Velius 1977 MLSB.Pdf
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS INSTITUTAS LAIMĖS. LAUMĖS. AITVARAI. KAUKAI. RAGANOS. BURTININKAI. VILKTAKIAI. VILNIUS 1977 Redaktorius AMBRAZIEJUS JONYNAS Monografijoje autorius aptaria lietuvių liau dies mitologinių sakmių kilmės, meninio vaiz do ir mitinės informacijos specifikos klausi mus, nagrinėja populiariausius sakmių per sonažus: laimes, laumes, aitvarus ir kaukus, raganas, burtininkus, vilktakius. Leidinys pasitarnaus mokslo reikalams, internaciona liniam auklėjimui ir antireliginei propagan dai. © Leidykla „Vaga“, 1977 PRATARME Didžiulę mitologijos reikšmę yra iškėlę marksizmo-le ninizmo klasikai, apibūdindami ją kaip „nesąmoningą me ninį gamtos ir visuomeninių formų perdirbimą“ (Маркс, 1950, p. 225) *. Jie ne kartą rėmėsi ja, grįsdami savo požiū rį į istoriją, charakterizuodami ankstyvąsias visuomenės raidos stadijas (Гусев, 1963, p. 186). Be mitologijos neiš siverčia nei liaudies istorijos, filosofijos, nei kalbos ar kul tūros tyrinėtojai. Domėtis mitologija bei senosiomis religi jomis skatina ir praktikos sumetimai — antireliginė ir ateistinė propaganda, nes, kaip teisingai yra nurodęs tary binis rusų etnografas, religijos istorikas S. Tokarevas, „neįmanoma skleisti mokslinės ir ateistinės propagandos, gerai nežinant, kokios yra ir buvo įvairių tautų religijos“ (Токарев, 1964 a, p. 3). Tarybų Sąjungoje yra paskelbta daug fundamentalių darbų, naujai, marksistiškai įverti nančių tiek senųjų antikinių, tiek dabartinių tautų mitolo gijas bei religijas (žr.: Лосев, 1957; Токарев, 1964; То карев, 1964 а; Иванов, Топоров, 1974; Невелева, 1975 ir kt.). Lietuvių mitologija ir senoji religija iki šiol labai mažai tetyrinėta. Sį trūkumą jaučia ne tik mokslininkai, bet ir antireliginių, ateistinių žinių skleidėjai. 1966 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Religijos ir ateizmo komisijos iniciatyva išleistame leidinyje „Religija, ateizmas, da bartis“ pažymima, jog praktinėje ateistų veikloje „labai pasigendama apibendrinančio pobūdžio medžiagos iš re ligijos ir ateizmo istorijos“ (p. 3). Tiesa, senų šaltinių apie baltų religiją bei mitologiją yra nemažai, tačiau jie fragmentiški, tendencingi (rašyti kitataučių, neretai ko vojusių su ta religija), išbarstyti įvairiuose metraščiuose ir kronikose. Daugumą jų surado, paskelbė ir komentavo lenkų filologas, senovės lietuvių religijos ir mitologijos 1 1 Literatūros ir šaltinių sąrašą žr. knygos gale. 5 tyrinėtojas A. Mežinskis (Mierzynski, 1892— 1896), vokie čių mitologas V. Manhartas (Mannhardt, 1936), palyginti išsamią lietuvių senosios religijos bibliografiją sudarė buržuazinis lietuvių istorikas Z. Ivinskis (Ivinskis, 1938). Tačiau šie šaltiniai tebėra giliau neišanalizuoti ir neįver tinti pagal naujausius mitologinių sistemų tyrimo meto dus. XIX a. romantinių pažiūrų mokslininkai — T. Narbu tas (Narbutt, 1835), J. I. Kraševskis (Kraszewski, 1847), S. Stanevičius (Stanevičius, 1967), S. Daukantas (Dau kantas, 1976) ir kt. — senaisiais šaltiniais naudojosi ne kritiškai. Jie empiriškai aprašinėjo atskirus lietuvių reli gijos faktus, vienšališkai, nepagrįstai gretino juos su an tikine graikų ir romėnų mitologija, nesinaudojo jau ir anuo metu prieinama tautosakine medžiaga. Vėliau kri tiškesni lietuvių senosios religijos tyrinėtojai — lenkų kal bininkas, literatūros ir kultūros istorikas A. Briukneris (Brūckner, 1904; Brūckner, 1910 ir kt.), A. Mežinskis (Mierzynski, 1900 ir kt.), vokiečių istorikas H. Bertu- laitas (Bertuleit, 1924) ir kt. — teisingai iškėlė savo pirm takų metodo ribotumą, tačiau patys pasuko per didelio kri ticizmo keliu. Visai nebepasitikėdami senaisiais šaltiniais, lietuvių senąją religiją jie laikė perdėm primityvia, gamti ne, kuriai buvę svetimi labiau abstrahuoti dievai ir sudė tingesnė kulto organizacija2. Romantizmo kritika, skatinusi moksliškiau žiūrėti į ty rinėjamąjį objektą, blaiviau vertinti šaltinius, be naudos, padarė ir žalos. Senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėjimas Lietuvoje gerokai išblėso, o patys tyrinėtojai, 2 Kritišką A. Briuknerio, H. Bertulaito ir kitų to meto tyrinėtojų poziciją lietuvių senosios religijos atžvilgiu būtų neteisinga aiškinti tik jų šovinistinėmis tendencijomis. Tai silsiję su apskritai sustiprė jusiu kriticizmu visoje pasaulinėje folkloristikoje, kuris kilo kaip reak cija prieš romantizmą, vienpusišką, menkai pagrįstą mitologinės mo kyklos atstovų taikomą metodą tautosakos ir religijos tyrinėjime. Imta abejoti iš viso tautosakos senumu, sąsajom su mitologija, net kai kurių jos senųjų paminklų (pvz., skandinavų „Edos“) autentiškumu ir liaudiškumu (žr. Мелетинский, 1968, p. 12— 16). 6 užuot ieškoję naujų šaltinių ir metodų, laikėsi kriticizmo atstovų suformuluoto senosios lietuvių religijos suprati mo ir stengėsi pateikti tik atitinkamos medžiagos. Tai bū dinga net kai kuriems autoriams, rašiusiems apie lietuvių senąją religiją jau tarybinės santvarkos metais (žr.: Jur ginis, 1963; Gobis, 1966). Daugeliui tyrinėtojų atrodė esą patikimi tik kalbiniai A. Šleicherio (Schleicher, 1853), H. Uzenerio (Usener, 1895; Usener, Solmsen, 1894), K. Bū gos (Būga, 1958— 1961), V. Jaskevičiaus (Jaskiewicz, 1952) ir kitų autorių lietuvių religijos bei mitologijos ty rinėjimai. Naujos mitologinės medžiagos XX a. mokslui pateikė buržuaziniai lietuvių tautosakininkai ir etnografai (žr.: Balys, 1934— 1966; Vitauskas, 1937 ir kt.), folkloro duo menimis ėmęsi aiškinti kai kurias religijos ir mitologijos problemas. Tačiau per siauras lietuvių senosios religijos supratimas ir idealistinis metodas varžė jų galimybes. Tai ypač ryšku J. Balio straipsniuose, parašytuose jau po Di džiojo Tėvynės karo emigracijoje. Moksliniai argumentai juose kartais pakeičiami net reakcingais politiniais išve džiojimais. Bendriausius senosios lietuvių religijos bruožus ban dė aptarti ir užsienio mokslininkai (Thomas, 1934; Meu- len, 1941; Klemen, 1938; Pisani, 1950 ir kt). Nemaža vietos jai skirta tautosakos bei mitologijos žodynuose. Vaisingai mitinius įvaizdžius, pasitaikančius senuosiuose lietuviškuose raštuose ir tautosakoje, tyrinėjo tarybinis lie tuvių folkloristas Z. Slaviūnas (Slaviūnas, 1947; Slaviū nas, 1965). Ir vis dėlto, kaip teisingai yra pastebėjęs ru sų kalbininkas ir mitologas V. Toporovas, „empiriniai šio pobūdžio tyrinėjimai menkai teatspindi tuos esminius teo rinius mitologinių sistemų tyrinėjimus, kurių pasiekė mokslas pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Taip pat ma žai baltų mitologijos tyrinėjimus paveikė konkretūs rezul tatai, gauti aprašant kitų indoeuropiečių panteonus. Todėl pakankamas, visapusiškas ir patikimas baltų mitologijos paveikslas dar tik bus sukurtas“ (Топоров, 1972, p. 289). 7 Lietuvių mitologijos tyrinėjime ne paskučiausia vieta tenka tautosakai. Ne vienas mokslininkas yra pažymėjęs, kad lietuvių tautosaka teikia daug medžiagos mūsų ir vi sai senajai indoeuropiečių mitologijai bei religijai tyrinė ti. Lietuvių tautosakos svarba senųjų indoeuropiečių mitų rekonstrukcijai akivaizdžiai matyti iš reikšmingų V. Topo rovo ir V. Ivanovo darbų (žr. Иванов, Топоров, 1974). Deja, gausūs ir vertingi lietuvių tautosakos lobiai iki šiol mitologiniu aspektu labai mažai tepanaudoti. Mitologijos reikšmė liaudies istorijai pažinti, jos svar ba antireliginei propagandai ir didesnių apibendrinamųjų tyrinėjimų stoka paskatino autorių rašyti šį darbą ir iš dalies nulėmė jo pobūdį. Darbe, remiantis vieno iš gau siausių lietuvių pasakojamosios tautosakos žanrų — mito loginių sakmių — medžiaga3, apibūdinamos mitinės lie tuvių būtybės, kitais žodžiais tariant, nagrinėjama šių sakmių mitologinė informacija. Mitologinėms sakmėms būdingas sinkretizmas. Jų atsi radimo ir intensyvaus gyvavimo laikotarpiu tikėta, kad mitinės būtybės iš tiesų egzistuoja ir gali su žmogum san tykiauti. Mitologinėse sakmėse ryškiai atsispindi mūsų liaudies mitinė pasaulėžiūra, esama daug senosios religi jos bei mitologijos reliktų. Kartu mitologinės sakmės yra žodinio liaudies meno kūriniai. Tikrovė jose perteikiama nesąmoningai sukurtais meniniais vaizdais. Tikėjimai, transformuoti į meninę plotmę, tokiuose kūriniuose įgyja bruožų, kuriuos reikia būtinai pažymėti, kada aptariama visa mitologinė informacija. Svarbiausia mitologinių sak mių funkcija — informacinė. Lietuvių mitologinės sakmės ir jų meninio vaizdavimo savitumai iki šiol mažai tyrinėti4. Ir šiame darbe nepre- 3 Apytiksliais duomenimis, iš viso yra užrašyta apie 20 000 lie tuvių mitologinių sakmių. Patikslinti šį skaičių bus galima tik baigus naują visos lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą, kuris da bartiniu metu rengiamas Lietuvos T S R Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 4 Trumpai lietuvių mitologinės sakmės jau buvo aptartos buržua zinėje folkloristikoje (žr. L P K ), o marksistiškai įvertintos Ambr. Jo- a tenduojama išsamiai išspręsti visų sakmių specifikos klau simų, o tik norima pateikti apie jas minimumą žinių, bū tinų siekiant teisingai suprasti jose vaizduojamas mitines būtybes. Remiantis tarybinių ir užsienio folkloristų išvado mis, taip pat savais stebėjimais, bandoma išskirti mitolo gines sakmes iš visos pasakojamosios tautosakos, jas su klasifikuoti, aptarti visuomeninę jų paskirtį, menines ypa tybes, paliesti kilmės ir gyvavimo liaudyje problemas. Mokslinėje ir ypač populiartoje kraštotyros literatūroje apie lietuvių mitines būtybes paskelbta nemaža straips nių* 5. Tačiau dauguma jų paremti negausia, atsitiktine me džiaga. Šio tyrinėjimo tikslas — pateikti išsamias dabar tiniu metu prieinama spausdinta ir rankraštine medžiaga paremtas lietuvių mitinių būtybių