Globalizacija Ir Lietuvių Tautos Saviteigos Kultūra

Globalizacija ir lietuviø tautos saviteigos kultûra: santykio trajektorijos

Romualdas GRIGAS

Sociologinës kritinës áþvalgos motyvacija sime numatyti ir ávertinti destruktyvaus prado padarinius. Todël nedera pernelyg koneveikti intelektualus uþ jiems Lietuvos valstybë deda daug pastangø, kad integruo- labiau nei kitiems bûdingà opozicinæ laikysenà. Tam jie ir tøsi á Europos Sàjungà ir informacinæ visuomenæ. Ðiose intelektualai, kad, bûdami nepriklausomi arba maþiau pri- srityse, taip pat siekiant demokratinës kultûros sklaidos, klausomi nuo politiniø struktûrø ir nuo savinaudos ins- pasiekta tikrai daug, taèiau visuomenei nerimà kelia ne tinkto, gali (ir privalo) objektyviau vertinti besiklostanèià tik dorovinës kultûros nuosmukis, ðeðëliðkumo ásitvirti- situacijà. nimas ar nepakankamai stabili valstybës vidaus padëtis, Apskritai sociologijà að linkæs vertinti (sekdamas bet ir jos pamato – lietuviø tautinës savimonës, jos kultû- R. Nisbetu, P. Bergeriu) kaip socialinës realybës diagno- rinio identiteto bûklë, nacionalinio patriotizmo, orumo zavimo ir jos vaizdo konstravimo bûdà, kaip priemonæ, stygius. Regime akivaizdþià bendruomenës sutarimo, na- padedanèià nustatyti tas erdves, tas socialinës organiza- cionalinës vienybës, organizuoto pilietinio veiksmo, jo kul- cijos (toliau – SO)* vietas, kuriose reiðkiasi destrukcijos, tûros stokà. Pasaulis keièiasi neátikëtinu greièiu, iðkelda- deformacijos arba kokios kitos susirûpinimà kelianèios ir mas aibæ naujø, neatidëliotinai spræstinø problemø. Ðalia iðskirtinio dëmesio reikalaujanèios trajektorijos. Sociali- gërio, ðalia laimëjimø sparèiai daugëja ir blogio, ir bûtina nis pasaulis yra nepaprastai sudëtingas ir vis sparèiau kin- telkti prieð já bendras pilieèiø, visos nacijos ir valstybës ta, todël ir jo empirinis paþinimas yra gana ribotas: vis pajëgas. Bet... Argi tauta, eiliniai þmonës, gali tikëti val- labiau tenka pasikliauti teorinëmis konstrukcijomis bei dþios veiksmais, kuriø jie nepajëgûs ar dël kitø prieþasèiø iðprotautomis abstrakcijomis (dedukciniu metodu). Su- negali nulemti ir kontroliuoti? dëtingëjant socialiniam pasauliui ir komplikuojantis (be Konstruktyvi padëties analizë, kritinis lietuviø tautos to, ir vëluojant) jo paþinimui, darosi aktualesnis sociali- ir valstybës socialinës bei politinës organizacijos, kultûri- niø mokslø, ypaè sociologijos, vaidmuo ir teorinë mintis, nio potencialo ir galiø vertinimas, manau, savaime teikia ne tiek atstovaujanti universaliam þinojimui, kiek atspin- tam tikrus orientyrus praktiniam veiksmui, leidþia jo sub- dinti lokaliàjà realybæ. jektams atlikti bûtinas teisingas korekcijas. Bûtent socio- Mûsø iðskirtinis dëmesys lietuviø tautai grindþiamas loginë savivoka (kuri labiausiai ir sietina su socialinës re- nepakankamu dabarties sàlygomis jai skiriamu dëmesiu. alybës, taip pat ir gyvosios kultûros diagnostika) lemia (Taèiau mes jokiu bûdu nesumenkiname Lietuvos tauti- veiksmo subjektø refleksyvumà – sugebëjimà orientuotis niø maþumø vaidmens, ypaè ugdant visuomenës atviru- kintanèiame pasaulyje ir, kas svarbiausia, sugebëjimà mà ir demokratiðkumà.) Lietuviai sudaro valstybës pa- „gaudyti” savo veiksmø sukeliamà „aidà”: ne tiek teigia- grindà. Jø ðalyje – 83 proc. Tai jie atkûrë nepriklausomà mus, laukiamus, kiek nenumatytus (ðeðëlinius) padarinius. valstybæ. Tai jiems Lietuva yra vienintelë ir nepakeièia- Nuo kritinës sociologinës màstysenos bei savivokos pri- ma, didþiulëmis aukomis ágyta ne tik istorinë, ne tik geo- klauso, kaip mes, socialinio veiksmo subjektai (pavieniai grafinë, bet – visø pirma – dvasinës kultûros Tëvynë. To- asmenys, organizuotos jø grupës ir institucijos), sugebë- dël ir Lietuvos, kaip valstybës, gyvastá gali garantuoti tik

* Paèia populiariausia forma socialinæ organizacijà traktuojame kaip susiklosèiusá tautos gyvenimo ir raiðkos bûdà bei kultûrà, kurioje natûraliai persipynæs paveldas bei dabartis ákûnyti neformaliose, pusiau formaliose ir formaliose socialinëse struktûrose (prie pastarøjø priskirtinos tiek verslo, tiek ir valstybës institucijos). Kai kalbame apie SO, visø pirma „mums rûpi veiklos bûdai, kuriais þmonës gamina, keièia ir vartoja materialines gërybes; aptardami politikà, turime galvoje veiklos bûdus, kuriais visuomenëse telkiama, paskirstoma ir naudojama valdþia; kalbëdami apie kultûrà, turime galvoje bûdus, kuriais bendraujantys þmonës ir pavieniui, ir kolektyviai savo gyvenimus daro prasmingesnius”, – teigia kultûros ir socialiniø komunikacijø tyrinëtojas J. Tomlinsonas (11, 28). Kai kalbame apie SO, mums rûpi dar ir atskleisti mechanizmà, kurio dëka spartëjanèiø pokyèiø sàlygomis uþtikrinamas tautos (nacijos) modernizavimas, jos tæstinumas, jos civilizacinis pajëgumas ir jos ánaðas á bendracivilizaciná vyksmà.

1 tauta ir jos þmonës. Todël jie, lietuviai, kaip savo valsty- paverèia jà moduline ir mobilia (Bauman Z., 2002; Tom- bingumà kûrusi ir uþ tai kovojusi tauta, ir toliau pasilie- linson J., 2002). ka pagrindiniu valstybës subjektu ir suverenu, atsakin- Antra. SO eksteritorizacijà galima ásivaizduoti kaip gu uþ jos ateitá. Lietuviai ið esmës formuoja nacionaliná ávairiomis kryptimis ir ávairiais lygmenimis besiplëtojan- valstybës veidà, jie yra pagrindinis Lietuvos ávaizdþio in- èià tinklainæ. Taèiau globalizacijos „provokuojamas” vi- tegruotoje Europoje garantas. Visai natûralu, kad Lie- suotinio pobûdþio susisaistymas bei atðlijimas nuo tradi- tuvos, lietuviø valstybës integracija á sandraugà bus pras- cijos, nuo teritorijos vyksta labai netolygiai, iðryðkinda- minga tik tuo atveju, jeigu ji sugebës ne tik iðsaugoti sa- mas naujo pobûdþio riboþenklius, naujus socialinës at- vo kultûros paveldà, bet ir savitai já modernizuoti. Tik skirties þidinius, pasireiðkianèius taip pat ávairiuose SO taip Lietuva ádës reikðmingà indëlá á visuotiná kultûros lygmenyse, dël ko formuojasi naujo tipo socialinës átam- ir civilizacijos aruodà. pos bei konfliktai. Todël svarbu suvokti, kad Lietuvos integracija á ES ir Treèia. Finansinis kapitalas, politinë valdþia ir þiniask- NATO, taip pat ir tapimas informacine bei pilietine vi- laida (iðreiðkianèios institucionalizuotas, formaliàsias SO suomene, tai bûtina ir neiðvengiama, vertintini ne kaip struktûras) ágauna iki ðiol neregëtø, tarpusavyje vis labiau strateginiai tikslai, bet kaip priemonë lietuviø tautos tæs- subordinuojamø galiø. Jos atlieka ne tik susisaistymo, tinumui, jos tapimui modernia nacija ir atvira, visavertës átvirtinimo ir senøjø riboþenkliø iðtrynimo vaidmená. Jos demokratijos visuomene uþtikrinti. linkusios á nuoðalæ nustumti iki ðiol tradicinës kultûros Lietuvos integravimasis á Europos Sàjungà gali bûti (neformaliøjø struktûrø) formuotà visuomenës (tautos) vertinamas kaip ðiuolaikinës globalizacijos atmaina, kon- integralumà, taip pat apsunkinti pilietinës demokratijos kreti jos iðraiðka. Abu ðie procesai – tai ypatingi lietuviø ásitvirtinimà bei nuolatiná jos atsinaujinimà. Ðios struktû- tautos ir jos valstybës kokybinio vyksmo procesai. ros formuoja ir eksteritorinius, ir teritorinius naujuosius Betgi þinome: lietuviø tautos istoriniai lûþiai visada riboþenklius, grindþiamus ágytomis naujomis galiomis ir… buvo palydimi ne tik laimëjimø, bet ir skaudþiø netekèiø. savanaudiðkumu. Prieþastys ávairios. Tarp jø bene viena ið svarbiausiø – is- Ketvirta. Spartëjanti globalizacijos sklaida ir jos dau- toriðkai susiformavæs ir ðiandien tebesireiðkiantis valsty- giaplaniðkumas savaime sàlygoja, kad jos paþinimas vë- bës–administracijos atotrûkis nuo valstybës–gyventojø, o luos, bus fragmentiðkas ir supaprastintas. Kiekvienas, net teisingiau pasakius, valdþios atotrûkis nuo tautos, nuo jos ir talentingiausias socialinës realybës vertinimas stokos (kaip socioetnobendruomenës) tæstinumo interesø. Ðis kokio nors labai reikðmingo aspekto. nelemtas atotrûkis, ko gero, yra prasidëjæs dar Lietuvos Penkta. Globalizacijos pobûdis, jos kryptingumas ne- Didþiosios Kunigaikðtystës (kaip imperijos) laikais. Tada priklauso nuo þmogaus valios, atsiranda naujos (ypaè la- dominavo lietuviø politinë valia ir galia, taèiau vis labiau tentinës, ðeðëlinës slinkties) SO disproporcijos; kaitos pa- skleidësi slaviðkoji europinës kultûros atmaina, rusifika- þinimo nevisavertiðkumas ir ypaè ryðkëjantis minties ir vusi ir ypaè polonizavusi lietuviø aristokratijà. Na, o vëly- veiksmo vienovës (strateginio tolygumo) stygius gimdo vaisiais amþiais mes, kaip tauta, á modernø civilizuotà pa- socialiniø grësmiø nuojautas (tiek globaliame, tiek ir re- saulá iðëjome praradæ aristokratijà, o su aristokratija pra- gioniniame lygmenyje). radæ ir aukðtàjà kultûrà, kuri visose tautose reiðkia ir mo- Ðeðta. Pasauliui globalëjant tapatybës (identiteto) pa- dernëjantá pasaulá, ir valstybinæ mintá, ir tautos tæstinu- ieðka ir jos átvirtinimas tiek individualiame, tiek kolekty- mo idëjà. Tik ne mums, lietuviams. viniame (taip pat nacionaliniame) lygmenyje tampa labiau iðgyvenama problema. Sudëtine jos dalimi yra na- Globalizacijos pobûdis cionalinës (tautinës) ir globaliosios savimonës bei savivokos vienovës paieðka. Vaizdþiai tariant, ðiuolaikinæ globalizacijà galima pri- Septinta. Globalizacijos negatyviøjø aspektø poveikis lyginti cunamio stichijai. Nevaldoma jos banga uþpildo yra tiesiogiai proporcingas atskirø ðaliø ir jø teritoriniø visas erdves, sugriauna senas, jos neatlaikanèias konstruk- vienetø ekonominiam bei kultûriniam iðsivystymui. Tai su- cijas. Bet gal bus aiðkiau, jeigu globalizacijos pobûdá pa- ponuoja iðskirtinæ jø padëtá, taip pat dëmesá globalizaci- bandysime nusakyti keliais esminiais (ir prie lietuviðko- jos padariniams. sios realybës labiau pritaikytais) bruoþais: Kiekvienam ið ðiø lakoniðkø teiginiø reikëtø paskirti Pirma. Tai laiko ir erdvës susitraukimas bei visuoti- ne vienà puslapá. Atskirus fragmentus pabandysime pa- nis susisaistymas (eksteritorizacija). Jis plinta visuose SO aiðkinti ðiek tiek plaèiau. Pradësime nuo to, kad sociolo- lygmenyse (áskaitant þmoniø màstymà). Jis naikina so- giná þinojimà (nusakantá besikeièianèio pasaulio sanda- cialiniame laike bei tarp atskirø teritorijø egzistavusius rà) mes irgi galime traktuoti kaip savità ir lokalaus, ir glo- ar egzistuojanèius riboþenklius; nuvertina kultûros sta- balaus susisaistymo formà. Jo nepakankamumas reikðtø tiðkumà, jos „prisiriðimà” prie vietovës ir tradicijos ir ir socialinës atskirties provokavimo elementà. Ypaè svar-

2 bu pabrëþti tai, kad laikas ir geografinë erdvë ið tautas ir (1, 37). Kà tai galëtø reikðti? Priminsime, kad globaliza- valstybes skyrusiø, jas daugeliu atvejø prieðinusiø, tampa cija, átvirtindama eksteritorinæ SO, pirmiausia nuvertina jas jungianèiomis dimensijomis. Þinios apie pasaulá, mo- tradicinæ (simbolinæ) kultûrà, susiformavusià teritorinës derniausios technologijos, informacija ir ypaè finansinis SO pagrindu. O tai reiðkia, kad ir organizuotas pilietinis kapitalas ir jo provokuojamas vartojimo kultas, juo grin- veiksmas tampa sunkiai ásivaizduojamas. Kodël? Kad ir dþiami gyvenimo ir, þinoma, màstymo standartai perga- dël tos prieþasties, jog jis praranda kultûriná, taip pat ir lingai þengia per pasaulá, nepripaþindami nei ideologijø, doroviná uþtaisà – t.y. tai, kas pilieèius jungia á sàveikau- nei valstybiø sienø. Taèiau toks jø þygis yra problemiðkas janèià bendruomenæ. Jie tampa nebepajëgûs deramu toms tautoms ir valstybëms, kurios dël susiklosèiusiø ap- laipsniu tarp savæs susitarti ir palaikyti jiems patiems bû- linkybiø yra ekonomiðkai maþiau pajëgios ir didesniu tinà socialinæ tvarkà, daryti átakà politiniø, taip pat val- laipsniu praradusios savo kultûriná integralumà, kurios dþios struktûrø elgsenai ir jas kontroliuoti. (Mes ið savo deda maþiau pastangø savo individualumui, kultûriniam skaudþios patirties þinome, kas darosi, kai ðios struktû- iðskirtinumui iðsaugoti. Kartu su globalizacijos pozityviai- ros tampa vis maþiau kontroliuojamos.) siais aspektais slenka ðleifas, kuris vadinamas nepagei- „Manykime, jog moralinis ásipareigojimas ir þmo- daujamais globalizacijos palydovais. Tai negatyvieji glo- niø solidarumas tiesiog savo pobûdþiu yra ið esmës vie- balizacijos aspektai. Labiausiai jie pasireiðkia tose valsty- tinis reiðkinys, – teigia J. Tomlinsonas. – Tai gali leisti bëse, kuriø kultûrinis integralumas paþeistas. manyti, kad globalinis egzistencinis bûvis yra tragið- Svarbiausia sociologø pareiga ir yra aiðkintis tokiø kas…” (11, 211). globalizacijos palydovø pobûdá; nacionalinëje dirvoje be- Ðiandien net labiau civilizuotuose ir kultûrinio inte- sireiðkianèias tiek savas, istorijos primestas, destrukci- gralumo poþiûriu maþiau „iðklibintuose” Vakaruose kal- jas bei deformacijas, tiek ir jø jungimosi su naujosiomis bama apie ásitvirtinanèià socialinæ segmentacijà ir tø seg- konfigûracijas ir iðsidëstymà. mentø tarpusavio nesusikalbëjimà, susvetimëjimà; apie Ðtai èia mes ir susiduriame su viena ið fundamenta- ðliauþiantá valdþios despotizmà, apie atslenkanèià pilie- liausiø socialinës organizacijos paþinimo problemø: ir tinës visuomenës krizæ. Ir pirmieji apie tokià krizæ vieðai senajam, ir naujajam, ir grynai hibridiniam negatyvui prakalbo pasaulyje þinomi pilietinës visuomenës tyrinë- tiek mokslininkai, tiek praktikai (politikai, vadybinin- tojai E. Gelneris, Dþ. Kinas, Ch.Tayloras ir kt. kai) skiria per maþai dëmesio. Akivaizdu, jog kyla klausimas dël paèios civilizacijos Þvelgiant ið sociologinio màstymo pozicijø, svarbu pa- kryptingumo, socialinës tvarkos palaikymo ne tik lokali- brëþti, kad globalizacija ardo per amþius susiformavusià, niu, bet ir globaliniu mastu. Teritoriniams bei kultûriniams nusistovëjusià teritorinæ socialinës organizacijos formà ir riboþenkliams vis labiau iðsitrinant atsiveria kelias indivi- átvirtina eksteritorinæ jos formà. Ugnies, rato, raðto ar elek- dualiam ir grupiniam, instituciniam ir transnacionaliniø tros atradimai, plisdami po pasaulá, jau senø senovëje pre- struktûrø egoizmui, agresyviai materialinei savinaudai ir tendavo á eksteritorialumà, naikino gentis ir teritorijas þy- net visokio pobûdþio terorizmui. mëjusius riboþenklius. Taèiau tie atradimai teritorinës SO Tarptautinis terorizmas dar galëtø bûti suprantamas áveikti negalëjo. Netgi atvirkðèiai – pasitarnavo jos ásitvir- ne tik kaip kraðtutinë reakcija á pernelyg sparèiais tem- tinimui. Jø dëka tik sustiprëdavo atskirai besitvarkanèiø pais vykstantá ir ið dalies ortodoksaliai kultûrai „prime- genèiø, bendruomeniø ir tautø kultûrinis autentiðkumas tamà” susisaistymà, bet ir kaip jos reakcija á galimus to- ir integralumas. Ðiandien padëtis ið principo kitokia. Ki- kio susisaistymo nepaisymo politinius ar ekonominius tokia kad ir dël to, jog laikas ir erdvë traukiasi vis spar- padarinius. èiau. Kitokia, nes ið esmës keièiasi visos iki ðiol egzistavusios individo socializacijos, tradicinës kultûros raiðkos ir Betgi pats socialinës evoliucijos procesas þmonijà sa- þmoniø bendruomeninio sutarimo, tautos tæstinumo ir vaime verèia kosmopolitiðkëti (teigiama ðios sàvokos pras- valstybës funkcionavimo ir net paèios civilizacijos kryp- me), o savanaudiðkà individualizmà kreipti „solidaraus tingumo, jos prasmingumo sàlygos. individualizmo” (H. Berkingo formuluotë) kryptimi. Vis Anot globalizacijos tyrinëtojo J. Tomlinsono, „deteri- dëlto netgi toks globalizacijos privalumus akcentuojantis torizacija yra svarbiausias kultûrinis globalinio susisais- autorius kaip J. Tomlinsonas teigia, kad „vargu ar globa- tymo poveikis”, o „susisaistymas þmonëms suteikia kul- lizacijos procesas sukurs globalinæ kultûrà kokia nors su- tûros iðtekliø, kuriø jie neturëjo…” (11, 39). vienyta institucine prasme” (11, 204), èia pat pabrëþda- Postmodernumo sociologinës teorijos pradininkas mas, jog tokià nuomonæ yra iðsakiusi ir Globalaus valdy- Z. Baumanas ðiuo atveju kategoriðkesnis. Jo nuomone, mo komisija (JTO komisija – R.G.). eksteritorinis SO pobûdis „galutinai suardo vietovëje ási- Ðia trumpa kritine apþvalgële norëjau pasakyti, kad ðaknijusias vienybës ir bendruomeninio gyvenimo formas” negalima bûti globalizacijos apþavëtiems, bûti atsipalai-

3 davusiems. Kad tiesiog privalu pasirûpinti savimi, savo lime nesunkiai patikëti kai kuriø demografø „juodosio- teritorinës SO bûviu ir, pirmiausia, pasirûpinti jos galiø mis” prognozëmis, kad mûsø, t.y. lietuviø (ir kitø Lietu- ir negaliø inventorizacija. voje gyvenanèiø autochtonø), skaièius 2050 metais ne- besieks ir 1,5 mln…. Kritinis lietuviø tautos ir jos socialinës politinës Tuo tenorëjau pasakyti, kad valstybë neturi demogra- organizacijos vertinimas finës politikos. Þinoma, ðalis neliks tuðèia – jà ásisavins kiti, ateiviai. Liks ir geografinis Lietuvos pavadinimas… Nûdienos pasaulis – eurointegracija ir globalizacija Labai þenkli þymios kaimo gyventojø dalies deprivacija, ruoðia naujus iðbandymus. Mes puikiai suprantame, kad t.y. iðstûmimas ið politinio, ekonominio bei kultûrinio gyve- jis siûlo mums, kaip tautai, didesná pasirinkimà, viltinges- nimo. Kaimas patyrë didþiulá smûgá iðkart po nepriklau- næ perspektyvà. Bet kartu pabrëþiame: visa tai jau pri- somybës atkûrimo. Ásiaudrinus ir niekuo dëtus kaimo þmo- klausys ir nuo mûsø paèiø. Daugiau negu akivaizdu, kad nes pavadinus kolchoznikais. Dauguma jø neatsigauna. mûsø, kaip tautos ir jos valstybës, uþnugaryje atsirado ga- Ir jau niekada nebeatsigaus. Turës iðmirti praradæ tikëji- lingesniø jëgø, lemianèiø mûsø likimà. Ir toli graþu ne mà savo Tëvyne. Ir ateitimi. O dalis – ir galutinai socia- vien mums palankia kryptimi. liai degradavæ… Atrodytø, lyg kaþkam bûtø labai rûpëjæ Globalizacijos (þinoma, ir eurointegracijos) plëtoja- pribaigti savarankiðko gyvenimo ágûdþius praradusiuosius. mo socialinës politinës organizacijos eksteritorialumo Kaip ir jaunimo nutautinimas ir jo emigracija. gal taip ir neakcentuotume, jeigu tokia palyginti staigi Suardþius sovietinio kaimo socialinæ organizacijà, ne- jo ekspansija neeskaluotø savotiðko klondaiko negaty- buvo pasirûpinta bent kiek efektyvesne jos rekonstrukci- viesiems palydovams tarpti, jeigu tai nekomplikuotø mû- ja. Kad ir sklypininkø kooperavimu. Kad ir bendruome- sø padëties, t.y. nekeltø nerimo dël lietuviø tautos tæsti- niniais santykiais, kaimo lyderiais. Negaluojantis kaimas numo ir jos valstybës. SO pokyèiø spartà ir pobûdá le- su sudarkyta kultûra yra paliktas bûti prarytas monopoli- mia formaliosios struktûros arba institucijos. Koks jø re- jø ir… dvasiniam nunykimui. fleksyvumo laipsnis? Kokia jø organizacinë kultûra? For- Stiprëjanti socialinë, ypaè ekonominë lietuviø visuome- muluojame toká klausimà todël, kad nuo jø elgsenos ðian- nës diferenciacija; ryðkëjanti „uþribio” klasë, t.y., ið norma- dien priklauso SO susiklostantys neformalûs (tarp þmo- liø visuomenës struktûrø „iðstumtøjø” klasë. Bûdingas pa- niø susiklostantys) ir pusiau formalûs santykiai, o ga- vyzdys… Kiekvienos demokratinës valstybës ir pilietinës liausiai – bendras tautos ir jos valstybës civilizacinis po- visuomenës pagrindas – vidurinioji klasë. Paanalizuoki- tencialas. Straipsnio apimtis neleidþia bent kiek plaèiau me paskutiniaisiais metais priimtus ástatymus ir pamaty- ðiuos klausimus aptarti, todël apsiribosiu lakoniðkiau- sime, kad jie buvo palankesni stambiajam kapitalui. Spe- sia kritinës apþvalgos forma, maksimalia analitinës min- cialistø teigimu, viduriniosios klasës lyginamasis svoris per ties koncentracija. pastaruosius 5 metus mûsø visuomenëje „susitraukë” nuo Dabartiná lietuviø SO bûdingà suminá negatyvà (t.y. 35 proc. iki 15–17 proc.! Bet labai sparèiai augo gerai ap- paveldëtas civilizacines negalias ir jø suaugimo su globa- mokamos valdininkijos klasë – deja, ir áþûlumo, ir korum- lizacijos neigiamais palydovais rezultatà) vertinsiu pasi- puotumo nelabai beslepianti klasë. Tà ið patirties þinome telkæs savotiðkà jo raiðkos formø (þenklø) homologinæ vos ne kiekvienas. grandinæ. Ji sudaryta ir pateikiama vadovaujantis feno- Nerimà kelia ir tai, kad vieðai, nesikuklinant demonst- menologijos akcentuojama „aktualiosios struktûros” idë- ruojamas prabangus, ðvaistûniðkas naujøjø turèiø gyve- ja. Tai reiðkia, kad pasirinkta ta pozicija, kuri man, kaip nimas. autoriui, leidþia fokusuoti dëmesá á tas socialinës politi- Lietuviø tautinës savivokos bei nacionalinio (taip pat vals- nës organizacijos erdves, kurios yra bene labiausiai pa- tybinio) patriotizmo nuvertëjimas ir auganti energingiausiø, þeistos ir, tiek tautos tæstinumo, tiek ir sëkmingesnës eu- kvalifikuoèiausiø þmoniø, daugiausia jaunimo emigracija. rointegracijos poþiûriu, kelia nerimà. Kai að girdþiu sakant, kad jaunimas á Vakarus emigruoja Ryðkëjanti lietuviø depopuliacija (demografinës situa- dël ekonominës padëties, að tuo tikiu tik ið dalies. Dirbu cijos dramatiðkumas). Gimstamumas Lietuvoje tebema- su jaunimu ir gerai þinau jø nuotaikas: nei jø ugdytojai, þëja. Vidutiniðkai vienai ðeimai tenka tik po 1,2–1,3 vai- nei pati dabartinë ugdymo sistema, nei politikai jiems, kelio. Normaliai tautos reprodukcijai reikëtø 2,1–2,2 sta- kaip ir sovietiniais metais, neskiepija Dvasinës Tëvynës tistinio vaikelio. Pirmasis skaièius yra nepatikimas ta suvokimo, apsiriboja vien geografinës Tëvynës sampra- prasme, kad á já „nepatenka” treèdalis jaunø þmoniø (iki ta. Lietuvos mokyklose, kaip ir sovietiniais metais, tauti- 35 metø), apskritai vengianèiø gyventi ðeimomis. O jei- nës, nacionalinës savivokos ugdymui skiriama labai ma- gu prisiminsime dar ir tuos 275 tûkstanèius emigravu- þai dëmesio. Na, o plaèiai propaguojamas pilietinis ugdy- siøjø (ir ne maþesná skaièiø pasiruoðusiøjø emigruoti)? mas yra formalus ir pedagogiðkai biurokratizuotas. Pa- Didþia dalimi tai jauni, energingiausi þmonës… Taigi ga- saulio pilieèiu bûti galima. Ir reikia. Bet pirmiausia pri-

4 valu bûti savo ðalies, savo Dvasinës Tëvynës nariu. Prie- garbà savo ðalies pilieèiams, bet ir apie administravimo ðingu atveju papildysi tik paprastø, tik á savinaudà „pasi- kompetencijos stygiø. Na o dël politiniø partijø, tai aki- neðusiø” bastûnø minias. vaizdu, kad jos beveik visos yra praradusios pilieèiø pasi- Lietuviø tauta praranda jaunimà! tikëjimà ir pagarbà. Palyginti staigus dorovinës kultûros nuosmukis plaèiau Biurokratiðkumà ir partokratiðkumà ðiuo atveju mes atveria vartus nusikalstamumo ásitvirtinimui. Visi mes, am- akcentuojame ne tik kaip savotiðkà suokalbiðkumà, kuris þiumi vyresnieji, stebime jaunimo elgsenà ir visi, atrodo, izoliuoja pilieèius nuo ástatymdavystës, nuo praktinës va- sutariame: jø vertybiø pasaulis, jø pasaulëþiûra daugeliu dybos dalykø, bet ir kaip negæstantá norà dominuoti þi- atvejø yra keista ir kelia nerimà. Gal tai vien pagyvenu- niasklaidoje, kontroliuoti vieðosios nuomonës formavimà. siøjø, á Anapilá nueinanèiøjø murmëjimas? Bet kodël vi- Normatyvinës (praktikuojamos) teisës nutolimas nuo kul- sais kanalais, net vidurinës mokyklos klasiø pasirodymuo- tûros, o tuo paèiu – ir nuo teisingumo. Tai visai Vakarø civi- se matyti brutaliai tvinkstanti sekso, seksualinio bravûra- lizacijai bûdingas negalavimas (JAV lyginamosios teisës spe- vimo banga? Kodël taip áþûliai elgiasi nieko prasminges- cialisto prof. H. Bermano teiginys). Taèiau Lietuvoje jisai nio bræstanèiam jaunimui neduodanti vadinamoji estra- ypaè akivaizdus. Neatsitiktinai pasitikëjimas teismais yra da? Kodël, tarkim, Tëvynës, jos istorijos idëja, paèios vals- labai sumaþëjæs. Daþna atvejø, kai nusikaltimo auka atsi- tybës idëja tapo iki patyèiø nuvertinta? duria blogesnëje pozicijoje. Nereta atvejø (ir tà vëlgi þino- Pilietinës visuomenës uþuomazgø sàmoningas ar nesà- me ið savo asmeninës patirties), kai dideli nusikaltimai yra moningas slopinimas (prie kurio prisideda ir mûsø didþio- profesionaliai konsultuojami, o paskui, sàmoningai ar ne, ji þiniasklaida). Visi þinome, kas sudaro demokratinës pridengiami paèiø teisininkø, teisësaugos institucijø. Ta- visuomenës pagrindà. Tai vietinës bendruomenës, pilie- èiau bene blogiausia tendencija – vos ne visà þmogaus vi- èiø saviorganizacija ir jø gyvinimas. Ir Vakarø praktika suomeninæ elgsenà reguliuoti ástatymais, tuo visai á nuoða- rodo, ir pasaulinio garso màstytojai tvirtina, kad tai vos læ nustumiant paèios kultûros reguliatyvinæ, socialinës tvar- ne vienintelis kelias, kuriuo einant ámanoma tramdyti kos ir teisingumo palaikymo funkcijà (prisiminkime kad ir ne tik partijas, ne tik jø ir biurokratiniø struktûrø, taip Dekalogo vaidmená). Tai veda á teisiná nihilizmà. pat finansinio kapitalo bendrà tarpusavio suokalbiðku- Ðiuo atveju neturime galimybës plaèiau iðskleisti lie- mà. Tai ir bûdas pasiprieðinti kultûros, ypaè dvasinio jos tuviø socialinës bei politinës organizacijos negatyviøjø komponento nuosmukiui, agresyviai ateinanèiam mate- bruoþø prieþasèiø. Taèiau bent kiek águdusi analitinë akis rialiniø ir jusliniø poreikiø suabsoliutinimui. Vietos gy- nesunkiai gali áþvelgti tarp jø egzistuojanèias sàsajas, SO ventojø bendruomeninis sutarimas, jø gyvenimo kultû- eksteritorialumo ir teritorialumo sankirtos gimdomas rinis aktyvinimas – tai ir kelias, ágalinantis saugoti tos átampas bei pasekmes ir jø persipynimà su politine orga- teritorijos istorinæ atmintá, ðirdies ðiluma gaivinamø þmo- nizacija. Vëlgi prisiminsime J. Tomlinsonà, kuris teigia, giðkøjø santykiø tæstinumà. kad „dël globalizuojamos kasdienës patirties darosi vis Ðioje erdvëje mes þenkliai atsiliekame nuo Europos sunkiau iðlaikyti pastovø „vietinio” kultûrinio ir tautinio Sàjungos „veteraniø”. tapatumo pojûtá, kadangi á kasdiená mûsø gyvenimà vis Suprantama, kad su vietiniø bendruomeniø ir pilieèiø labiau ásismelkia ið toli atklydusios átakos bei patirtys” (11, saviorganizacija paèiu glaudþiausiu bûdu yra susijusi ir 121). Apeliuodamas á erdvesná ir savikritiðkesná SO su- savivalda. Deja, ji Lietuvoje iki ðiol taip ir neágauna (o gal pratimà aukðèiau iðdëstyto negatyvo homologinæ grandi- neduodama!) europinio kvëpavimo. næ drástu pratæsti dar ir tokiais apibendrintais ir ypaè la- Korupcinës sàmonës visuomenëje ir korporatyvinës ko- koniðkai suformuluotais teiginiais: rupcijos valstybëje sklaida, savotiðkas jos áteisinimas. Ko- • lietuviø tautos, sudaranèios valstybës pagrindà, dez- rupcija reiðkiasi labai ávairiais pavidalais. Vadovaujantis integracija (liaudiðkai tariant – iðsivaikðèiojimas); savanaudiðkumu (arba siaurais grupiniais interesais) gali • tolesnë istoriðkai susiformavusi tautos ir jos valsty- bûti keièiami anksèiau suformuluoti valstybës tikslai bei bës susiprieðinimo slinktis; ástatymai. Patys tarnautojai, kad iðliktø savo postuose, gali • valstybës slinktis á stambiojo ir ypaè transnacionali- bûti verèiami elgtis pagal korupcijos nustatytas taisykles, nio kapitalo ir jo interesø sergëtojos pozicijas; kurioms, þinoma, yra priversti paklusti (sàmoningai ar ne) • savaiminio, giluminio Lietuvos ir jos visuomenës su- ir eiliniai pilieèiai. Kaip parodë Europos tyrimai (2000 siprieðinimo su eurobendrijos kultûrine patirtimi ir m.), lietuvis, skirtingai nuo kitø kontinento ðaliø gyven- dvasia palaikymas; tojø, yra labiau linkæs susitaikyti su korupcija, matyt, lai- • aiðkëjantis lietuviø tautos (nespëjusios susiformuo- kydamas jà neiðvengiama, neáveikiama blogybe. ti kaip moderni nacija, atitinkanti nûdienos pasaulá) Biurokratijos ir partokratijos ásitvirtinimas. Atvykæ á Lie- iðtirpimo Vakarø civilizacijoje pavojus. tuvà ir susipaþinæ su situacija, uþsienio ekspertai linkæ kal- Suformuluoti socialinës bei politinës organizacijos bëti ne tik apie tebedominuojanèià valdininkijos nepa- bruoþai jokiu bûdu nereiðkia jø visuminio pobûdþio. Jie

5 turëtø bûti suvokiami tik kaip tam tikrø socialiniø erdviø lus etninës, tautinës ir nacionalinës savimonës nunykimas, kokybinë (ðiuo atveju negatyvaus pobûdþio) charakteris- valstybës biurokratëjimas ir tautos beveidis iðtirpimas Va- tika; kaip susiklosèiusios kultûros ir civilizuotumo iðtek- karø civilizacijoje; antrasis – visø ðalies þmoniø susitelki- liø ávertinimas. Jis tiesiog bûtinas dar ir dël pilietiðkiau mo ir jø pilietinio veiksmo aktyvinimo kelias. Jis turi bûti orientuotos nacionalinës savivokos. Kaip atsvarà ir pa- grindþiamas ne tik gerovës reikmëmis, bet ir etninës, tau- pildymà iðdëstytiems teiginiams èia pat galime formuluo- tinës savimonës, nacionalinio patriotizmo ir savitesnio inti ir toká klausimà: ar ásivaizduojama ne pesimistinë, bet dëlio á Europos bendruomenæ puoselëjimu. optimizmu alsuojanti socialiniø procesø bei pokyèiø ho- Visos civilizuotos tautos: vokieèiai ir italai, norvegai mologinë grandinë? Be jokios abejonës. Pabandysime ir ir danai, lenkai ir þydai eina antruoju keliu. tokià grandinæ surikiuoti. Tai: Nerimà keliantá neigiamà poveiká (lygiai kaip ir kitas • nuo kanonø ir tradicijos nepriklausomas asmeny- destrukcijas) ámanoma suðvelninti (santykinai kontro- bës iðsiskleidimas, sàlygø jai laisvai rinktis atsiradimas; liuoti) tik bendromis, suvienytomis valstybës administ- • monologinës bei dialoginës bendravimo kultûros racijos, politiniø struktûrø, taip pat visuomenës, pilieti- transformavimasis á poliloginæ (kai kaip lygiavertës, niø organizacijø gyvinimo, jø konsolidavimo pastango- lygiateisës priimamos ávairios reikðmës bei pozicijos); mis. Betgi taip pat aiðku, jog lietuviø tautos, kaip á kûry- • regioniniø arba maþateritoriniø bendruomeniø, grin- bos kelià orientuotos ir integruotos bendruomenës, pa- dþiamø kultûrine bei pilietine sàveika, formavimasis dëtis tampa problemiðka, neaiðki. Ar spësime áveikti is- ir ásitvirtinimas (aiðkintinas kaip impulsyvi reakcija á torijos mums ábruktas negalias, apie kurias kalbëjome socialinës organizacijos eksteritorialumà ir jos nega- aukðèiau? Ir ypaè – valstybës–administracijos ir valsty- tyviuosius aspektus); bës–tautos susvetimëjimà? • pasaulio kultûros ásiverþimas ir „hibridizuotos” lie- Didysis XX a. pirmosios pusës màstytojas Tejardas tuviø kultûros iðvedimas á pasauliná kontekstà; de Ðardenas yra teigæs, kad þmonijos vienijimasis yra ne- • tautinës, nacionalinës savivokos perëjimas nuo tra- iðvengiamas procesas. Taèiau èia pat akcentavo: toks vie- dicinës savigynos pozicijø prie modernizavimosi, vei- nijimasis ámanomas tik koncentruotais ir savyje integ- kiamo jau atviro pasaulio ir gyvenimo eurobendruo- ruotais centrais. Bet ne kitaip (10). Tokius centrus galë- menëje; tume surikiuoti pagal socialinës organizacijos lygmenis: • Lietuvos visuomenës tapsmas lietuviø nacija, kurio- ðeima, darbovietë, teritorinë bendruomenë, tauta, vals- je etninis tautiðkumas praranda turëtas dominuojan- tybë, valstybiø bendrija, panvisuomenë. Gerai þinome: èias pozicijas ir uþleidþia jas politinei tautai; vien nuogu pragmatizmu, vien apèiuopiamos naudos ar- • globalumo kultûroje pasireiðkimas kaip prieðnuodis ba priverstinës tvarkos siekiu grindþiama integracija (vi- tautos (nacijos) ir jos valstybës civilizacinëms negalioms, dinis susitelkimas) yra ne tik nepatvari, bet, kaip mato- taip pat politinio, verslo ir administracinio elito atotrû- me, – netgi pavojinga. Ji dar labiau priverèia SO nega- kiui nuo visuomenës; taip pat lokalumo pasireiðkimas, luoti, paverèia tuos negalavimus savo imanentiniais (pri- kaip kultûrinio ir socialinio identiteto átvirtinimo ir pa- gimtiniais, natûraliais) bruoþais. siprieðinimo negatyviesiems aspektams bûdas. Klausimas ið tiesø beveik hamletiðkas: bûti ar nebûti? Ávardintas pozityvas atsiranda kaip naujø socialinës Kà mes galime pastatyti prieðprieðiais ne tik aiðkø átampos laukø ir konfliktø ásitvirtinimo ir jø sprendimo pozityvà, bet ir nemaþiau aiðkø negatyvà turinèiai su- SO rezultatas. Tiesa, kai kas gali papriekaiðtauti, kad, pa- permodernaus tipo SO, t.y. jos eksteritorialumui? Jo teikdamas vos ne diametraliai prieðingas socialiniø pro- imanentiniam nusiteikimui ardyti tradiciná tûkstantme- cesø homologines grandines, prieðtarauju pats sau. Jokio èius atlaikiusá integralumà? Skambës trivialiai, bet pri- prieðtaravimo nëra! Kartu su civilizacijos pozityvu visada minsiu, kad tokiam SO tipui, teisingiau – jo negatyvui eina ir vadinamasis negatyvas. Tai natûralu. Kaip natûra- mes galime prieðprieðiais pastatyti labiau su visuomene lus yra gërio ir blogio ryðys. integruotà valstybæ. Bet tam turi bûti visokeriopai skati- Siekdami sociologinës savivokos, turëtume taip pat pri- namas, o ne slopinamas paèios visuomenës organizavi- paþinti, kad didelës lietuviø visuomenës dalies su nepriklau- masis. Turi bûti skatinama vadinamoji dalyvaujamoji, o somybe, su tautiniu atgimimu susijusioms viltims þlugus, þlu- ne atstovaujamoji demokratija. (Atstovaujamoji demokra- go ir þmones á labiau integruotà sociumà jungæs ryðys. tija remiasi vien rinkimais, o tai artima vos ne faktiniam pilieèiø iðstûmimui ið aktyvaus dalyvavimo valstybës val- Kultûros ir civilizuotumo trajektorijos: dyme). Pastaroji mûsø realybëje tik labiau átvirtino par- galimybiø paieðka tokratijos, biurokratijos ir korumpuotø struktûrø pozicijas. Perëjimas prie dalyvaujamosios demokratijos bû- Vël esame atsidûræ civilizacijos kryþkelëje. Ið jos regi- tø pirmoji negatyvà stabdanti sàlyga. mi du tolesnio evoliucionavimo keliai: pirmasis – nuosek- Yra ir kitø, nemaþiau svarbiø.

6 Gerovës siekis yra viena ið pagrindiniø ir, kaip mato- puoselëjimo. Tokia elgsena, teisingiau, – SO bûsena uþ- me ið praktikos, labai sunkiai sprendþiamø problemø. Ka- tikrina ir visuomenës bei valstybës sàjungà, ir socialinæ pitalas, ekonominiai procesai vis labiau ágauna virðtauti- tvarkà, ir kultûros tæstinumà, ir ánaðà á bendrapasauli- ná, antnacionaliná pobûdá; valstybës suverenitetas ekono- ná kultûros bei civilizacijos aruodà. mikoje objektyviai siaurëja. Pripaþinus ðià tiesà mums privalu pripaþinti ir kità… Ten, kur valstybës ásikiðimas gali Taèiau ir ið mûsø mokslo, ir ið praktikos pasaulio daþ- bûti efektyvesnis ne tik strateginiø tikslø siekio, lietuviø nai galima iðgirsti, kad nacionalinë valstybë ir jos pagrin- tautos tæstinumo, bet ir suverenumo stiprinimo poþiûriu, das – tauta, kaip iðskirtinë SO forma, iðgyvena saulëlydá. ji linkusi toliau silpninti savo pozicijas. Ávertinus ypatingà Þvelgiant á kai kurias mûsø politines struktûras ir, kas svar- finansiniø, ekonominiø, taip pat nusikalstamo pobûdþio biausia, á mûsø jaunosios kartos ðvietimo bei ugdymo sis- struktûrø bei santykiø eksteritorialumà, jø polinká á suo- temà, tokia nuostata, atrodo, netgi savotiðkai skatinama. kalbiðkumà ir realias ðiuolaikinës valstybës galias, iðskir- Þinia, ji turi savo argumentacijà. Betgi ji grindþiama tuo tinis valstybës dëmesys turëtø bûti skiriamas mokslui, kul- politiniu bei ekonominiu pragmatizmu arba kosmopoli- tûrai, ðeimos institucijai, jaunosios kartos ugdymui, savi- tiniu susisaistymu, kuris iðreiðkia tik vienà globalizacijos valdos ir bendruomeniðkumo plëtojimui. Bûtent ðiø SO ir jos lemiamos eksteritorinës SO aspektà. Bet, kaip jau struktûrø puoselëjimas padëtø spræsti palyginti staigiai at- pastebëjome aukðèiau, toli graþu ne vien pozityvà. siradusá konfliktà tarp eksteritorinës ir iki naujausiø lai- Tiesa, tokia pozicija grindþiama dar ir garsiai skel- kø tvirtai egzistavusios teritorinës SO. Bûtent kultûra (su- biamomis þmogaus teisëmis ir laisvëmis. Taèiau jos yra prantant jà paèia plaèiausia prasme), jos ávairovë, istori- suabsoliutinamos ir suprieðinamos su bendruomeniðku- nis paveldas ir lokalinis partikuliarumas, dvasios uþtaisas mu; pagaliau – ir su pilietiðkumu, kurio tikroji galia tik yra tikroji erdvë, kur nacionalinës valstybës realiosios ga- tada ir pasireiðkia, kai jis yra grindþiamas kultûra. Neið- lios bei teisës ir toliau iðlieka. Bûtent kultûra tebevaidina mintingai, nesàmoningai (o gal ir sàmoningai) nusisu- ir vaidins ypatingà vaidmená pristabdant, neutralizuojant kama nuo pamatinio principo, kad kiekvienos civilizuo- globalizacijos, taip pat eksteritorinës socialinës organi- tos ðalies kultûros natûralia dalimi yra tautinë savimonë zacijos negatyvà ir telkiant, kvieèiant þmones bendruo- ir nacionalinis patriotizmas. meniðkai sugyventi. Màstant apie kultûrà ir jos vaidmená, iðskirtinis þvilgs- Apibendrindami aukðèiau iðsakytas mintis bei teigi- nis krypsta á jaunosios kartos nacionalinæ savimonæ ir nius, galëtume iðskirti keletà ypaè reikðmingø funkcijø, patriotizmà, t.y., á jos ugdymo sistemà. Ðiandien daug, kurias tauta (kaip ypatinga SO forma) atlieka pasaulyje, netgi ákyriai kalbama apie þiniø visuomenæ. Betgi uþ vi- taip pat ir globalizacijos apimtame pasaulyje. Tai: saip liaupsinamos informacijos ir jos technologijø sce- • kultûros, ypaè jos dvasinio komponento, akumulia- nos paliekamas pagrindinis aktorius! Kompiuteris pa- vimas bei tæsimas; teikia tik informacijà, o sprendimà privalo priimti bû- • dvasinës kultûros pagrindu formuojamas þmoniø in- tent þmogus. Spartëjanèiø permainø sàlygomis, taip pat tegralumas, bendruomeninis sutarimas; ir negatyvo slinkties sàlygomis tokie sprendimai ið þmo- • visuomenës politinis solidarumas (taip pat visuome- gaus reikalauja ne tik plaèios, ypatingos erudicijos, so- nës ir valstybës vienovës siekis), pasireiðkiantis valsty- ciologinës savivokos, bet ir dorovinës atsakomybës. Ir, bingumo átvirtinimu; kas svarbu pabrëþti, ypatingo sugebëjimo numatyti pa- • socialinës tvarkos palaikymas ir atsvara deviacijai; èias ávairiausias savo veiksmo pasekmes. • kultûrinës ávairovës pasaulyje, tuo paèiu ir sociodi- Tauta, tautiðkumas – tai ypatinga, jau vëlyvaisiais am- namikos, átvirtinimas. þiais þmonijos evoliucijos pagimdyta SO forma. Ji (pana- Tauta, kuri save realizuoja savitu SO pavidalu, yra kaip ðiai kaip ir religinë) leidþia integruoti, sujungti visuome- kiekvienas prie aplinkos prisitaikantis kolektyvinis orga- næ ir valstybæ remiantis bûtent kultûrinëmis, dvasinëmis, nizmas. Jeigu mes kalbame apie protingà, iðmintingà þmo- simbolinëmis (tradicinëmis, pastovumà, tæstinumà turin- gaus dialogà su pasauliu, tai galime kalbëti ir apie protin- èiomis) vertybëmis ir, jomis remiantis, pasiprieðinti ne- gà, iðmintingà tautos dialogà su pasauliu, suvokdami tau- gatyviesiems globalizacijos palydovams. Dar daugiau… tà kaip pasaulio dalá ir pasaulio atsispindëjimà tautoje. Tauta ir aukðèiausia jos raidos forma – nacija iðreiðkia dar Tokio dialogo iðskleidimui kaip tik ir pasitarnauja tautos ir politinæ SO struktûrà. Beveik visø ðiuolaikinës Euro- SO koncepcija. pos valstybiø stabilumà ir jos pagrindà sudaro viena kuri O kà rodo Lietuvos praktika? Jau aukðèiau paste- tauta, vadinama tituline. bëjome: ji kitokia negu labiau civilizuotose Europos Mes negalime ásivaizduoti ðiuolaikinës Norvegijos, valstybëse. Tam tikra prasme ji nesutaria su ðiuolaikine Danijos ar Vokietijos valstybës be norvegø, danø, vo- Europos Sàjungos dvasia… Ðtai mûsø ðalies ðvietimo kieèiø tautinës savimonës ir nacionalinio patriotizmo sistemoje visas dëmesys sutelktas tautinës savivokos ir

7 nacionalinio patriotizmo atþvilgiu steriliam pilietiðku- liuoti visø mûsø màstymà – kaip atsidûrus tamsioje pa- mui. Ir tai – tik formaliai deklaruojamam pilietiðku- talpoje rasti iðëjimà. Þinoma, ne á ryðkios saulës apðviestà mui. Nes pilietiðkumo ugdymo praktika mûsø mokyk- plotà, nors á patalpà, kurioje spindëtø ðviesa, ðilumos ir lose, palyginti kad ir su norvegais, skiriasi ið esmës. Da- vilties ðaltinis. lyvaujamosios demokratijos pilietis privalëtø bûti ug- Taigi pabandysiu glaustai apibûdinti sàvadà principø, domas nuo pat mokyklos pirmosios klasës grupiniu su- kuriais, mano supratimu, turëtø bûti grindþiama gyvoji tarimu, tuo sutarimu grindþiamu grupiniu sprendimu, tautos kultûra. Manau, kad jie yra netgi instrumentalûs. jo paieðka bei veiksmu. Kaip veiksmo subjektus vieni- Tai yra, jais remdamiesi mes galëtume tam tikra prasme jantis veiksnys turëtø bûti puoselëjamas dar ir nacio- (pirmiausia, þinoma, – sociologiniu aspektu) vertinti ne nalinis (valstybinis) patriotizmas. tik bendrà socioetnosistemos funkcionalumà, bet ir at- skirø institucijø: ðvietimo, ugdymo, studijø, vadybos bei Tautinës, nacionalinës savivokos bipolis reþimas pa- administravimo ir net politiniø partijø veiklos strateginá sikeitë. Ðiandien já keièia daugiapolis. Taèiau, þvelgiant kryptingumà, jø vykdomø funkcijø rezultatyvumà. ið istorinës perspektyvos, bûtø ne tik neiðmintinga, bet Atvirumo principas. Tauta, nacija, pasaulis nuolat ir nelogiðka vos ne visas svarbiausias pozicijas (ir tas, kinta, vis kitaip struktûruojasi, institucionalizuojasi – kei- kurios paèiai civilizacijai teikia prasmingumà, pirmapra- èia ne tik savo iðoriná veidà, bet ir substancionalumà. dá, natûralø, o ne virtualø (antriná, sintetiná), ásivaizduo- Ðis principas teigia, kad tauta gali evoliucionuoti tik bû- jamà ávairovës þaismà) uþleisti eksteritorinei SO atmai- dama atvira pasauliui, imli. Taèiau atvirumo ir imlumo nai. Ji privalo bûti iðmintingai derinama su jos teritori- nereikëtø sutapatinti su atlapumu, su visokiausiø átakø ne forma. O tai reikðtø: tautiðkumo ir atvirumo pasau- toleravimu. Mëgdþiojimas, mechaniðkas sekimas kitø pë- liui (kosmopolitizmo) dermæ; pilietiðkumo, orientuoto á domis nuostolingas jau dël to, kad slopina gyvybingà- pragmatiná veiksmà, papildymà nacionalumu, orientuo- sias, kuriamàsias galias. Atvirumà bei imlumà reikëtø tu á kultûrinæ elgsenà; materialumo ir idealumo (arba suprasti dar ir kaip sociosistemos atrankinæ reakcijà á dvasingumo) junginá. iðorinio pasaulio metamus iððûkius, kaip sugebëjimà at- Kaip parodë visai neseniai Europoje agentûros „Eu- sirinkti ir adaptuoti savoje subkultûroje tai, kas gali uþ- roBarometer” atlikti tyrimai, daugelyje Vakarø Euro- tikrinti, tarkim, tautos kaip unikalios socialinës bendri- pos ðaliø tautinë savivoka ne nyksta, bet, atvirkðèiai, jos iðlikimà ir, kultûros bei civilizacijos prasme, visaver- auga. Daugelyje tø ðaliø tapatinimasis su savo tauta tá evoliucionavimà bei integravimàsi á pasaulio bendri- paryðkëjo ir ðiandien gerokai lenkia tapatinimosi su Eu- jà, gausinti jos indëlá á visuotinæ kultûrà. ropos Sàjunga tempus. Tai – simptomas, rodantis prie- Þmogus gyvena ir bendrauja mikrogrupëje (ðeimo- ðinimosi globalizacijos negatyviesiems aspektams po- je, bièiuliø draugijoje, bendradarbiø kolektyve…). Mik- bûdá, kryptingumà; prieðtaringà globaliosios (eksterito- rogrupë – teritorinëje bendruomenëje, ði – tautoje, o rinës) ir lokaliosios SO santyká. tauta – pasaulyje. Gyvenimo rezultatas priklauso ne tik nuo atvirumo pasauliui, bet ir nuo sàveikaujanèiø pu- Alternatyva: globalizacijos negatyvieji aspektai siø pasirengimo tokiam gyvenimui. Kuo spartesnë ap- ar subalansuotos raidos principai linkinio pasaulio kaita, tuo didesnio pasirengimo ir atvirumo pasaulis reikalauja ið savo subjektø. Taèiau, ly- Viskà, visà socialiná vyksmà, taip pat ir socioetnoge- giai kaip gamtoje, socialiniame pasaulyje subjektas ne- nezæ (ðiuolaikinæ tautodarà) galima palikti savieigai. Ga- gali iðtirpti, jis turi iðlaikyti savo veidà – pasirûpinti sa- lima imituoti arba net tam tikru lygiu reguliuoti, kontro- vo identitetu. Prieðingu atveju ir atvirumas, ir sàveika- liuoti globalizacijos ásiûbuojamà vyksmà. Pagaliau gali- vimas praranda savo prasmæ – jis veda á individualybës, mas ir treèias – ásivaizduojamo, projektuojamo socialinio á ávairovës susinaikinimà. vyksmo – kelias. Tegu jis bus tam tikra prasme ir iliuzinis. Atvirumas provokuoja konkurencijà, identiteto paieð- Bet mes tikime þmogaus ágimta kryptingumo paieðka, sie- kà. Ne tik provokuoja, bet ir suteikia identitetui „statybi- kiu kontroliuoti situacijà. Toks siekis visada grindþiamas nës medþiagos”. mintimi, jos apmàstyta ir siûloma perspektyva. Adekvataus dialogo su pasauliu principas. Tiek ið- Ðio straipsnio baigiamuoju skyreliu nepretenduoju orinis, tiek „savas” pasaulis, kultûros poþiûriu, yra dau- nei á uþbaigtà mintá, nei á jos pagrindu kuriamà vizijà, giasluoksniai. Ne tik skirtingi pasauliai nesutampa, bet nei á tokios vizijos visiðkà realumà. Juolab nepretenduoju ir „savasis” pasaulis, pradedant individu, asmenybe, yra á orakulus. Bet suvokiu pribrendusià bûtinybæ ieðkoti ið- prieðtaringas. Toks individo prigimtinis prieðtaringumas eities ið situacijos, kurioje esame atsidûræ, á kurià esame neiðvengiamai persiduoda SO elgsenai… nusviesti. Todël ir þemiau dëstomus principus (prolego- Kita vertus, regime socialinio vyksmo bei kultûros menus) siûlau priimti tik kaip medþiagà, galinèià stimu- brandos poþiûriu gana skirtingas „eismo juostas”. Uþtenka

8 palyginti kad ir Lietuvà su Vakarø Europos ðalimis. Toks fizinës savisaugos uþsitikrinimo iki gyvenimo áprasmini- pokyèiø bei skirtybiø pobûdis diktuoja bûtinybæ iðmin- mo meno formomis. Taèiau þmoguje vienodai kirba ir tingai sekti, konstruoti ir pastoviai tikslinti su iðoriniu individualybës realizavimo siekis, egocentrinës pozici- pasauliu vykstantá dialogà: teisingai ávertinti ir „savo”, jos átvirtinimo siekis (ypaè jis ryðkus „vakarieèiø”, arba ir „kito” pasaulio (á kurá integruojamës) socialiná kon- indoeuropieèiø, prigimtyje). Susiklosèius palankesnëms, tekstà. Ir viena, ir kita pusë gali disponuoti gana skirtin- saugesnëms gyvenimo sàlygoms ir iðsiskleidus vartojimo gu kultûriniu potencialu. Kitais þodþiais tariant, bûtina agresijai, egocentrinis þmogaus prigimties pradas ima mokëti „kitame” pasaulyje gyventi, mokëti jame pateik- blokuoti bendruomeniðkumà, bendruomeniniø intere- ti save, mokëti jausti já savyje. „Kitam” pasauliui ir savo sø paisymà. galimybëms adekvatus dialogas nusako civilizuotos, bran- Tai viena ið prieþasèiø, kodël, suirus komunizmo ideo- dþià kultûrà pasiekusios tautos bûvá… logija grástai politinei–ekonominei sistemai, komunita- Ðis principas akcentuoja gebëjimà suvokti ir savo, ir rizmo (iðreiðkianèio dar ir bendruomeniðkumà) idëja net aplinkinio pasaulio socialinio laiko bei socialinës erd- Vakarø pasaulio ðalyse ágauna kitokià, palankesnæ in- vës kontekstà (ir, þinoma, nusiteikimà já analizuoti). Taip terpretacijà (ir paklausà). Ðis principas teigia, kad turi pat, remiantis tuo kontekstu bei jo suvokimu, – sugebë- bûti laikomasi tam tikros dermës tarp individualiø ar gru- jimà formuoti socialinio veiksmo programas ir sàveika- piniø (privaèiø) interesø ir bendrøjø arba bendruome- vimà su kitais. niniø (komunitariniø) interesø. Jis sutelkia dëmesá á tai, Ir individo, ir sociumo lygmenyje adekvataus dialo- kad pirmøjø persvara, jø dominavimas atsirado nuny- go ágyvendinimui reikalingas treèiasis balsas. Individo kus bendruomeninei sanklodai ir kad susiformavo egoiz- lygmenyje juo gali bûti koks nors autoritetas (personifi- mu, savanaudiðkumu paþenklintas, pasaulinës kapitaliz- kuotas ar ne), kokia nors filosofinë doktrina ar religinë mo sistemos iðpuoselëtas vartojimo ir jusliniø poreikiø dogma, o sociumo (tautos, valstybës) lygmenyje viskas tenkinimo kultas, paþeidþiantis ne tik bûtinà socioetno- sudëtingiau. Èia tampa reikðmingu pats aplinkui vyks- sistemos integralumà, jos apibrëþtumà, bet ir gerokai de- tantis civilizacinis vyksmas, jo kryptingumas, jo prasmin- stabilizuojantis bendràjà socialinæ situacijà. O tuo pa- gumo suvokimas. èiu apsunkinantis ir individualiø ar grupiniø interesø bei Konsenso (pilietinio sutarimo) kultûros principas. tikslø siekimà. Dominuojant individualizmui, privatumui Jis orientuoja á tai, kad socialiniai vienetai (institucijos, bendrieji tautos, visuomenës (ir net civilizacijos) egzis- organizuotos þmoniø grupës, pavieniai asmenys) turëtø tenciniai tikslai iðsprûsta ið akiraèio. sàveikauti atsisakydami vienos kurios pusës (ypaè dis- Esama pagrindo teigti, kad komunitarizmo ir priva- ponuojanèios didesnëmis galiomis) dominavimo; turë- tumo santykis ðiandien yra paþeistas komunitarizmo ne- tø ne nurodinëti, kokià pozicijà kam uþimti, bet postu- naudai. luoti abipusæ átakà bei supratimà, – kad bûtø pasiektas Dvasingumo (idealiøjø vertybiø) ir materialumo visiems priimtinas sprendimas. (daiktiðkojo pasaulio) dermës principas. Þmogus ið Nuo konsenso kultûros sklaidos priklauso ir sugyve- gamtos pasaulio iðsiverþë ne tik árankiø ir technologijø nimui privalomo bendruomeniðkumo „norma”, ir pasi- dëka, bet ir kurdamas kultûrinio elgesio normas, kultû- keitimas socialiniam veiksmui bûtina informacija bei pa- rinës atminties, taip pat ir transcendencijos áprasmini- tirtimi, ir socialinë darna. Konsenso kultûra padeda mo simbolius. Be ðiø simboliø technologiniai laimëjimai áveikti spontaniðkai, dël socialinës raidos netolygumo at- greièiau primintø tobuliausiai organizuotø, bendruome- sirandantá susvetimëjimà, susiprieðinimà. Apskritai, nuo niniø vabzdþiø gyvenimà. Jau neandertalietis gyveno kur- ðios kultûros þymia dalimi priklauso ir eiliniø tautos (so- damas simbolius ir susimàstydamas apie savo gyvenimo cioetnosistemos) nariø jungtis, ir visuomeniniø bei poli- prasmæ. Jau jo dvasia bandë áveikti kûno (materialumo) tiniø struktûrø sàveika, ir valstybës institucijø veiklos dar- jam uþdëtà kiautà. numas. Konsenso arba pilietinio sutarimo kultûra vaiz- Ðiuolaikinis materialiniø ir jusliniø poreikiø kultas, dþiai nusako integralumo, sinergiðkumo, gyvybingumo jø suabsoliutinimas, instrumentinio proto (proto, ieðkan- sklaidos laipsná. èio ir siekianèio vien apèiuopiamos naudos) ekspansija, Pravartu pabrëþti, kad konsenso kultûros dëka mes atrodo, yra nusiteikusi ið pamatø sugriauti tà dvasinës galime nustatyti dar ir visuomenës atvirumo, jos pilieti- kultûros palikimà, kurá dabartinëms tautoms ir þmoni- nës brandos laipsná, taip pat tautos (nacijos) ir jos vals- jai yra palikæ ankstesniais ðimtmeèiais ir tûkstantmeèiais tybës tarpusavio suartëjimo, t.y. vienovës laipsná. gyvenusios kartos. Komunitarizmo ir privatumo dermës principas. Þinoma, mes turime blaiviai màstyti ir pripaþinti, kad Þmogus – socialinis gyvulys, yra teigæs Aristotelis. Þmo- negali bûti kûrybos be griovimo. Bet nesunku pastebëti, gaus prigimtyje kirba bendruomeninio sugyvenimo pra- kad toks griovimas spartëjanèiø pokyèiø sàlygomis pa- das. Jis prasiverþia paèiais ávairiausiais pavidalais: nuo virsta savotiðka manija ir lenktyniavimu griauti net ir tai,

9 kas apskritai sudaro þmogaus, tautos kultûros ir civili- jog modulumà nusakantys reiðkiniai gali (ir privalo) eg- zacijos egzistencijos pagrindà. zistuoti, gali (ir privalo) bûti pripaþinti esant vienai im- Ðis principas akcentuoja socialiná atsargumà ir elg- peratyvinio pobûdþio sàlygai. Intensyviø transformaci- senos, veiksmo saikingumà, kuriuo turëtø vadovautis jø, taip pat akivaizdþiai besiplëtojanèiø socialiniø de- ypaè tie, kurie disponuoja vadybinëmis, informacinëmis formacijø (neigiamo pobûdþio reiðkiniø) sàlygomis pri- ir finansinëmis galiomis. valu skirti kur kas daugiau dëmesio bendrosios kultû- Segmentacijos (diferenciacijos) ir vienijimosi (integ- ros, daranèios poveiká socialinei elgsenai, normatyvu- racijos) dermës principas. Postmodernus visuomenës mo átvirtinimui, jos sunorminimui. Privalu atsakingiau bûvis neásivaizduojamas be skaidymosi, be segmentaci- pasirûpinti pamatiniø humanitariniø, tarp jø ir tautinës, jos, be atskirø fragmentø specializuoto arba individua- nacionalinës kultûros tæstinumà palaikanèiø vertybiø ið- lizuoto (netgi aiðkiai savanaudiðko) funkcionavimo. Ne- saugojimu, ir etnokultûriniu paveldu, ir jo praktiniu pa- svarbu, ar tai bûtø labai didelio sociumo, ar tik darbo naudojimu. kolektyvo lygmuo. Segmentacijos sklaida átvirtina atski- Neámanoma tikëtis ateities, neámanoma tikëtis socia- rø fragmentø, atskirø socialiniø monadø visapusiðkesná linës tvarkos, didesnio egzistencijos prasmingumo, jei- kûrybiniø galiø pasireiðkimà, jø plëtrà. Visa tai vyksta gu ásigali pozicija (ypaè pamëgta þiniasklaidos) ne tik dar ir socialinës trinties, socialiniø átampø, atsirandan- neigti, „nuraðyti” praeitá, bet ir akcentuoti modulinæ kul- èiø tarp savàsias pozicijas energingiau ginanèiø segmen- tûrà, vien moduliná socialinio vyksmo subjekto pasiro- tø, dëka. Segmentacija iðreiðkia demokratiðkumo dimen- dymà, jo elgsenos konstravimà. sijà, jos praktiná áteisinimà ir ásiteisinimà. Pagaliau so- Intelekto ir veiksmo dermës principas. Jis teigia, kad cialinë segmentacija sutampa su paèios gamtos pastan- modernëjanèio pasaulio, ypaè negausios tautos likimà gomis kurti ir áteisinti ávairovæ. vis labiau lemia visuomenës intelektas. Socialinis pasau- Betgi segmentacija reiðkia ir nesusikalbëjimo, atski- lis ne tik vis sparèiau kinta, sudëtingesnës darosi jo struk- rø monadø, fragmentø susvetimëjimo, jø konkurencijos tûros bei vyksmo sàlygos. O tai reiðkia, kad intelekto ir kovos sklaidà. Ji, perþengusi tam tikras ribas, patá so- vaidmuo yra ypatingas, iðskirtinis. Tai taip pat reiðkia, ciumà daro nebeorganizuotà ir nebepajëgø spræsti ne kad nûdienos pasaulyje daugiau laimi ta ðalis, ta tauta, tik strateginio pobûdþio, t.y., ilgalaikes programas, bet kuri sugeba ne tik sëkmingiau, pilniau plëtoti intelektu- ir grynai taktinio pobûdþio uþdavinius. alinæ kultûrà, bet ir suranda geresnius ekonominius, po- Þodþiu, atsiradus segmentacijai, kaip socialinio gy- litinius, teisinius, socialpsichologinius ir kitus bûdus in- vybingumo formai, darosi aktualesnë ir segmentø „jun- telektui ir veiksmo struktûroms sujungti. giamosios medþiagos” paieðka, jos átvirtinimas. Kiekvie- Ið esmës ðis principas liudija dar ir kûrybinës maþu- nu konkreèiu socialiniu laikotarpiu ir kiekvienoje kon- mos padëtá, jos realø dalyvavimà visuomenës ir valsty- kreèioje teritorijoje (ar sociume) ði medþiaga bus kito- bës gyvenime. kia. Vienokio pobûdþio ji bus neformaliø santykiø lyg- Mes þinome, kad þmogaus veiksmà lemia mintis. menyje, kitokio – formaliø. Vienokio pobûdþio ji bus in- Analogiðkai ðiam teiginiui galëtume teigti, kad tautos dividø bendravimo, kitokio – pragmatinius uþdavinius intelektinë kultûra turëtø lemti jos struktûrø, ypaè vals- sprendþianèiø organizacijø, dar kitokio – visos valstybës tybiniø, veiklà. Taèiau taip yra tik ið dalies… Ásitvirti- lygmenyje. Aiðku viena: „jungiamoji medþiaga” (integ- nus SO struktûroms, kurios disponuoja finansinëmis, racija) negali bûti grindþiama vien pragmatiniais, vien politinëmis ir þiniasklaidos galiomis, intelektinës struk- þmoniø materialaus ar juslinio gyvenimo inspiruojamais tûros atsiduria „paraðtëse”, netgi uþribyje. Jø potencia- interesais. las daþniausiai panaudojamas tik tiek, kiek sutampa su Kultûros normatyvumo bei modulumo dermës prin- anomis galiomis disponuojanèiø struktûrø interesais. In- cipas. Postmoderniajam pasauliui bûdinga ne tik kultû- telektinës struktûros ima gyventi savu, á ezoteriðkumà ros eksteritorialumas, bet ir jos fragmentiðkumas, laiki- linkusiu gyvenimu arba, nesulaukdamos pripaþinimo, numas, kaleidoskopiðkumas, ávairiø formø mimikrija negalëdamos iðeiti á socialinæ arenà, pasiduoda degra- (lankstus prisitaikymas prie aplinkybiø, netgi atsisakant dacijos bacilai. savojo autentiðkumo ar individualybës); nuolatinë so- O spartëjanti raida ir jos prieðtaringumas akivaiz- cialiniø struktûrø ir jø funkcionalumo kaita, sociomuta- dþiausiai byloja apie minties, ypaè strateginës bei kriti- genezë ir pan. Tai – objektyvûs, spartëjantá socialiná vyks- nës minties aktualumà, teisingiau – jos stygiø. mà lemiantys, já nusakantys moduliniai reiðkiniai. Bet Tautinës (nacionalinës) kultûros ir supranaciona- tai nereiðkia, kad jie gali bûti „paleisti” savieigai ir kad lumo dermës principas. Vienas ið pagrindiniø moder- jiems gali bûti duota visiðka laisvë uþkariauti visas so- naus pasaulio bruoþø – jo supranacionalumas. Ðis bruo- cialinës organizacijos erdves. þas – objektyvus reiðkinys, imanentinë socialinës evo- Modulumo ir normatyvumo dermës principas teigia, liucijos savybë, persmelkianti visø tautø ir kultûrø, þen-

10 gianèiø modernizacijos keliu, gyvenimà. Taèiau ir civi- tëjanèiø kokybiniø pokyèiø pasaulyje nemaþiau svarbus lizacija, ir kultûra gali bûti gyvybingos ir prasmingos tik intelektinës (aukðtosios) kultûros ir jos kûrëjos, vadina- savo ávairove, invariantiðkumu. Ávairovë, kultûrø inva- mosios kûrybinës klasës (kûrybinës maþumos), augini- riantiðkumas (multikultûriðkumas) gimdo civilizacines mas ir jos realus statusas. Bûtent tokios kultûros dëka trintis, átampas, kurios ir suteikia civilizacijai didesnio gali bûti uþtikrinama ir moderni nacionalinë savivoka, gyvybingumo. ir geidþiama tautos ir valstybës vienovë. Ðis principas veiksmo subjektus orientuoja á tai, jog tautinë (nacionalinë) kultûra, kaip ir supranacionalinë, NUORODOS: turëtø persmelkti visas þmogaus, visuomenës gyvenimo, taip pat valstybës raiðkos formas bei erdves. Tuo pagrin- 1. Bauman Z. Globalizacija. Pasekmës þmogui. – Strofa, Vil- du turëtø bûti adaptuojamos, transformuojamos átakos, nius. – 2002 12 04. ir tos, kurias sukelia technologinë modernizacija bei glo- 2. Berking H. Solidary Individualism: The moral impact of cultural modernisation in late modernity // Risk, Enviroment balinë politinë integracija. Toks átakø „nacionalizacijos” and Modernity. – London, 1996. pobûdis gali suteikti socioetnosistemai (tautai) ne tik bû- 3. Brubaker R. Pilietybë ir tautiðkumas Prancûzijoje ir Vokie- tinà unikalumo, identiteto tæstinumo moderniajame pa- tijoje. – Vilnius: Pradai, ALK, 1998. saulyje laipsná, bet ir apskritai – taip didinant jo gyvy- 4. Drucker P. Zadaèi menedþmenta v XXI vieke. – Moskva, bingumà – pagausinti jos autentiðkà indëlá á bendrà kul- 2001. tûros ir civilizacijos lobynà, t.y. paèiai civilizacijai suteikti 5. Gelner E. Uslovija Svobody. – Moskva, 1995. didesná humanistiná prasmingumà. 6. Harvey D. The Condition of Postmodernity. – Oxford: Basil Tauta gyvena pasaulyje, pasaulis – tautoje. Vargu ar Blacwell, 1989. ámanoma surasti kitø kultûrø átakos nepatyrusià tautinæ 7. Laurënas V. Normalios politikos genezës atvejis. Lietuvos politinës sociologijos studija. – Klaipëda, 2001. kultûrà. Kiekvienas jos elementas atkartoja ðalia esan- 8. Smith D. A. Nacionalizmas XX amþiuje. – Vilnius: Pradai, èiø kultûrø elementus iðsiskirdamas tik tam tikrais lo- ALK, 1999. kalumo pagimdytais niuansais. 9. Smith A. National Identity. – London, 1991. Ágaudamas vis didesnæ jëgà, supranacionalumas 10. Tejardas de Ðardenas P. Þmonijos fenomenas. – Vilnius, griauna tautiðkumo statytas ir puoselëtas uþtvaras. Ta- 1995. èiau pati socialinës organizacijos prigimtis gimdys ir ska- 11. Tomlinson J. Globalizacija ir kultûra. – Vilnius: ALK, 2002. tins naujesnes, modernesnes lokalinës, tuo paèiu ir tau- 12. Zdravomyslov A. K obosnovaniju reliatyvistskoj teoriji na- tinës (nacionalinës) kultûros pasireiðkimo formas. ciji // Reliatyvistskaja teorija naciji. – Moskva, 1998. Tautos ir valstybës vienovës principas. Dauguma Eu- ropos valstybiø remiasi viena kuria tauta, daþniausiai – etnine, reèiau – politine. Tauta, atlikdama kultûrinio integralumo bei politinio solidarumo funkcijas, valstybës Globalization and the culture of the karkasui suteikia stabilumà, o valstybe uþsitikrina ir sa- Lithuanian nation Self-assertion: vo paèios tæstinumà. Valstybë – tautos saviteigos, savi- trajectories of intercowise raiðkos ir sàveikavimo su pasauliu bûdas, labiau su gy- Romualdas GRIGAS venimo praktika susijusiø problemø sprendimo bûdas. Taèiau valstybë, siekianti civilizuotai evoliucionuoti, The article motivates the necessity of the analyss of privalo puoselëti tautinæ, nacionalinæ savivokà, savimo- makrosociological self-perception. According the providences of the theories of social næ, jau vien dël to, kad pateisintø savo paèios egzistavi- organization the main features of contemporary globali- mà, jokiu bûdu neapribojamà vien pragmatiniø uþdavi- zation are discussed in this article. An exceptional at- niø sprendimu. Valstybë – pasaulio kultûrinës ávairovës tention has been drawn to the changes of social world átvirtinimo ir puoselëjimo mechanizmas. Valstybë, kuri and to the negative spread, too. A sociological analysis atitrûksta nuo tautos, kaip dvasinëmis vertybëmis grin- has been focused on a critical construction of social (and political) organization of the Lithuanian nation. It is dþiamos bendruomenës, neiðvengiamai iðsigimsta: jos expressed through the homologous chain of the shifts struktûros biurokratizuojasi, korumpuojasi, ji darosi and deformations. Author, sustaining to epistemologi- pragmatiðka, savanaudë, sustiprëja negatyviøjø aspektø cal constructionism, discusses the facilities and their sklaida, silpsta jos kultûrinis, ypaè dvasinis matmuo. discrepancy. The importance of a national and supra- Tautos ir valstybës ryðys, vienovës siekis gali bûti re- national self – perception linkage, the necessity and the alizuojamas plëtojant ne tik pilietines organizacijas, vie- culture of sociological thinking have been accented as the points of the constructive trajectory. tines bendruomenes ir savivaldà. Nors tas kelias bûtinas As an alternative to the negative facts of globaliza- dël to, kad iðreiðkia ir visuomenës, ir paèios valstybës tion the author presents and explains the ten principles demokratinës kultûros plëtojimà. Ðiuolaikiniame spar- of the balanced development.

11 Krivio institucijos tàsa

Apie istorinës ir ðiuolaikinës krivystës sàsajas, situacijà, susidariusià po 2002 m. rudená ávykusios Krivio atðventinimo akcijos, kalbasi krivis Jaunius – Jonas TRINKÛNAS, etnoastronomas, Molëtø Romuvos vaidila Jonas VAIÐKÛNAS, Lietuvos istorijos instituto archeologas dr. Vykintas VAITKEVIÈIUS, religijotyrininkas, Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto doktorantas Pranas VILDÞIÛNAS, „Liaudies kultûros” bendradarbiai Dainius RAZAUSKAS, Juozas ÐORYS.

Juozas ÐORYS. Susirinkome aptarti krivio atðventini- atsiriboti nuo gajø, bet kritiðkai neapmàstomø „visuomeni- mo konteksto ir paèios krivio institucijos istorinës raidos nio gyvulio” stereotipø? Kaip tai suvokiame? Diskusija ban- ypatumø. Nuomoniø apie tai esama ávairiø. Þinoma, ne tik dysime derinti baltø tikëjimo grupës nariø, prijauèianèiøjø ir ðio reiðkinio neigëjø ar sveikintojø gretose, bet ir tarp isto- skeptikø konfesines, mitologines, tautosakines ir religijotyri- rijos, tautosakos, mitologijos, religijotyros ir kitø humanita- nes nuostatas ir áþvalgas. riniø mokslø kategorijomis blaiviai màstanèiøjø. Kai kam Koks visuomeninis ir vertybinis kontekstas bei motyvai lë- tai baisus akibrokðtas, vaikiðkas þaidimas tikëjimo stiklo më krivio ir jo atstovaujamos institucijos atðventinimo pobûdá? karoliukais, andainykðèiø baltø dvasios þarijø paieðkos, net- Jonas TRINKÛNAS. Paskutiniaisiais metais suintensyvëjo gi dvasiniø ir kultûriniø vystymosi tendencijø nepaisymas, baltø tikëjimo bendruomenës – Romuvos – pastangos siekti kitiems – tikybinë raiðka ir siekis iðlaikyti bei puoselëti lie- pripaþinimo. Ypaè pernai, kai vyko svarstymai Seime. Seime tuviðkàjá savitumà, paveldëtàsias etnokultûrines vertybes. buvo þmoniø, pritarianèiø Romuvos kaip tradicinës religinës Konfesiniø, pasaulëþiûriniø, visuomeniniø apsisprendimø bendruomenës áteisinimui. Veikë kelios Romuvos, kelios ben- sankirtose pabandysime nusakyti po 2002 m. spalio 19- druomenës, þinoma, ávairaus pajëgumo ir dydþio. Nutarëme, osios vidurdienio susidariusià situacijà, áþvelgti vertybiniø kad bendrijà sudarys trys bendruomenës (nors uþtektø ir dvie- nuostatø toleravimo ir „tikratikiø” bei „kitatikiø” sambûvio jø): Molëtø (vadovaujama Jono Vaiðkûno), Kauno (vadovau- perspektyvas. Pasak „Atgimime” (2002 m. spalio 25–31 jama Marijos Peèkienës) ir Vilniaus (vadovaujama Inijos ir d., nr. 38) raðiusio dr. Gintaro Beresnevièiaus, „po ðeðiø Jono Trinkûnø). Parengëme bendrijos ástatus. Iðkilo klausi- ðimtø metø pagonys atidarë naujà laiko skaièiavimà Lietu- mas, kokia bus vadovybë. Nutarëme, kad spræs vaidilø ratas, voje, ir ta nauja pagoniðka epocha chronologiðkai startuo- kurá sudarys Romuvø atstovai (gali bûti ir vienas kitas ið ða- ja kaip ir mestas druidø palikuoniø balsas [turimas omeny lies). Vaidilø ratas turi teisæ rinkti krivá. Tiesa, pirmiausia tarë- tà paèià 2002 m. spalio 19 d. vykæs referendumas Airijoje, mës dël ðventikø vardø pasirinkimo. Kaip þinia, senovës bal- áteisinæs naujø nariø priëmimà á Europos Sàjungà – J. Ð] tø þyniø vardø bûta daug ir ávairiø. Buvo iðskiriamos jø spe- (…) Nacijos, tebekurianèios, magø ir burtininkø, arðiø ka- cializacijos – lekutonis, þvakonis ir taip toliau. Nusprendëme, talikø nacijos, tebetikinèios, radikaliai tebetikinèios, skur- kad mums uþteks trijø kategorijø. Bendrasis pavadinimas – dþios ir einanèios á prieká bûsimø tigrø þingsniais. þynys (tas, kuris þino, iðmano). Kiti du – vaidilos (tie, kurie Á ES su Kriviu? Þinoma, kitaip ten sudraskys mus. (…) iðmano tikëjimo ir apeigø dalykus) ir krivis (iðrinktasis bendri- Krivio áðventinimas tapo þenklu: atëjo laikas spirtis, iðlaikyti jos atstovas). Toks buvo mûsø sumanymas, ir mes tam ypa- save visomis formomis ir visomis ámanomomis priemonë- tingesnio dëmesio neskyrëme, nes manëme, kad tai yra mû- mis. (…) tai proga (paskutinë istorijoje) imti tvirtinti ir kurti sø vidinis reikalas. Tai nutarëme dar 2001 m. pabaigoje. Kar- kultûriná religiná karkasà ir identitetà, galintá apaugti laisvos tu tada pasakëme, kad pavasará atliksime krivio áðventinimo ir atkaklios tautos raumenynu”. apeigëlæ. Kadangi vaidilø ratas mane iðrinko kriviu, buvo nu- Manau, kad krivio pakartoto áðventinimo apeigos ant Ge- tarta, kad áðventinimas vyks atliekant tam tikrà apeigà (ritualà dimino kapo kalno reiðkia bandymus reanimuoti tiek paèios dar reikëjo parengti). Vëliau visa nusikëlë iki rudens ir ávyko krivio institucijos, tiek ir senojo baltø tikëjimo, kaip tradici- 2002 m. spalio 19 d. nës religijos, statusà. Mûsø pokalbio tikslas taip pat – neið- J. Ð. Kaip pakomentuotumëte ðio ávykio sugretinimà su leisti ið akiø prasminiø ir visuomeniniø sàsajø su ðaltiniais keltø palikuoniø airiø referendumu dël ES? Iðryðkëjusios sim- paremtu krivystës ir apskritai senosios lietuviø ir baltø religi- bolinës jungtys radikaliai prieðingos ar suderinamos? jos liaudiðkuoju paþinimu ir tyrinëjimais. Bûti religingam, be J. T. Gintaras Beresnevièius paèiu pirmuoju minëto kita ko, – bûti prasmingai susietam. Su Dievu, tautos ir jos straipsnio sakiniu tai pavadino akauzaline sinchronizacija… kraujo gentainiø dievais, Tëvyne, artimaisiais, gimine, tradi- Ávykiai be susitarimø. Jonas Vaiðkûnas, etnoastronomas, pa- cija. Kokios mûsø tradicinio, ið dalies uþmirðto ðventumo þiûrëjo á kalendorius ir pasakë, kad spalio 19 d. bus jauna- sampratos refleksijos, ið kur jos kyla? Koks esminis lietuvið- tis, reiðkia, tinkamas laikas tokioms apeigoms. Tai þinojo- kojo (ir þemaitiðkojo) religingumo turinys, jei sugebëtume me jau prieð kelis mënesius.

12 J. Ð. Anà sugretinimà prisimindamas norëjau paklausti, ar Jûsø vadovaujama bendruomenë dël to ávykio áþvelgia kokià nors istorinæ sàsajà ar perimamumà? Kaip vidinis ben- druomenës reikalas ágavo visuotinio visuomeninio konteks- to poþymiø? J. T. Manau, kad ðioje situacijoje problemiðkumo prasme esu lygus su jumis, susëdusiais prie ðio stalo. Vien to- dël, kad tai, kas po to atsitiko, mums buvo nelaukta ir neti- këta. Neplanavom dideliø visuomenës reakcijø, nenumatëm susidariusios padëties keliamatiðkumo, ypaè po puikiø Gin- taro Beresnevièiaus áþvalgø. Pranas VILDÞIÛNAS. Kaip jûs manote, kokiu pagrindu jûsø atgaivinta krivio institucija yra teisëta? Kuo pagrásti per áðventinimà atlikti ritualai, jei minëjot, kad apeigynà patys sukûrët? J. T. Tai buvo mûsø vidinis, sakyèiau, formalus sumanymas. Po ávykusios ceremonijos þmonës man ëmë kal- bëti (beje, labai gerbiami ir visai „ne mûsiðkiai”), kad mes gerai padarëme. Pavyzdþiui, mano kaimynas, solidus gydytojas, pasisveikinæs laiptinëje ëmë man karðtai dëkoti, nors ðiaip iki tol bendravome formaliai. Sako, sveikinu, kaip gerai, kad jûs tai padarëte. Að su jumis visu ðimtu nuoðim- èiø! Nors apie tai su juo iki tol nebuvom ðnekëjæ. Panaðiø reakcijø buvo labai daug. Ðiltai pasveikino profesorë saky- dama, kad pagaliau jau lietuviai turi savo krivá. Beje, „Lie- tuvos ryto” korespondentë Edita Urmonaitë 2003 m. sausio mënesá raðë, kad Prancûzijos nacionalinis dienraðtis „Liberation” ES plëtros á Rytus proga iðleido priedà, kuriame kiekvienai ið 10 bûsimø ðaliø nariø skyrë po porà pus- lapiø. Anot V. Soule, tai proga „parodyti, kad jos yra gyvybingos ir modernios”. Ið „Lietuvos ryto” pateikto keliolikos Po maþdaug ðeðiø ðimtmeèiø áðventintasis krivis Jaunius straipsniø sàraðo prancûzai pasirinko raðiná apie tai, kad (Jonas Trinkûnas) su krivule rankoje. po 600 m. pertraukos Lietuvos pagonys vël áðventino savo dvasiná vadovà krivá. Nepaprastai ðiltø sveikinimø gaunu bûtent toks baltiðkasis ar lietuviðkasis tikëjimas? Visa kà per- per internetà. Ir tik po to ëmiau ásijausti á situacijà. Þmonës kratæs matau, kad jis atëjo tikrai ne vien ið knygø. Toks, kurá sako, kad toks þingsnis turëjo bûti þengtas. Sako, dabar að iðgyvenau, pirmiausia kilo ið tautosakos ir etnografiniø tikim, kad vël gyvuoja senasis lietuviø tikëjimas. Tarsi ávy- ekspedicijø – kai vaikðèiojau Kernavës piliakalniais, bendra- ko toks aktas, kuris visas mûsø pastangas pavertë egzis- vau su þmonëmis, rinkau dainas, paproèius, tikëjimus… Tie tuojanèia tikëjimo tikrove. þmonës man ákvëpë ar atnaujino senàjá tikëjimà. Aiðkiai pa- P. V. Senasis lietuviø tikëjimas turëjo tradicijà, kuri buvo maèiau, ið kur jis kyla, koks yra… nutraukta. Kokiais jos tæstinumo postulatais remiatës? Tie- P. V. Jûs manote, kad þmonës, su kuriais susidûrëte sà sakant, neþinau në vieno iðsamaus apraðymo, kaip vyk- ekspedicijose, buvo pagonys? davo kriviø áðventinimo apeigos… Kodël manote, kad jûsø J. T. Tai tik terminø klausimas – jie, aiðku, pasakytø esà bendruomenës sugalvotas aktas yra teisëtas? ne pagonys, o katalikai. Þinau, kur kokia religija yra… Þino- J. T. Tai tæstinumo problema. Dël to diskutuojame jau ma, turëjau ne tik gyvenimiðkàjá patyrimà, studijavau ðalti- daug metø. Tuo klausimu turiu savo koncepcijà. Kitaip sa- nius. Gilinausi á religijas, gal deðimtá kartø perskaièiau Evan- kant, kaip toks tikëjimas atëjo á mane ir kodël jo laikausi? Á gelijà, todël gerai atskiriu, kur krikðèionybë, o kur ne. tai ëjau keturiasdeðimt metø. Tai ne trijø ar keturiø metø Vykintas VAITKEVIÈIUS. Man atrodo, kad ðios ben- pasiskaitymø rezultatas. Dabar matau, kad tai buvo ið es- druomenës veiklà derëtø apþvelgti bendros istorinës rai- mës viso mano sàmoningo gyvenimo kelias. dos fone. Baltø tikëjimo bendruomenë, turëdama atramà, Turiu dienoraðtëlius gal nuo devyniolikos metø. Atsime- kuriasi ið naujo. Krivio áðventinimo akto nebûèiau linkæs ið- nu, apsilankiau Verkiø parke ir po to savo áspûdþius apra- skirti ið bendrojo proceso eigos. Manau, kad tai atsikûrimo ðiau. Ádomu, jog tai, kas tada buvo suraðyta, dabar man at- vyksmo dalis –nuoseklus, suprantamas institucinis kûrima- rodo kaip vizija. Ten esama vaizdiniø apie Lizdeikà, ðventà sis. Nedera jo perdaug sureikðminti. Vakar krivis, rytoj koks àþuolynà, senàjá tikëjimà… Dabar skaitau ir stebiuosi. Vadi- nors kitas akcentas… Ðita bendruomenë tokiu bûdu de- nasi, dar tada mane iðtiko pirminis impulsas, vëliau tæsësi klaruoja baltiðkojo tikëjimo tàsà. Daugelis jø apeigø yra taip ieðkojimø deðimtmeèiai. Visà laikà màstau, ið kur randasi suræstos, kad atsiþvelgtø á pagrindinius kultûros ir religijos

13 pia viso judëjimo – esama dide- liø ir maþesniø grupiø, kurios savaip formuluoja „tikëjimo tiesas”, etikos, pasaulëþiûros ir visuome- ninius tikslus. Krivis po priesaikos tarsi vis labiau ágyja apibendrinan- èio konfesinio svorio, taèiau kaip tokiu atveju jaustis tiems, kurie yra ið panaðios terpës, bet kiek kitokiø paþiûrø; galbût jie baltið- kàjá Dievà arba dievus (arba apskritai visuminá Dievà) iðgyvena autentiðkiau, ðvariau… J. T. Viena vertus, yra forma- lioji pusë – uþtenka dviejø grupiø, kad bendrija bûtø ákurta. Be to, reikëjo skubëti dël teisiniø daly- kø, svarstymø Seime… Tada nu- sprendëme negaiðti laiko plësda- mi atstovavimà, áformindami vi- Krivis Jaunius prie aukuro – dievø akivaizdoje. sas ar daugumà grupiø. Beveik Vienas ið seniausiø romuvieèiø Algimantas Indriûnas kriviui Jauniui ásega þenklà. su visomis baltiðkojo tikëjimo gru- Kairëje – jauniausioji áðventinimo apeigø trejeto dalyvë Vëtra Trinkûnaitë. pëmis bendraujame. Nëra taip, kad mûsø bendruomenës bûtø uzurpavusios visø ðio judëjimo grupiø interesus. J. Ð. Vis dëlto sudëkim akcen- tus: ar galima be iðlygø teigti, kad þynio arba krivio institucija juridi- niu, konfesiniu ar dvasiniu lygme- niu visavertiðkai buvo atkurta? Ðeðiø ðimtø metø pertrûkio kaip nebûta? Kitaip sakant, ar tai Lie- tuvos (ir Europos) masto ávykis, ar tik reikðmingas (nes vieðas) vi- dinio bendruomenës gyvenimo eksponavimas? Jonas VAIÐKÛNAS. Ben- druomenë – institucija, kuria mes deklaruojamës. Baltø tikëjimo tæstinumas suvoktinas kaip dvasinio arba politinio pobûdþio turinys. Krivio institucijos kaip or- ganizacinës struktûros tæstinu- mas yra deklaruojamas. Jei se- nàsias tradicijas deklaruojame, þinojimo komponentus, nes toks yra mûsø protas. Juk ið- manau, jø ir laikomës. protaujame, kad apeigose turi bûti tam tikri bûtini dalykai. J. T. Kaþkodël manoma, kad tæstinumà reikia atstatyti Dainius RAZAUSKAS. Tai plaukia ið vidaus, ir vienas ið kaþkaip ypatingai. Esà XIV a. pabaigoje tai buvo nutraukta, galimø baltiðkojo tikëjimo tæstinumo ðaltiniø, mano suprati- o mes dabar pratæsiame. Niekada taip neteigsiu. Tæstinu- mu, yra ne tik istorinis, bet vidinis jauèianèiø ir màstanèiø mà suvokiu kaip dvasios turinio raidà. Kodël mes kartais asmenybiø nuoseklumas. Ir tokiu bûdu ámanoma atgaivinti tapatinamës su Gedimino laikø lietuviais? Ne todël, kad esa- archetipinæ raiðkà. me tokie patys. Mes patys tame tæstinume dalyvaujame. Ne- V. V. Apie tai net nekorektiðka klausti – þmonës tuo manau, kad XIV a. mûsø tikëjimas buvo sunaikintas ar su- gyvena… stabdytas jo plëtojimasis. Tikëjimas – vidinë tautos þmoniø J. Ð. Sakyta, kad trys baltiðkojo tikëjimo Romuvos suda- savastis, religinës dvasios, ant kurios visa kas esminga krau- rë bendrijà ir iðrinko krivá. Bet juk toks atstovavimas neaprë- nasi, gyvenimas. Esmë, nors ir kintanti, iðlieka. Todël ir sa-

14 kau, kad tikëjimo esmæ mes perëmëm ið paprastø kaimie- P. V. Religijotyros terminais, prigimtinë religija yra teori- èiø, natûraliø tradicijos perëmëjø ir puoselëtojø. Manau, kad nis konstruktas, kuris nepasitvirtino. Krikðèionys, pavyzdþiui, jie iðsaugojo bei pratæsë ir Gedimino laikø tradicijà, nors ir pabrëþia visai kitus dalykus; toks terminas ðiuo metu nebe- aiðku, kad senasis tikëjimas jau kitoks nei tada. telpa á jokià mokslinæ kalbësenà. J. V. Tam apibûdinti gerai tinka religijotyros terminija. J. T. Kiekvienà kartà kalbama tas pat… Mûsø bendruo- Pavyzdþiui, Gintaras Beresnevièius daþnai cituoja G. Lanc- menë gyvuoja jau antrà deðimtmetá, formuojasi mûsø insti- zkowská, gelminës religijos termino autoriø. Mûsø kalba – tucijos, bet mums nuolat keliamas tæstinumo klausimas. Mes prigimtinë religija. Kai kas sako, kad prigimtine religija gali tuo gyvename. bûti ir krikðèionybë. Taip, bet gelminës religijos prasme yra Pavyzdþiui, apie 2000 þmoniø pasisakymai per visuotiná kitaip. Senosios religijos dvasinëje erdvëje lietuvis gimsta suraðymà. Apie 80 nuoðimèiø þmoniø paþymëjo, kad iðpa- pagonimi; krikðèioniu tampama. Pagonis – neutrali moksli- þásta baltø tikëjimà. Bet jie niekada mûsø nëra në matæ. në sàvoka. Mes gimëme, bet netapome. Kuo gimëme, tà ir J. V. Yra religinis turinys, su kuriuo þmonës gali save turime. Imame ir iðreiðkiame savàjà tradicijos sampratà. Ta tapatinti. Jie visai nesusidûræ su organizacijos struktûromis. prasme esame pagonys. Seniau, kai dar vyko baltø religi- Turinio mes nesukûrëme, jis buvo anksèiau ir dabar natûra- nës reformos (Vaidevuèio, Brutenio, Ðventaragio), á teisin- liai atpaþástamas. D. R. Visiðkai a priori sutinku, kad turinys tikrai egzistuoja. Vis dëlto kuo kebli susidariusi situacija? Krivio áðventinimas parodë, kad vieni þmo- nës vienoje þemëje, vienoje Tëvynë- je, tuose paèiuose dvasios namuose vidujai apsibrëþë ir sako: èia riba, mes viduje, o jûs jau anapus. Nëra abejo- nës dël turinio – manau ir að savaip jame gyvenàs, bet ar toje apibrëþty jis visas sutelpa? Kitaip sakant, Ro- muvoje, turinèioje hierarchà krivá? P. V. Ið kur ta idëja, kad þmonës, neþinodami turinio, tapatinasi su ne- paþástama organizacija? Ar jie suvokia, su kuo tapatinasi? Nuo 1996 m. esu ne kartà buvæs Ramuvos suei- gose, dalyvavæs Jorës ðventimuose, bet religiðkai su tuo nesitapatinau. D. R. Man atrodo, kad tam tikra prasme yra du baltø tikëjimo tæstinu- mo variantai. Pirmasis toks, kurá nu- sakë Jonas Vaiðkûnas – yra tradicijos dirva, ir þmogus vidujai jauèia joje esàs. Bet ar tai reiðkia, kad bûti- Kylant á apeigø vietà – Gedimino kapo kalnà. nai turiu priklausyti siauresnei orga- nizacijai? Iðkyla jos tæstinumo klau- gà tikëjimo kelià buvo kreipiami ir pagonys… Reiðkia, jø gel- simas – ne paèios dvasios, ne dirvos, kurioje visi gyvename minë, prigimtinë arba liaudies religija buvo pagonybë, krikð- ir màstome. Manau, kad tai skirtingi aspektai. Tautosakos, èionybë jos neáveikë. Ji liko, ji visada ðalia, su mumis. Greta mitologijos studijos, visa, kas plaèiàja, galbût netgi ir lygina- oficialiosios visada funkcionuoja ir gelminë (liaudies) religi- màja prasme susijæ su baltistika, tradiciniø kultûrø tyrinëji- ja. Ðiuo atveju ëmëmës atkurti institucijas (þyniai, vaidilos, mais, tam tikra prasme tæsia senàjà tradicijà. Susidûrimas krivis). Tokie veiksmai ðiek tiek, aiðku, koreguoja gelminës su ja, domëjimasis, tyrinëjimas irgi yra nuolatinis vidinis, dva- pagoniðkosios religijos funkcionavimà – pagal mûsø dabar- sinis dalyvavimas joje. Tokiu bûdu ji irgi mumyse ir uþ mûsø tinius poreikius jà truputá struktûruoja, reformuoja. Ðia pras- gyvena. Tarkim, Nijolës Laurinkienës disertacijos ir knygos me, jei Gintaras Beresnevièius raðytø knygos „Baltø religi- apie Perkûnà pasirodymo metu – þiemà! – nugriaudëjo per- nës reformos” tæsiná, mûsø pastangas galëtø pavadinti dar kûnija. Tie jos darbai – ðiuolaikinis senosios tradicijos gyva- viena baltiðkojo tikëjimo reforma. Tai iðties reforma, nes savimo faktas. Tyrinëjimai, mokslas irgi tai paèiai tradicijai pri- vo religinei veiklai suteikiame naujas formas, iðraiðkas, átei- klauso (turiu omeny mokslà kaip gyvà ir dorà paþinimà). Pa- sinimus. Daþnai klausiama, kam tai darome? Tai normalu, þinimà priskiriu tai paèiai tradicijai, nes atviras protas, ðir- nes tenka derintis prie esamø politiniø ir socialiniø sàlygø. dis, sàmonë neveikia atskirai. Taip reguliuojama tradicija. P. V. Mokslinis ir religinis paþinimas – skirtingi dalykai…

15 D. R. Religija ir dvasinis gyvenimas – platesnës sàvo- J. T. Svarbiausia, kad þmonëms tai ádomu, jiems tai rû- kos. Bet já tyrinëjantis mokslas priklauso tam paèiam dva- pi, jie diskutuoja. Jei nesiginèytø, eitume prie pabaigos. sios gyvenimui, todël turi sàsajø ir su religiniais vaizdiniais. D. R. Svarbiau ne laikytis vieningos nuomonës, o paèiø Tai dabartinë dvasinë veikla; anksèiau tokio pobûdþio reið- problemø aktualumas. Poreikis màstyti ir kalbëti yra gyves- kiniø nebuvo, bet visada ypaè svarbi buvo psichinë nuosta- nis reiðkinys uþ bendrø nuomoniø teigimà. ta – nusiteikimas paþinti. (Ið èia pagaliau ir þynys). Ir ðtai tau Viena yra organizacija, jungianti, saugojanti, burianti, glo- – dalis þmoniø apsibrëþia, iðkelia dirbtinæ ribà… bojanti, remianti, bet visai kita – krivio áðventinimas, rodan- J. T. Kam iðvis reikalinga Romuva, esà tarsi dirbtinë tis, kad ne tik organizacija kuriama, bet atsakomybës ima- organizacija? Man matant baigia numirti tradicinë lietuviø masi tarsi ir uþ visus, pretenduojama á centralizmà. Jei esi kultûra, iki ðiø laikø egzistavusi natûraliu bûdu. Ið kaimo paðventintoje krivio organizacijoje, esi susijæs su ðventumu. kultûros, ið gyvosios tradicijos daugelis semiamës jëgø, Atsidûræs uþ ribos, jau lieki nepaðventintas, panaðiai kaip tikëjimo. Kaimas palaikë ir neðë tûkstantmetes vertybes. nepakrikðtytas baþnyèioje. Ties tuo apsisprendimu ir prasi- Visa tai nyksta; daug laiko praleidþiu sodyboje Ðvenèioniø deda tæstinumo dilemos. rajone, todël procesà matau ið arti. Per deðimt metø kaime J. V. Degradacijà galima palyginti su karo padëtimi. Kaþ- iðmirë beveik visi senoliai, liko tik viena senutë. Baltø civi- kas, pagriebæs vëliavà, puola ið apkasø ir bëga á prieká. Atsi- lizacija laikësi todël, kad jà maitino gyvoji kaimo tradicija, rado þmogus, kuris iððoko ið apkasø… Nevyko jokie profsà- liaudies kûryba. Greit natûralios tradicijos nebeturësime. jungos rinkimai, jis tiesiog buvo pasirengæs perimti vëliavà. Kraðtotyros, folkloro rinkimo, ansambliø judëjimas irgi pri- P. V. Nelyginkite ðventiko su kiauðiniene… klausë tradicijos gaivinimo judëjimo bangai. Kodël ji buvo J. V. Kaip buvo iðrinktas krivis? Raskite kità þmogø, ku- tokia intensyvi prieð dvideðimt metø? Tada jau irgi buvo ris, nebijodamas sukomplikuoti reikalø akademiniuose ir ki- galo pojûtis… Tai pereisime; kà darysime toliau? Beregint tuose sluoksniuose, imtøsi atsakomybës ir pasakytø: taip, prapuola natûralios tradicijos terpë. Nori nenori tenka kurti esu krivis. Buvo toks þmogus, kuris savimi tæsë tradicijà. tokià struktûrà, kuri bus pajëgi pratæsti tradicijos misijà. Aið- Juk paskelbëme pripaþástà, kad Jonas Trinkûnas buvo ver- ku, tai dirbtinës priemonës, bet kitokios organizacinës for- tas valstybinës Jono Basanavièiaus premijos. mos ðiuo metu nematau. Negalime leisti, kad nieko esmin- D. R. Pavyzdys su vëliava geras, bet jis dviprasmiðkas. gai lietuviðko nebeliktø. Pirma, niekas neðaudo á nugarà… Esà èia visi þlunga, þûs- P. V. Romuva nëra sukûrusi nuoseklios teologijos. Ro- ta, kraujais paplûdæ, vëliava smunka á purvà, kaþkas griebia muvieèiai vos ne peiliais muðasi aiðkindamiesi, nes daþnai ir neða… Antra, situacija kitokia: visi ramiai sëdim, tarp mû- mano skirtingai. Vieni aiðkina, kad Perkûnas – per kûnà ei- sø stovi vëliava, vienas staiga pribëga ir kaþkur jà neða… nanti energija, kiti siûlo padaryti galutinæ mandalà… Koká Norisi jam pasakyti – palik tà vëliavà, kur jà velki? jûs èia matote tæstinumà? J. V. Mûsø nepatenkina dabartinë amorfiðka baltø tikëji- mo struktûros, kaip ir apskritai visos tautos bûklë. Ji neatspari ES spaudimui, kuri angaþuojasi ne tik teisiðkai, bet ir ekono- miðkai. Norite palikti mus nuogus ant ledo? Kiekvienas savaip ateina. Ið vaikystës atsime- nu... Amþinà atilsá mano tëvukas su dideliu saldai- niø maiðu praðo manæs ið- mokti poterius. Nesutikau, saldainiø nepaëmiau, po- teriø nesimokiau. Po to niekada nepriëmiau krikð- èionybës (kaip ir ateizmo), bet vienu metu priëmiau tradicijà. Ið pradþiø joje ne- maèiau religijos, bet, kai pamaèiau, supratau, kad ji þmogui atlieka visas religijos funkcijas. D. R. Dvasinis, religinis gyvenimas yra labai gi- Krivis Jaunius su Seimo nariu Gediminu Jakavoniu. lus ir asmeniðkas. Kodël

16 ir kultûrinës erdvës ir kiek mums, t.y. kriviui, jos gali bûti duota? Ir ko laukiam? Istoriðkai þvelgiant, visiðkai neakcen- tuoèiau þyniavimo, þynio statuso. Sakyèiau, jo ágaliojimai daug didesni – visuomenës organizavimo principas. Tai sta- bilumo garantas, þmogus, apie kurá visa sukasi. Jis organizatorius, turintis tvirtus ryðius su politine valdþia. Yra daug panaðios institucijos egzistavimo paliudijimo pavyzdþiø (pagal skirtingà vystymosi kryptá) ið germanø kraðtø. Nuo sak- sø iki Islandijos, kurios kelias sagose (jø pasakojamosios tradicijos kûriniai) gerai dokumentuotas. Visa ten kûrësi nuo pradþiø – þmonës ið Norvegijos atplaukia á Islandijà, negy- venamà salà. Jie atsineða ir atkuria tai, kà jau turëjo kitur. Matom, kaip krivio analogas veikia ðalia politinës valdþios, kaip jis, pavyzdþiui, irgi turi politinës valdþios galià, kaip jis renkamas arba jo institucija paveldima. Kaip jis gyvena – ar

Áðventinimo rengëjas Jonas Vaiðkûnas. kaþkas turëtø þinoti, ar að gyvenu kaip religingas þmogus, ar ne? Ir dabar man tarsi sakoma – skirtumas tarp mûsø tas, kad að esu religingas, o tu ne. Yra trys sluoksniai: aukð- èiausias lygmuo – savo vidumi dvasingas þmogus, kitas krað- tutinumas – þmogus, priklausàs konkreèiai religinei organi- zacijai, per vidurá – þmogus, gyvenàs tam tikrà religiná gy- venimà, ne vien vidiná, ið dalies ir ritualiná, bet nepriklausan- tis konkreèiai religijai. Yra toks tarpinis variantas, manau, kad jo nereikia iðbraukti. Tai iðplaukia ið archetipiniø kultû- ros klodø. Manau, kad remdamosios bûtent ðita viduriniàja laikysena religijos organizuojasi ir jà uzurpuoja. J. Ð. Kuo vis labiau tyrinëjamas ir ryðkëjantis istorinis kontekstas galëtø padëti aiðkintis baltø krivio institucijos raidos niuansus? Romuvietis Tadas Ðidiðkis apeigø metu. V. V. Maniau, kad daugiau kalbësim apie istorinio krivio sampratà, kaità, semantikà ir kt. Uþkliuvom uþ to nelemto yra laikinas, ar nuolatinis… Man tai aiðkinantis nereikia Si- tæstinumo; va, þmogus praðo parodyti dokumentus, kas to- mono Grunau. Man uþtenka paragrafo ið Petro Dusburgie- kie esat… Bendruomenë, kuri tuo gyvena, teigia savo sam- èio kronikos. Ten tokia átikinanti medþiaga, kad jos pakanka pratas, deklaruojasi. Kaip sakiau, krivio áðventinimas yra re- korektiðkam realijos atkûrimui ir pateikimui. Ir tai net ne vi- konstrukcijos dalis. Krivio áðventinimo kontekstas ádomus tuo, siðkai prûsiðka. Tuos krivuliø paliudijimus 1930 m. pateikë koks jam suteikiamas vaidmuo, koká jis realiai galëtø vaidin- Henrikas Lowmiañskis. Tas reiðkinys yra ypatingas (jei kal- ti. Ta prasme institucijos kûrimas yra korektiðkas, teisingas, bëtume vien apie lazdà, kuri yra susirinkimø þenklas). Pa- istoriðkai pagrástas – kone ðimtmeèiais galime nuþymëti jos vyzdþiui, þodis „klubas” – laisvø vyrø susirinkimas, suðauk- istorinius paliudijimus. tas lazda (anglø club ‘lazda, vëzdas’). Tik tiek skiriasi, kad Koks dabar jos vaidmuo? Kiek norime uþimti dvasinës vokieèiø lazda buvo storu galu. Mûsø krivulë iðsiskiria tuo,

17 kad ji suriesta, manau, greièiausiai dël to, kad kvieèiama – krivulës, akmens amþiaus kirvuko, perimto ið Perkûno susirinkti á ratà. Kà krivis daro? Ðaukia susirinkimus. Kà be ðventyklos liekanø, – akivaizdoje. Po þodþiø – aukojimas, to? Në vienas susirinkimas neprasideda be apeigos. Kaip niekaip nerekonstruotas, o toks, koks iðliko – ugniai, þemei… krivis yra iðlaikomas? Germanø kraðtuose apie tai iðlikæ la- Vykusiose apeigose nematau në vieno sintetinio ar pritempto bai skirtingi pavyzdþiai. Buvo nustatyti mokesèiai bendruo- dalyko. Pavyzdþiui, priesaika – visos senosios tautos pri- menës nariams. Jam atitekdavo ir karo grobio dalis. Jei kri- siekdavo, tikëdavo þodþio galia. Þodþiai, þinoma, sukurti da- vis iðbûrë, pasakë, kad þenklai rodo karo sëkmæ, ir jei karas bar, bet jie sukurti naudojant senuosius tekstus, maldas, tam pasisekë, tai visiðkai suprantama, kad krivis gauna savo karo tikrà juose slypintá religiná jausmà. Panaðiai prisiekiama ir grobio dalá. Be to, krivis gyvena kaip bajoras ar didikas, turi Seime – tai archetipiniai dalykai. Vietoj Seime giedamo him- savo asmeniná domenà, þirgø kaimenæ, savo sodybà su pui- no mes sugiedojome senas lietuviðkas giesmes. Kuo mûsø kiais pastatais, kurie yra greta ðventovës, turi savo þmo- priesaika skyrësi nuo kokios nors visuomeninës ar politinës nes, priklausomus nuo jo valios. Svarbus principas, kaip kas organizacijos naudojamos? Tuo, kad joje buvo pakviesti da- já iðlaiko, juk nei ið ðio, nei ið to jis negali gyvuoti. Tarkim, jei lyvauti ir baltø dievai. Ir jie dalyvavo, kaþkoks dienraðtis pa- visuotiniai religiniai susirinkimai vyksta kas metai ar dukart raðë, kad pagonys juokavo: dviem apeigø valandoms pasi- per metus, tai daug reiðkia. Tai niuansai, bet ði tema yra darë gerà saulëtà orà – skylæ tarp debesø, bobø vasaros puikiai ðaltiniø paliudyta. Nieko neiðradinëjame, tik atpaþás- vidurdiená ant Gedimino kapo kalno. Paraðyta teisingai, tik tame modelá, struktûrà, kuriais remiantis istorinë krivio insti- reikia iðbraukti þodá juokavo, nes mes nejuokavom. Iðvaka- tucija funkcionavo. rëse kalbëjom, abejojantieji klausë, kas bus, jei lis. Mûsø J. Ð. Krivis buvo atðventintas pagal scenarijø – pasirink- vaidilø buvo pasakyta: lietaus nebus. Ir ne tik nebuvo – ðvietë ta keliø pakopø þyniø, vaidilø (vaidilø rato), krivio struktûra. saulë. Ir tai buvo religinis aktas. Ar tai ið þinomø ðaltiniø sumodeliuotas sintetinis iðmàsty- D. R. Man girdint Jonas Vaiðkûnas iðvakarëse þadëjo, ir mas (naudota ir prûsiðkoji, ir lietuviðkoji medþiaga), ar pasi- tikrai – tà dienà maþdaug nuo 11 iki 13 valandos ðvietë saulë, rëmimas intuicija, bendra nuovoka, gal mistiniu þinojimu? o prieð tai ir paskui kiaurai lijo. Bet tai dar ne religija! Ar tai pamatuotas bendrabaltiðkojo modelio atkûrimas, ar J. V. Ið ðalies þiûrint – taip: ðvieèia saulë, kaþkas susap- improvizacija ðiuo metu jums aprëpiamo paþinimo motyvais? navo sapnà. Religiniais tokie ávykiai tampa iðgyvenimo pras- Beje, apeigø metu, regis, suvis neiðryðkëjo gentinë lietuviø me… Sakysim, niekuo dëta religija, jei policija pagavo vagá ir baltø specifika, nors rûbai, papuoðalai, simboliniai akcen- ir jis gràþino man pavogtus daiktus. Jie tampa religiniais, jei tai buvo perimti ið konkreèiø vietoviø ir laiko… prieð tai dariau apeigà, kad taip atsitiktø. J. T. Jonas Vaiðkûnas ið pradþiø sukûrë grandioziná áðven- Iðgyvenu tai kaip apreiðkimà, kuris yra visø religijø turi- tinimo scenarijø. Gal tris kartus já trumpinau. Mane gàsdino nys. Þmogus gali kurti teorinius konstruktus. Tada jis yra toks uþmojis. Norëjau, kad bûtø kukliau, kad tik tarp savø religiðkai uþsiangaþavæs, bet, kai jis patiria apreiðkimà, ágy- visa vyktø… Principinë vieta – kur akcentuojami trys þmo- ja religiná jausmà. Kai praðomasis rezultatas nuolat pasitvir- gaus amþiaus tarpsniai. Kaip trys dievai, dievø triada – jau- tina, tada þmogus tampa tikrai religingas. Iki tol jis tik þino… nasis, vidurinysis ir senis. Turëjo bûti maþas berniukas, að Po to jis jau ir jauèia. Kaip ir daugelis þmoniø, paþástanèiø – vidury ir senasis Algimantas Indriûnas. Ir nebuvo to ber- tradicijà, dainas, paproèius, apeigø eiliðkumà ir kt. Ir visiems niuko. Tada daugiau nediskutavom, sakiau, kad pats pa- atrodë, kad tai bûtina kultûros vyksmo dalis, bet giliojo jaus- tvarkysiu. Vietoj berniuko paëmiau savo maþàjà dukrà Vët- mo nebuvo. rà. Maniau, kad viskas perdaug vyriðka, patriarchaliðka. Kaip J. Ð. Kokios buvo krivio institucijos simbolinës raiðkos raðë Vincas Vyèinas, Perkûno epocha baigiasi, ateina Lai- priemonës? mos era… Galvojau – tegu Vëtra atstovauja Laimos epo- V. V. Manau, neblogai paþástame muziejuose saugomas chai. Jonas tada labai susinervino, baisus dalykas… Sa- lazdas – krivules. Tai jau chrestomatiniai pavyzdþiai. Kriviø kiau, palik man nors tai nuspræsti… Vëliau jis sakë, kad vi- krivulës vëliau virto kaimø seniûnø valdþios þenklais. Jomis sas áðventinimas kabojo ant plauko – tada norëjæs jo atsisa- buvo perduodamos þinios (ir pati krivulë kartais buvo suvo- kyti, esà griuvusi visa sistema, pagrindinë idëja. Manau, kad kiama kaip þinia, kaip siuntimas ástaèius raðtelá ar sutartus mûsø apeigose turi dalyvauti daugiau moterø. Sako, uþteks, þenklus). Krivulës buvo áprastas, niekuo neypatingas daiktas vaidiluèiø daug yra… Sakau, vaidiluèiø visur yra, ir baþny- Vakarø Prûsijoje, Vokietijoje – iðlikæs, puikiai ðaltiniuose uþ- èioj jos vaikðto, þiedelius barstydamos… Moterys ir krivë- fiksuotas. Kokia raida? Seniai atkreiptas dëmesys á Gniezno mis galëtø bûti, reikia kelti jø statusà. Jono manymu, pa- katedros duris. Viena jø scena rodo, kaip misionierius, vëliau grindas – ðaltiniais paliudyta vyriðkøjø dievø trejybë: Perkû- ðventasis Adalbertas, atvykæs pas prûsus, rankose laiko vys- nas, Patrimpas, Patulas. Sakiau, kad tai fiksuota Prûsijo- kupo lazdà, o prûsø prieðakyje stovintis þmogus laiko savàjà je… Þodþiu, dar esame diskusijø lygmeny. lazdà – krivio lazdà, krivulæ. Jie kalbasi, ir jø rangai vienas J. V. Ávyko archetipinë priesaika – nebuvo jokio prûsið- kità atitinka. Jie bendrauja lygiomis teisëmis. Prûsø lazda ati- kojo ir lietuviðkojo kokteilio. Prûsai buvo baltai, visa buvo tinka vyskupo lazdà. Ji iðnyra sutartinëse, dainose… tas pats, kaip ir pas mus. Kokia apeigø esmë? Krivis pasa- Arba elgetos lazda. Daugelis krivystës, Ramovës tyrinë- kë priesaikos þodþius. Prieð juos pasakydamas krivis buvo tojø gilinosi á detales, specifinius religinës raiðkos dalykus, savo rëmëjø ir bendruomenës nariø, kurie suvaþiavo ið visø bet reiktø apþvelgti visà raiðkos kompleksà. Yra þiniø, kad kraðtø, rate ir iðtarë priesaikos þodþius dievø ir ðventenybiø krivio pasiuntiniui pakluso kunigaikðèiai ir visi kiti. Kodël?

18 Todël, kad tai buvo visiems privalomas organizacinis principas. Aiðku, kad pasiuntiniui su krivio lazda visi turëjo paklusti. Nerimta á panaðius reiðkinius þvelgti kaip á teokratijà – apie tai jau visa bibliotekëlë priraðyta… J. V. Ðiuo metu krivio institucija – dvasinio pobûdþio. Ma- nau, kad kriviu buvo áðventintas labiausiai to vertas þmo- gus. Klausimas toks – kà per mus nori pasakyti dievai, ko- dël jie mums tai leidþia daryti? Neplanavome to daryti, bet taip iðeina – dievai ne prieð. Jie atsiðaukia ðaukiamais vardais, neprieðtarauja tam, kà mes darome, jie dalyvauja vyksme kartu su mumis. Nesako: baikite; prieðingai – sapnuo- se, religinëse vizijose jie liepia eiti pirmyn. Kodël kaþkas supyko, kad lietuviai pajudëjo á prieká? Buvo taip ramu, rodos, niekam nieko nereikëjo – vëliava stovëjo sau nuoðaly… P. V. Ar nors vienas ið jûsø gyvai matëte neðamà krivulæ? V. V. Pavyzdþiui, dar po karo (Venantas Maèiekus tai uþfiksavo vëliau) þmonës po kaimus neðiojo krivules – taip vadino raðtelius su kvietimais á sueigas. Dar ir á kolûkiø susirinkimus tada buvo ðaukiama krivulëmis. Tie, kurie kilæ ið Suvalkijos, tai dar prieð kelis deðimtmeèius matë. Kodël kri- vuliø neðiojimas galutinai sunyko? Matyt, lëmë tai, kur ir kam þmonës buvo kvieèiami. J. Ð. Venantas Maèiekus neseniai pasakojo, kad paskuti- në realiai funkcionavusios krivulës – kreivos lazdos – fiksavi- mo vieta buvo kaimas Sintautø apylinkëje. Dar tarpukariu. D. R. Vienas ið bûdø suprasti pagonybæ (jei ðiame pokal- byje naudojam ðá terminà; yra ir kitø) yra galimybë jà suvokti kaip laisvà terpæ bet kokiai dvasinei, religinei raiðkai. Prieðin- gai elgësi krikðèionybë, kuri atëjo ir uzurpavo tokios raiðkos erdvæ. Ir iki valstybinio krikðto priëmimo Lietuvoje XIV a. gale buvo krikðèioniø baþnyèiø (pranciðkonø, pravoslavø), taip pat totoriø maldos namø. Pavyzdþiui, Indijoje senovinë religinë tradicija iki ðiol nenutraukta, ðalia veikia musulmonø meèetë, krikðèioniø baþnyèia, ðivaitø, viðnaitø etc. ðventyklos. Degantis aukuras ir apeigø reikmenø fragmentas. Sauliaus Gudo nuotraukos P. V. Ðaltiniai liudija, kà lietuviai kitur darë. Pavyzdþiui, komiai kaimais þudydavosi, kad tik nepakliûtø lietuviams á jos simboliø ribose. Jei atsiras kiti autoritetai (tarkim, Kriðna), nagus – tai yra uþfiksuota èiudø ciklo padavimuose. Net ðio- kiti rûbai, formos, þenklai ir pan., mes su tuo nesutiksime. Jei mis dienomis Komijoje apie artëjanèià stichinæ nelaimæ sa- kas nors kitaip, ðiuolaikiðkai, permàstys Uþgavënes, mes tai koma – lieta ateina... Jokios laisvos erdvës ten nebuvo, visi pripaþinsime leistinu ëjimu, bet jei kaþkas Vëlines bandys pa- neðë savo tvarkà. Greièiausiai ir tikëjimà. versti Helouvynu, mes su tuo nesutiksime. Pliuralizmas, bet D. R. Tai uþkariavimø tema, apie tai kalbëti bûtø per platu. tradicijø ribose. Jokio uzurpavimo, monopolizavimo. Tik kai Kaip buvo paèioje Lietuvoje? Manau, kad ðia prasme kam iðkyla pripaþinimo sunkumø, nes áðventintas ir garsiu var- pagonybë tapo atkurta tada, kai baþnyèia buvo atskirta nuo du pavadintas prie senosios religijos gaivinimo visada arti bu- valstybës. Kai tik dvasinei raiðkai duodama laisvë, tada su- væs þmogus. Kiti gal norëtø, kad tai bûtø kitas þmogus, dar sidaro situacija, kad bet koks religinis gyvenimas gali rasti kiti – kad iðvis tokio nebûtø, nes esà per didelë garbë þmogui sau erdvæ. Tad ir Romuva turi turëti lygias su kitomis konfe- suteikta. Tarp mûsø yra grupë, kuri nori didesnio struktûravi- sijomis raiðkos teises. Taèiau nepripaþástu jai teisës uzur- mo, tvarkos, bet Jonas Trinkûnas yra liberalus, jis nuolat sa- puoti senàjà tradicijà bûtent ta prasme, kad pastaroji ir buvo ko, kad tradicija pati iðsirutulios. Jei nebûtø tokio þmogaus, pati laisvë. Ðiame kontekste romuvieèiai elgiasi panaðiai kaip bûtø þymiai didesnë grësmë nukrypti á kraðtutinumus. krikðèioniø baþnyèia, kuri savo þinion pretenduoja suimti vi- J. T. Buvau prieð panaðios institucijos atnaujinimà. Bet sà religinio gyvenimo erdvæ. jauèiame, kad yra poreikis, visuomenë to reikalauja. Kaip J. V. Nëra jokio uzurpavimo, tik atsirado vëliavneðys, ku- sakiau, reakcija po to buvo ryðkiai pozityvi. Galiu taip pasa- ris niekada nesakë, kad Perkûnà reikia traktuoti kaip per kû- kyti: galiu sau leisti bûti kriviu. Þinau, koks pavojingas daly- nus plûstanèià energijà… Atvirkðèiai, sakoma: aiðkinkit kaip kas yra valdymas, hierarchinë sistema, ið to plaukiàs totali- norit, bet Perkûnas yra ir jis veikia. Palikta visiðka interpreta- tarinis stilius. Tai man absoliuèiai nepriimtina. Uþ man skir- cijø laisvë. Mes sakome: vienovë ávairovëje. Ginèykis, aiðkink tàjá laikotarpá garantuoju, bet neþinau, kaip bus ateityje. Ne- kaip nori, bet esi mûsø bendraþygis, kol esi tautinës kultûros, norëèiau, kad mûsø judëjimas virstø valdanèia struktûra.

19 J. Ð. Bet ar nevertëtø bent minimaliai sutvarkyti apeigy- bos, kad ásivyrautø sveikas protas, kuris yra tiesioginë Jo no, kad visuomenë aiðkiai þinotø, kas, kada ir kodël daro- iðraiðka. ma? Tarkim, kas ir kodël grynosios lietuviðkosios tradicijos V. V. De facto Jonas Trinkûnas seniai buvo senojo tikë- besilaikanèiam þmogui darytina (nors ir ðiuolaikinëmis for- jimo organizatorius ir apie já sukosi veiklos ratas. Áðventini- momis ar didmiestyje, ar prie eþero nusipirktoje „fazendo- mas – to kelio tàsa. Nuo spalio 19 d. prasidëjo kitas judëji- je”) per Kalëdas, Kupolæ (Rasas), Velykas, Vëlines, Joræ, mo etapas. Tai bus iðbandymas: kiek krivis iðsikovos erd- lygiadienius… Kokios ðventvietës kada, kur ir kaip tinkamos vës veiklai, ar su juo bus kalbamasi kaip su lygiu. Krivis gali ðventëms, apeigoms, rimtiems sambûriams… bûti popierinis arba realus. J. T. Ðiuo metu apeigynas – pakankamo minimumo ri- J. Ð. Matyt, tai priklausys nuo jo laikysenos ir dvasios bose. Jis yra ne tam, kad reikia daryti taip, o ne kitaip. Apei- galiø. gynas – pagalbinë priemonë, kaip þmonëms, norintiems at- P. V. Man kyla klausimas, kodël manoma, kad jei esi likti ritualà, apeigà, orientuotis. Bet ne tam, kad ákaltume á tautosakininkas ar mitologas, tai bûtinai ir pagonis? galvas, jog esà reikalingas toks, bet draudþiamas kitoks apei- D. R. Neutrali pozicija reiðkia, kad ne prieðinga. gø atlikimas. J. V. Tai yra religija, nors daug kam mûsø judëjimà norë- Kaip yra, kai atsiverti knygà? Ji tavæs neprievartauja, tik tøsi matyti tik kaip þaidimà tradicija. Krivis tol neð senojo pataria. Tradicijà iðlaiko ne tik knygos, bet ir þmonës. Ðiuo lietuviø tikëjimo vëliavà, kol turës gerà ryðá, nes jis yra visø atveju þmogus, atstovaujantis tradicijai, turi teisæ pasakyti, laikø mûsø dievø ir vëliø tarpininkas. Be visuomeninës funk- kad galima pasirinkti. cijos, jis – vaidila, þmogus, palaikantis ryðá su mûsø dievais. J. Ð. Jei bus visiðkas liberalizmas, improvizacija, tai, pa- Religijotyrininkai gal uþsipuls, bet niekas negali uþsipulti mû- sak Prano formuluotës, naujieji religiniai judëjimai visiðkai sø mirusiøjø protëviø autentiðkumo, buvimo prasmës, moks- iðsklis. liðkai nuginèyti dievø ir vëliø buvimo. Jauèiamës taip: jei kri- J. V. Stengsimës, kad kertiniai lietuviø religijos ir tradici- vis neneð vëliavos, tai vëlës nebus su mumis, vëliava tik jos elementai iðliktø. Kad Lietuvoje bûtø þinomos vietos, ku- miegos ðventame kampe ir lauks, kada atsiras didvyris, kuriose ðvenèiamos pagrindinës ðventës, kad bendruomenës ris nepabûgs atsakomybës jà neðti. Ateitis tokia: dievai ir (ir joms prijauèiantys) á tam tikras ðventes susirinktø kartu, vëlës be mûsø pastangø nieko nepadarys, turi bûti atsakin- visuotinai. Kiðtis á turiná, individualius dalykus nesiruoðiame. gas þmogus. Noriu jam palinkëti kuo glaudesnio ryðio su Tegu, pavyzdþiui, Darius Ramanèionis su ðiaulieèiais sa- mûsø dievais, vëlëmis, protëviais. vaip supranta. Mes tai toleruojame; ryðkaus nukrypimo á ða- J. T. Sueigoje ið þmoniø iðgirdau neáprastas kalbos for- lá natûraliai neleidþia pati tradicija. mas – ákrivinimas, krivystë. Suvokiau, kad vyksta natûrali J. T. Vykintas gerai pasakë – tai proceso dalis, dar vie- tradicijos eiga, o að esu to dalyvis. Tik ið dalies save tapati- nas þingsnis, reiðkinys. Ir tokiø reiðkiniø yra daug. Mane ste- nu su krivyste. Tai, kas ir èia buvo iðsakyta, atskiriu nuo to, bina, kad, pavyzdþiui, þmonës stato ðventyklas. Mes pasta- kaip pats tai suprantu. Tai, kas dabar darosi, mano galva, tom kuklø akmeniná aukurëlá, ir jo mûsø apeigoms, ðven- yra krivio institucijos átvirtinimas. Mano vaidmuo, aiðku, lai- tëms uþtenka. Mano þiniomis, Lietuvoje ðiuo metu jau pa- kinas – kiek reikës, tiek juo ir bûsiu. Abejoniø neturiu, nes statyta ne maþiau deðimties ðventyklø (visai neseniai man tai iðgyvenu kaip normalø ir tikrà dalykà, reikðmingà gyveni- praneðë, kad statybos vyksta Rokiðkio r.). mo laiptelá. Mano tikëjimas – visiðkas, nes tikiu ateitimi. Arba kas yra Orvydø sodyba, ten sustatyti akmenø kal- nai? Tai tektoninës jëgos, kurios kaip vulkanai verþiasi ið Þemës. Tokiø vulkaniukø dabar Lietuvoje daug – tai mûsø Continuation of the Criwe (Krivis) galingos senosios jëgos. Institution P. V. Viliø Orvydà, vienuolá, padarëte pagonimi? After the initiation ritual was held on October 19, 2002 J. T. Viliø Orvydà gerai paþinojau, esu daug su juo ben- historical and contemporary situation of the Institution of dravæs, pas já gyvenæs. Jis ávairiø aiðkintojø labai iðkraipy- the Criwe (Krivis) became the focus of the debate in which tas. Galiu tvirtinti, kad Vilius Orvydas savo pasaulëjauta bu- Jaunius–Jonas Trinkûnas, the Criwe and the leader of the community of the ancient Baltic faith, Jonas Vaiðkûnas, the vo tikras gamtameldis. Jis buvo didelis universalistas – to- senior priest of the Romuva (the Romow) in Molëtai, Dr. kia buvo ir jø su tëvu kuriama ðventykla, atstovaujanti vi- Vykintas Vaitkevièius, the archaeologist Pranas Vildþiûnas, soms pasaulio religijoms. Paskui já vienuoliai ir kunigai ëmë the post–graduate and the investigator into religion and folk- formuoti, „padarë” pranciðkonu. lore, Dainius Razauskas and Juozas Ðorys, the profession- D. R. Ádomus dalykas, kad tarp ideologijø galima, bet als of the magazine Folk Culture were engaged. The olden Lithuanian spiritual Krivis (Criwe) Institution of the tradicijoje gyvai nubrëþti ribà tarp krikðèionybës ir pagony- worshipers of nature, which existed 600 years before, is bës neámanoma. Ir vargu ar reikia. Nematau tame jokios represented by it. By its revival a step ahead has been eklektikos ar prieðtaravimo. Nei baþnyèia, nei niekas kitas taken with the attempt to strive for the recognition of the neturi teisës savintis tradicijos. Ji – visø. Tiek krikðèionybë religious community of the Baltic faith as a traditional con- ilgainiui ágyja nacionaliná pavidalà, tiek ir senoji lietuviø tra- fession of Lithuania. The main reason for this action was the fact that religious groups commonly refer to their own dicija pasipildo krikðèionybës bruoþais. land, culture, spiritual traditions whereas another large uni- J. Ð. Kaip ásivaizduojate aptarto reiðkinio ateitá? versal religions in Lithuania are of global origin, they are D. R. Norëèiau palinkëti ir netgi papraðyti Dievo pagal- brought from afar.

20 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2003/1 (88)

Ðv. Valentino diena: jaunimo paproèiø migravimas laike ir erdvëje

Þilvytis ÐAKNYS

Straipsnio objektas: modernioje ir postmodernioje vi- madienis – antras geguþës sekmadienis) netrukus papli- suomenëje kultûros elementø sklaida ágauna vis intensy- to visoje Europoje.2 Vos susikûrusi ir sovietmeèiu nu- vesná pobûdá. Per trumpà laikà perduodamos ir perima- naikinta ðios ðventës tradicija XX a. pabaigoje Lietuvo- mos netgi teritorijos ir kultûros atþvilgiu tolimø bendruo- je vël atgimë.3 meniø kultûros realijos. Ðá reiðkiná galime aptarti nagrinë- Kultûros modernizacija ir globalizacija Lietuvoje su- dami jaunimo ðvenèiø kaità antrojo ir treèiojo tûkstant- teikia unikalià galimybæ panagrinëti dar vienà teritori- meèiø sandûroje. Ankstesnieji autoriaus atlikti ðiuolaiki- nës paproèiø sklaidos (difuzijos) variantà. Þiniasklaidos, nio jaunimo paproèiø tyrimai atskleidë labai spartø ðv. Va- vëliau ið dalies kultûros namø, net ir mokyklø iniciatyva lentino dienos paproèiø plitimà. Tikslas – atskleisti jø raið- viena ið labiausiai ðvenèiamø jaunimo ðvenèiø tapo ðv. kà Lietuvos kultûroje, leidþianèià prisidëti prie tradicinës Valentino diena. Pavarèius laikraðèius ir þurnalus maty- ir moderniosios kultûros elementø sàveikos problemos ap- ti, kad tik kiek daugiau dëmesio skiriama Kalëdoms ir tarimo. Tikslo siekiame spræsdami ðiuos uþdavinius: 1) at- Naujiesiems metams. Kaip ir Motinos dienà, poreikis skleisti ðv. Valentino dienos iðtakas; 2) apibûdinti ðios jau- ðvæsti ðià ðventæ kyla ið vidaus. Pagundai pasveikinti pa- nimo ðventës paproèius Lietuvoje ir 3) atskleisti ðv. Valen- tinkamà merginà ar vaikinà ar prisipaþinti mylint sunku tino dienos raiðkà sovietiniø ir tradiciniø lietuviø ðvenèiø atsispirti. Tiesa, Lietuvos klimatinës sàlygos tokio pobû- struktûroje. Istoriniu geografiniu ir lyginamuoju metodais dþio ðventei ne itin palankios. Tai kiek stabdo þaibiðkà atliktas tyrimas leido suformuluoti tokias iðvadas: ðv. Va- ðventës plitimà. Taip pat matomos tendencijos, kad ly- lentino dienos atveju pasireiðkusi kultûros elementø difu- giai tokiu pat keliu gali bûti importuotas ir Helouvynas, zija plastiðkai pakeitë sovietmeèiu ádiegtus ir jaunimo mo- galbût net ir amerikieèiø Padëkos diena. Kaip ir Moti- difikuotus nunykusius vasario 23-iosios ir benykstanèius nos diena, ðv. Valentino diena atsirado Europoje, su kovo 8-osios dienos „ðventinius” paproèius. Tradiciniai emigrantais nukeliavo á Amerikà4 ir, þiniasklaidos mo- paproèiai prie ðiø dienø kultûros pokyèiø prisiderina lë- difikuota, vël gráþo á Europos valstybes,5 tarp jø ir á Lie- èiau, todël nesuformuoja tinkamos alternatyvos ðv. Valen- tuvà. Dar daugiau, Baltarusijoje ji tapo identifikacijos tino dienos ðventei. Ji tapo viena ið populiariausiø Lietu- su Europa (masiniø jaunimo eityniø su lozungu „Balta- vos paaugliø ir jaunimo ðvenèiø. Jaunosios kartos ji suvo- rusija á Europà”) priemone.6 kiama kaip „tradicinë” lietuviø ðventë.1 Ankstesnieji mano vykdyti ðiuolaikinio jaunimo pa- proèiø tyrimai atskleidë labai spartø ðv. Valentino die- Ávadas nos plitimà.7 Tai, naudojantis istoriniu geografiniu ir lyginamuoju metodais, paskatino atlikti ir platesnius Vienomis ið svarbiausiø galime laikyti þmogaus gyve- 2001 m. padëtá liudijanèius ðv. Valentino dienos papro- nimo ritmà reguliuojanèias ðventes. Neretai uþ tûkstan- èiø tyrimus. Tikslas – atskleisti jø raiðkà Lietuvos kul- èiø kilometrø atsiradusi ðventë buvo priimama kaip sa- tûroje, leidþianèià prisidëti prie tradicinës ir modernio- va, ðventimo tradicijoms nunykus po keliø deðimtmeèiø sios kultûros elementø sàveikos problemos aptarimo. jà vël pradëdavo ðvæsti jau kaip tradicinæ. XX a. ketvir- Iðsikelto tikslo siekiame spræsdami ðiuos uþdavinius: 1) tuoju deðimtmeèiu Lietuvoje galime surasti kituose krað- atskleisti ðv. Valentino dienos iðtakas; 2) apibûdinti ðios tuose ðvæstø ðvenèiø ádiegimo pavyzdþiø. Tarpukariu, kaip ðventës paproèius Lietuvoje ir 3) atskleisti ðv. Valenti- ir kiti kraðtai, pradëjome minëti Motinos ir Tëvo dienas. no dienos raiðkà sovietiniø ir tradiciniø lietuviø ðven- Paskutiniaisiais nepriklausomybës metais miesteliuose èiø struktûroje. Toks tyrimas Lietuvoje yra pirmas, to- ir miestuose bent jau pirmoji buvo ðvæsta ið ðirdies. Ið dël á baigtiná negali pretenduoti; juo tesiekiama atkreip- Anglijos á JAV XX a. pradþioje patekusi ir èia kiek paki- ti dëmesá á naujai besiformuojanèiø paproèiø raiðkà ðiø tusi ðventë modifikuotu pavidalu (ketvirtas gavënios sek- dienø visuomenëje.

21 MOKSLO DARBAI

Jaunimo ðventës iðtakos kio pobûdþio diena Europoje ir net Didþiojoje Britani- joje. Panaðø pobûdá turëjo ir Befanijos, ðv. Agnës die- XIV a. kanonizuoto ðventojo Valentino diena spar- na, Uþgavënës, Geguþës ðventë ir daugelis kitø kalen- èiai pradëjo kaupti chronologiðkai artimø (sezoniðku- doriniø ðvenèiø. Apie ðv. Valentino dienos tradicijas mo prasme) ðvenèiø paproèiø elementus. Didþiojoje Lietuvoje þinome tik ið prieðkará menanèiø Kauno Vy- Britanijoje, ið dalies ir kitose gretimose Vakarø Euro- tauto Didþiojo universiteto studentø. pos ðalyse, prieð kelis ðimtmeèius ði diena buvo jauni- Nykstant tradicinëms jaunimo bendrijoms ðventë pa- mo vedybiniø spëjimø, kartu ir lokaliniø bendraamþiø kito. Pastaraisiais metais Anglijoje, ðalyje, kur ði ðventë bendrijø atsinaujinimo diena. Pavyzdþiui, Anglijos ir tradicinë (Witlak þodþiais, tai daugiau miesto, o ne kai- Ðkotijos merginos tikëjo, kad pirmasis ðv. Valentino die- mo ðventë11), pasak Bagl, jai siekiama suteikti ir dvasin- nà sutiktas vyras bus jos jaunikis. Kai kur ðios dienos gesná, net ðeimos ðventës pobûdá.12 Su emigrantais á JAV iðvakarëse sëjo kanapes parapijos kapinëse (panaðiai persikëlusi ðventë tapo ásimylëjusiø þmoniø diena ir ága- kaip Lietuvoje per ðv. Andriejø) arba kelyje á vaikinø vo toká pavidalà, koká mes neseniai perëmëme. namus tikëdamosios, kad pamatys bûsimà vyrà. Ðià die- nà jaunuoliai vieni kitiems siøsdavo dovanø, pridëda- Ðventës raiðka Lietuvoje mi ir eilëraðèiø. Kai kur (Derbiðire ir Lankaðire) kaimo vaikinai ir merginos mesdavo burtus, ir iðrinktieji Lietuvos istorijos instituto ir Jaunimo turizmo cen- tapdavo „tariamais sutuoktiniais” visiems metams; ðven- tro Jaunojo etnografo mokyklos moksleiviai pagal ma- të baigdavosi vaiðëmis ir ðokiais. Tokiu bûdu jaunimo no sudarytà anketà apklausë 136, daugiausia 14–18 me- bendrija prisiimdavo ásipareigojimus reguliuoti jauni- tø paauglius ir jaunuolius. Apibendrinus ðimtà apraðø mo elgsenà ir laikytis bendruomenëje priimtø normø.8 paaiðkëjo, kad ðventë pastaràjá penkmetá tapo masiðka Kolektyvinës suþadëtuvës þinotos ir kai kur Prancûzi- ir nustelbë daugelá kitø jaunimo ðvenèiø.13 Kaip mato- joje, Italijoje.9 Lietuvoje analogijø galima áþvelgti tik me ið schemos, ið tradiciniø tarpukariu jaunuomenës XIX ir XX a. pradþios Sekminiø ir Joniniø paproèiuo- ðvæstø ðvenèiø jà pralenkia tik Kalëdos,14 kita, „naujo- se, per ðias ðventes bûdavo ritualiðkai átvirtinamos drau- ji” Helouvyno ðventë jau lenkia jaunimo beveik visai gaujanèios poros.10 Vasario 14-oji nebuvo vienintelë to- neþinomas Sekmines ir net dabar gana populiarias Uþ- gavënes. Tiesa, ðventë dar tik formuojasi. Trys jaunimo mëgstamiausios ðventës Jos ðventimo mastai varijuoja nuo ðeimos ar draugaujanèios poros iki didelës grupës þmoniø ðventës. Da- lis respondentø jau negalëjo pasakyti, kiek metø jà ðvenèia. Kai kuriø ke- turiolikmeèiø pasakojimais, ðià ðven- tæ jie jau ðvenèia nuo maþø dienø, daþnai net nesusimàstoma, kad ji perimta vos prieð deðimtmetá. Jiems ði ðventë jau tradicinë. 2001 m. ðv. Valentino dienà ðventë net keturi penktadaliai apklaustø jaunuoliø. Beje, dalis jaunimo jos negalëjo ðvæs- ti dël ligos ar iðvykos. Ankstesniais metais ði ðventë irgi buvo ðvæsta. Kai kada ðventæ aptemdo ir nusivylimas meile. Pavyzdþiui, penkiolikametë respondentë ið Ukmergës teigë, kad 2001 m. ðv. Valentino dienos neðven- të. Taèiau 2000 m. ðventë. Ðiais metais neðventë, nes prarado tikëjimà meile.15 Tik viename apraðe ðv. Va-

22 Þilvytis ÐAKNYS. ÐV. VALENTINO DIENA: JAUNIMO PAPROÈIØ MIGRAVIMAS LAIKE IR ERDVËJE lentino dienos neðventimas motyvuojamas amþiumi, ta- rinko, vaikinai pradëjo puoðti kampus balionais, stumdë èiau irgi susijæs su draugo neturëjimu. Keturiolikmetë ir tvarkë baldus – ruoðë kambará ðokiams, o panelës ke- pateikëja teigia: „Ðv. Valentino neðvenèiau, nes nebuvo pë tortà”.23 Formuojasi ir specifiniai ðv. Valentino die- su kuo, ir ðiaip esu per jauna”.16 nos þaidimai. Kybartuose siûlu sutvirtinamas draugiðku- Paprastai visi moksleiviai ir studentai ðià ðventæ pra- mas. Sustojæ ratu jaunuoliai svaido siûlø kamuolá vienas deda ðvæsti nuo pat ryto. Kartais minimos ir iðvakarës. kitam, paskui siûlai gràþinami atgal. Tokiu bûdu suþino- Apraðe teigiama: „Ið vakaro su artëjanèia ðv. Valentino ma, ar linkëjimai nuoðirdûs.24 Taip akcentuojamas ir so- diena pasveikino tëtis ir mama, paèià ðv. Valentino die- cialinio solidarumo jausmas, formuojamas grupinis, o ne nà pasveikino sesuo, klasës draugai, susiraðinëjimo drau- individualus ðventës pobûdis. gai, pusbroliai. Vakare gráþus tëvams ið darbo kartu su seserimi valgiau ðventinæ vakarienæ”.17 Mokykloje pa- Ðv. Valentinas sovietiniø ir tradiciniø lietu- mokos vyksta tik formaliai, nes moksleiviø dëmesio ob- viø ðvenèiø struktûroje jektas – ðventë. Jos metu buèiuojami klasës draugai ir draugës, þaidþiama, siunèiamas paðtas, dovanojamos do- Tarpukariu Lietuvos jaunimas labiausiai laukë „me- vanos, kartais ir net pikantiðkos. Tipiðkas apraðas ið Mai- tiniø” (Velykos, Kalëdos, Sekminës) ðvenèiø, kai kur ðiagalos: „Ryte atëjusi á mokyklà, Justina iðbuèiavo kla- Uþgavëniø (paskutinë mësëdþio diena), Joniniø, atlai- siokus, visus pasveikino: mokytojus, kitus mokinius, pa- dø. Ðiose ðventëse gausiausia apeiginiø ir pramoginiø þástamus. Vëliau þaidë þaidimà „Ðauniausias Valentinas elementø.25 Sovietmeèiu iðpopuliarëjo ribinës metø at- ir Valentinë”,18 vakare ðokama diskotekoje ar net nusi- skaitos ðventës pobûdá ágijæ Naujieji metai. Nors chro- geriama „iki þemës graibymo”. Neretai ir ðeðiolikos ne- nologiðkai su jais ir nesutampanti, ðv. Valentino diena turintys moksleiviai ðia proga geria ne tik alø ar ðampa- ágijo kai kuriø naujametinio ðventimo gamtoje bruoþø. nà, bet ir stipresniø gërimø. Todël dalis tëvø, norëdami Pavyzdþiui, liudijama, kad respondentas su draugais nu- kontroliuoti savo atþalø elgesá, ðv. Valentinui stengiasi ëjo á miðkà, susikûrë lauþà, klausësi muzikos, linksmi- suteikti ðeimos ðventës pobûdá. Neturintys porø paaug- nosi, kepë deðreles ir bulves, maþdaug 21.30 gráþo na- liai raginami pasilikti ðvæsti namie, neretai tëvø vaiðina- mo.26 Naujus metus primena ir liudijimai, kad su tëvais mi ðampanu ir kitais gërimais. per televizoriø þiûrëta ðventinë programa, gertas ðam- Tipiðkas aðtuoniolikmeèiø poros ðventimo scenarijus: panas. Naujametinë ir ðventës baigtis. Pasak ukmergið- „14 valandà á mano duris paskambino vaikinas ir, man kiø, jie ðventæ baigë stebëdami fejerverkus su ðampano jas atidarius, áteikë gyvà juodà ðuniukà su raudonu kas- taurëmis rankose.27 pinu. Sëdëdami kambaryje klausëmës muzikos ir ðtur- Taigi sovietmeèiu ribinio laiko atskaitos ðventës sta- mavome ðaldytuvà”.19 Arba: „Per ðià ðventæ mes (að ir tusà ið Kalëdø perëmusiø Naujøjø metø bruoþø galime mylimasis) sëdëjome apsikabinæ, juokavome, gurkðno- áþvelgti ir ðv. Valentino dienos paproèiuose. Lietuvoje jome ðampanà, valgëm saldumynus vienas ið kito ran- ðventës modelis formavosi ne tuðèioje erdvëje. Soviet- kos”.20 Tokius atvejus papildo ir net nustelbia atvejai, meèiu Lietuvoje ðvæstos sezoniðkai ðv. Valentinui arti- kai draugaujanèiøjø pora ðià ðventæ ðvenèia vienoje ið mos sovietinës armijos ir jûrø laivyno (02.23)28 ir tarp- ðeimø. Dvideðimtmetis pasakoja: „Ið pat ryto pasveiki- tautinë moters diena (03.08).29 Jos, kaip vyrø ir moterø nau visus namiðkius, draugus ir stengiausi visiems su- ðventës, neretai ðvæstos ir moksleiviø, net ir darþeliø kurti kuo ðventiðkesnæ nuotaikà. Vakare susitikau su pa- auklëtiniø.30 Ðv. Valentino diena sparèiai uþëmë nuny- nele. Kiek pabuvæ prisijungëme prie jos ðeimos ir ðven- kusiø ðvenèiø vietà. Kolektyvinës bei individualios prie- tëme kartu”.21 Septyniolikametë pateikëja ðià dienà ðven- ðingos lyties atstovams teikiamos dovanos ið esmës ne- të draugo namuose, kur buvo ir jo tëvas. Jis visoms mer- siskiria nuo teiktø per sovietmeèio ðventes. Tik rodo- ginoms deklamavo meilës eilëraðèius, dalijosi prisimini- mas palankumas prieðingos lyties atstovams iðreiðkia- mais apie pirmàjà meilæ. Visi kalbëjosi apie meilæ, prisi- mas ne uþuominomis; simbolinë dovanø prasmë iðreið- minë net darþelio laikus.22 kiama tiesmukai. Kai kada didesnës jaunimo grupës susiburia kavinë- Be abejo, kiekvienoje visuomenëje gyvavo ðventës, je, ðokiuose ar naktiniame klube. Kartais draugaujan- kuriose dominavo jaunimo atliekamos apeiginës ir so- èiøjø poros bendrauja didesnëmis grupëmis, vëliau atsi- cialinës funkcijos. Taèiau ðv. Valentino dienos sàsajos skiria nuo grupës arba prisijungia prie jos. Daþnai links- su tradicine kultûra gali bûti tik fragmentiðkos. Soviet- minamasi iki paryèiø. Kai kada susirenkama vieno ið meèio „vyrø ir moterø pagerbimo” ðventës (vasario 23 kompanijos nariø namuose. Pavyzdþiui: „Kai visi susi- ir kovo 8) ðvæstos daugiausia gavënios metu, kai ben-

23 MOKSLO DARBAI druomeninis jaunimo gyvenimas tradicinëje visuome- NUORODOS: nëje buvo neintensyviausias (didesnëje Lietuvos dalyje 1. Straipsnis parengtas 2001–12–17 Lietuvos istorijos insti- tuo metu drausdavo linksmybes). Tai pakirto galimy- tuto konferencijos „Migracija ir kultûra” metu tuo paèiu bes perimti tradicinës kultûros elementus, akumuliuoti pavadinimu skaityto praneðimo pagrindu. didesná kieká sezoniðkai artimø Uþgavëniø ar Velykø 2. Pasak J. Melerio, senøjø motinos pagerbimo paproèiø ðvenèiø bruoþø arba buvusias apeigines funkcijas pa- tëvynë yra Anglija. Tëvyninius motinos pagerbimo papro- versti pramoginiais elementais (pavyzdþiui, uþgavënið- èius anglai emigrantai iðlaikë ir Amerikoje, kur 1914 m. kà merginø kibinimà arba velykiná lalautojø pagarbos jà áteisino JAV Senatas ir Kongresas: Kudirka J. Motinos diena. – Vilnius, 1994. – P.5. merginoms pareiðkimà, ðiø atlyginamà dovanomis). Tai- 3. Ðiø ðvenèiø atgaivinimui ir populiarinimui nemaþai pasi- gi galima teigti, kad ðv. Valentino dienos atveju pasitarnavo etnologo Juozo Kudirkos leidinys: Kudirka J. Mo- reiðkusi kultûros elementø difuzija plastiðkai pakeitë tinos diena.– Vilnius, 1989. sovietmeèiu ádiegtus ir jaunimo modifikuotus nunyku- 4. Remiantis Rubikono tarptautiniø ðvenèiø sàvadu, Vasa- sios vasario 23-iosios ir benykstanèios kovo 8-osios rio 14 diena kaip ðventë paþymima tik JAV ir Kanadoje: ðventinius paproèius (nors, kai kuriais duomenimis, jà Rubicon: International holidays – http://www.rubi- dar ðvenèia 78% studentø!31). Galima áþvelgti soviet- con.com/passport/holidays/200102.htm meèiu deformuotø paprotiniø struktûrø tæstinumà, ta- 5. Pavyzdþiui, suomiø etnologë Sirpa Karjalainen straipsnyje „Ðv. Liucijos diena ir Draugø diena: liaudies papro- èiau jau 1988–1990 metais atgimæ tradiciniai vëlyvos èiai, tradicijos, pramogos” atskleidë iðskirtiná jaunuome- þiemos ir pavasario ðvenèiø paproèiai (Uþgavënës, Ve- nës poreiká ðvæsti tokio pobûdþio ðventes. „Draugystës” lykos) vystosi autonomiðkai, tiesa, jausdami ðv. Valen- arba „Draugø” diena, prisidëjus þiniasklaidai, apie 1989 tino dienos poveiká ir nustelbiami jos reikðmës. m. tapo oficialia ðvente: Karjalainen S. St. Lucia’s Day Tyrimai liudija, kad tradiciniai paproèiai taip pat de- and Friend’s Day: Folk Customs, Traditions, Entertain- rinasi prie ðiø dienø kultûros pokyèiø, taèiau lëtai. Be ment // Interacting communities. Studies on some aspects abejo, prisiminus tradicijas galima alternatyva Velykas of Migration and Urban Ethnology. – Budapest, 1993. – akcentuoti kaip dëmesio ir draugystës, Sekmines ar Jo- P. 217–228. nines kaip meilës dienas. Taip jaunimui bûtø sukuriama 6. Information Department of Human Rights Center Vias- na, Europe. Love Prohibited?: Http:www.spring96.org/ galimybë rinktis tradicines ar modernias – tradicinio pa- English/Bulletin/99/situation4.html grindo neturinèias –ðventes. 7. Ðaknys Þ. Pietø dzûkø jaunystë atkurtojoje Lietuvos Res- publikoje: iniciaciniai ir kalendoriniai paproèiai // Mûsø praeitis. – 1999, nr. 6, p. 105–119; Ðaknys Þ. Pietryèiø Lat- Iðvados vijos lietuviai: kultûra, etniðkumas ir bendraamþiø bendrija // Lietuvos etnologija: socialinës antropologijos ir Tyrimas atskleidë ðiø dienø Europos jaunimo po- etnologijos studijos. – 2001, nr.1(10), p. 231–250; Ðaknys reiká ðvæsti meilës ir draugystës dienas. Ðv. Valentino Þ. Senøjø jaunimo bendravimo tradicijø kaita XX a. pabaigoje. [Áteikta „Liaudies kultûrai”]; Ðaknys Þ. Jaunimo dienos atveju pasireiðkianti kultûros elementø difuzi- kalendoriniai paproèiai tûkstantmeèiø sandûroje // Lie- ja plastiðkai pakeitë sovietmeèiu Lietuvoje ádiegtus ir tuviø katalikø mokslo akademijos suvaþiavimo darbai. – jaunimo modifikuotus nunykusios vasario 23-iosios ir Vilnius, 2002, t. 18. – P. 171–194. benykstanèios kovo 8-osios ðventinius paproèius, kar- 8. Plg.: Ðervud E. A. Anglièanie // Brak u narodov Sievier- tu suteikdama jai ir sovietinio Naujøjø metø ðventi- noj i Sievierno–Zapadnoj Evropy. – Moskva, 1990. – mo, ir net ðeimos ðvenèiø bruoþø. Sovietinës „vyrø” ir S.109–111; Rudnev V. V. Ðotlandcy// Brak u narodov Sie- „moterø” ðventës daþniausiai vykdavo rimties ir susi- viernoj i Sievierno–Zapadnoj Evropy. – Moskva, 1990. – kaupimo nuotaikø kupinos gavënios metu, todël nei S.133. jos, nei jas pakeitusi ðv. Valentino diena glaudesniø sà- 9. Krasnovskaja N. A. Narody Italii // Brak u narodov Za- padnoj i Juþnoj Evropy. – Moskva, 1989. – S.112–113. sajø su tradicinëmis ðventëmis neturi. Tradiciniai pa- 10. Ðaknys Þ. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. proèiai prie ðiø dienø kultûros pokyèiø derinasi lëèiau. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusëje // Lietuvos etnologi- Nesuformavus tinkamos alternatyvos ðv. Valentino die- ja, t. 1. – Vilnius, 1996. – P. 112. nai, ði tapo viena ið populiariausiø Lietuvos paaugliø 11. Whitlock R. A Calendar of Country Customs. – Lon- ir jaunimo ðvenèiø. Jaunosios kartos ji jau suvokiama don, 1978. – P. 31. kaip „tradicinë” lietuviø ðventë, ðvenèiama nuo „neat- 12. Plg. Bogle J. A Book of Feasts and Seasons. – Trowbrid- menamø laikø”. ge, Whiltshire, 1996. – P. 75–76.

24 Þilvytis ÐAKNYS. ÐV. VALENTINO DIENA: JAUNIMO PAPROÈIØ MIGRAVIMAS LAIKE IR ERDVËJE

13. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankrað- (Sovietskijie obèegosudarstviennyjie, trudovyjie, voins- tynas (toliau –IIES), b. 2223, l. 1–138. Tyrimas atliktas kijie, molodioþnyjie i siemiejno – bytovyjie prazdniki, 2001 m. kovo mën. Lietuvos istorijos instituto ir Jauni- obriady, ritualy) /red. V. G. Sinicina, sud. V. V. Zaikin. mo turizmo centro Jaunojo etnografo mokyklos studen- – Moskva, 1977. – S. 36. tams apklausus po 5 bendraamþius jø gyvenamosiose vie- 30. „Kovo 8-àjà vyrai stengiasi atiduoti duoklæ moterims uþ tovëse. Apklausta 14% vaikinø ir 86% merginø. 97% res- sveikinimus vasario 23-osios proga, o moterys lieka sko- pondentø teigë esà lietuviai, 2% – rusai, 1% – lenkai. lingos iki kitø metø. Tas pat ir mokyklose. Net pradinu- 36% respondentø gimæ 1984, 21%–1985, 14% – 1983, kai sveikina savo „moteris” bendraklases”: Gutautas S. 13% – 1987, 6% – 1986, 3% – 1982, po 2% – 1979 – 1981, Lietuviø liaudies kalendorius. – Vilnius, 1991. – P.65. 1% – 1988 m. 38% respondentø apibûdino Ukmergës, 31. Cirtautas A. Skinsiu raudonà tulpæ ir atneðiu kovo 8-àjà 13% – Utenos, 12% – Skuodo, 11% – Vilniaus, 10% – // http://www.savas.lt/ ?str= Vilkaviðkio, po 5% – Rokiðkio ir Ðakiø, 4% – Ðirvintø, Apklausa &nr =121. 2% – kituose rajonuose gyvavusias realijas. 14. Respondentø praðëme nurodyti tris labiausiai laukiamas ðventes (mëgstamiausià, antràjà ir treèiàjà), leisdami pasirinkti ið septyniø (Kalëdos, Valentinas, Uþgavënës, Ve- St. Valentine’s Day: the migration lykos, Sekminës, Joninës, Helouvynas). of the customs of young people within 15. IIES, b. 2223, l. 37. Ukmergë. Gim. 1986 m. time and space 16. IIES, b.2223, l. 34. Ukmergë. Gim. 1987 m. 17. IIES, B.2223, l. 25. Ukmergë. Gim. 1983 m. Þilvytis ÐAKNYS 18. IIES, B.2223, l. 1. Maiðiagala. Gim. 1987 m. 19. IIES, B.2223, l. 23. Ukmergë. Gim. 1983 m. The research carried out by the author revealed 20. IIES, B.2223, l. 90. Kybartai. Gim. 1983 m. contemporary European young people’s need to 21. IIES, B.2223, l. 20. Ukmergë, Karaliðkës. Gim. 1980 m. celebrate the days of love and friendship. The 22. IIES, B.2223, l. 105. Skuodas. Gim. 1984 m. diffusion of cultural elements manifesting itself, in 23. IIES, B.2223, l. 22. Ukmergë . Gim. 1984 m. this case, on the occasion of St. Valentine’s Day has 24. IIES, B.2223, l. 94. Gim. 1984 m. changed in Lithuania the holiday customs of the 25. Ðaknys Þ. B. Kalendoriniai ir darbo paproèiai Lietuvoje festival of February the 23d, which was established XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusëje. Jaunimo va- in the Soviet Lithuania and presently became karëliai // Lietuvos etnologija, t.7. – Vilnius, 2001. extinct, and of that of March the 8th, which is in 26. IIES, B.2223, l. 40. Ukmergë. Gim. 1984 m. decline at present, and also has given to it the 27. IIES, B.2223, l. 54a. Ukmergë. Gim. 1984 m. 28. Sovietinës armijos ir karinio jûrø laivyno diena, pradë- features of both the Soviet New Year and even ta ðvæsti 1919 m., turëjo atspindëti masinæ darbo þmo- family holidays. Soviet ‘male’ and ‘female’ festivals niø mobilizacijà ginti socialistinæ tëvynæ ir pirmàsias used to be held at the time of the Lent and Raudonosios armijos pergales prieð „revoliucijos prie- introduced an immense calm and concentration, ðus” 1918 m. vasará. Ðventë traktuota kaip Raudono- therefore they have no any close links with sios armijos gimimo diena: Naði prazdniki (Sovietskijie traditional holidays as well as St. Valentine’s Day obèegosudarstviennyjie, trudovyjie, voinskijie, molo- by which they have been replaced. Traditional dioþnyjie i siemiejno – bytovyjie prazdniki, obriady, ri- customs appear to be as very slow in pace with tualy) /red. V. G. Sinicina, sud. V. V. Zaikin. – Moskva, respect to the adaption of the up- to-date cultural 1977. – S. 75–76. changes. Since there was no any alternative for St. 29. Tarptautinë viso pasaulio moterø solidarumo kovojant Valentine’s Day it became one of the most popular uþ ekonominæ, socialinæ ir politinæ lygybæ diena atsira- festivals among young people of Lithuania. This do 1910 m. Klarai Cetkin pasiûlius. Ji buvo priimta ant- holiday has been currently apprehended by the new rojoje tarptautinëje socialisèiø konferencijoje Kopen- generation as a „traditional” Lithuanian festival that hagoje. Ðventinæ jos nuotaikà liudija citata ið leidinio has been celebrated from „time immemorial”. „Mûsø ðventës”: „Kovo 8-àjà visoje ðalyje skamba muzika ir dainos. Visi vyrai – nuo maþiausio iki didþiausio – su gëliø puokðtëmis ir dovanomis skuba namo pasveikinti giminiø ir artimøjø. Kiekvienoje ðeimoje ðventë. Lietuvos istorijos institutas, O vakare visi renkasi prie televizoriø, kad pasiþiûrëtø Kraþiø g. 5, LT-2000, Vilnius tradicinæ laidà „Ogoniok”, su meile centrinës televizi- Gauta 2002 12 22, jos parengtà Tarptautinei moters dienai”: Naði prazdniki spaudai áteikta 2003 03 07

25 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2003/1 (88)

Laivo simbolika pamario kraðto dainose

Rimantas BALSYS

Objektas – Maþosios Lietuvos þvejø dainos, kuriose ypaè Tokiø dainø vaizdo neáprastumas bei simbolika neginèija- ryðkus laivo statymo (dirbdinimo, kûrimo ir plaukimo juo) vaiz- ma, taèiau dël jo prasmës folkloristai ir mitologai nesutaria. dinys. Tikslas – aptarti laivo simbolikà, parodyti, kaip kinta Pasak B. Kerbelytës, medþio (namo, laivo ar tilto) ávaiz- laivo statymo vaizdinio semantika, atskleisti Maþosios Lietu- dþiui paþinimo, pasaulio, gyvybës medþio10 prasmës suteiki- vos þvejø dainø turinio ir poetiniø vaizdiniø santyká su ðio kraðto mas kelia abejoniø. Autorë klausia, kodël þmogø labiau jau- realijomis bei senàja pasaulëþiûra. Metodai – istorinis lygina- dino kosmoso sandara, jo organizacija, o ne bûties ir buities masis, integralinis. Iðvada. Maþosios Lietuvos þvejø dainose problemos, ir atsako: vestuvës rengiamos ne tam, kad bûtø minëtas vaizdinys gali bûti suprastas kaip: 1) vedybø (gyvy- galima pakalbëti apie kosmogoninius procesus; pagrindinis bës), 2) laidotuviø (mirties), 3) ir vedybø (gyvybës), ir laidotu- tikslas – susilaukti ápëdiniø, pratæsti giminæ.11 viø (mirties) þenklas bei 4) þvejø gyvenimo realija. Dainose (ypaè vestuvinëse) daþni vandens, augalo,12 kalno ir kitokie simboliai ágalina kalbëti ne apie padrikà, bet Laivo statymo (dirbdinimo, kûrimo, plaukimo juo) vaiz- apie darnià simboliø, reikðmiø sistemà dainose, tikëjimuo- dinys bûdingas visø Lietuvos regionø dainuojamajai tradici- se, uþkalbëjimuose, pasakose, visoje tradicinëje kultûroje. jai. Apibûdindamas vienà tokiø dainø, B. Sruoga pastebëjo, Simboliai liudija, kad dainose herojus (herojë) ne tikrovið- jog „laively bernelis – tai jaunikis, o perkelti per jûrà – bus kus vaizdus stebi ir apdainuoja, o rikiuoja, dëlioja savo gy- vestuvës” (Sruoga, 1949, p. 124). Panaðiai teigia ir L. Sauka, venimo „prasmes” (Stundþienë, 1999, p. 97). Tas prasmes kvietimà sëstis á laivelá vadindamas „meilautiniu motyvu”1 tyrusi B. Kerbelytë iðvardija penkis pagrindinius tikslus, ku- (Sauka, 1968, p. 156). Jam pritarë ir D. Sauka, sakydamas, riø siekia pasakø herojai. Vienas ið jø, bûdingas viso pasau- kad tai niekuo neypatinga buitinë situacija, daþnai sudaran- lio þmonëms, yra idealaus vedybø partnerio paieðka (Ker- ti siuþetiná centrà, kuris tikslinamas ir iðbaigiamas aiðkia ves- belytë, 1997, p. 114 – 115). tuvine atributika pasiþyminèiais bei simbolinæ prasmæ turin- Taigi laivo (namo) statymo (dirbdinimo, kûrimo, plauki- èiais ávaizdþiais (Sauka, 1970, p. 250). mo laivu) vaizdinyje, matyt, pirmiausia reikëtø ieðkoti ne kos- N. Vëlius laivo statymo (dirbdinimo, kûrimo ir plauki- mogoninius procesus, o vedybinæ situacijà atspindinèiø idë- mo) vaizdinyje linkæs áþiûrëti pasaulio modelio reliktø (Vë- jø ir simboliø. lius, 1983, p. 187). Jo manymu, laivo, tilto arba namo2 statymas, ko gero, yra bernelio fiziniø ir dvasiniø jëgø iðbandy- Vedybø simbolika mas norint ásitikinti, ar jis jau pakankamai subrendæs vedy- Paþvelkime á vienà ið nedaugelio Maþosios Lietuvos dai- biniam gyvenimui, ar „gerai susipaþinæs su etninës bendri- nø, kurioje poetiniai vaizdiniai dëliojami tarsi „ið paukðèio jos mitologiniø þiniø visuma ir su jø dominante pasaulio me- skrydþio”, pereinant prie vis artimesnio vaizdo, kol dëmesys dþiu” (Vëlius, 1983, p. 191). Ðiems teiginiams iliustruoti pa- sutelkiamas á pagrindiná herojø: prastai nurodomi tokie dainø þanrai bei tipai: kalendorinës Lëkë volungë, lëkë volungë, dainos – Vidury dvaro palavø krûmas (Kl 29),3 Leliumoj kraðte Lëkë volungë per pakalnëlæ. mariø, leliumoj (Kl 62),4 Po liepa liepa upelë teka (Kl 406),5 Sëdþiu po langeliu (Kl 407),6 vestuviø – Lëk, sakalëli, per eþe- Per tà pakalnæ, per tà pakalnæ, rëlá (V 811),7 Oi, toli, toli, uþ Nemunëlio (V 1025),8 Oi, augo Per tà pakalnæ bëg srauns upelis. 9 augo þalias puðynas (V 1904). Á tà upelá, á tà upelá, N. Laurinkienë teigia, kad siuþetinës schemos (akmenë- Á tà upelá suk verpetëlë. lis, krëslelis, luotelis, laivelis, o ant jo (jame) bernelis (mer- gelë) ávairiais veiksmais reiðkia vienas kitam meilës jausmus) Á tà verpetà, á tà verpetà, likuèiai aptinkami ne tik senosiose, bet ir vëlyvesnëse dai- Á tà verpetà yr’ þals laivelis. nose, o tokio siuþeto iðtakos veikiausiai glûdi archajiniame Tame laivelyj’, tame laivelyj’, pasaulëvaizdyje. Taigi N. Laurinkienë ðá vaizdiná dainose aið- Tame laivelyj sëd’ dvi seseli. kina pirmiausia kaip kosmogoniniø procesø erdvæ: marios, KlvD 42213 kuriomis plaukia laivelis, jame sëdintis bernelis (mergelë) Dainoje (uþraðyta V. Kalvaièio ir vëlesniø tautosakos rin- interpretuojami kaip kosmoso, organizuoto pasaulio dari- këjø (Bj 1, 7) ryðki tobula poetinio vaizdo siaurinimo ekspo- nys (Laurinkienë, 1990, p. 46 – 48). zicija.14 Volungës ávaizdis gana daþnas ne tik Maþosios Lie-

26 Rimantas BALSYS. LAIVO SIMBOLIKA PAMARIO KRAÐTO DAINOSE tuvos, bet ir kitø regionø (ypaè Þemaitijos) dainose. Tai vie- Ar ant dvaraèio, nas graþiausiø Lietuvos paukðèiø, kurio ðvilpavimas prieð lie- Ar ant miestaèio, tø15 lyg teigia gyvybës idëjà, dainose perteikiamà tekanèio Ar ant maþo kiemaèio. 16 upelio, verpeto, þalio laivelio vaizdiniais. Minëtà prielaidà Maþam kiematy patvirtina ir daugelyje ðios versijos variantø plëtojama nuo- Maþos mergatës, takos naðlaitës vedybø tema. Ale didi meilatë. Panaðiai reikëtø suprasti ir L. Rëzos uþraðytos dainos Lai- RD I 9 17 vas simbolinius vaizdinius: Ðis akivaizdþiai vestuvinis (pirðlybø) vaizdinio raiðkos Á ðilà ëjau kompozicinis fragmentas pamario kraðto dainose tampa do- Ðiluþy kirtau, minuojanèiu. Já be vargo atpaþinsime ávairiø tipø ir skirtin- Pagiry laivà kûriau. gø þanrø kûriniuose: O kai pakûriau Ant kur kreipsi þëgluþá, Juodà laivatá Ant kur suksi laivuþá? Su aðtuoniais kampaèiais; Le 47 (D 1551 tipas Atlyja lietûs, atpuèia vëjas) Katrun suksiv’ valtuþæ? Ant koþno kampo RD II 72 (D 1550 tipas Iðbëg iðbëgo ið Rusnës kaimo) Po liepos medá Su devynioms ðakatëms. Kur kreipsiva laivatá? RD II 75 (D 1560 tipas Á ðilà ëjau) RD I 918 Kai kurie tyrinëtojai laivatá su aðtuoniais kampaèiais lin- Vienokia ar kitokia forma ðis kompozicinis fragmentas kæ traktuoti kaip sakralinës erdvës ir laiko simbolá. Teigia- yra plaèiai paplitæs ir po kitus Lietuvos regionus: ma, kad skaièius aðtuoni susijæs su erdvës struktûra hori- – Sûneli mano, zontalioje projekcijoje. Pasak L. Klimkos, „baltø gyvenamo Raiteli mano, arealo platumose natûraliai iðskiriamos aðtuonios kryptys, Kur stacysium laivelá, aðtuonis kampus turi liaudiðkø audiniø, juostø ornamentas Cies kuriuoj kiemeliu? „þvaigþdë” (latviø vadinamas Ausekliu), kuris laikytinas baltø KDLD 24 kosmograma” (Klimka, 1997, p, 64). Aðtuoniø krypèiø (kam- Hipotetiðkai galima teigti, jog ðis Maþosios Lietuvos dai- pø) erdvës samprata þinoma ne tik baltams, ji akivaizdi ir nø vaizdinys (laivaèio kreipimas kur auga mergytë) glaudþiai ankstyvojoje krikðèionybëje, budizmo kultûroje ir t. t.19 susijæs su realijomis,22 kituose regionuose jis kur kas maþiau Vis dëlto tiek lietuviø, tiek latviø tradicinëje kultûroje arba visai neturi sàsajø su tikrove. skaièius aðtuoni gana retas. Pasak J. Kursytës, skaièiaus að- Net dainos, kuriose idealizuojamos vedybos su þvejø berny- tuoni nëra nei latviø pasakose, nei tikëjimuose, nei kituose èiu ar mergele, Maþojoje Lietuvoje turi unikalø regioniná kolo- folkloro þanruose, o tik kalendorinëse pavasario ir þiemos rità (kitur paprastai aukðtinamas bernelio gebëjimas arti, pjau- ðvenèiø dainose, aðtuoni simbolizuoja iðbaigtumà, laiko bei ti; mergelës – ðienà grëbti, rugius riðti; idealizuojami darbo erdvës vienybæ (Kursîte, 1996, p. 118 – 119). árankiai, padargai, apie ðaunumà sprendþiama ið þirgo ir t. t.): Skaièiø aðtuoni (aðtuoni kampaèiai), devyni (devynios ðakos), liepos, giedanèio paukðèio simbolika ðioje dainoje su- – Cit, cit, mergele, daro savità kompleksà, liudija situacijos neáprastumà, ágali- Spragilo nekilnosi, na áþvelgti ritualo pëdsakus.20 Anot B. Stundþienës, pagal Bet su laiveliu devyniø modelá schematizuotos dainø pradþios rodo jo pa- Plaèiom marëm bëgiosi. grindu galëjus bûti tai, kas gerai paþástama, savaime supran- TD VII 1023 tama, atëjæ ið kiekvieno patirties (Stundþienë, 2000, p. 123). Samdysiu kelvaltëlæ,24 Tai pasakytina ir apie liepos ir joje giedanèio paukðèio (daþ- Vesiu þvejø mergelæ, niausiai – gegutës) simbolikà ðioje dainoje. Kukuojanti ge- Tai lengvai bûsiu, gutë, þinia, gali iðpranaðauti ne tik vedybas, gyvenimo truk- Su laiveliu liûliuosiu. mæ, bet ir mirtá.21 Visi iðvardinti pastebëjimai leidþia minëtà KlvD 16825 dainos pradþià (aðtuoni kampaèiai, devynios ðakos, liepa, gie- Unikali ðiuo poþiûriu yra ir þvejø daina Penkis metus au- dantis paukðtis) laikyti universalia ekspozicija, ið kurios to- ginau (D 1534). Ji paplitusi tik Maþojoje Lietuvoje (uþraðyti liau gali rutuliotis tiek mirties, tiek ir gyvybës paradigma. keturi variantai): Cituota daina uþbaigiama ypaè ðiam kraðtui bûdingu lai- Du tris metus26 auginau, vo kreipimo „á tà kiemelá, kur auga mergelë” vaizdiniu: Du tris metus kalbinau, Ei, broli, broli, O ðiuos treèius metuþius Brolyti mano, Stosiva á laivuþá. Kur kreipsiva laivatá? Le 35

27 MOKSLO DARBAI

Stojimas á laivuþá yra ne tik graþi metafora, simbolizuojan- Taèiau net ir tose dainose, kuriose laivas yra praktinio, ti jaunuoliø brandà, tinkamumà vedyboms, ji iðreiðkia ir þvejo ûkinio pajûrio ir pamario þvejø gyvenimo atspindys, kuriose ðeimos savarankiðkumà, gyvenimà, daþniausiai kupinà nuo- regime atskirus to kraðto þmoniø, buities ir darbø epizodus latiniø vargø ir nepritekliø. Kitame dainos variante stojimas á („lioduosim rugius, mieþius” LTRn p. 46; „parsiveðim þaliø laivuþá vartojamas pakaitomis (sinonimiðkai) su vargeliu: ðilkø” RD I 35, KlvD 35 ir t. t.), laivo motyvas yra tik tam tikra áþanga, anksèiau ar vëliau vis tiek pakrypstama á mei- O ðiam ðeðtam metelyj’ lës, vedybø tematikà. Tinkamas pavyzdys galëtø bûti ðiena- Ástojau á vargelá. pjûtës daina Dirbdysiu laivà:32 KlvD 69 Iðsakytàjà hipotezæ dël Maþosios Lietuvos dainø artu- Dirbdysiu l’aivà, mo realijoms sustiprina ir vestuvinë pasëdo daina Oi, toli Geltonà l’aivà, toli uþ Nemunëlio,27 kuri paplitusi ne tik Maþojoje Lietu- Bëgsiu jûroms marel(ëms). voje, bet ir Dzûkijoje, Suvalkijoje. Dainoje poetiðkai ápras- Ar bûs pryð vëjà, minta ne tik mergelës (bernelio) branda, tinkamumas ve- Ar bûs pavëjui, dyboms, bet ir egzogamijos28 tradicijos. Ilgesingas þvilgs- Samdysiu pjovëjuk(us) nis, nukreiptas á kità Nemuno (vandenëlio) krantà, nëra Bj 11 vien poetinë metafora, bet ir realija, iðryðkinanti ðio kraðto Bandymas dainoje áþiûrëti samdiniø ëmimà ið Didþiosios specifikà – ieðkoti vedybø partnerio kitoje Nemuno (van- Lietuvos (Grumadaitë, 1998, p. 43) vargu ar pamatuotas. denëlio) pusëje.29 Tinkamiausia priemonë tam – laivelis, Dainos variantuose minimos Maþosios Lietuvos vietovës, ið valtis. Neatsitiktinai V. Kalvaièio uþraðytame dainos varian- kur ketinama „samdyti” pjovëjukus ar grëbëjikes, – Kinèiø te herojus persiirtø per Nemunëlá: kiemely TD VII 8; Srëbalø kieme TD VII 9; Luþø, Sudmantø Kad að þinoèiau, kieme PKD 8; Lankutiø kieme PKD 94), bei paralelinis vaiz- Kad mano bûtø, davimo bûdas (pirmoje dalyje samdo pjovëjukus, antroje – Að persiirèiau per Nemunëlá. grëbëjikes) aiðkiai rodo vestuvinæ dainos vaizdiniø prasmæ. KlvD 112 Laivo dirbdinimas (kûrimas), atplaukiantis (parbëgan- Suvalkijoje uþraðytuose variantuose herojus persikeldin- tis, kreipiamas) laivelis simbolizuoja vedybø uþuomazgà tø (persikeltø) per Nemunëlá (JLD 498, 715), net pereitø per (kartais tam tarnauja ir ypaè vaizdinga dainos ekspozici- Nemunëlá (JLD 962). Kitaip tariant, atokiau nuo didesniø ja), o plaukimas laiveliu, atsiskyrimas nuo kranto – drama- vandenø dainos leksika lengvai gali kisti. Kad ir vestuvinës tiðkà vedybø kulminacijà. Ir atvirkðèiai – nepadirbdinto lai- dainos Ir paaugo þalia liepa (V 1428), labiausiai paplitusios vo, supuvusiø medþiø vaizdiniu dainose poetiðkai áprasmi- Þemaitijoje. V. Kalvaièio uþraðytas variantas tik dar kartà nami netesëti prieðvedybiniai paþadai, nenusisekæs gyve- paliudija, jog ðiame kraðte laivelis vestuviø apeigose turëjo nimas, skurdi þvejo buitis, neleidusi realizuotis didþiausiai ne tik simbolinæ, bet ir praktinæ reikðmæ: gyvenimo svajonei: Pasakykie, volungële, Ketinai laivà kurdinti, Kà tu ten regëjei? Ðilkø þëglelius siûdinti; „Að regëjau dvi sesele Supuvo medþiai ant vandens, Tra ra ra ra ra ra, Ðilkø þëgleliai ant klëties. KlvD 41733 Su ðluopu30 þëgliuojant. Kituose Lietuvos regionuose nerealizuotos svajonës ar- KlvD 24131 (KlvD 242 Su ðluopu vaþiavo) ba, kaip teigia L. Sauka, „nepatenkintos uþgaidos, ilgëjima- Kitø regionø ðios dainos variantuose – „á ðliûbà vaþiuo- sis kaþko nekasdieniðko” reiðkiamos kitokiais poetiniais ja” (LLD 8 500, 505), „eina” (LLD 8 504). Paprastai daino- ávaizdþiais: mergelë negauna „kalno uogeliø”, nes „paðal- se nesunkiai numanoma arba pasakoma ir vestuvinës kelio- noti þiedeliai”; negauna nei „girios paukðtelio”, nes „uþrû- nës priemonë: dijus plintelë” (Sauka, 1968, p. 157). – Juodbërëliai paðlajuoti, Laivo dirbdinimas (kûrimas) dainose gali bûti gretina- Marga karietëlë. mas su laivo statymu pasakose. Mat pasakose (kaip ir dai- LLD 8 503 nose) laivo, tilto ar namo statymas gali bûti vienas ið trijø Ið dalies galima sutikti su V. K. Sokolova, kuri teigia, jog sunkiø darbø, uþduodamø herojui, siekiant iðbandyti jo fi- pirminë persikëlimo (plaukimo) per upæ prasmë – perëji- zines ir dvasines jëgas, t. y. norint ásitikinti, ar jis pakanka- mas á kità, naujà kokybæ, bûsenà – pamaþu uþmirðtama. To- mai subrendæs vedybiniam gyvenimui (Vëlius, 1983, p. 34 dël „persikëlimas” kartais vaizduojamas gana realistiðkai 191). Kitaip tariant, laivo dirbdinimas (kûrimas) daino- (Ñîêîëîâà, 1977, c. 193). Tà patvirtina ir Maþosios Lietu- se, pasakose gali bûti suprantamas ir kaip archajiðkø ini- 35 vos dainø leksika, akivaizdþiai paveikta realijø. ciacijø atspindys.

28 Rimantas BALSYS. LAIVO SIMBOLIKA PAMARIO KRAÐTO DAINOSE

Latviø þvejø dainos tokiø iðplëtotø siuþetø neturi. Taèiau tuose variantuose, kurie nebeturi ir áprasto ðiam dainø tipui ir glausta latviðkø ketureiliø informacija leidþia áþiûrëti tà dialogo (Atsiliepë bernelis / Jûrø mariø dugnely). Jø pabaigoj paèià (vedybø, pilnametystës, pasirengimo savarankiðkam gy- tik konstatuojama, jog po mirties nieko nebëra (tai liudija venimui) laivo dirbdinimo simbolikà kaip ir Maþosios Lie- apie mirties sampratos pokyèius þmoniø sàmonëje): tuvos dainose: Ir nuskendo bernelis Laivâ dzimis, laivâ audzis Jûrës marës gruntely. Laivâ mûþu nadzîvojs, LTU 5239 Laivâ vesu lîgaviòu Gana neáprastas A. Juðkos uþraðytas tos dainos varian- Kas ar mani rotâtos. tas. Tradicinis klevelio kirtimas, ðakø genëjimas, lenteliø skal- LTdz 13192 dymas, laivelio darymas èia neturi áprasto (kaip prieð tai ci- Laive gimæs, laive augæs, tuotuose posmuose) plaukimo, virtimo ir skendimo eiliðku- Laive amþiø nugyvenæs, mo. Dainoje tiesiog ketinama águldyti bernuþá (mirusá?) á Laive veðiu merguþëlæ, laivuþá ir paleisti á marias: Kuri su manim þais. Budavotø laivuþá Aplinkybiø neáprastumà (palyginti su lietuviø þvejø dai- Águldytø bernuþá nomis) paryðkina tai, jog latviø þvejø dainose daþnas ávy- Águldytø bernuþá kis, veiksmas, darbas (taip pat ir laivo darymas) yra Jûros Ir paleistø á mares. ar kurios kitos motinos inicijuojamas (LTdz 13043), o pats JLD 858 laivas gali bûti ir þvejø, ir dievø (Dievo, Dievo sûneliø, Sau- lës) nuosavybë. Cituotas posmas ðiek tiek primena skandinavø tradicijà laidoti mirusiuosius laivuose (ði tradicija þinoma ir slavams Mirties simbolika (Galvydis, 1980, p. 49)). Vienoje germanø sakmëje pasakojama, kad miræs dievo Odino sûnus Baldras (jaunas saulës A. Zubavièiûtë straipsnyje „Lietuviø dainos apie vadavi- dievas) buvo paguldytas á laivà, jame sukurtas dideliø ràstø mà ir jø paralelës Europos tautø baladëse” pastebi, kad kai lauþas ir laivas paleistas á atvirà jûrà.40 Teigiama, kad taip kuriuose tarptautinës baladës „Iðperkama mergelë” varian- senø senovëje á paskutinæ kelionæ iðrengdavo kunigaikðèius tuose taip pat labai ryðkus kelionës valtimi motyvas. Autorë ir didþiavyrius41 (Demeter, 1993, p. 30). áþvelgia dvi skirtingas kûrinio veikëjos pozicijas: vienu atve- Lietuviø pasakose bei sakmëse luotu (valtimi) á miru- ju valtis merginai tampa nepageidaujama vieta, kitu trak- siøjø pasaulá (pragarà), esantá uþ vandens, kelia irklinin- tuojama kaip iðsigelbëjimo galimybë. Daroma iðvada, jog toká kas, keltininkas, luotininkas. Pomirtinio pasaulio uþ van- skirtingà kelionës valtimi traktavimà gali lemti ir paties þo- dens samprata priskirtina galbût pirmiausia toms baltø gen- dþio laivas (valtis) semantika (Zubavièiûtë, 1999, p.146). Ki- tims, kurios gyveno arti vandens (jûriø, mariø), be to, gal- taip tariant, jau pati þodþio laivas (valtis) reikðmë leidþia bût ilgà laikà kontaktavo su keltais (Beresnevièius, 1990, kalbëti apie kelionæ á mirtá ir kelionæ ið mirties.36 Pats þodis p. 103). Antràjà prielaidà tarsi patvirtina padavimai apie laivas laiva laivë laiva ( , ), latviø greièiausiai pasiskolintas ið piliakalnius, kuriuose herojus pamato neáprastø, neþino- Pabaltijo suomiø (suomiø laiva, estø laev). Ðie, savo ruoþtu, mø dalykø. Viename tokiø padavimø (apie Ðeimyniðkiø pi- galëjo pasiskolinti ið germanø *flauja-, kurio tæsinys gali bû- liakalná) sakoma, jog herojus, álindæs pro skylæ á piliakalná, ti senovës islandø fley ‘laivas, plaustas’ (tà paèià ðakná turi ir radæs iðpuoðtà kambará, o jame – laivelá, pilnà auksiniø pi- 37 lietuviø plauti, plaustas) (Urbutis, 1981, p. 12). Taigi dai- nigø. Laivelio gale sëdëjæs ponaièiukas. Jis paëmæs kepu- nose laivo semantika neatskiriama nuo ambivalentiðkos van- ræ, pripylæs aukso ir iðleidæs piemenukà (EAMD 11).42 Ki- dens prasmës. tame padavime berniukas pasakoja matæs laivà, kuriame Aptariant Maþosios Lietuvos dainas, kuriose laivelis ap- sëdëjusi ponia su ðuniuku – ponia sëdëjusi viename laive- virsta, o bernelis ar mergelë nuskæsta, labai sunku nubrëþti lio gale, ðuniukas kitame. Kai tik ponia berniukà pamaèiu- ribà tarp simbolikos ir realybës: si, tai ðokusi ið laivo, net laivelis apsivertæs (EAMD 201).43 Ir apvirto laivelis Pasak G. Beresnevièiaus, ðie padavimai nesiderina prie bal- Ir nuskendo bernelis. tiðko konteksto ar bent jau ta baltiðka konteksto dalis mums neþinoma. Ið tø, kurie geleþies amþiuje savo mirusiuosius Bëg mergelë verkdama, ëmë laidoti sudegindami juos laivuose, mums artimiausi Aukðtyn rankas keldama. bûtent skandinavai. Ar èia áþiûrësime konkretaus vikingo 38 TD VII 6 sudeginimo laivëje scenà, kuri ásirëþë á lietuviø atmintá, ar Skirtingai nuo dainø, kuriose herojus skæsta dël vainiko, „migruojantá pasakojimà”, vis tiek reikëtø pripaþinti, jog èia neplëtojama virtimo „mariø þenteliu” tema (bent jau dai- padavimo iðtakos – konkretus tokio laidojimo paprotys, o nose, kurios uþraðytos Maþojoje Lietuvoje). Realybës ir tra- tokio motyvo kilmæ G. Beresnevièius linkæs aiðkinti kaip gizmo pojûtis ypaè sustiprëja XX a. antrojoje pusëje uþraðy- lietuviø protëviø kontaktø su skandinavais ankstyvaisiais

29 MOKSLO DARBAI viduramþiais pasekmæ (Beresnevièius, 1998, p. 8). Laivas raudonai, mëlynai, geltonai, iðgraþinti roþëmis bei lelijomis (valtis) ne tik skandinavø, bet ir daugelio kitø tautø mito- (KlvD, p. 64). Tokiomis pat spalvomis Maþosios Lietuvos dai- logijoje (ir laidotuviø ritualuose) yra persikëlimo ið gyvøjø nose dabinami ir laiveliai. Minëtø dainø realistinius vaizdus pasaulio á mirusiøjø (kartais atvirkðèiai) priemonë.44 galime atpaþinti ir ið senøjø ðio kraðto antkapiniø paminklø – Tokie vaizdiniai greièiausiai atsirado ið realijø – kai mi- krikðtø, kurie buvo puoðiami stilizuotais þiedais, þirgeliø gal- rusieji buvo laidojami negyvenamose salose, anapus upës ar vomis, paukðèiais (daþniausiai gegutëmis arba balandþiais49) eþero, o jiems perkelti naudoti laiveliai, luotai.45 Ið èia ir (Èerbulënas, 1995, p. 526 – 527). Paukðèiø figûrø kompozici- tikëjimas, jog mirusieji negali perþengti vandens. Vanduo, ja paprastai bûdavo simetriðka, bet neretai vienà figûrà dë- kuriuo prausiamas mirusysis, iðpilamas paskui veþamà á ka- davo ant stiebelio krikðto virðuje arba pritvirtindavo prie ving- pus karstà, kad vëlë negráþtø á namus vaidentis (Vyðniaus- rios vielos (Gimbutas, 1958, p. 32). Papûtus vëjui tokia paukð- kaitë, Kalnius, Paukðtytë, 1995, p. 445). Panaðiai galime in- èio figûra siûbuodavo á visas puses. Taip ir dainoje: terpretuoti ir pavedimo vandens iðpylimà nuotakai iðvyks- Ant jos kapuþëlio þyd brûnas bijûnëlis, tant á vyro namus. Tai riba, kurios nebegali perþengti iðtekë- O ant krikðtuþëlio tup raiboji gegelë. jusi mergina (nebegali gráþti á ankstesnæ padëtá, net á gim- Arch IV p. 593 tuosius namus gráþta tik kaip vieðnia (Balsys, 1998, p. 47)). Tokie seniausi ritualai visiðkai nepranyksta, iðblësta arba pa- Latviø þvejø dainose laivas (laivo vëlukas) tampa ir þve- maþu keièiasi jø turinys, bet buvusi forma ilgai iðsilaiko (Stun- jo mirties þenklu: dþienë, 1999, p. 94). Apie Sartus dar XX a. pradþioje per Ko tâ saulîte Jonines degindavo laivelá, jei juo buvo tekæ veþti mirusájá. Tik grauþi raud? Mat manyta, kad tokiu „myruoliu” þvejojant niekada þuvies Jûrâ noslîka nebesugausi (Lietuviø XIV, 1958, p. 101 – 102). Sudraba laiviòa. Matyt laivelio (luoto) – vienos ið seniausiø transporto LTdz 13381 priemoniø – panaudojimas laidotuviø apeigose galëjo supo- Ko ta saulelë 46 nuoti laivo – karsto paralelæ Maþosios Lietuvos dainose: Taip graudþiai rauda? Padirbdyk man laivel Jûroje nuskendo Ant aðtuoniø kantel,– Sidabro laivelis. Ant koþnos kantos Zvejas vîra dvçselîte Po angeliuk, Vçlodzîna galînâ; Á galvos galà Kad nolûza vçlodzînis, Vardà pavardik, Tad pazuda dvçselîte. Palaidok mane LTdz 13045 Ant kapø kalnel. TD VII 127 Þvejukëlio siela Ant vëlungës galo; Ðioje dainoje ikikrikðèioniðkos pasaulëjautos vaizdinius Kai nulûþo vëlungëlë, ima goþti krikðèioniðki simboliai. Minëtø simboliø samplai- Tai praþuvo siela. ka iðlieka ir tose dainose, kuriose laivo – karsto metaforà pakeièia gryna realija – „grabas”: Sunku pasakyti, ar Maþosios Lietuvos (bei kitø Lietuvos regionø) dainose pasitaikantis sugretinimas laivas – karstas Padirbdyk man grabelá atsirado dël realiai egzistavusio paproèio laidoti (deginti) Baltos liepos lenteliø…. mirusiuosius laivuose (á ðá klausimà galbût atsakys archeo- …………………… Ant koþno kampo logai). Akivaizdu kitka – laivo dirbdinimo (kurdinimo, plau- Po ziegorukà, kimo laivu) vaizdinys Maþosios Lietuvos ir latviø þvejø dai- Per vidurá grabelio nose gali iðreikðti ir gyvybës (vedybø), ir mirties (laidotuviø) Dvi raibi geguþële. idëjà. Tai ágalina kalbëti apie gyvybës – mirties, laidotuviø – KlvD 13447 vestuviø paraleles, ðiø vaizdiniø bendrà kilmæ. Dirbydink man grabëlá Mirties – vedybø simbolika Ant aðtuoniø kantëliø, Maþosios Lietuvos dainose tokià pat prasmæ kaip laive- Ant vidurio varpëliø, lio ant aðtuoniø kampaèiø, atrodo, turi ir itin retas turmelio Kurios taip graudþiai gied. ant aðtuoniø kampeliø (uþraðyta viena daina) bei dvarelio (taip Bj 2348 pat vos viena daina) kurdinimas: Realø dainos ávaizdþiø pagrindà patvirtina ir V. Kalvaièio 1892 metais Gilijos baþnytkaimyje uþraðyti etnografiniai duo- Oi kad þinoèiau ðeirelæ gausiàs,– menys. Èia sakoma, jog vienuolikmetës Nurkaitytës þaliojo Pakurdinèiau turmelá aðtuonþambio grabo „kantai” buvo nudaþyti bërai, jø tarpai Ant aðtuoniø kampeliø… ……………………

30 Rimantas BALSYS. LAIVO SIMBOLIKA PAMARIO KRAÐTO DAINOSE

O kad þinoèiau mergelæ gausiàs,– sak D. Saukos, laidotuviø apeigø dramoje matydama skau- Pakurdinèiau dvarelá dþiausià vestuviø iðkilmiø atsikartojimà, raudotoja abu iðgy- Ant keturiø kampeliø. venimus sulieja á vienà bûsenà51 (Sauka, 1970, p. 207). Bene Kiek ant kampelio po geguþëlæ ilgiausiai iðsilaikæs ir plaèiausiai þinomas paprotys netekë- Kas rytelá kukavo. jusià (nespëjusià iðtekëti) merginà laidoti su nuotakos rû- TD VII 48 bais.52 Ðis paprotys þinomas ne tik lietuviams, bet ir slavams. Pirmasis posmas orientuoja á mirties, antrasis – á vedybø Teigiama, kad daugelyje rusø gyvenamøjø srièiø ir iðtekëju- simbolikà. Kad dainose trokðtama ðeirio (naðlio, reèiau – sias moteris rengdavo nuotakos rûbais (tam jie bûdavo spe- ðeirelës) mirties, matyti ne tik ið Maþosios Lietuvos, bet ir ið cialiai saugomi) (Cîêîëîâà, 1977, c. 194 – 195). O ðtai L. S. kitø regionø dainø. Antai Advento ir Kalëdø dainose ypaè Kavtaskis yra apraðæs net iki XX a. antrosios pusës iðlikusá populiarus seno jaunikio motyvas.50 Senam nemylimam jau- mordviø paprotá per jaunos merginos laidotuves imituoti jos nikiui mergelë kloja patalëlá „trijø eiliø erðkëtëliø”, po gal- vestuves. Autorius paþymi, jog „vëlesniø laikø apeigos atli- va deda akmenëlá, uþkloja akëèiom, rûko dûmuose, uþpju- këjai jau puikiai suvokia, jog mergina numirë ir niekada ne- do ðunimis. Kartais já uþmuða akmeniu sakalëlis, nuskandi- begráð á gimtàjá kaimà, todël tëvai, giminës, bendraamþiai na ið debesio pasipylæs lietus ir t. t. (Vëlius, 1989, p. 8 – 14). gailiai aprauda mirusiàjà. O tradicija verèia apeigos daly- 53 Mirties ir gyvybës simbolikos persipynimà vaizdþiai iliust- vius linksmai dainuoti, ðokti ” (Êàâòàñüêèé, 1974, c. 267 – ruoja ir L. Rëzos daina, kurioje vietoje laivelio (þr. RD I 9) 273). Þinoma, toks paprotys jau seniai nebeturi religinio pa- minimas dvarelis: grindo ir iðliko tik dël tradicijos, taèiau nekyla abejoniø, jog tokio pagrindo bûta. Senojo tikëjimo reliktu galime laikyti Pasikurdinkis vienà lietuviø sakmæ, kurioje duktë priekaiðtauja motinai, Margà dvarelá kam ji sudëjo á karstà kraitá – jai dabar visà laikà reikia rieti- Ant plaèio vieðkelëlio. mus neðioti (BsV p. 116). Toks sakmës motyvas galëjo atsi- Ant kiek kampelio rasti dël pakitusio poþiûrio á senàjà tradicijà. Po alyvëlæ Ádomu, kad aptariamosiose dainose laivelis, turmelis, Su devynioms ðakelëms. dvarelis yra kuriamas, kurdinamas. Atrodo, kad regime dar vienà tik Maþojoje Lietuvoje aptinkamà semantiná dialek- Á virðûnëlæ tizmà.54 Mat kituose regionuose bernelis paprastai stato klë- Po geguþëlæ telæ, butelá, dvarelá, laivelá (þr. K 200), o pamario kraðte ku- Kas rytuþá kukavo. ria, pakuria, pasikurdina laivelá (RD I 9, RD II 75, Le 17), Tol ji kukavo, svirnelæ (Le 70), kurdina turmelá (TD VII 48), dvarelá (RD Kol iðkukavo II 37) ar net miestà: Dukrytæ nuo mamuþës. Miestà sau pakursim RD II 37 Brangiø akmenaièiø, Ðiø posmø vestuvinë simbolika neabejotina. Taèiau to- Sauluþës langaièiø. liau jà keièia laidotuviø, mirties þenklai: KlvD 491 Tai að nueisiu „Lietuviø kalbos þodyne” tarp þodþio kurti (pakurti) reikð- Á tà þemelæ, miø pateikiama ir mums rûpimoji – ‘pastatyti, árengti’. Ðios Kur gyven be darbelio. reikðmës pavyzdþiai kaip tik ir paimti ið Maþosios Lietuvos Po velënëlëms, dainø bei senøjø raðtø – rankraðtinës 1590 metø J. Bretkûno Po smilginëlëms „Biblijos” bei rankraðtinio veikalo „Clavis Germaniko – Lit- Èia gyven be darbelio. huana”, datuojamo 1673 – 1701 metais (LKÞ, 1962, p. 976). RD II 37 K. Bûga teigia, kad lietuviø þodþio kurti pagrindinë reikðmë turëjo bûti ‘daryti, taisyti’ (Bûga I, 1959, p. 128), bet pridu- Vedybø (gyvybës), laidotuviø (mirties) ritualai galëjo tu- ria, kad kuriami tëra trobesys, laivas, miestas, pilis (Bûga, rëti bendrybiø. Þymus etnografas bei folkloristas Arnoldas 1959, p. 132). Minëti objektai paprastai reiðkia þmoniø gy- van Gennepas dar XX a. pradþioje (1909) garsiausiame sa- venamàjà vietà, t. y. tiesiog namus, kuriuos mitinëje pasau- vo darbe Les Rites de Passage pastebëjo, jog gimimo, vaikys- lëþiûroje turëjo ir gyvieji, ir mirusieji (plg. namas – trobesys, tës, vestuviø, nëðtumo, tëvystës, iniciacijos á religinæ bendruo- amþinas namas – kapas, karstas – mano nameliai ðeðiø lente- menæ bei laidotuviø apeigos yra labai panaðios (Gennep, liø, taisytis á namus – rengtis mirti (LKÞ, 1970, p. 528 – 529). 1960, p. 65 – 115). Ir lietuviø vedybø bei laidotuviø papro- Kitaip tariant, dainose minimas laivelio, turmelio, dvarelio èius sugretinti nëra sunku: apeiginis maudymas (maudyma- kûrimas gali turëti sàsajø ne tik su vedybø, bet ir su laidotu- sis), kelionë á svetimà (kità) pasaulá (ðalá), vandens iðpyli- viø apeigomis (gal net su mirusiøjø deginimo tradicija55). mas paskui veþamà karstà ir iðvykstant jauniesiems – tik maþa Iðsakyti teiginiai leidþia dar kartà pabrëþti archajiniø vedy- bendrybiø dalis. Ypaè atkreiptinas dëmesys á raudas, kai, pa- bø ir laidotuviø apeigø bendrybes. Laidotuviø ir vestuviø ri-

31 MOKSLO DARBAI tualø tapatumà regime XII amþiaus rusø metraðèio56 pasa- morkos, sakydamas, jog tai yra „Gyvenimo medis” (Kåðáåëèòå, kojime „Olgos kerðtas uþ Igorio mirtá”. „Drevlianø” pirðliai 1997, c. 330 – 333). Panaðiø pavyzdþiø galima rasti ir daugiau. Palyginkime slavø uþkalbëjimo nuo „vyriðkos negalios” fragmen- klaidingai perskaito kunigaikðtienës Olgos paliepimà, kad tà: „Vardan Dievo Tëvo, Sûnaus ir Ðventosios Dvasios, amen. Yra pasiuntiniai reikalautø nuvedami á pirtá ir kad bûtø neðami ðventas Okeanas – jûra, tame Okeane jûroje yra sala, toje saloje àþuo- valtyse, todël vietoj vestuviø atliekamos laidotuviø apeigos las plieninis, to àþuolo ðaknys plieninës, ðakos plieninës, virðûnë plie- (vieni pasiuntiniai atneðami valtyse ir sumetami á gilià duo- ninë. To àþuolo nei vëjas, nei audra neiðvers. Taip ir man, dievo tar- bæ bei uþkasami, t. y. palaidojami, kiti sudeginami pirtyje) nui, kad stovëtø septyniasdeðimt gyslø ir viena gysla…..” (Ðóññêèé, 1996, c. 363). Kitame uþkalbëjimo variante sakoma, jog „yra Oke- Ôåäîìîâ, Ñóìíèêîâà ( , 1985, c. 9 – 17)). anas – jûra, toje jûroje akmuo, ant to akmens plieninis àþuolas…„ Taigi laivo statymo (dirbdinimo, kûrimo), plaukimo laivu (Ðóññêèé, 1996, c. 363). vaizdinys bûdingas visø Lietuvos regionø ávairiø þanrø bei ávai- 12. Pavyzdþiui, raðydama apie simboliø raiðkà lietuviø liaudies mene, riø tipø dainoms. Maþosios Lietuvos þvejø dainose minëtas M. Gimbutienë teigia, jog visi augalø motyvai, nuo paprasèiausio vaizdinys gali bûti suprastas kaip: 1) vedybø (gyvybës); 2) lai- trilapio ar triðakëlio iki veðlaus pumpuro arba vaisiais aplipusio medþio, reiðkia vyriðkojo prado ir stebuklingos þemës galios rezul- dotuviø (mirties), 3) ir vedybø (gyvybës), ir laidotuviø (mir- tatà (Gimbutienë, 1994, p. 50). Tà patá galima, matyt, pasakyti ir ties) þenklas arba kaip 4) þvejø gyvenimo realija. apie liaudies dainø simbolinius vaizdus. Laivo statymo (dirbdinimo, kûrimo), plaukimo laivu vaiz- 13. Vestuvinës mergvakario dainos Lëk, sakalëli, per eþerëlá (V 811) viena dinio semantikos pokyèiai (lyginant seniausius ir vëliausius ið versijø. Daina paplitusi visoje Lietuvoje (uþraðyta per 600 va- uþraðymus) rodo, jog vis labiau dyla senoji (mitinë) ðiø vaiz- riantø). Minëtos versijos uþraðyta daugiau nei 30 variantø (pusë jø – Maþojoje Lietuvoje). Ði versija ryðkiai skiriasi nuo kitø. Maþojo- diniø prasmë, ryðkëja realistinës gyvybës ar mirties paradig- je Lietuvoje uþraðytuose variantuose skrenda volungë (kituose re- mos. Tokie pokyèiai liudija ir apie mirties bei pomirtinio gy- gionuose – sakalas, vanagas, varnelë), laivelyje sëdi dvi arba trys venimo sampratos kaità þvejø tradicijoje. seselës, jas „globoja” þvërys – meðka, vilkas, lapë, zuikis (kituose regionuose naðlaitæ „globoja” dangaus kûnai). 14. Apie meniná vaizdo siaurinimo arba platinimo metodà dar 1926 NUORODOS: metais raðë B. M. Sokolovas, teigdamas, jog daþnai vienà vaizdà dainose keièia kitas (siauresnis arba platesnis), o paskutinis, la- 1. Tokiø „meilautiniø” motyvø L. Sauka sumini ir daugiau: „kaèiuko”, biausiai „suspaustas” poetinis vaizdinys paprastai yra pats svarbiau- „þiedo”, „þirgelio”, „skarbelio”, „ðilkø kuskos” pametimas (SlS 736 sias (Ñîêîëîâ, 1926, ñ. 39 – 40). – 759), raginimas ðokti „per stakleles”, „per svirnelá”, bauginimas, 15. Volungë gieda: „Lyk, prilyk, lyk, prilyk”. Volungë prieð lietø: „Die- kad „nukris kepurëlë”, „riedës vainikëlis” (SlS 685 – 687), „þirgo ve, duok lietaus”. Kai lyja, volungë ðaukia „Grybø radau” (LKÞ, girdymas”, „kibirëliø sudauþymas”, „avietëliø lauþymas” (JSD 62, 1999, p. 943). Sakmëse sakoma, kad pasaulio pradþioje visi paukð- 90, 171) ir t. t. (Sauka, 1968, p. 156). èiai upes kasë, tik lingë ir volungë prie darbo nëjo – tingëjo. Die- 2. Pasak N. Vëliaus, laivas mûsø liaudies poetinëje tradicijoje prilygi- vas jas ir nubaudë – leidþia gerti tik lietaus vandená. namas namui, kartais tiesiog vadinamas namu (seklyèële). „Atplaukë 16. M. Gimbutienë dar teigia, kad volungë (kaip ir gegutë, balandis, laivelis – nauja seklyèëlë”, – sakoma vestuviø dainoje O kur buvai, lakðtingala, kregþdë, sakalas, pelëda) yra susijusi su sielø persikû- berneli (V 236). Todël vienuose dainos Ant mariø krantelio (K 200) nijimu, turi pranaðiðkø galiø (Gimbutienë, 1994, p. 40). variantuose bernelis stato klëtelæ, butelá, dvarelá, o kituose – laive- 17. Nors ði daina priskirta þvejø dainø tipui Á ðilà ëjau (D 1560), akivaiz- lá. Daroma iðvada, jog namas vietoje laivo daþniau minimas Dzûki- dþiai matyti, kad nemaþa dalis ðio tipo dainø turi vos vienà kità L. jos ir Suvalkijos pietuose uþraðytose dainose. N. Vëliaus teigimu, Rëzos uþraðytos dainos kompoziciná fragmentà (apie kompozicinio ne tik laivas ar namas, bet ir tiltas, lieptas, krëslas ar net akmenëlis, fragmento terminà þr.: Balsys, 2001 – 2, p. 93 – 115), o kai kurios ir ant kurio sëdi ritualinio veiksmo dalyviai, gali simbolizuoti pasau- iðvis nieko bendra su minëta L. Rëzos daina neturi. Daina uþraðyta lio medá (Vëlius, 1983, p. 187). 56 kartus ávairiuose regionuose (ypaè daþnai Maþojoje Lietuvoje). 3. Daina labiausiai paplitusi Dzûkijoje. Uþraðyti 74 variantai. Maþo- Sprendþiant ið tematikos ir vaizdavimo bûdo, daina bus gimusi pa- joje Lietuvoje ji neþinoma. mario kraðte, o panemuniais paplitusi ir po kitus regionus. 4. Uþraðyti tik du ðios dainos variantai. Turi bendrø kompoziciniø frag- 18. Tà patá kompoziciná fragmentà randame ir kitoje L. Rëzos dainoje: mentø su Kl 29. Maþojoje Lietuvoje ji neþinoma. 5. Daina ypaè populiari pietinëje ir rytinëje Lietuvos dalyje. Uþraðy- Ant koþno kampo tas 261 variantas. Maþojoje Lietuvoje neþinoma. Po briedþio ragà, 6. Uþraðyti 89 ðios dainos variantai. Maþojoje Lietuvoje ji neþinoma. Su devynioms ðakatëms. 7. Vestuviø dainos (uþraðyti 485 variantai) Lëk, sakalëli, per eþerëlá vie- Ant koþnos ðakos na ið versijø. 29 ðios versijos variantai paplitæ po Maþàjà Lietuvà ir Po aukso kupkà, Þemaitijà (PKD 48; TD VII 114, 115;. KlvD 421, 422). Rinèvynaèio pripiltà. 8. Vestuvinë daina, paplitusi visoje Lietuvoje. Uþraðyta 90 variantø. RD II 75 Ei, liûliuoj liûliuoj juods vandenëlis (6 variantai) bei Parbëg laivelis jûroms maruþëms (3 variantai) paplitusios tik Maþojoje Lietuvoje. Variantas, kaip matome, savitas, bet bendra mitinë kompozicinio 9. Ávairiuose Lietuvos regionuose uþraðyti 73 variantai (V 1832). Maþo- fragmento prasmë lieka ta pati. joje Lietuvoje daina neuþraðyta, bet ðis dainos tipas turi bendrø kom- 19. Ankstyvojoje krikðèionybëje aðtuoniø tobulumà atspindi krikðtyk- poziciniø fragmentø su D 1569 Pats puðá kirtau (JLD 308, JSD 132, los (baptisterijos), statomos prie baþnyèios krikðto apeigoms, ok- 851, 852). Abu dainø tipus vienija tas pats kompozicinis fragmentas tagonas (aðtuonkampis), simbolizuojàs moteriðkumà, Baþnyèios („Pats puðá kirtau, / Pats laivà dariau, / Pats merguþæ perkëliau”). glëbá, Kristaus prisikëlimà (Simboliø, p. 28). Budistø simbolinis ra- 10. Gyvybës, kosmoso, pasaulio medþio idëjà iðpopuliarino V. N. Topo- tas daþnai vaizduojamas su aðtuoniais stipinais (mandalos apskri- rovas (Òîïîðîâ, 1971, ñ. 9 – 62, Òîïîðîâ, 1980, ñ. 398 – 406). timas brëþiamas kaip lotosas su aðtuoniais vainiklapiais arba dali- 11. Pateikiamas ir pavyzdys ið vestuviø apeigø Molëtø rajone. Kariant jamas á aðtuonias dalis, aðtuoni takeliai veda á dvasinæ tobulybæ, pirðlá senukas neleidþia ðaipytis ið iðkamðai tarpukojy pakabintos Viðnus turi aðtuonias rankas, kurios gali bûti asocijuojamos su að-

32 Rimantas BALSYS. LAIVO SIMBOLIKA PAMARIO KRAÐTO DAINOSE

tuoniais erdvës sargais (Mitologijos, 1997, p. 58). Aðtuonias kojas 31. Daina uþraðyta Priekulës parapijoje ið Klumbaituko. Èia uþraðytas ir turi eiklusis Odino þirgas Sleipniras, ant kurio uþsëdæs dievø padar vienas ðios dainos variantas. Daina iðspausdinta ir LLD 8 502. siuntinys Hermiodas nusigauna á mirusiøjø karalystæ (Demeter, 32. Darbo daina (D 166), sukurta ir paplitusi Maþojoje Lietuvoje. Uþ- 1993, p. 31). raðyta 12 variantø. 20. Indoeuropieèiams buvo þinomas aðtuoniø dienø ir devyniø naktø 33. Tai vienas ið meilës dainos Eþere vanduo liûliavo (M 881) variantø. laiko ciklas. Latviø stebuklinëse pasakose devynios paros yra lai- Daina sukurta ir paplitusi Maþojoje Lietuvoje (iðskyrus vienà va- ko tarpas, per kurá ávyksta kas nors tikslinga (Kursîte, 1996, p. riantà, uþraðytà Birþuose). Uþraðyti 8 variantai. Dar spausdinta 122). Apie devynis, þyminèius ne tik mitiná laikà, bet ir erdvæ, sak- KlvD 43, 44, NLV 153, BDB 271. ralumà, yra uþsiminæs jau L. Rëza, teigdamas, kad ðiuo poþiûriu 34. Panaði situacija apdainuojama ir Kalevaloje. Pahjolos mergelë su- lietuviø, latviø ir skandinavø mitologija turi daug bendrumo (Rë- tinka tekëti uþ Veinemeino tik tada, kai ðis ið verpstës gabalëliø za, 1958, p. 324). padarys laivà ir nuleis já á vandená, nei rankomis, nei kojomis ne- 21. Gegutës kukavimas tikëjimuose aiðkinamas prieðtaringai. Pasak prisilietæs (Kalevala, 1972, p. 49). L. A. Jucevièiaus, „jeigu tik pasitaiko geguþæ iðgirsti kukuojant 35. Apie herojaus iðmëginimø pobûdá ávairiø þanrø pasakose yra raðiu- prie kuriø namø, – tai jau þenklas, kad tuose namuose mirs kas” si B. Kerbelytë (Kerbelytë, 1998, p. 76 – 86). (Jucevièius, 1959, p. 96). Kai sode kukuoja, tai bus nabaðnykas 36. Pasak M. M. Makovskio, indoeuropieèiø kalbose pastebima tam (LKÞ, 1984, p. 273). Jei pirmà kartà pavasará iðgirsti gegutæ ku- tikra grandinë reikðmiø: judëti > upë, vanduo > gimimo simbolis kuojanèià ant þaliuojanèio medþio ðakos – gerai. Jei gegutë ku- > siela (þmogus) > naujas (prisikëlæs gyvenimui ið mirties arba kuoja tupëdama ant nudþiûvusio medþio ðakos – blogai: tame kie- perëjæs ið gyvenimo á mirtá) (Ìàêîâñêèé, 1996, c. 194). me mirs þmogus arba bus blogi metai (máslë apie laidotuves: „Ei- 37. A. Sabaliauskas mano, kad lietuviø laivas galëtø bûti kildinamas ið nu keliu pakele, / Randu taðant betaðant, / Aukso þvaigþdæ beðvy- skandinavø hlaiva ‘kapas’. Prasmës pasikeitimas grindþiamas tuo, tuojant / Ir gegutæ bekukuojant” (LFCh, 1996, p. 156). Jei kieme kad senovës skandinavai mirusiuosius laidodavo (degindavo) lai- pavasará gegutë sodo medþiuose kukuoja ir po sodà þemai skrai- vuose (Sabaliauskas, 1994, p. 186). do tiek þemai, kad beveik siekia sparnais pievos þiedus, ten tais 38. Vienas ið þvejø dainos Augo sode klevelis (D 1572) variantø. Daina metais bus vestuvës (Dulaitienë – Glemþaitë, 1958, p. 224). Pa- paplitusi visoje Lietuvoje. Uþraðyta 313 variantø. naðûs tikëjimai þinomi ir latviams: aukðtai medyje tupinti gegutë 39. Daina uþraðyta 1957 metais ið 63 metø Rusnës þvejø artelës liau- pranaðauja vestuves (Straubergs, 1944, p. 127). Latviø dainose dies choro dainininkës E. Grikðaitienës. gegutë vadinama „dievrege” (la. dievredzîte), siejama su deive 40. Lietuvoje iki pat XX amþiaus vidurio kai kur vietoj Joniniø lauþo Laima (Kursîte, 1996, p. 235). buvo plukdoma deganti dervuota valtis (Merkienë, 1997, p. 358; 22. Oto Glagau raðo: „Þvejø kiemuose prie Kurðiø mariø pasitaiko se- Lietuviø XIV, 1958, p. 101 – 102). Rusnës þvejai senoje valtyje nø þmoniø, niekad nemaèiusiø þagrës, akëèiø ir ratø, o arklá tik arba ant tam skirto plausto sukraudavo dervingø ràstø lauþà, o þiemos metu, kai esti rogiø kelias. Kiekvienas kiemas turi vienà dreverniðkiai degindavo valtá su iðkeltomis burëmis (EÞ, 2001, p. arba kelias valtis, kuriomis keliaujama. Vaikai iriasi valtimis á mo- 207 – 208). kyklà, suaugusieji valtimis keliauja á baþnyèià, valtimis nugabena- 41. Net ir dabar Ðvedijoje praneðimuose apie mirtá vartojami senieji mi darbininkai á pievas ir darþus, parplukdomas á sodybà nupjau- religiniai simboliai, daþniausiai – laivelis su iðkelta bure (Swahn, tas ðienas ir nuimtos darþovës” (Glagau, 1970, p. 201). 1998, p. 8). 23. Daina þinoma tik pamario kraðte. Uþraðyti vos du variantai (D 1561 42. Padavimas uþraðytas ið 62 metø I. Repðio. 1927 metais uþraðë E. tipas Dvi tris nakteles miego nemiegojau). Repðytë. 24. Kelvaltëlë – valtis, laivelis. „Lietuviø kalbos þodyne” pateiktas vie- 43. Padavimas uþraðytas Kalbutiðkio k. (Dusetø vls., Zarasø apskr.) ið nintelis pavyzdys ið ðios V. Kalvaièio uþraðytos dainos (LKÞ, 1959, 56 metø F. Drusio. 1926 metais uþraðë B. Zaleskis. p. 552). Leskyno dainø rinkinyje randame dar vienà tik ðiam krað- 44. Pavyzdþiui, graikø mitologijoje keltininkas Charonas valtimi per- tui bûdingà leksemà – reizvaltuþë (Reizvaltuþe vaþiuosiu (Le 12). kelia mirusiuosius per Stikso upæ, uþ kurios yra mirusiøjø pasaulis. Tai hibridas ið vokieèiø Reise ‘kelionë, keliavimas’ ir lietuviø valtis. Pagal egiptieèius, saulës dievas Ra dienà burine valtimi plaukia 25. Daina þinoma tik pamario kraðte. Ðilutës apylinkëse uþraðyti keturi dangumi, o naktá nakties valtimi – per poþemio karalystæ (Simbo- variantai (D 1562 tipas Þalioj lygioj lankelëj). liø, p. 292; Velièkienë, 1998, p. 129). Persikëlimas per upæ valtimi – 26. Variantuose metø kiekis ávairus (Penkis metus auginau, / o ðá ðeðtà laidotuviø ritualo (kurá atlieka vyrai) dalis Naujojoje Gvinëjoje metelá… TD VII 2). Auginimas du tris (penkis) metelius gali at- (Ïóòèëîâ, 1980, c. 296), kurios gyventojai tiki, kad sielø kelionë á spindëti ir suþadëtuviø tradicijà. Pasak S. Baltramaièio, „neretai mirusiøjø pasaulá baigiasi tik tada, kai iðpuoðta kanoja persikelia atsitinka, kad mergina ir vaikinas, davæ vienas kitam þodá, laukia per Flai upæ. Mirusiø papuasø sielos keliauja realiu marðrutu (su- penketà ar daugiau metø, kad galëtø susituokti” (Áàëòðîìàèòèñ, darytu pagal vietos gyventojams gerai paþástamus orientyrus), ku- 1877, c. 2 – 3). rio gale medis. Prie jo pririðtos kanojos. Vëlës sëda á kanojas, nu- 27. Uþraðyti 107 variantai. V. Kalvaièio tekstas priklauso tik Maþojoje pjauna virves ir leidþiasi Sepos upe þemyn á mirusiøjø karalystæ Lietuvoje uþraðytai 9 variantø versijai (V 1025). (Ïóòèëîâ, 1980, c. 282; Åð¸ìèíà, 1984, c. 60 – 74). Siuþetai, 28. Egzogamija – pirmykðtës visuomenës paprotys, draudæs santuokas kuriuose motina siuva valtelæ, o ið aðarø srovingà upelæ, sodina á tarp tos paèios giminës vyrø ir moterø. valtelæ savo sûnelá, plukdo á gimtà ðalelæ, ten laidoja, þinomi ir sla- 29. N. Strakauskaitë, aptardama kopininkø ir þemininkø santykiø rai- vams (Åð¸ìèíà, 1984, c 197). Ibin Fadlanas, X a. pradþioje apra- dà, pastebi, kad Kurðiø nerijos gyventojai (kopininkai), kurdami ðæs kelionæ pas pavolgio bulgarus, pasakoja ir apie regëtus laidotu- ðeimas, pirmenybæ teikdavo vietiniams, taèiau ir ið kito mariø kranto viø paproèius: neturtingam þmogui mirus, padaro nedidelá laivelá, èia atvykdavo pirðliø (Strakauskaitë, 2001, p. 91). paguldo á já mirusájá ir sudegina. O turtingam ir kilmingam laive 30. V. Kalvaitis aiðkina, jog ðluops (ðlups) yra ið medþio iðkirstas laivas árengia patalpà, iðkloja jà audiniais, prineða maisto, ginklø; suka- – lovys, gelda. LKÞ teigiama, jog ðliûpas – ið medþio iðskaptuota poja du ðunis, dvi karves, du arklius, viðtà ir gaidá, áveda merginà ir valtis, eldija (LKÞ, 1991, p. 1). Ðá þodá mini jau A. Becenbergeris tik tada sudegina (Êðà÷êîâñêèé, 1939, ñ. 80 – 84). (Bezzenberger, 1882 – 2, p. 183). Plg. olandø sloep „vienstiebis ka- 45. Birþulio eþere buvusioje Spigino saloje (Telðiø r.) rastas mezolito ro burlaivis su dviem burëmis”, rusø øëþï, anglø sloop ir t. t. Pa- laikotarpio kapas (Butrimas, 1988). Archeologai linkæ manyti, kad sak A. Velièkos, ðliupas – tai burinio laivyno laikø karo laivas, dy- vienos þmoniø bendrijos mirusiuosius stengësi laidoti kuo toliau dþiu – tarp korvetës ir brigo, daþniausiai vienstiebis su dviem burë- nuo gyvøjø, o kitos, prieðingai, mirusiuosius norëdavo kaip kolek- mis (Velièka, 1991, p. 364). tyvo narius laikyti arèiau savæs (Vaitkunskienë, 1995, p. 24).

33 MOKSLO DARBAI

46. K. Bûga laivà kildino ið lietuviø lovio (Bûga I, 1958, p. 309). Toks Bûga K. (1958 – 1961). Rinktiniai raðtai. – T. I – III. – Vilnius, 1958–1961. sugretinimas ámanomas ir dël iðorinio panaðumo, ir dël pavadini- Èerbulënas K. (1995). Pajûrio lietuviø antkapiai. Lietuvininkø kraðtas. mo, nes primityviausias luotas, kirviu iðkirstas ið medþio kamieno, – Kaunas, 1995. loviu buvo ir vadinamas. Akivaizdu, kad pirmieji luotai ir karstai Demeter T. (1993). Germanø ir keltø sakmës bei legendos. – Vilnius, (taip pat skobtiniai) iðore nedaug kuo skyrësi. 1993. 47. Meilës dainos Vai jojau jojau (M 980) variantas. Daina itin paplitu- Dulaitienë – Glemþaitë E. (1958). Kupiðkënø senovë. – Vilnius, 1958. si Suvalkijoje ir Dzûkijoje. Uþraðyta 117 kartø. Cituotas variantas Åð¸ìèíà Â. È. (1984). Èñòîðèêî ýòíîãðàôè÷åñêèå èñòîêè ìîòèâà yra ið tø, kuriø beveik pusë uþraðyta Maþojoje Lietuvoje. Spaus- âîäà – ãîðå // Ôîëüêëîð è ýòíîãðàôèÿ. Ó ýòíîãðàôè÷åñêèõ dinta RD II 89, NLV 372, BDB 275, PKD 77. èñòîêîâ ôîëüêëîðíûõ ñþæåòîâ è îáðàçîâ. – Ëåíèíãðàä, 1984. 48. Daina uþraðyta 1960 metais ið Marijos Klingerienës, gimusios 1882 Ôåäîìîâ Ì. Å., Ñóìíèêîâà Ò. À. (1985). Õðåñòîìàòèÿ ïî metais ir iki pat mirties gyvenusios Giruliuose. Daina iðspausdinta äðåâíåðóññêîé ëèòåðàòóðå. – Ìîñêâà, 1985. ir „Lietuvininkø þodyje” (LÞ 114). Nors ta pati ir pateikëja, ir ára- Galvydis J. (1980). Senøjø tikëjimø formos ir kultai. – Vilnius, 1980. ðas, taèiau dainø tekstai skiriasi. Gennep A. (1960). Arnold van Gennep. The Rites of Passage. – USA: 49. P. I. Kuðneris gegutæ linkæs sieti su Þemynos kultu. Jis taip pat pa- The University of Chicago Press, 1960. stebi, kad du paukðèiai ant krikðtø, matyt, vaizduoja balandþius. Jø Gimbutienë M. (1994). Senovinë simbolika lietuviø liaudies mene. – atsiradimà vietoj geguèiø aiðkina senosios pasaulëþiûros nykimu Vilnius, 1994. (Êóøíåð, 1991, c. 85). Glagau O. (1970). Lietuvininkø buitis ir bûdas // Lietuvininkai. – Vilnius. 50. Kl dainø tipai 101 – 113 Mergelë nenori eiti uþ seno, nemielo. Grumadaitë R. (1998). Vandens motyvas pamario kraðto dainose // Jû- 51. Vestuviø ir laidotuviø gretinimas akivaizdus ir laidotuviø raudose: rës marës lietuvininkø gyvenime. – Klaipëda, 1970. a) ….o supraðiau visà giminëlæ su varpeliais, su vargonëliais ant savo Kalevala (1972). Kalevala. Vertë Justinas Marcinkevièius. – Vilnius, 1972. dukrelës mergvakarëlio…. Êàâòàñüêèé Ë. Ñ. (1974). Ïåðåæèòêè îáðÿäîâ, ïðè÷èòàíèé è ïåñåí, b) Bûk palugni, bûk pakarni, o palenk galvelæ visiems draugams, vi- ñâÿçàííûõ ñ äðåâíèì ìîðäîâñêèì îáû÷àåì èìèòàöèè ñâàäüáû siems kaimynëliams, kurie tau kelelius taisys…. ïðè ïîõîðîíàõ óìåðøåé äåâóøêè. Ôîëüêëîð è ýòíîãðàôèÿ. c) Pasikloniokis visoms giminëlëms, kurios susirinko <…> skirkis pul- Îáðÿäû è îáðÿäîâûé ôîëüêëîð. – Ëåíèíãðàä, 1974. kelá, rinkis parëdkëlæ… Kerbelytë B. (1998), Herojø iðmëginimø ypatumai skirtingø þanrø pa- d) Mano dukrele, vëliø martele! O að iðleisiu á vëliø marteles, jau að sakose // Tautosakos darbai. – 1998, T. VIII ( XV). nesugráðiu, jau að nematysiu… Kerbelytë B. (1997). Liaudies pasakos prasmë. – Vilnius, 1997. e) O katros iðleidþia á svetimà ðalelæ, á þmoniø marteles, o að savo Êåðáåëèòå Á. (1997). Äðåâî æèçíè: ê âîïðîñó î ðåêîíñòðóêöèè dukrelæ á aukðtà kalnelá, á sierà þemelæ, á vëliø marteles. JLD 1190. ôîëüêëîðíûõ îáðàçîâ. // Ñåêñ è ýðîòèêà â ðóññêîé òðàäè- 52. Mirus netekëjusiai merginai ar nuotakai, visoje Lietuvoje buvo pi- öèîííîé êóëüòóðå. – Ìîñêâà, 1997. nami vainikëliai ið rûtø, o Maþojoje Lietuvoje ið mirtø (KUTRF Klimka L. (1997). Ant aðtuoniø kampaèiø: kosmologija L. Rëzos uþra- 444). Vainikëlius mergaitei uþdëdavo ant veliumo (KUTRF 470), ðytose dainose // Lietuvos dangus. – Vilnius, 1997. ant galvos (KUTRF 444), ant grabelio (KUTRF 463), o kartais Korzonaitë E. (2000). Keli sakmiø ir paproèiø sàveikos atvejai // Tau- prikaldavo prie grabelio galo (KUTRF 471). tosakos darbai. – 2000, T. XIII (XX). 53. E. Korzonaitë straipsnyje „Keli sakmiø ir paproèiø sàveikos aspek- Êðà÷êîâñêèé È. Þ. (1939). Ïóòåøåñòâèå Èáí – Ôàäëàíà íà tai” pateikia istoriniø ir etnografiniø ðaltiniø, kurie liudija ðoká bu- Âîëãó. Ïåðåâîä è êîìåíòàðèé ïîä ðåäàêöèåé àêàäåìèêà È. vus sudëtine laidotuviø bei mirusiøjø paminëjimo ritualø dalimi ne Þ. Êðà÷êîâñêîãî. – Ìîñêâà – Ëåíèíãðàä, 1939. tik lietuviø, bet daugelio kitø tautø (baltarusiø, ukrainieèiø) papro- Kulikauskienë R. (1988), Mûsø protëviø laidosena: kai kurie interpre- èiuose (Korzonaitë, 2000, p. 48). Kai kuriø tyrinëtojø teigimu, tokie tavimo momentai // Mokslas ir gyvenimas.– 1998, Nr. 11. ðokiai turëjo mirusiojo vëlei palengvinti perëjimà á kità pasaulá (R. Kursîte J. (1996). Latvieðu folklora mîtu spogulî. – Rîga, 1996. Kulikauskienë, 1988, p. 23; Urbanavièienë D., 1992, p. 15). Êóøíåð (Êíûøåâ) Ï. È. (1991) Ýòíè÷åñêîå ïðîøëîå þãî–âîñ- 54. Apie veiksmaþodþio bëgti reikðmes Maþosios Lietuvos dainose jau òî÷íîé Ïðèáàëòèêè. Îïûò èñòîðè÷åñêîãî èçó÷åíèÿ ýòíè÷åñ- raðyta (þr. Balsys, 2000 – 1, p. 235 – 236). êîé òåððèòîðèè. – Âèëüíþñ, 1991. 55. 1389 m. paraðytame Philipe de Mezieres traktate „Senojo maldi- Laurinkienë N. (1990). Mito atðvaitai lietuviø kalendorinëse dainose. ninko sapnas” apraðomos lietuviø karaliaus laidotuvës. Èia degi- – Vilnius, 1990. nimo ritualui ið egliniø ràstø padarydavo bûstà, kuriame ant þirgo Lietuviø (1953 – 1985). Lietuviø enciklopedija. – T. I – XXXVII. – Bos- bûdavo pasodinamas karalius ir á kurá áþengdavo vienas ið jo paly- ton, 1985. dovø („gera valia áþengdavo á mediná narvà”), pasiryþæs lydëti ka- Ìàêîâñêèé Ì. Ì. (1996). Ñðàâíèòåëüíûé ñëîâàðü ìèôîëîãè- raliø á rojø (BRMÐ, 1996, p. 452). ÷åñêîé ñèìâîëèêè â èíäîåâðîïåèñêèõ ÿçûêàõ. – Ìîñêâà, 1996. 56. Turimas omeny vienuolio Nestoro maþdaug 1113 m. raðytas met- Merkienë R. (1997). Kalendoriniai paproèiai vakarø ir pietø Lietuvo- raðtis „Ïîâåñòü âðåìåííûõ ëåò” (Ïîâåñòü, 1950). je: etninës kultûros bendrybës ir savitumai // Vakarø baltai: etno- genezë ir etninë kultûra. – Vilnius, 1997. Mitologijos (1997). Mitologijos enciklopedija. – T. 1. – Vilnius, 1997. LITERATÛRA: Mitologijos (1999). Mitologijos enciklopedija. – T. 2. – Vilnius, 1999. Ïîâåñòü (1950). Ïîâåñòü âðåìåííûõ ëåò. – Ìîñêâà – Ëåíèíãðàä, Balsys R. (2000 – 1). Apie vienà Maþosios Lietuvos þvejø dainà // Tau- 1950. tosakos darbai. – 2000, T. XII (XIX). Ïóòèëîâ Á. Í. (1980). Ìèô – îáðÿä – ïåñíÿ Íîâîé Ãâèíåè. – Balsys R. (2000 – 2). Lietuviø ir latviø þvejø dainos: sàsajos ir skirtu- Ìîñêâà, 1980. mai // Tautosakos darbai. – 2000, T. XIII (XX). Balsys R. (1998). Vandens simbolika vestuviø paproèiuose // Jûrës ma- Rëza L. (1958). Lietuviø liaudies dainø tyrinëjimas // Lietuviø liaudies rës lietuvininkø gyvenime. – Klaipëda, 1998. dainos.– T. 1. – Vilnius, 1958. Áàëòðîìàèòèñ Ñ. (1877). Ëèòâà, âûï. 1.– 1877. Ñâàäüáà. – Ñ. Ðóññêèé (1996). Ðóññêèé íàðîä. Åãî îáû÷àè, îáðÿäû, ïðåäàíèÿ, Ïåòåðáóðã, 1877. ñóåâåðèÿ è ïîýçèÿ. – Ðîñòîâ íà Äîíó, 1996. Beresnevièius G. (1990). Dausos. – Klaipëda, 1990. Sabaliauskas A. (1994). Ið kur jie? Pasakojimas apie þodþiø kilmæ. – Beresnevièius G. (1998). Kosmosas ir ðventvietës lietuviø ir prûsø reli- Vilnius, 1994. gijose. – Kaunas, 1998. Sauka D. (1970). Tautosakos savitumas ir vertë. – Vilnius, 1970.

34 Rimantas BALSYS. LAIVO SIMBOLIKA PAMARIO KRAÐTO DAINOSE

Sauka L. (1968). Lietuviø vestuvinës dainos (XIX a. – XX a. pradþia) // Kl Lietuviø liaudies dainø katalogo kalendoriniø apeigø dainø sky- Literatûra ir kalba. – 1968, T. IX. rius. Misevièienë V. // Darbo dainos. Kalendoriniø apeigø dai- Simboliø (1996). Simboliø þodynas. – Vilnius, 1996. nos. Lietuviø liaudies dainø katalogas. – Vilnius, 1972. Ñîêîëîâ Á. Ì. (1926). Ýêñêóðñû â îáëàñòü ïîýòèêè ðóññêîãî KlvD Kalvaitis V. Prûsijos Lietuviø dainos. – Vilnius, 1998. ôîëüêëîðà // Õóäîæåñòâåííûé ôîëüêëîð. – Ìîñêâà, 1926. KUTRF Klaipëdos universiteto Humanitariniø mokslø fakulteto tau- Ñîêîëîâà Â. Ê. (1977) Îá èñòîðèêî–ýòíîãðàôè÷åñêîì çíà÷åíèè tosakos rankraðtyno fonoteka. íàðîäíîé ïîåòè÷åñêîé îáðàçíîñòè (Îáðàç ñâàäüáû – ñìåðòè Le Litauische Volkslieder aus dem gegend von Wilkischken gesam- â ñëàâÿíñêîì ôîëüêëîðå) // Ôîëüêëîð è ýòíîãðàôèÿ. Ñâÿçè melt von A. Leskien. – Strasburg, 1882. ôîëüêëîðà ñ äðåâíèìè ïðåäñòàâëåíèÿìè è îáðÿäàìè. – LFCh Lietuviø folkloro chrestomatija. Sudarë Br. Kerbelytë, Br. Stun- Ëåíèíãðàä, 1977. dþienë. – Vilnius, 1996. Sruoga B. (1949). Lietuviø liaudies dainø rinktinë. – Kaunas, 1949. LKÞ Lietuviø kalbos þodynas. – T. I – XIX. – Vilnius, 1956 – 1999. Stundþienë B. (2000). Dël skaièiaus paskirties dainose // Tautosakos LLD Lietuviø liaudies dainynas. – T. 1 – 15. – Vilnius, 1983 – 2000. darbai. – 2000, T. XII (XIX). LTdz Latvieðu Tautasdziesmas. – 1–5 sçj. – Rîga, 1979 – 1984. Stundþienë B. (1999). Vandens prasmës lietuviø dainose klausimu // LTRn Lietuviø tautosakos rinktinë. – Vilnius, 1954. Tautosakos darbai. – 1999, T. XI (XVIII). LTU Lietuviø tautosaka, uþraðyta 1944–1956. – Vilnius, 1957. Swahn J. O. (1998). Vidurvasario karðtis, vëþiai ir Liucijos diena. Ðven- LÞ Lietuvininkø þodis. – Kaunas, 1995. èiø paproèiai Ðvedijoje. – Värnamo, 1998. M Lietuviø liaudies dainø katalogo meilës dainø skyrius. Maþiu- Òîïîðîâ Â. Í. (1980). Äðåâî ìèðîâîå // Ìèôû íàðîäîâ ìèðà. – lienë E. // Jaunimo dainos. Meilës dainos. Lietuviø liaudies dai- Ò. 1. – Ìîñêâà, 1980. nø katalogas. – Vilnius, 1986. Òîïîðîâ Â. Í. (1971). Î ñòðóêòóðå íåêîòîðûõ àðõàè÷åñêèõ NLV Litauische Volkslieder, Gesammelt, kritisch bearbeiten und òåêñòîâ, ñîîòíîñèìûõ ñ êîíöåïòîì ìèðîâîãî äðåâà // Òðóäû metrisch übersetzt von G. H. F. Nesselmann. – Berlin, 1853. ïî çíàêîìûì ñèñòåìàì. – Òàðòó, 1971. PKD Klaipëdiðkiø dainos. Surinko Jons Pakalniðkis. Iðleido A. Bruo- Urbanavièienë D. (1992). Apeiginis judesys laidotuvëse ir mirusiøjø þis. – Vilnius, 1908. paminëjimuose // Liaudies kultûra. – 1992, Nr. 4. RD I Rëza L. Lietuviø liaudies dainos. – T. I. – Vilnius, 1958. Urbutis V. (1981). Baltø etimologijos etiudai. – Vilnius, 1981. RD II Rëza L. Lietuviø liaudies dainos. – T. II. – Vilnius, 1964. Vaitkunskienë L. (1995). Archeologiniai ðaltiniai apie baltø mitologi- SlS Sutartinës. Daugiabalsës lietuviø liaudies dainos. Sudarë ir pa- jos chtoniðkàjá pasaulá // Senovës baltø kultûra. Dangaus ir þemës ruoðë Z. Slaviûnas. – Vilnius, 1958 – 1959. simboliai. – Vilnius, 1995. V Lietuviø liaudies dainø katalogo vestuviniø dainø skyrius. Kaz- Velièka A. (1991). Jûreivystës þodynas. – Klaipëda, 1991. lauskienë B. Vestuvinës dainos. Jaunosios pusëje. Lietuviø liau- Velièkienë A. T. (1998). Ariadnës siûlas. Antikos mitai ir legendos. – dies dainø katalogas. – Vilnius, 1976. Kazlauskienë B. Vestuvi- Vilnius, 1998. nës dainos. Jaunojo pusëje. Lietuviø liaudies dainø katalogas. Vëlius N. (1989). Mitologinë Kûèiø – Kalëdø ðvenèiø semantika // Kran- – Vilnius, 1977. tai. – 1998, vasaris. Vëlius N. (1983). Senovës baltø pasaulëþiûra. – Vilnius, 1983. Vyðniauskaitë A., Kalnius P., Paukðtytë R. (1995). Lietuviø ðeima ir paproèiai. – Vilnius, 1995. Zubavièiûtë A. (1999). Lietuviø dainos apie vadavimà ir jø paralelës Eu- The Symbol of the Ship in the songs ropos tautø baladëse // Tautosakos darbai. – 1999, T. XI (XVIII). of the coastal area

Rimantas BALSYS SANTRUMPOS Arch Archiv für slavische Philologie. – T. 1 – 42. – Berlin, 1876 – 1929. The image of building/creating/making and sailing BDB Dainu Balsai. Melodieen litauischer Volkslieder mit Textüber- a ship is characteristic of different types and genres of setzung, Anmerkungen und Einleitung <…> herausgegeben the songs across all Lithuanian regions. In the songs of von Christian Bartsch. – Heidelberg, 1886 – 1889. Lithuanian Minor’s fishermen the aforementioned im- Bj Bëgau jûruþëm. Klaipëdos kraðto dainos. – Klaipëda, 1997. age may be interpreted as: 1) a symbol of wedding / life; BsV Ið gyvenimo vëliø bei velniø. Surinko J. Basanavièius. – Vilnius, 2) a symbol of funeral / death; 3) a symbol of wedding/ 1999. life – funeral/death; 4) a realia of fishermen’s life. BRMÐ Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai. T. I. Sudarë N. Vëlius. – Vilnius, 1996. Changes in the semantics of the image of building/ D Lietuviø liaudies dainø katalogo darbo dainø skyrius. Misevi- creating/making and sailing a ship testify to the fact (as èienë V. Darbo dainos. Kalendoriniø apeigø dainos // Lietuviø compared with the oldest and the latest recordings) that liaudies dainø katalogas. – Vilnius, 1972. the previous meanings of these images became eroded EAMD Eþeras ant milþino delno. Lietuviø liaudies padavimai. Suda- whereas the realistic ones come to prominence – life rë N. Vëlius. – Vilnius, 1995. and death paradigms. Such changes witness to the al- EÞ Eisim þvejoti. Tautosakos ir paproèiø rinktinë. Parengë I. Na- kienë, D. Kubiliûtë. – Klaipëda, 2001. teration of death and the after world life in fishermen’s JLD Lietuviðkos dainos. – T. 1 – 3. Uþraðë A. Juðka. – Vilnius, 1954. tradition. JSD Lietuviðkos svodbinës dainos, uþraðytos Antano Juðkos ir iðleis- tos Jono Juðkos. – Vilnius, 1955. K Lietuviø liaudies dainø katalogo kariniø istoriniø dainø skyrius. Klaipëdos universitetas, Jokimaitienë P., Kazlauskienë B. // Istorinës – socialinës dai- H. Manto 84, LT-5808 Klaipëda nos. Lietuviø liaudies dainø katalogas. – Vilnius, 1980. El. p. [email protected] KDLD Krëvë–Mickevièius V. Dainavos kraðto liaudies dainos. – Kau- nas, 1924. Gauta 2002 06 22, áteikta spaudai 2003 03 07

35 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2003/1 (88)

Vestuviniø dainø tipas „Karvelëli mëlynasis”: vaizdiniø prasmë

Virginija STUKAITË

Objektas – vestuviniø dainø tipo „Karvelëli mëlynasis” (V mo skraiste apgaubta gana populiari daina V 1001 „Karvelëli 1001) vaizdiniai paukðtis ir þuvis. Tikslas – tirti paukðèio ir mëlynasai”, þavinti plastiðkais, nors ir ne visai aiðkios prasmës þuvies vaizdiniø prasmæ „Karvelëli mëlynasis” tipo dainose. vaizdais (plg. „Sugaus sesë karosëlá, nuðaus brolis karvelëlá”).1 Metodas – sinchroninis ir diachroninis, ið dalies – lyginama- Kà galëtø reikðti taip populiarus dainø paukðtis – karvelis, sis. Iðvada: „Karvelëli mëlynasis” tipo dainose paukðtis sim- paukðèio medþioklë, þuvies sugavimas, galima atskleisti, ap- bolizuoja vyriðkàjá, o þuvis – moteriðkàjá pradà. Abu vaizdi- tarus kai kurias senøjø tikëjimø detales. niai suvoktini kaip vestuviø þenklai. Tikëta, kad karvelio pasirodymas gali reikðti vestuves: du karveliai suka ant darþelio, greitai to darþelio mergaitë ið- Dël nepaprasto meniðkumo vestuvinës lietuviø dainos tekës (MT 30 I 83). Vaikinas ar tam tikros jo savybës, cha- patraukë ne vieno tautosakos tyrinëtojo dëmesá. Taèiau kol rakterio bruoþai apibûdinami metaforiðkai, daþnai – tam kas në vieno mokslininko tyrimo objektu netapo vestuvi- tikru aspektu siejami su paukðèiu: balandëliu aplinkui ðoki- niø dainø paukðtis ir su juo glaudþiai besisiejantys kiti teksto nëjo, kol mergelæ suviliojo; balandëliu ulba mergelæ pamatæs segmentai. Ðiame straipsnyje mëginama atkreipti dëmesá á (MT 30 I 86). Merginai linkima iðtekëti uþ karvelðirdþio ber- vienà reikðmingiausiø dainuojamosios tautosakos ávaizdá – nelio (MT 30 I 86, 87). Karvelis sietas su vaisingumu: jei paukðtá. Jis bûdingas daugeliui lietuviø vestuviniø dainø. karveliai mëgsta ant kiemo lesinëti, bus vaisingi metai (MT Zoomorfinis motyvas atsiskleidþia kaip daugiaprasmis tik 30 I 85). Jis seniau þmoniø laikytas ypatingu paukðèiu. Ti- nagrinëjamas kitø dainoms bûdingø poetiniø ávaizdþiø kon- këta, kad namuose, kur gyvena karveliai, nesilankanèios tekste. Taigi straipsnyje mëginama aptarti ne tik paukðèio, nelaimës, netrenkia perkûnas.2 bet ið dalies ir þuvies vaizdiná bei ðovimo / gaudymo veiks- Latviø dainose vyras irgi lyginamas su balandþiu: mo prasmæ gana gausaus „Karvelëli mëlynasis” (V 1001) tipo dainose, iðsiskirianèiose savita poetine raiðka. Vakar kungi laivu dara, Ðodien laida ûdenî; Paukðèio ávaizdis yra reikðmingas archajinio màstymo re- Tur aizgâja man’ bâliòi, liktas. Keièiantis religinëms sistemoms, kito poetinio vaizda- Kâ baloþi dûdodami vimo bûdai, taèiau dainose sparnuoèio motyvas liko vienas ið Kar 175a pagrindiniø ir pastoviausiø. Neretai su vestuviniø dainø paukð- èiais tam tikrais aspektais gretinami jaunieji – mergelë (sese- Paukðèio vaizdinys, analizuojamas atsietai nuo kitø po- lë) ir bernelis (brolelis). „Mëlynasis karvelëli” tipo dainose etiniø formø, negali atskleisti giliøjø dainos poetikos sluoks- su paukðèiu siejamas vyras, o moteris – su þuvimi: niø, todël bûtina tirti dainos ir antrosios ðakosb meninës raið- kos ypatybes. Tik kartu aptarus paukðèio ir þuvies vaizdi- Mëlynasis karvelëli, nius, galima tinkamai suvokti jø reikðmæ „Karvelëli mëlyna- O kur tu skraidþioji? sis” tipo dainose. Geltonasis karasëli, Virtimo þuvimi, jos gaudymo motyvai tarpusavyje glau- O kur tu plaukioji? dþiai susijæ, daþni vestuviø dainose: marga lydekële pavirs- Mëlynasis karvelëlis – tø nenorinti uþ naðlelio (bernelio) tekëti mergelë (LLD II Po þalià girelæ, 531, 533, 535; JSD I 191), motulës dukrelë pavirs marga Geltonasis karasëlis – lydekële, nuplauks á jûres maruþes, pasiglaus po þalia þole Pas sraujà upelæ. (RD 35 I 34).c Kai kuriose vestuviø dainose, turinèiose vë- lesnio laikotarpio segmentø, tam tikra forma atskleidþia- Turi brolis aukso strielbà – ma, su kuo dainose gali bûti siejama þuvis, bûtent su mer- Nuðaus karvelëlá, gina – nuotaka: Turi sesë ðilko tinklus – Sugaus karasëlá. Ana nenorëja Ana pasivertë LTR 3184 /61/, 1829 /786/, 1405 /3/, 439 /29/, 4397 /27/, 399 /89/ Aþu Jurgia eiti, Gelton’ karosëla, Ana nenorëja Ana insilaidë L. Sauka, raðydamas apie „Iðkilmingo pasodinimo (pasë- Jurgelia klausyt. Sraujojon upeùën. do)” dainas, trumpai apibûdina ðá tipà: „Savotiðka aukðtini-

36 Virginija STUKAITË. VESTUVINIØ DAINØ TIPAS „KARVELËLI MËLYNASIS”: VAIZDINIØ PRASMË

Ir ateina Jurgis Nebër kas daryti – sàsajø su kitø tautø dainuojamojoje bei pasakojamojoje tau- Su ðilko tinklaliu, Reiks uþ Jurgia aiti, tosakoje esanèiu tuo paèiu vaizdiniu ir simbolizuoja mote- Ketin Jurgis gaudyt Reiks uþ Jurgia aiti, riðkàjá pradà. Pasak J. Kursytës, motina latviø tautosakoje Gelton’ karosëùá. Jurgelia klausyti. daþnai ásivaizduojama kaip þuvis8: Atskrien zaïa lîdaciòa, No- LLD II 536 raun manu vainadziòu; Tâ nebija lîdaciòa, Tâ bij dçla mâmu- e 9 10 Toks þuvies ávaizdis lietuviø vestuvinëse dainose neretas liòa (KUR 353, 363). E. M. Meletinskis, J. Kursytë tei- (KlvD 55; BJ 62; LLD II 700, 702; LLD II 531, 533, 535, gia, kad moteriðkasis pradas visada asocijuojasi su vandens 536; JSD I 191, RD 35 I 34). stichija, o vyriðkàjá pradà galima sieti su dangumi ar oru. Ir latviø dainose nuotaka ásivaizduota kaip þuvis – lyde- Taigi ávairiø þanrø tautosakoje su paukðèiu gali bûti taka.3 Þuvys daþnai siejamos su vestuviniais ávykiais ar vestu- patinamas vaikinas, o mergina – su þuvimi. Analizuojamøjø viø dalyviais: Es redzçju sapinâ: Zivs ar zivi buèojâs. Tâ nebi- vaizdiniø prasmæ padeda atskleisti su paukðèio ir þuvies pa- ja zivs ar zivi, Tie bij puiði ar meitâmd (LD IV 2103). Þuvá – veikslais tiesiogiai susijæs simbolinio medþiojimo ir gaudy- nuotakà regime ir estø bei karelø runose.4 mo vaizdavimas. Þuvies (kaip ir paukðèio) vaizdinys populiarus ne tik dai- Kai kuriuose dainos „Karvelëli mëlynasai” variantuose nuojamojoje tautosakoje. Lietuviø pasakoje „Þmona þàselë yra uþuominø apie draudimà medþioti tam tikrus gyvûnus ir vaikai naðlaièiai” ragana besimaudanèià naðlaitæ paverèia (ði mintis labiau laikytina prielaida): þuvele. Karaliûnas nupina tinklà ir, já uþmetæs, iðtraukia þu- Kai nuðovë karvelëlá, velæ, permeta jà per þmoniø galvas, ði vël virsta moterimi – Ant þemës gulëjo, pasdarë þmona (DovP 37). Kitur sakoma, kad ragana Elenë- Kai sugavo karosëlá læ ástûmë á upæ ir pavertë þuvimi. Ponas uþmetë ðilko tinklà ir Tinklelis drebëjo.f pagavo margà þuvá. <…> permetë þuvá per petá – ir atsistojo LTR 461a /1470/ Elenëlë (Pas 211). Èia, kaip ir dainose, þuvis tiesiogiai sieja- Karvelis sietas su tabu. Ðá paukðtá drausta uþmuðti, o já ið ma su moterimi, tam tikru aspektu – su vedybiniu gyvenimu. kaimyno pavogusysis niekada esà nebeturësiàs laimës (MT Þuvies ávaizdis prasmës poþiûriu sietinas su mitinëmis 30 I 84, 85, 86). Jei ðausi karvelá – ðautuvas plyð. Karvelis vandens bûtybëmis, kurios ásivaizduotos taip pat moteriðko- neðàs laimæ, netikëtà sëkmæ (MT 30 I 84). Ðis paukðtis sie- sios giminës. Viena ið tokiø – vandenë, ásivaizduota esanti tas su dieviðkumu: karvelis – ðventas paukðtelis, kai já þmogus pusë mergos, pusë þuvies (LMD I 474 /114/, LTR 3670 /86/, skriaudþia, patsai Dievulis verkia (MT 30 I 84). Jis visoje Lie- 4795 /212/). Sakyta, kad jos graþiai gieda ir savo seksualia tuvoje laikytas gerovæ neðanèiu paukðèiu. Pasak J. Upenie- iðvaizda ar dainomis vilioja þmones (LMD I 457 /21/). Lat- cës, karvelá galima laikyti totemu.11 viai þuvá sieja su vaisingumu, suvokia kaip seksualumo sim- Vestuvinëse dainose daþniau atsiskleidþia ne draudimas bolá.5 Ðvedø sakmëse veikianèios vandens dvasios irgi yra karvelá medþioti, o kaip tik prieðinga situacija: neretai pasi- moteriðkosios lyties. Jos tiesioginiu bûdu siejamos su þuvi- taikanti savotiðkos medþioklës scena – mergina gaudo kar- mis. Tokia yra ir undinë, ásivaizduojama esanti þuvies pavi- velá, sakalàg – su vyru tautosakoje siejamus paukðèius. Dai- dalo. Jos lëmimas, kad þvejys sugaus daug þuvies, daþnai ið- nose karvelis þymi vyriðkàjá pradà. Tai ið dalies patvirtina ir sipildo (Ðv 1, 5; Ðv I 19). Vandens dvasios laikomos itin sek- aukðèiau minëti tikëjimai (MT 30 I 84–88), dainø fragmen- sualiomis ir graþiomis. Yra ðvedø sakmiø, kuriose vandens tai. Karvelis vyriðkojo prado simboliu laikomas ir kitose kul- dvasia praðo, kad þvejys jà pamylëtø (Ðv 7). Pasakojama, kad tûrose.12 Vaikinas medþioja (gaudo) volungæ, gegutæ, mariø vandens dvasia buvo nuostabiai graþi, tamsiaakë, aukðta krû- lydekëlæh – moteriðkumà simbolizuojanèius gyvûnus. tine, ðviesios odos (Ðv II 24). Neretai apibûdinamas þmogaus Nors paèiam medþiojimo veiksmui galima suteikti nega- ir vandens dvasios susitikimas: Þvejys <…> matë ant nedi- tyvià prasmæ, vestuvinëse dainose paukðèio (gyvûno) suga- delës seklumos uþsiropðtusià graþià mergaitæ, prisidengusià tik vimas, nuðovimas gali reikðti kuriantájá pradà. Merginos ir savo paèios ilgais vilnijanèiais plaukais. Kitur sakoma, kad Ji vaikino susitikimas gali bûti vaizduojamas kaip paukðèio me- (undinë) buvo labai graþi paþiûrëti. Ji sëdëdavo ant lelijø ir dþiojimas, gaudymas, (nu)ðovimas. Simbolinis medþioklës ðukuodavosi ilgus ðviesius plaukus. Taèiau <…> kai ji atsuk- paveikslas bûdingas ir „Karvelëli mëlynasis” tipo dainose: davo nugarà, galëjai pamatyti, kad ta pusë buvo þvynuota, o vietoj áprasto uþpakalio ji turëjo þuvies uodegà. Atsitiko taip, – Tur broliukas aukso strielbà, kad þmogus tapo undinës mylimuoju .<…> Undinei jis tiko Tai mani nuðavo, ir jiems gerai klojosi (Ðv I 18, 19). Taigi skirtingø tautø (kar- Tur sesela ðilkø tinklà, tais turinèiø ir skirtingas kultûros formavimosi tradicijas) tau- Tai mani sugavo tosaka liudija, jog þuvies simbolis buvo siejamas su tais pa- – Bernuþëli dobilali, èiais ar panaðiais dalykais: moteriðkumu, seksualumu. Ávai- Kur tu jodinëjai? riose kultûrose þuvis suvokiama kaip vaisingumo þenklas.6 Po didþiuosius kermaðëlius Ðis motyvas tautosakoje laikomas vienu archajiðkiausiø, þi- Paneliø þiûrëjau nomas daugelyje seniausiø pasaulio religijø.7 Galima teigti, LTR 626 /370/, 2032 /394/, 3080 /34/ kad lietuviø dainoms bûdingas þuvies vaizdinys turi aiðkiø

37 MOKSLO DARBAI

Medþioklës ar gyvûno gaudymo motyvas daþnas ir, gali- Arba: Sargies, lauku cielaviòa, Ðaus tev’ zviedru vanadiòð, ma sakyti, net geriau atskleidþiamas ir kitose vestuviø dai- Ðaus tev’ zviedru vanadiòð Ar tiem vaska cimdiòiemk (Kar 171). nose. Tai dainos, kuriose jau susiformavæs (arba beveik susi- Pastarojoje dainoje, pasak J. Upeniecës, ðovimo sàvoka ágau- formavæs) paralelinis vaizdavimo bûdas: na netikëtà reikðmæ – „mergelës apgavimo” (Kar 171). (Plg. su lietuviø dainomis: Ir þvejojo sesutëlë – Nesugavo karosëlës, Povinëjo povelis po dvarà, Ir medþiojo brolelis – Nenuðovë karvelio, // Ir iðplaukë karosë- Aukseliu galvelë aplieta, lë Á gilias mareles, Ir iðskrido karvelëlis Á þalias gireles (LTR <…> 2813 /1019/). Arba: Ir pasiuntë motka dukrà Sakalëlio gauti. Oi, kad að tà povelá pagauèiau, Nesugavus sakalëlio, Pradëj gailiai verkti. // <…> Man ne- Nuog galvelës aukselá nuimèiau, gaila sakalëlio Nei jo raibø plunksnø Tik man gaila jaunystë- <…> lës, Didþiø paulioniø (LLD V 120–122). Vaikðtinëjo mergelë po dvarà, Analogiðko turinio dainø, kuriose vyras vaizduojamas Rûtele galvelë kaiðyta, medþiotoju, o medþioklë yra vaikino ir merginos susitikimo <…> prieþastis, turi ir baltarusiai: Oi, kad að tà mergelæ paimèiau, Nuog galvelës rûtelæ nuimèiau. À íà ìîðÿ, íà ñiíåíêiì àç¸ðû LLD V 368; LTR 627 /338/ Òàì Âàíå÷êà ãóñàê – ëÿá¸äàê ñòðaëÿå, l Að iðtiesiau ðviesi strilba Raibajai gegelei // Ir padaviau bal- Åí íà Çiíà÷êó áûñòðûìi âî÷êàìi ìiðãàå. tà rankà Jaunajai mergelei (LLD II 550). Âå II 784, Âå I 74 Medþioklë vestuvinëse dainose – daþna prieþastis atsi- Taigi galima sakyti, kad paukðèio medþioklæ, gaudymà tiktiniam vaikino ir merginos susitikimui. Toks susitikimas ne tik lietuviai, bet ir latviai bei baltarusiai siejo su vaikino gali lemti ir tam tikrus su vestuvëmis siejamus susitarimus: ir merginos susitikimu, vestuvëmis ar vestuviniais ávykiais. Dainose veikiantys paukðèiai simbolizuoja þmogø: moterá Að iðëjau á giraitæ Volungiø ðaudyti, arba vyrà. <…> Dauguma vestuviniø „Karvelëli mëlynasis” tipo dainø Ir atradau þalioj girioj iðsiskiria tuo, kad jose vyras (brolelis, kitur – medþiotojas) Liepà liepuþëlæ, vaizduojamas ðaunàs karvelá, o mergina ðilkø tinklu gau- <…> danti karosëlá: Po ta liepa, po þaliàja, Kabojo lopðelis, Jaunas strielèius aukso strielba <…> Karvelá nuðovë. Að paklausiau merguþëlës: Jauna pana ðilkø tinklu Uþ ko tu tekësi… Karosà sugavo. <…> LTR 439 /29/ LLD II 545, 546 Taigi analizuojamo tipo lietuviø vestuvinëse dainose vai- Dainuojama, kad broliai paðauna volungæ arba nepaðau- kinas ir mergina vaizduojami tam tikru bûdu medþiojantys na jos, tik gegutæ. Bemedþiodami sutinka (pamato) mergelæ tuos gyvûnus, su kuriais neretai patys esti tapatinami ar bent (LTR 914 /436/; 2274 /666/). Kartais dainose susipina meta- jau gretinami. Galima manyti, kad vaikinui karvelio (su)me- forinis ir paralelinis vaizdavimo bûdas. Dainuojama, kad tai- dþiojimas suvoktinas kaip vestuviø þenklas ir atitinkamai – komasi nuðauti zylæ. Ji tupi medy, „strielèius” klûpi ant ke- karosëlio sugavimas gali reikðti vestuves merginai.m Tam tik- liø. Taèiau tai ne zylë, ne miðko paukðtelë, tai – senos motu- rø simboliniø veiksmø atlikimu (gyvûno sugavimu) vestuvi- i ðës dukrelë (LTR 2142 /35/). nëse dainose gali bûti iðreikðtas vaikino ar merginos subren- Apeiginis vestuviø valgis karvojus irgi atspindi metafori- dimas ypatingam þingsniui – vestuvëms. ná vestuviø kaip medþioklës suvokimà. Veliuoniðkiai karvo- V. I. Jeriomina teigia, kad toks gamtinis vaizdavimas – jø puoðdavo tam tikrais medþioklës atributais: Ant jojo ið teð- tai „uþslëpta” metafora, turinti máslës elementø, (t. y. tei- los padaryta pilna kareliø, visokiø paukðteliø <…>, iðlipdytas giama ne tiesiogiai, o apraðymu),15 taèiau atrodo, kad ðiø 13 ðaudiklis, ðausiantis á stirnà arba á volungæ. dainø kalba labiau simbolinë nei metaforinë. Tokios kalbos, 14 Latvijoje jaunojo pulkas vadintas kariais. Dainoje me- bûdingos ankstyvuoju þmogaus màstymo laikotarpiu, pavyz- dþiotojas ðauna ðarkelæ. Sàvokos ðauti ir vesti, paukðtis ir mer- dþiais galima laikyti neiðplëtotas aptariamojo tipo V 1001 gina siejamos paraleliniu ryðiu. dainas (LTR 3184 /61/, 1829 /786/, 1405 /3/, 439 /29/, 4397 / Vakar ðovu, ðûdin krita 27/, 399 /89/). Syla raiba þagatiò’; Atkreiptinas dëmesys ir á labiau iðplëtotos fabulos „Kar- velëli mëlynasis” dainas. Jas sudaro ne tik gamtos, medþio- Pârn precieju, ðugad veþu jimo, gaudymo vaizdas, bet ir simbolinës prasmës suteiki- Sev jaunûi laigaveò’. mas paukðèio bei þuvies vaizdiniams. Atsispindi ir tam tikra j Kâ 1323, Kar 171, KStrau I 98 simbolinë þmogaus veikla gyvûnø atþvilgiu. Esama uþuomi-

38 Virginija STUKAITË. VESTUVINIØ DAINØ TIPAS „KARVELËLI MËLYNASIS”: VAIZDINIØ PRASMË nø apie nelaisvæ. Reikðmingiausias paukðèio motyvas (þu- omorfiniu motyvu ir padëjo atskleisti, kokià prasmæ daino- vies paveikslas, prasmës poþiûriu, menkesnis). Dainuojama, se galima suteikti paukðèiui ar þuviai. Veikiami tam tikrø kad mergina balandá augins klëtelëje: kultûrø, kito ne vienas, bet visi tarpusavyje glaudþiai susijæ vaizdiniai. Mëlynàjá balandëlá Taigi „Karvelëli mëlynasis” tipo dainose paukðèio ir þu- Klëtelëj auginsiu vies vaizdiniai siejami su vyriðkuoju ir moteriðkuoju pradu. Geltonuoju karosëliu Paukðtis ir þuvis laikytini simboliais. Medþiotojas ir medþio- Svetelius vaiðinsiu. jamasis áprasmina tà patá pradà: kai medþiotojas – vyras, ir LTR 659 /56/ medþiojamasis (karvelis) tautosakoje simbolizuoja vyriðkàjá Mergina sugauna balandá – su vyru lyginamà ar tapatina- pradà; kai gaudomasis (karosas) simbolizuoja moteriðkàjá mà paukðtá. Taigi èia sparnuotis vertintinas nebe kaip simbo- pradà, já gaudanèioji – mergina. lis, o kaip metaforinis vyro ávardijimas. Analogiðkø motyvø, Medþioklë yra laikytina tam tikru vestuviniu þenklu, reið- kuriuose sugautas paukðtis suvoktinas kaip vyro metafora, kianèiu pasirengimà tekëti / vesti. yra ávairiose vestuviø dainose. Visai tikëtina, kad aptariamojo tipo V 1001 dainoje bent ið dalies atsispindi tam tikrø vaiz- NUORODOS: diniø suvokimo raida. Mergina paukðtá „augins klëtelëje”: tai 1. Sauka L. Nuo paslëptos nuotakos ieðkojimo iki iðvaþiavimo á jung- galima suvokti kaip pasiruoðimà ar galimybæ tekëti. tuves // Kazlauskienë B. Lietuviø liaudies dainynas. Vestuvinës dai- Yra lietuviø vestuviniø dainø, kuriose mergina á klëtelæ nos. Jaunosios ieðkojimo – iðvaþiavimo á jungtuves dainos. – Vil- ar svirnelá vilioja sakalà (LTR 3833 /28/, 3519 /29/). Tai taip nius, 1994. – T. VIII, Kn. 4. – P. 14. pat yra vyro metaforinis ávardijimas. Sugauto (sumedþioto) 2. Mitoloìijas enciklopçdija. – Rîga, 1984. – T. II. – P. 117 3. Kursîte J. Latvieðu folklora mîtu spogulî. – Rîga, 1996. – P. 353, 363. vestuviniø dainø paukðèio buvimo vieta daþnai siejama su 4. Niemi A. R. Lituanistiniai raðtai. Sudarë ir ið suomiø kalbos vertë merginai (daþniausiai) reikðminga erdve, kurioje gali bûti S. Skrodenis. – Vilnius, 1996. – P. 49–51. atliekamos ir kai kurios vestuviø apeigos. Tai ypaè gerai at- 5. Kursîte J. Latvieðu folklora mîtu spogulî. – Rîga, 1996. – P. 362, 363. skleidþiama paraleliniu ryðiu: sugauta zylë leidþiama á dar- 6. Simboliø þodynas. Red. Bekeris U. – Vilnius, 1996. – P. 322. 7. Ìèôû íàðîäîâ ìèðà. Ýíöèêëîïåäèÿ â äâóõ òîìàõ. Ðåä. þelá, mergelë sëdi (vainikà pina) svirnely; zylë sodelyje, mer- Òîêàðåâ Ñ. À. – Ìîñêâà, 1994. – Ò. II. – P. 391 – 393. gelë – svirnely ar darþely (LTR 2030 /4/, 2483a /25/, 3374 / 8. Kursîte J. Latvieðu folklora mîtu spogulî. – Rîga, 1996. – P. 353, 363. 60/). Analizuojamo dainø tipo dainose balandis lokalizuo- 9. Ìåëåòèíñêèé Å. Ì. Ïîýòèêà ìèôà. – Ìîñêâà, 1976. – P. 208. jamas klëtelëje. 10. Kursîte J. Latvieðu folklora mîtu spogulî. – Rîga, 1996. – P. 24. 11. Upeniece J. Putni, cilvçki, un dievîbas latvieðu folklorâ // Karogs. – Kai kurios „Karvelëli mëlynasis” tipo dainos, kuriose Rîga, 1999, nr. 10, p. 175. galima uþèiuopti metaforinës raiðkos elementø, neabejoti- 12. Ëåâè – Ñòðîñ Ê. Ïåðâîáûòíîå ìûøëåíèå. – Ìîñêâà, 1994. – nai patyrë vëlesnës kultûros átakà. Jose dainuojama, kad ka- P. 95, 97. 13. Lietuviðkos svotbinës dainos. Uþraðytos par Antanà Juðkevièæ ir rosëlá sugauna ne mergelë, o „Rygos miesto ribokëlis”: iðspausdintos par Jonà Juðkevièæ. – Petrapilë, 1883; naujas leidi- Kauno miesto strielèiukëlis mas: Lietuviðkos svotbinës dainos. Uþraðytos Antano Juðkos ir ið- leistos Jono Juðkos. – Vilnius, 1955. – T. II. – P. 370. Tai mane nuðovë, 14. Strauergs K. Pâr deviòi novadiòi. – Rîga, 1995. – P. 103. 15. Åðåìèíà Â. È. Ïîýòè÷åñêèé ñòðîé ðóñêîé íàðîäíîé ëèðèêè. Rygos miesto ribokëlis, – Ëåíèíãðàä, 1978. – P. 45 Tai mane sugavo. LTR 2813 /882/ a. Vakar ponai laivà statë, Ðiandien leido á vandená, Ten iðëjo mano broleliai, Kaip balandþiai ulduodami. (Èia ir kitur ið latviø kalbos Kitur – Varðuvos ribokëliai Karosà pagavo (LTR 535 /47/). vertë autorë.) Dalyje dainø praðoma, kad medþiotojas nuðautø karvelá, o b. Terminas ðaka èia vartojamas sàlygiðkai. Taip vadinamas dainose þvejys – sugautø karosëlá: Papraðyèia strielèiukëlá Su aukso esantis neiðplëstas vaizdas: : Turi sesë ðilko tinklus – Sugaus karasëlá. c. Pirðlybø dainose bûsima nuotaka svarsto: <…> Kiba paimtau Þu- strielbeli, Kad nuðautø karvelëlá Þaliojoj girelëj. // Papraðyèia veùës razumëlá. // Per dunojëlius Þuveùi panierëtau (LLD II 700). <…> ribokëlá Su ðilko tinkleliu, Kad suþûtø karosëlá Sraujojoj upelëj Kiba pavirsèiau Geltona lydekële // <…> Srovia upele Lydekële ne- (LTR 4397 /27/). rësiu (LLD II 702). Atkreiptinas dëmesys, kad ðiose dainose, skirtingai nei d. Að regëjau sapnelyje: Þuvis su þuvim buèiavosi. Tai nebuvo þuvis su þuvim, Tai buvo bernai su mergom. aukðèiau aptartose (LTR 3184 /61/, 1829 /786/, 1405 /3/, 439 e. Atplaukia þalia lydekëlë. Nuima mano vainikëlá; Tai nebuvo lyde- /29/, 4397 /27/, 399 /89/), þuvá, siejamà su moterimi, sugauna këlë, Tai buvo bernelio motinëlë. (ar praðomas sugauti) vyras. Tad èia þuvis greièiausiai yra f. Bet esama ir kitokio pobûdþio dainø, kuriose atsispindi anaiptol merginos, galimos nuotakos metaforinis ávardijimas. O gau- ne draudimas medþioti: Karvelëlá mëlynàjá Èvertëm èvertavojo, Ka- rosëlá geltonàjá Ðmotais sukapojo (LTR 1833 /624/) arba: Mëlynàjá dymà, medþiojimà galima sieti su tam tikrais vestuviniais ávy- balandëlá Klëtelëj auginsiu, Geltonuoju karosëliu Svetelius vaiðinsiu kiais: dviejø jaunø þmoniø susitikimu ir pan. (LTR 659 /56/). Akivaizdu, kad paukðèio ir þuvies vaizdinio suvokimui g. Ùëkë puola du karveliai Ant tëvelio dvaro. // Iðeik iðeik, merguþëla, „Karvelëli mëlynasis” tipo vestuvinëse dainose ypaè reikð- Karveliø gaudyti. // Mes iðëjom – nesugavom, Pradëm gailiai verktie. / /<…> – Nei man gaila tëvo dvaro, Nei pilkø karveliø, // Tik man mingas metaforiðkas gyvûno medþioklës (gaudymo) vaizda- gaila bernuþëlio, Balto dobilëlio (LLD V 123). Ir atlëkë sakalëlis Ið vimas. Bûtent medþioklës (gaudymo) motyvo santykis su zo- svetimos ðalelës, Ir uþtûpë sakalëlis Ant seklyèios lango. // Ir pasiuntë

39 MOKSLO DARBAI

motka dukrà Sakalëlio gauti. Nesugavus sakalëlio, Pradëj gailiai verkti. RD 35 I – Rëza Liudvikas. Dainos. Pirmojo lietuviðko dainyno III lei- // <…> Man negaila sakalëlio Nei jo raibø plunksnø, Tik man gaila dimas, I dalis. M. Birþiðkos spaudai parengta. – Kaunas, 1935. jaunystëlës, Didþiø paulioniø (LLD V 120–122). Ðv – af Klintbergas B. Ðvedø liaudies sakmës. Ið ðvedø kalbos vertë h. Ein naðlelis paskui Su ðvysia plintele, Þada mani ðauti, Raibà geguþëlá R. Norvilaitë // Raimonda Norvilaitë. Ðvedø ir lietuviø mitiniø van- (LLD II 531). Pirmam pirmam putinëly Volungæ paðovë Antram ant- dens bûtybiø paralelës. Bakalauro darbas. – Klaipëda, 2002. ran putinëly Gul jauna mergelë (LTR 873 /76/). Maþojoje Lietuvoje Ðv I – Svanas J. O. Skandinavø pasakos. Ið ðvedø kalbos vertë R. Nor- uþraðyta ðtai ðitokia daina: Ar tiedvi buvo Dvi lydekëles Ar dvi baltos vilaitë // Raimonda Norvilaitë. Ðvedø ir lietuviø mitiniø vandens seselës? // Nei tiedvi buvo Dvi lydekëles, Tikt dvi baltos seselës. // Sam- bûtybiø paralelës. Bakalauro darbas. – Klaipëda, 2002. dysiu þvejà Ir þvejytëlá, Gaudysiu lydekëlá (Kal 55). Numezgiau tinklà Ðv II – Ambrijus J. Pietø Ðvedijos keistenybës. Ið ðvedø kalbos vertë Ið þaliø ðilkø, Dëjau laively, Plauksiu jûrelëj. // Sugavau ðioká, Suga- R. Norvilaitë // Raimonda Norvilaitë. Ðvedø ir lietuviø mitiniø van- vau toká, Sugavau mergeli Baltai raudonà (BJ 62). Pastaba: „laive- dens bûtybiø paralelës. Bakalauro darbas. – Klaipëda, 2002. ly”, „Plaukiau” – l minkðta. Âÿ II – Âåñåëëå. Ïåñíi. Cêëàäíiê Ìàëàø Ë. À. – Ìiíñê, 1981. – i. Su vestuviø tema sietos ir medþioklës dainos. Brolelis iðjoja anteliø Ò. II. ðaudyti. Anteliø neðaudë, tik dunojëly burnelæ prausë, þiedelá nu- leido, siekdamas þiedelio, pats nuskendo. O kad mergelë numegztø ðilko tinklà, pasiektø jo skaistø veidelá (LTR 4316 /106/, tipas D The sense of the images of wedding 1570). Kitose dainose – bernelis, vaikðèiodamas po þalià girelæ, nu- ðauna karvelëlá. Já parduoda, nuperka aukso þiedelá, kurá uþmauna songs of the type Karvelëlis mëlynasis mergelei ant rankelës (LTR 190 /109/, tipas D 1481). Èia medþioklë (Little Blue Dove) gali simbolizuoti tam tikrà bernelio pasirengimà vesti – uþ sume- dþiotà ir parduotà karvelëlá bernelis perka þiedelá. Ðis epizodas aið- Virginija STUKAITË kiai siejasi su vestuvinëse dainose populiaria simboline volungës, The images of the bird and the fish characteristic of zylës, gegutës medþiokle. Beje, prie kai kuriø vestuviniø V 1001 ti- Lithuanian wedding song of the type Karvelëlis mëlynasis (V po dainø yra pastaba – Medþiotojo daina (LLD VIII 69). Galimas daiktas, kad panaðûs ar tapatûs motyvai lëmë kai kuriø vestuviniø 1001) have been dealt in the article. Examples of the Lithua- ir medþioklës dainø supanaðëjimà. nian oral folklore as well as Lithuanian, Latvian and j. Vakar ðoviau, ðiandien krito Raiba ðilo ðarkelë; Pernai pirðausi, ðie- Belorussian wedding songs have been referred to in discuss- met vedu Savo jaunàjà nuotakà. ing the symbols characteristic of songs. k. Saugokis, laukø kielele, Ðaus tave ðvedø vanagëlis, Ðaus tave ðvedø Being in a close connection with the other segments of vanagëlis Mûvás vaðko pirðtinëlëm. the songs the image of the animal reveals itself as l. Ant mariø, ant eþerø mëlynøjø Ten Vania þàseles – gulbeles ðaudo, polysemantic within the context of the songs. The hunting in Jis á Zinutæ greitomis akelëmis þvilgèioja. the songs commonly indicates a casual meeting of the possi- m. Abu (su)medþiojami, sugaunami nepaprastais árankiais – ðautuvas ble brides, specific moments of the wedding or particular’ ið aukso, o tinklelis – ðilkinis (auksas ir ðilkas – daþnai su vestuvë- wedding arrangements. Man not infrequently hunts a cuckoo, mis siejamas metalas ir medþiaga. Pavyzdþiui, nuotaka skolinasi nuo an oriole and a fish – the animals linked with woman in folk- karvelio galvelës perleliø vainikui pinti, aukselio – þiedeliui nusilie- lore whereas woman is always in pursuit of a falcon or a dove dinti, ðilkø – kasnykëliui. LLD XI 64). – the birds attributed to man. The connection between the dove, which is regarded as TRUMPINIAI: that of male origin, and man is based on a metaphor (certain BJ – Bëgau jûruþëm. Parengë Petroðienë L. ir Bukantis J. – Klaipëda, general characteristics are identified). In the songs the dove 1997. is mostly regarded as a sign of the wedding. The symbolic DovP – Lietuviø liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Suda- nature of the bird’s image is revealed in the hunting motif: in rë Dovydaitis Jurgis. – Vilnius, 1987. the songs man hunts the bird which is in relation to man in JSD – Lietuviðkos svotbinës dainos. Uþraðytos par Antanà Juðkevièæ ir folklore. The depiction of woman catching the bird is also iðspausdintos par Jonà Juðkevièæ. – Petrapilë, 1883; naujas leidi- presented in some songs of the type discussed. In this par- mas: Lietuviðkos svotbinës dainos. Uþraðytos Antano Juðkos ir ið- ticular case the bird is comprehended as a metaphor for man. leistos Jono Juðkos. – Vilnius, 1955. – T. I The image of the fish in the songs of the type Karvelëlis Kâ – Kâzu dziesmas. Sâkartojis m. z. doktors Vîtoliòð Jçkabs. – mëlynasis can also be viewed as a symbol for the wedding Rîga, 1968. and infrequently – as a metaphoric naming of woman. Sup- Kar – Jolanta Upeniece. Putni, cilvçki, un dievîbas latvieðu folklorâ // posedly, the sense of the fish motif in the songs is developed Karogs. –Rîga, 1999, nr. 10, p. 175. in the same way as that of the bird motif. KlvD – Prûsijos lietuviø dainos. Surinko Vilius Kalvaitis. – Vilnius, 1998. The fish is realized as a symbol of fertility and female- LD – Barons K., Visendorfs H. Latvju dainas. – Jelgava–Pçterburga, ness. This fact has been justified by a diversity of examples 1894–1915. – Sçj. I–VI. LLD II – Lietuviø liaudies dainynas. Vestuvinës dainos. Pirðlybø dai- from folklore. Folk songs implying a narrow natural pros- nos (sudarë Kazlauskienë B.) – Vilnius, 1983. – T. II, Kn. 1. pect present a depiction of a girl catching a fish with a silk LLD V – Lietuviø liaudies dainynas. Vestuvinës dainos. Mergvakario netting (here the carp is regarded as a symbol of female ori- ir jaunojo sutiktuviø dainos (sudarë Kazlauskienë B.). – Vil- gin and as a sign of the wedding). Only few songs represent nius, 1989. – T. V. – Kn. 3. man catching the fish. The fish indicates a metaphoric nam- LLD VIII – Lietuviø liaudies dainynas. Vestuvinës dainos. Jaunosios ing of woman in these songs. ieðkojimo – iðvaþiavimo á jungtuves dainos (sudarë Kazlauskienë It could possibly be summarized that the development in B.). – Vilnius, 1994. – T. VIII. – Kn. 4. realizing the images of the bird and the fish has partly been LLD XI – Lietuviø liaudies dainynas. Vestuvinës dainos. Sugráþimo ið reflected by the songs of the type Karvelëlis mëlynasis (V 1001). jungtuviø – jaunosios apdovanojimo dainos (sudarë Vëlius Nor- bertas). – Vilnius, 1996. – T. XI. – Kn. 5. MT 30 I – Krëvë – Mickevièius V. Mûsø paukðèiai tautosakoje // Mûsø Klaipëdos universitetas, H. Manto 84, LT-5808 Klaipëda tautosaka. Red. prof. V. Krëvë–Mickevièius. – Kaunas, 1930, T. I. El. paðtas: [email protected] Pas – Gyvasis vanduo. Lietuviø liaudies stebuklinës pasakos. Sudarë Bronislava Kerbelytë. – Vilnius, 1989. Gauta 2002 09 20, áteikta spaudai 2003 03 07

40 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2003/1 (88)

Lietuviø etninis instrumentinis muzikavimas XX amþiuje: tradicijø kaita

Romualdas APANAVIÈIUS

Objektas – lietuviø etninio muzikavimo pokyèiai XX am- lais, dûdmaiðiu, dûdø orkestro instrumentais. Etniniai muzikos þiuje. Tikslas – tirti instrumentinio muzikavimo pokyèiø prie- instrumentai XX a. pradþioje dar palyginti nemenkai naudoja- þastis, sàlygas. Metodai – analizës, lyginimo, apibendrinimo. Ið- mi groti savo malonumui, prie darbø (ypaè prie gyvuliø bandos) vada – XX a. etniniam instrumentiniam muzikavimui daug reikð- ir atliekant bendratautiniø ðokiø muzikà,8 taèiau kanklës, ðvil- mës turëjo ne vien bendratautinës europietiðkos átakos, bet ir se- pynës, birbynës, trimitai ið instrumentinio muzikavimo tolydþio nosios tradicijos. nyko. Etniniais instrumentais dar palyginti daþnai grota iki Pir- mojo pasaulinio karo bei maþdaug iki 1922 m. pradëtos þemës Ávadas ûkio reformos. Reformuojant Lietuvos þemës ûká, kaimams skirs- Tyrinëjimø ðia tema nëra daug, juose gvildenami vienos ku- tantis á vienkiemius, palaipsniui atsisakyta etniniø muzikos in- rios etninio instrumentinio muzikavimo srities arba atskiro re- strumentø, kuriais tuo metu buvo atliekama lietuviø etninë ir giono instrumentarijaus klausimai. Kankliavimo tradicijø kaità bendratautinë muzika. Jø vietà uþëmë bendratautiniai instru- XX a. nagrinëjo M. Baltrënienë.1 Ji pastebëjo, kad senosios lie- mentai, daugiausia vartoti tik ðokiø muzikai grieþti. tuviø kanklës buvo pritaikomos ásivyraujanèioms bendratauti- Ketvirtojo deðimtmeèio riba skiria XX a. lietuviø instrumen- nëms melodijoms atlikti. Armonikø ásigalëjimà Lietuvos kaime tiná muzikavimà á du laikotarpius: ankstyvàjá, kai muzikuota ir tyræs A. Baika2 priëjo prie iðvados, kad XX a. armonikos tapo etniniais, ir bendratautiniais, bei vëlesnájá, kai grieþta daugiau- bene mëgstamiausiais instrumentais, iðstûmusiais iki tol buvu- sia tik bendratautiniais instrumentais. Antrojo laikotarpio dar sius etninius ir bendratautinius instrumentus. Dzûkø instrumen- galima áþvelgti du tarpsnius: iki maþdaug penktojo ir ðeðtojo de- tiná muzikavimà XX a. gvildenusi V. Palubinskienë3 pastebëjo, ðimtmeèiø sandûros ir nuo ðios sandûros iki maþdaug 1962–1966 kad muzikavimo tradicijos ir bendratautiniø instrumentø ansam- metø. Penktojo bei ðeðtojo deðimtmeèio sandûroje ir bendra- bliai kito jau treèiajame bei ketvirtajame deðimtmetyje, ásivy- tautiniais instrumentais muzikavimas pradeda blësti, o septin- raujant armonikoms ir homofoninio stiliaus muzikai. Panaðià jø tojo deðimtmeèio pirmojoje pusëje ir viduryje – visai iðnyksta. kaità atsekë ir dzûkø vestuviø smuikavimo paproèius aptarusi Muzikavimas bendratautiniais instrumentais pradëjo blësti dël G. Kirdienë.4 Ðiaurës vakarø þemaièiø instrumentiná muzikavi- prievartinës kolektyvizacijos, sugriovusios tradicinæ kaimo gy- mà gvildenæs A. Auðkalnis5 bene pirmasis atkreipë dëmesá á tai, vensenà bei kultûrinæ sanklodà,9 ir visiðkai iðnyko dël pasikeitu- kad etninio muzikavimo tradicijos tame kraðte nutrûko apie sios ðokiø muzikos mados.10 Bûtent septintojo deðimtmeèio pir- 1962–1966 metus, pasikeitus ðokiø muzikos madai. Bûtent apy- mojoje pusëje ir viduryje Lietuvos kaime prigijo naujoviðki ðo- tikriai ðie metai laikomi ir ðiaurës vakarø þemaièiø etninio in- kiai, grieþiant daugiausia elektriniais muzikos instrumentais. strumentinio muzikavimo pabaiga. Bendratautiniø muzikos instrumentø buvo atsisakyta arba jais Bendratautiniø muzikos instrumentø vietà lietuviø papro- imta groti labai ribotai: savo malonumui, retsykiais vestuvëse, èiuose aptarë I. Ðileikienë6, taèiau tradicijø kaitos klausimø grojo etnografinës kapelos ir kultûros namuose. Pakito muzi- bemaþ negvildeno. kantø statusas. Atlikëjai bendratautiniais, o anksèiau ir etniniais Ðiame straipsnyje bandoma apþvelgti Lietuvos instrumen- instrumentais, daþniausiai buvo savamoksliai tos paèios kaimo tinio muzikavimo tradicijø kaità per ne visà ðimtmetá. Palygi- ar miestelio bendruomenës þmonës, dirbantys áprastinius dar- nus Etnomuzikos instituto kartu su Lietuvos muzikos akade- bus, muzikavimu tik prisiduriantys prie pajamø. Elektriniais in- mija ir Lietuvos liaudies kultûros centru rengtø etnoinstrumen- strumentais grojo neretai muzikiná pasirengimà turintys arba tiniø ekspedicijø duomenis su ankstesnëmis þiniomis bei tyri- ðiaip gabûs savamoksliai jaunuoliai, paþástantys natas, daþnai su- nëjimø iðvadomis, iðkeliama prielaida, kad ir XX a., keièiantis sibûræ á profesionaliø muzikantø, gyvenanèiø ið ðio uþsiëmimo, etninio muzikavimo tradicijoms, nemenkà átakà darë senosios ansamblius. Jø muzikavimà tradiciniu vadinti nëra jokio pagrin- muzikos bûdingiausi savitumai: daugiabalsumas – þemaièiø, do, nes grieþë ir dabar tebegrieþia daugiausia madingà estradi- aukðtaièiø, suvalkieèiø zanavykø muzikavimui ir vienbalsumas næ muzikà. Etninës ir bendratautinës melodijos jø repertuare – dzûkø bei aukðtaièiø ðvenèioniðkiø muzikavimui. atliekamos estradiniu bûdu.

Bendratautiniai ir etniniai muzikos instrumentai Regioniniai instrumentinio muzikavimo ypatumai XX a. pradþioje Lietuvoje jau visuotinai grieþiama bendra- Lietuvos teritorijà sàlyginai galima suskirstyti á dvi etno- tautiniais muzikos instrumentais, atklydusiais daugiausia ið Cen- instrumentiniø kultûrø, iðlaikiusiø savitumo poþymius iki XX trinës Europos: smuiku, armonikomis, basetle, bûgnais, cimbo- a. pirmosios pusës, sritis: „kankliø” ir „puèiamøjø”. Kankliø

41 MOKSLO DARBAI kultûros srityje (Þemaitija, Vakarø, Ðiaurës ir Ðiaurës rytø èiai armonikomis grojo jau XX a. pirmojoje pusëje,17 nes jø þe- Aukðtaitija bei ið dalies – Suvalkija), be ðvilpyniø, birbyniø, tri- mëse vyravo daugiabalsë etninë muzika. Panaðiø instrumenti- mitø, ávairiausiø tarðkyniø ir barðkyniø, skambinta ir kanklëmis, nio muzikavimo dësningumø galima pastebëti ir rytø aukðtai- o visur kitur (Dzûkija, Rytø Aukðtaitija, ið dalies – Suvalkija) èiuose, ðvenèioniðkiuose bei kapsuose. Bemaþ iki XX a. vidurio vyravo puèiamieji muzikos instrumentai.11 Ðiaurës rytø Aukð- ten visur prie smuikø skambëjo cimbolai, o armonikomis pra- taitijoje, ypaè Birþø kraðte, muzikuota kolektyviniais puèiamai- dëta groti tik maþdaug treèiajame ir ketvirtajame deðimtmety- siais instrumentais: skuduèiais, ragais, daudytëmis.12 Jais grota je. Beje, kai kur (ypaè Suvalkijoje) armonika instrumentiniame tik polifoninë sekundiniø santykiø muzika, niekur Ðiaurës Eu- ansamblyje bûdavo priðliejama ir prie cimbolø. ropoje, iðskyrus Kursko, Briansko sritis ir Komijà, artimesniø sàsajø neturinti, labiausiai artima juodosios didþiosios rasës Instrumentiniø ansambliø sudëèiø kaita negridø ir australoidø polifoninei panaðios sandaros muzikai.13 Pietø ir rytø lietuviø instrumentiniø ansambliø sudëtis pra- Giedamosios polifoninës sutartinës skambintos ir Birþø krað- dëjo kisti maþdaug nuo XX a. ketvirtojo deðimtmeèio, kai ir to kanklëmis. Visame kitame kankliø kultûros plote ne tik kank- ðiose kraðto dalyse pradëjo ásivyrauti armonikos. Be armoni- lëmis, bet ir puèiamaisiais etniniais instrumentais daþniausiai kø, nemenkà reikðmæ dzûkø, kapsø bei ðvenèioniðkiø muzi- buvo atliekamos èia savièiausios paralelinës etninës dainos ir kavimo kaitai turëjo plintantis daugiabalsio, daugiausia pa- bendratautiniø ðokiø muzika. Pagal tai kankliø sritis Lietuvoje ralelinio, dainavimo stilius. Daugiabalsumo prigijimà senuo- siejasi su ðios kultûros ploto Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Ka- siuose pietø ir rytø lietuviø vienbalsumo plotuose reikëtø aið- relijoje ir ðiaurës vakarø Rusijoje tradicijomis. kinti ir tautos etninio bei kultûrinio konsolidavimosi proce- Puèiamøjø kultûros dalyje Rytø ir Pietø Lietuvoje etni- sais, sustiprëjusiais gyvenant tarpukario Lietuvos tautinëje niais instrumentais daugiausia buvo grojamos vienbalsio sti- valstybëje. Ðiuo laikotarpiu kanklës (ypaè suvalkietiðkos) ið- liaus lietuviø etninës dainos, instrumentiniai ganymo ir kito- plito plaèiau, nes kankliø gamybà ir kankliavimà kaip lietu- kie signalai bei bendratautiniø ðokiø melodijos. viðkumo simbolá nuolatos propagavo to meto spauda. Pana- Bendratautiniais muzikos instrumentais, kaip sakyta, XX ðiai Lietuvos mokyklose plito ir skuduèiai, pritaikyti jau ne a. pradþioje muzikuota visoje Lietuvoje. Taèiau kankliø kultû- tik birþietiðkajam, bet ir bendratautiniam repertuarui atlikti. ros srityje, be visame kraðte jau kur kas anksèiau prigijusio smui- Ðios prieþastys ir, þinoma, armonikø (ypaè rusiðkø po Antro- ko, naudotos ir armonikos. Puèiamøjø srities Rytø ir Pietø Lie- jo pasaulinio karo) platesnis pasirinkimas lëmë, kad penkto- tuvoje armonikos ðio ðimtmeèio pradþioje ir net viduryje, gali- jo ir ðeðtojo deðimtmeèio sandûroje Pietø ir Rytø Lietuvoje, ma sakyti, dar nebuvo prigijusios. Pagrindiniai instrumentai èia kaip ir kitose kraðto dalyse, ásivyravo armonikos. Jas pradëta buvo smuikas ir cimbolai. Instrumentinius ansamblius Þemai- naudoti ansambliuose, grieþta ir pavieniui. tijoje ir Aukðtaitijoje sudarë smuikas (du smuikai) arba klar- Instrumentiniai ansambliai maþiau kito Ðiaurës ir Vakarø netas (smuikas ir klarnetas), armonika ir basetlë (arba bûg- Lietuvoje, daugiabalsumo srityse, kur armonikos naudotos jau nas); neretai buvo grieþiama tik viena armonika. Dzûkijoje, Ry- nuo XX a. pradþios. Taèiau dël nepastovesnës pietø ir rytø tø Aukðtaitijos Ðvenèioniø apskrityje ir net Suvalkijoje (ypaè lietuviø instrumentiniø ansambliø sudëties, jø supanaðëjimo Kapsijoje) prie smuiko (dviejø smuikø) daþniausiai buvo pri- su ðiaurës ir vakarø lietuviø ansambliais nuo maþdaug ketvir- ðliejami cimbolai, o prie jø – bûgnelis arba bûgnas (basetlë). tojo deðimtmeèio pradëjo vienodëti visos Lietuvos ansambliai, XX a. pirmosios pusës Lietuvà bendratautiniø muzikos in- o kartu ir jø atliekamas repertuaras. Nuo tada senøjø etno- strumentø ir jø ansambliø iðplitimo poþiûriu galima suskirstyti instrumentiniø kultûrø ribø atsekti beveik neámanoma, nes taip pat á dvi sritis: su armonika (Aukðtaitija Zanavykija, sàlygi- visoje Lietuvoje ásivyravo panaðiø sudëèiø ansambliai, kuriuo- nai Þemaitija) ir be armonikos (Dzûkija, Ðvenèioniø apskritis, se grieþë ir armonika, o pietø ir rytø lietuvius nuo visø kitø Kapsija). Nors gretimi kraðtai, jø miestai turëjo daug átakos nau- tautieèiø skyrë nebent ansambliuose dar iðlikæ cimbolai. Ta- jiems instrumentams Lietuvoje atsirasti, prigyti, bet ir skirtin- èiau bent jau Dzûkijoje, anot V. Palubinskienës, „<...> ingos ekonominës salygos14 labai reikðmingai lëmë senøjø etno- strumentø kaita nebuvo labai staigi, o liaudiðkø ansambliø instrumentiniø tradicijø iðlikimà. Kankliø srityje, kur vyravo dau- sudëtys retai buvo stabilios – jos keitësi priklausomai nuo ap- giabalsumas ir skambinta daugiastygiu instrumentu kanklëmis, linkybiø, muzikantø uþimtumo”.18 Ansambliø kaitos panaðiø labiau prigijo daugiagarsis instrumentas armonika, o puèiamø- dësningumø galime pastebëti ir kitose Lietuvos dalyse. Be jau jø srityje vyraujantá vienbalsumà geriausiai atliko melodiniai in- aptartø prieþasèiø, nemenkà átakà darë ir paèiø muzikantø strumentai – smuikas ir cimbolai. Ðià iðvadà paremtø ir tai, jog ásigyti instrumentai, sugebëjimas jais muzikuoti ir kt. Dzûkijoje vestuvëse neretai grieþdavo vienu smuiku, smuiku su bûgneliu, o du smuikai èia dar ir XX a. antrajame bei treèiaja- Repertuaro kaita me deðimtmetyje buvo gana reti, laikomi „labai gera muzika”.15 Kintant muzikos instrumentams, jø ansambliams, kito ir Tà paþymi ir armonikø prigijimà Dzûkijoje tyræs A. Baika. Jis repertuaras. Taèiau jo kaità labiausiai lëmë ne patys instru- pastebi, kad dzûkai smuiku ir bûgneliu iki Pirmojo pasaulinio mentai, bet ðokiø mados. Mat Lietuvoje, kaip ir daugelyje Eu- karo vestuvëse grieþë dël dviejø prieþasèiø: vyraujanèio vienbal- ropos ðaliø, muzikos instrumentais XX a. grieþta daugiausia sio stiliaus ir ið vargingumo. Vargingi dzûkai neiðgalëjo pasisam- tik ðokiø muzika. Nuo ðokiø madø labai priklausë ir muzikos dyti didesnës kapelos.16 Taèiau ekonominës prieþastys vargu ar instrumentø repertuaras. Maþdaug iki ketvirtojo deðimtme- buvo lemiamos. Birþieèiai, pasvalieèiai, rokiðkënai ir joniðkie- èio, kai dar buvo naudoti ir etniniai lietuviø muzikos instru-

42 Romualdas APANAVIÈIUS. LIETUVIØ ETNINIS INSTRUMENTINIS MUZIKAVIMAS XX AMÞIUJE: TRADICIJØ KAITA mentai, jais grota ir etninë, ir bendratautinë muzika. Birþø muzikiniø kultûrø ypatumus. Repertuarà ir jo kaità labiau- kraðte, kaip sakyta, skuduèiais, ragais ir daudytëmis pûsti po- siai lëmë ðokiø mados ir Lietuvos etnografiniø srièiø geogra- lifoniniai instrumentiniai kûrinëliai bei giedamosios sutarti- finë padëtis. Þemaitijoje jauèiama Centrinës, Aukðtaitijoje ir nës. Sutartinës skambintos ir kanklëmis. Ðvilpynëmis ir bir- Suvalkijoje – Centrinës ir Rytø, Dzûkijoje ir Ðvenèioniø ap- bynëmis ðiame kraðte pûstos giedamosios sutartinës, etninës skrityje – Rytø ir Centrinës Europos átaka. paralelinës dainos ir bendratautiniø ðokiø melodijos. Bendra- tautiniai ðokiai XX a. pirmojoje pusëje sudarë bene didþiàjà NUORODOS: þemaièiø, vakarø aukðtaièiø ir suvalkieèiø kanklininkø reper- 1. Baltrënienë M. Kankliø raida XIX a. pabaigoje – XX a. // Liaudies tuaro dalá. Juos pûtë ir visos kitos Lietuvos dalies ðvilpyninin- kultûra. – 1997, nr. 2, p. 36–41. Baltrënienë M. Devyniastygës kanklës: kai bei birbynininkai. Instrumentiniai signalai, improvizaci- kankliavimo tradicijos ir dabartis. – Vilnius, 1997. 2. Baika A. Sodþiaus armonikos. – Vilnius, 1994. jos daþniausiai bûdavo atliekamos ganant bandà arba savo 3. Palubinskienë V. Dzûkø instrumentinis muzikavimas XX amþiuje // Liau- malonumui. Beje, bendratautiniø ðokiø melodijas mediniais dies kultûra. – 1998, nr. 4, p. 35–40. trimitais iðvinguriuodavo net bandà ganantys kerdþiai. 4. Kirdienë G. Dzûkø vestuviø smuikavimo paproèiai // Liaudies kultûra. – 1997, nr. 2, p. 15–21. Bendratautiniais instrumentais tuo laikotarpiu daugiau- 5. Auðkalnis A. Ðiaurës vakarø þemaièiø instrumentinis liaudies muzika- sia grieþta bendratautiniø ðokiø muzika. Þemaitijoje, Aukð- vimas // Menotyra. – 1990, nr. 17, p. 3. taitijoje ir Suvalkijoje dar grieþtos ir lietuviðkø etniniø rateliø 6. Ðileikienë I. Atneðtiniai muzikos instrumentai lietuviø liaudies papro- bei þaidimø melodijos. Ðiaurës vakarø ir Ðiaurës Þemaitijoje èiuose // Lietuviø liaudies paproèiai. – Vilnius, 1991. – P. 234–261. 7. Baltrënienë M., Apanavièius R. Lietuviø liaudies muzikos instrumen- buvo atliekami ir latviðkos kilmës ðokiai. Taèiau visoje Lietu- tai. – Vilnius, 1991. – P. 156–169. voje tuo metu didþiausià repertuaro dalá sudarë bendratauti- 8. Apanavièius R. Tautiniai ir atneðtiniai muzikos instrumentai. Tyrimo niø ðokiø muzika, kuri pagal kilmæ ir patekimà Lietuvon at- objektas // Liaudies kûryba. – Vilnius, 1992. – T. 3. – P. 48–57. 9. Apanavièius R. Sovietizmas ir lietuviø etninë kultûra // Priklausomybës skirose etnografinëse srityse skirstytina maþdaug ðitaip: Þe- metø (1940–1990) lietuviø visuomenë: pasiprieðinimas ir/ar prisitaiky- maitijoje vyravo Centrinës Europos (lenkiðkieji, austriðkieji, mas. – Vilnius, 1996. – P. 53–60. vokiðkieji), Aukðtaitijoje – Centrinës ir Rytø Europos (len- 10. 1987–1998 m. etnoinstrumentiniø ekspedicijø duomenys. Etnomuzi- kos instituto archyvas. kiðkieji, austriðkieji, vokiðkieji, rusiðkieji), Suvalkijoje – Cen- 11. Apanavièius R. Baltø etnoinstrumentologija. – Kaunas, 1992. – P. 6–9. trinës ir Rytø Europos, Dzûkijoje ir Ðvenèioniø apskrityje – 12. Lietuviø liaudies instrumentinë muzika. Puèiamieji instrumentai. Su- Rytø ir Centrinës Europos ðokiai.19 Pagal tai labiausiai siejo- darë ir paruoðë S. Paliulis. – Vilnius, 1959. – P. 7–40. 13. Apanavièius R. Etninë muzika ir þmonijos rasiø iðsiskyrimo teorija // si Aukðtaitijos ir Suvalkijos, o iðsiskyrë Þemaitijos, Dzûkijos Liaudies kultûra. – 1998, nr. 2, p. 7–11. ir Ðvenèioniø kraðto repertuaras. 14. Baika A., op. cit, p. 38–40. Ðitoks bendratautiniø muzikos instrumentø repertuaras, 15. Prof. P. Stepulio (g. 1913 Seinø aps., Ðventeþerio vls., Janënø k.) þinios. 16. Baika A., op. cit., p. 78. akivaizdu, labiausiai priklausë nuo geografiniø sàlygø, kitø 17. 1987–1998 m. etnoinstrumentiniø ekspedicijø duomenys. Etnomuzi- kraðtø kaimynystës bei visoje Rytø Europoje tebejauèiamos kos instituto archyvas. Centrinës Europos kultûrinës átakos. Rytø Europos átaka la- 18. Palubinskienë V., op. cit. 19. 1987–1998 m. etnoinstrumentiniø ekspedicijø duomenys. Etnomuzi- biau pastebima su rytø slavais besiribojanèioje Dzûkijoje ir kos instituto archyvas. Ðvenèioniø apskrityje. Ethnic instrumental playing of the Lithuanians Pabaiga in the 20th century: the change in traditions XX a. instrumentinis muzikavimas patyrë du esminius lû- Romualdas APANAVIÈIUS þius: ketvirtajame deðimtmetyje ir penktojo bei ðeðtojo de- ðimtmeèio sandûroje. Ketvirtajame deðimtmetyje, dël þemës According to the author’s latest research, traditions of eth- reformos kintant kaimo bendruomenës gyvenimo sàlygoms, nic instrumental playing underwent considerable alterations throughout the two main periods: the 4th and the late 5th – palaipsniui atsisakoma etniniø ir pereinama prie bendratau- early 6th decades. The 1st period was linked with the main role tiniø, o penktojo ir ðeðtojo deðimtmeèio sandûroje, dël prie- of the ethnic whereas the 2nd – with playing international mu- vartinës kolektyvizacijos ir trëmimø sugriuvus tradicinei kai- sic instruments. mo gyvensenai, pradëjo nykti ir muzikavimas bendratautiniais The repertory and the tradition of playing of the Þemaièiai instrumentais. Instrumentinio muzikavimo pabaiga sietina su (western Lithuanians) were greatly influenced by central Eu- septintajame deðimtmetyje pasikeitusia ðokiø muzikos mada. rope while the impact upon the Aukðtaièiai (northeastern Lithuanians) and the Suvalkieèiai (southeastern Lithuanians) XX a. pirmojoje pusëje dar buvo iðlikæ senieji muzikiniø came from both central and eastern Europe. The influence of ir etnoinstrumentiniø tradicijø ypatumai. Vakarø ir Ðiaurës eastern Europe is more evident in the tradition of the Dzûkai Lietuvoje grota daugiabalsë, Pietø ir Rytø Lietuvoje – vien- (southern Lihtuanians) and the Aukðtaièiai in the district of balsë etninë muzika. Ðiuo laikotarpiu Vakarø ir Ðiaurës Lie- Ðvenèionys (eastern Lithuania). tuvoje, be visame kraðte labai mëgstamo smuiko, muzikuota The tradition of ethnic playing of the Lithuanians became extinct in the 7th decade of the 20th century. ir armonika, kuri ne tokia svarbi arba ir visiðkai tuo metu ne- naudota Pietø ir Rytø Lietuvoje, vienbalsumo srityje. Bendratautiniø muzikos instrumentø ansambliø sudëtys Vytauto Didþiojo universitetas, K. Donelaièio 52, 3000 Kaunas, pradëjo kisti po XX a. ketirtojo deðimtmeèio. Visame kraðte El. p.: [email protected] palaipsniui ásivyrauja armonikos, nutrynusios ir senøjø etno- Gauta 2002 02 04, áteikta spaudai 2003 03 07

43 MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2003/1 (88)

Petro Bûtëno „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programa”

Lionë LAPINSKIENË

Straipsnio objektas: iki ðiolei mokslinëje literatûroje pla- kuriame suformulavo vienà svarbiausiø nepriklausomos èiau nenagrinëta ir neanalizuota 1925 metais Petro Bûtëno Lietuvos mokyklos uþdaviniø: auklëjimo ir mokymo pra- parengta „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo pro- dþia – gimtojo kraðto paþinimas. Kartu buvo pastebëta, kad grama” (1). Tyrimo tikslai: 1) iðsiaiðkinti, kokiomis progra- visi gerai iðmano kitø kraðtø kultûras, bet nelabai paþásta momis galëjo naudotis lietuviø inteligentai, ásitraukæ á etno- patys save ir savo kraðto praeitá. Todël tame atsiðaukime ir loginës medþiagos rinkimo sàjûdá XX a. pradþioje, iki P. Bû- raginta skubëti fiksuoti, rinkti, uþraðinëti visa, kas susijæ su tëno parengtos programos pasirodymo; 2) iðanalizuoti, ko- mûsø tautos materialine ir dvasine kultûra. Tai turëjo rû- kià vietà uþima P. Bûtëno parengta programa tarp kitø pro- pëti ávairiø profesijø inteligentams, nes tik gerai paþinæs gramø; 3) ávertinti P. Bûtëno parengtos programos reikðmæ savo kraðto gamtà, jos ypatybes, turtus, þmones, þmoniø tolesnei lietuviø folkloristikos raidai. Metodai: analitinis, ap- gyvenimà, kultûrà, kiekvienas darbininkas savo darbo srity raðomasis, lyginamasis, retrospekcijos. Iðvados: P. Bûtënas galës sëkmingai dirbti visuomenës naudai. Tad universite- „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programoje”, to studentai, vadovaujami garbingø profesoriø, uþsimojo sudarytoje ápareigojus Lietuvos studentø kraðtotyros drau- pradëti tyrimo darbà, kartu tikëjosi visuomenës pagalbos. gijai, kuri buvo ákurta 1923 metais, apibendrino rusø, latviø Kreipimesi buvo paþadëta visokiais bûdais teikti rekomen- ir kitø kaimynø panaðaus pobûdþio programø rengimo pa- dacijas, patarimus ir „smulkius darbo planus”(4), kaip dirbti tirtá ir jà pritaikë mûsø kraðto reikmëms. Tai vienintelis to- kraðtotyros darbà. kios plaèios apimties ir ávairias temas aprëpiantis metodinis Taigi ákûrus Studentø kraðtotyros draugijà, prasidëjo, leidinys, iðspausdintas nepriklausomoje Lietuvoje ir paska- pasak Petro Bûtëno, tautosakos objekto nagrinëjimas ir tinæs kraðtotyros sàjûdþio plitimà bei kraðtotyros organiza- jos rinkimas. Pastebëtina, kad Lietuvos studentø kraðto- cijø kûrimàsi visoje Lietuvoje. Ði P. Bûtëno programa ver- tyros draugijos nariai ne tik kitus ragino ásijungti á kraðto- tinga ir ðiandienos poþiûriu. tyros darbà, bet ir patys ëmësi rodyti iniciatyvà. Ðtai Lie- tuvos nacionalinës bibliotekos Rankraðèiø skyriuje sau- P. Bûtënas – Lietuvos studentø gomas laiðkas, raðytas 1924 m. birþelio 11 d. Lietuvos uni- kraðtotyros draugijos narys versiteto Humanitariniø mokslø fakulteto dekanui. Ið tik- 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybæ, visame røjø tai buvo praðymas leisti studentams per atostogas ne- kraðte pradëjo atsigauti ir plëtotis mokslas ir kultûra, plito mokamai vaþinëti po Lietuvà. Já pasiraðë draugijos pirmi- gimtojo kraðto paþinimo sàjûdis. 1920 m. Kaune buvo ati- ninkas Jonas Norkus, sekretorius Juozas Bukota. Pirmuoju daryti Aukðtieji kursai, 1922 m. ákurtas universitetas, kurio ið nariø áraðytas pats Petras Bûtënas. Po jo – Pranas Skar- humanitariniame fakultete dëstë solidþià gyvenimo ir litu- dþius, Antanas Salys, Mykolas Durys ir kt. Ið viso sàraðe anistinio darbo bei tautosakos rinkimo patirtá turëjæ Jonas yra 13 studentø. Beje, ðis praðymas raðytas P. Bûtëno ran- Jablonskis, Kazimieras Bûga, Vincas Krëvë–Mickevièius, ka, tad galëtume manyti, kad tai buvo jo paties idëja (5). Juozas Tumas–Vaiþgantas, latviø kilmës profesorius Edu- Ið ðio praðymo suþinome, kas priklausë tuometinei Stu- ardas Volteris ir kt. Petras Bûtënas (2), gimæs ir uþaugæs dentø kraðtotyros draugijai, kaip buvo organizuojamas senøjø lietuviðkø tradicijø nepraradusiame kaime, buvo darbas. kruopðtus ir darbðtus jø studentas. Studentø kraðtotyros draugijos nariai buvo pasiskirstæ 1923 m., profesoriø K. Bûgos ir E. Volterio paragintas, veiklos kryptis, aptaræ, kas, kokià ir kur rinks tautosakos ar P. Bûtënas kartu su kitais ákûrë Lietuvos studentø kraðto- kitokià medþiagà, kuo domësis. Daugiausia jie dirbdavo per tyros draugijà, kurios nariai turëjo tikslà paskatinti visuo- atostogas: vaikðèiodami po kaimus, kalbindami senus þmo- menæ rinkti tautosakos bei etnografijos medþiagà. Pirmiau- nes, uþraðinëjo tautosakà, kiti – þodþius ir vietovardþius lie- sia jie laikraðèiuose ir þurnaluose paskelbë atsiðaukimà „Vi- tuviø kalbos þodynui, treti rinko knygas Universiteto bib- soms kultûros organizacijoms, visiems Lietuvos mokytojams liotekai, o surastas senienas veþë á Kauno miesto muziejø. ir moksleiviams ir visiems mûsø kraðto tyrinëtojams”(3), Todël galimybë nemokamai vaþinëti po Lietuvà studentams

44 Lionë LAPINSKIENË. PETRO BÛTËNO „LIETUVIØ TAUTOTYROS ÞINIØ IR SENIENØ RINKIMO PROGRAMA”

P. Bûtëno poþiûris á tautosakos situacijà Latvijoje Argumentø, kodël P. Bûtënas sutiko sudaryti minëtà lei- diná, galëtume surasti susipaþinæ su jo poþiûriu á tautosakos rinkimo ir tyrimo situacijà Latvijos respublikoje, kur 1923 m. atskira knygele iðëjo 60-ies puslapiø profesoriaus P. Ðmito parengta „Programma tautas tradiciju krâjejiem” („Tautos tradicijø rinkimo programa”) (9), perspausdinta ið „Izglîitîbas Ministerijas Mëneðraktsa” („Ðvietimo ministerijos mënraðtis”). Programà sudarë devyni skyriai: 1) Geografijos ir istorijos klausimai; 2) Trobesiai ir jø dalys bei vidaus reikmenys; 3) Drabuþiai; 4) Valgiai ir gërimai; 5) Gyvenimo tvarka ir darbai; 6) Paproèiai ir kiti tautiniai savitumai; 7) Senovës dievai ir prietarai; 8) Kalba ir tautos veikalai; 9) Teismo dalykai. Kaip tik ði profesoriaus P. Ðmito parengta programa ir buvo pagrindinis ðaltinis, apie kurá P. Bûtënas teigë, kad tai „yra talkininkë labiau ávairiems mokslams: filologijai, isto- rijai, etnografijai, geografijai, archeologijai, geologijai, ið dalies ir antropologijai” (10). P. Bûtënas ja naudojosi kri- tiðkai, ið jos atsirinko tik tai, kas tiko Lietuvos sàlygomis. Jis raðë: „Ið ðios latviø pasiruoðtos programos apsèiai klau- Petras Bûtënas – Lietuvos universiteto studentas. simø visai iðmesta kaipo nepritinkanèiø mûsø tautosakos 1922 m. Ið Petro Bûtëno archyvo Panevëþyje. srièiai. Kai kurie klausimai savaip perdirbti, t.y. mûsø krað- tui pritaikinti. Taip pat yra daug klausimø visai naujø duo- bûtø buvusi didelë materialinë parama. Tai iliustruoja ir ta” (11). Minëta P. Ðmito programa, kuria naudojosi P. Bû- minëto praðymo antroji dalis, ið kurios matyti, kad kreipia- tënas, rengdamas savàjà, ðiandien saugoma Lietuviø lite- masi „draugijos nariui Humanitariniø mokslø fakulteto kal- ratûros ir tautosakos instituto bibliotekoje. Todël, turëda- botyros skyriaus studentui J. Bukotai ið Vokieèiø vyriausy- mi galimybæ jà pavartyti, galime susipaþinti, kaip atidþiai P. bës iðrûpinti leidimà iki ðiø metø vasaros atostogø galo lan- Bûtënas dirbo: latviðkoje programoje yra nemaþai pribrau- kytis Rytø Prûsuose lietuviø kalbos studijø reikalais” (6). kymø, taisymø, paties P. Bûtëno ranka áraðytø pastabø. Ar fakulteto dekanas patenkino tokius studentø pageida- 1924 m. Rygoje Latviø senovës tyrinëtojø draugija ið- vimus, neaiðku. leido Arturo Ðtalo 158 puslapiø knygà „Sargasim savas tau- Ásitraukæ á kraðtotyros darbo ir tautosakos rinkimo sà- tas senatni” ( „Sergësime savo tautos senovæ”). P. Bûtënas jûdá, studentai susidurdavo ir su ávairiomis problemomis. jà recenzavo 1925 m. „Lietuvos” dienraðtyje. Priminæs, kad Pirmiausia jie suprato, kad sëkmingai dirbti galima tik pa- prieð metus buvo iðleista vertinga profesoriaus P. Ðmito pro- rengus tinkamus metodinius nurodymus ir rekomendaci- grama ir latviai panaðiø programø ir daugiau turi, o jø laik- jos. Todël Petras Bûtënas, Lietuviø studentø kraðtotyros raðèiuose nuolat raðoma apie savo tautos senovæ, P. Bûtë- draugijai ápareigojus, sutiko sudaryti „Lietuviø tautotyros nas konstatavo faktà: „lietuviai ðiandien atskiros progra- þiniø ir senienø rinkimo programà”, kurioje save vadino mos savo tautos dvasinës ir medþiaginës kultûros duome- tautatiriu (etnografu), skubëjusiu „graibstinëti ir tvarkyti nims rankioti dar neturi” (12). Taip pat jis pastebëjo, kad programai medþiagà” (7). Já konsultavo profesoriai Edu- tik Dotnuvoje mokiniai kartu su mokytoju yra ðapirografu ardas Volteris ir Kazimieras Bûga. Taip pat padëjo ir ben- pasidauginæ nedidelæ programëlæ (13) ir ðá tà ið tautosakos dramintis Stasys Dabuðis, kuris taisë leidinio kalbà (8). spausdina kai kurie leidiniai: „Karys”, „Ðvietimo darbas”, Kad galëtume atsakyti á klausimus, kaip P. Bûtënas ren- „Ateitis”, „Kosmos”, „Logos”, „Lietuva”. 1910 m. Lietu- gë ðià programà, kas buvo Lietuvoje ir pas kaimynus pada- viø mokslo draugijos iðleista programa, pasak P. Bûtëno, ryta iki jo, kokia tos programos reikðmë, turime prisiminti buvo nedidelë ir nurodë vien tai, „kaip mûsø senovës daly- keletà faktø. kus rankioti ir kokius juos rankioti”(14). Todël minëtame

45 MOKSLO DARBAI recenzinio pobûdþio straipsnyje P. Bûtënas teigë, kad Lie- gramà” ir buvo sugalvojæs þodá senienos. Minëtame straips- tuvai reikalinga jau kitokia, platesnë programa, kurios mes nyje jis prisiminë, kaip nuëjo pas profesoriø K. Bûgà, kad dar neturime, kai latviai jau kelintà leidþia (15). ðis tà þodá „autoritetiðkai aprobuotø” (20). Tuo metu posë- Recenzuota Arturo Ðtalo programa buvo skirta daugiau dþiavo terminologijos komisija, ir sutiktasis A. Vireliûnas praktiniam darbui. P. Bûtënas atkreipë dëmesá, kad, be pra- ëmë sukti galvà, ieðkodamas analogiðkø þodþiø lietuviø kal- tarmës ir ávado, joje yra svarbus skyrius „Kaip þûva seno- boje. Iðgirdæs tas abejones, K. Bûga suðuko, kad ðis þodis vës paminklai”, kuris dar suskirstytas á maþesnius skyre- esàs geras: kaip yra naujiena, taip gali bûti ir seniena. Mat, lius, skatinanèius domëtis senojo kulto paminklais, seno- pasak P. Bûtëno, tais atvejais, kai K. Bûga „neiðsiversdavo vës laikø akmenimis, piliø griuvësiais, senosios Rygos ir lat- liaudiniais þodþiais, mëgdavo (...) „kaltinukø” kaltis” (21). viø trobesiais, archyvais. Vertingi ir patarimai latviø tyri- Pats P. Bûtënas vëliau, gyvendamas JAV, 1978 m. 7-ame „Ka- nëtojams bei konkretûs pavyzdþiai, ið kuriø matyti, kas, kur rio” numeryje patvirtino, kad „Tautotyros þiniø ir senienø ir kurioje srityje jau nudirbta (16). rinkimo programoje” vartojamus „terminus tautotyra ir se- Apie skyrius „Paminklø apsauga Vakarø Europoje” ir nienos, atstovaujanèius lietuviø dvasinei bei medþiaginei kul- „Paminklø apsauga Latvijoje” P. Bûtënas raðë, kad tai ga- tûroms, (...) yra aprobavæ bei leidæ knygoje vieðai vartoti lëtø bûti tarsi koks vadovëlis patiems lietuviams pasimoky- mano profesoriai K. Bûga ir J. Jablonskis” (22). ti, kaip reikia rûpintis praeities paveldo iðsaugojimu. Juk latviø senovës tyrinëjimu tiesiogiai rûpinasi Filologø, Lat- Programos ðaltiniai viø senovës tyrinëjimo, Latvijos geografijos ir Muzikø drau- P. Bûtëno sudarytoje programoje nurodyti ðaltiniai, pri- gijos, kurios savo tikslø siekia palaikydamos ryðius su vieti- sipaþástant, kad „visi þemiau dedami klausimai tautosakai niais muziejais, rengdamos parodas, skleisdamos informa- rinkti yra sugraibinëti ið ávairiø vietø” (23). Pasak paties P. cijà spaudoje. Taip pat nemaþà knygos dalá uþima vertingi Bûtëno, rengdamas ðià programà jis naudojosi periodiniais priedai, kuriuose pateiktos savotiðkos programos, nurodan- leidiniais „Ateitis”, „Mûsø þinynas”, „Ðvietimo darbas”, „Mû- èios, kà reikëtø rinkti. Treèiajame priede kalbama apie tau- sø senovë” ir kt., kur buvo ðis tas spausdinama tautosakos ir tos tradicijø ir paèios tautosakos rinkimà. kraðtotyros temomis. Taèiau patá pagrindà sudarë klausimai Akivaizdu, kad raðydamas ðià recenzijà P. Bûtënas sie- ið latviø, rusø ir Lietuviø mokslo draugijos programø. kë atkreipti Lietuvos atsakingø ástaigø, pirmiausia Ðvieti- Kad galëtume atsakyti á klausimà, kiek aptariamoje pro- mo ministerijos ir Kauno universiteto Humanitariniø moks- gramoje pasinaudota kaimynø etnologijos mokslo patirti- lø fakulteto, vadovybës dëmesá á tai, kà tyrinëdami savo pra- mi, paþvelkime, kokios programos buvo prieinamos kitiems eitá jau padaræ latviai ir ko greièiau reikëtø imtis patiems. XX a. pradþios lietuviø inteligentams ir paèiam P. Bûtënui. Taigi, imdamasis rengti ir atiduoti spausdinti „Lietuviø XIX a. pabaigoje Rusijos aukðtosiose mokyklose studi- tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programà”, P. Bûtënas javæ lietuviø inteligentai buvo susipaþinæ su ten leistomis pro- gerai þinojo, kà jau yra nuveikæ latviai, buvo susipaþinæs su gramomis, skirtomis etnografijai ir tautosakai rinkti. Viena realia padëtimi Lietuvoje. Sugebëjimas á esamà situacijà pirmøjø carinës Rusijos teritorijoje 600 egzemplioriø tiraþu þvelgti problemiðkai P. Bûtënà ápareigojo savo leidiná rengti iðleistø programø buvo „Praðymas”, kurià 1867 m. parengë atsakingai, stengtis kuo geriau pritaikyti Lietuvos poreikiams. P. V. Ðeinas – vienas þymiausiø Rusijos ir Baltarusijos folkloro rinkëjø ir spausdintojø. Ji buvo pirmasis talkininkas eili- Programos pavadinimas niams asmenims, neiðëjusiems dideliø mokslø, bet norëju- Pats þodis „programa” yra kilæs ið graikø kalbos (17) ir siems domëtis etnografijos rinkimu (24). Ði programa buvo turi kelias reikðmes. Pirmoji reiðkia veikimo, darbo ar kitoká leidþiama atskira knygele ir kartojama leidinyje „Gubern- planà (18). Tad P. Bûtëno sudaryta ir 1925 m. iðleista „Lietu- skije vedomosti” bei kitur, kol 1893 m. tiraþas pasiekë 12000 viø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programa” to meto egzemplioriø. Tai liudija, kaip sparèiai Rusijoje plito kraðto kontekste ir turëjo bûti suprantama kaip metodinio pobû- paþinimo sàjûdis ir kaip inteligentai á já ásitraukë. dþio veiklos planas, teikæs rekomendacijø, patarimø, kà rei- Tai ne vienintelë programa, XX amþiaus pradþioje pate- këtø daryti kiekvienam inteligentui, norinèiam dalyvauti ma- kusi á Lietuvà. Pavartæ Lietuvos Mokslø Akademijos biblio- siðkai iðplitusiame kraðto paþinimo sàjûdyje ir pradëti rinkti tekoje saugomas programas, matome, kad jø bûta parengtø ar uþraðinëti dar iðlikusius dvasinës kultûros turtus. ávairioms temoms. Pavyzdþiui, viename Rusijoje iðspausdin- P. Bûtënas sukûrë ir pavadinimo þodá „tautotyra”, kuris tame nedidelës apimties leidinëlyje (25) kreipiamasi á lietu- sudarytas ið tauta+ tyrimas ir „apëmë visa, kas priklauso et- viø kalbos mokovus ir praðoma praneðti atsakymus á pateik- nologijai bei tautosakai, o kraðtotyra ir toliau paliko neat- tus tarties, leksikos, fonetikos klausimus. Kartu primenama, skirta nuo savo tyrinëjimø apimties” (19). Ádomiai kito pro- jog bûtina uþraðyti kuo tikslesnius duomenis, paþymint kir- gramos þodþio kûrimà apraðë pats P. Bûtënas, 1934 m. 205/ èio vietà þodyje, nurodant balsio ilgumà ir t.t. 6-ame „Naujosios Romuvos” numeryje prisimindamas, kaip Ádomi yra liaudies dainoms bei muzikinei – etnografinei rengë spaudai savo „Tautotyros þiniø ir senienø rinkimo pro- medþiagai rinkti skirta programa (26), kurioje bandyta ið-

46 Lionë LAPINSKIENË. PETRO BÛTËNO „LIETUVIØ TAUTOTYROS ÞINIØ IR SENIENØ RINKIMO PROGRAMA” ryðkinti profesionaliosios ir 1) Gyventojai, pastatai, gyvenamasis bûstas; liaudies dainos skirtumus, 2) Apranga ir papuoðalai; teigiant, kad „liaudies mu- 3) Technika buityje; zika yra savaiminës kûrybos 4) Maistas ir gërimai; rezultatas ir turi daug savi- 5) Uþsiëmimai ir amatai; tø, ádomiø bruoþø, skirian- 6) Ðeimos buitis; èiø ðià muzikà nuo ðiuolai- 7) Tikëjimai ir burtai; kiniø kompozitoriø kûri- 8) Liaudies medicina. niø” (27), o daina instink- Pastaràja programa P. Bûtënas naudojosi, tyviai gimsta tautos lûpose nors matë, kad ji per siaura. Todël raðë, kad ji ir yra viena pagrindiniø yra labiau pritaikyta medþiaginës tautos kultû- liaudies muzikos rûðiø. Vi- ros duomenims rankioti (30). Ði, kaip ir aukð- si, norësiantys rinkti muzi- èiau minëtosios, yra vertinga ne vien istorio- kinæ – etnografinæ medþia- grafiniu, bet ir faktiniu poþiûriu, nes parodo, gà, turëtø vadovautis pa- kokius duomenis buvo stengiamasi surinkti, á teiktais nurodymais: pir- kà stengtasi atkreipti dëmesá, siekiant atspin- miausia, bûtina dainas uþ- dëti tuometiná tautos dvasiná gyvenimà. Ryðkëja raðinëti kuo tiksliau ir þy- tendencija, kad nemaþà XIX a. pabaigos – XX mëti natø ilgumà, tikslumà, a. pradþios kultûros tyrinëtojø dalá domino lie- taktà. Reikia ieðkoti gerø tuviø kalba, tautosaka, taèiau buvo skiriama dë- liaudies dainininkø ir fik- mesio ir etnografinei medþiagai, turint tikslà Petras Bûtënas - Panevëþio mokytojø seminarijos suoti tik geriausius dainø dëstytojas. Ið Petro Bûtëno archyvo Panevëþyje. pasitarnauti savo tautos kultûrai (31). variantus. Atkreiptas dë- mesys, jog ypatingos vertës ágauna senovinës dainos, kuriø dar galima iðgirsti nuo kultûros centrø nuto- lusiuose nuoðaliuose kaimuose. Svarbu, kad gyven- tojø dar nebûtø spëjusi pa- veikti miesto kultûra. Mû- sø dienø akimis þiûrint, ðio- je programoje buvo iðkelti nemaþi reikalavimai, kuriø deramai bûtø galëjæs laikytis tik specialø pasiruoðimà turintis tautos dvasiniø tur- tø rinkëjas. Viena programø skirta geografijos ir etnografijos þinioms rinkti (28). Ji ádo- mi savitu poþiûriu á tauto- sakà kaip á liaudies dvasi- Petras Bûtënas (sëdi viduryje) su Panevëþio mokytojø seminarijos Tautotyros ir senienø rinkimo nio gyvenimo paminklà. draugijos nariais. Antros eilës viduryje Jonas Balys. Ið Petro Bûtëno archyvo Panevëþyje. Todël siûloma rinkti visa, kas atspindi tautos iðmintá, iðradingumà. Tai ypaè bûdinga gyvojoje kalboje funkcionuojantiems posakiams. Atrodo, Pirmoji lietuviðka programa kad aptartomis programomis P. Bûtënas nesinaudojo, ka- Minëtosios programos galëtø bûti laikomos 1910 m. Lie- dangi apie jas niekur savo darbuose neuþsimena. tuviø mokslo draugijos nariø K. Griniaus, E. Volterio, J. Nuo minëtøjø gerokai skiriasi, nes yra sudëtingesnë, Basanavièiaus, J. Tumo ir J. Janulaièio parengtos „Trum- 1904 metais parengta ir iðleista etnografijos daiktams rink- pos folkloro dalykams rinkti programos” (32) pirmtakëmis. ti skirta programa (29), kurios klausimai suskirstyti á að- Jos áþangoje raðoma: „Daugelis senovës palikimø nykte tuonis skyrius: nyksta. Reikia pasiskubinti gelbëti tokie dalykai nuo amþi-

47 MOKSLO DARBAI nos pragaiðties, reikia ant popieros perkelti, kad galëtume riø buvo teisingai pastebëta, kad folkloriniai pasakymai su- kitoms kartoms perduoti” (33). Kartu primenama, jog visø daro vienà svarbiausiø kasdienës kalbos klodø (37). þmoniø surinktos senovës liekanos padës paþinti mûsø pra- Taigi XX a. pradþios Lietuvoje, atgijus kultûriniam gy- eitá, susekti, kas mes tokie esame ir kuo kitais amþiais bu- venimui, kuriantis ávairioms organizacijoms, draugijoms, in- vome (34). P. Bûtënas ðià programà manë esant nepakan- teligentams atsigræþus á savo tautà, ir ði 1910 m. iðleista pro- kamos apimties, nes ji buvo tik orientacinë gairë, nurodan- grama „padëjo lietuviui apibrëþti save, formavo socialines ti, kà ir kaip reikëtø rinkti (35). Toks jo poþiûris visiðkai ir etines vertybes” (38). Jos rengëjø lûkesèiai pasiteisino, suprantamas: 1910 m. iðleista programa atitiko XX a. pir- nes Lietuviø mokslo draugija, iðleidusi ir iðplatinusi ðià pro- mojo deðimtmeèio situacijà, o treèiame deðimtmetyje lie- gramà, sudarë gan tankø tautosakos rinkëjø tinklà. Paaið- tuviø etnologija buvo paþengusi á prieká, todël reikëjo de- këjo, kad tokia organizacinë priemonë veiksminga, nes á talesnës programos. draugijos archyvà pradëjo plaukti tautosakos uþraðymai ið Taèiau, skirtingai nei P. Bûtënas, 1910 m. programos su- visos Lietuvos. Per draugijos narius ir talkininkus sukaupti darytojai buvo pagalvojæ dar ir apie folklorà pateikusiø þmo- etnografiniai apraðymai, „Lietuviø tautoje” paskelbti tyri- niø moraliná ir materialiná paskatinimà. Todël jie paþadë- nëjimai papildë negausià XX amþiaus pradþios etnografi- jo, kad asmenys, pateikæ vertingos medþiagos, visuotinia- næ lietuviø literatûrà (39). Lietuviø mokslo draugijos nariø me draugijos nariø susirinkime galës bûti priimti á narius parengta „Trumpa folkloro dalykams rinkti programa” ta- bendradarbius; turës nariø teisæ, t.y. gaus Lietuviø mokslo po svarbiu ðaltiniu ir P. Bûtëno darbui. draugijos leidinius, turës balsà susirinkimuose, bet nario mokesèio galës nemokëti. Taèiau XX a. treèiajame deðimt- „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø metyje jau buvo pasikeitæs poþiûris á tautosakos ar kitos rinkimo programos” sandara etnologinës medþiagos rinkimà: visi tautiðkai ir patriotið- Petro Bûtëno sudarytos programos pradþioje pateikta kai susipratæ inteligentai vadovavosi nuostata, kad dalyvauti „Kraðtotyros draugijos pratartis” ir nusakytas tikslas: „Kon- ðiame darbe yra kiekvieno pilietinë pareiga. takte su Universitetu rinkti ir, þinoma, tvarkyti bei tyrinëti Ir 1925 m. P. Bûtëno sudarytai, ir 1910 m. iðleistai pro- etnografijos (tautotyros) duomenys” (40). Kartu patiksli- gramai bendra tai, kad abiejose gana aiðkiai nurodyta, kaip nama, kad tie duomenys yra lietuviø tautos dvasinës ir me- reikëtø uþraðinëti renkamà medþiagà. Pirmiausia bûtina tu- dþiaginës kultûros apraiðkos. Minëtoje pratartyje paskelb- rëti darbo planà. Remiantis kitø tautø praktika, geriausia tas atsiðaukimas „Visoms kultûros organizacijoms, visiems kiekvienà faktà fiksuoti ant atskiro popieriaus lapelio, pa- Lietuvos mokytojams ir moksleiviams ir visiems mûsø kraðto teikiant tikslià uþraðyto vieneto metrikà: kas, kada, kur, ið tyrinëtojams”, kuris, kaip teigia P. Bûtënas, buvo paskelb- ko girdëjo. Uþraðyti reikia ta paèia tarme, kuria ðnekëjo tas laikraðèiuose bei þurnaluose. Po atsiðaukimo iðreikðta kalbinti þmonës. viltis, jog vietiniai etnografai rinkëjai, remdamiesi ðia P. Bû- Toliau Lietuviø mokslo draugijos nariø parengtoje pro- tëno sudaryta programa, kibs á darbà, kad susipaþintø su gramoje duodama patarimø, kaip reikëtø bendrauti su þmo- savo kraðto kultûra. Be to, ði programa priminë, kà reikia nëmis, kà daryti, kad jie atsivertø. „Nereikia þmoniø egza- rinkti tuètuojau, në akimirksnio nelaukiant (41). minuoti, bet, kalbant apie paprastus daiktus, lyg netyèio- Toliau paties Petro Bûtëno aiðkinamajame þodyje pa- mis kartas nuo karto paklausti: kaip seneliai pasakodavæ, teikiama patarimø, kaip reikëtø elgtis einant rinkti medþia- kaip seniau yra buvæ, kaip kitàkart atsitikæ, kas kaip pasa- gos, kaip tiksliai, atsakingai ir rûpestingai uþraðinëti tai, kà kojæs” (36). Bûtina metrika ir materialinës kultûros liudi- pasiseks ið þmoniø iðgirsti. Jis áspëjo ir apie galimas nesëk- ninkams – senoviniams daiktams, pridedant dar ir tikslius mes. Svarbiausia – saugotis falsifikatoriø, melagiø, patiems brëþinius, apraðymus ar nuotraukas. stengtis uþraðinëti teisingai, ieðkoti geriausio kontakto su Skirtingai nuo aukðèiau minëtø, tai daugiau dvasiniams þmonëmis. Uþ kiekvienà klaidingai uþraðytà þodá rinkëjas liaudies turtams rinkti skirta programa, kurioje yra pateik- atsako savo sàþine, nes „ilgainiui mokslas, iðtyræs ir iðtar- ti sunumeruoti 294 klausimai, neproporcingai suskirstyti á dæs kitkart padarytas tyèiomis rinkëjo klaidas, be jokios ato- keturis skyrius: dairos jam paèiam gràþins” (42). Kadangi ne visiems rin- 1) Prietaringieji tikëjimai ir darbai; këjams vienodai sekasi uþmegzti kontaktà su þmonëmis, 2) Senovës paproèiai; áspëta, kad tautosakos medþiagos rinkimas nëra lengvas dar- 3) Senovës pasakojimai; bas. Be to, kiekvienu atveju reikia turëti ir kûrybiðkumo, 4) Patarlës. nes ðios programos klausimai neaprëpia to sudëtingo turi- Kai kurie skyriai ir netgi poskyriai turi trumpus ávadus, nio, kuris yra glaudþiai susijæs su dvasinës ir medþiaginës dar kartà paaiðkinanèius medþiagos rinkimo prasmæ ir reikð- tautos kultûros sàvoka (43). mæ mokslui. Didesnioji programos klausimø dalis sufor- Ði Petro Bûtëno sudaryta programa turëjo bûti visiems muluota orientuojantis á gyvenamojo meto aktualijas („kaip inteligentams, renkantiems tautosakà ir choreografinæ me- dabar þmonës sako?”, „kà daro?”). Kartu programos auto- dþiagà, prieinama metodinë priemonë. Kartu tai buvo ir

48 Lionë LAPINSKIENË. PETRO BÛTËNO „LIETUVIØ TAUTOTYROS ÞINIØ IR SENIENØ RINKIMO PROGRAMA” kitø tautø panaðaus pobûdþio leidiniø patirties apibendrinimas, ir didelis lietuviø etnologijos raidos þingsnis pirmyn. Pirmiausia ji yra gerokai didesnës apimties uþ minëtà lat- viðkà profesoriaus P. Ðmito parengtà programà, kurioje pateikti sunumeruoti 1434 klausimai. Lietuviðkoje programoje yra per pustreèio tûkstanèio klausimø ið ávairiø mûsø tautos materialinio ir dvasinio gyvenimo srièiø. Klausimai su- grupuoti á ðeðiolika dideliø skyriø, kuriø apimtis nevieno- da. Pavyzdþiui, antrajame skyriuje „Sodyba, trobesiai, jø dalys ir vidaus reikmenys” yra 110 klausimø, o ðeðtajame skyriuje „Ðeimos þidinys (pelenas) ir apeigos bei kitokie ypatumai” – jau 404 klausimai. Didþiausias septintasis skyrius „Senovës dievai ir prietarai”, kuriame nuosekliai pateikti 724 klausimai. Jais siekiama atkreipti tautotyros me- dþiagos rinkëjø dëmesá á maþiau tyrinëtà liaudies dvasinio gyvenimo sritá. 725–1256 klausimai skirti atskirø mënesiø svarbesnëms ðventëms, tradicijoms, prietarams. Ið P. Bûtë- no nuorodø pastabose matyti, kad vienuoliktasis skyrius „Upynø apraðymas” yra parengtas pasinaudojus programë- le, kurià sudarë Dotnuvos þemës ûkio technikumo dësty- tojas Ignas Konèius (44). Trumpiausias dvyliktasis skyrius, pavadintas „Antraðai ant kapø paminklø”. Jame tik dvyli- ka klausimø. Ðeðioliktojo skyriaus „Kalbos tyrimo reikalu” pastaboje nurodyta, jog „ðio skyriaus pirmi trys klausimø lapai kopijuoti ið humanitariniø mokslø fakulteto kalboty- ros skyriaus paruoðtøjø tokiø pat klausimø lapø” (45). Petro Bûtëno sudarytoje „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programoje” daugiausia dëmesio skiriama liaudies buities, tikëjimø, prietarø rinkimui. Aiðku, kad sudarytojas norëjo kuo plaèiau aprëpti visas tyrinëtinas liaudies kultûros sritis. Þinodami, kad XX a. treèiajame „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programos” virðelis. deðimtmetyje tautosakai buvo skiriama daugiau dëmesio nei anksèiau, galëtume kelti klausimà, kiek vietos jai ten- dorotas. Nors patys klausiamieji þodþiai ir ne grieþtai rû- ka ðioje P. Bûtëno sudarytoje programoje, ir ið dalies su- ðimis sutvarkyti, bet jø atsakymai, tikiuosi, duos apsèios tikti su Stasio Skrodenio pastebëjimu, kad vis dëlto joje medþiagos tarmiø mokslui ir tarmiø sienoms nustatyti ir „tautosakos rinkimo klausimai iðsisklaidæ po ávairius sky- taip pat ávairiems kitokiems kalbos faktams ðviesti” (49). rius, ir tautosakininkui gana nepatogu naudotis” (46). Ta- Ið ðio skyriaus matyti P. Bûtënas kalbininkas, vienas pir- èiau ði programa nebuvo atitrûkusi nuo realaus gyveni- møjø vieðai pasisakæs uþ tai, kad reikia rinkti þodþius lie- mo, nes joje raginama uþraðinëti ir socialiniu poþiûriu ak- tuviø kalbos þodynui. tualius pasakojimus: apie visuomenës veikëjus, ávairiø luo- Ði P. Bûtëno sudarytoji programa – viena ið didesnës mø asmenis ir t.t. (47). apimties programø, anuo metu sudarytø ne tik Lietuvoje, Programos klausimai formuluojami labai ávairiai. Kai bet ir pas kaimynus. 1931 m. Ðveicarijoje iðleista tautoty- kurie klausimai trumpi, pavyzdþiui: „Kada sëjà pradeda?”, ros programa „Questionnaire relatif du folklore Suisse” „Ar seniau kà þmonës kaldavo ið akmens?” (48), o kai (50) buvo sudaryta ið 1585 klausimø, kurie suskirstyti á 20 kurie ilgi, mintis iðplësta, su autoriaus komentarais. Ma- dideliø skyriø. Jø pavadinimai yra panaðûs á P. Bûtëno su- tyt taip daryta todël, kad norëta tiksliau ir aiðkiau orien- darytosios, taèiau lietuviðkosios programos pavadinimai tuoti bûsimàjá tautotyros medþiagos rinkëjà. Atskirose pro- logiðkesni, iðdëstyti nuosekliau, pradedant nuo bendres- gramos vietose iðryðkëja paties autoriaus poþiûris á tautos nës – istorijos – temos, baigiant sportu. P. Bûtëno sudary- dvasinius lobius, á kaimo kultûrà, á senus þmones. Trylik- toje programoje yra temø, kuriø nëra ðveicariðkoje, pa- tasis skyrius „Medþiaginës kultûros duomenø rinkimas” vyzdþiui: ðeimos þidinys (pelenas) ir apeigos bei kitokie pateiktas be klausimø, o keturioliktajame skyriuje „Kalbos tautiniai ypatumai, senovës dievai, kalba ir þmoniø kûry- tyrimo reikalu” pateikti keturi klausimø lapai. Ties ketvir- ba, paproèiø teisë, upynø apraðymas, antraðai ant kapø pa- tuoju lapu skaitome: „ðis klausimø lapas mano paties su- minklø ir pan. Tai liudija, kad „Tautotyros þiniø ir senienø

49 MOKSLO DARBAI

P. Ðmito programos, turimos Lietuviø literatûros ir tautosakos P. Ðmito „Programa tautas tradiciju krâjejiem” virðelis. instituto bibliotekoje, egzempliorius, kuriuo naudojosi P. Bûtënas, rengdamas savàjà programà. Matyti pastabos ir taisymai. rinkimo programa” buvo sudaryta atsiþvelgiant á tai, kas kaiðtavo, kad „ankstyvesnëse programose ir anketose, su- bûdinga Lietuvos kultûriniam savitumui. darytose remiantis svetimais pavyzdþiais, daþnai daug vietos uþimdavo lietuviams nepritaikomi arba teoriðkai iðgal- Kritiðkas Jono Balio poþiûris ir tikrosios voti dalykai” (48). Pasak J. Balio, Petro Bûtëno 1925 me- programos platinimo problemos tais sudaryta programa esanti nemoksliðka ir nepritaikyta Kitokios nuomonës buvo Jonas Balys, P. Bûtëno paste- Lietuvos kultûros tradicijoms (53). bëtas ir á tautotyros darbà átrauktas Panevëþio mokytojø Dël J. Balio kaltinimø, kad ði P. Bûtëno programa nebu- seminarijos mokinys. Vëliau J. Baliui nepatiko, kad ði pro- vo pritaikyta Lietuvos sàlygoms, kad ji yra latviðkos prof. P. grama buvo parengta pagal kitø tautø programø pavyzdá. Ðmito sudarytos programos kopija, tai pirmiausia reikëtø Todël jis vos ne kiekviename straipsnyje tautotyros klausi- paþvelgti á paties P. Bûtëno paliktà rankraðtá, raðytà jau ne mais dël to vis priekaiðtavo savo mokytojui. Pavyzdþiui, Lietuvoje, o pasitraukus á Vakarus. Jame P. Bûtënas sako, straipsnyje, iðspausdintame 1935 m. aðtuntajame þurnalo kad á jo sudarytà programà, „be daugelio paties duotøjø klau- „Akademikas” numeryje, J. Balys raðë, kad „jau prieð 10 simø, áëjo ir beveik viskas, kas lietuviø tautosakos progra- metø buvo iðleista P. Bûtëno „Lietuviø tautotyros þiniø ir momis ar atskirø apklausinëjimø spausdintaisiais lapais bu- senienø rinkimo programa” (51). Ten pat skaitome grieþtà vo paèiø lietuviø iðsispausdinta caro ar nepriklausomosios pastebëjimà, kad „sudarant panaðias programas negalima Lietuvos laikais ligi 1925 metø” (54). Ten pat jis atkreipia jas aklai nusikopijuoti ið kitø tautø, ðveicarø ar latviø, bet dëmesá, kad, rengdamas savo „Tautotyros þiniø ir senienø kiekviena tauta turi susidaryti pagal savo kraðto etnografi- rinkimo programà”, naudojosi ir keliø kitø tautø etnografi- ná charakterá, pagal lokalinius reikalavimus” (52). 1940 me- niø programø, kuriø klausimai tuo metu atrodæ galá bûti tais iðleistame „Tautosakos rinkëjo vadove” J. Balys vël prie- naudingi, medþiaga. Kokiø – neparaðë, skliausteliuose nu-

50 Lionë LAPINSKIENË. PETRO BÛTËNO „LIETUVIØ TAUTOTYROS ÞINIØ IR SENIENØ RINKIMO PROGRAMA” rodydamas prieþastá, kad jø pavadinimø be knygø negalin- dyklà, kuri leido katalikiðkos krypties knygeles. Sekdama tis atsiminti. Kartu pridûrë, kad ði programa „tuokart, ro- tuose paèiuose Ðiauliuose veikusia „Kultûros” bendrove, dos, „Lietuvoje” buvo platokai ir pozityviðkai recenzuota draugija ëmë spausdinti ir vadovëlius bei keletà rimtesniø kito didelio tautosakos tyrinëtojo Balio Sruogos”( 55). knygø. V. Birþiðka teigë, kad „Vilties” draugija iðleido pen- Be to, J. Balys, neþinodamas tikrosios padëties, perdaug kiolika knygø, „kuriø tarpe þymëtina” ir ði Petro Bûtëno kategoriðkai teigë, kad „ðia knyga (…) rinkëjai praktikoje programa (62). labai maþa tegalëjo pasinaudoti” (56), nes ji buvo sunkiai Kadangi 1925 metais P. Bûtënas atvyko dirbti lietuviø prieinama ir per aukðtos kainos. Atsakydamas á tai, minë- kalbos mokytoju á Panevëþio mokytojø seminarijà, ið tikrø- tame rankraðtyje P. Bûtënas raðë: „Ta programa atsiëjo 5 jø minëtà programà platino pats. Taèiau ne viskas vyko Lt. O jos kaina parëjo nuo leidëjø, kaip ir jos platinimas. sklandþiai. Skaitydami jo prisiminimø nuotrupas, iðspaus- „Vilties” draugija likvidavosi. Honoraro gavimo klausimas dintas 1978 metø „Kario” þurnale (63), ásitikiname, kad kny- pakibo ore. Programos greit negalëjau prieiti: kaþkur palë- gà iðleidusi „Vilties” draugija greitai þlugo ir uþ tà leidiná P. piuose ji ilsëjosi. Maèiau, kad leidinys savo tikslo nepasieks, Bûtënui nebuvo atlyginta „në cento”. Autoriui tiktai „pasi- bet buvau bejëgis. Kai paskiau ðiaip taip pasisekë man tà sekë tos knygos egzemplioriø dalá – didelá veþimà atgauti ir programà atgauti honoraro pavidalu, jà dykai visais keliais susikrauti Ðiauliuose pas savo mokslo draugus gydytojà Dr. skleidþiau ðiaulieèiuose, linkuviuose, kitur, kur buvo moks- Domà Jasaitá ir agronomæ Sofijà Lukauskaitæ-Jasaitienæ, leiviø, ir taip pat plaèiai Panevëþio Mokytojø seminarijos jø sandëlyje” (64). Todël vëliau per keliolika metø Petras bei abiejø gimnazijø moksleiviuose, pats gyvu þodþiu tau- Bûtënas vis atvaþiuodavo ið Panevëþio ir pasiimdavo kny- tosakininkø susirinkimuose ragindamas jàja pasinaudoti ir gø tiek, kiek paneðdavo, o gráþæs veltui dalydavo mokiniams, nurodinëdamas, kaip jàja naudotis tautosakà ir ðiaip jau studentams ir ðiaip inteligentams, kad tik jie rinktø „tauto- etnografinius dalykus apraðinëjant ir renkant” (57). Apie sakà ir senienas þmonëse” (65). tai, kad Petras Bûtënas ið tiesø ðià knygà veltui dalydavo visiems, kas tik parodydavo nors koká susidomëjimà tauto- Kas naudojosi P. Bûtëno sudaryta programa tyra, dar ir ðiandien pasakoja ne vienas buvæs jo mokinys. Akivaizdu, kad P. Bûtëno „Tautotyros þiniø ir senienø Jam paèiam ði programa buvo taip pat svarbi, nes ja rem- rinkimo programa” turëjo átakos ir kitiems XX a. treèiojo damasis vienas ir su mokiniais rinkdavo tautosakà (58), skai- – ketvirtojo deðimtmeèio mokytojams bei tyrinëtojams. tydavo paskaitas. Ypaè, kaip sektinà metodinæ priemonæ, jà vertino Ðiauliø Sunku patikëti, kad ði P. Bûtëno programa galëjo bûti kraðtotyros draugija. Vartydami jos protokolø knygà, pra- sunkiai prieinama dar ir dël to, kad, vartydami ne vienà dëtà 1927 m. geguþës 15 d., kuriant draugijà, randame ára- ketvirtojo deðimtmeèio pabaigos „Panevëþio balso” nume- ðà: „planingam darbui nustatyti – ásigyti Bûtëno „Lietu- rá, matome á akis krentantá árëmintà skelbimà. Jo turinys viø tautotyros programà” ir iðdalinti jà rinkëjams; progra- primena, kad „Vasaros atostogomis tautosakai ir muziejaus moms ásigyti skirti virð ðimto litø” (66). 1930 m. P. Bugai- eksponatams rinkti tinka P. Bûtëno „Lietuviø tautotyros liðkis redagavo ir iðleido informacinæ knygà „Ðiauliø met- þiniø ir senienø rinkimo programa” (59). Be to, dar ir ðian- raðtis”, kurios straipsnyje „Kraðtotyros reikalai” raðoma: dien buvæ P. Bûtëno mokiniai atsimena, kad ði programa „Smulkesniø þiniø apie kraðtotyros darbà galima rasti P. buvo nebrangiai pardavinëjama J. Masiulio knygyne. Bûtëno knygoje „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rin- Tad gan kritiðkà J. Balio poþiûrá savo buvusio mokytojo kimo programa” (67). darbø atþvilgiu ðiandien sunku ir paaiðkinti, nors reikia pa- Jonas Norkus, savo straipsnyje „Tautosakos dëstymas stebëti, kad minëtoji Petro Bûtëno parengta programa dël mokyklose” kalbëdamas apie tai, kad kiekviena mokykla bankrutavusios „Vilties” draugijos Ðiauliuose nebuvo iðpla- turëtø labai atsakingai þiûrëti á tautosakos rinkimà ir tin- tinta visoje Lietuvoje. Atskiruose regionuose tautosakos rin- kamà jos sutvarkymà, raðë: „Kas ir kaip reikia suraðinëti, kimo entuziastai pasigesdavo paramos bei metodinës pa- galima rasti gerai iðdëstyta P. Bûtëno knygoje „Lietuviø tau- galbos. Tai patvirtina ir J. Miðkinis nedidelës apimties totyros þiniø ir senienø rinkimo programa” (68). straipsnyje „Tautosakos rinkimo reikalu”, iðspausdintame Þinoma, kad ja norëjo pasinaudoti vienas didþiausiø 1928 metø „Ðvietimo darbe”, teigdamas, kad vieni rinkëjai P. Bûtëno tautotyros darbø ákvëpëjø latviø profesorius tautosakà uþraðinëja raðto kalba, kiti – vietos þmoniø tar- Eduardas Volteris. Tai matyti ið P. Bûtëno 1928 m. gruo- me. Todël „yra gyvo reikalo paruoðti pagrindines taisykles dþio 23 d. raðyto laiðko, kuriame teigiama: „Tautotyros ir tautosakai rinkti” (60). Matyt straipsnio autorius neþinojo, senienø rinkimo programos” savo neturiu Ponui Profeso- kad yra iðleista minëtoji Petro Bûtëno „Tautotyros þiniø ir riui nusiøsti, nes „Vilties” d-jai (ji iðleido) subankrutavus senienø rinkimo programa”. (…) ir man neatsilyginus pasilikau ir be negautos kny- P. Bugailiðkis savo prisiminimuose (61) raðë, kad Ðiau- gos” (69). Ðis laiðkas yra vertingas dar ir todël, kad liudi- liuose ásikûrusios „Vilties” draugijos tikslas buvo krikðèio- ja, kà minëtais 1928 metais veikë pats P. Bûtënas ir E. niðkosios moksleivijos ðelpimas, taèiau kartu ji turëjo ir lei- Volteris, kuris, matyt, buvo kreipæsis dël tolesnio bendra-

51 MOKSLO DARBAI darbiavimo. Aiðku, kad P. Bûtënas gavo ið E. Volterio profesoriaus Kazio Pakðto parengtà „Lietuviø valgiø ir jø izo- Iðvados fagø” programà – anketà kartu su laiðku, kuriame praðo- P. Bûtënas „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinki- ma pasakyti savo nuomonæ (70). P. Bûtënas manë, kad ði mo programà” parengë, matydamas probleminæ situacijà: K. Pakðto parengtoji programa yra siauroka, o „specialiai pas kaimynus, ypaè Latvijoje, renkant ir tyrinëjant tauto- platesnës, kad viskas bûtø vienoj vietoj sutraukta”, jis ne- sakà bei kità tautos dvasiná paveldà buvo paþengta gerokai turás. Pasakæs savo nuomonæ, kad kiekviena programa vi- toliau nei Lietuvoje: leista atskirø tautosakos þanrø rinki- sada yra naudinga, P. Bûtënas siûlë pasinaudoti jo pareng- niai, jø tyrinëjimai, aktyviau dirbo kraðtotyros kryptá pasi- ta „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo progra- rinkusios draugijos, ëjo periodiniai leidiniai. ma”, konkreèiai – 198 puslapyje esanèiu skyreliu „Þmo- Ðios programos sudarymas prisidëjo prie lietuviø etno- niø valgiai”, ir tuo, „kas valgiø reikalu iðmëtyta po visà logijos posûkio moksliniø tyrinëjimø link. Ji yra XIX a. pa- knygà ties kiekviena ðvente ar ðiaip jau þmoniø gyvenimo baigoje – XX a. pradþioje ið kaimynø Lietuvà pasiekdavu- reiðkiniu” (71). Viskà sutraukus, pasak P. Bûtëno, iðeitø siø ávairiø nedidelës apimties programø apibendrinimas ir plati programa. Tada, gavus daug ið visos Lietuvos atsa- pritaikymas vietos sàlygoms. kymø á atsiøstàjà K. Pakðto programà – anketà, bûtø gali- Kartu galime matyti, kaip Latvijoje dirbusiø mokslinin- ma spræsti ir apie kokius nors bendrus valgiø paplitimo kø, ðiuo atveju profesoriaus P. Ðmito pavyzdys ir konkretûs dësnius. darbai turëjo átakos P. Bûtënui, sudariusiam „Lietuviø tau- Taigi treèiajame–ketvirtajame praëjusio amþiaus de- totyros þiniø ir senienø rinkimo programà”. ðimtmetyje P. Bûtëno parengta tautotyros programa buvo Programa buvo metodinio pobûdþio leidinys, orienta- parankinis tautotyros medþiagos rinkimo vadovas, kuriuo væs tuometinius tautotyrinkus, kaip reikëtø rinkti etnogra- galëjo naudotis á kraðtotyros sàjûdá ásitraukusios draugi- finæ vertæ turinèià medþiagà ar uþraðinëti tautosakà, ir pa- jos bei ávairiø interesø turintys mokslininkai, inteligentai, dëjæs plisti kraðtotyros sàjûdþiui visoje Lietuvoje. moksleiviai. NUORODOS: P. Bûtëno parengtos programos reikðmë 1. Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programa / Sudarë Pet- Bandant atsakyti á klausimà, kokia Petro Bûtëno suda- ras Bûtënas/. – Ðiauliai, 1925. Toliau – LTÞSRP. rytos tautotyros programos reikðmë lietuviø etnologijos is- 2. Petras Bûtënas – ið Panevëþio kraðto kilæs lietuviø kalbininkas, tauto- torijoje, pirmiausia atkreiptinas dëmesys, kad nepriklau- sakininkas, pedagogas, kraðtotyros organizatorius, vertëjas, redakto- somoje Lietuvoje tai buvo pirmasis kraðtotyrininkams skir- rius, visuomenës veikëjas. Gimë 1896 06 27 Dovyduose (Joniðkëlio vlsè., Birþø apskr.), mirë 1980 10 04 Bostone; buvo palaidotas Toron- tas vadovas, parengtas pagal analogiðkà latviø profesoriaus te, 1996 m. perlaidotas Panevëþio Kristaus Karaliaus kapinëse. P. Ðmito programà. S. Skrodenis pastebëjo, kad „sudarymo 3. LTÞSRP. – P. 3. ir klausimø apimties poþiûriu ji laikytina viena geriausiø 4. LTÞSRP. – P. 4. 5. LNB RS KB 22– 190. ligi tol skelbtø programø” (72). Be to, tai pirmasis tokios 6. Ten pat. plaèios apimties darbas, paskatinæs kraðtotyros draugijø, 7. LTÞSRP. – P. 11. rateliø kûrimàsi ávairiose Lietuvos vietovëse, nes buvo ap- 8. Ten pat. galvotai paruoðta metodinë priemonë, atsakiusi á daugelá 9. Ðmits P. P rogramma tautas tradiciju krâjejiem. – Riga, 1923. 10. P. Butënas*. Art. Ðtals. Sargasim savas tautas senatni // Lietuva. – kraðtotyrininkui iðkilusiø klausimø. Todël ði „Lietuviø tau- 1925, nr. 112. totyros ir senienø rinkimo programa” atliko svarbø vaid- 11. LTÞSRP. – P.10. mená, renkant lietuviø dvasinës kultûros turtus (73). Mat 12. P. Butënas. Art. Ðtals. Sargâsim savas tautas senatni // Lietuva. – studentø iniciatyvà perëmë mokytojai ir moksleiviai, ir krað- 1925, nr. 112. 13. I. Konèius dar 1922 m. vasario mën. Dotnuvos þemës ûkio techni- totyros sàjûdis Lietuvoje ágavo platø uþmojá. Tai buvo sa- kume ákûrë moksleiviø kuopelæ „Gimtajam kraðtui tirti”, kurios votiðkas kelrodis inteligentams stengiantis geriau paþinti darbui buvo ðapirografu pasidauginæs specialià programà. (Tama- tautos dvasinæ ir medþiaginæ kultûrà. ðauskas R. Kultûros puoselëtojas. I. Konèiui – 110 // Këdainiø gar- Ði programa atspindi ir paties Petro Bûtëno poþiûrá á sas. – 1997 01 11) 1923 m. „Ðvietimo darbo” 6–7 numeryje buvo iðspausdinta 5 puslapiø „Programa etnografijos medþiagai rinkti”. tautos dvasiniø ir materialiniø vertybiø rinkimo svarbà, Ko gero, tai ir yra P. Bûtëno minima programa. rodo didþiulæ jo erudicijà, puikø kaimo gyvenimo paþini- 14. Butënas. Art. Ðtals. Sargâsim savas tautas senatni // Lietuva. – 1925, mà. Praktiniame mokytojo darbe ji „buvo pagrindas (...) nr. 112. tautosakà rinkti ir (...) gilintis toliau á mokyklinës ribos 15. Ten pat. 16. Ten pat. kalbos ir literatûros dalykus” (74). Pasak P. Bûtëno moki- 17. Tarptautiniø þodþiø þodynas. – Vilnius, 1985. – P. 401. niø, lietuviðkas sodþius jam buvo amþino dvasingumo lop- 18. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. – Vilnius, 2000. – P. 624. ðys. Ne viena jo publikacija, iðspausdinta ávairiuose peri- 19. Maþiulis V. Kraðtotyros muziejai Lietuvoje ir svetur // Lituanistikos odiniuose leidiniuose vëliau, impulsà bus gavusi rengiant instituto suvaþiavimo darbai, 1973. – P. 478. 20. Bûtënas P. Kazimieras Bûga // Naujoji Romuva. – 1934, nr. 205/ 6, ðià programà. p. 897.

52 Lionë LAPINSKIENË. PETRO BÛTËNO „LIETUVIØ TAUTOTYROS ÞINIØ IR SENIENØ RINKIMO PROGRAMA”

21. Ten pat. 67. Ðiauliø metraðtis. Informacinë knyga 1930 metams. Redaktorius P. 22. Bûtënas P. Gyvena „gyvenimas” // Karys. – 1978, nr. 7, p.286. Bugailiðkis. – Ðiauliai, 1930. – P. 100. 23. LTÞSRP. – P. 10. 68. Norkus J. Tautosakos dëstymas mokykloje // Ðvietimo darbas. –1927, 24. Novikov N. V. Dejetelnost P. V. Ðeina v 70-e gody // Oèerki istorii nr. 8, p. 735. russkoi etnografiji, folkloristiki i antropologiji. – Moskva, 1963. – 69. P. Bûtëno laiðkas E. Volteriui // MAB RS F 154– 46. – P. 1– 2. T. II. – S. 93. – Rusø k. 70. Ten pat. – P. 1. 25. Programma dlia ukazanija osobiennostei govorov Litvy i Þmudi. B. 71. Ten pat. – P. 1. v. ir b. m. // MAB. – Rusø k. 72. Skrodenis S. TRP. – P. 18 – 19. 26. Programma dlia sobiranija narodnych pesen i drugich muzykalnych 73. Ten pat. – P. 18. – etnografièeskich materialov. B. v. ir b. m. // MAB. – Rusø k. 74. Bûtënas P. Tautotyros ir senienø rinkimo draugija Panevëþio moky- 27. Ten pat. tojø seminarijoje// Lietuvos mokykla. – 1938, nr. 10, p. 617. 28. Programma dlia sobiranija geografièeskich i etnografièeskich sve- * Atkreipiame dëmesá, kad savo straipsnius maþdaug iki 1926 m. P. denij. B. v. ir b. m. // MAB. – Rusø k. Bûtënas pasiraðinëjo P. Butënas (su trumpàja ðaknies balse). Taip 29. Programma dlia sobiranija etnografièeskich predmietov. Izdanije pasiraðyta ir aptariamoji LTÞSRP. Todël kai kurie autoriai nepri- Etnografièeskogo otdiela Russkogo Muzieja Imperatora Aleksan- klausomos Lietuvos spaudoje ir vartojo pirmàjá pavardës variantà. dra III. 1904. 30. LTÞSRP. – P. 10. 31. Milius V. Lietuviø mokslo draugijos: XIX a. antroji pusë – XX a. pradþia. – Vilnius, 1993. – P. 5. The Program for Collecting Information 32. Trumpa Folkloro dalykams rinkti programa. – Vilnius, 1910. Toliau on Lithuanian folk and antiquities – TFDRP. by Petras Bûtënas 33. Ten pat. Lionë LAPINSKIENË 34. Ten pat. – P. 3. 35. P. Butënas. Art. Ðtals. Sargasim savas tautas senatni // Lietuva. – Petras Bûtënas’ The Program for Collecting Information 1925, nr. 112. on Lithuanian folk and antiquities of 1925 built upon both 36. TFDRP. – P. 7. the program Programa tautas tradiciju krâjejiem by the 37. Venclova T. Tautosaka ir lietuviø literatûra // Tekstai apie tekstus. – Lettich Professor Pçteris Ðmits and programs of the neigh- Chicago. – 1985. – P.11. bouring countries has never been under a thorough study. 33. Ten pat. – P. 15. The article aims to clarify the programs used by Lithuanian 38. LTÞSRP. – P. 10. intelligentsia after its incorporation into the movement of 39. Viðèinis K. Etnografinë medþiaga Lietuviø mokslo draugijos tauto- th sakos rankraðèiuose // Lietuvos istorijos metraðtis. 1980. –Vilnius, gathering ethnological material in the early 20 century, up 1981. – P. 142. until a time when the program prepared by P. Bûtënas ap- 40. LTÞSRP. – P. 3. peared, to analyze what place was taken by the program of 41. LTÞSRP. – P. 4. P. Bûtënas in the context of other programs, and to evalu- 42. Ten pat. ate P. Bûtënas’ program’s influence upon the development 43. LTÞSRP. – P. 10. of Lithuanian folklore. 44. Konèius I. Upiø apraðymas // Ðvietimo darbas. – 1923, nr. 6– 7, p. In his Program for Collecting Information on Lithua- 417– 419. nian folk and antiquities, which was prepared by him under 45. LTÞSRP. – P. 185. the regulation of Lithuanian Student’s Society of Regional 46. Skrodenis S. Tautosakos rinkimo pagrindai. – Vilnius, 1989. – P. 18. Ethnographers being set up in 1923, P. Bûtënas analyzed Toliau – TRP. the experience of preparing familiar programs by the Rus- 47. Ten pat. – P. 18– 19. 48. LTÞSRP. – P. 105. sians, Latvians, and other neighbouring countries and ad- 49. LTÞSRP. – P. 189. justed it to the needs of our country. He took to this kind of 50. Balys J. Tautotyra ir kraðto paþinimas // Akademikas. – 1935, nr. 8, activities because he saw the neighbouring countries’ ad- p. 182– 184. vancement, Latvia’s in particular, in gathering and analyzing 51. Ten pat. folklore and other spiritual heritage: collections of differ- 52. Ten pat. ent folklore genres and the works on their research were 53. Balys J. Tautosakos rinkëjo vadovas. – Kaunas, 1940. – P. 161.To- published, regional societies were more active, periodicals liau – TRV. were issued. 54. P. Bûtëno archyvas Panevëþyje. 1-as minëto rankraðèio lapas. To- This was the only multi-faceted methodical issue of such liau – PBArchP. large coverage published in independent Lithuania which 55. PBArchP. – P.2. enhanced the movement and the foundation of the organi- 56. Balys J. TRV. – Vilnius, 1940. – P. 161. 57. PBArchP – P. 2– 3. zations of regional ethnographers throughout Lithuania. 58. Lietuvos mokykla. – 1938, nr. 10, p. 617. The program contributed much to Lithuanian ethnology 59. Panevëþio balsas. – 1930 06 19, nr. 25, p. 455. sholarship. It may be regarded as a generalization, of di- 60. Miðkinis J. Tautosakos rinkimo reikalu // Ðvietimo darbas. – 1928, verse programs of not large coverages which reached Lithua- nr. 8, p. 742. nia from neighbouring countries in the late 19th and early 61. Bugailiðkis P. Gyvenimo vieðkeliais. – Ðiauliai, 1994. – P. 304. 20th centuries and which was adjusted to local conditions. 62. Bibliografijos þinios. – 1928, nr.2, p. 33 . 63. Bûtënas P. Gyvena „gyvenimas”... // Karys. JAV. – 1978, nr. 7, p. 285. Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, 64. Ten pat. Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius 65. Ten pat. El. paðtas: [email protected] 66. Ðiauliø kraðtotyros draugijos protokolø I knyga, 1927 m. Protoko- las Nr. 1. P.1. Ðiauliø kraðtotyros muziejuje saugoma medþiaga. Gauta 2002 06 12, áteikta spaudai 2003 03 07

53 Motinos þodþio galia: prakeikimai

Nijolë MARCINKEVIÈIENË

Ten, kur baigiasi Puvoèiø kaimo sodybos, prasideda pla- Pakrykðtavus, pasistumdþius ant Stavario daugiau tokiais èios ganyklos, neþinia kodël keistai vadinamos Odomis, de- senio Prieskienio pasakojimais apie laumes nebetikima... ðiniajame Merkio krante dûkso nemaþas, taisyklingai skel- Po „ásiraðymo” jau galima tikëtis laimingai prasmukti á jau- tas Perkûno akmuo. Tai, regis, þmoniø uþmirðta nuoðalë, nimo ðokius, perleisti piemenavimà jaunesniems ar nuse- apsupta erðkëtynais, juodalksnius apraizgiusiais laukiniais nusiems ðeimos nariams, plaukti èaika su bernaicais kau- apyniais. To upës kranto tëkmë ypaè srauni, kupina sukiø kalynauc net uþ Perkûno akmenio... Tarp kitko, mûsø krað- verpetø, „buktø”, „peèiø”. Todël visai suprantama, kodël tuose niekas valties kitaip ir nevadino – tik èaika. Dar prieð mums, kaimo vaikams, Perkûno akmuo buvo paslaptinga, karà mano bobulë Malvina, atsidariusi savo pirkaitës lan- neprieinama vieta. Susidûrimas, tarsi akistata su akmeniu, gà, sëdëjo an uslanëlio ir siuvo mergaitëm rugiapjûtei sto- su jo aplinka, kaip að dabar manau, mums ir, ko gero, anks- ros drobës „petkes”. Prie jos, prisiþoliavusi kaðalá þliûgiø, tesnëms kartoms buvo tam tikra neoficiali iniciacija – per- balandø, þøsiaþoliø, gráþdama ið Ilgulio darþø, sustojo Ba- ëjimas á bendruomenës vyresniøjø arba jaunimo „luomà”. niulio Agota... Moteriðkëms beûturiuojant prisistatë aukð- Kad pasiektum Perkûno akmená, vienà vasarà reikia ryþtis tas, ðviesbruvas, „ne mûs kraðto þmogus” (ar tik nebus bu- skersai krauliu perplaukti Merkio upæ ir atsidurti kitame væs eiklusis tautosakos uþraðinëtojas Jurgis Dovydaitis?) ir jos krante, trejetà kilometrø kulniuoti prieð srovæ staèia, klausia: klampia, draskëmis ir gailiomis dilgëlëmis apaugusia pa- – Moterys, kur galëèiau gaut valtá? krante iki Bulono „kalionijos”, porà metrø pabristi gilaus Bobulë sako: mes abidzvi cik susiþvalgëm. vandens sraunuma ir uþsiropðti ant Perkûno akmens. Ma- – Vai, Malvynkula, tai ko gi ðitam þmogu prisiajo? no paauglystës laikais ant ðio akmens augo á þemas, susi- – Tai dartës jis, Agula, malûno ieðko? raizgiusias samanas panaði þolë badiaga. Glièiu jos gniuþu- – Ne, ne malûno. lu vieni kitiems brûþindavom skruostus. Smarkiau pabrau- – A, tai ca bus veliðus. Va uþ ðulnëlio... kus veidas nuo jos pradëdavo perðtëti ir kuriam laikui skais- – Ne. èiai nurausdavo. Mergaitës kartais ir specialiai „vietoj ru- Ir tik kai vyras susivokë paaiðkinti, kad jam reikia pa- þo” ðita þole pasitrindavom þandus. Kita neraðyta mûsø so- siekti kità upës krantà – èaikos þmogu raikia – susiprotëta. dþiaus paaugliø áraðymo á jaunimà (bernus, mergas) ritua- Bet, tiesà sakant, ne apie tai norëjau papasakoti. Dar lo dalis – nuo Perkûno akmenio nuriedëti á upæ ir tris kilo- prieð tai, kai savo akimis pamaèiau Perkûno akmená, þino- metrus, neaplenkiant „peèiø”, „buktø”, sukriø verpetø, jau jo legendà. Mûsø kaimo samdinys pamilo turtingo ûki- plaukti iki kito ypatingo Stavario akmens. Stavaris – plokð- ninko dukterá. Matyt, meilës bûta abipusës ir karðtos, nes, èias kaip stalas, vëlgi nemenkas akmuo, kyðantis upës vi- nepaisydami grieþtø tëvø draudimø, ásimylëjëliai nutarë bûti duryje. Masyvus riedulys ásibëgëjusià Merkio srovæ „lau- kartu. Meiliai beburkuojanèius besitarianèius ant didelio þia” á dvi dalis. Tam prieðindamasis upës vanduo ágaudavo akmens tarp brûzgynø, èeraðkynø juos ir uþtiko mergaitës tokià jëgà, kad bûti nenuneðtas ir uþsiropðti ant Stavario ne motina. Sako, kad pirmi jos þodþiai buvæ: „Kad jus Perkû- kiekvienas piemuo galëdavo. Ant akmens ásitekdavom ke- nas suvienèiavot!” Ið giedro dangaus trenkæs þaibas. Atsi- liese. Bernaièiai, iðtiesdami rankas, daþnai padëdavo mer- tokëjusi motina vietoj vaikø pamatë tik perpus perskeltà gaitëms uþsiropðti. Tai jau buvo ðis tas. Atsidûræ vidury upës akmená... nuoðalioj vietoj, tiek bernaièiai, tiek mergaitës pasijusdavo Ðitos kalbos mane bus labai paveikæ, nes ir po daugy- suaugæ, vienas á kità jau neþiûrëdavo kaip á „bobas” ir „dur- bës metø, kai vienu ið pagrindiniø mano darbø pasidarë nius”, kuriems paduoti rankà ar, neduokdie, eiti keliu dviese kalendoriniø ðvenèiø paproèiø uþraðinëjimas, beveik kiek- ir susitikti þmogø buvo didþiausia sarmata... Stavaris – ne vienos pateikëjos uþklausiu ir apie prakeikimus. Per keletà ðiaip sau akmuo, ant jo Joniniø naktá laumës drobiø rieti- metø susirinko krûvelë ðios tematikos medþiagos. Nemaþa mus velëja, o jø sidabriniø kultuviø poðkëjimas aidi iki Odø dalis pateikëjø dar linkæ tikëti ypatinga þodþio galia, nule- ganyklø, Bulono kalionijos... mianèia kitø þmoniø likimus.

54 Tai plati tema, nagrinëta ne vieno garbaus mokslininko. Tautosakos archyvuose sukaupta daugybë prakeikimo apraðymø. Mano tikslas – pateikti autentiðkà, neseniai uþ- raðytà medþiagà apie motinø prakeiktus vaikus, paèiø pa- teikëjø komentarus apie tai ir trumpus pasamprotavimus „nuo savæs”. Lietuviø kalbos þodyne prakeiksmas apibûdinamas kaip baisus, smarkus keikimas, pasmerkimas. Gyvojoje kalboje prakeikimas daþniausiai suprantamas kaip pikti þodþiai – palinkëjimai, á blogàjà pusæ nulemiantys toles- ná þmogaus likimà, uþtraukiantys nelaimæ. Kartais prakeikimas yra netgi þmogiðkosios prigimties praradimas, kuris pasakojimuose, legendose ar sakmëse socialiai ir moraliai motyvuojamas. Tiesa, neuþraðiau nutikimø apie þmogaus virtimà dël prakeikimo augalu ar gyvûnu. Tyri- nëtojai tai interpretuoja kaip metamorfozæ – þmogaus perëjimà gyventi á kità kûnà, ne mirtá. Tokiø pavyzdþiø gausu mûsø senojoje tautosakoje, tikëjimuose. Pavyzdþiui, Pavelas Kukolnikas pasakà „Eglë þalèiø karalienë” laikë lietuviø tikëjimø metamorfozëmis iliustracija (Êóêîëü- íèê Ï. ×åðòû èç èñòîðèè è æèçíè ëèòîâñêîãî íàðî- äà. – Âèëüíþñ, 1854. – Ñ. 70). Tiesa, sutikau þmoniø, girdëjusiø ar net þinanèiø, kad dar XX a. pradþioje ber- niukai, vyrai raganavimo burtais kuriam laikui buvo pa- verèiami vilkolakiais. Mitologinë tautosaka teigia, kad kai kurie akmenys atsirado jais pavertus þmones. Tikëta, kad buvæ laikai, kai akmenys dþiaugësi, liûdëjo, keliavo ið vienos vietos á Malvina Zurlytë-Puvaèiauskienë su vaikaite Nijole Bingelyte kità ir pan. Kitokios formos, dydþio, iðskirtinëje vietoje ir jaunuoju kaimynu Puvoèiø kaime (Varënos r.). atsiradæ akmenys amþiø bëgsme mitologizuojami. Uþra- 1957 m. Vinco Vaðkelio nuotrauka ðyta ir dabar dar uþraðoma nemaþai pasakojimø apie þmo- nes, prakeiksmo paverstus akmenimis. Pavyzdþiui: „Uþ- me, kad akmuo asocijuojasi su ðalèiu, kieta ðirdim, sun- bûrë moma savo dukterá an akmenio. Labai nenorëj jos kia þmogaus dalia. Pavyzdþiui: „Sanuta, marèios ujama, uþ to berno iðlaisc. Kap vaþau duktë ðliûban, tai motka kalbëja: sako: „Kad tu, dukrala, negráþtai – akmeniu virstai”. Ir „Prisiglausiu prie tvoralai, pavirto akmeniu... Tai an to akmenio buvo ilgai ir stan- Vëjelis aðpûs, gos prasc, ir valionas. Dabar samanukëm apaugo. O mot- Prisiglausiu pre akmenëliu – ka beverkdama, nesulaukus duktës, iðprotëjo. Uþkeikë Ðolta bus”. savo dukterá ir pavirto joj dzideliu akmeniu, ir tas kaimas (Povilas Varnauskas, g. 1915 m. Gindviliø k., Kupiðkio r.) vadzinas Akmenio kaimu” (Stasë Jakelevièienë, g. 1922 m. Noðkûnø k., Varënos r.). Arba: „Vienas bernas slapta „Tankiai sako, velëc akmeniu bûtau gimus. Akmuo ir nuo motkos vaþiavo ðliûban, ir toj já uþkeikë: „Kad tu ne- yra, ir nëra. Jis nei ragi, nei girdzi. Jis be sielos... Merga ajo parvaþiuotai ið baþnyèios!” Pavirto sûnus akmeniu. Gal uþ naðlio, tai ðitep verkavo: ir dar ty kur apie Intuponis, þolëm apaugis, guli” (Emili- Kyla debesëlis ið rytø ðalalës, ja Galinienë, g. 1908, Lieponiø k., Trakø r.). Dar vienas Tai atvaþiuoja senas naðlalis uþraðymas: „Tarosiðkiø akmuo – prakeikta duktë. Moma Pas jaunø mergelá – nenorëjo, kad tekët mergë, ir prakeikë. Virto radu, visa Be zvankiø muzikëliø, veseilia, visa padvada akmenim atgulë...” (Michalina Dvy- Be trankiø ðokëjëliø. nelienë, g. 1900 m. Þiþmø k., Ðalèininkø r.). Kodël bû- Sodzina mani prie seno naðlalio, tent akmeniu prakeikiama? Pateikëjai tai aiðkina papras- Kap prie lado lycelës. tai: „Motynos ðirdis buvus kieta kap akmuo” (Elena Ba- Oi ir insmigo mano gelsva kaselë liukienë, g. 1912 m. Vilkiaucinio k., Varënos r.). „Akme- Aðtriajan arðkëtëlin, nio sunkiausia dalia. Jo niekas nemyli, prie jo niekas Tai neiðukuosiu, neprisiglaus, nesuðils” (Bronius Meidus, g. 1923 m. Pa- Tai neiðraizgysiu visø savo viekelá (...). ðiekðnës k., Ðvenèioniø r.) ir pan. Ir ið tautosakos mato- Motula ðirdela, ko nepagimdiai

55 Mani niemu akmenëliu, Ko nepalakdzinai nog aukðto krantelio, Gilian dunojëlin...” (Bronë Silvestravièienë, g. 1913 m. Kasèiûnø k., Varë- nos r.) Keikiant savo sunkià dalià, labai daþnai iðraudojami tokie þodþiai: „Oi gal ne tep sunku Sieram akmenëliu, Kuris yra padëtas Po sunkiu budinkëliu, Kap sunku naðlaitëliam Be savo mocynëlës...” (Marë Kakaþienë, g. 1917 m. Ryliðkiø k., Alytaus r.) Prakeikti akmeniu reiðkia prakeikti amþiams, nes akmuo „gyvena saulës amþiø”. Akmuo yra beþadis, bejaus- mis, sunkiai áveikiamas – „jo neatmaldysi, nesugraudysi, ne- atpraðysi...” Pavirsti akmeniu tai ne tas pats, kas numirti, o daug sunkiau – tai yra iðëjimas á „amþinà niekur”. Akmuo yra riba tarp gyvøjø ir mirusiøjø pasaulio. Ir dabar nujau- èiant, kad þmogus miræs iðskirtinëmis aplinkybëmis, sako- Puvoèiø kaimo (Varënos r.) jaunimas „èaikoje” ant Merkio bangeliø. 1949 m. ma: „Jis jau bus seniai po akmeniu”. Arba, kai ketinama susidoroti su prieðininku, paplitæs toks apibendrinantis, su- atmeldë. Gráþo atgalios ið skradþiai þemës, ið tos pustynës”. simbolintas posakis: „Reikia já pakiðt po akmeniu” ir t.t. (Leonora Trapikaitë, g. 1919 m. Usautiðkiø vienkiemyje, Paplitusi prakeikimø forma – magiðkø þodþiø „kad tu Ðvenèioniø r.). prasmegtum skradþiai þemën” iðtarimas. Kai pateikëjo uþ- Ta pati Leonora Trapikaitë prieð porà metø man pa- klausi apie tokius prakeiksmus, pirmiausia prisimenama vi- pasakojo daug stebukliniø (ir nelabai) pasakø. Vienà ji soje Lietuvoje populiarios pasakos, jø fragmentai. Paèià bû- man pristatë kaip galëjusià bûti tikru atsitikimu: „Anks- dingiausià, „ðvieþiai” uþraðytà pateikiu visà: „Motka min- èiau tëvai labai prakeikdavo savo vaikus. Labiausiai pil- ko duonø i vaiko vaikus, anie sukiojas apie undarokø. Të- dos: „Kad tu prasmegtum skradþiai þemës”. Viena merga vas vienø vaikø pamokë: „Sûneli, suduokie jai vyteli per momai prastarë, kad nesiþenis uþ perðamo, i anà uþkeikë. uþpakalá”. A vaikas i sudavë vyteli momai per uþpakalá. E Merga prasmego skradþiai þemën. E kadais kareiviai rek- moma pasakë: „E kad tu skradþiai þemes nueitai!” E vai- rûtai aidavo pësti ið karo per miðkø. Þiûri, sklepo dugnas kas paklausë: „E kadu man skradþiai þemes nueit?” „E kai giliai giliai inëjis. Anie kasë kasë – atsikasë ir rado duris. vaþiuosi po ðliûba”. Nu i anas – gyvena, gyvena... uþaugo, Inejo vidun. Tumsu tumsu. Terkð terkð – ataneðë ðviesø. mergø susrado i þeninas. Vaþiuoja po ðliûbo, a ten prie ke- Dabar, sako, prisëscie. Terkð, terkð – ataneðë aniem pri- lio buvo pustynios, tuðti namai. Jis iðlipo, uþëjo ton pusty- sescie. Tai kad kas suvalgycie. Terkð, terkð – ataneðë pa- nën i negráþo. Niekas ano nerado. Atvaþiuoja nuoteka vie- valgycie. Acigercie. Terkð, terkð – acigercie. E kas atane- na pas tëvus i ty gyvena. Kø daris? Po kiek laiko elgeta pro ða – anie nemato. Sugulë. Vyriausias kareivis sako, raikie tø pustyniø ëjo. Privargo, uþëjo i acigulë ant peèiaus ton pasmelscie, neþinom, kur mes atejom. Pasimeldë i acigu- pustynion. Girdi, áëja þmogus, atsiklaupë i meldës, meldës... lie. Nakcy þiûri – ateina sena sena boba, þila þila, baisi, I paskui sako: „Dël tëvo pamokymo, dël momos prakeiki- dancys per arðinø. Vienø padabojo, kitø padabojo. Nuve- mo amþinai prapuoliau”. Nu ðitas elgeta iðëja i toliau vaikð- jo. Kitoj dienoj vël jiem visa ataneðë, anie prabuvo... Du èiojo po svietø. Vaikðèioja i visiem pasakoja, kø pustynion anie miega, a treèias kareivis meldzias. Nakcy vël ateina girdëjis. I uþgirdo prakeikto vaiko tëvai. Pirmiausia moma moteriðkë, bet jau ne tokia stroðna... Anas vis meldës, a nuëjo, atsigulë ant peèiaus, girdi, ateina þmogus: „Dël tëvo moteriðkë vis graþyn ëjo... E vienø dienø ateina jau visai pamokymo, dël momos prakeikimo amþinai prapuoliau”... jauna jauna, graþi graþi... Raikia aicie namopi. Paliko ðitø Paþino ið balso, kad sûnus. Praðë praðë jo – nepripraðë, kad sklepø, bet anas galvoja apie tø mergø... Anie viskø papa- pareitø. Tadu nuvejo tëvas. Guli ant peèio. Ateina. Meldës sakojo kaimynam. Sako, jûs buvot skradþiai þemá, o mer- meldës i paskui sako: „Dël tëvo pamokymo, dël momos ga tëvø prakeikta, prasmegus skradþiai þemá... Namie bied- prakeikimo amþinai prapuoliau”. I tëvas nepripraðë. Tadu na, a ty buvo gerai, yra pavalgycie, pagercie, ko ðirdis gei- nuvejo þmona jo. Praðë praðë – nepripraðë. E anas jai pa- dzie... Vadzinkies vadzinkies i nuvejo anie atgal skradþiai sakë, kad tu melstumeis, aukas dëtum, tai tadui atmelstum þemën. E tas dugnas dar giliau. Kasës kasës – prisikasë. nuo prakeikimo. Tadu þmona meldës, aukas dëjo i dëjo – Pageidauja ðviesos – ataneðë, valgycie, gercie ataneðë, ale

56 jau piktai – dribt dribt... Vakari anie uþumigo, a ðitas pa- negalima keikcie, negalima muðcie... A ðiti tëvai jø keikë, i maldusis nemiega, meldþias. Atejo stroðna stroðna boba, ana pradingo, a lopðin balvonas guli, nei auga, nei proto sena sena, þila þila, dantys per arðinø. Atidengë gûniø – ingauna... Þebrokas patarë: „Aikit in kunigø, praðykit ðkap- vienam galvø nusukë, antram galvø nusukë, a anam sako, lieriø i juostø, kur kunigas an kaklo pakabinis. Pakinkykit, tu eik ið èia, tu nekaltas. Að buvau prakeikta, o jûs dar insiriðkit ðkaplieriais ir juostom ir atvaþiuokit in kapines. giliau prakeikëte; valgëtie, gërëtie... a melstis anie visai Vaþiavo kaimynø berniokas... Ty bus baèkelë, ir þvakutë nesmeldë... Raikia labai ilgai ilgai melstie uþ prakeiktus degs, an tos baèkelës visokios baisybës rodysis. Jei nebijo- vaikus. Anas iðëjo, meldës meldës... I iðëjo tas dvaras vir- si, baèkutá insiritysi veþiman – iðvaduosi.” Atvirto mergio- ðun, i su tuo mergu. Atmeldë – atkeikë!” të, kap tik insiritino... A tëvai balvonø vis supa i supa... Ber- Nevertëjæ bûtø sekti pasakø, jeigu ne keletas savo es- nas sako, duok ðitø balvonø, tëvai dar gailino. Paëmë, pa- me labai panaðiø uþraðymø, pateiktø kaip tikrø nutikimø dëjo ant kaladës. Kap davë kirviu – paspylë nuodëguliai... I nuotrupos. Pavyzdþiui: „Bundinykas savo motinytai perdova dabar, galvoji, neprakeikia? Yra prakeiktø, tik nenoriu sa- þiniø, kad su koki tai mergiota plauks Amerikon, nepar- kyt...” (Monika Morkûnienë, g. 1920 m. Boguðiðkiø k., Ðven- gráð... Apie Pondëlá taip nutiko... A moma sako: „Kad tu èioniø r.). „Iki ðiø dienø iðlikæs perspëjimas – neminëti kei- skradþiai þemën prasmegtum, kaip tu maná vienø sanø pa- kiantis velnio ar kitokio nelabojo vardo... Nesiðauk velnio! likt sumislinai...” Ir mat dingo sûnus. Niekas apie já negir- Jis tik to ir laukia. Pridaris velnysèiø, kad neiðsrëbsi”. (Ane- dëjo. Moma jo ieðkojo. Rauda rauda... Susapnavo vienø lija Duksnienë, g. 1908 m. Karkaþiðkiø k., Utenos r.). naktá: „Tu maná neieðkok. Neatrasi nei po debasim, nei þe- Dar vienas panaðus pasakojimas, kaip tëvai, velnio pa- mai”. Prakeikë moma” (Stefa Baranauskienë, g. 1915 m. dedami, prakeikia savo dukterá. Gindviliø k., Kupiðkio r.). „Bûva, nugi, tëvus i motinu. I turëje mergytá. To mergy- Kà reiðkia ðis baisus keiksmaþodis – „prasmek skra- te bûva nerami, nuolat verkdava. Nu, ti tëvus i motinø: dþiai?” Lietuviø kalbos þodyne nurodoma: skradþia – bedugnë, praraja. Skradþiai – kiaurai. Tai- gi ðis prakeiksmas prakeiktajam reikðtø raginimà bûti niekur, ið- nykti: kartais skradþiai lokalizuo- jama „pustelnia” (tuðti namai), gilus poþemis ir pan. Tokiu atveju, kad ir retai, atsitiktinumo dë- ka (kitaip negu prakeiktiesiems akmenimis) atsiranda galimybë iðsivaduoti nuo prakeikimo. Tai pavyksta padaryti per kitoká gy- venimà nugyvenusius (elgetas, rekrûtus...) þmones. Sugráþti „ið skradþiai” padeda ypatingas pa- maldumas, dorovingas gyvenimas ir t.t. Vëlesniuose uþraðy- muose „prasmegti skradþiai” kartais reiðkia atsidurti po þemë- mis – tiesiog numirti. Pavyzdþiui: Perkûno akmuo. Puvoèiai (Varënos r.) 2002 m. „(...) prasmek, kad mano akys ta- væs neregëtø. Ir nëra vaiko, pakasë. Nei paliegæs buvo, nei – O kad tau velnë pajimtø! nieko... Nekeikit vaikø. Motinos þodþiai krenta ant vaiko Kad tik kà padara tas vaikas: „O kad tau velnë!” Nu, ti likimo” (Anelë Ragelienë, g. 1906 m. Kavoliðkiø k., Rokið- atëjo velnë, to mergytá pajëme, o sava vaikø ádëje lopðin i kio r.). Keletà pasakojimø uþraðiau apie tai, kaip motinos palika. Velniukø. Auginu auginu tø velniukø, puoseliji puo- prakeiktas vaikas niekur neiðnyksta, tik pakeièia kûniðkà seliji, supu supu – tas velniukas kaip maþutis, teip maþutis. iðvaizdà, elgesá, tuo tëvams suteikdamas didelá vargà ir ðird- Kaip neaugu, teip neaugu. Pasku, pu daug jo laika, uþëjo gëlà. Pavyzdþiui: „Tëvai prakeikia savo vaikus. Labiausiai elgetu. Pradëjo tie tëvelë jo skøstis. uþ visus tëvai prakeikia. Negalima keikt jokiais bûdais... – Kaipgi bus, ka tas mûsø vaikelis ni kiek neaugu. Vis’ Prakeikë tëvai mergiotá: „Kad tu suptais i nenustotum”... verki, vis’ pykstu. Ir maitinam, ir priþiûrem, ir neaugu. Ar kø jiej pasakë, ir lopðin ne mergiotë guli, a balvonas. Nu, ti to elgeta saka: Daug valgo, daug rëkia. Nei þmogus, nei ne þmogus. Tëvai – Duokit’ man’ tø vaikø paþirët. tø balvonø dvideðimt metø supë. Vis supa i supa... Vaikø Jin pajime tø vaikø, iðneðe, nugi, premenën, un slenksèia

57 padëje ir su kirvi dziuobt, i nukirta tø vaikø. A tie tëvë nu- pavirs á nuodëgulá, o kad dar antrà kartà sudroði, ir vël jis alpa, kad jø vaikø nukirta. bus kaip buvæs”. (Tauta ir þodis. 1 kn. – Kaunas, 1923. – P. – Aikit, – saka, – paþirëkit. 127) (Panevëþio apylinkës). Iðeinu, nugi, tan laukan, þiûri – gi kad nudëgulia ðmotus Dar vienas pavyzdys: „Kareivis ëjo ið karo. Ëjo ëjo – nu- tiktë. Jokia vaika, jokia kûna nëra. Nu, ti tadu matë, saka: vargo. Þiûri – pircis stovi. Inejis anis mato – stovi lovelë. – Að jûsø vaikus. Mani velnë, i tie uþaugina, kad jûs Atsigulë. Atsirado sutemus mergaitë. „Sakyk, kas tu yra?” atidavët, kad jûs keikët mani. Jaujon pasijime mani. Ir kaip Sako, að maþa prakeikta tëvø. Saulai patekëjus að nerandu atëje ton jaujon tas ðeiminyka sûnus, ti pajime uþ runkos, vietos, að neþmogus, a saulai nuslaidus vël mergaitë. Mani ir pasakio: „Nebijok manis. Tava ðiltu runku i mana ðiltu galima iðvaduot nuo tëvø prakeikimo, bet raikia daug drà- runku”. Mani iðgelbëje ið velniø, mani iðvedë. Ti matë, va.” sos. Kai nuveisi miðkan ir rasi pircá, i toj pircy bus baèka, (Veronika Ribokienë, g. 1915 m. Nibragalio k., Panevëþio trimis lunkais sukaustyta. Kap suveis deðimc valandø, tai trûks r. Uþraðë Vitalija Vasiliauskaitë). vienas lunkas, kap suveis vienuolika valandø – trûks antras Daugelis panaðiø vaikø uþkeikimo – prakeikimo atvejø lunkas, a kap suveis dzvylikta valanda – trecias, i iðeis balvo- rodo, kad daþnai ir patys tëvai pakliûna velnio kontrolën ir nas su dzidele galvu. Nukapok galvø, tadu paspjauscyk nog kenèia daug metø. Tokie prakeikimo iðsipildymai supran- stalo skiedraliø, tadu jom ðitø galvø pasvilink – neuþsidës. I tami ir kaip bausmë ið dangaus uþ nekantrumà, velnio ðau- trenk kirvapenti per bulvonø. Kap trenkë – nuodëguliai (ið- kimàsi... Atkeikimas ðiais konkreèiais atvejais – velnio atsi- skirta mano – N. M.) palakiojo. Rados mergaitë.Tëvai visai kratymas, o platesniame panaðaus siuþeto sakmiø, pasakø maþø prakeikë i anas iðvadavo”. (Leonora Trapikaitë, g. 1919 kontekste – tai sugráþimas ið chtoniðkojo pasaulio, jo áta- m. Usautiðkiø vienkiemyje, Ðvenèioniø r.). kos atsikratymas. Atsivertimo procesui vien maldø ir sak- Lietuviø kalbos þodyne nurodoma, kad nuodëgulis – ne- ramentalijø nepakanka. Pasitelkiama ribinë erdvë, simbo- baigæs degti medþio gabalas. Pateikëja Leonora Trapikaitë linkusi manyti, kad nuodëgulys reiðkia „piktos dvasios galø, a ma- þi ið pragaro atneðti”. Ugnis lie- tuviø paproèiuose susijusi su ap- sivalymo, atgimimo ir gelmës simbolika. Bûtent ugnis uþtikrina sielos gyvybingumà. Uþgæsti – reið- kia numirti. Manyta, kad þidinio ugnies uþgesinimas reiðkia mirtá. Todël ja rûpinosi kaip þmogumi, „klodavo” patalà, guldydavo, au- kodavo... Nuodëgulis – mirusi ugnis. Anglis ir apdegæ medgaliai siejasi ir su lavonø deginimo pa- proèiais, kurie Lietuvoje tæsësi apie 2000 metø. Ðiam paproèiui iðnykus, pagal senovinæ tradicijà laidojant ar mirusiøjø minëjimo dienomis prie kapo ar virð kapo buvo kûrenama ugnis. Tikëta, kad deginant mirusájá neðvarus, pû- Stavario akmuo. Puvoèiai (Varënos r.). 2002 m. vantis kûnas sudega, o ðvari vëlë liðkai iðreiðkianti mitologiðkai skirtingø erdviø susikirtimo pakyla á dausas. (Pranë Dundulienë. Ugnis lietuviø liaudies vietà, t.y. þmogiðkojo ir ano pasaulio ribà – slenkstá, langà, pasaulëjautoje. – V., 1985. – P. 76). Sapnuoti nuodëgulá reiðkia kapines, pirtá ir pan., jø sankirtoje atliekami tam tikri ma- seno þmogaus mirtá. Nuodëguliai naudojami bûrimuose. Pa- giniai veiksmai. Pravartu atkreipti dëmesá, kad daugeliu to- vyzdþiui: „Balanø nuodegulius visø adventø renki, o paval- kiø sakmiø, pasakojimø atvejø galutiniame atvirtimo þmo- gius Kûcø priemenën ið jø raikia suskûrc ugnelá. Viena turi gumi proceso etape atsiranda bûdingas buities daiktas, tu- bûc. Per dûmus pasrodzis arba tavo bernas, arba smercis, rintis simbolinio ávaizdþio krûvá – nuodëgulys. Galbût to- arba velnias” (Jonë Galèienë, g. 1908 m. Puvoèiø k., Varënos dël, kad prakeikimo vyksme dalyvauja prisiðauktos nela- r.). Pietryèiø Lietuvoje prie naujagimio, kol jis dar nekrikðty- bosios jëgos. Nebaigæs degti, apanglëjæs, juodas medþio ga- tas, saulei nusileidus uþdegdavo balanà ir neleisdavo jai uþ- balas priklauso ðëtoniðkajai sferai. Tai liudija paplitæs tikë- gæsti, kad laumës nepavogtø, nesukeistø vaiko. Tad balanos jimas, kad, atitinkamai sudavus velniui, jis pavirsta nuodë- nuodëgulys – uþgæsusi (sudegusi) balana – nuoroda á galimà guliu. Pavyzdþiui, „jei atþagaria ranka droði velniui, tai jis nelaimæ, daþniausiai mirtá. Todël ribinëje situacijoje principi-

58 në uþkeikto vaiko, jaunuolio virtimo nuodëguliu galimybë irgi paaið- kinama, jeigu manytume, kad tikë- jimai prakeikimais atëjæ dar ið iki- krikðèioniðkøjø laikø, kai dvasios dar nebuvo skirstomos á geràsias ir blogàsias. Chtoniðkojo ir dangiðko- jo pasauliø dievybës vienodai galë- jo ir bausti þmogø, ir jam padëti. Struktûriðkai nuo kà tik apraðy- tø, sakmëmis virtusiø pasakojimø nelabai skiriasi sàlygiðkai „ðvieþi” prakeikimø atpasakojimai su mini- mais konkreèiais þmonëmis, vieta, laiku, dar gyvenanèiais liudininkais. Lemtingu momentu motina vaikus gali prakeikti ir, atrodytø, pa- prastais keikimais – palinkëjimais ar net netyèia iðsprûdusiu þodþiu. Pa- vyzdþiui: „Zarvynon mano dëdzie- ná motka prakeikë. Motka prakeikia vaikus. Gal kokis deðimtas ar Mergos akmuo. Akmenio kaimas (Varënos r.). 2002 m. ðimtas þodzis pataiko. Ne visi þodzai Nuotraukos ið autorës asmeninio archyvo. prakeikia ir nebet kokiu èësu. Tan- kiai prakeikia per veseiliø... bernaicu. Iki vëlumos pjovë, tai galulaukën ir nakvojo. Nu, Man ðitø mano motka pasakojo. Þaninos tëvo brolis, o ir aina ið dvaro, maþausá vaikø neðas andarokan. Kap pir- mano tëvulis buvo svotas. Merga savo bernu, mûs dëdei, tep ma andarokai ilgi, platûs buvo, tai ji, padalkus suëmus, pasakë: „Kap atvaþiuosit, atskaicis pasogø, tai nesiskubykit bernaicá neðas, tarba an pecø. Ir va ca, cik uþ Varënos, pa- vaþiuoc ðliûban. Mano tëvas turi pinigø, ir aukso turi, gali ligonas buvo, tai karuomenë ca mokës, ðaudë ir visa kø da- duoc ir daugiau. Að vyriausia, pirma ið namø iðainu, tegu rë. Tai, kap seniau, tan paligonan mëtës galovkai. Juos rin- nesgaili”. Nu, tai þanykas su mûs tëvuliu atvaþau mergos pa- ko ir pardavinëj. Uþ juos brangiai mokëj. Tai dar ji vienu simc pas Svirnelá ir sakis: „Nu, svoca, maþai duodat pasogos, ranku vaikø neða, o kitu galovkø kur randa, tai paslankia ir mumi raikia daugiau...” Motka suprato, kad duktë bus pa- vis tarbon... Tep berinkdama suscinka giminaitá. Toj sako: sakius... Tai ji atneðë tuos auksinius, padavë ir atsisukus in „Tetula, kadu tu ið namø?” „Dël ko, vaikelia, klausi? Va- dukterá sako: „Te, bet kad tu, vaikel, neprasgyventai visas kar iðëjau, tai norëjau nupjauc [visus rugius] ir nakvojau”. gyvenimas, kad tu ðviesios dzienos neragëtai...” Tep ir buvo. „Tai tu nieko neþnai – jûs karvë iðgaiðo”. Tai að tuomroz Kap pirmuciná vaikø turëj, tai septynis metus ið laðkos ne- pakëliau rankas in dangø: „Dzieve Tëve, kø tu padarei? skëlë. Buvo raudona, pilna, graþi, ale nepakelia nei rankø, Gerau raikëj mano ðitas vaikas paimc negu ið penkiø vaikø nei kojø. Tai dëdë jø nuveþë atgal pas motkø: „Prakeikei ir karvá atëmei. Kø að darysiu?” Parajau namo ir vël verkiu turëkis...” Paskiau vël atgal parsiveþë Zarvynose... Kas me- kruvinu aðaru. Þydauka ateina: „Ko tu verki?” Kol að ne- tai gimë vaikai. Trylika vaikø turëjo, liko cik du. Viena jau verksiu, va tep ir tep... jai viskø paporinau. Neverk, sako, mergu pamirë, tai Zarvynø jaunimas tris mënesius nesamdë tu man padëjai vaikus uþaugyc ir að tau padësiu... Mûs na- muzikos, neðoko ir nedainavo – tep jos ðkadavoj... Tep joj ir mas prieð karø buvo dzviejø galø. Vienan galan gyveno ma- neprasgyveno. Ji apslobus ir apslobus. Jos tëvas kur cik ne- no bobutës ðeima, o kitam buvo inlaidá þydaukø. Jos buvo apveþoj. Po visus ðeptûnus, kokiø þoliø nerinko... Tai visi sa- du vaikai – dzvynukai. Nu tai jai bobutë vis pienø davinëj... kë: „Marulia prakeikë savo dukterá”. Sako, mocyna prakei- Sako, neverk, að padësiu. Te tau pinigø ir aik nuspirk kar- kia savo vaikus. Ne visi þodzai ne visu èësu pataiko.” (Pranë vá... Jiej su dzieduliu nuvaþau turgun ir nuspirko telyèiø ver- Ðvedienë, g. 1913 m. Zervynø k., Varënos r.). ðingø. Tep kap uþsimirðo ðita bëda, ðitas vaikaicis graþiai Dar vienas netrumpas pasakojimas apie motinà, neat- auga. O seniau þmonës buvo gerasni, jei tu neturi pieno, sargiu þodþiu susigadinusià sau gyvenimà. „Nu, sako, mo- tai paskuciniu ðlaku pasdalis su tavim... Ir sulaukë, kad toj tina vaikø prakeikia. Að pasakysiu apë savo bobutá. Mano tylyèaitë apsiverðau, jau laukia tos dzienos, kap pasmelð, bobutës ið pradzø vaikai mirë. Mirë ir mirë ciej vaikai vie- savo pieno turës. Sako, vaikai smagûs, krykðtauna. Viskas nas paskui kitø. Turëjo dzvylika vaikø, o uþaugo keturi. Darë gerai, tep dzaugiamës, kad ir pieno tuoj turësim... Atjun- visokius varaþbitus, ir uþsilaikë paskuciniai penki vaikai. kiau teliukø ir nuvejau pieno pasmelþè. Gráþtu ið tvarto su Vienø vasarø bobulë iðajo dvaran rugiø pjauc su maþausiu pienu pirkion, kad vaikas negyvas. Tai jau ji ir mirdama

59 sakë: „Cik neiðtarkit an vaiko þodzo kokio, ba motka cikrai tuviø pasaulëjautoje ir dailëje. – V., 1996. – P. 180). Ðven- vaikø prakeikia. Ið to sunkumo þodzis iðlëkë, ir nëra vaiko. èioniø, Molëtø, Ignalinos rajonuose þinomi draudimai: „Nei Visø gyvenimø man ðirdzis plyðta, kad að savo vaikø pra- motinai, nei tëvui negalima bartis, linkëti blogo savo vai- keikiau”. (Marijona Muraðkienë, g. 1915 m. Mitriðkiø k., kams puèiant vëjui. Bûna negeras vëjas – nuneða þodþius Varënos r.). ti, kur jie iðsipildo. Bûna blogas vëjas” (Julija Papinigienë, O dabar – ypaè geros pateikëjos Marijonos Jezukevi- g. 1912 m. Krikoniø k., Ignalinos r.). Kur nuneða? èienës pasakojimas bei pamàstymai apie prakeikimà, ku- Be lemtingos minutës yra ir bloga minutë. „Sako, gal riuos galima pavadinti liaudiðkàja pedagogika ar filosofi- blogon minutën prastariau. Praskalba, bûna. Pataikë blo- ja... „Motka nenorëjo, kad duktë ait uþ Tamoðuko Broniaus. goj minutëj pasakymø piktø, ir atëj bëda...” Pateikëjai ne- Duktë – vis aisiu ir aisiu... Tai motkai ir iðtrûko þodzis: „Kad linkæ aiðkintis, kas nulemia blogà laikà, ar já galima at- tu sudzûtai kap ðita ðvendrë...” Matai, jiej kap cik an kalio- skirti kokiais nors þenklais, veiksmais. Ið menkø pasam- nijø budinkus persikeldzinëjo ir ðvendriø krûva nog aþaro protavimø aiðkëja, kad tai galëtume priskirti piktøjø jëgø parneðta prieg slanksco gulëjo... Rudená merga nuvejo ba- galioms. „Gal pikta nemaèë, ledokas, èeraunykas pasgau- lon samanø rauc (tvartus kap statës tai raikëj tarpusieniam na þodzá...” (Stasys Galinis, g. 1913 m. Miðtûnø k., Ðalèi- uþkaiðioc), pabraidziojo, paðalo... Ðoko karðèis. Karðèá nu- ninkø r.). Plaèiau blogà minutæ apraðë Pranë Dundulie- muðë, praryc nieko negalëjo, jei rûgðtaus pieno ðlakelá ins- në: „Prakeikimas susijæs su blogomis akimis, ir iðtartas þo- tumia... Dzûvo sudzûvo merga... Adventi pamirë. (...) Mot- dis „blogà minutæ” visuomet turi baisias pasekmes. Þmo- kos þodzis ir gydo, ir uþmuða. Jog nog ðirdzies viskø sako. nës tikëjo, jog kas norëjo tapti prakeikëju, turëjo nustaty- Jos visos mislys dzienø nakcá apë vaikus sukas, tai gali aci- ti, kada yra „bloga minutë” ir padaryti taip: nusistatæs pa- taikyc in tø nelemtø minutá... Nesaka keikc vaikø, apsun- sidaryti blogu þmogumi ir kenkti kitiems. Tada keikdavo kysi jø daliø. (...) Þinai, ir mano bernaicis ne auksinis, bû- þmones, gyvulius, kas tik pasitaikydavo, ir jei tik jo keiks- na, kad ir paskuciná þodzá iðtraukia: „Kad jûs nesulauktût...” mai ar pikto linkëjimas iðsipildydavo, tuoj pasiþymëdavo, ar kø ty pakeikiu, tai tadu atsiklaupiu prieð ðventø abrozø, kuriuo laiku, kurià valandà prakeikë ir kada iðsipildë pra- sudedu rankas ir maldaunu: „Dzievuliau ðvenèiausias, ne- keikimas. Tà laikà þmonës vadino „bloga minute”. Pra- klausyk tu ðitos durnos bobos...” (Marijona Jazukevièienë, keikëjas tà minutæ giedrà dienà pasiþymëdavo ið kurio nors g. 1911 m. Perlojos k., Varënos r.). pastovaus daikto ðeðëlio ar saulës spinduliø kritimo vie- Lemtingas ir iðtarto þodþio laikas. Tai linkæ pripaþinti tos, ten ásmeigdavo vinelæ ar paþymëdamas iðpjaudavo ant dauguma pateikëjø. Pavyzdþiui: „Yra tokia minutë – kø lango griovelá. Siekdamas kà nors prakeikti, keikdavo tuo pasakysi, tas iðsipyldzis. Gali visø gyvenimø staugc, keikc, metu, „kai tam tikru laiku ðeðëlis ar saulës spinduliai pa- zaunyc – nieko. Pataikis ton minutën, ir tavo þodzis ak- sirodydavo paþymëtoje vietoje” (Pranë Dundulienë. Akys meniu kris.” (Liudvisia Valentienë, g. 1911 m. Degësiø lietuviø pasaulëjautoje. – V., 1992. – P. 52). Prisimenant k., Lazdijø r.). „Yra metuose tokia sekundë – kø iðtarsi, èia pateiktus autentiðkus pasakojimus, sakyti, kad kalba- tas ir bus” (Vanda Maidienë, g. 1930 m. Alkos k., Molëtø ma apie vien piktà prakeikimà, nesiverèia lieþuvis. Þu- r.). Esu sutikusi keletà þmoniø, tikinèiø ar bent girdëju- dantis þodis daþnai lekia ið mylimiausio ir labiausiai my- siø, kad kartais labai trumpam prasiveria dangaus vartai linèio þmogaus – motinos lûpø. Tie nelemti þodþiai ir jà ir tuo momentu iðtartas þodis, praðymas Dievo iðgirsta- paèià pasmerkia amþinam kentëjimui. Kodël bûtent mo- mas. Kraðtotyrininkë Irena Seliukaitë visai atsitiktinai pa- tinos þodþiai savam vaikui turi ypatingà galià? Motinos pasakojo, kad per bulviakasá, ankstyvà rytà iðëjæs parsi- kultas Lietuvoje, kaip ir kituose senosios Europos mat- vesti arklio jos svainis iðvydo nuostabø vaizdà: platus vai- ristinës kultûros paveldo kraðtuose, turi senas tradicijas. vorykðtës lankas, praskiestas krentanèios rudeninës mig- Pranë Dundulienë motinos kultà sieja su Þemës Motinos los ir tekanèios saulës spinduliø, priminë stebuklingà ar- (Þemynos) garbinimo laikais. Þemyna esanti deivë, tvar- kà. Irenos motina pasakiusi, kad jis regëjæs atsivërusius kanti javø derliø. Þemæ maitintojà ir rengëjà ið didelës dangaus vartus. Tuo momentu jis galëjæs praðyti Dievo, pagarbos þmonës ávairiais atvejais buèiuodavo. Daþniau- ko tik norëjæs – bûtø iðsipildæ... Galima ásivaizduoti, kad siai jà buèiuodavo eidami gulti, atsikëlæ, pradëdami þe- tokià sekundæ ir ið burnos iðlëkæs keiksmas, blogo linkëji- mës darbus. Þemës kulto nuotrupas dar galima uþtikti ir mas tampa lemtingu. Ar ne todël keiksmas taip smerkia- ðiais laikais. „Bobutë, kap gráþta ið marèios, tai atsiklau- mas? „Keikimasis yra didþiausia nuodëmë. Þmonës saky- pia ir palei slankscio akmená þemá pabuciuoja... Sako, vai- davo, kad á pragaro gelmes greièiau nugarmës keikûnas kai, negalima þemës su lazdom, rykðtëm dauþyc... Ðitep negu vagis ar þmogþudys, nes þmogþudys praþudo tik kû- nedarykit. Þemë prasiskirs ir jus praris. Þemë ðventa.” nà, o keikûnas – kûnà ir sielà. Keikimas gali iðsipildyti, nes (Marijona Kaðëtienë, g. 1923 m. Kasèiûnø k., Varënos r.). kiekvienas þmogus, kaip ir gyvulys, turi laimingø ir nelai- „Kai þmogus nusikeikia, tai þemë tris sieksnius apie já su- mingø valandø. Nusikeikus nelaimingà valandà, tai ir iðsi- dreba”. (Janë Sartanavièienë, g. 1926 m. Ûbiðkiø k., Tra- pildo. Be to, keiksmas iðsipildo skirtingai. Pavyzdþiui, mo- kø r.). Ar ne ið anø Þemës Motinos garbinimo, Þemës tinos ar tëvo, vyresniojo ar nuskriaustojo keiksmas daþniau galiø bausti nepaklusniuosius laikø bus uþsilikusi ir moti- iðsipildo negu kitø þmoniø” (Pranë Dundulienë. Þalèiai lie- nos gimdytojos ypatinga þodþio jëga? Prakeiksmas „su-

60 veikia”, kai vaikas motinai nepaklûsta. Situacija aniems siø daþnumu, amplitude ir kitkuo. Pagal tai galima iðskirti laikams ekstremali ne vien emociðkai – tai sàmoningas teigiamai ir neigiamai þmogaus organizmà veikianèias in- tabu lauþymas. Motinos þodþiai paveikûs ne kasdieninëje formacijas. Prakeikimas – kenksmingos informacijos po- aplinkoje, bet ribinëje gyvenimo situacijoje. Daþniausiai veikis þmogaus sveikatai per pasàmonæ. Okultizmo prakti- tai vestuviø virsmas ir kûdikystë. Vestuviø apeigose jau- kai ðá reiðkiná gali pavadinti astraline átaka arba subtilio- nieji, ið vieno socialinio statuso pereidami á kità, patenka sios materijos poveikiu. Magas gali sakyti, jog tai dvasiø á ribinæ situacijà, svetimà laikà ir erdvæ, kurioje gresia ana- átaka, gydytojas psichoterapeutas tai gali pavadinti kodavi- pusinio pasaulio pavojai. Aleksandras Þarskus ir Algir- mu ir t.t. Prakeikimas galëtø reikðti ir kanalà, kuriuo vyks- das Patackas vestuviná laikà arba martavimà sieja su lai- ta tarpusavio sàveika tarp dalies (þmogaus) ir visumos (vi- kotarpiu, besitæsianèiu nuo kûniðkos brandos iki pirmojo satos). Romualda Ulevièienë bando aiðkinti ir prakeikimo kûdikio sulaukimo. Martavimas ið esmës skiriasi nuo kitø mechanizmà. Nemalonaus dalyko pasakymas kitam þmo- þmogaus gyvenimo tarpsniø. Martaujantieji yra apimti gui sukelia stiprià neigiamà emocijà, kuri elektromagneti- tapsmo bûsenos. Tada jie tarsi netenka savo tikriniø var- nio ir cheminio poveikio pavidalu persiduoda fiziniam kû- dø ir ávardijami bendriniu marèios arba marto vardu (ða- nui. Psichoneurologijos mokslas árodë, kad kiekviena emo- lia marèios LKÞ randame ir jau nebevartojamà þodá mar- cija organizme turi cheminæ iðraiðkà. Tai labai panaðu á ko- tas. Jono Juðkos aiðkinimu, tai þentas). Gimties virsme, davimà. Dël þodþio poveikio atsiradusi stresinë reakcija su- panaðiai kaip ir vestuviniame, neturima tikrinio vardo. Ne- jaudina galvos smegenø þievæ, vëliau sujaudinimas perei- krikðtytas kûdikis vadinamas bendriniu ramuèio ar ramu- na á þemiau esanèias smegenø sritis – limbinæ sistemà ir tës vardu (kartais dël krikðèionybës átakos – þyduko, pago- hipotaliamà. Jo aktyvumas padidëja, sukeldamas pakitimus niuko vardu). Be tikrinio vardo þmogus labai paþeidþia- organizmo medþiagø apykaitoje. Pavyzdþiui, kraujyje gali mas (Algirdas Patackas, Aleksandras Þarskus. Vestuvinis pakisti cholesterino kiekis. Cholesterino perteklius gali su- virsmas. – K., 1988–1989). Todël suprantama, kodël taip maþinti imuninës sistemos làsteliø limfacitø sugebëjimà da- stengtasi kûdiká kuo greièiau pakrikðtyti. Tikëta, kad krikð- lintis, apriboti DNR sintezæ. Galimi tokio poveikio variantas, gimdyvës ávedybos apsaugo kûdiká ir motinà nuo nei- tai – imunodepresija, prieðlaikinis organizmo senëjimas. Ta- giamo anapusinio pasaulio poveikio. Aptikta keletas pada stresinë þodþio reakcija virsta sudëtingø organizmo bio- sakymø, kad pirmosios komunijos priëmimas – tarsi dar cheminiø persitvarkymø grandine. Þodþiai, bûdami kon- viena papildoma apsauga nuo piktøjø jëgø poveikio: „Ma- centruota minties raiðka, veikia þmogaus pasàmonæ. Nusi- no sesuva vyriausia buvo labai jautri, nakcu ið laðkos ðoka vylus, uþvaldþius depresijai, nuovargiui, t.y. tokiai bûsenai, ir bëga darþais... Burliokus buvo tëvulis parvedis, kad uþ- kai þmogaus pasàmonë labiausiai atverta, neigiama iðori- kalbët... Po komunijos, po iðpaþinties tep kap apsispaka- në informacija be jokiø kliûèiø gali patekti tiesiog á pasa- jino” (Stasë Bingelienë, g. 1913 m. Zervynø k., Varënos monæ. Taip þmogus psichiðkai uþprogramuojamas, liaudið- r.). Uþraðyta pasakojimø, kai prakeiktas kûdikis nuo pra- kai sakant – prakeikiamas. keikimo iðsivaduoja atëjus metui vesti ar tekëti. Pabandþius pasiaiðkinti mokslines prakeikimo interpre- Motinos þodþiai maginæ prakeikimo galià ágyja ir ke- tacijas, ðiek tiek nukrypome nuo raðinio objekto. Aiðku, kad pant duonà. Senovës lietuviai, kaip ir kitos þemdirbiø tau- „Mocynom nesaka keikc savo vaikø. Geras þodzis ugdo, tos, duonà pelnë sunkiai, todël su ja elgësi labai pagarbiai. piktas mocynos þodzis akmeniu gula an vaiko dalios” (Ma- Duonos kepimas buvæs ypatingas laikas, kada galioja dau- rijona Jezukevièienë, g. 1911 m. Perlojos k., Varënos r.). gybë draudimø (nesikeikti, netriukðmauti, neminëti piktos dvasios ir pan.). Tai tam tikra prasme sakralus laikas (kaip ðventa laikyta ir pati duona). Tada iðpsrûdæs netinkamas þodis gali nulemti þmogaus likimà. The imprecatory power of the mother’s words: curses Psichologai, psichoterapeutai irgi linkæ pripaþinti þodþio galios poveiká psichinei, net fizinei gyvo organizmo bûse- Nijolë MARCINKEVIÈIENË nai. Yra keletas mediciniðkai pagrástø aiðkinimo versijø apie The curse is a bad swearing evoking great evil, an im- prakeikimus. Suprantamiausia, artimiausia senojo þmogaus precation for calamitous fate or even death. pasaulëjautai pasirodë Romualdos Ulevièienës teorija, ið- According to Lithuanian folklore, mothers frequently damn their children most bitterly by putting a curse on them dëstyta þurnale „Þmogus” (Nuþiûrëjimai ir prakeikimai // at a particular instant of time, i.e. „at an ill-fated moment”. Þmogus. – 1999, Nr. 9(50), p. 10). Ji mano, kad biolaukai – The cursed children commonly turn into stones or „run savotiðki tiltai, jungiantys gyvuosius organizmus. Emocijos, through the earth” – become completely extinct. vaizdiniai, interesai, motyvacijos ir t.t., visa smegenø veik- The recently recorded stories about the damned chil- la atsispindi biolauke ir nesunkiai þmogaus gali bûti per- dren have been made use of for the illustration of the ar- duodama kitam. Bûtina perdavimo sàlyga – potencialø skir- ticle. Also, people’s discussions (certain folk philosophi- cal thoughts) on the disastrous words of the mother and tumas. Informacija, þmogø pasiekianti ið iðorës, gali bûti on the ways of liberating them from the curse have been labai ávairios fizikinës sudëties – ji gali skirtis bangø virpe- presented.

61 LATVIJOS BALSAS

Latviø mitologija

Prof. Pçteris ÐMITS

23. Trimpas dai Juodà ant manæs? Prakeiktas uþ tai esi! Lai Trim- Lîga ir Trimpus, kaip jau minëta aukðèiau, apibûdinti pas nuo tavo laukø, gyvuliø, pievø, darþø bei ganyklø kaip prieðingi, taèiau abu ðie prieðingi dievai yra netikri. nusigræþia ir lai Perkuono rûdþiø debesai per tavo lau- Pirmàsyk Trimpà sutinkame Langës þodyne, pasak ku- kus, darþus, pievas, ganyklas lekia! Lai visa, kas auga ir rio, Trimpas esàs latviø Bakchas ir, esà, giminiðkas grai- gema, Perkuonø dvasios pagadina! Lai Perkuonas kø þodþiui thriambos ‘Bakcho procesija’. Prûsø Potrim- trenkdamas visà blogá nuo manæs nugena ir tau paèiam pus, jo aiðkinimu, latviðkai iðeina Patrimpus, kuris yra „po devyniskart uþdeda, kad tu iðdþiûtum kaip rudená nen- Trimpu”. Potrimpà iðvertæs á Patrimpà (su prieðdëliu pa-), drës balose! Lai tavo pavydas amþiams ásimeta á girgþ- Langë iðkart priëjo iðvadà, kad ir Trimpus yra kaþkoks dantá medá, o ne á mano ar kieno kito gera!” dievas. Stenderis ne tik priëmë Langës aiðkinimà, bet Ðie modernia kalba sudëti þodþiai negali priklausyti dargi pasistengë Trimpà iðvesti ið paèiø latviø þodþiø seniems laikams. Neþinau, be to, në vienos tikros liau- tîrums ‘laukas, dirva’ ir puse ‘pusë’ junginio tîrum-pus, dies tradicijos, kurioje drauge bûtø minimi ðeði dievai nes latviai bûk pragerdavæ pusæ savo laukø derliaus. kaip kad èia: dievø dievas, Perkuonas, Perkuonø dva- Trimpas esà turëjæs dar du girtuoklius bendrus: jûros die- sios, Juodas, Trimpas ir Laima. Ne tik Trimpas, bet ir và Antrimpà ir upiø dievà Potrimpà, mat gërimø paruo- Perkuonø dvasios yra visiðkai svetimos liaudies tradici- ðimui reikià ir vandens. joms. Taip pat negalime sutikti, kad pradëdamas darbà Uþ pavyzdá Langei galëjo pasitarnauti ir senas Prûsi- vyriðkis ðauktøsi Laimos ir tik baigdamas – Dievo. Moks- jos vietovardis ties Karaliauèiumi Trömpau, seniau bu- lo reikalui toks uþkalbëjimas netinka. væs raðomas ir Trympauwe, Trimpau, Trumpow. Ar ðis pa- 24. Pikuolas vadinimas buvo artimiau susijæs su Potrimpu, vis dëlto abejotina, nes artimesnës jam atrodo daþnos prûsiðkos Nors Lyga ir Trimpas jau kuris laikas tarp latviø dievø pravardës Trumpis, Trumpe, Trumpa. nebeminimi, Pikuolas, savo netikrumu prilygstantis Ly- Apie tà patá Trimpà Treilandui atsiøstas toks uþkal- gai ir Trimpui, dar ir dabar turi ðalininkø. Jokio tipiðkai bëjimas: pikto dievo neturëjo nei senieji germanai, nei slavai, to- Vai tevi skaudu, vai nabagoju ko no tevim, kad tu ma- dël nereikia tokio ieðkoti ir baltuose. Velnias, arba Juo- nus laukus apermoji? Es iesâku savus darbus ar Laimas das, ir prûsø Pickûls piktosios dvasios prasme yra dau- mâtes palîgu un nobeidzu dievu dievu minçdams. Kâpçc giau krikðèioniø tikëjimo sàvokos. Kaip kad Juodà më- tu sûtîji Jodu man virsû? Nolâdçts tamdçï tu esi! Lai Trim- ginta iðaiðkinti esant miðko arba karo dievà, taip senosio- pus no taviem laukiem, lopiem, pïavâm, dârziem un se kronikose á prûsø dievus átrauktas ir Pickûls ar Pocku- ganîklâm nogrieþas, un lai Pçrkona rûsu mâkoòas par lus. O Gelehrte Beyträge (1764, p. 13) ðio prûsø dievo ieð- taviem laukiem, [68] dârziem, pïavâm, ganîklâm lidinâs! ko latviuose, pavadina já þemës dievu ir stengiasi iðaið- Lai visu, kas aug un dzem, samaitâ Pçrkonu gari! Lai kinti kaip „Priekalná” (Piekalns). Ðitoká aiðkinimà priima Pçrkons sperdams visu ïaunumu no manim aizdzen un Langë ir toliau raðo: „Pikals, Piekalnis, latviø kalnø die- tev paðam to deviòkârtîgi uzliek, ka tu nodçdçtu, kâ ru- vas pagonybës laikais (der heyd. Letten Berggott)”. Sten- denî niedras purvos. Lai tava skaudîba mûþam piemetas deris gi prideda keletà smulkmenø. „Pîkols, kalnø dievas pie cîkstoða koka, ne pie mana, vai cita labuma! „Ar tau (der Berggott), ið pîkolns arba piekalns ‘priekalnis’ (ein pavydëjau, ar kaulijau ko ið tavæs, kad tu mano laukus Anberg)”. Bet Stenderiui þinoma ir latviø pekla, pekle, apniekei? Að pradedu savo darbus Laimai motei pade- arba pragaras, elle, ir prûsø „peklos” dievas Pikulas. Rem- dant ir pabaigiu dievø dievà minëdamas. Kam tu uþlei- damasis, kaip regis, dar Maleckio Pocclus bei Poccolus, jis ateina prie tokios kombinacijos: „Pekolas, oro dvasiø,

(Tæsinys. Anksèiau LK 2002 Nr. 1, 2, 3, 4, 6) pragaro ir tamsybiø dievas. Ið pekle ‘pragaras’ (Pekkols

62 LATVIJOS BALSAS der Gott der Luftgeister, der Hölle und der Finsterniss. viðki þodþiai,1 bet, kaip jau sakyta, yra perimti ið vokieèiø Von pekle die Hölle)”. Tokiu bûdu ið prûsø Pikulo radosi kalbos. Keiksmuose velnio ir pikio vietoje mes sutinkame latviø kalnø dievas Pîkals ar Pîkols ir pragaro dievas Pe- dar kuo ávairiausiø vardø, juolab mums nereikia stebëtis kols. Pirmieji latviø raðytojai sukûrë ðiam dievui dar ket- pikiu, kuris dël savo juodos spalvos (plg. Juodà) bei lip- virtà variantà „mirties dievo” reikðme. Ulmanis á savo þo- numo ir krikðèionybës mokymu yra velnio simbolis. Jau dynà tokio aiðkinimo neátraukë, bet ir já ið Burtniekø pa- Siracido knygoje randame paminëtà patarlæ: Kas piíi aiz- siekë þinia, kad Pîkals ten esàs paþástamas kaip piktoji kaº, tas sagânâs „Kas palieèia dervà, susitepa” (Sir 13, 1). dvasia. Ulmanio þodyne skaitome toká aiðkinimà: „Pîkals, Ypaè artimas velniui pikis vokieèiø prieþodþiuose. Er giebt pagoniø dievybë (eine heidnische Gottheit); Pîkals Burt- keinem Teufel ein Pechlicht „Jis në vienam velniui pikio niekuose yra uþ piktàjà dvasià (für den Bösen)”. Bet ir deglo neduoda”; Ein Pechvogel „nelaimës paukðtis”; Ich ðis aiðkinimas yra labai netikras. Kaipgi Burtniekuose, toli habe Pech „turiu bëdà”. Toks palyginimas jokiu bûdu ne- uþ Latgalos ribø, kur kalbama vidurio latviø tarme, galë- galëjo [70] rastis latviuose, kurie seniau neþinojo nei ti- tø bûti vartota [69] latviø aukðtaièiø lytis pîkolns ar pîkals? piðko blogio dievo, nei jam prilyginto pikio. Net jei tai bûtø ámanoma, þodis turëtø skambëti piekalns Taigi matëme, kad Pikuolas mûsø pseudomitologijo- ir reikðti kalnø dievà, o ne velnià, kaip prûsuose. Tokios je turi bent deðimt skirtingø vardø, ið kuriø në vieno në- lyties nepriëmë në mûsø pirmieji raðytojai, vartodami dau- ra nors kiek pagrásto. Kuris ið ðiø deðimties vardø bûtø giausia tokius variantus: Pikolis, Pîkulis, Pakols, Piktulis, buvæs tikrasis, kokia reikðmë bûtø laikoma seniausia bei Piíis bei Pîíis. Tiek daug ir ávairiø lyèiø jokiu bûdu nega- svarbiausia, kuo ðis dievas skiriasi nuo Velnio bei kitø lime priskirti vienai þodþio ðakniai. piktø dvasiø, apie tokius dalykus nepasakyta në pusës Prûsø kalboje mes aptinkame þodþius pyculs ‘praga- þodþio. Jei tad mes visus ðiuos deðimt vardø ið latviø mi- ras’ ir pickûls ‘Velnias’, kurie pagal etimologijà neatro- tologijos iðmesim, tai ji dël to nieko nepraras, kaip kad do esà tikri baltiðki þodþiai, nors tarpusavy, regis, bus juos palikus, ji nieko nelaimëtø. giminiðki. Nuo ðiø þodþiø neatskiriama latviø pekle, pa- siskolinta ið rusø kalbos (ïåêëî ið ïåêó ‘kepu’). Kaip 25. J. Maleckio dievai: Pergrubis, latviai pirmuosius krikðèioniðkus terminus perëmë ið ru- Puðkaitis ir kiti sø, taip ir prûsai juos perëmë pirmiausia ið savo kaimy- Didelë maiðatis latviø mitologijoje kilo dël aukðèiau nø lenkø. Në vienas kalbininkas (þr. Bernekerá ir Traut- minëto katalikø kunigo J. Maleckio, parengusio nedidelá mannà) neabejoja, kad prûsø pyculs yra kilæs ið lenkø raðiná apie „senøjø prûsø, livonieèiø ir kitø kaimyniniø kalbos (lenkø piekùo, slavø ïüêëú ‘pekla’). Taip pat netu- tautø” dievus. Paèiame raðinyje jis dar kalba apskritai apie rime pakankamo pamato kokios kitos ðaknies ieðkoti þo- Sarmatijos paproèius ir atskirai pamini lietuvius, þemai- dþiui pickûls, nes senasis piktosios dvasios pavadinimas èius, sûduvius, kurðius bei rusus. Latviø jis nemini iðvis, o prûsø kalboje bus buvæs tarmiðkasis cawx (lietuviø kau- vienintelis jo dievas, þinomas ir latviams, yra Perkûnas, kas), kuriam latviø kalboje G. Gerullis randa to pat pa- kurá jis dargi neteisingai raðo Pargnus. Kai kurie dievai mato þodá kûíis ‘nykðtukas’. Taigi ir prûsø Pikulas nebu- skamba taip keistai, kad bus uþraðyti suvis neteisingai ar- vo joks senas pagoniø dievas, o tik krikðèioniðkos tiky- ba net iðgalvoti. Labai atsargiai Maleckio þiniomis galima bos velnias. Pasak H. Frischbiero (Preussisches Wörter- pasinaudoti prûsø, lietuviø ir rusø mitologijai. O Lasickis buch), dar dabar Prûsijoje velnià vadinama Pikellus, Po- visà Maleckio raðiná átraukë á savo knygelæ apie þemaièiø kuls, Pakuls, Pokulks bei Pakulks. Minëti slavø þodþiai mitologijà, Langë su Stenderiu perkëlë ðiuos dievus lat- yra kilæ ið atsekamo senovës slavø veiksmaþodþio *pekti, viø mitologijon. Ið jø daugiausia minëti Putscaetus, Per- o baltø kalbose jam atliepia *kepti, atsiradæs perstaèius grubius, Marcoppolus ir Barstuccae, iðkreipti kaip Puðkai- garsus. Pekle ir Pikols tad yra tikri slaviðki þodþiai. Senas tis, Pergrûbis, Mârkupols ir Bçrstûíis. Taèiau latviðkai ne- prûsø piktasis dievas dar bûtø Patollus, bet já iðstûmë mi- skamba nei originalai, nei jø perdirbiniai. nëtasis Pokuls, ir vëliau pirmojo nebevartojo nei raðtai, Jau A. Eucedijas (Augustinus Eucaedius) 1564 me- nei liaudies prieþodþiai. tais iðleistoje knygoje vietoj Pergrubius raðo Pergrubrius Kai kurie raðytojai vis dëlto mano, kad þodþiai piíis ir pavadina já livonieèiø dievu. Gelehrte Beyträge (1761, ‘pikis, derva’ (ið vokieèiø Pick, Pech) ir pîíis ‘kortø pikai’ p. 61) já laiko latviø lapø ir þolës dievu Pergubriu (Per- (ið vokieèiø Pike) esà Pikulo trumpiniai. Latviai, kaip þi- gubris), Langë ðio dievo nepaþymëjo, o Stenderis aiðki- noma, turi keiksmà: Rauj tevi velns, vilks, nelaime, piíis! na já esant pavasario dievà ir pumpurø perëtojà. Pergrub- „Trauk tave velnias, vilkas, nelaimë, pikis!” Kai kas sakosi ris jau vien dël savo trijø r negali bûti latviðkas þodis, o ir girdëjæs ir Rauj tevi pîíis! „Trauk tave pykis!” Taèiau pa- paèiu Maleckiu sekdami neturime jokios prieþasties pri- gal fonetikà piíis nei pîíis jokiu bûdu negali bûti tikri lat- skirti já latviams. Neiðspræstas dar ir klausimas, ar Per-

63 LATVIJOS BALSAS grubrius yra prûsø ar lietuviø dievas, ar vëlgi koks iðkrai- ir dabar poþemio þmogeliukus vadina barzdukais. O pro- pytas þodis, panaðus á aukðèiau minëtàjá Pargnum. Ið ávai- fesorius Mierzyñskis mano, kad ðiame varde áþvelgtini ma- riausiø Pergrubrio etimologijø në viena negali patenkinti þieji pasakø þmogiukai, arba nykðtukai, lietuviðkai pirðtu- kalbininko reikalavimø. kai. Kuris tad aiðkinimas teisingas? Ðiap ar taip, tiek barz- Maleckis raðo daugelá Sarmatijos tautø garbinant kaþ- dukai, tiek pirðtukai, kurie abu èia galëjo kontaminuoti, koká Putscaetus (1545 m. Getingeno rankraðtyje Puschkay- yra grynai lietuviðki [72] þodþiai, kuriø nereikia ieðkoti tus), valdantá ðventus medþius ir giraites. Lasickis, perra- nei prûsø, nei latviø kalboje. Gelehrte Beyträge (ten pat) ðæs Maleckio þodþius, nuo savæs dar priduria, kad ðios Sar- iðsakë mintá, kad latviðkai bçrstuki galbût vadintini bçrniòi matijos [71] tautos esà prûsai, livonieèiai, þemaièiai bei ‘vaikiukai’. O jau Langë ir Stenderis ðiuos barzdukus lai- rusai, o dievas vadinamas Putscetus. Ir M. Pretorijus (Prae- ko kaþkokiu latviø dievu, kurá jie vadina Bçrstûíis, iðves- torius) su Stryjkowskiu, kaip matyti, laikosi Maleckio þi- dami já ið bçrns ‘vaikas’ ir stûíis ‘skudurinë lëlë’. niø, bet vadina ðá dievà Puszaitis. Ið ðiø faktø mes anaiptol nesuþinom, kaip ðis dievo vardas raðytinas nei kokios tau- 26. Ávairûs senøjø raðtø dievai tos jis garbintas. Gelehrte Beyträge (ten pat) paþásta þemës Sename 1530 m. Prûsijos baþnyèios metraðtyje2 yra pa- dievà Puðkaità (Puschkaits, der Gott der Erde), o Langë minëtas toks senøjø prûsø, o ið tikrøjø sûduviø dievas Aus- jau skiria du latviø dievus: giraièiø dievà Puðkëjà (Puðíejs) chauts (taip pat Awschawtz), prilygintas romënø Eskula- arba Puðkeitá (Puðíeitis) ir oro bei paukðèiø dievà Puèkëtá pui. J. Maleckis 1551 m. já pavadina Auscautus, o vëliau, (Puèíçtis). Visus ðiuos aiðkinimus priima ir Stenderis, pri- 1563 metais, Autsceutus. J. Maleckio sûnus H. Maleckis dëdamas dar keletà niekø. Pretorijus gi mano, kad ðis var- tuo tarpu raðo Auschlauis (T. Narbuto Auszlawis), o das yra kilæs nuo lietuviø puðis, taigi jo bûta visø pirma Hiärnas – Aussweytus. Vardas taip iðkreiptas, kad jo tei- puðø dievo, bet tai tik Pretorijaus iðprotavimas, o ne joks singas tarimas bei tikroji reikðmë, regis, taip ir liks máslë. faktas. Net jei ir bûtø Pretorijaus tiesa, tai Puszaitis bûtø Gelehrte Beyträge (1764, p. 31) iðkëlë mintá, kad latviðkai buvæs lietuviø dievas, kurio negalima taip be iðlygø imti ir ðis sveikatos dievas Auskauts vadintøsi augsts kaujçjs perkelti nei á prûsø, nei á latviø mitologijà. (kâvçjs) ‘didis kovëjas (kovotojas)’. Senasis Stenderis ðá Ypaè ádomus yra aukðèiau minëtas ponø ir turtuoliø vardà raðo Auskuts, manydamas já reiðkiant „aviø skutë- dievas Marcoppolus (taip raðoma ir Lasickio), kurá Eu- jà” (avju skuvçjs). Esà naktimis aplink vaikðèiodavæ burti- cedijas raðo Marcopolus ir priskiria livonieèiø dievams. ninkai, skusdami avis, o latviai tai laikæ didele nelaime. Getingeno rankraðtyje (1545) jis vadinamas Marcopele, Latviai gi tikëjo, kad burtininkai avis apkirpdavæ, bet ne o Pretorijaus – Markopete. Maleckis, kaip þinoma, gyve- skustuvu skusdavæ. Taèiau net ir toks aviø kirpëjas nega- no Elke, Prûsø pasienyje, kur jis viena ausimi bus kà gir- lëjo reikðti gydymo dievo. Vëliau ðis dievas, matyt, per dëjæs apie prûsø naktines dvasias arba poþemio þmoge- kokià spaudos klaidà perraðant, pas mus pavirto á Anðlavs. liukus, kuriuos, pasak Frischbiero, Prûsijos vokieèiai dar Tame paèiame aukðèiau minëtame metraðtyje sutin- dabar vadina Markopeten, Maropeten, Martoputen ir pa- kamas ir prûsø dievas Ockopirmus, iðverstas á Saturnà. naðiai. Aiðku, jam bus buvæs þinomas ir garsusis Veneci- J. Maleckio raðinyje jis pavadintas dangaus ir þemës jos keliautojas Marko Polo (1254–1323), iðleidæs Kini- dievu Occopirnus (Lasickio Occopirvus). Pasirodo, jog jos apraðymà, kuriame ypaè liaupsino kinø turtus. Uþ ðá tai prûsø genties jotvingiø þodis, reiðkiantis „visø pir- apraðymà Marko Polo, kaip þinoma, tapo pavadintas „mi- miausiàjá”. Greièiausiai kaþkoks vokieèiø kunigas bus lijonø ponu”. Markopetas lengvai galëjo bûti sumaiðy- paklausæs kokio jotvingio, kaip vadinasi jø aukðèiau- tas su Marko Polo, o pastarasis vëlgi iðaiðkintas kaip po- siasis, arba visø pirmiausias, dievas. Tasai gi galëjo pa- nø ir turtuoliø dievas. Gelehrte Beyträge (1764, p. 34) já prasèiausiai iðversti paþyminá þodá ir atsakyti, tarkime, pavadina Mârkopulku, Langë tokio ponø dievo iðvis ne- ukapirmas. O kunigas galëjo tai priimti uþ tikriná dievo átraukë, o Stenderis aiðkina já esant tikrà latviðkà þodá, vardà. Ðiaip ar taip, neásivaizuojama, kad koks nors die- reiðkiantá mârku pilnu ar liniem „ma»kà, pilnà linø”. vas turëtø toká abstraktø vardà. Gelehrte Beyträge (ten Pasak to paties Maleckio, dar bûta kaþkokiø poþemio pat) straipsnyje minimas oro ir debesø dievas Occopirns. dvasiø Barstuccae (Getingeno rankraðtyje Perstucken, J. Langë já laiko tikru latviðku þodþiu ir raðo: „Okku- Stryjkowskio Parstukai), kurias vokieèiai (germanai) va- peernis, t. y. Auku peere ‘audrø kakta’”, paaiðkindamas, dinæ Erdmännlein [þemës þmogeliukai]. M. Pretorijus esà ið jo kaktos ateinanèios vëtros. Tai priima ir Sten- ðiam vardui duoda dvi etimologijas. Ið tikrøjø ðios dva- deris. Vëliau ðis Okupiernis pas mus virsta á Aukupe- sios esà buvæ Besdukkai, nes gyvenæ jie po ðeivamedþiais, rons, kuris reiðkiàs „audrø perëtojà”, kaip kad Pergrub- lietuviø vadintais bezdais. Taèiau dël jø ilgø barzdø juos ris esàs pumpurø perëtojas. Ðitas Aukuperons jau ne- galëjæ vadinti ir Barsdukkas. Lietuviai, kaip þinoma, dar beprimena Ockopirmus nei skambesiu, nei reikðme. Ir

64 LATVIJOS BALSAS logiðkai nepriimtina, kad kokia nors tauta prilygintø sa- kad [74] Komas bûtø latviø dievas, tai ir Stenderio nevy- vo dievus perinèioms paukðèiø patelëms. Latviai jau tu- kæ palyginimai su kûmu bei kaimynu yra visiðkai tuðti. rëjo savo Vëjo motæ, todël nëra jokio pagrindo ieðkoti A. Juðkos lietuviø kalbos þodyne esama þodþio dreb- dar kaþkokio kito vëjo dievo. [73] kulys, kuris reiðkiàs kûlëjà, taip smarkiai kuliantá, kad Minëtame metraðtyje dar paminëtas toks senovës prû- þemë dreba. Nuo ðio þodþio neskirtinas ir minëtojo Pre- sø dievas Bardoayts, prilygintas romënø Poliuksui. J. Ma- torijaus Drebkulis, reiðkiantis þemës drebëjimø dievà. leckis já raðo ið pradþiø (1551) Gardoaetes, vëliau (1563) Langë pateikia toká ðio dievo paaiðkinimà: „Drebkuls (*) – Gardoetes ir vadina jûrininkø dievu. Tà patá nuraðo La- der Nordische Gott des Erdbebens (ðiaurieèiø þemës dre- sickis, laikydamasis antrojo teksto. Gelehrte Beyträge nu- bëjimø dievas)”. Langë neteigia ðá Drebkulà esant tikrà rodo latviø þvejø dievà Gardotes, J. Langë já paverèia á latviø dievà, bet pridëtàja þvaigþdute nurodo, kad lat- Gârdçdis ‘smaguris’, o Stenderis – á vëjo dievà Gardçts. viams ðis þodis nebëra þinomas. Tuo tarpu Stenderio Kaip matome, ðá keisèiausià dievà kiekvienas raðytojas Drebkuls jau yra tikras latviø „þemës drebëjimo dievas, vadina kitu vardu ir suteikia kità reikðmæ. kuris vargðæ þemæ taip didþiai muða, kad viskas dreba” Imkime dar vienà metraðèio dievà Piluuytus (Getin- (Drebkuls der Gott des Erdbebens, der die arme Erde geno rankraðèiuose dar Piltnitus, Pilnitum ir Pilniten), ne- so gewaltig prügelt, dass alles zittert). Taèiau sunku ási- va atitinkantá romënø Cererà. J. Maleckis ir Lasickis já vaizduoti, kad seniesiems lietuviams ir latviams bûtø þi- vadina turto dievu Pilvitus (Hiärno Pelwitus). Gelehrte nomi þemës drebëjimai ir kad jie bûtø turëjæ dargi þe- Beyträge (1764, p. 33) mano latvius turëjus derliaus die- mës drebëjimø dievà. Ir pats dievo pavadinimas neturi và Pelvetiòð, tiksliau Pïautiòð ‘pjûtinis’. J. Langei ir Sten- nieko bendra su þemës drebëjimu. Taigi Drebkulys tebus deriui ið to iðëjo latviø turto dievas Pilnîtis ir vandens lietuviø þodis, þymëjæs gal veikiau koká kûlëjà nei dievà, dievas Pelvîks. H. Frischbieras nurodo, jog senuosiuose nors T. Narbutas já ir laiko savo Pramþimo kitu vardu. Prûsijos ástatymuose ið 1394 metø paminëti tokie burti- Lasickis þemaièiams priskiria du kiauliø dievus: Kre- ninkai Pilwitten. Profesorius A. Mierzyñskis mano, kad mata ir Krukis. Mannhardtas nurodo, kad Lasickio kny- ðie keisti burtininkai bûsià ne kas kita kaip pilvakalbiai. gelës 1642 metø leidime vietoje Kremata dël spaudos klai- Þodis esàs kilæs ið lietuviø pilvas ir prûsø waitiat ‘kalbë- dos atsirado Kremara. Pastaràjá klaidingà vardà randa- ti’. Taigi èia, reikia manyti, kaþkoks neteisingai uþraðy- me ir Hiärno istorijoje. Þodis Kremata jau seniai mëgin- tas senovës prûsø dievas bus sumaiðytas su pilvakalbiu, tas palyginti su èekø þodþiu krmnice ‘penimë kiaulë’ bei o ið ðio miðinio radæsi du aukðèiau minëti latviø dievai. lenkø þodþiu karmnik ‘peniukðliø gardas’. Laskausko vie- Laskauskas ir Lasickis pamini kaþkoká lietuviø vai- toje Krukio minima Kiauliu Kruke, kas lietuviø kalboje singumo dievà Tiklis, kurá Langë ir Stenderis iðverèia á reiðkia kiaulës kruká, arba snuká. Kad su kiauliø gardu latviø doros (tiklîba) deivæ Tiklà. Vëliau ði Tikla laiko- bei kiaulës krukiu latviai [lietuviai?] siejo kaþkokius bur- ma santuokos deive. Lasickis þino dar kità þemaièiø vaitus, gali bûti, bet ar Kremata ir Krukis buvo kaþkokie api- singumo dievybæ Waizganthos (taip pat Kelchas), kurá brëþti dievai, dar galime paabejoti. Juoba neturime në Gelehrte Beyträge (1764, p. 33) paverèia kanapiø ir linø maþiausio pagrindo ieðkoti tokiø dievø latviø mitologi- dievu Waizganths. Langë su Stenderiu laiko já latviø nuo- joje. Prieð kokius dvideðimt metø „Austrume” pasirodë takø dievu Veicgantis, esà kilusiu nuo þodþiø veicas gan kaþin kokios padirbtos liaudies dainos apie Kremarà „tai sekasi”. Bet jau Mannhardtas nurodo, kad ðis Waiz- (Krçmars) ir Nurká (Nuríis). Betgi Krçmars, kaip jau sa- ganthos gali tebûti iðkraipytas kitas vaisingumo dievo var- kyta, radosi dël spaudos klaidos, o þodis su dviem r ðak- das Waisgautis, paminëtas seno Ásruties pastoriaus M. nyje jokiu bûdu negali bûti latviø kalbos þodis. Kadangi Pretorijaus XVII a. pabaigoje. Taigi mes dar anaiptol minëtø dainø siuntëjas dargi negalëjo nurodyti, kur jis neþinome, ar ðis þemaièiø vaisingumo dievas vadintas tas dainas girdëjæs, tai ir sekti toliau Kremaro bei Nur- Vaicgantus, ar Vaisgautis. Ðiaip ar taip, mums netenka kio pëdsakais yra visiðkai tuðèias reikalas. abejoti, kad Veicgantis negali bûti latviø kalbos þodis3 ir neturi nieko bendra su nuotakomis. 27. Antrimpas ir Potrimpas P. Einhornas savo raðtuose ne kartà uþsimena, kad Viename 1418 metø dokumente pasakyta, kad senieji senais laikais pagoniø tautos garbinusios kaþkoká puotø prûsai garbinæ Patolà, Natrimpà ir kitus monus. Ne kar- dievà Komà (graikø Komos) ir kad senieji latviai irgi kel- tà minëtuose 1530 metø metraðèiuose ið deðimties prûsø davæ tokias puotas. Tokiø þiniø pamatu Stenderis ir lat- dievø sutinkame vardus Autrympus (Awtrympus) ir Po- viuose atrado puotø dievà Kûms ar Koms, kuris pagal trympus, kuriems tarp deðimties romënø dievø pagal eilæ garsus esàs giminiðkas þodþiams kûms ‘kûmas’ ir kaimiòð atliepia Neptûnas ir Kastoras. [75] J. Maleckis mini jûros ‘kaimynas’. Kadangi Einhornas në þodþiu neuþsimena, dievà Antrimpum bei upiø dievà Potrympum. S. Grunau

65 LATVIJOS BALSAS kalba apie tris vyriausius prûsø dievus: Patollo, Patrimpe, ir þvaigþdþiø dievà, pavadintà Antrympus (1761, p. 61), Perkuno. Galgi ir èia kalbama apie tris skirtingus dievus: ir vandens dievà, pavadintà Potrimp (1764, p. 13). Bet Natrimpà, Autrimpà ir Potrimpà? Tai bûtø neáprastas reið- èia pat tolëliau (1764, p. 34) sakoma, kad Antrimps, ma- kinys indoeuropieèiø mitologijoje. H. Bertuleitis visiðkai tyt, esàs tas pat, kas Potrimps. teisingai paþymi, kad prieðdëliai na-, au- ir po- prûsø kal- Langës Potrimps arba Patrimpus yra latviø gërovø die- boje daþnai vartojami, tuo tarpu an- jai yra svetimas, to- vas, kaip ir koks Trimpo pavaldinys. Stenderis èia nesilai- dël Antrimpum bus kilæs per nesusipratimà. Paprasèiau- kë Langës þodþiø, o pats kreipësi þiniø á Malecká. Antrim- sia bûtø manyti, kad ðie skirtingi dievai radosi ið vieno ir pas Stenderiui yra jûros dievas, o Potrimpas – upiø ir eþerø to paties iðkraipyto Potrimpo vardo. Ir H. Bertuleitis ma- dievas. T. Narbuto treèiasis Romovës dievas yra Atrimpos, no, kad èia bus bûta vienos dievybës su keletu gretutiniø kuris Auseklio raðtuose pavirto jûros dievu Atrimps. reikðmiø, turëjusiø atskirus pavadinimus, bet toks aiðki- nimas vëlgi pernelyg abstraktus. Taèiau nebeturime pa- 28. T. Narbuto dievai kankamo pagrindo abejoti kitais metraðèio dievais, todël Taigi perþiûrëjome visus netikrus dievus, kuriø dau- Autrimpà ir Potrimpà teks palikti. Profesorius G. Gerul- giausia Langë ir Stenderis dël nesusipratimo apgyvendi- lis dar nurodo, kad Awtrympus ir aukðèiau minëtasis Aw- no latviø mitologijoje. Pirmosios raðtø þinios apie ðiuos schawtz buvæ senøjø sûduviø dievai. dievus randamos jau prieð tris keturis ðimtus metø. Ta- H. Bertuleitis nori iðkreipti ir Metraðèio tekstà tar- èiau didþiausia maiðatis baltø mitologijoje prasidëjo su len- damas, kad visai ne Potrympus ir Bardoayts, o Autrympus kø istoriku Teodoru Narbutu, iðleidusiu didelæ storà kny- ir Potrympus esà lygintini su romënø Kastoru ir Poliuk- gà apie lietuviø mitologijà (Mitologia Litewska, Wilno, su. Taèiau jeigu ið deðimties dievø septyni ið eilës verèia- 1835).4 Narbutas savo nuoþiûra iðkraipë visas senàsias þi- mi teisingai, sunku bûtø prileisti, kad ketvirto, penkto ir nias ir tyèia dar pridëjo visokiø dalykø pats. Toks Narbuto ðeðto dievø atitikmenys bûtø visai susimaiðæ. Visi pas- elgesys pravertë kaip pavyzdys ir kai kuriems lenkø, lietu- kesni raðytojai laikësi Metraðèio vardø ir, matyt, ne be viø bei latviø raðytojams. Bet kadangi jau Mannhardtas pagrindo. Jei Autrimpas buvo Neptûnas, tai laivininkø grieþtai stojo prieð Narbuto lietuviðkuosius dievus, tai lat- dievui Kastorui atliepiantis Potrimpas lengvai galëjo bûti viø raðtijoje pastarieji vis dëlto negalëjo galutinai ásiðak- iðaiðkintas kaip upiø dievas. Pasak H. Frischbiero, Prû- nyti. Ið ðiø naujøjø dievø latviuose daugiausia paþástama sijos vokieèiø kalbos þodis Podromp reiðkia vandens ba- meilës deivë Milda, esà buvusi upiø dievo Potrimpo þmo- lutæ ar klanà, taip pat sietuvà upëje. Tas pats þodynas na bei latviø amûro Kaunio (Kaunis) motina. Taèiau Mil- liudija senà sodybos netoli Tilþës pavadinimà Potrimm. da (Milda, die Milde) yra senas vokiðkas krikðto vardas, M. Pretorijus septyniolikto amþiaus antrojoje pusëje ra- baltø kalbose anaiptol nesutinkamas. Be to, meilës dievy- ðo, kad jo laikais nei nadruvieèiai, nei þemaièiai nebe- bës, kaip jau sakyta, galime ieðkoti tik aukðtesnës kultû- garbina tokio dievo Padrympus. Visai gali bûti, kad die- ros tautose, o ne senovës baltuose, tarp kuriø gi tebevyra- vas Potrimpas atsirado tik dël nesusipratimo, bet kartu vo pirmykðtis patriarchatas. Pirmykðtëse tautose pats të- su H. Bertuleièiu teigti, kad Potrimpas (plg. dar kitus vas apvesdindavo savo vaikà, o jaunuoliø meilë kirtosi su variantus: Patrimpo, Patrumpo) neturëtø jokio ryðio su neribota tëvo valdþia. Kinijoje tëvas tyèia stengiasi supirðti upe, vis dëlto negalime. Potrympus juk yra tas pat, kas poras taip, kad jaunikis su jaunàja vienas kito nepaþino- Pretorijaus Padrympus, kuris savo ruoþtu neskirtinas nuo tø, nes, jo poþiûriu, ið jaunuoliø meilës galinti rastis tik Frischbiero Podromp, reiðkianèio upës sietuvà. nelaiminga santuoka. Tokiomis aplinkybëmis meilës die- Kadangi S. Grunau, kaip aukðèiau sakyta, sustatë Pa- vybei vietos nëra. Be to, Milda su Kauniu taip yra pana- tolà ir Potrimpà ðalia, tai H. Bertuleitis mano pirmàjá esant ðûs á graikø-romënø Afroditæ arba Venerà su Erosu arba mirties, o antràjá gyvybës dievà, su kuo mes visiðkai nega- Amûru, kad, be abejo, bus iðgalvoti pagal pastarøjø pa- lime sutikti. Nei lietuviai, nei latviai, regis, neturëjo jokio vyzdá. Klastotëms [77] bei iðkraipymams graikø mitologi- tipiðko mirties dievo, iðskyrus Vëliø motæ, ir ta visø pir- ja visada praverèia kaip pavyzdys, taip atsitiko su Jupiu, ma buvo mirusiøjø sielø valdovë. Todël ir senuosiuose Kûmu, Trimpu bei kitais dievais. Priimant Mildà kaip tik- prûsuose negalime ieðkoti tokio mirties dievo, kol netu- rà baltø deivæ, mes vëlgi neþinome, kuo ji skirtøsi nuo rime itin aiðkiø jo paliudijimø. Jei Patolas toks ir [76] bû- kitos meilës deivës – Lygos. Taigi visas fantazijas apie Mil- tø buvæs, tai vis tiek neturime pagrindo statyti ðalia jo dà tesudaro prieðtaringos þinios, neturinèios pamato nei kaþkokio gyvybës dievo. Gerø þmoniø mityba, sveikata ir kalboje, nei kronikose, nei liaudies tradicijose, neigi ap- gyvybe rûpinosi kiekvienas geras dievas, todël tipiðkas gy- þvelgiamoje senovës baltø mitologijoje. vybës dievas mitologijoje bûtø iðimtis. Galima lengvai parodyti ir tai, kad Kaunis pateko Amû- Leidinyje Gelehrte Beyträge mes sutinkame latviø oro ro vieton. Moteriðkos giminës þodþiai, kaip lietuviø meilë

66 LATVIJOS BALSAS bei latviø mîlestîba, ðiems tikslams netiko, todël reikëjo Niekur tikrose liaudies tradicijose nerandame apibû- surasti paprastà vyriðkos giminës þodá, susijusá su meile. dinta, kaip ðie dievai atrodæ. Ir jeigu Jupis vis dëlto turi Labiausiai èia tiko latviðkas þodis kauns ‘gëda’, tuo tarpu veðlià barzdà, ilgus plaukus, o Ûsinis – gaºas ûsas „ilgus lietuviø gëda vëlgi yra moteriðkos giminës. Ðias fantazijas ûsus”, tai iðkart matome, kad èia negali bûti tikra, bent dar parëmë spëlionës, esà Kupidonà senieji romënai va- jau sena, liaudies tradicija. dinæ vardu Caunius, t.y. Maþosios Azijos miesto Kauno Svarbiausias èia yra tas faktas, kad neturime visiðkai (lot. Caunus, gr. Kaunos) gyventojas (p. 91).5 jokiø þiniø apie latviø dievø genealogijà. Nors iðliko liu- Likimo dievybæ T. Narbutas vadina Pramþimas, ið- dijimø apie Dangaus tëvo ir Þemës motës, Saulës ir Më- kreipdamas lietuviðkà posaká per amþius. Latviai su ðiuo nesio, Jumio ir Jumalos tarpusavio ryðius, betgi niekur dievu susipaþino ið vokieèiø raðtø ir iðkreipë já á aukð- nekalbama, kad ið ðiø santuokø bûtø kilæs koks þinomas èiausiàjá dievà Pramðâns. Be vokieèiø tarpininkavimo þ dievas ar deivë. Ne iðimtis ið ðio dësnio ir aukðèiau mi- nebûtø paverstas á ð. nëtieji Dievo sûnûs, Perkuono sûnûs, Saulës dukros bei Narbutas dar ásigudrino papasakoti apie Krûminës Jûros dukros. Ðiø sûnø ir dukrø neþinome në vardø, net- dukrà Nijolæ, kurià pagrobæs poþemiø dievas Poklius (p. gi apibrëþto skaièiaus. Në karto nepaminëti nei sûnø mo- 63 ir 66),6 visai kaip þinomam graikø padavime. tina, nei dukrø tëvas. Saulës sûnus ir Perkuono dukros Karo dievas jam yra Kawas (p. 12,7 matyt, nuo latviø priskirtini prie naujø bei retø dievybiø, kuriø vëlgi neþi- kâvi), ugnies deivë – Praurime (p. 38),8 upiø nimfa – Duk- nome nei vardø, nei jokiø kitø duomenø. Nors vienoje na (p. 80) bei Dugna (p. 83),9 piemenø dievas – Goniglis liaudies dainoje (22) Laima vadinama Dievo dukra, ta- arba Gongelis (p. 110)10 ir t. t. Visi ðie abejotini pavadi- èiau dël panaðiø pavyzdþiø bei variantø stokos negalime nimai perkelti ir á latviø mitologijà. þinoti, ar daina ið tikrøjø yra sena ir tiksliai iðlikusi. Tuo Narbuto dievus, kaip þinoma, á latvius perneðë J. tarpu netikrose liaudies tradicijose tokie dalykai labai Alunânas, bet ne ið paèios Narbuto knygos. Narbuto Aus- daþnai pasitaiko. Jupis, kaip þinoma, turi „dvi dukras, zlawis, tiesiog perimtas, nebûtø virtæs á Anðlavs, o Rasà ir Liepsnà” (divi meitas, Rasa un Liesma), Milda – Pramþimas – á Pramðâns. Ðis pavyzdys, kaip jau minëta, sûnø Kauná, o vienas ið Perkuono sûnø – Dangaus kalvis aiðkiai rodo vokieèiø tarpininkavimà. (Debesskalis). Senuosiuose raðtuose gi nëra nei tokiø, nei á jas panaðiø þiniø. 29. Dievø iðvaizda ir ypatumai Kronikose, kuriose kalbama apie baltø tautø dievus, Perþvelgæ visus mûsø pagrindinius tikrus ir netikrus die- ðen bei ten paminimos ir ðventyklos (templa) bei dievø vus, pereisim dabar prie bendros latviø dievø bei jø kilmës atvaizdai (idola). Taèiau pasirodo, kad ðventyklomis va- apþvalgos. Seniau, kaip matëme, buvo surasta gausybë kuo dinamos ir tiesiog ðventos vietos be jokiø pastatø. Dël ávairiausiø latviø dievø, o pastaruoju laiku latviø mitologi- ðios prieþasties kai kurie tyrinëtojai yra ásitikinæ, kad bal- ja pieðiama kaip labai skurdi. Netgi tikros dievybës, kaip tø tautos neþinojusios nei ðventyklø, nei dievø atvaizdø, antai Perkuonas, Laima ir Jumis, aiðkinamos kaip papras- o kronikø idola reiðkæ tik paèius ásivaizduojamus dievus. èiausios personifikacijos, kurios dar nesanèios në jokie die- Ið tikrøjø tai mes neturime pakankamo pagrindo abejoti vai. Bet juk ið tokiø personifikacijø yra kilæ visi dievai. Nors nei ðventyklomis, nei dievø atvaizdais. Apie lietuvius visiðkai antropomorfizuotus dievus sutinkame tik tose tau- mums tikrai þinoma, kad baþnyèiomis jie vadino ir savo tose, [78] kurios jau turëjo aukðtesnæ kultûrà. Ir senovës pagoniðkø [79] dievø ðventyklas. Ir latviai daþnai mini rusø dievai dar nëra antropomorfizavæsi. Uþtat visiðkai ant- senus „baþnyèios kalnus” (baznîcas kalns), kur niekuo- ropomorfizuotø dievø negalime ieðkoti ir latviuose. Taèiau met nëra stovëjusios krikðèioniðkos baþnyèios. Todël rei- nereikia manyti, kad visi dievai stovëtø toje paèioje vysty- kia manyti, kad lietuviai ir latviai pagonybës laikais vis mosi pakopoje. Pavyzdþiui, Laima yra labiau apibrëþta nei dëlto turëjo savo ðventyklø, net jei tai bûtø buvusios pa- Jumis, bet maþiau antropomorfizuota nei Dievas. Prie ma- prasèiausios pirkelës. Ávairiuose raðtuose per daugelá þiausiai iðsivysèiusiø dievybiø priskirtini Dievo sûnûs (Dieva ðimtmeèiø minimi ir dievø atvaizdai. Maþne visos pago- dçli), Saulës dukros (Saules meitas), Jûros bei Laimos tar- niðkos tautos yra turëjusios tokiø atvaizdø, ir baltø tau- naitës (Jûºas, Laimas kalpones). Á dievybes tik pradëjusios tos èia negali bûti jokia iðimtis. Atvaizdai galëjo bûti pa- panëðëti Nelaime ir Ïauna diena. daryti ið medþio, molio ir netgi ið akmens, nes girnaka- Nevisiðkà dievø antropomorfizavimàsi ið dalies liu- liai, kurie gamino girnapuses, galëjo padirbti ir akmeni- dija ir ta aplinkybë, kad liaudies kalboje neþinoma nei nius atvaizdus. Tik nereikia manyti, kad ðie atvaizdai bu- dievo, nei deivës bendriniø daiktavardþiø reikðme. Tik vo kokie ástabûs meno dirbiniai. Taip pat joks stebuklas, suklastotose arba iðkraipytose liaudies tradicijose, kaip kad ðiø atvaizdø neiðliko, nes dvarininkai bei dvasinin- jau sakyta, Jupis ir Ûsinis vadinami dievais. kai juos gujo ne maþiau kaip 700 metø!

67 LATVIJOS BALSAS

Mitologijos tyrinëjimams didelæ reikðmæ turi ir patys tys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos dievø vardai. Latviø mitologijoje matome, kad visi senieji þemëje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis dievai turi visiðkai paprastus ir lengvai suprantamus var- pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo kri- dus, kaip Dievs arba Debess tçvs, Zemes mâte, Pçrkons, vûle ar kokiu kitu þinomu þenklu keliaudamas per ðiø Jumis, Ceroklis, Cçlis, Austra, Laima, Dçkla ir t. t.11 Ne netikëliø þemes, susilaukdavo didþios pagarbos ið kuni- maþiau paprastai paaiðkinamas ið rusø perimtasis Ûsiòð gaikðèiø, kilmingøjø bei prastuomenës”.12 bei ið vokieèiø perimtasis pûíis. Taip pat nëra abejoniø, Ðias paprastas þinias smarkiai iðplëtoja bei pagraþina kad ið katalikiðkø tradicijø yra kilæ Mâºa, Jânis, Juris, XVI a. pradþios Prûsijos vienuolis dominikonas Simonas Miíçlis Tenis ir kiti. Bet visai svetimai mûsø ausiai skam- Grunau. Jo pasakojimu, Romovëje vieðpatavæs kriviø kri- ba Pergrubris, Krçmars, Bçrstûíis, Veicgantis, Mârkupols, vis, kuriam buvæ pavaldûs kiti kriviai ir visø rûðiø þyniai. Puðkaitis ir kiti. Tokiu pavidalu uþraðytø jø negalime lai- Ðis kriviø krivis buvæs visø prûsø, lietuviø ir latviø vieðpats. kyti nei latviðkais, nei lietuviðkais, nei prûsiðkais vardais. Romovëje buvusi palaikoma amþinoji ugnis, degusi prie didþiulio àþuolo, kuris þaliavæs ir vasarà, ir þiemà. Àþuole 30. Romovë ir jos dievai buvæ trijø dievø atvaizdai: Patollo, Patrimpe, Perkuno. Jau aukðèiau nurodëme, kad visø trijø baltø tautø mi- Nei Henriko Latvio kronika, nei Eiliuotoji kronika, tologijos, apskritai imant, yra labai panaðios, taèiau kiek- paraðytos jau XIII a., nieko neþino apie jokià krivio val- viena tauta dievus vadina savaip. Visoms trims tautoms dþià Lietuvai nei Livonijai. Ten mes skaitome ne tik apie bendras yra tik Dievas (latviø Dievs, prûsø Deivas) ir Per- lietuviø karus su latviais ir prûsais, bet ir apie Livonijos kûnas (latviø Pçrkons, prûsø Percunis), ir, reikia manyti, bei Lietuvos genèiø tarpusavio nesantaikas. Tokiomis ap- Dievo sûnûs bei Saulës dukros, kurie visi, matyt, priskir- linkybëmis negali bûti në kalbos, kad visoms baltø tau- tini dar indoeuropieèiø protautei, taigi patys savaime ne- toms bûvø buvæs vienas valdovas. Petras Dusburgietis gali liudyti artimos baltø tautø mitologijø giminystës. Ar- XIV a., pabrëþdamas krivio reikðmæ prûsams, tik pami- timiausi mums gi yra lietuviø dievai, ið kuriø tiesiog vi- ni, kad já gerbusios ir Lietuvos bei Livonijos gentys. Tuo siðkai sutampa tokie dievø vardai: Laima arba Laime (lie- tarpu S. Grunau XVI a. jau kuo smulkiausiai pasakoja tuviø irgi Laima arba Laimë) ir Austra (lietuviø Auðra). kriviø krivá, tarsi popieþiø, valdþius visas baltø tautas. Ar prûsiðka pravardë Layme irgi reiðkë likimo dievybæ, Jau aukðèiau uþsiminta, kad S. Grunau, turëdamas savø patikimai neþinome. Að èia dar nepaminëjau Þemynos tikslø, prilygino Romovës krivá Romos popieþiui. Senie- (latviø Zemes mâte) bei Veliuonos (latviø Veïu mâte), ku- ji tyrinëtojai neabejojo ðiomis S. Grunau þiniomis ir pri- riø lietuviai nevadina „motëmis”, taip pat Lazduonos ir ëmë krivá ið tikrøjø valdþius visas tris baltø tautas. O nau- Birþulio, kuriø teþinome vardus. Ið þmoniø, apdovanotø jesniø laikø tyrinëtojai paþymi, kad ir prûsø istorijoje ne- antgamtinëmis galiomis, tik burtininkai, kaip jau minë- sama jokiø patikimø liudijimø apie krivio veiklà ir jo ta, visose trijose baltø tautose, matyt, buvo vadinami tuo reikðmæ. Net Petro Dusburgieèio Criwe esàs veikiau as- paèiu þodþiu. Taip pat aukðèiau minëta, kad bendrus su menvardis nei bendrinis daiktavardis. Mokslas dar nëra lietuviais dar turime vilkatus, raganas bei laumes. Taigi taræs savo paskutinio þodþio, ar Criwe yra tikrinis var- ir mitologija kartu su kalba [80] bei istorija patvirtina das, ar bendrinis þodis. Ðauklio lazda Prûsijos vokieèiø tai, kad ið trijø baltø tautø pirmieji atsiskyrë prûsai, o tarmiðkai vadinta Kriwûle, [81] o lietuviðkai – krivûlë, nuo latviai su lietuviais dar ilgokai gyveno drauge. O kadan- lietuviðko þodþio kreivas (plg. dar lenkø krzywy, rusø gi prûsai yra artimesni giminaièiai lietuviams nei latviams, êðèâîé). Prûsijos vokieèiø þodis Krawâ arba Krawol ‘su- tai turime juoba maþiau teisës perkelti senuosius prûsø sibûrimas’ savo ruoþtu vedamas ið minëtosios krivûlës. dievus á latviø mitologijà. Net jei Criwe tebûtø tikrinis vardas, vis dëlto nëra reika- Ðia dingstimi dabar apþvelgsime ir tai, koká ryðá lat- lo abejoti toli siekianèia Romovës burtininkø ðlove, nes viai bûtø galëjæ turëti su senøjø prûsø Romove. Pirmøjø dar neárodyta Petrà Dusburgietá kà nors tyèia iðsigalvo- ir patikimiausiø þiniø apie ðià ðventyklà mums suteikë jus. Tik jau prilygindamas toká burtininkà Romos popie- vokieèiø ordino kunigas Petras Dusburgietis XIV a. pir- þiui, Dusburgietis krivio politinæ galià gal netyèia per- mojoje pusëje. Jo „Prûsijos þemës kronikoje” mes skai- dëjo. Kaip pagarsëjæ Sibiro ðanamai yra þinomi aplink tome: „Ðios prietaringos tautos [gyvenamø þemiø] vidu- daugiau nei per ðimtà varstø ir gerbiami net kaimyniniø ryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurià vadino Romove (Ro- tautø, toks galëjo bûti ir Romovës krivis. Jei krivis turë- mow), gavusi vardà nuo Romos, o ten gyveno vadinama- jo didelæ ðlovæ tarp senøjø prûsø, tai joks stebuklas, kad sis krivis (Criwe), kurá gerbë kaip popieþiø, nes kaip val- já gerbë ir giminingos tautos kaimynystëje. Taèiau tai dar dovas popieþius valdo visuotinæ tikinèiøjø Baþnyèià, taip jokiu bûdu nereiðkia, kad visos baltø tautos pakluso vie- ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minëtosios gen- nai valdþiai ir iðpaþino vienà tikëjimà. Reikia manyti, kad

68 LATVIJOS BALSAS pagarsëjæs Romovës burtininkas, arba krivis, uþsiëmë ir Versta ið: Prof. P. Ðmits. Latvieðu Mîtoloìija / Otrs ateities spëjimu, ir gydymu, bet tikrai nebuvo joks kuni- pârstrâdâts izdevums. – Rîgâ: Valtera un Rapas gas ðiuolaikine ðio þodþio prasme. akc. sab. izdevums, 1926. – P. 68–83. Profesorius A. Mierzyñskis nurodë, kad visad þalias Dainius RAZAUSKAS Romovës àþuolas yra paimtas ið Upsalos ðventojo medþio Ið latviø kalbos vertë apraðymo, kuris savo ruoþtu esàs perimtas ið skandinavø Ypatingai dëkoju Lietuviø literatûros ir tautosakos „Edos”. Kai kurios smulkmenos ðiuose apraðymuose su- instituto vyr. mokslinei darbuotojai dr. Lilijai Kudirkienei, tampa tiesiog þodis þodin. Tik neaiðkûs dar lieka trys aukð- maloniai sutikusiai perskaityti vertimà ir iðsakiusiai èiausi Romovës dievai. Ar tikrai Patolas, Potrimpas ir Per- reikðmingø pastabø. kûnas buvo trys aukðèiausi baltø tautø dievai? Jau matë- me, kad neturime jokiø liudijimø kuriuos nors tris baltø tautø dievus buvus aukðtesnius nei kiti. Toliau, mes þino- NUORODOS: me, kad svarbiausios ir bendros trijø baltø tautø dievybës 1. Endzelyno ir Mülenbacho „Latviø kalbos gramatika”, § 28 buvo tik Dievas, arba Dangiðkasis tëvas, ir Perkûnas. Jei- ir 31. 2. [Turima galvoje 1530 metø Prûsijos Pamedës ir Sembos vys- gu krikðèioniðkosios trejybës pavyzdþiu prûsuose ir bûtø kupø sinodo nutarimai, þr. Baltø religijos ir mitologijos ðal- iðsirutuliojæ trys aukðèiausi dievai, tai tarp jø nebûtø pri- tiniai. – T. II: XVI amþius / Sudarë Norbertas Vëlius. – Vil- gijæs Patolas, vëliau susimainæs su krikðèioniðkuoju Piku- nius, 2001. – P. 157–161.] lu, ar Velniu. Kadangi tris Romovës dievus daugiau þino 3. Endzelyno ir Mülenbacho „Latviø kalbos gramatika”, § 8, b. tik S. Grunau, paleidæs á vieðumà daug melagingø þiniø, 4. [Lietuviðkai þr.: Narbutas T. Lietuviø tautos istorija. – T. I: Lietuviø mitologija / Ið lenkø ir lotynø kalbø vertë Rimantas tai ðiems dievams negalima teikti jokios rimtos reikðmës. Jasas. – Vilnius, 1998.] Nors H. Bertuleitis, kaip aukðèiau jau uþsiminta, mano 5. [Narbutas T. Min. veik. – P. 160.] Patolà ir Potrimpà esant gyvybës ir mirties dievus, kuriems 6. [Ten pat. – P. 106–108, 138.] uþ treèià draugën tiktø Perkûnas, mes jau matëme, kad 7. [Ten pat. – P. 96–98.] toks aiðkinimas yra pernelyg dirbtinis. Veikiau reikia ma- 8. [Ten pat. – P. 114–115.] nyti, kad S. Grunau ið senøjø dokumentø bus suþinojæs 9. [Ten pat. – P. 151 bei 153.] 10. [Ten pat. – P. 173–174.] apie Patolà ir Patrimpà, prie kuriø paprasèiausiai nuo sa- 11. [Dievø vardø vertimus ir paaiðkinimus þr. ankstesniuose sky- væs dar pridëjo treèià, Perkûnà. riuose.] Romovës pavadinimà, kaip þinoma, kai kurie kalbi- 12. [Ið dalies laikytasi esamo lietuviðko vertimo: Dusburgietis P. ninkai nori iðvesti ið bûdvardþio râms, lietuviðkai romus, Prûsijos þemës kronika / Vertë L. Valkûnas. – Vilnius, 1985. nurodydami ðventosios giraitës tylà, nors prûsø kalboje – P. 87. Taip pat þr.: Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai. – T. I: Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos / Sudarë atitinkamo þodþio ir neþinoma. Jei toks aiðkinimas ir bûtø Norbertas Vëlius. – Vilnius, 1996. – P. 333–334, 344. Pa- teisingas, jo vis dëlto negalime sieti su jokia ðventa tyla brëþtina, kad vietoj Valkûno „klastingos” Ðmitas verèia [82] aukojimo apeigø metu. Aukojimas pirmykðtëse tau- „prietaringos” (mâòticîgâs).] tose bûdavo atliekamas daugiau ið baimës ir pagal senà paprotá nei ið pagarbos bei pamaldumo. Èia veikiau ga- THE VOICE OF LATVIA lime tikëtis valgius, gërus, ðokus ir linksmai dainavus nei Lettish mythology rimtai meldusis iðkilmingoje tyloje. Tokios iðkilmingos rimties nebuvo nei senovës graikø ðventovëse, nëra nei Pçteris ÐMITS ðiuolaikinëse kinø ðventyklose. Taigi neturime pagrindo The translation of the „Lettish Mythology” by ieðkoti tokiø rimtø ceremonijø ir senuosiuose prûsuose. Prof. Pçteris Ðmits is continued to publish. This edi- Labai natûraliai apdainuota senøjø latviø laikysena die- tion comprises the eight following chapters on the vø atþvilgiu tokioje ðtai dainelëje: false Lettish gods transfered in later times from the Kad es gâju jûriòâ, Old Prussian and Lithuanian, namely: 23. on the Jûriò’ mana mâmulîte; Trimpus; 24. on the Pikols; 25. on the Pergrubis and Kad izgâju maliòâ, Puðkaitis (from J. Malecki); 26. on various minor false gods from the Old Prussian and Lithuanian written Pût, jûriòa, pakaïâ. sources; 27. on the Antrimpus and Potrimpus; 28. on 30780, 1 Kai að iðplaukiu á jûrà, the gods from T. Narbutt; 29. on the appearance and the features of the gods; and, finally, 22. on the Old Jûra – mano motinëlë; Prussian sanctuary Romow, its gods, and the supe- O kai iðlipu á krantà, – rior priest Criwe in respect of their supposed preva- Pûsk, jûra, uþpakalin. lence over all of the three Baltic nations.

69 SKAITYMAI

Proksemija tarp kultûrø: japonai ir arabø pasaulis

Edward T. HALL

Þmoniø prokseminës nuostatos vaidina panaðø vaid- gatviø pavadinimus (Aveniu A, B ir C). Japonai manda- mená, kaip ir þemesniø gyvybës formø parodomasis el- giai laukë iki pat okupacijos pabaigos, kad þenklus nuim- gesys. Tai yra, jos kartu konsoliduoja grupæ ir izoliuoja tø. Bet per tà laikà japonai pakliuvo á svetimos kultûros jà nuo kitø, viena vertus, sustiprindamos intragrupiná inovacijø spàstus. Jie patyrë, kad paþymëti du taðkus identitetà, o kita vertus, apsunkindamos intergrupinius jungiantá marðrutà ið tikrøjø yra patogu. Bus ádomu pa- santykius. Ir nors þmonës fiziologiðkai bei genetiðkai susekti, kiek ilgai ðis pakitimas japonø kultûroje tvers. daro vienà rûðá, amerikieèiø ir japonø prokseminës nuo- Centrà pabrëþianèià japoniðkà sistemà galima ap- statos daþnai pasirodo tokios stulbinanèiai skirtingos, tikti ne tik ávairiuose kituose erdvës planuose, bet, kaip kaip kad amerikietiðkøjø kurapkø ir Australijos palapi- tikiuosi parodyti, netgi jø bendravime. Japoniðka ugnia- nukø teritorinis elgesys. vietë (hibachi) bei jos vieta siejasi su tokiu pat stipriu, jei ne stipresniu, emociniu tonu kaip mûsiðkio þidinio sàvo- Japonai ka. Kaip paaiðkino vienas senas ðventikas, „norint ið tik- røjø paþinti japonus, reikia praleisti bent keletà ðaltø þie- Senovës Japonijoje erdvës ir visuomenës organizaci- mos vakarø susispietus aplink hibaèi. Visi sëdi drauge. ja buvo tarpusavy susijusios. Tokugavos ðogunai kilmin- Bendra vatinë antklodë gaubia ne tik patá hibaèi, bet ir guosius daimyo rikiavo koncentrinëmis juostomis aplink kiekvieno kelius. Tokiu bûdu sulaikoma ðiluma. Kai su- sostinæ Ado (Tokijà). Artumas prie ðerdies atspindëjo ar- silieèia jûsø rankos, ir jûs pajuntate kits kito kûno ðilu- timus santykius su ðogunu ir lojalumà jam. Patys lojaliau- mà, ir visi jauèiasi kartu, – ðtai kada paþinsite japonus. si sudarë vidiná gynybiná þiedà. Prieðingoje salos dalyje, Ðtai tikroji Japonija!” Kalbant psichologiðkai, pozityvi jë- anapus kalnø ir á pietus bei ðiauræ, gyveno maþiau patiki- ga sutelkiama á kambario centrà, o negatyvi – á pakrað- mi ir tie, kuriø lojalumu abejota. Centro, pasiekiamo ið bet èius (ið kur þiemà kaip tik ir sëlina ðaltis). Suprantama kurios pusës, tema japonø kultûroje buvo didþiai iðrutu- tad, kodël japonams atrodo, kaip jie sako, kad mûsø liota. Toks bendras planas yra bûdingai japoniðkas, ir kas kambariai atrodo tuðti (nes tuðèias yra jø centras). japonus paþásta, tas atpaþins já kaip paradigmà, virtualiai Kitas dalykas, susijæs su centro ir pakraðèio prieð- pasireiðkianèià visose japonø gyvenimo srityse. prieða, – tai, kas ir kokiomis aplinkybëmis laikoma judë- Kaip jau anksèiau paþymëta, japonai vardais pava- jimu ir tvirtai bei pusiau tvirtai apibrëþta erdve. Mums dina veikiau kvartalus, o ne prie jø vedanèias gatves. Ið namo sienos yra tvirtos. Japonijoje jos yra pusiau tvir- tikrøjø netgi kiekvienas kvartalo kampas turi atskirà pa- tos. Sienos èia yra stumdomos, o patalpos polifunkcio- vadinimà. Pats marðrutas nuo taðko A iki taðko B, kuris nalios. Japonijos uþmiesèio uþeigos namuose (ryokan) vakarieèiui atrodo tiesiog ámantrus, èia nëra toks svar- sveèias aptinka, kad visos paslaugos já pasiekia keièian- bus kaip mums. Uþuot naudojæsi áprastais nustatytais tis dekoracijoms. Jis sëdi kambario viduryje ant tatami marðrutais, japonai, keliaudami per Tokijà, paprasèiau- (demblio), o judamos pertvaros tik atsiveria ir uþsiveria. siai nusitaiko tiesiai á savo tikslà. Konkreèioje vietoje tak- Priklausomai nuo paros meto, kambariui gali priklausyti sistas yra priverstas krypties pasiklausti policininko bû- visos lauko durys, arba jis gali paþingsniui susitraukti, delëje, ir ne tik todël, kad gatvës neturi pavadinimø, o kol belieka tik vienas buduaras. Ðtai siena nuslenka, ir todël, kad ir namai numeruojami jø pastatymo eilës tvar- patiekiamas maistas. O po vakarienës, kai jau laikas ka. Kaimynai daþnai vieni kitø nepaþásta, taigi krypties miegoti, èia pat, kur buvo valgoma, gaminama, màsto- nurodyti negali. Siekdamos susidoroti su ðiuo japonið- ma ir bendraujama, iðvyniojamas patalas. Ið ryto, kai kos erdvës aspektu, Amerikos okupacinës pajëgos po kambarys vël atsidengia visoms lauko durims, á vidø pra- „Tarpusavio saugumo sutarties” pasiraðymo keletui pa- siskverbia ryðkûs saulës spinduliai arba vos juntamas grindiniø Tokijo magistraliø suteikë ir iðkabino angliðkus kalnø rûke puðø kvapas ir èia pat já maloniai atgaivina.

70 SKAITYMAI

Puikus skirtingo pasaulio suvokimo Rytuose ir Vaka- tabu tad suþinoti, kad, pasak Donaldo Keene, „Gyvo- ruose pavyzdys yra japonø filmas „Moteris smëlynuose”. sios Japonijos” autoriaus, japonø kalba në neturi þodþio Niekas taip neiðryðkina japonø jusliðkumo kaip ðis filmas. privatumui þymëti. Negalima sakyti, kad privatumo sà- Þiûrëdamas já pasijunti taip, tarsi bûtum atsidûræs ekrano voka japonams neþinoma, tik ji labai skiriasi nuo vaka- veikëjø kailyje. Kartais neámanoma pasakyti, kuri kûno rietiðkosios. Japonui gali visai nerûpëti pabûti vienam ir dalis rodoma. Kameros linzë juda lëtai, tyrinëdama kiek- në motais, kad aplinkui þmonës grûste grûdasi, taèiau viena kûno detalæ. Odos kraðtovaizdis iðdidintas, jos au- jis në uþ kà nesutiks pasidalinti su kitais savo namø ar dinys primena topografijà, bent jau vakarieèio akims. Kiek- kambario sienomis. Savo namus jis suvokia kaip betar- vienas apgamëlis toks didelis, kad já galima tyrinëti atski- piðkai já supanèià zonà. Ði laisva erdvë, ði erdvës juosta rai, o smëlio smiltys atrodo tarsi kvarco rieduliukai. Paty- namams bûtina ne maþiau nei stogas. Pagal tradicijà, rimas kaþkuo primena tà, koks apima stebint pro mikro- toká vaidmená vaidina ir sodas, bent maþutis, kartu dargi skopà pulsuojanèià þuvies ikrø gyvastá. suteikiantis ðeimininkui ryðá su gamta. Vienas ið terminø, amerikieèiø daþniausiai vartojamas japoniðkajam modus operandi apibûdinti, yra þo- Japoniðka erdvës samprata (ma) dis indirection ‘netiesioginis, aplinkinis kelias, uþuolan- Skirtumai tarp Vakarø ir Japonijos neapsiriboja tuo, ka’. Kartà amerikietis bankininkas, ne vienerius metus kad vieni suka uþuolankomis, o kiti eina tiesiai prie rei- praleidæs Japonijoje, bet taip èia ir neprisitaikæs, papa- kalo, arba tuo, kad vieni paþymi gatves, o kiti sankry- sakojo man, kad tai, kas já labiausiai þlugdë, buvo bû- þas. Pats erdvës suvokimas esminiais atþvilgiais èia ski- tent japonø papratimas viska daryti „aplinkiniais keliais”. riasi nuo vakarietiðkojo. Kai vakarietis kalba ar galvoja „Senojo sukirpimo japonai, – skundësi jis, – gali iðvaryti apie erdvæ, jis turi galvoje atstumus tarp objektø. Vaka- þmogø ið proto greièiau nei bet kas. Jie vis suka ir suka ruose mes esame iðmokyti kreipti dëmesá bei reaguoti á aplink, aplink ir aplink, taip ir nepaliesdami esmës”. Jis, objektø iðsidëstymà, o erdvæ suvokti kaip „tuðèià”. Tai þinoma, nesuprato, kad amerikietiðkas reikalavimas grei- paaiðkëja tik palyginus su japonais, kurie iðauklëti erd- èiau „eiti prie reikalo” ne maþiau savo ruoþtu þlugdo ja- ves áprasminti – pabrëþti erdviø pavidalus bei sàrangà; ponus, nesuprantanèius, kodël mes visà laikà turime bûti jie ávardija tai þodþiu ma. Ðis ma, arba intervalas, yra tokie „logiðki”? japonø erdvës suvokimo kertinis akmuo. Jis atsispindi Jauni jëzuitø misionieriai Japonijoje ið pradþiø susi- ne tik gëlynø sandaroje, bet slapta grindþia bet koká erd- duria su dideliais sunkumais, nes visa, ko jie iðmokyti, viø iðplanavimà. Japonø ágûdþiai organizuojant ma ne- pradeda veikti prieð juos. Pats silogizmas, kuriuo jie re- eiliniai ir kelia europieèiams ne tik susiþavëjimà, bet netgi miasi, aiðkindami savo tiesas, kertasi su pamatinëmis pagarbià baimæ. Erdviø tvarkymo meno pavyzdys yra japonø gyvenimo nuostatomis. Iðkyla dilema: ar likti iðti- penkioliktojo amþiaus dzeno vienuolyno Rjoandþi, ana- kimam savo mokymui ir pralaimëti, ar nusiþengti jam ir pus senosios Kjoto sostinës, kiemas. Sodas savaime laimëti. Didþiausio pasisekimo susilaukæs jëzuitø misio- yra staigmena. Eidamas per pritemdytà pagrindiná pa- nierius Japonijoje 1957 metais, mano apsilankymo èia statà apmuðtomis sienomis sukiesi lanku ir staiga atsi- metu, priimdamas vietiná paprotá paþeidë darbo su gru- duri prieðais galingà kûrybinës jëgos apraiðkà – penkio- pe nuostatus. Po trumpo silogistinio ávado jis netikëtai lika uolø, kylanèiø ið grûsto þvyro jûros. Iðvysti Rjoandþi persijungdavo ir imdavo kalbëti apie ðá bei tà, paskui – jaudinantis patyrimas. Þmoguje ásivyrauja tvarka, rim- ilgiausiai pasakodavo apie tai, kokiø nuostabiø jausmø tis ir kraðtutinio paprastumo drausmë. Þmogus ir gamta (japonams jie labai svarbûs) galima patirti, bûnant kata- kaþkaip transformuojami ir, regis, sueina á darnà. Ryðys liku. Man pasirodë ádomu tai, kad netgi þinodami, kà jis su gamta èia turi ir filosofinæ uþuominà. Iðplanavimas daro, ir matydami jo pasisekimà jo broliai katalikai, ið- toks, kad nesvarbu, kur prisësi pasigërëti reginiu, viena skyrus retas iðimtis, nesugebëjo pasekti jo pavyzdþiu ir ið sodo uolø visuomet liks uþstota (ko gero, dar vienas perþengti savo paproèiø – taip stipriai laikë juos savo raktas á japoniðkàjà mentà). Japonai ásitikinæ, kad suvo- gniauþtuose jø kultûra. kime visuomet turi dalyvauti atmintis ir vaizduotë. Japonø sodo menas ið dalies remiasi tuo, kad erdvæ Kaip reikia spaustis, kad prasidëtø spûstis? jie suvokia ne tik regëjimu, bet kartu ir visais kitais pojû- Vakarieèiui, neturëjusiam kontaktø su japonais, þo- èiais. Kvapai, temperatûrø kaita, drëgnumas, ðviesa ir dis „spûstis” ðiaip jau sukelia nemalonias asociacijas. O ðeðëliai bei spalvos – viskas drauge veikia taip, kad kû- mano paþástami japonai, bent jau tam tikrose situacijo- nas pavirstø vienu iðtisu jutimo organu. Prieðingai Re- se, renkasi bûtent spûstá. Jiems atrodo tinkama miegoti nesanso ir baroko dailininkø vieno taðko perspektyvai, ðonas á ðonà ant grindø, ir jie netgi vadina tai „japonið- japoniðkasis sodas sudarytas taip, kad juo bûtø galima kuoju stiliumi”, prieðingai „amerikietiðkajam”. Nenuos- gërëtis ið daugelio þiûros taðkø. Kûrëjas priverèia sodo

71 SKAITYMAI lankytojà stabtelëti tai èia, tai ten, gal net atremti pëdà syklës – juoba ápareigojanèios, nes mes retai kada susi- ant akmens tvenkinio vidury, kad pagautø reikiamu mo- màstome apie tai, – kurià galima bûtø apibrëþti maþdaug mentu netikëtà vaizdà. Japoniðkøjø erdviø tyrimai atsklei- taip: vos tik asmuo vieðoje vietoje sustoja ar atsisëda, dþia jø ypatybæ vesti þmogø á tokià vietà, kur jis galëtø aplink já iðsipuèia nedidelë privatumo sfera, kurios neva- sau kaþkà atrasti. lia paþeisti. Tos sferos dydis priklauso nuo spûsties laips- Arabø nuostatos, kurias aptarsime toliau, neturi nie- nio, asmens amþiaus, lyties bei svarbos ir apskritai nuo ko bendra su jokiu þmogaus „vedimu” kur nors. Arabø aplinkybiø. Kiekvienas, áþengæs á ðià zonà ir joje kurá laikà pasaulyje jam reikia sujungti plaèiai iðsimëèiusius tað- uþtrukæs, tampa ásibrovëliu. Ið tikrøjø: nepaþástamasis, net kus su savuoju, ir dargi labai greitai. Todël kalbant apie jeigu ásibrauna dël kokios nors ypatingos prieþasties, pats arabus, skaitytojui derëtø mintimis perjungti pavarà. aiðkiai pripaþásta savo ásibrovimà kreipdamasis: „Atsipra- ðau, ar negalëtumëte pasakyti…?” Arabø pasaulis Taigi man belaukiant apytuðèiame vestibiulyje, prie manæs sëdinèio prisiartino nepaþástamasis ir atsistojo Nepaisant du tûkstantmeèius trunkanèiø kontaktø, va- taip arti, kad ne tik galëjau paliesti já ranka, bet net gir- karieèiai su arabais iki ðiol vieni kitø nesupranta. Pro- dëjau kvëpuojant. Negana to, tamsus jo kûno ðeðëlis kseminiai tyrinëjimai ðiuose keblumuose atskleidþia ðio- uþstojo visà mano periferinio regëjimo lauko kairiàjà pu- kiø tokiø proðvaisèiø. Amerikieèiams Viduriniuose Ry- sæ. Jei vestibiulis bûtø pilnas þmoniø, að bûèiau supra- tuose nedelsiant smogia du konfliktiðki patyrimai. Vie- tæs jo elgesá, taèiau tuðèiame vestibiulyje jo artumas vertë ðumoje juos uþplûsta ir tiesiog prislegia kvapai, spûstis mane jaustis itin nepatogiai. Didþiai sutrikdytas tokio ási- bei triukðmas, o arabo namuose amerikietis pradeda brovimo, að nusprendþiau á já atsakyti ir visu kûnu atitin- taukðti niekus ir jauèiasi nesaugus, tarsi be vietos, kaip kamai pasisukau. Keista, bet uþuot pasitraukæs, mano tik dël pernelyg didelës erdvës! (Viduriniosios bei aukð- veiksmø jis atrodë tik padràsintas, nes pasislinko dar tesniosios klasës arabø namai ir butai, kokius paprastai arèiau. Nepaisant pagundos pasprukti ið susidariusios uþima atvykæ amerikieèiai, yra kur kas didesni nei ðio nepatogios padëties, að atmeèiau mintá palikti savo pos- sluoksnio amerikieèiø gyvenamosios patalpos.) Ypatin- tà, galvodamas: „Po velniø, kodël að turëèiau kaþkur eiga pojûèiø gausa, patiriama vieðose vietose, ir kartu fun- ti? Að èia buvau pirmas ir nesiruoðiu leisti ðitam vaikinui damentalus nesaugumo jausmas, sukeliamas pernelyg mane iðvaryti, kad ir koks jis storþievis”. Aèiû Dievui, erdviø gyvenamøjø patalpø, amerikieèiui yra tarsi áva- netrukus pasirodë bûrelis þmoniø, prie kuriø mano kan- das á arabiðkàjá pojûèiø pasaulá. kintojas nedelsdamas prisijungë. Jø manieros man ið- kart paaiðkino jo elgesá, nes ir ið kalbos, ir ið gestø su- Elgesys vieðumoje pratau, jog tai bûta arabø. Stebëdamas savo trikdytojà Grûstis ir stumdytis vieðose vietose Viduriniøjø Rytø vienà ðio lemtingo atradimo negalëjau padaryti dël to, kultûrai bûdinga. Taèiau tai ne visiðkai tas pat, kà apie tai kad jis tylëjo ir dëvëjo amerikietiðkai. galvoja amerikietis (áþûlu ir grubu). Tai kyla ne tik ið skir- Vëliau, pasakojant apie susidariusià padëtá kolegai ara- tingø nuostatø þmoniø tarpusavio santykiø atþvilgiu, bet bui, iðryðkëjo dvi prieðtaringos schemos. Mano mintys ir ir ið skirtingo kûno suvokimo. Paradoksas, bet arabai ðiau- jausmai apie savo privatumo þiedà „vieðoje” vietoje drau- rës europieèius bei amerikieèius irgi laiko áþûliais. Tai mane gui arabui iðkart pasirodë keisti ir gluminantys. Jis pasa- labai glumino, ëmusis tyrinëti ðiuos du poþiûrius. Kaip kë: „Pagaliau tai juk vieða vieta, ar ne?” Sekdamas jo amerikietis, kuris stengiasi laikytis nuoðaliai ir vengia lies- mintá supratau, kad, arabø poþiûriu, vien tik uþëmæs vietà tis, gali bûti laikomas áþûliu? Ne kartà praðiau arabø pa- að dar neágyju á jà jokiø teisiø. Ir ne tik mano vieta, bet aiðkinti ðá paradoksà. Niekas ið mano apklaustøjø nesu- netgi mano kûnas anaiptol nëra nelieèiami. Arabui nëra gebëjo man dorai atsakyti, kas bûtent amerikieèio elge- tokio dalyko kaip ásibrovimas vieðoje vietoje. Vieða reið- syje darë toká áspûdá, bet jie visi vienu balsu sutarë, kad kia vieða. Tai suvokus, arabø elgesys, taip trikdæs, glumi- toks áspûdis tarp arabø plaèiai paplitæs. Po pakartotinø næs ir net gàsdinæs, didþia dalimi ëmë aiðkëti. Að, pavyz- nesëkmingø pastangø rasti raktà á arabø suvokimà ðiuo dþiui, supratau, kad jeigu A stovi ant gatvës kampo, o B ypatingu klausimu að atidëjau já á ðalá kaip klausimà, á kurá nori uþimti jo vietà, tai jis turi visiðkà teisæ iðguiti A ið ten gal atsakys tik laikas. Atsakymà davë vienas ið paþiûros visais ámanomais bûdais. Beirute tik kietasprandþiai ki- maþareikðmis nemalonumas. noteatre sëda á paskutinæ eilæ, nes uþ jø paprastai grûda- Kartà Vaðingtone, vieðbuèio vestibiulyje laukdamas si stovintieji, kurie irgi nori atsisësti ir todël stumdo, kumð- draugo ir norëdamas bûti kartu ir matomas, ir vienas, at- èiuoja ir taip iðkamuoja, kad dauguma þmoniø neatlaiko sisëdau á vieniðà krëslà nuoðaliai nuo áprasto lankytojø ir pasiðalina. Ðiuo poþiûriu, arabas, „ásibrovæs” á mano erd- srauto. Tokioje padëtyje dauguma amerikieèiø laikosi tai- væ vieðbuèio vestibiulyje, akivaizdþiai buvo iðsirinkæs jà

72 SKAITYMAI dël tos paèios prieþasties: tai buvo labai patogi vieta, ið mesá vienà pavakará, kai mano kolega arabas, arabø- kurios matësi ir abejos durys, ir liftas. Mano parodytas anglø þodyno autorius, pasirodë mano kabinete ir aki- susierzinimas, uþuot já atbaidæs, tik padràsino. Jis pama- vaizdþiai iðsekæs iðsidrëbë këdëje. Mano paklaustas, në mane ið èia jau beiðgujàs. kas atsitiko, jis pasakë: „Að visà popietæ praleidau më- Kita nebylios trinties tarp amerikieèiø ir arabø prie- gindamas surasti arabiðkà atitikmená anglø kalbos þo- þastis slypi toje srityje, kurià amerikieèiai laiko labai ne- dþiui rape ‘iðprievartauti’. Arabø kalboje tokio þodþio oficialia – tai elgesio bei eismo taisyklës gatvëje. Mes nëra. Ið visø savo ðaltiniø, tiek raðytiniø, tiek þodiniø, Jungtinëse Valstijose ðiaip jau esame linke nusileisti tam, að tesugebëjau iðpeðti vos apytikslá apibrëþimà, toká kurio automobilis didesnis, galingesnis, greitesnis ir sun- kaip ‘jis paëmë jà prieð jos valià’. Arabø kalboje nëra kiau pakrautas. Nors pësèiajam, einanèiam ðaligatviu, nieko në ið tolo panaðaus á tai, kà jûs iðreiðkiate ðiuo tai, þinoma, nepatinka, bet ir neatrodo neáprasta þeng- vienu þodþiu”. telëti þingsná á ðalá, kai pro ðalá praûþia smarkuolis. Pës- Skirtingà ego padëtá kûno atþvilgiu nëra lengva su- tysis supranta, kad pats judëdamas jis neágyja teisës á vokti. Taèiau tai perpratus, galima suprasti ir daugelá ki- erdvæ aplink save, kokià turëtø ramiai stovëdamas (kaip tø arabø gyvenimo pusiø, kitaip sunkiai paaiðkinamø. kad að vieðbuèio vestibiulyje). Pasirodo, kad arabams Viena ið jø bûtø nepaprastai didelis gyventojø tankumas viskas atvirkðèiai: jie regimai ágyja teises á erdvæ judëda- tokiuose arabø miestuose kaip Kairas, Beirutas ir Da- mi. Kam nors mëginti ásiverþti á vietà, kurios link jau juda maskas. Remiantis gyvûnø tyrinëjimais, apraðytais anks- arabas, reiðkia paþeisti jo teises. Arabà siutina, jei kas tesniuose skyriuose, arabai turëtø iðgyventi nuolatiná „el- greitkelyje uþlenda jam prieð nosá. Bûtent dël ðaunuolið- gesio nuosmuká”. Nors ámanoma, kad arabai tikrai ken- ko amerikieèiø poþiûrio á judëjimà erdvëje arabai vadina èia populiaciná spaudimà, lygiai taip pat ámanoma, kad juos agresyviais ir áþûliais. nepaliaujamas dykumø spaudimas paskatino kultûrinæ adaptacijà prie didelio gyventojø tankio, ágyjanèio aukð- Privatumo sampratos èiau apraðytas formas. Giliai á kûno kriauklæ uþkiðtas ego Ir kà tik apraðytasis patyrimas, ir kai kurie kiti pakiðo ne tik ágalintø didesnius gyventojø tankius, bet ir paaið- man mintá, kad arabai, galimas daiktas, turi visiðkai kito- kintø, kodël arabø bendravimas yra kur kas glaudesnis kias nuostatas apie kûnà ir su juo susijusias teises. Þi- palyginti su Ðiaurës Europos bendravimo nuostatomis. noma, arabø polinkio vieðumoje grûstis ir stumdytis, taip Ne tik daug aukðtesnis absoliutus triukðmo lygis, bet ir pat liesti bei þnaibyti moteris vieðajame transporte va- veriantys akiø þvilgsniai, rankø prisilietimai, abipusis karietis negali pakelti. Man susidarë áspûdis, tarsi jie ne- maudymasis ðiltoje kvëpavimo drëgmëje kalbant atspindi turëtø jokio supratimo apie kokià nors privaèià zonà ap- bûtent tokius intensyvius sensorinius pojûèius, kokie dau- link kûnà. Pasirodë, kad kaip tik taip ir yra. geliui europieèiø bûtø tiesiog nepakeliami. Vakarø pasaulyje asmuo yra iðkart „po oda”. Apskri- Arabo svajonë – daug erdvës namuose, ko daugelis tai Ðiaurës Europoje tiek oda, tiek netgi rûbai laikomi arabø, deja, negali sau leisti. Ir vis dëlto jo erdvë, net kai nelieèiamais. Norint paliesti, reikia gauti sutikimà, net jis jos turi, ganëtinai skiriasi nuo tos, kurià randame dau- jeigu esate uþsienietis. Ði taisyklë galioja ir kai kuriose gelio amerikieèiø namuose. Arabiðkos erdvës vidurinio- Prancûzijos srityse, kur net prisilietimas prie kito asmens sios bei aukðtesniosios klasës namuose pagal mûsið- ginèo metu teisiðkai ávertinamas kaip pasikësinimas. Ara- kius standartus yra tiesiog pritrenkianèios. Jie vengia bui asmens santykis su kûnu yra visiðkai kitoks. Asmuo perskyrimø, nes arabai nemëgsta bûti vieni. Namø san- slypi kaþkur labai giliai kûno viduje. Ego, þinoma, nëra dara tokia, kad visa ðeima bûtø kartu po vienu gynybi- visiðkai pasislëpæs, já galima nesunkiai pasiekti áþeidi- niu kiautu, nes arabai tarpusavyje labai glaudþiai susimu. Jis apsaugotas tik nuo prisilietimo, ne nuo þodþiø. jæ. Jø asmenybës persimaiðæ ir minta viena kita tarsi Kaip tik tokiu kûno ir ego iðsiskyrimu galima paaiðkinti, ðaknys dirva. Jei arabas nëra tarp þmoniø ir nepalaiko kodël su vieðu rankos nukirtimu vagiui Saudo Arabijoje vienokio ar kitokio aktyvaus ryðio, jam pristinga gyvy- tebesitaikstoma kaip su visai normalia bausme. Tuo taip bës. Ðià bendravimo vertybæ atspindi tokia sena arabø pat galima paaiðkinti ir tai, kodël arabas darbdavys, pats patarlë: „Neik á rojø, jeigu jame nëra þmoniø, nes tai pra- gyvendamas moderniuose apartamentuose, savo sam- garas”. Todël arabai Jungtinëse Valstijose daþnai jau- domam tarnautojui parûpina staèiakampæ dëþæ, apie 5 èia socialiná bei sensoriná nepakankamumà ir ilgisi gráþti x 10 x 4 pëdø dydþio, ir ne tik kad pakabintà paluby, ten, kur þmogiðka ðiluma ir bendravimas. taupant grindø erdvæ, bet dargi atvirà taip, kad tarnau- Kadangi arabø ðeimoje nëra fizinio privatumo, kaip tojà nuolat bûtø galima sekti. kad mes já suprantame, nëra netgi þodþio tokiam daly- Kaip galima tikëtis, minëta nuostata save patá sly- kui kaip „privatumas”, tai galima tikëtis, kad arabas pa- pint giliai viduje atsispindi ir kalboje. Á tai atkreipiau dë- bûti vienas ásigudrina kaþkokiais kitais bûdais. Bûdas,

73 SKAITYMAI kuriuo jis pabûna vienas, yra liautis kalbëjus. Arabas, Þodþiu, uoslës pojûèio nustatoma riba arabø gyveni- kuris ðitokiu bûdu uþsidarë, kaip ir anglas, tuo anaiptol me atlieka du vaidmenis. Ji suartina tuos, kurie nori ben- nenori parodyti, kad kas negerai ar kad jis ko ðalinasi, o drauti, ir atstumia tuos, kurie nenori. Kad galëtø sekti tik kad nori pabûti vienas su savo mintimis arba netruk- emocijø permainas, arabui yra svarbu likti uoslës zono- domas. Viena moteris pasakë, kad jos tëvas kartais per je. Negana to, bûtent uosdamas kà nors nemalonaus dienø dienas iðeidavo ir pareidavo taip ir neprataræs në jis gali pasijusti aplinkos spaudþiamas. Kadangi nedaug þodþio, ir niekam ðeimoje dël to neskaudëjo galvos. Ir tëra þinoma apie „spaudimà per uoslæ”, tai gali rodyti jà kaip tik dël ðios prieþasties arabas studentas, pagal ap- esant ne maþiau reikðmingà uþ bet kurá kità „priespau- sikeitimo studentais programà lankæsis vienoje Kanza- dos komplekso” kintamàjá, nes ji yra tiesiogiai susijusi so fermoje, nesuvokë uþuominos, kai jo ðeimininkai kartà su kûno chemija ir, vadinasi, su sveikatos bei emocine supyko ant jo ir liovësi su juo kalbëjæ. Kad kaþkas nege- bûkle. (Skaitytojas prisimins, jog bûtent uoslë dël vadi- rai, jis suprato tik tada, kai jie nuveþë já á miestelá ir mëgi- namojo Bruce’o efekto pristabdydavo peliø nëðtumà.) no per prievartà ásodinti á Vaðingtono autobusà, atgal á Nenuostabu tad, kad uoslës riba kaip tik ir atstoja arabui apsikeitimo studentais programos bûstinæ, atsakingà uþ neformalø atstumà nustatantá mechanizmà, prieðingai jo buvimà Jungtinëse Valstijose. vakarieèiui, kurio ðis mechanizmas vizualinis.

Arabo personalinis atstumas Atsisukus ir nusisukus Kaip ir visi kiti pasaulyje, arabai nesugeba suformu- Vienas ið mano pirmøjø atradimø tarpkultûrinio ben- luoti ypatingø savo neformalaus elgesio taisykliø. Ið tik- dravimo srityje buvo tas, kad þmogaus kûno padëtis jam røjø jie neretai iðvis neigia bet kokias taisykles esant ir kalbantis priklauso nuo kultûros. Nepaisant to, mane vis ima nerimauti, jiems tai priminus. Taigi siekdamas iðsi- glumino, kad mano draugas arabas, regis, nesugebëjo aiðkinti, kaip arabas nustato atstumà, að tyrinëjau kiekvienu metu eiti ir kalbëti. Iðgyvenæs Jungtinëse Valstijo- vienà pojûèiø rûðá atskirai. Palaipsniui pradëjo ryðkëti se ne vienerius metus jis vis dar negalëjo ramiai sau apibrëþtos ir bûdingos elgesio nuostatos. vaikðtinëti ir ðnekuèiuoti, bet kalbëdamas bûtinai turëjo Þymià vietà arabo gyvenime uþima uoslë. Ji yra ne þiûrëti paðnekovui á veidà. Kartais jis iððokdavo á prieká, tik vienas ið atstumà nustatanèiø mechanizmø, bet ir gy- uþbëgdavo man uþ akiø ir pasisukdavo taip, kad galëtu- vybiðkai svarbi kompleksinës elgesio sistemos dalis. Uþ- me vienas kità matyti. Kartais tokioje padëtyje jis tiesiog tat arabai kalbëdami kvëpuoja tiesiai á þmogø. Ðiaip ar sustodavo. Jo elgesys paaiðkëjo tada, kai suþinojau, kad taip, ðis áprotis mena kai kà daugiau nei tik kitoniðkas arabams þiûrëti á þmogø ðonu yra labai nemandagu, o manieras. Arabams malonus kvapas yra bûdas uþmegzti stovint ar sëdint pasisukti nugara – tiesiog grubu. Ben- santykius. Uþuosti draugà yra ne tik malonu, bet ir pa- draudamas su draugais arabais, turi dalyvauti visas. geidautina, nes atsisakymas kvëpuoti á veidà reiðkia gë- Viena ið amerikieèiø klaidingø nuomoniø apie ara- dà. O amerikieèiai, iðmokyti nekvëpuoti þmogui á veidà, bus yra ta, kad jie visuomet kalbasi labai arti prisikiðæ. norëdami iðlikti mandagûs, automatiðkai praneða apie Anaiptol! Atitinkamoje socialinëje situacijoje jie gali së- savo gëdà. Kas galëtø tikëtis, kad mûsø aukðèiausio ran- dëti tiesiog prieðinguose kambario galuose ir kalbëtis go diplomatai, demosntruodami savo geriausias manie- vienas su kitu per visà kambará. Taèiau jie linkæ ásiþeisti, ras, kartu prisipaþásta gëdà? Taèiau kaip tik tai nuolat ir kai amerikieèiai kreipiasi á juos, jø poþiûriu, dviprasmið- vyksta, nes diplomatija – tai ne tik „akis á aká”, bet ir „kva- ku atstumu, maþdaug nuo keturiø iki septyniø pëdø, kopas á kvapà”. kiu mûsø priimta teirautis neutraliose socialinëse situa- Pabrëþdami uoslæ arabai nesistengia paðalinti visø cijose. Jie daþnai nusiskundþia, kad amerikieèiai esà kûno kvapø, o dargi sustiprina juos ir jais grindþia þmo- ðalti arba „jiems nerûpi”. Kaip tik taip pamanë, patekæs á niø tarpusavio santykius. Ir kai jiems nepatinka kieno Amerikos ligoninæ, vienas vyresniosios kartos arabø di- kvapas, jie nesidrovi jam to pareikðti. Vyrui, iðeinan- plomatas, kai amerikietës seselës laikësi „profesinio” at- èiam ryte ið namø, jo dëdë gali pasakyti: „Habibai, tau, stumo. Jis pasijuto esàs ignoruojamas ir kad juo nëra matyt, padidëjæs skrandþio rûgðtingumas, nes ið bur- pakankamai gerai rûpinamasi. Kitas arabas á amerikie- nos eina nekoks kvapas. Geriau ðiandien neðnekëk su èiø elgesá sureagavo taip: „Kas yra? Ar að blogai kve- þmonëmis pernelyg artimai”. Kvapas turi reikðmæ ir ren- piu? O gal jie manæs bijo?” kantis porà. Kai pora jau bûna parinkta vestuvëms, jau- Arabai, palaikantys ryðius su amerikieèiais, prisipa- nikio patikëtinis kartais papraðo merginos kvëptelëti, ir þásta patiriantys tam tikrà lëkðtumà, kylantá ið dalies dël jeigu ji nekvepia „maloniai”, ji gali bûti atstumta. Arabai labai skirtingø akiø iðraiðkø tiek asmeniniame bendra- pripaþásta, kad þmogaus kvapas ir jo bûdas gali bûti vime, tiek vieðumoje ir tiek tarp draugø, tiek su nepa- tarpusavy susijæ. þástamaisiais. Sveèiui apeiti arabo namus, visa kà ap-

74 SKAITYMAI

þiûrinëjant, bûtø akibrokðtas, o tai, kaip arabai þiûri vie- visø pusiø apsuptas kaimynø pastatyta siena, tokio nas á kità, amerikietis suvoktø kaip prieðiðkumà ar ið- aukðèio, kad uþstotø vaizdà pro visus langus! ðûká. Vienas arabas informantas pasakojo, kad jautësi tarp amerikieèiø lyg nuolat plikomas karðtu vandeniu, Ribos nors þiûrëjo á juos be maþiausio noro kà nors áþeisti. Arabø prokseminës nuostatos pasako mums apie jø Tiesà sakant, keletà kartø jis vos iðvengë muðtyniø su kultûrà dar ðá tà. Pavyzdþiui, èia beveik neámanoma ap- amerikieèiais vyrais, kuriems pasirodë, kad savo þvilgs- tikti tokio dalyko kaip abstrakti ribos sàvoka. Tam tikra niais jis metë iððûká jø vyriðkumui. Kaip jau sakyta, ara- prasme, ribø ið viso nëra. Miestø „pakraðèiai” – taip, bet bai kalbëdamiesi þiûri vienas kitam á akis taip intensy- aiðkiõs uþmiesèio ribos (kaip nematomos linijos) – ne. viai, kad daugelis amerikieèiø dël to jaustøsi labai ne- Savo darbo su arabais metu man bûdavo sunku iðversti patogiai. mûsiðkæ ribos sàvokà taip, kad jie tai suprastø savais þodþiais. Stengdamasis iðaiðkinti skirtumus tarp dviejø Bendrumas labai jau nesutampanèiø nuostatø, pamëginau nurodyti Kaip skaitytojas jau turëjo suprasti, arabai bendrauja veiksmus, kuriais riba perþengiama. Taèiau tuomet man tarpusavyje iðkart daugeliu skirtingø lygmenø. Privatu- nepavyko rasti nieko, kas bent ið tolo primintø mûsiðkæ mas vieðoje vietoje jiems svetimas. Sudarant pirkimo- teisinæ ribos perþengimo sampratà. pardavimo sandorius, pavyzdþiui, turguje, dalyvauja ne Arabø santykis su savo nekilnojamuoju turtu yra tarsi tik pirkëjas ir pardavëjas, bet kiekvienas tuo metu atsi- jø santykio su savo kûnu tæsinys ir todël tolygus pastara- dûræs ðalia. Jei suaugæs þmogus pamato berniukà ið- jam. Mano kalbintieji paprasèiausiai neatkreipdavo dë- dauþus langà, jis privalo suèiupti já net jeigu jo nepa- mesio, kai bûdavo uþsimenama apie ribos perþengimà. þásta. Bendrumas ir dalyvavimas pasireiðkia ir kitais bû- Atrodë, jie nesupranta, kà að tuo noriu pasakyti. Tai gali- dais. Jei du susimuða, minia bûtinai ásikið. Politiniu ly- ma paaiðkinti tuo, kad jø tarpusavio santykiai organizuo- giu laiku neásikiðti, kai bræsta neramumai, reiðkia uþim- jami veikiau pagal uþdaras socialines sistemas nei erd- ti ðaliðkà pozicijà, kà nuolat atrodo darantis mûsø Vals- viðkai. Musulmonai, maronitai, drûzai bei þydai tûkstant- tybës departamentas. Kadangi maþai kas ðiandien pa- meèiais gyveno savo kaimuose su labai stipriais giminys- saulyje bent ið tolo numano apie tas kultûrines formas, tës ryðiais. Jø lojalumo hierarchija yra: pirmiausia paèiam kurios suteikia pavidalà jø mintims, tai visai normalu, sau, paskui giminei, tada þemieèiams ar gentainiams ir kad ir arabai mato mûsø elgesá taip, tarsi já lemtø jø galiausiai bendratikiams ar tëvynainiams. Kiekvienas, ne- paèiø slapti motyvai. patenkantis á ðias kategorijas, yra svetimas. O svetimas ir prieðas, arabø poþiûriu, yra labai artimai susijusios sà- Poþiûris á uþdaras erdves vokos, jei tiesiog ne sinonimai. Ribos perþengimas ðia- Mano arabø apklausø metu þodis „kapas” iðkilo ry- me kontekste priklauso veikiau nuo to, kas tu esi, o ne ðium su uþdara erdve. Taigi, arabams në motais þmo- nuo þemës arba erdvës ploto su savo ribomis, draudþia- niø spûstis, bet jie nepakelia keturiø sienø apsupties. mo visiems ir kiekvienam, tiek draugui, tiek prieðui. Jie demonstruoja kur kas didesná jautrumà architektû- Apibendrinant galima pasakyti, jog prokseminës nuo- ros spaudimui nei mes. Kad arabui uþdara erdvë bûtø statos skiriasi. Jas patyrinëjus, galima aptikti slaptus kul- pakenèiama, kiek man þinoma, ji turi tenkinti bent tris tûrø metmenis, lemianèius atitinkamos tautos pasaulio reikalavimus: turi bûti gana vietos laisvai judëti (gal apie suvokimo struktûrà. Skirtingas pasaulio suvokimas ve- tûkstantá kvadratiniø pëdø); labai aukðtos lubos – to- da prie skirtumø apibrëþiant spûstá, tarpasmeninius san- kios, kad paprastai net nepatektø á regëjimo laukà; ir, tykius, taip pat skirtingà poþiûrá á vidaus ir uþsienio poli- negana to, turi bûti atviras vaizdas. Kaip tik tokiose tikà. Gerokai nesutampa ir tai, kokiu laipsniu kultûra ap- erdvëse aukðèiau minëti amerikieèiai jautësi taip ne- skritai daro poveiká bendravimui. Visa tai reiðkia, kad jaukiai! Arabai savo poreiká atviram vaizdui iðreiðkia kuo miestus reikia pradëti planuoti skirtingai, atitinkamai juo- ávairiausiai, netgi negatyviai, nes uþstoti savo kaimy- se gyvenanèiø þmoniø prokseminëms nuostatoms. Li- nui vaizdà – tai vienas ið patikimiausiø bûdø jam pada- kusius ðios knygos puslapius tad paskirsiu miesto gy- ryti pikta. Beirute galima pamatyti toká dalykà kaip vie- venimui aptarti. tos gyventojø vadinamàjà „pykèio sienà”. Tai tvirta ke- turiø aukðtø siena, po ilgø kovø tarp kaimynø siaurame Versta ið: Hall E. T. The Hidden Dimension. – þemës rëþyje iðkilusi akivaizdþiai tam, kad uþstotø Vi- New York: Doubleday & Co., 1966. – P. 139–153: XII. durþemio jûrà visiems uþ jos atsidûrusiems namams. Proxemix in a Cross-Cultural Context: Pasak vieno ið mano informantø, kaþkur tarp Beiruto ir Japan and the Arab World. Damasko ant maþo lopinëlio þemës stovi namas, ið Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

75 IN MEMORIAM

Amþiams atsisveikinome su Salomonu Sverdiolu

2003 m. sausio 25 d. netekome Salomono Sverdiolo, buvusiø Liaudies meno rûmø, dabar Lietuvos liaudies kultûros centro, direktoriaus. Ðiais metais jam sukaktø 80. Salomonas Sverdiolas buvo nepaprastai kûrybinga, ádomi asmenybë. 1954-aisiais trisdeðimtmetis „Lietuvos” ansamblio ðokëjas ryþosi nerûpestingà ir ádomø artisto gyvenimà iðkeisti á administratoriaus darbà, kuriam paaukojo daugiau kaip tris deðimtmeèius, ant savo peèiø prisiimdamas ir visus respublikiniø Dainø ðvenèiø organizavimo rûpesèius – jis buvo netiesioginis jø dirigentas. Tam reikëjo ne tik pavydëtinos energijos, pasiðventimo, atkaklaus sumanumo, dràsiø idëjø, norint jas ágyvendinti ne visada palankiomis sàlygomis. Dainø ðventæ jis vadino ðvenèiausia ðvente. Kai pirmà kartà Vingio parko estradoje choras uþtraukë „Lietuva brangi”, o ðimtas tûkstanèiø þiûrovø kaip vienas pakilo, Jis pasakë: „Tai ne tik vietoj tikëjimo, tai – tikëjimas”. Frazë „o ðventë buvo gera”, kurià direktorius iðtardavo kiekvienai Dainø ðventei pasibaigus, iki ðiol tebeskamba mûsø, jo auklëtiniø, ausyse. Daugybë þmoniø Lietuvoje já gerbë ir mylëjo. Liûdime dël ðios netekties ir nuoðirdþiai uþjauèiame artimuosius.

Buvæ bendradarbiai

Á Salomono Sverdiolo laidotuves susirinko gausus bû- rys buvusiø bendradarbiø, kolegø ir draugø. Per trumpà atsisveikinimui skirtà laikà buvo matyti, kaip mirties uþda- rumà ardo susirinkusiø bièiuliø, draugø, mokiniø buvimas drauge, jø artumas. Á paskutinæ kelionæ Salomonas Sver- diolas iðëjo lydimas ne tik paèiø artimiausiø ðeimos nariø, bet ir didelës „ðeimos”, kurià jis sukûrë per savo gyvenimà mokëdamas ne tik pats dirbti ir ið kitø reikalauti, bet ir su- gebëdamas þmoguje matyti þmogø. Visi Jo pamatytieji ir lydëjo Já á paskutinæ kelionæ. Prie kapo duobës trumpus atsisveikinimo þodþius tarë: bendradarbiø vardu – Lietuvos liaudies kultûros centro direktorius Juozas Mikutavièius, Lietuvos regionø kultûros dar- buotojø vardu – Trakø rajono savivaldybës Kultûros ir turizmo skyriaus vedëja Jadvyga Lisevièiûtë, draugø vardu – profesorius Vytautas Jakelaitis. „Ðià ûkanotà popietæ á paskutinæ kelionæ palydim visiems mums brangø þmogø, – kalbëjo Juozas Mikutavièius, – mums, bendradarbiams, direktoriø, jums – kolegà. Salomo- nas Sverdiolas buvo geras þmonëms, be galo mylëjo Lietu- vos kultûrà. Jis áraðë savo vardà á neprofesionaliosios kultû- ros istorijà, pastatydamas didingà Dainø ðvenèiø „pirami- dæ”. Mielas ir mylimas mûsø direktoriau, mes esame laimin- gi, kad leidote bûti ðalia Jûsø, dirbti kartu su Jumis. Esame dëkingi uþ tai, kad suteikëte galimybæ pratæsti Jûsø darbus. Labai Jums aèiû. Lietuvos liaudies kultûros centro dar- buotojø vardu noriu pareikðti gilià uþuojautà ðeimai – þmo- nai Janytei, sûnums Arûnui, Sauliui, Dainiui, visiems artimiesiems. Dirbdamas Lietuvos liaudies kultûros centro direktoriu- mi, Salomonas Sverdiolas jautë didþiulæ meilæ þmonëms, dirbantiems rajonuose, kadangi visas jo gyvenimas ir dar-

76 IN MEMORIAM bai buvo glaudþiai susijæ su Lietuvos regionø meno mëgëjø veikla. Praðyèiau tarti þodá Trakø rajono savivaldybës kul- tûros ir turizmo skyriaus vedëjà Jadvy- gà Lisevièiûtæ”. „Be galo sunku atsisveikinti su þmo- gumi, kurá gali laikyti savo mokytoju, – kalbëjo Jadvyga Lisevièiûtë, – Salomo- nas Sverdiolas – þmogus, kuriam likimas lëmë gyventi gana sudëtingu laikotarpiu. Atvaþiavau nusilenkti ðviesiai Salomono Sverdiolo asmenybei nuo visø Lietuvos regionø kultûros þmoniø. Tai buvo þmo- gus, kurá mes visi, dirbæ su juo, galime laikyti savo mokytoju. Jis nevadino mû- sø vardais, nevadino pagal pareigas. Jis mus vadino be galo tëviðku, be galo ðvel- niu „vaikeliuk”. Su kuo tik nebendrauju, pasirodo, kad visi prisimena ðá ðviesø Jo þodá. Ið tikrøjø, mes tada prieð já buvom tik vaikeliukai, bet tas „vaikeliuk” mums nebuvo paþeminimas ar Jo svarbos pa- rodymas. Tai buvo tëviðkas, artimas ir labai nuoðirdus „vaikeliuk”, po kurio ne- galëjai nepadaryti ko praðomas. Mes taip greitai suvokdavom Jo idëjas dar ir dël to, kad Jis mokëjo gerai jas perteikti. Da-

77 IN MEMORIAM

Draugø vardu atsisveikino profesorius Vytautas Ja- kelaitis: „– Sveikas, brolau, – taip sveikindavosi Salomonas Sverdiolas, o mûsiðkai – Zenkaitis, su savo artimiausiais bièiuliais. Tai su tais ið Pereslavlio ansamblio, ið Jono Ðvedo liaudies ansamblio, ið bendrø darbø, kai draugys- të iðtikimai tæsësi penkiasdeðimt ðeðiasdeðimt metø. Ne- daug jau mûsø, bet susitikdavom kovo 4 d. pas Kazá Poð- kaitá, kovo 19 d. – prie Juozo Lingio kapo ir paskui Danu- tës ðeimoje, dar Sverdiolø ðeimos jubiliejuose. Mûsø karta jau áauga á þemæ, jausdama, kad padarë kiek galëjo, nors ne visai – kiek norëjo. Ðiandien atsisveikinam su ryðkia kultûros veikëjo asmenybe ir sakome – jeigu kiekvienas ið Lietuvos kultûros veikëjø padarytø tiek, kiek Jis, mes bûtume kultûringiau- sia tauta pasaulyje. Tokius þmones, kaip mûsø Zenkaitis, vadina dorais fanatikais. O tai reiðkia visiðkà pasiðventimà darbui. Taèiau ir iðtikimybæ ðeimai, draugams, bendradarbiams. Jeigu ðiandien surinktume jûsø visø atsiminimus, tikrai daugiausia bûtø linksmø. Jo asmenybëje graþiausiai derëjo darbðtumas, padorumas, áþvalgus jautrumas ir be- galinis optimizmas. Mums daug kartø teko matyti já rimtai susimàsèiusá, svarstantá sudëtingiausius klausimus ir tuoj pat ieðkantá savo vaidmens, kai tik apmàstymai virsta veikla. Mes matëme já labai dràsø net tada, kai sumanymai atrodydavo beviltiðki. Sunku bûtø suskaièiuoti tokius ávy- kius, o ið tiesø tai buvo jo kasdienybë. Pasitraukæs ið di- delës veiklos, Jis nepaliovë domëtis mûsø kultûros reikalais, iðgyveno ir krimtosi, dþiûgavo ir sveikino – buvo su mumis. Netgi pernai spalá, po sunkiausios operacijos, vos tik atsigavæs po narkozës, jis jau garsiai samprotavo – kaip turëtø atrodyti artëjanti Dainø ðventë. O, rodos, jau viskas, jau gana, jau tik ilsëkis ir dþiaukis provaikai- èiais. Jais dþiaugtis tikrai verta, bet kaipgi – be darbø, be sumanymø, be apmàstymø. Dabar èionai dar plevena Zenkaièio nenuorama dvasia virð mûsø. Bet netrukus iðeisim ið èia – kiekvienas sau ir savo likimo takais. O kà iðsineðim? Kiekvienas ðirdyje iðsineðim gerumà, kurio galëjome ið jo pasimokyti. bar að jau nesutinku tokiø vadovø, kurie ðitaip bendrautø su savo – Sudie, brolau! Dabar susitiksime tiktai graþiausiuo- þmonëmis. Að nesutinku vadovø, kurie taip gerai atlaikytø iðban- se atsiminimuose. dymà valdþia. Sunkiausias iðbandymas þmogui – iðbandymas val- dþia. Mes atvaþiuodavom á Liaudies kultûros centrà pas direktoriø Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos Salomonà Sverdiolà daþnai, ir kai buvo gera, kai vykdavo Dainø ðventës, ir kai buvo sunku. Jis visada surasdavo mums tinkamà

þodá. Já daþnai pavadina nematomu dirigentu. Ið tikrøjø turbût taip IN MEMORIAM ir buvo. Nes net atvaþiavæs á rajono renginá, Jis nelaikydavo savæs Bidding farewell to Salomonas Sverdiolas sveèiu. Jis buvo vienas ið organizatoriø. Priëjæs labai tyliai pasaky- davo: „Vaikeliuk, aèiû tau”. Atvaþiavau nusilenkti Salomono ðei- A valedictory speech at Salomonas Sverdiolas’ (28 mai ir pareikðti nuoðirdþià uþuojautà þmonai, vaikams, anûkams, 12 1923 – 25 01 2003) death has been published in the visiems artimiesiems, kurie yra prisilietæ prie mûsø gerbiamo Sa- article. Over 30 years he headed the Lithuanian Folk Culture Centre and was one of the main organizers of lomono Sverdiolo gyvenimo. Padëkoti Jam uþ visas gyvenimo pa- Song festivals. Many co-workers and friends grieve over mokas, uþ likimo dovanà bûti su juo kartu, dirbti su juo kartu. Jis him as they lost a prepossesing personality, an enthusi- visada bus mûsø mylimas ir nuolat prisimenamas”. astic cultural worker and a real generous person.

78 KONFERENCIJOS

Aðtuonioliktoji Europos etnomuzikologijos seminaro konferencija Druskininkuose

Du tûkstanèiai antrøjø metø pabaigoje pirmàkart Lie- në ir A. Nakienë tyrinëjimo objektu pasirinko lietuviø tra- tuvoje vyko didþiausios Europoje etnomuzikologø orga- dicinæ muzikà: A. Þièkienë aptarë ávairiø Lietuvos regio- nizacijos, vadinamos Europos etnomuzikologijos semi- nø raudø muzikines ypatybes, bandydama jas sieti su sla- naru (European Seminar in Ethnomusicology – ESEM), vø bei ugro-finø muzikinëmis tradicijomis; A. Nakienë dë- konferencija. Per 70 konferencijos dalyviø ið daugelio Eu- mesá sutelkë á 1935–1939 metø liaudies muzikos áraðus, ropos ðaliø, Japonijos, JAV ir Pietø Korëjos svarstë Balti- atskleidë per keletà deðimtmeèiø ávykusius liaudies mu- jos regiono tradicinës muzikos bûklæ bei naujø tyrinëjimo zikos suvokimo pokyèius. metodikø taikymà. Lietuvos pasirinkimas tokiai aukðto ly- E. Dahlig–Turek ið Varðuvos universiteto aptarë len- gio konferencijai netiesiogiai liudija mûsø etnomuzikolo- kø muzikos ypatybes (ritmo formules, muzikos instrumen- gø darbo ávertinimà, organizacijos vadovø susidomëjimà tus, ðokius), bendras daugeliui Baltijos tautø, ir pabandë Baltijos regiono tradicine muzikine kultûra. jas paaiðkinti abipusëmis átakomis. Varðuvos universite- Konferencijos praneðimai naujai atskleidë didelæ Bal- to Muzikologijos instituto vadovë S. Þeranska iðtyrë, kaip tijos tautø tradicinës muzikos þanrø ir stiliø ávairovæ. Se- pietryèiø Lenkijos liaudies dainininkai suvokia melodijø nas lietuviø etnomuzikologø bièiulis Tamperës universi- tipus ir pasiûlë naujà melodijø klasifikacijos metodologi- teto profesorius T. Leisiö naujomis spalvomis perpieðë jà. I. Gjertsen ið Bergeno universiteto drauge su M. Jer- Europos bei Eurazijos tautø liaudies muzikos dermes, ið- sild ið Stokholme esanèio Ðvedø liaudies dainos archyvo skirdamas trijø rûðiø pentatonikas. Oslo kolegijos docen- pristatë bendrà projektà „Tradicinis liuteronø giedojimas tas A. Stölen, pasiremdamas skirtingomis pietø ir ðiaurës Ðiaurës ir Baltijos ðalyse”. Ðá projektà padeda ágyvendinti samiø melodijø dermëmis, pateikë naujà Skandinavijos ir Klaipëdos universiteto liaudies muzikos tyrinëtojai. samiø etninës istorijos interpretacijà, parodë, kad tradici- Skandinavijos ðaliø etnomuzikologës atskleidë maþai tir- nës muzikos duomenys kartais gali praversti tiriant tûks- tà tradicinës religinës muzikos aspektà ir pateikë pluoðtà tantmeèiø senumo ávykius, sprendþiant labai komplikuo- melodijø atitikmenø. tus tautø etnogenezës bei raidos klausimus. Estø literatûros muziejaus Tartu mieste bendradarbë A. Vissel gvildeno es- tø ganymo folkloro melodijas. Pratæsda- ma tradicinës muzikos ir etninës istorijos sàsajø paieðkas, ji aptarë pietø estø, ly- viø, latviø bei ðiaurës estø, votø, ingrø, taip pat ðiaurës estø ir suomiø, estø, latviø, lie- tuviø bei estø, karelø, ðiaurës vakarø ru- sø ryðius. To paties muziejaus vadovë T. Ojamaa lygino estø runø ir nganasanø ða- manø melodijas. Jos iðvada paneigia ling- vistø teiginá, kad estø muzikos ðaknø rei- këtø ieðkoti rytuose, uþ Uralo kalno. Pas- taruoju metu labai padaugëjo duomenø, patvirtinanèiø vykus genèiø migracijà ið pietø á ðiauræ. T. Sarg svarstë estø runø eilëdarà. Latviø muzikos tradicijas aptarë Edinburgo universiteto bendradarbë Ch. Jaremko–Porter. Jos praneðime buvo ly- ginamos dviejø tipø folklorinio judëjimo grupës – Skandinieki ir miesto gyventojø grupës kopas, bandyta atskleisti jø visuo- meninæ átakà. Lietuviø literatûros ir tauto- Diskusijø sesija „Akustiniai liaudies muzikos tyrinëjimai”. sakos instituto etnomuzikologës A. Þièkie- Jau Roos, Rytis Ambrazevièius, Daiva Vyèinienë, Rimantas Astrauskas.

79 KONFERENCIJOS

jos nacionalinio moksliniø tyrimø centro vienos sekcijos vadovo prof. S. Aromo ir jo bendradarbiø N. Fernando ir F. Maranolos Afrikos dermiø bei derminimo sistemø tyrimo eksperimentø pristatymas. Prof. S. Aromas sukûrë originalià tyrimo metodologijà, kurià interaktyviu bûdu pri- taikë subtiliø specifiniø muzikiniø ypatybiø tyrimui ir pa- siekë áspûdingø rezultatø. Intriguojanti buvo dviejø Europos etnomuzikologijos seminaro vadovø – prezidento Ogio universiteto prof. U. Willio ir generalinio sekretoriaus – Kölno universiteto prof. R. Schumacherio diskusinë sesija, kurioje abu, pateikda- mi pluoðtà ádomiø pavyzdþiø, aptarë konfrontuojanèias (in- terpretacinæ ir kognityvinæ) metodologines kryptis. Semiotikos metodologijos átaka buvo aiðkiai juntama Romos universiteto doktorantës L. Leante praneðime „Tarpkultûrinë recepcija ir prasmë Pasaulio muzikoje”. Au- torë svarstë muzikos stiliø kaitas iðeiviø ið Azijos ben- druomenëse, gyvenanèiose Londone ir kituose didmies-

Dainuoja Arufin Stölen. Ið kairës: Simka Arom, Ilze Reuter, Speranta Radulescu, Olivier Tourny, Ingrid Gjerdsen, Giovanni Giuriati, Serea Facci.

Diskusijø sesijose daugiausia buvo svarstyti ávairûs liaudies muzikos tyrinëjimuose taikomø metodologijø klausimai. Bandyta naujai paþvelgti á ekspedicinius tyrinëji- mus. Vienu ádomiausiø ðios krypties darbø laikytina Var- ðuvos universiteto profesorës A. Èekanovskos pateikta dviejø iðkiliø XX a. pradþios etnologø – J. Èekanovskio ir B. Malinovskio naudotø metodø lyginamoji studija. Ams- terdamo universiteto prof. Wim van der Meeris daugiausia dëmesio skyrë kolonijø muzikologijos ypatybëms aptarti, jis pastebëjo, kad bûtent tokios muzikologijos relik- tas yra Indijos muzikos „ðruti” samprata. Aberdeno universiteto prof. I. Russellas tarsi pratæsë diskusijas, pa- teikdamas ir komentuodamas Ðkotijos èigonø muzikos tyrimo pavyzdþius. Bukareðto Valstieèiø muziejaus bendra- darbë S. Radulescu pristatë bendrà rumunø ir prancûzø etnomuzikologø lauko tyrimo projektà ir komentavo iðki- lusius metodologinius klausimus. Prancûzijos nacionalinio moksliniø tyrimø centro bendradarbis O. Tourny svars- të kolektyvinio ekspedicinio tyrinëjimo problemas, anali- zuodamas Etiopijoje vykdomà projektà ir jo realizavimo Dainuoja ir ðoka Tabako Inoue. Ið kairës Scharlotte Vignau, patirtá. Konferencijos kulminacija buvo minëto Prancûzi- Gaila Kirdienë, Ian Russell, Raimonda Zalagaitytë.

80 KONFERENCIJOS

èiuose. Vienos universiteto Muzikologijos instituto prof. Lietuvà”, filmus apie Nibragalio kaime iðlikusá daugiabal- R. Allgayer-Kaufmann semiotinio tyrimo objektu pasirin- sá dainavimà bei dzûkø raudojimo tradicijas. ko Brazilijos liaudies muzikos teatro vaidinimà (Bumba- Dþersyje (Jungtinë Karalystë) reziduojantis choreolo- meu-oi) Sao Luis do Maranhao miestelyje. Ji pabandë gijos profesorius Roderykas Lange skaitë Europos etno- parodyti skirtingus raiðkos lygmenis, atskleisti jø sàveikà muzikologijos seminaro ákûrëjo Johno Blackingo memo- konstruojant muzikos ávykio prasmæ. rialinæ paskaità „Ðokis ir tyrinëjimas”, kurioje apþvelgë ðo- Edukacinë tyrimo problematika iðryðkëjo Pavijos uni- kio tyrinëjimo istorijà ir teorijà, tyrimo metodikos kaità, ty- versiteto prof. S. Facci praneðime „Etnomuzikologija ir rinëjimo rezultatus ir problemas. Prelegentas, kurá konfe- muzikos edukacija: globalinë ar lokalinë perspektyva?”. rencijos dalyviai vienbalsiai iðrinko organizacijos garbës Autorë gvildeno labai aktualià temà ir ragino ieðkoti ba- nariu, pastebëjo, kad, nepaisant akivaizdþiø rezultatø, lanso tarp minëtø edukaciniø tendencijø. choreologija iki ðiol kovoja uþ pripaþinimà humanitariniø Buvo pristatyta ir viena madingø tyrinëjimo krypèiø, mokslø sistemoje. vadinamoji lyèiø (gender) studija. Diskusijø sekcijos te- Sveèiai galëjo artimiau susipaþinti su Dzûkijos muzi- mà „Moterys, muzika ir apeiga: tarpkultûrinio bendrumo kinëmis tradicijomis, jiems koncertavo Druskininkø daini- tyrimas” suformulavo ir jai vadovavo uzbekø kilmës Lon- ninkës, o nuvykæ á Mardasavo kaimà, jie klausësi aplinki- dono universiteto prof. R. Sultanova. Iðgirdome Kaliforni- niø kaimø atlikëjø, drauge mokësi ðokiø bei þaidimø, ska- jos universiteto doktorantës T. Merchant praneðimà apie navo tradiciniø valgiø. Uzbekijos moterø vestuvines dainas, Seulo universiteto Seminaras pasibaigë, sveèiai iðvyko namo, taèiau jo doktorantë I. Park pristatë studijà „Moterys ir airiø smui- poveikis bus jauèiamas ne vienerius metus. Ir ne vien kavimo tradicija”, Tokijo „Ðventosios ðirdies” universiteto todël, kad kitais metais turëtø pasirodyti praneðimø rinki- prof. Y. Okazaki apibendrino giminystës ir lyèiø santy- nys. Informacijos mainai, galëjimas palyginti, pasisemti kius Indonezijos Toba Batak ceremonijose, Saitamos Dai- patirties, ið arti pamatyti, susipaþinti, pabendrauti su þy- to Bunka universiteto prof. T. Inoue apibendrino kampa- miausiais specialistais, pateikianèiais savo naujausius nijà prieð Devadasi (Dievo mergelës) institucijà Pietø In- darbus, galëjimas gauti jø patarimà, padràsinimà, ben- dijoje, Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto atstovë dradarbiavimo pasiûlymà – tai yra labai svarbûs kiekvie- R. Þarskienë aptarë moterø skuduèiavimo paproèius Ðiau- nam mokslininkui dalykai, skatinantys ir padedantys siekti rës rytø Europoje. profesinio darbo aukðtumø. Inovaciniø metodologijø paieðkos atsiskleidë diskusi- Seminarà surengti padëjo Lietuvos mokslo ir studijø nëje sesijoje, kuriai vadovavo dr. R. Sager ið Techaso fondas, Lietuvos muzikos akademija, Lietuvos kompozi- universiteto. Ji drauge su prof. U. Williu bei Milton Keines toriø sàjunga. Rengëjai nuoðirdþiai dëkoja Dainavos sa- Atvirojo universiteto prof. M. Claytonu nagrinëjo atskirø natorijos direktoriui Z. Streikui, sudariusiam geras darbo atlikëjø ritminio suderinamumo (entrainment) klausimà. ir gyvenimo sàlygas sveèiams, Liaudies kultûros centro Pasirinktà temà sesijos dalyviai pabandë atskleisti pasi- direktoriui J. Mikutavièiui uþ paramà transportu, Muzikos telkdami kompiuterinës analizës duomenis. akademijos Etnomuzikologijos katedros dëstytojams ir Lietuviø etnomuzikologams buvo patikëta surengti at- studentams bei visiems, kuriø nuoðirdus darbas padëjo skirà diskusinæ akustiniø liaudies muzikos tyrinëjimø se- ágyvendinti ðá retà renginá. sijà, kurioje D. Vyèinienë ir R. Ambrazevièius pristatë sutartiniø akustinio tyrimo rezultatus, R. Astrauskas ap- Rimantas ASTRAUSKAS tarë akustinius dainininkø tembrø tyrimus, o Tartu universiteto prof. J. Rossas – skiemenø ilgio santykiø tyrimus estø runose. The 18th European Ethnomusicology Tarp laisvøjø temø – Bambergo universiteto doktoran- Seminar conference in Druskininkai tës Ch. Vignau praneðimas apie muzikavimà ragais Ðvei- Rimantas ASTRAUSKAS carijos Alpëse bei tautinio identiðkumo sampratà. Buka- In September 2002 the conference of the major Eu- reðto Etnografijos ir folkloro instituto bendradarbis M. Ma- ropean ethnomusicological organization called the Eu- rian-Balasa aptarë pietinëse JAV valstijose paplitusià sa- ropean Ethnomusicology Seminar was held in Drus- vità religinio giedojimo rûðá, kuri siejasi su piktografiniais kininkai (Lithuania). It was attended by over 70 del- natø þenklais. egates from many European countries, from as Japan, Daugelis þiûrovø, matyt, ilgam prisimins minskietës the USA and South Korea. The condition of traditional prof. Z. Moþeikos praneðimà „Kognityvinis vizualinës ant- music in the Baltic region and the adjustment of the new ropologijos metodas: etnomuzikologinis filmas”, kuriame research methods became the focus of the debate. The reason for choosing particularly this place for the con- autorë praktiðkai demonstravo etnografinio dokumentinio ference was the fact that the leaders of the conference filmo privalumas ir per muzikos prizmæ atskleidë tragið- showed their great interest in traditional music of the kas Èernobylio katastrofos pasekmes. Seminaro dalyviai Baltic region and recognized a rather high level of galëjo pasiþiûrëti ir lietuviðkus videofilmus „Skrydis per Lithuanian ethnomusicology.

81 KNYGOS

Sutartiniø ir skuduèiø keliais

Tikslesnio ir graþesnio pavadinimo kaip „Sutartiniø ir sku- Daug vietos knygoje uþima pirmà kartà publikuojamas 1933 duèiø keliais” knygai apie áþymøjá tautosakininkà Stasá Paliulá, m. Vytauto Didþiojo universitete apgintas S. Paliulio diplominis ko gero, ir nesugalvosi. Didþiulës apimties (528 puslapiø) kny- darbas „Mûsø giesmës (sutartinës)”. Skaitant ðá darbà ðiandien, ga pasirodë (ir buvo pristatyta plaèiajai visuomenei) iðkiliojo kai kurios mintys atrodo ðiek tiek naivokos, kai kurios – lyg ir vabalninkëno 100 metø sukakties proga – 2002 m. geguþës 7 pasenusios (juk per tiek laiko vis dëlto gerokai paþengta sutarti- dienà. Beje, visø mylimam ir gerbiamam Maestro iki ðios pra- niø tyrinëjimo srityje!). Taèiau nepamirðkime, kad tai buvo pir- smingos datos pritrûko vos penkeriø metø… masis bandymas tyrinëti sutartines (iki tol tik A. Sabaliauskas Tik iðvydusi dienos ðviesà, knyga buvo tiesiog graibstoma buvo atkreipæs dëmesá á pagrindinius sutartiniø muzikos bruo- (pristatymo metu jà visiems maloniai dovanojo S. Paliulio sûnus þus)! Be to, kai kurios S. Paliulio mintys nepraranda aktualumo – Vilniaus Gedimino technikos universi- ir ðiuolaikinëje etnomuzikologijoje (antai vis teto doc. Graþvydas Paliulis, beje, knygà dar tenka ginèytis ir kovoti dël S. Paliulio anuo- iðleidæs savo lëðomis). Dþiugu, kad ne- met primygtinai siûlyto vartoti mokslinëje lite- trûko atsiskleisti ir ðios monografijos prak- ratûroje termino giesmë, kai kalbama apie su- tinë nauda – dar nepraëjus në mënesiui tartines ir norima jas atskirti nuo dainø). Ver- nuo iðleidimo, jos citatos jau buvo panau- tinga tai, kad publikuojant ðá senà diplominá dotos Lietuvos muzikos akademijos Etno- darbà, iðlaikytas (redaktorës Vidos Daniliaus- muzikologijos katedros bakalaurø ir ma- kienës iniciatyva) senasis raðymo stilius – au- gistrø ginamuose darbuose. Atrodytø, kas tentiðkumo jam suteikia ðiandien nebevarto- gi anksèiau neleido jauniems etnomuzi- jami terminai: „dainø tûris”, „sekundës inter- kologams domëtis S. Paliulio kûrybiniu pa- valas”, „trijinis taktas”, „pavilktinës dainos” ir likimu, jo mintimis? Matyt, pagrindinë prie- pan. Beje, S. Paliulis buvo parengæs spaudai þastis ta, kad S. Paliulio darbai buvo ið- gerokai papildytà bei patobulintà minëto di- blaðkyti po ávairiausio lygio þurnalus ir kny- plominio darbo variantà, pavadinæs já „Ðiau- gas, kiti – dar nepublikuoti. Be to, iki ðiol, rës rytø Lietuvos sutartinës giesmës” (knygo- galima sakyti, nebûta ir deramo S. Paliu- je spausdinami keli ðios studijos skyriai). lio, tautosakos rinkëjo, tyrinëtojo, skelbë- Manyèiau, kad knygos parengëjo mintis ið- jo ir populiarintojo, ávertinimo. spausdinti vienoje vietoje geriausius S. Paliu- Mintis atidþiau paþvelgti á S. Paliulio as- lio straipsnius yra tiesiog puiki. Kiekvienas at- menybæ bei jo paliktus darbus kilo Lietu- skiras straipsnis laikytinas originalia tautosa- vos muzikos akademijos prof. dr. Algirdui kos apybraiþa, o visi kartu – iðsamia, nepa- Vyþintui – knygos sudarytojui ir parengëjui. Jis knygos pradþioje prastai vertinga etnografinës tematikos studija. Skaitant ðiuos ir pabandë apþvelgti visà S. Paliulio kûrybiná palikimà, ávertinti jo straipsnelius, stebina S. Paliulio sugebëjimas ne tik akylai paste- ánaðà á lietuviø etnomuzikologijà bei Lietuvos kultûrà apskritai. Aki- bëti daugelá to meto buities detaliø, þmoniø elgsenos, kalbësenos vaizdu, kad S. Paliulis iki ðiol per maþai ávertintas kaip muzikinio ypatumø, bet ir visa tai perteikti (labai vaizdinga kalba) ðiuolaiki- folkloro tyrinëtojas (antai jo sudaryta kapitalinë knyga „Lietuviø niam skaitytojui. Manyèiau, kad ðie etnografiniai „vaizdeliai” („Pas- liaudies instrumentinë muzika. Puèiamieji instrumentai” (1959) kutinë sutartiniø lakðtingala” – apie sutartiniø giesmininkæ Viktæ daugelio nepagrástai laikyta tik folkloro rinkiniu). Tiesa, tyrinëjimo Naðlënienæ, „Sutartiniø suktinis, kurá ðokæs net Petras I”, „Apað- srityje S. Paliulio nuveikta, ið pirmo þvilgsnio, lyg ir nedaug – et- èios apylinkiø liaudies muzikantai”, „Sutartiniø ir skuduèiø keliais” nomuzikologams bene labiausiai þinomas jo straipsnis „Daudy- ir kt.) – patraukliausia ir bene vertingiausia knygos dalis. Jie (skir- èiø poveikis sutartiniø muzikai” („Muzika”, nr. 4, 1984, p. 87–95). tingai nei kai kurios grynai teorinës mintys), galima sakyti, ne- Daugelis kitø teoriniø pastebëjimø ar apibendrinimø taip ir likæ ne- senstantys. S. Paliuliui, kaip reta, pavyksta „kalbëti” nuoðirdþiu, paskelbta. Beje, apie sutartines bei jø atlikimà ávairiais instrumen- „nemoksliniu” tonu, pamaþu uþvaldanèiu skaitytojà, tiesiog nuke- tais paraðyta daug mokslo populiarinimo straipsniø, taèiau espe- lianèiu já á XX a. pradþià. Galbût tai ir lëmë knygos populiarumà ranto kalba – mat S. Paliulis norëjæs, kad ðios originalios giesmës tarp jaunimo (kaip minëta, ji jau cituota naujausiuose studentø bûtø iðgarsintos ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. mokslo darbuose). Taigi, norëdamas árodyti S. Paliulio tyrinëjimø gausà ir svar- S. Paliulio bûta spalvingos asmenybës. Monografijoje tai ge- bà, knygos sudarytojas A. Vyþintas sumanë visus svarbesnius riausiai atsiskleidþia ið jo paties dienoraðèio puslapiø („…rodu tautosakos tyrimo darbus publikuoti vienoje knygoje. Nepaisant dainuoti, rodu dainuojanèiø klausyti; rodu groti, rodu grojanèiø skirtingø raðymo laikotarpiø (nuo jaunystës, 1926 m., iki pat mir- klausyti; rodu skambyt, rodu skambinant ðoká trepsët…”; „…ko- ties – 1996 m.), krûvon sudëtos S. Paliulio teorinës mintys neat- vo 9 d. Valstybës teatre surengëm propagandiná skautø lauþà. rodo nebrandþios, nesolidþios, neoriginalios ir pan. Prieðingai, Man teko lauþui vadovauti. Nelengvos pareigos, bet neblogai jos rodo ne tik nuolatiná tautosakininko domëjimàsi skuduèiais ir pavyko…”; „…að mokytojas, að generolas, armijos „þalnieriai” kitais puèiamaisiais instrumentais, giedamøjø ir puèiamøjø su- pagarbas teikia, kepures trauko…”; „…skuduèius siuntinësim tartiniø atlikimu, jø terminø, sinkretizmo klausimu ir kt., bet ir rim- skautø draugovëm. Kitàmet padarysim skudutininkø sanplaukà, tus bandymus visa tai apibendrinti. pûsim keli ðimtai kartu. Ok, dþium!”; „…sugráþæs ið Estijos, tran-

82 KNYGOS kiausi po savo mylimà kraðtelá, pilkà, ðiaudiná. Rinkau sutarti- problemas, ne ieðkoti autoriaus (ðiuo atveju – S. Paliulio) teorijø nes, skuduèiø ir ragø muzikà. Pavaþinëjau po salamiestënus, nepagrástumo, trûkumø ir pan., o tiesiog dþiaugtis, kad ðalia mû- kupiðkënus. Na ir èiuptelëjau. Vertingø dalykø èiupau. Ádomu ir sø gyventa graþios asmenybës, dirbusios prasmingus darbus, malonu kaledoti tautosakos…”). Asmenybës bruoþus papildo kurie iðliks kartø kartoms… knygoje publikuojami S.Paliulio bendraþygiø, kolegø, mokiniø ir Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË kitø artimø þmoniø prisiminimai. Ádomu, kad kai kurios mintys bei susitikimø su Maestro apraðymo detalës daugelyje prisimi- BOOKS nimø kartojasi, bet visos jos savaip áprasminamos kaip individu- alûs vieno ar kito þmogaus iðgyvenimai (taigi skaitytojo tie pasi- On voyage of sutartinës and skuduèiai kartojimai nevargina). Knygoje publikuota daugybë nuotraukø ið Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË asmeninio S. Paliulio archyvo – visos jos ne kartà buvo rodytos lankytojams, uþklydusiems pas Maestro pasisemti jo ilgametës The book of scientific articles, ethnographic „scenes” and passages from a diary written by Stasys Paliulis primarily account- tautosakos rinkimo, kaupimo bei populiarinimo patirties. ing for its value as a comprehensive ethnographes study, with Taigi ði knyga (iðleista Lietuvos muzikos akademijos Etno- the emphasis put on the wittiness of the author’s personality and muzikologijos skyriaus), sakyèiau, – viena ið nedaugelio naujø the mastery of his language was compiled and presented by tautosakos knygø, skatinanèiø skaitytojà ne gvildenti mokslines Algirdas Vyþintas.

Ilgai laukta ir labai reikalinga

Taip galëèiau trumpai apibûdinti daktarës Gailos Kirdienës kny- istorinius, smuiko gyvavimà Lietuvoje nuðvieèianèius ðaltinius, gà „Smuikas ir smuikavimas lietuviø etninëje kultûroje”, iðleistà ðio instrumento pavadinimø gausà, senàjá repertuarà ir kt. Atke- 2002 metais leidykloje „Kronta”. Ðioje knygoje pirmà kartà iðsa- liavæ iki XX amþiaus, iðsamiau susipaþástame su liaudiðko smui- miau tyrinëjami lietuviðki liaudiðki smuikai ir jø pirmtakai bei á juos kavimo tyrinëjimais, prisimename liaudiðkø smuikø moksliniø ty- panaðûs styginiai instrumentai, grieþimo tradicijos, repertuaras, rinëjimø pradininkà – muzikologà ir kompozitoriø Juozà Þilevi- paproèiai. Knygoje gretinant ir lyginant duomenis, gaunamus ið èiø, suþinome apie R.Guèo, A.Karaðkos, M.Urbaièio, M.Baltrë- ávairiø ðaltiniø, bandoma nustatyti per ilgà laikà susiklosèiusias nienës ir kitø þymiø muzikø indëlá á ðá mokslà, susipaþástame su liaudiðko smuikavimo ypatybes, lyginti lietuviø archyvø duomenimis apie smuikininkus. ir kitø tautø tradicijø panaðumus ir skirtumus. Iðsamus ir kruopðtus tyrimas prade- Gaila Kirdienë nëra ir niekada nebuvo tik damas skyriuje Lietuviø liaudies smuikai. „sausa” teoretikë, dëliojanti archyvø popierë- Èia skaitytojas suþino apie lietuviðkø smui- lius ið lentynos á lentynà. Ji – ir puikiai koncer- kø ir strykø tipus, jø daliø pavadinimus. tuojanti smuikininkë folkloristë, iðstudijavusi ávai- Turbût nedaug kas girdëjo graþø K.Sirvy- riø regionø smuikavimo tradicijas, jas demonst- do 1642 m. þodyne pateiktà smuikininko ruojanti scenoje drauge su liaudies muzikà gro- pavadinimà þaidëjas striûnomis, arba janèia savo grupe „Grieþikai”. Tai yra geras pa- F.Kurðaièio – smuikaþaidis, Klaipëdos vyzdys þmogaus, kuriam mokslinis darbas pa- kraðto ðpylmanà, arba tokius smuiko padeda praktinei veiklai, o ði skatina vis toliau stu- vadinimus: grieþynë, skripka, smuika, dijuoti tradicijas, kurios vëliau nenumirðta, bet skrypyèia, muzikëlë ir kt. Buvo sakoma, ágauna naujà gyvenimà scenoje. Su „Grieþikais” kad smuiku yra þaidþiama, èirðkinama, èy- G.Kirdienë dþiugina ne tik visos Lietuvos fol- renama, ðpyliuojama, grieþiama. kloro entuziastus, bet ir daugelio pasaulio ða- Knygoje apraðomi patys seniausi ir pri- liø publikà. Jos kolektyvas koncertavo deðim- mityviausi piemenø smuikai, gaminti ið tyse tarptautiniø festivaliø, laimëjo galybes pri- lentelës, vëlesni skobtiniai ir sudëtingieji zø. Bûdama profesionali smuikininkë ir etno- smuikai, jø dydþiai, forma, dalys, skirtu- muzikologë, Gaila Kirdienë knygoje siekë ne mai ir panaðumai. Gerai ásiskaitæs ir iðsi- tik apþvelgti istorinæ smuiko praeitá, bet atskleisti analizavæs, kas èia paraðyta apie smuikø smuikininko ir smuikavimo vaidmená lietuviø liaudies paproèiuose, gamybà, ne vienas nagingesnis þmogelis sau koká smuikelá ga- apeigose, iðsiaiðkinti smuikavimo paskirtá ir prasmæ. Belieka tikë- lëtø susiræsti. tis, kad kada nors autorë iðleis ir CD, kuriame bus surinkti þymiau- Vertingas, nors ir nedidelis, skyrelis (já galima bûtø ir iðplësti) siø Lietuvos liaudies smuikininkø áraðai. Tokiu bûdu apie smuika- skirtas akustikai, vienai svarbiausiø muzikos instrumento gyva- vimo ypatumus galësime ne tik skaityti, bet ir juos girdëti. vimo srièiø. Èia net pateikiama spektrograma ir muzikantø bei Smuikà vadinantieji bendratautiniu instrumentu nedaþnai te- instrumentø meistrø, gamintojø vertinimai, dël kokiø prieþasèiø susimàsto, kad tai nëra tik vakaruðkø, pasilinksminimø ir ðokiø instrumentas neskamba. muzikos instrumentas. Nedaþnas gal ir þino, kad pirmosios ra- Kai jau þinome smuiko Lietuvoje istorijà ir techninius ypatu- ðytinës þinios apie já Lietuvoje siekia XIV amþiø, kad ðis instru- mus, leidþiamës á kelionæ po Lietuvà – susipaþinti su þymiau- mentas glaudþiai susijæs su mitologija ar kad jis vadintas muzi- siais Lietuvos smuikininkais, smuikdirbiais, ansambliais, reper- kos instrumentø karaliumi. tuaru, pasiþvalgyti po nuotraukø albumus. Knygoje gan aiðkiai Perskaitæ knygos ávadà, gauname iðsamià informacijà apie iðskirtos regioninës smuikdirbystës tradicijos. Meistrø daugiausia

83 KNYGOS buvæ Aukðtaitijoje ir Þemaitijoje. Ádomu suþinoti apie ðeimø, gi- davo susidraugauti, susigiminiuoti, o kartais ir… nusibosti. Ne- miniø muzikavimo tradicijas. Plaèiai þinomos Bereniø, Abroma- daug kas prisimena, kaip vestuviø muzikantus pasitikdavo, puoð- vièiø, Jakø, Janèø giminës, kuriose smuikuoja ir kitais instru- davo ir kà tai galëjo reikðti. O kas atsimena, koks buvo pirmasis mentais grieþia jau penkta karta. Po keturias muzikantø kartas ðokis jungtuviø iðvakarëse ar jungtuviø dienos rytà jaunosios na- turi Ragaþinskø, Baltruðaièiø, Zubikø ðeimos. Autorë iðvardija muose, iðleidþiant á jungtuves? Kada grieþdavo „Povelæ”, kada net 32 gimines, kuriose muzikuoja trys, ir 112 – dvi kartos. Daþ- „Suktukæ”, o kada dainuodavo „Moèiute ðirdele”? Kokie marðai niausiai smuikuodavo ûkininkai ir amatininkai, pasitaikydavo mo- skambëdavo iðleidþiant, kokie sutinkant? Kokie ðokiai bûdavo apei- kytojø ir bibliotekininkø. Toliau ðiame skyriuje autorë raðo apie giniai, o kokie tiesiog pasilinksminimo? Gaila Kirdienë iðsamiai tradicinio grieþimo smuiku ypatybes, smuiko ir stryko laikymo paeiliui analizuoja visas vestuviniø apeigø dalis, atkreipdama dë- dësningumus, soliná ir ansambliná smuikavimà. Beje, kai kurie mesá á tai, koks buvo muzikantø vaidmuo ir repertuaras. smuikininkai dar ir dainuodavo, buvo laikomi gerais dainininkais, Smuiko vaidmuo lietuviø apeigose neapsiriboja vien vestu- nors dainuoti grieþiant smuiku yra nelengva. vëmis. Smuikininkai grieþdavo ir krikðtynose, vardynose, laido- Mitinës ir simbolinës smuikavimo prasmës – taip vadinamas tuvëse, atminuose. Krikðtynoms grojo ðokiø melodijas, pritarda- treèiasis knygos skyrius. Muzikos instrumentai, kaip ir daugelis vo dainoms, sutikdavo marðu krikðtatëvius. liaudies buities daiktø, turëjo ir mitinæ, simbolinæ prasmæ. Smui- Smuikininkai dalyvaudavo ir tarpukalëdþio persirengëliø kas daþnas kalendorinëse ir ðeimos apeigose, minimas pasa- vaikðtynëse, pirmàjà Kalëdø dienà grieþdavo dainas ir ðventas kose, dainose, smulkiojoje tautosakoje, burtuose, magijoje. Sa- giesmes, antràjà – ir ðokius. Smuikuodavo Naujøjø Metø, Uþga- koma, kad smuikas atspindi þmogaus kûno proporcijas, todël vëniø, Velykø, Joniniø ir kitø ðvenèiø metu. Taèiau smuikininko turbût neatsitiktinai daugelis meistrø grifo gale iðdroþdavo ir þmo- darbas skirtas ne tik kitus palinksminti, bet ir save paþvalinti, gaus galvutæ. Sakoma, kad muzikos instrumentai turi sielà. Kai darbà palengvinti. O kà gi grieþë prie darbø? kas mano, kad ir þmogaus siela gali á juos pereiti. Muzikos in- Piemenys, þinoma, daþniausiai pûsdavo kokià dûdelæ, nes strumentas lengvina þmogaus dalià, darbus, padeda varguose, ðià buvo lengviau pasidirbdinti, taèiau yra þinoma atvejø, kai ir kartais net gelbsti gyvybæ. Lietuvoje smuikas daþnai bûdavo per- jie, ir naktigoniai smuikuodavo. Smuikas skambëjo darbø per- sonifikuojamas, sudvasinamas. Tai rodo ne tik smuiko ir jo daliø traukëliø metu. Þinomi gausûs pabaigtuviø paproèiai su muzika. pavadinimai (neretai atitinkantys þmogiðkuosius), bet ir puoðy- Knygoje bene iðsamiausiai apraðomas smuikavimas jaunimo pa- ba, simbolika. Tautosakoje smuikas daþnai siejamas ir su miti- silinksminimo vakarëliuose, geguþinëse, vakarëliuose su vaidi- ne bûtybe ar þmogumi, ir su gyvûnu, medþiu. Tad knygoje neat- nimais. Gal todël, kad apie tai yra iðlikæ nemaþai informacijos. sitiktinai raðoma apie smuikà ir medþius, smuikà ir gyvûnus. Labai ádomiai autorë apibûdina, klasifikuoja smuikavimo, smui- Smuikavimas ir magija. Lietuvoje buvo tikima, kad smuikas, kininko vaidmená lietuviø paproèiuose. Smuikavimas turëjo este- smuikininkas ir smuikavimas turi maginës galios. Þinomi burtai tinæ, pramoginæ, energetinæ, fizinæ, psichologinæ ar kitokià funkci- smuiko balsui pagerinti, taèiau egzistuoja ir magija, galinti pa- jà, priklausomai nuo to, kur, kada ir kas buvo grieþiama. kenkti smuikininkui. Galima padaryti, kad imtø stygos trûkinëti, Gailos Kirdienës knyga labai vertinga ir tuo, kad èia surink- strykas slydinëti, net pirðtai nesilankstyti. Ne veltui yra posakis: ta, suklasifikuota daugybë archyviniø duomenø: lietuviðkø smui- visi velniai – visi muzikantai. Manau, kad taip galëjo bûti kalba- kø, saugomø muziejuose ar privaèiose kolekcijose sàraðas, al- ma dël keliø prieþasèiø. Pirmiausia – dël ásitikinimø, kad smuiki- fabetinis smuikininkø, folkloro pateikëjø sàraðas su nuorodomis, ninkas turi magiðkø galiø. Juk ið tikrøjø reikëdavo daug iðtver- kokiame archyve galime rasti jø áraðus, pateiktos net 48 smuiki- mës vienam ar keliems smuikininkams kelias dienas ar net sa- ninkø melodijos, uþraðytos natomis. vaites groti vestuvëse, pasilinksminimuose. O kas tø jëgø ir ið- Knygoje kiekvienas ras tai, kas jam reikalinga: ðios srities tvermës suteikë? Na, – gal velnias ar kokios kitos poþemio jë- nepaþástantis skaitytojas galbût pirmà kartà suþinos kai kà apie gos! Gausu yra ir pasakojimø, kaip muzikantas velniui dûðià par- smuikà ir smuikininkus, folkloro ansambliø dalyviai gaus puikiø davë, velnio vestuvëse grojo, ir ðis jam magiðkø galiø suteikë. nuorodø, kur rasti savo repertuarui smuiko melodijø, ðokiø, dai- Antra vertus, muzikantai irgi ne ðventi: kartais ir degtinëlës pa- nø, besidomintys vestuviø paproèiais galës suþinoti viskà apie daugindavo, o po to jau ir velniai akyse rodësi... smuikà ir smuikavimà apeigø metu, mëgstantys meistraut galës Bet smuiko muzika skambëjo ir Dievo ausiai. Gabesnius liau- pasinaudot èia apraðytomis smuiko gamybos paslaptimis, tikin- dies smuikininkus vargonininkai kviesdavo ir á baþnyèias drauge tys burtais ir magija gaus naujo peno savo fantazijai, mokslinin- pamuzikuoti. Smuiku ten grieþdavo per jungtuves, pamaldas, kai palygins autorës iðvadas ir atradimus su savaisiais, gal pasi- atlaidus, neretai smuikuodavo ir per laidotuves. pildys þiniø kraitelæ, mëgstantys pagrojinëti apsidþiaugs radæ Smuikas buvo pagrindinis lietuviðkø vestuviø instrumentas. smuikininkø melodijas… Maþesnëse vestuvëse smuikuodavo vienas, didesnëse du ar Todël – paskaitykite ðià knygà. trys, o turtingose – dar ir boselis ar bûgnelis atsirasdavo. Ávai- riais laikais skirtinguose Lietuvos regionuose buvo skirtingos Algirdas KLOVA smuikininkø samdymo á vestuves, jø darbo vertinimo ir uþmo- BOOKS kesèio tradicijos. Groti reikëdavo labai daug, kartais net po sa- Has been waited for long and being vaitæ kiekvienoje pusëje, tad nei miegot, nei valgyt daþnai nebû- indispensable davo kada. Þymesni smuikininkai veþdavosi vaikus ar mokinius, kad nors laikinai meistrus pakeistø, kol ðie pavalgys, iðgers ar Algirdas KLOVA pamiegos valandëlæ. Smuikininkams atlyginama buvo ávairiai: Dr. Gaila Kirdienë’s book Fiddle and Making Music with the pinigais, dovanomis, daiktais ar maistu. Fiddle in Lithuanian ethnic Culture published by the Kronta Pub- Kartais smuikuoti pradëdavo jau vestuviø iðvakarëse ar suþa- lishing Company has been presented. It is the musicologist’s com- dëtuvëse, grodavo jungtuviø dienos apeigose, ðokiams namuose prehensive study on the history of the fiddle in Lithuania, on the role of the fiddle and music making with the fiddle in Lithuanian po jungtuviø, jaunojo ir jaunosios pusëje, pirðlio korimo iðkilmëse, folk customs and rites as well as on the destination and the sense per vestuviø vaiðes, iðlydint sveèius. Tad neretai muzikantai spë- of music making with the fiddle.

84 ÞMONËS PASAKOJA

Reðkutënai – „antrasis Kaunas”

Mokytojo Nikodemo Jasiulionio atsiminimus vartant

Knygos „Reðkutënai” pratarmëje raðoma: „Reðkutënai draugija organizavo vakarëlius, paskaitas, platino lietuvið- – geografinë teritorija, kur nuo paèiø ankstyvøjø amþiø, kà spaudà. Per karà draugija apmirë. Kun. J. Petronio ini- kai tik formavosi baltø gentys, apsigyveno bûtent lietuviø ciatyva ji vël aktyviai pradëjo veikti 1918 m. Tuomet Ðven- gentis, kuri uþ didþiojo Rëkuèiø gynybinio pylimo ribojosi èioniø apskrityje buvo pradëtos steigti pradþios mokyklos. su sëliais. Reðkutënai – dvasinë teritorija, kur savita kultû- 1918–1922 metais jø jau buvo 100. Nikodemas Jasiulionis ra, paproèiai ir tradicijos buvo puoselëjamos nuo þilos senovës, o visø amþiø okupantams atkakliai prieðinamasi. Tà dvasinës tvirtybës ir pastovumo ryðá liudija gausûs archeologiniai radiniai, rodantys, kad ðioje teritorijoje nevyko genèiø ir tautø kraustymasis, gyventojai èia buvo senbuviai, o ne ateiviai. Rytø Lietu- vos pilkapiø kultûra èia gyvavo iki krikðèiony- bës ávedimo, o ir apkrikðtijus Lietuvà mirusius dar laidodavo anksèiau árengtuose pilkapiuo- se, kuriø gausu Rëkuèiø (per 100), Kretuonø, Pakretuonës pilkapynuose”. Reðkutënø kaimas yra 12 kilometrø á ðiauræ nuo Ðvenèioniø. Artimiausia Pakretuonës trau- kinio stotelë (4 km). Pagal archyvinæ medþia- gà, 1743 m. èia gyveno 16 ðeimø, 1864 m. buvo 13 trobø ir 143 gyventojai, 1934 m. – 60 namø ir 320 gyventojø, 1995 m. èia gyveno 218 þmoniø. Pro Reðkutënus tiesësi artimiau- sias kelias ið Ðvenèioniø á Ignalinà. Nuosekliai 1927 metai. Reðkutënø pradinukai su kun. A. Mikaila (centre) ir mokytojais su kaimo istorija susipaþinti galima ilgus me- Elena (deðinëje) ir Nikodemu Jasiulioniais. tus ðios vietovës kultûros kaitos atðvaitus kau- Mokytoja Elena Þiþmaraitë su savo mokinukais 1935 m. pianèiame Reðkutënø „Ryto” pagrindinës mo- (Nuotrauka ið E. Þiþmaraitës, dabar gyv. Australijoje, archyvo). kyklos muziejuje. Jo steigëjas ir ilgametis puo- selëtojas – mokytojas kraðtotyrininkas Izido- rius Kazakevièius (1925–1994), jo idëjø tæsëja – V. Lapënienë. Norisi daugiau papasakoti apie ðio kaimo kultûrai didelæ átakà dariusià lenkinimo politi- kà, apie þmones, tuo metu sugebëjusius palaikyti ðio kaimo lietuviðkumà. Bene geriausiai ðá laikotarpá savo atsiminimuose apraðo Reð- kutënuose tuo metu mokytojavæs Nikodemas Jasiulionis. Toliau apie Reðkutënuose vyravu- sià dvasinæ atmosferà raðau remdamasi muziejuje saugomais jo atsiminimais. Lietuviø mokyklas, skaityklas ir knygynëlius organizuodavo ir iðlaikydavo lietuviø ðvietimo draugija „Rytas”. Ðvenèioniø „Ryto” draugija ásikûrë 1915 m. Jà organizavo kun. A. Mikaila, kun. Bakðys, V. Valiulis, A. Jurkënas, S. Lema- ðis, K. Vinciûnas, P. Verkelis ir kt. Prieð karà ði

85 ÞMONËS PASAKOJA mokytojo darbà pradëjo 1920 m. Ramaniûnuose, 1922 m. met kaimas buvo apie kilometro ilgio, jame gyveno 97 ûki- mokytojavo Naujuose Ðaminiuose. Okupacijos metu Vil- ninkai, jam priklausë Kurmiðkio ir Krasnoborkos vienkie- niuje, nors ir nedideliu tiraþu, bet buvo leidþiamos lietuvið- miai. Prieð karà mokykloje dirbo mokytojas rusas, 1918 m. kos knygos. Daug literatûros buvo gabenama ið Kauno. „Ryto” draugija ásteigë lietuviðkà mokyklà, nes to praðë vie- Jei lenkø policija suþinodavo, kad kaþkas turi knygø, iðleis- tiniai gyventojai. 1923 m. atvykæs á Reðkutënus dël mokyk- tø Kaune, jas konfiskuodavo, reikalaudavo paaiðkinti, ið kur los patalpø susitarë su Jurgiu Nemeika, sutartá sudarë dve- jos gautos. Mokytojui Nikodemui Jasiulioniui Naujuose Ða- jiems metams. Sau butà iðsinuomavo pas Ad. Lapinà. Ga- miniuose taip pat prisiëjo iðgyventi tokiø dalykø. Teko net na linksmai mokytojas pasakoja apie savo buitá pas tuos persikelti gyventi pas kitus ðeimininkus, nors bûstà moky- ðeimininkus. Pamokoms ruoðdavæsis iki iðnaktø, o ðeimi- tojui kaimas suteikdavo savanoriðkai (taip pat ir maistu ap- ninkai nuo 5 valandos ryto imdavo skambinti puodais. Taip rûpindavo, nes algos buvo labai maþos). Baigæs mokytojø tverti ilgai negalëjæs, tad persikëlë pas Urbonà. Ten, nors ir vasaros pasitobulinimo kursus, nuo 1923 m. jis pradëjo mo- turëjo puikø dviejø kambariø butà, patyrë kitø „stebuklø”. kytojauti Reðkutënuose (tarsi neigdamas dabartiniø kalbi- Ðeimininkai papraðë, kad mokytojo bute stovëtø jø spinta. ninkø átakà, kaimà jis vadino tarmiðkai – Raðkutënai). Tuo- Joje slëpdavo skanëstus ir gërimus. Beveik kas rytà ðeimi- ninkai ateidavo, atsirakindavo spintà, iðgerdavo po gerà taurelæ, èia pat uþkàsdavo ir tuomet jau eidavo prie bendro stalo. Mokytojas Nikodemas Jasiulionis, vos atvykæs á Reðkutënus (1923.08.25), suþinojo, kad èia jau galioja lenkø ponø valdþia, bet sumanë ásteig- ti mokyklà lietuviø dëstomàja kalba. Paprastai tokiø mokyklø mokytojai buvo parsidavæ „iðverstaranko- viai”, kurie po metø vaikø ðirdelëse uþgesindavo lie- tuviðkà dvasià, áskiepydavo lenkiðkà (Ðvenèionëliø pa- tirtis). Tokiose mokyklose pasimokæ vaikai gëdyda- vosi ir net nekæsdavo savo tëvø lietuviø. Tokiø „mo- kyklø” átaka stipriai jautësi kasdienio bendravimo metu – kas 1918–1921 m. buvo tikri lietuviai ið Ragauèinos, Grybø, Pirktiniø, Jusiø, Sudotos, Santakos, Garniø, Ðeðkuðkës, Vilkaslàsèiø kaimø, 1925 m. su mokytoju bijodavo pasilabinti, vengdavo susitikimø su „litvinu”, nes gali pastebëti policininkas. Net jei su tokiu „atsi- vertëliu” mokytojas pradëdavo kalbëti lietuviðkai, jis atsakydavo lenkiðkai. Reðkutënuose tokio poniðko Pirmoji Reðkutënø lietuviðka mokykla, kurià èia ásteigë „Ryto” draugija. „raugo” nebuvo – þmonës savo jëgomis bandë iðlai- Dabar – Reðkutënø „Ryto” pagrindinës mokyklos muziejus. kyti lietuvybæ, 1922 m. pasistatë koplytëlæ, kuri 1924 Izidorius Kazakevièius, mokyklos muziejaus ákûrëjas, ilgametis jo m. tapo baþnyèia. Jos statymo iniciatorius buvo V. Pet- puoselëtojas, su savo surinktais eksponatais. kûnas. Mokytojo darbo pradþia – tëvø komiteto rinkimai ir vaikø sàraðo sudarymas. Vaikø buvo 75. Mo- kykla turëjo ir inventoriaus: raðomàjà lentà, gaublá ir Europos þemëlapá (rusø mokytojo palikimà). Moky- tojo iðradimà – medinius skaitiklius (vëliau tapusius labai populiariais Ðvenèioniø r. „Ryto” mokyklose) – pagamino V. Petkûnas. Kaimo ðviesuolis Nikodemas Jasiulionis su þmo- na stengësi geriau paþinti tëvus, padëdavo jiems, kuo galëdavo – raðë praðymus ir kt. Ypaè daug jë- gø jie paskyrë kovai su girtavimu ir neðvankybiø pasakojimu. Po eiliniø vasaros kursø ir atostogø 1924 m. par- vykæs á Reðkutënus suþinojo, kad buvo atvaþiavusi kaþ- kokia lenkaitë panelë mokytoja su Ðvenèioniø valdi- ninkëliu ir norëjo èia organizuoti lenkø mokyklà. Atva- þiavëliai net pasakë, kad dviejø mokyklø èia nebus. Vietiniai gyventojai reagavo gana ðaltai, sakydami, kad vienu metu negali sudaryti dviejø sutarèiø, tad nekvies- tiems sveèiams teko iðvykti nieko nepeðus. Nikode- mas Jasiulionis ir jo þmona toliau sëkmingai darba-

86 ÞMONËS PASAKOJA vosi su 75 vaikais. I ir II skyrius mokësi nuo 8 iki 12 val., III– davo 12 km á Ðvenèionis praðyt, kad leistø mokytojaut IV – 13–17 val. Mokytojai subûrë puikø vaikø chorà, kuris senajam mokytojui. kartà per mënesá padainuodavo koplytëlëje, parengdavo Nors valdþia ir sutiko patenkinti praðymà, bet... lietu- Kalëdø ðventës programà, ir 32 asmenø (21 moteris ir 11 viðkai mokyklai buvo atiduoti tik I–II skyriai, o lapkrièio 15- vyrø) jaunimo chorà. Ðis choras pasirodydavo net Kaltanë- àjà atëjo policija ir praneðë, kad nuo ðios dienos N. Jasiu- nuose. Kultûrinæ veiklà skatino ir gyvino 1925 m. Vilniuje lioniui Reðkutënuose mokytojauti draudþiama. Pagiedojæs ásikûrusi ðv. Kazimiero draugija organizuotai jaunimo veik- „Marija, Marija...” kaimas verkdamas iðsiskyrë su per 7 me- lai tvarkyti. Jos skyriai buvo ákurti kaimuose. tus jiems tiek daug davusiu mokytoju... 1925–1926 mokslo metus Reðkutënuose mokytojas Visus tuos septynerius metus vos mokytojui uþëjus á pradëjo be jokiø intrigø ir kliûèiø ið valdþios pusës. Vaka- valsèiø, paðtà, policijon, inspektoriatan bûdavo primena- rais jaunimui buvo skaitomos paskaitos istorijos, geogra- ma, kad Lietuvëlë tokia maþa – neturi savo druskos, gele- fijos, gamtos, higienos temomis, kalbama apie mandagu- þies ir kt. iðkasenø – ilgai neiðsilaikys, vis vien turës su mà. Ðiam darbui mokytojai pakilo pastebëjæ prastus jau- Lenkija susijungti. Buvo aiðkinama, kad jis geras pedago- nimo polinkius. Bendraudami su jaunimu, mokytojai nu- gas, bet, laikydamasis „Ryto” draugijos, ilgai nedirbs, ne- tarë ir spektaklá pastatyti. Ðià idëjà labai palaikë J. Ðeðto- ras sau vietos ir ateities... kas, P. Petkûnas, E. Urbonaitë, T. Daubaraitë ir kt. Kartu jie Lietuvybës judëjimà susilpnino tautos patriarcho Jo- organizuodavo procesijas, tam tikslui ásigijo vëliavà ir dino Basanavièiaus mirtis (1927.02.16). Stovëdamas prie dþiulá, 53 kamuoliukø, iðtekintø ið epuðës, roþanèiø. jo karsto, mokytojas Nikodemas Jasiulionis prisiminë dak- 1926 m. á Reðkutënus atvyko lenkø mokytoja Nalivai- taro þodþius: „Mokytojai, mes statome didelá tautos pa- kytë. Nors tai buvo grësmë kaimo lietuviðkumui, Nikode- statà, ir, kad jis nesugriûtø, mums reikalinga daug stipriø mas Jasiulionis nusprendë, kad mandagumas reikalauja pilioriø”. Tø pat metø spalio 4–5 dienomis represijø metu jà aplankyti, nes lietuvius lenkai vadino „chamais”, saky- á Lukiðkiø kalëjimà buvo pasodinta deðimtys lietuviø in- davo, kad jø gomuriai juodi. Pokalbio metu atvykëlë pa- teligentø. Ilgiausiai kalëjime sëdëjo Kaltanënø klebonas reiðkë, kad Nikodemas Jasiulionis privalàs jai „atiduoti” kun. A. Mikaila ir Gervëèiø kun. A. Jakovonis, kalëjo kun. pusæ vaikø. Mokytojas galëjo atsakyti tik tiek, kad jei tëvai A. Kraujalis, Èibiras, Taðkûnas, mokytojai P. Vaitulionis, jam vaikus patikëjo, jis privalàs juos mokyti. Nesutarusi Br. Leðkevièius ir daugybë kitø. Kai Kaltanënai liko be nei su mokytoju, nei su seniûnu, nei su tëvais, vaikus pra- kunigo, remianèio lietuvybës judëjimà, mokytojas Niko- dëjo vilioti dovanomis – þadëjo duoti graþiø rûbeliø. Á len- demas Jasiulionis raðë memorialus Lietuvos valdþiai, rin- kø mokyklà savanoriðkai vaikà uþraðë tik Daubarai ir vie- ko gyventojø paraðus, bet uþ tai buvo tardomas. 1927 nà ið vaikø – dukrà Marytæ – jon iðsiuntë G. Stankevièius. m. gruodþio 30 d. prasidëjo treèiasis lietuviø mokytojø Bet pastaroji pasiprieðino tëvø valiai ir toliau lankë lietuviø sàjungos metinis nariø suvaþiavimas. Jo rezoliucijose bu- mokyklà. Mokytoja Nalivaikytë nenurimo, raðë skundus vo skelbiama, kad Rytø Lietuvos lietuviams, kaip ir kiek- valsèiaus virðaièiui, ir lietuviø mokyklos inventorius, kuris vienai kitai tautai, priklauso visos teisës ugdyti savo kul- buvo perimtas ið rusø, virðaièio nurodymu buvo atiduotas tûrà ir tautines ypatybes plësti. Ir èia Nikodemas Jasiu- jai. Tuðèioje (net be suolø) mokykloje susirinkæs tëvø ko- lionis buvo aktyvus dalyvis. mitetas galvojo, kà daryti. Seniûnas liepë tëvams atneðti Paðalintas ið Reðkutënø, mokytojas ilgai ieðkojo dar- po lentà, o V. Petkûnas su sûnumis ëmë daryti suolus, bo. Lenkø valdþia visaip trukdë – patvirtina mokytojà, dalá inventoriaus paskolino Ðvenèioniø „Ryto” mokykla, o bet neduoda kocesijø (patalpø ir t.t.). Pedagoginæ veik- já atveþë patys tëvai. Lenkø mokytoja, suþinojusi, kad lie- là jis tæsë Aðmenoje ir daugelyje kitø lenkø priespaudà tuviø mokykla vël visiðkai aprûpinta, neiðlaikë ir atëjusi jon kentëjusiø vietoviø. Kai kurie reðkutëniðkiai taip pat nu- prie vaikø pakeltu tonu liejo savo neapykantà, pasiðven- kentëjo dël kovos uþ lietuviðkà mokyklà – S. Kazakevi- tusá mokytojà vadino agitatoriumi ir t. t. Iðkalbus mokyto- èius, A. Urbonas, G. Martinkënas, I. Juodagalvis su þmo- jas jai ramiai priminë, kad jis èia jau ketveri metai, o pane- na bei kt. Jie buvo Ðvenèioniø saugumo organø tardo- lë esanti kà tik atvykusi, tad agitatoriais reiktø vadinti kitus mi ir muðami. Lenkai paðiepiamai Reðkutënus vadino asmenis. Po savaitës ið Ðvenèioniø atvaþiavo lenkø vizita- „Drugi Kowno”. torius Ðimanskis. Patikrinæs vaikø þinias, liepë padaryti per- traukëlæ. Po tikrinimo pasirodë, kad mokiniø þinios já pa- Parengë Dalia SAVICKAITË tenkino, mokytoja lenkë iðvyko á kità kaimà prie Ceikiniø, iðsiveþdama ir visà mokyklos inventoriø. PEOPLE NARRATE 1927–1928 m. ir 1928–1929 m. lenkø ponø valdþia mo- Reðkutënai – „another Kaunas” kyklai dirbti ne itin trukdë. Atëjo 1929–1930 mokslo metai. Mokytojui ir reðkutë- Dalia SAVICKAITË niðkiams tai buvo liûdni metai, nes Nikodemui Jasiulio- The article provides a description of the teacher niui Ðvenèioniø lenkø mokyklø inspektoriatas nedavë lei- Nikodemas Jasiulionis’ educational work and his dimo mokytojauti. Atsiuntë lenkø mokytojà Jarmalà, bet envolvment in Lithuanian patriotic activities in the village ir tuomet vietiniai gyventojai vaikø lenkø mokyklon ne- Reðkutënai in the Vilnius region that was occupied by siuntë, o dvi savaites 25–30 þmoniø tëvø delegacija ei- the Poles.

87 LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTÛROS CENTRAS Romualdas GRIGAS. Globalizacija ir lietuviø tautos LIAUDIES KULTÛRA 2003 Nr. 1 (88) Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø, saviteigos kultûra: santykio trajektorijos...... 1• kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS: Krivio institucijos tàsa. Pokalbis su Jonu TRINKÛNU, Jonu Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius VAIÐKÛNU, Vykintu VAITKEVIÈIUMI, Pranu VILDÞIÛNU ir Dainiumi RAZAUSKU. Kalbëjosi Juozas ÐORYS...... 12• VYRIAUSIOJI REDAKTORË Dalia RASTENIENË tel. 61 34 12 MOKSLO DARBAI SKYRIØ REDAKTORIAI: Dainius RAZAUSKAS Þilvytis ÐAKNYS. Ðv. Valentino diena: jaunimo paproèiø – bendrieji kultûros klausimai, migravimas laike ir erdvëje ...... 21• mitologija, tel. 61 31 61 Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija, folkloras, etninës veiklos realijos, Rimantas BALSYS. Laivo simbolika pamario kraðto dainose .... 26• tel. 61 31 61 Juozas ÐORYS – etnologija, Virginija STUKAITË. Vestuviniø dainø tipas tautodailë, etninës veiklos realijos, „Karvelëli mëlynasis”: vaizdiniø prasmë ...... 36• tel. 61 31 61

Beatrièë RASTENYTË – korektorë Romualdas APANAVIÈIUS. Lietuviø etninis instrumentinis Ramûnas VIRKUTIS – fotografas muzikavimas XX amþiuje: tradicijø kaita ...... 41• Maketas Martyno POCIAUS Reziumë á anglø kalbà vertë Lionë LAPINSKIENË. Petro Bûtëno „Lietuviø tautotyros Sigita JURKUVIENË þiniø ir senienø rinkimo programa”...... 44• REDAKCINË KOLEGIJA: Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbos institutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius Nijolë MARCINKEVIÈIENË. Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius Motinos þodþio galia: prakeiksmai ...... 54• Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, LATVIJOS BALSAS. Prof. Pçteris ÐMITS. Latviø mitologija ...... 62• Antakalnio 6, 2055 Vilnius Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudies SKAITYMAI. Edvard T. HALL. Proksemija tarp kultûrø: kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius japonai ir arabø pasaulis ...... 70• Prof. habil. dr. Vacys MILIUS, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius IN MEMORIAM. Amþiams atsisveikinome Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudies kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, su Salomonu Sverdiolu ...... 76• 2600 Vilnius Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË, KONFERENCIJOS. Rimantas ASTRAUSKAS. Aðtuonioliktoji Lietuvos muzikos akademija, Gedimino pr. 42, 2001 Vilnius Europos etnomuzikologijos seminaro konferencija Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniaus Druskininkuose...... 79• universitetas, Didlaukio 27, Vilnius Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË, Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius KNYGOS. Daiva RAÈIÛNAITË–VYÈINIENË. Dr. Marija ZAVJALOVA, Èíñòèòóò ñëàâÿíî- Sutartiniø ir skuduèiø keliais ...... 82• âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê, Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, el. p. [email protected] Algirdas KLOVA. Ilgai laukta ir labai reikalinga ...... 83•

© ¥Liaudies kultûra´ ÞMONËS PASAKOJA Steigimo liudijimas Nr. 152 Dalia SAVICKAITË. Reðkutënai – „antrasis Kaunas”. Pasiraðyta spaudai 2003 03 07 Formatas 60×90/8 Mokytojo Nikodemo Jasiulionio atsiminimus vartant ...... 85• Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. Kaina: prenumeratoriams 5,51 Lt. Pardavimui – sutartinë Lietuvos liaudies kultûros centras VIRÐELIUOSE: Uþgavënës Vilniuje. Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius http://www.lfcc.lt el. p. [email protected] 2001 m. Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos Spausdino UAB ¥Sapnø Sala´ Moniuðkos g. 21, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.