VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS REGIONISTIKOS KATEDRA
Vaida Sirusaitė RINKIMŲ SISTEMŲ REFORMOS: PIETŲ KORĖJOS IR TAIVANO ATVEJAI
Magistro baigiamasis darbas
Rytų Azijos regiono studijų programa, valstybinis kodas 621L20007 Politikos mokslų studijų kryptis
Vadovas prof. A. Krupavičius ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta ______(PMDF dekanas) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2012 TURINYS SANTRAUKA ...... 3 SUMMARY ...... 4 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ...... 5 LENTELIŲ SĄRAŠAS ...... 6 ĮVADAS ...... 7 1. RINKIMŲ SISTEMOS IR JŲ REFORMOS ...... 10 1.1. Rinkimų sistemos samprata, elementai ir klasifikacija ...... 10 1.1.1. Rinkimų sistemos elementai ...... 11 1.1.2. Daugumos (mažoritarinės) sistemos ...... 14 1.1.3. Proporcinės sistemos ...... 17 1.1.4. Mišriosios sistemos ...... 19 1.1.5. Kitos sistemos ...... 20 2. PIETŲ KORĖJOS IR TAIVANO IKIREFORMINĖS RINKIMŲ SISTEMOS...... 28 2.1. Pirmas prie finišo rinkimų sistema Pietų Korėjoje ...... 28 2.1.1. Sistemos charakteristikos ...... 29 2.1.2. Sistemos proporcingumas ...... 30 2.1.3. Santykis su partine sistema ...... 30 2.1.4. Reformos priežastys...... 32 2.2. Neperkeliamojo balso rinkimų sistema Taivane ...... 34 2.2.1. Sistemos charakteristikos ...... 34 2.2.2. Sistemos proporcingumas ...... 35 2.2.3. Santykis su partine sistema ...... 35 2.2.4. Reformos priežastys ...... 37 3. RINKIMŲ SISTEMŲ REFORMŲ SPRENDIMAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO PROCESAS ...... 39 3.1. Paralelinės rinkimų sistemos pasirinkimas ...... 39 3.2. Reformos įgyvendinimas Pietų Korėjoje ...... 42 3.3. Reformos įgyvendinimas Taivane ...... 44 4. RINKIMŲ SISTEMŲ REFORMŲ POVEIKIS IR REZULTATAI ...... 46 IŠVADOS ...... 55 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ...... 57 PRIEDAI ...... 63
2
SANTRAUKA
Baigiamajame darbe analizuojamos Pietų Korėjoje ir Taivane įgyvendintos rinkimų sistemų reformos 2003 ir 2005 metais bei jų pasirinktos paralelinės rinkimų sistemos. Pagrindiniai probleminiai darbo aspektai – reformų priežastys, kryptys bei jų rezultatai. Darbo objektu pasirinkta aktuali ir mažai analizuota parlamento rinkimų sistemos reforma šiose Rytų Azijos valstybėse. Darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti rinkimų sistemų reformas Pietų Korėjoje ir Taivane, nustatant, kokią įtaką rinkimų rezultatams turėjo įvykdytos reformos. Šiam tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: 1. pristatyti rinkimų sistemas ir rinkimų sistemų reformų sampratą; 2. aptarti ikireformines rinkimų sistemas; 3. išnagrinėti sprendimus dėl reformų, jų įgyvendinimo procesą, išskiriant dalyvius ir jų lūkesčius; 4. nustatyti rinkimų sistemų reformų poveikį ir rezultatus. Pagrindiniai naudojami metodai – mokslinės literatūros analizė, statistinis bei lyginamasis metodas. Mokslinės literatūros analizė leido suformuoti teorinę rinkimų sistemų reformų analizės prieigą per konteksto svarbą, kurią papildė pagrindiniai rinkimų sistemų rezultatų apskaičiavimo metodai – Gallagher neproporcingumo indeksas ir partijų skaičius. Tyrimo apimtis – visi ikireforminiai ir poreforminiai rinkimai į parlamentą Pietų Korėjoje (1988-2012 m.) ir Taivane (1992-2012 m.). Rinkimų sistemų reformų konteksto analizė parodė, jog reformas skatina šališki politinių partijų interesai, o reformos įgyvendinimo procesas įtraukia daugiau veikėjų, kurių interesai tampa didžiausiu barjeru reformų procese. Pietų Korėjoje reformos įgyvendinimas patenka į elito- masių sąveikos procesą, o Taivane – į elito inicijuotą refromos procesą. Reformų priežastys Pietų Korėjoje apėmė esmines šalies partijų ir politinės sistemos problemas, o Taivane reforma vykdyta dėl nepageidaujamo neperkeliamojo balso rinkimų sistemos aspektų. Nepaisant esminių rinkimų sistemų reformų retumo pasaulyje, Pietų Korėjos ir Taivano atvejai parodė, kad reformos krypsta mažoritarinių rinkimų sistemų link. Reformų rezultatų skaičiavimas ir analizė parodė, jog abiem atvejais poreforminiai rinkimai davė vienpartines parlamentines daugumas su sumažėjusiu partijų skaičiumi. Taivane šis poveikis partijų skaičiui buvo netikėtas, nes didžiausia partija gavo daugiausiai mandatų per visą nepriklausomybės istoriją, o trečiosios partijos buvo beveik išstumtos iš politinės arenos. Pietų Korėjos paralelinė rinkimų sistema visiškai nepateisino reformuotojų lūkesčių dėl valstybės politinių problemų. Lyginamoji analizė leido išanalizuoti du reformų atvejus bei isškirti panašumus bei skirtumus tarp dviejų, iš pažiūros labai panašių, Rytų Azijos valstybių. Galutinius rinkimų sistemų reformų rezultatus reikia pateikti su išlygomis, o tvirtas išvadas bus galima pateikti po dar dviejų-trijų rinkimų.
3
SUMMARY Reforms of Electoral Systems: Cases of South Korea and Taiwan Master‘s thesis analyzes electoral systems‘ reforms and adoption of mixed-member majoritarian electoral systems in South Korea and Taiwan in 2003 and 2005 respectively. The main problematics consists of reforms‘ causes, trends, results and their impact. The object is legislative electoral system reforms in two East Asian countries. The objective of the thesis is to analyze and compare electoral systems‘ reforms in South Korea and Taiwan in order to assess their impact on election results. The following tasks have been set: 1. to explore theoretical base on electoral systems and their reforms; 2. to present pre-reform electoral systems; 3. to study reforms‘ decisions, their implementation processes, distinguishing the main actors and their motivation; 4. to calculate the results and evaluate the impact of electoral system reforms. Statistical and comparative methods as well as the analysis of scholarly literature are the main methods used in order to achieve the objective of the thesis. The analysis generated theoretical electoral systems‘ assesssment approach through the importance of reform context. The analysis has been complemented with standard measures of electoral systems, namely Gallagher index and effective number of political parties. The scope of research is all pre and post-reform parliamentary election in South Korea (1988-2012) and Taiwan (1992-2012). Context analysis has demonstrated partisan interests of politicians. The process of reform implementation involves more actors which might become the biggest barrier to electoral reform. The process of electoral reform was imposed by elite-masses interaction in South Korea. In Taiwan reform was implemented according to elite imposition. The causes for reforms were not related to direct impact of electoral system in South Korea but was fully driving by negative aspects of previous electoral system in Taiwan. Regardless the infrequency of major electoral reforms, two cases showed the trend towards majoritarianism. The calculations and analysis of election results demonstrate that in both reform cases post- reform elections generated one party majorities and reduced number of parliamentary parties. In Taiwan the impact on party system was unexpected, because post-reform elections provided the biggest party with historicaly high number of seats in a democratic era. The third parties almost dissapeared from political arena. South Korean case of mixed-member majoritarian system implementation has not met the expectations of reformers towards political problems. Comparative analysis has showed two cases of electoral reform with their similarities and major differences between two structuraly similar East Asian countries. The final conclusions from the analysis cannot be provided yet because of the small number of post-reform elections.
4
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
DNP – Didžioji Nacionalinė partija (angl. Grand National Party) DP – Demokratinė partija (angl. Democratic Party) DPP – Demokratinė Pažangos partija (angl. Democratic Progressive Party) DTP – Demokratinė Teisingumo partija (angl. Democratic Justice Party) EEPS – efektyvus elektoralinių partijų skaičius (angl. Effective number of electoral parties) EPPS – efektyvus parlamentinių partijų skaičius (angl. Effective number of parliamentary parties) JLD – Jungtiniai Liberalai Demokratai (angl. United Liberal Democrats) KDDP – Korėjos Demokratinė Darbo partija (angl. Korean Democratic Labour Party) KMT – Kuomintang partija NA – Nacionalinė Asamblėja (angl. National Assembly) NKNP – partija „Nacionalinis kongresas naujai politikai“ (angl. National Congress for New Politics) NP – Naujoji partija (angl. New Party) NSS – Nepartinė Solidarumo Sąjunga (angl. Non partisan Solidarity Union) NTP – Naujojo Tūkstantmečio partija (angl. New Millennium Party) TDP – Tūkstantmečio Demokratinė partija (angl. Millennium Democratic Party) TSS – Taivano Solidarumo Sąjunga (angl. Taiwan Solidarity Union) ŽPP – Žmonių pirmoji partija (angl. People First Party)
5
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Pietų Korėjos rinkimų sistemos charakteristikos 1988-2000 m...... 29 2 lentelė. Neproporcingumo indeksas Pietų Korėjoje 1988-2004 m...... 30 3 lentelė. Politinių partijų skaičius Pietų Korėjoje 1988-2000 m...... 32 4 lentelė. Taivano rinkimų sistemos charakteristikos 1992-2004 m...... 35 5 lentelė. Neproporcingumo indeksas Taivane 1992-2004 m...... 35 6 lentelė. Balsų pasiskirstymas (%) tarp pagrindinių politinių partijų Taivane 1992-2004 m...36 7 lentelė. Politinių partijų skaičius Taivane 1992-2004 m...... 36 8 lentelė. Taivano paralelinės rinkimų sistemos charakteristikos...... 41 9 lentelė. Pietų Korėjos paralelinės rinkimų sistemos charakteristikos...... 41 10 lentelė. Paralelinių rinkimų sistemų charakteristikos. Pietų Korėjos ir Taivano atvejai...... 45 11 lentelė. Neproporcingumo indekso kaita Pietų Korėjoje 1988-2012 m...... 46 12 lentelė. Neproporcingumo indekso kaita Taivane 1992-2012 m...... 47 13 lentelė. Politinių partijų skaičiaus kaita Pietų Korėjoje 1988-2012 m...... 48 14 lentelė. Politinių partijų skaičiaus kaita Taivane 1992-2012 m...... 51
6
ĮVADAS
Darbo aktualumas ir problematika. Esminės rinkimų sistemų, kaip vienos iš svarbiausių politinių institucijų, reformos yra retas reiškinys, kuris pastaruoju metu tampa vis labiau analizuojamas politikos moksle. Pasirodžiusios Blais (2008), Rahat (2008) ir Renwick (2010) monografijos bei didėjantis publikacijų periodiniuose mokslo leidiniuose kiekis rinkimų sistemų reformų tematika rodo mokslininkų susidomėjimą reformų reiškiniu bei siekį jį paaiškinti. Trečiajai demokratizacijos bangai priklausančios Pietų Korėja ir Taivanas pasibaigus autoritariniams valdymams pasirinko skirtingus rinkimų sistemų variantus. Pietų Korėja dalinai reformavo savo rinkimų į parlamentą sistemą ir atstovus rinko pagal pirmas prie finišo rinkimų sistemą. Taivanas su tam tikrais pakeitimais liko prie senosios, Japonijos okupacinio valdymo paliktos, neperkeliamojo balso rinkimų sistemos. Vis dėlto šios sistemos laikui bėgant nepateisino piliečių ir politikų lūkesčių bei neatnešė siekiamo stabilumo šalių viduje. Politinio stabilumo stoka buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios valstybių politikai nusprendė iš esmės reformuoti rinkimų sistemas, sukdami mažoritarinio valdymo link. Skirtingas rinkimų sistemas turėjusios Pietų Korėja ir Taivanas pasirinko paralelines sistemas, siekdamos stabilesnio valdymo bei problemų, tiesiogiai išplaukiančių iš rinkimų sistemų bei su jomis nesusijusių, sprendimo. Proporcingą atstovavimą pakeitusios valdymo stabilumu Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemos, reformuotos atitinkamai 2003-aisiais ir 2005-aisiais metais, yra jaunos, dar neleidžiančios daryti galutinių išvadų apie reformų rezultatus. Kita vertus, tai vis tiek skatina kelti klausimus ir stebėti kaitą. Pagrindiniai probleminiai klausimai, vedantys šį darbą, yra: kokiu mastu reformos bei poreforminės rinkimų sistemos Pietų Korėjoje ir Taivane yra panašios ir kiek skiriasi viena nuo kitos? Kaip buvo įgyvendinti sprendimai dėl reformų? Kaip paveiktas atstovavimo proporciškumas ir partinė sistema? Koks reformų lūkesčių ir jų rezultatų santykis? Koks rinkimų sistemų poveikio santykis su valstybių politiniu kontekstu? Tyrimo objektas – rinkimų į parlamentą sistemų reformos Pietų Korėjoje ir Taivane. Baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti rinkimų sistemų reformas Pietų Korėjoje ir Taivane, nustatant, kokią įtaką jos turėjo rinkimų rezultatams. Šiam tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: 1. pristatyti rinkimų sistemas ir rinkimų sistemų reformų sampratą; 2. aptarti ikireformines rinkimų sistemas Pietų Korėjoje ir Taivane; 3. išnagrinėti sprendimus dėl reformų, jų įgyvendinimo procesą, išskiriant dalyvius ir jų lūkesčius; 4. apskaičiuoti rinkimų sistemų reformų rezultatus ir nustatyti jų poveikį.
7
Tyrimo metodai. Siekiant atskleisti rinkimų sistemų ir jų reformų sampratas, darbe atlikta mokslinės literatūros analizė. Rinkimų reformų rezultatams analizuoti naudoti matematiniai-statistiniai metodai – mažiausiųjų kvadratų, arba Gallagher, indekso bei efektyvaus elektoralinių (dalyvaujančių rinkimuose) ir efektyvaus parlamentinių partijų skaičiaus matavimas. Šie pagrindiniai rinkimų sistemų rezultatų statistinės analizės rodmenys gauti naudojant Microsoft Excel programą. Mažiausiųjų kvadratų indekso matavimas, pristatytas Gallagher,1 pasirinktas dėl pripažinto jo tikslumo matuojant rinkimų sistemų proporciškumą. Efektyvaus partijų skaičiaus rodiklis, pasiūlytas Laakso ir Taagepera,2 rodo partinės sistemos fragmentiškumo lygį, kaip vieno iš svarbiausių rinkimų sistemos rezultatų. Tyrimo apimtis. Darbe analizuojami 1988-2012 metų Pietų Korėjos rinkimų į Nacionalinę Asamblėją3 rezultatai – 4 ikireforminių ir 3 poreforminių rinkimų bei 1992-2012 metų Taivano rinkimų į Juanį4 rezultatai, iš kurių 5 žymi ikireforminį periodą ir 2 – poreforminį. Baigiamajame darbe plačiai naudojamas lyginamasis metodas pasirinktas dėl siekio paaiškinti, o ne tik aprašyti rinkimų sistemų reformų procesus. Pasirinkti Pietų Korėjos ir Taivano atvejai suteikia galimybę lyginti reformų procesus bei rezultatus panašiose valstybėse, kurios iš struktūrinės pozicijos yra panašios ekonominiu vystymusi, pramonės, paslaugų ir finansų struktūra bei mažėjančia žemės ūkio baze. Iš politinės perspektyvos Pietų Korėja ir Taivanas panašios demokratizacijos laikotarpiu, užbaigusiu vienos partijos dominavimą ir autoritarinį valdymą, kurio metu pradėta vykdyti industrializacija, vėliau sėkmingai tęsta demokratiniu laikotarpiu. Abi valstybės turi stiprią prezidento instituciją. Jų istorija pažymėta Japonijos okupacinio valdymo laikotarpiu. Galiausiai valstybės pasirinko paralelines rinkimų sistemas, priklausančias mišriųjų sistemų tipui. Valstybės turi ir ryškių skirtumų, kurių vieni svarbiausių yra regionalizmo Pietų Korėjoje ir unifikacijos klausimo bei tapatybės problema Taivane. Tačiau, nepaisant skirtumų, darbe atliekamai rinkimų sistemų reformų analizei ši valstybių pora yra tinkama. Mokslinių tyrimų apžvalga ir darbo naujumas. Rytų ir Pietryčių Azijos regiono rinkimų sistemų tyrinėjimams skirtos svarbiausios monografijos – Grofman (sud.) „Rinkimai Japonijoje, Korėjoje ir Taivane naudojant vieno neperkeliamo balso sistemą“, Croissant „Rinkimų politika Pietryčių ir Rytų Azijoje: Lyginamoji perspektyva“, Hsieh ir Newman „Kaip Azija balsuoja.“ Rinkimų sistemų reformoms skirti tyrimai nagrinėja reformų priežastis, ištakas, jų padarinius atstovavimo proporciškumui ir partinei sistemai. Taip pat stengiamasi identifikuoti
1 Gallagher, M. Proportionality, disproportionality and electoral systems. Electoral Studies, 1991, 10(1). P. 33-51. 2 Laakso, M. and Taagepera, R. Effective number of parties: A measure with application to Western Europe. Comparative Political Studies, 1979, 12. P. 3-27. 3 Nacionalinė Asamblėja (angl. National Assembly) – Pietų Korėjos parlamentas 4 Juanis (angl. Legislative Yuan) – Taivano parlamentas 8 reformos laimėtojus ir pralaimėtojus. Taivano ir Pietų Korėjos rinkimų sistemų reformų rezultatams analizuoti ir lyginti skirtos vos kelios studijos, tarp kurių minėtinos Stockton (2009), Reilly (2007) rinkimų sistemų reformų analizės. Baigiamasis darbas ne tik tęsia Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemų reformų ir jų rezultatų analizę pasauliniame politologiniame diskurse, bet ir pateikia naujus rezultatus. 2012- aisiais metais įvykę poreforminiai lyginamųjų valstybių rinkimai į parlamentą suteikė galimybę papildyti reformų rezultatų analizę. Rinkimų rezultatai šiame darbe yra analizuojami dviem lygmenimis – lyginant ikireforminius ir poreforminius rinkimus Pietų Korėjoje ir Taivane bei išskiriant panašumus ir skirtumus tarp dviejų valstybių. Darbo mokslinį naujumą lemia ir siekis susisteminti reformų priežastis, įgyvendinimo procesus, jų rezultatus vienoje lyginamojoje studijoje. Tyrimo šaltinių bazė. Baigiamasis darbas paremtas teorine baze, kurios svarbiausi teoretikai, analizuojantys rinkimų sistemas, jų reformas yra A. Lijphart, B. Grofman, G. Cox, M. Gallagher, R. Katz, R. Taagepera, M. Shugart, A. Croissant, D. M. Farrell, G.Sartori, P.Norris, A. Renwick. Darbe naudojami pirminiai šaltiniai – rinkimų į Pietų Korėjos ir Taivano parlamentus rezultatai, kurie yra prieinami atitinkamai per Nacionalinės rinkimų komisijos ir Rinkimų studijų centro tinklalapius. Darbo struktūra. Darbo struktūra išplaukia iš suformuluotų darbo uždavinių. Tam, kad būtų galima apibrėžti ir analizuoti rinkimų reformas, pirmajame skyriuje pristatoma teorinė rinkimų sistemos koncepcija, jos elementai bei klasifikacija, rinkimų sistemų poveikis atstovavimo proporcingumui ir politinėms partijoms. Šiame skyriuje taip pat aptariama teorinė rinkimų sistemos reformos samprata, apibrėžiant tolesnės praktinės analizės ribas. Antrame darbo skyriuje aptariamos ikireforminės Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemos, naudojantis teorinėmis įžvalgomis apie rinkimų sistemas pasaulio mastu bei atsižvelgiant į jų ypatumus Rytų Azijos regione. Taip pat pristatomos ir analizuojamos rinkimų sistemų reformų priežastys. Trečiasis darbo skyrius skirtas rinkimų sistemų reformų sprendimams ir jų įgyvendinimo procesams aptarti bei palyginti. Analizuojamas politinis reformos kontekstas leidžia išskirti reformos dalyvius, jų lūkesčius bei pateikti Pietų Korėjos ir Taivano atvejų panašumus ir skirtumus. Ketvirtasis skyrius atskleidžia reformų poveikį ir rezultatus, apskaičiuojant rinkimų rezultatų įtaką atstovavimo proporcingumui ir partinės sistemos fragmentacijai. Rinkimų sistemų institucijos rezultatų analizę papildo konteksto analizė. Darbas užbaigiamas išvadomis ir pasiūlymais tolesniems tyrimams. Kartu su baigiamuoju darbu pateikiama kompaktinio disko laikmena, kurioje įrašyti matematinės-statistinės analizės duomenys ir jų rezultatai.
9
1. RINKIMŲ SISTEMOS IR JŲ REFORMOS
Išskyrus labai mažas bendruomenes, demokratija būtinai reiškia atstovaujamąją demokratiją, kurioje sprendimus priima žmonių išrinkti atstovai, todėl rinkimų sistema – metodas, kaip rinkėjų balsus paversti mandatais, yra esminis atstovaujamosios demokratijos elementas. 1 Šio elemento studijos laikomos viena iš labiausiai išvystytų politikos mokslo sričių, išryškinant poreikį plėsti analizės ribas, kaip vieną iš didžiausių XXI amžiaus potencialų šiam plėtimui matant rinkimų sistemų ištakų, kaitos ir reformų studijose.2 Kaip pastebėjo Lijphart, rinkimų reformos suteikia idealią lyginamosios analizės terpę, nes kiti veiksniai, tokie kaip politinės partijos ir rinkėjai, nesikeičia, todėl galima aiškiai stebėti reformų įtaką rinkimų rezultatams. 3 Šiame darbo skyriuje aptariami rinkimų sistemų elementai, klasifikacija ir apžvelgiamos pasaulyje taikomos rinkimų sistemos, išryškinant svarbiausius jų bruožus, privalumus ir trūkumus. Kadangi kiekviena rinkimų sistema atskirose šalyse skiriasi, prieš pradedant analizuoti Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemų ypatybes, bendrais bruožais apibūdinamos rinkimų sistemų grupės. Šioje dalyje taip pat pristatoma teorinė rinkimų sistemų reformų prieiga. Reikia pabrėžti, kad šiame darbe kalbant apie rinkimų sistemas ir jų reformas, nurodoma į parlamento rinkimus, o esant dviejų rūmų parlamentui – į žemesniuosius rūmus. Reikia pastebėti, kad darbe akcentuojama rinkimų sistemų institucijų įtaka rinkimų rezultatams nėra lemiamoji, nes elektorato pasirinkimui įtakos turi ir kiti veiksniai. Rinkėjai yra veikiami ne tik mechaninio ir psichologinio rinkimų taisyklių efekto, kalbant Duverger sąvokomis, tačiau ir socialinių, politinių veiksnių, visuomenės etninio, teritorinio susiskaldymo, partinės priklausomybės.4
1.1. Rinkimų sistemos samprata, elementai ir klasifikacija Prieš pradedant rinkimų sistemų analizę, reikia apibrėžti, kap yra suprantama rinkimų sistema. Svarbu atskirti rinkimų sistemą nuo rinkimų proceso reguliavimo taisyklių. Rinkimų sistemas galima suprasti labai plačiai – apimant įvairius teisinius rinkimų reguliavimus, tarp kurių gali būti kandidatų nominavimas, rinkimų teisė, politinė kampanija ir kitos taisyklės. Galimas įvairus taisyklių skaičius skirtingose valstybėse. Tačiau tokia plati rinkimų sistemos samprata nieko nepasako apie pačią sistemą, akcentuodama įstatymus, kurie reguliuoja rinkimų procesą,
1 Lijphart, A. Electoral systems and party systems. A study of twenty-seven democracies, 1945-1990. Oxford: Oxford University press, 1994. P. 1. 2 Shugart, M. S. Comparative Electoral Systems Research: The Maturation of a Field and New Challenges Ahead. (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. P. 50-51. 3 Lijphart. Op. cit. P. 78. 4 Norris, P. Electoral Engineering: Voting Rules and Political Behavior. Cambridge: Cambridge University Press, 2004. 10 tuo išplėsdama ir komplikuodama analizės galimybes. Tuo tarpu rinkimų sistemos esmė yra balsų pavertimas mandatais.1 Todėl šiame darbe, naudojama daugumos mokslininkų priimta rinkimų sistemos kaip taisyklių rinkinio, kuris reguliuoja rinkėjų preferencijų pavertimą balsais, o balsų pavertimą mandatais, samprata.2
1.1.1. Rinkimų sistemos elementai „Rinkimų sistemų pasaulis yra sudėtingas ir visą laiką tampa dar sudėtingesnis.“3 Nėra dviejų vienodų rinkimų sistemų.4 Rinkimų sistemos gali varijuoti beveik begaliniu skaičiumi būdų.5 Šie ir panašūs mokslininkų pastebėjimai rodo, kad rinkimų sistemų apibendrinimų paieška ir analizė yra nelengva, tačiau tuo pat metu suprantama klasifikavimo svarba. Rinkimų sistemų klasifikavimas, išskiriant sistemų dėmenis, yra pirmasis žingsnis į rinkimų sistemų analizę. Įprastas sistemos elementų išskyrimo būdas buvo pasiūlytas Rae 1971 metais. Remiantis juo, rinkimų sistemas apibūdina bei jas klasifikuoti leidžia trys pagrindiniai elementai – balsavimo sandara, rinkimų apygardų struktūra ir rinkimų formulė. Blais, naudodamasis rinkimų sistemos apibrėžimu, pagrindžia šių elementų pasirinkimą. Apibrėžimas nurodo, jog esminė rinkimų sistemos funkcija yra balsų pavertimas vietomis pagal tris taisykles: 1. tai, kas apibrėžia, kaip yra balsuojama (balsavimo sandara); 2. tai, kas nurodo, kaip parlamento vietos yra struktūruotos (rinkimų apygardų struktūra); 3. tai, kas apibrėžia, kaip balsai paverčiami vietomis (rinkimų formulė).6 Balsavimo sandara – būdas, kuriuo rinkimų pasirinkimai yra pristatyti balsavimo biuletenyje, kuris parodo, ar biuletenis yra orientuotas į kandidatą, ar į partiją.7 Balsavimo sandaros aspektai – vieno rinkėjo turimas balsų skaičius, pasirinkimo pobūdis ir slaptumas vs. atvirumas. Rinkėjas gali turėti nuo vieno iki tiek balsų, kiek atstovų renkama apygardoje. Vienose sistemose balsuojama tik už asmenis, kitose tik už partijos sąrašą, trečiose galima pasirinkimo pobūdžio kombinacija.8
1 Norris, P. Choosing Electoral Systems: Proportional, Majoritarian and Mixed Systems. International Political Science Review, 1997, Nr. 18. P. 299. 2 Baldini, G., Pappalardo, A. Elections, Electoral Systems and Volatile Voters. Palgrave Macmillian, 2009. P. 17. 3 Carter, E., Farrell, D. M., Electoral Systems and Election Management. (Red.) LeDuc, L., Niemi, R. G., Norris, P. Comparing Democracies 3. Elections and Voting in the 21st Century. SAGE Publications, 2010. P. 25. 4 Leyenaar, M., Hazan, Y. R. Reconceptualising Electoral Reform. West European Politics, 2011, Nr. 34(3), p.p. 437- 455. P. 439. 5 Diamon, L., Plattner, M. F. (Red). Electoral systems and democracy. Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 2006. P. 57. 6 Blais, A. The Classification of Electoral Systems. European Journal of Political Research.1988, Nr. 16, p.p. 99-110. P.103. 7 Reynolds, A., Reilly, B., Ellis, A. et al. Electoral system design: the new international IDEA handbook. Stockholm, 2005. P. 174. 8 Krupavičius, A., Pogorelis, R. Rinkimų sistema ir rinkimai. (Red.) Krupavičius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. P. 246. 11
Rinkimų apygardų struktūra – tai atstovų, išrenkamų vienoje apygardoje, skaičius, tačiau į šį elementą taip pat galima žvelgti per rinkimų apygardos teritorijos dydį ir ribas.1 Kaip pastebi Lijphart, jau rinkimų sistemų studijų pradžioje nustatyta, kad apygardų struktūra turi stiprią įtaką atstovavimo proporcingumui ir partinei sistemai.2 Kuo didesnė apygarda – tuo atstovavimas bus proporcingesnis. Rinkimų formulė skirta rinkimų rezultatų apskaičiavimo metodo apibūdinimui. Pagal mažoritarines formules laimi daugiausia balsų surinkę kandidatai – jos gali būti santykinės arba absoliučiosios daugumos. „Proporcinės formulės, kai mandatai paskirstomi tolygiai pagal gautų balsų skaičių, taikomos daugiamandatėse apygardose.“3 Šios formulės skirstomos pagal balsų skaičiavimo metodą: d‘Hondto bei Sainte-Lague formulės (remiamasi daliklio metodu), Hare bei perkeliamojo balso formulė (remiamasi kvotų ir liekanų metodu).4 D‘Hondt formulė yra mažiausiai proporcinga iš proporcinių rinkimų formulių ir yra palanki didesnėms partijoms. Grynoji Sainte-Lague formulė proporcingumo atžvilgiu yra teisinga tiek mažoms, tiek didelėms partijoms, tačiau grynuoju pavidalu nenaudojama, o modifikuota yra mažiau proporcinga. Hare formulė taip pat duoda gana proporcingus rezultatus, nekreipiant dėmesio į partijų dydį.5 Lijphart teigimu, perkeliamo balso formulę sunku lyginti su kitomis formulėmis, nes šioje sistemoje balsuojama už kandidatus, o ne už partijų sąrašus. Vis dėlto proporcingumo atžvilgiu perkeliamo balso formulė, naudojanti Droop kvotą, yra mažiau proporcinga už Hare formulę, bet proporcingesnė už d‘Hondt formulę.6 Be išvardintų formulių, dar egzistuoja Imperiali, palanki didesnėms partijoms, ir daniškoji formulė, palanki mažesnėms partijoms.7 Kaip vienas iš rinkimų sistemų elementų yra išskiriamas išrinkimo barjeras, kurio svarbą pirmasis pabrėžė Lijphart.8 Išrinkimo barjeras egzistuoja visose rinkimų sistemose, net tose, kuriose siekiama kuo didesnio atstovavimo proporcingumo, neleidžiant labai mažų partijų į parlamentą. Tai grindžiama siekiu užkirsti kelią pernelyg didelei partinės sistemos fragmentacijai, kartu palengvinant stabilesnių vyriausybių formavimą.9 Išrinkimo barjeras yra susijęs su rinkimų sistemų proporcingumu – kuo jis didesnis, tuo didesnis sistemos neproporcingumo lygis.10
1 Krupavičius. Op. cit. P. 246. 2 Lijphart. Op. cit. P. 11. 3 Krupavičius. Op. cit. P. 247. 4 Krupavičius. Op. cit. P. 247. 5 Lijphart. Op. cit. P. 23. 6 Lijphart, A. Degrees of Proportionality of Proportional Representation Formulas. (Red.) Grofman, B., Lijphart, A. Electoral Laws and their Political Consequences, 2003. P. 176. 7 Gallagher, M. Conclusion. (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. P. 589 8 Lijphart, 1994. Op. cit. 9 Gallagher, M., Mitchell, P. (Red.) The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. P. 13 10 Powell, Jr. G. B., Vanberg, G. S. Election Laws, Disproportionality and Median Correspondence: Implications for Two Visions of Democracy. British Journal of Political Science, 2000, Vol. 30, No. 3, pp. 383-411. P. 395. 12
Išrinkimo barjeras būna apibrėžtas įstatymiškai, tačiau jis gali egzistuoti ir kaip matematinė rinkimų sistemų ypatybė. Pastarasis yra susijęs su rinkimų apygardų struktūra, pavyzdžiui, jei proporcinės rinkimų sistemos apygardos dydis yra keturi mandatai, mažiau nei 10% surinkęs kandidatas neturi daug šansų laimėti.1 Išrinkimo barjeras taip pat turi keletą analizės aspektų – jo pritaikymas (nacionaliniu, regioniniu ar abiem lygiais); dydis, kuris gali skirtis kiekvienoje valstybėje (nuo 3% iki 5%, bet gali būti ir dar didesnis); objektas (barjeras taikomas politinėms partijoms ar partijų koalicijoms). 2 Visas rinkimų sistemas galima suskirstyti į tris šeimas: daugumos (mažoritarinės) sistemos, proporcinės sistemos ir mišriosios sistemos. Trys rinkimų sistemos nepatenka nei į vieną iš pateiktų rinkimų sistemų šeimų, todėl jos priskiriamos prie kitų sistemų: - Daugumos (mažoritarinės) sistemos: pirmas prie finišo, blokų balso, partijų blokų balso, alternatyvaus balso, dviejų turų sistema; - Proporcinės sistemos: sąrašinė proporcinė, perkeliamasis balsas; - Mišriosios sistemos: kompensacinė, paralelinė sistema; - Kitos sistemos: neperkeliamasis balsas, riboto balso sistema, Borda metodas.3 1 paveikslas. Procentinis rinkimų sistemų pasiskirstymas pasaulyje
1% Pirmas prie finišo 4% 9% 4% 1% 25% Blokų balso Alternatyvaus balso Dviejų turų 7% Sąrašinė proporcinė Perkeliamasis balsas 39% 9% 1% Kompensacinė Paralelinė Neperkeliamasis balsas Kitos
Šaltinis. Sudaryta autorės pagal ACE duomenis.4 1 paveiksle galima matyti, kaip šiuo metu pasaulyje yra pasiskirsčiusios rinkimų sistemos. Daugiausiai valstybių naudoja sąrašines proporcines rinkimų sistemas, tačiau
1 Reynolds. Op. cit. P. 84. 2 Nohlen, D. Threshold of Exclusion. (Sud.) Rose, R. International Encyclopedia of Elections. London: Macmillan, 2000. Referuota iš Baldini. Op. cit. P. 32. 3 Reynolds. Op. cit. P. 28. 4 The Electoral Knowledge Network. Rasta: http://aceproject.org/epic-en/CDTable?question=ES005&set_language=en; žiūrėta 2012-04-01. 13 skaičiuojant valstybių populiaciją, dažniausia rinkimų sistema yra pirmas prie finišo. Taip yra dėl šios sistemos naudojimo Indijoje.1
1.1.2. Daugumos (mažoritarinės) sistemos Daugumos rinkimų sistemomis siekiama aiškaus nugalėtojo. Jų tikslas yra sukurti vienpartinę, efektyviai dirbančią vyriausybę. Mažosios partijos šiose sistemose yra baudžiamos, ypač turinčios geografiškai išsklaidytą elektoratą.2 Šios sistemos poveikis, pasireiškiantis partinei sistemai, pirmiausia analizuojamas per Duverger dėsnius. Pagal vieną iš jų rinkimų ir partinės sistemos sąveika apibūdinama per priežastinius dviejų sistemų ryšius – „santykinės daugumos sistema ilgainiui sąlygoja dvipartiškumą.“3 Tačiau dviejų partijų konkurencija rinkimuose neegzistuoja ten, kur yra stiprios regioninės partijos.4 Išskiriami du sistemos tipai – absoliučios daugumos sistemos, kuriose pergalei mažiausiai reikia 50,01% balsų, ir paprastos, arba santykinės, daugumos sistemos, kai laimi tas kandidatas ar partija, surinkusi daugiau balsų už kitus. Apygardos daugumos sistemose paprastai būna vienmandatės. Tai reiškia, kad nugalėtojas būna vienas ir jam atitenka viskas. 5 Dažniausiai pasitaikanti daugumos rinkimų sistemos forma pirmas prie finišo (angl. First Past the Post, FPTP) savo pavadinimu iliustruoja šį principą. Absoliučios daugumos sistemų pagrindiniai privalumai yra jų paprastumas, parlamentarų atskaitomybė ir vyriausybės stabilumas.6 Paprastosios daugumos rinkimų sistemos yra pranašios dėl savo paparastumo, vienpartinės vyriausybės sukūrimo, glaudžių santykių tarp ministro pirmininko ir rinkėjų palaikymo ir neskatinamo ekstremizmo.7 Daugumos sistemos labiausiai kritikuojamos dėl aukšto neproporcingumo lygio. Kitus daugumos sistemų trūkumus reikia apžvelgti akcentuojant kiekvieną daugumos rinkimų sistemos tipą. Pirmas prie finišo rinkimų sistema, taip pat žinoma kaip daugumos vienmandatėse apygardose rinkimų sistema, yra seniausia ir paprasčiausia rinkimų sistema. Šioje sistemoje laimi tas, kuris surenka daugiausiai balsų, bet nebūtinai absoliučią jų daugumą.8 Daugumoje valstybių kandidatams nenustatomas išrinkimo barjeras, nes šioje sistemoje mažoms partijoms patekti į parlamentą yra sunku ir be jo.9 Išskiriami sistemos pranašumai: pateikiamas aiškus pasirinkimas tarp dviejų pagrindinių partijų;
1 Reynolds. Op. cit. P. 31. 2 Norris, 2004. Op. cit. P. 42. 3 Krupavičius. Op. cit. P. 254. 4 Caramani D., Party Systems. (Ed.) Caramani D., Comparative Politics. Oxford: Oxford University Press, 2008. P. 250. 5 Sartori, G. Lyginamoji Konstitucinė Inžinerija. Vilnius: Poligrafija ir Informatika, 2001. P. 25. 6 Baldini. Op. cit. P. 58. 7 Ibid. P. 40. 8 Reynolds. Op. cit. P. 28. 9 Norris, 2004. Op. cit. P. 42. 14
vienpartinės vyriausybės formavimas; aiški opozicija parlamente; sistema palanki partijoms, įtraukiančioms kuo daugiau visuomenės grupių; ekstremistinių partijų atstovavimo neįtraukimas; rinkėjų ir jų atstovų sąryšio skatinimas; pasirinkimas tarp kandidatų, o ne tarp partijų; suteikiamas šansas nepriklausomiems kandidatams; sistema yra paprasta ir lengvai suprantama. Sistemos trūkumai: mažesnių partijų, mažumų bei moterų atstovavimo sumenkinimas; politinių partijų, paremtų klanu, etniškumu ar regionu, formavimosi skatinimas; rinkimai paremti ne partine ideologija, bet geografiškai apibrėžiama sritimi; didelis skaičius nepanaudotų balsų; galimas balsų skilimas, suteikiantis galimybę mažiau populiariam kandidatui būti išrinktam; sistema gali būti nejautri viešosios nuomonės pasikeitimui; sistema yra priklausoma nuo rinkiminių apygardų nubrėžimo.1 Blokų balso (angl. block vote) – daugumos sistema daugiamandatėse apygardose. Šioje sistemoje rinkėjai turi tiek balsų, kiek yra vietų apygardoje, ir gali balsuoti už kandidatus nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. Daugumoje blokų balso sistemų rinkėjai gali naudoti tiek balsų, kiek nori, bet ne daugiau nei yra vietų apygardoje.2 Sistemos pranašumai – suteikia rinkėjams galimybę balsuoti už atskirus kandidatus ir išlaikyti atstovų ryšį su vietinėmis bendruomenėmis.3 Ši sistema taip pat padidina politinių partijų vaidmenį ir stiprina darnias bei organizuotas partijas. Sistemos trūkumai – galimas nenuspėjamas ir nepageidaujamas poveikis rinkimų rezultatams. Pateikiami pavyzdžiai – proporcingumo trūkumas, opozicijos nebuvimas parlamente, kai rinkėjai balsuoja už vienai partijai priklausančius kandidatus; partinės sistemos fragmentacija dėl tai pačiai partijai priklausančių kandidatų tarpusavio konkurencijos. Šie trūkumai paskatino daugelį blokų balso sistemą naudojusių valstybių rinktis kitas sistemas.4 Partijų blokų balso sistema (angl. party block vote). Šioje sistemoje rinkėjai turi vieną balsą, kurį atiduoda už partijos sąrašą. Daugiausiai balsų surinkęs sąrašas laimi visas vietas apygardoje, kuri partijų blokų balso sistemoje yra daugiamandatė. Sistemos pranašumai – sistema
1 Reynolds. Op. cit. P. 36-44. 2 Ibid. P. 44. 3 Norris, 2004. Op. cit. P. 48. 4 Reynolds. Op. cit. P. 44. 15 paprasta naudoti, skatina stiprių partijų formavimąsi ir leidžia partijoms siūlyti mišrius kandidatų sąrašus tam, kad palengvintų etninių mažumų atstovavimą. Sistemos trūkumai – galimas žemas proporcingumo lygis, kai viena partija laimi daugumą vietų parlamente tik su paprastąja dauguma balsų.1 Alternatyvaus balso sistema (angl. alternative vote). Rinkimai, naudojant šią sistemą, dažniausiai vyksta vienmandatėse apygardose, tačiau, lyginant su pirmas prie finišo sistema, rinkėjai turi didesnį pasirinkimą – jie gali reitinguoti kandidatus. Dėl šios priežasties sistema dažnai vadinama preferenciniu balsavimu. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surenka absoliučią balsų daugumą. Jei tai neįvyksta, atsižvelgiama į reitingavimą – kandidatas su mažiausiu skaičiumi pirmumo balsų eliminuojamas, o preferencijos perskirstomos, atsižvelgiant į antroje vietoje pažymėtą eiliškumą, kol vienas kandidatas surenka absoliučią balsų daugumą.2 Alternatyvaus balso sistemos privalumai – reitingavimas ir juo paremta balsų skaičiavimo sistema padeda sujungti įvairius, bet susijusius rinkėjų interesus. Ši sistema taip pat suteikia galimybę mažai balsų surinkusių kandidatų rinkėjams per antruosius ir kitus eiliškumo balsus daryti įtaką išrenkant pagrindinius kandidatus. Dėl daugumos palaikymo reikalavimo alternatyvaus balso sistema didina suvokiamą atstovų legitimaciją. Sistemos trūkumai – reikalauja tinkamo raštingumo ir mokėjimo skaičiuoti; žemas proporcingumo lygis.3 Dviejų turų sistema (angl. two round system). Kaip pats rinkimų sistemos pavadinimas sako, balsuojama dviem turais. Jeigu pirmajame ture kandidatas gauna absoliučią balsų daugumą, jis išrenkamas į parlamentą. Jeigu tokia dauguma nesurenkama, vyksta antrasis turas, kuriame varžosi du, aukščiausią balsų skaičių surinkę kandidatai. Šios sistemos privalumai: suteikia rinkėjams antrą šansą balsuoti už savo kandidatą arba keisti pasirinkimą; skatina skirtingų interesų jungimą tarp dviejų turų taip skatinant derybas ir kompromisus tarp kandidatų ir partijų; mažina balsų skilimo tikimybę, dėl kurios laimi mažiau populiarus kandidatas. Sistemos trūkumai: didesni rinkimų rengimo kaštai bei atsirandanti nežinomybė ir sumažėjęs rinkėjų aktyvumas antrojo turo metu; žemas proporcingumo lygis bei fragmentuota partinė sistema naujose demokratijose; netinkama stipriai suskaldytose valstybėse.4
1 Reynolds. Op. cit. P. 47. 2 Sartori, 2001. Op. cit. P. 27. 3 Reynolds. Op. cit. P. 49. 4 Ibid. P. 52-53. 16
1.1.3. Proporcinės sistemos Proporcinėse rinkimų sistemose didžiausias dėmėsys skiriamas visų balsų, paskirtų rinkimų metu, įtraukimui, išryškinant poreikį politinėms partijoms derėtis ir ieškoti kompromisų parlamente, vyriausybėje ir planuojant veiklos kryptis. Proporcinis atstovavimas labai svarbus tose visuomenėse, kuriose vyrauja etninis susiskaldymas. Proporcinių rinkimų sistemų sąveika su partinėmis sistemomis pagal Duverger dėsnius yra kitokia nei daugumos rinkimų sistemose – proporcinės sistemos sąlygoja „daugiapartiškumą su savarankiškai konkuruojančiomis partijomis.“1 Pagrindinis proporcinių sistemų principas – vietos parlamente turi būti paskirstytos proporcingai kiekvienai partijai pagal rinkimuose gautų balsų skaičių, tačiau, kaip pastebėjo Sartori, „proporcinis atstovavimas gali pasirodyti esąs visiškai nereprezentatyvus.“2 Sistemos varijuoja pagal uždarų ir atvirų kandidatų sąrašų naudojimą, rinkimų formulę, išrinkimo barjerą ir rinkimų apygardų dydį.3 Proporcinės sistemos reikalauja daugiamandačių apygardų naudojimo. Proporcingumas geriausiai pasiekiamas naudojant partijų sąrašus, kur politinės partijos rinkėjams pateikia kandidatų sąrašus nacionaliniu arba regioniniu pagrindu. Sistema yra tuo proporcingesnė, kuo apygardoje išrenkama daugiau atstovų. Proporcinės sistemos gali būti uždaro arba atviro sąrašo. Pirmuoju atveju balsuojama už partijos sąrašus, o antruoju – leidžiama reitinguoti kandidatus.4 Proporcinių rinkimų sistemų privalumai: tikslus balsų pavertimas mandatais; partijų formavimo iš tų pačių pažiūrų kandidatų skatinimas; mažas skaičius nepanaudotų balsų; mažumų partijų atstovavimo lengvinimas; skatina politinių partijų kampaniją tose apygardose, kur jos nėra populiarios, nes kiekvienas balsas yra svarbus; maža tikimybė, kad viena partija laimės visas rinkimų apygardos vietas; veda į didesnį politikos stabilumą ir tęstinumą; didesnis valdžios pasidalijimo tarp partijų ir interesų grupių matomumas. Sistemos trūkumai: koalicinės vyriausybės gali privesti prie politinės aklavietės, ypač pavojingos konfliktinėse visuomenėse ir jaunose demokratijose;
1 Duverger M., Political Parties: Their Organisation and Activity in the Modern State. London: Methuen, 1964. P. 297. Cituota iš Krupavičius. Op. cit. P. 254. 2 Sartori, 2001. Op. cit. P. 26. 3 Norris, 2004. Op. cit. P. 50. 4 Reynolds, A. et al. P. 57. 17
partinės sistemos fragmentacija; galimybė iškilti ekstremistinėms partijoms; valdančiųjų koalicijų formavimas, neturint aiškaus politinio pagrindo bei rėmėjų politikos vykdymui; mažos partijos gauna neproporcingai didelį atstovavimą parlamente, formuojant koalicijas; sumažėjusi atskaitomybė rinkėjams ir jų negebėjimas nubausti politinių partijų pašalinant partijų iš koalicijų formavimo; sudėtinga ir nelengvai suprantama rinkimų sistema.1 Sąrašinės proporcinės (angl. party list) rinkimų sistemos atveju rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus. Šios sistemos privalumai, tarp kurių yra jau minėti proporcinių sistemų privalumai apskritai, yra – didesnė tikimybė mažumų, moterų atstovavimui. Sistemos trūkumai – silpnas ryšys tarp parlamentarų ir jų rinkėjų, pernelyg didelis galios įsitvirtinimas tarp partijų vadovų.2 Perkeliamojo balso (angl. single transferable vote) sistemoje naudojamos daugiamandatės apygardos ir rinkėjai reitinguoja kandidatus, nurodydami pirmenybę, o skaičiuojant rezultatus nelaimėjusių kandidatų balsai perskirstomi kitiems kandidatams.3 Daugeliu atvejų preferencijų žymėjimas visam sąrašui neprivalomas.4 Šiai rinkimų sistemai buvo teikiama pirmenybė tarp kitų sistemų iki mišriųjų sistemų suklestėjimo. Sistema laikoma tinkama alternatyva paprastosios daugumos sistemoms, nes ji turi personalinį komponentą.5 Sistemos privalumai – didelis proporcingumas, rinkėjų galimybė daryti įtaką porinkiminių koalicijų sudarymui, labiau tinkama nei sąrašinė sistema kalbant apie nepriklausomų kandidatų išrinkimo galimybę. Trūkumai – reikalauja rinkėjų raštingumo, sistema yra paini, galima fragmentacija partijų viduje dėl kandidatų tarpusavio konkurencijos, sistema gali vesti prie partijos su dauguma balsų pralaimėjimo rinkimuose.6
1.1.4. Mišriosios sistemos Dauguma rinkimų sistemų, įgyvendintų po Berlyno sienos griuvimo, pradėjo derinti daugumos ir proporcinių rinkimų sistemų komponentus, todėl trečiosios demokratizacijos bangos valstybių (Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje) pasirinkimas nebetilpo nei į daugumos, nei į
1 Reynolds. Op. cit. P. 58-59. 2 Ibid. P. 60-62, 71. 3 Krupavičius. Op. cit. P. 248. 4 Reynolds. Op. cit. P. 71. 5 Farrell, D. M. Electoral Systems: A Comparative Introduction. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2001. Referuota iš Baldini. Op. cit. P. 73. 6 Reynolds. Op. cit. P. 77. 18 proporcinių rinkimų sistemų šeimas.1 Mišriųjų sistemų suklestėjimas taip pat susijęs su rinkimų sistemų reformomis, kurios bus analizuojamos kituose darbo skyriuose. Mišriomis sistemomis siekiama įgyvendinti daugumos ir proporcinių sistemų teigiamas savybes vienoje rinkimų sistemoje.2 Shugart ir Wattenberg mišriąsias sistemas pavadino geriausiomis iš abiejų pasaulių (best of both worlds).3 Mišriose sistemose mažoritarinio ir proporcinio elemento suteikiamų mandatų dalis įvairiose valstybėse skiriasi. Siekiant kompromiso tarp mažoritarinių ir proporcinių sistemų, mišriosios sistemos „leidžia išsaugoti teritorinį atstovavimą per vienmandates apygardas, taip pat suformuoti stipresnę vienos partijos parlamentinę daugumą.“4 Nors mišriose sistemose ir derinami teigiami abiejų sistemų bruožai, kaip vienas iš didžiausių šių rinkimų sistemų kritikuojamų aspektų yra jų sudėtingumas. Išskiriami du mišriųjų sistemų tipai – kompensacinės ir paralelinės rinkimų sistemos. Kompensacinėse sistemose (angl. mixed-member proportional) siekiama išlyginti neproporcingumą, atsirandantį apygardose. Pavyzdžiui, jei partija laimi 10% balsų nacionaliniu mastu, bet negauna vietų regionuose, jai bus suteikta tiek balsų, kad parlamente partija turėtų iki 10% savo atstovų. Tačiau neproporcingumo lygis gali būti toks didelis, kad sistema tampa nepajėgi jo kompensuoti. Sistemos teigiami aspektai – ji išsaugo proporcingumo privalumus, tačiau kartu užtikrina rinkėjų ryšio su jų atstovais išlaikymą geografinėse apygardose. Sistema gali duoti du išrinktų atstovų tipus – atskaitingus regioninei apygardai ir partijai, neturint ryšių su elektoratu apygardoje, kas gali turėti padarinių rišlumui partijos viduje. Kompensacinės sistemos gali būti tokios pat proporcingos, kaip ir sąrašinės proporcinės sistemos, tačiau galimas strateginis balsavimas – neigiamas sistemos aspektas, dėl kurio sistema laikoma mažiau tinkama nei proporcinės sistemos.5 Paralelinės rinkimų sistemos (angl. mixed-member majoritarian) taip pat naudoja ir proporcinės, ir daugumos sistemos komponentus, tačiau nuo kompensacinės sistemos ši skiriasi tuo, kad nekompensuoja neproporcingumo, atsirandančio rinkimų apygardose. Proporcingumo atžvilgiu sistema yra tarpinis variantas tarp grynos daugumos ir proporcinės sistemos. Proporciniu būdu išrinktų atstovų procentinis kiekis varijuoja nuo 19% iki 80% skirtingose valstybėse. Sistemos privalumai – suteikia atstovavimo galimybę mažumų partijoms apygardose bei sukuria mažesnę partinės sistemos fragmentaciją nei proporcinėse sistemose. Sistemos trūkumai – kaip ir
1 Baldini. Op. cit. P. 80-81. 2 Reynolds. Op. cit. P. 90. 3 Shugart, M. S., Wattenberg, M. P. (Red.) Mixed-Member Electoral Systems: The Best of Both Worlds? Oxford: Oxford University Press, 2001. 4 Krupavičius. Op. cit. P. 250. 5 Reynolds. Op. cit. P. 91-95. 19 kompensacinės sistemos atveju, du atstovų tipai, mažoms partijoms pakankamai sunku būti išrinktoms, sistema gana sudėtinga.1
1.1.5. Kitos sistemos Trys rinkimų sistemos išsiskiria iš trijų aptartų rinkimų sistemų šeimų – neperkeliamojo balso, riboto balso ir Borda metodo rinkimų sistemos. Šių sistemų padariniai patenka tarp proporcingumo proporcinėse sistemose ir daugumos sistemų rezultatų.2 Neperkeliamojo balso (angl. single nontransferable vote) sistemoje rinkėjai turi vieną balsą kandidatui, tačiau kiekvienoje apygardoje yra daugiau nei viena vieta į parlamentą. Ši sistema visais aspektais yra identiška daugumos vienmandatėse apygardose sistemai, naudojamai Didžiojoje Britanijoje ir JAV, išskyrus savo apygardos struktūra, kuri nėra fiksuota. Tačiau nepaisant dviejų sistemų panašumų, jų rezultatai yra pakankamai skirtingi – neperkeliamojo balso sistemoje rinkimų rezultatai yra proporcingesni.3 Ši sistema patvirtina rinkimų apygardos struktūros reikšmę rinkimų sistemų proporcingumui. Sistemos privalumai: palengvina mažumų ir nepriklausomų kandidatų atstovavimą; skatina partijų organizaciją; mažiau nei proporcinėse sistemose fragmentuoja partinę sistemą; palanki nepriklausomiems kandidatams; sistema lengva suprasti ir naudoti. Sistemos trūkumai: išsklaidyto elektorato atveju mažos partijos gauna mažiau vietų; išryškinama vidinė partijos fragmentacija; skatina partijas svarstyti kompleksines kandidatų skyrimo strategijas, nes kandidatų skaičius gali lemti partijos atstovavimą; partijos mažai suinteresuotos kreiptis į platų rinkėjų ratą; daug iššvaistytų balsų.4 Riboto balso (angl. limited vote) sistema – daugumos sistema daugiamandatėse apygardose. Rinkėjai turi daugiau nei vieną balsą, tačiau mažiau nei reikia išrinkti atstovų.5 Ši
1 Reynolds. Op. cit. P. 102-112. 2 Ibid. P. 113. 3 Cox, G. W., Niou, E., Seat bonuses under the single nontransferable vote system: evidence from Japan and Taiwan, Comparative politics, 1994, vol. 26, No. 2. pp. 221-236. P. 222. 4 Reynolds. Op. cit. P. 113- 117. 5 Lijphart, 1994. Op. cit. P. 40. 20 sistema paprasta, tačiau yra mažiau proporcinga nei neperkeliamojo balso sistema. Sistema taip pat skatina vidinę partijos konkurenciją.1 Borda metodas (angl. Borda method) – preferencinė rinkimų sistema, kurioje rinkėjai reitinguoja kandidatus kaip alternatyvaus balso sistemos atveju. Pagrindinis skirtumas, kuris atskiria dvi sistemas, yra tai, kad Borda metodo sistemos atveju pirmosios rinkėjų preferencijos skaičiuojamos kaip vienas balsas, antrosios – kaip pusė balso, terčiosios – kaip trečdalis balso ir t.t.2 Ji gali būti naudojama tiek vienmandatėse, tiek daugiamandatėse apygardose. Šios sistemos privalumai ir trūkumai panašūs į kitų preferencinių sistemų.3 Trys rinkimų sistemos – pirmas prie finišo, neperkeliamojo balso ir paralelinė sistema – bus plačiau apžvelgtos kituose darbo skyriuose.
1.2. Rinkimų sistemų reformos Sartori teigė, kad rinkimų sistemos yra pats specifiškiausias manipuliavimo instrumentas.4 Jeigu pasirenkant rinkimų sistemas visi jos rezultatai negali būti nuspėjami,5 tai rinkimų sistemos keitimas, arba reforma, nurodo, kad rinkimų rezultatai yra aiškiau numatomi ir sistema pasirenkama tikslingai, taigi tampa atvira manipuliavimui. Nepaisant to, politinėje arenoje veikia daugybė dalyvių ir veiksnių, kurie neleidžia rinkimų sistemų paversti šališkomis institucijomis. Literatūroje vyrauja sutikimas, kad racionaliai suprantant rinkimų sistemas, jų kaita neturėtų vykti, nes tam reikia politinių jėgų, išrinktų esant senosioms taisyklėms, pritarimo ar iniciatyvos. Nepaisant to, rinkimų sistemų reformos vyksta. Jų skaičius priklauso nuo to, kaip suprantama rinkimų sistemos reforma. Šis apibrėžimas glaudžiai susijęs su rinkimų sistemos apibrėžimu ir jo problematika, pateikta anksčiau. Rinkimų sistemos reforma paprastai suprantama kaip rinkiminės formulės keitimas – daugumos formulės keitimas proporcine ar proporcinės keitimas mišriąja. Šiuo atveju reformomis laikomas nedidelis skaičius pakeitimų. Lijphart analizuodamas rinkimų sistemas 27-iose valstybėse 1945-1990 metais ir nesiaurindamas reformos supratimo priskaičiuoja trisdešimt reformų. Gallagher teigia, jog pagrindinėmis reformomis pradedant 1950-aisiais metais ir baigiant Japonijos rinkimų sistemos reforma 1994-aisiais galima laikyti vos keturiolika atvejų. Kita vertus, jei reforma laikoma vienos proporcinės formulės keitimas kita proporcine formule ar keičiant rinkimų proceso taisykles, reformų skaičius išauga, nors ir ne dramatiškai. Nepaisant didėjančio
1 Reynolds. Op. cit. P. 117. 2 Golder, M., Democratic electoral systems around the world, 1946-2000. Electoral studies, 2005, Nr.24, pp. 103-121. P. 109. 3 Reynolds. Op. cit. P. 118. 4 Sartori, G. Political Development and Political Engineering. (Red.) Montgomery, J. D., Hirschman, A. O. Public Policy. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1968. P. 273. Referuota iš Lijphart, 1994. Op. cit. P. 139. 5 Gallagher. Op. cit. P. 539. 21 raginimo į rinkimų sistemų reformas žvelgti plačiau, šiame darbe laikomasi Katz reformų apibrėžimo, pagal kurį pagrindinė (major) rinkimų sistemos reforma yra rinkimų formulės pakeitimas.1 Šioje vietoje svarbu paminėti, jog baigiamajame darbe atskiriami du atvejai – rinkimų sistemų kaitos (change) ir reformos (reform). Mokslinėje literatūroje kalbant apie reformas, nurodomos pagrindinės XX a. paskutiniojo dešimtmečio reformos, įvykusios Italijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje ir Izraelyje. Kita vertus, vykstant demokratizacijos procesui taip pat vyksta institucijų kūrimas ir pertvarkymas, į kurį įeina ir rinkimų sistemos keitimo klausimas. Šiuo atveju vyksta rinkimų sistemos kaitos procesas, į kurį šiame darbe nebus kreipiamas dėmesys. Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemų reformos, kaip ir minėtų keturių valstybių, yra „stabilių demokratinių valstybių politikos dalis.“2 Prieš akcentuojant pagrindinių rinkimų sistemų reformų dalyvius ir procesus, reikia atkreipti dėmesį ir į antraeiles bei technines rinkimų sistemų reformas. Šios reformos apima kitas rinkimų sistemų dimensijas nei proporcingumo lygis. Jos gali būti susijusios su rinkimų sistemos kuriama įtrauktimi, balso sandara ir rinkiminėmis procedūromis.3 Celis teigia, kad rinkimų sistemų reforma galima laikyti bet kokį rinkimų taisyklių keitimą, kuris veda į rinkimų proceso kaitą.4 Tačiau galima teigti, kad antraeilių ar techninių rinkimų sistemų reformų samprata mokslinėje literatūroje nėra nusistovėjusi. Rinkimų sistemos reformų aiškinimas taip pat nėra išplėtota sritis, visų pirma, dėl reformų retumo. Leyenaar ir Hazan, išskirdami tris rinkimų sistemų reformų vystymosi bangas, pastebi, kad reformų analizė prasidėjo antrosios bangos metu, o prieš tai mokslininkų dėmesys buvo skirtas pačioms rinkimų sistemoms. Antrosios bangos metu analizuoti reformų padariniai, o XXI a. pr. prasidėjusi trečioji banga išplėtė reformų analizės prieigas. 5 Pavyzdžiui, Katz teigia, kad reformų analizė apima tris pagrindinius klausimus: kodėl reformos vyksta? Kada jos vyksta? Kokia forma jos vyksta?6 Renwick taip pat pateikia tris reformų analizės klausimus: kas turi galios daryti įtaką? Kokie interesai ir vertybės veda rinkimų sistemos reformą? Kokias kryptis galima įžvelgti pasirinktoje rinkimų sistemoje?7 Pastarieji klausimai patenka į Katz klausimų
1 Katz, R. S. Why Are There So Many (or So Few) Electoral Reforms? (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. P. 58-60. 2 Rahat, G. The Politics of Electoral Reform: The State of Research. Journal of Elections, Public Opinion & Parties, 2011, 21:4, pp. 523-543. P. 524. 3 Celis, K., Krook, M. L., Meier, P. The Rise of Gender Quota Laws: Expanding the Spectrum of Determinants for Electoral Reform. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 514-530. P. 517. 4 Leyenaar. Op. cit. P. 441. 5 Ibid. P. 438. 6 Katz, 2005. Op. cit. P.72. 7 Renwick, A. The politics of electoral reform: changing the rules of democracy. Cambridge: Cambridge University Press, 2010. P. 21. 22 turinį, todėl patogumo dėlei į reformų procesus šiame darbe žvelgiama nurodant į Katz analizės prieigą. Prieš pereinant prie pirmojo klausimo, visų pirma, reikia jį performuluoti ir klausti, kodėl reformos nevyksta? Jį implikuoja tai, kad mokslinėje literatūroje rinkimų sistemos laikomos stabiliomis ir atspariomis kaitai institucijomis.1 Kaip jau minėta, pagrindinis reformų neįvykimo atsakymas yra susijęs su politinių partijų, esančių parlamente nenoru rizikuoti ir keisti žaidimo taisykles, pagal kurias jie buvo išrinkti į parlamentą. Rinkimų sistemos keitimas yra rizikingas ir nesvarbu, kiek reforma gali padidinti mandatų skaičių, ilgalaikėje perspektyvoje partijos nėra linkusios jos paremti. Rizika labiausiai susijusi su mažu informacijos kiekiu apie galimus reformos padarinius.2 Be racionalaus faktoriaus egzistuoja daugiau barjerų, neleidžiančių reformoms vykti ar vykti dažnai. Per barjerų prizmę į rinkimų sistemų reformas pažvelgė Rahat ir Hazan, kurių pagrindinis analizės klausimas buvo, kas stabdo reformas, kas išlaiko rinkimų sistemas stabilias.3 Tam, kad būtų galima reformuoti rinkimų sistemą, reikia turėti šią idėją palaikančią daugumą parlamente. Reformos šalininkai susiduria su barjerais – kliūtimis, kurios trukdo įgyvendinti norimą reformą. Išskiriamos septynios kliūčių grupės: procedūrinė status quo viršenybė, politinė tradicija, socialinė struktūra, sisteminė logika, asmeninis suinteresuotumas, koalicinė politika, nesutarimas dėl turinio.4 Procedūrinė status quo viršenybė. Institucinė ir įstatymų viršenybė yra pirmasis barjeras, su kuriuo susiduria rinkimų sistemos reformuotojai. Jie turi laikytis įstatymų ir procedūrinių taisyklių, todėl reformą galima sulaikyti ne viename procedūriniame etape. Reformą įgyvendinti dar sunkiau, jei rinkimų sistemos keitimas reikalauja konstitucijos keitimo, taip prieinant iki referendumo rengimo. Elektoratas šiuo atveju gauna progą blokuoti reformą. Politinė tradicija. Ilgos demokratinės tradicijos valstybėse yra sunkiau keisti rinkimų sistemas, nes politinis elitas linkęs prisirišti prie nusistovėjusios politinės kultūros ir tradicijos. Rinkimų reformos labiau tikėtinos vykstant esminiams politiniams ir socialiniams pokyčiams. Socialinė struktūra. Susiskaldžiusiose ir nevienalytėse visuomenėse proporcinėmis rinkimų sistemomis įgyvendinamas galios pasidalijimas ir struktūra konsensuso pagrindu. Vienalytė visuomenė gali išvengti galios dalijimosi institucijų ir taikyti daugumos rinkimų sistemas. Taigi valstybės linkusios išlaikyti nepakitusias rinkimų sistemas, kol jos atitinka visuomenės struktūrą.
1 Lijphart, 1994. Op. cit. P. 52. 2 Pilet, J. B., Bol, D. Party Preferences and Electoral Reform: How Time in Government Affects the Likelihood of Supporting Electoral Change. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 568-586. P. 570. 3 Rahat, G., Hazan, R. Y. The Barriers to Electoral System Reform: A Synthesis of Alternative Approaches, West European Politics, 2011, 34:3, pp. 478-494. 4 Rahat, 2011a. Op. cit. P. 479. 23
Sisteminė logika. Valstybės linkusios išlaikyti nepakitusias rinkimų sistemas tol, kol jos duoda tam tikrus laukiamus rezulatus. Pavyzdžiui, jei pirmas prie finišo rinkimų sistema suteikia daugiausia mandatų antrą vietą pagal balsų skaičių surinkusiai partijai arba jei nesukuriama reikšminga opozicija parlamente, atsiranda spaudimas vykdyti reformą. Asmeninis suinteresuotumas. Politinės partijos, kurioms rinkimų sistema yra palanki, nelinkusios inicijuoti ar leisti reformų. Parlamento dauguma, kuri turi geriausią galimybę reformuoti sistemą, taip pat turi didžiausius interesus ją išsaugoti. Koalicinė politika. Partijos gali būti labiau suinteresuotos ateities valdymo galimybėmis ir koalicijų išsaugojimu nei mandatų pagausėjimu įvykdžius reformą. Nesutarimas dėl turinio. Reformai įgyvendinti reikalinga dauguma parlamente, kuri retai susideda iš vienos partijos. Šioje vietoje svarbus tampa reformų turinys ir kaip jas supranta atskiros parlamentinės partijos. Reformos skirtingas partijas veikia skirtingai, todėl nesutarimas dėl turinio tampa svarbiu barjeru.1 Grįžtant prie Katz klausimų ir atsakant į pirmąjį iš jų (kodėl vyksta reformos?) reikia pabrėžti politinių partijų svarbą reformų procese. Kadangi rinkimų sistemų reformos daro įtaką atstovavimo proporcingumui, politinės partijos ir jų interesai tampa itin svarbūs. Jie susiję su reformos naudos didinimu ar jos nuostolių mažinimu.2 Teigiama, kad partijos yra starteginiai žaidėjai, kuriems stiprią įtaką daro jų asmeninis suinteresuotumas, o rinkimų sistemos reforma reiškia galios perskirstymą tarp politikų. Partijas gali motyvuoti galios siekimas,3 susidedantis iš atskirų dėmenų – didesniu mandatų skaičiumi paremta galia, vyriausybės formavimas ar ateities koalicijos galimybės.4 Atskiri politikai taip pat turi savų interesų reformų procese. Jie gali siekti perrinkimo, galios partijos viduje ir įtakos politinėje arenoje.5 Apibrėžti barjerai taip pat rodo, kad partijos yra ir didžiausias barjerų šaltinis. Tačiau politinės partijos, siekdamos reformų, nesiekia naudos tik sau, t.y. jų pagrindinis tikslas ne visada yra didesnis mandatų skaičius. Priešingai, mokslininkai pabrėžia, kad partijos dažnai priešinasi reformoms, nors pagal naująsias rinkimų sistemas jos gautų daugiau mandatų.6 Partijų pasirinkimą ir preferencijas taip pat lemia kiti veiksniai. Pavyzdžiui, spaudimas iš visuomenės pusės trukdo partijoms akivaizdžiai siekti savanaudiškų tikslų dėl galimo naujosios rinkimų sistemos legitimacijos trūkumo, kuris blogina partijų įvaizdį ir mažina jų galimybę laimėti rinkimus. Svarbios vertybės reformų procese – demokratija, stabilumas, valdymas, praktiškumas.7
1 Rahat, 2011a. Op. cit. P. 480-486. 2 Celis. Op. cit. P. 516. 3 Pilet. Op. cit. P. 569. 4 Renwick. Op. cit. P. 29-34. 5 Ibid. P. 37. 6 Pilet. Op. cit. P. 570. 7 Renwick. Op. cit. P. 39. 24
Katz išskiria priežastis, kodėl partijos keičia ar leidžia keisti laimimo rinkimų žaidimo taisykles: esantys valdžioje rinkimų laimėtojai gali galvoti, kad jų pergalės kituose rinkimuose tikimybė yra maža pagal egzistuojančias rinkimų sistemos taisykles; laimėtojai ne visada gali atremti jiems primetamas reformas; laimėtojų koalicijos interesų išsiskyrimas; reformuotojai per daug optimistiškai žvelgia į naująsias taisykles ar klaidingai suvokia galimus jų rezultatus; partijos gali teikti pirmenybę ilgo laikotarpio rezultatams, o ne trumpalaikei rinkiminei pergalei; partijos gali iškeisti rinkiminius privalumus į kitus tikslus.1 Mokslinėje literatūroje kalbant apie rinkimų sistemų refomas dažnai kalbama apie reformų politiką, analizuojant reformos įgyvendinimo procesus ir dalyvius. Rinkimų sistemos reformos politika yra sąvoka, susijusi su kova tarp dviejų stovyklų – tų, kurios nori išlaikyti egzistuojančią rinkimų sistemą ir tų, kurios stengiasi ją pakeisti, bei varžymusi šių stovyklų viduje.2 Politinės partijos yra svarbiausi dalyviai reformuojant rinkimų sistemas. Kiti dalyviai, galintys veikti rinkimų sistemų reformas yra piliečiai, teismai/teisėjai, išoriniai dalyviai,3 ekspertai.4 Teismai išsiskiria iš kitų dalyvių tuo, kad jie savo sprendimus turi priimti nepriklausomai nuo savo ar kitų dalyvių interesų.5 Teisminiai sprendimai gali turėti nemažą reikšmę formuojant rinkimų sistemų procedūras. Pavyzdžiui, JAV teismai ne kartą priėmė sprendimą rinkimų apygardų ribų keitimo klausimu, Vokietijoje teismas yra apribojęs išrinkimo barjero naudojimą. Tačiau, kalbant apie teismų įtaką pagrindinėms reformoms, teismai mokslinėje literatūroje nelaikomi įtakingais dalyviais, juolab, kad jie negali primesti reformų be kitų dalyvių įsikišimo. Tačiau teismai gali suteikti galimybę mažam reformos propaguotojų ratui veikti rinkimų sistemos reformą – ją įgyvendinti arba sustabdyti, jeigu jie sugeba prieiti iki teismų dėl esamų ar būsimų rinkimų sistemų nuostatų nekonstitucingumo.6 Ekspertų vaidmuo reformuojant rinkimų sistemas gali būti visai neanalizuotinas, nes jų vaidmuo yra tik patariamasis. Ekspertai negali primesti reformų, jie veikia reformų politikos užkulisiuose. Išoriniai dalyviai taip pat retai daro įtaką rinkimų sistemų reformoms. Kaip ir
1 Katz, 2005. Op. cit. P. 63. 2 Rahat, 2011a. P. 523. 3 Renwick, A. Electoral Reform in Europe since 1945. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 456-477. P. 457. 4 Renwick, 2010. Op. cit. P. 13. 5 Katz, R. S. Democracy as a Cause of Electoral Reform: Jurisprudence and Electoral Change in Canada, West European Politics, 2011, 34:3, 587-606. P. 588. 6 Renwick, 2010. Op. cit. P. 13-14. 25 ekspertų atveju, išorinių dalyvių vaidmuo yra tik patariamasis. Piliečiai gali įtakoti reformų procesus referendumo būdu, tačiau sėkmingo reformos primetimo tik iš piliečių pusės tikimybė yra maža. Kaip teigia Renwick, rinkimų reforma gali būti elito ir masių sąveikos padarinys. Apibendrindamas rinkimų sistemos reformos proceso dalyvių vaidmenis jis išskiria du šio proceso tipus – elito daugumos primestos ir elito-masių sąveikos. Elito daugumos primestų reformų procese dominuoja išrinkti parlamentarai, kurie yra vedini šališkų interesų ar galios siekimo. Reformos įvyksta, nes politikai turi noro ir galios reformoms įgyvendinti. Elito-masių sąveikos reformų procese dalyvauja ir politikai, ir visuomenė. Reforma įgyvendinama, kai politikai mato, jog rinkimų sistemos kaita yra pageidautina piliečių tarpe. 1 Visuomenės pasipiktinimas retai būna susijęs su pačia rinkimų sistema. Ji gali būti kaltinama dėl gilesnių problemų valstybėse, pavyzdžiui, korupcijos, savavališko politikos įgyvendinimo, nepaisant piliečių norų, koalicijų nestabilumo ir nedarbingumo.2 Atsakant į antrąjį klausimą kada vyksta reformos, galima teigti, kad rinkimų sistemos dažniausiai keičiamos valstybei atsidūrus pereinamajame laikotarpyje į demokratinę santvarką. Tuo tarpu senose demokratijose reformų tikimybė yra labai maža – institucijos, tikėtina, yra gerai įsitvirtinusios ir rinkimų sistema laikoma vienu iš stabiliausių politinio žaidimo parametrų.3 Nohlen 1984-aisiais metais teigė, kad rinkimų sistemų reformos vyksta tik kaip atsakas į labai stiprius lūžius istoriniame ir politiniame vystymesi,4 tačiau ši aplinkybė netiko aiškinant Italijos, Japonijos ir Naujosios Zelandijos reformas.5 Reynolds et. al. teigimu, reformos gali vykti tuomet, kai visuomenėje vyrauja didelis nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas politine sistema. 6 Atsakant į trečiąjį klausimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kurie rinkimų sistemos aspektai yra reformuojami ir kuria kryptimi vykdoma reforma. Lijphart savo analizėje pastebėjo, kad rinkimų sistemos keičiamos didinant proporcingumą. Tik 5 valstybės iš 16 reformas užbaigė su mažiau proporcingomis rinkimų sistemomis.7 Ši tendencija taip pat pastebima ir kitų mokslininkų, kurie teigia, kad reformos pasaulyje vyksta ganėtinai aiškia kryptimi – proporcingumo elemento didinimu – daugumos rinkimų sistemas keičiant proporcinėmis ar daugumos sistemas papildant proporciniu elementu. Dažniausiai pasitaikanti reformų tendencija – rinktis kompensacines rinkimų sistemas. Tačiau imant Madagaskaro pavyzdį pastebima, kad rinkimų sistemos proporcingumas sumažėjo.8 Būtina pastebėti, kad šios rinkimų sistemų kryptys grindžiamos 1993-
1 Renwick, 2010. Op. cit. P. 14-21. 2 Katz, 2005. Op. cit. P. 69. 3 Renwick, 2011. Op. cit. P. 460. 4 Nohlen, D. Changes and Choices in Electoral Systems. (Red.) Lijphart, A., Grofman, B. Choosing an Electoral System: Issues and Alternatives. New York: Praeger, 1984. P. 217. Referuota iš Katz. Op. cit. P. 58. 5 Katz, 2005. Op. cit. P. 58. 6 Reynolds. Op. cit. P. 20. 7 Lijphart, 1994. Op. cit. P. 52-56. 8 Reynolds. Op. cit. P. 23. 26
2004 metais įvykusiais rinkimų sistemų pakeitimais. Farrell taip pat teigia, kad nuo 1990 metų rinkimų sistemų reformos vyksta proporcinių sistemų link.1 Kita vertus tokie mokslininkų pastebėjimai laikomi eurocentriškais dėl to, kad Rytų Azijos regione rinkimų reformų kryptys yra priešingos. Šiame regione neperkeliamojo balso ar blokų balso rinkimų sistemos pakeitimas mišriomis sistemomis Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Tailande, Filipinuose pasižymėjo partijų sąrašų įtraukimu į rinkimų sistemas. Tačiau sąrašais išrinkti atstovai parlamente sudaro nedidelę dalį ir todėl naujosios rinkimų sistemos tapo mažiau proporcingos nei buvo prieš įgyvendinant reformas.2
* * * * *
Kaip pastebi Pappalardo, kiekviena rinkimų sistema yra skirtingų aplinkybių produktas,3 todėl kitoje dalyje apžvelgiamos Pietų Korėjoje ir Taivane iki įgyvendintų reformų naudotų rinkimų sistemų charakteristikos ir jų įtaka atstovavimo proporcingumui, partinės sistemos fragmentacijai bei pateiktos reformų priežastys. Taip pat išryškinami instituciniai ir istoriniai valstybių skirtumai, atvedę į tokį pat tikslą su skirtingais rezultatais.
1 Farrell. Op. cit. P. 19. 2 Reilly, B. Political Parties, Electoral Systems and Democratic Governance. An International Conference on Democracy in East Asia and Taiwan in Global Perspective. Taiwan, 2011. P. 193. 3 Baldini. Op. cit. P. 16. 27
2. PIETŲ KORĖJOS IR TAIVANO IKIREFORMINĖS RINKIMŲ
SISTEMOS
Apžvelgus pasaulio rinkimų sistemas, rinkimų sistemų reformų literatūrą bei pristačius teorinę reformų proceso analizės prieigą, šioje dalyje dėmesys skiriamas Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemoms, kurių buvo atsisakyta. Šios apžvalgos svarba atskleidžiama lyginant naujųjų rinkimų sistemų rezultatus, aptariant proporcingumo, partinės sistemos fragmentacijos aspektus. Pirmas prie finišo ir neperkeliamojo balso rinkimų sistemų analizė padeda atskleisti šių rinkimų sistemų trūkumus, kurie privedė prie rinkimų sistemų reformų. Šioje dalyje skaičiuojami pagrindiniai rinkimų sistemų matavimo rodikliai – Gallagher neproporcingumo indeksas bei partijų skaičius. Gallagher neproporcingumo indekso formulė užrašoma taip:
,
1 kur – balsų procentas už partiją; – vietų procentas.
Efektyvus elektoralinių partijų skaičius apskaičiuojamas pagal šią formulę:
,
kur – tam tikros partijos balsų procentinė dalis. EPPS skaičiuojamas pagal tą pačią formulę imant procentinę partijų mandatų dalį.2 Kadangi išsamūs rinkimų rezultatai yra prieinami tiek Pietų Korėjos, tiek Taivano atveju, siekiant kuo didesnio tikslumo, skaičiavimai atliekami kiekvienos partijos ir nepriklausomų kandidatų balsų ir mandatų skaičių į formules įvedant atskirai.
2.1. Pirmas prie finišo rinkimų sistema Pietų Korėjoje Kaip aptarta pirmajame darbo skyriuje, pirmas prie finišo rinkimų sistema yra palanki didesnėms partijoms, atstovavimo proporcingumas nedidelis, tačiau neigiamus aspektus turi kompensuoti vyriausybės stabilumo, politikos įgyvendinimo efektyvumo privalumai. Modifikuota pirmas prie finišo rinkimų sistema Pietų Korėjoje buvo priimta po politinių partijų derybų 1988-aisiais metais. Bendro sutarimo tarp politinių partijų dėl šios rinkimų sistemos nebuvo. Didžiausia tuo metu Demokratinio Teisingumo partija, pasinaudodama savo
1 Krupavičius. Op. cit. P. 252. 2 Ibid. P. 256. 28 pergale prezidento rinkimuose, vienpusiškai priėmė savo rinkimų sistemos variantą. DTP su šia rinkimų sistema tikėjosi sustiprinti savo poziciją.1
2.1.1. Sistemos charakteristikos Pateiktoje 1 lentelėje matyti, kad 1988-aisiais metais Pietų Korėja pasirinko rinkimų sistemą, pagal kurią 224 iš 299 Nacionalinės Asamblėjos narių buvo renkami vienmandatėse apygardose. Likusieji 75 mandatai buvo skirstomi proporciniu būdu pagal vienmandatėse apygardose surinktus balsus, jei partijos gavo bent 5 mandatus. Jei nė viena partija negavo absoliučios daugumos balsų, daugiausiai balsų surinkusiai partijai buvo skiriami 38 iš jau minėtų 75 mandatų, likusieji mandatai buvo paskirstomi proporcingai kitoms partijoms. 1991-aisiais metais buvo atsisakyta praktikos daugiausiai balsų surinkusiai partijai skirti papildomus mandatus. 1992-aisiais metais vienmandatėse apygardose buvo išrinkti 237 parlamentarai, o proporciniu būdu – 62. 1996-aisiais metais šis skaičius pasikeitė, vienmandatėse apygardose buvo išrinkti 253 parlamentarai, o proporcingai paskirstyti 46 mandatai. Po šių pakeitimų Pietų Korėjos rinkimų sistema tapo iš esmės daugumos vienmandatėse apygardose rinkimų sistema, arba pirmas prie finišo sistema, su mažu proporcinės sistemos elementu.2 2000-ųjų metų parlamento rinkimuose mandatų skaičius buvo sumažintas iki 273, iš kurių 227 parlamentarai išrinkti pagal pirmas prie finišo sistemą, o 46 mandatai išdalyti partijų sąrašams proporciškai. 1 lentelėje matyti apygardų skaičiaus ir mandatų skaičiaus kaita, tačiau, kaip teigia Croissant, rinkimų sistemos pagrindai išliko nepakitę per visus keturis ikireforminius rinkimus.3 1 lentelė. Pietų Korėjos rinkimų sistemos charakteristikos 1988-2000 m. Rinkimų Rinkimų Apygardų Mandatų Metai apygardos Išrinkimo barjeras formulė skaičius skaičius struktūra Daugumos 1 224 - 1988 299 Hare 75 1 5 apygardų mandatai Daugumos 1 237 - 1992 299 Hare 65 1 3% arba 5 apygardų mandatai Daugumos 1 253 - 1996 299 Hare 46 1 3% arba 5 apygardų mandatai Daugumos 1 227 - 2000 273 Hare 46 1 3% arba 5 apygardų mandatai Šaltinis. Adaptuota autorės iš Croissant4
1 Croissant, A. Electoral Politics in South Korea. (Red.) Croissant, A. Electoral Politics in Southeast and East Asia. Singapore, 2002. P. 257. 2 Hsieh, J. F. Electoral politics in new democracies in the Asia‐pacific region. Representation, 1997, 34:3-4, pp. 157- 165. P. 160. 3 Croissant, 2002. Op. cit. P. 244. 4 Ibid. P. 245. 29
2.1.2. Sistemos proporcingumas „Veikdama rinkimų rezultatų proporcingumą, rinkimų sistema gali daryti įtaką partijų skaičiui bei politinių sprendimų priėmimo ypatybėms.“1 Vidutinis rinkimų sistemos neproporcingumas Pietų Korėjoje 1988-2000 metų periodu buvo 8.92. Croissant teigimu, didesnis proporcingumas yra pageidautinas iš teoretinio požiūrio taško, tačiau lyginant su kitomis daugumos rinkimų sistemas naudojančiomis valstybėmis, neproporcingumo lygis Pietų Korėjoje buvo vidutinis.2 2 lentelė. Neproporcingumo indeksas Pietų Korėjoje 1988-2004 m. Metai 1988 1992 1996 2000 Gallagher 7.49 9.86 9.63 8.68 indeksas Vidurkis 8.92 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus3
2.1.3. Santykis su partine sistema Kaip aptarta teoriniame darbo skyriuje, svarbiausias rinkimų sistemų poveikis stebimas partinėms sistemoms. Pietų Korėjos daugumos rinkimų sistema teoriškai turėjo veikti partinės sistemos judėjimą dvipartinės sistemos link, tačiau šis darbo skirsnis i visas poskyris, analizuojantis šalies politinių partijų raidą ir rinkimų sistemos charakteristikas, rodo Duverger dėsnio negaliojimą 1988-2000 metų laikotarpiu. Partijos Pietų Korėjoje per 1988-2000 m. laikotarpį buvo organizaciškai nestabilios, nepastovios bei nesusijusios su visuomene – ideologiškai beprasmės.4 Priskaičiuojama 17 politinių partijų, dalyvavusių rinkimuose į Nacionalinę Asamblėją nuo demokratizacijos pradžios, į sarašą įtraukiant visas partijas, kurios surinko bent 3% balsų ar mandatų. Vidutinis partijų gyvavimo laikotarpis yra šiek tiek ilgesnis nei du su puse metų. Nė viena iš partijų nedalyvavo parlamento ar prezidento rinkimuose daugiau nei vieną kartą, išskyrus DP2 ir JLD. Iš to daroma išvada, kad Pietų Korėjos partinėje sistemoje nėra institucinio tęstinumo, kad partijų siūlomas politinis pasirinkimas rinkėjams yra vis kitoks kiekvienų rinkimų metu. Susiskaldymas yra dominuojantis politinių partijų bruožas. Susiskaldžiusios frakcijos yra paremtos personalizmu ir klientelizmu, lydimos charizmatinių vadovų. Pagrindinės politinės partijos aptariamuoju ikireforminiu laikotarpiu plėtojosi aplink tris personalijas – „tris Kim“ – Kim Young Sam, Kim
1 Krupavičius. Op. cit. P. 251. 2 Croissant, 2002. Op. cit. P. 248. 3 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 4 Croissant, 2002. Op. cit. P. 259. 30
Dae Jung ir Kim Jong Pil, kurie nuo 1987 metų įkūrė dešimt politinių partijų.1 Tačiau politinės partijos pasižymėjo dažnu jungimusi, skyrimusi, taigi savo nestabilumu ir trumpalaikiškumu.2 Tai prasidėjo jau po pirmųjų demokratinių Nacionalinės Asamblėjos rinkimų, kuomet trys iš keturių rinkimus laimėjusių partijų nusprendė susijungti.3 Reikia pastebėti, kad ikireforminio periodo pabaigoje (2000 m.) susikūrė Korėjos Demokratinė Darbo partija, kurios organizacija skyrėsi nuo trijų Kim partijų organizacijos,4 pasižymėjusios regionalizmu ir autoritarine partijos struktūra.5 Daugumos vienmandatėse apygardose rinkimų sistemos yra orientuotos į kandidatą, nes skatinama konkurencija ne tarp partijų, o tarp tos pačios partijos kandidatų. Todėl ir jų interesai apima tik tų apygardų rinkėjams rūpimus klausimus, o ne politinės partijos programos nacionaliniu mastu įgyvendinimą.6 Pirmas prie finišo Pietų Korėjos rinkimų sistema buvo palanki didesnėms partijoms – su vidutiniškai 36,5% rinkėjų balsų didžiausia partija gavo 46,2% vietų parlamente. Proporcinis balsų paskirstymas nacionaliniu mastu menkai kompensavo rinkimų sistemos neproporcingumą, tačiau tuo pat metu vienos partijos nesugebėjimas gauti daugumą parlamente vedė prie koalicinių vyriausybių formavimo. Paprastai mažoritarinėse rinkimų sistemose partija, surinkusi daugiausia balsų, nors ir mažiau nei pusę visų balsų, gauna daugiau nei pusę vietų parlamente, todėl gali formuoti vienpartinę vyriausybę. Pietų Korėjos atveju tokio rezultato nebuvimas siejamas su regionalizmo problema.7 Regionalizmas neleidžia didžiausiai partijai gauti daugumą parlamento mandatų.8 Jis nuolat pabrėžiamas kaip pagrindinis rinkimų ir partinės sistemos bruožas, taip pat – kaip problema Pietų Korėjoje. Dauguma rinkėjų balsuoja už tuos kandidatus, su kuriais juos sieja tas pats regionas. Todėl ir pagrindinė rinkiminė kampanija būna koncentruota regioniniu lygmeniu. 9 Ši į regionus orientuota politika prasidėjo 8-ajame XX a. dešimtmetyje, o rinkimų sistema nepadėjo jos suvaldyti,10 rinkiminė elektorato elgsena buvo pažymėta regioniniais sentimentais,
1 Im, H., Faltering democratic consolidation in South Korea: democracy at the end of the ‘three Kims’ era. Democratization, 2004, 11:5, 179-198 P. 189. 2 Croissant, 2002. Op. cit. P. 250-251. 3 Kang, W. The Rise of a Third Party in South Korea: the Unification National Party in the 1992 National Assembly Election. Electoral Studies, 1998, Vol. 17, No. 1, pp. 95–110. P. 99. 4 Hellmann, O., A Historical Institutionalist Approach to Political Party Organization: The Case of South Korea. Government and Opposition, 2011, Vol. 46, No. 4, pp. 464–484. P. 466. 5 Lee & Lim. Op. cit. P. 318. 6 Croissant, 2002. Op. cit. P. 252. 7 Ibid. P. 253. 8 Ibid. P. 253. 9 Kim, W. Does Class Matter? Social Cleavages in South Korea's Electoral Politics in the Era of Neoliberalism. Review of Political Economy, 2010, 22:4, pp. 589-616. P. 597. 10 Park, B. Territorialized party politics and the politics of local economic development: State-led industrialization and political regionalism in South Korea. Political Geography, 2003 Nr. 22, pp. 811–839. 31 balsuojant už kandidatus, su kuriais elektoratą siejo regioninė kilmė.1 1 priede pateiktame Pietų Korėjos rinkimų apygardų žemėlapyje galima išskirti keletą regionų, kurie itin atspindi rinkėjų balsų pasiskirstymą partijoms – tai Jeolla, Gyeongsan ir Chungcheong regionai. Trijų Kim laikotarpiu jie išryškino regioninio balsavimo tendencijas Pietų Korėjoje. Partijos savo politiką kreipė į regionus, taip skaldydamos visuomenę.2 Į regionus orientuota politika silpnino ir pačias partijas, kurių nesutarimai dėl regioninio resursų skirstymo keldavo nesutarimus partijų viduje. Kaip jau minėta, 1988-2000 metų laikotarpiu Nacionalinėje Asamblėjoje nebuvo aiškios daugumos. Pirmieji rinkimai DTP suteikė 41.8% mandatų,3 kiti mandatai pasiskirstė tarp Demokratinės Susijungimo (19,7%), Taikos ir Demokratijos (23,4%) ir Naujosios Demokratinės Respublikonų partijos (11,7%).4 Partinė sistema po šių rinkimų apibrėžiama kaip daugiapartinė su viena dominuojančia partija.5 3 lentelė. Politinių partijų skaičius Pietų Korėjoje 1988-2000 m. Metai 1988 1992 1996 2000 EEPS 4.27 3.78 4.50 3.38 Vidurkis 3.98 EPPS 3.54 2.74 3.16 2.39 Vidurkis 2.96 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus6 Kaip matyti iš 2 lentelės, per pirmas prie finišo rinkimų sistemos egzistavimo laikotarpį partinė sistema svyravo tarp dvipartinės ir daugiapartinės sistemos. Croissant po 1992-ųjų metų rinkimų partinę sistemą įvardino dvi-su-puse, po 1996-ųjų – daugiapartine su viena dominuojančia partija, o 2000-2004 metų laikotarpiu sistema vėl tapo dvi-su-puse.7
2.1.4. Reformos priežastys Rinkimų sistemų reformoms stiprią įtaką daro nepageidaujami egzistuojančių rinkimų sistemų rezultatai. Croissant, apibendrindamas mokslininkų pastebėjimus, pateikia keturis Pietų Korėjos pirmas prie finišo rinkimų sistemos kritinius bruožus:
1 Shin, E. H., Election Democracy, Populism, and Generational Politics: The Case of the April 15, 2004 General Election in South Korea. East Asia, 2005, Vol. 22. No. 1. p.p. 51-81. P. 61. 2 Im. Op. cit. P. 187-189. 3 Stockton, H. Electoral Reform on Taiwan in Comparative Perspective. Conference on Taiwan studies. Toronto, 2009. P. 9. Rasta http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1451949; Žiūrėta 2012-01-10. 4 Hsieh. Op. cit. P. 162. 5 Croissant, A. Electoral Reform and Party Systems in East Asian Democracies: A Comparative Analysis with Implications for Thailand. Submitted to the Seminar The New Election System: Which role will it play in a re- developing Thai democracy, Bangkok, 2007. P.16. 6 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 7 Croissant, 2007. Op. cit. P.16. 32
kampanijos išlaidos ir politinė korupcija. Vis didėjančios išlaidos rinkiminei kampanijai visame pasaulyje tapo svarbiu aspektu, tačiau Pietų Korėjoje ši kritika taip pat buvo paremta tuo, kad į kandidatą orientuotas balsavimas suteikia per daug svarbos rinkimų kampanijai ir todėl skatina kandidatus siekti balsų su dideliais finansiniais kaštais, dažnai sukeliančiais korupciją. Vienas pasiūlymas, kaip užkirsti tam kelią, buvo parlamento mandatų mažinimas. Tačiau net sumažinus mandatų skaičių 2000-ųjų metų rinkimams, išlaidos ne sumažėjo, o dar labiau išaugo. Kitas pasiūlymas apėmė proporcingumo elemento rinkimų sistemoje didinimą, taip siekiant balsavimo, paremto partijomis, o ne atskirais kandidatais. atstovavimo deficitas parlamente ir politinėse partijose. Egzistuojanti rinkimų sistema buvo kritikuojama ir už tai, kad visuomenė nebuvo tinkamai reprezentuojama, nors iš anksčiau pateiktų rinkimų sistemos charakteristikų matoma, kad neproporcingumo lygis valstybėje buvo vidutinis. Atstovavimo stokos aspektas gali būti siejamas ir su anksčiau šiame darbe minėtu netiesioginiu rinkimų sistemos padariniu. Atstovavimo problema Pietų Korėjoje taip pat susijusi su ideologija, kuomet ryšiai tarp partijų ir visuomenės yra silpni ir paremti ne ideologiniais aspektais, bet regionalizmu. regionalizmas. Rinkimų sistemos kritikai teigė, kad egzistuojanti sistema trukdo kurtis stiprioms nacionalinėms partijoms, nes jos nesuinteresuotos orientuotis į nacionalinį lygmenį, kuomet pagrindiniai mandatai gaunami regionuose. partijų formavimas. Galiausiai rinkimų sistema buvo kritikuojama už tai, kad neskatina stabilių partijų formavimosi. Vietoj to sistema gamina trumpalaikes, nepastovias politines partijas, linkusias skirtis, jungtis, kurtis iš naujo.1 Pažymimos ir kitos priežastys, kodėl buvo siekiama reformuoti rinkimų sistemą. Per regionalizmo silpninimo tikslą praktiškai norėta suformuoti visuotinę partiją (angl. catch-all party) ir valdančiajai partijai užsitikrinti daugumą Nacionalinėje Asamblėjoje.2 Būtina atskirti tas reformų priežastis, kurios gali būti sietinos su rinkimų sistemos padariniais nuo tų, kurie yra istorinių, politinių, socialinių aplinkybių produktai. Croissant teigia, kad regionalizmo problema negali būti išspręsta per rinkimų sistemos instituciją.3 Atsižvelgiant į užsibrėžtą darbo tikslą ir uždavinius, korupcija ir rinkiminės kampanijos išlaidos kituose darbo skyriuose nėra analizuojami. Tačiau rinkimų sistemos poveikis regionalizmo problemai yra trumpai aptariamas.
1 Croissant, 2002. Op. cit. P. 258-263. 2 Lee, Y., Lim, Y. The rise of the Labor Party in South Korea: causes and limits. The Pacific Review, 2006, 19:3, pp. 305-335. P. 317. 3 Croissant, 2002. Op. cit. P. 262. 33
2.2. Neperkeliamojo balso rinkimų sistema Taivane Pirmame darbo skyriuje trumpai apžvelgus neperkeliamojo balso rinkimų sistemą išryškėjo svarbiausi jos aspektai – sistema turi tam tikrą proporcingumo lygį, leidžiantį mažų partijų atstovavimą, taip pat svarbi yra partijų strategija nominuojant kandidatus rinkimų apygardose. Taivaniečiams neperkeliamojo balso sistema tapo integralia politinės sistemos dalimi po to, kai ji buvo pradėta naudoti 1935 metais, okupacinei Japonijos valdžiai įvedus šią sistemą vietiniams rinkimams vykdyti. Ši sistema buvo naudinga KMT autoritarinio valdymo metais, nes padėjo išlaikyti partijos dominavimą bei neleisti rinkimų būdu iškilti stiprioms opozicinėms jėgoms.1 Įvykus Taivano demokratizacijai, rinkimų sistema nebuvo pakeista, tačiau buvo įtrauktas proporcingumo elementas.
2.2.1. Sistemos charakteristikos Rinkimuose buvo nustatyti 29 administraciniai vienetai – 25 daugiamandatės ar vienmandatės apygardos ir 4 apygardos, rezervuotos 8 papildomiems mandatams vietinių taivaniečių atstovavimui, taip pat 8 mandatai skirti žemyninės Kinijos atstovavimui.2 Daugiamandatėse apygardose laimėjimą užtikrindavo paprastoji balsų dauguma, kuri didėjant apygardos dydžiui yra linkusi mažėti. Dėl šios priežasties mažos partijos turėjo galimybę laimėti mandatų. Ne tik mažos partijos, bet ir nepriklausomi kandidatai tapdavo parlamento dalimi.3 Tai, kad didesnėse apygardose neperkeliamojo balso sistema leido mažesnėms partijoms būti išrinktoms, rodo, jog sistema palanki etniškai ir identiteto pagrindu susiskaldžiusiai visuomenei. Proporcingas atstovavimas tokioms visuomenėms yra būtinas.4 Per pirmuosius demokratinius Taivano rinkimus į parlamentą 1992-aisiais metais didžioji dalis mandatų buvo paskirstyta pagal neperkeliamojo balso rinkimų sistemą. Taip pat buvo naudojamas proporcinis mandatų skirstymo būdas. Tačiau rinkėjai negalėjo tiesiogiai balsuoti už partijų sąrašus. Balsuojama buvo apygardose pagal neperkeliamojo balso sistemą, o skirstant mandatus daugiausiai balsų surinkusios partijos (peržengusios 5% išrinkimo barjerą) juos gaudavo proporcingai balsų skaičiui. Taigi rinkimų sistema net su proporciniu elementu iš esmės liko neperkeliamojo balso.5 Vėlesniuose rinkimuose mandatai buvo skirstomi pagal tą pačią sistemą.
1 Lin, J. The Politics of Reform in Japan and Taiwan. Journal of Democracy, 2006, Vol. 12, No. 2. P. 123-124. 2 Election Study Center, National Chengchi University. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 3 Stockton, H. How rules matter: Electoral reform in Taiwan. Social Science Quarterly, 2010, 91(1), pp. 21-41. P. 23. 4 Hsieh,1997. Op. cit. P. 160. 5 Hsieh, J. F. Manipulating the Electoral System under the SNTV: the Case of the Republic of China on Taiwan. (Red.) Grofman, B., Lee, S., Winckler, E. A., Woodall, B. Elections in Japan, Korea and Taiwan under the Single Non- 34
4 lentelė. Taivano rinkimų sistemos charakteristikos 1992-2004 m. Rinkimų Rinkimų Apygardų Išrinkimo Metai apygardos Mandatų skaičius formulė skaičius barjeras struktūra Daugumos 1-16 125 - 1992 29 161 Hare - 36 5% Daugumos 1-17 128 - 1995 29 164 Hare - 36 5% Daugumos 1-12 176 - 1998 29 225 Hare - 49 5% Daugumos 1-13 176 - 2001 29 225 Hare - 49 5% Daugumos 1-13 176 - 2004 29 225 Hare - 49 5% Šaltinis. Autorės sudaryta pagal rinkimų duomenis1
2.2.2. Sistemos proporcingumas Neperkeliamojo balso sistema pasižymi tam tikru proporcingumo dydžiu. Kaip ir proporcinėse sistemose, kuo didesnė apygardų struktūra – tuo didesnis proporcingumas. Tyrinėtojai pastebi, kad ši sistema proporcingumo atžvilgiu turi panašumų su d’Hondt formule. Sistema dažnai laikoma pusiau proporcine.2 Taivane vidutinis sistemos proporcingumas 1992- 2004 metais buvo 3.52.3 Lyginant su Pietų Korėjos neproporcingumo lygiu, Taivano sistema buvo dvigubai proporcingesnė. 5 lentelė. Neproporcingumo indeksas Taivane 1992-2004 m. Metai 1992 1995 1998 2001 2004 Gallagher 4.65 4.14 6.41 4.70 3.83 indeksas Vidurkis 4.75 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus4
2.2.3. Santykis su partine sistema Partinė sistema Taivane pradėjo formuotis dar autoritarinio periodo metu. Ilgą laiką opozicija valdančiajai KMT partijai apėmė dvi mažas partijas – Jaunosios Kinijos (angl. Young China party) ir Kinijos Demokratų Socialistų partija (angl. China Democratic Socialist party), tačiau jos nebuvo politiškai efektyvios. Tikrąją opoziciją KMT suteikė nepriklausomi kandidatai.
Transferable Vote. The Comparative Study of an Embedded Institution. Michigan: The University of Michigan Press, 1999. P. 67. 1 Election Study Center, National Chengchi University. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 2 Hsieh, 1999. Op. cit. P. 69-73. 3 Croissant, 2002. P. 329. 4 Election Study Center, National Chengchi University. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 35
Tik antroje 8-ojo dešimtmečio pusėje atsirado organizuota opozicija, žinoma Tangwai pavadinimu, kuris reiškia partijos išorėje (angl. outside the party). 1986 metais šis judėjimas tapo Demokratine Pažangos partija (angl. Democratic Progressive party).1 Naujų partijų atsiradimą ir balsų tarp jų pasiskirstymą ikireforminiu periodu vaizduoja 6 lentelė. 6 lentelė. Balsų pasiskirstymas (%) tarp pagrindinių politinių partijų Taivane 1992-2004 m. Metai KMT DPP NP ŽPP TSS 1992 53.0 31.0 1995 46.1 33.2 13.0 1998 46.4 29.6 7.1 2001 28.6 33.4 2.6 18.6 7.8 2004 32.8 35.7 0.1 13.9 7.8 Šaltinis. Autorės adaptuota iš Hsieh2 1995-ieji metai žymėjo trečiosios partijos atsiradimą politinėje arenoje, sukant daugiapartinės sistemos linkme. Naujoji partija susiformavo iš KMT narių, kurie ją kritikavo ir kitaip matė partijos vystymąsi.3 2000 metais nuo KMT atsiskyrė dar viena frakcija, tapusi ŽPP ir 2001-aisiais laimėjusi ~19% balsų. 2001-aisiais metais rinkimuose dalyvavo dar viena KMT atšaka – TSS.4 Partinės sistemos vystymasis Taivane apibūdinamas vienos dominuojančios partijos laipsnišku išstumimu iš politinės arenos.5 7 lentelėje matyti partijų skaičiaus kaita 1992- 2004 metais. Jeigu ši lentelė rodo laipsnišką partijų skaičiaus didėjimą, tai 6 lentelė demonstruoja didžiausios – KMT – partijos politinio svorio mažėjimą. 7 lentelė. Politinių partijų skaičius Taivane 1992-2004 m. Metai 1992 1995 1998 2001 2004 EEPS 2.64 2.95 3.22 4.27 3.81 Vidurkis 3.79 EPPS 2.23 2.54 2.51 3.49 3.27 Vidurkis 2.81 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus6 Iš ilgalaikės perspektyvos Taivano partinės sistemos konfigūracija svyruoja tarp dvipartinės ir daugiapartinės sistemos. Teigiama, kad daugumos taisyklė ir neperkeliamojo balso sistema kartu sukuria padalytą ir įvairų politinį spektrą. Trečiosios partijos yra ne tik protesto
1 Hsieh. Op. cit. P. 66. 2 Hsieh, J. F. The Origins and Consequences of Electoral Reform in Taiwan. Issues and Studies, 2009, 45(2), pp. 1-22. P.14 3 Yu, C. The Evolving Party System in Taiwan, 1995-2004. Journal of Asian and African Studies, 2005, 40(105), pp. 105-123. P. 108. 4 Ibid. P. 111. 5 Lin, 2006. Op. cit. P. 128. 6 Election Study Center, National Chengchi University. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 36 prieš pagrindines partijas veikėjai, tačiau taip pat siekia jas pakeisti.1 Daugiapartinės sistemos susiformavimas siejamas su etniškumo bei tapatybės klausimu Taivane. Taivano politinis elitas šiuo klausimu susiskaldęs, todėl daugiapartinė sistema laikoma neišvengiama politinės sistemos dalimi.2 Iš esmės daugiamandačių apygardų naudojimas turėtų skatinti daugiapartiškumą Taivane, tačiau aptariamuoju laikotarpiu matomos tik dvi ryškios partijos, o kitos partijos laimi nedidelį skaičių mandatų. Toks partinės sistemos stabilumas siejamas su dviem pagrindinėmis politinėmis stovyklomis, įsitvirtinusiomis demokratizacijos laikotarpiu ir dalijančiomis valstybę į dvi dalis pagal nacionalinį identitetą. Šių stovyklų elektoratas demokratiniu laikotarpiu Taivane nusistovėjo ir tapo stabilus.3 Pastebima, kad 1992 – 2004 metų laikotarpiu Taivane nusistovėjo gana proporcinis atstovavimas, daugiapartinė sistema, o neproporcingumo indekso ir partijų skaičiaus svyravimas siejamas su regioniniu balsavimu ir nepriklausomų kandidatų elementu.4
2.2.4. Reformos priežastys Neperkeliamojo balso sistema skatina partijų frakcinį susiskaldymą. Daugiau nei vieno partijos kandidato dalyvavimas rinkimuose toje pačioje apygardoje sukelia kandidatų konkurenciją.5 Pavyzdžiui, 6 mandatų rinkimų apygardoje KMT, jausdama laimėsianti 4 mandatus, jų tiek ir nominuos, DPP tą patį padarys su 3 kandidatais ir t.t. Kadangi rinkėjai balsuodami už partijas yra gana pastovūs pasirinkimo tarp partijų atžvilgiu, pagrindinė rinkiminė kova vyksta tarp tos pačios partijos kandidatų, dažnai aršesnė nei tarp atskirų partijų. 6 Kita problema, susijusi su rinkimų personalizacija, yra ta, jog kandidatai į rinkimų procesą įtraukia verslininkus ar net nusikalstamas grupuotes. Taip įvyksta todėl, kad partija nori, jog visi kandidatai, iškelti apygardoje, laimėtų rinkimus, todėl negali jiems rodyti šališkumo. Kandidatai savo ruožtu ieško paramos kitur, kas gali privesti prie korupcijos. Neperkeliamojo balso sistemoje didėjant rinkimų apygardos dydžiui, mažėja išrinkimo barjeras. Dėl šios priežasties Taivane kandidatai linkę užimti radikalias pozicijas rinkimų kampanijos metu tam, kad pritrauktų tam tikrų rinkėjų grupių balsus.7 Jacobs taip pat pastebi, kad sistema skatino ekstremistinių kandidatų išrinkimą.8
1 Hsu, Y. Splitting and Making Parties: Analysis of Party Reconfiguration in Taiwan. East Asia, 2006, 23(1), pp. 7-26. P. 16. 2 Hsieh, 1997. Op. cit. P. 162. 3 Hsieh, 2009. Op. cit. P. 13-15. 4 Stockton, 2009. Op. cit. P. 22. 5 Cox. Op. cit. P. 365. 6 Hsieh, 2009. Op. cit. P. 12. 7 Ibid. P. 12. 8 Jacobs, J. B. Taiwan: Changes and Challenges. Australian Journal of International Affairs, 2008, 62:4, 460-477. P. 461. 37
Personalizmas ir radikalizmas daugiausia susiję su pačios neperkeliamojo balso sistemos padariniais, taip pat ir kritika Taivano rinkimų sistemai apima kritinius šios rinkimų sistemos aspektus apskritai. * * * * *
Apibendrinant šį darbo skyrių galima teigti, kad bendros rinkimų sistemos charakteristikos Pietų Korėjoje ir Taivane gana skyrėsi dėl skirtingų rinkimų sistemų naudojimo. Tačiau abi šalis sieja ilga rinkimų tradicija, nes rinkimai valstybėse buvo vykdomi ir autoritariniu periodu. Ryškūs valstybių kontekstų skirtumai apima ir elektorato balsavimo specifiką. Pietų Korėjoje rinkimų metu ryškus regioninis balsų pasiskirstymas, nors šalis etniškumo pagrindu yra homogeniška. Taivano atvejis taip pat pateikia regioninio balsavimo elementų, tačiau tai daugiau susiję su etniškumu.1 Taivano politika charakterizuojama per šiaurės-pietų skirstymą, nes KMT partija apsigyveno šiaurinėje jos dalyje. O pirmieji salos gyventojai koncentravosi pietinėje Taivano dalyje.2 Proporcingumas. Ši rinkimų sistemų charakteristika išsiskiria lyginamosiose valstybėse dėl skirtingo proporcingumo lygio, išplaukiančio iš rinkimų sistemų. Tačiau abiejų valstybių rinkimų sistemos dalį mandatų skirstė proporciškai. Vis dėlto Pietų Korėjos rinkimų sistema lėmė didesnį neproporcingumo lygį. Partijos ir partinė sistema. Pietų Korėja ir Taivanas ryškiausiai išsiskiria partinės sistemos aspektu. Pietų Korėjos partinės sistema yra netvirta, politinės partijos skiriasi, jungiasi, išnyksta ir vėl susiformuoja. Per 1988-2000 m. laikotarpį nė viena partija nedalyvavo daugiau nei dvejuose parlamento rinkimuose.3 Taivane partinė sistema gana stabili su dviem pagrindinėmis partijomis, išlikusiomis įtakingomis politikoje nuo pat šalies demokratizavimosi. Reformos priežastys taip pat išskiria dvi valstybes. Iš esmės Taivano rinkimų sistemos reforma buvo vykdoma dėl neperkeliamojo balso rinkimų sistemos neigiamų aspektų. Tuo tarpu Pietų Korėjoje reformos priežastys apėmė partijų ir atstovavimo stiprinimą. Piliečių nusiskundimai Pietų Korėjoje buvo pagrindinė varomoji reformos jėga. Daugiausiai buvo skundžiamasi chaotišku parlamentu,4 neefektyviu vyriausybės darbu, balsų pirkimu, taip pat kritikuotas parlamento dydis – norėta sumažinti mandatų skaičių.5 Tai atspindi pagrindinius rinkimų sistemos reformos argumentus.
1 Jacobs, J. B. Taiwan and South Korea: Comparing East Asia's Two "Third-Wave" Democracies. Issues & Studies. 43, no. 4, 2007, P. 227-260. P. 252. 2 Stockton, 2010. Op. cit. P. 27. 3 Croissant A., Korea. (Sud.) Nohlen, D., Grotz, F., and Hartmann, C. Elections in Asia and the Pacific. A data handbook Vol. 2. South East Asia, East Asia and the South Pacific. Oxford: Oxford University Press. 2001. P. 425-426. 4 Lin, 2006. Op. cit. P. 120. 5 Stockton, 2009. Op. cit. P. 11-12. 38
3. RINKIMŲ SISTEMŲ REFORMŲ SPRENDIMAI IR JŲ
ĮGYVENDINIMO PROCESAS
Aptarus ikireformines rinkimų sistemas, suvoktus jų trūkumus ir pristačius reformų priežastis, šiame darbo skyriuje sprendžiamas probleminis klausimas, kodėl Pietų Korėjoje ir Taivane buvo pasirinkta paralelinė rinkimų sistema bei kaip įgyvendintos reformos. Laikantis teorinės reformų prieigos analizuojama reformos procesų dalyvių motyvacija, lūkesčiai bei įveikti barjerai, taip pat išskiriami potencialūs reformos laimėtojai ir pralaimėtojai.
3.1. Paralelinės rinkimų sistemos pasirinkimas Paralelinė rinkimų sistema priklauso mišriųjų rinkimų sistemų tipui. Tiek Pietų Korėjoje, tiek Taivane iki reformų buvo naudojamas mišrus principas skirstant mandatus, tačiau sistemos nebuvo laikomos mišriomis dėl rinkėjmas suteikto vieno balso. Pietų Korėjoje proporciškai dalijami mandatai sudarė ~16%, kurie buvo dalijami pagal vienmandatėse apygardose surinktų balsų skaičių, gautų už partijų kandidatus. Taivane taip pat proporcinė mandatų dalis buvo dalijama pagal partijų surinktų balsų skaičių ir sudarė ~26% visų mandatų. Mišriųjų sistemų tipui šių valstybių rinkimų sistemos nepriklausė, nes neturėjo svarbiausio tokių sistemų elemento – atskirų balsų vienmandačių apygardų kandidatams ir partijų sąrašams. Kaip minėta pirmajame darbo skyriuje, šis tipas suklestėjo po Šaltojo karo ir dažniausiai atsiranda vykstant rinkimų sistemų reformoms kaip politinio kompromiso produktas. Mišriosios sistemos traukia reformuotojus, nes jos išlaiko tam tikrą dalį senosios rinkimų sistemos bruožų. 1 Tiek Pietų Korėjos, tiek Taivano atvejais mišriosios sistemos nebuvo vienintelė viešojoje erdvėje vyravusi reformos kryptis. Kim teigimu, Pietų Korėjos politiniame diskurse apie rinkimų sistemos reformą buvo siūlomi keli naujos rinkimų sistemos variantai: 1. proporcinė sistema su didelėmis apygardomis, siūlyta Centrinio Rinkimų valdymo komiteto. 2. 200 narių Nacionalinė Asamblėja, renkama pagal daugumos sistemą daugiamandatėse apygardose, siūlyta Nacionalinės verslininkų asociacijos. 3. 250 narių Nacionalinė Asamblėja. Siūlyta, kad pusė jos narių būtų renkama pagal pirmas prie finišo sistemą, o kita pusė – pagal proporcinę šešiose rinkimų apygardose. Šis pasiūlymas buvo svarstomas valdančiosios NKNP.2
1 Shugart, M. S., Wattenberg, M. Op. Cit. P. 578-579. 2 Kim, H. Rational Actors and Institutional Choices in Korea. Pacific Focus, Vol.15, Issue 1, p.p. 73–94, 2000. Rasta: http://mailer.fsu.edu/~hkim/rationalactors.pdf; Žiūrėta 2012-04-30. P. 7-10. 39
Derybos dėl rinkimų sistemos reformos Pietų Korėjoje prasidėjo dar 1999 metais. Tuomet valdančioji koalicija norėjo pakeisti egzistavusią vienmandačių apygardų sistemą. Derybų metu buvo sutarta dėl mišrios sistemos, tačiau reforma nebuvo sėkminga, nes iškilo pasipriešinimas iš visuomenės ir parlamentinės opozicijos pusės.1 Pagrindinis reformos siūlymas iš visuomenės pusės buvo dviejų balsų suteikimas rinkėjams. Tačiau, nepaisant reformos šalininkų siekio įvesti dviejų balsų sistemą, prieš šešioliktuosius NA rinkimus 2000 metais reforma nebuvo įgyvendinta.2 Iš esmės šis bandymas reformuoti rinkimų sistemą suteikiant rinkėjams du balsus pralaimėjo, nes nebuvo sutariama dėl paties reformos turinio. Kita priežastis, kodėl reforma nebuvo sėkminga, buvo reformos šalininkų interesų nesuderinimas bei neorganizuotumas. Tai palengvino DNP ir JLD sukliudyti reformos įgyvendinimą.3 Derybos buvo sėkmingos tik mandatų sumažinimo aspektu – kaip matyti iš 1 lentelės, iš 299 liko 273 mandatai. Mokslininkai teigia, kad Taivane diskusiją apie rinkimų sistemos reformą pradėjo KMT ir nuo pat šios diskusijos pradžios ši partija agitavo už mišriąją sistemą.4 Opozicinė DPP sutiko su mišriosios sistemos siūlymu, tačiau norėjo didesnio proporcingai dalijamų mandatų skaičiaus,5 ši partija pasisakė už kompensacinės rinkimų sistemos įvedimą, o ne paralelinės.6 Mažosios partijos pasisakė už kompensacinę sistemą, modifikuotą neperkeliamojo balso sistemą arba tik Juanio narių mažinimą.7 Laikui bėgant DPP požiūris į paralelinę rinkimų sistemą pasikeitė. Po pergalingų prezidento rinkimų 2000 ir 2004 metais DPP pradėjo teikti pirmenybę paralelinei rinkimų sistemai, nes jautėsi stipri. Mažosios partijos nepalaikė daugumos principo potencialiose rinkimų sistemose ir teikė pirmenybę grynajai proporcinei sistemai.8 Toks mažųjų partijų nusiteikimas reformos atžvilgiu nestebina, tačiau vėliau reformos įgyvendinimo procese jos pasidavė ir balsavo už reformą. Toks veiksmas aiškinamas per visuomenės grupių spaudimą ir silpno partijų balso turėjimą parlamente.9 KMT ir DPP siekis buvo užsitikrinti kuo daugiau vietų parlamente, TSS siekė sumažinti parlamento narių skaičių. ŽPP, neturėdama stipraus balso, norėjo, kad už reformų siūlymus būtų balsuojama atskirai, tačiau KMT ir DPP pasiekė, jog reforma būtų įgyvendinta kaip vienas paketas:10 113 narių Juanis, renkamas ketveriems metams: - 73 nariai, renkami iš vienmandačių apygardų;
1 Kim, H. N., The 2000 Parliamentary Election in South Korea. Asian Survey, Vol. 40, No. 6. 2000, pp. 894-913. P. 896-898. 2 Lee & Lim. P. 319. 3 Ibid. P. 310. 4 Lin, J., The endogenous change in electoral systems: The case of SNTV. Party Politics, 2011, 17: 365. P. 377. 5 Stockton, 2009. Op. cit. P. 12. 6 Lin, 2006. Op. cit. P. 124. 7 Lin, 2011. Op. cit. P. 377. 8 Lin, 2006. Op. cit. P. 124. 9 Hsieh, 2009. Op. cit. P. 13. 10 Lin, 2011. Op. cit. P. 379-380. 40
- 34 nariai, renkami iš partijų sąrašų, kuriems taikomas 5% išrinkimo barjeras ir 50% kvota moterų atstovavimui.1 Kritiniu momentu reformai Taivane tapo KMT daugumos Juanyje praradimas. Partija reformą siūlė, nes neužsitikrindama parlamentinės daugumos, tačiau laimėjusi beveik visas vietas vienmandatėse apygardose, tikėjosi išlošti iš daugumos sistemos, o prarasti neturėjo ko.2 Pats agitavimo už reformą procesas Taivane tapo integralia rinkiminės kampanijos dalimi prieš 2004 metų parlamento rinkimus. Reformos siūlymas buvo priemonė įtikti piliečiams, kurie nebuvo patenkinti balsų pirkimu, vyriausybės darbo neefektyvumu ir per dideliu parlamentu. 3 8 lentelė. Taivano paralelinės rinkimų sistemos charakteristikos Rinkimų Rinkimų Apygardų Mandatų Metai apygardos Išrinkimo barjeras formulė skaičius skaičius* struktūra Daugumos 1 73 - 2008 113 Hare 34 1 5% Daugumos 1 73 - 2012 113 Hare 34 1 5% Šaltinis. Sudaryta autorės pagal rinkimų duomenis4 Potencialiais reformos laimėtojais Taivane galima laikyti KMT ir DPP, nes, kaip aptarta pirmajame darbo skyriuje, daugumos rinkimų sistemos yra palankios didžiosioms partijoms. 8 lentelėje pateiktos paralelinės rinkimų sistemos charakteristikos Taivane demonstruoja, kad vienmandatėse apygardose renkamų atstovų skaičius sudaro ~65% visų atstovų. 9 lentelė. Pietų Korėjos paralelinės rinkimų sistemos charakteristikos Rinkimų Rinkimų Apygardų Mandatų Metai apygardos Išrinkimo barjeras formulė skaičius skaičius struktūra Daugumos 1 245 - 2004 299 Hare 54 1 3% arba 5 apygardų mandatai Daugumos 1 245 - 2008 299 Hare 54 1 3% arba 5 apygardų mandatai Daugumos 1 246 - 2012 300 Hare 54 1 3% arba 5 apygardų mandatai Šaltinis. Sudaryta autorės pagal rinkimų duomenis.5
1 Stockton, 2009. Op. cit. P. 12. 2 Lin, 2011. Op. cit. P. 376. 3 Stockton, 2009. Op. cit. P. 12. * 6 mandatai yra rezervuojami vietinių taivaniečių atstovavimui. Jie renkami dvejose trijų mandatų apygardose naudojant neperkeliamojo balso sistemą. 4 Election Study Center, National Chengchi University. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 5 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 41
Tuo tarpu Pietų Korėjoje apygardų mandatai pagal naująją rinkimų sistemą sudaro 82% parlamento narių skaičiaus. Reformos laimėtojais šioje šalyje taip pat galima laikyti didžiąsias partijas. Lyginant Pietų Korėjos ir Taivano poreformines rinkimų sistemas išryškėja ne tik vienmandatėse apygardose renkamų atstovų dalies, tačiau ir kitų charakteristikų skirtumai. Pietų Korėjoje naudojamas uždaro partijų sąrašo principas,1 o Taivane – atviro.2 Pietų Korėjos sistemoje išrinkimo barjeras yra 3% arba 5 apygardų mandatai, o Taivane – 5%. Taivano atvejis skiriasi ir tuo, kad 6 mandatai yra rezervuojami vietiniams taivaniečiams. Šis bruožas išryškina rinkimų sistemos siekį moderuoti etninį konfliktą. Kadangi poreforminės rinkimų sistemos abiejose valstybėse yra paralelinės, priklausančios mišriųjų sistemų šeimai, jų skirtumai yra minimalūs. Tačiau reformų įgyvendinimo procesai ir dalyviai išryškina skirtumus, kurie aptariami kituose šio darbo skyriaus poskyriuose. Kalbant apie ikireformines ir poreformines rinkimų sistemų charakteristikas Pietų Korėjoje (1 ir 9 lentelės) ir Taivane (4 ir 8 lentelės), lentelėse matyti, kad skirtumai yra nedideli, ypač Pietų Korėjoje, kurios sistema iš esmės pasikeitė tik rinkėjams suteikiamų balsų skaičiumi. Tuo tarpu Taivane pasikeitė apygardų struktūra, taip pat rinkėjams suteikiamas balsų skaičius. Šių valstybių rinkimų reformas analizuojantys mokslininkai nekvestionuoja reformų svarbos ir jų reikšmės rinkimų rezultatams.
3.2. Reformos įgyvendinimas Pietų Korėjoje Politinis kontekstas. Reformos įgyvendinimo kontekstas Pietų Korėjoje apėmė prezidento apkaltos procesą ir besikeičiančią valdančiąją koaliciją.3 Kaip jau minėta, rinkimų reformos Pietų Korėjoje aktyviai siekti buvo pradėta prieš 2000 metų rinkimus į Nacionalinę Asamblėją. Ši iniciatyva kilo iš visuomenės ir intelektualų pusės, o parlamente jos rėmėja buvo TDP. Buvo teigiama, kad egzistuojanti rinkimų sistema neatitinka tiesioginių rinkimų principo, nustatyto Konstitucijoje, nes proporcingas mandatų skirstymas naudotas pagal vienmandatėse apygardose gautų balsų skaičių.4 Naudota rinkimų sistema dėl šio principo buvo problematiška – proporcingas mandatų skirstymas priklausė nuo balsų, gautų apygardose, kurie buvo stipriai lemiami kandidatų bei balsavimo apygardose specifikos.5
1 Jun, H., Hix, S., Electoral Systems, Political Career Paths and Legislative Behavior: Evidence from South Korea’s Mixed-Member System. Japanese Journal of Political Science, 11 (2), pp. 153–171, 2010. P. 154. 2 Stockton, 2009. Op. cit. P. 12. 3 Stockton, H., Electoral Reform on Taiwan in Comparative Perspective, 2011. Rasta http://classi.ppo.scu.edu.tw/congress/upload/symposium/Microsoft_PowerPoint_-_Stockton.pdf; žiūrėta 2012 01 10. 4 Lee & Lim. Op. cit. P. 317. 5 Jaung, H. Electoral politics and political parties. (Ed.) Diamond, L. and Shin, D. C. Institutional reform and democratic consolidation in Korea. Stanford: Hoover Institution Press, 1999. P. 62. 42
Pietų Korėjos rinkimų sistemos reformos procese galima išskirti tris pagrindinius dalyvius – Konstitucinį teismą, piliečius bei politikus. Piliečiai siekė atstovavimo proporcingumo didinimo, didesnės mažumų dalies įtraukimo į politinių sprendimų priėmimo procesą.1 Didžioji dalis parlamentarų per rinkimų sistemos reformą norėjo sukurti vienpartinę vyriausybę. Kitaip tariant, buvo siekiama pagerinti valdymą. Iš teorinės perspektyvos šie reformų tikslai konfliktuoja tarpusavyje – rinkimų sistemų pasaulyje pasirenkamas arba rinkimų sistemos atstovavimo privalumas, arba valdymo efektyvumas. Kaip aptarta pirmajame darbo skyriuje, teismų vaidmuo rinkimų sistemų reformų procesuose yra neutralus – jie negali siekti savanaudiškų tikslų bei primesti reformų be kitų dalyvių įsikišimo. Į Konstitucinį teismą Pietų Korėjoje buvo kreiptasi 2000 metais, siekiant išsiaiškinti egzistavusios rinkimų sistemos konstitucingumą, kuomet proporcinis mandatų skirstymas vyksta pagal balsus, gautus apygardose.2 Konstitucinis teismas išaiškino, kad vieno balso naudojimas prieštarauja tiesioginių rinkimų principui: “[k]adangi proporciškai renkamų atstovų ir apygardose renkamų atstovų rinkimai yra dveji skirtingi rinkimai, rinkėjams turi būti suteikta teisė gauti du biuletenius.”3 Lee ir Lim apibendrindami teismo sprendimą teigia, kad jis paskelbė tris principus, kuriems prieštaravo egzistavusi rinkimų sistema – tiesioginio balsavimo, demokratijos, nes riboja elektorato teisę rinktis, bei lygių rinkimų principui, kadangi į nepriimtus nariais kandidatus nebuvo atsižvelgiami skirstant proporcinio atstovavimo balsus. 4 Paskatintos tokio teismo sprendimo, visuomeninės organizacijos ėmėsi plačios apimties kolektyvinio veiksmo. Formuodamos reformos sąjungą, šios grupės nusiuntė peticiją NA, kad rinkimus reguliuojantys įstatymai būtų peržiūrėti ir pakeisti, įtraukiant dviejų balsų sistemą. NA, visuomenės spaudžiama, nusprendė priimti pasiūlymus, pirmiausia juos įgyvendindama vietos rinkimams vykdyti 2002-aisiais metais.5 Visuomenės aktyvumas siejamas su Pietų Korėjos prezidentų Kim Dae Jung ir Roh Moo Hyun vykdyta demokratijos gilinimo politika, kuomet į sprendimų priėmimo procesą įtraukiama visuomenė. Demokratijos gilinimas sukūrė tokią politinę aplinką, kurioje socialinės jėgos stengėsi gauti balsą Nacionalinėje Asamblėjoje efektyvesniam jų interesų atstovavimui ir dalyvavimui politikoje.6 Pagrindinė politinė partija, kuri propagavo rinkimų reformą, buvo Uri partija, susiformavusi po 2000 m. rinkimų į NA, kuri, palaikoma Konstitucinio teismo sprendimo taip pat darė spaudimą dėl rinkimų sistemos reformos. 2003 metais Nacionalinėje Asamblėjoje buvo
1 Lee & Lim. Op. cit. P. 319. 2 Ibid. P. 319. 3 Constitutional Court, One-Person One-Vote Case, 2001. Rasta http://www.ccourt.go.kr/home/english/decisions/mgr_decision_view.jsp?seq=233&code=3&pg=9&sch_code=&sch_sel =&sch_txt=&nScale=15; žiūrėta 2012 04 27. 4 Lee & Lim P. 319 5 Ibid. P. 319. 6 Ibid. P. 313. 43 sudaryta Nacionalinė Komisija Politinių Reformų skatinimui. Ši komisija įtraukė visuomenę, politikus, teisininkus ir akademikus. Tam, kad visuomenė palaikytų komisijos veiksmus, buvo organizuoti atviri forumai. Komisijos darbas baigėsi partijų sąrašų įtraukimu naudojant dviejų balsų sistemą, taigi įvesta mišrioji rinkimų sistema. Komisija taip pat pasiekė susitarimą dėl skaidraus partijų lėšų valdymo, politinių partijų centrinės organizacijos sumažinimo, apygardų biurų sumažinimo, o vėliau – visiško jų uždarymo.1 Reikia pastebėti bei atskirti lygiagrečiai rinkimų sistemos reformai vykdytą partinės sistemos reformą. Įstatyminių nuostatų dėl partijų veiklos keitimas nepriskiriamas rinkimų sistemos reformos procesui. Rinkimų sistemos reformos sėkmę Pietų Korėjoje iš dalies lėmė ir tai, jog reforma buvo įgyvendinama įtemptos politinės situacijos aplinkybėmis, artėjant parlamento rinkimams. Vyriausybė buvo susiskaldžiusi, prezidento Roh Moo Hyun veiksmai kėlė nepasitenkinimą tiek valdančiajai partijai, tiek opozicijai.2 Kaip bus matyti kitame poskyryje, Taivano atveju reformos įgyvendinimas prasidėjo po rinkimų į Juanį, todėl politinė atmosfera buvo ramesnė ir palankesnė reformai bei rinkimų pažadų vykdymui.
3.3. Reformos įgyvendinimas Taivane Rinkimų sistemos reformos procesas Taivane apėmė vieno iš svarbiausių barjerų įveikimą – Konstitucijos pataisos priėmimą, nes parlamento sudėtis bei jo rinkimas įtvirtintas konstituciškai. 2004 metais Juanis priėmė konkrečius pasiūlymus keisti Konstituciją, kurie, kaip minėta, buvo 113 narių parlamentas, renkamas 4 metams, iš kurio 73 nariai, renkami iš vienmandačių apygardų, o 34 – iš partijų sąrašų. Partijos sąrašams taikomas 5% išrinkimo barjeras, o pusė kandidatų partijų sąrašuose turi būti moterys.3 Reforma Taivane buvo inicijuota ir įgyvendinta parlamento lygyje. Parlamentinės partijos inicijavo ir paruošė naujos rinkimų sistemos pasiūlymus, o ad hoc sušaukta Nacionalinė Asamblėja* juos patvirtino. Tuometinėje Juanio sudėtyje buvo 79 KMT ir 89 DPP nariai.4 Nacionalinėje Asamblėjoje taip pat vyravo KMT ir DPP nariai.5 Reformos pritarimui Juanyje reikėjo trijų ketvirtadalių narių palaikymo, taip pat Nacionalinės Asamblėjos pritarimo. Tik dvi partijos galėjo blokuoti reformą – DPP ir KMT, nes kitos nesudarė ketvirtadalio viso parlamento.6 Taivano atveju reforma laikoma aršių politinių
1 Lee & Lim. Op. cit. P. 320. 2 Stockton, 2009. Op. cit. P. 11. 3 Ibid. P. 12. * Nacionalinė Asamblėja iki 2004 metų buvo aukštesnieji Taivano parlamento rūmai. 4 Adam Carr’s Election Archive, Republic of China. Rasta http://psephos.adam-carr.net/countries/t/taiwan/; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 5 Stockton, 2009. Op. cit. P. 12. 6 Lin, 2011. Op. cit. P. 379. 44 priešų – KMT ir DPP – bendradarbiavimo rezultatu, siekiant efektyvesnio, mažiau korumpuoto ir organizuotesnio valdymo.1 * * * * * Pietų Korėją ir Taivaną reformų procese vienija tai, kad abiejose valstybėse reforma vyko valdant naujai parlamentinei daugumai, kuomet tradicinės dominuojančios partijos (Pietų Korėjoje – DNP, Taivane – KMT) neturėjo daugumos. Šių reformų atveju buvo siekiama didesnio rinkiminio pranašumo ir konkurentų pranašumų apribojimo rinkimuose. Reformų procesuose pirmenybė buvo teikiama mažoritariniam rinkimų sistemos konstravimui, kuris turėjo padėti iškilti vienpartinėms vyriausybėms. Korėjoje reforma skatinta tuometinės Uri partijos, o Taivane – DPP-KMT koalicijos.2 Rinkimų sistemų reformų įgyvendinimo procesus lyginamosiose valstybėse galima vertinti per Renwick klasifikaciją, pateiktą pirmajame darbo skyriuje. Pietų Korėjos reformos įgyvendinimas patenka į elito-masių, o Taivano – į elito inicijuoto proceso klasifikacijos ribas. Nors abiejose valstybėse visuomenė reiškė nepasitenkinimą egzistavusiomis rinkimų sistemomis, Pietų Korėjoje šis nepasitenkinimas virto politiniu sprendimu, o Taivane visuomenės pritarimas reformai buvo pasiektas per rinkiminę kampaniją. Pagal apygardų struktūrą, balsavimo sandarą, rinkimų formulę, kandidatų iškėlimo formą ir išrinkimo barjerą galima sudaryti lyginamąją dviejų paralelinių rinkimų sistemų lentelę. 10 lentelė. Paralelinių rinkimų sistemų charakteristikos. Pietų Korėjos ir Taivano atvejai
Valstybė Pietų Korėja Taivanas Kriterijus 246 vienmandatės 73 vienmandatės Apygardų struktūra ir viena daugiamandatė ir viena daugiamandatė
Balsavimo ir 2 balsai: už kandidatą ir už sąrašą 2 balsai: už kandidatą ir už sąrašą biuletenio sandara (preferencinis balsavimas) (uždaro sąrašo)
Paprastos daugumos ir Paprastos daugumos ir Rinkimų formulė proporcinė proporcinė
Kandidatų iškėlimo Individualus iškėlimas ir partijų Individualus iškėlimas ir partijų forma sąrašai sąrašai
Išrinkimo barjeras 3% arba 5 mandatai 5%
Šaltinis. Sudaryta autorės pagal ACE,3 NEC4 ir CEC5 duomenis
1 Stockton, 2009. Op. cit. P. 13. 2 Stockton, 2009. Op. cit. P. 14. 3 The Electoral Knowledge Network, 2012. Rasta http://aceproject.org; žiūrėta 2012 05 07. 4 National Election Commission, 2012. Rasta http://www.nec.go.kr/engvote/main/main.jsp; žiūrėta 2012 05 07. 5 Central Election Commission, 2012. Rasta http://engweb.cec.gov.tw/bin/home.php; žiūrėta 2012 05 07. 45
4. RINKIMŲ SISTEMŲ REFORMŲ POVEIKIS IR REZULTATAI
Šiame darbo skyriuje analizuojami rinkimų sistemų rezultatai per Gallagher neproporcingumo indeksą ir partijų skaičiaus rodiklį. Kadangi mišriosios rinkimų sistemos analizuojamose valstybėse išskaido rinkėjų balsus į vienmandatėse apygardose ir partijos sąrašais gautus balsus, į formules vedami visi partijų balsai ir mandatai, gauti rinkimų metu. Tai leidžia nustatyti bendrą rinkimų sistemos proporcingumo lygį bei partinės sistemos fragmentaciją. Šie skaičiavimai lyginami su ikireforminių rinkimų sistemų rezultatais, taip fiksuojant reformų įtaką. Šiame darbo skyriuje institucinė prieiga derinama su politinio konteksto aptarimu. Tokia analizė leidžia papildyti rinkimų sistemos institucijos analizę bei pateikti platesnius rezultatus, nes rinkimų sistemos poveikis stipriai priklauso nuo kiekvienos valstybės, kurioje sistema yra naudojama, socio-politinio konteksto.1 Rinkimų sistemų reformų Pietų Korėjoje ir Taivane poveikis analizuojamas ir per lūkesčių prizmę, didžiausią dėmesį kreipiant į tai, kaip buvo paveiktos politinės partijos, vyriausybių formavimas bei atstovavimo proporcingumas. Dėl mažo poreforminių rinkimų skaičiaus reformų rezultatus vertinti yra sunku ir negalima daryti galutinių išvadų apie refomų poveikį. Reikia pabrėžti, jog analizuojami lūkesčiai neapima viso reformų diskurse egzistavusių lūkesčių spektro. Analizuojami tik tie, kuriuos išreiškė pagrindiniai reformos įgyvendinimo dalyviai – Taivane KMT-DPP koalicija, o Pietų Korėjoje – visuomenė ir Uri partija. Akcentuojant jau aptartus dalyvių lūkesčius galima teigti, kad reformuotojai Taivane – KMT ir DPP – siekė vienpartinės vyriausybės formavimo galimybės. Kitaip tariant, reformuotojų noras buvo racionalus – gauti daugiau mandatų nei ikireforminės sistemos būdu. Pietų Korėjoje reformuotojų lūkesčiai buvo dvejopi, iš vienos pusės – proporcingumo didinimas, iš kitos – vienpartinės vyriausybės formavimas, kuriuos iš dalies turėjo patenkinti mišrioji rinkimų sistema. Proporcingumas. Gallagher indekso kaita Pietų Korėjoje ir Taivane pristatoma 11 ir 12 lentelėse. 11 lentelė. Neproporcingumo indekso kaita Pietų Korėjoje 1988-2012 m. Metai 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012
Gallagher 7.49 9.86 9.63 8.68 9.46 10.29 7.15 indeksas
Vidurkis 8.92 8.97 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus2 Pietų Korėjoje neproporcingumo indekso reikšmė 2012 metais yra mažiausia iš visų poreforminių rinkimų šalyje (11 lentelė), tačiau bendras poreforminių rinkimų neproporcingumo
1 Reynolds. Op. cit. P. 7. 2 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 46 indeksas išlieka šiek tiek didesnis nei ikireforminiu periodu. Šį pokytį galima aiškinti per palyginti mažą reformos įtaką proporcingai skirstomų mandatų skaičiui. Kaip pristatyta antrame darbo skyriuje, proporcingai skirstomi mandatai iki 2004 m. sudarė ~16% mandatų, o po įgyvendintos reformos – 18%. Kadangi šalies reformos esmė buvo dviejų balsų suteikimas rinkėjams, išlaikant visas kitas sistemos charakteristikas, ryškių skirtumų tarp dviejų rinkimų sistemų ir negalėjo būti. Pasak Stockton, daugumos sistemos taisyklių išlaikymas Pietų Korėjoje padėjo išlaikyti panašų vidutinį neproporcingumo lygį.1 Taivano atvejis demonstruoja kur kas didesnį kontrastą tarp ikireforminio ir poreforminio šalies neproporcingumo indekso. 2008 metų rinkimai pateikė ryškius skirtumus nepriklausomos šalies rinkimų istorijoje. Nepropocingumo indeksas buvo lygus 17.02. Didžiąją mandatų dalį gavo KMT (81) ir DPP (27), likusieji 5 mandatai atiteko mažiausioms partijoms.2 Rinkimuose tik dvi didžiausios partijos sugebėjo peržengti 5% išrinkimo barjerą ir pasidalyti proporcinius mandatus.3 Stockton teigimu, pirmieji poreforminiai Juanio rinkimai pateikia kontrastą net tarp mažoritarinių valstybių su dviejų partijų sistemomis, kurios proporcingumo atžvilgiu pasirodo geriau negu Taivanas.4 12 lentelėje pateiktas paskutiniųjų rinkimų neproporcingumo indeksas neliko toks aukštas, koks buvo 2008 metais. Nepaisant to, Taivano rinkimų sistema išlaikė aukštą poreforminių rinkimų neproporcingumo lygį. Kitaip nei Pietų Korėjos atveju, Taivano neproporcingumas susijęs ne tik su dideliu nepriklausomų kandidatų skaičiumi, tačiau jis atspindi ir rinkėjų pirmenybės teikimą dviem didžiausioms partijoms. Taivano rinkimų rezultatai per nepriklausomybės laikotarpį, pateikti 4 priede, demonstruoja nepriklausomų kandidatų sėkmės kaitą. 12 lentelė. Neproporcingumo indekso kaita Taivane 1992-2012 m. Metai 1992 1995 1998 2001 2004 2008 2012 Gallagher 4.65 4.14 6.41 4.70 3.83 17.02 8.14 indeksas Vidurkis 4.75 12.58 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus5 Lyginant Pietų Korėjos ir Taivano poreforminių rinkimų rezultatų proporcingumą, Pietų Korėjos Gallagher indeksas yra ne tik žymiai mažesnis, tačiau ir pats skirtumas tarp ikireforminių
1 Stockton, 2009. Op. cit. P. 27. 2 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 3 Adam Carr’s Election Archive, Republic of China. Rasta http://psephos.adam-carr.net/countries/t/taiwan/; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 4 Stockton, 2009. Op. cit. P. 24. 5 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 47 bei poreforminių rinkimų yra nedidelis. Pietų Korėjos neproporcingumo indekso dydį galima paaiškinti dėl didelio skaičiaus mažų partijų ir nepriklausomų kandidatų, kurių didžioji dalis nepateko į parlamentą ir jų rinkėjams nebuvo atstovaujama. Politinės partijos ir partinė sistema. Partijų skaičiaus kaita Pietų Korėjoje ir Taivane matoma 13 ir 14 lentelėse. Reformuojant rinkimų sistemas buvo tikimasi partijų skaičiaus sumažėjimo, kuris matomas abiem reformų atvejais. Pietų Korėjos reformos rezultatų analizę riboja lygiagrečiai vykdyta partinės sistemos reforma. Pasak Stockton, yra sunku atskirti rinkimų sistemos padarinius nuo tų, kurie išplaukia iš nestabilios partinės sistemos.1 13 lentelė. Politinių partijų skaičiaus kaita Pietų Korėjoje 1988-2012 m. Metai 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012 EEPS 4.27 3.78 4.50 3.38 3.22 4.17 3.02 Vidurkis 3.98 3.47 EPPS 3.54 2.74 3.16 2.39 2.36 2.93 2.28 Vidurkis 2.96 2.52 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus2 Dveji poreforminiai Pietų Korėjos NA rinkimai davė vienos partijos daugumą bei šiek tiek mažesnį partijų skaičių.3 Kaip matyti iš 13 lentelės, tretieji poreforminiai NA rinkimai taip pat lėmė mažesnį partijų skaičių, lyginant su ikireforminiais rinkimais. Siekiant paaiškinti reformų rezultatus, reikia atsižvelgti ir į su kontekstu susijusias priežastis, kodėl rinkimų rezultatai buvo kitokie nei prieš reformą. Politinis NA pagrindas Pietų Korėjoje buvo žymiai susilpnintas prieš 2004 m. parlamento rinkimus4 dėl svarbiausio faktoriaus – prezidento Roh Moo Hyun apkaltos. Prezidentas rinkimų reformos procese pasisakė už politinių reformų įgyvendinimą ir palaikė reformos šalininkę – Uri partiją. Tuo tarpu apkaltą inicijavę ir pasiekę jos parlamentinę sėkmę DNP ir NTP buvo kaltinami savanaudiškais interesais, o prezidentas su Uri partija susiformavo politinių reformų palaikymo įvaizdį.5 2004 metų rinkimai laikomi „referendumu“ dėl prezidento Roh Moo Hyun apkaltos, kuriame balsuodami rinkėjai pasiskirstė arba už, arba prieš apkaltą. Uri partijos rinkiminė kampanija vystėsi apie šią politinę problemą, palikdama nuošalyje kitas svarbias valstybės problemas – lėtą ekonomiką, jaunimo nedarbą, santykius tarp dviejų Korėjų, Šiaurės Korėjos branduolinę programą bei Pietų Korėjos ir JAV santykių blogėjimą.6
1 Stockton, 2009. Op. cit. P. 25. 2 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 3 Stockton, 2009. Op. cit. P. 11. 4 Lee & Lim. Op. cit. P. 322. 5 Ibid. 322. 6 Shin, E. H., Election Democracy, Populism, and Generational Politics: The Case of the April 15, 2004 General Election in South Korea. East Asia, 2005, Vol. 22. No. 1. p.p. 51-81. P. 53. 48
Šios partijos laimėjimas pirmaisiais poreforminiais rinkimais kartais laikomas ryškiausiu pokyčiu Pietų Korėjos rinkimų istorijoje, kadangi pirmą kartą NA daugumą gavo liberalioji partija, pakeitusi konservatyviąsias partijas. Uri partija propagavo santykių su Šiaurės Korėja gerinimą ir pasisakė už mažesnę priklausomybę nuo JAV.1 Teigiama, kad 2004 metų NA rinkimų, besivysčiusių apie neseniai įvykusį bandymą įvykdyti apkaltą prezidentui Roh Moo Hyun, kurio partija pasinaudojo šiuo įvykiu per rinkimų kampaniją, siekdama gauti piliečių simpatijas ir paramą,2 rezultatus veikė ir elektorato pasikeitimas tarp 2000 ir 2004 metų rinkimų. 30-39 metų amžiaus rinkėjų, kurių dauguma rėmė prezidentą, skaičius padidėjo nuo 50.6% iki 56.9%, o rinkėjų, peržengusiųjų 60 metų ir linkusių palaikyti apkaltą, aktyvumas sumažėjo nuo 75.2% iki 68.7%.3 Apskritai kalbant apie reformų įtaką rinkėjų aktyvumui, Pietų Korėja ir Taivanas pateikia skirtingus rezultatus. Kaip matyti iš pateikto 1 grafiko, Pietų Korėjos pirmieji poreforminiai rinkimai sulaukė didesnio rinkėjų aktyvumo nei prieš tai buvusiuose rinkimuose. Tačiau kiti dveji poreforminiai rinkimai į NA šalyje sutikti su mažiausiu aktyvumo lygiu per visą nepriklausomybės istoriją nuo 1987 metų. 1 grafikas. Pietų Korėjos Nacionalinės Asamblėjos rinkimų aktyvumas 1988-2012 m.
Šaltinis. Sudaryta autorės pagal Nacionalinės rinkimų komisijos duomenis4 Taivane rinkėjų aktyvumą sudėtinga sieti su rinkimų reforma, nes aktyvumo pokytis yra minimalus (2 grafikas). Iš bendro rinkėjų aktyvumo išsiskiria paskutinieji Juanio rinkimai,
1 Shin. Op. cit. P. 52. 2 Hahm C., The Two South Koreas: A House Divided. The Washington Quarterly, 2005, 28(3), p.p. 57-72.P. 65. 3 Shin. Op. cit. P. 54. 4 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 49 sulaukę 74.39% rinkėjų. Rekordiškas rinkėjų aktyvumas sietinas su kartu vykusiais prezidento rinkimais, kurių aktyvumas visuomet būna aukštesnis nei 74%.1 2 grafikas. Taivano parlamento rinkimų aktyvumas 1992-2012 m.
Šaltinis. Sudaryta autorės pagal Rinkimų studijų centro duomenis2 Grįžtant prie Pietų Korėjos poreforminių rinkimų matoma, kad kitos partijos – Korėjos Demokratinės Darbo partijos sėkmė 2002 m. vietos savivaldos ir 2004 m. NA rinkimuose, kitaip nei Uri partijos atveju, tiesiogiai siejama su partijų sąrašų įtraukimu ir rinkėjams suteiktais dviem balsais, įvykdžius rinkimų sistemos reformą.3 Kaip matyti 3 priede, pirmaisiais poreforminiais rinkimais į NA ši partija sugebėjo tapti trečia didžiausia su 10 mandatų, neturėdama stiprių regioninių ryšių.4 Tačiau KDDP ir jos ideologijos, nukreiptos į viduriniąją klasę ir darbininkus, reikšmė partijos sėkmingame rinkimų pasirodyme buvo kvestionuojama, teigiant, kad šiai partijai skirti balsai buvo protesto balsai.5 KDDP reikšmė 2008 metų rinkimuose sumenko iki 3 mandatų, 2012 metais ši partija, persivadinusi Jungtine Pažangos partija vėl tapo trečia didžiausia partija Pietų Korėjos parlamente. Kaip matyti iš 3 priedo, ši partija gavo 13 mandatų. Kalbant apie ideologijos reikšmę pirmuose poreforminiuose rinkimuose, teigiama, kad ne tik KDDP, bet ir Uri partiją, gavusią mandatų visuose regionuose, išskyrus Gyeongsangbuk/Daegu, galima laikyti nacionaline, o ne regionine partija.6 Tačiau regioninio balsavimo elementas išliko ir 2004 metų rinkimuose, kadangi regioninė DNP gavo 121 mandatą,
1 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=A; žiūrėta 2012 05 05. 2 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 3 Lee & Lim. Op. cit. P. 308. 4 Ibid. P. 309. 5 Ibid. P. 328. 6 Shin. Op. cit. P. 57. 50 daugiausiai skirtus Gyeongsang regionuose. 2008 metais ši partija, laimėjo daugumą parlamente, o 2012 m., persivadinusi Naująja Pasaulio partija, rinkimuose ji vėl gavo daugumą – 152 mandatus.1 Pietų Korėja dėl aptarto rinkimų balsų regioniško pasiskirstymo neatitinka Duverger dėsnio, pagal kurį daugumos sistema su vienmandatėmis apygardomis veda į dvipartinę sistemą.2 Kaip minėta teoriniame darbo skyriuje, tai susiję su stipriais regioniniais partijų ryšiais. Lūkestis įveikti regionalizmą ir formuoti sėkmingą ideologinę partijų raidą Pietų Korėjoje nebuvo pasiektas ir vėlesniuose rinkimuose. Rinkimų rezultatai rodo, kad rinkėjų balsai partijoms vis dar pasiskirsto pagal regionus. Taivano politinių partijų ir partinės sistemos po įgyvendintos reformos atvejis pateikia kontrastingą reformos rezultatą politinių partijų skaičiaus atžvilgiu. 14 lentelėje matyti, kad 2008 metais parlamentinių partijų skaičius sumažėjo iki 1.75. Analizuodamas pirmuosius Taivano poreforminius rinkimus, Stockton pastebi, kad KMT gavo daugiausiai balsų per visą nepriklausomybės periodo rinkimų istoriją.3 Taigi, KMT partiją galima laikyti didžiausiu reformos laimėtoju. Iš rinkimų rezultatų matyti, kad DPP laikytina reformos pralaimėtoja. Ši partija prieš reformą pervertino savo galimybes rinkimuose, laikydama save lygiaverte KMT bei tikėdamasi, kad partijos ideologija dėl Taivano suvereniteto gaus didžiosios dalies gyventojų palaikymą. DPP tikėjosi įsitvirtinti politinėje arenoje kaip stipresnė ir svarbesnė partija nei KMT.4 14 lentelė. Politinių partijų skaičiaus kaita Taivane 1992-2012 m. Metai 1992 1995 1998 2001 2004 2008 2012 EEPS 2.64 2.95 3.22 4.27 3.81 2.39 2.67 Vidurkis 3.79 2.53 EPPS 2.23 2.54 2.51 3.49 3.27 1.75 2.23 Vidurkis 2.81 1.99 Šaltinis. Apskaičiuota autorės pagal rinkimų rezultatus5 Nepaisant po reformos matomo judėjimo dvipartinės sistemos link, Taivane partinės sistemos kaita buvo pastebima dar prieš pirmuosius poreforminius rinkimus. 2004 metais vykusiuose rinkimuose „mėlynoji“ (KMT, ŽPP) ir „žalioji“ koalicija* (DPP, TSS) gavo daugiau nei 95% visų mandatų Juanyje, todėl, kai kurių apžvalgininkų nuomone, Taivano partinė sistema
1 National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 2 Hermanns, H., Political Parties in South Korea and Taiwan after Twenty Years of Democratization. Pacific Focus, 2009, Vol. 24, No. 2, pp. 205–224. P. 217. 3 Stockton, 2009. Op. cit. P. 23-24. 4 Hsieh, 2009. Op. cit. P. 15. 5 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10 * mėlynoji koalicija (angl. Pan-blue coalition) – teikia pirmenybę švelnių santykių su žemynine Kinija (Kinijos Liaudies Respublika) palaikymui; žalioji koalicija (angl. Pan-green coalition) – pasisako už Taivano nepriklausomybę. 51 judėjo dvipartinės sistemos link.1 Prieš 2008 metų rinkimus KMT su mėlynosios koalicijos partneriais pradėjo derinti rinkiminę strategiją. Šio proceso metu dauguma ŽPP narių vėl tapo KMT nariais, o NSS aktyviai derino kandidatų nominavimo strategiją su KMT. Tuo tarpu DPP su TSS (žalioji koalicija) nesutarė dėl koordinuotų veiksmų rinkimų kampanijos metu.2 2012 metų rinkimai nepateikia tokio kontrasto tarp ikireforminio ir poreforminio periodo. 4 priedas demonstruoja, kad KMT partija, gavusi 64, o su sąjunginkais – 69 mandatus išlaikė parlamentinę daugumą. Apžvelgiant visus demokratinius Taivano rinkimų rezultatus akivaizdu, kad KMT užima svarbiausią vietą politinėje arenoje. DPP sėkmingi buvo tik 2001 ir 2004 metų Juanio rinkimai. Kalbant apie šios partijos vaidmenį rinkimų sistemos reformos procese, kyla klausimas, kodėl partija nenumatė visų galimų pasekmių savo padėčiai Taivane. Prieš reformą Taivane buvo spėjama, kad vienmandatės apygardos sumažins trečiųjų partijų ir nepriklausomų kandidatų galimybes rinkimuose, bus judama dvipartinės sistemos link, teigiamai veikiant sprendimų priėmimo procesą, tačiau atsisakant partinės įvairovės.3 Trečiųjų partijų ir nepriklausomų kandidatų padėtis poreforminiuose rinkimuose tapo visai nereikšminga. Jei 2004 metais ir anksčiau rinkimuose dalyvaudavo apie 110-130 nepriklausomų kandidatų, tai jų 2008 metais liko 40, o 2012 – 47.4 Nebuvo manoma, kad naujoji rinkimų sistema iškart ves į dvipartinę sistemą, ir teigiama, kad šis procesas įvyko greičiau nei buvo manyta.5 KMT pergalę pirmaisiais poreforminiais rinkimais iš dalies galima paaiškinti politiniu šalies vystymusi 2004-2005 metais. Šiuo laikotarpiu KMT populiarumas didėjo, o DPP – mažėjo. Pradedant šiuo laikotarpiu KMT laimėjo vietinius vykdomosios valdžios, merų, tarybų rinkimus. Prie KMT populiarumo prisidėjo ir debatai dėl rinkimų reformos bei jos įgyvendinimo procesas. KMT pergalė taip pat aiškinama per viešosios nuomonės pasikeitimą dėl nacionalinio identiteto, per korupcijos skandalus, įtraukusius DPP, bei per DPP vietą ekonominės recesijos laikotarpiu. 6 Grįžtant prie lyginamosios analizės, matomas dar vienas ryškus skirtumas tarp Pietų Korėjos ir Taivano poreforminių rinkimų yra tai, kad Taivane tradiciškai dominavusi partija gavo daugumą Juanyje, o Pietų Korėjoje matomas parlamentinės daugumos pasikeitimas tarp 2004 ir 2008 rinkimų, nors 2012 metų rinkimus laimėjo Naujojo Pasaulio partija (buvusi DNP). Tačiau negalima šio rezultato priskirti vien rinkimų sistemos reformai. Partinė sistema Pietų Korėjoje išliko stipriai regioniška ir nepastovi, o daugumą NA mandatų 2004 metais laimėjusi Uri partija
1 Reilly, B., Democratization and Electoral Reform in the Asia-Pacific Region: Is There an ''Asian Model'' of Democracy? Comparative Political Studies, 2007, Vol. 40, pp. 1350-1371. P. 1367. 2 Stockton, 2009. Op. cit. P. 24. 3 Stockton, 2010. Op. cit. P. 35. 4 Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 5 Stockton, 2010. Op. cit. P. 36. 6 Fell D., A Critical Election: Taiwan‘s 2008 Legislative Election in Comparative Perspective, 2008. The Fifth Annual Conference on China-Europe Relations and Cross-Strait Relations. Rasta http://www.swp- berlin.org/fileadmin/contents/products/projekt_papiere/Fell2008_ks.pdf; žiūrėta 2012 05 01. 52 po rinkimų prarado daugumą parlamente.1 Toks partijos susilpnėjimas aiškinamas per silpną jos discipliną ir mažėjantį prezidento Roh Moo Hyun populiarumą. 2007 metais įvyko dviejų partijų susijungimas, po kurio atsirado Demokratinė partija. Taigi, nepaisant rinkimų sistemos reformos, Pietų Korėjos rinkimų problemos tęsėsi.2 Poveikis Pietų Korėjoje partijoms ir regioniškai partinei sistemai beveik nepastebimas, nors matomas nežymus regionalizmo mažėjimas. Aptariant vieną iš pagrindinių reformuotojų siekių Pietų Korėjoje ir Taivane – vienpartinės vyriausybės formavimą – analizuojamas didžiausių partijų balsų ir mandatų procentinis skaičius, pateiktas 2 priede. Kaip matyti iš šio priedo, Pietų Korėjoje visuose poreforminiuose rinkimuose didžioji partija gavo daugiau nei pusę visų mandatų. Prieš įgyvendinant reformą to nebuvo, todėl teigtina, kad reforma buvo naudinga didžiausiai partijai, o mažosios partijos pralaimėjo. Kita vertus, šios daugumos labai nežymios. Po pirmųjų poreforminių rinkimų didžiausia partija nesugebėjo jos išlaikyti parlamente. Taivano atvejis pateikia kitokius rezultatus – jau naudojant neperkeliamojo balso sistemą valstybėje parlamentas turėjo vienos partijos daugumą. Tačiau po pirmųjų poreforminių rinkimų procentinė mandatų dalis ne tik peržengė pusę viso parlamento narių skaičiaus, bet ir išsiskyrė itin aukštu didžiausios partijos laimėtu balsų skaičiumi – 71.68%. Iš priede pateiktos lentelės taip pat matyti, kad didžiausios partijos balsų ir jos mandatų skaičiaus skirtumas yra didesnis Taivano atveju. Reikia pastebėti, kad Pietų Korėjoje didžiausių partijų balsų ir mandatų skaičius prieš rinkimų sistemos reformą buvo mažesnis negu Taivane. Galima teigti, kad Taivano atveju reformos poveikis partijoms yra ryškiai matomas – sumažėjo jų skaičius, patvirtindamas Duverger dėsnį dėl dvipartinės sistemos vystymosi.3 KMT vėl tapo stipria partija šalyje, nes susivienijo su ŽPP ir NSS. Tačiau DPP, nors ir inicijavusi reformą, laikoma reformos pralaimėtoja, netgi teigiama, kad DPP reformos palaikymas buvo partijos „politinė savižudybė.“4 Teigiama, kad paprastai, skaičiuojant partijų skaičių ir mandatų pasiskirstymą, galima pervertinti įvykusius pokyčius. Politinės partijos Pietų Korėjoje ir Taivane didžia dalimi išlaikė savo elektoratą.5 Šiame skyriuje pateiktas politinio valstybių konteksto aptarimas leidžia papildyti Gallagher indekso ir partijų skaičiaus rezultatų analizę. Pietų Korėjos pirmųjų poreforminių rinkimų išskirtinumas leistų kalbėti apie reikšmingą rinkimų sistemos reformos įtaką, tačiau politinio konteksto išaiškėjimas bei vėlesnių rinkimų rezultatai verčia kelti klausimus apie reformos poveikį.
1 Stockton, 2009. Op. cit. P. 26. 2 Ibid. P. 27. 3 Hermanns. Op. cit. P. 218. 4 Hsieh, 2009. Op. cit. P. 13-15. 5 Hermanns. Op. cit. P. 218. 53
Taivano rinkimų rezultatai leidžia tvirčiau kalbėti apie reformos poveikį, tačiau su viena svarbia sąlyga – šis poveikis negali būti laikomas galutiniu dėl mažo poreforminių rinkimų skaičiaus.
54
IŠVADOS
1. Rinkimų sistemų teorinė literatūra atskleidžia šių sistemų poveikį politinėms partijoms bei atstovavimo proporcingumui, kurie šiame darbe buvo naudojami vertinant reformų įtaką. Besiformuojanti rinkimų sistemų reformų teorinė bazė leidžia analizuoti reformų procesus per priežasčių, motyvacijų, reformų procesų dalyvių ir jų lūkesčių prizmę, papildant konteksto analizę rinkimų sistemų institucijų lyginamaja analize. Ši kompleksinė reformų prieiga išplečia analizės aiškinamąsias savybes. 2. Palyginus ikireformines ir poreformines rinkimų sistemas, išryškėjo, jog ikireforminės rinkimų sistemos Pietų Korėjoje ir Taivane buvo proporcingesnės ir vyravo daugiapartinės sistemos. Abiejose valstybėse ikireforminių rinkimų sistemų proporciniai elementai neleido Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemų priskirti mišriųjų tipui dėl suteikiamo vieno balso rinkėjams. 3. Pirmas prie finišo rinkimų sistemos atsisakymas žymi naująjį Pietų Korėjos demokratinį laikotarpį po „trijų Kim“ eros, tačiau šalies rinkimų ir partinės sistemos sąveika tiek ikireforminiu, tiek poreforminiu laikotarpiu nepatvirtino Duverger dėsnio dėl dvipartinės sistemos formavimosi. Šis poveikis aiškinamas per išlikusį regioniškumą elektorato rinkimų elgesyje. 4. Taivano rinkimų ir partinės sistemos sąveika darė įtaką dviejų stiprių partijų susiformavimui, kuris ryškiausiai atsiskleidė pirmais poreforminiais rinkimais. Tačiau konteksto analizė parodė kitų veiksnių įtaką rinkimų rezultatams. 5. Rinkimų sistemų reformų priežastys Pietų Korėjoje ir Taivane išsiskiria tuo, kad Pietų Korėjoje reformos poreikis buvo siejamas su egzistuojančiomis politinėmis bei partijų problemomis, menkai susijusiomis su rinkimų sistemos poveikiais. Taivane rinkimų sistemos reforma buvo įgyvendinta dėl pačios neperkeliamojo balso rinkimų sistemos neigiamų aspektų. Pagrindiniai išskiriami reformuotojų lūkesčiai buvo didesnis mandatų skaičius bei vienpartinės vyriausybės formavimas, kuris Pietų Korėjos atveju nerodo skirtumo tarp ikireforminių ir poreforminių vyriausybių. 6. Analizuojant reformų įgyvendinimo procesus, paaiškėjo kad Pietų Korėjoje ir Taivane pasirinktos paralelinės rinkimų sistemos institucionalizavo mišrųjį rinkimų sistemos principą, o jų įgyvendinimo procesas išsiskyrė į elito-masių sąveikos inicijuotą procesą Pietų Korėjoje ir į elito primestą reformos procesą Taivane. Toks procesų išsiskyrimas rodo visuomenių ir politinės kultūros įtaką svarbioms politinėms reformoms, tačiau tai reikalauja papildomos analizės.
55
7. Apskaičiuoti rinkimų sistemų reformų rezultatai abiejose valstybėse parodė, kad iš esmės pasitvirtino reformuotojų lūkesčiai dėl mažesnio proporcingumo lygio bei partijų skaičiaus. Abiem reformų atvejais reformos lūkesčiai dėl valdymo efektyvumo buvo pasiekti atstovavimo sąskaita, tačiau valdymo efektyvumą vertinti per reformos prizmę reikia atsargiai dėl mažo poreforminių rinkimų skaičiaus. Reformų poveikiai partijų skaičiui iš dalies buvo nuspėti, tačiau Taivane po reformos stipriai sumažėjęs DPP politinis svoris skatina kvestionuoti pagrindinės rinkimų sistemos reformos baigtinumą.
Pasiūlymai: 1. Pietų Korėjos atvejo analizė, atlikta šiame darbe gali būti panaudota analizuojant kitus reformų atvejus, siekiant išplėsti rinkimų sistemų reformų procesų sampratą – analizuoti teismų poveikį reformų procesuose. 2. Pietų Korėjos ir Taivano rinkimų sistemų reformų analizės duomenis palyginti su Japonijos duomenimis, siekiant papildyti teorinę ir praktinę reformų sampratą. Japonijos lyginimas su Taivano atveju galėtų paaiškinti neperkeliamojo balso sistemos pakeitimą paralelinėmis sistemomis bei šių reformų įtaką bei poveikį. 3. Analizės ir tyrimo rezultatus galėtų papildyti Pietų Korėjos ir Taivano vyriausybių stabilumo ir efektyvumo tyrimas prieš ir po reformų.
56
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Literatūra: Monografijos 1. Baldini, G., Pappalardo, A. Elections, Electoral Systems and Volatile Voters. Palgrave Macmillian, 2009. 2. Diamon, L., Plattner, M. F. (Red). Electoral systems and democracy. Baltimore: The Johns Hopkins University Press, 2006. 3. Duverger M., Political Parties: Their Organisation and Activity in the Modern State. London: Methuen, 1964. 4. Farrell, D. M. Electoral systems: A Comparative Introduction. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2001. 5. Gallagher, M., Mitchell, P. (Red.) The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. 6. Lijphart, A. Electoral systems and party systems. A study of twenty-seven democracies, 1945- 1990. Oxford: Oxford University press, 1994. 7. Norris, P. Electoral Engineering: Voting Rules and Political Behavior. Cambridge: Cambridge University Press, 2004. 8. Renwick, A. The politics of electoral reform: changing the rules of democracy. Cambridge: Cambridge University Press, 2010. 9. Sartori, G. Lyginamoji Konstitucinė Inžinerija. Vilnius: Poligrafija ir Informatika, 2001 10. Shugart, M. S., Wattenberg, M. P. (Red.) Mixed-Member Electoral Systems: The Best of Both Worlds? Oxford: Oxford University Press, 2001.
Straipsniai kolektyvinėse monografijose 11. Caramani D., Party Systems. (Ed.) Caramani D., Comparative Politics. Oxford: Oxford University Press, 2008. 12. Carter, E., Farrell, D. M., Electoral Systems and Election Management. (Red.) LeDuc, L., Niemi, R. G., Norris, P. Comparing Democracies 3. Elections and Voting in the 21st Century. SAGE Publications, 2010. 13. Cox, G. W., Niou, E., Seat bonuses under the single nontransferable vote system: evidence from Japan and Taiwan. (Red.) Grofman, B., Lee, S., Winckler, E. A., Woodall, B. Elections in Japan, Korea and Taiwan under the Single Non-Transferable Vote. The Comparative Study of an Embedded Institution. Michigan: The University of Michigan Press, 1999.
57
14. Croissant, A. Electoral Politics in South Korea. (Red.) Croissant, A. Electoral Politics in Southeast and East Asia. Singapore, 2002. 15. Gallagher, M. Conclusion. (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. 16. Hsieh, J. F. Manipulating the Electoral System under the SNTV: the Case of the Republic of China on Taiwan. (Red.) Grofman, B., Lee, S., Winckler, E. A., Woodall, B. Elections in Japan, Korea and Taiwan under the Single Non-Transferable Vote. The Comparative Study of an Embedded Institution. Michigan: The University of Michigan Press, 1999. 17. Jaung, H. Electoral politics and political parties. (Ed.) Diamond, L. and Shin, D. C. Institutional reform and democratic consolidation in Korea. Stanford: Hoover Institution Press, 1999. 18. Katz, R. S. Why Are There So Many (or So Few) Electoral Reforms? (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005. 19. Krupavičius, A., Pogorelis, R. Rinkimų sistema ir rinkimai. (Red.) Krupavičius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. 20. Lijphart, A. Degrees of Proportionality of Proportional Representation Formulas. (Red.) Grofman, B., Lijphart, A. Electoral Laws and their Political Consequences, 2003. 21. Nohlen, D. Changes and Choices in Electoral Systems. (Red.) Lijphart, A., Grofman, B. Choosing an Electoral System: Issues and Alternatives. New York: Praeger, 1984. 22. Sartori, G. Political Development and Political Engineering. (Red.) Montgomery, J. D., Hirschman, A. O. Public Policy. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1968. 23. Shugart, M. S. Comparative Electoral Systems Research: The Maturation of a Field and New Challenges Ahead. (Red.) Gallagher, M., Mitchell, P. The Politics of Electoral Systems. Oxford: Oxford University Press, 2005.
Straipsniai periodiniuose moksliniuose žurnaluose 24. Blais, A. The Classification of Electoral Systems. European Journal of Political Research.1988, Nr. 16, p.p. 99-110. 25. Celis, K., Krook, M. L., Meier, P. The Rise of Gender Quota Laws: Expanding the Spectrum of Determinants for Electoral Reform. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 514-530. 26. Cox, G. W., Niou, E., Seat bonuses under the single nontransferable vote system: evidence from Japan and Taiwan, Comparative politics, 1994, vol. 26, No. 2. pp. 221-236. 27. Gallagher, M. Proportionality, disproportionality and electoral systems. Electoral Studies, 1991,10(1). P. 33-51. 58
28. Golder, M., Democratic electoral systems around the world, 1946-2000. Electoral studies, 2005, Nr.24, pp. 103-121. 29. Hahm, C., The Two South Koreas: A House Divided. The Washington Quarterly, 2005, 28(3), p.p. 57-72. 30. Hellmann, O., A Historical Institutionalist Approach to Political Party Organization: The Case of South Korea. Government and Opposition, 2011, Vol. 46, No. 4, pp. 464–484. 31. Hermanns, H., Political Parties in South Korea and Taiwan after Twenty Years of Democratization. Pacific Focus, 2009, Vol. 24, No. 2, pp. 205–224. 32. Hsieh, J. F. Electoral politics in new democracies in the Asia‐pacific region. Representation, 1997, 34:3-4, pp. 157-165. 33. Hsieh, J. F. The Origins and Consequences of Electoral Reform in Taiwan. Issues and Studies, 2009, 45(2), pp. 1-22. 34. Hsu, Y. Splitting and Making Parties: Analysis of Party Reconfiguration in Taiwan. East Asia, 2006, 23(1), pp. 7-26. 35. Im, H., Faltering democratic consolidation in South Korea: democracy at the end of the ‘three Kims’ era. Democratization, 2004, 11:5, 179-198. 36. Yu, C. The Evolving Party System in Taiwan, 1995-2004. Journal of Asian and African Studies, 2005, 40(105), pp. 105-123. 37. Jacobs, J. B. Taiwan: Changes and Challenges. Australian Journal of International Affairs, 2008, 62:4, 460-477. 38. Jacobs, J. B. Taiwan and South Korea: Comparing East Asia's Two "Third-Wave" Democracies. Issues & Studies. 43, no. 4, 2007, P. 227-260. 39. Jun, H., Hix, S., Electoral Systems, Political Career Paths and Legislative Behavior: Evidence from South Korea’s Mixed-Member System. Japanese Journal of Political Science, 11 (2), pp. 153–171, 2010. 40. Kang, W. The Rise of a Third Party in South Korea: the Unification National Party in the 1992 National Assembly Election. Electoral Studies, 1998, Vol. 17, No. 1, pp. 95–110. 41. Katz, R. S. Democracy as a Cause of Electoral Reform: Jurisprudence and Electoral Change in Canada, West European Politics, 2011, 34:3, 587-606. 42. Kim, W. Does Class Matter? Social Cleavages in South Korea's Electoral Politics in the Era of Neoliberalism. Review of Political Economy, 2010, 22:4, pp. 589-616. 43. Kim, H. N., The 2000 Parliamentary Election in South Korea. Asian Survey, Vol. 40, No. 6. 2000, pp. 894-913.
59
44. Kim, H. Rational Actors and Institutional Choices in Korea. Pacific Focus, Vol.15, Issue 1, p.p. 73–94, 2000. Rasta: http://mailer.fsu.edu/~hkim/rationalactors.pdf; Žiūrėta 2012-04- 30. 45. Laakso, M. and Taagepera, R. Effective number of parties: A measure with application to Western Europe. Comparative Political Studies, 1979, 12. P. 3-27. 46. Lee, Y., Lim, Y. The rise of the Labor Party in South Korea: causes and limits. The Pacific Review, 2006, 19:3, pp. 305-335. 47. Leyenaar, M., Hazan, Y. R. Reconceptualising Electoral Reform. West European Politics, 2011, Nr. 34(3), p.p. 437-455. 48. Lin, J., The endogenous change in electoral systems: The case of SNTV. Party Politics, 2011, 17: 365. 49. Lin, J. The Politics of Reform in Japan and Taiwan. Journal of Democracy, 2006, Vol. 12, No. 2. P. 123-124. 50. Norris, P. Choosing Electoral Systems: Proportional, Majoritarian and Mixed Systems. International Political Science Review, 1997, Nr. 18. 51. Park, B. Territorialized party politics and the politics of local economic development: State- led industrialization and political regionalism in South Korea. Political Geography, 2003 Nr. 22, pp. 811–839. 52. Pilet, J. B., Bol, D. Party Preferences and Electoral Reform: How Time in Government Affects the Likelihood of Supporting Electoral Change. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 568-586. 53. Powell, Jr. G. B., Vanberg, G. S. Election Laws, Disproportionality and Median Correspondence: Implications for Two Visions of Democracy. British Journal of Political Science, 2000, Vol. 30, No. 3, pp. 383-411. 54. Rahat, G. The Politics of Electoral Reform: The State of Research. Journal of Elections, Public Opinion & Parties, 2011, 21:4, pp. 523-543. 55. Rahat, G., Hazan, R. Y. The Barriers to Electoral System Reform: A Synthesis of Alternative Approaches, West European Politics, 2011, 34:3, pp. 478-494. 56. Reilly, B., Democratization and Electoral Reform in the Asia-Pacific Region: Is There an ''Asian Model'' of Democracy? Comparative Political Studies, 2007, Vol. 40, pp. 1350-1371. 57. Renwick, A. Electoral Reform in Europe since 1945. West European Politics, 2011, 34:3, pp. 456-477. 58. Shin, E. H., Election Democracy, Populism, and Generational Politics: The Case of the April 15, 2004 General Election in South Korea. East Asia, 2005, Vol. 22. No. 1. p.p. 51-81.
60
59. Stockton, H. How rules matter: Electoral reform in Taiwan. Social Science Quarterly, 2010, 91(1), pp. 21-41.
Straipsniai konferencijų medžiagos rinkiniuose 60. Fell D., A Critical Election: Taiwan‘s 2008 Legislative Election in Comparative Perspective, 2008. The Fifth Annual Conference on China-Europe Relations and Cross-Strait Relations. Rasta http://www.swp-berlin.org/fileadmin/contents/products/projekt_papiere/Fell2008_ks.pdf; žiūrėta 2012 05 01. 61. Reilly, B. Political Parties, Electoral Systems and Democratic Governance. An International Conference on Democracy in East Asia and Taiwan in Global Perspective. Taiwan, 2011. 62. Stockton, H. Electoral Reform on Taiwan in Comparative Perspective. Conference on Taiwan studies. Toronto, 2009. Rasta http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1451949; Žiūrėta 2012 01 10.
Kita 63. Croissant, A. Electoral Reform and Party Systems in East Asian Democracies: A Comparative Analysis with Implications for Thailand. Submitted to the Seminar The New Election System: Which role will it play in a re-developing Thai democracy, Bangkok, 2007. 64. Croissant A., Korea. (Sud.) Nohlen, D., Grotz, F., and Hartmann, C. Elections in Asia and the Pacific. A data handbook Vol. 2. South East Asia, East Asia and the South Pacific. Oxford: Oxford University Press. 2001. 65. Nohlen, D. Threshold of Exclusion. (Sud.) Rose, R. International Encyclopedia of Elections. London: Macmillan, 2000. 66. Reynolds, A., Reilly, B., Ellis, A. et al. Electoral system design: the new international IDEA handbook. Stockholm, 2005. 67. Stockton, H., Electoral Reform on Taiwan in Comparative Perspective, 2011. Rasta http://classi.ppo.scu.edu.tw/congress/upload/symposium/Microsoft_PowerPoint_- _Stockton.pdf; žiūrėta 2012 01 10.
2. Šaltiniai: Statistiniai duomenys 68. Adam Carr’s Election Archive, Republic of China. Rasta http://psephos.adam- carr.net/countries/t/taiwan/; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 69. Adam Carr’s Election Archive, Republic of Korea. Rasta http://psephos.adam- carr.net/countries/k/korea/; Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 61
Teisės aktai 70. Constitutional Court, One-Person One-Vote Case, 2001. Rasta http://www.ccourt.go.kr/home/english/decisions/mgr_decision_view.jsp?seq=233&code=3& pg=9&sch_code=&sch_sel=&sch_txt=&nScale=15; žiūrėta 2012 04 27.
Institucijų svetainių duomenys 71. National Election Commission, 2012. Rasta: http://info.nec.go.kr/. Žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 72. Election Study Center, National Chengchi University, 2012. Rasta: http://vote.nccu.edu.tw/engcec/vote4.asp?pass1=B; žiūrėta 2012 03 20 – 2012 05 10. 73. National Election Commission, 2012. Rasta http://www.nec.go.kr/engvote/main/main.jsp; žiūrėta 2012 05 07. 74. Central Election Commission, 2012. Rasta http://engweb.cec.gov.tw/bin/home.php; žiūrėta 2012 05 07.
Kiti šaltiniai 75. The Electoral Knowledge Network, 2012. Rasta http://aceproject.org; žiūrėta 2012 04 01 – 2012 05 13.
62
PRIEDAI
Priedas nr. 1. Pietų Korėjos rinkimų apygardos
1. Busan 9. Gyeongsangbuk-do 2. Chungcheongbuk-do 10. Gyeongsangnam-do 3. Chungcheongnam-do 11. Incheon 4. Daegu 12. Jeju 5. Daejeon 13. Jeollabuk-do 6. Gangwon-do 14. Jeollanam-do 7. Gwuangju 15. Seoul 8. Gyeonggi-do 16. Ulsan
63
Priedas nr. 2. Pietų Korėjos ir Taivano dviejų didžiausių partijų balsų ir mandatų pasiskirstymas
Didžiausia partija Antroji didžiausia partija Metai mandatai mandatai balsai (%) bonus (%) balsai (%) bonus (%) (%) (%) 1988 33.99 41.81 7.82 19.26 23.41 4.15 1992 38.49 49.83 11.34 29.17 32.44 3.27 1996 34.52 46.49 11.97 25.3 26.42 1.12 2000 39.23 48.72 9.49 36.11 42.12 6.01 P. Korėja Reforma 2004 40.13 50.84 10.71 36.83 40.47 3.64 2008 38.1 51.17 13.07 28.17 27.09 -1.08 2012 43.02 50.67 7.65 37.23 42.34 5.11 1992 53.02 59 5.98 31.03 31.68 0.65 1995 46.06 51.83 5.77 33.17 32.93 -0.24 1998 46.43 54.67 8.24 29.56 31.12 1.56 2001 33.38 38.67 5.29 28.56 30.23 1.67 Taivanas 2004 35.72 39.56 3.84 32.83 35.11 2.28 Reforma 2008 52.35 71.68 19.33 37.78 23.89 -13.89 2012 46.32 56.64 10.32 39.49 35.4 -4.09
64
Priedas nr. 3. Pietų Korėjos rinkimų į NA rezultatai 1988-2012 m. 1988 m. (Demokratinė teisingumo partija, Unifikacijos demokratinė partija, Partija Taikai ir Demokratijai, Naujoji demokratinė respublikos partija, Hangyore Demokratinė partija)
1992 m. (Demokratinė Liberalų Partija, Demokratinė partija, Jungtinė Žmonių partija, Naujoji Politinių reformų partija, Žmonių partija)
65
Priedas Nr. 3 Tęsinys 1996 m. (Naujoji Korėjos partija, Nacionalinis Kongresas Naujai politikai, Jungtiniai Liberalai Demokratai, Demokratinė partija, (nepartija) Jungtinė Žmonių partija)
2000 m. (JLD, DNP, TDP, Demokratinė Žmonių partija)
66
Priedas Nr. 3 Tęsinys 2004 m.
2008 m.
67
Priedas Nr. 3 Tęsinys
2012 m.
68
Priedas nr. 4 Taivano rinkimų rezultatai 1992-2012 m. 1992 m. (CSDO – Kinijos socialistų demokratų partija)
KMT DPP CSDP Kitos Nepriklau somi balsai 5,030,725 2,944,195 126,213 56,084 1,331,555 mandatai 95 51 1 14
1995 m.
KMT DPP NP Kitos Nepriklau somi balsai 4,349,089 3,132,156 1,222,931 7,431 730,529 mandatai 85 54 21 4
69
Priedas nr. 4 Tęsinys 1998 m. (DU – Demokratinė Sąjunga, TAIP – Taivano nepriklausomybės partija, NNA – Naujos Nacijos Aljansas, NDNU – Nacionalinė demokratinė nepartinė sąjunga)
KMT DPP NP DU TAIP NNA NDNU Kitos Neprikla usomi balsai 4,659,679 2,966,834 708,465 375,118 145,118 157,826 66,033 10,325 946,431 mandatai 123 70 11 4 1 1 3 12
2001 m.
2004 m.
70
Priedas nr. 4 Tęsinys 2008 m.
2012 m.
71