ŠIAURĖS ATĖNAI ISSN 1392-7760 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Kaina 0,95 Eur / 3,28 Lt

Gintautas Mažeikis: teisuoliai pasitiki ir dalinasi linksminančiomis žiniomis p. 4 Romanas gyveno labai amerikietišką pasaulio užkariautojo gyvenimą p. 5 Jūratės Sprindytės ir Giedros Radvilavičiūtės recenzijos p. 12, 13 Rašyti lietuviškai – vadinasi, būti Kalba, pasakyta Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos institute atsiimant premiją už kūrybiškiausią 2014 metų knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, kurią išleido leidykla „Apostrofa“

Šis apdovanojimas išliks su manimi visam kaip vienas ryto“ iškirptų Rolando Rastausko tekstų būčiau kitokia džiugiausių mano gyvenimo įvykių. Spėju, kad jis išliks ir Dalia Staponkutė autorė. Visų minėtų rašytojų kūrybą studijavau iš labai ar- instituto istorijoje kaip įdomus faktas, turintis ne tik kul- ti, kruopščiai. Galima ir reikia perskaityti šimtus knygų, tūrinį, bet ir politinį atspalvį. Juk šiemet apdovanojimas Pusę gyvenimo gyvenau, supama graikų ir kitų kultūrų, tačiau dėl vienos ar kitos priežasties didžiausią įtaką mums keliauja už Lietuvos ribų – balsui „iš šalies“. Jis sklinda ne mokiau savo vaikus lietuvių kalbos Kipre, ir tai leido man padaro tik geras dvyliktukas labai skirtingų autorių. Lie- iš galingo Europos centro, o, galima sakyti, – iš periferijos, pastebėti, jog mūsų, lietuvių, kelionė po pasaulį yra unika- tuva dovanojo man žanrą, Kipras – klausimus, pasaulis – iš tolimo Europos pakraščio, Homero kalbos slėptuvės – li. Niekas nepakartos mūsų maršrutų, ir mes neatkartosime turinį. Kipro. Gal dėl to labiausiai ir jaudina tas lietuvių kalbos ir kitų gyvensenos. Būdami lietuviai, mes žvelgiame į pasau- Toji nepaprasta sąsaja „Lietuva–Kipras“ ir toliau liks Homero kalbos saugotojos derinys. Jis politiškai svarbus lį kaip lietuviai. Tai filosofo Alphonso Lingio mintis. Jo pagrindinis mano kūrybos laukas, apie kurį dar ne viską Europai. Kultūriškai – prasmingas ir retas... filosofinė anglų kalba vadinama viena stilingiausių, tačiau papasakojau. Tai ji padėjo man suprasti, kad mąstome ne Kartais girdžiu klausimus: ar tikrai reikalingi tokie jis pats sako: „Rašau kaip lietuvis.“ Ir jo anglų kalbai tai tik kaip savo kultūros augintiniai. Mąstome geopolitiškai. apdovanojimai, o ir literatūros institutai? Ar jie pade- suteikia ypatingą atspalvį. Lingio filosofija yra tarp mano Mūsų politiniai-kultūriniai kriterijai vertinant pasaulio da kalbai, kūrinių kokybei? Atsakau „Iš dviejų renkuosi knygos eilučių. Tarp jų ir Julios Kristevos mintys apie mo- įvykius riboti. Mūsų vizijos vieno apie kitą neužbaigtos, trečią“ žodžiais: jūsų institutą matau kaip savo aprašytus tinos kalbą kaip melodiją, girdimą mums dar negimus, kaip neobjektyvios. Štai per vertimo teorijos paskaitas savo diogenus – dvigubos tapatybės mokslininkus ir meninin- garsą, atlydintį mus į pasaulį. studentams Kipre skaičiau Czesławo Miłoszo, Marinos kus – migruojančius tarp griežtų akademinių taisyklių ir Cvetajevos, Anos Achmatovos eilių vertimus į anglų kal- populiariųjų medijų. Jūs esate įvairių sričių specialistai, bą. Studentai (ne tik jie) apie šiuos mums gerai žinomus kelių kalbų žinovai, įdėmūs skaitytojai, laisvi interpreta- poetus nebuvo girdėję. toriai ir degustatoriai, ragaujantys knygų skonį ir puose- Protarpiais atrodydavo, kad siūlau jiems egzotišką „būtąjį lėjantys nuojautą kokybei. Jūs padedate, ypač autoriams laiką“... Ką mes, Lietuvoje, žinome apie pastarojo šimtme- kaip aš, kultūros diogenams, neišslysti iš kalbos ir žanro čio turkų, graikų, serbų, sirų poetus? Nepažinę vienas kito vėžių. (Gerai kartais pasiklausti kelio, kad ir kaip mėg- kultūrų, stebimės ir aštriname konfliktus dėl to, kad mato- tume nuotykius...) Kalbiniams klajokliams jūs primenate me medį ir dievą skirtingu žvilgsniu... Kiekviena kultūra apie homeriškas – senąsias – vertybes, kurias verta turėti siekia savo mito, o stipresnė – net ir viešpatavimo pasauly- kelionės krepšyje. Gal jūs atliekate vaidmenį, kurį Vladi- je. Gyvendama tarp dviejų mažų, viena kitai tolimų šalių, miras Nabokovas, rašydamas apie komedijos aktorius, pa- taip pat pastebėjau, kokia trapi riba tarp fakto ir išmonės, vadino „absoliučia klausa“? Ji išskiria tai, kas svarbiausia. kokie subjektyvūs būna net mokslo atradimai. Kultūra taip Komedijoje svarbiausia ne aktorius, o jo vaidmens povei- kruopščiai filtruoja faktus, kad beveik nėra nepriklausomos kis. Literatūroje – ne autorius ir jo kūrinys, o laikotarpio tikrovės, o tik gebėjimas įtikinti kitą savo mitais. jausmas. Istorija – tai pasakojimas, subrandintas tam tikros kul- Parašiau labai atvirą knygą, tad nelieka nieko kita, kaip ir tūros. Istorijos versijos gali būti beribės, bet jas riboja čia kalbėti atvirai. Knyga – autobiografinė, ir sykiu manęs mūsų individualioji sąmonė; mūsų asmeniniai gyvenimai, joje nedaug. „Iš dviejų renkuosi trečią“ – ne tik patirčių už- kuriuose egzistuoja amžiaus, sveikatos, šeimos pareigų, rašymas literatūrine kalba. Tekstai šioje knygoje – tai man baimės ir kitos individualios ribos. Štai apie jas iš dalies aktualių istorijų „vertimas“ savo asmenine istorija. Savo kalbėjau savo knygoje, atkreipdama dėmesį į tai, kad ke- jaunystės Peterburge įgijau klasikinės literatūros ir filoso- liaudami ir migruodami jas jaučiame stipriau, aiškiau su- fijos pagrindus. vokiame ir savo mirtingumą. Tada šliejamės prie mitų, Jie būtų sutrupėję be naujų sutvirtinimų. Apsigyvenus Ki- tarsi jie palengvintų nerimą dėl visko, kas neišvengiamai pre, prisidėjo mano išlikimui būtinos graikų ir anglų kalbų Arūno Baltėno nuotrauka praeina… žinios. Jas papildė literatūros vertimas. Vėliau – modernios Gimiau šiaurės Lietuvoje, mokytojos ir miškininko teorijos, kurių ėmiausi, tęsdama studijas Kipro ir Anglijos Tarp mano pastebėjimų, susijusių su karta, įsipina ir ser- šeimoje, užaugau su dvyniais broliais. Mama siekė antro universitetuose. Klasika, vertimas, modernumas... Man pa- bų rašytojos Slavenkos Drakulič apmąstymai apie mus kaip aukštojo mokslo ir šalia pradinio lavinimo mokytojos įgijo sisekė, kad turėjau tokį derinį, padėjusį gilintis į rašytinio Rytų Europos žmones, kurių gyvenimas šiandien daug by- logopedės profesiją. Tėvas tyrė medžių ligas, ir tai buvo žodžio tradiciją, išlikti joje ir ją nuolatos atnaujinti. loja apie Vakarų politikos vingius, apie tikrovę užgožiantį jo aistra. Vaikystėje mane stebino, kad medžiai panašūs į В своем пути не меняйте коней, sakydavo Peterburgo Holivudo poveikį mums, nors valgį tebeverdame virtuvėse, žmones, nes turi šaknis, serga ir nors gyvena ilgai, yra tra- profesoriai, mokydami ištikimybės pasirinktam metodui. mažai kuo pakitusiose nuo sovietmečio. Stiprią įtaką man pūs ir mirtingi. Vasaromis mūsų šeima senu moskvičiumi Graikų išmintis teigė: I mnimi den einai mnima: atmintis – darė graikė Joanna Karystiani, jos graikiškai egocentriški sukdavo ratus po Lietuvos apylinkes, apsistodavome pas ne antkapis; ji kuria, joje daug ką galima keisti. Naujosios ir nepriklausomi charakteriai, kaip antai apakusio laivo ka- tėvo bičiulius girininkijose. Tėvų pasėtas smalsumas sa- teorijos ir menas jau ne vieną dešimtmetį dekonstruoja net pitono, išdidžiai slepiančio aklumą nuo jūreivių ir vairuo- vo profesijai ir gamtai vėliau manyje peraugo į smalsumą pačią atmintį ir sugrąžina mus prie asmeninio mito – kaip jančio laivą iš nuojautos. pasauliui. Tai – ir šeimos vertybė, dėl kurios, išvykus iš visa ko alfa ir omega. Gyvename asmeninių mitų eroje. Mane palietė ir Švedijos rašytojo graiko Theodoro Kalli- Lietuvos, atsivėrė kitos kultūros. Vis dėlto, įdėmiau pažiū- Esame pasakojimų apie save pačius herojai. Elgiamės taip, fatidžio išgyvenimai dėl to, kad graikai nustojo vadinti jį rėjus, kuo toliau, tuo labiau gyvenu ne kaip uoli skruzdė, o kaip kalbame. Tam, kad asmeninis mitas suskambėtų, rei- „savo rašytoju“, nes jis pasirinko rašyti švediškai. Ameri- kaip nenuorama žiogas, šokinėjantis iš vienos vietos į kitą kia rasti žodžius. Tokiems žodžiams reikia laiko. Tad vis kietės Daivos Markelis ir kanadietės Irenos Guilford, lie- ir barstantis namų jausmą. Rašymas lietuviškai sugrąžina dažniau kalbame vaizdų kalba ir kodais, „didmeninėmis“ tuvių kilmės rašytojų, vaizdingos autobiografinės knygos mane namo. Gerai būtų, jei toks namų jausmas dovanotų sąvokomis, skaitmenimis arba informacijos baitais. Gyve- apie susigrąžintą Lietuvą per tėvų prisiminimus, apie toli- aiškumą ir ramią užuovėją... Kartu atsiranda ir kafkiškas nimo įvykiai praeina greitai kaip feisbuko juosta, o žodžiai mą ir pilką kaip atminties šešėlis šalį padėjo man suprasti, nerimas: kas bus, jei nebegalėsiu rašyti gimtąja kalba? taip ir lieka neatrasti. kuo skiriasi jų ir mano kartos emigracija. Ji nesulyginama, Kadaise Kafka, kalbėdamas apie „mažąsias“ kalbas ir li- Priartėjau prie klausimo apie globalią tikrovę ir apie tai, individuali, ir atskirų žmonių gyvenimai nėra lengvai rū- teratūras globalių imperijų apsuptyje, nubrėžė tris ateities kodėl rašau lietuviškai. Šito vis dažniau klausia mano vai- šiuojami į pirmąją arba antrąją „bangas“ pagal ekonomi- scenarijus: neįmanoma nerašyti; neįmanoma rašyti gimtąja kai. Man, kaip lietuvei, gyvenusiai pagal lietuvišką pasau- nius-politinius kriterijus. Britų kelionių rašytojo Bruce’o kalba; neįmanoma rašyti kitaip. Anot jo, „mažųjų“ lite- lio suvokimą, tai nauja ir aktuali tema. Yra du keliai – eiti Chatwino nomadiškumas ir jo tarpžanrinė stilistika, kelis ratūrų autoriams, tokiems kaip jis (Čekijos žydas Austri- sulig globalizacijos ritmu ir jai padėti arba nerimti ir kelti kartus skaitytas Bruno Schultzo vertimas iš lenkų į lietuvių jos-Vengrijos kontekste), atsiveria tikimybė, kuri vadinasi klausimus, suteikiant jai kitokį tempą ir kryptį. Abu keliai kalbą ir poetiškais buities aprašymais nustebinę jo tekstai nebeįmanoma rašyti. turi savo pasekmes ir savo kainą. Pirmasis veda link mo- man padėjo atrasti ne vieną stilistinį sprendimą. Lietuva turi užduotį – puoselėti unikalų savo balsą pa- nopolijų, tačiau atveria sienas, antrasis primena, kad esame Be Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio esė, Da- saulyje per vis naują kūrybinę energiją – atskirų lietuvių skirtingi ir gyvename pasaulyje kaip skirtingi. nutės Kalinauskaitės pasakojimų, be kadais iš „Lietuvos autorių, kad ir kur po pasaulį jie būtų išsibarstę. 2 ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Kelios mintys apie Boriso Nemcovo nužudymą

Aš pritariu oficialiai mūsų valdžios pozicijai (kuri yra ir beraliam Rusijos oligarchiniam ir kleptokratiniam reži- interesu“. Tą patį prieštaravimą siekia panaikinti ir Va- dominuojanti vadinamųjų „Vakarų“ valdančiųjų sluoks- mui. Ne jis buvo pagrindinis „prichvatizatorius“, ne jis karų remiama Rusijos opozicija. Tačiau jos vizijoje šis nių bei jų kontroliuojamų masinių informacijos prie- pradėjo karą Čečėnijoje, ne jis iš tankų šaudė į parlamentą prieštaravimas panaikinamas ne atsisakant neoliberalaus monių pozicija), kad atsakomybė už Boriso Nemcovo 1993 m. spalį. Vis dėlto B. Nemcovas, be jokios abejo- ekonominio modelio, bet atsisakant pretenzijos į savaran- žūtį tenka dabartiniam Rusijos režimui. Tačiau mano šio nės, buvo viena ryškiausių žvaigždžių tiek neoliberalios kišką politiką, t. y. dabartinio (nepakankamai) neolibera- tragiško įvykio sociopolitinio konteksto matymas nesu- Boriso Jelcino Rusijos danguje (kaip valdžios atstovas), laus režimo transformacijos į B. Jelcino tipo neoliberalų tampa su oficialiu. Aš nemanau, kad opozicijos politiką tiek neoliberalios Vladimiro Putino Rusijos danguje (kaip režimą būdu. Šio tikslo siekė ir viena ryškiausių žvaigž- nužudė „teroristinė valstybė“, iškritusi iš „civilizuoto pa- opozicijos atstovas). Ir tai, ko atžvilgiu „tikrasis Rusijos džių B. Jelcino Rusijos padangėje, opozicijos politikas saulio“ šviesos ir su pagreičiu grimztanti į barbariškumo patriotas“ buvo opozicijoje neoliberaliam V. Putino reži- B. Nemcovas, pasak JAV pasiuntinio, „tikrasis Rusijos tamsą. B. Nemcovas buvo nužudytas šalyje, kurioje jau mui, buvo tikrai ne dabartinės Rusijos valstybės neolibe- patriotas“. nuo komunizmo žlugimo viešpatauja neoliberalus reži- ralūs pagrindai. Kitaip nei skelbia oficiali neoliberalios Lietuvos valsty- mas (beje, vienas nuožmiausių ir socialiai neteisingiausių Vakarų palaikoma Rusijos opozicija V. Putino režimą bės propaganda, Ukrainoje mes susidūrėme ne su dabar- absoliučios daugumos savo piliečių atžvilgiu), šalyje, ne kaltina ne dėl jo neoliberalizmo, bet dėl to, kad, jos nuo- tinio Rusijos prezidento, siekiančio „perbraižyti sienas iškritusioje iš „civilizuoto pasaulio“ šviesos, bet esančioje mone, šis režimas nepakankamai neoliberalus. Skirtingai Europoje“, o gal ir atkurti SSRS (juk „po Ukrainos kiti neoliberaliame pasaulyje, išgyvenančiame sunkią krizę, nuo nacionalinės (tikrąja šio žodžio prasme) valstybės, būsime mes“), beprotybe, bet su daug fundamentalesniu kurios viena iš daugelio apraiškų yra ir „Ukrainos krizė“. neoliberalios oligarchinės valstybės (JAV, Rusijos, Pran- istoriniu procesu. Vyksta 1991 m. susikūrusios pasauli- Pačioje Maskvos širdyje nužudytas B. Nemcovas buvo cūzijos, Lietuvos ir bet kurios kitos) tikslas yra ne tau- nės tvarkos, globalaus vienpolio pasaulio erozija. Šio aktyvus neoliberalios oligarchinės Rusijos valstybės – tos-nacijos gerovė, bet neoliberalaus nacionalinio (o iš pasaulio saulėlydis yra sąlygotas, aišku, ne Rusijos pre- kaip neoliberalaus „vienpolio“ pasaulio dalies – kūrimo tikrųjų antinacionalinio) elito interesų tenkinimas, elito, zidento ambicijų, bet yra jo pamatuose glūdinčių princi- dalyvis. Politiko laidotuvėse buvo daug šio pasaulio at- kuris yra kosmopolitinio neoliberalaus oligarchinio inter- pų esminio ydingumo pasekmė. Belieka tik stebėtis tuo, stovų. „Tikrajam Rusijos patriotui“, – tokie žodžiai buvo nacionalo dalis. Globaliame neoliberaliame vienpoliame kaip aršiai kai kurie mūsų valstybės veikėjai stoja ginti parašyti ant vainiko, kurį atnešė JAV pasiuntinys Rusijoje, pasaulyje vasalų „nacionaliniai interesai“ yra aukojami sociopolitinę ir ekonominę sistemą, kuriai viešpataujant pasiuntinys šalies, 1991 m. pareiškusios pretenziją „už- ant transnacionalinės kosmopolitinės oligarchijos auku- per ketvirtį amžiaus šalies gyventojų skaičius sumažėjo baigti istoriją“ ir įsteigti pax Americana, t. y. pretenziją ro. (Ne išimtis yra ir JAV tautos „nacionaliniai interesai“, nuo 3,7 milijono iki mažiau nei 3 milijonų. Prieš mus – būti vieninteliu senjoru (tikruoju suverenu) vienpoliame nes pati valstybė-senjoras yra tik įrankis šios oligarchijos dar vienas antinacionalinės neoliberalios valstybės esmės neoliberaliame pasaulyje, kuriame kitų valstybių teisė į rankose.) Pagrindinis dabartinio Rusijos režimo politikos įrodymas. Šiame fone labai ciniškai skamba neoliberalių egzistavimą buvo susieta su jų vasalinės priklausomy- prieštaravimas (ir kartu jo silpnumas) tas, kad bandymas mūsų regiono šalių politikų apeliavimas į patriotinius bės – didesnės arba mažesnės – nuo senjoro pripažinimu. mesti iššūkį neoliberalaus pasaulio senjorui ir pretenzi- piliečių jausmus. Taip pat ir tų politikų, kurie stovi prie „Tikrojo patrioto“ laidotuvėse buvo daug tokių vasalų ja formuoti vieną iš alternatyvių jėgos polių (o tai buvo neoliberalios oligarchinės Rusijos valstybės vairo, vals- atstovų. Buvo ten ir neoliberalios Lietuvos valstybės at- svetima B. Jelcino režimui) eina greta ištikimybės neoli- tybės, prie kurios ištakų stovėjo ir nužudytas opozicijos stovai. beraliam ekonomikos modeliui. Į šį prieštaravimą nuolat politikas B. Nemcovas. B. Nemcovas, aišku, nepriklausė prie pagrindinių ne- atkreipia dėmesį tie Rusijos patriotai, kurie gerai supran- oliberalios Rusijos architektų. Ne jam tenka pagrindinė ta, kad neoliberalizmo filosofija (taip pat ir ekonominė) iš atsakomybė už nusikaltimus, padėjusius pamatus neoli- esmės nesuderinama su tuo, kas vadinama „nacionaliniu – ANDRIUS MARTINKUS –

Kontempliacijos vaisiai

Pačiame gatvės vidury, ties pėsčiųjų perėja, sustoję du ir pilnas religinių poteksčių. Čia kaip toji moteris, kuri Velykos būna palankus metas švęsti dangaus ir žemės paaugliai. Vienas tik stypso ir dairosi į šalis, o kitas pri- pylė Jėzui ant kojų brangiausius tepalus. Jokios naudos staigmenoms, išdaigoms, visa ko perrašymui ir perkei- klaupęs raišiojasi sportbatį. Iš lėto, ramiai ir rūpestingai. iš to. Tik kad gražu, kad gera, kad širdis to trokšta. Pa- timui. Kristaus prisikėlimas nebuvo prognozuojamas Jau sutemę. Taksi vairuotojas keikiasi nesivaržydamas ir likite ją ramybėje, – sakys Jėzus tiems, kurie skaičiuos ir laukiamas įvykis, kaip kad yra mums, iš anksto repe- deda į šuns dienas dabartinį jaunimą. Nepasiginčysi, kas ir murmės dėl tuščio išlaidavimo. Pridurdamas, kad mo- tuojantiems savo velykinius sveikinimus ar pamokslus. nežino, kad taksistai geriau už kunigus pažįsta tikrą gyve- ters poelgis bus minimas amžiais. Ir kartosis amžiais ten, Bet ir tada tikėjimo kelionė pasirūpina kuo nors ne pagal nimą. Maniškis turįs ir daugiau argumentų. Pasakoja ma- kur leista veikti absoliučiam nenaudingumui. Kokia kita planą, nesilaikant vis tų pačių taisyklių. Pirmieji prisikė- tęs, kaip sykį vėlų vakarą čia pat Antakalnyje, troleibusui jėga, išskyrus gryną malonę, gali valandų valandas brū- lusio Kristaus patyrimai evangelijose baugūs ir trapūs, stabtelėjus stotelėje, kažkoks įžūlus pacanas su riedu- žinti Katedros aikštės akmenis? Ar skriejantys, šokantys, pramaišiui su dvejonėmis, migla, paslaptimi. Dažnai jau čiais, judėjęs šaligatviu ta pačia kryptimi, staiga įlėkė pro nardantys paaugliai nėra panašūs į savo brolius ir seseris po kurio laiko nušvitusi atmintis, ištikimoji tikėjimo ben- galines duris, praskriejo tuščią troleibusą ir nukūrė tolyn šventovės viduje, į tą visą maldų, giesmių, sakramentų dradarbė, leidžia suvokti, kur būta velykinio išgyvenimo, nesustodamas. Sakau pašnekovui, kad kalta Kovo 11-oji, grandinę, kurioje taip pat galų gale neturėtų būti nieko, iš- kur suveikusi prisikėlimo tiesa. Argi mūsų širdys nebuvo nepriklausomybė, nes tarybiniais laikais tiek jauni, tiek skyrus prisirišimą ir meilę? Ir koks dieviškas dialogas, pil- užsidegusios, kai jis kalbėjo kelyje? – dūsaus du mokiniai seni buvę išmokyti vaikščioti tvarkingai, vis po du, kaip nas džiaugsmo ir laisvės, mezgasi tarp tų dviejų malonės Evangelijoje. Ne mūsų valioje reguliuoti tokius apreiški- Žaliojo tilto figūros. Ir būtų buvusi baisiausia gėda lipti į krantų. Jeigu kada nors šiame mieste dar atgims šventojo mus; kitąsyk jie vėluoja ar niaukiasi, gęsta. Tačiau tam, viešąjį transportą be bilieto. Kazimiero kultas, jis nebus įkvėptas nei karo žygių, nei kad galėtum nuoširdžiai užtraukti aleliuja, nereikia ko Bet iš tiesų tas paveikslėlis – atsiliepimas į Bažnyčios lelijos žiedų. Karalaičio išpažinėjai garbins jį žaidimais, nors nežemiško: bet kokiu atveju Velykų tikrovė didesnė, mokymą. Popiežius Pranciškus liepia stebėti miestą kon- savo neribota fantazija, savo pasipriešinimu materijos gilesnė už mūsų idėjas, ir kaip tik todėl galima geisti jos templiatyviu žvilgsniu. Ir ne šiaip sau, ne dėl dvasingesnės sunkiui. O gal jau dabar visa tai, ką kontempliuodamas atšvaito dalykuose, kurie maži ir silpni, labiausiai nutolę veido išraiškos, o kad imtum ir sutiktum Dievą. Dar vieną matai aikštėje, yra dar viena liturgija, Dievo garbinimas nuo mūsų įsivaizduojamo religinio centro. miestietį tarp kitų. Konkrečių pavyzdžių popiežiaus ne- dvasia ir kūnu? Kažin ar po didžiųjų atgimimo pamaldų Myliu kaip moku, – perskaičiau vakar gražų sakinį. Ir nurodyta, bet minimi namai, gatvės ir aikštės. Bažnyčios bei mitingų šioje vietoje yra buvę kas nors gražiau, malo- su tikėjimu – kaip mokame. Kontempliuoji, kas vyksta, nutylimos: ar kad ir taip aišku, ar suabejojus Dievo parei- niau už pavasarinę riedučių ir riedlenčių akrobatiką. ką matai, ir nubėga šiurpuliukai per nugarą. Svarbu nesu- ga ten nuolatos lankytis. Kristaus vietininkas dabar laido Taip kartais nutinka su kontempliacija ir Dievo paieš- stoti. Jei ne įrodymų, tai bent džiaugsmo bus vis daugiau. ir laido sąmojus. Kam smagu, o kam liūdesys ir pasipik- komis. Tai nėra labai gera naujiena sumaniusiems jo dai- Vadinasi, Velykos. tinimas dėl to. Tokia sumaištis gal irgi pagal Evangeliją. rytis. Niekas aiškiai nepaliudys, kodėl jį įtiki ir pamilsta. Velykų tikėjimas ten skelbiamas ir perduodamas vos ne Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau, – drebiama turgaus aplinkoje. Besibarant, besiginčijant, nesutariant apaštalams jų mokytojo. Panašiai ir apie meilę, kad ji 2015 m. kovo 31 d. dėl terminų. Keisčiausia, kad kažkas tyčia ar netyčia įtiki. esanti jo, ne mūsų nuopelnas. Jeigu klaustume jo adre- Kartais net būriais, ne tik po du. so, atsakymas irgi žinomas: Ateikite ir pamatysite. Ką Riedučių ir riedlenčių pasaulis, kartu su pavasariu įsi- turėtume pamatyti? Vilniaus bažnyčių bokštus? Šventą – JULIUS SASNAUSKAS – veržiąs į Katedros aikštę, man jau seniai atrodė įtartinas žmogų? Dieviškų viražų raizgalynę?

Linksmų ir dosnių šv. Velykų! 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI AKTUALIJOS 3 Une et diverse – Lietuvos lenkų ateitis?

Aleksandras Radčenka (Aleksander Radczenko) – lenkų nepalaikančios LLRA veiksmų, balsą ir užmegztų dialo- Manau, niekam nekyla abejonių, kad esant šiandienei kilmės Lietuvos teisininkas ir žurnalistas, tinklaraščio „Inna gą tarp lenkų ir lietuvių, buvo vienintelė Lietuvos lenkų sudėtingai geopolitinei situacijai demokratiška ir toleran- Wileńszczyzna jest możliwa“ autorius, buvęs dienraščio „Ga- organizacija, kuri Kovo 11-ąją oficialiai dalyvavo Nepri- tiška Lenkija yra natūrali Lietuvos sąjungininkė, lygiai zeta Wileńska“ vyriausiasis redaktorius. klausomybės minėjimo eitynėse. Mūsų nebuvo daug, gal taip pat kaip demokratiška ir tolerantiška Lietuva – Len- 40–50 žmonių, bet tai tas atvejis, kai nedaug reiškia labai kijos. Taip pat akivaizdu, kad nei Lietuvos, nei Lenkijos Tik ekonomiškai ir kultūriškai stipri, demokratiška Lie- daug. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje or- sąjungininkė nėra ta Lietuvos lenkų stovykla, kuri flirtuo- tuvos lenkų bendruomenė gali tapti ir Varšuvai, ir Vilniui ganizuota Lietuvos lenkų grupė, o ne pavieniai asmenys ja su Kremliumi ir siekia monopoliškai atstovauti visai rimta partnere, o ne įkyria prašytoja. dalyvavo su plakatais, su Lenkijos, LDK ir Lietuvos vė- lenkų bendruomenei, net tai jos daliai, kuri turi visiškai Lietuvos lenkų bendruomenė dažniausiai yra tapatina- liavomis oficialiosiose Kovo 11-osios eitynėse. kitokias pažiūras negu V. Tomaševskis. ma su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir Valdema- 1990 m. kovo 11 d. tarp Lietuvos Nepriklausomybės Kaltę dėl tokio monopolio susiformavimo turėtų prisi- ru Tomaševskiu. Būtent V. Tomaševskis ir LLRA lyderiai Atkūrimo Akto signatarų buvo keturi lenkai, lenkai sto- imti visi: ir Lietuvos lenkų bendruomenė, kuri pasirodė pasisako Lietuvos lenkų vardu žiniasklaidoje, dalyvauja vėjo Baltijos kelyje ir Sausio barikadose, būtų gėda, jeigu pernelyg silpna, kad veiksmingai kontroliuotų kai kuriuos rinkimuose, formuoja valdančiąsias koalicijas, atstovauja minint nepriklausomos Lietuvos, mūsų Tėvynės, 25 me- savo atstovus, ir Lietuvos valdžia, kuri po Nepriklauso- Lietuvos lenkams susitikimuose su Lietuvos ir Lenkijos tų gimtadienį, eitynėse būtų pritrūkę baltos ir raudonos mybės atgavimo iš esmės paliko Vilniaus kraštą ir lenkų valdžios atstovais ir kelia tam tikrus reikalavimus tautinių spalvų. tautinę bendriją užmarštyje, ir Lenkijos valdžios institu- mažumų teisių srityje. Kai sužinojome, kad nei LLRA, nei LLS neplanuoja cijos, kurios nemažai metų šią Lietuvos lenkų „vienybę“ prisidėti prie šventinės eisenos, pagalvojome, kad reikia konservavo Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigais. Kas prieš mus, tas išdavikas ko nors imtis, nes ir vėl pražiopsosime progą pabūti kartu su savo bendrapiliečiais lietuviais mums visiems svarbią Apie Lietuvos ir Lenkijos valdžios Pagarba tautinių mažumų teisėms neabejotinai yra su- dieną. Ir džiugu, kad tarp pensininkų ir jaunimo, žurnalistų santykių su šia tautine mažuma modelį dėtinė demokratinės Vakarų civilizacijos tradicijos da- ir verslininkų, politikų ir eilinių piliečių, lenkų ir lietuvių lis. Tik nereikėtų pamiršti, kad pati LLRA, taip mielai atsirado tiek šalininkų. Linksmai žygiavome Gedimino Tai, manau, verčia užduoti klausimą apie Lietuvos ir ir teisingai kalbanti apie demokratines tradicijas tautinių prospektu su plakatu „Wolność = Laisvė“, žmonės mus Lenkijos politiką Lietuvos lenkų atžvilgiu ir apie santy- mažumų teisių srityje, nelabai paiso tų demokratinių tra- sveikino, mums mojavo, plojo, siuntė oro bučinius. Kai kių su šia tautine mažuma modelį. Neabejotinai Lietuvai dicijų savo veikloje. kurie lietuviai džiaugėsi išmokę bent vieną lenkišką žodį: ir Lenkijai kitados pritrūko konceptualių sprendimų šioje Jeigu Lietuvos lenkas turi kitokią nuomonę negu V. To- wolność – laisvė. srityje ir juos tik dabar mėginama formuluoti. Kokie jie maševskis ar koks kitas LLRA veikėjas, jis automatiškai galėtų būti? yra priskiriamas prie išdavikų bei Lietuvos lenkų vieny- Nei Lietuvos, nei Lenkijos sąjungininkai Vargu ar galima šioje srityje atrasti Ameriką. Pagrin- bės griovėjų, nors iš tikrųjų ši Lietuvos lenkų vienybė, nėra tie, kurie flirtuoja su Kremliumi diniu tikslu, kalbant apie bendradarbiavimą su Lietuvos apie kurią taip gražiai trimituoja LLRA, yra... mitas. Ma- lenkų bendruomene, turėtų būti jos pilietinio aktyvumo žų mažiausiai trečdalis Lietuvos lenkų – tai įrodė Mykolo Apie tokių iniciatyvų svarbą susitikime su klubo nariais ir bendradarbiavimo su lietuvių dauguma skatinimas, Romerio universiteto sociologų 2012–2013 metais atlik- kalbėjo ir B. Borusewiczius. Jis neslėpė, kad yra smarkiai integracijos ir dalyvavimo daugiakultūrės visuomenės tas Lietuvos lenkų tapatybės tyrimas – nepalaiko LLRA nusivylęs ir Lietuvos politiniu elitu, kuris per 25 nepri- kūrimo procese rėmimas. Lietuva ir Lenkija turėtų remti ir jos lyderio. klausomos Lietuvos metus nesugebėjo išspręsti Lietuvos Lietuvos lenkų bendradarbiavimą su Lietuvos politiniu, Besiklausant Lietuvos lenkų lyderių gali susidaryti lenkų mažumos problemų, ir prokremliška Lietuvos lenkų kultūriniu, ekonominiu elitu. Neabejotinai reikia skatinti įspūdis, kad lenkai gali balsuoti tik už vieną partiją – Lie- lyderių pozicija. Bet kartu pabrėžė, kad Lenkija ir Lietuva ir Lietuvos politinių bei visuomeninių organizacijų ben- tuvos lenkų rinkimų akciją ir priklausyti tik vienai visuo- yra suverenios valstybės, šios valstybės gali tarpusavy- dradarbiavimą su partneriais Lietuvos lenkų pusėje. meninei organizacijai – Lietuvos lenkų sąjungai (LLS). je kalbėtis, bet negali priversti kitą šalį ką nors padaryti. Egzistuoja poreikis remti nepriklausomas pilietines Kitaip jie neva kenkia savo tautinės bendrijos interesams, Lietuvos lenkų problemos turi būti sprendžiamos Lietu- Lietuvos lenkų bendruomenės iniciatyvas, plečiančias juos reikia boikotuoti ir visokeriopai žeminti LLRA kon- voje, plėtojant dialogą su Lietuvos politikais, o Lenkijos Lietuvos lenkų organizacijų subjektinį ir objektinį spektrą troliuojamoje žiniasklaidoje. Ir vis vien Vilniuje per rin- užsienio politika negali būti Lietuvos ir Lenkijos santykių pagal principą une et diverse. Visų pirma – nepriklausomos kimus LLRA surenka vos 45–55 proc. mieste gyvenančių įkaite. „Tai jūsų, kaip vietinių lenkų elito atstovų, uždavi- žiniasklaidos iniciatyvas. Dėl objektyvių priežasčių – rin- lenkų balsų. nys. Esate politikai, net nebūdami jokių partijų nariai, nes kimų barjero ir menko Lietuvos nacionalinių partijų su- Kai Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusewi- ieškote politinių problemų sprendimų, o tokie sprendimai sidomėjimo lenkakalbiu elektoratu – nėra jokių praktinių czius, atvykęs į Nepriklausomybės 25-mečio minėjimą, gali būti tik politiniai“, – pabrėžė B. Borusewiczius. galimybių tarp lenkų atsirasti LLRA politinei alternatyvai. susitiko su Lenkų diskusijų klubo nariais, iš karto buvo Kalbama, kad po susitikimo su Lenkų diskusijų klubu Todėl, nesant politinės konkurencijos, tik nepriklausoma Lietuvos Parlamento vicepirmininko Jaroslavo Narkevi- jis atšaukė susitikimą su LLRA ir LLS atstovais. „Supran- žiniasklaida, leidžiama lenkų kalba, ir Lietuvos lenkų pi- čiaus apkaltintas „bandymais padalinti ir sugriauti Lietu- tu, kad galima flirtuoti su rusų mažuma, siekiant gauti lietinės bendruomenės iniciatyvos turi realų šansą efek- vos lenkų bendruomenę“. Akivaizdu, kad, LLRA lyderių daugiau balsų. Tai pateisinama. Bet kai Rusijos agresi- tyviai kontroliuoti vietinių lenkų politikų veiksmus ir manymu, Lenkijos parlamentarai, kurie atvažiuoja į Lie- jos Ukrainoje akivaizdoje prisisegama Georgijaus juos- išugdyti naujus bendruomenės lyderius. tuvą, turi susitikinėti tik su LLRA arba LLS deleguotais telė – tai jau ne flirtas“, – susitikime su Lenkų diskusijų O ateityje geriausia, ką Lietuva ir Lenkija galėtų pada- atstovais. klubu neslėpė savo nepasitenkinimo B. Borusewiczius. ryti ne tik dėl Lietuvos lenkų, bet ir dėl savęs, – tai padėti Tai rimtas signalas vietiniams LLRA ir LLS vadukams. jiems sukurti išsilavinusią ir pasiturinčią bendruomenę Baltos ir raudonos spalvos vėliavos Jeigu jie net ne dėl valdžios, nes vis labiau į Kremliaus Lietuvoje. Tokia bendruomenė po keliolikos metų galė- Nepriklausomybės minėjime pusę linkstanti LLRA praranda geidžiamiausio koalicijos tų perimti ir savo visuomeninių, kultūrinių, švietimo bei partnerio statusą, o tik dėl rinkimų rezultatų yra pasiruošę žiniasklaidos iniciatyvų finansavimą ir įsilieti į Lietuvos Savo ruožtu B. Borusewicziaus susitikimas su Len- pažeidinėti visus esminius Lietuvos ir Lenkijos užsienio pilietinę tautą. kų diskusijų klubu buvo kaip tik visiškai suprantamas. politikos principus bei interesus – jie turi skaitytis ir su Klubas, kuris susibūrė būtent tam, kad inicijuotų disku- tokių savo sprendimų pasekmėmis. Ir negatyvios LLRA siją tarp pačių Lietuvos lenkų, plačiajai visuomenei pri- veikėjų reakcijos, jų atakos prieš B. Borusewiczių rodo, – Aleksander Radczenko – statytų LLRA veikėjų negirdimą Lietuvos lenkų dalies, kad jie puikiai suprato šį signalą.

Mieli šatėniečiai!

Mūsų leidinį galima užsipre­nu­me­ruoti Lie­tu­vos paš­tuose arba internetu www.prenumeruok.lt. Kasmėnesinė prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 26 d. Mėnesio kaina – 1,90 Eur (6,56 Lt). Mūsų indeksas 0109. Metinė prenumerata į užsienį kainuoja 60 Eur arba 207 Lt. Už­sienyje gyvenantys skaitytojai gali užsi­saky­ ti­ re­dak­ci­jo­je, at­siųs­ti če­kį re­dak­ci­jos ad­resu VšĮ „Šiau­rės At­ėnų fon­das“, Mė­si­nių g. 4, 01133 Vil­nius, arba pinigus pervesti į sąskaitą banke „Swedbank“ LT36 7300 0100 0000 7071. „Šiau­rės At­ėnus“ jau ketvirtadienio pavakare ga­li­ma ras­ti Vilniaus kny­gy­nuose­ „Aka­de­mi­nė kny­ga“, „Eureka!“ ir „Mint Vinetu“.  

Dėkojame Jums už praeitais metais parodytą dėmesį ir „Šiaurės Atėnams“ skirtus 2 procentus savo pajamų mokesčio. Šiemet vėl prašome Jus užpildyti Valstybinės mokesčių inspekcijos formą FR0512 (paramos gavėjas VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“, įmonės kodas 124624678). Formas galite gauti Mokesčių inspekcijos skyriuose arba užpildyti internetu www.vmi.lt. VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“ 4 PUBLICISTIKA ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Debesų teisuoliai: neatleisime!

Šiandien prievartiniam instituciniam įtiki- Debesų teisuolius reikia skirti nuo religinių ir nėjimui yra priešinamos politinės derybos ir ideologinių. Religiniai teisuoliai – chasidų cadikai, diplomatija, kuri daro visa, kad įveiktų masinį stačiatikių vienuoliai ar net katalikų davatkos – pa- smegenų plovimo efektą, ką matėme Minsko brėžia nuodėmės, kaltės, nežinojimo būtinybę, derybų metu. Viena iš šiuolaikinės propagandos atgailos ir pasikeitimo kelią. Tikinčios moterėlės analizės temų yra būtinybė atskirti politinio mi- prižiūri savo aplinkos vyrus alkoholikus, besi- to, ideologijos ir informacinio debesies pasako- vaidijančias šeimas, keistuolius kunigus ir bando jimus, kas padeda racionalizuoti derybas. Mitas kurti savo įsivaizduojamą tiesą, tačiau besiklausy- yra kolektyvinis, nepriklausomas pasakojimas, damos ir tų pačių triukšmingų vyrų, ir keliaujančių kuris tariamai pats tautos dvasia sakosi; ideo- kunigų. Nežinomas XIV amžiaus Britanijos mis- logija yra daugelio, tačiau vieno tipo menamai tikas, negatyviojo kelio atstovas, Dionisijo Areo- mokslinių pasakojimų rinkinys, pasaulietiniai pagito garbintojas, parašė veikalą „Neišmanymo tekstai; o debesis yra ne tekstai ir ne pasako- debesis“ (The Cloud of Unknowing), kur atskleidė jimas, o įvairių informacinių, vaizdinių, kitų neišmanymo atradimą, visiško nebežinojimo ir emocinių pranešimų talpykla, nuolatos keičianti savojo Aš įveikimo – aukščiausio mistiko pasie- savo turinį ir sukurianti įvairovės iliuziją. Mitas kimo – būseną, kurią malone, kaip žaibu, gali per- atskleidė tradicijos žmogų, ideologija skatina skrosti Viešpats. O mūsų aptariamas informacinis partinius aktyvistus ir jiems prijaučiančius, o debesis yra kitoks. Jis žada visiško žinojimo bū- debesis – niekam neatsakingus teisuolių būrius, seną ir skatina savojo narciziško Aš dauginimą ir kurie yra naujas neideologinės, spontaniškos, vėl rijimą. Visiškas dvasinis neprisirišimas, kurio medijinės masės pavidalas. Atitinkamai debesų siekia tikintysis mistikas, išlaisvina, o absoliutus teisuolių kritikai nėra tinkamos tos priemonės, žinojimas, kurį demonstruoja virtualių debesų ma- kurias taikome demaskuodami mitus, paraisto- siniai vartotojai, yra išsilaisvinimo priešingybė. rijas ar revizuodami ideologijas. Tačiau tokioms Informacijos kultas, kurį skatina vis dar informa- deryboms ir diplomatijos keliui priešinasi įvai- cinių visuomenių kūrėjai, įkalina. Priešingai, ide- riausi teisuoliai, išmokyti būti principingi ir gin- ologiniai teisuoliai yra pasirinkę savo idėjos kelią. ti savo įsitikinimus. Jiems nerūpi bet kokia informacija ir apskritai „Neužmiršime, neatleisime!“ (Не забудем, mažai yra svarbi informacija, puoselėjant didžiuo- не простим!) – tokių šūkių yra kupini Rusijoje sius socialinio konstruktyvizmo projektus. Todėl rengiami antimaidanai, jų internetiniai puslapiai ideologiniai teisuoliai – idėjiniai komunistai ir ir propagandiniai debesys. Tai vienas iš II pa- George’o W. Gardnerio nuotrauka fašistai, socialdemokratai ir liberalai, konservato- saulinio karo sovietinių propagandinių šūkių, riai ir krikščionys demokratai – ramiai ir sutelktai kai 1941 metais buvo kviečiama neatleisti fašistams už kai ir antimaidanininkai nesitaria: jie negali pakęsti vieni žengia pasirinktu keliu, ignoruodami vartotojiškų debesų „nežmogiškas“ sąlygas, kuriomis buvo laikomi į nelaisvę kitų. Viešosios, atviros, įvairovės politikos ir diplomatijos gundymus ir isteriškos visažinystės priepuolius. pakliuvę raudonarmiečiai. Tačiau šiandieninių antimaida- stoka kritiką paverčia pavojingu teisuolių ginklu. Teisuo- Teisuoliškumas yra aklumo požymis ir tragedijos – rea- nų lyderiai neslepia kitokio „Neužmiršime, neatleisime!“ liai kairieji ir teisuoliai dešinieji šiuo požiūriu nesiskiria: lios ir žanro – prielaida, apie tai kalbėjo jau Aristotelis. turinio. Dabar jis reiškia: neužmiršime ir neatleisime Mai- yra tik debesų šešėlio virtualūs savanoriai. Atviro ir transformacijos būtinybę rodančio spektaklio – dano! Šūkį kūrybingai revizavo Kremliaus patikėtinio Atrodo, kad konstrukcija, kai teisuolis plėtoja debesies tragedijos stebėjimas padeda įveikti mitą kaip kolektyvinį S. Kurginiano vadovaujamas teatrališkas judėjimas „Lai- pramanus, turėtų čia pat subyrėti, o teisuoliai jau kitą tikėjimą. Vėliau tragediją kaip žanrą mitui ir ideologijai ko esmė“ (Суть времени). Judėjimas yra labiau spek- dieną susirasti alternatyvią informaciją. Tačiau pakanka priešino ir XX amžiaus filosofai W. Benjaminas, T. Ador- takliškas, o ne ideologiškas: skaisčiai raudonai aprengti dviejų dalykų: didelio pasitikėjimo vienpusiais informa- no. Vienas svarbesnių tragedijos poetikos principų yra tūkstančiai žygiuoja nešini vėliavomis ir plakatais. Jų ciniais pranešimais ir kritinės savigynos nuo kitų prane- neveiklumas – amechania būsenos pasiekimas. Tragiškas retorika yra spektakliška, vaizdavimai – patriotiški arba šimų, kad debesų sistema veiktų ir be jokios ideologijos, neveiklumas – sąstingis dėl didelės egzistencinės nuos- grasinantys, įtikinėjimas – energingas. Jų propaguojamas o vien tik remiantis medijomis ir kūrybinėmis industrijo- tabos ar paradokso. Tragiška bejėgystės akimirka ir jos kerštas ir teismo troškimas ne tik išveda į gatves dešimtis mis. Pavyzdžiui, Rusija griežtai kontroliuoja visų medijų refleksija padeda nutraukti žinojimo, prisirišimo afektus tūkstančių Antimaidano teisuolių, pasiryžusių imtis ryž- ir socialinių tinklų pranešimų turinį ir panaikino galimy- ir apčiuopti savo paties sąmonę, kartais labai menką, bet tingų veiksmų stabdant demokratinės opozicijos judėji- bę skaityti užsienyje rusų kalba skelbiamą informaciją gyvą ir besiskiriančią nuo menamos Tiesos pasakojimo. mus, bet ir kuria panašius emocinius debesis bei naikina (blokuojama prieiga prie interneto puslapių). Leidžiama Mitas tariamai sakosi pats, pati „tiesa“ šneka už save, o priešiškus, tokius pat audringų vaizdų purslus. Minėtas skleisti tik patriotiškus, nors ir skirtingus, pranešimus sustingimas – amechania – yra susilaikymas nuo veiki- judėjimas itin priešiškai žiūrėjo į tarptautines derybas ir tik jų teisuoliai gali kritikuoti svetimus teiginius. Šių mo, nuo vertinimo, nuo pasmerkimo, jis suteikia progą Donbaso karui sureguliuoti. Beje, neužmirštinas ir Ukrai- energingų veikėjų kuriama informacinė atmosfera pasie- stebėti ir suprasti aistringų pasakojimų nelaisvę. Sąstingis nos radikalų nepasitikėjimas politine diplomatija. kia ir Lietuvą, o ja pasitikintys asmenys ima ginti debesų ir susilaikymas, gebėjimas nepasakyti, ką jauti, yra diplo- Keistas ir paradoksalus antimaidanininkų skelbiamas šešėlių platintojus kaip laisvos nuomonės, demokratijos matijos prielaida. O tragedijos dalyviai, kaip Oidipas, yra „neužmiršimas“: to, ko asmeniškai nepatyrė, ko kritiškai nešėjus, nes jie yra ir kritiški, ir kitokie. Toks „laisvės teisuoliai. Tačiau šiandieniniai feikų kupini informaciniai neapmąstė, ko iš esmės niekada nežinojo. S. Kurginiano atstovavimas“, kaip teigia N. Chomsky ir E. S. Herma- debesys nėra tragedijos, nėra tai, ką galėtume stebėti kaip raudonieji šimtininkai žada smerkti ar nekęsti per amžius nas, ignoruoja neregimų informacinių filtrų poveikį ir didžiųjų poetų pasakojimą, o skleidžia plačius pasakojimų vien tik todėl, kad tai pakvietė daryti didžiosios informa- įtikinėjimo mastą: tiesioginio administracinio spaudimo, šešėlius, daug agresyvesnius nei Platono olos alegorija. vimo ir įtikinėjimo mašinos, rodančios lyderių kalbas. užsakymų ar paklausos reguliavimo, prieinamumo prie Debesies šešėlio kritimą ir intensyvumą užtikrina ne tik Neatleis Maidanui, kurį matė D. Kiseliovo laidose. Pa- šaltinių ir kt. Ir priešingai – Ukrainos patriotai lietuviai susvetimėjusios televizijos, bet ir socialiniai tinklai. Patys našiai kaip Lietuvoje esantys antimaidanininkai, ir ne tik. totaliai neigia ar kritikuoja bet kokius „Novorosijos“ (ne- vartotojai, garbinantys visažinystę ir tiesą, teisuoliškumą, Tokių pat teisuolių pilna ir kitoje pusėje, be jokių abe- painioti su Maskvos) informacinius pranešimus, niekados skleidžia debesų šešėlius, nors ir kalba kritiškai. Todėl ne- jonių tikinčių Ukrainoje kuriamais feikais. Lyginamosios jų necituoja, net jei juos pateikia vienintelis daugiau ar belieka ir nuostabos sąstingio. Teisuoliai atsako iš karto: kritikos pranešimai retai kada prasibrauna į aplinką, taip mažiau objektyvus šaltinis, rašęs apie Ukrainos kariuo- juk žodis dabar – kulka, o ne derybų priemonė. Teisuolių paslėpdami derybų ir tiesos santykio klausimą. Kritikos, menės padėtį Ilovaisko ir Debalcevės katiluose. savybė: jie ne tik pasitiki linksminančiomis žiniomis (in- o ne diplomatijos, demaskavimo, o ne derybų, kieto atsa- Lietuvoje teisuolių būrius, gebančius kurti, kad ir nedi- fotainment), gautomis iš debesies, bet ir laukia jų ir dalina kymo, o ne abipusių nuolaidų aukštinimas yra teisuolių delius, debesis, pamatėme pedofilijos skandalo metu. Iki aplinkiniams. Taip yra griaunamas pilietinės visuomenės savybė. Todėl, jų akimis, ir nebus „užmiršta“! tol nebuvo pakankamų techninių ir programinių sąlygų pasitikėjimas ir kuriamas pakeistasis, manipuliuojamas Tenka susidurti su paradoksu, kai teisuoliai, asmenys, šiam informaciniam fenomenui paplisti. Pedofilijos skan- teisuolių solidarumas. Prisiminkime, sovietiniais laikais nuo mokyklos suolo tikintys tik tiesa, remiasi emocingais dalo metu užgimė pirmi lietuviai virtuvių teisėjai ir sofų visuomeniniai kolektyvai skelbė solidarumą kovoje su propagandiniais pranešimais, dalijasi jais, kuria vartoti kriminalistai, kurie taip pat negalėjo užmiršti ir atleisti. Vakarų šmėklomis. Lenkijos profesinių sąjungų judėji- atvirus internetinius debesis ir net užsiima priešiškų de- Žinančiųjų tiesą stovyklos tą kartą nedvejodamos puolė mui „Solidarumas“ buvo nelengva grąžinti šiam žodžiui besų, pavyzdžiui, kuriamų Ukrainoje, kritika. Priminsiu, viena kitą ir be jokios ypatingos valstybinės propagandos. esmingą turinį. Solidarumo grupių, priešinantis komu- sovietinės propagandos dalis buvo kontrpropaganda: Jie kritikavo, analizavo, teisė, t. y. visokeriopai rodė kri- nistinei ir nomenklatūrinei propagandai, esmė pradžioje nuolatinė Vakarų visuomenės ir jos propagandos kritika, tinį, tačiau ne politinį, ne diplomatinį mąstymą ir aiškiai buvo savitas kritinis mąstymas, tiesioginiai veiksmai, plėtojama žurnaluose „Krokodil“, „Šluota“ ir kituose lei- stokojo sąstingio, neveiklos, kuri jiems būtų padėjusi save bet ne derybos, ne politika. Solidarumui reikėjo kovingo diniuose. Pati savaime kritika, net feikų ar debesų, nerodo stebėti. Diplomatiją pakeitė konspiracijos sindromas, dar dešimtmečio, kol savo kritiką, skirtą nomenklatūriniam nieko daugiau nei kontrpropagandos faktą. Kritiškumas viena savybė, būdinga teisuoliams. Iš esmės teisuoliška komunizmui, ir darbininkiškus įsitikinimus suderino su yra kitas debesų teisuolio bruožas. Paprastai jie nepuose- kritika ir įtarimai konspiracija, sąmokslais lydi vieni kitus, politika ir derybomis, su vietine ir tarptautine diplomatija, lėja nei įvairovės politikos, nei diplomatijos, o tik demas- kai tik susiduriama su politinių susitarimų, t. y. diplomati- o kaip pasekmė – ir su didesniais įgaliojimais demokra- kuoja. Todėl, kai antimaidanininkai atskleidžia Maidaną jos, reiškiniu. Diplomatija, kuri remiasi visų pusių intere- tinei įvairovei. ginančių asmenų melagingus pranešimus arba atvirkščiai, sų ir tikėjimų suvaržymais, teisuoliams yra nesuprantama kritika ir toliau lieka ne daugiau nei kontrpropaganda, ne ir jos pergalės nėra šlovinamos, o veikiau smerkiamos, daugiau nei debesų karo žymė, nesuteikianti šanso dery- kaip šiandien įvairios Donbaso konflikto pusės smerkia – Gintautas Mažeikis – boms ir politiniams susitarimams. Lietuvoje maidaninin- diplomatinius Minsko derybų susitarimus. 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI SKAITYKLA NR. 5

WILL SELF Romanas mirė (šį kartą iš tikrųjų)

[...] Kaip meno kūrinys ir naratyvinė meno forma, toks Tariami realistai, esantys tarp gutenbergiečių, sako to- forma, atėjus naujoms ir galingesnėms medijų technologi- svarbus mūsų kultūrai literatūrinis romanas tikrai miršta kius dalykus kaip: na, knygos neabejotinai taps mažumos joms, tebevyksta. Perėjimui naudojama montažo technika; akyse. Leiskite paaiškinti plačiau: nesakau, kad naratyvi- technologija, bet beau livre išgyvens. Gutenbergiečiai po- leidžiamasi į literatūrinių personažų sąmonės srautą; atsisa- nė proza tout court miršta, – nebrendilų berniukiškas bur- pulistai tauškia, kaip skaitmeniniai tekstai su nuorodomis į koma visažinio pasakotojo; nebeįmanoma nuslėpti siužeto tininkų romanas ir švelni sadomazochistinė pornografinė socialinius tinklus leis skaitytojams dalyvauti viešuose po- dirbtinumo pojūčio – šie dalykai romano formos problema- fantastika, be abejo, laikosi puikiai. Nemanau ir kad rimti kalbiuose. Nė vienas iš gutenbergiečių negali pripažinti, nes tikoje glūdėjo visada, tačiau dvidešimto amžiaus pradžioje, romanai kada nors nustos būti rašomi ar skaitomi. Tačiau tiesiogine prasme – toks paryškinimas šį kartą tikrai tinka – tai spaudžiant kitoms, jaunoms naratyvo formoms, romanas situacija, kokia buvo mano jaunystėje, jau seniai pasikeitė. yra už jų proto ribų, kad skaitmeninių medijų atėjimas ardo pradėjo skęsti. Polimorfinės daugiakalbės vėlyvojo Joyce’o Devintojo dešimtmečio pradžioje, netgi, sakyčiau, visoje an- ne tik kodeksą, bet ir patį Gutenbergo protą. Savęs turėtu- perversijos ir kraštutinės jo bendrapiliečio išeivio Becketto trojoje praėjusio amžiaus pusėje literatūrinis romanas buvo mėte paklausti vienintelio klausimo, kad nustatytumėte, ar egzistencinės šiurkštybės įvertintos kaip autentiškos reak- suvokiamas kaip meno formų princas, kultūros viršukalnė rimtas romanas išlaikys kultūrinę viršenybę ir pagrindines cijos į formos taedium vitae, tad pelnė milžinišką, atsargią ir kūrybinių pastangų apogėjus. Nuosekliai sukomponuoti pozicijas per ateinančius 20 metų. Klausimas toks: jeigu pagarbą, jei ne meilę. žodžiai turi galią atkartoti laisvą žmogaus minčių tėkmę ir pripažįstate, kad iki to laiko didžioji dauguma tekstų bus Po Joyce’o vis dar skaitėme; skaitėme daug – galiausiai tyrinėti mąstančių subjektų fizines išraiškas ir santykius; jie skaitomi skaitmenine forma prietaisuose, prijungtuose prie juk tą ir darome, kai mus vežimėliu išstumia į saulėtą slau- gali būti sudėti į tikroviškus realaus pasaulio arba daugybės interneto, ar taip pat tikite, kad tie skaitytojai savanoriškai gos namų verandą: skaitome. Susikaupti skaitymui gali būti išgalvotų pasaulių simuliakrus; didelės apimties proza geba pasirinks nuo jo atsijungti? Jeigu jūsų atsakymas yra „ne“, sunku dėl senstančių Gutenbergo proto klajonių, skaitoma suteikti sau formą, kuri, kitaip nei kitos meno formos, lei- tada romano mirtį patvirtinote savo lūpomis. medžiaga irgi gali turėti senumo jausmą, jos pageltę pusla- džia atsirasti savianalizei, aprašyti kitas estetikos priemones Neaišku, kada prasidėjo toks skaitymo būdas, paskatinęs piai ir išskydęs šriftas – jų kodekso forma panaši į senus ar net jas pamėgdžioti. Visa tai reiškė bendrą pripažinimą: romano formos iškilimą, tačiau tam tikrų akivaizdžių ir svar- „Reader’s Digest“ žurnalus, paskleistus odontologų laukia- romanas buvo tikras vagneriškasis Gesamtkunstwerk. bių tarpustočių buvo. Įsivaizduokime šventąjį Augustiną, muosiuose. Bet jūs vis tiek skaitote, atkakliai nepaisydamas Tai nereiškia, kad visi vaikščiojo gatvėmis galvas sukišę į atėjusį pas vyskupą Ambraziejų į darbo kambarį ir labai nu- ausyse skambančio radijo ar televizoriaus tauškimo, prisi- „Ulisą“ ar „Į švyturį“ ar kad populiarioji kultūra visomis sa- stebusį, kai pamatė, kaip prelatas tyliai skaito judindamas lū- merkęs, kad netrukdytų iš jus supančių ekranų sklindanti vo formomis nevaldė daugumos žmonių sielų ir vaizduotės. pas. Galėtume paminėti tarpų tarp žodžių įvedimą septintojo melsva šviesa, nusisukdamas į šalį, kad nematytumėte sa- Nenoriu pasakyti ir kad mūsų kultūros amžinasis Johno Bullo amžiaus Airijoje ir skyrybą visoje viduramžių Europoje – su vo kaimyno nerimastingų pirštų, kepšnojimu prikeliančių (Didžiąją Britaniją vaizduojantis karikatūrinis personažas – spausdinimo pradžia ateina rašybos standartizacija ir galiau- informacinius skydelius. Dažnai galvodavau, kad Vakarų Ž. D.) miesčioniškumas pasimirė ir nebepurkštavo: „Apie siai švietimo reformos dvidešimto amžiaus pradžioje, kurios Europos socializmas išgyveno kaip įtikima ideologinė alter- meną išmanau mažai, bet žinau, kas man patinka.“ Tačiau reiškė, kad Britanijos ekspedicinės 1914 metų pajėgos buvo natyva iki 1989 metų tiktai dėl priešingo sovietų pavyzdžio – neegzistavo dabartinės privilegijos, kai atmetantys aukštąjį tikriausiai pirmoji visuotinai raštinga armija, išėjusi į mūšį. esantys kairėje galėjo parodyti į rytus ir sakyti: galbūt mes meną ne tik jaučia turį teisę į savo nuomonę, bet ir visiškai Tik ironija, sušokusi mirties šokį šiame baisiausiame konf- nežinome, kaip galima pasiekti socializmą, bet žinome, kad ja pasikliauja. Negana to: mūsų šiuolaikinės kultūros skiria- likte, buvo tai, kad sąlygos, reikalingos sugriauti nuošalų ir jis ne toks. Taip atsitiko ir su romanu: galbūt nežinojome, masis bruožas yra aktyvus priešinimasis sunkumams visose tylų skaitymą kaip galingiausią ir svarbiausią priemonę, jau kaip padaryti jį vėl romanu, bet žinojome, kad jis negali sekti estetinėse apraiškose, lydimas nuoskaudos jausmo, sumišu- laukė flanguose, Sassoonui, Gravesui ir Rosenbergui slėptu- paskui Holivudą. Kinas šiuo metu taip pat praranda naratyvo sio su politiniu elitizmu. Be abejo, galima teigti, kad kova vėse mirkant plunksnas. hegemoniją, tad romanas irgi – kultūrinė Graikija prieš pa- su šiais popieriniais meno viršenybės malūnais efektyviai Knygoje „Kaip suprasti medijas“ Marshallas McLuhanas saulį apjuosusią Romą – smunka neišvengiamai. saugo daugelį žmonių nuo susidūrimo su realia ekonomine rašo apie tai, ką jis įvardija kaip „bendrą elektrinį lauką“. Kartoju: tai, kad esate paranoikas, dar nereiškia, kad ne- nelygybe ir politinių teisių atėmimu, labai panašų susidūri- Taip pasireiškiančios technologijos žmonėms leidžia „turėti“ sate sekamas. Kai 1990 metais parašiau savo pirmąjį gro- mą jie patiria būdami priversti skanduoti mantrą „pasirin- ir „perduoti“ informaciją per atstumą; tai suteikia galimybę žinį kūrinį ir ėmiausi ieškoti leidėjo, man pasiūlė 1 700 kimas“, nustelbiančią šiurkščią foninę muziką, liudijančią, akimirksniu perduoti duomenis dviem kryptimis ir radika- svarų avansą už pirmąjį leidimą minkštais viršeliais. Pasi- kad jo neturi. liai pertvarko santykį tarp gamintojų ir vartotojų – arba, jei jutau įžeistas ne tiek dėl pinigų (nors atitinkamai tai reiškė, Tai, kad esate paranoikas, dar nereiškia, kad nesate seka- norite, rašytojų ir skaitytojų. Jeigu skaitėte McLuhaną neži- kad man būtų sumokėję žymiai mažiau, nei būčiau gavęs mas. Tai, kad ne kartą užsiminėte apie lapę, slapta besigrau- nodami, kad jis rašė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio dirbdamas „McDonald’s“), bet kad negausiu kietų viršelių žiančią į jūsų gyvybiškai svarbius organus, dar nereiškia, pabaigoje, jums gali būti atleista už manymą, kad jis api- įšventinimo. Agentas, su kuriuo tariausi, liepė man sutikti be kad ji ką tik neprarijo jūsų tulžies pūslės. Toks jau mūsų būdino tinklo ir interneto fenomeną, šiuo metu iš pagrindų atsikalbinėjimų: naujiems rašytojams, sakė jis, išleisti knygą laikotarpis, kuriame visur esančios neišvengiamo išnykimo keičiantį žmogiškąjį bendravimą. Jam rašant apie „globalų beveik neįmanoma – ką jau kalbėti apie honorarą. [...] grėsmės yra ir foninio triukšmo – branduolinio sunaikinimo, kaimą“ kaip visur esančią bendruomenę, kur didžiuliai ats- Maždaug prieš dešimt metų dėl atsiradusio plačiajuosčio terorizmo, klimato kaitos – dalis. Tad tektoninių kultūros po- tumai nesudaro jokių kliūčių dalintis intymiomis smulkme- interneto perėjau prie prozos juodraščių rašymo mašinėle. kyčių galime ir nepastebėti. Romanui jau seniai visa apiman- nomis, sunku patikėti, kad jis pats reguliariai nesiuntinėjo Nors ir prieš tai užeidavo noras pasitikrinti elektroninį paštą, ti mirtina grėsmė buvo neišvengiama – ji tęsiasi, sakyčiau, „Twitter“ žinučių. McLuhanas iš tikrųjų laikė elektros šviesą nusipirkti ką nors, ko visai nereikia, ar spoksoti į nepasiekia- visą šimtmetį – ir yra tapusi mūsų kultūros dalimi. Tame ir telegrafą pamatinėmis „bendro elektrinio lauko“ techno- mus vaizdus, iš laiko švaistymo pažadindavo erzinantis te- šimtmetyje buvo išleista ir perskaityta įvairiausių knygų ne- logijomis ir, būdamas nepaprastai įžvalgus, manė, kad visos lefoninio ryšio prisijungimo signalas. Atėjus plačiajuosčiam palyginti daugiau nei per visą ankstesnę pusę tūkstantmečio, medijos, reikalingos jam sukurti, – radijo transliacijos, ki- internetui viskas susiliejo: vieną sekundę kamuojiesi prie išradus judančių raidžių spausdinimą. Jei tai buvo mirtis, nas, televizija, telefonas, – buvo atsiradusios iki, sakykime, sakinio, o kitą jau perki orkaitės pirštines. Dar blogiau, jei ji pasireiškė keistu, sparčiai plintančiu būdu. Yra sakoma, „Finegano budynės“ leidimo. kaip rašytojas pasiekdavai aklavietę, kai nebegalėdavai įsi- kad amerikiečių gyvenime nėra antrojo veiksmo; romanas, Dėl bendro elektrinio lauko pasidžiaugęs savo 15 minučių vaizduoti, kaip kažkas atrodo ar skamba, šalia buvo interne- manau, gyveno labai amerikietišką gyvenimą: išdidų, pasi- šlove, McLuhanas septintajame dešimtmetyje išėjo iš ma- tas, akimirksniu pasiruošęs pateikti tikslų vaizdą: vaizduotės tikintį, netgi arogantišką – visada suvokusį savo akivaizdžią dos; atkakliai laikydamasis to, kad psichologiniu poveikiu darbas, kuris turėtų būti gyvas, paspaudus keletą klavišų pasaulio užkariautojo lemtį. Tačiau, skirtingai nei Ernestas visų medijų turinys nėra svarbus, tapo nepopuliarus tarp virsdavo į faktualizmą. Visos naujųjų medijų nuomonės ir Hemingwayus ar F. Scottas Fitzgeraldas, romanas turėjo ir tų pačių žmonių, kurie juo susidomėjo: kultūros darbuoto- idėjos yra nereikšmingos, palyginti su tuo, kaip jos naudo- antrąjį gyvenimą. Nors ši forma turėjo būti palaidota maž- jų. Niekam nepatinka teiginys, kad tavo pjesę / romaną / jamos. daug „Finegano budynės“ metu, iš tiesų ji ir toliau, dar tris eilėraštį / filmą / televizijos laidą / idėją / dvigubą albumą Suvokdamas skaitmeninių medijų poveikį tikrai nesijau- ketvirčius amžiaus, tykino mūsų minčių koridoriais. Tuo lai- galima lengvai išanalizuoti perdavimo priemonių požiūriu. čiu jam atsparus; priešingai, supratau, kad gaminant ir var- ku buvo parašyta daug puikių romanų, tačiau manyčiau, kad Apie tai, kuri medija neišvengiamai iškils, knygoje „Kaip tojant rimtus romanus (tai, ką galų gale rimti menininkai ir jie buvo, žvelgiant į priekį, romanai-zombiai, nenumirusios suprasti medijas“ beveik nekalbama, kalbama tik apie tai, kuria) būtina medija, užtikrinanti privatumą: visi turėtume meno formos pavyzdžiai, niekaip negalintys atgulti. kokį poveikį jos padarys kolektyvinei sąmonei. Dvidešimto būti Ambraziejai. Naujame ir nelabai optimistiniame „New Literatūros kritikai – toji mirštančioji padermė, dėl to ra- amžiaus pabaigoje kultūra, įkūnijusi vartotojo etiką, buvo Yorker“ straipsnyje apie „Amazon“ fenomeną George’as šytojai turėtų jausti didelį schadenfreude – daro visokias įsitikinusi, kad tai – kad mes – galime turėti viską. „Visko Packeris pripažįsta skaitmeninio teksto poveikį leidybos klaidas, tačiau baisiausios iš jų atsiranda dėl nesugebėjimo turėjimas“ netgi gavo savo kultūros epochą: postmoderną. industrijai: fizinis pardavimas sumažėjo; dingo tie, kuriuos mąstyti už popierinio kalėjimo, kuriame jie atlieka gyve- Naujos technologijos mūsų neužvaldė, mes tiesiog iš jų pa- būtų galima pavadinti „sargais“: redaktoriai ir kritikai, kurie nimo darbą, ribų. Jie laikosi kodekso. Jie yra – anot Mar- siėmėme tai, ką norėjome, ir sudėliojome tuos fragmentus į išsijodavo didžiulį literatūros turinio vandenyną, ieškodami shallo McLuhano įsimintinos frazės – Gutenbergo protų koliažą, naudodami praeities stilius ir formas kaip ironiško vertingų tekstų. Jis numato dar didesnę poliarizaciją: dideli savininkai. atsitolinimo karkasą: taigi pranešimo viršenybė prieš mediją bestseleriai pelnys dar didesnį pardavimą, o apačioje kunku- Girdėti beveik nepaliaujamas murmėjimas apie naratyvi- buvo atkurta. liuos skaitmeninis vandenynas su akimirksniu pasiekiamais nės prozos ateitį. Didžioji jo dalis yra panglosiška ir melio- Pagrindinis to prieštaravimas, manau, yra nepaprastai lo- ir beveik nemokamais tekstais. ristiška: taip, ekspertai tvirtina, abejonių dėl skaitmeninių giškas ir keistai subtilus. Pasak literatūros kritiko Roberto Neturiu abejonių, kad skaitmenizuotam faktiniam teks- tekstų poveikio visai kodekso kultūrai nėra; popierinių kny- Adamso, jeigu postmodernizmas būtų laikomas autentišku tui bus sukurtas pajamų srautas: informacija šiuo pavidalu gų parduodama mažiau, laikraščiai užsilenkia, knygynai laikotarpiu, tai modernizmą keistai sutrumpintų. Juk jeigu yra tiesiog per daug naudinga, kad jai nebūtų suteikta mo- uždaromi, kaip ir bibliotekos. Bet... bet, na, vis dar niekas manytume, kad visi kiti Vakarų kultūros laikotarpiai – kla- netarinė vertė. Aukomis taps romanai, praradę veiksmingas negali pakeisti atidaus skaitymo patirties, kurią suprantame sicizmas, viduramžiai, Renesansas – kiekvienas vidutiniškai autorių teises (licencijavimo sistemą ir pajamų surinkimą, ir vertiname, – gebėjimo iš kelių teksto eilučių įsivaizduoti truko po pusę tūkstantmečio, nebėra taip svarbu, ar moder- priklausiusį tiek nuo objektyvios teksto formos, tiek nuo ištisus pasaulius; galėjimo giliai, meditaciškai įsiskverbti į nizmo pradžia laikote Rousseau, „Sturm und Drang“ arba nustatytų teisinių nacionalinių jurisdikcijų); romanai ir kitų sielas. Prie visko prisideda visuomeninės kampanijos: „Les Demoiselles d’Avignon“, jam dar tęstis ir tęstis. Tuo žmonės, kurie juos rašo. Laimei, jau sukurtos institucijos vaikams nemokamai dalinamos knygos; platinami kny- labiau jeigu – kaip daugelis trokšta tvirtinti – postmoder- mumis pasirūpinti. Tokios institucijos yra kūrybinio rašymo gų krepšiai su šūkiais, skatinančiais skaitytojus į juos dėti nizmas jau išsikvėpė, kas, turėtume sakyti, jį pakeitė, galbūt programos, pasklidusios po mūsų universitetus; pažvelgus į knygas; knygos liaupsinamos dėl fizinių savybių – svorio, post-postmodernizmas? Atrodytų, geriau būtų visiems pri- išvaizdos, kvapo, – tarsi jos būtų visų tų Gutenbergo protų pažinti tiesą, kad vis dar tikrai esame modernizmo epochoje kūniški atitikmenys, o jos, be abejo, tokios ir yra. ir kad krizė, pažymėta dvidešimto amžiaus pradžios romano Nukelta į p. 7 6 DAILĖ / TEATRAS ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Akistata su šiukšlių baime

plastikiniai buteliai šiukšlių kibire, kaip siurrealistiškai juos apdengia tamsios, gličios arbatžolių „kirmėlaitės“, tačiau nekilo mintis bandyti atkartoti automatiškai susiformavusią kompoziciją. Postapokaliptinė nuojauta, besismelkianti vos įžengus į galeriją, baugina. Norisi susigūžti ir laukti, kol įvyks dar kas nors kraupaus. Vienatvės neprasklaido net kūriniuo- se dominuojančios ryškios spalvos ar pro langus iš gatvės sklindantis triukšmas. Susidūrimas su A. Bareikio darbais ne visai malonus. Galbūt dėl to, kad daiktai, kuriuos kaž- kas jau naudojo, mane gąsdina. Tikiu, kad juose susikaupusi energija perduodama tam, į kurio rankas daiktas pakliūva. Žmonės dažnai kupini negatyvios, griaunančios energijos, kuri gali stipriai paveikti, o atsikračius daikto niekur ne- dingsta. Suprantu, kad šiame besočiame pasaulyje reikia kontroliuoti savo „apetitą“, tačiau vertinti daikto, kuris jau turėjo savo šeimininką, „nugyveno“ jam skirtą laiką, užan- tyje nešiodamasis savo istoriją, negaliu. Stengiuosi žiūrėti lanksčiau, galvodama, kad iš esmės tai genialios pasaulio, kuriame gyvename, scenografijos, kurias kiekvienas iš mūsų konstruojame nesusimąstydami. Bet mintys vis tiek trūki- nėja, godžiai sugerdamos energiją ir vibruodamos nuo bū- tų ar nebūtų istorijų, kurias atsinešė kiekvienas instaliacijų elementas. Prieinu arčiau, apžiūriu kūrinius iš visų pusių, tačiau bloškiuosi atgal, jaučiuosi priremta prie sienos, nes šiukšlės yra nereikalingos, bereikšmės, neišvaizdžios ir jos verčia galvoti, kad aš, kaip ir kiekvienas Žemės gyventojas, esu atsakinga už pasaulio naikinimą. Kiekvieną dieną, su- lig kiekviena išmesta šiukšle prisidedu prie visa griaunančio proceso. Instaliacijos, koliažai, kaukės mirga akyse, keisda- Aidas Bareikis. Saulė man už peties, kai aš įžengiu į mišką. 2014. Andriaus Pukio nuotrauka mi savo formas, priklausomai nuo rakurso, iš kurio žvelgiu. Ryškios, grynos, fluorescencinės spalvos, „pagardintos“ Pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusio Aido Barei- kali, tarptautiniame meno lauke seniai atpažįstama A. Ba- aukso žvilgesiu, klampina. Beveik juntu, kaip gličios gijos, kio kūrybą Kaune pirmą kartą pamatyti galima tik dabar (tie- reikio meninė kalba. Kritikuojama vartotojiška visuomenė, raizgančios instaliacijas, tįsta liesdamos mano veidą, rankas, sa, tai galioja tik tiems, kurie retai pakelia sparnus į sostinę, paskendusi makabriškose civilizacijos liekanose, klimpstan- kojas... nes joje menininko darbus buvo galima išvysti Nacionalinė- ti vertybių atrofijos pelkėse. Nuspėjamas postapokaliptinis „Grynas oras“, – šmėsteli mintyse ir lipu žemyn, spruk- je dailės galerijoje, „ArtVilniuje ’14“ ir keliose kitose gale- chaosas kelia nerimą ir pasibaisėjimą, kuriuos čia pat gali dama iš galerijos. Įkvepiu vieną, du, tris kartus, apsidairau, rijose). Personalinę menininko parodą ironišku pavadinimu pakeisti ekstazė ir pasigrožėjimas. A. Bareikio mene nėra pakeliu akis į dangų ir nuleidžiu žemyn. Prie mano kojų mė- „Atkakliai įsiėdęs“ galima aplankyti galerijoje POST. užuominų į komercialumą. Tai meno suvokėjui skirti kūri- tosi skardinė. Sulamdyta, apibraižyta, nešvari, nereikalinga; Niujorke gyvenantis A. Bareikis kuria meną iš šiukšlių, niai. Instaliacijoje susiklosčiusi situacija yra medžiaga, kurią tarsi ne šio pasaulio dalis. Elementas, kuris turi būti paša- radinių, pigių žvilgančių daikčiukų. Niekam nereikalingi stebėtojas turi apdoroti. Nors menininkas naudoja daiktus, lintas. Tačiau man – ne. Man tai – radinys, istorija, faktas. objektai menininką inspiruoja kurti. „Kiekvienas daiktas po- kurie tarsi nebeturi prasmės, bereikšmių daikčiukų visuma Galiu palikti jį gulėti arba pasiimti su savimi. Ne menams tencialiai yra šiukšlė, tačiau kaip greitai daiktas virs šiukšle, skatina žvelgti į materialaus pasaulio liekanas metafizinė- kurti, o perdirbti ar bent iki šiukšliadėžės nunešti, kad akių priklauso ne nuo materialių dalykų“, – teigia autorius. Jo je plotmėje. Vaikščiodami Vilniaus skersgatviais, apleistų nebebadytų. darbuose bereikšmiai daiktai skleidžia netikrą, groteskišką Kauno gamyklų kiemais ar plačiomis Niujorko gatvėmis žvilgesį, kuris, megzdamas nematomą voratinklį parodos er- pro panašias neaiškių objektų sankaupas žmonės praei- dvėje, įpainioja žiūrovą į apgaulingas pinkles. Kasdienybės na neatkreipdami dėmesio, o tas pačias stilingai sujungtas – Ainė Jacytė – procesuose besikuičiantis menininkas formuoja savo esteti- šiukšles, eksponuojamas šviesiose galerijos erdvėse, apžiū- ką jungdamas, dėliodamas, nežymiai transformuodamas iš- rinėja iš visų pusių susidomėję, nustebinti, tarsi netikėdami. mestus daiktus. Taip šiukšlės, įgijusios naują pavidalą kaip Prisipažinsiu, kartais atkreipiu dėmesį, kaip dinamiškai su- Paroda galerijoje POST (Laisvės al. 51A, Kaunas) veiks visuma, įgyja simbolinę vertę. Įspūdingos instaliacijos – uni- sikomponuoja išmestos pakuotės, šiugždantys popierėliai, iki balandžio 5 d. Saugus biografijos atkūrimas palatoje

Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyveni- ma dramatiška ir iš tiesų ryški muzika (kompozitorius Vid- me, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? mantas Bartulis), kuri šiuo atveju turėtų būti jungtimi, o ne Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kurti monotonišką ir patetišką nuotaiką. Todėl spektaklyje kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net akcentuojamos ribinės situacijos ir individo egzistencija tar- pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską si pakimba ore. O juk muzikos tikslas – ne tik perteikti to atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo meto nuotaiką, bet ir pabrėžti aktorių vaidybą ir, supranta- spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi ma, išgyvenimus. Galbūt net nebūtų prireikę pasitelkti kitų skirtingos kategorijos vis dažniau viena kitą nutrina ar viena medijų. Pavyzdžiui, projekcijų, kurios režisieriaus G. Varno su kita koreliuoja. Bet vis dėlto iškelia individo egzistenciją, taip mėgstamos ir atpažįstamos (gal kada net per daug nu- kuri nukreipta ne į realybę, o į hipertikrovę, į pirmą vietą. spėjamos?). Kai čia ir dabar, t. y. teatro scenoje, siekiama žaismingai Suprantama, šiandien nieko nebenustebinsi teatro teatre atkurti savo ar ne savo biografiją. Biografiją, kuri yra tik dar koncepcijos pasirinkimu, kuris dažnai šiandieninių režisie- vienas saugus vaidinimas ar režisieriaus pasirinkimas. rių suvokiamas paviršutiniškai. Spektaklyje „Biografija: Režisierius Gintaras Varnas nusprendė sugrįžti į Nacionalinio vaidinimas“ individo keliamus egzistencinius klausimus Kauno dramos teatro sceną ir pristatyti naują darbą – spektaklį siekiama derinti su žaismu, kuris paremtas metatekstualu- „Biografija: vaidinimas“. Gal tai sąmoningas ne tik teatro, mo kategorija. Pasirenkama gyvenimo režisierių tapatinti bet ir režisieriaus pasirinkimas, kai siekta žiūrovą atitraukti Kiurmano personažas – kaip likimo jam skirtas ir, žinoma, su Kiurmanu. Taip paryškinamos skirtingos egzistencijos nuo švenčių laukimo ir premjerą surengti prieš Kalėdas. Taip įtikinantis. Pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Tenka pripažinti, apibrėžtys, paremtos opozicijomis: praeitis–dabartis, gyve- pat atsiriboti nuo socialinių problemų ir pasinerti į intelektu- kad aktoriui puikiai pavyko perteikti sutrikusio mokslininko, nimas–mirtis ir meilė–išdavystė. Šių dviejų individų skir- alinį teatrą, paremtą abstrakčia Maxo Frischo pjese, kai tas ligonio, kurį vargina virškinimo problemos (ar ne absurdiška tingas įtampas, kurios koreliuoja scenoje, jungia juodas pats abstraktumas, deja, perkeliamas ir ant scenos (konstruo- ir komiška?), išgyvenimus. Ir taip pabrėžti savęs paieškas. švarkas, tampantis pagrindiniu spektaklio simboliu. Taip jamas pjesių koliažas iš skirtingu laiku parašytų tekstų – 1969 D. Svobonas scenoje savotiškai ne tik atlieka vaidmenį, bet konstruojamas įtemptas ir dramatiškas dialogas tarp gyve- ir 1984 m.). Taip režisierius spektaklį tarsi įkurdina vakuu- ir siekia save pažinti, kai užtenka tik iš gyvenimo režisie- nimo režisieriaus ir Kiurmano. Įdomu tai, kad neretai jie me lyg kokia motina savo intelektualų vaiką darželyje. Vis riaus (akt. Sigitas Šidlauskas) rankų čiupti švarką ir jį žai- apsikeičia vaidmenimis, t. y. Kiurmanas tampa režisieriumi vien nei vaikas maištauja prieš motiną, nei režisierius – prieš biškai užsivilkti. Taip lengvai ir retrospektyviai žvelgiama ir atvirkščiai. Šią savotišką koliziją teatro scenoje papildo publiką. Teatriniame įvykyje parodomas tik tvarkingas ir nu- į vaikystę, paauglystę ir dabartį, suvokiant, kad suvaidinti nugara į žiūrovus sėdintys sufleriai, kurie padeda prisiminti, spėjamas režisieriaus G. Varno sprendimas. gyvenimą iš naujo ir yra didžioji siekiamybė. Tik ar tokia keisti ar dekonstruoti mokslininko gyvenimo prisiminimus. Be abejonės, G. Varnas pasirinkdamas aktorius iš tiesų ne- spektaklio pasirenkama kryptis įtikina? Ar gali įtikinti ne tik Taip savotiškai sufleriai padeda jam save pažinti, bet taip pat prašovė pro šalį. Kaip sakoma, pataikė tiesiai į dešimtuką, žiūrovą, bet ir tikrą režisierių bei gyvenimo režisierių? klaidina tarp įvairialypių prisiminimų, kurie neretai esti ne- tiesiai salėje sėdinčiam žiūrovui į tarpuakį. Aktoriui Dainiui Kita vertus, sudėtinga teatro scenoje atskirti, kur vyksta susisiejantys, t. y. padriki. Svobonui neprilipo ankstesni vaidmenys – nei daktaro Špi- spektaklis, o kur jo vaidinimas. Šios savotiškos atskirties gelskio, nei Antano Garšvos ar Žygimanto Augusto, o štai nepadeda pamatyti tarp pirmo ir antro veiksmo pasirenka- Nukelta į p. 15► 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI DAILĖ 7 Manyje klausia manęs Autointerviu po personalinės parodos „Judesiai“ VDA parodų salėse „Titanikas“

– Kodėl sugalvojote plačiau pasirodyti dabar, nelaukdama – Ar nekyla noras pasirodyti išsamioje retrospektyvoje? pasiklydau nurimusio miesto-vaiduoklio labirintuose. Pa- jubiliejinių metų? – Kyla. Jau beveik ėmiau tartis su NDG Lolita dėl tamsiais kliuvinėdama už šaligatvių sumečiau, kad esu jau – Iš baimės. Tikros, laukinės baimės, kuri verčia apsime- „jubiliejinės“. Bet dabar norą atsiimu. Norėti pamatyti nebekontroliuojamame centre, bet neišsigandau, nes jūra tinėti neatidėliojant. Kai pasižiūriu į veidrodį, matau gyvą, visą save dar gyvuojant tas pats, kaip regėti save „gražiai rodė orientyrą. nepaneigtiną paradoksą – visišką formos ir turinio neatitiki- pašarvotą šilkiniuose nėriniuose“ ar laistyti gėlytes ant Šis svaigus poklydis „be orientacijos“ nurodė man mą. Tai „veža“. būsimo savo kapo (esu „realiai“ mačiusi tokių vaizdų Ka- orientaciją – Tiesiog būti. – Tai, ką rodėte šioje parodoje, – retrospektyva, galutinis nados lietuvių kapinėse). Ne! – O iš viso – kur paišote? Ir kada? Juk esate viešas ir labai taškas, ataskaita? Tokiam žingsniui reikia rengtis nebent suvokiant, kad jau užsiėmęs žmogus? – Šiek tiek: čia matėte vieną romantiškai nusiteikusią nieko nebesuvoki. Esi „užbaigtas“. O aš vis dar puoselėju – Šiuo metu esu visa „susikrausčiusi“ į savo mokyklą mergelę (1979), pasirengusią skrydžiui. Atradusi ją senuose svajonę neišnykti esant. Mokytojų namuose. TEN ir Esu. Paišau ilgame koridoriuje, aplankuose (ne)nustebau – pasirodo, skraidžiau ir šokau jau – Esate žinomas žmogus, ir čia, regis, bus prisidėjusi Jūsų kai jis nutyla nuo kojų trepsenimų. Išsiplaunu grindis. Pa- nuo savo diplominio – iliustracijų Hanso Christiano An- pedagoginė, socialinė ir visuomeninė veikla. Bet iki šiol sitiesiu popierių. Tai nutinka savaitgaliais ir švenčių dieno- derseno „Undinėlei“ 1971 m. Nors šiandien sparnai kiti ir nėra nė vieno išsamesnio kūrybos katalogo, ką ir kalbėti mis. Dar paišau savo kaimo mansardoje vasarą. Ten užsiimu persipildžiusi gyvenimo turiniu priaugau svorio, skraidyti apie monografiją. gėlėmis, paukšteliais ir drugeliais. Tapau aliejumi arba akva- nenustoju. Tai ne retrospektyva, bet autobiografija. – Panašiai, matyt, ir su monografijom. Viena reikšminga rele. Smagu. Galvoju surengti „gėlyčių“ parodą, kai jau visai – Ekspoziciją sudarinėjote pati. Ar nemanote, kad būtų kultūrinė leidybinė institucija jau ketveri metai savo spin- nebus svarbu, kas ką apie mane pamanys... pravertęs kuratorius? toje laiko sukrovusi mano dienoraščius, rašinius ir visą kitą – O studija? Savo vieta? – Taip, manau. Tas ganėtinai konkretus kuratorius (-ė) bioprotinį balastą. Kai neapsikentusi paklausiau, ar dar ne- – Visą gyvenimą svajojau apie didelę baltą erdvę kurioj pradžioje egzistavo. Jo (jos) dėka iš viso ryžausi ištraukti apsigalvojo, sako „ne“ – bet niekaip nesugalvoja naratyvo, nors Vilniaus palėpėje. Bet turėjau tik pusrūsius. Dar mažytį iš stalčiaus kilogramus įvairaus kalibro popierių. Patikėjau kol aš dar „taip labai gyva“. Manau – jie absoliučiai teisūs. kambarėlį jaukiame Užupyje. Meditacijoms. Kai ateinu į geranoriška intencija „parodyti visą Stauskaitę“. Kai gavau – Betgi dabar gana gausiai leidžiamos monografijos – ŠMC didžiąją salę, „matau“ DIDŽIULIUS savo piešinius (ne taip jau ir iš karto) nūnai godojamą „Titaniko“ antrąjį reikalai iš esmės pasikeitė, jei lygintume su sovietmečiu. ant neišmatuojamų baltų (ir tuščių) tų rūmų sienų. Gal kada aukštą, kuratorė pasitraukė „dėl asmeninių priežasčių“. – Ne visai. Pas mus iki šiol gyvuoja tradicija sulaukti „sa- nors svajonė išsipildys, o kol kas – nedidelė tos svajonės Tada ėmiausi desperatiškai ieškoti naujo laivo kapitono. vo knygos“ tik po mirties ar bent jau tada, kai nebesugraibai imitacija – 15 metrų piešinys improvizuotoje „Titaniko“ Kelios man pažįstamos menotyrininkės iš karto manęs puslapių. Iš „ten“ atkeliavęs ir tas esminių fundamentalių piešimo „studijoje“, kuria galėjau naudotis visą mėnesį. „atsižegnojo“. Gal ne vien todėl, kad buvo prašoma imtis parodų ilgesys. Žinoma, jos turi ir kultūrinę, ir edukacinę – O kam Jums reikėjo dar ir edukacinio projekto? (Turiu vairo likus 2 mėnesiams „iki uosto“. Įtariu, kad nutarė (dėl vertę, bet, manau, kiekviena brandesnė paroda, ciklas, idėja omeny judesio piešimo seansus su studentais.) Juk galėjote viso pikto) nesusidėti su ta „furija“. yra verti „įamžinimo“ atskirai kaip kultūrinis žingsnis, kuris didžiąją parodos salę išnaudoti išplėtusi kūrinių diapazoną. – Ar manote, kad pateisinate šį tam tikruose sluoksniuose jau niekaip ir niekur nebepasikartos. Muzikos kūrinį bus Ji (toji salė) iš tiesų puikiai atrodė ir be veiksmo. Kiek žinau, egzistuojantį Jūsų apibūdinimą? galima sugroti ir po šimto metų – TOKIOS PAT parodos pa- didžioji Jūsų piešinių dalis liko ten, kur ir buvo – lentynose – Iš dalies. Iš tos – išorinės, paviršinės. Nes grėsmingas kartoti negalėsi ir po mėnesio. Net su tais pačiais darbais ir stalčiuose. žmogus mūsuose yra tas, kuriam vaidenasi, kad jis žino, ką (nes jie, atsidūrę kitose situacijose, esmingai paveiks žiūros – Klausiau TO savęs. Ir kiti klausė. Ypač draugai, kurie daro. Aš tikiu tuo, ką darau (ką padarysi!). Parodas reikia ir santykio veiksnius). nuoširdžiai linkėjo man nors vieną kartą atsikratyti „tos rengti tam, kad pasitikrintum tą tikėjimą. Ir išsilaižytum – Tai kaipgi tuomet formavosi konkreti ekspozicija? pedagogikos“ ir ramiai bei oriai vėl pasijusti menininke. žaizdas. Aišku, visiems matant. Teatre siužetas privalo turėti – Paroda nūnai yra atskiras meno kūrinys, ir nuo jos Pritariau jiems. Bet – neišėjo... Bacila yra bacila. Kiaulių režisūrą ir aktorių. sudarytojo ar architekto pozicijos priklauso, kokia ji bus. Jei gripas. Be to, tai pasiteisino – nesitikėjau tokio entuziazmo – Teko girdėti, kad labai neramiai keliavote link šio pa- iš sykio atlieki visus vaidmenis – tai jau pasitikėk tik savo nei iš piešėjų, nei iš savęs. sirodymo. Ar jis kuo nors skiriasi nuo ankstyvesnių (daugiau Angelu Sargu. Tą ir dariau pažįstamu stiliumi „pasidaryk – Paroda, atrodo, pavyko. Darė „geros ekspozicijos“ nei 40!)? pats“. įspūdį. Ar esate kuo nors nepatenkinta? – Banaliai (bet vaizdingai) palyginu: tai kiekvieną kartą Patirtis, kurią esu įgijusi jau 25 metus „budavodama“ pa- – Taip. Tuo, kad vėl noriu kitos. O maniau, kad pagaliau naujas išėjimas į sceną atlikti to paties vaidmens, tik pakitus rodas savo mokyklos galerijoje, šįkart nelabai man padėjo, ateis palaimingas „pensininko ruduo“. Tą suvokiau iš karto, kostiumui, scenografijai ir žiūrovui. nes pažiūrėti į kitą ir į save patį „iš vidaus“ nėra tapatūs kai pusvalandį prieš atidarymą ant baltos lentynos uždėjau Tokių pokyčių pasekmių nenuspėsi. Taip teigia ir mano dalykai. Todėl kreipiausi į keletą profesionalių patarėjų – paskutinį tašką – šviežią Vilniaus dailės akademijos leidyk- dukra aktorė, ir visi, kurie patyrė žodžio „scena“ geluonį. atidžiai jų klausiausi ir vykdžiau kai kuriuos patarimus. los autorinių piešinių leidinį „Bolero“ – ir kai pasigirdo Aktorius Rolandas Kazlas atsitiktinai nugirstame interviu Ėmiausi ir intuicijos. Nenustygau du mėnesius. Budriuoju purpurinis Mildos Arčikauskaitės balsas lyjant rožėmis, sakė, kad jį glumina dabartiniai žiūrovai, kurie, nutilus pas- metu paišiau ir paišiau. Nors suvokiau, kad piešinių ir taip tulpėmis ir hiacintais... Tikros Velykos! kutinei frazei scenoje, staigiai stojasi, entuziastingai ploja gerokai per daug... Per paskutines keturias dienas nupaišiau (kokią minutę) ir taip pat staigiai išsiskirsto, nepalikę po keletą didelių piešinių – tai buvo nuostabus metas. Kai savęs jokio teatro „auros“ pėdsako... Taigi, niekada nežinai, galiausiai „pavažiavo stogas“, atsidūriau Palangoje – – Jūratė Stauskaitė – kaip tie patys paveikslai bus sutikti viešumoje dabar, ly- „Ramybėje“ tradiciškai „sutvarkiusi“ šešias šviežias stin- ginant su tuo laikotarpiu, kai jie buvo sukurti. tas ir užgėrusi puikiu baltu vynu, išėjau į gatvę ir svajingai

dar žiauresnė ironija ta, kad pati jų mokymų forma liudija Romanas mirė (šį kartą iš tikrųjų) prieš tekstų, kuriuos jie ketina parašyti, kultūrą. W. B. Yeat- sas savo tėvui priskyrė pastabą, kad „poezija yra socialinis Atkelta iš p. 5 vienišo žmogaus aktas“; su kūrybinio rašymo programomis ir „Facebook“ nuorodomis, įterptomis į skaitmenizuotus jas kitaip – jos yra save dauginantys ir išlaikantys literatūros vulsinė forma; tie patys veiksniai, veikiantys jo išnykimą, tekstus, skatinančius skaitytojus „dalintis“ įžvalgomis, rašy- finansavimo projektai, sukurti tam, kad aprūpintų rašytojus, yra atsakingi ir už kūrybinio rašymo programų iškilimą; tai mas ir skaitymas tapo socialių būtybių vienatvės aktais. Visi kurie nebegali pragyventi iš kūrybos. Šiuose slaugos namuo- būtent platesnė kultūra, kurios politinė ekonomika teikia pir- žinome, kaip socialios būtybės žiūri į vienatvės aktus – kaip se buvę romanų rašytojai įveda jaunesnius rašytojus į savo menybę apsikeitimo vertei prieš naudos vertę ir kuri vertina į nukrypimus, jeigu ne visiškus iškrypimus. atitinkamą karjeros taką, kad atėjus laikui jie taip pat galėtų grupinę sąmonę labiau nei individualų protą. Kai naujokai Kaip jau minėjau pradžioje, manau, kad rimti romanai to- tapti romanų rašytojais, kurie negali pragyventi iš kūrybos ir romanų rašytojai manęs prašo profesinio patarimo, visada liau bus rašomi ir skaitomi, bet tai taps meno forma, panašia taip tampa kūrybinio rašymo mokytojais. jiems sakau tą patį: gerai pagalvok, ar nori praleisti nuo 20 į molbertinę tapybą ar klasikinę muziką: skirta tam tikrai Jeigu manote, kad perdedu, – neseniai vadovavau kūrybi- iki 30 savo gyvenimo metų užsidaręs vienutėje; jeigu tau socialinei ir demografinei grupei, reikalaujančia dotacijų, nio rašymo daktaro disertacijai: ji susideda iš romano, pa- nepatinka tylos skambesys, tuoj pat mesk iš galvos šią min- priklausančia istorijos mokslams, o ne viešajam diskursui. rašyto kandidato, ir 35 000 žodžių disertacijos apie temas, tį. Tačiau dabar daugelis žmonių, užsirašančių į kūrybinio Dabartinis didelės dalies išsilavinusios visuomenės priešini- plėtojamas tame romane. Mano studentas, jau išleidęs keletą rašymo programas, turi itin menką supratimą, ką iš tikrųjų masis formos sunkumui yra tik pasąmoninė reakcija į jiems kitų žanrų kūrinių, nors gavo puikių rekomendacijų iš gar- reiškia rašytojo gyvenimas; o programa siūlo jiems pripa- brukamą atgyvenusią žinutę. Ar būdamas romanų rašytojas sių kūrybinio rašymo mokytojų, negalėjo rasti leidėjo savo žinimą ir prijaučiančius skaitytojus jų nepatyrusiems ban- dėl to nusimenu? Ne, ne itin, nebent tais atvejais, kai per pirmam rimtam romanui. Romanas nėra prastas – nors jis ir dymams – ji veikia, iš esmės, tarsi kūrybiškai nesuprastųjų daug giliai įkvepiu ir paspringstu savo paties dekadansu. ne Turgenevas. Disertacija – įdomi, nors ir nėra unikalios terapijos grupė. Neturiu tikslo rašyti prozos tekstų tviterio ar SMS žinučių mokslinės vertės pavyzdys. Didelė tikimybė, kad po egza- Šie žmonės supranta – nors visgi dažnai tik miglotai, – kad pavidalu, savo ateities nematau ir kaip kompiuterinių žai- mino tų darbų daugiau niekas neperskaitys. Studentas no- kai kuriems rašytojams iš tikrųjų pavyksta; jeigu kalbėtume dimų kūrėjas. Mano, kaip romanisto, amato mokymasis jau rėjo pasiankstinti egzaminą žodžiu – kam? Na, kad galėtų apie tai, kad jie gali rašyti ką nori ir pragyventi iš to, ką su- trunka gana ilgai ir aš vis dar puoselėju viltis galiausiai įgyti pasinaudoti įgyta kvalifikacija kreipdamasis dėl – atspėjote – kuria. Visuomenėje, kur beveik kiekvienas priverstas atiduo- kvalifikaciją. Be to, kaip turintis Gutenbergo protą, negaliu kūrybinio rašymo dėstytojo darbo. Ne dėl to, kad jis būtų ti savo laiką, o didžioji to laiko dalis nueina dirbant darbą, pranašauti, kokia bus nauja dominuojanti naratyvinio meno naujokas: jis jau dėsto kūrybinį rašymą, tik nori uždirbti dau- kuris turi mažai žmogiškos ar dvasinės vertės, ideali rašyto- forma – jeigu ji iš viso bus. [...] giau nei dirbdamas negyvagimių romanų pribuvėju. jo gyvenimo forma atrodo apipinta stebuklais. Žiauri ironija Jeigu atleisite už metaforišką uroborą: mūsų neturėtų ste- yra ta, kad, net tiems kandidatams pasirinkus tokios auksinės www.theguardian.com binti, kad tai yra literatūrinio romano senatvėje įgyta kon- karjeros pažadą, jų galimybės tikrai to siekti nuolat mažėja; Vertė Ž. D. 8 ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215)

JULIUS KELERAS

Karalius Bulviagalvis Antrasis

Karalius Bulviagalvis Antrasis šiuo metu turbūt valgo grikius, o tie, kas valdo valstybę, puikiai atmena, kuo jis nebuvo ir niekad nebus.

Karalius Bulviagalvis Antrasis – jo vardas iš tikro kitoks* – nežino, kaip ir kur leidžiasi saulė ir kas iš esmės jis toks.

Karalius Bulviagalvis Antrasis neturi geismų nei draugų, išskyrus kelias ministerijas, bet tai tik dėl pinigų.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nemoka šachmatais žaist, na moka, bet užanty slepia figūras ir nežada įpročių keist.

Karalius Bulviagalvis Antrasis... gal verta apie tai užsimint – jei jam pasakysit jo vardą, išvers duris petimi.

Karalius Bulviagalvis Antrasis štai marškinius pasikeis, tačiau tai, kas žydrynėj čirena, jo tikrai nepakeis.

Karalius Bulviagalvis Antrasis sapnavo, kad jis kometa, bet šįryt prabudęs pamatė, kad jau nebe spalio pirma.

Karalius Bulviagalvis Antrasis, jei apie jį jau šneka, norėjo pažaist su mergaitėm, bet parke tebuvo teta.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nesyk buvo piešęs bures, bet vakar štai gėrė kefyrą ir kas po to jį suras?

Karalius Bulviagalvis Antrasis, atleiskite jo kaltes, neskyrė žiogo nuo sraigės, kol galiausiai atrado marias.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgo rašyti laiškų, bet sykį sutiko poetą ir nuėjo valgyt ledų. P oškaus piešinys Vido

Karalius Bulviagalvis Antrasis skaitydavo vakarais, o gerti kakavos nemėgo, nes galėjo užsikrėsti niežais.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgdavo išsižioti, Karalius Bulviagalvis Antrasis nėra toks žvėris, kaip galvojat – nes bulvėse pilna drugelių – mėgdavo jis kartoti. balandį viršugalviu saulė jam ima ir užropoja.

Karalius Bulviagalvis Antrasis kartais nerasdavo kelnių, Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgo šilumos – tada prisikviesdavo elnių ir, neslėpkim, bandydavo joti. jei gatvėj kūrė laužą, jis šaukdavos mamos.

Karalius Bulviagalvis Antrasis turėjo didelę spintą, Karalius Bulviagalvis Antrasis mėgdavo mesti burtą – bet sykį surado joj stintą ir spyną ant jos pakabintą. jei iš milinės išplyšta trys sagos, kažkas apsilies jogurtu.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgdavo marmelado, Karalius Bulviagalvis Antrasis nemiegodavo iki dviejų vos tik gavęs jo, klausdavo – o iš kur paimsime ledo? ir liepdavo ministerijoms stovėt ant keturių.

Karalius Bulviagalvis Antrasis prisivalgė sykį spyglių – Karalius Bulviagalvis Antrasis labai mylėjo žmones – visą naktį čerškė kaip strazdas, buvo jam nesaldu. vienam numirus, melsdavo kitam tokios pat malonės.

Karalius Bulviagalvis Antrasis, tik nepamanykit kažko, Karalius Bulviagalvis Antrasis, te Viešpats man atleis, merginas su naščiais mylėjo, ilgėdavos jų ar ko. skrajodavo prieš auštant su angelų būriais.

Karalius Bulviagalvis Antrasis žinojo, kad kaime žaliau, Karalius Bulviagalvis Antrasis nebuvo demagogas – bet pasakyti nespėjo, užmigo jis pagaliau. jo plikės būtų pavydėjęs ir pats Vinsentas Gogas.

Karalius Bulviagalvis Antrasis šliundrinėjo plynam lauke, Karalius Bulviagalvis Antrasis kalbėdavo nedaug, o pienas melžtuvėj tirštėjo, nes buvo seniai jau delčia. bet tautai vis atrodė, kad net ir to – per daug.

Karalius Bulviagalvis Antrasis neturėjo su slyvom bėdų – Karalius Bulviagalvis Antrasis mylėjo anūkus – jos augo kasdieną po langu, neskaičiuodamos valandų. nebuvo jų nė vieno ir niekada nebus.

Karalius Bulviagalvis Antrasis sekmadieniais ryte, Karalius Bulviagalvis Antrasis sakydavo – būdavo, kad ims skarele mojuoti žuvėdroms, stovėdamas basas sode. Mokinkis! O tai iškart pakarsiu po vieną jus ant spintos.

Karalius Bulviagalvis Antrasis – nei peštukas gaidys, nei barsukas – Karalius Bulviagalvis Antrasis nesuvokė tik vieno – tiesiog išgėręs jis sukas, lyg su visam būtų prarastas ūpas. kodėl gi rudenėjant laukuos tiek daug ražienų.

Karalius Bulviagalvis Antrasis valgė ploną duonos riekelę Karalius Bulviagalvis Antrasis kriokliais labai žavėjos ir, sutapk tu man taip, tuo metu vieversys sučiurleno. ir ežerais, ir jūrom – bet nieko neišėjo.

Karalius Bulviagalvis Antrasis nuo gimimo moka irkluoti – Karalius Bulviagalvis Antrasis iš esmės buvo geras, tad valstybes ir garlaivius galite bet kada jam duoti. kol sykį per Velykas jį pašaukė notaras.

Karalius Bulviagalvis Antrasis stebėdavo tik dailias žoleles – Karalius Bulviagalvis Antrasis nebuvo žemažiūris – vagoje jos švelniai paliesdavo galvą, nekalbant apie pupeles. turėjo jis pagaikštį ir gabalėlį burės.

Karalius Bulviagalvis Antrasis turėjo daugybę akių – Karalius Bulviagalvis Antrasis labai mylėjo žmoną, sykį net Rotušės sargui pamerkė, bet buvo jau per vėlu. bet mirė ji, nabagė, ir liko tik klebonas.

Karalius Bulviagalvis Antrasis kažkodėl nemėgo arklių – Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgdavo keliauti, avižų lauką dusyk per savaitę padegdavo žibintuvėliu. sakydavo – geriau jau, skutantis, man tyliai nusišauti.

Karalius Bulviagalvis Antrasis kartais žiūri į koloradą, Karalius Bulviagalvis Antrasis nemėgdavo dešrelių, paskui visą dieną jis dažos, lyg ruoštųsi į eldoradą. bet galgi ne visų – juk nuotaiką jos kelia. 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI VERTIMAI 9

Marzanna Kielar Pusryčiaujant Šunys

Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Geldapėje, atnešei laikraštį ir pirmą kartą kažką suuodė, taigi žvilgtelėjau po melsvės lapais. Mozūrijoje. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota išvydome tas nuotraukas: išsiraičiusios mirštančių Uždariau šunis ir atsinešiau iš virtuvės stiklainį – socialinių mokslų daktarė, Varšuvos specialiosios pedago- galaktikų grandys, amonitai, grimztantys į kosminio varlė įkrito vidun, stumiama molio, gikos akademijos profesorė. Išleido poezijos rinkinius Sacra duburio dumblą; virš mūsų iš nakties dar turbūt išsigandusi. Nešdama ją į upę conversatione (1992), Materia prima (1999), Umbra (2002), per pažliugusį lauką, prisiminiau ryte Monodia (2006), autorinę rinktinę Brzeg („Krantas“, 2010). stačių slenksčių labirintas, pakraščių, skaitytą ištrauką, kaip išlaikyti dermę su gyvenimu, Apdovanota keliomis prestižinėmis tarptautinėmis premi- sluoksniais išskirstančių šviesą: gyvsidabrio tėkmės be idėjų, jomis, tarp jų „Vilenicos krištolu“ (Slovėnija, 1995), Huberto Burdos premija (Vokietija, 2001). Poezijai būdinga subtili raižė šlaitą kaip viskas turėtų būti, be troškimų; gamtos pajauta ir erotiškumas, egzistencinė įtampa. ir saulė, lyg karstinis šaltinis – tekėjo iš mažyčio slėnio leisk gyvenimui būti tokiam, koks yra, ir atsipalaiduok – prisiminiau žodį po žodžio, išleisdama varlę, Žiemos elegija į jūrą. Tiško ant popieriaus, pro gelstančios slyvos pavėsyje filtrą, vanduo spindėjo lyg vaškuotas medis, kaip greitai: tylus baltumos godumas; ant pusryčiams padengto stalo; garavo kava, o dugnas sumaltas į smėlį. Vandens voras tūnojo savo juoduoja, dingsta kelio griovose trapus varnų pulkas. katinas uostė vielinį laikiklį žuvims rūkyti, povandeninėje stotyje, voratinklio varpe. Šviesus mano kvėpavimas ant lango. Violeto rąžėsi tau po ranka. Per galaktikas perlaužti platūs parėjau per pylimą; atsivėrę laukai. Išdžiūvę tvenkiniai, klusnūs tarsi per pažeistas kriaukles žodžiai dūzgė sunkiame dienos lyg švelnios rankos priliesti, plaukianti tamsa plovė iš kamerų stiklainyje, lyg apdujusios bitės, gėlė. Šunys žiūrėjo tarsi tai nebūtų šalčio tvarstis. galaktines nuosėdas į mane Vėsta kalvos virš obelų ir alksnynų viršūnių, pro verandos stiklą – tolumoje lange įsižiebia šviesa. Šilumos kibirkštys nukeliauja į prietemos pelenus Sode, basomis ir nejučiomis laužiu duonos kriaukšlę: Vanagas nupurtau nuo pėdos skruzdėlę mes, kaip greitai, į laiko plyšius, gūdžius ir žiūriu, ką darys su dovanotu gyvenimu, vandens gelumbę suglamžė šaltas vėjas, tamsiai ir panašius į akmenį. su tuo savo laiko lašu. mėlyną, sunkią, Geltonoje takelio šviesoje, kaip prisiveja kitas, nudriskusią; suplazda sparnai, staiga, • tuo metu galabijančias kažkokį vabzdį, judrias ir toli nuo kranto – ežeras spindi įsaulyje šerkšno pančiai griovyje: neprasibrovė niekas, rajas. plieniniais ašmenimis; neprasprūdo (nebent po žeme, vandenyje, Nenumanydama apie mano dvejonių akimirką. kupiname nuogo dangaus); išsiliejo upelė, kraujas, materia prima. Ir aklai šukuoja laukas užšalo perpus, ir vėjas traukia aštrias dulkes Prie įkaitusio akmens, saulės liūčiai pliaupiant, bedugnę, kuri jį perpildo, iš vagų, pranykstančių kažkur po ledu. sunkių vaisių smaugia. Diena – įausto į dangų tiek tematyti akis neva skvarbi, voratinklio kamuolys; kolonizuojamas akla poeto akis: pavergtas gyvenimas. Išsiurbtas šalčio, lengvas, tik tą plėšrią gėlę gražiu graikišku vardu • tarsi kerpių luobai ant akmenų; gyventi, švilpia vėjas, (thanatos), kaip atsiveria ir užsiveria. gyventi kitaip nei lapai... ir mirtis tebūna Ir neįstengi to suvokti nei patikrinti jokiu gyvu kaip tu mirsi, tokia prie savęs prisirišusi, su saule tarsi sniegas, saugantis žemę būdu. To, kas ir tau kartą bus duota visiems laikams; tarp pušies spyglių, giedra diena? Su tuo nuo visiško įšalo beveik juodos, saldžios, nuskintos vyšnios kraujuoja mano rankoje ryškiu spindesiu automobilio veidrodėliuose, kai įvažiuoju į miško keliuką, su raudonuojančiu Pavasarėjant rutuliu Suskilo ledo akinių stiklas ant tvenkinio. Anaksagoro dangus virš patamsėjusios suartos žemės Po sumedėjusių švininių dienų, pagaliau! – už tvenkinių, virš lauko vagos, jautrios pėdų lietimui. matuojasi šešėlius. džiūsta stiebai. Kalvų lyg banginiai vilnis Kai vėjas atveria dangų – ir jokių pėdsakų Prisiuva prie visa ko: prie rožių bigių išsilieja už upės – po lauko, užlajos plynę; arti, medžių vainikuose. Diena – sode, prie blakstienų ir garažų. Ilgina, prie pat kranto, atvėsusiame vandenyje karpo; prie skalbinių, plazdančių saulėje mirksta alksnių kankorėžiai, storo žvyro, žvirgždų su gelstančia dilgėle ant tako, leidžiantis skersvėjyje. kopa pilna kietų, greitų žybsnių. prie vandens, su uodu, neatsargiu, man ant riešo Užkloja baltas drobules ant namų kūnų, Ir debesų nuotrupos, lyg išartos iš tamsaus dumblo, - mirsiu? tokia prie savęs prisirišusi ant žmonių. nusėda aukščiau, ir prie nakties, prie meilės; dangus lyg nulupta trinka, po paviršiumi – Leidžia nuo kalvų įmerkiu ranką į vandenį, į jo miklias žabangas, susmegusi kalvose į velėną. sunkius sniego sielius čiuožikų ganyklą; Po ja skylėtos rūgštynės grūdasi šlapiu kuokštu. Žvilgsnis įkimba į debesį, į pilkumą – jos atvyniotą • dangus užutėkio rankovėje, užstojamas nuo srovės, įkaitusį kraštą. išstumia pakrantės apsnigti aukštai laiptų turėklai – tai ant jų gluosnių šaknis (dangus, tarsi subertas iš akmenų, pasiliko tavo rankų pėdsakas; vis vyresnė saulė, jos kurie galbūt imtų kristi, Iš: Marzanna Bogumiła Kielar. Brzeg. Warszawa: Łośgraf, 2010 liežuvis kovą, atkaklus, jei skrietų lėčiau) Vertė Vytas Dekšnys tarp tavo pirštų...

Karalius Bulviagalvis Antrasis žadėjo bėgt per kelią, bet ten tupėjo moteris, o greta jos – bandelė. Karalius Bulviagalvis Antrasis nebuvo realistas, dažniausiai po pietų skaudėdavo jam pirštą. Karalius Bulviagalvis Antrasis į Palangą būt ėjęs, bet viską sugadino jo įkyrus kirpėjas. Karalius Bulviagalvis Antrasis mylėdavo pasaulį, grožėdavos, kaip lupa kaimiečiai odą kiaulių. Karalius Bulviagalvis Antrasis vaikydavos plaštakę, o jam atrodė – tautos romiai paskum jį seka. Karalius Bulviagalvis Antrasis smuikuoti bandė sningant, tačiau įgijo pragulas ir liko nelaimingas. Karalius Bulviagalvis Antrasis mokino skristi skruzdėles, o pats pakilt bijojo – iš lovos, netgi krustelėt. Karalius Bulviagalvis Antrasis nerinko obuolių, bet valdininkams liepdavo rugsėjį bėgt plentu. Karalius Bulviagalvis Antrasis gražulis buvo, ką gi, ir būtų gal ištvėręs, bet jam kažkas pasakė. Karalius Bulviagalvis Antrasis sykį man pasakė – visko, bičiuli, čia apstu, tik ne ryžinės sakės. Karalius Bulviagalvis Antrasis, jį liūdesiui ištikus, suprato, kad pasauly tėra tik žvakės likę.

Karalius Bulviagalvis Antrasis svajodavo prie upės apie vaikus ir kitką, kol krisdavo jam ūpas. * Redakcijai žinomas. 10 KNYGOS ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Apversti piramidę

Troleibuso istorijos. Geriausių šiuolaikinių apsakymų mo aikštelių skaičius ribotas, t. y. rinkinyje troleibusų Kunčinas), nelegalų biznį ir verslumą prekiaujant ginta- rinktinė. Sudarė Laurynas Katkus. K.: Kitos knygos, 2014. 238 p. nemažai, bet ne per daug. Troleibuso simbolika – t. y. ru (Tomas Staniulis), deimantais (Danutė Kalinauskaitė). įvaizdžio tūris – išsiplečia iki apskritai miestiškojo an- Troleibusas viską jungia savo imagologija – įvaizdžių vo- Apsakymas visada buvo lietu- turažo: tramvajaus, kinematografo, traukinio, baseino, ratinkliu. Net tarakonai, krutinantys ūsus, yra troleibuso vių literatūros pasididžiavimas, žaidimo partijos. Nors Vido Dusevičiaus kūrinyje „Pa- miniatiūriniai modeliukai Ievos Toleikytės tekste. tad labai džiugus faktas, kad per- prastasis troleibusas (Zooksantela zooksantena)“ šios va- Visgi įdomiausia skaityti tuos brandžius tekstus, kur nai pasirodė net dvi mažõsios žiuoklės genealogija aiškinama zoologiškai – traktuojant asociacijos su troleibusu tolimos, gal menamos. Lan- prozos antologijos – „Debesis ant kaip gyvį, toks kūrybiškumas jau pats savaime, t. y. pasa- kausko XX a. 7-ojo dešimtmečio apsakymo pavadini- žolės“ (Antano Vaičiulaičio pre- kojimo pobūdis, liudija miestiškąją, fantastiškąją, humo- mas „Dryžuotas troleibusas“ iššoko iš atminties skaitant mija apdovanotų novelių rinktinė) ristiškąją mūsų prozos linkmę: „Maždaug tuo pačiu metu, Kalinauskaitės apsakymą „Dryžuoti“. Šeimai nusipirkus ir aptariamoji – „Troleibuso isto- kai miestuose buvo steigiami pirmieji parkai, prijaukinti baldus dryžuotais apmušalais, atvyksta giminaitis, tu- rijos“, apibendrinanti apie trisde- ir pirmieji troleibusai. Gyvena sėsliai tik parkuose, dau- rintis mafiozinės patirties, atnešantis grėsmę ir likiminį šimt metų. guma didelėmis kolonijomis. Miega kietai, nieko nemato permąstymą: tai visuminis ar likutinis šeimos narių gyve- Antologija yra puokštė: gr. an- ir negirdi. Sudrebinus orą arba prisilietus prie budinčių nimas? Tolima asociacija visada efektingesnė nei tiesiai thos – „gėlė“, legō – „renku“. ragų-ūsų-antenų, gyvūnas tuoj pašoka“ (p. 161). prieš akis šmėžuojanti. Sudarytojas Laurynas Katkus tekstus atrinko valdingai, Beje, mano, vaiko, akimis pirmieji Vilniaus bukanosiai Geras apsakymas yra geras konstruktas. Antologijoje taikliai juos apibūdino kūrybiškame knygos įvade, ypač troleibusai, pradėję važinėti 1956-aisiais, buvo tikrai pa- esama jų meistriškų ir silpnesnių, bet šįkart kalbame apie pašlovindamas troleibusus, kaip ekologišką ir Rytų Eu- našūs į gyvūną – begemotą. visumos strategiją – aktualizuoti urbanistines patirtis su ropai būdingą bendruomenišką transporto priemonę. Abi Antologijoje stipriausi atrodo kūriniai, turintys rimtą parabolės, sąmojo, grotesko, absurdo dėmenimis. Apta- šios rinktinės gana alternatyvios, tad rodo mūsų mažosios minties užtaisą (Sauliaus Tomo Kondroto, Undinės Ra- riamuose kūriniuose vyrauja ne emocija, bet mintis – ypač formos spektrą. Mažoriškai nuteikia jų skirtingumas (pir- dzevičiūtės, Ričardo Gavelio, Danutės Kalinauskaitės), ir logiškai dėstoma Undinės Radzevičiūtės struktūra apie moji – psichologinė ir labiau tradicinė, antroji – urbanisti- linksmiausieji (Gintaro Beresnevičiaus, Marko Zingerio). permainingas mokytojo ir mokinių dvikovas žaidžiant. nė ir fantastinė), bet abi vienija gera prozos kokybė. Kada skaitydami lietuvių prozą kvatojotės? Čia ne tik pui- Apsakymas – lyg žaidimo partija. O apsakymų antolo- Antroji galėtų vadintis „Miesto istorijos“, tik būtų ba- kus humoras, bet ir tiršta, motyvuota istorinė ar mitologi- gija – netikėtas atradimas, kaip, Katkaus žodžiais, „greta naliau. Troleibuso aspektas – netikėta tekstų sankaba, nė empirika. Beresnevičiaus pasakojimas apie praturtėti atsidūrę kūriniai užmezga ryšius, vienas kitą paryškina, apibendrinantis žymuo, ne tik transporto objektas, bet ir užsimaniusio žmogelio vargus išsiperint aitvarą sulydo vienas su kitu ginčijasi... Kaip kiekvienas savaip paneigia simboliškas ženklas, kaupiantis tai, kas priklauso miesto, ir socialinės parodijos, ir folkloro, ir smagiausio humo- stereotipą, jog lietuviai nepribrendę įdomiai istorijai, ori- intelekto, civilizacijos, technologijų, transformacijų para- ro ypatybes. Kondroto „Žiemos kampanija“, įvaizdinanti ginaliai koncepcijai, netikėtai pabaigai“ (p. 9). digmai, kažkas antipodiška kaimui. Marko Zingerio apsa- fantasmagorišką karą Niujorke, kur pabūklai – muzikos Perfrazuojant Radzevičiūtę – ar palaikyti legendą, kymo antraštė „Iliuzionas“ ženklina kitą šios antologijos instrumentai, o šaudmenys – klasikiniai muzikos kūriniai, t. y. tradiciją, kad mokytojas visada teisus, ar apversti pi- bruožą – fantazijos ir iliuzijų pasaulį, vaizduotės sferą, demonstruoja postmodernias aspiracijas, kaip ir antolo- ramidę? Palaikyti legendą, kad lietuvių proza lyriška ir paralelinį sąmonės būvį, kuris kartais tampa tikresnis už giją atveriantis jo apsakymas apie neva progresą (Kauno nemiestiška? Tai tapo įgrisusiu stereotipu. Kaimiškumo tikrovę (pvz., aitvaro perinimo istorija). Rinkinio vienti- konkę, bet greičiau mirties ir gyvenimo skverbtį). Ši an- prozoje legendą palaiko anaiptol nebe patys kūriniai, o sumui padeda ir dizainas (viršeliui panaudota „tikslinė“ tologija primena ir pabrėžia – turi lietuviai intelektualią inertiški kritikai, tradicinio kirpimo rinktinių sudarytojai, Antano Sutkaus nuotrauka), ir brūkšneliais sužymėtas miestiškąją prozą, seniai turi! Pirmąją apsakymų knygą patys miestiškosios linkmės rašytojai, norėdami pasidi- apsakymų ilgis (nuo vieno iki trijų) – nuoroda skaity- Kondrotas išleido dar 1977 m., o prisiminę Jurgį Savickį džiuoti savuoju „kitoniškumu“. tojams troleibusų keleiviams, važiuojantiems ilgesnę ar (tai net XX a. 3-iasis dešimtmetis), Juozą Grušą, Romu- Antologija galėjo vadintis „Apversti piramidę“. trumpesnę savojo maršruto atkarpą. Laimei, knyga, ku- aldą Lankauską, Ramūną Klimą, Leonidą Jacinevičių, ką rios sumanymui nestinga originalumo, sudaryta ne vien ir kalbėti apie visą XXI a. debiutavusių pasakotojų kartą, iš „troleibusinių“ nuotykių (arba Katkus ne visus tokius įtikėsime turį tradiciją. – Jūratė Sprindytė – aptiko), nes būtų pernelyg nuobodu. Troleibuse erotinis Tad puiku, kad troleibusas ima signalizuoti apie įvairias vyksmas rutuliojasi gal tik Ričardo Gavelio ir Aleksan- civilizacijos apraiškas – kinematografą (Markas Zingeris), dros Fominos apsakymuose, ir gerai, kad tiesmukų veiks- narkotikus ir dietas (Jurga Ivanauskaitė), bohemą (Jurgis

TEKSTAI NE TEKSTAI

Miglės Anušauskaitės komiksas 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI KNYGOS 11 Penkiasdešimt melancholijos atspalvių

Kitos kokybės humorą kuria Kęstutis poetas. Ji yra ling- kad nepraeis daug laiko, kai bus imti gydyti melancholikai Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis. Esė. V.: Tyto alba, 2015. 216 p. vistinio lygmens: „Monikos balsas laurų neskins, bet čio- ir flegmatikai, kartu ir kai kurie tų temperamentų- meis brelius – tikrai.“ Sakinį ir juo kuriamą vaizdą juokingu trai. Legitimiomis pramogų visuomenės priemonėmis, ne paverčia vienas veiksmažodis, kai jis pakeičia iki tol bu- tokiomis, kokiomis buvo gydytas Osipas Mandelštamas. Maniau, kad parašiusi apie Kęstu- vusį stereotipinį: „Po visų salės džiaugsmų būriu kylame Nes sangviniškai visuomenei meistrai, kaip benamiai prie čio Navako poezijos knygą „100 du“ į dvidešimt trečią aukštą, ten valgome sušius, mėtomės vi- konteinerio, nemaloniai primena, kad gyvenimas yra sudė- ir palyginusi jo vieną esė rinkinį su zitinėmis ir verkiame, kad nebepasimatysime.“ Tūkstantį tingesnis, nei norėtųsi, kai rytą mašinoje įsijungiame M-1 kvepalais, neberasiu pasakyti ką nors kartų girdėtą frazę autorius įkurdina svetimame mūsų kul- ir gurkštelim kavos. nauja. Bet gero rašytojo ženklas yra tūrai kontekste versdamas įvertinti ją svetimo, kito, pavyz- Šiek tiek bijau suklysti, bet man liūdnas knygos nauju- tas, kad tada, kai jį perskaitei būtuo- džiui, japono, sąmone. Esė „Found in translation“: „Kitą mas tiesiogiai siejasi su eilėraščių knyga „100 du“. Rašyda- ju kartiniu laiku, jis prabyla būtuoju dieną vėl skaitymai, o man dar sakyti speech, apie kurį mas kai kurias esė autorius nepabijojo peržengti ribą į savo dažniniu. Net naktimis. Ypač nak- niekas neįspėjo. Gerai, kad atvažiuoja Gabija ir verčia im- vidų, neadaptuodamas potyrių banalesniems skaitytojams timis. Taip būna senamiesty darant provizuotą speech į japonų kalbą. [...] Lietuva yra poezijos („Japonijos užkariavimas“, „Sudegusių žvaigždžių dul- remontą. Nuplėši dryžuotus sienų šalis, sakau. Salė miršta iš juoko.“ „Visgi septyniasdešimt- kės“, „Padange pylėsi paukščiai“, „Veidrodis“ ir kt.). Au- apmušalus, po jais – randi kitus, kart gyvas nuvažiuoju iki savo naujojo rajono – Šindžiu- toriui darosi nusispjauti ne tik į kanoną, bet ir į nuoseklesnį dryžuotus kitaip, nudraskai tuos, o ku. Vien per jo stotį čia kasdien praeina / pravažiuoja trys pasakojimą, kuris lengviau pritraukia dėmesį. Nusispjauti žemai – vaiko pabraižymai pieštuku. Vaiko, kuris dabar milijonai žmonių, visa Mikutavičiaus formato Lietuva.“ ir į banalesnes būsenas, kurios jį priartintų prie svaigulio galbūt gyvena kitame žemyne ar jau yra miręs. Prie šios Katalogą galima sudaryti iš navakiškų palyginimų, kurie nepatiriančio ir jau vien todėl jam nepažinaus skaitytojo. knygos naujo liūdesio pereisiu po to, kai pakalbėsiu apie savaime yra poezija, anekdotai, sparnuotos, kartais Jurgio Ir tai bus viena iš priežasčių, dėl kurios šita knyga bus naujos knygos seną smagumą. Kunčino stilių (gyvenimiškąja prasme) susėmusios frazės, klaidingai vertinama kaip silpnesnė nei „Du lagaminai „Begarsio skambučio“ neturėtų skaityti žmonės, ku- charakterizuojančios žmones, laikotarpį, šalį, gyvenimo sniego“. Į fantazijos miškus ir bedugnę veda asociacijos, rie nesuvokia labai grynos literatūros rūšies – eseistinės būdą, apskritai piešiančios vaizdą: „mokamos dešrelės yra kurių neįveiks daugelis. Ir tai nėra vien specialiai kuriamas prozos. Jei vienus geriausių tokios prozos kūrinių rašo beprasmės, kaip nealkoholinis alus“; „taksistų volgos sto- absurdas, kaip meninė priemonė. Tai yra tipiška navakiš- Navakas, tai visos panašios į jo esė – į kanonus, kaip į ko- vėjo kelkraščiuos, kaip į krantą išmesti seni batai“; „ant ka pasaulėjauta, pribloškianti realistinį pagrindą turinčiais kybę, linkusioje lietuvių literatūroje – seniai turėjo vadin- mano lentynos jau gulėjo kažkokia baltarusė, iš veido pa- „vaizduotės insultais“: „Atsibudau pagiringas ir turėjau tik tis navakės. Kaip kad Henriko Daktaro žmona turi vadintis naši į plentvoliu įstrižai pervažiuotą Lukašenką“; „žmogus vieną litą, sako žmogus. Aš tuo metu žiūriu į savo vaiką ir Daktarė. Mažiau netiesos būtų kritikos „kriminalistikoje“, su knyga kur kas geriau nei žmogus su keturiom citrinom“; man nerūpi tas jo litas. Vaikas karstosi, vartosi, šliuožia, teigiant, kad eseistika nužudė tikrą literatūrą. Tikra litera- „ji ėjo greitai, tarsi parkas ją vytųsi riedėdamas nukritu- jo jau ne vienas, o septynetas, tų mano visur kur besančių tūra yra ta, kuri veikia tikrai literatūrą išmanančius. Nors siais lapais“; „akys sunkios tarsi pirkiniai“; „troleibusas be vaikų tais pačiais nutrintais marškinėliais ir basutėmis, lyg tai būtų asmeniniai laiškai, dienoraštis ar raštelis ant buto laidų, tai lyg tramvajus be bėgių“. Na, čia gal galėjo būti dantų pastą išspaudusiomis kojų pirštukus. Tas vaikas vi- durų, pavyzdžiui, toks: „Manęs nėra. Ir nebuvo. Ir nebus.“ kiek kitaip – troleibusas be laidų, tai lyg Zuokas be tram- sur, jei užsimerkčiau, jis užsiklotų mano akių vokais. [...] Beje, Henrikas Daktaras yra vienas iš šios knygos figū- vajaus... Visi septyni mano vaiko kūnai karstosi lipynėmis. Matau, rantų. Visada maniau, kad geras rašytojas nebūtinai turi Vienoje šio rinkinio esė banalybė yra pavadinama su- jog septintasis iš visų tų perspektyvos iškreiptų kūnų blo- bendrauti tik su gerais žmonėmis, advokatais, dizaineriais, rogatine mirtimi. Šio rašytojo humoras dažnai balansuo- gai suderintas, jis užlipo aukščiausiai, jis tuoj nukris ir žus. nesikeikti, neduoti išmaldos girtuokliams, per atostogas ja ant tokios mirties ribos, bet lieka gyvas, nes skaitytojui Ir šeši likusieji turės visą gyvenimą justi, jog septintasis lankytis Madrido Museo del Prado, jei siųsti draugams lyg pyragaitis pakišamas trūkęs klišės krepšelis su burnoje žuvo. Žinau, jog čia nieko negaliu padaryti, visa, kas turi SMS, tai tik nuo Ingos sofos Liuksemburge ir prieš miegą tirpstančio nenuspėjamo lingvistinio įdaro bokšteliu. Šis žūti, – žūsta.“ kiekvieną vakarą paskaityti savo vaikams kitokią pasaką autorius neištikimas banalybei geba būti įvairiausiais – tiek Navako pasakotojas gali susiliesti su realybe tik todėl, nei šita: „Sykį sutikau Henriką Daktarą, sėdintį Palangoje literatūros istorijoje patikrintais, tiek išrandamais – būdais. kad jis nuolat skendi mene. Ir kai dėl kokių nors aplin- „ant akmenų“. Parūkėme, persimetėme keliais žodžiais. Jo Vienas iš tokių – kalbėjimas „neišsivysčiusiais sakiniais“. kybių tenka išžengti iš esė, kino ar vinilo, prasideda sa- akys buvo labai gudrios ir liūdnos. O juk tokios ir mano- Taip rašyti jis akivaizdžiau pradėjo eilėraščių rinkiny- vinaika, geriausiu atveju – apima vienaplanis blaivumo sios! O kokie skirtumai? Kad jis dabar sėdi Lukiškėse, o aš je „100 du“ ir perkėlė sakinio starto be finišo sintaksę į nuobodulys: „[...] mums lemtas pats didžiausias prakeiki- skraidau į Amsterdamą? Kad aš nieko nepavogiau, o jis tai prozą: „Kur tu eini, sako Ženka. Einu namo, sakau. Ten mas – kurti. Kurti kiekvieną akimirką, nes kitaip ji neat- sau leido? Visa tai išorė, kažkur labai giliai mes vienodi: kažką palikau. Degančią lempą. Kiemo vabzdžiai skrenda eis. [...] Mano raketų kuras yra kunigaikščių Radvilų ledai labai blogi ir labai geri. Angelas ir demonas visada šalia į tą šviesą ir virsta cigarečių filtrais. Kartais apsuku lempą kilkių skardinėse.“ Vienas sudėtingiausių knygos tekstų vienas kito.“ gaubtu žemyn. Tuomet baltos „Space Shuttle“ dulkės byra apie kūrybą yra „Tekstas“. Rašytojas sukeičia pasakojime „Begarsis skambutis“ nepatiks žmonėms, nemokantiems ant mano paklodžių. Ir man nesvarbu, kad.“ subjektą su objektu, apsimesdamas, kad esė rašo pats teks- lietuvių kalbos ir jos pagrindu kitų kalbų. Mokėti kalbą nė- Vienas policijos akademiją baigęs žmogus man sakė, tas, žvelgiantis į autorių. Sukurti įtraukiantį pasakojimą ra taip paprasta, kaip kartais pasirodo jos pasimokiusiems kad prausiasi tik tie, kas tingi kasytis. Jis bėgioja krosus su žaidžiant pačiu teksto kūrimo mechanizmu gebėjo nedau- „iš bendro išsilavinimo“. Net mother tongue tėra abėcėlė. lempa ant galvos ir daugiau nei tūkstantį (Lt) kainuojančia gelis ir tik itin aukšto lygio autorių. Lietuvių literatūroje – Šį rašytoją skaitantys turi žinoti, kad: 1) grafinas yra grafo bėgiko apranga ir rado laiko bei intereso perskaityti vieną Andrius Jakučiūnas „Lalagėje“, Alfonsas Andriuškevičius pusbrolis; 2) Trimakas – trigubas mėsainis; Trimakaitė – jį mano knygą. Pasakė taip: „Žvengiau žvengiau, o paskui esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas“, iš dalies – „Keturi atnešanti padavėja; 3) Šengenas plėtėsi, o šagrenė traukėsi. pasidarė labai liūdna, kažin kodėl?“ Lygiai tą patį klausi- epizodai iš protagonisto gyvenimo“. Ir vualia yra ne tas pats, kas alio. Pavyzdžiai – mano, ne mą keliu skaitydama Navako eseistiką ir tai yra kitas mūsų Melancholiškasis Navakas tebėra aktualybėje ir turi jau- Kęstučio, bet panašiu principu jis kuria savo kalbą ir tai panašumas. nų skaitytojų todėl, kad drama jo eseistikoje yra atmiešta nėra vienintelis mūsų panašumas. Gyvenimo, kuriame visi gyvename, greitis ir pramo- bravūra, distancija, humoru ir ironija. Tokia rašytojo pa- Juozo Erlicko humoras gali nepatikti tik Andriui Užkal- giniai papročiai liūdesį kaip įžvalgą ir kaip patirtį pada- saulėjauta tinka šiuolaikiškai pozai. Jis tarsi aktorius, su niui, o Navako – tik puskvailiui. Šitos knygos humoras nė- rė įmanomą tik literatūroje. Na, dar vaiko akyse, kai jį ašaromis sakantis kalbą scenoje, kurio vienoje rankoje ra toks paprastas, kaip gali pasirodyt, tiesiog nusijuokus. trumpam mama palieka kieme. Jis nemoka kalbėti, stai- patetiškai iškelta „Oskaro“ (Jotvingių, Nacionalinės pre- Jis irgi turi daug atspalvių. Paprasčiausia, žinoma, aprašyti ga saulę uždengia debesis ir kiemą pilku „ryklio peleku“ mijos, Geriausios metų knygos, Maironio) statulėlė, o kita – tiesiog juokingas bohemiško gyvenimo situacijas. Nors tai perskrodžia šešėlis, plastikinių žaislų spalvas paversdamas kišenėje. Kaip kažkada niekas nenorėjo mirti, taip dabar irgi nėra itin lengva, reikia atrankos, dinamikos, atminties, negatyvu. Dinamiškame sociume liūdesys tapo liga. Jis niekas nenori rizikuoti, t. y. gyventi taip, kaip rašo. Bet akcentų, reprezentantų ir tų dėmenų val(d)ymo. Tokiomis yra gydomas. Tekstuose išnyko tam tikras teksto tembras, vienatvėje... Bet prieš veidrodį, užkulisiuose... „aš sugrįžtu situacijomis grįstos šios knygos esė „Iš Kauno bohemos apie kurį Kęstutis kalba laiškuose seniai mirusiam, už ke- į savo sielos duobes, kai negaliu surasti kitos vietos galvai gyvenimo“, „Septynios vienatvės“ sklandžiai įkristų tarp penų susiėmusiam Gibranui. Teksto tembras, kaip stiliaus pasidėti; ir jei kurie nors iš tų, kuriuos myliu, turėtų drąsos „Gero gyvenimo kronikų“ ar „Dviejų lagaminų sniego“ dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, įžengti į šias duobes, jose jie nerastų nieko kito, tik žmogų, viršelių, pritapdamos prie tokių scenarijų kaip „Aspirino norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pasta- klūpantį ant kelių ir kalbantį maldas“ (Kahlil Gibran). rytas“, „Popierinės muškietos, plastmasinė špaga“ ar „Ra- tytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi „Begarsiame skambutyje“ rašytojas prisimena, kaip su šytojas ir alkoholis: kuris kurį?“ Štai vaizdelis iš naujojo bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Antanu A. Jonynu keliavo po Austriją. Tada Antanas A. Jo- rinkinio apie Frankfurto mugę: „Niekaip nesupratau, kaip Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku. Šiandien nynas pasakė, kad jei Austriją išplotume, tai ji būtų labai čia yra: dar vakar diskutavome apie Egipto kultūrą, o štai nejauku, o rytoj nebebus socialinio kūno (paširdžių), su- didelė šalis. Jei kas išplotų Kęstučio Navako knygas, jos jis jau miega koridoriuje. Paguldėm šalia sykiu gyvenančio vokiančio tą liūdesį ir patiriančio palaimą: „Kuo meistras taptų rašymo vadovėliu. Bet, deja, net perskaitęs jas visas jau minėto Bronio Savukyno ir išėjom. Po kokių keturių skiriasi nuo matricos? Matricą įsivaizduokime kaip foną, niekas netaps geru rašytoju. Kaip niekas netampa alpinistu minučių atėjo ir pats Bronys, nustebintas, kad kultūrolo- kuris lieka pasibaigus televizijos programoms: čirškesys. perskaitęs knygą apie kopimą į kalnus. Nes kopimui rei- gas atsibudo ir vėl nori diskutuoti apie Egipto kultūrą. Mes [...] Meistrą atpažįstu tik aš, beveik vien iš gedulo juostelių kia įgytų ir įgimtų dalykų – drąsos peržengti ribą, vitališ- savo ruožtu nustebome, kad Bronys per keturias minutes panagėse. Meistrą apibūdina ir tai, kad jis mirs, o matrica kumo, aistros, ramybės žvelgti į prarają ir tada atsiminti sugebėjo apsivilkti savo elegantišką kostiumą ir pasirišti amžina savo nenumaldomu laikinumu, čirškesiu“ (p. 10). mylimąsias, būti pasirengusiam mirti (tik tiek), intuicijos ir kaklaryšį. Taip būna tik nebyliuosiuose filmuose“ (p. 153). Meistrai baugina – tiek literatūroje, tiek gyvenime, jie ne- brangios, idealiai prie kūno ir prie sielos tinkančios amuni- Situacijų komedijas gali kurti ir ne tokio lygio rašytojai pamėgdžiojami, prie jų – nepriartėjama, jie nepaperkami ir cijos... Na, kaip stiliaus. Dar – žibinto ant galvos, kad į pra- kaip Navakas, svarbu gyventi spalvingą gyvenimą, nejau- neprijaukinami. Net moterys egzistuoja jiems tik tam, kad eitį matytųsi geriau nei tiems, kurie pagal matricas čirška čiant ribų, ir po tokio gyvenimo dar likti gyvam. Kęstutis akivaizdžiau būtų suvoktas vienatvės mastas: „Aš nežinau, papėdėje, žvelgdami į, jų manymu, suplanuojamą ateitį. vienoje vietoje ir pažymi, kad viskas turi ribas, tik jis – be ar ji graži, galvoja jis, nepastebėdamas, kad galvoja balsu. ribų. O kitoje vietoje rašo: „Ėjau, kaip rašo Nabokovas.“ Jūs žinote, atsako ji, žiūrėdama į dėmę ant savo aksominio Tai nėra pavojinga. Pavojingiau yra gyventi taip, kaip rašo sijono. Dėmės, tiesą sakant, nėra, ji ją susigalvojo, kad tu- – giedra radvilavičiūtė – Navakas. Kai būnu nusiteikusi itin gerai (dabar tai pasi- rėtų į ką žiūrėti. Jūs žinote, bet gal pakalbėkime apie salas taiko retai), man ima atrodyti, kad Navaką nuo Nabokovo ir jūras, parkus ir aikštes, laukymes ir properšas. Durnė, tam tikrose pastraipose teskiria raidės – B, S ir O. galvoja jis, graži durnė. Pakalbėkim, sako“ (p. 17). Manau, 12 PSICHOLOGIJA ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) „Neatplėštas“ laiškas Irvinui D. Yalomui

Amerikiečių psichoterapeuto ir psichiatrijos profeso- Ar gali krikščionis „pabėgti“ nuo mirties, kai jo Dievas – svečio, o ne šeimininko atsakomybė. Todėl kita pakopa riaus Irvino D. Yalomo knyga „Meilės budelis ir kitos atstumtas, pažemintas, vienišas, lėtoje kančioje – mirė ant galbūt galėtų būti biblinio Jobo kančios absurdo transfor- psichoterapinės istorijos“ (Vaga, 2005) jau nėra naujie- kryžiaus? Mirė tikrai ir baisiai. macija. Ar kur nors dar galima rasti didesnę iliuzijų griūtį na Lietuvos knygynuose. Deja, tik neseniai perskaičiau Tačiau Mirties kaip egzistencinės neišvengiamybės nei teisiojo Jobo griūtis? Psychologia vera, – tikriausiai šį aktualumo neprarandantį ir neprarasiantį profeso- suabsoliutinimas yra stabmeldystė. Tokia pat egzisten- pasakytų Jakobas Böhme. Tokia ta dieviškoji psichotera- riaus darbą. Patiko atverto gyvenimo tragizmu išties cine neišvengiamybe pavadinčiau Gyvenimą, be kurio pija – kenčiame, kad regėtume! Galbūt tam ir mirštame? nemirtingi apsakymai, neįkainojama psichoterapinė ir mirties fakto būti negali. Ir, žinia, kartais baisiau yra Galų gale, nei aš, nei Jūs nežinome, kas mūsų laukia po patirtis, deranti su autoriaus saviironija. Lyg vyktų to- gyventi, nei mirti. Mirties, it kokio auksinio veršio, kul- mirties. Tikintysis per daug gerai išmoksta pamoką – bulai netobulo gyvenimo triumfas, kuriam psichotera- tas yra baisiausia iliuzija, kuri leidžia nekreipti dėmesio nesikišti protu į pomirtinę paslaptį. Primesti pomirtiniam peuto racionalumas randa savyje jėgų užleisti pozicijas. į kitą tragediją, pabėgti nuo nepalyginti didesnio siaubo, gyvenimui nebūtį – baisi iliuzija ir, sakyčiau, labai naivi Išties – gražu. kurį pažįsta krikščionis, – neregimojo mirimo mirtimi. tikėjimo pakopa. Bet aš ne apie tai! Aš noriu pakalbėti apie Mirtį. Apie Neketinu čia piešti pragaro baisybių, ne pragaro pasakų Proustas yra pasakęs, kad suvoktas gyvenimas yra mirtį ir iliuzijas... bijo tikintis žmogus, ir mirties realumu jis neabejoja. Jis literatūra. Pratęsčiau, kad tai tas Kūrinys, kuris turi savo bijo Dievo. Patirtimi suvoktos rūstybės, kai pragaras ir Autorių. O kiekvienas žmogus – būtinas ir ypatingas to Esu iš tų žmonių, kurie kasdien su neganda ištaria: yra būtis be Dievo, mirimas mirtimi… Čia ir dabar. Apie Kūrinio personažas, kad žinia būtų perduota kiekvienam „Viešpatie, padėk mano netikėjimui!“ Iš tų, su kuriais amžinybę juk negalima tarti, kad ji bus, ji yra. Netekti visa. Ir tik tikslioje šio Kūrinio ekranizacijoje apdovano- „niekada nesivargink bandydamas įveikti religiją – vis Dievo yra baisiau, nei mirti fizine mirtimi. Na, Jūs tarsite, jami ir antraeiliai vaidmenys. Nepatikėti savuoju Auto- tiek nepavyks“ (apsakymas „Neslapukauk“, p. 182). Ši kad mirtis yra tokia baisi, jog baisiau yra netekti iliuzijos? riumi ir reikštų likti be prasmingos žinios, stingti ankštoje psichoterapinė įžvalga ir Jūsų nuoširdus patarimas kole- Tiek baisiau, kad net ir mirti jau nebaisu, ne tik mirti, bet būtyje „tarp“, kurioje nebeužtenka drąsos nei gyventi, goms ir tapo ta kertine paskata ir „ietimi“, su kuria, it mirti baisioje kančioje, kurią rinkosi pirmieji krikščionys nei mirti. O personažo savivalė, kaip neteisingai suvokta šventas Jurgis, vėl stoju į kovą su Leviatanu. Ir tai tik ir ne tik jie? Sutikite, logika keista. šeimininko laisvė kelti savo reikalavimus kūrinijai, suardo menkutė saviironija... Mane visada stebino viena įžvalga: tikintysis visada Kūrėjo sumanymą. Personažas tampa Autoriui taisytinas. Profesoriau Yalomai, „vis tiek nepavyko“ net tiems, ku- gali suprasti visus netikinčio žmogaus argumentus ir Taisytinas iki reginčio savo vaidmenį ir savo Režisierių. rie atsakingi už 300 metų trukusią persekiojamų pirmųjų net savotiškai juos iš anksto žino, o tikinčiojo „logika“ Regimasis pasaulis yra ta riba, kuri apibrėžia mūsų krikščionių kankinystę ir mirtį! O štai atvirkštinių netikinčiajam yra tarsi užrakinta. Galbūt todėl, kad proto pasaulėvaizdį. Viešpats visur nustatė ribas, sausumą nuo pavyzdžių turime nemažai. Taip, numanau, kaip aiškinsite vingrybės yra be galo žmogiškos ir natūralios, o metafizinė vandens, žemę nuo dangaus atskirdamas… Ir, sakyčiau, „iliuzijų“ pergalę (prieš kančią ir mirtį?): „pernelyg stiprus dieviškoji išmintis reikalauja transcendentinio jude- ne tiek pasirinkimas, kiek riba tapo mūsų laisvės sąlyga. tikėjimo troškimas, pernelyg gilios šaknys, kultūros įtaka sio, drąsaus regimosios ribos peržengimo – patikėjimo Visos ribos – skauda. Juk vienu ar kitu būdu skauda tiek pernelyg stipri“ (p. 182). Tačiau apie kultūrą vėliau. neregimais dalykais, ne tiek atmetant, kiek numatant gimti, tiek mirti. Ir į pasaulį žmogus ateina ašarodamas. Literatūra priklauso autoriui, tačiau kaip kūrinys ji ima regimuosius, kurie mus savotiškai prievartauja. Regima Skauda taip pat mūsų kūno ribos, ir bet kuri ranka nuo gyventi savarankišką gyvenimą, kaip perduota žinia. Aš mirtis neatmetama, ji yra ir yra reali, ir be galo rimta. Bet karštos anglies atšoka. Šis skausmas mums aiškus ir pras- nesikėsinsiu į personažus, mėgindama interpretuoti, ką netikintysis yra prievartaujamas tik regimosios mirties mingas – jis mus saugo, perspėja apie pavojų, kartais jie gavo ar ko negavo gydydamiesi. Kūrinio personažai – neišvaizdaus siaubo. Tarsi kažkam yra patogu, kad kažkas mirtiną. Ar skausmas, kaip egzistencinė kančia, neliudija gyvos idėjų monados, kurių judėjimo kūrinyje savaiminė nepalyginti baisesnio būtų pamiršta ir nepastebėta. ribos, galų gale – pagal analogiją? Ar jis negelbsti neregi- motyvacija, gyvenimiškos priežastys ir pasekmės nėra Gaila, nepamenu, kuris iš šventųjų pasakė, kad velnias mo, bet šitaip stipriai juntamo vidinio pasaulio gyvasties? analizės taikinys. Taikinys yra idėja, kurią, kūrinio autoriaus pasaulyje atliko labai paprastą darbą. Jis tiesiog pakišo Skausmas apriboja sielą ir leidžia jai pajusti save. Kančia pašaukti iš nebūties, jie neša. Šiuo atveju interpretuoti kitas prasmes po žodžiais. Ir šis jo darbas yra gudrus. Die- yra jos rėmai ir jos absoliutaus tikrumo matas. Kokią personažus reikštų interpretuoti tai, kas jau suinterpre- vas juk kūrė Žodžiu, ir ant žodžio viskas laikosi. Ir vis- prasmę gali turėti mūsų egzistencinė kančia, jei netikime tuota kaip realybė, nes personažai turi labai artimus pro- kas paslydo, tapo reliatyvu ir išvirkščia. Religija (viena siela (psyche), jos pačios gyvybe? Kai net soti laimė totipus. Ir neįmanoma jų priskirti nei autoriaus idėjai, nei galimų pirminių reikšmių – ryšys) tapo iliuzine „tiesos savąja išskydusių ribų anestezija neretai suskauda nepa- realybei, nes ši riba yra per daug miglota. Personažai nėra bailių“ priebėga, teorija (galbūt dievožiūra (gr. theos), keliamu nuoboduliu, signalizuodama – pavojus! Juk gyva mirę realybei, todėl ir negimė idėjai, kuri savarankiškai kurios neįmanoma būtų atsieti nuo dievoto gyvenimo yra tik tai, kas jaučia savo ribą ir savo pabaigą. Ir būtent gyventų. Jie lieka „tarp“. Aš kalbuosi ne su kūrinio gyve- praktikos) išdrįso būti net marksistinė, kultūra, kurios tikintysis maldose prašo, kad jį aplenktų staigi ir netikėta nimu – personažais, bet su mirtimi, tais teoriniais rėmais, šaknis ir pradžia – kultas, ėmėsi pati save gimdyti. Velnias mirtis. Galbūt kad šiukštu nemirtų miręs… kuriuose apgyvendinote būtent šią dešimtį gyventojų. nesukūrė naujų žodžių, jis jų kurti nemoka. Ir netikintis Išties paradoksaliai ir vaizdžiai nuskamba Karlo žo- Pradėsiu nuo esminės Jūsų paradigmos, kurios pagrin- žmogus, jau nieko neįtardamas, žongliruoja tuo pačiu džiai akistatoje su mirtimi: „Dėkui, kad išgelbėjote man du išlinksniuojamos visos kitos žmogiškosios prob- lingvistiniu „kūnu“, tik atplėštu nuo jo sielos-prasmės, ir gyvybę“ (p. 108). lemos: „Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos yra kurčias jai. Bet interpretacija savąja atvirkštybe neatneša jokios keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties Grįšiu prie pirmojo „tvirto apgaulingo ir klaidingo įsiti- žinios: „Priešmirtiniai vieno mano paciento žodžiai (žr. neišvengiamumas; laisvė su gyvenimu elgtis taip, kaip kinimo“ – įsitikinimo savo ypatingumu. Visiškai sutinku „Jei būtų leista prievartauti...“) liudija, kad nors mirties norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo su Jūsų teiginiu, kad „universalus tikėjimas […] būdin- faktas naikina mus fiziškai, mirties idėja mus gali išgelbėti“ nebuvimas“ (įžanga, p. 15). gas mums visiems“. Aš, žinoma, sąmoningai praleidau (p. 18). Kol kas aš nekeliu klausimo apie šių duotybių intarpą „vienoje iš sąmonės pakopų“. Vienoje iš sąmonės Mirties idėja yra negalima, nes riba negali turėti pagrįstumą. Turiu vilties, kad mano žinia skleisis laiške. pakopų kyla klausimas – kuo gi tikime? Krikščioniško- savarankiškos būties. Ji yra tas „tarp“, kuriuo kažkas yra Tačiau regiu jų sustatymo į vieną horizontalią plokštumą ji nuodėmės teorija yra lengvai apibrėžiama ta ypatinga atribota ir atskirta. Taip, mes turime tik mirties faktą. savivalę ir galimos jų hierarchijos ignoravimą. O klai- „trejybe“, kuri valdo pasaulį: garbės (valdžios) troškimas, Ir akistatą su tuo neatmainomu faktu. Idėja yra gyveni- dinga paradigma juk griauna visą kosmoso tvarką. Kai turtų troškimas, malonumų troškimas (labai darniai ši mas. Karlas miršta gyvas. Numatęs savąsias ribas, sa- priverčiame Saulę suktis aplink Žemę, o ne atvirkščiai, „trejybė“ suskamba slavų ortodoksų kalba – славолюбие, vosios būties sau egoizmą, peržengęs jas judesiu į kitą planetos mūsų regimajame lauke ima šokinėti. Tai gerai сребролюбие, сластолюбие). Iš šių trijų lengvai išveda- ir aptikdamas kitą, jis regi gyvenimo triumfą. Todėl be- žino astronomija. Prie šių „planetų“ priskirčiau minėtąją mos visos likusios nuodėmės. Sunku nepastebėti, kaip ši lieka pridurti, kad ne vienatvė, o būtent kitas greta yra „vis tiek nepavyks“ aklavietę. linksma trijulė purto visą pasaulį. Ir kai „ne viskas savo besąlyginė duotybė, kurią prarasti, pasinėrus į vienatvės Išdrįsiu pasakyti, kad beplaunant indus netyčia nukri- vietoje“, ypatingi mes sau pradedame atrodyti ne visai tuo- neišvengiamybės kontempliacijas, yra grėsminga. tusi ir sudužusi lėkštė yra žymiai artimesnė duotybė se dalykuose, kuriuose visiškai neiliuziškai esame ypatin- Iliuzija yra viskas, kas yra reliatyvu, kas slysta ir neturi mirčiai kaip nenugalima netektis nei pačių aplinkybių gi. Tardama „ne viskas savo vietoje“, remiuosi liaudišku už ko užsikabinti. Visa tai anksčiau ar vėliau išsisklaido. įprasminimo galimybė ir labiau prigula ant tos pačios posakiu: kai Dievas pirmoje vietoje, viskas savo vietoje! Ir galbūt iliuzija yra pati „psichoterapija“, ir tiesa ji yra lentynos. (Pasikviesčiau čia į pagalbą Elvos neviltį iš ap- Tarsi sirgtų mūsų sunkiai susitaikantys su realybe troški- tiek, kiek ji yra gyvenimas. Tikras susitikimas su kitu. sakymo „Nemaniau, kad man taip gali nutikti“.) mai, pametę savo ramybės vietą dėl klaidingai suvoktos Tikras ryšys yra religija. Santykis negali būti perkeltas. Dabar apie iliuzijas: „Daug metų dirbdamas su vėžiu amžinybės, kurios poreikis įtartinai negęsta. Tikintysis Kas perkelta, to nebėra ten, kur buvo… sergančiais pacientais, kuriems grėsė neišvengiama mirtis, pagal nutylėjimą suvokia, kam ir kuo jis yra ypatingas, Skaitydama Jūsų knygą vis mąsčiau, ar psichoterapijos pastebėjau du veiksmingiausius ir labiausiai paplitusius jei jau sykį tapo vertas jo nesukurtos kūrinijos. Tai liu- kokybė priklauso nuo psichoterapeuto įsitikinimų ir in- būdus numalšinti mirties baimę, du apgaulingus požiūrius, dija didžiulė tėvų hesichastų tylos ir vienatvės praktika. terpretacijos. Atsakymo neturiu. Prisiminiau Vatikano II leidžiančius jaustis saugiai. Pirmasis – įsitikinimas savo Krikščioniškoji teologija, permatydama aklą likimą (kaip susirinkimo nuostatą, kas priklauso Dievo tautai. Kad ir ypatingumu; antrasis – tikėjimas „gelbėtoju iš aukščiau“. romėniškosios deivės Fatum kulto / kultūrinį kristalą) ir netikintieji kažkokiu paslaptingu ir mums nežinomu būdu Šiuos „tvirtus klaidingus įsitikinimus“ vadinu iliuzijomis, jo nepaneigdama žmogiškojo asmens kuklaus mažumo dalyvauja Kūrėjo planuose ir jai neabejotinai priklauso. tačiau ne menkinama prasme: universalus tikėjimas vienoje pasaulyje požiūriu, regi pastarojo pašaukimą. Žmogus Todėl ir laiško „atplėšti“ nebūtina… iš sąmonės pakopų būdingas mums visiems ir atsispindi yra pašauktas vardu į šį pasaulį iš nebūties, ir ypatingas jis išties yra savąja atsakomybe. Tai – ne iliuzija. kai kuriuose mano apsakymuose“ (įžanga, p. 17). – Erika Paliukaitė – Krikščionybės autoritetai, šventieji dykumų tėvai, Aš gerbiu „gyvenimo pagal Camus“ ašį – absurdą. Tai kalbėdami apie tikėjimo kelią, dažnai mini žodį „vienos iš sąmonės pakopų“ tiesa. Gyvenimas be Dievo – „blaivėjimas“, kurį, manyčiau, galima sieti su vis didesniu absurdas. Ir sartriškai suvokta atsakomybė, kad „esame tiesos regėjimu ir vis didesniu tiesos girdėjimu. Gal jie savo gyvenimo šeimininkai“ (p. 18), yra iliuzija, kuriai apsigavo medituodami dykumų miražus? O padorios gresia subyrėti vos apsirgus sloga. Žmogiškoji atsakomybė psichiatrinės pagalbos dar nebuvo? yra visom prasmėm nuolankaus tarno ar bent jau kuklaus 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI PROZA 13 Kalėti reiškia virsti šunimi

Visos dienos užburtos. Lyg skaitytum tą patį laikraštį. Lyg pats būtum tame prakeiktame laikraštyje ir negalė- tum niekaip išsikapanoti. Išsilaisvinti. Kaip kokia nors nesanti prasmė iš kokio nors debiliško straipsnio dar de- biliškesniu pavadinimu. Skęstum, blaškytumeisi it raidės muselė pamazgų pilnoj lėkštėj. Atrodo, kad taspatspertapatizmas tarsi vaikystėj nusti- pęs žiurkėnas, kurio niekada neturėjau, vis dar sukantis įsivaizduojamą ratelį. Jeigu įsivaizduojamą, tai ryškiai žalią, gal kiek girgždantį, vis tiek laikas, sako, padaro savo. Tas pats sniegas, tas pats lietus, langai, tuštumos, tie patys žmonės, niekaip nesugebantys prasiskiesti. Veidai tampa tarsi baldai, kuriuos matai savo kambaryje kokius dvidešimt metų ir dėl to jų imi smarkiai nekęsti. Ir visai ne dėl to nekenti, kad jie baldai ar kad negražūs baldai, o dėl to, kad juos permatai kiaurai ir supranti, jog pravėręs vieno ar kito veido dureles, atidaręs stalčių nieko nerasi žmogiško. Tik žiurkių, didumo sulig katinais, paliktų iš- matų krūvą. Ir tai neįrodančių jokios dabar ten esančios gyvybės. Sudžiūvusių išmatų krūvą. Šaligatvis čia vienas iš pagrindinių gyvenimo užsiėmi- mų ir tikslų. Visi vaikščiotojai bando pagerinti beprasmio ėjimo šaligatviu rekordus. Neseniai pakeitė sovietines plyteles naujomis, europietiškomis. Jos didesnės. O per- dėtas rūpinimasis dydžiu turėtų kai ką pasakyti apie Eu- ropą, ypač kai ji net ne vyras. Annos Pavlovos piešinys Kai buvo senos ir negražios, vis pagalvodavau, kokio velnio čia visi tik plauna pinigus ir nieko nedaro, viskas apleista, apgriuvę, apnykę. Pykau kaip eilinis pensinin- realius pavyzdžius, įrodydamas, kad jis sugeba egzistuoti nori kuo greičiau atsikratyti, niekas neketina keistis. O šis kas, neišgėręs širdies lašų, iš pykčio net permušinėdavo ir savaime, kad jis atsirado anksčiau, nei jį sugebėjome miestelis toks užkietėjęs kolekcininkas, kad bet ko laukia tą tuštumą, kurioje turėtų būti širdis. O kai pakeitė naujo- įvardinti. Tik čia šviesos iškreipti protai. Tik čia vieninte- išskėstomis rankomis. Net jei pašto ženklas, drugelis ar mis, regis, net minkštesnėmis, lygesnėmis, pykstu taip pat lis teisingas požiūris į pasaulį ir durną žmoniją. moneta pasikartojantys. vienodai, tik dabar dėl to, kad drįso pakeisti. Laikui bėgant miestelis darosi vis didesnis getas. Vis Teisingai turbūt pamąstyta, kiek čia gali būti vien su- Nes kam gi reikėjo, kam švaistyti pinigus, negi nėra daugiau laisvės belaisviams ir vis mažiau laisvės lais- griežtinto režimo pataisos darbų kolonijos, kurios, šven- kur jų tinkamai panaudoti? Va, svolačiai, ištrynė didelę viems. Žmonės pradeda gyventi tarp zekų, o ne zekai tarp tai tikiu, vargiai kurį bepataiso, nes dažniausiai juk ten dalį istorijos. O juk tiek atmintyje buvo prikaupusios tos žmonių. Ir kaip čia neįterpus žymios nežymaus filosofo visi pakliūva per klaidą, tad ką ten šventą žmogų taisyti, nedidelės, autentiškos sovietinės plytelės. Tarsi betoninės sentencijos: „Kaliu, vadinasi, esu.“ greičiau pačiam imti apgailestauti, nes už šventųjų įkali- nuotraukos, mozaikų dalys ar kuarai, nuskaitomi čiabu- Zekų genties vyrai neretai atranda vietinių moteriškų nimą Dievas žvaigždutės į antpetį neįsegs. viams išmaniosiose kojose įtaisytom virtualiom akutėm. malonumų aparatų, kurie, kaip ir kalėjime, už cigaretes ir Negana visų šitų vykstančių pasišlykštėjimų, dar suge- Šaligatvis čia turi didelį autoritetą. Tokį patį, kokį turi juodą „drambliuko“ arbatą virti macnam čefyrui padeda ba stoti skersai kelio eiliniams Žemės gyventojams zonos elektrinės vielos karvėms. Neleidžia gyvenimui nukrypti nepamiršti, kad moterys yra daug geriau nei margaspal- šerifai, apsikarstę bananais, racijom, kamerom ir vyriš- į šalį, pats vadovauja, lyg turėtų kuo mąstyti, visą laiką viai pusnuogiai vyrai, išsidažę lūpas, susipynę pydarastiš- kais riešų papuošalais. Jie važinėja kaip čakai norisai su neša kojas tiesiai, tik ties mišku užsilenkia ir baigiasi. Ta- kas kaseles ir vaidinantys mėsiškus zonos budilnikus. džipu, degina valdišką kurą ir savo akių lazeriais skenuo- da turi jau pats savimi pasirūpinti, pavyzdžiui, įsivaizduo- Kiekvieną dieną į tave smelkiasi juodžiausia energija ja kiekvieną čia gyvenančią būtybę. ti, kad šaligatvis tave tebevaldo. iš už sienų. Gal dėl to šis mano mylimas miestelis turi Esu girdėjęs, kad kažkada jie buvo pagavę šunį, kuris Galima pasidžiaugti miškais. Nevaržoma galimybe savo atmosferą, kuri jau vemti verčia. Atvykti čia lengva, slampinėjo prie jų slapto, elektrine tvora aptverto štabo. sveikai sulaukėti. Tapti indėnu kelioms valandoms. Žvė- nesvarbu, ar šiapus sienų, ar anapus, tačiau išvykti labai Užmetė maišą ant galvos, surišo kojas ir nusitempė į tam- rimi, kuris sumedžioja vienkartinį šviesos lopinėlį savo sunku. Atmosfera, ore kabanti energija, lyg užkeiktas ne- sų kambarį apklausti. Prožektoriais švietė į akis, liepė gyvenimui. Gryno oro gurkšnį. Kuris sumedžioja save pa- kaltas vaiko balionėlis, išgraužia, išėda smegenis, norus, kalbėti, įžeidinėjo šeimą, motiną išvadino kale. Mėgino tį. Paskui it kanibalas verda dideliame puode ant ugnies, prie kojų pririša po didelį akmenį ir įmeta į juodžiausią išsiaiškinti, ką jis čia veikia ir kam dirba. Aišku, šuo, kaip įpjaustęs svogūną, kelias česnako skilteles, morką, iš pen- visatos vandenį. Gaila, jog balionėlis per daug aukštai, vėliau paaiškėjo, nebuvo durnas. Žinodamas savo teises, sininkės daržo pasikastų bulvių, tikėdamasis, kad save su- kad jį būtų galima susprogdinti. Nesiekia net išgaląstas nepratarė nė žodžio. Jiems nieko nepešus beliko įtariamą- valgius įmanoma į save sugrįžti. žvilgsnis. jį tik paleisti. Be to, dar grąžino mobilųjį telefoną, kurio Prieš pat kelio pradžią į mišką gyvena gausi belais- Kažkur plūduriuoji be laiko ir erdvės suvokimo. Niekas jis su savimi tąkart neturėjo. vių šeimyna. Aišku, nė vienas ten neturi jokio garbingo neegzistuoja. Atmosfera lyg narkotikas išgraužia sme- Atrodo, pradedi jaustis kaltas, kad čia esi, kad čia ta- zonsko titulo, tai tik gyvūnai, rupšnojantys mūsų gėlių genis, svaigina. Iššaukia pikčiausius dvasios demonus iš vo gimtinė, kad neturėjai galimybės pasirinkti, kur gimti. darželius, kvėpuojantys mūsų oru, už kurį nesusimoka. tamsiausių sielos kertelių, jie tave apsėda ir, regis, ištrūkti Nes jie akylai tave stebi, lyg įtartų tave esant ne žemiš- Ryjantys mokesčių mokėtojų pinigus, šokdinantys val- iš čia tampa beveik neįmanoma. kos kilmės, o gal net yra matę, kaip išlipai iš skraidančios džią, net per bado streikus iš esmės apvalgantys pensinin- Kiekvieną dieną kertasi tavo ir belaisvių laisvė, daž- lėkštės žaliai švytinčiu veidu ir jų akivaizdoje pavirtai į kus ir paliekantys maitintis jų sukeliamu pasipiktinimu ir niausiai veido srityje, akių kontakto taške, mėginant tokį, kokį mato tave kasdien. Vis važinėja, persekioja ti- pusgaminiais virtusiom maldom. įrodyti, kas čia kietesnis, mėginant parodyti, kad šis mies- kėdamiesi, kad užfiksuos kokią nors paranormalią, sveiku Tai piktžolės, kurios sparčiai veisiasi. Kažkada jų gy- telis mano, nes aš čia gimiau ir užaugau, o tu čia esi tik protu nepaaiškinamą metamorfozę ir už tai bus apdova- venamas namas buvo pirtis, kurią zonos pareigūnai laikinas svečias, nors galbūt kalėjai net ir tada, kai dar noti Nasos. naudodavo savo žvėriškoms besaikėms hedonistinėms nebuvau gimęs. Dėl to dažnai slepiasi krūmuose. Užsimaskavę sielas ir realizacijoms. Bet kam gi ji reikalinga, jei ten galima ap- Kuo esi laisvesnis, tuo mažiau laisvės turi. Matyt, čia sveiką protą. Šliaužioja. Rengia keisčiausias pasalas lyg gyvendinti nusipelniusius Lietuvai. Prievartautojus, žudi- slypi tas nesąmoningas siekis iš žmogaus atimti tiek, kiek bandydami tave sumedžioti. Atrodo, kad lauktų patogios kus, pedofilus, šiaip visokius iškrypėlius, išgamas, kurie tik įmanoma. Visgi greičiausiai sąmoningas. Ypač gyve- progos, kai galės šauti tiesiai į akį, kad nesugadintų veido laisvai klajoja gyvenvietės plotuose ir nežinia ką rezga nant čia, kur laisvė turi visai kitą prasmę tiek laisviems, odos, kad iš jos galėtų pasisiūti batus ir mindyti šūdus, ko, pamatę nuo grandinės atitrūkusias jaunas būtybes, ne per tiek belaisviams. jų manymu, čia gyvenantis jaunas žmogus ir yra vertas. seniausiai išaugusias pieninių dantukų madą, bet vis dar Senais laikais, na, ne tokiais jau ir senais, jei prisime- Taip ir gyveni, lyg būtum iš kosmoso. Kartais pagal- tikinčias „ant dantuko“ fėjomis. nu, turėjome kareivines. Ir oras kitaip net kvepėdavo. Tik vodamas, kad jie gal neklysta. Gal iš tikrųjų esi keistas Dabar toje pirtyje, kaip kokiame bute, kuriame įsikū- nepamenu, ar iš kareivinių sklindančios košės kvapu, su- padaras. Koks nors ateivis. Iš kažkada čia nusileidusios rę pabėgėliai iš Meksikos, prigrūsta dviaukščių geležinių simaišiusiu su šeštos valandos maršo garsais, ar vaikystės skraidančios lėkštės. O gal sudužusios. Tas stiprus ryšys lovų, kurių patogumais naudojasi apie trisdešimt žmogiš- kvapu. Esmė ta, kad gyvenimas turėjo daugiau spalvos. su išsibarsčiusiomis nuolaužomis po visą gyvenvietę ir kos kilmės gyvūnų. Manau, kad visi jie gimė iš motinų, Žmonės sugebėdavo išsiryškinti save. Dabar visas tuntas nepaleidžia. Ta šlykšti trauka. Dvasinis mazochizmas. neišvengiamai buvo skysti iš tėvo, kol užaugo ir tapo to- klibikščiuojančio jaunimo ir senimo ramiai sau leidžia Aukščiausio lygio vidinis išsigimimas. Visiškas tavo ne- kie kieti, kad žmogiškumas virto balastu ir šiaip pamoinu dūlėti gyvenimams neryškintose muilinių fotoaparatų atsispindėjimas žmonijos veidrodyje. Neturintis nė men- dalyku. juostelėse. kiausio panašumo. Taip ir gyveni tarp visų spygliuotų Daug kas mėgsta nusišnekėt sakydami, kad čia eilinės Na ką daugiau čia galima nuveikti su tuščiais pastatais, tvorų ir milžiniškų sienų su savo laisve, kuriai, tau gimus, provincijos problemos, visur nėra ką veikti, pilna senų jei neatkelti kokio nors tipo įkalinimo įstaigos, kurios dar pasibaigė galiojimo laikas. piktų liežuvių, prikaltų prie suoliuko, skurdo, bado, asoci- neturėjome, pavyzdžiui, atvirosios kolonijos iš Kybartų. alių šeimų, alkoholizmo, didelio kalibro bukaprotiškumo. Lyg kolekcionuotume drugius, monetas ar rinktume Bet tik čia siurrealizmas liejasi per kraštus, pateikdamas pašto ženklus. Tik gaila, kad tokiomis kolekcijomis visi – Ernestas Noreika – 14 RELIGIJA ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje

Palaimintas žmogus, kuris rado Išmintį (Sophian), „suformuoti“, bet ir „sukurti“. Todėl eretiku paskelbto kuni- Apžiūrėjęs visas merginas, Kirilas išsirinko vieną, stovinčią Ir mirtingasis, regintis supratimą (phronesin)! go Arijaus sekėjai, tvirtinę, kad Kristus – ne Dievas, o tik Jo nuošalyje, kuri jam atrodė pati gražiausia – švytinčiu veidu, Išmintimi VIEŠPATS padėjo žemės pamatus, kūrinys, ėmė naudoti šią eilutę kaip Kristaus (Sofijos) sukur- auksiniais papuošalais, perlų vėriniu. Jos vardas buvo Sofija. supratimu padarė dangų. tumo įrodymą. Konstantinas visą savo gyvenimą paskyrė jai – tapo vienuo- (Pat 3, 13. 19) Šio ginčo atgarsių galima matyti ir lietuviškuose Bibli- liu ir filosofu. jos vertimuose. Iš hebrajų kalbos Antanas Rubšys šią eilutę Šios istorijos bus itin svarbios sidabro amžiaus (XIX a. Kažkada Tertulijonas svarstė, kas yra bendro tarp Atėnų verčia taip: „VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje“ pab.–XX a. pr.) rusų filosofijai. Filosofas Vladimiras Solov- ir Jeruzalės: „Tai kas gi iš Atėnų ir kas iš Jeruzalės? Kas (matyt, manydamas, kad Sofija – tai ne Kristus, o Marija), jovas turėjo ne vieną Sofijos viziją ir taip pat jai paskyrė iš Akademijos, o kas iš Bažnyčios? Mūsų mokymas iš Sa- o Algirdas Jurėnas: „Viešpats turėjo mane savo kelio pra- gyvenimą. Tiesa, derėtų turėti omenyje, kad Solovjovas nėra liamono portiko, ir pats Saliamonas kalbėjo, jog Viešpa- džioje, prieš visus savo darbus“ (atsižvelgdamas į patristinį Ortodoksų Bažnyčios šventasis, todėl šios patirtys turėtų bū- ties reikia ieškoti atvira ir tyra širdimi.“ Filosofo Michailo kontekstą). Vartojamas hebrajiškas žodis qānah gali reikšti ti lyginamos atsargiai. Gromovo teigimu, po šimtmečio į šį klausimą jam atsakė „įsigijimą“, „turėjimą“, todėl Bažnyčios Tėvai gynė teiginį, imperatorius šv. Konstantinas Didysis, pradėdamas statyti kad ši eilutė reiškia ne sukūrimą, o turėjimą, ir atitinkamai Sofija ir krikščioniškojiautokratoria didžiausią krikščionių šventovę pasaulyje imperijos globai – naujame Akvilos Šventojo Rašto vertime į graikų kalbą pa- Hagia Sophia. grindinis žodis išverstas ektēsato („turėjo“), o šv. Jeronimo Kadangi visos valstybės sekimas Sofija, t. y. Kristumi, lotyniškame – possedit (reiškiančiu tą patį). yra tobuliausios Dievo valdžios (teokratijos) „kaip danguje, Atėnė ir Sofija taip ir žemėje“ simbolis, visų naujų Rytų krikščioniškųjų Išminties rūšys valstybių įsteigimas yra susijęs su Sofijos katedrų staty- Dabartinė mus pasiekusi Hagia Sophia katedra buvo pa- ba. Šv. Sofijos katedros buvo pastatytos Bulgarijoje (VI a.; statyta šv. Justiniano I Didžiojo laikais (VI a.). Apie pirmąją Graikų kalboje yra daugybė žodžių pavadinti tai, ką lietu- jos pavadinimą perėmė Bulgarijos sostinė – Sofija), bažnyčią, pašventintą valdant imperatoriui Konstancijui II vių kalba vadiname „išmintimi“. „Išmintimi“ galima vers- Ochride (IX a.; vienas pagrindinių Serbijos ir Bulgarijos (360 m.), žinome mažai. Kaip pažymi Pavelas Florenskis, ti ir sōphrosynē (sveiką protą, blaivią nuovoką), phronēsis krikščionybės centrų), Kijeve (1037), Naugarde (1050), Po- nėra pagrindo teigti, kad bažnyčios titulas kada nors keitėsi – (patirties išugdytą gebėjimą pasirinkti tinkamai), synesis locke (~1056) ir daugelyje kitų miestų. Sofijos ikoną galima greičiausiai ji visuomet buvo dedikuota Sofijai – Dieviškajai (gebėjimą suvokti situacijos visumą), mētis (išmanymą) ir pamatyti ir ant Maskvos Dievo Motinos Užmigimo kated- Išminčiai. Nuo seniausių laikų ji buvo žinoma tiesiog kaip daugybę kitų. Sophia – ypatingas žodis, nes jis išreiškia tie- ros (1475). Sofija simbolizavo krikščioniškosios imperijos Megalē Ekklēsia – „Didžioji Bažnyčia“, o vėliau oficialiai sos pilnatvę. tobulumą (gr. autokratoria; sl. samoderžavije – šis žodis vadinama Naos tēs Hagias tou Theou Sophias („Šventosios Sophia buvo antikinės filosofijos tradicijos centras. Žodis slaviškame kontekste kiek pakeitė prasmę). Dievo Išminties Šventovė“). Kitaip tariant, ši bažnyčia, kaip philosophia reiškia „meilę išminčiai“, filosofavimas – tai be- Dievo Motinos Užmigimo (katalikybėje šią šventę atitinka ir Atėnų miestas, buvo dedikuota išminčiai. galinis buvojimas meilės santykyje su išmintimi. Filosofa- Ėmimas į dangų) katedrų statyba taip pat susijusi su Sofijos Ši dedikacija išreiškė naujosios krikščioniškosios imperi- vimas, kaip rašo antikos tyrinėtojas Johnas Lenzas, senovės kultu. Filosofas Anatolijus Černiajevas pažymi, kad XVI a. jos savimonę. Šv. Konstantinas prie Bosforo sąsiaurio pasta- graikų buvo suvokiamas kaip ne vien diskursyvus dalykas, Rusioje pamirštama pradinė Sofijos prasmė ir iškyla- rim tė naują miestą, sostinę, jungiančią du žemynus, ir pavadino o kaip gyvenimo visumos nukreiptumas išmintin, dvasingu- tas praktinis klausimas – kada švęsti Sofijos katedrų titulo ją Naująja Roma (Nea Rhōma; tik vėliau šį miestą imta va- mo, mąstymo ir gyvenimo vienovė. Šią tradiciją su bizantiš- šventes. Senovėje titulo šventės neegzistavo, todėl šis klausi- dinti Konstantinopoliu arba Karaliaus miestu). Tuo jis pa- kąja siejo teozės (theosis) idėja. mas ir nekildavo. Konstantinopolio katedros šventė buvo brėžė, kad šis miestas yra senojo politinio centro, Romos, Teozės („dievėjimo“, „sudievinimo“) sąvoką įvedė šv. Gri- gruodžio 23–24 d., prieš Kalėdas, Kristaus gimimo šventę, pakaitalas. Tačiau to Konstantinui nepakako. galius Nazianzietis (IV a.), tačiau šios idėjos yra persmelkta kai ši katedra ir buvo pašventinta (Florenskio teigimu, šios Krikščionių Dievas, kaip atrodė to meto romėnams, vis visa patristinė tradicija ir antikos filosofija. Pasak šv. Griga- datos pasirinkimas – ne atsitiktinumas, ji susijusi su Sofijos dar neturėjo jam priderančios šventovės. Kadangi Jeruza- liaus, krikščionybės tikslas – padaryti žmogų dievu, Dievo kaip Kristaus samprata). lės šventykla buvo seniai sugriauta, krikščioniškieji Romos atvaizdu, buvojantį angeliškai dėl to, kad yra Dievo malo- Dėl nežinomų aplinkybių susiklostė paprotys Kijevo Sofi- imperatoriai ėmė brandinti idėją būtent Konstantinopolyje nės dalininkas. Šv. Atanazo Didžiojo žodžiais, „Dievas tapo jos katedros šventę švęsti per Dievo Motinos Užmigimo pastatyti didingiausią pasaulyje Dievo šventyklą. Šią idėją žmogumi, kad žmogus taptų dievu“. Šis dieviškumas pasie- šventę (rugpjūčio 15 d.). Tikėtina, kad tai buvo katedros vėliau išreiškė ir šv. Justinianas I Didysis, po Hagia So- kiamas per filosofavimą – krikščionišką gyvenimą (pasak šv. pašventinimo data. Tačiau ši data sukėlė sumaištį, nes kai phia pašventinimo 537 m. jis sušuko: Nenikēka se Solomōn! Jono Damaskiečio, Sophia – tai Dievas, todėl philosophia – mei- kas ėmė manyti, kad Sofija – tai Dievo Motina (ši sumaištis („Įveikiau tave, Saliamonai!“ – t. y. Jeruzalės šventyklos lė Dievui). Taip IV a. filosofinė ir „sofijinė“ graikų kultūra buvo paveikta katalikiškosios tradicijos įtakos, kur Sofija statytojau.) Taip Konstantinopolis tapo ne tik politiniu impe- transformuojama ir pripildoma krikščioniško turinio. yra laikoma Bažnyčios arba Mergelės Marijos provaizdžiu). rijos centru, Naująja Roma, bet ir mistinės Dievo karalystės, Krikščioniškoji Sofija apima visas išminties rūšis: „Aš, Kadangi manyta, kad Dievo Motinos Užmigimo ir Sofijos Naujosios Jeruzalės sklaidos žemėje centru. Tačiau ir to im- Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko proto šventė – ta pati ir kad Sofijos ikonose vaizduojamas Dievo peratoriams nepakako. išmanymą“ (Pat 8, 12). Tai tiesos pilnatvė – „Kelias, Tiesa Motinos skaistumas, imta statyti Užmigimui skirtas kate- Konstantinas norėjo, kad jo miestas taptų ir Naujaisiais ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6), – per kurią Dievas sukūrė pasaulį dras. Tokią katedrą turime ir Vilniuje. Atėnais. Atėnė, senosios kultūros sostinės globėja, buvo iš- (Pat 3, 19; Jn 1, 3). Išmintis yra skaisti, nes ji yra ištikima Tuo pačiu metu dalis teologų bandė grąžinti Sofijai pradi- minties deivė, turinti dievo protą (a-theonoa), žinoma kaip ir siūlo tik dievišką maistą, o kvaila moteris yra nepastovi ir nę prasmę. Zinovijus Otinietis (XVI a.) teigė, kad Sofija – tai statytoja, kūrėja, nekalta mergelė (Parthenos). Analogiškas siūlo gėrybes, pavogtas slapčia (Pat 9, 13–18). Florenskis, įsikūnijęs Logos, Kristus. Tačiau šis grįžimas vyko aktyviai Išminties įvaizdis aptinkamas ir Šventojo Rašto išminties naudodamasis šaknų bendrumu, išmintį (mudrost’) apibūdi- rusų tradicijai sąveikaujant su naujaisiais dvasiniais judėji- knygose – Patarlių, Siracido ir kt. Todėl Sofija-Išmintis tapo na kaip skaistumą (celomudrije – graikiškas vertinys, reiš- mais Vakaruose. Netrukus Sofijos kultas ėmė įgyti Vakarų Naujosios Romos globėja, kuriai skirta didžiausia katedra, o kiantis tiek išminties pilnatvę, tiek skaistumą). religijų elementų. greta jos 425 m. buvo įkurta pirmoji universiteto tipo įstaiga Dėl to, kad Išmintis yra suvokiama kaip įsikūnijęs Dievo Vakarų istorijoje – Pandidakterionas. Žodis, šį žodį galima labai dažnai išgirsti ortodoksų liturgi- Sofijos ikonografija Nederėtų įtarti, kad pagoniškosios sąmonės neatsisakę joje. Svarbiausiose pamaldų dalyse diakonas arba kunigas imperatoriai pakvaišo ir nutarė statyti katedras personifi- garsiai skelbia: „Sophia!“ („Dieviškoji išmintis!“, sl. „Pre- Žymiausia Sofijos ikona, dar nepaliesta vakarietiškų kuotoms abstrakčioms idėjoms (tokį vaizdą galėtų suda- mudrost’!“), po ko gali liepti visiems stovėti tiesiai (gr. „Or- tradicijų, yra XV a. Naugardo Sofija. Nors ši ikona – tradi- ryti ir Hagia Eirene, Šventosios Ramybės katedra, buvusi thoi!“, sl. „Prosti!“ – senovinė karinė komanda, atitinkanti cinis deisis, Kristaus atvaizdas, kurio dešinėje – Dievo Mo- pagrindinė iki Hagia Sophia). Biblinė Sofija jau šv. Justino „Lygiuot!“) arba dėmėtis („Proschōmen!“, „Vonmem!“). Sekma- tina, kairėje – šv. Jonas Krikštytojas, ikonos centre vietoj Kankinio, šv. Ireniejaus ir Tertulijono raštuose yra siejama dieninių Mišių metu vien kaip atskiras, garsiai dvasininko įprasto Kristaus pavaizduota moteris. Šios moters visa oda su Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos). Pagrindinė tariamas šaukinys, „Sophia!“ nuskamba aštuonis kartus. liepsnoja – jos veidas dega. Ji turi angelo sparnus, sėdi soste krikščionių katedra buvo skirta Kristui, kurio „sofijinis“ as- apsivilkusi karališkais rūbais, vainikuota karūna, dešinėje pektas pasirinktas todėl, kad reiškė Dievo malonės išsilieji- Mistinės sužadėtuvės rankoje laiko skeptrą, kairėje – raštų ritinėlį, o jos kojos mą į pasaulį – nusileidžiančią Dangaus karalystę. remiasi į uolą. Visa tai – apokaliptinio Kristaus atributai iš Ortodoksų tradicija žino nemažai „mistinių sužadėtuvių“ Apreiškimo Jonui. Sofija ir Kristus motyvų, tačiau jų nederėtų vienareikšmiškai tapatinti su Kiek sutrikdyti gali tai, kad virš moters yra ją laiminančio katalikiška „mistinių sužadėtuvių“ tradicija. Visos „sužadė- Kristaus atvaizdas, tačiau šis susidvejinimas simbolizuoja dvi Išmintis vaizduojama Biblijoje kaip moteris, kviečianti tuvės“ ortodoksų tradicijoje vyksta sapne ir yra labiau ale- Kristaus prigimtis – dangiškąją ir žmogiškąją. Virš dangiškojo neišmintinguosius atsiversti. Patarlių knygos 9 skyriuje ra- gorinis mistinės tikrovės įvardijimas. Skirtingai nei Vakarų Kristaus guli Dievo Žodis, greta kurio – šeši arkangelai. Ki- šoma, kad Išmintis pasistatė namus, surengė vaišes su duona tradicijoje, žinomos ne tik moterų, bet ir vyrų sužadėtuvės tuose šios ikonos variantuose arkangelai yra septyni. ir vynu neišmanėliams ir kvietė juos vaišintis. Bažnyčios su Kristumi. XIX a. parašyta Kijevo Sofijos ikona jau yra susiliejusi Tėvai teigė, kad Išminties namai – tai Dievo Gimdytoja Žymiausias moters sužadėtuvių pavyzdys – šv. Kotrynos su vakarietiškomis idėjomis. Čia centre yra vaizduojama (Theotokos), kurią sau prirengė Dievas, o Išminties vaišės – Aleksandrietės hagiografija. Ji sakė, kad tekėtų tik už tokio Dievo Motina – Išminties namai, ją supa septyni stulpai Eucharistija. jaunikio, kuris ją lenktų grožiu, išmintimi, kilmingumu ir („Išmintis pasistatė namus, įtvirtino septynis stulpus“ (Pat Sofijos ir Kristaus tapatinimas buvo locus communis tiek turtingumu. Senas atsiskyrėlis jai pasakė, kad toks jaunuo- 9, 1)). Pats ikonos vaizdinis apipavidalinimas vakarietiškas, ortodoksų, tiek eretikų raštuose. Todėl daugybę diskusijų IV a. lis yra, bet Jį išvysti galės tik besimelsdama Dievo Motinai. tačiau užrašai ant atskirų simbolių vis dar aiškina ikoną sukėlė eilutės, graikiškame Biblijos vertime (Septuagintoje) Pasiryžusi visą gyvenimą skirti Jam, per vieną iš atkaklių apokaliptiškai. skambančios taip: „VIEŠPATS turėjo mane [Išmintį] savo naktinių maldų šv. Kotryna užmigo ir susapnavo savo suža- Pasak Florenskio, Kristaus kaip apokaliptinio angelo vaiz- kelių pradžioje savo darbams. Prieš laiko pradžią jis įkūrė dėtuves su Kristumi. davimas yra ikonografinis motyvas, siekiantis katakombų mane pradžioje, prieš sukurdamas žemę ir prieš gelmes su- Žymiausias vyriškųjų sužadėtuvių pavyzdys – šv. Kirilo laikus, tačiau uždraustas vyskupų sinodų dėl to, kad yra kurdamas, prieš ištryškimą vandens šaltinių, prieš pastatymą Filosofo (to paties, kuris su Metodijumi buvo slavų švietė- klaidinantis. Rusiškųjų ikonų amžininkai įtariai žiūrėjo kalnų ir visų kalvų jis pagimdė mane“ (Pat 8, 22–25). Eilutė- jas) hagiografija. Kartą septynmetis Kirilas (tuomet jo vardas į tokius atvaizdus ir teigė, kad tai – „Vakarų pramanas“ je „VIEŠPATS turėjo mane savo kelių pradžioje“ vartojamas dar buvo Konstantinas) sapnavo, kad krašto valdovas surin- („zapadnoje mudrovanije“). Šie jų nuogąstavimai nebuvo graikiškas žodis ektise, reiškiantis ne tik „įkurti“, „įsigyti“, ko visas Salonikų merginas ir pasiūlė jam išsirinkti žmoną. nepagrįsti.► 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215) ŠIAURĖS ATĖNAI 15

► Gnostinė ir kabalistinė Sofija ve egzistuoja amžinasis moteriškumas (Sophia), mistinė būtybė, Dievo Apvaizda, jungianti pasaulį Saugus biografijos atkūrimas palatoje Sofijos idėja žinoma ne tik ikikrikščioniškai su Dievu. Pasak Solovjovo, Sofija yra visuotinė Atkelta iš p. 6 senovės graikų tradicijai, bet ir nekrikščioniškoms vienovė, kurioje susivienija visos priešybės. religijoms. Žydų mistiniame mokyme, kabaloje, Sofija – žmonijos dvasinės evoliucijos galutinis išmintis – chokhmah – yra viena iš trijų aukščiausių tikslas. Dievo sefirų. Svarbu, kad kabalistų Dievas turi Sofiologijos idėjas skirtingai plėtojo filosofai vyriškąjį ir moteriškąjį aspektus, pastarajam jun- Nikolajus Berdiajevas, kun. Sergejus Bulga- giantis su vyriškumu vyksta kūryba. kovas, kun. Pavelas Florenskis, Levas Karsavi- Veikale Tikkunei Zohar Dieviškoji Išmintis nas. Bulgakovas savo pirmtakų visuotinės yra vadinama Adam ha-Gadol, „Didžiuoju Žmo- vienybės ir amžinojo moteriškumo įžvalgą gumi“, „Didžiuoju Adomu“. Šioji samprata yra vertino kaip genialią ir bandė įprasminti Sofiją glaudžiai susijusi su Adam Kadmon – pirmykščiu kaip Švč. Trejybės substanciją (ousia). Florens- kosminiu žmogumi, iš kurio buvo sukurti visi kiti kis smerkė paplitusią sofiologiją kaip perdėm žmonės. Kartais šis „kosminis žmogus“ atspindi nekrikščionišką ir bandė grįsti ją krikščioniškąja visas dešimt sefirų, kartais – vieną jų (gali būti Sofijos kulto istorija ir patristine tradicija. tapatinamas su chokhmah). Sofijos tematika buvo itin pamėgta gnosticizme. Sofiologijos pasmerkimas Gnostikas Valentinas, kažkada vos netapęs Romos popiežiumi, bet šv. Ireniejaus demaskuotas kaip Po Spalio revoliucijos rusų inteligentija emigra- eretikas, mokė apie Sofiją kaip tarpininkę tarp vo į Vakarus, kur kūrėsi ortodoksų bendruomenės Dievo ir pasaulio. Pasak Valentino, pirmapradė ir mokslo įstaigos. Itin svarbi buvo Paryžiaus se- Gelmė (Bythos), buvojusi Tyloje (Sigē), ėmė lie- minarija. Čia dėstęs Bulgakovas ėmė dėstyti ir so- tis (emanuoti) į skirtingus eonus, kurių pasku- fiologiją, kas sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. tinis buvo Išmintis (Sophia). Dėl Sofijos klaidos Bulgakovas buvo kaltinamas, esą įveda Dieve Donato Stankevičiaus nuotraukos atsirado materija ir kilo pasaulis, taip pasaulyje tarphipostatinį buvinį, tarsi „ketvirtąją hipostazę“. atsirado nuodėmė. Taip pat teologams buvo nepriimtina, kad Dievo dieviškume Bulgakovas įveda lytiškumą (savo Be to, prisiminimai neretai paremti gyvenimo režisieriaus ir Sofija rusų filosofijoje dieviškume Dievas yra belytis). 1935 m. vyskupų Kiurmano konstruojamo savotiško filmo nuotaikomis, kurias pa- susirinkimas jį pasmerkė kaip eretiką, bet vėliau brėžia teatro scenoje naudojamos ir pritaikomos įvairios projekci- Sidabro amžiaus rusų filosofai godžiai perėmė asmeninis kaltinimas erezija buvo panaikintas, te- jos. Taip, projekcijos – nespalvotas vaizdas – išryškina Kiurmano kabalistines, gnostines ir hermetines idėjas apie buvo uždrausta jam dėstyti šia tema. Svarbų vaid- dramatizmą ir išgyvenimus, bet sudėtingai įsikomponuoja į spek- Sofiją, jungdami jas su bizantiškuoju Sofijos kul- menį smerkiant sofiologiją suvaidino tuometinis taklio visumą. Pavyzdžiui, neretai siekiama megzti dialogą su tu. Nemažą įtaką turėjo Jakobo Böhmės ir Georgo Vilniaus metropolitas Eulogijus. Žymus teologas projekcijoje vaizduojama moterimi iš praeities, bet dialogas nėra Hegelio idėjos apie pasaulinę dvasią. Šių idėjų Vladimiras Loskis savo knygoje „Ginčas apie So- perkeliamas iš projekcijos į sceną. Todėl jis taip greitai nutrūksta sinkrezę pirmasis atliko Vladimiras Solovjovas, fiją“ apibendrino šį ginčą, sistemiškai pagrįsda- kaip koks nepageidaujamas pokalbis telefonu. Rodos, kad nespal- laikomas sofiologijos judėjimo pradininku. mas sofiologijos neortodoksiškumą. votas vaizdas turėtų koduoti praeitį, bet šį sykį sudėtinga apibrėžti Solovjovas įžvelgė, kad vien žmogiškosios Vakaruose XX a. buvo iškilę į sofiologiją pa- laiko kategoriją, nes teatriniame įvykyje pasirenkamas sudėtingas lytinės meilės fenomenas atskleidžia žmogaus našių mokymų. Labai artimos sofiologinėms uždavinys – vaizduoti praeitį, dabartį ir ateitį. būtybės ypatingumą. Daugeliui žemesniųjų idėjoms buvo Pierre’o Teilhard’o de Chardino Antuanetė (akt. Eglė Špokaitė) scenoje sukūrė femme fatale ti- organizmų būdingas nelytinis dauginimasis. (mokymas apie visuotinę evoliuciją ir vienybę pą. Šiek tiek vėjavaikišką, bet žaismingą. Jai nėra būdingos nei Pavyzdžiui, augalai, bakterijos ir grybai daugi- omega taške), Carlo Gustavo Jungo (mokymas ribinės situacijos, nei kaltė ar atsakomybė. Antuanetė – moteris, nasi vegetatyviniu būdu. Motininis augalas tėra apie moteriškumą Dieve ir „ketvirtąją hipostazę“) kuri mylinčiam vyrui atneša sėkmę ir negandas; kančią ir neapsis- klonuojamas (augalo ūseliais ar kt.). Taip daugi- doktrinos. Paminėtinas ir Gintaro Beresnevičiaus prendimą. Vis dėlto femme fatale tikslas – mylėti, bet šio jausmo nasi braškės, alijošiai ir kt. augalai. ketvirtojo, moteriškojo, asmens ieškojimas pago- neprojektuoti į ateitį. Tiesiog išsaugoti moters identitetą ir nepri- Sudėtingesni organizmai turi lytis, tačiau jų niškose religijose, turinčiose svarbiausiųjų dievų klausomybę nuo vyro, kuris gali greitai atsibosti kaip neįdomi dauginimasis vis tiek nėra žmogiškas. Gyvūnų, triadą. Atskiro tyrimo būtų vertos katalikiškojo knyga namų bibliotekoje. Taip savotiškai Antuanetės ir Kiurmano tokių kaip šunys, karvės, paukščiai, dauginima- Švč. Mergelės Marijos ir Rytų krikščionių Sofijos teatro scenoje suvaidinama meilė neįgyja romantiškumo, labiau sis remiasi seksualine selekcija, t. y. lytiškumas kulto paralelės. parodo tikro jausmo negalimumą. Būtent Antuanetė – tai jungtis reikalingas tik tam, kad gyvūnų individai galėtų Sofiologija padarė netiesioginę įtaką Antano tarp Kiurmano praeities ir ateities, kurioje biografijos žymę sie- pasirinkti sau genetiškai tinkamiausius (stipriau- Maceinos filosofijai, ypač jo moterystės ir Dievo kiama bet kokia kaina išsaugoti (imamasi žmogžudystės, melo ir sios prigimties) kitos lyties atstovus ir taip išvestų avinėlio sampratoms. Rusų filosofų idėjas Macei- intrigų). stipresnius palikuonis. Kadangi silpnos prigimties na priėmė kritiškai ir pačią sofiologiją mini tik su Nei Antuanetės, nei Kiurmano personažai neleidžia atkoduoti individų niekas nesirenka, jie neturi palikuonių, ir ja polemizuodamas. Veikale „Marija kaip moteris spektaklio koncepcijos, t. y. ką pasirenkama išryškinti teatriniame taip gryninama rūšis. ir šventoji“ Maceina teigia, kad sofiologija „ne- įvykyje: absurdą, intelektualumą ar psichologizmą. Rodos, kad Tiek nelytiškai, tiek lytiškai vykstančio gyvū- randa Sofijai vietos“, nes bando ją tapatinti su turėtų dominuoti intelektualumas, vis dėlto jį nustelbia komišku- niško dauginimosi tikslas – rūšies (gr. eidos) išli- Dievu. Maceina įrodinėja, kad Sofija yra ne kas mas ir absurdo poetika. Kartais paviršutiniški juokeliai ar pokštai kimas. Vieni bando išlaikyti rūšį per kuo didesnį kita, kaip Mergelė Marija, t. y. bando atlikti rytie- iš tikrųjų nepriverčia komiškai nei į save pažiūrėti, nei tuo labiau palikuonių skaičių, kiti – gimdydami stipresnius tiškos Sofijos kulto ir vakarietiškos mariologijos atsižvelgti į pastangas keisti savo biografiją. Greičiausia koncep- palikuonius. Pasak Platono, paskiro gyvūno bu- sintezę. cijos neišryškinimas teatro scenoje parodo, kad skirtingų įtam- vimas yra realizuojamas per rūšies būtį. Gyvūnas pų konstravimas ar medijų panaudojimas nepabrėžia personažų įsibūtina pratęsdamas savo rūšies buvimą pasau- Sofija šiandien individualumo. Sakoma, kad teatriniame įvykyje visi lygūs, bet lyje. būtinas šioks toks išsiskyrimas. Scenoje skiriamos dvi aiškios opozicijos: Antuanetė–Kiurma- Žmogiškoji lytinė meilė yra visai kitokios rūšies. Sofiologija buvo ne visai vykusi reakcija į Žmogiškoji meilė dažnai neveda į palikuonių nas ir Kiurmanas–gyvenimo režisierius. Gaila, kad spektaklyje „bažnytinį pozityvizmą“, t. y. scholastikos ir is- šios dvi efektingos ir tikrai ryškios bombos nesprogsta. Rodos, atsiradimą ir žmonės gali sąmoningai pasirinkti torinės kritikos, racionalizmo idėjų plitimą sta- genetiškai „nepatrauklius“ partnerius. Kaip teigia lyg režisierius būtų supainiojęs jungiklius ir jų nenuspaudęs. To- čiatikybėje. Sofiologai tikėjosi per Sofijos kulto dėl šios dvi opozicijos sukūrė atskirus laukus, kuriuose veikė ak- Solovjovas, žmogiškoji meilė – tai sąmoninga būtis aktualizaciją papūsti į rusenančias ortodoksų kitame, savo egoizmo, savo patybės peržengimas, toriai, sprendė sau rūpimus būties klausimus, bet nesukūrė aiškios mistikos – hesichazmo – žarijas, idant įsidegtų visumos, t. y. spektaklio idėjos. Šiuo atveju visuma suvokiama kito prasmės atpažinimas. Ši meilė realizuojasi tikėjimo liepsna. Tačiau šis bandymas buvo ne- ne tik kaip fizinė sueitis, bet ir kaip tęstinis dvas- kaip paskendusi psichologizme ir komizme. Keista, kad iš pirmo sėkmingas, nes dėl sofiologijos sinkretinio pobū- žvilgsnio konstruojamas intelektualus teatras pereina į komizmo inis bendradarbiavimas, dviejų valių sąveika, per džio ant visų teologų, daugiau samprotaujančių kurią du žmonės vienas kitame išlieja, suformuoja ir psichologizmo mišinį, kuris papildomas dramatiška muzika ir apie Sofiją, ėmė kristi erezijos šešėlis. nespalvotais vaizdais, turinčiais kurti filmišką nuotaiką. tobuląsias žmogiškas savybes, reikalingas abiejų Nepaisant šios istorijos, Sofija nuo seno buvo tobulam sambūviui. Be abejonės, spektaklis „Biografija: vaidinimas“ – svarbus įvy- ir yra vienas centrinių ortodoksinės krikščiony- kis Kauno teatriniame gyvenime, kuris neretai būna įvairus kaip Žmogiškoji meilė yra glaudžiai susijusi su kita bės topos. Kartu su ginču dėl Dievo Vardo kulto išskirtine galia – laisvu apsisprendimu ir protin- tie amerikietiškieji kalneliai. Spektaklyje siekiama akcentuoti (onomatodoksija) ginčas dėl Sofijos buvo vienas intelektualumą, bet kažkodėl suklumpama ties juoku ir absurdu. gumu. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gali svarbiausių Rytų krikščionių XX a. pirmosios pu- visiškai transformuoti pasaulį remdamasi savo Tarsi konstruojamas savotiškas teatras-filmas, kurį žiūrėtum pala- sės teologijoje. Šiedu klausimai, apleisti daugelio toje be durų rankenų. Tada, kad ir kaip norėtum, nesuvoki – savo laisvaisiais sprendimais. Gyvūnas gali atlikti tik iškilesnių teologų, bet audrinantys filosofų aistras tai, kas yra užkoduota jo prigimtyje, o žmogus biografiją atkuri ar kito. Vis dėlto dalyvauji teatriniame įvykyje, savo archetipiškumu (Sofija primena Egipto Izi- taip pat jį išgyveni čia ir dabar. Bet svarbiausia – ieškai suplukęs turi laisvą kūrybinę galią. Žmogiškoji meilė – šios dę, Mesopotamijos Ištarę, lietuvių Laumę, katali- kūrybinės galios panaudojimas tarpasmeniniame režisieriaus ir jo taip slepiamo bombos mygtuko, vildamasis, kad kų Mariją...), nusipelno nuodugnesnės analizės ir pavyks jį nuspausti. Pavyko. Pavyko nuspausti šautuvo gaiduką. santykyje. Vienas asmuo, pasak Solovjovo, nau- įprasminimo sisteminėje teologijoje. doja kito žmogaus atžvilgiu kūrybinę galią, kad padėtų jam siekti tobulybės (būti Dievo atvaizdu, atkurti panašumą į Jį), o tas žmogus savo ruožtu – GINTARAS SUNGAILA – – Astijus Krauleidis-Vermontas – taip pat nukreipia savąją galią į mylimąjį. Paveiktas platonizmo, Solovjovas yra on- tologinis realistas, todėl mano, kad kaip atskiros būtybės egzistuoja ne tik gyvūnų rūšys (eidos), bet ir žmonija (kabalistinis Adam Kadmon). Die- 16 ŠIAURĖS ATĖNAI 2015 m. balandžio 3 d. Nr. 7 (1215)

Andrejs Dripe Liudininkės ir Viktoras

Andrejis Dripė – latvių publicistas, aštuntajame praėjusio Ir juo daugiau imi klausytis, juo labiau nesusigaudai, ka- amžiaus dešimtmetyje rašęs apybraižas apie klystkeliais pa- da kuri buvusi sveika, o kada ligonė, kuri santykiavusi­ su sukusius berniukus ir mergaites. Dripės „Auklėtojo užrašai“ Viktoru pirmiau, o kuri vėliau. Pats Viktoras tuos nuotykius („Kolonijos auklėtojo užrašai“ ir „Na, o mergaitės?..“) pasiro- prisimena kaip per miglą, na, o mergučės irgi kalendorių dė leidyklos „Šviesa“ serijoje „Namų židinys“ 1990 metais. nesklaidė, be to, ir lankytojų juk buvę tiek daug. Lietuviškojo leidimo įžangoje autorius rašo jau septintojo dešimtmečio pradžioje dažnai išgirsdavęs klausimą: „Kodėl Ir tada staiga, viso to besiklausant, kraupiai nuogas iškyla jūs taip mažai kalbate ir rašote apie mergaites? Kodėl ne- klausimas: „Betgi apie ką čia kalbama?“ [...] liečiate tokių svarbių dorovės temų?“ Gyvenimas ir darbas, Anksčiau tokias moteris kaip Viktoro draugužės nė nesua- pasakoja Dripė, tuokart jam klostėsi taip, kad daugiausiai rei- bejoję trumpai drūtai vadindavo vienu taikliu žodeliu, kuris kalų turėdavo su berniukais ir vaikinais, be to, ir jo paties šei- laikomas neliteratūriniu, tad, nors ir visų žinomas, popieriuje moje augo tik sūnūs. Su mergaitėmis susidurdavo retai. Tad, šiaip jau nerašomas. Vietoj jo oficialiai mes šiandien vartoja- visuomenės paskatintas, publicistas ėmė daugiau dėmesio me kuklų ir ne visai tikslų pasakymą – „lengvo elgesio mo- kreipti į gražiausią ir geriausią žmonijos dalį. Taip atsirado terys“. Norėdami pasakyti įmantriau, sakome – „amoralios“. knyga „Na, o mergaitės?..“ Amoralios – vadinasi, be moralės, tokios, kurios nepaiso Anot Dripės, visa tai, apie ką buvo rašoma 1975 metais, auklėjimo keliu perimamų normų ir tradicijų, – jų neperė- tapo dar aktualiau 1990-aisiais. Tik prie senų bėdų prisidė- jo naujos. Kai valstybėje vyko persitvarkymo procesai, bu- musios, prasmuko į gyvenimą pusžalės. vo pats laikas pervertinti tą visiškai gera laikytą auklėjimo O čia jau sunkus pokalbis. Sunkus visų pirma todėl, kad ir perauklėjimo sistemą. Greta globalinių žmonijos išlikimo šiomis temomis beveik išvis nekalbama konkrečiai ir da- problemų, pasak Dripės, labai aktualios pasidarė sąvokos lykiškai. Yra tik šiaip pašnekėjimų, bendrų pagraudenimų „moteriškumas“, „motinos pareiga“, „moters garbė“. Autorius ir gražių žodžių, tuo tarpu į tai, ką matome kasdien, dažnai neketino „atšaukti“ vyro atsakomybės, tačiau teigė, kad nie- žiūrime pro pirštus. Be to, lyg ir nemandagu, lyg ir nepatogu kas nepaneigs milžiniško moters vaidmens kuriant namų ir pradėti kalbą šia tema. Visi žavisi rožėmis, o čia mat atsirado šeimos klimatą. toks, kuris pirštu rodo į rožių šešėlyje tarpstančias dilgėles ir Ką gi persitvarkančiai Latvijai ir kartu Lietuvai siūlė autorius? balandas. Kam gi tai reikalinga, kodėl turime žiūrėti būtent Deja, tą pačią sovietinę vyro, moters ir šeimos ideologiją, kad ten? Džiaukimės tik tuo, kas gera, kas gražu, dėkimės, kad šeima – draugiškas darbo kolektyvas, kurio pagrindinis užda- vinys – gimdyti ir užauginti vaikus. Jis rašė: „Pažvelkime į Sa- šių piktžolių nė nėra. Taip daug ramiau. O galgi ilgainiui jos laspilio motiną. Didinga betono figūra sukrečia savo stiprybe. Jano Saudeko nuotrauka ims ir išnyks pačios. Antra, toks pokalbis yra sunkus jau vien Šios moters rankose nėra ginklo, bet ji nepalaužiama savo todėl, kad čia susiduriame su moterų lygiateisiškumo klausi- kančios heroika, ji yra pranašesnė, neišmatuojamai tvirtesnė partneres ir taip lyg kaltai, lyg valiūkiškai šypčioti. Tačiau mu, su laisve pačioms tvarkyti savo gyvenimą. Galbūt todėl už brutalią jėgą. Tokios moterys laiko pasaulį. Ir įsivaizduoki- šypsodamasis šis juodbruvas vyriškis atrodo net ypatingai, taip daug žmonių į lengvo elgesio moteris žiūri labai atsar- me šalia jos tą šiuolaikinę merginą, besišaipančią iš kančių. begėdiškai patrauklus, tarsi satyras, žvelgiantis į savo girios giai, santūriai, netgi supratingai, nes lygiateisiškumo sąvoka Figūrėlę melsvai dažytais vokais ir „burtininkės“ šukuosena. mergeles. Tikrai geroko moterų pulko (ypač jei dar pridėsi- yra šventa ir neliečiama, ji yra tarybų valdžios laimėjimas. Salaspilio motina žvelgia į amžinybę, ši mergužėlė – į savo me tas, kurių nėra teismo salėje) per vienerius metus būta jo Žmonės jaučia, kad šalia to, kas pozityvu ir sveikintina, yra madingų aulinukų galus.“ „Auklėtojo užrašuose“ aptiksime ir rankose! Kitas nė pusės jų per visą gyvenimą nėra turėjęs. pramintas ir šunkelis, tačiau kurgi prasideda ta riba, kaip ją vieną svarbiausių sovietinės ideologijos taikinių – seksualu- Viktoro lovos partnerės elgiasi kitaip. Lyg kokios gra- apčiuopti ir vertinti, taip niekas ir nesupranta arba dedasi ne- mą, kurio neturėjo rodyti nei žmogaus apranga, nei kalba, nei saviraiška: „Tik pažvelkime į vieną kitą merginą, mūvin- fienės, čia pakviestos per nesusipratimą, lyg ir artistės, dar suprantą. čią džinsais. Ir mergužėlė pasijunta lyg ant pavasario žolytės nevisiškai įsijautusios į vaidmenį ir sunkiai jį vaidinančios. Dažnai tenka išgirsti samprotaujant ir šitaip: „Argi moteris paleistas veršiukas – uodega švyst aukštyn, ir strapt, strapt Tačiau viską nustelbia pranašumo jausmas ir iššūkis: „Tu yra išimtis? Seniau šitaip gyventi buvo leidžiama tik vyrams, pasišokinėdama per gyvenimą. O gyvenimas, deja, ne veršių sėdi štai tarp milicininkų, Viktorai, o mes tik nekaltos liu- o moteris už tai smerkdavo. Dabar jos gali elgtis visiškai taip apluokas, ir labai dažnai paaiškėja, jog tam „šauniam bernio- dininkės. Tave nuteis ir patupdys į cypę, o mes sau ramiai pat, ir tai visiškai natūralu. Senieji papročiai nebegrįžtamai kui“ sekasi nekaip, nes tai joks berniokas, o mergina. Ir kalti džiaugsimės.“ Anei užuojautos, anei ženklo lygybės, anei praėję.“ Tokia nuomonė turi savo logiką. Šie klausimai, gir- anaiptol ne džinsai, šitai turbūt kiekvienas supranta, kaltas noro dalytis bendru likimu – vien tik šypsenėlės viena kitai di, liečia kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą, ir tvarkyti yra iš berniukų nusižiūrėtas gyvenimo modelis.“ ir šnairavimas į Viktoro žmoną, kuri sėdi atskirai, kiek įma- jį savo nuožiūra turi teisę tiek vyrai, tiek ir moterys. „Kiek- Siūlytume Dripės samprotavimus, kaip „moterų emanci- noma atokiau nuo šio būrio. vienas turi teisę mylėti“, – sako mergaitės. [...] pacijos neigiamybės mums atsirūgsta vis karčiau“. Ir kartu Larisa šiemet taip pat persirgo gonorėja, kai santykiavo su Sveiką žmonijos savisaugos instinktą teisingai atspindi klaustume, ar latvių publicisto svarstymai vis dar aktualūs „persitvarkiusiai“ Lietuvai. Viktoru, jau buvo laikoma išgydyta. Apie tai liudija veneri- tokia išvada: moters paleistuvystė padaro daug daugiau blo- nių ligų dispanserio pažyma. Larisos sąžinė švari, ji nieko gio negu vyro ištvirkavimas, ji yra kenksmingesnė tiek jai Vidas Dusevičius nėra užkrėtusi, bent jau niekas nėra ja skundęsis, nėra jos pačiai, tiek ir visai visuomenei. Juk būtent moteris yra namų nurodęs. Iš ko ji pati tą ligą gavusi, aišku, nežinanti. Rozita židinio saugotoja, vaikų augintoja, namų jaukumo ir geros Kaltinamasis, vadinsime jį Viktoru, šaukiamas baudžiamo- šiais metais gonorėją „susigriebė“ net du kartus. Pirmą sykį – atmosferos kūrėja, viso to, be ko žmogaus emocinis gyve- jon atsakomybėn pagal baudžiamojo kodekso 112 straipsnio iš buvusio vyro, antrą – iš nežinomo asmens. Šiaip ar taip, nimas, jo vystymosi pradai būtų neįmanomi. Šis palankus II ir III dalis (apkrėtimas ir pavojaus sudarymas apkrėsti ve- tie du kartai bent užregistruoti, nes gydymas vykęs specia- klimatas pirmiausia reikalingas vaikams, paskui pačiai mo- nerine liga). Šis straipsnis ligi šiol dar taikomas mažai, jis lioje ligoninėje. Jos laimei, ji irgi pasirodo besanti skaisti teriai, žinoma, taip pat ir vyrui. Jį griaudama, moteris griau- daugiau egzistuoja tik teoriškai. ir tyra tarsi lelijos žiedas – pasitaikyk tu man! – su Viktoru na savo vaikų ir savo pačios pasaulį. Girtuoklis ir ištvirkęs Nukentėjusioji yra atsakovo žmona, bet dėl Viktoro len- santykiavusi, dar būdama sveika. vyras yra didžiulė nelaimė, bet galima tikėtis, kad žmona ir gvapėdiško elgesio liga gresia ir kitoms moterims. Jis sirgęs Štai nedidelė jos pasakojimo ištraukėlė: Pirmąjį Viktoro motina netgi be jo kažką dar pajėgs išgelbėti. O jei nusirita sifiliu, gydęsis, bet medicinos įstaigų nustatyto saugojimosi apsilankymą aš prisimenu gerai. Nenorėjau su juo prasidėti, moteris, šeima pasmerkta pražūčiai. termino nesilaikęs ir vėl pradėjęs santykiauti su atsitiktinė- nes buvo per daug girtas. Bet jis taip ėmė kibti prie manęs, Juk tai moteris lemia bendrąjį dorovės lygį, o ne atvirkš- mis pažįstamomis. Todėl, be dar nevisiškai pagydyto sifi- kad išsigandau, jog sudraskys mano naująjį kelnių kostiumą. čiai, kaip daugelis stengiasi įrodyti. Ten, kur daugėja pasilei- lio, susigriebęs gonorėją ir ja apkrėtęs žmoną. Per nepilnus Kad taip neatsitiktų, man nieko kito ir neliko, kaip pačiai dusių moterų, atitinkamai daugėja ir tokių vyrų. Tik moteris vienerius metus Viktoras yra santykiavęs beveik su visomis nusirengti. koreguoja ir lemia moralinį klimatą. Ne veltui juk pabrėžia- teismo salėje esančiomis liudininkėmis ir, žinoma, dar su ki- Arijos, kaip ir dera „padoriai“ mergaitei, ši liga taip pat ma, kad trapūs moters pečiai laiko pasaulį ir visa tai, kas tomis moterimis, kurių kol kas nepavyko surasti. Tai reiškia, neaplenkusi. Oficialiai ji gydžiusis prieš porą mėnesių, nes jame yra gera, žmogiška. Ir pati moteris šitai labai puikiai kad Viktoras jų nenori prisiminti, o kai kurių gal ir tikrai Viktoras ją nurodęs kaip savo partnerę, ir tada patikrinus suvokia bei jaučia, todėl ji visais laikais ir būdavo pati pir- nebeprisimena. Neišaiškinta lieka ir ta moteris, iš kurios ligą paaiškėjo, jog daili, liekna, stikliniais auskarais pa­sipuošusi moji ir griežčiausioji savo puolusių sesių smerkėja. Vyrai tai gavęs jis pats. mergužėlė yra „netyčia“ ir „nežinia nuo ko“ apsikrėtusi. darydavo kur kas santūriau. Atsakovas elgiasi ramiai, laisvai, bet ne įžūliai. Argi pir- Viktoras šiuokart nekaltas, nes didelėmis pastangomis buvo mą kartą jis turi reikalo su šitokiomis įstaigomis, procedū- ištirta, jog tuo metu, kai ji šiam pasitarnavusi, jis dar nesir- ra jam žinoma, teisėjas pažįstamas. Kad ir taip, bet galima go, ji – taip pat. Galinos bei kitų draugužių pastarojo meto Iš: Andrejis Dripė. Auklėtojo užrašai. justi jį jaudinantis dėl savo tolesnio likimo, tačiau šis neri- biografija beveik tokia pat, tad nėra tikslo nė kartoti. Visa Vertė Renata Zajančkauskaitė. Kaunas: Šviesa, 1990 mas netrukdo tarpais vis mesti akį tai į žmoną, tai į buvusias mergelių­ puokštė tarsi iš vieno darželio suskinta. [...]

Redaktorė: Giedrė Kazlauskaitė ([email protected]). www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. „Šiaurės Atėnus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos Paveldas: Juozas Šorys. Spausdino UAB Ukmergės spaustuvė. rėmimo fondas (2015 m. suteikė 20 300 Eur Kalbos redaktorė: Audrė Kubiliūtė. Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergė. paramą projektui „Šiaurės Atėnai“: kultūros refleksijos Maketuotoja: Zita Remeikienė. VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“ sąskaita banke: erdvė“ (p. 6, 10–16) ir 10 000 Eur publicistikos skilčiai Direktorė: Lina Černiauskaitė. LT36 7300 0100 0000 7071; (p. 2–3); Lietuvos kultūros taryba. Finansininkė: Danuta Churtasenko. AB bankas „Swedbank“ (kodas 73000). Bendradarbiai: Marius Burokas (Skaitykla Nr. 5), Dvisavaitinis laikraštis išeina penktadieniais. Karolis Dambrauskas (Publicistika), Leidžiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. Andrius Patiomkinas (Vertimai). Leidžia VšĮ „Šiaurės Atėnų fondas“. Redakcijos adresas: Mėsinių g. 4, 01133 Vilnius. ISSN 1392-7760. 4 spaudos lankai. Telefonas: (8 5) 261 37 70. Indeksas 0109. Tiražas 1440 egz. Elektroninis paštas: [email protected]. Redakcijos ir autorių nuomonės nebūtinai sutampa.