, kokie yra masinės dainos pagrindiniai dainas, surinktas per šias ekspedicijas.13 elementai, kur glūdi jos pasisekimo ir nepasisekimo prie- žastys, kaip ją reikia rašyti.“ Retorinis chaosas Klenickis Maskvoje išleistą dainų rinkinį parodė kom- pozitoriui Konstantinui Galkauskui, bet šis nesusidomė- Simptomiška tai, kad oficialiose kalbose terminas jo: „Mano supratimu, tai nėra rimta muzika, tai kažkokia „liaudiškumas“ buvo vartojamas kaip „paprastumo“ operetė.“ Į tai Klenickis atsakė: „Man atrodo, mes dar ir „prieinamumo“ sinonimas. O tai dvi labiausiai pa- esam nepriaugę iki geros masinės dainos sukūrimo, ir geidautinos naujųjų dainų liaudžiai savybės. Čia tiktų mes jo niekad neprieisim, jei žiūrėsim į šį dėkingą žanrą prisiminti Arnoldo Schoenbergo žodžius: „Žmogaus su ironija ir nepasitikėjimu.“16 rankomis sukurtas pseudofolkloras, kurio populiaru- Čia reikėtų pabrėžti, kad lietuvių kompozitoriams se- mas įgautas vien apeliuojant į masių vulgarumą, yra kretorius siūlė studijuoti ne lietuvių liaudies kūrybą, bet vertas tik paniekos.“14 Sovietų Sąjungos liaudies muziką.
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Pasaulėjauta logams tai buvo tik pretekstas, įrankis, padedantis kurti paprastą ir prieinamą muziką liaudžiai. Kita vertus, tai Lietuvių kompozitoriai labai nenoriai kūrė masines būdinga visiems okupaciniams režimams, pavyzdžiui, dainas ne tik dėl politinių priežasčių. Jų pasaulėjau- Lietuvą užėmę vokiečiai, 1942 m. nurodė: „Pageidautina, tai tai buvo visiškai svetimas žanras. Lietuvių liaudies kad į repertuarą būtų daugiau įtraukiama vokiečių klasi- muzikai nebūdingas nei dramatiškumas, nei veiksmo kų ir naujųjų muzikų, dramaturgų veikalų.“18 Bet visiškai pradas. Ji yra kamerinė, metaforiška, taiki, statiška ir neužsimenama apie okupuotos tautos kultūrą. veikiau liūdna negu optimistinė. Apie tai netiesiogiai Taigi, sovietmečiu kompozitoriai buvo skatinami rink- užsiminė ir Lietuvos SSR komunistų partijos CK pir- ti savo šalies liaudies folklorą, nors jis buvo ne visai toks, masis sekretorius Antanas Sniečkus: „Darbininkų kokio pageidavo Maskva. Jie buvo skatinami naudotis šiuo klasės temos nepakankamas vertinimas yra savotiška folkloru savo kūryboje, bet ne taip, kaip patys norėjo. Be to, liekana buržuazinės-nacionalistinės koncepcijos, kad remdamiesi ne visuomet egzistuojančiomis liaudies muzi- lietuvių tauta tariamai esanti „grynai valstietiška“, kad kos savybėmis – paprastumu ir prieinamumu – kompo- jai yra svetimos darbininkų klasės idėjos.“17 zitoriai turėjo kurti masines dainas, kurių funkcija buvo Lietuviams iš tikrųjų būdingesnė valstietiška pasau- palaipsniui išstumti vietines senąsias liaudies muzikos lėjauta, susijusi su individualumu, taikumu, kameriš- tradicijas. Kitaip tariant, galutinis tuometinio „šiuolai- kumu, harmoningu pasaulio suvokimu, o darbininkų kinio“ kompozitoriaus tikslas buvo kurti muziką liaudies klasę apibūdina kolektyviškumas, klasių kova, revoliu- masėms pagal dirbtinį paprastumo-liaudiškumo-klasiciz- cinės idėjos. mo modelį. Kompozitorius čia traktuojamas kaip „kolek- Reikalaujamas, bet aiškiai neįvardijamas sovietinis tyvinių ūkių valstiečius pilnai aptarnaujantis ideologinio „liaudiškumas“ buvo antimuzikinis ir antikultūrinis reiš- fronto karys“19 (J. Banaitis), valdžios nustatyto muzikinio kinys. Nes muzika, o ypač liaudies dainos, iš prigimties stiliaus amatininkas, rašantis užkonservuotos meninės yra individuali, asmeniška, transcendentinė praktika. Tai išraiškos masinę pseudomuziką. kultūrinės ir dvasinės, asmeninės ir tautinės evoliucijos „Joks globalus konceptas negali evoliucionuoti, jeigu išraiška, todėl negali ilgai išlikti ideologiniu įrankiu. Kad jis yra uždaras ratas, – sakė Igoris Stravinskis. – Galima tuo įsitikintume, pakanka vien pasiklausyti to meto kūri- tik likti jame uždarytam arba iš jo išeiti. Tai yra būtent nių, parašytų kaip duoklė sistemai, – ne tik dainų, bet ir komunizmo koncepto atvejis.“20 oratorijų, simfonijų, kantatų, skirtų partijai, jos vadams ir visai sistemai. Proveržis
Paradoksai 8-uoju dešimtmečiu Lietuvoje įvyko ryškus kultūrinės savimonės proveržis, pradėjo burtis autentiško folkloro an- Paradoksalu čia tai, kad valdžia, skatindama kompo- sambliai, susikūrė tautines tradicijas gaivinantis Mataičių zitorius remtis liaudies kūryba, tarsi ragino laikytis etno- teatras, kurio pagrindinė nuostata buvo „nesekti Maskvos centrizmo, privilegijuojančio okupuotų kraštų liaudies pėdomis“, beje, padėjęs Feliksui Bajorui ir Broniui Kuta- kūrybą, kiekvienos tautos savitumą, išskirtinumą. O ly- vičiui atrasti sutartines. Kadangi tuo metu kompozitoriai gia greta primygtinis raginimas kurti sovietines masines negalėjo pasižvalgyti plačiau, ieškodami naujų išraiškos dainas reiškė, kad norima suvienodinti įvairių kraštų mu- priemonių, jie pasinaudojo proga pasigilinti į tą sritį, kuri ziką, paversti ją nacionalinės tapatybės neturinčia unifor- nebuvo draudžiama – liaudies muziką. Sutartinės yra muota sovietine kultūra. komplikuočiausias jos žanras. Šiedu kompozitoriai atrado Autentiška liaudies daina, kaip konkrečios tautos in- tą liaudies muzikos sluoksnį, kuris išliko nepakitęs, nebu- dividuali raiška, nebuvo laikoma vertybe. Sovietų ideo- vo supaprastintas ir suprastintas. Bajorui ir Kutavičiui liau-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 67 šiuolaikine muzika. Mane jaudina tai, kas yra liaudiška, nacionalu – aš pastebiu tuos dalykus, niuansus vi- sus. Čia toks klodas, kuris turi būti „užmaišytas“ ten giliai, o ne dirb- tinai primestas. Būta daug perlen- kimų. Visi, atvažiavę iš Peterburgo arba Leipcigo bandė lietuvišką dainą įspraust į vokišką formą arba plėtoti ją klasikiniu principu.“23 Ir Bajoras, ir Kutavičius ieškojo ne tik autentiškų, bet ir charakteringų, esminių liaudies muzikos bruožų, galinčių tapti naujos individualios muzikinės kalbos pagrindu. Bajoras įžvelgė, kad „liaudies daina labiau Lietuviškas sutartines atlieka į ansamblį Paryžiuje susibūrusios atlikėjos Rūta Kareckaitė, derinasi prie muzikos, paremtos Inga Kvietelaitienė, Birutė Liuorytė ir Asta Timukaitė. 2013 šiuolaikiniais reikalavimais, negu prie mūsų klasikų vartotos – romanti- dies muzika nebuvo tik „paprasta ir prieinama statybinė nės. Minimalizmas tam tikra prasme išplaukia iš liau- medžiaga“, naudojama kuriant jai svetimos – neoklasiki- dies tradicijų. Kuo jos senesnės, tuo giliau ir moder- nės ir neoromantinės – stilistikos muziką. „Po karo vyravo niau skamba šiandieną.“24 Atlikimo manieroje Bajoras primityvus liaudiškumo supratimas, – rašė Feliksas Bajo- atrado ir išryškino gaivališkąją liaudies muzikos pusę, ras. – Jis apsiribojo liaudies melodijos panaudojimu. Man jos energiją, laisvą laiko traktavimą, struktūros nevar- gi nacionalinis muzikos charakteris visuomet siejosi su jos žomus tempo pokyčius, laisvą intonavimą. muzikavimo maniera. Yra atlikimo būdų, kurių neužrašy- Kutavičius, savo ruožtu, sutartinėse atrado ciklinę si, jie perduodami iš kartos į kartą. Akademinė mokykla muzikos sandarą, repetityvinį polifoninį minimalizmą. padarė žalą tautų tradicijoms suvienodindama nacionali- Į savo muziką jis perkėlė išgrynintą, polifoninį daugias- nius kultūrų skirtumus [...] panaikinti kultūrų skirtumus luoksniškumą ir repetityvinį kartojimą, sukuriantį spe- yra tas pat, kaip neturėti jokios kultūros. [...] Kiekvienos cifines autentiškai skambančias garsines atmosferas. tautos liaudies muzikoje yra specifinių bruožų. Tai ne tik Liaudies muzikoje jis aptiko tokią pat primityvumo melodijos ar harmonijos skirtumai, o ir kaip ta melodija magiją, kokią Maurice’as Ravelis perteikė kultiniame atliekama. Turime kurti savo stilių, išplaukiantį iš tų nepa- savo „Bolero“, ir sugebėjo išvengti paviršutiniškumo, naudotų liaudies muzikos charakterio ypatybių.“21 būdingo amerikiečių neoprimityvizmui, kuriam, pasak Bajoras savo kūrybą suvokė kaip tam tikrų liaudies mu- François-Bernard’o Mâche’o, „trūksta mitinio autentiš- zikos savybių išryškinimą. Tai neturi nieko bendra su liau- kumo, skleidžiamo kai kurių tikrai primityvių kultūrų dies muzikos citatų įterpimu į profesionaliosios muzikos muzikos“ ir kurio ostinatiškumą prancūzų kompozito- kūrinį. Tokį citavimą 1947 m. kritikavo Arnoldas Schoen- rius pavadino „garsinėmis kiliminėmis dangomis, ne- bergas, sakydamas, kad „folkloras ir profesionalioji muzi- perteikiančiomis gilesnės prasmės įvaizdžių“.25 ka maišosi taip pat blogai kaip ir aliejus su vandeniu“.22 Minėti lietuvių kompozitoriai pirmieji atvėrė tuos lie- Kutavičius yra sakęs: „Feliksas Bajoras imponuoja tuvių liaudies muzikos sluoksnius, kurie atspindėjo garsi- tuo pačiu, kas ir man rūpi – liaudiškumo derinimu su nę tradicinės lietuvių kultūros sanklodą, garsinį jos indi-
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 vidualumą. O tai reiškia, kad liaudies muziką jie pradėjo Pasak Stravinsko, „atsinaujinimas yra vaisingas tik naudoti nacionalinės tapatybės, nacionalinio išskirtinu- tada, kai eina koja kojon su tradicija... Tačiau Rusija mo ir individualizacijos tikslais. matė tik konservatizmą be atsinaujinimo arba revoliu- ciją be tradicijos.“29 Kutavičius ir Bajoras sėkmingai Paradigminis lūžis įgyvendino šią Stravinskio mintį: jie atnaujino lietuvių muziką tradicijos pagrindu, atmesdami konservatizmą Kol liaudies kūryba buvo naudojama kaip savotiška ir išvengdami revoliucijos. programinė medžiaga dialektiniame sovietinės realybės žodyne, kur supaprastintas liaudiškumas – gerai, o for- malizmas – blogai (nes, kaip 1948 m. sakė Juozas Tallat- 1 Muzika 1940–1960. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1992, p. 64. Kelpša, „su formalizmu reikia kovoti studijuojant liau- 2 Ibid., p. 104–105. dies kūrybą“26), tol liaudiškumas atliko jam skirtą ribotą 3 Ibid., p. 31. funkciją, t. y. buvo lengvai prieinama ir nesunkiai suvo- 4 Ibid., p. 35. kiama garsinė statybinė medžiaga. Bet kai tik prasilenkė 5 Jacques di Vanni, Trente ans de musique soviétique (1953-1983), Actes Sud, su oficialiosios kultūros ideologų numatytu vaidmeniu, 1987, p. 12. kai tapo savitos muzikinės kalbos pagrindu, suvirpino 6 Igor Strawinsky, Poétique musicale, Paris, Plon, 1952, p. 70. nacionalinio pasididžiavimo, tautinės nepriklausomy- 7 Muzika 1940–1960, op. cit., p. 95. bės stygas, liaudies muzika tapo nebepageidaujama. Ir 8 Igor Strawinsky, op. cit., p. 76. tai nebeturėjo nieko bendra su formalizmu, kurio taip 9 Ibid., p. 77. bijota pokario metais. 10 Muzika 1940–1960, op. cit., p. 59. Paradigminiu lūžiu reikėtų vadinti tai, kad Kutavi- 11 Ibid., p. 109–110. čius ir Bajoras sugebėjo liaudies muziką atsieti nuo kla- 12 Ibid., p. 50–51. sikinės ir prišlieti prie šiuolaikinės tradicijos. Seniausius 13 Ibid., p. 118. lietuvių muzikos klodus jie pavertė šiuolaikinės muzikos 14 Arnold Schoenberg, Le Style et l’Idée, Paris, Buchet/Chastel, 1977, p. 133. pagrindu. Būtent čia atsirado įtrūkimas tarp oficialiojo 15 Muzika 1940–1960, op. cit., p. 117–118. ir neoficialiojo kultūros sluoksnių. Oficialiosios kultū- 16 Ibid., p. 85–86. ros įspaudas buvo toks stiprus, kad net daugelis kolegų 17 Ibid., p. 118. kompozitorių visiškai nesuprato tokio požiūrio į liau- 18 Ibid., p. 21. dies muziką. Pavyzdžiui, Kutavičius savo atsiminimuo- 19 Ibid., p. 38. se rašo, kad apie 1970 m. sukurtą ir uždraustą „Pante- 20 Igor Strawinsky, op. cit., p. 79. istinę oratoriją“ (atnaujinta 1982 m.) Eduardas Balsys 21 Feliksas Bajoras. Viskas yra muzika (sud. G. Daunoravičienė), Vilnius, ArtSeria, sakęs: „Nereikia rodyti tokios muzikos. Tai vienas bai- 2002, p. 55. siausių kūrinių, kokį tik esu girdėjęs. Žemiau jau nėra 22 Arnold Schoenberg, op. cit., p. 132. kur pult.“27 O Felikso Bajoro „Stalaktitus“, parašytus 23 Broniaus Kutavičiaus muzika. Praeinantis laikas, (sud. Inga Jasinskaitė-Jankaus- irgi 1970 m., kompozitorius Jurgis Gaižauskas pavadino kienė), Vilnius, Versus aureus, 2008, p. 319. „psichiškai nesveiko žmogaus muzika“…28 24 Feliksas Bajoras, op. cit., p. 64. Kutavičius ir Bajoras buvo kritikuojami ne tik dėl tuo 25 François-Bernard Mâche, Musique, Mythe, Nature ou les dauphins d’Arion, Paris, metu neįprastai skambėjusios muzikinės kalbos, bet ir to- Klincksieck, 1991, p. 46. dėl, kad tai buvo muzika, pirmą kartą XX a. atspindėjusi 26 Muzika 1940–1960, op cit., p. 106. garsinę lietuvių tautos tapatybę. Šioje garsinėje erdvėje 27 Broniaus Kutavičiaus muzika, op. cit., p. 28. suskambo tautinis sąmoningumas, kultūriškai paženkli- 28 Feliksas Bajoras, op. cit., p. 60. nęs atsiribojimą nuo regresinės sovietinės kultūros. 29 Igor Strawinsky, op. cit., p. 81.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 69 Istorijos puslapiai
Virgilijus ČEPAITIS
NEPRIKLAUSOMYBĖS BLOKADA*
Trečiasis ultimatumas Ir latviams, ir estams, ir mums buvo svarbu sužinoti ko- kia padėtis kiekvienoje šalyje. Apie tai užsirašiau: Kovo 31-ąją SSRS prezidentas Michailas Gorbačio- 1990-03-24, šeštadienis. Baltijos Taryba vas vėl pakartojo reikalavimą, kad LR AT nedelsiant Su Dainiu Īvānsu, Latvijos Liaudies Fronto pirminin- atšauktų priimtus neteisėtus aktus. Paskelbtas ir jo ku, jo pavaduotoju Ivarsu Godmaniu, su Estijos Liaudies „Kreipimasis į Lietuvos TSR liaudį“: Fronto valdybos nariais Martu Tarmaku ir Küllo Arjaku „Kreipiuosi į jus sunkią šaliai valandą. Lietuvos TSR apsikeitėm informacija. Aukščiausiosios Tarybos š. m. kovo 11 d. nutarimai vi- Estai savo Aukščiausiojoje Taryboje negali skelbti ne- sus mus atvedė prie kritinės ribos. Dabartinė respublikos priklausomybės, nes viskas surišta su Kongresu,*** be to, jų vadovybė bando staigiai nutraukti respublikos saitus su AT daug kolonistų. Tarybų Sąjunga, o jos pasirinkta vienpusiškų ir ulti- Latviai ruošiasi skelbti nepriklausomybę gegužės pra- matyvių veiksmų taktika kelia grėsmę visos respublikos džioj. Latvijoj aišku, kad jų kelias bus lietuviškas, ir val- liaudies – lietuvių ir nelietuvių – normaliam gyvenimui džia ateis į jų rankas. Tik jie neatkurs pirmosios, bet su- bei saugumui ir kelia pavojų visai šaliai. Argi tai norma- kurs antrąją respubliką. [...] Latviai dar prieš rinkimus lu, kai Konstitucijos pataisos, nulemiančios respublikos, paėmė iš savo deputatų raštišką pasižadėjimą, kad AT jos liaudies gyvenimą, liečiančios visos šalies likimą, prii- sesijoje visais klausimais balsuos vieningai. mamos paskubom, be konsultacijų ir aptarimo, tiesiogine Baltijos Tarybos pareiškime buvo sakoma, kad viso- prasme, per vieną naktį.** [...] Bendrai paėmus, situacija ir se trijose Baltijos valstybėse ženklia persvara nugalėjo pačioje respublikoje, ir aplink ją įgavo dramatišką pobūdį. nepriklausomybės atkūrimo šalininkai ir kad bet kokie Ir jei dabar nebus įsiklausyta į proto balsą, įvykiai visiems mėginimai nutraukti demokratinius ir parlamentinius mums gali turėti sunkių pasekmių.“ procesus bus padaryti prieš Estijos, Latvijos ir Lietuvos Kovo 24-ąją Vilniuje pirmą kartą po Nepriklausomy- tautų valią. Taip pat buvo pareikalauta, kad SSRS vy- bės paskelbimo susirinko Baltijos Taryba, koordinavusi riausybė liautųsi gąsdinusi karine jėga, dariusi spaudimą Rahvarinne, Tautas Fronte ir Sąjūdžio veiksmus. Aptarta, Lietuvai, kiršinusi jos piliečius, pažeidinėjusi Lietuvos ką visiems kartu daryti, jeigu bus bandoma kelti nera- įstatymus ir pradėtų tarpvalstybines derybas. mumus, ieškant preteksto įvesti nepaprastajai padėčiai. Tą šeštadienį Lietuvoje vyko savivaldybių rinkimai. Sąjūdžio remiami kandidatai nugalėjo tik didžiuosiuo- * Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Nepriklausomybės blokada“. Tęsinys se miestuose. Rajonuose daugiau balsų gavo LKP atsto- iš nr. 9. ** Po pusantro dešimtmečio M. Gorbačiovo retoriką išgirdau jau iš lietuviškų *** Estijos piliečių kongreso teisininkai tvirtino, esą Estijos SSR Aukščiausio- lūpų, smerkiančių A. Kubiliaus vyriausybės mokesčių reformą, kuri buvo sios Tarybos priimti nutarimai neturės juridinės galios, nes rinkimuose į ją padaryta, staigiai gelbstint Lietuvą iš ekonominės krizės (aut. past.). dalyvavo ir ne Estijos piliečiai.
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 vai. Tiesą sakant, tie rinkimai buvo palikti savieigai, nes siūlydamasis tarpininkauti tarpvalstybinėse derybose. Aukščiausioji Taryba tuo metu visą dėmesį buvo sutelkusi Islandijos vyriausybė pasiūlė, kad derybos tarp Lietuvos į „susirašinėjimą“ su Maskva. Dedu kabutes, nes tai buvo ir SSRS vyktų Reikjavike. Solidarność lyderis Lechas Wa- ypatingas susirašinėjimas – Kremlius nė karto neatsakė į lęsa pasiuntė Gorbačiovui telegramą, smerkiančią oku- mūsų laiškus, tik vieną po kito siuntė ultimatumus. pacinės kariuomenės siautėjimus Lietuvoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, savivaldybių rinkimus Vilniaus Popiežius Jonas Paulius II kreipėsi į visus pasaulio ka- ir Šalčininkų rajonuose vėl laimėjo LKP (SSKP) šalinin- talikus, prašydamas juos melstis, kad Lietuvos reikalai kai. Netrukus tų rajonų tarybos paskelbė, kad lenkiški išsispręstų taikiai ir teisingai. rajonai laikysis SSRS įstatymų. Sovietų Sąjungoje pirmąjį mitingą, pritariantį Lietu- Nesiliaujantys Kremliaus ultimatumai kėlė nerimą vos nepriklausomybės siekiui, surengė Ukraina – kovo visam demokratiniam pasauliui. Dar tą pačią dieną, kai 21-ąją Lvove susirinko apie dešimt tūkstančių žmonių, buvo išleistas Gorbačiovo įsakas, JAV prezidento George’o kad pasmerktų Kremliaus ultimatumus. Rucho, apiman- Busho atstovas spaudai padarė tokį pareiškimą: čio visą Ukrainą, Didžioji taryba viešai rėmė Lietuvos „Lietuvos žmonės laisvai išreiškė savo ketinimą at- pastangas atkurti savo nepriklausomybę. Ukrainoje pa- kurti Lietuvos nepriklausomybę. Jungtinės Amerikos laikyti Lietuvos susirinkdavo vis daugiau žmonių. Kovo Valstijos visada palaikė Pabaltijo tautų teisę į taikų ap- 31-ąją Lvove į mitingą atėjo apie trisdešimt tūkstančių, sisprendimą. Jungtinės Amerikos Valstijos pažymi, kad Kijeve – dvidešimt tūkstančių žmonių. Tūkstantiniai Lietuvos vyriausybė išreiškė savo pasirengimą atsižvelgti mitingai įvyko Donecke, Ternopolyje, Ivanofrankovs- per derybas į visus teisėtus Sovietų Sąjungos interesus, ke, dar keliolikoje miestų. Didžiulis mitingas Lietuvai tarp jų ir ekonominius. paremti įvyko Gruzijoje, Tbilisyje. Tokios palaikymo Rytojaus dieną JAV Senatas vienbalsiai priėmė rezo- akcijos darėsi vis gausesnės. Armėnijos bendranacio- liuciją, aiškiai siūlančią tiek prezidentui Michailui Gor- nalinio judėjimo surengtame mitinge Jerevane dalyva- bačiovui, tiek kitiems sovietų vadams suprasti, kad jėgos vo šimtas tūkstančių žmonių, reikalaudami, kad SSRS naudojimas prieš Lietuvos žmones turės rimtų pasekmių nesikištų į Lietuvos vidaus reikalus. Amerikos santykiams su Sovietų Sąjunga. Bushas tomis Po antro ir trečio ultimatumo tapo aišku, kad SSRS dienomis pareiškė, kad JAV palaiko Lietuvos teisę apsi- vyriausybė neapsiribos žodiniais pagrūmojimais, iš ma- spręsti ir pasmerkė SSRS mėginimus jai grasinti. JAV gy- lūnsparnių barstomais lapeliais su pagąsdinimais, o ban- nybos sekretorius Robertas Cheyne’is pridūrė, kad SSRS dys maištaujančią Lietuvą paklupdyti karine jėga. turi sustabdyti bet kokias karines akcijas Lietuvoje. Nekreipdama dėmesio į mitingus, kurie vyko dau- Kovo 28-ąją į Maskvą atskrido JAV senatorius Edwar- gelyje Sovietų Sąjungos miestų, kariuomenė elgėsi vis das Kennedy. Įtakingas politikas pareiškė, kad JAV ir įžūliau ir agresyviau. Kovo 22-ąją užgrobė LKP Vilniaus SSRS santykiai pablogės, jei Lietuvoje sovietai panaudos miesto komiteto pastatą Gedimino prospekte, kovo karinę jėgą. Tą patį pakartojo ir JAV valstybės sekretorius 23-iąją, kai buvo paskelbtas trečias SSRS ultimatumas, Jamesas Bakeris, susitikęs su SSRS užsienio reikalų mi- desantininkai Marijampolėje, sumušę pedagoginės mo- nistru Eduardu Ševardnadze. Sovietų kariškių veiksmus kyklos mokytoją, iš karinio mokymo kabineto rekvi- pasmerkė Norvegijos premjeras. Kovo 30-ąją Bushas, zavo mokomuosius ginklus. Kovo 25-ąją buvo užimta: pasitaręs su Kongreso vadovais, pareiškė susirūpinimą Vilniuje – Aukštoji partinė mokykla, Kaune – Politinio dėl SSRS kariuomenės veiksmų Lietuvoje. Net Danijos švietimo namai, Zarasuose – LKP rajono komitetas. kompartijos vykdomasis komitetas pareiškė, kad danų Kovo 27-ąją auštant iš Naujosios Vilnios psichiatrinės komunistai remia Lietuvos teisę laisvai apsispręsti. Če- ligoninės desantininkai pagrobė jaunuolius, kurie ten koslovakijos prezidentas Václavas Havelas nusiuntė tele- slapstėsi, pasitraukę iš sovietinės armijos. Atrodo, tai gramas Vytautui Landsbergiui ir Michailui Gorbačiovui, buvo tik tokių grobimų pradžia, nes SSRS ginkluotųjų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 71 pajėgų štabo viršininkas generolas Michailas Moisejevas užėmė Spaudos rūmus, o juos saugojusius Sąjūdžio žalia- šifruotėje, kuri rasta po 1991 m. rugpjūčio pučo, rašė: raiščius uždarė pastato rūsyje. Balandžio 2-ąją į Spaudos „Naktį iš 1990 m. kovo 26 į 27 d., aktyviai veikiant rūmus atvyko SSKP CK atstovai. Pareiškę, kad pastatas 7-osios oro desanto divizijos paieškos grupėms, sulaikyti su visa įranga priklauso jiems, pareikalavo nebespausdin- 23 dezertyrai psichiatrinėse ligoninėse ir kitose kariškiams ti Atgimimo, Soglasije, Gimtojo krašto, Echo Litvy, Kurjer neprieinamose vietose. Šis pavyzdys yra gerai organizuo- Wilenski, Respublikos, įsileisti LKP (SSKP) laikraščius. tų, tikslingų ir ryžtingų veiksmų, kuriuos atliko specialiai Tačiau spaustuvės darbuotojai savo susirinkime nutarė, sudarytos ir apmokytos paieškos grupės, rezultatas. Įsakau kad prieš Lietuvą nukreiptos propagandos netiražuos ir sudaryti visuose junginiuose tokias paieškos grupes iš ga- vykdys tik Lietuvos AT nurodymus. Balandžio 4-ąją šim- bių kareivių ir karininkų bei jas ekipuoti. Apmokyti jas su- tai vilniečių susirinko prie Spaudos rūmų, reikalaudami, maniai veikti, esant vietos gyventojų priešiškoms armijai kad vidaus kariuomenė išsinešdintų iš pastato. Ankstų ir nacionalistinėms nuotaikoms.“ balandžio 8-osios rytą Spaudos rūmus apsupo desanti- Tą pačią naktį iš penktadienio į šeštadienį, kai buvo ninkai. Po pietų, atvykus LKP CK pirmajam sekretoriui pagrobti jaunuoliai, besislapstantys nuo tarnybos Brazauskui, vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiuko- okupacinėje kariuomenėje, desantininkai užėmė LKP niui ir SSRS liaudies deputatui Jurijui Afanasjevui, kuris CK pastatą. Pirmadienį buvo užgrobtas LKP CK par- tuo metu buvo Vilniuje, kariškiai pasišalino. Toks staigus, tinis archyvas. Maskva visą laiką vaizdavo, kad pasta- sovietų desantininkams visiškai nebūdingas atsitraukimas tus užiminėja tik vidaus daliniai, pabrėždama, kad tai sukėlė įtarimų. Rytojaus dieną užsirašiau: esąs SSRS vidaus reikalas, todėl desantininkus dažnai 1990-04-09, pirmadienis. Sąjūdžio deputatų klubo perrengdavo milicininkais. pasitarimas Aukšti SSKP CK pareigūnai, atvykę iš Maskvos kovo Svarstoma politinė padėtis, Misiukonio elgesys, situ- 31-ąją, LKP CK pirmajam sekretoriui Algirdui Brazaus- acija VRM. kui paaiškino, kad šitaip vykdomas SSKP CK politinio Kokius burtažodžius vakar pasakė Misiukonis su biuro nutarimas „Dėl priemonių SSKP nuosavybei Lie- Brazausku, kad per minutę išvažiavo visi kareiviai nuo tuvos SSR teritorijoje ginti“. Tą pačią dieną buvo užim- Spaudos rūmų? tas prokuratūros pastatas, Partijos istorijos institutas O gal nė nereikėjo jokio burtažodžio? Užteko žodi- ir LKP CK garažas. Be to, SSRS generalinio prokuro- nio įsakymo. Sąjūdžio deputatai, ko gero, užmiršo, kad ro pirmasis pavaduotojas pareiškė, kad AT paskirtas Brazauskas tuo metu turėjo generolo rangą, buvo SSRS Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Artūras ginkluotųjų pajėgų Pabaltijo karinės tarybos narys, o Paulauskas nušalinamas nuo pareigų, vietoj jo skiria- Afanasjevas – SSKP CK narys. Gal irgi generolas. Tiesa, mas naujas prokuroras, beje, lietuviška pavarde Pe- netrukus paaiškėjo, kad desantininkų atsitraukimas lai- trauskas, atvežtas iš Rygos karinės prokuratūros. kinas. SSRS buvo ir aukštesnių už generolus – maršalų. Lietuva, nepaisydama Kremliaus pastangų, vis inten- Balandžio 11-ąją kareiviai sustabdė nepriklausomų Lie- syviau pastiprinamų kariuomenės veiksmais, vis tiek tuvos laikraščių spausdinimą. Tarp kitko, Tiesa ir Lietuvos ir toliau laikė save valstybe. Kovo 30-ąją Vilniaus oro rytas buvo spausdinami toliau. Spaustuvės darbuotojai uoste buvo išrašyta pirmoji Lietuvos viza. Ją gavo ko- jau anksčiau atsisakė spausdinti tiek Maskvoje leidžiamų respondentas iš Didžiosios Britanijos Edwardas Luca- dienraščių, skirtų Lietuvai, tiražus, tiek laikraštį Tarybų sas. Tą pačią dieną Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų Lietuva, tad po Kovo 11-osios „platformininkams“ teko ministras priėmė Algirdą Saudargą, vos prieš savaitę jį leisti Minske. Sąjūdžio laikraščiai ir persivadinę LKP paskirtą Lietuvos užsienio reikalų ministru. CK „organai“ perėjo į daugiau žurnalams skirtą spaus- Sovietai nutarė atkirsti Lietuvos AT nuo informaci- tuvę Maironio gatvėje. Balandžio 20-ąją desantininkai jos, taigi kovo 31-ąją SSRS vidaus kariuomenė Vilniuje užėmė ir ją. Užgrobdami spaustuvę, kareiviai žiauriai
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 sumušė AT deputatą, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų riai pirmininkavo Gorbačiovas, nusprendė imtis, kaip komisijos pirmininką Zigmą Vaišvilą. pagrūmota trečiame ultimatume, efektyvių ekonominio, Naujas Kremliaus ultimatumas buvo toks grėsmingas, politinio ir administracinio pobūdžio priemonių. Dar po kad nutarėme dar kartą parodyti – Aukščiausiosios Ta- keturių dienų, balandžio 13-ąją, Gorbačiovas ir SSRS rybos vykdomą nepriklausomybės politiką palaiko visa ministrų tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas pa- Lietuva. Į mitingą Vingio parke susirinko apie tris šimtus skelbė ketvirtą ultimatumą Lietuvos TSR Aukščiausiajai tūkstančių žmonių, ko gero, netgi daugiau negu 1988- Tarybai. Pravdoje ir Tiesoje jis buvo išspausdintas Didįjį ųjų vasarą. Tada užsirašiau: Šeštadienį. Pirmajame Tiesos puslapyje ultimatumas įdė- 1990-04-07, šeštadienis. Mitingas Vingio parke tas greta fotografijos su margučių lėkšte. Štai jo tekstas: Žemai skraidė sraigtasparniai, mėtydami lapelius „Lietuvos TSR vadovybės dirbtinai ir neteisėtai sukurta su Gorbačiovo kreipimusi į „Lietuvos krašto žmones“. Respublikos padėties sąjunginėje valstybėje problema vis Buvau su šeimyna, pirmą kartą ne tribūnoj, o nuo že- labiau susimezga į kietą mazgą, įgauna politinės akla- mės viskas atrodo kitaip. vietės pobūdį. Nors aukščiausi TSRS valstybinės valdžios Tarp kitko, tądien SSRS AT priėmė įstatymą, pa- organai ėmėsi konstruktyvių ir apgalvotų priemonių, ku- gal kurį galima išstoti iš Sovietų Sąjungos. Kaip tada rios galėtų Lietuvos TSR suvereniteto stiprinimo problemą buvo juokaujama, pagrindinė laisvės sąlyga – sune- įstatyti į konstitucines vėžes, Respublikos vadovybė priima šioti geležines kurpes. vis naujus įstatyminius aktus ir nutarimus, kurie Lietu- vos TSR priešpriešina kitoms respublikoms ir visai Tarybų Sąjungai. Pavyzdžiui, balandžio 5 d, priimtas įstatymas BLOKADA „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimo“, diskrimi- nuojantis Tarybų Sąjungos piliečius, norinčius gyventi, Didysis Penktadienis ir sutinkamai su konstitucine tvarka ir TSRS įstatymais. Labai šiurkštus TSRS visuotinės karinės prievolės įstaty- Buvo 1990-ųjų Didžioji Savaitė. Lietuvos Respublika mo pažeidimas yra Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos gyvavo jau visą mėnesį. Aukščiausioji Taryba atmetė vi- nutarimas, kuriuo Respublikoje nutraukiama veikla vyk- sus tris Maskvos ultimatumus, reikalaujančius panaikinti dant pavasarinį piliečių šaukimą į tikrąją karinę tarny- Kovo 11-osios Aktą ir grįžti į SSRS Konstitucijos apibrėž- bą. Nepaisydama TSRS Ministrų Tarybos nutarimo „Dėl tus rėmus. Nepaisant to, kad į Lietuvą buvo atskraidinta priemonių TSKP nuosavybei apginti Lietuvos TSR terito- tūkstančiai desantininkų, kurie grobė žmones ir užiminė- rijoje“, Respublikos valdžia neteisėtai mėgina pasisavinti jo pastatus įvairiuose miestuose, nepriklausomybininkai šią nuosavybę. Tokie veiksmai, kurių sąrašą būtų galima neketino pasiduoti. Gamyklos dirbo, autobusai važinėjo, tęsti, toliau negali būti toleruojami. Jais siekiama pakirsti prekių pasiūla, nors ir menka, parduotuvėse nesikeitė. Je- politinį bei socialinį-ekonominį stabilumą šalyje, jie daro dinstvo sušaukė kelis mitingus, nukreiptus prieš lietuvių žalą joje vykstantiems demokratiniams procesams, gero- laisvės siekį, tačiau surengti visuotinio streiko nepavyko. kai apriboja Tarybų Sąjungos piliečių teises. Kitos sąjun- Parlamentas toliau leido įstatymus, teisiškai vis labiau ginės respublikos pagrįstai kelia klausimą – kodėl jos turi, atidalijančius Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos. Balandžio darydamos žalą savo poreikiams, toliau tiekti Lietuvai 5-ąją, baigusi formuoti naują vyriausybę, AT išleido po- produkciją, kai jos vadovaujantys organai tęsia antikons- tvarkį, įpareigojantį visas įstaigas, kad sovietų kariniams titucinius veiksmus, ignoruoja bendro liaudies ūkio kom- komisariatams neteiktų jaunuolių sąrašų. plekso ir šalies piliečių teisėtus interesus. Susidariusioje Per tą šalies nepriklausomybės de jure mėnesį Mas- situacijoje mes turime padaryti tokį įspėjimą: jeigu per kva, matyt, suprato, kad grasinimais Lietuvos įveikti dvi dienas Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ir Minis- nepavyks. Balandžio 9-ąją SSRS prezidento taryba, ku- trų Taryba neatšauks savo aukščiau minėtų nutarimų, tai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 73 bus duoti nurodymai nebetiekti į Lietuvos TSR iš kitų są- 1914-aisiais. Vaišvila. Vieni remia Kovo 11-osios spren- junginių respublikų tos produkcijos, kuri realizuojama dimus, kiti jais abejoja. O gąsdinti – nedora. [...] Stanke- užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta. Mes už vičius nusileidžia nuo 1939 m. iki 1920 m. sutarties. tai, kad nereikėtų taikyti šios priemonės, bet tai dabar Svarstymą nutarta perkelti į rytdieną. visiškai priklauso nuo Lietuvos TSR vadovybės. Kartu Tos dienos diskusijose kalbėjo dvidešimt deputa- dar kartą patvirtiname, jog mes laukiame, kad Lietuvos tų, rytojaus dieną pasisakė dar šešiolika. Tiesa, naujų TSR Aukščiausioji Taryba ir Ministrų Taryba priimtų minčių išsakyta nedaug. Opozicija skubino nusileisti nutarimus, kuriais būtų atstatyta Respublikos padėtis, Maskvai, ieškoti kompromisų ir pereiti prie realistinės kuri buvo 1990 metų kovo 10 dieną. Tai leistų neatidė- politikos. Cituoju oficialią AT stenogramą: liojant apsvarstyti visą klausimų kompleksą.“ D. Morkūnas. Penkias savaites mes vykdėme vieną Šis Gorbačiovo ir Ryžkovo laiškas datuotas 1990 m. politiką. [...] Nepriklausomybė visa ir dabar pat! Tačiau balandžio 13 d. Tai buvo Didysis Penktadienis. Prieš į mūsų tiesą, priimamus įstatymus, nutarimus, deklaraci- keletą dešimtmečių SSRS vadovai, ypač mėgstantys jas ir notas, dedamus ant vienos svarstyklių pusės, Maskva simbolinius gestus, įsakymą deginti Lietuvos kaimus, atsako savo tiesos argumentais, nė kiek ne lengvesniais, žudyti žmones duodavo per Kūčias, o dabar Kremlius pavyzdžiui, desantininkais ir pan. Taip ir krauname kie- šv. Velykų išvakarėse tik pagrasino užsuksiąs krane- kvienas savo argumentus, svarstyklės pašėlusiai svyruoja. lius. Ačiū Dievui, laikai keičiasi… [...] Turbūt tai tikrai ne visiškai realistinė politika. Antradienį Aukščiausioji Taryba susirinko į posėdį, ku- Daugelis deputatų jau sutiko, kad reikia priimti Egi- riame buvo svarstoma, kaip atsakyti į ketvirtą SSRS ultima- dijaus Bičkausko pasiūlymą – atsakant į grasinimus, tumą. Po Vytauto Landsbergio kalbos, kurioje jis apžvelgė kad bus įvesta ekonominė blokada, pažadėti Kremliui: mėnesio, praėjusio po Kovo 11-osios, įvykius ir aptarė ga- kol vyks konsultacijos dėl derybų, sustabdysime Kovo limus atsakymo Gorbačiovui ir Ryžkovui variantus, pra- 11-osios Akto realizavimą. Gal Maskva pagaliau su- sidėjo diskusija, trukusi dvi dienas. Pirmosios dienos tiks su mumis derėtis? Tad balandžio 18-ąją AT de- ginčų esmę perteikiu pagal savo užrašus: putatai vieningai balsavo už nutarimą „Dėl Lietuvos 1990-04-17, antradienis. AT posėdis Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Są- Stankevičius pristato laiško Gorbiui apmatus – siūloma jungos santykių plėtojimo“: grįžti prie 1939 m. sutarties su SSRS. Plečkaitis irgi siūlo „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, patvir- remtis 1939 m. sutartimi. Varanauskas pataria remtis ja tindama savo ištikimybę 1990 m. kovo 11 d. aktams ir atsargiai. Malkevičius aiškina, kad energetinė blokada nuosekliai siekdama Lietuvos Respublikos nepriklauso- sunkiai įmanoma. Gudaitis pasisako už minkštutę sutartį mybės įtvirtinimo, būdama įsitikinusi, kad tik dialogo su Sovietų Sąjunga. Žalys siūlo, kad išplėstą laiško varian- būdu galima rasti Tarybų Sąjungai ir Lietuvai priimtinus tą Landsbergis pats nuvežtų į Maskvą. [...] Aš. Pasakius sprendimus, n u t a r i a: 1. Preliminarių parlamentinių „a“, reikia sakyti „b“ ir „c“, o ne „b“, „v“, „g“, „d“, perei- konsultacijų tarp Lietuvos ir TSRS, jeigu jos prasidėtų, nant prie graždankos (rusų abėcėlės). [...] Beriozovas laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų po- gąsdina prezidentiniu valdymu, ekonomine blokada. [...] litinių įstatyminių aktų. 2. Kviesti Tarybų Sąjungą, kad ji Bičkauskas – konservatyviaisiais SSRS sluoksniais. Siūlo atsisakytų bet kurios, taip pat ir ekonominės, prievartos priimti tokį nutarimą: konsultacijų periodu sustabdyti prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius. 3. Siūlyti Ta- Kovo 11-osios Akto realizavimą. Pirožkovas nesutinka rybų Sąjungai pradėti konsultacijas dėl derybų su Lie- su radikaliu atsiskyrimu nuo SSRS, kurį siūliau. Gąsdi- tuvos Respublikos įgaliotąja delegacija. 4. Pasiųsti į Ta- na atomine elektrine. Juršėnas: AT padarė šiurkščių klai- rybų Sąjungą konsultacijoms dėl derybų sąlygų Lietuvos dų. [...] Antanavičius. Ar labai teigiamas bus Lietuvos Respublikos įgaliotąją delegaciją, vadovaujamą Lietuvos paveikslas, jei sukelsim pasaulinę suirutę? Kaip Serbija Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pava-
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 duotojo Broniaus Kuzmicko. 5. Raginti Lietuvos ūkines reakcijos, nutarė, kad AT dauguma pritars jo siūlomai organizacijas ir piliečius jau dabar nusiteikti griežtai step by step politikai. visų išteklių ekonomijai ir dvasinei ištvermei.“ A. Januška. Jūs pavadinote dabartinę situaciją egzis- Taigi, šiame nutarime nebuvo nė kalbos apie Lietuvos tencija, kurią galima pratęsti dar šiek tiek. [...] Pasakėt, sugrįžimą į 1990 m. kovo 10 d. teisinę padėtį, kaip reika- kad mes turime priimti politinį sprendimą, kuris pasuktų lavo Kremlius. Nebuvo ir pažadų vėl tapti LSSR. Lietuva mus į šviesų nepriklausomybės kelią. Jūs taip pasakėt? nepriėmė ir ketvirto Sovietų Sąjungos ultimatumo. A. M. Brazauskas. Taip. A. Januška. Kokį politinį sprendimą reikėtų dabar... Trys antiblokadinės komisijos A. M. Brazauskas. Aš patarčiau visus tuos tris klausimus, kuriuos iškėlė Sąjungos vadovai kovo 13 dienos pareiškime Būsiu tikslus – tą patį balandžio mėn. 18 d. vakarą, (na, vienas labai didelis klausimas, du yra visai maži klausi- 21 val. 25 min., praslinkus vos kelioms valandoms po to, mėliai), reikėtų iš naujo aptarti Aukščiausiojoje Taryboje. kai Aukščiausioji Taryba balsavo už nutarimą, kurio pre- Daugelis deputatų, užduodami klausimus Brazauskui, ambulėje dar kartą deklaruota ištikimybė Kovo 11-ajai, bandė sužinoti, kokias konkrečiai nuolaidas jis siūlo Mas- Maskva nutraukė naftos tiekimą į Mažeikius Družbos kvai. Diskusijose apie priemones, kurių reikėtų imtis blo- vamzdynu. Prasidėjo ekonominė blokada, kuri, Krem- kados sąlygomis, tądien pasisakė dvidešimt du deputatai. liaus nuomone, turėjo trukti, kol Lietuva atšauks Kovo Maskvoje leidžiamų dienraščių korespondentai 11-osios Aktą ir sugrįš į SSRS pavaldumą. akylai stebėjo AT diskusijas. Štai ką sekmadienį rašė Ministrė Pirmininkė buvo išvykusi į Skandinaviją ieš- Komsomolskaja pravda: koti alternatyvių energijos šaltinių, nes blokados grėsmė „Padėtis Lietuvos liaudies ūkyje artėja prie kritinės jau senokai kybojo Lietuvai virš galvos. Tokią galimybę ribos – taip keliais žodžiais galima perteikti respublikos numatėme dar prieš kovo 11-ąją. Balandžio 20-osios AT premjero pavaduotojo A. Brazausko pranešimo atnauji- posėdyje premjerės pavaduotojas Brazauskas pranešė, nusios darbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tary- kad Vyriausybė sudariusi komisiją, kuri apsvarstė, kas bos sesijoje esmę. Jis pranešė, kad nutraukus naftos tieki- bus opiausia per ekonominę blokadą. Pavyzdžiui, ben- mą Lietuvai, o taip pat žymiai sumažinus gamtinių dujų zino išteklių, nustačius taupius režimus atskiroms trans- ir kitų materialinių išteklių tiekimą, jau po kelių dienų porto grupėms, komisijos vertinimu, turime vienam kai kurioms pramonės įmonėms teks nutraukti darbą. mėnesiui. Dėl elektros – Ignalinos atominė elektrinė Premjero pavaduotojas [...] išreiškė nuomonę, kad „išeiti remontuojama, o Elektrėnams kuro užteksią dvylikai iš aklavietės įmanoma tik radus politinius sprendimus“. Po parų. Dujų gaunama 16 proc. įprastinio kiekio. Brazaus- to prasidėjo aštri diskusija. Dauguma kalbėtojų pasisa- kas kalbėjo ir apie pirmuosius žaliavų ir detalių tiekimo kė, esą „blokados organizatoriams nepavyks parklupdyti Lietuvos pramonei apribojimus. Baigė savo kalbą taip Lietuvos“. [...] Kai kurie deputatai išreiškė nuomonę, kad (cituoju pagal oficialią stenogramą): „būtina ieškoti kompromisų“. A. M. Brazauskas. Todėl aš norėčiau pasiūlyti Atrodo, laikai iš tikrųjų buvo pasikeitę. Užuot Aukščiausiajai Tarybai, deputatams labai rimtai ap- ėmus ir išvaikius maištingąjį parlamentą, reikėjo svarstyti štai šitą esamą padėtį ir labai rimtai pagal- daugmaž objektyviai referuoti visai Sovietijai, apie voti apie galimus naujus papildomus politinius spren- ką diskutuoja Lietuvos AT. dimus, kurie mus ištrauktų iš šitos aklavietės, kurioje Pirmadienį posėdžiavo AT antiblokadinė komisija mes šiandien esame atsidūrę. (buvo ir tokia). Pacituosiu savo užrašus: Sąjūdžio deputatai iškart pastebėjo, kad Brazauskas, 1990-04-23. AT antiblokadinės komisijos posėdis visą laiką nesutikęs su AT įvykdytu staigiu nepriklauso- Šerkšnys. Reikia skubiai paruošti ypatingos padėties įsta- mybės paskelbimu, dabar, sulaukęs ryžtingos Maskvos tymą. Terleckas. Banko grupė siūlo tokią ekonominės bloka-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 75 dos fondo formą: kaupti grynus pinigus tose savivaldybėse, pasienio stočių. [...] III. Dėl padėties pasirengiant priim- kurios turi seifus. Įmonės gali turėti savo blokados fondus. ti naftos produktus Klaipėdos naftos produktų tiekimo [...] Šerkšnys. Čia pateikta daug pasiūlymų. Reikia išleisti eksportui įmonėje iš tanklaivių [...] 2. Atsižvelgiant į įstatymą, kad įvedama ypatinga ekonominė padėtis. susidariusią ypatingąją situaciją, aprūpinant Lietuvos Bendros mintys. Visiškai nutrauktas tiekimas iš SSRS. Respublikos ūkį naftos produktais, įpareigoti Energeti- Ar reaguojam aktyviai, ar pasyviai? Būtinas taupymo kos ministeriją atlikti Klaipėdos naftos produktų tieki- režimas. Gal įvesti korteles? Reikia pabandyti iškelti bylą mo eksportui įmonėje būtinus remonto darbus, kurių Sovietų Sąjungai Hagos tribunole. Nutarta kaupti idėjas, tikslas – nuo š. m. gegužės 14 d. vartotojams patiekti 1,5 kurios padėtų atlaikyti blokadą. tūkst. tonų, o nuo š. m. birželio 1 d. – iki 11 tūkst. tonų Pirmajame AT komisijos posėdyje konstatavome, kad šviesių naftos produktų per parą. Sovietų Sąjunga, įvesdama blokadą, paskelbė Lietuvai Taip jau susiklostė, kad, be Valstybinės antiblokadi- karą. Kol kas ekonominį, tačiau jo pasekmes įmanoma nės komisijos, atskiras komisijas sudarė ir Aukščiausioji nugalėti, tik įvedant apribojimus ir griežtą drausmę. Taryba, ir Vyriausybė. Tiesa, ministrų kabineto komisi- Skubiai pradėjome rengti Ypatingos ekonominės padė- ja, sudaryta iškart, kai prasidėjo blokada, vadinosi taip, ties įstatymą, kuriuo reikėjo reglamentuoti priemones, tarsi jokios blokados apskritai nebūtų – „Komisija Res- padėsiančias įveikti blokadą. publikos ūkio aprūpinimui kuru ir kitais energetiniais Trečiadienį AT posėdyje už tą įstatymą jau buvo bal- ištekliais koordinuoti“. Gal todėl, kad Maskva visą laiką suojama. Tiesa, dabar jis vadinosi: „Dėl laikinųjų prie- neigė įvedusi blokadą, – esą tai Lietuvos išsigalvojimas? monių TSRS vykdomos ekonominės blokados sąlygo- Vyriausybės sudarytos komisijos posėdžiuose kartais mis“. Numatyta suteikti Vyriausybei teisę keisti įmonių dalyvaudavo ir AT deputatai. Kai ką užsirašiau: gamybos ir produkcijos tiekimo planus, atleisti jas nuo 1990-05-03, ketvirtadienis. MT antiblokadinės komisi- sankcijų už sutarčių nevykdymą, apriboti darbuotojų jos posėdis atleidimą iš darbo, teikti materialinę paramą asmenims, Brazauskas piestu stojasi prieš mėsos ir sūrių tiekimo nukentėjusiems nuo blokados, centralizuotai panaudo- Sovietų Sąjungai sumažinimą. Uoka aiškina, kad už deš- ti materialinius ir finansinius resursus, normuoti bū- ras Rusijoj žmonės nuvers bet kokią valdžią. Brazauskas. tiniausių prekių pardavimą (prireikus įvesti korteles), Mes gaunam tik 10 procentų metalo. Ašmontas sako, kad skirti vyriausybės įgaliotinius savivaldybėse, įmonėse Mažeikius galima greitai sutvarkyti naftos priėmimui. ir organizacijose, uždrausti be Vyriausybės leidimo iš- Vyriausybės sudarytos komisijos nariai tvirtino, kad vežti produkciją ir žaliavas, griežtai bausti už neteisėtą AT deputatai pernelyg radikalūs ir visiškai neišmano prekybą benzinu ir tepalais. ekonomikos. O tie savo ruožtu kaltino ministrų kabine- Valstybinę komisiją, kuri turėjo parengti ir vykdyti tą nuolaidžiavimu Maskvai. Tik po aštrių ginčų, galima priešblokadinių priemonių planą, AT patvirtino antra- sakyti, privertėme Vyriausybę bent dešimčia procentų dienį. Trečiadienį susirinkome (buvau į ją išrinktas) pir- sumažinti mėsos ir sūrių tiekimą Sovietų Sąjungai [ma- mojo posėdžio. Posėdžiaudavome vos ne kasdien. Tarp tyt, tą ir turi omenyje Viktoras Uspaskichas, ironizuoda- savo popierių radau antrojo posėdžio, įvykusio balan- mas: „mes nidosim rusams mėsos ir pieno“, esą gąsdinęs džio 26 d., oficialų protokolą, iš kurio matyti, kad ypač Landsbergis, o dabar štai patys rusai neima nei to, nei stengtasi pralaužti Lietuvos izoliaciją. Kai kurias to pro- ano. Kokia dabartinės „blokados“ motyvacija, oligarchas tokolo pastraipas pacituosiu: iš Kėdainių turbūt numano ypač gerai, – red.]. I. Dėl Lietuvos–Lenkijos geležinkelio atstatymo [...] 2. Pamenu, per vieną Valstybinės antiblokadinės komi- Pavesti Vilniaus geležinkelio apygardai (A. Kliorei) nedel- sijos posėdį paklausiau tuometinį susisiekimo ministrą, siant užmegzti ryšį su Lenkijos Respublikos geležinkelio ar geležinkelininkai jau pradėjo kloti europinę vėžę. Jis atstovais dėl eismo atidarymo tarp Lietuvos ir Lenkijos pažvelgė į mane kaip į pamišėlį – lyg nebūtų svarbesnių
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 darbų! Kadaise Rusija, tiesdama geležinkelius, specialiai įsipareigojimus „centrui“. Atrodo, jie neįstengė suprasti, pasidarė platesnę vėžę, kad Europa negalėtų jos užpulti kad tie santykiai nepataisomai sugadinti jau Kovo 11-ąją. traukiniais. Ši neužpuolė, bet platesnė vėžė liko. Lietuvo- Įvesdamas blokadą, Kremlius pats parodė, kad laiko mus je buvusią rusišką vėžę vokiečiai, okupavę kraštą Pirmo- atskira valstybe, bet Lietuvos Respublikos vyriausybė vis jo pasaulinio karo metais, perkalė į europinę. Tiesa, po dar klausė Sovietų Sąjungos įsakymų. Vasario 16-osios Lietuvos valdininkų požiūris į šalies ne- Tada viską mačiau arba juodai, arba baltai. Nepaisant priklausomybę buvo visai kitoks negu po Kovo 11-osios. ginčų su vyriausybine komisija dėl pernelyg pasyvaus, Rusija statė Lietuvos teritorijoje geležinkelius, kurdama kaip mums tada atrodė, pasipriešinimo, ji pradėjo veik- savo šalies infrastruktūrą, Vokietija juos perdarė, kad ti iškart, vos Maskva paskelbė blokadą, ir per dvi paras tiktų jos reikmėms. Tapusi savarankiška valstybe, Lietu- buvo įvestas racionalus taupymo režimas autotransporte va iškart nutiesė europinės vėžės bėgius iš Marijampolės ir gamyboje. MT sudaryta komisija rinkdavosi vos ne du į Šeštokus ir nuo Šiaulių iki Klaipėdos, su jau esamais kartus per dieną. Strateginius klausimus sprendusi Vals- magistraliniais keliais sujungdama visą šalį į vieną tinklą. tybinė komisija posėdžiavo rečiau. Jau per pirmuosius Buvo galvojama ne apie tai, kaip greitai viskas atsipirks ir posėdžius, kai paaiškėjo, kad naftos tiekimas Družbos kiek kam „nubyrės“, o apie tai, kas reikalingiausia šaliai. vamzdynu nutrauktas, bandyta apsirūpinti nafta iš Skan- Toks valstybinis požiūris gyvavo tol, kol gyvavo nepri- dinavijos ar iš kitur, atvežant ją tanklaiviais. Tam reikėjo klausoma Lietuva. Pavyzdžiui, mažai kam žinoma, kad, pasiruošti priimti naftą Klaipėdoje ir – iš geležinkelio atgavusi Vilnių, Lietuva jau 1940-aisiais buvo pradėjusi sąstatų – Mažeikiuose, pastatant estakadas. statyti autostradą į jį iš Kauno. Tačiau tai buvo ateities planai. Kol kas reikėjo atlaikyti Taigi, rusai, po Antrojo pasaulinio karo vėl okupa- ekonominę blokadą. vę Lietuvą, turėjo ką praplatinti. Negi lauks Trečiojo pasaulinio karo? Tarp kitko, Kinijoje nutiesta ne ru- Blokados kasdienybė siška, o europinė vėžė. Vėžę praplatinti nėra sunku. Sunkiau pakeisti su- Balandžio 25 d. vienoje iš centrinių Maskvos aikščių siaurėjusią mąstyseną. Atrodo, daug kam vis dar la- susidegino Ežerėlio, esančio netoli Kauno, gyventojas Sta- bai sunku galvoti ne vien apie šiandieną, bet ir apie nislovas Žemaitis. Atsisveikinimo laiške žmonai jis rašė, valstybės ateitį. Gal vis dar priklausome ekonominei kad blokada ir rusų desantininkai, užplūdę Kauno gatves, erdvei su rusiška vėže? Ar tikrai reikia laukti Europos atėmė norą gyventi. Po penkių dienų Žemaičio palaikai Sąjungos pinigų, kad tą vėžę pakeistume? buvo atvežti į Vilnių, Katedros aikštėje atsisveikinti su ve- Aršiausi ginčai kildavo, svarstant, ar turėtume tik lioniu susirinko dvidešimt tūkstančių žmonių. kęsti blokados vargus, ar vertėtų stengtis atremti bloka- Blokados gniaužtai veržė vis labiau. Jau ėmė trūkti dą, naudojant savo turimus svertus. O jų buvo ne taip kai kurių produktų. Visos trys antiblokadinės komisijos ir mažai. Jau minėjau maisto produktus. Bet turėjome svarstė, ar nevertėtų įvesti kortelių. Tačiau maisto Lietu- ir daugiau gana galingų ginklų. Vilniaus „Kuro aparatū- voje nestigo, tuo labiau jo užteko, kai buvo šiek tiek apri- ros“ gamykla komplektuojančiomis detalėmis aprūpin- botas produktų tiekimas į SSRS. Pavyko sukaupti net sū- davo daugelį SSRS gamyklų, o sustabdžius, pavyzdžiui, rių ir dešrų atsargą mainams su kitomis respublikomis. Panevėžio autokompresorių gamyklą, būtų sustojusi visa Galėjo nepakakti nebent druskos, cukraus, aliejaus. Nu- SSRS automobilių ir traktorių pramonė… tarta, kad įvesti korteles dar ne laikas. Tačiau Valstybinė Tai, ko gero, ir buvo pagrindinis ginčų tarp AT ir MT komisija nusprendė nuo gegužės 1-osios įvesti talonus, komisijų objektas – deputatai šiam ekonominiam karui kad būtiniausių prekių neišpirktų atvykstantieji iš kitur. siūlė taikyti puolamąją taktiką, o Vyriausybės atstovai Aukščiausioji Taryba, tapusi tarsi Lietuvos pasiprieši- reikalavo negadinti santykių su Maskva ir bandė vykdyti nimo centru, tomis dienomis gaudavo daugybę pinigi-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 77 nių perlaidų, skirtų, kaip būdavo nurodoma, „blokados Vyriausybės sudaryta komisija sprendė techninius fondui“, nors iš pradžių jo dar nebuvo. Deputatas Stasys kovos su blokada klausimus, o Aukščiausiojoje Tary- Malkevičius balandžio 20 d. posėdyje pasiūlė sukurti boje posėdžiavusi komisija daugiau dėmesio skyrė stra- paramos fondą žmonėms, kurie gali netekti darbo dėl teginiams klausimams. blokados, ir kad deputatai įsipareigotų paremti tuos 1990-04-30, pirmadienis, 12.00. AT blokadinė komisija žmones, įnešdami į fondą dalį savo atlyginimo. Ryto- Svarstomi blokados fondo įstatai. jaus dieną tą idėją karštai palaikė antrasis Sąjūdžio su- Žalys abejoja, ar verta pertvarkyti uostą, juk Maskva važiavimas. Balandžio 30 d. AT prezidiumas patvirtino gali neįleisti tanklaivių. Zingeris referuoja apie kelionę į Blokados fondo įstatus. Fondui vadovauti buvo paskir- Belgiją. Europoje kuriami Lietuvos gelbėjimo komitetai. tas Biudžeto komisijos pirmininkas Audrius Rudys. Vyks autotraukiniai į Lietuvą. Pakraunamas tanklaivis Prasidėjus blokadai, kreipėmės į žmones, kad siūlytų už 6–6,5 milijono dolerių. [...] Už savaitės – pirmieji idėjas, kaip galėtume atsilaikyti blokadinėmis sąlygo- humanitarinės pagalbos kroviniai. Jie vyks per Vengriją mis. Į AT plaukė pasiūlymai iš visos Lietuvos. Jie buvo ir Lenkiją, siunčiami Belgijos partijų ir vyriausybės. rūšiuojami, o vėliau pateikiami Valstybinei komisijai. Belgijoje kuriamas informacinis centras – yra žmonės, Tarp savo popierių radau segtuvą, kuris taip ir vadinasi – pastatas, finansavimas. Lietuva tampa Ispanija prieš „Idėjų bankas“. Tiesa, jame daugiausia laiškai su pasvars- karą. [Nelabai vykęs palyginimas, nes Europa prieš tymais, kaip išlaikyti atkaklumą ir ryžtą, negu konkretūs Antrąjį pasaulinį karą daugiau rėmė komunistinę Ispa- pasiūlymai. Tie iškart keliavo į vyriausybinę komisiją. nijos vyriausybę, – V. Č.] Pamenu, vienas iš pasiūlymų toks – benzino stygių ga- Didžioji valstybinė komisija rinkdavosi maždaug kas lėtų kompensuoti dujų generatoriai. Senesni žmonės dar antrą dieną. prisiminė, kaip karo metais vokiečių sunkvežimiai buvo 1990-05-01, antradienis. Valstybinės blokadinės ko- varomi dujomis, kurias gamino malkomis kūrenamos misijos posėdis krosnelės. Tokie dujų generatoriai nėra sudėtingi. Jei Ašmontas aiškina apie ypatingą energetikos reikšmę. blokada užtruktų, bent maistą išvežiojantys sunkveži- Kokios kryptys numatomos ateityje? Kaip mums išsisuk- miai galėtų prie jų pereiti. Svarbiausia, kad tokios idėjos ti iš dabartinės padėties? Jau susitarta su baltarusiais – rodė Maskvai mūsų pasiryžimą ištverti ilgai. mes pervesim jiems fondus, o jie užpylinės mašinas su Pirmasis blokados sukeltas šokas gana greitai praė- lietuviškais numeriais. jo. Aukščiausiajai Tarybai nusprendus, kad nepasiduos Valstybinės komisijos posėdžiai vyko toliau. Juose Kremliaus spaudimui atšaukti Kovo 11-osios Aktą, buvo svarstoma padėtis Lietuvoje, ieškoma išeičių. Pa- tapo aišku: suvaržymai truks mėnesius, o gal metus. Iš teiksiu savo užrašus apie vieną tokį posėdį, vykusį gegu- oficialios stenogramos pacituosiu deputato Kazimiero žės 9-osios rytą. Pakeliui į AT reikėjo kirsti Lenino (dabar Uokos žodžius, pasakytus pirmajame po blokados pa- Lukiškių) aikštę, o joje Vilniaus įgula ruošėsi kariniam skelbimo AT posėdyje: paradui. Manęs nepraleido aikštę apsupę kareiviai. K. Uoka. Čia ne vienas kalbėtojas bandė operuoti 1990-05-09, trečiadienis. Valstybinės blokadinės ko- darbininkijos tokiu lyg ir pasimetimu, lyg ir nepritarimu misijos posėdis Aukščiausiosios Tarybos veiklai. Tai bent jau už tą dar- Sikorskis. 80 milijonų rublių Maskva neperveda už bininkijos dalį, kuri yra susijungusi į Lietuvos darbinin- pensijas. Ji gauna iš mūsų biudžeto 746 milijonus ru- kų sąjungą, turėčiau atsakyti. [...] Pareiškimo tikslas – blių ir 474 milijonus paskui pasiunčia atgal, kad išmo- suskaldyti Lietuvos visuomenę, ir šios dienos svarstymas kėtume pensijas. [...] Iš viso Lietuva sumokėjo į SSRS rodo, kad kai kur tas pavyko. Bet aš turiu pasidžiaugti, biudžetą 20 milijardų su trupučiu. SSRS investavo kad darbo kolektyvuose, atvirkščiai, pastebimas susitel- Lietuvoje už 8 milijardus rublių, taigi susidaro 12 mi- kimas ir ryžtas, geras azartas kaip tik eiti į tą kovą. lijardų skirtumas. [...] Stankevičius siūlo iš lėšų, kurias
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 įmonės perveda į sąjunginį biudžetą, paimti tiek, kiek Blokada tęsėsi jau daugiau kaip dvi savaites, radika- prarandame dėl blokados. [...] Vainora (Mažeikiai). lesniems deputatams ėmė atrodyti, kad Vyriausybė są- Gamykla per parą perdirbdavo 37–45 000 tonų naftos. moningai kursto kapituliantiškas nuotaikas, spausda- Viena mūsų estakada gali per parą priimti 15 000 tonų ma Aukščiausiąją Tarybą priimti politinius sprendimus. iš traukinių. Tas gal ir patenkintų Lietuvos poreikius. Apie tai šnekėjome tą pačią dieną AT antiblokadinėje Gegužės 15 d. bus baigtas estakados projektas, o birže- komisijoje. Užsirašiau labai trumpai: lio 15 d. estakada bus pastatyta. 1990-05-03, ketvirtadienis. AT antiblokadinės komi- Tądien pirmuosius blokados padarinius svarstė ir sijos posėdis AT prezidiumas. Nutarta pereiti į puolimą prieš Vyriausybę. 1990-05-09, trečiadienis. AT prezidiumo posėdis Kur kas smulkiau aprašytas penktadienio AT po- Gudaitis siūlo uždaryti parlamentą dviem mėne- sėdis. Jame pirmą kartą buvo aptariama blokadinė siams. Kuzmickas. Jei išlaikysim, bus vieni politiniai padėtis ir kritikuojama Vyriausybė: veiksmai, jei ne – kiti. [...] Bičkauskas. Iškentėt tai 1990-05-04, penktadienis. AT posėdis mes iškentėsim, tik ar verta. Zingeris. Visuomenės Šimėnas. Ekonominė blokada daroma, siekiant des- nuomonė Europoje pasikeitė mūsų naudai. Landsber- tabilizuoti padėtį Lietuvoje. Toliau gana argumentuo- gis – laisvės simbolis. Landsbergis sako parašęs laišką tai aiškina, esą Vyriausybė nieko nedaro, kad pralaužtų Mitterand’ui, prašydamas, kad šis tarpininkautų de- blokadą. [...] Brazauskas aiškina, kaip gerai Vyriausybė rybose su Maskva. Petrovas. Reikia paskelbti pereina- skirsto išteklius. „Šiandien yra tokių faktų, kai patiekia- mąjį laikotarpį. [...] Vagnorius. Turim gauti atsaky- mos prekės Tarybų Sąjungai.“ [...] Antanavičius. Gali- mą iš SSRS dėl naftos – ar galime pirkti už valiutą, ma svarstyti ir Kovo 11–osios Aktą. Vienintelė galimy- ar ne. [...] Stankevičius. Reikia daryti akciją dėl to, bė atkurti ekonomiką – geri santykiai su TSRS. Siūlo kad Gorbačiovas neina į derybas. Landsbergis. Atsa- nusižudyti AT deputatams. Minkevičius. Antanavičius kyme Mitterand’ui galima pasiūlyti sustabdyti Kovo pakilo iki filosofinio lygmens. [...] Nuo romantinės poli- 11-osios pasekmes. Bičkauskas. Siūlau balsuoti Aukš- tikos iki zoopolitikos pagal Aristotelį. [...] Varanauskas. čiausiojoje Taryboje, ar įšaldyti Kovo 11 d. nutarimą. Devyniasdešimtmetis žmogus sakė: Maskva mums zom- Siūloma: parašyti memorandumą SSRS respubli- kų uždėjo, Sąjūdis tą zomkų numušė, o dabar anie nori koms su paklausimu, kiek mes joms skolingi, ir pasiū- numesti Landsbergį ir vėl zomkų uždėti. [...]. Januška. lyti joms sudaryti su mumis ekonominio bendradar- Būtina sudaryti antiblokadines grupes įmonėse. Uoka biavimo sutartis. pasakė labai gerą kalbą, tvirtindamas, kad MT aparatas Skambino Bobelis ir senatorius D’Amato. Amerikoj nieko neveikia, tik sabotuoja. [...] Landsbergis aiškina visi tiki, kad rusai jau sumažino spaudimą. Iš Maskvos politinę padėtį. Maskvos peršama alternatyva: arba Lie- skambino Brazauskas, kad Gorbačiovas vėl šneka apie tuvos nepriklausomybė, arba stabilumas pasaulyje. Kovo 11-osios Akto sustabdymą. Tą sunkų pavasarį apklausiau deputatus, ir paaiškėjo, Maskva pastebėjo, kad Lietuva ėmė regzti horizonta- kad daugiau kaip du trečdaliai iš jų pasisodino bulvių. lius tiekimo ryšius su kitų respublikų įmonėmis, todėl Juokais pasakiau: jei deputatai sodina bulves, tai toks par- tučtuojau įvedė dar vieną – geležinkelių – blokadą. Buvo lamentas nepražus. Kažkodėl niekas nežiūrėjo į blokadą uždrausta siųsti vagonus su kroviniais į Lietuvą. Liko per daug rimtai, buvo net juokaujama ta tema, pavyz- autotransportas, bet ir čia Maskva ėmėsi sankcijų – pra- džiui, sudaryta „Komisija blokados atsargoms kaupti“, jai slinkus maždaug savaitei nuo blokados pradžios, atskiru priklausė deputatai, tinkami pagal pavardes, – Abišalas, vyriausybės nutarimu visoms Sovietų Sąjungos dega- Kropas, Milčius, Morkūnas ir Prapiestis. linėms buvo uždrausta pardavinėti benziną automobi- liams, registruotiems Lietuvoje. Tęsinys kitame numeryje
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 79 Laikai ir žmonės
Valdemaras Klumbys
Vienas iš nenugalėtųjų
Labai subjektyvus Kęstučio Jokubyno portretas
okie buvo sovietiniam režimui priešinęsi žmo- neįtikino, todėl pašnekovas, matyt, galutinai išvestas Knės, pogrindininkai ir disidentai? Kas vertė juos iš kantrybės, paaiškino: „Man tai nebeįdomu, dabar eiti prieš srovę, rizikuoti savo laisve ar net gyvybe? kiti dalykai įdomūs.“ Retai tenka sutikti vyresnio Po nepriklausomybės atgavimo jie buvo apdovanoti amžiaus žmogų, kuriam būtų neįdomu prisiminti įvairių laipsnių (kažkas sugebėjo pasverti jų nuopel- savo jaunystę. Juo labiau kad Jokubyno biografija nus ir kančias) ordinais, o paskui... beveik užmiršti. tokia, kokia galima pelnytai didžiuotis. Gal teisi jo Papasakosiu apie vieną iš jų – Kęstutį Jokubyną. žmona, tokį nenorą kalbėti aiškindama tuo, kad pri- Dabar tai nuo osteoporozės kenčiantis senas žmogus siminimai pernelyg skaudūs? (g. 1930 m. gegužės 16 d. Karkliniuose, Vilkaviškio Marijampolės gimnazijoje kartu su kitais mokslei- apskrityje), visai nepanašus į didvyrį ne tik išoriškai. viais Jokubynas leido ir platino pogrindinį leidinėlį Atrodo liūdnas, uždaras, paskendęs savo mintyse. Lietuvos varpas. 1947 m. įstojo į Vilniaus universite- Didžiausias jo rūpestis – sveikata. Apėmęs nerimas, tą, bet tų pačių metų gruodį buvo suimtas. Įkalintas kad gali susirgti Alzheimerio liga arba kad kūnas už antisovietinę veiklą. 1954 m. paleistas, tačiau lei- atsisakys tarnauti, protui išlikus sveikam. Vis karto- dimo grįžti į Lietuvą negavo ir gyveno Krasnojarsko damas, kad gyvenimas yra beprasmiškas, jis atrodo krašte kartu su tėvais, ištremtais 1948 m. KGB perse- silpnas, palaužtas, viskuo nusivylęs. kiojamas, verbuojamas tapti slaptuoju informatoriu- Tačiau silpnumas silpnumui nelygu – jei kalbė- mi, jis 1957 m. bandė bėgti į užsienį, bet Igarkos uos- ti apie ką nors Jokubynas nenori, tai ir su replėmis te buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu Didžiajai neištrauksi. Įsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti Britanijai (mokėjo angliškai) ir nuteistas 10 metų jo tardytojams! Istorikui neretai tenka savo hero- kalėti. 1967 m. iš Taišeto ir Mordovijos lagerių grį- jų klausinėti panašiai, kaip tą darydavo tardytojai: žęs į Lietuvą, įsidarbino Vilniaus technikos bibliote- kas su kuo kada veikta pogrindyje. Jokubynas savo koje. 1974 m. neakivaizdžiai baigė universitetą. praeities prisiminti nenori, tiesiog užsispyrusiai to Tapo aktyviu žmogaus teisių gynėju, įsitraukė į vengia. Bandymas teisintis prasta atmintimi manęs pogrindžio veiklą, buvo vienas iš antisovietinio lei-
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 dinio Laisvės šauklys iniciatorių ir leidėjų kartu su bent padaryti poveikį aplinkiniams, kad nesitaiks- tokiais dabar gerai žinomais žmonėmis kaip Anta- tytų su okupaciniu režimu. Kitaip tariant, priešintis nas Terleckas, Julius Sasnauskas. Vienas iš nedau- galėjo tik tie, kuriems nebuvo baisi jų veiklos (taria- gelio faktų, kuriuos Jokubynas mėgsta prisiminti, ma) beprasmybė. yra toks nuotykis: kartą svetimame bute spausdin- Ko gero, ryžtingiausiai priešinasi žmonės, nelai- damas Laisvės šauklį, pamatė pro duris įžengiantį kantys savęs pasaulio centru, galintys pasiaukoti dėl saugumietį. Viską metęs, puolė vytis įsibrovėlį tarsi dalykų, kurie daugumai gal net nelabai suprantami. vagį, o šis leidosi bėgti. Saugumietis, sprunkantis Sakoma, kad tie, kurie drįsta priešintis, dažnai būna nuo rezistento, – šis pasakojimas plačiai pasklido, bjauraus būdo, nesugyvenami, įsitikinę savo teisu- jį girdėjau iš ne vieno asmens, dirbusio pogrindyje. mu, išskirtinumu arba jaučiasi niekam nereikalingi Nors kartą atsitiko taip, kad saugumiečiui, išsigan- (o tai beveik tas pats), yra užsispyrę, kaprizingi ir dusiam rezistento, teko nešti kudašių! Šiokia tokia smulkmeniški (Jokubyno žmona sakė turinti valyti satisfakcija, šioks toks teisingumas. kambarį nuo vieno konkretaus kampo ir niekaip ki- Atsakyti, kodėl įsitraukė į veiklą, gresiančią nauju taip), nepastebintys aplinkui esančiųjų, nepatiklūs, įkalinimu, Jokubynui sunku (kaip ir daugeliui pasi- įtarūs. Atrodo, jiems užtenka idėjos ir tikslo, dėl ku- priešinimo dalyvių), net pats klausimas jam atrodo rio gyvena ir veikia. keistas. Nes nėra jokių racionaliai paaiškinamų prie- Režimo persekiojimai paliko daugybę randų. žasčių. Tiesiog kitaip elgtis nei jis, nei jo bendramin- Pavyzdžiui, kaip susitaikyti su tuo, kad tave išdavė čiai negalėjo. mylimiausias mokytojas, parodęs saugumiečiams Trečio įkalinimo Jokubynas vis dėlto išvengė. klasės nuotraukoje tuos, kurie priklausė gimnazijos 1977 m. jam leista išvažiuoti iš SSRS pas brolį į Ka- antisovietinei grupelei? Jokubynas iki šiol nemėgsta nadą. Tuo metu sovietų režimas bandė „civilizuotai“ fotografuotis… Kaip po tokios išdavystės pasitikėti atsikratyti dalies disidentų ir pogrindininkų, todėl kitais? Ar apskritai galima turėti draugų? Ne veltui kai kuriems leido išvykti į užsienį, žinoma, be tei- tie 17 metų, praleistų lageriuose, Jokubynui mielesni sės grįžti. Netrukus persikėlęs į Miuncheną ir įsi- negu laikas, prabėgęs šiapus spygliuotų vielų… Nes darbinęs Laisvosios Europos radijuje, Jokubynas kaip ką reiškė sovietinė laisvė žmogui, kuriam reikėjo tie- įmanydamas prisidėdavo prie sovietinių politkalinių siog laisvės? Lageriai, paradoksalu, buvo laisvės sa- (pvz., Balio Gajausko) gynimo kampanijų, o savo lai- los, kur galėjai sutikti labai įdomių žmonių, įgyti net dose pateikdavo daug informacijos apie tikrąją pa- išsilavinimą, kokio universitete negausi. Pavyzdžiui, dėtį Lietuvoje ir kitur SSRS. Kiekvienais metais per Jokubynas kalėjime iš kitų kalinių išmoko arabų ir didžiąsias šventes bandydavo perduoti siuntinius suahelių kalbas… draugams ir pažįstamiems pogrindininkams, kartais Miniatiūras apie lagerio laikus Jokubynas pradė- tiesiog paremdavo pinigais. 1994–2001 m. gyveno jo rašyti 1977 m., išvykęs į užsienį. Penkiolika jų JAV, 2001-aisiais sugrįžo į Lietuvą. paskelbė Metmenyse,* dar penkias, kurios išeivijos Aptariant pasipriešinimą sovietams, derėtų pri- spaudoje neskelbtos, tačiau skaitytos per Laisvosios durti, kad 8-uoju dešimtmečiu beveik niekas, net pa- Europos radiją ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbo- tys rezistentai ir disidentai, netikėjo, kad režimas gali mis, spausdiname dabar. Tai kasdienybės vaizdai, žlugti, kad įmanoma jį nugalėti. Tiktai tie žmonės, atskleidžiantys kalinių nuotaikas, elgseną, tarsi ban- kuriems svarbus ne tiek jų veiksmų rezultatas, kiek dant atsakyti į netiesiogiai keliamą klausimą, kodėl pati veikla, jos imperatyvas, galėjo dalyvauti pogrin- kai kurių žmonių neįmanoma nugalėti. dyje, nepaisydami grėsmių ir bausmių, nesitikėdami, kad pavyks išklibinti totalitarinės sistemos galią ar * Kęstutis Jokubynas, Nenugalėtieji, Metmenys, 1978, nr. 35, p. 132–164.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 81 Kęstutis Jokubynas įgundi – išmoksti net kojas išsimuilinti. Kol suvilgai visą kūną, pirmosios praustuvės vandens jau beveik nėra. Antroji praustuvė – muilui nusiplauti. Kai ku- Iš ciklo „Nenugalėtieji“ rie, prisipylę šilto vandens, susiverčia ją ant galvos visą iš karto (nors toks malonumas) ir eina rengtis su muilinais paausiais... 6-ojo dešimtmečio pradžioje 3-iojo Intos lagerio Pirtis pirtyje kurį laiką vandenį dalijo maskvietis muzikas Rabinovičius, už tarptautines pažintis gavęs 10 metų. Pirtis nelaisvėje – visada laukiamas įvykis. Gal Šias „privilegijuotas“ pareigas jam leista eiti todėl, todėl, kad šiltas vanduo bent kiek apramina nuolat kad pasižadėjo saviveiklos koncertuose skambinti įsitempusius nervus, o gal kad aplinkui tiek daug pianinu. Neseniai atvežtas iš Maskvos, jis dar neuž- nešvaros. Į pirtį paprastai leisdavo kas dešimt die- miršo inteligentiškų manierų. Kiekvienam pripila nų. Tačiau džiaugsmas dėl ilgai laukto malonumo vandens, vis pridurdamas „prašau, atsiprašau“... Ap- išblėsdavo, vos peržengus slenkstį. Kalėjimo pirtyse sukresni ėmė stoti į eilę su praustuvėmis jau ir tre- buvo normuojamas ne tik vanduo, bet ir prausimuisi čią kartą. Rabinovičius iš pradžių neatpažįsta, skuba skirtos minutės. Šilto vandens dažnai nebūdavo. Per- patarnauti. Tačiau eilė nesibaigia. Kai kas išsimuilinęs siuntimo punktuose gadindavo nuotaiką pasiruoši- dar antros praustuvės negali sulaukti. Kyla triukšmas. mai: kirpimas ir skutimas visų plaukų. Tą paprastai Rabinovičius bando aiškinti: „Brolyčiai, viršininkas atlikdavo moterys. Nuskustas vietas ištepdavo kar- įsakė tik po dvi...“ „Velniop apsišaukėlį, – girdisi bal- bolio skiediniu – dezinfekuodavo. Lageryje moterų sai. – Vyrai, savitarna!“ Rabinovičių jau stumia ša- nebuvo, pirtį aptarnaudavo patys kaliniai. Drabužius lin. Šis trypčioja sumišęs. Pagaliau pamatęs, kad vis reikėdavo suverti ant metalinių žiedų ir pakabin- tiek nesulaikys tarsi gerti ištroškusiųjų, ima šaukti: ti dezinfekavimo kameroje. Dėl blogos priežiūros „Eikit šen, vyručiai. Šiandien vanduo nenormuo- ar gedimo joje retkarčiais viskas sudegdavo, ir tada tas!“ Pirtyje ūžesys. Valio! Garų migloje veidai vos pirties prieangyje tekdavo laukti nuogiems keletą va- įžiūrimi. Visi puola prie vandens, nes supranta – tai landų, kol išrašys ir atneš drabužių pakaitalą. Skusti per gerai, kad ilgai truktų. Rabinovičius stengiasi iš barzdos reikėdavo eiti nuogiems į šalimais įrengtą visų jėgų. Jo, muzikanto, pirštai šokinėja nuo karšto kambarį. Barzdaskučiai valydavo skustuvus ne po prie šalto vandens čiaupų lyg po rojalio klaviatū- srove vandens (jo trūko) ir ne į popierių (jo nebuvo), rą… Sukaitęs, įraudęs, permirkusia prijuoste ir vis bet į skutamojo kūną. Išeidavo klientas, išmargintas neužmiršdamas pridurti ,,prašau“... Brigada klegė- barzdaplaukių tėpiais ant rankų, pečių. Pagaliau pir- jo, tiško šilto vandens purslai. Tikra šventė. Ji truko ties durys. Čia gauni mažutėlę porciją žaliojo muilo, beveik valandą, kol atskubėjo zonos komendantas kurį kaliniui užtepa mentele ant plikos galvos. Zoš- Riabčevskis. Tikras „pridurkas“ (taip lageryje vadi- čenkos aprašyta pirtis, atrodo, buvo geresnė... Tačiau no veltėdžius, administracinius darbus atliekančius tikri nemalonumai prasideda viduje. Reikia stoti kalinius). Norėdamas bent kuo nors išsiskirti iš ma- į eilę vandens. Čia norma – 2 medinės praustuvės sės, lagerio siuvykloje jis pareikalavo perdirbti vati- po 6–8 litrus (kalėjime buvo tik viena). Muilas nuo nę (šimtasiūlę) – tarp dviejų siūlių persiūti trečią ir šilumos ir drėgmės skystėja ir dažnai šlepteli ant ce- įtaisyti antrą kišenę (paprastai kalinių rūbai turėjo mentinių grindų, o kiek liko – vos pakanka veidui tik vieną). Riabčevskis su sadistišku įniršiu tarnavo nusiprausti. Jei pavyksta išlaikyti tuos kelis gramus administracijai, kol ši, pajutusi, kad pernelyg uolų ant galvos, muiluotis reikia labai taupiai. Ilgainiui tarną kaliniai gali nudobti, išsiuntė jį toli, į Maga-
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 dano lagerius. Riabčevskis buvo pridaręs daug eibių kiek įspūdžių jie sukelia! Vienam ši mėsa primenanti ne tik politiniams, bet ir kriminaliniams, o šių kerš- zuikieną, kitam – veršieną, o trečiam atrodo kaip tikra tas pasiekė jį ir naujoje vietoje. Pasakojama, kad vos kiauliena... Muzikantas, nors gavęs didžiausią kąsnį, spėjęs nuvykti, jis buvęs užmuštas. suvalgo be pastabų ir tuoj imasi citros. Lyriška melo- …Pirtyje nuo garų jau nieko nematyti. Riabčevs- dija pamažu atplėšia visų mintis nuo žemės kurmių ir kis, stengdamasis nesutepti savo „asmeninės“ šim- neša tolyn... tasiūlės, šiaip taip prasibrovė pro nuogus kūnus. Augusto skambinimą mėgo visi. Gal todėl, kai la- Pamatęs, ką daro Rabinovičius, apstulbo: „Stok! Ar gerio zonoje buvo pastatyta kepykla, jam pavyko gau- pasiutai, rupūžgalvi. Rytoj – į šachtą!“ Bet Rabino- ti privilegijuotą darbą. Tiesa, kepėjai dirbo sunkiai, vičius tik sumurmėjo savo „prašau“, lyg siūlydamas nes duoną, kepamą keturiems tūkstančiams žmonių, viršininkui praustuvę vandens, ir toliau tęsė dalybas. reikėjo minkyti rankomis. Vokietijoje prieš karą Au- Riabčevskis, vis bijodamas sutepti savo „ponišką“ gustas Pinkas buvo kriminalinės policijos pareigū- vatinę, nėrė atgal pro duris. Po kelių minučių van- nas Liudvigshafene. Jis turėjo stiprius raumenis ir dentiekis į pirtį buvo uždarytas. Laimė, kai kas tu- greitai išmoko susidoroti su kepėjo pareigomis. Kie- rėjo nusitvėręs net atsarginę pilną praustuvę. Visi kvienas kepyklos darbuotojas prie valdiško davinio skubėjo apsipilti šiltu, maloniu vandeniu. gaudavo per pamainą dar po kepaliuką duonos. Kiti kepėjai sugebėdavo tą normą pasididinti. Augustas Kurmis buvo mažiau apsukrus, be to, beveik nemokėjo ru- siškai. Dėl to ir „kūmas“ (operatyvininkas) numojo į jį Vėsios Šiaurės vasaros pavakary būrelis kalinių klau- ranka, nes verbuoti informatorių per vertėją buvo ne- sosi retos muzikos. Vokietis Augustas Pinkas per visus priimta. Savąjį duonos kepaliuką Augustas dalydavo etapus išsaugojo citrą. Nors ir sugrubę nuo sunkaus pusiau ir duodavo dviem draugams, kasdien kitiems. darbo, jo pirštai tuo instrumentu išgauna puikias melo- Draugų turėjo keletą, tad pusė kepaliuko kiekvienam dijas. Daugiausia liūdnas, bylojančias apie tolimą pra- tekdavo kartą per savaitę arba rečiau. Vis tiek tai buvo eitį, kuri, žvelgiant iš lagerių aklavietės, atrodo buvusi didelė parama. Kita, dvasinė, parama – citros melodi- tikrai laiminga. Visų veiduose klaidžioja prisiminimų jos. Turėdamas laisvo laiko, Augustas skambindavo šešėliai... Kai Augustas pavargsta ir nutyla citros skam- ir savo, ir kituose barakuose. besys, vėl prasideda įprastos alkanų žmonių šnekos – Po sėkmingų kanclerio Adenauerio derybų Mas- apie maistą. Apie puotas, kuriose kadaise dalyvauta. kvoje, Augustas Pinkas, kaip ir daugelis jo tautiečių, Bet prisimenami ne žmonės, o patiekalai. Su smulkiau- 1955 m. grįžo į tėvynę. Liudvigshafene prie Reino dar siomis detalėmis nupasakojama, kaip jie atrodė, koks 10 metų jis nesiskyrė su savo citra. Galėjo džiaugtis buvo jų kvapas, skonis, kiek visko būdavo daug. Staiga ir mėgstamu sportu – slidinėti kalnuose. Sunkūs ne- šnekos nutrūksta ir visų akys nukrypsta į žemę, kurios laisvės metai gerokai pakirto jo sveikatą, ir Augusto paviršius vietomis lyg sujuda. Kurmis, – atspėja vienas. neberadau gyvo. Apie jo mirtį sužinojau 1975 m., Visi apstojam ratu vargšo gyvūnėlio teritoriją. Netru- neįprastomis aplinkybėmis gavęs našlės Ernos Pink kus jis jau pagautas ir išluptas į dienos šviesą. Silpnas laišką. Ji tebegyvena Liudvigshafene. padarėlis spurda neilgai. Nuo nebaigtų statyti barakų sunešam skiedrų. Atsiranda ir skardos gabaliukas. Su- Korano gynėjas tupiam aplink ugnį. Neberūpi šiuo metu nei citra, nei praeities vaišių atsiminimai. Visas dėmesys nukreiptas Rytietiškai sulenkęs kojas, skausmo ir ilgesio ku- į būsimą „kepsnį“. Drebančiomis rankomis išsidalija- piną veidą nukreipęs ton pusėn, kur, jo manymu, me – kas šlaunelę, kas nugarėlę. Vos pora kąsnių, bet turėtų būti Meka, ant viršutinių gultų meldžiasi Ba-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 83 gir-Zadė. Poetas, buvęs Irano Azerbaidžano laikina- nai suklupdamas, netaisyklingai kirčiuodamas – ru- sis kultūros ministras, prieš keliolika metų aistringai sai ir kiti raštingi kaliniai iš to tyliai šaiposi. Pagaliau kovojęs su šacho tironija už Irano dalies susijungimą šiaip taip baigęs, pradeda tikrinti, kaip kas įsiminė su sovietiniu Azerbaidžanu. Ištrūkęs iš priespaudos, tekstą. Pateikia klausimų apie išmintingą Sovietų Są- pabėgo į išsvajotąją žemę, bet vietoj laisvės gavo be- jungos politiką Kuboje ir reikalauja atsakymų, atitin- langę. Paleistas ėmė kurti priešiškus Maskvai eilėraš- kančių Pravdoje išdėstytus samprotavimus. Staiga pro čius, mėgino bėgti atgal į lraną, bet buvo sučiuptas ir kalinių eiles prasibrauna Bagir-Zadė ir drebančiu iš nubaustas kalėti dar septynerius metus. Šiandien, iš- susijaudinirno falcetu klausia: „Kur mano Koranas?“ sigydęs nuo politinių iliuzijų, uoliai atlieka tikratikio Nepagarbiai kreipdamasis į viršininką „tu“, šaukia: musulmono priedermes – penkiskart per dieną garbi- „Atiduok mano Koraną!“ Kapitonas Kasatkinas tik na Alachą. Niekada nesiskiria su gerokai apiplyšusiu mosteli ranka – netrukdyk! Bagir-Zadė dar porą kar- Koranu. Stropiai atlieka ir apsivalymo apeigas – visada tų pakartoja savo klausimą. Kapitonas, jau supykęs, nešiojasi plokščią kareivišką gertuvę, pilną vandens. liepia netrukdyti pamokos. „Aš tau parodys kap gina Koranas – šventenybė ir joks netikėlis (kiaiīr) negali Koraną“, – laužydamas rusiškus žodžius sušvokščia jo paliesti. Pats Bagir-Zadė atsiverčia šią knygą tik iranietis. Akimirka ir šis geibus žmogelis, trenkęs že- nusiplovęs rankas, matyt, pažodžiui suprasdamas mėn šimtasiūlę, atkištais kumščiais metasi prie stalo. užrašą: „Teneprisiliečia prie jos niekas, išskyrus Kapitonas pabąla ir, stengdamasis išvengti smūgio, tuos, kurie apsivalę.“ Išimtį retkarčiais padarydavo virsta su kėde aukštielninkas. „Nustok, paskui ati- tik man, nes mokiausi arabų kalbos, bet ir tai daž- duosiu“, – lemena. Bagir-Zadė nesuspėja kaip reikiant niausiai leisdavo skaityti tik iš savo rankų. smogti. Būrio tarybos pirmininkas Lapenka ir jo pa- Buvo ketvirtadienis – politikos pamokų diena. dėjėjas Cybinas stveria triukšmadarį už pakarpos. Šis Chruščiovo ir Brežnevo lageriuose šios pamokos – spardosi ir spjaudosi, bet daug stipresnės rankos jį svarbi „perauklėjimo“ dalis, privaloma visiems kali- laiko, kol atsiranda, kažkieno pašauktas, prižiūrėtojas. niams. Žinoma, atsiranda tokių, kurie ne tik nesiduo- „Už politikos pamokų sutrukdymą“ išveda vargšą sep- da perauklėjami, bet drįsta nepaisyti administracijos tyniom paroms į baudžiamąjį izoliatorių (SEO). Grį- grasinimų, nors dėl to praranda paskatinimus – pasi- žęs iš ten Bagir-Zadė vis dėlto atgauna savo brangųjį matymus su artimaisiais, du papildomus rublius per Koraną ir jaučiasi esąs nugalėtojas. mėnesį ir kitką. Būna ir tokių, kurie tiesiog atrėžia: Chruščiovo valdymo metais kurį laiką buvo leidžia- „Nelenda šie niekai į galvą, viršininke.“ Skaityti Ko- ma gauti lageriuose kai ką iš vadinamųjų demokratinių raną musulmonui, aišku, buvo svarbiau negu gilin- šalių periodikos. Kartą man pakliuvo Rytų Vokietijos tis į šėtono politikos suktybes. Tą ketvirtadienį Ba- žunalas Neue Berliner Illustrierte, jame buvo aprašyta gir-Zadė ramiai skaitė savo šventraštį, nepaisydamas Irano šacho Pechlevi kelionė po Europą su nuotrau- vyresniojo tvarkdario pakartotinių raginimų eiti į komis. Bagir-Zadė išprašė iš manęs jo nuotrauką ir politikos pamokas. Septintojo būrio viršininkas ka- saugojo taip rūpestingai, kaip Koraną. Dažnai žiūrė- pitonas Kasatkinas, nepatenkintas mažu susirinkusių davo į buvusio tirono, o dabar, jo manymu, protin- kalinių skaičiumi, sunkiai kvėpuodamas nuo per di- giausio valdovo pasaulyje atvaizdą ir vis tikėjosi, kad delio kūno svorio, pats apeina barakus, ieškodamas gaus iš jo savo kaltės atleidimą, kai sugrįš į tėvynę. Bet besislapstančiųjų. Į jo paliepimus Bagir-Zadė, įsitaisęs nesulaukė tos dienos Bagir-Zadė. Acetono garai baldų ant gultų, nekreipia jokio dėmesio. Įniršęs kapitonas lakavimo ceche, kur jis dirbo paskutiniaisiais metais, staigiu judesiu stveria iš jo rankų Koraną ir nusineša... galutinai pakirto menką sveikatą. Maištinga Bagir-Za- Prie stalo patikrinęs susirinkusiųjų pavardes, pradeda dės dvasia 1966 m. paliko išvargusį kūną ir nukeliavo, skaityti jau senstelėjusį Pravdos vedamąjį. Skaito daž- kaip jis tikėjo, pas Alachą.
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Kanopa vosi elektros suvirinimo aparatu, lipdydamas lovą laisvajam. Pagaliau darbą baigė ir gavo žadėtų arklio Lageriuose greta administracijos pareigūnų buvo kanopų. Uolienų kalno papėdėje užkūręs ugnį, ėmė ir laisvai samdomų piliečių. Jie kartu su kaliniais jas virti. Viralas skleidė gana įtartiną kvapą, bet Pa- dirbo kasyklų inžinieriais, mechanikais, kartais net velas kantriai kurstė ugnį anglimis ir žabais, vilda- paprastais darbininkais. Gyveno netoli lagerių iš- masis vis tiek ką nors išvirti – bent sriubos ar net augusiuose miesteliuose arba visai šalia zonos, pas- kažką panašaus į šaltieną. Nors vieta buvo nuošali, kubomis suręstuose barakuose. Daugelis atvykdavo gal kvapą pajutęs, o gal atsitiktinai užklydo vienas iš savo noru, viliojami geresnio uždarbio, bet nemažai „blatnųjų“. Pamatęs, kad kažkas verdama, šūktelėjo: buvo ir tremtinių, ypač Pavolgio vokiečių su šeimo- „Ei, mužike, ėsim kartu“, – ir nuėjo, matyt, pasidalyti mis. Tie žmonės dažniausiai užjausdavo kalinius, žinia su sėbrais. Netrukus prisistatė dar keli, apžiūrė- nors už viešą palankumo rodymą grėsė bausmė – jo skardinę ir neužmiršo priminti, kaip įprasta lage- per 24 valandas palikti gyvenvietę. Administratoriai ryje: „Paėsim kartu, mužike!“ Šis posakis, dažniau- apibūdindavo kalinius kaip pabaisas, baugindami siai taikomas rūkaliams (parūkysim!), reiškė, kad jais laisvuosius, bet tarp šių vis tiek atsirasdavo ge- privalai dalytis. Atsisakyti buvo ne tik nemandagu, raširdžių. Intoje 6-ojo dešimtmečio pradžioje 13–14 savanaudiška, bet ir pavojinga. Žinoma, Pavelas ga- kasyklos kasininkė Žukovskaja, rizikuodama netekti lėjo atrėžti taip pat įprastai: „Kas ės, o kas b... čiulps“, darbo, į portfelį, skirtą pinigams nešioti, dažnai pri- bet tada tikriausiai būtų kilusios muštynės ir sudie, sikraudavo duonos ir lašinių, kuriuos slapta išdaly- šaltiena. Todėl Melnikas tik vos girdimai burbtelėjo, davo kaliniams. Buhalterė Maurer savo vardu užsa- kad visiems neužteksią, ir virė toliau. Vanduo skar- kydavo iš Maskvos knygų anglų kalba ir perduodavo dinėje ėmė putoti, atsirado šiokių tokių nuovirų, o jas į lagerį. Tokius laisvuosius kaliniai labai brangino kvapas tikrai šiek tiek priminė mėsą... Po gerų poros ir stengdavosi įvykdyti visus jų pageidavimus: paga- valandų Pavelas nusprendė, kad virti jau gana, čiupo minti kokį daiktą, įrankį, padėti darbe. Daugelis va- skardinę ir skubiu žingsniu pasuko įrankinės link, dinamųjų laisvųjų gyveno ne ką geriau negu kaliniai, kur dirbo jo draugas. Regis, nieko aplinkui nebuvo, tad ir už paslaugas mažai kuo galėdavo atsilyginti. tačiau persekiotojai išdygo tarsi iš po žemių. Pajutęs Kartą vienas laisvasis naujakurys ėmė klausinė- pavojų, Pavelas leidosi bėgti, stengdamasis neištaš- ti, gal kas pagamintų jam lovą. Elektros suvirintojai kyti viralo. Todėl greitai buvo pavytas. Griūdamas kasyklose išradingai jas konstruodavo iš geležinių putrą išliejo, bet mėšlungiškai suspaudė rankomis strypų. Atlyginti už darbą užsakovas žadėjo gana kanopą. Vis dėlto jėgos buvo nelygios... neįprastai – siūlė... arklio kanopų. Tai lyg priminė Sugurinta nosimi, pajuodavusiu paakiu, su mė- mėsą, kuri lageryje daugumai buvo vien svajonė. lynėmis ant rankų Melnikas pasakojo apie savo ne- Mat menkutį kelių gramų davinį virėjai dėdavo į ka- laimę, apie tai, kiek daug darbo įdėjo, gamindamas tilą užrištame maiše, išvirę pasidalydavo, o putroje anam laisvajam lovą. Ilgai negalėjo pamiršti tos ka- likdavo tik šiek tiek mėsos kvapo. Užsakymu susido- nopos. Taip sunkiai uždirbta ir prarasta ji, atrodė, mėjo Pavelas Melnikas. Jis buvo nuteistas 25 metus būtų buvusi tokia skani ir soti lyg tikras kepsnys… kalėti už dalyvavimą pasipriešinimo sąjūdyje Vakarų Ukrainoje, kuri, kaip ir Lietuva, ištisą dešimtmetį po „Blatnasis“ anglas karo atkakliai priešinosi sovietų valdžiai. Pavelas buvo jaunas ir visada alkanas, tad neveng- – Tu esi anglų „blatnasis“? – susidomėjęs 3-iojo davo bet kokio papildomo uždarbio. Visą savaitę Intos lagerio viršininkas pulkininkas Borodulinas priebėgom, per pertraukas ir pietų metu jis darba- paklausė kresną keturiasdešimtmetį vyrą. Ericas Re-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 85 ginaldas Pleasantsas dar silpnai graibėsi rusiškai, bet visa zona ilgai kalbėjo su pasigėrėjimu ir nuostaba. bandė aiškinti, kad „blatnųjų“ Anglijoje nesą. „Tada Žaibo greičiu sekė smūgis, nuo kurio beveik dvigu- papasakok apie Anglijos lagerius.“ – „Kad ten ir la- bai už anglą stambesnis Ivanas išsitiesė ant valgyklos gerių nėra.“ – „Kaip tai? – stebisi viršininkas. – O grindų ir negreit pradėjo rodyti gyvybės ženklus. kur deda tuos, kurie nori užmušti Čerčilį?“ – „Tai Plezntsas atsidūrė BURE (sustiprintojo režimo kad niekas nenori užmušti Čerčilio…“ barake), kuris 3-iajame buvo neseniai pastatytas ir Erikas Plezntsas, buvęs fizinio lavinimo instrukto- talpus. Į čia iš mažesnių lagerių atgabendavo pra- rius Anglijos laivyne, karo metais tarnavo diversan- sikaltusiuosius, kartais ir „blatnuosius“. Šie anglo tų daliniuose, vadinamuosiuose commandos, bet po smūgiu ypač žavėjosi. Išmokti taip stuktelėti buvo nesėkmingo išsilaipinimo Djepe pakliuvo į vokiečių svajonė. Plezntsas sutiko pasidalyti profesine savo nelaisvę. Vėliau sučiuptas Dresdene ir „už ginkluotą patirtimi, mokė „blatnuosius“, kaip boksuotis, ir kovą prieš komunizmą“ nuteistas 25 metus kalėti. So- kitokių savigynos būdų. Vidury barako buvo pa- vietiniuose konclageriuose jis nepasidavė. Būdamas kabintas skudurų maišas, skirtas treniruotėms. stiprios sveikatos, lengvai pakeldavo visas negandas, „Blatnieji“ atiduodavo instruktoriui net dalį savo nebijojo darbo kasyklose. Kiti kaliniai jautė jam sim- maisto, todėl Plezntsas nei jėgų, nei nuotaikos ne- patiją kaip atstovui šalies, į kurią vis dar buvo žvel- prarado net BURE, nors ten pakliūdavo dažnai ir giama su viltimi. Tiesa, Plezntsas ne vieną nustebino be priežasties, kaip ypač pavojingas, pvz., Gegužės aiškindamas, kad karo nebūsią dar daug metų. pirmosios, Spalio revoliucijos, kitų bolševikinių Lageriuose tada buvo labai populiari anglų kalba švenčių išvakarėse. Anglas turėjo polinkį į poezi- ir daug kas norėjo ją išmokti, bet vadovėlių ar kny- ją. Jam ypač patiko Lermontovo „Proščaj, nemytaja gų legaliai negalėjo gauti. Ne vienas už mokymąsi Rosija, strana rabov, strana gaspod“… Šio eilėraščio angliškai buvo apkaltintas sunkiausiu lagerio nusi- motyvais sukūrė „Song of the SS (Soviet Slaves)“ – kaltimu – ketinimu pabėgti, gal net į užsienį. Tačiau anglišką sovietinių vergų dainą. daugelis slaptai vis tiek mokėsi ir tikro anglo gyvas 1954-ųjų birželio 12 d. Plezntso nevarė į darbą ir žodis buvo labai vertinamas. liepė pasiruošti etapui. ČISe (intendantūros skyriu- Po vieno įvykio valgykloje 1952 m. Plezntsas iš- je) kilo sujudimas. Pats viršininkas, senas milicijos populiarėjo net tarp „blatnųjų“. Tada, paskutiniai- generolas, įsakė aprengti anglą geriausiais lagerio siais Stalino eros metais, režimas specialiame lage- drabužiais. Nieko panašaus dar nėra buvę. Todėl ir ryje Nr. 1 (oficialiai jis vadinosi 3-iuoju) buvo labai gandas, kad veža jį laisvėn į Angliją, skambėjo įti- griežtas. Barakai atrakinami tik tada, kai visa bri- kinamai. Plezntsas neskubėjo, stengėsi atsisveikinti gada kartu išleidžiama į darbą ir į valgyklą. Maistą su draugais. ČISo pasiuntiniai bėgiojo jam iš pas- ant stalų atnešdavo padavėjai, valgykloje prieiti prie kos, nes generolui vis atrodė, kad drabužiai nepa- išdavimo langelių draudžiama. Kad niekas neban- kankamai geri, ir liepdavo vėl rengti kitais. Gero- dytų pas pažįstamą virėją prašyti papildomos porci- kai po pietų anglą išlydėjome. Už vartų jo laukė ne jos, nuolat budėjo „salės vedėjas“ – stambus, gerai įprastinė „Žalioji girelė“, bet lengvoji mašina. Tai dar įmitęs Ivanas… Jis lengvai susidorodavo su tvarkos labiau įtikino, kad jį gabens į laisvę. pažeidėjais. Plezntsas kartą prisiartino prie lange- Po mėnesio Maskvos Butyrkų kalėjime Plezntsui lio, dairydamasis pažįstamo virėjo, kuris retkarčiais bausmė buvo sumažinta iki faktiškai atliktos, t. y. iki duodavo jam košės dubenėlį. Ivanas šūktelėjo, kad 7 metų, ir nuspręsta išsiųsti anglą iš Sovietų Sąjun- anglas pasitrauktų. Tas, lyg nesuprasdamas, dairėsi gos. Nugabenę į Berlyną, perdavė britų okupacinės toliau. Tada Ivanas griebėsi įprasto būdo – stipriai valdžios atstovams. stumtelėjo Plezntsą į šoną. Po to atsitiko tai, apie ką 1977
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Paveldas ir paminklai
Algimantas Bacevičius
Palinkėjimai Bernardinų sodui
ritariau ir pritariu Vilniaus vadovų sprendimui su- nemažai jų atgabenta iš aplinkinių miškų ir pievų. Po Ptvarkyti Bernardinų sodą. Sudėtingas restauracijos 1831 m. sukilimo prasidėjus caro valdžios represijoms, projektas jau įgyvendintas, o rezultatai dar ilgai bus ap- universitetas buvo uždarytas. Keičiantis sodo pavaldu- tariami įvairiais aspektais. Restauruotas sodas visu gro- mui, patirta daug praradimų, kolekcijos išdraskytos. žiu atsiskleis tik po kelerių metų, bent dvejus metus ko- Per dabartinę sodo rekonstrukciją šalia naujų augalų lekcijos bus taisomos, tobulinamos, turtinamos, reikės pasodinta ir trilapė ptelija, nurodyta senuosiuose sąra- atsodinti sunykusius ar neprigijusius augalus. šuose. Ilgainiui ji galėtų sulaukti buvusių istorinių kai- Svarbu pabrėžti, kaip gausiai tiek miestiečiai, tiek mynių: persinių alyvų (Syringa x persica), sveikalapių svečiai lankosi sode – ne tik „proginis“ antplūdis ofi- (Clematis integrifolia) ir gelsvųjų (Clematis vitalba) raga- cialaus atidarymo dieną rodo, kokie reikalingi miestui nių, šilkmedžių. Lietuvoje nuo seno auginami šeivame- tokio pobūdžio objektai. Lietuvos gamtos mylėtojai yra džiai – Bernardinų sodą būtų galima praturtinti juodojo išprusę. Mačiau lankytojų, kurie, skaitydami augalų pa- šeivamedžio veislėmis (Aurea, Guincho Purple), kompak- vadinimus, lygino juos su nuosavomis kolekcijomis ar tiška, net žiemą patrauklia Pyramidalis. Reikia ieškoti ir Vakarų Europoje matytais sodais, parkais. naujų perspektyvių augalų, imtis eksperimentinio sodi- Manau, nesuklysiu botanikos sodus priskirdamas nimo. „Pasiskolinti“ yra iš ko – dabartinis Vilniaus uni- gyviesiems muziejams. Toks palyginimas leidžia ge- versiteto Botanikos sodas yra sukaupęs vertingas mels- riau suprasti esmę – sode, kaip ir muziejuje, kaupiamos vių, snapučių, pvz., puikiųjų (Geranium x magnificum), kolekcijos, rengiamos parodos, stengiamasi įsigyti kuo astilbių kolekcijas, čia nuo pavasario iki rudens džiugina daugiau išskirtinių „eksponatų“, priimamos vertingos plačialapė brunera (Brunnera macrophylla), pavasarinis dovanos ir pan. Vykdami į vieną ar kitą botanikos sodą, poraitis (Omphaloides verna), termopsis (Termopsis caro- jau iš anksto žinome, ką ten pamatysime, – kokius auga- liniana), australinė barškė (Babtisia australis). lus, kokių gėlių derinius, medžių alėjas… Daugybė žmonių iš viso pasaulio jau kelis dešimtme- Bernardinų sodo informaciniuose skyduose skelbia- čius pavasarį tradiciškai keliauja į Vašingtoną (JAV) pa- ma, kad restauracijos projektas atliktas, remiantis XIX– sigrožėti sakurų žydėjimu. Smagu, kad gėrėtis japoniškų XX a. istorine ikonografine medžiaga. Doc. dr. Evaldas vyšnių žiedais jau galima ir Vilniuje, Neries pakrantėje. Vylius Navys savo straipsnyje „Vilniaus universiteto Bo- Bernardinų sode galėtų atsirasti žiemos kvapų sodas, ku- tanikos sodo raida“ (Dendrologia Lithuaniae, 2011) nu- riam tiktų sausmedis (Lonicera x purpusii ‘Winter Beau- rodo, kad Lietuvos centriniame istoriniame archyve yra ty‘), kvapnusis putinas (Viburnum farreri ‘Farrer‘s Pink‘), išlikęs 1799 m. liepos 19 d. tuometinio vadovo Stanislo- žalčialunkis (Daphne bholua ‘Jaqueline Postill‘), tarpiniai vo Bonifaco Jundzilo ranka rašytas inventorinis augalų hamameliai (Hamamelis x intermedia), brizgeniai (Sar- sąrašas, iš viso 475 pavadinimai. Šie augalai buvo per- cococca hookeriana, Sarcococca confusa) ir kiti augalai. kelti, panaikinus Botanikos sodą Pilies gatvėje. Vėliau, Stipriai kvepiantys krūmai į Bernardinų sodą viliotų lan- 1824 m., kolekcijose buvo jau 6565 pavadinimų augalai, kytojus net žiemą. Patrauklus visais metų laikais būna
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 87 Dekoratyvinių mi daug aukštesni reikalavimai, todėl visus netikslumus vyšnių sodelis, derėtų ištaisyti (pvz., tiek paprastųjų, tiek visų kitų alyvų skirtas Carlo pavadinimas lietuvių kalba rašomas tik daugiskaita). Linnaeuso Restauruodami Bryanto parką (0,9 ha) Niujorke, pro- atminimui jekto autoriai kreipėsi į urbanistą sociologą Williamą H. Herbert parke, Whyte’ą, kuris analizuoja miesto problemas ir viešąjį gy- Dublinas venimą, prašydami patarimo, kaip išguiti vandalus, kurie laužo suolus, daužo šviestuvus, kūrena laužus, girtauja, regelio trisparnis (Tripterygium regelii), beje, labai verti- prekiauja narkotikais ir pan. Atsakymas buvo paprastas: namas ir liaudies medicinos. parkas turi tapti miestiečių traukos centru. (J. William Tvarkant Bernardinų sodą, pasodinta 160 kalninių Thomson, The Rebirth of New York City’s Bryant Park, pušų. Nuo XIX a. vidurio jos naudojamos Kuršių nerijos Spacemaker Press, 1997). Kai buvo sukurtas daugiafunk- kopų ar greitkelių šlaitams sutvirtinti. Kraštovaizdžio ar- cinis parkas, daugelio minėtų problemų nebeliko. Sekti- chitektai ir privačių valdų savininkai dažnai sodina jas prie nas pavyzdys, tačiau lankytojų srautas ir jų interesai turi tvorų, po langais, nes smaili spygliai gina nuo įsibrovėlių. būti subalansuoti taip, kad nedarytų negatyvaus poveikio Tai patvarus, specifinio pritaikymo augalas, darantis po- Bernardinų sodo esmei, savitumui, jo želdiniams. Prie- veikį želdyno charakteriui. Rūšies aukštis Lietuvoje vari- monių, skirtų didinti parkų lankomumą, esama daug ir juoja nuo pažeme besidriekiančio krūmo iki (dažniausiai) labai įvairių, tačiau kiekvienam krašte reikia taikyti tas, 3–5 ar net 8 m aukščio medžio, plotis siekia nuo 4 iki 8 m. kurios geriausiai atitinka jo tradicijas ir įpročius. Jei negauna pakankamai šviesos arba neatlaiko tarpusavio Analizuodami tiek istorinius sąrašus, tiek senuosius konkurencijos, kalninė pušis po kelerių metų praranda augalus, dar išlikusius Bernardinų sode, įsitikinsime, taisyklingą formą ir patrauklumą, įvairiai išsiriečia, išretė- kad didžiausiai jų daliai pavadinimus suteikė švedas ja jos laja. Todėl Bernardinų sode tikslinga sodinti atitin- Carlas Linnaeus (1707–1778), augalų sistematikos ir jais kamas kalninės pušies ar jau paplitusių kanadinių cūgų, paremtos medicinos pradininkas, gyvų gėlių laikrodžio europinio kukmedžio veisles, kitus spygliuočius. išradėjas. Rusijos carienė Jekaterina šiam žymiam gam- Rekonstrukcijos projekto autoriai sumaniai pritaikė tininkui siųsdavo gėles – dailiuosius auskarėlius (Lam- senąsias rododendrų veisles, tokias kaip Cunningham’s procapnos spectabile), kurie tuo metu dar retai kur buvo White, hibridizuotą George’o Cunninghamo 1830 m. auginami. Ši gėlė, kurios rausvi širdies formos žiedai lai- Pasodintas ir dviskiautis ginkmedis, į Europą atvež- komi meilės simboliu, puošia ir Bernardinų sodą. Lin- tas apie 1727 m. Maloniai nustebino projekto autorių naeus iki šiol gerbiamas tiek Europoje, tiek JAV – jam pasirinktas senovinis lentelių su augalo pavadinimu statomi paminklai, įrengiami skvereliai, veikia jo vardo tvirtinimo būdas – į gruntą smeigiamas laikiklis. Tačiau draugijos, veikalai įtraukiami į mokyklinius ir univer- tokios nuorodos yra ne prie visų augalų, jos reikalingos sitetinius vadovėlius. Kai kuriuose meno kūriniuose ir Bernardinų sode augantiems Smirnovo rododendrams (skulptūros, bareljefai) Linnaeus vaizduojamas su šiau- (R. smirnovii), ir seniesiems medžiams, ir naujai paso- rinės linėjos (Linnaea borealis L.) šakele rankoje. Savo dintiems ąžuolams, liepoms, beržams, galbūt naudojant vardą šiam žemaūgiam augalui mokslininkas suteikė mažesnes, prie kamieno tvirtinamas lenteles. Pavadi- pats. Šiaurinė linėja ypač mėgstama Skandinavijos ir Vi- nimus reikėtų rašyti be klaidų. Pasitaiko, kad smulkūs durio Europos šalyse. Kuršių nerijoje jos vardą išgarsino Vakarų Europos medelynai etiketėse nurodo netikslius, Rytprūsių gamtininkai. Britų salose ji, kartu su viržiais, sinoniminius ar „invalidinius“ pavadinimus. Bernardinų rododendrais ir žemaūgiais spygliuočiais, yra puikus sode kai kurių augalų pavadinimai lentelėse irgi nurodyti gruntą dengiantis, beje, ir vaistinis augalas. Šiaurinė li- netiksliai. Kadangi atkurtas botanikos sodas, o jam kelia- nėja, įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą, auga šalies
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 botaniniuose draustiniuose, pajūryje ir net, pasak doc. padeda pritraukti dar daugiau lankytojų. Vilniaus dailės Giedrės Kmitienės, Valakampių miško parke. akademija galėtų būti puikus kaimynas/partneris, ren- Prie Vilnelės vingio pagal šio švedų mokslininko sis- giantis panašius meno projektus. temą sukurtas botanikos sodas buvo etaloninis XVIII a. Gerai sutvarkyti, visavertiškai funkcionuojantys sodai universitetinio botanikos sodo pavyzdys. Jei Bernardi- ir parkai turi didžiulį turistų traukos potencialą. Europos nų sode atsirastų Carlo Linnaeuso atminimui skirtas parkus pristatančio leidinio naujame numeryje rašoma, akcentas (skulptūra, bareljefas ar bent atminimo lenta), kad Lietuvai atstovauja Palangos botanikos parkas ir Vil- tai sutvirtintų ryšį su istorine praeitimi, kurią primena niaus universiteto botanikos sodas Kairėnuose. Bernar- ir jo pasodinta šiaurinė linėja. dinų sodą irgi lankys turistai, tačiau ar jis bus įtrauktas į Jau minėjau, kad prieš 200 metų dalį kolekcijų suda- būsimus Europos parkų katalogus, ar bus nominuojamas rė vietiniai krūmai, žolės ir pan. Lietuvos bankas plati- įvairiems įvertinimams? Ar pavyks profesionaliai išnau- na proginę monetą, skirtą lietuvinei naktižiedei (Silene doti visas unikalias jo galimybes? Daug lems miesto savi- lituanica). Paradoksalu, tačiau šis patrauklus Lietuvos valdybės dėmesys ir sodo veiklos vadyba. Galbūt atsiras pievų augalas plačiajai visuomenei iki šiol mažai žino- „botaninė“ kavinė, kur skanausime kulinarinio paveldo mas. Bernardinų sodas galėtų būti viena iš tų vietų, kur atgaivintą paprastojo ąžuolo gilių kavą? Tačiau Bernardi- lietuvinė naktižiedė pristatoma kolekcijose. Gal atsiras- nų sodas taps visavertis tik tada, kai imsis profesionalios tų vietos ir apyniams, ir linams, juk turime atitinkamas edukacijos. Tai ne tik lauko stendai ar kilnojamosios gėlių su jais susijusias pramonės šakas? parodos, bet ir paskaitos, audio/vizualinės programos įvai- Atnaujintą erdvę planuojama pritaikyti miestiečių ir riomis kalbomis, pristatančios Europos dekoratyvinius au- atvykėlių kultūriniams, edukaciniams, rekreaciniams galus, Lietuvos gėlininkų kolekcijas, serbentų ar šilauogių poreikiams. Miestų parkai kitose šalyse imasi įvairių veisles, supažindinančios su mieste gyvenančiais paukš- edukacinių akcijų. Viena iš jų – nemokamai platinami čiais, su archeologiniais šios teritorijos radiniais ir t. t. informaciniai leidiniai, pasakojantys apie parko žel- Atlikta Bernardinų sodo rekonstrukcija yra sėkminga dynus. Antai Niujorko Centrinis parkas (už istorinių pradžia, neabejoju, kad susiburs profesionali miestiečių Vanderbilto vartų plyti 2,5 ha ploto želdynas su deko- mylima komanda, nuolatos didės lojalių lankytojų srau- ratyvinių obelų alėjomis, gėlynais, fontanu) kas ketvirtį tas, o būsimieji botanikai, gamtininkai, vaistininkai, me- leidžia 4 puslapių informacinį leidinį The Conservatory nininkai čia galės įgyti pradines žinias. Garden Highlights. Skaitytojai supažindinami su gėlynų sche- momis, sezoniniais augalais, jų dauginimo būdais, darbais ro- žyne, numatomomis ekskursi- jomis ir paskaitomis, patariama, į kuriuos želdinius atkreipti dė- mesį tam tikru metu. Pateikia- ma daug klasikinių botaninių grafinių piešinių. Jau daugiau kaip 40 metų vei- kia Niujorko viešojo meno kom- panija (Public Art Company), ku- rianti lauko galerijas, šiam tikslui naudojamos ir parkų erdvės – tai Vilnius. Bernardinų sodas. 2013
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 89 Retrospektyva
Audronė Girdzijauskaitė
Moteris, prikalta prie savo pačios nepasitenkinimo kryžiaus
Artiomas Inozemcevas apie Moniką Mironaitę
Prieš daugel metų, 1973-iaisiais, kai Monika Mironaitė rengėsi švęsti savo šešiasdešimtmetį, o man rūpėjo išgirsti apie aktorę kuo daugiau „tikrų liudijimų“, kad parašyčiau straipsnį, žadėtą Pergalės žurnalui, kalbėjausi su keletu jos scenos partnerių. Tie susitikimai su aktoriais, kiekvienas kitoks ir savaip įdomus, dažniausiai vyko mano namuose, susėdus prie kavos puodelio. Anuomet diktofono dar neturėjau, užsirašinėti teko ranka į bloknotą. Labiausiai man įsiminė susitikimas su Artiomu Inozemcevu. Jis tuo metu buvo labai užimtas, todėl atvažiavo vidurdienį, tarp rytinės repeticijos ir spektaklio. Išgirdusi po langu burzgiant motorą, pamačiau Artiomą, lipantį nuo motociklo. Žaibu užlėkęs į antrą aukštą su šalmu rankose, jau stovi duryse ir iškart pradeda garsiai, raiškiai kalbėti skambiu aukštu balsu, nelaukdamas jokių klausimų ar įžanginių žodžių. Sakau: „Artiomai, susimildamas, neskubėkit, aš turiu viską užsirašyti ir dar kavą atnešti!“ Jis porą minučių patylėjo, žiūrėdamas pro langą į nykoką Žirmūnų peizažą, o paskui, keisdamas intonacijas, kaip įprasta aktoriams, vėl kalbėjo be paliovos, vis vaikščiodamas, beveik neprisėsdamas prie stalelio. Tai buvo didžiulis monologas, įkvėpta odė, bet kartu atviras pasakojimas, kartais nutraukiamas garsaus juo- ko, kai prisimindavo kokią nors šmaikščią smulkmeną. Iš Artiomo žodžių man prieš akis radosi didingas ir sykiu labai gyvas Monikos Mironaitės portretas – „mačiau“ ją vaidinančią, skambinan- čią pianinu, pykstančią, jaučiau niūriai įdėmų pilkų akių žvilgsnį, girdėjau nuostabų permainingą jos balsą… Pasiūliusi dar puodelį kavos, dar taurelę moldaviško konjako „Belyj aist“, padėkojau Artiomui – puikus jo pasakojimas taps jubiliejinio straipsnio pagrindu. Bet artistas, tvirtai suėmęs mano rankas, pasakė: „Tik jokiu būdu niekur neminėkit mano pavardės. Jokiu būdu! Monikai tai būtų labai nemalonu.“ Ir išlėkė į teatrą. Po aistringo, karšto romano jiedu buvo jau išsiskyrę, bet Monika niekada taip ir neatleido Artio- mui jo vedybų, nors pati gyveno santuokoje kaip gyvenusi. Neseniai radusi savo mašinraščius – išsiverstą Inozemcevo pasakojimą (kalbėjo rusiškai, kad ga- lėtų laisviau reikšti mintis), pagalvojau, kad jis įdomus ir dabar, nes apie aktorius niekada nebus per daug pasakyta. Juo labiau kad tas tekstas – jų abiejų, jau išėjusių amžinybėn, dvigubas portretas.
rtiomas Inozemcevas: Rusų dramos teatre dažnai atrodydavo žiaurus, negailestingas. Bet tik po AMonika Mironaitė lėmė viską – nuo repertua- daugelio metų buvo suprasta ir įvertinta, kad ji anks- ro parinkimo iki spektaklių aptarimo. Jos verdiktas čiau už kitus tiek žmoguje, tiek spektaklyje įžvelgdavo
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 grėsmingų klaidų užuomazgas. Šiuo atžvilgiu ji turėjo šunišką uoslę ir įžvalgumą, nes numatė, nujautė tai, ko pamatyti ir pajusti žmogui ne- duota... Jeigu mūsų teatro nebūtų valdžiusi baisi administracinė tamsuolių klika, Mironaitė būtų buvusi saugoma ir lepinama, o jos talentas – vi- sai kitaip panaudojamas... Kai ji pasitraukė, tea- tras pasikeitė iš esmės, nes pasirinko visai kito- kią kryptį. Aš čia nebeturiu nei ką vaidinti, nei ką pasakyti. Man jos stinga! Po to, kai Monika išėjo, teatrą užplūdo silpnos pjesės, ilgai sprin- gome banalybėmis. Romanas Viktiukas – gabus žmogus, bet jis – variagas, niekur neužsibūna. Atėjo ir išeis... Monika atsirado pas mus labai sunkiu, su- dėtingu metu (1955), kai senasis Rusų dramos teatras jau buvo miręs, o naujas, lipdomas iš retų užsienio teatrinio gyvenimo nuogirdų ir įspūdžių, dar tik drąsinosi imtis eksperimentų. Bet vis dėlto, kad ir kaip keista, būtent absurdo teatras įžiebė naujus norus, siekius, susijusius su gilesniu psichologizmu. O Mironaitei iš teatro išėjus (1968), už durų atsidūrė ne tik Ibseno „Nora“, Dostojevskio „Idiotas“, bet ir visas stiprių jausmų, pakilių idėjų pasaulis. Dažniausiai pasitaiko dvi aktorių rūšys. Vie- ni visada, nesvarbu, kokios būtų jų pažiūros, William Gibson. Dviese sūpuoklėse. Rež. Augustinas Baltrušaitis. Gitel – pasaulėjauta, skonis, beatodairiškai tiki reži- Monika Mironaitė, Džeris – Artiomas Inozemcevas. Rusų dramos teatras, 1962 sieriumi, seka juo, vykdo visus nurodymus dėl vaidmens formos ir esmės. Tai šiuolaikinis aktoriaus kvienos savo herojės charakterį. Monika, sakyčiau, tipas. Monika niekada nepriklausė šiai pasyvių atli- fatališkai apsėsta kančios, šiuo atžvilgiu ji kaip aktorė kėjų grupei. Visada buvo savarankiška, o aktorinė jos yra unikali, nes įstengia niuansuotai perteikti ne tik prigimtis ypatinga tuo, kad sugeba visiškai apnuogin- personažo savijautą, bet ir pačią jo būtį, paženklintą ti žmogaus sielą. Scenoje jai rūpi išreikšti egzistenci- sielvartu dėl netekčių, lemtingų klaidų. Tiesa, sce- nę kančią, negandos nuojautą. noje ji gali spindėti ir jaunatviška švarumo, tyrumo Šiaip normalus žmogus, ypač ne menininkas, lin- aura, moka būti linksma, žaisminga, tačiau tai – ne kęs kuo greičiau pamiršti skaudžią patirtį. O artistų jos duona… emocinė atmintis ilgainiui darosi vis gilesnė. Todėl Būtina pasakyti keletą žodžių ir apie jos reiklumą. Monikai taip svarbu išryškinti netekties, praradimų Antai kine aktoriai žino, kad yra visiškai priklausomi paliktus randus, aišku, pirmiausia ji atsižvelgia į kie- nuo režisieriaus, todėl paprastai nieko iš jo nereika-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 91 lauja. Monika, kai filmavosi juostoje „Ave, vita!“, ma- nesėkmės, esą gudrumu ar jausmingumu vis tiek pa- tydama, kad režisierius kelias dienas iš eilės „pametęs vergs žiūrovus. Tai dažniausiai emocionalūs aktoriai, formą“, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Kino studijoje taip „gamtos vaikai“, nuoširdūs ir žvalūs, turintys stiprią nesielgiama! Taip atsitiko pirmą ir turbūt paskutinį nervų sistemą. Tarp jų esama ir talentų, ir vidutiny- kartą. Bet ši artistė nepakenčia chaltūros! Matyt, to- bių. Monika priklauso visai kitai menininkų rūšiai. dėl Rusų dramos teatro aktorius Ivanovas rėkte rėkė, Visų pirma ji – didelių ambicijų aktorė, todėl labai kad Monika – tikras svetimkūnis (инородное тело). daug dirba ir nepajunta palengvėjimo tol, kol nesu- Ji turėjo savo mėgstamas temas. Visų pirma tai brandina vaidmens. viską atleidžianti, pasiaukojama meilė, kurios moty- Mironaitei pasisekė – vaidinti ji pradėjo 1935 m., vų ji rasdavo visur – poezijoje, prozoje... Apie pa- t. y. tada, kai į teatrą atėjo naujoji lietuvių režisierių siaukojamą meilę kalbama dažnai. Bet kuo ta meilė karta, ne tik norėjusi, bet ir turėjusi ką pasakyti apie ypatinga artistei? Monikai, atrodo, svarbiausias, la- savo laikmetį. Pirmieji jos vaidmenys Algirdo Jakše- biausiai jaudinantis yra tas momentas, kai sudūžta vičiaus, Romualdo Juknevičiaus spektakliuose argi iliuzijos. Beje, mane ji vadino racionaliu aktorium neatstojo teatro mokyklos, kurios jai neteko baigti? (головным актером)... Pagrindinė Monikos mokykla – jos talentas. O kas yra Jos talentas pasireiškia dar ir tuo, kad vaidinti jai – talentas? Dabar beveik kiekvienas aktorius yra baigęs laimė! Nemažai aktorių teatre vargsta. Daugeliui ši vaidybos mokyklą. Vieni iš jų daug dirba su savimi, profesija virsta katorga. Iš tikrųjų nėra lengva nu- bet kiti yra įsitikinę, kad viskas jiems jau savaime duo- statytu metu – 12, 18 ar 20 valandą, nesvarbu, norisi ta, ištreniruota, įkvėpta. Toks požiūris veda į profesinį tau to, ar nesinori, eiti į sceną ir publikos akivaizdoje aplaidumą. Monika visada žinojo, kad turi mokytis vaidinti jausmų kulminaciją. O ji suvokia tai kaip savo pati iš savęs. Pasikliaudama intuicija, pastabumu, am- veiklos, savo gyvenimo prasmę. Ir dar: vyresnės kar- bicijomis, nebijodama juodo darbo, kiekvieną vai- tos aktoriai dažnai nepriima to, ką atsineša jaunieji. dmenį ji atkakliai kuria nuo pradžios iki pat pergalin- Monika šiuo požiūriu nepaprastai pakanti, labai imli. gos pabaigos. Didžiulis atsakomybės jausmas verčia ją Ji moka džiaugtis kitų sėkme, moka žavėtis! Nes myli kiekvienąkart smarkiai jaudintis ir giliai išgyventi. teatrą. Net jeigu sako: „Aš ne artistė. Teatro neken- Jos vaidmenys neišreiškia grynai nacionalinio sti- čiu!“ – šiuos žodžius galima suprasti labai įvairiai. Gal liaus. Pagal savo darbo metodą ir rezultatus ji greičiau ji nekenčia rutinos, gal savęs, kai neįstengia kažko vakarietė, kuriai vienodai lengva vaidinti įvairių tautų svarbaus jame pakeisti? Bet tai nereiškia, kad neken- dramos kūrinius. Nepasakyčiau, kad tuose vaidme- čia teatro kaip tokio. Visas jėgas skirti scenai jai yra nyse Monika ieško specifinių nacionalinių bruožų, natūralus dalykas... greičiau to, kas internacionalu, bendražmogiška. Tai Dar viena nuostabi jos savybė – nepaprastas susi- liudija ir jos Nora, ir Patricka Campbell. Kas kita – kaupimas, susikoncentravimas, dvasinė įtaiga. Vos iš- rusų moterys. Man regis, Mironaitei labai artimos tos eina į sceną, iškart keičiasi jos veidas, balsas, judesiai, aistringos, romantiškos, dvasiškai turtingos herojės. kūnas pritvinksta jėgos. Kartą per gastroles kažkur Argi tuo neįtikina Ania („Vyšnių sodas“, 1937), Liza kone „plėšinių žemėse“, beveik necivilizuotoje aplin- („Bajorų gūžta“, 1956), Nastasja Filipovna („Idiotas“, koje, ji prastai jautėsi, viduriavo, diegliai raižė pilvą. 1963)? Personažai tampa jos asmenybės atspindžiu. Maniau, vaidinti Monika negalės. Bet scenoje ji iškart Didžiulis skirtumas tarp subtiliai įkūnytų „savo“ vai- pasikeitė, kuo toliau, tuo geriau atrodė, vaidino susi- dmenų ir kartais gana vidutiniškų „ne savo“. Tačiau kaupusi, įsigilinusi. Scena ją stačiai gydė. Mironaitė nėra nuotaikos aktorė. Jos nuotaikos ryš- Yra aktorių, kurie beatodairiškai pasitiki savimi. kiai liejasi gyvenime, per repeticijas, bet ne scenoje. Į sceną ar į estradą jie žengia drąsiai, nebijo galimos Čia ji tiksliai laikosi partitūros su mažais niuansais,
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 Visai nejuokingi skaitiniai subtiliais nukrypimais. Išorinį temperamentą de- Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXVI monstruoja retai. Jos judesys greičiau buitiškas, gal net kiek sukaustytas, itin paprastas, be efektingų ges- tų, be staigių posūkių. Viskas iš anksto nušlifuota, ta- Politinė providencija čiau vidinės aistros, dvasinės energijos tai neužgesina. Tas ypač būdinga jos Gitel Moskai spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“ (1962). Čia judesio tik tiek, kiek būtina. Užtat kiek šviesos, jautrumo aplinkiniams, naivumo, autoironijos! Visa pavėluota moters branda prabėga publikos akivaizdoje, visa biografija! Ir čia neišven- giamai kyla mintis apie partnerį... Monika niekada nedarė to, ko nenori. Matyt, tai ir skiria talentingą žmogų nuo netalentingo. Jai nerei- kia prisiversti imtis veiklos. Ji dirba be perstojo. Jai reikia prisiverst ilsėtis, miegoti, valgyti, užsimiršti. Užvis sunkiausia – atsikratyti minčių, susijusių su kuriamu vaidmeniu ir trukdančių atsipalaiduoti. Ta- čiau be šitos dvasinės įtampos ji negalėtų vaidinti. Monika moka daug ką – ir piešia, ir groja, ir dainuo- ja. Jeigu likimas būtų lėmęs jai tapti rašytoja, ji be paliovos rašytų, jei dailininke – pieštų, tapytų… Jos žodžiais tariant, talentas – tai didžiulis noras ką nors svarbaus būtinai pasakyti kitiems. O geriausiai per- ai prie mano būrimo salono Dura necéssitas tam- teikiame tai, kas mus pačius labiausiai jaudina, kas Ksoje privairavo tamsūs automobiliai, iš vieno, mums iš tikrųjų rūpi. Štai, sakykim, charakteriniai paties tamsiausio, tuoj pat iššoko keturi kostiumuoti Monikos vaidmenys – Aksinja („Tamsos galybė“) vyrai. Trys ėmė akylai įtariai žvalgytis, o ketvirtas, kos- arba Moteris („Žmogus nuo žvaigždės“). Jie meis- tiumuočiausias, atidarė BMV dureles ir padėjo išlipti triški, viskas padaryta teisingai, taip, kaip reikia, ta- nušvitusiai naujajai Aukščiausiosios Aukščiausiajai. čiau šie „vaidmenys jai nėra savi“. Jautresni žiūrovai Gražus ritualas, bet prie tokių esu pripratusi, tad tą iškart pajunta... O „savi“ vaidmenys yra tie, apie ėmiausi sau įprasto darbo – burti iš kavos tirščių. Ta- kuriuos jau kalbėjau, kur skamba jai svarbios temos. čiau viešnia įsakmiai liepė nedelsiant liautis, nes viską Ir ji pati, beje, ne tik scenoje, – tai moteris, nukry- už visus daranti pati: „Turiu pridėti savo ranką, kad žiuota ant savo pačios nepasitenkinimo kryžiaus, visur būtų mano aura.“ Net šiurpas nukratė nuo tokių pažeidžiama, kartais beginklė. Tačiau tai nereiškia, jos žodžių – iškart supratau, kad vizitas neatsitiktinis kad Monika – užkietėjusi pesimistė. Ne. Būtent gilūs ir geruoju nesibaigs. Sunerimo ir kiti salono gyvento- jausmai, emocinė įtampa, jautrumas aplinkai, dvasi- jai – katinui pašiurpo kailis, papūga, apsimetusi, kad nė energija leidžia jai žvelgti į gyvenimą su viltimi. yra tokia pat pataikūnė kaip koks Br Br (Bronius Bra- Giliai į neviltį ji niekada nenugrimzta, nes nuolatos dauskas), ėmė keiktis rusiškai, vorai sulindo į vora- kovoja su savimi. Tai matyti ir iš vaidybos būdo – ji tinklius, tarakonai – į plyšius. Užtat iš visų pakampių lengvai atsisako pirminio sumanymo, į tai, ką daro, ėmė rinktis visokiausio plauko graužikai, pamaldžiai moka pasižiūrėti tarsi iš šalies, o tada energingai klausydamiesi pamokslo nuo kalno. Neslėpsiu – jis imasi visko iš naujo, nuo pat pradžių... buvo įkvepiantis ir kvepiantis naujaisiais aromatais
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 93 „Culti by Mantas Petruškevičius“. Kultinė atvykėlė jis, Algirdas II, jeigu Putinui Raudonajam visiškai už- moteriškai paslaptingai, bet atvirai dėstė: „Kokia bu- kietėjo politiniai viduriai, todėl šis nebevalgo lietuviškų vau, tokia esu – tikra darbininkė, dirbanti ir dirbama, dešrų, nebegeria mūsų žalmargių pieno? laukianti ir laukiama, šaukianti ir šaukiama, norinti Kortos šiuo klausimu poetiškai siūlė užuot drebi- ir norima, neatlaidi ir neatleidžiama! Patys iškiliausi nus kinkas, mestis į naujas rinkas, tačiau Algirdas II žmonės kilę iš provincijos.“ aimanavo, kad jau nebėra iš ko sudaryti darbo grupės, Sujaudinti klausytojai ėmė ploti, santūriai prisidėjau kuri imtųsi tokių paieškų. Dar labiau jis nerimavo, ir aš, suprasdama, kad išsisukti be nevertingų dovanų kad tarp koalicijos partnerių irgi vis mažiau esama šįkart nepavyks. Pirmiausia aukštosios viešnios paly- draugų, taigi atitinkamai vis daugiau priešų, o šie jam dovui – haskių veislės Rudžiui padovanojau dujokau- už nugaros derasi su pirmąja šalies amazone, kad už vi- kę, sakoma, kad tai naujausias mados klyksmas. Paskui sai nedidelę – Viktoro U. laisvės – kainą palaikys JĄ per jai pačiai įteikiau kostiumą iš bambukų pluošto – to- būsimus prezidento rinkimus. Argi nusipelniau tokios kius rusų kosmonautai dėvės po skafandrais. Tačiau išdavystės? – klausė premjeras, sušildęs užantyje gyvatę. kuklios papirkinėjimo pastangos nuėjo Rudžiui ant Nesukite sau galvos dėl smulkmenų, – patariau, – uodegos – bambukinius apatinius iš gamyklos „Zvez- nei skrajojantis Rolandas, nei aukštai kilęs, žemai tūpęs da“ jai jau seniai atvežęs apdairusis partijos dievas tė- Viktoras iš principo negali nieko išduoti, nes niekam vas, sūnus ir šventoji dvasia. Ne veltui sakoma, kad nebuvo, nėra ir nebus ištikimi. O rietynių ir pjautynių artimų partinių kaip ir sutuoktinių – dvi sielos, bet išvengti bet kokiu atveju nepavyks, nes tai pasaulinė viena valia! „Mano užduotis – šauti ne į kosmosą, bet politinė bei lytinė praktika. Antai italus lytinės orienta- į reitingų viršūnes, todėl visų jūsų, astrologų, kinolo- cijos atžvilgiu supriešino net makaronai! gų, reitingologų, pareiga yra užtikrinti, kad procesas „Niekada nekursime reklamos su gėjų šeima“, – pa- vyktų sklandžiai. Turite žvelgti kuo giliausiai ir kuo reiškė makaronų imperijos bosas ir užsitraukė baisiausią plačiausiai, bet pas jus čia, kaip matau, visiškas siau- šios didžios mažumos neapykantą. Svajonių humoristas rusevičius. Taigi keiskite profesiją, o aš nuo rytojaus Juozas jau išvyko į Italiją, kur padės malšinti skandalą, konsultuosiuosi pas būrėją britę iš Devono.“ nes turi paprastą aistrų gesinimo būdą – esą kiekvienas – Izdevonas! – Viktoro U. balsu karktelėjo galuti- gėjus, jeigu sutiktų tikrą vyrą, o šis anam kasdien karštų nai pabalusi ir pamėlynavusi papūga, vos tik aukštoji kailį, orientacija iškart pasikeistų savaime. viešnia, pasikišusi po pažastimi „Senį ir jūrą“ (yra toks Štai kaip lengva spręsti globalines problemas! Dar politinės žvejybos drumstame vandenyje vadovėlis), originaliau vieną iš tokių, tiesa, susijusių ne su lyties, užtrenkė salono duris. o su turizmo industrija, sprendžia leidinio „Vilnius in Verslui galas, supratau, ir ėmiau vynioti savo meš- your Pocket“ autoriai. Pasak jų, Lietuva – tai tik „tru- keres. Bet ant slenksčio išdygo gelbėtojas – Algirdas II. putėlį kitokia Rusija“. Oranžiniais Zuoko dviračiais čia Jam rūpėjo sužinoti, ar politinis kūnas turi šansų išlikti važinėja krokodilai Genos, negaudomi siautėja nusikal- gyvas, jeigu yra medžiojamas dviejų amazonių. Kortos tėliai narkomanai. Žodžiu, kanibalo Lekterio jaunystės rodė, kad neturi, bet aš pakoregavau prognozę, nes dvi šalis ir miestas puikiai pateisina savo vardą – realybė čia paminėtos karingos moterys medžioja visai ne jį, o bent jau šįsyk visiškai atitinka reklamą. viena kitą. Toks atsakymas klientui buvo prie širdies ir Šen, aštrių pojūčių mėgėjai – čia jus apgaus, apvogs, jis ėmė atvirai guostis dėl kitų politinių dieglių. Retoriš- primuš ir kitaip pamalonins aštriadančiai lietuviai! kai klausė, kodėl taip žiauriai keičiasi ir laikai, ir papro- čiai – anksčiau Algirdas I su dešrų lagaminu ir keliais ugninio vandens buteliais išspręsdavo Maskvoje tiek Tiesiai iš politinės medžioklės plotų savo, tiek visos tėvonijos reikalus. O ką turėtų daryti Krescencija Šurkutė
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 of Ivan Marchuk coinsided with another important political event: the meeting kultūros barai between the heads of Ukraine and EU. Artist who is well known in Europe and 2013. 10 (586) international art circles is contributing to diplomacy as a common ordinary per- sona supporting Ukraine‘s wish to become member of EU (page 32). domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art We Take Us Everywhere We Go. Gedmintė Samsonaitė interviews Ivan Marchuk editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ (page 34). editorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania Vita MOZŪRAITĖ. The Mission of Aura’ 23 is to Destroy Stereotypes. But where E-mail: [email protected] they destroyed? Kaunas theater of dance Aura this year decided to present an exotic platform – contemporary African dance. (page 36). summaries Zita ČEPAITĖ. London – a Right Place for Lithuanian Design. The idea to intro- Rasa RADZEVIČIŪTĖ. Ready for Tomorrow? Some Insights from the Conference duce Lithuanian design during London Design Festival when all designers are on the Future of European Culture. Scenarios of Future: Culture‘s Response to loosing their heads is a timely idea. Of course there is a danger that one can the Challenges of Social and Economic Development of EU – this was the title get lost in the sea made of some three hundred events of the week. But it has of conference held in Vilnius on the occassion of chairing the Council of Europe. to be like that in London – so one has to be brave in order to step into this It is not a contingency that the word „future“ was used: as far as new financial megalopolis (page 42). period of 2014-2020 is approaching there is a need to revise cultural policy especially having in mind economical situation and money of structural funds Romualdas LANKAUSKAS. Sad Nida. Writer‘s essay (page 46). (page 2). Eugenijus IGNATAVIČIUS. Roe. Docummentary drama (page 49). Giedrius SUBAČIUS. The Greatness of Language Mistakes. Language inspectors have a hard job. They need to learn and repeat to themselves the List of the Great Vita GRUODYTĖ. National music vs musical nationalism: a breach in soviet Mistakes to not forget its items. Those who compiled the List intended to inhibit ideology. One of the main goals of the Soviet ideology of post-war USSR (Rus- usage of the mistakes, but it is precisely these mistakes that are being studied to- sia and occupied countries) was to achieve a certain uniformity of culture, day. In a certain sense the List became means of falsifying history of Lithuania – for to standardize future artistic expressions, creating a highly politicized art in future generations it will suggest that we spoke another language than we did, which cultural differences were blurred.T he domain of music was suffering a since the absolute majority of printed texts were corrected accordingly. Thus it severe pressure from leaders, who feared they were unable to control free ex- looks like this List is the biggest mistake of linguists (page 4). pression, - expression which might exceed the limits of the cultural ideological model that they sought to establish. In other words, there was a fear of modern Liudvika POCIŪNIENĖ. About Manipulations and Self-defence. The basis of hu- and independent writing which would not concern itself with reflecting the ar- man dignity is free will and not only because of Christian tradition, though it tificial reality imposed by force. Also, in the list of compositional tools approved would be just to conclude that potential of this tradition remains very sug- by the regime were first of all those tested by time, which provided rules clear gestive especially these days. Free will is one of the basic concepts of legal and understandable by all, and allowed possible censorship: namely, classical theory and practice when we speak about the rights of individual and citizen music and popular music styles. On the contrary, although classical music re- and functions of state institutions, democracy’s superiority over authoritarian flected a universal aspect, forms of popular music issued from local folklore regimes that try to subjugate human free will by force. Nobody opposes these were all very different, and most were not always “simple” and “accessible to all”, truths yet something is rotten behind the façade of democracy (page 11). as Soviet ideologists thought (page 64).
Astrida PETRAITYTĖ. The Hierarchy of Heroism. Someone has said that it is not a Virgilijus ČEPAITIS. Blocking Independence. From the notes of former parliament shame to be a coward but one should be ashamed if one does not give priority member about the first days of re-established independence (page 70). to courage… It might be applied not only to most extreme versions of courage versus cowardice but also stages that are in between (page 17). Valdemaras KLUMBYS. One of the Uncaptives. A very subjective portrait of Kęs- tutis Jokubynas. What were the dissidents and the people who resisted the So- Ramunė BALEVIČIŪTĖ. Theater-Audience-Criticism. Polemical notes. What viet regime like? The author introduces one of them – Kęstutis Jokubynas who makes an audience? Can we speak about the audience or different audiences? finds strange when being asked why he joined the activities that meant new What makes critics to judge about the response of audiences? It seems that fu- term of prison. Because he can provide no rational explanation. He says simply ture theater studies should challenge themselves in order to develop methods he and his fellows could not act in a different way. Soviet freedom meant not- that would allow not only to reflect on how theatre talks to audience but also hing to a person who needed just freedom (page 80). what the audience replies (page 18). Kęstutis Jokubynas. From the Cycle “The Uncaptive Ones” (page 82). Audronis LIUGA. The Table of Job. About the play The Book of Job staged by Eimuntas Nekrošius in Teatro Olimpico at Vicenza. One could say that Nekrošius’ Algimantas BACEVIČIUS. Homage to Bernardinai Garden. I support the deci- play reminds moralite but there is no final moral at the end. Human being can sion of municipal authorities to reconstruct Bernardinai garden. A complicated not sustain wisdom he or she attained in his or her life. He or she can only fight project of restoration was implemented and the results will be discussed from for it making a difficult search of faith (page 22). various aspects. The true beauty of the garden will only be experienced in a few years as at least two years the present collections will be perfected and some Vlada KALPOKAITĖ. Without a Right to Tragedy. About the first night of “Our Class” plants have to be replanted anew (page 87). staged by director Yana Ross in Lithuanian National Drama Theater (page 25). Audronė Girdzijauskaitė. Woman on the Gross of Her Own Lack of Trust Kęstutis ŠAPOKA. Eye for an Eye, Tooth for Tooth. About the exhibition of Min- in Herself. Artiom Inozemcev about Monika Mironaitė. Actor‘s reminiscences daugas Navakas Three Things (page 29). (page 90).
Tamara SKRIPKO. Artist Who Changed the Understanding of the Possibilities of Krescencija Šurkutė. Political providence. Ironical essay on Lithuania’s cultural Contemporary Art. It is symbolic that an important artistic even – the exhibition and political life (page 93).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10 95 SRTR fondas įsipareigoja Kultūros barų KULT ŪROS BARAI 2013 m. projektui „Savitumo estetika: Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas veidai ir kaukės“ suteikti 270 000 litų finansinę paramą. Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com): Rūpesčiai ir lūkesčiai; Kūryba ir kūrėjai; Praeities dabartis; Laikai ir žmonės; Retrospektyva
Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. [more] Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) A conversation with novelist Nicholas Bradbury Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel „Market Farm“, a reworking of George Orwell‘s „Animal Farm“ for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM crisis and potential grounds for hope for the future. finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein New world-system? (En) (Lt) priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“. A conversation with Immanuel Wallerstein At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality. www.eurozine.com Béla Nóvé The Orphans of ‘56 (En) Hungarian child refugees and their stories Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir invasion in 1956, close to 20,000 were “unaccompanied minors”. Shortly after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. former dissident Béla Nóvé traces their life stories.
Molly Scott Cato, Almantas SamalaviČius Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Flourishing within limits (En) A conversation with green economist Molly Scott Cato. Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary ad- vances that economic growth has brought. However, she insists that only jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei by learning to flourish within limits can we hope to regain our sense of asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. the good life.
Joshua Farley, Almantas Samalavičius Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Against growth (En) (Lt) A conversation with economist Joshua Farley Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis Given the relation between economic production and ecological degra- dation, Joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- just a question of when. And whether cooperation will displace competi- niam bendravimui ir diskusijoms. tion as the dominant concept in the economic paradigm. Norman Lillegard, Almantas Samalavicius Ideology or truth? (En) (Lt) Geriausi straipsniai iš visos Europos A conversation with Norman Lillegard In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of educa- tion, pleonexia and the economic crisis, and whether literature should provide moral instruction. Mark Anielski, Almantas Samalavicius The pursuit of happiness (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com A conversation with economist Mark Anielski Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius The global debt crisis is encouraging economists and others to explore al- Tiražas 3200 egz. ternative ways of measuring national wealth. In conversation with Alman- tas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth. Kaina – 4,99 Lt
96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 3 · 10