ISSN 1822-4210 2007 Nr. 2/7

Svarbiausia - nedidinti destrukcijos

Aktorius - tai laukinis žvėris

Pradingusi išmintis Aktorius Rolandas Kazlas (Kaligula) spektaklyje A.Camus „Kaligula“, rež. I.Jonynas (Jaunimo teatras). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2 2007 Nr. 2/7

Nepastebimai greitai pralėkė dar vienas teatrinis sezonas, atnešęs Lietuvos kultūrai kraitį naujų spektaklių, naujų vaid- menų, netikėtų atradimų bei džiugių akimirkų žiūrovams. Koks jis buvo – įdomus, intriguojantis, skandalingas, sėkmin- gas ar nevykęs? Greičiau – eilinis, nepateikęs didelių staigmenų, bet savaip žavus ir įvairus. Ypatingas nebent tik tuo, kad Kauno teatralai spektaklius kuria griuvėsiuose, o Klaipėdos dramos teatras uždarytas penkerių metų rekonstrukcijai, po kurios ne visi aktoriai į sceną besugrįš. Liūdnas, likimo paženklintas, nes teatro broliją šį pavasarį paliko trys žymūs, talentingi Artistai, sukūrę kelias dešimtis įsimintinų vaidmenų Lietuvos scenose – šviesaus atminimo Laimonas Noreika, Robertas Vaidotas ir Jonas Lalas.. „Lietuvos scena“ šiame numeryje fragmentiškai apžvelgs teatrinio sezono panoramą, pristatys kai kuriuos „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatus, gilinsis į teatro istorijos „baltąsias dėmes“, scenos mokslo vingrybes ir kt. Kalbės apie Tiesą, kuri, pasak aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio, glūdi gelmėje, turinyje, bet ne formoje. Todėl „teatras turi grįžti į sakralumą, į amžinas vertybes, kuriomis gyvenome iki šiol“. Žurnalas „Lietuvos scena“ linki visai teatro bendruomenei saulėtos vasaros bei nepakartojamų įspūdžių ir nekantriai laukia naujojo sezono pradžios.

Jūratė Grigaitienė, redaktorė-sudarytoja Turinys

dramos scena Elvyra Markevičiūtė. „Fortūnos“ dešimtmečio sezonas...... 5 Kalba vadovai Elvyra Markevičiūtė. Vadovavimas teatrui – ne vaidmens kūrimas (interviu su Šiaulių dramos teatro vadovu Antanu Venckumi)...... 8 Jurgita Staniškytė. Namai, kuriuose malonu būti (interviu su Kauno dramos teatro vadove dr. Ina Pukelyte)...... 11 Dramos scena Skirmantė Černiauskaitė. Lietuviškasis vodevilis Valstybiniame Jaunimo teatre. W. Shakespeare‘o „Jei taip, tai šitaip“...... 13 Jūratė Urbšienė. Meilė žemei ir saulei – negali nejaudinti...... 14 Scenos veidai Daiva Šabasevičienė. Svarbiausia – nedidinti destrukcijos (interviu su režisieriumi ir aktoriumi Valentinu Masalskiu)...... 16 Vytautas Staugas. Kai eini savo keliu. Aktorė Nelė Savičenko...... 19 Skirmantė Černiauskaitė. Aktorius – tai laukinis žvėris (interviu su aktoriumi Muzikinės Rolandu Kazlu)...... 22 dramos scena Rita Bočiulytė. „Adata“ – įspūdingas vaizdų ir muzikos vėrinys...... 24 šokio scena Vita Mozūraitė. Šoku ne sau, šoku žmonėms (interviu su choreografe ir šokėja Loreta Juodkaite)...... 26 LĖliŲ scena Gitana Gugevičiūtė. Apie lėlininkų „atostogas“ ir V. Mazūro pamokas...... 29 Jurga Petronytė. “Karakumų asilėlio” karavanas atvežė lėlių teatro šventę...... 31 FotoreportaŽas ...... 34 Dramos scena Jūratė Grigaitienė. Teatrinis sezonas uostamiestyje...... 38 scenos mokslas Lina Klusaitė. Dramos teksto transformacijos Nikolajaus Erdmano „Savižudžio“ inscenizacijoje...... 43 13 eilĖ, 13 vieta Vardenis Pavardenis. Sakmės apie aktorius ...... 46 Scenos pedagogika Birutė Norvaišienė. Kurti pasaulį ir save arba Tarptautinio universitetų teatrų forumo sūkuryje...... 48 Scenos istorija Petras Bielskis. Pradingusi išmintis...... 52 Sukaktys Kūrybinės odisėjos pėdsakais. Režisieriui Povilui Gaidžiui – 70...... 53 Auksė Kapočiūtė. Gražina Jakavičiūtė-Šaltenienė...... 56 Raimondas Kančas. Antanui Gustaičiui – 100...... 57 Lina Stankevičiūtė. Talento blyksnis...... 58 Nelda Bagdonavičiūtė. Nebaigta baleto Gulbės giesmė...... 59 KRONIKa ...... 60 Summaries ...... 62 scenos knygos ...... 64

3 Valentinas Masalskis. Svarbiausia – nedidinti destrukcijos Yra amžina tiesa ir teisybė, kurios mes visi ieškome. Mes sėdime ne ant formos, o ant kėdės. Gali keistis jos forma, patogumas, medžiagos, bet kėdė turi išlikti. Turinys negali būti prarastas. Mes neturime prarasti tiesos, kuri glūdi turinyje. Tiesa yra gelmėje. Todėl manau, kad teatras turi grįžti į sakralumą, į amžinas vertybes, kuriomis gyvenome iki šiol.

Rolandas Kazlas. Aktorius – tai laukinis žvėris Aktorius yra ne zoologijos sodo gyventojas, jis – laukinis žvėris. Aktorius neturi leistis būti maitinamas pro grotas, jis neskirtas pramogai ar fotografavimui, ar tam, kad pažiūrėtų į jį iš arčiau. Aktorius kaip miško žvėris turi žiūrovui pasirodyti per pagarbų atstumą, kad spėtų atsitraukti į gelmę, žmogų sužavėti, pakeisti, gal net sukelti netikėtumo jausmą. Kol žmogus dar nespėjo susigrabalioti fotoaparato, jis turi dingti į savo valdas, šiuo atveju aktorius – į užkulisius.

Lina Klusaitė. Dramos teksto transformacijos Nikolajaus Erdmano „Savižudžio“ inscenizacijoje A. Jankevičius iš pjesės ištraukė tik lėkštą bulvarinio feljetono stilistiką, pataikaujančią masinio žiūrovo skoniui. Kritinis žvilgsnis, moralinių kriterijų išsakymas ar istorijos reaktualizavimas nebeteko reikšmės – visa tai redukavosi į žaidimą praeities formomis. Kitaip tariant, N. Erdmano tekstas A. Jankevičiui netapo sąskaitų su praeitimi suvedinėjimu ar sovietmečio vertybių revizija. Jau pačiu pjesės pasirinkimu režisierius provokuoja kartų konfliktą, kuriame „nužemina“ Lietuvos teatre tradiciškai susiklosčiusios ir aukštomis moralinėmis nuostatomis grįstos estetikos vaizdavimą.

Petras Bielskis. Pradingusi išmintis Mūsų teatrinės kultūros istorijoje kažkaip nepastebimai pasimetė, išsitrynė vienas labai svarbus Balio Sruogos straipsnis „Pasiteisinimo vietoje“ 1. Suprantama, kad jis netiko bolševikmečio leidiniams, bet kodėl iškrito iš Balio Sruogos teatrinių raštų leidinio2, išėjusio jau laisvos Lietuvos metais – įtartinai neaišku. Peršasi mintis, kad pastarosios knygos sudarytojams tas straipsnis griovė norimą pristatyti ar įtvirtinti ne tik B. Sruogos paveikslą, bet ir visą mūsų teatro koncepciją <...>

1 Lietuvių teatras Peterburge. Kaunas. 1930) 2 Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Vilnius. 1994.

Lei­dė­jas: VšĮ Lie­tu­vos te­at­ro są­jun­gos fon­das, Te­at­ro g. 8, LT-03107 Vil­nius, el. p. teatrosajunga@te­at­ro­sa­jun­ga.lt Rė­mė­jai: SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS

Re­dak­ci­jos kole­ ­gi­ja: Alek­san­dras Guo­bys (pir­mi­nin­kas), Jūratė Grigaitienė (re­dak­to­rė-su­da­ry­to­ja), Pet­ras Biels­kis, Ri­ta Bo­čiu­ly­tė, Algis Matulionis, Rūta­ Ma­žei­kie­nė, Mar­ty­nas Pet­ri­kas, Jur­gi­ta Sta­niš­ky­tė, Ja­ni­na Stan­ke­vi­čie­nė, No­me­da Šat­kaus­kie­nė, Bro­nius Vaške­lis Kal­bos re­dak­to­rė Vitalija Kapsevičienė

Dizainas ir spauda Uždaroji dizaino ir leidybos AB „KOPA” www.kopa.eu, tel. +370 5 2331212 Tiražas 1500 egz.

Viršelio nuotrauka: žymus aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis spektaklyje T. Dorst, U. Ehler „Aš, Fojerbachas“ (LNDT). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka. Žurnale panaudotos Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvų nuotraukos. dramos scena „Fortūnos“ dešimtmečio sezonas Elvyra Markevičiūtė Šiais metais Kauno teatrų sezonas su- Deja, tokia grėsmė pakankamai reali, nes režisuota Thomo Bernhardo drama „Pietūs tapo su Lietuvos teatro sąjungos ir miesto tenka pripažinti, kad teatrinis sezonas Kau- su Liudviku“. Aktorė Aurelija Tamulytė ap- savivaldybės kasmet teikiamo profesiona- ne kasmet daro vis slogesnį įspūdį. Kaune dovanota už pagrindinį Petros fon Kant laus teatro kūrėjų apdovanojimo „Fortūna“ yra septyni teatrai, jei vis dar minėtume vaidmenį Rainerio Wernerio Fasbinderio dešimtmečiu. Prizas buvo įsteigtas 1996 seniai kūrybiškai nefunkcionuojantį Panto- dramoje „Karčios Petros fon Kant ašaros“, metais Lietuvos teatro sąjungos Kauno sky- mimos: Kauno valstybinis muzikinis, Kauno aktorius Vladimiras Jefremovas – už Satino riaus ir dienraščio „Kauno diena“ iniciatyva. valstybinis dramos, Kauno valstybinis lėlių, vaidmenį Maksimo Gorkio dramoje „Gyve- Jo žiuri pirmininką renka ir komisijos sudėtį Kauno kamerinis, Kauno mažasis, šokio nimas“ (pagal „Gyvenimas dugne“), aktorius tvirtina Lietuvos teatro sąjungos Kauno sky- teatras „Aura“. Svariausių apdovanojimų Eimutis Kvoščiauskas – už Antano vaidme- riaus valdyba. Pirmajai vertinimo komisijai laimėtojas paprastai būdavo Kauno dramos nį Mariaus Macevičiaus tragikomedijoje vadovavo teatrologė Vitalija Truskauskaitė, teatras – tas natūralu, turint omenyje, kad „Antoškos kartoškos“. „Fortūnos“ diplomu 1998 m. (1997 m. šventė neįvyko) – VDU tai didžiausia, daugiausia scenos aikštelių ir apdovanoti aktoriai Sigitas Šidlauskas (už profesorius Bronius Vaškelis, 1999–2004 m. kūrybinių galimybių turinti institucija. Skai- Liudviko vaidmenį spektaklyje „Pietūs su – teatrologė Vida Savičiūnaitė, nuo 2005 m. tant šių metų komisijos (solistas, LTS Kauno Liudviku“), Vidmantas Fijalkauskas (už Kri- – šio straipsnio autorė. Jei prizas yra teikia- skyriaus pirmininkas Gediminas Maciule- so Kelerio vaidmenį spektaklyje „Visi mano mas ištisus dešimt metų, jis neišvengiamai vičius, VDU Teatrologijos katedros vedėja sūnūs“), aktorė Nijolė Lepeškaitė (už Keitės tampa gana pastebimu teatro sezono ak- doc. dr. Jurgita Staniškytė, teatrologas doc. Keler vaidmenį spektaklyje „Visi mano sū- centu, uždedančiu vis didesnę atsakomybę dr. Edgaras Klivis, „Kauno dienos“ (Kultūra, nūs“). vertinimo komisijai. Būdamas tik simboliniu paskatinimu (teikiama skulptoriaus Stasio Žirgulio „Fortūnos“ skulptūrėlė, nuo 1999 m. – ir diplomai), jis nekelia tokių aistrų kaip piniginis apdovanojimas. Apimdamas tik Kauno miestą, jis neturi tokio mąsto ir svorio kaip dabartinis „Auksinis scenos kry- žius“ ar prieš jį buvęs „Kristoforas“. Tai išties „gražiausio savo kaimo berno rinkimai“. Vis dėlto jis leidžia atidžiau įsigilinti į miesto teatrinį vyksmą, bent iš dalies kompensuoti dėmesio stoką, pasiekti didesnės vertinimų ir nuomonių įvairovės. Apdovanojimo stei- gėjai neapibrėžė griežtų nuostatų – prizai buvo teikiami atsižvelgiant į sezono realijas. Iš vienos pusės, tai leido lanksčiau prisitai- kyti prie esamos padėties, iš kitos – nukryp- ti tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą. Dėl tos priežasties kiekvienais metais apdovanotų- jų ratas tai plėsdavosi, tai siaurėdavo. Ati- tinkamai kisdavo ir formuluotės. Sakykim, 2000-aisiais apdovanojimo už geriausią Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis sveikina Kauno muzikinio teatro solistę Ramintą Vaicekauskaitę spektaklį nebuvo, figūravo tik trys statulė- lės: už vaidmenį, vadybą ir ištikimybę pro- pramogos, TV) redaktorė Dalia Juškienė, ra- Aptariant sezoną ir apdovanojimus, reikia fesijai („Padėkos Fortūna“). Manyčiau, kad šytoja, Maironio lietuvių literatūros muzie- turėti omenyje, kad komisijos verdiktas yra po prizo dešimtmečio sukakties jo kontūrus jaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kompo- kolegialus sprendimas, o kiekvienas narys, reikėtų nužymėti tiksliau, nes šiuo metu zitorė Zita Bružaitė) verdiktą, gali susidaryti tarp jų ir pirmininkas, taip pat turintis tik įtvirtintas tik geriausio sezono spektaklio įspūdis, kad šis teatras neužleidžia iškovotų vieną balsą, gali turėti ir skirtingą nuomo- rinkimas. Antra vertus, jei šiam savaip pa- pozicijų. nę. Taip pat nereikia pamiršti, kad prizas tei- traukliam ir lanksčiam modeliui suteiktume Geriausiu sezono dramos spektakliu pri- kiamas už geriausius teatro sezono darbus, griežtus rėmus, komisija rizikuotų tapti ne- pažintas Jono Vaitkaus režisuota A. Millerio t. y. ne visos teatro ar režisieriaus veiklos, sėkmingo sezono įkaite. drama „Visi mano sūnūs“, geriausiu mažo- o tik konkrečios laiko atkarpos kontekste. sios formos spektakliu – Alvydo Vizgirdos Priešingu atveju prizo išsaugojimas ir jo tęs-

5 Dramos scena

2

1,2. Scenos iš spektaklio „Žvaigždžių kruša“ rež. G. Varnas

1

3 4

5 6

3. Vidmantas Fijalkauskas (Krisas), Vytautas Kaniušonis (Tėvas) spektaklyje A. Miller „Visi tėvo sūnūs“, rež. J. Vaitkus 4. Spektaklio scena. A. Miller „Visi tėvo sūnūs“. Centre Nijolė Lepeškaitė (Keitė Keler) 5. Spektaklio scena. T. Bernhard „Pietūs su Liudviku“, rež. A. Vizgirda 6. Spektaklio scena. M. Walczak „Kelionė į kambario vidų“, rež. A. Jankevičius Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

6 dramos scena

tinumas pakibtų ore – jis būtų teikiamas tik nuoseklaus pasakojimo. Ir visai logiška, kad jos tik pasipriešinusi prigimčiai. Spektaklio tuo atveju, jei kūrėjai kiekvienu nauju dar- atsvara autentiškais įvykiais paremtos pje- kūrybinė grupė apdovanota „Fortūnos“ bu pranoktų ankstesnius. Neginčiju, būtų sės dokumentiškumui pasirinkta psicholo- diplomu už originalią pjesės interpretaciją, puiku. Ir komisijos darbas virstų ne galvo- giškai motyvuota aktorių vaidyba. aktorė – už Noros vaidmenį. Vis dėlto „bar- sūkiu, o nesibaigiančia meno puota. Deja... Kuriant personažų charakterius, pati keb- biškoji“ traktuotė nevalingai įnešė komer- Apdovanojimų skaičius (10 skulptūrėlių ir liausia užduotis tenka ne kaltę išpažįstančio cinio žanriškumo, kurio išvengė spektaklio 15 diplomų) rodo tik tai, kad šiame sezone tėvo, bet sūnaus vaidmens atlikėjui, nes „Pietūs su Liudviku“ kūrėjai. nebuvo ryškių lyderių, o tokiu atveju labai nėra nieko sunkesnio ir nedėkingesnio, kaip Kauno dramos teatras buvo apdovano- sudėtinga pasverti kūrybinius nuopelnus, įtikinamai suvaidinti šiuolaikinį lyrinį hero- tas „Fortūnos“ diplomu ir už šiuolaikinės nes jų slinktis yra minimali. Neslėpsiu, tu- jų. Skirtingai nuo tėvą įkūnijusio aktoriaus lietuvių dramos panoramos organizavimą, rėjo įtakos ir „Fortūnos“ dešimtmečio ju- Vytauto Kaniušonio, pasitelkusio išorines atvedusį į Kauno teatrų scenas net keturis biliejus, kuris tarsi įpareigoja sudaryti kuo išraiškos priemones – prikimusį balsą, sen- spektaklius: „Balta katė juodoje Aliaskoje“, šventiškesnę nuotaiką. O kokia šventė be dinantį grimą, sūnų kuriantis aktorius Vid- „Antoškos kartoškos“, „Žvaigždžių kruša“ ir apdovanojimų?! mantas Fijalkauskas sugebėjo tiek suteikti „Kūno vartai“. Dramaturgas Marius Mace- Suprantama, šventiškumo siekis ne- vidinės šilumos Kriso Kelerio personažu, vičius apdovanotas diplomu už dabarties buvo vienintelis kriterijus. Ką būtų galima kad net ganėtinai deklaratyvios frazės jo realijų atspindėjimą tragikomedijoje „An- pakeisti, jei būtų galimybė iš naujo sudaryti lūpose nuskambėjo natūraliai ir įtikinamai. toškos kartoškos“, poetė Dovilė Zelčiūtė šio sezono apdovanojimų sąrašą, apimantį Lyginant Keitę Keler vaidinančias aktores – už turiningas įžvalgas perteikiant realybės spektaklius iki kovo vidurio? Režisieriaus Liuciją Rukšnaitytę ir Nijolę Lepeškaitę, pa- ir sapno sąlytį poetinėje dramoje (retroetiu- Jono Vaitkaus pastatymas „Visi mano sūnūs“ stebimi nežymūs jų traktuočių skirtumai. duose) „Kūno vartai“. Ši drama vienintelė iš- sezono kontekste neabejotinai lenkia tiek Liucija Rukšnaitytė vaidina motiną, sielvar- vengė komercinės-pramoginės intonacijos, dvi trafaretiškai pastatytas Muzikinio teatro taujančią dėl sūnaus žūties ir negalinčią išsiskyrė tiek sudėtinga struktūra, tiek origi- operetes Karlo Millockerio „Studentas elge- su ja susitaikyti. Nijolės Lepeškaitės herojė naliu vidinio pasaulio perteikimu. Jos rea- ta“ ir Emmericho (Imrės) Kalmano „Grafaitė nesitaiksto ir su neištikimybės įteisinimu lizavimas scenoje tapo išties nelengva už- Marica“, tiek Ramunės Kudžmanaitės reži- – jos požiūriu, moralinės nuostatos yra ne duotimi spektaklio režisierei Agnei Dilytei, suotas „Antoškas kartoškas“. Ansamblišku- mažiau svarbu nei asmeninė laimė. Manau, smarkiai kupiuravusiai veikalą, suspenda- mo stoka labai sumenkino Valiaus Tertelio kaip tik ši traktuotė artimesnė režisieriaus vusiai autorės pasąmonės srautus ir paver- režisuoto „Gyvenimo“ meninę įtaigą, o siekiamybei išryškinti atsakomybės už savo tusiai į gana tradicinę moters gyvenimo is- „Karčios Petros fon Kant ašaros“ (režisieriai veiksmus temą. Dėl savo bekompromisinio toriją. Kauno kamerinis teatras, supratingai – Gintaras Varnas ir Rokas Ramanauskas) požiūrio spektaklis tampa ypač svarbus bei užleidęs sceną akivaizdžiai nekomerciniam kaustė dėmesį daugiausia ties aktorės dar- reikalingas mūsų visuomenei. veikalui, apdovanotas diplomu už dėmesį bu, kuri nepriekaištingai ir išvengdama bet Kitas Kauno dramos teatro spektaklis, šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai. kokio vulgarumo susidorojo su pačiomis laimėjęs apdovanojimą mažosios formos Bauginanti šio sezono tendencija – aki- nedėkingiausiomis mizanscenomis bei už- nominacijoje, – Thomo Bernhardo drama vaizdi spektaklių vaikams stoka. Mažieji duotimis. „Žvaigždžių kruša“, nepaisant jau- „Pietūs su Liudviku“ (režisierius – Alvydas žiūrovai sulaukė premjerų tik dviejuose nųjų aktorių žadinamų simpatijų, vis dėlto Vizgirda) atsidūrė greta Sriubos teatro spek- teatruose: Kauno valstybinis lėlių teatras tėra mokomasis spektaklis, daugiausia at- taklio Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su cit- apdovanotas diplomu už išradingą literatū- liepiantis pedagoginius tikslus. Štai ir visi rina“ (režisierė – Danutė Juronytė), Gintarės rinės pasakos atvėrimą spektakliuose Karlo didžiosios scenos darbai, kurių pakartotinis Adomaitytės „Baltos katės juodoje Aliasko- Kolodžio (Carlo Collodi) „Pinokis“ (režisie- peržvelgimas nesukėlė abejonių lyderio je“ (režisierius – Arvydas Lebeliūnas), Kauno rius – Olegas Žiugžda) ir Wilhelmo Hauffo pasirinkimu. Tai savotiškai patvirtina ir dėl kamerinio teatro „Spektaklio po spektaklio“, „Mažasis Mukas“ (režisierius – Algimantas spektaklio „Visi mano sūnūs“ kilęs ažiota- Carole Frechette „Žano ir Beatričės“ (abiejų Stankevičius). Kauno mažasis teatras apdo- žas. Džiugu, kad vietoje įprastinės vilniečių režisierius – Stanislovas Rubinovas), Dovi- vanotas už kasdienybės stebuklų atskleidi- kritikų tiražuojamos kolektyvinio gimdymo lės Zelčiūtės „Kūno vartų“ (režisierė – Agnė mą Agnės Dilytės pasakoje „Kreivos daiktų recenzijos, ima formuotis nuomonių įvairo- Dilytė) ir Kauno mažojo teatro spektaklio istorijos“ (režisierius – Audrius Baniūnas). vė. Akivaizdu, kad šiam reiškiniui dar trūksta – Henriko Ibseno „Lėlių namai“ (režisierius Kauno muzikinis teatras šiais metais išsi- korektiškumo ir argumentacijos. – Vytautas Balsys). Šioje akistatoje „Pietūs su skyrė šauniu debiutu – solistė Raminta Vai- Ne vieną galėjo sugluminti tai, kad reži- Liudviku“ turėjo tik vieną svaresnį konku- cekauskaitė pelnė „Fortūnos“ ir „Auksinio sierius Jonas Vaitkus, paprastai dėliojantis rentą – „Lėlių namus“, kurie intrigavo gana scenos kryžiaus“ apdovanojimus už Grafai- savo spektaklius iš daugelio įvairialypių rizikingu ir drąsiu sprendimu, pateikdami tės Maricos vaidmenį Imrės Kalmano ope- sluoksnių, pasirinko išoriškai asketišką ver- Noros namų aplinką kaip šiuolaikinės Bar- retėje „Grafaitė Marica“. Šio teatro solistė balinio teatro išraišką. Tokiais atvejais net bės pasaulį. Įdomu tai, kad aktorės Linos Eleonora Kliučiūtė apdovanota „Fortūnos“ aktoriams dažnai ima atrodyti, kad jie patys Kaladytės suvaidinta Nora neatrodė „barbiš- prizu už Kunigaikštienės Kudenštain vaid- pastatė spektaklį, pamiršus, kad jų vaidyba kai“ – ji spinduliavo tuo užburiančiu grožiu, menį operetėje „Grafaitė Marica“, o solistė prisodrintą psichologinį piešinį nubrėžė re- kurį galima pamatyti nebent senosiose kino Kristina Siurbytė – diplomu už pagrindinį žisierius. Jonui Vaitkui iš tiesų nėra būdinga juostose. Ir mokėjo juo manipuliuoti – kai Lauros vaidmenį operetėje „Studentas el- pasakoti scenoje šeimynines istorijas, bet šį kada su naiviu nekaltumu, kai kada aiškiai geta“. Jų vaidybai būdingas organiškumas kartą būtent tokioje istorijoje slypėjo socia- suvokdama jo galią. Tokiu būdu susitapa- ir saikingumas, kurių dažnai pasigendi po linis užtaisas, kuriam susprogdinti reikėjo tinusi su Helmerio aplinka, ji pasitraukia iš

7 kalba vadovai

nepriekaištingai atliktų solinių partijų, ypač „Tabula rasa“, „Piknikas“, „Užrištomis akimis“ binio lėlių teatro įkūrėjui Stasiui Ratkevičiui, aristokračių vaidmenyse. ir nuolat tobulinamame spektaklyje „Asep- švenčiantiems ir nuostabius jubiliejus. Jaunai ir talentingai, jau nemaža apdo- tinė zona, arba Lietuviškos sutartinės“. Ak- Sezono apžvalgos tikslas buvo ne tik iš- vanojimų turinčiai scenografei Kotrynai toriui Robertui Vaidotui (po mirties) paskir- vardinti apdovanotuosius, bet ir, kiek leidžia Daujotaitei įteiktas diplomas už kostiumus tas „Fortūnos“ prizas už nepagrindinį Kazio straipsnio apimtis, atskleisti vertinimo krite- Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“, vaidmenį spektaklyje „Antoškos kartoškos“. rijus. Baigti norėčiau dramaturgo ir kritiko o kompozitoriui Giedriui Puskunigiui – už Garbingiausias „Fortūnos“ apdovanojimas – Bernardo Shaw žodžiais, kurie, tikiuosi, su- muziką spektaklyje „Karčios Petros fon Kant Padėkos prizas už nuopelnus Lietuvos teat- taikys su komisijos sprendimu: „Kritikai, kaip ašaros“. Šokio teatras „Aura“ apdovanotas rui be menkiausių abejonių ar išlygų buvo ir visi kiti žmonės, mato tai, ką nori matyti, o diplomu už kūrybingas moderniojo šokio įteiktas solistei ir režisierei Aldonai Ragaus- ne tai, kas prieš jų akis.“ išraiškos priemonių paieškas spektakliuose kaitei bei aktoriui ir režisieriui, Kauno valsty-

Vadovavimas teatrui – ne vaidmens kūrimas

Elvyra Markevičiūtė Praėjusiais metais Šiaulių dramos teatras minėjo savo įkūrimo 75-metį. Tai buvo antrasis profesionalus Lietuvos teatras, 1931 metais įkurtas kaip Valstybės teatro Kaune filialas, kuris jau nuo 1934 tapo savarankiškas. 1931 metų rugsėjo 23 dieną išnuomotame „Kapitol“ kino teatre pakilo uždanga Carlo Gozzi’o „Princesės Turandot“ premjerai, kurią režisavo Borisas Dauguvietis. 2006 gruodį Šiaulių dramos teatro didžiojoje scenoje vėl pakilo uždanga „Princesės Turandot“ premjerai. Šį kartą ją režisavo jaunosios kartos atstovas Aidas Giniotis. Tarp abiejų to paties veikalo premjerų – 75-eri prabėgę metai. Vis dėlto teatro išlikimo ir gyvavimo garantas – ne garbinga praeitis, o dabartis ir ateitis, šiuo metu jame dirbantys žmonės. Buvo malonu rasti puikiai prižiūrėtą ir suremontuotą pastatą, sutikti pažįstamus teatralus, su kuriais bendradarbiauta einant tuometinio vyriausiojo režisieriaus Gyčio Padegimo padėjėjos literatūros darbui pareigas (1989–1993), susipažinti su naujais veidais. Ypač intrigavo Antano Venckaus – tuo metu daug ir sėkmingai vaidinusio aktoriaus – virsmas į trečią kadenciją pradėjusį teatro vadovą. Elvyra Markevičiūtė: Aktorius profesija kitaip. Ir kai atsirado galimybė eiti ir kažką Taip, taip, pradžioje reikėjo tas naujoves neatsiejama nuo egoistinių paskatų – ji verčia pakeisti, turėjau pasirinkti: arba aš lieku tik perprasti, prisitaikyti, pasimokyti, paieškoti galvoti apie savo įvaizdį, sėkmę, konkurencin- plepys, kuris sugeba vien šnekėti, arba turiu būdų, kaip jomis naudotis. Paskui buvo kaž- gumą, išskirtinumą, t. y. koncentruoti dėmesį pasinaudoti galimybe „nusilaužti sprandą“. koks svaigus pakilimas, kai rodėsi, kad visi daugiausia į savo asmenį. Vadovo ir ypač Ir aš ją pasirinkau. Paskui pamačiau, kad tau padeda ir viskas labai gerai. Dar vėliau teatro vadovo pareigybė reikalauja diametra- per pusmetį tegalima susipažinti su darbu, atsirado šiek tiek stagnacijos, kai atrodė, liai priešingų pastangų ir savybių: altruizmo, o tam, kad kažką nuveiktum, reikia nemen- kad jau nemažai padaryta ir toliau viskas noro ir sugebėjimo rūpintis kitais. Ar sudė- ko įdirbio. Mano senelio šeima buvo labai klostysis savaime. Bet taip nebūna. Dabar tinga buvo išsiugdyti šeimininkišką požiūrį ir didelė, todėl manau, kad tas šeimininkišku- toks metas, kai vėl tarsi pradedame iš naujo, bent iš dalies atsisakyti aktorinio egoizmo? mas persidavė genetiškai. Nors to egoizmo tik šį kartą aš jau turiu patirties ir žinau savo Antanas Venckus: Įdomiai paklausta. La- vis tiek, turbūt, išliko... Tiktai vietoje „mano buvusias klaidas, kurių dabar galiu lengvai bai. Pradėkim nuo to, kad kiekvienam žmo- vaidmuo“ dabar sakau „mūsų teatras“. Man išvengti. Po teatro 75-mečio sukakties vėl gui likimas skiria tam tikrus iššūkius. Pir- norisi, kad pas mus ir atmosfera būtų kū- norisi pradėti kitą etapą. Kad ir kiek kalbėtu- majam mano apsisprendimui direktoriauti rybingiausia, ir pajamos didžiausios, ir šva- me apie visus finansinius, juridinius ir teisi- užteko dviejų parų, nes maniau, kad jis tęsis riausia, ir jaukiausia, ir teatrališkiausia... nius sunkumus, kurių naštą man reikia prisi- pusmetį. Man daug kas nepatiko teatro bui- Elvyra Markevičiūtė: Ar jau galima sa- imti, pagrindinė teatro veikla yra spektaklių tyje, darbų organizavimo srityje – kartu su kyti, kad po pirminio apsižvalgymo etapo at- statymas. „Princesės Turandot“ pasirody- kolegomis dėl to maištavome, aš ir pats ak- ėjo tam tikras įdirbis ir palengvėjimas? Kai ne mas po 75-erių metų buvo tarsi geras žen- tyviai reiškiausi, manydamas, kad turi būti bandoma, o žinoma, ką ir kaip daryti? klas. Po jo sekė svarbūs sugrįžimai, jaunųjų

8 kalba vadovai

„Mano planuose – surasti režisierių vedlį, kuris turėtų bent trejų metų programą“,– sako Šiaulių dramos teatro Antanas Venckus (Teatro direktorius) spektaklyje C. Gozzi „ Princesė vadovas Antanas Venckus Turandot“ , rež. A. Giniotis režisierių paieška. Mano planuose – surasti Įsivaizduoji, kad viskas vyks, kaip ir ruošiant toliau aš mėgstu tikslumą, susitarimai turi režisierių vedlį, kuris turėtų bent trejų metų vaidmenį, tik artistas dirba padedamas reži- būti vykdomi. Mūsų cechai išties unikalūs – programą... sieriaus, o direktorius – padedamas... Dievo. techninė taryba, priimdama eskizus, visada Elvyra Markevičiūtė: Kaip teatro meno Šitaip kyla didžiulis pavojus persitempti, pasilieka laiko atsargą ir darbai paprastai at- vadovą? persiplėšti, ir... susireikšminti, to aš labiau- liekami šiek tiek anksčiau. Tai mūsų bendro Antanas Venckus: Aš nežinau... Kalbu ne siai bijau. Pati svarbiausia persona teatre įdirbio, pasitikėjimo vienas kitu rezultatas. apie pareigybę, o apie režisierių, kuris maty- yra žiūrovas – jam atiduodame viską. Savo Visos abejonės tęsiasi tol, kol apsispren- tų trupę, jos perspektyvas, degtų noru dirbti ruožtu ir patys galime pasimėgauti jų ap- džiame, ne išimtis – ir santykiai su režisie- su mūsų teatro aktoriais ir atvažiavęs reali- lodismentais, dosnumu, gerumu. Sutinku, riais, kuriuos įvardinčiau kaip sielos paiešką zuotų ne vieną pastatymą, o turėtų daugiau kad komandos problema yra sudėtingas dabartiniame agresyviame ir brutaliame perspektyvių norų. Sakykim, įgyvendinti dalykas, bet, laimei, likimas mane dažniau- gyvenime. Aš labai tvirtai tikiu, kad grįšime tam tikrą projektą. Jeigu pasiūlymų būtų ne siai suveda su žmonėmis, kuriems įdomu prie dvasinių nuostatų, todėl netrokštu ma- vienas, mano, kaip tarpininko, užduotis – su dirbti teatre arba mes juos užkrečiame savo tyti scenoje išorinio gyvenimo pūlinių. Man teatro meno tarybos pagalba rasti optimalų entuziazmu. Ne tas metas ir mano ne tas atrodo, kad kurti charakterį yra žymiai įdo- variantą. O tam, kad jis būtų surastas, reikia amžius, kad norėčiau komandos, suburtos miau, nei vien atspindėti visuomenės situa- dirbti su daugeliu. Tada ir atsisijos, išryškės. lojalumo principu. Man reikia, kad žmogus ciją – gali tapatintis su personažu ir atrasti, Reikia naujų erdvių – mane domina ne vien generuotų idėjas, atsilieptų į mano siūlo- kad jį kankina tos pačios abejonės. Norisi teatro didžioji scena, bet ir Šiauliuose esan- mas ir ieškotų kelių, kaip jas įgyvendinti. gilumą siekiančio sielos pjūvio, tikiu, kad to tys Frenkelio rūmai. Galimos įvairios teatri- Žinoma, yra įvairių trukdžių. Sakykim, aš nori ir žiūrovai. nės formos, norisi iniciatyvų mažųjų scenų pats, prieš ko nors imdamasis, labai ilgai Elvyra Markevičiūtė: Ar daug abejonių kryptimi, panaudojant įvairias galerijas, abejoju, kapstausi, mąstau, ar tai teisinga, kėlė Gyčio Padegimo grįžimas? Ne paslaptis, kitas netipines erdves – kažkokio didesnio ar ne. Ilgai svarstau, nesu iš tų, kurie iškart kad naujieji teatrų lyderiai vengia kviesti bu- vyksmo ne vien teatre: ne užsidaryti, o išei- plyksteli ir nusprendžia. Aš netgi mėgstu vusius vadovus. Net jei ir yra už ką jiems pa- ti, net ir į gatvę. Atėjo antrojo kvėpavimo ir abejojančius savimi, nes jie paprastai dau- dėkoti. naujų paieškų metas. giau iš savęs pareikalauja. Apmaudu, kai pa- Antanas Venckus: Ne, šiuo atveju jokių Elvyra Markevičiūtė: Tokiu atveju labai stebi, kad mūsų teatriniame pasaulyje am- abejonių nekilo. Susitikę mes vis pajuokau- svarbus tiek kviestinės, tiek savos komandos bicijos kartais daug didesnės už galimybes. davome iš mano klausimo „Kada grįšit?“ Aš profesionalumas. Kiekvienam vadovui kyla Elvyra Markevičiūtė: Nepasakyčiau, kad jam sakiau: „Gyti, perku jūsų sielą...“ Taip kal- grėsmė suformuoti apie save dvaro aplinką. kur nors įžvelgiau panašių trukdžių. Atvirkš- bėjom, kai tarėmės dėl būsimo spektaklio. Gana retai pirmąja freilina tampama geriau- čiai, visi susitarimai, terminai, sutarčių vyk- Ir žiūrovams, ir aktoriams norėjau priminti siai dirbant, dažniausiai – mikliai pataikau- dymas ir tvarkymas vyko neįtikėtinai greitai tą Gytį, kurį mes pažinome nuo „Freken Juli- jant. ir sklandžiai. Toli gražu ne kiekviename teatre jos“, „Donjos Rositos...“, „Žemaitės“ ar „Mūsų Antanas Venckus: Pirminė bjauri tur- pavyksta to pasiekti... miestelio“ spektaklių. Taip vykusiai susi- būt visų vadovais tapusių aktorių savybė Antanas Venckus: Tas abejojimo pro- klostė, kad atsirado pjesė „Labai paprasta – žvelgti į vadovavimą, kaip į vaidmens cesas tam ir yra, kad vėliau viskas eitų taip, istorija“, kuri, nors ir labai netikėta, atrodė kūrimą, galvojant, kad viską padarysi pats. kaip privalo. Būna paruošiamasis laikas, bet tam tinkama. Manau, kad viskas dėsninga,

9 KALBA VADOVAI

nes Gytis Padegimas yra profesionalus reži- spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“. Aš čia mimas turėtų tokį pat grįžtamąjį ryšį, kokiu sierius. Jis juo buvo, yra ir bus. Aš šiuo metu neįžiūriu jokios problemos, viskas yra sude- pasižymi šou verslas ar sportas. Tikriausiai ši esu teatro vadovas, bet tai nėra specialybė. rinama. Atstumai Lietuvoje tokie maži, kad problema taip ir liks neišspręsta, kol kokia Tai yra tik tam tikros gyvenimo atkarpos pa- nėra jokios prasmės daryti kliūčių. Be to, nors politinė jėga pagaliau neatsitokės ir ne- reigybė. Ir viskas. man atrodo, kad tai ir naudinga – jau kalbu suvoks, kaip tai yra svarbu. Priešingu atveju Elvyra Markevičiūtė: Tuomet pakalbėki- kaip vadovas: atsiranda ir pasitempimo, ir – rizikuojame prarasti save, savo lietuviškąjį me apie tai, kas nusipelno profesijos vardo. konkurencijos momentai. Aš netgi manau, savitumą, netgi dorovines normas. Juk da- Ar išlieka jos ilgesys, jei vedantis ir talentingas kad anksčiau ar vėliau toji sutarčių sistema bartinė žiniasklaida apie teatro premjerą aktorius pakeičia pareigybę? Ar vis dar norisi bus neišvengiama. Suprantama, ji turi būti parašo paskutiniuose laikraščio puslapiuo- eiti į sceną? lanksti. Mūsų aukščiausioji valdžia, nuo se, pirmuosiuose – dažniausiai pasakojimas, Antanas Venckus: Labai norisi. Nors, ne- kurios tai priklauso, privalo suprasti, kad kaip koks nors paauglys nužudė močiutę. Ir simaivydamas pasakysiu, kad turiu dėl savo nei Šiauliuose, nei Panevėžyje nėra dešimt- tai pateikiama kaip eilinė sensacija – netgi vadinamojo talento labai didelių abejonių. ies teatrų, nėra tokios rinkos kaip Vilniuje, be jokio smerkiamojo komentaro. Kaip ir dėl „vedančiojo“ statuso, nors likimas kuri leidžia nevaržomai keistis aktoriais. Elvyra Markevičiūtė: Vadinasi, nesulau- susiklostė taip, kad išties nemažai vaidinau. Pereinant prie sutarčių tokiuose mažuose kiant malonių iš valdžios, belieka patiems Bet gal dėl tos priežasties, kad tuo metu miestuose būtina išsaugoti tam tikrą teatro nenuleisti rankų ir neapleisti lietuviškosios teatre trūko vyrų? Gali būti ir taip... Jeigu trupės branduolį. Juk aktoriui sutartis yra temos. vertintume išties principingai, tai per visą nemenkas iššūkis: reikia sugebėti suderinti savo gyvenimą esu sutikęs kokį penketą– savo darbą kelių teatrų repertuaruose, visur šešetą tikrai talentingų aktorių vyrų ir kokį suspėti – tai tarsi savotiškas savo galimybių ketvertą–penketą aktorių moterų, vadina- ribų peržengimas. Vis dėlto tik toks yra to- mųjų artistų nuo Dievo. Turiu prisipažint, bulėjimo kelias. kad patekau į šią profesiją gana atsitiktinai Elvyra Markevičiūtė: Šiaulių dramos ir avantiūristiškai. Šiuo metu išgyvenu per- teatras seniai garsėja ir kaip sėkmingai spren- iodą (gal tai penkiasdešimtmečio krizė?), džiantis finansines problemas. kai labiau patinka žiūrėti į sceną, nei joje Antanas Venckus: Pinigų trūko, trūksta ir būti. Man patinka organizuoti teatro proce- visada trūks. Ir netgi labai, jei viską bandy- sus, stebėti jų vyksmą. To deginančio noro tume daryti taip, kaip įsivaizduojame ir no- vaidinti vieną vaidmenį po kito, koks buvo rime. Deja, menas ir kultūra nėra valstybės jaunystėje, tikrai nejaučiu. Aš net švelniai prioritetas. Nė viena partija prieš rinkimus atsisakinėju režisierių kvietimų. neiškėlė jų į pirmąją vietą. Jau ne kartą sa- Elvyra Markevičiūtė: Vis dėlto vienas ki- kiau, kad toks ignoravimas pražudys būsi- tas vaidmuo pasitaiko ir dabartinėje biogra- mas kartas ir ateis laikas, kai bus per vėlu ką Spektaklio scena. C. Gozzi „Princesė Turandot“, rež. A. Giniotis fijos atkarpoje? nors keisti. Akivaizdu, kad valdžios matymo Antanas Venckus: Yra. Ir daug. Nors lyg akiratyje tėra tik toji kultūros dalis, kuri at- Antanas Venckus: Mano rašytose pro- ir buvo susidariusi pauzė. Vaidinau tik se- stovauja Lietuvai užsienyje. O visa likusioji? gramose visada dominavo dvi pozicijos: na- nuose spektakliuose, kol Aidas Giniotis ne- Anksčiau mūsų teatras vykdavo gastrolių į cionalinė dramaturgija ir spektaklis jaunajai sugalvojo pokšto, kad „Princesėje Turandot“ tolimiausius miestelius ir kaimelius, į vaidi- kartai, mažiesiems žiūrovams. Tai būtina, reikia tikro direktoriaus. Tokia saviironijos nimus susirinkdavo daugybė žmonių. Da- jeigu teatras galvoja apie abipusį žiūrovų ir ir pasišaipymo iš savęs galimybė mane su- bar viskas sunaikinta, atokesnėse vietose teatro ryšį. Kitas dalykas – autorius ir teat- domino, nors pradžioje buvo kiek nejauku. nėra jokios techninės bazės, neįmanoma ras. Kažkada šis ryšys taip pat buvo abipusis Rezultatas – man visa tai ėmė patikti... parodyti dabartinių mūsų spektaklių su – teatrai turėjo savo dramaturgus: Vaičiūną, Po to atsirado Krogstadas Sigito Račkio naujomis technologijomis. Bet juk tai rei- Sruogą, Grušą, Sają. Gerai, kad grįžta lietu- režisuojamuose Henriko Ibseno „Lėlių na- kalinga! Be švietėjiškų pastangų žmonių vių dramaturgijos skaitymai, jie turėtų su- muose“. Toks buvo Račkio režisūrinis maty- bendravime nelieka jokių kriterijų, elemen- mažinti atstumą tarp autorių ir teatrų. Tam, mas, jam reikėjo, tiesmukai šnekant, Krogs- taraus suvokimo, kas gerai, o kas blogai. kad gimtų gera dramaturgija, reikalingos tado su viršsvoriu, su tam tikra gyvenimo Neneigiu, man iš tiesų sekasi palaikyti abipusės pastangos, bendras darbas. Tokia patirtimi. Jis labai ilgai mane įkalbinėjo, aš konstruktyvius ryšius su Šiaulių miesto val- patirtimi mums tapo Sigito Parulskio pjesė gana ilgai priešgyniavau, galop jis mane įti- džia. Mano vadovavimo teatrui metu visi „Iš gyvenimo vėlių“, parašyta pagal Basana- kino, kad kitaip dirbti negali. miesto merai supratingai ir geranoriškai vičių – dramaturgas daug dirbo repeticijų Elvyra Markevičiūtė: Kiekviename teatre padėjo spręsti socialines teatro problemas, metu, ieškojo įvairių pritaikymų pagal kil- pasitaiko aktorių migracijos atvejų. Ar tai reiš- buvo atidūs naujai atvykusiems aktoriams, minę tarmę. Lietuviškų pjesių paieška vyks- kia, kad sutarčių sistema jau nekelia buvusio sudarė jiems pasilikimo mieste paskatas ir ta nuolatos, autoriai vis aktyviau jas siūlo. priešiškumo? galimybes. Kiek galėtume nuveikti, jeigu Tai nelengvas procesas – ne kasmet gimsta Antanas Venckus: Mūsų aktoriai jau valstybės požiūris į kultūros rėmimą mokes- Marcinkevičius arba Grušas. Reikia papras- ne vieną kartą vaidino kitų teatrų spek- čių plotmėje būtų kitoks! Ne veltui pasaulyje čiausiai būti kantriems, darbštiems, išlaukti takliuose: Dalius Jančiauskas – Anželikos taikoma praktika atleisti kultūrą remiančias ir atrasti savo dramaturgą. Cholinos šokio spektaklyje „Tango in Fa“, organizacijas nuo pelno mokesčių. Lietuvo- Elvyra Markevičiūtė: Dėkoju už pokalbį. Jūratė Budriūnaitė – Kauno dramos teatro je viskas kitaip – norima, kad kultūros rė- Linkiu kantrybės ir sėkmės.

10 KALBA VADOVAI

„Lietuvos scena“ kalbina Kauno valstybinio dramos teatro vadovę dr. Iną Pukelytę. Trumpa biografija: Baigusi bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Ina Pukelytė magistro studijas tęsė Sorbonos universitete Prancūzijoje. 2002 metais Vokietijoje gavo Leipcigo universiteto daktaro laipsnį. Nuo 2003 m. vadovauja Kauno valstybiniam dramos teatrui.

Kauno valstybinio dramos teatro vadovė dr. Ina Pukelytė Namai, kuriuose malonu būti Jurgita Staniškytė „Lietuvos scena“: Prieš penkerius metus žaidėjais. Jie tapo mobilesni ir gali laisvai Dar vienas svarbus dalykas, lemiantis savo darbą pradėjote sudėtingoje ir sunkiai rinktis. Daugumai jaunesnės kartos aktorių teatro veidą, yra tai, jog teatras turi meninį prognozuojamoje situacijoje, dabar gi Jus ga- toks savęs realizavimo būdas yra netgi pa- lyderį – režisierių Gintarą Varną, kuris for- lima sveikinti pradedančią jau antrą kadenci- trauklesnis, negu vieno režisieriaus globa. muoja repertuarą ir rūpinasi trupe. Šis ben- ją KVDT vadovės poste. Kaip vertinate pirmoje Ir ši teatre besiformuojanti kūrybingo akto- dradarbiavimas teatrui yra labai pozityvus kadencijoje nuveiktus darbus, kokias užduotis riaus ir lanksčios teatro vadovybės vienovė veiksnys. įgyvendinti buvo sunkiausia, o kokiais pasie- leidžia įgyvendinti įdomius ir patrauklius „Lietuvos scena“: Per savo darbo metus kimais džiaugiatės? projektus. Keičiasi pareigų pasiskirstymas, galėjote „iš vidaus“ stebėti ir įvertinti Lietuvos Ina Pukelytė: Su pirmąja kadencija pra- keičiasi ir teatro darbuotojų sąmoningu- valstybinių teatrų situaciją. Kaip keičiasi vals- sidėjo visiškai naujas mano gyvenimo eta- mas, stengiamasi, kad teatro kūryba vyktų tybinių teatrų, o tarp jų ir KVDT, tapatybė? Ko- pas, ėmiausi tarsi naujos profesijos ir pirmą laisva valia ir būtų įkvėpianti. Juk teatre iš kią ją įsivaizduojate artimiausioje ateityje? kadenciją mokiausi, kaip reikėtų vadovauti tiesų dirbama dėl meilės teatrui, o ne dėl Ina Pukelytė: Kalbant apie teatro tapa- teatrui, kokia jo specifika ir kaip padaryti, pinigų ir tik taip teatras iš tikrųjų gali tapti tybę, manau, jog vienas perspektyviausių jog sudėtinga teatro sistema darniai bei namais, kuriuose smagu būti ir kurti. teatro kelių – tai europinio projektinio tipo harmoningai veiktų. Tas laikotarpis buvo ir Teatro vadybos sferoje, kurioje aš pra- teatro kelias. Pati LR Kultūros ministerija sunkus, ir turiningas, kupinas įdomios pa- dėjau dirbti prieš tapdama teatro vadove, skatina projektinio tipo veiklas, finansuoja- tirties, nes tuomet teatre vienu metu vyko taip pat įvyko keletas postūmių. Pirmiau- mi produktai, o ne įstaigos. Kadangi meni- daugybė dalykų. Teatras pamažu iš sovie- sia, susiformavo stiprus rinkodaros skyrius, nių organizacijų, o tarp jų ir teatrų, finansa- tinės sistemos ėjo į šiuolaikinio teatrinio kuris dirba labai tikslingai analizuodamas vimas dėl įvairiausių priežasčių – politinės mąstymo modelį, suklibėjo lig tol nepa- žiūrovo poreikius ir informuodamas jį apie valios, ekonominių – visada yra nepakanka- judinama konservatyvi teatro sistema. Iki spektaklius. mas, teatralai turėtų ieškoti būdų tą finan- 2002–2003 metų teatro kolektyvas buvo Man pradėjus vadovauti teatrui gana ne- savimą sutelkti ir iš kitų šaltinių. Egzistuoja susiformavęs kaip stabilus ir nejudinamas tikėta linkme pakrypo ūkiniai darbai, t. y. daugybė tarptautinių projektų ir programų, branduolys, į kurį atrodė kam nors naujam prasidėjo statybos, kurios yra būtinos šiam kuriose kiekvienas turi teisę dalyvauti, todėl iš šalies beveik neįmanoma patekti, o dabar teatrui, tačiau nebuvo prognozuojamos manau, kad teatrai turėtų kreipti savo pajė- naujovės teatre tampa ne tik natūraliu, bet tik pradėjus dirbti ir su kuriomis mes dar ir gas šia linkme ir, jeigu bus dirbama kryptin- ir sveikintinu reiškiniu. Ir palaipsnis jaunų- dabar esame priversti susigyventi. Statybų gai, sistemingai, – iš šių šaltinių į teatrus gali jų aktorių atėjimas į teatrą nebešokiruoja, ir pertvarkų metas neleidžia užsimiršti ir at- ateiti nemaža lėšų. revoliucijų nebevyksta, nes keičiasi pats sidėti vien tik kūrybai ar meninių perspek- KVDT yra unikalus teatras Lietuvos kon- aktorių mąstymas. Aktoriai pamažu su- tyvų formavimui. Iš vienos pusės, tai nėra tekste, nes turi ne tik kūrybingą kolekty- vokia, jog jie yra laisvi žmonės, nebūtinai labai gerai, tačiau žvelgiant į tolimesnę per- vą, bet ir keturias vaidybines aikšteles. Nė priklausantys tik vienam kolektyvui ir tu- spektyvą šį sunkų laikotarpį reikia tiesiog vienas kitas Lietuvos teatras neturi tiek rintys laisvę prisiimti atsakomybę už savo pergyventi, nes ateityje jis teatrui atvers daug aikštelių, kuriose nuolat vyktų kūry- kūrybinę veiklą. Aktoriai tampa aktyviais naujas galimybes. binė veikla. Turint tokias galimybes norisi

11 KALBA VADOVAI

jas maksimaliai išnaudoti. Tad man atrodo, sunkumų, o neinstituciniai teatrai turi viską doti teatro stogo erdves. Galbūt teisingiau jog repertuarinio teatro formatas KVDT jau kiekvieną kartą pradėti nuo nulio. Štai kad būtų planuoti programą bent trims metams darosi per siauras, nepakankamai lankstus, ir spektaklio „Nusiaubta šalis“ pavyzdys. Šį į priekį, tačiau tai ne visada įmanoma. Teat- jame sunku ką nors konceptualiai naujai projektą įgyvendinti norėjo „Menų spaus- ras yra mobili vieta ir įvairūs projektai čia įgyvendinti. Kauno visuomenei KVDT jau tuvė“, tačiau neturėjo tam reikalingų resur- dažnai gimsta gana spontaniškai. Ir būna seniai yra daugiau nei teatras, jis akivaiz- sų, todėl kreipėsi į mus ir pakvietė tapti šio džiugu, jeigu jie pavyksta. Tai tarsi mūsų džiai turi potencialą tapti kultūriniu meno pastatymo koprodiuseriais. Kadangi mūsų parateatrinė veikla, kuri mums teikia malo- centru, apimančiu ne tik teatrinę raišką. teatre dirba kvalifikuoti ir profesionalūs numo. Maksimali programa, kurią norėtųsi įgyven- žmonės, viskas padaroma tarsi savaime, o „Lietuvos scena“: Kaip KVDT jums seka- dinti, – tai siekti, kad KVDT taptų patrauk- neinstituciniame teatre spektaklio pastaty- si subalansuoti paklausą, meninę kokybę ir liu Kauną garsinančiu tarptautinio masto mas ar gastrolės visada yra labai sudėtingas edukaciją? meno centru. Aišku, pirmiausia mums reikia procesas. Kita vertus, iš neinstitucinių teatrų Ina Pukelytė: Patinka spektaklis ar ne- susitvarkyti savo materialinę bazę, visas vai- galima pasimokyti lankstumo, drąsos, dina- patinka yra labai subjektyvus klausimas. dybos aikšteles, kad jos galėtų virsti įvairių miškumo ir kūrybingumo. O kad institucinis Mano teatro samprata gali labai skirtis nuo projektų vyksmo erdve. teatras galėtų išnaudoti visas savo galimy- kito žmogaus teatrinio suvokimo. Be abe- „Lietuvos scena“: Ar lengvai naujos vady- bes, turėtų keistis ir pati kultūros politika, ir jo, formuodami repertuaro politiką mes binės strategijos prigyja instituciniame teatre teatro vadovo samprata. pirmiausia stengiamės galvoti apie tai, kas ir kas labiausiai trukdo joms įsitvirtinti? „Lietuvos scena“: Koks turi būti šiuolaiki- mums patinka, ką mes norėtume matyti. Ina Pukelytė: Kultūros vadyba, rinko- nis teatro vadovas? Jau pora metų mes stengiamės užpildyti dara teatre – tai vis dar besiformuojantys Ina Pukelytė: Teatro vadovo samprata spektaklių, skirtų jaunajam žiūrovui nišą. procesai. Vienuose teatruose jie vyksta Lietuvoje keičiasi labai sunkiai. Man priimti- Pirmas bandymas buvo prieš porą metų greičiau, kituose lėčiau, priklausomai nuo niausias modelis, kuris egzistavo KVDT Jono vykęs H. K. Anderseno festivalis, pernai - administracijos imlumo ir profesionalumo. Vaitkaus ar Jono Jurašo laikais, kai teatre „Šiuolaikinės Lietuvių dramos panorama“, šį Kai aš 2002 metais atėjau dirbti į šį teat- buvo ryškus meninis lyderis, o ne funkcio- rudenį mes organizuojame festivalį „Vežan- rą, vadybininkas čia buvo svetimžodis. Tai nierius, kuris tik atlieka tam tikras funkcijas. tis teatras”, skirtą paaugliams – 11–18 metų buvo žmogus, kurio teatrui nereikia. At- Jeigu teatre yra meno vadovas – vizionie- jaunuoliams. Pastarieji teatre nori atpažinti rodė, o kam daryti repertuarines skrajutes, rius, turintis savo programą ir už ją kovojan- savo problemas, todėl ieškome tokios dra- spausdinti jas leidykloje, kai galima tiesiog tis, tai administratoriaus kėdėje gali sėdėti maturgijos, kuri atitiktų jų lūkesčius. Spek- nusikopijuoti ant paprasčiausio A4 formato bet kas. Mano manymu, Lietuvos teatruose taklis „Žvaigždžių kruša“ atsirado būtent iš lapo. Tokioms reikmėms netgi nebūdavo tų lyderių nėra daug, nes čia akivaizdžiai eg- poreikio kalbėti jaunimui jaunimo kalba. skiriama lėšų, plakatas ir programėlė buvo zistuoja jaunų, perspektyvių režisierių trū- Artimiausias darbas, skirtas šiai auditorijai - vienintelė informacija apie spektaklį, apie kumo problema. Todėl teatrams tuos nau- Antano Gluskino režisuojami „Medėjos vai- kitas priemones nebuvo galvojama. Tai, jus vadovus lyderius surasti yra sunku. Kita kai“, bylojantys apie tėvų ir vaikų santykius. kad vadybininkų buvimas teatre pasiteisi- vertus, galima dirbti ir kiek kitaip – taip, kaip Teatro aktorius Tomas Erbrėdėris, dirbantis na, buvo galima pajusti netrukus. Tai rodo dirba Audronis Liuga ar Audronis Imbrasas, su paaugliais šalia teatro veikiančioje vaikų žiūrovų lankomumo rodikliai, jų nuomonės. kai lyderis pritraukia lėšų projektams įgy- teatro mokyklėlėje „Mano teatras“, taip pat Informacija apie teatrą pasiekia žiūrovus, vendinti. Bet kuriuo atveju, manau, jog da- kuria šiam festivaliui skirtą spektaklį. kita vertus, mes norime žinoti ir savo žiū- bartinę sistemą būtina keisti arba bent jau Kita svarbi teatro repertuaro kryptis – tai rovų poreikius, todėl atliekame tyrimus ir į ją kiek atnaujinti. šiuolaikinė dramaturgija. Pavasarį režisie- juos atsižvelgiame. Rinkodara apskritai yra „Lietuvos scena“: KVDT vykdo daug pro- rius Agnius Jankevičius pastatė spektaklį slidus dalykas, tai nuolat kintantis procesas: jektų – Hanso K. Anderseno festivalis, Never- pagal šiuolaikinio lenkų dramaturgo Mi- kas buvo aktualu vakar, gali būti nebeak- balinio teatro festivalis, Šiuolaikinės Lietuvių chało Walczako pjesę „Kelionė į kambario tualu rytoj. Ypač tas pastebima informacijos dramos panorama ir kt. Projektinė teatro vidų“. Kitą sezoną teatro meno vadovas technologijų srityje. Anksčiau mūsų interne- veikla – ambicija ar būtinybė? O gal, prasi- Gintaras Varnas imsis sudėtingos vokiečių tinis puslapis buvo minimalus ir to pakako, dėjusi kaip būtinybė, ši veikla pažadino teatro dramaturgės Dea Loher pjesės „Ruzvelto o dabar mes privalome turėti gerai išvystytą ambicijas? aikštė“. Jaunųjų žiūrovų ugdymas ir šiuolai- puslapio struktūrą, visų vartotojų duome- Ina Pukelytė: Mums įdomu dirbti, todėl kinė dramaturgija yra tie du segmentai, ku- nų bazę. Žodžiu, būtina nuolatos sekti, kas ir susigalvojame įvairių veiklų. „Teatro hero- rie šiuo metu mums yra aktualiausi. Tačiau vyksta visuomenėje, ir keistis kartu su ja bei jai teatro griuvėsiuose“ projektas atsirado šalia visada svarbūs išlieka ir klasikos pasta- su jos poreikiais. O tai nėra paprasta, nes rei- mąstant apie tai, kaip teigiamai išnaudoti tymai – Arthuras Milleris, Williamas Shakes- kia nuolat mokytis ir tobulėti. gana nepalankią statybų situaciją. Pirmiau- peare’as ar Antonas Čechovas, kurio „Dėdę Apie institucinio ir neinstitucinio teat- sia gimsta idėja, o jau vėliau galvojame, kaip Vanią“ teatre kitą sezoną ruošiasi kurti lat- ro praktikas, galiu pasakyti, kad ne vienas ją įgyvendinti. Mes tiesiog per daug savęs vių režisierė Mara Kimelė. Lengvesnio žanro mūsų vykdytas projektas įrodė, jog institu- neįpareigodami darome tuos dalykus, ku- spektakliams mes stengiamės bent jau su- cinė organizacija, jeigu ji sugeba kūrybingai rie mums patiems yra įdomūs. Pabandom, rasti originalią formą – tokio teatro porei- dirbti, turi daug privalumų. Mes esame pri- jeigu pavyksta ir tai atrodo naudinga ir pa- kius mūsų teatre užpildo Sriubos teatras, vilegijuotos padėties, nes turime visą ma- trauklu – darom tai toliau. Štai rudenį vyko skirtas pramogai ir atsipalaidavimui. terialinę bazę, darbuotojus, kurie gali daug akcija „Padaryk teatrui“, videofilmų konkur- „Lietuvos scena“: Dėkojame už pokal- ką įgyvendinti be papildomų rūpesčių ir sas, kuris prasidėjo nuo noro vizualiai išnau- bį.

12 Dramos scena

Lietuviškasis vodevilis Valstybiniame Jaunimo teatre W. Shakespeare’o „Jei taip, tai šitaip“ Skirmantė Černiauskaitė W. Shakespeare’o „Jei taip, tai šitaip“. Premjera – 2007m. balandžio 4–5 dienomis Valstybiniame Jaunimo teatre. Režisierius – Paul’as Eugene Budraitis, kompozitorius – Arnoldas Jalianiauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Irma Mickevičiūtė. Vaidina: Vidas Petkevičius, Rolandas Kazlas, Aušra Pukelytė, Aleksas Kazanavičius, Saulius Sipaitis, Sergejus Ivanovas, Nerijus Gadliauskas, Andrius Bialobžeskis, Lukas Petrauskas, Neringa Varnelytė, Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė, Ignas Ciplijauskas, Gediminas Storpirštis, Tomas Kizelis, Arnoldas Jalianiauskas.

Scenos iš spektaklio W. Shakespeare‘o „Jei taip, tai šitaip“, rež. P. E. Budraitis Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos Jau seniai statomas daugelio pasaulio linkis klysti, pasirinkimas teisti ar atleisti. kantai (Gediminas Storpirštis, Tomas Kize- šalių teatruose W. Shakespeare’o kūrinys Pasak režisieriaus, W. Shakespeare’as į visą lis, Arnoldas Jalianiauskas), viso spektaklio „Jei taip, tai šitaip“ Lietuvos žiūrovus pa- tai žiūri su saiku. Jis nediktuoja taisyklių ar metu grosiantys gyvą muziką, įsitaiso jiems siekė pirmą kartą. Spektaklio režisierius Pa- ribų, bet skatina vertinti tai, kad žmogus skirtoje šoninėje duobėje, o kitoje scenos ul’as Eugene Budraitis šią idėją brandino ne netobulas. Netobuli personažai suteikia pusėje į duobę suguža linksmai šurmuliuo- vienerius metus. Gimęs Niujorke, lietuvių pjesei žmogiškumo. Komedijoje „Jei taip, tai jančių aktorių būrys. Ši duobė simbolizuos emigrantų šeimoje, baigęs politikos ir teat- šitaip“ – labiausiai išryškinta moralės tema. žemesnį ar susitepusį luomą, kalėjimą, vieš- ro mokslus Amerikoje, P. Budraitis režisūros Dorybė, veidmainystė, tyrumas, gašlumas, namį, miestelėnus. Ji – tarsi blogio buveinė, magistro studijas tęsė Lietuvos muzikos ir prievarta ir fanatizmas susipina tarpusavy. iš kurios kyla pagrindinės pasaulio nuodė- teatro akademijoje; kursui vadovavo reži- Savitas kūrinio stilius reikalauja ypatingo mės. Iš čia aktoriai komentuos tolimesnį sierius Jonas Vaitkus. Sietle (JAV) P. Budraitis teatrinio sprendimo. Todėl režisierius šią veiksmą, pertraukinėdami, įsiterpdami į pa- kaip aktorius ir režisierius dirbo įvairiuose komediją stato vodevilio forma. Spektaklis grindinius įvykius. teatruose beveik šešerius metus, o 2001 m. tampa linksma, pramoginio turinio kome- Pakilus raudonajai uždangai ryškėja aktoriaus Juozo Budraičio kvietimu, atvyko dija su žaisminga, paradoksaliai netikėta antrasis planas – butaforinis vienuolynas, į Lietuvą. Po studijų (2003 m.) kartu su re- atomazga, kurioje dialogai kaitaliojami su kalėjimo siena, biblioteka ar popieriniai de- žisieriumi J. Vaitkumi Kauno dramos teatre muzikos ir šokio intarpais. Taip atsiranda besys. Čia vyksta svarbioji veiksmo dalis. Ak- pastatė W. Shakespeare’o „Venecijos pirklį“, gyva muzika, dainos ir stepo šokis. P. Bud- torių kostiumai yra skirtingų epochų – nuo vėliau (2005 m.) Valstybiniame Jaunimo raitis naudoja populiariąsias priemones, šekspyriškų laikų iki stepininkų. Marga jų teatre debiutavo spektakliu E. Ehn „Šventų- kad žiūrovas atsipalaiduotų ir kartu išsineš- stilistika atitinka atskirus kabaretinius prisi- jų vaidinimai“. tų svarbių W. Shakespeare’o idėjų. statymus (juokdariai, stepininkai). Režisierių W. Shakespeare’o kūrinys „Jei Režisierius lieka ištikimas savo ankstesnei Spektaklis pradedamas dar žiūrovams taip, tai šitaip“ pirmiausia traukia savo ne- Valstybinio Jaunimo teatro komandai, pasi- renkantis į salę. Scenoje jau vaikšto dar- tipiška struktūra: viena vertus, jis atrodo la- rinkdamas tą patį kompozitorių – Arnoldą bininkas-apšvietėjas (Ignas Ciplijauskas), bai aiškus, antra vertus – painus ir keistas, Jalianiauską ir scenografę, kostiumų daili- prižiūrėdamas, ar viskas vietoje, ar gerai jau vien savo netikėta pabaiga. Personažai ninkę – Irmą Mickevičiūtę. Dailininkė sceną stovi prožektoriai. Netrukus pasirodo ir iš pirmo žvilgsnio yra tarsi labai paviršuti- dalo į kelias erdves. Spektaklis pradedamas muzikantai (Gediminas Storpirštis, Tomas niški, tačiau, pažvelgus giliau, savyje talpina priešais raudoną kabareto stiliaus uždangą. Kizelis, Arnoldas Jalianiauskas). Juos seka vidinius prieštaravimus, veidmainystę, ne- Scena nusėta suflerio būdelėmis, kuriose triukšminga kompanija, kur tvarkdarys (An- suprantamus net pačiam herojui veiksmus. talpinami prožektoriai. Veiksmas priartina- drius Bialobžeskis) su Juokdariu (Nerijus Čia akcentuojamas žmonių silpnumas, po- mas prie žiūrovų. Pasirodę aktoriai-muzi- Gadliauskas) pristato būsimą spektaklį, o

13 Dramos scena

Klaudijų (Aleksas Kazanavičius) už dar ne- ima regzti intrigas ir visus moralizuoti. Taip gimusį kūdikį sužadėtinės (Dalia Morozo- pat keista, net pritempta atrodo ir Hercogo vaitė) pilve. Andželo nuomone, tai vienas mirtis, pabaigianti spektaklį. Klaudijaus se- iš nedovanotinų nusikaltimų. Klaudijui į suo Izabelė (Aušra Pukelytė) taip ir nepakyla pagalbą skuba jo sesuo (Aušra Pukelytė). iki dangiško tyros mergelės lengvumo, net Miesto Hercogas viską stebi ir keičia įvykių jos apdaras – kukli vienuoliška suknutė, ap- tėkmę. tempta iki pat kaklo, yra pilkos metalo spal- Spektaklio vyksmas dažnai rutuliojasi vos, tarsi atspindinti griežtą, gal net buką dviem planais, deja, kartais antrasis planas religinį fanatizmą. Rolando Kazlo Andželas užgožia pirmąjį, pvz., Hercogo monologas čia atrodo įtikinamiausiai: bandantis būti apie žmogaus moralę „praryjamas“ čia pat grėsmingu, negailestingu ir nepermaldau- duobėje siaučiančių lėbautojų puotos. Ne jamu valdovu, jis atsiveria kaip eilinis niek- visuomet išlaikomas ir stilistikos vientisu- šelis, susidurdamas su savo paties silpnu- mas, pradedant scenografijos detalėmis, mu, nuodėminga prigimtimi ir iš gėdingos, baigiant aktorių vaidyba. kompromituojančios situacijos įspūdingai Režisierius šiam spektakliui surinko pa- bando pasprukti, atsiduodamas mirčiai, kad Aktorius Rolandas Kazlas ( Andželas) spektaklyje „Jei taip, grindinius Jaunimo teatro aktorius, tačiau tik nereiktų vesti paliktos savo sužadėtinės tai šitaip“ ne visiems pavyko sėkmingai perkąsti šeks- Marijanos (Neringa Varnelytė). plevėsa (Sergejus Ivanovas) ir Kvailas Ponas pyrišką dramą. Taip ir lieka neaiški kai kurių Kiti veikėjai – nė vienas ypatingai neišsi- (Lukas Petrauskas) sušoka stepo šokį. veikėjų motyvacija, pvz., Hercogo (Vidas skiriantis, tiesiog daugiau mažiau nuodė- W. Shakespeare’as veiksmą nukelia į Vie- Petkevičius ) atsistatydinimo priežastis: tik mingi lėbautojai, nesukantys sau galvos dėl ną. Čia miesto Hercogas (Vidas Petkevičius), palikęs postą, jis drožia tiesiai į smuklę, ten rytojaus. traukdamasis iš pareigų, savo vietą paskiria gerai pasilinksminęs su savininke (Dovilė Spektaklis „Jei taip, tai šitaip“– tai naujas pavaduotojui Andželui (Rolandas Kazlas), Šilkaitytė), nusprendžia apsimesti vienuoliu bandymas klasikos kūrinį pateikti žaismin- kuris iškart myriop nuteisia jaunąjį poną ir pasižvalgyti, kas gi dedasi jo valdose, čia ga vodevilio forma.

Meilė žemei ir saulei – negali nejaudinti

Jūratė Urbšienė Juozo Miltinio dramos teatre birželio mėn. laukiama temperamentingos premjeros V. Čigogidzės „Sveiki, žmonės“ (pagal N. Dumbadzės romaną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“) Nodaras Dumbadzė (1928–1984) – gru- nas „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“, parašytas Inscenizacijos autorių ir spektaklio reži- zinų rašytojas ir humanistas. Jo kūryba iš- 1960 m., pelnė rašytojui didžiausią šlovę ir sierių Vasilijų Čigogidzę kalbina teatro lite- versta į daugybę pasaulio kalbų, pagal jo pripažinimą. Netrukus pagal jį buvo parašy- ratūrinės dalies vedėja Jūratė Urbšienė. apysakas ir romanus pastatyti spektakliai ir ta pjesė, kuri su didžiuliu pasisekimu keliavo Jūratė Urbšienė: Papasakokite apie save, sukurti filmai. iš vieno Gruzijos teatro į kitą. 1962 m. kino pristatykite savo „vizitinę kortelę“. N. Dumbadzė gimė Tbilisyje, kur baigė režisierius T. Abuladzė pagal romaną sukū- Vasilijus Čigogidzė: Mano vizitinė gyve- ekonomikos mokslus universitete. Čia, Tbili- rė filmą, kuris nustebino ir užkariavo ne tik nimo kortelė – ilga... Nusipelnęs meno vei- sio universitete, išspausdino pirmuosius ei- Gruzijos, bet ir pasaulio žiūrovų širdis. kėjas, įvairių valstybinių premijų laureatas, lėraščius literatų būrelio „Pirmas spindulys“ Žymus Gruzijos režisierius Vasilijus Čigo- valstybinio Garbės ordino kavalierius... Esu almanache. gidzė prieš 20 metų sukūrė sceninį variantą lietuvių–gruzinų draugystės centro vienas N. Dumbadzė parašė šešis romanus ir „Sveiki, žmonės“ pagal N. Dumbadzės ro- iš vadovų, šis centras įsikūręs Lietuvoje, tai daug apsakymų. Rašytojo kūryba dvelkia maną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“, kuris nevalstybinė organizacija; Gurijos krašto begaline meile žemei, saulei ir žmogui, ji iš- buvo pastatytas gimtojoje šalyje ir susilau- teatro sąjungos tarybos pirmininkas; reži- siskiria subtiliu gurijietišku humoru, jausmų kė išskirtinio kritikos ir žiūrovų dėmesio. suoju kultūrinius festivalius ir konkursus Is- nuoširdumu ir romantizmu. Pasaulinėje li- Atnaujinta pjesė perkeliama į mūsų teatro panijoje, Lietuvoje... teratūroje jis deramai pelnė rašytojo huma- sceną. 1975 m. baigiau Tbilisio Š. Rustavelio nisto vietą. Pirmasis N. Dumbadzės roma- valstybinį teatro institutą, režisūros fakul-

14 Dramos scena

ar aš nesutikčiau „Sveiki, žmonės“ pastatyti statomi spektakliai. N. Dumbadzės kūryba Jūsų teatre. Aišku, aš sutrikau ir puoliau aiš- skirta humanizmui, alsuoja meile žmogui, kinti, kad esu labai užsiėmęs. Dabar manau, žemei ir saulei. Jis sujungia šias tris vertybes kad aš turbūt dėl laiko stokos niekada ne- į vieną bendrą meilę, o tai man labai artima. būčiau sutikęs dirbti kitame teatre. O Jūsų Man suprantamas gurijiečių humoras, jis be teatras – Juozo Miltinio teatras, kurio vardą paniekos ir pašaipų – juokiamasi iš meilės. Taip yra ir mano pjesėje. Visa gurijiečių kul- tūra, humoras, charakterio ypatybės atsi- spindi N. Dumbadzės kūryboje. Aš labai ilgai galvojau, kuo ši pjesė galėtų Žymus Gruzijos režisierius Vasilijus Čigogidzė sudominti Lietuvos žiūrovus. Manau, kad meile žmonėms. Meilė žemei ir saulei – ne- tetą, režisieriaus D. Aleksidzės kursą. 1974 gali nejaudinti. Manau, kad žmones gali iš- m. mes, keturi jauni režisieriai, kartu su vie- gelbėti tik meilė vienas kitam. Juk meilė nu kurso vadovu įkūrėme Tbilisio Metechi neturi sienų, tik meilė jas ištirpdo... Juk visų jaunimo teatrą, kuris gyvuoja ir šiandien. tautų žiūrovų širdys jautrios, kai kalbame Kai baigiau institutą, mane iš karto pasky- apie tikrus jausmus ir meilę. Aš žinau, kad rė Zugdidi miesto teatro meno vadovu, tai Lomguli Lietuvos žiūrovai po spektaklio išsineš ši- vakarinėje Gruzijos dalyje. Tai labai įžymus Murusidzė lumą, žmogiškumo šilumą. Galiu pažadėti, ir senas teatras. Zugdidi teatrui vadovavau – Rustavi kad nebus nė vieno nepatenkinto žiūrovo. valstybinio iki 1980m. Vėliau mane perkėlė vadovauti dramos teatro Jūratė Urbšienė: Kuo skiriasi darbas su Gurijos krašto Ozurgeti A. Cucunavo vals- vyriausiasis aktoriais Gruzijoje ir Lietuvoje? tybiniam dramos teatrui, čia aš dirbau 18 dailininkas Vasilijus Čigogidzė: Aš jau sakiau, kad metų. Šiam teatrui – 140 metų. Kai aš jam teatras – visur teatras, aktoriai – visur akto- vadovavau, mes minėjome teatro 120-ąsias riai. Jūsų aktoriai – punktualūs, laikosi teat- metines. Jūsų miestas draugauja su Ozur- rinių įstatymų. Aš tik Gruzijoje galiu sau leis- geti miestu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ti dirbti iki nakties, niekas neprieštaraudavo. aš čia. Vėliau trejus metus dirbau Zugdidi Čia laikausi teatrinių įstatymų, nedirbu dau- dramos teatre, po to man pasiūlė grįžti į Giorgis Marghania – Tbilisio Mardžianišvili vardo giau nei 4 valandas vienos repeticijos metu. Guriją ir užimti gubernatoriaus pavaduo- akademinio dramos teatro vyriausiasis choreografas. Tai labai gerai, bet kartais perdėtas punk- tojo kultūrai vietą. Tai buvo paskutinė dar- tualumas mūsų darbe irgi trukdo... Man la- bovietė Gruzijoje. Vėliau įsitraukiau į kitą aš gerai žinojau. Juk dar besimokydami as- bai smagu, kad visa trupė dirba nuoširdžiai kultūrinę veiklą, kuri susijusi su Ispanija. Ne- pirantūroje Maskvoje, mes važiuodavome ir profesionaliai. Ačiū visiems. Visas repetici- toli Barselonos, Loret de Mare mieste, mes žiūrėti J. Miltinio režisuotų spektaklių į Pa- jas pradedu ir baigiu padėkojimu aktoriams ruošiame tarptautinius jaunimo kultūrinius nevėžį. Aš mačiau Jūsų „Edipą Karalių“ ir už jų triūsą. Svarbiausia, kad mes visi susi- festivalius, pavadinimu „Saulės kelias“. Su kitus. Taigi, pagarba režisieriui Juozui Milti- kalbame teatro kalba... ponia Mariana, kuri yra lietuvių–gruzinų niui ir Jūsų teatro vadovui Rimantui Teresui Jūratė Urbšienė: Pristatykite savo kole- draugystės centro pirmininkė, organizuoja- tapo man svarbiausia, tai ir lėmė mano ap- gas, kurie dirba su šiuo spektakliu. me tuos festivalius-konkursus Ispanijoje. Aš sisprendimą. Dabar aš esu laimingas būda- Vasilijus Čigogidzė: Dailininkas – Lom- esu šių festivalių režisierius, tai bus jau 8-tas mas čia ir šitame teatre. Jūsų teatro trupė guli Murusidzė, aš suo juo dirbu nuo savo renginys. – stipri, profesionali, įdomi. Pamačiau Jūsų karjeros pradžios. L. Murusidzė – Rustavi Labai dėkingas Jūsų teatro vadovui, ku- spektaklius. Galiu atsakingai pasakyti, kad valstybinio dramos teatro vyriausiasis dai- ris mane vos ne jėga privertė sugrįžti prie Jūsų teatras – puikus ir tie, kurie sako, kad lininkas. Su aktoriais dirba judesio ir plas- teatro. provincijos teatras miršta, labai klysta. Teat- tikos specialistas Giorgis Margania, Tbilisio Jūratė Urbšienė: Kaip užsimezgė Jūsų pa- ras – visur teatras, kiekvienas teatras – kiek- Mardžianišvili vardo akademinio dramos žintis su Lietuva ir su mūsų teatru? vieno kūrėjo teatras... teatro vyriausiasis choreografas. Muzikinį Vasilijus Čigogidzė: Mano pažintis su Jūratė Urbšienė: Kuo Jums artima apipavidalinimą atliko Zurabas Gaglošvilis, Lietuva ir Jūsų teatru užsimezgė per lietu- N. Dumbadzės kūryba? Kuo pjesė „Sveiki, jis Tbilisio akademinio dramos teatro muzi- vių–gruzinų draugystės centrą. Kadangi Pa- žmonės“ galėtų sudominti Lietuvos žiūrovą? kinės dalies vedėjas. nevėžys draugauja su Gurija, o aš vadovau- Vasilijus Čigogidzė: Mano pjesė, tai sce- Jūratė Urbšienė: Kokiam teatriniam žan- ju to krašto teatro sąjungai, tai ir lėmė mano ninė versija pagal N. Dumbadzės romaną. rui priskirtumėte būsimą spektaklį? tolimesnį bendradarbiavimą su J. Miltinio Šis autorius man labai artimas, nes mes abu Vasilijus Čigogidzė: Tai ir groteskas, ir dramos teatru. Atvykęs į Panevėžį, susipa- iš Gurijos. N. Dumbadzė – pasaulio huma- farsas, ir komedija, ir ašaros... Aš nenoriu žinau su Jūsų teatro vadovu, kuris paprašė nistas, jo kūryba išversta turbūt į visas pa- žiūrovo įsprausti į vienus rėmus. Aš nenoriu gruziniškų pjesių. Aš jam jas pateikiau, o po saulio kalbas. Man labai gaila, kad jis taip nuspręsti, tegul tai padaro pats žiūrovas... kiek laiko jis susidomėjo mano pjese pagal mažai žinomas Lietuvoje. Jo kūryba į sceną Jūratė Urbšienė: Jūsų palinkėjimas būsi- N. Dumbadzę „Sveiki, žmonės“. Ją aš stačiau perkelta pasaulio teatruose. Aš nustebęs, mo spektaklio žiūrovams. Gurijoje ir apkeliavau Europos teatrus. Dar kad Lietuvoje jis beveik nežinomas. Net Vasilijus Čigogidzė: Visiems linkiu šyp- po kelių susitikimų R. Teresas pasidomėjo, Sovietų Sąjungoje jis buvo gerai žinomas, senų ir meilės, ir ašarų... iš laimės.

15 scenos veidai Valentinas Masalskis: „Svarbiausia – nedidinti destrukcijos“ Daiva Šabasevičienė teatras prarado gausią inteligentų publiką. Teatras teatre prarado prasmę. Šiandien gali sutikti ne vieną žmogų, kuris drąsiai sako: „Aš nevaikštau į teatrą, nes nematau pras- mės“. Šiandien daugelis ieško naujų formų, bet jokiu būdu ne turinio, gelmės. Kai aš atėjau į teatrą buvo Bronius Bab- kauskas, Henrikas Kurauskas, Kęstutis Ge- nys, Leonardas Zelčius, Algimantas Voščikas – aktoriai, kurie kovojo prieš patosą, do- minavusį tuometiniame teatre. Mes, jauni žmonės, kartu su tais aktoriais kovojom prieš patosą. Šiandien aš vėl jaučiu patosą, tik kitose rankose. Jis „įvilktas“ į kitą rūbą, į žaidybinę formą, paauglių kultūrą. Todėl teatre negirdi žodžių, o regi vulgarią judesių gamą, bet tie judesiai atitinka paauglio filo- sofiją, dirgiklio filosofiją, lytiškumą... Patosą mes jau įvardijom, o kaip įvardyti šitą teatri- nį išsigimimą? Mes negirdime temos, o tai „<...>teatras turi grįžti į sakralumą, į amžinas vertybes, kuriomis gyvenome iki šiol“,– teigia garsus Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius Valentinas Masalskis. reiškia, kad prarandamas sakralumas. Vyks- Nuotraukoje scena iš spektaklio T.Dorst, U Ehler „Aš, Fojerbachas“, rež. V.Masalskis (LNDT) ta žaidimas, nors esmė ir prasmė prarasti. Mes turime eiti į gelmę. Tarnystė temai – tai Daiva Šabasevičienė: Tu šiandien gyveni Turinys negali būti prarastas. Mes neturime privalu, to reikia reikalauti iš aktorių. Nes ypatingai intensyvų kūrybinį gyvenimą: daug prarasti tiesos, kuri glūdi turinyje. Tiesa yra publika šito iš mūsų reikalauja. Intelektuali dirbi, bendrauji, tarytum nuolat ieškodamas gelmėje. Todėl manau, kad teatras turi grįž- publika nesitenkina televizinėmis žvaigždė- atsakymų į dar neatsakytus klausimus. Kas ti į sakralumą, į amžinas vertybes, kuriomis mis, kurios kaip šlepetės – namuose, toje TV Tau šiandien svarbu? gyvenome iki šiol. dėžutėje. Teatre ji nori matyti ką kitą. Valentinas Masalskis: Man svarbu, ko Šiandien teatras pradėjo panėšėti į televi- Pastebėjau, kad šiandien teatre prasidėjo šiuolaikiniam teatrui reikia, kokia šiandien ziją, į kiną, į greito vartojimo maistą. Dėl to meninio personalo ir administracijos kova. teatro situacija apskritai. Po Nepriklausomy- bės atkūrimo praėjo septyniolika metų… Anot vienuolio Marijono tėvo Kazimie- Scena iš spektaklio W. Shakespeare ro, mus užgriuvo paauglių subkultūra. Ir „Karalius Lyras“, rež. V. Masalskis (LNDT) mes visus tuos septyniolika metų bandom Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš šios subkultūros išsivaduoti. Šiandien ir teatrą galima išskirti į dvi dalis: teatro veik- lą ir sakralumą. Visi teatrai šiandien labai daug stato, ir tos veiklos, man atrodo, per daug. Žiūrovui tiesiog per daug pasiūlos. Per daug mes ieškome naujoviškumo. Vi- suomenė tapo vartotojiška. Jai vis kišamos naujos technologijos, nauji medikamentai, nauji vaistai… Kritikai taip pat dažnai nau- jumą mene tapatina su kokybės ženklu. Tai nėra vertybė. Yra amžina tiesa ir teisybė, kurios mes visi ieškome. Mes sėdime ne ant formos, o ant kėdės. Gali keistis jos forma, patogumas, medžiagos, bet kėdė turi išlikti.

16 scenos veidai

„ Teatras turi tapti ta vieta, kurioje galima būtų susimąstyti apie egzistenciją, apie žmogaus būtį“, – sako Valentinas Masalskis“

Tai iš esmės neteisinga. Kovos negali būti. Daiva Šabasevičienė: Šiuo metu su Jolan- įsiklausyti į jį. Tarp mūsų tada užsimezga Administracija turi ginti menininkus, rūpin- ta Dapkūnaite ir Egle Gabrėnaite repetuojate meninis bendravimas, atsiranda ir chemija, tis jų socialiniu būviu, algomis ir panašiai. Marie France Marsot „Antrąją liniją“. Tai yra ir alchemija. Turi ginti jų menines ambicijas Kultūros mi- Tavo kolegių pasiūlyta medžiaga. Kiek žinau, O koks buvo mano pasidžiaugimas, kai nisterijoje, skirstant didelius pinigų srautus. dirbi ir prie kitų temų, kurios taip pat yra Tau paskambino kunigas Vaclovas Aliulis ir pa- Panašiai šiandien vyksta ir mokyklose. pasiūlytos. siūlė Marijos radijui surežisuoti Jobo dra- Mokiniai konfliktuoja su mokytojais, o šie Valentinas Masalskis: Buvo periodas, mą. Iš pradžių galvojau, kad pasiūlys kažką juk turėtų būti mokinių globėjai, gynėjai kai aš stačiau tai, ką norėjau, o dabar atėjo paskaityti, o pasirodo – jie porą mėnesių nuo tų baisių sistemų, kurios užgriūna tą pasiūla iš šalies. Taip su Rolandu Boravskiu nagrinėja šią temą, ir mane taip pat pakvie- vargšę galvelę. O dabar mokytojas yra kon- atsirado Miunhauzeno tema (netrukus pra- tė prisijungti prie jų. Man tai yra didžiausia flikto partneris. dėsiu darbą), taip su Dapkūnaite atsirado pagarba ir įvertinimas. Pasitikėjimas. Be to, Teatre mums reikia grįžti į susikaupimą, „Antroji linija“, taip atėjo septyni muzikantai dvylika metų ant mano stalo guli mano pa- į užsidarymą, pasislėpimą. Tik tada mes su Roku Zubovu priešaky ir paprašė „prisi- ties padarytas šios dramos libretas ir aš pats tapsime paslaptimi, tapsime įdomūs. Nes liesti“ prie „Pero Giunto“. Aš jiem padariau svajoju apie Jobo pastatymą, tik nežinau, ar pasaulis taip skuba… Teatre jau vis mažiau lėles iš senų instrumentų, mus priglaudė visuomenė pribrendo tam… belieka tokių salų, pavyzdžiui, muzikoje „Lėlės“ teatro scena. Direkcija davė sceną, ir Turiu nemažai ir savo temų, bet šiandien – Filharmonija. Na, negali teatro scena pa- mes ten sėkmingai veltui repetuojam. Mes man įdomu įsiklausyti į tai, kuo gyvena teat- virsti kažkuo nesakraliu. labai džiaugiamės tuo. Turėtų išeiti mu- ro visuomenė, kuo mes galėtume vienas Daiva Šabasevičienė: Šiandien teatro zikantų su lėlėmis prisilietimas prie „Pero kitą papildyti, ko galėtume vienas iš kito meną pamažu išduoda ir gana rimti kūrėjai. Giunto“ ir Griego muzikos. Turėtų atsirasti išmokti. Bet tai nereiškia, kad jie išsižada tikrojo teat- kažkokia nauja kūrinio simbiozė. Taip ir at- Svarbu ir tai, ko reikia visuomenei. Todėl ro. Jei esi vadovas, privalai atsižvelgti į begalę sitiko, kad šį sezoną bandau surasti ne vien labai svarbus kūrinys „Miunhauzenas“, nes keisčiausių statistinių rodiklių. tik tai, kas man įdomu, bet kas įdomu ir ki- tai – labai švari, graži, romantinė medžiaga. Valentinas Masalskis: Šiandien teatras tiems. Be to, patys žmonės jau nori apsivaly- „Miunhauzenas“ – tai švaros įsikūnijimas, su turi susilaikyti nuo to besaikio seksualinio mo, sakralumo. Todėl anksčiau aš turėdavau sveiku, absurdišku, grakščiu humoru… Čia jaunimo dirginimo. Dabar jauno žmogaus temą, ir žmonės burdavosi aplink ją, o šian- labai svarbi ir Don Kichoto tema, išryškinta galvelė užimta vien tik gundymais ir dirgik- dien patys žmonės siūlo tas temas, kurios per Miunhauzeną. Labai norisi užsiauginti liais. Todėl apie prasmę galvoti jam laiko jau ne visada man artimos, bet visada jose gali herojų iš tų žmonių, kurie jau eina tą he- nebelieka. Taigi teatras turi tapti ta vieta, atrasti kažką įdomaus. rojaus kelią, kurie savo gyvenime jau ban- kurioje galima būtų susimąstyti apie egzis- Man džiugu, kad atsiranda menininkų do virsti herojais. Aš esu tikras, kad menas tenciją, apie žmogaus būtį. Menas be egzis- bendravimas. Kai ateina pas tave žmogus ir patį kūrėją auklėja. Todėl nereikia daug tencijos neturi jokios prasmės. su literatūrine tema ir sako: „Aš norėčiau su galvoti apie kūrinio moralę, reikia daugiau Šitoje palaukėje sakralumo tektų labai tavimi dirbti“, – tai nėra kavinės pokalbis, tai galvoti apie savo moralę. ilgai ieškoti. O kodėl žmogus parsiduoda? yra konkretus pasiūlymas. Ir todėl šio pasiū- Daiva Šabasevičienė: Tu ne vieną kartą Taip daug lengviau. lymo negalima atmesti. Reikia priimti, reikia esi kalbėjęs apie destrukciją, kuri afišuojama

17 scenos veidai

Dabartiniame teatre apskritai yra pa- mirštas žiūrovas. Dažnai vienaip ar kitaip intonuojama, bet nemokama papasakoti paprastos istorijos. Mes pamiršome labai svarbų dalyką, kad žiūrovai tiki. Aš tai ypač pajutau vaidindamas Fojerbachą. Scenoje negali būti labai daug simbolių. Jie praran- da prasmę. Jei kurį laiką dega viena šviesa ir pasirodo simbolis, žiūrovas išgyvena jį, pradeda jausti. Negalima to simbolio kišti žiūrovui arba lėkštai jo pateikti. Simbolis rei- kalingas tam personažui, kuris yra scenoje. Tik tokiu atveju žiūrovas jį priima natūraliu būdu. Jis stebi tarytum pro rakto skylutę, susitapatina su tuo, kas vyksta. Taip natūra- liu būdu gimsta metafora. Tuomet žiūrovas F. Dostojevskis „Nuolankioji“, rež. Valentinas Masalskis. Spektaklio scena (LNDT) vyksmą priima kaip saldainį. Tai ne ženklas, su kuriuo beldžiamasi, bet natūralus perso- šiuolaikiniame mene, ir gana aštriai pasisa- krauna, o tik stato, tai nieko ir nebepastato. nažo poreikis. kai, prieš jos afišavimą. Režisierius turi uždegti ugnį, kuri ir yra sce- O istoriją reikia pasakoti naujom formom. Valentinas Masalskis: Galima prisiminti nos gyvybė, cheminė reakcija. Kartais gali Taip kaip muzikoje Albanas Bergas, Arnol- Viktoro Franklino staipsnį, spausdintą „Šiau- būti banaliausia pjesė, bet jeigu ji perteikia- das Schoenbergas – iki Alfredo Šnitkės ir rės Atėnuose“, – „Psichologas apie šiuo- ma aistringai, ji mums darosi įdomi. Šnekė- Astoro Piazzola‘os, kai vėl į muziką sugrįžo laikinę literatūrą“. Tai yra prašymas mūsų jimai, kalbėjimai, įtikinėjimai… Man svarbu Sofija Gubaidulina, kai sugrįžo melodija. O menininkams nedidinti destrukcijos mūsų žmogus, aš mokausi iš jo. Manau, kad peda- buvo matematinio meno laikotarpis. Todėl sąmonėje. Ir ypač jaunų žmonių sąmonėje. gogas yra tas, kuris ne vien moko, bet ir pats išsikvėpė absurdo teatras. Jis „ėjo“ ilgai, Dabar visa visuomenė serga nuoboduliu, mokosi. Tas pats yra su režisūra. Pirmiausia buvo ženklų kalbos teatras. Bet jis pasibai- nežinojimu, ką su savimi veikti, kaip anali- aš pažiūriu, ką moka vienas ar kitas aktorius gė. Žmogus ateina per istoriją. Nuotykis turi zuoti save. Nereikia didinti to nuopuolio, ir ką moku aš, kaip aktorius. Pažiūriu, ko būti labai stiprus, o vertikalės mes neturime kuris aplink mus yra visuotinis. Gamtos reikalauja iš mūsų tema, kuriai mes visi pa- rodyti. Žiūrovas turi ją nujausti. Tik tada jis nuopuolis, „šiltnamio efektas“, globalizaci- klūstam, ir tada mes bandom iki jos pakilti. ją išgyvena. Mėtytis nuo scenos simboliais ja, karai… Jeigu aš anksčiau atsisakydavau Matydamas, ką gali aktorius, ką aš galiu ir ko – tolygu mėtytis tarybiniais lozungais. Daž- filmuotis ideologiniuose, komunistiniuose reikalauja tema, aš bandau išmokti suprasti, nai scenoje instaliuoti veikėjai lozungais filmuose, tai dabar atėjo periodas, kai turiu ką aš galiu padaryti, kad uždegčiau aktorių, kreipiasi į publiką, bet patys aktoriai nieko atsisakyti filmuotis destrukciją provokuo- jog jis spektaklyje padarytų daugiau; ką aš neišgyvena. Papasakoti istoriją – reiškia ją jančiuose filmuose. Kažkada apie Leniną, o turiu pats išmokti, kad šalia manęs pakiltų reikia išgyventi. šiandien – filmai, neturintys sveikos poten- aktorius. Ne išnaudoti aktorių, kiek jis moka, Daiva Šabasevičienė: Kaip Tu sutvarkai cijos, kūrimo elementų, vilties. nes tuomet jam neįdomu. Aktoriui visada savo intensyvią dienotvarkę? Anksčiau ne- Šiandien po spektaklių vis daugiau pas neįdomu dirbti, jeigu iš jo reikalaujama tik normuotai nuo šešių ryto kurdavai vieną mane ateina jaunų žmonių. Po kažkurio tiek, kiek jis moka. Tuomet jis pajunta iš- spektaklį, o šiandien – iš karto kelis? „Fojerbacho“ buvo užėjęs šešiolikmečių bū- naudojimą. O kai aktorius jaučia augimą, Valentinas Masalskis: Man įdomu visa rys. Juos labai suglumino suaugusiųjų ne- tada tu jam tampi įdomus. Aktoriai mokosi, tai, ką darau. Pavyzdžiui, aš daug galvoju, pagarba teatrui apskritai. Juos glumina jų kaip temą įvaldyti, o aš mokausi, kaip juos kaip paslėpti muzikantų neprofesionalumą, tėvų karta. Ateina karta, kuri mėgina išpirkti uždegti. dirbant su lėlėmis. Ar balsu, ar kuo? Iš akto- savo tėvų padarytas nuodėmes. Tai yra ge- Daiva Šabasevičienė: Iš ko Tu pats semie- rių aš reikalauju maksimalizmo, o čia – at- ras ženklas. si energijos? virkščiai: einu net į vaikišką primityvumą. Buvo laikas, kai mes buvom stipresni Valentinas Masalskis: Iš žmonių, iš susi- Leidžiu jiems daryti ką nori, bet atmosferą savo nuodėmėmis, mes darėm klaidų, bet tikimų, iš gyvenimo. kuriu šviesa. Manau, kad pavyks siužetą pa- nekreipėm dėmesio į tai, kaip į tai pažvelgs Daiva Šabasevičienė: Kaip Tu vertini pasakoti kartu su lėle, o muzika atneš filo- vaikai. Jie buvo užguiti. Paliepimas „Tylėk!“ mūsų visuomenę? sofiją ir vertikalę. Bet kaip sujungti tuos du buvo vykdomas. O dabar ateina vaikai, kurie Valentinas Masalskis: Ji yra visokia. Kai dalykus, kad jie netrukdytų, bet papildytų sako: „Ne, netylėsiu, nes tu elgiesi neteisin- aš lipu į sceną ir darau tai, kas man įdomu, vienas kitą ir išaugtų – tai yra paieška, tai gai, tu neteisingai gyveni“. Evoliucija vyksta, aš galvoju, kad yra daugelis tokių žmonių, įdomu. Į vieną spektaklį visko sukišti negali- kai jaunas žmogus nori kažką pakeisti, pa- kurie mąsto, kaip aš. Dėl to aš negaliu pa- ma. Turi būti saikas. gerinti, pagražinti, o ne sugriauti. taikauti visuomenei. Aišku, man įdomu, kas Daiva Šabasevičienė: Ačiū už pokalbį. Daiva Šabasevičienė: Ar jauti ribą tarp šiandien jaudintų visuomenės vedlį, kas jį aktorystės ir režisūros? sujauktų, kas jam padėtų? Gink Dieve nusi- Valentinas Masalskis: Pirmiausia, reži- leisti iki pataikavimo visuomenei. sierius yra spektaklio kroviklis. Jeigu jis ne-

18 scenos veidai

Kai eini savo keliu Aktorė Nelė Savičenko Vytautas Staugas Nelė Savičenko gimė 1957 m. gruodžio 1 d. Vilniuje. Sostinėje baigė 23-ąją vidurinę mokyklą. 1976–1980 m. studijavo ir baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo to laiko dirba Klaipėdos dramos teatro aktore. Teatre sukūrė per 30 vaidmenų, apie 20 vaidmenų sukūrė kine. 1998 m. už Estelės vaidmenį spektaklyje „Už uždarų durų“ (režisierius – R. Atkočiūnas) buvo pristatyta Kristoforo nominacijai. 2004 m. už Zilkės vaidmenį spektaklyje „Šaltas vaikas“ (režisierius – O. Koršunovas), 2007 m. už Ponios Terbiuš vaidmenį spektaklyje E. E. Smitto „Paleistuvis“ (režisierius – P. Gaidys) bei Motinos ir Abatės vaidmenis spektaklyje A. Strindbergo „Kelias į Damaską“ (režisierius – O. Koršunovas) aktorei buvo įteikti „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai. Už pastaruosius du vaidmenis 2007 m. aktorei buvo įteikta ir „Padėkos kaukė“. Buvom auklėjami labai gražia teatrine dvasia Prie Klaipėdos pririšo kurso vadovas P. Gaidys viską turi perleisti per kažkokį filtrą ir versti Gyvenau Vilniaus centre. Netoli buvo kon- Tais metais, kai baigiau vidurinę, konser- į kitą kalbą, supratau, kad ir mano reakcija servatorija. Vyresnėse klasėse nuolat žiūrė- vatorijoje buvo renkama aktorių grupė Rusų dėl to žymiai lėtesnė. O tais metais Klaipė- davau aktorinio kurso įskaitas, egzaminus dramos teatrui. Stojau ten. Be savo rusiškos dos fakultetuose kursą rinko režisierius Po- – nepaprastai patikdavo, tai buvo užkrečia- pavardės ir mokėjimo skaityti knygas ta kal- vilas Gaidys – rinko jaunųjų aktorių trupę mas dalykas. 23-ioji vidurinė garsi tuo, kad ba, daugiau jokių privalumų neturėjau. Ne- Klaipėdos dramos teatrui. Ir nieko čia ne- ji buvo nuolat globojama meno žmonių, galėjau rusiškai kalbėti be akcento. Iškritau meluosiu – galvojau, baigsiu ir grįšiu į Vilnių tiksliau aktorių. Daug baigusiųjų šią viduri- iš trečio turo. Turbūt dėl to, kad palaipsniui – juk ten ir mama, ir viskas liko... nę stojo į aktorinį ir tapo garsiais aktoriais silpo ir silpo noras ten stoti – būtent ten. Juk Visų pirma prie Klaipėdos pririšo pats – tai Jūratė Onaitytė, Nijolė Oželytė, Saulius tu mąstai ir mintis reiški garsiai lietuviškai, o P. Gaidys – kurso vadovas. Jis rinko kursą Balandis, Ingrida Kilšauskaitė. Ši mokykla ir mano laikais, ir kiek vėliau buvo pažymėta Teatro ir kino aktorė Nelė Savičenko. Valentino Klimo nuotraukos kažkokiu teatro ženklu. Mus dar mažus ve- džiodavo į spektaklius, buvo juk mada, mes žiūrėjom beveik visus vaikiškus spektaklius ir apsilankymų operoje neišvengėme dar pradinėse klasėse. Taigi tas teatras neatsi- rado staiga, nežinia iš kur, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tiesiog mes buvome auk- lėjami labai gražia teatrine dvasia. Vyres- nėse klasėse pradėjau lankyti Profsąjungų rūmuose įsikūrusią dramos studiją, kuriai vadovavo Jaunimo teatro aktorė Valė Mar- cinkevičiūtė-Karalienė. Turbūt apie teatrą tiek ir težinai, kol su juo nesusiduri: matai spektaklį, matai personažus ir dar nelabai atskiri, kur aktorius, kur personažas. Mano požiūris į aktorių susidėliojo būtent šitame būrelyje, nes jame dėstė aktorė. Kai ji pa- kviesdavo į spektaklius, mes juos žiūrėdavo- me. Ji paanalizuodavo, kas ten yra, kodėl yra šitaip ir, apskritai, koks tai yra darbas, būtent – darbas, o ne teksto perskaitymas, išmoki- mas ir „skraidymas“ vaidmenyje. Kokia dau- gybė dalykų yra iki tol, kol išeina premjera, o kitą kartą dar ir po premjeros kiek laiko turi praeiti, kol atgyja tas žmogus, kurį kūrei, kol įgauna gyvo žmogaus pavidalą, o ne kažko- kį tavo kartojimą.

19 scenos veidai

lonesnių etapų. Kuo toliau, tuo labiau tose herojėse neradau savęs. Metai eina, juk tu keitiesi, bręsti, kažkokie tavo siekiai, gyve- nimo poreikiai nesutampa su tų personažų tikslais. Man pačiai buvo sunkus tas amplua. Dabar gaučiau teigiamos herojės vaidmenį – nesutrikčiau, žinočiau, kaip kurti, kad jis įvairus būtų.

Svarbu, kieno rankose teatro kritika– protingo žmogaus ar lėkšto. Jeigu po premjeros nieko apie tave nera- šo, tai ženklas – vadinasi, nieko ir nebuvo. Tu niekuo neįsiminei, nieko nepadarei. Kri- tika yra varomoji jėga, progresas yra labai svarbu. Ji nežlugdo. Jeigu tave „sudirba“, tu supranti, kad neteisingai kažką darei, patin- gėjai, neišnaudojai visų savo galimybių, tad reikia keistis, reikia kažką daryti. Liaupsės malonu, negali sakyti, kad tai blogas da- lykas. Bet yra viena kritikos rūšis, kurios aš netoleruoju – „nepatinka, nes nepatinka“. Tai yra ne kritika. O kai yra analizuojama, – nepatiko, nes, sakykime, nepasiekta gilu- ma ar aktorius nepakilo iki bendro spektak- lio sumanymo lygio, – tai aš tada suprantu, „Aš už dabartinį teatrą, bet ne už tą, kuris juokina, ir ne už tą, kuris žlugdo, triuškina dėl efekto, – teigia aktorė Nelė Savičenko kur link eiti. Šiaip kritika yra geras dalykas. Tik svarbu, kieno ji rankose – protingo žmo- savo teatrui ir į mus žiūrėjo kaip į būsimus noriu vaidinti ar man kažkas nepavyks. Pir- gaus ar lėkšto. teatro aktorius. Apskritai, kaip kurso vado- mas svarbus vaidmuo man buvo netikėtas. vas jis turėjo labai gražių savybių, mums Mane „įvedė“ į Broniaus Gražio režisuotą Apdovanojimas – tai patvirtinimas, kad tuo buvo tapęs tarsi antruoju tėvu. Turbūt dau- „Barborą Radvilaitę“. Vaidinau karalienę keliu eini gybė pedagogų sugeba tokie būti, bet tada Elžbietą. Sunku buvo įsikomponuoti į seną Gėda būtų sakyti, kad man tai nesvarbu. šito nežinojau ir man tai buvo labai gražu. spektaklį, kai aktoriai savo vaidmenis jau su- Duoda auksinių medalių, nuskambi per Supratau, kad negaliu šito žmogaus apgauti kūrę, o ne palaipsniui visi dirba. Laiko repe- Lietuvą – ai, tai nieko nereiškia. Aišku, kad – pasiimti diplomą iš jo rankų ir mauti iš čia tuoti turėjau nedaug, dar tekstas eiliuotas svarbu. Tik tas svarbumas jau kitoks. Kai kuo toliau. Aiškiai mačiau ir supratau, kad ir – taip ir deklamavau tuos eilėraščius, o kur jaunystėje gauni kokį nors apdovanojimą, man yra vieta Klaipėdos dramos teatre, yra tas personažas, tai vienas Dievas žino...Taigi nemažai juk ir tuštybės tame – va, aš ge- vaidmenų – tai kaip dabar viską pasigrobus nesakyčiau, kad debiutas man pačiai buvo riausia. O paskui, kai tu iš tikrųjų dirbi, – na, pabėgti?.. Tiesiog negražu. Dar vienas da- žavus, bet jis šio bei to pamokė. Tuomet nesakau, kad ir jaunystėje nesąmones darai, lykas – trečiame kurse sukūriau šeimą. Tad daugiausiai vaidinau buitinėse psichologi- ir tada dirbi rimtai, tik toks gilus suvokimas darbo Vilniuje būtų tekę ieškoti ne vienam, nėse pjesėse. Visos herojės buvo teigiamos neateina iš karto jaunystėje, – taigi vėliau bet dviem, o kažko prašyti tik baigus aktori- ir geros – nieko nenuskriaus, nieko blogo supranti, kad tas apdovanojimas yra pa- nį nesinorėjo – juk tarsi tave turėtų kviesti... nepadarys, kenčia pačios. Studijų metais tvirtinimas, kad tu tuo keliu eini. O tai yra įvairesnių darbų turėjau, bet teatre taip išė- taip svarbu. Juk vaidinant, kuriant vaidme- Prilipo teigiamos herojės amplua jo, vaidinau tokias herojes. Negaliu pasaky- nis, galima taip „nusivažiuoti“ į šalį. Atrodo, Klaipėdos dramos teatro spektaklių ma- ti, kad man nesisekė kurti šiuos vaidmenis. viską gerai jaučiu, o kažkas ne taip. Yra ir suotėse vaidinome nuo pat pirmo kurso. Man buvo lengva tai daryti, gerą žmogų lyg skonis, intuicija, protas, išmintis, vaizduotė Mus iškart „metė“ į teatrą, kad nebūtų ilgo ir lengviau kurti – atrodo, nekenk ir viskas – viskas juk vienoj krūvoj, turi viską sudėti adaptavimosi periodo, kai baigi ir dar daug gerai bus. Bet man pasidarė neramu – kiek- ir tuo įtikinti. Kai tu dar apdovanojamas už metų praeina, kol pripranti. Juk kol mokaisi, gi tu gali, tas pats per tą patį. Juk skaitai ir tai, ką darai, tai tau patvirtinimas – teisingai tu tikrai šiltnamio sąlygomis gyveni. Studi- kritinius atsiliepimus. Rašo: „Aktorė, atrodo, darai. Tai yra laimė. Ar esu pačiame savo jos ir darbas – du skirtingi dalykai. Kol mo- įdomi, bet kažkodėl ji tokiame kenčiančia- kūrybos aukštyje? Laikas parodys. Manau, kaisi, tave globoja, jaudinasi dėl tavo klaidų, me lyriniame amplua“. Taigi jaunam žmogui nieko kitaip nedarau. Mano principai darbe, stengiasi parinkti medžiagą, kad scenoje tai geras grėblys į galvą. O nieko kito aš ne- ieškojimai yra tokie patys, gal tik vaidmenys, atsiskleistum visapusiškai. Teatre niekas turiu. Negali peržiūrėti ir kitaip tas herojes kuriuos pastaruoju metu gavau, yra žymiai „nesiterlioja“: gauni vaidmenį – būk mielas, kurti, pastatytame spektaklyje naujų tiesų įdomesni, dramaturgiškai pilniau „išrašyti“. atlik, neatlikai – nebegausi kitą kartą. Ir ne- ieškoti – nuo to juk visi partnerių santykiai Tai tokie vaidmenys, kurie niekados nebus pasiteisinsi žiūrovui – atsiprašau, nelabai priklauso. Žodžiu, tai buvo vienas iš nema- užbaigti iki galo, nes kiekviena diena atneš

20 scenos veidai

dar naujesnių spalvų, minčių, pastebėjimų. Pedagoginė veikla taip pat kūryba arenos vien dėl to, kad jie pasilieka kažkur Tai nuolat dirbami, nuolat kuriami vaidme- Daug metų dėstau scenos kalbą Klaipė- ten – prieš daug metų. Ir tas pačias tiesas iš- nys. Kol toks spektaklis nebus „nuimtas“. dos universiteto studentams, todėl galiu pažįsta. Yra vertybių, kurios nemiršta, tiktai drąsiai teigti, kad pedagoginė veikla taip jų pateikimo būdas turi skirtis todėl, kad lai- Kai vaidmuo su manimi sutampa visais pat yra kūryba. Ir dar – man tai yra auditori- kas kelia savo reikalavimus. Aš už dabartinį bioritmais ja, publika, nuolatinis aktorinis trenažas. Jei teatrą, bet ne už tą, kuris juokina, ir ne už Kai vaidmuo su manimi sutampa visais juos įtikinau ir jie „užkibo“ – jie daro kažkokį tą, kuris žlugdo, triuškina dėl efekto. Teatre bioritmais, tai yra kai jis suvokiamas ir lo- dalyką, nedaro – vadinasi, neįtikinau, reikia tu turi, manau, gauti teigiamą sukrėtimą, giškai, ir emocionaliai, kai yra absoliutus naujų spalvų ieškoti. Aš labai už tai dėkin- ne žlugdantį. Turi suprasti – gal negerai gy- tikrumo jausmas, tuomet vaidmenys būna ga savo nuostabiai studentų auditorijai. Ir veni: galiu pasikeisti, aš turėčiau pasikeisti. iš tiesų pavykę. Jeigu vaidmeny nėra vietos žinau, kad negalima išgąsdinti jauno žmo- Geras filmas, kuris sukrečia, kai nežinai, kur pasijuokti ir iš savo personažo ir iš situacijos, gaus. Negali jo traumuoti, jei jam kažkas ne- tau dėtis. Labai norėčiau, kad teatras tokį man tada truputėlį liūdna. Toks vaidmuo – išeina. Tai ne jo, o dėstytojo kaltė: vadinasi, poveikį darytų. Ir privalo taip daryti. Anks- kaip strėlė, vientisas. Man apskritai patinka nerandu būdo padaryti, kad jis mokėtų tai. čiau teatras buvo dvasinis žmogaus ugdy- įvairialypiai žmonės. Pastaruoju metu patin- Man tai yra be galo didelė kūryba. mas, apskritai kažkoks ugdymas. Dabartinis ka neigiami personažai. Nė vienas žmogus žmogus nekenčia vieno dalyko – didaktikos, negimė blogas, jis kažkodėl toks tapo. Taip Jeigu teatre nėra sukrėtimo, žmogus iš bet kokio mokymo, ir mokomas jis nekenčia susiklostė tam tikros aplinkybės, su kuriomis spektaklio išeina šaltas būti. Su tuo reikia susitaikyti ir suvokti tai. jis negalėjo kovoti. Tie „blogiukai“ paprastai Aktorius, kaip niekas kitas, privalo gy- Be to, dabartinis žmogus nėra toks lengva- turi labai daug įvairių spalvų ir žavesio. venti savo laike. Kiek žmonių nueina nuo tikis teatre, koks jis anksčiau buvo. Buvo kita politinė situacija, kiekvienu žodžiu tikėjai, potekstėmis. Buvo aišku, dėl ko tie spektak- liai, už ką tu sergi žiūrėdamas spektaklį. Da- bar tarsi to didelio idėjiškumo neliko, bet vis dėlto jeigu teatre nėra sukrėtimo ir katarsio, žmogus iš spektaklio išeina šaltas: vaizdelį pasižiūrėjau ir viskas. Tai turi būti arba kaž- koks pritrenkiantis reginys, arba nepriekaiš- tinga drama, kuri turi sukrėsti. Reikia ieškoti būdų, kaip su dabartiniu žmogumi šnekėti. Tai yra beprotiškai sudėtingas dalykas. Aš suprantu tik vieną dalyką. Jei tu ne- gali be kažko gyventi, vadinasi tas dalykas yra tavo. Ar aš galėčiau gyventi be teatro? Aš tikrai be jo gyventi negalėčiau. Pati teat- re nedirbdama, eičiau į spektaklius turbūt kiekvieną dieną, kai jie būtų rodomi, ir ga- lėčiau juos žiūrėti daug kartų. Taip, teatras daug reiškia... Bet tai gali būti ir mano su- klydimas. Galbūt aš pati taip galvoju ir save „prisipumpuoju“. Nors nežinau... Praktika parodė, kad nelabai aš galiu be teatro. Jame labai daug dalykų, kurie man įdomūs. Man greitai 50 metų, bet jie man vis dar įdomūs ir vis dar atrandu naujų dalykų, ir kituose žmonėse atrandu aktorius. Ir pati teatro galimybė – čia dar tiek daug nepanaudotų dalykų. Nors mes visąlaik lyg iš naujo išra- dinėjame dviratį: juk praktiškai niekas ne- sikeičia, bet vis tiek randi vis kažkokių kitų dalykų. Kai po spektaklio matai pritrenktą ar dar kažkaip kitaip paveiktą žmogų, galvoji – tai dėl kažkokio kito žmogaus, bet tas kitas žmogus scenoje gimė tavo dėka. Štai tau ir stebuklas. Kažkokio kito žmogaus gimimas – toks yra teatro menas.

Nelė Savičenko (ponia Terbiuš) ir Vytautas Anužis (Didro) Klaipėdos dramos teatro spektaklyje E. Smitto „Paleistuvis“, rež. P. Gaidys

21 scenos veidai

Aktorius – tai laukinis žvėris Skirmantė Černiauskaitė Sukūręs pagrindinį Karaliaus Ignoto vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė”, Rolandas Kazlas šiuometinėje Tarptautinėje teatro dienos apdovanojimų ceremonijoje už geriausią vyro vaidmenį buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Dar nespėjus atvėsti premjeriniam Jaunimo teatro spektakliui „Jei taip, tai šitaip“ pagal W. Shakespeare‘o pjesę, kuriame aktorius Rolandas Kazlas vaidina bukai užsispyrusį, silpnavalį valdovą Andželą, ištraukusi jį iš amžinų darbų sūkurio, uždaviau keletą klausimų apie gyvenimą ir kūrybą. Skirmantė Černiauskaitė: Pirmiausia, Skirmantė Černiauskaitė: Kas lėmė Jūsų Valentinas Masalskis, manau, sugeba sude- sveikinu Jus mūsų žurnalo kolektyvo vardu, atsiradimą teatre? rinti ir režisūrą, ir gerą vaidybą. gavus „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį Rolandas Kazlas: Nežinau, šitos profesi- Skirmantė Černiauskaitė: Koks vaidmuo vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Ivona, jos mokiausi, tapau profesionalu ir viskas. Jums yra artimiausias? Burgundo kunigaikštytė“, ir norėčiau paklaus- Turbūt lėmė laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ Rolandas Kazlas: Aš neprisirišu prie ti, kokia šio „Auksinio scenos kryžiaus“ reikš- išspausdintas skelbimas : „Į dramos akto- vaidmenų. Tikrai nesigailiu tų spektaklių, mė Jūsų kūrybai? riaus specialybę priimami aktoriai“. Aš net kurie jau nebevyksta, vaidmenų, kurių ne- Rolandas Kazlas: Nežinau gal, sakau, ne- nustebau, kad ir tokios profesijos esama. bevaidinu. Aš tiesiog juos maloniai prisime- sugadins. Gal nesusirgsiu žvaigždžių liga ir Skirmantė Černiauskaitė: Ar buvo aki- nu. Kuriant kiekvieną vaidmenį yra tie patys vaidinsiu kaip vaidinęs. mirkų, kad gailėtumėtės savo apsisprendi- dėsniai – niekur savęs nepalengvinsi. At- mo? rodytų, vaidmuo ir antraplanis, bet vis tiek Rolandas Kazlas: Ne, nebuvo, aš visuo- turi pereiti visus vargo kelius, kol atsiranda met intuityviai jutau, kad tai mano lemtis. kokybė ir aktorinė laisvė. Aktorius, kaip ge- Nors jeigu kitaip pasisuktų gyvenimas, tikrai ras dailidė, pirmiausia turi susirasti medį, jį neverkšlenčiau ir nesigailėčiau, kad negaliu paruošti, ilgai prie jo krapštytis ir tik paskui dirbti teatre. Nesu iš tų žmonių, kurie sako: atsiranda kažkoks vaizdas. „Teatras – tai mano gyvenimas”. Teatras – ne Skirmantė Černiauskaitė: O ar yra tokių mano gyvenimas. vaidmenų, kuriuos norėtumėte suvaidinti? Skirmantė Černiauskaitė: O kas Jums Rolandas Kazlas: Oi taip, taip! Bet aš tik- yra teatras? rai jų neišduosiu. Turiu nemažai pamąsty- Rolandas Kazlas: Darbas. Ir dalykų, kurie mų ateičiai, kuriuos vaidmenis būtų malonu mane domina, įkūnijimas. Mėgstu skaityti, įkūnyti. Nors man atrodo, kad ne jie bus įkū- mąstyti, mėgstu dalyvauti kūrimo procese, nyti, o ateis dar geresni. Kaip bus, taip bus. o teatras visą tai ir suteikia. Spektaklio kū- Jau šiuo metu turiu darbų metams į priekį. rimas – tai yra procesas. Teatras įdomus ir Skirmantė Černiauskaitė: Koks režisie- tuo, kad kartais žiūrint gerą spektaklį man rius turėjo Jums didžiausią įtaką? užgniaužia kvapą... Rolandas Kazlas: Pradžių pradžia buvo Skirmantė Černiauskaitė: Dabar labai šviesios atminties Dalia Tamulevičiūtė, kuri populiaru, kai ima režisuoti aktoriai. Ar nebu- mane, galima sakyti, atvedė į teatro pa- vo kilusi ir Jums tokia mintis? saulį. Ji – Lietuvos teatrui labai nusipelnęs Rolandas Kazlas: Ir nė vienas nesure- ir unikalus žmogus. Dėstytoja supažindino Rolandas Kazlas ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje L. Andrejevo „Žmogaus gyvenimas“ , rež. I. Jonynas žisuoja geriau nei Eimuntas Nekrošius, ar mane su aktoriaus specialybe, su Jaunimo Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos Jonas Vaitkus… Aš skeptiškai žiūriu į akto- teatru, ir apskritai su teatru. O paskui buvo rių bandymus režisuoti. Galbūt kažkokius keletas labai neblogų spektaklių su Jonu Skirmantė Černiauskaitė: O ar būtent už nedidelius dalykus, save, monospektaklius Vaitkumi. Su šiuo žmogumi man labai įdo- šį vaidmenį tikėjotės gauti apdovanojimą? galima režisuoti, bet aktoriaus ir režisieriaus mu dirbti. Manau, jis yra tikras profesiona- Rolandas Kazlas: Vertinimo komisijoje profesijos yra visiškai skirtingos. Pirmiausia las, tikras režisierius. Jei aktorius klaidžioja, sėdi protingi žmonės, kurie jau daug metų tai – mąstymo skirtumas. Režisierius mąsto jis lyg su kompasu visuomet randa išėjimą iš mato visus Lietuvos aktorius ir manau, kad globaliau ir mato viską kitaip, o aktorius yra bet kokios situacijos, bet kokios aklavietės. „kryžiaus“ nusipelno ne bet kas. Aš nema- atsakingas už savo vaidmenį, už savo vietą Aišku, tie pusantrų metų kuriant Šekspyro nau, kad Karaliaus Ignoto vaidmuo yra kaž- spektaklyje, aišku, turi jausti ir viso spektak- „Otelą“ su E. Nekrošiumi itin naudingi iki kuo geresnis ar blogesnis už Kaligulą, Astro- lio esmę. Bet teigti, kad tiek metų vaidinau šiol. Visąlaik prisimenu tas repeticijas, kokia vą, Jagą. Jis yra toks, koks yra. Man atrodo, teatre, todėl mokėsiu ir režisuoti, manau, kaina gimė didesnis ar mažesnis teatrinis kiti vaidmenys irgi buvo neblogi, o šitas yra klaidingas mąstymas. Nors daug kas pri- stebuklas. Aš pastebėjau, kad E. Nekrošius, – gal spalvingiausias, ar ką? klauso nuo asmenybės. Nikita Michalkovas, statydamas „Otelą“, labai jautriai prisiliečia

22 scenos veidai

žmogus ir gali būti gražus, kiek sugeba sa- vyje išsaugoti vaikiškumo, gerąja šio žodžio prasme. Į pasaulį reikia žiūrėti vaikiškai, neprisirišti ir atsiduoti iki galo momentui, žvėris kuriame esi, tikėti tuo, ką darai, kad ir tuo žaidimu, kuris vadinasi teatras. Galbūt tai ir yra aktoriaus profesijos esmė – tikėjimas. Iki šiol man kiekvienas dalykas yra ne toks pa- prastas, kaip atrodo. Skirmantė Černiauskaitė: O ką norėtu- mėte pasakyti žiūrovams? Rolandas Kazlas: Aktorius yra ne zoolo- gijos sodo gyventojas, jis – laukinis žvėris. Aktorius neturi leistis būti maitinamas pro grotas, jis neskirtas pramogai ar fotogra- favimui, ar tam, kad pažiūrėtų į jį iš arčiau. Aktorius kaip miško žvėris turi žiūrovui pa- sirodyti per pagarbų atstumą, kad spėtų at- sitraukti į gelmę, žmogų sužavėti, pakeisti, gal net sukelti netikėtumo jausmą. Kol žmo-

Rolandas Kazlas (Kaligula) A.Camus „Kaligula“, rež. I. Jonynas

prie pjesės, prie autoriaus, labai atsakingai daro savo darbą. Kitas režisierius yra Ignas Jonynas. Su juo dirbti taip pat labai smagu, juolab kad mes esame bendraamžiai. Mes – vienos kartos žmonės, panašiai mąstantys, vienas kitą papildantys. Buvo tikrai keletas gerų spektaklių ir, tikiuosi, bus ateityje. Tai tarsi dviejų draugų išėjimas į didelę ekspe- diciją, tai ir vienas kito patikrinimas, ir paty- rimas, ir pasikeitimas. Skirmantė Černiauskaitė: Kas, Jūsų nuo- mone, aktoriui svarbiausia? Rolandas Kazlas: Jautrumas, pastabu- mas ir disciplina. Skirmantė Černiauskaitė: Koks turėtų būti režisierius? „Aktorius yra ne zoologijos sodo gyventojas, jis – laukinis žvėris“, – įsitikinęs aktorius Rolandas Kazlas. Nuotraukoje scena Rolandas Kazlas: Turi būti dvasine ir pro- iš spektaklio F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ fesine prasme sveikas žmogus. Nes jis atsa- kingas už visą kolektyvą. daugiau nei televizinis formatas. Kas gerai gus dar nespėjo susigrabalioti fotoaparato, Skirmantė Černiauskaitė: O kas svar- televizijai, tas blogai menininkui. Televizija jis turi dingti į savo valdas, šiuo atveju akto- biausia žmogui? yra pramoga, nors dėl kai kurių savo laidų ir rius – į užkulisius. Tuo jis išliks paslaptingas Rolandas Kazlas: Garsiai nenoriu kal- personažų aš tikrai nesigailiu. O pavyzdžiui, ir iki galo nepažintas, kaip tas miško vilkas. bėti, koks turi būti žmogus, nes kiekvienas koks zakristijonas Zalieska galėtų būti ir O televizija primaitina aktorių kaip tą bež- turi savo gyvenimą. Bet pradėti reiktų nuo Paryžiaus katedros kupriumi. džionėlę, jis patampa nebe savimi, praranda mažų dalykų. Būti atsakingam už tai, ką tu Skirmantė Černiauskaitė: Jūs esate ak- laukinius įgūdžius. Taip kad palikime akto- darai, stengtis daryti gerai. Visi labai gražiai torius, turintis turbūt didžiausią žiūrovų dia- rių laisvą. Nenoriu būti uždarytas į kokį nors šneka, bet niekas nenori dėti pastangų, kad pazoną – nuo paauglių iki pagyvenusių žmo- stereotipų stalčių, nemėgstu etikečių klija- būtų geriau, o viskas, kas gera, nėra lengva. nių. Kokia yra Jūsų, kaip aktoriaus, paslaptis? vimo. Tiesiog stengiuosi klausytis vidinio Skirmantė Černiauskaitė: Ilgą laiką vai- Rolandas Kazlas: Nežinau, aš tikrai ga- balso ir turėti savo asmeninę konstituciją. dinote televizijoje. Kas lėmė išėjimą iš jos? liu pasakyti, kad nesu humoristas, nesu ir Manau, kad nereikia pernelyg susireikšmin- Rolandas Kazlas: Pirmiausiai, buvo įdo- pernelyg didelis pesimistas, nei besaikis ti, o žiūrėti į save su lengva šypsena. Jeigu, mu pabandyti, bet paskui reikia rinktis. Vis optimistas. Gal tiesiog stengiuosi išsaugo- būčiau Sirano de Beržerakas, apie save ir dėlto aktorius televizijoje yra priverstas ti vaiką savyje. Kartais atrodo, kad sutikti savo veiklą teatre pasakyčiau: taikytis prie vidurkio, o aukštos klasės pro- bendraamžiai pasidarę kažkokie orūs, kos- „Ir aš nesigailiu: daviau bent vieną bruo- fesionalas, turi vesti paskui save kad ir ma- tiumuoti ar akiniuoti dėdės. Galvoju, kurgi žą, Jonyno genijui ir Bialobžeskio grožiui.“ žesnę kuopelę žmonių. Man rūpi šiek tiek tas vaikas jame dingo? Man atrodo, tiek (Tikiuosi, Rostanas ir kolegos man atleis.)

23 muzikinės dramos scena „Adata“: įspūdingas vaizdų ir muzikos vėrinys Rita Bočiulytė Zigmaras Liepinis. Muzikinė drama „Adata”. Libreto autorė – Andra Manfeldė. Latvijos nacionalinis teatras, premjera – 2007 m. vasario 2 d. Režisierius – Ramūnas Kaubrys (Klaipėda), scenografas – Artūras Šimonis (Vilnius), kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė (Vilnius), choreografas – Aurelijus Liškauskas (Klaipėda), koncertmeisteris – Janis Liepinis, vokalo pedagogas – Andris Danilenka, prodiuserė – Mirdza Ziverė (Ryga).

Muzikinė drama „Adata“ Latvijos nacionaliniame teatre, rež. R. Kaubrys

Latvijos nacionaliniame teatre vasario pradžioje triumfavusi nauja šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinė drama „Adata” – iki šiol populia- riausias sezono spektaklis. Publika į jį veržiasi kaip į premjerą. (Teko matyti pirmąjį ir 20-ąjį spektaklius – vasario 2-ąją ir gegužės 12-ąją). Gal todėl, kad tai kitoks, nei Latvijoje įprasta, teatras. O gal todėl, kad darnios lietuvių jaunos, naivios mergaitės ekstravagantiška Spektaklyje skamba muzikos įrašas (erd- statytojų komandos kūrybinių minčių susinaikinimo istorija. Anot kompozito- vinis garsas), artistai dainuoja gyvai, be „importas” latvių scenoje buvo įžvalgus riaus ir libreto autorės A. Manfeldės (libretas vargo naudojasi radijo mikrofonais. ir prasmingas. Bendromis pajėgomis parašytas pagal jos autobiografinę knygą), Adatoje“ muzika plastiškai susilieja su erd- sukurtas visavertis teatro „produktas”. kiekvienas jaunas žmogus labai daug sva- viu, mistiškai kintančiu, tiesiog pulsuojančiu Publikos džiaugsmui ir meno labui. joja ir tikisi, bet visi pasmerkti vienatvei ir vaizdu. Rygoje, Latvijos nacionaliniame teatre liūdesiui. Spektaklio statytojai bando pub- Scenografas A. Šimonis išradingai naudo- „Adatą” pastatę lietuviai – nebe pirmąkart likai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, jasi besisukančia scena ir šviesomis. Nuosta- kartu dirbanti komanda, Klaipėdoje į sceną koks žiaurus bebūtų. baus grožio ir labai jaukus Latvijos naciona- išleidusi ne vieną spektaklį, taip pat ir Zig- „Šiandien sunku kuo nors nustebinti linis teatras prieš trejus metus restauruotas maro Liepinio operą melodramą „Paryžiaus žmones. Mes ir nesistengėme. Mums buvo (teatras pastatytas 1901-aisiais), jame su- katedra“ (pagal Viktoro Hugo romaną) svarbu parodyti emocijas, charakterius montuota moderniausia garso ir apšvietimo 2005-aisiais. Tuomet latvių kompozitorius – rasti jiems nestandartinių išraiškos būdų“, aparatūra, kuria patys latviai dar nelabai su žmona – prodiusere Mirdza Zivere ir – sakė Z. Liepinis, kuris yra ir spektaklio žino, kaip naudotis. Jie labai nustebo, ko- susipažino su jais. „Dar Klaipėdoje paju- garso režisierius, sėdėjo prie pulto su grupe kios didelės, tarkim, apšvietimo galimybės. tome šio režisieriaus neordinarinį mąstymą „Dzirnas“ įrašant jo muziką. Be to, scenografas turėjo galimybę ir – simbolinį, keistą, intriguojamai, jaudina- Kurdamas muzikinę dramą „Adata“, kom- dekoracijas kurti iš pačių moderniausių, mai keistą... Todėl ir pakvietėme jį pastatyti pozitorius panaudojo pačius įvairiausius nepigiai kainuojančių medžiagų („veidro- naują mano kūrinį Rygoje, pasitikėjome muzikos stilius. Partitūroje susipynė vi- dinio“ ir peršviečiamo, dramblio kaulą visa jo komanda, šiais jaunais, talentingais sos jų spalvos – roko, rokenrolo, disko ir primenančio plastiko ir kt.), kad tik išgautų žmonėmis. Ir nenusivylėme”, – tikino kom- simfoninės muzikos motyvai, dramatiškas trokštamą vaizdo efektą. pozitorius po „Adatos“ premjeros. fortepijono solo... Dailininkė J. Rimkutė daugelį kostiumų Naująjį savo kūrinį Z. Liepinis parašė nar- spektakliui sukompektavo iš madingų komanijos tema. Tai rekviem svajonėms, arba rūbų parduotuvių pasiūlos. Kiti, pavyzdžiui,

24 muzikinės dramos scena

adatų-gliukų (mėlynos beveidės žmogystos, įkūnijusios narkomanų haliucinacijas) kos- tiumai pasiūti specialiai, dailininkei drąsiai eksperimentuojant su trikotažu, lanksčiu plastiku. Minimalistinis, apibendrintas „Ada- tos“ scenovaizdis ir šviesos efektai kuria efemerišką nuotaiką. Spektaklis tarsi ištirpsta, atrodo, beribėje ir belaikėje scenos erdvėje. Režisūra ir personažų kos- tiumai su retro atspalviu (merginos su gu- miniais botais, raudoni gvazdikai, mitingas prie paminklo) šiek tiek apeliuoja į netolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko nuorodų nėra. Čia svarbiausias − žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skaudus jo susidūrimas su realybe. R. Kaubrio estetiniai kodai „Adatoje” atpažįstami, tie patys, kaip ir jo režisuotoje Scena iš Z. Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (režisierius – R. Kaubrys) Latvijos nacionaliniame teatre. Krista – Ieva Karevica. „Paryžiaus katedroje”. Bet čia jo teatro kalba Olego Zernovo nuotraukos dar sudėtingesnė, simboliai ir metaforos – labiau išgryninti ir daugiaprasmiškesni, mergina patiki, kad dar kartelį susileista bardis ir Artūras Šingirėjus (Artūras), Dita dar daugiau dėmesio plastikai, vaizdo api- paguodos dozė – nieko tokio, bet ji jai Lūrina (Sandra), Marija Berzinia ir Karina bendrinimui. atneša mirtį; visi spektaklio veikėjai sugrįžta Tatarinova (Žana, buvusi Vladžio meilužė), Čia jam į pagalbą ateina choreografas į sceną kaip į kapines – su žvakutėmis Rudolfas Plepis (Kristos tėvas), Martinas Eg- A. Liškauskas, kurio indėlis spektaklyje ir uždega jas nuo narkotikų mirusiems lienas ir Aigaras Apinis (Šakalai), Inta Tirolė – tarsi „pilkojo kardinolo”, labai svarbus, bet žmonėms... Libretas – pernelyg paprastas, (Senutė su vežimėliu) ir kiti. Spektaklyje su subtilus, žodžiais nenusakomas. Iš tikrųjų pažįstamas, nuspėjamas... Tai silpniausia dubleriais (kai kuriems vaidmenims – net akivaizdu, kad su režisieriumi dirbta ranka kūrinio vieta. Bet libreto spragas meistriškai po tris) dalyvauja daugiau nei 30 aktorių ir rankon. Rezultatas – gyvybe pulsuojančių „užkamšo” spektaklio statytojai ir žiūrovus grupė „Dzirnas”. mizanscenų piešinių įvairovė ir organika, pagaunanti, įtraukianti, jaudinanti muzika, Visi vaidina su įkvėpimu, azartu ir „visa savitai interpretuojama šokio ir laisvo jos ir vaizdo vienovė. koja“ nuo pat pirmo žingsnio į sceną. Ypač judesio dermė, vis greičiau tvinksintis spek- „Adatoje“ vaidina ir dainuoja dauguma malonu matyti daug jaunų, talentingų taklio pulsas. Latvijos nacionalinio teatro aktorių, bet yra dainuojančių aktorių, kurie spektaklyje pui- „Adatos” kūrėjai žiūrovams neleidžia nė ir kviestinių atlikėjų, kuriems tai – debiutas kiai „susižaidę” ir dera su vyresnės kartos minutės atsikvėpti, prikausto jų dėmesį prie teatre. profesionalais. Čia visi svarbūs, vienų vaid- scenos. Dinamiškas spektaklis vėlgi, kaip ir Pagrindinį – Kristos – vaidmenį sukūrė dvi menys papildo kitų. ankstesni R. Kaubrio ir jo komandos darbai jaunos iki šiol mažai kam žinomos popu- „Rygoje aš atradau savo meilę – meilę savo teatre, prisodrintas asociacijų, įspūdingų liariosios muzikos dainininkės Zanė Dom- profesijai“, – prisipažino režisierius R. Kaubrys ir giliaprasmių reginių, kurie, pakylėti virš brovska ir Ieva Karevica. Z. Dombrovskos po dešimties kūrybos metų teatre. kasdienybės, natūraliai susilieja su muzika. Krista – labai natūrali, įtikinanti, lyg ką tik „Adatos“ prodiuserė M. Ziverė pasirūpino Kartu tai jaudina, įsimena. iš gatvės į sceną įžengusi paauglė, spindu- viskuo, kad repeticijos vyktų sklandžiai, nei Pasirodo, ir socialinė tema, net tokia liuoja šviesia vidine energija ir tikromis emo- spektaklio statytojams, nei artistams nieko nepatraukli, kaip narkomanija, teatre gali cijomis; scenoje jaučiasi kaip profesionalė netrūktų. būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, ir dainuoja kaip ji. I. Karevicos Krista nuo „Šis spektaklis man – likimo dovana, jautriai. pat spektaklio pradžių „aštri”, komplikuota – džiaugėsi prie to nepratęs režisierius. – Tai Šokiruojančios žiaurumo ir prievartos asmenybė, visko gyvenime mačiusi, patyru- buvo tikras darbas, be jokių trukdžių, mums scenos „Adatoje“ susipina su romantika ir si mergina; tik gal pernelyg vienoda, su kiek buvo sudarytos visos sąlygos, kūrybinė at- lyrika, negailestinga, dramatiška realybė „perspaustu” tragizmu ir balse, ir akyse. Ir mosfera buvo puiki.“ – su svajonėmis apie meilę ir išsilaisvinimą. taip dramatiškam sceniniam vyksmui toks M. Ziverė neslėpė, kad spektaklio sėkmė Prieš akis prabėga visas jaunos merginos vaidmuo suteikia nereikalingo forsavimo. pranoko visus lūkesčius. Spektaklis jo pro- gyvenimas – vaikystės prisiminimai, pirmoji Narkotikų platintojo Vladžio vaidmenyje diuseriams kainavo maždaug 150 tūkstančių nelaiminga meilė, pabėgimas iš tėvo gir- – charizmatiškasis Andris Berzinis, nuo ku- eurų. Bet jau dabar aišku, kad atsipirks su tuoklio namų, pirmoji dozė, nauji draugai, rio personažo net šiurpas krečia, ir Juris kaupu. Anšlagas tęsiasi ketvirtas mėnuo. Iš dienos ir naktys su narkomanais, kitokio Hiršas, kuris irgi savo vaidmeniui randa gal pradžių buvo planuota parodyti tik 20 „Ada- gyvenimo troškimas, pastangos ištrūkti iš kiek santūresnių, bet charakterinių, paveikių tos” spektaklių. Dabar bilietai išpirkti jau ir narkomanijos liūno ir vis gilesnis grimzdi- spalvų. į 30-ąjį. „Adata” bus rodoma ir birželį. Ket- mas gilyn, kalėjimas... Dramatiškas finalas vi- Kitus vaidmenis matytuose dviejuose inama į Latvijos nacionalinio teatro sceną ją sus grąžina į tikrovę – pagaliau išsilaisvinusi „Adatos” spektakliuose atliko Egilis Mel- sugrąžinti ir kitą sezoną.

25 Šokio scena

„Šoku ne sau, šoku žmonėms“ Vita Mozūraitė 2006-uosius metus Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje sąlyginai galima būtų pavadinti Loretos Juodkaitės metais. Nors ji šoko nuo mažens, bet šiuolaikinio šokio vyksmo stebėtojai atkreipė į ją dėmesį, kai ji, tuomet Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentė, pasirodė Vilniaus universiteto Kiemo teatro projektuose. Baigusi VDA Loreta įstojo į Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją, kurią baigusi grįžo į Vilnių ir tuojau pat pradėjo bendradarbiauti su džiazo muzikantais, improvizuodama scenoje. Buvo pakviesta dalyvauti Vyčio Jankausko šokio spektaklyje „Pėdsakai“, įkūrė šokio teatrą VDA, ryškiai blykstelėjo spektakliu „Čia ir dabar“ tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis‘06“, sukūrė spektaklį „Riba“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriaus meistriškumą ir šokį studijuojančių bakalaurų egzaminui, šiemetiniam „Naujajam Baltijos šokiui“ sukūrė spektaklį „Trimatrix. Trys judėjimai“ ir vėl – kupina naujų idėjų. 2007 m. Teatro dieną ji buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už debiutą, o NBŠ’07 metu UAB „Philip Morris Baltic“ jai įteikė savo apdovanojimą „Eskizas“ kaip perspektyviai jaunai choreografei.

kažko pasiekti. Norėčiau, kad jam šokis kal- bėtų apie gyvenimą, apie šviesą, švarą, apie tuos dalykus, kurie mus supa. Tikiu, kad 99 procentus gyvenimo suvo- kiame šeštuoju jausmu. Tik šokdama galiu tai paaiškinti ir džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie mane išgirdo, nes aš šoku ne sau, aš šoku žmonėms. Tų žmonių nepaliksiu nie- kada, kol būsiu gyva, ir norėčiau, kad tą ke- lią pratęstų po to kas nors kitas, ir tikiu, kad pratęs. Tyliai džiaugiuosi, stengiuosi likti rami, nematoma, nepulti į euforiją, nes taip iššvaistoma energija. Gal tai yra idealistiška, bet kiekvieno meno misija yra tarnauti žmo- nėms, jiems kažką duoti, nes ir man žmonės „Kūryba yra dovana, tai nėra mano nuopelnas, aš tai vadinčiau galbūt net Dievo siųsta dovana“,–­ samprotauja choreografė duoda. Yra gydytojai, mokytojai, pardavėjai. ir šokėja Loreta Juodkaitė Mes vieni kitiems padedam. Mes galvojame Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos apie gyvenimą. Šokis – tai gyvenimas. Vita Mozūraitė: Viename iš interneto ko- Vita Mozūraitė: Ar tai nėra padidėjusi Vita Mozūraitė: Vieną po kito gavai du mentarų radau tokius žodžius: „Šokio nieka- atsakomybė? Ar tai nereiškia, kad Tu dabar apdovanojimus – „ Auksinį scenos kryžių“ už da nelaikiau menu, kol nepamačiau Loretos tampi tarsi atsakinga už tuos žmones – turi debiutą ir dabar „Philip Moris Baltic“ „Eskizą“ Juodkaitės.“ Kaip jautiesi, kažkam tapdama juos vesti paskui save į šokio pasaulį? – kaip jauna perspektyvi choreografė. Tai pir- šokio pasaulio „alfa“, šokio vertybių atskaitos Loreta Juodkaitė: Ta atsakomybė buvo mieji tavo apdovanojimai. Kaip jauteisi, suži- tašku? nuo pat pradžių, kai tik pradėjau šokti, tę- nojusi, kad esi nominuota? Loreta Juodkaitė: Mano gyvenimo filo- siasi ir dabar. Ypač dabar atsakomybė yra Loreta Juodkaitė: Mes tuo metu buvo- sofija yra tokia – nesureikšminti tokių daly- didesnė, kai atsiranda žmonių, kuriuos, me Maskvoje, daug dirbom, repetavom su kų. Nesureikšminti premijų, nesureikšminti pasirodo, uždegu, kuriems patinka mano Čekasinu, ir tą dieną aš turėjau grįžti, bet savęs. Kūryba yra dovana, tai nėra mano šokis, kurie pagaliau pamatė, kad šokis yra nenorėjau net nueiti į Teatro dienos šven- nuopelnas, aš tai vadinčiau galbūt net Die- menas. Bet tai nereiškia, kad nedarau klai- timą, nes maniau, kad būsiu pavargusi. Bet vo siųsta dovana. Tas šokis, kurį aš kuriu, dų. Juk galiu sukurti darbą, kuris nebus nie- iš Kultūros ministerijos paskambino, papra- yra mano gyvenimas. Man šokis nėra vien kuo ypatingas, bet vis tiek toliau eisiu savo šė atvykti. Kai nuėjau į dramos teatrą, net laisvalaikis. Tai yra gyvybė. Po juo slypi tiesa, keliu. Atsakomybė yra, ir ji didės, bet man nežinojau, ką reiškia būti nominuotai – ar svarbi kiekvienam iš mūsų, ką jis beveiktų. svarbus yra ieškojimas. Švarus atviras ieško- tai jau apdovanojimas, ar kas... Negalvojau Ir tuo šokis yra artimas kiekvienam. Man tai jimas, neapsimetinėjant, nemeluojant sau, apie tai, nesiekiau jokių apdovanojimų. Bus labai gera girdėti. Vadinasi, tas šokis, kurį nemeluojant žmonėms, kurie ateis žiūrėti. kaip bus, ką gyvenimas duos...Kai pasakė, aš šoku, yra teisingame kelyje ir jis kažkam Šokis, kurį aš kuriu, yra tam tikra gyveni- kad aš laimėjau, buvau sutrikusi, sėdėjau, kažką duoda. O tai ir yra meno misija – duo- mo filosofija, tai yra kelias, kuris turėtų pa- tik greta buvusi Rasa Samuolytė sako: „Lora, ti, uždegti, padėti žmogui gyventi. Aš tie- dėti žmogui šokį suprasti ne tik kaip meną, lipk į sceną.“ Džiaugiuosi, kai mane išgirsta, siog džiaugiuosi. bet kad šokis jam gyventi padėtų, kovoti, bet ne tokį gyvenimą aš gyvenu. Reikia eiti

26 Šokio scena

toliau, pernelyg to nesureikšminant. Labai džiugu, kad mane parėmė finansiškai, aš tuos pinigėlius laikau ir manau, kad panau- dosiu naujam projektui, seminarams. Vita Mozūraitė: „Auksinis scenos kryžius“ įteiktas už „Čia ir dabar“ ir „Salamandros sap- nas. Paveikslas“. O Tau kuris spektaklis yra vertingesnis? Loreta Juodkaitė: Man tie kūrinėliai – kaip mamai kūdikiai: negali pasakyti, kuris brangesnis. „Čia ir dabar“ – toks kūrinys, kurį galėsiu iki senatvės šokti, ten daug impro- vizacijos, judesiai, kurie kartojasi ir visada kartosis, nes tai yra visada „čia“ ir „dabar“. Tai kūrinys apie kovą su savimi, su savo valios neturėjimu, su nedrąsa norint pasiekti, lai- kytis vertybių. Bet kaip kūrinys man brandesnis atrodo „Meno misija – duoti, uždegti, padėti žmogui gyventi“, – teigia Loreta Juodkaitė „Salamandros sapnas“. Valentinas Masalskis man padėjo jį išvalyti. Salamandra – labai jo mintis. Mes tiesiog ėmėme kurti, ieškoti se“ dirbau su profesionalais, o jie mėgsta, švarus kūrinys. Ir ji man yra brangi, ji man judesių. Viskas judėjo į priekį, nes mes ne- kai ateini ir jiems pateiki gatavą medžiagą. kaip skaistykla. Ji pradėjo mane mokyti. Ją bijojome keisti, visą laiką buvome kely. O man patinka ieškoti, eksperimentuoti. šokdama turiu išnykti. Net ir su popieriu- Aš labai branginu santykius su Masals- Kurti – bet kam įdomu. mi turiu kalbėtis. Renata Valčik [spektaklio kiu. Labai jį gerbiu, bet negalvoju, garsus Vita Mozūraitė: Šiuolaikinio šokio cho- scenografė – V.M.] buvo nupirkusi kitą po- jis ar ne. Svarbu, ar tas žmogus man ką nors reografai, dirbę su baleto artistais, dažnai pierių. Jis buvo stangresnis. Aš susivyniojau davė. po pirmo susitikimo atsižada darbo su jais. į jį, bet pradėjau jame dusti. Pradėjau šaukti, Vita Mozūraitė: „Salamandros sapnas“ ir „Riboje“ bene pirmąkart dirbai su baleto ar- kad nenoriu šio popieriaus. Renata supyko, „Čia ir dabar“ – monospektakliai, sukūrei juos tistais, o „Trims judėjimams“ – juos specialiai pasiūlė prisijaukinti šitą popierių. Ir išėjo. Aš sau. Kitiems sukūrei „Ribą“ ir „Tris judėjimus“. pasirinkai. Tau nebuvo sunku su baleto šokė- pasėdėjau, nusiraminau. Galvoju, pabandy- Kam lengviau buvo kurti – sau ar kitiems? jais? siu dar kartą. Vėl susivyniojau, pagulėjau. Ir Loreta Juodkaitė: Kai kuri viską pats sau: Loreta Juodkaitė: Kai Tomas Dobrovols- pamažu pajutau. Supratau, kad ta materija šokį, ieškai muzikos, kostiumų, – nėra labai kis pasiūlė kurti trio, prisiminiau visus pažįs- – gyva, kad ją reikia prisijaukinti. gerai. Noriu dirbti komandoje. Gali dirb- tamus šokėjus ir pasirinkau Andrių Žužžal- „Čia ir dabar“ – tai darbas su muzikantais, ti ir vienas, bet gali sulįsti į save ir pradėti kiną ir Igorį Zaripovą, su kuriais jau dirbau, o „Salamandra“ – su režisieriumi ir scenog- kartotis. Vis dėlto norisi, kad atsirastų dar kurdama „Ribą“. Man patiko dirbti su baleto rafe. Abu kūriniai man svarbūs. daugiau rizikos, kad būtų daugiau iššūkių. artistais, nes jiems nereikia aiškinti, ką reikia Vita Mozūraitė: Kaip pradėjai bendra- Darbas su kitais – tai iššūkis. Juk įdomu, ką daryti ir kaip švariai. Man tas švarumas yra darbiauti su režisierium Valentinu Masalskiu žmogus gali, kur yra jo ribos. O gal jų net ir labai svarbus. Aš iš savęs labai daug reika- – kuris kurį susiradote? nėra? Manau, kad solo kursiu ir ateityje, bet lauju, todėl manau, kad galiu ir iš kito to pa- Loreta Juodkaitė: Pirmąsyk jį sutikau dar po tų kūrinių bus ir kiti darbai, su kitais žmo- ties pareikalauti. Baleto artistams dar reikia prieš išvykdama į Austriją. Muzikos ir teatro nėmis. atsiverti, pajusti šokį, bet jiems tai gali būti akademijos studentai kūrė filmuką su juo, Norėčiau, kad man kas nors choreografiją lengviau, nei šiuolaikinio šokio šokėjams iš- o aš kūriau scenografiją. Tada nebendravo- sukurtų. Klasikinio šokio nenorėčiau, nebū- mokti švariai dirbti. me, stebėjau jį, ir jis man darė įspūdį kaip siu balerina, bet su šokio klasikos elemen- Šokėjai buvo patenkinti. Sakė, kad pa- žmogus ir kaip aktorius. Kreipiausi į jį, kai tais – norėčiau. Ir ant puantų norėčiau sto- darėm gerą darbą, o aš matau, kad reikia kūrėm „Čia ir dabar“ – norėjom spektaklyje vėti, nes jau bandžiau ir man tai labai patiko. jį gilinti, švarinti. Bet aš pavargau nuo to, panaudoti kalbą ir norėjau jo paklausti, kaip Sutikčiau net metus dirbti ant puantų, kad kad man nuolat reikia kovoti – dėl salių, dėl tai padaryti. Mane žavėjo jo rimtis. Jis atva- pusę minutės pastovėčiau ant jų scenoje. artistų laisvo laiko, dėl jų noro šokti. Toks žiavo į repeticiją ir pasakė, kad čia nereikia Kuriant „Ribą“ buvo labai mažai laiko. Rei- darbas man buvo iššūkis. Vis sakydavau sau: jokios poezijos, yra pakankamai šokio. Taip kėjo ir gerą darbą padaryti, ir kad studentai „Lora, tu mokais ir iš to.“ prasidėjo mūsų pažintis. Man jo filosofija la- jame gerai atrodytų. Naktim nemiegojau, Manau, kad labai mielai dirbčiau su ba- bai artima, suprantame vienas kitą iš pusės bet man tas patiko. O kai baigiau, buvo la- leto šokėjais, bet gal priklauso, kaip jie rea- žodžio. bai skaudu, kad jie šoka, o aš ne. Sakiau sau, guotų. Jie ambicingi. Tikriems baleto šokė- O po to rašiau „Menų spaustuvei“ paraiš- kad daugiau taip nedarysiu. jams šiuolaikinis šokis yra tik prielipa. Bet kas dviem projektams – apie muzikos ir Kurdama „Tris judėjimus“ šokau pati, bet tiems, kurie domisi... kūno transformaciją ir apie estetiką. Vieną man buvo sunku, nes nemačiau savęs. Aš Ateityje dirbsiu tik su tais, kurie patys no- rytą aš pas Masalskį atvažiavau, šnekėjomės dar nesu patyrusi choreografė, kad galėčiau rės. Manau, kad gyvenime taip bus – ateis tokiais visokiais filosofiniais klausimais, ir jis žinoti, kaip tas ar kitas judesys atrodo iš pa- žmonės, kurie norės su manimi dirbti. Nieko sako: „Aš turiu idėją – Salamandra!“ Tai buvo tirties – aš dar mokausi. „Trijuose judėjimuo- neversiu.

27 Šokio scena

Vita Mozūraitė: Man buvo įdomu, kas pir- kreipiau dėmesio, kad čia yra kas nors ne- ją jiems įskiepijame. Ar Tau atrodo, kad tas mas Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje pra- įprasta. išpuikimas yra būdingas tam ratui žmonių, dės kalbėti ir kas pirmas nusirengs. Tu pirma Sukinys man yra panašiai kaip nusiren- kuriame tu būni? scenoje nusirengei. Tai buvo Andriaus Pulkau- gimas. Stengiuosi juo nepiktnaudžiauti. Loreta Juodkaitė: Nesu įpratusi lipti į sce- ninko šokio spektaklyje „Baltas“. Ir „Čia ir da- „Salamandra“ jau yra sukurta, niekur tas ną kalbėti. Ir iš karto, kai tik paskelbė mano bar“ irgi buvo toks kamufliažinis rūbelis, kurio sukinys iš ten nedings. Bet artimiausiu lai- pavardę, lipdama tais raudonais laipteliais, nepavadinsi kostiumu. Ne per daug apsiren- ku jokiame projekte to sukinio nenaudosiu. sakiau sau: „Lora, ramiai. Štai – kažkoks įver- gusi šmėstelėjai ir A. Puipos filme „Nuodėmės Bet galbūt ateityje atsiras kūrinys, kuriame tinimas. Kuklumo, žmogau!“ Aš kovoju dėl užkalbėjimas“. Anksčiau sakei, kad „Baltame“ vėl suksiuos, bet nieko nesirengiu stebinti. šokio ir dėl savų vertybių, dėl vidinio švaru- nusirengti buvo Tavo idėja. Kaip ji Tau šovė į Man sukinys asocijuojasi su laisve. Tai kaip mo. Ir visa tai darau ne tam, kad vieną va- galvą? nuogas kūnas. Naudoti, kai pasiteisina. karą imčiau visa tai ir paminčiau, praradus Loreta Juodkaitė: „Baltame“ filosofiškai Vita Mozūraitė: Viename interviu pasako- kuklumą, kad sakyčiau: „O, jau užtenka.“ Juk sau pagrindžiau, kad jame šokantys vyras jai, koks yra Loretos Juodkaitės rytas – joga, ne dėl to! Tai, ką darom, turi tapti amžina. ir moteris – tai ta pati būtybė. Sugalvojom, trenažas, rytiniai pasivaikščiojimai. O koks Tai mūsų visų pareiga. Mano šokis yra tie kad reikia baltų kelnių. Aš dar ilgai mąsčiau, vakaras? patys žodžiai žmonėms, tik sakau juos šo- ir man vis labiau atrodė, kad nuo spektaklio vidurio man geriau šokti nusirengus. Nepa- menu Andriaus reakcijos, kai jam tai pasiū- liau. Dabar kai žiūriu įrašą, suprantu, kad tai labai sena, bet man patiko. O po to buvo „Čia ir dabar“. Kai jį kūriau, apie kostiumą nieko negalvojau. Atėjo Ma- salskis pasižiūrėti repeticijos ir paklausė, koks bus kostiumas. Pasakiau, kad nežinau. Jis pasakė: „Skambink Renatai Valčik.“ O ši pasakė, kad čia reikia nuogo kūno, nes tada visi raumenukai matosi. Ir pasiūlė išdažyti kūną ir sukurti minimalų kostiumą, bet aš dar ilgai galvojau. Tame šokyje matosi daug kūno, jis yra labai svarbus, jis kalba. Tas nuo- gumas yra meno dalis. Man iš tikrųjų svar- bu, kad jeigu kūrinys tampa aiškesnis, jei jam padeda atsiskleisti kūno nuogumas, tai yra gerai. Nematau nieko blogo nusirengti iki pusės, o jei reikia – ir visai. Bet tik jei to reikia kūriniui, jei tai pasiteisina. Nebandau nieko šokiruoti. Man tai asocijuojasi su gy- „Man skaudu dėl žmonių, kurie po vieno pagiriamojo žodžio, straipsnio jaučiasi žvaigžde, įsivaizduoja esą pasaulio centras“, – sako choreografė ir šokėja Loreta Juodkaitė vybe. Tiesa, „Baltame“ aš turėjau peržengti barjerą. Bet juk reikia peržengti barjerą jau Loreta Juodkaitė: Dažniausia derinuosi kiu. Ir tie mano žodžiai „neišpuikti“ yra skirti išeinant į sceną. Kai bandai susilieti su tema prie žmonių – repeticijos, salės. Džiaugiuo- pirmiausia sau. Girdėjau, kad salėje kažkas ir tai trukdo tau nusirengti, blogai jautiesi, si, kai vakaras laisvas, mėgstu pabūti vie- nusijuokė. Ir aš nusišypsojau. Kartais žinau, tai ir neturi to daryti. Nesu už tai, kad būtų na, kažką rašyti, valgyti porą valandų bes- kad reikia kažko nesakyti, nepasakyti, žino- nusirenginėjama per dažnai. Tik jei reikia. itęsiančią vakarienę. Gerti arbatą. Gerai, kai ti savo vietą. Bet pajutau, kad turiu sau ką Vita Mozūraitė: Negaliu nepaklausti apie gaunu šokio vaizdo įrašų. Einu namo ir gal- nors pasakyti, sau priminti, kad neišklysčiau Tavo ypatingą savybę – be galo ilgai suktis ir voju, kaip nusilupsiu apelsiną ir žiūrėsiu. Bet iš savo užsibrėžto kelio. Man skaudu dėl neprarasti pusiausvyros. Kai pirmąsyk pama- tokių vakarų retai būna. Dažniausiai parei- žmonių, kurie po vieno pagiriamojo žodžio, čiau Tave Sandros Bernotaitės spektaklyje „Va nu tokia pavargusi, kad tik griūnu miegoti. straipsnio jaučiasi žvaigžde, įsivaizduoja esą bank“, pradžioje galvojau, kad tai triukas. „Sa- Jei ne nuovargis, gal ir norėčiau nueiti į teat- pasaulio centras. Juk mes kiekvienas esame lamandros sapne“ sukiesi beveik aštuonias rus, baleto spektaklius. Sekmadienio vakarą tokia dulkė. Kai nueini į ligoninę ir matai, minutes, o po to sustoji kaip įbesta. Kaip Tau neretai aukoju Mezzo kanalui, važiuoju pas kaip žmonės kovoja su mirtimi.... Tuomet tai pavyksta? mamą pasižiūrėti. Kartais mėgstu vonio- pagalvoji, kokia tuštybė yra tas noras, kad Loreta Juodkaitė: Sukuosi nuo mažens. je pagulėti. Privengiu visokių televizorių. į tave visi žiūrėtų. Ir kaip tavo kūryba gali Kai daržely buvau, sukausi. Mama sako, kad Mėgstu paskaityti. Visiškai vengiu visokių būti švari ir tikra, jei tu taip elgiesi? Todėl visada sukausi. Man tai buvo visada taip balių, „tūsų“. Jie atima daug energijos. turi nuolat save sekti, kad neišpuiktum. Aš natūralu. Keista atrodė, kad žmonės į tai Vita Mozūraitė: Gavusi „Auksinį scenos net dabar seku save. Tai jau asmeninis gy- kreipia dėmesį. Man tai yra susikaupimas, kryžių“ nuo scenos visiems palinkėjai neiš- venimas. Man gražu, kai dingsti. Esi scenoje, apsivalymas, pėdų apšilimas. Ir man iki šiol puikti. Teatro žmonėms neretai būdinga ta o po to dingsti. O gyvenime su visais ben- yra keista, kad kiti žmonės negali tiek suktis. nepiktybiška arogancija, kurią ne jie patys drauju vienodai. Juk kuri žmonėms, tai ko- Pradedu tą suvokti tik dabar, o anksčiau ne- savy sukuria, bet mes, žiūrovai, tą aroganci- dėl su jais nepabendrauti?

28 Lėlių scena

Apie lėlininkų „atostogas“ ir V. Mazūro pamokas... Gitana Gugevičiūtė Kovo 23–27 dienomis Maskvoje vykusia- rengiamas stengiantis padėti mažiesiems, kaip muzikantės (J. Treščinskaja turi choro me IV tarptautiniame kamerinių lėlių teatrų laisviesiems teatrams stebėti ir vertinti lėlių dirigentės išsilavinimą – aut. pastaba), pa- festivalyje „Moskovskyje kanikuly“ („Mask- teatro procesą, parodyti save ir pamatyti tirtį – vokalinius duomenis, muzikinio kū- vietiškos atostogos“) dalyvavo Lietuvos kitus. Stimuliuoti juos, palaikyti jų gyvybę, rinio struktūros suvokimą. Todėl ir muzika lėlininkai: Klaipėdos lėlių teatras, parodęs – teigė S. Burneikaitė, – nes būtent per lais- jos spektaklyje visiškai kitokia <...>. Visas Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Angelų vuosius teatrus, kurie stengiasi ir išgyventi, spektaklis skamba kaip vientisas, daugelio pasakos“ (pagal Vytauto V. Landsbergio to ir kurti bei mokytis, – eina atsinaujinimas.“ dalių kūrinys.“ Išradinga scenografija (toks paties pavadinimo knygą), ir „Stalo teatras“ Šiemetinio festivalio „Maskvietiškos ato- itališkas balaganas: trys širmos – visos tarsi iš Vilniaus, festivalio publikai pristatęs Sau- stogos“ savotišku credo tapo mintis, kad lė- iš skirtingų spektaklių; trys variniai dubenys lės Degutytės vaidinimą „Eglė žalčių kara- lių teatras turi būti (yra) įdomus ir vaikams, su vandeniu, į kuriuos primėtyta pinigėlių. lienė“. Ekspertų komisijoje, kartu su režisie- riumi Viktoru Šraimanu ir teatrologe Arina Šepeleva, šiemet dirbo lėlininkė, teatrologė Salomėja Burneikaitė, kuri, organizatoriams pasirinkus vieną iš trijų siūlytų temų, skaitė paskaitą „Visi mes – Mazūro mokiniai“. Šis tekstas – tai pastanga, remiantis pokalbio su S. Burneikaite medžiaga, priminti Vitali- jaus Mazūro darbus, jų reikšmę ne tik Lie- tuvos, bet visos buvusios sovietinės erdvės lėlių teatrui ir trumpai apžvelgti šiemetinio festivalio turinį ir lietuviškuosius spektaklius jo kontekste. Apie tai, kad kelius į šį festivalį lietuvai- čiams pramynė Dariaus ir Jūratės Armana- vičių teatras „Nykštukas“ (Kaunas); kad fes- tivalį organizuoja privatus teatras „Tri lika“ (Viktoras Dragunas ir Jelena Martynova) drauge su kultūros centru „Na Alekseevs- koj“ ir Rusijos Federacijos teatro veikėjų są- Kamerinių lėlių teatrų festivalio, vykusio Maskvoje, ekspertų komisija: (iš kairės) Salomėja Burneikaitė, Viktor Šraiman, Arina Šepeliova junga, finansiškai padedant Maskvos mies- to vyriausybės Kultūros komitetui; apie tai, ir suaugusiesiems. „Atostogauti“ (o iš tiesų Kėdė yra namas; kadangi veiksmas vyksta kad festivalis buvo sumanytas kaip privačių, sunkiai dirbti) susirinko lėlių teatrai iš Rusi- Venecijoje, kėdės koja įkelta į dubenį su kamerinių teatrų šventė (nors praėjusiais jos (Maskvos, Ivanovo, Tulos, Archangelsko vandeniu ir pan.) ir lėlės (daugybė lėlių, metais joje jau dalyvavo ir dviejų valstybi- ir kt. miestų), Baltarusijos, Ukrainos ir Lie- valdomų vieno žmogaus), stilistinė vieno- nių teatrų nedidelio formato spektakliai. tuvos. Per penkias dienas parodyta net 16 vė, sklandus ir nuoseklus veiksmo ritmas Vienas jų – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis spektaklių. Spektakliai skirtingi, įvairaus ly- – spektaklio privalumai. „Muzikinė dėžutė“, pelnė festivalio laurus); gio, sunkiai tarpusavyje lygintini. Anot teatrologės, tarp Rusijos teatrų ro- apie specifinę festivalio dvasią ir kt. „Lite- Festivalio favoritu tapusį Jelenos Kam- dytų išbaigtų, butaforiškų spektaklių labai ratūroje ir mene“ rašė teatrologas Ridas burovos vadovaujamo muzikos ir poezijos šviežiai atrodė teatro laboratorijos „T“ (Mask- Viskauskas, ekspertų komisijoje dirbęs III teatro „padalinio“, Jelenos Treščinskajos va) monospektaklis-eksperimentas „Rach- festivalio metu. Beje, geriausią festivalio teatro „1 žmogus + 200 lėlių“ monospektak- maninovo rankos“ (režisierius – Anatolijus spektaklį vis dėlto renka ne ekspertai, o tie lį „Venecijos karnavalas“ (režisierė – J. Treš- Leduchovskis, idėjos autorius – Aleksandras patys lėlininkai, suvažiavę rodyti spektaklių. činskaja) Maskvoje dirbusi teatrologė ver- Borokas). Aleksejaus Šašilovo vaidinamas Ekspertų komisija – tai geranoriškas pataria- tina nuoširdžiai juo žavėdamasi: „Pasakoti spektaklis – itin plastiškas, muzikalus. Jame masis balsas, išsakantis dalykinių pastabų, Pelenės istoriją Venecijos karnavalo erdvėje aktorius mėgina perteikti muzikos gimimo įvertinantis, analizuojantis, apibendrinan- sugalvojo pati aktorė. <...> Ji puikiai valdo fenomeną, vizualizuoti garsą, tarsi gims- tis. Komisijos nariai ne tik kaip arbitrai išsa- balsą. Jos vaidyboje nėra pauzių – perso- tantį kompozitoriaus Rachmaninovo gal- ko savo nuomonę, bet nevengia pasikalbėti nažus „keičia“ ritmiškai, išsaugodama nuo- voje. Visa veiksmo erdvė ir priemonės – iš su lėlininkais ir individualiai. „Šis festivalis taikas. Spektaklyje ji visiškai išnaudoja savo, Rachmaninovo aplinkos: rašomasis stalas,

29 Lėlių scena

plunksna, rašalinė, trijų komopozitorių (Bet- sprendimo, netikėtos (slaviškam mentali- tė, Juozas Marcinkevičius, Vilius Kirkilionis hoveno, Mocarto, Čaikovskio) natų opusai, tetui) angelo figūros interpretacijos... Užtat - pirmojo Muzikos akademijoje rengto lė- žvakė (kuri pabaigoje iššauna fejerverku) ir, S. Degutytės „Stalo teatro“ spektaklis „Eglė lių teatrui aktorių kurso (vadovė – režisierė žinoma, rankos. žalčių karalienė“, kuriame gyvai muzikavo Dalia Tamulevičiūtė) absolventai, tiesiogiai Valstybinės Sankt Peterburgo teatro kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, išgyve- gavusieji V. Mazūro „krikštą“. Kai kurie iš šio meno akademijos IV kurso studento Ser- no žvaigždžių valandą. Vaidinimui pritrū- kurso – Aurelija Čeredaitė, Petras Mendeika gejaus Stolbovo suvaidintą spektaklį „So- ko vos kelių balsų, kad jis būtų pripažintas – sėkmingai dirba savarankiškai. Dailės aka- ročincų mugė“ (pagal N. Gogolį; režisierė geriausiu festivalio spektakliu, o komisijos demijoje V. Mazūras lėlių teatrą dėstė Julijai – Tatjana Prijatkina, daililinkė – Lilia Žama- narių mintys, išsakytos per aptarimą, – vie- letdinova) ji irgi linkusi vadinti stilistiškai nareikšmiškai teigiamos: „Šis spektaklis vientisu, jautriai atliktu, išradingu festivalio jausmingas ir stilingas. <...> Jame, mano vaidinimu: aktorius tik prasega didžiulį ap- nuomone, absoliučiai viskas tobula. Apipa- siaustą, kuriuo vilki, ir prieš žiūrovo akis atsi- vidalinimas. <....> Aktorių apranga. Daiktai. veria margos šurmuliuojančios mugės vaiz- O pats nuostabiausias dalykas šiame spek- das; ištempia dirželį – jau stalas, pasikabina taklyje – muzikos ir garsų bei mizanscenų medžiagos skiautelę – barzda... Dvasingą, ritminė organizacija. <....> Man net kyla ne- organišką jaunuolio bendravimą su lėlėmis tikėtų asociacijų su roko muzika, kuri veikia įvertino ir teatrologė, ir vilnietė S. Deguty- labai stipriai. Šamaniškai.“ (Viktoras Šraima- tė. nas, režisierius). „Tas spektaklis toks aiškus, Kitokį teatrą į festivalį atvežė teatro studija skaidrus ir taip puikiai suvaidintas, kad ne- prie Gardino apskrities lėlių teatro „Ivanas ir kyla jokių klausimų. Spektaklio energetika Scena iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio V. V. Landsbergio Mãrija“, iš Baltarusijos. Jų „Kupãlinka“ (spek- nedingsta ir vaidinant jį rusų kalba.“ (Arina „Angelų pasakos“ rež. G. Radvilavičiūtė taklį kūrė ir vaidino Ivanas Dobrukas ir Ma- Šepeliova, teatrologė). rina Lazareva) – spektaklis folkloro stiliaus. Tai ne formalios pagarbos ar mandagu- Skuratovai ir kt. Kai kuriuos (pvz., režisierę, S. Burneikaitės nuomone, „baltarusiams jis mo frazės. Ir šiandieninėje Rusijoje Lietuvos dramaturgę, dailininkę Jūratę Januškevi- yra nepaprastai svarbus ir tikrai turi gyvuoti lėlių teatras – kaip kintantis, savarankiškas čiūtę) rimtai susidomėti lėlių teatru įkvėpė ne muziejuje. Jis gaivina tradiciją, primena organizmas – yra gerai žinomas. „Lietu- jo (lėlių teatro dailininko) darbai, kūrybos tautos istoriją, kuri teatro priemonėmis kal- vos lėlių teatro garsas aidi nuo „anų laikų“, principai, ieškojimai. Rimas Driežis ir Algis basi su vaikais.“ Tačiau „Kupãlinkoje“ teatro- – teigia S. Burneikaitė, – „kai pirmuosius Mikutis savaip tęsia režisieriaus-dailininko logė pasigedo estetinės vienovės ir atlikimo kelelius Pabaltijo, Baltarusijos, Maskvos kelią lėlių teatro srityje... „Šiandien ir aš esu švaros. festivaliuose mynė V. Mazūras“. Su šiuo ger- lėlininkė, teatrologė todėl, kad V. Mazūro va- Klaipėdos lėlių teatro aktorėms koją pa- biamu ir gerai žinomu Rusijoje menininku, lia 1973-aisiais tapau aktore „Lėlės“ teatre“, kišo... kalba – silpnokas vertimas į rusų anot S. Burneikaitės, beveik visi Lietuvos – sako ir S. Burneikaitė. – Mes vieni kitiems kalbą, tačiau G. Radvilavičiūtės režisuotos lėlių teatro žmonės yra (buvo) vienaip ar esame mokytojai ir mokiniai todėl, kad ki- „Angelų pasakos“ buvo įvertintos dėl origi- kitaip susiję. „Lėlės“ teatre ištikimai iki šiol taip neįmanoma. O rašant apie lėlių teatrą, nalios spektaklio dramaturgijos, režisūrinio dirba Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskai- neįmanoma nerašyti apie Mazūrą.“ Trumpai tariant, savo paskaitoje, gausiai iliustruotoje vaizdine medžiaga, teatrologė kalbėjo apie Lietuvos lėlių teatro mokyklą ir V. Mazūrą. Vis dėlto Maskvos įspūdžiai sunkiai telpa į vieno teksto formatą. Juodraščiuose liko turininga lėlininkų kelionė į Sergejaus Ob- razcovo teatro lėlių muziejų; apsilankymas unikaliame privačiame teatre „Tien“ („Šešė- lis“), kuriame S. Burneikaitė žiūrėjo spektak- lį „Vsio“ („Viskas“), susitikimas su menotyri- ninke Irina Uvarova (savotiška šio festivalio „krišto motina“), paskatinusia V. Draguną ir J. Martynovą organizuoti tokio pobūdžio festivalį; mintys apie gražiai bendraujan- čią lėlininkų bendruomenę ir apmąstymai apie dabartinę Lietuvos lėlių teatro situaciją – apie tariamą jo nuosmukį ir tam tikrą at- gimimą...

„Stalo teatro„ spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė Sauliaus Stonio nuotrauka

30 Lėlių scena

„Karakumų asilėlio“ karavanas atvežė lėlių teatro šventę Jurga Petronytė „Kuklus, mielas, šiltas, įdomus, dvasingas, gerai organizuotas ir labai laukiamas sugrįžtant“, – taip žiūrovai atsiliepė apie IV tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“, vykusį balandžio 27–29 d. Klaipėdos žvejų rūmuose. Uostamiesčio vaikai nelepinami renginiais. Valstybiniai teatrai vaikišką repertuarą atnaujina vangiai. Nėra Klaipėdoje arenos, kurioje galėtų vykti dideli ir spalvingi renginiai vaikams. Vienintelė pramoga mažiesiems – vieną, du kartus per mėnesį organizuojamos klasikinės muzikos koncertinės programos, popchorų naujų albumų pristatymai ar bendraamžių pasirodymai mėgėjiškose scenose. Lėlių teatras auga Klaipėdos lėlių teatras bando užpildyti šią spragą. Klaipėdos lėlių teatras – tai penkio- lika metų gyvuojantis kolektyvas, išaugęs iš Klaipėdos universiteto lėlių teatro „Ku-kū“. Teatro trupę sudaro senasis „Ku-kū“ bran- duolys – Jūratė Januškevičiūtė, Linas Zubė, Salomėja Burneikaitė bei prie jų prisijungę, lėlių teatro režisūrą baigę jaunieji lėlininkai: Gintarė Radvilavičiūtė, Aušra Daukantaitė, Renata Kutaitė, Tadas Račkauskis. Teatro projektuose dalyvauja ir Klaipėdos universi- teto Menų fakulteto studentai. Teatras įsikūręs nedidelėje, teatrui nepri- taikytoje Žvejų rūmų patalpoje, intensyviai Rašytoja Nijolė Kepenienė, vadovavusi „Karakumų asilėlio“ vaikų komisijai, su nariais: Kamile, Arūnu, Ernesta, Austėja, Ugne kuria tradicinius ir netradicinius lėlių spek- ir Donatu. taklius vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems, Priminsime, jog pirmasis profesionalių sukilimas“ propaguoja smurtą?“ – pasiteira- kuriuos rodo nuomojamoje tų pačių rūmų lėlių teatrų festivalis uostamiestyje įvyko vome spektaklio režisieriaus Rimo Driežio. teatro salėje. 1997 m. Antrojo teko laukti net šešerius „Prieš jėgą turi kovoti kita jėga. Kaip kitaip Klaipėdos lėlių teatras – vienas aktyviau- metus. Nuo 2003-ųjų jau Klaipėdos lėlių save apginsi? Tik Kristus žandus atsukinėjo, sių įvairių akcijų, švenčių vaikams mieste teatro rengiamas festivalis „Karakumų asi- o visa žmonija nuo akmens amžiaus vado- organizatorių. Festivalis „Karakumų asilėlis“ lėlis“ tapo tradiciniu renginiu, vykstančiu vaujasi šūkiu „akis už akį“. Vakarų Europoje – vienas brandžiausių ir sėkmingiausių šio kas dvejus metus. 2005 m. festivalis išaugo labai populiarus toks comedia del arte tra- teatro projektų. į tarptautinę lėlių teatrų šventę, o šiųmečio dicijos lėlių vaidinimas „Pančas ir Džudė“, „Karakumų asilėlio“ metu lėlininkai prabilo kuriame visi personažai trankosi. Komizmas Festivalio vedėjai, personažai Bobutė ir Diedukas, Klaipėdos lėlių teatro aktoriai Renata Kutaitė ir Linas Zubė. apie siekį organizuoti festivalį kasmet, kad ir muštynės stipriausi šio spektaklio bruo- jis taptų populiariausia ir patraukliausia vai- žai. Man norėjosi comedie del art tradiciją kų švente Klaipėdos mieste ir krašte. pritaikyti lietuviškam kūriniui. Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“ tam labiausiai tiko. Beje, Juokinantis, jaudinantis ir užburiantis kai kasinėjo Valdovų rūmus Vilniuje, archeo- Šįsyk per tris festivalio dienas jaunieji logai surado kelių šimtmečių senumo kros- teatro žiūrovai turėjo progos stebėti devy- nies koklius, ant kurių buvo pavaizduotos nių lėlių teatrų iš Lietuvos, Bulgarijos bei scenos, kaip kiškiai medžioja medžiotojus, Norvegijos spektaklius. Turtinga festivalio vėliau juos kepa ant laužo, varosi pagautus programa atskleidė lėlių teatro meno įvai- ir taip toliau“, –savo motyvus dėstė režisie- rovę, plačias ir netikėtas lėlės interpretavi- rius. mo galimybes. Dėl spektaklio idėjos galima diskutuoti, Festivalį pradėjo Vilniaus teatro „Lėlė“ o jį vaidinusios aktorės Lianos Muštašvili spektaklis K. Binkio „Kiškių sukilimas“. Tai virtuoziškumas abejonių nepaliko, tik susi- klasikinis pirštininių lėlių vaidinimas, kurį žavėjimą. Tradiciniame lėlių teatre aktoriai žiūrėdami vaikai kvatojosi iš komiškų kovi- dažniausiai vaidina apžaisdami lėlę, šįsyk nių situacijų. viena aktorė atgaivino visas lėles, organiš- „Vaikai juokiasi, kai kiškiai lazdomis tran- kai jas animuodama. ko medžiotojus. Ar tai reiškia, jog „Kiškių

31 Lėlių scena

Tokia pat maniera sukurtą spektaklį „Kiaus, miaus ir tetulė“ festivalio publikai pristatė ir Kauno lėlių teatro „Nykštukas“ režisierius bei aktorius Darius Armanavi- čius. Tai spektaklis apie vienišą Tetulę, ku- riai gyvenimą paįvairina Peliuko ir Katino draugija. „Kiaus, Miaus ir tetulė“ vaidinamas dvyliktus metus Lietuvoje, įvairiuose festi- valiuose užsienyje, visur pelnydamas žiūro- vų simpatijas. D. Armanavičius prisipažįsta, jog „Karakumų asilėlyje“ vaidino šį spektaklį 427 kartą. Publikos pageidavimu spektaklis buvo parodytas pakartotinai. Paklaustas, kas lemia sėkmę šiam vaidini- mui, jo autorius samprotavo: „Galbūt pjesė dėkinga, pasiduodanti interpretacijai, tu- rinti keletą sluoksnių. Vaikai stebi Peliuko ir Katino nuotykius, atrakcijas, veiksmą, su- augusieji klausosi teksto, poteksčių. Tačiau svarbiausia, manau, tai, jog šis spektaklis turi savo dvasią.“ Išties žaismingos komiškos situacijos verčia kvatotis, gilūs veikėjų monologai ir dialogai skatina susimąstyti apie didžiausią senatvės ligą – vienatvę, ir apie draugų ver- tę. Spektaklio atmosfera, dvelkianti naftali- nu, valerijonais ir dulkėmis, kuriama labai detaliai, apgalvos net menkiausios smulk- menos. Visos trys spektaklio lėlės animuoja- mos D. Armanavičiaus taip išraiškingai, jog įgyja spalvingą ir įtaigų charakterį. Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklį „Linksmieji gaidžiukai“, režisuotą A. Stan- kevičiaus, ir Panevėžio lėlių Vežimo teatro spektaklį „Stebuklingi bateliai“, režisuotą N. Indriūnaitės, galima pavadinti klasikinio lėlių teatro pavyzdžiais. Spalvingos, didelės „Linksmųjų gaidžiu- kų“ lėlės, išraiškinga aktorių vaidyba, dina- miškas veiksmas ypač džiugino mažiausius festivalio žiūrovus, dar nesugebančius ilgai koncentruoti dėmesio į siužetą. Originali Scena iš Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „ Linksmieji gaidžiukai“, rež. A.Stankevičius pasakos apie Pelenę interpretacija „Stebuk- Režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ lingi bateliai“ pakerėjo stebuklinga atmos- Sauliaus Stonio nuotraukos fera ir ypač gražiomis lėlėmis. Po spektaklio vaikai veržėsi ant scenos, norėdami paliesti, itin originalios lėlės – stalo indai ir įrankiai: Todėl festivalio metu norinčiųjų pažiūrėti iš arti pažiūrėti į spindinčią lėlių spektaklio puodeliai, vazelės, ąsočiai, puodai, šakutės šį vaidinimą buvo sausakimša Klaipėdos lė- dėžutę, fotografavosi su lėlytėmis. ir šaukštelis. Ruošdamiesi šventinei Kūčių lių teatro patalpa, o po spektaklio žiūrovai, vakarienei sutuoktiniai čia pat virtuvėje su teatro profesionalai, dvasininkas susirinko į Lėlės iš daiktų jais žaidžia Kristaus gimimo istoriją. diskusiją prie arbatos. Šįsyk spektaklio ver- Klaipėdos lėlių teatras ir „Stalo teatras“ iš Kaip Kūčių projektas pastatytas šis ekspe- tintojai išsakė nuomonę, jog vaidinimas „Po Vilniaus pristatė modernius, Lietuvoje ma- rimentinis spektaklis, režisuotas G. Radvila- Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ gali būti žai žinomo daiktų teatro spektaklius – ori- vičiūtės ir vaidinamas Klaipėdos lėlių teatro naudojamas kaip puiki edukacinė tikybos ginalias interpretacijas pagal gerai žinomas aktorių Andželos Vitauskaitės ir Mindaugo užsiėmimų priemonė, tačiau kritikavo stilis- religinę Kristaus gimimo bei mitologinę Valiuko – sulaukė labai kontroversiškų nuo- tinį nevientisumą, vardino daiktų animavi- „Eglės žalčių karalienės“ istorijas. monių. Vieni teatro kritikai jį supeikė kaip mo klaidas. Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Po Bet- įžeidžiantį religinius tikinčiųjų jausmus, kiti Panašios stilistikos spektaklį „Eglė žalčių liejaus žvaigžde. Indų pasaka“, sukurto pa- gyrė netikėtą interpretaciją. karalienė“ pristatė Vilniaus „Stalo teatro“ re- gal G. Gugevičiūtės pjesę, herojus vaidino žisierė ir aktorė S. Degutytė. Šis vaidinimas

32 Lėlių scena

kuriamas naudojant žaidimą asociacijomis. Jame šaukštai gali tapti Eglės broliais, kul- tuvė – žalčiu, raudona suknia – laužo lieps- na, skirtingų medžių malkos – Eglės vaikais, raudonas skuduras – kraujo puta ir kt. Vaikų publika spektaklį stebėjo taip pat emocionaliai, kaip jis buvo atliekamas: vieni – užgniaužę kvapą, kiti – klausinėdami tėvų jiems nesuprantamų dalykų. „Kai išgirdau, kaip vaikai klausia: „Kas ta Eglė“, pagalvojau, kad šis spektaklis – ne vaikams skirtas“, – po pasirodymo kalbėjo klaipėdietė scenografė Sofija Kanaverskytė. „Nors vaikai žaisdami lygiai taip pat viską iš nieko kuria: jiems šluota gali tapti karaliumi, karaliene arba žirgu. Ir šiame spektaklyje – tas pats. Viskas lyg iš vaikų žaidimų, bet gal dabartiniai vaikai, sugadinti įmantrių kompiuterinių žaislų jau nežaidžia taip...“, – svarstė pašnekovė. Bulgarų teatras „Credo“ pristatė spektaklį „Tėvelis visada teisus“ – nuotaikingą, leng- „Karakumų asilėlio“ prizininkai: Bjorn Myrhold ir Jaap den vą, meilę ir gerumą teigiantį vaidinimą pa- Hertog iš Norvegijos, klaipėdiečiai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas bei kaunietis Darius Armanavičius. gal H. K. Anderseno pasaką. Spektaklyje du aktoriai vaidino Dieduką ir gali būti, kad kitame festivalyje išvysime dar Bobutę. Čia pat scenoje iš balto flizelino ga- daugiau žaismingų eksperimentų. balų jie sukūrė didelį baltą pasakos pasaulį – su sniegu, namais, lova, drabužiais, arkliu, Vaikai įvertino rimčiausius karve, avimi, višta, skrynia, pilna aukso, ir Pirmą kartą festivalio istorijoje šiemet visa aprėpiančia meile... Emocinga bulgarų visus lėlių teatrų spektaklius stebėjo ir ver- vaidyba, dinamiška plastika prikaustė net tino vaikų komisija. Ji išrinko ir apdovanojo tų žiūrovų, kurie nesuprato anglų kalbos, specialiais prizais – „Karakumų asilėlio“ pa- dėmesį. galvėlėmis – tris lėlių teatro kolektyvus. Įdomu, jog vaikai įvertino pačius rimčiau- Interaktyvumas pasėjo bacilą sius spektaklius, apie kuriuos netgi buvo Norvegų teatro „Fusentast“ lėlių spek- kalbama, jog tai teatras ne vaikams, o suau- taklis „Smėlis tarp kojų pirštų“ ir teatro „Par- gusiesiems. Festivalio laureatais tapo Klai- šiukas Ikaras“ iš Vilniaus spektaklis „Ožka su pėdos lėlių teatro spektaklis „Po Betliejaus septyniais ožiukais Paryžiuje“ (režisierius ir žvaigžde. Indų pasaka“, norvegų teatro „Fu- aktorius – Vitalijus Mazūras) festivalyje išsi- sentast“ spektaklis „Smėlis tarp kojų pirš- skyrė interaktyvumu – aktoriai ne tik vaidi- Scena iš „Nykštuko“ lėlių teatro spektaklio „Kiaus, tų“ir „Nykštuko“ teatro iš Kauno spektaklis no, bet ir gyvai bendravo su žiūrovais. Miaus ir tetulė“, režisierius, dailininkas ir aktorius Darius „Kiaus, Miaus ir Tetulė“. Armanavičius Svečiai iš Norvegijos sukūrė spektaklį pa- Scena iš Vilniaus teatro LĖLĖ spektaklio K. Binkio „Kiškių IV tarptautinis festivalis „Karakumų asi- gal tikrą vienos močiutės gyvenimo istoriją. sukilimas“, rež. ir dail. Rimas Driežis lėlis“ buvo ne tik šventė lėlių teatro žiūro- Jų pasakojimas apie didelę, gražią šeimą ir Sauliaus Stonio nuotraukos vams, bet ir vertingas renginys šios meno Gitana Gugevičiūtė „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“, dviejų jaunų žmonių meilę, kurią išbandė rež. ir dail. Gintarė Radvilavičiūtė, aktoriai – Andžela šakos mėgėjams bei profesionalams. Į festi- karas ir holokaustas – tarsi istorijos pamoka, Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas. valio programą buvo įtraukta paskaita apie kurioje lėlių teatro priemonėmis emociona- Rūtos Bunikytės nuotrauka privačius lėlių teatrus bei edukacinis semi- liai perteikiamos žinios ir skaudi patirtis, naras pedagogams. ugdoma tolerancija ir atsakomybė už šian- rovams jis pasiūlė užkrečiantį žaidimą – čia Šmaikštus teatralizuotas festivalio ati- dien pasaulyje vykstančius destrukcinius pat vaikų akivaizdoje ir drauge su jais jis darymas ir uždarymas su personažais Die- procesus. kūrė lėles ir su jomis vaidino. Šis kūrybišku- duku ir Bobute ir net tokios smulkmenos, Šmaikštus teatro „Paršiukas Ikaras“ spek- mą skatinantis spektaklis tarsi bacila užkrė- kaip žaismingai ištapytos durys – įėjimas į taklis „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiu- tė festivalio dalyvius ir žiūrovus. Festivaliui teatro erdvę, vaišės bei simbolinės dovanė- je“ žiūrovams paliko gerą, pakilią nuotaiką. pasibaigus mažųjų žiūrovų mamos pasiūlė lės – „Karakumų asilėlio“ sagos pirmiesiems Lėlių teatro patriarchu tituluojamas V. Ma- Klaipėdos lėlių teatrui kurti lėlių teatro klu- žiūrovams, – visa tai rodo šventės organiza- zūras šįsyk pasirodė ne tik kaip lėlių kūrė- bą, kuriame mažieji klaipėdiečiai drauge su torių – Klaipėdos lėlių teatro kūrybiškumą, jas, bet ir kaip puikus, organiškas aktorius. tėvais ar seneliais kurtų lėles ir jų vaidini- gebėjimą surengti tokio masto festivalius ir Laužydamas lėlių teatrui įprastus rėmus žiū- mus. Ši idėja buvo entuziastingai sutikta ir tikrą pagarbą žiūrovui, nors ir mažam.

33 Fotoreportažas

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ laureatai

Kovo 27 d. Nacionaliniame dramos teatre Geriausia aktore išrinkta Nelė Savičenko Lėlių teatro srityje apdovanota dailininkė geriausiems teatrinio sezono menininkams – už Ponios Terbiuš vaidmenį spektaklyje Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė – už kaukes, tradiciškai įteiktos Kultūros ministerijos „Paleistuvis“ (režisierius – P. Gaidys) bei Mo- lėles ir scenografiją spektakliui „Daktaras įsteigtos profesionalaus teatro meno kūrėjų tinos ir Abatės vaidmenis spektaklyje „Kelias Dolitlis“. darbų premijos ir atminimo ženklas – „Auk- į Damaską“ (režisierius – O. Koršunovas). Teatro vaikams srityje geriausiais pa- sinis scenos kryžius“. Šiemet apdovanota Geriausio antraplanio vyro vaidmens at- skelbti teatro laboratorijos „Atviras ratas“ 17 teatro kūrėjų – dviem daugiau nei anks- likėju tapo Povilas Budrys – už Dievo ir Vag- aktoriai Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, čiau. nerio vaidmenis spektaklyje „Faustas“. Vytautas Leistrumas ir Justas Tertelis – už Laureatais tapo: Geriausia antrojo plano vaidmens atlikė- muzikinį spektaklį-improvizaciją „Senelės režisierius Jonas Vaitkus – už spektak- ja išrinkta Danutė Dirginčiūtė – už Grafienės pasaka“. lį „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ pagal Kudenštain vaidmenį Kauno valstybinio Geriausio jaunojo menininko debiuto W. Gombrowicziaus pjesę (Valstybiniame muzikinio teatro operetėje „Grafaitė Mari- laureate tapo Loreta Juodkaitė – už šokio jaunimo teatre); ca“. spektaklius „Salamandros sapnas. Paveik- dailininkė Jūratė Paulėkaitė – už scenog- Už geriausią darbą operos srityje apdova- slas“ ir „Čia ir dabar“, Menų spaustuvė. rafiją spektakliui „Kelias į Damaską“ (Klaipė- nota Irena Zelenkauskaitė – už Čio Čio San Be konkurencijos ekspertai pripažino ge- dos dramos teatre); vaidmenį operoje „Madam Baterflai“. riausia Nacionalinės dramaturgijos autore choreografė Anželika Cholina – už šokio Už geriausią darbą operetėje apdovanota Daivą Čepauskaitę – už pjesę „Pupos“, o ge- spektaklį „Otelas“; Raminta Vaicekauskaitė – už Maricos vaid- riausiu nacionalinės dramaturgijos pasta- kompozitorius Marius Baranauskas – už menį Kauno valstybinio muzikinio teatro tymu – OKT / Vilniaus miesto teatre pagal muziką „Menų spaustuvės“ projektui „Sala- operetėje „Grafaitė Marica“. pjesę „Pupos“ autorių Jūratės Paulėkaitės ir mandros sapnas. Paveikslas“. Geriausia baleto šokėja išrinkta Miki Ha- Dainiaus Gavenonio sukurtą teatro eksperi- Geriausiu dramos aktoriumi tapo Rolan- manaka – už Auroros vaidmenį P. Čaikovs- mentą „kartu“. das Kazlas – už Karalių Ignotą J. Vaitkaus kio balete „Miegančioji gražuolė“ ir Nikijos Padėkos „Auksinis scenos kryžius“ įteiktas spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikšty- vaidmenį L. Minkaus balete „Šešėliai“ Na- teatrologui Dovydui Judelevičiui. tė“. cionaliniame operos ir baleto teatre.

34 Fotoreportažas

Sauliaus Stonio nuotraukos Padėkos kaukė Kovo 26 d., Tarptautinės teatro dienos iš- Šiemet per iškilmingą teatralizuotą ap- vakarėse, Klaipėdos miesto teatralams buvo dovanojimų ceremoniją, kovo 26 dieną įteiktos „Padėkos kaukės“. Tai specialus ap- surengtą Klaipėdos koncertų salėje, už dovanojimas, kurį 2006 m. įsteigė Klaipė- nuopelnus teatro menui „Padėkos kauke” dos miesto savivaldybės administracija ir apdovanota Dramos teatro scenos vetera- Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. nė aktorė Marija Černiauskaitė. „Padėkos kaukės“ skiriamos miesto teatra- Dramos teatro aktorė Nelė Savičenko lams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį „Padėkos kaukę” pelnė už Dorotėjos vaid- (spektaklį, vaidmenį, scenografiją, choreog- menį (E.E.Smitto „Paleistuvis”) ir Motinos rafinį projektą, organizacinę veiklą ir t.t.) bei bei Abatės vaidmenis (A.Strindberg „Kelias nuopelnus teatro menui. Šios apdovanoji- į Damaską”). mo idėjos autorius – Pilies teatro režisierius Iš dešimties nominuotų miesto teatralų Alvydas Vizgirda. trečioji “Padėkos kaukė” įteikta uostamiesčio „Padėkos kaukės“ apdovanojimą patvirti- Lėlių teatro aktoriui ir Klaipėdos universite- na šios regalijos: stilizuota kaukė bei jos su- to dėstytojui Linui Zubei už nuopelnus lėlių Kultūros ministras Jonas Jučas sveikina šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatus teikimą patvirtinantis dokumentas. teatro scenai bei vaidmenis lėlių teatre.

35 Fotoreportažas

1 6 7

8

2

3

1. Aktorė Birutė Mar monospektaklyje „Poetė“ (LNDT) 2. Scena iš spektaklio L. Barfus „Seksualinės mūsų tėvų 9 neurozės“, rež. R. Kudzmanaitė (LNDT) 3 , 4 .Scenos iš Keistuolių teatro spektaklio M.McDonagh „Luošys iš Ainišmano salos“, rež. V. Bagdonas 6. 7. Scenos iš Keistuolių teatro spektaklio „Vaikystės etiudai“ pagal L. Aškinazį, rež. A. Gluskinas 8. Scena iš spektaklio A. Gricius „Daktaras Dolitlis“ Vilniaus Lėlės teatre, rež. R. Driežis 9. Scena iš „Cezario grupės“ spektaklio „Lietuvos diena“, rež. C. Graužinis 4 Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

5 10

5, 10. E. Jelinek „Bembilendas“, rež. Yana Ross (JAV) (LNDT ir OKT/ Vilniaus miesto teatrų korprodukcija)

36 Fotoreportažas

Panevėžyje – trečiasis kamerinių spektaklių festivalis

Panevėžyje balandžio 17-30 dienomis vyko trečiasis kamerinių spektaklių festiva- lis, tapęs tikra švente šalies teatralams ir jų talento gerbėjams. Festivalio organizatoriai – teatras „Menas“ (direktorius Kęstutis Vai- čiulis, festivalio kuratorė ir renginio siela Gitana Kartanienė), partneriai – J. Miltinio dramos, Muzikinis teatrai bei Miesto ben- druomenių rūmai. Šiais metais žiūrovai pamatė net penkiolika šalies teatrų dar- bų, kurių didžioji dauguma – premjeriniai 1 spektakliai. Kauno kamerinis teatras par- odė K. Frešet „Žanas ir Beatričė“ (1 nuotrau- ka) (rež. St. Rubinovas), Teatro laboratorija „Ramūno ateljė“ – „Ir visada bus per vėlu“ (pagal A. Camus romaną „Krytis“, sceninės versijos autorius ir atlikėjas R. Abukevičius), Kauno valstybinis dramos teatras – I. Hage- rup „Stiklinė arbatos su citrina“ (rež. D. Ju- ronytė), Kauno mažasis teatras– H. Ibseno “Lėlių namai“ (2) (rež. V. Balsys), Panevėžio J. Miltinio dramos teatras – M. Zalytė „Že- mės mokestis“ (3) (rež. A. Keleris), Teatro laboratorija „Atviras ratas“ atvežė net du spektaklius – „Senelės pasaką“ ir autobio- grafines improvizacijas „Atviras ratas“ (6) (rež. A. Giniotis), Kauno šokio teatras „Aura“, parodė spektaklį „Piknikas“ (choreografija 2 Yossi Berg), Šiaulių dramos teatras – R. La- moureux „Sriubinė“ (4) (rež. N. Mirončikai- tė), Šilutės teatras – „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ (5) ir kt. Šventės baigiamuo- ju akordu, kaip dera, tapo organizatorių – teatro „Menas“ dovana – T. Vakarės „Naktis rojuje“ (rež. A. Keleris). Beje, vienas gražiausių šio festivalio ak- centų yra faktas, jog teatralams nerengiami jokie „profesionalumo patikrinimo testai“, 3 4 kitaip tariant, varžytuvės: čia nerenkami nei geriausi spektakliai, nei ryškiausių vaidme- nų atlikėjai ar panašiai. 5 Panašu, kad kitą balandį kameriniai teat- rai vėl susitiks „Mene“! Ingrida Breivienė

6

37 dramos scena

1 2

3 4

5 6

1. Jolanta Puodėnaitė spektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“ Pilies teatre, rež. A.Vizgirda 2. Spektaklio scena. A. Strindberg “Kelias į Damaską“, rež. O Koršunovas 3. E. Smitto „Paleistuvis“ , rež. P. Gaidys 4. V. V. Landsbergio “Angelų pasakos“, rež. D. Rabašauskas 5. Scena iš P.Čaikovskio operos “Eugenijus Oneginas“ Muzikiniame teatre, rež. S. Jačėnas 6. S. Beketo „Ne aš“ Pilies teatre, rež. R. Bunikytė Sauliaus Stonio ir Muzikinio teatro archyvo nuotraukos

38 dramos scena

Teatrinis sezonas uostamiestyje

Klaipėdos dramos teatrui šis sezonas ypatingas, nes, specialiai komisijai ištyrus pastato būklę, nuspręsta nuo vasario 1 d. uždaryti penkeriems metams. Teatro direktorius Gediminas Pranckūnas su neslepiamu nerimu kalba apie kolektyvą užgriuvusias problemas ir apie tai, kad po rekonstrukcijos ne visi aktoriai į naująjį pastatą besugrįš… Paradoksalu, bet benamis teatras šiemet pristatė miesto visuomenei keturias premjeras ir net keturi Strindbergo „Kelio į Damaską“ spektaklio aktoriai, režisierius ir scenografė buvo nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“. Geriausia dramos aktore pripažinta Nelė Savičenko, o geriausia scenografe – šio spektaklio dailininkė Jūrate Paulėkaitė. Klaipėdos teatrologai dr. Petras Bielskis, dr. Raimondas Kančas, Gitana Gugevičiūtė, Jūratė Grigaitienė, Jurga Petronytė bei muzikologė Danguolė Vilidaitė balandžio 19 dieną prie „apskrito stalo“ aptarė ne tik Klaipėdos dramos, bet ir muzikinio, lėlių, Pilies teatrų premjeras, neretai nuklysdami į skaudžių problemų apmąstymus. Spausdiname ilgo pokalbio fragmentus...

Petras Bielskis: Kalbėti apie teatro sezo- ma. Režisieriaus P. Gaidžio spektaklyje „Pa- nes režisierius ne kartą savo pasisakymuose ną yra labai sunkus ir atsakingas uždavinys. leistuvis“ aktorius Vytautas Anužis įdomus, akcentavo, kad Strindbergo pjesės temos Pirmiausia, kaip mokė Balys Sruoga, reikia o O. Koršunovo spektaklyje „Kelionė į Da- jam svarbios ir artimos šiuo gyvenimo lai- gerai suvokti kuriančio žmogaus meninę maską“ – nelabai. kotarpiu: „Aš pats pakeliui į Damaską. Mes idėją ir tik iš jo pozicijų vertinti kūrinį. Ne- Režisierius P. Gaidys laikmečio socialinį visi esame pakeliui į Damaską“. Įspūdingas teisinga primesti savo požiūrį ar savą skonį. konfliktą sprendžia remdamasis Didro per- ir daugiaprasmis J. Paulėkaitės stenogra- Kritiko uždavinys – nustatyti kūrėjo siekia- sonažu. Aktorius Vytautas Anužis savo he- finis sprendimas. Keletą sykių nuskamba mybę ir tirti, kur meno kūrinys priartėja rojų veda iš teorinio moralisto į buitinį pasi- septynių krikščioniškųjų stacijų, Kalvarijų ar nutolsta nuo to užsibrėžto tikslo, kodėl leidėlį ir tokiu būdu dvilypumas iškeliamas arba, kitaip tariant, Kristaus Kryžiaus kelio nutolsta, padėti surasti geriausius raiškos iki apibendrinimo. Tai pagrindinė dabarties motyvas, kurį turi praeiti Nepažįstamasis. būdus tai siekiamybei realizuoti, savo mo- atpažinimo forma. Personažas nuolat juda Spektaklis – išpažintis, atsivėrimas, esminių tyvus pagrįsti teoriškai, suderinti kultūrinį trijuose lygiuose – dukters linija, meilužės būties klausimų refleksija... kontekstą, numatyti raidos perspektyvą. linija ir mokslininko pozicija. Charakterio Danguolė Vilidaitė: Koršunovas kulmi- Visame pasaulyje dabar kalbama, ir, ma- veiklos diapazonas erdvus ir todėl raida nacinį tašką Strindbergo pjesėje iš pabaigos tyt, ne be pagrindo, apie kritikos metodo- labai dinamiška, aktorinės priemonės spal- atkėlė į spektaklio pradžią. Kaip tai paveikė loginį ir ideologinį terorizmą, apie kritikos vingos ir švarios žanriniu požiūriu. Aktorius patį spektaklį ir žiūrovą – šokiravo, smogė voliuntarizmą, energingas pastangas už- V. Anužis žėrėte žėri sarkazmu, autoironija, jam emocinį smūgį? Tuomet prie tradicinio sigrobti „pirmosios nakties“ teisę, apie tai, turtingais prisitaikymais. Režisierius maksi- teatro įpratusiam žiūrovui sunku susivokti, kad kritikos tezės tampa savitikslėmis, o maliai išnaudoja pjesės veiksmines ir akto- suprasti, kas vyksta scenoje. Aš pačiame pats kūrinys – tik pretekstas joms atsirasti. riaus technines galimybes. Gal skirtingos pavadinime „Kelionė į Damaską“ randu už- Kitą vertus, kritikas privalo išlaikyti pu- autorių svorio kategorijos, bet spektaklis koduotą tam tikrą nuoseklų augimą, ėjimą į siausvarą tarp padorumo, principingumo ir yra spektaklis. vieningą kulminaciją. tolerancijos. Kuriantis žmogus nėra niekam Ir greta kitas didžiulis darbas – „Kelionė“. Jurga Petronytė: Man tai vienas giliau- skolingas, jis yra kultūrinė vertybė savaime Režisierius O. Koršunovas kuria globalinio sių iki šiol matytų spektaklių. Manau, kad ir procese dalyvauja kaip pagrindinis asmuo. beprotnamio atmosferą. Tam tikra ženklų tai Koršunovo režisūros viršūnė, po kurios Galimas tik dialogas, bet jokiu būdu ne pa- sistema: įšaldyti inkliūzai, hermetiškumas, turėtų būti arba pertrauka, arba... Bendras mokslavimas ar mokymas. Kaip tą padaryti? tramdomieji marškiniai, smurtas, selektyvi- spektaklio krūvis labai stiprus ir paveikus. Reikėtų bent stengtis, ieškoti bendro tikslo. nis garsas. Aktoriaus vaidmuo susiaurėja iki Galima prie daug ko kabinėtis. Tada norė- Teatras – bendra mūsų visų meilė. ženklo funkcijos – toks ateina, toks išeina. čiau paklausti, ką spektaklyje veikia aktorė A. Strindbergas tuo tarpu kalba apie kelio- Eglė Jackaitė? E. E. Smitto „Paleistuvis“ ir A. Strindbergo nę, apie žmogaus žygį savo dykvietėmis. Petras Bielskis: Tai gal tu Strindbergo „Kelionė į Damaską“ dramos teatre Žmogus metafiziškai juda iš čia į ten. Kai pjesę imi, bet spektaklis – ne Strindbergas. Klaipėdos dramos teatro sezonas buvo kurie aktoriai (D. Meškauskas, I. Reklaitis, Jurga Petronytė: Veikia visuma, visi pakankamai įdomus ir turtingas tiek temi- E. Barauskaitė, N. Savičenko, R. Šaltenytė) komponentai: ir scenografija, ir muzika, ir niu, tiek režisūriniu požiūriu. Tik lyginant pasidavė savo metafizinei prigimčiai ir per- tekstas. Tokio stipraus spektaklio nesu ma- du spektaklius – E. Smitto „Paleistuvis“ ir žengė ženklo ribą. Juos valdo Šiaurės žmo- čiusi. A. Strindbergo „Kelionė į Damaską“ – pasi- gaus likimas. Petras Bielskis: Tarkime, kad Jurga teisi. rodė aktuali teatro pedagogikos problema, Jūratė Grigaitienė: Manyčiau, kad Koršu- Mes žinome, kad aktorius Vytautas Anužis kitaip tariant ugdomoji režisieriaus proble- novui rūpėjo spektaklio visuma, koncepcija, gabus ir stiprus aktorius. To niekas nekves-

39 Dramos scena

tionuoja. Žinome, kad jis turi žavų savo Gitana Gugevičiūtė: Scenografija fane- tekstas šmaikštus, diktuojantis daug etiudi- studentišką teatrą universitete, kurį pažįsta rinė... nių situacijų. Kanada, Prancūzija ir Lenkija. Tačiau reikia Petras Bielskis: Gal režisierius tyčia de- Jurga Petronytė: Reikėtų spektaklį ro- sutikti ir su tuo, kad visos šių metų aktori- monstruoja butaforiškumą? dyti mažesnėje, kamerinėje erdvėje. Spek- nės nominacijos praėjo pro šalį. Gal tai atsi- Gitana Gugevičiūtė: „Bankete“ Bocullos taklyje labai daug teksto, kuris įdomus tiktinumas, o gal rimtas kūrybinis signalas? scenografija identiška, tik baldai ir spalvinė suaugusiesiems, o vaikams norisi daugiau Kokios viso to priežastys? gama skiriasi. veiksmo, dinamikos. Aktoriai R. Pelakauskas Jurga Petronytė: Man labai keista, kodėl Jurga Petronytė: Man „Paleistuvyje“ ir L. Kasulaitis man pasirodė nepakankamai V. Anužis negavo „Auksinio scenos kryžiaus“. įdomiausia dramaturgija. Dėl aktorinių dar- paslankūs, statiški. Tempo ir gyvybės spek- Gal čia vertinimo problema? bų nesutikčiau – Anužis žymiai įdomesnis takliui suteikia emocionaliai E. Brazio kuria- Gitana Gugevičiūtė: Net ir išmanantis „Damaske“, o „Paleistuvyje“ man pritrūko mas Velnias. Spektaklis patvirtina tiesą, jog teatro dėsnius ir taisykles, gebantis anali- spalvų, žaismingumo ir erotiškumo, kuris teigiamą herojų kurti sunkiau nei charakte- zuoti spektaklį specialistas visų pirma yra taip akcentuojamas. Spektaklį tempia Ne- rinį neigiamą. žmogus, turintis savo vidinį ritmą. Tas rit- lės Savičenko vaidmuo. Labai įdomi Smitto mas labai daug lemia. Štai Jurgai „Kelias į pjesė, jos galima klausyti. Spektaklį, manau, Damaską“ tiko, o aš, kaip žmogus, kai kurio- ypač pagadino scenografija. Matau dailinin- se vietose Anužio kuriamu personažu nepa- ko Bocullos problemą. Jis kūrė tuo pat metu tikėjau. scenografiją ir operai „Don Žuanas“ Muzi- Petras Bielskis: Yra kažkokia didelė ak- kiniame teatre. Ir viename, ir kitame spek- toriaus problema. Artistas paliekamas Die- taklyje matome kartoninius karkasus, kurie vo valioje. Meno kūrinyje svarbu, kas vyksta atrodo neišraiškingai, nuobodžiai ir riboja ir kaip vyksta. Spektaklio herojus pereina aktorius. Scenografijai panaudotos labai pragaro ratus. Susidūrimuose puola ir atsi- primityvios ir pigios medžiagos erzina. traukia, panyra ir išplaukia, renkasi veiks- Jūratė Grigaitienė: „Don Žuane“ visiškai mo taktiką ir keičia kryptį. Scenoje žmogų nebelieka erdvės aktoriams, nes yra pakyla išskiria iš kitų tarpo gebėjimas stebėtis ir per visą sceną, ant kurios aktoriai klupinėja, žavėtis vyksmu. Prisiminkite Nepažįstamojo griuvinėja arba grūdasi avanscenoje. Pavyz- konfliktą su Dievu. Atrodo, kad tai yra cen- džiui, J. Paulėkaitės scenografija „Damaske“ trinė visos kelionės scena – žmogus kosmo- yra „šūvis į dešimtuką“: sukuriamas stiprus so teatre, kaip pasakytų V. Kavolius. Kokios vizualinis efektas, padedantis išryškinti re- meninės priemonės, o svarbiausia – kokios žisūrinę idėją. pasekmės žmogui? Spjauti Dievui į veidą Petras Bielskis: „Damaske“ scenografija – tai ne tas pats, kaip pasibadyti špygomis nėra iliustratyvi, bet yra kaip atskiras per- turguje! Todėl ir atrodo, kad nieko neįvyko, sonažas. žmogus nepriima smūgių ir kokybė nesi- Gitana Gugevičiūtė: Klaipėdos dramos keičia. Išnyksta dramatizmas. Atrodo, kad teatras turi rimtų bėdų atnaujindamas ir aktorius savo herojų stebi iš šalies. formuodamas repertuarą, užimdamas ir Jūratė Grigaitienė: Pas režisierių E. Ne- įdarbindamas jaunus žmones. Gali būti, kad krošių aktorius taip pat atlieka tam tikrą tai teatro meno vadovo problema. Koršu- funkciją... novas ateina į Klaipėdos dramos teatrą, nes

Petras Bielskis: Tai reikia konstatuoti, jis Koršunovas, tačiau jauni, debiutuojantys Scena iš spektaklio V. V. Landsbergio “Angelų pasakos“, kad mūsų teatre artistas pradeda darytis režisieriai neįleidžiami. Tad tokie ir rezulta- rež. D. Rabašauskas įrankiu režisieriaus rankose. Ar aktorius yra tai. Sezono pabaigoje mes turime tris spek- lygiavertė, didelė figūra teatre ir kultūrinia- taklius – „Paleistuvį“, „Kelionė į Damaską“ ir Gitana Gugevičiūtė: Nepaisydama visko me procese? „Angelų pasakas“. šį spektaklį pavadinčiau jei ne sezono įvy- Gitana Gugevičiūtė: Kultūros procesai kiu, tai įvykėliu tikrai dėl vienos vienintelės kur kas natūralesni ir savaimingesni, nei Spektakliai vaikams – V.V. Landsbergio priežasties – tai septintas spektaklis vai- mums atrodo. Štai kad naujausias J. Vait- „Angelų pasakos“ Dramos teatre ir „Po kams Klaipėdos dramos teatre per dvylika kaus spektaklis „Visi mano sūnūs“ Kauno Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ Lėlių teatre pastarųjų metų. valstybiniame teatre tvirtina, jog esama Jurga Petronytė: „Angelų pasakose“ sce- Jurga Petronytė: Apskritai dėmesio vai- spektaklių, kuriuose pakanka erdvės akto- nografija nepakankamai funkcionali. kams labai trūksta. riaus saviraiškai. A. Girdzijauskaitė įžvelgia Jūratė Grigaitienė: Man šiame spektak- Petras Bielskis: Tai vėl didelė problema. kažkokią juodą duobę, nuosmukį teatre, esą lyje pritrūko išradingumo, žaismės, erzino Niekas nenori vaidinti ir režisuoti, o labai nėra lygio, viskas krenta. Nematau aš jokios vis tos pačios nuobodžios mizanscenos, kai reikia. duobės. Na, galbūt šiokį tokį štilį. du aktoriai scenoje stovi klasikine poze ir Jūratė Grigaitienė: Manau, kad čia ne Jūratė Grigaitienė: Grįžtant prie „Paleis- seka pasakas. Scenografija estetiška, švari, vien Klaipėdos, o visos Lietuvos problema, tuvio“, labai įdomūs aktoriniai darbai, ypač bet galima būtų labiau išnaudoti ratukus, kuri tęsiasi dešimtmečius. Jei jau prakal- V. Anužio ir N. Savičenko, bet režisūrinę kopėčias, debesėlius. Juk pats Landsbergio bome apie vaikus, tai reikėtų pasidžiaugti koncepciją įžvelgti sunku. mūsų lėlių teatru, kuris jau daug metų gy-

40 Dramos scena

vuoja labai sunkiomis sąlygomis ir stato perimentuoti. Ji pakvietė debiutuojančią Operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Don Žuanas“ įdomius spektaklius vaikams. dramaturgę, kuri tėra parašiusi vos vieną Muzikiniame teatre Petras Bielskis: Lėlių teatrą reikia remti, pjesę ir tai – ne lėlių teatrui, taip pat – akto- Danguolė Vilidaitė: Muzikiniame teatre ginti ir kelti idėją dėl vaikų teatro įkūrimo. rių Mindaugą Valiuką, niekada nevaidinusį tos pačios problemos. Kad ir scenografijos – Gitana Gugevičiūtė: Yra dalykų, kur ta- lėlių teatre. Subūrė komandą ir nepabijojo dažnai ji yra skurdi ir neįdomi, ar mažai kuo lento ir entuziazmo nepakanka. Reikia ir sukurti netradicinį, būtent tokio pobūdžio susijusi su spektakliu. Sena teatro „nelaimė“ miesto savivaldybės rimtos paramos, o kol spektaklį, kuriame lėles atstojo įvairūs virtu- yra spektakliams nepritaikytos patalpos. kas Klaipėdos menininkai tesulaukia men- viniai indai. Aš žaviuosi Gintarės drąsa. Tuo daug ką galima pateisinti. Problema kučių injekcijų. Štai, nepatikrintais duomeni- Petras Bielskis: Žinoma, visada sunkiau tarsi sprendžiama, daug kalbama apie naujo mis, Kauno savivaldybė skyrė 20 tūkstančių eiti nepramintu keliu, nes reikia nugalėti teatro Klaipėdoje atsiradimą, bet tada kodėl litų dviem debiutuojantiems menininkams daugiau sunkumų. pinigų pritrūksta eiliniams pastatymams, iš Klaipėdos E. Prakuliauskaitei ir M. Valiukui normalioms dekoracijoms ir kostiumams? − spektakliui kurti. Premjeros Pilies teatre Kita vertus, ir minimaliomis priemonėmis Petras Bielskis: 20 tūkstančių. Argi tai Jūratė Grigaitienė: Prie tų netradicinių galima sukurti įtaigų spektaklį. daug? alternatyvių teatrų reikėtų paminėti Pilies Mus, muzikologus, dažnai vadina kon- Gitana Gugevičiūtė: Nedaug, bet Klai- teatrą (vadovas – A. Vizgirda) ir naujausią servatyviais, kai pakritikuojame režisūri- pėdos miestas skirtų geriausiu atveju 5 jaunos režisierės Rūtos Bunikytės spektaklį nius sprendimus keičiant struktūrą. Dabar tūkstančius. Tad ir lėliukai gyvi vien entu- „Ne aš“ pagal S. Beketo pjesę. tai ypač madinga pamirštant, kad operoje ziazmu. Jurga Petronytė: Dabar visas mūsų teat- veiksmas, dramos augimas labai susijęs Jūratė Grigaitienė: Piniginių problemų ras yra pogrindyje. Bendra situacija labai su muzikinę medžiaga, pavyzdžiui, Sigitas buvo ir bus, bet džiugu, kad teatras augina nepalanki. Nors sakoma, kad blogomis są- Jačėnas, statydamas „Eugenijų Oneginą“, ne tik savo aktorius, režisierius, bet ir drama- lygomis dažnai gimsta stipriausi kūrybiniai 3 veiksmo fragmentą perkėlė į spektaklio turgus. Pjesę „Po Betliejaus žvaigžde. Indų darbai. pradžią, panaudotas „stop kadro“ principas pasaka“ sukūrė debiutuojanti dramaturgė, Jūratė Grigaitienė: Man Bunikytės spek- taip pat nepasiteisino, nes atlikėjai papras- teatrologė Gitana Gugevičiūtė. taklis paliko stiprų įspūdį. Teksto beveik čiausiai nesugebėjo atkartoti to paties vaiz- Gitana Gugevičiūtė: Ta pjesė kažkaip nėra, bet sukuriamas vizualus reginys, iš- do, keitėsi nuotaika ir panašiai. natūraliai išaugo į daugiau rodomą spek- raiškingos mizanscenos. Ypač įsiminė jau- Atrasti jauni atlikėjai įnešė naujumo, su- taklį, nors buvo sumanytas kaip kalėdinis nos merginos dramatizmas, jos kentėjimo, kėlė tam tikrą intrigą. Dauguma jų – poten- projektas, turėjęs pasibaigti metų gale. meilės scenos, sprendžiamos per kūno plas- cialūs solistai, galintys dainuoti mūsų teatre. Jūratė Grigaitienė: Man įdomiausias at- tiką ant funkcionaliai veikiančios metalinės Bet buvo ir tokių, kurie turi daug didesnių radimas, kad kol personažai nėra paliesti konstrukcijos pagrindo. vokalinių problemų, nei teatro vadovės šventosios Dvasios, jie yra kietų, medžia- Gitana Gugevičiūtė: Rūta labai įdomiai kritikuojami vietiniai artistai. Kaip sakoma, giškų materijų indai. Tačiau Angelo palies- renkasi dramaturginę medžiagą. Ši neįpra- lazda turi du galus. „Eugenijų Oneginą“ Klai- ti virsta trapiais, perregimais, dūžtančiais stos formos, telpanti vos į vieną puslapį pėdos publika suprato, „Don Žuanas“ – su- indais. Šventoji Dvasia – stiklinis vandens Beketo pjesė – tai savotiškas „smegenų dėtingesnis, galbūt todėl ir nebuvo priimtas ąsotis su plevenančiais už ąselės sparneliais samprotavimas“, monologas, nuolat kon- taip, kaip tikėtasi. – tikromis žmogaus rankomis – ne kartą troliuojamas vidinio balso. Rūtos spektaklis Jurga Petronytė: „Onegino“ dėka Klai- „pripildo ramybės ir tikėjimo“ nuovargio vizualiai labai estetiškas, organiškas. Reži- pėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje ir abejonių išvargintus Marijos ir Juozapo sierė dėmesinga ir detalei, ir visumai. Tokio pagaliau išvydome naujus veidus, o „Don kūnų indus jų sunkioje kelionėje į Nazare- teatro Klaipėdai labai reikia. Žuane“ turėjome malonumo klausytis so- to miestą. O ir Biblijoje ne kartą nuskamba Jūratė Grigaitienė: Režisierė turi poetinį listės Asmik Grigorian. Man tai – didžiausios „kūno indo“ motyvas. metaforinį mastymą. Neretai režisieriai savo šių pastatymų vertybės. Beje, pirmą kartą Jurga Petronytė: Žaidimas su indais turi spektakliuose tik geriau ar blogiau iliustruo- šiame teatre mačiau tokį plastišką chorą. gilią tradiciją. Man močiutė ne kartą pasa- ja tekstą, neatsiplėšdami nuo literatūros. Šioje operoje kaip choreografė debiutavo kojo, kad vaikystėje žaisdavo su įvairiais bu- Bunikytės teatras – ne iliustruojantis, o iš- Klaipėdos muzikinio teatro primabalerina teliukais, nes tikrų lėlių neturėjo. reiškiantis, asociatyvus. Jos teatras – auto- Inga Briazkalovaitė. Manau, kad šiai šokėjai Petras Bielskis: Tai turi genetinį kodą. nomiškas menas, o ne literatūros podukra. reikėtų suteikti daugiau galimybių. Jūratė Grigaitienė: Kilusi diskusija, ar Jurga Petronytė: Kitas Pilies teatro pa- Petras Bielskis: Ar Jums neatrodo, kad nėra vulgaru taip buitiškai artikuliuoti sak- statymas „Aš laukiu tavęs mielasis“ (režisie- tas pats repertuaras statomas ir Vilniuje, ir ralią istoriją, manau, neturi pagrindo, nes rius – Alvydas Vizgirda) – monospektaklis, Kaune, ir Klaipėdoje. Klaipėda turėtų turėti režisierė rado įdomų sprendimą. Stebuklais kuriame vaidina Klaipėdos dramos aktorė kitą muzikinį kultūros atspalvį? apgaubtą Kūčių vakarą vyras ir moteris ruo- Jolanta Puodėnaitė. Režisierius įdomiai Danguolė Vilidaitė: Repertuaras tikrai šia šventinę vakarienę, kai netikėtai kažkur sprendžia erdvės problemą. Žiūrovai sėdi dažnai dubliuojamas, bent jau paskutinieji dingęs mažas šaukštelis pažadina veikėjų scenoje, o viduryje vyksta veiksmas. Su- pastatymai: Mocarto „Don Žuanas“, Čai- kūrybinę vaizduotę ir jie pradeda žaisti lė- kuriama jauki kambario atmosfera, kurioje kovskio „Eugenijus Oneginas“, koncertinis lių-indų teatrą, pasinerdami į buitinės po- aktorė tarsi draugė atveria savo gyvenimo „Pikų damos“ variantas, prieš tai buvo Ver- ezijos verpetą. kasdienybę, skaudulius, papasakoja slap- džio „Rigoletas“ ir panašiai. Tai prasidėjo Gitana Gugevičiūtė: Man patiko reži- čiausias nuodėmes. daug anksčiau, nei teatrui pradėjo vado- sierės Gintarės Radvilavičiūtės drąsa eks- vauti A. Žigaitytė. Priežastys gali būti įvai-

41 dramos ScenA

rios: gal konkuruojama su Vilniaus operos ir mūs, nes nekopijuoja profesinio teatro, o „Mindaugas“ ,– ar būtų tokio pajėgumo tru- baleto teatru, gal žinomais kūriniais norima ieško savitumo. pė? Ištisa mokykla, stilius, epocha... pritraukti daugiau žiūrovų, – kas žino? Toks Raimondas Kančas: Kyla niūrokų minčių, Gitana Gugevičiūtė: Klaipėdos univer- savęs ribojimas žinant, kad operos žanras nes visi Klaipėdos teatrai šiandien be namų sitetą baigę režisieriai pasitenkina režisuo- gyvuoja daugiau nei 400 metų ir nuostabių arba be tikrų, teatro viziją atitinkančių, dami gimtadienius ir kitas šventes. Tokie – kūrinių per tą laiką sukurta be galo daug, at- namų. Tūlas pašnekovas pasakys – teatras teatrinės-kultūrinės revoliucijos nesurengs. rodo gan keistai. tai ne vien pastatas. Svarbiausia – trupė, jos Turi būti stipri karta... Raimondas Kančas: Daug metų dirbau kūrybingumas, idėjos. Neverta prieštarauti, Raimondas Kančas: Finansinė paskata Muzikiniame teatre todėl galiu teigti, kad tai tiesa, tačiau jaukūs, kūrybą skatinantys svarbi, visi žinome, kiek uždirba aktoriai, ir teatro istorija mena ne vieną kūrinį, kuris namai irgi reikalingi... Beje, jie reikalingi ir už tai nereikėtų jų smerkti. Bet tai tik viena, neskambėjo nei Vilniuje, nei Kaune. Teatras žiūrovui. gal ne tiek ir esminė detalė. Skaudžiausia ak- toriui, kai kelis metus reikia laukti vaidmens (nekalbu apie epizodinius), kai negali patirti gilaus sielos sukrėtimo, sceninės kančios, tikro kūrybinio džiaugsmo. Susiformuoja vertybinis aplinkos požiūris, keičiantis net paties kūrybos žmogaus savos vertės pa- jautą. Gal todėl ir atsiranda gyvenimo kelyje darželiai, kalėdos, gimtadieniai, įvairiausio lygio renginiai. Petras Bielskis: Teatrui revoliucijos nie- kada neina į sveikatą. Vis dėlto revoliucija reiškia griovimą, o reikia darbo ir tik darbo. Žinoma, ir talento. Mieste veikia įdomūs A. Vizgirdos, B. Šarkos, A. Milinio, Universi- teto teatrai. Taip, tai alternatyviniai dariniai, nepretenduojantys į monopolį. Kultūrinio sluoksnio vienas negali sudaryti. Reikalinga daugialypė veikla. Jei jaunas žmogus pa- junta, kad jį pastebi, supranta, jis visai kitaip Scena iš Klaipėdos Pilies teatro spektaklio S.Beketo „Ne aš“, rež. Bunikytė įtiki, įgauna jėgų. Atvažiavo į lėlių teatrą „Auksinių kryžių“ komisija iš Vilniaus, suma- ieškojo naujų autorių, statė nežinomus Lie- Petras Bielskis: Vilniuje atėjo Ragauskai- lė į miltus spektaklį – ir viskas. Mūsų funkcija tuvos teatrui veikalus. Pirmoji teatro prem- tė, ir kol neturėjo namų, teatras buvo. Kai tik – pastebėti kuriantį žmogų. jera – A. Žigaitytės „Mažvydas“, po kelerių gavo pastatą, teatras užgeso. Be namų dirba Jūratė Grigaitienė: Gerai, kad atsiranda metų – G. Kuprevičiaus „Prūsai“ yra vienin- Nekrošius, Koršunovas, Vaitkus ir kiti. Čia ne opozicija. Literatūrologas Rimantas Kmita telės nacionalinės operos per devynerius problema, kad teatras be namų. Teatrui rei- parašė laišką į „Literatūros ir meno“ savait- metus pastatytos Lietuvoje. Istoriją pratur- kia atsinaujinimo. Aš labai gerbiu režisierių raštį ir išsakė savo nuomonę, kilo diskusija... tina Dž. Rosinio „Italė Alžyre“, Ž. Bizė, K. Me- P. Gaidį, bet esant tokiom sunkiom sąlygom Ne paslaptis, kad anksčiau buvo viena ne- nočio, H. Streckerio, J. Bocko, M. Novako reikia naujų vedlių. Visada taip buvo. ginčijama nuomonė, o dabar žiūrovas jau kūriniai, taip pat pirmą kartą atlikti Lietuvos Jurga Petronytė: Asmenybės negimsta gali pasirinkti. teatre, o A. Žigaitytės antroji opera „Žilvi- per vieną dieną. Petras Bielskis: Jaunas iniciatyvus žmo- nas ir Eglė“ vėl buvo pastatyta Klaipėdoje. Gitana Gugevičiūtė: Gal tų asmenybių gus ateis ir bet kurioje vietoje padarys Ne vieną kūrinį vaikams parašė ir Klaipėdos Lietuvoje ir yra, bet ar joms sudaromos nor- teatrą, žinoma, jei turi idėjų. Antra vertus, kompozitoriai. Istorija turtinga, ji nestoko- malios sąlygos dirbti? svarbu laiku pastebėti ir įvardinti jaunus kū- ja originalumo. O konkuruoti su Lietuvos Petras Bielskis: Ateina režisierius ir atsi- rėjus, sudaryti sąlygas jiems kurti. operos ir baleto teatru nėra prasmės: kitas neša savo idėją, o mūsų uždavinys – juos Belieka tikėtis, kad dramos teatras, net ir statusas, valdymas, finansavimas, kitos savo laiku pastebėti. neturėdamas savo namų, ras jėgų ir įgyven- meninio produkto reklamavimo galimybės. Gitana Gugevičiūtė: Uostamiesčio situa- dins visus savo kūrybinius sumanymus, o cija – amžinai perspektyvus miestas. Kalbė- jauni režisieriai, turintys teatro viziją ir idėjų, Teatrui reikia atsinaujinimo jau ne su vienu jaunu žmogumi ir visi tvirti- tvirtai įleis šaknis Klaipėdos žemėje. Beje, Jurga Petronytė: Tai kodėl Klaipėda ne- na tą patį: ilgiau būti, gyventi čia sunku. kol buvo rengiamas žurnalas dienos šviesą randa pinigų ir rėmėjų? Juk tiek turtingų Petras Bielskis: Net Koršunovas sakė, išvydo dar kelios premjeros – K. Sajos „Že- firmų, uostas... kad Klaipėdoje pati geriausia teatro tru- maičių stiprybė“ (rež. Kęstutis Macijauskas, Petras Bielskis: Pinigai dar ne viską le- pė visoje Lietuvoje. Turime pripažinti, kad Beno Šarkos „Kas lieka, kai nieko nelieka“ ir mia. Jei steigia teatrą, reikalinga aiški vizija, P. Gaidys mokėjo sutelkti žmones ir aktorių P. Abraham „Balius Savojoje“ (rež. Ramūnas reikia ieškoti savitumo, o ne konkuruoti su mokėjo „atidengti“. Jeigu ne jo didieji dar- Kaubrys) Muzikiniame teatre. Vilniaus operos teatru. Vizgirda, Šarka įdo- bai – „Laikrodininkas ir višta“, „Proletarinis Parengė Jūratė Grigaitienė laimės malūnas“, „Dramblys“, „Koriolanas“,

42 scenos mokslas Dramos teksto transformacijos Nikolajaus Erdmano „Savižudžio“ inscenizacijoje Lina Klusaitė Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis N. Erdmano „Savižudis”. Premjera - 2006 m. kovo 16 d. Režisierius – Agnius Jankevičius, dailininkė - Laura Luišaitytė, kompozitorius - Martinis Viliumas. Žvelgiant į šiandieninę Lietuvos teatro eksploatavimą. Režisierius naudoja tokius praktiką, jau nebestebina režisierių drąsa reikšmės kūrimo būdus, kur praeities, da- savaip interpretuoti dramos tekstus. Istoriš- barties ir ateities jungimas pasireiškia post- kai susiklosčiusi režisūrinio teatro tradicija, modernistiniu tekstų, reikšmių ir tradicijų į pirmąjį planą iškėlusi režisieriaus intenci- redukavimu. jas, suteikė neribotą interpretacijos ir indi- vidualaus estetizmo laisvę, kurios pagrindu I. Teksto transformacijos ideologijos aspektu susiformavo specifinis lietuviškasis teatro N. Erdmano komedija „Savižudis“režisie- modelis, besivystantis nepriklausomai nuo riaus Mejerholdo užsakymu buvo parašy- dramaturgo sumanymų. Dėl šios raidos ta stalinistinio režimo metais. Tuo laiku ji įtakos daugelis Lietuvos režisierių teatrą buvo kontroversiška pjesė, kalbanti apie šiandien suvokia ne kaip dramos perkėlimą žmogaus identiteto praradimą, išjuokianti į sceną, ne kaip vizualų jos atkartojimą, o sovietinės sistemos funkcionierių manipu- kaip savo filosofinių, simbolinių, psicho- liacijas, konformistiškumą ir t. t., todėl už šią loginių, estetinių pajautų įkūnijimą, kur pjesę tiek režisierius, tiek dramaturgas susi- tekstas yra tik vienas iš daugelio teatrinių laukė žiaurių valdžios represijų. A. Jankevi- segmentų. Įsigalėjus režisierių centrizmui, čiui nerūpi nei pjesės parašymo aplinkybės, teatro kritikai, analizuodami sceninį me- nei joje vaizduojamo laiko aktualizavimas tatekstą, retai kada atkreipdavo dėmesį į ar reaktualizavimas. Jis atsisakė N. Erdmano dramos teksto transformacijas. Nuvertėjus Spektaklio scena. N. Erdmano „Savižudis“ Kauno dramoje glūdinčių sovietmečio realijų vaiz- autoriaus ir draminio turinio svarbai ši tema valstybiniame dramos teatre, rež. A. Jankevičius davimo ir išvalė tekstą nuo tų laikų ideologi- tapo ypač opi, todėl, manau, verta prie jos nio konteksto. Tai rodo ir paties režisieriaus sugrįžti ir formuluoti tokius primirštus kri- mo, ypač būdingo jo kartai. Gal todėl režisie- ideologines nuostatas. tikos uždavinius, kuriuose atsispindėtų ne rius dažnai renkasi praeities tekstus, kuriais A. Jankevičius, priklausydamas jaunajai vien režisieriaus, bet ir dramaturgo intenci- gali savitai reflektuoti dabarties laiką. Anot kartai, atstovauja tai postmodernistinei jos, jų koreliacija ar konfrontacija. A. Jankevičiaus, „nereikia nieko forsuoti, krypčiai, kuri iš principo nepritardama gi- Agnius Jankevičius, sukūręs jau nemažai nesureikšminti nei praeities, nei dabarties. luminių tekstinių prasmių ieškojimams tam spektaklių, iš kitų režisierių išsiskiria būtent Gyventi šia diena, joje sujungiant praeitį ir tikra prasme palaiko konjunktūrinę dvasią. gausiomis teksto transformacijomis. Ypač ateitį“1. Žvelgiant į šias režisieriaus pozici- George’as Steineris ją vadino „oportunisti- ryškiai jos atsispindi spektaklyje „Savižudis“, jas atrodytų, kad jo teatro samprata artima niu gyvavimu reikšmės (kartu ir ideologijos kurį Kauno valstybiniame dramos teatre pa- hermeneutinėms nuostatoms, pagal kurias – aut. past.) atžvilgiu“2. Tai toks gyvavimas, statė pagal to paties pavadinimo Nikolajaus dramos tekstas yra dabartį ir ateitį jungian- kuriame bet koks neigimo ar pasipriešinimo Erdmano pjesę. Dramos teksto transforma- tis horizontas, erdvė, kurioje susiliejęs su sistemai patosas yra praradęs svarbą. Kita cijos šiame straipsnyje bus nagrinėjamos suvokėjo patirtimi tekstas įgauna naują, vertus, kai nebėra ką neigti, neigimo patosas ideologijos ir draminių konvencijų laužymo aktualų santykį. Tai reiškia, kad, interpretuo- transformuojamas į lengvą ironiją. N. Erd- aspektais. Tačiau iš pradžių visuomet pra- jant praeities kūrinį, jame neišvengiamai mano pjesė buvo parašyta kaip politiškai vartu išsiaiškinti paties režisieriaus nuosta- įžvelgiamos naujos reikšmės, atitinkančios angažuota visuomenės parodija, aštriai iš- tas, formuojančias ne tik jo teatro sampratą, suvokėjo kontekstą, bet kartu išlaikomas ir juokianti sovietinio laikotarpio problemas, bet ir leidžiančias įžvelgti jo darbo su tekstu teksto unikalumas bei savitumas. Tačiau ne o A. Jankevičius savo interpretacijoje ją metodus. viename A. Jankevičiaus spektaklyje litera- pavertė ironišku, visuomenės paradoksus Ne viename interviu A. Jankevičius yra tūrinio ar draminio teksto interpretacija pri- įkūnijančiu vaizdeliu, kuriame aštri parodija minėjęs, kad jam teatras yra rezistencinė artėja prie dekonstrukcijos ribos, rodančios virto oportunistiniu, t. y. postmodernisti- niša, apsauganti nuo visuotinio suniveliavi- postmodernistinių reikšmės kūrimo būdų niu pastišu. Ši redukuota parodijos forma

1 Žr.: www.jaunimoteatras.lt 2 Steiner G. Tikrosios esatys. Vilnius: Aidai, 1998, p. 128.

43 scenos mokslas

nebetiki ne tik autoritetingų orientyrų bu- vietinio režimo įdiegtą baimę, savicenzūrą, kaip verbalinis manifestas, pateikiantis ins- vimu, bet išjuokia net pačią pastangą bet paklusnumą, konformistiškumą ir t. t. Reži- titucionalizuotoms formoms alternatyvius kokius orientyrus laikyti teisingais ar baigti- sierius šaržuoja ne konkrečių istorinių sta- vaizdinius, ir įkūnijo tokius draminės meta- niais. Atsidūręs tokioje devalvacijos zonoje linizmo laikų patirtį, o tą sąstingio sąstingį, foros pavidalus, kurie potencialiai vedė prie A. Jankevičius parodijuoja ne ideologinį kurio šleifas velkasi per kelias kartas, vis dar savirefleksijos galimybės. turinį, o patį N. Erdmano pjesės tekstą, ku- užstrigusias totalitarinio pavojaus zonoje, A. Jankevičius N. Erdmano tekste glū- riuo išreiškė savo požiūrį į reprezentacines žyminčioje nuo sovietinių laikų beveik ne- dinčius ezopinės kalbos įrankius pavertė nuostatas. Galima sakyti, kad N. Erdmano pasistūmėjusią prisitaikėliškumo sistemoje išoriniais masinės kultūros reprezentantais. tekstą režisierius pavertė reprezentacinių politiką. Trauma spektaklyje atsiskleidžia ir Išnykus pasipriešinimo objektui, t. y. sovietų nuostatų parodija, kvestionuojančia pačią kaip neįgalumo suprasti bei reflektuoti savo valdžios agresoriui, paslėptos draminės me- mimetizmo tradiciją: teatras nebegali nieko istorinę patirtį rezultatas, ir kaip deformuo- taforos, išjuokiančios deformuotą sovietinio atspindėti, nes nebėra ko atspindėti. Užim- tos sovietinės sistemos pasekmės, kurios žmogaus identitetą, prarado rezistencinį ak- damas tokią poziciją režisierius kritikuoja vi- regimos ne tiesiogiai (nors praeitų laikų at- tualumą. Todėl suprantama, jog sceninėje suomenę, bet kritikuoja nieko neteigdamas. mosfera atsispindi scenografijoje), o nusė- režisieriaus versijoje ezopinės kalbos įran- Jis pats yra tos pačios visuomenės dalis, dusios pasąmonėje jaučiamos nuolatinėje kiai tapo atvirais, tiesmukais populiariosios todėl neerzina publikos moralizuojančiais personažų frustracijos būsenoje bei infanti- kultūros įvaizdžiais, išreiškiančiais tik esamo sprendimais, o rodo, konstatuoja, linksmina liuose, nesavarankiškuose charakteriuose. laiko ikonas. Tačiau atstovaudami masiniam ir pats linksminasi. Minėti veiksniai spektaklyje atskleidė skoniui ir kurdami lengvo pastišo nuotai- Taigi dramaturgo tekstas tapo nieko ne- subjekto, praradusio identitetą, dimensi- ką, režisieriaus sceniniai įvaizdžiai ne tik įpareigojančia postmodernistinio žaidimo ją, kuri glaudžiai koreliuoja su N. Erdmano reprezentuoja dabartinį laiką, bet ir atvirai arena. E. Erdmano pagrindinis ginklas buvo teksto prasmėmis. Tačiau A. Jankevičiui koketuoja su juo – jie daugina postmoder- farsas, kurio komizmas reiškėsi aštrios so- sunkumų kyla susidūrus su realiuoju pjesės nistines klišes, palaikančias vartotojiškumo cialinės satyros elementais, verčiančiais tonu. Identiteto praradimą postrevoliuci- ir konformistiškumo logiką, neigiančią tiek žiūrovą mąstyti ir užimti tam tikrą poziciją nėje Rusijoje N. Erdmanas išgyveno kaip istorinį jausmą apskritai, tiek tradicijos ar at- išsakomų tiesų atžvilgiu. A. Jankevičius iš egzistencinę gyvenimo ir mirties koliziją, minties išsaugojimo reikšmingumą. Galima pjesės ištraukė tik lėkštą bulvarinio feljeto- kurią pjesėje pavaizdavo pasitelkdamas mi- sakyti, kad remdamasis postmodernistinė- no stilistiką, pataikaujančią masinio žiūrovo nėtą farsą. Visas dramaturgo tekstas tiesiog mis nuostatomis A. Jankevičius apeliuoja į skoniui. Kritinis žvilgsnis, moralinių krite- kunkuliuoja stipria, žeidžiančia ir nuolaidų masinio žiūrovo skonį ir praeities bei dabar- rijų išsakymas ar istorijos reaktualizavimas nedarančia farsine energija, o režisierius, ties santykį bando suvokti pasitelkdamas nebeteko reikšmės – visa tai redukavosi į vadovaudamasis postmodernistinio pasti- ne istorinius įvaizdžius, bet lengvai atpažįs- žaidimą praeities formomis. Kitaip tariant, šo stilistika, farsinę energiją tarsi įrėmino tamus populiariuosius vaizdinius. Jų dėka N. Erdmano tekstas A. Jankevičiui netapo tarp kabučių – lengvos vodevilinės vaidy- draminio teksto realybei transformuojantis sąskaitų su praeitimi suvedinėjimu ar so- bos, kuri sumenkino pjesės tragikomišką į daugybę atpažįstamų dabarties pavidalų, vietmečio vertybių revizija. Jau pačiu pjesės užtaisą. Toliau kalbant apie tekstinių pra- praeities trauma transgresijos būdu modi- pasirinkimu režisierius provokuoja kartų smių redukavimą jaučiamos ezopinės kal- fikavosi į žaidimą, bandantį įveikti naciona- konfliktą, kuriame „nužemina“ Lietuvos teat- bos transformacijos. linio nevisavertiškumo kompleksą. Pastišo re tradiciškai susiklosčiusios ir aukštomis Pjesėje „Savižudis“ N. Erdmanas laužė stilistika šiame žaidime virto nuskausmi- moralinėmis nuostatomis grįstos estetikos romantinį „pažangaus“ sovietinio žmogaus nančia imitacija, o manipuliavimas masinės vaizdavimą. Šiuo požiūriu A. Jankevičiaus įvaizdį. Tekstas buvo rašomas cenzūros sąly- kultūros koziriais, pavyzdžiui, žymiomis teksto transformacijos yra artimos tokiems gomis, todėl atskleisti identiteto praradimą figūromis, tokiomis kaip Rytis Cicinas, Ed- kūriniams, kuriuose, anot literatūrologės bei individualybės eliminavimą iš sistemos mundas Kučinskas ar net Dalai Lama, tapo Aušros Martišiūtės, „<...>taip pat utriruoja- dramaturgas galėjo tik naudodamas me- tik neutralia autoironijos apraiška, bandan- mas šiandienos žmogui būdingas požiūris taforinius įrankius, t. y. ezopinę kalbą, kuri čia įveikti savo negalią. į istorijos, kultūros, klasikos vertybes, nu- nuolatinės kontrolės akiratyje pasireiškė Tačiau autoironija, kaip išlaisvinantis lemtas ne aktyvaus santykio – pažinimo, o kaip permanentinė nuotaika ir legitimavosi veiksnys, spektaklyje neturi gydančios ga- atvirkščiai – pasyvumo, renkantis nepažini- kaip savotiška institucija, pateikianti sovie- lios, nes atskleidžiama slepiantis po ano- mą“3 ir postmodernistinį žaidimą praeities tinės realybės fikciją bei savęs suvokimo niminėmis kaukėmis. Aktoriai imituoja ne- įvaizdžiais. gaires. Todėl natūralu, jog rezistencinę dva- apibrėžtas stilistines kaukes, kurios ne tik Tačiau negalima sakyti, kad režisierius vi- sią N. Erdmanas savo tekste įkūnijo ezopine kad neturi mėgdžiojimo tikslo, bet tuščiai siškai neįprasmina savo kartos santykio su – dezintegruoto individo ir visuomenės kal- parodijuoja pačios save (jau nekalbant apie sovietine praeitimi. Pademonstruodamas ba, leidžiančia bent minimaliai save suvokti tai, kad kai kuriuose epizoduose personažai kitokį požiūrį į N. Erdmano tekstą, jis at- per paslėptus reikšmių darinius. Ezopinės atrodo kaip konkretūs animaciniai herojai). skleidė šiandieninio žmogaus pakrikusios nuotaikos steigėju pjesėje tapo farsas, jau Taip parodijuojant juokas dauginamas dėl dvasinės būklės diagnozę. Tragikomiškas pačia savo prigimtimi konfrontuojantis su paties juoko, nepaliečiant paties asmens, jo sovietmečio prisiminimas, glūdintis pjesės institucionalizuotomis formomis, pripažįs- savivokos. Todėl kaukės spektaklyje ne tik „Savižudis“ tekste, A. Jankevičiaus interpre- tančiomis tik lengvai kontroliuojamus nara- išdildo individualų subjektą, bet dar labiau tacijoje iškyla kaip trauma, implikuojanti so- tyvus. Farsas N. Erdmano tekste skleidėsi ir nutolina identiteto paieškas.

3 Šiuolaikiniai Lietuvos teatro procesai. Vilnius, 2003, p. 84.

44 scenos mokslas

II. Teksto transformacijos tradicinių draminių siužetinės organizacijos scenoje funkciją. konvencijų laužymo aspektu Turint omenyje komiškąjį kalbėjimą, reikia N. Erdmano pjesė „Savižudis“ buvo para- pasakyti, kad dramaturgo tekste komiškasis šyta Stanislavskio ir Mejerholdo teatro teo- dialogų akcentas buvo sukoncentruotas į rijų kontekste, todėl ji turi visus tradicinei represyvios sistemos demaskavimą, na o dramai būdingus bruožus. Draminis tekstas A. Jankevičius šį akcentą perkėlė į komišką pasižymi aiškia struktūra, nuosekliu veiks- kalbos žaismę. Tokio neutralaus žaismo yra mo plėtojimu, įtampos auginimu, apibrėž- kupinas pagrindinio veikėjo Podsekausko tais personažais, taisyklinga kalba, aiškiu pabrėžtinai infantilus kalbėjimas, jo žmonos erdvėlaikiu ir t. t. A. Jankevičius šiuos dėme- Marijos vis išsprūstantis „blecha mūcha“ ar nis modifikavo remdamasis postdraminio „meile mano“, pagyvenusios Motinos kal- teatro modeliu. Kadangi režisierius apeliavo bos, publiką prajuokinančios ne vietoje ta- ne į intelektualųjį teksto suvokimą, nukreip- riamais, senam žmogui nebūdingais keiks- tą į pjesės prasminio turinio reviziją, bet į mažodžiais ir pan. jutiminį, emocionalųjį suvokimą, nukreiptą Kita vertus, galima teigti, jog rusicizmų į šiandieninio žiūrovo paveikumą, tai visų ir kitokių barbarizmų kupina kalba režisie- Spektaklio scena pirma keitėsi teksto chronotopas. Režisie- riaus interpretacijoje atspindi sovietinės rius jį redukavo naudodamas abstrakčius sistemos padarinius. Deformuoti dialogai vaizdą paneigęs mąstymas, todėl dramos scenografijos (sovietinio interjero butas su slepia tą traumuojantį totalitarumo prisi- pasaulis čia yra demistifikuotas, praradęs įlinkusiomis grindimis) bei neapibrėžto da- minimą, kuris neišdildomai inkorporavosi į stabilios visumos logiką. Tokioje stilistikoje bartinio laiko vaizdinius. Iš pirmo žvilgsnio deindividualizuotų žmonių sąmonę ir tarsi teatrališkumas tapo paradoksus įkūnijančia atrodantis kasdienis, buitinis scenovaizdis pasikartojantis mitas įsirašė į jų orientacinę sistema, kuriančia ne tik išorinius vaizdinius, tapo abstrakčia, universalia postsovietinio gyvenimo vertybių sistemą. Galima sakyti, bet ir pasąmonines, sujauktas binarines žmogaus erdve, kurioje žiūrovai gali reflek- kad ardydamas kalbą režisierius nesąmo- struktūras: etinių vertybių ir nuolatinės au- tuoti save iš šiandienos perspektyvos. ningai atspindi praeities suvokimą dabarty- toironijos priešstatą, laimingo gyvenimo ir Kontekstualių idėjų planas pareikalavo ne je. Iš kitos pusės, šis suvokimas pasiekiamas savižudybės priešstatą, tikrovės ir svajonės tik kitokio draminio teksto perskaitymo, bet ne mitologizuojant sovietinės sistemos nu- priešstatą... ir kokybiškai naujo pertvarkymo. N. Erdma- alinto žmogaus archetipą, o kuriant post- N. Erdmano tekste teatrališkumas taip no tekstą režisierius trumpino, palikdamas modernią commedia dell’ arte versiją, ku- pat užėmė svarią vietą, tik jis reiškėsi kar- beveik tik siužetinę liniją. Modifikuota dra- rioje nėra ne tik taisyklingo kalbėjimo, bet navalo tradicija, ypač būdinga Mejerholdo maturgo pjesė prarado daugiau nei trečdalį ir apibrėžtų charakterių. N. Erdmano tekste teatrui. Karnavalo tradicijos atgarsiai dra- originalaus teksto, ypač tai palietė trečią ir personažai yra apibrėžti, jiems suteikta kon- maturgo tekste turėjo išjuokimo galią ir pa- ketvirtą veiksmus; atsisakyta charakteringų krečios politinės sistemos prasmė: vieni jų sižymėjo ekscentrinių muzikinių numerių Jegoruškos bei Raisos Filipovnos persona- atstovauja sistemai, kiti priešinasi kontrolės bei atrakcionų estetikos balaganiniu mon- žų, kitų smulkių veikėjų, čigonų choro, su- mechanizmams, ieško nors ir alogiškų, bet tažu. A. Jankevičius, balaganinį montažą lietuvintos personažų pavardės, perrašyti vis tik sprendimų. A. Jankevičiaus insceni- stabdydamas statiško veiksmo scenomis, kai kurių veikėjų dialogai, pridėti Motinos zacijoje personažai yra inertiški, praradę karnavalinį teatrališkumą patalpino tarp monologai, sukurta visiškai nauja pabaiga. orientaciją, neatstovauja jokiai sistemai, postmodernistinio kaukių maskarado (pje- Tokios gausios modifikacijos tik patvirtina o priešinasi pasyviai. Šis pasyvumas kyla sės veikėjus jis pavertė karnavalinėmis figū- režisieriaus postmodernistinių nuostatų netgi ne iš išoriškai nulemtų veiksnių, o iš romis su populiarių animacinių veikėjų kau- laikymąsi. visiško personažų nesusivokimo, paradok- kėmis) ir sulaikyto pastišo juoko, bandančio Draminį tekstą A. Jankevičius visų pirma salių nuostatų ir spektaklyje A. Jankevičiaus sujaukti ir paneigti tikrovės tiesą. Galima sa- deformavo kalbos priemonėmis. N. Erdma- kone manifestuojamo absurdo. kyti, kad tai toks teatrališkumas, kuris verčia no pjesei būdinga taisyklinga literatūrinė Įtvirtindamas spektaklyje absurdo stilis- abejoti pačios tikrovės teisingo suvokimo kalba, parašyta išgrynintais šnekamosios tiką režisierius tarsi paneigė N. Erdmano galimybėmis, vietoj jų siūlydamas rožinius kalbos dialogais, kuriuose jaučiamas komiš- tekste glūdinčius humoro principus. Dra- trumpalaikės fikcijos akinius. kas, bet sąryšingumo ir dinamiškumo ne- maturgo pjesėje humoras kyla iš juokingai Apibendrinant verta prisiminti, kad bet praradęs kalbėjimas, kiekviename persona- susiklosčiusių situacijų ir komiško persona- kokio karnavalinio vyksmo pagrindinis mo- že išsaugojęs individualią dialektinę leksiką. žų charakterizavimo, o režisierius humorą mentas, kaip teigė Michailas Bachtinas, yra Tokią tradicinei dramai būdingą literatūrinę persmelkė dirbtinai kuriamu absurdo po- ko nors nuvainikavimas. Galima sakyti, kad kalbą režisierius utriravo įvesdamas į ją gat- jūčiu. Galima sakyti, jog pastarasis spek- karnavalinio teatrališkumo tradicija A. Jan- vės slengą, vietoj eufemizmų naudojamus taklyje pakeitė konflikto funkcijas. Būtent kevičiaus inscenizacijoje pasireiškė pačios rusiškus keiksmažodžius bei trivialius juo- nenutrūkstamas absurdo pojūtis stumia tradicijos – teksto ir jo autoriaus postmo- kelius, kurie iš esmės nieko nesako, o yra visą dramatinę liniją, formuojančią postmo- dernistiniu nuvainikavimu. Tai tam tikra iš- skirti tik publikai linksminti. Galima sakyti, dernią commedia dell’ arte aurą – meninė krova, pasireiškianti išgyvenant istorinės ir kad A. Jankevičius išfragmentavo N. Erdma- tikrovė spektaklyje iškyla kaip destruktyvi, kultūrinės krizės laikotarpį. no tekstą pagal postmodernistinę metodi- nihilistinė, šizofreniška, absurdiška įvykių ką: tekstas tapo anekdotiškai populiarus, sekos konstrukcija. Įvykius lemia priežas- lengvas ir šiuolaikiškas, atliekantis verbalinę ties ir pasekmės ryšiais susaistyto pasaulio

45 13 eilė, 13 vieta

Sakmės apie aktorius Vardenis Pavardenis UODO IŠVARYMAS si – kas bus. Geruoju tokie dalykai niekada A. Guobys pagavo padrės humorą ir sako: Profesorė Meilė Lukšienė, tada dar jauna nepraeidavo. Kitą dieną rytiniame posėdyje – Supratau. Mūsų dabar laukia didelė mergaičiukė, vieną vasarą atostogaudama pirmininkas pakėlė ūkio skyriaus viršininką kelionė į Lietuvą, irgi stinga lėšų. Jeigu aš Palangoje iš pat ryto atbėgo pas Vaineikius. ir bado pirštu: dabar nueisiu į koplyčią ir paprašysiu Vieš- Tai garsaus gydytojo ir kultūros veikėjo Liu- – Kas ir nuo kada televizijoje įvedė tokią paties paramos, ar galiu tikėtis apmokėtų do Vaineikio namai. Jo iniciatyva ir aktyvia tvarką, kad redaktoriai ir režisieriai patys rū- sąskaitų? parama buvo surengtas pirmas lietuviškas pinasi rašymo priemonėmis? Ar Musnickas Padrė nesutriko ir pagalvojęs atsakė: vaidinimas Palangoje 1899 metais. Meilė bi- darbo nebeturi, kad vietoje ūkvedžio rūpi- – Jūsų, lietuviukų, smegenys suėstos čiuliavosi su Vaineikytėmis. Atbėgo ir mato, nasi rašalo tiekimu? Ūkio skyrius apie premi- marksizmo. Abejoju ar ten dar gali būti koks kad visa Vaineikių šeimyna sėdi apdujusi, jas ir negalvokit! nors kontaktas su Dievu... vakarykštėmis akimis. Kas atsitiko? Nelaimė Paskui kiti kalbėjo, kad Januitis gal taip kokia? užuolankom norėjęs geriančiuosius paakin- RAGANA TARP RAGANŲ – Nelaimė! – prašneko Liuda Vaineikytė. ti. Nepanašu. Jis buvo kariško sukirpimo – ką Pasibaigė „Gulbės giesmės“ peržiūra. Dra- – Vakar atvažiavo Vydūnas... mato, tą ir sako. Jeigu kalba apie rašalą, tai ir matiškas Kazio Inčiūros gyvenimas – ir prem- – Tai laimė. Ne visuose namuose Vydūnas yra rašalas. jeros taip laukęs mirė nesulaukęs. Poetas Eu- nakvoja. genijus Matuzevičius labai rūpinosi Inčiūros – Kam laimė, o kam bėda. Vos atgulėme, MISIONIERIAUS PAMOKA palikimu ir džiaugėsi Kazimieros Kymantai- kai kilo triukšmas: Vydūno kambaryje skrai- Lietuviai misionieriai visame pasaulyje tės pastatymu Jaunimo teatre. Pastatymas do uodas ir jis negali užmigti. yra nuveikę daug įstabių dalykų, kurie savo buvo nepaprastas, ryškus, impresionistinis, – Reikėjo trinktelėti pliauške ir po uodo. nepaprastumu kelia šventą šiurpą ir susiža- pilnas etninės sąmonės. Kazimiera dirbo su – Tau taip atrodo, o Vydūnas liepė uodą iš- vėjimą. Tik gaila, kad mes apie tuos žygius tokiu atsidavimu, tarsi gyventų pirmą ir pa- vesti. Užmušti gyvo daikto negalima. Reikia beveik nieko nežinome. Į Amazonijos džiun- skutinę savo gyvenimo dieną, visą laiką su išvesti. O kaip tu jį išvesi? Surask adatą šieno gles, kilus maro epidemijai, atvyko lietuvis „skausmo gumulu gerklėje“. Visas teatras kūgyje. Bet kokia nauda radus? Surandame gydytojas misionierius padrė Ferdinandas įgavo kažkokią aurą, švytėjimą. Ji mokėjo kur tūnantį, jis pajunta ir nuzyzia kitur. Kaip Aleksandras Bendoraitis. Indėnai krito kaip pakelti artistus, mokėjo pašaukti kiekvieną jie moka maskuotis! Be pusvalandžio vėl ne- lapai. Jis ištyrė ir sustabdė epidemiją, džiun- savu vardu. Gal tai ir pačios Kazimieros gul- surasi. Tik aptikai – jis ir vėl nuzyzė. Randi, glėse įsteigė ir pastatė didžiulę Dievo Gai- bės giesmė? Ir liūdesys, ir džiaugsmas. pameti, vėl randi. Galvojame – uodas į šviesą lestingumo ligoninę ir drauge su vienuole Juozas Kanopka kviečia Kazimierą, Euge- skrenda. Užgesinome lempas – nebemato- Ksavera Šakėnaite čia tarnavo iki mirties. nijų ir dar šį tą pas save kavos. Jis mokėjo me uodo. Taip visą naktį ir medžiojome. Par- Džiunglėse jis buvo kaip Dievas. Greta jo, svečius vaišinti. Gal ne tiek vaišinti, prikimšti yčiui mama pavožė po stikline ir šiaip taip kaimyninėje misijoje visą amžių dirbo kitas kaip kalakutus, bet pradžiuginti, pamalo- išnešė į kiemą. lietuvis – misionierius Kazimieras Bėkša. Šis ninti. Juozui pačiam patikdavo, kad aplink Jau senatvėje, Vilniuje, prisiminusi tą įvykį, taip suartėjo su džiunglių indėnų gentimis, jį žmonėms gerai. Burbuliuoja kavinukas o gal ne tik tą, Liuda Vaineikytė balsu mąs- kad sukūrė jų kalbos gramatiką ir išmokė (jis turėjo tokį aukštą, blizgantį su stikliniu tavo: rašto. Ištisi pasiaukojimo pasauliai. dangteliu), kaip gyva šokčioja kvapni kava – Į didelius žmones reikia žiūrėti iš tolo, o Prasidėjus Lietuvos Atgimimui čia atvyko po gaubtu, Bajoruose (jo tėviškėje) rinkti aš Vydūną mačiau iš arti. pirmoji lietuvių ekspedicija. Juos nustebino ir rauginti baravykai, nepraradę spalvos, ir, Bendoraičio veiklos mastas, įtakos laukas ir žinoma, plonai pjaustytas, ryškios vyšnių RAŠALAS ekonominis nepriklausomumas. Ekspedi- spalvos „salsisonas“ (rūkyta nugarinė). Dėl Bolševikinės televizijos šefas Jonas Janui- cijos dalyvis teatro muziejaus direktorius viso – ir maži stikliukai stovi. Kazimiera dar tis jaunas būdamas mėgo pasiausti. Senat- dr. Aleksandras Guobys vieną rytą klausia vis negali sugrįžti iš K. Inčiūros legendinio vėje buvo labai surimtėjęs – nei gėrė, nei padrės Bendoraičio, kaip jis sugeba sukaupti pasaulio. Ji kalbėdavo įdomiai, gyvai, bet rūkė. Sako, kad nebegalėjo ir kitus draudė. tokias didžiules lėšas. Padrė šyptelėjo ir ra- nepertraukiamai: Bet kai pats nebegeria, tai ir geriančių ne- miai paaiškino: – Žinai, šiąnakt skrendu iš Šatrijos. Ir tik besupranta. Kartą didžiuosiuose laiptuose – Kai mums ima stigti lėšų, aš einu į ligoni- parskrendu čia pro Duonos kombinatą (Vil- kaktomuša sutinka K. Musnicką, kuris nešasi nės koplyčią ir atsiklaupęs sakau: „Viešpatie, niuje, Konarskio gatvėje), pasuku į Beržyno didelį žalią butelį spirituoto vyno, „rašalu“ tu gi matai, kaip mums stinga vaistų, stinga gatvę (ten Kymantaitės namai) ir jaučiu, kad vadinamo. duonos, stinga gydytojų. Padėk mums.“ Pa- vėjo nebėra. Krentu, suvisai krentu. Dar ban- – Tai ką čia neši? simeldžiu, grįžtu į kabinetą, o ant stalo, tarp džiau išvairuoti, kad trenkiausi į patvorį... – Rašalą, pirmininke, rašalą! – baimės pa- dienos pašto popierių, būtinai atrandu iš E. Matuzevičius net sutriko: „Čia rimta ar gautas vos išlemeno pastarasis. Ką čia jau kažkur, kažkieno apmokėtas šimtatūkstan- „baika“?“ Kazimierai visada ir viskas buvo bepaslėpsi. Parėjo į savo redakciją ir klauso- tines sąskaitas. rimta. Tik skundėsi, kad Šatrijoje ji nesanti

46 13 eilė, 13 vieta

pirmame raganų rate – ten kitos, galinges- užmarštį skaudžiai išgyveno. Kur reikia ar nės moterys. ROKAS nereikia stengėsi atkreipti į save dėmesį. – O kokius dalykus aptaria Raganų taryba, Klaipėdos universitetas (tada, 1984 m., Gal jau tai buvo ir nesąmoningas veiksmas. ką nulemia... – Kazimiera žiūrėjo į mus žalčio dar LTSR valst. konservatorijos Klaipėdos Būdavo, teatre spektaklis prasideda, o Kip- žvilgsniu ir sau galvojo: „Žinau, ko jūs nie- fakultetai) savo mokomajame teatre S. Ne- ras pakyla iš pirmos eilės, demonstratyviai kada nežinosite arba kiek jūs žinote, aš tiek ries gatvėje surengė garsios aktorės Elenos pasižiūri į laikrodį (jis blogai matė ir valandų užmiršau“. Bindokaitės 85 metų jubiliejaus iškilmes. Jau neatskirdavo ), tada paklausia kaimyno kiek Gražiai pasėdėjome. Taurelė viena kita daug metų aktorė nebedirbo jokiame teat- dabar valandų ir iš lėto, išdidžiu žingsniu iš- praslydo, bet tai smulkmena. E. Matuzevi- re, niekas ir nebesirūpino ja. Laimei išminties eina iš salės. Visiems tai buvo įprasta ir nie- čius prie stalo irgi būdavo šnekus, bet šį sykį užteko nors universitetui. Tai buvo prof. Vy- kas nesistebėjo. išeidamas prasitarė: tauto Jakelaičio prorektoriavimo metai. Su- Kartą Kaune Kipras sėdo į taksį ir važiuoja į – Broliuk, čia galybė – visą vakarą į vienus sirinko visa Klaipėdos bendruomenė – atėjo Petrausko gatvę. Vairuotojas sunkiai kalbėjo vartus ! Vytauto Didžiojo gimnazija, kur ji kažkada lietuviškai ir vargu ar galėjo prisiminti lietu- buvo suorganizavusi vaikų teatrą, studentija, vių dainininko šlovę. ŠUNYBĖ profesūra, atvyko jos bendražygiai iš Šiaulių – Žinai, ką veži?– suplojęs vairuotojui per Lietuvos televizijos literatūros redakcijo- teatro (K. Tumkevičius, J. Gascevičiūtė, V. Be- petį netikėtai ir falcetu paklausė Kipras. je (praeito šimtmečio aštuntame dešimt- nokraitis), giminės. Elena atrodė šviesi, sė- – Seni, tu sėdėk ir nesikabinėk, – patylėjęs metyje!) darbavosi dabar garsus rašytojas dėjo scenoje iškilmingame krėsle su ampyro ir susitramdęs bosu pasakė vairuotojas. – Kur Rimantas Šavelis. Nepaprastai simpatingas, stiliaus baltų stručio plunksnų boa. Ją supo reikės, ten ir nuvešiu. Supratai? Jei kiekvie- šmaikštus ir kūrybingas žmogus. Be to, po- seni bičiuliai. Bet prieš iškilmę paprašė, kad nas man čia smegenis pudrins (jis, žinoma, eto Pauliaus Širvio kruvinas draugas. greta jos būtų anūkės Dalios Kanclerytės pasakė rusiškai ir daug svariau)... Bet ir tokiems vyrams moterys kartais berniukas, o jos proanūkis Rokas. Šviesiap- prikrečia aibių. Galina Dauguvietytė toje laukė, papūrusi Roko galvelė visą vakarą DIDELIS YRA TEISUS pačioje redakcijoje drauge su Kaziuku Bag- taip ir budėjo greta savo garsiosios senolės. Kažkas iš senų panevėžiškių, gal Vitalijus donavičiumi „meistravojo“ tais laikais labai Šaunus buvo berniukas. Sakau buvo, nes Zabarauskas, pasakojo, kad Donatas Banio- populiarų „Petraičių šeimos“ serialą. Ir jiedu neišsisaugojo, išėjo paskui senolę. Tą vakarą nis už pirmą savo kino honorarą nusipirko turėjo galybę naudingų pažinčių, visokių ry- E. Bindokaitė rėžė ilgą senos sanitarės mo- mašiną.Turėti mašiną artistui tada buvo šių. Tais metais į Vilnių pradėjo plūste plūsti nologą iš A. Korneičiuko dramos „Platonas didelė „faneberija“. Išmoko vairuoti. Seniau visokie lenkiški niekučiai ir neniekučiai. Ypač Krečetas”. Aktoriams seni monologai įauga į tai nebuvo sudėtinga. Dažniausiai važiuoda- paklausus buvo intymusis moteriškas triko- kraują ir jie gali juos pilti nemirksėdami, kad vo nemokėdami, apgraibom, o ypač meno tažas. nors ir iš miego pakelti. O tą vakarą Elena vis žmonės. Rytinis posėdis, arba „penkiaminutė“. Taip pamesdavo ir pamesdavo giją, vis pamiršda- Išvažiavo į gatvę. Rieda! Rieda, kol rieda, vadinosi juokais, nes beveik visada užtruk- vo tekstą. Bet tam, greta jos ir stovėjo Rokas, o jei reikėtų sustabdyti – ir prasidėtų pro- davo arba užsipamokslaudavo po valandą. jiedu buvo dviese. blemos. Būdavo, sako, tokie vyrai lekia ratu Vyriausiasis redakcijos pamokslininkas tada – Rokai, – užsikirtus tekstui, prosenelė at- ir šaukia: buvo toks Steigvila, kurį visi meiliai, bet už sigrįždavo į proanūkį, – kaip ten?.. – Stabdykit, stabdykit! Kiškit pagalius į ra- akių vadindavo Alaviniu Kareivėliu. Mat Ką jau ką, bet monologo tekstą Rokas mo- tus! Negaliu sustoti. buvo labai klusnus ir viską griežtai ir tiksliai kėjo kaip iš natų. Jis žvaliai šokte įšokdavo Rieda D. Banionis Panevėžio gatve tvar- darydavo pagal Jono Rūsčiojo (komiteto ir užpildydavo senolės padarytą spragą. Taip kingai, laikydamasis dešinės su naujintėlai- pirmininko) komandą. Paskui vargšelis Sąjū- visą laiką kaip du suokalbininkai jiedu kūrė čiu moskvičiuku. Tikriausia tai buvo mosk- džio metais perbėgo į Kasperviziją ir kažkur kelių puslapių tekstą. Ko gero jai ne taip rū- vičiukas ir jokiu būdu ne volga. Nors Rusija nunyko. Taigi, posėdis, arba pasisėdėjimas. pėjo tas tekstas. Svarbiau buvo pakylėti, par- jį dar myli ligi šiol, o jis tebemyli Rusiją, bet O Rimanto nėra. Ekstra atvejis, visi skliau- odyti bičiuliams savo viltį ir savo paskutinę volgomis tada tik sekretoriai tevažinėjo. do ausis. Staiga – telefono skambutis Gali- meilę. Tik Bindokaitė mokėjo taip gražiai Pradedančiajam vairuoti visada atrodo, kad nai. Ji klausė, klausė ir kad paleis kakarinę. Ji dirbti ir būti, mokėjo ir norėjo teikti džiaugs- mašina klusni kaip šuniukas, kad juo visi ne šiaip juokdavosi, o tiesiog žvengdavo. mą visiems, kas patekdavo į jos aplinką. džiaugiasi ir visi mato. O artistas dar, žinai, ir – Duok man Audrą, – ir visa kreta. – Dur- pavaidina. Taip bevaidindamas asą D.Banio- ne tu, ką radai Rimanto kišenėje – tai mano! PRIEKABUS SENIS nis mato, kad iš kairės pusės prie „bordiūro“ Aš gi pati įgrūdau jam, kad parneštų tau, o Paskutiniais gyvenimo metais Kipras Pet- jį spaudžia didžiulis KAMAZas. Senas vilkas jis „ablauchas“ pamiršo. Aš tau sakau – tai rauskas, būdavo, stovi prie skelbimo skydo gal pristabdytų, praleistų tą dramblį, o D. Ba- mano, ir viskas. Palik jį ramybėje. Klausyk, ir prašo praeivių perskaityti kas „Traviatoje“ nionis tik užgulė vairą, gazuoja ir šaukia: šiandien dar gražesnių atnešė. Bai! dainuoja Alfredą. Ir visada garsiai piktinda- – Aš teisus! Matai, aš teisus! Tas didelis ne- Šavelis išgelbėtas, bet pasisėdėjimas su- vosi, kad ten nėra jo pavardės. Jam kažkaip teisus!.. gadintas nepataisomai. Kitiems kas – tik juo- buvo sustojęs laikas. Senatvė yra senatvė Teisus ar neteisus, bet D.Banionio mašinos kas, bet Alavinis nebesugebėjo susikaupti – neaplenkia ir garsenybių. ratai tratėdami ėmė trintis į šalikelę, nulakstė egzortams. Ko gero, vienintelį kartą juokėsi – Nesuprantu, kokios čia intrigos! Aš gi nuo ašių, pakvipo svilinama guma. Ir jau ne ir jis pats. dainuoju Alfredą! mašina, o gelda. Ačiū Dievui D. Banionis, kad Įpratusiam būti dėmesio centre jam vis ir geldoje, bet liko sveikas ir raudonas. Ne tas atrodė, kad tauta nepelnytai pamiršo ir tą didelis, kas teisus, bet tas teisus, kas didelis.

47 SCENOS PEDAGOGIKA

Kurti pasaulį ir save, arba Tarptautinio universitetų teatrų forumo sūkuryje

Birutė Norvaišienė Beveik visą antrąją gegužės savaitę (gegužės 7–12 d.) Vilniaus universitete šurmuliavo gausus aštuntojo universitetų teatrų forumo dalyvių būrys iš Italijos, Prancūzijos, Baltarusijos, Slovėnijos ir Lietuvos universitetų. Tiesa, šiemet ne tik šurmuliavo teatro scenoje bei teminėse vakaronėse, dalijosi patirtimi kūrybinėse laboratorijose su savo kolegomis, bet ir padėjo kitiems, jaunesniems už save. „Kurti pasaulį ir save“ – tokia buvo šiųmetė teatro forumo tema, skelbianti kone esminę universitetų, o ir apskritai teatro misiją. ti su teatro meno pagrindais. Visą savaitę festivalio svečiai – režisieriai, pedagogai, dramaturgai – specialiai jiems rengė įvairių mokymų, teatrinių žaidimų, lavino fantazi- ją, pasitikėjimą savimi, padėjo atskleisti bei išreikšti kiekvieno jų dvasinį pasaulį bei pa- žinti teatrą. Kūrybinius užsiėmimus vedan- tys teatro pedagogai, režisieriai Jane Avery (Italija), Andrej Kureičik, Sergej Turban (Bal- tarusija), Frederic Tessier (Prancūzija), pa- dedami universiteto „Palėpės“ trupės narių, išties buvo žaismingi ir kūrybingi. Atrodė, jog jau dabar kai kurie iš mažųjų draugų be konkurencijos galėtų tapti vieno ar kito uni- versiteto teatro spektaklių dalyviais. Didžiąją festivalio dalį, žinoma, užėmė spektakliai. Jų buvo visokių – nuo paprastų jungtinių etiudų, paremtų skelbimų lentos padiktuotomis istorijomis, ar garsios, tikru itališku temperamentu atskleistos W. Sha- Theatre 2000 (Prancūzija), Ch. Chilton „O Dieve, koks gražus yra karas“, rež. Frederic Tessier kespeare‘o „Romeo ir Džiuljetos“ iki An- driaus Pulkauninko fizinio-vizualinio teatro Stebėdama programėlėje surašytus spek- režisieriai sprendžia neišvengiamai kylančias trupės modernaus šokio šiuolaikinės muzi- taklius, įvairias akcijas, vakarones, klausiau teatro pedagogikos problemas, konfliktą tarp kos lydimų ironiškų nūdienos realijų variaci- savęs: „Kas yra universiteto teatras? Kuo jis savo norų ir vaidintojų galimybių;. 4) galima jomis. Čia, regis, atsiskleidė didžiausi skirtu- skiriasi nuo kitų teatrų?“ Teigiama, jog uni- palyginti, kaip studentų teatras suprantamas mai: trupės skyrėsi ne tik dydžiu ar aktorių versitetų teatrai – nesiekia pelno, siekia vei- įvairiose šalyse, kokios vyrauja temos ir iš- paruošimu, bet visiškai nepanašūs buvo ir kiau sielos peno, o ir pagrindinė tokių teatrų raiškos būdai1. Nors toli gražu nepriklausau jų parodyti spektakliai. publika dažniausiai bendraamžiai bei akto- „senjorų“ kategorijai, tačiau smalsumo dė- Festivalis išties buvo pradėtas aukšta rių artimieji ar universiteto bendruomenės lei pamėginau taip ir padaryti, neatsispyriau nata, tiesa čia kalbu ne apie pačią atidary- nariai. Vienas kolega konstatavo, jog labai galimybei apsilankyti jau aštuntojo Tarptau- mo ceremoniją, o apie pirmąjį spektaklį. svarbu net ir būnant „senjoru“ nueiti ir pasi- tinio teatrų forumo renginiuose „nuo... iki“. Vieno iš festivalio organizatorių – pono Ri- žiūrėti studentiškų darbų, pridėčiau – ypač Teatro forumas, visad garsėjantis pra- manto Venckaus bei jo vadovaujamos Vil- jei čia pat turi galimybę pamatyti įvairių smingomis akcijomis, šiemet įgyvendino niaus universiteto teatro trupės „Minimum“ šalių ir miestų studentų pasirodymų. Klau- tarptautinę kūrybinę akciją „Mes su jumis“, naujausias darbas „Chapel B“ paliko nemen- siate kodėl? Jis atsakytų: 1) talentingiausi kuriai vadovo VGTU teatro režisierius Olegas ką įspūdį. Spektaklio dramaturginis pagrin- jaunuoliai kartais vėliau tampa profesiona- Kesminas. Akcijos metu vaikų namų auklė- das sudarytas Algimanto Mackaus poezijos laus teatro žmonėmis; 2) studentų teatras tiniai iš Lentvario, Trakų, Valkininkų globos rinkinio „Chapel B“ pagrindu bei papildytas – palanki terpė reikštis talentingiems „auto- namų bei Paramos ir labdaros fondo „Visos kai kuriais kitų rinkinių eilėraščiais. „Chapel rinio teatro” kūrėjams; 3) įdomu stebėti, kaip Lietuvos vaikai“ turėjo galimybę susipažin- B“, kaip bylojama programėlėje, – koplyčia,

1 Ridas Viskauskas, Mano erdvė – tavo erdvė. Literatūra ir menas, 2005.05.13.

48 SCENOS PEDAGOGIKA

Klaipėdos universiteto teatro antrakursių parodytas spektakliukas pagal Lazdynų Pa- lėdos novelę „Bajoro duktė“ priminė lietu- viškomis tradicijomis bei folkloru paremtą šėliojimą scenoje. Kokybiškai dainuojamos liaudies dainos, išmoninga ir raiški plastika sužavėjo ne vieną užsienio svečią. Gal kiek trūko kai kurių veiksmų priežastingumo, atlikimo tikslumo, tačiau tai kompensavo nuoširdi vaidyba ir puikūs merginų kolekty- vo vokaliniai duomenys. Svečiai iš Slovėnijos teatro mokyklos tru- pės „Druga scena prevega odra“ pristatė spektaklį „Paskutinė pamoka“. Pjesę parašė jaunas kroatų dramaturgas pagal Jonesku pjesę „Pamoka“. Išvydome išties neprie- kaištingus talentingų aktorių darbus, pri- KTU teatras, A. Wesker „Virtuvė“. Mirus režisieriui Robertui Vaidotui, spektaklį baigė režisuoti Ridas Žirgulis vertusius žiūrovus išlaikyti dėmesį nuo pat kurioje palaidotas JAV gyvenęs bei autoka- pralinksmino, o ir debiutuojantiems akto- pirmos iki paskutinės spektaklio akimirkos. tastrofoje žuvęs lietuvių rašytojas Antanas riams suteikė didesnio pasitikėjimo savimi. Trijų aktorių ansamblis atskleidė naujas Škėma, kuriam ir dedikuotas šis A. Mackaus Vieningai sutarta dėl vieno – auga tikrai ne- absurdo teatro kryptis bei stebino išmone, poezijos rinkinys. Išties daugeliui tą vakarą bloga vyresniosios grupės „Minimum“ pa- saiku ir kokybe. kažkada skaityta poezija prabilo aktualiai, maina. Tikėtina, jog ateityje su režisieriaus Tam tikro „smegenų sukrėtimo“ atnešė fi- nūdieniškai, netikėtai. Spektaklyje gausu pagalba jie ne tik mėgins pasirodyti, bet ir zinio, choreografinio teatro propaguotojais muzikos, dainų, judesio, šokių, kurie ne tik suras save bei vietą po universiteto teatro save vadinanti Vilniaus universiteto trupė, įtraukia į naują poetinį skambesį, bet ir pri- saule. vadovaujama Andriaus Pulkauninko, publi- verčia patį pajudėti spektaklio siūlomu fla- KU teatras “Dramos klasė“. kos teismui pristačiusi žaidimo taisyklėmis menko ar džiazinės improvizacijos ritmu. Moljeras “Tariamas ligonis“, rež. Vytautas ir Velta Anužiai paremtą ir gausybe ironiškų nudienos situa- Sudėtinga medžiaga kartkartėmis neleido cijų persmelktą spektaklį „Velkam:)“. Išsisky- jauniems aktoriams išlaikyti žiūrovų dėme- rė jie savitu kalbėjimo būdu, šiuolaikiškumu sio, tačiau stebino kolektyvo ansamblišku- ir begaliniu kūrybiškumu. Atrodytų, jog šie mas bei nenusakoma emocinė jėga. jauni žmonės kupini meninių ambicijų ir gal Kitą dieną su nekantrumu laukiau italų net arčiausiai priartėję prie tos tikros „stu- „Elsinor teatro/Teatro 26 firence“ pasiro- dentiško teatro studijos“. Jie daugelį šoki- dymo jau vien dėl to, jog pagaliau turėjau ravo ir, svarbiausia, tikrai turėjo ką pasakyti galimybę pamatyti tikrą italų vaidinamą – apie save, savo kartą, savo pasaulį. Jau vien XXI amžiaus „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją dėl muzikos – ar tiesiog gyvo spektaklio pagal W. Shakespeare. Išties nenusivyliau, garso – norėčiau pamatyti dar kartą šį ne- nes ta pati mūsų režisierių mėgstama isto- tikėtą, retą, tikrą studentišką kūrinį. Įtaigūs, rija, neretai besitęsianti net keletą valandų laisvi ir natūralūs aktorių judesiai, atrodo, bei perkrauta įvairia pompastiška masuo- nereikalavo papildomų pastangų. Žiūrovai te, šįkart skambėjo kaip niekad minimalis- VU teatras, dramos trupė „Minimum“. A.Mackus „Chapel B“, tiškai, bet itin aiškiai ir taikliai. Prireikė vos rež. R. Venckus dviejų suolų, būrelio jaunų žmonių, gyvai atliekamos muzikos ir keleto esminių veiks- mingų detalių – laiško, rožės ir nuodų bu- teliuko. Netrukdė net kalbos barjeras. Mini- malistinėmis priemonės buvo pasiekta tai, ką Lietuvoje įprasta pamatyti tik po dviejų valandų veiksmo. Šių metų debiutu galėtume drąsiai pa- vadinti dramos tupės „Minimum“ pirmakur- sius. Kiek chaotiška, tačiau linksma impro- vizacija pagal Leonido Andrejevo komediją „Artimo meilė“ komisijos narių buvo sutikta labai įvairiapusiškai. Vieni siūlė nominuoti režisierių už pedagoginę drąsą, kiti gyrė į vieną vietą surinktą stiprių individualybių kolektyvą. Ryškūs, kiek šaržuoti tipažai tikrai

49 SCENOS PEDAGOGIKA

mu ir žaisme, jog galėtų konkuruoti net su pirmo kurso studentais. Vilniaus Gedimino technikos universite- to teatro studija „Palėpė“ forumo dalyvius ir svečius nustebino Jono Sakalausko miu- ziklu pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“. Teatro režisierius Olegas Kesminas bei visa trupė grakščiai ir įtaigiai sugrąžino mus prie apmąstymų apie pagrindines gyvenimo vertybes – meilę, grožį, dvasingumą. Po spektaklio jam abejingų neliko. Tikėtina, jog konkursiniame festivalyje šis trupės darbas būtų nuskynęs nemažai laurų. Visas teatro

KU teatras “Dramos klasė“. Moljeras “Tariamas ligonis“

čia pat buvo tiesiog mokomi susivokti ir pa- justi judesio metaforą ar mizanscenos sąly- giškumą. Šiurkšti, drastiška ir kartkartėmis švelni romantika ar netikėtai atpažįstama nūdienos realija įstabiai greitai įsismelkda- vo į žiūrovo sąmonę, priversdama greitai atpažinti siūlomus tipažus savo aplinkoje. Teatro gurmanai, „profai“ ar snobai (ta gra- žiąja prasme) vilniečiams tikrai prikištų per- krovą, pradėtų vardinti – kad ir tolimas – ci- tatas. Tačiau šie kūrybiniai eksperimentai ir šiuolaikinių technologijų panaudojimas,

Vytauto ir Veltos Anužių auklėtinės stebino vidine energija ir begaliniu užsidegimu

studijos kolektyvas – inscenizacijos ir libreto autoriai Dalia Kasperiūnaitė bei Dainius Bra- žiūnas, dailininkė Rasa Kesminienė, vokalo pedagogė Agnė Sabulytė, chormeisterė Jūratė Zlatkutė – padirbėjo iš peties. Akto- riai žaižaravo nuoširdumu, profesionalumu. Ir nors vaidino išties gausus būrys studijos narių, kiekvienas jų išsiskyrė ir buvo vertas atskiro apdovanojimo, tačiau tuo pat metu tarytum tapo neatsiejamai harmoningo ir jaudinančio vyksmo dalimi. Po šio pasirody- mo supratau, jog atradau naują, gyvybe ir profesionalumu pulsuojantį teatrą ir čia už- suksiu dar ne kartą. Kiek chaotiškas, bet kartu labai nuoširdus Theatre 2000 (Prancūzija), Ch. Chilton „O Dieve, koks gražus yra karas“, rež. Frederic Tessier pasirodė Kauno technologijos universiteto teatro spektaklis. Netikėtai užgesus režisie- ekspresyvūs judesiai sukūrė vientisą ir pa- liejui pristatyta Charlio Chiltono pjesė „O, riaus Roberto Vaidoto gyvybei, studentai veikų neverbalinės kalbos junginį. Teatras Dieve, koks gražus yra karas“. Teatrališkumu atidavė duoklę išėjusiam režisieriui ir pa- – gyvenimas-žaidimas, prasidedantis dar žaižaruojantis spektaklis bei pati miuzikho- rodė pradėtą, tačiau taip ir nespėtą baigti nuo kopūstų lysvės. lo komedijos stiliumi parašyta pjesė atlikta režisieriaus spektaklį „Virtuvė“ pagal XX am- Kone daugiausia šviesos iš visų pasiro- šmaikščiai, muzikaliai su nenusakomu nuo- žiaus dramaturgo Arnoldo Weskerio pjesę. dymų suteikė svečių iš Prancūzijos „Theatre širdumu. O kai kurie jau garbaus amžiaus Žaisminga virtuvės aplinka neįpareigoja 2000“ savo kūrybinio trisdešimtmečio jubi- sulaukę aktoriai pulsavo tokiu jaunatvišku- aktorių kurti sudėtingų charakterių, veikiau

50 SCENOS PEDAGOGIKA

suteikia galimybę būti pačiu savimi esa- teikiamas žinias, bet ir turi teigiamos įtakos VU teatras, dramos trupė „Minimum“. A.Mackus „Chapel B“, rež. R. Venckus momis aplinkybėmis. Gal kiek nedėkinga ateityje sėkmingiau siekti profesinės karje- pjesės tema kai kuriems aktoriams neleido ros. Tobulindamiesi, lavindamiesi, jaunieji suteikti gyvybės tariamam tekstui. Tačiau aktoriai ugdo savo asmenybę. Jie kuria save. tivalio organizatoriams ir dalyviams, bet jų gaminamus patiekalus vaizduotėje spė- Būtent apie tai ir buvo kalbama tarptautinė- žvelgdama iš šalies tiesiog stabteliu. Neno- jau susikurti, o ryški ir galinga indų muzika je diskusijoje „Asmenybė universiteto teat- rom tenka konstatuoti, kad ta aplinkybė, jog spektaklio finale pažadino ne vieną salėje re“. Negausiai susirinkę diskusijos dalyviai buvo pranešta: „Laimėjot visi!“, nes bijomasi sėdėjusį žiūrovą. dalijosi patirtimi, pojūčiais, nagrinėjo bei ką nors užgauti, kiek glumina. Norėtųsi, kad Įdomus ir spalvingas Klaipėdos universi- pasakojo apie teatro įtaką jų gyvenimui. teto teatro „Dramos klasė“ interpretuotas Kiekvienos dienos pabaigoje vyko ypač Moljero „Tariamas ligonis“. Vytauto ir Veltos jaunimo mėgstami vakaro klubai, kurių Anužių auklėtinės stebino vidine energija metu dalyviai ne tiek pristatė savo grupių ir begaliniu užsidegimu. Ir nors ne visoms veiklą, kiek veikiau demonstravo savo šalių pavyko įvykdyti užsibrėžtą tikslą progra- kultūros ar linksminimosi ypatumus, vaišino mėlėje ir nusimesti „po tuos 5 kg lietuviško jiems įprastais valgiais ir gėrimais bei leido oro, nuotaikos ir temperamento ir į sceną tiesiog pabendrauti ar artimiau susipažinti. išeiti prancūziškai grakščioms“, tačiau ge- Su universiteto teatru susipažinau ir aš ros nuotaikos pliūpsnis pasiekė kiekvieną – tai turėtų būti viena laisviausių teatro for- salėje sėdintį. Be abejonės, tai buvo vienas mų. Iš tos gyvos studentiškos laisvės kuria- iš įdomesnių festivalio spektaklių su neprie- mas teatras turėtų atspindėti jaunų žmonių kaištinga muzikine partitūra, puikiais kos- patirtį, konfliktus, ateities svajones. Deja, tiumais, žaisminga scenografija, tačiau kiek kai kur apie tai pamirštama. Studentų teat- stringančiu atlikimu. ras – momentinė terpė, efemeriška, nuolat Paskutiniąją forumo dieną teatro studija besikeičianti ir jautri. Bendroje teatro kultū- „Palėpė“ pakvietė į savos kūrybos etiudinį roje jis turėtų išsiskirti tikrumu. Tai tiesiog spektaklį „Nr. 15“. Tai aktualus, gilia šian- unikalus, gyvybingas organizmas, neretai dienos pajauta pulsuojantis spektaklis, kiekvienam jo dalyviui tampantis mokyto- žaismingai sukurtos kasdienės situacijos ir ju, vedančiu ir kuriančiu savitą pasaulį. Ir kas viskas tikrai studentiškai išjausta. Jokios ap- labiausiai džiugina, jog prieš akis matome Druga scena prvega odra (Slovėnija) .“Paskutinė pamoka“, gaulės, jokio vaizdavimo, tik akylu žvilgsniu visiškai skirtingas jaunas asmenybes, tačiau rež. S. Starič ir netikėtu pastabumu atsivėrusi jaunų stu- „užsikrėtusias“ ir „sergančias“ teatru. dentų kūryba, vairuojama jų teatro pedago- Festivalis baigėsi. Judesio žaismė, degan- go ir režisieriaus. tys žvilgsniai, nenusakomai įkvepianti ir il- ateityje forumas turėtų ne tik savo dvasią, Apie pedagogiką čia užsiminiau neatsi- gai mintyje išliekanti muzika, kurios šiemet bet ir misiją – ne tik pasirodyti, bet ir paro- tiktinai. Universitetų teatrai ugdo jaunimą, būta itin daug, dar ilgai gyvena atmintyje. dyti, kur link keliauja studentiškas teatras, lavina jų gebėjimus, plečia interesų ratą, su- Norėtųsi, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, kad būtų bei patiems kreipti šiuos teatrus tikslinges- teikia tam tikrų žinių ir įgūdžių, kurie pade- galima ne tik pramogauti, bet ir prusintis. ne ir prasmingesne kryptimi. da ne tik geriau įsisavinti tiesioginių studijų Tiesa, kad ir kaip skambiai dėkotume fes-

51 SCenos istorija

Pradingusi išmintis Petras Bielskis Mūsų teatrinės kultūros istorijoje kažkaip ir svarbiausia – į teatro prigimtį ir savitumo Mėgėjišką teatrą, pasiremdamas anks- nepastebimai pasimetė, išsitrynė vienas la- ištakas. Tai didžiausio mūsų kultūros auto- tyvojo laikotarpio straipsniais, neigia ir bai svarbus Balio Sruogos straipsnis „Pasitei- riteto testamentinis dokumentas. Kas pa- A. Samulionis tvirtindamas, kad B. Sruoga sinimo vietoje“1. Suprantama, kad jis netiko tikės, kad tokio dokumento išplovimas yra „kategoriškai atsiriboja nuo egzistuojančių bolševikmečio leidiniams, bet kodėl iškrito atsitiktinis ar nepiktybiškas? mėgėjiškų vaidinimų“.6 Ir žodis koks įterp- iš Balio Sruogos teatrinių raštų leidinio2, iš- Pabandykime įsigilinti į to konflikto esmę. tas. Ne šiaip atsiriboja, bet beapeliaciškai, ėjusio jau laisvos Lietuvos metais – įtartinai Konfliktas aiškus, nes aiškus nesutarimų ob- kad niekas nedrįstų suabejoti. Tuo tarpu neaišku. Peršasi mintis, kad pastarosios kny- jektas – būti tautinei kultūrai ar nunykti, iš- egzistuoja kiti teiginiai ir argumentai, kurie gos sudarytojams tas straipsnis griovė no- silydyti, prarasti savo genetinį kodą, ne kur- lengvai paneigia tą kategoriškumą. B. Sruo- rimą pristatyti ar įtvirtinti ne tik B. Sruogos ti meną, o pirkti, naudoti atvežtinį, svetimą, gos seminaro Vytauto Didžiojo universite- paveikslą, bet ir visą mūsų teatro koncep- ne duoti, o elgetauti. Tai suvokus bus aišku, te dalyvis, labai žymus lietuvių dailininkas ciją. Oficialiai sudarytojo atsakomybę prisi- kodėl minėtas straipsnis užsitraukė tokią Vytautas A. Jonynas liudija diametraliai ima dr. Algis Samulionis, bet suprantama, kietą nemalonę ir buvo aklai išcenzūruotas priešingą informaciją: „Kartą vokietmetyje kad pagal vyraujančią nuostatą visus po- dabartinės mūsų laisvės laikais. ateina jis seminaran nešinas pundu bro- litinės teatrologijos klausimus jis privalėjo Pirmiausia įsirėžia dvi aštrios problemos: šiūrėlių, išleistų Dievas žino kada ir kieno. derinti su to meto teatrologiją valdžiusiais teatro kritikos situacija ir mūsų teatro kil- Matydavom kadaise tą senienų rinkinį se- „grandais“. Mintį, kad straipsnis atsitiktinai mės klausimas. Straipsnis B. Sruogos pa- minaro lentynoj, per daug nekvaršindami pamirštas ar sudarytojams nežinomas, pa- rašytas prieš 80 metų, o skauda – lyg būtų sau galvos, kodėl jos laikomos. Profesoriaus neigia paties A. Samulionio įvadinis straips- dabar. Jis rašo: „Lietuviškieji vakarai“ nėra žodis buvo trumpas ir nelauktas. Paminėjęs, nis „Teatro vizija, teatro kasdienybė“3, kur jau tokia menkysta, kaip tai galėtų atrodyti, kad gyvenamuoju metu <...> dygte pridygę nurodomas tas veikalas ir jo išleidimo data. žiūrint į juos nekukliomis akimis. <...> Rengia- visoj Lietuvoj teatrų teatrėlių, profesorius Įvade kalbama apie teatro viziją, o medžia- mas kur sodžiuje „Lietuviškas vakaras“ – tai iškėlė mintį, kad reikia išnaudoti šią padėtį. ga, tą viziją pagrindžianti, apeinama. Ir taip didžiausias įvykis visoje apylinkėje. Plaukia į jį Esą būtina didinti būsimųjų teatro darbuo- aklai, atkakliai apeinama. Esminiai ir aštrūs sodiečių minių minios, važiuoja vežimais – su tojų prieaugį ir kurstyti jaunimą vaidinti, teiginiai apie lietuvių teatro savitumą ir ver- vaikais, su šeima, ir spektaklį nuoširdžiausiu ugdyti meninę saviveiklą. Girdi, pravartu tinimo kriterijus neanalizuojami, visai neap- būdu „priima“. Plaukia publika, nelyginant įdėmiau peržiūrėti senesnius mūsų drama- tariami –tiesiog jų nėra. anglų Elžbietos pasakingąją gadynę į Shakes- turgų bandymus. Rasi galima kai ką pertai- Tuo tarpu B. Sruogos straipsnio „Pasiteisi- peare’o teatrą. Iš tikro, teatro srity mes gyve- syt, pritaikint ar, pasinaudojus dramine si- nimo vietoje“ pačios atsiradimo prielaidos nome renesansą dvidešimto amžiaus angoje. tuacija, naujai perrašyt. Ir neatrodo, kad tai ir laikas (1930 m.) yra susiję su labai dideliais Ar tai buvo teatras – tikra to žodžio prasme? būta Sruogos vienkartinės aikšties...“.7 Tie- ir svarbiais mūsų kultūrai dalykais. Rašyda- Juk vaidino nemokėliai, ect? Taip, buvo, šim- sos pateikiamos tokios, kokių norima arba mas mokslinį darbą Miuncheno universi- teriopai buvo! Jis tuomet davė savo publi- kokių reikia. Jeigu mokslo darbuose sąmo- tete apie lietuvių liaudies dainų poetiką kai tai, ką teatras duoda ir turi duoti savajai ningai naikinami arba slepiami hipotezių B. Sruoga ne tik sukėlė vokiečių profesorių publikai.4 Čia B. Sruoga gina genetinę lietu- neatitinkantys faktai, tai vadinama klastote, nuostabą ir susižavėjimą, atkreipė Europos viškųjų sodžiaus vaidinimų reikšmę mūsų o šiuo atveju – nusikaltimu kultūrai. dėmesį į mūsų išsaugotą ir dar gyvą meninę teatrinei kultūrai. Be abejo, tai didžiausia Mažų mažiausiai nejauku darosi – teigi- nuojautą, bet gindamas darbą (cum laude) jo nuodėmė kosmopolitinei teatrologijai. niai diametraliai neatitinka tikrovės, igno- iš lietuvių folkloristikos ir pats sau atrado Kad ši problema buvo, ko gero, ir yra jiems ruojamas B. Sruogos pažiūrų istoriškumas. visiškai naują tautos dvasios pasaulį. Nuo nepakenčiama, liudija E. Jansono straipsnis Sunaikinus arba paneigus tautodailinį teat- čia prasideda visiškai kitas B. Sruoga kaip apie teatrologų ir režisierių konfliktą Šiaulių rą, mes prarandame ir dailės teatro orien- mąstytojas, kaip mokslininkas ir kaip meni- festivalyje (1988 m.). Su pikta ironija jis rašo: tyrus. Ne veltui gi pats B. Sruoga, analizuo- ninkas. Mokslinis tautosakos nagrinėjimas „Grįžtame prie tautinio teatro šaknų – prie damas Krėvės „Šarūną“ (1930 m.) Valstybės („Dainų poetikos etiudai“, 1927 m.), straips- slaptųjų vaidinimų skrajojamojo teatro ga- teatre, aršiai gina režisieriaus teisę į kūrinio nis apie teatrinį tautos savitumą („Pasiteisi- dynės. Ten mus kviečia, ten mes ir einame”.5 dainiškumą. Tautodailė iškeliama į etalono nimo vietoje“,1930 m.) ir pirmoji stambi dra- Nors slaptieji vaidinimai ir skrajojamasis rangą. Ne veiksmas, o strofa yra pagrindi- ma („Milžino paunksmė“, 1930 m.) sudaro teatras yra skirtingi ir laikmečiu nesusieti nė spektaklio dalis. Tai mokymas, kuriuo tą didįjį B. Sruogos sąmonės lūžio rifą, kuris dalykai, kurie rodo tam tikrą autoriaus ne- gyvas ir autentiškas net dabartinis lietuvių keičia visą požiūrį į tautinę lietuvių kultūrą raštingumą, bet dabar – ne apie tai kalba. teatras. Griovėjai žinojo, ką ir kaip griauti.

1 Lietuvių teatras Peterburge. Kaunas. 1930) 4 Pasiteisinimo vietoje, psl. 7. 6 Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Vilnius. 1994, psl. 12. 2 Balys Sruoga. Apie tiesą ir sceną. Vilnius. 1994. 5 Spektaklis kaip spektaklis / Literatūra ir menas. 1989 sausio 28 7 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. Vilnius, 1996, psl. 280. 3 Ten pat, psl. 12. d. 8 Lietuvių teatras Peterburge. Kaunas, 1930, psl. 4–5.

52 SCenos istorija

E. Jansonas daugelį metų apsimetė vado- vaujantis Nacionaliniam teatrui, neatnešė ir Kūrybinės odisėjos pėdsakais neįgyvendino jokios meninės idėjos. (Kaip ir kieno valia jis atsirado tokiame poste, ko- dėl taip ilgai jo bejėgiškumas buvo toleruo- Režisieriui jamas? Mįslė.) Bet teatras palengva, nepa- stebimai iro, ištižo. Vadinasi, vis dėlto buvo idėja, kuri vedė teatrą prie katastrofos. Ir vis dėlto minimas B. Sruogos straipsnis, Povilui Gaidžiui – 70 matyt, labiausiai įžeidė to meto valdantįjį teatrologų klaną. Tie, kurie nemyli mūsų teatro, ramiai negali klausytis B. Sruogos testamentinių nuostatų: Iš tikro, iš tikro, santykiuose su teatru mes esame – ir neteisingi, ir atkaklūs savo neteisy- bėje, ir žiaurūs, ir – tegu būnie man atleistas nusiminimo žodis – mes esame ir fanfaronai. Visur mes reikalaujame, kad vertintojas būtų atitinkamai savo užsimojimui pasiruo- šęs. Tegu pabando kuris pilietis, vertęsis visą gyvenimą smulkių daiktų prekyba ar kuriu kitu panašiu garbingu verslu, tegu jis paban- do parašyti, pavyzdžiui, Petro Vileišio tilto kritiką. Juk mes tuojau išjuoksime jį. Pareika- lausime iš jo, kad jis parodytų savo žinias. Iš teatro kritiko mes jokio pasiruošimo nereika- laujame. Nereikalaujame, kad pažintų tea- trinės kūrybos esmę, kad jis žinotų vaidybos techniką, teatro istoriją, susivoktų jo tolydėje evoliucijoje, kad jis vaduotųs kokiu aiškiu kriterijumi, kad jis žinotų tai, ko jis nori. Ir kas liūdniausia, mūsų teatralinė kritika nerodo ne tiktai jokių pastangų, bet ir jokio noro išbristi iš savo anarchiškos bei savavaliose užuogai- dose paskendusios būklės. <...>Nagacija, na- gacija – plius vienas kitas nusižudęs aktorius, plius vienas kitas „suėstas“ dramaturgo ta- lentas, – nieko teigiamo: jokio kritikos meto- do, jokio aiškaus kriterijaus! <...>anarchistai kritikai ne tiktai teatrui, bet ir teatro mokslui daug blogo padarė. Kur ten teatro mokslui,– jie net neatliko savo pareigų teatro istorijos mokslo atžvilgiu.”8 Balio Sruogos šeimininkiškas požiūris į savo tautos kultūrines vertybes, personali mokslininko atsakomybė ir pagarba ku- riančiam žmogui visiems kultūros svetim- kūniams buvo ir yra gyvybiškai pavojingi, tiesiog nesuderinami su jų destrukciniais Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius Povilas Gaidys tikslais. Atrodo, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, privertusi reviduoti mūsų teatri- Keturiasdešimt ketveri kūrybos metai tai, kai tuomet jaunutis GITIS’o absolventas nės minties šaltinius. teatre... Lietuvos teatro istorijoje tėra du to- buvo paskirtas Klaipėdos dramos teatro kie ištvermingieji. Toks buvo Juozas Miltinis. vyriausiuoju režisieriumi ir visam laikui savo Toks yra Povilas Gaidys, buvęs ilgametis Klai- gyvenimą susiejo su Klaipėda, su jos tuome- pėdos dramos teatro vyriausiasis režisierius, tiniu vieninteliu kultūros švyturiu. Milžiniš- kurį laiką teatro vadovas ir dabartinis teatro kas ne tik metų teatre skaičius. Įspūdingas ir meno vadovas. kūrybos kraitis – kone aštuoniasdešimt pa- 2007-ieji – Povilo Gaidžio jubiliejiniai me- statymų, beveik dvidešimt vaidmenų kino ir tai. Kovą suėjo keturiasdešimt ketveri me- televizijos filmuose, dešimt režisuotų radijo

53 sukaktys

pjesių ir vienas sceninis vaidmuo, toks pat je viena, ko gero, komiškiausia spektaklio veržiai, pirmieji dar tuomet prasikalę tikrojo neprilygstamas, kaip ir pats jo kūrėjas. scena. Lyg pakerėtas per pertrauką stebėjo, pašaukimo daigeliai?.. Klaipėdoje Povilo Gaidžio kūrybos metus kaip apšvietėjai keičia spalvotus prožekto- drąsiai galėtume vadinti odisėja. rių filtrus. Teatrinės odisėjos pradžia Kai per Lietuvą persiritusi kolūkių steigi- Povilo Gaidžio kūrybinės odisėjos pra- Teatrinės ištakos mo banga pasiekė Subačių, tėvukas metė džia buvo labai nelengva. Ji prasidėjo 1963 Tarp Kupiškio ir Panevėžio dunkso nedi- tuos savo tris hektarus ir su šeima persikėlė metų pavasarį. Povilui Gaidžiui tuomet te- delis Subačiaus miestelis. Ten 1937 metais į Vilnių. Mokslai tęsėsi 7-oje vidurinėje. Po- buvo dvidešimt šešeri. Vienintelis Lietuvos gegužės 24 dieną ir gimė Povilas Gaidys. Tė- vilo Gaidžio klasėje mokėsi būsimieji garsūs teatro istorijoje tokio amžiaus vyriausiasis vas buvo, kaip sakoma, grynas subatėnas, aktoriai Rolandas Butkevičius, Rimgaudas teatro režisierius. Tuomet jau buvo baigęs mama augusi Vilniuje, buvo baigusi presti- Karvelis ir būsimasis režisierius Vytautas Lietuvos valstybinę konservatoriją, jau turė- jo aktoriaus specialybės baigimo diplomą ir jau buvo Maskvos valstybinio teatro meno instituto (GITIS) režisūros specialybės absol- ventas, žymios pedagogės profesorės Mari- jos Knebel mokinys. 1963 metų pavasarį Klaipėdos dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi paskirtas Povilas Gaidys. Vos tik atvykęs į teatrą jis rado gana keblią padėtį. Tuo metu teatre buvo dvi trupės – klaipėdiškė ir atkeltoji iš uždaryto Marijampolės teatro. Visų pirma tas abi amžiumi ir kūrybine patirtimi skirtin- gas trupes reikėjo suvienyti. Ne kiekvienas patyręs režisierius sugebėtų. Visiškai „ne- solidaus“ amžiaus ir dar be jokios patirties Povilui Gaidžiui pavyko. Tuo metu tai būta išties fenomenalu. Jau kūrybinio darbo pradžioje, kai sceno- je ėmė gyvuoti jo režisuoti A. Diuma „Trys muškietininkai“, K. Gocio „Karalius Elnias“, I. Kočergos „Laiko meistrai“, V. Majakovskio „Pirtis“, K. Sajos „Poliglotas. Abstinentas“, kiti pastatymai, imta kalbėti apie savitą Povilo Gaidžio mokyklą, kurioje vyrauja didelė iš- monė, laki režisieriaus fantazija, įgimtas hu- moras, nuostabi aktorių improvizacija. Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija

Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ pastaty- Docentai Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė su aktorinio meistriškumo specialybės studentais mus galima vadinti vienais ryškiausių Povilo Gaidžio kūrybos perlų. Režisieriaus kelias į žinius siuvėjų kursus, buvo žinoma kaip iš- Čibiras. Ten, mokykloje, Povilas Gaidys ir Just. Marcinkevičiaus draminę trilogiją pra- radinga savo amato meistrė ir jei gyventų užsikrėtė teatru. O „užkrėtė“ literatūros mo- sidėjo daug kam netikėtai – poezijos spek- šiais laikais, būtų talentinga dizainerė. Abu kytoja P. Lukošienė, aktoriaus B. Lukošiaus takliu „Krintančios žvaigždės“. tėvukai buvo artistiškos natūros. Tėtis vai- žmona. Jos dėka auklėtiniai pamatydavo Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ – vie- dindavo vadinamuosiuose klojimo spektak- ir premjerinius, ir ankstesnius pastatymus, nas iš daugelio Povilo Gaidžio pastatymų, liuose, gerai atlikdavo komiškus vaidmenis, net aptardavo juos, pasikviesdavo aktorius. patyręs ano meto cenzūros kirčius. Teatro mama garsėjo kaip tų spektaklių artistų gri- O per literatūros pamokas, kai kuris nors kritikė D. Rutkutė rašė, jog „antroje spektak- muotoja. prie lentos iškviestas pradėdavo dekla- lio dalyje, kai Mindaugas paliepia Puodžiui Pirmą kartą teatrą pamatė būdamas ket- muoti „namų užduotį“ – atmintinai išmoktą parodyti nulipdytą Lietuvos atvaizdą, sce- verių penkerių metų. Teta, dirbusi Panevė- eilėraštį ar prozos ištrauką, – Povilas neiš- noje nusileidžia veidrodinė siena. Salėje už- žio dramos teatre, nusivedė į kažkurį dieninį tverdavo: „Ne taip! Ne taip!“ Bendrasuolis sidega šviesa. Spektaklio publika atsispindi spektaklį. Ne viską tada suprato, buvo bau- net pykdavo: „Tai eik ir parodyk, kaip reikia veidrodyje. Nūdieniškesnės „medžiagos“ gu ir sykiu nepaprastai įdomu. Vėliau nusi- deklamuoti!“. Gal tai pirmieji režisūros pro- simbolinei Mindaugo Lietuvai išreikšti, ži- vedė į Gogolio „Revizorių“, išlikusį atminty- noma, nebesugalvosi“. Akivaizdi pilietinė

54 SUKAKTYS

Povilo Gaidžio pozicija išgąsdino valdžią. Buvo liepta... apseiti be veidrodžių. Just. Marcinkevičiaus „Mažvydo“ pasta- tymas liudijo pasiekus idealią charakterio ir poetinės minties darną. Kartu pastatymas buvo persiėmęs tos pagarbos, kurią Just. Marcinkevičius siekė išreikšti lietuviškojo žodžio pradininkui. Praėjus nemaža metų po šių istorinių pastatymų poetas, dramaturgas Just. Mar- cinkevičius sveikinime Teatro dienos proga rašė: „Dėkingas likimui už tai, kad jis mus suvedė. Prisimenu Jūsų „Mindaugą“ gastro- lių Vilniuje metu, šūksnius „bravo!“. Tai buvo tais laikais neįprasta girdėti. Jei ne Jūs, Po- vilai, neturėčiau Klaipėdoje nei „Mindaugo“, nei „Mažvydo“, nei „Katedros“… Labai džiau- giuosi ir didžiuojuosi, kad turime Jus, kad turime tokį režisierių, šitiek metų dirbantį viename teatre, kad turime tokius aktorius. Didžiuojuosi pažintimi ir draugyste su Ju- mis. Tai, ką padarėte su mano trilogija, liks teatro istorijoje kaip reikšmingi darbai”. Disidentinė kūryba Yra visa puokštė Povilo Gaidžio spektak- Režisierius Povilas Gaidys ir poetas Justinas Marcinkevičius lių, kurie sovietiniais laikais „ideologiniu atžvilgiu“ aukštiems valdžios pareigūnams metodu. Pasitikiu etiudais. Pradinėje darbo Klaipėdos universiteto docentas, išleido ne kėlė baimę. Ne vienas spektaklis buvo net stadijoje visada leidžiu aktoriams improvi- tik dvi aktorių laidas, bet ir lietuvių kalbos, draudžiamas rodyti. Ir vis dėlto valdžia tu- zuoti, ieškoti veikalo atmosferos, personažų literatūros ir režisūros specialybės ne vieną rėjo pripažinti akivaizdžias kūrybines Povi- charakterių. Kartais manoma, kad režisūra laidą. lo Gaidžio naujoves. Tarp ryškiausių Povilo yra vien fantazijos žaismas, vaizdinis mąs- Povilo Gaidžio spektakliuose tarsi susi- Gaidžio disidentinių pastatymų – Just. Mar- tymas. Yra ir šito. Bet jei nežinosi elemen- lydo keturios pusės – režisierius statytojas, cinkevičiaus „Mažvydas“, A. Kopkovo „Dram- tariausio ir kartu sudėtingiausio dalyko režisierius pedagogas, kūrėjas ir meistras. blys“, V. Merežko „Proletarinis laimės malū- – kaip nustatyti kontaktą su artistu, kad jį Režisierius aiškiai žino siekiamybę, ir tas nas“, A. Kulišo „Amžinas maištas“ ir kiti. išprovokuotum kūrybai, jausmų protrūkiui, aiškus žinojimas padeda išnarplioti perso- Ryški pilietinė aistra, kaip visada, neslaps- fantazijos skrydžiui, esu įsitikinęs, nieko ne- nažų tarpusavio santykių ir konfliktų maz- tomas spektaklio kūrėjo požiūris į laikmetį, į pasieksi. Manau, kad režisūroje pedagogika gą, visapusiškai atskleisti problemą, idėją. santvarkos giluminę esmę. Komiškiausiose yra svarbiausia, viską lemianti”. Tam tikslui pajungiami visi komponentai, sceninio veiksmo situacijose Povilas Gaidys Povilas Gaidys padeda aktoriui suvokti bet visų pirma – aktoriai. Jie Povilo Gaidžio visada ieško reiškinio prasmės, kur reikia, vaidmens esmę, surasti vaidmens „grūdą“, pastatymuose – ne marionetės, ne atlikėjai, būna kandus, kur reikia – žaižaruoja šmaikš- kad spektaklio idėja tarsi savaime būtų vykdantys režisieriaus nurodymus, ne reži- tumu. O kur įmanoma, kur yra erdvės – deri- perėjusi per aktoriaus pasaulio suvokimą, sūrinės saviraiškos priemonė, o kūrėjai, reži- na įvairius žanrus ir spalvas. Daugelis Povilo patirtį ir intelektą. Nuo pat kūrybinio dar- sieriaus bendraminčiai, bendražygiai. Gaidžio pastatymų – savotiškos žanrinės bo pradžios Povilas Gaidys skatina aktorius Poetas, dramaturgas Just. Marcinkevičius polifonijos. Šaiži satyra, lyrika ir dramatiz- improvizuoti, spektaklio esmę perteikia apie Povilą Gaidį, kaip režisierių, be kita ko, mas dažnai liejasi į vieną darnią prasmių preciziškais vaidmenimis. Tad natūralu, kad yra rašęs: „Visi jo spektakliai nutaikyti į mus. mozaiką. Režisierius niekada neapsiriboja kūrybingumo atžvilgiu Klaipėdos dramos Aktoriai tartum vaikšto ir veikia tarp mūsų, o pramogine komedijos funkcija, o jungia ją teatro trupė užima išskirtinę vietą. Povilas ne scenoje. Tai didelis Klaipėdos teatro pri- su gilia, prasminga, aktualia problematika. Gaidys subrandino įspūdingą talentingų in- valumas. Kuo mažesnis tarpas tarp scenos ir dividualybių, tikrų scenos meistrų būrį. žiūrovų, tuo veiksmingesnis, tuo gyvesnis ir Režisierius statytojas, aktualesnis yra Klaipėdos dramos teatras. pedagogas, kūrėjas ir meistras Povilo Gaidžio pedagoginio darbo pradžia Jį sukūrė mielas, kuklus, netgi drovus žmo- siekia 1971 metus, kai buvo įkurtas dabarti- gus Povilas Gaidys. Ir man rodos, kad jis turi Vientisą režisūros koncepciją Povilas Gai- nio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto būti laimingas, nes laimingas yra režisierius, dys grindžia vaidyba. Spektaklio idėją reži- pirmtakas – Šiaulių Pedagoginio instituto, turėjęs galimybę realizuoti savo kūrybinius sierius siekia perteikti sceninių charakterių vėliau Lietuvos Valstybinės konservatorijos principus”. logika. Kaip teigia pats režisierius, „dirbu, Klaipėdos fakultetas. Per trisdešimt šešerius Pagal jubiliejinį leidinį kaip mane mokė – veiksminės analizės pedagoginio darbo metus Povilas Gaidys, (sud. Stefanija Galkauskaitė)

55 SUKAKTYS

„Ma-a-ma!“3 Vaidindavo daug, kasmet į sce- ną išeidavo daugiau nei po 100 kartų. Ir vėl prisimena A. Leimontaitė: „Štai pilnutėlė miestelio salė. Scenoje – S. Čiurlionienės „Dvylika brolių...“ Vaikai, net rampą aplipę, gailisi Meilutės, kurią Tu vaidinai, ir šnibžda: „Tu nebijok, čia netikra ragana!“ 1935 m. teatras perkeltas į Klaipėdą. 1936 m. atvyksta Maskvoje studijavęs Romual- das Juknevičius. Jo pirmame spektaklyje H. Hejermans „Viltis“ G. Jakavičiūtė vaidina Klementiną. „Jokių „vaidybinių papuošalų“. Vien tik vidinė tiesa, paprastumas.“4 Nuo 1942 m. dirba Vilniuje: 1942–1943 Miesto teatre, 1943–1945 „Vaidilos“ teatre, 1945–1967 Vilniaus dramos teatre (Vilniaus valstybinis dramos teatras – LTSR valstybi- nis akademinis dramos teatras), kurio sce- noje aktorė sukūrė daug įdomių ir įvairių, Aktorė Gražina Jakavičiūtė Gražina Jakavičiūtė (Klementina), Juozas Palubinskas (Barendas) spektaklyje H. Hejermans „Viltis“ žmogišku paprastumu, moteriška šiluma, (rež. R. Juknevičius) švelnumu ir emocionalumu sušildytų vaid- menų: Kleopatrą Maksimo Gorkio „Prie- šuose“ (rež. B. Dauguvietis, 1946 m.), Liudą Gražina Jakavičiūtė-Šaltenienė Petro Vaičiūno „Ekscelencijose“ (rež. Balys Lukošius, 1954 m.), Dženevrą Džeims Gou D’Jusso „Giliosiose šaknyse“(režisierius – Juozas Rudzinskas, 1948 m.), Boženą Kons- Auksė Kapočiūtė tantino Simonovo „Po Prahos kaštonais“ Aktorė Gražina Jakvičiūtė neabejotinai 1942 m. aktorė dirba Šiaulių dramos teatre (režisierius – Juozas Grybauskas, 1947 m.), turėjo ne tik Dievo dovanotą, įgimtą, nuo (1935–1939 m. – Valstybės teatro Klaipėdos Luizą Friedricho Schillerio „Klastoje ir mei- mažų dienų ugdytą talentą bet ir paveldėtą skyriuje, kai teatras iš Šiaulių buvo perkeltas lėje“ (režisierius – B. Dauguvietis, 1949 m.), – ji gimė Rygos lietuvių teatro veikėjo, kny- į Klaipėdą). Per tuos metus tampa viena žy- Popovą Antono Čechovo vodevilyje „Meš- gų leidėjo, režisieriaus ir aktoriaus Liudo Ja- miausių Šiaulių dramos teatro aktorių ir da- ka“ (režisierius – R. Juknevičiaus, 1945 m.), kavičiaus (1871–1941) šeimoje. Ir jau ketu- lyvauja didžiojoje dalyje repertuaro. Magdą N. Virtos „Pasmerktųjų sąmoksle“ riolikos metų (apie 1923 m.) pirmas rimtas Mėgstamiausi režisieriai – Borisas Daugu- (režisierius – Aleksandras Kernagis, 1949). vaidmuo publikai – Vaidilutė tėvo sureng- vietis ir Konstantinas Glinskis. Daug moterų Išties G. Jakavičiūtė buvo plataus diapazo- tame lietuviškame vakare Rygoje. O 1929 vaidmenų suvaidinta Petro Vaičiūno pasta- no aktorė – besijuokianti Inesa spektaklyje m. Valstybės teatre, dar tebesimokydama tymuose. O patys mylimiausi aktorės šio „Meilė nežaidžiama“, 1949 m.), sielvartau- vaidybos meno, gauna kokotės Lulu Prizm laikotarpio vaidmenys – režisieriaus Ipolito janti motina Pamela Žiro Onore de Balzako vaidmenį Maurice Henequin ir B. Coolier Tvirbuto režisuotuose spektakliuose: Tyna „Gėlininkėje“, (režisierius – Alfonsas Radze- dramoje „Pirmas skambutis“(rež. K. Glins- – estų dramaturgo Augusto Kitzbergo „Vil- vičius, 1953 m.) ir Radvilienė Balio Sruogos kis). Ir ne vienas pasirodymas spektaklių katėje “ (1936 m.) ir Paula – Vilémo Wernerio „Apyaušrio Dalioje“ (rež. R. Juknevičius, masinėse scenose. pjesėje „Žmonės ant ledo“ (1939 m.). „Tai 1956 m.), pionierius Maja A. Korneičiuko 1931 m. baigusi Kauno vaidybos studiją, buvo didelio talento žaibiškas atsiskleidi- „Platonė Krečete“(past. V. Bernso, 1947 m.), kur jos mokytoju buvo Konstantinas Glins- mas“, – pasakojo Alė Žalinkevičaitė-Petraus- tragiškai mylinti ir žūstanti Larisa Aleksan- kis, G. Jakavičiūtė vienerius metus toliau vai- kienė.2 O Jakavičiūtė apie Tyną A. Kitzbergo dro Ostrovskio „Bekraitėje“ (rež. Aleksandro dina Kauno teatre ir kartu bendradarbiauja „Vilkatėje“ vėliau taip kalbėjo: „Kažkas tame Kernagio, 1950 m.), kontrastinių atspalvių operoje. Įsitikinę, kad jauna aktorė verta dė- spektaklyje buvo pasakiška, stebuklinga. Kostanca Eduardo de Filipo „Melo ilgos ko- mesio, vadovai 1932 m. ją nukreipia į 1931 O kokia ten žmogiška šiluma! Ta mergaitė jos“ (režisierius – R. Juknevičius, 1958 m.). m. įkurtą Valstybės teatro Šiaulių skyrių. – be tėvo, be motinos. Gūdžiame miške. 1957 m. G. Jakavičiūtei penkiasdešimties „Štai eini gatve, sunkiai nešdama visą glėbį Viena. Ieško žmonių. Štai įėjo į trobą. Lau- metų jubiliejaus proga už nuopelnus sce- vaidmenų. Nejauti žemės po kojom... Sep- kinukė. Išvirkščiais kailiniais. Ant galvos šali- nos menui suteiktas LTSR nusipelniusios tyni vaidmenys ir – visi svarbūs. Ką tavo jau- kas. Už lango žiema. Vilkai staugia... Ji stovi artistės garbės vardas. Paskutinis vaidmuo name veide galima įžiūrėti?“ – rašė aktorei prie durų. Visi sužiūra. Pasiūlo duonos. Pa- teatre – 1965 m. Meisterienė P. Cvirkos pje- šešiasdešimties metų jubiliejaus proga ko- guldo ant krosnies. Snaudulys ima supti. Ir sėje „Meisteris ir sūnūs“ (režisierė – K. Ky- legė Antanina Leimontaitė.1 Nuo 1932 m. iki staiga, kad pašoks laukinukė, kad suspygs: mantaitė), pasak teatrologo Aleksandro

1 Antanina Leimontaitė. Visur širdies dalelė. // Literatūra ir menas, 3 Aleksandras Guobys. Nuo Vaidilutės iki Meisterienės. // Literatūra 1967-01-28 ir menas, 1985-03-08 2 Alė Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Gražina Jakavičiūtė. // Kultūros 4 Ten pat. barai, 1977-12-01 5 Ten pat.

56 SUKAKTYS

Guobio, „bene ryškiausiai apvainikuoja šios Antanas Gustaitis – poetas, dramaturgas, radiofonų aktorės patirtį: gyvenimo harmonijos ji sie- vadovas kė per teatro tobulėjimą.“5 Aktorei rampos šviesos užgeso 1965 m. Iš viso teatre iki to laiko sukurta apie 140 vaidmenų. Skaudūs likimo smūgiai aktorės nepalau- Antanui žė. 1946 m. buvo suimtas aktorės vyras Ja- ras Aras Šaltenis, žurnalistas, dramaturgas, teatro istorikas, Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus dramos teatrų literatūrinės dalies vedėjas. Gustaičiui Kita vetus, ar tai turėjo įtakos aktorės sceni- nei karjerai, galima tik spėlioti. Gal žinant šį faktą kitaip skamba ir recenzento M. Petkū- -100 no pastabos apie aktorės sukurtą Elizabe- tos vaidmenį A. Milerio „Salemo raganose“, Antanas Gustaitis, Suvalkijos sūnus, gimė ir dailininkas – R. Driežis, kompozitorius (režisierius – Vladas Jurkūnas, 1956 m.): 1907 metų kovo 12 dieną. 1927 metais bai- – Š. Nakas, lėles ir dekoracijas gamino I. Da- „G. Jakavičiūtė vaidina giliai emocingai, jau- gė Marijampolės mokytojų seminariją ir nienė, L. Janavičienė, P. Juodagalvis, A. Šal- dinančiai ir kartu švelniai. Tačiau tenka pa- 1928–1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo kauskas). Valstybės teatro Klaipėdos skyrius, žymėti, kad jeigu šios aktorės, kaip ir J. Ka- universitete studijavo lietuvių literatūrą, 1937 metų kovo 26 dieną pastatė penkių valiausko, gesto santūrumas ir šykštumas germanistiką, pedagogiką. Studijų metais, veiksmų komediją „Slogučiai“ (režisierius perteikia vidinį paveikslo vystymąsi, tai jos iki 1936 metų, dalyvavo Balio Sruogos teat- – R. Juknevičius, dailininkas – V. Palaima, kalba šiek tiek monotoniška ir bespalvė, o ro seminare, studijavo teatro meną ir dra- kompozitorius – J. Kačinskas). A. Gustaitis balse kartais jaučiama daugiau pasidavimo maturgiją. 1934–1936 metais A. Gustaitis buvo aktyvus leidinių „7 meno dienos“, „Lie- likimui, negu pasipriešinimo.“6 mokytojavo Aukštadvario progimnazijoje. tuvos žinios“, „Kūryba“, klaipėdiškių: „Vaka- Alfonsas Radzevičius – aktorės kolega, ne Lietuvos pašto valdybos vadovai, įvertinę rai“, „Keleivis“ bendradarbis. Jis – vienintelis, viename spektaklyje su ja dirbęs režisierius: jo kompetenciją, pasiūlė vykti į besikurian- kuriam teko dirbti trijuose Lietuvos radiofo- „Ką vaidintų – ar menkutį epizodinį perso- tį Klaipėdos radiofoną bei jam vadovauti. nuose. Po uostamiesčio aneksijos vadova- nažą, ar sudėtingiausią vaidmenį, – aktorė Pašto valdybos nutarimu A. Gustaitis nuo vo Kauno radiofono informacijos tarnybai, G. Jakavičiūtė visada žavėdavo žiūrovus 1936 metų balandžio 1 dienos buvo paskir- 1939 metais buvo paskirtas Vilniaus radio- nepaprastu tikslumu, organiškumu, psi- tas Valstybės radiofono Klaipėdos progra- fono vadovu, 1940–1941 metais vadovavo choanalizės gilumu.“7 Pasak režisieriaus mų skyriaus vedėju. Vilniaus dramos teatrui, o vėliau vėl grįžo „Ypač didelį poveikį jaunajai aktorei pada- Ilgokai jis buvo vienintelis etatinis Radio- į Kauno radiofoną. Artinantis Antrojo pa- rė B. Dauguviečio meninių ir pedagoginių fono darbuotojas. Tik po pusės metų nuo saulinio karo frontui, pasitraukė į Vokietiją. principų bei metodologijos nuoseklumas, gruodžio 1 dienos pranešėju pradėjo dirbti 1949 metais atvyko į Jungtines Amerikos logiško mąstymo tikslumas ir skrupulingai poetas Henrikas Radauskas (oficialiai – ant- Valstijas ir apsistojo Bostone. 1950 metais kruopšti kuriamų vaidmenų analizė. Tai šis ros eilės techniku), kurį Radiofono vadovas buvo išrinktas JAV Lietuvių rašytojų draugi- talentingas mokytojas pastebėjo ir išugdė pasikvietė iš Kauno. Beveik po pusantrų jos valdybos nariu. Tiek Vokietijoje, tiek JAV savo auklėtinės sceninių emocijų, didelio metų, nuo 1938 metų gegužės, iki pat Klai- jis buvo aktyvus literatūros vakarų dalyvis, temperamento jėgą, veiksmingos minties pėdos okupacijos – 1939 metų kovo 22 kartu su žymiais lietuvių kultūros veikėjais veržlumą.“8 dienos, Radiofono studijoje klaipėdiškiai (Bernardu Brazdžioniu, Pulgiu Andriušiu, Ir dar kartą žodį suteikime aktorei: „Sce- girdėjo režisieriaus ir vertėjo, tuometinio Henriku Kačinsku, Stasiu Santvaru) važinėjo noje dirbu nuo 1931 metų. Pirmaisiais se- Klaipėdos teatro aktoriaus Juozo Grybaus- po lietuvių gyvenamąsias vietoves Ameri- zonais vaidinau, kiek prisimenu, vien kilnia- ko balsą. koje ir Kanadoje. Už aktyvią visuomeninę ir širdes, skriaudžiamas mergeles, ir jos man, A. Gustaitis, lietuvių kultūros ir literatūros literatūrinę veiklą A. Gustaitis buvo įvertin- prisipažinsiu, buvo gerokai įgrisusios. Gali- kontekste vertinamas kaip humoristinės, tas JAV Lietuvių rašytojų draugijos bei JAV te įsivaizduoti, kaip apsidžiaugiau, gavusi satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmąją atgrasios senmergės rolę (pjesėje lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radio- grožinės literatūros premijomis. Gyven- „Pūsk, vėjeli“). Ko man tik nuo to laiko ne- foninę dramaturgiją, kuri skambėjo Kauno damas JAV parašė dar 5 pjeses, iš kurių ne teko vaidinti – skaistuoles ir kurtizanes, ir Klaipėdos radiofonų eterio bangomis. Pir- kartą statytos yra „Sekminių vainikas“ (1 žilaplaukes motinas ir raganas. Visko ne- majam Lietuvos marionečių teatrui, vado- veiksmo vaizdelis) ir „Kelyje į pažadėtąją išskaičiuosi. Labai mėgstu Kleopatros rolę vaujamam dailininko Stasio Ušinskio, parašė žemę“ (1 veiksmo nemistiška misterija); ran- M. Gorkio „Priešuose“, rolę „Meisteryje ir 3 veiksmų marionečių vaidinimą „Silvestras kraščiuose liko „Šilkiniai pančiai“ (1 veiksmo sūnuose“. Mano kūrybiniame kelyje buvo ir Dūdelė“, kurio premjera įvyko 1936 metų komedija), „Mėnulio užtemimas“ (4 veiksmų šviesių, ir tamsių valandų, bet, kaip ir kiek- gegužės 6 dieną (režisieriai – H. Kačinskas, tragikomedija), „Generalinis dvasios veidas“ vienam aktoriui, scena man – viskas!“9 V. Fedotas-Sipavičius, dailininkas – S. Ušins- (1 veiksmo legenda). Išleido keletą humo- kis, kompozitorius – V. Kuprevičius, lėles ir ristinių eilėraščių knygų, paliko pluoštą pri- 6 M. Petkūnas „Raganų“ medžioklė. // Litaratūra ir menas, 1956. dekoracijas gamino S. Ušinskis, P. Svydras), siminimų apie lietuvių rašytojus. Mirė 1990 7 Alfonasas Radzevičius. Pratęsusi tradicijas. // Literatūra ir menas, 1977-01-29 o dar kartą suvaidinta 1996 metų gegužės metų gegužės 19 dieną, Bostone. 8 Ten pat. 10 dieną Vilniaus teatre „Lėlė“ (režisierius Raimondas Kančas 9 Aktorės jubiliejus. // Vakarinės naujienos, 1967-01-28

57 SUKAKTYS

Talento blyksnis Lina Stankevičiūtė už savo žingsnius, ir tada turėsime įrodyti, į kūrybos tikroviškumą, jos suprantamumą jog esame vertos lietuvės vardo“. Draugės žiūrovui, visų spektaklio komponentų ly- laiškus Regina išsaugojo pačiais sudėtin- giavertiškumą. Nuoseklus spektaklio vei- giausiais laikais, tačiau po karo jai neberašė. kėjų ansambliškumas išskyrė R. Senkutės R. Senkutės svajonė būti artiste išsipildė, kūrinius iš tuometinio teatro repertuaro bet jos talentas tarnavo kitai ideologijai. pastatymų, tai – muzikinio spektaklio, kaip Karo metais ji pradėjo lankyti Kauno dra- sintetinio meno, aukščiausia išraiška. Meis- mos studiją (1944–1948). Dar būdama stu- triškumo režisierė siekė su operų – rusų ir dijos mokinė, sėkmingai pasirodė Kauno pasaulinės klasikos – pastatymais. dramos spektakliuose, tuo pačiu metu ji Visi R. Senkutės spektakliai kėlė naujus mokėsi groti fortepijonu, įkūrė išraiškos šo- kūrybinius uždavinius, ugdė kolektyvą, įro- kio studiją (ji buvo D. Nasvytytės mokinė). dė trupės meninį pajėgumą: tai – vengrų Teatro mokslus R. Senkutė tęsė svarbiausio- kompozitoriaus F. Farkašo operetė „Erelio

Kauno muzikinio teatro režisierė, aktorė Regina Senkutė je Sąjungos teatrinio meno mokykloje GITI- plunksnos“, A. Cimarosos opera „Slaptos S‘e, jos vadovu buvo įžymus tarybinis rusų vedybos“, pirmoji pokario lietuviška ope- Šiais metais gegužės 14 d. Kauno vals- režisierius A. Lobanovas. Maskvoje ji įgijo retė A. Belazaro „Auksinės marios“, F. Suppe tybinio muzikinio teatro režisierei Reginai dvi specialybes – dramos aktorės ir muziki- operetė „Bokačas“. Neišsenkanti jaunosios Senkutei būtų sukakę 80 metų. Deja, mirė ji nio teatro režisierės. Čia susiformavo Regi- režisierės energija tiesiog stulbino – kolek- būdama 29-erių, ir jau daugiau nei 50 metų nos estetinės pažiūros ir meniniai principai. tyvui buvo vedamos šokio ir ritmikos pa- praėjo po jos mirties. Tragiškai trumpas, bet 1953 m. R. Senkutė drauge su kitais Mask- mokos, fechtavimas, kiekvieną savaitę vyko įstabiai ryškus jos talento blyksnis teatro voje studijavusiais lietuvių aktoriais sugrįžo profesinės valandos, spektaklių aptarimai. istorijoje paskatino prisiminti režisierės ir į Kauną, pradėjo dirbti tuometiniame Kauno Tuo pačiu metu ji dėstė Vilniaus konser- aktorės kūrybą, suvaidintus ir pastatytus muzikiniame dramos teatre. Jos diplominis vatorijoje aktoriaus meistriškumą, mokėsi spektaklius. spektaklis buvo G. Rossinio opera „Sevilijos dainavimo pas N. Karnavičienę ir vaidino Nestovintis vietoje laikas užmarštin nu- kirpėjas“. Sėkminga operos premjera nulė- dramos spektakliuose! Ir visa tai ji darė ver- sinešė to laikmečio teatro pasaulyje kun- mė jos paskyrimą muzikinės trupės vyriau- žliai, be kompromisų. Teatrologai ir žiūrovai kuliavusias kūrybines aistras, talentų ir siąja režisiere. Tuo pat metu teatre vyr. diri- palankiausiai vertinos jos Liubą Ševcovą konkurencijos laužų atšvaitus. Ir R. Senkutė gentu pradėjo dirbti ir Juozas Indra. Drauge A. Fadejevo dramoje „Jaunoji gvardija“, Siu- liepsnojo tose ugnyse. Tik jos liepsna buvo su pastatymų kūrėjais ir talentingų solistų zaną P. Beaumarchais komedijoje „Figaro sušildyta didelio talento, lėmusio jos vie- trupe, tarp kurių buvo tokie puikūs atlikė- tą Lietuvos teatro istorijoje. Deja, teatrinio jai entuziastai kaip Stasė Repečkaitė, Stasė meno efemeriškumas leidžia tik iš kūrėjo Rapalienė, Aldona Ragauskaitė, Genovaitė kolegų pasakojimo, recenzijų, nuotraukų Gontytė, Vytautas Blažys, Gediminas Šmitas, vaizduotėje susikurti suvaidintus persona- Stasys Gedvilas, teatro muzikinė trupė pra- žus, pastatytus spektaklius. Nedaug beliko dėjo iškilų, ryškų, kupiną įsimintinų pastaty- juos menančių.... mų laikotarpį. R. Senkutė per trumpą trejų Regina Senkutė gimė 1927 m. gegužės metų laikotarpį pastatė septynis veikalus, 14 d. Marijampolėje, mokėsi Kauno „Auš- daugiausiai dėmesio skirdama aktoriniam ros“ mergaičių gimnazijoje. Čia formavosi dainininkų paruošimui: „<...>noriu, kad būsimos menininkės idealai, siekiai. Apie Kauno muzikinė trupė išaugtų į rimtą didelį ateities svajones laiške rašė jos gimnazijos teatrą, ir žmonės, kuriais aš tikiu, – į tikrus draugė Danutė Bortkevičūtė, jau prasidė- menininkus. Opera turi tapti menu, turi! Aš jusio karo audros nublokšta į Vieną: „<...>tu tikiu tuo, aš tikiu trupe, kuriai vadovauju, ti- būsi artistė, o aš gydytoja, atrodo tokie skir- kiu žmonėmis, su kuriais dirbu, ir aš žinau, tingi keliai, bet būdama artiste, tu to paties kad ateis diena, kada mūsų menas – muzi- sieksi, ko ir aš: neleisi žūti ir nykti tam, ką kinio teatro darbas bus įvertintas ir prilygs mūsų prabočiai savo krauju gynė, ugdyti lie- dramos lygiui, o dargi pralenks jį“, – viltingai tuvių širdyse meilę tėvynei, guosti ir raminti rašė 1954 m. Regina savo dienoraštyje. nuliūdusius ir kenčiančius. Mes dabar dar R. Senkutės kūryboje spektaklio nūdie- vaikai, bet po 3–4 metų teks savarankiškai niškumo problema užėmė vieną svarbiau- R. Senkutė (Saša Artiomova), V. Sipaitis (Nikolajus) A. Utevskio dramoje „Atmintini susitikimai“ (rež. A. Sutkus) žengti gyvenimo keliu ir pačioms atsakyti sių vietų. Į šią sąvoką režisierė žiūrėjo kaip Kauno dramos teatre (1946 m.)

58 SUKAKTYS

vedybos“, Hesią G. Zapolskos pjesėje „Po- Aš atėjau išgert man skirtą taurę. Reginos Senkutės spektakliai buvo nau- nios Dulskos moralė“. R. Senkutės moterys Išgert ją lig paskutinio kartaus lašo, jas žodis muzikinio teatro režisūroje, ir ne – temperamentingos, originalios, veržlios Prakeikt gyvenimą ir vis dar jo maldauti, tik Kaune. Apie tai byloja to meto recen- ir sceniškai žavios. Kaip ir ji pati išlikusiose Ir vis prašyti jo, kaip tūkstančiai kad prašo“. zijos. Jos pastatymai susilaukdavo ne tik gyvenimiškose nuotraukose... entuziastingo pritarimo, bet ir aštrios po- Menininkė degte degė, tarsi nujausdama P. Čaikovskio operą „Jolanta“ ir paskutinį lemikos. savo lemtį. Dar būdama 18 m., ji parašė to- savo spektaklį – Ž. Bizė operą „Karmen“ re- Režisierės novatorės, talentingos aktorės kias pranašiškas eiles: žisierė statė jau sunkiai sirgdama. Dirbę su Reginos Senkutės kūryba tolesnei Kauno „Gimiau... Bet kam, kodėl? ja artistai liudijo jos atkaklų kūrybinį pasiau- muzikinio teatro veiklai turėjo nepaprastai Ką veiksiu šiam pasauly? Nežinau. kojimą, pastatymuose imponavo ne tik vo- svarios reikšmės, jos požiūris į teatrinį meną Aš atėjau kentėt, kaip tūkstančiai, kalinės-aktorinės žmonių charakteristikos, tapo etalonu daugelio artistų kūrybos kelyje. kentėt nuo lopšio iki kapo... bet ir gyvybe alsuojančios masinės scenos.

ypač baletui, 1918 m. išlaikiau konkurso kvo- timus ir buvau priimta į Valstybės (buv. Impe- ratorskoje) teatro baleto mokyklą. Aš buvau labai laiminga, kad mano karštas noras įvy- ko, ypač todėl, kad norinčių įstoti į mokyklą buvo labai daug, o laisvų vietų mažai, ir šan- sai laimėti buvo nedideli. Tais laikais baleto mokyklos direktorius buvo labai širdingas p. A .Oblakovas, o mūsų jaunesnių mergaičių klasę vedė balerina M. Romanova (garsios rusų balerinos Galinos Ulanovos motina – N. B.), kuri buvo ne tik labai simpatinga, bet ir gera pedagogė, ir aš pasiliksiu jai amžinai dėkinga... Metams praslinkus prisiėjo laikyti pereinamuosius kvotimus. Didelė egzami- natorių komisija, kurioje tarp kitų dalyvavo balerinos Smirnova, Vaganova, Spesivceva, baletmeisteris Romanovas, buvo griežta, ir daug kas turėjo palikti mokyklą. Mokydamasi kaip studijos mokinė Malė- Olga Malėjinaitė (Odeta) P. Čaikovskio balete „Gulbių Pepita Rosa J. Lacome „Pepita Rosa“ (1926 m.) jinaitė dalyvaudavo teatro baleto pastaty- ežeras“ Valstybės teatre (1927 m.) muose (A. Glazunovo „Raimondoje“, P. Čai- kovskio „Miegančioje gražuolėje“ ir kt.). Olga Malėjinaitė lietuvių scenoje – pir- Nebaigta baleto moji Svanilda Leo Delibes’o „Kopelijoje“, Ug- nies paukštė Igorio Stravinskio „Ugnies pa- ukštėje“, Odeta ir Odilija Piotro Čaikovskio Gulbės giesmė „Gulbių ežere“, Klara „Spragtuke“. Nepasi- žymėdama stipria puantų technika, judesių veržlumu, žiūrovus žavėdavo lyrizmu, nuo- Olga Malėjinaitė (1907–1939) – viena karui, Olga Malėjinaitė trejus metus mokėsi širdumu, trapumu. Deja, jos sveikata neiš- pirmųjų ryškiausių lietuvių profesionaliojo Peterburgo teatrinėje mokykloje. Profesiniu laikė sunkaus ir įtempto darbo. Dirbdama ji baleto atstovių, užimančių garbingą vietą požiūriu tai buvo stipriausiai paruošta lietu- visuomet galvojo apie savo profesinį tobu- greta Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, vių šokėja. Didelį poveikį jos kūrybai turėjo lėjimą. Griežtą režimą, privalomą kiekvienai Broniaus Kelbausko, Jadvygos Jovaišaitės, mokymasis Petrograde, kur galėjo susipa- balerinai, pavertė tikru asketizmu, atsisakė Marijos Juozapaitytės vardų. žinti su rusų baleto meistrų M. Petipa, A. Va- asmeninio gyvenimo. Visos jos mintys, rū- Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtme- ganovos, L. Ivanovo, O. Spesivcevos ir kitų pestis ir gyvenimas buvo teatras ir šokis. tyje prasidėjus dar visai naujo, vos begims- kūryba. Sugrįžusi į Kauną Malėjinaitė lankė Silpstanti sveikata privertė anksti išeiti į tančio Lietuvoje žanro – baleto sąjūdžiui, Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, Pavelo pensiją, o neilgai trukus, būdama 32 metų, kuomet Olga Dubeneckienė įkūrė pirmąją Petrovo, Nikolajaus Zverevo baleto studijas. mirė, kaip konstatuoja tų laikų spauda, „dėl baleto studiją Kaune, visai netrukus (1922 1935 m. su Valstybės teatro baleto trupe visiško organizmo nusilpimo“. m.) iš Petrogrado sugrįžo Olga Malėjinaitė. gastroliavo Monte Karle. Jos gyvenimas kaip ir kūryba truko ne- Tais pačiais metais ji buvo priimta į Valsty- Nuo 1917 m. apsigyvenau Petrapily, kur ilgai, tačiau Lietuvos balete sužibėjo ryškia bės teatrą. Gyvendama Petrograde, kuriame buvau įstojusi į gimanziją. Bet nuo tų laikų jautria talento šviesa. atsidūrė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam jau turėdama didžiausią patraukimą teatrui, Nelda Bagdonavičiūtė

59 kronika

Klaipėdos muzikinis teatras Paul Abraham „Balius Savojoje“, 3 veiks- kovas–birželis mų operetė. Premjera – 2007 m. balandžio 2007 m. 21 d. Libreto autoriai – Alfred Griünwald, Fritz Löhner-Beda, į lietuvių kalbą vertė Gintaras Patackas; dirigentas– Stasys Do- markas, režisierius – Ramūnas Kaubrys, Nacionalinis dramos teatras Rusų dramos teatras scenografas – Artūras Šimonis, kostiumų Lukas Bärfuss „Seksualinės mūsų tėvų F. Sagan „Viskas tau, mano meile“. Prem- dailininkė – Jolanta Rimkutė, choreografas neurozės“. Premjera – 2007 m. kovo 23 d. jera – 2007 m. balandžio 28 d. Režisierius – Aurelijus Liškauskas, chormeisteris – Vla- Režisierė – Ramunė Kudzmanaitė, dailinin- Eduard Murašov, dailininkė – Jolanta Imbra- dimiras Konstantinovas. kė – Laura Luišaitytė, kompozitorius – Faus- sienė, kompozitorius– Nikolaj Moroziuk. tas Latėnas. Klaipėdos Pilies teatras Kauno valstybinis dramos 2007 m. birželio 7–10 d. Klaipėdos sena- Lietuvos nacionalinis dramos teatras miestyje ir piliavietėje vyko XIV tarptautinis teatras ir OKT / Vilniaus miesto teatrų festivalis „Šermukšnis“. Renginio or- A. Miller „Visi mano sūnūs“. Premjera ganizatorius – Kultūros centras Žvejų rūmai, teatras – 2007 m. kovo 17 d. Režisierius – Jonas festivalio meno vadovas – Alvydas Vizgirda. Elfriede Jelinek „Bembilendas“. Premje- Vaitkus, scenografė ir kostiumų dailininkė ra – 2007 m. balandžio 19 d. Režisierė – Yana – Eglė Richter, muzika – The Glenn Miller Šiaulių dramos teatras Ross (JAV), scenografė – Jūratė Paulėkaitė, Orchestra. Gegužės 27 d. aktorius Vladas Baranaus- kostiumų dailininkas – Zane Pihlstrom (JAV), Gegužės 19 d. aktorė Regina Varnaitė kas minėjo 60 metų jubiliejų. Sveikiname. kompozitorius – Gintaras Sodeika, šviesos šventė savo 80 metų jubiliejų. Sveikiname Arvydas Juozaitis „Salomėja“. Premjera dailininkas – Bryzan Keller (JAV), choreogra- – 2007 m. gegužės 5, 6 d. Režisierius – Ar- fai – Yana Ross (JAV) ir Petras Lisauskas. Kauno mažasis teatras vydas Juozaitis, dailininkė – Marija Rubavi- „Poetė“, Salomėjos Nėries dienoraščių ir „Mokėk – duosiu“, pagal G. Gugevičiūtės čiūtė. eilėraščių motyvais. Premjera LNDT – 2007 pjesę „Labas gyvenimas“. Premjera – 2007 H. Ibsenas „Nora“. Premjera – 2007 m. m. balandžio 20 d. Scenarijaus autorė ir at- m. balandžio 21 d. Režisierius – Vytautas birželio 9, 10 d. Režisierius – Sigitas Račkys, likėja – Birutė Mar, režisierė – Regina Garuo- Balsys, scenografė – Inga Kažemėkienė. dailininkė – Kotryna Daujotaitė, kompozito- lytė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, Marius Ivaškevičius „8-260, TAI AŠ“. rius – Faustas Latėnas. dailininkė – Jolanta Rimkutė, judesio autorė Premjera – 2007 m. gegužės 26 d. Režisie- – Birutė Banevičiūtė. rius – Darius Rabašauskas, scenografė – Vi- Panevėžio Juozo Miltinio teatras lija Kaminskaitė. „Sveiki, žmonės“, pagal N. Dumbadzės Nacionalinis operos ir baleto romaną „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“. Nu- teatras Kauno muzikinis teatras matoma premjera – 2007 m. birželio mėn. „Voro vestuvės“, pagal Just. Marcinke- Inscenizacijos autorius ir režisierius – Vasi- R. Wagner „Valkirija“. Premjera – 2007 vičiaus poemėlę vaikams. Premjera – 2007 lij Čigogidze, dailininkas – Lomguli Muru- m. kovo 10 d. Muzikinis vadovas – Jacekas m. gegužės 29–31d. Kompozitorė – Zita sidze, plastikos specialistas – Giorgi Mar- Kaspszykas, režisierius – Eimuntas Nekro- Bružaitė, choreografas – Jurijus Smoriginas, gania, muzikinis apipavidalinimas – Zurab šius, scenografas – Marius Nekrošius, kos- visų po 2000-ųjų metų Kauno scenoje pa- Gaglošvili. tiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva, švie- statytų nacionalinių veikalų dirigentas – Vir- sų dailininkas – Levas Kleinas. gilijus Visockis, scenografė – Iveta Ciparytė, Keistuolių teatras Rachel Portman „Mažasis princas“, kostiumų dailininkė – Anna Lorens. Miuziklas „Juozapas ir jo svajonių apsi- 2 veiksmų opera vaikams lietuvių kalba. austas“. Premjera – 2007 m. kovo 3 d. Reži- Premjera – 2007 m. gegužės 25 d. Libre- Klaipėdos dramos teatras sierius – Aidas Giniotis, dailininkė– Ramunė to autorius – Nicholas Wright, lietuviškas Kovo 25 d. aktorius Aleksandras Šimans- Skrebūnaitė, judesio konsultantas – John tekstas – Violetos Palčinskaitės, muzikinis kis šventė 70 metų jubiliejų. Sveikiname. Staniunas. vadovas ir dirigentas – Modestas Pitrėnas, Gegužės 24 d. režisierius ir meno vadovas „Vaikystės etiudai“, muzikinis spektaklis režisierė – Francesca Zambello, dailininkė Povilas Gaidys šventė 70 metų jubiliejų. vaikams pagal L. Aškenazio knygą. Scenari- – Maria Bjornson, šviesų dailininkai – Rich Sveikiname. jaus autorius ir režisierius – Antanas Gluski- Fisher, Christopher D. Spraque. Vytautas V. Landsbergis „Angelų pasa- nas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Ra- kos“. Premjera – 2007 m. kovo 21 d. Režisie- munė Skrebūnaitė, kompozitorius – Jonas Valstybinis Jaunimo teatras rius – Darius Rabašauskas, dailininkė – Asta Jurkūnas. W. Shakespeare „Jei taip, tai šitaip“. Šleinienė, kompozitorius Saulius Šiaučiulis. Premjera – 2007 m. balandžio 4, 5 d. Reži- K. Saja „Žemaičių stiprybė”. Premjera – sierius – Paul Eugene Budraitis, kompozito- 2007 m. gegužės 19 d. Režisierius– Kęstutis rius – Arnoldas Jalianiauskas, scenografė ir Macijauskas, dailininkė – Sofija Kanaversky- kostiumų dailininkė – Irma Mickevičiūtė. tė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

60 kronika

Alytaus miesto teatras Gastrolės užsienyje: Sukaktys Judesio spektaklis „Solo penkiem“. Kovo 21-22 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ Premjera – 2007m. kovo 27 d. Autorius ir Lenkijoje, Bialystoko lėlių teatre, rodė režisierius – Algis Mažeika, kompozitorius spektaklius Nijolės Indriūnaitės „Muzikinė – Mantautas Krukauskas, vaizdo projekcijų dėžutė“ (dail. ir rež. Julija Skuratova, rež. pe- autorius – Ignas Juzokas. dagogas Rimas Driežis, komp. Irmantas Jan- kaitis ir Jurgio Kunčino „Ragana ir Lukošiu- kas“ (rež. Algirdas Mikutis, dail. Eglė Ganda Lėlių teatro erdvėje Bogdanienė, komp. Arvydas Malcys). 2007 03 01 – 2007 05 01 Kovo 23-27 d. Tarptautiniame kamerinių lėlių teatrų festivalyje „Maskovskije Kani- Vilniaus teatre „Lėlė“ kuly“ Maskvoje dalyvavo: „Stalo teatras“ kovo 27 d. Auksiniu scenos kryžiumi ap- iš Vilniaus su spektakliu pagal lietuvių liau- dovanota teatro „Lėlė“ dailininkė Aušra dies pasaką, „Eglė Žalčių karalienė“ (rež. Bagočiūnaitė-Paukštienė už scenografi- Saulė Degutytė, komp. Snieguolė Dikčiūtė) ją, kostiumus ir lėles spektakliui A. Griciaus ir Klaipėdos lėlių teatras su spektatliu „An- „Daktaras Dolitlis“, pagal Hugh Loftingą. gelų pasakos“, pagal V.V. Landsbergį, (rež. ir Rež. Rimas Driežis, komp. Faustas Latėnas. dail. Gintarė Radvilavičiūtė) Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjas, ilgametis vadovas, Teatrologė S. Burneikaitė dirbo festivalio režisierius Stasys Ratkevičius Kauno valstybiniame lėlių teatre ekspertų komisijoje ir skaitė paskaitą „Visi kovo 17 d. premjera – M. Urbaičio „Maža- mes – Vitalijaus Mazūro mokiniai“. Kauno valstybiniame lėlių teatre kovo 16 sis Mukas“, Vilhelmo Haufo pasakos moty- dieną buvo paminėtas Maestro Stasio Rat- vais. Rež. Algimantas Stankevičius, dail. Vi- Kovo 29 d. Kauno valstybinis lėlių teat- kevičiaus 90-čio jubiliejus. Apžvelgus ilgą talijus Mazūras, komp. Vidmantas Bartulis. ras Lenkijoje, Punsko Lietuvių kultūros ir prasmingą teatro įkūrėjo gyvenimo kelią, rūmų salėje, rodė spektaklį „Princesės gim- prisiminti ryškiausi kūrybiniai darbai, reikš- „Stalo teatre“ Vilniuje tadienis“. Vietos lietuviai Dariaus ir Girėno mingiausi teatrinės veiklos momentai. Tą ju- kovo 14 d. Valstybinio Jaunimo teatro vidurinėje mokykloje surengė susitikimą, biliejinį vakarą, skambant buvusių kolegų, „Saleje‘ 99“ „Stalo teatro“ premjera – spek- vyko lėlių muziejaus edukacinis renginys bičiulių, artimųjų, teatralų nuoširdžiausiems taklis vaikams „Gimimo diena“, P.L.Travers „Svečiuose pas Skudurinę Onutę“ bei ati- sveikinimams, prisiminta ir Stasio Ratkevi- knygos „Merė Popins“ motyvais, rež. ir dail. daryta aktorių Elenos Žekienės ir Aldonos čiaus žmona, bendražygė, aktorė - šviesios Saulė Degutytė, dail. Ligita Skukauskaitė, Naciuvienės surengta lėlių paroda. atminties Valerija Gruodytė-Ratkevičienė. komp. Snieguolė Dikčiūtė. Balandžio 29-30 d. Hamburgo ir Berlyno Kovo 30 d. 50-metį šventė „Lėlės“ teatro Aurelijos Čeredaitės teatre lietuvių bendruomenių kvietimu „Lėlė“ lėlių meistrė Lilijana Janavičienė. Sveiki- „Žalia varna“ Vilniuje gastroliavo Vokietijoje su spektakliu N. In- name driūnaitės „Muzikinė dėžutė“. Kovo 29 d. V. Žilinskaitės „Ketvirtoji kiše- Balandžio 20 d. 50-metį šventė „Lėlės“ nė“, Vilniaus universiteto eksperimentinės teatro aktorė Elvyra Piškinaitė-Latėnienė. ir klinikinės medicinos instituto gerontolo- Sveikiname gijos ir reabilitacijos centre. Parodos Alytaus lėlių teatre „Aitvaras“ Balandžio 13 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje Kovo 31 d. premjerinis spektaklis „Mie- atidaryta paroda „Iš gyvenimo lėlių“. Ekspo- gančioji gražuolė“, pagal Šarlį Pero. nuotos Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio Insc. autorė, dail. ir rež. Loreta Skruibienė, lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro muz. Vytauto Skruibio. ir Lietuvos teatro ir kino muziejaus fondų lėlės. Klaipėdos lėlių teatre 2007 m. balandžio 27-29 d. surengtas IV Tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kara- kumų Asilėlis“, kuriame dalyvavo šie Lie- tuvos lėlių teatrai: Vilniaus teatras „LĖLĖ“, Kauno valstybinis lėlių teatras, Lėlių teatras „Nykštukas“ iš Kauno, Klaipėdos lėlių teat- ras, „Paršiuko Ikaro“ teatras iš Vilniaus, Pane- vėžio lėlių Vežimo teatras ir „Stalo teatras“ iš Vilniaus, taip pat svečiai iš Bulgarijos ir Norvegijos.

61 Summaries

Stage of Lithuania 2007, No. 2/7 Translated by Edgaras Klivis Elvyra Markevičiūtė. The Tenth Season of Daiva Šabasevičienė. Valentinas Masalskis: “Needle“, directed by Ramūnas Kaubrys Fortūna Awards “The Main Thing Is Not to Increase (scenography by Artūras Liškauskas, cos- The article presents the Fortūna awards, Destruction” tums by Jolanta Rimkutė). “Needle“ is a per- founded by the Lithuanian Theatre Union The interview by Daiva Šabasevičienė formance where it is impossible to stop for and Municipality of Kaunas ten years ago as with the winner of the National Prize, ac- a minute and take a breath, it grips you. A the yearly prize for the best theatre produc- tor and stage director Valentinas Masals- dynamic performance similar to other sta- tions in the city of Kaunas. The position of kis reflects upon hectic artistic life of the ge works by Kaubrys and his artistic team the awards in the cultural context of Kaunas actor, his new creative works as a director, is a concentrate of associations, impressive and the possibilities of its preservation and his attitude towards contemporary society, visions, it rises above the everyday reality succession are discussed. The article names todays theatre, fight between the manage- and merges with the sounds of music. It all the theatre companies and individual ment and artists inside theatre companies seems that even the social theme like drug artists who have been awarded, discusses and the urgency for theatre artists to regain addiction can be represented on stage in tendencies of the season and criterions of concentration, spirituality and mystery. the most novel and sensitive manner. the jury. What distinguishes this particular season, the author claims, is the absence of Vytautas Staugas. Following Your Own Way. Vita Mozūraitė. The choreographer and dancer apparent leaders and that was why the eva- Actress Nelė Savičenko Loreta Juodkaitė luation has been quite complicated. Art critic Vytautas Staugas interviews The choreographer and dancer Loreta the actress from Klaipėda Drama Theatre Juodkaitė has recently received two awards Elvyra Markevičiūtė. To Manage a Theatre is Nelė Savičenko, having performed so far – the Golden Cross and the prize of “Eskizas” unlike Acting in a Play more than 30 roles on stage and something established by corporation Philip Morris Elvyra Markevičiūtė‘s interview with the around 20 in film productions. In 1998 she Baltic. In the interview, presented by dance actor and third tenure head of Šiauliai Dra- was nominated for Cristophorus Awards for critic Vita Mozūraitė, she claims that dance ma Theatre Antanas Venckus reflects on the role of Estel in J.-P. Sartre’s “No Exit”, di- is not just a craft, but a way of life and that how to match the careers of an actor and of rected by R. Atkočiūnas. She was awarded the mission of dance is to help others live a theatre manager and the diverse aspects with Golden Cross and Honorable Mask in their life. Choreographer tells about her of the interaction between the two. The stri- 2004 for Zilke’s role in The Cold Child, direc- most important dance performances “Here ving for the new quality in the work of theat- ted by Oskaras Koršunovas and in 2007 she and now“, “The Limit“, “The Dream of Sala- re are discussed as well as searching for the was honored again for Mme Therbouche in mander. A Picture“ and “Trimatrix. Three leading director able to stage a number of The Libertine (directed by Povilas Gaidys) Movements“, reflects on the circumstances productions and the danger of identifying and the roles of Mother and Abbess in The of the productions and their meaning for management of theatre institution with Road To Damascus (directed by Oskaras herself. the creative work of an actor. The interview Koršunovas). The roles performed by the addresses contract system and changes in actress during the recent decades are be- Gitana Gugevičiūtė. On the Vacation of the sponsorship of culture, national dramatur- yond any doubt the most mature and stri- Puppeteers and the Lessons of Vitalijus gy and the need for theatre‘s own playw- king in her whole artistic career. Mazūras righter. The search for the soul in aggressive The article reviews the 4 International world is seen as the major striving of today’s Skirmantė Černiauskaitė. An Actor Is a Wild Festival of Chamber Puppet Theatres Mos- theatre as the section of the human soul is Beast kovskyje kanikuly (Moscow Vacations), what the spectator needs the most. Theatre critic Skirmantė Černiauskaitė which took place in Moscow in March 23-27. speaks to the actor from State Youth theat- Lithuanian puppeteers were represented in Skirmantė Černiauskaitė. Lithuanian Vaudeville re Rolandas Kazlas, a winner of the Golden the festival by Klaipėda Puppet Theatre and in the State Youth Theatre: Shakespeare‘s Cross award for the leading part in the per- the performance by Gintarė Radvilavičiūtė, “Measure for Measure” formance of Ivona, Princess of Burgundia. called “Tales of Angels“ and Stalo teatras Theatre critic Skirmantė Černiauskaitė re- The interview is a frank reflection on life (Table theatre) from Vilnius, presenting Sau- views the premier of Shakespeare‘s “Measu- and art. lė Degutytė‘s puppet show “Egle, Queen of re for Measure” in the State Youth Theatre, Serpents“. The article also touches upon the staged by young director P. Budraitis. It is a Rita Bočiulytė. “Adata“ (Needle): Impressive meaning of Vitalijus Mazūras‘ artistic works new and quite interesting attempt to pre- Chaplet of Images and Music not only for Lithuanian puppetry but also sent the classical text in the form of playful Theatre critic Rita Bočiulytė presents the for the puppet threatres all over the former vaudeville. most recent musical drama staged in Lat- Soviet territory. vian National theatre – Zigmars Liepinš‘s

62 Summaries

Lina Klusaitė. The Transformations of Drama ce, Belarus, Slovenia and Lithuania. In this names of honored Lithuanian Peoples artist Text in the Performance of Nikolaj Erdman‘s years festival student theatres not only did and Grand Duke Gediminas Order. “Suicide“ perform, but were also organizing get-to- After devaluation of the author and gethers, sharing experience with one anot- Auksė Kapočiūtė. Gražina Jakavičiūtė- dramatic content the dramatic text is un- her in workshops and eventually helping Šaltenienė dergoing serious transformations in con- other younger theatres. “Create the World Theatre critic Auksė Kapočiūtė presents temporary performance. The author of the and Yourself“ was the theme of this year’s Lithuanian actress of the interwar per- article Lina Klusaitė spotlights this problem festival and the credo of all the university iod Gražina Jakavičiūtė, whose centenary by analyzing the transformations of Nikolaj theatres and theatre in general. Creative celebration is approaching. The actress Erdman‘s play “Suicide“ in the staging of workshops were organized by foreign pro- played in the theatres of Kaunas, Šiauliai young stage director Agnius Jankevičius fessionals for the children from orphanages and Vilnius; she performed more than 140 in Kaunas State Drama Theatre. The author and there were as well theatre performan- different roles, distinguished by human nai- takes the postmodern point of view and ces and all night through parties. All this is vety, feminine warmth and gentleness. The analyses the transformations of text are in introduced in the article. actress is remembered by her partners and regard to ideologies and violation of dra- colleagues with great love and admiration. matic conventions. Petras Bielskis. Lost Wisdom The article claims that the “testamenta- Raimondas Kančas. A Hundred Year Anniversary Jūratė Grigaitienė. Theatre Season in Klaipėda ry“ article by Lithuanian theatre critic Ba- of Antanas Gustaitis Klaipėda Drama theatre has experien- lys Sruoga, called “Instead of Justification“, Theatre critic Raimondas Kančas pre- ced a quite extraordinary season; it star- published in 1930 has somehow disap- sents Antanas Gustaitis as he is celebrating ted when after a thorough examination peared from the discourse of Lithuanian his 100 year anniversary. Antanas Gustaitis of theatre building a specialist committee theatre studies. Sruoga touches upon two is an important figure in the context of Lit- came to decision to close the theatre down problems vital for all the theatrical cultu- huanian culture and literature, considering for five years; in spite of the fact however re of Lithuania: the motivation of theatre him as the author of numerous comic and the theatre managed to present the au- criticism and questions of the genesis and satiric poems and as one of the first Lithua- dience with no less than four premieres; authenticity of Lithuanian theatre. Theatre nian writers who has been writing radio four actors together with the director and critic Petras Bielskis is trying to prove that plays for the programmes of Kaunas and stage designer of the production „The Road the article by Sruoga has been eliminated Klaipėda radio broadcast. To Damascus“ by Strindberg were nomina- form cultural horizon deliberately as it was ted to the national awards of Golden Cross. seen as a thread for the official antinational Nelda Bagdonavičiūtė. Unfinished Song of the Theatre critics from Klaipėda Petras Bielskis, attitude. Ballet Swan Raimondas Kančas, Gitana Gugevičiūtė, Jū- The article introduces Olga Malėjinaitė ratė Grigaitienė, Jurga Petronytė and musi- The Theatrical Odyssey of Stage Director (1907-1939) – one of the most prominent cologist Danguolė Vilidaitė have participa- Povilas Gaidys representatives of the Lithuanian profes- ted in the round-table discussion, reflecting The article based on the book edited by sional ballet dance, among others such as on the present state and hardships of the S. Galkauskaitė presents the artistic director Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Bronius Klaipėda Drama theatre, Musical theatre, of Klaipėda Drama theatre, stage director Kelbauskas, Jadvyga Jovaišaitė, Marija Juo- Puppet theatre and Castle theatre. and educator Povilas Gaidys, whose 70 year zapaitytė to mention but a few. She has anniversary will be celebrated this year. Af- performed roles of Svanilda in Leo Delibes‘ Birutė Norvaišienė. The Eighth Student Theatre ter staging “Mindaugas“ and “Mažvydas“ “Coppelia“, Fire Bird in Igor Stravinski‘s “Fire Festival-Forum by Justinas Marcinkevičius and before that Bird“, Odilia in Piotr Tchaikovsky‘s “Swan Theatre critic Birutė Norvaišienė presents “Optimistic Tragedy“ by Vishnevsky, “The Lake“ for the first time in Lithuanian Ballet the Eighth Student Theatre Festival-Fo- Bath“ by Majakovsky and Gorky‘s “At the history. The artistic power of Olga Malėjinai- rum, that took place in Vilnius University Bottom“ Gaidys was awarded Lithuanian tė was not so much in dance technique or in May 7-12 and brought together theatre National Prize. He was also awarded the expressive movements but rather lyricism, companies from universities of Italy, Fran- sincerity and tenderness.

63 KRONIKA • scenos knygos

Robertas Vaidotas 1954–2007 Teatrologiniai eskizai (3), sudarė Martynas Petrikas, Šį pavasarį, kovo 10 dieną, staiga mirė vienas žinomiausių Lie- Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006. tuvos aktorių, ilgagametis Kauno valstybinio dramos teatro meno Trečiajame „Teatrologinių eskizų“ straipsnių rinkinyje tarybos pirmininkas Robertas Vaidotas. publikuojami Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto Robertas Vaidotas gimė 1954 m. Kaune. Aktoriaus meno mokė- teatrologijos katedros magistrantų darbai bei Martyno Pet- si Lietuvos valstybinėje konservatorijoje kartu su Jūrate Onaityte, riko menotyros bakalauro darbas „Pranas Lubickas – dra- Valentinu Masalskiu. Jų teatro mokytojais buvo Algė Savickaitė, mos teatro recenzentas“. Gintautas Žilys, Vlada Mikštaitė. Savo straipsniuose knygos autoriai (kai kurie jų jau užima Savo profesionalią karjerą R. Vaidotas pradėjo 1976 m. savo svarbią vietą Lietuvos teatrologijoje) mėgina „susieti teori- gimtojo miesto teatro scenoje. Pirmasis jaunųjų aktorių vaidina- nius ir realiuosius teatro procesus“; remdamiesi įvairialype mas spektaklis – simboliniu „Lopšinės“ pavadinimu. Vėliau sekė medžiaga siekia teatro meno aspektus ne tik konkretizuoti, vis brandesni vaidmenys: Ožislovas (A. Žari „Karalius Ūbas“), Žy- bet ir vertinti įvairiuose sociokultūriniuose kontekstuose. gimantas (S. Šaltenio „Duokiškio baladės“), Adolfas (A. Strindber- Knyga patraukli ir temų įvairove, ir savotiška autorių drąsa go „Kreditoriai“), Džordžas (T. Vailderio „Mūsų miestelis“), Mari ekperimentuoti, ieškoti teatro ir teatrologijos sąsajų su kitų (V. Bartulio opera pagal E. Jonesku „Pamoką“), Marmeladovas disciplinų teorijomis; siekiu aktualizuoti „pamirštų“ perso- (F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“) ir kiti. Būta vaidmenų nalijų nuopelnus ir apibrėžti naujų reiškinių sąvokas. kine, televizijoje, net estradoje (Miko Suraučiaus ansamblyje). Labiausiai teoretizuotais darbais būtų galima pavadinti R. Vaidotas suvaidino daugiau nei pusšimtį įsimintinų personažų Linos Klusaitės straipsnį „Spektaklis ir jo dialoginės impli- žymiausių Lietuvos teatro režisierių Jono Jurašo, Gyčio Padegimo, kacijos H. G. Gadamerio hermeneutinėje perspektyvoje“ ir Jono Vaitkaus, Gintaro Varno spektakliuose. Tomo Pabedinsko straipsnį „Teorinis performatyvumo api- Aktorinė kūryba R. Vaidotui niekada nebuvo vienintelė teatri- brėžimas ir praktinės analizės kontekstai“. Kituose straips- nio darbo sritis. Aktorius nuolat dalyvavo organizuojant teatro niuose analizuojamos temos ne tiek originalios, kiek ak- šventes ir kitoje Kauno dramos teatro bendruomenės veikloje. Vi- tualios ir Lietuvos teatro istorijai, ir teatro teorijai (Gerdos sada rūpinosi tiek kūrybiniais, tiek „gamybiniais“ teatro reikalais. Adomaitytės „Motiejus Kazimieras Sarbievijus – dramos Galiausiai tapo Kauno valstybinio dramos teatro tarybos (dabar ir teatro teoretikas“, Astos Ališauskaitės „Lietuvių dramos – meno taryba) nariu ir ilgamečiu jos pirmininku. 1992–1994 m. teatro kritika: tradicija ir novatoriškumas 1920-1940 me- aktoriui Valentinui Masalskiui įkūrus nepriklausomą grupę „Me- tais“, Martyno Petriko „Aktorius ir vaidyba 1904-1914 metų nas į šoną“, R. Vaidotas aktyviai įsijungė į šį kūrybinį susivienijimą. recenzijose“, Jurgos Knyvienės „Neinstitucinės strategijos Nuo 1999 m. iki pat mirties aktorius vadovavo Kauno technologi- instituciniame Lietuvos teatre: Kauno valstybinio dramos jos universiteto teatro studijai. teatro patirtis“, Astos Dieninytės „Mirties metaforiškumas Mirus Robertui Vaidotui, Kauno dramos teatras neteko vieno bei jo raiška Eimunto Nekrošiaus spektakliuose pagal Wil- entuziastingiausių savo bendruomenės narių, o Lietuvos teatralai liamo Shakespeare‘o dramaturgiją“), nes pasirinktos ne at- ir teatro žiūrovai – intymaus, organiško, imlaus ir veržlaus akto- sitiktinai, o regint Lietuvos teatrologijoje žiojinčias spragas riaus. ir mėginant jas „užpildyti“. Jurga Knyvienė Gitana Gugevičiūtė

64 scenos knygos

Naują leidinį pristato sudarytojas, VDU doc. dr. Edgaras Klivis Tomo Pabedinsko nuotrauka Ramūnas Abukevičius. Vaizdingo garso formavimas ir balso Meno istorija ir kritika (MIK) 2. Teatras ir visuomenė: proble- lavinimas. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006. mos ir perspektyvos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Aktoriaus ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus parengta knyga Š. m. kovo 14 dieną istorinėje prezidentūroje Kaune visuomenei „Vaizdingo garso formavimas ir balso lavinimas“ – savotiška alter- pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto leidžia- natyva iki šiol leistoms scenos kalbos ugdymo metodikoms. Tie- mo tęstinio mokslinių straipsnių rinkinio „Meno istorija ir kritika“ sa, pastaraisiais metais tokių leidinių ne itin daug ir būta: 2001 m. (MIK) antrasis tomas „Teatras ir visuomenė: problemos ir perspek- pasirodė Klaipėdos universiteto dėstytojų parengtas metodinis tyvos“. Recenzuojamų mokslinių straipsnių rinkinyje „Meno istori- leidinys „Prieš ištariant žodį“, 2005 m. – scenos kalbos specialistės ja ir kritika“ skelbiami meno istorijos, kritikos bei kultūros pavel- doc. dr. Danutės Vaigauskaitės knyga „Balso lavinimo technika“. do tyrinėjimams bei problematikai skirti moksliniai ir apžvalginiai Savo knygoje aptardamas ne tik jau minėtąją D. Vaigauskaitės straipsniai. Pirmasis leidinio numeris išleistas 2005 m. knygą, bet ir Stefanijos Nosevičiūtės scenos kalbos ugdymo siste- Naująjį leidinį pristatė redakcinės kolegijos pirmininkas prof. mą, Juozo Miltinio ir Charles Dullin’o balso lavinimo metodikos habil. dr. Vytautas Levandauskas, sudarytojas doc. dr. Edgaras ypatumus, R. Abukevičius apžvelgia scenos kalbos ugdymo siste- Klivis, doc. dr. Stephenas Wilmeris (Airija) bei doc. dr. Jurgita Sta- mos raidą Lietuvos teatre, komentuoja Vydūno pateiktus pasiūly- niškytė. mus kvėpavimui ir balsui formuoti, bando „praskleisti A. Artaud Tomą sudaro straipsniai, kurių pagrindu tapo 2005 m. spalio „teatro alchemijos“ skraistę“, pagrįsti mintį, „kad R. Steiner’io su- 27–28 d. Vytauto Didžiojo universitete įvykusios tarptautinės kurtas balso formavimo metodas ir M. Čechovo sistema yra vie- mokslinės konferencijos pranešimai. „Teatro ir visuomenės“ auto- nintelės šiuolaikinio teatro reikalavimus atitinkančios sistemos, rių kolektyvas – tai Lietuvos ir penkių užsienio šalių (Airijos, Esti- kurios, norint geresnių sceninių rezultatų, turi būti naudojamos jos, Lenkijos, Norvegijos, Suomijos) atstovai. visose scenos ugdymo programose“. Rinkinys atspindi autorių mokslinių interesų tarpdicpliniškumą Rudolf’o Steiner’io metodikai ir jos taikymo galimybėms aptar- – jame teatrologai, menotyrininkai, filosofai, menininkai perfor- ti knygoje skiriamas bene didžiausias dėmesys, tačiau nuošalyje matyvias praktikas nagrinėja plačiame savitarpio priklausomybių nelieka ir teksto analizės aspektas. Mokydamas „įžvelgti gilumi- ir įtakų lauke (rubrika „Galia, politika, menas, bendruomenė“). nius teksto klodus, rasti šiuolaikinį teksto aiškinimą, suvokti ir Kaip priešprieša įprastai traktuotei, čia tiek tradicinė sceninė prak- perteikti paslėptas teksto prasmes“, autorius analizuoja Vydūno tika, tiek naujosios jos formos bei įvairios teatralumo apraiškos dramos „Probočių šešėliai“ prasmes; skaitymams pateikia savo suvokiamos kaip atviri ir dinamiški išorės veikiami ir ją veikian- pjesę „Sarmatų palikuonys“. tys fenomenai (rubrikos „Teatras, kaip kultūrinė atmintis“, „Medijų Tvirtindamas, kad R. Steiner’io scenos kalbos ugdymo metodi- (paveikta) realybė“). Todėl leidinyje atsiskleidžia originalių teatro ką galima sėkmingai naudoti praktikoje ir ja prasmingai papildyti teorijos idėjų kristalizavimasis, įžvalgus ir gerai suvoktas realiųjų jau susiformavusias kalbos ugdymo programas, R. Abukevičius bei istorinių teatro procesų įvardijimas. remiasi Algirdo Juliaus Greimo, Aleksandro Guobio, Algio Uždavi- Leidinio pristatyme dalyvavęs vienas autorių – doc. dr. S. Wil- nio, Vydūno, Vandos Zaborskaitės, Antonin o Artaud, Rolano Bar- meris pabrėžė anglų kalba išleisto leidinio „Teatras ir visuomenė“ to, Michailo Čechovo, Rudolf o Steiner io ir kitų autorių (režisierių, straipsnių svarbą tarptautinės teatro tyrimų bendruomenės at- teatro teoretikų, filosofų) tekstais. žvilgiu, kuriai retesnėmis kalbomis aprašyti tyrimai paprastai sun- Gitana Gugevičiūtė kiai prieinami. Leidinys įtrauktas į tarptautinės Modern Languages Association (MLA) duomenų bazės bibliografinius sąrašus. Martynas Petrikas

65 Autoriai

Teatrologas, doc. dr. Raimondas Teatrologė Daiva Šabasevičienė Teatrologė, dienraščio “Kaipėda” meno Teatrologė, doc. dr. Jurgita Staniškytė Kančas leidinio “Durys” redaktorė Rita Bočiulytė

Šokio kritikė Vita Mozūraitė Teatrologė, VDU doktorantė Lina Klusaitė

Teatrologas doc. dr. Petras Bielskis

Menotyros magistras Vytautas J. Miltinio dramos teatro literatūrinės Staugas dalies vedėja Jūratė Urbšienė

Teatrologė, dienraščio “Vakarų Teatrologė Elvyra Markevičiūtė ekspresas” kultūros ir meno priedo “Kultūros uostas” redaktorė Jurga Petronytė

Teatrologė Skirmantė Černiauskaitė

Teatrologė Auksė Kapočiūtė Teatrologė, dramaturgė Gitana Teatrologė Birutė Norvaišienė Muzikologė Lina Stankevičiūtė Gugevičiūtė

66 Autoriai

„Lietuvos teatralus ir žiūrovus paliko talentingas teatro ir kino aktorius, vienas iškiliausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios artistų Laimonas Noreika, nemažą savo kūrybinės biografijos dalį susiejęs su Lietuvos valstybiniu (dabar – Nacionaliniu) dramos teatru. <...>Kartu su Laimono Noreikos pasitraukimu Anapilin Lietuvos teatras užverčia reikšmingą savo istorijos puslapį – atsisveikina su ypač kūrybinga, teatrui bei menui apskritai atsidavusia asmenybe, kūrusia poetiško, metaforiško, žmogiško ir jaudinančio teatro tradiciją, kurią aktoriaus Laimono Noreikos atminimas kaip neįkainojamą paveldą perduoda dabartiniam Lietuvos teatro menui“. Daiva Šabasevičienė

Michailo Raškovskio nuotrauka Laimonas Noreika (1926-2007)

67