ŠIAURĖS ATĖNAI ISSN 1392-7760 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Kaina 0,95 Eur / 3,28 Lt Gintautas Mažeikis: teisuoliai pasitiki ir dalinasi linksminančiomis žiniomis p. 4 Romanas gyveno labai amerikietišką pasaulio užkariautojo gyvenimą p. 5 Jūratės Sprindytės ir Giedros Radvilavičiūtės recenzijos p. 12, 13 Rašyti lietuviškai – vadinasi, būti Kalba, pasakyta Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos institute atsiimant premiją už kūrybiškiausią 2014 metų knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, kurią išleido leidykla „Apostrofa“ Šis apdovanojimas išliks su manimi visam kaip vienas ryto“ iškirptų Rolando Rastausko tekstų būčiau kitokia džiugiausių mano gyvenimo įvykių. Spėju, kad jis išliks ir DALIA StApoNKutė autorė. Visų minėtų rašytojų kūrybą studijavau iš labai ar- instituto istorijoje kaip įdomus faktas, turintis ne tik kul- ti, kruopščiai. Galima ir reikia perskaityti šimtus knygų, tūrinį, bet ir politinį atspalvį. Juk šiemet apdovanojimas Pusę gyvenimo gyvenau, supama graikų ir kitų kultūrų, tačiau dėl vienos ar kitos priežasties didžiausią įtaką mums keliauja už Lietuvos ribų – balsui „iš šalies“. Jis sklinda ne mokiau savo vaikus lietuvių kalbos Kipre, ir tai leido man padaro tik geras dvyliktukas labai skirtingų autorių. Lie- iš galingo Europos centro, o, galima sakyti, – iš periferijos, pastebėti, jog mūsų, lietuvių, kelionė po pasaulį yra unika- tuva dovanojo man žanrą, Kipras – klausimus, pasaulis – iš tolimo Europos pakraščio, Homero kalbos slėptuvės – li. Niekas nepakartos mūsų maršrutų, ir mes neatkartosime turinį. Kipro. Gal dėl to labiausiai ir jaudina tas lietuvių kalbos ir kitų gyvensenos. Būdami lietuviai, mes žvelgiame į pasau- Toji nepaprasta sąsaja „Lietuva–Kipras“ ir toliau liks Homero kalbos saugotojos derinys. Jis politiškai svarbus lį kaip lietuviai. Tai filosofo Alphonso Lingio mintis. Jo pagrindinis mano kūrybos laukas, apie kurį dar ne viską Europai. Kultūriškai – prasmingas ir retas... filosofinė anglų kalba vadinama viena stilingiausių, tačiau papasakojau. Tai ji padėjo man suprasti, kad mąstome ne Kartais girdžiu klausimus: ar tikrai reikalingi tokie jis pats sako: „Rašau kaip lietuvis.“ Ir jo anglų kalbai tai tik kaip savo kultūros augintiniai. Mąstome geopolitiškai. apdovanojimai, o ir literatūros institutai? Ar jie pade- suteikia ypatingą atspalvį. Lingio filosofija yra tarp mano Mūsų politiniai-kultūriniai kriterijai vertinant pasaulio da kalbai, kūrinių kokybei? Atsakau „Iš dviejų renkuosi knygos eilučių. Tarp jų ir Julios Kristevos mintys apie mo- įvykius riboti. Mūsų vizijos vieno apie kitą neužbaigtos, trečią“ žodžiais: jūsų institutą matau kaip savo aprašytus tinos kalbą kaip melodiją, girdimą mums dar negimus, kaip neobjektyvios. Štai per vertimo teorijos paskaitas savo diogenus – dvigubos tapatybės mokslininkus ir meninin- garsą, atlydintį mus į pasaulį. studentams Kipre skaičiau Czesławo Miłoszo, Marinos kus – migruojančius tarp griežtų akademinių taisyklių ir Cvetajevos, Anos Achmatovos eilių vertimus į anglų kal- populiariųjų medijų. Jūs esate įvairių sričių specialistai, bą. Studentai (ne tik jie) apie šiuos mums gerai žinomus kelių kalbų žinovai, įdėmūs skaitytojai, laisvi interpreta- poetus nebuvo girdėję. toriai ir degustatoriai, ragaujantys knygų skonį ir puose- Protarpiais atrodydavo, kad siūlau jiems egzotišką „būtąjį lėjantys nuojautą kokybei. Jūs padedate, ypač autoriams laiką“... Ką mes, Lietuvoje, žinome apie pastarojo šimtme- kaip aš, kultūros diogenams, neišslysti iš kalbos ir žanro čio turkų, graikų, serbų, sirų poetus? Nepažinę vienas kito vėžių. (Gerai kartais pasiklausti kelio, kad ir kaip mėg- kultūrų, stebimės ir aštriname konfliktus dėl to, kad mato- tume nuotykius...) Kalbiniams klajokliams jūs primenate me medį ir dievą skirtingu žvilgsniu... Kiekviena kultūra apie homeriškas – senąsias – vertybes, kurias verta turėti siekia savo mito, o stipresnė – net ir viešpatavimo pasauly- kelionės krepšyje. Gal jūs atliekate vaidmenį, kurį Vladi- je. Gyvendama tarp dviejų mažų, viena kitai tolimų šalių, miras Nabokovas, rašydamas apie komedijos aktorius, pa- taip pat pastebėjau, kokia trapi riba tarp fakto ir išmonės, vadino „absoliučia klausa“? Ji išskiria tai, kas svarbiausia. kokie subjektyvūs būna net mokslo atradimai. Kultūra taip Komedijoje svarbiausia ne aktorius, o jo vaidmens povei- kruopščiai filtruoja faktus, kad beveik nėra nepriklausomos kis. Literatūroje – ne autorius ir jo kūrinys, o laikotarpio tikrovės, o tik gebėjimas įtikinti kitą savo mitais. jausmas. Istorija – tai pasakojimas, subrandintas tam tikros kul- Parašiau labai atvirą knygą, tad nelieka nieko kita, kaip ir tūros. Istorijos versijos gali būti beribės, bet jas riboja čia kalbėti atvirai. Knyga – autobiografinė, ir sykiu manęs mūsų individualioji sąmonė; mūsų asmeniniai gyvenimai, joje nedaug. „Iš dviejų renkuosi trečią“ – ne tik patirčių už- kuriuose egzistuoja amžiaus, sveikatos, šeimos pareigų, rašymas literatūrine kalba. Tekstai šioje knygoje – tai man baimės ir kitos individualios ribos. Štai apie jas iš dalies aktualių istorijų „vertimas“ savo asmenine istorija. Savo kalbėjau savo knygoje, atkreipdama dėmesį į tai, kad ke- jaunystės Peterburge įgijau klasikinės literatūros ir filoso- liaudami ir migruodami jas jaučiame stipriau, aiškiau su- fijos pagrindus. vokiame ir savo mirtingumą. Tada šliejamės prie mitų, Jie būtų sutrupėję be naujų sutvirtinimų. Apsigyvenus Ki- tarsi jie palengvintų nerimą dėl visko, kas neišvengiamai pre, prisidėjo mano išlikimui būtinos graikų ir anglų kalbų Arūno Baltėno nuotrauka praeina… žinios. Jas papildė literatūros vertimas. Vėliau – modernios Gimiau šiaurės Lietuvoje, mokytojos ir miškininko teorijos, kurių ėmiausi, tęsdama studijas Kipro ir Anglijos Tarp mano pastebėjimų, susijusių su karta, įsipina ir ser- šeimoje, užaugau su dvyniais broliais. Mama siekė antro universitetuose. Klasika, vertimas, modernumas... Man pa- bų rašytojos Slavenkos Drakulič apmąstymai apie mus kaip aukštojo mokslo ir šalia pradinio lavinimo mokytojos įgijo sisekė, kad turėjau tokį derinį, padėjusį gilintis į rašytinio Rytų Europos žmones, kurių gyvenimas šiandien daug by- logopedės profesiją. Tėvas tyrė medžių ligas, ir tai buvo žodžio tradiciją, išlikti joje ir ją nuolatos atnaujinti. loja apie Vakarų politikos vingius, apie tikrovę užgožiantį jo aistra. Vaikystėje mane stebino, kad medžiai panašūs į В своем пути не меняйте коней, sakydavo Peterburgo Holivudo poveikį mums, nors valgį tebeverdame virtuvėse, žmones, nes turi šaknis, serga ir nors gyvena ilgai, yra tra- profesoriai, mokydami ištikimybės pasirinktam metodui. mažai kuo pakitusiose nuo sovietmečio. Stiprią įtaką man pūs ir mirtingi. Vasaromis mūsų šeima senu moskvičiumi Graikų išmintis teigė: I mnimi den einai mnima: atmintis – darė graikė Joanna Karystiani, jos graikiškai egocentriški sukdavo ratus po Lietuvos apylinkes, apsistodavome pas ne antkapis; ji kuria, joje daug ką galima keisti. Naujosios ir nepriklausomi charakteriai, kaip antai apakusio laivo ka- tėvo bičiulius girininkijose. Tėvų pasėtas smalsumas sa- teorijos ir menas jau ne vieną dešimtmetį dekonstruoja net pitono, išdidžiai slepiančio aklumą nuo jūreivių ir vairuo- vo profesijai ir gamtai vėliau manyje peraugo į smalsumą pačią atmintį ir sugrąžina mus prie asmeninio mito – kaip jančio laivą iš nuojautos. pasauliui. Tai – ir šeimos vertybė, dėl kurios, išvykus iš visa ko alfa ir omega. Gyvename asmeninių mitų eroje. Mane palietė ir Švedijos rašytojo graiko Theodoro Kalli- Lietuvos, atsivėrė kitos kultūros. Vis dėlto, įdėmiau pažiū- Esame pasakojimų apie save pačius herojai. Elgiamės taip, fatidžio išgyvenimai dėl to, kad graikai nustojo vadinti jį rėjus, kuo toliau, tuo labiau gyvenu ne kaip uoli skruzdė, o kaip kalbame. Tam, kad asmeninis mitas suskambėtų, rei- „savo rašytoju“, nes jis pasirinko rašyti švediškai. Ameri- kaip nenuorama žiogas, šokinėjantis iš vienos vietos į kitą kia rasti žodžius. Tokiems žodžiams reikia laiko. Tad vis kietės Daivos Markelis ir kanadietės Irenos Guilford, lie- ir barstantis namų jausmą. Rašymas lietuviškai sugrąžina dažniau kalbame vaizdų kalba ir kodais, „didmeninėmis“ tuvių kilmės rašytojų, vaizdingos autobiografinės knygos mane namo. Gerai būtų, jei toks namų jausmas dovanotų sąvokomis, skaitmenimis arba informacijos baitais. Gyve- apie susigrąžintą Lietuvą per tėvų prisiminimus, apie toli- aiškumą ir ramią užuovėją... Kartu atsiranda ir kafkiškas nimo įvykiai praeina greitai kaip feisbuko juosta, o žodžiai mą ir pilką kaip atminties šešėlis šalį padėjo man suprasti, nerimas: kas bus, jei nebegalėsiu rašyti gimtąja kalba? taip ir lieka neatrasti. kuo skiriasi jų ir mano kartos emigracija. Ji nesulyginama, Kadaise Kafka, kalbėdamas apie „mažąsias“ kalbas ir li- Priartėjau prie klausimo apie globalią tikrovę ir apie tai, individuali, ir atskirų žmonių gyvenimai nėra lengvai rū- teratūras globalių imperijų apsuptyje, nubrėžė tris ateities kodėl rašau lietuviškai. Šito vis dažniau klausia mano vai- šiuojami į pirmąją arba antrąją „bangas“ pagal ekonomi- scenarijus: neįmanoma nerašyti; neįmanoma rašyti gimtąja kai. Man, kaip lietuvei, gyvenusiai pagal lietuvišką pasau- nius-politinius kriterijus. Britų kelionių rašytojo Bruce’o kalba; neįmanoma rašyti kitaip. Anot jo, „mažųjų“ lite- lio suvokimą, tai nauja ir aktuali tema. Yra du keliai – eiti Chatwino nomadiškumas ir jo tarpžanrinė stilistika, kelis ratūrų autoriams, tokiems kaip jis (Čekijos žydas Austri- sulig globalizacijos ritmu ir jai padėti arba nerimti ir kelti kartus skaitytas Bruno Schultzo vertimas iš lenkų į lietuvių