Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rita Repšienė. Nacionalumas XXI amžiuje: tapatumo akibrokštai, gelotofobija ir naujieji naratyvai / 2 Rengia Europos istorijos
Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, Vygantas Vareikis. Vėjas iš Rytų: kova dėl istorinės atminties Baltijos šalyse / 7 aktualioji užsienio kultūros problematika, Tomas Kavaliauskas. Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvė prieš 1989-uosius ir architektūra) 2 62 38 61 po jų / 15 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Nuomonės apie nuomones (teatras) 2 62 38 61 Astrida PETRAITYTĖ. Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis / 20 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavidalinimas, Kostas OSTRAUSKAS. Ofelija, Hamletas ir… Veronika? / 24 kompiuterinis maketavimas) 2 61 05 38 Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖ Rūta Marcinkevičiūtė. Veidai ir tipažai su šmaikščiais gyvenimo įspaudais. Viktoro Korektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖ Simankevičiaus kūryba / 30 Buhalterė Irena Žaganevičienė 2 62 31 04 Kęstutis ŠAPOKA. Pratęsiantis mus pačius. In memoriam Algirdui Petruliui / 33 Audronis Liuga. Kas pravėdins Melpomenės rūmus? / 34 Redakcinė kolegija Inventorizuokime kultūros politiką. Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline
direktore Rūta Prusevičiene kalbasi Daiva Tamošaitytė / 40 Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. Prano kelionė. In memoriam Pranui Lapei / 46 Alfredas Bumblauskas Non omnis móriar. Atsisveikinimas su Eugenijumi Karpavičiumi / 51 Pietro U. Dini (Italija) Literatūrinės perspektyvos: Kroatija Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Andrea Zlatar. Potrauminio streso sindromas / 52 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Pažinti naujaip Rūta Stanevičiūtė Mindaugas Peleckis. Nematomas ginklas – paslapčių sugestija / 57 Tomas Kiauka Liana RuokytĖ (Skandinavija) Iš kultūros istorijos Vygantas Vareikis Aloyzas Urbšys. Kaip Juozas Urbšys pokariu penkmetį „vykdė“. Faktas Lietuvos vertėjų Kazys Varnelis jr. (JAV) istorijai / 64 Retrospektyva Redakcijos adresas Émille Faguet. Nekompetencijos kultas / 68 Iš rankraščių ir archyvų Latako g. 3, 01125 Vilnius Rimantas Morkvėnas. Diplomato Jono Budrio šifras / 78 el. paštas: [email protected] Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Algimantas Jankauskas. Kodėl Lietuva tapo „vėluojančia Estija“, o ne „vėluojančia Slovėnija“? Apie pokomunistinės transformacijos įvairovę / 81 Vytautas BERENIS. Abiejų Tautų Respublikos paveldas ir moderniųjų tautų likimai / 84 Algirdas ŽEMAITAITIS. Mažosios Lietuvos enciklopedijos pabaigtuvės / 88 Vygantas Vareikis. Padalytos žemės enciklopedija / 90 Remia Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Pirmoji vilko žmona bus avis / 94 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų Summaries / 95 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę
Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine Viršelio 1 p.: Pranas LAPĖ. Be pavadinimo. 1995. Drobė, akrilas; 171x172 partneris. www.eurozine.com Vidmanto Ilčiuko reprod. 4 p.: Giedrius JONAITIS. Karas. Asambliažai. Iš parodos galerijoje „Kairė–dešinė“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai
Rita REPŠIENĖ
NACIONALUMAS XXI AMŽIUJE: TAPATUMO AKIBROKŠTAI, GELOTOFOBIJA IR NAUJIEJI NARATYVAI
Nacionalizmas išvengė ideologijoms būdingos pagundos kurti eschatologiją. Jis semiasi jėgos iš realios šiuolaikinių kultūrinių grupių jausenos, kuri yra plačiai paplitusi; todėl jis yra tvirtai įsišaknijęs modernaus pasaulio socialiniame kraštovaizdyje ir vertybėse.
Anthony D. Smith
rasidėjus didžiajai XXI a. ekonominei depresijai, gniaužtuose, sustiprina idealo nepasiekiamybės jaus- Pkurią lydi nelengvi išbandymai, randasi naujojo mą. Vaduotis iš trafaretų, schemų, klišių, banalybių ir tapatumo poreikis ir nacionalumas pamažu atgauna lėkštumo nėra lengva ir paprastų sprendimų čia ne- prarastas pozicijas. Pasaulis tartum kuria savisaugos būna. Savirefleksija plečia savimonę, savimonė atveria mechanizmą globalizacijos, kosmopolitiškumo ir vie- naujus požiūrius, naujas prasmes, todėl ir nacionalu- nodėjimo sąlygomis, visuotinio abejingumo ir totalios mas vis grįžta tarsi stebuklingas pinigas. Vaduodamasis dezorientacijos laikais, kai prarandamos vertybės, o iš provincialumo ir sąstingio, dabar jis pretenduoja tap- tapatybė niveliuojasi. Suprantama, tautiškumo dimen- ti patraukliu tarptautiniu projektu, apimdamas plačius sija pakito, jis tapo ne tik bendruomeniniu, bet ir as- tyrinėjimų laukus ir atverdamas virtualaus pasaulio meniniu orientyru, modernia prasminga pozicija, inte- horizontus1. Nacionalumo projektui viešieji ryšiai ne- gruojančiu veiksniu arba iliuzija, kad net pragmatiškais reikalingi. Didžiulis susidomėjimas, istorinės studijos, dvasinio nuopuolio laikais įmanoma atgaivinti „praras- daugybė leidinių apie šiuolaikinę tautiškumo raišką, tas“ tradicijas, išimtines teises ar bent jau romantines aibė tam skirtų renginių visame pasaulyje − tai tik ke- nuotaikas. Nacionalumo siekinys, modeliuojamas tarsi letas faktų, įrodančių, kaip iš „periferijų“ ideologijos klasikinėje situacijų komedijoje, atskleidžia ir svarbius (Michaelio Billigo terminas) jis tapo plataus masto reiš- vertybinius aspektus, ir sukelia įvairias insinuacijas, ir kiniu. Pabrėžiama, kad Vakaruose „išugdytas“ naciona- skatina individualią raišką, tapatybės paieškas, (iš)ven- lumas niekada ir nebuvo pradingęs, nors ne visuomet giant agresyvių, net pavojingų jos formų, o kartu kelia jis yra atpažįstamas, ne(iš)vengia banalumo apnašų. Jo aktualius šiandienos klausimus: kokie esame, kokie bū- tvarumą rodo stiprėjantis didžiavimasis savo tauta, pa- sime ir kas mūsų laukia ateityje? garbos atidavimas vėliavai, tautiniai simboliai2 ir kt. Vis dėlto riba tarp banalių dalykų ir šventenybių yra Šviesios ateities vizija ir nacionalumo akivarai trapi, lengvai pažeidžiama, panašiai kaip sankirtos tarp ideologijos, politikos ir demagogijos, tarp tradicijų tęs- Savęs ieškojimas sietinas su idealistiniais tėvynės, tinumo ir manipuliavimo jomis. Propagandos mašina, istorijos, prasmės atradimais ir efemeriška praradi- nesvarbu, kam ji tarnautų, visuotinis paviršutinišku- mų realybe. Tapatumo dilemos, įkalintos kasdienybės mas, nulemtas ne tik bendros orientacijos tenkinti ma-
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 sių poreikius, bet ir profesionalumo stokos, idėjų bado, tiška valstybe, menininko vizijoje apskritai neatsirado iškreiptas originalumo suvokimas neleidžia formuoti vietos… pozityvios vertybinės orientacijos, kultūra jau irgi yra Čekijai skirtame plote buvo eksponuojami euros- priversta derintis prie bendrųjų tendencijų, kurias dik- keptiškai nusiteikusio prezidento Václavo Klauso pa- tuoja užsakovai, t.y. vartotojai. To suvokimas skatina reiškimai – jis prašė, kad čekai „viešai išsižadėtų“ tos ieškoti išeičių. instaliacijos, nes negali sutikti su jos turiniu, įžvelgia Postmodernybės saulėlydžio fone stiprėja raciona- jame ginčytiną ir įžeidžiamą prasmę. Antai Bulgarija lumo ilgesys. Neatsitiktinai keliamas klausimas: kokia pavaizduota kaip šalis, įrėminusi vieną didelę tupy- „ideologijos“ ateitis? Ar tai jos pabaiga, ar dar viena klą… Naktį, iškart po ekspozicijos atidarymo, dalis transformacija?3 Pokyčių, idėjų, inovacijų, o kartu ir prieštaringai vertinamo meno kūrinio buvo uždengta paprastų, tačiau amžinų, idealių dalykų poreikis yra juodu audeklu. didžiulis. Globalizacijos akivaizdoje gyventi taip, kad Pats menininkas Davidas Černy atsiprašė Bulgarijos neišduotum savasties, iš tikrųjų didelis menas. Nacio- ir Prahos, bet sakė tiesiog norėjęs išsiaiškinti, ar Europa nalinė savimonė, racionalėjant pasauliui, nėra utopija, gali pasijuokti iš savęs. „Jei ir norėjau ką nors įžeisti, tai o mažoms tautoms – netgi jų išlikimo garantija (didelės Václavą Klausą. Nes Klausas įžeidinėja čekus“, − sakė tautos manipuliuoja nacionalumu tiesiog kaip ideolo- jis. Ironizuodamas nacionalinių klišių temomis, meni- giniu atributu). ninkas siekė rimtus dalykus paversti nerimtais6. Prieš tris dešimtis metų vienas autoritetingiausių Jei vienas iš šiuolaikinio meno tikslų vis dar yra no- nacionalizmo teoretikų Ernestas Gellneris siekė na- ras šokiruoti, sukelti diskusijas ir provokuoti, tai čekų cionalizmą, kurį vadino industrinės visuomenės pa- menininkas tą tikslą pasiekė. Instaliaciją apipynė be- dariniu, „išnarplioti iš kitų procesų“4. Svarbu pažinti galė visokiausių šalutinių istorijų, ji sulaukė pačių įvai- nacionalizmo silpnumą, „bent jau tiek pat, kiek ir jo riausių vertinimų. Gavęs užsakymą, Černy žadėjo, kad jėgą“, nes tik taip galima pažinti ir atskleisti šį feno- pakvies dalyvauti po vieną menininką iš kiekvienos ES meną: „Šuo, negalėjęs loti, buvo svarbiausias dalykas, valstybės, bet viską padarė pats su dviem draugais − tai nurodęs sprendimą Šerlokui Holmsui.“5 dar viena skandalo briauna. Lietuvai tariamai atstova- vo Vilma Stasiulytė – „jos“ instaliacijoje penki karinė- Europos kasdienybė, arba Su(pri)sitaikymo politika mis uniformomis vilkintys vyrai, sustoję ties Lietuvos ir Baltarusijos siena, šlapinasi. Aliuzijos į besišlapi- Vienu didžiausių nesusipratimų pernai tapo čekų nantį Briuselio berniuką „Manneken Pis“ siejamos su menininko Davido Černy’o instaliacija „Entropa“, pa- užuominomis apie totalitarinių paminklų likimą ir jų kabinta virš įėjimo į pagrindinį ES Tarybos pastatą keitimą naujais paminklais. „Projektą galima suprasti Briuselyje ir skirta Prahos vadovavimo ES pradžiai. kaip alternatyvų paminklą Lietuvos nepriklausomy- Simbolinis 16 kv. m ploto žemėlapis vaizdavo plačią bei ir kaip būdą atsikratyti neteisybės, kurią praeityje Europos panoramą ir atskleidė su 27-iomis bloko na- patyrėme“, – išgalvotame tinklalapyje teigia neva pati rėmis siejamus stereotipus. Matėme Nyderlandus, už- menininkė (Entropos lankstukas: išgalvoti autoriai ir jų lietus vandens, iš kurio kyšo tik mečečių minaretai. kūriniai7). Prancūzija laikė iškėlusi amžino streiko plakatą, Italija Vienas populiarus lietuvių apžvalgininkas, viską buvo pavaizduota kaip didžiulė futbolo aikštė, Vokieti- priėmęs kaip gryną pinigą, palygino Lietuvos ir Estijos jos kontūrai priminė svastiką, Rumunija buvo panaši į (neva Sirje’s Sukmit) vizijas: Drakulos parką, sklidiną šiurpių garsų, Liuksemburgas „Aš, žinoma, ne menininkas, tačiau manęs toks buvo parduodamas, o Lenkijos kunigai mojavo gėjų vaizdelis nesužavėjo. Suprantu, žinoma, aliuziją į Briu- vėliava… Didžiajai Britanijai, kuri laikoma euroskep- selio berniuką, tačiau nelabai įsikertu, kam ir kodėl
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 3 lietuviai atrodo kaip „siusiojantys“ kareiviai su šautu- man atrodo niūri“, – sakė Resetarits. Kaip humoras pri- vais… Galite su manimi nesutikti, bet man atrodo, kad imamas šiuolaikiniame pasaulyje? Ar jis toleruojamas? ir pasijuokti iš savęs reikia mokėti. Be to, man taip pat Ar padeda išsivaduoti iš stereotipų? atrodo, kad šypsena ar ironija turėtų skirtis nuo panie- Po čekų menininko perėmę galimybę eksponuotis pa- kos ir savęs žeminimo.“8 grindiniame ES Tarybos pastate Briuselyje, lietuvių me- „Estišką“ viziją apžvalgininkas pavadino tobula: „At- nininkai pateikė gana „taikų“ projektą. Septyni autoriai rodo, taip paprasta – „modernūs sovietikai“. Bet kartu sukūrė savas interpretacijas ES vėliavų tema, ši paroda, kiek daug informacijos ir… labai gražu. Taip, stereoti- pavadinta „Nepriklausomos istorijos“, buvo skirta Lie- pas, taip, šaipomasi, tačiau žinia, kuri perduodama šiuo tuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Lietuvos kūriniu, yra visai kita nei Lietuvos atveju. Nes ji ne kon- narystės Europos Sąjungoje penkmečiui. „Menininkai junktūrinė, nes ja nebandoma įsiteikti kam nors, nesie- tradicinę spalvinę vėliavų simboliką praplėtė asmeni- kiama politkorektiškumo kaip kai kurių kitų valstybių nėmis asociacijomis ir sukūrė savitus pasakojimus. Pa- autorių darbuose. Be to, jos ir išliekamoji vertė gerokai vyzdžiui, Austrija vaizduojama kaip slidinėjimo šalis, didesnė. Genialiai paprasta… Ech tie estai…“9 Liuksemburgas – kaip Liuksemburgo radijo tėvynė. Taigi, į ideologinių klišių spąstus gali patekti kiekvienas, Sovietų okupacijos metais šis radijas buvo vienas iš ne- nežinantis konteksto ar nepaisantis žanro sąlygiškumų. daugelio vakarietiškos muzikos šaltinių Lietuvoje.“11 Audringos politikų reakcijos ir kandžių vertinimų spaudoje sulaukusią instaliaciją ketinta net demontuo- Dabarties anomalijos: „juoko“ terapija ti, bet ES atstovai nusprendė to nedaryti, kad nebūtų apkaltinti meno cenzūravimu. Šiuolaikiniame pasaulyje tradiciniai dalykai tapo lai- Ar menas vertintinas kaip panacėja nuo tautinių ko įkaitais. kompleksų? Instaliacijos „Entropa“ paantraštė buvo Šimtmečius dominavusi samprata, kad humoras – tokia: „Stereotipai – tai barjerai, kuriuos reikia nu- tai pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų griauti.“ Šis meno kūrinys, be skrupulų tyčiodamasis iš situacijų, tautų ar žmonių ydų pašiepimas, teigiantis banalybių, pasak menininko, parodijavo sąvoką „ES be optimistinį ir kontempliacinį požiūrį į tikrovę, pakito – sienų“. Tai ironiškas požiūris į ES integraciją ir kiekvie- jis virto pesimistiniu ir destruktyviu, pakančią pašaipą nai šaliai klijuojamus stereotipus. nustelbė šiurkštūs įžeidimai, mielas keistenybes – be- Instaliacija sulaukė ir nemažo palaikymo. „Neįžvel- prasmiškas vaipymasis, juokingas situacijas – vulgarios giu provokacijos – tai greičiau priešais mus pakabintas blevyzgos. Šiais plačiai propaguojamos tolerancijos lai- veidrodis, – pareiškė Karin Resetarits iš Austrijos (Li- kais jau netoleruotina ką nors nekaltai pajuokti ar iš ko beralų ir demokratų aljansas). – Galbūt mums reikia nors lengvai pasišaipyti, kam nors pašaipiai prieštarau- krypties tam, kad galėtumėme paprasčiau pažvelgti ti… O humoristinės ideologinės aspiracijos apskritai į sudėtingus dalykus. O išankstinės nuostatos – pats atsidūrė už „padorumo“ ribų. elementariausias supaprastinamas.“ EP Kultūros ko- Vienas iš plačiai tyrinėjamų šių dienų reiškinių yra miteto pirmininkė Katerina Batzeli (Socialistų frakcija, gelotofobija – baimė juokauti, šmaikštauti ir pokštau- Graikija) sakė nemėgstanti stereotipų, nes jie – pasenęs ti. Septyniasdešimt trijose šalyse buvo atlikti išsamūs būdas perduoti žinią. Bet vėliau ji pakeitė nuomonę: tyrimai, kurių rezultatus 2009 m. vasario mėnesį pa- „Pamačiusi kūrinį supratau, kad menas turi provokuo- skelbė tarptautinių humoro tyrimų asociacijos žurna- ti, sukrėsti sistemą.“10 las Humor. Nepaisant kultūrinių skirtumų, problema Apskritai buvo iškelta gana įdomi mintis: „Ekonomi- akivaizdi visame pasaulyje. Apklausus daugiau kaip 22 nės krizės metu sveika plėtoti ciniško humoro jausmą. tūkstančius respondentų, paaiškėjo, kad „juokas“ ke- Jei Europa nesugeba priimti ciniško humoro, jos ateitis lia baimę. Žmonės, neturintys humoro jausmo, juoką
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 supranta kaip grėsmę ar puolimą. Ar juokas padeda išrinktųjų privilegija, o didžioji tautos dalis gyvena užimti socialiai aktyvią poziciją, o gal mes sugebame iliuzijomis apie didingą praeitį, stereotipinį mąstymą juoktis tik iš kitų? programuoja pasakojimai apie herojus, didvyrius ir jų Juoko kultūra neatsiejama nuo tradicinių istorinių žygdarbius. Stereotipiškai mąstantis tautietis gyvena dalykų: karnavališko laiko supratimo, originalios pozi- nebūtinai Lietuvoje, gal yra atsidūręs kur nors prie ūka- cijos, savarankiškumo ir laisvės. Juokas paklūsta vaiz- notojo Albiono. Tai nieko nekeičia. Kita vertus, stereo- duotės logikai, o ji nėra tapati proto logikai, todėl jis tipinis požiūris į žemdirbių tautą seniai nebeteko esmi- taip sunkiai apibrėžiamas – tai tiesiog gyva, pulsuojanti nių šios lietuvių širdžiai mielos dėlionės elementų. energija, kurianti savas pasaulio vizijas12. Išvaduoja- Išsivaduoti iš stereotipų yra nepaprastai sunku. 2007 moji juoko galia, gelbstinti (auto)ironiška laikysena jau m. sausio mėnesį Lietuvos miestuose prasidėjo viešini- tapo deficitu, todėl kartais apima paprasčiausias juoko mo kampanija „Būkime modernūs, įveikime stereoti- ilgesys. pus“. Buvo iškabinta 500 plakatų, kurių tikslas − atkreipti Pasak Michailo Bachtino, juokas yra ne tik socialiai, visuomenės dėmesį į lyčių stereotipus ir paskatinti juos bet ir kultūriškai kryptingas: komiškumas, ypač satyra, keisti. Nuotraukose matėme vyrą su dulkių siurblio ta- lemia žanrų, literatūrinės kalbos atsinaujinimą – išva- tuiruote ant rankos, moterį su automobilio rato paka- duoja nuo sustingusių kanonų, bet kokiam literatūros buku ant kaklo arba su prijuoste, ant kurios nupieštas žanrui suteikia šiuolaikiškumo, gyvo aktualumo13. Lietuvos Respublikos herbas, kostiumuotą vyriškį, ap- Svarbu išlaikyti sveiką ir pozityvų humoro jausmą, suptą kūdikių… Prie kiekvienos nuotraukos buvo užra- vertinant save ir sprendžiant apie kitus. Plėsti savo aki- šyta: „Moterys irgi gali dalyvauti politikoje“, „Moterys ratį, vaduotis iš sustabarėjusių stereotipinių vertinimų, gali dirbti fiziškai sunkius darbus“, „Vyrai gali tvarky- pasitelkiant juoko terapiją, ragina ir ekscentriškoji, pa- ti namus“, „Vyrai gali auginti kūdikius“ ir pan. Sunku sak Remi Braque,o, Europos tapatybė. vertinti tos kampanijos rezultatus, tačiau pasirinktas poveikio būdas buvo tradicinis, konservatyvus ir gana Naujieji įvaizdžiai kaip trafaretų, schemų, klišių įkaitai stereotipinis. Kaip ir visos viešos socialinės akcijos, ši iniciatyva Prieš dvejus metus, siekiant sukurti naują, patrauklų apeliavo į masinę sąmonę. Kolektyviniai stereotipai mūsų šalies įvaizdį, buvo pasiūlyta Lietuvos kaip „drą- perduodami iš kartos į kartą, ideologizuojami ir ypač sios šalies“ koncepcija. Tai sukėlė daugybę diskusijų ir sunkiai pasiduoda pokyčiams, bet, nuosekliai formuo- net lietuviams nelabai būdingą ironišką reakciją: „Ne, jant ir keičiant mąstymo kryptį, galima praplėsti jų ver- mes rimtai drąsi šalis!“14 arba „Gal dar sugalvosime, tinimo horizontus. Kartu tai skatina bandyti „įveikti sekdami dabartine mada Lietuvoje, įkurti Drąsos mo- nesėkmę kolektyvinėmis pastangomis“17. Solidarumas, nitoringo institutą, kuris seks ir stebės, kiek per metus bendruomeniškumas, kolektyvinio tapatumo jausmas padrąsėjome, lyginant su latviais, ir kiek atrodome bai- skleidžia daugybę pozityvių sugestijų, ugdo svarbius lesni, išmatavus mūsų ir estų drąsą?“15 socialinio bendrumo įgūdžius. Neneigiant utopinių Drąsiai siūlyta pakeisti angliškąjį Lietuvos pavadini- nacionalizmo lūkesčių, tai pabrėžia jo optimizmą ir mą, nes dabartinis „Lithuania“ įvaizdžio koncepcijos praktinį gebėjimą siekti tautinės brandos ir vienybės. kūrėjams atrodo per ilgas ir daugelis užsieniečių jį sun- kiai ištaria. Pernai valstybės kontrolierė Rasa Budbergy- Inovacijų kultūra, arba Mitinis nacionalumo turinys tė konstatavo tai, kas visiems jau seniai buvo Polišinelio paslaptis: šalies įvaizdis kuriamas be aiškių gairių16. XXI a. nacionalumas yra gerokai nutolęs nuo ro- Iš nacionalinio pasaulėvaizdžio išnyko istorinė vaiz- mantinių XIX a. nacionalumo definicijų: Apšvietos duotė ir tai išties graudu. Nacionalumas tampa tik iškeltą dedukcinį mąstymą romantizmo sugestijose
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 5 pakeitė intuicija, vaizduotė, jausmingumas, net iracio- 1 http://www.nationalismproject.org/what.htm nalumas, o šiais laikais vėl grįžtama prie racionalumo 2 Michael Billig, Banal Nationalism. London: Sage Publications, 1995. ištakų. Tautinio pakilimo idėjos, praradusios veržlią 3 Deborah Cook, Adorno, Habermas, and the Search of a Rational Society, energiją, būdingą nacionaliniams išsivaduojamiesiems London-New York: Routledge, 2004, p. 101. sąjūdžiams, atsidūrė emocinėje aklavietėje, nes tautiš- 4 Ernest Gellner, Tautos ir nacionalizmas, Iš anglų k. vertė Kęstutis Rastenis, kumo samprata vis dar neišaugo iš XIX a. marškinėlių, Vilnius: Pradai, 1996, p. 72. nors dabarties laikai diktuoja visai kitas programas, mi- 5 Ibid., p. 76. tus ir realijas18. 6 Europe Instalation 14 01 2009 http://www.origin.ie/blog/?p=150 2010-02-03 Vidurio ir Rytų Europos „išsivadavimo fantazi- 7 entropa.pdf in http://www.europarl.europa.eu/news/public/story_ jos“ ieškant galimybių, kaip neapibrėžtas, miglotas, page/037-48734-040-02-07-906-20090206STO48713-2009-09-02-2009/ keliančias nerimą, iškraipytas realijas pakeisti kuo default_lt.htm nors racionaliu, sietinos su poreikiu įprasminti savo 8 http://racas.lt/lietuva-versus-estija-pasijuokti-is-saves-irgi-reikia-moketi/ egzistenciją, panašiai kaip pasitelkus mitus galima 2009-08-20 „suprantamai paaiškinti perėjimą nuo principų prie 9 Ten pat. veiksmų“ (Georges Sorel)19. 10 http://www.europarl.europa.eu/news/public/story_page/037-48734-040- Sutelkę jėgas nacionalumui, kaip aktualiai šiuolaikinei 02-07-906-20090206STO48713-2009-09-02-2009/default_lt.htm galiai, formuoti ir skleisti, atvertume naujus tapatumo 11 http://www.balsas.lt/naujiena/298044/briuselyje-septyni-lietuvos-daili- klodus. Tai padėtų plėsti, ugdyti ar bent žadinti tautinę ninkai-interpretuos-es-veliavas sąmonę. Paskendę istoriniuose ir savo pačių sukurtuose 12 Henri Bergson, Le rire, Essai sur la signification du comique, Paris, 1900. šablonuose, įkalinti jų schemose, paklydę painiuose la- 13 Михаил Бахтин, Творчество Франсуа Рабле и народная культура birintuose, negalime būti atviri kitai nuomonei ar kitos средневековья и Ренессанса, Мockва: Художественная литература, tiesos ieškojimams. Pilėnų didvyrių šlovinimas, nebūtų 1990, p. 12. dievų ar tariamų didvyrių garbinimas primena idealios 14 http://www.alfa.lt/straipsnis/180098/?Drasi.salis=2008-04-17 šalies − Dainavos krašto – padavimus. „Magiškas mąsty- 15 http://www.lrytas.lt/-12016690571200894327-p2-dr%C4%85sus- mas leidžia žmogui nejausti atsakomybės, nepriklausomą %C4%AFvaizdis-lietuvos-nei-kalbos-nei-klausos.htm savo valią paaukoti pakvaišėliams ir avantiūristams. Tol, 16 http://www.civis.lt/salies-ivaizdis-kuriamas-be-aiskiu-gairiu-9604.html kol teisinė valstybė tebėra užgimstanti, o visur plinta ko- 2009-08-24 rupcija, magiškas mąstymas atveria lengviausius kelius 17 Anthony D. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje, Iš anglų k. vertė Algirdas De- įkūnyti kaltę, demonizuoti pašaliečius ir kurti netikrą, bet gutis, Vilnius: Pradai, 1994, p. 60. žvalinantį bendruomenės jausmą.“20 18 Eric J. Hobsbawm, Nations and Nationalism since 1780: Programme, Myth, Nauji naratyvai neatsiranda savaime, jie turi remtis Reality, Cambridge: Cambridge University, 1990. esminėmis įžvalgomis ar viešai aprobuotomis taisyklė- 19 Vladimir Tismaneanu, Išsivadavimo fantazijos: pokomunistinės Europos mis: „Subyrėjus tradiciniams politiniams tapatumams, mitai, demokratija ir nacionalizmas, Iš anglų k. vertė Giedrė Baltrūnienė, reikalinga kolektyvinio tapatumo alternatyva, kuri nėra Vilnius: Mintis, 2003. pagrįsta priešprieša, būdinga nacionaliniam tapatu- 20 Ten pat, p. 96. mui.“21 Pasirinkimo laisvė irgi gali virsti girnapuse po 21 Gerard Delanty, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė, Iš anglų k. kaklu, jei vadovausimės vienadieniais polėkiais… vertė Almantas Samalavičius, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Istorinė atmintis, kaip bendra aksioma, kaip duoty- 2002, p. 214. bė, negali būti eliminuota iš kasdienybės lauko. Kokią praeities vertybių hierarchiją nusistatysime, nėra asme- ninis kiekvieno reikalas, svarbu visiems kartu nuolatos pasitikslinti, kur veda mūsų pasirinktasis kelias.
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Europos istorijos
Vygantas Vareikis
Vėjas iš Rytų: Kova dėl istorinės atminties Baltijos šalyse
iemet sukanka 65 metai nuo Antrojo pasaulinio karo pradėta taikyti prieš keletą metų, iškėlus „minkšto“ Špabaigos. Prieš penkerius metus Lietuvos preziden- kultūrinio imperializmo, analogiško JAV kultūrinei tas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Maskvą paminėti skvarbai, siekį. Atsirado naujadaras „choritika“ (kilęs šios datos, Rusijoje vadinamos „Pergalės diena“. Politi- iš graikiško choros), reiškiantis informacinę kultūrinę kai ir diplomatai viešojoje erdvėje jau diskutuoja dėl apsuptį. Geopolitika politizuoja kultūros reiškinius, pa- Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės apsispren- versdama juos politinio veiksmo elementais, Realpoli- dimo laikytis ankstesnės nuostatos. Estai į Maskvą šį- tik dalimi, tad buvo pasirinktas subtilesnis kelias – nuo kart vyks… Kremliaus propaganda seniai eksploatuoja kietos geopolitikos, prie geokultūrinės sklaidos, įtvirti- šią datą, pabrėždama rusų tautos pergalę prieš fašizmą ir nant savo įtaką per masinės komunikacijos priemones. nutylėdama tragediją, kurią nacių ir sovietų susidūrimas lėmė Rytų Europos tautoms, įtrauktoms į karo verpetą. Posūkis kovoje prieš istorijos „falsifikavimą“ Žinoma, rusų tautos patriotinius jausmus reikėtų skirti nuo Kremliaus propagandos, kuri mažai ką bendro turi Patyrinėję, kaip Baltijos šalių ir Rusijos gyventojai su istorine tiesa. Pastaraisiais metais tokia propaganda vertina Antrąjį pasaulinį karą ir jo rezultatus, vargu ar ypač sustiprėjo. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medve- rastume daug bendrų požiūrio taškų. Istorijos įvykių devas šią datą vadina „visos Europos jubiliejumi, visos vertinimų lūžis įvyko 2000 m., kai kategoriškai išsisky- mūsų planetos jubiliejumi“1, o aukštas Užsienio reikalų rė Baltijos šalių ir Rusijos pozicijos dėl 1939–1940 m. ministerijos pareigūnas Michailas Demurinas pareiškė, įvykių interpretavimo. Maskva pareiškė, kad jokios kad puolimas prieš „mūsų pergalę“ yra puolimas prieš okupacijos nebuvo, esą Baltijos šalys pačios savo noru rusų patriotizmo šerdį.2 pasirinko SSRS, kaip gynėją nuo agresyvių nacistinės Prieš dešimtmetį, kai Rusijos prezidentu tapo Vla- Vokietijos užmačių. Tada tai buvo greičiau reakcija į dimiras Putinas, šios šalies įtaką Baltijos valstybėse ir 2000 m. LR Seimo priimtą įstatymą dėl žalos, pada- kitose „artimojo užsienio“ šalyse pradėta skleisti nau- rytos per okupaciją, atlyginimo, negu siekis pateisinti ju lygmeniu – kaip globalinį projektą. Geopolitinis ly- Sovietų Sąjungos veiksmus.3 gmuo paprastai yra realizuojamas per valstybinę galią, Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, geokultūriniai pokyčiai geoekonominis – darant įtaką verslo struktūroms ir buvo gilesni. 2000 m. Rusijoje pradėta grąžinti sovieti- proteguojant verslą, susijusį su Rusija, o geokultūrinis nius simbolius – Rusijos Federacijos himno žodžiams lygmuo, formuojantis politinę naciją, yra nauja forma, nuspręsta pritaikyti senojo sovietinio himno melodiją.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 7 2002 m. buvo pakeistas „jelciniškos“ Rusijos nepriklau- tie, kuriuos bando iškelti estų, latvių ir lietuvių „nacio- somybės dienos, minimos birželio 12 dieną, pavadini- nalistai“, „etnokratiniai“ politikai. mas. Ji tapo Rusijos diena, taip simboliškai pabrėžiant, 2009 m. Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras kad Rusija neturėjo „nuo ko“ atsiskirti ir skelbti nepri- Sergejus Šoigu pasiūlė net kelti baudžiamąsias bylas klausomybės. 2003 m. pasirodė naujas įsakas – nurody- asmenims, kurie neigia, kad pergalę prieš nacistinę Vo- ta valstybinių švenčių dienomis iškelti raudoną sovieti- kietiją lėmė Raudonoji armija. nę Pergalės vėliavą. Taip sovietiniai istoriniai simboliai 2009 m. gegužę Rusijos prezidentas Dmitrijus Me- buvo pritaikyti neoimperinės tradicijos reikmėms. dvedevas išleido įsaką „Dėl Komisijos prie Rusijos Fe- 2005 m. oficialiai buvo paskelbta Rusijos vieny- deracijos prezidento sudarymo, siekiant užkirsti kelią bės diena. Ja vietoj Spalio perversmo minėjimo tapo mėginimams falsifikuoti istoriją Rusijos interesų ne- 1612 m. lapkričio 4-oji, kai Dmitrijus Požarskis išvijo iš naudai“. Komisijos tikslas – Rusijos ir užsienio šalių Maskvos Dmitrijų Apsišaukėlį ir lenkų armiją. žiniasklaidoje ir mokslinėje literatūroje pateikiamos 2004 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus gavo informacijos, vertinant Antrąjį pasaulinį karą, moni- Rusijos prezidento Vladimiro Putino kvietimą atvyk- toringas ir analizė, ypatingą dėmesį kreipiant į padėtį ti į Maskvą paminėti Antrojo pasaulinio karo baigties posovietinėse šalyse ir Baltijos valstybėse. 60-mečio. Tačiau tuo pat metu Rusijos prezidentūra iš- Antrojo pasaulinio karo vertinimas Rusijoje tapo is- platino pareiškimą, kad Molotovo–Ribbentropo paktą torinės tapatybės formavimo pagrindu. Tai rodo Sovietų Sovietų Sąjunga pasirašė siekdama užtikrinti vakarinių Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos ryšį, istorinį tęstinumą ir sienų saugumą, o su vėlesniais įvykiais Rytų Europoje Rusijos valstybingumo kryptį. Net ir stalinistinio režimo šis paktas yra menkai susijęs. reabilitacija Rusijoje vykdoma tiek visuomeniniu, tiek Tiems, kurie įrodinėja, kad santykiai su Rusija atšalo valstybiniu lygmeniu. Prieš dvidešimt metų daugeliui rusų 2005 m., kai dviejų Baltijos šalių prezidentai nenuvyko į inteligentų buvo savaime suprantama Aleksandro Solže- Maskvą minėti Antrojo pasaulinio karo baigties 60-me- nycino tezė, kad stalinizmas ir totalitarinė komunistinė čio, galima priminti: nors Latvijos prezidentė į iškilmes sistema buvo tragedija ne tik rusų tautai, bet visai Europai. nuvyko, Maskvos santykis su Ryga iš esmės niekuo nesi- Dabar bandoma įteigti, kad milijonų žmonių žūtis ir tautų skiria nuo jos politikos Vilniaus ir Talino atžvilgiu. naikinimas tėra menkniekis, palyginti su Rusijos galybės 2007 m. Rusijoje buvo įsteigtas polittechnologo sustiprėjimu ir imperijos atkūrimu. Oficiali propaganda Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas „Русский diegia mintį, kad patriotinis Solženycino liberalizmas, Мир“ (Rusų pasaulis), kurio vienas iš tikslų – rusų kitų Rusijos liberalių mąstytojų ir politikų veikla prisidėjo kalbos ir kultūros sklaida užsienyje. Kartu skleidžiama prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir bandymo rusų patriotiz- ir „rusiškoji“ Antrojo pasaulinio karo ir kitų istorinių mą nuslopinti svetimomis vakarietiškomis vertybėmis.4 įvykių versija. RF Užsienio reikalų ministerijos apro- buotuose leidiniuose, skirtuose rusų diasporai užsieny- Nutylimos karo akimirkos je Русский век ir Балтийский Мир (šis orientuojasi į rusakalbius Baltijos šalyse ir gauna Rusijos valstybinės 2005 m. buvo išleistas Anthonio Beevoro ir Lubos komisijos, atsakingos už tėvynainius užsienyje, para- Vinogradovos parengtas karo korespondento ir rašy- mą) pateikiama sovietinės istoriografijos interpretacija tojo Vasilijaus Grosmano dienoraštis „Rašytojas kare: apie „išvaduojamąją“ Raudonosios armijos misiją. Vasilijus Grosmanas Raudonojoje armijoje“5, neatitin- Kaip anksčiau Sovietų Sąjungos, taip dabar Rusijos kantis Kremliaus propagandinių kanonų. leidiniuose rašoma, kad Baltijos šalys kartu su rusais Kare, pasak Grosmano, „rusas užsivelka baltus marš- kovojo prieš fašizmą, kartu apgynė savo tautų ateitį, iš- kinius. […] Mes, rusai, nemokame gyventi kaip šventieji, gelbėjo jų „garbę ir orumą“. Tad didvyriai yra jie, o ne bet mokame numirti kaip šventieji.“
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Fronte, teigė rašytojas, yra atsakymai į visus klausimus. Goebbelso propagandos įkaltus teiginius. Okupuoto- Grosmano dienoraščio įrašai įtaigiai atskleidžia ne se teritorijose vokiečių kareiviai į vietinius gyventojus tik baisius, bet ir tragikomiškus karo įvykius, kuriuos žiūrėjo kaip į „žemesnę rasę“ ir elgėsi visiškai jų nesi- dabar vis dažniau užgožia batalinių scenų aprašymai ar varžydami. propagandinė retorika apie „Armiją išvaduotoją“. O kai Raudonoji armija įžengė į Vokietiją, vaizdai, ku- „Tuščios trobos. Viskas pasiimta, išskyrus ikonas. Tai riuos išvydo, apstulbino ne tik rusų kareivius, bet ir pra- nepanašu į Nekrasovo valstiečius, kurie, kilus gaisrui, prususius karininkus. „Mūsų kareiviai pradėjo uždavinė- pirmiausia gelbėdavo ikonas, palikdami visą kitą turtą ti klausimus, kodėl vokiečiai mus taip netikėtai užpuolė? sudegti.“ Kam vokiečiams reikėjo šito baisaus ir nedoro karo? Mi- „Žvalgai Kapitonovas ir Deiga persirengė civilių rū- lijonai mūsų žmonių pamatė turtingus ūkius Rytų Prūsi- bais ir nuėjo į susirinkimą, kurį suorganizavo vokiečiai, joje, puikiai organizuotą žemės ūkį... Erdvius kambarius, norėdami išrinkti kaimo seniūną. Vokiečiai įsakė: „Kas kilimus, spintas, pilnas darbužių, gerai nutiestus kelius... ne vietiniai, atsistokite!“ Jiedu atsistojo ir buvo suimti.“ Ir vokiečių autobanus... Dviaukščius priemiesčių namus „Tuojau po mūšio, moterų būrys nubėgo į laukus, į vo- su elektra, dujomis, vonios kambariais, išpuoselėtais dar- kiečių apkasus atsiimti savo užtiesalų ir pagalvių. Ukrai- želiais... Turtingų biurgerių vilas Berlyne, nepakartojamą nos kaimuose trobos iš naujo yra perdažomos kalkėmis, pilių ir dvarų grožį. Ir tūkstančiai kareivių Vokietijoje, vos tik vokiečiai išvejami, tarsi po pavojingo užkrato, ku- žvalgydamiesi aplinkui, piktai kartojo tuos pačius klausi- ris nusiaubė kaimą.“ mus: Kodėl jie atėjo pas mus? Ko jiems reikėjo?“6 „Keistas paradoksas – meseršmitai yra beveik be- Rusų kareivių žiaurų elgesį ir karo nusikaltimus, jėgiai prieš mūs kirus (t.y. sovietų bombonešius), nes raudonarmiečių įvykdytus Rytų Prūsijoje ir Vokietijoje, kirai yra tokie lėti.“ išprovokavo ne tik žemiausių instinktų prasiveržimas „Kareiviai pradėjo bėgti iš mūšio lauko. Bataliono komisaras, apsiginklavęs dviem revolveriais, ėmė šaukti: „Kur jūs bėgate, niekšai, kur? Pirmyn, už mūsų Tėvynę, už Jėzų Kris- tų, močkrušiai! Už Staliną, jūs, niekšai!“ Šie apsisuko ir vėl užėmė gynybines po- zicijas.“ Kai vokiečių kareiviai peržengė Sovietų Sąjungos sieną, jie pamatė tai, ką maždaug ir tikėjosi išvysti. Vokiečių propaganda, tvir- tinusi, kad „komunistinis rojus“ – tai neišbrendamas skurdas, buvo netoli nuo tiesos, o Untermenschen Rytų frontas: vokiečių kareiviai Rusijos kaime (1941). Sukrečiantis faktas: kai 1944 m. Grosmanas pasiekė įvaizdis daugmaž atitiko gimtąjį Berdiševo miestelį Ukrainoje, sužinojo, kad kartu su 30 000 žydų buvo nužudyta ir jo motina.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 9 ekstremaliomis sąlygomis, ne tik kerštas už vokiečių kurie ir išsiliejo okupuotoje Vokietijos teritorijoje, visų žiaurumus ir žudynes okupuotose teritorijose, bet, ma- pirma – Rytų Prūsijoje. tyt, ir pavydas turtuoliui, kuris užpuolė vargetą ir nu- Pakrikusi sovietų kareivių disciplina ir vykdomi siaubė jo namus. nusikaltimai kėlė nerimą Sovietų vadovybei. Bandyta Grosmanas rašo: „Baisūs dalykai vyksta su vokiečių užkirsti kelią padeginėjimams, turto naikinimui iš chu- moterimis. Išsilavinęs vokietis, kurio žmoną aplankė liganiškų paskatų, trofėjų medžioklei, nes visas oku- „nauji svečiai“ – Raudonosios armijos kareiviai – ges- puotų teritorijų turtas buvo laikomas Sovietų Sąjun- tikuliuodamas laužyta rusų kalba aiškina, kad ją šian- gos nuosavybe. Girtaujantys, plėšikaujantys, moteris dien išprievartavo jau dešimt vyrų. Moterys yra dovana. prievartaujantys kareiviai ne tik degraduodavo, bet ir Moterų šauksmai girdėti per atvirus langus […] net so- prarasdavo kovinę dvasią. O tai, kad tiesiog pasismagi- vietų merginos, išlaisvintos iš stovyklų, smarkiai kenčia. nimui (из озорства) imta šaudyti karo belaisvius, kėlė Šiandien kai kurios iš jų slepiasi pas mus, korespondentų pavojų, kad tą sužinoję vokiečiai priešinsis dar aršiau ir kambaryje.“ tai kainuos dar daugiau sovietų kareivių gyvybių. Aš- 1945 m. balandžio 11 d. Ilja Erenburgas Raudonojo- tuntoji gvardijos armija, kurios drąsa Grosmanas žavė- je žvaigždėje išspausdino vedamąjį straipsnį „Pakaks!“ josi per Stalingrado mūšį, okupuotoje Vokietijoje irgi teigdamas, kad nėra skirtumo tarp nacistų nusikaltėlių neatsispyrė pagundoms… ir vokiečių tautos: „nėra Vokietijos, o tik viena didelė Sovietų armijos siautėjimas, civilių gyventojų žudy- gauja“, bandanti išvengti pelnyto atpildo.7 Kurstytojiš- mas sukėlė ypač įnirtingą vokiečių priešinimąsi. 1945 m. ka Erenburgo propaganda, raginimai nieko nesigailėti pavasarį jau net Erenburgas buvo priverstas pakeisti ir žudyti visus, kaitino primityviausius keršto jausmus, aršų antivokiškos propagandos toną ir ėmė raginti, kad sovietų kareiviai elgtųsi „rite- riškai“: „Mes didžiuojamės, kad Stalinas ne tiktai didžiausias karo vadas, bet ir pirmas laisvės karys, pirmasis teisingumo riteris […] tarybinis karys žudo Hitlerio ka- reivius, bet nesityčioja iš vokiečių senučių, jis – ne budelis ir ne prie- vartautojas […] tarybinis karys […] nepradės tyčiotis iš vokietės arba meilikauti su ja: jis aukš- čiau jos, jis niekina ją už tai, kad ji – budelio žmona, už tai, kad išauklėjo išsigimėlį. Tylėdamas praeis pro vokietę moterį tarybi- nis karys: jis atėjo į Vokietiją ne grobio, ne šlamšto, ne sugulovių, jis atėjo į Vokietiją teisingumo.“8 Apie šią karo pusę Rusijoje nenorima nė užsiminti, tikrosios karo istorijos rusai dar neparašė, Rusų kareivis Berlyne bando atimti dviratį iš vokietės (1946) nesukurtas ir atviras, garbin-
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 gas kino filmas apie tai. Siekiama nutylėti nemalonius vynainiams kitose Baltijos šalyse. Be paliovos kartoja- faktus, iš kruvino karo paveikslo išrenkamos ir ideo- ma, kad Baltijos „fašistai“ ir ukrainiečių „nacionalistai“ logiškai sunorminamos atskiros detalės, t.y. pasaulis kariavo vokiečių pusėje, aktyviai dalyvavo žydų naiki- nudažomas juoda ir balta spalvomis, tarsi žaisliukai ant nime. Tarsi vėl būtų sugrįžę sovietiniai laikai, kai KGB senovinės Kalėdų eglutės, o visi veikiantieji asmenys kontroliuojamos leidyklos štampavo knygas apie „bur- suskirstomi į angelus ir velnius. žuazinių nacionalistų“ paramą vokiečių okupantams. Nors retorika panaši, vis dėlto yra ir esminių skirtumų. Karas dėl atminties Ši propaganda dabar skleidžiama gerokai subtiliau ir keliais lygmenimis – nuo valstybinio, kai užsimenama Absoliuti dauguma rusų pergalę Antrajame pasau- apie „europines ir tarptautines teisės normas ir kseno- liniame kare laiko svarbiausiu ne tik XX a., bet ir aps- fobiją Baltijos šalyse“, iki marginalinio, kai naudoja- kritai visos Rusijos istorijos įvykiu. „Būtų keista, jeigu masi terminais, paimtais iš Stalino ar Goebbelso pro- būtų kitaip – šalis nedaug turi neabejotinų, be to, dar ir pagandos arsenalo. Naujoji Rusijos užsienio politikos visos tautos puoselėjamų, pasiekimų, – prieš dešimtmetį koncepcija nurodo, kad Rusija turi kovoti su fašizmo rašė publicistas Piotras Vailis. Pasak jo, didžiuotis per- pasireiškimais, diskriminacija, agresyviu nacionaliz- gale ir jos herojais „netrukdo netgi naujausių dokumen- mu, ksenofobija ir bandymais „perrašyti“ istoriją. tinių filmų banga: apie Stalino ir Hitlerio sąmokslą, apie Istorija politizuojama diegiant tokius naujadarus kaip siaubingą chaosą pirmaisiais karo metais, apie žiaurias „Pabaltijo fašistai“. Vietoj Vokietijos dažnai vartojami žo- masines žudynes ir beprasmiškas aukas“. 9 džiai „nacistai“, „fašistai“, nors karo metais sovietų propa- Pastaraisiais metais istoriniai vektoriai pasikeitė, ganda vadino juos tiesiog „vokiečiais“.12 Iš viešo propa- tiesos apie sąmokslą ir chaosą paieškų banga atslūgo. gandinio diskurso išbraukus terminą „vokiečiai“, atrodo, Dauguma Rusijos gyventojų Antrojo pasaulinio karo kad Sovietų Sąjunga kariavo su „hitlerininkais“ ir „nacis- istoriją suvokia kaip be išlygų herojišką „išvaduojamąjį“ tais“, kuriems padėjo „banderininkai“ ir „Pabaltijo fašis- Raudonosios armijos žygį, faktus apie raudonarmiečių tai“. Apklausų duomenys rodo, kad paskutiniajame XX a. karo nusikaltimus, masinius moterų prievartavimus, dešimtmetyje trys ketvirčiai Rusijos pirmokų manė, kad marodieriavimą užimtose teritorijose10 atmeta kaip Didysis Tėvynės karas – tai karas prieš čečėnus. Dabar, priešo skleidžiamą dezinformaciją. 2006 m. pabaigoje matyt, daugelis sakytų, kad kovota prieš „Pabaltijo fašis- Rusijos Dūmos Federacijos tarybos sekretoriatas pa- tus“. Rusijos politikams ypač nepatinka Vakarų istorio- rengė dokumentų rinkinį, kuriame įrodinėjama, kad grafijoje įsitvirtinęs dviejų totalitarinių režimų – stalini- Antrojo pasaulinio karo metais Latvijoje ir Estijoje iš nės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos lyginimas. vietinių gyventojų sudaryti junginiai, įėję į nacistinės Komunistų nusikaltimų nagrinėjimas vadinamas Sovietų kariuomenės sudėtį, vykdė karo nusikaltimus. Kodėl Sąjungos „demonizavimu“, akis badantys dviejų totalita- tautos, 1939–1941 m. patyrusios sovietinį terorą ir re- rinių režimų panašumai ir Molotovo–Ribbentropo pak- presijas, sutiko vokiečius kaip išvaduotojus, nesvars- tas, pagal kurį Maskva ir Berlynas pasidalijo Rytų Euro- toma. Gal vis dėlto vertėtų pasiaiškinti, kodėl beveik pą, Kremliaus išlaikomų polittechnologų pateikiami kaip visos valstybės, kurių egzistencijai grasino ir naciai, ir nereikšmingi, šalutiniai įvykiai. Nekeista, kad pavyzdžiui, bolševikai, didesniu priešu laikė bolševikinę Sovietų latvio Edvino Šnorės 2008 m. sukurtas filmas „The Soviet Sąjungą? Ir ne tik estai, latviai ir lietuviai, bet ir suo- Story“, pasakojantis apie komunistinės sistemos panašu- miai, ukrainiečiai, baltarusiai, slovakai, rumunai… mus su nacistine, parodantis nacių ir sovietų bendradar- Į Baltijos šalių11 reikalavimus pripažinti sovietinę biavimo mastą (panaudoti kadrai iš Vokietijos federali- okupaciją Kremlius reaguoja nervingai ir skuba įdiegti nio archyvo su vokiečių ir sovietų kariais, spaudžiančiais savą istorijos versiją tiek Rusijos gyventojams, tiek tė- vieni kitiems rankas per 1939 m. Lenkijos kampaniją),
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 11 to, grėsė absoliutaus blogio – nacistinės Vokietijos – pavojus ir Sovietų Sąjunga ėmėsi veiks- mų, kad užkirstų kelią agre- soriui, o rusų Pergalė minėtas tautas išgelbėjo nuo išnykimo. Tokia sovietinė istorijos versija išdėstyta, pavyzdžiui, 2009 m. pabaigoje Kremliaus finansuo- jamo fondo „Istorinė atmintis“ išleistoje Liudmilos Vorobjovos knygoje „Latvijos istorija nuo Rusijos imperijos iki SSRS.“13
„Rusų pasaulis“ ir tėvynainių vaidmuo
Terminas rusų pasaulis atsi- Rusai Berlyne (1945) rado palyginti neseniai ir dar nėra nusistovėjęs. Veikia ir to- sulaukė tokių audringų protestų ir kritikos Rusijoje, kur kio pat pavadinimo fondas, orientuotas į posovietines šis filmas, beje, net nebuvo parodytas. šalis, bet, žinoma, neapsiribojantis vien rusų kalbos ir Per spaudą ir televiziją propaganda skleidžiama kiek kultūros sklaida. primityvesniu – psichologinio poveikio lygmeniu, tačiau Kai kurie politologai ir polittechnologai teigia, kad bendra kryptis išlieka ta pati – Baltijos šalių gyventojai rusų pasaulis savo turiniu – tai virtualus pasaulis, tu- per karą palaikė nacistus, bet ir šias nedėkingas tautas rintis tam tikrų sąsajų su politiniu pasauliu. Anot rusų „išvadavo“ Raudonoji armija (pabrėžiama, kad išvadavi- pasaulio doktrinos autoriaus Piotro Ščedrovickio, tai mo operacijoje dalyvavo ir sovietinės lietuvių, latvių, estų „tinklinė didesnių ir mažesnių bendrijų, kalbančių ir divizijos). Šių šalių politinis provakarietiškas ir „etnokra- mąstančių rusų kalba, struktūra“ , o „Rusų pasaulio“ tiškas“ elitas kaltinamas tuo, kad jis neva stengiasi per- fondas, jo vadovo Viačeslavo Nikonovo teigimu, yra rašyti istoriją. Beje, jau ir Lietuvos vienas kitas istorikas sukomplektuotas iš aukščiausio lygio specialistų ir tu- ima kartoti: rusų tankus 1940 m. Kaune pasitiko žmonių rėtų tapti minėtos tinklinės organizacijos centru. Kai minios, inteligentija džiaugėsi, kad žlugo Smetonos re- kurie autoriai samprotauja dar globaliau: „Arba nauja žimas, o Liaudies Seimo nariai nebalsavo prieš Lietuvos imperija, arba rusų pasaulio nunykimas ir mirtis. Pasi- įstojimą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Kremliaus propagan- rinkimas yra tik toks. Kodėl reikia kurti naują imperiją? distams tik to ir reikia. Taip diegiamas istorinis mitas, Tam, kad sukurtume naują realybę. Nes šiuolaikinėje kad Baltijos šalyse 1940 m., nors revoliucijos gal ir nebu- erdvėje rusams vietos nėra. Šiandieniniame pasauly- vo (jau atsirado versija, esą tautiniai režimai žlugo spau- je mes pasmerkti. Mūsų tikslas – sukurti naują modelį džiant kairiosioms jėgoms ir Sovietų Sąjungai pareiškus visai žmonijai. Gelbėdami save, mes gelbstime visus ki- savo valią), vis dėlto ir estai, ir latviai, ir lietuviai draugiš- tus.“14 Skamba taip, tarsi būtų atgimusios XIX amžiaus kai sutiko Raudonosios armijos dalinius. Suprask, vieną rusų mesianistinės idėjos su radikaliojo geopolitiko režimą, Smetonos ar Ulmanio, tiesiog pakeitė kitas. Be Aleksandro Dugino ir polittechnologo Modesto Ko-
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 lerovo idėjų priemaišomis.15 Tačiau vertėtų atkreipti požiūriu po šiuo eufemizmu slepiasi vadinamoji „penk- dėmesį, kad panašiai kaip Fukujamos ar Huntingtono toji kolona“, kitaip tariant, manipuliuojama žmonėmis, idėjos formuoja tam tikras JAV politikos kryptis, taip, kurie pasiduoda šovinistinei ideologijai ir nenori nieko manyčiau, ir Aleksandro Dugino tezės daro arba bent žinoti apie kitokią savo bendrapiliečių istorinę patirtį. jau darė įtaką Rusijos strateginiam planavimui. Rusijos Geopolitiniu lygmeniu rusų pasaulis suvoktinas kaip strategijos pokyčiai yra susiję ne tiek su Putino asme- penktoji kolona ir vargu ar gali būti suvokiamas kaip niu, kiek su nauja karine strategija, kuri nukopijuota nors kitaip. nuo JAV Office of Foreign Transformation parengto pro- Nenuostabu, kad Pasaulinės tėvynainių koordinaci- jekto. Čia svarbus vaidmuo tenka tokioms naujovėms nės tarybos pirmininkas Andrejus Zarenkovas, teigia: kaip tinklinė struktūra, įtraukimas į tinklą (to network), „tėvynainiai yra natūrali rusiškumo, kaip pasaulinės informacinis virtualus dominavimas skleidžiant savąjį civilizacijos dalies, plėtros bazė. Naudodamiesi rusiškais informacinį lauką, tuo pat metu mažinant informacinę intelektualiniais produktais (muzika, literatūra, tele- sklaidą iš išorės ir dirbtinai didinant priešininko infor- vizija) mes supažindiname su jais savo kaimynus, mes macinį apetitą.16 galime užtikrinti pramoninę, ekonominę Rusijos plėtrą Tokiame kontekste mažai ką stebina agresyvus į mūsų gyvenamuosius plotus.“17 Anot jo, rusų pasau- Kremliaus tonas, kai kalbama apie kaimyninių šalių lis turi skleistis akcentuodamas 65-ųjų Pergalės meti- užsienio ir vidaus politiką. Gal tik su Vidurinės Azijos nių šventimą, paramą rusų mokykloms, stumdamas šalimis, kurių režimas Maskvos širdžiai vis dar mie- „Nordstreamą“ (!), steigdamas rusų centrus, statyda- las, santykiai klostosi daugiau ar mažiau draugiškai. mas stačiatikių cerkves.18 Netrukdo net tai, kad, pavyzdžiui, Uzbekistane rusų Pastaruoju metu suaktyvėjo reikalavimas suteikti tautinės mažumos padėtis yra nepalyginamai blogesnė rusų kalbai valstybinį statusą. Apie tai kalba ne vien negu Baltijos šalyse, kurioms nuolat daromas politinis marginaliniai politikai, bet ir Užsienio reikalų ministe- spaudimas dėl tariamo „žmogaus teisių pažeidinėji- rijos Departamento darbui užsienyje su tėvynainiais di- mo“. Pastaruoju dešimtmečiu išaugusios naftos ir dujų rektorius Aleksandras Čepurinas. Beje, 2008 m. lapkritį kainos, „administracinio resurso“ stiprinimas suteikė Vilniuje vykusios IV Baltijos šalių tėvynainių konferen- Kremliui galimybę finansuoti įvairias tėvynainių tapa- cijos rezoliucijoje pabrėžta, kad privaloma rusų kalbai tumo išsaugojimo programas, skatinti jų persikėlimą į suteikti oficialų statusą, būtina priešintis „akultūracijos Kaliningrado sritį, steigti radijo ir televizijos kanalus, ir asimiliacijos procesams, taip pat bandymams peržiū- leisti propagandinius leidinius ir aktyvinti kultūrinę in- rėti istoriją“. vaziją į kaimyninių šalių virtualią erdvę įtraukiant juos Maskva nesuinteresuota, kad Baltijos šalių rusa- į savo network. kalbiai, priklausantys vadinamajam rusų pasauliui, Forsuotai skleidžiamas mitas apie tėvynainių „dis- integruotųsi į visuomenę tos šalies, kurioje gyvena, o kriminaciją, rusakalbių išstūmimą iš politinio ir viešojo tuo labiau nepritaria kultūrų tarpusavio mainams. Tai gyvenimo Baltijos šalyse.“ Kam skirta tokia propagan- natūralu – integracijai yra svarbus visuomeninis kon- da? Pirmiausia vidaus vartojimui. Rusijos gyventojams sensusas vertinant pagrindinius praeities įvykius, for- pateikiami renovuoti istoriniai mitai, priešų (pribaltų, muojant bendrą istorinę mitologiją, kuria grindžiama gruzinų, banderininkų) įvaizdžiai, kurstantys kseno- valstybės politika ir kuriamos ritualinės formos, vie- fobines nuotaikas. Juk Rusijos politiniam elitui reikia nijančios valstybę. Ar daug Lietuvos rusų organizacijų kaip nors paaiškinti savo piliečiams, kur dingsta mili- ir partijų dalyvauja Vasario 16-osios, Gedulo ir Vilties jardai dolerių, gaunamų iš naftos ir dujų eksporto… dienos, Kovo 11-osios minėjime? Rusijos politiką Baltijos šalyse turėtų įgyvendinti Istorinių vertinimų skirtingumas didina atskirtį, o ji „tėvynainiai“, kurie nėra Rusijos piliečiai. Geopolitikos stabdo integracijos procesus Latvijoje ir Estijoje. Lie-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 13 tuva tokių problemų iš esmės neturi, tačiau ir pas mus 9 Пётр Вайль, Kaртa Рoдины, Mосква, 2007, с. 403. bandoma manipuliuoti tariamu rusų tautinės mažu- 10 „Ir dabar galiu aiškiai prisiminti tą mūsų buto kambarį, kuriame gyveno mos teisių gynimu. Ne paskutinis vaidmuo čia tenka mano dėdė su šeima. Sąmonės akimis matau už stiklinių bufeto durų tarsi ir Maskvos finansinei paramai, kuri teikiama įvairioms antikvarinėjė parduotuvėje išdėliotą nuostabią porcelianinių žvėrių ir fėjų tėvynainių „gynimo“ organizacijoms. figūrėlių kolekciją, magiškais vaizdais ištapytas vazas ir indus. Šio lobyno Po isterijos, kilusios dėl „bronzinio kario“ paminklo centre stovėjo didžiulis porcelianinis laikrodis su angelais ir kupidonais, Taline, Estijos politikai suvokė, kad integracinis projek- saugančiais jo ciferblatą su varpais. Kiekvieną kartą, kai svečiai imdavo tas žlugo. Tad buvo iškelta idėja nenorinčius kultūriškai žavėtis šiuo stebuklu (pačiame niūrios stalininės Maskvos viduryje), mano integruotis rusakalbius patraukti ambicingu projektu, dėdė apsimestinai abejingai numojęs ranka, kad užmaskuotų didžiausią skirtu visiems Estijos piliečiams. Kitaip tariant, paban- savo pasididžiavimą, paaiškindavo: „Tai trofėjai.“ Šios gėrybės, suprantama, dyti sukurti tokią gerovės valstybę, kuri pagal socialinės buvo trofeinoje dobro – tai, ką marodieriaudami sovietų kareiviai, nusiau- apsaugos ir ekonomikos lygį būtų panaši į Šiaurės šalis bę Veimaro ar Berlyno namus, parsigabeno su savimi į Rusiją iš Vokietijos. (vienas iš žingsnių šia linkme – siekis įsivesti eurą). Ti- Svarstau, ką jautė mano senelis žiūrėdamas į vokiškos jo praeities Berlyne kėtina, kad tada sumažėtų rusakalbių orientacija į Ru- reliktus, dabar demonstruojamus kaip karo laimikis, – tuos oficialiai sank- siją ir jie bandytų atsikratyti primetamo „penktosios cionuoto plėšimo, kuriame išdidžiai dalyvavo ir jo sūnus, daiktinius įrody- kolonos“ vaidmens. Toks „traukos principas“ pasiteisi- mus.“ (Z. Zinik, Istorijos vagys, Kultūros barai, 2009, nr. 11, p. 25.) no Vakarų Vokietijoje, kai VFR ekonominė ir socialinė 11 Rusijos politikai ir žiniasklaida vartoja terminą „Pribaltika“, pabrėždami, kad gerovė tarsi magnetas pradėjo traukti VDR gyventojus Baltijos šalys yra didžiojo kaimyninio geopolitinio darinio priedėlis. ir jie pateko į demokratinės Vakarų sistemos įtaką. 12 Natūralu, nes Vokietija (ekonominė galia) ir Prancūzija (politinis ir ideolo- Galbūt estai, kaip visada pirmieji, pasiūlė raciona- ginis aspektas) gali tapti Rusijos (karinė galia) sąjungininkėmis formuojant liausią sugyvenimo kelią? aljansą, gebantį pasipriešinti globaliai JAV įtakai, kaip to ir siekia Kremliaus strategai. 13 Л. Воробъева, История Латвии от Российской империи к СССР, Книга 1, Mосква, 2009. 1 Выступлениие на III Всемирном Конгрессе российских соотечествен- 14 Ю. Громыко, М. Калашников, Лёгкое бремя империи. Зачем оно нужно ников Президента России Дмитрия Медведева, Балтийский Мир, 2009, России и миру? Балтийский Мир, 2007, но. 4. но. 6, с. 16. 15 „Rusai dažnai kartoja: Vakarai Rusijos nemėgsta. Kai kalbama apie valstybes – 2 М. Демурин, Прибалтика, что окрыляет, а что унижает, Балтийский ne meilė svarbu, čia veikia kitos kategorijos: pasitikėjimas, patikimumas, drau- Мир, 2008, но. 1, с. 25. giški santykiai. Vakarai politiškai nepasitiki Maskva, jos prisibijo, nes turi tam 3 G.Vitkus, Diplomatinė aporija: tarptautinė Lietuvos ir Rusijos santykių norma- pagrindą: naujausioje istorijoje Rusija padarė viską, kad jos bijotų ir ja nepasiti- lizacijos perspektyva, Vilnius, 2006, p. 58–59. kėtų. O kuo daugiau ji kalba apie savo ypatingą kelią, tuo didesnę kelia baimę. 4 Žr.: Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Antrojo pasaulinio karo pabaiga Įsivaizduokite kaimyną, kuris vis šneka apie išskirtinį savo kelią – velniai žino, Rytų Prūsijoje: faktai ir istorinės įžvalgos, Klaipėda, 2009, t. XVIII. ko iš jo tikėtis: gal žibalo išgers, o gal ir peiliu smeigs.“ ( Пётр Вайль, Kaртa 5 A Writer at War: Vassily Grossman with the Red Army, 1941-1945, Edited by Рoдины, Mосква, 2007, с. 390. Anthony Beevor and Luba Vinogradova, New York, 2005. 16 Žr. E.A.Smith knygą „Effecs-based operations. Applying network-centric 6 Writer at war..., p.325 warfare in peace, crisis and war“(Washington, 2002), kurią dažnai cituoja 7 M. Zeidler, Kriegsende im Osten: Die Rote Armee und die Besetzung A.Duginas. Deutschlands östlich von Oder und Neisse 1944–1945, München, 1996, 17 Сотрудничество по зову сердца, Балтийский Мир, 2009, но 5, c. 20. S.163. 18 А. Заренков, Задачи публичной миссии Русского Мира, Балтийский 8 V. Vareikis, Kontroversiniai Antrojo pasaulinio karo vertinimai, Acta Historica Мир, 2009, но. 5, c. 72. Universitatis Klaipedensis. Antrojo pasaulinio karo pabaiga Rytų Prūsijoje: fak- tai ir istorinės įžvalgos, Klaipėda, 2009, t. XVIII, p. 22–23.
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Tomas Kavaliauskas
Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvė prieš 1989-uosius ir po jų
psiriboti vienu galutiniu atsakymu, paaiškinančiu Egzistencinį norą šlietis prie Vakarų Europos vaizdin- Apolitinį gyvenimą, reikštų išeiti „moralinių atos- giausiai išreiškė rytų vokiečiai, 1989-ųjų lapkričio 9 d. nu- togų“, – savo „Pragmatizmo teorijoje“ teigia Williamas griovę Berlyno sieną. Tačiau Baltijos kelias taip pat ne ką Jamesas. Isaiah Berlino įsitikinimu, įvairios socialinės ir mažiau vaizdingas. Vokiečiai skaldė mūro luitus,o lietuviai, politinės teorijos kuriamos todėl, kad nesutariama dėl latviai ir estai susikabino karštais delnais. Michailas Gor- gyvenimo tikslų, nes jų yra daug ir jie „nuolat tarpusa- bačiovas, žinoma, nedarė nei to, nei ano, bet vis tiek gavo vyje konkuruoja“, antraip Rojaus sodo protėvius būtume Nobelio Taikos premiją – nors jis ir neperkirpo simbolinės seniai palikę ramybėje. Lygiai taip pat skeptiškai jis verti- raudonos juostelės su kaspinėliu, leisdamas buvusiai „so- na ir išankstinius susitarimus dėl tikslų, nes tada lieka tik cializmo pasiekimų vitrinai“ pulti į glėbį „supuvusiems Va- pasirinkti priemones jiems pasiekti, o tai jau ne politinis, karams“, bet buvo atlygintas už tai, kad netrukdė to daryti. bet techninis klausimas. „Manyti, kad visos vertybės gali Baltijos kelias, 1989-ųjų rugpjūčio 23 d. nusidriekęs nuo būti surikiuotos vienoje skalėje taip, kad vien žvilgs- Vilniaus iki Rygos ir nuo Rygos iki Talino, – taip pat neįti- nio pakaktų aukščiausiajai nustatyti, reikštų falsifikuoti kėtinas veiksmas, išreiškęs politinę valią ir egzistencinį po- mūsų žinojimą, kad žmonės yra laisvi veiksniai, o mo- reikį išsilaisvinti iš okupacinio sovietų režimo ir paskelbti ralinį sprendimą laikyti veiksmu, kurį galima atlikti su Baltijos šalių nepriklausomybę. Tačiau teisę į laisvę Vidurio logaritmine liniuote.“1 Štai kodėl tie, kurie tiki galutiniu Europai dar reikėjo išsikovoti. proto triumfu ar proletariato revoliucija, turėtų tikėti ir Laisvės siekta ir 1956-aisiais Budapešte, ir 1968-aisiais tuo, kad politines ir moralines problemas galima redu- Prahoje. Vis dėlto, nepaisant ryžto ir aukų, nemelavo tik kuoti iki technologinių.2 trečias kartas ir po paskutinio bandymo nusimesti okupa- Pasak Berlino, universalus susitarimas dėl politinių tiks- cinio režimo primestą tvarką turėjo praeiti dar daugiau kaip lų, neva užtikrinantis tobulą socialinę harmoniją, elimi- dvidešimt ilgų gyvenimo nelaisvėje metų. nuotų pačią laisvę, nes laisvė – tai galimybė pasirinkti, ką Iki 1989-ųjų terminas Vidurio Europa apskritai nebuvo ir kaip veikti. Šis Oksfordo profesorius, būdamas liberalas, vartojamas. Žemynas buvo padalytas į dvi dalis – „civili- traktavo ją kaip didžiausią vertybę. Negali dominuoti viena zuotą“ Vakarų ir „necivilizuotą“, „neprogresyvią“, „antiva- marksistinė politinė filosofija, daugybė idėjų turi būti dis- karietišką“ Rytų Europą. Kaip ir Berlynas. BBC radijas, kai kutuojamos, kad galėtume laisvai pasirinkti. Atviras mąsty- kalba apie posovietinę Vidurio Europą, net ir šiandien vis mas randa atsakymus į įvairius politinius klausimus. dar ima ir lepteli: the former Eastern Europe, suprask, toji Vidurio Europa 1989-aisiais atsuko nugarą sovietinei „buvusioji Rytų Europa“. Ir tai sako profesionalūs žurna- marksizmo ideologijai, kuri per prievartą diegė vieną visai listai, tarsi Rytų Europa iš tikrųjų galėtų virsti ,,buvusiąja “, žmonijai bendrą tikslą. Galbūt sovietai ir iškraipė Marxo t. y. tarsi geografinis „vienetas“ galėtų „persikelti“ iš vienos filosofiją, bet marksizmas jiems labai pravertė kaip įrankis vietos į kitą. Suprantama, 1989-aisiais ne Rytai pasislinko į kritikuoti liberaliems Vakarams, peršantiems naują de- žemyno vidurį, o pasikeitė geopolitinis jų statusas – posakis mokratijos versiją ir kapitalistinę ekonomiką. O 1989-ieji the former Eastern Europe turi geopolitinę, o ne geografinę tapo ideologinio posūkio 180 laipsnių kampu metais. Bent prasmę. 1989-ieji yra Vidurio ir Vakarų Europos geopoliti- taip atrodė revoliucinio įkarščio apimtiems protams. nės konsolidacijos pradžia.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 15 Vidurio Europa iki 1989-ųjų neturėjo laisvės, tačiau puo- Neverta nė sakyti, kad šiame propagandiniame diskurse selėjo jos ilgesį. Laisvė atėjo, kai griuvo Siena – fizinė ir sim- tokiems kaip Havelas nebuvo vietos. Disidentinė mintis bolinė. To pasiekti padėjo Vidurio Europos gyventojų so- buvo nepriimtina, nes neturėjo nieko bendra su laisve pagal lidarumas ir valia, išreikšta masinėmis demonstracijomis. sovietinę doktriną. Tas pats ir su informacijos draudimu – Pasak Berlino, tai laikytina negatyvios laisvės etapu, nes čia esą jos pateikiama pakankamai. Koks informacijos kiekis „laisvės gynimo tikslas negatyvus – atsikratyti kišimosi.“3 yra pakankamas, suprantama, irgi sprendė valdžia. Tačiau, „Negatyvi“ laisvė susijusi su atsakymu į klausimą: „Kokios pasak Havelo, nebuvo būtina tikėti šiais propagandiniais erdvės ribose subjektui – asmeniui ar asmenų grupei – lei- teiginiais. Pakako susitaikyti su melu, suklastotą gyvenimą džiama ar leistina daryti tai, ką jis sugeba, arba būti tokiam, priimti kaip tikrą, autentišką. Kitaip tariant, „reikėjo apsi- koks jis galėtų būti, jei nesikištų kiti asmenys?“4 mesti, kad neapsimeti,“ – rašė jis minėtoje esė.7 Vidurio Europa beveik pusę amžiaus buvo priklausoma Praėjus dvidešimčiai metų, tapo akivaizdu, kad posakis nuo kitų primestos tvarkos, kiti nustatydavo, kas leidžiama, „gyvenimas tiesoje“, arba ,,gyvenimas demokratinėje tie- o kas neleistina, todėl daryti to, ką sugeba, arba būti tokiais, soje“, nėra tiesiog naivus, jis netgi klaidinantis. Pereinant kokie galėtų būti, jei kiti nesikištų, vidurio europiečiai ne- iš socializmo į kapitalizmą, nuo vienintelės „teisingos“ ko- galėjo, nes juos varžė pati politinė ir ekonominė sistema. munistinės ideologijos į ideologinį pliuralizmą, deja, taip ir Vidurio Europos nepriklausomybės sąjūdžių lyderiai siekė nebuvo sukurtos sąlygos gyventi tiesoje. Havelas tikėjo(si), fundamentalaus perėjimo iš socialistinės ekonomikos į ka- kad pergalė prieš režimą atneš nekorumpuotą laisvę. Vidu- pitalistinę, iš komunistų partijos režimo į pliuralistinę de- rio ir Rytų Europos žmonės 1989-aisiais net neįsivaizdavo, mokratinę politinę sistemą. Tai ir yra negatyvi laisvė. kad ir toliau jų šalis valdys sovietiniai konformistai. Toks Pozityvios laisvės apibrėžimas prasideda nuo klausimo: valdymas, beje, itin įsigalėjęs Rumunijoje ir Bulgarijoje, kur „Kas yra kontrolės ir kišimosi šaltinis, galintis spręsti, ką komunistai pereinamuoju laikotarpiu veikė ypač aktyviai. kažkam geriau daryti ar kokiam geriau būti?“5 Pasak Berli- Baltijos šalyse komunistai gudriai pakeitė kaukę, kad prisi- no, pozityvi laisvė susijusi su individo noru, kad gyvenimas taikytų prie demokratijos. ir sprendimai priklausytų nuo jo paties, o ne nuo kokių nors Būta ir kitokio pobūdžio nusivylimų, antai Lenkija išorinių jėgų: „Labiausiai aš noriu susivokti kaip mąstanti, buvo sukrėsta, kai paaiškėjo, kad žinomi aukšto rango valinga, veikli būtybė, atsakinga už savo pasirinkimus ir su- kunigai kolaboravo su KGB – beje, tai specifinis posovie- gebanti juos paaiškinti per savo paties idėjas bei tikslus.“6 tinio regiono prieskonis. Pažvelgę posovietinių Rytų pusėn, Kai 1989-aisiais minios sveikino demokratiją ir kapita- matome Ukrainą, negailestingai padalytą į dvi dalis: prova- lizmą, buvo daroma prielaida, kad Vidurio Europos vals- karietiškąją ir prorusiškąją, nes ir pasaulėžiūra, ir vertybės tybės nori būti atsakingos už savo pasirinkimus, pagrįstus vienoje ir kitoje pusėje yra skirtingos prigimties. Čia demo- savo pačių idėjomis ir tikslais. Idealistiniais 1989-aisiais tai kratija – tik įrankis kovoti tarpusavyje Ukrainos Rytams ir reiškė, kad pagaliau pradedama „gyventi tiesoje“ po ilgų Vakarams, „teisiesiems“ su „klystančiaisiais“, tarytum vieni dešimtmečių gyvenimo mele... Václavui Havelui ,,gyveni- jau norėtų gyventi tiesoje, o kiti – vis dar – mele. Tačiau kas mas mele“ reiškė laisvo žodžio draudimą, kuris buvo vei- posovietinėje erdvėje yra tiesa, o kas – melas?.. dmainiškai vadinamas aukščiausia laisvės forma. Taip čekų Sumaištinga posovietinių šalių dabartis rodo, kad disidentas rašė esė „Bejėgių galia“ (1978). pereinamuoju laikotarpiu 1989-ųjų idealai buvo nuvai- Draudimas laisvai kalbėti buvo vadinamas aukščiausia nikuoti. Vis dėlto jie nėra prarasti. Tai patvirtina ir fak- laisvės forma todėl, kad sovietinis proletariatas, Sovietų Są- tas, kad demokratiniai rinkimai Vidurio Europos šalyse jungos piliečiai ir Varšuvos pakto šalių gyventojai esą net iš esmės skiriasi nuo rinkimų Lukašenkos Baltarusijoje nenorėjo pasakyti ko nors alternatyvaus jau įsigaliojusiai ar Putino ir Medvedevo Rusijoje, Janukovyčiaus ir Ty- ir patvirtintai „tiesai“ apie įdiegtą socializmą. Visi piliečiai, mošenko Ukrainoje. Vidurio Europos šalims, priklau- tapę „draugais“, oficialiai iš tikrųjų buvo laikomi laisvais. sančioms ES, nekyla grėsmė kaip Ukrainai ir Moldavijai
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 nuolatos svyruoti tarp demokratijos ir autoritarizmo. O kas yra toji neprietaringa istorijos interpretacija? Ką Taigi 2004-ųjų gegužės 1-ąją referendumu patvirtintas reiškia „nesukompromituotas laisvės idealų požiūrio taš- noras įstoti į ES buvo lemiamas įvykis, užtikrinęs pozity- kas“? vią Vidurio Europos laisvę, tačiau tik kuriam laikui, o ne Simecka neįvertina 1989-ųjų prielaidų. Taip, jis jas pripa- amžiams.... Vadinasi, ir šis pasakojimas neturi laimingos žįsta, bet mano, kad jos trukdo mąstyti laisvai, be prietarų. pabaigos garantijos... Šis Slovakijos eseistas tiki, kad galima visiškai objektyviai *** pažinti istoriją. Aš manau atvirkščiai – mąstymas be prielai- Slovakų intelektualas, redaktorius Martinas Simecka dų iš viso yra neįmanomas. Tai reiškia, kad ir ta jaunesnioji, mano, kad ir po dvidešimties metų vis dar nesame laisvi, demokratijos sąlygomis užaugusi karta taip pat turės savo neįstengiame pažvelgti į savo praeitį objektyviai. Mūsų at- prielaidas, žinoma, kitokias, ir iš jų perspektyvos prabils mintis, siekianti sovietinius laikus, yra gyva, tačiau mes iki apie sovietinę patirtį. Ar jie išvengs šališkumo? šiol nesupratome, kas yra laisvė. Pasak Martino Simeckos, Sovietizacijos patirties prielaidos priklauso tiems, kurie „esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę nebuvo laisvi ir kuriems nebuvo leista garsiai sakyti, ką gal- ir pasiskiria gydymą. [...] Tikiu, kad praeitį galima tinkamai voja ir kuo tiki. Nereikėtų stebėtis, kad tie „laisvieji“, kurie interpretuoti tik vienui vienu būdu – žvelgiant į ją iš nesu- gyveno kitoje Europos pusėje ir galėjo viešai sakyti, ką gal- kompromituotų laisvės idealų požiūrio taško. Ir vieninte- voja, gana narsiai priešinosi Varšuvos pakto ir Sovietų Są- liai, kurie gali tą padaryti teisėtai, nes nėra saistomi ryšių su jungos byrėjimo procesui. Tai itin svarbu. Antai Margaret praeitimi, yra jaunesnės kartos žmonės.“8 Tik nauja karta, Thatcher rėmė Michailo Gorbačiovo strategiją, kad Rytų ir neturinti totalitarizmo patirties, galės teisingai pažvelgti į Vidurio Europos šalių reformos nebūtų siejamos su Var- Vidurio ir Rytų Europos istoriją... šuvos pakto kvestionavimu. Tai reiškia, kad 1989-aisiais Kas gi yra tas „natūralus laisvasis pasaulis“, kurio kalbos Didžioji Britanija laikėsi didžiosios išdavystės, įvykdytos sovietmečio kartoms mokytis jau per vėlu (?), bet kuriuo Jaltoje, linijos. 1989-ųjų birželio 12 d. Vokietijos kancleris tiki Simecka? Ar tai Vakarų Europa, kuri nebuvo okupuota? Helmutas Kohlis pareiškė: Vokietija nesikiš į Lenkijos ir Ar istorinis faktas, kad kuri nors šalis išvengė okupacijos, Vengrijos reikalus, o vengrams nereikia skubinti įvykių, savaime garantuoja laisvą mąstymą? Jei taip, iš kur tada at- antraip tie įvykiai taps nebekontroliuojami. Giovanni’s sirado disidentai? Kokia kalba jie kalbėjo 1989-aisiais Ber- Januzzi’s, Europos Bendrijos Politinio bendradarbiavimo lyne, Vilniuje ir kitur, 1968-aisiais Prahoje, o 1956-aisiais pirmininkas, pareiškė, kad Europos stabilumo labui Ven- Budapešte? grijos pareiga yra likti Varšuvos pakte. Austrijos socialistai Kas yra tasai lakmuso popierėlis, padėsiantis atskirti Vengrijos ambasadoje Vienoje išdėstė susirūpinimą dėl ga- grūdus nuo pelų, t. y. laisvus nuo nelaisvų? Ar laisvais lai- limos anarchijos kaimyninėje šalyje ir pareiškė, kad „Ven- kytini žmonės, nesusidūrę su totalitarizmu? Ar tai sąlyga, grija turi liautis buvusi Europos galvos skausmu.“9 leidžianti būti „natūraliai laisvam žmogui“? Jei taip, tai ko- Vidurio Europa pokarinę istoriją interpretuoja ir inter- dėl Paryžiaus jaunimas 1968-aisiais flirtavo su komunizmu, pretuos visai kitaip negu tie, kuriems Geležinė uždanga palaikomas tokių intelektualų kaip Jeanas Paulis Sartre’as, buvo tik istorinis rekvizitas, o ne kasdienybės realija. Turi egzistencializmo filosofijos klasikinė figūra?.. būti vertinama būtent gyvoji komunizmo ir sovietinės oku- Kas yra „laisvo žmogaus“ kategorija? Ką reiškia būti pacijos atmintis, nes ji unikali ir laikina. Ji gyva tol, kol yra laisvam? Ar gimusieji anapus Geležinės uždangos a prio- žmonių, kurie iš patirties žino, kas yra sovietų režimas su ri yra apkrėsti nevisavertiškumo virusu? Be to, ką reiškia KGB infrastruktūra. Istorinė interpretacija, paremta tokio- „anapus“? Anapus Sienos į Vakarus ar į Rytus ? Ar vidu- mis prielaidomis ir tokiais prietarais, turi pranašumų prieš rio ir rytų europiečių svarstymai bei vertinimai irgi turė- vadinamąją „nešališką“ interpretaciją. Kaip rytoj bus verti- tų būti laikomi antrarūšiais, nes, mat, jie (mes?) buvome namas „subjektyvus“ Vidurio Europos požiūrio taškas ir jo (esame?) „anapus“ ne į tą pusę, t.y. į Rytus?.. prielaida – Ribbentropo–Molotovo paktas ir Varšuvos su-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 17 tartis? Šioje prielaidoje slypi istorinės interpretacijos esmė. Tačiau tokią laikyseną galima pavadinti nebrandžia.11 Tada, Pakeiskime šią prielaidą ir pakeisime interpretacijos kryptį. 2003-iaisiais, siekta užsitikrinti laisvės, pasiektos 1989-ai- 1989-ieji – tai bendros valios produktas. Bendra politinė siais, saugumo garantijas. žmonių valia Vidurio ir Rytų Europoje lėmė istorinį pokytį. Vengrų autorė Marianna Kiscstari 1989-uosius taikliai Tai pasiekimas, kurį nauja, demokratijos sąlygomis augusi įvardijo annus mirabilis.12 karta gali tik pakartoti, bet vargu ar jį pranoks. Tačiau ir tam, Bet iš šiandienos perspektyvos akivaizdu, kad tais „šven- kad pakartotų, reikia išsiugdyti poreikį. Praėjus dvidešim- tais ir stebuklingais“ metais platoniškasis idealas nebuvo čiai metų po 1989-ųjų, jau nebejaučiamas negatyvios laisvės įgyvendintas. Tie metai simbolizuoja sunkiai įveikiamą poreikis, kai trokštama nusikratyti prievartos pančių, dabar slenkstį – posovietinio virsmo pradžią. Žinoma, žvelgiant siekiame pozityvios laisvės, t. y. norime patys konstruktyviai retrospektyviai, 1989-ieji išvadavo Rytų ir Vidurio Europą, valdyti save. Tik tą „konstruktyvumą“ daugelis jau supranta net ir pačią Rusiją, iš „blogio imperijos“ gniaužtų… kaip gebėjimą įsisavinti Briuselio direktyvas... 1989-ieji yra dieviški ir stebuklingi, bet ne Dievo dova- Isaiah Berlinas teigė, kad laisvė yra galutinis žmonių na. Laisvė buvo ne suteikta, o iškovota. Dainuojančios re- tikslas. Tačiau nepasakė, kad šis tikslas yra apgaulingas, nes voliucijos pergalė Baltijos šalyse nebuvo hegeliškos istori- nuolat šmėkščioja klausimas: o ką veikti su laisve, kai ji jau jos nulemta, tarsi pačioje istorijoje būtų glūdėjusi 1989-ųjų pasiekta? Vidurio europiečiai žinojo, kad, atgavę laisvę, jie ja pergalė, jos neišvengiamybė. Ją lėmė bendras regiono tikslo pasinaudos kapitalistinei ekonomikai ir politinei demokra- suvokimas. tijai kurti. Manyta, kad siektinas idealas – Vakarų Europos Pasak Aristotelio, tikslų yra daug – vieno siekiama dėl gyvenimo standartai ir pliuralizmas. Bet šiandien vartoji- kito, tačiau yra ir galutinis tikslas, kurio siekiama dėl jo pa- mo šišą pristabdė finansinė krizė, o tai reiškia, kad ir Vakarų ties, – tai laimė. 1989-aisiais mūsų tikslas buvo išsivaduoti ir Europos gyvenimo standartų įgyvendinimas pristabdytas. šio tikslo siekėme dėl jo paties, kaip politinės laimės. Bet vis tiek svarbiausiu tikslu laikomas vartotojiškumo ska- Kalbant Martino Heideggerio terminais, egzistencinė tinimas regione, kad tik vėl būtų užvestas vartojimo variklis. nuotaika atskleidžia Būties modusus. Vidurio Europos eg- Regis, dvasingesnių tikslų nebėra. Bet ar tikrai taip? zistencinė nuotaika iki 1989-ųjų bylojo, kad laisvė – tai ga- 2003-iaisiais, visai prieš stojant į NATO, Vilniaus de- lutinis šios žemyno dalies tikslas. Šiandien toji nuotaika iš- šimtukas, kurį sudaro Vidurio Europos šalys, parėmė JAV garavusi, bet ji lėmė, kad geopolitinė Vidurio Europos esmė administraciją drauge su Didžiąja Britanija dėl invazijos tapo kitokia. Ir yra kitokia. Bent jau kol kas... į Iraką. O Jacques’as Chiracas ir Gerhardas Schröderis su Laisvę galutiniu žmogaus tikslu laikė ir Berlinas, tačiau Vladimiru Putinu tam karui priešinosi. klausė: „Kokia laisvės vertė, kai nėra tinkamų sąlygų ja „JAV ir Britanijos poziciją Vilniaus dešimtukas palaikė pasinaudoti?“13 Kokias sąlygas Vidurio Europa paveldėjo ne dėl švento troškimo pakeisti Huseino režimą ar sunai- 1989-aisiais? Jos buvo labai trapios ir neužtikrintos (karinis kinti jo neva turimą masinio naikinimo ginklą, o būdamas silpnumas, laukinis kapitalizmas, pirmųjų demokratinių diplomatiškai tiek nuovokus, kad nesisolidarizuotų su tais, institucijų neatsparumas korupcijai…). Kilo neatidėliotina kurie, spausdami Putino ranką, nė nepastebi, jog ši ranka būtinybė sukurti geresnes sąlygas naudotis pozityvia laisve. ištiesta per postsocialistinių šalių teritoriją.“10 Tačiau ir praėjus dvidešimčiai metų Vidurio Europos Pripažįstu, kad šie mano žodžiai pagrįsti realpolitik, mo- šalys vis dar nesusikūrė tinkamų sąlygų pozityviai laisvei ralė čia atskirta nuo politikos. Išeitų, kad požiūris yra maki- reikštis. aveliškas. Tai reiškia, kad Vidurio Europai nerūpėjo, ar tei- Varšuvos pakto Lenkija davė pasauliui Popiežių, kuris singas karas Irake, ar ne, ji skubėjo užsitikrinti Vašingtono tikėjo, kad laisvės idealas yra metafizinis, pasiekiamas dva- pasitikėjimą ir narystę NATO. Greičiausiai Vilniaus dešim- siškai ir politiškai tobulėjant. Laisvė yra ne tik politinė, bet tukas net nemanė, kad elgiasi makiaveliškai, jam rūpėjo iš- ir religinė vertybė, nes negalima žeminti kito žmogaus, at- saugoti proamerikietiškumą savo regioninio intereso labui. imti iš jo teisės išpažinti savo įsitikinimus. Jonas Paulius II
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 tikėjo, kad Lenkija, katalikiška šalis, gali įlieti dvasingumo gu ar bus išspręsti artimiausioje ateityje. 1989-ieji reiškia pernelyg vartotojiškiems Vakarams. Vylėsi, kad posovietinė ne tik didžiąją demokratijos idėjų, solidarumo, žmogaus Vidurio Europa suteiks Vakarams vertybinį laisvės pojūtį. teisių pergalę, bet ir didįjį jų pralaimėjimą – prisiminkime Šiandien toks tikėjimas atrodo pernelyg optimistiškas. žudynes Tianmenio aikštėje ir autoritarinę komunistų kon- Nesibaigiančios moralinės kolizijos ir vertybinė destruk- solidaciją Kinijoje, kur vis dar nepaisoma žmogaus teisių. cija verčia net klausti, ką iš tikrųjų žinome apie laisvę. Vidu- 1989-ieji ženklina ne tik Berlyno sienos griuvimą, paska- rio europiečiams pasisekė garbingai išlaikyti negatyviosios tinusį Vokietijos, o galiausiai ir Europos susivienijimą, bet laisvės egzaminą, tačiau pozityvioji laisvė juos paklupdė – ir naujos bjaurios sienos iškilimą Lenkijoje, naujos izolia- tokiam egzaminui nebuvome tinkamai pasirengę. cijos ir naujų riboženklių Europoje radimąsi. [...] Mums reikia tai aptarti ir atminti, kad 1989-ieji nebuvo istorijos Post Scriptum pabaiga – greičiau naujų istorinių iššūkių bei naujų, netgi dar labiau komplikuotų, problemų pradžia.“15 Lenkų režisierius Marcelis Łozińskis dokumentiniame Mykoła Riabczukas, 2002-aisiais pelnęs Lenkijos ir filme „89 mm Europa“ pasitelkė tokią metaforą, bylojančią Ukrainos susitaikymo apdovanojimą, fakto, kad pagaliau apie Europos padalijimą: „Traukiniai iš Vakarų Europos pakilo Geležinė uždanga, nesureikšmina kaip stebuklo, sustoja Breste, kad juos perstatytų ant rusiškų bėgių, kurie 1989-ųjų nelaiko annus mirabilis, bent jau todėl, kad iškilo yra 89 mm platesni. Iš Paryžiaus Maskvos kryptimi atvyks- nauja geopolitinė siena, atskyrusi Lenkiją ir Ukrainą. ta traukinys. Vagonai su keleiviais pakeliami, o vagonų ra- Tokio pobūdžio 1989-ųjų perspektyva skiriasi jau tai pakeičiami, kad galėtų vykti į buvusią Sovietų Sąjungą. gerokai daugiau negu 89 mm... [...]1990-aisiais, kai kūrėme filmą, būta iliuzijų, kad pasau- lis integruojasi, nyksta linijos, nubrėžtos tarp klasių, tautų, 1 Isaiah Berlin, Dvi laisvės sąvokos, p. 1. Prieiga internetu: http://www.lrinka. sistemų ir tarp žmonių. Tačiau jokio progreso nepasiekta. lt/Skaitiniai/Laisvoji%20rinka/berlin.pdf 2 Bėgių plotis Vakarų ir Rytų pusėse skirsis visada.“14 Ibid., p. 1 3 Ibid., p. 5. Ar ateis tokia diena, kai visa Europa – Vakarų, Vi- 4 Ibid., p. 1. durio, Rytų – turės vienodus politinius bėgius? Deja, 5 Ibid., p. 1. tai neįmanoma, kol Europos tautos taip skirtingai in- 6 Ibid. p. 7. terpretuoja savo praeitį – Antrojo pasaulinio karo, 7 Václav Havel, (1985) The Power of Powerless. Edited by John Keane, with an trėmimų, Holokausto, sovietinio išlaisvinimo, virtusio Introduction by Steven Lukes London: Hutchinson. nauja okupacija, Berlyno sienos sumūrijimo ir jos griu- 8 Martin Simecka, (2009) Dar nelaisvi. Kultūros barai, Nr. 6, p. 7–8. 9 vimo… Juk ir Baltijos kelio supratimas skiriasi ir, ko Plačiau žiūrėti: László Borhi, (2009) A Reluctant and Fearful West: 1989 and Its International Context. The Hungarian Quaterly, p. 66. gero, skirsis visada bent 89 mm… 10 Tomas Kavaliauskas, (2003) Lietuvos politinė dvasia, kultūra ir kasdienybė. Bent 89 mm skirsis ir 1989-ųjų interpretacijos – vieni Kultūros barai, Nr. 10, p. 2. teigs, kad tie metai pakeitė Europos geopolitiką. Tai pozi- 11 Andrius Bielskis, (2003) Tarp dviejų ugnių – Europa versus Amerika? Kultū- tyvi perspektyva. Tačiau, pavyzdžiui, Mykoła Riabczukas ros barai, Nr. 12, p. 12. 1989-uosius vertina iš negatyviosios pusės: 12 Marianna Kiscstari, (2009) Annus mirabilis: the year 1989 in photos. The „1989-ųjų įvykiai plačiai pristatyti ir įsiminti kaip didžio- Hungarian Quaterly, p. 43–61. 13 ji pilietinės visuomenės pergalė prieš komunistų autorita- Isaiah Berlin, Dvi laisvės sąvokos, p. 3. Prieiga internetu: http://www.lrinka. rizmą, Sovietų imperiją ir sovietinę sistemą. Tai švenčiama lt/Skaitiniai/Laisvoji%20rinka/berlin.pdf 14 Marcel Łoziński, DVD, Polska Szkola Dokumentu: Polskie Wydawnictwo Au- kaip bejėgių galios [kursyvas mano – T. K.] triumfas, kaip diowizualne. Europos susivienijimas ir „istorijos pabaiga“. Tačiau viską 15 Mykoła Riabczuk, „What have we achieved in 1989?“ Pranešimas, skaitytas apimančio laimėjimo perspektyva nustumia paraštėn daug konferencijoje „The Year 1989: Image – Memory – Record“, Varšuvos univer- svarbių klausimų, kurių 1989-ieji neišsprendė ir kurie var- sitetas, 2009 m. lapkričio 19–20 d.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 19 Nuomonės apie nuomones
Astrida PETRAITYTĖ
Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis
aulių Kruopį 2009-iesiems einant rudeniop kliuvo pakilus menotyrininkės dr. Nijolės Tumėnie- Sišties suvokiau kaip į mūsų kultūrinę terpę (kiek nės žodis. Bet suerzino, panašiai kaip ir internetinius paburbuliuojančią, bet ganėtinai tykią) įsiveržusį piktžodžiautojus, du dalykai. Pirmas, kai po tikrai gaivalą, taigi – fenomeną. Į šį lygmenį dailininką įdomios fotografo, tikro menininko Juozo Valiušai- iškelia ne jo tapyba, ne tylieji kūrybiniai judesiai, o čio senųjų nuotraukų su kurėnais ir pan. kompozi- būtent garsioji organizacinė veikla – apie „garsumą“ cijos, rodytos ekrane dar prieš pradedant oficialią- sprendžiu iš atgarsių... Juk būtent atgarsiai – aiškus sias kalbas, titruose perskaičiau: iš PASKUTINIO ir intensyvus jų poliarizavimasis į teigiamus ir nei- IDEALIZMO SARGYBINIO SAULIAUS KRUOPIO giamus – sukuria žmogaus darbų „pridėtinę vertę“, kolekcijos, tapo neskanu. Bene paskutinius marški- paprastai nesutampančią su savaimine jų verte... Ne- nius mūsų herojus nusiplėšė dėl Meno, paskutinę sisukioju dailės sferose, todėl negatyvųjį polių dau- duonos kriaukšlę atidavė Dievo labiau pateptam?.. giausia turėjau galimybę pajusti iš anoniminės jo for- Antras. Deja, deja, tiesiog bičiuliška apologetika pa- mos – internetinių komentarų. Štai reakcija į paties dvelkė literatūrologo Regimanto Tamošaičio žodis. S. K. straipsnelį „15-asis Nidos tapybos pleneras“ su Gražu, kad abi puses sieja nuo vaikystės besitęsianti ilgoka, „intriguojančia“ paantraše apie besiliejan- bičiulystė, bet vis dėlto viešą perspėjimą, kad bus ir čius tostus (Literatūra ir menas, spalio 16 d.) buvo kritikuojančių, ir kone grasinimą tiems galimiems gana arši – autorius išvadintas „politruku“ ir pan. kritikams: tegu padaro geriau! – laikyčiau profesi- Žinoma, į internetinę tūžmastį nevertėtų kreipti dė- jos ir kritikų gildijos išdavyste. Plunksnos, teptuko, mesio, tačiau kyla įtarimas, kad tai – ne kokių nors kalto broliai ir sesės, kai jaučiasi įžeisti, gali atrėžti prašalaičių „iš gatvės“, o būtent dailininkų brolijos vienas kitam: nepatinka – padaryk geriau. Bet, jei reakcija. Kito poliaus – apologetiškojo – atstovai ne- tuo principu pasikliauja kritikas, – jis mojuoja balta sislapstydami, t.y. ne virtualiai, apsireiškė po kelių vėliava, sudėjęs kampan savo profesinius ginklus... dienų (spalio 20 d.) knygos „Nida. Brücke. Ekspre- Norėtųsi trumpai drūtai įvertinti šį solidų, svarų sionistinės tapybos plenerų antologija“ sutiktuvėse (vis dėlto 604 p.!) tomą* ir ryžtingai stoti giriančiųjų Vilniaus rotušėje. Tokie renginiai skirti ne kritinei arba peikiančiųjų pusėn, bet... sukrebžda abejonė – pristatomo kūrinio analizei, natūralu, kad čia lyg gal esmė slypi kažkur per vidurį? Po visų šventinių gimtadienio šventėje pabrėžiami nuopelnai ir susi- kalbų minėtame vakare pats knygos autorius suda- žavėjimas liejasi per kraštus. Todėl nė kiek neuž- rytojas (tikiu, kad nuoširdžiai) sakė: ilgai laukiau,
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 kada pasirodys veikalas, skirtas prieškarinei Nidos (net nudžiugsi – kokia turtinga ikonografija!) ir įsi- dailininkų kolonijai, tačiau taip ir nesulaukiau, to- klausytum… Bet tikrai teks brautis pro informacijos dėl teko imtis pačiam... O, kaip mes visi – ypač, ma- sankaupą, o „pakėlęs“ kokį nors jos luitelį, neretai nau, dailininkų flangas ir Mažosios Lietuvos sim- nusivilsi, pasirodo, atsainia ranka buvo švystelėta... patikai – turėtume džiaugtis sulaukę ir pasakojimo Štai I dalis „Pasivaikščiojimas po istoriją. Ilga kelio- apie vaišingojo viešbutininko H. Blode’s įnamius bei nė į Nidą“ pradedama skirsneliu „Lietuva pasaulyje svečius, ir menotyrinės jų kūrinių analizės, ir pačių 1900“, o pastarojo pradžia („Užmiršta gadynė“), ma- reprodukcijų! Kas trikdo? Ambicingas šiandienos tyt, turi daryti įspūdį, kad Mažojoje Lietuvoje siau- dailininkų gretinimasis prie tų, kurių darbai, kaip tėjo visuotinis teroras: „Kraujas ir ašaros, kraujas teigia pats S. K., kabo pasaulio muziejuose? Bet tiek ir ašaros...“ Taip į vieną „matricą“ įspraudžiami ir to, įtikėjus S. K. logika, kad jau penkiolika metų „prūsų lietuviai – išpažįstantys evangelikų liutero- jo organizuojami Nidos plenerai tęsia prieškario nų tikėjimą, ir Rusijos lietuviai – Romos katalikai.“ dailininkų kolonijos tradicijas, leidinio dvilypumas Nepaisant siekio kuo labiau „išgąsdinti“, akivaizdu, atrodytų daugmaž priimtinas… kokios paviršutiniškos įžvalgos, kokia lengva ran- Bet, net jei esi palankiai nusiteikęs Nidos ka daromos išvados ir apibendrinimai: „Buvo tokie plenerininkų atžvilgiu, vartydamas knygą, o juo laikai, kai viskas buvo draudžiama.“ Hm, panašu labiau nuosekliai ją skaitydamas, klaustukų ir ne į istorinį faktografinį, bet į romantinį legendinį galvosūkių neišvengsi. stilių… O ir prie faktų pereinant, netikėtos jungtys Užtenka perskaityti Įvadą (suskaidytą skirsne- (ar?) iškritusios takoskyros labiau klaidina, negu liais), kad imtum įtariai žvelgti į šią grandiozinę apšviečia: štai nuo Tilžėje spausdinamų lietuviškų idėją, o ypač į jos realizavimą. Tiek jau to, kad me- maldaknygių, laikraščių, knygų, gabenamų į cari- notyrininkų Nijolės Tumėnienės ir Vido Poškaus nės Rusijos pavergtą Lietuvą, iškart pereinama prie straipsneliai ne itin informatyvūs, kad Virginijaus tokio konstatavimo: „Spaudos darbą dirbo dr. Jonas Kinčinaičio interviu su Saulium Kruopiu ištęstas ir Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, zana- (natūraliai) subjektyvus, bet, kai prisikasi iki pasku- vykai Jonas Adomaitis-Šernas, Jonas Kriaučiūnas, tinio skirsnelio – Arvydo Juozaičio esė „Čiurlionio Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Kazys Grinius lietuviškumas: Simbolizmas prieš dekadansą“, imi abe- ir daugybė kitų“ (p. 33). Bene Tilžėje? Keistoka ir joti savo gebėjimu suvokti realybę. Juk neįtikėtina, kad afektacija, su kuria pristatomas mažlietuviškas at- leidinyje, skirtame senajai ir naujajai dailininkų koloni- virukas iš 1900 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje: jai Nidoje, kalbama apie Čiurlionį! Lengviau atsidusau „Jūs tik įsivaizduokit, koks drąsus ir patriotiškas grįžusi prie turinio ir pamačiusi, kad ten šis skirsnelis užrašas“ – taigi tasai „Gruss aus Lithauen“ (autoriui vadinasi tik: „Simbolizmas prieš dekadansą“ – taigi, norėčiau priminti: „Lietuvos departamentas“, „Lietu- tiek tos bėdos, kad nesugebi struktūruoti ir sisteminti vos provincija“ bene iki 1818 m. buvo oficialus Prū- prieš tavo akis paskleistų turtų. Sudarytojo gudravimas sijos/Vokietijos administracinis padalinys, o ir vėliau išduoda, kad ir jis pats nujaučia: šis entuziastingai mi- „Prūsų Lietuva“ liko, taip sakant, etnografiniu regio- čiuriniškas atskirų fenomenų kryžminimas vargu bau nu, kurį įvardyti nebuvo baidomasi). Kruopis ne- duos susifantazuotąjį vaisių. atsistebi: Lietuvos nebuvo, buvome carinės Rusijos Taigi jau Įvadas nuteikia žengti į knygos lauką provincija, „o Paryžiuje lyg kokiame Visatos centre tarsi į sendaikčių turgelį, kuriame apstu ir antikva- Mažosios Lietuvos atstovai – Tilžės lietuviai ir spec. rinių vertybių, ir kičinių grožybių, ir šiandienos pa- komitetas pristato Lietuvos ekspoziciją“... (p. 33). dirbinių... Ko gero, pašaipiai šyptelėjęs (kiek visko Galima žavėtis nebent vaikiška autoriaus nuostaba daug!) protarpiais išties stabtelsi, kad įsižiūrėtum ir gebėjimu suplakti į krūvą skirtingus dalykus...
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 21 Skubėjimas pasidalyti visomis žiniomis, kiek tik pį?.. Ar sambūris Brücke ir prieškario dailininkų jų turima, irgi nėra ypatingo brandumo požymis. kolonija Nidoje yra tapatūs dalykai? Ar šiandien Taip, tarkime, reikia aptarti „nuogos moters kultą“, į Nidą suvažiuojantys dailininkai atstovauja „eks- jeigu jis buvo toks svarbus albume pristatomiems presionistinei tapybai“? Na, bala nematė šiandienių Brücke dailininkams. Bet argi būtina grūsti į kny- kūrėjų tapatybės – kaip jie nori, taip tegul vadinasi gą viską apie „erotinius motyvus tapyboje“? Na taip, (gal tik man, neišmanėlei, vaidenasi, kad impresio- viskas daroma neapsišvietusio skaitytojo labui, juk nistine maniera tapantieji šiandien nedrįstų vadin- jam reikia pranešti, kad „Jau nuo antikos laikų mo- tis impresionistais?). Vis dėlto su meno istorijos as- teris vaizduojama visur...“ (p. 67), kad erotika regi- menybėmis, faktais, definicijomis turbūt negalima ma Rubenso, Rembrandto, Botticelli’o, Tintoretto elgtis taip, kaip kam šauna į galvą? Niekaip nesu- ir dar daugelio dailininkų darbuose. Būtinai reikia moju, kodėl apibendrinamajame lygmenyje Kruo- pristatyti „Gustavą Curbet [Courbet – A. P.] ir akto pis, regis, deda lygybės ženklą tarp Brücke ir Nidos tapybą“ ir t.t. Žinoma, viskas su viskuo susiję, viskas dailininkų kolonijos, nors „empiriškai“ to nepa- iš visko rutuliojasi, todėl labai pasigedau piešinių grindžia? Dėkui autoriui už informaciją: ekspresio- olose priešistoriniais laikais aptarimo… nistų sambūris Brücke, 1905 įsikūręs Drezdene, ten Prasminga, kad leidinyje visas skyrius paskirtas veikęs iki 1911-ųjų, po to dar porą metų reiškėsi „Nidos simboliams dailėje“ (pratęsiant pavadinimą: Berlyne, kol galiausiai, 1913-aisiais, galutinai iširo. „Nidos tapybos plenerų kolekcija“). Išties yra apie ką Neilgai gyvavusiam sambūriui dažnai dar trum- pakalbėti ir ką parodyti – aptariama net penkiolika pesnį laiką priklausė Ernstas Ludwigas Kirchneris, simbolių! Tai ne tik „savaime suprantami“ (kopos, Karlas Schmidt-Rottluffas, Emilis Nolde, Fritzas jūra, marios, žvejų nameliai), bet ir istorinį konteks- Bleylas, Erichas Heckelis, Otto Muelleris, Maxas tą prišaukiantys: kurėnas, kapinės, bažnyčia, Blode’s Pechsteinas, Cuno Amietas ir dar ne vienas bent viešbutis ar kuršė moteris (tik nežinia, kodėl tas jau „pasyvus“ narys... Nidiškė dailininkų kolonija, pats simbolis sudvigubinamas, gretinant dar ir mo- kaip žinome, veikė net ir Klaipėdos kraštui tapus terį mauduolę, o juk tikrai sunku įsivaizduoti kuršę Lietuvos dalimi, iki Antrojo pasaulinio karo (o bent žveję ja tampant) ir t.t. Šie simboliai „apauginami“ jau Blode’s žentas Ernstas Mollenhaueris ten kūrė ir senomis fotografijomis, ir prieškario kolonistų ir karo metais)... Kurie gi Brücke nariai vasaros kūrinių pavyzdžiais, ir šiandieninių plenerininkų dienomis tapė „Nidos simbolius“, o vakarais ūžavo pristatymais, – manyčiau, temos gija šiuo atveju su- pas Blodę?.. Taip, Maxas Pechsteinas yra bendroji verpiama gana sėkmingai. Pasiteisina ir mozaikinis šių dviejų fenomenų grandis, o Schmidt-Rottluffas puslapio komponavimas – greta reprodukcijų, teks- Nidoje lankėsi 1913-ųjų vasarą... Bet gal ne vienas tukų įsiterpia, tarkim, Agnesės Miegel arba Vydū- Nidos kolonistas dar kažkam kažkur kažkada pri- no eilėraštis... Taigi, leidinio polifragmentiškumas klausė? Autoriui ir vėl tenka griebtis pagudravimų neerzintų, jei informacines ir vizualines „nuobiras“ (pritempimų): štai ir Kirchnerio, regis, labiausiai visur sukabintų bendra idėja. pretenduojančio į Brucke lyderius, paveikslų moty- Kelia nerimą dar ir tai, kad besikasdamas per in- vai labai primena Nidą, mat šis… matęs Pechsteino formacijos sankaupas, stengdamasis apčiuopti – ir ten tapytus darbus! Galiausiai net kyla įtarimas: ar jau tarsi apčiuopęs – esmines temos gijas, negali autorius neklaidina visų jo organizacinės veiklos būti tikras, ar jos bent kiek patikimos. Hm, gal esu gerbėjų ir rėmėjų – juk jie, ko gero, mano palaikan- diletantė ir galiu kaltinti tik save, kad į klausimus, tys prieškario tradicijos gaivinimą? O štai knygoje kurie iškilo perskaičius knygos pavadinimą, nera- S. K. teigia: „Mūsų Nidos plenerai „Nidos ekspresi- dau atsakymų net kai perskaičiau paskutinį pusla- ja“ tęsia ekspresionistinės „Brücke“ kartos tradici-
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 ją jau penkiolika metų...“ (p. 80). Galima sakyti, iš bėjimu aprėpti įvairovę neprilygstame albumo auto- taurės nuliejama visiems dievams... Smulkiai apta- riui, tikrai neprilygstame... ręs Brücke veiklos, konfliktų, „užsidarymo“ peripe- Nors tas principas lyg ir netaikytinas, bet imu tijas, autorius pristato Maxą Pechsteiną, „iškiliausią ir pasvajoju: kas būtų, jeigu būtų! Jeigu p. Saulius Nidos vaizdų garsintoją“, ir dar tris tiesiog „Nidos Kruopis būtų pateikęs, žinoma, ne tokios kvapą garsintojus“: Lovisą Corinthą, Ernstą Bischoff-Cul- gniaužiančios apimties, ne tokį vaivorykštės spal- mą ir Ernstą Mollenhauerį – Brücke narių sąraše jų vomis žaižaruojantį foliantą, bet Knygą, kuri lieka nėra, bet jų kūriniai tikrai prasmingai reprezentuo- atmetus viską, kas nebūtina! Kaip godžiai pultume iš ja Nidos „simbolius“... pradžių tik ryti akimis vienas po kito atsiveriančius Žinoma, baugu net išsitarti, kad norėtųsi dau- vaizdus – senoji Nida! Kurėnai! Blode’s viešbutis! giau sužinoti būtent apie prieškarinę dailininkų ko- Pechsteinas! Lovis Corinthas! Bischoff-Culmas, Mol- loniją, nes nesunku įsivaizduoti, iki kokios apimties lenhaueris, o dar tas ir anas iš Karaliaučiaus menų išpamptų dabartinis šešių šimtų puslapių leidinys, akademijos! Paties Kruopio Nida! Kuršių nerijos eg- jei būtų atsišaukta į tokią užgaidą… Bet juk Mol- zotikos atspindžiai šiandienos dailininkų darbuose!.. lenhauerio dukra Maja kartais dar atvyksta į Nidą, O tada, jau suintriguoti, kas vakarą bent porą valandų su nidiškiais pasidalija prisiminimais apie tėvą… skirtume dviejų dalių knygos tekstams: pirmojoje Baigiamasis knygos skyrius – „Nidos plenero atsivertų atšiaurų Kuršių nerijos gyvenimo būdą į kronika“, matyt, yra kaupimo aistros ir narcisizmo romantikos lygmenį pakylėjęs bruzdus, bohemiškas „meilės vaisius“. Fiksuotas kiekvienas S. K. (per- dailininkų sambūris prieškariu, tėviška Blode’s sikūnijusio į Plenerą) krustelėjimas, skelbiamas globa, vaizduotę žadintų noveles primenančios kiekvienas atsiliepimo žodelytis... Tad sunešami, „vasaros kolonistų“ istorijėlės, užuominos apie jų sudedami visi straipsnelyčiai apie plenerą ir jo or- europinį (ar pasaulinį) reikšmingumą… Ir prie an- ganizatorių. Vien 536–601 puslapių, skirtų būtent tros dalies, šiandienos plenerų, rengiamų Nidoje, kronikai, juk negana – straipsniai, paties organiza- pereitume su – ne, ne su aprioriniu, o su posteri- toriaus ar žurnalistų kadaise publikuoti įvairiuose oriniu – dėkingumu. Kaip gerai, kad atsirado toks leidiniuose, mirga įterpti ir į ankstesnį skyrių, vadi- žmogus – Saulius Kruopis, priminęs mums visiems, namąjį Nidos plenerų metraštį... ko būta šiame Lietuvos kampelyje prieš amžių (ir Žinoma, tokios apimties knyga – kietas riešutė- prieš amžių amžius), surinkęs būtojo laiko, būtosios lis, sunku užtikrinti, kad viskas joje būtų preciziška: Būties liudijimus, ir raginantis mus visa tai atsiminti štai ima ir išlenda antraštėje vietoj lietuviškos raidės ir puoselėti… koks nors hieroglifas... Bet, regis, dailininkui prista- tant dailininkus, neturėtų staiga įsiterpti netikslios pavardės, juo labiau – nei transkribuotos, nei ori- * Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Sudarytojas ginaliai užrašytos, kaip p. 71, kur keletą kartų pa- Saulius Kruopis, Vilnius: Nidos menininkų asociacija „Tiltas“, 2009, – p. 604. minimas Cezanne’as, o porą kartų išnyra Sezanne’s arba rašoma: „Matisse’as nusipirko vieną P. Sezane’o „Didžiųjų mauduolių“ paveikslą“. Arba p. 65 regime Ogiusto Roudino „Sėdinčią mergaitę“... [paryškini- mai mano – A. P.] Jeigu jums sukirbėjo: o kuo čia dėti Cezanne’as su Rodinu – bene bus kokią diene- lę vaikštinėję po Neringos kopas? – tai teks darkart pripažinti, kad nei jūs, nei aš akiračio platumu, ge-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 23 Kūryba ir kūrėjai
Kostas OSTRAUSKAS
OFELIJA, HAMLETAS IR … VERONIKA?
HAMLETAS stovi nusisukęs nuo OFELIJOS. OFELIJA. Kokias?
HAMLETAS. Visas. Bet ypač už aną. HAMLETAS. Get thee to a nunnery. OFELIJA. Kurią? OFELIJA. Į vienuolyną? O ką aš ten veiksiu?
HAMLETAS. Melsies, mušies į krūtinę ir gailėsies HAMLETAS nustebęs pažvelgia į OFELIJĄ. už savo nuodėmes.
OFELIJA. Bet kad aš dar nenusidėjau. HAMLETAS. To a nunnery, go.
HAMLETAS. Dar ne? Išeina. OFELIJA. Esu nekalta. OFELIJA HAMLETAS. Nekalta? pravirksta.
Ateina HAMLETAS POLONIJUS. atsisuka. Abudu žiūri vienas į kitą. POLONIJUS. Ko tu čia raudi, dukrele?
HAMLETAS. Hm. Tai galėsi gailėtis už būsimas OFELIJA. Princas Hamletas siunčia mane į vienuo- nuodėmes. lyną.
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 POLONIJUS. Ką gi, geriau negu velniop. (Pagalvo- Ateina šlapia, maurais aplipusi jęs) Žinai, vis dėlto visai neblogas patarimas. OFELIJA.
OFELIJA OFELIJA. …šuns skūros barškančios? netenka žado.
HAMLETAS ir POLONIJUS POLONIJUS. Ten atsidūrus bent neprarasi protelio žvilgteli į OFELIJĄ lyg niekur nieko. ir nenubrisi į gilų vandenėlį. Kaip Veronika.
OFELIJA. Veronika? Kokia Veronika? OFELIJA. Aš to negirdėjau.
POLONIJUS. Nežinai? Tai ir nereikia. HAMLETAS. Ir man naujiena.
POLONIJUS. Taip sako lietuviai. OFELIJA timpteli lūpą, trepteli koja… OFELIJA. Lietuviai?
HAMLETAS. Iš kur jie čia atsirado? OFELIJA. O aš imsiu ir nepaklausysiu. POLONIJUS. Jie visur ir visada. Ir jie žino, ką sako.
…ir išbėga. OFELIJA. Gal ir žino, bet ar supranta.
Kažkur netoliese pliūkšteli vanduo. HAMLETAS pažvelgia nustebęs į OFELIJĄ.
POLONIJUS (pagraso pirštu). Kas tėvo motinos ne- klauso… HAMLETAS. O jeigu nesupranta?
OFELIJA. Tai kas iš to žinojimo? Grįžta HAMLETAS. HAMLETAS. Ką tu pasakysi! Kas tau? Nejaugi pro- telis atsimaišė?
HAMLETAS. Ir Hamleto. OFELIJA. Kaip matai.
POLONIJUS. …šuns skūros barškančios klauso. POLONIJUS. Nepastebėjau.
HAMLETAS. Nuostabu.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 25 OFELIJA. Nieko nuostabaus. Kur aš buvau, sveiki POLONIJUS. Štai jums ir lietuvaitė, – nors ir ne neserga, o ligoti pasveiksta. skaisti.
HAMLETAS. Esi miręs, tačiau sveikas? VERONIKA. Ta pati.
POLONIJUS. Ką gi, nors tiek gerai. POLONIJUS vėl dingsta. POLONIJUS nueina. VERONIKA. O judu?
OFELIJA. À-propos, gal tu kartais žinai kažkokią HAMLETAS (mostelėjęs OFELIJOS link). Ofelija. Veroniką? VERONIKA. Ofelija? Kas čia per vardas? HAMLETAS. Veroniką? Kas ji per viena? OFELIJA. Vardas. O čia štai Hamletas. OFELIJA. Aš to ir klausiu. VERONIKA. Kas? HAMLETAS. Nei žinau, nei girdėjau. OFELIJA. Hamletas. Princas.
Nei iš šio, nei iš to VERONIKA. Vajetau! Netgi princas? ateina VERONIKA – OFELIJA. Net ir jo nežinai? taip pat šlapia, aplipusi maurais.
OFELIJA ir HAMLETAS VERONIKA žiūri nustebę. tartum atsiprašydama papurto galvą.
OFELIJA HAMLETAS. Kas tu tokia? nusikvatoja.
OFELIJA. Tikrai ne undinė. OFELIJA. Sic transit gloria mundi. VERONIKA. Veronika. HAMLETAS (skėsteli rankomis). Ką padarysi. OFELIJA ir HAMLETAS (kartu). Veronika?
Tyla. Iš už kampo kyšteli galvą POLONIJUS.
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 OFELIJA. O kodėl tu šlapia?.. OFELIJA. Bernelis?
HAMLETAS. …ir maurais aplipus? VERONIKA. …mano vainikėlį…
VERONIKA. Taigi bridau į gilų vandenėlį… OFELIJA. Vainikėlį?
OFELIJA. Ir nubridai? VERONIKA. …tai ir aš nusiplukdžiau.
VERONIKA. Į patį dugną. HAMLETAS. Į patį dugną?
HAMLETAS (OFELIJAI). A, dugnas. Galas. Amen. VERONIKA. Tartum į gilų miegą. (VERONIKAI) Vadinasi, nusiskandinai?
VERONIKA. Taip ir vadinasi. Trumpa tyla.
Tyla. HAMLETAS. Charming. Poezija. Gyva poezija.
OFELIJA. Poezija? OFELIJA (staiga). Kodėl?
Ilga tyla. VERONIKA tyli. VERONIKA. O tu?
HAMLETAS. Šiaip sau? OFELIJA (užklupta). Aš?
HAMLETAS (šypteli). Taigi, tu. VERONIKA tebetyli. VERONIKA. Tu irgi ne sausa.
HAMLETAS. Ir maurais aplipus. OFELIJA (primygtinai). Kodėl?
VERONIKA (lūkuriuoja). Na kaip čia dabar pasa- Vėl tyla. kius…
HAMLETAS. Sakyk ir nepasakius. OFELIJA (nė nepažvelgusi į HAMLETĄ). Jis geriau žino. VERONIKA. Taigi nuplukdė bernelis…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 27 HAMLETAS žiūri ilgai į OFELIJĄ. (HAMLETAS tebetyli) O gal čia tiktai žodžiai? Žo- Pagaliau atsisuka į VERONIKĄ ir pasu- džiai, žodžiai? kioja pirštu „reikšmingai“ sau į smilkinį. HAMLETAS. Atsimenu. (Lukteli) Bet neprisipažįstu.
VERONIKA. Pasimaišė? OFELIJA. Kitaip ir nesitikėjau.
HAMLETAS. Ir susimaišė. Ilga tyla. OFELIJA. Matai, kaip jis gerai žino.
HAMLETAS. Jeigu jau žinoti, tai tik gerai žinoti. OFELIJA. Na tai, atrodo, viskas pasakyta, kas norėta pasakyti. OFELIJA (nusijuokia). Ir niekad, niekada neabejoti? Tarp kitko: ar tu tikrai sakei, ką man rašei? HAMLETAS. Tik tiek?
HAMLETAS. Ką? OFELIJA (VERONIKAI). Mūsų princas mėgsta atsi- lapoti. Kartais nuogai. OFELIJA. „Abejok žvaigždėm ir saule, Netikėk šviesa dienos. VERONIKA. Net nuogai? O aš, tiesą sakant, visai Abejok tiesos apgaule, – nenorėjau sakyti, ką pasakiau… Mano meile – niekados.“* Atsimeni? OFELIJA. Tai nereikėjo sakyti.
HAMLETAS HAMLETAS. Ne taip lengva. tyli. VERONIKA. … – bet jeigu jau kartą pasakyta, te- būnie. VERONIKA. Princas tau šitaip kalbėjo? OFELIJA. Tebūna. OFELIJA. Net ir užrašė.
VERONIKA (atsidūsta). Ak, ir man bernelis tą patį Tyla. šnekėjo, – tik ne taip dailiai.
HAMLETAS. Tai kas dabar? OFELIJA (skeptiškai). A, žodžių gražumas. (HAM- LETUI) Ar taip ir galvojai? Net ir neabejojai? Grįžta POLONIJUS.
* A. Nykos-Niliūno vertimas
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 POLONIJUS. Taigi, ir aš norėčiau išgirst ir pamaty- POLONIJUS (nustebęs). Aš? ti: kas dabar? HAMLETAS (Skaitytojui; gal net Žiūrovui?). O gal jūs? VERONIKA ir OFELIJA susižvalgo. Ilga tyla.
VERONIKA. Aš tai, kaip kažkada esu sakius, stosiu į universitetą. HAMLETAS. Tiek to.
OFELIJA. O? Negirdėjau. Nueina. HAMLETAS. Mokslui, žinoma, galo nėra – (POLO- NIJUI), ypač kai neturi jo pradžios. (OFELIJAI) O kur POLONIJUS jau tu stosi? palūkuriuoja, trūkteli pečiais ir OFELIJA (nusikvatoja). Tikrai ne į vienuolyną. (VE- taip pat išeina. RONIKAI) Eime.
2009 Paima VERONIKĄ už parankės ir abi išeina.
HAMLETAS. Ką gi, kiekvienas savaip iš proto kraus- tos.
POLONIJUS. Aye, yet there is method in’t.
VERONIKOS BALSAS. Mano šnekta tariant, net ir pamišimas turi savo tvarką.
HAMLETAS žiūri ilgai, kur nuėjo OFELIJA ir VERONIKA.
HAMLETAS. Galiu prisiekti: kažkur kažkada esu matęs kitas dvi panašias panas. (POLONIJUI) Gal ir tu?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 29 Rūta Marcinkevičiūtė
Veidai ir tipažai su šmaikščiais gyvenimo įspaudais
Viktoro Simankevičiaus kūryba
šeivijos literatūra dar sovietmečiu tapo svarbi mūsų Tačiau net ir studijuodamas tokioje prestižinėje aka- Ikultūriniam gyvenimui, o išeivijos dailę vis dar ban- demijoje, Simankevičius labiau domėjosi ne tapyba, o dome suvokti, aptarti ir įvaizdinti, kad pagaliau ir ji Europos grafikų kūriniais. Todėl netrukus persikėlė į taptų neatsiejama lietuvių kultūros dalimi. Melburne Freiburgą, kur École des Artes et Métiers vėl tęsė studijas anglų ir lietuvių kalbomis išleistas albumas „Vikto- pas savo buvusį dėstytoją Telesforą Valių. ras Simankevičius. Grafikas“ – tai dar vienas svarbus Gali būti, kad į Freiburgą dailininką atviliojo ne tik dailės dėlionės gabaliukas, padedantis išplėsti sąvokos galimybė studijuoti grafiką, bet ir dėstytojo asmenybė. „lietuvių grafika“ ribas. Juo labiau kad, pasak šio albu- Kanadiečių grafiko E. Bartramo teigimu, Telesforas mo meninio konsultanto, Paryžiuje gyvenančio grafiko Valius puoselėjo „reiklias europinės grafikos technines Žibunto Mikšio, „tipiškų lietuvių dailininko spalvų jis tradicijas, nepaprastai gerai nusimanė apie grafikos me- neturėjo. Netiko jo esmei.“ todus ir tobulai mokėjo savo amatą. Šias žinias gebėjo Dailininkas, pasak jo žmonos Danutės Simankevi- perteikti stilingai ir entuziastiškai. Kaip asmuo buvo čienės, mėgdavo pabrėžti savo lietuvišką kilmę: „Nors itin patrauklus. Švelnus, nepaprastai protingas ir turėjęs gimiau Petrapilyje, bet esu tikras Vilniaus lietuvis“, – daug žavumo.“ sakydavo jis. Ryškios asmenybės Simankevičių traukė ir meniniu Viktoras Simankevičius gimė 1921 m. vasario 27 d. atžvilgiu – kaip galimi jo darbų modeliai. „Mane visa- Sankt Peterburge, kur jo tėvai atsidūrė Pirmojo pasau- da žavėjo žmonių galvos. Visiškai pritariu teiginiui, kad linio karo metais. Į Vilnių šeima sugrįžo, kai Viktorui žmogaus charakterį geriausiai atspindi veidas ir akys. buvo vieneri. Baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurį Visa kita, mano manymu, yra tik priedėlis“, – rašė jis. laiką dirbo Vilniaus žinių korektoriumi, šiam laikraš- Albume irgi vyrauja portretai. Dažniausiai – ne kon- čiui nupiešdavo ir karikatūrų. 1941 m. įstojo į Vilniaus krečių žmonių, o akį patraukusių tipažų („Nustebusi meno akademiją. Ten ir pamėgo grafiką, kurią dėstė moteris“, „Japonė“, „Ilgakojė“, „Fermeris“, „Mąstytojas“, Telesforas Valius, nors tuo pat metu Viktoras lankė „Indėnas“). Keliais tiksliais štrichais perteikiama nuo- tapybą pas Justiną Vienožinskį, o piešimą pas Adomą taika, charakteris, profesija. Ir visai nesvarbu, ar tie štri- Galdiką. chai brūkštelti pieštuku, ar tušu, ar išraižyti kalteliu. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į „Jis dirbo kitaip, nei mes visi. Buvo tiesiog malonu ste- Vakarus, dirbo fabrike Vienoje, tačiau dailės nepamir- bėti, kaip jis piešė – taip laisvai, taip lengvai, sakytum, šo. 1944-ųjų spalį laikė stojamuosius egzaminus į Vienos be pastangos!“ – žavėjosi Simankevičiaus Freiburgo dailės akademiją, bet nesėkmingai. 1945 m. bandė laimę mokyklos laikų draugas, žinomas Niujorko vitražistas Miuncheno meno akademijoje ir įstojo į tapybą. „Manęs Albinas Elskus. ta akademija net prie įstojamųjų egzaminų neprileido“, – Pomėgis laisvai improvizuoti, lengvumas, savitas bičiulio sėkme džiugiai stebėjosi Žibuntas Mikšys. pasaulio matymas, kupinas neužgaulaus humoro ir
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Viktoras Simankevičius. Fermeris. 1969. Ponas su žaismingais ūsais. Kristina. 1983. Koliažas Monotipija 1970. Tušas, punktyras, Xerox svajingos lyrikos, ryškėja visuose dailininko darbuose. šiniai atrodo atlikti be didelių pastangų. Taupiomis vaiz- Tarsi jis būtų paklusęs Juozo Keliuočio raginimui „ati- davimo priemonėmis jis pasiekia gyvų, jautrių, grakščių daryti langus ir duris, kad iš visų pusių įeitų šviežias ir įmantrių įspūdžių. Akį pagauna linijų gyvybiškumas, oras, kurs išblaškytų pelėsių kvapą“. Didžiąją gyvenimo darnus jų skambėjimas ir savotiškas meistriškumas. Pie- dalį Simankevičius dirbo dizaineriu, todėl kurdamas šia gaivališkai, patyrusiai, net gudriai. Linijos lengvos, grafiką jis nevengė eksperimentų, tarsi stengdamasis šmaikščios, bet taiklios, žaismingai užfiksuoja modelio kompensuoti specifinius taikomojo meno suvaržymus. proporcijas, charakterį ir judesį. Visuose darbuose jau- Šalia piešinių tušu, monotipijų ir lino raižinių, dai- čiama gero piešėjo ranka. Vaizduojamos formos dalinai lininkas aparatu „Xerox“ kopijuodavo portretus, su- išplaukia iš impresionizmo sugestijų. kurtus iš duonos trupinių, siūlų. Arba iš medicininės Antrą eksponatų grupę sudarė piešiniai lietu tušu. Juo- marlės komponuodavo sutvarstytas galvas. Įdomūs ir se dailininkas daugiausia pasinėręs į kūrybinį procesą ir savita tušo „plovimo“ technika sukurti ar iš bronzos techniškai išgauna retų ir įdomių efektų. Čia popieriaus arba aliuminio išlieti darbai. Motyvus kūriniams dai- lakšte žmonių galvos skandinamos į labai turtingą ska- lininkas rinkdavosi laisvai (Biblijos siužetai ir persona- lę juodų ir pilkų tonų. Sudėtingai išmirkytos ir palietos žai, draugai ar atsitiktinai sutikti žmonės tuoj virsdavo formos, gal vėl nusausintos ir vėl atnaujintos, pasiekia piešiniais) ir nestokodamas humoro (pavyzdžiui, tele- labai gyvą minkštų pilkų pustonių efektą. Naudoda- vizijos ekrane šmėkščiojančios „galvos“ įkvėpė jo ciklą mas tokią sudėtingą juodo tušo kombinavimo techniką, „TV Safari“). pereinamais tonais išgauna sąmoningai iškreiptų galvų Į viešumą Simankevičius nesiveržė, gal todėl suren- ekspresyvius charakterius, perkoštus jam būdingu saty- gė vos vieną savo grafikos parodą – 1972 m. Melbur- riniu atspalviu. Šitokio pobūdžio nusiteikimą stipriai re- no Warehouse galerijoje (su skulptoriumi Jimu Rowe). prezentuoja „Revoliucionierius“ ir „Vizionierius“. Dailininkas Adolfas Vaičaitis Aidų žurnale apie ją rašė: Trečioji paveikslų serija papildė parodą monotipais. Ir „Kaip iš parodos matyti, jo piešiniuose dominuoja gal- tuose darbuose, kaip ir lietuose tušu, dailininkas stengia- vos ir moters figūros. Dailininkas dirba labai greitai, pie- si simboliškai įkvėpti gilesnį filosofinį ar iliustratyvinį tu-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 31 ir iliustravo, fotografijų. O juk išgarsėjo jis pirmiausia kaip knygų dailininkas. Dar studijuodamas Freiburge jis iliustravo ir apipa- vidalino Igno Malėno „Elementorių E“, kurį menotyri- ninkė Ingrida Korsakaitė pavadino vienu originaliausių lietuvių elementorių: „ryškiai išsiskyrė eskiziški akvarele paspalvinti Simankevičiaus piešinukai, įvairiai kompo- nuojami puslapiuose ir kontrastiškai derantys prie griež- to stambaus šrifto.“ Pasak Adolfo Vaičaičio, „Raidės ar iliustracijos alsa- vimas puslapyje, pačios iliustracijos gyvybiškumas bei lakoniškumas, lengvai ir greitai suprantamas, būdingi jo iliustruotoms knygoms ar komercinio meno leidiniams“. Viktoras Simankevičius iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip dvidešimt knygų. Pamatęs A.Mackaus kny- gų leidimo fondo Čikagoje 1985 m. išleistą Aldonos Veš- čiūnaitės eilių rinkinį „Aidinčios upės“, grafikas Žibuntas Mikšys laiške Simankevičiui rašė: „Ten viskas taip gerai padaryta. Tiesiog nežemiškai gerai.“ Prisimindamas anuometinį savo susižavėjimą, Mikšys 2006 m., jau dai- lininko nekrologe, pripažino, kad antroji jo iliustruota Veščiūnaitės knyga „Medžiai ryto laisvėj“ (1999 m.) „jau pirmajai neprilygo. Gal tai buvo labai ankstyvi Viktoras Simankevičius. Konsultuoja seselę. 1980. Piešinys, tušas ženklai ligos, kuri jį pakirto“. Dar viena Viktoro Simankevičiaus kūrybos dalis – rinį. Galvos ir figūros – „Pasilenkusi figūra“, „Dailininko autorinės knygos. Savo malonumui jis mokėsi senosios galvos studija“ (autoportretas), „Adomas“ – ir čia alsuo- persų, senosios graikų ir vengrų kalbų, versdavo į lie- ja dailininkui būdingu lengvumu. Nenutoldamas nuo tuvių kalbą patikusius poezijos kūrinius. Pasak žmo- esminių piešimo pagrindų, pasitikėdamas daugiau inte- nos, tuos savo vertimus „sudėdavo į knygeles ir pats jas lektualine patirtimi, šiais darbais dail. V. Simankevičius iliustruodavo“. dar labiau paryškino parodos sangvinišką nuotaiką.“ Įdomu būtų pamatyti bent tų knygų nuotraukas. Į Australiją Viktoras Simankevičius atvyko 1949 m. Norėtųsi šiek tiek daugiau sužinoti ir apie šio įdomaus Gana greitai pradėjo gauti užsakymų iš reklamos agen- kūrėjo asmenybę. Solidaus albumo įvadą parašiusi Da- tūrų. Jis kūrė įvairiausius logotipus, suvažiavimų emble- nutė Simankevičienė stengėsi kuo objektyviau pristaty- mas. 1963 m. už „išskirtinį meistriškumą“ pelnė Australi- ti dailininko kūrybą, o pačiam autoriui skyrė vos kelis jos reklamos ir industrinio dizaino dailininkų asociacijos sakinius: „Viktoro Simankevičiaus darbuose nerasime Apdovanojimą už ypatingus nuopelnus (Award of Dis- globalinio nerimo nei tautinės nostalgijos. Apskritai jis tinctive Merit). Australijoje prasidėjus ekonominei kri- vengė skaudžių ir tragiškų siužetų. Jis savo kūryboje su zei, dailininkas 1964 m. įsidarbino dizaineriu Australijos užuojauta ir prielankumu vaizdavo žmogaus veide ir pašte, kur dirbo iki pat pensijos (1985 m.). psichikoje paliktus gyvenimo įspaudus.“ Deja, Simankevičiaus albume nėra nė vieno jo di- zaino pavyzdžio, neįdėta ir knygų, kurias jis maketavo
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Algirdas Petrulis. Vilnius žiemą. 1959. Drobė, aliejus; 54x65 cm
Algirdas Petrulis. Puokštė. 2009. Drobė, aliejus; 70x50 cm
Algirdo Petrulio kūriniams nebūdingas nei sausas formalizmas, nei intelektualizuota abstrakcija, veikiau tai gyvas, intencionalus spalvinis erdvėlaikis. Visą jo kūrybą yra persmelkusi „skaidri tapybos šviesa“
Algirdas Petrulis. Krėslas. 1943. Medis, aliejus; 62x42 cm Algirdas Petrulis Liepsnelės. 2009 Drobė, aliejus; 70x50 cm
Vidmanto Ilčiuko reprod. In memoriam
Kęstutis ŠAPOKA
Pratęsiantis mus pačius
lgirdo Petrulio kūryba, re- Agis, apglėbia kelias mūsų dailės (istorijos) epochas. Tapy- bos klasikas itin jautriai ir sub- tiliai kūrė spalvų pasaulį. Būtent pasaulį, nes jo kūriniams nebū- dingas nei sausas formalizmas, nei intelektualizuota abstrakci- ja, veikiau tai gyvas, intenciona- lus spalvinis erdvėlaikis. Visą jo kūrybą yra persmelkusi „skaidri tapybos šviesa“, pasak dailėtyri- ninkės Ievos Pleikienės. Pastaraisiais metais tapytuo- se kūriniuose Petrulis, atrodo, įveikė ar net paneigė pačias paveikslo materialumo kate- gorijas – kūrinių pavadinimai, dar išsaugoję semantinį ryšį su gamta, su regimuoju pasauliu, turbūt labiau reikalingi žiūro- vams nei pačiam dailininkui. Iš beveik visų jo kūrinių pro tam- sių, duslių linijų, potėpių vo- Algirdas Petrulis (1915 –2010) Arūno Baltėno nuotr. ratinklį sklinda melancholiška gęstančio arba „mėlyno vakaro“ (taip pavadintas ir trulis pelnytai priskiriamas prie tų įkvėptųjų ilga- vienas jo paveikslas) šviesa ir atrodo, kad susiliečia- amžių, kurie, regis, lengvai nurungia patį Laiką. Juk me ne su tapyba, ne su spalvomis, bet su intensyviais dar sausio mėnesį, prieš parodos „Lietuvos aido“ ga- jausmais, potyriais, užtvindžiusiais begalinę kūrinių lerijoje atidarymą, jis visus vėl apstulbino kūrybine erdvę. išmone ir energija. Eksponavo vien naujus kūrinius, Keista, bet abstrakčiausi Petrulio paveikslai atro- o, pavyzdžiui, paveikslo, kurį ketinta pakabinti ni- do giliausi ir talpiausi – tiek daug juose erdvės, lai- šoje, ištapė ir išvirkščiąją pusę, kad gerai atrodytų ko, jausmų, vilties, gyvybės... Suprantama, santykį žvelgiant iš bet kur… Sūnaus Klaudo vis prašydavo, su kūriniais daro jausmingesnį dailininko netektis, kad atvežtų daugiau „drobelių“ ir, galima sakyti, iki kaip visada užgriuvusi nelauktai, nors Algirdas Pe- paskutinės akimirkos darbavosi teptuku.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 33 Audronis Liuga
Kas pravėdins MelpomenĖs rūmus?
Apaugo kerpėmis mūsų Melpomenos rūmai,sudūlėjo sijos, prirūgo pastogė. Argi jau- nebebūtų galima atidaryti langai ir durys, pravėdinti? Balys Sruoga
ernai man į rankas pateko reto dydžio knyga Kultūros barų paprašytas aptarti šiandieninę Pkeistu pavadinimu „Kiek kainuoja žmogus“. Ef- Lietuvos teatro situaciją, išties nežinojau, ar verta rosinija Kersnovskaja, ištvėrusi Stalino gulagų pra- tą daryti. Naujų įsimintinų premjerų beveik nėra. garą, kai grįžo iš tremties, ėmė rašyti atsiminimus ir Dirbu su kai kuriais teatro menininkais, todėl galiu iliustravo juos savo piešiniais. Daugybė spalvotų pie- pasirodyti neobjektyvus. Apie įsisenėjusias Lietu- šinių, detaliai atkuriančių autorės išgyvenimus, net vos teatro problemas jau ne kartą esu kalbėjęs. Apie apie baisiausius dalykus byloja su stojiška ištverme ir tai su nerimu rašo ir kolegos. Bet kas iš to? Ar kas ironija, kuri persmelkusi ir tekstus. Knygos įžangoje nors pasikeitė? Kiekvienas kovoja už savo interesus Kersnovskaja rašo, kad tai ne memuarai, o dokumen- nesiskaitydamas su priemonėmis. Vadovaujama- tai, liudijantys tiesą, kuri užmirštama iš „savisaugos si principu „mano gero neliesk“, nors savo „geru“ instinkto“ ir pakeičiama tuo, ką „naudinga vadinti tapo įprasta vadinti tai, kas priklauso valstybei. Už tiesa“. Autorė teigia „kartą ir visiems laikams“ apsi- kritiką galima greitai susilaukti keršto. Pavyzdžiui, sprendusi „niekada nekelti sau klausimo Kas man viešų kaltinimų įvairiausiais nebūtais dalykais arba naudinga? ir nesvarstyti visų už ir prieš, kai reikia finansinių sankcijų, jei užsiimi praktine veikla ir apsispręsti, bet paprasčiausiai paklausti savęs: Ar ne- teiki paraiškas valstybės paramai gauti. Taigi nau- bus man gėda prieš tėvo atminimą?“ O tada elgtis taip, dingiau būtų patylėti. Bet savigarba verčia, užuot kaip liepia sąžinė, nes „žmogus kainuoja lygiai tiek, svarsčius, kas man naudingiau, paprasčiausiai pa- kiek kainuoja jo žodis“. klausti savęs... Kersnovskaja gyveno gūdžiu sovietmečiu, kai ištartas žodis kartais kainuodavo net gyvybę. Bet * * * jos mintys ir šiandien verčia suklusti, nes argi da- bar iš „savisaugos instinkto“ neieškome „naudingos Kai studijavau teatrologiją Sankt Peterburge, ten tiesos“? Tą daryti verčia jau ne ideologinė, o eko- pat buvo dėstoma ir teatro ekonomikos (tada dar nominė cenzūra, kultūros žmonėms tapusi tikru niekas nekalbėjo apie vadybą) specialybė. Ji mums, Damoklo kardu. Turėti darbą darosi prabanga, už teatrologams, atrodė visiškai svetima sritis, neturin- kurią reikia mokėti. Kartais net garbės ir sąžinės ti nieko bendra su teatro kūryba. Tada nė nenutuo- sąskaita. kiau, kad turėsiu perprasti ekonominius, teisinius
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 ir kitus praktinius teatro veikimo pagrindus, kurių no kūrybines to pasekmes? Ar išmatavo ekonominį išmanymas praverčia ir vertinant jo procesus. efektyvumą? Ar daug mūsų teatruose profesionalių Štai apgailestaujama, kad teatruose daugėja men- vadybininkų, sugebančių ne vien skaičiuoti pinigus, kaverčių spektaklių. Žinoma, trūksta režisierių ir am- bet ir inicijuoti, ir įgyvendinti kūrybines idėjas? bicingų idėjų, bet pažvelkime, kaip valstybė skatina, Repertuarinis teatras niekaip neišsivers be kryptin- kad jų rastųsi. Kultūros ministerija skiria dotacijas gos meninės politikos, o už ją tradiciškai atsako režisie- pastatams išlaikyti ir atlyginimams sumokėti, o sta- rius. Kad ir ką įrodinėtų vadybinio modelio šalininkai, tyti spektaklius teatrai turi savo lėšomis. Daryk, ką spektaklis nėra grynasis rinkos produktas, trupė – ne nori, kad tik užsidirbtum. Tai ir daroma. Pirmiausia pavienių individų bendrija, o repertuaras – ne skir- rūpi gauti pajamų, kad galėtum sumokėti už kitą pa- tingų pavadinimų suma. Galima išmokti sėkmės re- statymą ir dar šis tas nubyrėtų išpūstų trupių atlygini- ceptų, bet jie bus trumpalaikiai, jei kūrybinį proce- mams. Teatrai bijo rizikuoti, todėl nesiima didesnių są išstums atsitiktiniai pastatymai, skirti repertuaro pastatymų, nes gali patirti nuostolių. Kas kita – koks skylėms užkamšyti. Klausimas, kodėl statomas vienas nors miuziklas, šiuolaikinė komedija arba šeimyninė ar kitas spektaklis, šiandien jau tapo retoriniu, nes drama su populiariais aktoriais. Pajamos garantuo- viską lemia poreikis išsaugoti etatus, postus, pinigus. tos, jei teatras pasiūlo žiūrovams televizijos serialų Anksčiau režisieriaus, kuris imasi vadovauti teatrui, pakaitalą. Tad kam dar sukti galvą? garbės reikalas būdavo suteikti aktoriams kūrybinę Teatrų finansavimas, atsietas nuo kūrybinės jų vei- motyvaciją. Dabar teatrų (ypač Vilniaus) vadovai klos, yra iš principo ydingas, nes veda į degradaciją. neretai suka galvas, kaip surinkti trupę repeticijoms. Kalbos apie išlikimą ir „pragmatišką vadybą“ – tik jos Teatras kaip institucija neturi nei aiškaus turinio, nei priedanga. Apie tai yra perspėjęs ne vienas režisie- perspektyvos. Reti atvejai, kai kūrybinė idėja suburia rius, pasitraukęs iš valstybinio teatro. Paskutinis buvo bendram darbui daugiau negu keletą entuziastų, tapo Gintaras Varnas, atsisveikinęs su Kauno dramos tea- tikra švente. Dažniausiai tie entuziastai yra aktoriai, tru. Ar kas nors pasikeitė? Tiesa, Kultūros ministerija kurie nenori sėdėti be darbo, todėl ieško pjesių, patys sudarė darbo grupę, kad ji įvertintų „teatrų sistemos jas verčia ir režisuoja... reformos būtinybę“. Buvo surengta apklausa ir atsa- Per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį aukš- kymai rodo, kad dauguma teatrų dabartinę sistemą tesnius kūrybinius reikalavimus teatrui, kad jis ne- laiko gremėzdiška, biurokratiška, neekonomiška ir pataikautų vidutiniam publikos skoniui, daugiausia kenksminga kūrybai. Kokių dar reikia argumentų? lėmė asmeninės iniciatyvos. Prie to prisidėjo nors ir Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį teatruose netobulas, bet pažangus projektinis valstybės finan- nebeliko etatinių režisierių, ir tai yra didelė proble- savimas. Baigiantis 2009-iesiems bendrame ekono- ma. Iškalbinga išimtis, patvirtinanti taisyklę, – Rusų minės krizės fone buvo suabejota tokio finansavimo dramos teatras, kuriam vadovauja Jonas Vaitkus. skaidrumu ir pradėta ieškoti naujų kontrolės būdų. Profesionaliojo Lietuvos teatro tradicijas formavo Bet juk Lietuva, ES narė, galėtų taikyti tuos pačius būtent režisieriai, vadovavę teatrams: Andrius Oleka- kultūros projektų finansinės kontrolės standartus, Žilinskas, Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Jonas Vait- kokie yra prigiję kitose Europos šalyse, ir problemos kus, Dalia Tamulevičiūtė. Iš šios tradicijos šiandien neliktų. Kodėl nenorima to daryti? Susidaro įspūdis, valstybiniuose teatruose, klasiko žodžiais tariant, „tik kad isterija, sukelta dėl VEKS’o veiklos, jau subran- kelios pušelės apykreivės liko“. Įsivyravo nuomonė, dino karčius vaisius. Politiniai sluoksniai gavo „sva- neva nauji laikai reikalauja grynai vadybinio mode- rų“ argumentą, neva didžioji visuomenės dalis laiko lio, kuris yra demokratiškesnis ir ekonomiškesnis kultūros žmones potencialiais vagimis, todėl jie turė- už režisierių vienvaldystę. Tačiau ar kas nors įverti- tų įrodyti, kad taip nėra. Nesvarbu, kad toks „įrodi-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 35 nėjimas“ paralyžiuos kultūros organizacijų veiklą, o gina jokia institucija, negali vadintis „meno kūrėju“ mažesnes apskritai privers bankrutuoti, nes užgulusi ir atsiduria už įstatymo ribų. Pridėkime kasmet di- administracinė našta joms bus nepakeliama, – juk dėjančią mokesčių naštą, gremėzdiškus buhalterinės visa tai daroma tariamo skaidrumo labui. apskaitos reikalavimus ir taps aišku, kodėl aktyviai 2009-aisiais kultūros srityje susitelkusi kritinė ne- veikiančios kultūros įstaigos priverstos galvoti apie pasitikėjimo, įtarinėjimų ir kaltinimų masė kultūros bankrotą, o gabiausi menininkai darbo ieško svetur žmones slėgs dar ilgai. Bet liūdniausia, kad tai sudaro ir, beje, yra ten laukiami. Teatralai – pirmosiose nau- palankų foną revanšistinėms nuotaikoms ir skatina jųjų kultūros emigrantų gretose. eiti paprasčiausiu pinigų perskirstymo keliu. Kam Iškalbingas pavyzdys – režisieriaus Eimunto Nekro- švaistyti pinigus visokiems „laisvųjų radikalų“ spek- šiaus teatras „Meno fortas“. Viena iš jo steigėjų – Kultū- takliams ir projektams, juk valstybė pirmiausia turi ros ministerija – suteikė teatrui patalpas su repeticijų išlaikyti biudžetinius teatrus, kuriems lėšų irgi trūks- sale, jas suremontavo, bet tai vienintelis ministeri- ta. Tegul Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, jos įnašas, visa kita yra paties teatro reikalas. Vadi- Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis nasi, Nekrošius turi uždirbti tiek, kad savo teatrą ir eina dirbti į valstybinius teatrus ir problemos nebe- jo darbuotojus išlaikytų be valstybės paramos. Bene liks. O jeigu jiems ten nepatinka, tegul patys išlaiko vienintelis būdas tai padaryti – gastrolės užsienyje, savo „privačią“ veiklą. nes Lietuvoje spektaklių rodymas neužtikrina pelno. Užuot diskutavę apie kultūros turinį, konkuren- Nekrošius rodo spektaklius daugelyje pasaulio šalių, cingumą, visuomeninę reikšmę, vis dar sukame gal- specialistai laiko juos Lietuvos teatro etalonu. Ta- vas, kaip planingai išleisti pinigus. Atrodytų, seniai čiau ne daug kas žino, kad, sumažėjus gastrolių skai- pamiršta planinės ekonomikos šmėkla grįžta, apsigo- čiui, „Meno fortas“ turėtų užsidaryti, nes nesudurtų busi „valstybės intereso“ skraiste. Paraiškose, ataskai- galo su galu. Kultūros ministerija neva negali remti tose, net kultūros įstaigų strategijose lemiami yra pla- „Meno forto“ kitaip, negu tik skirdama dalinį finan- niniai ir kiekybiniai kriterijai, o apie kokybę kalbama savimą pastatymams. Bet nejaugi valstybė iš tikrųjų deklaratyviai, miglotai, nes neaišku, kaip ją įvertinti. yra nepajėgi sudaryti sąlygų vienam talentingiausių Todėl Kultūros ministerija kapituliuoja prieš Valsty- režisierių dirbti Lietuvoje? Gal iš tikrųjų kada nors bės kontrolės reikalavimus griežtinti kultūros orga- teks teatro istorijoje parašyti, kad Nekrošiaus teatras nizacijų kontrolę ir iš esmės neprieštarauja, kad jų iš mūsų šalies scenų išnyko būtent tada, kai kultūrai veikla būtų prilyginta masinės gamybos sričiai. Ir tai vadovavo buvęs jo aktorius? nenuostabu, nes iš kur atsiras svarūs kontrargumen- tai, jeigu neaišku, kokie mūsų valstybės kultūros pri- * * * oritetai ir kas galėtų juos kompetentingai ginti. Šiandien, kai Kultūros ministerija yra kiaurai per- Vienas įsimintiniausių kūrinių, kuriuos mačiau pasta- pučiama politinių skersvėjų, verkiant reikia nepri- ruoju metu, – Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonia“. klausomų plataus akiračio ekspertų, kurie padėtų Spektaklį, tapusį pagrindiniu Lenkijos teatro praėju- suformuoti modernią kultūros strategiją. Svarbiausia sių metų įvykiu, įkvėpė jaunos lenkės, kuri Antrojo apsispręsti, ne kaip padalyti katastrofiškai senkančias pasaulinio karo metais išgelbėjo žydų mergaitę ir už lėšas, bet kaip užtikrinti, kad kultūros įstaigos ir kūrė- tai buvo nužudyta, istorija. Tačiau režisierius kalba ne jai būtų vertinami pagal jų veiklos kokybę. Vienas di- apie tautinius skirtumus ir istorines sąskaitas. Pasi- džiausių pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio telkęs mitologinių antikos herojų istorijas ir pokario paradoksų yra tai, kad kultūros sistema iki šiol taip ir įvykius, jis gilinasi į šiuolaikinio žmogaus ir visuo- liko nereformuota, o kuriantis žmogus, jeigu jo ne- menės dvasinę būseną. „(A)pollonia“ yra pavyzdys,
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 kaip istorinė ir kultūrinė atmintis teatre tampa esa- o trečias laikėsi „sveiko“ požiūrio į gyvenimą, todėl muoju laiku. bendradarbiavo su abiem kovojančiomis pusėmis. Warlikowskis nesistengia atkurti praeities, nes tai Spektaklyje aktorius Vilis Daudzinis pasakoja tris būtų jos imitacija. Spektaklyje nėra „autentiškų“ is- išgirstas istorijas – jos paremtos skirtinga gyvenimo torijos ženklų. Bet yra stipri visų kūrėjų motyvacija filosofija ir skirtingais požiūriais į karą, ideologiją, is- liudyti praeitį kaip negyjančią žaizdą – jeigu ji slepia- toriją, moralę. ma ir pudruojama, vadinasi, nei žmogaus, nei tautos Paprastas, režisūriniais efektais nestulbinantis „siela negali būti sveika“. Tasai liudijimas yra nuošir- Hermanio ir Daudzinio spektaklis turi retą savybę: dus ir jautrus, nes išvengiama tokioms temoms bū- vieno aktoriaus atkurtos trijų žmonių biografijos dingos didaktikos ir moralizavimo. Gyvai atliekama atskleidžia, kad ideologinis karą išgyvenusios kar- muzika ir austrų aktorės Renatos Jett dainos suku- tos susipriešinimas iki šiol lemia skirtingus Latvijos ria intymaus čia ir dabar užsimezgančio pasakojimo visuomenės požiūrius į savo šalies istoriją, į tautiš- atmosferą. kumą, į kitataučius. Kiekvienas Daudzinio perso- Spektaklyje daug kalbama apie karą nuo antikos nažas gina savo tiesą, paremtą asmenine patirtimi. iki mūsų dienų, bet jo siaubas atkuriamas ne sceno- Teisė vertinti kiekvieno iš jų moralę paliekama žiū- je, o persmelkia žiūrovų vaizduotę ir mintis. Iš karo rovams. Spektaklis baigiasi simbolišku susitaikymo grįžęs Agamemnonas klausia: „Ar karas išties baig- ritualu – idėjinė nesantaika palaidojama mažame tas?“ Ir pats atsako: „Niekada nesakyk – nežudysiu. žemės lopinėlyje, kurio užtenka visiems spektaklio Galime tik viltis, kad neteks žudyti.“ Nenužudyti – herojams. Pasitelkę istorinius faktus ir dokumentinę reiškia neužmiršti, netapti abejingam, neišduoti, net meninę formą, „Senelio“ kūrėjai pavertė spektaklį te- jei tą daryti verčia politinės aplinkybės, ekonominės rapijos seansu vidinių prieštaravimų draskomai šiuo- sąlygos, savisaugos instinktas arba tariami valstybės laikinei Latvijos visuomenei. Žiūrovų susidomėjimas interesai. Taip buvo visada, nuo antikos iki nūdienos. spektakliu patvirtina jo vertę. Ir kiekvienoje epochoje atsirasdavo savų apolonijų. Abu minėti spektakliai, nors yra labai skirtingi tiek Spektaklyje, sukurtame pagal originalų scenarijų, estetiniu požiūriu, tiek ir savo meniniais užmojais, kurio pagrindas – įvairūs tekstai ir aktorių improvi- įtikinamai parodo, kad šiuolaikinis teatras yra pajė- zacijos, susipina trijų moterų likimai. Ifigenijos auka gus sužadinti „kolektyvinę atmintį“. Warlikowskis ir tėvynei, Alkestidės ryžtas numirti už mylimąjį, Apo- Hermanis, kiekvienas savaip, tautos atmintyje ieško lonijos drąsa gelbėti savo artimą neturi nieko bendra ir randa tai, kas svarbu šių dienų žmogaus savimonei. su herojizmu. Tai žmogaus akistata su savo sąžine. Abiem atvejais – tai klausiantis, provokuojantis, ne- Spektaklio „(A)pollonia“ kūrėjams pavyko atskleisti patogus teatras. Bylodamas šiuolaikine scenos kalba, apvalančią tokios akistatos jėgą tiek pavieniam žmo- jis įstengia tautinėms problemoms suteikti universalų gui, tiek visuomenei. žmogišką mastelį. Alvis Hermanis Naujajame Rygos teatre, kuriam Lietuvos teatrui istorinė atmintis jau seniai nėra pats vadovauja, sukūrė spektaklį „Senelis“, pripažin- įkvėpimo šaltinis. Istorinių dramų niekas nebestato, tą geriausiu Latvijos praėjusio sezono pastatymu. Jo jos prisimenamos nebent švenčių progomis vykdant iniciatorius – teatro aktorius Vilis Daudzinis, prieš valstybės užsakymą. Kitaip žvelgti į savo istoriją ne- keletą metų pradėjęs ieškoti savo senelio, dingusio bemokame. Stokojama talento, trūksta idėjų ar tie- per Antrąjį pasaulinį karą. Nors jo nerado, bet susi- siog noro kapstytis po savo tautos atmintį, ieškant tiko su trim tokio paties amžiaus bendrapavardžiais praeities sąsajų su dabartimi? Kadaise būtent tai davė vyrais. Vienas iš jų tarnavo SS legione ir iki šiol yra impulsą Jonui Jurašui pastatyti „Barborą Radvilaitę“, antisemitas, kitas kovėsi sovietinės armijos gretose, Eimuntui Nekrošiui – „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 37 Jonui Vaitkui – „Golgotą“ ir „Vėlines“. Šie plataus epi- mos teatro vardą. Juk nenormalu, kai keletą sezonų iš nio užmojo spektakliai atvirai prabilo apie skausmin- eilės NDT neatsiranda nė vieno įsimintino nacionali- gą istorinės atminties ir dabarties koliziją. Tiesa, tada nės arba pasaulinės klasikos pastatymo, o spektaklius buvo kiti laikai, o atmintis laikyta moralinės atskaitos daugiausia kuria režisieriaus amatą bandantys akto- tašku vertinant dabartį. riai. Gal iš tikrųjų Lietuvoje trūksta „gerų režisierių, Vis dar esame romantizuoto požiūrio į savo tau- galinčių tenkinti visuomenės poreikius“, pasak šio tos praeitį įkaitai. Sovietmečiu romantizmas buvo teatro strategijos? laisvės idėjų palydovas. Istorijos romantizavimas iš- „Visuomenės poreikių tenkinimą“ NDT strategai reiškė pasipriešinimą nelaisvei ir melo propagandai. siūlo matuoti pagal tai, kiek žiūrovų apsilanko spek- Ar neatėjo laikas nušveisti kolektyvinę atmintį, kad takliuose. Tas pats kriterijus su Kultūros ministerijos nebeliktų apnašų, nesvarbu, kokio jos atspalvio, ir ge- palaiminimu taikomas vertinant ir kitų teatrų veiklą. riau pažintume savo istoriją, o kartu adekvačiau su- Žiūrovų gausa ir iš to gautos pajamos, žinoma, yra voktume dabartį? Deja, lietuvių teatras dar nėra tam svarus argumentas, kai kalbame apie teatrų išlikimą. pasirengęs, skausmingos istorinės temos jo arba ne- Tačiau kas slypi už statistinių rodiklių? Kaip kieky- domina, arba jis ima jomis spekuliuoti pasiduodamas bė susijusi su kokybe? Kaip teatras rūpinasi publikos politinei konjunktūrai. ugdymu? Kaip interpretuoja nacionalinę ir pasauli- nę literatūrą? Kaip atspindi dabarties pasaulį? Ir kaip * * * apskritai pateisina savo gyvavimą? Atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma, nes specializuoti tyrimai, Nacionalinis dramos teatras (NDT) pasitvirtino nuolatos daromi kitose Europos šalyse, pas mus nea- artimiausių metų strateginį veiklos planą ir paskelbė tliekami. Taigi neturime ir kuo remtis, kad „pasvertu- jį savo internetiniame puslapyje. Jame rašoma, kad me“ konkretaus teatro visuomeninę reikšmę, o pagal NDT misija – „skleisti teatro meno kūrybą ir prista- tą „svorį“ skirstytume valstybės finansavimą. Kitose tyti žiūrovams geriausius nacionalinius ir užsienio Europos Sąjungos šalyse teatrai remiami įvertinus, šalių teatro meno pavyzdžius“. Ką vadinti „geriausiais kaip jie atlieka visuomeninę misiją siekdami aukštes- pavyzdžiais“, NDT teatro vadovų ir daugumos kritikų nių meninių, švietėjiškų tikslų. Tai padeda repertuari- nuomonės skiriasi. Kultūros ministerija užima neu- niams teatrams nevirsti komerciniais, priklausomais tralią poziciją, jai rūpi, kad ir avys būtų sveikos, ir nuo žiūrovų skaičiaus ir gaunamų pajamų. Lietuvoje vilkas sotus. Teatro meno taryba, į kurią „gali būti atvirkščiai – valstybės remiami teatrai konkuruoja su pakviesti iškiliausi šalies teatro ir kitų sričių meni- komerciniais, pasitelkdami tą patį repertuarą, tuos ninkai, mokslininkai, meno kritikai, visuomenės at- pačius aktorius ir režisierius, o „visuomenės poreikių stovai“, taip pat tyli, o gal tų „iškiliausių“ atstovų į ją tenkinimas“ tampa tuščiais žodžiais, kuriais galima tiesiog niekas nepakvietė? pateisinti viską, net paprasčiausią „chaltūrą“. Kalbėsiu ne apie vadovo personaliją (dėl to labiau- Kadaise apie tą patį neieškodamas žodžių kišenėje siai būgštaujama, kai Nacionalinio dramos teatro pu- rašė Balys Sruoga: „Galimas daiktas, pastangos tenkin- sėn pažyra kritikos strėlės). Labiau rūpi klausimas, ti įvairiausius interesus nė principialiai nėra teisingos. kaip užtikrinti atvirą ir viešą dosniausiai valstybės Didelis menas byloja paprastai visiems suprantama finansuojamo teatro veiklos vertinimą ir skatinti, kad kalba. Ar ne tiksliau būtų daugiau dėmesio kreipti į toji veikla atitiktų šiai meno institucijai keliamus rei- meniškosios kalbos suprantamumą negu į repertua- kalavimus. Niekas nepriekaištautų, kad teatras stato ro skirstymą: čia – elmui, čia – judėjui, čia – vienam lengvo turinio komedijas, jei šalia jų būtų ir kitokio gyventojų sluoksniui, čia – kitam? Ar ne tiksliau būtų pobūdžio spektaklių, pateisinančių Nacionalinio dra- kelti valstybinio teatro meniškumą, negu principialiai
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 teisinti chaltūrą vadinamaisiais liaudies namų spekta- teisinį statusą, administravimą, finansavimą ir darbo kliais?“ santykius sutvarkyti taip, kad būtų sudarytos optima- Klysta tie, kurie įrodinėja, neva sudėtingesnė „me- liausios sąlygos kūrybinei veiklai, kad talentingiausi niškoji kalba“ negalės patraukti įvairių visuomenės teatro menininkai nebūtų išmesti už borto ir kad te- sluoksnių dėmesio. Juk kai kurie Eimunto Nekro- atruose galėtų vykti kartų kaita, nuo kurios apskritai šiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno spektaliai – priklauso mūsų teatro rytdiena. Klaidinga manyti, o lengvasvoriais jų nepavadinsi! – yra laukiami labiau kad tada, kai išbrisime iš krizės ir atsiras daugiau pi- ir lankomi daug geriau už kai kuriuos komercinio re- nigų, kai bus baigta teatrų pastatų renovacija, viskas pertuaro blizgučius. Tačiau juos sukurti yra daug su- susitvarkys savaime. Nesusitvarkys, jei nebus keičia- dėtingiau, rodyti – gerokai brangiau, o kartais tiesiog ma ydinga teatrų sistema. Šiandien gyvenimas verčia nėra kur. galvoti apie išlikimą, bet rytdiena neįsivaizduojama Prieš metus Lietuvos teatro bendruomenė išpla- be kokybinių pokyčių, o jie patys neprasidės. Refor- tino kreipimąsi į politikus, primygtinai prašydama, mų negalima daryti kertant „iš peties“. Būtina atlikti kad jie drauge su teatro žmonėmis sėstų prie apskri- išsamius tyrimus, kad išsiaiškintume ne vien galimą tojo stalo ir tartųsi, ką daryti, nes būtina „iš esmės ekonominį, bet – svarbiausia – kūrybinį pokyčių keisti ydingą šalies teatro sistemą“. Kreipimąsi pasi- efektą. Kultūros ministerija jau pradėjo tą daryti, rašė žinomi šalies režisieriai, būrys aktorių, vadybi- ir dabar svarbu šį procesą tęsti, įtraukiant į jį kuo ninkų, kritikų. Tarp pasirašiusiųjų yra ir Remigijus daugiau teatrų. Reformos keliai galimi įvairūs, tai Vilkaitis, tiesa, tada jis dar nebuvo kultūros minis- priklauso nuo vietos realijų, susiklosčiusių tradi- tras. cijų. Mes turime savo tradicijas, tačiau būtų kvaila Reikia pripažinti, kad Lietuvos teatro bendruo- nepasimokyti iš sėkmingos užsienio teatrų prakti- menė susiskaldžiusi ne vien dėl to, kad skiriasi jo kos. Suprantama, reikia ir žinių, nes be jų atsinau- kūrėjų interesai. Susipriešinimą gilina ir tai, kad jinimas tiesiog neįsivaizduojamas. Būtina mokytis valstybė neturi toliaregiškos teatro strategijos. modernios vadybos, gilintis į scenos menų sociolo- Užuot ieškojusi būdų, kaip sutelkti skirtingose bari- giją. Praverstų susipažinti, kaip kitų šalių teatruose kadų pusėse atsidūrusius valstybinius teatrus ir iški- rengiamos kūrybinės ir edukacinės programos, kaip liausius mūsų režisierius, Kultūros ministerija siūlo jos siejamos su teatro praktika, kaip į jas įtraukiama kiekvienam gelbėtis pačiam. Vienintelis simboliš- visuomenė, kaip vertinama jų nauda. kas ministerijos gestas yra prizų dalybos per Teatro Teatrai yra inertiški organizmai, todėl jokių idėjų dieną, tačiau ši profesinė šventė tik išryškina nuty- negalima diegti paskubomis ir tikėtis greito refor- limas problemas. Nepriklausoma ekspertų komisija mos rezultato. Antra vertus, jeigu ji nebus pradėta, pagrindinius prizus dažniausiai skiria spektakliams lietuviškoji Melpomenė taip ir liks rymoti prie su- tų režisierių, kurie neturi nieko bendra su valstybi- skilusios „geldos“. niais teatrais. Žinoma, teatras nėra sportas ir prizais jo vertė nematuojama, tačiau, jeigu stipriausios kū- rybinės pajėgos yra atsidūrusios lauke, už durų, t.y. už valstybės remiamų teatrų slenksčio, vadinasi, iš tikrųjų, pasak klasiko, „kažkas papuvę Danijos ka- ralystėje“... Baisu imtis reformų krizės laikais. Tačiau reforma nėra vien pretekstas atleisti nereikalingus darbuo- tojus ir perskirstyti pinigus. Ji – tai galimybė teatrų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 39 Inventorizuokime kultūros politiką
Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene kalbasi Daiva Tamošaitytė
aiva Tamošaitytė: Lietuvoje atsiranda naujų mas, kas ištiks grynuosius žanrus, kaip patys ug- Dkoncertinių erdvių ir sėkmingai dirbančių muzi- dysime savo klausytojus ir ką jie, praėjus, sakykim, kos organizacijų, tokių kaip PIANO.LT, tačiau Nacio- dešimčiai metų, dar sugebės išgirsti? Galbūt visai nalinė filharmonija vis tiek yra didžiausia koncertinė nebeapčiuops rimtųjų, giliųjų muzikos klodų? Man šalies institucija. Todėl pokalbį norėčiau pradėti ba- atrodo, kad Nacionalinė filharmonija, nepasiduoda- naliu, bet aktualiu klausimu: kaip vienai seniausių, ma gundymams „palengvinti“ savo gyvenimą ir ati- jaukiausių ir prestižiškiausių muzikos šventovių seka- tinkamai gauti daugiau pajamų, ryžtingai vykdo savo si išgyventi krizės sąlygomis? misiją. Ekonominis ir meninis filharmonijos balan- Rūta Prusevičienė: Na, į klausimą „Kaip sekasi?“ sas neblogas, nors valstybės dotacija per praėjusius visada atsakau: „Įdomiai“, turėdama omenyje patarlę metus sumažėjo devyniasdešimčia procentų. „Neduok Dieve, gyventi įdomiais laikais“. Nes įdo- mūs laikai yra pervartų laikai. Mūsų valstybę vienu Tai smūgis žemiau juostos! Kaip 90 % sumenkus metu ištiko keli sukrėtimai – ne tik ekonominiai, koncertų biudžetui, planuojate toliau verstis, kokia finansiniai, bet ir socialiniai, o jų mastą labai gerai bus koncertų strategija? atspindi visuomenės dvasinė būsena. Tokiomis sąly- Kadangi būtina išgyventi su baziniais etatiniais gomis Nacionalinės filharmonijos būklę įvertinčiau kolektyvais, mes, kultūros ir muzikos renginių or- kaip geresnę, nei galėjome tikėtis. Mus – ir kitus ganizatoriai, labai vieningai atsigręžiame į žmogiš- kultūros operatorius – maloniai stebina nemąžtan- kuosius išteklius, atsisukame į talentingus jaunosios tis publikos dėmesys ir ištikimybė, be to, sugrįžtama kartos muzikantus, į mums priklausančius kolek- prie autentiškų kultūros reiškinių ir formų. Tai labai tyvus ir jų programas. Sumažėjo galimybių kviesti sveikintina. Ekonominės gerovės metais atsiradusi ryškius užsienio atlikėjus: su jais tenka arba sukan- gausa, tikras kiekybinis sprogimas, vis dėlto įgavo dus dantis derėtis, arba ieškoti paramos ir partnerių ir žalingų perprodukcijos bruožų. Sėkmės metais, užsienio šalių ambasadose, kultūros centruose. Kai kai Lietuva buvo „Baltijos tigras“, atrodė, kad galime įsisteigė „Vilniaus festivaliai“ ir bandyta ieškoti tarp- gauti, ką panorėję. Tuo laikotarpiu išsitrynė žanri- tautinio bendradarbiavimo nišų, prasidėjo procesas, nės ribos, pradėta ieškoti skubotų sąlyčių su lengvąja prie kurio šiandien vėl grįžtame. Atnaujinome ryšius muzika, populiariąja kultūra. Manyčiau, tai nebuvo su Latvija ir Estija, su Šiaurės šalimis. Tai pritraukia labai sveikos tendencijos. Jeigu visi rengsime tiktai naujų arba primirštų muzikos pajėgų ir papildomų „Metamorfozes“ ar panašias lengvo žanro progra- finansų. Pavyzdžiui, pagal VEKS’o programą, kurią
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 tęsiame projektu VIVA MUSICA VIA BALTICA, Per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos kamerinis orkestras vyksta į Taliną ir Tartu dauguma įstaigų tapo nacionalinėmis, kai kurios, koncertuoti su Estijos nacionaliniu vyrų choru. La- anksčiau kuruotos savivaldybių, perėjo į valstybinį tviai sumanė kurti internetinį visų Baltijos valstybių lygmenį, o kai kurios decentralizavosi. Pavyzdžiui, muzikinės informacijos duomenų portalą. Gražu ir Nacionalinės filharmonijos filialai tapo gana ryškio- simboliška, kad dvidešimt metų orientavęsi į Vaka- mis, kūrybiškai veikiančiomis savarankiškomis insti- rus, dabar atsigręžiame vieni į kitus. tucijomis. Manau, šis procesas buvo labai teigiamas, nes savo tapatybės ieškojimas gimtojo miesto, vals- Malonu girdėti, kad tai, apie ką jau seniai kalba tybės ir regiono mastu ilgainiui pereina į tarpkon- įžvalgesni politikai, įgyvendinama kultūros lygmeniu. tinentinį bendradarbiavimą. Ši tendencija ir toliau O kaip apskritai vertinate dabartinę Lietuvos kultūros turėjo būti grindžiama tarpusavio pasitikėjimo prin- politiką? cipu. Deja, šiuo metu, kaip matome, valstybės val- Manau, kad ji patiria pernelyg intensyvius sukrė- dymas krypsta galimų nusikaltimų prevencijos link, timus iš išorės – ekonominius, partinius… Partiniai yra pritvinkęs nepasitikėjimo ir įtarumo. Tai tiesiog terminai ir laiko matavimas pagal juos labai neigia- paralyžiuoja. Visų pirma turime suvokti, kad kūryba mai veikia kultūros gyvenimą. Kalbėdama su politi- skiriasi nuo masinės gamybos, todėl kūrėjas – tiek kais ar kultūros ministru visada primenu, kad rin- menininkas, tiek organizatorius – turi turėti plačią kimai vyksta kas ketveri ar net kas dveji metai (kiek veikimo laisvę ir erdvę, kad galėtų atsidėti kūrybai. ištveria koalicijos), o rimtas kultūrinis reiškinys su- Pagrindinė to sąlyga ir yra pasitikėjimas. kuriamas ne per penkerius ir net ne per dešimt metų, šis procesas trunka žymiai ilgiau. Matote, kaip džiu- Briuselio kultūros politika kartu su tinklaveika ne- giai švenčia gimtadienius muzikos kolektyvai, susi- išvengiamai daro įtaką kultūros formoms, taip pat ir kūrę nepriklausomybės metais? Tai rodo, kad mes visų sričių gryniesiems žanrams. Ar labai juntamas dar gyvi ir reikalingi savo klausytojams. Tačiau, kad šių politizavimo procesų „spaudimas“? orkestras įgautų precizišką kūrybinę formą ir visiš- Be abejo. Lietuva pernelyg skuba taikyti Europos kai subręstų, viskas turėtų būti šlifuojama mažiausiai Sąjungos direktyvas, jų neaptarusi ir nepasvėrusi. keletą dešimtmečių. Mūsų, bent jau muzikinės, kul- Tai ypač paveikė kultūros sritį. Pavyzdžiui, viešų- tūros politikai stinga lankstumo, kūrybiškumo – per jų pirkimų įstatymo taikymas atlikėjų menui, va- daug dėmesio kreipiama į biurokratinius dalykus, dinamasis atlikėjų pirkimas iš tiekėjo, atvedė prie direktyvų taikymą, bet per mažai kalbama apie pa- absurdiškų dalykų. Bet mes šį absurdišką įstatymą čius muzikos reiškinius ir tolesnę jų sklaidos strate- kažkodėl įtraukėme į nacionalinę teisę ir jį taikome, giją, nes kasdien spręsdami tik tos dienos problemas, nors kitiems tai atrodo tiesiog juokinga. Aš pati va- prarandame ilgalaikę perspektyvą. žiavau į Švediją viešųjų pirkimų tarnybos reikalais ir kalbėjausi su Kultūros departamento direktoriumi. Daugelis meno kūrėjų priekaištauja, kad kultūros Pasirodo, švedai tos direktyvos nėra pritaikę savo politikos apskritai neturime. Be to, vis didėja atotrūkis teisei! Toks mūsų paklusnumas visiškai išmuša iš tarp realia galia disponuojančių politikų ir menininkų vėžių, juo labiau kad mes apskritai dar turime vytis bendruomenės. Sunkmečiu tai tapo ypač akivaizdu. Vakarų kultūros procesus. Ir, kol juos vejamės, esa- Kaip manote, ar greičiau išeisime iš aklavietės, stiprin- me atakuojami įvairių direktyvų ir laisvosios rinkos dami centralizaciją ir konsoliduodami bendras kultū- principų, kurie visiškai, bent jau kol kas, netinka nei ros pajėgas, ar priešingai – leisdami savarankiškai plė- mūsų valstybei, nei visam mūsų regionui, nes jame totis mažesniems instituciniams kultūros vienetams? vyrauja visai kitos mentalinės nuostatos. Mes nieka-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 41 da negalėsime pritaikyti tokio kultūros organizavi- šis keitimasis ir plačioji kultūros politika kol kas yra mo modelio, kokį taiko Jungtinės Amerikos Valstijos du nesusisiekiantys indai. ar Didžioji Britanija. Šiose šalyse kultūra – tai kie- kvieno asmens savastis ir tapatybė, kultūros procese Kaip žiūrite į komerciškumo įsigalėjimą kultūroje? kiekvienas gali dalyvauti prisidėdamas finansiškai. Muzikos kūrinio ar net paties atlikėjo nudvasinimas, O mes šį procesą grindžiame visai kitkuo: kultūrinę prilyginimas prekei nėra tik sausas įstatymo taiky- tapatybę turi remti valstybė, kurios viena iš sudėti- mas, jis signalizuoja apie dvasinę visuomenės krizę. Šį nių dalių, labai svarbi palaikyti mūsų nedidelės tau- žaidimą mielai žaidžia ir patys kūrėjai. Sykiu panei- tos gyvybingumui, yra būtent kultūra. giamos, nurašomos, redukuojamos tradicinės kultūros Daugelis dalykų yra suvešėję remiantis tiktai eko- ir meno formos. Jaunimo entuziazmas, veiklumas ir nominiu jų efektu, geriausiu atveju – pridėtine verte, produktyvumas akademinių profesinių įgūdžių nepa- tačiau tai irgi yra tik šūkis („Visur ieškokime pri- keis ir kūrybinės sąmonės savaime nesubrandins. Į tai dėtinės vertės!“). Deja, suvokimas, kad be kultūros reikėtų labai rimtai žiūrėti neieškant kaltų, kodėl kul- ir meno apskritai negali egzistuoti nei šiuolaikinė tūroje įsitvirtino vartotojiškoji ideologija (akivaizdu, valstybė, nei šiuolaikinė sostinė, nei miestas, nei bet kad ją išpopuliarino suinteresuotos finansinės grupuo- kuris decentralizuotas vienetas, kad tai būtina ben- tės). Atlygis negali būti pagrindinė paskata „muzikos druomenės gyvenimo sąlyga, dar neįstengia kon- prekei gaminti“, nes tai iškreipia pačią kultūros esmę. kuruoti su mėginimu viską apskaičiuoti, pasveriant Sutinku, kad tai jau pasiekė tam tikrą nevaldomą kultūros reiškinio pelningumą. Krizės pradžioje, po mastą… Vis dėlto Lietuvoje tiesiog nėra tiek pini- „naktinio perversmo“, sužinojome, kad valstybė iš- gų, kad vartojimo procesas pasiektų beprotišką lygį. laidas kultūrai mažina keturiasdešimčia procentų, Neturime tiek mecenatų, kurie galėtų mokėti tikrai dar apie dvidešimt procentų pakils mokesčiai (taigi didelius pinigus ir savo asmeniniam pasididžiavimui vienu kirčiu buvo šešiasdešimčia procentų sumažinti užsakinėtų tapybos ar muzikos kūrinius. Tarkime, programiniai biudžetai). Ir tada prisiminiau jaunos kai pasižiūriu į meno aukcionų kainas, pavyzdžiui, ekonomistės Kaetanos Leontjevos žodžius: valstybės vienas paveikslas parduodamas už kokius nors 45 mastu kultūros finansavimo išlaidos yra mikrosko- milijonus dolerių (o privačiose kolekcijose esama pinės, tačiau duoda milžinišką efektą. Deja, politi- ir dar dešimt kartų brangesnių kūrinių), pagalvoju: kai to kažkodėl nemato. O jis, tas efektas, iš tikrų- kokią žinią gauna kultūrinė visuomenė, jei vieno kū- jų juntamas visuomenės brandumo, nacionalinės rinio kaina yra tokia, kaip visas kokios nors mažos tapatybės ir teigiamo valstybės įvaizdžio požiūriu, šalies metinis kultūros biudžetas? nes per visus krizinius 2009-uosius vien mūsų kul- Daug diskutuoti tenka dėl to, kiek galime mokė- tūra (ar daugiau buvo kam?) perduodavo į pasaulį ti už kūrinį. Muzikos rinkoje matome dešimt ge- teigiamas žinias, ir tai buvo ženklas, kad esame sti- rai „prasuktų“ vardų, ir jie nesikeičia, kol agentai prūs, kad bandome įveikti užplūdusius ekonominius neišsunkia jų kaip citrinos, t.y. kol neatsiperka į jų ir socialinius sunkumus. Nors aršiai diskutuota apie reklamą investuoti milijonai. Jie niekaip nenueina VEKS’o ir Tūkstantmečio programų trūkumus, bet nuo scenos ir neužleidžia vietos naujiems vardams. jos sukūrė daugybę ir labai teigiamų reiškinių, kurių Didžiosios agentūros visąlaik siūlo vis tuos pačius vaisiai sunoks gerokai vėliau. Išaugo nauja talentin- vardus, o jų savininkai uždirba didžiulius komisi- gų kūrėjų, atlikėjų ir organizatorių karta ir ji labai nius! Jaunųjų talentų rėmimo programos jų fone nori save realizuoti. Galbūt dabar Lietuvoje jie dar yra marginalinės. Tai rodo, kad rinkos principai neturi didelių galimybių, bet vis tiek ilgainiui tie jau- vienareikšmiškai ir neadekvačiai taikomi visoms ni žmonės atnaujins kultūrinį vyksmą. Deja, ši raida, sritims.
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Tačiau tas „prasukinėjimas“ ir parodo, kam iš tie- nemaloniausių principų yra iškreiptas mecenavimo sų naudinga pakelti atlikėjo kainą iki nenormalių supratimas. Užuot anonimiškai ar kitaip rėmus mu- dydžių – ne patiems muzikantams, bet tarpininkams zikantus, kad jie būtų matomi visuomenėje, vis daž- tarp atlikėjų ir klausytojų. Tie tarpininkai jokios ver- niau jie kviečiami kurti ir koncertuoti uždarose turčių tės nekuria, tik išsunkia pinigus iš vartotojų. Pasitai- buveinėse. Taip sukuriamas precedentas ne duoti ir ko ir paradoksų. Jau susidūrėme su tuo, kad atvyksta atsilyginti visuomenei, gimtajam miestui ar bendrijai, atlikėjas, visiškai neatitinkantis išreklamuoto koncer- o paversti „muzikos prekę“ daiktu, užtikrinančiu as- tinio savo įvaizdžio. Normaliomis sąlygomis toks su- meninį komfortą. sikompromitavęs muzikantas nedrįstų dar sykį veržtis Tai labai svarbus etinis klausimas, bet jis liečia į prestižines užsienio šalies scenas. Bet netrukus spau- pirmiausia kūrėjus ir atlikėjus. Stebėdama tokius doje lyg niekur nieko atsiranda pakartotinės „auksi- reiškinius, suvokiu, kaip labai yra pažeistas profe- nės“ reklamos, nesusigaudantiems melomanams vėl sinis muzikantų, o ir apskritai menininkų, orumas. peršama ta pati prekė, nes ji juk turi atsipirkti! Pro- Greitos pervartos ir skubėjimas įsilieti į tarptautinę fesinio sąžiningumo klausimas, regis, yra tiesiog igno- rinką lėmė, kad jie pradėjo nepaisyti savo profesinio ruojamas. Be to, manyčiau, verslo tarpininkas yra lygmens. Atsisakyti žemesnio lygio, bet finansiškai mecenato antipodas. labai palankių pasiūlymų yra sunku, ypač Lietuvoje, Švietimo sistemoje irgi įsivyrauja tas pats komer- jei nesi tarptautinio A lygio menininkas. Bet kartais cinis interesas. Krepšelio įvedimas muzikantams kur kas geriau pasiūlymo atsisakyti, negu prarasti profesionalams gresia tuo, kad tuoj neturėsime kuo savo jau turimą statusą. Užsienyje dirbantys meni- atnaujinti orkestrų, chorų, operos. ninkai tai puikiai supranta. Jei jie priklauso agentū- rai, jiems netgi pasakoma, pagal kurią profesionalu- Kokią išeitį siūlote? mo kategoriją jie gali dirbti. Kadangi pas mus tokio Mums reikia pagaliau suvokti savo valstybės mas- santykio apskritai nėra, subrendusiam menininkui tą ir jos galimybes. Dažnai juokauju: nekalbėkime niekas nieko nebegali pasakyti! Dabar susiklosčiusi apie kultūros politiką, kol neatliksime jos objektų tokia situacija, kad vieni kitus galime tik girti, vis- detalios inventorizacijos. Būtina analizuoti ne tik jos kas „nekritikuotina“! Tai iškreipia vaizdą. Puikiai skerspjūvį, tą padaryti, beje, yra labai paprasta (štai suprasdami, kad „produktas“ nebuvo kokybiškas, čia tas ir tas atsiperka šimtu procentų, o ten lanko- vis tiek pataikaujame ir nesakome teisybės. Tai rodo mumas – tik penkiasdešimt procentų), bet ir visą profesinės savigarbos stoką. Kai kurie menininkai plotmę kompleksiškai. Aiškintis, kas tie lankytojai, leidžia sau manyti, kad, jeigu jau jie baigė tam tikrą sudarantys tuos penkiasdešimt procentų? mokyklą, tai yra gero lygio profesionalai. Deja, tai dažniausiai saviapgaulė. Profesiškai tobulėti reikia Kita vertus, nuolat teisintis tuo Lietuvos mažumu visą gyvenimą. Man atrodo, kad tikrą menininką gal pernelyg paprasta. Kiekvienąkart, kai kyla kokių nuolatos graužia vidinis nerimas, jis negali būti pa- nors problemų, „mažumas“ tampa „imanentiniu ne- tenkintas pasiektu rezultatu, antraip neturės moty- pajėgumu“ ir leidžia ramiai kapituliuoti, užuot jas vacijos siekti kažko daugiau. sprendus. O juk, filosofiškai žiūrint, tie patys reiški- niai vienodai reiškiasi tiek didelėse, tiek mažose ša- Nesistebėkime, kad naudos siekimas iš kultūros lyse, ir vertinti juos reikėtų panašiai. Svarbu aptikti panoramos išstumia nesuinteresuotą profesionalią ir įžvelgti tas pačias schemas ar principus. Jei kartais kritiką. (Ir kokia ji atrodytų šalia pinigais pamuštų Lietuvos mažumas apriboja švaistymą, tai švaistymas ditirambų? Juokinga? Tendencinga? Neteisinga?) Pre- savaime neišnyks, nes jis veikia kaip principas. Vienas kiavimas muzika nėra toks jau nekaltas. Jis išstumia
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 43 tuotumėte. Nė vienas akademinis koncertas neatsiperka iš pajamų. O lengvosios muzikos agentūra produkciją perka tik vienam vaka- rui. Miuziklo organiza- torius simfoninį orkes- trą gali nusipirkti už 20 tūkstančių, bet tai nereiškia, kad to orkes- tro mėnesio trukmės darbas, rengiantis kon- certui, vertas tik tiek. Iš tikrųjų jis kainuoja 200 tūkstančių ir daugiau, nes į visa tai įeina pro- fesinis pasirengimas, įgytas aukštojoje mo- Po Violetos Urmanos rečitalio Vilniaus festivalyje 2009 (iš kairės į dešinę: Modestas Pitrėnas, Rūta Prusevičienė, kykloje, darbas simfo- Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Alfredo Nigro, Violeta Urmana, Gintautas Kėvišas Algirdo Rakausko nuotr. niniame orkestre ir do- tacijos kartu sudėjus. į užribį potencialų vertintoją, kuris neleistų neįgudu- Todėl minėtos agentūros tokį atlikėją įstengia pigiai sio vartotojo užmigdyti gražiais, bet melagingais pa- nusipirkti, o savo produktus joms lengva kurti, nes žadais, nes save gerbiančiam kritikui pirmiausia rūpi sumokama tik paties renginio-reginio kaina. Rinko- kultūros kokybė ir visuomenės lavinimas. daros poveikis juntamas ir žymių Vakarų orkestrų Kontroversiškas yra ir demokratiškumo santykis su pagyrose, esą jie koncertuoja visokiuose klubuose, elitiškumu. Viena vertus, kaip teigėte, perskyra tarp aludėse ir kur tik nori (atseit, ieško naujos publikos). akademinės muzikos ir lengvųjų žanrų, populiariosios Deja, turiu pasakyti, kad šitokia veikla į kitus jų kon- kultūros yra demonstratyviai ištrinama. Šį reiškinį certus naujų klausytojų nepritraukia. Taigi rimtosios ironiškai įvardijau aforizmu: „Nėra baliaus be šam- muzikos atlikėjai nusileidžia žemyn, o ne publika pano, o koncerto – be Piazzollos“. Demokratiškas po- stengiasi pakilti iki jų… Vieno ar kito reiškinio is- žiūris, siekiant pritraukti daugiau publikos, iš esmės torija, pati erdvė yra susikūrusi tam tikram žanrui. yra lyg ir sveikintinas reiškinys, tačiau primygtinis to Jei imame groti arenoje ir kiekvieną smuiką reikia paties žanro ar kompozitoriaus eksploatavimas, pa- garsinti per mikrofoną, ar tai teisingas žingsnis? taikavimas abejotinoms vertybėms primena politiškai korektišką koketavimą su publika. Bet kodėl prie to Tariamas muzikos rinkos demokratizavimas nupi- taip linksta elitinės (aukštosios) kultūros atstovai? gina akademinį elitinį meną, mainais nieko neduoda- Todėl, kad jiems tai apsimoka. Lengvosios muzi- mas. Tikrąjį meno demokratiškumą turėtų užtikrinti kos agentūroms ir vadybininkams esu ne kartą sa- demokratinė valstybė. Jos dotacijos, investavimas į kiusi: jeigu jūs dirbtumėte tokiais metodais ir tokiais muzikantų ugdymą „mažos šalies“ sąlygomis yra vie- pagrindais, kaip valstybinės įstaigos, tuoj pat bankru- nintelė garantija, kad bus išlaikytas profesionaliosios
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 muzikos tęstinumas ir – tas ypač svarbu – ji bus priei- toma ant netvirtų vertybinių pamatų. Ar tai nėra klaidi- nama visuomenei. Paradoksalu, bet koncertų salės nanti tendencija? šiuo sunkmečiu lūžte lūžta nuo klausytojų. Vadinasi, Visiškai sutinku. Bet į šias pinkles pastaruoju rimtoji muzika kompensuoja dvasinės šviesos stygių metu pateko daugiau organizatoriai, negu klausyto- kasdienybėje ir veikia kaip gėrio katalizatorius. jai. Jei klausytojai domisi tam tikru žanru, jie puikiai Jaunosios akademinių muzikantų kartos mėginimas žino, ko nori ir ką išgirs, koks kūrybinis konkretaus pažaboti komerciją ir nukreipti ją sau naudinga linkme, atlikėjo ar kompozitoriaus potencialas. Tokių klau- kad koncertų salės būtų pilnos jaunų žmonių, yra gana sytojų kritika irgi būna konstruktyvi, tačiau gaila, nauja tendencija. Bet ar toks komercinis jų aktyvumas kad ji nėra tokia vieša, kaip norėtųsi. Neslėpsiu, esa- nepavers akademinės muzikos verslo įkaite? me nukentėję ir mes: atrodo, patikimas šaltinis reko- Tiems jauniems žmonėms laiku nebuvo pasakyta, mendavo atlikėją, o kai jis atvažiuoja, supranti, kad kokios yra tikrosios jų galimybės, niekas su jais ne- liaupsės neatitinka tikrovės. aptarė kritinių tokios veiklos prielaidų. Taip atsiti- Manau, kad dabar yra labai palankus metas kri- ko todėl, kad kritikuoti ir vertinti muzikos procesų tiškai pažvelgti į save. Įvertinti, kas įvyko, kokios kokybės nėra kam. Žiniasklaida visą laiką liaupsina autentiškos tendencijos atsirado. Vadyba taip pat keletą vardų, plati ir prabangi jų reklamos kampanija turi savo gerųjų pusių, suteikia daug naujų svarbių ne tik pritraukia finansinę paramą, bet ir trikdo nor- impulsų. Kodėl pas mus atvažiuoja geriausi atlikė- malią koncertinių organizacijų veiklą. Į tokius rengi- jai? Kodėl po tarptautinių konferencijų ar festivalių nius ateina visiškai kita publika, kuri galbūt niekada užsieniečiai būna sužavėti Lietuvos kultūrinio gyve- nebūtų lankiusis akademinėse salėse. Susižavėję savo nimo ir meninio lygio? Turbūt viską reikia invento- buvimu naujoje terpėje, jie ir eis klausytis tik tų ma- rizuoti, susisteminti, kas įvyko pozityvaus, sudėlioti dingųjų… Esu įsitikinusi, kad apie šį reiškinį reikia į teisingus stalčiukus, ką atradome ir ką praradome, pradėti atvirai kalbėti, nes kritikuojami ir vertinami o tada labai ryžtingai kelti aktualius klausimus pa- turi būti visi, ne tik valstybinių koncertinių organiza- čiu aukščiausiu lygiu, t.y. kalbėtis su tais asmenimis, cijų vadovai. Kiekvienas Nacionalinėje filharmonijo- kurie priima sprendimus. Ir klausimus, ir atsakymus je vykstantis renginys yra įvairių organizacijų, tautų reikėtų formuluoti remiantis naujausia mūsų mo- ir šalių bendradarbiavimo vaisius. Mūsų atlikėjams dernios valstybės patirtimi. reikia save suvokti kuo platesniame kontekste. Tačiau Išsiaiškinkime, kiek per 20 metų mūsų menininkai visuomenė akademinę muziką laiko tiesiog viena iš pritraukė lėšų iš užsienio. Juk tai milžiniškos lėšos! pramogos rūšių. Būtina nusistatyti aiškią vertybinę Tačiau į kultūrą vis tiek žiūrima, kaip į išlaikytinę! hierarchiją, netgi sugrįžti prie griežtesnių matų. Trumpalaikės politinės akcijos, kai bandoma pa- sinaudoti kultūros renginiais (dabar tai – „Pasau- Žmonės, kurie į akademinės muzikos koncertą ateina lio knygų sostinė“) dažniausiai neduoda trokštamo nusiteikę pramogai, kad ir kaip dažnai lankytųsi, vis tiek efekto. Matyt, todėl, kad žmonės, kurie siekia kultūra niekaip neįsikala į galvą, kad tarp kūrinio dalių nereikia tik pasinaudoti, neseka jos reiškinių ir nežino, kaip ploti ir kad reikia išjungti mobiliuosius telefonus… Ma- iš tikrųjų ji funkcionuoja, kokie jos resursai. Todėl nyčiau, taip yra todėl, kad klausytojai nėra prusinami ir nekeista, kad ir kultūros politika tokia skylėta, – juk neišmoksta susikaupti, nenori į klausymosi procesą įdėti pilstoma iš tuščio į kiaurą… nors kiek pastangų. Antra, naujosios kartos neišugdysi- me, bandydami jos dėmesį patraukti išoriniais dalykais, tokiais kaip įvaizdis ir išvaizda, o dvasines vertybes ma- Dėkoju už pokalbį. tuodami pelnu. Gudri vartotojiška muzikos politika sta-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 45 In memoriam
Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ
PRANO KELIONĖ
ašyti apie Praną Lapę nelengva. Jis išsprunka iš dėstė dailę. Pranas sakė pasirinkęs Maine’ą todėl, kad ši R„tinklų“ tarsi kokia mitinė žuvis Atlanto ar Baltijos valstija jam labiausiai priminė Lietuvą: panašesnė gam- vandenyse. Kaip paslaptingas ūsuotas šamas, kuris gali ta, dangumi plaukia žemi, vaizdingi debesys, kvepia ilgai tūnoti vienas giliuose upės užutėkiuose, yra sun- spygliuočių miškai. Žiemos čia šaltos, o vasaros paly- kiai pagaunamas, o netikėtai užkibęs priverčia sušukti ginti vėsios. Jį traukė šiaurietiškos spalvos: juoda, balta, iš nuostabos: ai, koks laimikis, kas galėjo pamanyti, kad mėlyna, kaip Estijos vėliava, – mėgo juokauti. Gal lėmė tokio čia būta! ir tai, kad Pranas gimęs Klaipėdoje (1921) – jį viliojo Pranas Lapė – tapytojas, knygų grafikas, dailės pe- jūra, dideli vandenys. Gyveno iš pažiūros kukliame, bet dagogas, o dar ir gurmanas, ir puikus kulinaras. Daili- erdviame Naujosios Anglijos kluonus primenančiame ninkas – filosofas. Jis nemėgo žodžio „menininkas“, nes stačiakampio formos name, kurio didžiąją dalį užėmė taip supainiojama visuma (menas) ir jos dalis (dailė). jo studija. Tapė rūstokas dideles juodos ir baltos spalvų Vienišas, nepriklausomas nuo visuomenės, kad ir kur drobes. Daug nebaigtų buvo sustatyta pasieniais. gyventų, nepriklausantis meno sąjūdžiams, kurių ne Pranas buvo vaišingas šeimininkas, stebindavęs sve- vienas praūžė per netrumpą jo gyvenimą. Eruditas, iš- čius paties gaminamais gurmaniškais patiekalais, ypač kalbus pašnekovas ir kartu užsidaręs savyje introvertas. ką tik sužvejota žuvimi, kurią kepdavo negailėdamas Pašaipus, apdovanotas humoro jausmu, bet ir lengvai sviesto: „Žuvis mėgsta plaukti. Plaukiojo vandeny, turi pažeidžiamas. Gyvenęs keliose kultūrose ir visur išlikęs plaukti ir svieste.“ Prie žuvies jis patiekdavo žalių ankš- atkaklus žemaitis. („Aš niekad ir nebuvau išvažiavęs iš tinių pupelių iš savo daržo ir, žinoma, vyno, kurio sa- Lietuvos“, – sakė man, kai susitikau jį Vilniuje, grįžusį vybes pirmiausia plačiai aptardavo, pridurdamas vieną po penkių dešimtmečių pragyventų svetur, iš pradžių kitą anekdotą apie vyno degustavimą. Vėlyvi pietūs už- Švedijoje, o paskui Amerikoje.) sitęsdavo, nes Pranas mėgo šnekėti įvairiomis temomis, anksčiau ar vėliau nuklysdamas į plačias meno istorijos Susipažinau su Pranu aštuntojo dešimtmečio pa- lankas. Su pasimėgavimu, su humoru jis nerdavo tan- baigoje Chamberlaine’o miestelyje (Maine’o valstija). kius minties tinklus, kartais pašaipiai tikrindamas pa- Jis gyveno Atlanto vandenyno pakrantėje, nelyginant šnekovo gebėjimą į viską žvelgti kritiškai. Dažnai pra- trapistų ordino atsiskyrėlis, maitinosi paties užaugin- pliupdavo skaniu užkrečiamu juoku. tomis daržovėmis, susižvejota žuvimi, prisigrybautais Kaip nepaprastas pašnekovas Pranas garsėjo ir tarp grybais. Ir tapė. Tada jis buvo jau atsisakęs pedagogi- savo bičiulių bei kaimynų amerikiečių. Plačiai žinomas nio darbo, kad galėtų atsidėti tapybai, ir persikėlė čia televizijos CBS kanalo (programa „60 minutes“) ko- iš Massachusetso valstijos, iš Belmont Hillo, kur ilgai mentatorius, eseistas Andy’s Rooney’s esė „Prarastas
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 pašnekesio me- nas“ rašė: „Pranas Lapė yra vienas geriausių pašne- kovų, kokius aš pažįstu. Jis turi originalių idėjų, rimtų minčių ir paprastai jas pa- brėžia tokiais ne- tikėtais posūkiais, kad visus priverčia kvatotis.“ (Luding- ton Daily News, 1983). Rooney’s aprašė ir dailinin- ko „vienuolišką būtį“ (monastic existence) Maine’o pakrantėje, jo ge- bėjimą kukliai pragyventi iš to, ką išaugina savo dar- Pranas Lapė (1921 – 2010) Antano Sutkaus nuotr. že ir ką sužvejoja, draugystę su vasarų kaimynu prancūzu Roget Fessaguet, Juoda spalva įdomi. Juoda spalva galima nutapyti ką vienu puikiausių Amerikos virėjų, Niujorko restorano tik nori. Seniau buvo reikalaujama pirmiausia nutapyti „La Caravelle“ savininku. Stabtelėjo ir prie didelių abs- juoda ir balta, paskui dėti spalvas. Pamenu švedų tapy- trakčių Prano drobių, kuriose, anot eseisto, tikriausiai toją Andersą Zorną. Plačiu teptuku jis tapė peizažus, esama ne mažiau įdomių idėjų negu aistringose jo kal- nuogas moteris. Kai gyvenau Švedijoje, keliavom kartą bose, nors gal ne kiekvienam jo menas suprantamas. aplink Siljano ežerą ir radom apvalų, į viršų siaurėjan- tį vasarnamį, tokį, kokius švedai tada statė. Ten buvo Chamberlaine Pranas Lapė gyveno gerus du dešim- Zorno vasaros studija. Pamatęs jo molbertą, nustebau, tmečius, ir jie buvo itin svarbūs jo kūrybos kelionėje. kad paletėje buvo tik kokios keturios spalvos: ochra ar Šaltos spalvos, rūsti uolų pakrantė, dideli tamsūs miš- raudona, juoda, mėlyna, balta. Kabojo paveikslas – pusė kai veikė jo vaizduotę, spalvų paletę ir tapybos būdą. jo nespalvota, o kita pusė nuspalvinta. Kodėl? Man tai Apie tai jis gana daug kalbėjo per paskutinį mudviejų įstrigo…“ pokalbį Vilniuje pernai rudenį. Pranas, prisimindamas savo kūrybos laikotarpį Mai- „Kai gyvenau Maine, mano vyraujanti spalva buvo ne, sakė, kad jam tada ypač įdomios buvo formos – de- juoda: atšiaurios uolos prie vandenyno, visa aplin- koratyvios, dramatiškos uolų sangrūdos. Tapė jis juo- ka... – sakė Pranas. – Nematau spalvų, jos atsiranda, da ir balta spalvomis, siekdamas išgauti vibraciją, gylį. kai vakaro saulė krinta ant uolų. Daiktai neturi spalvų. („Whitney muziejuje mačiau įspūdingus Franzo Kline’o Galiu juos nuspalvinti. darbus, bet juoda spalva neturėjo vibracijos, buvo plokš-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 47 čia... O Rothko darbuose juoda spalva pilna atmosferos, jiniais dažais. Nebuvau savikritiškas. Atrodė, viskas, ką nėra plokščia, su teptuko brūkšniais...“) Pranas surado numaliavoju, yra gerai. Nunešė senolis klebonui, kad savo metodą – tapyti skystais dažais, atskiestais terpen- pašventintų, o klebonas pasakė: „Blogas paveikslas“ ir tinu, vietomis ant drobės uždėjus medžiagos skiautę: nepašventino. Mat koks meno kritikas buvo. Visi daili- „Kur tą skudurą nuimi, gauni pilką spalvą, faktūrą. ninkai turėtų nešti savo darbus klebonui, kad tas sukriti- Reikia tapyti labai greitai, skysti dažai garuoja, nors iš kuotų“, – juokėsi Pranas Lapė. namų bėk. Mėginau tapyti lauke. Tie garai nuodingi, rei- Iš gimnazijos laikų nuolat prisimindavo, kokį įspūdį kėjo dujokaukės. Apsinuodijau. Gavau alergiją terpenti- jam padarė dailės mokytojas tapytojas Vytautas Kai- nui. Vėliau jį pradėta gaminti bekvapį, bet man užtek- riūkštis. Jis nusivedė mokinius ir į prancūzų modernis- davo pamatyti terpentiną – iškart išberdavo, užeidavo tų parodą 1939-aisiais Kaune. Kairiūkštis labai vertinęs niežulys...“ Bonnard’ą, o Pranui – tada ir vėliau – didžiausią įspū- Netoliese studiją turėjęs vitražistas Albinas Elskus dį daręs Cézanne’as, nes jo paveiksluose glūdi paslap- patarė Lapei naudoti žibalą, bet nuo jo buvę dar blogiau. tis. „Cézanne’o tapyba – tai protas, sumanymas. Ji nėra Pranas ir vėliau norėjo grįžti prie nespalvotos tapybos. spontaniška. Matai, kad viskas iš anksto sugalvota, logiš- Jam įdomus buvo pats procesas, spalvų vibravimas, kai pagrįsta. O paslaptis vis tiek lieka. Tai nuostabu.“ dramatiškas dekoratyvumas. Bet nerado tam reikalin- Prano Lapės kūrybos kelionė, prasidėjusi nuo gim- gos didelės erdvės, kad galėtų tapyti kelis paveikslus iš nazijos „maliavonių“, atvedė jį į Kauno meno mokyklą, karto, eksperimentuoti teptuko pabraukimais, kol dažai kur iš pradžių studijavo keramiką, vėliau susidomėjo dar neišdžiūvę. Tada į jo tapybą įsiveržė Maine’o spal- piešimu, tapyba. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, vos: mėlyna, kaip bekraštis vandenynas, kaip aukštas teko trauktis į Vakarus. 1945 m. Lapė sudėtingais ke- dangus. Žalia kaip tamsios girios. Balta kaip debesų ka- liais pasiekė Švediją, tęsė studijas Stokholme, privačioje muoliai... Gamta visada veikė Praną. Bet spalvos – dar Anderso Beckmano mokykloje. Joje paskui ir pats kurį ne viskas. Svarbu, pasak dailininko, pats tapymo būdas, laiką dėstė piešimą. Sukūrė kelis sieninės tapybos dar- judesio energija – tai, kas ryšku abstrakčiojo ekspresio- bus viešiesiems pastatams, iliustravo knygas, apipavi- nizmo drobėse. Lapė žavėjosi Niujorko abstrakčiųjų dalino keletą didelių renginių. Švediškasis jo kelionės ekspresionistų mokykla, ir tas susižavėjimas neatslūgo. etapas nebuvo ilgas, o ir kūrybiškai ne itin reikšmingas. „Abstraktūs ekspresionistai – labai įdomūs dailinin- Vis dėlto buvo įdomu pažinti visai kitokią – skandina- kai: Willemas de Kooningas, Franzas Kline’as, Markas vų kultūrą. Po penkerių metų Pranas Lapė emigravo Rothko...“ – sakė jis per paskutinį mudviejų pokalbį. į Jungtines Amerikos Valstijas. Apsigyveno Niujorke, vėliau Long Islande. Grįždamas mintimis atgal, Pranas tąkart pasakojo ir Darė iliustracijas pagal užsakymus, jų gaudavo iš apie savo „tapybų“ pradžią. žinomų Niujorko leidyklų Doubleday, Random Hou- „Gimnazijoje maliavot mėgau. Vasarą grįždavau se, Scribners ir kt.: „Padarau, penktadienį atiduodu ir pas senelius į Veiviržėnus, netoli Rietavo. Mano se- laisvas, galiu tapyti... Mano paveikslai tada buvo mažo nolis, gimęs 1854 metais, buvo žemo ūgio. Su vaikais formato. Daugiau ieškojimai. Tada man įtaką darė bendraudavo kaip su sau lygiais. Gąsdindavo mane, Cézanne’as, vėliau – Claude’as Monet. Jis panaikino ho- kad žinojimas yra blogas dalykas, kenkia. Bet nieko rizontą – atskyrimą nuo dangaus (taip ir matau jo „Van- nepagadino... Prisimenu, klausdavo per lietų: „Ko- dens lelijas“ Moderniojo meno muziejuje Niujorke). Mo- kių akmenų daugiau – apvalių ar pailgų? Kol sutrikęs net tapydavo daržus, gėlynus, suliedamas spalvas į vieną svarstydavau, pats atsakydavo: „Šlapių, durniau.“ Kar- audinį... Čia jau perėjimas prie abstrakcijos. Abstraktu- tą paprašė: „Tu esi maliorius, ar gali numaliavot Jėzusą sis ekspresionizmas atkreipė dėmesį į teptuko braižą, iš- Kristusą?“ Jeigu prašo, numaliavojau. Su spalvom, alie- silaisvino iš įvaizdžio... Domėjausi, gilinausi... Tai buvo
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Pranas Lapė. Be pavadinimo. Diptikas. 1990–2001. Drobė, akrilas; 122x122, 122x122
Pranas Lapė Be pavadinimo. 1996 Drobė, akrilas; 122x122 Pranas Lapė. Be pavadinimo. 2006. Drobė, akrilas; 122x122 Vidmanto Ilčiuko reprod. mano ieškojimų metas. Rimtai ėmiausi tapybos tik tada, sudėta į tuos paveikslus. Prisimenu jo mėlyno kolori- kai apsigyvenau Maine,“ – pasakojo Pranas. to drobes, lyg užlietas šiaurės pašvaistės, dramatiškus Kai gyveno Niujorke ir vėliau, kai dėstė dailę Ro- ochros blyksnius tamsiame fone, žalių tonų gamą dip- waytono (Connecticuto valstija), Belmont Hillo (Mas- tike. Jo paletė šviesėjo. Dabar atėjo metas spalvoms ir sachusetso valstija) mokyklose, Pranas Lapė sukūrė šviesai. Ryškus blykstelėjimas prieš tai, kol užguls vi- daugiau kaip du šimtus viršelių amerikiečių knygoms, siška tamsa. iliustravo lietuvių autorių knygas: Antano Baranausko Prano regėjimas staiga pradėjo silpti. Operacijos ne- „Anykščių šilelį“, Maironio „Balades“, Juozo Lukšos – padėjo. Priešingai. Spalvos geso, daiktai ir žmonės virto Daumanto „Partizanus“ ir kitas. Jau gyvendamas Mai- siluetais. Atėjo diena, kai Pranas nebegalėjo tapyti. Dėl ne sukūrė įsimintinas iliustracijas Algimanto Mackaus jį ištikusios negalios skaudžiai krimtosi, ėmė grimzti į „Augintinių žemei“, Antano Gustaičio „Pakelėje į paža- depresiją. Dar po metų visiškai prarado regėjimą. Da- dėtąją žemę“. Bet vėliau susitelkė į vieną sritį – jo aistra bar jį apsiautė vienatvė ir tamsa. Aklumas – nelaimė buvo tapyba. kiekvienam, bet tapytojui ji itin tragiška. Apakęs poetas ar muzikas dar gali kurti ir girdėti, ką yra anksčiau su- Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Pranas Lapė grį- kūręs. Akli dainiai romantizuojami nuo antikos laikų. žo į Lietuvą, iš kurios, kaip pats sakė, „niekad ir nebuvo Jie buvo laikomi žyniais, pranašais. Aklas tapytojas ne išvažiavęs“. Grįžo su pertrūkiais – iš pradžių vasaras tik praranda galimybę kurti, bet tam tikru atžvilgiu ir praleisdavo Maine, kur tebeturėjo savo studiją, o žie- visus savo sukurtus darbus, nes niekada nebegalės jų modavo Vilniuje. Jautėsi grįžęs namo ir vis ilgiau čia pamatyti, prie jų grįžti, juos atrinkti. Pranas sakydavo, užsibūdavo. Prieš kokius septynerius metus Pranas kad sapnuoja spalvas, paveikslus. Gyveno prisimini- galutinai įsikūrė Tilto gatvėje, kur įsirengė ir nedidelę mais. studiją. Tapybos darbų daugėjo, jie nebetilpo studijoje, neįrėminti, nepasirašyti, susukti į rulonus tarsi laukė Aplankiau Praną pernai spalį. Nusinešiau jo dienos, kada bus išleisti į viešumą. mėgstamo raudonojo vyno. Jis džiaugdavosi kiekvie- Menininkų bendruomenė priėmė Praną Lapę santū- nu retu lankytoju. Apsidžiaugė ir manimi. Atrodė riai. Buvo surengta tik viena jo tapybos darbų paroda sulysęs, kažkoks trapus, bet, kaip visada, buvo gu- Nacionaliniame muziejuje. Galerijos juo, regis, nesi- vaus proto, nesilpstančios fenomenalios atminties. domėjo, retai kada jo pavardė šmėsteldavo kultūrinė- Paėmiau karštą jo ranką, nuvedžiau prie sofos ir įda- je spaudoje, kolegos irgi nelabai pasigesdavo. Iš šalies viau vyno taurę. Jis nusišypsojo ir, atrodė, įdėmiai žiūrint atrodė, kad jis nepriklauso čionykščiam dailės pasižiūrėjo į mane pro juodus saulės akinius. Seno- pasauliui, lyg nė nebūtų grįžęs. Sakytum, jis taip ir kai galvojau parašyti apie Praną, bet nedrįsdavau liko „augintinių žemėje“. Pats Pranas niekada tuo ne- jam užsiminti – jis mėgo smagiai pasišaipyti iš kie- siskundė (bent man neteko girdėti). Domėjosi viskuo, kvieno, kuris prabildavo apie meną reikšdamas savo kas vyksta Lietuvoje, gyvai į viską reaguodavo, mėgo nuomonę. Pranas turėjo neginčijamą požiūrį į meno komentuoti politikos ir kultūros aktualijas su taikliu reiškinius. O kai bandydavau pasukti kalbą apie jį humoru, su lengva pašaipa. Dėmesio stoka, atrodė, jo kaip asmenį, skubiai pratrūkdavo ilgu monologu ko- nejaudina. Kol galėjo tapyti, jo gyvenimas buvo užpil- kia nors jam į galvą šovusia visai pašaline tema. Iš dytas. savo asmeninio gyvenimo Pranas mielai pasakodavo Pranas daugiausia laiko praleisdavo prie molberto. tik apie savo pasitraukimo į Vakarus odisėją, ir dar Tapė su entuziazmu, niekieno netrikdomas, mėgauda- taip nuosekliai, taip detaliai, kad jam net nepasiekus masis jį supančia tyla. Drąsūs potėpiai, sodrios, gilios Švedijos, aš, savo gėdai, jau būdavau užmiršusi pa- spalvos, paslaptingas švytėjimas iš gilumos – viskas sakojimo pradžią. Viską, kas intymiau lietė jį patį,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 49 Pranas slėpė už devynių užraktų. Retai kalbėdavo ir prie vieno darbo, nukankini jį ir save. Dirbdamas ne- apie savo kūrinius. paprastai įsigilindavau, įsitraukdavau, pasidarydavau Bet tąkart viskas buvo kitaip. Švelniai, kiek melan- kaip ligonis. Valgyti nesinori ir nieko kito nereikia. Jei choliškai nusiteikęs, jis kalbėjo su plačiais nukrypimais sustotum ir vėliau pasižiūrėtum, pamatytum, kad tas į meno ištakas, santykį su religija, į tapybos raidos paveikslas jau seniai baigtas... Tapyboje galima pasiekti pokyčius ir lūžius, vis numesdamas – kaip kokį žėru- tiesioginio išsisakymo. Petras Kiaulėnas mėgdavo kalbėti tį – įsimintiną posakį, aforizmą, cituodamas Picasso apie rankraštį – tapymas kaip rankraštis (gal dienoraš- ar savo paties žodžius. „Tapyba – tai nebyli poezija, o tis?). Jis turėjo galvoje išsisakymą. Toks tiesioginis mano poezija – tai tapyba, kuri šneka“, – sakė jis, pasinerda- išsisakymas yra „Žalia drobė“ iš dviejų dalių... Tapyba mas į samprotavimus apie Platoną ir ginčą dėl mime- turi turėti paslaptį... Tapyba – tai sustingusi muzika...“ zės. Paskui lyg apgailestaudamas pridūrė: „Reikėjo man Už lango juodai sutemo. Užverčiau užrašų knygelę. studijuoti filosofiją.“ Nedrįsau kambaryje uždegti šviesos. Tą vakarą jis lengvai leidosi prakalbinamas apie jo – Jau tamsu, Pranai. Turiu eiti, – nenoromis nutrau- paties kūrybą: kiau jį. „Paimi drobę. Ji – graži, masinanti erdvė, bet tik er- – Man visada tamsu, – atsakė jis su nuoskauda. dvė. Balta drobė, daugiau nieko. Tu gali pakeisti ją, pa- – Koks buvo tavo paskutinis darbas, kai lioveisi ta- dėjęs vieną tašką. Dar daugiau pakeisi nubrėžęs brūkšnį. pęs? Toje erdvėje darai ką nori. Kartais, pradėdamas tapyti, – Dirbau ne prie vieno paveikslo. Pasiliko keli ne- turi idėją. Kai neri į abstrakciją, geriau idėjos neturėti. baigti. Nebegalėjau pabaigti... Liko tuščių drobių... Pirmas potėpis tuščioje drobėje duoda pradžią, ir prasi- Pakilau eiti. Mačiau, kad Pranas nori mane palydėti deda kelionė. Nežinai, kur ji gali nuvesti. Kolumbas buvo iki durų. Paėmiau jį už parankės ir ėjome abu apgraibo- pirmas tikras menininkas, nes išplaukė į Indiją, o atrado mis tamsoje kaip du aklieji. Ameriką. Tikra kūryba yra kelionė“, – Pranas pabrėžė – Tai vėl išvažiuoji? – paklausė ir netikėtai pridūrė: žodį „kelionė“ ir atsiduso. Pakėlė prie lūpų taurę. Nu- – Amerikoje buvau lietuvis. Gyvendamas Lietuvoje, gėrė gurkšnį. pasijutau esąs amerikietis. Mano jau kitoks gyvenimo – Geras vynas, švelnus. Tokius dabar mėgstu, – pa- suvokimas. Čia daug ką sunku suprasti, daugelį visuo- ragavęs įvertino. – Moterys dažniausiai neišmano apie menės ir valdžios dalykų, mokesčių sistemą, reikala- vynus... Kokį čia atnešei? vimus, kad valstybė išlaikytų... Klausau radiją, ir daug – Geriau grįžkim prie drobių, prie tavo kelionės, – kas atrodo absurdiška. Bet ką čia apie tai... Džiaugiuosi, paprašiau, vogčiomis žvilgčiodama į jo juodus akinius kad atėjai. Labai džiaugiuosi. Šviesos man atnešei. ir už lango temstantį dangų. Apkabinau Praną, sakiau, pasimatysim pavasarį. „Norėjau, kad visas tapymo būdas primintų kelionę Karštais delnais jis suspaudė mano rankas. į nežinią. Vienu metu kažką atrandi ir vėl keliauji... Jei – Pažadėk, kad ateisi.. Daug kas liko nepasakyta... ilgai plauksi, kada nors sugrįši. Jei ilgai eisi, ateisi į save. Pažadėk, – paprašė. Kartais turi sustoti, kai pajunti, kad atvykai. Reikia ži- – Pažadu. noti, kada sustoti. Kūrybos impulsas – vienas dalykas, o galvojimas – kitas. Nutarei ar pajutai, kada sustoti? Pi- Pažado nebeištesėsiu. Prano Lapės kelionė baigėsi casso yra sakęs: tapau ir ateina momentas, kai nežinau, sausio 13 dieną, praėjus dviem dienoms po jo 89-ojo ką daryti toliau. Sustoju. Po mėnesio ar kelių pasižiū- gimtadienio. riu – gatavas darbas, baigtas. Kai dirbi, ypač kai dirbi greitai, ateina laikas, kai reikia sustoti. Padėti į šoną. O aš kartais perdirbinėdavau, permaliodavau. Jei vis grįžti
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 In memoriam
NON OMNIS MÓRIAR
oracijaus žodžiai non omnis móriar (ne visas mir- Hsiu, t. y. po mirties liks mano darbai) ne tiek guo- džia juodą netekties valandą, kiek sustiprina efemeriš- ką tikėjimą, kad mūsų veiksmai ir žodžiai neišnyksta be pėdsakų, nes esama dalykų, kurie išlieka ilgam, net kai juos sukūrusiųjų jau seniai nebėra. Eugenijus Karpavičius, kokį jį pažinojau, nebuvo iš tų žmonių, kurie gyvena tarsi įsmeigę akis į amžinybę. Atvirkščiai – būdamas kandus ir sąmojingas, smagiai patraukdavo per dantį linkusius pernelyg susireikš- minti, kartais net atrodydavo, kad nelabai vertina ir savo paties sėkmę. Atsiėmęs dar vieną apdovanojimą už Gražiausią metų knygą – o šios srities lyderis jis buvo ištisus 10 metų – mieliau klausydavosi ne kolegų komplimentų, o aptarinėdavo būsimas knygas, atka- kliai siekdamas tobulumo, kurio kriterijus buvo susi- formulavęs sau pats. Eugenijaus Karpavičiaus apipavidalinti albumai, ypač jie, išsiskiria iš knygų gausos ne vien todėl, kad, pasak Danutės Zovienės, kiekvienas iš jų turi aiškų scenarijų su prologu, nuosekliu dėstymu ir epilogu, pa- remtą prasminiais ir meniniais akcentais, ritminėmis Eugenijus Karpavičius (1953–2010) Kęstučio Stoškaus nuotr. pauzėmis, bet ir dėl gebėjimo, greičiau talento, sukurti ypatingą semantinį ir vizualinį rišlumą, sakyčiau, už- Jis pats skrupulingai prižiūrėdavo spaudos darbus, buriančią knygos visumą. pakvietė ir mane, kai buvo spausdinamas albumas „Pe- Ir dar mane stebindavo jo azartas, kažkoks nepaso- tras Repšys“. Sakė, kad jaudulys, apimantis, kai pamatai tinamas knygų alkis – dirbo LDS leidykloje, kur api- pirmuosius atspausdintus būsimos knygos lapus, yra su pavidalino visą solidžią artseria, Nacionaliniame mu- niekuo nepalyginamas. Ir keisčiausia, kad jam, apipa- ziejuje, imdavosi kitų leidyklų siūlomų jam patrauklių vidalinusiam beveik 300 knygų, to jaudulio taip ir ne- projektų (apipavidalino Kultūros barų išleistą albumą užgožė rutina. Pavadinčiau jį narsiuoju Knygos riteriu, „Petras Repšys“), bet įkūrė dar ir E. Karpavičiaus lei- bet jau girdžiu, kaip sąmojingai iš tokio apibūdinimo dyklą, kurios specializacija buvo moksliniai ir architek- jis pats pasišaipytų… Todėl sakau: Eugenijus Karpavi- tūros fotografijų leidiniai, daugiausia skirti amžinajai čius įtvirtino naują požiūrį į tipografinį knygos dizainą sostinei (Jan Bułhak, Vilniaus barokas, 2003, Vilnius. Lietuvoje. Ir tai išliks. Baroko miestas, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, 2006, Algimantas Kunčius, Vilnius. 1960–1970, 2007, Mečis- lovas Sakalauskas, Vilnius nuo aukštumų, 2008). Laima KANOPKIENĖ
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 51 Literatūrinės perspektyvos: Kroatija
Andrea Zlatar
Potrauminio streso sindromas
roatų literatūrai dešimtuoju dešimtmečiu labiau- siekia vos kelis šimtus egzempliorių. Perkamiausių Ksiai rūpėjo tęstinumas ir jo pertrūkiai, žanrų sis- ir bibliotekose dažniausiai ieškomų knygų sąrašuose temos pokyčiai ir naujos poetikos paieškos, o dabar ji beveik visada aukščiausias vietas užima tarptautinių, stebina romanų ir apsakymų gausa. Poetinės kūrybos daugiausia anglosaksų, bestselerių vertimai. Slaptasis kokybė veikiausiai yra aukštesnė negu prozos, tačiau Hitlerio gyvenimas? Klimato kataklizmai? Globalinės ji marginalizuota ir ignoruojama, ypač demonstraty- krizės priežastys? Taip, tai yra potencialiai perka- viai tą daro žiniasklaida. Nors tai nė kiek nemenkina miausių Kroatijoje knygų pavadinimai. Jas nurungti poezijos simbolinės vertės, poetiniai tekstai, o, beje, gali tik skandalingi kokio nors politiko ar „žvaigždu- ir dramaturgija, turi gerokai mažiau skaitytojų. tės“ memuarai. Kroatijos kultūros ministerija kasmet gauna be- Diskusijos apie tai, kad išnyko riba tarp aukšto- veik du tūkstančius prašymų kofinansuoti knygas – sios ir žemosios literatūrų, apie populiariųjų žanrų tai daug šaliai, turinčiai keturis milijonus gyventojų. suklestėjimą ir „rašymo demokratizavimą“, santykio Nepaisant ministerijos paramos autoriams, lanksčios tarp literatūros kokybės ir didelio neprofesionalių knygų įsigijimo politikos ir to, kad išleidžiama dau- leidėjų skaičiaus analizė lėmė vieną pozityvų daly- gybė knygų, akivaizdu, kad leidybos industrija nėra ką – pakilo vidutinis literatūrinės produkcijos lygis labai gyvybinga. Pagrindinė priežastis ta, kad nesu- ir susiformavo reliatyviai stabili skaitančioji publika. gebėta atkurti platinimo sistemos, sugriuvusios de- Žmonės dabar mieliau renkasi naujas kroatų autorių šimtajame dešimtmetyje. knygas, nesitikėdami, kad jie taps proustais, kafkomis Iš dienraščių puslapių dingsta kultūros skiltys. Jos ar joyce’ais, nes jie yra jie – Feric, Tomic, Drakulic, arba susipina su „gyvenimo būdo“ temomis, arba yra Jergovic, Ugresic, Tribuson, Koscec – išbandyti ir pa- nustelbiamos skandalų, susijusių su pramogų indus- tikimi vietiniai rašytojai. trija. Visuomeniniuose televizijos kanaluose reporta- žai apie kultūrą redukuojami iki minimalios „kultūros Ne tiek kolektyvinė, kiek individuali poetika naujienų“ tematikos, o komerciniuose kanaluose jų niekada ir nebuvo. Tą pustuzinį žmonių, kurie aprū- Nors vertėtų pabandyti naujus literatūros kūrinius pina žiniasklaidą „kultūros naujienomis“, būtų sunku įvertinti jų pačių kontekste ir susieti juos su atpa- vadinti profesionaliais „literatūros kritikais“, nes lite- žįstamomis kryptimis, man atrodo, kad šiuolaikinės ratūros kritika jau tapo antrarūše ir nepastovia veikla, kroatų literatūros kokybę iš esmės lemia kelių indi- ji yra išlikusi tik literatūros žurnaluose, kurių tiražai vidualių poetikų egzistavimas vienu metu. Galėtume
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 pasekti tam tikrų grupių1 radimąsi arba apčiuopti knygos – Drakulic paskelbė romanus „Baimės holo- bendrus vardiklius (moterų kūryba, karo kūryba), ta- gramos“ (Hologrami straha, 1988, angliškai išleistas čiau daugelio vyrų ir moterų rašytojų kūriniai liudija 1992), „Marmurinė oda“ (Mrmorna koza, 1989; an- aiškų literatūrinį kryptingumą. Taip būčiau linkęs in- gliškai išleistas 1993), „Žmogaus skonis“ (Bozanska terpretuoti pastaraisiais metais parašytus Irenos Vr- glad, 1995, angliškai išleistas 1996), ir „Tarsi manęs kljan ir Slavenkos Drakulic romanus, nesvarbu, kad ten nebūtų“ (Kao da me nema, 1999, angliškai išleis- literatūros kritikai jų veikalus kaip „moterų kūrybą“ tas 1999). Naujausias Drakulic romanas „Frida“, 2007 apibūdino jau devintajame dešimtmetyje. (angliškai paskelbtas pavadinimu „Fridos lova“ 2008) Nors Irenos Vrkljan (g. 1931) negalima griežtai lai- ,pagal siužetą susijęs su meksikiečių tapytojos Fridos kyti rašytoja feministe, jos romanus galima analizuoti Kahlo biografija. pasitelkus šį požiūrį. Savo pirmajame romane „Šilkas, Pagrindinė visų Drakulic romanų tema yra moters Kirpimas“ (Svila, Skare, 1984; angliškai išleistas 1999), kūnas – nuo pasiligojusio kūno iki kūno, kurį naiki- Vrkljan kuria fragmenišką naratyvą, į savo vaikystę na meilė ir kuris patiria prievartą. Jos romanuose at- ir jaunystę žvelgdama per specifiškai moteriškos pa- siskleidžia visi esminiai feministinio teksto bruožai: tirties prizmę. Jai rūpi emancipacija ir seksualumas, rašytoja pasakoja iš savo perspektyvos apie specifiš- socialinis statusas ir šeima, intelektualinė ir meninė kai moterišką patirtį. Be to, būdama angažuota viešu- veikla. Savo antrajame romane „Marina, arba Apie mui, Drakulic užima empatišką feministinę poziciją, biografiją“ (Marina ili o biografiji, 1986; angliškai kad kiekvienas privatus veiksmas tuo pat metu yra išleistas 1999) rusų poetės Marinos Cvetajevos bio- ir viešas. Jos naratyvinis susidomėjimas Frida Kah- grafiją ji pateikia paraleliai su savo pačios gyvenimu. lo sutelktas į moters temą, autorė atskleidžia esminį Vrkljan grįžta prie panašių temų ir vėlesniuose kūri- santykį tarp kūno ir ligos kaip traumos, tarp kūno ir niuose: „Laiškai jaunai moteriai“ (Pisma mladoj zeni, malonumo, tarp kūno kaip meninės išraiškos objekto 2003), intymiose esė „Mūsų meilės, mūsų skausmas“ ir subjekto. (Nase ljubavi, nase bolesti, 2004), romanuose „Žalios Dubravkos Ugresic romanas „Baba Jaga padėjo kojinės“ (Zelene carape, 2005) ir „Sesuo tarsi pro sti- kiaušinį“ (Baba Jaga je snijela jaje, 2008; anglų kal- klą“ (Sestra kao iza stakla, 2006). Šiais veikalais Vr- ba išleistas 2009) savo tematika nutolsta nuo jos ro- kljan kuria išskirtinai koherentišką opusą, kuriame manų, parašytų dešimtojo dešimtmečio pabaigoje: pabrėžiamas jos rašymui būdingas specifiškai mote- „Besąlygiškos kapituliacijos muziejus“ (Muzej bezuv- riškas naratyvas. Jos naujausio prozos kūrinio pava- jetne predaje, angliškai išleistas 2002); „Skausmo mi- dinimas „Šilkas sudilo, žirklės išliko“ (Svila nestala, nisterija“ (Ministarstvo boli, angliškai išleistas 2007). skare ostale, 2008) akivaizdi nuoroda į jos pirmąjį Ugresic atsisako „pasakotojo pirmuoju asmeniu eg- romaną „Šilkas, Kirpimas“, išleistą prieš dvidešimt zilyje“ pozicijos. Naratyvine-eseistine struktūra, kuri metų. Šiam veikalui taip pat būdinga tokia naratyvinė aprėpia autobiografinį pasakojimą, parodijinę fikciją procedūra, kai esminiai momentai poetiškai pakylė- ir etnologinę esė, romanas pabrėžia Ugresic autorinį jami, tai pažįstame iš romanų „Šilkas…“, „Žirklės…“, impulsą žaisti su pasakojimo stereotipais. Kritikai jį „Marina, arba Apie biografiją“, o esė „Mūsų meilės, apibūdino, viena vertus, kaip postmodernių rašymo mūsų skausmas“ turi net testamento bruožų. strategijų kompendiumą, antra vertus, kaip Ugresic Prozininkei, žurnalistei Slavenkai Drakulic (g. 1948) norą transformuoti mitinę slavų Baba Jagos figūrą, nuo pat pradžių buvo būdingas moteriškas požiūris o kartu ir moteriškumo stereotipą, ypač šiuolaikinės į temas, ypač kūną ir ligą. Po feministinių savo esė Vakarų kultūros požiūrį į moters senėjimą. Ugresic rinkinio „Mirtinos feminizmo nuodėmės“ (Smrtni ankstyvasis romanas „Gyvenimo nasrai ir kitos isto- grijesi feminizma, 1984) – kroatų feminizmo kultinės rijos“ (Stefka Cvek u raljama zivota, 1981; angliškai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 53 išleistas 1993) dėl fundamentalių poetinių savybių, be to, atėjo nauja skaitytojų karta, kurios ir įpročiai, parodijuojančio tono ir žaidimo meilės istorijos ste- ir poreikiai yra visai kitokie. Kalbu ne apie amžiaus reotipais gali būti laikomas šiuolaikinės urbanistinės kriterijų, atskiriantį „senus“ skaitytojus nuo „naujų“, moterų prozos pradininku. Taip pat ir „Baba Jaga…“ bet apie skaitančiosios publikos, kuri nori skaityti ironija, parodija, sąmojinga naracija išlaisvino tiek istorijas apie gyvenimą čia ir dabar, „sąmoningumo skaitytojus, tiek kritikus nuo prievolės nesmagiai didėjimą“. Pagaliau tokio pobūdžio literatūra jiems mąstyti apie slegiančią moterų senatvę, nors tekste buvo pateikta. netrūksta ir kartėlio jausmo. Naujos kartos balsą šioje naratyvinėje erdvėje repre- zentuoja romanas „Barbės privilegijos“ (Slabostina Bar- Nauja skaitytojų ir rašytojų karta bie, 2008), kurio autorė Masa Kolanovic užaugo kartu su naujo pereinamojo būvio karta. Kolanovic (g. 1979) Anglų ir amerikiečių pamėgtas chick-lit žanras perteikia savijautą tų, kurie užaugo žlungant socialisti- Kroatijoje neįskėlė panašaus literatūrinio sąjūdžio, niams tapatybės modeliams ir kurie turi rekonstruoti nors būta ženklų, kad gali taip nutikti. Postfeministi- kultūrinę atmintį, suirusią dešimtajame dešimtmety- nės literatūrinės srovės labiausiai atsiskleidžia „mar- je. „Barbės privilegijos“ – tai romanas apie brendimą, ginaliniuose“ literatūros žanruose, tokiuose kaip veiksmas vyksta karo metais, o pasakotoja – maža mer- dienraščių skiltys. Šiuolaikinėje kroatų literatūroje gaitė, gyvenanti blokiniame name Naujajame Zagrebe. tokių skiltininkių, pasakojančių pirmuoju asmeniu, Jos didžiausias rūpestis – kaip apsaugoti nuo smurto yra keletas: Rujana Jeger, Milana Vukovic Runjic, savo lėlių barbių kolekciją. Kolanovic pasakoja ironiš- Arijana Culina, Vedrana Rudan ir Julijana Matanovic. kai, tačiau šiltai, jai įdomu kritiškai, su humoru stebėti Visos šios rašytojos išbandė save ir kituose žanruo- pokyčius, vykstančius vaiko galvoje. Kolanovic – ne tik se, rašė romanus, apsakymus, tačiau būtent jų žur- puiki rašytoja, bet ir iliustratorė, jos romanus puošia nalistika patraukė žiniasklaidos dėmesį ir užtikrino jos pačios piešiniai, primenantys vaikiškus, tačiau irgi populiarumą tarp skaitytojų. Jų žurnalistiniai tekstai ironiški. yra labiausiai skaitomų knygų sąrašuose. Manymas, Tie literatūros kritikai, kurie domisi populiariąja kad karas atkirto chick-lit nuo rimtosios literatūros, kultūra, šiame romane rado gausybę medžiagos kul- iki šiol tebėra gyvas. Įsitikinimas, kad laikraščių skil- tūrinei analizei, nuo socialinio ir politinio konteksto tys, kurias rašo moterys žurnalistės, yra menkesnė iki mažos mergaitės tapatumo susiformavimo. „Bar- literatūros forma, vis dar toks stiprus, kad net pačios bės privilegijos“ patraukia skaitytojus, net jei tą trauką rašytojos neretai neigia bet kokias sąsajas su chick-lit lemia emocinis ikimodernus personažo ir skaitytojo ar postfeminizmu ir feminizmu apskritai. susitapatinimas, tiksliau tariant, moters skaitytojos ir Tokio pobūdžio žurnalistika šiandien Kroatijo- herojės susitapatinimas. Čia moters teisė į auditoriją je skaitoma greičiausiai todėl, kad kasdienybei, už- įgyvendinama kaip teisė į literatūrinę kokybę, kurios griozdintai sugedusiais šaldytuvais, krūvomis tuščių nė kiek nemažina tai, kad ji teikia pramogą. Ši mote- alaus butelių, kankinamai graužaties dėl nesusiklos- riška urbanistinė proza sąmoningai atsisako informa- čiusių vedybų, persmelktai nevilties ir ironijos, ge- tyvaus ir didaktiško tono, tačiau ji sustiprina moterų riausiai sekasi peržengti literatūros slenkstį. Atmetus skaitytojų savižiną ir padeda joms jaustis tvirčiau. žiniasklaidos reklamą ir žurnalistinį žanrų maišymą, kuris dažnai laikomas negatyviu, neautentišku, li- Pokario ir potrauminė literatūra teratūrai nepriimtinu dalyku, šio pobūdžio raštijos populiarumą iš esmės lemia literatūrinės kūrybos ir Šiuolaikinės kroatų literatūros tendencijų apžvalga jos vietos tarp kitų kultūrinės veiklos formų pokyčiai, išryškina vieną bendrą vardiklį, kurį galima įžvelgti ir
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Masos Kolanovic kūriniuose – tai pokario ir potrau- ninga pasakotoja, ji dekonstruoja savo personažus, minė tematika. Dešimtojo dešimtmečio antrojoje pu- parodydama, kaip sudėtinga kurti asmeninį tapatu- sėje vyravo daugiausia „karo literatūra“, o pastaruoju mą šiuolaikinėmis sociopolitinėmis sąlygomis. Trau- dešimtmečiu atsirado sąmoningumą keliančių temų minė patirtis (psichiatrai tą paprastai vadina nelai- tiek prozoje, tiek dramaturgijoje – tokių kaip nelegali minga būsena) – sąlyga, susiejanti visus personažus privatizacija, korupcija, socialinė karo veteranų mar- su jų stebėtoju/psichiatru, – iškyla kaip tema, kurios ginalizacija. Geri tokios literatūros pavyzdžiai – Ale- nei tiksliai artikuliuoti, nei juo labiau išspręsti yra no Bovio romanas „Metastazės“ (Metastaze, 2006), neįmanoma: visa, kas lieka tiems personažams – tai Roberto Perisiciaus „Mūsų žmogus laukuose“ (Nas gyvenimas be išeities, palengvėjimą atneštų nebent covjek na terenu, 2007), Mato Matisiciaus pokarinė savižudybė. pjesių trilogija „Niekieno sūnus“ (Nijici sin, 2006) ir Renatas Bareticius (g. 1963), kurio „Aštuntasis ko- „Sūnūs miršta pirmieji“ (Sinovi umiru prvi, 2006), misaras“ (Osmi povjerenik), išleistas 2003 m., buvo Ivano Vidiciaus pjesė „Didelis baltas kiškis“ (Veliki tiesiog apipiltas literatūrinėmis premijomis, naujame bijeli zec, 2002), Ivano Sajko pjesė „Bombos sviedi- romane Hotel Grand (2008) irgi aprėpia karą ir poka- nys“ (Zenabomba, 2004) ir jo romanas „Rio baras“ rį. Karo laikų Splitas aprašomas šių dienų žvilgsniu: (Rio bar, 2006). Socialinės padugnės aprašomos Edo pagrindinis personažas ir pasakotojas Filipas apsisto- Vujeviciaus romane „Sfinkso šešėlyje“ (U sfinginoj ja viešbutyje, kuriame augo per karą. Viešbutis buvo sjeni, 2008), Sladanos Bukovac „Vaiduoklių gentis“ paverstas viešnamiu, jo gyventojai pelnėsi iš karo, (Rod avetnjaka, 2008). čia sukiojosi prostitutės (abiejų lyčių), kontrabandi- Bukovac (g. 1971) vis labiau linksta į ironišką ninkai ir JT kareiviai – visa tai šeimyninės dramos Kroatijos realybės analizę. Atsisakiusi fikcinės savo fone,giliai traumavo vaiko psichiką. Nors pagal tema- pirmojo kūrinio „Keleiviai“ (Putnici) krypties, ra- tiką jis artimas „juodajai Splito mokyklai“, kuriai kri- šytoja naratyvinę erdvę perkėlė į atvirą psichiatrijos tikai priskiria ir Borisą Dezulovicių su Jurica Paviciu, ligoninės palatą, skirtą kenčiantiems nuo potrau- šis Bareticiaus romanas pasižymi naratyvais, kurie minio streso. Daugiausia tai karo veteranai, kurių šiam rašytojui anksčiau nebuvo būdingi, be to, puikiu potrauminio streso sindromas yra susijęs su krau- kalbos, ypač tiesioginės, jausmu, sudėtinga kompozi- piais išgyvenimais ir egzistencinėmis problemomis. cija ir ironišku parodijuojančiu tonu. Romane Hotel Susipriešinusių personažų tarpusavio santykius, jų Grand šios savybės perteikiamos pasakojimu, įgiju- likimus perteikia stebėtojas – psichiatras Pavelas. siu tinklaraščio formą. Kitais žodžiais tariant, Hotel Gilindamasis į realybę, jis stengiasi perprasti indivi- Grand skaitomas taip, tarsi būtų paskelbtas internete. do psichiką, o psichiatrines problemas interpretuoja Ši akivaizdžiai postmodernistinė procedūra suteikia kaip politikos atspindį. Pagal tokį suvokimą ta, kas Bareticiaus veikalui tradicinio romano sampratą nau- asmeniška, didžiąja dalimi nulemia nuasmeninimas, jų elektorinės komunikacijos formų kontekste. o privatumą suvaržo viešieji papročiai, glaudžiai su- Ieškant santykio tarp asmeninės ir kolektyvinės at- siję su socialine sąmone. minties, svarbu paminėti Ratko Cvetnicių (g. 1957), Bukovac pasakotojos talentas leidžia nagrinėti in- kurio pirmasis romanas „Trumpa ekskursija“ (Kratki tymias temas be tiesioginės Kroatijos realybės kon- izlet, 2007) laikomas vienu geriausių kroatų karo lite- tekstualizacijos, veiksmas plėtojamas kaip miesto ratūros veikalų, daugelis jį laiko net pačiu geriausiu. kasdienybės dekonstrukcija. Viena vertus, Bukovac Cvetnicius atsiskleidė kaip ironiškas ir socialiai są- siekia suteikti formą individualiai sąmonei ir sukurti moningas pasakotojas, kritiškas eseistas. Jo naratyvas personažus su sudėtingais vidiniais pasauliais, antra atspindi likimus save realizavusių personažų, kurie vertus, būdama ironiška ir socialiniu požiūriu sąmo- atsispiria kolektyvinio tapatumo mechanizmams ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 55 masių psichologijos apraiškoms, o per karą šito labai clef, nei dokumentinė istorija, veikiau jau romanas sunku išvengti. su šiuolaikiniais personažais, veikiančiais išskirtiniu Cvetniciaus naujojo romano „Snaudulys“ (Polu- istoriniu momentu. Paradoksaliai galima pastebėti, san, 2009) veiksmas vyksta Zagrebe devintojo de- kad tai pokario romanas, pasakojamas karo išvaka- šimtmečio pabaigoje, kai byrėjo socialistinė sistema rėse. Istorijos funkcijų pavertimas fikcija sukuria ir ėmė rastis naujos politinės ir ideologinės vertybės. įtikinamą naratyvinį pasaulį, šiuolaikišką egzistenci- Pagrindinis romano personažas ir pasakotojas – dvi- alistinių naratyvų variaciją. dešimt aštuonerių metų teisės studentas Vjekoslavas Pastarųjų dvejų metų pasakojimai poetinio stiliaus Modricius. Jam būdinga ironija ir gebėjimas išlaikyti požiūriu yra labai įvairūs, tačiau visi šie romanai de- atstumą šiais patraukliais bruožais praturtina ir na- konstruoja įsišaknijusius stereotipus ir atskleidžia es- ratyvą. Kitas ne mažiau svarbus personažas – Hrvoje minius Kroatijos literatūrinio, žurnalistinio ir žinias- Modricius, Vjeko pusbrolis ir bendraamžis, tačiau klaidos kraštovaizdžio vaizdinius. Pasitelkus įvairias jo gyvenimo būdas visiškai priešingas pagrindinio naratyvines priemones kuriami pasauliai, žvelgiant herojaus pasirinkimams. Jiedu pakaitomis pasako- iš individualių personažų perspektyvos, užuot juos ja pusantrų metų trukmės įvykius, atkuria Zagrebo kūrus pasikliaujant išankstiniais kultūriniais ir isto- ir Kroatijos realybę tuo metu, kai sparčiai keitėsi ir riniais įsitikinimais. asmeninis, ir kolektyvinis, ir kultūrinis tapatumas. Suvokdami įtampas, egzistuojančias tarp asme- Romano komponavimas pagal mėnesius (nuo vienų ninio ir kolektyvinio tapatumo, šiuolaikiniai kroatų metų balandžio iki kitų metų rugsėjo) leidžia Cve- rašytojai pasakoja istorijas, kurios parodo skirtumus tniciui sukurti ritmišką pasakojimą: laikui slenkant, tarp pagrindinių personažų laikysenos ir įprastinės regis, natūraliai pasakojimas išryškina individualias, elgsenos standartų. Pirmenybė teikiama socialiniams personažams svarbiausias gyvenimo akimirkas. marginalams ir atstumtiesiems, kasdieninis miesto Vjekoslavas Modricius yra tam tikru požiūriu šiuo- gyvenimas parodomas narpliojant „mažąsias istori- laikinis „valkata“, klajojantis miesto intelektualas, ku- jas“, kurios nepriklauso dominuojančiai daugumai. rio biografija atskleidžia skirtingą Kroatijos realybės Tai daro šiuolaikinį literatūros raidos etapą ypač spektrą devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto- įdomų, nes kuriami naratyvai, nesiūlantys galutinių, jo pradžioje. Vjekoslavas nuolat keičia darbovietes, iš visiems bendrų atsakymų į egzistencinius klausimus, pradžių jis – šaldytuvų gamyklos darbininkas, vėliau regime labai individualius ir visiškai skirtingus litera- meno galerijos prižiūrėtojas, laikraščio Vjestnik ko- tūrinius pasirinkimus. rektorius, o prasidėjus privatizacijai – verslo įmonės tarnautojas. Savo personažais pasirinkęs tos pačios 1 Pavyzdžiui, FAK – grupė, susitelkusi prie Alternatyvinės literatūros festi- kartos žmones ir palyginti trumpą laiko atkarpą, valio (Festival alternativne knjizevnosti). Cvetnicius tiksliai perteikia epochos paradoksus. Viena vertus, devintasis dešimtmetis buvo laikas, © Andrea Zlatar kai istorija akivaizdžiai „sustojo“, antra vertus, po © Eurozine Berlyno sienos griuvimo įvykiai klostėsi kaip niekad sparčiai – iškilo pirmosios pilietinės politinės parti- jos, prasidėjo totali politinio gyvenimo transforma- Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius cija. Cvetnicius šitai suvokia ir kaip autorius ir kaip pasakotojas, bylojantis Vjeko Modriciaus lūpomis, tad romanas pateikiamas istorinės ir dokumentinės realybės fone. Tačiau „Snaudulys“ nėra nei roman à
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Mindaugas Peleckis
Nematomas ginklas – paslapčių sugestija*
Abraomitai 3. Abraomitų tikėjimas yra unikalus pasaulyje monoteistinis tikėjimas, neturintis nieko bendro nei Abraomitai – tai kelios skirtingos religinės ben- su pagoniška daugdievyste ir gamtos dievinimu, nei druomenės ir mokymai, susiję su bibliniu žmoni- su budistine visadievyste (panteizmu), kai pasaulis jos protėviu Abraomu (Avraam, Ibrahim). Siaurąja ir žmonės skelbiami DVo-Visatos apraiškomis („aš prasme abraomitai Lietuvoje – tai prūsisto, sąmoks- esu tu“). lo teorijų kūrėjo dr. Leto Palmaičio idėjomis tikintys 4. Visos neabraominės religijos turiniu ir morale žmonės. 2009 m. sausį Palmaitis paskelbė „Abrao- yra iš esmės svetimos abraomizmui, nes skelbia, kad mitų manifestą“1, kurio tikslas – „sudaryti dalykinę žmogaus laimė priklauso nuo tam tikrų taisyklių sąjungą prieš bendrą priešą be jokių bandymų kurti vykdymo (pvz., derinimosi prie gamtos), tobulėjimo sektą arba jungti religijas“2. Bendras priešas – Nau- per taisykles (o tai neva padės pasiekti savo asmens, joji Pasaulio Tvarka ir jos šeimininkai, einantys iš- o drauge ir kančių, išnykimo Nirvanoje – pirminia- vien su Šėtonu. me visuotiniame rūke, chaose, o abraomitų termi- Štai keletas ištraukų iš „Abraomitų manifesto“: nais – Nieke, Bedugnėje Tehom-Tiamat), nuo magi- jos, kuri užtikrina vienos ar kitos dievybės (tegu ir „1. Abraomitas (musulmonų terminais – chanifas) prieš kurių nors trečių dievybių valią) palankumą (o yra kiekvienas, tikintis DVo, pasaulio ir žmogaus Kū- tai ir bus reliatyvi moralė). rėjo, Asmenį bei Jo Apreiškimą žmogui, o ypač – pa- Abraomizmas ir neabraominės religijos yra ne- triarchui Abraomui (vykdydamas jam apreikštą DVo suderinamos: nepaisant atskirų išorinių panašumų valią, Abraomas paniekino savo turtus ir nedorus tė- moralinių nuostatų srityje (plg. nedarymą kančios vynainius, nusekė, kur jam liepė DVas, ir išlaikė DVo budizme), abraominių ir neabraominių moralinių išbandymą sutikęs paaukoti Jam savo sūnų). nuostatų esmė ir tikslai (pvz., Asmenybinis DVas ir Abraomitas yra tas, apie kurį pasakyta: „Jei būtumėte beasmenė nirvana) diametraliai priešingi. Abraomi- Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus” (Jn 8 : 39). niu tikėjimu pagrįsta religija yra ne magiškas apei- 2. Abraomito tikėjimas yra pagrįstas Abraomo tikė- ginis kultas, bet GYVENIMO BŪDAS (2–14,15): jimu, apie kurį liudija Tora, Evangelija ir Koranas […] „Tešviečia ir Jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus“ (Mt 5 : 16), „Jei būtumėte * Tęsinys iš 2010 m. nr. 1. Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus“ (Jn 8 : 39),
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 57 „...kas vykdys ir mokys, bus vadinamas didžiu dan- nybės ir satanizmo ir atsiversti į Abraomo tikėjimą. gaus karalystėje“ Mt 5 : 19), „Kas negyvena pagal 9. Dabartinėmis dienomis mes matome visuotinę tiesą, kurią skelbia, yra didžiausias tos tiesos prie- pasaulio satanizaciją (sukilimą prieš DVą Kūrėją), šas“ (Julijus Ruppas, Karaliaučiaus pamokslininkas, pradėtą dar prancūzų revoliucionierių, kurie no- 1809–1884). rėjo išlaisvinti žmogų nuo klerikalizmo ir sukurti 5. Abraomo tikėjimą paliudija trys religijos: ju- materialinį rojų žemėje, o Abraomo DVą pakeisti daizmas, krikščionybė ir mahometanizmas (žodžiu miglota Aukščiausiosios Būtybės sąvoka, reikalinga „islamas“ musulmonai vadina viską, t. y. tikėjimą, jų planuojamajai žemiškai tvarkai įteisinti. Panašios apreikštą Adomui, Abraomui, Mošei, Jehošua ir grupės, paprastai asocijuojamos su istoriniais iliu- Muhamadui). Visų trijų religijų giluminė esmė yra minatais, paskleidė ateizmą ir pasaulio racionalaus Teokratija – DVo Valios, bet ne žmogaus savivalės, pertvarkymo idėją, gimė pasaulio užvaldymo idėja valdymas žemėje, idealiai atspindėtas Mošės (Mo- suvienyti tautas socialistine ideologija. Nuo regio- zės, Mūsos) asmenyje. ninio sustambinimo einama prie visiško politinio Judėjai ir krikščionys tiki, kad Mozės įstatymai yra globalizavimo. Materialią bazę tam sukūrė Rusijos DVo padiktuoti, o judėjai dar tiki, kad Talmudas to- ir Vokietijos pinigai: bulai interpretuoja tuos įstatymus. Krikščionys tiki a) 1891 m. Oksforde anglų šovinistui ir rasis- Šventąją Dvasią, suteikiančią DVo Valią Bažnyčiai – tui, deimantų magnatui Ceciliui Rhodesui inicija- Mistiniam Mesijo Kūnui. Musulmonai tiki, kad DVo vus „Išrinktųjų draugiją“ (vėliau – Apvalusis Sta- Valia išreikšta Šariato sistemoje, kuri remiasi tiek las) (W.T. Stead, Lord Rothschild, Lord Esher, Lord DVo padiktuotu Koranu, tiek Pranašo Suna, o viena A.Milner, Lord A.Balfour, kt.), jos pagrindu 1919 m. ir kita tobulai paaiškina Islamo mokslininkai. buvo įkurtas Karališkas Tarptautinių Reikalų Institu- Todėl tikinčiųjų bendruomenei teokratija yra tas (Lionel Curtis), o 1920 m. JAV – Užsienio Reikalų išsigelbėjimas tiek, kiek ji pajėgi būti nepriklau- Taryba (www.truthnews.us/?p=2392), skleidę pasaulio soma nuo žmogiškųjų įtakų, nuo grupinių viena- anglosaksiškos federalizacijos idėją. 1913 m. sukurta dienių interesų arba asmens diktatūrų. JAV Federalinė Rezervų Sistema (FED) – JAV „naci- 6. Kiekviena abraomitų religija tiki savo pilnatve onalinis“ centrinis bankas kelių privačių top bankų ir savo galutine pergale, todėl visos trys religijos rankose (http://www.afn.org/~govern/Fed_Up.html). niekad negali susilieti. Mes galime kariauti tarp sa- Tuo laikotarpiu Rusijoje vyko labiausiai diskrimi- vęs, kai negalime susitarti dėl Pilnos Tiesos, bet tai nuojamos etninės žydų mažumos kova už lygias tei- yra mūsų, abraomitų, reikalas, į kurį neleista kištis ses, nuo pat XX a. pradžios ieškota lėšų socialinei nė vienam neabraomitui – pagoniui, ateistui ar sa- revoliucijai remti (socialistinis Bundas). JAV bankas tanistui. Mūsų reikalas – ne jų reikalas, mūsų tiks- Kuhn, Loeb & Co. (dabartinis American Express) pa- las – DVas Asmuo, visa ko Kūrėjas – tai ne jų tikslas. rėmė bolševikus. Po 1917 m. perversmo bolševikai Susidurdami su DVo priešu esame vieningi. ėmė perpumpuoti kapitalą iš apiplėštos Rusijos į JAV 7. Skirtingai nuo kai kurių pagonių ir satanistų, bankus (http://lib.ru/HIST/BUNICH/zoloto.txt). mes, abraomitai, atmetame tiek rasizmą ar eugeni- b) Apvalusis Stalas buvo įtrauktas į žydų kovas ką, tiek stipriojo teisę, t. y. prisitaikiusiųjų „teisę“ dėl valstybės Palestinoje jau 1916 m., kai Britanijai materialiai ir dvasiškai išnaudoti silpnesniuosius. grėsė pralaimėjimas pasauliniame kare ir Vokieti- Visi žmonės vienodai yra DVo kūriniai, o visos tei- jos žydai pasiūlė JAV įsitraukimą į karą mainais už sės (©) priklauso Kūrėjui. Britanijos pagalbą Palestinoje (Balfouro deklaracija 8. Net ir karo su ateistais, pagonimis ir satanistais 1917 m., http://iamthewitness.com/audio/Benjamin. sąlygomis mes kviečiame juos atsimesti nuo pago- H.Freedman/?dir=Willard.Hotel.1961. šis amoralus
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Vokietijos sionistų žingsnis buvo lemtinga klaida, 1973 m. įsteigta Trišalė Komisija Amerika–Euro- turėjusi katastrofines pasekmes visiems Europos pa–Japonija. 1983 m. nutarta ekonomiškai sutriuš- žydams. Socialistinei revoliucijai Vokietijoje pra- kinti SSRS (http://www.atomicarchive.com/History/ laimėjus, prasideda Apvaliojo Stalo grupių žaidimas coldwar/page20.shtml). Be JTO, atsiranda vis nau- su žydų tauta. Bankas Kuhn, Loeb & Co. remia jau jų teisinių tarptautinių organizacijų. 1990 m. JAV Hitlerio režimą (http://www.erlib.com/Хеннеке_ prezidentas G. H. Bushas skelbia Naująją Pasaulio Кардель/Адольф_Гитлер_—_основатель_ Tvarką. 1993 m. įkurta Europos Sąjunga. Naujųjų Израиля/5/). Iš vienos pusės skatinamas sionistų technologijų sukelta sparti pasaulio globalizacija projektas, iš kitos – žydų pabėgėliai iš nacių Vokie- leido susikurti globalinei oligarchijai ir padalyti tijos nepriimami nei JAV, nei D.Britanijoje ir grą- pasaulį tarp transkontinentinių korporacijų (http:// žinami į nacių Vokietiją susidorojimui bei Europos www.globalpolicy.org/socecon/tncs/index.htm). Su- žydų įbauginimui. Milijonai nužudytų žydų tapo ne vienodinant pasaulį, iškyla reikalas pašalinti bet tik pasaulio globalizavimo įkaitais, bet ir bandomą- kokį pasipriešinimą, ypač susijusį su doroviniais ja medžiaga išmėginant būdus nepageidaujamiems įsitikinimais. Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. Pasaulinio visuomenės sluoksniams likviduoti. Įkūrus Izraelį, Prekybos Centro sprogdinimo (http://video.google. jis tampa Artimųjų Rytų įrankiu arabų – žydų konf- com/videoplay?docid=8797525979024486145) pra- likto pagalba reguliuojant naftos kainas tiek JAV, sideda „kova prieš tarptautinį terorizmą“, t. y. ka- tiek SSRS naudai, Tarptautinių Reikalų Tarybos pa- ras prieš aktyviausiai pasipriešinantį islamą. Kaip ir laikomo pasaulio sustambinimo tikslais. Sutriuškin- pranašavo J.F. Kennedy, tuo pretekstu įvedama to- ta Vokietija ne tik sumokėjo per 500 milijardų mar- talinė elektroninė piliečių kontrolė (Europoje – EP kių Izraelio kūrimui, bet didžiulės sumos vėl ėmė direktyva 2006/24/EC), ištisų kontinentų žmonių plaukti į JAV bankus. sunumeravimas ir jų biometrinių duomenų rinki- c) 1944 m. Bretton Woodo sutarimu doleris įtvir- mas į jiems neprieinamą kompiuterinę bazę, perei- tintas kaip tarptautinė popierinė valiuta, nepriklau- nama nuo atsiskaitymų grynaisiais pinigais prie vi- soma nei nuo dengimo auksu (nuo 1971 m.), nei suotinio bankinio atsiskaitymo kortelėmis (http:// nuo realaus produkto kiekio; FED gauna monopo- www.bilderberg.org/shengen.htm#Schengen), žmo- linę teisę „gaminti“ dolerius visam pasauliui; nuo nių patogumui ir saugumui propaguojamas korte- tada ima susidaryti globalinė virtualių fondų rin- lių pakeitimas nuolatiniais, implantuotais po oda ka, vadovaujama stambiausių pasaulio bankininkų elektroniniais čipais su biometriniais duomenimis Rockefellerių ir Rotschildų (http://vartotojulyga.lt/ bei identifikaciniu kodu (Apr 13 : 17). Svarstoma, lt/news/detail.php?ID=20096). 1945 m. buvo įkurta kaip pašalinti prekybai nereikalingus perteklinius JTO, o 1951 m. įsteigus vad. Bilderbergo grupę (http:// nemokius milijardus žmonių planetoje, didinama www.bibliotecapleyades.net/esp_sociopol_bilder- praraja tarp turto ir neturto tuo naikinant vidu- berg.htm, http://www.bilderberg.org), pasaulio fede- riniąją klasę ir skatinant skurstančiųjų išmirimą. ralizavimo sąjūdis darosi internacionalinis, įtrau- Reikia laukti tuo pat tikslu išprovokuotų „reguliuo- kia įvairių šalių finansinį ir politinį elitą, veikia JAV ir jamųjų konfliktų“, karų arba surežisuotų masinių kt. Vakarų šalių slaptąsias tarnybas. 1963 m. nužudomas „teroro aktų“. bandęs pasipriešinti JAV prezidentas J.F.Kennedy, 10. Vienaip ar kitaip tikėdami, kad Mošė, Jehošua, kuris perspėjo, kad slaptosios tarnybos išras būdą Muhamado žodžiai yra DVo Žodis, bet kokį Švento- panaikinti piliečių laisves visuomenės gynimo nuo jo Teksto redagavimą abraomitai laiko šventvagyste. tariamo pavojaus pretekstu (http://www.youtube. DVo žodis yra įsakymas „Nesvetimauk!“ (Iš 20 : 14). com/watch?v=_WSGwnz7XpY&feature=related). Kas yra svetimavimas, paaiškinta Levito knygoje 20
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 59 : 10–16, kur (13) pasakyta: „Jei kas atsiguls su vyru pirmiausia iškraipo laisvę: jos pakeičia šiuo žodžiu kaip su moterimi, abudu padarė bjaurastį.“ Vienas iš nuodėmės sąvoką – visi nusidėjėliai pavirsta „lais- Naujosios Pasaulio Tvarkos kūrėjų Th. Blaire’as pa- vais“ (nuo DVo). Antra, jos pakeičia DVo Įstatymu reiškė didžiuojąsis įteisinęs sodomitų „santuokas“ paremtą Universalią Moralę santykine formalios įs- Britanijoje (http://news.bbc.co.uk/2/hi/uk_news/poli- tatyminės teisės morale: „teisėta“ yra visa, kas lega- tics/6482891.stm). Vien todėl abraomitai nepripažįs- lu, t. y. remiasi įstatymais, priimtais „demokratiškai ta, kad demokratijos kauke prisidengusi satanistinė išrinktų visuomenės atstovų“, kurie daromi chro- valdžia, kaip ir apskritai visuomenės daugumos (kad niškai priklausomi nuo didelių pinigų. Trečia, jos ir satanistinės) valdžia, gali būti viršesnė už tikėjimo viską pripildo trankia nuasmeninančia „muzika“, tiesas: visur, kur globalistų įstatymai prasilenkia su padedančia iš viešosios sąmonės išstumti mirtin- tikėjimo tiesomis, abraomitas pasirenka DVo Valią gumą kaip filosofinės meditacijos pamatą. Viso to („...kas vykdys ir mokys, bus vadinamas didžiu dan- rezultatas – žodis „sąžinė“ netenka prasmės, o žodis gaus karalystėje“, Mt 5 : 19), bet ne parlamentų pri- „garbė“ visiškai dingsta iš vartojimo. imtus įstatymus. Visos globalistų vertybės, visi jų „fitnesai“, „lai- 11. Nuolat manipuliuodami žmonių sąmone per mėjimai“ (winning), „tolerancijos“ (bjaurasčiai), masinės informacijos priemones, globalistai pa- „demokratija“ ir „žmogaus teisės“ (po totaline kon- skleidė mitą, kad sąžiningas gyvenimas pagal įsitiki- trole), „industrijos“ (kultūros, kino, „audio/video“, nimus esąs kažkoks visuomenei pavojingas „funda- sekso, „muzikos“, šou ir konkursų), visa tai abrao- mentalizmas“. „Fundamentalisto“ etiketė klijuojama mitams yra vėmalas ir šlykštynė. kiekvienam, kuris sutinka geriau nukentėti nei pa- 13. Senovės romėnai vadino krikščionybę žeisti savo įsitikinimus. O juk būtent tokiais „fun- „kenksminga sekta“ – toks iš tikrųjų ir tegali būti damentalistais“ ir buvo pirmieji krikščionys, kurie pagonims bet kuris abraominis tikėjimas: per 2000 pasirinkdavo mirtį, bet ne valstybės reikalaujamą metų niekas nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Šian- pagonišką aukojimą imperatoriui. Suprantama, kad dien, kaip ir prieš 2000 metų, valdžios struktūros vėl tokie žmonės pavojingi Naujajai Pasaulio Tvarkai. siūlo abraomitams garbinti DVą kaip vieną iš stabų Juk lotyniškas žodis fundamentum šiuo atveju reiš- apeiginėje pagonių šventykloje, tik šįkart ne romė- kia būtent gyvenimo pamatą („fundamentą“), kurio niškoje, bet „bendražmogiškoje“ vardan Naujosios gerumas ar pavojingumas priklauso nuo jo turinio. Pasaulio Tvarkos aukso veršio ir mamonos. To ne- Abraomitų įsitikinimu, gyvenimo pamatas yra DVo bus, kol pasaulyje tebėra gyva bent viena autentiška Valia, išreikšta apreikštuoju DVo Žodžiu. Mes – ne abraominio tikėjimo religija. pagonys, kad susietume savo tikėjimą su ritualine 14. Abraomitai įvertina vykstančius procesus magija globalistų pageidaujamose „bendražmogiš- kaip satanistinį kriminalinio globalizmo politikos kos religijos“ šventovėse, bet mūsų tikėjimas yra karą prieš DVą ir Jo Apreiškimą. Šiame kare visi mūsų gyvenimas: „Jei būtumėte Abraomo vaikai, tikrieji abraomitai yra islamo pusėje. Jei pralaimės darytumėte jo darbus“ (Jn 8 : 39), „...kas vykdys ir islamas, globalistai puls naikinti visus kitus tikėjimo mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“ Apreikštuoju DVu likučius. Todėl, jei ateistai, pago- Mt 5 : 19). nys ar satanistai užpuola vieną iš trijų pagrindinių 12. Todėl abraomitai atmeta išgyvenimo ideo- abraomitinių tikėjimų, kiti privalo pastarąjį ginti. logija paremtą ir globalistų primetamą gyvenimo Pagaliau to reikalauja ir mūsų moralė. Suprantama, būdą, visą prekeivišką globalistų „kultūrą“ bei iš- kovos prieš satanistinę agresiją būdai gali skirtis: tvirkusią „moralę“. nuo musulmoniško ginkluoto pasipriešinimo iki Sataniškos etaloninio srauto gyvenimo normos krikščioniško pilietinio neklusnumo ir kankinystės,
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 tačiau karas yra karas. Ne abraomitai pradėjo jį pir- KRAJONO MOKYMAS mieji. 15. Ir nors mūsų mažai, o visos materialinės jė- Amerikiečių garso inžinierius Lee Carrollas4 tei- gos šėtono pusėje, mes neabejojame savo galutine gia 1989 m. pradėjęs bendrauti su aukštesnės di- pergale, nes mensijos būtybe Krajonu (Kryon), kurią jis vadina Supremus est DS! DVas yra Aukščiausias! Haššēm Angelu, ateinančiu iš Šaltinio (arba „Centrinės Sau- ‘Eljōn Hū! AL’u Akbar!“ lės“). Žemę Krajonas globoja nuo pat jos atsiradimo, jis priklauso tai pačiai „Šeimai“, kaip ir arkangelas Kaip matome, Leto Palmaičio propaguojamas Mykolas. abraomitų tikėjimas – iš dalies ekumeninis, tačiau Iš Krajono gaunamą informaciją inžinierius turi akivaizdžių radikalizmo ir sąmokslo teorijos spausdina internete (www.kryon.com), čenelingo bruožų. Pats Palmaitis su tokiais vertinimais nesu- būdu vyriškis parašė jau 11 knygų apie Krajoną, dar tinka: „Nesu linkęs į konspiracijų teorijas, bet pa- tris – apie indigo vaikus, žmonijos ateitį.5 sakoju apie stambiausių bankininkų visiškai atvirai Beje, tarp pasaulyje žinomų Krajono garbintojų vykdomą pasaulio užgrobimą (http://lietuvosnaiki- yra ir lietuvių kilmės amerikiečių medikas, DNR ty- nimas.wetpaint.com). Taip pat nesu globalistų tar- rinėtojas Toddas Ovokaitys. nas, kad palaikyčiau jų idėją kurti religiją, nes tikiu Apie Krajono mokymą kalbėjausi su viena iš jo Dievą, Kuris Pats Save apreiškė ir įkvėpė religijas. propaguotojų Lietuvoje Dalia Micevičiūte. Kartu su kitais pasisakau už nesuderinamų abrao- minių religijų (krikščionybės, islamo, judaizmo) lai- Mindaugas Peleckis: Kas yra Krajonas? kiną sąjungą prieš bendrą priešą – globalistų (sodo- Dalia Micevičiūtė: Krajono vardas žymi Dvasinę mo-) demokratiją. (http://abrahamites.webs.com)“3. daugiamatę (multidimensinę) Amžinąją Esmę, tai – Derėtų priminti, kad klasikine prasme abraomi- Angelas, kuris nė karto nebuvo įsikūnijęs žmogumi. tais vadintinos dvi organizacijos. Pirmoji – vienuo- Šioji Dvasinė Esmė atpažįstama ne pagal šį vardą, lių abraomitų ordinas, kurį. IX a. už „stabų garbini- pateiktą žmonėms, kad būtų lengviau Ją Pačią įvar- mą“ sunaikino Teofilis. dyti, o pagal Energijų Lauko Vibracijų skleidžiamas Antroji – XVIII a. Bohemijoje veikusi deistų spalvas. Šios Energijos iš esmės ir yra ši Esybė – An- sekta, tikėjusi dar neapipjaustytu Abraomu, vienu gelas, esantis Meilėje ir Tarnystėje, arkangelo Myko- Dievu, dešimčia Dievo įsakymų, bet atmetusi šven- lo (Michailo) priklausomybėje. tosios trejybės, amžinos bausmės už nuodėmę, pri- Krajonas byloja čenelingų (angl. channel – „kana- gimtinės nuodėmės doktrinas. Pasak šių abraomitų, las“) metu per žmogų, sutikusį būti šios Dvasinės Biblijoje teisingi tik dešimt Dievo įsakymų ir Vieš- Esmės „kanalu Žmonijai“. Šis žmogus – paprastas paties malda („Tėve mūsų“). Atsisakę priskirti save amerikietis, inžinierius Lee Carrollas. Čenelingų krikščionims ar judėjams, 1781 m. imperatoriaus (lietuviškas atitikmuo galėtų būti bylojimai) temos Juozapo II jie buvo atskirti nuo tolerancijos edikto pačios įvairiausios – jos apima atskleistas ir dar ne- ir išsibarstė po visą šalį. Kai kurie iš jų vėliau tapo atskleistas oficialaus mokslo žinias apie visos Kū- katalikais. rinijos dėsnius; apie Dvasinius mūsų Visatos Prin- Minėtieji mokymai ir dabartinis Naujasis religi- cipus, jos Sanklodą; apie tai, kad esama ne vienos, nis abraomitų sąjūdis skiriasi iš esmės, tačiau juos bet 12-kos žmogaus DNR spiralių; apie Mirusiosios vienija pavadinimas ir noras siekti absoliutizmo jūros vietovėje rastus Šventojo Rašto ritinėlius, prie (teokratijos, amžinybės). kurių nūdien gali prieiti tik keletas „išrinktųjų“ mokslininkų, tačiau, anot Krajono, netrukus šie riti-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 61 nėliai bus prieinami milijonams žmonių, nes jie turi turinčių Dievą Kūrėją, pagal kurio planą, sukurtus ypatingą svarbą Krikščioniškojo Šventraščio – Bibli- Gėrio, Darnos, Harmonijos, Grožio Dėsnius viskas jos – pilnam suvokimui, ir kita. ir plėtojasi. Tačiau ar verta nūdien daryti itin plačią takoskyrą Krajono mokymo santykis su bet kuria oficialia tarp ezoterikos (to, kas siejama su Dvasia ir atrodo religija, kurios pagrindas – Gėris ir Meilė, yra la- neįprastai, paslaptingai) ir mokslo? Vis greitėjančiu bai pagarbus, netgi raginama praktikuoti tą ar kitą tempu žinios, anksčiau buvusios ezoterinės, virsta religiją (tai priklauso nuo kultūrinių konkrečios naujausiais tradicinio mokslo atradimais. Visa tai tautos tradicijų), nes tai padidins praktikuojančio ryškiausiai atsiskleidžia kvantinės fizikos srityje. žmogaus Sąmoningumą – Gebėjimą atskirti, kas yra 2009 m. kovo 14–17 dienomis Rygoje įvyko Dvasi- Gėris. Tačiau, kadangi Krajonas yra Angelas, kaip jis nio ugdymo švietėjiškas, muzikinis seminaras „Krajo- pats save įvardija, ir veikia padedamas kitų angelų, nas Baltijos šalyse 2009“. Penki asmenys sudaro Krajo- tai, ko gero, šį mokymą lengviausia suprasti krikš- no komandą: tai pats Krajono kanalas – Lee Carrollas, čionims ir judėjams: Krajonas pavaldus archangelui kuris subūrė Komandą, dr. Toddas Ovokaitys – DNR Mykolui (Michailui). Taigi sąsaja su krikščionybe tyrinėtojas, Gematria produktų kūrėjas, Peggy Phoenix yra itin glaudi. Dubro – Žmogaus elektromagnetinio lauko subalansa- Krajonas neneigia ir kitų dvasinių mokymų, irgi vimo technikos ® autorė, Robertas H. Coxonas – kom- pateiktų „informacinio kanalo“ principu: Sanat Ku- pozitorius, muzikos terapeutas, Andieas Danata Hof- maros, bylojančio per muzikės profesiją turinčią mannas – Taiči meistras, derinantis Taiči meną su paprastą moterį N. Kotelnikovą, Dvasinio Mokytojo Elektromagnetinio lauko subalansavimo technika. Kiraelio mokymo, perteikiamo per Fredą Sterlingą Taigi Krajono bylojime susilieja į viéna ezoterika ir kitų. Taigi, Krajono mokymas nėra baigtinė už- ir mokslas. dara sistema. Priešingai, Krajonas kaip tik skatina M. P.: Ar tai, ką darote, yra religija? Kaip ją apibū- praktikuoti ir kitus, tūkstantmečių patirtį turinčius dintumėte? Koks jos santykis su kitomis religijomis? mokymus. Taip mes siekiame užtikrinti savo orga- Kurios iš jų Jums priimtiniausios? nizmo, kaip bendros holistinės sistemos, visavertį D. M.: Krajono mokymas nėra religija. Neskelbia- egzistavimą. mos tiesos, iš kurių galėtų būti sudarytas Šventraš- M. P.: Ką Krajonas kalba apie Lietuvą? tis, nereikalaujama, kad žmogus paklustų Šventam D. M.: Kol kas Lee Carrollas – tikrasis Krajono Liturgijos Vyksmui, dalyvautų Jame, nes Krajono kanalas Žmonijai – nėra perdavęs jo minčių kon- Liturgijos... nėra! krečiai apie Lietuvą. Minėto Rygos seminaro publi- Tai veikiau pažiūrų sistema, aprėpianti daug Dva- ką sudarė ir lietuviai, ir latviai, ir estai, ir vokiečiai, sinės Saviugdos žinių ir įgūdžių, bet neturinti vie- ir rusai. Krajonas bylojo apskritai apie Baltijos šalių nintelio, daugumai religijų būdingo aspekto – Die- Nepriklausomybę, ragindamas atkreipti dėmesį į vybės, kurią reikėtų adoruoti (garbinti ją regint). mūsų Minčių Nepriklausomybę. Krajono mokymas netgi neturi pretenzijų gau- Krajono Komanda apie Baltijos šalių publiką susi- ti religijos statusą. Jį galima būtų apibūdinti kaip darė ypač palankią nuomonę – lektoriams netgi kėlė tiesiog atsakymų į klausimus sankaupą. O klau- šiokią tokią nuostabą dalyvių imlumas naujiems simai gali būti labai įvairūs – juos dažniausiai už- potyriams, sugebėjimas giliai justi perduodamos in- duoda tie žmonės, kuriems svarbu sužinoti, kas gi formacijos niuansus. vyksta Anapus Tikrovės Uždangos, kokie Dvasiniai Plačiau apie Krajoną ir jo bylojimą (channeling) Dėsniai egzistuoja mūsų Visatoje. Štai šiuo požiū- Rygoje 2009 m. galite pasiskaityti internetinėje sve- riu Krajono mokymas galėtų priartėti prie religijų, tainėje: www.kryon.lt.
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 *** drų savybių yra- praktiškai visų pagrindinių organų sistemų gerinimas, gyvybinių jėgų atstatymas.“7 Lietuvoje Krajono gerbėjai veikia kaip „Har- „Faraono cilindrų“ kaina Lietuvoje (į komplektą moningos asmenybės studija“6. Jos įkūrėja Gra- įeina 2 cilindrai, knyga ir kompaktinė plokštelė su žina Gum veda seminarus ir paskaitas „įvairiomis instrukcijomis) – 600 litų. O gaminami jie Rusijoje. temomis, kurios yra aktualiausios šiuo Žmonijos ir Šis Kovtuno „išradimas“ plačiai aprašytas „išradėjo“ Planetos laikotarpiu“, teikia paslaugas, kurių vien tinklalapyje www.cyl.ru. Beje, Kovtunas – profesio- pavadinimai primena nevykusį, dirbtinį ekstrasen- nalus fizikas, laisvalaikiu propaguojantis Kremliaus sorikos ir mokslinių terminų sulipdymą: „Diagnos- doktriną. Pasak jo, „Saakašvilis ir jo vyriausybė – tika ir korekcija fiziniame ir energetiniuose planuose. griovėjai. Viskas, prie ko jis prisiliečia, žūsta.“8 Esu Reiki Do Satori meistrė, dirbu pagal I. Pavlovo Kad atsiranda nemažai naivuolių, tikinčių „fara- metodiką (Dvasios- Sielos ir fizinio kūno harmoni- ono cilindrų“ stebuklinga galia, kaltas ir visuome- ja). Bioenergetinis valymas (nuėmimas nužiūrėjimų, nės menkas išprusimas, o iš kur tų žinių semtis? užkeikimų, prakeikimų, giminės prakeikimų, apva- Juk, pavyzdžiui, apie senovės Egiptą, jo religijos ir lymas nuo žemųjų būtybių, energetinio lauko atsta- filosofijos paslaptis Lietuvoje išleista tik viena pro- tymas). Šalinu priežastis, kurios sukelia piktybines fesionali, išsami studija – Algio Uždavinio „Egipto ligas, chronišką nuovargį“ ir t. t. mirusiųjų knyga“ (Kaunas: Ramduva, 2003). Joje iš- Beje, www.has.lt galima rasti skelbimą, kuriame samiai aprašomi Senovės Egipto civilizacijos ypatumai, siūloma įsigyti „faraono cilindrus“. Jie neva esantys dvasinė kultūra, pateikiami svarbių senovinių tekstų pagaminti pagal senovės Egipto faraonų turėtų daik- vertimai, pirmą kartą pateiktas ir pilnas raštininko Ani tų pavyzdžius: „1976 m. Užkaukazėje, mokslininkų kape (apie 1420 m. pr. Kr.) rasto papiruso vertimas iš Ruslano Dobrovolskio ir Vladimiro Kovtuno buvo ras- transkribuoto hieroglifų teksto, taip pat įdėti svarbiau- tas senovinis ezoterinis rankraštis „Gyvenimo ir Mir- sių dievų vardų ir sąvokų žodynėliai. ties Paslaptys. Egiptas – Indija – Kaukazas“, kuriame rasta informacija apie Mėnulio ir Saulės cilindrus, Tęsinys kitame numeryje pagamintus iš cinko ir vario (aukso ir sidabro) su tam tikra sudėtimi viduje. Pagal nežinomo autoriaus tvir- tinimą, Faraonų Cilindrai buvo naudojami Faraonų 1 http://abrahamites.webs.com/lithuanianlietuviu.htm. ir Žynių senovės Egipte gyvybinei jėgai, bendravimui 2 L. Palmaičio laiškas, 2009-01-13. su aukštesnėmis jėgomis stiprinti. Faraonų Cilindrai 3 http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3248&kas=straipsnis&st_ buvo atkurti pagal senovinį receptą ir daugelio metų id=15191#komentarai. Žiūrėta 2009-10-10. buvo išsamiai tyrinėjami fiziko ir mokslininko Vladi- 4 http://www.hayhouse.com/authorbio.php?id=142. miro Kovtuno. Šiame tyrime dalyvavo medikai, fizikai, 5 http://www.kryon.com/k_25.html#about. egiptologai, ekstrasensai ir parapsichologai. Tyrimų 6 http://www.saules-namai.lt/has. rezultatai nustebino mokslininkus.Pasirodo, kad Fara- 7 http://www.saules-namai.lt/has/index.php/faraonu-cilindrai. onų Cilindrai turi didžiulį spektrą teigiamų veiksnių, 8 http://vip.subscribe.ru/person/417, 2006-10-04. kurie turi teigiamą poveikį žmogui. Faraonų Cilindrai tiesiogiai padeda žmonėms, turintiems širdies-krau- jagyslių negalavimų, neurotrofinių susirgimų.Gydo hipertoniją, virškinimo ir šalinimo sis.negalavimus, astmą, nemigą, įvairaus pobūdžio galvos skausmus, aterosklerozę. Viena iš nuostabiausių Faraonų Cilin-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 63 Iš kultūros istorijos
Aloyzas Urbšys
Kaip Juozas Urbšys pokariu penkmetį „vykdė“
Faktas Lietuvos vertėjų istorijai
uozas Urbšys daugiau žinomas kaip prancūzų lite- sūnų turbūt nė vieno nebėra gyvo. Štai ką pirmajame Jratūros vertėjas. Kad jis vertė ir iš rusų kalbos, ma- laiške Juozui Urbšiui į Viaznikus, kur jam su žmo- žai kas žino, juolab kad tie jo vertimai niekada nebu- na leista apsigyventi po trylikos kalinimo metų, rašė vo spausdinami. Eiliuotus kūrinius vertė sunkiomis jo brolienė Ona Urbšienė iš Irkutsko srities Tulūno kalėjimo sąlygomis, o aplinkybės taip susiklostė, kad miesto: „Brangieji Broli ir Broliene. Senai jūs mūsų tuos vertimus panaudojo lyg ir ne pagal paskirtį. buvot apverkti ir palaidoti, visai jau mes nustoję vil- Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urb- ties, kad jūs gyvi esat ir maldoje visados prisimenam šys su žmona 1940 m. liepos mėn. buvo ištremtas, o kaip mirusius. Skaitėm Jūsų laišką kiek kartų su vai- 1941 m., prasidėjus karui, NKVD juos abu įkalino. Be kais, ašaros byrėjo iš džiaugsmo… kitų kančių, teko patirti ir komunistų išrastą dvasinio Kai atvežė mus į Sibirą, mama gyveno beveik dvejus kankinimo metodą – kaliniams buvo griežtai drau- metus, paskui susirgo plaučių uždegimu ir aštuonias džiama susirašinėti. Jie negalėjo nei patys pasiųsti dienas pasirgus mirė.“ nors keleto žodžių, kad bent praneštų: „Mama, aš Vienutėje kalinamas Juozas Urbšys suko galvą, gyvas“, nei gauti žinutės iš tėvų ar kitų giminių. Visą kaip pranešti artimiesiems, kad yra gyvas. kalinimo laiką Urbšys nieko nežinojo apie savo arti- Politiniams kaliniams buvo leidžiama rašyti pareiški- muosius, apie tai, kas dedasi Lietuvoje po karo. mus valstybinėms sovietų įstaigoms, nedrausdavo prie Kad 1941 m. birželio mėnesį jo vyriausiajam bro- tokio pareiškimo pridėti ir reikiamų dokumentų. Tuo liui Antanui su šeima ir tėvui Kazimierui nutiko kaž- leidimu Urbšys bandė pasinaudoti. 1945 m. pabaigoje jis kas blogo, Urbšys sužinojo iš sesers Elenos Urbšytės- sunkiai susirgo ir buvo paguldytas į Gorkio kalėjimo li- Gutauskienės mįslingos žinutės, kurią ji dar suspėjo goninę. Ten režimas buvo kiek švelnesnis negu kalėjime, parašyti broliui į Tambovą tuoj po 1941 m. birželio leista skaityti knygas ir laikraščius iš ligoninės bibliotekos. 14-osios trėmimų: „Antanas su šeima ir tėtė išvažia- Urbšys pradėjo versti eilėraščius iš rusų kalbos į lietu- vo į tolimą miestą.“ Tai buvo vienintelė žinia iš tėviš- vių. Vertė savo širdžiai ir tuometinei nuotaikai tinkamus kės per ilgus kalinimo metus. autorius – Tarasą Ševčenką, Valerijų Briusovą, Michailą Ją gavęs, be abejonės, suprato, kad nei brolis su Lermontovą ir kitus. Vertė nesitikėdamas, kad tuos verti- šeima, nei tėvas savo noru iš namų į jokius artimus mus kas nors kada nors spausdins. Tačiau jam kilo mintis ar tolimus miestus neišvažiavo, tačiau kas iš tikrųjų pasinaudoti leidimu valdžiai rašyti pareiškimus, kad tokiu jiems nutiko, sužinojo tik išėjęs iš kalėjimo ir pradė- būdu bent netiesiogiai praneštų motinai esąs gyvas. Nu- jęs susirašinėti su giminėmis. sprendė parašyti pareiškimą Lietuvos SSR Švietimo Liau- Nieko apie Juozą Urbšį nežinojo ir artimieji Lie- dies komisarui, o prie pareiškimo kaip dokumentus pridėti tuvoje (vėliau jie patys buvo ištremti į Sibirą arba at- išverstus eilėraščius ta dingstimi, kad juos išspausdintų Lie- sidūrė Vakaruose). Motina Kotryna Urbšienė taip ir tuvoje. Pareiškimą siuntė tikėdamasis, kad, kol tasai laiškas mirė Sibire, kamuojama sielvarto, kad iš penkių jos pasieks komisarą, jį skaitys sekretorė, žemesni valdininkai
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 ir gal pasklis šnibždesys, kad Juozas Urbšys gyvas, gydomas metu žodis „komisaras“ jau tapo nebemadingas, nuo Gorkio kalėjimo ligoninėje, gandas gal pasieks Mašiotus, o 1946 m. kovo 25 d. juos imta vadinti ministrais, tad per juos – seserį Eleną ir motiną. Urbšys nežinojo, kad nei antras Urbšio pareiškimas adresuotas jau Ministrų Mašiotų, nei sesers, nei motinos Lietuvoje nebėra. tarybai: Pirmą pareiškimą parašė švietimo komisarui. Prie jo kaip priedus pridėjo kelis išverstus ir du savo kū- Lietuvos TSR rybos eilėraščius. Ministrų Tarybai Vilniuje
Lietuvos SSR Švietimo Liaudies Komisarui Juozo Urbšio, kalinio Nr. 6 Vilniuje Palata Nr. 2 Kalėjimo Ligoninė miestas Gorkij Juozo Urbšio, kalinio Nr. 6 pal. Nr.2 Kalėjimo Ligoninė Pareiškimas miestas Gorkij Maskvos laikraštyje „Pravda“ Nr. 80, šio mėn. 4 d. perskaičiau, kad pil. Gedvilas paragino lietuvių inte- Pareiškimas ligentiją pavesti visą savo patyrimą, žinias ir energiją Čia pat siunčiu vertimus šių eilėraščių: naujam 5 metų planui vykdyti. M. Lermontovo: 1) Poetas (Поэт); 2) Poeto mir- Atsišaukdamas į tą raginimą, čia pat siunčiu 14-kos ei- tis (Смерть поэта); 3) Burė (Парус); 4) Malda lėraščių (M. Isakovskio, V. Briusovo, T. Ševčenkos, A. (Молитва); 5) Išeinu sutemus aš į kelią (Выхожу Puškino) eiliuotus vertimus iš rusų kalbos į lietuvių, один я на дорогу); 6) Kai javas nokdamas boluoja tar- daugelis savo tematika tinka penkmečio vykdymo rei- si gyvas (Когда волнуется желтеющая нива); kalui. M. Isakovskio 1) Manajam nuošaliam krašte (Вырос Reikšdamas pagarbą в захолустной стороне); 2) Ant kalnelio pučiant vė- J. Urbšys jui (На горе, белым – бела); 3) Vyšnia (Вишня); 4) Pavasaris (Весна); 5) Dvi Marytės (Две Маруси). Be Miestas Gorkij to, du savo eilėraščius: vieną rusų kalba Сноха ir antrą Kalėjimas, Ligoninė lietuvių kalba Pasveikint ir prakalbint žmogų dera. 1946. IV. 14 Jei tartumėt ką iš to tinkamą spaudai ir tik mano pavardė kliudytų, spausdinkite be mano pavardės. Prie aukščiau paminėtų 14-kos eilėraščių pridedu dar Miestas Gorkij 1946. III. 10 kitus 4 Puškino eilėraščius Reikšdamas pagarbą mano išverstus į liet. kalbą. J. Urbšys J. U.
Maždaug po mėnesio Urbšys Pravdoje perskaitė Kalinys neturėjo teisės savo pareiškimo įdėti į straipsnį, kuriame buvo rašoma kad LSSR Ministrų voką. Parašęs atiduodavo kalėjimo administracijai, ji tarybos pirmininkas M. Gedvilas ragina Lietuvos parašydavo lydraštį su grifu slaptai ir savais kanalais inteligentiją aktyviai prisidėti prie penkmečio plano išsiųsdavo adresatui, jeigu apskritai išsiųsdavo. Juozo vykdymo. Nutarė parašyti ir M. Gedvilui. Tikslas tas Urbšio pareiškimus su pridėtais išverstais eilėraščiais pats – kuo daugiau žmonių skaitys tuos pareiškimus, išsiuntė į Lietuvą, bet įteikė ne tai įstaigai, kuriai jie tuo didesnė tikimybė, kad pasklis žinia apie jį. Tuo buvo adresuoti. Laiškai pateko į KGB, kurio archyve
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 65 gulėjo iki 1988 m., Šiame originaliame Urbšio eilėraštyje keistai skam- tai matyti iš už- ba žodžiai „iš fabriko“. Iš fabrikų niekas laiškų nerašo, rašo ant segtuvo, nebent fabriko administracija susirašinėja su kuo nors kuriame jie buvo tarnybiniais ar gamybiniais tikslais. Šiaip žmonių kal- susegti. Kaip savo boje sakoma: rašo iš kaimo, iš miesto, iš Amerikos, iš vertimus Urbšys tremties, iš lagerio ar kalėjimo. Matyt, Urbšys tikėjosi, atgavo ir kas ant kad, jei kas nors kada nors skaitys jo eilėraštį, tai su- segtuvo užrašė siprotės žodžius „iš fabriko“ pakeisti kitais žodžiais, „Vertimai, J. Urb- pavyzdžiui, iš lagerio arba iš kalėjimo. Tada viskas at- šys, gauta 1989. sistoja į savo vietą. VIII. 15 iš KGB Krinta į akis ir eilutė iš pareiškimo, kad daugelis jUr“, nėra žinoma. siunčiamų vertimų „savo tematika tinka penkmečio vykdymo reikalui“, nes joje juntama subtili ironija tuo- metinės valdžios atžvilgiu. Kiek tinka „penkmečio vyk- dymo reikalui“, pavyzdžiui, šie Urbšio versti Ševčenkos Pareiškimo kopija eilėraščiai? Spręskite patys:
Pasveikint ir prakalbint žmogų dera Tarasas Ševčenko
Sakyk, kaimyne, kaip gi su sveikatom? Aš kartais, galvą panarinęs, Šeimyna greit, girdėjom, padidės? Manau, kur dėtis, nusiminus! Ar rašo ką iš fabriko Matas? Kaip man gyventi žemėj toj Žiek, Nemunas netrukus pajudės! Ir šlovint Viešpatį maldoj? Kelmu supuvusiu purvyne Trūnyt senatvės valandoj, Tarytum vėjas suka jau vakaris? Numirt ir nepalikti nieko Ko gera ims bematant vėl pustyt! Ant žemės apvogtos gimtos; Kiek grūdo iš hektaro jūs padarėt? Stebėti, mirštant, vargą jos. Nebloga būtų Vilnių pamatyt! Slapstytis vietos nebelieka, Nes žmogų tvaisko, tarsi slieką, Pilotai krašto ir tautos. Pasveikint ir prakalbint žmogų dera; Patiems prakalbintiems ar nesti gera? 21 liepos 1859, Čerkasai Ir ypačiai nelaimėms gulant mus, * * * Kada kitų ar apšmeižtas, paniekintas, Ar nuskriaustas, pažemintas, prislėgtas Neskirki manojo likimo, Žmogus besąs nebetiki žmogus. Dieve, jokiam sutvėrimui, – Kad sveturėn ir nelaisvėj J. Urbšys 1946. Vėjais savo amžių leistų.
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Eisiu, pievas išbraidysiu. Ir labai malonu, Veltui pievon eiti maudžia – Lyg turtingoj gryčioj tėvui Man ir vaikščioti juk draudžia! Su vaikais prie šono. Džiaugsmas apima krūtinę, 1848, Kos-Aval Dievo aš maldauju, Kad vaikeliai nepakriktų * * * Žemėj, kur vergauju, Kad lengvučiai jie parskristų Dainas dėlioju garbanotas Tėviškėn namolia, Ne tam, kad garbę man dainuotų! Jie svetur lig tolei… Rašau ir dailinu eiles, Bus vaikeliams kur priglusti Bet sau visas palieku jas! Šeimoje savojoj, Aš rašau eiles, nelaisvei Palinguos sau širmą galvą Man prislėgus sprandą, Tėvas ir artojas. Man žodelis po žodelio Motina sakys: „Vaikeliams Iš tėvynės skrenda, Būt geriau negimus.“ Kaip vaikai išsirikiuoja „Mes visus juos pamylėjom“ – Tarp verksmų ir juoko, Pagalvos merginos. Esi taip, kad man pralinksmint, Šokį jie pašoka. 1848, Kos-Aval Daros gera mano sielai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 67 Retrospektyva
Émille Faguet
NEKOMPETENCIJOS KULTAS
I didelio pasiaukojimo savo šaliai, viršijančio žmogiš- kąsias jėgas? Pavyzdžiui, Napoleonas, gal ir pats to ne- Pagrindiniai politinių režimų principai norėdamas, pareikalavo iš savo tėvynainių per daug aukų „didingosios Prancūzijos“ labui… enas klausimas – koks yra vienos ar kitos valstybi- Sakysite, kuo čia dėta respublika? Tai buvo aukos Snės santvarkos pagrindinis principas? Juk kiekviena Tėvynės dėlei. Bet 1792 m. Prancūzija labai priminė santvarka laikosi vis kitokio. Kitaip tariant, kokia kar- žlungančią Romos imperiją: „Viskas šalies gerovei“, dinali idėja yra esminė, lemianti vieną ar kitą politinį „Heroizmas ir dar kartą heroizmas“. Kai prievartauja- režimą? mos pilietinės dorybės, rizikuojama prarasti viską. Pavyzdžiui, Montesquieu tvirtino, kad monarchijos Piktnaudžiaudamos savo principais, valstybės pagrindinis principas – garbė, despotizmo – baimė, žlunga ne rečiau negu tada, kai jos tuos principus respublikos – pilietinės dorybės, taigi patriotizmas. pamiršta. Montesquieu šią mintį pasiskolino iš Aris- Jis ne be pagrindo pridūrė, kad valstybė patiria nuos- totelio, kuris pusiau juokais yra sakęs: „Tie, kurie mukį ir žūsta, jei savo pagrindiniu principu piktnau- manosi atradę esminę valstybės sutvarkymo idėją, džiauja arba jį pamiršta. taip uoliai imasi ją įgyvendinti, kad puola į kraštuti- Gal ir paradoksaliai skambės, bet tada išeitų, kad numus. Jie neprisimena senos ištarmės, bylojančios: despotizmas gali žlugti, jeigu sukelia per daug baimės, jeigu nosies linija šiek tiek ir nukrypsta nuo tiesio- monarchija silpsta dėl perdėto garbės jausmo, o res- sios (tiesi nosis – visų gražiausia), yra ereliška ar, tar- publika yra pasmerkta, jei pernelyg sureikšmina pilie- kim, riesta, ji vis tiek patraukli. Tačiau, jeigu tas nu- tiškumą. Tačiau būtent taip ir yra. krypimas yra per didelis, t.y. besaikis, gali ir pačios Jeigu mėgindamas ką nors įbauginti perlenksi lazdą nosies nebelikti.“ Argi ne tas pats tinka ir valstybės – nieko jau nebeįbauginsi. Edgaras Kine yra taikliai santvarkai? pasakęs: „Prieš mėgindamas kam nors įvaryti baimės, įsitikink, ar galėsi tai daryti nuolat.“ Tokių minčių vedamas susimąsčiau, kokia gi pa- Per daug garbės nebūna, tačiau, kai jos dėlei be sai- grindinė demokratinės valstybės idėja? Atsakymas ko dalijami titulai, apdovanojimai, aukštuomenės re- buvo staigus ir netikėtas – tai ne kas kita, o nekompe- galijos, – o neribotai jų dauginti neįmanoma, – tada tencijos (neišmanymo) kultas. apima pavydas tuos, kurie jaučia skriaudą, kad negavo Štai, tarkime, yra tvarkinga ir klestinti prekybos to, kas jiems priklauso. ar pramonės įmonė. Čia kiekvienas užsiima tuo, ko Atrodytų, pilietinių dorybių, pavyzdžiui, patrio- yra išmokęs ir kam yra gabus: darbininkas, adminis- tizmo negali būti per daug ir režimas greičiau turėtų tratorius, buhalteris, pasiuntinukas – visi savo vie- žlugti dėl jų stokos. Bet jeigu režimas reikalauja per tose. Niekam nešautų į galvą pasiųsti sąskaitininko
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 dirbti komivojažieriumi, o į jo vietą laikinai priimti kui turės jiems paklusti.“ Su šia išvada galima būtų su- komivojažierių, brigadininką ar mechaniką. tikti, bet ar pati prielaida nebuvo klaidinga? Žinoma, Net gyvūnų pasaulyje, kuo aukštesnis išsivystymo tie, kurie leidžia įstatymus, pirmiausia patys turi jiems lygis, tuo didesnė organų specializacija. Vienas or- paklusti, bet ar kiekvienas, paklūstantis įstatymams, ganas galvoja, kitas atlieka judesius, trečias virškina sugeba juos kurti? Atėnų prastuomenė išsikovojo teisę maistą, ketvirtas kvėpuoja ir t.t. Ar yra tokių sutvėri- leisti įstatymus ir net gaudavo už tai atlyginimą. Ilgai- mų, kurių vienas ir tas pats organas kvėpuoja, priima niui susiklostė taip, kad teisme ėmė posėdžiauti patys informaciją, virškina maistą? Taip, yra. Tai amebos. neturtingiausieji, nes turtingesnieji nebenorėjo gaišti Tačiau jos yra visų primityviausios būtybės, primity- laiko dėl šešių drachmų. Plebėjai Atėnų teisme viešpa- vesnės net už augalus. tavo daugelį metų. Pats įžymiausias jų nuosprendis – Harmoningoje visuomenėje kiekvienas jos orga- mirties bausmė Sokratui. Šis nuosprendis akivaizdžiai nas atlieka tiktai jam būdingą funkciją, t.y. tas, kuris demonstruoja, kaip įstatymo viršenybės principas pa- mokėsi vadybos, – vadovauja, kuris mokėsi įstatymų keičiamas absoliučios nekompetencijos viršenybe. leidybos – leidžia naujus įstatymus arba taiso senus, Ar nepastebime to ir dabartinėse demokratijose? kuris mokėsi jurisprudencijos – posėdžiauja teismuo- Primityvumo joms ir šiandien pakanka, nors nuo se- se. Tokioje visuomenėje paralitiko niekas nepaskirs novės Atėnų jas jau skiria šioks toks evoliucijos kelias. kaimo paštininku… Kokia gi buvo mūsų išgirtosios demokratijos evoliu- Ar negalėtų visuomenė pasimokyti iš gamtos? Anot cija? Aristotelio, gamta netaupo, kaip tas šeimininkas, kuris Viskas prasidėjo nuo maždaug tokios idėjos: yra viską pjauna tuo pačiu peiliu. Kiekvienas jos instrumen- karalius ir yra liaudis, kitaip tariant, yra monarchinė tas atlieka vieną funkciją. „Kartaginoje, – rašo jis, – laiko- demokratija arba demokratinė monarchija. Liaudis ma gėriu, jei žmogus užima kelias pareigybes. Tačiau priima įstatymus, o karalius juos įgyvendina. Liau- kvalifikuotai atlikti įmanoma tiktai vieną. Norėdami dis savaip supranta įstatymus, karalius savaip valdo ir išvengti nepageidaujamų pasekmių, įstatymų leidė- daro įtaką įstatymų leidybai. Jis gali nepriimti naujo jai turėtų neleisti, kad tas pats asmuo siūtų batus ir įstatymo, jeigu šis trukdo jam valdyti. Funkcijų atsky- linksmintų klientus grodamas fleita.“ Harmoninga rimas, šiaip ar taip, išlieka. Įstatymų leidyba ir valsty- visuomenė nepatiki atsakingo darbo pirmam pasitai- bės valdymas yra skirtingose rankose. kiusiam ir neapgaudinėja minios sakydama: „Dabar Bet tai truko neilgai. Karalius buvo pašalintas, liko jūs vadovausite, jūs valdysite, jūs leisite įstatymus...“ tik liaudis (minia). Tiesa, kompetentingi žmonės vis Jeigu taip būtų, kuo gi tokia visuomenė skirtųsi nuo dar buvo gerbiami, minia nesikėsino pati valdyti ar tie- amebos, primityviausios iš gyvūnų? siogiai leisti įstatymus. Liaudis dar nesigviešė net įsta- Kuo aukštesnis visuomenės išsivystymo lygis, tuo tymų leidėjų skirti tiesiogiai. Rinkimai būdavo dviejų tikslingesnis darbo pasiskirstymas, tuo labiau specia- pakopų: liaudis paskirdavo rinkikus, o šie išrinkdavo lizuoti jos organai, tuo nuosekliau laikomasi taisyklės, įstatymų leidėjus. Tuo būdu liaudis turėjo savo elitines kad kiekvieną darbą turi dirbti patys kompetentin- grupes – rinkikus ir tų rinkikų išrinktuosius. Taigi, ši giausi žmonės. demokratijos forma jau buvo sudėtingesnė už tą, kuri Tačiau demokratija yra linkusi šį principą pažeisti. veikė Atėnuose, nes ten viską sprendė laisvos liaudies Pavyzdžiui, Atėnuose buvo aukščiausiasis teismas, ku- visuotinis susirinkimas. rio nariai išmanė įstatymus ir stropiai juos vykdė, bet Tačiau ir tada dar niekas nesirūpino išrinktųjų prastuomenei tai nepatiko, ir ji daug metų kovojo, kad kompetentingumu. Rinkikai dar nebuvo suvokę, ko- teisėjų vietas užimtų prastuomenės atstovai. Motyvas dėl reikėtų rinkti tą, o ne kitą, jų išrinktieji dažniausiai lyg ir suprantamas: „Įstatymus turi leisti tie, kurie pas- nebuvo įstatymų leidybos specialistai. Tačiau du rin-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 69 kimų etapai sudarė bent jau kompetencijos regimybę. Beveik taip, tačiau ne visai. Yra labai naudinga, kai Pačioje konstitucijoje glūdėjo prielaida, kad įstatymų visuomenės viršūnėse arba greta jų esama ir liaudies leidėjai, išrinkti liaudies delegatų, bus tinkamesni aistrų reiškėjų. Jie visada parodo ribą, kurią peržengti negu tie, kuriuos tiesiogiai išrinktų pati liaudis. pavojinga, leidžia pajusti, ką jaučia minia, nes minia Šią gana keistą kompetencijos prielaidą laikyčiau vadovaujasi ne mąstymu, o jausmais. Minios prie- tik hipotetiška. Nors neturiu jokių įrodymų, kad iš- šiškumo reikia saugotis, bet negalima ir per daug jai rinktasis pilietis bent kiek išmano įstatymų leidybą ar pataikauti. Kitaip tariant, naudinga žinoti, su kuo tu- jurisprudenciją, bet tikiu, kad būtent jis turi reikiamų rime reikalą ir ko galime tikėtis. Inžinierių terminais žinių. Kitaip tariant, pasitikiu tais, kuriems perleidžiu kalbant, pravartu įvertinti medžiagos pasipriešini- teisę išrinkti tinkamą žmogų, o tie savo ruožtu tegu mą. Vienas mistikas – mediumas kartą man tvirtino pasitiki savo išrinktuoju. kalbėjęs su jo didenybe Liudviku XIV, kuris pasakęs Suprantama, toks kompetencijos suteikimas turi tik jam štai ką: „Visuotinė rinkimų teisė monarchinėje simbolinę prasmę, tačiau regimybė – gal net šiek tiek santvarkoje – puikus dalykas. Ji parodo, išryškina, at- daugiau nei regimybė, – išlieka. skleidžia tai, ko daryti jokiu būdu negalima. Jeigu ji Tokia kompetencija stokoja realaus turinio, nes su- būtų buvusi mano laikais ir man būtų reikėję klausti tveriama iš nieko (ex nihilo) – nekompetencija paver- visuomenės nuomonės dėl Nanto edikto (protestantų čiama kompetencija, nulis paverčiamas vienetu. Toks teisių) atšaukimo, o daugumos atsakymas būtų buvęs: virsmas daugiau ar mažiau teisėtas, tai priklauso nuo „Taip, atšaukti“, man būtų buvę aišku, kad to daryti jame dalyvaujančių asmenų kompetencijos, tačiau yra nieku gyvu negalima. Bet atšaukti ediktą man patarė ir minusų. Štai mokslinius laipsnius suteikia univer- ministrai, kuriuos laikiau politiką išmanančiais žmo- sitetas. Jis turi tokią teisę, nes yra pajėgus spręsti apie nėmis. Man būtų buvę pravartu žinoti prancūzų liau- indėlį į mokslą to žmogaus, kuris anksčiau nėra turėjęs dies nuomonę, kad jai iki gyvo kaulo įgriso karai ir oficialaus laipsnio, tačiau savo darbais nusipelnė tokio grandiozinės statybos, kurių išlaidas ji turi apmokėti. įvertinimo. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu matemati- Ir tai jau nebe žmogiškosios aistros, o kančios. Net ir ko laipsnį imtų teikti žmonės, turintys tik matematikos prieš priimant įstatymus, kurie pažabotų žmogiškąsias pradžiamokslį? Akivaizdu, kad kompetencijos patvirti- aistras, reikia žinoti visuomenės nuomonę. Geriausias nimas, teikiamas nekompetentingų žmonių, yra visiškai būdas ją sužinoti – visuotinė rinkimų teisė. Ką jau beprasmis. Tačiau regimybė, ir net šiek tiek daugiau nei kalbėti apie kančios balsą, kurio užgniaužti neįma- regimybė, vis dėlto išlieka. Beje, vadinamųjų literatūros noma. Taigi, monarchija be visuotinės rinkimų teisės mokslų arba teatrologijos daktaro laipsnį gali suteikti ir yra tarsi kurčia, nes neturi svarbaus informacijos šal- publika, t.y. žmonės, kurie patys mažai apie tai nutuo- tinio.“ Štai taip, – tikino mane mediumas, – šiandien kia. Bet kai jiems yra sakoma: „Jūs nieko nenutuokiate galvoja karste gulėdamas Liudvikas XIV. Taigi, tampa apie literatūrą ar dramaturgiją“, jie atsako: „Taip, mes aišku, kokia kvailystė yra tikėti, kad visuotiniai rin- nieko apie tai nenutuokiame, tačiau šis kūrinys mus kimai užtikrina kompetenciją įstatymų leidyboje. Tai sujaudino, todėl mes suteikiame laipsnį jo autoriui.“ viso labo pseudokompetencija, nesusijusi su padėties Ir tam tikru atžvilgiu jie yra teisūs. Lygiai taip pat ir šalyje išmanymu. Vadinasi, demokratinėje santvar- politinių mokslų daktaro laipsnį liaudis suteikia tiems, koje visuomenės nuomonė gali lemti ir kenksmingus kurie geriau sugeba ją sujaudinti, moka geriau išreikšti sprendimus, o monarchinėje – išganingus. Tai reiškia, liaudies aistras. Taigi labiausiai tikėtina, kad liaudies iš- kad visuomenės nuomonė pati savaime nėra nei gera, rinktaisiais taps karščiausi liaudies aistrų reiškėjai. nei bloga. – Kitaip tariant, patys prasčiausi įstatymų leidėjai iš Atėnų demokratija dešimt metų veikė per išrink- visų įmanomų, – sakysite jūs. tuosius atstovus, kurie išrinkdavo aukštesniuosius, o
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 po to penkiolikai metų atsidavė vienam išrinktajam. kompetencija nenukentės ir rezultatas bus neblogas, Nė vienu atveju visuomenė netapo laimingesnė. Pas- bet kaip gi liaudis galėtų apie tai spręsti? kui trisdešimt metų Atėnų demokratija gyvavo pagal Net jeigu ir galėtų, nuo to nebūtų geriau, nes liaudis principą, nustatantį, kad rinkikai, skiriantys įstaty- į reikalą žvelgia iš visai kitų pozicijų. Jai svarbios ne mų leidėjus, patys yra ne renkami, o skiriami pagal žmogaus žinios, o moralinės jo savybės. savo socialinį statusą, pasak senovės graikų, kas turi Sakysite, kad tai jau šioks toks judesys kompetenci- drachmų, tas – rinkikas. Ar galima tvirtinti, kad to- jos link: tokie įstatymų leidėjai gal ir neišmano, kaip kie rinkikai kompetentingi? Atsakymas „ne“ būtų su kuriami įstatymai, tačiau jie bent jau padorūs žmo- išlygomis. nės. Moralinė kompetencija juk irgi nemaža vertybė. Pirmiausia, turto savininkas yra labiau suintere- Bet tada pasvarstykime, kodėl vadovauti geležinke- suotas protingu visuomenės reikalų tvarkymu, o suin- lio stočiai ar oro uostui vis dėlto pavedame ne šiaip teresuotumas verčia mąstyti ir lavintis. Be to, žmogus, padoriam žmogui, o tokiam, kuris nusimano, kaip sugebantis ilgesnį laiką savo turtą išsaugoti, tikriausiai valdyti geležinkelio transportą ar organizuoti lėktu- nėra visiškas kvailys. vų kilimo ir nusileidimo tvarką? Akivaizdu, kad ir Vis dėlto tokio žmogaus kompetencija remiasi tik įstatymams rengti vien gerų norų nepakanka, būtina jo paties palyginti siaura veiklos sfera. Tikrai ne kie- turėti jurisprudencijos, politikos, sociologijos žinių ir kvienas turtingas žmogus būtinai išmano ir politikos patirties. ar jurisprundencijos subtilybes. Žinoma, yra tokia Be to, ir iš moralinės pusės liaudis vertina išrink- gan abejotinos vertės ištarmė: „Kiekvienas turtuolis tuosius labai savitai. Ji labiausiai linksta prie tų, kurie pažįsta visuomenę, kurioje gyvena.“ Kartais tuo grin- savo atjautą liaudžiai reiškia su didžiausiu entuziaz- džiama ir visa valdymo sistema, bet toks pagrindas mu, tokius kandidatus ji laiko pačiais padoriausiais. yra pernelyg siauras ir nestabilus. Jokiu būdu netvirtinu, kad tie žmonės būtinai yra Todėl valdymo struktūra Graikijoje ir vėl keitėsi. apgavikai, tačiau kriterijus, kuriuo matuojamas jų Po tam tikro pereinamojo laikotarpio demokratinė padorumas, nėra siejamas su profesiniais jų sugebė- visuomenė aštuoniolika metų vėl buvo valdoma vieno jimais. išrinktojo, tik nelabai tuo džiaugėsi. Sakysite, jie bent jau nesavanaudžiai, jeigu jų ais- Demokratija pamažu išsėmė savo galimybes, o jos tros ne tokios egoistinės, išskirtinės, o bendros vi- idealas – kad tauta pati save valdytų be tarpininkų – siems žmonėms. taip ir liko nepasiektas. (Įsivaizduokime nuolatinį, Atsakysiu – liaudis būtent taip ir galvoja. Ji net kone kasdieninį plebiscitą.) Grįžkime į Prancūziją. neįsivaizduoja, kaip lengva apsimesti, kad tau artimi Mūsų šalyje tebeveikia toks demokratinis režimas, kai liaudies lūkesčiai ir pelnyti jos pasitikėjimą politinės tautą valdo išimtinai tiesiogiai tautos išrinkti delega- karjeros sumetimais. Jeigu liaudžiai svarbu, kad jos tai. O tai lemia beveik visišką nekompetencijos įsiga- išrinktieji nebūtų savanaudžiai, reikėtų rinktis tuos, lėjimą. kurie tvirtai laikosi savo pažiūrų ir visai nesirūpina, Kompetencija suteikiama visiškai laisvu stiliumi. kad būtų išrinkti. Dar daugiau, geriausia būtų rinkti Rinkėjai elgiasi kaip tas vyskupas, kuris per pasninką tuos, kurie apskritai nekelia savo kandidatūros, nes kreipėsi į stirnienos kepsnį žodžiais: „Skiriu tave į kar- tokia laikysena – patikimas nesavanaudiškumo po- pio pareigas.“ Taip ir liaudis skiria savo išrinktuosius: žymis. Bet liaudis niekada taip nesielgia, ji apskritai „Nuo šiol būsi įstatymų žinovas, nuo šiol būsi valsty- niekada nedaro to, ką reikėtų daryti. […] bės šulas“ ir tai, kaip vėliau matysime, dar ne viskas. Taigi, pamažu ima aiškėti, ką minia suvokia kaip Jeigu liaudis galėtų spręsti apie savo renkamųjų psi- moralines savybes, – jai atrodo, kad tinkamiausių chologines ir juridines žinias, atsirastų prielaida, kad moralinių savybių turi tas pretendentas, kuris gyvena
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 71 arba apsimeta gyvenąs tokiais pačiais jausmais kaip net prieš paveldėjimo instituciją. Liaudis nepaten- ir ji. Todėl ir minios išrinktieji vertingi tik kaip infor- kinta ir prigimtine nelygybe – ji įtariai žiūri į tuos, macijos apie pačią liaudį šaltinis, bet įstatymų leidėjai kurie atrodo protingesni, veiklesni, narsesni, gabesni iš jų prasti arba, geresniu atveju, nelabai naudingi. už kitus. Tokios nelygybės sunaikinti liaudis, žinoma, Montesquieu klydo retai, bet, man regis, jis buvo negali, nes ji natūrali, užtat gali neutralizuoti tokius visiškai neteisus, kai pareiškė: „Liaudis puikiai moka žmones ir atimti iš jų galią tiesiog nerinkdama jų į išsirinkti pareigūnus.“ Tiesiog Montesquieu niekada pareigas, kur jie būtų labiausiai kompetentingi. Tai- negyveno demokratinio režimo sąlygomis. Kaipgi gi, liaudis neišvengiamai nustumia į šalį kompeten- liaudis galėtų tinkamai pasirinkti pareigūnus, o ypač tingus žmones būtent dėl jų kompetentingumo, arba įstatymų leidėjus, jeigu pats Montesquieu yra tvirti- tiesiog todėl, kad jie – ne tokie kaip visi. Liaudis gali nęs – ir šiuo atveju visiškai pagrįstai, – kad „Papročiai teisintis, kad žmonės, išsiskiriantys iš kitų savo pra- turi gerinti gyvenimo sąlygas, o įstatymai, savo ruož- našumais, gali tapti visuotinės lygybės priešininkais. tu, gerinti papročius“. Liaudis, deja, stengiasi išsirinkti Galima išrasti ir kitokių pasiteisinimų, bet esmė vis tuos, kurie yra jos pusėje ir normali jos reakcija nėra vien bus ta pati. Ne veltui Aristotelis sakė: „Ten, kur adekvati. Jeigu liaudis norėtų, kad įstatymai gerintų vertinamos išskirtinės savybės, neįmanoma tvirta de- papročius, ji rinktųsi tokius įstatymų leidėjus, kurie mokratinė santvarka.“ Vadinasi, išskirtinių savybių turėtų valios pažaboti jos pačios įpročius, tačiau tai iš nuvertinimas ir sukuria, ir padeda išlaikyti demokra- principo neįmanoma – liaudis visada elgiasi priešin- tinį režimą. gai ir kitaip elgtis tiesiog negali. Toks požiūris pasmerkia kompetenciją pralaimėti. Taigi, išvada aiški – rinkimuose liaudis visada Visų pirma, demokratija – ir tai natūralu – nori instinktyviai pasirenka intelektualiai ir moraliai ne- viską daryti pati, ji iš esmės priešiška specializacijai kompetentingus pretendentus. Padėtis dar labiau ir trokšta absoliučios valdžios, be rinkikų, be tarpi- komplikuojasi, jeigu liaudžiai atrodo, kad taip yra ninkų. Idealus jai yra tiesioginis valdymo būdas, kaip naudingiau. Ji renkasi nekompetentingus kandidatus Rousseau pavaizduota Atėnų demokratija, kai liaudis ne tik todėl, kad negali nusimanyti apie dalykinę kan- valdė tiesiogiai. didatų kompetenciją, o apie moralinę jų kompeten- Tačiau ką liaudis turėtų daryti, kai istorinės aplin- ciją turi netgi visiškai atvirkščią supratimą, bet dar kybės verčia ją valdyti per savo atstovus? Kaip ji ga- ir todėl, kad labiausiai myli – ir tai natūralu – tuos, lėtų išlaikyti tą tiesioginę arba beveik tiesioginę val- kurie panašiausi į ją pačią. Taip yra dėl dviejų prie- džią? žasčių. Tam reikia, kad deputatai veiktų išskirtinai pagal Pirmiausia, kaip jau kalbėjome, – liaudis nori, kad savo rinkėjų priesakus. Bet tada išrinktiesiems teks išrinktieji gyventų tais pačiais jausmais ir tomis pa- viso labo liaudies ruporo vaidmuo. Kitaip tariant, jie čiomis aistromis, kaip ji pati. […] ateina į valdžią tik tam, kad pareikštų liaudies valią. Yra ir kita, ne tokia sentimentali, tačiau esmingai Tokia ir yra betarpiško liaudies valdymo esmė. svarbi priežastis, kuri lemia patį demokratinės sąmo- Demokratams tikrai ne kartą teko apie tai susi- nės pagrindą, pačią jos esmę. Ko gi trokšta liaudis, mąstyti, bet niekada jie nebandė iš esmės koreguo- įgelta demokratijos bimbalo? Visų pirma lygybės. ti susidariusios padėties, manydami, kad tokia yra Trokšta, kad bet kokia nelygybė, ar ji būtų dirbtinė, sveiko proto nuostata – laikytis rinkėjų priesakų, nes ar prigimtinė, išnyktų. Liaudis neigia žmonių sukur- tie priesakai yra tik priedanga. Liaudies atstovai ima tus pasižymėjimo ženklus – aukštą kilmę, karaliaus jungtis į frakcijas, diskutuoja, apibrėžia partinius in- suteiktas malones, paveldėtą turtą, todėl ji stoja už teresus. Nuo tada jie yra Palankiojo momento, kurį aristokratijos sunaikinimą, prieš karaliaus valdžią, graikai laiko dievu ir vadina Kairos, valioje. Išrink-
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 tieji įpareigojami balsuoti taip, kaip liepia partija, II bet vieną dieną pasirodo, kad elgdamiesi pagal rinkėjų valią, jie pažeidžia partijos interesus. Ir tada jau reikia Mišrių funkcijų taisyklė pasirinkti – išduoti partiją dėl ištikimybės liaudžiai, ar išsaugoti ištikimybę partijai liaudies pasitikėjimo sąs- Koks gi galutinis anksčiau aptartų tendencijų rezul- kaita. Deputatai gali nepaklusti savo rinkėjų priesakams tatas? Ogi demokratinio teisingumo požiūriu visiškai „iš pačių geriausių paskatų“, ir nieko politiniu atžvilgiu logiškas dalykas – demokratija siekia (negali nesiekti), negarbingo čia nebus, jeigu jiems užteks sumanumo kad liaudies atstovai vykdytų jos valią ir darytų tai, ką paaiškinti liaudžiai, kad juoda yra balta. […] darytų liaudis, jeigu valdytų tiesiogiai. Demokratija Neretai apgailestaujama, kad demokratija yra pri- viską nori daryti pati. Jos idealas – kad liaudis valdytų klausoma nuo prastų politikų. Bet kitaip nė negali be tarpininkų, kaip senovės Atėnuose. būti, nes tai lemia pats demokratijos tikslas (būtų Montesquieu žinojo, ką sako, nors savo akimis ne- keista, jei tokio nebūtų) – beje, jo teisingumu net ne- buvo matęs veikiančios parlamentinio valdymo siste- abejojama. Juk kas yra politikas? Tai žmogus, aptar- mos, kurioje valdžią turi liaudies atstovai: „Demokra- naujantis minią, jo darbas – formuluoti jos mintis, tiniai principai iškraipomi ne tik tada, kai pažeidžiama lūkesčius ir tiksliai vykdyti instrukcijas. Jis dažniau- lygybės dvasia. Jie iškraipomi ir tada, kai lygybės dva- siai nieko daugiau nė nemoka ir be politinės karjeros sia užgožia visa kita ir jau kiekvienas nori būti lygus niekaip kitaip duonos neužsidirbtų. išrinktiesiems, tiems, kurie vadovauja. Liaudis nebe- Būtent tokie politikai demokratijai yra idealūs. pakenčia valdžios, kurią pati įsteigė, nori viską spręsti Mažesnis išsilavinimas neapsunkina jų nuosavomis pati, posėdžiauti vietoj senato, įgyvendinti įstatymus pažiūromis, taigi nekyla ir prieštaravimo tarp asme- vietoj pareigūnų ir teisėjauti vietoj teisėjų. Liaudis ninių pažiūrų ir minios poreikių. Be to, dėl pinigų kėsinasi į valdininkų funkcijas ir visiškai nustoja juos stokos ir sąlygų, neleidžiančių užsiimti kuo nors dau- gerbti. Senato posėdžiai praranda savo reikšmę, į se- giau, jie yra priversti veikti tik savo įgaliojimų ribose. natorius nebekreipiama dėmesio.“ Jų sprendimus lemia kolizija tarp materialinių porei- Taigi, parlamentinės demokratijos atveju liaudis kių ir tuščios piniginės. siekia valdyti be tarpininkų. Ji nori būti lygi tiems, Demokratijai reikia būtent tokių politikų, ir ne kuriuos išrinko, ji nenori būti valdoma netgi tų, ku- kitokių. Žmogus, prasimušęs dėl savo turto, talento riems pati suteikė įgaliojimus. Ji norėtų leisti potvar- ar asmeninio žavesio yra demokratijos priešas arba kius už vyriausybę, vykdyti įstatymus už vykdomosios bent jau kelia nepasitikėjimą, nes jis per daug nepri- valdžios organus, būti aukščiau teisėjų ir valdininkų. klausomas. Tarkim, įstatymų leidimo organą sudaro Ji nenori nieko gerbti, nenori nė girdėti apie kokį nors tik labai turtingi, labai intelektualūs arba tokie vei- autoritetą. klūs žmonės, kad paprastas politiko vaidmuo jų ne- Liaudies dvasia, siekianti savivalės, įgyvendina sau tenkina. Tokie žmonės balsuotų savo galva ir leistų ištikimą ir paklusnų demokratinį režimą. savus įstatymus. Demokratijos tiesiog nebeliktų, nes Todėl kompetentingi žmonės iš visur išvaromi. ne ji valdytų ir leistų įstatymus, o kažkoks neaiškus Liaudies pavyzdžiu, jos išrinktieji neleidžia specialis- elitas, kažkokia neapibrėžta aristokratija, kuri atimtų tų prie valdžios, tikslingai ir nuosekliai atima iš jų ga- iš liaudies visuomeninę jos įtaką. limybę atlikti bet kokias visuomenines funkcijas. Taigi, demokratija, norėdama išsilaikyti, neturi Liaudies atstovai, pavyzdžiui, įsivaizduoja, kad pri- orientuotis į kompetentingus žmones, nei, juo labiau, valo kontroliuoti vyriausybę ir jai nurodinėti, nors ir leisti jų prie valdžios. Liaudis dėl to ir renka į save pa- negali jos pakeisti savimi, kitaip tariant, patys valdyti. našius, dar daugiau – labiausiai nuo jos priklausomus. Vyriausybę skiria deputatai, tai tiesa, tačiau „nega-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 73 lėdami pakęsti valdžios, kuriai patys suteikė įgalioji- Demokratinio režimo sąlygomis liaudis per savo at- mus“, mėgina pajungti ją sau. Taigi įstatymų leidimo stovus vykdo, kiek įmanoma, tiesioginį valdymą, dik- organas, užuot leidęs įstatymus, atsižvelgdamas į kin- tuoja savo valią šalies vykdomajai valdžiai. Valstybės tančią situaciją, tiesiog ima kasdien diktuoti vyriausy- galvą ji tiesiog neutralizuoja, nes tiesiogiai diktuoti jai bei, kaip jai elgtis. savo valios negali. Taigi, šalį valdo deputatų rūmai. Taip ir turi būti, Dar daugiau – liaudžiai nepakanka vadovauti ben- jeigu liaudis nori valdyti pati. Tokia yra demokratinio drais bruožais, ji nori vadovauti konkrečiai. Mat, jeigu režimo esmė. […] finansų skyriaus, justicijos, viešosios tvarkos apsaugos Tačiau valdymas yra menas, kuriam reikia specialių valdininkai priklausytų vien nuo savo ministrų, kurie žinių. O demokratijoje prie valdžios atsiduria žmo- savo ruožtu priklauso nuo įstatymų leidžiamosios val- nės, kurie tų žinių neturi. Beje, ir išrenkami jie kaip džios, o ši neretai tuos ministrus keičia, administrato- tik todėl, kad neturi nei žinių, nei įgūdžių, ir dar su riai netrukus sudarytų ypatingą kastą, nes jų padėtis garantija, kad niekada jų neturės. būtų stabilesnė už jų vadovų. Jie realiai imtų valdyti Būtų keista, jeigu tokios demokratijos sąlygomis valstybę neatsižvelgdami į liaudies valią, pagal savus egzistuotų, iš tradicijos ar dėl išorinių veiksnių, kokia principus, taisykles, tradicijas ir idėjas. nors struktūra, nepriklausoma nuo išrinktųjų įstatymų Demokratijos požiūriu šito negalima leisti. Negali- leidėjų ir neprivalanti jiems atsiskaityti, neleidžianti ma leisti net ir pačioje siauriausioje sferoje, kad būtų kištis į savo veiklą ir kad nebūtų galima jos likviduoti kita valia, kita valdžia, nesutampanti su liaudies val- konstituciniu būdu. Tokia struktūra, turinti valdžios džia. struktūros požymių, atrodytų stulbinanti anomalija, Čia kyla įstabus prieštaravimas – priešingos pase- net jeigu ji ir įveiktų paralyžiuojančią režimo baimę. kmės, kurias sukelia ta pati priežastis. Įstatymų leidi- Ir tai suprantama, nes, jeigu tokia struktūra pasi- mo organas (parlamentas) vadovauja ministrams ir reikštų politikoje arba bent sudarytų įspūdį, kad gali dažnai juos keičia, todėl ministrai iš esmės nebegali valdyti, tai tik rodytų, kad ji išreiškia dalinę, o ne visos vadovauti savo pavaldiniams ir šie yra iš dalies nepri- liaudies, valią, taigi, yra priešinga režimui. O šio režimo klausomi. Kitaip tariant, parlamentas, griežtai valdy- sąlygomis net valstybės galva yra tik nominali figūra. damas ministrus, netenka valdžios administratoriams Jo asmeninė valia traktuojama kaip piktnaudžiavimas ir, griaudamas vieną konkuruojančią valdžią, sukuria valdžia, asmeninės pažiūros tampa pasikėsinimu į san- kitą. tvarką, o savas žodis – nusikaltimu prieš visuomenę. Atrodytų, šis prieštaravimas nesunkiai išsprendžia- Net jei konstitucija formaliai palieka tokias teises, tai mas. Pakanka, kad liaudis neleistų skirti jokių admi- viso labo negyva raidė, nes svarbesnis už ją yra nerašy- nistratorių be jos pritarimo. Liaudis iš tikrųjų nori tas dėsnis, pati politinės santvarkos dvasia. pati juos skirti. Parlamentas iš savo rūmų, kur vykdo Vienas toks valstybės garbės (ad honorem) vadovas diktatoriškas pareigas, įdėmiai stebi administratorių yra pasakęs: „Visą savo prezidentavimo laiką aš praty- skyrimą. Be to, kiekvienas parlamentaras kontroliuo- lėjau, kaip yra numatyta konstitucijoje.“ Kaipgi taip, ja paskyrimus savo provincijoje, savo departamente, sakysite, juk konstitucija leidžia jam pasisakyti ir net- savo apygardoje, jis turi savus kandidatus ir juos pro- gi veikti, tačiau iš esmės jis teisus – konstitucijos jam teguoja, kad liaudies valią vykdytų tik tie administra- suteiktoji teisė yra nekonstitucinio pobūdžio. Kalbė- toriai, kuriuos ji pasirenka iš savo tarpo, t.y. kad „liau- damas jis būtų elgęsis konstituciškai, bet nutylėdamas dis skirtų pareigūnus“, kaip sako Montesquieu. elgėsi instituciškai. Jo pasirinkimas buvo institucinis, Ji ir skiria juos per savo atstovus. Spręskite patys, t.y. jis nesinaudojo konstitucijos raidės teikiama teise, ar gali tie pareigūnai nebūti iš liaudies kūno ir kraujo. bet gerai perprato jos dvasią ir visą reikalo esmę. Taigi – ratas užsidaro.
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Liaudis viską daro pati, bet kažkodėl nuolat girdėti rina liaudies galimybes pasirinkti, nes ji gali padaryti aimanos, kad politikai kišasi į vadybos reikalus, ir aps- gerą pasirinkimą tik iš jau žinomų asmenybių ir tik į kritai į viską aplink, ir kad viskas darosi „politizuota“. labai aukštą postą, ir kalbama čia galiausiai tik apie Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad toks jau yra aukščiau- tuos žmones, kurių karjera jau eina į pabaigą. O iš kur sias liaudies valdžios principas. Politika, politinė jėga liaudis galėtų sužinoti apie tuos, kurie savo darbus dar kaip tik ir išreiškia tautos daugumos valią. O kaipgi ki- tik pradeda? […] taip ji galėtų pasireikšti, jei ne per valdininkų skyrimą ir Išties liaudies gebėjimai išrinkti valdininkus ne ką vadovavimą visam kam? Toks jau demokratijos idealas didesni, nei gebėjimai, pavyzdžiui, palaipsniui suma- – liaudis renka visus tuos, kurie jai vadovauja. Gal ne žinti Austrijos imperijos valdovų rūmų įtaką. Būtent, idealas, o pamatinė idėja. Ir liaudis tą idėją per savo at- „ne ką“ didesni. Juk sumažinti Austrijos dvaro įtaką ir stovus įgyvendina parlamentinės demokratijos būdu. surasti žmogų, kuris galėtų tai padaryti, beveik vieno- Viskas būtų puiku, tik, deja, kompetencijai šioje dai sudėtinga. sistemoje vietos nėra. Nes kuo gi patrauklūs liaudžiai Ar gali liaudis iškelti žmogų, kuris nebūtų buvęs kandidatai į administratorių pareigas? Gal savo pro- vainikuotas laurais anksčiau? O juk būtent į tai pre- fesiniais pranašumais? Bet apie juos gali spręsti tik tų tenduoja demokratinis režimas. kandidatų viršininkai ir kolegos. Liaudis apie tai nusi- Kuo kandidatas gali įtikti liaudžiai arba jos atsto- mano labai menkai. vams? Tik jau ne savo privalumais, kurių liaudis vis Montesquieu tvirtina, kad „liaudis puikiai moka vien nepajėgi įvertinti. Tai kuo tada? Ogi savo nuo- pasirinkti tuos, kuriems ruošiasi perduoti dalį savo monės panašumu į liaudies nuomonę, t.y. savo politi- įgaliojimų“. Pats laikas pasvarstyti, apie ką čia byloja nėmis pažiūromis. Kandidato į aukštą postą politinės filosofas. „Liaudis sprendžia tik iš jai žinomų išorinių pažiūros – tai viskas, kuo remiasi liaudis, darydama požymių, tų, kurie labiausiai krinta į akis. Pavyzdžiui, savo sprendimą, nes tai vienintelis dalykas, apie kurį ji žino, kad štai šis žmogus daug kariavo ir laimėjo liaudis apskritai gali savarankiškai spręsti. pergalių mūšio lauke – vadinasi, jis vertas būti gene- Sakysite, kad pažiūros, sutampančios su liaudies rolu. Liaudis žino, kad štai tas teisėjas uoliai vykdo pažiūromis, neprieštarauja aukštam profesionalumo savo pareigas ir daugelis išeina iš teismo salės juo pa- lygiui? tenkinti, korupcija apkaltintas jis nebuvo, – to pakan- Atsakysiu – taip. Tačiau tik atsitiktiniais atvejais. Ir ka, kad būtų išrinktas pretorium. Liaudį sužavėjo kito tik su sąlyga, kad liaudies tai neerzina. Kompetencija piliečio dosnumas ir turtai – to pakanka, kad jis būtų liaudžiai nėra esmingai būdingas dalykas – greičiau išrinktas į municipalitetą. Visus šiuos faktus liaudis priešingai. Liaudies akyse kompetencija – joks priva- miesto aikštėje žino daug geriau negu monarchas savo lumas. rūmuose.“ Ir tada kandidatas, pretenduojantis į aukštą postą, Man ši ištarmė neatrodo įtikinama. Kaip monar- negalėdamas pasiremti jokiais privalumais, suvokia, chas savo rūmuose galėtų nežinoti apie dosnų turtuo- kad pasieks savo tikslą imituodamas reikalingas po- lį, nesuteptą teisėjo reputaciją ar karvedžio pergales litines pažiūras. Tą jis ir daro. Dažnai taip elgiasi ir – nežinoti to, ką žino net liaudis miesto aikštėje? Tai turintis privalumų kandidatas, nes puikiai žino, kad sužinoti nesunku. Bet ar tai reiškia, kad, žinodama išvengs pralaimėjimo laikydamasis ne savo pažiūrų, o apie gerą teisėją ar šaunų karininką, liaudis gali pa- tokių, kokių reikia. Štai jums ir pavyzdys, kaip „soli- skirti vieną pretorium, o kitą generolu? Ir kas galėtų darizuojamasi su blogiu“, pasak Renouvier, kuris apie apšviesti liaudį, kai reikia išrinkti jauną teisėją ar ka- tai puikiai parašė savo veikale „Moralės mokslas“. rininką, kuris dar tik pradeda savo karjerą? Prisipa- Tokiu būdu dauguma liaudies išrinktųjų ne kažin ko žįstu, aš nežinau. Tad Montesquieu šiuo atveju susiau- verti, o tas nedaugelis šio to vertų, bet išrinktų tik iš-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 75 imties tvarka, dažniausiai yra silpno charakterio. Beje, III nedaug naudos iš kompetencijos be charakterio. Iš es- mės tvirtas charakteris yra neatsiejamas kompetenci- Kompetencijos priebėgos jos sandas bet kurioje srityje. Dar lieka maža grupelė žmonių, kurie nedemons- Ar demokratinio režimo sąlygomis turi kur prisi- truoja jokių pažiūrų ir administracines pareigas gavo glausti žmonės, nustumti nuo valstybinių pareigų? dėl politikų neapsižiūrėjimo. Gerai susiklosčius aplin- Taip, jiems dar lieka privatus sektorius ir įvairios kybėms, jie padaro karjerą, tačiau ne iki aukščiausių draugijos bei asociacijos. […] Čia kompetencija – ne postų, kaip tie, kurie sąmoningai siekia įgyti liaudies kliūtis, o vienintelė sąlyga gauti darbą. Teisme niekam pasitikėjimą. […] nerūpi advokato politinės pažiūros, gydytojų poli- Taigi viskas pajungta tam, kad liaudies atstovas tu- tiniai įsitikinimai nerūpi ligoniams, kuriems svarbu rėtų kuo daugiau galių ir kuo mažiau kompetencijos. išgyti. Akivaizdu, kad geležinkelio bendrovė, kviesda- Jis netenka kompetencijos net ir tada, jeigu iš pradžių ma į darbą inžinierių, nekreipia dėmesio į tai, ar jo jos dar turėjo. Jo veikla yra tokia, kad būti kompeten- pažiūros sutampa su liaudies pažiūromis, čia svarbu tingam tiesiog nepageidaujama – mat jam priskirta tik jo žinios ir dalykiškumas. tiek funkcijų, kad vienos kurios nors srities kompe- Todėl – bent jau iš dalies todėl – demokratija sie- tencija tiktai trukdytų. Geriausias būdas sugadinti kia pasisavinti kuo daugiau tarnybinių pareigybių, žmogų – priversti jį griebtis visko iškart. Būtent taip geriausia būtų visas. O kaip galima pasisavinti visus yra užsivertęs veikla liaudies valios vykdytojas, jos specialistus? Steigiant pareigybes. Pavyzdžiui, gydy- dvasios diegėjas – jis ne tik leidžia įstatymus, jis nuo- tojams sukuriamos prieglaudos, mokyklos, licėjaus lat reikalauja ministrų ataskaitų, nurodinėja jiems, gydytojo pareigybės. Advokatui pasiūloma tapti teisės kaip valdyti, trumpai tariant, yra užimtas visos vidaus profesoriumi valstybės tarnyboje. […] ir užsienio politikos formavimu. Jis skiria ir kontro- Galiausiai demokratija siekia likviduoti stambias liuoja valdininkus, prižiūri ir lemia jų veiksmus. O dar asociacijas ir pasisavinti jų veiklos rezultatus. Pavyz- turi atlikti gausybę smulkių paslaugų savo rinkėjams, džiui, stambias geležinkelio kompanijas – pirmiausia kurie teisėtai ir be jokio sąžinės graužimo tų paslaugų dėl to, kad gautų pelno, ir dar – kad išvaikytų tuos tar- reikalauja, ir jis turi būti visada pasirengęs tarnauti. nautojus, kurie nesistengė įtikti valstybei, vyriausybei, Kaip koks Figaro. Kaip žmogus-orkestras, amžinai už- piliečių daugumai, žodžiu, visus tuos funkcionierius, siėmęs devyndarbis nevykėlis. Jam nėra kada gilintis į kurių tikslas – tinkamai atlikti savo darbą. Demokra- mokslus ar kaip reikiant apmąstyti kokią nors proble- tų tikslas – kompanijos personalą (net jeigu postuose mą. Jis negali nieko perprasti iš esmės, galiausiai jis liktų ir tie patys žmonės) pakeisti paklusniais ir sau yra tiesiog nemokša.. palankiais valstybės tarnautojais. Net jeigu karjeros pradžioje jis apie ką nors gerai Ryškiausiai šios tendencijos pasireiškia socialisti- nusimanė, po keleto tokio darbo metų jis jau jokioje niame režime, kur nieko, išskyrus funkcionierius, ne- srityje nebebus kompetentingas. Praradęs savo indi- belieka. vidualumą, jis tampa viešuoju asmeniu, kurio vienin- Socializmo teoretikai atkakliai tvirtina, kad minėtų telis rūpestis yra įgyvendinti liaudies valią, ir niekas, prieštaravimų galima išvengti. Valstybė, demokratija, išskyrus šios valios triumfą, jo nebedomina. […] valdančioji partija ar kokia kita vadovybė išvengtų „Paversdamas žmogų vergu, Dzeusas atima iš jo būtinybės rinktis savo tarnybai pačius klusniausius ir pusę sielos“, – sakė Homeras. Paversdamas žmogų po- nekompetentingiausius, jei funkcionieriais taptų visi litiku, demosas atima iš jo visą sielą. Jei paliktų politi- piliečiai. Tada išnyktų socialinio gyvenimo dvilypu- kui sielą, demosas darytų didelę klaidą. […] mas, kai viena gyventojų dalis tarnauja valstybei, o
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 kita gyvena pati sau ir mėgaujasi savo pranašumais, jas gauna. Ir vėl tas pats rezultatas – šalį eksploatuoja nulemtais gabumų, proto, kompetencijos. Tos antro- valdančioji dauguma. Tai dėsninga bet kurioje politi- sios dalies turėtų išvis nelikti ir problema būtų iš- nėje sistemoje, paremtoje rinkimais. Tačiau socialis- spręsta. tinis valdymas – tai visų pirma darbdavių ir gėrybių Bet taip tik atrodo. Juk ir socialistinio režimo sąly- skirstytojų oligarchija; labai kieta oligarchija, kurios gomis išlieka rinkimai, vadinasi, turi likti ir politinės akivaizdoje visa visuomenė yra vienalytė masė, ne- partijos. Piliečiai renka įstatymų leidėjus, šie – vyriau- pajėgianti patenkinti savo poreikių. Tokią oligarchiją sybę, vyriausybė – darbdavius ir gėrybių skirstytojus. sunku pakeisti, nes sudėtingas jos valdymo aparatas Jeigu išlieka partijos, išlieka ir grupiniai interesai, atlaiko visas spontaniškas prieš ją nukreiptas nepaten- kiekviena partija varžosi dėl pozicijų parlamente ir kintųjų atakas. Tokia nepakeičiama oligarchija labai vyriausybėje, o tuo pačiu – ir darbdaviai, ir gėrybių greitai susitelkia apie savo vadą ir pašalina arba nu- skirstytojai. Pastarasis sektorius vadintinas režimo stumia į antrą planą liaudies atstovus ir jų rinkėjus. aristokratija, nes iš jo partiečiai tikisi geresnio darbo Panaši padėtis buvo susidariusi pirmosios Prancū- ir gausesnio atlyginimo. zijos imperijos metu (Napoleono laikais). Tada visose Socializmas panaikina stambųjį kapitalą, laisvės li- srityse viešpatavo ir viską užgožė kariūnų kasta, vi- kučius, bet daugiau niekas nesikeičia, visos anksčiau suomenei ji buvo pageidautina, o kariūnai šį poreikį minėtos neigiamybės išlieka. Lieka neišspręsta ir ap- dar labiau skatino. Tuo būdu visa visuomenė telkėsi tariamoji problema. apie savo lyderį ir tapo monolitine visuma. Norint ją išspręsti, reikėtų, kad valdantieji tokia- Socializmo sąlygomis – lėtesniais tempais, per vie- me režime būtų ne renkami, o atsirastų per Dievo ną kartą – darbdaviai ir gėrybių skirstytojai, tie taikos malonę – kaip jėzuitai Paragvajuje. Reikia, kad val- meto janyčarai, irgi tampa gerai sutelkta kasta, be ku- dymas būtų despotiškas ne tik savo metodais, bet ir rios visuomenė negali apsieiti. Ta pati visuomenė, kita prigimtimi. Geriausiai tiktų monarchija. Mat protin- vertus, puikiai gali apsieiti be įstatymų leidėjų – jai gam monarchui nereikia nekompetentingų darbuoto- pakanka Valstybės tarybos. Ji iškelia savo lyderį, kuris jų, jo interesas kaip tik priešingas. Daugelis čia man suteikia visuomenei vienalytiškumo. paprieštaraus, nes protingas monarchas yra toks re- Kol socializmo sąvokos nebuvo, manyta, kad de- tas, kad beveik antgamtiškas reiškinys. Suvokiu tai mokratija tiesiog gravituoja socializmo link. Bet pas- ne prasčiau už kitus. Istorikai su giliu nusistebėjimu kui pasirodė, kad yra ne visiškai taip. Demokratija pa- kalba apie išskirtinius atvejus, kai valdovai neapsi- sirodė palanki socializmui, ir kaip tik dėl to ji krypsta statė favoritais, kurie sudarytų neprieštaraujantį foną į despotizmą, nors įsivaizduojama, kad lygybės siekio ir neužgožtų paties monarcho. O priešingu atveju ir neatsisakyta. Tiesiog lygybei pasiekti būtinos despo- valdovas, ir jo liaudis nėra patys geriausi piliečiai – tiškos priemonės. nei protu, nei kitomis savybėmis. Tai reiškia, kad ir Bet neskubėkime užbėgti pasakojimui už akių, lai- socialistinis režimas, ir aptartoji demokratija, nepri- kydamiesi nuoseklumo dorybės. klausomai nuo to, ar valdovas renkamas, ar uzurpuoja valdžią, yra vienas ir tas pats. Demokratija, gravituodama socializmo link, grįžta Tęsinys kitame numeryje prie despotizmo. Nors iš pradžių socializmas tarsi at- rodo susijęs su rinkimų teise, o rinkimai be partijų – neįmanomi, bet galiausiai baigiasi tuo, kad viešpatau- janti partija skiria įstatymų leidėjus, o šie – vyriausybę, iš kurios viešpataujanti partija reikalauja privilegijų ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 77 Iš rankraščių ir archyvų
Rimantas Morkvėnas
DIPLOMATO JONO BUDRIO ŠIFRAS
ai buvo išspausdintas mano straipsnis apie Klai- užsienio reikalų ministru. Lietuvos diplomatines at- Kpėdos sukilimo vadą Joną Budrį [KB 2009 m. stovybes užsienyje netrukus pasiekė kelios jo pasi- nr. 12], skaitytojai ėmė teirautis, koks buvo tolesnis rašytos raminančios telegramos, esą šalis išliekanti šio drąsaus žmogaus likimas? Jo gyvenimas ir vei- nepriklausoma, vyriausybė vykdysianti visus tarp- kla, be abejo, verti išsamios monografijos. Tikiu, kad tautinius įsipareigojimus ir pan. Vargu ar pats Krėvė profesionalūs istorikai kada nors ją parašys. nuoširdžiai tuo tikėjo... Čia papasakosiu tik trumpą epizodą, atspindintį Užsienyje likę Lietuvos diplomatai tada jau turėjo kitą Budrio veiklą 1940 m. vasarą, pirmosiomis savai- šefą – įgaliotąjį ministrą Italijoje Stasį Lozoraitį vyresnįjį. Jis tėmis po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. buvo paskirtas iš anksto, dar 1940 m. birželio pirmosiomis Remsiuosi medžiaga, kurią radau Niujorke, tyrinė- dienomis, su sąlyga: „jei mus čia ištiktų katastrofa.“ Pasky- damas diplomato Aniceto Simučio, kuris ilgus me- rimą inicijavo pats prezidentas Antanas Smetona. Užsienio tus buvo Jono Budrio pavaldinys ir kolega, asmeninį reikalų ministro Juozo Urbšio telegramoje nurodyti ir du archyvą. Beje, apie Simutį neseniai išleista knyga [1], Lozoraičio pavaduotojai – įgaliotasis ministras Prancūzi- o šis archyvas jau pervežtas į Lietuvą ir perduotas joje Petras Klimas ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Lietuvių išeivijos institutui Kaune. Šaulys [2]. Minėtame Kultūros barų straipsnyje užsiminiau, kad Atrodytų, mažai kas galėjo abejoti, kad visiška katastro- Jonas Budrys nuo 1936-ųjų buvo Lietuvos generalinis fa Lietuvą ištiko jau birželio 15-ąją, kai įsiveržė šimtatūks- konsulas Niujorke. Prieš tai jis aštuonerius metus dirbo tantinės Raudonosios armijos ordos, o Kaune ėmė be ce- tokį pat darbą Karaliaučiuje, tad, kai prasidėjo sovietų remonijų šeimininkauti Maskvos emisarai – Dekanozovas invazija, buvo jau patyręs diplomatas. Aišku, niekur ne- ir Pozdniakovas. Deja, kai kurie, net labai patyrę, mūsų di- dingo ir didžiulė kontržvalgybininko patirtis. plomatai vis dar turėjo vilčių. Iš dalies tai galima paaiškinti Iš pradžių sovietai dangstė savo brutalius veiks- patikimos informacijos iš Lietuvos stoka. mus, todėl sudarė marionetinę Justo Paleckio vyriau- Norėdamas sužinoti tikrąją padėtį, įgaliotasis ministras sybę, į kurią pakvietė tokius solidžius ir gerbiamus Vokietijoje Kazys Škirpa birželio pabaigoje surizikavo pats asmenis kaip Vincas Krėvė, Ernestas Galvanauskas. nuvažiuoti į Kauną. Grįžęs į Berlyną, laiškais informavo vi- Krėvė tapo net ministro pirmininko pavaduotoju ir sus savo kolegas apie tai, ką patyrė. Pasitarti su juo slapta
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 atvyko Lozoraitis iš Romos. Tačiau ir po to diplomatai dar naują šifrą, pavadintą „Lietuva“, ir lėktuvu per pa- nesiėmė aktyvių veiksmų. Lozoraitis, net ir suprasdamas tikimus asmenis persiuntė į Romą Lozoraičiui. Di- padėties beviltiškumą, nusprendė palaukti formalių vadi- plomatijos šefas juo tuoj pasinaudojo, atsiųsdamas į namojo „Liaudies seimo“ sprendimų. Niujorką slaptą telegramą su instrukcijomis. Lozo- Jonas Budrys neturėjo kantrybės laukti. Viename laiške raitis nurodė, kokiomis tarptautinės teisės nuosta- savo tiesioginiam viršininkui, įgaliotajam ministrui Va- tomis reiktų remtis, rašant protesto notas, kai joms šingtone Povilui Žadeikiui jis rašė, kad yra „pripratęs veikti ateisiąs laikas. Budrys savais kanalais perdavė šias savistoviai ir sąmoningai“ [1, p. 169]. Vos gavęs žinią apie instrukcijas į Vašingtoną Žadeikiui. Paleckio vyriausybės sudarymą, Budrys surengė patikimų Įdomumo dėlei čia pateikiu Budrio šifro lentelę Niujorko lietuvių pasitarimą. Buvo nutarta sušaukti pro- su jo paaiškinimu, ją aptikau Aniceto Simučio ar- testo mitingą, o redaktorius Juozas Laučka sutiko išleisti du chyve. specialius laikraščio Amerika numerius, skirtus pasmerkti Lietuvos okupacijai. Šie numeriai buvo dalijami žmonėms „Lietuva“ prie parapijų ir kitose susibūrimo vietose. Liepos pradžioje Budrys laiškais ragino savo pažįstamus Niujorke ir visoje A - 17, 39 I - 38 R - 14, 41 Amerikoje siųsti protesto telegramas JAV Valstybės depar- B - 07, 57 J - 40 S - 20, 18 tamentui. Departamentas gavo šimtus tokių telegramų ir C - 34, 63 Y - 03 Š - 43 jos, be abejo, padarė įspūdį. Č - 01 K - 29, 08, 31 T - 06, 22 Budrys parašė laišką ir įgaliotajam ministrui Di- D - 32, 13 L - 04, 33 U - 16, 42 džiojoje Britanijoje Broniui Balučiui, karštai įrodi- E - 02, 37 M - 12, 25 V - 21 nėdamas, kad visi Lietuvos diplomatai turi kuo grei- F - 10 N - 09, 35 Z - 23 čiau susitarti tarpusavyje ir imtis aktyvios veiklos. G - 36, 19 O - 05, 30 Ž - 26 „Atrodo, kad laiko turime labai mažai; kažin ar jau H - 15 P - 11, 24 ne per vėlu. Okupavusios šalies kariuomenė apstatė savo sargybomis Lietuvos rubežius; saugumo organai LIETUVA - 58 LIETUVOS VYRIAUSYBĖ - 49 ir policija – atvykusių iš Maskvos komunistų ranko- (suprantama, Paleckio, pasikeitus – tuolaikinė) se – užkirto kelią bet kam iš Lietuvos bėgti. [...] Gal mūsų pasiuntinybės neturi oficialių pranešimų, kas LIETUVI - 46 darosi Lietuvoje, arba mažai pažįsta asmenis, kurie KAUN - 27 ATSTOVYB - 75 Maskvos pastatyti viršūnėse. Pvz., Justas Kučinskis, JAV - 45 KONSUL - 77 darbo ministras, teistas 108-uoju straipsniu; valsty- MASKV - 47 KRAŠT - 85 bės kontrolierius ekskunigas Adomauskas, užsienio SOV.SĄJUN - 70 GYVENTOJ - 81 reikalų viceministras (ir Politikos departamento di- VOKIETIJA - 66 REŽIM - 80 rektorius) Pijus Glovackas – visi aršiausi komunis- LOZORAITIS - 48 PRANEŠ - 67 tai, tik ką grįžę iš Maskvos. [...] Veiksiu, kad ir vie- BALUTIS - 59 SPAUDA - 50 nas likčiau, nes Amerikos lietuviai, išskyrus Maskvos KLIMAS - 73 TELEGRAFUOK - 52 bernus, bus su manimi!“ [1, p. 162–163]. BUDRYS - 97 SKUBIAI - 82 Karo sąlygomis diplomatams buvo nelengva susi- ŠAULYS - 68 PRITAR - 87 siekti tarpusavyje. Be to, reikėjo iš naujo pasirūpinti ŽADEIKIS - 91 REIKALING - 53 perduodamos informacijos slaptumu, nes anksčiau ŠKIRPA - 55 SVARB - 79 naudotus šifrus Užsienio reikalų ministerijoje perė- SMETONA - 51 VISOKERIOPA - 84 mė okupantų pakalikai. Budrys nedelsdamas sukūrė RAUD. ARMIJA - 86 PAREIG - 78
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 79 Neužbaigtų žodžių galūnės papildomos atskirų rai- džių šifro skaitmenimis. Tik mažiau vartojamų raidžių yra po vieną kombina- ciją. Dažniau pasikartojančioms duota po dvi (ar tris) kombinacijas, kurias savo nuožiūra reikia vartoti pakai- tomis.
Jono Budrio šifras susirašinėjimams tarp Niujorko ir Romos buvo panaudotas bent keletą kartų [1, p. 166]. Įdomu, kad kiek vėliau tą pačią vasarą Londone naują šifrą sukūrė ir Bronius Balutis, jis buvo ir tų ankstesnių kodų, kuriuos perėmė priešai, autorius [3, p. 529]. Liepos 21 d. „Liaudies seimas“ atliko okupantų pa- vestą juodą darbą – priėmė sprendimą dėl Lietuvos Jonas Budrys (centre) Lietuvos garbės konsulo Bostone Antano Šalnos valstybės likvidavimo. Mūsų pasiuntiniai nedelsda- (Shallna) (sėdi kairėje) inauguracijos ceremonijoje, 1939. mi į tai reagavo – griežtas protesto notas įteikė visose sostinėse, kur buvo akredituoti. Lietuvos diplomati- nė tarnyba dabar jau akivaizdžiai virto egziline. Ši JAU - 98 ŠIAM - 88 KAD - 44 unikali tarnyba, kad ir labai sumažėjusi, sugebėjo iš- PRIEŠ - 99 TAI - 61 ŠIŲ METŲ - 72 silaikyti ilgus dešimtmečius – iki pat 1990-ųjų Kovo TAM - 96 KAIP - 90 ŠIE METAI - 72 11-osios. Plačiau apie jos veiklą žr. knygas [1, 2, 3], taip pat S. Lozoraičio laiškus [KB 2009 m., nr. 2, 3, 4, 5, 6]. Mėnesiai: Ženklai: Jonas Budrys visą gyvenimą buvo pratęs veikti SAUSIS - 94 LIEPA - 89 Taškas - 54 aktyviai, bet dabar teko susitaikyti su kitokiu gyve- VASARIS - 93 RUGPJŪTIS - 71 Dvitaškis - 56 nimo ritmu. Atstovaujant valstybei, kuri pasauliui KOVAS - 62 RUGSĖJIS - 65 Kablelis - 95 nebeegzistavo, svarbiausia buvo geležinė kantrybė ir BALANDIS - 64 SPALIS - 28 Kabutės - 92 tikėjimas, kad laisvė galų gale bus iškovota. Lietuvos GEGUŽĖ - 74 LAPKRITIS - 76 Klaustukas- 60 generalinio konsulo Niujorke pareigas Budrys ėjo iki BIRŽELIS - 83 GRUODIS - 69 mirties 1964 m.
Paaiškinimas: Literatūra
Pradžioje šifras gali atrodyti gramozdiškas, bet kiek 1. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Sudarytojai: apsipratus jis yra patogus, nes leidžia jį išvystyti. Rimantas Morkvėnas, Laima Vincė Sruoginis, Vilnius, 2007. Be to, abejoju, ar jį galėtų kas dešifruoti be rakto, nes 2. Laurynas Janušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos eg- paskirų žodžių įvedimas klaidina. zilyje veikla 1940–1991, Vilnius, 2003. Šifruoti negalima atskirų žodžių, bet tik ištisą tekstą. 3. Juozas Skirius, Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balu- Telegrama paduodama po 10 skaitmenų (telegra- tis, Vilnius, 2001. fas tai skaito kaip atskirą žodį). Stop arba kiti ženklai nevartojami. Visi tie ženklai yra šifre.
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Apie knygas
Algimantas JANKAUSKAS
KODĖL LIETUVA TAPO „VĖLUOJANČIA ESTIJA“, O NE „VĖLUOJANČIA SLOVĖNIJA“?
Apie pokomunistinės transformacijos įvairovę
Zenonas Norkus. Kokia demokratija, koks ka- pitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lie- tuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiū- riu. Vilnius: VU leidykla, 2008. – 744 p.
raėjo jau beveik dveji metai, kai pasirodė Vil- tinės Lietuvos visuomenės sandara. Beje, tai daroma Pniaus universiteto prof. Zenono Norkaus knyga labai nuosekliai ir kryptingai. Pradedama nuo lygina- „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomu- mųjų studijų problematikos ir jos dilemų apibūdinimo nistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios is- (1–2 dalys), išryškinami skirtingi teoriniai požiūriai į torinės sociologijos požiūriu“. Šiandien ji aktyviai komunizmą ir praktinio jo paveldo skirtumai (3 dalis), aptariama, įtraukta į sociologijos ir politikos moks- pagrindžiama išėjimo iš komunizmo kelių ir baigčių lų studijų programas, pripažinta geriausia Lietuvos įvairovė (4 dalis), galiausiai atsakoma į klausimus, ko- politologų asociacijos konkurse, recenzentų jau pa- kia yra pokomunistinė demokratija ir koks pokomu- vadinta „revoliucine“, atveriančia naują tyrimų dar- nistinis kapitalizmas (5–7 dalys). Žinoma, labiausiai botvarkę. intriguoja knygos pabaigoje pateikiamos Lietuvos po- Jos „revoliucingumas“ pasireiškia siekiu įveikti Lie- komunistinės demokratijos ir kapitalizmo tipologinės tuvos socialinių ir humanitarinių mokslų etnocentriš- charakteristikos ir perspektyvos, apžvelgiama, kuo Lie- kumą ir į šiuolaikinę Lietuvą pažvelgti iš lyginamųjų tuva skiriasi ir kuo yra panaši į pokomunistinės trans- studijų perspektyvos, keliant du pamatinius klausimus: formacijos pirmūnėmis laikomas neoliberaliąją Estiją kuo lyginamosios analizės metodas reikšmingas Lie- ir neokorporacinę Slovėniją. tuvos atvejui pažinti ir kuo Lietuvos atvejis įdomus Žavi kolegos Zenono Norkaus sąžininga nuostata platesniam lyginamajam tyrimui. Knygos autoriaus žo- nepalikti neaptartos nė vienos teorijos, nė vieno al- džiais tariant, tai knyga „apie šiuolaikinę Lietuvą šiuo- ternatyvaus požiūrio, socialinius reiškinius tyrinėti laikiniame pasaulyje“ (p. 13), jos situacija tyrinėjama išsiaiškinus jų priežastis, interpretuojant įvairius „sujungiant vietinį ir pasaulinį diskursus“ (p. 14). veiksnius. Nesvarbu, kurį socialinį reiškinį (ar ko- Knygoje analizuojama ir politinė (kokia demokra- munizmą, ar išėjimą iš komunizmo, ar kapitalizmą, tija?), ir ekonominė (koks kapitalizmas?) pokomunis- ar demokratiją) imtųsi analizuoti knygos autorius,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 81 jis siekia atskleisti šių socialinių reiškinių įvairovę, munizmui, sukurti kapitalistinę rinkos ekonomiką o toje įvairovėje rasti Lietuvos vietą ir savitumus. ir paversti Rusiją normalia vakarietiška šalimi. Ta- Knygos dalyje apie komunizmą, skaitytojas ras ne čiau šiandien akivaizdu, kad radikali ekonominė re- tik marksistinius požiūrius, bet ir nemarksistinių te- forma Rusijoje buvo klaida. Rusijai svetima imitaci- orijų (komunizmas kaip totalitarizmas, komunizmas nė neoliberali ideologija gana greitai marginalizavo kaip kelias į modernybę, komunizmas kaip neotra- liberalias politines jėgas, reformatorius apskritai ir dicionalizmas ir neopatrimonializmas) įžvalgas bei pakreipė Rusiją valstybinio monopolinio kapitaliz- iš jų visumos daromas išvadas apie komunizmo įvai- mo ir autoritarizmo keliu. rovę: biurokratinį autoritarinį komunizmą – Čekija, Taigi, ar pokomunistinę transformaciją pradėju- Rytų Vokietija, Estija, iš dalies Latvija; tautinį komu- sios, bet į oligarchinį, ar valstybinį kapitalizmą ir nizmą – Lenkija, Vengrija, Slovėnija, Kroatija, Lietu- autoritarinį ar pusiau autoritarinį režimą evoliuci- va; patrimoninį komunizmą – Bulgarija, Rumunija, onavusios Rusija, Baltarusija, Ukraina, kitos buvu- beveik visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, sios Sovietų Sąjungos respublikos yra tik įstrigusios, kai kurios komunistinės Balkanų šalys (p. 258–259). vėluojančios, atsiliekančios ar tokios išliks ir arti- Koks iš tikrųjų buvo komunizmas, su visa civiliza- miausioje ateityje? Ar taps kada nors demokratine cinės priklausomybės ir socialinio, ekonominio iš- šalimi Kinija? Atsakymai į šiuos klausimus verčia sivystymo įvairove, yra svarbi prielaida adekvačiam pripažinti pokomunistinės transformacijos kelių ir pokomunistinės transformacijos tyrimui. baigčių įvairovę. Tad būtina ir „tranzitologų“ lygi- namųjų tyrimų metodologijos „revizija“. Zenonas Svarbiomis teorinėmis naujovėmis pasižymi Norkus sėkmingai prie jos prisideda. Autorius teikia 4 knygos dalis apie išėjimo iš komunizmo kelių, pirmenybę ne „perėjimo į demokratiją“ (transition jo baigčių įvairovę. Autorius pagrįstai kritikuoja to democracy), bet „išėjimo iš komunizmo“ ir „trans- „tranzitologų“ (buvusių sovietologų) lyginamuosius formacijos“ sąvokoms, o tai yra perspektyvi poko- tyrimus dėl jiems būdingo europocentrizmo, dėl munistinės transformacijos ir apskritai demokrati- teleologiško ir normatyvinio požiūrio, dėl jų nuos- zacijos procesų tyrinėjimo kryptis (p. 336–337). tatos, kad visos šalys, tarp jų – ir pokomunistinės, Šios knygos skaitytojai taip pat sužinos, kad ne tik iš- pradėjusios reformas, anksčiau ar vėliau sukurs li- eiti iš komunizmo galima įvairiais keliais. Ne ką mažiau beralią demokratiją ir rinkos kapitalizmą. Pasak įvairus yra ir Vakarų pasaulis. Taigi kokia ta Vakarų de- „tranzitologų“, režimo kaitą lemia subjektyvūs/di- mokratija ir koks Vakarų kapitalizmas, kurių taip trokš- naminiai veiksniai, tarp jų – ir „Čikagos berniukai“ ta pasiekti pokomunistinės šalys? Yra bent keletas Vaka- (Čilės atvejis), ir Vašingtono konsensuso programos rų demokratijos ir kapitalizmo modelių ir praktikų. ekspertai (kai kurios Rytų ir Vidurio Europos šalys), Šiuolaikinė demokratinė Vakarų praktika įvardi- ir revoliucinės ekonominės transformacijos – šoko jama liberalios demokratijos sąvoka. Koks yra de- terapijos – scenaristai… Neneigiama, kad būta sė- mokratinės praktikos minimumas, kad šalis galėtų kmingų „šoko terapijos“ atvejų (pvz., Estija, iš dalies pretenduoti į šiuolaikinių liberalių demokratijų Lenkija). Tačiau per 20 pokomunistinės transfor- gretą? Knygoje randame, atrodytų, paprastą atsaky- macijos metų įvyko ne viena nesėkmė. Ryškiausias mą – „galimybė taikiai pakeisti aukščiausius vals- pavyzdys – Rusija. Jos politinio elito sluoksniuose tybės pareigūnus periodiškai organizuojamų, laisvų pirmaisiais pokomunistinės transformacijos metais ir konkurencinių rinkimų keliu ir tokiu būdu pa- dominavo neoliberalistinė, Vašingtono konsensuso daryti valstybės valdžią atskaitingą jos valdomiems nuostatomis pagrįsta orientacija. „Šoko terapija“ piliečiams“ (p. 408). O jei prie šio minimumo dar buvo taikoma siekiant suduoti mirtiną smūgį ko- pridėsime piliečių politinių teisų ir pilietinių laisvių
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 garantijas, tai jau turėsime reikalą su ne šiaip demo- „pirmūnės“ tampa atskaitos tašku kitų Vidurio ir Rytų kratija, bet su liberalia demokratija, kuri savo ruož- Europos šalių vietai ir perspektyvai apibrėžti: vienoms tu dėl tam tikrų institucinių skirtumų dar dalijama į tinka „vėluojančios Slovėnijos“, kitoms – „vėluojančios“ mažoritarinę (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija) Estijos apibūdinimas. ir konsensuso demokratiją (Šveicarija, Belgija). „Vėluojančia Estija“ Zenonas Norkus vadina ir O kaip su pokomunistine demokratija? Ar minėto Lietuvą, kuri, nors ir turėjo tam tikrų panašumų su procedūrinio demokratijos minimumo pakanka, kad Slovėnija, vis dėlto pasuko liberalios rinkos ekono- ji pelnytų liberalios demokratijos vardą? Norkaus nuo- mikos keliu, nors ne taip sėkmingai, kaip jos likimo mone, liberalioji demokratija daugelyje pokomunis- draugė. Slovėnija išvengė „šoko terapijos“ ir po re- tinių šalių yra „visiškai konsoliduota“ (p. 449). Tačiau cesijos, kuri truko palyginti neilgai, su minimaliau- argi Švedija nuo Lietuvos skiriasi tik „demokratijos siais pokomunistinės transformacijos kaštais inte- kokybe“? Manyčiau, šiuo atveju kolega Norkus yra per- gravosi į Europos šalių bendriją. nelyg didelis optimistas ir net priartėja prie jo paties sukritikuotų „tranzitologų“, kurių manymu, pakanka Skaitytojai knygoje ras atsakymus į bene labiau- suorganizuoti laisvus konkurencinius steigiamuosius siai intriguojančius klausimus - kodėl mus aplenkė rinkimus, įvykdyti ekonominę reformą, taikant „šoko estai, ar galėjo „pirmūnės“ poziciją užimti Lietuva, terapiją“, – ir demokratijos pergalė jau pasiekta. Manau, kodėl Lietuva tapo „vėluojančia Estija“, o ne „vėluo- pagrįstai žurnalo The Economist Demokratinių šalių jančia Slovėnija“? Ar galėjo būti kitaip? Kokia po- indekse Švedija priskiriama prie pirmaujančių liberalių komunistinės transformacijos ateitis po narystės demokratijų, o Lietuva atsiduria tarp defektyvių demo- Europos Sąjungoje? kratijų (flawed democracies) ir užima šiame reitinge 39 (2008 m. – 42) vietą. Ši knyga – tai atkaklaus, Norkaus knygoje skaitytojai ras pui- nuoseklaus ir sąžiningo kią kapitalizmo kaitos ir įvairovės ana- septynerių metų darbo lizę. Lietuvoje, kur dominuoja neolibe- vaisius. Tai puiki lygina- ralistinė propaganda ir neoliberalistinė moji studija apie Lietuvos politinė praktika, daugiau žinome apie vietą pasaulyje po dvide- liberalųjį kapitalizmo tipą (JAV, kitos šimties jos nepriklauso- anglosaksų šalys). Todėl platesnė pa- mybės metų. žintis su koordinuoto/socialinio kapi- Knygynuose jau pasi- talizmo modeliu ir praktika (Vokietija, rodė nauja prof. Zenono Japonija, Skandinavijos šalys) yra ypač Norkaus lyginamosios is- vertinga. torinės sociologijos studija O kokius liberalaus ir koordinuoto „Nepasiskelbusi imperija: kapitalizmo atitikmenis autorius už- Lietuvos Didžioji Kuni- tinka pokomunistinėje erdvėje? Tarp gaikštija lyginamosios is- pokomunistinių šalių pirmaujančią torinės sociologijos požiū- Slovėniją jis pagrįstai priskiria koor- riu“ (Vilnius: Aidai, 2009). dinuotos rinkos ekonomikos tipui, o Neabejoju, kad ir naujoji Estiją, Lietuvos sesę Baltijos kelyje, – knyga sulauks ne mažes- liberalios rinkos ekonomikos tipui. nės sėkmės ir puikių ver- Šios dvi pokomunistinio kapitalizmo tinimų.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 83 Vytautas BERENIS
Abiejų Tautų Respublikos paveldas ir moderniųjų tautų likimai
Timothy Snyder. Tautų rekonstrukcija. Lietuva, Lenkija, Ukraina, Balta- rusija 1569-1999. Iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis.Vilnius: Mintis, 2009, p. 432
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave brangint, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko…
Adomas Mickevičius
AV Jeilio universiteto profesoriaus Timothy’o Sny- minimos su jais susijusios vietos. Pavyzdžiui, poemoje Jderio monografijoje The Reconstruction of Nations; „Ponas Tadas“ aprašytoji Belovežo giria 1991 m. tapo Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus 1569-1999 (Yale Sovietų Sąjungos žlugimo vieta – čia Rusijos, Ukrainos, University Press, 2003), išleistoje jau ir lietuvių kalba, Baltarusijos prezidentai paskelbė savo valstybių suvere- nagrinėjami keturių tautų– lenkų, ukrainiečių, lietuvių nitetą. Poemoje apdainuotas Panerių miškas virto masi- ir baltarusių – istoriniai likimai nuo 1569 m. Liublino ne Lietuvos žydų žudynių vieta. Įdomiai ir simboliškai unijos iki dabartinių laikų. Šis veikalas – ne vien isto- tyrinėtojas interpretuoja paminklo Adomui Mickevi- rinė studija, monografiją galima priskirti politologijos, čiaus pastatymo aplinkybes. Iki pat 1915 m. Rusijos val- sociologijos ir geopolitikos sritims, joje esama žurna- džia draudė statyti paminklą Poetui, o tarpukariu len- listinių įžvalgų ir interpretacijų. Manyčiau, ši studija kų bandymai įamžinti jo atminimą buvo nesėkmingi. priskirtina dabar populiariam „maišytam“ mokslinių Į skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtą paminklą tyrimų žanrui. Imtis šios temos Snyderį skatino tokios trenkė žaibas, o Henriko Kunos kūrinį 1939 m. sunai- įžymios mokslo ir politinės istorijos figūros kaip Lesze- kino numesta aviacijos bomba. 1984 m. skulptoriaus kas Kołakowskis, Isaiah Berlinas, Romanas Szporlukas, Gedimino Jokūbonio sukurtas Adomo Mickevičiaus Piotras Wandyczas, Normanas Daviesas ir legendinis paminklas tapo pirmąja Lietuvos laisvės ir nepriklau- žurnalo Kultura redaktorius Jerzy’s Giedroycas. somybės siekiančių žmonių susibūrimo vieta. Adomo Mickevičiaus kūryboje istorikas įžvelgia Tyrinėtojas nuosekliai dėsto 1918–1945 m. geopoli- XVIII a. pabaigoje žlugusios valstybės federalinės są- tinius virsmus. Sovietų Sąjunga Vilnių ir Vilniaus kraš- rangos principus, kurie XIX–XX a. evoliucionavo į šio- tą perleido Lietuvai, o po Antrojo pasaulinio karo buvo je valstybėje gyvenusių tautų nacionalinius sąjūdžius. prijungtas ir Klaipėdos kraštas. Be abejonės, tai buvo Monografijoje Mickevičiaus poetinės kūrybos temati- didelis moderniosios lietuvių tautos geopolitinis laimė- ka metafiziškai įpinama į vėlesnius istorinius įvykius, jimas, kurį realiai galima įvertinti tik po 1990 m. atkur-
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 tos šalies nepriklausomybės. Panašiai savo teritorines lygintinas stebuklui, kurį sukūrė lietuvių šviesuoliai ir sienas nustatė Sovietų Ukraina, gavusi Voluinę ir Rytų palankus geopolitinių jėgų išsidėstymas. „Kai kuriose Galiciją su Lvovo miestu – dabartinę Vakarų Ukrainą ir valstiečių šeimose seneliai kalbėjo lietuviškai, tėvai bal- Krymo pusiasalį. Stalinas pasisakė už iš dalies homo- tarusiškai, o vaikai – lenkiškai; taigi net vienoje šeimoje geniškas etines teritorijas, atmieštas į miestus atvežta buvo matyti istorinis vyksmas, kurį lietuvių aktyvistai kitataute darbininkija ir „internacionalizmo dvasia“ norėjo apgręžti“ (p. 37). Atrodo, lietuviškai ir žemaitiš- persiėmusia vietinių komunistų nomenklatūra. „Kaip kai kalbančios valstietijos asimiliacija darėsi vis spar- Vilnius, miestas su nežymia lietuvių mažuma lenkų tesnė, tačiau sėkmingai įgyvendinti „tautinio atgimi- valdymo laikais 1939 m., tapo lietuvių tautinės vals- mo“ projektą padėjo išskirtinės asmenybės (Simonas tybės sostine Vilniumi 1991 m.? Šiam tarpsniui kelią Daukantas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, šimtai atvėrė geopolitinė destrukcija. Paradoksalu, bet nacių kitų inteligentų – pasauliečių ir dvasiškių) ir istorinės ir sovietų politika atvėrė fizinę ir politinę erdvę ateityje aplinkybės (tautiniai sąjūdžiai Rusijos imperijoje, Pir- atsikurti Vilniui kaip lietuvių miestui. Su sovietų įvyk- masis pasaulinis karas, bolševikinis Spalio perversmas). dyta pakartotine Lietuvos ir Vilniaus okupacija prasi- Snyderis ypač akcentuoja sėkmingą tautos moderniza- deda trečiasis A. Mickevičiaus eilutės prasmės virsmas, vimo projektą: „Nors tautinę lietuvių idėją grindė itin keičiasi jo tėvynės apibrėžimas. Po Antrojo pasaulinio išradinga istorinė vaizduotė, daug lengviau yra kurti karo Vilnius tapo lietuviškas dabartiniu tautiškumo istoriją rašant didžiulius tomus, negu pakeisti tradiciją supratimu. Esant sovietų valdžiai, lietuvių kultūra pa- pakeičiant elito elgesį. Tradicija yra tai, ką žmonės iš laipsniui asimiliavo miestą, kuriame gavo išsilavinimą tikrųjų daro dabar, o istorija dėsto tai, ką žmonės, kaip A. Mickevičius, ir išsipildė, kaip teigia istorikas, sena spėjama, veikė kažkada“ (p. 52–53). lietuvių nacionalistų svajonė. Kaip matėme, tai galime Po Pirmojo pasaulinio karo Józefas Pilsudskis nesė- suprasti tik turėdami galvoje žydų ir lenkų kultūros kmingai bandė atgaivinti Abiejų Tautų Respublikos idė- Vilniuje likvidavimą ir nykimą. Apie 90 proc. Vilniaus ją – federalizmo principu sujungti buvusias šios valsty- žydų buvo išžudyta per genocidą, apie 80 proc. Vilniaus bės žemes. 1920 m. pavasarį pradėtas Lenkijos karas su lenkų po karo išvyko į Lenkiją“ (p. 104). Sovietų Rusija buvo bandymas kartu su Semiono Pe- Nešališkas istorinis tyrimas prasideda nuo praeities tliūros Ukraina įgyvendinti šią viziją. Permaininga kova demitologizacijos. „Mito atmetimas yra lyg šokis su galų gale atvedė kariaujančiais šalis prie 1921 m. Rygos griaučiais: vieniems bus nelengva išsivaduoti iš apgau- sutarties, pagal kurią sovietai gavo didžiąją Baltarusijos lingo lankstaus apkabinimo prasidėjus muzikai, o kitas dalį, nes Lenkijos Seime tuo metu vyravę nacionalde- greitai supras, kad tik jo paties žingsniai leidžia judėti mokratai jos atsisakė. Priežastis paprasta: lenkai turi ir seniems kaulams“ (p. 12). Abiejų Tautų Respublikos privalo asimiliuoti tik tas teritorijas, kurias įmano- istorija yra susipynusi su naujais laikais atgimstančių ma asimiliuoti. Stačiatikių tikėjimą išpažįstantys ir tautų mitologijomis, kurias daugelis laiko tikrąja, ne- „tarmėmis“ kalbantys vietos gyventojai buvo nelabai falsifikuota istorija. Tyrinėtojas pabrėžia, kad ši vals- patogi „demografinė medžiaga“. Antra vertus, komu- tybė tolerancijos, religijos laisvės, bajoriškosios demo- nistų aktyvumas Vakarų Baltarusijoje, kaip ir ukrainie- kratijos principais išsiskyrė iš kitų Europos valstybių. čių nacionalistų bruzdėjimas Voluinėje ir Rytų Galicijoje Adomas Mickevičius XIX a. bene paskutinis taip arti- kėlė rimtą grėsmę vietos ir centrinei valdžiai. kuliuotai išsakė šios valstybės idealų saulėlydį tautinių Nepalyginamai prasčiau negu su lietuviais, susiklos- sąjūdžių radimosi išvakarėse. tė lenkų santykiai su ukrainiečiais. Dar tarpukario Len- XIX a. vyko lietuvių nutautinimo procesas, nulemtas kijoje ukrainiečių nacionalistai žudė lenkų administra- politinių ir socialinių priežasčių, todėl tautinis atgimi- cijos pareigūnus ir politikus. Per Antrąjį pasaulinį karą, mas ir Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas pri- 1943 m., Voluinėje prasidėjo „etninis valymas“, nu-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 85 kreiptas prieš lenkus. Dešimtmečius taikiai gyvenę kai- operaciją „Visla“ – ukrainiečiai iš gimtųjų vietų buvo mynai tapo nuožmiais priešais, geriausiu atveju – neby- iškeldinti į sovietams priklausiusią teritoriją. Tūkstančiai liais žudynių liudytojais. Tai primena neseniai vykusius žmonių žuvo, daugelį ukrainiečių sovietų valdžia repre- karus Balkanuose, su „etniniais valymais“, simbolinės savo. Pasak istoriko, sovietai tokiu būdu tęsė modifikuotą jų vietos – Mitrovica ir multikultūrinis Sarajevas. Tai- moderniojo nacionalizmo politiką. „TSRS teritorija buvo kių gyventojų žudynės įvyko 1943 m. rugpjūčio 29 d., padalyta į tautinius vienetus, ir kiekvienas valstybės pilie- ukrainiečių UPA partizanai apsupo Glembočicos kai- tis buvo priskirtas kuriai nors tautybei. Modernusis naci- mą. „Jau dirbantys laukuose ūkininkai buvo apsupti ir onalizmas skelbia, kad paprasti žmonės yra savo tautinės nužudyti pjautuvais. Pavojų pajutusios jų žmonos buvo teritorijos suverenai“ (p. 211). nušautos arba nužudytos žemės ūkio įrankiais. Kai kur Iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos labiausiai ne- ir tuo, ir tuo. Kilo sumaištis, tad kai kurie žmonės pa- pasisekė Baltarusijai – dar ketvirtajame dešimtmety- bėgo. Buvo nužudyta ne mažiau kaip 185 lenkai. Kai je buvo sunaikinta baltarusių nacionalinė kultūra, po kurie buvo nukirsdinti, kiti pakarti, tretiems nulupta karo kraštas toliau buvo rusinamas. XX a. aštuntajame oda, išplėštos širdys arba sudeginti. Daugelis ūkiniais dešimtmetyje Minske veikė tik viena vidurinė moky- padargais sukapoti“ (p. 194). Žudynių „stilius“ liudija, kla, kurioje buvo dėstoma baltarusių kalba. kad dauguma ukrainiečių partizanų buvo valstiečiai, Michailo Gorbačiovo „perestroika“ pabudino „nacio- puoselėjantys „vieningos etninės Ukrainos“ idėją. Len- nalizmo džiną“. Pirmiausia Baltijos respublikose pra- kų Armija Krajowa ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Vieno sidėję tautiniai sąjūdžiai netrukus paskatino tautinius lenkų partizano liudijimu, jų kerštas buvęs „humaniš- bruzdėjimus kitose sovietinėse respublikose. Praeitis kesnis“: „Į jų atakas, kurios pasiekė neapsakomą bar- „atgijo“ – buvo prisimintos istorinės nuoskaudos, te- bariškumo laipsnį, reagavome mūsų pačių nuožmumu. ritorinės pretenzijos, istorijos „perrašymai“ ir „balto- Užgrobę ukrainiečių gyvenvietę, sistemingai paimda- sios dėmės“… Baltarusiai tapo tikraisiais „lietuviais“, o vome kovinio amžiaus vyrus ir nužudydavome, dažnai šiuos ėmė vadinti „žemaičiais“, lenkų radikalai pradėjo leisdami jiems bėgti keturiasdešimt žingsnių į priekį ir kalbėti apie prieškario Kauno Lietuvą ir Vilniaus oku- nušaudami juos į nugarą. Šis metodas buvo laikomas paciją, ukrainiečiai – apie lenkų komunistų vykdytus humaniškiausiu“ (p. 198–199). ukrainiečių perkėlimus ir herojišką kovą tiek su naciais, Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas, kaip žinoma, Sovie- tiek su komunistais. Nebuvo pamirštas Holokaustas ir tų Ukrainos ir Lietuvos teritorijas kūrė etniniu pagrindu. kolaboravimas su fašistais. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Lvovas ir Rytų Galicija atiteko Ukrainai, Vilniaus kraštas su naujų valstybių politikams iškilo uždavinys, kaip „už- Vilniumi – sovietinei Lietuvos ir SSRS valdžiai. Lenkija, ga- daryti nacionalizmo džiną butelyje“, kad jis netrukdy- vusi rytines Vokietijos žemes, apgyvendino jose repatrian- tų diegti naujos politikos, visų pirma, demokratijos, tus iš Vilniaus krašto, Rytų Galicijos ir Voluinės. Tai buvo eurointegracijos procesams. Šioje srityje daugiausia padaryta su Vakarų sąjungininkų pritarimu: dar 1943 m. nuveikė Lenkija. Dar Solidarność laikais susikūrė opo- Teherane Stalinas gavo sutikimą atkurti sienas pagal Mo- zicinis valdžiai intelektualų branduolys iš akademinių lotovo – Ribbentropo paktą, kuris Vilniaus kraštą prisky- sluoksnių. Adamas Michnikas, Jacekas Kuronis, Ta- rė Lietuvos valstybės interesų sferai, o 1944 m. vasarį D. deuszas Mazowieckis ir kiti suprato, kad Lenkijos in- Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis tegracijos į Europą sėkmė priklausys nuo gerų santykių viešai patvirtino sovietų pretenzijas į vakarines teritorijas. su kaimynais. Antra vertus, lenkų politikai suvokė, kad Deja, apie tokius didžiosios politikos manevrus nieko jų „ėjimą į Europą“ vienokiu ar kitokiu būdu vėliau pa- nežinojo nei lietuvių, nei ukrainiečių partizanai. Pa- kartos kaimyninės valstybės. Šios politikos architektais radoksalu, bet „etninio valymo“ politikos ėmėsi Liau- tapo Lenkijos užsienio reikalų ministras Kazimierzas dies Lenkijos valdžia, 1947 m. įgyvendinusi garsiąją Skubiszewskis ir jo padėjėjas viceministras Gregor-
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 zas Kostszewa–Zorba. Jie rėmėsi Paryžiuje leidžiamo menklatūros įsiliejo į nepriklausomos Lietuvos politinį žurnalo Kultura redaktoriaus Jerzy’o Giedroyco XX a. elitą ir jiems kilo veiklos įteisinimo ir apskritai savo bu- šeštajame dešimtmetyje suformuluota koncepcija, kad vimo naujoje politinėje erdvėje pateisinimo būtinybė. būsimosios nepriklausomos Lenkija, Lietuva, Ukraina Lietuviškojo Vilniaus universiteto atkūrimas, lietuviš- ir Baltarusija turės gyvuoti kaip nacionalinės valstybės, kų mokyklų tinklo steigimas, palaipsnis lietuvių kalbos kitaip tariant, sovietinių respublikų teritorijos išliks ne- įsivyravimas valdžios įstaigose, kultūros, „socialistinės pakitusios. Lenkija turi atsisakyti savo pretenzijų į Vil- turiniu, bet tautinės forma“, plėtotė vis dėlto sudarė ga- nių ir Lvovą, bet sykiu išsaugoti po karo gautas vaka- limybes susikurti intelektualiajam branduoliui, iš kurio rines žemes. Kulturos redaktorius dalyvauti diskusijoje išsirutuliojo Sąjūdis. O Baltarusijoje nacionalinio sąjū- apie būtinybę atnaujinti lenkų–lietuvių dialogą 1955 m. džio programa priminė XX a. pradžios baltarusių vei- pakvietė ir lietuvių filosofą Juozą Girnių. Kas tada atro- kėjų idėjas, kurios amžiaus pabaigoje jau virto farsu. dė viso labo intelektualų vaizduotės žaismas, po keleto Trumpoje recenzijoje sunku apžvelgti visas keturių dešimtmečių tapo realybe. tautų istorinės nesantaikos priežastis ir taikaus sugy- 1990 m. sovietų valdžios remiamų „lenkų autono- venimo tarpsnius. Tačiau imponuoja Snyderio gebėji- mistų“ kuriamas struktūras lenkai griežtai pasmerkė, mas nagrinėti visa tai kuo plačiausiuose kontekstuose. įvardydami juos kaip „lenkų kilmės sovietus“ (ironiš- Leidykla Mintis išleido įdomią mokslinę knygą, kurios ka gente lituanus, natione polonus inversija), o vienas autorius, tikėkimės, ir toliau tyrinės šį Europos arealą. Lenkijos dienraštis pasišaipė iš lenkų mažumos terito- Malonu, kad mokslininkas naudojasi lietuvių istorikų rinės autonomijos deklaracijos, klausdamas, ar Rusijos užsienyje išspausdintomis publikacijomis, įtraukdamas Ramiojo vandenyno pakrantė taip pat yra lenkų. Jonas juos į pasaulinės istoriografijos kontekstą. Paulius II savo apaštališkojo apsilankymo Lietuvoje Galima pareikšti šiokių tokių priekaištų leidėjams. metu kreipėsi į Lietuvos lenkus kaip į „lenkų kilmės Tokio lygio monografijai reikia specialaus mokslinio re- lietuvius“. Praeities nacionalizmo fantomai pritilo. daktoriaus – tada angliška Vistula būtų virtusi Visla, o ir Knygos pabaigoje Snyderis pažymi, kad XX a. ge- vertimas būtų sklandesnis. Beje, amžiaus dešimtmečiai opolitiniuose verpetuose labiausiai pasisekė Lietuvai. paprastai rašomi ne lotyniškais, o arabiškais skaitmenimis, Nedidelė valstiečių tauta, turinti įsivaizduojamai di- smulkesnių miestelių ir vietovių pavadinimus derėtų rašy- dingą istoriją, kurią net dabar kaip pagrindinį Lietuvos ti originalo kalba. Knygos paantraštę net reklamos tikslais (LDK) praeities sandą su aiškiu geopolitiniu vektoriu- buvo privalu išsaugoti tokią, kokia yra originale – ne Lie- mi mėgina atkurti kai kurie politikai ir istorikai, 1918 ir tuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999, o Lenkija, 1990 metais atkūrė savo nacionalinę valstybę. Lietuva Ukraina, Lietuva, Baltarusija 1569–1999. sugebėjo pasinaudoti suteiktu geopolitiniu šansu. La- Istorija tarsi „didysis lėlininkas“ dėlioja kasdieninio biausiai nepavyko baltarusiams, kurių valstybė tapo žmonių gyvenimo nuotrupas, geopolitikos mozaiką, nuolatiniu Europos, o dabar jau ir Rusijos, „galvos atskleisdama tautų likimus. Padėkos žodyje knygos au- skausmu“. torius mini ant bibliotekos palangės nutūpusį giedantį Autorius yra įsitikinęs, kad „istorinius manevrus, strazdą. „Jis tupėjo tik per vieną pėdą nuo mano ran- kuriančius dabartines tautas, vykdo elitas, kurį sukuria kos. Kai pakėliau plunksną užrašyti jo dainas, jis liū- apibrėžtos institucinės aplinkybės“ (p. 324). Įdomu, kad dnai nusilenkė ir nuskrido“ (p. 409). šioje vietoje Snyderis netiesiogiai įsitraukia į neseniai Šia subtilia metafora tyrinėtojas išreiškė fundamen- vykusią, politinį atspalvį turėjusią istorikų diskusiją, talios savo monografijos ir joje nagrinėjamų problemų kurią galima pavadinti „Antano Sniečkaus fenomenas“, laikiškumą, t. y. istoriškumą. arba sovietinio laikotarpio lietuvių komunistų požiūris į nacionalumą. Dalis komunistinės ir komjaunimo no-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 87 Algirdas ŽEMAITAITIS
Mažosios Lietuvos enciklopedijos pabaigtuvės
Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 4 : Rahn – Žvižežeris / Mažosios Lietuvos fondas; Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009 (Vilnius : Standartų spaustuvė). – 919, [9] p. : iliustr., faks., portr., žml. Tiražas 4000 egz. ISBN 978–5–420–01658–9
asirodė aukštos poligrafinės kultūros Mažosios se, Klaipėdoje ir Vilniuje per Knygų mugę vasario PLietuvos enciklopedijos (MLE) paskutinis ke- mėnesį. tvirtas tomas, kurį išleido Mažosios Lietuvos fondas Mažosios Lietuvos fondas šiam projektui rengti 1996– (MLF – JAV, Kanada) kartu su Mokslo ir enciklope- 2009 metais skyrė net 337 838 USD. Prisidėjo Lietuvos dijų leidybos institutu (MELI). valstybė ir rėmėjai (privatūs asmenys ir organizacijos). Pirmą kartą pasaulyje išleista keturių tomų regio- Prisiminkime šios enciklopedijos leidimo pra- ninė enciklopedija apie Mažąją Lietuvą (Klaipėdos džią. Tokia idėja kilo jau po Antrojo pasaulinio ir Karaliaučiaus kraštus). Joje atskleidžiami žuvusio karo, kai išblaškyti lietuvininkai susibūrė JAV, Ka- baltiškojo krašto gyventojų – prūsų ir vėlesnių lietu- nadoje ir kitur. Praėjo daug dešimtmečių, kol en- vininkų – papročiai, tikėjimai, bažnytinis gyvenimas, ciklopedijos sumanytojas ir idėjinis vadovas prof. etninė buities kultūra, aprašomi žymūs krašto visuo- Vilius Pėteraitis (1914 X 18–2008 III 21) iš Monre- menės ir kultūros veikėjai, Mažąją Lietuvą vaizdavę alio (Kanada) 1996 m. birželio 10 d. Vilniuje pirmą menininkai, krašto tyrėjai. Parodomas šio krašto su- kartą sukvietė būsimuosius talkininkus į pasitarimą. naikinimas sovietinės okupacijos laikotarpiu. Vien Sulaukus visuomenės pritarimo, pradėtas nepaprastai šiame tome yra daugiau kaip 3 000 straipsnių, kuriuos sunkus ir kūrybingas enciklopedijos rengimo darbas, parašė 152 autoriai, ir 2 400 iliustracijų (daugelis jų – nes daugelis šio krašto gyvenimo sričių dar nebuvo unikalios, skelbiamos pirmą kartą iš archyvų ar šei- mokslininkų ištyrinėtos. mos albumų), apibūdinančių įvairias krašto vietoves, Pirmasis MLE tomas pasirodė 2000, o kiti du – tradicinę gyvenseną. 2003 ir 2006 metais. Tai bendras išeivijos ir lietuvių mokslininkų leidi- nys, skirtas įamžinti nykstančiam prūsų, lietuvininkų Ketvirtasis tomas kultūros paveldui, neįkainojamos vertės paminklas lietuvių ir visos Europos kultūrai. Jame, kaip ir ankstesniuose, pristatoma Mažosios Jau įvyko pirmieji šio tomo pristatymai Pagėgiuo- Lietuvos istorija, gamta, miestai, miesteliai ir kaimai,
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 apskritys (Sembos, Stalupėnų, Šilutės (Šilokarče- vadovavo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mos), Šventapilės, Tilžės, Unguros, Vėluvos), žmonės instituto direktorė lietuvininkė dr. Silva Pocytė, gy- (ne tik lietuvininkai, bet ir vokiečiai, nusipelnę šio venvietes aprašė ir naujų istorinių faktų pateikė dok- krašto kultūrai arba lietuvybės naikintojai), konfe- torantas Vasilijus Safronovas. sijos (pagrindinė – evangelikai liuteronai), parapijos Straipsnių autorių kolektyvas labai margas – nuo ir bažnyčios, spauda, periodika ir spaustuvės, švieti- akademikų iki kraštotyrininkų iš įvairių šalių: Lietu- mas, politinis gyvenimas, etninė kultūra, ūkinė vei- vos, Australijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, kla (pastatai, žvejyba, žemdirbystė) ir kt. Karaliaučiaus krašto, Lenkijos, Norvegijos, Vokieti- Atskiri straipsnių blokai yra skirti Mažosios Lietuvos jos, Australijos. Kaip ir pirmiesiems trims tomams sostine vadintai Tilžei ir didžiausiam kaimui Rytprū- daugiausia straipsnių parašė patys lietuvininkai – siuose, miesto teises gavusiam tik 1941 m., – Šilutei (iki prof. dr. Vilius Pėteraitis 77 (iš viso 1 209), doc. dr. 1923 m. – Šilokarčema). Aprašyti Rytprūsiai, krašto ir Martynas Purvinas 22 (1 714), doc. dr. Albertas Juš- gyventojų likimas po karo, repatriacija, Vokietija, ku- ka 219 (568), Vytautas Gocentas 24 (167), Algirdas rios dalis buvo šis kraštas. Daug vietos skirta filosofui ir Žemaitaitis 95 (431), † Eva Labutytė 1 (40), † Jurgis rašytojui Vydūnui, rašytojai Ievai Simonaitytei, teolo- Reisgys iš Australijos 7 (86), Ypač vertingą pagalbą gui, folkloristui, poetui ir Kristijono Donelaičio „Metų“ teikė Lietuvos MA narys korespondentas prof. habil. leidėjui Martynui Liudvikui Rėzai, kovotojams už lietu- dr. Domas Kaunas, prof. habil. dr. † Vacys Milius, vybę – Eduardui Simaičiui, Erdmonui Simonaičiui, Jo- prof. habil. dr. † Angelė Vyšniauskaitė, prof. habil. dr. nui Vanagaičiui, Dovui Zauniui ir atskiroms giminėms † Algirdas Gaigalas. (Redveikiams, Reisgiams, Rėžulaičiams, Sprogiams, Viršelio dailininkas prof. Alfonsas Žvilius. Gal ne Stubroms, Šernams, Šimkams, Tydeckams, Toleikiams, visi skaitytojai pastebėjo ir užšifruotą kiekvieno tomo Trumpjonams, Trakiams, Vėliams ir kt.). Kaip ir anks- eilės numerį, kurį rodo viršelio centre esanti nuotrau- tesniuose tomuose, rašoma apie unikalų Europoje re- ka su vienu, dviem, trim ar keturiais asmenimis. liginį reiškinį – surinkimus (namines lietuvininkų pa- MLE redakcinės kolegijos prezidentas Zigmas Zin- maldas) ir jų Dievo Žodžio sakytojus, apie reformaciją, kevičius ir MLE vyr. redaktorius Vaclovas Bagdonavi- apie misionierius. čius savo pratarmę „Šios enciklopedijos sumanytojo ir vadovo Viliaus Pėteraičio atminimui“ baigia tokiais MLE rengėjai žodžiais: „Vienas iš paskutinių jo žygių – MLE, kuri ne tik pasitarnaus vienydama šiandieninę Mažosios Ketvirtąjį tomą parengė grupelė žmonių, kurių Lietuvos autochtonų bendruomenę, ugdydama tauti- dauguma dirba nuo pat pirmojo tomo – tai akad. nį orumą bei pilietinę sąmonę Lietuvoje, bet ir veik- prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, doc. dr. Vaclovas dama naująją Europą, kurioje turėtų būti siekiama Bagdonavičius, Vytautas Kaltenis, dr. Algirdas Matu- darnaus universaliųjų žmogiškųjų vertybių ir tautų levičius (pirmasis ir kurį laiką vienintelis redakcijos kuriamos kultūrinės įvairovės sąskambių.“ darbuotojas), Aliutė Zimanienė, Nijolė Dzindziliaus- Būtų tikslinga išleisti (jei sunkmečiu atsiras lėšų) ir kienė, Virginija Budrikienė. Prie pirmųjų trijų tomų enciklopedijos vienatomį, kuris jau pradėtas rengti, iš dar dirbo doc. dr. Martynas Purvinas, kurį dėl ligos pradžių anglų, o vėliau rusų ir vokiečių kalbomis. pakeitė MELI vyresnioji mokslinė redaktorė Danutė Valentukevičienė, tapusi MLE vyriausiojo redakto- riaus pavaduotoja. Šį tomą labiau nei ankstesnius parėmė Klaipėdos universiteto mokslininkai. MLE redakcinei kolegijai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 89 Vygantas VAREIKIS
PADALYTOS ŽEMĖS ENCIKLOPEDIJA
Mažosios Lietuvos enciklopedija. Ketvirtas tomas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dybos institutas, 2009.
ažkur Prūsijoje, galbūt prie lenkiško Gižycko, bu- visi šie vietovardžiai ir asmenvardžiai visada turėjo Kvusio vokiečių pasienio tvirtovės miesto Götzen, romantinį atspalvį. Tarsi Atlantida, nugrimzdusi į at- kaip tvirtina kai kurie istorikai, lietuvių pagonys 1009 minties ūkanas. m. nužudė šventą Brunoną ir taip Lietuvos vardas pa- Mažosios Lietuvos kultūriniam palikimui mirtiną teko į Europos analus. Visa tai įvyko netoli nuo mažlie- smūgį sudavė Antrasis pasaulinis karas, kai šios teri- tuvių kadaise gyventų vietų su romantiškais pavadini- torijos nebeliko fiziškai, kai kraštą 1945 m. užėmė so- mais – Žydkiemis, Šypiškės, Trūdiškiai, Mierūniškiai... vietinė armija. Tiesa, Lietuvoje mažlietuvių paveldas Ir net Klaipėda, lenkiškai pervadinta į Kłajpeda. (bent jau susijęs su lietuviškumu) buvo prižiūrimas Mažajai Lietuvai, kuri etnografiškai dar egzistavo ir saugomas, bet Kaliningrado srityje akis tebebado iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, turime būti pranykusios žemės paminklų griuvėsiai. dėkingi už pirmąją lietuvišką knygą, už epinius Do- Mažosios Lietuvos enciklopedijos iniciatorius prof. nelaičio „Metus“, už dvasinės kultūrinės nišos užpil- Vilius Pėteraitis yra sakęs, kad „Mažoji Lietuva – am- dymą XIX a., kai po 1863–1864 metų sukilimo, caro žiais fiziškai atskirta, dvasiškai visuomet sujungta – valdžiai uždraudus lotyniškus rašmenis, tik čia buvo liks mūsų atmintyje ir Mažosios Lietuvos enciklope- spausdinama lietuviška spauda. Mažoji Lietuva, Til- dijoje“. Mažosios Lietuvos enciklopedijos ketvirtuoju žė, Karaliaučius, Donelaitis, Mažvydas, Vydūnas – tomu buvo baigtas 1996 m. pradėtas didžiulis kūry- binis darbas. Pasaulį keičia ne tik politikai, už kurių nugaros stovi patrankos, dujų ir naftos telkiniai, spaudos ir valstybės galia. Pasaulį keičia idėjos ir nenuilstan- tys tų idėjų realizuotojai, kurių dažnai nesupranta jų amžininkai. Siekis įvardyti, fiksuoti, aprašyti fiziškai išnykusios, bet atmintyje išlikusios padalytos Mažo- sios Lietuvos vaizdus atrodė beveik neįgyvendinama svajonė. Tačiau, kaip nedažnai atsitinka Lietuvoje, re- alizuoti šį didžiulį projektą nepritrūko nei talentingų ir darbščių vykdytojų, nei dosnių aukotojų. Galbūt todėl, kad Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidybos idėja kilo ne kaip valstybinis, o kaip privatus projek- tas, ir todėl, kad šios enciklopedijos talkininkams
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 Mažoji Lietuva nebuvo vien geografinis administra- cinis vienetas. Apie tokį leidinį 1983 m. pirmą kartą emigracijo- je prabilo klaipėdiškis Martynas Gelžinis. Po dvejų metų kalbininkas ir visuomenės veikėjas prof. Vi- lius Pėteraitis Lietuvos pajūryje iškėlė mintį rinkti, fiksuoti ir skelbti visą lietuvininkų politinę ir kultū- rinę dokumentaciją. Tais pačiais metais buvo įsteig- tas Mažosios Lietuvos fondas (MLF), vadovaujamas klaipėdiškių, – Ansas Lymantas (pirmininkas), Vilius Pėteraitis (vicepirmininkas), Ramūnas Buntinas (ka- sininkas) ir Jurgis Lampsatis (narys). Po Nepriklausomybės atkūrimo atsirado galimybė Atrodė, darbas bus sėkmingai tęsiamas, tačiau be- įgyvendinti enciklopedijos leidybos projektą Lietu- baigiant trečiąjį ir pradėjus ketvirtąjį MLE tomą tarp voje. 1996 m. vasarą, viešėdamas gimtinėje, Mažosios enciklopedijos leidėjų atsirado trintis, įtampa, kilo Lietuvos fondo pirmininkas Pėteraitis pasiūlė pra- grėsmė, kad leidyba nutrūks. Tuo labiau kad daug su- dėti leisti enciklopediją, o tų pačių metų pabaigoje kauptos informacijos atsidūrė vieno asmens rankose, Mokslo ir enciklopedijų leidykla pradėjo parengia- o jis dalytis ja nebenorėjo. Iškilo ir tam tikrų politinių muosius darbus. Tiesa, kai prof. Pėteraitis paragino Mažosios Lietuvos istorijos vertinimo problemų. imtis šio darbo, optimistų lyg ir nestigo, bet, kai tik Buvęs vyriausiasis MLE redaktorius Martynas buvo susidurta su pirmaisiais sunkumais, talkininkų Purvinas ėmė įnirtingai kovoti su savo bendražy- gerokai sumažėjo. Vis dėlto tikrųjų entuziastų užte- giais, pasipiktinęs, kad rengiamas sutrumpintas ko tęsti šiam darbui, į jį įsitraukė Mažosios Lietuvos MLE variantas. Jis viešai pareiškė: „Istorijos klas- rezistencinis sąjūdis, išeivijoje gyvenantys Mažosios totojai jau užvaldė ir tolesnę MLE leidybą, savaip Lietuvos lietuvininkai, Klaipėdos universiteto moks- pertvarko tos enciklopedijos ketvirtąjį tomą, kuris lininkai, neabejingi šiam kraštui žmonės iš Didžio- bus visai kitoks nei pirmieji trys tomai […] MLE, sios Lietuvos. Straipsnius rengė talkininkai Lietuvoje, kai fonde darbavosi uolūs savojo krašto patriotai. Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Deja, dabartiniai fondo vadovai – gal užhipnoti- Karaliaučiaus krašte, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokieti- zuoti Mažosios Lietuvos istorijos klastotojų titulų, joje. Buvo sudaryta redakcinė kolegija, kuriai sutiko skambių mokslinių vardų ir laipsnių arba perdėm vadovauti prof. dr. Zigmas Zinkevičius. giliai įklimpę į prosovietinių ir prorusiškų jėgų nuo Pirmasis tomas, kurį rengė apie 200 specialistų, tal- seno regztas žabangas – ėmėsi beatodairiškai ginti kininkų ir kvalifikuotų redaktorių, pasirodė 2000 m. krašto istorijos klastotojus.“1 Šiame tome buvo pateikta informacija apie Mažosios Mažosios Lietuvos fondo vadovai ir Mažosios Lie- Lietuvos vietoves, istoriją (aptartas ir kontroversiškas tuvos enciklopedijos leidimo organizatoriai apgailes- genocido Mažojoje Lietuvoje klausimas), architektūrą, tavo, kad „M. Purvinas, išleidus trečiąjį MLE tomą, choreografiją, etninę kultūrą, pramonę, giesmynus, metė darbus ir, savo postą palikęs, ėmė skambinti pa- evangelikus, draugijas ir visuomeninius sąjūdžius, vojaus varpais, jog dabartinė MLE rengėjų vadovybė apie žymius šiame krašte gyvenusius žmones (Joną viską daranti, kad paskutinis MLE tomas išeitų kaip Bretkūną, Kristijoną Donelaitį, Johanną Gottfriedą įrankis Mažosios Lietuvos paveldui suniekinti, jos at- Herderį ir kt.). Antrasis tomas išvydo dienos šviesą minimui tautos sąmonėje blokuoti ir istorinei tiesai 2003, trečiasis – 2006 m. falsifikuoti“.2
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 91 Martyno Purvino, kurio pasiaukojimu dėl Mažo- ŽALGIRIO MŪŠIO 600 METINIŲ sios Lietuvos paveldo išsaugojimo nevertėtų abejoti, konfliktas su kitais MLE kolektyvo nariais nesustabdė PAMINĖJIMUI SKIRTO PAMINKLO enciklopedijos rengimo darbo. MLF valdyba pareiškė nutraukianti tiesioginį bendradarbiavimą su Purvi- VYTAUTUI DIDŽIAJAM nu, kuris prosovietine orientacija ir nemokšiškumu viešai apkaltino kitus MLE talkininkus (doc. dr. J. INICIATYVINĖS GRUPĖS Mališauską, Klaipėdos universiteto bendradarbius), Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vadovybei priekaištavo, neva ji įvedusi cenzūrą, be to (last but KREIPIMASIS not least), reiškė pretenzijas dėl materialinio atlygio už darbą. Vis dėlto, nepaisant kilusių sunkumų ir ambicijų, ketvirtasis enciklopedijos tomas pasirodė 2009 m. pabaigoje. Išeivijos ir Lietuvos specialistų parengta es, įvairių meno, kultūros bei mokslo sričių at- originali universalioji regioninė enciklopedija, skirta Mstovai, susitelkę į visuomeninę iniciatyvinę gru- Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų istorijai ir kultūrai, pę, teikiame siūlymą Žalgirio mūšio 600 metinėms pa- buvo baigta. Nykstantis ar jau prarastas lietuvininkų, statyti simbolinį įvaizdį – paminklą Vilniuje: prūsų, pagaliau ir krašto vokiečių kultūros paveldas – gerai suprasdami dabartines finansines galimybes fiksuotas leidinyje, kurio mokslinė ir visuomeninė ir tai, kad kai kurie sumanymai, sakysime, filmo pasta- vertė gerokai peržengia vienam regionui skirto leidi- tymas ir kiti projektai dėl lėšų stygiaus gali būti laiku ar nio ribas. Žinoma, galima pareikšti kritinių pastabų, tinkamai neįgyvendinti; kad kai kuriose enciklopedijos vietose sumaišyti pa- – taip pat abejodami, ar ši data nebus pažymėta vien iš- rašai po iliustracijomis, netolygi straipsnių kokybė, kilmingais minėjimais, kitais vienkartiniais masiniais bei kartais pasitaiko ideologizuotų istorinių vertinimų, tarptautiniais renginiais koncertais, kaip jau yra įprasta; tačiau nesinorėtų užbaigti apžvalgos sovietmečio ša- – esame įsitikinę, kad įžymiausios mūsų istorinės, blonais, esą, „nepaisant išvardytų trūkumų, leidinys valstybinės bei kultūros šimtmetinės datos turėtų būti bus įdomus visiems besidomintiems...“ įamžintos kokiais nors tvariais atminimo ženklais ar Verčiau pacituosiu vieną liuteronų kunigą ir giesmių simboliais, turinčiais išliekamąją vertę; kūrėją iš Mažosios Lietuvos: „Imkit mane ir skaity- – mūsų supratimu, šiuo metu labiausiai įmanoma kit...“ mažiausiomis sąnaudomis pastatyti šiam įvykiui dedi- kuotą paminklą, nes jau per mažai laiko skelbti kon- kursą tokiam paminklui sukurti. 1 M. Purvinas, Kas laukia „Mažosios Lietuvos enciklopedijos?, Šiaurės Atėnai, 2008 m. gegužės 23 d. Visa, ką čia išdėstėme, siūlome kaip išeitį, kurią esa- 2 Gyvuoja „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Atsakymas į Martyno Purvino me pasiryžę visokiais būdais remti. Esame susipažinę straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, Šiaurės Atėnai, 2008 m. birželio 20 d. su žinomo skulptoriaus Gedimino Karaliaus Ldk Vy- tauto paminklo darbiniu modeliu. Mūsų supratimu, jis gali būti dedikuotas šiai datai, nes: – Žalgirio mūšis buvo žymiausias to meto įvykis, susijęs su Vytauto vardu ir pakeitęs Vidurio Europos istoriją;
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 – Vytautas, kaip to mūšio laimėtojas, tapo plačiai išgarsėjusia Lietuvos istorine asmeny- be; – Vytautas tokiu paminklu, kuris būtų siejamas su Žalgirio mūšiu, iki šiol dar nėra pagerbtas Lietuvoje, todėl paminklas galėtų būti su dedikacija (tekstine) šiam istoriniam įvykiui pažymėti. Šį kūrinį Gediminas Karalius dovanoja Lietuvai. Kainuotų tik modelio perkėlimas į atitinkamą medžiagą, vietos paruošimas, skulptūros pastatymas. Projektas yra įvertin- tas ekspertų komisijos. Manome, kad paminklas turėtų stovėti Vilniaus Pilių teritorijoje.
Marcelijus Martinaitis, Rašytojų sąjunga Alfredas Bumblauskas, Vilniaus universi- tetas Birutė Kulnytė, Lietuvos nacionalinis mu- ziejus Valentinas Antanavičius, Lietuvos dailinin- kų sąjunga Justinas Marcinkevičius, Rašytojų są- junga Stanislovas Kuzma, Lietuvos dailininkų sąjunga Antanas Tyla, istorikas Eugenijus Nalevaika, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Radžvilas, Vilniaus universi- tetas Birutė Valionytė, Lietuvos Nepriklauso- mybės Akto signatarų klubo prezidentė Napalys Kitkauskas, Restauratorių sąjunga Vytautas Brėdikis, architektūros profeso- rius Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepri- klausomybės Akto signataras, Aukščiau- siosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pir- mininkas, Europos parlamento narys Gediminas Karalius. Žalgirio mūšio 600 metinėms. paminklo projektas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 93 Visai nejuokingi skaitiniai
Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXVI
Pirmoji vilko žmona bus avis
okiais pranašiškais visiems žinomais nežinomo Taip išvengsime peštynių, lytinės nesantaikos ir kitų Tautoriaus žodžiais ir, aišku, lotyniškai (Prius, politiškai nekorektiškų blogybių. credo, ducet uxórem lupus) pasitikau įvairaus plau- Praeityje plačiai žinomas, dabar mažesnio kalibro ko ir proto, raugo ir rango asmenis, kurie susigrū- politikas Tščeslavijus, pareiškęs, kad „pagal mūsų do prie mano būrimo salono Dura necéssitas, užuot Konstituciją valstybė atsako už Seimo narius“, klau- ėję į Knygų mugę pigiai nusipirkti maisto papildų sė, kaip sutramdyti tuos, kurie nepaliaujamai pik- smegenims stiprinti – juk ten susitikimo su kaip tinasi nesibaigiančiomis Seimo rūmų rekonstruk- niekad gausiais skaitytojais nekantriai laukė minios cijomis. Procul este profani! – sušukau Vergilijaus svajonių dainininkų, muilo operų aktorių, orių val- žodžiais, lietuviškai tai būtų „Šalin, neišmanėliai!“ džios vyrų ir moterų, jau parašiusių savo pirmąsias Tai adresavau, žinoma, ne politikos patriarchui, o ir paskutiniąsias knygas. Tačiau be reikalo atvykė- tiems, kurie trukdo atlikti kapital(ist)inį bajorų gūž- lius gėdinau, pasirodo, juos atvijo iš tikrųjų žiauri tos remontą, paisydami tik savo siaurų, daugiausia būtinybė. pensijinių, interesų. Mačiau, kaip sugėdinti protes- Pirmoji kreipėsi visa sunerimusi Lietuvos gėjų tuotojai susivynioja savo gėdingus plakatus ir spū- lyga, skųsdamasi, kad savo eitynes norėtų organi- dina kas sau, supratę, kad niekam nevalia kastis po zuoti prie Baltojo tilto, bet savivaldybė prievarta valstybės pamatais. Verčiau sniegą pakaskite, – pa- nuginė juos prie Karaliaus Mindaugo! Šių marga- tariau, kad dyki neslampinėtų. plunksnių vadas Vladimiras piktinosi: „Mes gi ne Po to į eilę išsirikiavo kai kurie signatarai, prašy- vištos, į vištidę suvarytos!“ Gaidžiai, ir tie, įsižeis- dami neįmanomo dalyko – paveikti Lietuvos Dalią, tų dėl šitokio valdžios elgesio! – pritariau teisėtam kad ši dar kartą apdovanotų PARAŠO turėtojus. Tai aktyvisto pasipiktinimui ir pažadėjau dėti visas pa- ne mano galioms, – dorai prisipažinau, nes negaliu stangas, kad pakeisčiau mero politinę orientaciją, mulkinti žmonių kaip koks šiuolaikinis Ezopas Ka- sakiau, galimas daiktas, kad po mano atlikto smege- ralius. nų šturmo, Vilniaus vadovas net pats in naturálibus, Užėjo keletas ir eilinių piliečių su eilinėmis savo t. y. be drabužėlių, prisidės prie numatomų eitynių. nuoskaudomis. Vienas guodėsi, kad staiga pradėjo
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 netoleruoti kai kurių dalykų, gavo alergiją sojoms, kultūros barai pupelėms, burokams, šampinjonams, net Briuselio 2010. 2 (542) kopūstams, tiesa, ne visiems, o tik pastarojo sodini- domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art mo… Eik ramus, pilieti, – nuraminau, – už tą sunkų savo vargą gausi Tolerancijos premiją. editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: LRT generalinis Siaurusevičius užsuko susižinoti, Latako st. 3 kas jo laukia už tai, kad vietoj paskutinės LR Himno 01125 Vilnius Lithuania eilutės paleido į eterį reklamą. Kadangi buvo rekla- E-mail: [email protected] muojamos ne sauskelnės, – pasakiau jam, – tai nėra summaries ko dėti į kelnes, be to, esant reikalui, jus priglaus eterio brolis Romanovas, tapsite „Sport 1“ generali- Rita REPŠIENĖ. Nacionalism in the XXI Century: Challenges of Identity, Gelatophobia and New Narratives. The great economic depression is followed niu Siaurusevičium. by new need of identity and nationalism recovers its positions. The world as O į visą Seimo opoziciją, nekantraujančią sužino- if creates a mechanism of self-defence under conditions of globalisation, cosmopolitanism and homogenization. The dimension of nationalism ti, kada Lietuvos Dalia jiems, išalkusiems, patieks changed, it became not only a community, but also a personal affair. Less įdarytą premjero galvą su aštriais ministrų priesko- aggressive forms of nationalism are emerging, claims the author (page 2). niais, kreipiausi tokiais Tertuliano žodžiais In pace Vygantas VAREIKIS. Wind from the East: Fight for Historical Memory in the léones, in bello cervi (Taikos metu liūtai, karo metu – Baltic States. This year we will celebrate 65 years anniversary of WWII. The propaganda of Kremlin is exploiting this date, stressing the victory of Russians elniai). Tertulianas liko nesuprastas. Tada išverčiau over fascism and silencing the fact that struggle between communists and laisviau, o paaiškinau paprasčiau: kai esate opozici- Nazis had its own consequences for Eastern European nations. Of course, one should distinguish between Russian patriotic feelings and Kremlin joje, jūs norite kaip liūtai draskyti pozicijos elnius, propaganda that departs from historical truth (page 7). o atsidūrę pozicijoje kaip elniai nešate kudašių nuo Tomas KAVALIAUSKAS. Positive and Negative Eastern European Freedom opozicijos liūtų… Before and After 1989. To limit oneself to just one final answer explaining Nuliūdo opozicinės valdžios vyrai ir moterys, pa- political life means going on “moral vacation” claimed William James in his Theory of Pragmatism. Universal agreement on political goals seemingly žvelgę į ganėtinai artimą ir neišvengiamai liūdną savo assuring perfect social harmony would eliminate freedom itself, because ateitį, kai kurie visai pametė galvas ir net nusprendė freedom is a possibility to choose why and how to act. Thus 1989 were not the end of history, but a new start for new historical challenges and even pirma laiko prisišlieti prie Kubiliaus. Kiti reikalavo pa- more complicated problems, claims the philosopher (page 15). aiškinimų, kas ištiko pirmąją vilko žmoną… Supratau, Astrida PETRAITYTĖ. Lithuanian Phenomenon: Saulius Kruopis. Ironical kad tokiems jau net aš nepagelbėsiu… notes on the large campaign of self-glorification introduced by the organizer of plennairs “Expression of Nida” (page 20).
Kostas OSTRAUSKAS. Ofelija, Hamlet and… Veronique? Minidrama (page 24). Tiesiai iš senovės išminties bokšto Rūta MARCINKEVIČIŪTĖ. Faces and Types With Witty Imprints of Life. The Krescencija ŠURKUTĖ Works of Viktoras Simankevičius. Exile literature became an important part of our lives already during the Soviet period, while exile art is still being rediscovered and understood in order to make it a part of Lithuania’s culture. The album, published in Melbourne, Australia “Viktoras Nuoširdžiai dėkojame Kultūros barų rėmėjams Simankevičius. Graphic Artist” is an important section of this overall picture allowing to expand the notion of Lithuanian graphic art (page 30).
Vladui KAUPUI 1000 USD Kęstutis ŠAPOKA. Expanding Ourselves. In memoriam to the patriarch of Lithuanian painting, painter abstractionist Algirdas Petrulis (page 33). Adai SUTKUS 24 USD Ritai KAVOLIS 20 USD Audronis Liuga. Who Will Bring Air into Melpomene Palace? Theatre critic discusses commercialisation and nihilism of Lithuanian theatre (page 34).
Redakcija Let Us Make Inventory of Cultural Policy. Daiva Tamošaitytė interviews Rūta Prusevičienė, director of Lithuanian National Philharmonics. Polemical
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2 95 discussions why there is no understanding in Lithuania that the layer of culture and art is an important part of contemporary state and municipal life, why KULT ŪROS BARAI should we speak about the creative result but not about income (page 40). Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. The Journey of Pranas. In memoriam painter Pranas Lapė who spent most of his life in USA and came back to Some Kultūros barai articles Lithuania after the independence was reestablished (page 46). and translations in eurozine Farewell to virtuoso artist-book designer Eugenijus Karpavičius (page 51). (www.eurozine.com):
Andrea Zlatar. Post-traumatic stress disorder. Literary perspectives: Croatia. A new generation of post-feminist writers in Croatia has emerged Kazys Varnelis in the crossover between literature and journalism. Common to much new The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society Croatian writing is the postwar experience, with authors using marginal is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric characters to explore tensions between individual and society ( page 52). of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere? Mindaugas PELECKIS. The Hidden Power – the Suggestion of Mysteries. The New Age and New Thought movement is getting more and more members Almantas Samalavičius worldwide. Continuation of discussion of their variety (page 57). Literary perspectives: Lithuania (En) (Lt) Almost normal Aloyzas URBŠYS. How Juozas Urbšys “Performed” a Five Year Plan After The literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can the War. Facts for the History of Lithuanian Translations. Juozas Urbšys, be made out, from the social criticism of the middle generation to the more pre-war diplomat is mostly known as translator of French literature. Few private narratives of the post-Soviet writers. people know he was also translator from Russiam moreover so that his translations were never published. He translated rhymed poems from Tomas Kavaliauskas Russian and send to his home country hoping that his relatives will be Salvation fantasies (En) (Lt) notified that former minister of foreign affairs of independent Lithuania, No one in eastern central Europe suspected that once the fight for and later political prisoner is still alive (page 64). independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989. Émille Faguet. The Cult of Incompetence (page 68). Zinovy Zinik Rimantas MORKVĖNAS. The Cipher of Diplomat Jonas Budrys. When article History thieves (En) (Lt) about the head of Klaipėda uprising was published in journal’s issue no Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in 12, readers started asking about the fate of this exceptional personality. Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russian- Hereby is a short episode about activities of Jonas Budrys in summer of born grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in 1940 when Lithuania was occupied by the Soviet Union (page 78). twentieth-century Jewish experience. Tomas Venclova Algimantas JANKAUSKAS. Why Lithuania Became “Delayed Estonia” but Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) not a “Delayed Slovenia”? About variety of postcommunist transformation. Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that Review of a book by Zenonas Norkus „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova (in Polish and Lithuanian). Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural požiūriu“. Vilnius: VU leidykla, 2008 (page 81). character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo.
Vytautas BERENIS. The Heritage of Republic of Both Nations and Fates of Rasa Baločkaitė “Go West...” (En) (Lt) Modern Nations. Review of a book by Timothy Snyder. Tautų rekonstrukcija. Myths of femininity and feminist utopias in East and West Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569-1999 (The Reconstruction of Nations; Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus 1569-1999, Yale University Press, 2003) Working illegally in the West, eastern European women take care of “the logistics of bodily experience”, freeing western women to participate Translated from English by Rimantas Matulis. Vilnius: Mintis, 2009 (page 84). alongside men in business, science and politics.
Algirdas ŽEMAITAITIS. The Finalized Encyclopedia of Lithuania Minor. Timothy Snyder Vygantas VAREIKIS. The Encyclopedia of a Divided Land. Two opinions Balancing the books (En) (De) (Lt) about four volumes of Encyclopedia of Lithuania Minor (page 88). Sixty years and more since the end of WWII, eastern European experiences of subjugation are often glossed over. This creates misunderstandings that Krescencija Šurkutė. Prius, credo, ducet uxórem lupus. Ironical essay on could be avoided by an awareness of a common European history. Then, solidarity rather than national prejudice would motivate public opinion on Lithuania’s cultural and political life (page 94). matters of European politics.
Vaidas Jauniškis The flood of festivals (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Illness, cure, everyday life Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius For those who existed behind the Iron Curtain, it was hard even to imagine Tiražas 2200 egz. arts festivals, writes Vaidas Jauniškis. But over the past two decades, festivals have flooded eastern Europe as if they were the new religion. Kaina – 4,99 Lt
96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 2