Zodziai, Kurie Neisduosv
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
1 V Zodziai,V kurie neisduosV 2 V Zodziai,V V kurie V neisduosV Zodziai, kurie neisduosV esė, pokalbiai, studija Gyvenimas Likimas Kūryba VARPAI 3 V Zodziai,V kurie neisduosV esė, pokalbiai, studija Gyvenimas Likimas Kūryba VARPAI 4 UDK 888.2-4 Pe76 Recenzavo rašytojas, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys JUSTINAS MARCINKEVIČIUS, literatūros kritikas, prof. dr. PETRAS BRAŽĖNAS Knygos išleidimą rėmė LR KULTŪROS MINISTERIJA, LR Seimo narys VALERIJUS SIMULIK ISBN 978-9955-667-13-1 © Leonas Peleckis-Kaktavičius, 2011 © Varpai, 2011 5 ĮŽANGINIS ŽODIS Seniai bandau aiškintis, ko vertas žodis. Ko vertas kūrėjo žodis. Šios knygos, kaip ir panašių į ją ankstesniųjų, herojai, - ne tik skirtingų likimų, bet neretai ir įsitikinimų žmonės. O jungia juos talento mįslė. Ir tuos, kurių jau nebėra, kurių laikas Žemėje perkopė šimtmetį ar yra netoli šios apvalios datos, ir tuos, ku- rie neseniai pradėjo savo kūrybinį kelią, tačiau jau spėjo būti įvertinti aukščiausia praba. Dar trys dešimtys asmenybių apsigyveno po vienu stogu. Žinoma, toji kaimynystė sąlygina. Tačiau yra ir tai, kas ne lai- kina, kas nėra atsitiktinumas. Visų šių menininkų kūriniuose skaitytojas ne sykį yra užtikęs žodžių, kurie neišduos. Na, o jei tai muzikinis kūrinys ar piešinys? Tai tinka ir jiems, tik šiuo at- veju žodį keičia kiek kitokio pobūdžio tiesa. Tačiau tokia, kokia neabejojama. Nors vienas šios knygos herojų teigia, kad XXI amžiuje rašytojas jau nebegali būti tautos ar visuomenės šaukliu, turiu viltį, jog kaip tik rašytojams lemta šį pasaulį pakeisti iš esmės. 6 I. Ese 7 I. Ese 8 9 PRASMIŲ PAIEŠKOS Teko bendrauti tik su keliolika žmonių, pažinojusių Algirdą Julių Greimą, kurio lūpose ir rankose žodis įgaudavo ypatingas prasmes. Nors tos pažintys buvo neilgos, vis dėlto keliomis spalvomis priartina šią visapusiškai įdomią asmenybę, yra daugiau nei knyginė pažintis. Felicija Jakutytė, Kazys Jankauskas, Tomas Stonis, Adolfas Vaičaitis, Ju- lija Bertašiūtė-Adamkevičienė, Aldona Danutė Sprindytė-Juzeliūnienė, Zi- naida Jadvyga Janulevičiūtė, Rima Karosaitė, Aldona Strumylaitė-Čepulienė, Žibuntas Mikšys. Mokytoja tapusi vaikystės draugė; rašytojas, kuriam buvo lemta įgyvendinti A. J. Greimo idėją; bičiulis Šiauliuose; Valstybinės leidyklos, į kurią karo metu užsukdavo būsimasis profesorius, dailininkas; buvusios mokinės Šiaulių mergaičių gimnazijoje; bičiulis Paryžiuje. v Ieškodamas A. J. Greimo šaknų, susisiekiau su Kupiškio Lauryno Stuokos- Gucevičiaus gimnazijos muziejaus vadove Virginija Vaitiekūnaite. Muziejaus, kuriame yra ne tik stendas, skirtas A. J. Greimui, bet ir didelis noras surinkti kuo daugiau informacijos apie žymųjį lingvistą, semiotiką, mitologijos tyrinėtoją, eseistą. Čia ir mokytojos F. Jakutytės adresą pasufleravo. Savo laiške1 mokytoja atsiprašė, kad nedaug kuo galės padėti. Kur kas dau- giau ji galinti papasakoti apie profesoriaus tėvą Julijoną, buvusį jos mokytoją, vieną mylimiausių Kupiškio progimnazijos mokytojų. Greimų šeima 1924– 1 Felicijos Jakutytės laiškas knygos autoriui, rašytas 2006, balandžio 10. 10 1926 metais ir gyvenusi jos tėvų namuose, ten užėmusi kairiąją namo dalį – tris erdvius kambarius ir virtuvę. Pro vienus langus matėsi šalia esančios progim- nazijos rūmai, pro kitus – Skapiškio gatvė. Dabar prieš šį namą, kuriame F. Jakutytė gyvenanti iki šiol, – L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Julijonas Greimas į Kupiškį atvyko jau turėdamas nemažą gyvenimišką patirtį – 1919 metais, būdamas trisdešimt septynerių. Suvalkų gubernijo- je, Kalvarijos valsčiuje gimęs (1882), 1902 metais baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo Sobkovo (Lenkija), Šimonių, Juodpėnų, Kunigiškių liaudies mokyklose. Prasidėjus karui, mokė lietuvių pabėgėlių vaikus Tuloje (Rusija), kur 1917 m. kovo 9 d. ir sūnus, pavadintas Algirdu Julium, gimė. Kupiškyje pragyventi metai – įsidėmėtini. Porą pirmųjų mokytojavo pradžios mokykloje, suorganizavo moksleivių aušrininkų kuopelę, buvo išrinktas miesto tarybos sekretorium. 1920 metais perėjo dirbti į Kupiškio progimnaziją, ku- rioje mokė lietuvių kalbos, dailyraščio ir aritmetikos. Tobulino žinias, mokėsi ir pats J. Greimas, 1927 metais įgijęs teisę dėstyti gimnazijoje. Šeimoje augo trys vaikai: vyriausioji iš jų – Gražina, vidurinysis – Al- girdas Julius, bendraamžių vadintas Aliuku, ir Romas. Felicija daugiausia bendravusi su Gražina, kuri buvo už ją trimis metais vyresnė. Porą metų už Feliciją jaunesnis Aliukas su jomis, mergaitėmis, neturėjo jokių reikalų. Tik vieną vienintelį kartą jai teko visą dieną su juo praleisti kartu. Mat Kupiškio klebonas Antanas Bajorinas į bažnyčios tarnų vestuves pakvietė keturis vai- kus: vargonininko dukterį Bronę Plūkaitę, savo sūnėną Mečislovą Bajoriną, ją ir Aliuką. Mečys buvo Bronės, o Aliukas – Felicijos pajaunys. F. Jakutytė gerai prisimena, jog nebuvusi tuomet labai patenkinta, nes jos pajaunys – ir jaunesnis, ir mažesnis; Felicijai buvo vienuolika, Aliukui – devyneri. Tiesa, toks nusivylimas buvęs tik iš pradžių. Mergaitė netruko įsitikinti, jog tas berniukas ir labai geras, ir sąžiningas. Bešokant Aliukas kaip paslaptį pasakęs, kad visus saldainius, kuriuos mama nupirko, jis jai atidavęs, o Mečys pusę Bronei skirtų saldainių pats suvalgęs. 1927 metais mokytojas J. Greimas su šeima išsikėlė iš Kupiškio ir tik po kelių dešimtmečių, kai čia trumpam apsilankė jau ne Aliukas, o profesorius Algir- das Julius, buvo su juo susitikusi, smagiai prisiminė vaikystę. O su jo seseria F. Jakutytė susirašinėjo iki jos mirties. Gražinos duktė šiuo metu gyvena Kaune. 11 v Australijoje gyvenantis dailininkas Adolfas Vaičaitis2 susipažino su A. J. Greimu dirbdamas Valstybinėje knygų leidykloje Kaune, kur prižiūrėjo knygų apipavidalinimą. Tai buvo vokiečių okupacijos metais. Kambaryje, kuriame kartu darbavosi ir literatūriniai redaktoriai Henri- kas Radauskas bei Edvardas Viskanta, netrūkdavo svečių. Dažniausiai čia užsukdavo rašytojai, kurių knygos buvo ruošiamos spaudai, tačiau apsilanky- davo ir kiti menininkai. Iš Šiaulių atvažiuodavo A. J. Greimas, įsiminęs, kaip įdomus pašnekovas, daugiausia bičiuliavęsis su H. Radausku, labai vertinęs jo poeziją. Nors gyveno kitame mieste, A. J. Greimas čia gaudavo užduočių kaip redaktorius. Atėjus antrajai sovietų okupacijai, keliai išsiskyrė: H. Radauskas atsidūrė JAV, A. J. Greimas – Prancūzijoje, A. Vaičaitis – Australijoje, E. Viskanta – Kostromos ir Gorkio srities lageriuose. Su A. J. Greimu susitiko Paryžiuje, praėjus trims dešimtmečiams. Susitiko gan neįprastoje vietoje – aludėje. Prisiminė Lietuvą, Kauną, pokalbius leidykloje. Tiesa, susitiko neatsitiktinai. Iš Australijos atvykus į Paryžių, kur gyve- na dukra Jolanta, netyčia paminėjus A. J. Greimo vardą, ji labai susidomėjo, paprašė supažindinti. Susitikimo vietą pasiūlė A. J. Greimas. Toji pažintis buvo gana naudinga: po kurio laiko, jau Atgimimo metais Jolanta Vaičaitytė talkino Lietuvos televizijai kuriant filmą apie A. J. Greimą, su kuriuo gan artimai susidraugavo. - O tada Greimas vis kartojo, kad Jolanta galėtų ateiti pas jį mokytis semio- tikos, - pasakojo A. Vaičaitis. - Ar labai Greimą buvo pakeitę tie dešimtmečiai? - Labai. Tiesa, tik fiziškai. Jaunas buvo toks kūdas, o tuomet – paplatėjęs, pariebėjęs. Tačiau iš kalbos – toks pat šmaikštus, įdomus. v Šiauliai A. J. Greimo gyvenime du kartus buvo tapę laikina priebėga. Pirmąsyk, kai jis čia atvyko kartu su tėvais ir mokėsi Valstybinėje berniukų 2 Knygos autoriaus pasikalbėjimas su Adolfu Vaičaičiu užrašytas 2008, rugsėjo 2 Šiauliuose. 12 gimnazijoje (1927-1931), o sugrįžo į Šiaulius jau nemažai pasaulio matęs, baigęs Grenoblio (Prancūzija) universitetą, kuriame studijavo prancūzų kalbą, tarmių mokslą ir viduramžių istoriją. Įdomus dalykas: nors A. J. Greimui tuomet buvo vos dvidešimt penkeri, jo buvusios mokinės Mergaičių gimnazijoje ir po daugiau kaip šešių dešimtmečių iki smulkmenų prisiminė savo lietuvių ir prancūzų kalbų mokytoją. Visos jos minėjo ypatingą psichologinį ryšį. Ypač tai akcentavo vilnietė Zinaida Jad- vyga Janulevičiūtė3, klasės, kurios auklėtoju buvo A. J. Greimas, seniūnė. Jai sekdavosi rašyti, neatsitiktinai tapo žymia televizijos režisiere bei kelių knygų autore. Pašnekovė sakė, kad jos prisiminimai labai įdomūs, brangūs, tačiau ir labai asmeniški, subtilūs, ji bevelytų juos pasilikti sau. Ne, ne, užginčijo, apie jokias meiles čia neina kalba, tai visai kas kita. O širdies damą mokytojas tuo metu vis dėlto turėjęs ir ji buvusi iš tos pačios klasės – Muzikos mokyklos di- rektoriaus dukra Rima Karosaitė. Labai graži mergaitė. A. J. Greimas lydėdavęs ją į namus, atvirai simpatizavęs. Tačiau tik tiek, nieko daugiau. Julijai Bertašiūtei-Adamkevičienei4 įsiminė ir kita palydovė: labai graži piešimo mokytoja Birutė Vilkutaitytė, su kuria A. J. Greimas dažnai iš mokyklos išeidavo kartu. Po daugelio metų iš spaudos atsitiktinai sužinojo įdomią smulkmeną: jie buvo gimę tą pačią dieną. Pašnekovė labai tiksliai prisiminė ir aplinkybes, kuriomis jų auklėtoju tapo A. J. Greimas. Buvo lemtingieji Lietuvai 1940-ieji. Tų metų rugsėjo pirmoji labai skyrėsi nuo prieš tai buvusiųjų. Nebuvo nei Tautos himno, nei maldelės. Ir kunigo kapeliono nebebuvo tarp mokytojų. Apie pasikeitimus, sukvietus į didžiąją salę, informavo gimnazijos direktorė, istoriją dėsčiusi egiptologė Ieva Andriulytė. Visų pirma, jos, trečiokės gimnazistės, tampa septintosios klasės mokinėmis. Be to, sujungiamos Berniukų ir Mergaičių gimnazijos, da- lis mergaičių išeina, o berniukai ateina. („Bus mišrios klasės, koks siaubas!“). Svarbiausia, iš pareigų atleidžiama visų mylima direktorė, o vietoj į Vokietiją išvykstančios auklėtojos, prancūzų kalbos