KB 2010 2 Pdf.Pdf
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rita REPŠIENĖ. Nacionalumas XXI amžiuje: tapatumo akibrokštai, gelotofobija ir naujieji naratyvai / 2 Rengia Europos istorijos Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, Vygantas VAREIKIS. Vėjas iš Rytų: kova dėl istorinės atminties Baltijos šalyse / 7 aktualioji užsienio kultū ros prob lematika, Tomas Kavaliauskas. Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvė prieš 1989-uosius ir architektūra) 2 62 38 61 po jų / 15 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Nuomonės apie nuomones (teatras) 2 62 38 61 Astrida PETRAITYTĖ. Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis / 20 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavi dali ni mas, Kostas OSTRAUSKAS. Ofelija, Hamletas ir… Veronika? / 24 kompiuterinis maketavimas) 2 61 05 38 Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖ Rūta Marcinkevičiūtė. Veidai ir tipažai su šmaikščiais gyvenimo įspaudais. Viktoro Korektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖ Simankevičiaus kūryba / 30 Buhalterė Irena Žaganevičienė 2 62 31 04 Kęstutis ŠAPOKA. Pratęsiantis mus pačius. In memoriam Algirdui Petruliui / 33 Audronis Liuga. Kas pravėdins Melpomenės rūmus? / 34 Redakcinė kolegija Inventorizuokime kultūros politiką. Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene kalbasi Daiva Tamošaitytė / 40 Vytautas BERENIS Endre BOJTÁR (Vengrija) Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. Prano kelionė. In memoriam Pranui Lapei / 46 Alfredas Bumblauskas Non omnis móriar. Atsisveikinimas su Eugenijumi Karpavičiumi / 51 Pietro U. DINI (Italija) Literatūrinės perspektyvos: Kroatija Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Andrea Zlatar. Potrauminio streso sindromas / 52 Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Pažinti naujaip Rūta Stanevičiūtė Mindaugas PELECKIS. Nematomas ginklas – paslapčių sugestija / 57 Tomas Kiauka Liana RuokytĖ (Skandinavija) Iš kultūros istorijos Vygantas VAREIKIS Aloyzas Urbšys. Kaip Juozas Urbšys pokariu penkmetį „vykdė“. Faktas Lietuvos vertėjų Kazys VARNELIS jr. (JAV) istorijai / 64 Retrospektyva Redakcijos adresas Émille Faguet. Nekompetencijos kultas / 68 Iš rankraščių ir archyvų Latako g. 3, 01125 Vilnius Rimantas Morkvėnas. Diplomato Jono Budrio šifras / 78 el. paštas: [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Algimantas Jankauskas. Kodėl Lietuva tapo „vėluojančia Estija“, o ne „vėluojančia Slovėnija“? Apie pokomunistinės transformacijos įvairovę / 81 Vytautas BERENIS. Abiejų Tautų Respublikos paveldas ir moderniųjų tautų likimai / 84 Algirdas ŽEMAITAITIS. Mažosios Lietuvos enciklopedijos pabaigtuvės / 88 Vygantas Vareikis. Padalytos žemės enciklopedija / 90 Remia Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Pirmoji vilko žmona bus avis / 94 Redakcija nereika lauja, kad spaus di na mų Summaries / 95 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine Viršelio 1 p.: Pranas LAPĖ. Be pavadinimo. 1995. Drobė, akrilas; 171x172 partneris. www.eurozine.com Vidmanto Ilčiuko reprod. 4 p.: Giedrius JONAITIS. Karas. Asambliažai. Iš parodos galerijoje „Kairė–dešinė“ K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rita REPŠIENĖ NACIONALUMAS XXI AMŽIUJE: TAPATUMO AKIBROKŠTAI, GELOTOFOBIJA IR NAUJIEJI NARATYVAI Nacionalizmas išvengė ideologijoms būdingos pagundos kurti eschatologiją. Jis semiasi jėgos iš realios šiuolaikinių kultūrinių grupių jausenos, kuri yra plačiai paplitusi; todėl jis yra tvirtai įsišaknijęs modernaus pasaulio socialiniame kraštovaizdyje ir vertybėse. Anthony D. Smith rasidėjus didžiajai XXI a. ekonominei depresijai, gniaužtuose, sustiprina idealo nepasiekiamybės jaus- Pkurią lydi nelengvi išbandymai, randasi naujojo mą. Vaduotis iš trafaretų, schemų, klišių, banalybių ir tapatumo poreikis ir nacionalumas pamažu atgauna lėkštumo nėra lengva ir paprastų sprendimų čia ne- prarastas pozicijas. Pasaulis tartum kuria savisaugos būna. Savirefleksija plečia savimonę, savimonė atveria mechanizmą globalizacijos, kosmopolitiškumo ir vie- naujus požiūrius, naujas prasmes, todėl ir nacionalu- nodėjimo sąlygomis, visuotinio abejingumo ir totalios mas vis grįžta tarsi stebuklingas pinigas. Vaduodamasis dezorientacijos laikais, kai prarandamos vertybės, o iš provincialumo ir sąstingio, dabar jis pretenduoja tap- tapatybė niveliuojasi. Suprantama, tautiškumo dimen- ti patraukliu tarptautiniu projektu, apimdamas plačius sija pakito, jis tapo ne tik bendruomeniniu, bet ir as- tyrinėjimų laukus ir atverdamas virtualaus pasaulio meniniu orientyru, modernia prasminga pozicija, inte- horizontus1. Nacionalumo projektui viešieji ryšiai ne- gruojančiu veiksniu arba iliuzija, kad net pragmatiškais reikalingi. Didžiulis susidomėjimas, istorinės studijos, dvasinio nuopuolio laikais įmanoma atgaivinti „praras- daugybė leidinių apie šiuolaikinę tautiškumo raišką, tas“ tradicijas, išimtines teises ar bent jau romantines aibė tam skirtų renginių visame pasaulyje − tai tik ke- nuotaikas. Nacionalumo siekinys, modeliuojamas tarsi letas faktų, įrodančių, kaip iš „periferijų“ ideologijos klasikinėje situacijų komedijoje, atskleidžia ir svarbius (Michaelio Billigo terminas) jis tapo plataus masto reiš- vertybinius aspektus, ir sukelia įvairias insinuacijas, ir kiniu. Pabrėžiama, kad Vakaruose „išugdytas“ naciona- skatina individualią raišką, tapatybės paieškas, (iš)ven- lumas niekada ir nebuvo pradingęs, nors ne visuomet giant agresyvių, net pavojingų jos formų, o kartu kelia jis yra atpažįstamas, ne(iš)vengia banalumo apnašų. Jo aktualius šiandienos klausimus: kokie esame, kokie bū- tvarumą rodo stiprėjantis didžiavimasis savo tauta, pa- sime ir kas mūsų laukia ateityje? garbos atidavimas vėliavai, tautiniai simboliai2 ir kt. Vis dėlto riba tarp banalių dalykų ir šventenybių yra Šviesios ateities vizija ir nacionalumo akivarai trapi, lengvai pažeidžiama, panašiai kaip sankirtos tarp ideologijos, politikos ir demagogijos, tarp tradicijų tęs- Savęs ieškojimas sietinas su idealistiniais tėvynės, tinumo ir manipuliavimo jomis. Propagandos mašina, istorijos, prasmės atradimais ir efemeriška praradi- nesvarbu, kam ji tarnautų, visuotinis paviršutinišku- mų realybe. Tapatumo dilemos, įkalintos kasdienybės mas, nulemtas ne tik bendros orientacijos tenkinti ma- 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 sių poreikius, bet ir profesionalumo stokos, idėjų bado, tiška valstybe, menininko vizijoje apskritai neatsirado iškreiptas originalumo suvokimas neleidžia formuoti vietos… pozityvios vertybinės orientacijos, kultūra jau irgi yra Čekijai skirtame plote buvo eksponuojami euros- priversta derintis prie bendrųjų tendencijų, kurias dik- keptiškai nusiteikusio prezidento Václavo Klauso pa- tuoja užsakovai, t.y. vartotojai. To suvokimas skatina reiškimai – jis prašė, kad čekai „viešai išsižadėtų“ tos ieškoti išeičių. instaliacijos, nes negali sutikti su jos turiniu, įžvelgia Postmodernybės saulėlydžio fone stiprėja raciona- jame ginčytiną ir įžeidžiamą prasmę. Antai Bulgarija lumo ilgesys. Neatsitiktinai keliamas klausimas: kokia pavaizduota kaip šalis, įrėminusi vieną didelę tupy- „ideologijos“ ateitis? Ar tai jos pabaiga, ar dar viena klą… Naktį, iškart po ekspozicijos atidarymo, dalis transformacija?3 Pokyčių, idėjų, inovacijų, o kartu ir prieštaringai vertinamo meno kūrinio buvo uždengta paprastų, tačiau amžinų, idealių dalykų poreikis yra juodu audeklu. didžiulis. Globalizacijos akivaizdoje gyventi taip, kad Pats menininkas Davidas Černy atsiprašė Bulgarijos neišduotum savasties, iš tikrųjų didelis menas. Nacio- ir Prahos, bet sakė tiesiog norėjęs išsiaiškinti, ar Europa nalinė savimonė, racionalėjant pasauliui, nėra utopija, gali pasijuokti iš savęs. „Jei ir norėjau ką nors įžeisti, tai o mažoms tautoms – netgi jų išlikimo garantija (didelės Václavą Klausą. Nes Klausas įžeidinėja čekus“, − sakė tautos manipuliuoja nacionalumu tiesiog kaip ideolo- jis. Ironizuodamas nacionalinių klišių temomis, meni- giniu atributu). ninkas siekė rimtus dalykus paversti nerimtais6. Prieš tris dešimtis metų vienas autoritetingiausių Jei vienas iš šiuolaikinio meno tikslų vis dar yra no- nacionalizmo teoretikų Ernestas Gellneris siekė na- ras šokiruoti, sukelti diskusijas ir provokuoti, tai čekų cionalizmą, kurį vadino industrinės visuomenės pa- menininkas tą tikslą pasiekė. Instaliaciją apipynė be- dariniu, „išnarplioti iš kitų procesų“4. Svarbu pažinti galė visokiausių šalutinių istorijų, ji sulaukė pačių įvai- nacionalizmo silpnumą, „bent jau tiek pat, kiek ir jo riausių vertinimų. Gavęs užsakymą, Černy žadėjo, kad jėgą“, nes tik taip galima pažinti ir atskleisti šį feno- pakvies dalyvauti po vieną menininką iš kiekvienos ES meną: „Šuo, negalėjęs loti, buvo svarbiausias dalykas, valstybės, bet viską padarė pats su dviem draugais − tai nurodęs sprendimą Šerlokui Holmsui.“5 dar viena skandalo briauna. Lietuvai tariamai atstova- vo Vilma Stasiulytė – „jos“ instaliacijoje penki karinė- Europos kasdienybė, arba Su(pri)sitaikymo politika mis uniformomis vilkintys vyrai, sustoję ties Lietuvos ir Baltarusijos siena, šlapinasi. Aliuzijos į besišlapi- Vienu didžiausių nesusipratimų pernai tapo čekų nantį Briuselio berniuką „Manneken Pis“ siejamos su menininko Davido Černy’o instaliacija „Entropa“, pa- užuominomis apie totalitarinių paminklų likimą ir jų kabinta virš įėjimo į pagrindinį ES Tarybos pastatą keitimą naujais paminklais. „Projektą galima suprasti Briuselyje ir skirta Prahos vadovavimo ES pradžiai. kaip alternatyvų paminklą Lietuvos nepriklausomy- Simbolinis 16 kv. m ploto žemėlapis vaizdavo plačią