r

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/2 (113)

Motina Þemyna baltø deiviø kontekste

I dalis: Tacito mater deum, trakø-frigø Sem#lh, latviø Zemes mâte, Mâra, lietuviø bei latviø , Laumë ir lietuviø Austëja

Nijolë LAURINKIENË

Tyrimo objektas: lietuviø deivë Þemyna ir jos santykis kad ir nepakankamai racionaliai bei preciziðkai susiste- su kitomis baltø deivëmis, susijusiomis su chtoniðkàja mi- mintos medþiagos, pastebëjo ið tiesø kai kuriuos labai svar- tinio pasaulio sfera, turinèiomis mitinës Motinos bruoþø. bius dësningumus baltø mitologijos faktø visumoje ir juos Straipsnis skaidomas á dvi dalis. Pirmojoje dalyje kalbama savaip interpretavo. Èia nekvestionuosime ir prieðindo- apie Þemynos sàsajas su aisèiø Dievø motina, trakø-frigø europinës epochos sampratos. Kad ir kaip, ið mitologijos Semele, taip pat apþvelgiamos tokios deivës kaip latviø Þe- duomenø matyti, kad tam tikra dalis baltø mitiniø perso- mës motë, Mara, lietuviø, latviø Laima bei Laumë ir lietu- naþø yra chtoniðkos prigimties, turi specifiniø, pasikarto- viø Austëja. Antroji ðio straipsnio dalis bus publikuojama janèiø, juos jungianèiø bruoþø. Tai leistø daryti prielaidà kitame „Liaudies kultûros“ numeryje. Tikslai: atskleisti þe- kaþkada egzistavus ganëtinai archajiðkà tuos personaþus mës deivës ryðá ir bendrus bruoþus su kitomis baltø deivë- telkusá chtoninës mitologijos pasaulá, kuriam priklausytø mis, pademonstruoti jos vietà ir vaidmená moteriðkøjø die- ir tam tikras moteriðkos mitinës bûtybës tipaþas, kurio bû- vybiø kontekste. Metodai: rekonstrukcijos, struktûrinis-ti- dingiausieji ypatumai sutelkti þemës deivës (lietuviø Þe- pologinis, lyginamasis-istorinis. Iðvados: Þemyna galëjusi myna, latviø Zemes mâte) mitinëje figûroje. bûti viena svarbiausiø baltø deiviø, ákûnijusia charakterin- Latviø mitologijos tyrinëtojai yra tos nuomonës, kad giausius moteriðkos chtoninës dievybës, paprastai kvalifi- kai kuriose latviø mitinëse bûtybëse (kaip kad Laima ir kuojamos kaip Þemë motina ar Deivë motina, poþymius. Mara) uþsiliko tam tikros archajiðkos nebeþinomo vardo Kai kuriuos chtoniðkumo ar mitinës Motinos ypatumus deivës poþymiø; toji deivë sietina su vaisingumo skatini- áþvelgiame ir kitose baltø deivëse. mu ir galëjusi bûti chtoniðkø galiø valdove. Ji galëjusi pri- klausyti indoeuropieèiø Deivëms motinoms. Ið latviø dei- Baltø moteriðkøjø dievybiø kaip visumos, kaip tam tik- viø tai greièiausiai Þemës motë, Zemes mâte. Vëliau jos ros sistemos samprata raiðkiausiai moksliniuose tyrinëji- vaidmuo palaipsniui maþëjo, ir jos funkcijas perëmë ki- muose buvo pristatyta Marijos Gimbutienës. Tokias seno- tos latviø Motinos (Straubergs 1949: 28; Biezais 1955: sios religijos figûras kaip Þemyna, Laima, , Austë- 338). Taigi kitose latviø deivëse galima áþvelgti Þemës ja, Laumë, Ragana, , Þvorûna, Giltinë ir joms gi- motës substratà. Panaðiai lietuviø deiviø bruoþai kore- miniðkas mitines bûtybes ji siejo su prieðindoeuropine epo- liuoja su Þemynos esminëmis funkcijomis. Toliau ir bus cha ir vietiniais (ankstesniø nei 3–2,5 tûkstm.pr. Kr. laikø) siekiama apþvelgti svarbiausias baltø deives, turëjusias baltø þemiø gyventojais, jø specifine matricentrine, matri- ryðá su þemiðkàja mitinio universumo sritimi bei Deivës linijine kultûra (Gimbutas 1999: 197–213; Gimbutienë motinos vaizdiniu, eksplikuojant jø funkcijas, ieðkant tarp 1996: 10–11; 2002: 19). Nesiimdama preciziðkos mitiniø jø sàsajø, panaðumø, analogijø. vaizdiniø analizës, ji savo hipotezæ grindë daugiausia ar- Atskirai dar reikëtø paþymëti, kad Deivës motinos cheologijos duomenimis, taèiau ir ðios medþiagos inter- samprata, su kuria glaudþiai siejasi þemës deivë, – tai ne pretacija bei ja pagrásta Senosios Europos kultûros hipo- vienos kurios nors epochos reiðkinys. Ðá vaizdiná yra tyri- tezë susilaukë ið lietuviø archeologø ir mitologø kritikos nëjusi ne tik Gimbutienë, bet ir daugelis kitø þinomø is- (Butrimas 2000a: 65–67, Girininkas 2002: 73–75; Irðënas torikø, antropologø, religijotyrininkø ir psichoanalitikø 2003: 7–19; Beresnevièius 2002: 149–156). Nesiimsime ðia- (Briffault 1927; Stone 1976; Scully 1979; Preston ed. 1982; me straipsnyje gvildenti stipriøjø ir silpnøjø mokslininkës Olson ed. 1983; Jung 1982; Neumann 1989). Deivë moti- teorijos pusiø, tam specialiai tektø skirti nuodugnesnæ ana- na èia figûruoja kaip savaime suprantama religijotyros lizæ. Galëtume tik konstatuoti, kad Gimbutienë, bûdama bei archetipinës psichologijos sàvoka. susipaþinusi su plaèiu Europos prieðistorës tyrinëjimø kon- Kaip liudija istorijos, senøjø religijø ir literatûros ðalti- tekstu, turëdama stiprià mokslininkës intuicijà ir gausybæ niai, matristinë ideologija bei ja grindþiama religinë tradi-

9 l

MOKSLO DARBAI

cija Europoje ir gretimuose ar átakà jai dariusiuose Azijos ðaltiniø – Tacito De origine et situ Germanorum, paraðytame kraðtuose egzistavo (nebûtinai dominavo) ne tik prieðis- apie 98 metus. Èia (sk. 45) teigiama deðiniajame Svebø (Bal- toriniu periodu, bet ir vëlesniais laikais. Tai patvirtina di- tijos) jûros pakraðtyje gyvenant aisèiø gentis, kurios garbi- dþiosios Europos dalies (ypaè jos vidurio bei pietryèiø re- na Dievø motinà (matrem deum venerantur) (BRMÐ I: 143, gionø) ir Maþosios Azijos ne tik VII–II tûkstantmeèio pr. 145). Be to, dar paþymima, kad ðios gentys neðioja ðernø Kr., kaip remdamiesi daugiausia archeologijos radiniais atvaizdus, kurie yra jø tikëjimo þenklas, saugantis nuo vis- konstatavo Gimbutienë ir Kretos Mino kultûros tyrinëto- ko. Kardus naudoja retai, daþniau – vëzdus. Anot Tacito, jai (Gimbutienë 1996: 10, 189–191; 1999: 127–214; Evans aisèiai augina javus ir kitus augalus uoliau negu „tingûs ger- 1921–1935), bet ir istoriniu periodu nuo I tûkstantmeèio manai”, taip pat jie jûros seklumoje ir paèioje jos pakrantë- pr. Kr. iki I–V a., kas matyti ið mitologijos duomenø. Tarp je vieninteliai ið visø renka gintarà, jø paèiø vadinamà gle- aptariamo reiðkinio gyvavimo teritorijø iðsiskiria Maþoji sum (BRMÐ I:143, 145). Taigi Tacitas apibûdina aisèius (tu- Azija (ypaè atsikrausèius á jà frigams 1200 m. pr. Kr. ir rëdamas omenyje vakarø baltus, gyvenusius á ðiaurës rytus apie 1000 m. pr. Kr. jos vakarinëje dalyje ásikûrus grai- nuo Vyslos þemupio) kaip þemdirbius ir gintaro rinkëjus. kams), Vidurþemio jûros pakranèiø kraðtai (ypaè graikø ir Jau III tûkstantmetyje pr. Kr. ir vëliau gintaras ið èia buvo romënø), Reino aukðtupys (ið kur kildinami keltai, irgi mi- gabenamas á Vidurþemio jûros baseino ðalis. Todël „barba- tiniø Motinø ir matronø garbintojai, vëliau turëjæ glau- rø gentys“, gyvenusios palei Gintaro kelià nuo Dunojaus dþiø sàlyèiø su romënais, I tûkst.. pr. Kr. migravæ á Euro- iki Baltijos, romënams galëjo bûti paþástamos. pos vakarus bei Maþajà Azijà), taip pat Reino þemupys Mitinës motinos kultà Tacitas pabrëþia apibûdindamas (apgyventas germanø, tarp kuriø I–V a. irgi buvo iðplitæs ir germanø genèiø religijà. Tame paèiame veikale (sk. 40) matronø kultas) ir galiausiai – Baltijos jûros pakrantës, jis praneða, kad septynios germanø gentys garbino þemæ kuriose, be germanø, slavø ir finø-ugrø kilmës gyventojø, Nertà, tai yra Þemæ motinà (Terram Matrem) (Tacitas 1972: nuo seno gyveno baltai, I a. Publijaus Kornelijaus Tacito 26–27; Simek 1984: 282). Tai, kad ideologija, susijusi su paliudyti kaip Dievø motinos garbintojai (kitoms apibrëþto moters vaidmens akcentavimu, buvusi stipri ano meto Pa- arealo sritims ðiuo atþvilgiu bus skirta atskira ðio tyrinëji- baltijy, liudija ir Tacito teiginys apie sitonus (jo priskiria- mo dalis). Kai kuriose pasaulio religijose bei kultûrose ðis mus germanams, nors esama prielaidos juos galëjus bûti vaizdinys tebegyvuoja iki ðiol. Mûsø dabar vyraujanèiame suomius), svijonø (dabartinës Ðvedijos germanø gentys) religiniame kontekste jos vietà uþëmë krikðèioniø Dievo kaimynus, kuriuos, kaip raðo romënø istorikas (sk. 45), val- motina Marija. do moteris (femina dominatur) (BRMÐ I: 143, 146; Taci- Ið Deivës motinos (arba Didþiosios motinos, Magna tas 1972: 30, 269). Mater) vaizdinio tyrinëjimø matyti, kad, pasiremiant ávairiø Tacito paminëtoji aisèiø mater deum mitologijos tyri- pasaulio tautø mitologine medþiaga, jis gali skleistis ávairio- nëtojø identifikuojama su lietuviø þemës deive Þemyna, mis formomis. Erichas Neumannas teigia, kad sàvoka Mag- tarp jø áþvelgiamos akivaizdþios analogijos (N. Vëliaus: na Mater þymi iðtisà mitiniø objektø kategorijà, tokiø kaip BRMÐ I:140; V. Toporovo: Toporov 2000: 257). Kitose mi- deivës, fëjos, burtininkës, raganos bei kt. Ðios mitinës bûty- tologinëse tradicijose Dievø motina taip pat gali bûti kva- bës gali bûti laikomos Didþiosios motinos archetipo miti- lifikuojama kaip þemës deivë ar susijusi su þeme bûtybë. nëmis bei ritualinëmis apraiðkomis (Neumann 1989: 26). Graikø Gaja, þemës deivë, þemës personifikacija, buvo ir Þemës deivë – tai tik viena ið Didþiosios motinos tipui pri- Dievø motina, mitinë pramotë, atsiradusi ið Chaoso. Ðiau- klausanèiø mitiniø bûtybiø, tik viena ið jos ávairiopø raiðkos rës germanø mitologijoje deivë Fjorgiun, griaustinio die- formø. Religijotyrininkø bemaþ visuotinai pripaþástama, vo Toro motina, su þeme siejasi paèiu savo vardu (fj§rgyn kad þemës deivë skirtina prie seniausiø ir kartu gyvybin- paþodþiui – ‘þemë, ðalis’). giausiø dievybiø tipø. Toliau ir pamëginsime áþvelgti bei D i e v ø m o t i n à gerokai vëliau – 1583 m. mini ir atpaþinti ávairiose baltø deivëse atitinkamos þemës dievy- Jokûbas Lavinskis, lietuvis jëzuitas, misionieriavæs Lietu- bës-motinos prototipà ar jo poþymius. Uþtat ryðys su þe- voje, Þemaitkiemyje, dab. Ukmergës r. Jis teigia, kad kai me, þemiðkumu ir þemës sferos objektais, taip pat matris- kurios „moterys buvo ápratusios kvailai aukoti viðtà Dievø tiniai baltø deiviø ypatumai bus ypaè pabrëþiami. motinai (matri deum), neþinau, koká vardà turinèiai“ (BRMÐ II: 606, 608). Beje, prieð apeigos, skirtos matri Dievø motina deum, apraðymà jis pasakoja apie rudená vëlgi moterø at- liekamà ritualà (kurio metu aukota kiaulë), skirtà þemës Pirmàsyk baltø moteriðkoji dievybë paminëta viena- deivei (tellure dea). Tad Lavinskio paminëtoji moterø gar- me ankstyviausiø raðytiniø baltø religijos ir mitologijos binta Dievø motina jam neþinomu vardu ar tik nebus bu-

10 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE vusi toji pati þemës deivë? Kiaulë ar ðernas – þemës bei ataskaitose (1588 m.) raðoma apie lietuviø Þemës Deivæ þemdirbystës deivëms aukojami, joms priklausantys gyvu- (Deae Telluri) (BRMÐ II: 618, 626). Mikalojus Daukða liai. Parðiukai – bûdinga auka graikø þemdirbystës deivei (1595 m.), vardydamas lietuviø garbinamus objektus, uþ- Demetrai (FWSD: 307); germanø vaisingumo dievams va- simena ir apie Þemynà (BRMÐ II: 655). Danielius Klei- nams priklausanèios Frëjos atributas buvo ðernas (Edda, nas „Lietuviø kalbos gramatikoje“ (Grammatica Litvani- Hyndluljóð 7). Kiaulë siejama ir su baltø þemës deive. Vil- ca, 1653 m.) pateikia Þemynos vardà ir teigia, kad tai – niaus kolegijos jëzuitø metinëse ataskaitose (1588 m.) kal- þemës deivë, kuri, anot jo, atitinkanti romënø Cererà bama apie lietuviø Þemës deivæ (Deae Telluri), kuriai au- (BRMÐ III: 51). Daugiausia dëmesio tuometinëje Prûsi- kota kiaulë (BRMÐ II: 618, 626). Per Mato Pretorijaus joje ir Vakarø Lietuvoje (Þemaitijoje, Nemuno þemupyje apraðomà sëjos ðventæ, kurios metu bûdavo atliekami nu- ir Klaipëdos apylinkëse) garbintai deivei Þemynai yra sky- liejimai Þemynai, kaip javus globojanèiai deivei, vienas ri- ræs Matas Pretorijus. Jo veikale (XVII a. pab.) Þemyna tualiniø patiekalø buvo kiaulës galva, kojos ir bûtinai knyslë apibûdinama nurodant svarbiausias jos funkcijas, siejant (BRMÐ III: 180–182, 287–288). Stanislovas Rostovskis pa- jà su reikðmingiausiomis þmogaus bûties situacijomis, ðven- sakoja, kad kiaulæ Þemei aukoja (Telluri porca faciebant) tëmis ir darbais bei jø metu atliekamais ðiai deivei skirtais þemaièiai (BRMÐ IV: 140). Tad nenuostabu, kad ðernø at- ritualais (BRMÐ III: 107–323). Taigi Þemyna, taip pat ne- vaizdai Tacito paminëti kaip Dievø motinos, kuri asoci- ávardyta þemës deivë, minimos gana vëlyvuose baltø mito- juojasi su Þemyna, garbintojø atributas. Ðerno ir kiaulës logijos ðaltiniuose. Taèiau priminus, kad Tacitas I a. uþfik- ryðys su chtoniðkàja sfera ir tos sferos deivëmis nekelia abe- savo Dievø motinà, kuri irgi laikytina þemës deive, galima joniø. Aisèiø adoruojamà Dievø motinà sieti su þemës dei- bûtø teigti, kad ði deivë paliudyta viename ankstyviausiø ve skatina ir tai, kad tie garbintojai esà, anot Tacito, duo- baltø religijos ir mitologijos ðaltiniø. niniø javø augintojai. Agrikultûrinis Dievø motinos figû- Kadangi èia bus nemaþai kalbama apie deiviø prie- ros kontekstas juo labiau leidþia manyti, kad toji motina dermes ir jø suverenumo sferas, svarbu aiðkiai þinoti ir galëjusi bûti þemës deivë, Þemë motina (plg. latviø Zemes Þemynos veiklos ne tik bendràjà erdvæ, bet ir konkreèius mâte). „Dievø motina” – tai tik aisèiø deivës ávardijimas svarbiausius kuruojamus objektus. Remdamiesi daugiau- pagal antikoje gerai paþinotà dievybës tipà. sia Pretorijaus apraðymais, glaustai nusakysime pagrin- Kalbos ir tautosakos duomenys aiðkiai liudija, kad Þe- dines ðios dievybës funkcijas. myna vadinta motina, ir tai yra bûdingiausias, pastovusis Þemyna, kaip rodo pats vardas, yra þemës deivë, ta- jos epitetas: Motina Þemyna mus ðeria (LKÞ XX: 344); èiau savo funkcijomis ji apima kur kas plaèiau. Tai neabe- Motinële Þieminële, perlo upë, ant perlo upës aniolas sto- jotinai polifunkcionali deivë, valdþiusi ne tik chtoniná mi- vi... (12 kartø) (TD IV: 179). Gerai þinoma, kad ne tik tiná pasaulá su jo vaisingumo galiomis, ne tik poþemá su Þemyna, bet ir pati þemë nuo seno vadinta ir laikyta mo- jame esanèia vëliø karalyste, – nuo jos valios priklausë ir tina: Þemæ pirma buèiuodavo ir kalbëdavo: Þeme, motina þemiðkasis þmogaus gyvenimas, ypaè lemtingais tarpsniais. mano, að ið tavæs esu, tu mane ðeri, tu mane neðioji, tu ma- Taigi Þemynos funkcijos gali bûti suskirstytos á keletà sri- ne po smerèio pakavosi (LTR 1539/39/); Þemë reikia gerb- èiø. Pirmoji ir svarbiausioji jø – þemdirbystë. Þemyna visø ti, ba þemë yra mûs motka (LTR 1580/828/) ir pan. (pla- pirma – augalijos, ypaè javø globëja. Á jà kreiptasi sëjos, èiau þr. Toporov 2000a; Ûsaitytë 2002). Þemës vidinæ es- ðienapjûtës, derliaus nuëmimo ir dorojimo periodais, pra- mæ, jos galias áasmeninusi Þemyna laikyta pavyzdine mo- ðant sëkmës laukus ádirbti, apsaugoti pasëlius nuo nelai- tina, ir tikriausiai bûtent ji tapatintina su Tacito bei La- miø, leisti pasëliams gerai suveðëti ir siøsti javams brandà vinskio paminëtàja Dievø motina.1 (BRMÐ III: 180, 287). Antroji Þemynos funkcijø sritis – gyvuliø globa. Ðventinant karves ir arklius, taip pat per ga- Þemyna niavos uþbaigimo ðventæ laiminant gyvulius þiemos metui, net ir per skerstuves, bûdavo atliekamos apeigos Þemynai Tad baltø Þemyna, kaip ir vardu nepavadinta þemës ir tikimasi jos paramos (BRMÐ III: 190–191, 195, 201–205, deivë, minimos XVI–XVII a. ðaltiniuose. Jonas Lasickis 304–306). Treèioji Þemynos funkcijø sritis susijusi su es- (apie 1582 m.) tarp kitø þemaièiø dievø pateikia Þemynos miniais þmogaus gyvenimo momentais – krikðtynomis (ro- (Zemina) vardà ir jà pristato kaip þemës deivæ (BRMÐ II: dynomis), kai Þemynos praðoma globoti motinà ir kûdiká 582, 595). Kaip jau kalbëta, Jokûbas Lavinskis liudija (1583 (BRMÐ III: 221, 319); suþadëtuvëmis, kai nuliejama Þe- m.) lietuvius turëjus þemës deivæ (tellure dea) ir Dievø mo- mynëlei, pirðliui atjojus (BRMÐ III: 209–210, 310); laido- tinà (BRMÐ II: 605, 608), kurios, matyt, yra viena ir ta tuvëmis, kai Þemynos praðoma priimti „dûðelæ“ ir gerai pati dievybë. Vëliau Vilniaus kolegijos jëzuitø metinëse „kavoti“ (BRMÐ III: 225, 322).

11 l

MOKSLO DARBAI

Tad Þemyna neabejotinai buvo þemdirbiø ir gyvuliø Baltø þemës deivë turi kai kuriø panaðumø ir su Kibele, augintojø deivë. Jos valdos – dirbami laukai su kultivuo- kurie, atrodytø, tëra tipologinio pobûdþio. jama augalija. Ji kuravo ir namø ûká, kuriame gyvuliai buvo bene didþiausias turtas. Be to, Þemyna, tarsi vy- Zemes mâte riausioji amþiumi bei statusu motina ðeimoje, priþiûrëjo kitas moteris – gimdyves ir jø kûdikius. Kaip globojanti Latviø þemës deivë vadinama tiesiog Þemës mote, ar Motina, ji dalyvaudavusi sutuoktuviø apeigose. Ir galiau- Motina Þeme (Zemes mâte). Ji – tik viena ið daugelio siai, nepalikdama likimo valiai mirusiojo, lydëdavusi já á latviø mitologijos „moèiø”, nors bene svarbiausioji tarp poþeminá mirusiøjø pasaulá, ten eidama vëliø ðeiminin- jø. Kitos motës, atstovaujanèios ávairioms stichijoms, lau- kës pareigas. kinës ar kultivuotos gamtos sritims, – tai Vandens, Ug- nies, Vëjo, Jûros, Upës, Miðko, Lauko, Krûmø, Lapø, Þemyna ir trakø-frigø Semelë Uogø, Þiedø, Mieþiø, Darþo ir kt. Atskira moèiø grupë susijusi su þmogaus gyvenimu (turtu, gerove) ir mirtimi: Pretorijus pavadina Þemynà ir tiesiog Þemele: Ze- Vëliø, Kapø, Skalsos, Naudos, Raugo, Gyvuliø, Bièiø ir myne, oder auch Zemele (BRMÐ III: 121, 239). O vardas kt. Manoma, kaip jau buvo uþsiminta, kad ta daugybë Þemelë asocijuojasi su trakø-frigø kilmës mitine bûtybe moèiø – tai vienos, pagrindinës Þemës motës funkcijø vardu Semelë (Sem#lh), irgi reiðkusiu þemæ. Tai Tëbø ka- iðsiskaidymo padarinys (Biezais 1955: 207; BRMÐ III: raliaus Kadmo ir Harmonijos duktë, pristatoma ir kaip 612–614, 630, 701). Taigi jau vien mitiniø motinø gausu- senoji trakø-frigø þemës deivë (Nilsson 1941: 566). Vë- mu latviø mitologija paremia prielaidà, kad baltø protë- liau jà perëmë graikai. Semelës vardas ir etimologiðkai viams tolimoje praeityje, o ir ganëtinai vëlai, kai baltai susijæs su indoeuropieèiø þemës pavadinimu (Nilsson jau buvo suskilæ á atskiras tautas, Deivës motinos tipo 1941: 535; Toporov 1990: 166). Tyrinëtojø seniai paste- dievybë buvo aktuali ir turëjo savo garbinimo tradicijà. bëtas ir Semelës (Sem#lh) etimologinis ryðys su lietuviø Pasak Pëterio Ðmito, latviai tikëjæ, kad „kiekvieno Þemele bei Þemyna (Nilsson 1941: 535; Toporov 2000: þmogaus kûne esanti dar tokia bûtybë, vadinama motina 259). Kaip þinoma, trakai-frigai, kadaise gyvenæ Juodo- ar mote (mâte). Ði motë panaði á rupûþæ, su keturiomis sios jûros vakarinëse ir ið dalies ðiaurinëse pakrantëse, II kojomis. Sulig vienomis þiniomis, ji apsikabinusi þmogaus tûkstm. pr. Kr. patraukë á pietus ir ásikûrë tarp Dunojaus ðirdá, sulig kitomis, glûdinti prie nugaros palei nugarkaulá. ir Marmuro bei Egëjo jûrø (dabartinëje Bulgarijoje bei Kol motës niekas neskriaudþia, ji ramiai sau miega, bet kt.) ir Maþojoje Azijoje (Maþiulis 1979: 34). Átraukta á jei þmogus, per daug dirbdamas, „persiplëðia“, motë pa- graikø mitologinæ tradicijà, Semelë tapo viena ið Dzeuso sidaro nerami ir pradeda vaikðèioti. Kartais ji savo ko- mylimøjø, ir jiems gimë sûnus Dionisas (Hesiodo „Te- jom apglëbianti þmogaus vidurius ir imanti juos gniauþ- ogonija” 940–942, 975–978; Pausanijas II.37.5). ti, dël ko kylantys dideli pilvo skausmai. [...] Norëdami Frigø mitologija iðsiskyrë itin pabrëþtu Magna Mater nerimstanèià motæ vël uþmigdyti, ligoná veda á pirtá, kur tipo dievybës vaidmeniu. Jos ryðkiausia reprezentantë – kokia nors geradarë já brauko (masaþuoja), paprastai kar- Kibelë, gamtos bei vaisingumo deivë. Ði deivë ið Anatoli- tu tardama tam tikrus uþkalbëjimus. Uþ vaistus nuo mo- jos paplito graikø, romënø ir kitose religijose (gr. Kubelh, tës sutrikimø vartojamos „motës mëtos“ (mâtes mçtras), lot. Cybele). Vadinta ji ir tiesiog Magna Mater deum Idea dievana (deviòvîru spçks [verbascum]) bei kiti augalai“ (pagal Maþosios Azijos kalnuose, á pietryèius nuo Tro- (Ðmitas 2004: 77–78). Èia mote pavadinta kiekviename jos, lokalizuojamà jos buveinæ Idà). Trakø-frigø mitolo- þmoguje esanti bûtybë, panaði á chtoniná padarà – rupû- gija buvo vienas svarbiausiø Didþiosios deivës vaizdinio þæ, kuri tarsi jo vidinë esmë, tarsi siela (apsikabinusi ðir- plitimo ðaltiniø Maþojoje Azijoje ir Vidurþemio jûros pa- dá ar tûnanti palei nugarkaulá) galinti pasidaryti nerami kranèiø kraðtuose. Intensyviausiai ði deivë plito Romos ir sukelti net ir fiziná skausmà. imperijoje, kur ji III a. pr. Kr. pateko ið frigø ir uþëmë Zemes mâte, manoma, kadaise galëjusi bûti ir augalø reikðmingà vietà (FWSD: 271; AÞ: 205). bei þvëriø motina (Ðmitas 2004: 26). Taèiau ypaè svarbi Baltø Þemelë nei vardu, nei bendriausiu pobûdþiu ne- yra jos kaip mirusiøjø globëjos funkcija, kuri suartina jà prieðtarauja sàsajai su trakø-frigø Semele. Þemelë ir su Vëliø mote, Veïu mâte. Þemës motë, kadangi jai pri- Sem#lh yra tam tikro laikotarpio kalbinë ir mitologinë klausë þemës gelmës, poþemis, priglaudþia mirusiuosius bendrybë, galëjusi susiformuoti dar tais laikais, kai baltø (Ðmitas 2004: 26–27). Kapo raktus turinèios abi – ir Þe- ir trakø-frigø gentys gyveno kaimynystëje (apie baltø ir mës motë, ir Vëliø motë. Abi jos globoja ir mirusiøjø vëles trakø galimus kontaktus þr. Karaliûnas 2006, I: 47–51). (ME II: 226). „Vëliø laikas”, rudená trukæs apie keturias

12 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE savaites (nuo rugsëjo 29 iki spalio 28: BRMÐ III: 621–622, 631), latviø seniau vadintas Semlicka, arba Zemliku, mënesiu (pagal vëlëms dedamas aukas, nuo la. zemç likt „dëti ant þemës“) (BRMÐ III: 609, 618, IV: 208; Ðmitas 2004: 94–95). Savo poþeminëse valdose Þemës motë turë- jusi pagalbininkiø – „ðventø mergø” (Swehtas meitas). Jø valdovë, anot Jakobo Langës, buvusi arba Zemmes , bûtent Þemës mo- të (BRMÐ IV 166, 179). Kadangi, kaip minëta, latviø Þemës motinos vaidmuo ilgainiui ëmë palaipsniui menkti ir savo funkcijas ji galëjo iðdalyti kitoms mitinëms Moti- noms, jos substrato ieðkoma ir kitose deivëse, vi- sø pirma – Maroje ir Laimoje (Straubergs 1949: 28; Biezais 1955: 338).

Mâra

Ið tiesø Mara (Mâra) pasiþymi akivaizdþiais chtoninës deivës bruoþais. Jos vardas siejamas su mirtá þyminèia indoeuropieèiø ðaknimi *mer-, ið kurios kilo latviø mirts, lietuviø mirtis ir kt. (Bie- zais 1955: 86). Tad Mâra, kaip ir Zemes mâte, ga- lëjo asocijuotis su mirtimi ir mirusiøjø pasauliu, kuris gali bûti lokalizuojamas poþemyje, tai yra þemës gelmëse. Mara su þeme turi ryðá ta prasme, kad jos veiklos viena ið sferø yra þemdirbystë. Beje, ði sritis buvo glaudþiai susijusi su mirusiaisiais, ku- rie, kaip ásivaizduota, galëjo daryti átakà derliui. Latviai, norëdami pamaloninti vëles, rudená, spa- lio mënesá surengdavo joms vaiðes. „Nes jeigu kitais metais bûdavo nederlius, to prieþastimi lai- kydavo vëles: jos nebuvo gerai primaitintos, ið- trypusios pasëlius ir sukëlusios nederliø“ (BRMÐ III: 637, þr. taip pat 629–630). Taigi mirusieji ir þemdirbystë buvo koreliuojanèios sferos, todël Francisco Borgeso skulptûra „Þemë“. Tenerifë. Nijolës Laurinkienës nuotrauka. 2007 m. chtoninës dievybës neretai palaikë vienoká ar ki- toká santyká su abiem ðiomis sritimis. Kaip galima spræsti ið latviø dainø, charakteringa Ma- todël vadinta ir Piena mâte (Biezais 1955: 247–248). Dei- ros buvimo bei tam tikrø veiksmø erdvë – rugiø laukas. vë iðkreiptu vardu Moschel, kuris, kaip manoma, atspindi Mara kartu su Dievu apeina rugiø laukus (Biezais 1955: vienà ið Maros variantø Mârðala (Biezais 1955: 76), 1606 241). Ðie veiksmai asocijuojasi su ritualiniu laukø apëji- m. praneðime jëzuitø apibûdinama kaip karviø dievybë: mu javø apsaugos ir vaisingumo skatinimo tikslais (Bie- Deo Moschel, qui est Vaccarum deus (Mannhardt 1936: zais 1955: 229–230). Tad Maros viena ið misijø buvo javø 445; Biezais 1955: 76). Marðava (dar vienas to paties vardo prieþiûra (kaip kad ir Þemynos). variantø) ir pati gali bûti ásivaizduojama kaip karvë: Ai, tu Mara taip pat atliko gyvuliø globëjos funkcijà. Ði dei- govu Mârðaviòa, Kur gulçji Jâòu nakti? „Oi tu, karve Mar- vë ypaè rûpinosi karvëmis, netgi jas melþdavusi (Mîïa ðavina, kur gulëjai Joniniø naktá?“ (Biezais 1955: 327). Dei- Mâra goves slauca, Biezais 1955: 247; þr. taip pat 257), vës motinos ryðys su karve, netgi jos karvës pavidalas –

13 l

MOKSLO DARBAI

viena archajiðkiausiø zoomorfiniø Deivës motinos ma- pritvinkusi pieno), o kita vertus, pati pieno pilna rupûþë nifestacijø, ypaè raiðki Rytø mitologinëje tradicijoje. vadinta Pieno mote, o tai vëlgi primena irgi Pieno mote Egiptieèiø moteriðkumo simbolis – vaisingumo deivë Isi- vadintà Marà. Faktà rupûþæ vadinus Pieno mote patei- dë, kuri atliko ir Deivës motinos vaidmená, galëjo turëti kia Salomonas Henningas (1589 m.): „…savo dievais lai- karvës arba moters su karvës ragais pavidalà (MNM I: kë þalèius ir piktas rupûþes, kurios, kaip ið dalies man 569). Kita egiptieèiø deivë, Nut, pasiþymëjusi Deivës mo- paèiam teko girdëti, yra storos ir iðsipûtusios ir kurias tinos funkcijomis, galëjo bûti tapatinama su mitinëmis sukapojus, sumuðus ar numetus, iðteka daugybë pieno, o karvëmis Hator ir Ichet (MNM II: 230). Egiptieèiø Dei- senoji burtininkë Brekinë (Breckin), sumaþëjus [rupûþei], vës motinos Mut (vienas jos epitetø – „motinø motina“) ima ðaukti: Man pene Math, man pene Math ‘O, mano ðventas gyvulys buvo bûtent karvë (MNM II: 187). Seno- Pieno motina, mano Pieno motina!’“ BRMÐ II: 689–690). vës indø vedinio periodo „dievø motina“ (tiksliau, dalies Mara, kaip ir lietuviø Þemyna, figûruoja taip pat su dievø motina) Aditë buvo tapatinama su vëliau indams moters gimdymu susijusiose apeigose: tuomet á Marà bû- ðventa tapusia karve (þr. „Rigvedà“ I.153.3; VIII.90.15; davo kreipiamasi, jai aukota viðta (Biezais 1955: 187). Be X.11.1). Graikø deivë Hera, þemës deivës Gajos anûkë, to, Mara, kaip liudija dainø tekstai, buvo ir viena ið bûty- Dievø motinos Rëjos duktë, santuokos globëja, Argo biø, dalyvaujanèiø su vedybomis susijusiose situacijose. Tai- mieste buvo garbinama karvës pavidalu, be to, karvë bu- gi Mara lydëdavusi þmogø, visø pirma moterá, nuo gimi- vo ir aukojama Herai (AÞ: 183; MNM I: 276). Karvë – mo iki vestuviø (Biezais 1955: 201–229). Savo plaèia veik- apskritai vienas ið motinystës simboliø (ChGDS: 237; los sfera, aprëpianèia þemdirbystæ, gyvulininkystæ bei pa- Neumann 1974: 209, þr. ten pat apie deivæ karvæ: 127–130). grindinius þmogaus gyvenimo etapus, taip pat atliekamo- Be to, esama glaudaus ryðio tarp karvës ir þemës (FWSD: mis funkcijomis Mara ið tiesø turi neabejotinø panaðumø 256). Karvë su Motina galëjo asocijuotis ta prasme, kad su Þemyna, galimas daiktas, kad vëlesniais laikais ji bus abi jos yra romios maitintojos. Pienas – tai gyvybës eliksy- perëmusi latviø Þemës motës funkcijas, gal net tiesiog yra ras, bûtinas kiekvienai þmogiðkai bûtybei, ypaè kûdikystë- jos transformacija vëlyvojoje latviø pasaulëþiûroje. Maros je. Taèiau dar prieðistoriniais laikais jis galëjo bûti laiko- manifestacija gyvatës pavidalu, jos artimas ryðys su karvë- mas ne vien materialia, bet ir su dieviðkuoju lygmeniu su- mis – tai senøjø moteriðkø dievybiø poþymiai. Beje, vienas sijusia vertybe. Ne veltui pienas esàs vienas bûdingiausiø Latvijos regionø – Latgala poetiðkai ávardijamas kaip dievams ir kai kurioms kitoms mitinëms bûtybëms auko- Mâras zeme (Biezais 1955: 85). Chtoninës prigimties ar jamø objektø. Latviø iðlikæs ásivaizdavimas apie Deivës motinos funkcijomis pasiþyminèiø deiviø vardai ir Maros ryðá su karvëmis, galimas daiktas, yra tos paèios se- kitose tradicijose neretai tapdavo eponimais – plg. graikø nosios Eurazijos mitologinës tradicijos palaikas. mito siuþetà apie chtoninæ Europæ (MNM I: 418), kurios Paþymëtina ir tai, kad vienas ið Maros pavidalø galëjæs vardu tapo pavadintas mûsø þemynas. bûti gyvatë: Melna odze ietecçja Manâ govu laidarâ; Tâ ne- bija melna odze, Tâ bij govu Mârðaviòa „Juoda gyvatë áðliau- Laima þë á mano karvidæ. Tai buvo ne juoda gyvatë, o karviø Mar- ðavinia“ (Biezais 1955: 256; þr. taip pat 259, 262). Gyvatë Laimos ðeimininkavimo sritis – pats þmogaus gyveni- – bûdinga chtoniniø dievybiø epifanija ar atributas. mas, ypaè jo pradþia, „vartai“ á pasaulá, kurio prieigose Latviø mitologinë tradicija taip pat liudija, kad „na- tarsi ir budinti ði deivë, nes kaip tik pradþioje numato- minës gyvatës“, tai yra þalèiai, seniau laikyti prie tvartø, mas vienoks ar kitoks likimas, gyvenimo kelias. kad geriau sektøsi gyvulius auginti, buvo siejami su kar- Savo prigimtimi ir funkcijomis latviø Laima yra artima viø Mara, arba Pieno mote (ME II: 175). Þalèiø ryðys su Marai. Teigiama, kad ji tiesiog esanti Maros prototipas gyvuliais patvirtintas gausiais duomenimis ne tik latviø, (Biezais 1955: 171–172). Tiesa, esama ir kitokios nuomo- bet ir lietuviø mitologinës tradicijos. Þalèiai mëgsta pie- nës dël Maros ir Laimos kilmës, jø formavimosi periodø ir nà, tai – jiems aukojamas maisto produktas. Bet þalèiai chronologinio tarpusavio santykio. Kitokio poþiûrio ðali- ir patys prisiþinda pieno ið karvës teðmens, kaip apie tai ninkø tvirtinama, kad Mara esanti sulatvinta Marija, ku- praneðama Vilniaus kolegijos jëzuitø 1604 m. ataskaito- rios garbinimas latviuose paplito ásigalëjus krikðèionybei, se: „Pasitaiko kartais, jeigu galima tikëti jø kalbomis, rasti ir kad toji ið Marijos kilusi Mara perëmë daugelá ankstes- þalèius (serpentes) kabanèius po karvës teðmeniu ir èiul- niø dievybiø, ypaè Laimos, atributø (ME II: 203).2 pianèius pienà“ (BRMÐ II: 630). Latviø mitinë rupûþë, Pretorijus Laimà priskiria dangaus dievybëms (BRMÐ tai ðiuo atveju svarbu paþymëti, viena vertus, buvo susi- III: 121, 239). Taèiau vis dëlto joje, kaip ir Maroje, áþvel- jusi su pienu (kaip ðaltiniuose paþymima, ji galëjo bûti giama ir chtoninës deivës liekanø (Biezais 1955: 337–338).

14 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Su chtoniðkumu ir vegetacija Laimà sieja tai, kad jos, kaip paima ant kairës rankos, ásipila pilnà kauðelá ir vël ðaukia- ir Maros bei Þemynos, veiklos erdvë bei objektas gali bûti si Mergelës Marijos arba Laimës pagalbos, kad kûdikis javø laukas. Èia, kaip sakoma dainø tekstuose, Laima sëja gautø krikðtà ir ðventà vardà (BRMÐ III: 223, 320). Gi- kvieèius: Mîïâ Laim‘ pûrus sçja „Miela Laima sëjo þiemi- mus vaikui, latviai Laimai aukodavo viðtà, avá ar parðiukà nius kvieèius“ (Biezais 1955: 229). Ádomu tai, kad lietuviø (Biezais 1955:184, 333). kalboje bûdvardþiu laimus nusakomas javø ar kitø kultû- Savo slëpiningame uterus moteris sukuria gyvenimà riniø augalø derlingumas: Kai dangus apsiniaukæs, gerai sëti ir likimà (Neumann 1989: 216). Ðalia jos budinèios dei- javai, nes esti laimûs (Balys 1986: 10, Nr. 139); Giedroje sëti vës, kurios paèios primena motinas, gali vienaip ar kitaip javai esti nelaimûs (ten pat: 10, Nr. 140; þr. taip pat Nr. paveikti ateinanèiojo á pasaulá ateitá. Tad jos ir yra jo liki- 1206). Beje, latviø Laimos interesø sritis gali apimti ne tik mo valdovës. agrarinius reikalus, bet ir gyvulininkystæ, kurioje tai pasi- Laimos glaudø ryðá su moters reprodukuojanèia ga- reiðkia rûpinimusi karvëmis (Biezais 1955: 243, 257, 264). lia, su jos vaisingumu liudija tai, kad, kaip yra pastebëjæs Taèiau ryðkiausia Laimos prigimtyje motinystë. Lai- H. Biezais, vienoje latviø dainoje pats moters lyties or- ma, skirtingai nei Þemyna, iðliko tiek latviø, tiek lietuviø ganas pavadinamas Laimes caurums „Laimës kiaurymë“ mitologinëje tradicijoje. Laimos, kaip moterø deivës, (Biezais 1955: 191). Laima galëjo bûti identifikuojama ir vaidmuo atsiskleidþia visame minëtø baltø tautø areale. su vadinamàja Gimdos mote (ME II: 197). Gimda – tai Laimos-motinos kvalifikacija ir su tuo susijusios jos funk- kaip tik ta moters vieta, kur vyksta gyvybës kûrimo mis- cijos neprieðtarauja jos kaip chtoniná substratà galëju- terija, ir dël to ji yra numinozinë. Tai pats moters centras sios turëti deivës esmei. Latviø tautosakoje Laima nere- jos atliekamø svarbiausiøjø funkcijø prasme, jos vykdo- tai ir vadinama motina: Ai, Laimiòa mûþa mâte „Ai, Lai- mo esminio kuriamojo akto branduolys. Ne veltui rusai mute, gyvenimo mote“ (Biezais 1955: 168); Celies, mana gimdà ávardija tuo pat þodþiu kaip motinà – ìàòêà, taip Laimes mâte „Kelkis, mano Laimës mote“ ar „mote Lai- pabrëþdami jà ir esant gyvybës ðaltiniu. Beje, rytø Lietu- me“; Laima mahmiòa „mamyte Laima“ (Biezais 1955: voje uþraðyta uþkalbëjimø, kuriuose gimda vadinama mo- 74, 168; þr. taip pat Ðmitas 2004: 40). èiute: Moèiute, moèiute, graþioji mergele, nusiprausk, apsi- Paulius Einhornas teigia, kad Laimà visø pirma gerbë stok, atsigulk! (LMD I 275/5/, Ignalinos r.; þr. taip pat nëðèios moterys ir gimdyvës. Jos ðaukdavosi ðios deivës, Zavjalova 2005: 276–281). kadangi ji padëdavo gimdant (BRMÐ III: 621, 630). Tad Moterys á Laimelæ (Laimele) kreipdavosi ir dar vienu Laima buvo susijusi su esmine moters funkcija – gyvybës atveju: „…ji turëdavusi padëti, kad jø vyrai bûtø ir liktø davimu, kurià atlikdama ji tik ir tampa motina (plaèiau pajëgûs apvaisinti, ir jos garbei laikë tuos þalèius“ (BRMÐ apie tai þr. Vaitkevièienë 2002). Einhornas, taikydamas in- III: 264; þr. taip pat BRMÐ II 299). Laimos ryðys su chto- terpretatio romana principà, ðià dievybæ pavadina Junona niniais gyvûnais – þalèiu ir gyvate pastebëtas ir kitais at- Lucina, romënø mënulio ir gimdyviø deive (BRMÐ III: vejais. Tai, kaip buvo kalbëta, bûdingas chtoniniø deiviø 621, 630). Kita vertus, Laima savo rûpinimusi gimdyve, atributas, o kartais ir pavidalas. Latviø mitologinë tradi- dalyvavimu gimdyme, naujagimio globa ir savo kaip liki- cija liudija, kad Laima pasirodydavusi kaip juoda gyvatë mo lëmëjos funkcija asocijuojasi su pribuvëja, kuri pra- (ME II: 198–199). Beje, lietuviø folklore uþsimenama, ëjusiø amþiø kaimo gyvenime buvo ið tiesø svarbus asmuo. kad gyvatës ar juodos kirmëlës pavidalà galëjusi turëti Pribuvëjos pagalba ir jos galios, reiðkiamos tiek veiksmu, Nelaimë – Laimës antipodas (LTR 768/107/; LTR 370/ tiek þodþiu, galëjo bûti mistifikuojamos, o kadangi visa tai 348/; Vëlius 1977: 68). Kita vertus, gyvatë – tai vienas ið dargi buvo susijæ su didþia gyvybës radimosi paslaptimi, zoomorfiniø sielos ásikûnijimø; mitiniø ropliø ryðys su sie- tai pagrindinis sëkmingà ávykiø eigà lemiantis asmuo, pri- lomis nekelia jokiø abejoniø (BRMÐ I: 602, 604; III: 152, buvëja, galëjo bûti prilyginta atitinkamai dievybei – Lai- 264; SD II: 339). Turint tai omenyje ir fiksuojant glaudø mai. Laima, kaip ir pribuvëja, latviø tradicijoje paruoðia santyká tarp Laimos ir gyvatës, svarbu bûtø paþymëti, se- moteris gimdymui: pakloja paklodes, paprastai paèiø ið- kant H. Biezaju, kad ði deivë galëjusi bûti „sielø motina“ austas, ant kuriø jos gimdydavusios; uþriða þalià juostà (Biezais 1955: 339). Galbût ir tuo galima bûtø aiðkinti (BRMÐ III: 624, 632–633; Biezais 1955: 182–183). Preto- Laimos bemaþ bûtinà dalyvavimà gimdyme, taigi randan- rijus liudija, kad moteriai pagimdþius, pribuvëja ima á ran- tis pasaulyje naujai sielai. kas kauðelá degtinës ir meldþiasi Mergelei Marijai arba ðau- Gimdyviø globa, likimo lëmimas buvo daugelio mo- kiasi Laimës (Layme), kuriai nulieja truputá ant þemës ir teriðkøjø mitiniø bûtybiø, skiriamø matristiniø dievybiø palabindama uþgeria gimdyvæ (BRMÐ III: 222, 319–320). kategorijai, funkcija. Ðias funkcijas atliko egiptieèiø mo- Kai tëvas uþsako krikðtà ir ateina kûmai, pribuvëja kûdiká terø ypatingai adoruota Didþioji motina Isidë (MNM I:

15 l

MOKSLO DARBAI

569). Gimdyviø, gimdymo prieþiûra rûpinosi graikø lau- mës vandenimis – tuo, kad jos daþnai esti prie vandens kinës gamtos bei vaisingumo deivë Artemidë, turinti aki- telkiniø ar juose paèiuose. Èia jos skalbia, dauþo kultuve vaizdþiø Didþiosios motinos bruoþø (Nilsson 1941: 485). rûbus ar vaikðtinëja su „vindais“ (Vëlius 1977: 93, 97–111). Romënø Junona, su kuria mitografø, kaip minëta, gre- Stenderis apibûdina laumæ kaip þemës deivæ, taèiau taip tinta Laima, globojusi motinystæ ir moteris, irgi rûpinosi pat paþymi jà turint ypatingà galià lietui ir kruðai (BRM gimdyvëmis (AÞ: 219). Tad Laimà, budinèià prie gim- IV 197, 204). Ðios bûtybës ryðys su vandenimis neprieðta- danèios moters, besirûpinanèià ja ir gimusiu kûdikiu, ne- rauja jos þemiðkumui. Beje, slavø rusalkos (ðóñàëêè) bei dvejodami galëtume vadinti moterø, tampanèiø motino- deivë Mokoðë, turinèios bendrø bruoþø su Laume, irgi reið- mis, globëja bei palydove. Ji laikytina vaisingumo plaèià- kiasi ávairiopai: viena vertus, siejasi su vandenimis, su vai- ja prasme deive, dariusia átakà tiek þmogaus, tiek augali- singumà laiduojanèia drëgme, kita vertus, – su þeme ir þe- jos vaisingumo galioms. Pastaroji jos funkcija ir sàsaja su miðkumu. Vëlyvesnë Mokoðës transformacija Paraskeva- mitiniais ropliais demonstruoja ðios deivës gana glaudø Piatnica taip pat siejosi su þemës drëgme, þemës vandeni- ryðá su mitiniu þemës pasauliu. mis – ðaltiniais, ðuliniais (ant ðuliniø bûdavo statomos me- dinës Piatnicos statulëlës, jai aukodavo mesdami á ðulinius Laumë linø kuodelá, vilnà, audeklus) (MNM II: 357). Turint ome- nyje tai, kad vandens telkiniai tyvuliuoja þemëje, galima Laumës, irgi þinomos tiek lietuviams, tiek latviams, juos traktuoti kaip chtoninës srities sudëtinæ dalá. O tarp prigimtis vertinama prieðtaringai. Vienø baltø mitologi- þemës ir dangaus cirkuliuojantys vandenys – rûkas, vaivo- nës tradicijos fiksuotojø duomenimis, laumë yra vandens rykðtë, lietus (apskritai krituliai) – tai savotiðka vandeninë deivë (Pretorijus, þr. BRMÐ III: 121, 239), kitø teigimu, dangaus ir þemës jungtis. tai gimimo deivë (Jokûbas Brodovskis) arba þemës dei- Tarp vandenø ir moters, ypaè jos galios gimdyti, esa- vë (Pilypas Ruigys, Kristijonas Gotlibas Milkus, Jakobas ma gilaus ryðio. Tai vienas archetipø, glûdinèiø giliai mû- Langë, Gothardas Fridrichas Stenderis), miðko deivë (Jo- sø pasàmonëje bei atsispindinèiø mitologijoje. Tad mo- nas Kreèinskis) (þr. Mannhardt 1936: 629; LM I: 317– teriðkos dievybës artimas santykis su vandenimis gali bû- 320; BRMÐ IV 29, 41, 80, 179, 184, 197, 204), arba deivë, ti motyvuotas paties vandens simbolika, susijusia su vai- susijusi „su ðviesos ore sàvoka“ (Karaliûnas 2004, II: 54). singumu ir gyvybës radimusi. Gyvybë uþsimezga vande- Laumë buvo ásivaizduojama kaip moteris su hiper- nyse ir su vandenimis ateina. Vandenys, ypaè gilieji van- trofuotais moteriðkumo poþymiais: ilgais plaukais ir di- denys, savaime simbolizuoja motinystæ (Jung 1990: 218– delëmis krûtimis (Vëlius 1977: 93–96). Tam tikrø kûno 219, 267). Vandenys þemëje – tai tarsi moters kûno, jos daliø paryðkinimà moterá vaizduojanèioje figûroje, þino- ásèiø vandenys (ChGDS: 677). Dar ir Laumës ryðys su mà dar nuo prieðistoriniø laikø, liudija visø pirma arche- vandenimis tik papildomai pabrëþia jos moteriðkumà. ologiniai radiniai. Moters organai nuo seno laikyti nu- Laumës artimumà þemei atskleidþia kai kurie jos at- minoziniais simboliais. Apnuogintos deiviø ir ðventikiø- liekami veiksmai. Kartais ji pertvarko reljefà – supila pi- þyniø krûtys galëjo bûti maitinanèio gyvybës ðaltinio sim- liakalnius, kuodeliu uþkemða upæ (LTR 1420/166/; 4156/ bolis. Nutásusios kabanèios krûtys reiðkë vaisingumà 2, 98/). Kaip pastebi N. Vëlius, ði laumiø funkcija suarti- (Neumann 1989: 130, 132). Tad laumë su savo pabrëþti- na jas su chtoninëmis bûtybëmis – milþinais. „Laumiø nai moteriðkais atributais primena vaisingumo deivæ ið chtoniðkumas leidþia jas statyti á vienà gretà su velniais, neolito ir dar ankstesniø laikø archeologiniø radiniø. þalèiais, giltine ir kitomis chtoniðkomis mitinëmis bûty- Pretorijus paþymi, kad nadruviai laumæ ásivaizdavo kaip bëmis“ (Vëlius 1977: 122). savotiðkà vandens nimfà. Ji panaði á moterá, tik jos rankø O kadangi laumës turi ryðá su þemdirbyste, tai jos lai- plaðtakos ir kojø pëdos esanèios kiek plokðèios (BRMÐ kytinos ir derlingumo deivëmis (Vëlius 1977:118–119). Lie- III: 108, 229). Ið tiesø laumës asocijuojasi su vandenimis. tuviø folkloro naratyvuose jos pasirodo dirbamuose lau- Laumës vardu gali bûti pavadinta vaivorykðtë – laumës kuose, kur moterys pjauna rugius (ten pat: 112). Laumës juosta, kuri, kaip tikëta, traukia vandenis ið þemëje esan- ir paèios dirba þemës darbus: apkaupia bulves, kurios po èiø vandens telkiniø á debesis, taip galiausiai sukeldama to gerai auga (ten pat: 119). Ypaè artimai jos susijusios su lietø (LTR 1083/89/; 374c/1219/; Laurinkienë 2004). Ið es- linininkyste, gali rauti linus (LMD I 144/61/; BLP II 193). mës vaivorykðtë, kartu ir Laumë yra tarpininkës tarp dan- Pagal vienà ið þodþio laumë etimologijø, tiesiogiai siejan- gaus ir þemës: Laumei priklausanèia juosta vandenys kyla èiø jà su „augimu”, ji bûtø priskirtina þemës vegetacijos ið þemës á dangø, o paskui vël sugráþta á þemæ (ðiaip ar deiviø tipui (Fraenkel 1962: 346). O rûpinimasis augalais taip, vaivorykðtë pasirodo lyjant). Laumës siejasi ir su þe- – tai vienas bûdingø þemës dievybës bruoþø.

16 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Baltø Laumë, kaip ir graikø Atënë ar slavø Mokoðë þin ar ámanoma tiesiogiai atsakyti. Taèiau akivaizdu, kad (FWSD: 88; MNM II: 169), siejasi su moteriðkaisiais ama- ði bûtybë turi chtoniðkø bruoþø, kuriuos atspindi jos ry- tais. Laumës ir paèios verpia, audþia, ir ateina á namus ðys su þemdirbyste. Ðiaip jau tai moters gundytojos, ne- padëti tuo uþsiimanèioms moterims, ir dirba ðá darbà ne- pastovios, neiðtikimos sutuoktinës tipas, kuriai bûdinga paprastai sparèiai (LMD I 144/16/; LTR 3643/105/). Ver- ir moteriðkø darbø sritis, ir vaikø globa – taigi, viena ver- pimas, audimas, skalbimas – tipiðka moterø veikla, ir dau- tus, seksualios, vaisingos, o kita vertus, veiklios, darbð- gelio tautø mitologijos liudija chtoniniø moteriðkø die- èios bei teisingos (skriaudþiamø vaikø atþvilgiu) moters vybiø (kaip ir minëtos Atënë bei Mokoðë) dalyvavimà funkcijos. Kai kurie jos bendrumai su rytø slavø Moko- ðioje veikloje. ðe, rusalkomis, lenkø boginkomis rodo jà esant iðriedë- Laumiø veikla galëjo bûti derinama su mënulio fazë- jus ið tam tikro bendro moteriðkø mitiniø bûtybiø tipo, mis. Kaip þinoma, laumëms buvo skirtas ketvirtadienio kuriam bûdingas su þeme, vandenimis, drëgme bei jø vai- vakaras (LTR 987/2/; 2284/429/; 2237/84/; BRMÐ IV: 197, singumu susijusiø bruoþø kompleksas, galás siekti ne tik 204) arba ðeðtadienis (LTR 960/342/; 1310/194/; 3665/ indoeuropieèiø protautës, bet ir dar senesnius laikus. Tad 195,197/). Kai kurie lietuviø folkloro duomenys liudija ir Gimbutienë, matyt, visai pagrástai Laumæ sieja su mat- laumes þemëje vieðpatavusias ir kitomis savaitës dieno- ristiniu mitologijos sluoksniu (Gimbutas 1999: 207–208). mis, kartais pabrëþiant mënulio fazæ: pirmà jauno mëne- sio penktadiená (LTR 1044/50/). Mënulis yra itin glau- Austëja dþiai susijæs su moters prigimtimi, jos fiziologiniais cik- lais (plg. vien jau mënesiniø pavadinimà). Todël kai ku- Lasickis mini deivæ Austëjà (Austheia), kuri jo tekste riose religijose deivë, pasiþymëjusi matristinëmis funkci- eina po Þemynos. Bendrais bruoþais nusakoma jø abiejø, jomis, kartu buvo ir lunarinë deivë. Sakysim, Junonos var- jo nuomone, ið esmës ta pati funkcija: „…ir viena, ir kita, das Romoje bûdavo ðaukiamas pasirodþius jaunam më- jø ásitikinimu, skatina augimà“. Tik Austëja susijusi ne su nuliui (MNM II 679). augalijos, o su bièiø vaisingumu, vislumu. Lasickis paþy- Lietuviø tautosakoje esama uþuominø, kad Laumë mi, kad bitëms leidþiant spieèiø, þemaièiai tuos dievus pra- buvusi Perkûno, vieno svarbiausiø panteono dievø, þmo- ðo, kad tranus nuo aviliø sulaikytø, kad daugiau biteliø ið na, tai yra dieviðkoji sutuoktinë (tipas AT 1147, þr. LTR kur kitur á avilius sueitø (BRMÐ II: 582, 595). Taigi Austë- 1852/12/) ir kad ketvirtadiená, Perkûno dienà, vykusios ja yra bièiø ðeimos – tarsi socialinës struktûros tvarkytoja, jø vestuvës (LTR 832/ 429, 434, 440; 832/440). Kitø tautø priþiûrëtoja, lyg pati bièiø motinëlë. Algirdas Julius Grei- mitologijose chtoninë deivë irgi galëdavusi tapti Griaus- mas jà taip ir ávardija: „Austëja èia pasirodo, kaip suidea- mavaldþio pora – kad ir minëtoji trakø-frigø Semelë, grai- lintos bièiø motinos, atsakingos ðeimininkës figûra; ji visø kø tradicijoje virtusi Dzeuso mylimàja. Graikø vaisingu- pirma rûpinasi, kad jos globojamos ðeimynëlës – taip pa- mo bei þemdirbystës deivë Demetra irgi buvo viena ið prastai vadinamos kiekvieno avilio bièiø bendruomenës – Dzeuso þmonø ir jo sesuo (Hesiodo „Teogonija” 912– daugintøsi ir gausëtø, bet jinai drauge ir saugoja priau- 914). Tad Laumë dël savo þemiðkumo, ryðio su ávairiopa gantá jaunimà nuo tranø viliojimo” (Greimas 1990: 259). drëgme bei vandenimis, tarsi paèios motinos Þemës at- Austëja – tai motina bitininkystës srityje. stovë tampa vieno vyriausiøjø dievø sutuoktine, kartu, Daugelis raðytojø yra pastebëjæ, kad bièiø bûtis, speci- vadinasi, ir hierogamijos – ðventøjø vestuviø tarp Dan- finë jø organizacija, iðkeliant bièiø motinëlës vaidmená, pa- gaus ir Þemës – viena svarbiausiøjø figûrø. siþymi svarbiausiais matriarchalinio gyvenimo bruoþais. Laumiø motiniðkàjá pradà atskleidþia jø santykis su Kaip paþymi Johanas Jakobas Bachofenas, bièiø gyveni- vaikais. Jos gali globoti vaikus, ypaè skriaudþiamus: juos mas demonstruoja matriarchatà aiðkiausia ir gryniausia priþiûri – migdo, liûliuoja, net apdovanoja (LTR 3715/ forma (Bachofen 1967, 139). Turbût dël to bitës nuo seno 39/; 462/491/; Vëlius 1977: 100–101). Laumës ir paèios ávairiose tautose buvo siejamos su moterimis ir moterið- gali bûti motinos, turëti vaikø (LTR 768/82/; 1027/75/; komis dievybëmis. Bitë – Deivës motinos gyvis. Vienas ið 2989/341, 342/). Vytauto Bagdanavièiaus teigimu, visoms graikø deivës Demetros (pagal vienà romënø vaizduoja- „laumëms bendras bruoþas yra labai gili meilë kûdikiams. mojo meno kûriná) atributø yra avilys, papuoðtas kuokðtu Ir ðis bruoþas padeda atstatyti tikràjà laumiø prigimtá“ javø varpø su aguonos galvute ant stiebelio ir kitø augalø (Bagdanavièius 1999: 31). þiedais (Neumann 1989: 249–252, 321; èia ir kûrinio rep- Taigi Laumë – daugiaprasmë mitinë bûtybë. Kurie ið rodukcija pagal Vergilijaus 1750 m. leidimà Londone, XVI jos poþymiø yra pirminiai, atskleidþia jos vidinæ esmæ, lentelë). Kartu bitë – sielos simbolis. Manoma, kad kaip motyvuoja atliekamas funkcijas ir paaiðkina jø logikà, ka- tik dël to ji ir sieta su Demetra, nes Demetra, kaip motina

17 l

MOKSLO DARBAI

Þemë, turëjo ryðá su visos gamtos mirties ir atgimimo cik- Balys 1986 – BALYS, Jonas. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir ti- lais (ChGDS: 79, 283). këjimai. Ið: Lietuviø tautosakos lobynas, X. Silver Spring MD, 1986. Beresnevièius 2001 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Trumpas lie- Apibendrinant galima konstatuoti, kad anksèiausiai (I tuviø ir prûsø religijos þodynas. Vilnius, 2001. a.) raðytiniuose ðaltiniuose paliudyta baltø moteriðkoji die- Beresnevièius 2002 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Pastaba pa- vybë – Tacito Dievø motina (mater deum) tapatintina su baigai. Ið: Gimbutienë, Marija. Senovës lietuviø dievai ir deivës. Þemyna. Abiejose pabrëþtinai iðreikðta motinystë, dievið- Vilnius, 2002. Beresnevièius 2006 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Aisèiø mater kosios Motinos statusas. Abi jas garbino þemdirbiai, abi deum klausimu. Ið: Liaudies kultûra, 2006, Nr. 2, p. 6–9. siejamos su chtoniniu gyvûnu – ðernu / kiaule. Visos kitos Biezais 1955 – BIEZAIS, Haralds. Die Hauptgöttinen der alten Let- èia aptartos deivës – latviø Þemës motë, Mara, lietuviø, ten. Uppsala, 1955. latviø, prûsø Laima ir Laumë, lietuviø Austëja – taip pat Briffault 1927 – BRIFFAULT, Robert. The Mothers: A Study of the Origins of Sentiments and Institutions, I–III. London–New atliko motinos ir bûtent dieviðkosios Motinos priedermes. York, 1927. Motinystë nuo prieðistoriniø laikø buvo iðkeliama kaip Butrimas 2000a – BUTRIMAS, Adomas. Gyvøjø deiviø beieðkant. reikðmingiausia moters funkcija, pati jos esmë, verta su- Ið: Liaudies kultûra, 2000, Nr. 2, p.65–68. dievinimo tiek paèioje moteryje, tiek visame supanèiame Butrimas 2000 – BUTRIMAS, Adomas. Human Figurines in East- pasaulyje. Visos èia apþvelgtos deivës turi vienokiø ar ki- ern-Baltic Prehistoric Art. Ið: Acta Academiae Artium Vilnensis, 20. Vilnius, 2000. tokiø chtoninës deivës ypatumø: Þemës motë globojo mi- Eddalieder – Eddalieder, ausg. G. Neckel, H. Kuhn. Heidelberg, rusiuosius; Mara, be ryðio su mirusiaisiais, pasiþymëjo þem- 1962. dirbystës ir gyvulininkystës srityje; Laima ir Laumë irgi Eliade 2002 – ÝËÈÀÄÅ, Ìèð÷à. Èñòîðèÿ âåðû îò êàìåííîãî buvo susijusios su þemdirbyste; o Austëja priþiûrëjo bites, âåêà äî Ýëèâñèíñêèõ ìèñòåðèé, I. Ìîñêâà, 2002. kaip sësliø þemdirbiø veiklos sritá. Evans 1921–1935 – EVANS, Arthur J. The Palace of Minos at Knos- sos, I–IV. London, 1921–1935. Fraenkel 1955–1965 – FRAENKEL, Ernst. Litauisches etymologis- IÐNAÐOS: ches Wörterbuch, I–II. Heidelberg–Göttingen, 1955–1965. Girininkas 2002 – GIRININKAS, Algirdas. Migraciniai procesai 1. Esama nuomoniø, kad Dievø motinos vaidmeniui tiktø ir kitos Rytø Pabaltijyje vëlyvajame neolite: Virvelinës keramikos kul- deivës: Laima (Biezais 1955: 71), Laumë (Karaliûnas 2005 II: tûra. Ið: Lietuvos archeologija, 23, 2002. 54), Medeina (Beresnevièius 2001: 111–112). Beresnevièius, Greimas 1990 – GREIMAS, Algirdas Julius. Tautos atminties be- remdamasis Wilhelmu Mannhardtu, teigia, kad Þemynos iden- ieðkant. Apie dievus ir þmones. Vilnius–Chicago, 1990. tifikavimas su Dievø motina neámanomas, kadangi Þemyna Gimbutas 1999 – GIMBUTAS, Marija. The Living . Ber- esanti „gan vëlyvas personaþas, jai priskiriamos pirmiausia vai- keley–Los Angeles–London, 1999. singumo, derlingumo funkcijos“ (Beresnevièius 2006: 6–9). Ið Gimbutienë 1985 – GIMBUTIENË, Marija. Baltai prieðistoriniais tiesø, Þemyna pirmà kartà lietuviø mitologijos ðaltiniuose uþ- laikais. Vilnius, 1985. fiksuojama vëlokai – tik XVI a. pabaigoje, taèiau ir kitos mote- Gimbutienë 1996 – GIMBUTIENË, Marija. Senoji Europa. Vilnius, riðkos lietuviø dievybës istoriniuose ðaltiniuose pasirodo vëlai: 1996. Laima – XVII a. antrojoje pusëje (1666 m. Danieliaus Kleino Gimbutienë 2002 – GIMBUTIENË, Marija. Senovës lietuviø die- giesmyne), Laumë – XVII a. pabaigoje (Mato Pretorijaus „Prû- vai ir deivës. Vilnius, 2002. sijos ádomybëse“) (BRMÐ III: 121, 239; Vëlius 1977: 56, 84). Irðënas 2003 – IRÐËNAS, Marius. Didþioji Deivë ir prieðistorinë Tik Ragaina, Medeina ir Þvorûna paminimos anksèiau – XIII tikrovë. Ið: Acta Academiae Artium Vilnensis, 31. Vilnius, 2003. a. istoriniuose ðaltiniuose (BRMÐ I: 260–261, 266, 268). Ta- Jucevièius 1959 – JUCEVIÈIUS, Liudvikas Adomas. Raðtai. Vilnius, èiau vëlyvas deiviø uþregistravimas istoriniuose ðaltiniuose dar 1959. neárodo jø vëlyvos kilmës. Jung 1982 – JUNG, Carl Gustav. Aspects of the Feminine. New York: 2. H. Biezais, svarstydamas, kokià gi deivæ savo veikale Tacitas Princeton University Press, 1982. pavadino mater deum, mëgina sieti jà su XVII a. latviø istori- Jung 1990 – JUNG, Carl Gustav. Symbols of Transformation. New niuose ðaltiniuose (teismo aktuose) uþfiksuota laimes mâte (bû- York: Princeton University Press, 1990. tent: Swete mate Dewe mate ley [laimes] mâte arba Iesus Christ Karaliûnas 2006 – KARALIÛNAS, Simas. Baltø praeitis istoriniuose Sweta mahte, laimes mahte ir dar kitur – Laimes mate swete ðaltiniuose, I–II. Vilnius, 2006. mate, Dewe mate), kuri, kaip sprendþiama ið pateikiamø teksto Laurinkienë 1996 – LAURINKIENË, Nijolë. Senovës lietuviø die- fragmentø, matyt, galëjusi bûti pavadinta ir Dewe mate „Dievo vas Perkûnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose ðaltiniuose. Vil- motina“ (Biezais 1955: 71). nius, 1996. Laurinkienë 2004 – LAURINKIENË, Nijolë. Vaivorykðtë lietu- LITERATÛRA: viø þodinëje tradicijoje. Ið: Tautosakos darbai, XX (XXVII). Vilnius, 2004. Bachofen 1967 – BACHOFEN, Johann Jacob. Myth, Religion, and Mannhardt 1936 – MANNHARDT, Wilhelm. Letto-Preussische Mother Right: Selected Writings of J.J. Bachofen. New York, 1967. Götterlehre. Riga, 1936. Bagdanavièius 1999 – BAGDANAVIÈIUS, Vytautas. Laumiø pra- Maþiulis 1979 – MAÞIULIS, Vytautas. Pasaulio tautø kalbos. Vil- eitis Lietuvoje. Vilnius, 1999. nius, 1979.

18 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Mierzyñski 1892 – Êródùla do mytologii litewskiej, zebraù, oceniù i LTR – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto- objaúniù Antoni Mierzyñski, I. Warszawa, 1892. sakos rankraðtynas. Neumann 1989 – NEUMANN, Erich. Die Grosse Mutter: Eine ME – Mitologijos enciklopedija, II. Vilnius, 1999. Phänomenologie der Weiblichen Gestaltungen des Unbewussten. MNM – Ìèôû íàðîäîâ ìèðà, ãë. ðåä. Ñ.À. Òîæàðåâ, I–II. Olten und Freiburg im Breisgau, 1989. Ìîñêâà, 1980–1982. Nilsson 1941 – NILSSON, Martin P. Geschichte der griechischen RV – Ðèãâåäà: Ìàíäàëû I–IV, èçäàíèå ïîäãîòîâèëà Ò. ß. Religijon, I. München, 1941. Åëèçàðåíêîâà. Ìîñêâà, 1989. Olson, ed. 1983 – The Book of the , Past and Present: An SD – Ñëàâÿíñêèå äðåâíîñòè: Ýòíîëèíãâèñòè÷åñêèé ñëîâàðü, Introduction to Her Religion, ed. Carl Olson. New York, 1983. ïîä ðåä. Í.È. Òîëñòîãî, I –III. Ìîñêâà, 1995–2004. Preston, ed. 1982 – Mother Worship: Theme and Variations, ed. Ja- TD – Tautosakos darbai: Leidþia lietuviø tautosakos archyvas, I– mes J. Preston. New York, 1982. VII. Kaunas, 1935–1940. Scully 1979 – SCULLY, Vincent. The Earth, the Temple and the Gods. New Haven and London, 1979. Simek 1984 – SIMEK, Rudolf. Lexikon der germanischen Mytholo- gie. Stuttgart, 1984. The Mother-Goddess Þemyna Stender 1783 – Lettische Grammatik, verfassen von Gotthard Fried- in the Context of Baltic Deities rich Stender. Mitau, 1783. Stone 1976 – STONE, Merlin. When God Was a Women. New York, Nijolë LAURINKIENË 1976. In this paper Laurinkienë focuses on the Lithuanian Straubergs 1949 – STRAUBERGS, K. Lettisk folktro om de döda. Goddess Þemyna (cites the earliest sources in which she Ið: Nordiska Museets Handlingar, 32. Stockholm, 1949. is mentioned and defines her functions) and her relation Ðmitas 2004 – ÐMITAS, Pëteris. Latviø mitologija. Vilnius, 2004. Toporov 1990 – ÒÎÏÎÐÎÂ, Âëàäèìèð Íèêîëàåâè÷. Ïðóññêèé to other Baltic Goddesses associated with the chthonic ÿçûê: ñëîâàðü, L. Ìîñêâà, 1990 realm of the mythic world and to which the features of Toporov 2000 – TOPOROV, Vladimir. Baltø mitologijos ir ritualo the mythic Mother are attributed. The paper is divided tyrimai, sudarë Nikolai Mikhailov. Vilnius, 2000. into two parts. The first part focuses on the links between Tacitas 1972 – TACITAS, Publijus Kornelijus. Rinktiniai raðtai. Vil- Þemyna, the Aistian Mother of Gods and the Thraco- nius, 1972. Phrygian Semele. Furthermore, such deities are discussed Ûsaitytë 2002 – ÛSAITYTË, Jurgita. Motina þemë: moteriðkumo as the Latvian Mother of Earth, Mara, Lithuanian and reprezentacija. Ið: Tautosakos darbai, XVI (XXIII), Vilnius, 2002. Latvian Laima and Laumë, and Lithuanian Austëja. The Vaitkevièienë 2002 – VAITKEVIÈIENË, Daiva. Laima gimtuvëse second part of the paper will appear in the following edi- ir krikðtynose. Ið: Tautosakos darbai, XVI (XXIII), Vilnius, tion of the journal Liaudies kultûra (Folk Culture). It aims 2002. at pinning down the relation between Þemyna and other Vëlius 1977 – VËLIUS, Norbertas. Mitinës lietuviø sakmiø bûtybës. Baltic Goddesses and describing her status as well as role Vilnius, 1977. in the context of female deities. Zavjalova 2005 – ÇÀÂÜßËÎÂÀ, Ìàðèÿ Â. Èç áàëòî-ñëàâÿí- The earliest (I c.) female Baltic deity mentioned in ñêèõ çàãîâîðíûõ èçîãëîññ: òåëî ÷åëîâåêà â ïðîåêöèè íà a written source (by Tacitus) is the Goddess of Gods ìèêðîêîñì. Ið: Áàëòèéñêèå ïåðåêðåñòêè. Ñàíêò- (mater deum) who could be identified with Þemyna. Ïåòåðáóðã, 2005. They both have distinct maternal qualities and the sta- tus of the divine mother. Both were venerated by peas- SANTRUMPOS: ants and associated with the chtonic animal, boar or pig. AT – The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography, All the other Goddesses evoked in the paper, that Antti Arne’s Verzeichnis der Märchentypen (FFC No 3), tran- is to say the Latvian Mother of Earth, Mara, Lithua- slated and enlarged by Stith Thompson. Ið: Comunications, No nian, Latvian and Prussian Laima and Laumë, as well 184, Helsinki, 1961. as Lithuanian Austëja also functioned as divine Moth- AÞ – Antikos þodynas. Vilnius, 1998. ers. As of the prehistoric times motherhood was re- BLP – Lietuviszkos pasakos, surinko dr. J. Basanaviczius. Shenan- vered as the fundamental female function, as the es- doah Pa, I–II, 1898–1902. sence of womanhood both in real women and in the BRMÐ – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, sudarë Norbertas Vë- surrounding world. lius, I–IV. Vilnius, 1996–2005. All the discussed Goddesses posses some of the char- ChGDS – Chevalier, Jean, and Gheerbrant, Alain. A Dictionary of acteristics of the chthonic Goddess. The Mother of the Symbols. London, 1996. Earth, Mara, protected the dead. She was also promi- FWSD – Funk&Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mytholo- nent in the areas of agriculture and stock-raising. Laima gy and Legend, I–II. New York, 1949–1950. and Laumë were also associated with agriculture, LD – Laumiø dovanos: Lietuviø mitologinës sakmës, paruoðë Nor- whereas Austëja protected bees as the field of a seden- bertas Vëlius. Vilnius, 1979. tary agricultural activity. LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas, I–XX. Vilnius, 1956–2002. LMD – Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankraðtyne. El. p. [email protected] LM – Lietuviø mitologija, I, parengë Norbertas Vëlius. Vilnius, 1995. Gauta 2006 10 17, áteikta spaudai 2007 04 18

19