Kultūros ir meno w žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Mąstykime kartu. Į KB anketą atsako Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, profesorius / 2 Rengia Problemos ir idėjos Almantas SAMALAVIČIUS Kokia žodžio laisvės ir europinės demokratijos ateitis? Su politologu Casu Mudde’u (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 kalbasi Almantas Samalavičius / 6 Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Modernaus pasaulio neišgelbės nei greitis, nei skaitmeninė narsa. Su Kennethu Monika Meilutytė Framptonu kalbasi Almantas Samalavičius / 11 (teatras) 8 614 12855 Marlowe Hood. Klimato kaita. Akimirka, kai teks sušukti: „O, velnias!“ / 15 Kęstutis Šapoka (dailė) 8 655 90921 Rūpesčiai ir lūkesčiai Tadas GinDrėnas Odeta Žukauskienė. Vaiduoklių šešėliai: prestižas, privilegijos, dykinėjimo laisvė ir (dizaineris) 2 61 05 38 pasekmės kultūrai / 19 Kristina SABUKIENĖ Nuomonės apie nuomones (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Dalia MEČKAUSKAITĖ Rimantas Gučas. Kada nors mums bus gėda / 25 (korektorė) Vladas Kančauskas. Debesėlis kelnėse. Atsakymas socialiai atsakingam industrinės Irena Žaganevičienė visuomenės menininkui Redui Diržiui / 31 (buhalterė) 2 62 31 04 Kūryba ir kūrėjai Kristina Stančienė. Vyganto Paukštės ir Broniaus Gražio iššūkiai sau. Aktualūs 9-ojo Redakcinė kolegija dešimtmečio lietuvių tapybos tęsiniai / 33 Krystian Lupa: nesuprantu laiko ženklų. Su lenkų režisieriumi Krystianu Lupa kalbasi Endre Bojtár (Vengrija) Audronis Liuga / 37 Pietro U. Dini (Italija) Kęstutis Šapoka. Horizontalė ar vertikalė. Jūratės Stauskaitės „Judesiai“ galerijoje Stasys Eidrigevičius „Titanikas“ / 42 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Paulina Pukytė. Žuvies akys. Dviejų veiksmų farsas / 45 Algis Mickūnas Remigijus Venckus. Tiesos išklotinė. Osvaldo Juškos „Atsiskyrėlio užrašai“ / 61 Liana RuokytĖ Kęstutis Šapoka. Peizažas kaip gimtinė. Algirdo Petrulio fenomenas / 64 Giedrius SUBAČIUS Povilo Ričardo Vaitiekūno ir Julijono Algimanto Stankevičiaus parodos Olandijoje / 65 Antanas Šileika (Kanada) Vygantas Vareikis Raminta Jurėnaitė. Mirties šokis – kūno judesių teatras. Aliutė Mečys vokiečių naujojo Kazys Varnelis jr. (JAV) realizmo kontekste / 67 Stasys Eidrigevičius. Magiški ryšiai / 72 Redakcijos adresas Nikolaj Leskov. Rusų demokratas Lenkijoje / 75 Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius Krzysztof Czyżewski. Miłoszas ir vieta / 83 el. paštas: [email protected], [email protected] Apie knygas Faksas: 2 62 38 61 Rūta Gaidamavičiūtė. Kontekstai. Pasvarstymai atsigręžus / 86 Astrida Petraitytė. Memelenderio pasakojimas apie Klaipėdą / 90

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Pasėjęs vėją, pjausi audrą / 93 Summaries / 95 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vygantas Paukštė. Blauzda smėlyje. 2015. Drobė, aliejus; 70x90 4 p.: Bronius Gražys. Baltas kirvis. 2014. Drobė, aliejus; 92x73 Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com Vidmanto Ilčiuko reprod.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 1 Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui

Mąstykime kartu

Į anketą, skirtą Kultūros barų autoriams ir skaitytojams, atsako Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis

r per dvidešimt penkerius Nepriklausomybės me- gis materializmas, egotizmas ir svetimėjimas. Gyveni- Atus Lietuvos visuomenei pavyko išsiugdyti nors mas be pagrindų, be gairių, virstąs laikinu buvimu. šiokius tokius blaivaus ir kritiško mąstymo įpročius? Ar yra pagrindas teigti, kad šiandien ji brandesnė, Ir pirmosios, ir antrosios nepriklausomybės išvakarė- įžvalgesnė, pilietiškesnė negu anksčiau? Ar turime pa- se Lietuvos visuomenę žadino daugiausia intelektualai. kankamai tvirtą stuburą, kad nepasiduotume jėgoms, Neneigiant jų įnašo, vis dėlto svarbu aptarti, ar jie pa- siekiančioms manipuliuoti viešąja nuomone, ypač svar- darė viską, ką galėjo ir privalėjo padaryti, kad sukurtų biausiais valstybės ir tautos egzistencijos klausimais? O sociokultūrinei raidai reikalingas institucijas, kad būtų gal priešingai – visuomenė tapo gerokai inertiškesnė ir greičiau įveiktas mentalinis sovietmečio „įšalas“, kad abejingesnė, negu buvo Sąjūdžio laikais? suvoktume paprastą, bet daug kam netikėtą tiesą – gy- Vytautas Landsbergis. Visuomenė nėra monolitas. venti laisvėje irgi reikia mokytis? Deja, gal kitaip ir negali būti. Kadaise M. K. Čiurlionis Niekada nepadaroma „visko“, juolab kai žvelgiam iš vi- sakė: „Dar savo visuomenės neturime. Dar ji tiktai ku- daus. Kitiems štai atrodo, kad padarėme arba pasiekėme riasi.“ Tai užsitęsė, ypač dėl Didžiosios ardymo katas- labai daug. Gerai jiems taip gėrėtis ir girti, o mes matom trofos. Penkiasdešimt metų jovalo. Po to – tęsinys. skaudulius. Jūsų klausime jau yra atsakymas. Mokytis ar naudotis? Žinoma, laisvė mokytis. Tai reikštų veikimą, to- Kokių slenksčių Lietuva taip ir nesugebėjo įveikti per bulėjimą, ne tik emocines ar svarstymų refleksijas. Kitokio šį Nepriklausomybės laikotarpį, kokios priežastys – so- auklėjimo reikia. Auklėkimės. Neateinam naudotis. cialinės, kultūrinės, politinės, mentalinės ir t. t. – lėmė, kad po ketvirčio amžiaus susiduriame su tokia daugybe Universitetai, akademinė kultūra yra viena svarbiau- skaudžių iki šiol neišspręstų, o neretai net nebandomų sių laisvos visuomenės institucijų, kur bręsta būsimoji spręsti socialinių problemų? jos šviesuomenė, šalies politikos, mokslo, kultūros elitas. Priežastys visokios ir visos kartu. Svarbiausios tur- Ar Lietuvos universitetai per šį laikotarpį pakankamai būt civilizacinės, būdingos ne tik Lietuvai. Trumpare- nuveikė, ugdydami nepriklausomai mąstančius žmo-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 nes? Ar akademinė terpė pajėgi brandinti drąsias idė- Kokią visuomenę Lietuvoje norėtumėte matyti po jas, socialinės kaitos koncepcijas šalies klestėjimo labui? dešimties ar penkiolikos metų? Ko reikėtų, kad tie lū- Ar akademinės bendruomenės balsą girdi politikai? kesčiai taptų tikrove? Tegul akademinė visuomenė surengia savikritiškų Norėčiau matyti visuomenę, kuri jau tapo ar nors konferencijų, gal ras bendrą temą ir nesusidraskys. tampa tikrove. Žvelgsiu su meile iš kitur.

Visuomenėje vykstančių procesų veidrodis tam ti- Dėkojame profesoriui už atsakymus, o skaitytojus kru atžvilgiu yra masinio informavimo priemonės. Ar raginame: svarstykite, rašykite, kiekvieno iš Jūsų nuo- galėtume sakyti, kad turime profesionalią ir brandžią monė mums labai svarbi. žiniasklaidą, stebinčią, apmąstančią socialinės raidos Beje, į pirmą KB anketos klausimą liko neatsakyta. O jis procesus, netgi nuspėjančią jų kaitos kryptis? Ar ji pa- toks: Praėjo ketvirtis amžiaus nuo Nepriklausomybės at- teisino lūkesčius, kurie buvo siejami su laisvos spaudos kūrimo. Per šį netrumpą, sudėtingą, prieštaringų įvykių ir atsiradimu Nepriklausomybės išvakarėse? sukrėtimų kupiną laikotarpį subrendo nauja, laisvėje gimu- Žiniasklaida virto verslu ir lėkštu politikavimu. Sen- si šalies gyventojų karta. Regis, laiko distancija pakankama, sacija – pramoga – pelnas, tokia vyraujanti kryptis. Pra- kad būtų galima kritiškai apmąstyti įvykusius pokyčius. Ko- moginė žiniasklaida, ar tai žiniasklaida? Komercija bei kie poslinkiai ir kokie pasiekimai kultūros ir intelektualinio politinė komercija. Juk reikia uždirbti, arba vegetuosi. gyvenimo srityse laikytini reikšmingiausiais? Taip ir visuomenei primetama savinieka, pesimizmas. Manytume, geriausias atsakymas – Vytauto Lands- Stoka kūrybos ir statybos, daug mazochizmo ir patyčių. bergio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės Jau nekalbu apie atvirus parsidavėlius. Žiniasklaidai atkūrimo dienos 25-mečio minėjime. praverstų savikritiškas žvilgsnis į save ir savo vaidmenį. Žinoma, ne visa ji lėkšta arba versliška.

Vytautas Landsbergis

Lietuvos likimas šių dienų šviesoje

ieli susirinkusieji, aukštieji valstybės vadovai, Jutome, kad žmonės, tauta, stebi mūsų darbą, pritaria Msvečiai, draugai, Lietuvos draugai, visi, kurie svarbiausiam tikslui. Todėl būsime čia ir neišduosime. čia dirbome ir toliau dirbame valstybės darbą, Tiesa, girdėdavom reikalavimų ir spaudimų trauktis, Kai šioje salėje ir šiuose rūmuose nežinodavom, nesiekti neįmanomo, ir tada viskas baigsis gerai. Net ar sulauksim ryto, gyventi buvo gražu. šioje salėje išgirsdavom siūlymų padaryti visai paprastą Buvo pakilu, reikšminga, sieloj giluminis džiaugsmas. „politinį sprendimą“, bet siūlančių tebuvo mažuma. Praslinko štai grėsmių naktis, atėjo dar viena die- Ir kai griaudė agresija, liejosi kraujas, o pasaulis na kaip dovana, o mes vis dar esam, yra mūsų vals- tylėjo, buvome čia, toliau statėm ir gynėm valstybę. tybė, kuriai toliau dirbam, klodami jai kelią į visai Kartais kas nors klausdavo: nejau tikitės įveik- nepažadėtą, tačiau viltingą ateitį. ti imperiją? Atsakydavau: mums nereikia pergalės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 3 prieš ką nors. Mes norime taikos ir Taikos sutarties. Lyg vėjo gūsis praskriejo 25 metai. Valstybė apginta, pripažinta, tartum įsitvirtinusi Nuo kraštelio netvirtame pasaulyje. Kad ir graužiama menkysčių ir išdavysčių, ji turi energijos ir dideliems išradimams, Mažumytį nubėgęs ir trumparegio pelno veiklai, džiaugiasi mokslo, meno ligi kraštelio ir sporto laimėjimais, taipgi loterijomis ir balabaiko- pasižiūrėjau. mis, o ypač – laisvėj užaugusiu jaunimu, kuris netgi nori gyventi! Kaip būtų gerai, kad jo dauguma jokiu Labai toli būdu neišvažiuotų, pačiu savo buvimu ir veikla tėvy- visai žemai – nėje balsuotų už Lietuvą. Būtume ne veltui dirbę. neaiškūs vandenai. Bet ar tai, ką nūnai darome, yra pakilu, reikšmin- ga kaip anuomet? Ar priešingai – sumenkėjome iki Gerokai pribūta purvelio. reikaliukų? Iki postelių ir finansinių srautelių? Gabalas kreivo kelio. Be abejo, esame visokie. Vaikai – nuostabūs, kurie Ir kraujas Antano Kraujalio. neužgauti nemeilės ir nesužiaurėję. Ačiū už trispal- ves apyrankes. Bet ar dažnai susimąstome, ką mes, Sugrįžti tie pusamžiai, darome ir kas bus po mūsų? Kokį bū- sim palikę ženklą? Kartais atrodo, kad dabartiniams Paukščiai turi namus bėgiojantiems būsimiesiems nepaliksim nė doros ir ūkius užduoties, nes didelės užduoties, kuri vadintųsi gar- po mūsų vienintele saule. binga Lietuva, per maža teturime. Lietuvos kokybė, štai kur klausimas. Kai ateina apniukus Ir Lietuvos likimas šių dienų šviesoje. Jei bepro- Didžioji šiaurė, čių agresija nesustabdoma, ir imperija eina atgal į jie išlekia atostogų. buvusias kolonijas, mūsų sėkmės istorija gali virsti laikinos sėkmės istorija, kuri bus verčiama pelenais. Laukai subrandinti, O išsigandę bičiuliai europiečiai net patars nesiprie- vaikai užauginti, šinti užpuolikui. galima pasibastyti. Mat pasauly esą svarbesnių dalykų, – taip sakys, svarbesnių negu laisvė ir teisingumas. Jie ten surengia posėdžių, Bet ir iš pradžių, ir visados mes esam tie, kurie Konferencijų, turim ką pasakyti. visokiausių sparnų pratybų. Reikia rengtis ginti žilą tėvą ir mylimą močiutę, ir mažą sesutę. Juk reiks vėl sugrįžti į šalį, Sveikindamas visus, kurie čia visus 25 metus tebe- kurioj geriausia, būname, linkiu ir esantiems, ir ateinantiems dažniau kur saulė auksu pievas prausia pažvelgti į dangų, kuriame pro pušų šakas plaukia ir tamsumas prašalina. debesys. Kitur tokio dangaus nėra. Jei dar neprailgo mano septynios minutės, perei- siu į meninę dalį. Truputis lyrikos.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 5 Problemos ir idėjos

Kokia žodžio laisvės ir europinės demokratijos ateitis?

Su politologu Casu Mudde’u kalbasi Almantas Samalavičius

Casas Mudde – tarptautiniu mastu pripažintas olandų politologas. Doktoratą apgy- nęs Leideno universitete, kurį laiką dėstė Vidurio Europos universitete Budapešte, Edinburgo ir Antverpeno universitetuose. 2008 m. persikėlęs gyventi į JAV, kaip vi- zituojantis profesorius dėstė Oregono, Notre Dame’o, De Pauw universitetuose. Šiuo metu yra politikos mokslų asocijuotas profesorius Oregono universitete. Dviejų mo- nografijų – „Populistinės radikalios dešiniosios partijos Europoje“ (2007) ir „Kraštu- tinės dešinės ideologija“ (2003) autorius. Yra parašęs du vadovėlius aukštosioms mo- kykloms, sudaręs šešis mokslo straipsnių rinkinius, tarp jų – „Rasistinis ekstremizmas Vidurio ir Rytų Europoje“, „Vakarų demokratija ir naujosios ekstremistinės dešinės iššūkis“. Politologo straipsniai išversti į aštuoniolika pasaulio kalbų. Su Casu Mudde kalbėjomės apie žodžio ir išraiškos laisvės svarbą visuomenei, apie tai, kuo Europos demokratijai gresia politiškai korektiški nutylėjimai…

lmantas Samalavičius. Viename straipsnyje gyventi pagal savo iškeltus lozungus ir suteikti žodžio Aaptardamas platesnes socialines Charles Hebdo laisvę visiems, tarp jų antisemitams ir islamofobams! žudynių implikacijas, išryškinote tam tikrus požiū- Lygiai taip pat turėtume visus be išimties kritikuoti ir rius, kurie neretai pateikiami kaip panacėja, tačiau pašiepti.“ Tačiau daugybė vakariečių nuoširdžiai tiki, iš tikrųjų žlugdo demokratinius procesus. Rašote: nors gal ir apsimestinai tvirtina, esą demokratijos „iš- „Užuot toliau varžę žodžio laisvę, apribodami ją iki ganymas“ įmanomas, tik priimant vis daugiau įvai- „civilizuoto“ šnekėjimo, arba dar labiau plėtę anti- raus pobūdžio antidiskriminacinių įstatymų. Užuot diskriminacinių įstatymų veikimo lauką, turėtume leidus plėtotis žodžio laisvei, reikia kuo griežčiau

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 kontroliuoti bet kokius nepatogius, nepriimtinus jos karikatūros vienodai įžeidžia kiekvieną musulmoną? pasireiškimus, pavyzdžiui, „neapykantos verbaliza- Ar asmenys, gyvenantys iš valstybės pašalpų, jaučia- vimą“. Kuo pavojinga tokia politika ir ką visuomenė si mažiau įžeisti, kai juos vadina „pašalpų karaliais“, laimėtų, leisdama pasisakyti visiems, net ir tiems, ku- ir t. t.? Galiausiai, nors nesu „slidžių“ argumentų rie kaltinami kontroversiškumu? Regis, manote, kad mėgėjas, pridursiu: turime keleto dešimtmečių pa- nutylėjimai neretai kelia didesnį pavojų negu viešas tirtį, liudijančią, kad įstatymai, skirti vienai grupei, nemalonių ar užgaulių dalykų išsakymas? plečiami, bandant pritaikyti juos ir kitai (prisimin- Cas Mudde. Mano giliu įsitikinimu, demokrati- kime, kad, pavyzdžiui, kai kurios „ekstremistinės“ jai, priešingai negu nedemokratiškoms santvarkoms, grupės persekiojamos jau kaip „kriminalinės orga- svarbiausia yra įtraukti, o ne atskirti. Neįmanoma su- nizacijos“, taikant joms įstatymus, sukurtus kovai su kurti demokratijos atskirties pagrindu, nors kiekviena organizuotu nusikalstamumu). demokratija vis dėlto atskiria tam tikras grupes (pa- vyzdžiui, tuos, kurie nėra piliečiai). Nors visapusiškai Viename iš naujausių laiškų, adresuotų pasaulio įsitraukti trokšta ne visi, tačiau kiekvienas turi turėti rašytojų bendruomenės nariams, Tarptautinio PEN galimybę tai padaryti. Kalbėjimas yra esminė disku- klubo prezidentas Johnas Ralstonas Saulas, vadovau- sijų, o kartu ir demokratijos sąlyga, tad jei kieno nors jantis organizacijai, kuri visada principingai gynė žo- žodžio laisvė suvaržoma, suvaržomos ir tų žmonių džio ir išraiškos laisvę, pabrėžė, kad Paryžiuje daly- galimybės visapusiškai įsitraukti. Tai pirma. Antra, vaudamas demonstracijoje, skirtoje solidarizuotis su o tai susiję su dar rimtesniu rūpesčiu, – manau, de- Charles Hebdo, apstulbo, matydamas, kaip įsitvėrę mokratija turi prasmę tik tuo atveju, jei manome, vienas kitam į parankę žingsniuoja nedemokratiškų kad dauguma žmonių iš esmės yra demokratiški. režimų, namuose slopinančių bet kokias žodžio laisvės Juk gyvename ne Veimaro respublikoje, kur demo- apraiškas, vadovai. Toks cinizmas jį tiesiog pribloškė. kratija buvo be demokratų. Didžioji dauguma eu- Kaip derėtų elgtis, susidūrus su tokiais akibrokštais? ropiečių demokratijos idealais tiki net ir tada, kai O kitas dalykas – ar nemanote, kad korupcija ir kon- jaučiasi giliai nusivylę „realia demokratija“ (daž- formizmas yra pavojingesni reiškiniai net už realiai niausiai ne be pagrindo). Jie nesileis suvedžiojami ar tariamai „nesuderinamus“ religinius skirtumus, antidemokratiškų demagogų ir lauks tol, kol kurie religinį ekstremizmą? nors demokratai pateiks patrauklią alternatyvą. Tre- Nesunku sutelkti dėmesį į autokratų dviveidystę, čia, teiginys, esą žodžio laisvę reikia slopinti, kad tačiau svarbiau ir prasmingiau panagrinėti, kaip el- būtų „apsaugotos“ silpnosios grupės, yra iš esmės giasi demokratiškų visuomenių lyderiai, ar jie irgi paternalistinis, silpnąsias grupes, kurias esą sergsti nėra dviveidžiai. Antai per tą pačią demonstraciją stipresniosios grupės malonė, iš tikrųjų verčiantis pirmosiose gretose žengė Vokietijos kanclerė Ange- tokias ir likti. Panašiai galima pasakyti apie reika- la Merkel, o juk Vokietija turi vadinamąją wehrhafte lavimą, kad kalbėjimas būtų civilizuotas, nors joks Demokratie (karingą demokratiją), smarkiai apribo- objektyvus „civilizuotumo“ apibrėžimas nėra žino- jančią kai kurių specifinių politinių grupių, tarki- mas. Galiausiai tuo civilizuotumu labai paprasta me, kraštutinės dešinės, o ypač radikaliųjų musul- pasinaudoti elitams, nenorintiems, kad marginali- monų, laisves. Dauguma Europos lyderių be išlygų zuotieji galėtų mesti jiems iššūkį. Su tuo susijęs įsi- remia antidiskriminacinius įstatymus, pagal kuriuos tikinimas, esą žmonės turi teisę nebūti įžeidinėjami poelgiai beveik niekuo nesiskiria nuo žodžių, todėl (prisiminkime musulmonų karikatūras). Tačiau kas pažeidėjams gresia teisinės sankcijos ir socialinės turi teisę nuspręsti, kad kažkas buvo įžeistas ir kad pasekmės už daugybę kalbinės raiškos dalykų, api- tą „įžeidimą“ galima kriminalizuoti? Ar Mahometo brėžiamų taip plačiai, kaip, tarkime, „rasinės nesan-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 7 taikos kurstymas“. Pavyzdžiui, šiuo metu Olandijos atsižvelgiant į tai, kaip veikia ilgalaikių kontraktų valstybė rengiasi teismo procesui, kuriame „kurs- sistema, ir matant universitetų plečiamas sankci- tymu“ kaltinamas Laisvės partijos (PVV) lyderis jas prieš akademikus, skelbiančius savo nuomonę Geertas Wildersas. Daugelyje ES šalių Holokausto socialiniuose tinkluose, toji baimė nėra iracionali. neigimas yra nelegalus, o nemaža dalis Prancūzijos Suprantama, ji skaudžiai atsiliepia diskusijoms ir elito, teigusio, kad ir jis yra „Charlie“, rėmė įstaty- tyrimų turiniui. Beveik visada diskusijose, kurias mus, pagal kuriuos nelegaliu dalyku pripažįstamas ir organizuoja studentai, dalyvauja keletas daugiau ar armėnų genocido neigimas. Tai nėra naujiena. Euro- mažiau liberalių akademikų, kurie geriausiu atveju poje tikros žodžio laisvės nebuvo niekada, didžioji nesutaria dėl detalių ir pamokslauja atsivertėlių au- dalis europiečių – tiek elitų, tiek masių lygmeniu – ditorijai. „Nepriimtinas nuomones“ reiškiantys as- neremia tikros žodžio laisvės, jie tik ginčijasi, kokią menys nekviečiami arba nustojama juos kviesti, jei konkrečiai kalbos raišką derėtų uždrausti. kyla bent menkiausių protestų. Dar liūdniau tai, kad prieštaringus klausimus apskritai liaujamasi nagri- Kelissyk lankydamasis ir dėstydamas Jungtinėse nėti, baiminantis administratorių, kolegų, rėmėjų, Valstijose, stebėjausi, kokia vis dėlto dviveidiška vadi- lobistų, studentų nepritarimo ir pan. Pavyzdžiui, namojo „politinio korektiškumo“ doktrina, kuri buvo politikos mokslų srityje daugelis jaunų mokslinin- tiesiog apsėdusi akademines institucijas. Pastaruoju kų iš Vidurio Rytų laikosi kuo toliau nuo svarbiau- metu, regis, linkstama pripažinti, kad ji patyrė fiasko, sių religijos klausimų, nesigilina į arabų ir Izraelio bet žala jau padaryta, ypač universitetams, kurie pa- konfliktą, nes bijo rizikuoti, kad dėl to neprarastų gal apibrėžimą turėtų būti socialinės ir kultūrinės kri- ilgalaikių kontraktų. tikos židinys. Kaip vertinate tokius gudrius bandymus suvaržyti akademinę laisvę? Kita vertus, nors plačiai Daug metų tyrinėjate radikalių politinių jėgų ir eks- reklamuota ir atkakliai diegta „politinio korektišku- tremizmo iškilimą Europoje. Kokios priežastys lėmė, mo“ doktrina žlugo, ar tai taps pamoka ateičiai? kad sustiprėjo politinis radikalizmas? Ar ateityje jis Be abejo, akademijai žodžio laisvė yra dar svar- dar labiau įsigalės? Kokį poveikį šiems procesams daro besnė, vis dėlto jaučiuosi nejaukiai, kai kalbama apie islamofobija ir kitos socialinės baimės formos? specifinių grupių specifines laisves. Nemanau, kad Nepaisant žiniasklaidos prognozių, per pastaruo- akademikai ar politikai turėtų turėti daugiau žodžio sius tris dešimtmečius kraštutinioji dešinė išaugo ne laisvės negu „šiaip žmonės“, nes tai sukuria teisių itin smarkiai. Rinkėjų parama kraštutinėms dešinio- ir iš jų išplaukiančių galių nelygybę. Reikia visiems sioms partijoms Europoje kiekvieną dešimtmetį pa- užtikrinti visapusišką žodžio laisvę! Į politinio ko- didėja vidutiniškai vienu procentu arba dviem, kaip rektiškumo žlugimą žvelgiant bendriau, kyla rimtų atsitiko 9-ajame dešimtmetyje. Per paskutinį XX a. abejonių, ar JAV ir Europos universitetams pavyko dešimtmetį jos vidutiniškai pelnė penkis, per pirmąjį šiuo klausimu pasiekti kokį nors sutarimą. Universi- XXI a. dešimtmetį – šešis, o per pastaruosius euro- tetuose iki šiol vyksta nuožmi kova su žodžio laisve pinius rinkimus – septynis proc. rinkėjų balsų. Kas ir nepatogiomis nuomonėmis, ypač tais atvejais, kai iš tikrųjų pasikeitė – tai sėkmės lygmuo, nes nemažai svarstomi religijos, pirmiausia islamo, arba Izraelio radikalų pateko į politinį elitą. Europoje yra keletas (tiek už, tiek prieš) klausimai. Nors teisinis spaudi- kraštutinių dešiniųjų partijų, kurios savo šalyse gavo mas veikiausiai jau nėra toks didelis, autocenzūros daugiau kaip 20 proc. rinkėjų balsų, – tai Austrijos esama per akis, mat žmonės bijo prarasti ilgalaikius laisvės partija (FPO), Prancūzijos nacionalinis fron- kontraktus, karjeros galimybes ir t. t. Turint galvoje tas (FN), Vengrijos Jobbik ir Šveicarijos liaudies par- respublikonų išpuolį prieš „liberalius akademikus“, tija (SVP). Be to, nuo 10 iki 20 proc. balsų pritrau-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 kia Danijos liaudies partija ir Švedijos demokratai. nedaug kuo skiriasi nuo tradicinių, nes demokrati- Daugelyje šalių kraštutinės dešiniosios partijos labai jos atžvilgiu jų vaidmuo ganėtinai neutralus. Politi- mažos arba jų išvis nėra, kaip antai didžiojoje Rytų niams veikėjams taikyti „žiniasklaidos“ koncepciją Europos dalyje. Tai nereiškia, kad kraštutinės deši- beprasmiška, nes jai būdingas individualių veiksnių nės ideologija – vietiškumas, autoritarizmas ir popu- perteklius, o nuomonių ir veiksmų įvairovė yra tie- lizmas – nėra plačiai paplitusi. Tiesa, sunku pasakyti, siog pribloškianti. Kiekvienas socialinis tarpininkas kaip sparčiai ji plečiasi, ar tapo gerokai patrauklesnė gali atlikti tiek pozityvų, tiek negatyvų vaidmenį. žmonėms, turintiems panašių polinkių. Geras tokio Pavyzdžiui, Veidaknygė arba Twitter jau įrodė tu- požiūrio, kuris siejamas su kraštutine dešine, bet rinčios fenomenalią galią informuoti ir mobilizuoti peržengia jos ribas, pavyzdys yra islamofobija. Žmo- žmones (pradedant Tahiro aikšte, baigiant JeSuis- nės balsuoja už radikalus, atsižvelgdami ir į kitus, Charlie). Tačiau tuo pat metu didelę dalį „aktyvu- tarkime, socioekonominius klausimus, tokius kaip mo“ jos redukavo iki „man ši istorija patinka arba nedarbo mažinimas, o ne vien todėl, kad nepritaria ne“, užuot išvedusios žmones į gatves ar bandžiusios tam, kaip islamofobiją vertina daugelis pagrindinei sukelti kokį nors politinį atsaką. srovei priklausančių (dešiniųjų) partijų. Teigiate, kad nacionalinėms demokratijoms ir eu- 8-ajame dešimtmetyje Vakarų, ypač Jungtinių Vals- ropinei integracijai rimtą grėsmę kelia „apsišvietęs tijų, kultūros kritikai nemažai rašė apie visuomenės europietiškumas“, – taip vadinate sąmoningą tolesnės „smegenų plovimo“ technologijas. Šiandien, įsigalėjus eurointegracijos politiką, kurią vykdo nacionalinės naujoms medijoms, politinis elitas turi dar daugiau vyriausybės, jau nebeturėdamos didžiosios dalies savo galimybių kontroliuoti visuomenės nuomonę, kad piliečių paramos. Ar Europos elitai suvokia pavojus, išsaugotų status quo. O gal priešingai – šiuolaikinės kuriuos kelia tokia priverstinė integracija, ir yra pasi- medijos yra puikus instrumentas demokratijai plėsti ir rengę su jais susidoroti? užtikrinti? Jeigu taip, tada vertėtų aptarti, ar tinkamai Esminį pavojų kelia didėjantis atotrūkis tarp Eu- jomis naudojamės, kad įtvirtintume demokratiją? ropos elitų ir gyventojų. Šis atotrūkis atspindi ne tik Nėra jokios abejonės, kad šiandien politiniams skirtingus politinius pasirinkimus, jis susijęs ir su elitams yra kur kas sunkiau kontroliuoti žiniasklai- moraline laikysena, o tuo puikiai gali pasinaudoti dą, negu buvo prieš du ar tris dešimtmečius. Taip populistai, – esą visas „elitas“ korumpuotas ir žlugdo susiklostė ne vien dėl interneto, bet ir dėl tradici- „žmonių“ teisę pasirinkti. Europos elitų problema nės žiniasklaidos pokyčių, įvykusių kiek anksčiau. ta, kad visi jie – politikai, biurokratai, verslininkai, Laikraščiai tapo labiau nepriklausomi nuo politinių žurnalistai – europinę politiką ilgai vykdė be viešų partijų ir socialinių sąjūdžių, valstybinis radijas ir diskusijų, neatsiklausdami visuomenės nuomonės. TV turi varžytis su komerciniu radiju ir TV. Inter- Iki Mastrichto sutarties buvo galima remtis „leistinu netas sugriovė informacijos monopolį, anksčiau konsensusu“, nes žmonės numanomai rėmė proeu- priklausiusį žiniasklaidai, o politiniai elitai, ypač ropietišką elitų kursą. Pasirašius Mastrichto sutartį, tie, kurių politinė darbotvarkė labai griežta, jau ne- šis konsensusas ėmė silpnėti, o ištikus ekonominei beįstengia kontroliuoti viso žinių srauto. Taigi ap- krizei, apskritai sunyko. Šiandien proeuropietiško saugoti ką nors, kad neprasiskverbtų į viešumą, tapo požiūrio laikosi, kitaip tariant, pozityviai ES vertina beveik neįmanoma. Kita vertus, nors dabar yra tiek ir nori toliau gilinti integraciją europiečių mažuma. daug informacijos, bet ji nepasiekia žmonių, nes pa- Dauguma nesidžiaugia dabartine ES ir nenori, kad prasčiausiai neturime nei laiko, nei energijos ja do- ji toliau plėstųsi, yra nusiteikę žengti keletą žingsnių mėtis. Manau, socialiniai tinklai, naujosios medijos atgal, netgi neapgailestautų, jeigu ji nustotų egzista-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 9 vusi (bent jau nepritaria, kad jų šalis priklausytų ES). Liberalioji demokratija tapo pernelyg libera- Teoriškai tai turėtų baigtis „nesantaikos įtampa“, ta- li ir per mažai demokratiška – čia mano nuomonė čiau rimtesnių nesutarimų dėl proeuropietiškos eli- sutampa su kai kurių populistų požiūriu. 7-uoju ir to politikos praktiškai nekyla. Tą paaiškinti galima 8-uoju dešimtmečiais kairieji sprendė įvairius klau- paprastai – nors europiniai elitai iki šiol yra įsikibę simus, nutoldami nuo demokratijos, t. y. nuo elekto- į fundamentalią Europos integraciją ir toliau vykdo rato daugumos, ir pereidami į teisės sritį, pavyzdžiui, proeuropietišką politiką, tačiau dabar ji pridengta mažumų teises pavedė ginti teismams. O dešinieji ekonomine ir organizacine „neišvengiamybe“. Antai tą patį padarė, ekonomikos klausimus perleisdami apribotas Europos Parlamentas, nes atstovus į jį siun- spręsti tokioms nedemokratiškoms institucijoms čia jau ne penkiolika, bet dvidešimt aštuonios valsty- kaip pusiau savarankiškos nevyriausybinės orga- bės narės. Toliaregiškai įsteigta „bankų sąjunga“, esą nizacijos ir centriniai bankai. Nepaisant to, toliau padėsianti įveikti ekonominę krizę. Nors panikieriai tvirtinama, kad gyvename demokratijos sąlygomis, perspėja, kad tarp europinių elitų įsigalės „ekstre- kai esminius klausimus sprendžia dauguma, nors iš mistai“ ir „antieuropiečiai“, nemanau, kad kas nors, tikrųjų tų klausimų liūto dalis jau seniai atsidūrusi pradedant buvusiu ES prezidentu Van Rompuy’u, kitapus demokratijos valdų – monetarinę politiką baigiant dabartiniu Europos Komisijos pirmininku nustato Centrinis bankas, išradingai apribodamas Junckeriu, iš tikrųjų supranta, kaip fundamentaliai galimybę priimti socioekonominius sprendimus, o pasikeitė viešoji nuomonė Europos Sąjungos atžvil- fundamentalią diskusiją dėl integracijos griežtai re- giu. Panašu, kad daugelis įsivaizduoja, esą tai susiję guliuoja įstatymai, kuriuos gina nacionaliniai ir eu- su ekonomine krize, o kai ši bus įveikta, nepasiten- ropiniai teismai. Trečia, dominuojančios partijos jau kinimas išnyks. Aš rimtai tuo abejoju ir manau, kad nebeturi ideologinių atsakymų į daugelį svarbiausių euroskepticizmas niekur neišgaruos. šiandieninės politikos klausimų – turiu omenyje multikultūriškumą, nelygybę, europinę integraciją. Pabaigai bendresnio pobūdžio klausimas – ką ma- Trečiojo kelio ideologija lėmė, kad kairė tapo de- note apie demokratijos ateitį Europoje? Turiu omenyje šinės šešėliu, o dešinė turėtą hegemoniją prarado, dabartines socialines ir politines įtampas, pavyzdžiui, žlugus neoliberalizmui. Tad skamba tik du balsai – didėjantį radikalizmą, atgijusią „civilizacijų susidūri- tylesnis (žaliųjų) ir skardesnis (kraštutinių dešinių- mo“ šmėklą… Ar laukia ir demokratijos nuosmukis, o jų). Abu kartu jie atstovauja Europos gyventojų ma- gal priešingai – negandos tik sustiprins europinę de- žumai – nuo 5 iki 25 proc. geriausiu atveju. Didžioji mokratiją, padidins jos imunitetą? dauguma europiečių žvalgosi į tradicines partijas Pirmiausia, netikiu, kad egzistuoja „civilizaci- ar atsirandančias naujas jėgas, kurios priklauso pa- jų susidūrimas“, suprantamas taip, esą dvi kultūros grindinei srovei, dažniausiai susidurdami su grynai fundamentali(stišk)ai varžosi viena su kita. Funda- „pragmatiškais“ sprendimais arba girdėdami vien mentalistų netrūksta nė vienai civilizacijai, o konf- „kraštutinės dešinės atspalvio“ diskursą. O politika liktai vyksta viduje, bet ne išorėje. Antra, esu pesi- iš esmės nesikeičia, išlaiko senąsias kryptis ir struk- mistas ir netikiu, kad gebėsime demokratizuotis taip tūras, nors visi pagrindinės srovės politikai skelbia, esmingai, kaip buvo viliamasi socialdemokratinės esą jos visos žlugo. Štai šis sparčiai didėjantis atotrū- demokratijos aukso amžiuje, kalbu apie 7-ąjį ir 8-ąjį kis tarp radikalėjančios retorikos ir pagrindinei sro- dešimtmečius. Nemanau, kad dėl europinės demo- vei priklausančios politikos kelia didžiausią grėsmę kratijos silpnėjimo reikėtų kaltinti globalizaciją, nes gyvai europietiškai demokratijai. ši sąvoka, būdama pernelyg plati ir miglota, vargu ar pagelbės atlikti empirinę analizę. Dėkoju už pokalbį.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Modernaus pasaulio neišgelbės nei greitis, nei skaitmeninė narsa

Su Kennethu Framptonu kalbasi Almantas Samalavičius

Kennethas Framptonas, britų architektas, tarptautiniu mastu pripažintas architektūros teoretikas ir kritikas, baigė Guildfordo meno mokyklą ir Architektūros asociacijos Architektūros mokyklą. Dėstė Princetono universitete (JAV), Bartletto architektūros mokykloje (Anglija). Kolumbijos universiteto Niujorke profesorius. Nuo 1972 m. yra Niujorko Architektūros ir urbanistikos instituto narys. Jo veikalai, skirti architektūros istorijai ir kritikai, verčiami į daugelį pasaulio kalbų ir daro di- delę įtaką šiuolaikinės kritikos diskursams: „Modernioji architektūra: kritiška istorija“ (1980), „Tektoninės kultūros studijos“ (1995), „Triūsas, darbai ir architektūra“ (2002), „Penki Šiaurės Amerikos architektai: Kennetho Framptono antologija“ (2012), monografijos apie Le Corbusier, Aivaro Siza’os, Richardo Meierio, kitų iškilių architektų kūrybą. Naujausia knyga – „Moderniosios architektūros genealogija“ (2015). Be to, Kennethas Framptonas yra pasaulyje gerai žinomos, perspektyvios ir palankiai vertinamos „kritiško regionalizmo“ koncepcijos kūrėjas. Ją ir pasibaisėtiną totalios „modernizacijos“ barbarizmą aptarėme šiame interviu.

lmantas Samalavičius. Knygos „Modernioji Kokią įtaką visa tai daro architektūros santykiui su Aarchitektūra: kritiška istorija“ įvade rašote, kad miestu? Ar miestų planuotojai, architektai turi nors architektūros raidą ir jos poveikį miestui „lėmė ne tik šiokią tokią laisvę aplinkoje, kuri, viena vertus, yra techniniai šios srities metodai, bet ir už jos ribų esan- chaotiška, antra vertus, ribojanti ir reglamentuojanti? čios produktyviosios jėgos“. Ko gero, nebūtų pernelyg Ar šiuolaikinė urbanistika atsispirs vartotojų visuo- drąsu teigti, kad miestas kaip koherentiška ir estetiškai menės užgaidoms? prasminga vieta nustojo egzistavęs (kad ir ką manytu- Kenneth Frampton. Visi septyni jūsų pateikti klau- me apie jo būklę ankstesniais laikais) dėl milžiniško ir simai iš esmės yra vienas ilgas klausimas su skirtingo- toliau stiprėjančio rinkos, ypač nekilnojamojo turto ir mis moduliacijomis. „Urbanistinis projektavimas jau statybų industrijos, jėgų spaudimo, daug lėmė ir var- nebeįmanomas“, – prieš kurį laiką sakė Jeanas Nouve- totojiškas mentalitetas, ir globali socialinė inžinerija. lis. Akivaizdu, o tai ir implikuoja pirmas jūsų klausi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 11 mas, kad dėl nežaboto konsumerizmo ir globalizuoto Kalbant bendriau, urbanistinis planavimas Jungtinėse kapitalizmo miestų statyba darosi vis sudėtingesnė, o Valstijose jau seniai redukuotas iki autotransporto inf- jų priežiūrą sunku, jei apskritai įmanoma, užtikrinti. rastruktūros ir žemės panaudos administravimo. Jung- Miesas van der Rohe 6-ojo dešimtmečio pradžioje labai tinėje Karalystėje, kur paskutinis naujas miestas Milton įžvalgiai pareiškė: „Daugiau nebegalime statyti supla- Keinsas buvo inauguruotas 1972 m., miesto kaip viešo- nuotų miestų, nes jie driekiasi kaip miškai ir mums teks jo gėrio idėja jau palaidota ir užleido vietą automobilių išmokti gyventi džiunglėse, netgi įvaldyti tokio gyve- transporto skatinamam priemiestėjimui. Tai atspindi nimo meną.“ O svarstydamas, ar egzistuoja koks nors Melvino Webberio „Urbanistinių struktūrų tyrimai“ vaistas, kuris pagelbėtų esamomis sąlygomis, pagalvoju (1968) su iškalbingais idealais, aukštinančiais „bendruo- apie kai kurias Europos, ypač Skandinavijos, sostines. menę be giminiškų ryšių“ ir „nevietines urbanistines Jos rodo, kad, nepaisant nepalankių aplinkybių, atsi- valdas“. Šiuo požiūriu pralaimėjimo liudijimu laikyčiau randa jėgų, kurioms rūpi išsaugoti miestus. Pavyzdžiui, tai, kad Milton Keinsas pastatytas tuo metu, kai galuti- Helsinkis iki šiol išvengė nuolatos gresiančio pavojaus, nai atmestas įstabus naujo Huko miesto projektas. Aki- kad dangaus linija bus užstatyta aukštybiniais statiniais. vaizdu, kad tebesitęsiantis priemiestėjimas iš esmės yra Tą patį galima pasakyti ir apie kitas Šiaurės šalių sosti- gerai apgalvotas naftos kompanijų, automobilių pramo- nes, kaip antai Stokholmą, Oslą ir Kopenhagą. nės, būsto paskolų sistemos, vietinių statybos taisyklių ir būstų statybos industrijos kartu su stambiaisiais viso kontinento pre- kybos tinklais sąmokslas, bet apie jį viešai nekalbama. Šį ekologijos atžvilgiu „galutinį žaidimą“ prieš daugelį metų išpranašavo Henry- kas Skolimowskis puikioje savo knygelėje „Ekofilosofija“ (1972). Klausiate manęs, ar įmanoma ištrūkti iš užburto rato? Vienin- telė viltis, mano nuomone, yra kvazisocialistinio racionalumo pakartotinis atsiradimas, katego- riškas vėlyvojo kapitalizmo atme- timas arba tokia latentinė revo- liucija, kokia vyksta šiuolaikinės Graikijos politikoje. Tačiau vargu ar tai įmanoma. Antai Slavojus Ži- žekas neseniai pareiškė: „Pasaulio pabaigą įsivaizduoti yra lengviau negu kapitalizmo baigtį.“

Didžioji dauguma architektų ir architektūros teoretikų, kuriuos galima vadinti modernistais arba Milton Keinsas architektūros avangardistais, tei-

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 gė, kad naujajai epochai, vadinamajam Mašinų amžiui, Akivaizdu, kad modernusis architektūros ir urba- būtinai reikia išraiškos, adekvačios unikaliai jo zeitgeist, nistikos projektas neatsiejamas nuo socializmo, ne- ir kad tokią galima suteikti tik pasitelkus inžineriją, pa- svarbu, ar tai iš tikrųjų revoliucingas komunizmas, ar žangiausias technologijas, chemines medžiagas, o tradici- 1945–1965 m. pokarinis Europos neosocializmas. Šis nių žinių, patirties ir panašaus „balasto“ reikėtų atsisakyti socialistinis kitoniškumas išnyko po to, kai 1989 m. socialinės ir estetinės pažangos labui. Dabar, kai požiūris griuvo Berlyno siena. JAV kapitalizmo, kuris pats save į pažangą tapo mažų mažiausiai dviprasmiškas ir prieš- pasveikino su pergale Šaltajame kare, triumfas, mano taringas, ar neturėtų būti permąstytas modernizmo, kaip akimis žvelgiant, – tai Pyro pergalė tuo atžvilgiu, kad dominuojančios ideologijos ir estetinės doktrinos, pavel- visiems laikams buvo eliminuotas balansui reikalingas das? Galbūt tai, kas vadinama radikaliu modernizmu, vis „kitoniškumo“ principas. 1945–1965 m. pasauliui tei- dėlto galėtų įgyti mažiau indoktrinuotas formas? kė vilties „nesilygiuojančios“ šalys, turiu galvoje Tito Modernizmas urbanistiniu požiūriu niekada nebuvo Jugoslaviją, Nehru Indiją ir t. t. Naujų miestų sąjūdžiai monolitiškas, kaip galima spręsti iš įvairių urbanistinių Europoje, pirmiausia Jungtinėje Karalystėje, Švedijo- modelių, pateikiamų jo vardu. Imkime, pavyzdžiui, je ir Suomijoje, 1945–1965 metų laikotarpiu buvo, be Auguste’o Perret Havrą, perimetrinį Raudonosios Vie- jokios abejonės, pozityvi neosocializmo pasekmė. Šie nos kvartalo užstatymą, Veimaro respublikos Siedlun- modeliai galėtų turėti tam tikrą vertę, jei gebėtume geną, Berlage’o parengtą pietinio Amsterdamo planą, įveikti šiandieninį agresyvų konsumerizmą. įgyvendintą per pirmuosius tris XX a. dešimtmečius… Net Le Corbusier savo Šiuolaikinį miestą (1922) grin- Praėjusiame amžiuje kaip viena galingiausių doktri- dė tęstiniu gatvės formavimu ir perimetriniu kvartalo nų reiškėsi funkcionalizmas, atsiradęs kartu su archi- užstatymu. Arba pažvelkime į Ateljė 5, įkurtą 6-ojo tektūros modernizmu ir įgavęs daug įvairių pavidalų. dešimtmečio pabaigoje šveicarų modernistų neokor- Ar pastebite naujų jo pasireiškimų tiek mąstyme, tiek biuzjeristų, kurių reputaciją kone per vieną naktį įtvir- praktikoje? Kaip funkcionalistinės nuostatos paveikė tino 1960 m. įgyvendintas Siedlung Halenas – tirštai architektūros raidą? Koks jų ryšys su šiuolaikiniu kon- apgyventos vietovės modelis su daugiausia neaukštais sumerizmu, jo įtaka architektūrai ir miestokūrai? statiniais [turimas omenyje gyvenamųjų namų rajonas Jei funkcionalizmu vadinsime negailestingą ins- Šveicarijoje, prie Berno, – A. S.]. Tai buvo pavyzdinis trumentiškumą, tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant modernistinis projektas ištisus penkiasdešimt metų. vien pelno maksimizacijos ir nieko daugiau, tada jis Tenka pripažinti, kad jis nėra visiškai urbanistinis, ta- neabejotinai yra visais atžvilgiais negatyvi koncep- čiau ir ne priemiestinis. cija, tarnaujanti konsumerizmui. Jei funkcionalizmu laikysime realiai įgyvendinamus, protingus aktualių Daugiau kaip šimtmetį modernioji architektūra projektavimo ir aplinkosaugos problemų sprendi- buvo susijusi su gerokai senesne utopinio mąstymo mus, ar turėsime pagrindą laikyti jį atžangos veiks- ir planavimo tradicija, kurios šaknys siekia senovės niu? Ši sąvoka, vartojama apibrėžti būtent tokiam Graikiją. Tarp praėjusio amžiaus architektų vizionie- turiniui, aprėptų pačią architektų išsilavinimo esmę. rių, miestų planuotojų ir projektuotojų buvo itin po- puliarios utopinės architektūros ir miestokūros idėjos Kai kalbame apie modernizmo paveldą, neišven- netgi po to, kai žlugo utopijomis grindžiami politiniai giamai nusidriekia Le Corbusier šešėlis. Prancūzų ar- režimai. Kaip vertinate šį, tokį prieštaringą paveldą? chitektas, nors įgyvendino labai nedaug urbanistinių Ar jis tebeturi gyvybinį potencialą? O gal vertėtų jį vi- savo projektų, darė ir (kaip teigia kai kurie kritikai) siems laikams padėti į bibliotekų lentynas, kur saugo- iki šiol daro didelę įtaką, nes jo idėjas naujoms archi- mos įvairių epochų mentalinės keistenybės? tektų kartoms įskiepijo bendražygiai iš CIAMO (ypač

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 13 Sigfriedas Giedionas). Ką manote apie šį mentalinį įsitikinimu, nenuneigia kultūrinės ir politinės jos paveldą? reikšmės. Šiandien architektūros ir urbanistikos plo- Le Corbusier – ypač dažnai šmeižiama figūra. Kaip tmėje tai vienintelis likęs „kitas“ principas kaip ats- galima asmenį, pasižymėjusį tokiais akivaizdžiais gabu- vara pagrindinei srovei. Galima prisiminti Clemen- mais, išskirtiniu protu ir gera valia, kaltinti nejautrumu, to Greenbergo 1939 m. parašytą esė „Avangardas ir kitų kvailinimu, man sunkiai suvokiama. Nuostabi Ville kičas“ – jis tvirtino, kad bet koks kokybiškas menas Radieuse vizija nebuvo įgyvendinta todėl, kad neatsira- veikia kaip „kontrolinė palaikomoji operacija“. do iš esmės utopiška socialistinė nekonsumeristinė vi- Pažvelgus į šiuolaikines globalias statybas pasaulio suomenė. Galima tvirtinti, kad vaidmuo, kurį jis skyrė mastu, totalios „modernizacijos“ (sic!) barbarizmas automobiliams, iš tikrųjų akivaizdi klaida, tačiau kitais yra pasibaisėtinas. Toli neieškant pavyzdžių, galima atžvilgiais transatlantinių jo unites d’habitation, iškilu- priminti negailestingą Londono suniokojimą, kuris sių žalumos jūroje, vizija išlieka geidžiamas tikslas – tai įvykdytas, pasitelkus perimetrinį užstatymą pra- miesto-sodo idealas, ruris in urb. Taip pat derėtų pripa- bangiais daugiaaukščiais, dabar juosiančiais miestą žinti: po Antrojo pasaulinio karo Le Corbusier susivokė, iš visų pusių. Tačiau tuo pat metu visame pasaulyje kad švytinti „balta“ vizija yra utopija, kurios neįmanoma esama kritiškų (jei neieškosime kitos sąvokos) ar- realizuoti, ir pasuko „egzistencialistiškesnio“ požiūrio į chitektų regionalistų, kuriančių kas antrą išskirtinai realybę keliu. Jau pačioje 4-ojo dešimtmečio pradžioje jautrų aplinkai, kokybišką statinį. nutolo nuo purizmo. Neaukšti gyvenamieji kvartalai, kuriuos jis suprojektavo Marlino kyšuliui 1948 m., nea- Tradicionalizmas, namudinės architektūros plėtra ir bejotinai tapo pavyzdžiu Siedlung Halenui, Ateljė 5 su- panašios koncepcijos dažnai pateikiamos kaip alternaty- kurtam 1960 m., o tai lyg ir uždaro ratą. Ar Le Corbusier va, padėsianti susidoroti su urbanistinės plėtros proble- pasaulėžiūra daro poveikį dabartinei urbanistinei vaiz- momis. Ar tarp jų įžvelgiate rimtą, perspektyvią atsvarą duotei? Mano nuomone, labai menką, deja. modernistinei ideologijai, kuri kartu su globalizacija gilina vidinius šiuolaikinės globalios socialinės sistemos Reaguodamas į kai kurias esmingiausias mūsų laikų prieštaravimus, sukelia ekonomines krizes? architektūros ir urbanistikos problemas, iškėlėte kritiš- Tą puikiai suformulavo Paulis Ricoeuras įstabio- ko regionalizmo koncepciją. Suvokiu tai kaip atoveiks- je 1963 m. esė „Universali civilizacija ir nacionalinės mį globaliu mastu įsigalėjusiam Tarptautiniam stiliui. kultūros“. Darau aliuziją į jo klausimą „Kaip tapti mo- Aibė jo avatarų pasistengė suvienodinti architektūros ir derniems ir sugrįžti prie ištakų“. Šiuo požiūriu derėtų miestų vaizdinius visame pasaulyje. Manyčiau, kritiš- susigyventi su tuo, ką labai skirtingais žodžiais patarė kas regionalizmas ­– tai sveikos nuovokos diktuojama Aldo Van Eyckas ir Arnoldas Gehlenas, aiškindami, alternatyva tendencijoms, jau užtraukusioms globalaus kad nėra tokio dalyko kaip „pažanga“, ypač šiais laikais, masto urbanistines nelaimes. Gal išsivadėjus globaliza- kuriuos Gehlenas pavadino postistoriniais. Šiuo atžvil- cijos patosui, tokio pobūdžio alternatyvos, kaip Jūsų giu mums kaip rūšiai būtina suvokti, kad įžengėme į vizija, įgis daugiau šalininkų, nusivylusių pastaraisiais tokį entropišką istorinį laikotarpį, kai, priešingai negu dešimtmečiais vykstančia urbanistine plėtra? teigia tie, kurie infantiliai puoselėja nesibaigiančio to- Akivaizdžiai priverstinis globalizuoto konsume- bulėjimo (t. y. pažangos) iliuzijas, mūsų akyse vyksta ristinio kapitalizmo poveikis (nepaisant moksliškai modernaus pasaulio žlugimas, nepaisant didėjančio pagrįstų duomenų, įrodančių, kad žmonės kaip rū- greičio ir skaitmeninės narsos. Tai liudija tokia gausybė šis naikina ne tik planetą, bet ir save pačius) verčia indikatorių, kad vargu ar verta juos visus čia vardyti. pripažinti: pakankamai kokybiška kritiška architek- tūra gali būti tik ariergardo operacija, nors tai, mano Dėkoju už pokalbį.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Marlowe Hood

Klimato kaita. akimirka, kai teks sušukti: „O, velnias!“

Marlowe Hoodas, naujienų agentūros AFP sveikatos ir aplinkosaugos korespondentas 2007–2012 m., pernai, kai pasaulio lyderiai rinkosi Niujorke aptarti su klimato poky- čiais susijusių problemų, pateikė savo apmąstymus, kaip blogai viskas gali baigtis.

Godzila atlieka savo darbelius. AFP / Yoshikazu Tsuno nuotrauka

aryžius. 2014 m. rugsėjo 22 d. Kad susisteminčiau „O, velnias!“ akimirką, kai žiauri nelaimė visu savo svo- Pir parengčiau spaudai penkerius metus savo rinktą riu užguls planetą, grasindama ją sunaikinti, ir tai jau informaciją apie gripo pandemijas, paslaptingas suba- vyksta, nepaisant instinktyvaus mūsų nenoro mąstyti tomines daleles ir sparčiai tirpstančius ledynus, prireikė apie Pabaigą. daugiau negu dvejų metų. O dabar norėčiau padėkoti Mane, skeptiką iš prigimties ir pagal išsilavinimą, Godzilai (kartu ir šio filmo kritikams) už idėją, padėju- šis jausmas kaip perkūnas iš giedro dangaus pirmą- sią viskam atsistoti į savo vietas. kart nusmelkė, kai kalbėjausi su garsiais mokslinin- Dar prieš baigdamas taip ilgai brandintą apibendri- kais, kurių buvo paprašyta 2009 m. Oksfordo kon- nimą, nujaučiau, kad trečdalį mano gulbės giesmės su- ferencijai parengti pranešimą, kaip jie įsivaizduoja darys mokslas, trečdalį – sveikata… ir 100 proc. – kli- pasaulį, jei vidutinė oro temperatūra planetoje pa- mato kaita. Bent jau taip atrodė, kai savo kailiu pajutau, kiltų keturiais laipsniais pagal Celsijų. Mokslininkai ką norėjo pasakyti australų filosofas ir klimato kaitos nupiešė neapsakomai niūrų vaizdą: karai dėl geria- tyrinėtojas Clive’as Hamiltonas, knygos „Requiem rū- mojo vandens, šimtai milijonų klimato pabėgėlių, šiai“ (Requiem for a Species) autorius, kalbėdamas apie ligų antplūdis, masinis badas… (Dabar klimato atši-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 15 gyvenantiems žmonėms ir jų auginamam der- liui. Pasisveikinkime su uraganais, su kuriais palygintas „Sandy’s“ atrodys paprasčiausias vandenyno potvynis vėjuotą dieną. (Klimato pokyčiai įgyvendins savotišką teisingumą – visa Florida ims badauti dėl pajūryje vykdytos beatodairiškos plėtros.) Ar tai atsitiks per vie- ną, ar per tris šimtmečius, nėra itin svarbu, nes laiko prisitaikyti vis tiek nepakaks. Ir čia tik vienas iš daugybės kataklizmų, kurie įvyksta automatiškai ir grėsmingai ardo cheminį balansą, kurį mokslininkai va- dina Žemės sistema. Kitas pavyzdys – tai mil- žiniškas anglies kiekis (kelis kartus didesnis, Audringa jūra Antofagastoje. Čilė. 2013 m. liepos 4 d. AFP / Jorge’s Jaro nuotrauka negu per visą industrinę erą buvo į atmosferą išmesta anglies dvideginio). Ji, įgavusi meta- limas 4º C iki amžiaus pabaigos laikomas jau „tarpi- no dujų pavidalą, palaidota amžinojo įšalo (akiplėšiškai niu“ scenarijumi, t. y. klimatas šils kiek mažiau arba klaidinantis apibūdinimas) žemėje – Sibire ir Kanadoje. kiek daugiau.) Subarktiniuose regionuose temperatūrai kylant dvigu- Bet labiausiai šiurpina tai, kad pragaro šunis pririšti bai greičiau negu pasaulio vidurkis, šių nuodingų dujų prie pasaitėlio gali būti jau per vėlu. Kitaip tariant, kas bus, veržimasis į paviršių jau prasidėjo ir nuo tam tikros ri- jei toks klimato kaitos košmaras pasirodys esąs ne perdė- bos sustabdyti šio proceso bus nebeįmanoma. ta atsargiųjų fantazija, bet žiauri realybė, kurios link lekia Baisiausia, kad galbūt jau peržengėme pavojingą linksmai nusiteikusi žmonija? Mokslininkams ramiai ribą, tiesiog to dar nežinome. miegoti iš tikrųjų neleidžia (mačiau, kaip vienas iš jų, kal- Ar yra šansų, kad visa tai neįvyks? Be abejo. Egzistuo- bėdamas apie tai, apsipylė ašaromis) pamatuota tikimybė, ja tikimybė, kad saulė sprogs man dar nebaigus rašyti kad kvailiojimas su planetos termostatu galutinai suardys šio sakinio. (Tfu, mažai betrūko.) Turiu omenyje tiki- gamtinių jėgų pusiausvyrą ir tada reliatyviu akies mirks- mybių apskaičiavimą, kuriuo remdamiesi mokslininkai niu Žemė pavirs kur kas mažiau palankia vieta gyventi kalba apie ateitį. Bet pasidomėjus atliktais tyrimais ir tokiai „jautriapėdžių“ padermei, kokiai priklausome. pasiklausius, ką sako ekspertai, aiškėja, kad prognozės Apie ką aš kalbu? Neseniai buvo ištirta,1 kad, pa- tokios pat niūrios kaip giltinė. vyzdžiui, milžiniškas ledo luitas, vadinamas vakariniu Šiuo metu, ko gero, savęs klausiate: „Jeigu viskas taip Antarktidos ledynu [angl. WAIS, – vertėjo pastaba], jau blogai, kodėl aš apie tai girdžiu pirmą kartą?“ pasiekė kritinę ribą, kurią pažeidus, greitėjantis tirps- O gal ir ne pirmą. Galbūt girdėjote naujienas… Bet mas (iš esmės nulemtas šiltėjančio vandenyno) darosi atidžiai nesiklausėte. Savisaugos instinktas suveikia ne- nebesustabdomas, tampa tiek priežastimi, tiek pase- delsiant, kai akis į akį susiduriame su puolančiu raga- kme. Tai reiškia, kad net jeigu rytoj išjungtume visus nosiu ar tipu, kuris mojuoja pistoletu. Tačiau žmonės prietaisus, išskiriančius anglies dvideginį, vakarinis linkę ignoruoti grėsmes, nekeliančias pavojaus čia ir Antarktidos ledynas vis tiek mažės tol, kol pranyks, pa- dabar,2 o klimato kaita priskirtina prie būtent tokių. keldamas jūros lygį keletu metrų. Ko nematau, apie tą nemąstau. (Freudas3 ir evoliucinės Atsisveikinkime su Bangladešu ir kitomis neaukštai virš psichologijos šalininkai4 sutaria bent jau dėl šio daly- jūros lygio iškilusiomis teritorijomis, tarkime „sudie“ ten ko.) Gyventi apimtam Apokalipsės nuojautų yra tam

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 tikra beprotybės forma5 (žiūrėkite: vienišas barz- dočius, dūsaujantis, kad „pabaiga čia pat“). Bet nežinojimas nėra vien jūsų kaltė. Tiek žmo- nės, dirbantys „nuo šiol žaliose“ nevyriausybinė- se organizacijose, tiek didieji teršėjai, tiek klima- tologai – visos šios grupės nenori (dėl skirtingų priežasčių) skelbti aukščiausio lygio pavojaus. Garsiausi klimatologai vis dar suglumę dėl parodomosios nesėkmės, patirtos per viršūnių susitikimą klimato kaitos klausimu Kopenhago- je 2009 m. Jie stengėsi iš visų jėgų, kalbėdami apie „paskutinį šansą“, bet pralaimėjo ir nuo to laiko nedrįsta įkyrėti. Vadinkime tai viščiuko Cypsiaus sindromu. [Kompiuterinės animacijos filmo herojus viščiukas Cypsius tikėjosi išgelbėti gimtąjį miestelį nuo pražūties, tačiau be reikalo sukėlė baisią paniką ir apsijuokė prieš visus gy- ventojus, – vertėjo pastaba.] Paveikslėlis vaizduoja „planetos ribas“ pagal devynias cheminės ir biologinės Žmonės, kurie pelnosi iš veiklos, lemiančios pusiausvyros sistemas, kurios visos kartu sudaro Žemės sistemą. Mokslininkų anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, turi teigimu, žmonija „saugią veiklos ribą“ peržengė mažiausiai trijose iš šių priežasčių menkinti su tuo susijusios grėsmės sistemų – tai klimato kaita, azoto ciklas ir bioįvairovės nykimas. mastą. Jie išleido dideles sumas pinigų, ciniškai siekdami, kad žmonėms būtų kuždama, esą grėsmė Bet egzistuoja (čia pasirodo Godzila) ir trečia prie- yra abejotina ir tolima,6 o nusprendus veikti dabar, žastis, trukdanti matyti ateitį tokią, kokia parodyta kaina būtų neapsakomai didelė. Kai didėjančios kli- filmuose „Pasaulinis karas Z“, „Diena po rytojaus“ ir mato kaitos įrodymai privers net labiausiai užkietėju- „Užkratas“. Tai puikybė. sius skeptikus pripažinti, kad pavojus realiai egzistuoja Originaliame 1954 m. japonų sukurtame filme „Go- čia ir dabar, jie sakys: „Jau vis tiek per vėlu, tad geriau jira“ yra miestą drebinantis radioaktyvus monstras, at- rengtis tam, kas neišvengiama.“7 Tada Didžioji Nafta siradęs dėl naujos žmonių sukurtos technologijos, kuri ir Draugai, kad užtikrintų tolesnį savo verslo klestėji- leidžia valdyti elementariąsias daleles. Atomo suskal- mą, pasiūlys įmantrius techninius sprendimus – įtaisy- dymas tesėjo pažadą sukurti ginklus, padarysiančius ti milijonus mažyčių veidrodžių artimajame kosmose, į galą karams, ir neribotai gaminti energiją, bet galiau- vandenynus berti geležį, o anglies dvideginį sandėliuoti siai paaiškėjo, kad kainos ir naudos santykis yra kur kas požeminėse saugyklose… mažiau patrauklus, nei manyta. Pasak kino kritiko An- Mokslininkai yra kaustomi griežtos profesinės eti- drew O’Heiro, Godzila po šešiasdešimties metų grįžta, kos ir elgesio kultūros. Prognozuodami ateitį ir siūly- kad primintų: bandymai užkariauti gamtą gali turėti dami sprendimus, jie jaučiasi nejaukiai. „Tai ne mano nenumatytų ir labai baisių pasekmių. darbas“, – šimtus kartų girdėjau juos sakant. Savo ruožtu žiniasklaida, sėdama abejones, tik dar labiau Puikybė pasauliniu mastu blogina situaciją, bet mums visiems patinka konku- rencija. O politikams apskritai tereikia prisiminti, kad Tiesą sakant, idėja, kad žmonija gali ir turi palenkti jų rinkėjai – ne ateities kartos… Žemę savo naudai, yra gana nauja. Atsiradusi Apšvietos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 17 Antropocene (žmonių amžiuje), – sako Erle’as Ellisas, Merilando universiteto profesorius. – Gali būti visai neblogai, o gal net geriau. Bet privalome pradėti mąs- tyti kitaip, globaliai, ir prisiimti atsakomybę už Žemę.“ „Prisiimti atsakomybę už Žemę“… Mūsų padermės puikybė turi du aspektus. Pirmiausia patikėjome, kad galime parklupdyti gamtą, išnaudodami ją savo porei- kiams ir norams tenkinti. O kai gavome pakankamai įrodymų, kad nuodijame šeimos šulinį, nesiliaujame tikėję, kad išrasime naują vandens šaltinį. Žaliųjų kovos, trunkančios dešimtmečius, irgi atsklei- epochoje, ji suklestėjo per Pramonės revoliuciją, grin- džia tam tikrą aroganciją. Kai aplinkosaugos aktyvistai džiama įsitikinimu, kad mokslas, technologijos ir švie- reikalauja „saugoti planetą“, iš tikrųjų jie turi omeny timas nutrauks „pakilimų ir nuosmukių“ kartojimąsi, „saugokite žmoniją“. Planetos gelbėti nereikia, gelbėti stumtelės žmoniją aukštyn begalinio progreso spirale. reikia mus. Net jei žmonija visiškai sutrikdys planetoje Įvairiausio sukirpimo XIX a. mąstytojams – nuo Marxo vykstančius cheminius ir biologinius procesus, palai- iki Millio, nuo socialistų iki socialinių darvinistų – at- kančius gyvybę, Žemė, kaip tai įvyko jau ne kartą, pati rodė, kad šiuos pokyčius užtikrins žmonių išradingu- nusistatys naują pusiausvyrą. O žmonių padermei prisi- mas ir įgimtas pranašumas, o iš gamtos jie galės neri- taikyti prie pokyčių gali būti labai nelengva. botai semti išteklius. Pagalvokime apie tai, žvelgdami iš tokio taško: Senovės graikų tragedijoje puikybė – išdidumo ir Dievui(-ams) mūsų kančia gal ir gali rūpėti, bet Gam- savęs pervertinimo mišinys – užsispyrusį protagonistą tai – ne. Tik puikybė neleidžia mums suprasti, kad pasmerkia priešlaikinei mirčiai. Modernioji šios tra- Žemė gali atsikratyti žmonių kaip įkyrių parazitų, leis- gedijos versija yra vaidinama globalioje scenoje, o pa- dama jų vietą užimti kitokiai gyvybės formai. grindinį vaidmenį atlieka žmonija. Progreso, rašomo didžiąja P raide, kultas iš esmės nebuvo kvestionuojamas iki pat XX a. antrosios pusės. Iš anglų k. išvertė Mantas Jonaitis Bet nuo tada visame pasaulyje pradėjo žybsėti raudoni http://blogs.afp.com/correspondent/?post/Ice- pavojaus signalai, šiandien reiškiantys grėsmę pačiam sheets%2C-Godzilla-and-hubris žmonijos išlikimui, – tai masinio nyksmo era, vos šešta per pastaruosius 500 milijonų metų; epidemijos, ku- rių nebepajėgiama suvaldyti antibiotikais, kaip buvo 1 žr. http://www.nasa.gov/press/2014/may/nasa-uci-study-indicates-loss-of- tikėtasi; milžiniški plyšiai, atsiveriantys stratosferoje; west-antarctic-glaciers-appears-unstoppable/#.U7u3M_mSx8E potvynių, audrų, sausrų ir gaisrų dažnėjimas; vandens 2 http://www.nytimes.com/2011/11/15/opinion/brooks-lets-all-feel-supe- lygio kilimas ir vandenynų merdėjimas… rior.html?_r=1& Esame vienintelė gyvūnų rūšis, pirmą kartą Žemės 3 http://www.bartleby.com/282/2.html istorijoje, trunkančioje 4,57 milijardo metų, ne tik 4 http://www.epjournal.net/articles/on-the-compatibility-of-terror-mana- pakeitusi planetos morfologiją, cheminę ir biologinę gement-theory-and-perspectives-on-human-evolution/ pusiausvyrą, bet ir sąmoningai suvokianti savo veiks- 5 http://www.la-fin-du-monde.fr/2011/06/6591/ mus. Pokyčiai, sukelti žmonių veiklos, tokie dideli, kad 6 http://heartland.org/issues/environment daugelis mokslininkų vadina juos naujos geologinės 7 http://www.wsj.com/articles/edward-p-lazear-the-climate-change-agen- eros pradžia. „Mes neįsivaizduojame, kas gali nutikti da-needs-to-adapt-to-reality-1409700618#livefyre-comment

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Odeta Žukauskienė

Vaiduoklių šešėliai: prestižas, privilegijos, dykinėjimo laisvė ir pasekmės kultūrai

lestintis įžymybių kultas ir kolektyvinis narci- tykiai tarp žmonių darosi vis lėkštesni, o egzistenci- Ksizmas socialinį ir kultūrinį gyvenimą veikia kur niame horizonte atsiveria gūdi vertybinė tuštuma. Tai kas labiau, negu įsivaizduojame [ypač Rytų Europoje, daro poveikį visoms sritims, tad šį populiariosios kul- kur kultinės asmenybės pakeitė XX a. prakeiksmą – tūros reiškinį tikrai verta paanalizuoti. asmenybės kultą. Tiesa, Rusijoje, kliedinčioje „Rusų Įžymybių kultūros (celebrity culture) tyrinėjimai pasaulio“ idėja, procesas ir vėl atvirkštinis – nuo kul- XX a. viduryje prasidėjo nuo kino industrijos ana- tinių asmenybių sparčiai slystama prie asmenybės lizės, atskleidusios slaptus mechanizmus, kaip daro- kulto su jam atnašaujamomis aukomis, naujausias to mos „žvaigždės“. Prancūzų filosofas, sociologas Ed- pavyzdys būtų opozicijos lyderio Boriso Nemcovo garas Morinas, 1956 m. paskelbęs knygą Le cinéma nužudymas, – red.]. ou l‘homme imaginaire („Kinas, arba Įsivaizduojamas Dėl populiarumo, dėl reitingų konkuruojantys he- žmogus“), po metų knygoje Les Stars („Žvaigždės“) rojai, be paliovos „kepami“ bulvarinių žurnalų, TV, argumentuotai įrodė, kad kino garsenybės (naujieji kino ir interneto, tampa neatsiejama visuomenės gy- Olimpo dievai) nėra tik pramoginis žavėjimosi objek- venimo dalimi, su jais mėginama derinti įvaizdžius, tas. Jų šlovė ir galia smelkiasi į visas kasdieninio so- požiūrius, poreikius, skonius ir siekius. Vis dėlto ne- ciokultūrinio ir akademinio gyvenimo sritis. pamirškime, kad „žvaigždės“ tėra produktai, greitai Britų feministinės pakraipos kinotyrininkė Laura gaminami ir dar greičiau suvartojami, nes garsenybė- Mulvey 1975 m. straipsnyje Visual Pleasure and Nar- mis tampama ne dėl kokių nors asmeninių nuopelnų, rative Cinema („Vizualinis malonumas ir naratyvinis bet dėl visagalės plačios ir nepaliaujamos reklamos. kinas“) aptarė skopofiliją (malonumą žiūrėti) – tai Gyvenant spalvingų, bet paviršutiniškų „personų“ reiškinys, kartu su vaizdiniu žmogaus demonstravimu, apsuptyje, pasikliaujant vienadiene jų išmintimi, san- vizualinės jo būties sureikšminimu įdiegęs „žvaigž-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 19 džių“ sistemą ir paklojęs šiuolaikinės reginių kultūros sociumo vaizduotės kalve, „kino studijose pagamintos pamatus. 1979 m. pasirodė žymaus kino teoretiko ir „žvaigždės“ kūrė ir formavo visus mūsų fantazmus“. 1 tyrinėtojo Richardo Dyerio knyga Stars, atskleidusi Kino raidos etapą, prasidėjusį maždaug 1980 m., „žvaigždžių“ viešinimo, vaizdinio jų reprezentavimo jie vadina hipermoderniu: būtent tada kino dvasia ryšį su glamūrine kino tikrove. Kiti tyrėjai irgi ėmėsi (estetika ir „žvaigždžių“ kultūros dėsningumai) iš popkultūros ir „žvaigždžių“ sistemos studijų. didelių ir mažų ekranų pradėjo smelktis į žmonių XX a. pabaigoje įžymybių kultūra ir masinis jų gar- kasdienybę. Įsitvirtino reginių ir įžymybių kultas. binimas tapo vienu iš mokslinio tyrimo objektų, pa- Dabar jau visi nori tapti kino kūrėjais ir gyvenimo dedančių suvokti gelmines sociokultūrinių permainų aktoriais. „Kuo mažiau žiūrovų ateina į tamsiąsias priežastis. Analizuojamos ideologijos, skatinančios kino teatrų sales, tuo apima didesnis noras patiems masiškai tiražuoti bulvarinių garsenybių atvaizdus, filmuoti. Atsiranda vis daugiau kino narcisizmo, hi- bandoma nustatyti galios vektorius, pasverti įtaką, pervizualumo, visi trokšta būti matomi.“2 Pasaulis daromą institucijoms, moralės normoms, vertybių „kinematografiškėja“: „Hipermoderni visuomenė ne- hierarchijai, įvairioms politinio, socialinio, kultūri- sąmoningai stebi gyvenimą, tarytum užsidėjusi kino nio gyvenimo sritims. akinius, per kuriuos žvelgia ir į tikrovę. Kinas formuo- Iškilių asmenybių, istorinių veikėjų, juo labiau ja globalų žvilgsnį, nukreiptą į įvairiausias šiuolaiki- šventųjų garbinimas anaiptol nėra naujas reiškinys. nio gyvenimo sferas.“3 Kadaise jie reprezentavo visuomenės idealus ir elge- Įžymybių kultūra vis labiau dominuoja, ypač po sio modelius. Tačiau fenomenas, kai išskirtinis „įžy- to, kai įvairiose šalyse išplito bulvariniai leidiniai mybės“ statusas siejamas ne tiek su asmens nuopel- Žmonės. Beje, popkultūros ir bulvarinės žiniasklai- nais, kiek su jo įvaizdžiu, su nuolatiniu šmėžavimu dos pamėgta sąvoka „žmonės“ yra posakio „pasaulio TV ar kino ekrane, trokštant būti visų matomam ir žmonės“ trumpinys. Tačiau, pasak Nathalie Heinich, atpažįstamam, atsirado tik XX a. Tokį vizualumo re- žvelgiant išsilavinusių visuomenės narių akimis, šie žimą užtikrina didžiulė atvaizdų sklaida ir augantis „išsišokėliai“ turi „liaudiškumo“ ir vulgarumo bruožų, reginių vartojimas. būdingų jų garbintojams, todėl dabarties „išrinktieji“, Walterio Benjamino teigimu, būtent fotografi- priešingai nei ankstesni elitai, iš esmės nesiskiria nuo ja ir kinas atvėrė vartus į naują erą – vaizdų sklai- eilinių žmonių. Garsenybių kultas, tapęs neatsiejama da pasiekė įspūdingų „tikrovės efektų“ ir atsidūrė vizualinės kultūros dalimi, skatina analizuoti ne tik visuomenės dėmesio centre. Guy Debord’as, Jeanas įvaizdžių gamybos principus, bet ir kasdienines jų Baudrillard’as, Roland’as Barthes’as, Régis Debray žiūrėjimo, vartojimo praktikas. Pasak Morino, „kaip analizavo technologinę kino ir televizijos vaizdų pri- karaliai ar dievai, „žvaigždės“ yra priklausomos nuo gimtį, jų suvokimo kaitą, svarstė, kaip paveiks visuo- savo gerbėjų, o šie – nuo „žvaigždžių“.4 Tos „žvaigž- menę aktyvių medijuoto patyrimo formų, fetišizmo dės“ nežiba be vaizdinių reprodukcijų, be masinio jų ir vujarizmo įsiviešpatavimas. dauginimo ir didžiulio vartotojų skaičiaus. Prancūzų filosofas Gilles’is Lipovetsky’s su literatū- Vizualumas, vizualioji kultūra – plačiai vartojami ros ir teatro tyrinėtoju Jeanu Serroy knygose L‘écran terminai, tačiau jų reikšmės nėra aiškiai apibrėžtos, global („Globalusis ekranas“, 2007) ir L‘esthétisation todėl interpretuojamos skirtingai. Vizualinių studijų du monde („Pasaulio estetizacija“, 2013) atskleidė, (Visual Studies) steigėjai Nicholas Mirzoeffas ir Wil- kaip giliai kino dvasia (l’esprit cinéma) ir nuo jos ne- liamas J. T. Mitchellas pripažįsta, kad vizualumas tapo atsiejama „žvaigždžių“ kultūra įsismelkė į kitas gyve- šiuolaikinės kultūros visrakčiu. Knygos „Vizija ir vi- nimo sritis, sukeldamos įvairiausias transformacijas. zualumas“ (Vision and Visuality, 1988) sudarytojas, Autorių teigimu, XX a. viduryje Holivudas tapo tikra amerikiečių meno istorikas ir kritikas Halas Fosteris

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 įžanginiame straipsnyje rašo: „Nors vizija nurodo į būtį ir poveikį socialinei vaizduotei), natūraliai kyla regėjimą kaip fizinį veiksmą, o vizualumas – į reginį klausimai, susiję ne tik su vaizdų prasmėmis ir funk- kaip socialinį įvykį, jie vienas kitam neprieštarauja taip cijomis, bet ir su jų gyvybingumo paslaptimi – kaip smarkiai, kaip gamta ir kultūra: regėjimas yra deter- jie užvaldo žiūrovus, kodėl yra taip godžiai stebimi ir minuotas socialiai ir istoriškai, o reginys susijęs ne tik taip nekritiškai vertinami?8 su kūnu, bet ir su psichika. Vis dėlto jie nėra identiški: Vizualumo terminas vartojamas, nusakant ir vi- šių terminų skirtumas nurodo vizualume slypintį dvily- suomenės kontrolės mechanizmus, galios diskursus, pumą – regėjimo mechanizmus ir istorinę jų techniką, matomų socialinio gyvenimo reiškinių ryšius su ne- žiūrėjimo charakteristikas ir diskursyvinę jų apibrėžtį. matomais, žiūrėjimo ir viešinimo(si) praktikas. Iš ti- Be to, atskleidžia skirtingas matymo perspektyvas – krųjų vizualumas yra dviprasmiškas reiškinys, – ma- kaip yra matoma, kaip leidžiama ar verčiama matyti, siškai tiražuojami vaizdai kuria neautentišką, medijų kaip suvokiamas santykis tarp to, kas regima ir kas ne- sukonstruotą pasaulį, kuris savo ruožtu atsispindi ti- regima. Kiekvienas skopinis režimas savo retorika ir re- krovės veidrodyje. Įžymybių pasaulis, reprezentuoja- prezentacija siekia užmaskuoti šį dvilypumą – daugybę mas ne tiek vardų, kiek „veidų“ (vaizdų), yra integrali visuomeninių reginių paversti viena vyraujančia vizija šiuolaikinės vizualiosios kultūros dalis. Tai vizualumo arba įtvirtinti tam tikrą vaizdų hierarchiją.“5 matrica, apimanti ne tik masinę kultūrą, bet ir kitas Pasak Mirzoeffo, vizualinės kultūros tyrinėjimų politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo sritis. pradininkas yra škotų filosofas, istorikas Thomas Prancūzų sociologė Nathalie Heinich rašo: „Ma- Carlyle’is (1795–1881). XIX a. 4-ajame dešimtmety- siškai dauginami vaizdai suteikia individui reikš- je rašydamas apie britų imperinės kultūros herojus ir mingumo ir skatina pripažinimą/atpažinimą, kuris, jų įsitvirtinimą vaizdiniame naratyve, jis svajojo apie susikūrus tinkamai situacijai, lemia jo pripažinimą/ moraliai nepriekaištingą ir taikų imperializmą, kurio įteisinimą, pripažinimą/garbinimą arba net pripaži- link vestų garbingi asmenys. Deja, modernioji epocha nimą/šlovinimą, jeigu dievinamasis stabas paaukoja Carlyle’io viziją apvertė aukštyn kojomis. Vis dėlto tam visą savo gyvenimą.“9 Medijinis režimas ir mato- rašytojas atskleidė, koks svarbus imperinei kultūrai mumo didinimas užtikrina, kad „spektaklio visuome- yra herojaus vizualizavimas, ritualinis jo pasirodymas nės“ (Guy Debord) herojai taptų žinomi, tai suteikia viešumoje ir dalyvavimas vizualiniame diskurse.6 jiems ne tik išskirtines galimybes, leidžia maudytis Mitchello nuomone, žiūrėjimo praktika, regėjimo šlovės spinduliuose, bet ir duoda finansinę naudą. patirtis, nematomų mechanizmų, kurie valdo vaizdų Tarp garbinamų personažų ir žiūrovų atsiranda asi- funkcionavimą ir matymą, atskleidimas yra pagrin- metrinis ryšys – išskirtines „žvaigždes“ stebi daugy- diniai naujos tarpdalykinės disciplinos tikslai. Vi- bė žmonių, nors tų garsenybių jie visiškai nepažįsta, zualinės kultūros disciplina nesiekia nukonkuruoti nėra su jomis bendravę. Heinich manymu, būtent asi- meno istorijos ar estetikos, bet vis dėlto neapsiriboja metriniai ryšiai lemia žinomų ir nežinomų, viešumo- tik meninės ar nemeninės vaizdo raiškos analize, ty- je matomų ir nematomų žmonių diferenciaciją, kurią rinėja vaizdų prigimtį, jų sklaidą, kasdieninio žiūrė- galima paversti kapitalu. Toks disbalansas ir nelygybė jimo praktiką. Šiuo požiūriu „tiek politinė ir moralinė atveria kapitalo rinką: „Arba daugiau pažįstame kitų panika, tiek euforija, sukeliamos vaizdų ir vadinamų- žmonių, negu esame jų atpažįstami, t. y. priklausome jų vaizdinių medijų“, 7 nėra visiškai naujas vizualinis publikai – žiūrovams ir vartotojams, arba mus pažįs- posūkis. Vizualumo tyrinėtojai, kritikuodami politi- ta daug daugiau kitų, negu mes jų pažįstame, tada iš nę ir etinę sistemą, kreipia dėmesį į manipuliacines tikrųjų esame ryški ir matoma persona. Kaip tik šios praktikas, vaizdų, reginių galią ir įtaką visuomenės skirtingos individo atpažinimo sąlygos lemia, kad su- gyvenimui. Perpratus reginių dialektiką (materialinę kaupiamas regimasis kapitalas.“10

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 21 Pamatus paklojo būtent kino industrijos sufor- ne tik socialinio, bet ir mentalinio gyvenimo dalimi, muota „žvaigždžių“ sistema, kuriai atsiradus, žiūro- darydami vis didesnę įtaką sociokultūrinei ir intelek- vų skaičius nepaprastai išaugo. Nuo tada milijonai tualinei veiklai, palaipsniui išstumdami nepriklauso- atpažįsta ir garbina tas pačias „asmenybes“, o jos mą kritinį mąstymą. Prisiminkime Debord’o žodžius: kraunasi regimąjį kapitalą, duodantį apčiuopiamos „Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra naudos. Kaip žinome, Pierre’as Bourdieu į sociolo- atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spekta- giją įvedė sąvokas simbolinis ir kultūrinis kapitalas, kliška.“12 Regimumas pažaboja visuomenę, pavergda- vienas pirmųjų prabilęs ir apie vizualumą kaip apie mas ne tik jos žvilgsnį, bet ir sąmonę. tam tikrą socialinio kapitalo formą. Vis dėlto socio- Pasak Heinich, regimumo įsigalėjimą lemia kele- logas neįžvelgė, kad vizualinis kapitalas funkcionuo- tas faktorių: masinis vaizdų tiražavimas, asimetriniai ja visiškai savarankiškai, todėl siejo jį su simboliniu socialiniai santykiai, galimybė įgyti statusą, presti- (įgytas prestižas, reputacija, žinomumas, galia) ir žą, gauti privilegijų ir tapti naujojo elito nariu. „Jei- kultūriniu (išsilavinimas, sukauptos žinios) kapita- gu galima sakyti, kad neregimumas yra viena skurdo lu. Metaforiškai vizualinio kapitalo sąvoką vartojo formų, tai regimumas, priešingai, reiškia priklausymą ir Morinas, įžymybes vadindamas „prekės ženklais“, naujajam elitui.“13 Regimasis (pramogų) elitas uži- siedamas jas su tam tikra „kapitalo forma“. ma to elito, kuriam priklausė aristokratai ir kilnios Heinich manymu, kapitalas, paremtas vizualumu, asmenybės, vietą, pasisavindamas kai kuriuos bruo- anaiptol nėra tik metafora: „regimasis kapitalas pasi- žus, būdingus „versališkajai“ (pamaivų) aristokrati- žymi visomis klasikinio – ekonominio – kapitalo savy- jai ir paveldėtam bajoriškumui, – tai išskirtinė turti- bėmis: jį galima išmatuoti, kaupti, perduoti, investuoti nė ir socialinė padėtis, dykinėjimo laisvė, prestižas ir už palūkanas ir konvertuoti.“11 Fetišu virtusio hero- privilegijos. Taigi „vaizdingas“ gyvenimas (vizualioji jaus regimasis kapitalas matuojamas pagal jo gerbėjų būtis) tampa nauja rafinuota aristokratijos raiškos skaičių, vardo paminėjimo dažnumą žiniasklaidoje, forma, išsiskiriančia tuo, kad jai priklausantys asme- atvaizdų gausą žurnaluose, ypač ant viršelių, užklausų nys turi būti nuolatos matomi viešojoje erdvėje. interneto paieškoje kiekį ir pan. Kuo „žvaigždė“ labiau Perfrazavus ispanų filosofo José Ortegos y Gasse- matoma, tuo didesnis regimasis jos kapitalas. Įgytu to žodžius, galima sakyti, kad mūsų laikais vyrauja įžymybės statusu individai gali dalytis vieni su kitais, „regimasis žmogus“. Akivaizdu, kad regimasis elitas perduoti jį sutuoktiniams, draugams ir pažįstamiems. toli gražu neprilygsta XIX–XX a. „dvasios aristokra- Kine sukauptas vizualinis kapitalas neretai perkelia- tijai“, kultūrinei diduomenei, kuri duodavo ypatingą mas į muzikos sritį, kokios nors sporto šakos „žvaigž- moralinį toną aplinkiniams. Pirmiausia todėl, kad dė“ tampa mados, reklamos, masinės žiniasklaidos regimojo elito pagrindas – Holivudo kino aktoriai, „veidu“ ir pan. Tai viena iš specifinių ekonominio ka- kurių dauguma buvo kilę iš menkai išsilavinusio pitalo formų, suteikianti individui reikiamus išteklius, arba viduriniojo visuomenės sluoksnio. Tik ekranų pakylėjanti į visuomeninės hierarchijos aukštumas ir kultūra, žiniasklaida, ypač iliustruoti leidiniai, pa- užtikrinanti išskirtinį statusą. darė juos žinomus milijonams žiūrovų ir skaitytojų, Kad įgytum vizualinį kapitalą, nei simbolinis, nei imta mėgdžioti jų šukuosenas, aprangą, manieras ir kultūrinis kapitalas nėra būtinas. Ši kapitalo forma elgesį. (Savi)reklama ir „charizmatiškumas“ pakeitė griauna tradicinę visuomenės hierarchiją ir įtvirtina kilmingumą, garbingumą, išsilavinimą, meistrišku- naują kastą – tai visuomenininkai-politikai-pramogų mą, asmeninius nuopelnus ir kitus elitui būdingus verslo atstovai-sportininkai-žurnalistai-menininkai. bruožus (pagarbą autoritetams, principų laikymąsi, „Žvaigždžių“, t. y. personalizuotų atvaizdų, diegiami vidinę discipliną, tobulumo siekimą, sąmoningą par- vizualiniai modeliai, kodai ir suvokimo stilius tampa eigos suvokimą).14 Regimojo elito atstovams puikiai

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 tinka Ortegos y Gasseto žodžiai, apibūdinantys vidu- transliaciją internete stebėjo du milijardai žiūrovų. tinybes, kurioms „niekada net į galvą neateina suabe- Antra vertus, atrodytų, atsivėrė galimybės bet kam joti savo tobulumu“. 15 Atstovaudamas ne pačiam sau, tapti „žvaigždžių“ kultūros dalimi, t. y. naudojan- bet savo atvaizdui, regimasis elitas tampa fikcija, šmė- tis asmeninėmis svetainėmis ir socialiniais tinklais, kla, vaiduoklio šešėliu. Jam būdingi „masės žmogaus“ patiems užsitikrinti savo žinomumą (do-it-yourself bruožai: „polinkis žaidimus ir sportą paversti pagrindi- celebrity) ir paversti jį pelnu.18 Tačiau tokiu būdu niu gyvenimo užsiėmimu; kūno kultas – higieniškas re- įgytas regimasis kapitalas greitai praranda vertę, nes žimas ir ypatingas dėmesys aprangai; jokio riterišku- atsiranda daug panašių „išsišokėlių“ ir asimetriniai mo moters atžvilgiu; flirtas su intelektualais, širdyje galios santykiai išnyksta, sunaikindami tiek išskirti- juos niekinant, netgi paliepiant liokajams ar sekliams numą, tiek diferenciacinius skirtumus. juos išplakti; absoliučios valdžios garbinimas, panieka Taigi iš „žvaigždžių“ industrijos išaugusi nau- demokratijai ir t. t.“16 ja kolektyvinio narcisizmo ir asmeninio gyvenimo Masinis vaizdų tiražavimas, reginių viršenybė iš es- viešinimo forma, grindžiama noru susitapatinti su mės pertvarkė sociokultūrinį gyvenimą, sujaukė verty- garsenybėmis (kuriant, pavyzdžiui, netikras pasky- bių hierarchiją. „Žvaigždžių“ sistema iš kino industrijos ras socialiniuose tinkluose), yra dėsningas įžymybių persikėlė į televiziją ir kitas medijas, visuomenės dėme- kultūros padarinys. Jis ne tiek demokratizuoja regi- sį sutelkdama į „personalizuotų“ herojų įvaizdžius ir mumo industriją, išlaisvindamas iš vizualumo mo- pseudoveiklą. Viešąją erdvę užtvindė vaizdai, iš kurių nopolijos, kiek diegia naujus – trumpalaikius, kin- trykšta neautentiškos patirties fontanai. Vyksta nesi- tančius ir sparčiai vulgarėjančius – raiškos būdus. baigiantis „spektaklis“, režisuojamas pagal „žiūrimu- Visuomenės gyvenimas atsiduria šio naujo hipervi- mo“ reitingus ir vizualumo diktuojamas taisykles. zualaus režimo ir regimumo gniaužtuose, darosi vis Masiškai tiražuojama pseudokultūra lėmė esminį labiau priklausomas nuo jo dėsnių. elito sampratos pokytį. „XIX a. tarp marginalų atsi- Vizualiosios kultūros įsigalėjimas naujųjų laikų dūręs menininkų elitas skatino demokratiškai atmesti herojais pavertė pramogų verslo atstovus ir sporti- aristokratų vertybes, siekė, kad būtų pripažįstamas eli- ninkus. Suklestėjus techniniam vaizdų reproduka- tinis meistriškumas, o XX a. regimasis elitas išskirti- vimui, prarado aurą ne tik meno kūriniai, bet ir jų numą iškeitė į populiarumą, atsisakydamas tradicinių kūrėjai. Viešoji erdvė ignoruoja asmenybes, išlavintą elitui būdingų savybių, tokių kaip iškilumas, meistriš- kultūrą ir profesionalų žinojimą.19 Kita vertus, regi- kumas ar nuopelnai“, – teigia Heinich.17 mumas, kaip neatsiejama vartotojų visuomenės dalis, Elektroninės medijos ir internetas atvėrė naujas menininkams ir intelektualams išties nėra ir neturė- regimumo raiškos galimybes. Kultūrinė industrija tų būti vertybė. Pernelyg didelis kokio nors autoriaus prarado vizualumo monopolį, nes interneto varto- reprezentavimas, reklamavimas sukelia netgi abejo- tojai dabar patys gali dalytis asmeninėmis nuotrau- nių dėl jo kūrybos autentiškumo ir tikrosios vertės, komis ir vaizdais socialiniuose tinkluose, burtis į nes regimumas paklūsta aktualumo principui, „turi virtualius fanų klubus, kurti tinklaraščius, kuriuos polinkį į ekonominę magiją, daiktų, kaip tokių, ir visų nuolatos papildo nauja informacija ir vaizdais. Viena kitų objektų (idėjų, laisvalaikio, žinojimo, kultūros) vertus, „žvaigždžių“ kultūros reprezentacinį pobūdį pervertinimą“. 20 Vizualumas dažniausiai simuliuoja pakeitė prezentacinis, – betarpiškesnis, efemeriškes- vertę. Kūrėjo vardas ima cirkuliuoti kaip prekės žen- nis, momentinis. Techninės naujovės lėmė, kad tie- klas – jeigu autorius gerai reprezentuotas ar „medi- sioginiai vaizdai tapo dar lengviau prieinami. Pavyz- juotas“, tai padeda parduoti daugiau „produktų“. džiui, 2011 m. Didžiosios Britanijos princo Williamo „Pramogoms ir reginiams reikia artistiško charakte- ir Kate Middleton vestuvių ceremonijos tiesioginę rio“, 21 todėl didesnio dėmesio ir įvertinimo sulaukia

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 23 ne dailininkai, rašytojai ar kompozitoriai, o tie, kurie lygis. Regimasis kapitalas plečia savo galias, keičia dažniau pasirodo scenoje ir ekrane – aktoriai, tele- socialinę hierarchiją, lemia psichologinį visuomenės vizijos laidų vedėjai, dainininkai.22 Į kūrybos plotus klimatą, bendravimo kultūrą, emocinę aplinką. Ži- įsibrovęs vizualumas kartu su kūrybinėmis indus- nomumo, suteikiančio turtus ir galią, geismas, įvai- trijomis griauna tradicinę autoriaus (kūrėjo) sąvoką rių konkuravimo ir savireklamos strategijų įsivieš- ir kūrybos vertinimo kriterijus. Estetines diskusijas patavimas, moralinės dimensijos nykimas, vertybinė keičia pateisinimo ir įteisinimo diskursas. Meninin- sumaištis ir vaizdų tvanas – lemtingi „žvaigždžių“ ko populiarumas tarsi padidina estetinį jo kūrinių kultūros, didžiulio jų populiarumo ir ikonofilijos svorį, suteikia jiems pridėtinę kūrybinę vertę. padariniai. Vizualumo ekonomika grindžiama emociniais argumentais, pastangomis sužavėti ir užvaldyti dė- mesį. Popmeno klasikas Andy’s Warholas, ištaręs 1 Gilles Lipovetsky, Jean Serroy. L‘écran global. Culture-médias et cinéma à kultinę frazę apie kiekvienam skirtas „15 minučių l‘âge hypermoderne. Paris: Seuil. 2007, p. 18. šlovės“ ir įkūręs Interview žurnalą pokalbiams su 2 Ten pat, p. 26. įžymybėmis, vienas pirmųjų atskleidė globalinį re- 3 Ten pat, p. 29. gimumo galios mastą, numatė, kad vizualumas pra- 4 Edgar Morin. Les Stars. Paris: Seuil. 1972, p. 55. siskverbs į visas tiek sociokultūrinio gyvenimo, tiek 5 Hal Foster. Vision and Visuality. Seattle: Bay View Press. 1988, p. ix. meno sritis. XX a. 7-ajame dešimtmetyje kurdamas 6 Nicholas Mirzoeff. “On Visuality”. Journal of Visual Culture. Vol 5 (1). 2006, nuasmenintus kino, muzikos, sporto, mados, meno p. 53–79 (p. 54). ir politikos įžymybių portretus, jis išpranašavo, 7 William J. T. Mitchell. “Showing seeing: a critique of visual culture”. Jour- kokius pokyčius lems masinė vaizdų sklaida ir tai, nal of Visual Culture. Vol 1(2). 2002, p. 165–181, (p.173). kad visuomenės žvilgsnis bus valingai nukreiptas į 8 Ten pat, p. 176. „žvaigždes“, stebimas be paliovos. 9 Nathalie Heinich. De la visibilité. Excellence et singularité en régime média- Regimumo sklaidos padariniai lemtingai paveikė tique. Paris: Éditions Gallimard. 2012, p. 37. menininkus ir intelektualus. Kaip žinome, „žvaigž- 10 Ten pat, p. 44. džių“ kultūrai itin svarbūs tarpininkai (prodiuseriai, 11 Ten pat, p. 46. žiniasklaidos atstovai, vadybininkai, administratoriai), 12 Guy Debord. Spektaklio visuomenė. Iš prancūzų kalbos vertė Dainius įtvirtinantys kokio nors herojaus statusą. Todėl taip su- Gintalas. Kaunas: Kitos knygos. 2006, p. 45. reikšminamas kuratorių, prodiuserių, leidėjų vaidmuo. 13 Ten pat, p. 67. Pasak Bourdieu, ši tarpininkų grandis itin neigiamą 14 José Ortega y Gassetas. Masių sukilimas. Iš ispanų kalbos vertė Elena poveikį daro suvokimui, kas yra akademinė veikla. Ją Treinienė. Vilnius: Mintis. 1993, p. 75–78. nušviečianti žiniasklaida ne tik tarpininkauja tarp aka- 15 Ten pat, p. 82. deminių sluoksnių ir visuomenės, bet palaipsniui netgi 16 Ten pat, p. 115–116. perima žodį iš intelektualų, nustumdama juos į kultū- 17 Heinich, 2012, p. 84. rinio ir visuomeninio gyvenimo paraštes.23 18 Graeme Turner. Understanding Celebrity. London: SAGE Publications. Suprantama, nei vizualumas, nei regimumas nėra 2004, p. 55. savaime negatyvūs dalykai, tačiau, tapę įžymybių in- 19 Heinich, 2012, p. 159. dustrijos dalimi, jie skatina ekshibicionizmą ir vu- 20 Jean Baudrillard. Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros. Iš prancūzų jarizmą, ignoruoja moralines asmens savybes, pro- kalbos vertė Neringa Abrutytė. Kaunas: Kitos knygos. 2010, p. 62. fesinius nuopelnus ar talentą. Vertinama išimtinai 21 Ortega y Gassetas, 1993, p. 25. individo išvaizda, būdo bruožai, privatus gyvenimas, 22 Heinich, 2012, p. 563. išreikšta nuomonė, o ne darbai, nuopelnai, mąstymo 23 Pierre Bourdieu. Sur la télévision. Paris: Liber-Raisons d‘agir. 1996.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Nuomonės apie nuomones

Rimantas Gučas

KADA NORS MUMS BUS GĖDA

ilniaus Žaliojo tilto skulptūrų istorija įsisiūbavo Žaliojo tilto ansamblis, kaip charakteringas, gerai Vne juokais, peticijų, aštrių frazių, patyčių – visko pastatytas ir daugeliu atžvilgių unikalus, atspindintis čia jau per akis. Nors objektai nesulyginami, bet pana- praėjusios epochos bruožus, buvo įtrauktas į valstybės šiu stiliumi buvo drabstomas dumblais Vilniaus pilies saugomo paveldo sąrašą. Tiltą puošiančios figūros galėjo Žemutinių (Valdovų) rūmų atstatymas. Kiti intelektu- ramiai stovėti. Dabar sunku pasakyti, kas į ugnį papylė alai, net ir politikai tiesiog lenktyniavo, ką čia užgau- žibalo, bet kilęs triukšmas pasiekė tiek „decibelų“, kad liau pasakius, kaip šmaikščiau pašiepus. Prieš kelis me- susikalbėti beveik nebeįmanoma. Dalis visuomenės ir tus Lietuvą į dvi stovyklas padalijo įvykiai Garliavoje. jos vardu veikiančių politikų reikalauja skulptūras nu- Anuomet juos apvainikavo destruktyvios „Drąsos ke- griauti. Kita dalis, pritarianti Nekilnojamojo kultūros lio“ partijos įsikūrimas. Panašios tautą skaldančios, vi- paveldo vertinimo tarybos sprendimui, mano, kad jas suomenės dėmesį nuo esminių dalykų atitraukiančios būtina saugoti kaip paveldą. Prikalbėta daug, nemažai ir istorijos kartojasi taip reguliariai, tarsi kažkur darbuo- prirašyta. Politikų, o ypač žurnalistų, tekstuose randasi tųsi jas organizuojanti kontora. tendencijų, keliančių prieštaringas mintis ir asociacijas. Kai po 1991 m. rugpjūčio pučo nuo sovietinių pamin- Seno sukirpimo partinių veikėjų stiliumi direktyvi- klų pasitraukė juos saugoję šarvuočiai, bene pirmasis, ore nę savo nuomonę, kas yra paveldas, koks jis turi būti, dar sklandant KGB rūmuose deginamų dokumentų pe- išdėstė Kultūros paveldo departamento direktorė Dia- lenams, iš Lukiškių aikštės, pamojavęs ranka, „išskrido“ na Varnaitė: „Manau, kad nesame pakankamai įsisavi- Leninas. Teko būti to istorinio įvykio liudytoju – vaizdas nę, kas yra kultūros paveldas. Ne tik visuomenėje, bet buvo įspūdingas, jo nuotraukos pasklido po visą pasau- ir paveldo specialistų bendruomenėje. Bendrasis piliečių lį ir iki šiol simbolizuoja sovietinės imperijos žlugimą. valstybės gėris yra moralinis gėris. […] Piliečių puoselė- Netrukus sudaryta sąjūdininkų komisija sprendė, ką da- jamas paveldas tegali būti tik moralus. Arba iš viso tai ryti su kitais sovietmečio paminklais. Buvo nukelti visi, nėra paveldas.“1 susiję su konkrečiomis okupacinio režimo asmenybėmis Sutikime, būtų gražu, jei paveldas būtų tik moralus, ar konkrečiais įvykiais. Žaliojo tilto skulptūras, kaip at- nors pati paveldo moralumo sąvoka yra daugiau negu liekančias dekoratyvinę funkciją, nutarta palikti. Vėliau miglota – kas tas tikrasis moralistas, nustatysiantis mo- po karių figūromis buvo pritvirtinta gana solidi lenta su ralumo kriterijus? Talibai, sprogdindami Budos skulp- užrašais lietuvių ir anglų kalbomis. Joje nurodyti metai, tūras, tikrai neturėjo jokių materialinių išskaičiavimų, kada Lietuva buvusi okupuota ir kada iš jos išvestas pa- vadovavosi vien savo moralės principais. Tais pačiais skutinis okupanto kareivis. principais vadovaujasi islamistai, naikindami asirų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 25 skulptūras Irake. Daugelis iš mūsų dar neblogai prisi- savo nuomonės neatsisakė. Iškart atsirado veikėjų, nu- mena Moralinį komunizmo statytojo kodeksą, iš esmės stačiusių užgaulias tokio „neprincipingumo“ priežastis: nurašytą nuo Dekalogo, bet nesutrukdžiusį uždarinėti „Nerimstant „balvonų“ bylai, kyla įtarimas, ar tie pavel- bažnyčių, sprogdinti koplyčių ir kitaip rūpintis liaudies dosaugininkai, taip uoliai juos gindami, negauna kokių morale. Mūsų dienomis rūpestingai saugomame pavel- nors „premijų“ iš suinteresuotų politinių grupuočių, kad de – pavyzdžiui, Kauno IX forte arba KGB rūsiuose – tuos „balvonus“ kuo ilgiau išlaikytų? Mat „balvonų“ ne- didelį moralumą irgi sunku įžvelgti. bebus, nebus ir naudos!“4 Tai, kad Taryba pasirodė mąs- Paveldas yra paveldas, jo vertė nuo įvairiausių įsa- tanti savarankiškai ir turinti gana tvirtą savo nuomonę, kymų ir nutarimų nesikeičia, keičiasi tik saugojimo sukėlė ir politikų susirūpinimą. Kitas Seimo narys net sąlygos. Priimta, kad praėjus 50 metų nuo atsiradimo, iškėlė klausimą, kas sudarė tokią „nelojalią“ Tarybą? visi kūriniai ir statiniai tampa potencialiais saugomo Kas ir iš kur ištraukė šiuos mokslų daktarus, krūvos paveldo objektais. Tokių saugotinų objektų kiekis auga knygų ir straipsnių įvairiausiais kultūros istorijos, pa- ne tik dėl to, kad daugėja „jubiliatų“. Kyla (tikėkimės!) veldosaugos, menotyros klausimais autorius? „Visuo- ir visuomenės išprusimo lygis, atskleidžiamos naujos, menei trūksta informacijos, kodėl vieni ar kiti asmenys anksčiau nepastebėtos vertingosios savybės. Vertinimas tapo „ekspertais“, kas juos ten delegavo, kam jie atstovau- turėtų remtis paveldosaugos kriterijais, kurie pagrįsti ja, ar jie turi visuomenės pasitikėjimą? Kultūros paveldas žiniomis, taigi sudėtingesni negu patinka–nepatinka. yra viešas interesas ir būtina į lemiamus procesus įtraukti Tam ir įkurta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertini- visuomenę, kad kuo daugiau piliečių galėtų įsitraukti į mo taryba, į kurią įtraukti žinomi specialistai, daugelio valstybės valdymą, ekspertų tarybose galėtų dirbti pla- vertingų šios srities mokslo darbų ir knygų autoriai. tesniam visuomenės ratui atstovaujantys ir pasitikėjimą Ir staiga Tarybai nurodoma, kad ji „nedvejodama turintys žmonės, o sprendimai būtų priimami ne dikta- brauktų šį [Žaliojo tilto skulptūras] ir visus antivalsty- toriškai, bet tariantis su mokesčių mokėtojais“, 5 – sako binius ir amoralius objektus iš paveldo objektų sąrašų“. 2 parlamentaras. Matyt, Tarybą reikėtų atskiesti atitin- Taigi, vadovybė žino, kaip turi būti, o Taryba privalo tai kamai pilietiškais nespecialistais? Negalima nesutikti tiesiog patvirtinti. Tai labai jau primena gilaus sovie- su reikalavimu, kad informacija apie panašių tarybų ir tmečio stilių, kai, perduodant bylas teismui, rezoliuci- komisijų sudarymą turėtų būti vieša. Šiuo atveju bent jose buvo nurodomas ir nuosprendis. Kadangi Taryba jau žinoma, kas įeina į Nekilnojamojo kultūros paveldo vadovavosi profesionaliais kriterijais ir profesine etika, vertinimo tarybą, tačiau būna, kad nei apie komisijos direktorės direktyvai nepakluso. Nutarta kitame posė- atsiradimą, nei apie jos narius taip nieko ir nesužino- dyje šį klausimą papildomai svarstyti. Tada jau vienas me, tik anoniminis sprendimas trenkia kaip perkūnas Seimo narys išreiškė viltį, kad svarstydami antrą kartą iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, pernai rudenį išėjo pa- Tarybos nariai paklus „daugumos pilietiškai nusiteiku- skutinis Kalbos kultūros, leistos nuo 1961 m., numeris. sių vilniečių“ (o gal paties politiko, kalbančio visuome- Matyt, kažkokia komisija nusprendė, kad šiais laikais nės vardu?) nuomonei ir „pagaliau priims principingą kalbos kultūra nebereikia rūpintis?! sprendimą“. 3 Seimo narys neabejoja, kad būtent jo nuo- Na, bet grįžkime prie Tarybos, kuri nepaiso viršinin- monė yra principinga, o Tarybos nariai, spręsdami pagal kijos norų. Su tuo taikstytis negalima, taigi D. Varnaitė savo kompetenciją, yra neprincipingi, be to, skirtingai pažadėjo klausimą išspręsti.6 Laikas baigti su vadina- nuo daugumos vilniečių, nėra tinkamai pilietiškai nusi- maisiais „specialistais“. Šios Tarybos kadencija baigiasi, teikę: pilietiški tie, kurie pasisako už griovimą, o kurie tad nauja bus sudaryta neabejotinai teisinga ir princi- mano, kad skulptūras reikia palikti, yra nepilietiški. pinga. Reikia tvirtai žinoti, kad visokios tarybos, komi- Kultūros paveldo vertinimo taryba kaip tik ir pasi- sijos ir panašūs specialistų „konvulsiumai“ sudaromi rodė principinga – nepaisydama spaudimo ir patyčių, pirmiausia vadovybės nuomonei patvirtinti. Tai buvo

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 sovietmečio taisyklė, kuri nieko nestebino. Juoba ša- dama užgaulaus leksikono. Kyla daug paralelių su tais knys buvusios kur kas gilesnės – dar tada, kai daktaras laikais, kai Žaliojo tilto skulptūros buvo statomos, o nuo Vincas Kudirka užrašinėjo Lietuvos tilto atsiminimus, Vilniaus Katedros – nugriautos (apie 1950 m.). Anuomet žinomas rusų rašytojas Saltykovas-Ščedrinas atkreipė aiškinta, esą iš pradžių ant Katedros skulptūrų nebuvę, dėmesį: „Idant tokiame svarbiame reikale būtų užkirs- tad jos buvusios nuverstos vien iš pagarbos architek- tas kelias visokiems nesutarimams, natūraliausia būtų to L. Gucevičiaus minčiai, kad Katedra taptų gražesnė ir nuspręsti, kad tik tie mokslai skleidžia šviesą, kurie prisi- „autentiškesnė“. Dabar jau kiti „žinovai“ sako, esą Žaliasis deda prie viršininkijos įsakymų vykdymo.“7 tiltas buvęs statomas be skulptūrų, jas tik vėliau užkėlė, Tarybą, kuriai priklauso aukštos kvalifikacijos specia- taigi tiltas be jų būsiąs „teisingesnis“ ir gražesnis. listai, priešpriešindami „pilietiškai nusiteikusiems vilnie- Tiek anuomet, tiek vėliau, ypač chruščiovinės ateis- čiams“, politikai, gal patys nenujausdami, ėmėsi visuo- tinės psichozės metais, daugiausia iš karingųjų ateistų menės skaldymo, primenančio „proletarinės“ revoliucijos lūpų ne kartą teko girdėti religines skulptūras vadinant Rusijoje laikus. Kai kurie žurnalistai, visaip niekindami balvonais. Dabar taip pravardžiuojamos Žaliojo tilto Tarybą, pademonstravo tiesiog klasinę neapykantą išsi- skulptūros, pastatytos sovietinės okupacijos pradžioje, lavinimui, intelektui, inteligencijai. Tarpukario Lietuvoje pačiais žiauriausiais laikais. Jos grynai realistinės, iš jų panašiems dalykams buvo taikoma sąvoka „kulturbolše- matyti, kaip atrodė to meto žmonės, kaip jie rengėsi, vizmas“. „Žmonės be vertybinių gairių turi polinkį pasiklysti kokie daiktai simbolizavo jų profesiją. Kas dabar yra profesionalume ir apsiskaityme“, 8 – daugybę kartų girdė- matęs javų pėdus arba tokį baisų pneumatinį kūjį? O jome visokiausiuose atviruose partiniuose susirinki- ir studentai, nešini knygomis ir brėžiniais, darosi vis muose sovietmečiu... „Aktyvią visuomenę niekinanti ta- retesni – dabar visi su „aipadais“ ir kitokiais pana- ryba nusilenkė partijos potvarkiu nulietiems stabams.“9 šiais padargais. Net drabužiai turėjo atitikti varganą to Panašiomis patyčiomis, iš kurių įkvėpimo galėtų pasi- meto asortimentą. Žodžiu, realizmas kaip realizmas, semti net Raudonoji Rūta, mintį pratęsia žurnalistas tik anuomet jis būtinai buvo vadinamas socialistiniu. Andrius Užkalnis: „Sprendimas atiduotas mokytiems Sovietiniais laikais toks privalėjo būti visas menas, net durniams [paryškinta mano – R. G.], kuriems akade- ir muzika. Privalomi socialistinio realizmo bruožai – minė nepriklausomybė ir knygų paveiksliukai brangiau optimizmas, tipiškumas, liaudiškumas, partiškumas, už pilietiškumą ir savo sostinės garbę. […] Jie yra tipiški socialistinis humanizmas (?), ypač pabrėžiama teigia- inteligentai, skaitę daug knygų, bet mažai supratę. Gyve- mo herojaus svarba. (Kai kompozitoriui Benjaminui nimas jiems yra tik stiklo karoliukų žaidimas. Jų protėviai Gorbulskiui imta priekaištauti, kad naujoje jo operetėje ir idėjiniai mokytojai buvo išdavikai...“10 nėra teigiamo herojaus, jis paaiškino, kad visi teigiami Skaitydamas tokias mintis, it nusirašytas nuo chun- sėdi salėje.) Teisingas socrealistinis muzikos kūrinys veibinų, praėjusio šimtmečio viduryje Kinijoje dariu- turėjo skambėti paprastai, „liaudiškai“. Muzikoje „liau- sių „kultūrinę revoliuciją“, prisiminiau vieno Vilniuje diškumas“ reiškė XIX a. muzikinę kalbą (iki Richardo gimusio garbaus žmogaus, architekto Lauryno Guce- Wagnerio), buvo pageidaujama naudoti liaudies me- vičiaus vaikaičio Cezario Kiuji, tapusio rusų muzikos lodijas. Savaime čia nieko blogo – štai Balio Dvariono klasiku, likimą. 1918 m. Peterburge pilietiškai nusitei- Koncertas smuikui ir orkestrui atitiko socialistinio rea- kusi minia, pamačiusi profesionalume ir apsiskaityme lizmo kanonus, net buvo apdovanotas Stalino premija. pasiklydusį tipišką inteligentą, negyvai jį užplumpino. Nemanau, kad tai argumentas šią muziką suniekinti. Tai tiek apie politikų, žurnalistų požiūrius į Tarybą ir Dabar nebesvarbu, ar pagal savo metą Europos kon- apskritai į profesinę etiką... tekste tai buvusi moderni muzika, ar kokiu šimtmečiu Nelengva susitarti, kai viena pusė bando kalbėti ramiau „pavėlavusi“. Neseniai Koncertas vėl skambėjo Filhar- ir profesionaliu lygmeniu, o kita – emocionaliai, neveng- monijos salėje. Gera muzika.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 27 „Socialistinio realizmo“ bruožų būta ne vien sovieti- smegenimis“? „Studentei“ pozavo Elena Tulevičiūtė, vė- niame mene. Žaliojo tilto skulptūros yra keturių visuo- liau tapusi žymia dailininke keramike, nėra tekę girdėti, menės grupių – valstiečių, pramonės darbininkų, inte- kad jos smegenys būtų buvusios išskalautos. „Studentas“ ligentijos (studentų) ir karių – alegorijos. Šios grupės pagal metus galėjo būti, kadangi su brėžiniu, kuris nors iš sudaro kiekvienos valstybės pagrindą. Neatsitiktinai brolių Nasvyčių. Kad tais laikais aukštosiose (ir vidurinė- jos pavaizduotos ir ant Valstybės banko rūmų Kaune se, ir pradžios) mokyklose buvo stengiamasi plauti sme- fasado. Kajetono Sklėriaus 1928 m. sukurtą skulptūrinę genis visais įmanomais būdais, visi žino. Bet kad tai pavy- grupę sudaro dvi sėdinčios „derlingos“ moterys – viena ko tik iš dalies, irgi visiems aišku. Antraip dabar nebūtų su javų pėdu, įprastu tiems laikams žemės ūkio simbo- Nepriklausomos Lietuvos. „Išbuožinti valstiečiai, suvary- liu, kita su vaisių pintine. Prie jų kojų pusiau gulomis ti į kolūkius“, taip pat nebūtinai buvo vien „stalinistinės prigludę iš vienos pusės darbininkas su dideliu kūju, iš santvarkos atramos“. Kaime glūdi lietuvių tautos šaknys, kitos – karys su kardu. Tos pačios alegorijos, trūksta kaimas maitino Lietuvą, kaimas dainavo lietuviškas dai- tik knygos. Per vidurį – didelis skydas su Vyčiu ir Ge- nas, pirmiausia kaimas išsaugojo tautinę lietuvių tapaty- dimino stulpais, sovietmečiu jis buvo uždengtas, todėl bę. Rimčiausios abejonės kyla dėl karių – net ir uždengus visa skulptūrinė grupė išliko. Pakeltos galvos, „epiški“ sovietinius simbolius vėliavos viršūnėje, iš aprangos bus žvilgsniai buvo būdingi XX a. pirmosios pusės Europai, galima atpažinti to meto raudonarmiečius. Dėl šių figūrų kur vyravo autoritariniai režimai. Tiesa, Kauno banko susiklostė paradoksali situacija. Kaip minėta, prieš kokį rūmų skulptūros turi konstruktyvizmo prieskonį, o dešimtmetį ant pjedestalo buvo pritvirtinta didelė len- Žaliojo tilto yra beveik natūralistinės. Jei atmintis ne- ta su informacija lietuvių ir anglų kalbomis – nurodyta, apgauna, Žaliojo tilto skulptūros buvo kritikuojamos kada Lietuva buvo sovietų okupuota ir kada ją paliko pa- kaip nepakankamai idėjiškai brandžios. Gal todėl, kad skutinis okupanto kareivis. Kartais susidaro įspūdis, kad prie studentų krūtinių „pamiršta“ prisegti komjauni- tokių, kurie norėtų „užtrinti“ sovietinę savo praeitį, yra mo ženklelius, o karių veidams trūksta ryžto ir Čingis ne mažiau negu tokių, kuriems tie kariai primena tragiš- Chano bruožų? Būtų labai įdomu, jei menotyrininkai kus įvykius. Neįtikinamai skamba, kai anuos skulptorius, įdėmiau pavartytų ano meto spaudą ir archyvus. atseit kūrusius „pagal kolaboravimo santykius“, smerkia Žaliojo tilto skulptūros mūsų dienomis nupasakoja- žmogus, sovietmečiu pats su pasisekimu rengęs persona- mos labai vaizdžiai: „Keturi tilto kampai – keturios stali- lines fotoparodas, propaguojančias režimą. Arba štai TV nistinės santvarkos atramos: išbuožinti valstiečiai, suvaryti laidoje skulptūras aistringai užsipuolė žinomas žurnalis- į kolūkius, studentai plaunamomis smegenimis, darbinin- tas, kadaise ėjęs svarbias pareigas LKP CK, LTSR Aukš- kai, plušantys valstybės galios labui, ir visą šį rojų saugan- čiausiosios Tarybos ir LTSR Ministrų Tarybos organe tys kareiviai.“11 Žinoma, bandymai meno kūrinių turinį Tiesoje (iš „valstiečio“ kišenės kaip gyvas priekaištas kyšo literatūriškai perpasakoti (verbalizuoti) yra naivūs ir su- Tiesos kraštelis). Kas galėtų paneigti, kad aršiausi skulptū- bjektyvūs, jie priklauso vien nuo pasakotojo įsivaizdavi- rų „griovėjai“ tikisi tokiu būdu apsivalyti patys? Nukelsi- mo. Įprasta meno kūrinio turinį tapatinti su pavadinimu. me karių skulptūras, nuimsime lentą su informacija apie Bet pavadinti galima bet ką ir bet kaip, o kūrinys lieka okupaciją ir... švaru! kūriniu. Buvo metas, kai vargonų koncerte nebuvo gali- Sovietmetį, kaip ir jo meną, santykinai galima skirs- ma atlikti bažnytinių kūrinių, tiksliau, kūrinių su religi- tyti į du periodus – iki ir po Stalino mirties. Pirmasis niais pavadinimais, pavyzdžiui, Juozo Naujalio „Maldos“. periodas buvo kovos, deportacijų, teroro, žmonių pra- Bet, pavadinus ją „Daina“, jokių klausimų nebekilo. Da- radimo laikotarpis. Antrasis – prisitaikymo, susigyve- bar nepriklausomoje Lietuvoje pasitaiko priešingų atvejų. nimo, veidmainystės laikotarpis. Atėjus „brandžiam Į pačią muziką neįsiklausoma, į skulptūrą neįsižiūrima. socializmui“, brutalų fizinį tautos naikinimą, kaip Sakykime, iš ko nustatyta, kad „studentai plaunamomis buvo prie Stalino, pakeitė dvasios naikinimas, įsiga-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 lėjo dviveidystė ir melas. Daugelis menininkų „prisi- kymų yra ne vienas. Apgailėtina, kai menininkas taip trynė“ ir įsijautė į naują vaidmenį, puikiai sutarė su demonstratyviai niekina prieš pusę šimtmečio (pats valdžia ir vienas kitą rėmė. Kai kas dabar tai vadina tuomet dar nė gimęs nebuvo) visai kitomis sąlygo- „tyliąja rezistencija“. Garsi Juozo Mikėno skulptūra mis kurtus kūrinius, vadindamas juos nemeniškais „Kregždės“, pastatyta šalia tuometinio Revoliucijos ir neskoningais. Tarsi jo paties darbai būtų šedevrai, muziejaus (dabar Nacionalinė dailės galerija), savuoju iš kurių visi turėtų mokytis. Garbingas menininkas „komunizmo statytojo“, kosmoso užkariautojo patosu niekada nesityčios iš kitų, juoba seniai mirusių ir yra ne mažiau nuodinga negu realistinės Žaliojo tilto nebegalinčių apsiginti. Savo skonį primesti praeities skulptūros. Didžiuotasi, kad tos „Kregždės“ pastatytos kūrybai – nerimta ir neprofesionalu, meno kūrinys prie Jungtinių Tautų, tuo „garsinant Lietuvos vardą“. gali būti vertinamas tik pagal tas „žaidimo taisykles“, Nors iš tikrųjų tai buvo žingsnelis tarptautinio okupa- pagal kurias jis sukurtas. cijos įteisinimo keliu… Arba štai su kokiu įkvėpimu Žaliojo tilto istorija siekia XVI a. pradžią. Tiltas vienas mūsų skulptūros klasikas dalyvavo sąjunginia- beveik dešimt kartų buvo sugriautas, sudegintas, pats me “leninų“ konkurse! Visa „respublika“ didžiavosi sugriuvęs. Jis siejasi su dramatiškais XVII a. įvykiais, pirmąja vieta. Vėliau tas Leninas stovėjo Klaipėdoje, 1655 m. mūšyje su rusais prie jo žuvo tūkstančiai Jo- dabar atsidūrė Grūte. nušo Radvilos karių. Sakoma, vien iš pagarbos anoms Atgrasi vieta tas Grūto parkas, tarsi turintis paro- aukoms dabartines skulptūras reikėtų nugriauti. Bet dyti okupacijos bjaurastį, bet iš tikrųjų ją nostalgiškai yra ir pozityvus būdas prisiminti istoriją ir pagerbti idealizuojantis. Nejauku buvo matyti, kaip kai kurie ano meto didvyrius – atstatykime koplyčią, stovėjusią autoriai važiavo į Grūtą pasirūpinti, kad jų „leninai“ priešais Šv. Rapolo bažnyčią ant tam tyčia supilto kal- būtų gražiai eksponuoti, kad šviesa iš tinkamos pu- nelio, jai ir dabar vietos yra. Be sovietinės okupacijos, sės kristų. (Yra Grūte ir per įkarštį nepelnytai „sovie- Lietuva patyrė dar ir rusų caro valdymą gerus šimtą tizuotų“ skulptūrų, pirmiausia Broniaus Vyšniausko metų, per kuriuos kultūriniai ir materialiniai nuos- „Kryžkalnio Motina“, bet tai jau kita tema.) Greta toliai vargu ar daug mažesni negu per sovietinę pusę „brandaus socializmo“ laikų kūrybos, į Žaliąjį tiltą jau amžiaus. Tačiau sovietų okupaciją dauguma dar pri- galima žiūrėti kaip į negrįžtamai nutolusią epochą. simena, todėl ji atrodo skaudesnė. O caro laikai nu- Tose skulptūrose sunku įžvelgti nostalgiją sovietinei tolo, nebėra žmonių, juos menančių, beveik nebėra ir imperijai, jos paskui save jau nieko nebenuves. O taip su tokiais bendravusių, gyvus pasakojimus girdėju- karštai puolant „socialistinį realizmą“, būtų nuoseklu sių. Seni, beveik romantiški knygnešių, Kudirkos, Ba- nugriauti ir „Žvejį“ Klaipėdoje. sanavičiaus, Čiurlionio laikai... Gedimino prospektas Nejučia ima noras užsistoti seniai mirusius lietuvių Vilniuje atsirado caro laikais, pavadintas Švento Jur- skulptorius. Tarpukariu jie įgijo išsilavinimą didžiau- gio, Rusijos globėjo, vardu. Nors būdingiausi namai siuose Europos meno centruose, nepriklausomoje jame pastatyti irgi caro laikais, tai netrukdo jam būti Lietuvoje sukūrė didelės meninės vertės kūrinių, pa- pagrindine, reprezentacine valstybės gatve. Neseniai tyrė Lietuvos okupacijos ir išlikimo dramą. Lengva ant vieno namo fasado buvo atkurta rusiška švento dabar svaidytis kaltinimais ir užgaulioti, girdi, tai Jurgio figūra, kaip vienas iš nelengvos mūsų istorijos „sugniuždytų kultūrinių prostitučių darbai, už kuriuos vadovėlio puslapių. okupantai labai gerai mokėjo. Nesąmonė, kad tai yra Prasti reikalai, jei savo pilietiškumą galime išreikšti kultūros ar istorijos vertybė. Iš tiesų tai yra traumuotų tiktai griaudami. Tai anaiptol ne jėgos, ryžto, bet grei- ir sovietams parsidavusių menininkų trafaretinė kūry- čiau silpnumo ženklas. Naujasis Vilniaus meras, dar ba. Ir ji toliau spinduliuoja savo nuodą, net jei žmonės nespėjęs atšvęsti rinkimų pergalės, pranešė skulptū- to nejaučia.“12 Tokio profesinio ir etinio lygio pasisa- ras griausiąs. Griauti paprasčiau, negu sukurti ką nors

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 29 naujo, vertingo, turinčio išliekamąją vertę. Seimo na- nių paminklų naikinimas, ar jie kam patinka, ar ne, rio Arvydo Anušausko nuomone, reikia „ne tik nu- yra bolševikinio mentaliteto atrūgos, atvirkščia neva imti „žaliuosius žmogeliukus“ nuo istorinio tilto, bet ir „tautinė“ sovietizacija. Mano akyse jis ne itin skiriasi, paskelbti konkursą naujam tilto įvaizdžiui, susijusiam sakysime, nuo anuometinio statulų naikinimo Karo su Lietuvos valstybingumu“. Bet juk yra, pavyzdžiui, muziejaus sodelyje. Žaliojo tilto dekorą sukūrė žymūs apleistas Liubarto tiltas, ant jo parengtos vietos dviem skulptoriai. Politiniu atžvilgiu jis neutralus, išskyrus skulptūroms – puiki galimybė parodyti savo skonį ir nebent karių statulas, bet tokios karių statulos stovi meistriškumą. Neatrodo, kad jau Nepriklausomoje Lie- daug kur Rytų Europoje – jos virto grynai istoriniu tuvoje pastatytas tiltas, pavadintas garbingu Karaliaus prisiminimu. Mindaugo vardu, ką nors labai žavėtų grakščiomis for- Taip pat nemanau (ir beveik niekas Europoje, įskai- momis, puoštų Pilies kalno panoramą, pakylėtų Lie- tant Vokietiją, nemano), kad tuometiniai sovietų ka- tuvos valstybingumo įvaizdį. Įdomu, ką apie Karaliaus riai verti vien paniekos ir neapykantos. Taigi, esu prieš Mindaugo tiltą sakytų Petras Vileišis… Žaliojo tilto „pertvarkymą“ – jeigu jis įvyks, kada nors Statyti paminklus mums nelabai sekasi. Ko gero, jo mums bus gėda.“ tik Vilniaus pilies Žemutiniai Valdovų rūmai, Vytauto Kašubos Gediminas šalia ir Arūno Sakalausko Vincas Kudirka priešais Vyriausybės rūmus yra tie, kurie ne 1 Diana Varnaitė. Žaliasis tiltas – Lietuvos pergalių simbolis. http://www. šiaip susiję su valstybingumu, bet ir prisideda prie jo lrytas.lt/komentarai/zaliasis-tiltas-lietuvos-pergaliu-simbolis.htm įtvirtinimo. Visa kita yra, švelniai tariant, diskutuoti- 2 Ten pat. na, kartais dėl meninių privalumų, kartais dėl pras- 3 Arvydas Anušauskas. Žalieji tilto žmogeliukai neturi sulaukti Kovo 11-osios mės. Nepriklausomybės metais Vilniuje buvo pasta- 25-mečio. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-03-a-anusauskas- tytas, pavyzdžiui, paminklas Frankui Zappai, dabar zalieji-tilto-zmogeliukai-neturi-sulaukti-kovo-11-osios kuriamas paminklas Johnui Lennonui, ilgainiui, ko 4 Paminklų gyvenimai. Liudas Verbliugevičius 2015-02-17 13:00 http://lzi- gero, gerbėjai užkels ant pjedestalo Josifą Kobzoną… nios.lt/lzinios/Lietuva-be-balvonu/paminklu-gyvenimai/196965 Tikras pilietiškumo triumfas! 5 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-13-parlamentaras-k-masiulis- Pristatyta nemažai daiktų, vadinamų moderniomis praso-skaidrumo-atrenkant-kulturos-paveldo-ekspertus/127482 skulptūromis. Atrodo, aukščiausiu savo tikslu autoriai 6 http://www.alfa.lt/straipsnis/49802778/zaliojo-tilto-skulpturu-klausimas- laiko publikos šokiravimą, įsigalėjusi patyčių „kultūra“. bus-sprendziamas-dar-karta Tokie kūriniai kaip „pakabonai“ po visais sostinės til- 7 Михаил Евграфович Салтыков-Щедрин. Дневник провинциала в tais yra ne kas kita, o patyčios. Kaip performansas, kaip Петербурге. vienkartinis pasismaginimas, Vilniui būnant Europos 8 Ramūnas Bogdanas. Šaunioji septyniukė, Žaliojo tilto balvonų sargai: kultūros sostine, jie gal ir galėjo būti pakabinti. Tačiau http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-bogdanas-saunioji-septyniuke-zaliojo- tiltai yra ne vien inžineriniai, bet ir architektūros meno tilto-balvonu-sargai.d?id=67155384 kūriniai, toks pasityčiojimas iš tiltų architektūros rodo 9 Ten pat mažų mažiausiai kultūros stoką. Patyčių „žanrą“ puo- 10 Andrius Užkalnis. Kažkada mums bus gėda. Dar ne dabar. http://www. selėjo ir Street art projektas (jo „pilietiškumą“ atspindi lrytas.lt/komentarai/kazkada-mums-bus-geda-dar-ne-dabar.htm angliškas pavadinimas), pagal kurį buvo siūloma ant 11 Ramūnas Bogdanas. Šaunioji septyniukė... Žaliojo tilto skulptūrų uždėti stambius narvus, esą, tai 12 Vaidotas Žukas negailestingai sukritikavo Žaliojo tilto statulas: tai – okupan- „geriausias variantas, nes šios statulos ideologiškai plėš- tų sugniuždytų kultūrinių prostitučių darbai http://www.delfi.lt/news/daily/ rios ir meniškai žalingos – kaip laukiniai žvėrys“. 13 /negailestingai-sukritikavo-zaliojo-tilto-statulas-tai-okupantu-su- Autoriui maloniai leidus, belieka pacituoti priva- gniuzdytu-kulturiniu-prostituciu-darbai.d?id=67139946#ixzz3SVFK7A4J. tų prof. Tomo Venclovos laišką: „Istorinių ir meni- 13 Ten pat.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Vladas Kančauskas

Debesėlis kelnėse

Atsakymas socialiai atsakingam menininkui Redui Diržiui

erskaitęs draugo Redo Diržio straipsnį „Kol neiš- ra pavadino „Obels žiedu“, man malonūs, nenorėčiau Psivėdinome smegenų, Žaliojo tilto skulptūros turi visiškai sutikti su nurodytu vadinamojo Alytaus falo likti ten, kur jos stovi“ (KB. 2015, nr. 2), prisiminiau dydžiu – jis gerokai perdėtas. vieną nuotykį, patirtą prieš gerus 25 metus Niujor- Apskritai, jeigu jau autorius remiasi proletariato ke. 1989 m. teko lankytis Amerikoje, kur domėjausi žargonu, tai Arūno Sakalausko „Arką“, anot architek- postmodernizmu. Vieną rytą paskambino žymus me- tės Pasiauraitės, Klaipėdos liaudis vadina kartuvėmis, nininkas Miša Šemiakinas ir pasiūlė apsilankyti pres- tačiau tai nesumenkina skulptūros vertės. O grįžda- tižinėje 5-osios gatvės galerijoje, kurios parodą labai mas prie „Alytaus verbos“ (tikrasis mano skulptūros išgyrė laikraštis New York Times. Nuvykę radome vi- pavadinimas), manau, kad skulptorius atvykėlis iš už siškai tuščias sales. Pamanėme, kad paroda pasibaigu- jūrų marių, iš Vilniaus miestelio tiek Alytuje, tiek Kur- si. Bet suklydome. Mums išeinant iš galerijos, tarpdu- šėnuose jaučiasi namie, Lietuvoje, kaip ir drg. Diržys. ryje išdygo juodaodis, milžiniško ūgio, besišypsantis Vadinasi, mes visi tam tikru atžvilgiu esame atvykėliai, autorius, kuris taip griausmingai pagadino orą, kad tad priekaištauti man, kad Alytuje pastačiau „totemą“, vos išsilaikėme ant kojų. Instaliacijos įspūdis buvo nors esu ne vietinis, švelniai tariant, keistoka… pritrenkiantis. Šemiakinas tada ir ištarė sermėginę Labai, netgi visiškai pritariu drg. Redui, kad sutikus frazę: „Debesis kelnėse“ (aliuzija į garsų Vladimiro gražią moterį, „širdyje pražysta feminizmas“, nesiginči- Majakovskio eilėraštį „Oblako v štanach“). ju, kad moteris yra ne vien grožio objektas, o ir žmogus, Aišku, mielasis Redas kaip profesionalas–kūrė- partneris, todėl džiaugiuosi, kad kolegė Dalia Matulaitė, jas–ekspertas iki debesies netraukia, bet debesėlis ti- anot Laimos Kreivytės, šioje srityje bando atkurti pu- krai galėtų būti. Remtis Marxu ir klasių kova mene, siausvyrą… Vargu ar tai įmanoma. Gamta sukūrė vyrą ir žinoma, ganėtinai įdomu, bet dar įdomesnė tokia jo moterį. Normalios orientacijos moteris man yra gražiau- mintis: „Viešojoje erdvėje nėra nė vienos skulptūros, sioji žmonijos pusė, jos žiedai, jos grožis išgelbės pasaulį. neturinčios ideologinio šleifo.“ Nenorėčiau su tuo su- Kai esu klausiamas, kodėl taip dažnai vaizduoju moterį, tikti. Mano „Alytaus verba“ Dzūkijos sostinėje jokio atsakau: raskite ką nors gražesnio šioje žemėje… ideologinio šleifo neturi. Nors komplimentai, skirti Gerb. Redas drąsiai apibūdina Žaliojo tilto skulptūrų šiai skulptūrai, kurią psichodarbininkas savo nuožiū- proletarinės raiškos formas. Estetikos pasaulyje toks kro-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 31 kokatinas neegzistuoja, siautėja nebent klasių kovos pasi- Ideologijai, klasių kovai (kurios nebėra) esu visiškai ilgusio proletaro galvoje. Šiuo klausimu mielam ekspertui abejingas. Man gražu arba negražu. O čia būtent negra- praverstų pasiskaityti vieno iš įtakingiausių XX a. meno žu. Pagrindinis žmogaus organas turbūt yra akys. Jos kritikų Clive’o Bello knygos „Menas“ pirmojo skyriaus kaip sargybiniai saugo mus nuo pavojų. Išorės pasau- „Kas yra menas“ kurį nors poskyrį. Jeigu Redas laiko lis dažnai priešiškas, gal todėl akys nemėgsta tamsos, save rimtu psichodarbininku ir duomenkasiu, tai bazi- įtampos, disharmonijos, destrukcijos. Ieško ramybės, nis estetinis išsilavinimas būtinas, nes, jo nesant, gelbsti gamtos prieglobsčio, joms mielas saulėtekis, saulėlydis, nebent debesėlis kelnėse. Mano profesionalumas, anot tekantis vanduo, šokanti moteris… Jokių karų, klasių eksperto, nevisavertiškas. Gali būti, bet dar blogiau, kai kovos, automatų, kūjų ir pjautuvų bei panašių nesąmo- jis viršvisavertiškas, psichodarbininkiškas, tada, žiūrėk, nių normali akis nepriima. jau ir kelnių nelieka, tik tas debesėlis… Geranoriškai patarčiau mielam psichodarbininkui Vis dėlto pripažįstu: drg. Diržys puikiai pajuto Ža- drg. Diržiui suprasti, kad XXI a. iš esmės keičiasi vi- liojo tilto proletarinę raišką ir sukurtą prasmę, per- suomenės sankloda, todėl ir teorija apie klasių kovą leistą valdžios ideologijai. Štai čia ir yra tikroji tiesa, darosi nebeaktuali, nes klasės niveliuojasi, jų kaip ir apie kurią kalbame. Todėl net psichodarbininkas tu- nebėra. Atsiranda kitokie santykiai ir senelis Mar- rėtų suprasti, kodėl viena visuomenės dalis nori nu- xas, nors buvo rimtas mokslininkas, to numatyti ne- kelti (sunaikinti, nugriauti niekas nesiūlo, taigi liauki- galėjo. Tad ir kritikui-ekspertui palinkėčiau, užuot tės pagaliau tuo spekuliuoti!) Žaliojo tilto stovylas, o tuščiai neeksploatavus klasių kovos metodų taikymą „proletariatas“ užsispyręs reikalauja palikti. Būtent dėl mene, verčiau susipažinti su elementariais visuome- viešosios propagandos – tiksliausias žodis būtų šis. nės raidos principais.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Bronius Gražys. Kiemas šnipiškėse. 2014. Drobė, aliejus; 116 x 97 Vygantas Paukštė. Neramus dangus. 2013. Drobė, aliejus; 100x130

Vygantas Paukštė. Nori paimt. 2013. Drobė, aliejus; 55x115 Vidmanto Ilčiuko reprod. Kūryba ir kūrėjai

Kristina Stančienė

Vyganto Paukštės ir Broniaus Gražio iššūkiai sau

Aktualūs 9-ojo dešimtmečio lietuvių tapybos tęsiniai

iuolaikinės lietuvių dailės kontekste prasminga posūkį nuo vyresniųjų – Arvydo Šaltenio, Kosto De- Škalbėti ne apie tapybos mirtį, bet apie jos tąsą, reškevičiaus, Algimanto Kuro – ekspresionistinio apie įvykius, kurių užuomazgos glūdi ano amžiaus realizmo, kai artėjama siurrealios plastinės kalbos, procesuose. Kaip tik du tų laikų herojai vienas po subjektyvaus, introvertiško pasakojimo link. O Ju- kito eksponavo savo kūrybą sostinės parodų salė- rėnaitė, lietuvių ekspresionistus lygindama su ne- se. Vygantas Paukštė, bene ketvirtos kartos lietuvių ekspresionistais, teigė, kad daiktinis, fantastinis sti- ekspresionistas, surengė parodą „Aido“ galerijoje, lius artimesnis tikrovei negu realybę idealizuojanti o „Meno niša“ pristatė „Vieną gatvę“, kurią nutapė neoekspresionistų kūryba. Reikšminga ir Liutkaus prisiekęs „kirmėlistas“ Bronius Gražys, kadaise kar- įžvalga apie Gražio plėtotą specifinę siurrealizmo tu su bendražygiais (Romanu Vilkausku, Mindaugu atmainą be grėsmės, be baimės, be proto sumaišties Skudučiu, Raimundu Sližiu, Henriku Natalevičium) ženklų. Jo paveikslų motyvai atitrūkę nuo konven- lietuvių dailėje atvėręs neramią, sarkastišką, grotes- cionalaus mąstymo ir labiau linksta ramios kontem- kišką, šaržuotą realybę, pasitelkdamas magiškojo rea- pliacijos, taikaus sambūvio pusėn, dirglumas, nervas lizmo, siurrealistinės raiškos elementus. Čia neminė- prasiveržia tik retkarčiais. siu kitų reikšmingų autorių kaip antai Šarūno Saukos, Kodėl svarbu palyginti naujausias šių dviejų kuris atstovautų siurrealistinei tapybai par excellence, lietuvių tapybos krypčių išraiškas, konkrečiai nes šio teksto objektas yra Paukštės ir Gražio klajo- Paukštės ir Gražio tapybą, jų paveikslams iš naujo nės sunkiai apčiuopiamais ekspresyvios – siurrealios, „primatuojant“ sąvokų ir apibrėžimų „drabužius“, „daiktiškos“ dailės paribiais. pasitikrinti, ar menininkai juos išaugo, ar jie tinka Atrodytų, apie 9-ojo dešimtmečio kartos tapsmą, ir dabartinei jų kūrybai apibūdinti? Viena vertus, ge- tapybinius josios „geidulius“ jau viską pasakė, parašė rokai pakito bendrasis dailės fonas, antra vertus, šių Alfonsas Andriuškevičius, Raminta Jurėnaitė, Viktoras menininkų balsai margame tapybos chore irgi skam- Liutkus… Pasak Andriuškevičiaus, penkių tapytojų ba kitaip negu prieš trejetą dešimtmečių. grupė ir konkrečiai Bronius Gražys lietuvių tapyboje Žvelgiant į naujausią Vyganto Paukštės tapybą, įteisino „blogio vaizdavimą“, šių tapytojų paveiks- pirmiausia apima déjà vu jausmas. Iš pirmo žvilgsnio luose žarstomos eklektinės–istoristinės parafrazės. paveikslai lyg ir išsitenka įprastoje autoriaus meninio Ir Paukštės, ir Gražio kūryboje dailėtyrininkas regi pasaulėvaizdžio sistemoje. Peizažas ir apibendrintų,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 33 Vygantas Paukštė. Keliautojas. 2013. Drobė, aliejus; 50 x 70 redukuotų formų žmogaus figūra, neretai kontūrinis, lako, rudų tonų dermių, o šviesos ir spalvų žaismas, perregimas siluetas, nemateriali, metafizinė būtybė. kurį Paukštė taip meistriškai įvaldęs, kartais nuteikia Laisvi, platūs potėpiai, sodrus koloritas. Tačiau anks- nerimastingai, baugiai. Be to, pastaruoju metu tapy- tesnius romius, švelniai ironiškus mitinius personažus tojas, atrodo, ilgėliau, atkakliau „kovoja“ su ramybės keičia titanai, stojantys į dvikovą, besimylintys, šėlio- neduodančiais motyvais, vaizdiniais, tarsi sodriau, jantys, atsiveriant jau ne rojaus, bet apokaliptiniams tirščiau tapo ironiškas metafizines savo istorijas. Pa- horizontams. Abejonės, suardyta pirmapradė idilė, veikslų paviršiuje regime gal ir ne pastozinius, bet drumstos, dramatiškos nuotaikos, kurias dar labiau vis tiek vienas kitą energingai uždengiančius dažų sustiprina ankstesniems Paukštės paveikslams ne itin sluoksnius. Tai paneigia absoliutų gestiškosios tapy- būdingas radikalus figūros fragmentavimas, – net ke- bos spontaniškumą, nes akivaizdu, kad tapyta tam liuose paveiksluose vaizduojamos ilgakaklės galvos, tikrais etapais, sugrįžtant ir vėl atsitraukiant, ieškant tarsi atskirtos nuo kūnų. Keičiasi ir spalvų sąskam- įtaigiausio, kulminacinio „pabaigos“ akordo. Paukš- biai. Nors apstu ir džiugių, pakilių derinių – subtiliai tės tapybą galima su malonumu kontempliuoti ir kaip tonuota žalia, svajingi mėlyni toliai, šilti, gyvybingi formalų kompozicinį darinį, grožėtis jautriai subalan- geltoni blyksniai, tačiau netrūksta ir niūresnių krap- suotomis masėmis, figūrų, peizažo, horizonto linijos

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 harmonija. Tai liudija meistriškumą ir tam tikras pri- Štai sfinksas – senovės Egipte jis paprastai buvo vaiz- gimtines savybes, kurių neišsiugdysi net kasdien tre- duojamas kaip liūtas su žmogaus ar avino galva, pa- niruodamasis prie molberto. našus į vyriškos lyties būtybę, o moteriškas Paukštės Taigi Paukštė su kiekviena nauja paroda arba kie- „sutvėrimas“ yra senovės graikų pasaulėvaizdžio at- kvienu kūrybos etapu tarsi įtvirtina individualią do- garsis – jie sfinksą vaizdavo kaip pabaisą su moters gmą, nesiekdamas naujumo, keisdamas tik niuansus, veidu ir krūtine, liūto liemeniu, paukščio sparnais. detales. Tačiau toji nežymi, vos juntama kaita neleidžia Prisimenant Broniaus Gražio ankstesnę kūrybą jo tapybos vandenims užsistovėti, užakti. Tikslas išlieka ir jo bendražygių iš „penkiukės“ paveikslus, atrodo, tas pats, tačiau jis toks neapčiuopiamas, nenusakomas, sarkastiškiausia, „nuodingiausia“ buvo Raimundo kad kelionė jo link nepabosta nei tapytojui, nei žiūro- Sližio tapyba, kurią įprasta laikyti miesčionių visuo- vams. Nenuostabu, juk nekintamumas ir universalu- menės kritika. Spalvinės estetikos požiūriu Gražys mas koduotas pačioje mito prigimtyje – niekada nepa- ėjo panašiu keliu – tiesa, niekada nenaudojo tokių sens senovės graikų mitai ar šiauriečių sagos. Ko gero, kičinių „zefyrinių“ rausvumų kaip Sližys, tačiau jo visada bus atpažįstami ir Paukštės herojai – žmogaus paveiksluose įvairiais laikotarpiais irgi vyravo ryš- prigimtį atskleidžiantys aistringi valgytojai, krapš- kūs, aitrūs spalvų deriniai, jau savaime „signalizuo- tantys nosį nuobodžiautojai, kovotojai, įsimylėjėliai, jantys“, kaip ironiškai autorius vertina esamą pasau- bailiai, besislapstantys krūmuose, naivūs šventieji… lio tvarką. Kita vertus, motyvų požiūriu tie kūriniai Juolab nekonkretūs, poetiški naujausių drobių perso- visada buvo gana abstraktrūs (turiu omenyje ne nažai, nestokojantys atpažįstamų mitologinių bruo- motyvų vaizdavimo tikroviškumą, o prasmes ). Sli- žų. Viename paveiksle matome moterį – sfinksą (tą patvirtina ir kūrinio pavadinimas), o minėtos „nukirstos“ galvos galbūt yra užuomina apie asirų kariaunos vadą Holofer- ną su už kadro likusia, todėl nematoma Judita... Kažkur, ko gero, blaško- si ir sūnus palaidūnas… Paukštės paveiksluose plyti idiliškas pirmapradis senovės graikų mitologi- jos pasaulis su žmonėmis, kurių neslegia senatvė, ligos, kiti žemiški vargai, rūpesčiai. Beje, pasigili- nus į kai kurių mitinių tapytojo vaizdinių iko- nografiją, aiškėja, kad jie atstovauja konkrečioms mitologinėms sistemoms. Bronius GRAŽYS. Žmonės ir šuo. 2014. Drobė, aliejus. 81 x 100

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 35 žio personažai priskirtini snobams, o Gražiui labiau fenomeno vaizdinius. Gražys imasi naujų tapybinių rūpi gamta, architektūra ir iš jų elementų sudėliotos iššūkių – aistringai mokosi perteikti sintetinę, „elek- fantastinės sapniškos vizijos. Štai kad ir prieš trejetą trinę“ miesto spalvų gamą. Juk apšviestos gatvės, metų rodytas jo tapybos ciklas „Medžio metai“ – tai spalvoti namų fasadai ar stiklinių naujosios archi- virpančiais smulkučiais potėpiais nutapytos kompo- tektūros sienų metami atšvaitai visai ne tokie kaip zicijos su nuvirtusiais, nukirstais medžių kamienais, turtinga miško paklotė, medžių kelmai ir kamienai, pūvančiais kelmais, miško paklotėje atsiveriančiomis krūmokšnių metami šešėliai… Konkretumo, deta- prarajomis. Šie motyvai susiję ne tik su egzistenci- laus pasakojimo tapytojas išvengia ir panaudodamas niais žmogaus būties klausimais, bet ir su nematomų „tuščius“, bespalvius drobės plotus – tai senų namų makabriškų gamtos jėgų poveikiu. langų kiaurymės, durų angos, atsiveriančios į nie- Siurrealistinį tikrovės vaizdą Gražys paprastai iš- kur, pramaišiui su siurrealistiniais triukais – nukirs- reiškia specifine tapybos maniera – išvarpyta, tarsi tas, skaudžiai raudonas medis pakabinamas erdvėje, kirmėlaičių apnikta materija keistai knibžda, juda, o miesto atspindžiai perteikiami šaltai blizgančiuose erdves, daiktus dygsniuojančios siūlės paverčiamos fasadų stikluose, vitrinose fantasmagoriškai rikiuo- ne tik formaliu paveikslo elementu, bet ir savaran- jasi manekenai, vilkintys kareivių uniformomis… kišku vaizdiniu, motyvu. Spalvų gama dažnai aitri, Nors aptariamieji tapytojai atstovauja skirtingoms aštri, kontrastinga, nusmelkianti ryškiais dėmių de- tapybos kryptims, tačiau kai kas jų kūrybą aiškiai riniais. Naujausi Gražio kūriniai liudija, kad įvyko sieja. Ir daugeliui „penkiukės“ narių, tarp jų Gražiui, reikšmingas pokytis. Visų pirma tapytojui akivaiz- ir ekspresionizmo adeptams, tarp jų Paukštei, visada džiai parūpo ne tik abstrakčios blogio jėgos, kurios rūpėjo simbolinis paveikslo sluoksnis. Jų kūryboje tai užsimaskavusios grėsmingai glūdi tikrovės daiktuo- iškyla ne tik bendruoju (auto)mitologiniu pavidalu, se ir reiškiniuose, bet ir gyvenamasis pasaulis, netgi tą byloja ir pavienių personažų ikonografija, rituali- konkrečios, atpažįstamos Vilniaus erdvės, gatvės, nės pozos, veiksmai. Gražio „simbolizmas“ reiškiasi pastatai, praeiviai… Neatsisakydamas siurrealis- daiktų, artefaktų dermėmis, spalvomis – juk iš esmės tinio mąstymo, šįkart tapytojas jį pritaikė ir insta- simboliški ir pūvančių medžių siluetai, ir antropo- liuodamas galerijos erdvę. Urbanistinės tematikos morfizuojama miesto genius loci. Brėžiant jų tapybos paveikslus sudėliojęs vieną šalia kito, sukūrė keistą, trajektorijas laike, matyti, kad Paukštės tapyba da- alogišką atpažįstamų vaizdinių seką, tarsi „klasiki- rosi rūstesnė, ekspresyvesnė, o Gražio – skambesnė, nis“ siurrealistas pasikliaudamas mąstymo automa- dekoratyvesnė. tizmu, atsitiktinumais. Taigi prieš keletą dešimtmečių aptarti Paukštės Pakito ir dar kai kas – Gražio paveiksluose ne- ir Gražio kūrybos bruožai radikaliai nesikeičia, jų beliko „sudygsniuotų“ vaizdų, kompozicijos tapo tapybos pokyčiai yra ne globalaus, visuotinio, bet aiškesnės, dekoratyvesnės, „kirmėliškos“ tapybinės individualaus pobūdžio. Kita vertus, tapyba, nesto- struktūros sugulė tvarkingais plotais. Kartais tikro- kojanti estetizmo, elegancijos, kartais ir manierin- vės perteikimas gali atrodyti pernelyg tiesmukas, gumo arba – Gražio atveju – net ir kiek pavojingo, balansuojantis ant dekoratyvaus kičo ribos, tačiau šį kičo link artėjančio grožio, saldumo, ir šiandien yra įspūdį bematant išsklaido spalvos. Gražio koloritas gyvybinga, aktuali, nes sklidina mitinio archetipinio čia užsiliepsnojo dar aitriau, ryškiau: geltonas fasa- arba antropomorfiško urbanistinio turinio. Paukštė, das, violetinis žibintas, tarsi paslaptingo žvėries akys atrodo, visiems laikams „užsitikrino“ savo paveikslų žioruojančios automobilių šviesos kuria paslaptingą universalumą ir aktualumą per metafizinę jų plotmę, atmosferą, verčia atitrūkti nuo konkrečių urbanisti- o Gražys „antgamtinio“ matmens savitai ieško pre- nių motyvų ir pasinerti į sodrius, tirštus miesto kaip paruodamas tikrovę.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 KRYSTIAN LUPA: NESUPRANTU LAIKO ŽENKLŲ

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kovo pabaigoje – garsaus lenkų režisieriaus Krystiano Lupos premjera pagal jo mylimiausio autoriaus Thomaso Bernhardo paskutinę pjesę „Didvyrių aikštė“. Prem- jeros išvakarėse su režisieriumi kalbėjosi LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

udronis Liuga. Bernhardas nekentė savo tėvy- literatūros genijus, Austrija būtų išmetusi jį į šiukšly- Anės ir ją mylėjo, kalbėjo apie mirtį kaip išsiva- ną. Daugybę kartų bandyta rašytoją diskredituoti. Ne davimą iš absurdo ir mylėjo gyvenimą. Iš kur tokie tik dėl politinių jo pažiūrų. Buvo tyčiojamasi iš jo ra- prieštaravimai? šymo stiliaus, esą knygos nepaskaitomos, nuobodžios. Krystian Lupa. Pats Bernhardas neįstengė sau į tai Varčiau storą austrų kritikos tomą, skirtą Bernhardui. atsakyti. Ieškant atsakymo, gal reikėtų pasigilinti į jo Galiu pasakyti, kad tai absurdiškas šmeižtas. Kvailas ir vaikystę, į būseną, kai buvo vaikas. Nemylimas vaikas. keliantis pasibjaurėjimą. Taip Austrija kovojo su viena Motinos daug kartų bandytas atiduoti į globos namus, iškiliausių savo kultūros asmenybių. pabėgdavo pas senelį, kurį mylėjo. Thomaso atsikraty- ti motina norėjo pirmiausia todėl, kad pagimdė jį po Bernhardo tėvynainis Raineris Maria Rilke „Duino to, kai buvo išprievartauta. Ją slėgė ryšys su vaiko tėvu, elegijose“ rašė: „Likimas tai vaikystės tankmės pakar- apie kurį nenorėjo nieko girdėti. Vylėsi pradėti viską tojimas.“ Per vaikystės prizmę apmąsto savo likimą ir nuo pradžių su kitu vyru, kitų jos vaikų tėvu. Nuo ma- Bernhardas paskutiniame romane „Ištrynimas“. žens Thomasas gyveno, supamas absurdo. Bręsdamas Abu jie buvo išskirtinai jautrūs, ligoti žmonės, ga- tapo nepatiklus, visur įžvelgdavo sąmokslą. lima net sakyti, kad jų įžvalgas paveikė liga. Prousto Turbūt labiausiai intriguoja Bernhardo santykis su manymu, sveikas žmogus nedaug ką žino apie vidinį tėvyne. Austrijoje vyravo miesčioniškas etosas, labai savo aš. Gal būtent liga atveria psichikos gelmes ir pa- paveikęs austrų elgesį po karo. Bandyta teisinti ko- radoksus, į kuriuos sveiki žmonės nekreipia dėmesio. laboravimą su Hitleriu, buvo slepiami naciai žmog- „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ Rilke rašė: per žudžiai. Austrų laikysena pokariu rodė, kad istorijos anksti nutrūkusi vaikystė, žvelgiant iš laiko atstumo, pamokų jie neišmoko. Bernhardas nenorėjo su tuo atrodo paskendusi miglose, prarasta, nes vaikas ne- taikstytis ir nonkonformistiškai priešinosi. Tėvynė at- patyrė visų stebuklų, kurie jam ne tik buvo pažadėti, sakė tuo pačiu – atstūmė jį kaip ir motina. bet ir atrodė esantys visai čia pat. Bernhardas patyrė Bernhardas buvo problemiška asmenybė. Kuo la- panašų praradimo skausmą, bet reagavo kitaip, nes biau norėjo mylėti, tuo labiau puldavo, tikėdamasis, kitoks buvo jo santykis su pasauliu. Rilke gyvenimo kad konfrontacija atves į tiesą ir susitaikymą. Bet jo tė- saulėlydyje buvo globojamas, o Bernhardas – privers- vynainiams tai kėlė tik atmetimo reakciją. Jei pasaulis tas kovoti vienas su visais. Jo vaikystė, galima saky- nebūtų pripažinęs, kad Bernhardas – pokario Europos ti, irgi pamestas raktas į realybę. Todėl jautė poreikį

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 37 grįžti į vaikystę, vildamasis tą raktą surasti, nes tik vokimas ateina pernelyg vėlai. Meno kūrinys gali tap- juo įmanoma atrakinti duris į suaugusiųjų gyvenimą. ti testamentu, jeigu autorius sumoka už jį savo paties „Ištrynime“ rašytojas pasakoja tokią istoriją: pame- gyvenimu. Per kūrybos aktą aukodamas save, suteikia tusi raktelį nuo sekretero, motina pamanė, gal sūnus kūriniui poveikio jėgą. Bernhardas tą puikiai suvokė ir bus įmetęs į šulinį. Liepė sodininkui apieškoti. Nors manė, kad gyvenimo pabaigoje turi paaukoti kažką ne- tas nieko nerado, ji vis tiek su laukiniu įniršiu kaltino paprastai svarbaus, kad išreikštų save ir pasipriešintų sūnų. Tai sugriovė motinos ir sūnaus santykius. Nu- žlugdymui, kurį patyrė tėvynėje. trūkęs ryšys su motina lėmė, kad Bernhardas jautėsi atsidūręs klaidingame kelyje. Romane jis aprašo jaus- Šiandien skaitant „Didvyrių aikštę“, parašytą 1988 mą, kad nuolatos klaidžioja ir tą suvokia, bet nieko metais, apima jausmas, tarsi pats Bernhardas, pasitelk- negali pakeisti. Galbūt ėjimas klaidingu keliu, žvilgs- damas nusižudžiusio profesoriaus įvaizdį, iš anapus už- nis iš kitokios perspektyvos jam ir padėjo išsiaiškin- duoda klausimus dabarčiai. ti, koks apsimetėliškas yra pasaulis, nors žmonės to Taip. O mirties stigma suteikia tiems klausimams nemato. Tačiau, vos pradėjęs kalbėti apie veidmainys- aštrumo. Tai genialus Bernhardo sprendimas. Profeso- tę, Bernhardas pajunta, kad tai beprasmiška. Vieną rius pasitelkė mirtį, siekdamas pateikti klausimus taip, keisčiausių tiesų apie žmonių santykius man atskleidė kad būtų neįmanoma jų išvengti. Tie klausimai nusėda žodžiai, kuriuos „Ištrynime“ pasakotojas taiko savo mumyse ir pradeda daryti didelį poveikį. seserims: jūs nesuprantate manęs su beatodairišku ir žiauriu užsispyrimu. Visas savo jėgas sutelkiate tam, Profesorius žydas, negalintis gyventi Austrijoje, bet neno- kad nesuprastumėte. Manau, tą patį galima pasakyti rintis jos ir palikti, sako: „Aš nesuprantu laiko ženklų“... apie daugelį išpuolių, nukreiptų prieš Bernhardą. Tai paradoksalūs žodžiai. Prisipažinti, kad nesu- pranti laiko ženklų, būtent ir reiškia tuos ženklus su- Romane „Ištrynimas“ ir pjesėje „Didvyrių aikštė“, ku- prasti. Laiko ženklai yra kažkas daugiau, negu esame rie yra tarsi Bernhardo testamentas, vaizduojama gyvų- mes. Bernhardo kūriniuose žmonės, sakantys, kad ne- jų akistata su mirusiais artimaisiais. Kodėl? supranta laiko ženklų, išties supranta kur kas daugiau Mirtis jam buvo tarsi stigma. Jo paties mirtis, kurios už tuos, kurie dedasi visus ženklus suprantantys. Jei artėjimą nuolatos jautė. Tai nulėmė kūrinių, ypač paskuti- manai, kad supranti laiko ženklus, vadinasi, nesistengi niųjų, perspektyvą. Kito žmogaus mirtis tampa didžiuliu mąstyti giliau. Tai reiškia rūpintis ne pasaulio, o vien iššūkiu gyviesiems, ypač jeigu ji yra klaidų pasekmė. To- savo reikalais. Kai tik pradedu gilintis į mane supantį kių klaidų, kurios nulėmė artimų žmonių – draugų arba absurdą, kuris mūsų laikais sparčiai plečiasi, tas nesu- šeimos narių – santykius. Mirtis paskutiniuose Bernhar- pratimo jausmas tampa iššūkiu ir provokacija. do kūriniuose yra tarsi obsesija. Neįmanoma sugrįžti ir ištaisyti to, kas neturėjo įvykti. „Didvyrių aikštėje“ pa- „Didvyrių aikštėje“ Bernhardas taiko radikalią rodomas savižudybės poveikis artimiesiems. Tai dažnas rašymo techniką. Pjesėje nėra įvykių, laikas sustojęs, rašytojo kūrinių motyvas. Manau, jį nulėmė Bernhardo mums prieš akis teka tik personažų mintys, bet ir jų vaikystės draugės Johanos Tul savižudybė. Patyrusi kū- motyvacija neaiški… rybinę nesėkmę, ji liovėsi bendravusi su žmonėmis ir Manau, specialiai pasirinktas toks momentas – profe- nusižudė, savo mirtimi atkeršydama pasauliui. soriaus laidotuvių diena. Laikas sustojo. Po šitos savižu- „Ištrynimas“ prasideda nuo žinios apie autokatastro- dybės kasdieniniai reikalai ir norai tapo nebeaktualūs. fą, kurioje žūsta pasakotojo tėvai ir brolis. Tėvų mirtis Galima sakyti, visas gyvenimas sustojo ir sukamės ratu. išprovokuoja jį atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Ta- Nežinome, į kurią pusę viskas pakryps, ką darysime to- čiau tai, ką jis atranda, yra absurdiška ir liūdna, nes su- liau. Trys pjesės scenos verčia vis labiau gilintis į savižu-

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 dybę ir jos poveikį savižudžio artimiesiems. Girdime, kaip rodė, kad jie gali ne tik sukurti naują istorinę realybę, bet kiti personažai kartoja mirusiojo žodžius, kurie dabar, iš ir nulemti pasaulio ateitį. Tokia bendruomenė yra prara- mirties perspektyvos, ima reikšti visai ką kita. Vienas dusi moralės normas, kurios gal irgi buvo tik priedanga, artimiausių profesoriui žmonių, jo ūkvedė ponia Citel tačiau be jų žmonės apskritai darosi laukiniai, viską nu- tampa savotišku dibuku – pirmoje scenoje matome, stelbia neapykanta ir nepakantumas kitokiems. kad į ją tarytum persikėlė mirusiojo siela. Kiekvienas Šioje Bernhardo pjesėje atskleidžiamos moralinės iš profesoriaus šeimos narių tampa tokiu jo sielos ne- ir socialinės karo pasekmės. Buvo sunaikinti ne tik tie, šiotoju. Savižudis tarsi išsilieja ir savimi užpildo gy- kuriuos naciai nužudė, kankino konclageriuose. Buvo vuosius. Matome ne tik sustojusį laiką, bet ir asmens nutrauktas žmonijos raidos ciklas. Sunaikinta tai, kas dematerializaciją. Suskilusi į atomus asmenybė išpro- jame natūraliai kūrybiškai skleidėsi. Kai priverstinai vokuoja gyvuosius netikėtiems apmąstymams. Suski- emigravęs žmogus po tam tikro laiko sugrįžta ir ban- lusi į atomus asmenybė išprovokuoja neįtikėtinas do ieškoti jam svarbios prasmės, kurią kadaise paliko gyvųjų mintis. Kai kurios iš jų tampa savotiškomis tėvynėje, jos jau neberanda. Tačiau nebegali gyventi ir būtybėmis, turinčiomis neapsakomą jėgą. ten, kur išvyko, nes su ta vieta jo niekas nesieja. Pjesėje „Didvyrių aikštė“, palyginti su ankstesnėmis Bern- toks likimas ištinka žydų Šusterių šeimą. Iš nacistinės hardo pjesėmis, yra žingsnis tolyn. Neįprasta tai, kad Austrijos emigravusi į Oksfordą, po ilgų metų ji grįžta į neatskleidžiami jokie motyvai, sukeliantys personažų Vieną, tačiau negali čia pasilikti, nors nesugeba gyventi mintis. Čechovas kūrė vis dėlto motyvuotus dialogus, o ir svetur. Tai suluošinti žmonės. Tokius juos padarė ti- Bernhardas to jau nebedarė. Jis siekė pagauti momen- krovė, kuriai asmens likimas nieko nebereiškia. tus, atsirandančius tarsi iš niekur, bet jie neatsiranda iš Dabarties pasaulyje dažnai susiduriame su tikrove, niekur, tiesiog Bernhardas neparodo, iš kur jie atsiran- abejinga žmogaus lemčiai. Tokia, pavyzdžiui, dabar yra da, ir manau, kad tai genialu. politinė mano šalies, Lenkijos, tikrovė. Kalbu apie visapu- sišką netoleranciją. Jos poveikis žudantis. Ir tai ne vien an- O kokią tiesą slepia savižudžio artimųjų mintys? tisemitizmas. „Didvyrių aikštėje“ antisemitizmo tema la- Profesoriaus Jozefo savižudybė ir testamentas pastū- bai stipriai išreikšta, tačiau Bernhardas iš esmės kalba apie mėja jo šeimą elgtis ekstremaliai. Pirmiau Jozefas padarė pavienio asmens tragizmą XX amžiaus visuomenėje, nai- kažką baisaus, o dabar jie, norėdami tai atitaisyti, ieško kinančioje kūrybiškumą. Į šią globalią problemą Bernhar- išeities, bet elgiasi dar baisiau ir visiškai sugriauna savo das žvelgia per antisemitizmo prizmę. Savo pastatyme ne- šeimą. Per laidotuves visi kartu ištrina velionį iš atmin- siekiu antisemitizmo temos sušvelninti, tik noriu atkreipti ties. Kiekvienas šitą nuojautą nešioja savyje ir jos kaus- dėmesį į aistringą Bernhardo protestą prieš totalų griovi- tomi negali pajudėti iš vietos. Tai stiprus viską apimantis mą, kuris apėmęs pasaulį. Galima sakyti, kad tai, apie ką vaizdinys. Jis – tarsi vinis smegenyse, įsmigusi taip giliai, kalbėjo rašytojas, yra siaubinga dabarties diagnozė. Šitos kad nebelieka minčių. Tiktai skausmas, iš kurio kyla me- ligos padarinių nematome, nes nenorime jų matyti. Tai las, nesusišnekėjimas, tarpusavio kaltinimai. Ir baimė – kertasi su mūsų troškimu gyventi, siekti savo tikslų, daryti visi bijo ateities. Nes jos nėra. Šitas suvokimas smelkiasi karjerą. Jei atmerktume akis, išvystume nevilties prislėgtą per pojūčius, apie kuriuos nekalbama. Peršasi analogija: žmogų. Neviltis, kurią Bernhardas ypač aiškiai įžvelgė gy- kažkoks didžiulis rutulys pramušė sieną ir žmonės, pa- venimo pabaigoje, yra bauginanti. Ir mes savo spektaklyje niškai bijodami, kad ji skils, kalba apie visai ką kita. negalime to vaizduoti paviršutiniškai. Negalime apsimes- Artimųjų mintys slepia tiesą ne tik apie šeimą, bet ir ti, kad čia viso labo juoda pranašystė. Tuo rašytoją daug apie pasaulį. Galima sakyti, visa šeima yra auka, kuria ją kas kaltino dar jam gyvam esant, sakydavo – šitas juodas pavertė klaidinga politinė ir visuomeninė mūsų epochos pranašas... O jis, apimtas dar didesnės nevilties, klausda- savimonė. XX amžiaus puikybės auka, kai žmonėms at- vo – kaip jūs galite viso to nematyti? Nenorėdami nieko

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 39 Krystianas Lupa ir Valentinas Masalskis „Didvyrių aikštės“ repeticijoje Audronio Liugos nuotr. matyti, jūs leidžiate, kad visa ta destrukcija vyktų toliau. jo, suteikti jai evoliucinį postūmį? Juk negalima tiesiog Pasaulis griaunamas iš kvailumo, iš nesuvaldomo pinigų stebėti, kaip artinasi katastrofa. geismo. Civilizaciją žlugdo šiukšlių kultas. Tai beprasmy- Jokiu būdu nemanau, kad reikėtų grįžti prie sti- bės triumfas, viešai trypiant dvasią... Beprasmės neapy- prios rankos politikos. Bernhardas sakė, kad kiekvie- kantos motyvų tokia aibė, kad niekas nebesupranta, kas na praktinio absurdo situacija iškelia stiprios rankos iš tikrųjų dedasi. Niekas nesijaučia kaltas dėl košmariškos žmogų, kuris, tenkindamas asmeninius interesus, ga- politinės sumaišties, apėmusios žmoniją trečiojo pasauli- liausiai visus įstumia į pražūtį. Kaip Hitleris. Turime nio karo grėsmės fone. pripažinti, kad prieš akis iškilęs klausimas, kas su- stabdys įsibėgėjusį absurdo mechanizmą, kuris kelia, Kokį pasirinkimą gali turėti mąstantis žmogus? galima sakyti, Apokalipsės grėsmę vadinamajai tre- Mąstantys, jautrūs žmonės šiandien retai eina į poli- čiojo lygio civilizacijai. Ar galima tikėtis, kad kažku- tiką. Lenkijoje dažnai svarstome: kaip čia yra, kad turė- riuo momentu dar įvyks dvasinis proveržis ir sąmo- dami nemažai protingų kairiųjų pažiūrų žmonių, poli- nė nušvis? Jeigu taip, tai sąmonėjimo aktai, atskleisti tikoje kairiuosius matome kaip mažą juokingą kretinų Bernhardo kūryboje, veda to link. Nusižudžiusio šutvę? Be idėjų ir be jokios įtakos žmonių protams. Į profesoriaus brolis Robertas sako: kiekviena epocha politiką eina kuo toliau, tuo kvailesni žmonės, ir neži- savaip pasibaisėtina, tačiau tik senatvėje įstengiame nia, ką daryti, kad būtų kitaip. Gal atsidūrėme tokiame tą suprasti. Tai labai asmeniška paties Bernhardo po- raidos etape, kai demokratiją reikia apmąstyti iš nau- zicija. Bet jis nėra nihilistas, jo negatyvizmas turi gy-

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 vybiškai pozityvios pasipriešinimo energijos, sutei- kažką, ko iki tol nebuvome patyrę. Tas kažkas išsprogs- kiančios jėgų. Tai nėra mirties giesmė. Jis kalba apie ta staiga, per spontanišką, kaip tu sakai, mąstymo aktą. mirtį, bet iš esmės brangina gyvenimą. Ne iškart matome meninį rezultatą, bet pati refleksija, minčių turtas, mus supantis repeticijose, man atro- Absurdiškai vaizduodamas depresyvias nuotaikas, do neįtikėtinai įkvepiantis. Norėčiau, kad iš to rastųsi Bernhardas išlaisvina juoką... spektaklis, naujas mums visiems. Bet ir be šito pažado Depresija yra sprogstamoji medžiaga. Bernhardo visa tai, kas čia vyksta, man yra neįkainojama. atveju – tai savotiška bomba. Jis turėjo tokį humoro jausmą, kuris veikia kaip pažinimo įrankis. Humoro Stengiesi kurti ribines situacijas tarp scenos ir salės, jausmas padeda atskleisti paslėptus motyvus, kurių tarp aktoriaus ir vaidmens, tarp teatro ir gyvenimo. Ką neįžvelgia perdėtai rimti žmonės. Todėl jie, nutaisę Tau reiškia šios ribos? rimtą miną, žudo pasaulį. Humoro jausmas sufleruoja, Bernhardas kaip rašytojas jautė savyje tą asmeny- kad viskas yra galbūt atvirkščiai, negu mums atrodo. bės ribą, generuojančią unikalų procesą: mano min- Siūlo priimti absurdišką mintį ir pasigilinti, kur jinai tys yra priešingos mano aš. Galima klausti, kur tada veda. Gal reikia atsistoti žemyn galva, kad pamatytu- esu aš? Savo veiksmuose ar mintyse? Mano mintys me šviesą, kurios nematome, jau tiek amžių stovėdami yra nuo manęs nepriklausomos būtybės. Dažnai ant kojų. Tai sakydamas, galvoju apie vilties teikiančius maištaujančios. Nuo seno domiuosi ryšiais tarp te- poslinkius, kurie vyksta dabar, – tai visuomenės men- atrinės naracijos ir publikos. Spektaklio metu gali taliteto, papročių keitimasis, religijos metamorfozės, įvykti kažkas panašaus į spiritizmo seansą tarp per- reikalaujančios atmesti krikščioniškos moralės kiautą, sonažų ir žiūrovų. Aktorius per savo personažą turi viską, kas įkalina žmogų absurdiškame būvyje, artinda- galimybę protu ir siela staiga sutapti su žiūrovais. Su- mas katastrofą. Manau, kai tokie kito tipo žmonės taps vokę, kad tarp jų ir mūsų vyksta kažkas keisto, daug dauguma, gal atsiras kas nors pozityvaus. įdomesnio už istoriją, kurią pasakojame nuo scenos, pajusime, kaip toji istorija plyšta ir atsiranda visiškai Ar su šituo kitokiu žmogaus tipu susijusi Bernhardo naujas reiškinys, vedantis į kitą, mums dar nežino- mintis apie „akimirksnio filosofą“, kuris įkūnija sponta- mą plotmę. Kai aktorius sąmoningai atsiveria šioms nišką mąstymą, nevaržomą jokio išankstinio žinojimo? paslaptingoms jausenoms, žiūrovų akivaizdoje kur- Taip, kažkoks bendrumas yra. Visais laikais dideli damas vaidmenį, tai yra viena. Bet kai savo potyrius žmonijos pasikeitimai įvykdavo netikėtai ir iš kokios sugeba kūrybiškai panaudoti, plėsdamas tokio akto nors periferinės pusės. Dabar klostosi panaši virsmo si- galimybes, jis tampa performeriu, labai keisto proce- tuacija. Kol kas matome apokaliptinę pusę, bet gal ji yra so vedliu. Manau, tai, ką vadiname katarsiu, žinomu reikalinga, kad kažkas naujo atsivertų žmonijai. nuo Antikos laikų, yra dar neištyrinėta planeta. Iš es- mės kalbame apie išgyvenimą, kurį nešiojamės savy- Manau, ši „akimirksnio filosofo“ idėja yra artima je ir stengiamės išreikšti per įvairius teatro ritualus, Tavo darbui su aktoriais. Provokuoji, kad per repeti- bet iki galo nežinome nei išraiškos mechanizmo, nei cijas jie atmestų išankstinį žinojimą ir kartu su Tavim momento, kada tai įvyks, nei šito fenomeno priežas- pasinertų į mąstymo procesą. ties. Tadeuszas Kantoras bandė įvardyti šį fenomeną, Fantastiška, kaip intensyviai visa tai vyksta! Lenki- teigdamas: keista ir baisu, kad ten, anapus rampos, joje dirbu su žmonėmis, kuriuos gerai pažįstu, žinome, yra kažkokia svetima bauginanti būtybė, apie kurią ko vieni iš kitų norime, taigi repeticijos teka tarsi ramus šiurpstančia oda sakome – tai esu aš. vanduo. O čia sutikau aktorius, kurie turi visai kitokius darbo įgūdžius, įpročius, vieni kitiems mes duodame Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 41 Kęstutis Šapoka

HORIZONTALĖ AR VERTIKALĖ?

Jūratės Stauskaitės „Judesiai“ galerijoje „Titanikas“

r pakanka apie parodą, juo labiau apie visą kū- jis ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas, bet kad toks Arybą spręsti, remiantis nuostata „patinka–nepa- stilius buvo/yra – tai nepaneigiamas faktas. Pabrėž- tinka“, kad ir kaip patogu būtų pagal ją gyventi bent tinis eskiziškumas, efemeriškumas, kaligrafijai, kaip jau virtualybėje? Žinoma, ne. Jei užtektų vien asme- rašymui ranka (nebūtinai dailyraščiu), artimas pieši- ninio įspūdžio, turėčiau skaudama širdimi prisipa- mas, judančios šokančios žmogaus-paukščio figūros žinti, kad Jūratės Stauskaitės kūryba man asmeniškai vaizdavimas, piešimas kaip (dvasinis) judesys ryškiai atrodo pernelyg manieringa, teatrališka, pozuojanti, išsiskyrė to meto grafikos fone. pretenzinga, net banaloka... Tačiau tai būtų grynai Objektyviai žvelgiant, vertinga ir kita Stauskai- subjektyvus požiūris, be to, tendencingas, o blogiau- tės veikla, pavyzdžiui, edukacinė – Vaikų ir jaunimo sia, kad primygtinai peršamas kitiems. Dėl to kalti ir dailės mokykla, jos įkurta 1991 m., tapo išskirtiniu maskulinistiniai prietarai – įsivaizdavimas, esą „tikra“ reiškiniu. Arba grafikai alternatyvi kūryba – tekstų kūryba neišvengiamai būna „vyriška“. Iš to atsiradęs ir rašymas, nors Valentinas Sventickas „Guriniuose“ įprotis nepatinkančius ar mažiau patinkančius moters ir siūlė Stauskaitei, užuot rašius, daugiau piešti... Aš dailininkės kūrybos bruožus peikti labiau negu vyro savo ruožtu norėčiau rašytojus ir literatūros kritikus dailininko nesėkmes meno „fronte“. paraginti, kad kuo mažiau viešai postringautų apie Tačiau, jeigu paroda verčia (susi)mąstyti apie verti- dailę, nes pažeria tokių „perlų“, kad nei bėk, nei rėk... nimo klišes, vadinasi, ji turi grūdą, nuteikiantį abejoti ir (Antanas Gudaitis kadaise teisingai sakė, kad apie klausti. Pavyzdžiui, ar būdvardžiai „manieringa“, „pre- vaizduojamąjį meną niekas nėra pripaistęs daugiau tenzinga“, „paviršutiniška“ ką nors (daugiau ar mažiau) nesąmonių ir kvailysčių negu rašytojai...) objektyviai pasako apie kūrinius, ar vis dėlto parodo tik Minėta šalutinė veikla Stauskaitės kūrybai sim- stereotipus, kuriais remiasi interpretatorius? boliškai suteikia solidumo ir kontekstualumo, prieš Šioks toks objektyvumo žiupsnis vis dėlto pri- akis iškyla įvairialypė kūrybinių, edukacinių jos in- valomas. Šiuo atveju labai praverstų pasigilinti į tencijų visuma. kontekstą, istorinį, ideologinį, institucinį ir pan. Kitas daugmaž objektyvus faktas yra tai, kad kon- Jis patvirtina, kad sovietmečiu Stauskaitė sukūrė ir krečiai ši paroda architektūriniu atžvilgiu suręsta ypač ištobulino savo stilių, kuris atrodė laisvesnis, maiš- tvirtai. Jos anotacijoje rašoma, kad atrinkti kūrinius, tingesnis, negu drįso daugelis kitų autorių. Patinka išgryninti parodos akcijos „Judesiai“ koncepciją pa-

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Parodos fragmentas Vidmanto ilčiuko nuotr. dėjo Giedrė Jankevičiūtė ir Viktoras Liutkus, o rasti tų piešiniai ir tušti lapai) paverčia kiek tuštoka (per- architektūrinį ekspozicijos sprendimą pagelbėjo Sau- keltine prasme). Tiesą sakant, įprastam kameriniam lius Valius. Šiuo atžvilgiu paroda laikytina instaliacija, Stauskaitės kaligrafinio piešimo stiliui visas tas „bruz- beveik savarankišku erdviniu ir prasminiu kūriniu. desys“ papildomų, naujų prasmių lyg ir nesuteikia. Toks „formatas“ šiuo konkrečiu atveju padeda, ta- Gal atrenkant kūrinius kaip tik nevertėjo stengtis per- čiau paspendžia ir spąstus. Stauskaitė, taikydama ins- nelyg išgryninti ekspozicijos? Antai man asmeniškai taliacijos principą, pasitelkia skaitmenines medijas, įdomiausi, nuoširdžiausi ir įspūdingiausi atrodo ne kurios paverčia piešinius animacija, įterpia garsą, be primygtinai peršami, vis tiražuojami ir vis didinami, to, ji rengia kūrybines dirbtuves, paskaitas, nevengia tarsi kokie politinės reklamos lozungai, Stauskaitės performanso elementų, nes kai kurie piešiniai, pasak „firminiai“ piešiniai (intuityviai vengiu piršte perša- autorės, tveriasi čia ir dabar, tiesiog parodos metu. mo dvasingumo), o ankstyvieji kuklūs, jautrūs grafi- Šiuo atžvilgiu sunku prie ko nors objektyviai prikib- kos atspaudai įvadinėje parodos dalyje. ti. Vis dėlto susižavėjimas instaliacija ir pasinėrimas Kita vertus, šią parodą, o ypač antrą salę, galima į procesą, mano subjektyvia nuomone, ekspoziciją traktuoti kaip bandymą išsiveržti iš piešinio ir žengti (ypač antroje salėje, kur dominuoja didžiulių forma- drąsų žingsnį „akcionizmo“ link. Tiesa, nelabai su-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 43 pieriaus rūšys (sakykime, darančios įtaką piešinio pa- vidalui), ar metaforiškai sutelkiamas dėmesys į tuščią lapą kaip į tuščią „prenatalinę“ erdvę, kurioje piešiniai dar tik tversis? Šiaip ar taip, pliusas yra jau vien tai, kad į galimas „tuštumos“ metaforas skatinama pa- žvelgti plačiau ir drąsiau. Kad ir kaip būtų, man (gal todėl, kad esu labai įtarus ir priekabus žiūrovas?) grynai subjektyviai vis tiek at- rodo, kad posūkis į veiksmą, aktyvų procesą privertė, sakyčiau, nuslysti paviršiumi, horizontale, nors buvo pretenduojama į gylį ir vertikalę. Kita vertus, pusiau objektyvus aspektas yra ir tai, kad viso meno, ne tik dailės, vertinimas neišvengiamai keičia- si, pakitus istorinėms, ideologinėms, sociokultūrinėms ir estetinėms aplinkybėms. Toji kaita dažniausiai nepri- klauso nuo autoriaus norų ir pastangų. Antai vertinant Stauskaitę, nuo kūrybos kaip alternatyvos pastebimai pe- reinama prie kūrybos, pelnytai vadinamos klasika, tačiau kartu tai ir žingsnis iš (saikingo) avangardo (sovietmečio Jūratė Stauskaitė. Mergaitė. 1979. Ofortas kontekste) į saloninio meno, netgi šiokio tokio kičo teri- toriją (šiandienos kontekste). Joks menas nefunkcionuoja estetiniame vakuume. Stauskaitės kūryba irgi vertintina, atsižvelgiant į daugybę įvairių faktorių. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad formaliai paro- da kaip erdvinė instaliacija yra puiki, tačiau turinio atžvilgiu susidaro daugžodžiavimo pramaišiui su tuš- čiažodžiavimu įspūdis. Tiesa, net ir pats sau negalė- čiau pasakyti, kiek tokia interpretacija subjektyvi, o kiek objektyvi. Juo labiau kad norimą parodos forma- tą visiškai objektyviai turi teisę rinktis pati autorė ir jeigu jai rūpėjo ne retrospektyva, bet autorinis projek- tas, kvaila būtų dėl to priekaištauti. Galų gale kalčiausias esu pats, nes neišdrįsau kai ku- rių man neaiškių dalykų paklausti pačios Stauskaitės, nors ji kaip tik buvo šalia – savo parodoje tvėrė naujus piešinius. Pagalvojau, negi tiesiog prieisi prie autorės ir paklausi: gerbiamoji Jūrate, kas jums rūpėjo labiau – ar efektinga, bet paviršutiniška horizontalė, ar gili pras- Jūratė Stauskaitė. Juoda katė. 1977. Ofortas mių vertikalė? Juk šiandienos mene „horizontalės“ ir „vertikalės“, o ypač jų skirtis, apskritai nebeegzistuoja. pratau, ar tuščių (negarantuoju, bet man jie pasirodė Be to, tokiais netaktiškais klausimais ir įžeisti žmogų tušti) lapų ekspozicijoje akcentuojamos skirtingos po- galima. Dar pamanys: tyčiojasi bestija...

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Paulina Pukytė

ŽUVIES AKYS

Dviejų veiksmų farsas

Veikėjai

Manas – Thomas Mann, garsus rašytojas Sartras – Jean-Paul Sartre, garsus rašytojas Simona – Simone de Beauvoir, garsi rašytoja Žmogus žuvies akimis, garsus žmogus

Per videoryšį

Alecas Guinnessas, garsus aktorius Joda – Yoda, garsus džedajų mokytojas Josephas Beuysas, garsus menininkas, šamanas

Veiksmo metu rašytojai vaikšto labai mažais žings- SARTRAS: „Alors voilà. C’est comme ça... Bon, bon, niukais, tarsi sustingusiomis ar supančiotomis kojo- bon...“ Štai ir Nida. Bet kodėl į šitą užkampį? Kodėl čia? mis, tik Žmogus žuvies akimis vienintelis juda laisvai. Už kokias nuodėmes? Čia juk nieko nėra... Nors, tiesą Rašytojai vienoje ausyje turi po ausinę su laidu, ve- sakant, čia dar nepanašiau į... dančiu į kišenę. Cituodami save jie skaito iš knygų. MANAS (pertraukia): Aber nicht Nida. Nidden. Ni- dden.1 Pirmas veiksmas. „Ar aš taip sakiau?“ SARTRAS (nustebęs): O, jūs jau čia! SARTRAS atsiranda kambaryje su trimis sofomis, kny- gų lentyna kampe ir stiklinėmis durimis, vedančiomis į MANAS: Senokai. Tomas Manas. kopas. Ant vienos iš sofų jau sėdi MANAS ir per ausinę klausosi balsų, bet SARTRAS iš pradžių jo nepastebi. SARTRAS: Sartras. O mane, įsivaizduojat, – perkėlė. Į aną vietą tai aš pirmasis atvykau. Galėjau išsirinkti ge-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 45 riausią sofą. Tiksliau, gražiausios spalvos. Gerumo jos MANAS: Ampyras – jis visur ampyras. buvo visiškai vienodo – prastos. SARTRAS: Kai kurie dalykai nesikeičia. Iš tikrųjų tai MANAS: Į aną vietą? niekas nesikeičia. (susinervinęs) Visą laiką tas pats!

SARTRAS (atidžiau įsižiūri į aplinką): Po velnių, MANAS: Žmonės trokšta pastovumo. ir vėl ampyras?! Jie ką, tyčiojasi? Taip, kadaise – juo- kaudamas! – rašiau: „pamatysite, Antrosios imperi- SARTRAS: Žmonės trokšta progreso. jos stiliaus salonas – irgi visai neblogai.“ Ir še tau – vėl tas pats! MANAS: Žmonės, žmonės, žmonės.

MANAS: Kaip aš irgi jau esu rašęs, „nuostabiai gry- SARTRAS: Žodžiai, žodžiai, žodžiai. nas imperijos stilius“. Tai jūs jau ne pirmą kartą? MANAS: Čia mes turime net biblioteką. Jeigu taip SARTRAS: O gal čia „Second Life“? 2 galima pavadinti tą knygų lentyną kampe.

MANAS: Galiu ir vėl pasakyti: „Tikroji priežastis, SARTRAS: Oho, nuostabu – yra knygų! Kas galėjo dėl ko aš čia, – tai stiliaus pajautimas. Čia visur tobulas tikėtis – tokioje vietoje? ampyras. Kažkada čia buvo vasaros rezidencija, nors šitas korpusas pristatytas vėliau. Kartais Imperijos sti- MANAS: Manau, mes nusipelnėme sanatorijos. Ir, lius man tiesiog būtinas, kad galėčiau patirti bent kokį atkreipkite dėmesį, mūsų durys – neužsklęstos. Čia ga- gerovės pojūtį. Be abejo, žmonės jaučiasi vienaip tarp lima išeiti į lauką! minkštų, patogių, ištaigingų baldų ir visai kitaip tarp šių tiesių stalų, kėdžių ir draperijų linijų. Šis ryškumas SARTRAS: Į tą dykumą? Neįtikėtina. (Prieina prie ir kietumas, šis šaltas, asketiškas paprastumas ir san- stiklinių durų ir bando įžiūrėti, kas už jų.) O kaktusai tūrus tvirtumas – jis mane ypatingai veikia, jaučiuosi čia auga? viduje apsivalęs, lyg iš naujo užgimęs ir, be abejonės, dvasiškai pakylėtas.“ MANAS: Kol kas nemačiau nė vieno.

SARTRAS: Palaukite! Prancūziškai jūs sakėte kitaip! SARTRAS: Kaip sakė vienas prancūzų rašytojas, nie- Sakėte: „Kartais ir aš nepakenčiu imperijos stiliaus, o kada negali būti viskas kaip reikia. Jeigu yra kaktusų, tai kartais jis man tiesiog būtnas“! nėra knygų. Jeigu yra knygų, tai nėra kaktusų.

MANAS: Argi aš taip sakiau? MANAS: Užtat mums leidžiama nueiti net iki tos di- džiosios kopos – matote? Bet ne toliau. SARTRAS: Prancūziškai – taip. Ir netgi angliškai – taip. SARTRAS: Puiku. Kaip jau sakiau, „jaučiuosi tarsi rojaus prieangyje“. O kas ten už tos kopos? Turbūt pats MANAS: Negali būti! Aš prancūziškai nekalbu... Bet Rojus? kad ir angliškai!? MANAS: Už kopos? Imperija. Tylos minutė.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 SARTRAS: Antroji? SIMONA: Ką jūs paistot? Kraštas – ir be ribų?

MANAS: Kaip čia pasakius... SARTRAS: Ką jūs kalbat – „atrodo“! Pats sakėte, už kelių šimtų metrų – Imperija. SARTRAS patogiai įsitaiso ant sofos. MANAS (bando įgelti): O jūs pats, Sartrai, tą Imperi- Tylos minutė. ją savo laiku adoravote. Adoraaavote.

SARTRAS: „Vot vy govorite – voina...“ SARTRAS: Aš? Juk jau sakiau: „Esu atviras imperia- lizmo priešas ir einu su visais, kurie prieš jį kovoja.“ MANAS (nustebęs): „Ja govoriu?“ MANAS (sarkastiškai): Tai imperializmo. O mes – SARTRAS: „Nu chorošo, ne govorite, dumajete.“3 apie Impeeeriją!

Tylos minutė. SARTRAS (nepatenkintas): Gerai, gerai. Gal pakal- bėkime apie ką kita? Iš už sofos staiga atsiranda SIMONA. MANAS: Žinoma. Kaip kadaise sakiau, „visi gerieji, SARTRAS: Castor, regardez – ir vėl ampyras! tikrieji protai turi išsikalbėti – visuose kraštuose, visose zonose“. Pavyzdžiui, kaip jums patinka šioje zonoje? SIMONA: Vampyras. SARTRAS (su dirbtiniu nuoširdumu cituoja save): SARTRAS: Kas, aš? „Lietuva yra kraštas su originalia kultūra, kurioje gi- liai vienijasi istorija, tradicijos, peizažas, liaudies me- SIMONA: Beje, čia visai ne ampyras. nas ir tai, ką šiuo metu kuria dabartiniai lietuvių rašy- tojai, dailininkai, architektai, su kurių kūriniais man SARTRAS: Kaipgi ne ampyras! Aš jį užsimerkęs pa- teko susipažinti. Man ypatingą įspūdį padarė ryšys žinčiau. tarp tradicijų ir to, ko ieško nūdienis Lietuvos menas, pradžiugino tai, kad senos legendos, sakmės gyvena SIMONA: Jūs kalbate apie Antrosios imperijos sti- šiuolaikiniame mene, kad jis išsaugo liaudišką pobū- lių, o čia... dį. Visi lietuviai, su kuriais man teko susitikti, yra lais- vų žmonių pavyzdys.“ ALECAS GUINNESSAS kaip BEN KENOBIS: „Be- O jums čia patinka? fore the dark times – before the Empire.“4 MANAS (cituoja save): „Mielas man tasai krašto- SIMONA: Po to turėtų eiti Trečioji... vaizdis ten, aukštėliau, mieli man jūra ir žmonės, miš- kai, duburiai, karpyta pakrantė, pirmykštis vešėjimas... SARTRAS: Imperija – viena. Visa taip tikra ir didinga, išsipildė senas troškimas ra- miai pamąstyti gamtos artumoje... Nežinau, kodėl per MANAS: Dykuma viena. Čia tokios platumos, taip tą trumpą laiką Rytai man pasidarė tokie mieli. Gal tai tuščia – pasaulio kraštas... Atrodo, be ribų... manosios esybės papildymas? O galbūt todėl, kad tose širdyse ir galvose gyvuoja didis svetimas mitas?“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 47 SIMONA: Koks dar svetimas mitas? MANAS: Nesu girdėjęs tokio dalyko. O va kad mie- ga – tai taip. Tik atmerktomis akimis. MANAS: „Čia randu tiltą į slavų kultūros sritį...“ (Si- monai) O kaip jums čia patinka moterų reikalai? SARTRAS: Turbūt nenori nieko išleisti iš akių... Turi stebėti. Nes per tą akimirksnį... SIMONA: O kodėl jūs manęs klausiate apie moterų reikalus, o ne apie reikalus apskritai? SIMONA (nuo knygų lentynos): Žiūrėkit, Sartrai, kokia knyga čia yra: Martin Thiele. Die Macht des Blicks – Exem- Tylos minutė. plifiziert an Jean-Paul Sartres Geschlossene Gesellschaft (atsiverčia, skaito): Das Schliessen der Augen. Der Blick MANAS (susierzinęs): Gerai, pakalbėkime apie ką als Spiegel. Das Auge als Transzendierende Grenze und nors kita. Čia, žinokite, net truputis jūros yra. die Unerträglichkeit des Blicks.5

SARTRAS: O moterų pliažas? SARTRAS: Hm, labai įdomu, bet apie žuvų mirksėji- mą turbūt ten nebus. O gal eikime pažiūrėti, kas už tos MANAS: Kur ten! kopos? Reikia kažkaip transcenduoti...

SARTRAS: Gaila, gaila... MANAS: Tai pavojinga.

MANAS: Apmaudu, bet vyrų pliažo irgi nėra. Užtat SARTRAS: Kartą buvau iškritęs už kompiuterinio galima kokią žuvį pagauti... žaidimo ribų. Netyčia – tai buvo kažkoks, kaip jie sako, glitch. Tiesiog kažkur peržengiau ribą, ir viskas. SARTRAS: Šiuo metu mane domina tik vienas klau- Nebegalėjau sugrįžti atgal. Užtat galėjau amžinai ke- simas apie žuvis. liauti į saulėlydį, tik aplink visiškai nieko nebuvo. Ne- būtis. Kiek akys užmato, tvyrojo oranžiniai gaisai... MANAS: Ir koks gi? MANAS: Koks ten buvo žaidimas? SARTRAS: Ar žuvys mirksi. SARTRAS (kiek sutrikęs): „Vabalų pasaulis“... MANAS: Kam joms mirksėti, aplink jas juk ir taip šlapia. MANAS: Pirmą kartą apie tokį girdžiu.

SARTRAS: O kad pailsėtų? Kad užsimirštų? Kad ga- SARTRAS: Kaip sakė kažkuris filosofas, „visi mes lėtų iškęsti save? tam tikru fundamentaliu požiūriu esame vabalai“.

MANAS: Na, manau, kad žuvys neturi vokų, tai ir MANAS: O kaip jį žaisti? negali mirksėti. SARTRAS: Na... reikia būti vabaliuku, keliauti per SARTRAS: O aš girdėjau, kad yra žuvų, kurios mirk- žolynus, balas, krūmynus ir laisvinti boružėles iš skruz- si viena akimi. dėlių vergijos.

MANAS: Sakyčiau, kilnus tikslas.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 SIMONA: O aš girdėjau, kad yra toks žaidėjas, kuris MANAS: O jūs sakėte: „Aš per daug save analizuoju.“ nusprendė pasiekti vieno žaidimo pasaulio kraštą. Kie- kvieną dieną jis eina vis ta pačia kryptimi. Eina, eina ir SARTRAS: O jūs sakėte: „Man prašom stiklą vyno.“ eina. Sako, kraštui pasiekti jam prireiks daugelio metų. Gal penkiasdešimties ar panašiai. MANAS: O jūs sakėte: „Vilties nebėra, bet viskas dar priešaky.“ SARTRAS: Ilgokas kelias... Kažin ar nenusibosta? SARTRAS: O jūs sakėte: „Aš taip juokiausi, kad net MANAS: Cha, palyginti su amžinybe... O koks tai apsiverkiau.“ žaidimas? MANAS: O jūs sakėte: „Nematau nieko juokingo.“ SARTRAS: Kam jūs klausiate? Vis tiek juk nežinosite. SIMONA (Manui): O jūs sakėte: „Kartais tai nervina.“ SIMONA: Tikrai ne „Vabalų pasaulis“ – jame visi gy- vena mažoj aptvertoj teritorijoj. MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Menas yra mėgi- nimas integruoti blogį.“ MANAS: O ar yra toks žaidimas The Empire Strikes Again6? SARTRAS (Manui): O jūs sakėte: „Ar nemanote, kad ganėtinai įžūlu, jog rašytojas lengvai gali atsikratyti SARTRAS: Vaizduojate šiuolaikišką? savo jausmų, paversdamas juos literatūra?“

MANAS: Kaip kadaise sakėte: „Žmones būtinai rei- MANAS: O jūs sakėte: „Aš turiu kompleksą.“ kia pamatyti iš viršaus.“ SARTRAS: O jūs sakėte: „Ar menininkas apskritai SARTRAS: O jūs sakėte: „Prancūzas sako: kai vokie- yra vyras?“ tis nori būti grakštus, jis šoka pro langą.“ MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Ar moterų aps- MANAS: O jūs sakėte: „Ar aš pasipūtęs?“ kritai esama?“

SARTRAS: O jūs sakėte: „Menininkas niekada ne- SIMONA (Manui): O jūs sakėte: „Mes, poetai, esame kalba apie esmę.“ kaip moterys.“

MANAS: O jūs sakėte: „Nesikabinėkite prie žo- MANAS (Simonai): O jūs sakėte: „Mano gyvenimas džių.“ bus tarsi šaltinis, iš kurio gers kiti.“

SARTRAS: O jūs sakėte: „Tačiau kokia nauda iš pa- SIMONA: O jūs sakėte: „Kas galėjo numanyti, kad sipiktinimo?“ gimti pajacu – tokia tragiška lemtis!“

MANAS: O jūs sakėte: „Ši kartą aš esu Katedra.“ Tylos minutė.

SARTRAS: O jūs sakėte: „Velniop pavasarį, jis man SARTRAS: Eime pasivaikščioti, gal vis dėlto rasim ir daro gėdą.“ kaktusų. Kažko taip užsinorėjo su jumis pasikalbėjus...

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 49 MANAS: Nieko nebus. SARTRAS: Kaip sakė Benas Kenobis,9 tiesa gerokai priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. SARTRAS: Kodėl? Manot, netinkamas klimatas? Ar ne sezonas?.. SIMONA: Kaip norėjo pasakyti Akutagawa,10 yra tik viena tiesa. MANAS: Mes nebegalime išeiti pro duris. MANAS: Kas tas Akutagawa? SARTRAS: Kodėl? Ir vėl Huis clos?7 SIMONA: Aš juk neklausiu, kas tas Davidas Mit- MANAS (rodo į savo ausinę): Girdėjau balsus. Atro- chellas. do, mūsų teritorija mums jau nebepriklauso. Tylos minutė. SARTRAS: Kaip nebepriklauso? SARTRAS: Niekas nenori paklausti, kas tas Benas SARTRAS prieina prie stiklinių durų, pažiūri pro jas Kenobis? ir grįžta prie savo sofos. Tylos minutė. SARTRAS (neva atsainiai): Imperija jau čia. SIMONA: Kaip kas nors tikriausiai jau sakė, pa- SIMONA: Juokaujate? (nueina pažiūrėti) Ir vėl? Ne, smerkti įmanoma viską. negali būti! Juk taip jau buvo. Negali ir vėl taip būti! Mums negali taip atsitikti antrą kartą! Vos tik įsikūrėm SARTRAS: Kaip kas nors tikriausiai jau sakė, patei- visai amžinybei! sinti įmanoma viską.

SARTRAS: Aš noriu išeiti į kiemą! Jų veiksmai netei- MANAS: Na, aš tikrai nemanau... sėti! Jie prieštarauja susitarimams ir teisės aktams. Rei- kia paskelbti kreipimąsi. Organizuoti tribunolą. Reikia SARTRAS: Matote, čia mes galime tiktai kartoti, kas pasmerkti jų veiksmus! jau nors kartą buvo pasakyta. Belieka susirasti tinka- mus žodžius... ALECAS GUINNESSAS kaip PRINCAS FAIZALIS: „Stand and fight!“8 MANAS: Radau šiuolaikinius, gal visai tiks: „Tomis dienomis, kai sprendžiamas mūsų (ar jūsų?) tėvynai- MANAS: Siūlote politiką? Siūlote demokratiją? Siūlote nių likimas, kultūros veikėjai negali likti abejingais pasisakyti? O gal net sukilti? Bet iš kur mums žinoti, kas iš stebėtojais šaltomis širdimis. Mūsų bendra istorija ir tikrųjų vyksta – ten? Kaip suprasti, kas teisus, kas ne? Taip, bendros šaknys, mūsų kultūra ir jos dvasiniai šalti- mes girdime balsus, bet jie tokie prieštaringi! Kaip žinoti, niai, mūsų pamatinės vertybės sujungė mus amžiams. kieno pusę palaikyti? Kaip mums atskirti tiesą? Norime, kad mūsų tautų ir kultūrų bendrumas turėtų ilgalaikę ateitį. Todėl tvirtai pareiškiame prezidento SARTRAS: Kaip sakė Flaubert’as, tiesos nėra. pozicijos palaikymą...“

MANAS: Kaip sakė Davidas Mitchellas, kiek žmo- SARTRAS: Palaukit! Čia ne tas! Mes prieš, o ne už. nių, tiek tiesų.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 MANAS: A, atsiprašau. JODA: „You must unlearn what you have lear- ned.“16 SARTRAS: Gal aš geriau savo: „Be jokių išlygų smer- kiu šią invaziją ir atkakliai tvirtinu, kad tos šalies vy- SARTRAS (Jodai): Taigi sakau (ar jau sakiau?) – mes riausybė įvykdė nusikaltimą!“ nieko neišmokome. Kiek galima kartoti?

MANAS: Bet kas iš to? Kas mes tokie? Pirmo veiksmo pabaiga

JODA: „Luminous beings are we. Not this crude matter.“11 Antras veiksmas. „Argi aš nesakiau?“

SARTRAS (sarkastiškai): „Intelektualai? Mandarinų Pasigirsta garsus sprogimas. kasta, kuri neturi teisės kalbėti visų žmonių vardu?“ Kaip aš kadaise sakiau. Scena nušvinta, SIMONA žiūri pro stiklines duris.

SIMONA: Kaip sakėte Jūs?12 SIMONA: Žiūrėkite! Imperija pasitraukė! Laisvė, laisvė, laisvė. Mes galėsime išeiti į kopas! MANAS: Kadaise – taip, mes šį tą reiškėme, bet da- bar nebeturime jokios galios... SIMONA atsisuka į kitus ir pamato, kad ant jos sofos sėdi ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS, apnuogintu torsu ir JODA: „Feel the Force!“13 megzta kepure.

MANAS: O kas toliau? ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (šaižiu balsu): Ko čia rėkauji? JODA: „Difficult to see. Always in motion is the fu- ture!“14 SIMONA netiki savo akimis.

SARTRAS: Niekur ji nejuda. Visą laiką tas pats! Vis- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (kaip niekur nieko kas kartojasi... dėsto): „Kai kurie mokslininkai teigia, kad žmonijos laukia ketvirtasis pasaulinis karas. Maskvoje jau įvyko SIMONA: ...kaip ne visai apie tai sakė Žižekas, kad konferencija, skirta šiai futurologinei problemai. Ir štai sakė Marxas, kad norėjo pasakyti Hegelis, iš pradžių mokslininkai svarstė, koks gi bus tas ketvirtasis pasau- kaip tragedija, o po to kaip... kas? linis. Pavyzdžiui, Percovas iškėlė mintį, kad šis karas vyks tarp apskritimo ir trikampio. Tai – vyriškumo ir MANAS: Gal – šiuolaikinis menas? moteriškumo simboliai. Ar mes jau stebime šį procesą? Be abejo: vyriškasis pradas išstumiamas, kyla homo- JODA: „A domain of evil it is.“15 seksualumo svarba, šeimos institucija nyksta. O už visa tai galime padėkoti moterų ekonominei nepriklauso- SARTRAS: Kas – menas? mybei. Juk vyrai dabar joms dažniausiai nereikalingi, net pastoti dabar galima be to nepageidaujamo vyrų MANAS: Ar istorijos pasikartojimas? dėmesio. Matriarchališkumas vėl tampa mūsų dabarti- mi ir ateitimi. Trikampis laimi prieš apskritimą...“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 51 SIMONA: Atsiprašau? O jūs kas toks? da nerašo, nevaidina, nekuria muzikos. Poetai negali būti nei išmintingi, nei vertingi piliečiai, o mokyti jaunimą ar ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Aš? (su išdidžiu mos- visuomenę pasitelkus meną yra pavojinga praktika, todėl tu) Aš esu ramybės oazė tarp jūsų chaoso. ji turi būti uždrausta. Koks iš menininko mokytojas, jei nuo pat gimimo jis keliauja viena kryptimi – duobėn.“ SIMONA: Kas? MANAS: Bet ar aš taip sakiau? Juk tai literatūros kū- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (pabrėžtinai nesureikš- rinys! mindamas): Pakeliui į Oslą, į ceremoniją. Pamaniau, užsuksiu pasisvečiuoti. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: „Menas kenkia svei- katai, varo į depresiją ir skatina įvairiausius iškrypi- SIMONA: Kaip tai – pasisvečiuoti? Tikiuosi, neil- mus. Sveikos psichikos žmogui kurti nereikia. Meną ir gam? Čia nebėra vietos. Viskas užimta. Be to, mes čia filosofijas kuria tik psichiniai ligoniai. Jeigu jums kyla visi savi, kaip šeima... Mums čia nereikia... tokių problemų, atsiduokite man, ir aš jus išgydysiu. Beje, vienas mano pažįstamas neseniai išrado puikų ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: O kas tavęs klausia, mo- metodą – psichoterapiją džedajaus kardu.“ teriške? Geriau eitum ir išvirtum valgyti, vyrai išalkę. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS išsitraukia „šviesos“ kar- SIMONA (Sartrui ir Manui): O jūs? Ko tylite? Jums dą, pamosikuoja. ką, čia normalu? ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: „Nukertu karmines SARTRAS ir MANAS rodo jai visokius ženklus ir mi- uodegas, nuimu senmergių ir senbernių karūnas ir už- miką, bandydami kažką paaiškinti. koduoju „ant gero“. Turiu perspėti – ypač nervingi pa- cientai procedūros metu kartais nualpsta, bet apskritai ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (greitakalbe): „Atpalai- metodas, kad ir kaip būtų keista, labai efektyvus.“ duoju, masažuoju ir visapusiškai išvaduoju nuo pikto ir visų nuodėmių!“ ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS daro pratimus su kardu.

SIMONA: Jūs čia man? MANAS (Simonai ir Sartrui): Argi nesakiau: „Kai mūsų žodžius nusitveria grafomanai ir aludžių dema- MANAS (Simonai, tyliai): Suprantate, jis mums ką gogai – gero nelauk?“ tik masažą padarė, tai kažkaip nepatogu dabar... SIMONA: Jis gi trenktas! Kodėl jį mums čia įkėlė? Ar ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (greitakalbe): „Masa- nieko negalime padaryti, kad jis iš čia dingtų? žiukas švelnus, be jokių glamonių, tik švelnumas su ranka per mielą jūsų kūną!“ SARTRAS: Jam jau padarė. Tenai. Girdėjot – jo lėk- tuvas nukrito pakeliui į Oslą. SIMONA: Mes čia susirinkome kurti, rašyti, mąsty- ti – o jūs lendat su savo masažiukais! MANAS: Taip taip, jis man labai panašus į tą, kuris Taikos Nobelį turėjo gauti... ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Kaip rašė žinomas rašy- tojas Thomas Mannas, „Sveikas, padorus žmogus nieka- SARTRAS: Turėjo ar norėjo?

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 SIMONA: Aaa! Viskas aišku! Laureatų korpusas! prantamas. Žmogus (europietis) iš pradžių susidveji- Štai kodėl jis čia. na, o paskui – susidaugina...“

SARTRAS (pabrėžtinai): Aš – ne laureatas. MANAS: Gerbiamasis, dabar paklausykite mūsų (skaito laišką). „Pone, šiomis eilutėmis kreipiuosi į SIMONA: Viskas aišku, jį susprogdino. Pašalino. Gal Jus, nes negaliu nesikreipti; nes tai, ką noriu pasa- jiems tai buvo vienintelė išeitis, o ką mums daryti? Įsi- kyti, taip užvaldė ir krečia, ir kankina mane, žodžiai kūrėm visai pakenčiamai – nors ne prašmatniai, bet, taip veržiasi iš manęs, kad uždusčiau, jei nesiimčiau svarbiausia, intelektualų kompanijoj... O dabar? jų išsakyti. Jaučiu primygtinę būtinybę parodyti Jums tai, ką matau pats; parodyti Jums savo akimis, MANAS: Manau, kad tikrai nusipelnėme maloniai ir nušviesti ta pačia kalbos jėga, kuri vaizduoja juos patogiai leisti likusią amžinybę. man, visus tuos dalykus, jau stovinčius prieš mano dvasios akis savaičių savaites kaip neišdildoma vi- SIMONA: Bet dabar čia jau visai nebe rojus... Kaip zija. Esu pratęs pasiduoti impulsui, kuris verčia juo atsikratyti? mane išreikšti savo patirtį karštais, nepamirštamais žodžiais ir išleisti juos į pasaulį. Todėl išklausykite MANAS: Yra parašyta: „Eikite pas Faraoną, juk jis mane. Leiskite dar kartą pabrėžti, kad tikrai nenoriu peržengė leistinas ribas, ir kalbėkite su juo švelniai, gal- Jūsų įžeisti. Kreipiuosi į Jus tik dėl to, kad jaučiu po- būt jis įsiklausys ir pabijos.“17 reikį išaiškinti Jums Jūsų paties mintis ir veiksmus; nes mano neišvengiamas pašaukimas šioje žemėje SIMONA: Parašyta! Kaipgi mes eisime, ir dar pas Fa- yra vadinti daiktus tikraisiais vardais, prakalbinti raoną? Cituokite save, o ne Koraną. juos, nušviesti pasąmonę. Pasaulis pilnas, kaip aš vadinu, nesąmoningųjų, ir aš negaliu jų pakęsti! Ne- MANAS: Gerai, aš čia savo raštuose radau laišką- galiu tverti šito buko, nesupratingo, nesuvokiančio kreipimąsi... egzistavimo, šito siutinančio naivumo aplink save! Jūs, pone, esate gurmanas plebėjas, mužikas su sko- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS toliau pamokslauja, niu. Jūs stovite ant ypač žemos evoliucijos pakopos. berdamas tekstą tarsi gidas atmintinai išmoktą ir jau Leiskite pasakyti Jums, pone, kad aš Jūsų nekenčiu. šimtą kartų kartotą paskaitą, tačiau su didaktinėmis Negaliu sakyti, kad niekinu Jus, nes Jūs stipresnis priegaidėmis. už mane. Aš neturiu šarvų kovai su Jumis, turiu tik žodį – silpnųjų ginklą. Šiandien aš pasinaudoju tuo ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: „Kas tai yra – šiuo- ginklu. Šis laiškas yra tiesiog mano kerštas – ma- laikinė Europos kultūra? Kas ją sukūrė? O sukūrė ją tote, koks aš garbingas? – ir jei bent vienas mano žmonės daugiausia homo- ir biseksualūs, filosofai ir žodis...“ poetai, kurie beveik visi gyvenimą baigė savižudybe. Jie buvo nelaimingi, vieniši žmonės. Dabar mes tą Vos pradedamas skaityti laiškas, ŽMOGUS ŽUVIES kultūrą vadiname neopostmodernizmu. Tai – šizo- AKIMIS užmiega. Rašytojai tai pastebi tik baigę skaityti, praktikos kultūra. Manoma, esą susiskaldymas šiuo- kai jis sušunka per miegus. laikiniam žmogui yra toks natūralus dalykas, kad ši- zofrenija yra tapusi būties norma. Tas susiskaldymas ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (šypsodamasis per gali būti labai įvairus – nuo asmenybės iki imperijos. miegus): „Aš toks gražutis angelėlio kostiumu! ... Kaip Dvejopas požiūris į tą patį dalyką tapo savaime su- mergaitė!“18

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 53 SARTRAS: Šita frazė man kažkur labai girdėta... SARTRAS: O gal – į tribunolą? Teisingai! Argi aš ne- sakiau? Imperija pasitraukė, nes jis atsidūrė čia! ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (per miegus): „Užsiau- ginsiu ūsus.“19 ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS atsibunda ir lašinasi į akis lašų. SARTRAS: Šita irgi girdėta... Keistas kažkoks. Miega atmerktomis akimis – kaip žuvis. O gal jis – tik mūsų SIMONA: Bet kas iš to? Tribunolo jis nepasiekė, to- vaizduotės vaisius? Jei taip, reikėtų prisiminti, kurio iš dėl dabar kabos mums ant kaklo... mūsų, gal tada galėsime juo atsikratyti?... Žinau! Klausykit, Manai, tai jūs aprašėt žmogų ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Moteriške, jeigu tau žydromis pavandenijusiomis akimis! Turbūt įkvėpė kas nors nepatinka, galiu pasiūlyti jogos pamoką. jūra, padūmavę toliai, dangaus žydrynė? Ką? Ką? Prisipažinkit. SIMONA: Man atrodo, pokalbis tarp mūsų nesimezga.

MANAS: Taip, aprašiau. Na ir kas? Buvo toks biur- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Išmokysiu tave atrasti geris. Bet jis čia niekuo dėtas! Buvo raudonu veidu... vidinę ramybę. Ir tada tavęs nebeveiks jokie išoriniai Pala, pala... Bet ir jūs sukūrėte personažą žydromis dalykai. Niekas tau neberūpės – karai, marai... Viską pavandenijusiomis akimis! Kažką prisimenu... Ar ne priimsi natūraliai, atsikratysi visų minčių. Sąžinė – senelių namų direktorius? Aha! Jis gali būti ir jūsų rami kaip žuvis. fantomas! SIMONA: Aš visai nenoriu atsikratyti savo minčių! SARTRAS: Ne mano, ne mano. Tas kvailas direkto- Man jos labai patinka. rius buvo Kamiu vaizduotės vaisius. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Tau labai pasisekė, MANAS (Simonai): O jūs? Tarp visų jūsų „pažįsta- kad sutikai Mahadžą Jogą. Tą, kuris jau nušvitęs. Pa- mų“, kuriuos taip dosniai mums aprašėte, turbūt tikrai žiūrėk man į akis. pasitaikė žydraakis? SIMONA: Atstokite nuo manęs. SIMONA: Galbūt. Bet jo akys nebuvo pavandeni- jusios. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: O, tau reikia atsipalai- duoti! Išsilaisvinti! Atsiduoti vidiniams instinktams... MANAS: Nebuvo? O jeigu jis verkė? SIMONA: Kaip matau, jūs jiems jau atsidavėte taip, Tylos minutė. kad kelio atgal nebėra.

SIMONA: O vis dėlto įdomu – ką jūs norėjote pasa- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Praktikuok Vidinę kyti tomis pavandenijusiomis akimis? Motiną.

MANAS (klausosi balsų): Palaukite, sako, kad nukri- SIMONA: Ką? to lėktuvas, skridęs į Hagą, o ne į Oslą... ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Tai yra mahadža joga – pasaulinė mokslo, sveikatos ir etikos filosofija. Aš jątobulai

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 valdau. Užsimerk, uždėk kairę ranką sau ant širdies ir sa- SIMONA (Sartrui ir Manui): Na štai, argi aš nesakiau? kyk: „Ar Motina mane myli?“ Tada pakartok šešis kartus: „Motina mane myli.“ Oi, supainiojau, – dešinę ranką. SARTRAS: Aš per savo gyvenimą tiek visko apie viską prisakiau – ir kas iš to? Vieni pamiršo, kiti neskaitė... SIMONA sėdi nejudėdama. MANAS: Aš irgi kalbėjau visais klausimais. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Tada uždėk ranką sau ant pilvo ir sakyk: „Ar Motina mane kaltina?“ SIMONA: O apie moterų priespaudą? Ir pakartok dvylika kartų: „Aš niekuo nekalta, aš niekuo nekalta.“ Nors ne, šiuo atveju netinka. Pra- MANAS: A, pamiršom... leisim. Geriau uždėk ranką sau ant viršugalvio ir sa- kyk: „Ar Motina man atleidžia?“, o po to pakartok SARTRAS: Nespėjom... šešiolika kartų: „Motina man atleidžia, Motina man atleidžia.“ Visą laiką būk užsimerkusi ir aklai tikėk MANAS: Nepagalvojom... tuo, ką sakai. SARTRAS: Norėjom, bet... SIMONA: Ir viskas? SIMONA: O jūs, Manai, girdėjau, gailėjotės, kai jums ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Matau, kad tau labai gimė mergaitė, o ne berniukas. Sūnus, atseit, būtų po- trūksta dvasinės pusiausvyros. „O moteris ją gali gauti etiškiau. tik per vyrą. Moteris be vyro – visada nerami, visada blaškosi, kažko ieško – neranda gyvenimo prasmės.“ MANAS: Argi aš taip sakiau?!

SIMONA: Iš kur žinote? Tylos minutė.

ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: „Apie tai esu girdėjęs MANAS prideda pirštą prie ausinės, norėdamas ge- iš keleto senų tradicinių šaltinių, taip pat iš žmonių, o riau išgirsti iš ten sklindančius balsus. vėliau ir pats atkreipiau į tai dėmesį gyvenime. Su vie- nišos, atskirai gyvenančios moters emocijomis ilgainiui MANAS (kažką išgirdęs): Lėktuve, kuris skrido į prasideda tam tikros specifinės problemos, nebūdingos Hagą, nebuvo keleivių... vyrus turinčioms moterims.“ Žodžiu, tu be manęs – niekaip. Sėdėsiu su tavim ant tavo sofos. SIMONA: Nebuvo? Bet kaip tada jis?..

SIMONA: Dar ko! Aš nenoriu. Noriu sėdėti viena. MANAS: Koks skirtumas? Svarbiausia, kad galime išeiti į lauką. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Nieko, priprasi. Pa- žiūrėk į save. Simptomai akivaizdūs. Ir jau labai toli SIMONA prieina prie knygų lentynos. Paima knygą, pažengę. „Vienos gyvenančios moterys, nors vaizduo- iškelia ir pamojuoja. ja nepriklausomas, iš tiesų tampa isteriškos, nebegali valdyti savo nuotaikų. Ta nepriklausomybė moterims SIMONA: Radau! (skaito) „Paskyrė pilką neišvaizdų yra tiesiog žalinga.“ žmogelį šaltomis žuvies akimis. Už kokius nuopelnus? Nes gali padaryti bet ką...“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 55 MANAS: Kaip mėgsta sakyti balsai, „žinomo žmo- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Gal pažaiskime The gaus sėkmės istorija“. Empire Strikes Back20?

SARTRAS: Tikras lyderis! O kaip kažkur rašiau, SIMONA: Again.21 „visi tikrieji lyderiai yra jautę pagundą nusižudyti“. Tai gal ir jis?.. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Back.22

SIMONA: Bet nė vienas nenusižudė. SIMONA: Again.

SARTRAS: Kitaip nei čia jo minėti poetai ir filosofai... ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Back.

SIMONA: Tuo jie ir skiriasi. Bet jis – ne mūsų kū- SIMONA: Tai ne žaidimas. rinys, todėl negalime jo iš čia išsiųsti. Jis miręs, kaip ir mes. Ten viskas gerai, užtat dabar mums teks su juo ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Žinoma, ne. Tai sa- kankintis. Amžinai. vigyna. Būtinoji gintis. Imperija duoda atgal. O ką? Gal siūlysite kitą skruostą atsukti? Neišdegs. Tik iki ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Moteriške, nesijau- pergalės! dink, ir čia viskas bus gerai. Aš tave pamokysiu, kaip tapti idealia moterimi. Kad visada šalia savęs turė- SIMONA: Už ką atgal? tum vyrą. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Turbūt yra už ką, jeigu SIMONA: Kuo remdamasis padarėte išvadą, kad aš duoda. to noriu? MANAS: Argi aš nesakiau, kad su nugalėtuoju pa- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Nori, nori. Pati ži- geidautina elgtis išmintingai? Ar nesakiau, kad „tik taip nai, kad nori. Tai va, „ideali moteris visų pirma yra galima užkirsti kelią diktatorių ir pavojingų neapykan- nekalbi. Ji daugiausia klausosi kitų ir žavisi tuo, kas tos filosofijų iškilimui“? sakoma, retkarčiais užduodama klausimus, skatinan- čius pašnekovą dar ką nors papasakoti. Daug malo- SIMONA: O geriausia būtų tiesiog uždrausti žodį niau yra bendrauti su tokia pašnekove, kuri moka ty- „pergalė“. Panaikinti tokią sąvoką. Ištrinti, išbraukti, lėdama atidžiai išklausyti, o ne su ta, kuri pati ištisai eliminuoti. Pamiršti. pasakoja kažkokius man neįdomius dalykus. Antra, moteris gali ir netgi turi prašyti vyro pagalbos, bet MANAS: Tai neįmanoma. prašyti reikia kokybiškai, ir tą pagalbą dera priimti su dėkingumu ir be kritikos. Trečia...“ SATRAS: Nerealu.

SIMONA: Jūsų vietoj nesivarginčiau... Tylos minutė.

ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Kodėl? Argi tu ne ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Ei, o gal pažaiskim moteris? „Atgaivink numirėlį“?

Tylos minutė. MANAS: O kaip reikia žaisti?

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 SIMONA (šnypščia): Nežaiskit jo žaidimų! Nekola- SIMONA: O ar nesakėte kad (beria greitai) „protas boruokit su juo! turi valdyti prigimtį, instinktus, kraują, pasąmonę ir primityvų gyvenimo spontaniškumą“? MANAS (šnypščia atgal): Aš tik šiaip, iš mandagumo... Juk tai nieko blogo... Tik žaidimas – laikui užmušti... JOSEPHAS BEUYSAS: Ja ja ja ja ja.23

SIMONA: Cha, užmušti! Neatsisakymas – taip pat MANAS: Taip, aš pasisakiau už sveiką protą, tai jis kolaboravimas! buvo prieš racionalizmą! (rodo į SARTRĄ.) Be to, jis agitavo už smurtą, o aš tai... MANAS: Kaip kadaise sakiau, „aš tai nesu dramatiš- kas žmogus. Noriu ramiai vyti savo giją, trokštu pasto- JOSEPHAS BEUYSAS: Nee nee nee nee nee. vaus ritmo ir gyvenime, ir kūryboje.“ MANAS (įsikarščiavęs): Kaip kadaise sakiau, SARTRAS: A! Kaip sakė Hegelis, „tylus, nenuilstantis „dvasia pergyvena visas krizes, galbūt ji sudega, žūs- dvasios audimas“, kuris, kaip sakė Žižekas, yra „pogrin- ta liepsnose, tačiau paskui vėlei lyg feniksas pakyla dinė veikla, slapta keičianti ideologines koordinates“? iš pelenų“.

MANAS: Aš visai ne tai norėjau pasakyti! SARTRAS: Lyg Feliksas?

SIMONA: Galėjote pasirankioti ir geresnių citatų, SIMONA: Ar Skorpionas?24 juk turėjote neblogų, pavyzdžiui, kad ir tokią: „Intelek- tualas pakerta savo paties egzistenciją, jei trokšdamas MANAS: Faraonas Skorpionas? laisvės sau tuo pačiu padeda laisvės priešams.“ Arba štai: „Tolerancija blogiui yra nusikaltimas.“ SIMONA: Ar Tritonas?

MANAS: Bet ar jis tikrai laisvės priešas? Kokios MANAS: Tai gal Tristanas?25 laisvės? Man regis, kol kas nėra pagrindo manyti, kad jis – blogis. O kiek čia mes tos laisvės turim, tai... Galų SARTRAS: Ar Trismegistas? gale, sveikas gyvenimo būdas mums būtų į naudą, o jis ir jogos pamokytų... SIMONA: Tristramas!26

SIMONA: Gyvenimo! Kurgi ne. Kaip aš ir sakiau – JOSEPHAS BEUYSAS: Ja ja ja ja ja. užsimaskavęs tironas. SARTRAS: Taigi mūsų žodžiai mums nebepriklau- MANAS: Kas – aš? so – juos gali išgalvoti kiti. Arba priskirti kitiems. Arba sau. Arba kitų žodžius – mums. O jeigu turime SIMONA: Ne jūs, jis (rodo į Žmogų žuvies akimis, vardą, jis irgi mums nepriklauso. kuris jų pokalbio metu medituoja Budos poza). JOSEPHAS BEUYSAS: Nee nee nee nee nee. MANAS: Man jis atrodo gana dvasingas, nuoširdus, spontaniškas žmogus... SIMONA: Bet jeigu mūsų žodžiai turėjo poveikį, tai koks skirtumas, kieno jie buvo?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 57 SARTRAS: Koks gali būti poveikis be vardo? Bet įta- kitaip, link senatvės vieni įgauna daugiau proto, o riu, kad tiktai tol, kol buvome gyvi. kiti – atvirkščiai...

MANAS: Kaip jau sakiau, „neseniai buvo surengta SIMONA: Va va, o masažai ir jums jau padaryti, ča- apklausa (juokinga!): ar dar gyvas Schilleris?“ kros atidarytos, kas žino, kas pro jas išsiverš?

SARTRAS: Na ir? SARTRAS: O būna net kad nekrologas pagadina ne- krologą!27 MANAS: Kaip jau sakiau, „tai jūs paklauskite pran- cūzų, ar Moliere’as, Racine’as, Corneille’is, Zola – pa- MANAS: Bet mano nekrologas gi jau parašytas! klauskite tą tautą, nulydytą iš tradicijų, ar jų dvasios Buvau visai pamiršęs. Ir net jeigu anuomet sakiau vie- grandai dar gyvi... Visa, kas kitados buvo gera ir sti- naip, – beje, gerai nepamenu, – tai dabar galiu pacituoti pru, gyva kiekvienoje mūsų gysloje. Schilleris, tasai kitus: „Mums reikia tiesiog dirbti nuo ryto ligi vakaro karštuolis, tasai taurusis kalbos kalvis, – jis toks gy- ir nieko nematyti.“ Žodžiu, atsiduoti kūrybai, ir viskas. vas ir apčiuopiamas mumyse, kad kartais tariuosi net Pakilti virš pasaulio dramų. jaučiąs jojo mostą. Ir Wagneris, be abejo, gyvuoja pa- čiuose mūsų paširdžiuose. Klausydamasis jo didžiųjų SIMONA: Bet argi tai įmanoma? Kam tada ta kūry- sakmių, jaučiuosi laimingas, nusmelktas kūrybos al- ba? Apie ką ji tada bus? savimo. Tuomet patiriu, kad nėra nieko sena, kas kas- dien iš naujo negimtų.“ MANAS: Galima gilintis į savo arba į kito vidinį pasaulį... Tylos minutė. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (staiga atsibudęs): MANAS: Bet, žinoma, kaip sakiau vėliau, „Politinėje Klausyk, mamaša, pastatyk man klizmą, ką? sferoje tokia agresyvi liaudiška sakmė tampa žudikišku melu...“ Rašytojai apsimeta, kad neišgirdo.

SIMONA: Girdėjot anekdotą? „Jūsų žuvis gyva? – ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Man baisiai reikia de- Žinoma! – O kodėl nejuda? – Miega. – O kodėl smir- tokso. Jaučiu, organizme susikaupė tiek toksinų, net da? – O tu, kai miegi, ar save kontroliuoji?“ akis graužia. O aš, kaip jūsų guru ir dvasinis vadovas, turiu būti švarus savo vidumi. Švarus, nuskaidrėjęs, Visi sužiūra į Žmogų žuvies akimis. Šis vėl mie- dvasiškai pakylėtas. Moterie, nejaugi nepadėsi savo ga atsimerkęs. artimui? Kur tavo atjauta, pagaliau – humanizmas?

MANAS (neįsitikinęs): Juokinga. SIMONA: Jūs nesate man artimas.

SARTRAS: O kažin ar tos pašvinkėlės gadina orą ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Kaipgi ne artimas? ir savo seserims, kurios galbūt dar laiko nusitvėrusios Mes juk viename kambaryje. Amžiams... Jiems bėgant savo gyvumo? Aš čia apie idėjas. dar glaudžiau suartėsime...

MANAS: Svarbiausia – nepasigadinti nekrologo. SARTRAS (Simonai): O gal padėk?... Juk jeigu žmo- Kadangi jaunystėje žmonės kalba vienaip, subrendę – gui reikia išlaisvinti savo vidų...

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 SIMONA: Ne. ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (nutraukia): Koks skirtumas? Užtat vienbalsiai! Nors mane labiau do- MANAS: Ar bent jau kad atsiknistų. Kitaip nebus čia mina „Trečioji imperija“29 (įskaitant Mėnulį). Kur ramybės. „kultūros politikos pagrindas yra didelė sveika šei- ma, sveikas laisvalaikis, savišvieta ir nuolatinis dva- SIMONA: Jos, šiaip ar taip, nebus. sinis darbas be performansų ir instaliacijų“. Sutiki- te, „jokie eksperimentai su forma negali pateisinti MANAS: Bet gal nors laikinai užsičiaups? nei dvasinės tuštumos, nei turinio, prieštaraujančio tradicinėms – tikrosioms! – mūsų visuomenės ver- SARTRAS: Jeigu žmogui reikia išsilaisvinti... tybėms“.

SIMONA: Tai patys eikit ir padėkit! SIMONA: O kaip tada mes čia...

ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Man tas pats, kuris iš ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: „Juk neimsite tvirtinti, jūsų pastatys. Geriausi laisvinamieji. Senolių išmintis! kad vieniša moteris arba devyniasdešimtmetis vien- gungis yra vertybės.“ Scena užtemsta. SARTRAS: Bet balsavimo rezultatai buvo falsifikuoti... Scena vėl nušvinta. Vaizdas toks pat, tik rašytojai susmukę sofose, išsekinti ir rezignavę, kalba silpnais ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Tai jūs – mandarinai – pavargusiais balsais. Užtat ŽMOGUS ŽUVIES AKI- taip manote. Tačiau vyrauja kitokia nuomonė. Be to, MIS po detoksikacijos yra kupinas neblėstančio entu- kas dabar patikrins? Tų balsuotojų ir gyvų nebėra. ziazmo ir energijos. SIMONA: Manau, ir per balsavimą nedaug jų buvo ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Na štai, jaučiuosi lyg iš gyvų... naujo gimęs. Dabar su naujomis jėgomis galiu kibti ir „puoselėti nacionalinę kultūrą ir tautinę savigarbą, sti- ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Cha! Gyvesni už visus printi tautos tapatybę“. Gerbiamieji, pažaiskime klau- gyvuosius! simus ir atsakymus. Bet atsakyti galima tik taip arba ne. (Simonai) Atsakykite, ponia, ar vis dar gurkšnojate MANAS: Kaip Schilleris? konjaką rytais? Taip ar ne? SARTRAS (nepatenkintas, irzliai): Kodėl būtent SIMONA: Čia juk Karlsono28 klausimas... Į jį negali- Schilleris? Yra juk ir kitų... ma atsakyti taip arba ne... Rašytojai ir toliau susmukę sėdi ant sofų, o ŽMOGUS ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS: Kodėl gi ne? Štai „Na- ŽUVIES AKIMIS imasi tiesiai jiems prieš nosį daryti poleonas Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas, gavus „saulės pasveikinimą“. absoliučią balsų daugumą lapkričio referendume.“ ŽMOGUS ŽUVIES AKIMIS (besimankštindamas SARTRAS: Bet ampyro stilius – ar tai ne Antroji im- išsitraukia mobilųjį telefoną ir rėkia į jį): Ar aš jai ne- perija, Napoleono Trečiojo... sakiau, kad nereikia vonioj tų auksinių plytelių? Ar nesakiau? Taigi velniškai slidžios! Ką – rožinis mar-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 59 muras buvo blogai? Tai ne, duok jai auksines! Va ir sukūrė filmą „Rašiomonas“. Veikėjai pasakoja visiškai skirtingas vieno gavo – praskeltą galvą ir kraujo klaną! Patenkinta? Ir nusikaltimo versijas. Akutagawa laikėsi nuomonės, kad pasakojimo ką darys be manęs pasilikusi? būdas ir struktūra yra svarbesni už turinį ir siužetą (aut. past.). 11 Mes – švytinčios būtybės, ne ši grubi materija (angl.). Iš filmo Besimankštinant nuo galvos nukrinta kepurė, ma- „Žvaigždžių karai“. tyti praskeltas smilkinys. Jogos pratimai ilgainiui 12 Už savo romaną „Les Mandarins“ 1954 m. Simone de Beauvoir gavo perauga į keistą maldą su vis garsesniu baubimu Goncourt’ų premiją. nesuprantama kalba, o po to virsta agresyviu genti- 13 Pajusk Jėgą! (angl.) Iš filmo „Žvaigždžių karai“. niu karo šokiu su šūksniais, nuo kurių trys rašyto- 14 Sunku įžiūrėti. Ateitis nuolat juda (angl.). Ten pat. jai krūpčioja ir spraudžiasi gilyn į sofas. Jis šoka tai 15 Tai – blogio valda (angl.). Ten pat. visiems kartu, tai kiekvienam atskirai, išraiškingais 16 Turi atsimokyti, ką išmokęs (angl. pažodžiui). Ten pat. judesiais perteikdamas dvasinę kultūrinę matricą, 17 Koranas. 20 Ta Ha, eil. 43, 44. šlovindamas senovės didžiavyrius ir garbingus perga- 18 J.-P. Sartre’o apsakymo „Lyderio vaikystė“ pradžia. lingus jų žygius... 19 J.-P. Sartre’o apsakymo „Lyderio vaikystė“ pabaiga. 20 Vieno iš „Žvaigždžių karų“ serijų pavadinimas, pažodžiui „Imperija Pabaiga trenkia atgal“ (angl.). 21 Vėl (angl.). 22 Atgal (angl.). Parašyta Nidos meno kolonijoje 23 XX a. antrosios pusės menininkas šamanas Josephas Beuysas teigė, kad žmonijos polinkis į racionalumą žudo kūrybinę energiją. Jis ragino susieti mąstymą su emocijomis, dvasingumu ir nematomomis vidinėmis energijomis. Čia cituojamas jo performansas, kurio metu jis daugiau nei valandą kartojo vien šiuos žodžius (aut. past.). 1 Tik ne Nida. Nidden (vok.) 24 „Skorpionas ir Feliksas“ – ankstyvas, neišspausdintas Karlo Marxo 2 „Antras gyvenimas“ (angl.), virtualus pasaulis internete. romanas, kuriame jis pirmą kartą pakoregavo Hegelio citatą apie isto- 3 „Štai jūs sakote – karas.“ – „Aš sakau?“ – „Na gerai, nesakote, galvojate.“ rijos pasikartojimą. Tą frazę Marxas vėliau panaudojo savo straipsnyje Perfrazuota iš žinomo rusų filmo „Tas pats Miunhauzenas“ (rež. Mark „Lui Napoleono lapkričio aštuonioliktoji“ apie Napoleoną III kaip Zacharov). farsišką Napoleono I pasikartojimą (aut. past.). 4 Prieš tamsiuosius laikus – prieš Imperiją (angl.). Iš žinomo amerikiečių 25 Thomas Mannas parašė apysaką „Tristanas“. Manoma, kad jis labai filmo „Žvaigždžių karai“ (rež. George Lucas). mėgo Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“ (aut. past.). 5 „Žvilgsnio jėga“ – pagal Jeano-Paulio Sartre’o „Užsklęstas duris“. 26 Aliuzija į XVIII a. antrosios pusės anglų rašytojo Laurence’o Sterne’o Akių užmerkimas. Žvilgsnis kaip veidrodis. Akis, peržengianti ribą, ir komišką romaną „Džentelmeno Tristramo Šendžio gyvenimas ir žvilgsnio nepakenčiamumas. (vok.) nuomonės“, kuris, kaip manoma, padarė įtaką Marxo „Skorpionui ir Fe- 6 Iškreiptas vienos iš „Žvaigždžių karų“ serijų pavadinimas „Imperija liksui“. Romano tekste buvo gausybė citatų iš žymių praeities autorių, puola“ (The Empire Strikes Back) (angl.). tačiau tai pastebėta tik gerokai po autoriaus mirties, o iki tol kūrinys 7 J.-P. Sartre’o pjesės pavadinimas, lietuviškai verčiamas kaip „Užsklęstos girtas už originalumą. Tristramui vardas buvo duotas netyčia, neva durys“ (pranc.). suplakus į vieną Trismegistą ir Tristaną (aut. past.). 8 Stokit ir kaukitės! (angl.) Iš žinomo anglų filmo „Arabijos Lorensas“ 27 Thomo Manno mėgstamas rašytojas Knutas Hamsunas parašė (rež. David Lean). nekrologą-liaupsę Hitleriui (aut. past.). 9 Filmo „Žvaigždžių karai“ veikėjas. 28 Švedų rašytojos Astridos Lindgren knygos vaikams „Mažylis ir Karlso- 10 Pagal XX a. pradžios japonų rašytojo Ryunosuke’s Akutagawos nas, kuris gyvena ant stogo“ personažas. apsakymą „Miškelyje“ žymus japonų kino režisierius Akira Kurosawa 29 Aliuzija į rusų veikėjo Michailo Jurjevo veikalą „Trečioji imperija“.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Remigijus Venckus

Tiesos išklotinė

Osvaldo Juškos „Atsiskyrėlio užrašai“

iauliuose, jaukioje Trakų gatvės galerijoje kovo tyvumo, antra vertus, meninė kūryba skiriasi nuo Špabaigoje atidaryta panevėžiečio dailininko Os- mokslinės laisva retorika, laužančia taisykles. Kitaip valdo Juškos (g. 1960 m.) tapybos paroda „Atsisky- tariant, byloja intymia, autentiška, tarsi neartiku- rėlio užrašai“, veiksianti iki balandžio 25 d. Išsamiau liuota (arba artikuliavimo gramatiką perrašančia) aptarti menininko kūrybą skatina tiek išskirtinis, individualia kalba. originalus tapymo stilius, tiek eksponuojamų kūri- Paveikslo retoriką (potėpius, spalvų kontrastus, nu- nių visumą vainikuojantis pavadinimas. Tačiau prieš liejimus ir nubėgimus) galima palyginti su melo detek- pradėdamas rimtesnę ir išsamesnę analizę, kuria toriaus brėžiama „tiesos išklotine“. Tačiau suprasti tą iš- bandysiu demaskuoti savitą mįslingą paveikslų turi- klotinę yra gana sudėtingas uždavinys. Reikia įdėti daug nį, keletą žodžių norėčiau tarti apie patį dailininką. pastangų, kad galėtum laisvai „nardyti“ ne tik plačia- Šiaulių pedagoginiame institute Juška įgijo pie- me meno, bet ir neaprėpiamame kultūros vandenyne. šimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. Gilinantis į „tiesos išklotinę“ dažnai susidaro įspūdis, Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos na- kad įtemptas jos skaitymas priartina prie autentiškos rys. 1986–2014 m. surengė daugiau kaip dvidešimt asmenybės, dar „nesusitepusios“ tikrove, – mūsų aki- аutorinių parodų, dalyvavo daugiau kaip aštuoniasde- vaizdoje menininkas pasirodo „apšviestas tiesos“. Ta- šimtyje grupinių parodų Lietuvoje, devyniose užsienyje. čiau paveikslai-užrašai – tai tik to paties mito sandai, Juškos kūrinių turi Lietuvos dailės ir Balzeko (Čikaga) sugulantys į vienokį arba kitokį absoliučios tobulos muziejai. 1997 m. už įdomiausius kūrinius, eksponuo- būties (at)pasakojimą. Nors puikiai žinome, kad visa tus parodoje „Sfinksas“, dailininkas pelnė Nacionalinio tai, ką įstengėme perskaityti Juškos vaizduose, gali M. K. Čiurlionio dailės muziejaus premiją, o 2012 m. būti išgalvota, kasdienybėje niekada nenutikę, tačiau buvo tarp Minsko tapybos bienalės laureatų. intuityviai pritariame šiam meniniam gestui kaip ge- Naujausios parodos pavadinimas ženklina asme- rai pradžiai, nuo kurios plėtojasi nuoširdus, atviras ninį kūrėjo ir žiūrovų artumą, paradoksaliai kylantį kūrėjo ir suvokėjo dialogas. Laisvai artikuliuojama iš atsiribojimo. „Atsiskyrėlio užrašai“ – tai kasdie- kūryba visada artėja prie to, ką galima vadinti gry- ninio gyvenimo fragmentai, nepaklūstantys griežtai nąja tiesa. Juškos kūrinį „skaitydami“ kaip atsiskyrė- tvarkai. Juškos kūriniai tarsi sufleruoja, kad, viena lio užrašų fragmentą, prisiliečiame prie apnuogintų vertus, kasdienybės patirtis yra pasklida, taki, retai autoriaus jausmų ir kibirkščiuojančios sąmonės. Tik pasiduodanti protui, siekiančiam tvarkos ir objek- vėliau keistą individualų jo „žodyną-vaizdyną“ ap-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 61 Žvelgiu į tuos paveikslus ir matau žmogystas, ku- rios atrodo atklydusios iš pasakojimų apie šventuo- sius, gyvuosius ir demonus („Žaidimai“ II, 2015). Toks mano (kaip ir kieno nors kito) „matymas“ gali būti apgintas kaip „tiesos“ sakymas (nors absoliučios tiesos nėra), tačiau įmanoma toms figūroms priskir- ti ir visiškai kitus vaidmenis. Galima ignoruoti aki- vaizdžius naratyvus, (pri)kurti naują turinį. Juo la- biau kad Juškos tapymo maniera ir siužetai tokiam kūrybiniam suvokėjų gestui visiškai nesipriešina. Kodėl taip yra? Manyčiau, imtis tokio savavališko „papildymo“ pirmiausia skatina kūrinių pavadini- mai, nurodantys naratyvus, pagrindžiančius proce- są, verčiančius (per)mąstyti judėjimą erdvėje ir laike („Būrėjas“, 2015). Nors judėjimas tapyboje fiziškai (nei regint, nei liečiant) nepatiriamas, tačiau eks- presyvūs dailininko potėpiai, spalvų deriniai, kon- trastai ir dermės, nekonkrečių figūrų fragmentai, apeliuojantys į tikrovės pavidalus, išjudina, bent jau nuteikia judėti vaizduotę („Siuntinio pristatymas“, 2013). Remdamasi pavadinimu ir bandydama su- sieti jį su tuo, kas pavaizduota, konkretaus žiūrovo fantazija atskiria judėjimą nuo statiškos momentinės paveikslo scenos. Nors judėjimas yra su laiko tėkme susijusių medijų (pavyzdžiui, filmo) savastis, tačiau bent jau mano vaizduotė iš Juškos paveikslų irgi gau- na analogišką impulsą. Žinoma, tai nėra šiuolaikinė pramoga, paviršutiniškai lengvas, negilus pasakoji- Osvaldas Juška. Siuntinio pristatymas. 137x88. 2013 mas. Juškos kūryba – tai ne kultūros karikatūra, o būties, manyčiau, glaudžiai susijusios net su vieta ir rengiame naujais drabužiais – savo įžvalgomis, savo su kolektyvine patirtimi, interpretacija bei vertini- sąmone ir jausmais, t. y. „aprengiame savimi“. mas („Tylus kambarys“, 2014). Žvelgdamas į Juškos paveikslą kaip į atskirą užrašą Daugelyje paveikslų figūros vaizduojamos profi- arba jo fragmentą, suvokiu, kad autorius atsiribojęs, liu. Neproporcingi, nedailūs, neatpažįstami veidai. atsiskyręs nuo išorinio pasaulio, pasinėręs į asmeni- Viena vertus, drobėse regime išderintą, netikroviš- nius potyrius, jausmus, mintis. Pabandysiu surinkti ką atvaizdą, antra vertus, ekspresyvi jo konstrukcija, jo užrašus ir, skaitydamas melo detektoriaus pateiktą „sukalta“ drąsiais potėpiais, verčia permąstyti pačią „tiesos išklotinę“, šio atsiskyrėlio tapybą „apreng- tikrovę, o tada galbūt paaiškės, kad jos atvaizdas siu savimi“. Žinoma, kiekvienas, matydamas Juš- yra netgi tikresnis negu tai, kas įprasta ir akivaizdu kos paveikslus arba skaitydamas šį tekstą, turi teisę kasdienėje aplinkoje. Šiuo atveju paveikslas drąsiai „aprengti“ tą kūriniją pagal save, taigi visai kitokiais apnuogina ir įteisina paradoksalius gyvenimo ir ti- „drabužiais“. kėjimo naratyvus. Staigiais drąsiais potėpiais suku-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 riamas judėjimo įspūdis – man tai primena pakartotinę gero filmo peržiūrą. Ne tokio filmo, kuris paviršutiniškai ir lengvabūdiš- kai atpasakoja pasaulį, o tokio, kuris suža- dina jausmus ir nuteikia prisiminimams. Juškos tapyba atgaivina jausminę patirtį, su- tvirtina ryšius tarp manęs ir aplinkos, tarp manęs ir kitų individų, tarp manęs ir tau- tos, kuriai priklausau, kurios kultūra sudaro mano tapatybės pagrindą… Estetinį pasigėrėjimą kelia, vaizduotę įaudri- na tiek figūros, tiek individuali paties suvokėjo pajauta. Juškos paveikslai pasakoja nuodėmin- gųjų ir dievobaimingųjų, gyvųjų ir šventųjų istorijas, kurios atsiskleidžia kaip liaudies ta- pybos „archetipai“ arba jų atspindžiai. Pavyz- džiui, paveiksle „Mazgojimas“ (2015) vaiz- duojami trys veikėjai. Nė vieno iš jų negalima išskirti kaip pagrindinio. Visi papildo vienas kitą, varžydamiesi tarpusavyje. Akivaizdi tų figūrų hierarchija. Tikėtina, kad klūpanti figū- ra yra žemiausio rango, o ją užstojanti baltoji su angelo sparnais – aukščiausio, dieviškojo. Tačiau priešais baltasparnę figūrą regime visa galva aukštesnę, karūnuotą žmogystą. Šis hie- Osvaldas Juška. Mazgojimas. 140x120. 2015 rarchinis dydžių žaismas primena vaikišką pie- šinį. Figūros vienoje plokštumoje dėliojamos pagal ūgį, dešinioji paveikslo pusė. Čia regime detaliau nutapy- suteikiant joms šventumo, apdalijant galios bei valdžios tus veidus, iš kurių du susiję su makabriškais kaniba- simboliais, kaip ir naiviojo liaudies meno kompozicijo- liškais kūno žaidimais, – abu veidai (arba galvos) yra se. Manau, šis bruožas yra stiprioji Juškos kūrybos pusė, atplėšti nuo kūnų. Vieną galvą, nutvėrusi keistomis sietina tiek su etniniu klodu, tiek su religinės pajautos galūnėmis, laiko mažiausioji figūra, atrodo, nusitei- vaizdavimo tautodailėje tradicija. kusi ridenti ją tarsi kamuolį. Tad galva čia tampa ir „Mazgojime“ judėjimo įspūdį sustiprina kairiajame daiktu, ir papildoma sąlyga įsivaizduojamam jude- paveikslo šone pavaizduotos figūros – priekinė balta siui pratęsti. tartum pridengia didesnę atsiklaupusią žmogystą. Pabaigai pacituosiu filosofo Henri Bergsono žodžius Judėjimas ypač stipriai išreikštas „Žaidimuose“ apie judėjimą: „Formos – tai viskas, ką gali išreikšti kal- (2015) – čia matome daug figūrų, pasisukusių pro- ba. Ji yra priversta numatyti judrumą arba apsiriboti filiu į tą pačią pusę. Atrodytų, jos žengia, atkartoda- tuo, kad įteigia judrumą […]“ (H. Bergson, 2004. Kū- mos viena kitos žingsnį, tačiau vaizdą galima suvokti rybinė evoliucija. Vilnius: Margi raštai, p. 353). Perfra- ir kaip multiplikuotą vienos figūros žingsniavimą. zuojant šią Bergsono mintį, galima teigti, kad Juškos „Žaidimai“ – prieštaringas kūrinys, judėjimą deri- tapybos kalba šiuo atveju demonstruoja formas, (į) nantis su sąstingiu, nejudrumu. Dėmesį prikausto teigiančias judėjimą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 63 Kęstutis Šapoka

PEIZAŽAS KAIP GIMTINĖ

Algirdo Petrulio fenomenas

lgirdas Petrulis (1915–2010) – lietuvių moder- rūpėjo ne išorinis panašumas, o gilesni psichologiniai ir Anistinės dailės legenda. Visų pirma tuo atžvilgiu, formalieji paveikslo erdvės (kurią suvokė kaip dvasinę kad ilgas kūrybinis jo kelias apima keletą dailės isto- erdvę) sandaros, genezės klausimai. Todėl jo peizažai rijos tarpsnių – nepriklausomos Lietuvos dailę tar- ir natiurmortai niekada nepriklausė paviršutiniškoms pukariu, socrealistinį sovietmetį ir, žinoma, moder- realizmo atmainoms. Po atpažįstamais motyvais slypi nistinės tradicijos tąsą antrosios nepriklausomybės šis tas svarbesnio, gilesnio, sudėtingesnio. laikais. 1934–1939 m. Petrulis mokėsi Kauno meno Peizažas, ypač vėlyvuoju kūrybos tarpsniu, stilizuo- mokykloje, Justino Vienožinskio studijoje. Nuo 1944 jamas ir primena abstrakcijoms artimas kompozicijas. iki 1951 m. ir nuo 1962 iki 1984 m. dėstė Vilniaus valsty- Dailininko tapybos „programa“, galima sakyti, visada biniame dailės institute. Grupinėse parodose ėmė daly- krypo abstrahavimo pusėn. Vis dėlto peizažo struktū- vauti nuo 1939 m. Pirmąją personalinę surengė 1964 m. ra, koloritas, tapymo maniera neleidžia įsigalėti „be- Petrulio tapybos stilistika ir meno samprata susi- dvasiam formalizmui“, gamtos vaizdai – peizažas kaip jusios su prancūzų moderniąja daile. Kūrybai būdin- Tėvynė – yra esminis atspirties taškas, padedantis ga plastinės struktūros harmonija, spalvinis (o kartu atverti savitą tapybos pasaulį ir pasaulio įvairovę ta- emocinis, dvasinis) balansas, santūrus, artimų tonų ir pyboje. Tiesa, pastelės ant popieriaus skiaučių, dažnai nepaprastai jautriai niuansuotas koloritas. Šis tapyto- pieštos „tik sau“, negalvojant apie reprezentaciją, pri- jas nepriklausė nei radikaliausiems eksperimentato- artėja prie grynosios „simbolistinės abstrakcijos“, ar- riams, tradicijų griovėjams, nei uoliems konjunktūri- timos Paulio Klee vizualumo semantikai. Piešiniuose, ninkams. Laikėsi nuosaikios socioestetinės pozicijos, eskizuose dailininkas tyrinėja spalvų santykius, kom- rėmėsi nuoširdumo ir plastinės kokybės kriterijais. pozicijos, ritmo problematiką. Tačiau net ir „grynasis Nėra nė vieno paveikslo, kurį Petrulis būtų nutapęs formalizmas“ čia ne bedvasis, ne mechaniškas, o giliai formaliai, atmestinai. psichologizuotas, asmeniškas. Sovietmečiu, kai tapybos eksperimentai, nukrypstan- Petrulį drąsiai galima priskirti prie spalvinės gamos tys nuo socialistinio realizmo dogmų, buvo draudžiami niuansams jautriausių tapytojų. O ilgas ir vaisingas jo ir blokuojami, Petrulis garsėjo kaip itin subtilių kameri- kūrybos kelias – tarsi savotiškas Lietuvos moderniosios nių peizažų ir natiurmortų meistras. Tačiau dailininkui dailės genezės veidrodis.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Algirdas Petrulis. Moters portretas. 1939 Vidmanto Ilčiuko reprod. Algirdas Petrulis. Miško tyla. 1984 Vidmanto Ilčiuko reprod. Povilo Ričardo Vaitiekūno ir Julijono Algimanto Stankevičiaus parodos Olandijoje

ovo 22 d. Olandijoje atidarytos dvi parodos iš Lietu- įkūrė Bonnefanten Hedge House fondą. Pagrindinė šio Kvos. Mastrichte, Bonnefanten Hedge House, rodoma fondo patikėtinė, kolekcijos ir galerijos veiklos koor- Povilo Ričardo Vaitiekūno tapyba, o Herlene, Collectors dinatorė šiuo metu yra Eyckų duktė Zsa-Zsa Eyck. House, – Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus ta- Bonnefanten muziejus, įsikūręs buvusiame pramo- pyba ir Vaitiekūno piešiniai. Abi parodos yra tarsi vienos niniame Mastrichto rajone, atlieka dvi funkcijas – turi didesnės retrospektyvos pusiau savarankiškos dalys. nuolatinę istorinės dailės ekspoziciją ir lygia greta Hedge House – minimalistinio stiliaus betoninė ga- rengia originalius šiuolaikinio meno projektus. lerija, įrengta po žemėmis ir suderinta su kraštovaiz- Hedge House eksponuojama daugiau kaip dvidešimt džiu, įterpta į jį (tai autorinis statinys). Ji turi garsių Povilo Ričardo Vaitiekūno tapybos paveikslų, sukurtų JAV ir Vakarų Europos minimalistų bei konceptu- nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Parodoje alistų kūrinių kolekciją, kurią eksponuoja atskiroje koncentruotai atskleidžiama jo tapybos genezė, pa- galerijoje ir aplinkiniame parke šalia Mastrichto – grindiniai motyvai ir pasaulėžiūros kaita. Wijlre miestuke. Ši galerija ir kolekcija priklauso ko- Collectors House galerija, bendradarbiaujanti su Her- lekcionieriams Jo ir Marlies Eyckams, kurie, bendra- leno šiuolaikinio meno centru Schunk, įgyvendina ku- darbiaudami su Mastrichto Bonnefanten muziejumi, ratorinius šiuolaikinio ir moderniojo meno projektus.

Julijono Stankaus tapybos ir Ričardo Vaitiekūno piešinių parodos Collectors House Schunck Berto Jansseno nuotr.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 65 Šios galerijos iniciatoriai – Stijnas Huijtsas (Bonnefan- ją supranta kaip modernistinį formalizmą, tiesiog ko- ten muziejaus direktorius) ir Albertas Grootas (psichi- kybišką meną. atras, kolekcionierius). Būtent jiedu, susidomėję Vaitie- O ne vienam lietuvių dailininkui sovietmečiu „ko- kūno ir Stankaus kūryba, inicijavo abi šias parodas. kybiškas menas“ buvo ir moralinė kategorija, susijusi Collectors House eksponuojami, galima sakyti, pagrin- su skaudžia tiek asmenine, tiek visuomenine patirtimi. diniai Julijono Algimanto Stankevičiaus-Stankaus tapybos Tai jaučiama Vaitiekūno kūriniuose. O Stankaus kūry- kūriniai, dar neišbarstyti po kolekcijas, nutapyti iki už(si) ba savo specifika, kontekstu, unikalumu, kartu su ypač darymo Strūnos pensionate. Vaitiekūno piešinių ciklai sudėtinga šio dailininko biografija, olandams, neįsi- aliejinėmis pastelėmis ar tušu tarsi papildo monumenta- vaizduojantiems sovietinės tikrovės, primena kažkokį lios jo tapybos formalius ir egzistencinius leitmotyvus. pavėluotą, nors kartu paradoksaliai pralenkiantį laiką, Tiek Vaitiekūno, tiek Stankaus kūryba olandams – vangogišką egzistencinį estetinį modelį. Jiems tai kelia egzotiškas ir kartu aukštos prabos šiuolaikinis menas. susidomėjimą, nuostabą, nes yra sunkiai suvokiama. Egzotiškas tuo atžvilgiu, kad vakariečiams absoliučiai Šios dvi parodos – puiki proga Olandijos žiūrovams nesuprantamas gyvenimo sovietinėje imperijoje maka- susipažinti su vienais įdomiausių moderniosios lietu- briškas siurrealumas, – tai akivaizdu ir iš nuoširdžiai vių dailės atstovų, o iš jų kūrybos šį tą daugiau sužinoti naivių klausimų, kas gi dėjosi rytinėje Geležinės už- ir apie Lietuvą. Visi abiejų parodų kūriniai yra iš Povilo dangos pusėje… Kita vertus, sovietmečio dailininkų, Ričardo Vaitiekūno asmeninių rinkinių, nė vienas nesi- ypač tų, kurie laikėsi šiek tiek atokiau nuo oficialių skolintas iš kitų kolekcijų. Abi parodas kuravo Kęstutis ideologinių ir estetinių nomenklatūros reikalavimų, Šapoka, jas globoja Lietuvos ambasada Olandijoje. kūrybai tasai „siurrealumas“ suteikia savitą prieskonį, juntamas net egzistencinis maudulys, nors vakariečiai KB informacija

Povilo Ričardo Vaitiekūno tapybos paroda. Bonnefanten-Hedge House Foundation. Peterio Coxo nuotr.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Raminta Jurėnaitė

Mirties šokis – kūno judesių teatras

Aliutė Mečys vokiečių naujojo realizmo kontekste

ernai Rasa Andriušytė-Žukienė Nacionalinio Uždavinys teko, sakyčiau, labai sunkus, nes dalis šalti- PM. K. Čiurlionio dailės muziejaus prašymu pa- nių kuratorei dar nebuvo, kiti jau ir nebus prieinami. Ne- rengė vienos mažai žinomos lietuvių kilmės meninin- paisant to, pavyko nuosekliai rekonstruoti Aliutės Mečys kės iš Vokietijos kūrinių parodą. Iki šiol Aliutės Mečys pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, kūrybos metodą, pateikta gi- (1943–2013) vardas Lietuvoje ką nors sakė ne daug kam.1 lių įžvalgų, vaizdingų apibūdinimų. O svarbiausia – tiek Vokietijoje dailininkė irgi neišgarsėjo, nors sulaukė pripa- ekspozicija, tiek tekstai žiūrovams ir skaitytojams atveria žinimo 1974–1977 m., kai buvo rodoma kompozitoriaus šios originalios kūrėjos asmenybę. avangardisto György’o Ligeti’o opera „Didysis siaubū- Aliutės Mečys kūrybos metodą atskleidžia gausiai nas“ su Aliutės Mečys kongenialia scenografija ir kostiu- eksponuojami piešiniai, scenografijos ir kostiumų, ta- mais. Tačiau netikėtai ji atsisakė scenografės karjeros ir pybos paveikslų eskizai. Teminiai spaudos fotografijų atsidėjo tapybai, pasitraukdama iš dėmesio centro. Tiesa, rinkiniai rodo, kad dailininkė nuotraukas naudodavo negalima tvirtinti, kad jos paveikslai ir piešiniai liko ne- kaip kompozicijos pagrindą, jas padidindama ir kitaip pastebėti – Hamburge, kur gyveno, ir kituose Vokietijos transformuodama. miestuose surengtos 9 personalinės parodos, dalyvauta Aliutės Mečys pasaulėjautą ir biografiją kuratorė at- 10 grupinių parodų. Vis dėlto didesnis karjeros proveržis skleidžia išmoningai, bet su saiko pojūčiu. Eksponuo- neįvyko. Vokietijoje neišleistas nei kūrinių katalogas, nei jami autentiški daiktai, pavyzdžiui, juodi dailininkės albumas, nesama išsamesnės menotyrinės analizės, nors drabužiai, asmeninės fotografijos, dėžutės su laiškais, dailininkės kūryba tikrai savita. Kai 2013 m. Aliutė Me- jos apipavidalinti Ligeti’o muzikos plokštelių vokai, čys mirė, jos kūrinių saugojimu pasirūpino Hamburgo parodų plakatai. Iš kūrėjos rankraščių sužinome, kad dailininkų paveldo fondas, o archyvą į Lietuvą parsiga- Aliutė pati mokėsi lietuvių kalbos, kurdama vaizdin- beno M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Šios institucijos ir gus naujus žodžių derinius. Rankraščiai atskleidžia ir galerija „Aukso pjūvis“ paskolino savo saugomus Aliutės literatūrinius jos sugebėjimus. Beje, avangardistinės Mečys kūrinius, daiktus ir dokumentus Mykolo Žilinsko Ligeti’o operos fantastinius makabriškus personažus dailės galerijoje rengiamai dailininkės retrospektyvai. Pro- sukūrė būtent ji. Šį procesą atskleidžia vieni įdomiausių fesionalų kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės darbą ly- parodos eksponatų – operos kostiumų ir scenografijos dėjo sėkmė. Retrospektyva iš tikrųjų įspūdinga. Žiūrovai eskizai su komentarais, užrašytais ant to paties lapo. emociškai ir intelektualiai panardinami į keistų ir slogių Piešiniai – bene įdomiausia parodos dalis. Kurato- Aliutės Mečys vaizdinių jūrą. Svarbus papildinys – pirma- rė atskleidžia jų svarbą menininkės kūrybos metodui: sis šios dailininkės kūrybai skirtas katalogas. „Jos piešiniai dažniausiai – tai ruošiniai tapybos kompo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 67 ir nebuvo nutrūkusi). Pirmiausia 1968 m., ketvirtojoje Docu- menta parodoje, dė- mesio centre atsidūrė poparto ekspozicija, o 1972 m. penktoji Do- cumenta plačiai pri- statė fotorealizmą. 1969–1973 m. sureng- tos didelės parodos Berlyne („Naujasis realizmas“), Štutgarte („Realizmo princi- pas“, „Amerikietiškas fotorealizmas“), Vu- pertalyje („Realybė – Aliutė Mečys. Tėvo namai. 1987 © 2014, Forum für Künstlernachlässe, Hamburg (Germany) Realizmas – Realybė“) sukėlė karštas disku- zicijoms, pedantiškai sulanguoti kvadratais, nelyginant sijas apie šiuolaikinę realizmo sampratą. Peteris Sageris renesanso meistrų freskų ruošiniai. Kodėl to reikėjo? Tu- jas apibendrino knygoje „Naujos realizmo formos. Me- rėdama dailininkės specialybę, A. Mečys buvo linkusi į nas tarp iliuzijos ir tikrovės“, išleistoje 1973 m. Autorius formų ir mastelių apskaičiavimus, nes scenografų darbui nagrinėja kintančią realizmo sampratą, išskiria keletą tai būtina. Langeliai ir kvadratai (o juose – kantrybės ir susisiekiančių tendencijų (fotografinį realizmą, figūraty- kruopštumo išraiška) užkloję ir piešinių paviršių, nes taip vinį realizmą, kritinį realizmą ir socialistinį realizmą).5 dailininkė didino spaudos vaizdinius.“2 Dėmesį traukė parodos „Tikroviškas menas“ Hanoveryje Įvadiniame katalogo tekste vaizdingai ir išsamiai at- (1974), „Italų realistai 1945–1974“ (1977), „Realizmas ir skleidusi individualią Aliutės Mečys pasaulėjautą ir darbo realybė“ Darmštate, „D. – realizmas. Realistinis menas metodus, Andriušytė-Žukienė, deja, per mažai dėmesio Vokietijos federacijoje“ Kaselyje (1978). Atgijo ir susi- skyrė jos kūrybos santykiui su to meto Vokietijos daile. domėjimas XX a. 3-iojo dešimtmečio verizmu, naujuoju Surado sąsajų su Josephu Beuysu, Nobuyoshi’u Araki’u, su daiktiškumu (Neue Sachlichkeit). Vienos akcionistais, tačiau padarė išvadą, kad Aliutės Me- Mažai tikėtina, kad Aliutė Mečys šių meno procesų čys „vizualumas ir technikos preciziškumas“ nebūdingas nebūtų sekusi, be to, ji gyveno Hamburge, o būtent šio jos amžininkų kūriniams.3 Su tokiu požiūriu nesutinku, miesto Meno susivienijimas (Kunstverein) 1978 m. su- todėl šioje recenzijoje aptarsiu dailininkės tapybos ir pieši- rengė plataus atgarsio sulaukiusią parodą „Kaip geras nių ryšį su vokiečių naujojo realizmo tendencijomis. realistas aš turiu viską prasimanyti. Internacionalinis Vakarų Vokietijoje po karo menininkams realistams realizmas šiandien“. Kataloge Uwe M. Schneede rašo: buvo sunku, nes prioritetas teiktas abstrakčiam menui, „Alexo Colville’o sakinio tariamas prieštaringumas neabe- ypač nuo 1950 m. Werneris Haftmannas net skelbė, kad jotinai apibūdina programą, antraip jis nebūtų pasirink- baigėsi „Vakarų realizmo viešpatavimas“. 4 Tačiau jau tas parodos pavadinimu. Ši paroda ir katalogas kalba ne 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Vokietijoje realis- apie tiesioginį tikrovės atspindį ar atpasakojimą, ne apie tinis menas vėl atgijo (Rytų pusėje ši tendencija niekada regimojo pasaulio paveikslus (Brechtas yra sakęs, esą nė

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 vienas realistas nepasitenkina tuo, kad „vis kartotų tai, kroviškai, bet parodyti ją tokią svetimą ir agresyvią, kad kas žinoma“). Čia kalbama apie individualios fantazijos žmonės negalės praryti jos taip paprastai, kaip vartojimo atsakymus į tikrovės klausimus ir abejones, kurias kelia prekės.“7 Dar didesnio populiarumo sulaukė tapytojai ne tik tai, kas iš tikrųjų matoma, bet ir baimės, troškimai, realistai Peteris Nagelis, Nikolausas Störtebeckeris, Di- svajonės, košmarai. [...] Paroda ir katalogas pasakoja ir etmaras Ullrichas, 1965 m. Hamburge susibūrę į grupę apie tai, kad paveiksle estetinėmis priemonėmis atvaiz- ZEBRA. Atrodytų tikrai keista, jei tame pačiame mieste duota tikrovė yra, pasak Colville’o, naujai prasimanyta gyvenusi ir kūrusi Aliutė Mečys nebūtų jautusi jokios jų ir kad šis vertimo į visai kitą paveikslų kalbą (su savita įtakos. Naujojo realizmo manifeste ZEBRA rašė, kad ta- gramatika, savita sintakse) procesas tampa daugelio re- pyba turi vaizduoti žmogaus figūrą totaliai pasikeitusioje alistinių paveikslų tema. Realizmas po Magritte’o atrodo aplinkoje tarp modernaus technizuoto pasaulio fenome- visai kitaip negu iki Magritte’o.“6 Parodoje išskleista di- nų. Jie ragino vengti visko, kas atsitiktina ir atitraukia dė- džiulė realistinių pozicijų įvairovė. Šalia poparto kūrė- mesį nuo prototipo.8 Tikslui pasiekti siūlė ir konkrečias jų Richardo Hamiltono, Jimo Dine’o, Ronaldo Brookso išraiškos priemones – tai „apimčių plastiškumas, lygus Kitajaus, Davido Hockney’o, Andy’o Warholo tapybos, paviršius, centrinė perspektyva, centruota kompozicija, fi- Edwardo Kienholzo skulptūrinių instaliacijų buvo rodo- gūros eksponavimas“. 9 Daug ką iš to repertuaro matome mi fotorealistinio stiliaus tapytojų Johno Salto, Howardo ir Aliutės Mečys paveiksluose. Galima atsekti dar vieną Kanovitzo paveikslai, Duane’o Hansono, Johno Davi- bendrumą – manifeste ZEBRA aptaria, kaip spaudos so skulptūros. Italų neorealisto Renato Guttuso darbai fotografija ir televizija pakeitė mąstymą, įpročius ir tai buvo eksponuojami šalia ispanų realistų Francisco Lo- neišvengiamai atsispindi tapyboje. Tačiau, pasak kritiko pezo, Marios Moreno ir Isabelės Quintanillos. Savitai re- Wolfo-Dieterio Dube’s, „fotografijos įtraukimas nereiškia, alizmu varijavo kanadietis Alexas Colville’is, sakęs, kad kaip fotografinio realizmo atveju, kad atsiranda santykis peizažuose jis tapo „sustingusį laiką“, ir italas Domenico su reprodukuota tikrove“. 10 Vis dėlto Aliutei Mečys buvo Gnoli’s, susikoncentravęs į daiktų magiją. Daug vietos svetimas grupės ZEBRA žavėjimasis modernia technika. skirta skirtingoms realistinėms vokiečių tapybos tenden- Daug artimesni jai buvo moralizuojantys kritiniai realis- cijoms – nuo Gerhardo Richterio kapitalistinio realizmo tai iš grupės „Naujojo prašmatnumo mokykla“ (Schule iki Berlyno kritinių realistų Wolfgango Petricko, Pete- der Neuen Prächtigkeit) – su šiais berlyniečiais dailininkę rio Sorge’s, Klauso Vogelsango, Hanso-Jürgeno Diehlio, siejo ne tik panašios išraiškos priemonės, bet ir pasaulė- Ulricho Baehrio. Pristatyti du Hamburgo dailininkai, jauta, giminiška ikonografija. atstovaujantys naujajam realizmui – Haraldas Duwe ir 1964–1968 m. Vakarų Berlyne realistines tendencijas Almutas Heise. Nors tą daryti buvo neįprasta, į parodą puoselėjantys menininkai įkūrė savitarpio pagalbos galeri- pakviesti keli Rytų vokiečiai – į simbolizmą linkstantys ją Grossgörschen 35. Jos flangas, vėliau pavadintas kritiniais realistai Bernhardas Heisigas, Volkeris Stelzmannas, realistais, 1972 m. įkūrė grupę Aspekt. Jų kūriniai buvo ro- Arno Rinkas, Horstas Sakulowski’s, Sighardas Gille. domi ir minėtoje tarptautinėje realizmo parodoje 1978 m., Yra žinoma, kad Aliutė Mečys 1979 m. nutraukė sė- be to, su jais Aliutė Mečys galėjo susipažinti ir anksčiau – kmingą scenografės karjerą ir atsidėjo tapymui. Gal ši 1967 m. Hamburge, galerijos Junge Generation surengtoje įspūdinga plačiai interpretuoto realizmo paroda ir buvo parodoje Sezession Grossgörschen 35 Berlin, kurioje daly- viena iš netikėto jos apsisprendimo priežasčių? vavo kritiniai realistai Ulrichas Baehris, Hansas Jürgenas Vakarų Vokietijoje antras svarbus realizmo centras Diehlas, Wolfgangas Petrickas ir Peteris Sorge.11 Su įvai- buvo Hamburgas. Čia kūrė pripažinimo anksti sulau- riomis naujojo realizmo tendencijomis menininkė galėjo kęs realistas Haraldas Duwe, kurio socialinės satyros susidurti ir tada, kai dirbo Schillerio teatre Berlyne. iš dalies artimos Aliutei Mečys, panašūs ir jų kūrybos „Kritinių realistų nuopelnas yra tai, kad į tapybą jie metodai. Duwe rašė: „Aš galiu perteikti realybę labai ti- kuriam laikui sugrąžino visuomeninį ryšį, atskleidė kas-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 69 dienines socialines negeroves, politinės kultūros smukimą. lėjo naudotis ir Aliutė Mečys. Esama ir daugiau aspektų, Kurdami karikatūras ir iškraipytus atvaizdus, įspėjo dėl suartinančių ją su kritiniais Berlyno realistais. Eckhar- psichinių ir fizinių žmogaus deformacijų, atskleidė su- to Gillen teigimu „Diehlas, Petrickas, Baehris analizavo svetimėjimą, plintantį kasdieniniame gyvenime ir darbo amžiną individo norą slėptis po kauke, imantis tam tikro procese, savimi patenkintai buržuazinei visuomenei prieš vaidmens, užimant tam tikrą pozą.“15 Tą galima pasakyti akis parodė tikrovės paveikslą, rodantį kad gerovės laikai ir apie Aliutės Mečys paveikslus „Autoportretas“ (1982), jau seniai praėję“, 12 – rašo Barbara Straka. „Autoportretas su kauke“, „Kalinė“, „Kompozicija su au- Aliutei Mečys ypač artima Wolfgango Petricko pozici- toportretu dėžėje ir György’u Ligeti’u“ (1983), „Vilkda- ja. 1976 m. jis rašė: „Iš esmės realybė šiandien man atrodo gis“ (1988), „Portretas su kauke ir pelėda“ (2001), „Senė didele dalimi kaip kažkas nematomo, daugiau kaip psichinė su trim galvomis“ (2002), „Tapanti ranka“… Kai kada situacija. Aš remiuosi tuo, kas yra fotografinė tikrovė arba čia, pavyzdžiui, paveiksluose „Sakalas“ (1985), „Galva matoma realybė, bet ji yra pernelyg kompleksiška, kad ga- su uždengtomis akimis“ (1987), „Sena dama su skrybė- lėčiau viską atvaizduoti grynai fiziniu atžvilgiu. Bandau le ir pelėda“ (1988), „Prancūziškas pavydas“ (1982), jai šitą susvetimėjimo būseną, ypatingus psichinius pokyčius ne mažiau svarbios aklumo, geismo, pavydo ar tuštybės perteikti paveiksle kaip deformacijas. Socialinių ir psichinių alegorijos. Nedideli jos paveikslėliai su priartintais ir de- blogybių aš kaip tapytojas, matyt, negalėsiu pakeisti, bet ga- formuotais veido fragmentais – „Veidas“ (1980), „Akis“ liu jas sublimuoti, pasitelkdamas fantaziją.“13 (1981), „Veido dalis su viršutiniu žandikauliu“ – asoci- Aliutės Mečys paveiksluose „Autoportretas su mano juojasi ne tik su siurrealistų, bet ir su amžininkų – Ber- meile“ (1982), „Kompozicija su autoportretu dėžėje lyno realistų tapyba, su Baehrio paveikslais „Vokiškas ir György’u Ligeti’u“ (1983), „Mirštanti ir mirusioji“ torsas IV“, „Mažas gipsas“ (1972). (2000) kaip ir Wolfgango Petricko paveiksle „Vyras ir Ne tik Aliutė Mečys, bet ir kiti vokiečių tapytojai (Pete- moteris“ (1970) pasiskolinama ir drąsiai transformuo- ris Sorge, Ulrichas Baehris) paveiksluose dažnai vaizduoja jama krikščioniška „Mirties šokio“ ikonografija, kurios ginkluotus žmones su dujokaukėmis – tai aliuzija į Antrojo pagrindas – dar gyva būtybė poroje su yrančiu lavonu pasaulinio karo pasekmes, karą Vietname ir Šaltąjį karą. arba griaučiais. Abu menininkai lyg apsėsti rodo žmo- Visi rašantys apie Berlyno realistus, o ir jie patys, pa- gaus kūno senėjimą, nuneria odą, tyrinėja vidaus organus žymi, kad agresyviais, deformuotais vaizdiniais siekiama ir griaučius, alegoriškai siedami tai su gyvenimo laikinu- sukelti optinį šoką, kad žmonės atsipeikėtų iš patogaus mu, su dramatiškomis praeities, dabarties ir ateities vizijo- miesčioniško snaudulio. O tai vienas iš pagrindinių mis. Peteris Sageris rašė: „Petricko tapyba kaltina pasaulį, Aliutės Mečys kūrybos bruožų. kad šis nesipriešina terorui, yra pasinėręs į vartojimą, neiš- Dar labiau negu ji vaizduoti autoportretus morali- vengiamai pasmerkdamas save mirčiai. Visur irimas, pra- zuojančiose alegorinėse figūrinėse kompozicijose mėgo durta oda, chirurgo peilis sminga į mėsą. Tačiau kritiškas Johannesas Grützke. Abiejų menininkų polinkį teatra- požiūris čia nėra nei vienpusiškas, nei tiesmukiškas, susi- liškai inscenizuoti save ar kitus asmenis paaiškina jų sluoksniuoja į daugybę asociatyvių detalių.“14 Toks apibū- darbo teatre patirtis. Eckhartas Gillenas rašo: „Johanne- dinimas tiktų ir Aliutės Mečys tapybai. sas Grützke, su Manfredu Bluthu, Matthiasu Koeppeliu Petricko figūrinėse kompozijose „Būsenos“ (1976), ir Karlu Heinzu Zandu įsteigęs menininkų grupę Neuen „Interjeras (1978) esama hibridinių būtybių, kurios svar- Prächtigkeit, o nuo 1973 iki 1979 m. projektavęs sceno- bios ir Mečys ikonografijai. Žmogaus veidas čia pavirsta grafiją Peteriui Zadekui, drobėse kuria tikrą kūno ir ju- žvėries kauke, rankos ir kojos turi paukščių ar žvėrių na- desių teatrą.“16 Kodėl pasitelkia autoportretą, Grützke gus. Petrickas savo paveikslams impulsų sėmėsi iš Hanso argumentavo taip: „Realybės fragmentas leidžia nutapyti Prinzhorno knygos „Psichinių ligonių menas“, iš medici- visą realybę. Aš teigiu, kad mane supanti realybė atsto- nos atlasų. Būtų įdomu sužinoti, ar tokiais šaltiniais ga- vauja visai realybei. Vadinasi, ir aš kaip asmuo atstovau-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 ju visiems asmenims... Tapau asmenis pagal savo paties jį meną, liko ištikima šiai krypčiai, iki pat mirties kūrė veidrodinį atspindį, jie turi mano bruožus ir judesius.“17 apokaliptines vizijas, įkūnijamas hipertrofuotai realistiš- Aliutė Mečys, tapydama autoportretus, kelia sau pana- ka ir siurrealistine plastine kalba. Kadaise neprisijungu- šius tikslus, tačiau prioritetą teikia ne politinėms ar isto- si prie jai artimų naujojo realizmo puoselėtojų, ji taip ir rinėms alegorijoms, o negrįžtamam kūno senėjimui. liko didžiųjų parodų, meno rinkos nuošalėje. Tačiau tai Apokaliptinėse jos vizijose svarbus vaidmuo tenka nesumenkina jos kūrybos įtaigos, tikiu, kad dar ateis ir griuvėsių vaizdams, išplaukiantiems iš vaikystės atsimini- deramas pripažinimas. Ši puikiai parengta retrospektyva mų. Trümmerstädte (griuvėsių miesto) panoramos buvo Kaune – pirmas, bet gana didelis žingsnis šia linkme. ne vieno vokiečių menininko tema. Prisiminkime po karo Dresdene sukurtus Wilhelmo Rudolpho piešinius. Minė- toje tarptautinėje realizmo parodoje Hamburge Renato 1 Apsilankęs pas menininkę 1990 m., pirmasis savo įspūdžius aprašė ir žurnale Guttuso rodė įspūdingą paveikslą „Gibellinos griuvėsiai“ Santara paskelbė Arūnas Vyžintas, o po aštuonerių metų Kultūros baruose inter- (it. Rovine di Gibellina) (1970), atspindintį žemės dre- viu su ja publikavo profesorė Raminta Lampsatytė, irgi gyvenanti Vokietijoje. bėjimą Sicilijoje. Aliutė Mečys paveiksle „Karas“ (1985) Žr. Arūnas Vyžintas. Aliutė Mečys. Santara. 1990 m. vasara, p. 82–84. pasirenka panašią dinamišką kompoziciją, bet italų neo- Aliutė Mečys: Irealizmas ir fantazijų Lietuva. Ramintos Lampsatytės interviu realisto abstrahuotą griuvėsių vaizdą pakeičia preciziškai su Aliute Mečys. Kultūros barai. 1998, nr. 11, p. 63–66. ištapytais monochrominiais sugriuvusių pastatų vaizdais. 2 Rasa Andriušytė-Žukienė, ALIŪTĖ. Dailininkės Aliutės Mečys (1943–2013) Žaliai pilkas dramatiškas „griuvėsių miestas“ dar artimes- asmenybė ir kūryba. Parodos knyga. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės nis 7-ojo dešimtmečio pradžioje sukurtiems Richardo muziejus, Kaunas. 2014, p. 21. Oelze’s griuvėsių peizažams, skendintiems slegiančioje ty- 3 Ten pat, p. 21. loje. Abu menininkai realistišką, net preciziškai daiktišką 4 Werner Haftmann. Malerei im 20. Jahrhundert. München. 1965. S. 519. vaizdavimą derino su siurrealistiniais elementais. 5 Peter Sager. Neue Formen des Realismus. Kunst zwischen Illusion und Wirklich- Kaip ir jos bendraamžiai vokiečių tapytojai, Aliutė keit. DuMont Schauberg. Köln. 1973. Mečys atidų aplinkos ir savęs stebėjimą, precizišką de- 6 Uwe M. Schneede. Als guter Realist muß ich alles erfinden. In: Als guter Re- talių vaizdavimą derina su groteskišku hipertrofavimu, alist muß ich alles erfinden. Internationaler Realismus heute. Kat. Kunstverein net fantastiniais elementais. Toks realizmas artimesnis und Kunsthaus Hamburg. 1978, S. 5. veristams Otto Dixui, George’ui Grossui ir siurrealizmui 7 Harald Duwe. Realität und Abbild. Žr. Uwe M. Schneede… S. 73. negu amerikiečių fotorealizmui. Aliutę Mečys jaudino 8 Gruppe ZEBRA. Kat. Hamburg, 1978. S. 39. tos pačios egzistencinės ir politinės temos kaip ir jos am- 9 Ten pat. S. 39. žininkus vokiečių menininkus, bet jos kūryboje daugiau 10 Ten pat. S. 8. subjektyvumo ir net asmeninės paranojos. Ikonografiniu 11 Aufbruch zur Kunststadt Berlin 1964. Grossgörschen 35. Hrsg. Eckhart J. atžvilgiu originaliausi, emociškai įtaigiausi tie meninin- Gillen. Kat. Haus am Kleistpark. Berlin. 2014. S. 23. kės paveikslai, kuriuose atsispindi sudėtingi jos santykiai 12 Barbara Straka. Die Wiederkehr der Realität: Formen Kritischer Kunst. In: su motina, nostalgiški tėvo gimtinės Lietuvos vaizdiniai, Interferenzen: Kunst aus Westberlin, 1960-1990. Verlag Dirk Nishen. Berlin. nelaimingai pasibaigęs meilės ryšys su György’u Ligeti’u, 1991. S. 48. tragiški išgyvenimai ir nenoras susitaikyti su senatve. 13 Žr.: Uwe M. Schneede… S. 183. Apibendrindama darau išvadą, kad Aliutės Mečys 14 Žr.: Peter Sager… S. 191–192. menas savitas ir tuo pat metu labai vokiškas, glaudžiai 15 Eckhart J. Gillen. Gruppenbild ohne Dame. Aufbruch zur Kunststadt Berlin susijęs su tuometine realizmo samprata. Naujuoju re- 1964. S. 24. alizmu ji susidomėjo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje per 16 Eckhart Gillen. Feindliche Brüder? Der Kalte Krieg und die deutsche Kunst 1945- patį šios bangos pakilimą. Bet ir po to, dėmesiui vis la- 1990. Nicolaische Verlagsbuchhandlung. Berlin. 2009. S. 394. biau krypstant į neoekspresionizmą ir postkonceptualų- 17 Johannes Grützke. Kunstverein Braunschweig. 1977. S. 26.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 71 Stasys Eidrigevičius

Magiški ryšiai

Kasmet vasario pradžioje kaip čia atsiradau... Paaiškinu, kad rytoj – Nacionalinių Tave, Dieve, garbinam. kultūros ir meno premijų įteikimas… Tave, Viešpatie, išpažįstam. Kasmet vasario pradžioje gaunu atviruko dydžio Tave, amžinąjį Tėvą, kvietimą. Kasmet vasario viduryje Lietuvos preziden- Štai garbina visa žemė… tūroje vyksta iškilmės. Kasmet Nacionalinių premijų komisija išrenka laureatus. Įžengęs į rūmus, einu pro Tokiais žodžiais prasideda Arvo Pärto „Te Deum specialius vartus. Iš kišenių išėmęs telefoną, pinigi- laudamus“. Atlieka du valstybiniai chorai – Kauno ir nę, raktus, akinius, kitus metalinius daiktus, aliarmo Lietuvos 2015 m. vasario 14-ąją Vilniaus filharmo- nesukeliu. Atsiveria kelias į iškilmių salę. Kopdamas nijos didžiojoje salėje. Kadaise čia dirbau dailininku, laiptais pusbalsiu sakau: labas, labas, labas. Visų nuo- plačia plakatine plunksna rašydavau informaciją apie taika pakili, šypsenos giedros. Likęs dar pusvalandis, atlikėjus ir koncertus. Čia nutapiau pirmuosius savo galiu rinktis vietą, tuščios kėdės kviečia – sėskitės, paveikslus, kūriau grafines miniatiūras. Ir staiga po 35 sėskitės, sėskitės čia… Ant stalo tamsiai raudonų ro- metų, tartum atsibudęs iš gilaus miego, panorau vėl žių kalnas 2014 metų laureatams – dviem aktoriams, apsilankyti šioje man svarbioje vietoje. Šį kartą susiti- dviem literatams, architektui ir fotografui. Šį kartą kimas su muzika ypatingas – dabartis siejasi su prisi- tarp jų nėra nė vieno dailininko. Žymi iliustratorė minimais. Salėje stebiu viską: žmones, sėdinčius šalia, Birutė Žilytė buvo pristatyta. Bet jos tarp laureatų scenos kompoziciją, skliautus, architektūrines balkonų nėra. Kodėl? Žilytės kūryba ir dvasingumu grožiuosi konstrukcijas, atlikėjų mimiką, muzikos instrumentų nuo pat studijų metų. Lankiausi jos namuose dau- formas. Stebėjimų įkvėptas, eskizų knygelėje piešiu idė- gybę kartų, valgiau bulves su kopūstais, užgerdamas jų užuominas. Per pertrauką fojė sukdamas ratus, aki- rūgpieniu, klausiausi muzikos, ir senos, ir avangardi- mis ieškau pažįstamų veidų. Einu, einu, o jų nematyti. nės. Visos kalbos su Birute ir Algirdu Steponavičiais Svarstau, gal prabėgę metai taip pakeitė publiką, o gal sukdavosi apie meną. Neseniai išėjo albumas „Pa- menininkai retai vaikšto į koncertus?.. Staiga pamatau slaptingas būties švytėjimas“, pristatantis dailininkės tartum pažįstamą šukuoseną. Prieinu arčiau – tai Šura kūrybą. Salėje Žilytės nematau. Prie manęs atsisėda Jacovskytė. Neseniai jos fotografijų paroda buvo Varšu- skulptorius Gediminas Karalius. Labas. Klausiu jo voje, Lietuvos kultūros centre. Sakau jai: buvau suneri- nuomonės, kodėl šios puikios menininkės nėra tarp męs, kad nesutiksiu nė vieno pažįstamo. Šura klausia, laureatų? Abu spėliojame…

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Staiga atsidaro didžiosios durys, tvirtu žingsniu įeina Prezidentė, atsisėda šalia aktoriaus Regiman- to Adomaičio. Netrukus jam įteikiama pirmoji puiki rožių puokštė. Aktorius priima jas paskubomis, neįsi- žiūrėdamas, tiek tų puokščių gyvenime gavęs. Prieina prie mikrofono ir tartum spektaklio pradžioje palen- gva, neskubėdamas, patylėdamas sako, kad žodžiai prarado prasmę, todėl neparengęs jokios kalbos, nes ką gi reiškia žodžiai, jeigu po daugybės aukščiausio rango politikų pareiškimų kraujas Ukrainoje kaip lie- josi, taip ir liejasi… Valentinas Sventickas padėką skaito iš popierėlio, kalba apie mamos pomėgį siūti, lopyti. Metafora – jis lopo lietuvių literatūros dra- bužį… Kitas laureatas architektas Rolandas Palekas pasitelkia panašią metaforą – valstybė ir jos drabu- žis. Man tas besikartojantis metaforinis siuvimas ar- timas – kadaise Kaune, Stepo Žuko technikume, mo- kiausi siūti odinius rankinukus, dirželius, pinigines, po to Lepšių kaime siūdavau mamai impilus, užvalka- lus. Fotografas Algirdas Šeškus išsiverčia be popierė- lio, kalbėdamas apie atspindžius – mumyse atsispindi mus supanti aplinka, o mes atsispindime joje… Cere- moniją pradėjo ir baigė muzikos grupė NI&Co, kuriai dirigavo Gediminas Gelgotas, plastiškais rankų mos- tais tartum liesdamas tai smuikininkę, tai violončeli- ninką. Garsai sruveno, sukosi verpetais – toks įspūdis lijasi planais, kad statys spektaklį Varšuvoje, vadina- tartum vėjas pūstelėjo į klasiką ir ji tapo šiuolaikiška, si, vėl susitiksime… gaivi, veržli, jaunatviška… Po iškilmių mudu su Oskaru Koršunovu užsukam Viešpatie, neleisk lengvai numirti į kavinę, žodžiai patys liejasi, abipusis pokalbio al- Apkabinus, kas toli toli kis... Koršunovas klausia, kaip man sekasi, sakau, Vieną kirtį, paskutinį kirtį daug keliauju ir stengiuosi negalvoti, kaip man se- Nulaužtoj tėvynės obely… kasi, kartais mintimis dalijuosi su Kultūros barų skaitytojais… Jam įdomu, ar dar kuriu teatrą, abu Tai Vlado Braziūno eilės iš Vytauto Miškinio kantatos matyti mano spektakliai „Baltas briedis“ ir „Medinis „Taip man Tėvynė kalbėjo“. Premjera – per 2015 m. vasa- žmogus“ jam patikę. Kurti teatrą galėčiau nebent su- rio 16-osios minėjimą Filharmonijoje. Sėdžiu balkone, būręs savo aktorių grupę ir kuriam laikui atsisakęs scenoje atlikėjų spiečius – Kauno valstybinis choras, vizualinių menų. Panašiai pasielgė Tadeuszas Kan- Simfoninis orkestras… „Ąžuoliuko“ jaunučiai, matyt, toras, manyčiau, giliausią pėdsaką mene palikęs, kai netilpo, todėl išsirikiavo balkono priekyje, netoli ma- įkūrė savo teatrą. Koršunovas pasakoja, kad gastro- nęs… Magiškas koncertas! Susikaupęs seku vokalistės liuodamas po pasaulį dažnai mato mano plakatus, dainuojamus žodžius ir emocinę muzikos kaitą, net ne- kuriais prekiauja vadinamieji „kolekcionieriai“. Da- piešiu. Šįkart nebesijaučiu vienišas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 73 Iškilmingo koncerto klausosi ir Prezidentė. Sėdi par- kalnų ir lygumų arklius, ožio aukojimą, burtininkę, ki- teryje, apsupta kitų politikų. Smalsiai stebiu, ar Dalia tas scenas… Šio koncerto programėlėje raudona linija Grybauskaitė ploja su entuziazmu, ar tik iš mandagu- piešiu ožką. Mat Kinijoje šie metai yra ožkos… mo… Kai atėjau į koncertą, pastebėjau, kad man šyp- Litexpo – Knygų mugėje – žmonių upė ir tūkstan- sosi vienas, tartum pažįstamas veidas. Ilgai nelaukęs čiai knygų. Atidžiau besižvalgant, susidaro įspūdis, priėjau pasisveikinti, pasirodo, tai kompozitorius Ar- kad nemažai knygų išleista paskubomis. Kitaip sa- vydas Malcys. 1999 m. leisdamas savo kūrinių plokštelę kant, nereikliai. Ką tai reiškia? Kai paimi knygą į ran- „Akustinė bedugnė“, paprašė sukurti viršelį, iš tikrųjų kas, ji turi vilioti originaliu viršeliu, įdomiu grafiniu tai buvo jau išsirinkęs mano pastelinį paveikslą „Klū- sprendimu… Netikėtai mane užkalbina nepažįstama pintis žmogelis“, kurio pratęstos rankos tartum jungiasi moteris, rodo žiedą, sakydama, kad tai Eidrigevičių dangaus fone, ir prašė tik leidimo jį panaudoti. Apsi- giminės herbas. Nusiteikęs žiūrėti į knygas, staiga džiaugiau, kad kompozitorius pajuto ryšį tarp mano sutelkiu dėmesį į žiedą… Mat mugėse ne tik knygos. tapybos ir savo muzikos. Toks bendradarbiavimas man Kitame pastate – muzika, scena, plokštelės… Svajū- ne naujiena. Garsus lenkų kompozitorius Krzysztofas nas Sabaliauskas užrašo dedikaciją ant knygos „Atviri Pendereckis turi net penkias plokšteles su mano pa- pokalbiai su Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno veikslais ant viršelių, o su Bronium Kutavičium ryšys premijos laureatais“. Salėje vyksta knygos apie ma- nenutrūksta jau daug metų – jis parašė kūrinių, įkvėp- estro Juozą Miltinį pristatymas, rodomas filmas, fojė tas mano kūrybos, o aš ne kartą piešiau scenoje ant – ekslibrisų paroda, dešiniau – vaikams skirta erdvė. didelių ekranų, klausydamasis jo kompozicijų. Pasta- Tokia renginių gausybė, įvairovė, kad visko aprėpti ruoju metu panašius performansus esu atlikęs su vio- neįmanoma. Daug pažįstamų, vos spėju sveikintis. Pa- lončelininku Andrzejum Baueriu. linkiu sėkmės rašytojui Herkui Kunčiui, skubančiam į Taip susiklostė, kad Filharmonijos direktorė Rūta susitikimą su naujo savo romano skaitytojais… Mano Prusevičienė pakvietė į dar vieną – Kinijos mongolų dėmesys krypsta į knygrišystės meno ekspoziciją, čia tradicinės muzikos ansamblio IH TSETSN koncertą. knygų viršeliai odiniai, vieną iš tokių su baltais tuš- Programoje „Aukojimo odė“, kurioje sakoma: čiais lapais perku, sakydamas, kad čia rašysiu/piešiu savo dienoraštį. Šiaip jį, nors nereguliariai, rašau jau Mes garbiname visus dievus ir dėkojame, kad esame daug metų… Sveikinuosi su Jokūbu Jacovskiu, jis man saugūs parodo savo sesers – Šuros Jacovskytės knygą „Vil- Mes garbiname dievybes, kurios laimina grožį niaus veidai 1964–1993“, už kurios apipavidalinimą Mes garbiname dangų ir dėkojame jam už gyvybę gavo premiją. Bevartydamas randu fotografiją, kurio- Mes garbiname žemę ir esame dėkingi jai, kad palai je Rimtautas Gibavičius su sūnum mano dirbtuvėje. ko mūsų gyvastį… Daugiausia dailininkų portretų – Didelytė, Skudutis, Kalinauskas, Cukermanas, Kuras, Repšys… Vilniaus Kitų kūrinių pavadinimai vaizdingi– „Platumos“, gatvėse sutikti menininkai. Nespalvotų fotografijų pil- „Dangaus vėjai“, „Erelis“, „Uola“, „Ristūnas“, „Puikieji ki tonai dvelkia praeitimi… Jokūbas rašo man dedika- žirgai“, „Tūkstančiai šuoliuojančių eržilų“… ciją ne knygos pradžioje, o 189 puslapyje – ten įdėta Atlikėjų išvaizda neįprasta, muzikos instrumentai 1960 m. nuotrauka, kurioje fotografijų autorė laiko nematyti, jų dainavimas unikalus – neša mane lyg pa- ant rankų dar mažą savo brolį. sakoje į tolimą egzotišką kraštą, kur dykumos, eržilai, Ištrūkstu iš mugės šurmulio, nešinas krepšiu, apsun- raiteliai, greitis, energija… Prisiminiau 2007 m. Uzbe- kusiu nuo knygų. Vilniaus oro uoste prisimenu, kad kistane praleistas savaites, kai vaidinau save, keliaujantį grįžęs vakare turėsiu suspėti į premjerą Varšuvos Di- Stasį, prancūzų filmeBouzkashi . Piešiau raitelių veidus, džiajame teatre – rodys operą „Marija Stiuart“.

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Nikolaj Leskov*

Rusų demokratas Lenkijoje

Pirmas skyrius milijonus užgyventi, bet nieko neužgyveno ir visiems vagims nenugalimas buvo. Bet kokią gudrybę lengvai Aš, išėjęs iš korpuso, stojau tarnybon tiesiai į generolo įžvelgs ir perpras. Visi tai žinojo, todėl valdžia, skir- feldmaršalo kunigaikščio Paškevičiaus1 veikiančiosios dama Ivaną Fomičių kanceliarijos direktoriumi prie armijos kanceliariją. Dibičiaus,2 nustatė jam dvigubą algą. Tai buvo 1832 metų gruodį, vadinasi, greitai po Kanceliarijos direktoriaus pareigos ypač svarbios ir Varšuvos užkariavimo, – ji paimta 1831 metų rugpjūtį. labai visapusiškos. Po Varšuvos paėmimo čia susitelkė Tos kanceliarijos direktorius buvo tikrasis tituliarinis ir karinis, ir civilinis visos Lenkijos Karalystės susira- patarėjas Ivanas Fomičius Samburskis, apie kurį čia šinėjimas. Reikėjo atkurti rusišką valdymą vietoj re- ir papasakosiu. Visi jį pamiršo, istorija apie jį nutyli, voliucinio, paviešinti reikalingų pajamų sąrašus, užti- nors tai ypatingas, man atrodo, net istorinis žmogus. krinti įplaukas ir teisingą finansų judėjimą. Apskritai Samburskis buvo mažarusis, su reputacija asmens, reikėjo organizuoti tarnybą, kuri tokiais atvejais – po apdovanoto nepaprastu protu ir gabumais, garsėjo karinio sutriuškinimo – virsta paprasčiausiu chaosu. kaip itin teisingas ir turėjo tvirtus įsitikinimus. Tarny- Šitas darbas didelis ir garbingas, bet neteikiantis ba tokius žmones tada dar brangino ir, jeigu ne visada, pasitenkinimo. Nors reikalauja iš žmogaus didesnių tai bent retkarčiais, juos prisimindavo, galvojo, kad be nei paprasti gabumų ir užvaldo jį visą, bet yra, tarp jų negerai, taigi jie reikalingi. Be to, Ivanas Fomičius kitko, beveik nematomas, kitaip sakant, juoda ruoša buvo nepaprastai dalykiškas, tiesiog neatsirasdavo da- užnugaryje. Dabar padėtis galbūt geresnė, nes užnu- lyko, kuriam jis nebūtų gabus, kurio ėmęsis jaustųsi garis visai kitaip vertinamas, o tada visa garbė ir šlovė ne savo vietoje. O apie teisingumą net ir kalbėti nėra teko tiems, kurie „ant akių“, pavojuje. Atseit užnuga- ko – būdamas intendantas, vienais komisiniais galėjo ryje lieka gebantys tik ašaroti. Na, esant tokiam po- žiūriui, nesunku įsivaizduoti, ką reiškia „kanceliarijos * Nikolajus Leskovas (1831–1895), rusų rašytojas (iki šiol populiari jo „Ledi žiurkė“… Civilius, tarp kitko, tada mažai kas žmonė- Makbet iš Mcensko apskrities“), aukštino tvirtas asmenybes, stiprią rusų mis laikydavo. Tokie laikai buvo, ir nėra ko už tai pyk- dvasią. Bet jo herojams atsidūrus svetimoje aplinkoje, tie nacionalinio ti, kiekvienas laikotarpis turi savo keistumų, o viena iš charakterio bruožai kartais įgauna keistoką, humoristinį atspalvį. Apsakyme to meto keistenybių – visiškas nesiskaitymas su neka- „Rusų demokratas Varšuvoje“, paskelbtame 1880 m., nusistebėtinai tiksliai riškais darbais. Išimtį darydavo vien grafui Sperans- atskleidžiama, kur gali nuvesti „kilni patriotinė dvasia“, be to, sužinome, kad kiui,3 bet susitaikydavo su tuo tik kaip su nemalonia „minkštąsias galias“ bandyta taikyti jau XIX a. pirmojoje pusėje… – Vert. būtinybe. Keista prisiminti, bet žmonės su ypatingu

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 75 rimtumu, būdavo, teigia, kad Rusija – ne prekybos ir prisiimdamas didelį ir nepaprastai atsakingą darbą, ne žemdirbystės, o karinė valstybė, jos pašaukimas – bet ir išsireikalavo sau tokią padėtį, kad nebūtų pas- būti grėsme pasauliui. tumdėlis. Nenorėjo būti aklas kieno nors atsitiktinių Dūmos narys Chomiakovas sakė: mes ilgai sklan- fantazijų vykdytojas, jam reikėjo laisvės rinktis tin- dėme tarp Rytų tingulio ir nešvaros šurmulio ar pana- kamus žmones ir priemones sumanymams įgyven- šiai, o daugelis iš tikrųjų tuo tikėjo. Taip dažnai tada dinti. Dirbant su kunigaikščiu Ivanu Fiodorovičium kartodavo šitą protingą posakį, kad, būdavo, pasiklau- tai buvo svarbiau nei su Dibičium, kuris buvo labai sysi ir pradedi tikėti. Krymas tai ištaisė, antraip tauš- solidus administratorius. Su Paškevičium buvo sun- kaliai niekada nebūtų užsičiaupę. Pavyzdžiui, pasa- kiau dėl charakterio bruožų ir valdymo ypatybių – kai kodavo kažkokius laukinius anekdotus, kaip atėjo du kuriuos jo įsakymus būdavo nepatogu ne tik įvykdyti, karininkai į traktierių ir, pamatę du civilius, sako lio- bet kartais net ir suprasti. kajui: „Paduok mums du tituliarinius patarėjus.“ Tas Nežinau, kaip Paškevičius vertino didžiulius Sam- nesupranta, o šie jam garsiai aiškina, kad tituliariniai burskio gabumus, kurie, mano akimis žiūrint, buvo patarėjai – tai putpelės. Atsakydamas į tai, vienas iš ci- nepaprasti, bet širdies gilumoje, manyčiau, pripažino vilių paprašė: „O mums, brolau, atnešk du poručikus didelį jo sąžiningumą. Girdėjau, jam patikęs vienas su krienais.“ Liokajus vėl nesupranta, o civilis garsiai anekdotas apie Ivano Fomičiaus jaunystę, skambantis paaiškina, kad poručikai – tai kepti paršiukai. Šitas maždaug taip: Samburskis buvo neturtingas žmogus kvailas anekdotas išreiškia tam tikrą nusiteikimą. ir siekė tarnybos. Dirbti jis, žinoma, galėjo tik plunks- Aš pats atsimenu, kaip kartą vakarop ėjau namo, na, nes turėjo dovaną gražiai, ramiai, lengvai ir įtiki- prieš mane žingsniavo du karininkai ir toje Kazanės namai dėstyti mintis. Kai norėdavo ką nors sujaudinti aikštės vietoje, prie sodelio, kur dabar dažnai stovi suo- arba atskleisti melą ir įrodyti tiesą, būdavo nepakar- mio vežimėlis su Vyborgo krendeliais, vienas sako: ma- tojamas. Šiuo atžvilgiu jis išgarsėjo, parašęs prašymą tai – štafirka, kitas atsako: matau. Rodo vienas kitam vienos varganos, smulkios dvarininkės, kurią smar- valdininką, perkantį krendelius ir rišantį juos į skarelę. kiai įžeidė turtingas kaimynas, vardu. Šis prašymas, Turbūt žmogus varganas buvo, nes skrybėlė ruda, o jis imperatoriui Aleksandrui Pavlovičiui paduotas ke- pats liesas, užtrintas. Vienas karininkas sako: imkim, tvirtadienį, per „šventą savaitę“, sujaudino Jo Dideny- perplėškim jį. Kitas pritaria: imkim. Ir čia pat, mano bę iki ašarų ir valdovas paklausė: „Kas rašė?“ Našlė akyse, paėmę už milinės kraštų, perplėšė šonus iki pat įvardijo Samburskį. Daugelis tada atkreipė į jį dėmesį. apykaklės. Tik dulkės iš senos medžiagos parūko, net O dėl paties prašymo, tai imperatorius liepė peržiūrė- savo krendelius vargšas išbėrė. Ir visa tai dėl visiško ti neteisingai išspręstą bylą, ir daugel metų kentėjusi, nieko, galima sakyti, be pykčio, kvailo pokšto dėlei, skriaudžiama našlė atgavo visas teises. su kažkokiu šventu kvaituliu, taip, kaip nartūs veršiai Samburskis rašė meistriškai, galbūt iš dalies todėl, spardosi. Aš primenu tai todėl, kad parodyčiau, kokia kad įkvėptai įsijausdavo į reikalą ir mėgo kovoti už tie- buvo laiko dvasia ir koks nepakantumas viešpatavo pi- są be baimės. Visa tai popieriuje liejosi laisvai, natūra- lietinės veiklos atžvilgiu, ypač tarp kariškių. liai, su kažkokiu poetišku tipiško chocholo laisvumu. Žvelgdamas į jį, ne kartą prisiminiau taiklią kažkieno Antras skyrius pastabą, kad mažarusiams nebūdingas padorumas „per vidurį“. Niekur natūros nebūna tipiškesnės, iš da- Samburskis savo įžvalgiu protu, aišku, puikiai perpra- lies net tiesmukiškesnės kaip Mažarusijoje. Ten jeigu to esamąjį laiką, todėl eidamas į kanceliarijos direk- žmogus teisingas, tai niekuo jo nesugundysi, o niekšai, torius žinojo, kaip susitvarkyti. Jis pasirūpino ne tik jeigu tokių pasitaiko, yra nebepataisomi. Samburskis, pinigais, kurių neturėjo, tačiau į kuriuos įgijo teisę, žinoma, priklausė pirmosios rūšies chocholams.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Bet nukrypau nuo anekdoto, kuris palenkė prie nepasieksi taip lengvai, kaip meile, ir turėjo užtek- Samburskio Paškevičių ir turbūt buvo svarbiausias tinai proto, kad brangintų jaunesnių bendradarbių veiksnys, kodėl feldmaršalas jį taip gerbė. Buvo vienas širdingus jausmus. Jis stengėsi išsiaiškinti jaunų kažkokios sunkios specialybės mokslininkas, atrodo, žmonių gabumus ir trumpomis poilsio minutėmis astronomas. Kad gautų laipsnį, jam reikėjo parašyti šnekėdavosi su jais apie viską, kas tik šaudavo į gal- mokslinį darbą tema, kurią jis gerai išmanė, bet visiš- vą. Todėl visada žinodavo mūsų mintis, nuotaikas ir kai neturėjo talento kaip rašytojas. Sėdėjo, sėdėjo tas ką kiekvienas gebame. Būdavo, pakalbės, pakalbės ir, mokslininkas, kankinosi, puolė į neviltį, o Samburskis žiūrėk, paveda darbą, iš kurio aiškiai matyti, kad tave buvo jo šeimos draugas. Mato jis šitą bėdą, dieną, dvi, jis visiškai perprato. Tokio viršininko, aišku, negali- mėnesį duoda patarimus, žada padėti, kol pagaliau ma nemylėti, nebranginti, todėl visi buvome prie jo supykęs sako: labai prisirišę. – Papasakok man viską, ką tau reikia parašyti. Dešinioji ranka buvo skyriaus viršininkas Lachti- Šis atsako: nas, labai išsilavinęs žmogus, su kuriuo Samburskis – Neįmanoma, juk tai visas mokslas. mėgdavo pasitarti. Tie pasitarimai būdavo neoficia- – Na ir pasakok visą tą mokslą. lūs, šeimyniški, t. y. ne dviese už uždarų durų, kai tos Privertė papasakoti, išklausė, o po savaitės atnešė paslaptys greit ima ir išplinta, – Samburskis kalbėda- gatavą disertaciją. Galbūt čia kai kas išpūsta ir padi- vo tiesiai prie mūsų, jaunų žmonių, tarsi pratindamas dinta, nežinau, bet anekdotas apie Samburskį skrajo- prie deramo kuklumo veik be jokių įspėjimų. jo plačiai, daugelis jį pasakojo ir vis pabrėždavo, esą Vieną kartą, kai buvome smarkiai įnikę į darbą, Ivanas Fomičius, nors nieko neišmanė apie astrono- Samburskis pakėlė galvą nuo popierių ir, pašaukęs miją, viską perprato aštraus savo proto jėga. Apskritai Lachtiną vardu bei tėvavardžiu, paklausė, ar šis labai buvo matyti, kad feldmaršalas laiko direktorių žmo- užimtas, mat norėtų pasikalbėti. gumi nepaprastu, visapusiškai gerbtinu, tačiau tai ne- Lachtinas atsakė šią minutę ypač svarbių darbų ne- sutrukdė jiems išsiskirti gana juokingai, tiesą sakant, turįs, taigi esąs jo paslaugoms. irgi anekdotiškai. Pretekstu tapo jų nesutarimas dėl Samburskis prabilo: originalaus klausimo apie samovarus, kuriems Iva- – Seniai galvoju apie vieną dalyką, o dabar, bemie- nas Fomičius Samburskis užsimojo suteikti valstybinę gėmis naktimis vartydamasis nuo šono ant šono, at- reikšmę istorijos kontekste. rodo, radau kažką panašaus į šio reikalo sprendimą. Nežinau, kaip tą įvertinsite, bet jūsų nuomonę labai Trečias skyrius norėčiau išgirsti. Lachtinas atsakė, kad įdėmiai klausosi. Mes kaip vi- Prigimtinis Ivano Fomičiaus charakterio paprastu- sada likome savo vietose. Nepaisant Ivano Fomičiaus mas lėmė, kad mūsų kanceliarija tapo tarsi šeima. Ji mielo paprastumo, su juo buvo elgiamasi ypač pagar- buvo nedidelė, bene dešimt asmenų, bet jiems rei- biai. kėjo rašyti slapčiausio turinio popierius, tad žmo- nės čia surinkti su didžiausiu atsargumu, su patiki- Ketvirtas skyrius miausiomis rekomendacijomis. O jeigu jau žmogų priimdavo, Ivanas Fomičius niekada neparodydavo, – Per kiekvieną karaliavimą, – pradėjo Samburskis, – kad jo saugosi, nes nevisiškai pasitiki. Tokia negar- mes su lenkais įsiveliame į kautynes, pačios didžiau- binga, nors tarp žmonelių, menkų ir įtarių, gana pa- sios įvyko dabar: pinigais jos kainavo du šimtus mi- plitusi elgsena buvo svetima kilniam, toliaregiškam lijonų, o žmogiškų aukų pareikalavo šešiasdešimties jo protui. Samburskis žinojo, kad vienybės niekuo tūkstančių. Tai kelia man siaubą. Kiek našlių, našlai-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 77 čių ir senelių, kurių maitinti nėra kam, lieka po tokios me lenkus nuo nepamatuotų pretenzijų į Lietuvą ir pergalės! Už tai teks atgailauti prieš Dievą, bet, tarp Pietvakarių kraštą, apgyventą tautų, kurios lenkų ne- kita ko, atsisakyti savo vaidmens čia mes negalime, mėgsta. Čia reikalingas ypatingas ginklas. kol savo bendratikių neįteisinsime Lietuvoje ir Pietva- – Koks gi? kariuose. Lenkija tiek to, dievai jos nematė, bet savųjų – O jūs atspėkite. palikti likimo valiai neleistina. – Pasiduodu, – atsakė Lachtinas. Samburskis, nesvarbu, klydo ar ne, laikėsi nuomo- Samburskis nusišypsojo ir atskleidė paslaptį: nės, kad Lenkija mums nereikalinga, o jei reikalinga, – Tas ginklas – tai samovaras. tai tik iki tol, kol bus kaip reikiant sutvarkytas Pie- – Kas, kas? tvakarių kraštas ir Lietuva. Todėl visus savo projektus – Samovaras, samovaras, Nikolajau Andrejevičiau, taikė šitam pakraščiui, buvo įsitikinęs, jeigu Lietuva, paprastas rusiškas samovaras. Voluinė ir Podolė pasidarys visiškai rusiškos, tai apie Čia jau ir mes, jaunikliai, girdėdami, kad vyresnie- Lenkiją nė kalbėti nevertės ir laikyti jos prie savęs ji nusikalbėjo iki tokių keistenybių, liovėmės dirbę ir nebebus reikalo, nes baksnoti mums į pašonę ji ne- suklusome, kad išsiaiškintume, ar čia kalbama apie begalės – tam trukdys mūsų bendratikiai su rusiška reikalą, ar juokaujama. dvarininkija. O pačios Lenkijos reikšmę Rusijai Sam- – Ar kada nors ateina į galvą mintis, koks likimas lau- burskis prilygino nuliui, sakydamas: kia atitarnavusio karininko? – paklausė Samburskis. – Reikia linkėti, kad ji pasidarytų savarankiška, rei- – Daug kartų yra atėjusi, – atsakė Lachtinas. kia ją padaryti tokią ir pamesti. Tada tuojau pat ją suės – Štai matote. Vadinasi, kiekvienam, kuris turi vokiečiai ir nė kvapo jos nebeliks. ugnies širdyje ir meilės žmonijai, tas klausimas rūpi. Aiškino, kad Lenkija mums yra blogis ir liga. Taip yra ne veltui – į kieno nors širdį jis turės prisi- Napoleonas, pasak jo, klydo, amžina mūsų šunvo- belsti. Dabar pažiūrėkite, kiek yra mūsų armijos ka- te vadindamas Kaukazą, tikroji šunvotė – Lenkija, ir rininkų, vedusių žmonių, ypač turinčių aukštesnį nei mes tąsysimės su ja tol, kol Vakarų kraštą atitversime kapitono laipsnį… Tai tikri kankiniai – tarnauja, bet pylimu. Tada Lenkiją reikės pamesti. Antraip ji mums nepatiria jokio džiaugsmo iš tos tarnybos, o senatvėje priterš, sukurstys vidaus nesutarimus (tas, atrodo, jau neranda net kampo, kur galvą priglausti. Gerai, jeigu pildosi). Čia vėl grįžtu prie nutraukto pokalbio tarp kuris gorodničium kur nors įsitaisys, ims morkomis ir Samburskio su Lachtinu. atliekomis turguje kyšius imti ar iš trikapeikinio areš- – Būtina padaryti taip, – dėstė Samburskis, – kad tantų išlaikymo pusę pavogs… Bet juk nedaug esama tokie kraujo praliejimai ateityje būtų neįmanomi. laimingųjų, kuriems toks šansas iškris, gaila žiūrėti, Bet jeigu reikalus spręsime taip, kaip jie sprendžiami kuo kiti užsiima… dabar, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad kada nors Lachtinas pritarė: visa tai baigsis. Numalšinsim maištą, pakirsim senas – Tikra tiesa. šaknis, bet išdygs nauji daigai ir po keleto metų vėl – Kaipgi nebus tiesa, – toliau dėstė Samburskis. – gatava ta pati istorija. Kol jaunas ir lengvabūdis, kiekvienas su užmoju: nori, Lachtinas sutikdamas linktelėjo galva: kad ir pentinai skambėtų, ir epoletai blizgėtų, o kai – Kitaip nė būti negali. metams bėgant į protą pradeda ateiti, tai jau susimil- – Taip, iš tikrųjų taip, – karščiavosi Samburskis. – kite… Lukštai nukris ir labai graudu pasidarys. Jeigu prie mūsų susidorojimo su Lenkija pridursime – Tada murma, – nesiginčijo Lachtinas. siauro mastelio karinius veiksmus vakariniame kraš- – Taip, murma, bet per mažai murma, – paaiškino te, kitaip, aišku, nebus. Patrankos ir šautuvai, mano Samburskis. – Ypatingi jie žmonės, teisuoliai. Kitas, supratimu, nepadės, kad visiems laikams atpratintu- žiūrėk, triukšmą pakeltų ir visą amžių cyptų, o mū-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 siškis, stikliuką kilnodamas, iš širdies išsikeiks, pas- gi vyriausybei, ir tai pagilins jų atsidavimą. O kad ir kui užriš savo skausmą mazgeliu ir visą gyvenimą iždas neprarastų, kas jam priklauso, už dyką nieko su tuo mazgeliu vaikšto. Tik netampykit už to maz- duoti nereikia, – kas dovanota, visada menkai ver- gelio, nes čia jo skaudama vieta užrišta. Viską, viską tinama. Reikia išmintingai perduoti šitas žemes iš tokiam reikia atleisti ir net žvakutę uždegti. Tarna- neefektyvaus valdiško valdymo į privačias rankas, ir vo kaip pridera, kiek kartų galėjo būti užmuštas ar tam yra lėšų. Užtektų tik įsteigti banką ar kokią kitą sužalotas, kitas gal ir liko suluošintas, o kai karas kreditinę įstaigą, kuri padėtų rusų kariams įsigyti pasibaigs, armija pereis į taikos būvį ir tūkstančiai šias žemes lengvatinėmis sąlygomis, ir tikslas būtų tėvynės tarnų išeis į atsargą. Žinoma, taip ir priklau- pasiektas. O kai dvidešimt penkiuose tūkstančiuose so, bet matyti juos, atsidūrusius padėtyje be išeities, sklypų atsiras dvidešimt penki tūkstančiai samovarų gaila. Gerai, jei kuris gaus privačią pareigybę ar prie ir kaimynas su šeima važiuos pas kitą kaimyną ru- kokios kontoros prijunks. Žinoma, neypatinga sė- siška trikinke, skimbčiojant Valdajaus varpeliui po kmė, bet padeda bent iš dalies pasislėpti nuo vargo važiu, varpeliams ant lankų, kai atsargos karininkas nagų. O kiti ko tik neprisigalvoja – gintarėlius par- su povo plunksna šlikėje užtrauks: „Ne vienu keliuku davinėja, prašymus kiemuose rašinėja, traktieriuose lauke“, tai čia bus jau ne Lietuva ir Lenkija, o Didžio- fokusus rodo, visko ir neišvardysi. ji Rusija. Mūsų bendratikiai kaimiečiai, vos tik išgirs – Neduok Dieve – įsiterpė Lachtinas. Tulos pilvūzų burbuliavimą ir nuo jų kylantį tėvynės – Taigi, neduok Dieve, o tokią apgailėtiną padėtį, dūmelį, iškart supras, kas čia šeimininkas, lenkai irgi tarp kitko, visiškai nesunku pataisyti. Gerai pagal- pamatys, kad čia ne juokas ir ne zbuistvo ir ne zdrais- vojus, tai ne tik priemonė padėti nuo taikos darbo tvo, kaip dabar jie vadina karinį mūsų įsikišimą, o atitrauktiems kariškiams, bet ir parodyti, kad tėvynė ramus šeimyniškas apsigyvenimas visiems laikams, dėkinga savo tarnams, o tuo pat metu vienu mostu todėl sukilimai pasibaigs. pasiekti aukšto valstybinio tikslo – sustabdyti pavo- Lachtinas sušuko: jų, kad vėl pasikartos nerimstančios aristokratijos – Nuostabu! bruzdėjimai. Štai koks reikalas: jums, kaip ir man, – Jūs pritariate? puikiai žinomi skaičiai, kiek valdiškų ir iš magna- – Puiku, Ivanai Fomičiau, puiku! tų konfiskuotų žemių yra Lietuvoje ir Pietvakarių O mes, nors mūsų niekas neklausė, apimti karštų krašte. Iždui naudos jos neduos – viską suris admi- jausmų, atsistojome, nusilenkėme Ivanui Fomičiui ir nistracija. Pagal mane, vertingiau būtų atiduoti jas be jokių įkalbinėjimų sušukome: į privačias rankas. Apskaičiavau, kad iš jų galima – Tepadeda Jums Dievas! Dievas tepadeda! prismulkinti dvidešimt penkis tūkstančius nedidelių Jis mostelėjo ranka ir pasakė: dvarelių, kiekvienas galėtų duoti nuo penkų iki šešių – Nuoširdžiai dėkoju, ponai, jūsų pritarimas man tūkstančių metinių pajamų. brangus ir duok Dieve, kad mūsų, kaip matau, ben- – Manau, neapsirinkate, – pritarė Lachtinas. dras noras išsipildytų tėvynės labui. O kadangi nevalia – Mano paskaičiavimai pagrįsti. Tik reikia užti- neryžtingai delsti, aš dabar pat vykstu pas feldmaršalą krinti, kad šitos žemės atsidurs rūpestingose ranko- ir išdėstysiu jam savo mintį. se, o būtent atiteks kariams, kurie gerai padirbėjo, Jis atsistojo, persižegnojo, tarė „Dieve, palaimink“ čia diegdami rusišką tvarką. Karininkai apie teisę ir išėjo. ir istoriją nedaug nusimano, bet jie labai gerai žino, Lydėdami jį akimis, linkėjome sėkmės. Ir nors vis- kiek kainavo užgesinti čia įsiliepsnojusį maištą, to- kas vyko kanceliarijoje, kur pagal rangą nepriklauso dėl viską įvertins blaiviai, be fantazijų. Priedo tai iškilmingai reikšti nuoširdaus susižavėjimo, tačiau bus jiems teisingas atlygis, už kurį jie jausis dėkin- jautėme, kaip mūsų širdys dega, vien pagalvojus apie

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 79 tai, kad netrukus dvidešimt penki tūkstančiai karių – Sveikinu jus, ponai, su džiaugsmingu darbu. Fel- namuose ir pievelėse išstatys samovarus ir ims ar- dmaršalas išklausė mano samprotavimus apie tai, ką batėle „vanoti“ savo kaulelius po stogu, kurį sutei- vakar čia aptarėme, teikėsi išreikšti šiam reikalui pri- kė jiems tėvynė už ištikimą tarnybą. Žinoma, galbūt tarimą ir norėtų, kad būtų surinktos kuo tiksliausios dabar už tai kas nors ir pasmerktų, bet reikia būti ir išsamiausios žinios su kadastriniais aprašymais, iš arčiau to laiko, matyti iš arti tuos ištvermingus, ta- kurių būtų galima spręsti apie dvarų vertę ir kainą. Šis čiau į atsargą išėjusius vyrus, kurių likimą paprastai darbas sudėtingas, sunkus, nes turime mažai duome- ir jautriai mums priminė Ivanas Fomičius. Tada taps nų, tačiau tuo didesnė garbė jo imtis. Tikiuosi, įro- aišku, kokį jausmą mes patyrėme, – tai iš tikrųjų pa- dysim, kad esame verti jo pasitikėjimo, ir viską, kas triotinis jausmas, nors ir gimęs kanceliarijoje. įmanoma, atliksime su dideliu džiaugsmu. Kibome į darbą iš tikrųjų džiugiai. Iš kur tik galė- Penktas skyrius jome, viską surinkome. O Ivanas Fomičius tuo metu parengė savo projektą, kuris, kaip ir viskas, kas jo Vakare savo būreliuose galvojome ir spėliojome, kokie parašyta, buvo išdėstytas meistriškai ir gavo eigą. bus Ivano Fomičiaus drąsaus ir, kaip mums atrodė, ge- Kol mes darėme kadastrus ir sąmatas, reikalingas nialiai paprasto pasiūlymo rezultatai. Negali būti, kad baigiamosioms dalyboms tarp dvidešimt penkių feldmaršalas neįsijaustų į tokį puikų planą ir neieško- tūkstančių karių, kad jie galėtų išsistatyti čia savo tų lėšų jam įgyvendinti. samovarus ir užleistų mums tokį malonų tėvynės Tik vienas Ivašinas, irgi skyriaus viršininkas, su ru- dūmelį, Samburskis smulkiai išdėstė kunigaikščiui siška pavarde, bet chocholas, būdamas šiurkštokas ir savo samprotavimus. nedelikatus, ne tai kad abejojo, bet neatmetė, kad pa- Viską darėme greitai, skubėjome baigti iki feldmar- grindas abejonėms yra, tuo smarkiai mus nuvildamas. šalo kelionės į Peterburgą ir suspėjome pirma laiko, Pro dantis tingiai tęsdamas žodžius, jis dėstė: kad jis galėtų iki išvažiavimo pastudijuoti bylą deta- – Liaukitės spėlioję ir laukite ryto, vis tiek neatspė- liau. Tada Peterburge galės kuo tiksliausiai išdėstyti site, kas gali atsitikti ir ko negali būti. Visiškai neįma- kiekvieną su tuo susijusį klausimą. Samburskis buvo nomas dalykas pasaulyje yra tik vienas – uždengti ko- labai patenkintas, kad kunigaikštis taip įdėmiai įniko zirio tūzą, to joks stebukladarys nesugebės. į šį reikalą ir net žymėjosi pastabas apie žemes. Gerasis Jakovas Fomičius (taip vadino Ivašiną) buvo Juo labiau kad Ivanas Fomičius, turėdamas krūvas ir protingas, ir veiklus, ir charakterio garbingiausio, darbų, negalėjo palikti Varšuvos ir nelydėjo kunigaikš- bet mėgo prie savo paveldėto žaltiško sarkazmo pri- čio. Vadinasi, labai svarbu, kad šis viską žinotų pats ir durti įgytą volteriškumą. Ypač greitas jis buvo sunie- galėtų padaryti ką reikia be papildomų aiškinimų. kinti stebuklus, nes turėjo silpnybę laikyti juos asme- Samburskis neapsiriko: feldmaršalas iš tikrųjų pui- niniu įžeidimu, ir visada su savimi turėjo tą kozirio kiai perprato reikalą ir sukūrė savo planą, kaip viską tūzą, kurio „joks stebukladarys nesugebės uždengti“. sutvarkyti. Vis dėlto naktį ramiai sau miegojome, kam miegoti nesinorėjo, tie prasimanė kitų malonumų, o ryte atei- Šeštas skyrius na į kanceliariją Lachtinas ir sako: – Ivano Fomičiaus pasimatymas su feldmaršalu Paškevičius išvažiavo, o mes kanceliarijoje ėmėme buvo kaip niekada sėkmingas. Daugiau nieko sakyti aiškintis emiratūros reikalus, bendrą tarnybos naudą, negaliu, Ivanas Fomičius pats viską papasakos. rusų valdininkus lygindami su valdininkais lenkais, Atskubėjęs Samburskis pasirašė tai dienai pareng- kurie turėjo daug privalumų. Šį reikalą ypač karštai, tus popierius ir pranešė: deja, beviltiškai kėlė Ivašinas, mes jam padėjome,

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 tačiau be naudos. Viskas nusikėlė į kitus laikus, kai ir Lachtinui išdalijęs atsineštus popierius, pasitaisė mūsų ten jau nebebuvo. Ivašinas piktinosi, kad rusų kaklaraištį ir pareiškė: karinės ministerijos valdininkai už ištarnautus 35 m. – Ponai, aš su jumis atsisveikinu. gauna 150–200 rublių pensijos, o Lenkijos Karalystė Išgirdę tai, pašokome iš vietų ir, užmiršę discipliną, lenkams, ištarnavusiems 25 m., moka po 6000 auksi- puolėme prie jo, apipylėme klausimais, kas kaip ir dėl ko. nių. Pranešė apie tai Paškevičiui, šis pripažino, kad tai – Atsistatydinu. neteisinga, ir leido susirašinėti tuo klausimu su įvai- Visi vėl suklego: riomis instancijomis. Norėjome viską sutvarkyti taip, – Dėl ko, Ivanai Fomičiau, kodėl?! kad rusams nebūtų skaudu prieš lenkus, bet nieko ne- Jis atsakė, kad jo pasiūlymas atmestas, nuspręsta pa- išėjo. Rinkti žinias apie etatus sekėsi prastai, mums tai daryti kitaip – kunigaikštis gavo majoratą, kuris turėtų kėlė tiek daug rūpesčių, kad nė nepastebėjome, kaip atnešti 200 000 auksinių, keletas kitų asmenų pasiten- šviesiausiasis grįžo į Varšuvą. kino mažesniais sklypais, atnešiančiais iki 60 000 ir taip Prieš kunigaikščio sugrįžimą blogų sapnų niekas toliau. nesapnavo, pelės iš po šluotos nelindo, nematomi – Vietoj daugybės mažų sėslių rusų dvarininkų bus bildukai sunkiu žingsniu per grindis nebildėjo, net nedaug stambių, tokių, kurie niekada savo kaimuose grindlentės negirgždėjo, žodžiu, niekas dėl nieko ne- nesėdi, samovarų ant stalo nestato ir prie arbatos ru- sijaudino, nors visiems mums buvo parengtas netikė- siškai nesikalba. Tokio posūkio aš nelaukiau, negalė- čiausias smūgis, labai kenksmingas didžiam reikalui, jau net numatyti, taigi šitas žaidimas nevertas žvakių. bet iš dalies turintis ir komizmo, tiksliau tariant, kar- Jeigu būčiau žinojęs, kad taip įvyks, būčiau savyje už- čios ironijos atspalvį. dusinęs mintį, kurią šitiek laiko nešiojau ir dėl kurios Feldmaršalui sugrįžus, Samburskis pasimatė su juo reikšmės Rusijai ir Lenkijai neabejoju. Bet dabar ji ne pats pirmas ir ne akis į akį, bet oficialiame priė- visiškai sugadinta, kad būtų galima ją pataisyti, rei- mime. Ivanas Fomičius nebuvo savimyla blogąja šio kės laukti naujo sukilimo ir naujų konfiskacijų… Be žodžio prasme, be to, jo savimeilė nė nebuvo užgauta, jų neapsieisi, bet vien šito įsivaizdavimas mane slegia. nerimą kėlė kitkas. Buvo matyti, kad šviesiausiajam Pakelti tos naštos negaliu. lyg ir nepatogu ar nemalonu kažką pranešti savo di- Mes įsikarščiavome: rektoriui, kurio protu ir nuovokumu didžiavosi, o są- – Ivanai Fomičiau, viskas dar gali pasikeisti, fel- žiningumą gerbė. dmaršalas jus gerbia ir myli… Bet, kaip visi žinome, žaidimų negalima tempti – Taip, dėkoju jam, – nutraukė Samburskis, – ma- pernelyg ilgai: patį pirmą kartą paklausęs, ar bus, ar nęs irgi nepamiršo, pasiūlė išsirinkti majoratą, bet aš nebus kalbama apie tai, kas feldmaršalui nemalonu, tuo nesinaudosiu, iškart atsisakiau. Man buvo liepta nuovokusis Samburskis iškart perprastų kunigaikštį, o išsamiai įvertinti visas žemes ir palivarkus visiškai ne ir pačiam kunigaikščiui, kuris nieko nebijo, nepatogu tam, kad galėčiau išsirinkti sau geriausią. Tarnauti kaip kokiam gimnazistui konfuzytis prieš jam pavaldų kiekvienai vyriausybei reikia sąžiningai, o ypač val- asmenį, koks yra Samburskis. Paškevičius visa tai, aiš- domai monarcho, kur valdovas vienas, todėl tam, ku, žinojo ir negalėjo pasielgti kitaip, negu pasielgė. kuriuo jis tiki, nuodėmė ir gėda nesaugoti, netausoti to pasitikėjimo, galvoti tik apie save. Dėl to smunka Septintas skyrius pagarba visai vyriausybei. Pokalbyje su manimi buvo pavartotas žodis „demokratas“, skirtas man… Ką gi, Iš susitikimo su kunigaikščiu Samburskis grįžo neg- apibūdinimą priimu ir nepykstu, demokratas – tai ne reit, bet į kanceliariją įėjo sparčiu žingsniu, buvo rau- demagogas. Būti demokratu, tarp kitko, reiškia no- donas ir susijaudinęs. Skyriaus viršininkams Ivašinui rėti laimės kuo didesniam žmonių skaičiui. Aš šito

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 81 siekiu ir nemanau, kad tai kvaila. Aristokratija nori Aštuntas skyrius priešingo dalyko – mažumos viešpatavimo. „Negali- ma be aristokratijos“, – yra toks požiūris, bet aš jam Vietoj Samburskio, kanceliarijos direktoriumi buvo pa- nepritariu. Aristokratija turi vietos Anglijoje ir ten skirtas Ja-is, visai kitokios rūšies ir kitokių taisyklių žmo- aš ją suprantu, nors ir ten ji, manau, yra neteisinga ir gus. Jis iš pat pradžių susidūrė su Ivašinu, kuris vis dar neilgaamžė. Aristokratizmo vaidmenį lenkų istorijoje rūpinosi rusų valdininkų emiratūros reikalais. Susipykęs matau tik žalingą, o rusų istorijoje vietos aristokratijai su skyriaus viršininku, naujasis direktorius pareiškė: iš viso nėra, nes mūsų monarchijos charakteris demo- – Aš negaliu su jumis tarnauti. kratiškas. Kitais pradais aš netikiu ir tarnauti jiems – Ir man tai labai nemalonu, – atšovė Ivašinas, – negaliu. Turiu duoną – pensioną, kurį užsitarnavau, prašykite, kad jus perkeltų, arba išeikite į atsargą. o mano žmonai Peterburge, Voskresenskojės kranti- Tas, siaubingai įsižeidęs, pasiskundė Paškevičiui. nėje, priklauso namelis, kuriame galėsime nugyventi – Tu nieko nesupranti, reikia branginti žmones, ku- savo amželį. Sudie, tarnaukite sąžiningai, bet manęs riuos tau paliko Samburskis, – susierzino feldmaršalas. neįkalbinėkite pasilikti. O nusibodusį reikalą dėl tarnybinės naudos sulygini- Karčiai šyptelėjęs, pasisuko Ivašino pusėn ir su len- mo, atnešantį daug vargo, įsakė mesti. Visam tam reikėjo gva ironija pridūrė: sulaukti vėlesnių laikų ir kitų Rusijos veikėjų, kuriems – Jūsų viršus, Jakovai Fomičiau, kozirių tūzo tikrai pavyko šiais klausimais nuveikti daugiau, negu galėjo niekuo nepridengsi, mano samovarčikai užduso, tuo padaryti Samburskis. Tai jų garbės, aišku, nė kiek nesu- mano vaidmuo baigiasi. menkina, bet istorinio teisingumo ir teisingo įvykių ver- Taip ir buvo. Jis išvyko iš Varšuvos, turėdamas tinimo dėlei neprošal žinoti, kad kunigaikščio Vladimiro vien tai, su kuo atvažiavo. Lenkai, nors gerbė Sam- Aleksandrovičiaus Čerkaskio4 idėjas, daug anksčiau už burskį, nes laikė teisingu žmogumi, labai nudžiugo, jo darbus Lenkijoje, bandė įdiegti toliaregis, dalykiškas, kad jo korta mušta. Planas su dvidešimt penkiais be to, pasiaukojantis ir nesavanaudiškas asmuo – Ivanas tūkstančiais samovarų, apie kurį sužinota per „už- Fomičius Samburskis. Tokius žmones reikia prisiminti ir daras“ Peterburgo ar Varšuvos duris, nugąsdino juos įvairiais gyvenimo atvejais pavyzdžiu imti jų jėgą, kilnią labiau už didžiausias patrankas. Jie tiesiog pasibai- patriotinę dvasią, kuri šildė jų širdis, suteikė sparnus žo- sėjo, nes žala jų užmačioms buvo labai aiški dėl to džiams ir vadovavo poelgiams. plano nepaprasto paprastumo ir organinio tvarumo. Valdiškų ir konfiskuotų žemių atidavimas dideliems majoratams, palyginti su siaubingu kiekiu samova- Išvertė Vladas Kančauskas, rų, nekėlė jokio pavojaus lenkų patriotizmui – tai ir paragintas disidento Viktoro Petkaus ir pasitvirtino. skiriantis šį vertimą šviesiam jo atminimui Samburskis išvyko greitai: su feldmaršalu atsisvei- kino palapinėje, kuri stovėjo Paškevičiaus kambaryje. 1 I. F. Paškevič (1782–1856) – šviesiausiasis Varšuvos kunigaikštis, grafas Išsiskyrimas turbūt buvo šiltas, nes Samburskis išėjo Erivanskis, generolas leitenantas. 1831 m. vasarą Dibičiui mirus, paskirtas susigraudinęs. Visiems matant, jiedu pasibučiavo, o vyriausiuoju kariuomenės Lenkijoje vadu. kai Ivanas Fomičius grįžo namo, tarnaitė, paėmusi jo 2 Dibičius-Zabaikalskis I. I. (1785–1831) – grafas feldmaršalas, 1812 m. apsiaustą, rado kišenėje paketėlį ir padavė Samburs- Tėvynės karo ir karo su Turkija dalyvis. Malšindamas sukilimą Lenkijoje, kiui. Šis išvydo raštelį lenkų kalba. Tai buvo lyg ir mirė nuo choleros. diplomas, išduotas „tikrajam rusų demokratui Sam- 3 Speranskis (1772–1839) – grafas, žymus valstybės veikėjas. burskiui vyriausybinio samovaro vardu“ (samowara 4 V. A. Čerkaskis (1824–1878) – žymus valstybės veikėjas, kuris ėmėsi panstwa). žemės reformos 1861 m.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Laikai ir žmonės

Krzysztof Czyżewski

MIŁOSZAS IR VIETA

uo pat pirmojo susitikimo su Czesławu Miłoszu tina Weronika. Nėra tokios lentos Berklyje, Grizzly Peak Nmūsų pokalbiai sukdavosi apie Vietą. Besikuriantis Boulevard 978, kur poetas gyveno ilgiausiai. Šeteniuose fondas Pogranicze („Paribys“) ieškojo vietos, kur galėtų neišlikęs namas, kuriame jis gimė. įsikurti ir veikti. Poetas vis grįždavo prie jam artimų vie- Kartografas, trokštantis nuštrichuoti Miłoszo Vietos tų, susijusių su esminiais išgyvenimais, kalbėdavo apie žemėlapį, carta loci, turėtų išdėlioti įvairių spalvų du- Krasnogrūdą ir vietas, kur lankėsi kadaise, – Seinus, Su- benėlius su užrašytais vietovardžiais, žmonių vardais, valkus, Vygrius… Tai buvo 1989-aisiais. jų atminimo įamžinimu, kapais, tose vietose parašytais Paskui, tęsdami tą ypatingą meditaciją apie vietas, kar- eilėraščiais ir knygomis, kelionių etapais, susitikimais, tu keliavome po Lietuvą, nuvykome ne tik į Šetenius ir meilės dramomis, protėviais, dvasiniu paveldu, min- Vilnių, bet ir į Šventybrastį, Apytalaukį, Kėdainius, Bab- ties trajektorijomis, amatų kalvėmis, gilia ekologija, sa- tus, Kalnaberžę, Sirutiškį, Vandžiogalą, Labūnavą, Serbi- pnais, metafizika, angelais, telūrinėmis galiomis, o visų nus, Užumiškį, o per paskutinę viešnagę – į Verkius. Kitą pirmiausia – į eiles sudėliotais Sugrįžimų užbūrimais ir kartą lankėme šeimos atminimo vietas: Seinų kapines, dar daug kuo kitu. Žemėlapio centras, jo axis mundi, – Žagarius, užsukome pas lietuvių Dapkevičių šeimą, su didžiąja raide rašoma Vieta, o aplink ją lyg iškylų bazės kuria jis susibičiuliavo dar prieš karą. Neseniai aplankiau arba nakvynei pastatytos palapinės, vienos arčiau, kitos Sopoto kapines, kur ilsisi Miłoszo motina Weronika iš toliau, būtų išmėtytos įvairios vietos. Kiekvienoje iš jų jis Kunatų, giminės iš Krasnogrūdos, kur jis dažnai apsisto- maištavo prieš tremtį, kiekvienoje bandė įsikurti ir iš kie- davo. Ne iš karto buvo apsispręsta ar veikiau sutarta dėl kvienos auštant pajudėdavo į kelionę, toliau ieškodamas poeto amžinojo poilsio vietos Krokuvos Skalkoje. kelio į centrą – į Vietą. Tas emigrantas, pasaulio klajūnas, Kur yra Czesławo Miłoszo vieta? Keliose pasaulio vie- deportacijų, migracijų ir globalinio mobilumo liudyto- tose esama atminimo lentų su jo pavarde? Pavyzdžiui, jas, suvokdamas, kaip smarkiai šiuolaikinis žmogus ati- ant Bogusławskio gatvės 6 namo Krokuvoje, kur gyveno trūkęs nuo šaknų, jausdamas daiktų reliatyvumą ir gilią senatvėje; ant namo Hamerszmito gatvėje Suvalkuose, religinės vaizduotės eroziją, savo ieškojimų ir dvasinio kur lankydavosi pas tėvus ir brolį Andrzejų; ant Cafè darbo centre įkurdino Vietą. Nepaisė pasaulio, kuriame Greko Romos via Condotti, kur mėgo sėdėti su Jerzy’u jam lemta gyventi, užtat prisiminė vaiką savyje ir praei- Turowicziumi; Vilniaus universiteto, kuriame studijavo ties žmones, kuriems toji Vieta buvo pasiekiama. teisę, kiemelyje; ant buvusios Žygimanto Augusto gim- Per paskutinį mūsų pokalbį Miłoszo bute Krokuvoje nazijos, kur mokėsi, sienos ir Literatų skersgatvyje, neto- jis jau beveik nematė, beveik negirdėjo. Nesikėlė iš lovos, li Oskaro Milašiaus atminimo lentos; Bon an Šablė me- atsirėmęs į didelę pagalvę sėdėjo kaip prie šventovės sie- rijos hole Sabaudijoje, kur parašė vieną gražiausių savo nos sėdi senoliai, ištiesę kojas. Mane ir žmoną pats pasi- eilėraščių Notatnik: Brzegi Lemanu („Užrašų knygutė: kvietė: „Atvažiuokite!“ Kartu atvyko architektas Rafałas Lemano krantai“); Žulavų Drevnicoje, kur mirė jo mo- Winiewiczius su Krasnogrūdos dvaro atstatymo brėži-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 83 kad Rytų Europos paribiuose turėtų rastis „jungiamasis audinys“. Po truputį mūsų projektuose, kuriuos siuntėme Europos fondams, pradėjo ryškėti koncepcija – tai Krasnogrūdos tarptautinis dialogo cen- tras, kurio globėju sutiko tapti Czesławas Miłoszas. Tą vėlyvą 2004-ųjų rudenį, kai jis smul- kmeniškai kamantinėjo, kaip atrodys pas- tatai ir kas juose vyks, teiravosi, ar paso- Krasnogrūdos dvaras dinome liepų, kad jos augtų priešais dvarą kaip kadaise, Krasnogrūdos atstatymo niais ir eskizais. Toliau tęsėsi pokalbis apie Vietą. Miłos- perspektyva buvo tapusi jau gana reali. Kuo toliau, tuo zas ėmė po vieną lapą į rankas, apžiūrinėjo prieš šviesą labiau jis gyveno užmoju suburti „paribio“ žmones, kurie ir gana smulkmeniškai visko klausinėjo. Jo vaizduotė, augo, persiėmę avangardinio lenkų teatro dvasia, ir ku- būdama godi detalių, troško, kad naujas projektas kuo riuos jis sutiko lūžiniais 1989 m., kai grįžo iš užsienio. Jo geriau tiktų prie tos erdvės, kurią atsimena. veide mačiau džiaugsmą, o kartu pašaipią šypseną, skir- Nuo to laiko, kai pradėjome aptarinėti Krasnogrūdos tą piktavalei deivei Istorijai, su kuria jis, kaip šv. Jurgis atkūrimo galimybes, buvo praėję daug metų. Iš pradžių su slibinu, grūmėsi per visą baisųjį XX amžių ir kurios tai atrodė nerealu. Susidūrėme, kaip manyta, su neį- nuosprendžiai, tokias vietas kaip Krasnogrūda pavertę veikiamomis kliūtimis. Czesławas ir Andrzejus Miłos- griuvėsiais, pasmerkę užmarščiai ir nebūčiai, pasirodė zai rėmė mus, kiek galėdami. Kartu fantazavome, kam esantys anaiptol negalutiniai – tuo dar jis pats įsitikino. toji vieta turėtų tarnauti. Mums nepatiko idėja įkurti O man jau tada nedavė ramybės klausimas, kas to- muziejų, nors broliai Miłoszai, o kartu ir mes, paveikti liau? Nes kalbėdami apie Vietą, turėjome omenyje ne „Gimtosios Europos“, poemos „Kur saulė pateka ir kur tik pastatų ir parko atkūrimą. Atminties gaivinimas ir nusileidžia“, „Tėvynės ieškojimo“, gerbėme atminimą tų, „tiltų statytojams“ skirtos dirbtuvės – idėja, kurią įgy- kurie kitados čia gyveno. Kalbėjome apie naują dvasią, vendinome, 2011 m. birželio 30 d. atidarę Tarptautinį kurią reikėtų įkvėpti tai vietai, apie jaunus žmones, čia dialogo centrą, irgi neišsėmė temos. Projektas „Kras- besimokančius paribių amato, apie aplinkinius kaimus nogrūdos traktas“, inicijuotas poetui dar gyvam esant ir kaimynus – gal tas dvaras padėtų sudaigstyti istorijos ir skirtas atminties apie dvarą, jame gyvenusius žmones perplėštą mažosios tėvynės audinį? Per vieną susitikimą puoselėjimui, nors įtraukė aplinkinių kaimų gyvento- Krokuvoje, kai guodėmės dėl lėšų Krasnogrūdai atstaty- jus, paskatino rastis Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos ti stygiaus, Czesławas, suvokdamas, kad sunki situacija jaunimo seminarą, parodą, kino filmą ir spektaklį „Isos tampa lengvesnė, kai pokštaujama, neprarandant vilties, slėnis“, vis dėlto buvo tik visumos dalis. Ką iš tikrųjų o kartu atsižvelgdamas į tai, kad ekologijai lėšų skiriama reiškia p r i k e l t i Vietą, žvelgiant Miłoszo akimis? daugiau negu kultūrai, pasiūlė įkurti „Vargšo briedžio“ Vieta turi savo paslaptį. Ji tarsi Atlantida yra „užra- fondą. Tą vietą pirmiausia matė panirusią į gamtą – tai kinta“ tiems, kurie atvyksta po katastrofos. Jiems lemta užžėlęs, beveik sulaukėjęs parkas, bet neužkrėstas, skir- kurtis pakraščiuose, jie neturi raktų, kad galėtų patekti tingai negu gimtieji Šeteniai, kur kolūkis sunaikino kai- į vidų. Jų laimė, jeigu bus lemta sutikti Grįžtantįjį, kurio mo kultūrą, o Kėdainių chemijos kombinatas užnuodijo liudijimas – tai grandis, išplėšta iš grandinės. Miłoszas Nevėžio vandenis. Taigi kalbėjomės apie ekologiją. Daž- atliko didžiulį darbą, kad toji grandis būtų nuliedinta nai aptardavome lenkų ir lietuvių santykius, svarstėme, iš aukščiausios prabos metalo, kitaip tariant, jis atme-

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 tė melą, pigų emocionalumą, partikuliarinį horizontą, drasko į gabalus linijinis Istorijos, kuriai būdinga judėti ignoranciją, pasipriešino ideologiniam pavergimui, horizontaliai, laikas ir begalinės erdvės tuštuma. Tada vėl kai nepaisoma, koks likimas ištiks pavienius žmo- atsiranda kultūrinis tęstinumas, kartų perimamumas, gy- nes. Mūsų pokalbiai apie Vietą nebuvo daugiažodžiai, vųjų ir mirusiųjų dialogas, jungiamasis audinys, kuris su- bet labai dažnai rasdavosi nuorodų į knygas, kurias sieja visumą, neatmesdamas nė mažiausios dalelės. parašęs, pavyzdžiui, „Tėvynės ieškojimą“, per susiti- Mūsų pokalbiuose apie Vietą nuolatos iškildavo Laiko kimus vis klausdavo: „Ar gerai įvykdžiau užduotį?“ problema. Mudu su Małgorzata pirmą kartą sutikome Būtent knygos buvo tęsinys to pokalbio, kuris dažnai Czesławą Miłoszą, būdami artistai, kurie į tokias vietas nutrūkdavo per pusę žodžio arba Miłoszas nutildavo, kaip Seinai atvyksta daugių daugiausia kelioms dienoms, nenorėdamas išsakyti to, kas dar nesugulę į eilėraščių o paskui su spektakliais keliauja toliau. Nuo pat pradžių posmus. Tos knygos pilnos ženklų, paliktų keliauto- jam labiausiai rūpėjo, ar liksime toje vietoje g y v e n t i. jo, iš kitų vietų traukiančio į Krasnogrūdą. Atminties Svarbu ne tik tai, ar mums užteks valios, nes tą buvo ga- nuotrupomis apie Vietą Miłoszas dalijasi „Gimtojoje lima nujausti, daug sunkiau prasimanyti lėšų, susikurti Europoje“ ir „Abėcėlėje“, pokalbiuose su Aleksandru reikiamas gyvenimo sąlygas, kad nenorėtume iš ten išva- Fiutu, Ewa Czarnecka ar Seinų jaunimu, eilėraščiuose, žiuoti, nes ir istorija, ir šiuolaikinė kultūra skatina n e l i dedikuotuose motinai ir tetoms Kunatównoms („Gies- k t i v i e t o j e. Jis nenorėjo taikstytis su tokia padėtimi, mė“, „Motinos kapas“, „Elegija N. N.“, „Ponas Anuse- vis pabrėždavo, kad per keletą šimtmečių esame, ko gero, vičius“), „Atskiro sąsiuvinio“ ir „Neaprėpiamos žemės“ pirmoji karta, kuri gali gyventi ir kurti, nevaržoma laiki- fragmentuose, eilėraštyje „Sugrįžimas“, parašytame po numo ir orientuodamasi į longue durée. Ilga trukmė tapo apsilankymo Krasnogrūdoje 1989 m. viena svarbiausių mūsų veiklos paribyje atramų. Nuo Vis dėlto nei knygos, neįkainojamos minantiems atmi- dabarties event pasitraukę prie naujų cultivare formų, nimo takelį, nei Grįžtantysis neaprėpia visko. Tokia pat stengiamės skirti kuo daugiau Laiko kultūrai. Krasno- svarbi ir kaimynystė, Vietos apylinkėse gyvenantys žmo- grūda dabar darosi vieta, kurioje ši veikla turės esminę nės, pakliuvę į istorines sumaištis, bet išsaugoję atminties reikšmę, jeigu norime, kad atgimtų Vieta pagal tą pras- tęstinumą. Jie yra gyvas audinys to, kas vyksta čia ir dabar, mę, kokią šiam žodžiui teikė Czesławas Miłoszas, rašęs su tuo, kas nukreipta į ateitį. Laiške Pogranicze kolektyvui jį, sekdamas Williamu Blake’u, didžiąja raide. Miłoszas rašė: „Džiaugiuosi, galėdamas mintyse pasakyti tiems, su kuriais vaikščiojau čionai, Krasnogrūdoje ir Sei- nuose, – atsidūrėte gerose rankose, ne paniekinamai užmirš- Vertė Kazys Uscila ti, bet esantys. Juk galėtų tęstis vien „bjaurus niokojimas“, Ištrauka iš knygos Krzysztof Czyżewski, Miłosz: tkanka o kad atsitiko kitaip, yra žmogaus proto ir valios pergalė.“ łączna („Miłoszas: jungiamasis audinys“), Chorzów, Tarsi per Vėlinių apeigas jis kalbasi su mirusiaisiais, bet 2014. iš tikrųjų kreipiasi į gyvuosius Krasnogrūdos ir apylinkių gyventojus, tarp kurių y r a buvusieji tos vietos šeimi- ninkai. Kas lemia, kad jie yra? Juk ne tik jų įamžinimas, Apie autorių: muziejaus vitrinos ir žvakelės, uždegamos per Vėlines… Krzysztof Czyżewski (g. 1958) – idėjų praktikas, poetas, eseistas, keleto Tai lemia ir a t m i n i m a s, kaip aktyvus, kasdieninis knygų autorius. Kartu su žmona Małgorzata įgyvendino idėją atstatyti aktas, įtvirtinantis atminties praktiką. Tai gali realizuotis, Czesławo Miłoszo giminėms priklausiusį Krasnogrūdos dvarą, kur būsi- tik puoselėjant tęstinumą. Čia grįžtame prie graikiškos są- masis poetas vasarodavo, kai mokėsi ir studijavo Vilniuje. Czyżewskiai vokos „kultūra“, o paskui – prie lotyniškos cultivare. Nes vadovauja Seinuose vaisingai veikiančiam menų, kultūrų ir tautų centrui būtent kultūra pagal pirmykštę savo prasmę stovi Vietos Pogranicze („Paribys“), to paties pavadinimo fondui ir Krasnogrūdos sargyboje. Ji atgimsta, iš naujo sumegzdama tai, ką su- dvare įkurtam Czesławo Miłoszo Tarptautiniam dialogo centrui.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 85 Apie knygas

Rūta Gaidamavičiūtė

Kontekstai

Pasvarstymai atsigręžus

agaliau išleista visa Lietuvos muzikos kontekstų Tokia stilistinė apžvalga labiau išsiskiria bendra- Pserija. Sumanytojai pristato ją kaip pastarojo pu- me leidinių sraute. Ji vertinga ne tik kaip eksportui sės amžiaus lietuvių muzikos peržvalgą, tačiau tokia patogus formatas, bet ir kuo puikiausiai galėtų atlik- misija neįmanoma, nebent kompaktinių plokštelių ti pedagoginę misiją. Kita vertus, plačiai išskleistas skaičius būtų padidintas kokius dešimt kartų. Na, serijos sudarytojų požiūris gundo diskutuoti, siūlyti bet džiaugtis reikia tuo, ką turime, vertinti tai, kas savas versijas. padaryta. Nebandysiu šių leidinių recenzuoti. Tie- Muzikos informacijos ir leidybos centro anksčiau siog tokia dovana skatina apie kai ką pasvarstyti. išleistus leidinius iš dalies irgi galima vadinti kon- Gera proga pakalbėti apie kontekstus. Ne vien to- tekstualiais, tačiau ten kontekstai labiau horizonta- dėl, kad šios rinktinės yra taip pavadintos, bet ir dėl lūs, kaip antai kasmetinė rinktinė Zoom In ar viena to, kad kūriniai čia sudaro vienas kitam tinkamą kon- kita autorinė plokštelė. O šįkart pažvelgta vertika- tekstą, o ypač dėl išsamaus tekstinio jų pristatymo. liai – pagal kompozicines priemones, taip susiejami Tuo ši serija iš dalies primena Šarūno Nako 1997 m. vieni nuo kitų laiko atžvilgiu nutolę reiškiniai ir at- rengtą šiuolaikinės muzikos festivalį Musica Ficta ir skleidžiamas tam tikras raidos vaizdas. Pavyzdžiui, 1996 m. Gaidą. Čia, kaip teigia sudarytojai, „naujai minimalizmas, čia pristatytas bene išsamiausiai, brėžiamoms stilistinių krypčių tekstinėms trajektori- aprėpia beveik dviejų dešimtmečių (1979–1997) lai- joms realų skambantį kontekstą suteikia embleminės kotarpį, o eksperimentinė elektroakustinė muzika – aptariamų laikotarpių kompozicijos, kadaise kėlusios net 1979–2004 m. nuostabą publikai ir sėjusios naujoves vietinėje muzi- Klausantis įrašų, ypač įdomu pasiaiškinti, kurie kos kūrybos terpėje“. Toks embleminis šūkis įrašytas kūriniai dabar skamba ir yra suvokiami visiškai ki- kiekvienos „Kontekstų“ knygelės atvarte. taip negu jų pasirodymo metu, nors išlikęs įspūdis Perklausius kompaktines plokšteles, galima su- gali būti apgaulingas, pernelyg idealizuotas. Laiko sidaryti vaizdą, kokias moderniosios muzikos kon- atstumas leidžia pažvelgti kritiškiau, apčiuopti žan- vencijas kuriuo laikotarpiu bandyta perkelti į lietu- rų susiliejimus. vių muzikos garsyną, kaip sekėsi tą daryti, kokios Manyčiau, nuo trečdalio iki pusės kūrinių, įtrauk- buvo autorių paskatos. tų į rinktines, būtų galima pakeisti kitais. Nors

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 neabejotinai yra ženkliškų tam tikros stilistikos O kodėl avangardas Lietuvoje nepopuliarus, gerai reprezentantų, bet nemažai kūrinių parinkta, vado- nusakė Šarūnas Nakas, pristatydamas minimalizmo vaujantis asmeniniu skoniu ar tiesiog todėl, kad po kolekciją. Kad jis gyvavo vos dešimtmetį, lėmė „pu- ranka turėtas geras įrašas. Patys kompozitoriai gal blikos abejingumas, cenzūros priešiškumas, atlikėjų būtų norėję pristatyti visai kitus savo opusus. Tačiau meistriškumo stoka, o svarbiausia – pačių kompozito- „kuratorystė“ atrankos teisę suteikia tiems, kurie rių technologinis ir estetinis ribotumas, neleidęs kurti sudaro muzikos kolekciją. Pilnėjant lietuvių mu- stambios formos kūrinių“. 1 Tačiau stambi forma be- zikos aruodui, įvairiausių skerspjūvių turėtų rastis veik nepristatoma ir kituose „Kontekstų“ CD – visur daugiau. daugiausia „trumpos distancijos“, „maratoninių“ il- Šių metų Knygų mugės temą „Detektyvas“ visai gumų čia nesama. Žinoma, tai leidžia sudėti daugiau nesunku pritaikyti ir lietuvių muzikai. Ne tik šių kūrinių, palengvina jų lyginimą. Nors ir sutinku, rinktinių sudarytojai ėmėsi detektyvų vaidmens, kad dauguma atradimų įvyksta kamerinėje terpėje, „šukuodami“ muzikos plotus, kad pateiktų savą is- vis dėlto simfonijų trūkumas jaučiamas. torijos versiją. Bandyti atsekti raidos „potvynius ir Pirmoje „Kontekstų“ knygelėje pristatomas ir atoslūgius“ dabar gali ir tie, kurie bent kiek domisi žvilgsnis iš šalies. Prancūzas Matthieu Guillot pa- lietuvių muzika ir turi savus favoritus. Apskritai labai brėžia, kad lietuvių kūriniuose „neatitinka ir nesu- dažnai tenka griebtis detektyvinių paieškų, bandant tampa muzikos istorija ir epocha, kurioje jie sukur- surasti kokių nors mažiau populiarių kūrinių natas ti“. 2 Muzikologui atrodo, kad mūsų kompozitoriai arba įrašus. Jei manysime, kad detektyvo esmė – at- kuria, žvalgydamiesi į Vienos modernizmą, „atras- kurti prieš tai sulaužytą tvarką, tai prisiminkime, dami šią praeitį iškreiptai, nieko geresnio neturėdami kad lietuvių muzikos raida nuolatos buvo laužoma, po ranka, užuot konstravę realią projekciją į ateitį. šiuo atžvilgiu ypač įdomu patyrinėti, kaip stengtasi Šitaip veikdami, jie sukuria įspūdį, lyg ‚perliptų‘, net ją atkurti. „Kontekstai“ suteikia galimybę įsitikinti nežiūrėdami, vakarietišką avangardinę 1945 m. po- patiems ir įtikinti kitus, kad, nepaisant atkaklių pa- kario muziką.“3 stangų vytis „avangardo“ traukinį, kūryba skleidėsi Panašiai kaip literatūroje, kuri, artėdama mūsų labai savitai, išvengė monotonijos. Buvo kūrybiškai dienų link, tolsta nuo kaimo tematikos, muzikos naudojami vietiniai resursai, galima įžvelgti net tam garsovaizdžiuose irgi atsiranda įvairių miesto kul- tikrą to meto atlikėjų ir publikos įtaką. tūros įdiegtų postmodernistinių „plakinių“, daugėja Seriją pradeda dvi kompaktinės plokštelės „Avan- drastiškesnių, šaltesnių atspalvių. Tai ypač akivaiz- gardo pamokos“. Viena iš jų skirta dodekafoninei du XXI a. muzikai ir serializmui, kita – aleatorinei muzikai ir Kitokio garso paieškos dar sovietmečiu skatino sonorizmui. Tai sunkioji „Kontekstų“ artilerija ne kai kuriuos autorius nors ir labai kukliomis priemo- tik kūrybos, klausymosi, bet ir vertinimo atžvilgiu. nėmis skverbtis elektroninių garsų link. Rašydama Ne veltui ir komentarų knyga čia storiausia – patei- tekstą paskutinei serijos knygelei „Eksperimentų kiami išsamūs Rūtos Stanevičiūtės, Gražinos Dau- trajektorijos“, Ilmė Vyšniauskaitė teigia: „Klausyda- noravičienės tekstai. masis šių kūrinių tarsi patenki į nematomą elektro- Per šių leidinių pristatymą Knygų mugėje mėgin- akustinį teatrą, kuriame kompozitorių ausims kūry- ta aiškintis, ar Lietuvoje buvo antrasis avangardas. biška ne tai, kas lengvai suprantama ir išklausoma, Rūta Stanevičiūtė pabrėžė: „Avangardas lietuvių mu- o tai, kas reikalauja platesnio konteksto suvokimo, zikoje neabejotinai įvyko, tik galbūt įvyko kita pras- įsiklausymo ne tik klausa, bet ir protu.“3 me. Juk muzikoje svarbios ne tik idėjos, ne tik techni- Pagrindiniai ir šalutiniai konkretaus autoriaus kos, muzika taip pat yra svarbi jutiminė patirtis.“ opusai – irgi įdomi tema pasvarstymams. Kūrinys,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 87 kurio autorius ilgai ir sėkmingai tobulina tam tikrą jau nebeįmanoma rasti. Poetiški kai kurių CD pava- kompozicinę techniką, priklauso visai kitai svorio dinimai (II Minimalizmo kraštovaizdžiai. Eufonijos kategorijai, todėl gerokai keista, jei greta skamba slėniuose. Industrinėse zonose) sudarytojams tarsi epizodinis kito kompozitoriaus bandymas. Nors ir leido platesnį mostą ir netiesiogiai patvirtino, kad šiuo atveju pasitaiko išimčių – nėra neįmanoma, viename kūrinyje neretai pasitaiko įvairių stilistinių kad ir toks opusas turėtų netikėto žavesio. Pavyz- sąskambių. Tai ypač būdinga pereinamajam laiko- džiui, Šarūno Nako „Vox-machine“ galima įžvelg- tarpiui. Kalbėdamas pristatyme, Mindaugas Urbaitis ti švelnią Broniaus Kutavičiaus oratorijų parodiją, pabrėžė, kad „visi post- ar neo- egzistuoja visada ir Tomo Juzeliūno „Telefonikoje“ girdėti elekroniniai tokių negrynų reiškinių pas mus daugiausia“. sutartinių atgarsiai… Dvi minimalizmui skirtos kompaktinės plokšte- Neseniai buvau Šv. Kristoforo orkestro 21-ojo lės tarsi atskiria vyresniąją kartą nuo jaunesnės. Bet, gimtadienio koncerte, kuriame dėl labai proziškų jeigu lygintume pagal skambesio eufoniškumą ir in- dalykų (neužteko pinigų pasamdyti papildomiems dustrinio aštrumo turinčius garsus, kai ką būtų ga- muzikantams) nebuvo atliktas numatytas Osval- lima sukeisti vietomis, tarkime, to paties autoriaus do Balakausko kūrinys. Įtariu, kad ir į „Kontekstų“ vieną kūrinį dėti į vieną plokštelę, o kitą – į kitą. rinkinius nepateko tie kūriniai, kurių įrašams būtų Asta Pakarklytė net išskiria sąmoningą ir pasą- reikėję pernelyg didelių papildomų sąnaudų ar ku- moninį minimalizmą, aišku, apie serializmą to ne- rių nėra net tokiu pavidalu, kad būtų galima juos pasakysi, bet, pavyzdžiui, sonorizmui tas irgi tinka. įtraukti į preliminarius svarstymus... Pagal skambesį dar mažiau vientisas yra eksperi- Sakyčiau, gerai, kad atskiri leidiniai nebuvo pri- mentinei muzikai skirtas CD komplektas, nes eks- statomi anksčiau (jų datos apima 2011–2013 metus), perimentinės elektroakustinės muzikos, hepeningų taigi dabar turime visą seriją su įvairiais kontekstais. ir instrumentinio teatro prigimtis labai skirtinga. Ir nebus taip, kaip dažnai atsitinka leidžiant enciklo- Derėtų aptarti ir vizualinę „Kontekstų“ pusę. Vie- pedijas, kai, pasirodžius paskutiniam tomui, pirmojo ningas serijos dizainas ir maketavimas (autorius Liu-

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 das Parulskis) leidžia suvokti muziką kaip tam tikro sada randa joms tinkamas idėjas, adekvačią išraišką, mentaliteto išraišką, į tai ypač kreipia minimalizmas kalbą, kuri pasirodytų įdomi ir suprantama kitiems. ir serializmas. Kompozitorių namai sovietmečiu Jei kūrinys nebuvo modernus tada, kai pasirodė, ka- buvo modernios architektūros pavyzdys – Vytauto žin ar jis bus „atrastas“ vėliau... Arba atvirkščiai – Čekanausko suprojektuoti jų interjerai ir eksterjerai viename iš pokalbių pacitavo stilingose nuotraukose tampa kontrapunktu muzi- tokius Ludwigo van Beethoveno žodžius: „Muzika, kos skleidžiamoms idėjoms ar bent jau primena tą kuri atsiradimo metu atrodo šiuolaikiškai, tokia liks konkretų laiką. Net ir kompozitorių fotografijos pa- visiems laikams.“ rinktos iš panašaus laikotarpio, kai buvo parašyta Broniaus Kutavičiaus kūrinius išskiria individu- muzika, kuri čia pristatoma. Vizualumas vis labiau alus skambesys. Viską valdo idėja, kuriai rasta ade- skverbiasi į gretimas sritis, gal atsiras ir CD su ko- kvati garsinė išraiška. Kiekvieną sukurtą skambesį miksais? Tai galėtų būti ypač patrauklus būdas pri- kompozitorius labai nuosekliai įprasmina, nevengia statyti muziką vaikams. jo išsemti, kartoti tiek, kiek reikia. Šiuo atveju tai Pasak Valentino Sventicko, „nepatirdamas ma- preparuotas fortepijonas ir vokalistės balso kontras- lonumo ar nemalonumo kritikas negali išsipildyti“. tas tarp natūralaus ir suduslinto tembro, kai dai- Akivaizdu, kad dalis įrašų tokį malonumą tikrai su- nuojama, palindus po fortepijono dangčiu. teikia. Iš šešių magistralinių kategorijų, manyčiau, Antanas Rekašius, naudodamas aleatorinį metodą, turės ką išsirinkti kiekvienas melomanas. sugebėdavo maksimaliai sužadinti atlikėjų kūrybiš- Mindaugo Urbaičio noras išgirsti kokį nors kū- kumą. Jo partitūros buvo mobilios ne tik dėl atsitik- rinį, atliktą žymaus užsienio kolektyvo, išduoda ne tinumo galimybės, atliekant muziką, užrašytą apy- tik aukšto profesinio lygio pasiilgimą, bet ir kitokių tikrio tikslumo notacija, bet ir dėl labai paslankios interpretacijų, nesusijusių su „vietiniais“ požiūriais kūrinio struktūros, kai atlikėjo siūlomi variantai gali ar štampais, poreikį, kai muzika suskamba netikė- reikšmingai pakreipti kompozicijos slinktį. Nemažai tai gaiviai, nes akcentuojamos visai kitos reikšmės. provokatyvių jo sumanymų yra iš tikrųjų pavykę. Autoriai, kurių muzika dažnai skamba kitose šalyse, Daug ką atrasime, pajusime, suvoksime, klausyda- tokios patirties turi, todėl žino, kad kartais net kiti miesi „Kontekstų“… Tai tikrai nevienadieniai garso tempai ar dinamika labai daug reiškia. įrašų rinkiniai. Dabar svarbiausia, ar gebėsime pa- Vienos stilistikos ar technikos kolekcija, pavyz- žvelgti į lietuvių muziką nauju žvilgsniu, ieškodami džiui, „Aleatorinė muzika ir sonorizmas“ yra dau- nepelnytai užmirštų kūrinių, o gal ir nuvainikuoda- gmaž vienalytė, kitų ribos platesnės, provokuojan- mi tuos, kurie iš inercijos vertinami pagal labai seną čios pasigilinti į reiškinių prigimtį, įžvelgti sąsajas sampratą. su etniniu paveldu, aptarti tiek populiarumo tarp atlikėjų priežastis, tiek santykį su publikos lūkes- čiais ir t. t. Įdomu pasvarstyti, kodėl vienų „veiki- 1 Šarūnas Nakas. Minimalizmas lietuvių muzikoje. Lietuvos muzikos mo“ laikotarpis trumpesnis, o kitų tęsiasi kelis de- kontekstai II. Muzikos informacijos ir leidybos centras, 2011, p. 9. šimtmečius, „užgriebia“ net kelias kartas. 2 Mathieu Guillot. Post scriptum: laisvos refleksijos. Avangardo pamokos. Šiais laikais, kai itin svarbi tampa pačios kalbos I. Lietuvos muzikos kontekstai. Muzikos informacijos ir leidybos centras, poezija, muzikai irgi galioja reikalavimas tą kalbą 2011, p. 85. kuo geriau pažinti, išstudijuoti visas jos galimybes. 3 Ten pat, p. 86. Tam labai tinka kamerinė muzika. Natūralu, kad 4 Ilmė Vyšniauskaitė. Eksperimentų trajektorijos: nuo akademijos iki atsiranda daug studijinių darbų. Kompozitoriai, iš- pogrindžio. III. Lietuvos muzikos kontekstai. Muzikos informacijos ir bandydami naujas komponavimo technikas, ne vi- leidybos centras, 2011, p. 8–9.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 89 Astrida Petraitytė

Memelenderio pasakojimas apie Klaipėdą

Bruno Le Coutre. Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai: Atsiminimai. – Sudarytojas Dainius Elertas, vertėjas Romaldas Adomavičius. – Lietuvos jūrų muziejus, 2014. ­– 368 p.: iliustr.

runo le Coutre’o (1889–1973), klaipėdiškio, po- kai kraštas jau šimtmečius priklausė vokiškajai Prū- Bkariu atsidūrusio Vokietijoje, knyga netikėta sijai, o galiausiai – Vokietijos imperijos Rytprūsiams bent keliais požiūriais. Pirmiausia į akis krinta nevo- („1907 m. į Tautos paminklo šventinimą Klaipėdoje kiška ir nelietuviška autoriaus pavardė – tai primena, buvo atvykęs imperatorius. Ir aš su kitais stovėjau kad Klaipėdoje, šalia vokiečių, lietuvių, žydų, būta ir grandinėje ir džiūgavau“, p. 57). Vis dėlto pakanka škotų, anglų, Prancūzijos hugenotų (evangelikų re- užuominų, kad autoriaus būta tarp tų vokiečių, ku- formatų)... Iš pastarųjų kilęs ir atsiminimų autorius. rie atvirai arba pogrindyje priešinosi krašto „lietuvi- Knyga gausiai iliustruota – daugelis istorinių nimui“ ir sugadino nemažai kraujo Kauno valdžiai. nuotraukų yra Jūrų muziejaus nuosavybė. Ši turtinga Štai mokyklos rektorius pasidžiaugia, kokią išdai- kolekcija gerokai praplėtė (net sutaurino) Jūrų mu- gą iškrėtė žvejai per didlietuvių „išsimislytą“ Jūros ziejaus vaizdinį – pasirodo, jam rūpi ne vien atrak- šventę 1935 m. vasarą, kai daugelis svečių užsidegė cijos delfinariume ir spalvingi reginiai: akvariumai, paplaukioti laiveliais. („Nuotaika buvo slogi“ – mat žuvytės, kriauklytės… Ši institucija vykdo ir moksli- vokiečių nacionalsocializmo pagrindu įkurtų parti- nę tiriamąją veiklą, renka vertingą ikonografiją. jų vadai Ernstas Neumannas, Theodoras von Sassas Kitas knygos aspektas ne visiems skaitytojams bus ir jų bendražygiai jau buvo įkalinti). „Kai laukiantys malonus – atsiminimų autorius aiškiai provokiškas. parplaukusio kuterio pamatydavo jūros ligos aukas ir Pasak vertėjo, „Bruno le Coutre stengiasi išvengti krašto pridergtą laivą, tarp jų atsirasdavo nedaug drąsuolių. situacijos tarpukariu politinių vertinimų“ (p. 9). Auto- […] Jūra buvo rami, diena – saulėta. Klausinėjau žve- rius iš tikrųjų nesileidžia į „apkalbas“, bet savo pozi- jų, o jie tik šypsojosi. Laivai siūbavo, bet kaip tas buvo ciją išdėsto nedviprasmiškai. Žinoma, apie lojalumą pasiekta, man liko paslaptis“ (p. 66). ar nelojalumą Lietuvos valstybei tarpukariu negali- Atsiminimų autorius, nieko nedetalizuodamas, už- ma spręsti iš laikysenos prieš Pirmąjį pasaulinį karą, simena apie „trumpą nesavanorišką viešnagę Bajoruo-

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 se“ (p. 91) – turbūt tai reiškia, kad jam teko pasėdėti mos maitintojos vaidmens, laikė krautuvę. Vaikų, šio Kretingos priemiesčio kalėjime? Juk užsimena, kad žinoma, niekas už rankutės nevedžiojo, galima pa- buvo „nemėgstamas lietuvių“, kad priešinosi Direkto- justi, kad Bruno – gana laisvas paukštis. Šio vaiko, rijos pirmininko Erdmono Simonaičio įvestam moky- paauglio, vėliau brandaus žmogaus žvilgsniu ir pri- mui lietuvių kalba. Bethkes’s ir Jouby prekybos anglimi statoma Klaipėda – miestas prie jūros, toks gyvas, firmą vadina Klaipėdos krašto liaudies partijos (matyt, margas, šurmulingas, koks ir privalo būti uostas (tai, tiesiog Volkspartei) tvirtove, kur „daktaras Schreiberis, ko gero, nustebins tuos, kurie šiandien čia gyvena ar daktaras Brindlingeris, Rogge, Meyeris ir daugelis kitų apsilanko). „Uostas buvo nuostabus mūsų jaunystės aptardavo veiksmus mūsų tėvynės naudai“ (p. 180), rojus“ (p. 18). Su karčemomis jaunasis „avantiūris- taigi akivaizdu, kad kalbama anaiptol ne apie tėvynę tas“ susipažino gana anksti, juk ten irgi dvelkė jūrų Lietuvą. Ir jau visai be užuolankų aprašo kareivines romantika, rinkdavosi laikinai krante stabtelėję ar Moltkės (dabar Herkaus Manto) gatvėje: „Kiekvienam po audringų plaukiojimų įsikūrę jūrų vilkai! Tad is- klaipėdiečiui jos primena ir šviesias, ir tamsias dienas. torijų (tikrų ir pramanytų) – į valias. Tamsiuoju laikotarpiu ten šeimininkavo prancūzai ir lie- Knygoje nesilaikoma chronologinio nuoseklu- tuviai. Mums pragiedrulius atnešė 1939 metai, kai ten mo, antai 1912–1913 m. kareiviavimo nuotykiai eina įsikūrė Vokietijos karo laivyno dalinys“ (p. 231). prieš 1907 m. studijų Klaipėdos Mokytojų seminari- Manyčiau, įvadiniuose knygos tekstuose buvo gali- joje vaizdus… Tačiau tai netrukdo ir netrikdo – to- ma pristatyti, kad tai oponentų balsas, užuot prisimer- kia ir yra natūrali atsiminimų tėkmė. kus nutarti, atseit autorius nevertina politinės tarpuka- Autorius vedžioja skaitytojus po įvairius Klaipė- rio situacijos. Juk esame jau pakankamai brandūs, kad dos kampelius, sužinome, kad būta įdomių, jau din- pažvelgtume į istoriją ir kitų akimis (gal bus lengviau gusių gatvių, tarkim, Katalikų Kunigų gatvė… O savo išspręsti galvosūkį, kodėl mums, lietuviams, Lietuvos vaikystės erdvę – Puodžių gatvę le Coutre’as aprašo valdžiai, taip nesisekė Klaipėdos krašte?). Taigi turime su ypatinga meile, supažindina su kaimynais, kurių progą pasivaikščioti po dingusį Memelį (ko gero, sie- dauguma – amatininkai. kiant neiškraipyti autoriaus pozicijos, knygos pavadini- Ryškiai prieš akis iškyla žvejų priemiestis Bomels- me reikėjo palikti būtent šį uostamiesčio vardą). vitė – Bruno, pats būdamas jūreivių šeimos narys, Tai nėra nuoseklūs Bruno le Coutre’o atsimini- ten dirbo mokytoju (profesinis autoriaus gyvenimo mai, į knygą sudėti spaudoje (klaipėdiškio Memeler tarpsnis kaip tik ir sutampa su Lietuvos laikais kraš- Dampfboot tęsinyje, pokariu leistame jau Vokietijo- te). Nors į šį rajoną atsikėlė, būdamas brandaus am- je, ir Memelland Kalender) skelbti tekstukai, jų fra- žiaus, bet išmaišė jį dar vaikystėje – regis, nuo ma- gmentai, rutuliojantys tos pačios temos giją. Juos žens buvo nenuorama su tyrėjo gyslele. perspausdino, į vokišką rankraštį suglaudė „dėdės Pristatoma daugybė įvairių personažų – paprastai Bruno“ giminaitis Leberechtas le Coutre’as, Įvade jie piešiami su simpatija, prisimenami su dėkingu- trumpai nubrėžęs šią klaipėdiškę atšaką: „Jo sene- mu. Tai ne tik artimi draugai, su kuriais krėstos išdai- liai buvo meistras konditeris Aleksandras le Coutre gos, mokytojai, kolegos, bet ir vadinamoji „liaudis“, (1820–1890) ir Laura, gimusi Krampf. Jo tėvai: laivų supusi jį Bomelsvitėje: „Labiau kuršiai nei lietuviai. kapitonas Hansas le Coutre ir Maria, gimusi Kalkert. Daug vokiečių. […] Daug moterų ir vaikų tebesirengė Jis buvo vedęs Norą, gimusią Abel. Jų vaikai: Christel, kuršiškai, ypač Melnragėje“ (p. 63). Išgirstame vienus Heinzas, Georgas ir Ulrichas“ (p. 12). gal nuliūdinsiantį, kitus papiktinsiantį vertinimą: Taigi Bruno – kapitono sūnus, deja, anksti tapęs „Jų kuršiškos, latviškos ir lietuviškos pavardės, netgi našlaičiu. Motina, likusi su keturiais mažais vaikais, dažnai vartota protėvių šnekta netrukdė būti vokie- kęsdama nepriteklius, vis dėlto sėkmingai ėmėsi šei- čiais iki kaulų smegenų“ (p. 88).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 91 Skaitytojai galės šian- dienos Klaipėdą palyginti su jos aprašymu knygoje. Autorius liudija ir pažan- gos žingsnius (ką prisi- mena nuo vaikystės arba ką yra girdėjęs apie dar senesnius laikus), tiesa, ne visada džiugiai – štai justi, kad išnykstančių burlaivių jam gaila… Knygą sklandu skai- tyti – nežinau, ar tai vertėjo, ar redaktorės (Roma Nikžentaitienė) nuopelnas. Atsiminimus papildantis pluoštelis gimtinei skirtų eilėraš- Su meile ir humoru tapomi klaipėdiškių portretai čių, manau, turėjo būti dar klastingesnis egzaminas, bet rodo atsiminimų autoriaus psichologinį įžvalgumą vertėjas puikiai jį išlaikė (poeziją irgi miela skaityti kaip ir literatūrinį talentą. Nostalginei memuaristikai tai būtajam laikui ir kraštui skirtus atodūsius, nematuoti- nėra būtina – čia privalomi faktai ir sentimentai (au- nus aukščiausiais meno kriterijais). torius paiso ir šių reikalavimų). Suskamba ir atjautos Suklusau, kai pasiekė neoficiali ir, kaip paaiškėjo, gaida klaipėdiškių žydų adresu – dar didžiosios tra- ne visai tiksli žinia – klaipėdiečiai „Prisiminimus apie gedijos išvakarėse (1939 m.). Klaipėdą“ išrinkę populiariausia praėjusių metų kny- Tie, kurie domisi miesto istorija, knygoje ras ir ga… Iš tikrųjų populiariausios titulas atiteko Klaipėdos svarbios faktografijos: „1904 m. rugpjūčio 18 d. pra- universiteto leidyklos išleistai profesoriaus Vytauto Jo- dėjo važinėti tramvajai. Jie buvo labai svarbūs Bo- kubausko monografijai „Mažųjų kariuomenių“ galia ir melsvitei, dar labiau – Melnragei. 1910 m. Bomelsvitę paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, o Bru- apšvietė elektra“ (p. 62). no le Coutre’o atsiminimai pripažinti „gražiausia kny- Knygos sudarytojas Dainius Elertas yra ir paaiški- ga“ (apipavidalino Gedas Čiuželis). Bet nenustebčiau, nimų autorius, o išnašų, nušviečiančių, kokia šian- jei būtent jos klaipėdiečiai dažniausiai teirautųsi kny- dieninė minimų vietovių, gatvių situacija, gausu. Štai gynuose ir bibliotekose, o parsinešę ne šiaip skaitinėtų, autorius kalba apie „platų griovį – Žvejonę“, o suda- bet atidžiai studijuotų, su šia knyga rankose vaikščiotų rytojas išnašoje priduria: „Žvejonė (vok. Swiane) – po savo gimtąjį (ar įgytąjį) miestą nelyg su turizmo va- upė, tekėjusi ties dabartine Kretingos gatve, kirtusi dovu, eidami XIX a. pabaigos–XX a. pradžios išdykėlių Lietuvininkų aikštę ir sruvusi ties pietinės J. Janonio g. berniūkščių maršrutais, aptardami dešimtmečiu kitu pusės namų valdų pakraščiu. Jos žiotys sudarė marių vėlesnius, ne itin dorovingus tų jaunikaičių špacierius įlanką, kurioje įsikūrė Valgumas [kitoje vietoje pa- ar Lietuvos valdžiai priešiškus opozicionierių veiks- aiškina tai – „kuršiškas žodis, reiškiantis žvejų valčių mus… Juk jau galime, neišsižadėdami savojo valstybi- ištraukimo vietą ir natūralų uostelį“, – A.P.]. Dabar nio požiūrio ir patriotizmo, suteikti memelenderiams kanalizuota upė teka po žeme“ (p. 530.). teisę ilgėtis savosios tėviškės…

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXXI

Pasėjęs vėją, pjausi audrą

isiškai slaptai, inkognito, ištisas dešimt dienų draugus Europoje lengvai atpažįsta pagal du požymius – VŠmėkla laisvai klaidžiojo po Europą, tik po to panieką ES ir neapykantą JAV. Būtų gerai, jeigu ir Lietuvos slaptosios tarnybos nustatė, kad tai buvo Rasputnyj Pu- Dalia taptų draugiškesnė, tada Rasputnyj Putin nepagai- tin, kuris tikrino, ar tikrai europiečiai tokie akyli ir au- lėtų jai pačios didžiausios savo barankų skylės. Grasino, syli, kokiais dedasi. Šmėkla neoficialaus ir nedraugiško jei gražiuoju nepavyks Prezidentės paveikti, imsis griežtų vizito užsuko ir į mano būrimo saloną Dura necés- užsispyrėlės sutramdymo priemonių. sitas. VSD, STT ir t. t. skubiai pranešiau, kad vidu- Antai į Baltuosius rūmus Barackui je ir išorėje smarkiai vaidenasi, bet šie pagąsdino Obamai jau nusiuntė laišką su ci- už atseit melagingą pranešimą ir nemotyvuotą anidu… Kiek nemaloniai Šmėklą panikos skleidimą pasodinsią mane už grotų. nustebino faktas, kad siuntinį, dar Beliko leisti laiką lovoje su priešu – Rasputnyj nepasiekusį adresato, neutrali- Putin apsireiškė nakties tamsoje ir įvairio- zavo Slaptoji tarnyba, su kuria, mis pozomis vaidenosi iki paryčių. Pir- paties samoduro nurodymu, miausia bandė išgauti, kokį poveikį buvo ilgai ir intensyviai reikėtų padaryti Lietuvos Daliai, dirbama, net jos vado- kad ši taptų bent kiek panaši į sa- vas Clancy’s pripažino, moduro širdies damą Marine Le kad jo vadovaujami Pen, lepinančią Putiną Raudonąjį agentai dažnai išgeria ideologiniu artumu, stipresniu už (tai tiesioginis efekty- kūniškąjį. Ar bent jau į nuosekliai vus operacijos Russkij nuoširdžią Kremliaus simpatikę standart poveikis). Federicą Mogherini, gerinančią in- Teks pasiųsti antrą – tymius jų tarpusavio ryšius. kontrolinį – paketą. Na chudoj konec, – pripažino Šmėkla, tik- Užsiminęs apie paketus, tų ir Nigelo Farage’o pavyzdys. Šis britas visiems nekviestas neprašytas kameriniams (žr. Cameron) tautiečiams spjauna svečias taip atsipalaida- į barzdą, o jo Nepriklausomybės partija neslepia, vo, kad išdavė savo pa- kad tiesiogiai proporcingai yra priklausoma nuo ties valstybinę paslaptį. „pagados“ Maskvoje… Pasidžiaugė, kad savo Kitaip tariant, prisipa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 93 žino, kad keršydamas ES už Trečiąjį energetikos pa- Rasputnyj Putin semsis patirties, kaip tokį modelį pri- ketą, savo paties rankomis, iš kurių abidvi kairiosios, taikyti hibridinei svetimų teritorijų okupacijai vietoj Putinas Raudonasai kuria Trečiąją imperiją. Kariniai žaliųjų žmogėnų, kurių stygius vis labiau jaučiamas, mokymai jau apima ir Krymą, ir Arktį, ir Kaliningradą, desanto. Kita vertus, retėja ir priešų gretos – neseniai kad atėjus dienai X samodūras kaip koks Godzila vienu pats Didžiosios Britanijos princas Haris pareiškė pa- smūgiu išnaikintų priešus visose platumose ir ilgumo- liekantis tarnybą šalies armijoje (tikėtina, kad jam se. O tada, – užsisvajojo Rasputnyj Putin, – atsibunda smegenis praplovė tautietis, nuo Putino Raudonojo Barackas vieną gražų rytą ir mato, atspėkite, ką? Nagi priklausomas nepriklausomybininkas Nigelas). aplinkui – Rusų pasaulis! Putinas Raudonasai ant balto Šmėklai išrūkus per kaminą, apmąsčiau susi- arklio įjoja į Baltuosius rūmus, o nekenčiamą asmeninį dariusią situaciją iš visų pusių. Ir padariau išvadą, priešą iškeldina į natūralaus dydžio Baltųjų rūmų ma- kad teks eiti Demokrito Abderiečio, vėliau Galileo ketą (minėtasis Clancy’s šiuo metu kaip tik kaulija lėšų nurodytu keliu – Žemėje įsigalėjus vientisam, vien- tokiam pastatyti, atseit, efektyvesnėms slaptųjų agentų valdžiam Rusų pasauliui, dešiniarankiams teks emi- pratyboms būtinai reikalingas mokomasis komplek- gruoti į Paukščių Tako, dar vadinamo Vėlių Keliu, sas). Maketinis prezidentas galės liūdnai stebėti, kaip galaktiką. Kaip tyčia mokslininkai pranešė, kad joje Jungtinės Valstijos vienbalsiai savo pačių noru prisi- yra milijardai planetų, kuriose teoriškai galėtų eg- jungia prie Rusų pasaulio. zistuoti gyvybė, panaši į žemiškąją. Visų jų okupuoti Klausydamasi tokių šiurpių globalaus masto klie- pats Putinas Raudonasai, ko gero, neįstengs, nebent desių, bandžiau Šmėklai įpūsti sveiko proto, net įspė- savo kadenciją pratęstų iki 100 metų. jau: „Pasėjęs vėją, pjausi audrą!“ Bet samodūras, pra- Šios vilties užganėdinta, ramiai grįžau prie kasdieninių bilęs lakiomis klasikų eilėmis, pareiškė, kad „только žemiškų reikalų. Sužinojau, kiek milijonierių prasimušė į в бурях есть покой“. Sutramdyti šovinistinės kagė- merus, išsiaiškinau, kad Lietuva vis dar pirmininkauja Eu- bistinės jo fantazijos neįstengė nei burtai, nei užkal- ropos Sąjungos Tarybai, nors tą darantys kukliai skelbiasi bėjimai, nei narkotinės medžiagos, kaip antai politinė broliukai latviai. Šį nepaneigiamą faktą pirštu prikišamai ecstasy ar ideologinė anaša… Šmėkla, gėrėdamasi sa- rodo nė kiek nemažėjančios mūsų ministerijų, net Poli- vimi, pasaulio užkariavimą projektavo iki pat trečiųjų cijos departamento išlaidos reprezentacijai, kvalifikacijos gaidžių. O tada atsisveikino, sakydama, kad skuba į kėlimui, įvairaus plauko ekspertams. Kartą paragavęs, na- Japonijos pietus, kur įsikūręs vienintelis pasaulyje ka- tūralu, negali sustot, ypač jeigu esi valdiškas valdininkas. liausių kaimas – ten gyvena 35 žmonės ir stūkso 350 Bet labiausiai sukrėtė žinia, kad Prancūzijos socia- šiaudinių listai ragina bausti visus, kurie skatina liguistą liesu- l ė l i ų . mą. Pernelyg lieknas manekenes samdantiems mados namams grėstų 75 tūkstančių eurų bauda, o jų agen- tams – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip ir iškilo prieš akis širdžiai mielas vaizdas: Dolce su Gabana arba sėdi už grotų, arba naujoms savo kolekcijoms pristatyti samdo Katunskytę su Bilevičiūte…

Tiesiai iš lovos su priešu Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 kultūros barai art. These tendencies manifest in exhibitions of painters Vygantas Paukštė 2015. 3 (603) and Bronius Gražys. An overview of two exhibitions (page 33). domains of culture Krystian Lupa: I don‘t Understand Signs of Our Time. Polish theater director THE monthly JOURNAL of culture and art Krystian Lupa is interviewed by Audronis Liuga. Lithuanian National Drama editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Theater features the prime nigh of the play staged by Lupa that is based editorial address: on the play of Thomas Bernhard “The Square of the Heroes”. A conversation Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania before the event (page 37). E-mail: [email protected] Kęstutis ŠAPOKA. Horizontal or Vertical? About exhibition “Movements” of summaries Jūratė Stauskaitė in Titanikas Gallery. In Soviet period Stauskaitė mastered her style that was rather free having in mind the sociopolitical contexts of those times. The critic analizes recent tendencies in her art (page 42). Let Us Think Together. Chairman of the Supreme Council of Lithuania, Pro- fessor Vytautas Landsbergis replies to the questionary of Kultūros barai re- Paulina PUKYTĖ. The Eyes of Fish. A Play of Two Parts (page 45). viewing Lithuania‘s developments of the last 25 years (page 2). Remigijus VENCKUS. Horizontal of Truth. Experience and Movement in the What Is the Future of the Freedom of Speech and Democracy in Europe? Po- Painting of Osvaldas Juška. An overview of the artis‘s work (page 61). litical scientist Cas Mudde replies to the questions of Almantas Samalavičius. Cas Mudde suggests that democracy means inclusion and not exclusion and Kęstutis ŠAPOKA. Landscape of Native Land. Phenomenon of Algirdas Pe- because of that we should be open to hear things we generally don‘t like, trulis. Algirdas Petrulis (1915-2010) is a legend of Lithuanian modern art. however, most politicians and people are more concerned about what rights He can be called a painter who had a most sensitive understanding of to free speech should be restricted instead of opening doors for everyone to color. And his long path of creative work is a mirror of the developments in speak out and be free of criticizing everything. But the perspectives for demo- the Lithuanian art (page 64). cracy in Europe aren‘t rosy at all (page 6). Exhibitions of Povilas Ričardas Vaitiekūnas and Julijonas Algimantas Stan- Modern World Won‘t be Saved Neither by Speed Nor Digital Bravery. Inter- kevičius in Netherlands - Maastricht, Bonnefanten Hedge, House and Her- nationally renowned architectural theorist and critic Kenneth Frampton len, Collectors House (page 65). replies to the questions of Almantas Samalavičius. “It is clear that ongoing suburbanization is essentially an elaborate spoken conspiracy, between Raminta JURĖNAITĖ. The Dance of Death – Theatre of Bodily Movements. Aliutė the oil companies, the atomobile industry, the mortgage system, local Mečys in the context of German New Realism. Her art is extremely special and building regulations, and the home building industry, along with the con- German at the same time closely related to the understanding od realism of her tinental wide supermarket chains”, Frampton says commenting on current days. As she refused to join the movement of New Realism she remained in the global urban condition (page 11). margins of large exhibitions and art market. However, her art remains important and it will be acknowledged as it should some day. Her retrospective held in Marlowe Hood. Climate change: The “Oh Shit!” moment. Marlowe Hood Kaunas – is a step toward her recognition (page 67). was an AFP science, health and environment correspondent from 2007 to 2012. As world leaders gather in New York to confront the threat of climate Stasys EIDRIGEVIČIUS. Magical Ties. Artist‘s essay (page 72). change, he contemplates just how bad things might be (page 15). Nikolaj LESKOV. Russian Democrat in Poland. Translated by Vladas Kan- Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Shadows of Fantoms: Prestige, Privileges, Freedom čauskas (page 75). to Waste Time and Its Consequences to Culture. The cult of celebrities and collective narcissism has a larger impact upon cultural life than we usually Krzysztof CzyŻewski. Miłosz and the Place. From the very beginning with tend to admit, especially in Eastern Europe where cult figures replaces the Czeslaw Milosz we always talke about the Place. A newly born foundation Po- horror of the last century – the personal cult of Stalin. However, present granicze tried to look for a place where is could operate. Poet always returned climate in Russia is somewhat different – there is a shift from the cult of to the places that were important to him, talke about Krasnogruda and other celebrities to the cult of a person that also involves human sacrifice – like places he visite – Sejny, Suwalki, Wygri. It was in 1989 (page 83). murder of Boris Nemtsov (page 19). Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Contexts. Thoughts Looking Backward. The who- Rimantas GUČAS. Some Day We‘ll Be Ashamed. An opinion on recent dis- le series of Lithuanian musical contexts was finally released. Its compilers cussions suggesting to pull down the infamous sculptures of the Soviet present this series as an overview of Lithuanain music of the last half cen- era in Vilnius. Things really gone bad If we want to show our civility by tury, but this is mission impossible unless the number of released CD‘s is destroying the sculpture of the Green Bridge (page 25). made tenfold. But still this is an occasion to share joy and to rethink what we really have (page 86). Vladas KANČAUSKAS. A Clowd in the Pants. A reply to socially concerned artist of the industrial society Redas Diržys (page 31). Asrtrida PETRAITYTĖ. Memelander‘s Stories of Klaipėda. Bruno Le Coutre. My City Klaipėda. 1900-1939. Memoirs. Edited by Dainius Elertas, translated by Romaldas Kristina STANČIENĖ. Challenges to Themselves by Vygantas Paukštė and Bro- Adomavičius. Lithuanian Sea Museum, 2014. A review of the book (page 90). nius Gražys. Topical Continuations of the Lithuanian Painting of the Nine- ties. It is more meaningful to speak not about the death of the painting but Krescencija ŠURKUTĖ. When You Start and Go On You‘ll Get Back. Ironical about its continuity, especially in the context of Lithuanian contemporary essay on Lithuania‘s cultural and political life (page 93).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3 95 KULT ŪROS BARAI SRTR fondas 2015 m. Kultūros barų projektui Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas „Bendrieji kultūros tyrimai“ vykdyti skyrė Some Kultūros barai articles 76 000 eurų finansinę paramą and translations in eurozine (www.eurozine.com): Problemos ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Kūryba ir kūrėjai (iš dalies), Laikai ir žmonės

Sajay Samuel, Almantas Samalavičius Notes from a technoscape (En) (Lt) A conversation with Sajay Samuel Why is it that those in power cannot think outside the categories of eco- nomics and techno-science when faced with the spectre of widespread joblessness and natural disasters caused by an excessive reliance on techno-science? Sajay Samuel says it‘s time to stop and reflect. Warren Karlenzig, Almantas Samalavičius Winds of urban change (En) (Lt) A conversation with Warren Karlenzig From the rewilding of London‘s Upper Lea Valley to performance indicator software to manage 663 of China‘s largest cities, Warren Karlenzig knows more than most about urban sustainability projects. Yet he‘s never been as www.eurozine.com daunted as now by the unfathomable scale of today‘s cities. Richard Heinberg, Almantas Samalavičius Boom or bust time for critical thinking? (En) (Lt) Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką A conversation with Richard Heinberg Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Following the massive bailouts, stimulus spending and quantitative eas- ing of recent years, everyone breathed a sigh of relief and went back to interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. sleep, says Richard Heinberg. But the coming global energy crisis will likely provide the jolt that wakes everyone up again. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Arthur W Hunt III, Almantas Samalavičius Technology and consumership (En) (Lt) Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis A conversation with Arthur W. Hunt III jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei Today‘s media, combined with the latest portable devices, have pushed serious public discourse into the background and hauled triviality to the asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. fore, according to media theorist Arthur W Hunt. And the Jeffersonian no- tion of citizenship has given way to modern consumership. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Antanas Šileika Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis Baltic stories in a global context What’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, niam bendravimui ir diskusijoms. as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience.

Tomas Kavaliauskas, Tatiana Zhurzhenko Geriausi straipsniai iš visos Europos Post-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt) A conversation with Tatiana Zhurzhenko In an interview conducted before Euromaidan commenced, Tatiana Zhur- zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism. Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Bo Isenberg Critique and crisis (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Reinhart Koselleck‘s thesis of the genesis of modernity Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius The modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck‘s study of the ori- gins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary deve- Tiražas 2800 egz. lopments of the late eighteenth century is a work of historical hermeneuti- cs whose relevance remains undiminished. Kaina – 4,99 Lt / 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 3