VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS ZOOLOGIJOS KATEDRA
RŪTA BURNEIKAITĖ
KAVARSKO APYLINKIŲ AGRARINIO KRAŠTOVAIZDŢIO NAKTINIAI DRUGIAI
MAGISTRO DARBAS (Zoologija)
Mokslinis vadovas doc. dr. D. Dapkus
Vilnius – 2011 1
TURINYS
ĮVADAS 3 1. LITERATŪROS APŢVALGA 5 2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI 7 3. TYRIMŲ MEDŢIAGA IR METODIKA 8 4. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ TYRIMO VIETOS CHARAKTERISTIKA 11 4.1. Tyrimo vietos aprašymas 15 5. DARBO REZULTATAI 18 5.1. Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugiai 18 5.2. Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijos struktūra 20 5.3. Kavarsko ir Ignalinos apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijų palyginimas 29 5.4. Retosios Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugių rūšys 37 6. IŠVADOS 40 LITERATŪRA 41 SANTRAUKA 45 ABSTRACT 46 PRIEDAS 47
2
ĮVADAS
Vabzdţiai – gausiausia gyvūnų grupė Ţemėje, jų ţinoma daugiau nei 1 mln. rūšių, priklausančių 29 būriams, kurie sudaro apie 80 % visos gyvūnijos. Šie bestuburiai priklauso nariuotakojų (Arthropoda) tipui, mandibulinių (Mandibulata) potypiui. Dydţiausi būriai yra vabalai (Coleoptera) ir drugiai (Lepidoptera). Vabzdţiai geba prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų, yra labai vislūs, gyvena įvairiose sausumos ir vandens buveinėse, todėl turi didelę reikšmę ekosistemoms ir ţmonėms. Vabzdţiai yra pagrindinis maistas daugeliui stuburinių ir bestuburių gyvūnų. Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 15 tūkst. vabzdţių rūšių, iš jų apie 2455 drugių rūšys, o pasaulyje ţinoma virš 165 000 drugių rūšių. Apie 1000 Lietuvos drugių rūšių yra didieji – dieniniai ir naktiniai – makrodrugiai. Makrodrugių maţesnę dalį sudaro dieniniai drugiai, jų yra tik 125 rūšys (Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004). Drugiai (Lepidoptera) – vienas gausiausių ir geriausiai ištirtų vabzdţių grupių, pasiţymintys įvairiais biologiniais ir ekologiniais ypatumais. Drugiams būdingas pilnos metamorfozės vystymasis, kurio stadijų trukmė labai nevienoda. Kūnas sudarytas iš galvos, krūtinės ir pilvelio. Skirtingai nei kitų gyvūnų, drugių trumpas gyvenimo ciklas. Dauguma drugių yra prieraišūs savo gyvenamajai vietai, todėl toli nenukeliauja nuo tos vietos, kurioje išsirito iš lėliukės. Drugių populiacijos gana greitai atspindi buveinių būklę. Taigi jie yra geras bioindikatorius ekologinės aplinkos pokyčiams įvertinti. Tyrimo objektas – naktiniai makrodrugiai, nuo dieninių drugių jie skiriasi tuo, kad aktyvūs būna daţniausiai vėliai vakare ar naktį. Dieną jie daţniausiai tūno pasislėpę tarp augalų ar ant ţemės (Kazlauskas, 1984). Naktiniai drugiai neturi buoţiškų antenų, kaip dieniniai, jie tupėdani savo sparnais „apsigaubia“ ir dėl specifinio ţvynelių rašto tampa nepastebimi. Dieniniai drugiai daţniausiai būna ryškesnių spalvų, nutūpę suglaudţia sparnus viršuje, o skraidyti pradeda dieną, kai nudţiūna rasa. Aktyvūs būna giedrą, šiltą dieną, aptinkami ant įvairių augalų ţiedų (Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004). Kaip ir visų drugių, naktinių makrodrugių sparnai yra padengti spalvotais ţvyneliais, kurie suteikia būdingą slepiamąjį arba įspėjamąjį raštą, padedantį susilieti su gyvenamąja aplinka bei apsisaugoti nuo jais mintačių gyvūnų. Kai kurie naktiniai drugiai geba skristi dideliu greičiu, ypač greitai skraido sfinksai (Šablevičius, 2004). Kraštovaizdis – tai ţmonių įsavinta ir apgyvendinta teritorija. Sudaro medţiaginis pamatas (reljefas, gruntas), poţemio oras, vidaus vandenys, dirvoţemis, augalija, gyvūnija, ţmonių sukurtas 3
kultūrinis krašto rūbas. Kraštovaizdţio komponentų deriniai įvairiose vietose yra skirtingi. Plotai, kuriuose yra skirtingi landšaftinės sferos komponentų deriniai, sudaro lanšaftus (Vaitekūnas, 1994). Agrarinis kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir ţmonių veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruoţus išsaugojęs kraštovaizdis (ţemės ūkio naudmenos, ekstensyviai uţstatyti kaimai) (Vaitekūnas, 1994). Kavarskas išsidėstęs Kavarsko kalvagūbryje, įsikūręs abipus Šventosios intako Pienios, Šventosios upės baseine. Jo apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Taip pat Kavarsko apylinkėse teka Dagia, Nevėţa, Brėškinys, Armukšna, Duobelė. Yra Budrių ir Laviškio eţerai, plyti daug miškų – Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Ţvirblėnų, Šovenių raistas ir kt. Ši darbas atliktas norint ištirti agrarinio kraštovaizdţio, kuris būdingas Kavarslo apylinkėms, naktinius drugius.
Dėkoju darbo vadovui doc. dr. D. Dapkui uţ pagalbą, suteiktą informaciją, pastabas ir vertingus patarimus ruošiant šį magistro darbą.
4
1. LITERATŪROS APŢVALGA
Pirmieji duomenys apie Lietuvos drugius randami E. Eichvaldo išleistoje knygoje (Eichvald, 1830). Tačiau, autoriaus darbe buvo savita ir netiksli sistematika, todėl sunku spręsti apie jo minimų rūšių indentiškumą. Kituose darbuose, išleistuose XX a. pradţioje, minima nedaug Lietuvos drugių rūšių (Elleder, 1901; Speiser, 1903). Didelį indėlį, tiriant mūsų krašto drugius, įnešė A. Palionis. Pirmame darbe „Įdėlis Lietuvos drugių faunai paţinti“, išleistame lietuvių kalba, pateikė duomenis apie 960 drugių rūšių (Palionis, 1932). Pokariu Lietuvos makro drugius tyrė Lietuvos Ţemės ūkio akademijos docentas Antanas Lešinskas, paruošė drugių apibūdinimo raktus, pasiūlė lietuviškus pavadinimus daugeliui rūšių (Lešinskas, Pileckis, 1967). Lietuvoje drugių tyrimai daţniausiai apsiribojo naujų ir retų rūšių paieška (Ivinskis, 1988, 1989, 1990; Ivinskis et al., 1990; Švitra, 1990; Dapkus, 1995, 1997; Švitra, 1995; Dapkus et al., 1999). Nuolatos pildyti faunistiniai Lietuvos drugių sąrašai (Palionis, 1932; Prüffer, 1947; Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 1993, 2004). Ekspedicijų metu buvo tirta Lietuvos rezervatų drugių rūšių sudėtis (Ivinskis ir kt., 1984, 1997; Ivinskis et al., 1993). Pats išsamiausias ir reikšmingiausias veikalas – tai R. Kazlausko knyga apie Lietuvos makrodrugius. Apibendrinęs jis pateikė 996 drugių rūšių aprašymus, įtraukdamas ir tas rūšis, kurios mūsų krašte dar nerastos, bet aptiktos kaimyninėse šalyse. Taip pat aprašytos ir drugių rūšys, kurios sutinkamos agrariniame kraštovaizdyje (Kazlauskas, 1984). Remiant Šiaurės Europos Ministrų Tarybai, 1995 metais Pabaltijo šalyse pradėtas drugių monitoringas (Būda, Ivinskis, 1996; Šulc, Savenkov, 1996; Viidalepp, 1996). Viename tyrimų taške buvo įrengiamos dvi gaudyklės: viena – miške, antra – atviroje buveinėje. Ekologijos instituto mokslininkas Povilas Ivinskis drugius tiria nuo 1967 m. Paskelbė daugiau nei 150 straipsnių ir knygų apie Lietuvos drugius. Kartu su Jonu Augustausku išleido knygą „Lietuvos dieniniai drugiai“ (Ivinskis, Augustauskas, 2004), kurioje pateikta išsami informacija apie Lietuvos dieninių drugių biologiją, ekologiją ir paplitimą. Sudarytas Lietuvos drugių sąrašas, kuriame apţvelgiamos visos iki tol mūsų krašte ţinomos rūšys. Pateiktos 2213 drugių rūšių, aptiktų Lietuvoje, sąrašas (Ivinskis, 1993). 2004 m. buvo išleistas papildytas Lietuvos drugių katalogas (Ivinskis, 2004), kuriame nurodytos 2455 drugių rūšys, pateikti duomenys apie rūšių retumą, paplitimą Lietuvoje, mitybinius augalus.
5
Šiuo metu naktinius drugius aktyviai tyrinėja VU Ekologijos instituto entomologijos laboratorijos vedėjas dr. Povilas Ivinskis ir kiti mokslininkai, o drugių bendrijas tiria VPU zoologijos katedros docentas Dalius Dapkus (Dapkus, 2004 a, 2004 b).
6
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – ištirti Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio naktinius drugius.
Darbo uţdaviniai: 1. Ištirti Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio naktinių drugių rūšių sudėtį; 2. Išaiškinti naktinių drugių bendrijos struktūrą; 3. Palyginti Kavarsko ir Ignalinos apylinkių naktinių drugių bendrijas; 4. Nustatyti retas naktinių drugių rūšis.
7
3. TYRIMŲ MEDŢIAGA IR METODIKA
Naktinių drugių tyrimai buvo atlikti Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, Pumpučių kaime 2010 metais (1 pav.). Tyrimai atlikti naudojant Jalo modelio automatinę šviesinę vabzdţių gaudyklę (Soderman, 1994; Ivinskis, 1996). Viena gaudyklė buvo įrengta 1 m aukštyje nuo ţemės paviršiaus, joje veikė viena Philips ML 160W galingumo lempa (2 pav.). Tyrimų vietovės koordinatės: 55.423499 Š, 24.914781 R.
1 pav. Tyrimo vietovė Anykščių raj., Pumpučių kaime 2010 metais (www.maps.lt)
8
2 pav. Jalo tipo automatinė šviesinė gaudyklė, įrengta Anykščių raj., Pumpučių kaime 2010 metais (orig.)
Gaudyklė veikė kiekvieną parą nuo 16 (balandţio 18 dienos) iki 42 (spalio mėnesio 24 dienos) 2010 metų savaitės. Jų įjungimą temstant ir išjungimą auštant reguliavo fotoelementas. Vabzdţių marinimui naudotas tetrachloretanas. Medţiaga iš gaudyklių buvo išimama kartą per savaitę ir apdorojama laboratorijos sąlygomis arba laikoma šaldiklyje plastikiniuose 0,5–1 litrų talpos indeliuose. Iš šviesine gaudykle surinktos medţiagos buvo atrenkami tik naktiniai drugiai, priklausantys Lasiocampoidea, Bombycoidea, Drepanoidea, Geometroidea ir Noctuoidea antšeimiams (Scoble, 1992; Karsholt, Razowski, 1996; Hulden, 2000). Atrinkti drugiai buvo indentifikuoti iki rūšies naudojant iliustruotus drugių atlasus (Kazlauskas, 1984; Mikkola et al., 1984, 1989; Skou, 1984, 1991). Jei vizualiai nebuvo galima nustatyti individo rūšies, atlikta genitalijų morfologinių poţymių analizė. Genitalijų preparatai buvo pagaminti pagal entomologijoje priimtą metodiką (Ivinskis, 1996). Apibūdinant rūšis, naudotas binokuliarinis mikroskopas MBC-10.
9
Bendras tyrimų laikotarpis sudaro 189 parų. Iš viso tyrimų metu surinkta 27 imtis ir iki rūšies apibūdinti 5894 drugių individai, priklausantys 239 drugių rūšių. Tirtoje buveinėje įvertinta augalų rūšių sudėtis 5 x 5 m dydţio 3 atsitiktinai parinktuose kvadratuose šalia įrengtos vabzdţių gaudyklės (Vaisanen, 1992). Projekcinis ţolinių augalų padengimas (proc.) buvo nustatomas 4 atsitiktinai parinktuose 0,25 x 0,25 m dydţio kvadratuose 5 x 5 m kvadrato ribose. Augalų rūšių pavadinimai pateikti pagal A. Lekavičių (Lekavičius, 1989). Augalijos klasifikacija pateikta pagal J. Balevičienę (Balevičienė, 1991). Šiame darbe remtasi Fauna Europea duomenų bazėje pateikta lotyniška drugių nomenklatūra (Fauna Europea, 2011). Duomenys buvo suvesti į Microsoft Excel 2000 pragrama sukurtą duomenų šabloną. Drugių santykinis gausumas bendrijose įvertintas pagal Z. Laštuvką (Laštuvka, 1999): eudominantinių rūšių santykinis gausumas didesnis nei 10,0 proc. nuo visų individų bendrijoje, dominantinių – 5,0–10,0 proc., subdominantinių – 1,0–4,9 proc., recedentinių – 0,1–0,9 proc., subrecedentinių – maţiau nei 0,1 proc. Gauti duomenys palyginti su literatūros šaltiniuose rastais Ignalinos apylinkių drugių bendrijos duomenimis (Šakalytė, 2009). Ignalinos tyrimo vietovė yra pietvakarinėje dalyje, apie 1,5 km nutolusi nuo nuo Ignalinos miesto, apsupta miškų, šalia yra 3 nedideli ir vienas didesnis eţerai. Netoliese įsikūręs Antagavės kaimas. Tyrimo vietovė yra nedidelėje sodų bendrijoje, apsuptoje pievų. Tai taip pat agrarinio kraštovaizdţio buveinė. Bendrijų įvairovei įvertinti ir palyginti su literatūroje pateiktais duomenimis naudotas α
įvairovės indeksas (Soderman, 1996): S = α loge (1 + N / α), kur S – rūšių skaičius imtyje, N – individų skaičius, α – įvairovės indeksas. Šis indeksas įgyja didţiausią reikšmę, kai bendrijoje rūšių skaičius yra didelis, o jų santykinis gausumas nedidelis. Indekso reikšmės apskaičiuotos BiodiversityPro programa (McAleece, 1997).
10
4. GAMTINĖ GEOGRAFINĖ TYRIMO VIETOS CHARAKTERISTIKA
Tyrimų vietovė yra Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, Pumpučių kaime, prie kelio KK120 Radiškis – Rokiškis, 15 km į pietvakarius nuo Anykščių, dešiniajame Šventosios krante (3 pav.).
3 pav. Tyrimo vietovės ţemėlapis (M 1:50000) (Nacionalinė Ţemės Tarnyba prie Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ministerijos, 2001)
Anykščių rajonas – tai vienas iš didesnių respublikos rajonų (plotas 1771 km²). Išplitęs Aukštaičių aukštumos vakarinėje nuošlaitėje, pagal geografinį rajonavimą – Vakarų aukštaičių plynaukštėje, taigi ten, kur aukštumos dar nesibaigė, o lyguma dar neprasidėjo. Rajono ţemių konturas trikampis, siaurėjantis į pietus, kiek primenantis respublikos kontūrą. Priešpriešais rajono pakraščiai nutolę vienas nuo kito 40 – 50 km. Aukščiausios rajono viršukalvės iškyla kone 200 m virš jūros (Stornių kalvos – 194 m), o Šventoji į pietus nuo Kavarsko srūva paviršiun įsigrauţusi tiek, kad nuo jūros lygio tėra apie 60 m. Taigi paviršius yra pietvakarių pusėn, tarsi popiečio įsaulin
11
pasviręs. Ta linkme teka ir dauguma upių – Šventoji, jos kairieji (dešinieji čia maţi) intakai (Kudaba, 1988). Rajone yra Anykščių regioninis parkas, įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d., vertingiausioms gamtos ir kultūros poţiūriu šiaurės rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti. Jo bendras plotas – 15 459 ha. Gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti Anykščių regioniniame parke išskirti 1 gamtinis rezervatas, 4 kraštovaizdţio, 4 geomorfologiniai, 3 botaniniai, 1 telmologinis, 1 urbanistinis ir 1 kraštovaizdţio architektūros draustinis. Pagrindiniai valstybiniai draustiniai tai yra Šventosios kraštovaizdţio, Pelyšos geologinis (jame saugomi devono periodo atodangos su šarvuotųjų ir riešapelekių ţuvų liekanomis Pelyšos upelio krantuose), Baltono geomorfinis (gilus eţeruotas dubaklonis Aukštaičių moreninėje aukštumoje), Plaštakos hidrografinis, Virintos hidrografinis, Gykių botaninis (pelkė su retų rūšių augalais), Šventosios ichtiologinis (lašišų, šlakių, upėtakių ir ţiobrių nerštavietės), Virintos ichtiologinis (saugomos upėtakių nerštavietės) ir kiti (Kirstukas, 2004). Anykščių senamiestis paskelbtas urbanistikos draustiniu. Siekiant išsaugoti 1853 m. statytus klasicistinio stiliaus Burbiškio dvaro rūmus ir peizaţinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdţio architektūros draustinis (Kirstukas, 2004). Upės skrodţia daugelį tos pačios zonos ţemėvaizdţių ir jungia nesusiekiančius kraštovaizdţius. Juose atitinkamu metu integruojasi įvairiausi perkertamų landšaftų bruoţai (Basalykas, 1977). Tai puikiai atspindi Šventosios upė. Tai upė tekanti Rytų Lietuvoje, didţiausias Neries intakas (Nemuno baseinas), ji dalija kairiakrantę kalvotąją dalį ir dešiniakrantę banguotą, vietom lyguminę. Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. Šventoji upė yra ypatinga aukštaičių upė: šiame krašte prasideda, čia ir baigiasi. Šiais laikais Šventoji – viena iš pačių švariausių Lietuvos upių (Kudaba, 1988). Šventosios ilgis 246 km, baseino plotas (6889 km²) vos ne keturis kartus didesnis uţ Anykščių rajono plotą. Upė turi į save panašių eţeringais aukštaupiais intakų; Anykščių rajone į ją įtekaVyţuona, Aknysta, Jara (Šetekšna), Pelyša, Anykšta, Virinta. Plotis aukštaupyje 20 – 40 m, vidurupyje 40 – 50 m, ţemupyje 60 – 80 m. Vidutinis upės gylis apie 1,5 m, srovės greitis 0,2 – 0,5 m/sek, vidutinis nuolydis 50 cm/km. Vandens kiekis pratekantis jos skersmeniu ties Anykščiais labai nepastovus. Uţ Kavarsko Šventoji paskelbta ichtiologiniu draustiniu. Rajone yra net 6 gamtos draustiniai, 10 gamtos paminklų, 6 valstybės saugomi parkai (Kudaba, 1988). Rajono gelmių sąrangai būdingas palyginti nestoras ledyninių nuogulų sluoksnis (visur maţiau kaip 100 metrų, o kai kur tik keliolika ar net keli). Po šiuo sluoksniu ant senojo devono pamato išplitę kvarciniai neogeno smėliai, kurių plotai nusitęsia iš šiaurės į pietus vidurine rajono 12
dalimi, iškildami 80 ir daugiau metrų virš jūros. Čia pat po menka moreninių nuogulų danga ir glūdi šis smėlis. Šventoji bei jos intakaine tik kad lengai pasiekia tą senąjį paviršių, bet ir įgilina į jį savo vagas. Tad čia net keliose vietose atsidengia ikiledynmečio sluoksniai, svarbūs tiriant ţemės sandarą, tad paskelbti geologinais draustiniais (Kudaba, 1988). Pirmykštę biologinę įvairovę gana gerai išsaugojo miškai. Miškingumas – 30,3%. Vyrauja pušynai, tačiau yra ir eglynai bei mišriųjų miškų. Didţiausi miškų masyvai plyti šiaurinėje ir vakarinėje rajono dalyje. Tai Šimonių giria, Ramuldavos ir Troškūnų miškai. Nedideli miškai ir laukų giraitės išsibarstę visoje teritorijoje. Juose peri paukščiai, auga retieji augalai – miškinės dirsės, retaţiedės miglės, tuščiaviduriai rūteniai. Naujokų miške auga reti grybai – boheminiai aukšliavarpiai. Juodkalnio miško pelkė svarbi čia augančioms gegūnėms, Šimonių girioje ir čia esančioje aukštapelkėje peri tetervinai, gervės. Paraisčios durpyne ir jo apylinkėse taip pat aptinkami tetervinai, gervės, plėšriosios medšarkės, ūdros, vilkai. Šimonių girioje peri juodieji gandrai, maţieji ereliai rėksniai, gervės, tetervinai, lututės, ţalvarniai ir kiti reti paukščiai. Rubikių eţero apylinkėse nereti kūdriniai pelėausiai (Kirstukas, 2004). Pelkių rajone išliko nedaug, jos uţima tik 1,4% rajono teritorijos. Nusausinta 41,7 % teritorijos. Retieji nykstantys pelkių augalai ir savitos jų bendrijosaptinkami Gykių botaniniame draustinyje. Ant akmeninės kapinių tvoros auga šerinės kalnarūtės (Asplenium trichomanes), o ant akmeninės senųjų ţydų kapinių tvoros Svėdasuose – mūrinės kalnarūtės (Asplenium ruta-muraria). Baltijinės, dėmėtosios ir Rusovo gegūnės, vyriškosios bei maţosios geguţraibės, pelkinės gencijonėlės, pelkinės kiaulpienės, tuklės, ţaliosios plateivės, plūduriuojantieji skenduoliai, raktaţolės pelenėlės auga tarpinio auga tarpinio tipo pelkėse ir natūraliose pievose tarp Surviliškio ir Uţuraičio kaimų, pievose bei tarpinio tipo pelkutėse aplink Antasielio kaimą. Šis gamtinis kompleksas svarbus ir vabzdţiams – radaakiams satyriukams, maţosioms šeškytėms, kruvinosioms strėliukėms. Įvairūs biotopai puikiai tinka nendrinėms rupūţėms, skiauterėtiesiems tritonams, čia perinčioms grieţlėms, švygţdoms. Drėgnose natūraliose pievose ties Vidugirių kaimu gausiai auga vyriškosios ir maţosios geguţraibės, ties Kirmėliukų kaimu – paprastieji kardeliai, pieviniai plaučeriai, maţosios geguţbaibės, skraido pietinės hesperijos (Kirstukas, 2004). Daugiau kaip puse rajono ţemių sukultūrintos. Ţemės ūkio naudmenos sudaro 56,2 % rajono teritorijos. Vertingos išlikusios pievos, įsiterpusios tarp dirbamų laukų, tarpumiškėse ir pamiškėse, upių ir upelių slėniuose, paeţerėse (Kirstukas, 2004). Medţiaginė šio krašto paviršiaus sudėtis dvejopa: palei Šventąją, slėnio terasoje ir praplatėjusiais pašvenčiais paplitęs smėlis, atitinkamai maţiau našūs dirvoţemiai, taigi auga pušynai, kai kur yra priemaiša eglių, lapuočių medţių (4 pav.). Kalvotoje dalyje vyrauja moreniniai 13
priesmėliai, daţnai gargţdingi, su rieduliais. Dirvos tokiuose kaičiuose, nelygiuose paviršiuose ne itin derlingose, sklypai daţniausiai nedideli. Kiek kitaip yra į vakarus nuo Šventosios. Čia paviršiai lygesni, vientisesnė jų medţiaginė sudėtis. Dirvų ūkinį panaudojimą praeityje ribojo paviršiaus nenuotakumas, uţmirkimas. Dėl to išliko nemaţi drėgni Troškūnų bei kiti miškai (daugiausia lapuočių su eglynais). Didelius plotus uţima ţemės ūkio naudmenos, daugiau kaip pusė kurių sudaro ariama ţemė. Yra 76 eţerai ir eţerėliai (suskaičiuojant didesnius nei 0,5 ha), iš kurių didţiausias Rubikių, nemaţi Suosos, Viešinto, Svėdaso, Nevėţos. Eţerai uţima daugiau nei 2,2 tūkst. ha, dar apie 500 ha plotą uţima 6 rajono tvenkiniai (Kudaba, 1988). Anykščių krašte kokių nors išskirtinių klimato savumų nepastebėta – mezoklimatas artimas Vidurio Lietuvos lygumų rajonui, ţemyninis (Kudaba, 1988).
4 pav. Šventosios upės šlaitai ties Kavarsko apylinkėmis (orig.)
Kavarskas išsidėstęs Kavarsko kalvagūbryje, altitudė 90–105 m virš jūros lygio, įsikūręs abipus Šventosios intako Pienios, Šventosios upės baseine. Šiauriniame miesto pakraštyje 2002 m. pastatyta 1,5 MW galios Kavarsko hidroelektrinė (uţtvanka ir sudarytas Kavarsko tvenkinys), siurblinė, kuri perpumpuoja iki 4,5 m³/s vandens iš Šventosios į 1963 m. iškastą kanalą link Traupio, kuris jungia Šventąją su Nevėţiu.
14
Kavarsko apylinkėse į Šventąją įteka Susiena, Šunykšta, Pienia, Tetervė, Judinys. Taip pat Kavarsko apylinkėse teka Dagia, Nevėţa, Brėškinys, Armukšna, Duobelė. Yra Budrių ir Laviškio eţerai, plyti daug miškų – Balagano, Janušavos, Daunoriškių, Dievulio, Pamūšio, Tumėjos, Ţvirblėnų, Šovenių raistas ir kt. Kavarsko apylinkė yra viena iš didesnių, išplitusi rajono pietvakariuose abipus Šventosios (Kudaba, 1988).
4.1. Tyrimo vietos aprašymas
Aplink tyrimo vietą esantis agrarinis kraštovaizdis yra įvairiai panaudotas (5 pav.). Didţiausią dalį sudaro pievos ir ganyklos, tai apie 65 proc. Po 15 proc. visos teritorijos uţima sodas ir pasėliai. Maţiausiai tyrimo vietos uţima darţas (5 proc.).
5 pav. Aplink tyrimo vietą esančios agrarinės ţemės panaudojimas (proc.)
Pumpučių kaime dominuoja melioruoti laukai (6 pav.). Pievos yra ganamos ir šienaujamos kiekvienais metais. Ganyklų vidutinis amţius siekia apie 2 – 3 metus. Ţolinių augalų arde daugiausia aptinkama miglinių (Poaceae) šeimos augalų. Tai pašarinis motiejukas (Phleum pratense), pievinis pašiaušėlis (Alopecurus pratensis), paprastoji smilga (Agrostis capillaris), paprastoji šunaţolė (Dactylis glomerata), vienametė miglė (Poa campressa), pievinė miglė (Poa pratensis) ir paprastasis varputis (Elytrigia repens). Aptiktas astrinių (Asteraceae) šeimos
15
gausiausias augalas – paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale). Tai daugiametis ţolinis, maistinisi ir vaistinis augalas, piktţolė. Ţydi balandį – geguţę, yra labai daţnas.
6 pav. Tyrimo vietoje esančios pievos (orig.)
Pievoje gausiai auga ir kelios dobilų rūšys, tai baltasis dobilas (Trifolium repens), raudonasis dobilas (Trifolium pratense). Taip pat buvo uţregistruoti tokie augalai: plačialapis gislotis (Plantago major), siauralapis gislotis (Plantago lanceolata), paprastoji kraujaţolė (Achillea millefolium), šliauţiančioji tramaţolė (Glechoma hederacea), paprastoji veronika (Veronica chamaedrys), paprastasi kmynas (Carum carvi), baltaţiedė notrelė (Lamium album), bekvapis šunramunis (Tripleurospermum perforatum). Dirbami laukai sudaro apie 15 %. Pasėliuose dominuoja javai. 2010 metais buvo sėjama ţieminiai kviečiai (Triticum) ir mieţiai (Hordeum). Taip pat buvo nedidelis laukas mišinio, į kurio sudėti įėjo vikiai (Vicia) ir aviţos (Avena). Šalia esnatis darţas sudaro apie 5 % nuo tirtos teritorijos, tai yra apie 5 – 6 arus. Šioje bendrijoje auginamos įvairios lapinės, svogūninės, šakninės ir kitos darţovės. Taip pat gausu darţelinių gėlių. Tyrimo vietoje esančiui sodui yra apie 20 metų, tačiau jame auga ir jaunų, apie 2 – 3 metus sodinukų (7 pav.). Sodų bendrija taip pat sudaro 15 % (apie 30 arų). Gausiausiai augantys vaismedţiai ir vaiskrūmiai: obelys (Malus sp.), kriaušės (Pyrus sp.), vyšnios (Cerasus sp.), avietės (Rubus sp.), slyvos (Prunus sp.), serbentai (Ribes sp.).
16
7 pav. Tyrimo vietoje esantis sodas (orig.)
Prie sodo gausu augančių medţių ir krūmų: ąţuolai (Quercus), klevai (Acer), gausu trimečių berţų (Betula) ir liepų (Tilia), eglės (Picea), pušys (Pinus), kadagys (Juniperus), ieva (Padus), šermukšniai (Sorbus), lazdynas (Corylus), kaštonai (Aesculus), alyvos (Syringa), jazminas (Philadelphus), putinai (Viburnum). Uţ 200 metrų yra pasodintas didelis avietynas ir gervuogynas, kurie naktinių drugių rūšių skaičiui gali turėti tam tikrą įtaką.
17
5. DARBO REZULTATAI 5.1. Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugiai
Kavarsko apylinkėje 2010 metais atliktų tyrimų metu uţregistruota 239 naktinių drugių rūšys, kurioms priklauso 5894 aptikti individai. Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje uţregistruotos naktinių makrodrugių rūšys ir jų santykinis gausumas yra pateikti 1 priede. Iš viso atliktų tyrimų metu Kavarsko apylinkėje uţregistruota devynios drugių šeimos (8 pav.).
8 pav. Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio naktinių drugių rūšių skaičius šeimose
Tyrimo metu daugiausia uţregistruota drugių rūšių, kurios priklauso pelėdgalvių (Noctuidae) ir sprindţių (Geometridae) šeimoms (8 pav.). Pelėdgalviai pasiţymi kaip viena iš didţiausių rūšių skaičiumi drugių šeima. Lietuvoje uţregistruota apie 370 rūšių (Ivinskis, 2004), o mūsų tyrimo metu aptiktos 108 rūšys. Nemaţai pelėdgalvių rūšių gyvena agrariniame kraštovaizdyje ir gali būti ţemės ūkio kenkėjai (Kazlauskas, 1984). Iš apie 320 rūšių sprindţių, uţregistruotų Lietuvoje, aptiktos 65 rūšys.
18
Kitų šeimų atstovų uţregistruota ţymiai maţiau: Erebidae – 29 rūšys. 11 rūšių kuoduočių (Notodontidae), 7 rūšys sfinksų (Sphingidae), po 6 rūšis lenktasparnių (Drepanidae) ir verpikių (Lasiocampidae), 3 rūšys nolijų (Nolidae). Kuoduočių šeimos drugių Lietuvoje yra 30 rūšių. R. Kazlausko duomenimis, tai miškų gyventojai, tad tikriausiai atskrido nuo netoliese augančio miško. Sfinksai yra sutinkami įvairiose buveinėse: miškuose, parkuose, gyvenvietėse, kur jų vikšrai vystosi ant įvairių medţių ir ţolinių augalų (Šablevičius, 2004). Kadangi tai yra geri skrajūnai, taip pat galėjo atklysti iš aplinkinių buveinių. Tyrimų metu uţregistruota po 6 rūšis sudaro lenktasparnių ir verpikių šeimų drugių rūšių. Lenktasparnių šeimoje yra du pošeimiai: Thyatirinae ir Drepaninae (Kazlauskas, 2008). Juos sieja vidaus sandara ir gyslų išsidėstymas sparnuose, bet išoriniai poţymiai gana skirtingi: Thyatirinae pošeimio drugių sparnai platoki, o kūnas plonas, o lenktasparniams būdingos uţlinkusios priekinių sparnų viršūnės. Tyrimo metu agrariniame kraštovaizdyje buvo aptiktos 3 Thyatirinae ir 3 Drepaninae pošeimio rūšys. Lietuvoje daţniausiai aptinkami lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, paupėse ar net sodybose (Kazlauskas, 2008). Nolijų (Nolidae) šeimos drugių buvo aptiktos 3 rūšys, Lietuvoje iš viso gyvena 15 rūšių. Vikšrai minta įvairių medţių ar ţolinių augalų lapais (Kazlauskas, 2008). Keršasparniai verpikai (Endromidae) į verpikus panašūs tik išvaizda. Pilki jų vikšrai panašūs į sfinksų vikšrus, tik neturi rago pavidalo išaugos. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, tėra viena rūšis (Kazlauskas, 2008), kuri aptikta ir mūsų tyrimų metu 2010 metais.
19
5.2. Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijos struktūra
Eudominantinės, dominantinės ir subdominantinės rūšys apibūdina bendriją, tuo tarpu recedentinės ir subrecedentinės rūšys daţniausiai yra atsitiktinės atklydusios iš aplinkinių buveinių (Dapkus, 2004 b). Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje atliktų tyrimų duomenimis uţregistruota 18 drugių rūšių, kurios sudaro bendrijos branduolį. Kiekvienos iš šių rūšių santykinis gausumas yra didesnis nei 0,9 proc. nuo visų bendrijos individų, o tai sudaro 70,88 proc. visų individų, uţregistruotų bendrijoje (1 lentelė). Likusios bendrijos rūšys yra recedentinės ir subrecedentinės, bendras jų santykinis gausumas yra 29,12 proc.
1 lentelė Gausiausios drugių rūšys Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje 2010 metais
Nr. Rūšis Individų skaičius, vnt. Santykinis gausumas, % 1. Rivula sericealis (Scopoli, 1763) 1617 27,39 2. Timandra comai (Schmidt, 1931) 598 10,13 3. Xestia c-nigrum (Linnaeus, 1758) 272 4,61 4. Mythimna pallens (Linnaeus, 1758) 230 3,90 5. Axylia putris (Linnaeus, 1758) 206 3,49 6. Hoplodrina octogenaria (Goeze, 1781) 162 2,74 7. Diachrysia chrysitis (Linnaeus, 1758) 161 2,73 8. Agrotis exclamationis (Linnaeus, 1758) 149 2,52 9. Mythimna ferrago (Fabricius, 1787 125 2,12 10. Orthosia gothica (Linnaeus, 1758) 92 1,56 11. Eucarta virgo (Treitschke, 1835) 92 1,56 12. Autographa mandarina (Freyer, 1845) 83 1,41 13. Melanchra pisi (Linnaeus, 1758) 76 1,29 14. Mythimna comma (Linnaeus, 1761) 76 1,29 15. Spilosoma lubricipeda (Linnaeus, 1758) 64 1,08 16. Ochropleura plecta (Linnaeus, 1761) 63 1,07 17. Xanthorhoe ferrugata (Clerck, 1759) 60 1,02 18. Mythimna conigera (Denis & Schiffermüller, 59 1,00 1775) Iš viso individų: 4185 70,88
20
Kavarsko apylinkėje nepasitaitė dominantinių rūšių, kurių santykinis gausumas yra nuo 5 iki 10 proc. nuo visų individų bendrijoje. Dauguma kitų rūšių yra būdingos gyvenviečių, sodų, parkų, dirbamų laukų buveinėms. Eudominantai – gausumas daugiau nei 10 proc. nuo visų individų bendrijoje. Šiai kategorijai priklauso dvi rūšys – tai rudataškis plačiasprindis naktinukas (Rivula sericealis) (9 pav.) ir smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) (10 pav.). Rudataškis plačiasprindis naktinukas (Rivula sericealis) – pati gausiausia naktinių drugių rūšis Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje. Tyrimo metu uţregistruoti 1617 individai, o tai sudaro 27,39 proc. visų bendrijos individų. Literatūros šaltinių duomenimis gausiai Lietuvoje paplitusi rūšis, kuri priklauso plačiasparnių naktinukų pošeimiui (Kazlauskas, 1984). Daţniausiai aptinkamas gyvenvietėse, soduose, darţuose, parkuose, kiek retesnis pamiškėse, pievose, krūmuose; pavasarį aptinkamas ant ţolinių augalų.
9 pav. Rudataškis plačiasprindis naktinukas (Rivula sericealis) (Gustafsson, 2009)
Ganėtinai gausiai uţregistruotas ir smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) (10 pav.). Šios rūšies santykinis gausumas sudaro 10,13 proc. nuo visų surinktų individų (iš viso uţregistruoti 598 individai). Literatūros duomenimis, šios rūšies individai aptinkami pamiškėse, paupiuose, soduose, parkuose. Vikšrai gyvena ant rūgščių (Polygonum) ir rūgštynių (Rumex) (Kazlauskas, 1984).
21
10 pav. Smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) (Gustafsson, 2009)
Tyrimų metų bendrijoje aptikta 16 subdominantinių naktinių drugių rūšių, kurių santykinis gausumas svyruoja nuo 1,0 iki 5,0 proc. visų individų Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio bendrijoje. Bendras šių rūšių gausumas yra 6,67 proc. Iš jų gausiausios yra pelėdgalvių rūšys: gelsvadėmis dirvinukas (Xestia c-nigrum) (11 pav.), paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) (12 pav.) ir rudakraštis dirvinukas (Axylia putris) (13 pav.). Gelsvadėmio dirvinuko (Xestia c-nigrum) uţregistruoti 272 individai, o tai sudaro 4,61 proc. nuo visų bendrijos individų. Literatūros duomenimis, šios rūšies individai pagrinde ir gyvena kultūriniame landšafte: dirbamose laukuose, gyvenvietėse, dirvonuose (Kazlauskas, 1984).
11 pav. Gelsvadėmis dirvinukas (Xestia c-nigrum) (Gustafsson, 2009)
22
Paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) Lietuvoje sutinkamas įvairiose pievų buveinėse, nes vikšrai gyvena ant įvairių varpinių augalų (Kazlauskas, 1984). Mūsų tyrimų duomenimis, M. pallens buvo uţregistruota 230 individų; tai sudaro 3,90 proc. nuo visų bendrijos individų.
12 pav. Paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) (Gustafsson, 2009)
Rudakraščio dirvinuko (Axylia putris) tyrimo metu uţregistruoti 206 individai. Ši drugių rūšis sudaro 3,90 proc. nuo visų bendrijos individų. R. Kazlauskas (1984) duomenimis, gausiausiai rūšies individai aptinkami prie dirbamų laukų, kiek retesni pamiškėse, paupiuose. Vikšrai vasarą gyvena ant ţolinių augalų.
13 pav. Rudakraštis dirvinukas (Axylia putris) (Gustafsson, 2009)
Paprastasis dykrinukas (Hoplodrina octogenaria) Lietuvoje gausiausias palaukėse, soduose, gyvenvietėse, kiek retesnis pamiškėse, kirtimuose, paupiuose. Rudenį ir pavasarį gyvena ant ţolinių
23
augalų (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu ši naktinių drugių rūšis sudarė 2,74 proc. nuo visų individų bendrijoje (uţregistruoti 162 individai). Tyrimų metu ţaliojo juostuotojo ţvilgūno (Diachrysia chrysitis) santykinis gausumas siekė 2,73 proc. visų individų, sudarančių bendriją; 161 individas. Šios rūšies drugiai daţni pamiškėse, palaukėse, parkuose, gyvenvietėse, paupiuose ir paeţerėse. Pavasarį ir vasarą rendami ant varnalėšų (Arctium), dilgėlių (Urtica) ir eţeinių (Echium) (Kazlauskas, 1984). Šauktukinis dirvinukas (Agrotis exclamationis) taip pat Lietuvoje gausiai gyvena dirbamuose laukuose, netgi laikomas laukų ir darţo augalų kenkėju. Vikšrai minta įvairių ţolinių augalų šaknimis ir apatiniais lapais. Paţeidţia darţoves, apgrauţia ţiemkenčių šaknis (Kazlauskas, 1984). Šio tyrimo metu buvo uţregistruoti 149 individai, o tai sudaro 2,52 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Tyrimo metu gelsvarudţio pievinuko (Mythimna ferrago) gausumas siekė 2,12 proc. visų individų bendrijoje, šios rūšies uţregistruoti 125 individai. Literatūros duomenimis, sutinkamas sausose pamiškėse, krūmuotose pievose, upių slėnuose, gyvenviečių dykvietėse, soduose, nes vikšrai minta įvairiais varpiniais (Gramineae) ir kitais pievose augančiais ţoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Juodaraštis ankstyvasis pelėdgalvis (Orthosia gothica) gluosnių ţiedus gausiauisiai lankantis drugys. Randamas pamiškėse, paupiuose, pakrūmėse, parkuose, gyvenvietėse, soduose, o vikšrai aptinkami ant įvairių augalų, polifagai (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu buvo uţregistruoti 92 individai, o tai sudaro 1,56 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Baltajuostė eukarta (Eucarta virgo) - neseniai Lietuvoje aptikta rūšis (14 pav.). Uţregistruota Alytaus, Ignalinos, Lazdijų, Plungės, Raseinių ir Varėnos rajonuose (Ivinskis, 2004). Aptinkama smėlėtose, taip pat drėgnose pievose, pelkėse, lapuočių miškuose. Tai yra rezidentė rūšis pietų Lietuvoje, ir ji plinta į šiaurę. Lervos minta skaistaţiedėmis (Chrysanthemum), mėtomis (Mentha), gluosniais (Salix), kiaulpienėmis (Taraxacum) (Švitra et al., 2003). Mūrų tyrimų metu buvo uţregistruoti net 92 individai, o tai sudaro 1,56 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Rytinis ţvilgūnas (Autographa mandarina) skraido miškuose, pamiškėse. Vikšrai minta usnimis (Cirsium), kiaulpienėmis (Taraxacum), notrelėmis (Lamium), gysločiais (Plantago) ir dilgelėmis (Urtica) (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu buvo uţregistruoti 83 individai, o tai sudaro 1,41 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Ţirninis pelėdgalvis (Melanchra pisi) daţnas darţuose, soduose, bei neretas ir pamiškėse, sausose pievose, miško aikštelėse. Polifagai, randami ant įvairių medţių, krūmų ir ţolinių augalų.
24
Kartais paţeidţia ţirnius, vikius ir kitus kultūrinius augalus (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu buvo uţregistruoti 76 individai, o tai sudaro 1,29 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Tyrimo metu tamsiajuosčio pievinuko (Mythimna comma) uţregistuota 76 individai, o tai sudaro 1,29 proc. nuo visų aptiktų individų bendrijoje. Šios rūšies individai aptinkami įvairiose pievų bendrijose, nes vikšrai minta įvairiais ţoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Gelsvoji meškutė (Spilosoma lubricipeda) paplitusi pamiškėse, pievose, ganyklose, daţnesnė sausesnėse vietose, gausiausia dirbamuose laukuose, soduose, darţuose. Vikšrai randami laukuose, nukirtus javus, pievose, pakelėse ant įvairių augalų: dilgėlių (Urtica), gysločių (Plantago), gervuogių ir aviečių (Rubus), dobilų (Trifolium), kiaulpienių (Taraxacum) ir daugelio kitų, nes vikšras yra polifagas (Kazlauskas, 1984). Tyrimų metu buvo uţregistruoti 64 individai, tai sudaro 1,08 proc. nuo visų bendrijoje aptiktų individų. Kaštonrudis dirvinukas (Ochropleura plecta) taip pat gausiausias dirbamuose laukuose, dirvonuose, nors daţnas ir pamiškėse, miško aikštelėse, kirtimuose, gyvenvietėse, nes vikšrai minta įvairiais ţoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Šio atlikto tyrimo metu buvo uţregistruoti 63 individai, o tai sudaro šios drugių rūšies 1,07 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Rūdţiajuostės cidarijos (Xanthorhoe ferrugata) uţregistruota 60 individų, kurie sudaro 1,02 proc. nuo visų aptiktų individų. Ši rūšis randama pelkių pakraščiuose, pamiškėse, pakrūmėse, soduose, pievose, gyvenvietėse (Kazlauskas, 1984). Baltadėmis pievinukas (Mythimna conigera) daţnesnis pamiškėse, retuose krūmynuose, miškų kirtimuose, paupiuose ir paeţerėse, kur yra pievų, kalvų šlaituose, grioviuose, gyvenvietėse. Randami ant įvairių pievos ţolinių augalų (Kazlauskas, 1984). Atlikto tyrimo metu buvo uţregistruoti 59 individai, o tai sudaro lygiai 1,00 proc. visų bendrijoje aptiktų individų. Tyrimo metu uţregistruotos 75 recedentinės drugių rūšys. Tai sudaro 31,25 proc. visų aptiktų rūšių (14 pav.). Subrecedentinėms priklauso 147 drugių rūšys (tai sudaro 61,25 proc. nuo visų uţregistruotų drugių Kavarsko apylinkėje agrarinio kraštovaizdţio bendrijoje).
25
14 pav. Skirtingų gausumo klasių drugių rūšių pasiskirstymas agrarinio kraštovaizdţio bendrijoje
Taigi negausios rūšys (recedentinės ir subrecedentinės) sudaro net 92,5 proc. nuo visų aptiktų rūšių Kavarsko apylinkėje, nes likusios 18 rūšių yra gausiausios (≥1,0 proc.) (7,5 proc. nuo visų aptiktų rūšių agrariniame kraštovaizdyje) (15 pav.).
15 pav. Eudominantinių, subdominantinių, recedentinių ir subrecedentinių drugių rūšių pasiskirstymas
26
Bet 18 pačių gausiausių (eudominantinių ir subdominantinių) drugių rūšių uţregistruoti 4185 individai (16 pav.), likusių 221 rūšių bendras individų skaičius ţymiai maţesnis (tik 1719 individai), taigi dauguma atviro kraštovaizdţio rūšių bus atklydusios iš kitų buveinių.
16 pav. Eudominantinių, subdominantinių, recedentinių ir subrecedentinių drugių rūšių uţregistruotų individų skaičius (vnt.)
Rūšys, kurių santykinis gausumas yra maţesnis nei 1,0 proc., galima susikirstyti į penkias kategorijas (17 pav.) Pirmąjai kategorijai priklauso 2 rūšys, kurių uţregistruota po 51-58 individus (tai sudaro 0,9 proc. nuo visų rūšių, kurių gausumas neviršija 1,0 proc.). Šiai kategorijai priklauso ţolinio stiebinuko (Oligia strigilis) ir tinklasprindţio (Chiasma clathrata) rūšys. Antroji kategorija (31-50 individai), kuriai priklauso 11 rūšys, sudaro 4,95 proc. visų rūšių. Šiai kategorijai priklauso tokios rūšys, kaip pietinis ţvilgūnas (Macdunnoughia confusa), ţolinis verpikas (Malacosoma castrensis), baltasis sprindytis (Eupithecia succenturiata). Aptiktos 23 drugių rūšys, kurių gausumas siekė 16-30 individų. Tai sudaro 10,36 proc. visų rūšių, kurių gausumas yra maţesnis nei 1,0 proc. Aptinkamos tokios rūšys, kaip taškuotoji meškutė (Spilosoma lutea), baltoji meškutė (Spilosoma urticae), juodadėmis dirvinukas (Xestia triangulum) ir kitos rūšys. Kategorijai, kuri apima 6-15 individų gausumo intervalą, priklauso 39 drugių rūšys, tai sudaro 17,57 proc. nuo visų rūšių. Šiai kategorijai priklauso tokios rūšys, kaip balandinė cidarija (Pelugra comitata), trumpasparnė kerpytė (Thumata senex), geltouogedis verpikas (Euproctis similis) ir kitos rūšys. 27
17 pav. Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių gausumo kategorijos. I kategorija – rūšys, kurių gausumas 51–58 individai, II kategorija – gausumas 31–50 individai, III kategorija – gausumas 16–30 individai, IV kategogija – gausumas 6–15 individai ir V kategorija – gausumas 1– 5 individai
Daugiausia rūšių priklauso V kategorijai (uţregistruoti tik 1–5 individai). Net 147 rūšys sudaro maţiausiai individų turinčią grupę, tai sudaro 66,22 proc. visų rūšių. Šiai grupei priklauso geltonoji cidarija (Camtogramma bilineata), miškinis margasprindis (Calospilos sylvata), vienkupris kuoduotis (Notodonta dromedarius) ir daug kitų rūšių. Taigi šios negausios rūšys atklysta iš aplinkinių buveinių (lapuočių ir mišrių miškų, pamiškių krūmynų, paupės, paeţerių, šlapių pievų).
28
5.3. Kavarsko ir Ignalinos apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijų palyginimas
Rezultatai palyginti su literatūroje pateiktais Ignalinos apykinkių agrarinio kraštovaizdţio pietvakarinės dalies naktinių drugių tyrimų duomenimis (Šakalytė, 2009) (2 lentelė). Palyginus mūsų tyrimų metu surinktus duomenis su Ignalinos apylinkių pietvakarinėje dalyje atliktų tyrimų duomenimis, matyti, kad Ignalinos apylinkėse uţregistruotos 169 rūšys. Tačiau mūsų tyrimų duomenimis – Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje – aptiktos 239 rūšys, o tai sudaro 29,6 proc. daugiau uţregistruotų rūšių.
2 lentelė Kavarsko ir Ignalinos apylinkių agrarinio kraštovaizdţio naktinių drugių ištirtumo palyginimas
Ignalinos apylinkės Kavarsko apylinkės Nr. Šeimos rūšių skaičius, vnt. rūšių skaičus, vnt. (Šakalytė, 2009) (2010) 1. Drepanidae 4 6 2. Geometridae 40 65 3. Lasiocampidae 4 6 4. Endromididae 0 1 5. Sphingidae 6 7 6. Notodontidae 6 11 7. Erebidae 15 29 8. Nolidae 0 3 9. Noctuidae 95 108 Iš viso: 169 239
2010 metais tyrimo metu buvo aptiktos 6 drugių rūšys, kurios priklauso lenktasparnių (Drepanidae) šeimai. Dvijuostis lenktasparnis (Falcaria lacertinaria) ir juodataškis lenktasparnis (Drepana falcataria) aptinkami saulėtuose berţynuose, alksnynuose, kirtimuose, miškų pakraščiuose, drėgnose vietose (Kazlauskas, 2008). Lapuočių ir mišrius miškus mėgsta dvitaškis
29
lenktasparnis (Watsonalla binaria). Aptikti saugotini drugiai, kurie gyvena aviečių ir gervuogių augavietėse, pamiškėse, krūmynuose, paupuose. Tai roţinis pūkanugaris (Thyatira batis) ir avietinis pūkanugaris (Habrosyne pyritoides). O drebulinis pūkanugaris (Ochropacha duplaris) labiau mėgsta krūmynus, parkus, gyvenvietes, kur auga lapuočiai medţiai (Kazlauskas, 1984). S. Šakalytės (2009) duomenimis, aptikta 4 rūšys: jau minėtos Falcaria lacertinaria ir Drepana falcataria, taip pat baltadėmis pūkanugaris (Tethea ocularis), kuris gyvena įvairaus tipo miškuose, kur auga daug drebulių, pasitaiko ir gyvenvietėse, ir tamsusis lenktasparnis (Drepana curvatula). Šių drugių biotopas – tai alksnynai, pamiškės, pakelės, grioviai, kur daug jaunų medelių (Kazlauskas, 1984). Geometridae šeimos drugių 2010 metai buvo uţregistuotos net 65 rūšys, tai 25 rūšimis daugiau nei 2009 metų Ignalinos rajone. 2009 metais tyrimo metu verpikų (Lasiocampidae) buvo aptiktos 4 rūšys (Šakalytė, 2009), o mūsų tyrimo metu 2010 metais – 6. Ignalinos apylinkių pietvakarinėje dalyje buvo sugauti ţieduotasis verpikas (Malacosoma neustria) drugiai, kurie yra vaismedţių kenkėjai, daţniausiai paţeidţia obelis, kriaušes ar slyvas (Kazlauskas, 2008). Polifagas, mintantis įvairiais ţoliniais augalais ir ąţuolų lapais yra ąţuolinis verpikas (Lasiocampa quercus) (Kazlauskas, 2008). Slėnių ir kalvų drugys ţolinis verpikas (Malacosoma castrensis) aptinkamas virţynuose, pamiškėse, kirtimuose, krūmuotose pievose. O pievinis verpikas (Euthrix potatoria) mėgsta paupes, paeţeres, vietas, kur gausi pievinių augalų danga (Kazlauskas, 1984). Tačiau 2010 metais iš paminėtų rūšių Kavarsko apylinkėse buvo aptiktos tik ţieduotasis verpikas (Malacosoma neustria), pievinis verpikas (Euthrix potatoria) ir ţolinis verpikas (Malacosoma castrensis). Sąrašą papildė tokios rūšys, kaip pušynus ir mišriuosius miškus mėgstantis kenkėjas pušinis verpikas (Dendrolimus pini) arba ąţuolalapis verpikas (Gastropacha quercifolia): pastarasis taip pat gyvena mišriuose miškuose, pamiškėse, miškeliuose, smėlėtose dirvose, sodybose, retai aptinkama ant obelų, parkų, medţių alėjų (Kazlauskas, 1984). Saugotina Lietuvoje rūšis slyvinis verpikas (Odonestis pruni) gyvena lapuočių ir mišriųjų miškų pakraščiuose, pakrūmėse (Kazlauskas, 2008). Endromididae šeima turi vienintelę rūšį – keršasparnis verpikas (Endromis versicolora), kurie gyvena ant įvairių lapuočių medţių ir krūmų (Kazlauskas, 2008). 2010 metais buvo uţregistruoti keturi šios rūšies individai. Sphingidae šeimos 2009 metai Ignalinos apykinkių pievakarinėje dalyje buvo uţregistruotos šešios rūšys (Šakalytė, 2009). Viena rūšimi daugiau buvo aptikta 2010 Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje. Abejose buveinėse buvo aptiktos akiuotasis sfinksas (Smerinthus ocellata), kuris literatūros duomenimis aptinkamas ant ievos, slyvos, kriaušės bei krūminių gluosnių 30
(Kazlauskas, 2008). Didţiausias mūsų šalies sfinksas – ligustrinis sfinksas (Sphinx ligustri), aptinkamas ant ligustrų (Ligustrum), uosių (Fraxinus), alyvų (Syringa). O pievinio sfinkso (Deilephila elpenor) mitybiniai augalai įvairūs, bet daţniausiai aptinkamas ant lipikų (Galium). Literatūros duomenimis yra saugotinas (Kazlauskas, 1984). Tik Ignalinos apylinkėse aptiktos karpaţolinio sfinkso (Hyles euphorbiae), pušinio sfinkso (Hyloicus pinastri) ir tuopinio sfinkso (Laothoe populi) rūšys. Kavarsko agrariniame kraštovaizdyje sugautos rūšys: lipikinis sfinksas (Hyles galii) ir maţasis sfinkas (Deilephila porcellus) aptinkamos pamiškėse, pievose. Labiau miškų ir pamiškių rūšis yra amūrinis sfinksas (Laothoe amurensis) mintantis drebulių (Populus) lapais. Arčiau miestų ir sodybų aptinkamas liepinis sfinkas (Mimas tiliae) (minta Tilia ir Betula lapais) (Kazlauskas, 2008). Kuoduočių (Notodontidae) šeimos uţregistruotos 6 rūšys 2009 metais (Šakalytė, 2009), o Kavarsko apylinkėse 2010 metais aptikta 11 rūšių. Gausiausiai Ignalinos apylinkėse aptiktos tuopinio kuoduočio (Pheosia gnoma), gelsvojo kuoduočio (Notodonta ziczac) ir kupriuko (Ptilodon capucina) rūšys. Taip pat gausios Kavarsko apykinkių agrariniame kraštovaizdyje yra Notodonta ziczac, N. dromedarius, Pheosia gnoma ir Ph. tremula. Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje Erebidae šeimos buvo aptikta 29 rūšys. Šios šeimos gausiausios rūšys yra Rivula sericealis, Spilosoma lubricipeda, Spilosoma lutea, Spilosoma urticae. Jos aptinkamos gyvenvietėse, soduose, darţuose, dirbamuose laukuose, t.y. agrariniame karaštovaizdyje. 15 rūšių Erebidae šeimos buvo uţregistruota Ignalinos apylinkėse pietvakarinėje dalyje (Šakalytė, 2009). Nolidae šeimos buvo aptikta tik Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje. Viena individas buvo uţregistruotas ąţuolinės nolijos (Meganola strigula) rūšies. Būdingos buveinės yra lapuočių miškai ir jų pamiškės bei miestai ir parkai. Daţniausiai jų aptinkama ant ąţuolų kamienų. Vikšrai minta ąţuolų ir liepų lapais (Kazlauskas, 2008). Lenktajuostis ţalsvys (Earias clorana) daţniau paplitęs mišriųjų, lapuočių miškuose ir jų pakraščiuose, bei gyvenvietėse, miestuose, parkuose. Taip pat šiose buveinėse gyvena ir gluosninis ţalsviukas (Pseudoips prasinanus). Vikšrai daţniausiai randami ant krūminių gluosnių (Salix purpurea, S. vitellina, S. viminalis) (Kazlauskas, 2008). Gausiausia rūšimis yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeima. Šio tyrimo metu buvo aptikta 108 rūšys, o 2009 metais uţregistruota 95 rūšys (Šakalytė, 2009). Individų skaičius tyrimo metu buvo skirtingas. Kavarsko apylinkėje buvo aptikta 5894 individai, o Ignalinos apylinkėje – 2866 individai. 2010 metų tyrimu uţregistruotos pačios gausiausios rūšys yra gyvenančios agrariniame kraštovaizdyje, tai rudataškis plačiasparnis 31
naktinukas (Rivula sericealis), smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) ir gelsvadėmis dirvinukas (Xestia c-nigrum). Pastaroji buvo viena iš gausiausių ir 2009 metų Ignalinio apylinkėje. Čia gausios buvo ir geltonsparnis naktinukas (Noctua pronuba) bei tamsiajuostis dykrinukas (Caradrina morpheus). Rūšys, kurių santykinis gausumas yra maţesnis nei 1,0 proc., abejoje buveinėse yra skirtingas. Kavarsko apylinkių bendrijoje aptiktos 221 rūšys, o Ignalinos – 143 rūšys. Kavarsko apylinkėje tai sudaro 82,2 proc. visų aptiktų rūšių. Labai panašiai ir Ignalinos apylinkėse - 84,6 proc. Kavarsko ir Ignalinos apylinkių drugių rūšių, kurių santykinis gausumas yra didesnis nei 1,0 proc., skaičius yra labai skirtingas. 18 drugių rūšių yra Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje, o Ignalinos net 26 rūšys. Atliktų tyrimų metu surinktus duomenis palyginus su S. Šakalytės (2009) darbo rezultatais, matome, kaip skiriasi naktinių makrodrugių rūšių individų skaičius ir santykinis gausumas abejose buveinėse (3 lentelė).
3 lentelė
Naktinių drugių rūšių Kavarsko ir Ignalinos apylinkių (Šakalytė, 2009) agrariniuose kraštovaizdţiuose palyginimas Kavarsko apylinkė Ignalinos apylinkė Nr. Rūšis Individų Santykinis Individų Santykinis skaičius, gausumas, skaičius, gausumas, vnt. % vnt. % 1 2 3 4 5 6 1. Rivula sericealis (Scopoli, 1763) 1617 27,39 53 1,85 2. Timandra comai (Schmidt, 1931) 598 10,13 56 1,95 3. Xestia c-nigrum (Linnaeus, 1758) 272 4,61 99 3,45 4. Mythimna pallens (Linnaeus, 1758) 230 3,90 38 1,33 5. Axylia putris (Linnaeus, 1758) 206 3,49 36 1,26 6. Hoplodrina octogenaria (Goeze, 162 2,74 43 1,50 1781) 7. Diachrysia chrysitis (Linnaeus, 1758) 161 2,73 26 0,91 8. Agrotis exclamationis (Linnaeus, 149 2,52 98 3,42 1758) 9. Mythimna ferrago (Fabricius, 1787 125 2,12 87 3,03 10. Orthosia gothica (Linnaeus, 1758) 92 1,56 2 0,07 11. Eucarta virgo (Treitschke, 1835) 92 1,56 2 0,07 12. Autographa mandarina (Freyer, 1845) 83 1,41 0 0
32
3 lentelės tęsinys 1 2 3 4 5 6 13. Melanchra pisi (Linnaeus, 1758) 76 1,29 28 0,97 14. Mythimna comma (Linnaeus, 1761) 76 1,29 5 0,17 15. Spilosoma lubricipeda (Linnaeus, 64 1,08 8 0,27 1758) 16. Ochropleura plecta (Linnaeus, 1761) 63 1,07 95 3,31 17. Xanthorhoe ferrugata (Clerck, 1759) 60 1,02 18 0,62 18. Mythimna conigera (Denis & 59 1,00 30 1,04 Schiffermüller, 1775) 19. Noctua pronuba (Linnaeus, 1758) 2 0,03 228 7,95 20. Caradrina morpheus (Hufnagel, 1766) 21 0,36 183 6,38 21. Chiasmia clathrata (Linnaeus, 1758) 53 0,90 82 2,86 22. Scopula immutata (Linnaeus, 1758) 13 0,22 78 2,72 23. Eilema complana (Linnaeus, 1758) 1 0,02 72 2,51 24. Lacanobia oleracea (Linnaeus, 1758) 36 0,61 58 2,02 26. Eilema depressa (Esper, 1787) 6 0,10 59 1,71 27. Eilema griseola (Hübner, 1803) 31 0,53 47 1,64 28. Mythimna impura (Hübner, 1808) 5 0,08 47 1,64 29. Cabera exanthemata (Scopoli, 1763) 2 0,03 45 1,57 30. Drepana falcataria (Linnaeus, 1758) 1 0,02 44 1,53 31. Pelosia muscerda (Hufnagel, 1766) 1 0,02 41 1,43 32. Mythimna turca (Linnaeus, 1761) 6 0,10 34 1,18 33. Autographa gamma (Linnaeus, 1758) 12 0,20 33 1,15 34. Cabera pusaria (Linnaeus, 1758) 2 0,03 32 1,11 35. Oligia strigilis (Linnaeus, 1758) 1 0,02 30 1,04
Drugių rūšių įvairovė labai priklauso nuo to, kokioje buveinėje atliekami tyrimai. Skirtingos rūšys bus aptinkamos pievose, miškuose ar pelkėse. Nuo buveinėje augančių (mitybinių) augalų rūšių priklauso kokios drugių rūšys bus dominantinės. Tačiau yra drugiai – atklydėliai. Jų populiacijos daţniausiai būna negausios ir nestabilios (Kazlauskas, 1984). Palyginus Kavarsko apylinkės gausiausias naktinių drugių rūšis, matyti, kad rūšių santykinis gausumas skiriasi nuo pateiktų S. Šakalytės (2009) duomenų Ignalinos apylinkėse (18 pav.). Tam įtakos gali turėti įvairesnės buveinės Ignalinos rajone. Ten pievos ribojasi su mišriais ir lapuočių miškais, yra nedideli pelkių plotai. Ignalinos rajono teritorija yra eţeringame aukštumų rajone, kur būdingos aukštapelkės, pelkiniai miškai.
33
18 pav. Penkių pačių gausiausių Kavarsko ir Ignalinos apylinkių drugių rūšių santykinio gausumo (proc.) palyginimas
S. Šakalytės duomenimis Rivula sericealis sudaro tik 1,85 proc. nuo visų aptiktų individų 2009 metais. Tai gyvenviečių, sodų, darţų ir parkų rūšis. Smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) santykinis gausumas Kavarsko apylinėje yra 10,13 proc. Daug maţiau yra aptikta Ignalinos apylinkėje – 1,95 proc. Ši rūšis yra aptinkama įvairiose bendrijose. Gelsvadėmio dirvinuko (Xestia c-nigrum) pakankamai gausiai buvo aptikta tiek Kavarsko, tiek Ignalinos apylinkėse. Šios rūšies santykinis gausumas yra panašus: Kavarsko agrariniame kraštovaizdyje yra 4,61 proc., Ignalinos – 3,45 proc. Tai kultūrinio landšafto rūšis. Paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) randama įvairiose pievose ant įvairių varpinių augalų. Kavarsko apylinkėje santykinis gausumas yra 3,90 proc., o Ignalinos – 1,33 proc. Ignalinoje tyrimo vietovė yra nedidelė sodų bendrija, apsupta pievų. Tai taip pat agrarinio kraštovaizdţio buveinė, tačiau rūšių santykinis gausumas skiriasi nuo turimų Kavarsko apylinkės duomenų dėl galimų didelio skaičiaus atklydusių drugių rūšių (19 pav.).
34
19 pav. Penkių pačių gausiausių Ignalinos ir Kavarsko apylinkių drugių rūšių santykinio gausumo (proc.) palyginimas
Ignalinos apylinkėse 2009 metų tyrimu daugiausia uţregistruota paprastasis geltonsparnis naktinukas (Noctua pronuba). Tyrimo metu aptikta 7,95 proc., o 2011 metais aptikti tik 2 individai, kurie sudaro 0,03 proc. Šis drugys gyvena dirbamuose laukuose, ganyklose, dykvietėse, pievose, pamiškėse, miškų aikštelėse. Kartais gali kenkti darţovėms: apgrauţia kopūstus, svogūnų šaknis (Kazlauskas, 1984). Tamsiajuostis dykrinukas (Caradrina morpheus) 2009 metais buvo uţregistruoti 6,38 proc., Kavarsko apykinkėse tik 0,36 proc. Tai agrolandšafto rūšis mintanti ţoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Dirbamuose laukuose, kaip darţų kenkėjas, aptinkamas šauktukinis dirvinukas (Agrotis exclamationis) (Kazlauskas, 1984). Ignalinos apylinkėse uţregistruoti 3,42 proc., o 2010 metais Kavarsko apylinkėse – 2,52 proc. Kaštonrudis dirvinukas (Ochropleura plecta) 2009 metų tyrimo metų aptiktas 3,31 proc. Tačiau 2010 metais Kavarsko apykinkėse uţregistuota tik 1,07 proc. Organizmų bendrijos skiriasi savo sudėtimi. Tai galima pastebėti pagal dominuojančias gyvūnų ir augalų rūšis. Gyvūnų bendrijų struktūrą lemia įvairūs veiksniai, tačiau bendrijos
35
daţniauisiai vertinamos pagal du pagrindinius bruoţus – bendrijų sudėtį ir įvairovę. Bendrijų sudėtis apima organizmų rūšių visumą konkrečioje buveinėje. Bendrijų įvairovė – tai rūšių skaičius bendrijoje ir santykinis individų gausumas joje (Mader, 1999). Rūšių gausumas gali būti išreiškiamas biomase ar individų skaičiumi. Kuo daugiau rūšių bendrijoje ir kuo vienodesnis individų skaičius, tuo bendrijoje įvairovė didesnė. Tiriant naktinių drugių bendriją, gana sunku nustatyri efektyvų gaudyklės veikimo spindulį arba plotą, iš kurio drugiai išgaudomi (Balčiauskas, 2004). Teritorija, kurioje drugiai skraido gali būti keliasdešimties ar kelių šimtų metrų spindulio. Drugiai daugiausia skraido ten kur auga jų mitybiniai, gausiai ţydintys augalai. Vertinant bendrijų įvairovę, jų kokybinius rodiklius naudojami indeksai. Jie parodo atskirų rūšių gausumą ir vaidmenį visoje bendrijoje. Gausiausios rūšimis būna agrarinio kraštovaizdţio bendrijos (Europos aplinka, 2005), tačiau individų gausa pasiţymi ir pelkių bendrijos (Dapkus, 2006). α bendrijų įvairovės indekso reikšmė būna didţiausia, kai bendrijoje rūšių skaičius yra didelis. Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijos α įvairovės indekso reikšmė yra 50,20 (McAleece, 1997). Ignalinos apylinkių pietvakarinės dalies pievų drugių bendrijos α indeksas lygus 39,29. Galima teigti, kad daug rūšių šioje bendrijoje yra atklydusios iš aplinkinių buveinių. Rūšių įvairovė gali maţėti dėl intencyvesnio ţemės ūkio, klimato pokyčių, urbanizacijos, didėjančio uţterštumo (Woiwod, Riley, 1996).
36
5.4. Retosios Kavarsko apylinkės agrarinio kraštovaizdţio drugių rūšys
Siekiant išsaugoti retas ar nykstančias rūšis, būtina atlikti tyrimus ir rūšis inventorizuoti, kas ir padaryta šio darbo metu. Saugomos teritorijos Anykščių rajono savivaldybėje uţima 20,8 % visos teritorijos, bet Anykščių regioninio parko riba yra tik uţ 3 kilometrų nuo mūsų tyrimų 2010 metais vietos. Atlikus tyrimus nustatyto 9 retos drugių rūšys. Rudagelsvė kerpytė (Pelosia obtusa) (20a pav.) – tai labai reti, neseniai Lietuvoje rasti drugiai. Literatūros duomenimis (Ivinskis, 2004), pirmą kartą 1992 07 27 Ţuvinte rado D. Štitilis. Gausiau jų aptiko V. Uselis Viešvilės rezervate 1995-1996 m. 2006 07 26-31 Širvintų r. buvo aptikta netoli Šešiuokių. Literatūros duomenimis (Ivinskis, 2004), jų aptikta Šventojoje, Svencelės pelkėje ir Čepkelių rezervate. Aptinkami šlapiose pievose, šaltinuotose paupių pievose, paupiuose, paeţerėse. Randama vietovėse, kur auga nendrės. Vikšrai būna nendrių stiebuose, kur ir virsta lėliukėmis. Drugys panašus į pilkąją taškuotąją kerpytę, tik jo sparnai ne pilki, o rudi, be to, jie trumpesni ir platesni (Kazlauskas, 2008). 2010 metų 28 savaitę buvo aptiktas vienas šios rūšies individas. Tikriausiai gyvena netoli esančios Šventosios upės pakrantėje.
a b c
20 pav. a - rudagelsvė kerpytė (Pelosia obtusa), b - baltajuosė eukarta (Eucarta virgo), c - ţiedinė sprindenė (Chloroclystis v-ata) (Gustafsson, 2009)
Erebidae šeimai priklausanti baltajuostė eukarta (Eucarta virgo) (20b pav.) taip pat neseniai Lietuvoje aptikta rūšis. Uţregistruota Alytaus, Ignalinos, Lazdijų, Plungės, Raseinių ir Varėnos rajonuose (Ivinskis, 2004). Aptinkama smėlėtose, taip pat drėgnose pievose, pelkėse, lapuočių miškuose. Tai yra rezidentė rūšis pietų Lietuvoje, ir ji plinta į šiaurę. Lervos minta skaistaţiedėmis (Chrysanthemum), mėtomis (Mentha), gluosniais (Salix), kiaulpienėmis (Taraxacum) (Švitra et al.,
37
2003). Tyrimo metu 2010 metais šios rūšies buvo aptikti net 92 individai, taigi galima teigti, jog Kavarsko apylinkėse jau yra įsikūrusi šios rūšies populiacija. Ţiedinė sprindenė (Chloroclystis v-ata), priklausanti sprindţių (Geometridae) šeimai – Eurazijos drugys labai retas Pabaltijyje (20c pav.). Literatūtos duomenimis (Ivinskis, 1993), jų aptikta Kauno, Klaipėdos, Ukmergės ir Vilniaus rajonuose. Vasaros pabaigoje gyvena ant rykštenės (Solidago), jonaţolės (Hypericum), kemero (Eupatorium) (Kazlauskas, 1984). Tyrimo metu aptiktas vienas individas 2010 metų 28 savaitę.
a b c
21 pav. a – vėlyvasis naktinukas (Asteroscopus sphinx), b - smulkiamargis vėlyvis (Dryobotodes eremita), c – plačiasparnis vėlyvis (Blepharita amica) (Gustafsson, 2009)
Vėlyvasis naktinukas (Asteroscopus sphinx) (21a pav.) priklauso pelėdgalvių (Noctuidae) šeimai. Vikšrai minta įvairių lapuočių medţių ir krūmų, tokių kaip paprastojo lazdyno (Corylus avellana), ąţuolo (Quercus), paprastojo uosio (Fraxinus excelsior) ir gluosnio (Salix) lapais (Ivinskis, 1993). Tyrimo metu uţregistruoti tik du individai 2010 metų 40 ir 41 savaitę. Smulkiamargio vėlyvio (Dryobotodes eremita) (21b pav.) tyrimo metu taip pat aptikti du individai 2010 metų 37 savaitę. Literatūros duomenimis, Lietuvoje aptikta Marijampolėje ir Trakuose (Ivinskis, 1993). Vikšras ţalias su geltonomis nugarėlėmis ir šoninėmis linijomis, juodais taškais. Pavasarį randamas ant ąţuolų (Quercus) (Kazlauskas, 1984). Plačiasparnis vėlyvis (Blepharita amica) (21c pav.) – retas Lietuvos drugys, aptiktas Ignalinos, Klaipėdos, Kupiškio, Marijampolės, Molėtų, Pasvalio ir Zarasų rajonuose. Skraido rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Vikšrai aptinkami ant vyšnių (Prunus), lubinų (Lupinus), kiaulpienių (Taraxacum) (Ivinskis, 2004). Vienas individas buvo uţregistruotas 2010 metų 37 savaitę Kavarsko agrariniame kraštovaizdyje.
38
a b c
22 pav. a - gelsvasis ankstyvasis pelėdgalvis (Orthosia miniosa), b - stepinis naktinukas (Noctua orbona), c - pietinė kukulija (Cucullia lucifuga) (Gustafsson, 2009)
Gelsvasis ankstyvasis pelėdgalvis (Orthosia miniosa) (22a pav.) – tai atlančio periodo reliktinis drugys. Aptiktas tik kalvotame ąţuolyne, kur medţiai auga atokiau vienas nuo kito, o tarp jų gausu lazdynų, berţiukų, alksių, labai gausi ir įvairi ţolinė augalija. Saugotinas kaip Pabaltijo retenybė. Randamas V – VI mėn. ant ąţuolų (Quercus), gluosnių (Salix), drebulių (Populus), berţų (Betula) ir kitų lapuočių, o kartais ant ţolinių augalų (Kazlauskas, 1984). Atliktų tyrimų duomenimis šio rūšies aptiktas vienas individas 18 metų savaitę. Sausesnes vietas mėgsta stepinis naktinukas (Noctua orbona) (22b pav.), kurio tyrimo metu buvo aptikta vienas individas 2010 metų 28 savaitę. Tai Europos, Maţosios Azijos ir Šiaurės Afrikos drugys, paplitęs Europos stepiniuose rajonuose. Lietuvoje kiek daţnesnis pietryčiuose ir pajūryje, kur yra didesni smėlynai. Ţinoma, kad šis stepinis drugys tiek uţklydėlis, tiek vietinis, nes Neringoje sugauti intencyviai rudais priekiniais sparnais drugiai. Matyt, tai pajūrinio klimato įtaka vikšrui ir lėliukei. Drugiai gyvena pamiškių sausos pievose, pakrūmėse, Vilniaus priemesčio sausose dykvietėse. Kartais randami upių slėnių drėgnose pievose. Vikšras pilkai rudas su trimis pilkai rudomis nugarinėmis juostomis. Šalia jų juodos keturkampės dėmės. Šoninė linija raudonai ruda. Minta įvairiais ţoliniais augalais (Kazlauskas, 1984). Pietinė kukulija (Cucullia lucifuga) (22c pav.) tyrimo metu buvo uţregistruota 37 savaitę. Aptiktas vienas individas. Sunkiai aptinkama rūšis, kaip ir visos kukulinių genties rūšys. Drugiai vasarą gyvena ant morkų (Daucus), salotų (Lactuca), pienių (Sonchus) (Kazlauskas, 1984).
39
6. IŠVADOS
1. Kavarsko apylinkėse agrariniame kraštovaizdyje 2010 metais atliktų tyrimų metu uţregistruoti 5894 individai, kurie priklauso 239 naktinių drugių rūšims.
2. Atliktų tyrimų duomenimis uţregistruota 18 drugių rūšių, kurios sudaro bendrijos branduolį (jų bendras santykinis gausumas 70,88 proc. nuo visų individų bendrijoje). Pačios gausiausios rūšys yra: rudataškis plačiasprindis naktinukas (Rivula sericealis) (gausumas 27,39 proc.), smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) (10,13 proc.), gelsvadėmis dirvinukas (Xestia c-nigrum) (4,61 proc.) ir paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) (3,90 proc.). Likusios 221 rūšys yra recedentinės ir subrecedentinės, atklydusios iš kitų buveinių; jų bendras santykinis gausumas yra 29,12 proc.
3. Palyginus Kavarsko ir Ignalinos apylinkių drugių bendrijas nustatyta, kad Ignalinos apylinkėse uţregistruotos 169 rūšys, o Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje – aptiktos 239 rūšys. Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijos α įvairovės indekso reikšmė yra 50,20, o Ignalinos apylinkių drugių bendrijos – 39,29.
4. Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje uţregistruotos 9 retos drugių rūšys: rudagelsvė kerpytė (Pelosia obtusa), baltajuosė eukarta (Eucarta virgo), ţiedinė sprindenė (Chloroclystis v-ata), vėlyvasis naktinukas (Asteroscopus sphinx), smulkiamargis vėlyvis (Dryobotodes eremita), plačiasparnis vėlyvis (Blepharita amica), gelsvasis ankstyvasis pelėdgalvis (Orthosia miniosa), stepinis naktinukas (Noctua orbona) ir pietinė kukulija (Cucullia lucifuga).
40
LITERATŪRA
Balčiauskas L., 2004: Sausumos ekosistemų tyrimo metodai. Gyvūnų apskaitos. D 1. – Vilnius. Balevičienė J., 1991: Sintаksоnоmо – fitоgеоgrаfičеskаja strukturа rаstitеlnоsti Litvy. Vilnius. Basalykas A., 1977: Lietuvos TSR kraštovaizdis. – Vilnius. Būda V., Ivinskis P., 1996: Lithuanian Moth Monitoring Report. In: M. Nieminen (ed.) International Moth Monitoring Sheme, pp. 59–62. TemaNord 1996:630. Dapkus D., 1995: 32 rare and 1 new for the Lithuanian fauna Lepidoptera species. In: V. Jonaitis (ed.) New and Rare for Lithuania Insect Species. Records and Descriptions of 1994–1995, pp. 161–164. – Vilnius. Dapkus D., 1997: Kazitiškio pelkės entomologiniai tyrimai. Kn.: Lietuvos bioįvairovė (būklė, struktūra, apsauga). Respublikinės konferencijos dalyvių pranešimų santraukos, pp. 57–58. – Vilnius. Dapkus D., Švitra G., Uselis V., 1999: Four new for the Lithuanian fauna Geometrid (Lepidoptera, Geometridae) species. Acta Zoologica Lituanica. Biodiversity 9 (3): 115–117. Dapkus D., 2004 a: Lepidoptera associated with pine bogs of different succssional stages. Acta Zoologica Lithuanica. 14 (3): 26 – 30. Dapkus D., 2004 b: Lepidoptera of a raised bog and adjacent forest in Lithuania. European Journal of Entomology 101 (1): 63 – 67. Dapkus D., 2006: Naktinių makrodrugių (Macrolepidoptera) bendrijos Lietuvos pietrytinėje pelkių srities gailiniuose pušynuose [rankraštis]. Daktaro desertacija. – Vilniaus universitetas. Europos aplinka, 2005: 2005 metų būklė ir perspektyvos. B dalis. Elleder O., 1901: Lepidopterologische Notizen aus Russich – Litauen. – In.: Kranchers Entom. Jahrb., 10: 170 – 188. Fauna Europeae Web Service., 2011: Fauna Europeae version 1.1 [interaktyvus], [ţiūrėta 2011 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą:
41
Ivinskis P., 1988: 73 novykh dja Litovskoj SSR vidoj češuekrylykh, obnaruţenykh v 1968 – 1987 g. – V.: Novyje i redkije dja Litovskoj SSR vidy nasekomykh. Soobščenije i opisanije 1987 goda: 47 – 60. – Vilnius. Ivinskis P., 1989: 18 novykh i 36 redkikh dja Litovskoj SSR vidij češuektylykh, obnaruţenykh v 1989 g. – V.: Novyje i redkije dja Litovskoj SSR vidy nasekomykh. Soobščenije 1989 goda: 18 – 26. – Vilnius. Ivinskis P., Buiškis A., Karalius S., Manikas A., Ostrauskas H., Pacevičius V., Stepanauskas R., Štitilis D., 1990: 143 redkikh dja Litvy vidoj socok (Lepidoptera, Noctuidae). – V.: Novyje i redkije dja Litovskoj SSR vidy nasekomykh. Soobščenije I opisanija 1990 goda: 35 – 61. – Vilnius. Ivinskis P., 1993: Check – list of Lithuanian Lepidoptera. Lietuvos drugių sąrašas. – Vilnius. Ivinskis P., Maceika A., Stravinskas V., Švitra G., Štitilis D., 1993: 91 rare and 1 new for the Lithuanian fauna Lepidoptera species. – In.: New and rare for Lithuania insect specias. Records and descriptions of 1993: 5 – 14. – Vilnius. Ivinskis P., 1996: Drugių genitalijos, jų preparavimas ir kolekcionavimas. Kn.: V. Jonaitis (red.) Lietuvos entomologų darbai (Lietuvos entomologų draugijos 30–mečiui), pp. 78–81. – Vilnius. Ivinskis P., 2004: Lepidoptera of Lithuania. – Vilnius Ivinskis P., Augustauskas J., 2004: Lietuvos dieniniai drugiai. – Kaunas. Karsholt O., Razowski J. (eds)., 1996: The Lepidoptera of Europe. - Stenstrup: Apollo Books. Kazlauskas R., 1984: Lietuvos drugiai. – Vilnius. Kazlauskas R., 2008: Lietuvos drugiai. – Vilnius. Kirstukas M., 2004: Lietuvos gamta, saugomos teritorijos – Kaunas. Kudaba Č., 1988: Kalvotoji aukštaitija. – Vilnius. Lekavičius A., 1989: Vadovas augalams paţinti. – Vilnius. Lešinskas A., Pilsckis S., 1967: Vadovas Lietuvos vabzdţiams paţinti. – Vilnius. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2006: Kraštovaizdis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, 2007: Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius. Mader S., 1999: Biologija. D 1. – Vilnius. McAleece, 1997: BioDiversity Professional Beta 1. [interakyvus] The Natural History Museum and The Scottish Association for Marine Science [ţiūrėta 2011 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą:
Mikkola K., Jalas J., Peltonen O., 1989: Suomen Perhoset. Mittavit (Geometridae) 2. Hangon Kirjapaino. Nacionalinė Ţemės Tarnyba prie Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ministerijos, 2001: Lietuvos geografinis ţemėlapis. – VĮ GIS-Centras. Nacionalinė Ţemės Tarnyba prie Lietuvos Respublikos Ţemės ūkio ministerijos [interaktyvus], [ţiūrėta 2011 kovo 12 d.]. Prieiga per internetą:
Viidalepp J., 1996: Estonian Moth Monitoring Report. In: M. Nieminen (ed.) International Moth Monitoring Sheme, pp. 48–51. TemaNord 1996:630. Woiwod I. P., Riley A. M., 1996: Moth diversity and long – term trends. International Moth Monitoting Scheme, pp. 13 – 21. TemaNord 1996:630.
44
SANTRAUKA
Naktinių drugių tyrimai buvo atlikti Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, Pumpučių kaime 2010 metais. Tyrimai atlikti naudojant Jalo modelio automatinę šviesinę vabzdţių gaudyklę. Gaudyklė veikė kiekvieną parą nuo 16 iki 42 2010 metų savaitės. Kavarsko apylinkėse agrariniame kraštovaizdyje buvo uţregistruoti 5894 individai, kurie priklauso 239 naktinių drugių rūšims. Atliktų tyrimų duomenimis uţregistruota 18 drugių rūšių, kurios sudaro bendrijos branduolį (jų bendras santykinis gausumas 70,88 proc. nuo visų individų bendrijoje). Pačios gausiausios rūšys yra: rudataškis plačiasprindis naktinukas (Rivula sericealis) (santykinis gausumas 27,39 proc.), smailiasparnis sprindţiukas (Timandra comai) (10,13 proc.), gelsvadėmis dirvinukas (Xestia c- nigrum) (4,61 proc.) ir paprastasis pievinukas (Mythimna pallens) (3,90 proc.). Likusios 221 rūšys yra recedentinės ir subrecedentinės, kurių bendras santykinis gausumas yra 29,12 proc. Taigi dauguma atviro kraštovaizdţio rūšių bus atklydusios iš kitų buveinių. Palyginus Kavarsko ir Ignalinos apylinkių drugių bendrijas nustatyta, kad Ignalinos apylinkėse uţregistruotos 169 rūšys, o Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje aptiktos 239 rūšys. Kavarsko apylinkių agrarinio kraštovaizdţio drugių bendrijos α įvairovės indekso reikšmė yra 50,20, o Ignalinos apylinkių drugių bendrijos – 39,29. Uţregistruotos 9 retos drugių rūšys, kurios aptiktos Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje.
45
ABSTRACT
The research of moths was carried out in Anykščiai district, Kavarskas subdistrict, Pumpučiai village in 2010. Research was carried out using Jalas model automatic light insect trap. The trap operated every night after dark from the 16th to the 42nd week of 2010. 5894 specimens which belong to 239 different species of moths were registered in the agricultural landscape of Kavarskas neighborhood. 18 species of moths were the most abundant and made up the community core (their total relative abundance was 70.88 percent of all individuals registered in the community). The most abundant species were: Rivula sericealis (relative abundance 27.39 percent), Timandra comai (10.13 percent.), Xestia c-nigrum (4.61 percent) and Mythimna pallens (3.90 percent). 221 species were recedent and subrecedent and their total relative abundance was 29.12 percent. Therefore it means that the majority of the open landscape species arrived from other habitats. After comparison of the moth communities in Kavarskas and Ignalina districts it was determined that there were registered 169 species in Ignalina district and 239 species in Kavarskas district. The α index of diversity of the moth community in Kavarskas agrarian landscape had a value of 50.20 and the corresponding value in Ignalina district was 39.29. Nine rare species of moths were registered in Kavarskas district agricultural landscape during the research.
46
1 PRIEDAS
47
Kavarsko apylinkių agrariniame kraštovaizdyje uţregistruotos naktinių drugių rūšys ir jų santykinis gausumas
Individų Santykinis Rūšys skaičius, gausumas, vnt % 1 2 3 Hepialus humuli (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Triodia sylvina (LINNAEUS, 1761) 21 0,36 Korscheltellus lupulinus (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Falcaria lacertinaria (LINNAEUS,1758) 1 0,02 Drepana falcataria (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Watsonalla binaria (HUFNAGEL, 1767) 1 0,02 Thyatira batis (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Habrosyne pyritoides (HUFNAGEL, 1760) 6 0,10 Ochropacha duplaris (LINNAEUS, 1761) 2 0,03 Geometra papilionaria (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Antonechloris smaragdaria (F., 1787) 8 0,14 Chlorissa viridata (LINNAEUS, 1758) 3 0,05 Timandra comai (NORDSTROM) 598 10,13 Scopula nigropunctata (HUFNAGEL, 1767) 1 0,02 Scopula immutata (LINNAEUS, 1758) 13 0,22 Scopula ornata (SCOPOLI, 1763) 1 0,02 Scopula immorata (LINNAEUS, 1758) 23 0,39 Idaea dimidiata (HUFNAGEL, 1767) 2 0,03 Idaea straminata (BORKHAUSEN, 1794) 1 0,02 Scotopteryx chenopodia (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Xanthorhoe ferrugata (CLERCK, 1759) 60 1,02 Xanthorhoe quadrifasiata (CLERCK, 1759) 2 0,03 Xanthorhoe fluctuata (LINNAEUS, 1758) 3 0,05 Catarhoe cuculata (HUFNAGER, 1767) 2 0,03 Epirrhoe alternata (MULLER, 1764) 13 0,22 Camtogramma bilineata (LINNAEUS, 1758) 5 0,08 Pelugra comitata (LINNAEUS, 1758) 15 0,25 Cosmorhoe ocellata (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Eulithis pyropata (HUBNER, 1822) 1 0,02 Hydriomena furcata (THUNBERG, 1784) 1 0,02 Hydriomena impluviata (D&S, 1775) 2 0,03 Rheumaptera undulata (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Philereme transversata (HUFNAGEL, 1767) 1 0,02 Epirrita dilutata (D&S, 1775) 1 0,02 Epirrita autumnata (BORKHAUSEN, 1794) 2 0,03 Perizoma alchemillatum (LINNAEUS, 1758) 10 0,17 Perizoma flavofasciatum (THUNBERG, 1792) 2 0,03 Eupithecia icerata (VILLERS, 1789) 1 0,02 Eupithecia succenturiata (LINNAEUS, 1758) 40 0,68 48
1 priedo tęsinys 1 2 3 Chloroclystis v-ata (HAWORTH, 1809) 1 0,02 Rhinoprora debiliata (HUBNER, 1817) 1 0,02 Euchoeca nebulata (SCOPOLI, 1763) 1 0,02 Abraxas grossulariata (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Calospilos sylvata (SCOPOLI, 1763) 5 0,08 Lomaspilis marginata (LINNAEUS, 1758) 10 0,17 Lomaspilis opis (BUTLER, 1858) 2 0,03 Macaria notata (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Macaria alternaria (HUBNER, 1809) 1 0,02 Macaria liturata (CLERCK, 1759) 1 0,02 Chiasma clathrata (LINNAEUS, 1758) 53 0,90 Macaria wauaria (LINNAEUS, 1758) 3 0,05 Epione repandaria (HUFNAGEL, 1767) 1 0,02 Ennomos alniaria (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Ennomos fuscantaria (HAWORHT, 1809) 1 0,02 Selenia dentaria (FABRICIUS, 1775) 1 0,02 Selenia tetralunaria (HUFNAGEL, 1767) 3 0,05 Apeira syringaria (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Colotois pennaria (LINNAEUS, 1761) 2 0,03 Angerona prunaria (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Lycia hirtaria (CLERCK, 1759) 2 0,03 Biston stratarius (HUFNAGEL, 1867) 2 0,03 Erannis defoliaria (CLERCK, 1759) 2 0,03 Cleora cinctaria (D&S, 1775) 2 0,03 Alcis repandatus (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Arichanna melanaria (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Hypomecis roboraria (D&S, 1775) 6 0,10 Hypomecis punctinalis (SCOPOLI, 1763) 1 0,02 Ectropis crepuscularia (D&S, 1775) 1 0,02 Ematurga atomaria (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Cabera pusaria (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Cabera exanthemata (SCOPOLI, 1763) 2 0,03 Lomographa temerata (D&S, 1775) 2 0,03 Siona lineata (SCOPOLI, 1763) 9 0,15 Poecilocampa populi (LINNAEUS, 1758) 38 0,64 Malacosoma neustria (LINNAEUS, 1758) 23 0,39 Malacosoma castrensis (LINNAEUS, 1758) 44 0,75 Euthrix potatoria (LINNAEUS, 1758) 23 0,39 Gastropacha quercifolia (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Gastropacha populifolia (ESPER, 1782) 2 0,03 Odonestis pruni (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Endromis versicolora (LINNAEUS, 1758) 4 0,07 Sphinx ligustri (LINNAEUS, 1758) 6 0,10 Mimas tiliae (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Smerinthus ocellata (LINNAEUS, 1758) 13 0,22 49
1 priedo tęsinys 1 2 3 Laothoe amurensis (STAUDINGER, 1892) 1 0,02 Hyles galii (ROTTEMBURG, 1775) 3 0,05 Deilephila elpenor (LINNAEUS, 1758) 8 0,14 Deilephila porcellus (LINNAEUS, 1758) 3 0,05 Phalera bucephala (LINNAEUS, 1758) 4 0,07 Furcula bifida (BRAHM, 1787) 1 0,02 Notodonta dromedarius (LINNAEUS, 1767) 5 0,08 Notodonta ziczac (LINNAEUS, 1758) 6 0,10 Pheosia tremula (CLERCK, 1759) 5 0,08 Pheosia gnoma (FABRICIUS, 1776) 5 0,08 Pterostoma palpina (CLERCK, 1759) 2 0,03 Ptilodon capunica (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Gluphisia crenata (ESPER, 1785) 3 0,05 Clostera curtula (LINNAEUS, 1758) 4 0,07 Clostera anachoreta (D&S, 1775) 1 0,02 Calliteara pudibunda (LINNAEUS, 1758) 4 0,07 Euproctis similis (FUESSLY, 1775) 14 0,24 Thumata senex (HUBNER, 1808) 15 0,25 Miltochrista miniata (FORSTER, 1771) 3 0,05 Cybosia mesomella (LINNAEUS, 1758) 25 0,42 Pelosia muscerda (HUFNAGEL, 1766) 1 0,02 Pelosia obtusa (HERRICH-SCHAFFER, 1852) 1 0,02 Eilema griseola (HUBNER, 1803) 31 0,53 Eilema lutarella (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Eilema complana (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Eilema deplana (ESPER, 1787) 6 0,10 Eilema lurideola (ZINCKEN, 1817) 1 0,02 Lithosia quadra (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Arctia caja (LINNAEUS, 1758) 20 0,34 Diacrisia sannio (LINNAEUS, 1758) 24 0,41 Rhyparia purpurata (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Spilosoma lubricipeda (LINNAEUS, 1758) 64 1,08 Spilosoma lutea (HUFNAGEL, 1766) 30 0,51 Spilosoma urticae (ESPER, 1789) 30 0,51 Phragmatobia fuliginosa (LINNAEUS, 1758) 23 0,39 Pechipogo strigilata (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Herminia grisealis (D&S, 1775) 1 0,02 Polypogon tentacularia (LINNAEUS, 1758) 5 0,08 Rivula sericealis (SCOPOLI, 1763) 1617 27,39 Hypena crassalis (FABRICIUS, 1787) 2 0,03 Hypena proboscidalis (LINNAEUS,1758) 8 0,14 Phytometra viridaria (CLERCK, 1759) 1 0,02 Lygephila pastinum (TREITSCHKE, 1826) 18 0,30 Laspreyria flexula (D&S, 1775) 17 0,29 Protodeltote pygarga (HUFNAGEL, 1766) 38 0,64 50
1 priedo tęsinys 1 2 3 Pseudeustrotia candidula (D&S, 1775) 36 0,61 Deltote bankiana (FABRICIUS, 1775) 25 0,42 Emmelia trabealis (SCOPOLI, 1763) 1 0,02 Meganola strigula (D&S, 1775) 1 0,02 Earias clorana (LINNAEUS, 1761) 2 0,03 Pseudoips prasinanus (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Diachrysia chrysitis (LINNAEUS, 1758) 161 2,73 Diachrysia tutti (KOSTROWSKI, 1961) 31 0,53 Macdunnoughia confusa (STEPHENS, 1850) 48 0,81 Plusia festucae (LINNAEUS, 1758) 9 0,15 Plusia putnami (GROTE, 1873) 4 0,07 Autographa gamma (LINNAEUS, 1758) 12 0,20 Autographa pulchrina (HAWORTH, 1809) 6 0,10 Autographa jota (LINNAEUS,1758) 9 0,15 Autographa mandarina (FREYER, 1846) 83 1,41 Autographa bractea (D&S, 1775) 4 0,07 Abrostola triplasia (LINNAEUS, 1758) 20 0,34 Panthea coenobita (ESPER, 1785) 1 0,02 Acronicta aceris (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Acronicta leporina (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Acronicta rumicis (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Amphipyra livida (D&S, 1775) 5 0,08 Amphipyra tragopoginis (CLERCK, 1759) 1 0,02 Rusina ferruginea (ESPER, 1785) 5 0,08 Trachea atriplicis (LINNAEUS, 1758) 40 0,68 Euplexia lucipara (LINNAEUS, 1758) 5 0,08 Ipimorpha subtusa (D&S, 1775) 1 0,02 Enargia paleacea (ESPER, 1788) 1 0,02 Parastichtis ypsillon (D&S, 1775) 2 0,03 Apamea monoglypha (HUFNAGEL, 1766) 3 0,05 Apamea crenata (HUFNAGEL, 1766) 5 0,08 Apamea remissa (HUBNER, 1809) 1 0,02 Apamea sordens (HUFNAGEL, 1766) 23 0,39 Oligia strigilis (LINNAEUS, 1758) 58 0,98 Oligia latruncula (D&S, 1775) 17 0,29 Oligia fasciuncula (HAWORTH, 1809) 7 0,12 Mesapamea secalis (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Amphipoea fucosa (FREYER, 1830) 5 0,08 Hydraecia micacea (ESPER, 1789) 13 0,22 Rhizedra lutosa (HUBNER, 1803) 2 0,03 Charanyca trigrammica (HUFNAGEL, 1766) 8 0,14 Hoplodrina octogenaria (GOEZE, 1781) 162 2,74 Hoplodrina blanda (D&S, 1775) 14 0,24 Caradrina morpheus (HUFNAGEL, 1766) 21 0,36 Paradrina clavipalpis (SCOPOLI, 1763) 1 0,02 51
1 priedo tęsinys 1 2 3 Cucullia fraudatrix EVERSMANN, 1837 1 0,02 Cucullia umbratica (LINNAEUS, 1758) 6 0,10 Asteroscopus sphinx (HUFNAGEL, 1766) 2 0,03 Lithomoia consocia (BORKHAUSEN, 1792) 1 0,02 Dichonia aprilina (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Blepharita amica (TREITSCHKE, 1825) 1 0,02 Eupsilia transversa (HUFNAGEL, 1766) 7 0,12 Conistra vaccinii (LINNAEUS, 1761) 3 0,05 Conistra rubiginea (D&S, 1775) 4 0,07 Agrochola circellaris (HUFNAGEL, 1766) 1 0,02 Agrochola lota (CLERCK, 1759) 3 0,05 Agrochola litura (LINNAEUS, 1761) 2 0,03 Xanthia icteritia (HUFNAGEL, 1766) 5 0,08 Diloba caeruleocephala (LINNAEUS, 1758) 6 0,10 Discestra trifolii (HUFNAGEL, 1766) 5 0,08 Hada plebeja (LINNAEUS, 1758) 10 0,17 Polia hepatica (CLERK, 1759) 1 0,02 Polia nebulosa (HUFNAGEL, 1766) 8 0,14 Mamestra brassicae (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Melanchra persicariae (LINNAEUS, 1761) 26 0,44 Melanchra pisi (LINNAEUS, 1758) 76 1,29 Lacanobia contigua (D&S, 1775) 2 0,03 Lacanobia thalassina (HUFNAGEL, 1766) 12 0,20 Lacanobia suasa (D&S, 1775) 22 0,37 Lacanobia slendens (HUBNER, 1808) 1 0,02 Lacanobia oleracea (LINNAEUS, 1758) 36 0,61 Hadena rivularis (FABRICIUS, 1775) 13 0,22 Hadena bicruris (HUFNAGEL, 1766) 8 0,14 Cerapteryx graminis (LINNAEUS, 1758) 1 0,02 Tholera decimalis (PODA, 1761) 17 0,29 Panolis flammea (D&S, 1775) 4 0,07 Orthosia cruda (D&S, 1775) 13 0,22 Orthosia miniosa (D&S, 1775) 1 0,02 Orthosia populeti (FABRICIUS, 1781) 5 0,08 Orthosia cerasi (FABRICIUS, 1775) 6 0,10 Orthosia incerta (HUFNAGEL, 1766) 34 0,58 Orthosia gothica (LINNAEUS, 1758) 92 1,56 Mythimna turca (LINNAEUS, 1761) 6 0,10 Mythimna conigera (D&S, 1775) 59 1,00 Mythimna ferrago (FABRICIUS, 1787) 125 2,12 Mythimna pudorina (D&S, 1775) 1 0,02 Mythimna impura (HUBNER, 1808) 5 0,08 Mythimna pallens (LINNAEUS, 1758) 230 3,90 Mythimna comma (LINNAEUS, 1761) 76 1,29 Agrotis clavis (HUFNAGEL, 1766) 4 0,07 52
1 priedo tęsinys 1 2 3 Agrotis exclamationis (LINNAEUS, 1758) 149 2,52 Actinotia polyodon (CLERCK, 1759) 5 0,08 Axylia putris (LINNAEUS, 1758) 206 3,49 Ochropleura plecta (LINNAEUS, 1761) 63 1,07 Noctua pronuba (LINNAEUS, 1758) 2 0,03 Noctua orbona (HUFNAGEL, 1766) 1 0,02 Cryptocala chardinyi (BOISDUVAl, 1829) 1 0,02 Graphiphora augur (FABRICIUS, 1775) 1 0,02 Diarsia brunnea (D&S, 1775) 4 0,07 Diarsia rubi (VIEWEG, 1790) 11 0,19 Xestia c-nigrum (LINNAEUS, 1758) 272 4,61 Xestia triangulum (HUFNAGEL, 1766) 30 0,51 Xestia baja (D&S, 1775) 1 0,02 Xestia xanthographa (D&S, 1775) 17 0,29 Anaplectoides prasina (D&S, 1775) 5 0,08 Cerastis rubricosa (D&S, 1775) 11 0,19 Pyrrhia umbra (HUFNAGEL, 1766) 23 0,39 Eucarta virgo (TREITSCHKE, 1835) 92 1,56 Dryobotodes eremita (FABRICIUS, 1775) 2 0,03 Cucullia lucifuga (D&S, 1775) 1 0,02 Iš viso rūšių: 239 Iš viso individų: 5894
53
Magistro darbo autorius: Rūta Burneikaitė
------(parašas)
Darbo vadovas doc. dr. Dalius Dapkus
------(parašas)
Recenzentas
------(parašas)
Katedra atsakinga uţ magistro darbo paruošimą: ZOOLOGIJOS KATEDRA
Katedros vedėjas: doc. dr. Vytautas Semaška
------(parašas) Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas: prof. habil. dr. A. Skirkevičius ------(parašas)
Nariai: prof. habil. dr. P. Kurlavičius ------prof. dr. R. Noreika ------prof. dr. V. Sruoga ------doc. dr. O. Motiejūnaitė ------doc. dr. V. Semaška ------(parašas)
Protokolo Nr. ______Data ______
54