LAIKINUMO TEATRAS Lietuvių Režisūros Pokyčiai 1990-2001 Metais
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS RASA VASINAUSKAITE LAIKINUMO TEATRAS Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais VILNIUS UDK 792(474-53(091) Va343 RASA VASINAUSKAITĖ LAIKINUMO TEATRAS Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais Monografijos parengimą ir išleidimą rėmė KULTŪROS RĖMIMO FONDAS ' Recenzentai PROF. HABIL. DR. IRENA ALEKSAITĖ DOC. DR. AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-L1NARTIENĖ Leidinys rekomenduotas spaudai LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO MOKSLO TARYBOS Knygoje panaudotos Gintaro Janavičiaus, Stanislovo Kairio, Dmitrijaus Matvejevo, Rolando Norvaišo, Audriaus Zavadskio, Gintaro Zinkevičiaus nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Oskaro Koršunovo teatro, Meno forto, Valstybinio jaunimo teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro archyvų Viršelyje Stanislovo Kairio nuotrauka („Ten būti čia", 1990, rež. Oskaras Koršunovas) ISBN 978-9955-868-27-9 © Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010 v-!.' TURINYS Įžanga 7 Tarp dviejų ideologijų Maišto bandymas 25 „Mūsų teatras - Vyšnių sodas" 52 Fragmento menas 74 Realaus meno bendrija 99 Utopijų/antiutopijų laikas Pažadėtosios žemės beieškant 127 Vizualumo triumfas 152 (Ne)Hamleto valanda 182 Performatyvumo efektas 209 Interpretacijos krizė/Reinterpretacija Tragedijos ilgesys 238 (Anti)herojaus steigtis 272 Naujosios dramos praktika 305 Teatriškumo paradigma 345 Santrauka anglų kalba 384 Bibliografija 390 Spektaklių rodyklė 401 Asmenvardžių rodyklė 407 {ZANGA „Teatras turi turėti savo Idėją", - sako prancūzų filosofas ir dramaturgas Alainas Badiou. Lietuvių teatro idėja nuo pat profesinės jo steigties 1920 m. beveik nesikeitė. Andriaus Olekos-Žilinsko reforminė režisūrinė veikla rė- mėsi meninio ir skirto visiems teatro idėja, kurią jis puoselėjo kaip Maskvos dailės teatro ir jo lyderių sekėjas. Tai buvo labiau estetinius ir kūrybinius uždavinius sprendžiančio teatro modelis, turėjęs vienyti žiūrovus bendram estetiniam išgyvenimui. Ir kartu tai buvo teatras, siekęs kurti ir stiprinti na- cionalinę kultūros, kalbos ir istorijos tradiciją, nes tokį jį įsivaizdavo pirmieji lietuviško, tautiško teatro kūrėjai. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, tik po 1957 m.1 pradėjo skleistis meninės opozicijos, rezistencijos cenzūros persmelktai ideologijai ir represinei totalitarinio režimo sistemai dvasia. Sakytume, brechtiška dvasia, kuri tačiau suformavo ne alternatyvų teatro modelį, o įskiepijo meniškajam polinkį į metaforizuotą, koduotą kalbą, pau- zėse slepiančią pavergtos tautos laisvės ilgesį. Teatras užėmė, Jeano-Luco Lagarce'o žodžiais tariant, vienos socialinės grupės (žiūrovų) asamblėjos vie- tą, dramatizavo jos diskursą ir ji ėmė žiūrėti į jį kaip į veidrodį - atpažindama ir įvertindama savo struktūrose gimstančius konfliktus, savo tikrąsias egzis- tencijos problemas2. Vis dėlto ir šis teatras nesiekė išsiveržti į atvirą politinę ar socialinę areną. 7-8-ojo dešimtmečių lietuvių teatro žiūrovų dauguma - vidurinis, išsilavinusių inteligentų ir intelektualų sluoksnis, totalitarinio režimo aplinkybėmis brandinęs individualią laisvę bei dvasines vertybes ir tų pačių vertybių ieškojęs teatre. Neatsitiktinai politiniai skauduliai scenoje Teatro Istorikė ir kritikė Gražina Mareckaitė 1957 m. Kauno dramos teatro scenoje režisieriaus Henriko Vancevičiaus statytą Juozo Grušo „Herkų Mantą" Įvardija kaip pirma, išsilaisvinančio iš sceninių sovietizuotiĮ doginiĮ lietuvių teatro žingsnį ieškant savo tapatybės ir tautiško identite- to, o Grušo kūrinyje Įžvelgia modernios, konceptualios dramaturgijos bruožus (G. Mareckaitė, Romantizmo idėjos lietuvių teatre (nuo XIX iki XXI amžiaus), Vilnius: KFMI, 2004, p. 131). J.-L. Lagarce, Thiulrc et Pouvoir en Occident, Bcsancon: Les Solitaires Intempestifs, 2000, p. 20. |2ANGA turėjo moralinių pasirinkimų, dvasinio stoiškumo, etinės laikysenos, prie- šiškos sovietinės ideologijos sistemai, metaforines ir simbolines išraiškas, tarsi grąžinusias žiūrovams „tvarią ir prasmingą tvarką, kuri glūdi po nesta- biliu totalitarinės realybės daiktų paviršiumi"3. Šios vertybės buvo perduotos pokario kartai kartu su romantiniu XX a. pradžios palikimu ir sustiprin- tos XX a. antroje pusėje, išsaugant nematerialaus ir idealistinio kūrybiš- kumo pradą. Andrius Oleka-Žilinskas, Algirdas Jakševičius, Romualdas Juknevičius, Ba- lys Sruoga - štai tie tarpukario idealistai, teatro romantikai ir individualistai, užkrėtę teatro misionieriškumo idėja ryškiausią po 1940-ųjų lietuvių teatro asmenybę Juozą Miltinį. Tarp greta dirbusių ir netrukus kaip nauja karta į lietuvių sceną atėjusių kūrėjų jis - vienintelis sovietinio periodo režisie- rius, atstovaujantis ne rusų teatro vaidybos ir režisūros mokyklai. Prancūzo Charles'o Dullino, vieno iš garsiosios Paryžiaus „Keturių kartelės" režisie- rių, mokinys Miltinis toli nuo sostinės, tyliame ir periferiškai kasdieniškame Panevėžyje nuo 1940 metų bandė skiepyti lietuvių teatrui decentralizacijos mintį. įkūręs savo teatrą-studiją, suformavęs savo mokymo ir aktorių rengimo programą, Miltinis buvo pirmas, kurio spektaklių į atokų šiaurės Lietuvos kampelį važiavo žiūrėti net Sovietų Sąjungos teatralai. Vis dėlto decentralizacija Lietuvoje vis dar buvo neįsivaizduojama. Teatrą čia nuo 1920 m. steigė, finansavo ir prižiūrėjo valstybė, didžiausiuose mies- tuose įkurdama teatrus-institucijas ir kaip didžiausią privilegiją kūrėjams suteikdama teisę jose dirbti. Apie mecenavimo galimybę, privataus teatro suteikiamas laisves buvo galima tik svajoti - pernelyg mažas potencialios publikos būrys, pernelyg utopiškas nepriklausomo teatro išgyvenimo suma- nymas, o ir paties teatro tikslas pirmaisiais jo profesionalaus augimo metais buvo edukacinis - atlikti meninio, dorovinio ir visuomeninio švietimo bei ugdymo funkciją. Ne tik dėl šių priežasčių, bet ir dėl po 1940 m. šalyje diegtos sovietinio valdymo sistemos visose visuomeninio gyvenimo srityse valstybi- niai teatrai tapo vienintele scenos menininkų kūrybinės raiškos erdve. Gerai, 3 E. Klivis, Metaforinio teatro poetika (XX a. 8-g dešimtmečių Lietuvos teatro režisūra: tekstai ir kontekstai), Humanitarinių mokslų daktaro disertacija, Kaunas: VDU, 2004, p. 77. 8 LAIKINUMO TEATRAS jei juose susiformuodavo bendraminčių kolektyvas, sutartinai atlaikydavęs ideologų intervencijas - teatro žmonės galėjo jaustis gyvenantys savo na- muose, savo saugioje erdvėje. Tiesa, tokia erdvė buvo neįsivaizduojama be meninio lyderio - vyriausiojo ar antrojo režisieriaus, kurio kūrybinės paieškos ir tapdavo skiriamuoju teatro ženklu. Skiriamuoju teatro-namų ženklu. Juozas Miltinis ir Henrikas Vancevičius, Povilas Gaidys, Jonas Jurašas ir Jonas Vaitkus, Aurelija Ragauskaitė ir Dalia Tamulevičiūtė, Saulius Varnas ir Gytis Padegimas, Eimuntas Nekrošius ir Rimas Tuminas - svarbiausi, ryškiau- si XX a. 7-9-ojo dešimtmečių skirtingų Lietuvos teatrų vadovai ir režisieriai, su kurių vardais susiję Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vals- tybinių dramos teatrų meniniai ieškojimai, atradimai, individuali jų kūrybinė ir lietuvių teatro raida. Gal todėl, kad visos šios tam tikrą istorinį tęstinumą ženklinančios asmenybės dirbo valstybiniuose teatruose, profesionalią sceną aplenkė paieškos, prilygstančios avangardiniams to meto judėjimams Vakarų šalyse, neprigijo alternatyvios meninės raiškos formos. Nepaisant to, teatras 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ajame dešimtmetyje galėjo didžiuotis ke- liomis išprususių žiūrovų kartomis ir atitiko tą, anot Hanso Roberto Jausso, ..lūkesčių horizontą", kuris užtikrino komunikacinę teatro funkciją visuome- nėje ir brandino jos meninius poreikius. Laikas, praleistas teatre, buvo ne tik tam tikra „pabėgimo iš realybės forma", savaip kompensavusi limituo- tą realybę (o realybės ribotumas savaime stiprino teatro paveikumą - „ten buvo daugiau laisvės, atvirumo ir vaizduotės"4). Iškreiptai, melagingai tikrovei teatras priešpriešino meninę tiesą ir tapo nacionalinio identiteto išraiška bei nacionalinio pasididžiavimo objektu. Rusų teatro kritikė Marina Davydova savo knygą, skirtą 8-9-ojo rusų teat- ro dešimtmečiams ir šio laiko teatro kūrėjų portretams, pavadino „Teatro epochos pabaiga". Anot kritikės, politinės, socialinės permainos, atvedusios prie senosios sistemos griūties, teatro sferą palietė labiausiai ir skaudžiausiai. Brandaus socializmo laiku ši šalis buvo teatrocentristinė, nes teatras čia dauge- liui išprususių žmonių atstojo bibliotekas ir galerijas, universitetus ir konser- R. Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: cnlvč už žodžių, Vilnius: Scena/Kultūros barai, 2002, P- 272. ĮŽANGA vatorijas5. Teatras šalyje, kur religija buvo uždrausta, o pilietinės visuomenės nebuvo, daugeliui prilygo Bažnyčiai, laisvai spaudai ar net parlamentui. Tačiau pakitus sistemai, žlugus teatro misionieriškumo idėjai, teatrui beliko būti ne daugiau nei teatru, o režisieriui - ne daugiau nei režisieriumi. „Bet ir ne mažiau. Ir teatrui - ne mažiau nei teatru. Svarbu tik, kiek jis, teatras, didis."6 8-9-ojo dešimtmečių lietuvių teatrą sunku atplėšti nuo to paties laiko rusų teatro. Ir ne tik todėl, kad penkiasdešimt metų „bendro gyvenimo" per- nelyg glaudžiai susaistė lietuvių sceną su rusų teatro mokykla ir rusų teatro kultūra. Juk ir pirmieji mūsų profesionalaus teatro laimėjimai dabar neįsi- vaizduojami be Konstantino Stanislavskio, iš kurio mokėsi Oleka-Žilinskas, be Michailo Čechovo spektaklių, 1935-1936 m. statytų Valstybės dramoje Kaune; be pažinties su Vsevolodo Mejerholdo, Jevgenijaus Vachtangovo, Aleksandro Tairovo darbais, rodytais laikinojoje sostinėje ir turėjusiais įta- kos ne vienam prieškario režisieriui, aktoriui, ką jau kalbėti apie Maskvos ir Leningrado teatro institutus,