Kultūros Barai

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Rita Repšienė. Patriarchalinės kultūros ypatumai: lietuviška camera obscura ir Rengia verkiančio vyro pozityvas / 2

Almantas SAMALAVIČIUS Problemos ir idėjos (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Boaventura de Sousa Santos. Universitetas XXI amžiuje. Demokratiškos ir (teatras) 2 62 38 61 išlaisvinančios universiteto reformos link / 9 Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Pro publico bono Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Aleida Assmann. Čia esu aš, o kur esi tu? Vienatvė komunikacijos amžiuje / 19 Tadas GINDRĖNAS Nuomonės apie nuomones (dailininkas) 2 61 05 38 Kristina SABUKIENĖ Remigijus VILKAITIS. Atviras laiškas kolegoms, sergantiems perdėta išskirtinumo liga / 28 (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Dalia MEČKAUSKAITĖ Kūryba ir kūrėjai (korektorė) Akistata su laiku: ar įmanoma išlikti laisvam? Diskusija / 30 Irena Žaganevičienė (buhalterė) 2 62 31 04 Algis Kalėda. Mitinė / tikroji Tadeuszo Konwickio tėvynė / 40

Redakcinė kolegija Kristina Civinskienė. Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus legenda / 46 Jūratė STAUSKAITĖ. Be stiklo: (as)meninės deklaracijos ŠMC / 49 Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Andrius JEVSEJEVAS. Endšpilis, arba Kūrėjo sielos audra / 57 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Iš kultūros istorijos Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Rimantas STANKEVIČIUS. Dar vienas dailininkas litvakas sugrįžo į gimtinę / 61 Tomas Kiauka Paveldas ir paminklai Algis Mickūnas Liana RuokytĖ (Skandinavija) Gintaras KUŠLYS. Kultūros paveldo kankinystė XXI a. Lietuvoje / 64 Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Dailės terapija: ištakos ir įtakos Kęstutis ŠAPOKA. Genialumas – demoniškasis būties matmuo? / 66 Redakcijos adresas Laikai ir žmonės Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Audronė Girdzijauskaitė. Rūta Staliliūnaitė: „Argi aš ne Barbora?!“ / 73 [email protected] Istorijos puslapiai Faksas: 2 62 38 61 Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius – politikas iš reikalo / 79 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Apie knygas Virginijus Kinčinaitis. Avangardinio kino montažas kompiuterio ekrane / 88 Remia SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros Visai nejuokingi skaitiniai barų projektui suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Krescencija Šurkutė. Politinis afrodiziakas / 92 (Pa)klaidų skiltelė / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Summaries / 95

Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine partneris. www.eurozine.com Viršelio 1 p.: Eugenijus VARKULEVIČIUS. Be pavadinimo. 2011 4 p.: Bronius Rudys. Iš serijos „Linijos“. 1989. Popierius, tušas; 90x60

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Rita Repšienė

Patriarchalinės kultūros ypatumai: lietuviška camera obscura ir verkiančio vyro pozityvas

Visi turi teisę į truputį kultūros. Pierre Dulaine

Yra tik vienas dalykas, blogesnis už tai, kad esate eksploatuojami,– tas, kad nebūsite eksploatuojami. Joan Robinson

aneigti patriarchalinę pasaulio sanklodą, viešpa- (t. y. galios pratybų) ir kultūros (t. y. tikėjimo apraiškų) Ptaujančią tūkstančius metų, reikštų prarasti realy- santykius“, 1 kad suprastume, kas lemia veiksmus, po- bės jausmą ir viską regėti aukštyn kojomis. Atsisakyti veiksmius ir atoveiksmius. visuotinai pripažintos hegemonijos būtų tas pats, kaip Vyriškųjų galių formuojama kultūra, imituojanti pulti į šulinį žemyn galva tikintis, kad žemės gelmėse genialumo retoriką, tapo didingų karinių pratybų, (pragare?) bus atsakyta į visus klausimus. Patriarcha- jėgos, valdžios, falo ir sėkmingos medžioklės mani- linė galybė stulbina, gąsdina ir masina kiekvieną, mė- festacija. Tobula maskuotė, slepianti jautrią ir subti- ginantį bent akies krašteliu žvilgtelėti į jos paslaptis, lią vyrišką natūrą! Tačiau akivaizdu: nuolat ore tvy- mitologiją ir tvirtas tradicijas. Tačiau „stiprioji lytis“ rantis stiprių vyrų ilgesys nėra tik beletristinė figūra, visada turėjo ir kitą – silpnąją, jausmingąją – savo skatinanti, kad pabustų esminis „lytinis“ instinktas pusę. kaip emociškai tvarios asmenybės pagrindas. Gal Jei vadovausimės nuostata, kad kultūros istorija tada (pagaliau!) ir „lietuvių galvose didėtų pasitikėji- nėra vien faktų, įvykių, reikšmių ir reiškinių sankau- mo savimi jausmas, o širdyse – meilė tėvynei“, 2 užuot pa, reikės, keičiantis požiūriams, mąstymui ir lyčių demonstravus tariamą savo pranašumą ar apgailes- stereotipams, „nuolat iš naujo persvarstyti politikos tavus dėl į(si)kalbėto „vargšiškumo“.

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Apgailestauti, gailėtis ir verkti, išreiškiant vyrišką palankumo. Vadovausimės, kiek abejodami, Pierre’o savo silpnumą, yra taip įprasta, kad tokia laikysena at- Bourdieu mintimi, kad vyrus nugali vyriška jų svarbu- rodo objektyvi šių dienų duotybė: „Akimirksnį viskas mo iliuzija ir nugalėtojų mentalitetas kaip vyriškumo buvo aptemę, ir tarsi iš šalies save mačiau apsipylusį privilegija. Paliksime erdvės tautiškumo sugestijoms, ašaromis, staugiantį ir dūstantį nuo raudos, bėgantį skatindami pasitikėti kontekstinės terapijos galiomis. nusmurgusia buvusio dvarelio alėja ir kažkam neži- nomam, negailestingam, abejingam grūmojantį paba- Metafizinis teatras, Apšvietos baimė ir aistros dėl lusiais bekraujais kumštelių krumpliais“ (Sigitas Pa- verksmingumo rulskis „Tyla“, 2000). Naujausioje savo knygoje „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (2011), Parulskis palinki: „Tegu Lietuvių vyrų polinkis ašaroti ir dejuoti, tarsi būtų į jūsų stiklinę su geru gėrimu laša jausmingos ašaros.“ ištikusi arba netrukus žadėtų ištikti nacionalinė katas- Vyriškumo atributikai taip pat priskiriami „keiksmai, trofa, iš kasdienybės buvo pirmiausia perkeltas į didįjį dantų griežimas ir ašaros“ („Trys sekundės dangaus“, Apšvietos epą „Metai“. Santūrumo stokojantys ir susi- 2004). laikymo nepaisantys būrai privertė Kristijoną Done- Herkaus Kunčiaus naujausiame romane „Lietuvis laitį prabilti apie akivaizdžiai vyraujantį tautos būdo Vilniuje“ (2011) prieš skaitytojų akis iškyla „vaizdinga, bruožą − nepaprastą verksmingumą. Lietuvos milžinų ašaromis verkianti Neris“, o pagrindi- Gedėdami pernai mirusio gero valdininko, jie „taip nis herojus Napoleonas išgyvena nušvitimo akimirką: nesvietiškai nusiverkia, / Kad ir akys jau keliems išpūti „Atsiplėšęs nuo valdininkės krūtinės, Šeputis džiugiai pradėjo; / O kiti dėl to, veik proto netekę, / Baudžiavą, nusišluostė ašaras“, paliudydamas lietuviams įprastą kaip jiems reik, atlikt jau nedera bėdžiai“. Emocinė ne- patriarchalinį jausmingumą. Alvydo Šlepiko kūrinyje galia, arba, anot taiklios Vytauto Kavolio diagnozės, „Lietaus dievas“ (2005) verkia ir seni (kaip antai „aša- „aimanavimas, toks besaikis, kad atima veiklos pajėgu- rojantis tėvas senis Motūzas“), ir jauni („Geniukas lėtai mą“, 3 trukdo blaiviai mąstyti ir stumia į visuotinį nu- stojosi ir staiga sriūbaudamas ėmė raudoti“), jau ne- sivylimą, kuris daro neigiamą poveikį net genetiniam kalbant apie mažus („jis ėmė taip bliauti, ašaros tekėjo tautos kodui. upeliais, iš nosies pasirodė burbulai“). Net angelams Priespauda ir despotizmas įdiegia aukos mąsty- pasitaiko apsiverkti: „Likęs vienišas ir sužalotas antra- seną, kurios skiriamuoju bruožu tampa „lengviau sis angelas žvelgė žemyn susirūpinęs ir verksmingas, bet sukrečiamo, emocinio balanso neišlaikančio žmogaus gali būti, kad jis tik piktdžiugiškai šypsojosi...“ psichologija“. 4 Ašaros tampa nuoširdumo, atgailos ir „tikrų“ išgy- „Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit; / O venimų imitacija „mirtino nusipramogavimo“ fone. paskui akli bei proto viso netekę, / Nei vaikus augint, Prisiminkime, pavyzdžiui, graudžią televizinę Vytau- nei darbus dirbt negalėsit.“ „Ašarų srovėmis“ apgaili- to Šapranausko atgailą po „Auksinių svogūnų“ teiki- mas ir senstantis arklys, ir per keliolika metų sudilęs mo ceremonijos TV3 ekrane – regis, šykšti vyriška peilis. „Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!“ Juk ašara lengvai nuplauna net sunkias pagirias. net gyvuliai, pašaro laukdami, „į mus žiūrėdami ver- Sutelkę dėmesį į lietuvių kultūrai būdingą kentėji- kia“, – bara poetas būrus už beribį ir besaikį vaitoji- mo, aimanavimo ir raudojimo kanoną, aptarkime iki mą.5 šiol aktualų klausimą, kodėl daugiau kaip 250 metų Vyriškąjį pradą sureikšminusi Apšvieta kaip patri- mūsų raštijoje, mintyse ir vaizdiniuose dominuoja archalinį mitą iškėlė švietimą, kuris turėjo įtvirtinti verkiantis vyras? Puikiai žinome nenuneigiamą tiesą: filosofines jos nuostatas.6 Tačiau tai tapo ne išsilais- kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, todėl stengsi- vinimu, o „metafiziniu spaudimu“, mitologiniu siau- mės nenuklysti nuo pozityvaus požiūrio ir sąmoningo bu, įgavusiu radikalią formą. Apšvietos ideologiją ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 3 didaktiką suparalyžiavo gili rezignacija – „tai pačios praktinės atsakomybės savo paties ūkiui (Donelaitis) su savimi susvetimėjusios visuomenės savybė būti prie- iki tautinio ar religinio sąjūdžio drąsos (Maironis).“10 vartos visuomene“. 7 Graudūs verksmai tapo naujų ketinimų pagrindu. Polinkis aimanuoti, dejuoti ir lieti ašaras sietinas Tačiau dabar „verkiantis vyras“ jau ne būras, ne su realybės baime, kapituliantiška laikysena, metafi- vargšas ir visų išnaudojamas valstietis – jis tapo hero- zinio jausmo praradimu. Atrodo, nelaimingo lietuvio jumi, kūrėju, atstačiusiu „krūtinę, apkaltą ledu“, kad kenčianti siela, besiblaškanti neteisingame jo pasau- sielvartą paverstų tautos dvasios šerdimi. lėlyje, nėra tik to laiko fenomenas. Sunkiai priimda- mi pokyčius, lengvai pasiduodami sielvartui, iki šiol Tautos žadintojai, kūrėjai ir puoselėtojai esame linkę verčiau rezignuoti negu ieškoti išeities. Paklūstame XIX a. vidurio kvietimui, atitinkančiam Lietuviams ir patriotiškumo puoselėjimas atrodo metafizinio teatro dvasią: „Verkdami iš džiaugsmo, neatsiejamas nuo emocinių išgyvenimų, kančios, erš- meskim svieto niekus, / Cnatom ir pakūta apmazgokim kėčių vainiko ir ašarojimo. griekus...“8 Taigi ramiai susitaikome su likimu, kaip Chrestomatiniu vadinamas Vinco Kudirkos prare- kadaise siūlė „nuliūdęs poeta“. gėjimas, kai jis atsivertė pirmąjį Aušros numerį: „Ro- dos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu Graudulingieji lietuvių romantikai ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo XIX a., nors ir būta romantizmo amžių papuošu- apsiverkiau.“11 Nuoširdi jausmų išraiška, viešai pri- sių sukilimų, pramonės perversmų ir nacionalinio pažinus savo paklydimus ir atradus tikrąjį pašaukimą išsivadavimo sąjūdžių, lietuviai garsėjo kaip ašaringa („rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užau- bendruomenė, tiesa, pasak Maironio, verkianti ne iš gau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau baimės ar išgąsčio, ne dėl netekčių, o dėl pačios sa- save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs“12), galėjo vęs, iš savo „prakilniai graudulingos nuomonės“.9 To tapti puikiu ir sektinu pavyzdžiu, kaip galima graudu- graudulio taip ir neįstengta paversti kuriamąja energi- lį paversti ryžtu ir tautiniu apsisprendimu. ja, kuri skatintų tobulinti pasaulį. Aukšti idealai, tikėjimas tauta ir ateitimi iškėlė nau- Maironis, matydamas begalinį tautos vyrijos liū- jus imperatyvus: „Ant griuvėsio naujo /Tu būk kvies- desį, eilėraštyje „Vilnius (prieš aušrą)“ retoriškai liu ramybės, ne verksmo, ne kraujo! / O n‘įstengdama klausė: „Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės / Ašara kūnui − dvasiai peną tyrą / Nešk ir mokink, kad veltui krinta graudi? / Gailiesi, amžius didžius atminęs.“ Ir ašaros nebyra!“ (Vincas Kudirka, „Troškimas“). aptarė verksmo priežastis: „Lopšy mes verkiam, saulę Vis dėlto asmeninės transformacijos, virsmai ir išvydę; / Verkiame, meilės pančius pažinę; / Verkiam, persikūnijimai, kai iš ašarų pakalnės prisikeliama nuo kelio tiesaus nuklydę; / Verkiame, karstą sau pri- emocinei brandai, įvyksta tik išskirtiniais atvejais. siminę“ („Sunku gyventi“). Kartu nurodė „deramo Graudulingoji lietuvio pusė niekur nedingo: „Sugrįžo elgesio“ imperatyvus: „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo žmogus namo ir, išvydęs visą pragaištį apleistoje ūkė- / Jos žemės dainų nemylės, / Neverks, kad patys sūnūs je, apsiverkė. Kam, vargše, pasiskųsi ir kas atlygins?“ žudo, / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksme nau- (Vincas Kudirka, „Cenzūros klausimas“). ją giesmę“). Patriarchalinės kultūros įtaka nacionaliniam tapa- Barokiškai iškilmingos priesaikos ir didingi paža- tumui išpureno dirvą „verksmingajai“ rezignacijai, dai ilgam įtvirtino graudulingąją tradiciją. Situacija iš nors liaudies išmintis sako: verk neverkęs, nieko tuo esmės nepasikeitė: „Ašarų upeliai, atvira emocinio pa- nepakeisi. Sielvartas, iš privačios emocinės sferos per- žeidžiamumo išraiška tvinsta abiem laikotarpiais: nuo keltas į viešąją, tapo tautą vienijančiu dalyku.

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Verkšlenančios Lietuvos mitas cijų Connell kartu su Jamesu W. Messerschmidtu aptaria vyriškumo hegemoniją dviem aspektais – istoriniu Ašaringasis kultūros paveldas, kaip neatsiejama ir perspektyviniu.16 Tyrinėja lyčių hierarchijos prigimtį, tautinės saviraiškos dalis, ilgainiui virto XX a. lietuvių vyriškumo konfigūracijų geografiją, socialinių įsikūniji- mitologijos pagrindu. Prieš 50 metų Santaros−Šviesos mų procesus ir vyriškumo dinamiką, atskleidžia specifi- suvažiavime apie tai kalbėjo Algirdas Julius Greimas, nes intelektualines ir praktines problemas, kurių kyla dėl minėdamas Bronį Railą kaip demitifikatorių, „kuris konkrečios kalbėjimo intencijos ir mąstymo stiliaus. Vis garsiai skelbia, kad užtenka pagaliau mums verkšlenan- labiau besiplečiantis vyriškumo hegemonijos konceptas čios Lietuvos mito“. 13 Įžvalgios ir toliaregiškos Greimo užima naujas sferas – nuo edukacijos ir psichoterapijos idėjos anais laikais buvo tolimos lietuviams, o jo užuo- iki smurto prevencijos ir tarptautinių santykių.17 minos apie obsesinę vaiko psichiką, kuri skriaudos Tariama vyriškumo idealybė nėra konstanta, ji kinta, patirtį derina su heroizmo toje skriaudoje paieškomis, nacionaliniai ypatumai veikia ir keičia tapatumo modelius. atskleidžia ir šiandien kylančias tapatumo dilemas. Lietuviškojo rūpintojėlio kančia, neviltis, skruostu riedan- Tautinio atgimimo priešaušryje Maironio sukurtas ti ašara nėra tik tautinių pakelių ir kryžkelių savastis – tai „ūžiančio miško“ vaizdinys, nuspalvintas graudulio neatsiejama tautinės istorijos ir kultūros dalis, mitologija, estetika, suteikė Lietuvai vyriško emocingumo aurą: realesnė už senąją patriarchalinę didybę. 250 metų vaidi- „Miškas verkia didžiavyrių: / Baisūs kirviai juos išsky- nant auką, kenčiant dėl apgailėtinos dabarties ir apraudant nė; / Verkia Lietuva didvyrių: / Jų neprikelia tėvynė.“14 didingą praeitį, keitėsi pati tapatumo struktūra, kurios da- Begalinis savęs gailėjimas, kaip patriarchalinės kultū- bar jau neįmanoma rekonstruoti be skausmo. ros puoselėjama savastis, tapo istorinės savivokos pa- Europietiška tradicija skatina pripažinti savo sil- grindu ir esminiu lietuvių mentaliteto bruožu, kuris pnybes. Pierre’o Bourdieu žodžiais tariant, vyrai yra perduodamas iš kartos į kartą. dominuojami dėl savo pačių dominavimo, todėl juos Atsisakyti kančios ir aimanavimų kultūrinės tradici- ir nugali vyriška jų svarbumo iliuzija. Teigiamiausias jos nėra paprasta, nes didinga praeitis nustelbia kasdie- vyriškumo ikonografijos pokytis įvyktų tada, jei pa- nišką dabartį ir verčia abejoti ateities galimybėmis. vyktų silpnybes paversti stiprybėmis. Nuo Apšvietos laikų įsigalėjęs dejonių ir verksmų Vyro, verkiančio iš nevilties, antipodas – pozity- kanonas tapo ne tik elgsenos modeliu, bet ir problemų viai ir konstruktyviai mąstantis vyras, kuris nesijau- sprendimo būdu. Visuotinės vyriškos kančios sindro- čia pančiojamas praeities, persunktos baime, paveldo, mas sietinas ir su negrįžtamais emociniais pokyčiais, ir primenančio metafizinį teatrą. su esminių vertybinių vektorių praradimu, ir su intro- vertinėmis iliuzijomis. Vis dėlto jeigu tikime, kad nieko Kaip negatyvą paversti pozityvu nėra amžino po saule, gal ir patriarchalizmo bastione galima geidauti bent šiokių tokių prošvaisčių? Lietuvių juodoji dėžė su esminiais „verkiančio vyro“ liudijimais, emocinį išgyvenimą pavertusi tautiniu feno- Vyriškasis tapatumo modelis: už ir prieš menu, lėmė tolesnę vyriškumo kaitą. Suprantama, sielvartas, liūdesys ir kančia yra neatsiejama kiekvieno žmo- Viena įtakingiausių vyriškumo tyrinėtojų R. W. Con- gaus egzistencijos dalis, tačiau vis didesnį nerimą kelia nell teigia, kad iki šiol vyraujantis tradicinis vyriškasis dirbtinis perdėtas įsijautimas į nuolatinį „aukos vaidme- tapatumo modelis nėra stigmatizuotas, nes šiuolaikinė nį“, savo neviltį skleidžiant iki kosmoso platybių. kultūra jį labai vertina ir išaukština.15 Tai paskatino im- Tautiniai mitai, grindžiami herojine didingos praeitis formuoti besikeičiančio vyro politiką, kuri paremtų ties retorika, Pilėnų savižudžių arba didvyrių konotaci- vyriškumo strategiją. Vienoje iš naujausių savo publika- jomis, iki šiol daro didžiulį poveikį savimonei ir savijau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 5 tai. Realybė patvirtina niūriausias socialines prognozes. ji orientuojasi į savo pačios idealią duotybę – taip per- Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, lietuviai imamos patriarchaliniam tapatumui būdingos formos. ne tik pirmauja pasaulyje pagal savižudžių skaičių, bet Mažų tautų išlikimui kelia grėsmę net menkiausi kata- išsiskiria iš kitų ir lyties požiūriu: 2009-aisiais, kaip ir klizmai, nes jos nuolat balansuoja ant išnykimo ribos, ankstesniais metais, Lietuvoje vyrų nusižudė penkis vadinasi, joms būtina sutelkti visus gyvybinius resursus, kartus (sic!) daugiau negu moterų.18 kad atsilaikytų prieš globalizacijos skersvėjus. Gailėtis Paslaptingoji camera obscura realų pasaulį paverčia savęs jos neturi nei laiko, nei teisės, žinoma, jeigu nori vaizdiniu, iš kurio lengva išeiti, paspaudus išjungimo išlikti. Deja, mieliau einama priešinga linkme: „Aukos pultelį. Tautinė tapatumo mašinerija veikia ne patriar- sindromas apsaugo mus nuo iniciatyvos ir atsakomybės. chalinės kultūros labui. Todėl ieškoti stebuklingos pa- Pasirenkamas lengviausias kelias – pasikliaujama atsitik- nacėjos – pirmaeilis politikos uždavinys. Jei tos paieš- tinumais, kaltinami aplinkiniai ir aplinkybės, laukiama, kos bus bevaisės, tiek mokslo ir technikos pažanga, tiek kol viską padarys kiti.“21 ideologiniai žaidimai, tiek socialiniai eksperimentai Ieškoti išeities reikėtų gilinantis į pozityvią istori- taps tik šešėlių teatro atributais šalyje, kuri darosi vis nę mūsų pačių patirtį, nes svetimi pavyzdžiai yra viso labiau ginocentrinė, t. y. sparčiai moteriškėja. labo gražūs linksmi paveiksliukai niūriame be perstojo Ieškant išeities kaip stebuklo, prieš akis iškyla gar- sielvartaujančiųjų pasaulyje. Tautos patriarchas Jonas susis „verksmingasis“ Baso Jano Aderio perfomansas Basanavičius, gedėdamas mylimos žmonos, mirusios „Esu pernelyg liūdnas, kad tau tą pasakyčiau“ (1970).19 1889 m. vasario 16 d., kasdien lankė jos kapą, užsi- Niujorko Moderniojo meno muziejui priklausantis kū- sklendė savyje, pasak amžininkų, pasidarė keistokas. rinys, YouTube atsiradęs 2007 m. ir peržiūrėtas beveik „Šviesiam žmonos atminimui J. Basanavičius išsaugojo 100 tūkstančių kartų, išreiškia kai ką daugiau negu vien vėduokles bei nežinomo dailininko nutapytą Elės portre- graudulys, liūdesys ar apgailestavimas. Suvokti egzis- tą. Su šiais daiktais signataras nesiskyrė visą gyvenimą. tencijos laikinumą gali tik tas, kuris nebijo pažvelgti Portretas kabėjo pačioje matomiausioje kabineto vieto- kitam į akis tada, kai pats yra silpnas, kai verkia, nes je.“22 Ir tuo pat metu pasinėrė į darbus, malšindamas atskleisdami savo silpnąją pusę tampame stipresni. sielvartą aktyvia moksline ir politine veikla. Žinomas meno kritikas Janas Verwoertas monogra- Lietuviams būdingą apsėdimą, kaip ir daugumą fijoje apie Aderį „Ieškant stebuklo (Vienas kūrinys)“ psichikos ligų, galima išgydyti. Nesureikšminkime teigia, kad ir minėtame performanse, ir piešinyje ant nesėkmių, susitaikykime su praradimais, imkimės sienos „Prašau, neleisk man išeiti“ (1969) išliejamos veiklos, kuri padėtų tapti laimingiems − tokie būtų ne asmeninės menininko emocijos, bet pristatomi populiariosios psichologijos patarimai. verbaliniai ir vizualiniai ženklai, kurie, ištraukti iš Patriarchalinė kultūra nepraranda gebėjimo domi- naratyvinio konteksto, tampa retoriniais iššūkiais ir nuoti, todėl ketvirtį tūkstantmečio tęsiasi nekontro- atlieka apeliatyvinę funkciją.20 liuojama silpnumo, bejėgiškumo, graudulio, ašarin- Viktimologinė mąstysena herojų paverčia auka. gumo manifestacija, jau lėmusi negrįžtamus genetinio Franciso Scotto Fitzgeraldo žodžiai „parodykite man kodo pasikeitimus ir liudijanti savasties kaip stiprybės didvyrį, ir aš parašysiu jam tragediją“, atitinka lietu- praradimą. Tokia situacija skatina imtis neatidėliotinų višką scenarijų: mūsų herojai yra savo nevilties, grau- veiksmų – keisti save ar net kurti iš naujo. dulingumo, ašarojimo aukos. Realybė, virtusi tragedija, ir tragedija, tapusi realybe, atima paskutinę viltį. Naujojo vyriškumo tyrimai Lietuvių kultūra jau seniai prarado svarbią apeliatyvi- nę (kreipimosi į adresatą) funkciją, užsidariusi verksmin- Yra įvairių būdų, kaip pagelbėti vyriškumui. Antai game pasaulėlyje ir atsisakydama priimti laiko iššūkius, Artūras Tereškinas, pristatydamas savo naująją knygą

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“, metų, jie būdavo atskiriami nuo motinos, seserų, pabrėžė: „Užuojautos arba empatijos jausmas – mano nuo savo kraujo moterų, tarp kurių lig tol gyveno ir kaip asmens, tiriančio žmonių kasdienį kentėjimą, me- kurios jiems buvo brangios... Dvigubas ryšių nutrau- todologija. Esu įsitikinęs, kad esu tiek pat pažeidžiamas, kimas − su gimtaisiais namais, su moteriška vaikų kaip ir mano tiriamasis asmuo, todėl jo skausmas man kambario aplinka. Ir labai staigus perėjimas į kitą yra reikšmingas.“ Autorius siekia „mobilizuoti ir asme- pasaulį: raitelių būrio, arklidžių, ginklų, medžioklės, ninius skaudulius, ir kolektyvines žaizdas taip, kad ken- pasalų ir vyriško šėlo.“29 čiantys patys imtų priešintis kančias kuriančiai aplinkai Atskyrimas nuo motiniško moteriškumo, kaip vy- ir keistų socialinius santykius, kuriuose sisteminė pries- riškojo tapatumo esmė, ugdo jausmą, kad priklausai pauda ir išnaudojimas yra kasdienė norma“.23 „vyrų grupei, conditio sine qua non“, skatina vyrų pra- Atsiranda ir naujosios krypties pranašų (Aidan našumą ir solidarumą.30 Chambers, „Pašok ant mano kapo“), kuriančių naujo- Kai atsisakoma berniukų įšventinimo, vyriškumo viškus herojus ir naujus „būdus tapti vyru“. Berniukai idealas, kuris suprantamas kaip gebėjimas nuolat visada jaučia spaudimą – būk stiprus, agresyvus, įveik įveikti sunkumus, tampa nepasiekiamas. Šiame kon- konkurentą ir pan., todėl reikia sukurti tokią ideolo- tekste Stokholmo sindromas, kai auka įsimyli savo giją, kuri išvaduotų juos iš paplitusių vyriškumo ste- pagrobėją, budelį ar auklėtoją, įgauna narcisistinį reotipų.24 atspalvį: auka ir budelis tartum susitapatina viename Treti, kalbėdami apie vyriškosios galios mitą, na- asmenyje. grinėja klausimą, „kodėl vyrai yra pakeičiama lytis?“ Vyriškąjį XX a. tapatumą Deborah S. David ir Ro- Paneigdamas tai ir sekdamas herojaus transformaci- bertas Brannonas apibrėžia keturiais imperatyvais: jas laike, Warrenas Farrellas grėsmingai konstatuo- a) jokio moteriškumo (no Sissy stuff), kai atsisako- ja: gali būti, kad ateityje, pasitelkdami branduolines ma bet kokių jausminių poreikių, b) šulas, didelis technologijas, žudikai vyrai sunaikins viską, kas žmogus (the big wheel), kai jautiesi viršesnis už visus gyva.25 kitus, c) tvirtas ąžuolas (the study oak), t. y. nepriklau- Bandant išvaduoti vyrus iš jiems primetamų į(si)pa- somas, pasikliaujantis tik savimi, niekada nerodantis reigojimų, kuriamas naujas abiejų lyčių tapatumas: jausmų ar prieraišumo, moteriško silpnumo, d) eikit vyrų silpnumas yra jų jėgos sutelkimas, moterų sti- visi po velnių (Give’em Hell), kai pabrėžiama būtinybė prybė yra jų silpnumo išraiška.26 Farrellas siūlo įveikti tapti išskirtinai stipriam, visiems pavojams žvelgiant vyriškumo paradoksą šviečiant ir perkuriant visuo- tiesiai į akis, net „kai protas ir baimė skatina elgtis menę, kuri tokią nesveiką berniukų ir vyrų padėtį su- priešingai“. 31 Tai sukūrė beveik nepasiekiamą idealą, kūrė remdamasi tradicine vyriškumo samprata.27 kuriant „totalitarinį“ vyriškumą. Įšventinimo į vyrus poreikis neišnykęs ir šiais lai- Mitinė sėkmės, galios, jėgos ir viešpatavimo norma kais. Pasak Aristotelio, „vyras gimdo vyrą“ („Metafizi- primetė obsesinę priklausomybę nuo tapatumo stere- ka“, Z, 7, 1032a, 25) ir tai patvirtina teiginį, kad „vyriš- otipų, vyriškumas prarado simetriją, nes neteko savo ka tapatybė įgyjama didelių sunkumų kaina“. 28 „silpnosios“ dalies, ir atsidūrė ties pavojinga susinai- Kadaise iniciacija buvo laikoma tapatumo pagrin- kinimo riba. du ir egzistencine nuostata: Vyriškumo paradoksui apibūdinti Pierre’as Bour- „Riterių sūnūs tais laikais (XII amžiuje) anksti dieu pasitelkė peilio arba ašmenų metaforą, siedamas palikdavo tėvų namus: jie vykdavo kitur mokytis gy- vyro vaidmenį su atsiskyrimu, smurtu, žudynėmis, venti, o tie, kurie buvo ne vyriausi, atsisveikindavo kitaip tariant, su ta kultūrine tvarkos puse, kuri yra su tėvų namais visiems laikams, išskyrus kokį lai- pirminės dermės su motiniška esatimi antipodas.32 mingą atsitiktinumą. Sulaukę aštuonerių, dešimties Negalima aukštinti jėgos iki begalybės, o juo labiau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 7 gyventi savo svarbumo iliuzija. Būtent todėl vyriškąjį 14 Maironis, Op. cit., p. 5. tapatumą ištiko krizė. Kita vertus, po kiekvienos kri- 15 R. W. Connell, „Politics of Changing Men“, http://www.australianhumanities- zės laukiama viltingų permainų… review.org/archive/Issue-Dec-1996/connell.html [2011-07-20] 16 R. W. Connell, James W. Messerschmidt, Hegemonic Masculinity. Rethinking „Aš žaviuosi vyrais, jų didelėmis kojomis ir mažomis the Concept. In: Gender & Society, vol. 19, 6, Dec 2005, p. 829–859. niekšybėmis“, – sako Françoise Giroud. 17 Ten pat, p. 847-853. „Aš dievinu moteris, jų aukštus idealus ir žavingas ko- 18 Death due to suicide, by gender, Standardised death rate by 100 000 inhabi- medijas“, – atrėžia Bernard’as-Henri Lévy.33 tants http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/refreshTableAction.do?tab=tab Apibendrinimui tiktų žodžiai iš Jano Fabre naujausio le&plugin=0&pcode=tps00122&language=en [2011-07-20] interviu „Žmogus yra gražus gyvulys“ (Man is a Beau- 19 http://www.basjanader.com/ [2011-07-20] tiful Animal): „Didelis menas būti žmogumi. Ir žmogus 20 Bas Jan Ader: In Search of the Miraculous (One Work) (2006) by Jan Verwoert yra gražus – jei negalite jo liesti, jausti ar įkvėpti, praran- by Christopher Howard, Art Book, Feb. 2007, Vol. 14, Issue 1, p. 77. date labai daug.“34 Kaip žinome, anglų kalbos žodis man 21 Rasa Kuodytė-Kazielienė, Nevaidink aukos! http://gatve.delfi.lt/news/pa- reiškia ir žmogų, ir vyrą… saulis_ir_as/article.php?id=18565130 [2011-07-20] Kad lietuvių patriarchalinis grožis, kaip ir tapatumas, 22 http://www.museums.lt/Lietuvos_muziejai_2003_nr3/Kuliesiene.htm vis dar yra savo paties „graudulingojo verksmingumo“ [2011-07-20] įkaitas, galima tik apgailestauti, žinoma, neprarandant 23 Artūras Tereškinas: mano metodologija yra užuojauta, http://370.diena. vilties, jog atsiras valios keistis ir keisti keistai dvipras- lt/2011/02/04/arturas-tereskinas-mano-metodologija-yra-uzuojauta [2011- mišką padėtį… 06-29] 24 Aidan Chambers, Dance on My Grave, http://rubinaitis.lnb.lt/index. php?999609254 [2011-06-29] 1 Vytautas Kavolis, Epochų signatūros, Chicago: Algimanto Mackaus knygų 25 Warren Farrell, The Myth of Male Power, New York: Simon & Schuster, 1993, leidimo fondas, p. 15. p. 99. 2 http://eurobasket2011.lrytas.lt/-13111394371311115777-a-guogos-dieno- 26 Ten pat, Chapter 2 & 3. raštis-10-remiamas-rėmėjas.htm [2011-07-20] 27 Ten pat, Chapter 2. 3 Vytautas Kavolis, Op cit., p. 70. 28 Elisabeth Badinter, XY, Apie vyriškąją tapatybę, Iš prancūzų kalbos vertė Vio- 4 Ten pat, p. 71. leta Tauragienė, Vilnius: Vaga, 2003, p. 97. 5 Ten pat. 29 Guillaume le Maréchal ou le meilleur chevalier du monde, Fayard, 1984, 6 Max Horkheimer, Theodor Adorno, Apšvietos dialektika. Vertė Gediminas p. 82. Cit. iš: Elisabeth Badinter, Op. cit., p. 106. Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 30. 30 Elisabeth Badinter, Op. cit., p. 77. 7 Ten pat, p. 161. 31 Ten pat, p. 174. 8 Juozas Vaišnora, MIC, Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma: Katalikų mokslo 32 Pierre Bourdieu, La domination masculine, in Actes de la recherche, Nr. 84, akademija, 1958, p. 351. Cit. iš Vytautas Kavolis, Op. cit., p. 73. La domination masculine, Paris, Seuil (Liber), 1998, p. 23. Cit. iš : Elisabeth 9 Maironis, Pavasario balsai, Vilnius: Vaga, 1986, p. 40. Badinter, Op. cit., p. 78. 10 Vytautas Kavolis, Op. cit., p. 70. 33 Françoise Giroud, Bernard-Henri Lévy, Vyrai ir moterys: Pokalbiai, Iš prancū- 11 Varpas, 1893, Nr. 3. Cit. iš: Antanas Petrika, Lietuvių tautinio atbudimo pio- zų kalbos vertė Stasė Banionytė, Vilnius: Apostrofa, 2002, p. 9. nieriai, Brooklyn, 1939. 34 Man is a Beautiful Animal, Interwiev with Jan Fabre, by Dorota Semenowicz http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/vincas_kudirkaIII. and Katarzyna Tórz, In European Culture Congress, [Great art is made by man. html [2011-06-24] And man is beautiful – if you can’t touch, feel, or smell him, you’re missing out on 12 Vincas Kudirka, Raštai, Tilžė, 1909, T. 2, p. 214. quite a lot.], http://www.culturecongress.eu/en/theme/theme_lost_in_cul- 13 Algirdas Julius Greimas, Mitai ir ideologijos, In: Algirdas Julius Greimas, Iš arti ture/fabre_interview [2011-08-23] ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 364.

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Problemos ir idėjos

Boaventura de Sousa Santos

Universitetas XXI amžiuje

Demokratiškos ir išlaisvinančios universiteto reformos link

sė, paskelbtoje 1994 m.,1 aptariau tris krizes, išti- Minėtoje esė detaliau analizavau, kaip šias kri- Ekusias universitetą XX a. pabaigoje. Pirmoji krizė zes bando įveikti valstybiniai, ypač pagrindinių šalių, kilo dėl to, kad tradicines universiteto funkcijas sun- universitetai. Susidoroti su šiais iššūkiais toli gražu kiai sekėsi suderinti su tomis, kurios jam buvo pri- nesisekė, nes universitetai, stengdamiesi išvengti išo- skirtos XX a. Viena vertus, Europos universitetai nuo rinės kontrolės, kliovėsi ilga institucine savo patirtimi pat viduramžių laikė savo priederme kurti aukštąją ir administracinio pobūdžio dviprasmybėmis. Tokia kultūrą, ugdyti kritišką mąstymą ir teikti pavyzdingą laikysena buvo reaktyvi, nes priklausė nuo išorinio tiek mokslinį, tiek humanistinį išsilavinimą – visa tai, spaudimo, priklausoma, nes skatino daugiau ar mažiau kas privaloma elitui. Antra vertus, kapitalizmo plėtrai nekritiškai paklusti socialinei ir institucinei logikai, reikėjo kvalifikuotos darbo jėgos, ir tai skatino perei- diktuojamai iš išorės, ir vienadienė, nes neleido įžvelgti ti prie vidutinių kultūros standartų ir instrumentalios tolimesnės perspektyvos. žinijos. Universiteto nesugebėjimas suderinti tokių Kas atsitiko per du pastaruosius dešimtmečius? Kaip prieštaringų funkcijų vertė valstybę, jos ekonomistus apibūdinti situaciją, kurioje esame atsidūrę dabar? Ko- ir verslininkus ieškoti alternatyvių būdų tikslui pasiek- kie galimi šiandieninių universiteto problemų sprendi- ti. Nustojęs būti vienintele aukštojo mokslo ir tyrimų mai? institucija, universitetas prarado vadovaujamąjį savo vaidmenį, t. y. neteko hegemonijos. Valstybinio universiteto merkantilėjimas Antrąją – teisėtumo – krizę išprovokavo tai, kad universitetas nustojo buvęs institucija, kurios pagrindas Nors visos trys krizės yra glaudžiai susijusios tar- yra bendras sutarimas. Turiu galvoje priešpriešą tarp pusavyje, todėl jas įveikti galima tik kartu, imantis specializuotos žinijos hierarchizavimo, kai ribojamas reformų tiek universiteto viduje, tiek išorėje, bet jau jos prieinamumas, o kompetencija vertinama pagal tada pranašavau (ir baiminausi), kad būtent institu- kredencialus, ir sudemokratėjusiam universitetui kelia- cinė krizė nustelbs reformų turinį ir pasiūlymus. Taip mų socialinių, politinių reikalavimų, taip pat būtinybės ir atsitiko. Numačiau ir tai, kad susitelkimas spręsti užtikrinti lygias galimybes darbininkų klasės vaikams. išimtinai institucinę krizę lems klaidingus ir ydingus Trečiąją – institucinę – krizę sukėlė priešprieša tarp po- sprendimus kitų dviejų krizių atžvilgiu: dėl hegemo- reikio universitetui pačiam apibrėžti vertybinius savo nijos krizės universitetas praras savo specifiškumą, o tikslus ir didėjančio spaudimo remtis tais pačiais efek- teisėtumo krizė skatins tolesnį universitetinės siste- tyvumo, produktyvumo ir socialinės atsakomybės kri- mos skaidymąsi ir universiteto diplomų nuvertėjimą terijais, kokius taiko privačios įmonės. apskritai. Tai irgi atsitiko.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 9 Susitelkimas spręsti vien institucinę krizę buvo lem- džioje. Valstybiniam universitetui tai buvo smūgis. Nu- tinga klaida, įvykusi dėl daugybės veiksnių, kai kurie stačius institucines jo silpnybes, o jų esama daug, užuot iš jų darė poveikį jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje, o pradėjus esminę politinę ir pedagoginę reformą, tiesiog kiti įgavo milžinišką svorį jam įsibėgėjus. Institucinė pripažinta, kad jos yra neįveikiamos, ir tai panaudota krizė buvo ir tebėra silpniausia grandis per du pasta- kaip pasiteisinimas, kodėl universitetas, būdamas vie- ruosius šimtmečius, nuo tada, kai mokslinė ir peda- šasis gėris, pasmerkiamas komerciniam išnaudojimui. goginė universiteto autonomija tapo priklausoma nuo Nepaisant visiškai priešingų politinių pareiškimų ir kai valstybės. Kadangi universitetas ir jo teikiamos paslau- kurių reformistinių gestų, ši pirmoji universiteto kak- gos neabejotinai yra viešasis gėris, kuriuo rūpintis dera tomuša su neoliberalizmu yra grindžiama požiūriu, esą valstybei, tokia priklausomybė nebuvo problemiška, valstybinio universiteto neįmanoma reformuoti (lygiai lygiai taip pat kaip ji netrukdo, pavyzdžiui, juridinei kaip ir valstybės), todėl tikroji alternatyva yra universi- sistemai, – teismų nepriklausomybės nesumažina tai, tetų rinka. Laukinis ir nevaldomas modelis, pagal kurį kad juos finansuoja valstybė. Tačiau, skirtingai nuo ju- ši rinka atsirado ir yra plėtojama, rodo, kad tokį pasi- ridinės sistemos, valstybė ėmė ir nusprendė sumažinti rinkimą lėmė vertelgiški interesai. Kartu tai paaiškina, savo politinius įsipareigojimus universitetams ir švieti- kodėl nutrauktos investicijos į valstybinius universite- mui apskritai, paversdama lavinimą kolektyviniu gėriu, tus, kodėl vyksta didžiulis žmogiškųjų išteklių „nusiur- kuris, priešingai negu viešasis, vis dėlto nėra išimtinai bimas“, – visa tai panašu į primityvų privataus universi- remiamas valstybės, todėl automatiškai kilo institucinė tetų sektoriaus plėtimąsi viešojo sektoriaus sąskaita. valstybinių universitetų krizė. Ji egzistavo ir anksčiau, Valstybinis universitetas patyrė du merkantilėjimo bet dabar tapo gerokai gilesnė. Per pastaruosius trisde- etapus. Pirmasis prasidėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje šimt metų daugelyje šalių institucinę universiteto krizę ir tęsėsi iki 10-ojo dešimtmečio vidurio – tada plėtėsi ir išprovokavo arba sukėlė tai, kad jis prarado prioritetą konsolidavosi nacionalinė universiteto rinka. Antraja- kaip viešojo gėrio kūrėjas, o tada prasidėjo valstybinių me etape šalia nacionalinės rinkos iškilo transnaciona- universitetų finansavimo ir jiems skiriamų investicijų linė aukštojo ir universitetinio mokslo rinka, kuri buvo atoslūgis. tokia gyvybinga, kad baigiantis 10-ajam dešimtmečiui Institucinės krizės ataka, prasidėjusi dėl finansinės Pasaulio bankas ir Pasaulio prekybos organizacija pri- krizės, kuri ypač išryškėjo per pastaruosius du dešim- pažino ją esant globaliu švietimo problemų sprendi- tmečius, yra struktūrinis reiškinys, nulemtas fakto, kad mu. Kitaip tariant, prasidėjo neoliberalioji universite- valstybinis universitetas prarado prioritetinę padėtį to globalizacija. Tai naujas reiškinys, nepaisant to, kad tarp kitų valstybės palaikomų viešojo gėrio sričių. Tai, transnacionaliniai universitetų mainai siekia viduram- kad finansinė krizė tiesiogiai paskatino institucinę kri- žių Europą (jau nekalbant apie ankstyvuosius islamo zę, anaiptol nereiškia, esą galima visą kaltę suversti vien universitetus Afrikoje), o po Antrojo pasaulinio karo lėšų stygiui. Struktūrinių priežasčių analizė rodo, kad imta ypač sparčiai plėtoti partnerystę tarp universite- institucinė krizė yra kitų dviejų neišspręstų krizių – he- tų – pagrindinėse šalyse buvo rengiami doktorantūros gemonijos ir teisėtumo – sukeltas padarinys, per pasta- lygio studentai iš periferinių ir pusiau periferinių šalių. ruosius vienuolika metų įgavęs naujų bruožų. Tačiau pastaraisiais metais transnacionaliniai santykiai Valstybinis universitetas prioritetinę vietą valsty- įgavo visiškai kitokį pobūdį – naujoji transnacionaliza- bės viešojoje politikoje prarado pirmiausia dėl bendro cija yra kur kas platesnė už ankstesniąją, o jos logika, socialinės politikos (švietimo, sveikatos ir socialinės skirtingai nuo pirmtakių, išimtinai merkantiliška. apsaugos) nuosmukio, kurį lėmė ekonominės raidos Du esminiai dešimtmečio procesai – valstybės in- modelis, žinomas kaip neoliberalioji globalizacija ir vesticijų į valstybinius universitetus mažėjimas ir tarptautiniu mastu primestas 9-ojo dešimtmečio pra- merkantilistinė universiteto globalizacija – yra dvi tos

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 pačios monetos pusės. Tai du stulpai didžiulio globa- tai tik ledkalnio viršūnė, o dabar vykstanti kaita yra be laus universitetinės politikos projekto, kuriam lemta galo prieštaringa, turi gausybę implikacijų, tarp jų ir iš esmės pakeisti universiteto kaip viešojo gėrio pama- epistemologinių. tus, paverčiant jį dideliu ir labai pelningu edukacinio Mokslinė žinija, kuriama universitetuose arba ins- kapitalizmo aikštynu. Šį projektą sudaro skirtingi uni- titucijose, kurios nuo jų atsiskyrė, bet vis tiek išlaikė versiteto merkantilizacijos lygmenys. Pirmasis lygmuo etosą, būdingą universitetui, per visą XX a. buvo dau- yra tada, kai universitetas, kad įveiktų finansinę krizę, giausia disciplininė – tokį pasidalijimą primetė relia- verčiamas kurti savus resursus, t. y. bendradarbiauti su tyvi gamybos procesų dekontekstualizacija, skatinama pramoniniu kapitalu. Šis lygmuo dar leidžia universi- kasdieninio visuomenės spaudimo. Pagal šių procesų tetui išsaugoti autonomiją ir institucinę specifiką, nes logiką tyrinėtojai yra tie, kurie apibrėžia, kokias moks- privatizuojama tik dalis jo teikiamų paslaugų. Antrasis lines problemas reikėtų spręsti, atrenka iš jų svarbiau- lygmuo pasiekiamas, kai tendencingai panaikinamas sias ir sukuria tyrimo metodologiją, nustato ritmą. Tai skirtumas tarp valstybinių ir privačių universitetų, – tai vienalytė hierarchiškai organizuota žinija tol, kol tie, reiškia, kad universitetas kaip visuma pertvarkomas į kurie dalyvauja jos kūrime, siekia tų pačių tikslų, yra verslo įstaigą, kuri ne tik gamina rinkai, bet ir pati ku- vienodai pasirengę, priklauso tai pačiai mokslo kultū- ria universitetinių paslaugų rinką. Tos paslaugos gana rai ir viską daro pagal aiškiai apibrėžtą hierarchiją. To- įvairios, pavyzdžiui, administravimas, mokymo pro- kia žinija yra pagrįsta skirtimi tarp mokslinio tyrimo gramos ir medžiaga, laipsnių sertifikavimas, dėstytojų ir technologinės raidos – tyrinėtojo autonomija gali rengimas, dėstytojų ir studentų vertinimas. Ar vis dar reikšti tam tikrą socialinį neatsakingumą, kai kalbama prasminga kalbėti apie universitetą kaip apie viešąjį apie tyrimo rezultatų taikymą. Be to, pagal šią universi- gėrį, kai pasiekiamas antrasis lygmuo, jau yra tik reto- tetinę logiką skirtumas tarp mokslinės ir kitų rūšių ži- rinis klausimas. nijos yra besąlygiškas, toks pat santykis yra tarp mokslo ir visuomenės. Universitetų kuriamą žiniją visuomenė Nuo universitetinio iki pliuriversitetinio lavinimo pritaiko arba ne, bet, net būdama nepritaikoma, ji vis tiek yra socialiai reikšminga. Per pastaruosius du dešimtmečius universitetai, ypač Toks požiūris į žiniją sukūrė universiteto struktūrą valstybiniai, susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Daugelyje ir jo etosą. Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko po- periferinių šalių jie beveik sužlugo, o pusiau periferi- kyčių, ardančių šį žinijos modelį ir siūlančių visai kito- nėse jų situacija nepaprastai sudėtinga. Nors transna- kį. Šį perėjimą Gibbonsas ir kt. (1994) apibūdino kaip cionalizacijos plėtra ir universitetinių paslaugų rinka perėjimą iš „pirmojo tipo žinojimo“ į „antrojo tipo ži- pastaraisiais metais reikšmingai prisidėjo prie to, kad nojimą“, o aš manau, kad universitetinė žinija tapo pliu- susiklostytų tokia padėtis, vis dėlto tai nėra vienintelė riversitetine. nuosmukio priežastis. Įvyko kai kas svarbesnio ir tai Skirtingai nuo universitetinės, pliuriversitetinė žini- paaiškina, kodėl universitetas, nors tebėra laikomas ja yra kontekstualizuota tiek, kad organizuojančiu jos mokslinės žinijos institucija par excellence, prarado kūrimo principu tampa jos taikymas. Kadangi šis tai- turėtąją hegemoniją ir tapo lengvu socialinės kritikos kymas yra neakivaizdinis, ryžtas formuluoti problemas taikiniu. Manau, pastaraisiais dešimtmečiais santykiai priklausys nuo pritaikomumo kriterijų, o tai yra ben- tarp išsilavinimo ir visuomenės ėmė esmingai keistis dradarbiavimo tarp tyrinėtojų ir vartotojų rezultatas. ir pokyčiai žada būti tokie gilūs, kad keisis požiūris į Transdisciplininė žinija, būdama smarkiai kontekstua- pačią visuomenę ir jos išsilavinimą. Kaip jau sakiau, lizuota, reikalauja dialogo arba konfrontacijos su kitų mokslinės žinijos virsmas preke yra labiausiai matoma rūšių žinija, ir tai daro ją vidujai heterogeniškesnę, jai šių pokyčių pusė. Tačiau, nepaisant globalaus masto, kurti labiau tinka ne tokios amžinos, atviresnės siste-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 11 mos, kurių struktūra ne tokia griežta ir mažiau hierar- lo interaktyvumą ir tarpusavio priklausomybę, o visa chiška. Visus skirtumus, kuriais grindžiama universi- tai įspūdingai pagyvina technologinė informacijos ir tetinė žinija, pliuriversitetas laiko abejotinais, tačiau iš komunikacijos revoliucija. esmės tai reiškia, kad keičiasi santykis tarp mokslo ir Šių transformacijų kontekste galima daryti išvadą, visuomenės. Visuomenė nustoja buvusi mokslinio ty- kad universitetas nuolat susiduria su prieštaringais rinėjimo objektu ir pati tampa subjektu, tyrinėjančiu reikalavimais, kurių sankirta išmuša jį iš pusiausvyros. mokslą. Viena vertus, ultraprivatus spaudimas paversti žiniją Įtampa tarp šių dviejų žinijos kūrimo modelių nu- preke atleidžia universitetą nuo socialinės atsakomy- šviečia dviejų idealių tipų kraštutinumus kontinuume bės ir ragina kurti tik tai, kas ekonomiškai naudinga ir tarp dviejų polių. Šis heterogeniškumas ne tik ardo da- komerciškai atsiperka. Antra vertus, ultraviešas socia- bartinio universiteto institucinę specifiką, bet ir kėsi- linis spaudimas ardo ribotą viešąją universiteto sferą nasi į jo hegemoniją ir teisėtumą, kad priverstų iš naujo ir reikalauja rimčiau suvokti socialinę atsakomybę. Šis įvertinti patį save pagal prieštaringus kriterijus. kontrastas tarp ultraprivataus ir ultraviešo spaudimo Pliuriversitetinis mąstymas nuosekliausiai pasireiš- ne tik išmušė iš vėžių universitetą kaip instituciją, bet ir kia kaip merkantili universiteto ir industrijos partne- lėmė gilų socialinio ir kultūrinio jo tapatumo lūžį, ku- rystė. Tačiau kai kuriose šalyse, ypač pagrindinėse ir ris paskatino griebtis klaidinančios gynybinės taktikos. pusiau periferinėse, jo taikymo kontekstas yra buvęs O svarbiausia – ištiko paralyžius, sukeltas aklos savi- ir nemerkantilus – grįstas bendradarbiavimu ir pri- gynos, kai įnirtingai priešinamasi pokyčiams, nes dėl klausomas nuo solidarių partnerystės ryšių tarp tyrėjų jų esą nukentės universiteto autonomija ir akademinė ir profsąjungų, nevyriausybinių organizacijų, pilieti- laisvė. Priešingų jėgų spaudimas stumia į nestabilumo nių sąjūdžių, labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių aklavietę, nes didesnių pokyčių reikalavimą lydi ne ką (moterų, nelegalių imigrantų, bedarbių, sergančiųjų menkesnis pasipriešinimas kaitai. chroniškomis ligomis, senyvo amžiaus žmonių, užsi- krėtusiųjų ŽIV/AIDS ir t. t.), darbininkų bendruome- Atsakas: antihegemoniška universiteto globalizacija nių ir kritiškų aktyvistų. Didėja pilietinės visuomenės sektorius, kuris plėtoja naujus intensyvesnius ryšius Kalbėdamas apie kitas socialinio gyvenimo sritis su mokslu ir technologijomis, todėl reikalauja daugiau (Santos 2000; 2002a; 2002b; 2002c; 2003) esu sakęs, kad, galimybių dalyvauti jas kuriant ir vertinant jų poveikį. mano manymu, vienintelis efektyvus ir išlaisvinantis Daugiaetninėse ir daugianacionalinėse šalyse pliuri- būdas atsispirti neoliberaliai globalizacijai yra sukurti versitetinės nuotaikos pradeda reikštis ir paties univer- jos alternatyvą. Universiteto kaip viešojo gėrio antihe- siteto viduje, kai atėję čia studijuoti etninių ir kitokių gemoniška globalizacija reiškia, kad nacionalinė vals- mažumų atstovai pamato, kad jų įtraukimas iš tikrųjų tybinių universitetų reforma turi atspindėti politinius yra jų išstūmimo forma. Jie laikomi tabula rasa, nes re- konkrečios šalies pasirinkimus, skatinančius įsitraukti miasi tik savo kultūra ir tradicine jų bendruomenės ži- į vis platėjančius transnacionalinius žinijos kūrimo ir nija. Visa tai verčia mokslinę žiniją stoti į akistatą su ki- sklaidos kontekstus. O jie vis labiau poliarizuosis, vei- tomis žinijos rūšimis ir reikalauja didesnės socialinės ją kiami dviejų priešingų globalizacijos procesų – neoli- sukūrusių institucijų, vadinasi, ir universitetų, atsako- beralaus ir antihegemoniško. Nacionalinis konkrečios mybės. Kadangi mokslas vis labiau įsitvirtina visuome- šalies projektas turėtų būti pagrįstas plačiu politiniu ir nėje, pati visuomenė vis labiau tampa mokslo dalimi. socialiniu susitarimu, aprėpiančiu skirtingas sritis, tarp Universitetas buvo sukurtas pagal vienpusio santykio jų ir edukacinę, kai valstybinis universitetas suvokia- su visuomene modelį, kuris ir dabar yra institucinis jo mas kaip kolektyvinis gėris. Reforma turėtų pozityviai pamatas. Pliuriversitetas vietoj vienpusio santykio siū- atsiliepti į visuomenės norą radikaliai demokratizuoti

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 universitetą, kad būtų užkirstas kelias socialinių grupių Trečioji socialinė jėga, palaikanti reformas, yra pi- ir jų žinijos atskirčiai, dėl kurios universitetui irgi derė- liečiai, susibūrę į grupes, profsąjungas, nevalstybines tų prisiimti kaltę, nes visa tai prasidėjo gerokai anksčiau organizacijas, ir vietinė pažangi valdžia, suinteresuota, negu dabartinis kapitalistinės globalizacijos tarpsnis. kad universitetas bendradarbiautų su tomis sociali- Nuo dabar nacionalinis ir transnacionalinis reformos nėmis jėgomis, kurioms ji atstovauja. Priešingai negu lygmenys susipina tarpusavyje. Nacionalinis sprendi- valstybė, ši socialinė jėga aiškiai jaučia istorinę distan- mas jau neįmanomas be globalios artikuliacijos. ciją, jos santykis su universitetu kartais yra netgi prie- Universiteto kaip viešojo gėrio antihegemoniška šiškas būtent dėl akademinei bendruomenei būdingo globalizacija reikalauja patikimo politinio projekto, to- elitiškumo ir atstumo, kurio ji ilgai laikėsi „nekultūrin- dėl būtina įveikti du priešingus, tačiau vienodai įsiša- gų“ visuomenės sluoksnių atžvilgiu. Šią socialinę jėgą knijusius prietarus: pasak vieno iš jų, universitetą gali būtinai reikia palenkti savo pusėn, sprendžiant teisė- reformuoti tik akademinė bendruomenė, o pasak an- tumo klausimą, t. y. įtvirtinant neklasinį, nerasistinį, tro, universitetas niekada nesiims reformuoti savęs. Tai neseksistinį ir neetnocentrišką universiteto modelį. To labai galingi prietarai. Trumpai panagrinėkime, kokios siekiant, reikia imantis iniciatyvų, kurios užtikrintų to- socialinės jėgos potencialiai galėtų juos išsklaidyti. Pir- kią pat socialinę universiteto atsakomybę, kokią prisii- moji socialinė jėga būtų valstybinio universiteto ben- ma pliuriversitetinis lavinimas. druomenės dalis, suinteresuota alternatyvia univer- Be šių trijų socialinių jėgų pusiau periferinėse ir pe- sitetų globalizacija. Šiandien valstybinis universitetas riferinėse šalyse yra dar vienas darinys, kurį aptakiai yra itin susiskaldęs socialinis laukas, kuriame grumiasi galima pavadinti nacionaliniu kapitalizmu. Žinoma, prieštaringi sektoriai ir interesai. Daugelyje šalių, ypač dinamiškiausi nacionalinio kapitalo sektoriai jau yra periferinėse ir pusiau periferinėse, tokia priešprieša transnacionalizuoti, o neoliberalios globalizacijos ša- tebėra latentinė. Vyrauja savigynos laikysena, stengia- lininkai aršiai priešinasi išlaisvinančiai universiteto masi išlaikyti status quo, o globalizacija, nesvarbu, ar ji reformai. Tačiau transnacionalinę integraciją periferi- būtų neoliberali, ar alternatyvi, atmetama. Tai konser- nėse ir pusiau periferinėse šalyse lydi daugybė įtampų. vatyvus požiūris ne vien todėl, kad palaiko status quo, Susiklosčius tam tikroms sąlygoms, tos įtampos gali bet labiausiai dėl to, kad, netekęs rimtos alternatyvos, paskatinti nacionalinį kapitalą ginti universitetą kaip universitetas anksčiau ar vėliau vis tiek neišvengiamai viešąjį gėrį, ypač tais atvejais, kai valstybinis universite- pasiduos neoliberalios globalizacijos kėslams. Ta uni- tas neturi rimtų varžovų kurdamas technologinę žiniją, versiteto personalo dalis, kuri smerkia konservatyvų kuri būtina norintiems įsitraukti į globalią ekonomiką. požiūrį ir netiki, esą neoliberaliai globalizacijai neįma- noma pasipriešinti, yra mano siūlomos progresyvios Prarasto teisėtumo atgavimas reformos šalininkė. Antroji socialinė jėga, palaikanti tokią reformą, yra Kai hegemonja negrįžtamai prarandama, atgau- pati valstybė, jei tik ji tinkamai skatinama imtis alter- ti teisėtumą darosi dar svarbiau, o kartu sudėtingiau. natyvios universiteto globalizacijos. To nedarydama Tad į grumtynes dėl teisėtumo, kurios taps dar įnirtin- nacionalinė valstybė noromis nenoromis turės daugiau gesnės, ir turėtų būti nukreipta universiteto reforma. ar mažiau besąlygiškai paklusti ar pasiduoti neolibera- Galima išskirti penkias jos sritis – tai prieinamumas, lios globalizacijos spaudimui ir bet kuriuo atveju taps plėtra, veiksmas-tyrimas, žinijos ekologija, universiteto valstybinio universiteto priešu, nors ir teigtų atvirkš- ir valstybinės mokyklos bendradarbiavimas. Pirmo- čiai. Turint omenyje, kad per visą XX a. valstybės meilė sios dvi yra įprastinės, tačiau teks iš esmės jas peržiū- universitetui glaudžiai siejosi su neapykanta, tokia išei- rėti; trečiąją praktikuoja kai kurios Lotynų Amerikos tis atrodo itin dramatiška. ir Afrikos šalys, kai siekia, kad universitetai prisiimtų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 13 didesnę socialinę atsakomybę; ketvirtąją sudaro ryž- studentams iš vargingų klasių. Jei tai nebus kontroliuo- tinga inovacija pertvarkant postkolonijinį universitetą; jama, universiteto studentų įsiskolinimas taps uždelsto penktoji sritis buvo ypač svarbi praeityje, tačiau dabar veikimo bomba – žmonės, slegiami primestos skolos, ją reikės iš naujo perkurti. už kurią atsiskaityti galės tik po dvidešimties metų, bus metami į vis labiau nepatikimą darbo rinką. Studen- Prieinamumas tams turi būti skiriama stipendija kartu su galimybe dirbti studentiškus darbus universitete ir už jo ribų, o Prieinamumo srityje per pastaruosius du dešimtme- tai gana reta praktika periferinėse ir pusiau periferinė- čius didžiausią nusivylimą sukėlė tai, kad nepavyko pase šalyse. Pavyzdžiui, siekiantys bakalauro ar magistro siekti demokratijos tikslo. Daugelyje šalių klasinė, rasi- laipsnio galėtų dirbti savanoriais auklėtojais valstybinė- nė, lytinė ar etninė diskriminacija pavertė prieinamumą se mokyklose, talkindami mokiniams, o, reikalui esant, nuopelnų ir privilegijų mišiniu. Vietoj demokratizacijos ir mokytojams. suklestėjo „masifikacija“, o vadinamuoju „postmasifi- Trečia, daugianacionalinės ir daugiakultūrinės vi- kacijos“ laikotarpiu prasidėjo spartus aukštojo mokslo suomenės galėtų išvengti rasinės ir etninės diskri- skaidymasis, tapęs tikrąja diplomų ir mokslinių laipsnių minacijos diegdamos įsitvirtinimo programas, už- „socialinio dempingo“ priežastimi. Elitiškiausi univer- tikrinančias prieinamumą ir globą, ypač pirmaisiais sitetai nesiėmė iniciatyvos, kad tai sustabdytų, nebent metais, kai iškrintančiųjų skaičius būna ypač didelis. gynė savuosius prieinamumo kriterijus, dažnai (ir ne Nereikia nė sakyti, kad rasinė ir etninė diskriminacija be pagrindo) tvirtindami, kad didžiausia diskriminacija susijusi su klasine, tačiau daug kuo ir skiriasi, todėl jai vyksta pakeliui į universitetą – pradinio ir vidurinio lavi- įveikti turi būti taikomos specialios priemonės. Indi- nimo lygmenyje. Galima numanyti, kad aukštojo mokslo joje įtvirtinamojo veiksmo objektas yra kastų diskri- paslaugų transnacionalizacija dar labiau paspartins skai- minacija, nepaisant to, kad ji vyksta kartu su klasine dymąsi, jį transnacionalizuodama. Kai kurios užsienio ir lytine diskriminacija. Pietų Afrikoje įtvirtinamojo institucijos tiesiai siūlo studijas geriausiems geriausių veiksmo objektas yra rasinė diskriminacija, nors ji (dažniausiai elitinių) mokyklų auklėtiniams, prisivilioja vyksta kartu su klasine. Šiose šalyse antidiskrimi- geriausius nacionalinių universitetų absolventus. Trans- naciniai veiksmai universitete vykdomi kartu su nacionalizuota sistema lems, kad geriausi periferinių antidiskriminaciniais veiksmais kitose srityse, to- ir pusiau periferinių šalių universitetai atsidurs ant že- kiose kaip valstybės tarnyba ir darbo rinka apskri- miausio globalios hierarchijos kopėčių laiptelio. Užsie- tai. Tai leidžia universitetui įsitraukti į progresyvų nio pasiūla yra kalčiausia dėl naujo „protų nutekėjimo“ nacionalinį projektą. protrūkio, kuris ypač pastebimas Indijoje ir kai kuriose Ketvirta, prieinamumo ir jam daromų kliūčių kritiš- Afrikos šalyse, pavyzdžiui, Kenijoje ar Ganoje. kas įvertinimas, kaip ir visa diskusija apie žinijos plėtrą Aptarsiu pagrindinius dalykus, kurie galėtų užti- ir ekologiją, akivaizdžiai kertasi su kolonijiniu moder- krinti prieinamumą. niojo universiteto pobūdžiu. Praeityje universitetai ne Pirma, šalyse, kuriose universitetas darosi nepriei- tik praktiškai didino tariamai „žemesnių“ rasių ir etni- namas dėl priežasčių, glūdinčių pradinio ir vidurinio nių grupių socialinę atskirtį, bet ir bandė teoriškai pa- lavinimo lygmenyje, progresyvi universitetų reforma, grįsti jų nevisavertiškumą. Tas nevisavertiškumas sietas priešingai, nei siūlo Pasaulio bankas, turėtų skatinti uni- ir su žinija, nes ją kūrė išskirtinės grupės, mokslui su- versitetus, kad šie aktyviau bendradarbiautų su valstybi- teikus pažinimo pirmenybę. Demokratizuoti prieina- nėmis mokyklomis mokslo ir technologijų srityse. mumą būtinai reikia, nes tai universiteto kaip visumos Antra, valstybinis universitetas turėtų laisvai dispo- klausimas, susijęs ne vien su tuo, ką į jį priimame, bet ir nuoti stipendijomis, vietoj paskolų, kurios teikiamos kokias žinias perteikiame.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Plėtra ja paverčia universitetą globalia veiksmo-tyrimo institucija, tarnaujančia globaliam kapitalizmui. Kovoti su Artimiausioje ateityje plėtra taps ypač reikšminga. funkcionalizmu galima tik kuriant socialinę alternaty- Globalus kapitalizmas siekia funkcionalizuoti univer- vą, paremtą visuomenine universiteto nauda ir antihe- sitetus, kad paverstų didžiule jam tarnaujančia plėtros gemoniška nuostata. agentūra, o emancipacinė universiteto reforma turi suteikti plėtrai naują reikšmę suvokdama ją kaip alterna- Žinijos ekologija tyvą globaliam kapitalizmui, skatindama universitetus aktyviai kurti socialinę sanglaudą, gilinti demokratiją, Dar pažangesnė veiksmo-tyrimo forma yra žinijos kovoti su socialine atskirtimi ir aplinkos niokojimu, ekologija, pranašaujanti epistemologinę tyrimo ir mo- ginti kultūrinę įvairovę. Plėtra apima platų paslaugų kymo, tradiciškai vykdomų universitete, revoliuciją.2 teikimo įvairiems gavėjams spektrą: darbo klasės socia- Žinijos ekologija tam tikru atžvilgiu yra antiplėtra, t. y. linėms grupėms ir organizacijoms, visuomeniniams są- atvirkštinė plėtra, nukreipta į universitetą iš išorės. Tai jūdžiams, lokalioms ir regioninėms bendruomenėms, skatina mokslinės ir humanitarinės žinijos, kuriamos vietos valdžiai, viešajam ir privačiam sektoriams. Ly- universitete, dialogą su neprofesionalia žinija, cirku- gia greta egzistuoja ir didžiulė paslaugų teikimo sfera, liuojančia visuomenėje ir kuriama paprastų tiek mies- kurios adresatas yra pati visuomenė – tai mokslinės ir to, tiek kaimo žmonių. Jos šaknys slypi vakarietiškose techninės kultūros rėmimas, menų ir literatūros studi- ir nevakarietiškose kultūrose (čiabuvių, Afrikos, Rytų jos, puoselėjančios pilietiškumą ir stiprinančios demo- ir kt.). Kartu su technologine euforija visuomenę yra kratiją. apėmęs ir epistemologinis nepasitikėjimas mokslu, Tam, kad plėtra atliktų šį vaidmenį, ji neturi būti nu- kylantis dėl vis akivaizdesnės kai kurių mokslinės pa- kreipiama į veiklą, kurios vienintelis tikslas – uždirbti žangos sričių perversijos ir dėl to, kad daugelio sociali- pinigų ir sukaupti kuo daugiau nevalstybinių lėšų. Šiuo nių pažadų modernusis mokslas taip ir neįgyvendino. atveju susiduriame su diskretišku (arba ne itin diskre- Pradedama suvokti: specializuodamasis ir laikydamas tišku) universiteto privatizavimu. Turėtų būti priešin- vertinga tik mokslinę žiniją, universitetas aktyviai pri- gai: plėtros, apie kurią kalbu, užduotis – kryptingai sidėjo, kad būtų nuvertinta ir sunaikinta didelė dalis spręsti socialinės atskirties ir diskriminacijos proble- potencialiai vertingos nemokslinės žinijos. Tai mar- mas, kad būtų suteikta balso teisė atstumtiesiems ir pa- ginalizavo tas socialines grupes, kurios disponavo tik žemintiesiems. šiomis žiniomis, o įvairovė ir žmonijos patirtis buvo gerokai nuskurdintos. Taigi socialinės neteisybės ša- Veiksmas-tyrimas knys slypi kognityvinėje neteisybėje, kuri ypač akivaiz- di globaliu mastu – periferinės šalys, sukaupusios daug Veiksmas-tyrimas ir žinijos ekologija yra universite- nemokslinės išminties, tačiau stokojančios mokslinės to teisėtumo sritys, apimančios ne tik plėtrą, bet ir ty- žinijos, mato, kaip ši, įgavusi ekonomikos mokslo for- rimus, ir mokymą. Visuomenės interesai yra susiję su mą, naikina vietinių bendruomenių visuomeniškumą, moksliniais tyrinėtojų interesais, todėl mokslinė žinija ekonomiką ir aplinką. turi tenkinti poreikius ir tų socialinių grupių, kurioms yra neprieinamos specializuotos techninės žinios. Lo- Naujosios institucionalizacijos link tynų Amerikoje veiksmas-tyrimas turi senas tradicijas, bet iki šiol nėra buvęs universiteto prioritetu. Kaip ir Institucinė sfera yra pagrindinis valstybinio universi- plėtra, veiksmas-tyrimas akcentuojamas iš naujo todėl, teto demokratiškos ir emancipacinės reformos taikinys. kad neoliberalioji aukštojo mokslo transnacionalizaci- Jau minėjau, kad institucinę krizę skatina gilėjanti he-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 15 gemonijos ir teisėtumo krizė. Mano manymu, universi- priešinti su kitu. Reitingų varžytuvės skatina atsis- teto reformą būtina sieti su teisėtumo klausimu. Hege- kyrimą, o kadangi jos yra vykdomos be kompensa- monija, t. y. vadovaujamasis vaidmuo, atrodo prarastas cinių priemonių, taip didinama nelygybė, dar labiau jau negrįžtamai, ir ne tik dėl to, kad atsirado daugybė išryškinant piramidės viršūnę, skatinant skaidymąsi alternatyvių institucijų, bet ir dėl universiteto tinklo ir heterogeniškumą. Sukurti viešą tinklą reiškia da- spartaus skaidymosi tiek nacionaliniu, tiek globaliniu lytis resursais ir įranga, užtikrinti vidinį dėstytojų ir lygmenimis. Šiandien universitetas jau nėra unikali studentų mobilumą, mažinti mokymo planų, mokslo institucija, kokia buvo kitados, o jo heterogeniškumas metų trukmės ir vertinimo sistemos standartizaciją. dar labiau trukdo apibrėžti jo išskirtinumą. Globaliza- Nė vienas iš šių dalykų neturi trukdyti konkrečiam cija tą daugialypiškumą dar labiau išryškina ir daro in- universitetui atsižvelgti į vietinę ar regioninę savo tensyvesnį. Iš turėtosios hegemonijos universitetui liko aplinką. Priešingai, išsaugodamas savo specifiką, kie- tik viešoji erdvė, kur diskusijos ir socialinė kritika gali kvienas universitetas tinklo viduje taps vertingesnis.3 lietis be didesnių suvaržymų, taikomų kitoms visuo- Polivalentiškumas ir decentralizacija stiprina valsty- menės sferoms. Ši hegemonijos „liekana“ šiandieninei binių universitetų tinklą kaip visumą. Tai nereiškia, kapitalistinei visuomenei yra pernelyg nereikšminga, kad geriausi universitetai verčiami dalytis savo resur- kad galėtų sustiprinti universiteto teisėtumą. Štai kodėl sais taip, kad jiems patiems kiltų nuosmukio pavojus. institucinė reforma turėtų susitelkti būtent į jį. Veikiau tai šansas, kad atsiras daugiau gerų univer- Siūlau tokią institucinę reformą, kuri sustiprintų vals- sitetų, nes kiekvienam suteikiama galimybė plėtoti tybinio universiteto teisėtumą neoliberalios švietimo savo nišą su kitų pagalba. globalizacijos sąlygomis ir kuri numatytų alternatyvios Universitetų tinklo vidinė struktūra turi užtikrinti globalizacijos galimybę. Šios reformos esmė – tinklas, keturių teisėtumo sferų – prieinamumo, plėtros, veiks- vidinis ir išorinis demokratizavimas, pačių savęs įver- mo-tyrimo ir žinių ekologijos – stiprinimą. tinimas. Išorinis ir vidinis demokratizavimas Tinklas Reikia ne tik sukurti tinklą, ypač svarbu plėsti uni- Nacionalinis valstybinių universitetų tinklas gali versiteto vidinę ir išorinę demokratiją. Kai svarstomas tapti globalaus tinklo pagrindu. Beveik kiekvienoje universiteto demokratizavimas, dažniausiai aptaria- šalyje egzistuoja universitetų asociacijos, tačiau jos mos diskriminacijos formos, apribojančios studijų kol kas nė iš tolo nepanašios į tinklą. Daugeliu atvejų prieinamumą. Tačiau esama ir kitų aspektų. Neseniai tai tiesiog galios grupės, kolektyviai siekiančios indi- vyko įnirtingos diskusijos dėl universiteto išorinio vidualios naudos. Aš siūlau, kad universiteto viešąjį demokratizavimo, kuris siejamas su socialine univer- gėrį kurtų tinklai, tada nė viena šio tinklo grandis ne- siteto atsakomybe. Būtina sukurti organišką politinę galės pasisavinti visų funkcijų, nesvarbu, ar tai būtų universiteto ir visuomenės jungtį, nes autoizoliacija, žinijos gamyba, bakalaurų ir magistrų rengimas, ar pastaraisiais metais tiesiai vadinama korporacine eli- plėtra, veiksmas-tyrimas, žinijos ekologija. Tai reiškia tiškumo išraiška, dramblio kaulo bokštu ir pan., de- institucinę revoliuciją. Universitetų struktūra buvo monizuoja universitetą. Vis dėlto apeliuoti į išorinį sukurta tokia, kad jie funkcionuotų kaip visiškai sa- demokratiškumą yra dviprasmiška, nes tai daro gru- varankiški ir nepriklausomi dariniai. Universiteto pės, siekiančios visiškai priešingų tikslų. Vienokius autonomija ir akademinė laisvė, viena vertus, saugo reikalavimus kelia švietimo rinka, akcentuodama, universitetą nuo kišimosi iš išorės, antra vertus, jos kad universitetai yra nepakankamai demokratiški ir dažnai yra panaudojamos vienam universitetui su- tai trukdo užtikrinti rinkai reikiamą didesnį jų priei-

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 namumą, esą tai būtų galima padaryti tik privatiza- kratinis, t. y. kiekybinis, išorinis vertinimas, taikomas vus šias aukšojo mokslo institucijas. Taigi išorinis de- ir tyrimams, ir mokymui, išleidžia iš akių bet kokias ki- mokratizavimas suprantamas kaip nauji universiteto tas funkcijas, tarp jų – plėtrą, tyrimą-veiksmą ir žinijos santykiai su verslu, kol galiausiai ir jis pats taps verslo ekologiją. Tyrimai vertinami pagal tai, ką lengviausia įmone. Kita vertus, išorinio demokratizavimo reika- išmatuoti, pasitelkus bibliometrines technikas, kurios lauja ir pažangios socialinės jėgos, suinteresuotos, diferencijuoja publikacijų tipus, pasiskirstymą, apimtis, kad universitetas taptų pliuriversitetu. Tai ypač rūpi o jų vertę matuoja citavimo rodikliais. Menkavertėmis istoriškai išstumtų grupių sąjungininkams, reikalau- laikomos tos plėtros sritys, kurias sunku apskaičiuoti jantiems, kad valstybinis universitetas prisiimtų atsa- kiekybiškai, o jeigu jos ir vertinamos, tai pirmenybė komybę, nes ilgą laiką nepaisė jų interesų. Pliuriver- teikiama universiteto santykiams su industrija, su- siteto modelis, numatantis žinijos kontekstualizaciją reikšminant tokius kriterijus kaip, pavyzdžiui, patentų ir piliečių, taip pat bendruomenių kaip vartotojų ir skaičius. net bendraautorių dalyvavimą žinių gamybos proce- Nustatyti vertinimo kriterijus, remiantis vidine ir se, visa tai grindžia taisyklėmis, kurios užtikrina ryšių išorine demokratija, yra labai svarbu, nes jie apibrė- tarp universiteto ir socialinės jo aplinkos skaidrumą ir žia universiteto vykdomų skirtingų veiklų socialinę apibrėžia jų ribas. vertę. Universitetas neturėtų apsiriboti vien profeso- Šis – antrasis – išorinio demokratizavimo reikalavi- riškos veiklos modeliu, reikia diegti diferencijuotus mas bando neutralizuoti pirmąjį, raginantį privatizuoti modelius, kurie leistų įvertinti skirtingų grupių kom- universitetus. Per pastarąjį dešimtmetį daugelyje šalių petenciją. Tai padės universitetams padidinti socialinę spaudimas juos privatizuoti buvo toks didelis, kad aka- grąžą ir imtis vidinių iniciatyvų, skatinančių naujus deminė bendruomenė iš esmės prarado anksčiau tu- veiklos būdus ir padedančių atremti vertelgų spaudi- rėtą savo tyrimų darbotvarkės kontrolę. Akis badantį mą. Modelis, pagrįstas vertinimu dalyvaujant, padeda pavyzdį galima pateikti iš sveikatos apsaugos srities – įtvirtinti tokius vidinius vertinimo kriterijus, kurie tos ligos, kurios kamuoja didžiausią pasaulio gyventojų prilygsta išoriniam vertinimui. Savivalda, saviregulia- dalį (maliarija, tuberkuliozė, ŽIV/AIDS), taip ir netapo vimas ir savidisciplina leidžia įgyti politinių įgūdžių. universitetinių tyrimų prioritetu. Nuo tada, kai moks- Šie principai yra vienintelė garantija, kad vertinimas lo bendruomenės reguliaciniai mechanizmai tapo pri- dalyvaujant netaps narciziška savistaba ar savanaudiš- klausomi nuo ekonominių galių, tik išorinis spaudimas kais tarpusavio mainais. iš apačios dar gali užtikrinti, kad tie dalykai, kurie yra menkai susiję su komerciniais interesais, tačiau turi di- Išvada: nepasiduoti džiulę socialinę reikšmę, bus įtraukti į tyrimų programas. XXI a. universitetas bus, be abejonės, mažiau hege- moniškas, tačiau ne mažiau reikalingas negu ankstes- Vertinimas dalyvaujant niais amžiais. Jo kaip viešojo gėrio specifika yra susijusi su juo kaip institucija, susiejančia dabartį su artimesne Naujoji institucionalizacija reiškia ir naują vertini- ar tolimesne ateitimi per žinias ir lavinimą, kurį jis tei- mo sistemą, kuri apima tiek universitetus, tiek jų tinklą. kia, per privilegijuotą viešąją atvirų ir kritiškų diskusijų Abiem atvejais turi būti priimti vidinio vertinimo ir erdvę, kurią jis užtikrina. Deja, šis kolektyvinis gėris vertinimo iš išorės kriterijai, sutampantys su minėtais neturi stiprių sąjungininkų. Taip yra dėl dviejų priežas- reformos tikslais ir taikomi ne technokratiniais, kaip čių: dauguma žmonių nesidomi ilgalaike perspektyva, primygtinai rekomenduoja transnacionalinis švietimo o kiti turi pakankamai galios, kad pažabotų visus, kurie kapitalas, o technodemokratiniais metodais. Techno- juos įtarinėja arba kritikuoja jų sprendimus.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 17 Taigi valstybinis universitetas yra viešasis gėris, į tuliacijos yra sukurti „kooperuotą“ universitetą, kuris kurį nuolat kėsinamasi, bet tai nereiškia, kad pavojai įstengtų atlikti ir globalinį savo vaidmenį. gresia tik iš išorės, jų kyla ir iš vidaus. Labiau nei kada nors anksčiau esu įsitikinęs, kad universitetas socialiai ištremiamas į visuomenės užribį dėl savo elitiškumo ir Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius korporatyvinių nuostatų, o paralyžiuojamas nesuge- bėjimo kelti sau tokius pačius klausimus, kokius kelia © Boaventura de Sousa Santos / Revista Crítica de Ciências Sociais visuomenei, jis tampa lengvu neoliberalios globaliza- © Eurozine cijos grobiu. Štai kodėl universiteto rinkos (iš pradžių nacionalinės, o dabar ir globalios) atsiradimas, univer- 1 Boaventura de Sousa Santos, “From the idea of the university to the uni- siteto pažeidžiamumą padaręs dar akivaizdesnį, kelia versity of ideas”, in Pela Mão de Alice: o Social e o Político na Pós-Moderni- tokią didelę grėsmę viešajam gėriui, kurį ši aukštojo dade, 1994. mokslo institucija kuria ar turėtų kurti. 2 Šią epistemologinę revoliuciją analizuoju bent keliose savo knygose (San- Išorinių ir vidinių pavojų sąveika gana grėsmingai tos, 1995, 2000). menkina universiteto gebėjimą mąstyti ilgalaikėmis 3 Pvz., lankydamasis Brazilijoje įsitikinau, kad turtinga Šiaurės ir Šiaurės Rytų kategorijomis, o tai, regis, yra esmingiausias jo bruo- regiono universitetų plėtros patirtis visiškai nežinoma ir nevertinama Vidu- žas. Universiteto bendruomenė žino, kad jis pasmerk- rio ir Pietų universitetuose. Esu įsitikinęs, kad rastume ir priešingų pavyz- tas siekti trumpalaikių tikslų, – tą lemia biudžeto krizė, džių. varžybos tarp katedrų, profesorių kadencija ir pan. Tai leidžia įsitvirtinti tokiai profesinei laikysenai, kokia Literatūra būtų visiškai nepriimtina, jei dėmesys būtų sutelktas į ilgalaikius tikslus. Apgailėtina padėtis susiklostė dėl Asmal, K. 2003. “Implications of the General Agreement on Trade in Services daugybės priežasčių, bet ją reikia suprasti kaip ženklą, (GATS) on Higher Education.” Kagisano Issue (October 3): 47-53. rodantį, kokie galingi išoriniai veiksniai daro įtaką uni- Chauí, M. 2003. “A Universidade Pública Sob Nova Perspectiva.” Opening con- versitetui. O kokia yra ilgalaikių tikslų grąža, kai viešoji ference of the 26th annual meeting of ANPED, Poço de Caldas, Minas Ge- erdvė naudojama kritiškam mąstymui ugdyti arba kur- rais, Brazil, October 5. ti tokią žiniją, kurios nereikia rinkai? Pasaulio bankas Gibbons, M., C. Limoges, H. Nowotny, S. Schwartzman, P. Scott, and M. Trow. mano, kad tai neturi jokios vertės. Jei turėtų, tai būtų 1994. The New Production of Knowledge. London: Sage. pavojinga, o jei ir nepavojinga, tai nepriimtina pusiau Hirtt, N. 2003. Au Nord Comme au Sud, L’Offensive des Marches sur L’Université.” periferinėms ir periferinėms šalims, nes joms, ko gero, Alternatives Sud, X(3): 9-31. tektų varžytis su pagrindinėmis šalimis, kurios šioje Knight, J. 2003. “Trade in Higher Education Services: The Implications of GATS.” srityje atseit yra gerokai pranašesnės. Jei tokia globali- Kagisano Issue 3: 5-37. nė ir išorinė logika nerastų palankios vietinės ir vidinės Mehta, L. 2001. “The World Bank and Its Emerging Knowledge Empire. Human dirvos, ji nekeltų tokio didelio pavojaus. Organization 60 (2): 189-96. Universitetas kaip viešasis gėris yra glaudžiai susijęs Santos, Boaventura S. 1994. Pela Mão de Alice: O Social e Político na Transição su nacionaliniu konkrečios šalies projektu. Šio projekto Pós-moderna. Oporto: Afrontamento. politinė ir kultūrinė reikšmė, jo gyvybingumas priklau- Santos, Boaventura S. 1995. Toward a New Common Sense: Law, Science and sys nuo tautos gebėjimo kvalifikuotai derėtis dėl sąlygų, Politics in the Paradigmatic Transition. New York: Routledge. kokiomis universitetas įsiterps į naują transnacionalinę Santos, Boaventura S. 2000. A Critica da Razão Indolente: Contra o Desperdício erdvę. Svarbu, kad derybos dėl universiteto ir viso švie- da Experiência. Oporto: Afrontamento. timo ateities nevirstų kapituliacijos aktu, nes tai reikš World Bank. 2002. World Bank Higher Education in Brazil: Challenges and Opti- universiteto saulėlydį. Vienintelis kelias išvengti kapi- ons. New York: World Bank.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Pro publico bono

Aleida Assmann

Čia esu aš, o kur esi tu?

Vienatvė komunikacijos amžiuje

pie naujas vienatvės formas sociologai rašė jau (FAZ).3 Į šias principines Franko Schirrmacherio, Step- AXX a. pradžioje. Ferdinandas Tönniesas, Émile’is heno Bakerio ir Sachos Lobo užvestas diskusijas apie Durkheimas ir Georgas Simmelis vaizdavo staiga iški- internetą, apie galimus antropologinius ir politinius lusias socialinės dezintegracijos grėsmes, numatydami naujos duomenų tvarkybos padarinius aš čia nesivelsiu, net galimą anoniminių masių visuomeninės sutarties sutelksiu dėmesį tik į antrąjį aspektą – tai nauja komu- žlugimą. Jų manymu, naujoji vienatvė – tai mokestis už nikacijos forma per žiniatinklį Web 2.0. Ši žiniatinklio modernizaciją, sparčiai ardančią tradicijų ir lojalumo „karta“, atsiradus naujoms galimybėms interaktyviai ryšius. Maxas Weberis buvo labai susirūpinęs, kad mo- bendrauti, iš esmės pakeitė komunikacijos formas. Web dernybės sukelta įvairių gyvenimo sričių racionalizaci- 2.0 apibrėžiamas ir kaip visuotinė, standartu pagrįsta ja vers žmogų jaustis įkalintą geležiniame narve. Tačiau integracijos platforma (universal, standard-based inte- XXI a. pradžioje regime visai kitokį vaizdą. Vietoj ge- gration platform). Svarbiausia čia yra nauja žiniatinklio ležinio narvo gavome internetą. Galima net pamanyti, forma, suteikianti galimybę masiškai bendrauti daugy- kad šitos naũjosios bendravimo technologijos visiems bei žmonių.4 Tai, kas buvo sumanyta kaip karinės (JAV) laikams išvijo vienatvės šmėklą. Internetas – toli gražu ir mokslinės (Europos branduolinių tyrimų organizaci- ne vien naujus bendravimo būdus atverianti erdvė, jis ja – CERN) komunikacijos priemonė, per pastarąjį de- pats skatina didesnį poreikį, norą, veržimąsi bendrauti. šimtmetį tapo globalios komunikacijos erdve. Internetas – tai hibridinis konstruktas, kurį galima api- Technikos revoliucija daro stulbinamą pažangą tada, būdinti trimis aspektais: kai nauda sutampa su poreikiu. Taip nutiko ir inter- a) nauja duomenų/informacijos tvarkyba1 (svar- netui. Mobiliosios telekomunikacijos ir internetas da- biausia sąvoka – hipertekstas, o pavyzdys – informaci- bar yra absoliutūs naujų išradimų ir rinkos strategijų jos paieškos sistema, tokia kaip Google); favoritai. Varomoji šios raidos jėga yra ne kas kita, o b) naujų bendravimo formų radimasis (svarbiau- prigimtinis žmogaus poreikis bendrauti, keistis infor- sia sąvoka – nauji socialiniai tinklai, o pavyzdžiai – macija. Vadinasi, šių technikos naujovių ir didžiulės MySpace, Facebook); komercinės jų sėkmės pamatas yra iš esmės antropo- c) globalus prieigos formų plitimas (svarbiausios są- loginis: žmogus – tai ne tik socialinė būtybė, zoon po- vokos – nešiojamieji kompiuteriai ir bevielio jungimosi liticon, bet pirmų pirmiausia bendrauti linkęs padaras. įrenginiai, didėjanti serverių, terminalų gausa). Medijų amžiuje esminiai žmogaus būties klausimai jau Šie trys interneto aspektai yra ne kas kita kaip sa- yra ne tie įprastiniai „kas aš esu? kuo tapau?“ – dabar varankiškų technologinių išradimų ir konstrukcijų sakoma: „čia esu aš, o kur esi tu?“ Pati komunikacija susiliejimo rezultatas.2 „Pats metas suvokti, koks yra virto kone svarbiausia egzistencijos forma: rašau žinia- skaitmeninės revoliucijos, reiškiančios daug daugiau tinklyje, vadinasi, esu. Tapatybės pagrindas vis rečiau nei žiniatinklį Web 2.0, mastas“, – rašė Frankas Schirr- apibrėžiamas remiantis kultūros, politikos ir religijos macheris laikraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung požymiais, vietoj jų vis dažniau nurodoma komunika-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 19 cijos erdvė – tai ypač būdinga Vakarų visuomenėms. neigiamą vienatvės ne savo noru graužatį. Aišku, ko- Tapatybė randasi ir nyksta per komunikacijos aktą, munikacija dabar jau ne tokia, kaip kitados ją suprato reiškiasi ir plėtojasi komunikacijos procese. mąstytojai, pavyzdžiui, Karlas Jaspersas, Jürgenas Ha- Kognityvinės evoliucijos teoretikai jau spėjo paaiš- bermasas ir Niklas Luhmannas. Tad norėdami iš naujo kinti šios naujos globalinės komunikacijos esmę. Ko- apibrėžti vienatvės ir bendravimo santykį, pirmiausia munikuoti, – sužinome iš jų, – esą išimtinai žmogiška, turime kuo tiksliau apibūdinti struktūrinius komuni- o būdą, kaip tai vyksta, lemia mūsų neuronų veiklos kacijos pokyčius. Aš tai darau nuosekliai gvildendama specifika, nebūdinga gyvūnams. Michaelis Tomasel- tris temas: lo teigia: „Žmonės vieni kitus identifikuoja tikslin- 1. Komunikacijos programavimas medijose. giau nei kiti primatai.“ Tai sakydamas jis turi galvoje 2. Draugystės principo universalumas. gebėjimą, kuris būdingas net ir mažiems vaikams, o 3. Ribų tarp bendravimo ir vienatvės pasislinkimas. jo esmė ta, kad visus kitus pasaulio žmones laikome į mus panašiomis būtybėmis. Žmonės geba suvokti kito Komunikacijos programavimas medijose asmens padėtį, perprasti svetimus ketinimus, perimti kitų požiūrį. Socialinės nuovokos, koordinuoto dėme- Komunikacija internete vyksta ne atsitiktinai, tiesio- sio ir komunikacinės gebos pagrindus vaikai gauna jau giai ir spontaniškai, o naudojantis techninėmis priemo- kūdikystėje – amžiaus tarpsniu nuo 9 iki 15 mėnesių.5 nėmis ir laikantis tam tikro formato. Tas formatas – ne Žmonės – tai būtybės, kurios įstengia mąstyti savo rū- baltas popieriaus lakštas, kurį galima individualiai šies individų smegenimis, atspėja jų norus, numato apipavidalinti, o skriptas. Esama labai įvairių forma- reakcijas ir tai padeda prisiderinti prie kitų protingų tų, kurie skiriasi techninio programavimo būdais. Čia padarų. Komunikacija remiasi solidžiu pamatu, kurį palieku nuošalėje vien rašytinius formatus, tokius kaip sudaro tanki panašių intencijų ir tarpusavio prielaidų elektroninis paštas ir tinklaraštis – dėmesį sutelksiu į sampyna, o bendravimo gyvybingumą užtikrina verži- komunikaciją, derinančią raštą, vaizdą ir garsą. Čia masis prie intersubjektyvybės ir kolektyvinio dalyvavi- rašytinė dalis yra palyginti nedidelė – dažniausiai tai mo, nesvarbu, ar konkrečiais atvejais toms prielaidoms trumpos (arba itin trumpos) žinutės. pritariama, ar ne. Šiuolaikiniai neurologijos tyrimai at- skleidžia naują žmogaus paveikslą. Anot jų, žmogus yra MySpace bendrauti linkusi būtybė, apdovanota „teoriniu protu“, besiorientuojanti į komunikaciją ir įsijaučianti į kito MySpace yra interneto platforma, skirta meninin- asmens emocinę būseną. Esminis šio žmogaus bruožas kams ir tiems, kurie nori jais tapti. Pirmiausia ji krei- yra ne valia siekti galios, o valia bendrauti. Ši „unikali piasi į estrados grupes, muzikantus, kino kūrėjus ir sociokognityvinė geba“, paskatinusi žmones intensyviai komikus. Šio socialinio tinklalapio lankytojams ir nau- bendrauti, „iškilo tik su moderniu homo sapiens“ ir, pa- dotojams keliami trys reikalavimai. Pirmas: registruo- sak Tomasello, tai pagrindinis požymis, „modernybės kis dabar ir tapk MySpace bendruomenės nariu. Į tokią žmogų skiriantis nuo premodernybės žmogaus“.6 Atsi- interneto bendruomenę gali įstoti tik tas, kuris jau yra radus internetui – taip norėčiau apibendrinti šį skyrelį, susikūręs savo profilį. Todėl pirmąjį interneto komuni- – iš prigimties bendrauti linkęs žmogus galiausiai susi- kacijos įsakymą papildo nuoroda: privalai pats susikur- kūrė erdvę, atitinkančią kūrybines jo galias. ti savo paveikslą! Mano tezė tokia: internetas, tokiu pavidalu, koks yra Kad galėtum susitikti su kitais, turi susigalvoti, kaip dabar, sukėlė nuostabų ir neprognozuotą efektą. Pasiū- atrodysi, turi pasipuošti prieš pasimatymą, – visiš- lęs naujas komunikacijos sąlygas, jis išgujo vienatvę, kai pagal devizą, kurį skelbė poeto Thomaso Stearnso kitaip sakant, iki tol neįsivaizduojamu mastu išsklaidė Elioto garsaus eilėraščio apie vienatvę, neišvengiamą

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 išskydusiame ir beprasmiu tapusiame pasaulyje, prota- munikacijos formomis, siūlo visai kitokias interakcijos gonistas Alfredas Prufrockas: „Ateis metas, ateis metas galimybes. Tas, kuris su savo profilio aprašu yra įėjęs į paruošti veidą, kad sutiktum veidus, kuriuos sutinki.“7 sistemą, gali ne tik siuntinėti asmenines žinutes, kaip Kaip susikurti savo profilį MySpace nurodytu for- tą daro elektroniniu paštu, bet ir „plepėti“ su adresatais matu, jokių suvaržymų nėra. Tai – vitrinos formatas. tiesiogiai (online). Bet šiuo atveju į vitriną dedama ne kokia nors iškamša, Ši kai kam ne visai suprantama tiesioginė interakcija o pasirodai pats. Šita matymui ir rodymui sumanyta yra viena iš Facebook sėkmės priežasčių. Kita nebloga vitrina patiria didžiulį dirbtinumo spaudimą. Todėl šio socialinio tinklo inovacija yra visiems nesunkiai su- pasidirbtieji profiliai vadinami ne tikraisiais vardais ir vokiama Pinwall („siena“) funkcija. pavardėmis, o pravardėmis. Optiškai inscenizuodamas Čia ne tik tu pats, bet ir tavo draugai pateikia nuo- save kaip „menininką“, turi susigalvoti vardą, vaizdą ir traukas, videoklipus ir neilgus tekstus, o visa tai galima individualų minimalistinį moto, kad būtum atpažįsta- komentuoti. Paspaudęs mygtuką Like („Patinka“) gali mas. My Space formatas ypač parankus tiems meninin- be žodžių išreikšti teigiamą savo požiūrį ir pritarimą. kams, kurie nori reklamuoti ir parduoti savo kūrinius. O kad savajame Facebook puslapyje nesulauktum ne- Todėl antras reikalavimas yra toks: įkelk fotografijų ir pageidaujamų komentatorių, gali užsidėti vadinamąją vaizdo įrašų! Ši komunikacijos forma iš esmės pakeitė stebuklingą kepurę (vok. Tarnkappe), tada vieniems laisvą muzikinį inscenizavimą. Menininkai ir grupės, pasidarysi nematomas, nors kiti vis tiek galės tave ma- pateikdami savo muziką, į puslapį įtraukia ir pasirody- tyti. Taigi kiekvienas gali reguliuoti ir klasifikuoti, su mų grafiką. kuo jis nori bendrauti. Galimam arba didėjančiam fanų klubui suteikiama Nustatydamas matomumo pakopas, brėži ir inty- papildoma galimybė bendrauti tiek su menininkais, mumo tarp draugų ribas. Svarbiausia Facebook portale tiek jų gerbėjams tarp savęs. Tad trečias reikalavimas yra skaitmeninė interakcija ir draugystės puoselėjimas, skamba taip: pasižiūrėk į profilius ir susirask naujų kartu ieškant vis naujų draugų. Simpatijas sustiprina draugų! Susipažindami su naujų menininkų (grupių) bendri interesai ir pomėgiai. Yra žaidimų ir psicholo- rinka ir komentuodami jų pasirodymus (potencialūs) ginių testų, skirtų išsiaiškinti, ar suderinami draugų fanai prisideda prie jų sėkmės. Tas, kuris čia aktyviai skoniai, pavyzdžiui, movie compatibility test („filmų reiškiasi, gali tapti fanų bendruomenės nariu, susirasti suderinamumo testas“) arba nationality test („tautybės „naujų draugų“, kurių meninis skonis ir interesai yra testas“), kuris turi simboliškai atskleisti iš pirmo žvilgs- panašūs į jo. nio nepastebimus saitus ir bendrumus: „Tos pačios tau- tybės žmonės mąsto panašiai, todėl kiti neįstengia sekti Facebook jų diskusijų. Nustatyk, kokia tikroji tavo kilmė.“ Tinklas Facebook geriausiai veikia kaip virtuali er- Šis socialinis tinklas, palyginti su MySpace, yra kur dvė, skirta užmegzti tikroms draugystėms, kurios pra- kas tinkamesnis bendrauti dėl paties bendravimo. Šiai tęsiamos anapus ekrano. Su vienais esi pažįstamas iš erdvei priklauso daugiau kaip 600 milijonų narių, iš anksčiau, su kitais susipažinai ką tik ir nori tą pažintį jų 14 milijonų yra Vokietijoje. Čia irgi galioja taisyklė toliau palaikyti, plėtoti, bet su viena sąlyga – bendravi- prisistatyti pagal formato reikalavimus, bet, skirtingai mas turi būti visiškai laisvas, nevaržomas jokių kliūčių, nuo MySpace tinklo, identifikavimui naudojamas tikras kurių atsiranda susirašinėjant laiškais ar kalbantis tele- vardas ir pavardė.8 fonu. Ypatingas šios platformos žavesys pasireiškia tuo, Šiame tinkle tu, užuot sėdėjęs aiškiai apibrėžtoje kad ji teikia malonumą sukinėtis tarp draugų, su kuriais vitrinoje, pats atveri langą į savo gyvenimą. Socialinis galima dalytis nuotraukomis, filmais, muzika, ir tuojau tinklas Facebook, palyginti su kitomis skaitmeninės ko- pat sulaukti jų atsiliepimų. Interakcija čia neabejotinai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 21 svarbesnė už komunikaciją: viskas vyksta žaismingai, bės valdžia ir ėmė atvirai bauginti“.12 Nors aktyvus da- ekspromtu ir be didesnių pastangų. lyvavimas Twitter tinkle daugeliui siuntėjų gali sukelti Ši draugų aplinka remia, patvirtina ir pripažįsta kie- problemų dėl duomenų apsaugos, vis dėlto tai yra nau- kvieno tapatybę: „Draugai yra toji publika, kuri liudija ja demokratizacijos medija, suteikianti galimybę vie- egzistencinę tavo sėkmę – tai atspindi jų reakcijos ir jų šai reikšti savo nuomonę. Tas, kuris yra įėjęs į sistemą, pačių buvimas.“9 turi balsą, nors tas balsas skamba tarp neaprėpiamos daugybės kitų šūkaliojimų visame pasaulyje. Twitter Twitter sistema, ne taip kaip Facebook, yra orientuota veikiau į kiekybę negu į kokybę. Nauju masiško aktyvaus dalyvavimo globalinėje po- Prezidentas Barackas Obama laikytinas, ko gero, litinėje erdvėje formatu pirmiausia laikytina platforma pirmuoju nuosekliu interneto politiku, kuris sistemiš- Twitter. Ši sistema skirta ne interakcijai, o masinei in- kai naudojasi visomis komunikacijos platformomis formacijos, turinčios tapti globalinės komunikacijos (MySpace, Facebook, Twitter). Nors kiekvienas, kuris objektu, sklaidai. Gausinti informaciją ir neribotai per Obamos svetainę Twitter įstoja į jo fanų klubą, gali skleisti ją pasauliniu mastu leidžia individualus žinu- asmeniškai komentuoti jo pasisakymus ir sprendimus, čių pobūdis. Vienam tekstui skiriama iki 140 simbolių, bet vis tiek veikia kartu su 21 tūkstančiu kitų to klubo vadinasi, čia esama panašaus ribojimo kaip SMS tele- narių. Televizijos žvaigždės, kaip, pavyzdžiui, Haral- foninėje komunikacijoje. Twitter rūšiuoja bendravimą das Schmidtas, turi dešimtis milijonų gerbėjų, bet toji pagal temas. Platforma, orientuota į naujienas ir žinias, masė irgi nėra nei amorfiška, nei anonimiška, ją suda- populiarindama atskiras temas, per rekordiškai trum- ro individualūs asmeninio bendravimo aktai, nors šių pą laiką sukuria ir paskleidžia lozungus, taiklius apibū- atomų ir neįmanoma aprėpti dėl jų gausos. dinimus (pvz., Stasi 2.0, Zensursula10). Aptariamosios Twitter platforma tiesioginio grįžtamojo ryšio ir ak- temos pažymimos specialiu ženklu (#hashtag), o tos, tyvaus bendravimo nenumato – čia svarbiau pasisaky- kurios sulaukia ypač daug komentarų ir atsiliepimų, auti nei gauti atsakymą. Kitaip tariant, Twitter veikimo tomatiškai atsiduria visuotinio dėmesio centre. Globa- kryptis yra žodinis dalyvavimas be tiesioginės interak- lumą šiam formatui suteikė galimybė veikti mobiliųjų cijos – tai šansas įsiterpti ir virti tame katile. telefonų ir interneto sandūroje – komercinė mobiliųjų ryšio priemonių sąsajos sėkmė nepaprastai palengvino Chatroulette prieigą prie šių komunikacijos formų, todėl milžiniškai išaugo dalyvių skaičius. Maišto, kilusio Irane po 2009 m. Paminėsiu dar vieną komunikacijos platformą, visiš- birželio rinkimų, patirtis parodė, kad ši platforma gali kai priešingą ką tik aptartajai – tai tinklalapis Chatrou- veikti kaip informacinė žinių sistema tais atvejais, kai lette, kurį įkūrė paauglys iš Rusijos Andrejus Ter- valdžia cenzūruoja komunikacijos kanalus.11 novskis. Jo sumanytame žaidime jau dalyvauja beveik Socialiniai tinklai vis plačiau naudojami ir naujoms milijonas žmonių iš viso pasaulio. Prisijungęs prie šio kūrybinėms kolektyvinėms akcijomis. Staiga tam tikras tinklalapio, patenki į platformą, kuri atsitiktiniu būdu skaičius žmonių, pasitelkdami socialines medijas ar tave akimirksniu sujungia su kokiu nors kitu prie sis- elektroninį paštą, susitaria kokioje nors viešoje vietoje temos prisijungusiu nepažįstamu asmeniu. Bendrauja- surengti trumpą, dažnai neįtikėtiną akciją. Nuomonei, ma per internetinę vaizdo kamerą. Tokį ryšį gavę du neva „skaitmeniniai disidentai“ rankose laiko nekru- žaidimo dalyviai dabar gali plepėti tarsi sėdėtų vienas viną šliaužiančios kontrrevoliucijos ginklą, netrukus priešais kitą metro vagone. Šiaip važiuodami metro buvo lemta žlugti ir tai savaime suprantama, juk „į jų keleiviai įpratę tylėti, niekam nė į galvą neateitų imti tinklus įsismelkė neįsivaizduojamai pranašesnė valsty- laisvai šnekučiuotis su visiškai nepažįstamu žmogumi,

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 o skaitmeniniame pasaulyje tai labai paprasta.13 Per rarchija. Toje erdvėje atsiveria neribotos galimybės tirti linksmas sueigas, kur dalyviai bendrauja akivaizdžiai, strategines dalyvių nuostatas, vykdyti socialinę kontro- šio žaidimo pakviestųjų skaičių išplečia nepažįstamieji lę ir įvairiausią žvalgybą. iš viso pasaulio. Jei šitaip bendraujant partneris atsibos- Interkomunikacija buria draugų pasaulį. O nesu- ta, galima nuo jo paprasčiausiai atsijungti – tai tokia tarimai, matyt, sprendžiami kitur ir kitaip. Gaunama privilegija, kuri tikrajame gyvenime iki šiol sunkiai įsi- daugybė „pasiūlymų draugauti“ ir jų negalima igno- vaizduojama. ruoti, nes bus pažeistas „internetinis etiketas“. Anot Carlo Schmitto, politinį pasaulį struktūruoja draugo ir Draugystės principo universalumas priešininko perskyra, o interkomunikacijos erdvė yra universalios draugystės rojus. Internete asociacija puo- Bendrauti, pasitelkiant skaitmenines komunikacijos selėjama be disociacijos – tai draugų pasaulis, kuriame priemones, jau tapo įprasta. Tai gyvenimo reikmė, jo nėra priešų.14 Struktūrinis draugystės atitikmuo yra turinio dalis, malonus laisvalaikio leidimas, savirekla- buvimas tinkle – žiniatinklis Web 2.0 remiasi šia vie- ma, svaigalas. Iš internetinio bendravimo dažniausiai nintele monotoniška operacija. tikimasi, kad pavyks susirasti draugų. Ar pateikdami šiuos duomenis jau apibūdinome Socialiniame MySpace tinkle kiekvienas bendrauja operacinę pasaulio visuomenę, apie kurią kalbėjo so- maždaug su penkiais tūkstančiais draugų, kurių nieka- ciologai futuristai? Socialinis tinklas Facebook remia ir da nemato, o Facebook tinkle – nuo penkiasdešimties padeda užmegzti draugystes ne išsyk tiesiogiai su visa iki penkių šimtų draugų, tiesa, iš jų išskiriamas nedide- žmonija, o iš pradžių tik jausmų ir malonumų srityse. lis būrelis asmenų, su kuriais susitinkama kasdien. Šie Šios komunikacijos sistemos, kuri plinta globaliai ir skaičiai verčia abejoti bendravimo kokybe. Tai primena nepaliaujamai, pamatas yra žmogaus prigimčiai bū- vieną žinomą klasikinės modernybės eilėraštį apie vie- dingos emocijos: smalsumas, noras išgirsti, pamatyti natvę: ir patirti. Žmonės mėgsta būti kartu, jie nori sulaukti Atbuko žvilgsnis nuo laiškų daugybės, dėmesio, bendrauti, dalytis įdomybėmis. Visa tai, įdė- Jų įkyrios įgrisusios gausos. miau įsižiūrėjus, yra ne šiaip laisvalaikio malonumas, o Pasaulyje turiu draugų galybę, esminiai gyvenimo bruožai. Iškristi iš šios erdvės dau- Tačiau tikros draugystės – nė vienos. geliui reikštų socialinę pražūtį. Facebook įkūrėjas Mar- Tame nepasitenkinimą keliančio vienodumo fone cas Zuckerbergas ne kartą yra pabrėžęs šią pagrindinę sunku atskirti grūdus nuo pelų, todėl prasimanoma socialumo funkciją. Jis norėtų „pasaulį daryti atviresnį visokių triukų. Pavyzdžiui, vieni iš savo profilio pašali- ir plėtoti ryšius“, o skatindamas draugiškus santykius na gimimo datą, kad niekas nesiuntinėtų „nuoširdžių“ tarp susipriešinusių politinių grupuočių viliasi prisidė- sveikinimų ir linkėjimų, kiti savo Facebook puslapyje siąs prie taikos pasaulyje: „Nelengva šauti į tą, su ku- gimimo datą nurodo, tarkim, 1905-01-01 ir iš sąrašo riuo bendrauji asmeniškai, sunkiau neapkęsti to, kurio išmeta tuos „draugus“, kurie nepanorės sveikinti su šia vaikų nuotraukas esi matęs.“15 data. Tad šiame pusiau viešame bendravime vis tiek Ar Facebook tinklui iš tikrųjų pavyks sustiprinti taiką brėžiamos nematomos ribos. Be to, netrūksta vadina- pasaulyje, parodys ateitis. Bet kad tas socialinis tinklas mųjų „profesionalių draugų ir draugių“, kurie erzina ir esmingai didina vartojimą ir apyvartą, aišku jau dabar. gadina nervus, nes yra pernelyg uolūs ir įkyrūs. Esama Facebook kapitalas vertinamas maždaug 50 milijardų ir kitų rimtų priežasčių „draugystėms“ riboti. dolerių. Vienas Amerikos bankas 2011 m. pradžioje į Kas norės į savo Facebook puslapį darbo metu išsi- Facebook investavo 500 milijonų dolerių. Zuckerber- kviesti, pavyzdžiui, tiesioginį viršininką? Vadinasi, šią gas per naktį pralobo dvigubai, bet ir veikimo laisvę laisvos komunikacijos erdvę drumsčia profesinė hie- teko perleisti verslui. Pirminę socialinę veiklą nuo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 23 atviros komercijos skiriančią šešėlinę liniją tinklo ploms ir visiems kitiems, nesvarbu, kaip tie individua- įkūrėjas peržengė jau 2008 m., kai Facebook buvo su- listai ir pavieniai kovotojai save vadintų. Tai pasakytina sietas su visu internetu.16 Dėl to įvyko metamorfozė, ir apie rafinuotas psichikos iškrypimo formas: net, ko lydima sunkių padarinių, – draugai tapo klientais. gero, vienintelis pasaulyje asmuo, norintis, kad jį suvar- Paspaudus mygtuką „Patinka“ – spragtelėjimas, ku- totų maistui kitas žmogėnas, internete neabejotinai ras riuo internete išreiškiamas pasitenkinimas bet ko- partnerį. Palikę nuošalėje tokius kraštutinius atvejus, kiais jo produktais, – Facebook profiliai automatiškai galėsime teigti, kad, atsiradus internetinei komunika- paverčiami potencialių pirkėjų profiliais: tinklo daly- cijai, gerokai sumažėjo spaudimas socialiai prisitaikyti viai ima siūlyti vieni kitiems prekes, o tai savo ruožtu per prievartą, o visokių nepritapėlių įvaizdis labai pa- suteikia galimybę drąsiau brukti atitinkamą reklamą. gerėjo. Nesvarbu, ar toji daugybė draugų nori to, ar ne, ar jie Tačiau vienatvės problema ir mūsų laikais neišnyko, pastebi tai, ar ne, bet naujoji jungtis su internetu lėmė, nepaisant milžiniškai išaugusio bendrauti geidžiančių- kad Facebook visiškai įsiliejo į pasaulio vartotojų visuo- jų ir bendraujančiųjų skaičiaus. Internetas atvėrė naujas menę. Pernelyg skubotas Zuckerbergo sprendimas, esą neribotas galimybes bendrauti ir suteikė erdvę naujoms privačios sferos epocha jau baigėsi, sėkmingai veikusį socialinėms grupėms burtis, bet kartu atsirado nema- Facebook tinklą įstūmė į gilią krizę. Šio tinklo sėkmę žai naujų vienatvės formų. Iki tol neregėta vienišumo lėmė ne nevaldomas žmonių noras pasirodyti ir ne forma yra žudikiškai nusiteikusio pamišėlio tipas, pas- vartojimo aistra, o sumanus įvairių intymumo laipsnių taraisiais dešimtmečiais pradėjęs kelti didelį nerimą numatymas. Nesaugumas ir tikimybė, kad bus brauna- mokykloms ir kolegijoms. Nusivylęs vienišius griebiasi masi į Facebook naudotojų profilius, kelia pavojų šiai smurto prieš tuos, kurie išstūmė jį iš savo aplinkos. Jo trapiai struktūrai, kuri iš socialinės komunikacijos virs- nevilties dėl neišsipildžiusio troškimo socialiai inte- ta patogia priemone, leidžiančia strateginę informaciją gruotis, būti pripažintam bendraamžių neįstengia nu- „nutekinti“ pašaliniams. 17 maldyti ir virtualios socializacijos galimybė. Nuoskau- Grįžkime prie draugystės temos. Jei bandysime išsi- dos, susikaupusios atstumtojo sieloje, pratrūksta pykčiu aiškinti, kaip draugystė suprantama šiame tinkle, pa- ir agresija. Smurtinės iškrovos scenarijų jis randa taip kaks užmesti akį į nuostatas, pateikiamas viename as- pat skaitmeninėje erdvėje – tokių „veiksmo planų“ ypač menų dermės teste. Tik paskutinis iš septynių punktų gausu kompiuteriniuose žaidimuose su privalomu vi- mini tokias kategorijas kaip „pasitikėjimas“ ir „paguo- sus nugalinčio ginkluoto šaulio įvaizdžiu. da sunkią valandą“. Kiek galiu spręsti, remdamasi savo Aptardami naujas vienatvės formas, turėtume ypa- palyginti paviršutinišku tų dalykų išmanymu, Facebook tingą dėmesį kreipti į tas amžiaus grupes, kurios suda- komunikacijai ši sritis nėra svarbi. Vadinasi, jei realia- ro didžiausią šio komunikacijos būdo naudotojų dalį. me gyvenime turite problemų, jas aptarti ir spręsti rei- Internetinio bendravimo ekonominį aspektą „išduoda“ kės kitur, o ne Facebook puslapiuose.18 ne tik dėmesys, bet ir laikas. Facebook lango daugelis neuždaro kiaurą dieną. Kad ir ką veiktum, vis tiek esi Ribų tarp bendravimo ir vienatvės pasislinkimas priklausomas nuo to, kas vyksta ten ir ką sinchroniškai seki. Tai turėtų plėsti pasaulėvaizdį, gyvenimas galėtų Naujomis elektroninės komunikacijos sąlygomis darytis įdomesnis ir įvairiapusiškesnis. Nors Facebook niekas nebegali būti iš tikrųjų vienišas. Kiekvienas, ku- nuolat balansuoja ant ribos tarp virtualybės ir realybės, riam atrodo, kad aplinka nekreipia į jį dėmesio, todėl vis dėlto net besaikis šios medijos naudojimas nebūti- jaučiasi jos atstumtas, pokalbio partnerį lengvai ras nai verčia susvetimėti su tikruoju pasauliu. internete. Atėjo puikūs laikai visokio plauko keistuo- Kompiuterinių žaidimų poveikis yra visiškai kitoks. liams, užkietėjusiems viengungiams, pamišėliams, vė- Kai kompiuteriniai žaidimai buvo sujungti su nauja ko-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 munikacijos platforma, teikiančia galimybę žaidžiant neturintis „natūralios“ pabaigos, koegzistuoja šalia realy- matyti vienam kitą ir kalbėtis, žaidėjų situacija pasikei- bės, negana to, jis pats tampa gyvenimu – nenutrūkstamas tė iš esmės. Tai ypač pasakytina apie amžiaus grupę nuo buvimas tinkle yra gyvensenos forma. penkiolikos iki trisdešimt penkerių metų – šie žmonės Nuolat didėja kol kas statistiškai neapibrėžta jaunuo- į naujas laisvalaikio leidimo ir komunikacijos formas menės dalis, kuri pasitraukia iš socialinio gyvenimo, meta investuoja ypač daug ir yra labai išlaidūs. Tai patys mokyklą ir studijas tam, kad galėtų visiškai pasinerti į mokiausi žaidėjai, jeigu kalbėsime apie laiko biudžetą: virtualybę. Kai kurie metų metais neiškiša nosies iš kam- maždaug 5–10 % interneto naudotojų praleidžia tinkle bario. Pasitaiko ir tokių, kurie mirtinai išsekina savo or- daugiau kaip 38 valandas per savaitę, ir tai tampa svar- ganizmą, nes nieko nebegeria. Be paliovos „tobulindami“ bia jų gyvensenos dalimi.19 Šie naudotojai užtikrina fiktyvią savo personą, arba avatarą, investuodami į jį savo visame pasaulyje plintančios žaidimų rinkos pelningu- fantaziją, laiką, jėgas ir išmonę, žaidėjai vis tvirčiau susieja mą. Egzistuoja ne tik žaidimų dizainerių ir programinės save su virtualiąja plotme, kuri įsiurbia juos pamažu, bet įrangos gamintojų rinka, pastaruoju metu atsirado jau užtikrintai. Gyvenimas tada persikelia į nuotykių kupiną ir šalutinė rinka – elektroniniame aukcione (eBay) iš interneto sukurtą antrinį pasaulį. Susibūrusios draugų varžytynių pardavinėjami virtualūs objektai ir avatarai. grupės tampa savotiškomis šeimomis. Virtualiame gyve- Už laiką, kuris čia investuojamas, kai kada atlyginama nime nesudėtinga susiorientuoti, ten nereikia priiminėti ir tvirta valiuta, o tai skatina žaisti toliau. Taip kuriama svarbių sprendimų kaip tikrovėje, – čia visos fizinės ir dva- nauja hierarchija, kai žmogus jau ne tiek žaidžia, kiek sinės jėgos tik tariamai panaudojamos gėrio labui. Savęs leidžia žaidimui vykti. įtvirtinimo ir pripažinimo, žaidimų emocinės įtaigos ir Jauni žmonės savo gyvenimo centru vis dažniau laiko žaidėjų bendramintiškumo fone nublanksta tikrieji tarpu- virtualią erdvę. Pavyzdžiui, tas, kuris įsitraukia į kompiu- savio santykiai ir draugystė: žaidėjai vis labiau atrofuojasi, terinį žaidimą Farm Ville, kur su naujais draugais gali- kol nebelieka nei noro, nei jėgų grįžti atgal į čia ir dabar. ma įsteigti ūkį ir rūpintis jo išlaikymu, prisiima nemažai Tada žaidimas nustoja buvęs žaidimu – jis tampa narkoti- svarbių pareigų, – juk pasodintos bulvės sunyks, jei nebus ku, kuriuo svaiginamasi nepaliaujamai ir savo valia. nuolat prižiūrimos ir laiku nukasamos. Nepalyginamai turiningesnis yra kompiuterinis žaidimas World of War- Apibendrinimas craft, iš tikrųjų „neturintis ribų“: jis beribis todėl, kad, pirma, pradėdamas jį žaisti naujokas užmezga kontaktą su Interneto plėtotė lėmė, kad mums prieinamos infor- visais žaidėjais, kurių šiuo metu yra jau 11 milijonų, antra, macijos apimtys nepaprastai išaugo. Kiekvienas, kuris beribė ir jo trukmė. World of Warcraft paantraštė sako: turi asmeninį kompiuterį ir yra prisijungęs prie vieti- „Tai ne žaidimas, o pasaulis.“ Į jį galima įžengti nusipirkus nio bevielio tinklo, gali naudotis įvairiais enciklope- programinę įrangą ir pasirašius žaidimo taisykles, tarp jų diniais šaltiniais, ištisomis bibliotekomis ir archyvais. ir neapgaudinėjimo programą. Tačiau niekas nereglamen- Iš paprasto informacijos šaltinio internetas vis labiau tuoja, kaip pasitraukti iš žaidimo, priešingai nei tuose žai- virsta komunikacijos priemone. Žmogaus poreikis dimuose, kurie turi aiškų tikslą ir nedviprasmišką pabaigą. bendrauti yra ne menkesnis už smalsumą ir norą būti Todėl šis kompiuterinis žaidimas labiau primena religiją, informuotam, o skaitmeniniai socialiniai tinklai atvėrė sukonstruotą pagal neoplatonizmo kopėčių schemą, o naujas bendravimo galimybes. Dauguma žmonių yra žaidėjai – religinės sektos narius, kurie laiptelis po laiptelio itin komunikabilūs. Jie pasišovę dalytis su kitais savo kaupia žinias ir įgyja vis didesnę kompetenciją. Čia veikia patirtimi ir pomėgiais, pasirengę draugiškai paspaus- sistema, skatinanti garbės troškimą, su matomais garbės ti kiekvieną ištiestą ranką. Interneto socialinių tinklų ženklais, panašiai kaip masonų ložėse ar kokiame nors dalyviai turi galimybę bet kur ir bet kada susisiekti su scientologų sambūryje. Taigi šis kompiuterinis žaidimas, artimos dvasios partneriais, išlieti jiems savo jausmus,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 25

keistis žiniomis ir nuomonėmis. Tokia vienatvės forma, 1 Būtina priminti, kad internetas anaiptol nėra pirmoji interaktyvi masinė kurią buvo galima paaiškinti tarpusavio supratimo ir medija. Jis tęsia tradiciją tų XIX a. laikraščių, kurie pamažu virto sensacijų bendravimo stoka, skaitmeninės eros laikais sparčiai besivaikančia spauda. Vienas istorikas ištyrinėjo, kad Viktorijos laikais lai- nyksta, nes technologijų teikiamomis „susisaistymo“ kraščių puslapius daugiausia užpildydavo patys skaitytojai. Šitą grįžtamąjį galimybėmis naudojasi vis daugiau žmonių. Sakoma, ryšį atspindi didelė skaitytojų laiškų skilčių apimtis – taip perteikiama visuo- kad Online tinklų dalyviai nebeįsivaizduojami kitaip menės nuomonė. – Jonathan Rose, „Education, Literacy, and the Victorian negu tarpvalstybiniu mastu. Šiais tinklais jau naudojasi Reader“, in: Patrick Brantlinger et al. (Hrsg.), A Companion to the Victorian daugiau kaip 734 milijonai žmonių.20 Vieną dalyką in- Novel, Oxford, 2002, p. 31. ternetas atlieka kuo puikiausiai – įtraukia į tinklą, bet 2 Ši schema paremta pranešimu, kurį Jensas Schröteris (iš Zygeno) skaitė vien buvimas tinkle dar negarantuoja santykių koky- 2010-02-08 Konstanco universitete. Rašydama šį straipsnį aš nežymiai ją bės, kurią reikia gerinti ir puoselėti kitais, papildomais pakeičiau. Apie socialinius tinklus žr. Tim O’Reilly, „What is Web 2.0? Design būdais. Todėl apibūdinti naujosioms bendravimo in- Patterns and Business Models for the Next Generation of Software“, in: In- ternete formoms vis dažniau griebiamasi paradoksa- ternational Journal of Digital Economics 65 (2007), p. 17–37. lių formuluočių, pavyzdžiui, „intymus svetimumas“ ar 3 Frank Schirrmacher, „Ist Google schuld?“, FAZ, 2010-01-23, p. 12. Kiti šios „anoniminė draugystė“. aktualios viešos diskusijos apie tai, kaip internetas keičia žmones ir jų sme- Be rašytinių komunikacijos formų, tokių kaip elektro- genis, dalyviai yra : Ben Macintyre, „Im Einbaum durchs Internet“, FAZ, 2010- ninis paštas ir žiniatinkliai, vis svarbesnis vaidmuo tenka 01-29, p. 31; Stephan Baker, „Das müssen wir wissen“, FAZ, 2010-02-06, p. 31; nežodiniams kontaktams. Naujosios interakcijos formos Jaron Lenier, „Der digitale Maoismus ist zu Ende“, FAZ, 2010-01-16, p. 33 ir darosi vis žaismingesnės ir yra skirtos simpatijoms iš- Sascha Lobo, „Frank Schirrmacher und der Kulturpessimismus. Eine Gegen- reikšti, ieškoti bendraminčių, kontaktams atnaujinti. Kaip rede“, Spiegel online, 2010-12-01. Knygą, kuria užsimojo sukelti diskusijas, rodo žiniatinklis Web 2.0, komunikacijos medijų amžiuje Schirrmacheris pavadino taip: Payback. Warum wir im Informationszeitalter ryškėja dvi tendencijos: neformalus dalyvavimas aptariant gezwungen sind zu tun, was wir nicht tun wollen, und wie wir die Kontrolle pasaulio problemas ir žaisminga asmeninė interakcija über unser Denken zurückgewinnen, München, 2009. kaip naujas nekomercinis draugų visuomenės bendravi- 4 Kitaip sakant, Web 2.0 – tai nauja žiniatinklio „generacija“, čia sukurti ir mas. Tačiau nepamirškime, kad skaitmeninė komunika- įdiegti kitokie naudojimosi tinklu būdai. Ypač svarbu, kad yra daug inte- cija primeta ir naujas vienatvės formas. Sutinklinimas yra raktyvaus dalyvavimo elementų, esmingai pakeitusių bendravimo formas. viso labo tik pagrindinė struktūrinė interneto operacija, Tačiau lemiamas šio konstrukto bruožas yra nauja masiniam dalyvavimui susiejanti medijas ir leidžianti žmonėms dalytis žiniomis, tinkama architektonika. nuotraukomis, vaizdajuostėmis ir žaidimais. Čia neturė- 5 Malinda Carpenter, Katherine Nagell und Michael Tomasello, Social cogni- tume išleisti iš akių, kad šis informacijos ir ženklų cirku- tion, joint attention, and communicative competence from 9 to 15 months of liavimas yra susijęs su dviem ekonominiais veiksniais – tai age, Chicago, 1998. pinigai ir asmeninis laikas. 6 Michael Tomasello, Origins of Human Communication, Cambridge, 2008, p. 68; Vadinasi, skaitmeninį virtualaus pasaulio nelaikiš- plg. taip pat Joshua Rifkin, Die empatische Zivilisation. Wege zu einem globa- kumą ir neribotas galimybes riboja baigtiniai ištekliai. len Bewusstsein. Frankfurt am Main, 2010. Įžvalgią kompleksišką analizę, kaip vienatvė sąveikau- 7 („There will be time, there will be time to prepare a face to meet the faces that ja su draugyste, aptikau viename JAV poetės Emily Dic- you meet.“) – T. S. Eliot, „The Love Song of J. Alfred Prufrock“, in: Selected kinson eilėraštyje. Visą savo amžių gyvenusi griežtai at- Poems, 2. Aufl., London, 1963, p. 11–17. siskyrėliškai, dešimtmečius nekėlusi kojos iš savo namų 8 Šio komunikacijos tinklo siūloma draugystė vis dėlto nėra tokia turininga ir ir žemės valdos Amherste (Masačusetso valstija), prieš temperamentinga. MySpace erdvėje, jei nesi nusistatęs kitaip, tai su Tomu pusantro šimto metų iki buvo išrastas Web 2.0 ji rašė: Andersonu, MySpace įkūrėju, būsi iškart supažindintas. Jis turi 12 milijonų „Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada fanų. Palyginkime: prezidentas Barackas Obama turi 2 milijonus draugų. mums lemta būti kartu!21 9 Alard von Kittlitz, „Der Traum von einem idealen Leben“, in: FAZ 2010-08-06,

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 p. 33. Pagrindinė interakcijos funkcija yra grįžtamasis ryšys ir kartu medžia- 16 Cit. veik.; taip pat Friederike Haupt, „Bringe alle deine Freunde zu uns“, in: ga, iš kurios nulipdoma kiekviena socialinė tapatybės konstrukcija. Todėl FAZ, 2010-04-27, p. 33. nepritariu cituojamo straipsnio kritiniam požiūriui, kad Facebook profiliai 17 Asmens duomenų apsaugos problema, kurios čia neliečiame, šiuo metu apskritai yra pagražintos, valdomos ir „žaislinės “ konstrukcijos. yra diskusijų apie Facebook dėmesio centre. Plg.: Friederike Haupt, „Fa- 10 Šie lozunginiai žodžiai nukreipti prieš VFR buvusį vidaus reikalų ministrą (iki cebook weiβ alles über uns“, in: FAZ, 2010-02-09, p. 33; t. p. aut., „Sag 2009), dabar finansų ministrą Wolfgangą Schäuble ir šeimos, senjorų, mote- mir, wo du stehst und wohin du gehst“, in: FAZ, 2010-03-20, p. 42. Šioje rų ir jaunimo reikalų ministrę Ursulą von der Leyen, kurie siūlė indeksuoti ir diskusijoje analizuojama, ką mums už nugaros internetas išdarinėja su uždaryti kai kuriuos interneto puslapius. Plg. apie tai: Constanze Kurz, „Far- mumis, vos prikišame prie jo nagus. O kai interneto naudotojai pasi- ce 2.0“, in: FAZ 2010-03-19, p. 33, kur aptariami argumentai, kodėl siūlyta domi šiomis svarbiomis buvimo komunikacijos erdvėje sąlygomis, juos uždaryti minėtus interneto puslapius. bandoma nuraminti, esą jau seniai kuriami privačios ir pakopinės viešo- 11 Plg. Aleida Assmann und Corinna Assmann, „Neda – the creation of a global sios komunikacijos internete apsaugos filtrai. Tokiu laikytinas Thorsteno image“, in: Aleida Assmann und Sebastian Conrad (Hrsg.), Memory in a Glo- Strufe’s kuriamas decentralizuotas tinklas Safebook. Išsamiau apie tai žr. bal Age, New York, 2010, p. 225–242. Friederike Haupt, „Das Private soll wieder privat werden“, in: FAZ, 2010- 12 Evgeny Morozow, „Vorsicht, Freund hört mit!“, in: FAZ 2010-03-18, p. 29. Šio 03-02. autoriaus knyga apie demokratiją ir internetą The Dark Side of Internet Free- 18 Panašios nuomonės laikosi ir Danas Fletcheris, „Frendship without Bor- dom pasirodė 2011 m. sausį. ders“, in: Time, 2010-05-31, p. 18–25. Tačiau internetas pamažu tampa 13 Kibernetikos psichologai, tyrę šį fenomeną, aprašė jį kaip skaitmeninį atpa- vieta, kur galima gauti patarimų svarbiais sveikatos klausimais. Iš Ja- laidavimo efektą (online disinhibition effect). J. Suler, „The online disinhibiti- cobo Lahro studijos Mentalinė sveikata ir internetas (fakultatyviai pa- on effect“, in: Cyberpsychology and behavior: the impact of the Internet, mul- sirinktos temos Freiburgo universitete 1009–2010 m. žiemos semestre timedia and virtual reality on behavior and society, 7/3 (2004), p. 321–326. tyrimo duomenys) matyti, kad sveikatos problemos plačiai aptarinėja- 14 Šį darnų vaizdą, deja, drumsčia viena susirūpinimą kelianti išimtis. Turima mos internete, tuo pagrindu užsimezga žiniatinklinė draugystė, susibu- galvoje Vokietijos mokyklose neseniai tarsi epidemija ėmusi plisti prakti- ria suinteresuotų žmonių grupės. Į temas, kurioms aptarti nerandama ka, kuriai pradžią davė Facebook variantas Schüler-VZ, vadinamas Cyber- partnerių tarp draugų, tinkle mielai atsiliepia panašią patirtį turintys Mobbing (arba Cyber-Bullying). Šią komunikacijos platformą naudojančios žmonės. Kaip tik ligų atvejais išryškėja, kad internetas gali tapti svarbia moksleivių grupės pasitelkia tam tikras strategijas, kad klasės draugą ar „greitos ir lengvai prieinamos pagalbos sau rūšimi“ (Mentale Gesund- draugę išmestų iš kolektyvo. To priežastis dažnai būna itin naivi: pakan- heit und das Internet, p. 8). Būdamas virtualiai susisaistęs su tais, kurių ka, pavyzdžiui, apsiauti ne tokiais bateliais, ir iš anksto suprogramuotas patirtis tokia pat arba labai panaši, žmogus nesijaučia paliktas vienas su mechanizmas paleidžiamas veikti. Pasirinktoji „auka“ kankinama įvairiai: savo problema. begėdiškai klastojamas asmeninis profilis, viešinamos orumą žeminančios 19 V. Murali und S. George, „Lost online: an overwiew of internet addiction“, nuotraukos, masiškai rašomos žinutės su įžeidimais. Šiuo išimtiniu atveju in: Advances in Psychiatric Treatment 13,1 (2007), p. 24–30; M. Show and internetinės draugystės modelis naudojamas žmogui niekinti, jo tapaty- D. W. Black, „Internet addiction: definition, assessment, epidemiology bei naikinti. Tuo žaidimu, į kurį įsitraukia vis jaunesnių klasių moksleiviai, and clinical treatment“, in: CNS drugs 22/5 (2008), p. 227–235. kuriama virtuali hierarchija, o ją lydi neapykanta persunktas bendravimas, 20 Bernd Graff, „Der entblöβte Mensch“, in: Süddeutsche Zeitung, 2009 m. paaugliams pažįstamas iš medijų ir filmų apie gangsterius. Ši akivaizdžiai rugpjūčio 18/19, p. 4. vokiška Cyber-Mobing’o tema buvo aptarta Vokietijos radijo 2010-05-29 lai- 21 Emily Dickinson, „I’m nobody“, in: Thomas H. Johnson (Hrsg.) , Selected doje, kurioje diskutavo mokytojai, moksleivių tėvai ir psichologijos daktarė Poems, Boston, 1960, p. 33. Katherina Katzer iš Kelno. VFR mokyklose šis fenomenas laikomas veikiau aukos problema, kai nemalonę užsitraukęs moksleivis priverčiamas keisti Iš vokiečių kalbos išvertė mokyklą, o JAV mokyklose yra priešingai: (kartotinis) bullying’as yra nusi- Alfonsas Tekorius žengimo įrodymas, dėl kurio moksleivis dažniausiai šalinamas iš mokyklos. © Aleida Assmann / Mittelweg 36 15 Dan Fletcher, „Frends without Borders“, in: Time, 2010 05 31, p. 18–25; citata © Eurozine iš p. 22.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 27 Nuomonės apie nuomones

Remigijus VILKAITIS

Atviras laiškas kolegoms, sergantiems perdėta išskirtinumo liga

er Ramunės Marcinkevičiūtės knygos „Patirčių rea- ta autorės sėdėję teatrologai Vaidas Jauniškis, Elona Plizmas. Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos Bundzaitė-Bajorinienė leido suprasti, esą net ir niekuo studija“ pristatymą Jaunimo teatre viešai nurodžiau, kad nepagrįsti komentarai yra visiškai priimtini. Toks el- joje esama tendencingai iškreiptos, tikrovės neatitin- gesys verčia manyti, kad prasimanymai buvo paskleis- kančios „informacijos“ apie mano asmenį. Perskaičiau ti sąmoningai, siekiant kuo labiau sukompromituoti ir knygos ištrauką, kur dabartinis Nacionalinio dramos „nepriimtiną“ asmenį – Remigijų Vilkaitį. teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis, trejus Dėkodamas knygos leidėjams – Kultūros barų re- metus mokęsis pas Dalią Tamulevičiūtę, o vėliau perėjęs dakcijai, kad ryžosi pagaliau atitaisyti paskleistą melą, į Jono Vaitkaus kursą, pasakoja, esą santykiai su dėstyto- reiškiu užuojautą jaunajai teatralų kartai, nes ji mokysis ja nebuvo nei kolegiški, nei šilti: „Įtampa ir didelis atstu- iš knygų, apgailėtinai tendencingai iškraipančių Lietu- mas […] Man tokia įtampa nepatiko, mane tai blokuoda- vos teatro istoriją. vo. Mes dėstytoją vadinome „Mora“, iš žodžio „moralas“, Savo poziciją išdėstau šiais punktais: o ne „Mamyte“. Dėstytoja buvo griežta ne tik mums. 1. Remigijus Vilkaitis „kaip dėstytojas“ paliko Valsty- Mums specialybės paskaitas vedė ir Remigijus Vilkaitis, binės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrą ir Algirdas Latėnas. Vilkaitis gaudavo pylos, nežinojo kur savo noru, nes tuo metu buvo labai užimtas Jaunimo dėtis iš gėdos. Dėstytoja pažiūri jo ištraukas ir sako: „Kokį teatre, ypač kai prasidėjo teatro gastrolės JAV. blūdą čia padarėte?“ Vėliau kursas atsisakė Vilkaičio kaip 2. Aktoriaus meistriškumo disciplinos XXXI laidos dėstytojo.“ (p. 166). dramos aktorių kursui Remigijus Vilkaitis niekada ne- Atkreipęs dėmesį į nurodytas vietas, knygos auto- dėstė. Tai darė Dalia Tamulevičiūtė (kurso vadovė) ir rės asmeniškai paprašiau atitaisyti padarytas klaidas Algirdas Latėnas. (reikalauti, kad būtų atlyginta numanoma moralinė 3. Remigijaus Vilkaičio dėstomoji disciplina buvo ir materialinė žala, neketinau).Taip pat paprašiau pa- sceninė kalba (dirbo pagal darbo sutartį). teikti man Budraičio (galimai) teiginius pagrindžian- 4. Joks Remigijaus Vilkaičio studentų kursas niekada čius dokumentus, jeigu tokių esama. Gaila, bet praė- neatsisakė jo „kaip dėstytojo“. jus pusei metų po knygos pristatymo ir ją platinant 5. Per tris darbo su minėtu aktorių kursu metus buvo viešojoje erdvėje, jokios reakcijos į savo perspėjimus visiškai parengtas Homero „Iliados“ vaidybinis monta- nesulaukiau. Matyt, todėl, kad knygos pristatyme gre- žas valstybiniam sceninės kalbos egzaminui.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 6. Martynas Budraitis paliko minimą aktorių kursą, „integralia“ visuma. Gal kitaip ir negali būti šioje laisvojo kai Remigijus Vilkaitis buvo jau pasitraukęs iš pareigų plėšikavimo institutų, kūrybinių industrijų, verslumo ir Valstybinėje konservatorijoje. inovacijų epochoje? Vis dėlto, ponai, VEKS’as jau baigėsi, Noriu pabrėžti ypatingą knygos „Patirčių realizmas. o mano dėstytojavimas talentingiems žmonėms Valstybi- Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija“ ak- nėje konservatorijoje prieš dvidešimt metų tikrai negalė- tualumą ir svarbą, o šį išpuolį savo atžvilgiu vertinu kaip jo pakenkti dabartiniam jūsų verslui… išskirtinumo kompleksu sergančių Martyno Budraičio Dėl „Moros“. Ir savo pedagoginio darbo pradžioje, ir aplinkos žmonių inspiruotą ir tebesitęsiantį pjudymą, pri- dėstydama Martyno Budraičio kursui, Dalia, būdama sidengiant garbingu Dalios Tamulevičiūtės vardu. Neturė- jau gerokai pavargusi, vis tiek netoleravo pasyvumo, jau ir neturiu dėl ko „raudonuoti iš gėdos“ nė vieno savo patogios visažinio vertintojo, stebėtojo iš šalies pozici- mokinio atžvilgiu, net ir tų, kurie taip ir netapo artistais – jos. Ji skatino veiksmo energiją, reikalavo visiško atsi- Kipro Šimulyno, Tomo Chadaravičiaus, Martyno Budrai- vėrimo, nuolatinių pastangų ir darbo, darbo. Tokiems, čio ar Prancūzijoje teatro, kino ir scenos kostiumo srityje kurie buvo tam pasirengę, ji atleisdavo viską, bet kokį dabar sėkmingai dirbančio Vyto Kraujalio. „blūdą“. Tada iškart išsisklaidydavo įtampa, o „moralai“ Apie tą „raudonavimą“, beje, irgi galėtume padisku- virsdavo itin taikliomis geranoriškomis pastabomis. Ir tuoti. Kas, kodėl ir kada turėtų „paraudonuoti“, nesunku šiandien esu tikras – tai vienintelis kelias pažinti save, išsiaiškinti, tiktai tam, ponai, reikėtų, kaip sakė didysis sužinoti savo galimybių ribas, tobulėti. Bet čia, Marty- Putinas, „atskirti kotletus nuo musių“. Išeiti iš Tamulevi- nai, jau apie meną. čiūtės šešėlio (ar paunksmės) į šviesos ratą. Pradžiai bent Žinoma, būtų galima padiskutuoti ir apie tai, juk tiek, nors neabejoju, kad ir toliau liesite purvą komen- iš XXXI laidos pasitraukė tik vienas, o kursą baigė tarų portaluose. Nereikia teršti savo sąžinės vienuolika aktorių. Gal ir jie turėtų ką pasakyti? Na, melu, o jeigu esate neteisūs, nesilaikyki- kad ir Varėnoje, Dalios Tamulevičiūtės vardu pava- te įsikibę tos netiesos. Bet... apie ką aš čia? Juk dintame teatro festivalyje. Laimė, šiais metais jis dar nieko neįrodysi žmonėms, kurie „kotletus ir muses“ laiko rengiamas…

Remigijus Vilkaitis, Dalia Tamulevičiūtė, Irena Kriauzaitė, Arūnas Storpirštis. 1975 m. birželis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 29 Kūryba ir kūrėjai

akistata su Laiku: ar įmanoma išlikti laisvam?

kaitytojų dėmesiui siūlomos diskusijos atspirties Bet kokia knyga, bylojanti ne „medine“ sovietmečio Stašku tapo 2010 m. žiemą visuomenei pristatytas kalba ir kelianti novatoriškas idėjas, mums tuo metu Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“, su- buvo tikras įvykis ir intelektualinis nuotykis. laukęs gyvo publikos susidomėjimo, įvairių svarstymų, Kristijonas Vildžiūnas: Mano senelis buvo komu- aptartas ne vieno recenzento ir apipiltas „Sidabrinės nistas, o močiutė – nacionalistė. Prisimenu jos šnabžde- gervės 2011“ apdovanojimų lietumi. Pokalbyje, kuris sį virtuvėje, kai, pasikvietusi mane, rodydavo slepiamus buvo surengtas 2011 m. liepos 29 d. kino stovykloje litus ir pasakodavo apie tą nesamą šalį, kuri man buvo „Laisvė ir kinas“, Žeimių dvare (Jonavos rajonas), daly- visiškai nežinoma. Tai versdavo suklusti ir susimąstyti, vavo filmo režisierius Kristijonas Vildžiūnas, aktorius nes šiaip jau aš ir mano kartos draugai buvome gerai Andrius Bialobžeskis, istorikai Aurelijus Gieda, Au- integruoti į sovietmetį, todėl kieme visai natūraliai gin- rimas Švedas ir Tomas Vaiseta. čydavomės, pavyzdžiui, kuris geresnis – Leninas ar Sta- linas? Kaimynas Andrius nuosekliai laikėsi nuomonės, Įžanga: apie legalią ir slepiamą realybę kad Stalinas, be jokios abejonės, geresnis, nes laimėjo karą. Štai taip mes gyvenome ir galvojome, todėl senelės Aurimas Švedas: Visiems šioje diskusijoje dalyvau- šnabždesys atsklisdavo tarytum iš kito pasaulio, kai ji, jantiems žmonėms sovietmetis yra ne tik akademinių ištraukusi iš skrynelės, rodydavo man nepriklausomos studijų ar meninės kūrybos tema, bet ir asmeninės is- Lietuvos karininko uniformos sagas ar kitas relikvijas. torijos dalis. Siūlau pradėti pokalbį nuo prisiminimų: Viskas aplink buvo taip kruopščiai užcementuota, kad kada ir kaip pajutote, kad sovietinė tvarka riboja, varžo kitokios mintys galėjo prasimušti nebent paslapčiomis jūsų gyvenimą? O gal nepatyrėte jokios priešpriešos ir pašnibždomis. Todėl tik apie kokius 1985-uosius man tarp sovietinės ir „kažkur ten“, Vakaruose, egzistuojan- ėmė aiškėti, kas slypi po tuo cemento sluoksniu. čios realybės? Pats irgi įsitrauksiu į šį žaidimą, vykstantį Andrius Bialobžeskis: Neslėpsiu, aš irgi buvau gerai tarsi kokiame „anoniminių sovietmetį prisimenančiųjų integruotas į sovietmečio realybę. Tačiau tam tikri kito- klube“. 1993-iaisiais, kai įstojau į Vilniaus universiteto kie dalykai taip pat atrodė akivaizdūs, todėl apimdavo Istorijos fakultetą, nemažai dalykų mokėmės iš vado- keistas dvilypumo jausmas. Artėdamas prie pagrin- vėlių, parašytų 1989 ar net 1986 metais. Sklaidėme tas dinės šios diskusijos temos, galiu pasakyti, kad mano knygas fakulteto bibliotekoje, puikiai suvokdami, kad baba [Kazimiera Kymantaitė, – red.] buvo režisieriaus tai, ką jos pasakoja apie praeitį, yra perkošta per tan- ir aktoriaus Romualdo Juknevičiaus, kurį turėjau lai- kius cenzūros filtrus, todėl netikra, prėska, neįdomu. mės vaidinti filme „Kai apkabinsiu tave“, bendrakursė.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Kai būdavau su ja, šalia „legalios“ re- alybės atsirasdavo „Amerikos balsas“, vartydavome slapstomą Adolfo Šapo- kos istoriją. Taigi, nors buvau integruotas, bet nevisiškai izoliuotas nuo ryškesnių kitokio pasaulio, kuriam priklausė mano baba, vaizdinių. Tam tikrus dalykus sovietmetis primetė man gana anksti, nes dai- navau „Ąžuoliuko“ chore ir buvau priverstas mokytis to meto repertu- are privalomų kantatų, kitų kūrinių, šlovinančių partiją ir sovietų tvarką. Vis dėlto Hermanas Perelšteinas pa- „Kai apkabinsiu tave“. Režisierius – Kristijonas VILDŽIŪNAS, Rūta – Elžbieta LATĖNAITĖ. Filmo kadras siekė, kad chorui būtų leista atlikti ir kūrinius religiniais tekstais – šviesaus atminimo maestro labai išradingai ir vaikams suvokia- istoriją, nes vienai epochai tolstant nuo kitos atsiranda ma kalba juos komentuodavo. Čia vėl tenka grįžti prie tam tikri „plyšiai“, kuriuos reikia užpildyti. 1990-aisiais dvilypumo temos. Kristijonas paminėjo 1985-uosius, o sovietmečio vaizdinys buvo daug aiškesnis, galėjome man asmeniškai pats baisiausias laikas buvo 1982–1986 orientuotis pagal tvirtus vertybinius polius, kuriuos metai, sutapę su mano paauglyste. Tuo metu sovietinis „įkalė“ Atgimimo laikotarpis ir kurie be išlygų rodė, monstras po truputį iro, o mums teko stebėti despe- kas yra gera, o kas – bloga. Dabar tarpusavyje konku- ratiškas jo pastangas pratęsti savo egzistenciją: keitėsi ruoja skirtingi pasakojimai apie praeitį, todėl nuolat „generaliniai“, kiekvienas iš jų įvesdavo vis naujų su- užsimezga arši polemika. varžymų, antai Andropovas uždraudė žmonėms darbo Kristijonas Vildžiūnas: Sutinku, kad nepriklauso- metu rodytis gatvėse, per dieninius kino seansus buvo mybės paskelbimo išvakarėse arba iškart po 1990-ųjų rengiami patikrinimai – ieškota pravaikštininkų. Išė- nesenos praeities vaizdiniai buvo labai ryškūs ir kartu jau į armiją 1986-aisiais, kai visi šie „procesai“ pasiekė ideologizuoti. Ieškota naujų vertybių, kurias bandyta piką. kuo greičiau įtvirtinti visuomenės gyvenime. Vis dėlto Aurelijus Gieda: Į mūsų pašnekesį norėčiau įlieti aš problemą matau ne čia. Man sunkiausias dalykas yra šiek tiek kitokių emocijų, nes esu skeptiškai nusiteikęs paaiškinti žmogui, negyvenusiam sovietmečiu, kokia kritiškas istorikas. Ar mes iš tiesų čia ir dabar galime gi buvo ši epocha. Patiriu sunkumų net kalbėdamas su prisiminti apie sovietmetį tikrus dalykus? Man tai pa- savo dukra, kuriai yra dvidešimt metų. Niekaip negalė- našu į saviapgaulę. Aš apie sovietmetį daugiausia su- jau viso to jai paaiškinti ar perteikti. Tik vienas dalykas žinau pasiskaitęs interviu su anuo metu gyvenusiais ir paveikė – kai prabilau apie kasdienybę. Papasakojau, dirbusiais žmonėmis. Sėdėdami šioje salėje mes ne tik kaip tada atrodė parduotuvės, kokių prekių jose buvo mėginame dalytis patirtimi, bet ir apčiuopti, „pagauti“ galima gauti, užsiminiau, kad dažnai pardavinėdavo sovietmetį – tai ne kas kita, o sovietmečio konstravi- tik vienos rūšies duoną, o kartais net ir tos nebūdavo. mas. Todėl nenorėčiau dalytis prisiminimais. Akivaiz- Didžiulį įspūdį jai padarė pasakojimas, kad tuo metu du viena – visų mūsų gyvenimas buvo panašus. nebuvo jokių „prekės ženklų“, o studentai į paskaitas Aurimas Švedas: Kiekvienas žmogus nuolat (per)ku- vaikščiojo, daiktus susidėję į plastikinius maišelius su ria tiek savo santykį su istorija, tiek ir asmeninę savo užrašu „Marlboro“. Iš šių detalių mano dukra suvokė,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 31 kad sovietmečiu buvo kažkas ne taip, jeigu dėjosi tokie Tuo „drugelių šokiu“ Berlyne jie bando įveikti politinių dalykai. Vis dėlto turiu pripažinti, kad apie sovietmetį ir socialinių aplinkybių voratinklį, į kurį pakliuvo ne kalbėti yra sunku, ši epocha tarsi įkalinta manyje, o aš savo valia. Pasak Dalios Sruogaitės, saugumiečiai taip nerandu būdų apie ją papasakoti. gudriai supainiojo režisieriaus Romualdo Juknevičiaus Aurimas Švedas: Be to, gyvename laikais, kai kas- susitikimą su dukra, kad šiai „teko sprukti iš aiškiai dien žadami vis nuostabesni dalykai, kurie įvyks po juntamų spąstų“ (KB, 2005, nr. 6). Norėčiau tiek filmo dienos (kai bus pristatytas naujas Holivudo filmas), po režisieriaus, tiek vieno pagrindinių vaidmenų atlikėjo savaitės (kai pasirodys naujas Apple gaminys), po pusės paklausti, kas padėjo taip įtikinamai atkurti netolimos metų… Todėl dairytis į praeitį, kuri, nors ir netolima, praeities vaizdinius? Ar pravertė jūsų asmeninė patirtis bet pilka, nepatraukli, darosi neįdomu. sovietmečiu, o gal teko iš naujo gilintis į tam tikrus da- Tomas Vaiseta: Tai nėra specifinė, išimtinai su so- lykus, skaityti knygas arba prisiminimus, kalbėtis su to vietmečiu susijusi problema. Kiekviena tėvų karta jau- meto įvykių liudytojais? čia pareigą pamokyti savo vaikus, o kiekviena vaikų Kristijonas Vildžiūnas: Nežinau, kaip istorikai žvel- karta pasinaudoja prigimtine teise atsainiai numoti gia į praeitį, bet aš į istoriją žvelgiu per vaizduotės priz- ranka į tuos pamokymus: „Neįdomu!“ Vis dėlto neno- mę. Žinoma, man, gyvenusiam sovietmečiu, buvo ne- rėčiau sutikti su Aurimo nuomone, kad dvidešimtme- sunku perprasti tam tikrus dalykus, tačiau ir kurdamas čiai nesidomi sovietmečiu. Jaunimas žiūri filmus, skai- filmą apie tolimą epochą bandyčiau pasitelkti vaizduo- to knygas. Gal ne tas, kurias reikėtų, bet skaito… Tėvų tę, nes tik ji leidžia asmeninę patirtį perkelti į kitą laiką pasakojimai dažniausiai parodo sovietmetį ne kaip ir erdvę. Tai pagrindinis būdas nusistatyti savo santykį kažkokią nykybę, bet kaip egzotiką. Manau, režisierius, su praeitimi. Aš nieko nenutuokiau nei apie KGB vei- kalbėdamas su savo dukra, pasirinko tinkamiausią klos metodus, nei apie JAV lietuvių buitį ir būtį, pra- būdą – suasmeninta istorija, kurioje apstu detalių, pa- dėjau kurti filmą pasikliaudamas vien savo vaizduote verčia praeitį žmogiška. Operuoti įvairiais didžiaisiais ir patirtimi žmogaus, priklausančio paskutinei kartai, naratyvais ir aiškinti apie sistemos veikimą ir sraigtelių kuri „rimtai“, t. y. dvidešimt ar šiek tiek daugiau metų, traiškymą yra visų pirma istorikų priedermė. Paprasto gyveno sovietmečiu. Be to, man padėjo tėvų ir senelių žmogaus, gyvenusio sovietmečiu, likimo linija dažnai patirtis. Vis dėlto šiuo atveju pasakojimai nebuvo itin prasilenkdavo su didžiajame naratyve aprašomais da- svarbūs. Pradiniam postūmiui pakako to, kaip tie žmo- lykais. Mūsų tėvai lankė mokyklą, klausėsi plokštelių, nės atrodė, kaip vaikščiojo, kaip nešiojo, pavyzdžiui, įsimylėdavo, tuokėsi, skyrėsi – gyveno paprastą gyve- portfelį. Žinoma, neapsiėjome ir be išorinės informaci- nimą, į kurį žvelgiant ir apima susidomėjimas netolima jos. Teko perversti nemažai KGB bylų, mus konsultavo praeitimi. O ta praeitis dažnai atrodo ne tiek tragiška, istorikas Arvydas Anušauskas, skaitėme įvairias kny- kiek komiška. Prisiminkime kad ir tokį chrestomatinį gas. Dalios Juknevičiūtės ir jos tėvo bylos KGB archyve epizodą: eina žmogus gatve, pamato, kad nutįsusi di- aptikti nepavyko. Ten jos nėra – arba ji nebuvo užvesta, džiulė eilė, nedvejodamas į ją atsistoja, o tada pasitei- arba dingo. Anušauskas padėjo mums surasti nema- rauja: „Ką čia duoda?“ Argi ne juokinga? žai kitų bylų, kuriose glūdinti informacija atskleidžia gana panašias istorijas, kokias teko išgyventi filmo he- Kino filmo sufleruojami klausimai rojų prototipams. Aktoriai, kuriems teko vaidinti KGB agentus, šias bylas skaitė… Tai niūrūs dokumentai, pa- Aurimas Švedas: Sutinku, suasmeninta patirtis kar- dėję mums perprasti daugelį dalykų. tais padeda atskleisti net sudėtingus dalykus. Tad perei- Andrius Bialobžeskis: Už istorijos įvykius man kime prie filmo „Kai apkabinsiu tave“, kuris pasakoja la- svarbesnė moralinė laikysena, o būtent – tėvo ir dukros bai asmenišką dviejų žmonių – tėvo ir dukros – istoriją. santykiai. Tai universali problema, mudu su Kristijonu

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 turime panašaus amžiaus dukras, todėl ne kartą esame apie tai kalbėję. Na, o atkurdamas filmui svarbius sovietmečio vaizdinius, rėmiausi emocine savo atmintimi – tiek armijoje, tiek kitomis aplinkybėmis teko susidurti su represyviąja režimo puse. Jau kalbėjau apie 1982–1986 metų laikotarpį, kurį prisimenu nudažytą pilkai žalia kazarmine spalva. Taip, tada žmonės irgi mylėjo, tuokėsi, tačiau visi jautė tą grėsmės šešėlį, kuris driekėsi paskui kiekvieną tarsi koks šleifas… Taigi, stengiausi kalbėti kuo universalesne kalba. Kita vertus, pažvelkime į da- „Kai apkabinsiu tave“. Rytų Berlyne dirbantis žurnalistas Juozas – Giedrius bartį – nuolat susiduriame su masinės emigraci- Arbačiauskas, Kultūrinių ryšių su emigrantais draugijos darbuotojas jos padariniais, žmonės išsiskiria su savo vaikais, Petrovas – Aleksas Kazanavičius. Filmo kadras nemato jų ilgus mėnesius, metų metus. Aš apie tai daug galvojau, nes tada, kai kūrėme filmą, ir mano išskyrus tai, kad jis perskeltas sienos. Na, dar tai, kad An- dukra buvo Anglijoje, toli nuo manęs. Iškyla iš atmin- trojo pasaulinio karo pabaigoje jį užėmusi sovietų armija ties dar viena detalė: dainuodamas „Ąžuoliuke“ (tada virš Reichstago iškėlė raudoną vėliavą, o Hitleris nusišovė. buvau 9 metų) vykau į ilgalaikes gastroles Vokietijoje, Tačiau kaip Berlynas atrodė iškart po karo, ką jam reiškė ten mačiau karinį miestelį, kurį dabar man labai pri- sąjungininkų pasidalytos zonos, ką jautė miestas ir minė mūsų nufilmuoti Rytų Berlyno vaizdai. Žinoma, žmonės, kai viena jo pusė tapo naujos valstybės – Rytų laikmetis visai kitas, tačiau nepamirškime vieno daly- Vokietijos – sostine, o kita išliko tik per stebuklą ir nuo- ko: mūsų tėvų ar net senelių, o ir mūsų pačių aplinka, latinę politinę kovą, mes nenutuokėme. Kita vertus, mane labiau apibendrinant – net pasaulis, sovietmečiu mažai nustebino tai, kad tarp šių dviejų visiškai skirtingų pasaulių keitėsi. Išeidavome į tokį patį arba beveik tokį patį kie- einančią ribą tada buvo galima kirsti gana lengvai – tiesiog mą, nė kiek nepasikeitusį per ištisus dešimtmečius. O sėdus į taksi arba išėjus pasivaikščioti. Taigi, iš Rytų atvyk- dabar situacija pakito iš esmės, todėl mano dukra mato ti į Vakarų Berlyną arba atvirkščiai buvo galima be didelių visai kitus dalykus, nei mačiau aš, būdamas jos metų. problemų, nors Šaltasis karas jau vyko, nutiesęs fronto liniją Kristijonas Vildžiūnas: Taip, mes iš tikrųjų gyveno- tarp dviejų absoliučiai skirtingų ideologijų. Visa tai skatino me sustingusioje epochoje, kartų kaita čia beveik nieko įsivaizduoti, kas tada ten dėjosi. Kita vertus, Dalios papasa- nereiškė. kotą istoriją aš priimu labai asmeniškai, tačiau kalbėti apie Aurimas Švedas: Filmo atramos tašku tapo Dalios tai nenorėčiau. Pasakysiu tik tiek, kad tas asmeninis santykis Juknevičiūtės liudijimas apie tai, ką ji patyrė, kai iš JAV atsiranda dėl išsiskyrusios arba subyrėjusios šeimos moty- atvyko į Vakarų Berlyną, kad susitiktų su tėvu, iš Lietu- vo, bet šiuo atveju visai nesvarbu, kas šeimą išardė – papras- vos atvykusiu, suprantama, į Rytų Berlyną („Nutrūkęs čiausios buitinės aplinkybės ar tokie kataklizmai kaip karas. pasakojimas“, Metai, 1991, nr. 4, p. 122–143). Kuo Da- Galima apibendrinti: kurdami filmą, privačią suskilusios lios Juknevičiūtės istorija jus taip „užkabino“? šeimos istoriją pavertėme suskaldytos Europos metafora. Kristijonas Vildžiūnas: Čia ir vėl turėčiau kalbėti apie Aurimas Švedas: Kalbėjote apie konfrontuojančius vaizduotę. Buvo labai navatna, kaip sakydavo mano peda- pasaulius, kurie iki tol, kai buvo pastatyta siena, susi- gogas Vytautas Čibiras, įsivaizduoti Berlyną dar be sienos. liesdavo vienas su kitu per visą miesto perimetrą, todėl Mano kartai šis miestas buvo sienos simbolis, kitaip tariant, žmonės galėjo pusdieniui arba visam gyvenimui palik- miestas siena. Daugiau apie Berlyną nelabai ką ir žinojome, ti Rytų ir atvykti į Vakarų Berlyną arba atvirkščiai. Iš

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 33 Dalios Juknevičiūtės atsiminimų aiškėja, kad jos susi- įžengti ir į KGB bendrabutį už spygliuotos vielos. Ži- tikimas su tėvu įvyko Rytų Berlyne, jo viešbučio kam- nant šias aplinkybes, tampa aišku, kodėl dukros ir tėvo baryje. Kodėl iš filmo herojės „atėmėte“ šią galimybę, susitikimas buvo kupinas tokios didžiulės įtampos ir pakeisdamas ją vos viena akimirka ant laiptų, be to, kodėl Dalia ten daugiau nebegrįžo. Tai buvo ne susiti- kitoje – vakarinėje – miesto pusėje? Įbaugintas tėvas kimo džiaugsmas, o kančia ir bausmė. Iš tikrųjų galima atvyksta susitikti, lydimas Stasi agentų… sakyti: „Taip, žmonės pateko į sistemos gniaužtus, buvo Kristijonas Vildžiūnas: Jeigu tai galima vadinti su- malami tarp jos girnų.“ Tačiau derėtų prisiminti, kad sitikimu… Aš nepasakoju tikslios dokumentinės isto- kalbame apie Chruščiovo laikus, kai daugelis dalykų, rijos. Taip elgtis nusprendžiau dėl žanrinių priežasčių, palyginti su Stalino valdymu, jau buvo pasikeitę. Paga- tačiau svarbūs ir kiti dalykai. Dalia Juknevičiūtė jau liau ir KGB nebesiautėjo taip laisvai. Todėl šie žmonės, ketino bėgti iš Berlyno, susipakavo lagaminus, tad jos ryždamiesti susitikti, jau nerizikavo prarasti gyvybės, susitikimas su tėvu įvyko atsitiktinai. Tiesiog pensio- žinoma, ant kortos buvo pastatytas jų statusas visuo- no savininkė, kai Juknevičius jai paskambino, pasakė, menėje, jų saugumas. Tiesa, tėvas šioje situacijoje buvo kad Dalia vis dar čia, nors jai buvo liepta sakyti, esą paverstas tiesiog zombiu, kuris, vykdydamas svetimą dukra jau išvykusi. Taigi ir vienu, ir kitu atveju daug valią, privalėjo atlikti dar ir masalo vaidmenį. Daug la- lėmė atsitiktinumas. Dalia, taip troškusi pasimatyti su biau rizikavo dukra. Spėju, kad ją būtų bandę verbuoti. tėvu, dabar nebenorėjo susitikti. Dėl daugybės priežas- Visi tie dalykai tarytum kalba vienos istorikų stovy- čių, kurias ir analizuojame filme. Jas apibrėžti galima klos labui. Tačiau pasirinkimas visada yra, filmo hero- labai paprastai: suvokus, kad ilgai lauktas susitikimas, jai taip pat renkasi. Andriaus personažas apsisprendžia kai puoselėta daugybė vilčių, įvyks visai ne taip, kaip ti- nesusitikti ir duoda ženklą. Susivokti situacijoje jam ti- kėtasi, o kažkokiomis nežmoniškomis sąlygomis, reikia krai buvo nelengva, nes neaišku, kas čia draugas, o kas apsispręsti, ar apskritai verta susitikti. agentas. Dukra pasidavė aplinkinių bauginimui ir neiš- Aurimas Švedas: Filmas labai aštriai užkabina temą, drįso rizikuoti tuo, kas Vakaruose yra šventa, – asmens dėl kurios istorikai jau seniai laužo ietis. Vieni praeities laisve ir neliečiamybe. Taigi pasirinkimas visada yra. tyrinėtojai, žvelgdami į sovietmetį, teigia: „Sistema lėmė Šiuo atveju pasirinkimas reikštų auką. viską!“ Kiti laikosi nuomonės, kad laikui bėgant tiek sis- Andrius Bialobžeskis: Rengdamasis filmavimui tema, tiek visuomenė keitėsi, o tai atvėrė galimybę plėsti daug kalbėjausi su tais, kurie pažinojo Romualdą Ju- asmeninės laisvės ribas, bandant manipuliuoti sistema, knevičių. Tačiau tie žmonės, tarp jų ir mano mama, apie kuriant alternatyvius mąstymo ir kalbėjimo būdus. Jūs susitikimą Berlyne nieko nežinojo. Visi tiesiog konsta- savo filme dukrai ir tėvui nepaliekate jokios pasirinkimo tavo, kad įvyko kažkas ne taip ir Juknevičius jautėsi su- laisvės. Laikotės nuostatos, kad viską lemia sistema? gniuždytas. Taigi, kalbantis su jo amžininkais, nieko ti- Kristijonas Vildžiūnas: Pabandysiu į šį klausimą kro apie tą įvykį sužinoti nepavyko. Tačiau visi būtinai atsakyti trumpai, nes bijau išsiplėsti – mat klausimas pabrėždavo, koks linksmas žmogus buvo Juknevičius… palietė ledkalnio viršūnę... Iš pirmo žvilgsnio atrodytų: Beje, tokį jį prisimenu ir iš babos Kazės pasakojimų, kokią gi galimybę rinktis turi žmogus, esantis uždaroje girdėtų dar gerokai iki filmo, kurį man padovanojo li- zonoje? Romualdas Juknevičius Rytų Berlyne atsidū- kimas. Po premjeros Juknevičiaus sūnus pasakė: „Tėvas rė slaptame kariniame Karlovkos miestelyje, kur buvo toks ir buvo…“ Nors tai kertasi su daugelio kartotais įdiegta dvigubo patikrinimo (vokiečių ir sovietų) sis- žodžiais apie linksmą jo būdą! Tai mane stebino, juolab tema, todėl ten patekti buvo tikrai ne taip paprasta. O kad, anot mano mamos, iš Rytų Berlyno režisierius grį- pačiame miestelyje spygliuota viela juosė dar slaptesnę žo labai susikrimtęs, palūžęs ir greitai mirė. KGB teritoriją, kur ir buvo laikomas Juknevičius. Da- Aurelijus Gieda: Balys Sruoga kadaise sakė: „Greitu lai- lia ryžosi nuvykti ne tik į tą karinį miestelį, bet išdrįso ku, kalbant apie XX amžiaus istoriją, užteks dviejų žodžių –

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 „suėmė“ ir „sušaudė.“ Manau, jis buvo teisus – laisvės kiekį Kristijonas Vildžiūnas: Tada vyko ne asmeninis, praėjusiame šimtmetyje tenka matuoti labai atsargiai, bet kolektyvinis pasirinkimas, ar ne? gramais arba centimetrais. Jūsų filme rodomas laikas, Tomas Vaiseta: Tikriausiai taip. Ir dar vienas niuan- kaip jau užsiminė režisierius, buvo vis dėlto kitoks negu sas. Šiandien jau keletą kartų buvo pabrėžta, kad filmas stalinmetis. Kurti filmą, pasakojantį apie vidinę laisvę pasakoja apie Chruščiovo laikus. Tačiau to meto Berly- Šaltojo karo laikais, yra rizikinga. Kai objektu tampa ną sunku apibūdinti pagal bendras schemas, nes šiame išorinė laisvė, kuria disponuoja valstybės ar tautos, at- mieste buvo susiklosčiusi išskirtinė situacija. 1961-ųjų skleisti kovos už ją aplinkybes yra daug lengviau. Grįžtu vasarą, prieš pat sienos statybą, čia nesijautė jokio „at- prie klausimo: ar gali būti menas ir istorija be pasirin- šilimo“. Priešingai – tuo metu iš Rytų į Vakarų Berlyną kimo? O jeigu XX amžiuje nebuvo nei pasirinkimo, nei pabėgo itin daug žmonių, komunistinė valdžia stengėsi laisvės, tai ar galėjo būti istorija ir ar galėjo būti menas? juos sulaikyti, surasti, suimti ir susigrąžinti atgal. Koks Pabandysiu aiškiau išdėstyti, kur link suku... Kokia yra tų sulaikytųjų likimas? Mes nežinome. O tada gyvenę XX amžiaus istorija? Dažniausiai ji sutalpinama į lente- žmonės nežinojo, ką reiškia toji įtampa, tvyranti ore: les: tiek nužudyta, tiek emigravo, o tiek kolaboravo. Bet vėl bus karas ar viskas išsispręs ne taip skausmingai? tikrai įtraukiančiam pasakojimui reikia pasirinkimo, Tokia pastaba aš tarytum grąžinu diskusiją nuo filoso- dramos, kovos. Kuo tas pasirinkimas yra sunkesnis, o fijos prie istorijos ir dėl to labai gailiuosi. kova įnirtingesnė, tuo garsiau žiūrovai ploja teatre ar Aurimas Švedas: O aš siūlau vėl grįžti prie filosofinių kino salėje. Tačiau XX amžius, deja, tenkinosi tik lais- plynių, į kurias mus atvedė Aurelijus, ir jam paantrin- vės likučiais arba trupiniais. Todėl tam, kuris nagrinė- siu: filmuoti neepinio plano filmą yra tikrai rizikinga, ja „laisvės trupinių“ temą, tenka žaisti intelektualinius todėl kalbėdami apie kino juostą „Kai apkabinsiu tave“ žaidimus, rizikuojant prarasti publikos plojimus ir turime įvertinti šią aplinkybę. meilę… Aurelijus Gieda: Suprasti ir prakalbinti sovietmetį Kristijonas Vildžiūnas: Jeigu nori likti ištikimas galima įvairiais būdais. Tomas kalbėjo apie juoko mo- antikvarinei istorijai, tokiu atveju pasirinkimo gali- delį, režisierius sureikšmino vaizduotę, visi aptarėme mybė iš tikrųjų nėra didelė. Žinoma, galima pasielgti patirties ir išgyvenimo svarbą. Taigi užmegzti kontaktą taip, kaip Quentinas Tarantino savo filme „Negarbingi su praeitimi galima einant skirtingais keliais. Klausimas šunsnukiai“. Visi žiūri į kino salėje degantį Hitlerį ir visi šiuo atveju toks: ar rekonstrukcija gali būti sėkminga, patenkinti, niekas nesiskundžia. Nors tai šokiruojantis jeigu reiškiniai pateikiami neutraliai, tarsi laboratorijos elgesys su istorija. „kolboje“? Kai stinga herojiškumo ir patoso, atsiranda Tomas Vaiseta: Kalbėdami apie pasirinkimo galimybę, vis akcentuojame išorinius dalykus – siena, dviguba ar net triguba sargyba, spygliuota viela aptvertas KGB ar Stasi bendra- butis įkalino ir apribojo žmogų. O aš manyčiau, kad svarbesnis yra vidinis matmuo, kai tenka kalbėti apie baimės ir nepasitikėjimo vienas kitu atmosferą. Tokiomis sąlygomis negalima pasirinkti, nes sistema įsiskverbia į vidų ir paralyžiuoja žmogų. Todėl kiekviena tikresnė mintis pasakoma nebent pašnibždomis, niekuo nepasitikima ir apskritai bijoma daryti kokius nors sprendimus. „Kai apkabinsiu tave“. Vladas– Andrius Bialobžeskis. Filmo kadras

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 35 erdvė intelektualizmui. Pasižiūrėję filmą „Kai apkabin- nustebino ir nenuvylė, nes mano užduotis buvo sukurti siu tave“ su gimnazistais ir pasiūlę jiems padiskutuoti, kiek įmanoma realistiškesnį filmą, juk toji epocha vis spėju, sužinosime, kad didžiajai daliai ši juosta perne- dar yra ranka pasiekiama. lyg miglota – kyla daug klausimų, bet pateikta per ma- Aurimas Švedas: Sakote, publikos reakcija nenuvy- žai atsakymų, o tai verčia publiką dirbti jos nemėgsta- lė, o ar išgirdote jums visiškai netikėtų vertinimų? mą intelektinį darbą. Galimybe pamankštinti smegenis Kristijonas Vildžiūnas: Apie tai puse lūpų ką tik džiaugsis, ko gero, mažesnioji žiūrovų dalis… užsiminiau. Mane nustebino dalis vyresnės kartos žiū- Kristijonas Vildžiūnas: Čia galima išskirti du da- rovų, kurie, kalbėdami apie Andriaus kurtą personažą, lykus – pačią kino kalbą ir tai, ką galima pavadinti sakė: „Na ne, tėvas toks negalėjo būti! Jis pernelyg sta- istorijos apribojimu. Aš visada laikausi to paties prin- tiškas… Kažkas čia negerai!“ Tai išgirdęs klausdavau, cipo – žiūrėdamas mūsų filmą, kiekvienas turi susikur- kas konkrečiai juos žeidžia? Juk filme rodomo žmogaus ti savo viziją, remdamasis jame koduotomis gairėmis. situacija yra labai sudėtinga: jis niekuo nepasitiki, netu- Siūlau žiūrovams pamankštinti smegenis ir pasikliauti ri su kuo pasidalyti savo abejonėmis. Jaučiasi pakliuvęs savo jausmais. į spąstus, kurių net neįmanoma kaip nors vizualizuoti. Dabar keletas žodžių apie pačią dramą. Perskaitę Iš tų spąstų įmanoma ištrūkti tik pasikliaujant nepasiti- scenarijų, daugelis manęs klausė: „Kas čia pastatyta ant kėjimo aplinkiniais jausmu. kortos?“ Iš scenarijaus tikrai sunku vienareikšmiškai Aurimas Švedas: Man taip pat teko girdėti nusivy- atsakyti į šį klausimą. Ant kortos buvo pastatyta ne gy- limo gaidų dėl Andriaus personažo: „Koks jis pilkas, vybė, o tai, kas mums visiems yra labai svarbu dabar: užgesusiomis akimis, tarytum negyvas!“ Todėl dabar asmeninis komfortas ir asmeninė laisvė. Manau, šie norėčiau Andriaus, į kurį nukreipta tiek daug vertinan- dalykai yra ypač aktualūs šiandien gyvenančiam žmo- čių žvilgsnių ir kritikos strėlių, paklausti: ar po filmo gui, kuris nuolat apie tai mąsto pats arba yra priverstas premjeros sulaukėte kokių nors priekaištų? apie tai galvoti, nes žiniasklaida kasdien gąsdina, kad Andrius Bialobžeskis: Nesu pratęs diskusijose svars- tą laisvę arba komfortą jis netrukus praras, baugina pa- tyti tokių dalykų, be to, niekas po filmo peržiūros man čiais įvairiausiais siaubais: kiaulių gripu, e-coli bakterija į akis kritinių pastabų nesakė, tikriausiai bijojo, kad apkrėstais agurkais, pajūryje tykančiomis erkėmis, jau nekiltų drama, priešingai negu filme (šypteli). Mane, nekalbant apie visur siaučiantį terorą. Nuolat gąsdina- ko gero, labiausiai nustebino Algirdo Patacko reakcija mas žmogus jaučiasi įspraustas į kampą ir ima visko – šis išties radikalus, daug šilto ir šalto matęs žmogus bijoti arba nieko nepaisyti. Taigi dabar matome lygiai pasakė, kad filme parodyti dalykai labai tiksliai atspindi to paties mechanizmo veikimą. Todėl tos penkiasde- epochą ir žmogaus situaciją joje. Galiu tik pasakyti, kad šimties metų senumo istorijos aktualumas man buvo filmo herojaus Vlado [jo prototipas ir yra Romualdas labai svarbus. Juknevičius, – red.] dvasinis „vakuumas“ ilgam nusė- Po to, kai filmas pasirodė didžiuosiuose ekranuose, do manyje... Tai nėra maloni būsena, stengiuosi su ja man teko išgirsti daug įvairių nuomonių, nes labai in- kovoti. tensyviai bendravau su žiūrovais. Vieniems iš jų pritrū- Aurimas Švedas: Žiūrovus, ateinančius į kino teatrą, ko dramos, kiti sakė, kad tai vos ne dokumentinis fil- galima suskirstyti į tuos, kurie „prisimena“, ir tuos, kumas, kiti, perėjusieji per tą epochą, nenorėjo sutikti su rie „įsivaizduoja“. Turbūt tą patį galima pasakyti ir apie Andriaus personažo laikysena, esą jis „toks pasyvus...“ aktorius? Žmonės įsivaizduoja, kad jie sovietmečiu buvo „raiš- Kristijonas Vildžiūnas: Andriaus šeimai Romualdas kesni“ ar „gyvesni“. Taigi kai kuriuos žiūrovus nema- Juknevičius buvo pažįstamas žmogus, tasai dalijimosi loniai nuteikė tai, kad filme tarsi veidrodyje jie pamatė asmenine patirtimi „kanalas“ padėjo jam kurti vaidme- prislėgtą ir apatišką herojų. Tokia žiūrovų reakcija ne- nį, o gal kai kuriais atvejais ir trukdė. Lygiai tą patį galiu

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 pasakyti apie kitus filme vaidinusius aktorius: Norber- viu mažytėje „kazarmoje“, priešais sėdi storas žmogus, tas Stössas, vaidinęs Stasi agentą trumpoje Rūtos [ji kuris kažką dėlioja ant stalo ir vis kartoja tuos tris saki- yra Dalios Juknevičiūtės antrininkė, – red.] apklausos nius… Aš nepasielgiau drąsiai, kaip norėtųsi, žvelgiant scenoje, pats buvo Stasi tardomas, sėdėjo kalėjime, o iš saugaus laiko atstumo. Tiesiog stovėjau ir nesielgiau Renatos vaidmenį kūrusios Sandros Maren Schneider niekaip, nes intuicija kuždėjo, kad tokioje situacijoje šeima iš Rytų pabėgo į Vakarus. Taigi patirties, kurios geriausia tylėti. Pamenu ir kitas situacijas, pavyzdžiui, reikia kuriant konkrečius vaidmenis, aktoriai turėjo kalėjimą Kosciuškos gatvėje, kai į kamerą įėjo kariškis, ir tie dalykai buvo anaiptol ne atsitiktiniai. Mes patys numetė dvi nuorūkas po kojomis eiliniams, kurie sto- sau nuolat lyg prisukti tvirtinome, kad filmas „Kai ap- vėjo priešais jį įsitempę, ir pasakė: „Dar dvi papildomos kabinsiu tave“ visų pirma yra paradokumentinis, kitaip arešto paros kiekvienam!“ Kameroje niekas nerūkė, tos tariant, rekonstruojantis, atkuriantis. nuorūkos buvo ne mūsų, tačiau nė vienas nesiryžome Aurimas Švedas: Šiandienos istorikai stengiasi ne- ginčytis. Aš jau nekalbu apie susitikimus su saugumie- pasiduoti saldžiai saviapgaulei, esą jie yra svarbiausi čiais. Tačiau, kai matome panašias situacijas kino ekra- visuomenės istorinės sąmonės ugdytojai. XXI amžiuje, ne, norime, kad visi elgtųsi didvyriškai drąsiai… kaip, beje, ir praėjusiame, istorinis romanas arba kino Kristijonas Vildžiūnas: Filmai apie šnipus priprati- filmas dažnu atveju padaro daug didesnę įtaką, negu no mus prie tam tikrų mąstymo stereotipų. įstengia istorijos vadovėliai arba rimtos, nepaskaitomai Andrius Bialobžeskis: Iš tikrųjų žiūrovai paklūsta sudėtingu stiliumi parašytos monografijos. Kalbu apie holivudiniams standartams, kaip kino ekrane turėtų tai, kaip praeities vaizdiniai susiklosto individo arba vi- elgtis aktoriai, kokia jų elgsenos motyvacija ir pana- suomenės sąmonėje. Todėl labai atidžiai stebėjau filmo šiai... kelionę į ekraną ir visuomenės reakcijas. Diskusijų jis Kristijonas Vildžiūnas: Filmai apie šnipus, tarytum įplieskė tikrai daug, vadinasi, savo funkciją atliko. Jei- parodydami tam tikrų įvykių virtuvę, įdiegia „tinka- gu žmogus susinervinęs ne tik dėl, pavyzdžiui, šilumos mą“ pagrindinių herojų laikysenos ir elgsenos „kano- kainų, o ir dėl meno, vadinasi, jis mąsto, vertina. ną“, skatindami ir iš kitų personažų tikėtis „drąsesnių“ Andrius Bialobžeskis: Tiesą sakant, aš irgi tikriau- poelgių. Rengdamiesi filmuoti, bendraudami su istori- siai susinervinčiau. Labai galimas dalykas, kad žiūrėda- ku Arvydu Anušausku, daug kalbėjome apie „užuolai- mas tokį filmą įsivaizduočiau, esą analogiškoje situaci- dų“ arba „puodų“ sistemą, sėkmingai gyvavusią sovie- joje aš elgčiausi... tmečiu. Atidarius vieno puodo dangtį, randamas kitas Kristijonas Vildžiūnas: ...drąsiau! uždengtas puodas, atvožus to dangtį, randamas trečias, Andrius Bialobžeskis: Taip, būtent – drąsiau! Kita nukėlus šio dangtį, randamas ketvirtas, dar mažesnis, vertus, prisiminęs situacijas iš savo gyvenimo sovie- ir t. t. Tokia buvo KGB struktūra. Todėl kagėbistai, net tmečiu, galiu prisipažinti, kad tikrai nesielgiau kaip di- vykdydami tą pačią operaciją, nežinodavo, kad siekia to dvyris. Priešingai, daugeliu atvejų tiesiog ieškojau būdo paties tikslo, dažnai net nenutuokė, koks yra galutinis prisitaikyti. Pasak Czesławo Miłoszo, tai toks „ketma- tikslas, nes tą žinoti turėjo teisę tik „viršutinis puodo no“ principas. Prisimenu, mano pirmas pokalbis su so- dangtis“, turintis detalų operacijos planą ir gaunantis vietinės armijos praporščiku tęsėsi gal kokią valandą. pavaldinių raportus, kaip vykdoma operacija. Privalo- Per tą laiką praporščikas pasakė vos tris sakinius. O aš ma nežinios migla, tvyrojusi net tarp KGB karininkų, stovėjau ir visiškai nesupratau, ką jis man sako, kaip lėmė, kad šis represinis organas visiems kėlė tiesiog man elgtis ir kur eiti. Absurdiška situacija tęsėsi, rodos, panišką baimę, apėmusią visą valstybės ir visuomenės ištisą amžinybę… Buvau visiškai sugniuždytas, nors gyvenimą. kariškis tiesiogiai niekuo manęs negąsdino. Tiesiog si- Aurelijus Gieda: Spėju, publika Andriaus kuriamą tuacija buvo tokia idiotiška, kad ji mane gniuždė: sto- personažą „perskaito“ ir identifikuoja remdamasi Atgi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 37 mimo laikotarpio ir savo elgsenos tuo metu prisimini- pagrindine tema „Laisvė ir kinas“. Mūsų tauta ir vals- mais, kurie įsirėžę taip ryškiai, kad tiesiog nesinori grįžti tybė, pradedant nuo jos egzistavimo pradžios, kiekvie- dar keletą dešimtmečių atgal ir bandyti prisiminti kitus name šimtmetyje vis iš naujo priversta spręsti laisvės laikus, kai šviesos tunelio gale dar nebuvo matyti… „lygtį“. Tos „lygtys“ yra kupinos dramatizmo, todėl Andrius Bialobžeskis: Čia susiduriame dar ir su „is- „kinematografiškos“. Vis dėlto kino kūrėjai retai ryžtasi torijos nuosavybės“ problema: „Ką tie jauni žmonės gali žengti į istorijos lauką. Kodėl? mums paaiškinti apie mus pačius?!“ Manyčiau, analogiš- Kristijonas Vildžiūnas: O ar dažnai narplioti istorikai jaustumės ir mes, jeigu kas nors iš jaunųjų imtų kur- ją imasi rašytojai? ti filmą apie Atgimimo laikus ir sovietinio režimo griūtį. Aurimas Švedas: Lietuvos istorinio romano nesė- Numanau mūsų kartos reakciją: „Baikit, žmonės, buvo kmių istorija yra didinga, nors ji dar ir neparašyta. tikrai ne taip, juk mes viską prisimename!“ Savaime aišku, Tomas Vaiseta: Man atrodo, tu pernelyg suabsoliu- tuoj pat prisimintume daugybę „asmeninio pasipriešini- tini. O Kristinos Sabaliauskaitės romanai? Juk juos demo istorijų“, prasidėjusių tikriausiai dar mokyklos suole... rėtų priskirti sėkmės istorijoms… Kuo mes senyn, tuo jos spalvingesnės, herojiškesnės… Andrius Bialobžeskis: Aš lygiai tą patį pasakyčiau Kristijonas Vildžiūnas: Nepamirškime ir jau aptar- apie jos romaną „Silva Rerum“ – tai puikus kino filmo to nejaukumo jausmo, kai žiūrėdami filmą, tarsi žvelg- scenarijus! dami į veidrodį, klausiame: „Nejaugi mes iš tikrųjų bu- Aurimas Švedas: Be jokios abejonės – tai reta sė- vome tokie?“ kmė! XVII amžius, kurį dėl jame vykusių karų, baisių Aurimas Švedas: Tai, ką patyrė šio filmo kūrybinė Vilniaus nuniokojimų, epidemijų protrūkių mūsų vi- grupė, susiję ir su istorikų požiūriu į istoriją. Apie so- suomenės istorinė sąmonė ilgai laikė „svetimu“, Saba- vietmetį jie dažniausiai pasakoja iš politinės istorijos liauskaitės romane atskleistas labai įtaigiai, grąžinamas perspektyvos, akcentuodami represijų ir pasiprieši- į „apyvartą“ ir tampa… nimo temas, kurios, akivaizdu, neaprėpia viso sovie- Andrius Bialobžeskis: …tampa toks, kokiu verta tmečio vaizdo. Vengdami gilintis į netolimą praeitį per bent jau pasidomėti. Juk vis dėlto tai kertinis lūžio šim- visuomenės gyvenimo ir asmens (iš)likimo prizmę, is- tmetis skaudžios istorinės mūsų patirties fone. torikai sąmoningai arba instinktyviai vengia susidurti Tomas Vaiseta: Beje, o ką derėtų vadinti istoriniu su tomis „atpažinimo/neatpažinimo“ reakcijomis, ku- romanu? Aš istoriniais romanais laikau, pavyzdžiui, rias išprovokavo „Kai apkabinsiu tave“. Jurgio Kunčino knygą „Bilė ir kiti: amžininko užrašai“, Andrius Bialobžeskis: Čia įžvelgčiau ir dar vieną Ramūno Klimo „Maskvos laiką“… Taigi vadinamoji niuansą – pasakojimuose apie sovietmetį labiausiai nesėkmės istorija man neatrodo tokia jau liūdna ir be vertinama tai, kas negatyvu, apie pozityvius dalykus, prošvaisčių. kurių irgi būta, kalbėti nepriimta. Kristijonas Vildžiūnas: Manyčiau, sukurti istorinį Kristijonas Vildžiūnas: O juk tie sugniuždyti ar romaną yra paprasčiau negu istorinį filmą, nes nereikia „sugniužę“ žmonės palaikė Lietuvos gyvastį, sukūrė tai, tiek daug sąnaudų. kas išliko vertinga ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Ne Andrius Bialobžeskis: Taip, kino filmai, ypač isto- kas kitas, o būtent „sugniužusi“ inteligentija pradėjo ir riniai, – brangus malonumas. Esama ir kitų specifinių Sąjūdį. Tai daug pasako. sunkumų. Pavyzdžiui, Kristijono filmo apie Rytų Ber- lyną jau nebūtų įmanoma nufilmuoti Berlyne, nes tokio (Ne)išsprendžiamos laisvės lygtys miesto, laikyto soclagerio vitrina, paprasčiausiai nebė- ra. Todėl filmuota Kaune. Aurimas Švedas: Man kaip istorikui itin aktualus Aurimas Švedas: Diskusijai artėjant prie pabaigos, klausimas yra glaudžiai susijęs su šios kino stovyklos aiškėja, kad tam tikros sienos, varžančios mąstymo ir

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 veikimo laisvę, egzistuoja iki šiol. Neapsigaukime manydami, atseit visos ne- laisvės formos – tai sovie- tmečio reliktas. Kristijonas Vildžiū- nas: Tą atskleisti buvo ir šio filmo vienas iš tikslų. Kalbėti apie tam tikrus dalykus vien praeities dėlei nėra jokios prasmės. Mes pasakojame apie negalė- jimą pasirinkti individualiai ir apie neišvengiamą kolektyvinį pasirinkimą. Tiesą sakant, nemanau, „Kai apkabinsiu tave“. Filmo kadras kad dabar situacija yra radikaliai pasikeitusi. Ilgai ieškojome dokumentinės kodėl jautėtės nelaisvas, filmuodamas „Kai apkabin- medžiagos apie to meto Berlyną ir radome, ko reikėjo, siu tave“? „kino atliekų“ dėžėse, į kurias režisieriai kadaise su- Kristijonas Vildžiūnas: Kurdami filmą jautėmės mesdavo viską, ko neprireikdavo anuo metu kurtiems suvaržyti tam tikrų aplinkybių. Suvokėme, kaip sunku propagandiniams reportažams. Tose užmirštose ritėse atkurti tos, nors dar tokios netolimos, epochos atmos- fiksuota tai, kas itin svarbu: gyvenimas teka, tramvajai ferą – neturėjome lėšų, kad galėtume tą atkūrimo dar- važinėja, balandžiai lesinėja, gražiai apsirengę žmonės bą atlikti moderniomis skaitmeninėmis priemonėmis. vaikšto po miestą ir žiūri į kolektyvinio savo pasirin- Varžė net tokie dalykai, kad negalima kameros pasukti kimo rezultatą – augančią sieną, greit visiškai atidaly- į kairę arba į dešinę, pakelti aukštyn arba nuleisti že- siančią Rytus nuo Vakarų… Arba kitaip – sieną, kuri myn. Taigi daugeliu atvejų mes tiesiog neturėjome pa- jau stūksojo, tiesiog kurį laiką buvo nematoma. sirinkimo. Antai aktoriai neturėjo galimybės nemokė- Taigi, mano filmo antuždavinys – prabilti apie indi- ti vokiečių kalbos. Jie privalėjo ją mokėti! Filmavimo vido pasidavimą kolektyvinio sapno apgaulei. Esu įsi- aikštelėje būtinai turėjo būti tikri anos epochos daiktai, tikinęs, kad daugelį iš mūsų dabar taip pat hipnotizuoja todėl teko važiuoti į Berlyno „blusturgius“. Kitaip ta- masinis sapnas, plieskiantis iš TV ekranų. riant, turėjome paklusti filmo, bandančio atkurti epo- Aurimas Švedas: Istorikai jau du tūkstančius metų chą, tam tikram diktatui, net prievartai. Todėl kartais ginčijasi, ar galima pasimokyti iš praeities. Jūsų filmas nebelikdavo laiko susikoncentruoti į kūrybą, „sparnai akivaizdžiai siūlo šiuolaikiniam žmogui išmokti bent tiesiog neišsiskleisdavo“... Istorinio filmo žanras bene keletą pamokų… labiausiai „traumuoja“ arba „įkalina“ scenaristą, ak- Kristijonas Vildžiūnas: Kiekviena istorija siaurąja torius, režisierių, dailininkus ir operatorius. Tačiau tą ar plačiąja prasme yra pamokanti, nes perteikia tam žanrą pasirinkome mes patys… tikrą patirtį. Aurimas Švedas: Šia kiek ironiška išpažintimi ir Klausimas iš salės: Ši kino stovykla yra skirta lais- baigsime diskusiją. Norėčiau tik pasidžiaugti, kad šiais vės temai. Laisvė visada atsimuša į tam tikrus apribo- laikais kūrėjus „traumuoja“ ir net „įkalina“ meno žan- jimus, todėl norėčiau režisierių paklausti, kur, kada ir ras, o ne KGB, gavęs partijos nurodymą…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 39 Iškilmingai ir su gausiais moksliniais renginiais švenčiamų Czesławo Miłoszo 100-ųjų gimimo metinių fone kiek mažiau pastebima graži kito iškilaus rašytojo ir reži- sieriaus, Lietuvos vaizduotojo Tadeuszo Konwickio (g. 1926 m. birželio 22 d. Naujojoje Vilnioje) sukaktis. Prieškariu jis gyveno Pavilnyje, mokėsi Karaliaus Žygimanto Augus- to gimnazijoje (kaip ir Miłoszas), iš Lietuvos išvyko 1945 m. Rašytojo, kurį ne vienas kritikas laiko geriausiu XX a. antrosios pusės lenkų romanistu, kūriniuose tikroviškus Vilnijos vaizdus gaubia siurrealistinės vizijos, o konkretūs netolimos praeities ir dabarties įvykiai sėja metafizinį nerimą. Maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio Konwickis aiškiai deklaravo opozicinę savo laikyseną komunistinio Lenkijos režimo atžvilgiu, iki 1990 m. jo kūriniai daugiausia buvo publikuojami pogrindžio savilaidoje arba užsienyje. Paban- dykime plačiau praverti vartus į jo sukurtą / kuriamą Lietuvos vaizdinį.

Algis Kalėda

Mitinė/tikroji Tadeuszo Konwickio tėvynė

šsamioje autobiografinės eseistikos knygoje „Mė- sėkmingai perėję sienos... Taip, jei ne septyni tūks- Inulio patekėjimai ir nusileidimai“ (Wschody i za- tančiai tų jeigu, tai mane, tada leisgyvį iš nuovargio, chody księżyca), kurioje atskleidžia esmines savo gy- sužvėrėjusį iš baimės, būtų sugavę patruliai, būčiau venimo ir kūrybos aplinkybes, Konwickis rašo: įkalintas vagone ir visam likusiam gyvenimui išvež- „Mano mėgstama netolima kelionė: iš Vilniaus į tas prie tamsių ir šaltų fiordų Arkties vandenyno Pavilnį, o kartais – net į Naująją Vilnią. Tos kelionės pakrantėse arba į miglotus Pamyro tarpeklius. Vie- dažnai tarnybinės, kai rašau knygą, t. y. dar vieną, toj manęs apyaušriu sugavo mano brolį arba sūnų. kitą, bet tokį pat romaną. Visų jų, arba beveik visų, Mano brolį iš Lietuvos ar Baltarusijos, mano sūnų iš veiksmas vyksta šioje nedidelėje erdvėje tarp Vilniaus Totorijos ar Armėnijos.“2 ir Pavilnio“ [kursyvas mano – A. K].1 Romane „Raistai“ (Rojsty), parašytame 1947 m., Atminties užkaboriuose slypinčias kone apčiuo- bet dėl cenzūros draudimų išleistame tik 1956 m., piamas realijas, kadaise patirtus džiaugsmingus juti- autorius kalba apie lenkų pogrindžio agoniją Vilni- minius įspūdžius kūrėjo vaizduotė supina su asmeni- joje, atskleidžia Armijos krajovos kovotojų likimus niais praradimais ir iš to kylančia širdgėla. Trauminė karo pabaigoje. Rašytojas, be kita ko, remiasi auten- rašytojo patirtis – tai karo ir pokario sukrėtimai, tiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuo- kurių sukelto skausmo jis niekaip negali numalšinti, lio, įsitraukusio į kovą su hitlerininkais, o paskui – su nes nuolat jaučia realybės reliatyvumą: sovietais, asmenine patirtimi. Tų įvykių kontekstas ir „Jeigu keturiasdešimt penktųjų vasarą kažko- apsisprendimas stoti į lenkų pogrindžio dalinius di- kios merginos skautės nebūtų ištraukusios manęs ir džia dalimi nulėmė visos jo kūrybos linkmę: mano draugų iš Rūdininkų girios, jeigu nebūtų mūsų „Man atrodo, toji mokyklinio amžiaus karta, pra- įstūmusios į repatriacinį vagoną, jeigu nebūtume dedanti gyventi brandos laikotarpį, buvo pasirengusi

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 aukoms ir pasišventusi dėl romantinės patriotinės li- dar labiau temdo fatališki atsitiktinumai (Stanislavas teratūros poveikio. [...] Mes, žinoma, baisiai troškome netyčia nušauna savo draugą Stefaną), nusikalstama griebtis ginklo, veržėmės į partizanus. [...] Priklausiau meilė (herojus siekia suvedžioti savo vado mylimą- slaptai karinei skautų organizacijai, kuri siekė laikyti ją), desperatiški veiksmai. Po nesėkmingos kovos ke- mus mokslo, pasirengimo ir karinių pratybų ribose. letas būryje likusių karių (Žubras, Bonza, Kviatekas, [...] Kai prasidėjo Vilniaus sukilimas, patys ištrūkome Jaguaras, Sultanas, Ilgas ir Gilis) nebemato jokios ir prisijungėme prie pirmo kelyje pasitaikusio dalinio. išeities, juos užvaldo apatija ir sarkastiška neviltis, Tai buvo VIII Ašmenos A[rmijos] K[rajovos] brigada. kurios neapmalšina net atrastas kryžius, pastatytas [...] Paskui tapome antisovietiniais partizanais – tai 1863-iųjų sukilėliams, jų pirmtakams, pagerbti. jau Vilnijos kovų dalis. [...] Mes – viena iš paskuti- Romane aiškiai performuluojamas, kvestionuoja- niųjų grupių. Keliolika guvių, sąmoningų vaikinų po mas, o atskirais atvejais netgi paneigiamas kovos su abitūros, iš inteligentiškų šeimų, nesileidžiantys su- pavergėjais ir okupantais modelis, kone privalomas čiumpiami ir gynęsi su ginklu rankose.“3 romantinei literatūrai. Aleksanderis Fiutas straips- Partizanų klajonės po pelkes, kemsynus – tai tarsi nyje dviprasmišku pavadinimu „Isterija?“ (poteks- simboliškas, o drauge realiai išgyvenamas nusivyli- tė sugestijuoja žodį „istorija“) teigia: regint bendrą mas idealais, dėl kurių aukota gyvybė ir asmeninė literatūrinių tradicijų foną, šio romano ištarmėse laimė. Juos kamuoja nuolatinis netikrumas, sutriki- „ryškiai nubrėžiami skirtumai: kilmė iš Lietuvos, mas ir dvejonės, ar kova turi prasmę, nes atėjūnams kova su rusais, o ne su vokiečiais, partizanų judėji- iš Rytų tos rezistentų grupelės buvo tik istorijos ša- mas, kone savaimingai sekantis 1863 metų sukilimo peliai. Juoba kad visi aiškiai suvokė bendresnį po- pavyzdžiais. [...] „Raistuose“ sukompromituojami grindžio kovų kontekstą ir jėgų proporcijas: Vilni- modeliai, pagal kuriuos už pasišventimą tėvynei yra joje sovietai sutelktomis rezervo pajėgomis žiauriai apdovanojama asmenine laime: nuobodulio kamuo- kovojo su įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, baltaru- jama, pavargusi nuo laukimo sužadėtinė išteka ne už sių – partizanais.4 patrioto, o už bailio ir plevėsos.“6 „Aišku, reikia prisiminti, kad daug žmonių kovojo Nors ir jausdamiesi tragiškai vieniši, praradę men- dar už tą Lenkiją, apie kurią svajojo karo metais [su kiausią viltį, kad pavyks apginti Vilniją nuo sovietų, Vilniumi ir visa Vilnija jos sudėtyje – A. K.]. Galvo- Konwickio herojai vis dėlto trokšta būti pastebėti, ju čia apie pogrindžio judėjimą, kuris buvo dar gana kad pelnytų bent elementarią žmogišką užuojautą. Ši stiprus, o kai kurie, pasiryžusieji viskam, kovojo iki ambivalentiška emocinė būsena skatina asmenybės galo. Aš irgi buvau vienas iš tų pasiryžėlių, skirtumas eižėjimą. Personažas pats sąmoningai tą suvokia: tik tas, kad mane iš miškų ir vilnietiškų raistų išgrie- „Jaučiausi apgautas ir vienišas tarsi tragedijos ak- bė kiek anksčiau. Vis dėlto gyvenimo geismas buvo torius priešais tuščią žiūrovų salę. Niekas Vilniuje stipresnis už aklą politinį įniršį.“5 su nerimu nesekė mano žingsnių, niekas dėl manęs „Raistuose“ šalia konkrečių veiksmo atkarpų teka nesijaudino, niekam aš nerūpėjau, stodamas į negau- sugestyvi istorinių ir kultūrinių konotacijų srovė. sius savo mūšius.“7 Pagrindinis herojus Stanislavas Žubrovičius-Žubras, Toks žmogaus egzistencijos trapumas ir despera- paskatintas asmeninių emocijų ir ambicijų, 1944 m. cijos pojūtis išduoda, kad yra sąmoningai suvokia- prisijungia prie lenkų partizanų dalinio, kurio ko- mas kadaise grėsęs pragaro žemėje pavojus ir vis dar votojai, švelniai tariant, nėra pavyzdingi patriotai jaučiama šiurpi baimė, panaši į tą, kuri instinktyviai ir herojai. Jie chaotiškai puldinėja sovietų karius, nukrečia sielą sapnų košmaruose. Tai verste verčia bėga nuo jų, šaudo vietinius gyventojus, plėšikauja rašytoją ieškoti autoterapijos būdų. Keliolikoje ro- ir prievartauja. Šiurpią Armijos krajovos kasdienybę manų ir filmuose (pirmiausia išskirtini „Lava: Pa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 41 sakojimas apie Adomo Mickevičiaus Vėlines“, „Isos klį, „kuris pasikorė miške prie bažnyčios ir kabojo slėnis“ pagal Czesławo Miłoszo romaną) Konwickis ten gal valandą, kreivu žvilgsniu žvelgdamas į slėnį siekia asmeninę patirtį įkomponuoti į dabarties re- ir sraunią Vilnelę, strimgalviais lekiančią Vilniaus alybę, įvairius socialinius ir kultūrinius Lenkijos link.“8 kontekstus. Vilniją jis traktuoja ne tik kaip širdgėlą Kūrinio fabulą tarsi apgaubia ir išplečia dar vienas keliančius prisiminimus, bet visų pirma kaip šian- prasmių telkinys – metaforiški atsivėrimai ir įspū- dienos absurdo, fobijų ir kompleksų atsvarą, kaip dingi regėjimai, primenantys vizijas, apninkančias egzistencinių išgyvenimų pamatą. „Šių dienų sapni- sapnuose. Gimtosios Vilnijos skiautinį pasakotojas/ ninke“ (Sennik współczesny, 1963, liet. 1968), roma- herojus mato iš kosminių aukštybių, sub specie ae- nuose „Nieko arba nieko“ (Nic albo nic, 1971), „Len- ternitatis, lyg hipostatinė mitologinė būtybė – jis ir kų kompleksas“ (Kompleks polski, 1977) pasakojama, paukštis, ir demiurgas, ir plaštakė ir „laukinis erdvės kaip repatriantai iš Rytų adaptuojasi naujoje tikrovė- šuo“: je, mėgindami ją prisijaukinti ir paversti sava. Kūri- „Skrendu, plaukiu, kybau virš okeano. [...] Žemė niuose dažnai prasiveržia traumuotų personažų arba yra nebyli, saulė yra nebyli, visata yra nebyli. [...] Tas autsaiderių neapykanta realybei, vyksta akistatos su pasaulis po manimi yra mano nuosavybė. Tas pa- kitokią ar panašią patirtį turinčiais žmonėmis, sielo- saulis – mano planeta. [...] Ir aš sugrįžtu šičia tuo jamasi dėl praeities praradimų, atskleidžiami dabar- momentu, kuris yra akimirksnis arba amžinybė, dar ties konfliktai su nežmoniška santvarka. Tačiau tai viena trumpa amžinybė, grįžtu į šitą skaistyklą ar gal nėra totalus pasaulio sielvartas, o veikiau egzisten- prie šaltinio, prie versmės, kuri gaivina nuodėmingas cinis nerimas, skatinantis nepasiduoti kasdienybės sielas. [...] Kaip piligrimas keliauju tuo keliu į savo absurdui. Konwickio herojų patirtis, susijusi su dra- slėnį, tai yra į tą žemės daubą, kuri iš raminančios, matiškais karo metų įvykiais, su kone sąmonės pari- palaimingos nebūties išstūmė mane į pasaulį, į ne- biuose atgyjančiais Pavilnio peizažais ir ten sutiktais sibaigiantį egzistavimą, apimtą amžinos savęs paties žmonėmis, tarsi sukuria antrąją, magišką, nors jau baimės. [...] Dešinėje pusėje matau Pučkorius, giliai nebepasiekiamą sferą. įkritusius į žemės plutą, pamargintus telkšančiu van- Vienas būdingiausių rašytojo romanų, kuriame deniu, apaugusius didžiuliais tarsi vaiduokliai lau- susilieja abu šie chronologiniai sluoksniai, yra „Po- kiniais kmynynais, apsuptus medžių, senų kaip šis žemio upė, požemio paukščiai“ (Rzeka podziemna, slėnis. Vėliau ant gaivalingos, intensyvios, pašėlusios podziemne ptaki, 1985). Jame kuriama daugiaplanė žalumos kilimo suboluoja auksinis Prancūzų malū- parabolė su intertekstiniais saitais ir virtualiomis no akmuo. [...] Nuo malūno per Belmontą veda bal- nuorodomis, pasaulis apgyvendinamas menamais tas, miltais pabarstytas kelias į miestą. [...] Kaip ilgai personažais (du pagrindiniai herojai – simboliški aš grįžtu. Kiek amžių, tūkstantmečių trunka mano „aš“ ir „Septintasis“). Vaizduojamą laiką ir erdvę grįžimas. Kokią surasiu žemę ir koks bus slėnis?“9 žymi punktyru brėžiamos realijos: Varšuvos buitis Romano pabaigoje autoriaus porte parole, saky- 1981 m., kai generolas Wojciechas Jeruzelskis įvedė tum, patyręs dabarties košmarą ir neįstengdamas karo padėtį, gatvių (autorius dažnai vaizduoja Nowy numalšinti melancholiško savo sielvarto, vėl grįžta į Świat apylinkes) kasdienybė su pavargėliais, narko- vaikystės slėnį ieškoti atvangos ir dvasios ramybės: manais ir kariniais patruliais. Visai šalia blykčioja „Pasislėpsiu Pučkoriuose ir lauksiu. Eisiu laukais, praeities paveikslėliai, iš autoriaus atminties atklydę lankomis, jaunuolynais į Pučkorius, kurie yra mi- nutikimai: herojus („aš“) vėl išgyvena Antrojo pa- rusių ir užmirštų blogio ir gėrio demonų kapinynas. saulinio karo baisybes, susitinka su žmonėmis iš anų Kapinės klajūnų, kurie čia atklydo iš kitų visatų, ir tų laikų, pavyzdžiui, su karaime iš Trakų, regi Pakaruo- vietinių, kurie sugrįžo nežinia iš kur.“10

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Kitame garsiame romane „Lenkų kompleksas“ staiga tapo kaimo keliu, prie kurio nerimastingai lū- (Kompleks polski, 1989) Konwickis vėl prikelia savo kuriuodami tarsi sargybiniai stovi seni suakmenėję jaunystės laikus, kadaise sutiktus žmones, patir- medžiai. Kelias šakojasi prie kryžiaus, tu nuėjai, kaip tus įspūdžius, komponuoja asociatyvius vaizdinius. ir aš visada vaikščiojau, kairiąja atšaka, besileidžian- Prieš šv. Kalėdas herojus/pasakotojas parduotuvėje čia prie Vilnios kranto. [...] Markučiuose, senovinia- stovėdamas ilgiausioje eilėje susitinka su Kairėnu iš me kaimelyje, kuris ir mano atmintyje buvo senovi- Mickūnų, kuris kadaise ketinęs jį nužudyti: „Turėjau nis kaimas, tave aplojo šunys, šilta oro banga atnešė tamstą nušauti penkiasdešimt pirmaisiais. Vaikš- motiejukų kvapą. [...] Nubėgai stačiomis pievomis čiojau paskui jus tris savaites su parabeliu, atsivežtu prie upės, plaukiančios plačiai nusidriekusių kalvų Vilniaus.“11 Ten pat jį atpažįsta turistas iš buvusios link, kur auga seni ąžuolai, dar menantys Gedimi- SSRS, pasirodo, jis esąs tolimas ir daugialypis jo gi- naičių dinastiją.“13 minaitis. Nors jie niekada anksčiau nebuvo susitikę, Suasmenintas romano pasakojimas leidžia iden- tačiau kolūkietis („geroj socialističeskovo truda“) ra- tifikuoti eksplicitiškai reiškiamus išpažinimus, iš šytoją iškart atpažįsta ir tarp jų užsimezga gyvas pa- kurių galima spręsti, kad autorius jaučiasi esąs dau- šnekesys: giatautės kultūros atstovas, Lietuvos Didžiosios Ku- „ – Tadzka? Konwickis? – klausia. – Jadvygos sū- nigaikštystės tęstinumo liudytojas: nus? „Esu nulipdytas iš trijų rūšių molio. Ir tą lipdinį – – O tu Kaziukas? Konstanto sūnus? [...] tai yra mane – vėliau grūdino švelniame trijų gaivalų – Žinojom vienas apie kitą tik iš nuogirdų. Bet aš žaizdre. Tos trys substancijos, iš kurių esu sudary- tave išsyk pažinau. Visi sakydavo, kad mudu panašūs tas, – tai lenkiškasis, lietuviškasis ir baltarusiškasis kaip du vandens lašai. elementai. Beje, ir aš pats liedamas kruviną prakaitą – Palauk, mes turėjome bendrą močiutę? plušau, kad pagražinčiau to Europos ir Azijos pari- – Taip, močiutė bendra, bet dar ir mano tėvo se- bio mitą, europietiškos gamtos ir azijietiškų demonų suo buvo ištekėjusi už tavo dėdės. O pirmasis dėdie- prolopšio, gėlėto amžinos santarvės ir žmonių bičiu- nės Malvinos vyras buvo tavo motinos krikštatėvis. lystės slėnio mitą.“14 Be to, tavo motina Jadvyga yra mano motinos sesers Atviros ir sugestyvios Konwickio refleksijos apie svainė. Tie du broliai, kur gyveno prie Varnėnų, vedė Lietuvą, nuolat pabrėžiami meilės ir pagarbos gim- tavo motinos, tai yra Jadvygos, seseris...“12 tinei ženklai suteikia jo piešiamiems paveikslams sa- Rašytojui būdingas digresijomis ir įvairiais intar- kralumo atspalvių. Fantastinius pojūčius suliedamas pais ornamentuotas pasakojimas leidžia šokinėti per su mimetiniais topografiniais atvaizdais, rašytojas laiko sluoksnius. „Lenkų komplekso“ herojus neju- modeliuoja tikrovę, kupiną reikšminių pleonazmų, čiomis persikelia šimtmečiu atgal ir regi save kaip asmeninių emocinių atitikmenų, archetipinių mito- praėjusio amžiaus kovų su rusais dalyvį, brėžia para- logemų, leidžiančių įveikti laiką ir atstumus. Tai as- leles tarp savo kartos ir XIX a. sukilėlių. Jis tiesiogiai meninis sumitologintas gimtinės ir jaunystės žemės kreipiasi į savo pirmtaką/antrininką, kadaise žuvusį, atvaizdas. Žinomas Konwickio kūrybos tyrinėtojas bet vėl tarytum prisikėlusį ir vaikščiojantį po tas pa- Janas Walcas priėjo prie išvados, kad visose jo kny- čias Vilniaus vietas: gose sukurti peizažai – tai Vilnijos vaizdai. Tą pripa- „Po aštuoniasdešimties metų ir aš eisiu kaip tu, žįsta ir pats kūrėjas,15 kuris sako ir kitų kraštų (Ame- kad įvykdyčiau savo dviprasmišką ir niekada nesi- rikos, net Kinijos) kraštovaizdžius projektuojantis į baigsiantį likimą. [...] Pasukai į Subačiaus gatvę, pa- „mitologizuotą, magišką, demonišką Vilnios slėnį“, linkusią, varganą – purvo ten amžinai iki kelių. Pra- nes tai vieta, „prie kurios esu labiausiai prisirišęs ir ėjai pro pamėklišką Misionierių bažnyčią, ir gatvelė iš kurios pažinau pasaulį“.16

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 43 Kitas mėgstamas Konwickio būdas atkurti realybės Mitologinės mnemotechnikos principai taiko- detalių ir somnambuliškų vizijų prisodrintą Lietuvą – mi ir kuriant kvaziistorinį romaną „Baina“ (Bohiń, siekimas, naudojantis perkuriančios atminties galio- 1987), kurio veiksmas rutuliojasi XIX a. antrojoje mis, dabartinius savo pojūčius ir potyrius perkelti į pusėje, Buivydžių apylinkėse ir šalia miestelio išsi- nostalgiškos jaunystės arba dar tolimesnės praeities dėsčiusiuose palivarkuose, kurių liekanų galima rasti erdves. Konwickis (gal kiek panašiai kaip Miłoszas ir šiandien. Autorius pasakoja jausmingą meilės is- „Isos slėnyje“) apsibrėžia ir apgyvendina savo slė- toriją apie savo močiutę Heleną Konwicką (senmer- nį – tai erdvė, plytinti tarp Vilniaus ir Pavilnio, kur gėjančią bajoraitę), kuri dvejoja, ar verta tekėti už prabėgo jo jaunystė ir kur jis nuolatos sugrįžta. Ra- turtingo dvarininko Pliaterio, ir susilaukia vaikelio šytojas, turintis polinkį mistifikuoti realybę, pratęsia nuo ją įsimylėjusio žydo Elijo. Siužetinės gijos au- ją sapnais, siurrealistiniais vaizdiniais, kontrapunkto džiamos 1863 m. sukilimo ir vietinių patriotų, ku- principu suglaudžia su kitu laiku vykstančiais įvy- riuos represavo rusai, likimų fone. Postmodernis- kiais. Romanuose „Skylė danguje“ (Dziura w niebie, tinio pikantiškumo kūriniui suteikia mitologizuoti 1959, liet. 1962), „Meilės nutikimų kronika“ (Kroni- veikėjai – siautėjanti Schickelgruberio šmėkla, caro ka wypadków miłosnych, 1974) atgaivinami iniciaci- ispravnikas Džiugašvilis ir poeto sūnus Puškinas, niai jaunuolio potyriai, pirmieji erotiniai įspūdžiai, ketinantis apsigyventi Markučiuose. Autorius atvirai privataus mažojo pasaulio susidūrimas su platesniu demonstruoja kreacionistinį diskurso pobūdį, atve- sociumu. Herojai, nors ir panirę į ekstatiškas būse- ria savo, kaip kūrėjo, nutolusio laike, bet artimo, nes nas, jaučia atslenkančių karo katastrofų siaubą. Čia atjaučiančio, poziciją: iškyla apibendrintas, dažnai pasikartojantis veiksmo „O aš esu dar toli nuo močiutės, mano jaunos, tačiau vietos centras – slėnis prie Pavilnio, Prancūzų malū- jau artėjančios prie senėjimo ribos močiutės, kuri kelia- nas, Vilnia ir jos apylinkės, personažų kelionės trau- si su diena, su Dievo Motinos Žolinės diena, nes tai yra kiniu į Vilnių, Žygimanto Augusto gimnazija, kiti jos gimtadienis. [...] O aš skverbiuosi per laiko užkabo- nuolatiniai rašytojo kūrybos topografiniai sandai. Jie rius, per sustingusią vaizduotę, per savąją skausmo upę pateikiami kaip dvasiniai neįvardijamo, neapibrėžto ir turiu nusigauti į kitą krantą, kur laukia močiutė. [...] būvio atitikmenys, emocinių potyrių versmė. Ir jau esu ant Neries kranto, tamsžalės upės su melsvo- „Mano mylimą upę, kuri tam tikrose vietose yra mis raukšlelėmis ramiame duburyje.“18 ne daugiau kaip dešimties metrų pločio, iki šiol vie- Tokios pasakotojo refleksijos yra gana dažnos, jos ni vadina Wilejka, kiti Wilenka [Vilnele]. [...] Kalbu atliepia programines autokreacionistines nuostatas, apie tai, kad gyvendami tokį apibrėžtą, tokį vargi- bet yra pagrįstos autentiškais įspūdžiais ir rašyto- nantį, kartais tokį gražų, reikšmingą ir nerealų gy- jo biografija.19 Vilnijos pasaulis atsiveria prieš akis venimą, buvome geografiškai iki galo neapibrėžtose kaip stereometrinis magiškas vaizdas, kurį nušviečia vietose, nenustatytose erdvėse, bevardėse gelmėse. iš visų pusių sklindanti šviesa. Nors jo tvėrėjas, mi- [...] Bet puolu į mielas digresijas, užuot prie Puški- tinis demiurgas, vitališkos energijos šaltinis yra už no kalvos (iš kur toks pavadinimas?) pasukęs į kairę šio pasaulio ribų, tačiau egzistenciškai su juo susijęs. ir žingsniavęs Markučių link, – mano Markučių, nes Kūrėjas tampa, sakytum, net dvasiškai priklausomas gal yra kokie nors kiti, o toliau per Markučius į Že- nuo pasaulio, kurį su(at)kuria vaizduotė ir sapnai, mutinį Pavilnį; Jėzau, Jėzau, Marija, į Pavilnį, kuris bet kartu – ir nuo kasdieniškos žemiškos tikrovės. niekam nerūpi, gal tik keletui mano bičiulių, kurie Autoriaus nuostatas rodo ganėtinai sentimentali fa- dar nenumirė nuo širdies smūgio“17, – rašė Konwic- bulos (Helenos tėvas, sukilimo dalyvis, nušauna jos kis, praslinkus kelioms dešimtims metų nuo to laiko, mylimąjį) užsklanda, kurioje Konwickis tarsi reziu- kai paliko gimtinę. muoja prieštaringus savo jausmus:

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 „O aš jau turiu palikti savo močiutę Heleną Tai nėra vien dvasios, nugrimzdusios į nostalgiš- Konwicką, ir esu laimingas, kad galėjau ištverti su ja kus sentimentus, išraiška, bet ir tam tikri egzistenci- net iki šito akimirksnio, laimingas, kad man neplyšo niai tikrovės pavidalai, nuolatos sugrąžinantys prie širdis, nesprogo galva, laimingas, kad ištisą žiemą ir jaunystėje susiformavusių vaizdinių ir patirties. Į pavasarį skridau tarsi gervė20 šiaurės link, savo tėviš- pasaulį, kuris yra niekur, bet ir visur – žmogaus at- kės, jau tiek metų maitinančios mano sielą, pusėn, mintyje ir sapnuose. ar gal lėkiau iki pat dangaus zenito, į nežinomą lai- ką, nusidriekusį priešais mus. Naktis – mano metas, artėja mano pramanytų ir tikrųjų dvasių valanda, 1 Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księżyca, Warszawa: Oficyna Wy- dvasių, kurios kantriai ieško manęs sumaištinguose dawnicza, 1990, s. 119. žvaigždžių ir planetų miriaduose. [...] Esu pusiau- 2 Ten pat, p. 160. kelėje, nes ten jau nesu, bet ir šičia dar nesugrįžau, 3 Stanisław Nowicki [tikr. Stanisław Bereś], Pół wieku czyśca. Rozmowy z kybau kažkur padangėse ir nežinia ko laukiu; dėl tos Tadeuszem Konwickim, Warszawa: Oficyna Wydawnicza, 1990, s. 38–40. skrydžio padangėmis konvencijos, to žiūrėjimo iš 4 Ten pat, p. 39. aukštai mane apima gėda, nes šalia matau paprastas 5 Ten pat, p. 74. viršun kylančias antis, nušiurusius skalikus, netgi 6 Aleksander Fiut, Pytanie o tożsamość, Kraków: Universitas, 1995, s. 88. veršingas karves.“21 7 Tadeusz Konwicki, Rojsty, Warszawa: Czytelnik, 1991, s. 126. Kurdamas filmą „Isos slėnis“ Konwickis išgirdo 8 Tadeusz Konwicki, Rzeka podziemna, podziemne ptaki, Warszawa: Wy- per radiją, kaip Miłoszas kalba apie garsų Mickevi- dawnictwa Alfa, 1989, s. 152. čiaus „Vėlinių“ pastatymą Krokuvos Senajame tea- 9 Ten pat, p. 5–7. tre, kuris jam nelabai patikęs: „Miłoszas sakė, kad jo 10 Ten pat, p. 164. Mickevičius, o ir jisai pats gyvena krašte, kuris vadi- 11 Tadeusz Konwicki, Kompleks polski, Warszawa: Alfa, s. 21. nasi niekur. [...] Šis naujų ir aplodismentais sutinka- 12 Ten pat, p. 91–92. mų vertybių pasaulis jau nėra jo pasaulis. Ir aš, – pri- 13 Ten pat, p. 32–33. duria Konwickis, – su savo vaikyste, su savo jaunyste 14 Ten pat, p. 79. emigravau į kraštą, kuris vadinasi niekur.“22 15 Stanisław Nowicki, op. cit., p. 11. Tačiau šis ontologiniu požiūriu nebūties pasaulis 16 Ten pat, p. 35. Pažymėtina, kad gimtinę, Nevėžio slėnį, kaip pasaulio pa- atgimsta jo kūryboje nuolatos, nuo pat jos ištakų iki žinimo centrą, įvardija ir Miłoszas (žr. jo poetinį ciklą „Šeteniuose“). vėliausių tarpsnių. Įvairiausiomis formomis, bet pa- 17 Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księżyca, s. 120–121. našiais pavidalais ir su tomis pačiomis erdvės apy- 18 Tadeusz Konwicki, Bogiń, Warszawa: Czytelnik, 1988, s. 6. braižomis. Ši vaizduotėje ir sapnuose atsikartojanti 19 „Aš tuos Buivydžius vis labiau atsimenu. Tuos Buivydžius nuolatos sa- kelionė, kurią rašytojas mini įvairiomis progomis, pnuoju. [...] Užmerkiu akis ir matau nuožulnų aikštės dirvoną, kur vykda- liudija magiškai lakią vaizduotę. Tokį meninį vaiz- vo atlaidai įvairių mūsų šventųjų dienomis, ir regiu, kaip nuo bažnyčios davimą galima sieti ir su autobiografiškumu, mat vartų per susivijusias žoles lekia kažkoks vietinis pamišėlis – meistrelis, Konwickio romanuose dažnai atveriamas tikroviš- susikonstravęs medinį dviratį“ (Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody kos praeities, vaikystės topografinių apybraižų ir re- księżyca, p. 172). Vaikystėje po tėvo mirties į Buivydžius jį buvo pasiė- alių istorinių įvykių kontekstas, – tą nustatyti leidžia musi močiutė Helena. autoriaus eseistika, interviu, pokalbiai. Rašytojo he- 20 Intertekstinė nuoroda į Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ epilogo mo- rojai dažnai balansuoja tarp sapno ir tikrovės, tiks- tyvą. liau tariant, tuo pat metu gyvena abiejose erdvėse, 21 Tadeusz Konwicki, Bogiń, s. 182–183. patys nesuvokdami, ar tarp jų egzistuoja kokia nors 22 Tadeusz Konwicki, Wschody i zachody księżyca, s. 201. apčiuopiama riba.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 45 Kristina CIVINSKIENĖ

ARŪNO VAITKŪNO IR EUGENIJAUS VARKULEVIČIAUS LEGENDA1

arodų cikle „Duetai“ Arūnas Vaitkūnas ir Eugenijus atsidėjimu tikram menui. Dabar į tokią kūrybos pradžią PVarkulevičius yra sugretinti neatsitiktinai. Vienme- galima žiūrėti nostalgiškai, pavydėti to asketiško kelia- čiai, nuo vaikystės pažįstami menininkai (kartu mokėsi vimo, tos savanoriškos vienatvės, nuteikiančios kūrybai, Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje, beveik tuo ir su tuo susijusios romantikos. pat metu studijavo tapybą Valstybiniame dailės institu- Tai buvo savęs ieškojimo ir atradimo metas. Varkule- te Vilniuje2) priklauso tiems jauniesiems 9-ojo dešim- vičius domėjosi budizmu, bet, paveiktas Mikučio, pasu- tmečio tapytojams, kuriuos stipriai paveikė mąstytojo, ko į krikščionybę, tapė, restauravo Kryžiaus kelio stotis 1945–1956 m. kalėjusio Uchtos, Vorkutos lageriuose, ir svajojo apie nevaržomas keliones po pasaulį. Lietuvai Justino Mikučio bekompromisė filosofija.3 Beje, grįžęs tapus nepriklausoma, tą svajonę nedelsdamas įgyvendi- į Vilnių, jis dirbo Dailės institute pozuotoju. no – 1990 m. išvyko į Vokietiją, nuo 1994 iki 2005 m. Abu menininkai, po studijų atsisakę paskyrimo į gyveno ir dirbo Niujorke. Kauno dailės institutą, pasirinko Stepo Žuko dailės Vaitkūnas buvo sėslesnis, atsargesnis ir pastovesnis, technikumą, kuris buvo įkurtas Kauno meno mokyklos matyt, todėl laimės ieškojo Lietuvoje, atsidavęs nenu- pastate – atrodė, kad čia vis dar sklando laisva tarpu- maldomai tapybos aistrai. Dėstymas jauniesiems tapy- kario dvasia. Dėstytojų entuziazmas (šiuo atžvilgiu iš- tojams jam buvo tiek naujų idėjų šaltinis, tiek galimybė skirtinis būtų Alfonsas Vilpišauskas) padėjo išugdyti ne dalytis tapymo džiaugsmu. vieną vėliau žymiu tapusį dailininką.4 Su Vaitkūnu siejamas tapybos Kauno dailės institute Tai buvo „privalomas“ atidirbti metas, tačiau būtent suaktyvėjimas ir iškilimas, o Varkulevičius kaip buvo, postudijiniu ieškojimų, klajonių ir protestų laikotarpiu taip ir liko vienišas klajoklis. Visuomeniškumas ir indi- pradėjo kurtis šių tapytojų legenda. vidualumas – du priešingi charakterio bruožai – sukū- Po studijų ir vienas, ir kitas keliavo po Žemaitiją – rė dvi visiškai skirtingas menininkų legendas. Vis dėlto Mikučio tėviškę, gyveno Vlado Didžioko sodyboje Do- paieškokime jų sąlyčio taškų. vainonyse, lankėsi kultūriškai įmagnetintame Beržore. Pirmoji jungtis – Justino Mikučio filosofija. Jo mąs- Keliauti arba pasitraukti į kaimą iš dalies skatino slogi tymas rėmėsi krikščioniškąja pasaulėjauta, taigi ir meną to meto kultūrinė ir socialinė atmosfera. Sąlygos lais- jis vertino pagal šiuos kriterijus. Poveikį, padarytą dai- vai kurti irgi nebuvo labai palankios. Jaunieji tapytojai lininkams, atskleidžia jų paveikslų motyvai ir siužetai. dirbtuvių tada dar neturėjo, kita vertus, Mikutis jiems Ypač ryški Varkulevičiaus ekspresionistinė religinės te- buvo įteigęs, kad patogus gyvenimas nesuderinamas su matikos kūryba, persmelkta egzistencinės kančios. Vait-

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 kūnas savo ruožtu ekspresyviai tapė pakelių koplytėles, nijaus tapymą kartais geriau tiktų vadinti liejimu arba medines bažnyčias. Juos abu viliojo istoriniai, vadinasi, taškymu. Tapybinės abstrakcijos su daugiasluoksnėmis turintys prasmę, motyvai. Mikutis skatino juos ieško- spalvų dėmėmis, sukurtomis ne tik iš dažų, bet ir iš „bo- ti savo šaknų, puoselėti lietuvių tapatumą. Vaitkūnas hemiškų“ skysčių, tapo skiriamuoju jo drobių bruožu. 9-ajame dešimtmetyje pasinėrė į istorinę autentiką išlai- Vis dėlto abu menininkai tapė taip impulsyviai, vienu kiusių laiptinių stichiją, senųjų Žemaitijos kaimų erdves: atsikvėpimu, kai potėpių nebeįmanoma pataisyti, ir taip „Ten juk tikri dalykai. Todėl ir važiuoju į Žemaitiją, kai užtikrintai, kad tai juos ir vėl suartina. pasiilgstu tikrumo ir archaikos.“5 Tai padėjo dailininkui Bet šioje vietoje derėtų stabtelėti. Juk Eugenijus Var- perteikti ypatingą nuotaiką, būsenas, jausmus, fiksuoti kulevičius iš Niujorko grįžo 2005-aisiais, t.y. po Arūno praeities pėdsakus, kuriant idealizuotą ne esamos, bet Vaitkūno mirties… įsivaizduojamos Lietuvos paveikslą. Vaitkūno tapyba jau tapo klasika, visi ankstesni prie- Religinė kūryba 9-uoju dešimtmečiu buvo suvokiama kaištai, esą jo kūryba keičiasi pernelyg lėtai, nebeteko kaip protestas, menui nustatytų ideologinių ribų nepai- prasmės. Netgi priešingai – pasirodo, per savo trumpą symas. Varkulevičiaus religinės tapybos paroda 1986 m. gyvenimą jis ištobulino net kelis tapybos metodus. buvo nukabinta, jos dar neatidarius. Dabar jo nutapytos Varkulevičius dabar plėtoja „poniujorkinę“ tapybą – Kryžiaus kelio stotys, kiti religiniai kūriniai yra aukso ji yra abstraktesnė, šviesesnių tonų. Tikėtina, kad grei- vertės, nes tai jau užverstas legendos puslapis. tu laiku jis irgi sulauks priekaištų dėl neva sustojusio Kitas šių dailininkų kūrybai bendras dalykas – gilios, laiko, nes abstrakcijos, kuriamos nuo 2007 m., pradės tikros, įtaigios tapybinės išraiš- kos ieškojimas. Potėpio prasmė, atskleista spalvų niuansais, jų so- drumu, rankos mostu, dažų kie- kiu ir tirštumu, tikslia kiekvienos spalvų dėmės vieta, atrodo, pirmiausia tiktų Vaitkūno drobėms apibūdinti. Reikėtų prisiminti ir jo „šluotinės“ tapybos eksperimentus, kur tapybinis mostas įgavo erdvinį mastelį. Azartiškas žaidimas spalvų dėmėmis traukia ir Varkulevi- čių. Abstrakčius paveikslus, iš- margintus dažų, vyno, kavos ar arbatos pėdsakais, jis pradėjo tapyti beveik po 15 metų grįžęs į Kauną iš Vakarų. Dekoratyvu- mo įgavusios Varkalio (taip jį vadino Niujorke) drobės vizualumo požiūriu stipriai nutolo nuo Vaitkūno vaizdinių. Arūnas liko ištikimas aliejiniams da- žams, kartu ir tradicijai, o Euge- Eugenijus Varkulevičius. 2011. Be pavadinimo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 47 atsibosti. Tačiau bet koks meninio stiliaus pokytis rei- nutapė, įkvėpti gamtos. Juodu vienija ir nostalgijos jaus- kalauja laiko, pasirengimo, turi pakisti paties dailininko mas, ir noras „sugauti“ procesą. Vienas iš Vaitkūno pa- nuostatos, kad atsirastų vidinės kaitos poreikis. Dabar veikslų pavadintas „Kaitos ir išliekančių ženklų metafo- Varkulevičius pasiekęs savo abstrakcionistinio šėlsmo ros. Pažadėtoji žemė“ (2003). Taip vaizdingai Virginijus viršūnę, tad po kurio laiko, matyt, tikrai įvyks daugiau Kinčinaitis apibūdino visą Vaitkūno kūrybą, o dailinin- ar mažiau radikalus lūžis. kas vėliau taip pavadino konkretų savo kūrinį. Grįžtant prie abiejų kūrėjų tapybos sąlyčio taškų, gal- Iškalbingas proceso stabdymo (sustok, akimirka!) būt atrodys, kad nekorektiška jau pasitraukusį klasiką įvaizdinimas būdingas abiem parodos autoriams. lyginti su eksperimentatoriumi, naujų idėjų parsivežusiu Varkulevičius abstrakcijas kuria irgi įkvėptas gamtos, iš Vakarų. Tačiau sąsajų šįkart ieškoma ne laiko parale- dažniausiai vandens. Jo paveikslai – tarsi srauni jau- lėse, o tyrinėjant formalią ir idėjinę kūrinių išraišką. dinančių minčių upė. Konkretus metų ar paros laikas Ši „Duetų“ paroda „Aukso pjūvio“ galerijoje Kau- ištykšta, nubėga, nuvarva ant Varkulevičiaus drobių. ne yra sukomplektuota iš naujausių Varkulevičiaus ir 2008 m. surengtą parodą jis taip ir pavadino – „Pasro- paskutinių Vaitkūno darbų, sukurtų daugiausia 2000– viui“. Raibuliuojantis, tekantis vanduo, apšviestas sau- 2004 metais. lės ar aptemdytas niūraus dangaus, įstrigo dailininkui Vaitkūnas buvo laikomas motyvų (išskyrus abstrak- į atmintį ir tuos vaizdus jis nutapė dirbtuvėje. Tapyti iš čias „šluotines“ kompozicijas) tapytoju, kuris spalvų dė- natūros Varkulevičiui neleidžia jo darbų technika. Be to, mėmis atskleidžia tapomo objekto grožį. Parodoje eks- Varkulevičius tapo ne tikrovės peizažus, o jų atspindžius ponuojamų jo paveikslų tikslas, atrodytų, yra priešingas. atmintyje. Kadaise matyti vaizdai tarsi sapnas išsisklei- Gamtoje randamų daiktų ar tiesiog natūros (šakų, žolių) džia drobėse. spalvos įkvėpė tapyti ekspresyvias kompozicijas, kurias Ir dar du dalykai vienija šiuos autorius – tai nenu- drąsiai galima vadinti abstrakcijomis. Bet koks įžiūri- maldoma gamtos trauka ir stiprus egzistencinis ilgesys. mas siluetas čia yra atsitiktinis. Iškalbingai tą apibūdi- Konkretybė jiems yra tik postūmis dažais išlieti mintis na ir kūrinių pavadinimai, pavyzdžiui, „Proceso pase- ir emocijas. Abu menininkai yra poetai, kurių eilės pa- kmės“ (2002). Paberti pūvantys obuoliai skirtingu paros rašytos spalvomis. metu – apšviesti kylančios ar besileidžiančios saulės – atrodo taip skirtingai, kad tyrinėdamas tą kitoniškumą dailininkas sukūrė įspūdingai išraiškingas spalvų kom- 1 Lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad „legenda“ – tai pasakojamasis mitinio pozicijas, leidžiančias mėgautis potėpių žaismingumu ir ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys. Taip pat ji siejama su spalvų įtaiga. Kitaip tariant, „gyvas natiurmortas“ pa- prasimanymu, neįtikimu dalyku. Straipsnyje vartojamas žodis „legenda“ su- diktavo spalvų ir gestų dėlionę. sieja abi šias reikšmes. Viena vertus, abu autoriai įeina į Lietuvos dailės istori- Abstrakčias spalvų kompozicijas Vaitkūnas bandė ją kaip neeiliniai tapytojai, antra vertus, būtent dėl to jų gyvenimas ir kūryba kurti ir anksčiau, pavyzdžiui, 1995 m. Nidoje, Sauliaus skatina pramanyti vis naujus mitus. Kruopio rengiamame tapybos plenere Brücke, iš Kuršių 2 Arūnas Vaitkūnas VDI mokėsi 1974–1980 m., Eugenijus Varkulevičius – marių dumblo susikūrė „gyvą natiurmortą gamtoje“ 1975–1981 m. arba, kaip sako jo kūrybos saugotoja Aušra Barzdukai- 3 Justiną Mikutį dvasiniu vedliu gali vadinti ir Algė Stankutė, Eglė Velaniškytė, tė-Vaitkūnienė, – „natūrą natūroje“. Bet tada abstrakci- Jonas Maldžiūnas, Audronė Petrašiūnaitė – XX a. 8–9 dešimtmečių sandūros jos jam dar nebuvo tolygiai plėtojama tapybos kryptis, VDI studentai. tiesiog natūraliai siejosi su aistra tobulinti tapybos plas- 4 Pirmiausia – tai grupė „Angis“, kuriai nuo 1993 m. priklausė ir Arūnas Vaitkū- tiką. nas. …Net prasilenkę laike abu bendramoksliai susitinka 5 Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Toks gyvenimo kvapas: tapytojui Arūnui vienoje erdvėje – čia rodomos abstrakcijos, kurias abu Vaitkūnui atminti, 2009, Kaunas: Bonarta, p. 47.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Jūratė STAUSKAITĖ

Be stiklo: (As)meninės deklaracijos ŠMC

uiku! Į šlovingus ŠMC „palocius“ vėl įžengė nemadin- bu, kad ir vėl nepatogiausiu laiku – vasarą). Taigi niekas Pgas žodis „grafika“ ir šįkart, atrodo, buvo priimtas be nepasakys, kad ji – pelenė. Nujaučiu (niekada kitaip ir ypatingų skandalų, kovų ir piktų apsižodžiavimų, kurie negalvojau), kad „viskas sugrįš į savo vietas“, t. y. žmo- viešojoje erdvėje dar kitaip vadinami diskusijomis. Susi- gus į žmogų, triukšmas į triukšmą, tyla į tylą, o menas domėjusi ir pakiliai nusiteikusi (prieš tai įžvalgiai pailsėjau į meną. Beje, parodos kataloge du iš keleto kuratorių kaime) įžengiau pro stiklines duris. Vidas Poškus ir Ignas Kazakevičius, matyt, baiminda- Laiptų palaiptėje pasitiko „kisarauskiškai“ laužyti objek- miesi atrodyti vis dar nepakankamai šiuolaikiški, apgai- tai, žadantys netikėtumus, pasalas ir lestaudami nuolat kartoja: „ne visa provokacijas. O didžioji salė! Pagaliau grafika kalba šiuolaikine meno kal- galima aprėpti visumą kaip parodą ir ba“. Manau, kad ir kalbai (nesvarbu, jai (ačiū Dievui) šįkart netrukdo sti- kokia ji būtų) laikas sugrįžti į kalbą, klai ir rėmeliai – pro tuos grafikos eks- nes nei naujosioms technologijoms, ponavimui esą privalomus „akinius“ nei koncepcijoms nepavyks kalbos, (net įveikus veidrodinį savo atspindį) kurios norisi klausytis, pakeisti efek- būdavo nelengva įžiūrėti kokį brėžį ar tingu žiopčiojimu. Beje, grįžtu prie švelnų ofortinį „kvėptelėjimą“. iškasenų (šįkart naudingųjų). Suti- Žvalgausi iš kairės į dešinę, bet ra- kite, dabar vis dažniau užsukame į šysiu savo tvarka, nekreipdama dė- antikvariatus, ir nebūtinai snobiškos mesio į aplink dūzgiančius zyzimus, mados genami. Nušveitę kokį surū- maždaug: „Bet kuo čia dėta grafika?!“ dijusį arbatinuką, tyliai nuščiūvame Bandysiu aptarti, kodėl šįkart ji netgi Lida DUBAUSKIENĖ. Iš ciklo „Būsenos priblokšti, ypač prisiminę, kaip nesi- labai daug kuo „dėta“. 2010–2011. Ofortas, sausa adata; 6x6“ sekė saugiai įsipilti arbatos iš įman- Pirmiausia derėtų prisiminti gra- traus (labai dizaineriško) indo. Pa- fikų cechą apsėdusius nevisavertiškumo kompleksus – jie sistatome tą „iškaseną“ į lentyną ir gėrimės jaudinančio atkeliavo iš sovietmečio, iš „didžiosios lietuvių tapybos“ paprastumo tobulybe... laikų, kai grafika buvo laikoma ne menu, o amatu. Su- Šioje parodoje toks „arbatinukas“ – Lidos Dubauskie- klestėjęs postmodernizmas ją apskritai nustūmė į viešųjų nės grafika. Jei dalyčiau parodos prizus, jai atitektų pirmoji erdvių paribius kaip nenaudingą iškaseną. Gerokai dėl to vieta, bet ne vien dėl anksčiau pateiktos aliuzijos. Lidos de- sutrikusi, grafika gana ilgai bandė vis tiek prasibrauti al- klaracijos neskaičiau. Nė neketinu skaityti. Šiame „dekla- kūnėmis į „šiuolaikinio meno“ cunamių nusiaubtas er- racijų“ kontekste jos darbai deklaruoja ją pačią, jos santykį dves, nors dažniau bailiai glaustėsi didžiųjų baltų tuščių su savimi, su pasauliu, liudija nepaprastą, dabar itin retą, sienų kampuose. O dabar štai ji turi beveik visą ŠMC – sąžiningumą žmogaus, kuris nesiekia priblokšti pasaulio gãli kvėpuoti, kosčioti net spjaudytis ar mylėtis (nesvar- (ypač meno pasaulio) kokiais nors atradimais, bet kaip tik

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 49 Tiek apie dažų kvapą ir „print katarsį“. Trečioji vieta (ji irgi galėtų būti pirmoji) – Jūratei Rekevičiūtei. Neabejoju, kad daugelis bus ją „pražiopsojęs“, ypač per atidarymą. Gerai, kad jame nebuvau, nes tokiomis aplin- kybėmis tikriausiai ir aš nebūčiau turėjusi nei noro, nei energijos tiek laiko pratupėti klasi- kinėje juodojoje ŠMC dėžėje (galėjo pastatyti bent kėdę). O dabar, atsisėdusi tiesiog ant grin- dų, penkiolika minučių klausiausi intymaus jaudinančio iš(si)pasakojimo. Trimis skirtin- gomis pozomis nepatogiai įsitaisiusi trijose voniose, virtusiose „triptiku“, autorė dėlioja savo biografiją vyniodama susipynusius siūlus tarsi susipainiojusį gyvenimą, kad atsektų jo prasmes. Ji kalba. Bet veidas bereikšmis, o lū- pos nežeria nei išminties perlų, nei banalybės Rūta Spelskytė. Mont Blanc. Iš serijos „tylaus kalbėjimo metodai“. 2010 šlako. Tik labai paprastas tiesas (net nežinau, ar Sausa adata; 150x2000 teisybę...) Deklaracijoje taip rašo apie save: „Aš esu Jūratė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. dėl to savaime tampa atradimu, vos prisiartini prie prastai Grafikė... Taip bent jau parašyta... Ar aš esu grafikė? „Grafi- apšviestos „nereprezentacinės“ sienos su mažais tobulais ka“ terminų žodyne reiškia „braižybą“ arba „brėžinį“ – pieši- ofortais… O parėjusi namo, išsitrauki Rembrandto ofortus nio pagrindu sukurtą raižinį... Sunku man piešti... Na, jeigu ar Švėgždos „Rugio“ ciklą, kad pratęstum malonumą – geri labai reikia, kažką ir nupiešiu. Aišku, ir raižau. Na, kitaip arbatą iš „to arbatinuko“ ir klausaisi bitės, dūzgiančios ant nebūtų ką spausti... Spausti... Man patinka spausti... Įspaus- nuglebusio žiedo patvoryje... ti... Man patinka spaustuvės kvapas. Gal aš spaustuvininkė? Antroji vieta (tiesa, dar abejoju, nes ji gali būti ir pirmo- Jei ilgai nespausdinu – nusiperku laikraštį. Jį uostau... Dažų ji) atitektų Rūtai Spelskytei. Man naujas, pirmąkart sutik- kvapas...“ tas vardas. Žiūriu ir gėriuosi. Geriu. Skanauju meistrišką, Rekevičiūtė šiek tiek asocijuojasi su Jurga Ivanauskaite, laisvą, „iki skausmo“ pažįstamą ofortinės klišės gyvenimą, kurios gyvenimas (ar gyvenimo geismas) man yra įdomes- sodrų, paslaptingą, nenuspėjamą, beveik nesuvaldomą, nis už apčiuopiamus rezultatus (tarkim, literatūrinę kūry- niekad nesibaigiantį, niekaip nesikartojantį. „Ima niežėti bą). Logiška, kad būtent jie, tie rezultatai, pretenduoja į nagus“... Ak, jeigu viskas iš naujo... Pakvimpa spaustuvės išliekamąją vertę, tačiau kažkokiu paslaptingu būdu tampa dažais, azoto rūgštimi, bituminiu laku, neatplaunamu nuo lyg ir antraeiliai, kai vertinama ir apmąstoma visa asmeny- pirštų, nemačiusių kosmetinio lako... Sodri, atšiauroka bė, neapčiuopiama, nepagaunama, nesibaigianti su jokiu tyla (baisiai nustembu, kai pamatau pavadinimą „Tylaus konkrečiu darbu, kuris leistų identifikuoti ją mums įprastu kalbėjimo metodai“). Nors siužetuose – bombonešiai, pa- etiketažo metodu. rašiutai, karo laivai ir lavonai. Sarajeve „Kalašnikovų skylės Jūratė pati savaime yra meno kūrinys, „sumontuotas“ iš namų sienose kaip nertiniai kabėjo virš gyvų, skubančių ir spalvoto lego, kuris visų geranoriškai nusiteikusiųjų (ir jos margaspalvėmis skaromis besiplaikstančių gatvių“. Puikus, pačios) džiaugsmui keičiasi kiekviename jos „šou“, kaip ir užburiantis tekstas, sulydytas su ofortinėje epopėjoje įsi- su niekuo nesulyginami apdarai (ak, tie bateliai, kaspinė- spaudusiais išgyvenimais. liai, nėriniai, juostelės ir sagelės...)

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Grafikos ribos tampa beribės ir aš sustoju prie Irmos piešimo mokytojas Stasys Krasauskas, išvydęs Auksės ir Balakauskaitės objektų. Asmeniškai Irmos nepažįstu, kaip Dariaus Petrulių silikono lėles ar Mato Dūdos „Neatpa- ir daugelio parodos dalyvių. Vietų nebeskirstysiu, nes jau žįstamų įrankių atspaudus“, žinoma, gautų infarktą... Taigi imu painiotis. Prisimenu kai ką iš jos kūrybos. Gal ofortus, „tonusui“ ir tradicijai palaikyti šioje parodoje buvo reika- gal klišes, gal kažin kokius originalesnius bandymus. Įsidė- lingas nors vienas tikrai meistriškas piešinys. Beje, autorius mėjau, todėl nenustembu ir šįkart. Kuo čia dėti objektai? sako, kad piešinys ant drobės atliktas „grafikos technika“. Tuo, kad Irma irgi priklauso grafikų cechui. Ji turbūt pa- Nenorėčiau sutikti, nes piešinys yra piešinys – nesvarbu, sakytų apie save kai ką panašaus kaip Jūratė R. Ji nesutik- ant popieriaus, ant sienos ar ant drobės. Grafika vis dėlto tų, kad priklausyti grafikams reiškia įsipareigojimą stovėti tegul būna tai, kas bent kiek bet kur atspausta (print). Ji, prie preso ir spausti tik ant popieriaus. Jai nepatiktų matyti žinoma, kaip ir tapyba, tekstilė, akvarelė ir t. t., gali apsieiti savo kūrinius įrėmintus ir su klasikiniais „akiniais“. Ant ir visai be piešinio, bet tatai vis tiek niekaip nebus susiję nei objektų brėžinius ji „raižo“, įtariu, vien todėl, kad jaučiasi su žanru, nei su technika. Na, tegu. Beje, keista piešinio ir įsipareigojusi „cechui“ (ar šiai parodai). Aš tų brėžinių net grafikos giminystė yra įsitvirtinusi nuo neatmenamų lai- nepastebėjau, nes jie niekuo nepapildo pačių formų, ne- kų ir ypač paplitusi tarp mėgėjų, todėl ir norėjau pabrėžti bent „išteisina“ autorę prieš kolegas, prieš kuratorius, bet jos ydingumą. Į Augustino piešinį vis dėlto malonu žiūrėti, nesugadina ir esmės – yra neįkyriai kosmetiški. nepaisant nemalonaus siužeto. O tai byloja apie amato ilge- Sutrinku, nes galvoju ne tiek apie objektus, kiek apie tai, sį. Kartais derėtų jį, tą amatą, prisiminti, bent jau tam, kad kodėl Irmai jų prireikė. Arba – kas jai padėjo visa tai atlikti, būtų pateisintas VDA diplomas... gal koks draugas ar vyras?.. Kur ji juos darė ir ką su jais da- Nei amato, nei piešėjo talento stoka neapkaltinsi ir rys po parodos (gal ji turi labai didelę dirbtuvę)? Kodėl ji Egidijaus Rudinsko. Visąlaik stebinęs neįsivaizduojamu tiek daug plušėjo vien tam, kad išdidintų tas pačias formas, (man) kruopštumu ir kantrybe, šįkart jis išsiveržė į pla- matomas stipriai (visais atžvilgiais) išnuodytose metalo tesnes lankas – mat turi reikalą su žemėlapiais, tomis ne- klišėse, kurios beveik nepastebimos kabo ant sienos? Gal aprėpiamomis žemėmis, kurioms joks formatas niekada ji (kaip ir mes visi) turi kokį nevisavertiškumo komplek- nebus per didelis. Egidijus, žinoma, irgi „iškasena“. Ir ne są ir bijo, kad tų tikrai meistriškų klišių niekas nepastebės vien dėl tų savybių, kurias minėjau. Jis dar ir (ar vis dar) (aš irgi pamačiau jas tik iš trečio karto), todėl „apie tai“ romantikas. Svajotojas. Įspūdingas, kolegų pagarbos reikia rėkti garsiai? Na, klausimas labai jau retoriškas. Ne- nusipelnantis jo triptikas neabejotinai patiko daugybei reikalaujantis jokio pa(si)aiškinimo, nors jį vis dėlto radau tradicinio profesionalumo išsiilgusių žiūrovų, o nau- Irmos tekste: „Jeigu darau tai, ko nesuprantu, negaliu pa- jiems (ypač jauniems) grafikams priminė keblius san- aiškinti, bet labai noriu, vadinasi, man to reikia.“ Palikime tykius tarp meno ir amato, nors šią problemą dažnas Irmą, linkėdami jai norų. kažkokiu stebuklingu būdu sugeba apeiti dar studijų Mintis šokteli prie Žygimanto Augustino pieši- metais... Taigi Rudinsko pasirodymą atvirai postmo- nio, nežinia kokiomis aplinkybėmis patekusio į šią dernioje arenoje vertinu ir edukaciniu požiūriu, jau g r a f i k o s ekspoziciją. Jis ir pats deklaracijos tekste nekalbant apie (as)meninį jo stoicizmą... pirmiausia pareiškia: „Nėra jokio vidinio poreikio kurti Piešinio temą skatina tęsti Broniaus Rudžio ciklas „Li- grafikos kūrinį.“ nijos“, nes kaip tik linijų tose linijose aš ir pasigedau (kaip Mat kolega nėra grafikas. Jis (turbūt) tapytojas. Bet „to ir piešinio, beje). Vaizdelis gal ir „nieko“, tačiau manau (gal piešinio“ atsiradimo parodoje galimas priežastis itin ma- pats Rudys irgi mãno), kad pagrindinės ŠMC sienos jis ne lonu sukurti savo vaizduotėje – mat kuo toliau, tuo labiau tik nenurungė, bet net neįbrėžė... Vis dėlto yra darbų (ar nebenorime, nebemokame ar „nematome reikalo“ tiesiog darbelių), kurie tiesiog „mėtosi“ mūsų dirbtuvėse, bet ne- piešti. Senais laikais (kuriuos dar menu) piešinys buvo būtina jų viešai rodyti tuo pretekstu, kad savo „niekiu“ jie privalomas grafikų meistriškumo požymis, todėl mano bent jau nekenkia niekieno sveikatai... (Pardon.) Rudžio

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 51 kūrinius visada mėgau. Ir kolegiškai suvokiu (be to, žinau), niasklaidos (pirmiausia turiu omeny ypač gilią ir protingą kaip sunku išlaikyti tonusą minimalizmo kosmose. Monikos Krikštopaitytės studiją 7 meno dienose). Einu toliau. Akiratyje – vidutinio ir jaunesniojo amžiaus Iš to grotuoto gardo (КПЗ – камера предварительного „klasikai“. заключения) sklinda žinia, kuri baugina. Užrakintos du- Laisvoji Laisvydė Šalčiūtė. Plačiai žinoma. Plačiai esan- rys atsiveria dialogui ne tiek su autoriumi, kiek su pačiu sa- ti. Plati. Bet anaiptol ne „platoniška“. Jos socialiai ir atvi- vimi. Tarsi sukrečiantis tekstas, užklupęs netikėtoje vietoje, rai deklaruojamos lytinės ir politinės idėjos atsikartoja tai ir tu esi priverstas į jį reaguoti, kaip reaguoji į tiesą, kad ir šen, tai ten, formaliai gana skirtingais pavidalais, kuriuos kokia ji būtų. dažnai sunku laikyti „šalčiūtiškais“, bet visus juos neabejo- Šiaip šios kūrybingos šeimos (Laisvydė ir Kęstutis) due- tinai sieja ryškus autorės talentas. Serijai „Giesmių giesmė“ tas kuo toliau, tuo labiau intriguoja. Ir tai geriausia, ką galiu (rodytai jau anksčiau) šįkart pasisekė – jai atiteko pagrin- pasakyti. dinė „akcentinė“ ŠMC siena, į kurią galima žvelgti iš įvai- Eglė Vertelkaitė. Keista... Eglė gal pavargo. Gal neturėjo rių nuotolių. Vis dėlto „giesmei“ reikėjo sulaukti šios spec. laiko. Gal neturėjo noro. Gal neturėjo ambicijų. Gal pritrū- parodos, nes bent jau aš (kaip žiūrovė) nebūčiau to kūrinio ko turėjimo apskritai. Kalbu ne apie įspūdingus formatus, prisileidusi arčiau savęs be papildomo autorės pa(si)aiški- užvaldančius erdves, o apie jėgą, slypinčią bet kurioje pro- nimo, t. y. deklaracijos. Šalčiūtė, nors neabejotinai puikiai fesionalioje formoje, – ji kalba pačia savimi, balansuoja valdo bet kokią medžiagą, formą ir formatą, vis dėlto ne- „ant ribos“, tačiau vis tiek nevirsta forma dėl formos, t. y. pasitiki (ar netgi nenori pasitikėti) savo galiomis ir nuolat dekoracija, puošmena, tapetu... Eglės darbų, matytų šioje grįžta prie koncepcijos kaip ramento, kuris sutvirtintų ir parodoje, niekaip negaliu prisiminti (teks tyrinėti katalogą taip aiškų jos pajėgumą. Tą mano mintį (manau) iliustravo ir „deklaraciją“). Vos pakabinti ant baltos sienos jie pra- ir Litexpo rūmuose ArtVilnius’11 mugėje eksponuotas jos smego joje, tapdami efektingo kūrybinio Eglės dienoraš- ciklas, skirtas milijoninį kartą pasaulio ir tikrai ne pirmą- čio paraštėmis, pauzėmis, skliausteliais. Tai nei gerai, nei kart jos pačios eksploatuojamam, po kaulelį išnarstytam ir blogai. Tiesiog įdomu, kodėl taip yra. Negelbsti net šalia iki „kaulo smegenų“ subanalintam Monos Lizos fenome- kabantis visai kitos stilistikos „Bernelis Mirtis“, o ypač ro- nui. Laisvydę nujaučiu esant individualesnę, todėl nesu- žinė jo spalvelė. „Viską sustato į vietas“ įmantroka žodinė prantu, kam jai reikia manipuliuoti snobiška pagrindinio deklaracija, mat Eglė sutinka būti panaši į parazitinį augalą Luvro eksponato šlove. Su sveikai kolegišku smalsumu ar gyvūną: „...Citavimas, kartojimas ir kartojimasis yra bū- kaskart laukiu tikrojo jos individualumo apraiškų, kurios, tini man ir malonūs [...] savo kūrinių citatas tiesiog dauginu, bent jau man, kol kas siejasi su ankstesnėmis išbujojusiomis tiražuoju. […] Mano ALTEREGO […] gyvena ir draugauja moteriškėmis rausvumu dilginančiuose pataluose. [...] su Cindy, su Arbus, su Meatyard’u, su Witkinu, o ir bega- Kęstutis Grigaliūnas savo „koncepcijomis“ jau, rodos, le kitų, jiems apie tai nieko nežinant...“ Iki šios išpažinties aš baigia įtikinti net užkietėjusius skeptikus... Jo instaliaciją irgi nežinojau. Dabar žinosiu. Pagaliau juk ir Picasso – vien šioje parodoje tikrai būtų sunkiau suprasti be nuosaikiai (ir iš citatų... Tik šįkart Eglė pasirinko nelabai reikšmingas ci- net nuolankiai) puoselėjamos, brandinamos ir brandinti- tatas, kurios įžūliai įsibrovė į stiprų, valingą jos lauką. nos istorinio palikimo idėjos. Orumas, sąžinė ar tikėjimas Birutė. Na taip, Zokaitytė. Atpažįstu iš tolo. Šiek tiek neleidžia lyginti jos nei su „vorholinėmis“ Marilyn Monroe to ir prisibijau. Birutė įsiveržė į grafiką kaip profesionali, šypsenomis, nei su Monos Lizos apatinukais. Dabartinis gabi novatorė, drąsų naujovišką mąstymą, paremtą puikiu Grigaliūno gyvenimas, įkalintas (jo paties noru) KGB ar- formos ir technikos įvaldymu, susiejusi su jau nuvargu- chyvuose, tapo nesumeluota intencija ir sąžiningai sėkmin- sia „krapštukiško“ oforto tradicija. Todėl šis „atpažįsta- gu meniniu / socialiniu / pilietiniu projektu. Tą įrodė ir mumas“ dar labiau sustiprina mano abejones – jis liudija plačiai nuskambėjusi jo ekspozicija „Mirties dienoraščiai“ nepriekaištingą meistrystę, užtikrintą „vietą po saule“, bet galerijoje „Kairė–dešinė“, palankiai ir išsamiai įvertinta ži- kartu tampa ir priekaištu tam nepriekaištingumui, grę-

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 siančiam virsti sterilumu ar nuobodžia kasdienybe. Apima Tradicionalisto etiketė jau bemaž prilipusi ir Kęstučiui „chuliganiškas“ noras prieiti ir perrėžti tuos tobulus ovalus, Vasiliūnui, kuris nebeįsivaizduojamas be kryžių nešančios pripildytus tobulai išgraviruotų figūrų, kaip kad vaikystėje figūros. Šįkart Kristus irgi neša tą patį įrenginį, amžiną norėjosi (prisimenu) išdaužti kaimyno langą... Aišku, ge- Kančios procesiją abejingai stebint europiečiams, afrikie- rai išauklėta mergaitė to nepadarė, nepadarytų ir šiandien, čiams, meksikiečiams ir arabams. Tik šįkart paveikslas bet savo jaunesniajai kolegei linkėčiau, kad pravėdintų atspaustas spalvotai („lietuviškomis“ pastelinėmis spal- savo puikiuosius kambarius – nebūtina išdaužyti stiklų, vomis) ant drobės. Prasminga. Atidžiai perskaičiusi labai bet įsileisti gaivaus vėjo gūsį nekenktų... Iš jos ekspozici- išsamų (ir labai ilgą) autoriaus tekstą, pasijutau kalta, kad jos norėčiau išsinešti ne tobulai „sušukuotą“ estetiką, bet vertinu kūrinį tik kaip „grafikos lakštą“. Tenka padaryti iš- „pasišiaušusį“ gyvenimo netobulumą, apie kurį ji pasakoja vadą, kad tiek raižinys (spaudinys) „We Are All Enemy“, „Gerų mergaičių“ istorijoje. tiek aukščiau kabantis 4 m tentas „Who Cares“ (su skai- Prisilietus prie tradicinės temos apie tradiciją, pir- tmeniniu būdu išdėliotomis interneto aktualijų citatomis ir miausia – Tadas Gindrėnas. Jau anksčiau esu gyrusi jį stambiomis afrikietėmis 145 vaikiškų kareivėlių apsupty- už tai, kad reabilitavo nemirtingą linoraižinį, kuris tvir- je) išreiškia pilietinę ir socialinę autoriaus poziciją. Tačiau tose vyriškose Tado rankose pagaliau atgauna tikrąsias šiam, atrodo, nuoširdžiam susirūpinimui dėl pasaulio blo- (tvirtąsias) savo savybes. Išrėžtuose, išskaptuotuose, gio trukdo akivaizdus plakatinis dekoratyvumas ir perdėm išgremžtuose, tiesiog „iškramtytuose“ rėžiuose baltos „tvarkinga“ vizualinė sąranga, kuri, beje, ir „kiša koją“ au- ir juodos spalvų dvikova šaižiai pratrūksta kontrasto toriaus intencijai, nors ši yra neabejotinai aktuali. „Forma dramatizmu – naratyvas čia beveik nebesvarbus. Tadas neatitinka turinio“, – pasakytų koks nors nusipelnęs dailės „užmuša kvadratais“. Ir gerai daro – tokia linoraižinio, o profesorius. Žodis „formatas“ (nors turi tą pačią šaknį) ir kitos iškiliosios spaudos priedermė. Reikia, kad pama- šiuo atveju negelbsti... tytum, – ir pamatai. Na, pirmiausia pamatai jo pamėgtas Na, dar labai norėjau suvokti geležinių lovelių, pripil- „galvas“. O mintys, kurios skrieja (autoriaus žodžiais ta- dytų vandens ir pakeltų ant tokių pat sutrūnijusių strypų, riant) aplink tas galvas, jau nebūtinos (bent man). Kaip prasmę. Nepavyko. Tačiau reikia pripažinti, kad ekspozici- jau išnykusio daikto iliustracijos… Jas galėtų atstoti ir jai tie objektai išėjo į naudą. drugeliai ar kiti skraidantys objektai, nes veikia forma, ne Dabar apie įdomybes ir keistenybes. Ray Bartkus. Ką turinys, ir tai (kaip mane mokė mano pačios mokslai) – gi. Taigi. Pavardė garsi. Ir ne be reikalo. Gãli dalyvauti svarbiausia vizualiniame mene. bet kokioje parodoje, tinka bet kokiai „koncepcijai“ – Tadui tiesiog padovanota formos ir formato juslė, todėl profesionalu, švaru, estetiška, pasaulietiškai nepriekaištin- jam, atrodo, negresia (pasak jo deklaracijos) nei „sentimen- ga. Vardas (ir darbai) padidins bet kurios parodos prestižą. talių, nei puošybos elementų“ pavojai, persekioję mūsų tra- Čia jiems irgi suteikiama reprezentatyvi erdvė ir ekspozi- dicinę grafiką ilgus dešimtmečius. cinės sąlygos – „mistiniai“ atspaudai, mistinės šypsenos, Panašiai kalbėčiau ir apie jau ankstėliau pastebėtą mistifikuotas apšvietimas. Sėdėk ir medituok (net jeigu taip „raižininką“ Evaldą Mikalauskį, tačiau... šįkart nesupra- maloniai apšviestas portretas yra ne tavo). Beje, tas apšvie- tau jo intencijos įdomią „žmogvyrio“ figūrą, išgremžtą timas, manau, ir yra čia eksponuojamo ciklo „vinis“, todėl didžiulėje apsišerpetojusioje faneros lentoje, „perkelti“ į tuos darbus būtų galima sėkmingai rodyti ir sceno(-)grafi- mažytį neefektingą oforto formatą. Nebent galėčiau pa- jos parodoje. Be šito užburiančio apšvietimo neliktų ir dar- sakyti sau, o ir studentus pamokyti: formatas ir technika bų. Jie tiesiog išnyktų – praeitum pro juos, nė nepastebėjęs. yra p r i e m o n ė s, jų santykis, jų masteliai lemia kūrinio Mane ypač suintrigavo Bartkaus tekstas, kurį perskai- sėkmę tiek, kiek ir jo idėja. Taigi „žmogvyris“ iš faneros yra čiau jau parašiusi savo įžvalgas. Rekomenduoju. Jausmas „jėga“, o tas pats „žmogvyris“, įspraustas į ofortą, – tiesiog toks, lyg būtum pasišnekėjęs su kompiuteriu. Truputį „žmogelis“ (arba musė). Deja. nejauku, bet... įdomu.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 53 Kitoje salėje ant ilgosios sienos – Dianos Radavičiū- apklijuoti vienodo storio drūtgaliai... Pasijuokiu iš savo tės „Seserys“. Serija įspūdinga, kruopščiai apmąstyta, naivumo. Tada perskaitau autoriaus deklaraciją iš naujo išskirtinai profesionali. Diana – intelektinio mąstymo ir randu raktą: „Lakštinė grafika – tai sportas, kiekvienas menininkė. Jos nedomina asmeninis „stilius“ (kaip atpa- atspaudas – tai dar viena estafetė. Tas, kuris daug spaus- žinimo ženklas). Kiekvienoje parodoje ji gali (ir, matyt, dina yra sportininkas.“ Jaunajam kolegai linkiu sportinės nori) būti kitokia ir kitaip. Tą ji ir deklaruoja: „Smalsu- sėkmės! (Beje, kiek vėliau Užutrakio dvare pamačiau jį mas, visiškai neįsipareigojant rezultatui, skatina leistis kur kas labiau intriguojančiame amplua...) į nežinomų „teritorijų“ paieškas“. Ir ji leidžiasi. Tuo pat Matas Dūda, remdamasis šiek tiek kaimietiška, šiek metu Litexpo meno mugėje ArtVilnius’11, galerijos „Kai- tiek racionalia estetika, sukonstravo „Nepažįstamų įran- rė-dešinė“ puikiai parengtame stende, ji eksponavo iš- kių atspaudus“. Įrankius atpažinti galima – štai kablys, moningas knygas-objektus. Diana niekada neprašauna štai vinis, štai iš kaladėlių suklijuotos (ar sukaltos) raidės. pro šalį. Viskas „instaliuota“ medaus koriuose arba ant korių, Bet grįžkime prie „Seserų“. Didelio formato lakštuose arba „iš jų išeinant“. O kur „grafika“? Gal tose raidėse, yra visko: ir skaitmeninė spauda, ir plastikas, ir spaudos primenančiose spaustuvininkų įnagius, arba koriuose dažai, ir autoriniai paraižymai, ir prasmės, koduotos rai- (korių „grafika“ – vėl sąsajos su natūra). Tiesa, nepati- džių, akių, net „širdelių“ pavidalais… Einu nuo vieno krinau, ar tie koriai tikri. Bet jų įvaizdis (kartu su biti- lakšto prie kito. Neprikibsi. Bet staiga „pagaunu“ save, ninkų korių rėmeliais) vis dėlto padaro autoriaus idėją kad nežinau, ties kuriuo sustoti. Kada, kur baigiasi šis įtikinamą – suklijuoti, suspausti, gal netgi suvienyti ne- ciklas? Gal jis nesibaigs niekada, t. y. bus tęsiamas visą suderinamus daiktus, nes, pasak Mato, „grafikoje naudo- gyvenimą?.. Gal jau galima juo apjuosti visas ŠMC sie- jami presai suspaudžia šių įvairių daiktų daugybę į vieną nas, ir tada jis taps instaliacija? Tad ko gi jam trūksta, labai stipriai“. jei viskas yra? Šviesos! (Čia „koją pakiša“ Bartkus.) „Se- Taigi, pasirodymas nenuvylė. Gal net patenkino „gero serys“ prašyte prašo švytėjimo. Tema prašosi švytėjimo. skonio ir saiko nuolat alkstančią sielą.“ (Nežinau, iš kur Intencija. Jei ne tas „gudriai sugalvotas“ Bartkaus apšvie- ši citata.) timas, gal ir nebūčiau prie Dianos prisikabinusi... Taigi, Skonį ir saiką kur kas sunkiau sekasi pajusti Arū- Diana, nepyk – norisi tos šviesos, nors užmušk! (Bet ne nui Uogintui. Jo „Ubagų Madona“ – tiesiog akiplėšiš- „bartkiškos“, aišku.) kai neskoningas, atstumiamai antiestetiškas kūrinys, Daug paprastesne ir vienareikšmiškesne estetika va- bet (jei jau paisysime formos ir turinio taisyklių) gal dovaujasi Linas Blažiūnas – išstatė vieno ūgio ir vieno ir atliepiantis tai, ką „apie ką“ autorius kalba. O kalba aukščio berželių sieną, pavadintą romantiškai „Pasi- jis apie „vieną Šiaulių damą, kurią pamatysi mieste, vaikščiojimas beržyne“. Na ką gi – medžio „grafika“ vi- tempiančią paskui save didelį dėžių laivą su įvairiau- sada įdomi. Nerasi gamtoje dviejų visai tokių pačių ka- siais raišteliais, gėlių puokščių nuograužomis... Jau ma- mienų, o čia – prašom net 10. Visi vienodi. (Na ir surask tau įpykusius jos kaimynų veidus, policijos įgaliotinius tu man!) Užsispyręs „bičas“, – pagalvojau. Matyt, vaikis ir sanitarines tarnybas, vis kraustančias tas šiukšles iš „nuo asfalto“, jeigu taip ilgisi gamtos. O ir tekstuose rašo jos buto...“ „apie tai“: „Miškas man yra įkvėpimo šaltinis. Jis – tikra Taigi tai damai pasisekė – jai (o ir kitiems šiukšlynų grafikos oazė. […] Nuolat stebiu jų (beržų) grafiškus ka- gyventojams) skirta didžiulė ŠMC siena: apglamžytos mienus […] juodus baltos tošies brūkšnius...“ Įsižiūrėkime sidabro folijos fone prikišamai iliustratyviai pasakojama ir mes. Prisiartinu ir, apsidairiusi, ar nemato salės prižiū- „apie atliekas“. Kūrinys pats irgi primena atliekas, tiesiog rėtoja, grybšteliu „žievę“. O jergutėliau! Na ir „išdūrė“... „niežti nagus“ (prieš tai atsiprašius autoriaus) jį nudrėks- Pasirodo, tie beržai netikri, tai skaitmeniniu būdu pati, suglamžyti ir išmesti. Problema viena – reikės didelio dirbta geros kokybės imitacija – kruopščiai popieriumi konteinerio... (Oho! Vadinasi, paveikė!)

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Apie buities ir būties nešvarumus kalba ir Vita Pečia- garse, nei vaizde, vėl griebiausi teksto, o jame nurodyti liūnė savo medinių stalviršių cikle „Pollutio“. Pavadini- tokie „giminingumo grafikai požymiai: 1) Galimybė at- mas daug pasako. Visi esame prisidėję prie pollutio gau- kurti, tiražuoti, dauginti lėles nuo raižytos gipso formos. sinimo – mokyklos suolų, stalviršių, sienų (ypač tualetų) 2) Spaudimas, slėgimas, smūgis – lėlės animuojamos „estetizavimo“. Bet šįkart tai ypatingas atvejis, nes tie spaudžiant jas tarp dviejų plokštumų... 3) Demokratišku- stalviršiai buvo „dekoruoti“ ne šiaip sau kokioje nusmur- mas ir socialumas istoriškai būdingas grafikos atspaudui, gusioje provincijos pradinės mokyklos klasėje, o VDA. skvarbiai plintančiam naujose teritorijose ir talpinančiam Smalsu, ar įkvėpė įdomios meno istorijos paskaitos (tar- socialiai aktualų turinį…“ kim, apie olų piešinius) ar atvirkščiai – jos buvo tokios Beje, autoriai sako, kad tai ne silikono, o psilikono nykios, kad pažadino snaudžiančius instinktus? Reikėtų lėlės, nes „judindamos savo tamprius kūnelius iš tiesų vis dėlto liautis ironizavus, nes autorės deklaracija mane, mankština ir grūdina žiūrovo sielą (gr. psiche – siela)“. Na priekabią žiūrovę, prisipažinsiu, apramino ir sudomino. ir gerai – bus daug „išjudintų“ sielų, ypač kad išradingieji Vita rašo: „...idėja susiformavo iš daugialypių apmąstymų autoriai sakosi rengiantys pasirodymus „meno nepalies- apie tai, kas tai sukūrė ir kaip formuojasi kūrybinės idėjos. tose vietose – kiemuose ir sporto klubų baseinuose“. Žo- Pastebėtų objektų (stalų) vizualinė išraiška ir kultūrinio džiu, kalvio amatas – irgi „grafika“, nes kūrinys atsiranda konteksto kontrastas sukėlė daugybę klausimų. Šią vidinę viena forma kalant kitą. diskusiją ir norėjau pateikti su meno kūriniu ir kaip meno O kas gi pirmautų tiesiogiai pagal parodos „Deklara- kūrinį.“ Geranoriškai priimu pa(si)aiškinimą – jis bent cija“ sumanymą? jau iš tiesų kai ką paaiškina, o daugelis kitų deklaraci- Pasirodo, Marija Marcelionytė-Paliukė. Šiaip ti- jų atsirado, regis, vien todėl, kad primygtinai reikalavo kriausiai būčiau praėjusi pro šalį – nieko vaizdingo, kuratoriai. Beje, tie stalviršiai gana mieli, net apima neį- nieko vizualaus. Kažkur matytas (tik šįkart neryškus) pareigojamai nerūpestingų vaikystės žaidimų ilgesys. O tasai senos rūkančios moteriškės atvaizdas. Žodžiu, svarbiausia – jie patvirtina geležinę Fluxus taisyklę: „me- būčiau gal nieko ir nesupratusi, jei ne pati Marija – nininku gali būti kiekvienas“. buvusi mano mokinė. Įdomi, savita, „spalvinga“. Iki Žadėjau aptarti parodos keistenybes. Čia pirmautų šiol atsimenu iškalbius jos linoraižinius ir jautrius Auksė ir Darius Petruliai, pateikę silikoninių lėlių vi- ofortus, o ypač – juslingus, gyvus ir ryškius piešinius. deoprojektą „Dvikova: tu – tai aš“. Prisipažinsiu, šiame Tada, žinoma, atidžiai apsistoju. Taip, Marija bene vieninteliame parodos eksponate nesuradau „grafikos“ tiksliausiai atsako į kuratorių deklaracijos šaukinius, konteksto. O stengiausi. Juolab kad kalbama apie mano nes nesistengia nieko pavaizduoti, o tik deklaruoja. gimtuosius Šančius ir boksininką Algirdą Šociką – vai- Jai netenka nei aiškinti to, nei aiškintis dėl to, ką ji kystės dienų didvyrį. Šio projekto atsiradimą parodoje rodo, nes nerodo nieko ypatingo, tik būna sau, suran- pateisinčiau nebent tuo, kad ŠMC erdvė, matyt, jau ne- kiojusi savo pačios kūrybos nuotrupas, asociacijas, begali apsieiti be „tamsios dėžės“, kurioje kažkas būtinai jai svarbius prisiminimus, visa tai profesionaliai es- turi judėti, šlamėti. Taigi šlama, niurna, kažką sapalioja tetiškai surūšiavusi instaliacijoje ant sienos... Čia, šią daug darbo (įsivaizduoju!) ir pastangų pareikalavusios akimirką, jai rūpi tik priminti save ir mažus savo rū- iškirptos ar kitaip išlankstytos (atsiprašau už technikos pesčius, mat jos „darbai užstrigę kažkur valstybės pa- neišmanymą) keistų ir juokingų žmogeliukų figūrėlės – sienyje“. Smagus atsipalaidavimas. Lengvas sūpuoklių tikra nuotykių sala lankytojų vaikučiams! Jauna meno kvaituliukas. kritikė dėl to labai džiūgavo, net pavadino kūrinį paro- Tuo šią apžvalgą reikėtų ir baigti, nes jau parodžiau dos „primarijum“, suprask, tuo, kuris griežia pirmuoju visas parodos „žirkles“ – nuo Marcelionytės atsainaus smuiku. Tai mane kiek sutrikdė ir nuoširdžiai bandžiau kameriškumo iki Vasiliūno globalaus patoso. Tačiau tą peržiūrėti savo poziciją. Nieko neradusi nei veiksme, nei „žirkliškumą“ demonstruoja ir kitų autorių, o ypač ku-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 55 ratorių, atsakomybės (prieš žiūrovus?) lygmenys, nes negu aprašyme, ir tai gelbsti ciklą nuo natūralistinių darbų, kurie paprastai įvardijami „ir kt.“, šiame šou emocijų, kokių pritvinkusi Uoginto „Ubagų Madona“. yra kiek per daug. Aš, be abejo, džiūgauju, kad į gū- Maloni (man) staigmena, kad parodoje neišvydau džią praeitį nugarmėjo aritmetinis reglamentavimas, kompiuterinių vaizdų. Net apstulbau – nejaugi „skai- kai leista rodyti tik po 1 ar tik po 2 darbus, nesvarbu, tmenininkai“ „išsisėmė“ anksčiau, nei būčiau drįsusi ar tai triptikas, ar kvadriptikas, ir kad dabar kiekvienas prognozuoti? Skaitmeną kai kurie autoriai, žinoma, gali išsideklaruoti net atskira ekspozicija (kaip, tarkim, naudoja, bet tik kaip būtinąją priemonę, o ne savitiks- Radavičiūtė ar Spelskytė). O štai Greta Grendaitė, visai lę raišką. Regis, individualumo paieškos vėl atgauna „nesukdama galvos“, nupaišo kareivėlį su šalmu, patup- pozicijas aidint „cechiškumo eros pabaigos“ šauki- do katinėlius pievoje jam prie kojų – ir „va jums“ (čia niams. reikėtų parodyti nešvankų gestą). Be to, tai ne šiaip kas, Tiek apie parodą ir autorius. Beveik apie visus, nes o „Karo taktikos“! Jei toje pačioje ekspozicijoje nebū- vieno – Šarūno Siurblio tiesiog neradau, nors ieško- tų Spelskytės Sarajevo istorijų, gal net patikėtume, kad jau kaip kokio nusikaltėlio pagal kataloge paskelbtą „taip galėtų būti“... reprodukciją. Net salių prižiūrėtoja dievagojosi, kad „Trupiniu iš barzdos“ knieti įvardyti ir Elenos Ru- tokio objekto, įvardyto ofortu, čia nėra. Matyt, būsiu dzinskaitės seriją „Privatumas“ – švelniai „tyvuliuo- pražiopsojusi. Atleiskite, kolega, jei parodoje vis dėlto ja“ oforto lengvybė, o autorė kalba, nieko neištardama dalyvavote... tarsi sapne, kai bandai kažką sakyti, bet garsas niekaip Įsijautusi į kolegų kūrybą, visai pamiršau, kad ir ši neprasiveržia... paroda – kuratorinė! Sensacija! Į „režisieriaus“ teatrą Rūtos Povilaitytės atspaudų serijoje „Ne namie“ vėl grįžta aktoriai? Gal tai naujų laikų dvelktelėjimas, jaukiai „plaukioja“ žmogdaikčius primenantys silue- o gal tik atsitiktinumas ar „kolektyvinis“ neapsižiūrė- tai, lyg ir pretenduojantys apreikšti „ne namų“ nejau- jimas. Kuratoriai yra, ir šįkart jų net penki: Arvydas kumą, tačiau apreiškia tik malonų laiko leidimą ties Žalpys, Ignas Kazakevičius, Kristina Stančienė, Jurga mielu baltu drobės ploteliu, vaikščiojimą iš „niekur“ Minčinauskienė, Vidas Poškus. Žinoma, galima saky- į „niekur“, malonumą tiesiog būti su savo paties fan- ti: daug auklių – vaikas be galvos, bet užtat su ranko- tazijomis. mis, kojomis ir visomis ataugomis (vienos apmirusios, Į šiek tiek „nuobodžiaujančių merginų“ grupę įra- kitos, patekusios į šiltnamį po reiklios, bet chaotiškos šyčiau ir Laurą Grybkauskaitę, kurios serija „Ritua- selekcijos, vis dėlto rado galimybę atsiskleisti). Esant lai“ – tai neįpareigojantis atsainus žaidimas su savimi, vienam kuratoriui, būtume išvydę tik galvą, žinoma, gardžiuojantis ofortinės klišės teikiamais „mažmožių paties kuratoriaus... Tiesa, manau, kad to penketo, prieskoniais“. Aš, būdama maksimali minimalizmo kuris iš 60 autorių atrinko 28, nereikėtų vadinti ku- apologetė, negaliu ramiai žiūrėti į minimalizmo imi- ratoriais (nors skamba taip šiuolaikiškai). Tai netgi ne tacijas, ir viliuosi, kad autorė, kai jai atsibos žaisti, kada bendraminčiai. Tiesiog – komisija. Bet šiaip ar taip ji nors ką nors iš tikrųjų d e k l a r u o s – tą daryti ypač sumąstė įdomią parodą, privertusią „pravėdinti sme- puikiai sekasi, tarkim, minimalistei ofortistei Eglei genis“, kad geriau pajustume ir savąjį laiką, ir dabar- Kuckaitei, kurios kūrinių, apmaudžiam savo nustebi- ties erdvę. mui, šioje parodoje neaptikau... Ir nors grafikos (tradicine prasme) šioje parodoje Vidos Sevrukienės nostalgiškai proletarinį ciklą beveik nėra, ji drąsiai nukonkuravo tuo pat metu po „Gedvydžių 29“ papildo ryškus ir atviras tekstas, ade- tuo pačiu stogu įsikūrusius austrus – jų šiuolaikinio kvatus (kaip reta) vaizdui ir paperkantis neįmantrumu. meno šou iškalbingai pavadintas „Tarp“. Taigi, tarp Miegamųjų rajonų, iš kurių viename gyvena ir Vida, ne- mūsų kalbant, mes nugalėjome! Sėkmės! Ir mums, ir viltis, pilkuma kūriniuose atrodo kur kas romantiškiau austrams, ir visiems…

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Andrius JEVSEJEVAS

ENDŠPILIS, arba KŪRĖJO SIELOS AUDRA

hakespeare’o festivalyje Gdanske rugpjūčio 3 d. režisūriniais viražais nustebinusi premjera daugelio Sįvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo naujo- primirštam sovietmečiui reaktualizuoti pasitelkė kla- jo spektaklio „Miranda“, sukurto pagal Williamo sikos tekstus ir tarsi įtvirtino naują kūrybinį maršru- Shakespeare’o dramą „Audra“, krikštas. Netikėtais tą, režisieriaus nubrėžtą jau spektakliu „Hamletas“,

„Miranda“. Režisierius – Oskaras Koršunovas. Spektaklio scena

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 57 o ypač išryškėjusį pastatyme pagal Maksimo Gorkio kėti (fizinis asmens suvaržymas – dažna absurdistų pjesę „Dugne“. strategija, antai „Lošimo pabaigoje“ nusenęs ponas Pasak teatro kritikų ir teoretikų, būtent Hammas nevaikšto ir nemato). Užtat Prosperas ne- Shakespeare’o „Audra“ įkvėpė daugelį Vakarų Eu- gali nusėdėti vietoje, nori pabėgti iš savo namų, vir- ropos XX a. vidurio naujosios dramaturgijos ir lite- tusių kalėjimu, ir vis laukia kažkokio lemtingo tele- ratūros tekstų – šekspyriškoji žaismė, metateatrinės fono skambučio (Becketto pjesėje panašiai jaučiasi parafrazės itin raiškiai suskambėjo Samuelio Bec- Hammo tarnas Klovas). Abu spektaklio veikėjai tie- ketto dramoje „Lošimo pabaiga“. Teatro analitikai – siog skęsta įvairiausių sovietmečio buities rakandų lenkas Janas Kottas ir vengrų kilmės anglas Martinas ir Prospero knygų jūroje. Be abejo, ne šiaip sau čia Esslinas – įrodė, kad abiejuose kūriniuose keliamos atsidūrė ir šachmatų lenta... tos pačios įkalinimo, priklausomybės, konflikto su Spektaklis prasideda jau prasidėjęs, nerandan- valdžia, su autoritetu problemos, Beckettas iš esmės tis sau vietos Prosperas įžengia pro scenos viduryje atkartoja kai kuriuos struktūrinius Shakespeare’o pastatytas stumdomas duris, sukinėja seno lempi- dramos elementus, akivaizdūs ir intertekstiniai ry- nio televizoriaus ekraną – tai savaip primena Kosto šiai tarp pagrindinių personažų, kone identiškai mo- Smorigino etiudą su radiju iš Eimunto Nekrošiaus deliuojami konfliktiniai taškai.1 legendinio spektaklio „Kvadratas“ (prie Nekrošiaus Jau iš pirmųjų spektaklio scenų aišku, kad Prospe- čia dar bus sugrįžta). Prisėdęs prie šachmatų lentos, ras (Povilas Budrys) ir Miranda (Airida Gintautaitė) pažadina Mirandą ir... kerta. Žaidimas prasideda (o reprezentuoja dvi skirtingas stichijas, du priešingus gal tęsiasi?). pasaulėvokos modelius. Žiūrovai, dar tik rinkda- miesi į salę, pro didžiulių varstomų durų stiklą mato Žaidimo pradžia. Audra sriubos puode nervingai vaikštantį Prosperą ir sename fotelyje tysančią leisgyvę Mirandą. Pabrėžęs esminius psi- Paradoksalu, bet Koršunovo kūrybos kreivė, ma- chofizinius skirtumus, Koršunovas abu personažus nyčiau, pasuko atgal prie kamerinės formos. Jau susodina prie senutėlės šachmatų lentos – raiškūs re- „Hamletas“, pastatytas prieš trejus metus, rodė gana žisūriniai sprendimai ir tikslios Dariaus Liškevičiaus staigų režisūrinės kalbos posūkį – nuo „Meistro ir scenovaizdžio detalės nurodo esmines žaidžiamos Margaritos“, „Romeo ir Džuljetos“, „Vaidinant auką“ partijos/spektaklio taisykles. ir kitų efektingų pastatymų, ypač užsienyje, perei- Aiškios, konkrečios citatos iš Becketto ir kitų ab- ta prie griežtos juodų ir baltų atspalvių paletės su surdistų pjesių Koršunovo spektakliuose nėra neti- žiupsneliu fatališko raudonio ir minimalistinės sce- kėtumas. Jų būta jau pirmuosiuose režisieriaus pa- nografijos su stumdomais grimo staliukais. O Gor- statymuose pagal Daniilo Charmso ir Aleksandro kio „Dugną“ režisierius apskritai perkėlė į mažytę Vvedenskio kūrybą, o statydamas ketvirtą pjesės OKT repeticijų salę, kur aktorius nuo žiūrovų skiria „Dugne“ veiksmą, režisierius tiesiai šviesiai flirtuoja vos vienas žingsnis. su Becketto „Belaukiant Godo“, tarytum teigtų, kad „Miranda“ atsiduria keistoje pozicijoje tarp aštrių Godo, šiuo atveju – senis Luka, jau buvo atėjęs pas audiovizualinių sprendimų ir intertekstinės žaismės: nakvynės namų gyventojus, bet, cituojant ankstyvąjį vienoje pusėje – hiperbolizuotas, metaforizuotas Koršunovą, „viens, du, trys – nieko neįvyko“. išviršinis „Ugnies veido“ buitiškumas, kitoje – me- „Mirandos“ sąsajos su Beckettu dar aiškesnės. Ar tateatrinė „Hamleto“ magija. Todėl visiškai nestebi- jos tyčinės, ar atsitiktinės – čia jau kitas klausimas. na, kad baisioji audra – viso labo virtuvėje svylantis Spektaklyje lieka vos du personažai. Miranda „įka- sriubos puodas, kad Mirandos plaukus taršo ne koks linama“ fotelyje, ji beveik negali nei judėti, nei šne- viesulas, bet paprastas ventiliatorius, ir kad Pros-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 peras primena savo antrininką, irzlaus burtininko knygą – Shakespeare’o „Audrą“. Iš pradžių atrodo, Arielio atblokštą iš švedo Etienno Glaserio „Audros“ kad tai paprastas vakarinis pasisėdėjimas, bet staiga Vilniaus mažajame teatre. keičiasi šviesos, kambarį užplūsta dūmai, pradeda Tiesa, spektaklyje „Miranda“ Povilo Budrio Pros- griaudėti, žaibuoti... Sudega ne tik sriubos puodas, peras yra visiškai kitoks – čia jis ekspresyvus, gro- bet ir visos sceninio natūralizmo užuominos. Po šios teskiškas, tragiškas. Spalvingas ir netikėtas – šio ak- rokiruotės abu aktoriai – jau „Audros“ personažai. toriaus dar nebuvo tekę tokio matyti. Šio Prospero Koršunovui visada ypač svarbus sceninio veiks- burtai yra knygos, o tiksliau – Shakespeare’o „Au- mo santykis su esamuoju laiku. Nors „Mirandoje“ dra“, kurią jis, (po)sovietinis inteligentas, įkalintas jis revizuoja sovietmečio pabaigą, publikos reakcija savo bute-narvelyje, kas vakarą skaito Mirandai. ir po spektaklio vykusi diskusija patvirtino, kad ke- Jauną nekaltą Mirandą paversdamas fiziškai, o, lių dešimtmečių senumo žaizdos vis dar nėra užgi- panašu, ir emociškai ligota mergina, Koršunovas ne jusios. tik nubrėžia ryškius interpretacinius spektaklio kon- „Man atrodo, kad šiandien Shakespeare’as dažnai tūrus. Sukaustęs, bent jau pradžioje, abi svarbiausias statomas neatsižvelgiant į laiką ir konkrečią vietą. sceninės išraiškos priemones – kūną ir balsą – re- […] Shakespeare’as, kuris nėra mūsų amžininkas, žisierius nepalieka Airidai Gintautaitei beveik jokių yra Shakespeare’as, kilęs iš niekur, nepriklausan- aktorinių ginklų, ir tai tikras profesinis iššūkis. Sun- tis jokiam laikui“,2 – 1989 m. kalbėjo Janas Kottas, ku deramai įvertinti aktorės vaidybą, nes lietuviš- garsiojo straipsnių rinkinio „Shakespeare’as – mūsų koji premjera dar neįvyko, tačiau lenkų žiūrovams amžininkas“ autorius. OKT devizas šiuolaikinę dra- Gdanske rodytame spektaklyje Gintautaitė, kuriai šis maturgiją interpretuoti kaip klasiką, o klasikines vaidmuo yra bene pirmasis tokio masto darbas, jau pjeses taip, tarytum jos būtų šiuolaikinės, regis, na- pateisino režisieriaus pasitikėjimą arba yra labai arti tūraliai kilęs iš šio šekspyrologo teiginių. to, kad pateisintų. Naujajame Koršunovo spektaklyje apstu cita- Koršunovas įspraudžia aktorius į mažytį, bespalvį, tų, autocitatų, paslėptų intertekstinių nuorodų ir nors ir perkrautą, bet tarsi vienalytį stačiakampį – tai parodijos elementų. Nors dramaturginį „Miran- daugeliui gyventojų iš Rytų bloko šalių puikiai pa- dos“ pagrindą sudaro „Audra“, įpinamos dar keleto žįstamas daugiabučio kambarys. Taigi scenovaizdis Shakespeare’o dramų parafrazės, pažeriama nuotru- tampa esmine režisūrinės interpretacijos detale. Ši pų iš kasdieninio politinio diskurso ir Lietuvos tea- knygų, baldų, įvairiausių aparatų prikimšta erdvė ir trinės realybės. yra Shakespeare’o „Audros“ negyvenamoji sala, į ku- Per televizorių arba radiją liejasi rusiškai skaito- rią buvo nublokštas teisėtas Milano hercogas Pros- mos senos žinios (nors antai vienas lenkų žiūrovas, peras su dukra. ekrane šmėstelėjus gana abstrakčiam lėktuvo vaizdui, tuoj pat atpažino Tu–154, neseniai pražudžiusį Mitelšpilis. Gorbačiovas, Nekrošius ir kiti demonai Lenkijos prezidentą), o Prosperas, leisdamasis į žai- dimą „jei aš būčiau šitos salos šeimininkas“, ištaria: Stebina pirmųjų spektaklio scenų paprastumas ir, „Estj gaz, estj demokratija, net gaza – net demokra- sakyčiau, natūralistinis buitiškumas – frotinį chala- tii.“ Konfliktą su valdžia, pasipriešinimą autoritetui tą užsimetęs alkoholikas tėvas kambaryje, šiek tiek režisierius akcentavo jau pristatomuosiuose spek- primenančiame „Ugnies veido“ scenovaizdį, sukurtą taklio tekstuose, o Prosperas visa savo psichofizika Jūratės Paulėkaitės, drebančiomis rankomis maiti- aiškiai rodo begalinį troškimą išsivaduoti. Bet kai na ligotą dukterį. Nuneša virtuvėn pašildyti sriubą Budrio vaidinamo personažo lūpomis staiga ima ir pradeda garsiai skaityti mylimiausią Mirandos byloti Eimuntas Nekrošius (Budrys, kaip žinome,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 59 ro kūrinys. Tą režisieriaus mintį spektaklis pagrindžia, bet lieka ir nedidelis plyšelis „įskristi“ abejonei. Kas ką čia kuria? Ar tikrai Prosperas kuria Miran- dą, įkalintą negyvenamojoje saloje, t. y. invalido krėsle, kuris stovi mažyčiame kambarėlyje, todėl per visą gyvenimą nemačiusią jokio kito žmogaus, išsky- rus tėvą? Sceninis vyksmas, tam tikri režisūriniai akcentai, garsiniai ir vaizdiniai sprendimai verčia manyti, kad būtent Mirandos (o ji pagal Koršunovo interpretaciją yra ir Arielis) fantazija sukelia audrą, kuri sudaužo Antonijaus ir Alonzo laivą. Galinga Mirandos vaiz- duotė užkariauja scenos erdvę ir suku- Miranda – Airida Gintautaitė, Prosperas – Povilas Budrys D. Matvejevo nuotr. ria Prosperą, spektaklyje įgaunantį tris visiškai priešingus vyriškumo pavida- su tam tikromis išlygomis laikytinas „Nekrošiaus lus: jis yra ir rūpestingas tėvas, ir brutalus gašlūnas aktoriumi“), tampa akivaizdu, kad „Miranda“ – tai (Kalibanas), ir manieringas, net, sakyčiau, homosek- bandymas išsilaisvinti, pabėgant ne tik nuo istori- sualus (ar aseksualus) flirtininkas Ferdinandas. nės praeities (o ji dar ne tiek nutolusi, kad nebūtų Miranda – tai Prospero sparnai, jo siela, spektaklio pa- galima jos vadinti dabartimi) vaiduoklių. Tai ir sa- baigoje plazdenanti tarsi gulbė iš Piotro Čaikovkio baleto. votiška autoterapija, kai stojama akistaton su asme- Prosperas – tai Mirandos fantazija. Spektaklio pradžioje, niniais ir profesiniais savo demonais. Net nežinia kai Prosperas blaškosi už stiklinių durų, Miranda snau- kurie – politiniai ar profesiniai – pančiai Prosperą džia fotelyje, finalinėje scenoje atvirkščiai – plazda Mi- varžo labiau. randa, o Prosperas guli susmukęs invalido krėsle. Kūrėjas miršta, bet triumfuoja jo kūrinys – Mirandos fantazija ir Endšpilis. Išsilaisvinimas? Miranda kaip fantazija. Gal Prospero išsilaisvinimas slypi Mirandos vaizduotėje, o kūrėjo laisvė – jo kūrinyje? Iš gausybės Shakespeare’o pjesės personažų palikęs tik Sakoma, kad kūrėjas miršta tada, kai miršta jo kūri- du – Prosperą ir Mirandą – Koršunovas pasielgė rizikin- nys. Spektaklio pabaigoje, iš butelio užsivertęs paskuti- gai, net avantiūristiškai. Bet laimėjo trigubai: su pavy- nį degtinės gurkšnį, Prosperas finalinį šachmatų ėjimą dėtinu režisūrinės ir dramaturginės minties skaidrumu padaro sėdėdamas Mirandos krėsle. Pasigirsta telefono apnuogino tuos interpretacinius „Audros“ kodus, apie skambutis, kurio jis taip nekantriai laukė per visą spek- kuriuos Shakespeare’as – nors ir „mūsų amžininkas“ – taklį. Lošimo pabaiga? Dar viena rokiruotė? vargu ar galėjo numanyti, o kartu išlaikė šekspyriškąjį paradoksalumą, kuris dar ilgai po spektaklio provokuo- 1 Žr. Martin Esslin, The Theatre of The Absurd (1961); Jan Kott, Shakespeare jamai kursto žiūrovų sąmonę ir vaizduotę. Our Contemporary (1961). Tačiau didžiausias spektaklio paradoksas – dvily- 2 Is Shakespeare still our contemporary?, sud. John Elsom, London: Routled- pis, prieštaringas kūrėjo santykis su kūriniu. Prieš ge, 1989, p. 15–16. premjerą Koršunovas sakė, kad Miranda yra Prospe-

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Iš kultūros istorijos

Rimantas Stankevičius

DAR VIENAS DAILININKAS LITVAKAS SUGRĮŽO Į gimtinę

u dailininko Neemijos Arbit Blato kūryba Lietuvos Sdailės mėgėjai plačiau susipažinti iki šiol, t. y. iki parodos Nacionalinėje dailės galerijoje, neturėjo galimybių. Vos keletas jo kūrinių yra Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose, privačiose kolekcijose. Kauno IX forte eksponuojami bareljefai, sukurti holokausto aukų atminimui. Dai- lininko talento mastą, kūrybos tematiką ir ypatumus bene plačiausiai yra aptaręs Antanas Andrijauskas 2008 m. išleistoje knygoje „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“ ir straipsnyje „Neemijos Arbit Bla- to kūrybos stilistinės metamorfozės“ (Logos, 2008). Jis rašo: „Tai universalus menininkas, reiškęsis tapybos, skulptūros, grafikos ir scenografijos srityse. Nors gimė ūkuose paskendusioje Lietuvoje ir buvo paveiktas niūraus vokiškojo ekspresionizmo kolorito, tačiau jo brandi Prancūzijoje sukurta tapyba kupina ekspresijos, Vilius Kavaliauskas prie Neemijos Arbit Blato autoportreto impresionizmo estetikai būdingos šviesos, žaismingu- mo. N. Arbit Blatas dažnai vadinamas paskutiniuoju presionizmo, vokiškojo bei prancūziškojo ekspresio- reikšmingu l’école de Paris atstovu ir jos vizualiniu nizmo stilistiką. Apdovanotas daugybe talentų, lais- istoriografu, sukūrusiu didžiulę Paryžiaus mokyklos vai reiškėsi pirmiausia tapybos, skulptūros, o vėliau geriausių menininkų portretų galeriją.“ Ilona Mažei- ir grafikos, ir scenografijos srityse.“ kienė, pristatydama parodą NDG, teigia: „Arbit Bla- Neemija Arbit Blatas gimė 1908 m. Kaune, mu- tas įkūnijo nuosaikaus modernisto siekį būti laisvam ir zikos instrumentų pardavėjo šeimoje, mokėsi žydų kartu neprarasti ryšio su realybe. Tai liudija dailininko gimnazijoje, Kauno meno mokykloje. Būdamas vos pasirinkta kūrybinė kryptis ir ištikimybė tradiciniams keturiolikos metų surengė savo darbų parodą. 1924– žanrams – portretui, peizažui, figūratyvui, natiur- 1926 m. studijavo tapybą Berlyne, Drezdene. 1926 m. mortui. Dailininkas pratęsė prancūzų koloristinės išvyko į Paryžių ir tapo jauniausiu Paryžiaus mo- tapybos liniją, buvo įvaldęs impresionizmo, postim- kyklos nariu, tokių asmenybių kaip Vlaminckas ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 61 Soutine’as, Picasso ir Ultrillo, Braque’as ir Matisse’as vertė puslapį su Arbit Blato pavarde, kuri jam buvo kolega ir draugu. žinoma ir daug sakanti. Paskambino nurodytu nu- Nuo 1946-ųjų dailininkas gyveno tarp Paryžiaus, meriu. Prisistatė angliškai, bet dailininkas, sužinojęs, Niujorko ir Venecijos. Arbit Blato darbų esama Niujor- kad Vilius yra iš Lietuvos, iškart pasiūlė kalbėtis lie- ko, Paryžiaus, Monrealio, Londono, Sidnėjaus, Venecijos tuviškai – kalba, kuria, pasak jo, nekalbėjęs jau šešis meno galerijose. Dabar tuo didžiuotis gali ir Vilnius. dešimtmečius. Vilius nustebo, kaip puikiai lietuviškai Į Lietuvą atkeliavo 362 Neemijos Arbit Blato dar- prabilo pašnekovas. Beje, Arbit Blatas mokėjo hebra- bai iš įvairių kūrybos laikotarpių – tai bene išsa- jų, jidiš, lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų, anglų, italų, miausia dailininko kūrinių kolekcija. Paroda NDG vokiečių kalbas, tai suteikė jam plačias bendravimo atskleidė visą jos įvairovę – nuo paveikslų ciklo, nu- galimybes. Nuo to laiko Kavaliauskas ir Arbit Blatas tapyto Kurto Weilio ir Bertolto Brechto „Operos už susitikdavo dažnai. „Iš esmės jam reikėjo pašnekovo, tris skatikus“ motyvais, iki gausių, ryškių, labai įspū- – sako Vilius. – Mėgo pasakoti įvairiausias istorijas iš dingų Venecijos vaizdų. Atsiskleidžia Arbit Blato savo gyvenimo Kaune iki 1926-ųjų, kai išvyko į Pran- kaip portretisto talentas – eksponuojami smuikinin- cūziją… Jis kliedėjo Lietuva.“ Beje, išvykdamas svetur ko Jehudos Menuhino, pianistų Arturo Rubinštei- Arbit Blatas išsivežė keturis „smūtkelius“, kurie lydėjo no ir Vladimiro Horowitzo, dirigento Georgo Solti, dailininką visose jo klajonėse po pasaulį. dainininkų Placido Domingo ir Luciano Pavarotti’o, Gyvendamas Niujorke, Arbit Blatas stengėsi palaiky- didelio Lietuvos bičiulio violončelininko ir dirigento ti ryšius su lietuviais, artimai bendravo su kunigu Le- Mstislavo Rostropovičiaus, dailininko Pablo Picasso, onardu Andriekumi, kurio galerijai, įkurtai Brukline, kitų menininkų portretai. Tarp jų matome ir daili- dovanojo keliolika savo darbų. ninko žmoną – operos solistę Reginą Resnik, atlie- Su būsimąja žmona Arbit Blatas susipažino Niu- kančią įvairius vaidmenis. Iš šios gausos ypač išsiski- jorke – Regina Resnik Metropolitan statomoje operoje ria mimo Marcelio Marceau portretas ir paties Arbit „Karmen“ atliko pagrindinį vaidmenį ir paprašė, kad Blato autoportretas. Neemija nutapytų jos portretą visu ūgiu. Spalvinga 2011-ieji Lietuvoje paskelbti holokausto aukų atmi- aliejinė drobė dabar priklauso Vašingtono Nacionalinei nimo metais, todėl ypač prasminga, kad parodoje buvo galerijai. Dailininkas susižavėjo modeliu, o dainininkei eksponuojama keletas nepaprastai išraiškingų aliejinės patiko ne tik nutapytas portretas… Ši pažintis, o vėliau tapybos drobių iš ciklo „Holokaustas“ („Babyj Jar“, ir bendras gyvenimas paskatino Arbit Blatą imtis kurti „Deportacija“, „Paskutinis traukinys“, „Galutinis nuos- scenografiją spektakliams. prendis“), taip pat paminklo holokausto aukoms eskizai Lietuvoje Arbit Blatas su žmona apsilankė 1976 m. – ir septynios bronzinės plaketės. Arbit Blato santykis su abu dalyvavo Varšuvoje statomame spektaklyje ir, pasi- holokaustu nebuvo knyginis ar stebėtojiškas – jo tėvai naudoję galimybe, porai dienų atvyko į Vilnių. 1988-ai- irgi nukentėjo karo metais. siais dailininkas kiek ilgiau paviešėjo gimtinėje. Apžiūrėjęs Arbit Blato parodą, nusprendžiau pakal- Neemija Arbit Blatas mirė 1999 m. Kaip tik tada binti Vilių Kavaliauską – matyt, svarbiausią „kaltinin- buvo rengiama didelė jo paroda Suomijoje, ketinta po ką“, kad Lietuva gavo šią vertingą dovaną. Koks buvo to atvežti ją ir į Lietuvą. Dėl dailininko mirties paroda paveikslų kelias iš JAV, Italijos, Prancūzijos į Lietuvą? Suomijoje taip ir neįvyko. Neįvyko ji ir Lietuvoje. Kaip atsitiko, kad kolekcija, į kurią pretendavo įvairūs Vilius Kavaliauskas ir toliau palaikė ryšius su dai- pasaulio muziejai, atsidūrė būtent Vilniuje? lininko našle. 2003 m. Kauno IX fortui ji padova- Žurnalisto pažintis su dailininku Neemija Arbit nojo pasaulyje žinomų bareljefų, skirtų holokausto Blatu prasidėjo 1985 m., kai Vilius Kavaliauskas, tada aukoms, ketvirtą kopiją. Iki tol šiuos darbus turėjo dirbęs, Niujorke, kartą telefonų knygoje netyčia atsi- Venecija, Paryžius ir Niujorkas.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Pernai rugsėjį Regina Resnik-Bla- tas pasiguodė Viliui Kavaliauskui, kad didžiausias jos gal- vosūkis – ką daryti su tais Arbit Blato paveikslais, kurie saugomi jų namuose Niujorke ir Veneci- joje. Juos dailininkas ypač vertino, nenorėjo parduoti. Vilius nedvejodamas atsakė, kad geriausiai jais pasirūpintų Lietuvos dailės muziejus, nes su šiuo muziejumi jam jau ne kartą buvo tekę Neemija Arbit Blatas. Paskutinis traukinys. Iš serijos „Holokaustas“. Drobė, aliejus bendradarbiauti, do- vanojamus paveikslus gabenant iš JAV į Lietuvą. jo. Remtasi privačiomis lėšomis, ypač daug pagelbėjo Reginai Resnik-Blatas toks pasiūlymas patiko. banko „Snoras“ prezidentas Raimondas Baranauskas. Jau lapkričio mėnesį Kavaliauskas ir LDM direk- Neemijos Arbit Blato paveikslų dovanojimo aktas torius Romualdas Budrys nuvyko į Niujorką, kad ir jų atgabenimas į Lietuvą išryškina ir opią kultūri- kartu su advokatais aptartų paveikslų perėmimo są- nio gyvenimo problemą. Ketinimų dovanoti dailės lygas. Kaip teigia Vilius, šiai kelionei buvo gerai pa- kūrinius esama nemažai, deja, dėl dovanojamų darbų sirengta, todėl pokalbis su garsios Niujorko advo- vertės nesuvokimo, lėšų stygiaus, o kartais ir organi- katų firmos atstovais vyko labai dalykiškai ir gal net zacinio nerangumo jau esame praradę ir galime atei- nustebino amerikiečius, mat parengtą dovanojimo tyje prarasti dar ne vieną galimybę praturtinti šalies sąlygų tekstą lietuviai pasiūlė papildyti dar pen- muziejus vertingais meno kūriniais. kiais Lietuvos pusės įsipareigojimais. Vienas iš jų Baigdamas pokalbį Vilius Kavaliauskas pridūrė: toks: muziejus nelaikys šių paveikslų saugyklose, t. „Mums pavyko. Gavome išskirtinę dovaną – pasaulio y. toli nuo žiūrovų akių, bet nuolatos rengs parodas kultūros aristokratijos atstovo kūrinių kolekciją. Blatų tiek mūsų šalyje, tiek įvairių Europos valstybių dai- šeima buvo būtent tokia. Regina Resnik-Blatas – Metro- lės galerijose. Papildomai prisiimti įsipareigojimai, politan operos primadona, dainavusi Vienoje ir Milane, pasak Viliaus, ne tik sustiprino pasitikėjimą, bet ir Paryžiuje ir Melburne. O Neemija Arbit Blatas – pasau- dovanojamų paveikslų skaičius padidėjo maždaug linio garso dailininkas.“ trečdaliu. Išsprendus formaliuosius teisinius klau- Kartu su dovanotais darbais į Vilnių atkeliavo ir dai- simus, Neemijos Arbit Blato kūriniai tapo dovana lininko archyvas su daugybe unikalios medžiagos, sutei- Lietuvai. Valstybė prie jų atgabenimo ir kitų su kiančios galimybę tyrinėti ne tik Neemijos Arbit Blato tuo susijusių išlaidų finansiškai beveik neprisidė- kūrybą, bet ir geriau pažinti jo gyventą laikmetį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 63 Paveldas ir paminklai

Gintaras Kušlys

Kultūros paveldo kankinystė XXI a. Lietuvoje

uos, kuriems dar bent kiek rūpi Lietuvos is- freskomis, vaizduojančiomis šv. Jurgio gyvenimo ir Ttoriniai paminklai, praeities vertybės, kultū- jo kančių scenas. Meniniu požiūriu interjero dekoras ros paveldas apskritai, ne per seniausiai tarsi žai- yra ypač vertingas. bas trenkė žinia, kad Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio Šv. Jurgio bažnyčioje esama ir portretinių sieninės bažnyčioje, įrengiant signalizaciją, buvo suniokota tapybos paveikslų. Marija Matušakaitė 2010 m. iš- unikali XVIII a. sienų ir lubų tapyba. leistoje puikiai iliustruotoje knygoje „Portretas Lie- Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno an- tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ rašo: „Vilniaus samblis Vilniuje yra prie pat Lietuvos Respublikos Šv. Jurgio bažnyčioje per XVIII a. renovaciją buvo nu- Vyriausybės rūmų, tarp V. Kudirkos aikštės ir Tilto tapyti keli to meto geradarių portretai, įkomponuoti bei K. Sirvydo gatvių. Bažnyčioje šiuo metu įrengta iki tol nepasitaikančiuose ovaluose. Be fundatoriaus Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų Mikalojaus Faustino Radvilos, čia būta jau pasenu- leidinių saugykla, o vienuolyno patalpose įsikūrę sios Barboros Pranciškos Zavišaitės-Radvilienės ir jos šios bibliotekos padaliniai ir skaityklos. sūnaus Jurgio IX Radvilos, pavaizduoto kaip galingas XVI a. pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia buvo už mies- šarvuotas karys, portretų.“ to sienos ir kartu su apylinkėmis priklausė Lietuvos Tarp jų minėtinas ir karaliaus portretas, kuris didikams Radviloms. Vilniaus vaivada ir Lietuvos prieš keletą metų buvo subjaurotas vandalų, o dabar kancleris Mikalojus Radvila šią gotikinę bažnyčią su paverstas kažin kokia šiuolaikine instaliacija, labai senosios regulos karmelitų vienuolynu pastatė per- keistai „padekoruota“ elektros laidais. Kas tas ovalo galei prieš totorius Klecko mūšyje (1506) atminti. formos kartuše įrėmintas valdovas? 1749-aisiais bažnyčią sunaikino gaisras, tad 1750– Matušakaitės knygoje šio istorinio personažo nei 1755 m. Naugarduko vaivados iniciatyva bažnyčia vardo, nei atvaizdo nerandame. Manyčiau, taip at- pastatyta kone iš naujo. Manoma, kad statyboms va- sitiko dėl paradoksalaus nesusipratimo: anie trys (iš dovavo Pranciškus Ignotas Hoferis, sukūręs ir Vil- Radvilų) mums svarbūs, o ketvirtasis (iš Vazų) tokio niaus Šv. Dvasios bažnyčios interjerą. dėmesio nenusipelno. Nevertingas? Antrarūšis?.. O Maždaug apie 1755-uosius Šv. Jurgio bažnyčios gal šis portretas nuslėptas todėl, kad yra taip bjauriai skliautai ir vienuolių choro sienos buvo dekoruotos „patobulintas“?

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Kad ir kaip būtų, esu įsitikinęs, – tai Zigmanto III Į Šv. Jurgio bažnyčią aš buvau įleistas, tiksliau ta- Vazos (1566–1632), Vazų dinastijos Lietuvoje ir Len- riant, įsiprašiau 2005-ųjų pabaigoje, kad galėčiau kijoje pradininko, portretas. Tamsiame fone, ovalo atlikti vieną iš tyrimų – tada rinkau medžiagą savo formos kartuše, skaitome: „SIGISMVND, III, [...] doktoratui (VDA). Iš šio kultūros paveldo objekto REX...“, t. y. Zigmantas III, Dievo malone Lenkijos valdytojų buvau gavęs visus reikiamus / reikalautus karalius, Didysis Lietuvos kunigaikštis, kitų žemių leidimus – tiek žodinius, tiek raštiškus... Galėjau valdovas ar paveldėtojas ir t. t. Apatinėje eilutėje beveik nekliudomas landžioti po tamsiausius ver- įrašytas lotyniškas skaičius MDXCVI – tai 1596-ieji, tingo sakralinio statinio, paversto knygų saugykla, viena iš Zigmanto III Vazos gyvenimo datų. Būsima- užkaborius, fotografuoti, filmuoti sienų ir skliautų sis karalius gimė Švedijoje, Gripsholmo pilyje, kur tapybą. Būtent tada ir aptikau minėtą valdovo por- buvo įkalinti jo tėvai – Suomijos kunigaikštis (vėliau tretą, dar neapraizgytą baltais bjauriais laidais, be ir švedų karalius) Jonas III ir Žygimanto Augusto se- vinių ar varžtų, vėliau žiauriai sudarkiusių kara- suo Kotryna Jogailaitė. liaus veidą. Jo tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronas, bet Tai, kas Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje nutiko motina – įsitikinusi katalikė. Nekeista, kad Zigman- unikaliam baroko kūriniui, beje, ir vienam iš vals- tas III Vaza irgi buvo karštas katalikas, XVI–XVII a. tybingumo simbolių, rodo, kokia gili dvasinė krizė net bandęs nugalėti protestantus, atversti į kataliky- ištinka visuomenę, kai ji netenka vertybinių orienty- bę stačiatikius. Istoriniai šaltiniai byloja, kad karalius rų. Turbūt jau išdžiūvo rašalas ant Kultūros paveldo svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią be Lietuvos departamento direktorės Dianos Varnaitės įsakymo, ir Lenkijos įeitų dar ir Švedija su Rusija. kuriuo iš pareigų atleistas KPD Vilniaus teritorinio Jo valdymo laikotarpis buvo audringas ir nesė- padalinio vedėjas Rimantas Bitinas, anot oficialios kmingas. Vis dėlto šis ne itin nusisekęs politikas pa- KPD informacijos, dėl to, kad bandė „nuslėpti asme- liko pėdsaką istorijoje, nes su jo vardu siejamas vadi- nis, kurie sužalojo unikalią barokinės Šv. Jurgio baž- namasis Vazų baroko stilius – architektūros ir dailės nyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a. sienų tapybą“. srovė, atsiradusi Abiejų Tautų Respubliką valdant Bet argi tai vien paminklosaugininkų atsakomybės Vazoms (Lenkijoje apie 1600-uosius, o Lietuvoje problema? Juk ši bažnyčia, kaip ir šalia esantis vie- apie 1620 m.). Šis vėlyvojo renesanso, itališkojo Ro- nuolynas, priklauso ne bet kam, o Nacionalinei Mar- mos baroko ir Šiaurės Europos manierizmo mišinys tyno Mažvydo bibliotekai, tiesa, knygų saugyklos įsigalėjo ne tik Lenkijos ir Lietuvos valdovo – švedų šioje bažnyčioje buvo įrengtos dar sovietmečiu, tad dinastijos atstovo – dvare, bet ir Abiejų Tautų Respu- gal į storus istorinius mūrus įsismelkė ir sovietinio blikos sakralinėje ir pasaulietinėje dailėje, architek- vandalizmo dvasia, kurios neįstengta atsikratyti išti- tūroje. Panašūs meniniai ir kultūriniai procesai kone sus 20 nepriklausomybės metų? lygiagrečiai rutuliojosi ir kitose Europos vietose, pa- LR Seimas jau yra pritaręs Vyriausybės ir Vilniaus vyzdžiui, Šv. Romos imperijos imperatoriaus Rudol- arkivyskupijos susitarimui dėl sostinės Šv. Jurgio fo II, Ispanijos ir Danijos karalių rūmuose. Kankinio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pas- Taigi, kai kalbame apie Vazų baroko stilių, vadi- tatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijai, bet didelių namą dar ir jėzuitų baroku arba antruoju Lietuvos vilčių, kad sakralinis paveldas nebebus naikinamas Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvojo baroko etapu, ir kad bus gelbstima tai, kas sudarkyta, nepuoselė- turime omenyje išties labai įdomų, nepaprastai savi- čiau – juk nemažą dalį susigrąžintų šventovių Baž- tą XVI–XVII a. architektūros ir dailės reiškinį. nyčia nuomoja verslo struktūroms, kurioms vargu Tačiau grįžkime prie Zigmanto III Vazos portre- ar kultūros paveldas rūpi labiau negu Nacionalinei to, paversto makabriška siurrealistine „instaliacija“. bibliotekai…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 65 Dailės terapija: ištakos ir įtakos

Kęstutis ŠAPOKA

Genialumas – demoniškasis būties matmuo?

„Egzistuoja riba, ties kuria genialumas ir beprotybė susiliečia ir net pereina vienas į kitą.“ Arthur Schopenhauer

am tikri pamišimo ir meno suartėjimo požymiai sampratą) būties matmenį, dabar buvo psichopatolo- TVakarų kultūroje išryškėjo XIX a. pradžioje, ro- gizuojama. mantikams pradėjus poetizuoti beprotybę, vėliau atgi- Beprotis, pasak Schopenhauerio, šiek tiek panašus mė neoromantinių idėjų suklestėjimo laikais. Kūrybinis į apsėstąjį, tačiau jį valdo ne demonai, o akla biologinė aktas, meninis pasaulio pažinimas buvo traktuojamas beprasmybė. Vėliau tai bus psichopatologinių teorijų kaip spontaniškas, intuityvus, iracionalus, ribinis pro- (ypač tų, kurios atsirado pagrindinės egzistencinės cesas (kaip viena iš religinės tradicijos, politinio abso- XX a. „ligos“ – šizofrenijos, pakeitusios melancholiją liutizmo, atšiaurios socialinės sistemos alternatyvų). ir isteriją, tyrimų pagrindu) konceptualiai svarbus „Meno funkcija tampa tyrinėjimas tų proto ir visatos veiksnys. sričių, kurios slypi anapus racionalios minties ir norma- Tokios egzistencinės psichopatologijos pagrindines lios sąmonės ribų, romantinio meno herojumi tampa ne priežastis filosofas įžvelgia praeities ir dabarties pa- kas kitas, o pats menininkas, kuris yra ir šios nežinomos žinimo iškraipymuose arba tuštumose, kurios užpil- sferos tyrinėtojas, ir kartu žynys, tarpininkas tarp jos ir domos fikcijomis, todėl gresia „atkaklus“ pamišimas, savo auditorijos. [...] Pati sąmonė suvokiama kaip var- melancholija, kai apsėda įkyri idėja, arba išprotėjimas. žantis faktorius, atitveriantis žmogų nuo jo tikrojo aš, Svarbiausia čia yra tuštumos sąvoka, žyminti svarbų tai tokia laisvė, kuri pasiekiama turbūt tik atsiplėšus naujųjų laikų mąstymo posūkį. Šiame kontekste net nuo sąmonės. Tačiau ištrūkti iš jos ilgėliau negu trumpą egzorcizmas įgauna pozityvistinę prasmę, svarbią vė- akimirką įmanoma tiktai miegant arba dėl alkoholio ar lesnėms terapinėms ir psichosocialinėms praktikoms. narkotikų poveikio, arba nebent beprotybės būsenos.“1 Schopenhaueris teigė, kad vergystę valiai vis dėlto Ko gero, nuosekliausiai ir radikaliausiai beprotybės įmanoma įveikti ir siūlė tai daryti estetinės ir etinės kon- ir meno santykį išplėtojo neklasikinės filosofijos pradi- templiacijos būdais. Pirmasis būdas, šiuo atveju mus ninkas Arthuras Schopenhaueris, fragmentiškai išdės- dominantis labiausiai, – tai estetinė atvertis pasauliui, tytoms romantikų idėjoms suteikęs sisteminį pavidalą. padedanti mąstančiam žmogui pažinti ne paviršuti- Būtis, kaip trumpam iškylantis subjektyvus miražas, niškus daiktų santykius, pavaldžius vadinamajam pa- nesuvaldomai grimzta į chaosą, kurio baugus šešėlis grindo (priežastingumo) principui, o „tikrąjį“, gelminį gaubia erdvėlaikį juoda „melancholijos“ (Schopen- platoniškųjų idėjų pasaulį. Vadinasi, idėjos tampa au- hauerio laikais tai buvo bendriausia psichopatologinė tentiško pažinimo objektu tik tada, kai pažinimo su- kategorija) arba tiesiog beprotybės skraiste. Tai, kas bjektas „pamiršta“ savo individualumą ir ima nepaisyti anksčiau žymėjo demoniškąjį (pagal krikščioniškąją aklos iracionalios valios reikalavimų.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Tokia kontempliacija nesusijusi su naudos siekimu sio genijaus kultas. Kita vertus, suskamba čia ir etiniai ar tiesiog akiai patrauklių vaizdų kūrimu. Schopenhau- motyvai, susiję su autoterapija. Menininkas gali įveikti eris įtaigiai kalba apie būdą reflektuoti, išreikšti prasmi- aklą valią (beprotybę), pasitelkdamas dvasinę praktiką. nius idėjų lygmenis, taigi kloja pamatus moderniosios Kūrybinis aktas, kylantis iš to paties intrapsichinio šal- meno filosofijos, moderniosios dailės ir apskritai mo- tinio, pasiekęs tam tikrą etinės savirefleksijos tašką, gali derniojo meno raiškai, pagrįstai dvasingumu ir (meta) pakrypti priešinga nei beprotybė linkme. psichologinės metafizikos retorika. Schopenhauerio idėjos, genialumą suartinančios su Žinoma, tokia estetinė atvertis negali remtis vien beprotybe (ar atvirkščiai), stipriai paveikė vėlesnes psi- logika ar intelektu, ji neturi nieko bendra su kasdie- chopatologų koncepcijas. nine patirtimi ir primityvia valios vergų sąmone, at- spindinčia banaliai vulgarią biurgerių kultūrą. Todėl ši Svarbūs procesai XIX a. vyko ir kitose visuomeni- savotiškai „mistinė“ moderniųjų laikų kontempliaci- nio gyvenimo ir humanistikos srityse – beprotybė buvo ja atsiranda iš jau minėtų „tuštumų“, iš nežinomybės, pamažu pripažinta liga arba patologija medicininiu po- skendinčios aklinoje tamsoje. Estetine atvertimi nuga- žiūriu, kaip ją supranta XX a. psichiatrija, o iš dalies lėti valią, pasak romantikų, įstengia tik išskirtinė asme- ir dabartinė visuomenė. Pradėta psichiatrijos klinikų nybė – genijus, kuris Schopenhauerio veikaluose iškyla reforma – beprotybę imta sparčiai institucionalizuoti, kaip paradoksali simbolinė figūra, daugeliu esmingiau- kuriant naujas koncepcijas, „atrandant“ vis daugiau sių bruožų primenanti beprotį, o šis traktuojamas kaip psichikos ligų. Jau buvo galima prie beprotybės prisi- maksimali biologinė ir mentalinė anomalija. Tai aukš- liesti, ją tyrinėti, vadinasi, ir gydyti. XIX a. laikytinas ir čiausias intelekto skrydis virš įprastinio lygmens. pamišėlių meno atradimo amžiumi. Beprotis ir genijus – dvasiškai artimos simbolinės figū- 1835 m. Londone išleistame veikale „Traktatas apie ros, nes refleksyvus jų žvilgsnis yra nukreiptas į idėjų erdvę pamišimą ir kitus proto sutrikimus“ anglų psichiatras tobulybės kryptimi. Todėl jie visur mato kraštutinumus ir Jamesas Cowles’as Prichardas pirmąkart paminėjo tai lemia, kad jų pačių poelgiai dažnai yra kraštutiniški. „moralinį pamišimą“ – aprašė psichopatiją. XIX a. vi- Tačiau pažvelgę įdėmiau, matysime, kad genijus su- duryje vokiečių psichiatras Schroederis van der Kolkas geba nesuinteresuotą žiūrą nukreipti tobulos sintezės apibrėžė, kas yra epilepsija. Apie1857 m. škotų psichia- link, vidinės energijos srautu „apšviesti“ beprasmybės tras W. A. F. Brownas išleido studiją „Pamišėlių menas“, tamsą, kad išryškėtų prasmingi grynųjų idėjų pavi- o 1864 m. išėjo garsusis italų psichiatro Cesare’s Lom- dalai, – čia galima įžvelgti (auto)terapijos motyvų. O broso veikalas „Genialumas ir beprotybė“. Ambrois beprotis, klaidžiodamas tuščiais labirintais, pasiklysta Tardieu savo veikalą „Medicininė ir teisinė pamišimo tarp pamėkliškų vaizdinių prasmių, nuskęsta klaidingų studija“ (1872) iliustravo pamišėlių piešiniais. Tai labai sprendimų migloje, todėl subjektyvusis pirmavaizdis padėjo formuotis pamišusio ir prakeikto menininko tampa drumstu chaotišku haliucinacijų kratiniu. įvaizdžiui, padidino Lombroso „išsigimimų moky- Vis dėlto logiškai paaiškinti, kokia riba skiria genijų klos“ ir jo kriminalinės psichiatrijos šlovę.2 Filosofas, nuo bepročio, kol kas nepavyko niekam. rašytojas Maxas Nordau taip pat gilinosi į beprotybės, Taigi, pasitelkiant genialumo sąvoką, psichinė pato- išsigimimo ir genialumo problematiką („Išsigimimai. logija integruojama į kūrybos aktą ir abu šie fenomenai Genijaus ir talento psichofiziologija“). tampa tuo pat metu tiek priešingais poliais, išreiškian- 1876 m. Maxas Simonas paskelbė veikalą „Pamišė- čiais kritinį nuokrypį nuo to, kas normalu, tiek para- lių vaizduotė“, kuriame išryškino sąsajas tarp psichinės doksaliai susisieja vienas su kitu. patologijos ir kūrybos stiliaus (ar pobūdžio). Įsitvirtina vienišo, nuo gyvenimo rutinos fiziškai ir Nemažai psichopatologų pradėjo kolekcionuoti pa- dvasiškai atsiribojusio, prie pamišimo ribos priartėju- mišėlių kūrybą, rengė muzikinius jų pasirodymus ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 67 parodas. 1885 m. Enrico Morselli’s išleido studiją apie yra nejautrūs fizinėms kančioms, jų aistros frigidiškos, pamišėlių meną. jie priima tik pojūčius, tiesiogiai susijusius su esminių Jeanas Martinas Charcot tyrinėjo isterikų plastinę iš- poreikių tenkinimu. raišką, tuo tikslu 1875 m. Salpêtrière’o ligoninėje įkūręs Genialių žmonių protiniai sugebėjimai, jautrumas fotografijos tarnybą. Šis garsus prancūzų neurologas virsta didžiule psichine energija, kuri yra ir jų nelai- išleido veikalus „Salpêtrière’o fotografinė ikonografija“ mių, ir šlovės priežastis.“3 (1885) ir „Apsėstieji dailėje“ (1887), tiesiogiai nesusi- Lombroso atkreipė dėmesį ir į išskirtinį pamišėlių jusius su psichopatologiniu menu, tačiau labai svarbius polinkį piešti ir tapyti. Remdamasis daugybe tokios kitu aspektu, kurį aptarsime kiek vėliau. plastinės išraiškos pavyzdžių, psichiatras tipologiza- Lygia greta atsirado veikalų, skirtų kitoms alterna- vo kai kuriuos formalius ir konceptualius psichopa- tyvioms kūrybos rūšims – 1886 m. pasirodė E. Cooko tologinės vaizduojamosios išraiškos bruožus, tiesa, studija „Meno mokymas ir vaiko prigimtis“, 1887 m. – santykis tarp pamišėlių ir profesionalių menininkų C. Ricci’o „Vaikai – dailininkai“. 1896 m. buvo išleistas kūrybos jo nedomino. Pamišėlių tapyboje, piešiniuo- Williamo Hirscho veikalas „Genijus ir išsigimimas: se ar skulptūrose jis įžvelgė tam tikras simbolizmo psichologinė studija“, oponuojantis Lombroso ir Nor- apraiškas: tą rodo „siužetų pasirinkimas – antai lipo- dau „alarmistinei“ mokyklai. maniakams būdinga piešti žmogų su kaukole rankoje. Trumpai aptarkime du „pozityvistinius“, t. y. psichia- [...] Psichikos sutrikimų skatinama liguista vaizduotė trinius, estetikos psichopatologizavimo ir patologijos dažnai lemia neįtikėtiną tapybos darbų ar piešinių estetizavimo būdus, aprašytus bene visų psichiatrų, originalumą. [...] Psichopatologinis originalumas daž- vienaip ar kitaip lietusių beprotybės (psichopatologi- niausiai virsta keistumu, manieringumu, kurio logiką jos) ir meninės kūrybos temą. galima suprasti tik tam tikrame psichopatologiniame Neklasikinė filosofija santykį tarp beprotybės ir kū- kontekste.“4 Grafinių simbolių, šifravimo, kodavimo rybinių procesų laikė bendrinių, metafizinių kategorijų pomėgis atskleidžia gal net nesąmoningą bendravi- dalimi, o perkeltas į psichiatrijos sferą jis tapo konkre- mo siekimą. tybių projekcija metafizinių kategorijų fone. Lombroso Lombroso įžvalgos metapsichologinę mąstymo parašė griežtai mokslinį, pagrįstą „faktais“, tačiau Scho- kryptį susiejo su pozityvistinėmis, empirinėmis ten- penhauerio idėjomis persunktą veikalą, pamišėlius ir dencijomis, o kūrybos aktą – su intrapsichiniais ir fi- genialius menininkus susiedamas tiesiogiai kaip ben- ziologiniais procesais. Anoniminio pamišėlio piešinys drą biopsichofiziologinį žmonių tipą. Genialumas čia pradeda konceptualiai funkcionuoti estetinių kodų, su- aiškinamas kaip nesąmoningų troškimų išraiška. sijusių su grožiu, saviraiška, estetinėmis prasmėmis, er- Genijus, kaip ir pamišėlis, nesugeba valdyti impul- dvėje. O į dailės stilių istoriją staiga įsiveržia alogiški sų, kylančių iš biologinių skatulių chaoso. Tuo jis ski- psichopatologiniai veiksniai. riasi nuo tiesiog talentingo menininko, kurio kūryba Kitą paradoksalią psichopatologijos ir estetikos są- paklūsta logikai. Kita vertus, genialumas čia redukuo- veiką atskleidė prancūzų neurologas Jeanas Martinas jamas iki vulgaraus biologinių skatulių lygio, taigi nuo Charcot, pateikęs išsamią isterinės neurozės fotodoku- pamišimo jis skiriasi tik kiekybiniais požymiais. Tai mentaciją. Charcot elgėsi ne kaip bešališkas mokslinin- specifinė psichofiziologinė būsena, kritinis nuokrypis kas, o labiau kaip šiuolaikinis menininkas, nes tiesiogi- nuo normos, artimas pamišimui. „Jei klausiame, kuo ne to žodžio prasme provokavo isterines būsenas tiek skiriasi genijų ir pamišėlių fiziologija, tai, remdamiesi per hipnozės seansus, tiek kurdamas fotopaveikslus. autobiografijomis ir stebėjimais, įsitikinsime, kad skir- Jis „komponavo“ beprotybę, suteikė jai estetinės sistemos tumas slypi subtiliame ir liguistame genialių žmonių tvarką, kurią bandė pateikti kaip psichopatologinės sis- jautrume, imlume įspūdžiams. Laukinis ir silpnaprotis temos sinonimą.

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Fotografijose matome pamišėlių kūnus, kurie para- daromus išgijimo stebuklus. Tuos šventuosius galima doksaliai paklūsta estetinės logikos dėsniams – į iste- priskirti ir prie psichiatrų (ar psichoterapeutų), ir prie rinį pamišimą žvelgiama per klasikinio paveikslo priz- pamišėlių tuo pat metu. mę. Matome kompoziciją tiesiogine to žodžio prasme.5 Charcot atlieka diagnostinį veiksmą, bet nustato di- Pamišėlė, apimta isterinių konvulsijų, tampa nature agnozę ne piktųjų dvasių apsėstiems herojams, o pačiai morte. Kartais tos konvulsijos keistai supanašėja su ba- kultūros tradicijai ir dailei, nors ji minėto veikalo kon- rokine šventųjų vaizdavimo tapyboje tradicija. Charcot tekste atlieka tiesiog „nešališko“ mediumo vaidmenį. turėjo ir savo modelį – tai pozuotoja Augustina, fotoci- Tačiau vien faktas, kad krikščioniškąją tradiciją (re- kluose išreiškusi isterijos pavidalą, veidą ar kaukę. liginį pasaulio mąstymą apskritai), biblinių stebuklų Tariamai griežtas mokslinis diskursas, paklusęs es- istorijas ir ikonografiją drįstama tyrinėti neurobiologi- tetikos logikai, kuria keistą estetinės psichopatologijos nių ir neuropsichiatrinių ligų kontekste, yra tikras iššū- erdvę. Čia isterija ne tiek klasifikuojama, kiek kuriama kis religiniam diskursui. kūniška jos išraiška. Ši tendencija, jei nekreipsime dėmesio į atskirų ne- Veikale „Apsėstieji dailėje“ Charcot atskleidė dar urologijos, psichiatrijos, psichologijos šakų specifiką, vieną paradoksalią, bet XIX a. pabaigai simptomišką gyvuojanti ir šiandien, liudija epochinį lūžį, kai suabe- psichopatologijos ir estetikos sąsają. Psichiatras ryžosi jota pamatinėmis krikščioniškosios kultūros tiesomis. „parodyti dailėje atspindėtas isterinės neurozės išraiškas, „Šiaip ar taip stebuklų knygos yra savotiškas to meto kurios buvo laikomos ne liga, o dvasios perversija ir ne- visuomenėje paplitusių susirgimų metraštis (išklotinė). tinkamais veiksmais. [...] dailė, atsisakiusi simbolių kal- Būtent per šiuos stropiai dokumentuotus stebuklus mes bos, pasinėrė į detalias gamtos studijas. Apsėstųjų pavi- suvokiame to laiko žmonių fizinių ir dvasinių negandų dalai apnuogina archajinių konvencijų ar individualios paplitimą, jų įvairovę bei joms teikiamą reikšmę. Tačiau vaizduotės ženklus, visa tai parodoma tikroviškai – kaip būtina atsižvelgti ir į neišvengiamą paklaidą. Stebuklų nesunkiai atpažįstama isterinė neurozė.“6 knygose paprastai (su retomis išimtimis) aprašomi tik 67 įvairių epochų miniatiūras ir graviūras, dažniau- visiškai pavykę ar iš dalies sėkmingi bei vaizdūs stebu- siai vaizduojančias piktųjų dvasių išvarymą, Charcot klingo išgijimo atvejai. Čia beveik neminimi tikrai mirę išanalizavo remdamasis psichopatologijos požymiais. ar nepakilę iš ligos patalo ligoniai. Tad dominuojanti ste- Aptardamas XI a. miniatiūrą „Apsėstasis berniukas“, buklų knygų patologija – ūminės ar lėtinės remituojan- Charcot visą dėmesį sutelkė į berniuko „išlinkimą atgal“ – čios ligos, neretai turinčios savotišką simbolinę aurą ar tai isterikams būdinga kūno poza, primenanti „arką“ dramatizmo elementų. arba „lanką“ (l’arc de cercle).7 Daugybėje kitų pavyzdžių Įdomu tai, kad didžioji šių ligų dalis – neurologiniai jis atpažino būdingus letargijos, epilepsijos, hipochon- ar neuropsichiatriniai sutrikimai.“8 drijos požymius. Staiga tose miniatiūrose ir graviūrose Poleminis laukas kuriamas pasitelkiant vaizdinius išvystame psichiatrijos klinikų pacientų atvaizdus… plačiąja prasme – krikščioniškąją ikonografiją, dailės Kultūrinės, religinės ir estetinės tradicijos įteisintuo- istoriją, fotografiją. se pavidaluose netikėtai išryškėja psichopatologiniai Vaizdinys nėra traktuojamas kaip betarpiškai kylantis kontūrai, griaunantys tų tradicijų logiką ir prasmines iš psichinės tamsos, patologinės nežinomybės chaoso – struktūras. Pagal pozityvistinę Charcot sistemą vaiz- tiek pieštą, tiek tapytą, tiek fotografuotą vaizdą Charcot duojamasis menas, nesvarbu, kokias funkcijas atlikęs suvokia kaip objektyvų tikrovės stebėjimo įrankį, pa- ir kokiame kontekste egzistavęs, įgauna „akylo tikrovės dedantį išryškinti iki tol nepastebėtus psichopatologi- stebėtojo ir tikrintojo“ statusą. nius būties bruožus. Tačiau iš esmės vaizdiniams (taip Psichiatro pateiktuose pavyzdžiuose dominuoja pik- pat gestams, kitokiai kūniškai išraiškai) tie patologiniai tųjų dvasių išvarymo siužetai, įtvirtinantys šventųjų bruožai primetami. Kadangi, kaip minėjau, pati medija,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 69 turinti atlikti tarpininkės vaidmenį, tampa ir galutiniu nepas – veikalą „Vaikų ir priešistorinių laikų piešiniai“. adresatu, ir tikslu, tai jos neva objektyviai reprezentuo- Maždaug tuo pat metu atvėrė duris Benjamino Phail- jami ir klasifikuojami patologiniai būties bruožai neju- has įkurtas Pamišėlių kūrybos muziejus ir Auguste’o čiomis tampa ir vaizdinio, šiuo atveju – vaizduojamosios Marie Ligos (folie) muziejus. Vėliau atsirado daugiau dailės, bruožais. panašių muziejų – Charles’is Ladame’as prie Ženevos Psichopatologiniai kodai įterpiami į estetinius (ir įsteigė muziejų Bel-Air klinikoje (1915 m.), Hansas atvirkščiai) – nuo XIX a. antrosios pusės tai tapo įprastu Prinzhornas 1920 m. Heidelbergo psichiatrijos klini- bendrakultūriniu veiksmu. Kultūros tradiciją Charcot koje atidarė patologinio meno muziejų. 1921 m. šveica- įkalino specifinių, drastiškų isterinės neurozės kamuoja- rų psichiatras Walteris Morgenthaleris išleido studiją, mo kūno pozų kalėjime. Galima sakyti, kad Charcot po- skirtą „psichozinio“ menininko Adolfo Wölfli’o kūry- žiūris į dailės istorijos (ikonografijos) ir neurologinių su- bai. 1923 m. pasirodė detali, gausiai iliustruota Hanso trikimų santykį išliko aktualus, net praėjus daugiau kaip Prinzhorno psichopatologinio meno studija „Psichiš- šimtui metų. Dailės kūriniuose, net biblinėse scenose ir kai neįgaliųjų meninė kūryba“, kurioje autorius teigė, dabar tiesiogiai įžvelgiami (iš pozityvistinio arba empiri- kad tiek psichopatologinė, tiek ir bet kokia kita meninė nio taško) įvairių neurologinių sutrikimų – epilepsijos, (taip pat profesionalioji) raiška kyla iš tų pačių bazinių paralyžiaus, komos, afazijos, neuromuskulinių sutri- asmenybės poreikių – ekspresijos, žaidybiškumo, kom- kimų ir t. t., požymiai.9 Kanuto Rusecko „Besišypsan- ponavimo, ornamentavimo, imitavimo, simbolinių ir ei- čio italo“ portrete atpažįstamas Myasthenia gravis – detinių vaizdų kūrimo.12 neuromuskulinis sutrikimas, specifiškai iškreipiantis Taigi visos meninės raiškos rūšys įvardijamos vieno- veido mimiką. Šis paveikslas nutapytas 1823 m., taigi dais kodais. Tai svarbus faktas, žinant, kokį didžiulį po- penkiasdešimčia metų anksčiau, negu toji liga buvo veikį šis veikalas ir minėta meno kolekcija Heidelberge aprašyta profesinėje literatūroje.10 padarė profesionaliojo moderniojo meno atstovams. Sąveikos būta ir anksčiau, bet Prinzhorno knyga žymė- XX a. pirmojoje pusėje pasirodė keletas veikalų, jo intensyviausią jos tašką ir paskatino psichopatologinio skirtų moderniojo ir psichopatologinio meno lygi- meno formaliąsias ypatybes įtraukti į moderniosios dai- namosioms studijoms. Dr. J. Dantas 1900 m. išleido lės plastinę kalbą. Dailininkas Jeanas Dubuffet, nors ne- knygą, kuroje analizavo pamišėlių piešinius. Paryžiuje, mokėjo vokiškai, tačiau, paveiktas vien knygos iliustra- Vilejuif asylum, atvėrė duris dr. Auguste’o Marie surink- cijų, pradėjo rinkti „psichotinio“ meno kolekciją, kuri ta psichopatologinio meno ekspozicija, dr. Charles’is vėliau tapo Art brut pagrindu, o XX a. antrojoje pusėje Ladame’as įkūrė svarbius meninės raiškos centrus – ko- įteisino šią raišką kaip visavertę estetinę kategoriją. lekcijas Ženevos ir Solothurno psichiatrijos klinikose. Viena įtakingiausių klasikinio modernizmo meno 1905 m. Josephas Rogues de Fursacas išleido veikalą krypčių – siurrealizmas – taip pat rėmėsi psichoanalizės „Rašytinė ir vaizduojamoji psichikos ligonių kūryba“, o apibrėžtomis grynojo psichinio automatizmo idėjomis, po dvejų metų pasirodė Marcelio Réja (gydytojo Pau- kurias originaliai išplėtojo André Bretonas, paskelbęs lio Meunier pseudonimas) veikalas „Bepročių menas: net tris „Siurrealizmo manifestus“ (1921, 1930, 1942). piešiniai, proza, poezija“,11 atskleidęs panašumus tarp Minėtas idėjas atspindintį meną patys siurrealistai su- primityviųjų tautų vaizdinės raiškos ir bepročių pie- vokė kaip pasąmoninės (kūrybinės) laisvės išraišką, o šinių ar kalinių graffiti. Imtasi ir labiau specializuotų kartu ir to meto visuomenės kritiką. Tarp kitų blogybių tyrinėjimų – dr. Benjaminas Phailhas išleido studiją buvo piktinamasi represine prieglaudų, psichiatrijos li- „Primityvusis pamišėlių menas“, sociologas Lucienas goninių tvarka. Psichoanalizės idėjas siurrealistai diegė Lévy- Bruhlis parašė knygą „Dvasinės žemesnių vi- avangardiškai nusiteikusiems Paryžiaus intelektualams, suomenių funkcijos “, etnologas Arnoldas Van Gen- poetams, rašytojams ir dailininkams. Todėl imta visai

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 kitaip suvokti santykį tarp beprotybės ir meninės kū- dailininko Ernsto Josepsono piešinius, į kuriuos, pieš- rybos. Atsisakyta anksčiau ypač populiarios Lombroso tus dar XIX a. pabaigoje, ispanų dailininko neoklasi- sampratos apie pamišimo ženklus genialume, nes ge- cistiniai piešiniai yra nepaprastai panašūs. Vasilijus nialumo daigų vis dažniau ir vis atkakliau imta ieškoti Kandinskis, ekspresionistai žavėjosi naiviuoju ir vaikų beprotybėje. menu. Siurrealistai ir dadaistai, persiėmę psichoana- Tokia paradigminė estetinių nuostatų kaita per kele- lizės idėjomis, kurias suvokė, žinoma, savaip, atvirai tą dešimtmečių išryškino beprotybės suvokimo silpną- propagavo psichinį automatizmą ir iracionalumą. Dau- sias puses. 4-ajame dešimtmetyje vokiečių nacional- gelio tuometinių moderniosios dailės srovių lyderiai socializmo ideologai Vokietijoje ir Austrijoje surengė pabrėždavo, kad žavisi įvairiomis psichopatologinio nemažai parodomųjų ekspozicijų, kurių tikslas – sil- meno formomis. Susidaro įspūdis, esą modernistinė pnapročių meną prilyginti moderniajam, o šį paskelbti dailė rėmėsi tais pačiais ar labai panašiais principais. išsigimusiu. Hanso Prinzhorno kolekcija naciams tapo Tačiau ar jie iš tikrųjų reiškė tą patį? patogiu propagandos įrankiu. Modernusis menas tiek iš kitų kanalų, tiek ir iš psi- Nepaisant grėsmingo sociopolitinio konteksto, chopatologinės raiškos perėmė deformaciją, stilizaciją, 1936 m. Londone vykusioje siurrealizmo parodoje dekoratyvumą, stereotipiškumą, simbolizmą, abstraktu- kartu su pripažintų meistrų kūriniais buvo eksponuo- mą, egzaltaciją, autizmą, alogiškumą, manieringumą, jama ir pamišėlių kūryba. Plintant pažangioms idėjoms, mistifikaciją, absurdą, haliucinacinius vaizdinius. Tai „pamišėlių meno“ sąvoka pamažu transformavosi į są- ypač būdinga ekspresionistams, kubistams, futuristams, voką „psichopatologinis menas“. Tą paskatino ir besifor- abstrakcionistams, dadaistams, siurrealistams. Ieškoda- muojanti terapijos samprata. Gydytojai psichiatrai, timi naujų efektingų meninės išraiškos priemonių, jie kėdami savo pacientų kūrybine potencija ir įžvelgdami skolinosi tam tikrus elementus iš kitų meno ar net ne „raminamąją“ meninės raiškos funkciją, aprūpindavo meno šaltinių. Tačiau toks avangardinis nusiteikimas pacientus kokybiškomis medžiagomis ir priemonėmis, laužė klasikinės dailės tradiciją, griovė įprastinės, klasi- kad šie galėtų kurti. Pamažu tokia saviraiška prarado kinės kompozicijos, perspektyvos, spalvinio mąstymo, slaptumo, nelegalumo prieskonį ir tiesioginį ryšį su matymo, turinio ir pan. dėsnius. Naujasis modernistinis įkalinimu. Tarsi nujausdamas šiuos procesus, Gasto- menas rėmėsi psichopatologinės raiškos simbolizmu, nas Ferdiére’as 1939 m. Medicininei psichologinei beveik atsisakė ikoninės paveikslo prasmės – panašu- draugijai pasiūlė įkurti „pamišėlių kūrybos muziejų mo su objektu, plastinė kalba tapo radikaliai metaforiš- laboratoriją, atvirą visiems, ieškantiems naujų hori- ka, virto simboliniais ženklais. zontų“. Pasiūlymas tada buvo atmestas, bet 7-ajame Šiuolaikinė psichiatrija deformaciją, geometrizaciją, dešimtmetyje jį įgyvendino Saint-Anne psichikos ligų stilizaciją, „rėkiančių“ ar „slegiančių“ spalvų pomėgį, klinika Paryžiuje. būdingą psichopatologiniam menui, vertina pagal tam Daugeliui modernizmo genijų (ne tik siurrealistų) tikras griežtai apibrėžtas psichopatologines prasmes ir sąlytis su „psichoziniu“ menu tapo lūžiu jų karjeroje, funkcijas. Ryškios vaizduojamų objektų deformacijos nes į meninę raišką padėjo pažvelgti tarsi iš visai kitos atsiranda dėl psichikos sutrikimų, kuriuos lemia li- pusės. guisti suvokimo, mąstymo, emocijų, valios, potraukių, Pauliui Klee, Maxui Ernstui didelę įtaką padarė atminties, dėmesio ir t. t. pokyčiai. Psichikos ligonių Karlo Genzelio, Augusto Nattererio kūriniai (Erns- „abstrakcionistinė“ kūryba irgi liudija patologiją. Be- tas studijavo psichologiją Bonos universitete, buvo daiktė raiška būdingesnė ligoniams, kurių psichika skaitęs Kraepelino ir Freudo darbus13), Alfredui Ku- sunkiai pažeista. Ligos nulemtas psichopatologinis binui – Franzas Bühleris ir pan. Tikėtina, kad Pablas „abstrakcionizmas“ yra ne toks įvairus formos požiū- Picasso buvo matęs psichiškai neįgalaus skandinavų riu, skurdesnis už profesionalųjį ir nekinta laike – jis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 71 yra kuriamas ne kaip estetinis objektas, todėl netobulėja kūnų tarpusavio santykių) apibūdinimas, pavaizda- ir nesikeičia. vimas simboliškai siejamas su projekciniu asmeny- Išskiriama keletas psichopatologinės abstrakcijos bės savivaizdžiu, galinčiu atskleisti psichologinius rūšių: tapyba, neturinti jokių paslėptų reikšmių ar iš- sutrikimus. gyvenimų, – tai tiesiog automatiška psichomotorinė Konceptuali išraiškos forma, kurią profesionalioji dai- iškrova. Tapyba, kurios formų sistema – tam tikri sim- lė skolinasi iš psichopatologinio meno, atsidūrusi kitame boliai, tampantys grafiniu tekstu, kurį iššifruoti gali kontekste, netenka dalies savo reikšmių. Visa tai, kas tik pats autorius. Abstrakti išraiška arba keverzonės anksčiau turėjo tik diagnostinę ar prognostinę reikš- dažnai susijusios ir su psichopatologiniu „realizmu“. mę, modernusis menas integruoja į estetinių kategorijų Ligonis stengiasi pavaizduoti prasmiškai apibrėžtus, lauką – kas laikyta defektu, trūkumu, ima funkcionuoti konkrečius objektus, tačiau veikiamas regresyvių psi- kaip privalumas. chikos (smegenų) pakitimų, neatpažįstamai juos de- Istoriškai keičiantis psichopatologijos sąvokoms, formuoja. Kiekvieną elementą norima kuo aiškiau pa- keičiasi ir vaizdiniai tiek psichiatrijos, tiek modernio- rodyti ir atskleisti, tačiau to padaryti nepavyksta, nors sios dailės kontekste. autoriaus intencijų atžvilgiu tai yra tikrų tikriausias realizmas. Tęsinys kitame numeryje Antras ir trečias punktai turi šiokių tokių panašumų su profesionaliuoju abstrakcionizmu tuo atžvilgiu, kad dailininkas abstrakčiam darbui taip pat suteikia tam ti- 1 Gabriel Josipovici, Modernizmas ir romantizmas, Kultūros barai, 2003, nr. 7, krą simbolinę prasmę ar motyvaciją, tačiau tai – kryp- p. 63; tingas aktas, kurį galima perskaityti, pasitelkiant objek- 2 Créativité et art- thérapie en psychiatrie, Ed. P. Moron, J. – L. Sudres, G. Roux tyvius kultūrinius kodus, konvencijas. Paris: Masson, 2003, p. 4. Bet kokie grafiniai ženklai turi aiškų komunika- 3 Цезаре Ломброзо, Гениальность и помъшательство. С.- Петербургъ, cinį aspektą, todėl ir kraštutinai individualiais psi- 1892, p. 21. chotiniais ženklais išreiškiamas bendravimo porei- 4 Ten pat, p. 98–101. kis. Bet kokių, net psichozinių ar neurotinių, ženklų 5 Georges Didi-Huberman, Invention of Hysteria: Charcot and the Photo- simbolizmas, atrodytų, visiškai „beprasmę“ psicho- graphic Iconography of the Salpêtrière. London: MIT Press, 2003, p. 20–21. patologinę abstrakciją vėl sugrąžina į kultūros kaip 6 Jean-Martin Charcot, et Richer P., Les Démoniaques dans l’art. Paris: Adrien kalbos sferą. Delahaye et Émile Lecrosnier ed., Place de L’Ecole-de-Medecin, 1887, p. III– Psichopatologinei raiškai ypač svarbus yra kūno XII. vaizdinys, kuris dažniausiai atitinka asmenybinę 7 Ten pat, p. 8. projekciją ir būna drastiškai transformuojamas. Tam 8 Valmantas Budrys, Tojana Račiūnaitė, Stebuklų laukas ir neurologija: neuro- tikros kūno dalys išdidinamos, pabrėžiamos, paryš- loginiai sutrikimai Lietuvos stebuklų knygose, Neurologijos seminarai. 2007, kinamos, multiplikuojamos arba apskritai pralei- 11 (37), p. 41. džiamos, gretinamos su augalais, techniniais objek- 9 Valmantas Budrys, „Neurology in Holy Scripture“, European Journal of Neu- tais ir t. t. Atsiranda specifiniai simboliniai (juos rology. 2007, N°14, p. e1–e6. psichoanalizė ypač akcentuoja) sugretinimai – burna 10 Valmantas Budrys, „A Portrait of Myasthenia Gravis? „, European Neurology. primena vaginą ir t. t. Modernioji dailė šiuos kūno 2005, N° 54, p. 240–241. transformacijos elementus perėmė kaip simbolinės 11 Marcel Réja, L’Art chez les fous: le dessin, la prose, la poésie. Paris–Montreal: metaforinės kalbos atnaujinimo pagrindą. Šį aspek- L’Harmattan, 2000. tą akcentuoja tiek dailės terapija, tiek psichoterapija, 12 Hans Prinzhorn, Artistry of the Mentally Ill, Wien, New York, 1995, p. 11–37. verbalinis, o ypač vaizduojamasis, kūno (taip pat ir 13 Hal Foster, Prosthetic Gods. London: The MIT Press, 2004, p. 209.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Laikai ir žmonės

Audronė Girdzijauskaitė

Rūta Staliliūnaitė: „Argi aš ne Barbora?!“

ofi Loren, filme „Mano namas pilnas veidrodžių“ su- kliu susijusią mįslę, iš savo patirties charakterizuotų tą ar Svaidinusi savo motiną, pasakė: „Nėra nieko sunkiau, kitą režisierių, atsiųstų nuotraukų. Man teko užduotis ir kaip pavaizduoti realiai egzistavusį žmogų, ypač jeigu tu malonumas Teatro istorijai rašyti būtent Kauno dramos jį gerai pažinojai ir mylėjai.“ Ši jos mintis būtų geriausias teatro skyrius. Dažnai remdavausi aktorių – Rūtos Stali- mano straipsnio apie Rūtą Staliliūnaitę motto. liūnaitės, Jūratės Onaitytės, Algimanto Masiulio, Viktoro Norėtųsi atskirti asmenį nuo jo profesijos, pažvelgti Šinkariuko ir kitų – liudijimais. į to brangaus indo vidų, nuplovus vertinimų štampus. Reikšmingiausias Rūtos vaidmuo – ji pati. Šį vaidme- Kiekvienas kolega, kuriam teko laimė su Rūta vienoje nį ji kūrė ir puoselėjo visą gyvenimą, darydama trapios, scenoje vaidinti, papasakotų apie ją įdomių dalykų, pa- jautrios, lengvai pažeidžiamos, kone padebesiais skrai- žertų šūsnį konkretybių. Ne mažiau apie ją galėtų pa- dančios būtybės įspūdį. Bet artimiau ją pažinojusieji papasakoti ir yra papasakoję režisieriai – Henrikas Van- tvirtins, kad ji buvo gana racionali ir labai tvirta. Niekada cevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus… Aš bendravau nedejavo, nesiguodė, nesižemino. Net ligai užklupus, su Rūta ir dalykinėje, ir asmeninėje plotmėse, jei tik išliko ori, laikėsi stojiškai. Po mamos mirties ji tvarkė įmanoma jas šiuo atveju atskirti. Daug metų susiraši- Pašušvy giminės kapus, rūpinosi jais ir sirgdama, pa- nėjome – vartau pluoštą proginių atvirukų, asmeninių rinko ten vietą ir sau. Kas vasarą Rūta ne į kurortus laiškų, kuriuose ne kartą svarstyti ir profesiniai daly- traukė, o į Pašušvį aplankyti artimųjų, kol jie buvo gyvi, kai… Abi stengėmės, kad tie atvirukai būtų prasmingi, o paskui – tvarkyti jų amžinojo poilsio vietos. Ji nelepi- o Rūta siekė dar ir „grožio“. Na, pavyzdžiui, ir vokas, ir no savęs išskirtiniais ar prabangiais malonumais, sėmė- kortelė jame – lyg sena nėriniuota močiutės staltiesė su si jėgų kaime. Pamenu, atsiuntė tokią nuotrauką: guli iškiliu melsvai rausvu hortenzijos žiedu, bet žodžiai po ramunių lauke ir laiminga žvelgia pro žolynus... Jos ne- pasveikinimo liūdni: „Pašėlusiai slegia žiemos pavargęs traukė bohema, net kavinė jai buvo greičiau dalykinių baltumas Aleksoto šlaituose!“ Arba su vaizdu, atspindin- susitikimų, o ne atsipalaidavimo vieta. Be to, neturėjo čiu japonišką arbatos gėrimo ceremoniją rudenėjančia- ir tokios stiprios sveikatos, kad be saiko gurkšnotų kavą me sode (žinojo, kad esu neabejinga Rytų kultūrai, stu- ar kitus nuodėmingus gėrimus. dentams dėstau Rytų teatrą). Ne kartą esu Rūtos prašiusi, Ji visada turėjo ką globoti ir šelpti. Pietus dažniausiai kad padėtų man įminti kokią nors su konkrečiu spekta- gamindavo namie, ypač kai į Kauną atsivežė mamą. Skun-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 73 buvo matyti teatro kiemas. Du kambariai, kai gyveno kartu su mama (o ji ir anksčiau žiemodavo pas Rūtą), nebuvo didelis komfortas. Interjeras irgi kuklus. O jau daiktų daiktelių! Ant sienų kabėjo Rūtos portretai (vienas iš jų – nutapytas Vytauto Ciplijausko), fotografijos, plakatai. Atminimo dovanos dengte dengė baldelius. Ypač daug buvo įvairiausių pavidalų ir veislių medinių, kai- linių, medžiaginių, stiklinių ir keraminių šuniukų, aptūpu- sių lentynas. Juos Rūta kolekcionavo, o jos gerbėjai įnirtin- gai stengėsi tą kolekciją papildyti. Taip susiklostė, kad tėvas mirė anksti, Rūta neturėjo nei sesers, nei brolio, nesusilaukė vaikų. Iš vienatvės, pasak psichologų, ir atsiranda vadina- mieji „pakaitalai“ – mamą ji vadino sesute, o šuniukams išspinduliuodavo meilę, neišeikvotą vaikams… Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet Rūtos gyvenimas, ko gero, buvo pilkas ir blankus. Iš teatro ji pasitrau- kė anksti (nenorėjo būti blėstančio laužo stebėtoja), neiš- vaidinusi visų trokštamų vaidmenų, neišnaudojusi visos kūrybinės savo galios. Užsisklendė, susigūžė. Ji nebuvo atvira, bet iš vieno kito žodžio galėjai suprasti, kaip ją graužia nepasitenkinimas, kokia gili jos nuoskauda. Jau- tėsi izoliuota, išstumta. Vienas aktorius kartą leptelėjo, kad ji nebevaikščiotų pro aktorių įėjimą, jei jau paliko sceną, – nuo tada į savo teatrą Rūta ateidavo retai ir tik pro paradines duris. Stengėsi kabintis į kitus krantus – mėgo knygas, o su knyga niekada nebūsi vienišas, mylėjo savo miestą, mielai dalyvaudavo Viktoro Valašino vado- Tennessee Williams. „Geismų tramvajus“ vaujamų Meno rūmų programose. Ji kone vienintelė iš Režisierė – Dalia Tamulevičiūtė. Blanša – Rūta Staliliūnaitė teatralų atvykdavo į Teatro istorijos ir kitų teatrologinių knygų pristatymus – jai rūpėjo viskas, kas susiję su tea- dėsi skrandžio ir pilvo skausmais, bandė laikytis dietos, tru, nors jis buvo jau nebesusijęs su ja… Paskutinį kartą gerdavo visokių žolelių arbatas, antpilus, bet visada turėda- per Lietuvių teatro istorijos pristatymą Kaune matėmės vo skaniai pagamintos silkės, grybukų, kitų aštresnų deli- 2010 m. gruodį. katesų. Būdavo, kuo didesnį vaidmenį repetuoja, tuo pras- Retos darėsi ir išvykos į kitus Lietuvos miestus su įvai- tesni jos sveikatos reikalai. Lygiai taip pat veikė asmeniniai riomis programomis. Užsienio kelionės taip pat daugiau- rūpesčiai, nusivylimai. Gal čia ir buvo silpnoji vieta – tokia sia vyko sovietmečiu (grupinės, žinoma, su priežiūra). Ji reakcija į visokias įtampas. O koks teatras be įtampos, be tada buvo pačiame jėgų žydėjime, šlovės viršūnėje. Val- baimės, be nusivylimų? Rūta buvo labai ambicinga, todėl džiai Rūta, regis, niekada neužkliuvo, nes mokėjo būti viską darydavo kruopščiai ir iki galo. Laimė, teatre ji turė- santūri, taktiška, savaip diplomatiška. Valdžia už tai rodė jo nemažai puikių partnerių, vyresnių ir jaunesnių. jai įvairius dėkingumo ženklus. Savo pažiūras, pasau- Abu Rūtos butai, pirmasis ir paskutinis, buvo prie pat lėjautą ji gebėjo išsakyti kūryba – skaitovės repertuaru, teatro Kęstučio gatvėje. Iš pirmojo pro virtuvės langą poezijos ir savo vaidmenų interpretacijomis. Teatre jai

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 labiausiai rūpėjo kūryba ir etika. Norėjo taikiai sugyven- jūnas) – rodė, kad bręsta didi artistė, kuri niekada nebus ti su visais, vylėsi, kad teatras gali būti vienminčių ben- pasyvi režisieriaus nurodymų vykdytoja. Stebino įvai- drija. Šiuo atžvilgiu ji panaši į Bronių Babkauską, kuris rovė: teisingumą įkūnijantis liūdnas Januszo Korczako taip pat troško, kad teatras būtų sklidinas darnos ir geru- karalius Motiejukas, elegantiška ir išradinga linksmuolė mo… Manau, tikėti taikiu sugyvenimu ir visus toleruoti Pamelos Travers Merė Popins spektakliuose vaikams, anuomet, kai aplinkui, o ir pačiame teatre, malėsi partijai pažeidžiama, tragiško likimo, bet tvirtos dvasios Barbora ir saugumui tarnaujantys asmenys, buvo naivu. Rūta gy- Radvilaitė, tapusi meilės Lietuvai simboliu mūsų teatre, veno ne toje epochoje, jai būtų labiau tikę romantizmo, nuodėmingos meilės ir paniekintos motinystės pakąsta o gal dar ankstesni laikai. Bet teko bręsti ir gyventi sovie- Marija Pikulienė „Grasos namuose“, begėdiškai gašli ir tmečiu, kartu su visais ištverti to meto kančias, asmeny- godi Ūbienė („Karalius Ūbas“), į naktinę plaštakę pana- bę ardančias dvejones. Žinoma, būta ir laimės akimirkų. ši, gėlą slepianti Sara („Ivanovas“). Išliko paskutinės šio Pasiaukojusi profesijai, aktorystės misiją ji suvokė kaip spektaklio mizanscenos nuotrauka: ji su Ivanovu, abu sąmoningą lietuvybės stiprinimą, o didžiausią džiaugs- jau mirę, sėdi karietaitėje, kuri neša juos į gyviesiems dar mą jai teikė žiūrovų pritarimas, meilė, net garbinimas. nepažįstamas erdves – liūdnas statiškas Rūtos žvilgsnis Lietuvos scena nėra itin turtinga žymių aktorių, stačiai genialiai perteikia akistatą su Nebūtimi. Neatsi- pažvelgę atgal, matytume vos kelias grynakraujes pri- tiktinai jos partneris tame spektaklyje Petras Venslovas madonas – Oną Rymaitę, Moniką Mironaitę, Rūtą yra sakęs, kad Rūta – „gilus žmogus, ji neįsileido į save Staliliūnaitę… Greta jų galėtų atsistoti Eugenija Pleš- banalybės“. Kas tuos vaidmenis sieja? Greičiausiai mak- kytė, Doloresa Kazragytė, Gražina Balandytė, Aldona simalizmas, tobulumo siekis. Ir ta gelmė. Rūta, kaip ir Janušauskaitė, Dalia Storyk, Regina Šaltenytė, Fausta Monika Mironaitė, scenoje gebėjo meistriškai keistis, Laurinaitytė, Jūratė Onaitytė, Rasa Samuolytė… Ta eilė puikiai valdė įvairius balso registrus, būtent jo atspalviais keičiasi – vieni vardai nugrimzta į užmarštį, kiti keičia perteikdavo kančią, troškimus, graudų susitaikymą. vietą, ateina naujų… Rūta kūrė vaidmenis su įvairiais režisieriais. Įvaldžiusi Kai pasiekė žinia, kad netekome Rūtos Staliliūnaitės, realistinį psichologinį vaidybos stilių (ta linkme kreipė teatrologė Gražina Mareckaitė man pasakė: „Mirė liū- ir jos išeita mokykla), ji puikiai jautė ir sąlyginę formą, desio karalienė…“ Tie žodžiai išreiškia garsiausių Rūtos grotesko stilių. Su daugeliu režisierių Rūta sutardavo ir vaidmenų ir jos pačios „saulės rezginį“. Liūdesys, įvai- mokėjo jiems paklusti spektaklio dėlei. O jie (Henrikas rios jo atmainos buvo Rūtos pasaulėjautos egzistencinė Vancevičius, Stasys Motiejūnas, Jonas Jurašas, Eimuntas savastis, persmelkianti ir vaidmenis. Liūdesys tramdė Nekrošius) įžvelgė joje tai, ką matė ir ji pati, ir daugelis net gražią baltadantę jos šypseną. Beje, ir judesių, kartais žiūrovų – lyrišką, dramatinę neramios sielos, savito brai- egzaltuotų, linija buvo keista, „dekadentiškai“ laužyta... žo aktorę. Tvirčiausi dvasiniai ir kūrybiniai ryšiai siejo ją Svajodama apie tobulesnį, gražesnį, doresnį ir dosnesnį su Jonu Jurašu, tą rodo ir jos vaidmenys – Nazi Maro Bai- pasaulį, apie tauresnius žmonių santykius, Rūta stengėsi, džijevo „Dvikovoje“ (1968), Krupskaja Michailo Šatrovo kad tą svajonę liudytų jos kuriami personažai. „Bolševikuose“ (1970), Marija Pikulienė Juozo Glinskio Sukūrė daug skirtingų, dažniausiai pagrindinių vai- „Grasos namuose“ (1970), Tolgonaj Čingizo Aitmatovo dmenų. Labai gerų ir vidutiniškų. Kokybė priklausė nuo „Motinos lauke“ (1971), Barbora Radvilaitė Juozo Gru- aplinkybių – nuo dramaturgijos, nuo režisieriaus, nuo šo to paties pavadinimo dramoje (1972), Ulijona Aušros laikmečio, gal net nuo publikos. Nuo sutapimo su akto- Marijos Sluckaitės „Smėlio klavyruose“ (1990), Motina rės savastimi. Jau pirmieji vaidmenys Kauno dramos tea- Haroldo Pinterio „Kalnų kalboje“ (1991). tre – Kleopatra Williamo Shakespeare’o tragedijoje „An- Gal klystu, bet man atrodo, kad visai kitokiu žvilgsniu tonijus ir Kleopatra“ (rež. Henrikas Vancevičius), Jurga į ją žvelgė Jonas Vaitkus. Jis nemėgsta pernelyg didelio Kazio Borutos „Baltaragio malūne“ (rež. Stasys Motie- jausmingumo, jį tikriausiai erzina trapūs, sentimentalūs

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 75 jautriaodžiai, iš tokių jam maga pasišaipyti, net pasity- praradimo skausmą, begalinį ilgesį ir amžinąją viltį, man čioti, o gal norisi apsaugoti juos nuo išpuikimo, vaidybos regis, būtent Rūta atskleidžia mirusiųjų pasaulio paslap- štampų. Ar ne todėl Rūtai, jau išgarsėjusiai Barboros vai- tingumą ir rimtį. dmeniu, tapusiai kultine artiste, jis davė vaidinti Ūbienę Juozas Budraitis, kuriam ne kartą teko su Rūta vaidin- Alfredo Jarry farse „Karalius Ūbas“, maža to – revoliucio- ti teatre ir kine, sako, kad racionalumą ji derino su emo- nieriaus motiną Maksimo Gorkio „Paskutiniuosiuose“, cionalumu. „Ji buvo puiki partnerė, mokėjusi klausyti ir Klarą Cetkin Michailo Šatrovo „Mėlynuosiuose žirguo- įsiklausyti. Fru Solnes vaidmeny prasiverždavo tokios gi- se“? Ir ką manote? Visus tuos vaidmenis ji suvaidino pui- lumos!.. Man imponavo jos žavėjimasis kaimu, mokėjimas kiai, nors Rūtą, esu tikra, tie personažai pykino… Minėti gyventi jo natūralų gyvenimą... Bet ilgai nevaidindama, epizodiniai vaidmenys – lyg sportininkui trumpa distan- užsidariusi, ilgainiui ji tapo šiek tiek provinciali. O turėjo cija, reikalaujanti įtempti visas jėgas. Ir Rūta tą „distan- romantinių polėkių! Ko gero, jai reikėjo kitos erdvės...“ ciją“ įveikė! O atokvėpiui Vaitkus davė jai suvaidinti fru Rūta nebuvo tik aktorė, primadona, ji buvo artistė Alisą Solnes Henriko Ibseno dramoje „Statytojas Solne- tikrąja šio žodžio prasme, gilinosi į literatūrą, dailę, mu- sas“ – liūdną, vaikus praradusią, vyro nebemylimą mo- ziką, dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Buvo puiki terį. Kone vieninteliu monologu Rūta taip jautriai, taip skaitovė, ypač mėgo moterų poeziją. Čia derėtų prisi- santūriai atskleidė tos kenčiančios sielos gelmes, kad fru minti vienintelį tarp mūsų plykstelėjusį konfliktą. Prieš Solnes galima lyginti su Barboros Radvilaitės vaidmeniu. keletą metų Rūta paskambino man ir pranešė atvykstan- Beje, Thorntono Wilderio „Mūsų miestelio“ (rež. Gytis ti su kvietimais į Knygų mugę, pasiūlė tą dieną praleisti Padegimas) garsiojoje kapinių scenoje, išreiškiančioje drauge. Puiku! Kai jau gerokai po mugę pasivaikščiojo- me, staiga pasakė, kad jai reikia pristatyti įrašus, kur ji skaito Salomėjos Nėries poeziją, – truputį padekla- muos, pabendraus su Vil- niaus publika. Primygtinai prašė, kad aš ten nesirody- čiau. Po valandos susitiko- me sutartoje vietoje, ji man padovanojo tuos įrašus, mačiau, kaip keletas mo- terų lankstosi jai, sako sal- džius komplimentus, kone rankas bučiuoja… Nebuvo malonu tuos „atnašavimus“ matyti, nes jie primena, kad esame apsėsti „kultinio mąstymo“, todėl lengvai prarandame orumą ir saiko jausmą... Paskui Rūta, pa- sakiusi, kad neseniai gavo Anton Čechov. „Ivanovas“ kažkokią piniginę premiją, Režisierius – Eimuntas Nekrošius. Sara – Rūta Staliliūnaitė, Ivanovas – Petras Venslovas pakvietė pietų, kur sočiai

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 pasišnekėjome „apie visą gyvenimą“. Išsiskyrėme jau su- namuose – skęsdami Rūtos gėlėse, cigarečių dūmuose, temus. Tą patį vakarą išklausiau Rūtos įrašų. Prisipažin- įkvėptai kalbėjomės ir tik paryčiui nuėjome miegoti. siu, buvau priblokšta, kad tokia talentinga ir išmintinga Rūtai rūpėjo Lietuvos, Kauno reikalai. Ji grūmėsi su aktorė šįkart taip nusižengė skoniui: Salomėjos poeziją valdininkais formalistais, gindama teisybę, natūralius ardyte ardė Rūtos dūsavimai, pauzės, sentimentalios in- žmogiškus dalykus. Publika tai žinojo ir gerbė jos ryžtą. tonacijos. Tuoj pat parašiau laišką, kurio pabaigoje pa- Drauge su kitais šviesuoliais Rūta rūpinosi, kad būtų iš- svarsčiau, ar ji turėtų visur kur jaustis esanti Barbora. Ir saugota Šv. Gertrūdos bažnyčia – simboliška, jog būtent pridūriau: „Nes nesi Barbora“. Atsakymas netruko ateiti. ten Artistė buvo pašarvota prieš kremaciją… Ilgame laiške buvo papunkčiui išdėstyti visi gynybos argumentai, nervingas braižas rodė, kad rašyta vienu atsi- Ištraukos iš Rūtos Staliliūnaitės laiškų Audronei Gir- kvėpimu, o pabaigoje lyg žaibas trenkė frazė: „Argi aš ne dzijauskaitei: Barbora?!“ Po to jau nieko nebuvo galima nei rašyti, nei [Kaunas] 2004 m. rugsėjo 14 d. aiškintis, – pajutau, kaip skaudžiai ją sužeidžiau. Liko tik „O „susigiedojome“ mudu [su režisieriumi Jonu Vait- paskambinti telefonu ir nuolankiai atsiprašyti... kumi – A. G.] tik „Karaliuje Ūbe“. Kibau į visas pastabas Buvome vienmetės, nors labai skirtingos, ir man te- ir pasiūlymus tiesiog keturiom. Jau buvau gerokai išsekusi bėra brangūs tie ilgi „derinimosi“ dešimtmečiai. Pirmą nuo serijos emocionaliai sunkių vaidmenų. Priedo – po kartą mudviejų dermę pajutau, kai teko laimė su bun- balso stygų gydymo liko gan žemas ir pakankamai grubių dančios Lietuvos delegacija vykti į Norvegiją, – buvome tonų diapazonas. Ūbienei tai labai derėjo ir nereikėjo man pakviesti į Nacionalinio teatro šimtmečio minėjimą. Bū- varžytis. Svarbu buvo įkūnyti mintį ir [įvaldyti] kūną. O tent mudvi (kiekviena atskirai) iš anksto pasirengėme intonacinė vaidmens partitūra atvėrė šansą būti neatpa- su vilnietiškomis verbomis ir žvakėmis per Vėlines eiti į žįstamai. To niekados nebuvau bandžiusi. Tik žinojau, Oslo kapines, kad pagerbtume Ibseną ir Bjørnsoną. Mūsų kad Grotovskio teatrinėje laboratorijoje šis būdas anali- globėjai norvegai labai nustebo, kai paklausėme, kur yra zuojamas ir įteisinamas. Ir čia jau J. Vaitkus – pirmasis senosios kapinės, nes ir mirusiųjų dieną jie švenčia kitu pagalbininkas. Gal mes buvome ir per šykštūs suvaidinti metu, ir kapus lankyti jiems nėra taip svarbu. O mes, pa- prancūzišką farsą, bet profesijai bandymas buvo neįkai- gonės, mistikės, drauge su Gediminu Karka ir Vytautu nojamas. Mane tai tiesiog išgelbėjo, emocijų laukas galėjo Paukšte savo pareigą atlikome, įsmeigėme verbas prie ilsėtis... Atsimenu, kaip kvatojo Monika Mironaitė, užėju- dramos genijų. Netikėtai aptikome ir kuklų Edwardo si pasveikinti į grimo kambarį. […] Muncho kapą, ant kurio degė viena žvakelė. Kas buvo jį „Tolino“ J. Vaitkus mane nuo manęs pačios ir fru Sol- aplankęs? Gal irgi koks nors „pablūdęs“ lietuvis? nes repetuojant. Kadangi spektaklis buvo statomas lyg Rūta buvo puiki kalbėtoja, patraukianti savo žavesiu, Solneso akimis žiūrint – viskas įtartina, viskas padidin- intelektu, gebėjimu palaikyti dialogą ir greitai reaguoti. Ir ta, viskas iškreipta – ir Alisa Solnes turėjo „gimti“ keis- nuoširdumu, kuris patvirtindavo pasakytus žodžius. Man toko elgesio. Kai tai apčiuopdavau, atsirasdavo impro- teko vesti puikų Rūtai, regis, jos penkiasdešimtmečio vizacijos laisvė – buvo smagu vaidinti. Ir darsyk bandyti proga skirtą vakarą Vilniuje, Menininkų rūmuose (dabar intonuoti hiperboliškai... čia Prezidentūra). Pirmojoje dalyje mudvi kalbėjomės, Neatleido man J. V. ir „Senelių namuose“ vaidinant Rūta atsakinėjo į publikos klausimus, o antrojoje klausė- Maką. Vos tik pajusdavo kokią emocionalesnę ar melo- mės Rūtos „melodeklamacijų“, prie fortepijono improvi- dramatišką mano intonaciją, tuoj šaukdavo: „Rūta, ne- zuojant Juliui Andrejevui. Tai buvo įspūdinga ir netikė- pavarkite!“ Buvo tikslu. Ir mandagu. Vedė šis režisierius ta. Atsimenu ir kuriozą – likus pusvalandžiui iki vakaro nepažįstamais takais. Buvo puikus periodas scenoje pagy- pradžios, suplyšo Juliaus koncertinis batas ir teko lėkti venti KITAIP. Nors garsaus miltiniško fantomo, kurį mėgo taksi namo atsivežti kitų... Koncertą „pratęsėme“ mano ir J. V., turbūt taip ir nenulipdžiau. […] Lyginant J. V. ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 77 E. N... Mūsų teatre buvo Nekrošiaus pradžia. „Duokiškio kas su Nikolajum, kai jis paleidžia ranką, ir Sara verčiasi baladės“ man labai patiko. […] O aš vaidinau pas E. N. keliais kūliais vos neužsimušdama… Tiesiog įsimylėjau vieną vienintelį vaidmenį – Aną Petrovną (Sarą) „Ivano- režisierių už tas puikias mizanscenas – nematytas, negir- ve“. Beje, J. Vaitkus mus per peržiūrą baisiai sukritikavo. dėtas, neskaitytas. […] Tiesiog „sužeidė“, vos „sugrojau premjerą“. Vienoje iš „Ivanovo“ televizijos įrašo repeticijų taikėmės Išvadą darau tokią iš tolimesnės patirties: jie abu – pui- prie dekoracijų, bandėme „apšilti“, staiga girdžiu įkandin: kūs fantazuotojai! Metaforinio teatro meistrai! Absoliučiai „Rūta, ne taip einate.“ O mato tik mano siluetą iš nugaros! įvaldę profesijos technines galimybes ir paslaptis. Abu – tolę Taip, aš tik taikiausi. O reikėjo jau BŪTI ten, pačiame du- nuo žodžio ir labiau vertinę vyksmą, veiksmą ir „vaizdą“, gne bręstančios tragedijos. […] pagaliau – ėmę bodėtis „profesionaliu mokėjimu“ aktorys- Taigi reiklumas abiejų – maksimalistinis, o repeta- tėje. Ir ėmė kviestis vaidinti ne aktorius. O skyrėsi jie man vimo būdo nupasakoti aš niekad negalėjau. Tai, ką jie esme savąja. J. Vaitkus – žmogiškosios destrukcijos prepa- pasiūlydavo, nelyg grūdas krisdavo į BUVIMĄ scenoje ruotojas. Ir čia jis nepralenkiamas. Velniško prisitaikymo ir transformuodavosi į gyvybę – jau manąją. Priimtiną metaforos jo spektakliuose tiesiog žydi. Blogis triumfuoja. jiems arba ne. Detalizuoti metodo aš nemoku. Išnyra tik Šviesa ir tiesa – vos plazda. E. Nekrošiaus fenomenas, re- kai kas. Gal tai mano bėda. Gal aš taip ir nebuvau įval- gis, teigia, kad gyvenimas – visoks. Ir Meilės ir Nemeilės džiusi amato?! Dažniausiai man būdavo svarbu KAS ir jame daug, ir visa tai likimiškai, nepakeičiamai persipy- DĖL KO. KAIP – režisieriaus, dailininko talento teisė. Ži- nę. Todėl atsiranda vietos KATARSIUI žiūrinčiojo sielo- noma, nenuneigiant manęs… Ir nežeminant. Aš netikiu, je! Antai „Trijose seseryse“ [padarė] tiesiog „šedevralinę“ kad mes galim egzistuoti vienas be kito!“ sceną, kai Kulyginas sodina į karutį dėl meilės Veršininui Ant atskiro dailaus lapelio su blue-eyed grass: paklaikusią Mašą ir, nutraukęs nuo stalo staltiesę, apsupa „Ak, Audrone! Perskaičiau tai, ką užrašiau tarsi kal- virpančią žmoną – čia man šmėstelėjo Vrubelio „Karalie- bėdamasi su Tavimi, ir nusiminiau – man nepatiko, lyg ir nė Gulbė“, ir aš apsižliumbiau dėl situacijos tragizmo, taip kalbu apie save. O kaip gi kitaip, jei Tu klausi būtent to – išspręsto... O „Donelaityje“ scena su akordeonu ir dygstan- kaip man atrodo?! Jei Tau tiks nors kelios frazės – naudok. čiais mergaitiškais „obuoliukais“ tiesiog virtuoziška! Arba Jei ne – tegul liksim nekalbėjusios, gerai? grindų barbenimas „Pavasario linksmybių“ fragmente. Ir Dieve, koks grožis rugsėjo dienos už lango! man visai užteko žodžių tame atbudimo šėlsme, puikiai Būk sveika!“ jaunųjų suvaidintame! […] [Kaunas] 2001.12.20. Dar apie Sarą. E. Nekrošius lyg ir saugojo mane tokią, „Jau metas, Audrone, Tave aplankyti ir pasveikinti. kokia buvau. Bet pradedant „Ivanovo“ repeticiją, iškart Linkiu geriausios kloties ir vilčių, nepaisant visų neišsipil- tarstelėjo gan piktai: „Rankos! Čia jums ne Barbora Radvi- dymo ženklų. Tebūnie šviesiau! laitė!“ Niekaip nesupratau, kodėl jam tos rankos užkliuvo! Uždelsiau dėl J. Grušo 100-ųjų minėjimo. Buvau įsuk- Pastaba įskaudino, ir mano Saros rankos „užlūžo“ ant ta į beveik visas valandas mieste ir toliau. Gal matei, gal nugaros. Pagalvojau žaibiškai: džiovininkė, įdubusia krū- girdėjai?! Įdomus absoliučiai idiotiškas noras nužeminti Jį tine, lenkia kuprotis, o norisi būti mylimai – reikia tiestis! ir padėti į vietą... Po šimts, kam Jį mažinti ar didinti !? Juk Patiko. Jis yra ir tiek! Scenoje pas Lebedevus, kai nuvažiavusi Sara pamato Taip, gyvenu ne taip linksmai, kaip norėčiau. Nuo vyrą su konkurente, pasiūlė pasiimti pistoletą ir afekto bū- rugpjūčio išgąsdino bjaurūs simptomai ir dabar jau senoj šauti... Čia jau man nieko neišėjo, o paskui to epizo- aišku, kad sausio mėnesį tirs kraujagysles ir tada spręs do buvo visai atsisakyta. Garsioji scena su grafu Šabelskiu, operuoti ar – ne. Sudėtinga – kaip ir su kuo palik- [kai sėdim] ant kėdžių atlošų – ilgesys tolumų ir aukšty- ti Mamą ir kaip nuteikti ją, nes paliko iš jos debesė- bių. Svajonių! O Saros šuoliai per karietos ienas ir suktu- lis…“

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Jonas Jurašas ir Rūta Staliliūnaitė su Barboros Radvilaitės kostiumu. 1973

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 79 Istorijos puslapiai

Algirdas Grigaravičius

Jonas Basanavičius – politikas iš reikalo

etras Juodelis straipsnyje „Pozityvizmas ir Kudirka“ Basanavičius aiškino, kad į lietuvių politinį gyve- Prašė, kad Lietuvoje, priešingai negu Lenkijoje, skir- nimą įsitraukė dėl sparčių pokyčių Rusijoje 1905 m. tingo bajorų ir valstiečių požiūrio į krašto ateitį negalėjo Kai grįžo į Vilnių, jis buvo vienintelis lietuvis, ilgai švelninti jausmas, kad ir vieni, ir kiti yra tos pačios tautos gyvenęs parlamentarizmo sąlygomis ir pažinęs po- vaikai. Kaimui netalkino miestiečiai, kurių nemaža dalis litines kovas, „sutvarkytas konstitucijos“. Apsistojęs sulenkėjo ir pasidavė bajorų įtakai – lenkiškoji visuome- Bulgarijoje, susidomėjo liberalo Liubeno Karavelo- nės dalis buvusi perdėm konservatyvi blogąja šio žodžio vo partija ir, persiėmęs jos ideologija, aktyviai kovo- prasme. Todėl lietuvių valstiečių luomas emancipavosi pa- jo su konservatoriais. Kai kunigaikštis Aleksandras brėžtinai tautinės sąmonės pagrindu. Lietuvos valstiečiai suspendavo liberalią konstituciją ir įvykdė valstybės buvo lietuviai ir kalbėjo lietuviškai, jų vadavimasis reiškė perversmą, Basanavičius išvyko į Austriją. Siūlomos ir lietuvybės deklaravimą. Dvaras jiems buvo ne partneris, gydytojo vietos Juodkalnijoje, Cetinės mieste, atsi- o jų padėties kaltininkas, kurio kaltė jau įrodyta. Lietuvių sakė ir atsidėjo mokslui. 1884 m. liberalams grįžus į šviesuomenė, neturėdama platesnės paramos, dirbo ne valdžią, parvyko atgal, buvo išrinktas Bulgarijos li- jai įprastą „skatinimo darbą“, o turėjo veikti individualiai, teratų draugijos, vėliau – Mokslų akademijos nariu. žadindama tautiečių sąmonę.1 Aktyvistams entuziastams 1889 m. atsisakė valdiškos tarnybos. Tapęs Bulgarijos nereikėjo griežtų drausminančių organizacinių formų, piliečiu (pilietybę gavo 1891 m. lapkričio 16 d.), įsto- nes lėmė ne įtikinėjimas, o įsitikinimai. Po 1905 m. indi- jo į Karavelovo demokratų partiją, kurios idėjos jam vidualistų atsirado ir politikoje. Tokiu vadintinas, pavyz- atrodė simpatiškiausios, skelbė rašinius, nukreiptus džiui, pirmasis lietuvių diplomatas Juozas Gabrys. O Jonui prieš kitas partijas, dalyvavo parlamento rinkimuose, Basanavičiui tiktų Dainoros Pociutės-Abukevičienės pa- tapo Varnos miesto tarybos nariu, dalyvaudavo de- teiktas pristatymas: istorikas, etnologas, tautosakininkas, mokratų kongresuose. 1903 m. rudenį Sofijoje, kai publicistas, viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo, buvo peržiūrima partijos programa, kartu su gydy- nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo figūrų.2 toju Orachnovaču redagavo jos skyrių apie „tautos Jono Basanavičiaus vietą lietuvių kultūroje apibrėžia dau- sveikatą“. Grįžęs į Lietuvą, dalyvavo rinkimuose į I gmaž nusistovėjusios enciklopedinės tiesos ir vertinimai Dūmą Kauno gubernijoje – sudaręs lietuvių ir žydų vadovėliuose. Apie kultūrininką, įsuktą į politikos sūkurius, demokratinį bloką, sudavė smūgį dvarininkams. Per gal plačiausiai rašė Egidijus Motieka, Raimundas Lopata, rinkimus Suvalkų gubernijoje 1906 m. patarimais Rimantas Miknys. Tačiau daktaro gyvenimo metais ir kul- padėjo „susitvarkyti lietuvių rinkikams“. Taigi, po- tūra, ir mokslas jau seniai buvo politikos dalis. litika jam – pertrauka tarp mokslo darbų.3

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Lietuvių mokslo draugija ir Didysis Vilniaus seimas pusmečio turėtų būti sušauktas steigiamasis susirinkimas.6 Rugsėjo 18 d. ir spalio 3 d. Niškovskio viešbutyje Pranas Klimaitis (1885–1940) rašė, kad per pirmąjį pas Basanavičių komitetas apsvarstė būsimos draugijos Didžiojo Vilniaus Seimo posėdį salė buvo tokia sausa- įstatus ir jiems pritarė.7 Lapkričio 9 d. Vilniaus žiniose kimša, kad net organizacinio komiteto nariai negalėjo (nr. 263) Basanavičius informavo visuomenę apie nu- prasigrūsti estrados link, o Basanavičiui tas lengvai pa- veiktą darbą. Jam atrodė, kad geriausias laikas įstatams vyko, nes minia, jau įsidėmėjusi ryškią daktaro figūrą, priimti būtų „susivažiavimo“ pabaiga, jau apsvarsčius prasiskleisdavo, padarydama siaurą takelį, kuris už jo politinius Lietuvos reikalus. nugaros tuoj pat vėl užakdavo.4 Čia tektų priminti vieną Kadangi Rusijos žemietijų (zemstvų) pirmajame su- varžybų dėl nuopelnų Lietuvai epizodą. Mažosios Lietu- važiavime Maskvoje rugsėjo 12–15 d. lietuviai oficialių vos veikėjas, Seimo dalyvis Jonas Vanagaitis (1869–1946) atstovų neturėjo, rugsėjo 25 d. inteligentai įkūrė Vil- rašinyje apie Vilniaus žinių redaktorių Joną Kriaučiūną niaus lietuvių „organizacijos biurą“ ir ragino provinciją (1864–1941) teigė: jei dienraštį būtų redagavę kairieji, kurti vietos komitetus delegatams rinkti.8 Spalio 9 d. Seimas tikriausiai nebūtų buvęs sušauktas. Basanavičius Vilniaus lietuvių organizacijos biuras, pirmininkauja- savo autoritetu ir įtaka esą tik padėjęs Kriaučiūnui įveikti mas Basanavičiaus, patvirtino delegatus į Rusijos že- kairiųjų pasipriešinimą. Būdamas redakcijos vyresnysis, mietijų antrąjį suvažiavimą ir iškėlė lietuvių reikalavi- dalyvauti Seime jis pasiuntė Liudą Girą ir Praną Klimai- mus. Jau kitą dieną daktaras kalendorėlyje įrašė: „Ar tį. Nepalankumą daktarui galėjo sukelti Kriaučiūno, kai nesušaukti lietuvių susivažiavimo Vilniuje?“ Vėliau jis buvo Varpo redaktorius Tilžėje, konfliktas su Jurgiu (spalio 31 d.) pakartojo: „Užmaniau sušaukt Vilniaus Zauerveinu, raginusiu lietuvius savo kalbos padėtį gerinti lietuvius ant rytdienos pasikalbėt apie tautos reikalus ir nuolankiais prašymais kaizeriui.5 Kaip žinome, Basanavi- išleist manifestą dėl kongreso Vilniuje.“9 čius labai gerbė šį poliglotą ir didelį lietuvių užtarėją. Vilniaus lietuvius iškrutino Lietuvos mokslo drau- Lietuvių mokslo draugijos kūrimas ir lietuvių „susi- gijos steigimas ir pakilus nerimas dėl didžiosios per- važiavimo“ rengimas yra glaudžiai susiję. 1905 m. bir- mainos lietuvių atgimime – tikėtasi, kad inteligentija ir želio 24 d. Vilniaus žiniose (nr. 153) Basanavičius rašė tauta sutars tarpusavyje lietuvybės idealų dėlei. apie draugijos steigimą, užsiminė apie istorinių ir etno- Akstinu sušaukti Seimą tapo ir suvalkiečių veiksmai. grafinių tyrimų būtinybę, nevengdamas trakologinių Punsko dekanas Motiejus Simonaitis spalio 20 d. laiške pamąstymų. Svarbiausiu tikslu laikė folkloro rinkimą, prašė „Garbingiausiąjį Tamistą“ teiktis atvykti į suvalkie- nagrinėjimą ir etnografinio žurnalo Lietuvių tauta lei- čių susirinkimą, kur jie svarstysią svarbiausius šiandienos dybą. Pridūrė, kad šiam reikalui norėtų pašvęsti neu- klausimus.10 Nutarta į Dūmą rinkti du lietuvių atstovus, rastenijos dar nepakirstas jėgas ir savo kompetenciją. steigti žemdirbystės mokyklą Griškabūdyje, mergaičių Rugpjūčio 24 d. Vilniaus žinios (nr. 205) paskelbė jo progimnaziją Marijampolėje, skaityklas prie valsčių ir pa- kreipimąsi „Vyrai, į darbą!“ Ragindamas pasinaudoti rapijų.11 (Basanavičius į Punską nenuvažiavo dėl geležin- pirmuoju plačiu Lietuvių vakaru Vilniuje, vyksiančiu kelininkų streiko.) Suvalkiečiai nerimastingai svarstė, kad rugpjūčio 28 d., siūlė inteligentams rinktis ir aptarti tada, kai lenkai gaus autonomiją, Suvalkų gubernijai kils draugijos steigimą, sušaukti filologų ir kitų mokslinin- daug keblumų, ir klausė, ar lietuviams nereikėtų vėl suva- kų konferenciją, nes reikia sutvarkyti lietuvių kalbos žiuoti ir tartis dėl tautinių reikalų. rašybą. Basanavičiui labai rūpėjo rasti senovinio lietu- Griežtą daktaro poziciją lenkų atžvilgiu patvirtina ir vių rašto liekanas. ranka rašytas Seimo darbotvarkės projekto juodraštis, Suėjo dvi dešimtys lietuvių inteligentų, kitos dienos kur nurodyta jo sušaukimo data (gruodžio 4–5 d.), o vakare jie vėl tarėsi Jono Vileišio bute. Buvo išrinktas trečiu punktu numatyta aptarti „lietuvystės stovį, ypač komitetas draugijos įstatams rengti. Nutarta, kad po Vilniaus vyskupystėje / apie suvienijimą liet[uvių] Su-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 81 valkų gub[ernijos] su Lietuva“.12 Pirmas įrašytas spalio vių atstovus subūrė 1906 m. vasarį Filadelfijoje. Rusijos 17-osios caro manifestas, antras – Lietuvos autonomija, pasiuntiniui JAV baronui Rozenbergui buvo įteiktas ketvirtas – „lietuvių su latviais suartinimas“. Planuoti lietuvių išeivijos memorialas dėl lietuviškosios Suvalkų keturi pranešimai: Prano Klimaičio apie mokyklas, gubernijos dalies.15 Jono Kauno apie mokesčius, Gabrieliaus Landsbergio Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis, apie lietuvybės vargus, Vlado Pauliukonio „Apie lietu- sutikęs važiuoti su lietuvių atstovais į Peterburgą caro vy- vių valsčionis po rusų valdžia“. Laužtiniuose skliaus- riausybei įteikti memorandumo, 1905 m. lapkričio 8 d. tuose – nenumeruoti punktai apie „įsteigimą mokslo laiške Basanavičiui pranešė, kad spalio 22 d. pasiuntė draugijos“ ir „tautiškai-demokratiškos partijos“. Nikolajui II padėkos telegramą už spalio 17-osios ma- Daktaro rinktoje medžiagoje apie lenkinimo žalą ir nifestu suteiktą laisvę.16 Šis memorandumas – vienas keliamus pavojus yra pastaba, kad lenkams duris atvė- iš pirmųjų viešų dokumentų, apibendrinusių lietuvių rė Liublino unija, o Ketverių metų seimas (1788–1791) reikalavimus. Jis atsirado daktaro iniciatyva Vilniaus panaikino atskirą autonomišką Lietuvos savivaldą, ati- inteligentams tariantis dėl Didžiojo Vilniaus Seimo. duodamas šalį „į lenkų rankas“.13 Didžiajame Vilniaus Seime Basanavičius ketino skai- Liudo Giros straipsnio „Lietuvių mokslo draugijos tyti referatą apie lietuvių ir latvių santykius, bet sudarant įsteigimas“ paraštėje Basanavičius ranka užrašė, kad darbotvarkę nusvėrė socialdemokratų pasiūlymai.17 Pa- 1905 m. rudenį Rusijoje kilę „sumišimai“ ramų kultūrinį sak Klimaičio, Seimo uždavinys – deklaruoti pasauliui, darbą nukėlė tolyn, caro valdžia ėmė persekioti Didžiojo kad lietuvių tauta gyva ir nori gyventi toliau.18 Vilniaus Seimo dalyvius. Nors daktaras į valdžios nagus Į Seimo darbotvarkės projektą Basanavičius įtraukė nepapuolė, bet bulgariškas jo pasas du mėnesius išgulė- ir punktą dėl tautinių demokratų partijos steigimo, nes jo Kauno gubernatoriaus raštinėje ir tik 1906 m. gegu- suprato: kol nėra sudarytų Lietuvos autonominės val- žę leista išvykti iš miesto. Visus, kurie norėtų pasirašyti džios institucijų, atstovauti lietuviams galės tik politi- LMD įstatus, Basanavičius nusprendė sukviesti į Vilnių nės struktūros. birželio 15 d., tačiau traukdamasis iš sostinės dokumen- Steigiamajame Lietuviškosios tautinių demokratų tus taip saugiai paslėpė, kad ilgai neįstengė jų rasti. LMD partijos susirinkime 1905 m. gruodžio 10 d. dalyvavo ketino veikti visoje etnografinėje Lietuvoje, todėl Rusijos 16 asmenų, aktyviausiai reiškėsi Kriaučiūnas ir Basa- vidaus reikalų ministerija, kai lapkričio 19 d. gavo įsta- navičius, beje, pasiūlęs partijos pavadinimą. Įstatuose tus, nusiuntė juos peržiūrėti ir Varšuvos generalguber- parašyta, kad tautiniai demokratai kovos už lietuvių ir natoriui.14 Patvirtino kitų metų vasario 19 d. lietuvystės teises, Lietuvos autonomiją ir lietuvių tautos gerovę. Programos projekte tikėjimo reikalai neminimi, Lietuvos autonomija ir tautiniai demokratai kalbama apie sąžinės laisvę, civilines skyrybas teismuo- se. Religiniai įsitikinimai yra kiekvieno žmogaus sąžinės Rankraštyje „Amerikos lietuvių kongresai ir Lietu- dalykas ir nederėtų to sieti su partijos gyvenimu, t. y. su vos autonomija“, datuotame 1906 m. rugsėjo 8 d., Ba- politika. Tai vienas iš pamatinių principų. Tautiniai de- sanavičius nurodo, kad 1905 m., per Kalėdas, jis surašė mokratai pasisakė už šveicarų milicinę sistemą, siūlė memorandumą dėl autonomijos, ypač pabrėždamas įvesti karinį parengimą mokymo įstaigose. Socialinėje būtinybę Suvalkų gubernijos lietuviškąją dalį atskirti sferoje buvo už aštuonių valandų darbo dieną, streikų, nuo Lenkijos. Pasiuntė laišką į Ameriką kunigui Jonui profesinių sąjungų laisvę, už draudimą nuo nelaimingų Žiliui, siūlydamas sukviesti užjūrio tautiečių kongresą, atsitikimų, už sveikatos draudimą, už darbo biržas. kad pritartų Lietuvos autonomijai ir kreiptųsi dėl jos į 1906 m. vasario 11 d., svariai prisidėjus Basanavičiui, carinės Rusijos ir kitų šalių valdžią. Žilius, padedamas kuris nuo caro valdžios persekiojimų slapstėsi Garlia- Jono Šliūpo ir kunigo Juozo Kaulakio, Amerikos lietuvoje pas draugą, įkurta Kauno kuopa.19

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Nepavykus su visomis politinėmis srovėmis sutarti Lenkija gaus autonomiją, kadetai siūlys, kad vyriausy- dėl bendrų veiksmų, įgyvendinant Didžiojo Vilniaus bė suteiktų ją ir lietuviams. Seimo nutarimus, tautiniai demokratai ėmė veikti sa- Apibendrindamas reakcijas į memorandumą, Gira varankiškai, pasirinkę, jų nuomone, svarbiausią tikslą – pažymėjo: Peterburgo dienraštis Novoje vremia, pasi- siekti Lietuvos autonomijos. Basanavičius, matydamas, piktinęs autonomijos, skaldančios imperiją, siekiu, api- kad vietinė caro valdžia sutrikusi ir kol kas nežino, kaip būdino lietuvius kaip „beveik laukinius žmones“, kurių jai elgtis po Seimo, turėjo vilčių rasti sprendimą Peter- yra tik sauja tarp rusų, lenkų ir žydų. Lenkų tautinių burge. Tačiau imperijos sostinėje jau ryškėjo režimo demokratų pakraipos spaudai užkliuvo reikalavimas atsigavimo ženklai. Suvalkų guberniją prijungti prie Lietuvos. Lietuvių 1906 m. sausio 5 d. Augustinas Voldemaras pakvie- leidiniai kritikavo dešimtą memorandumo punktą, tė Basanavičių, kad rytojaus dieną atvyktų pas Peter- kuriuo pageidaujama, kad caras neignoruotų Lietuvos burgo senbuvį Vincą Matulaitį svarstyti autonomijos didžiojo kunigaikščio titulo.22 klausimo. Susirinko Labdarių draugijos valdybos Lenkų atstovai Dūmoje, nesutikę pasirašyti Vyborgo nariai dvasininkai Maironis, Pranciškus Būčys, teisi- kreipimosi po I Dūmos, kurios pirmininkas buvo ka- ninkas Andrius Dubinskas ir kiti. Dauguma pasisakė detas Sergejus Muromcevas, išvaikymo, susigadino ir prieš, nes, neturėdami vadovėlių, mokytojų, ekonomi- šiaip pašlijusius santykius su kadetais, sykiu sudaužy- nių organizacijų, lietuviai autonomijos neišlaikys. Ba- dami ir lietuvių autonomininkų viltį. sanavičius skeptikus sugėdino, sektinu pavyzdžiu nu- Per atstovų į II Dūmą rinkimus Suvalkų gubernijoje rodydamas Bulgariją. Susirinkusieji priėmė rezoliuciją socialdemokratai šaipėsi iš tautinių demokratų – „tėvynės dėl Lietuvos autonomijos ir nutarė siųsti delegaciją mylėtojų“, atseit jie ragina rinkti „gerus lietuvius“, daug pas Rusijos premjerą Sergejų Vitę.20 Remdamasis Ga- šneka apie meilę Tėvynei, apie garsią jos praeitį, lietuvių licijos autonomijos Austrijoje-Vengrijoje pavyzdžiu kalbos gražumą, žmonių meilumą… O reikia kovoti su ir Lenkijos autonomijos 1905–1906 m. projektu, Du- caro valdžia ir visų žmonių, nesvarbu, ar jie lenkai, ar lie- binskas parengė lietuviškąjį variantą ir įteikė Basana- tuviai, ar žydai, ar rusai, išnaudotojais. Kandidatus, iškeltus vičiui, kuris, po I Dūmos išvaikymo įsigalėjus reakcijai, Suvalkų gubernijoje, vertino skeptiškai: Basanavičius – ne autonomiją laikė ne tik lietuvių, bet ir lenkų svajone, politikas, o mokslininkas svajotojas, Kriaučiūnas – vienas nebent ateityje Rusija pralaimėtų didesnį karą.21 aršiausių „tikrųjų lietuvių“. Įtartinas jiems atrodė ir Pe- Basanavičius ketinęs steigti Peterburgo lietuvių in- tras Leonas, nes už jį pasisakė kunigai. Tautos patriarchas teligentų komitetą, kuris tarpininkautų tariantis dėl gavo mažiausiai balsų, esą taip atsitikę todėl, kad daugelį autonomijos su caro vyriausybe, tačiau po svarsty- suerzino vieši jo poelgiai ir politiniai žingsniai.23 Andrius mų to atsisakyta, nutarta kreiptis į Konstitucinės de- Bulota 1907 m. sausio 27 d. laiške Jonui Vileišiui, vertin- mokratų partijos (kadetų) CK. Jų lyderis profesorius damas kandidatus, iškeltus atstovauti lietuviams Dūmoje, Pavelas Miliukovas ragino pasitenkinti vietine savi- apie Basanavičių atsiliepė nepalankiai – per senas, siaurai valda (žemietijomis), nuo valsčių gubernijų pamažu konservatyvių pažiūrų nacionalistas.24 einant savivaldos link ir brandinant kadrus politinei Tautiniai demokratai per II Dūmos rinkimus kėlė to- autonomijai. Esą steigiant ją tuoj pat, kai pusė lietu- kius tikslus: siekti žemės sodiečiams, tikros laisvės arba vių yra beraščiai, gresia pavojus, kad valdžią užgrobs visiems lygių teisių, Lietuvos autonomijos (savivaldos), savanaudžiai demagogai. Į kadetų programą įtrauktas Suvalkų gubernijos priskyrimo prie Lietuvos.25 Peter- Lenkijos autonomijos reikalavimas sulaukė aršios įta- burgui užsiminus apie galimą savivaldą, teigta, kad Lie- kingų sluoksnių kritikos, tad panašią galimybę žadėti tuvai nereikia biurokratų peršamos idėjos, tik Dūma ir lietuviams, ypač prieš rinkimus į Dūmą, būtų buvę įstengtų kiek palengvinti šalies gyvenimą.26 Konstatuo- rizikinga. Miliukovas diplomatiškai užsiminė: kai ta: kai buvo išvaikyta I Dūma, jėgų santykis pasikeitė re-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 83 akcijos naudai. Per pirmuosius rinkimus žmonės vylėsi, tino steigėjų susirinkimas. Kaltinti Sąjungą dėl Vilniaus kad prasidėjo rusų biurokratijos priešmirtinė agonija ir vyskupo Edwardo von Roppo nušalinimo, pasak jo, yra senoji valdžia bus priversta trauktis. Priekaištauta Juozo neteisinga, nes caro administracija seniai „griežusi dan- Tumo Vilniaus žinioms, kad nepaskelbė nė vieno rimtes- tį“ dėl to, kad vyskupas subūrė Lietuvos ir Baltarusijos nio straipsnio apie rinkimų svarbą. Atsidūręs tautinių katalikų demokratinę partiją. Sąjunga kovojo ne su vys- demokratų įtakoje, dienraštis ėmėsi aktyvios rinkimų kupu, o su Vilniaus kapituloje „organizuota lenkininkų agitacijos, kritikavo „rusų konstitucijos“ ydas, aiškino, banda“, 31 svarstė, kaip tiesiogiai susisiekti su Vatikanu, kodėl lietuvių atstovai turi būti Dūmoje, ragino rink- nes Vilniaus vyskupai, remdamiesi savo dvasiniu autori- ti apsišvietusius žmones, inteligentus, reikalausiančius, tetu ir globėjais Romoje, tebesikėsina į lietuvybę. kad žemė, valdžia ir laisvė priklausytų žmonėms, ir pri- Sąjungos įstatų derinimas32 truko ilgiau kaip metus, sidėsiančius prie opozicijos caro valdžiai.27 1907 m. rugpjūčio 16 d. Rusijos vidaus reikalų minis- Vilniaus lietuvių rinkimų komitetas nebuvo apsispren- tras juos pagaliau patvirtino, bet įterpė keletą apriboji- dęs, su kuo blokuotis. Atsišaukime į visuomenę kvietė mų: Sąjunga gali leisti tik valdžios aprobuotas knygas, rinkikais skirti dorus, protingus ir apsišvietusius vyrus, susižinoti su Vatikanu ir kitomis institucijomis galima gerai pažįstančius tautinius, ekonominius ir kultūrinius tik per Rusijos VRM, privaloma šiai ministerijai pateik- Lietuvos reikalus. Ragino bendradarbiauti su gudais, nes ti metines veiklos ir finansines ataskaitas, veiklą pripa- šie neprieštarauja lietuvių siekiams, tačiau nesidėti ir ne- žinus nesuderinama su valdžios tikslais ar gresiančia sibičiuliauti su Lietuvos lenkais. Jie valdo daug lietuviškų visuomenės ramybei ir saugumui, ministras turi teisę žemių, bet priklauso endekams (Lenkijos nacionalistų Sąjungą uždaryti. Šiais punktais įteisinta valdžios kon- politinei grupuotei) ir yra „didžiausi Lietuvos žudy- trolė negalėjo Basanavičiui patikti. Tačiau radikalams tojai-lenkininkai“.28 Komitetas nusprendė veikti sava- pakeitimai neužkliuvo ir spalio 25 d. susirinkime jie su- rankiškai – rinkimai parodysią lietuvių pajėgas Vilniuje. darė Sąjungos valdybą jau be tautos patriarcho. Rugsėjo Kandidatu tapo Basanavičius. Kilęs iš vargdienių, gins 5 d. Basanavičius dar parengė kreipimosi į Amerikos visus Lietuvos darbo žmones, labiausiai skriaudžiamus, lietuvius projektą – prašė, kad šie aukotų lėšas atlietu- išnaudojamus, turinčius mažiausiai teisių, lygiai užtars ir vinti tamsiems Vilnijos ūkininkams, nes tai ne mažiau kitataučius, todėl už jį gali drąsiai balsuoti ne tik vilnie- svarbu, negu remti kovą už Lietuvos laisvę.33 čiai. Lietuvos reikalus geriausiai gins tas, kuris myli savo Sąjunga nutarė parengti atsaką į 1905 m. pabaigoje tėvų žemę, o varguolius – tas, kuriam jie broliai.29 Tau- Varšuvoje išleistą straipsnių rinkinį „Lietuvių klausi- tiniai demokratai ragino, kad valsčių sueigos priešintųsi mas lenkų spaudoje“. Vilniečiai inteligentai tam reika- ketinimams Suvalkų guberniją priskirti Lenkijai. Šis Ru- lui davė 220 rublių, 332 rublius (166 dolerius) atsiuntė sijos lenkų reikalavimas kėlė pavojų, kad vietiniai lietuviai JAV lietuviai. Kriaučiūnas parinko poleminius straips- nutautės. Sueigos turėtų priimti nutarimus, kad pasisako nius iš lietuvių 1905–1906 m. spaudos ir atspausdino prieš lenkų kalbos įvedimą administracinėse ir švietimo 1 200 egzempliorių tiražu, įžanginį žodį parašė Gira.34 įstaigose, reikalauja Suvalkų guberniją priskirti Lietuvai.30 Dalį tiražo pasiuntė išeiviams, keletą šimtų knygų skyrė Tautinių demokratų partinė veikla baigėsi 1907 m. vilniečiams, kitas pasiliko sau. Pinigai, gaunami iš JAV pavasarį nesėkmingais bandymais gauti Lietuvos au- lietuvių, turėjo likti Basanavičiaus žinioje, tačiau Kriau- tonomiją. Tų pat metų rugpjūtį buvo įkurta Sąjunga čiūnas 150 rublių perdavė tada dar neįregistruotos Są- Pagrąžinimui Teisių Lietuviškai Kalbai Rymo-Katalikų jungos iždininkui Juozapui Ambraziejui. Tokius faktus Bažnyčiose Lietuvoje. jis pateikė išlaidų apyskaitoje.35 Basanavičius smarkiai Basanavičius autobiografijoje apie įvairius dalykus, supyko dėl neaiškių finansinių aplinkybių ir laiškelyje taip pat ir apie Sąjungą, užsimena „mano sumanyta“. pabrėžė: „Jaunas Tamsta esi vyras, su pažeista reputaci- Daktaras parengęs jos įstatus, kuriuos po savaitės patvir- ja toli nenuvažiuosi.“36

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Kai Basanavičius JAV lietuvių atsiųstus pinigus perkėlimų, Vilniaus kunigų seminarijos pertvarkymo perdavė Vilties redaktoriui Antanui Smetonai, Šviesa, ir kitais klausimais.46 leidžiama Ambraziejaus, pakėlė triukšmą, esą pinigai, Iš slapto rašto, kurį 1912 m. gegužės 4 d. Sąjunga nu- skirti Vilniui vaduoti iš lenkų nagų, atiteko endekų siuntė Rusijos VRM Kitatikių dvasinių reikalų departa- tarnaitei Vilčiai.37 Daktaras aiškino, kad pinigus davė mentui, aiškėja, kodėl žlugo 1907 m. sumanyta kelionė Smetonai kaip Vilniaus lietuvių kultūros draugijos pir- pas popiežių įteikti memorandumo dėl lietuvių kata- mininkui, o Šviesos publikaciją pavadino šmeižtu. Vis likų padėties ir kalbos persekiojimo bažnyčiose. Kaip dėlto Sąjungą laikė viena svarbiausių tautinio sąjūdžio Vilniaus vyskupijos atstovai į Vatikaną turėjo vykti ku- institucijų, kurios nariams nederėtų savo leidinio pa- nigai Aleksas Racevičius ir Jonas Burba. Užsienio pasus versti „asmeniškumų sandėliu“. Susirinkimuose Basana- jiems parūpino Basanavičius, tačiau į Vitebsko guber- vičius kurį laiką nedalyvavo, tačiau netrukus radikaliųjų niją ištremtasis vyskupas Roppas uždraudė kunigams tautininkų įtaka susilpnėjo – 1908 m. gruodžio 14 d. Są- dalyvauti delegacijoje. Burba pakluso, o Racevičius at- jungos pirmininku buvo išrinktas Donatas Malinauskas, sidūrė Gardino vienuolyne, kur turėjo atlikti bausmę.47 sekretoriumi – Juozas Bagdonas, iždininku – Basanavi- 1907 m. gruodžio 6 d. Aleksandras Dambrauskas-Jakš- čius. Nutarta atsisakyti Ambraziejaus Šviesos.38 Matyt, tas laiške Basanavičiui vizito į Vatikaną iniciatyvą ver- kantrybė trūko, kai kriptonimu K. S. L. prisidengęs auto- tino atsargiai, esą, daugumos kunigų nuomone, lietu- rius Šviesoje papriekaištavo Basanavičiui, esą kviečiamas viams tai tik pakenktų.48 į Sąjungos susirinkimą jis atšovęs: „Tegul ją velniai ima, Nors Basanavičiui buvo nepriimtini nediplomatiški jos nereikia, mes mokslu turime žmones šviesti.“39 tautinių radikalų vadovaujamos Sąjungos veikimo būdai, 1907–1908 m. apyskaitoje (iki rugsėjo) senoji valdy- vieši išsišokimai santykiuose su lenkais, tačiau jis vis dėl- ba nurodė, kad Sąjunga turėjo šešis steigėjus, iš kurių to grįžo į valdybą ir aktyviai veikė iki pat 1914 m. Pasak keli jau išstojo. Dabar tikrųjų narių yra 81, norinčiųjų Juozo Tumo, nuo Lietuvos ūkininko socialistų demokra- įstoti – apie 1 000, iš Šviesos prenumeratos, nario mo- tų atsiskyrusiems tautiniams demokratams naujų jėgų kesčio, Amerikos lietuvių aukų ir kitų „tautiškos kovos suteikė iš Bulgarijos grįžęs Basanavičius. Bet, priešingai reikalams įplaukų“ gauta 996 rubliai.40 1907 m. leidinys negu Smetona, kuris už tautinę kultūrą Vilnijoje kovojo turėjo 78 metinius prenumeratorius.41 savo jėgomis, tautos patriarchas tai darė, nusitvėręs rusų Basanavičius nenutraukė ryšių su Sąjunga iki pat administracijos skverno.49 Viltininkams jis siūlęs forma- Pirmojo pasaulinio karo, kai ji liovėsi veikusi. Jis ne- liai prisidėti prie Sąjungos, tačiau šie atmetė protekcijas, buvo dogmatiškas sulenkėjusiųjų atlietuvinimo ša- nes buvo įsitikinę, kad tik pačių lietuvių susipratimas leis lininkas ir politiniais tikslais galėdavo pareikšti, pa- jiems išsikovoti pilietines ir kultūrines teises. Tad ir Są- vyzdžiui, kad kalbų įvairumas tautos gyvenime nėra jungai geriau būtų eiti su Viltimi. Tuo metu visą tautiš- pavojingas.42 Tačiau antilietuviški ekscesai Vilniuje, kumą, tapusį lietuvių politikos pagrindu, išreiškė šūkis kaip tai atsitiko per Šv. Jono bažnyčios klebono A. Čer- „Ginti Lietuvos rytus su Vilniumi“.50 Basanavičius, kad niavskio sukeltus neramumus dėl lietuviškų pamaldų, pasinaudotų Vilties tribūna ir įtaka, bendradarbiavo su sulaukdavo griežtos jo reakcijos.43 Daktaras pritarė šiuo laikraščiu, tačiau viltininkų idėjos nebuvo jam ar- ir lietuvių kunigų memorialui,44 parašytam 1912 m. timos.51 Žlugus nacionalistinei Sąjungai, Basanavičius kovą, Žemaičių vyskupystės kunigai sudėjo pinigų, kad prisidėjo prie Tautos pažangos partijos. Tumo manymu, Tilžėje jį išleistų Enzis Jagomastas.45 1911 m. gegužės nors platesnioji visuomenė Sąjungai nepritarusi, ypač 14 d. Basanavičius į Peterburgą nusiuntė laišką, pra- dėl caro valdžios paramos, tačiau tai vadintina neišven- šydamas, kad Vilniaus vyskupijos kanauninkais būtų giamu kompromisu, kurį laikas gal išteisins.52 skiriami tik kunigai lietuviai. Jam teko rengti daug Vilniaus vyskupystės kapitula stengėsi paveikti gu- raštų vyskupui Kazimierui Michalkevičiui dėl kunigų bernatorių ir Peterburgą, kad uždarytų Sąjungą, todėl

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 85 ji negalėjusi nei normaliai veikti, nei steigti vietinių dinastijos 300-ųjų metinių iškilmes, svarstė, kad caras skyrių.53 Kriaučiūno ir kitų radikalų veiksmai su- galėtų Trakų pilyje įsirengti vasaros rezidenciją, kokią kompromitavo ją ir lietuvių, ir lenkų akyse. 1911 m. turi Lenkijoje.59 Basanavičius šį Dambrausko-Jakšto susirinkimas nutarė, kad Sąjungos tikslas – rinkti ir sumanymą laiške įvertino taip: „Šiandien Trakuosna sisteminti žinias apie lietuvių kalbos padėtį Lietu- nuvykęs, gali nors ant salos, kur pilių griuvėsiai riogso, vos bažnyčiose, tarpininkauti tarp lenkų ir lietuvių, tyru oru pakvėpuoti, pasvajoti apie Keistučio, Vytau- sprendžiant konfliktus dėl kalbos, rūpintis, kad visur, to laikus; juos – rūmus – svetima ranka atrestauravus, kur yra lietuvių, būtų įvestos lietuviškos pamaldos, sunku būtų juose lankytis…“60 platinti tautinį susipratimą, naudojantis spauda ir gyvu žodžiu, taikytis prie žmonių, o ne prie kokios Kodėl daktaras netapo lietuvių atstovu IV Dūmoje nors valdžios.54 1912 m. 1912 m. Sąjungos ataskaitą Rusijos VRM paren- gė Basanavičius. Joje teigiama, kad endekai, turėdami Rugsėjo 17 d. Basanavičius pranešė Suvalkų guber- savo spaudą, organizuotus šlėktas ir dvasininkus, siste- nijos lietuvių rinkimų komitetui, kad gavo jo kvietimą mingai varo prolenkišką propagandą. Vilniaus kunigų kandidatuoti į IV Dūmą. Todėl, norėdamas tarnauti ne seminarijos auklėtiniai – tai ultralenkiško patriotizmo, kuriai nors partijai, o lietuvių visuomenei, pasižada: „1) nacionalizmo ir šovinizmo šaltinis. Lietuvių ir baltaru- Kadangi Suvalkų gubernijos lietuviai, kurių atstovu ap- sių tamsuomenė terorizuojama, kad atsiverstų į lenkus. siimu būti, yra katalikai, tai atsitikus progai ir reikalui, Šiuo tikslu lenkintojai pridėtines pamaldas laiko, jau- ginsiu jųjų, kaipo katalikų, reikalus sulig Katalikų baž- nimą tikėjimo pagrindų ir maldų moko lietuviams ir nyčios dogmų (doros) ir drausmės; 2) Prisižadu taipogi baltarusiams svetima lenkų kalba, nuteikdami, esą visi, kiek pajėgdamas užtarti lietuvių tautos, kultūros ir ap- kurie meldžiasi lenkiškai, priklauso lenkų nacijai. Po- švietimo reikalus ir 3) pasiryžęs esu kovoti už visų Lie- lonizuotos šlėktos dvareliai anksčiau buvo tik lenkystės tuvos gyventojų, o ypač ūkininkų, darbininkų ir k[itų] oazės, o dabar ištisi kaimai tapo lenkiškomis žemėmis, medžiagiškąją gerovę.“61 ir tai didina politinę šlėktos galią. Lietuvių kalbos padė- Iš jo laiškų Šaltinio redaktoriui Juozui Vailokaičiui tis nė kiek nepagerėjo.55 ryškėja rūpinimasis žodine agitacija, nes veikiant vien Ne iš gero sugyvenimo buvo iškelta ir tokia idėja per spaudą kova bus pralaimėta. Kitame laiške rašo ga- įtampai tarp lenkų ir lietuvių panaikinti: jeigu kultūri- vęs žinių, esą Vilkaviškyje Šaltinio šalininkai vietiniams nis bendrumas negalimas, tarpusavio santykių lygybei žydams prikalbėję, kad jis yra šovinistas antisemitas, be užtikrinti vartotina esperanto kalba.56 to, su Kaziu Griniumi ir kitais susitarę už jį „balsų ne- 1912 m. rugsėjo 16 d. Kaune, pritariant vyskupui duoti“, todėl primygtinai prašo apie jo kandidatūrą dau- Gasparui Cirtautui, katalikų spaudos veikėjai turė- giau nerašyti ir rengti kitą, sau tinkamą.62 Vėliau stačiai jo apsispręsti dėl lietuvių atstovo prie Šventojo Sosto. pareiškė: jeigu yra iškišamas kaip iškaba, už kurios pasi- Pagrindinis jo uždavinys – ginti lietuvių reputaciją slėpus į Dūmą vedamas kunigas, kad pirmeiviai nedrįstų Vatikano „koridoriuose“, bet ne mažiau svarbu tin- prieš jį „narsiai stoti“, tai tokia situacija jam nepriimtina kamai informuoti ir nuteikti čia reziduojantį Rusijos ir jis turi „galutinai išaiškinti“ savo poziciją. Išsiuntė ir ambasadorių, ypač kai vertinami kandidatai į Vilniaus telegramą, kad apie jo kandidatūrą Šaltinis visiškai tylė- vyskupus ar aptariami bažnyčios reikalai Lietuvoje.57 tų... 1912 m. lapkričio 4 d. griežtai pareikalavo grąžinti Basanavičius laiške Dambrauskui-Jakštui siūlė kunigo visus jo rašytus laiškus ir telegramas. Kazimiero Prapuolenio kandidatūrą, šis atsakė, kad Daktarui buvo skaudi ši plačiai nuskambėjusi isto- pritaria.58 Konservatyvios tautinės realistinės politi- rija, jis pasigedo rimtesnio požiūrio ir pagarbos savo kos atstovas 1911 m. lapkritį, gerokai prieš Romanovų asmeniui. Rašė, kad vieni čia įžiūrėjo klastą, klerikalų

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 spauda, kauniškė Vienybė ir seiniškis Šaltinis teigė, esą Po garsiųjų Basanavičiaus žodžių apie lietuvių suvalkiečiai gerai nepažinojo Vilniuje gyvenančio tau- teises iš „Priekalbos“ antra dažniausiai cituojama jo tiečio, netikėjo, kad jis – geras katalikas. Apibendrino: mintis yra iš straipsnio „Prie lietuvių susivažiavimo rinkimus laimėjo „geras“ katalikas. Šaltinio redaktorių Vilniuje nutarimų“ įžangos: „Per pirmąjį susivažia- kunigą Vailokaitį kaltino veidmainyste, elementarių vimą Vilniuje lietuviai pasirodė iš politiško atžvilgio moralės normų nepaisymu. Padarė išvadą: rinkimų kaipo labai subrendusi tauta. Jos nutarimus, kuriuos afera sukurpta tam, kad pasinaudoję jo populiarumu ji pati išleido ir kuriais ji nori pagerinti savo politiškąjį Suvalkijoje eliminuotų socialistą Andrių Bulotą ir įtai- būvį, galima kritikuoti, bet negalima nepripažinti, kad sytų Dūmon savą žmogų, kuris ten pasižymės ir taps ji žino, ko jai mūsų laike reikalauti pridera, legališku žinomas plačiajai visuomenei.63 Lemiamas buvo rin- keliu einant“ [kursyvas mano – A. G.]. O lietuvių kovą kikų susirinkimas, įvykęs 1912 m. lapkričio 1 d. Pri- dėl gimtosios kalbos bažnyčiose jis prilygino bulgarų statydamas savo programą, Basanavičius aiškino, kad stačiatikių kovai su graikais: „Apie galutinį pasiseki- Bulgarijoje politinės partijos tikėjimo reikalais neužsi- mą šitoje kovoje negalima nė abejoti!..“66 ima, kitokia padėtis yra Lietuvoje, todėl jis pasirengęs Jonas Basanavičius nebuvo politikas iš pašauki- ginti ir katalikų interesus, jei jų balsais patektų į Dūmą. mo, bet politikos vaidmenį vertino ir gerai suprato, Kadangi Dūmos dauguma reakcionieriška, lietuvių at- kad reikia derėtis ir susitarti. Suvokė viešumo svar- stovų vieta opozicijoje. Pagal pažiūras būdamas arti- bą, stengėsi veikti legaliais ir neprievartiniais būdais. mas kadetams, asmeniškai pažinodamas jų vadus, kaip Tiesa, pasak Mykolo Biržiškos, „moralinis lietuvių Suvalkų gubernijos atstovas palaikysiąs su jais artimus prezidentas“ ne visose situacijose sugebėjo išlaikyti ryšius. Politinėje programoje kėlė Suvalkų gubernijos pripažintąjį statusą, kartais parodydavo savo kaip tau- atskyrimą nuo Lenkijos, proporcinius turto mokes- tininkų srovės atstovo pažiūras. Nebuvo kovotojas ar čius, daug sanitarijos, sanitarinio švietimo ir kitų sričių minias uždegantis tribūnas, suvokė kartų kaitos nu- klausimų. lemtą asmeninio vaidmens mažėjimą, todėl oriai ten- Konkurentas – prelatas Juozas Laukaitis prisistatė kinosi augančia savo kaip simbolinės figūros reikšme. esąs demokratas ir krikščionis, kuriam brangus katali- Telkdamas bendrai tautinei veiklai, sugebėdavo rasti kų tikėjimas, už jį kovosiąs ir Dūmoje. O kai pareiškė, pagrįstų „vienijančių“ argumentų tiek iš dešinės, tiek kad su kadetais negalės bendradarbiauti, nes šie palai- iš kairės. Sielojosi dėl pasaulėžiūrinių įtampų politi- ko žydus, Basanavičiui tapo aišku, kad rinkimų baigtis niame Lietuvos gyvenime. Svetimtaučiai gerbė jo įsiti- jau yra numatyta.64 kinimus, vertino erudiciją ir europietiškas moralines Niekada nerodęs iniciatyvos prasimušti į priekines nuostatas politikoje. Daktaras teikė šviesuomenei ide- politikų eiles, daktaras labiau gilinosi į kultūros reika- alus, o savo autoritetu užsitarnavo teisę būti moraliniu lus, vadovavosi suvalkietiška išmintimi, kad geriau būti lietuvybės simboliu ir idėjiniu tautos vedliu. pagirtam kitų, negu pačiam girtis. Jo pasiūlyta rinkimų programa atitiko viltininkų iškeltą „mažųjų darbelių“, pagrįstų politiniu realizmu, svarbą. Viltis rašė, kad Basa- 1 Vyt. Vanagaitis [P. Juodelis], Pozityvizmas ir Kudirka, Šviesos keliai, 1934, navičius geriausiai tinka būti lietuvių atstovu IV Dūmo- nr. 1, p. 12. je, nes yra vienybės garantas. Jis – realistas, į gyvenimą 2 Literatūros enciklopedija mokyklai, Vilnius, 2011, p. 43. žiūrintis praktiškai ir darantis tai, kas neša bent šiokią 3 D-ras J. Basanavičius, Kaip man nebuvo lemta Dūmos atstovu tapti, Vienybė tokią naudą Lietuvai, bet kartu idealistas, tikintis lietu- lietuvninkų, 1913-02-19, nr. 8, p. 7. vių ateitimi ir dirbantis jų labui. Lietuviškoms įstaigoms 4 P. Klimaitis, Didysis Vilniaus Seimas, Židinys, 1931, nr. 2, p. 147. daktaras galėtų parūpinti caro valdžios subsidijų ir len- 5 J. Vanagaitis, Jonas Kriaučiūnas. 70-tų metų sukaktuvėms paminėti, Tėvų gvatų, kaip tą sėkmingai daro lenkai ir latviai.65 žemė, 1934-06-15, nr. 11, p. 9, 1934-07-15, nr. 12, p. 5.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 87 6 Atbalsiai. Vilniuje, Vilniaus žinios, 1905-09-02, nr. 213, p. 2. 38 MABRS, f. 255-1167, l. 5-7. 7 LMD įstatų projektas, pasirašytas visų komiteto narių, LLIR, F. 22-6, l. 22–27. 39 K. S. L. D., Basanavičiaus išmetinėjimams „Viltyje“ atsakymas, Šviesa, 8 J. B., Prie Vilniaus Seimo historijos, LLIR, F. 2-1455, l. 1–2 1908-09-10, nr. 17–20, p. 140. 9 LLIR, F. 2-25, lapai nenumeruoti. 40 Sąjungos Pagrąžinimui teisių lietuviškajai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčioje 10 Ibid., F. 2-1377, l. 1. Lietuvoje apyskaita už 1907–1908 m., Šviesa, 1908-07-08, nr. 13–16, p. 128. 11 Ibid., F. 2-1397, lapai nenumeruoti. 41 J. Ambraziejus, Užrašų knyga 1906–1907 m., LLIR, f. 1, s. v. 101, lapai nenu- 12 Ibid., F. 2-232, l. 1. meruoti. 13 Ibid., F. 2-194, lapai nenumeruoti. 42 J. Basanavičius, „Ar Vilnius „lenkų“ miestas“, Viltis, 1912, nr. 58. 14 Pirmojo „Lietuvių tautos“ tomo rankraščiai, L. Giros straipsnis, LLIR, f. 2-347, 43 IKS [J. Basanavičius], Šv. Jono bažnyčia ir lietuvių kalba Vilniuje, Vilnius, 1913. l. 15-17 (straipsnio paginacija). 44 Vilniaus vyskupystės lietuvių katalikų būtis ir panpolonistų išdykavimas. 15 LLIR, f. 2-117, l. 1–2. Lietuvių katalikų kunigų memorialas, Tilžė, 1913. 16 Ibid., f. 2- 736, lapai nenumeruoti. 45 F. Kemėšio 1912 m. kovo 31 d. laiškas J. Tumui, VUBRS, f. 1, s. v. 9 (Rš662), l. 3 a. p. 17 K. M., Vilniaus seimas, Socialdemokratas, 1925-12-03, nr. 47, p. 2–3. 46 J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851–1922 m., 18 P. Klimaitis, Atsiminimai, Santara, 1917-05-20, nr. 16, p. 2. p. 241, 245, 266. 19 J. Basanavičius teigė, kad partiją pats suorganizavo ir surašė plačią progra- 47 MABRS, f. 255, s. v. 1176, l. 23 ir a. p. mą, o du rinkiminius mitingus vadino gausiais kuopos susirinkimais (Vienybė, 48 LLIR, f. 2, s. v. 1710, 1. 3. 1925-11-12, nr. 136, p. 2). Kad išvengtų caro valdžios represijų prieš Didžiojo 49 J. Tumas, A. Smetonos 25 m. rašymo sukaktuvėms. Viltininko Tumo Vilniaus Vilniaus Seimo organizatorius, Garliavoje pasislėpė 1906 m. vasario 5 d. atsiminimai, Vaižgantas, Raštai, t. 13, Publicistika 1929–1933, Vilnius, 2001, 20 P. Bugailiškis, Gyvenimo vieškeliais… p. 131. p. 276. 21 A. Dubinskas, Iš D-ro Basanavičiaus darbuotės, Lietuvis, 1927-03-16, nr. 58, p. 3. 50 J. Tumas, Tautininkai katalikai legalūs valstybei ir tikėjimui, ibid., t. 12, Publi- 22 L. Gira. D-ras J. Basanavičius, Vilniaus kalendorius 1907 metams, Vilnius, cistika 1925–1928, Vilnius, 2000, p. 517–518. 1906, p. 33–34. 51 J. Tumas, Dr. J. Basanavičius, ibid., t. 14, Literatūros istorija 1899–1933, Vil- 23 Ką mums reikia į dumą rinkt, Skardas, 1907-01-11, nr. 2, p. 18; Tolimesnieji rinki- nius, 2002, p. 76, 81. mų žingsniai, ibid., 1907-01-30, nr. 5, p. 65–67; Rinkimai į Dumą, ibid., p. 75. 52 J. Tumas, „Vilties“ fonai, ibid., t. 13, Publicistika 1929–1933, Vilnius, 2001, p. 431. 24 MABRS, f. 255-59, l. 5-6. 53 MABRS, f. 255, s. v. 1167, l. 10. 25 Vilnius, sausio 25 d, Lietuvis, 1907-01-25, nr. 3, p. 38. 54 Ibid., f. 255, s. v. 1172, l. 2 ir a. p., 6. 26 Pranas, Iš priežasties teikiamos Lietuvai vietinės savivaldos, ibid., 55 Ibid., f. 255-1176, l. 60-65. 1906-12-11, nr. 1, p. 3-5. 56 N. Downar, O jednosci kulturalnej, Litwa, 1913-05-25, nr. 20–21, s. 154–156. 27 Mokytojas, Rinkimai „Dūmon“ ir mes, ibid., p. 4–6. 57 F. Kemėšio 1912 m. rugsėjo 5 d. laiškas J. Tumui, VUBRS, f. 1-9 (Rš592), l. 5; 28 Vilniaus kronika, ibid., p. 15. J. Basanavičiaus rugsėjo 8 d. laiškas A. Dambrauskui, ibid., f. 1-D305, l. 20. 29 Vilniaus kronika, ibid., 1907-01-25, nr. 3, p. 46. 58 LLIR, f. 2- 800, lapai nenumeruoti. 30 N. S., Sąvalkiečių atidai, ibid., p. 38–41 59 A. Jakšto-Dambrausko 1911 m. lapkričio 13 d. laiškas J. Basanavičiui, ibid. 31 J. Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, Vilnius, 1997, 60 VUBRS, f. 1-D305, l. 19. p. 186. 61 LLIR, f. 2-1596, l. 4. 32 Sąjungos lietuvių kalbai pagrąžinti į Rymo katalikų bažnyčias Lietuvoje su- 62 Ibid., l. 1-3, 5-9. sirinkimų protokolai, MABRS, f. 255, s. v. 1167, l. 1-3. 63 D-ras J. Basanavičius, Kaip man nebuvo lemta Dūmos atstovu tapti, Vieny- 33 Ibid., s. v. 1164, l. 2 ir a. p. bė lietuvninkų, 1913-04-02, nr. 14, p. 7; 1913-04-09, nr. 15, p. 7; 1913-04-16, 34 Ze stosunkow litevsko polskich. Glosy Litvinow. Audiatur et altera pars, nr. 16, p. 7. Warszawa, 1907. 64 Ibid., 1913-03-26, nr. 13, p. 7. 35 J. Kriaučiūno 1907 m. [gegužės?] ataskaita, LLIR, f. 2-1107, l. 1-2. 65 P., D-ras Basanavičius geriausia tinka ketvirtos Dūmos atstovu, Viltis 1912- 36 Ibid., l. 3. 09-16, nr. 110, p. 1. 37 K. S. L., Ar jiems rūpi Lietuvos ateitis?, Šviesa, 1908-07-08, nr. 13–16, p. 112–113. 66 Dr-as B., Nieko nėra naujo pasaulij, Vilniaus žinios, 1905-11-01(14), nr. 256, p. 1.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Apie knygas

Virginijus Kinčinaitis

Avangardinio kino montažas kompiuterio ekrane

Lev Manovich. Naujųjų medijų kalba. Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis. – Vilnius: Mene, 2009. – 470 p.

odėl reikia studijuoti avangardinį kiną? Todėl, kad dinio kino kibirkštį. Celiulioidinės juostos alchemikai Kapie jį tiesiog mažai žinome, o jo įtaka šiuolaikiniam (Viking Eggeling, Walther Ruttmann, Oskar Fischinger, menui yra didžiulė. Todėl, kad nepažinę avangardinio Fernand Leger, Man Ray, Hans Richter, Marcel Du- kino ištakų ir procesų nesuvoksime dabartinės medijų champ, Rene Clair, Jean Epstein, Len Lye, Germaine Du- kultūros, jos prielaidų ir specifikos. Todėl, kad visa šiuo- lac, Norman McLaren, Mary Ellen Bute, Harry Smiths, laikinė skaitmeninės multimedijų kultūros aplinka daug Maya Deren, Dziga Vertov, Stan Brakhage, Jonas Mekas, ką skolinasi iš drąsiausių avangardinio kino atradimų. Chris Marker, Jack Smith, Maurice Lemaitre, Jean-Luc Kita vertus, pasikeitė kino studijų perspektyvos ir priori- Godard ir kt.), sukūrė alternatyvią kino istoriją, kurio- tetai. Klasikinę kino istoriją pakeitė vizualinės kultūros, je svarbiausia yra totali menininko utopija, jo dvasios vaizdo antropologijos, medijų archeologijos, ekraninės laisvė, maksimalus naujos kino meno rūšies galimybių kultūros ir judančių vaizdų studijos, kurios kiną anali- atskleidimas, kontrkultūrinė kino autonomija apskritai. zuoja kartu su kitomis ekraninės aplinkos apraiškomis. Šių didžiųjų autsaiderių eksperimentai kaip tik ir sutei- Žinoma, didžiausias lūžis įvyko, kai tradicinis, fotogra- kia galimybę platesniame kontekste suvokti šiuolaikinių finiu vaizdu pagrįstas kinas virto skaitmeninių vaizdi- skaitmeninių technologijų prielaidas ir jų įtaką tradici- nių okeanu. Atsirado išplėstinio kino samprata, susijusi nio kino transformacijai. Šia tema jau yra išspausdinta su kino vaizdo perkėlimu į šiuolaikinio meno galerijas, daug novatoriškų tekstų. Tai rodo, kokios produktyvios kompiuterių monitorius, interneto erdvę. Kinas kinta ir gali būti avangardinio kino studijos analizuojant dabar- transformuojasi į interaktyvias instaliacijas, persikelia ties gyvenimą perkuriančius skaitmeninio pasaulio rai- į virtualią erdvę. Tačiau tradicinio kino ribas jau XX a. dos principus. pradžioje peržengė įniršę futuristai ir dadaistai, sukūrę Viena iš pirmųjų knygų apie istorines avangardi- alternatyvų avangardinį kiną. Čia apstu laiką pralenkusių nio kino ir kompiuterio ekrano sąsajas išversta ir į ekraninio meno eksperimentų, kurie laikytini šiuolaiki- lietuvių kalbą (Lev Manovich, Naujųjų medijų kalba, nio medijų meno ir skaitmeninės kultūros prototipais. Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis, Vilnius, Mene, Būtent todėl verta iš naujo atsiversti kino istoriją ir 2009, p. 470). Medijų filosofas Levas Manovichius, ana- ją perskaityti kitaip, nukreipiant žvilgsnį į jos paribius, į lizuodamas dabartinę duomenų bazių, kompiuterinių XX a. pradžią, kai keisčiausiais pavidalais susipynė vaiz- programų, didžėjų kultūrą pasitelkia rusų revoliucinio duojamasis menas, muzika ir kinas – tai įskėlė avangar- kino avangardisto Dzigos Vertovo (tikrasis vardas De-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 89 nisas Kaufmanas) kūrybą. Gaila, kad šioje knygoje daug ria tam tikroje aplinkoje, pasimeta tarp begalės reiškinių kas pernelyg supaprastinta, autorius išleido iš akių platų ir stebi juos iš nepatogių taškų. Jis labai gerai užfiksuoja avangardinio kino kontekstą, neatskleidė amerikiečių vieną reiškinį, pereina prie antrojo ir trečiojo, bet net ne- abstrakčiojo kino įtakos kompiuterinės grafikos tech- nutuokia, kur visa tai jį nuves. Tačiau žmogų su kino ka- nologijoms. Manovichius apsiribojo tik vienu Vertovo mera įkvepia mintis, kad iš tikrųjų jo atliekamas pasaulio filmu „Žmogus su kino kamera“, jo reikšmę, žinoma, su- stebėjimas yra skirtas kitiems žmonėms. Ar suprantate? absoliutindamas. Tačiau pagrindinė šios knygos idėja vis Jis jungia reiškinius vieną su kitu, skolinasi kitų nufil- dėlto yra gana svarbi. muotą medžiagą. Jis lyg mokslininkas naudojasi galimybe Autoriaus nuomone, kinas, kaip pagrindinė XX a. surinkti tai vienoje, tai kitoje vietoje atliktas empirinius kultūros forma, atgimė kompiuterio vartotojo „įranki- stebėjimus. Iš tikrųjų taip ir reikėtų suvokti pasaulį.“ nės“ pavidalu. Kompiuterių amžiuje kinematografiniai Taigi, priešingai nei standartinis kino montažas, kai percepcijos būdai, erdvės ir laiko jungtys, kinematogra- atrenkama ir išdėstoma pagal iš anksto parašytą scena- fiškas atminties reprezentavimas, mąstymas ir emocijos rijų jau nufilmuota medžiaga, čia pats kadrų gretinimo, milijonams žmonių tapo darbo ir gyvenimo būdu. Este- išdėstymo ir perskirstymo procesas, skirtas paslėptai pa- tinė kinematografijos strategija tapo pagrindiniu progra- saulio tvarkai aptikti, tampa filmo pagrindu. Žmogus su minės įrangos organizavimo principu. Langas į išgalvotą kino kamera tam tikra tvarka dėliodamas savo sukauptus kinematografinį pasaulį dabar tapo langu į duomenų duomenis kuria tam tikrus teiginius. Iš duomenų bazės erdvę. Trumpai tariant, tai, kas tradiciškai buvo kinas, paimti ir atitinkamai sudėlioti įrašai tampa modernaus dabar tapo žmogaus sąsaja su kompiuteriu. Tai apima gyvenimo paveikslais, tačiau kartu tai yra ir nuomonė visą montažo estetikos raidą – nuo pirmųjų dadaistų ar apie patį gyvenimą, interpretacija to, ką šie kasdien ma- konstruktyvistų fotomontažų iki skaitmeninių vaizdų. tomi vaizdai reiškia iš tikrųjų. Būtent todėl, pasak Manovichiaus, žiūrėdami filmą Būtent skaitmeninis montažas yra judančių vaizdų „Žmogus su kino kamera“ nepatirsime banalių išgyveni- gausos priežastis – juo paremti visi specialieji kino efektai, mų. Net po to, kai 10-ojo dešimtmečio dizaineriai ir vi- kompiuteriniai žaidimai, virtualieji pasauliai, didžioji dalis deofilmų kūrėjai sistemingai išbandė visas avangardines televizijos „vaizdinių priemonių“ ir net televizijos žinios. priemones, originalas vis dar pribloškia. Bet pribloškia ne Ypatingą dėmesį skirdamas Vertovo filmui „Žmogus jame vaizduojamos temos ir ne tarp jų kuriamos asoci- su kino kamera“, Manovichius pabrėžia, kad būtent šis acijos, kuriomis Vertovas siekia įpiršti „komunistinį pa- kino menininkas yra dabartinių vaizdų bazių kaupimo saulio dekodavimą“, o nuostabus kino technikų katalogas. ir laisvo jų montavimo pradininkas. Kartu su Peteriu Vaizdas išnyksta ir susisluoksniuoja, kadrai sustabdomi ir Greenaway’umi Vertovą galima laikyti didžiausiu XX a. pagreitinami, ekranas padalijamas, ritmas nuolatos kei- „duomenų bazės kino“ kūrėju. Manovichiaus teigimu, čiasi, apstu įterpinių, naudojamos įvairios montažo tech- „Žmogus su kino kamera“ – reikšmingiausias pavyz nikos… Kino kritikė Annette Michelson visa tai pavadi- dys apie duomenų bazės įtaką vaizduotei moderniųjų no „nebyliojo kino išteklių ir technikų susumavimu“. Tai medijų mene. Vertovo filme keliskart pasikartoja scena, daugiau negu „normalus“ avangardinis filmas, bylojantis kurioje matyti montažinė su daugybe lentynų, pažymė nuoseklia, nuo pagrindinės kino srovės besiskiriančia tų užrašais „Mašinos“, „Klubas“, „Judėjimas mieste“, „Fi- kalba, paremtas nedideliu nuolat kartojamų technikų ziniai pratimai“, „Iliuzionistas“ ir taip toliau. Jos skirtos rinkiniu. „Žmogus su kino kamera“ neturi aiškiai api- nufilmuotai medžiagai saugoti ir rūšiuoti. brėžtos bendros kalbos – tai nesibaigianti, nesuvaržyta, Kaip iš vaizdų bazės duomenų sumontuojamas revo- kone begalinė kinematografinių technikų virtinė, o varto- liucinis filmas, aprašo Vertovo brolis ir filmo bendraau- jant šiuolaikinę terminologiją, – „efektai“, pateikiami kaip toris Michailas Kaufmanas: „Paprastas žmogus atsidu- naujoji kino kalba.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Atrodo, kad programinė įranga suteikia neribotas ga- norma. Tai, kas tūnojo paribiuose, dabar atsiduria cen- limybes kurti tokių efektų derinius, rastis naujoms kine- tre. Kompiuterinės medijos triumfališkai grąžina panie- matografinėms kalboms, tačiau, pasak Manovichiaus, ne kintą avangardinio kino turinį. viskas taip paprasta. Kiekviena montažui skirta progra- Juk per visą alternatyvaus, avangardinio kino istoriją ma pateikia daugybę efektų rinkinių, o menininkams, raižymas, piešimas, tapymas ir kitos ikikinematografinės ypač pradedantiesiems, knieti kuo daugiau jų panau- technikos buvo vienas iš svarbiausių alternatyvios vaiz- doti tame pačiame kūrinyje, todėl skaitmeninis filmas do poetikos kūrimo šaltinių. dažniausiai tampa paprasčiausiu įvairių efektų rinkiniu. Lenas Lye, vienas iš abstrakčiosios animacijos pradi- Vertovo filmas yra susijęs su naujosiomis medijomis bū- ninkų, kiną laikė tapyba ir tapyti tiesiai ant kino juostos tent tuo, kad parodo, kaip paversti „efektus“ prasminga pradėjo dar 1935 m. Juo pasekė tokie garsūs kino kalbos meno kalba, t. y. naujas vaizdų kūrimo ir manipuliavimo novatoriai ir animatoriai kaip Harry’s Smith’s, Normanas technikas, Vertovo terminu „kino akį“, galima panaudoti McLarenas ir kt. Stanas Brackage’as, siekdamas pavers- pasaulio dekodavimo tikslais. „Tiesioginė“ kino medžia- ti savo filmus abstrakčiosios ekspresionistinės tapybos ga filme užleidžia vietą manipuliacijoms, pasitelkiant ekvivalentais, kino juostą gausiai padengdavo dėmėmis naująsias technikas, o filmo pabaigoje matome tikrą ki- ir brūkšniais, nutaškydavo dažais, išpurvindavo ir su- nematografinę orgiją. braižydavo. Pasak Manovichiaus, vienas iš pagrindinių Atrodo, Vertovas atkuria procesą, kaip jis atrado „kino viso avangardinio kino nuo Leger iki Godard’o – im- akį“, kartu padėdamas žiūrovams suprasti, koks platus pulsų buvo kinematografiškumo, tapybiškumo ir grafiš- kino kameros galimybių diapazonas. Vertovo tikslas – kumo suderinimas filme ar net kadre, naudojant gyvai suvilioti žiūrovus savuoju matymo ir mąstymo būdu, filmuotą medžiagą ir animaciją, įvairiais būdais apdoro- priversti, kad patirtų jo, einančio naujos kino kalbos at- jant tai, kas nufilmuota, spausdintą tekstą gretinant su radimo keliu, jaudulį. kino vaizdais. Šis atradimo procesas ir yra pagrindinė filmo istorija. Avangardinio kino korifėjai, sumaišydami viename Duomenų bazė, paprastai statiška ir „objektyvi“, Verto- kadre įvairiausius vaizdus, ištapydami ar subraižydami vo rankose virsta dinamiška ir subjektyvia. Tačiau svar kino juostą, kitais būdais maištaudami prieš industrinį biausia, kad Vertovui pasisektų padaryti tai, ko naujųjų kiną, priešinosi „normalioms“ kino kūrimo procedū- medijų kūrėjai ir menininkai vis dar turi mokytis, – duo- roms ir numatomam juostinės technologijos panau menų bazę ir naratyvą jis sujungė į vientisą naują formą. dojimui. Taigi jie veikė komercinio kino periferijoje ne Skaitmeninis kinas ypač vertina rankiniu būdu kuria- tik estetiniu, bet ir technologiniu atžvilgiu. Deja, Mano- mus vaizdus, ir tai vienas iš pavyzdžių, rodančių bendres- vichius net nepamini, kad vienas iš didžiausių šio „kino nę tendenciją – sugrįžta ikikinematografinės technikos, be kameros“ pradininkų ir alchemikų buvo tarp Ameri- skirtos judantiems vaizdams kurt. Todėl dažname šiuo- kos ir Prancūzijos migravęs siurrealistas Manas Ray’us. laikinio meno centre galima išvysti mechaninių optinių Jo filmas „Sugrįžimas į sveiką protą“ (Le Retour A La įrenginių, primityvių garso instaliacijų, stroboskopų ar Raison. 1923) nuostabiai tiksliai numatė drąsiausias kino šešėlių teatro parafrazių. Bitnikų ir Williamo Burrougho juostos panaudojimo alternatyvas. išreklamuota stroboskopinio cilindro principu pagamin- Vienas iš skaitmeninės revoliucijos padarinių yra tai, ta Briono Gysino „Sapnų mašina“(1961 m.) buvo vienas kad avangardinė estetikos strategija įsitvirtino kompiute- iš tokių optinės archeologijos iššūkių kino menui. rinės programinės įrangos komandose ir sąsajų metafo- Technikos, kurias XX a. gyvai filmuojamas naratyvinis rose. Kitaip tariant, avangardas materializavosi kompiute- kinas marginalizavo, t. y. priskyrė animacijos ir specialiųjų ryje. Tipiškas pavyzdys – skaitmeninio kino technologija. efektų sritims, dabar vėl išnyra kaip skaitmeninio kino Avangardinė koliažo strategija sugrįžo cut and paste ko- pagrindas. Tai, kas buvo kino papildas, dabar tapo jo mandos pavidalu – tai viena iš elementariausių operacijų,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 91 kokią tik galima atlikti su skaitmeniniais duomenimis. Ta- autoriai – tapytojas Charlesas Sheeleris ir fotografas pymo ant kino juostos idėja įsikūnijo kaip tapymo funk- Paulis Strandas. cija, įtraukta į videomedžiagos redagavimo programas. Beje, kita migravimo iš vaizduojamųjų menų į kiną Avangardo užmojį susieti animaciją, spausdintą tekstą ir banga plūstelėjo tik 7-ajame dešimtmetyje, kai dailininkai gyvai nufilmuotą medžiagą pakartojo animavimo, titrų ėmėsi tobulinti JAV avangardiniame kine tuo metu domi- kūrimo, tapymo, montavimo ir redagavimo sistemos, su- navusio struktūrinio kino idėją. Struktūrinis kinas ypač siliejusios į vientisus, universalius paketus. suklestėjo Niujorke, jo požymių esama jau 7-ojo dešim- Technologija, kai viename kadre kombinuojami keli tmečio pradžioje, fluxus veikloje, ankstyvuosiuose Andy’o nufilmuoti vaizdai, pavyzdžiui, Vertovo filme „Žmogus Warholo projektuose, Michaelo Snow, Hollo Framptono, su kino kamera“ arba Leger „Mechaniniam balete“ (1924) Paulo Sharitso ir kitų kūryboje. Būtent tada Niujorko kul- irgi yra įteisinta. Juk visa redagavimui skirta programinė tūros žurnalai, galerijos ir muziejai ėmė formuoti vienaly- įranga (Photoshop, Premiere, After Effects, Flame, Cineon), tę institucinę sistemą, kuri apėmė ir avangardinį kiną. grindžiama pradine nuostata, kad vaizdas yra sudarytas Beje, ypač tiksliai ryšį tarp vaizduojamojo meno ir iš neriboto skaičiaus atskirų sluoksnių. Akivaizdu: tai, kas išplėstinio avangardinio kino vizualumo apibrėžė vie- tradiciniame kine kadaise buvo išimtys, dabar tapo įpras- nas garsiausių amerikietiškojo kino avangardistų Stanas tomis, numatytomis skaitmeninio kino kūrimo techniko- Brakhage’as: mis, įsiliejusiomis į pačią technologijų struktūrą. „Aš tiesiog lindėte lindėjau galerijose. Po truputį ėmiau Pasak Manovichiaus, iš kino retrospektyvos matyti, suvokti, kad vadinamasis abstraktusis ekspresionizmas kad XX a. vizualiojo realizmo režimas, atsiradęs kaip daugiausia kilęs iš regėjimo užmerktomis akimis, tad ir automatinio vizualiosios tikrovės fiksavimo pasekmė, pats pradėjau užsimerkęs sąmoningai ieškoti formų, pa- buvo tik išimtis, tik atsitiktinis posūkis vizualiųjų repre- vidalų – sričių, susijusių su de Kooningu arba su Polloc- zentacijų istorijoje, kurioje visada vyravo – o dabar ir vėl ku ir t. t. Buvau labai susitelkęs į Amerikos abstrakčiojo įsivyrauja – rankinis vaizdų kūrimo būdas. Kinas tampa ekspresionizmo srovę. Mane visada domino neišreiškiami tapymo rūšimi – tai tapyba laike. Vertoviška „kino akis“ pavidalai, kurie, jei ketintume juos įvardyti, būtų greičiau virto „kino teptuku“. biologinės negu matematinės prigimties – tai primena Į avangardinio kino istoriją pažvelgę įdėmiau, maty- nervinių raizginių, ląstelių, porėtos kaulinės medžiagos, sime, kad jo ir vaizduojamųjų menų ryšys yra kur kas smegenų sinapsių sistemos formas. Abstrakčiojo ekspre- glaudesnis, negu įprasta manyti arba rašoma paviršuti- sionizmo atstovai, nesvarbu, žinodami tai ar ne, visada niškose kino istorijose. tapė užmerktomis akimis regimas vizijas, tad aš norėjau Juk daugelis eksperimentinio, avangardinio Euro- visa tai pritaikyti kine, nes visada impulsyviai stengiausi pos ir Amerikos kino kūrėjų buvo būtent dailininkai. įtraukti viską, ką galima išvysti kino ribose: vizijas už- Beveik visi klasikinio XX a. 3-iojo dešimtmečio kino merktomis akimis, svajones, sapnus ir t. t.“ avangardo kūrėjai Europoje buvo vizualieji meninin- Taigi dialogas tarp avangardinio kino ir vaizduojamojo kai, pasinėrę į eksperimentus su naująja medija. Vikin- meno nenutrūkstamai vyko visada. Gaila, bet Levo Ma- gas Eggelingas, Hansas Richteris ir Walteris Ruttman- novichiaus „Naujojoje medijų kalboje“ jis nėra atskleistas nas Vokietijoje, Manas Ray’us, Fernand’as Leger, taip detaliai, kaip derėtų tokio pobūdžio knygoje. Francisas Picabia, Marcelis Duchamp’as ar Salvadoras Tačiau būtent ši knyga gali paskatinti kritiškesnius Dali Prancūzijoje ir kt. – visi jie kūrė pramoginio in- kino ir dailės istorijos vertinimus. Būtent ji gali įkvėpti dustrinio kino alternatyvas pritaikydami kinui įvairių medijų menininkus imtis nuoseklesnių medijų archeo- modernistinės tapybos mokyklų plastinius principus. logijos studijų, be kurių dabartinis medijų menas daž- Garsus eksperimentinis amerikiečių to meto filmas nai primena betikslį plūduriavimą skaitmeninio okea- Manahatta (1921) buvo sukurtas panašiu principu, jo no paviršiuje.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCIII

Politinis afrodiziakas

ėl pajuodę paakiai ir slenkantys plaukai prieš ren- mūriniuose žurnaluose, interneto portaluose ir kituose „Vginį, – taip šiurpiai savo pasiaukojamą darbą ties (k)analuose. Nenuostabu, kad iškart po to mano būrimo fizinio (dvasinis negresia) išsekimo riba apibūdino tokia saloną Dura necéssitas užplūsta būriai nepakankamai daug kam nežinoma Liuminata, nušvietusi tarsi garsioji įvertintų gražuolių. Rūpestingos ir, neslėpsiu, turtingos Iljičiaus lemputė Mados naktį Vilniaus rotušėje. – Ta- jų motinos teiraujasi, kodėl taip yra, kad en face ir en čiau kiek laimės po to, kai supranti, kad tą patį vakarą profile pristačiusios savo dukteris aukštuomenei, gana su tavimi šventė visas pasaulis!“ – pasidžiaugė, nors jis, brangiai sumokėjusios, kad brandžių atžalų nuotraukos tas bomondas, akivaizdu, nesuprato, kad švenčia kartu užplūstų viešąsias erdves ir platybes, iki šiol nesulaukė su Liuminata: Paryžius, Niujorkas, Londonas madingai jei ne svajonių gyvanašlio Marijono, tai bent kokio nors naktinėjo su Jeanu Pauliu Gaultier, Jessica Parker, net su eilinio verslo klasės atstovo viešai slepiamų piršlybų? nebrendyla Justinu Bieberiu, o Vilnius – su guogomis „Aureo hamo piscári, – tokiais atvejais išmintingai ir uogomis (kaip antai zvonkė bonkė, dviejų brolių (ne atsakau. – Auksiniu kabliuku žuvis gaudyti, t. y. turtais krepšininkų) esamos ir būsimos marčios, toks Jogaila vilioti, ne visi linkę, Tačiau nesikrimskite, dar ne viskas su kitais bohemistais, stilistais ir dizaineriais, o šie – su prarasta, – nuraminu į neviltį dėl viešųjų ryšių nesėkmės naujausiomis savo mylimosiomis). po tokios nakties net puolusias matronas. – Tai ne jos (pretendentės į nuota- Jo Eks(ekseks)celencija Valdas pripažino: pagaliau „Lie- kas) stokoja patrauklumo, o jiems (geidžiamiems jauni- tuva tampa modernia šalimi“! kiams) stinga potraukio. Laimė, šis jų trūkumas lengvai Alea jacta est – burtų kauliukas mestas, Vilnius brau- pataisomas.“ nasi į pasaulio Mados Olimpą! Tačiau taip įžūliai flir- Ir iškart prirašau tiek vietinės, tiek užsieninės gamybos tuojant su Fortūna, vis dėlto derėtų nepamiršti: kurį ji afrodiziakų, kad antras kartas, kai toks pasitaikys, neme- lepina, tą ir sukvailina… luotų. Per kokią nors vakarienę užrištomis akimis (sako, Po tokių ir panašių vakarėlių paprastai vyksta masinė tokios dabar ypač madingos) belieka nusižiūrėti auką fotosesija: visi su visomis paveiksluojasi, atsukę gražiau- ir įberti, įlašinti ar kitaip įduoti nurodytą meilės vaistų siai nugrimuotą savo pusę, kad kuo geriau atrodytų gla- dozę. Netrukus jau regėsime medikamentais lengvai pas-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 93 timuliuotos meilės triumfą – Stiliaus viršelį papuoš nauja darbą dirbti, kaip sakė Ovidijus. O mūsų atveju tai reiškia: būsimoji nuotaka su stambiu briliantu ant piršto! Ne visi Visagino atominės elektrinės uždarinėtojams netrukdo juk elgiasi taip negarbingai, kaip koks Šedžius, kuris vilioja atidarinėti vis naujų piniginio nuotekio klapanų, kad ir šie gimnazistes, bet visam gyvenimui užmegzti rimtus (po- (ne klapanai, žinoma) galėtų prie Krezo (savo pačių, taip litinius) santykius geidžia tik su svajonių našle Kristina, pat vietinių ir europietinių ekspertų) turtų skatiką pridė- pūsdamas jai LDDP – tokia partinė Šedžiaus klička – mi- ti. Ars bene vivéndi – menas gerai gyventi gali būti greitai glą į akis. Tačiau ant balto arklio (juodą visureigį seniai ir sėkmingai įvaldytas net sėdint ant branduolinių atliekų sudaužė) atjojęs svajonių ubagas Vytautas neleidžia tam krūvos, o gal kaip tik dėl to, juk reikia skubėti pasipinigau- įžūliam suvedžiotojui pasiekti nedorų tikslų – generalinę ti, kol nevėlu, t. y. kol nedriokstelėjo… bufetavą jis pats ves prie altoriaus, t. y. Seiman. Bet ir sva- Sportinės politinės formos nepraradusi tik Jos Eksce- jonių našlei nederėtų pamiršti, kad auksiniai (ypač kartu lencija – gal todėl, kad neatostogavo. Ypač gerai jai seka- su prezidentine pensija) žąslai arklio (juo labiau raitelio) si draugiškos imtynės su kaimynais. Komarowskiui, ne nepadaro geresnio… Na, bet panašu, kad šis jausmų tri- laiku ir ne vietoje prabilusiam apie „lietuviškos ožkos“ kampis jau išsisprendė, nors klasta ir meilė, kaip žinome, užsispyrimą, Geležinė rūta išdidžiai atrėžė paties Hora- neatsiejamos nuo Schillerio laikų. Argi ne klastingai elgia- cijaus žodžiais: De lana caprina rixari – dėl ožkos vilnų, si svajonių gyvanašlis Marijonas, kuris jau beveik 10 metų kitaip tariant, dėl niekų nesiginčysianti. Ir davė komandą dainuoja apie aistringą meilę krepšiniui, nors iš tikrųjų diplomatinėms tarnyboms parengti tokią stategiją, kad slapčia myli futbolą, kurį dar labiau pamils po Aleksandro net uodas, suprask, Komar(owskis) niekur negalėtų savo Makedoniečio pulkų įžūlaus išpuolio prieš lietuvių geluonies įkišti. Tokia aukščiausiosios lietuvių valdžios krepšį Kaune? Blondinių meilė religinei sporto šakai ypač przecherstwo nepraslydo pro ausis europarlamentarui klastinga, nes gili ir globali, – antai Mia, viena iš marijo- Valdemarui. Teisingai sakoma: tik tas nebijo pinklių, ninės odės atlikėjų, prisipažino svajojanti, kad Europos kuris pats moka jas regzti. Paparacai iš „Dviračio šou“ krepšinio čempionate Lietuva įveiktų Ameriką, ir Garastas nufilmavo, kaip naktį gūdžią, naktį rūsčią klastingai pri- jau buvo bekviečiąs auksinę užjūrio „žvaigždžių“ koman- sėlinęs šis tuteišų veikėjas nuplėšė taikų lietuvišką pava- dą, bet piestu stojo Kubilius – esą dar vienos ekipos mūsų dinimą Gražuolių g., o vietoj jo prikalė Ul. Urodow(a). valstybės biudžetas nepatemps! Ne veltui premjerą gėdin- Laikydamasi nuostatos bellum pacis est causa, t. y. ka- gai nušvilpė sirgaliai visose arenose kaip kokį Molière’o ras – taikos priežastis, Jos Ekscelencija sutvirtino vaka- Harpagoną (šykštuolį gobšą). Teisingai sako išminčiai: rines pozicijas, bet visai atleido rytines vadeles, matyt, Fiscus semper rapax – valstybės iždas visada godus, ypač prisiminė senovės lietuvių išmintį, kad vienam reikia grėsmingai artėjant biudžeto svarstymui… apynasrio, o kitam – pentinų. Rūsčiai iškoneveikusi gudų Globaliai (tiek, kiek įstengė pasibastyti po platųjį pa- opoziciją, kuri trukdo pentinuotam Aliaksandrui vienu saulį), bet vis tiek po senovei, mąsto rudeninėn sesijon metu kovoti dviem frontais – ir už nepriklausomybę, ir susirinkęs Seimas, kurio šūkis liko nepakitęs: Bonae leges prieš demokratiją, – rytiniam kaimynui įteikė Paguodos ex malis móribus procreántur – iš blogų papročių gimsta ordiną, pasak nepatikimų šaltinių, tą patį, kurio atsisakė geri įstatymai, kaip kadaise mokė Macrobius. Po tingių vakarinis kaimynas Walęsa. atostogų visi išrinktiniai vyrai (ir net moterys) atrodo to- Teisingai sakoma: moteris (net jei ji – prezidentė) arba kie apsnūdę, kad per kokį nors eilinį balsavimą užrištomis myli, arba nekenčia, trečio kelio nėra. O kartu ir mylėti, akimis, pavyzdžiui, dėl naminukės legalizavimo, reikėtų ir protauti gali tik Dievas. jiems įberti, įpilti ar kitaip įduoti smūginę politinio afrodi- ziako dozę, – gal atsiras potraukis spręsti valstybės reikalus? Kol kas jie tokio potraukio nejaučia, todėl leidžia net Tiesiai iš pervadintos Gražuolių gatvės fúndere arénas in litus – pilti smėlį į pajūrį, t. y. bergždžią Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 kultūros barai (Pa)klaidų skiltelė 2011. 9 (601) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Kam priklauso XXI amžius? editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Gavome skaitytojo Antano Šimkaus laišką dėl šių metų lie- Lithuania pos/rugpjūčio mėnesį Kultūros baruose su rubrika „Nuomonės E-mail: [email protected] apie nuomones“ išspausdinto Vlado Balkevičiaus straipsnio summaries „Kitaip manantis tai dar ne slibinas“. Jame rašoma: Rita REPŠIENĖ. The Peculiarities of Patriarchal Culture: Lithuanian camera „Straipsnio autorius keletą kartų klaidingai laikraštį obscura and Positive of a Crying Man. To deny a patriarchal structure of XXI amžius tapatina su bernardinų vienuolija, net vadina the world would mean to lose a sense of reality and to put things on their „bernardinų oficiozu“. head. Patriarchal power astonishes, frightens and attracts anyone who at- Pacituosiu tuos klaidinančius Vlado Balkevičiaus teiginius: tempts to glimpse at its secrets, mythology and strong traditions. How- „Ar Vincas Kudirka buvo bedievis?..“ – tokiu stačiokiškai ever, the “strong gender” always had its another side: weak and emotional. suformuluotu klausimu dr. Aldona Kačerauskienė pavadino Culture based on male power, success and reign has resulted in manhood losing its symetry because a man lost his “weak” part and now faces self- straipsnį, išspausdintą bernardinų laikraštyje XXI amžius destruction (page 2). (nr. 95).“ (p. 42) „...buvo įdomu sužinoti, kaip Didžiojo Varpininko Boaventura de Sousa Santos. The university in the twenty-first century. pasaulėžiūrą traktuoja XXI amžius – šis gana solidus, į Towards a democratic and emancipatory university reform. Universities objektyvumą ir net savotišką pasaulietiškumą pretenduojan- can regain their legitimacy only through radical democratic restructuring. tis krikščionių vienuolių spaudos organas.“ (p. 42) Countering the brain-drain -- so far the main result of the transnational- ization of education -- will only be possible by embarking on a counter- „Bernardinų „oficiozas“ Kudirkos žodžius apie vienuoly- hegemonic process of educational globalization (page 9). nus, aišku, irgi nutyli.“ (p. 47) „Tai kaip vis dėlto derėtų atsakyti į klausimą, pateiktą Aleida Assmann. Here I am, where are you? Loneliness in the era of bernardinų laikraštyje?“ (p. 49) communication. The Internet has abolished loneliness, or rather got rid Tokie teiginiai neatitinka tikrovės. of its negative effects to a hitherto unimagined degree, writes Aleida Bernardinų vienuoliai ar vienuolynas nieko bendra Assmann. Borders between sociability and loneliness are shifting and the neturėjo ir neturi su laikraščio XXI amžius leidyba ar tame pressure of social conformity lessens as computer nerds turn into savvy heroes (page 19). leidinyje išsakoma nuomone.“ Remigijus VILKAITIS. An Open Letter to Colleagues who are Ill with Excep- tionality. Polemical notes (page 28). Patikslinimas Facing Time: Is it Possible to Remain Free? Discussion about the film by Kristinos Civinskienės straipsnyje „Pasiklydusios kartos Kristijonas Vildžiūnas “Back to Your Arms” that provoked reactions of va- rious audiences, got many reviews and received several awards of “Silver atradimai“ (KB, nr. 7/8) ne dėl autorės kaltės atsirado painia- Crane 2011”. The discussion was held in July in a film camp “Freedom and va tarp dailininkų generacijų. Autorė atsiuntė patikslinimą: Film” and its participants were film director Kristijonas Vildžiūnas, actor An- „Agnė Deveikytė-Liškauskienė ir Jovita Aukštikalnytė pri- drius Bialobžeskis, historians Aurelijus Gieda, Aurimas Švedas and Tomas klauso kartai, gimusiai 1974–1978. Jos pasirinko tapybą, nors Vaiseta (page 30). tuo metu ši meno rūšis išgyveno krizę. Tokių jaunųjų tapytojų nebuvo daug. Be minimų autorių, žinomiausi – Alonas Štel- Algis KALĖDA. The Mythical/Real Homeland of Tadeusz Konwicki. In the context of festivities dedicated to the centenery of Nobel prize winner manas, Arvydas Martinaitis, Konstantinas Gaitanži, Ausma Czesław Miłosz another jubille was less noticeable: that one of writer and Bankauskaitė, Agnė Jonkutė, Solomonas Teitelbaumas (tiesa, film director Tadeusz Konwicki who portrayed Vilnius in his numerous bo- kiek vyresnis, g. 1972), dar vos keletas. Beveik nuo pat pradžių oks. Konwicki is regarded by critics as one of the best Polish novelists of jie įsiliejo į bendrus projektus kartu su vyresniaisiais, taigi len- the second half of the last century, his visions of Vilnius are both realistic gvai galėjo ištirpti vyresnės kartos šešėlyje, bet taip neatsitiko. and surrealistic, full of metaphysical discontent. Konwicki’s attitue toward XX a. pabaigos lietuvių tapytojus ir tapytojas vargiai galėtume Polish communist regime was an oppositional and until 1990 his books were mostly published by samizdat or abroad. The author discusses world išskirti kaip kartą, atnešusią kitokį meną, todėl būtent 1974 m. of Lithuania in his writings (page 40). gimusias tapytojas (o ne 1985 m. gimusią kartą) vadinu nai- viosiomis optimistėmis, kurios, nepaisydamos tapybai nepa- Kristina CIVINSKIENĖ. The Legend of Arūnas Vaitkūnas and Eugenijus lankių sąlygų, vis dėlto pasirinko šią meno rūšį.“ Varkulevičius. Gallery “Golden Section” in Kaunas presented paintings by

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9 95 Arūnas Vaitkūnas and Eugenijus Varkulevičius not without a purpose. Both artists are poets who wrote poetry with the help of colors (page 46). KULT ŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Jūratė STAUSKAITĖ. Without Glass: Personal Declarations in CAC. A review of graphic artist’s exhibition in Vilnius CAC “Graphics Contexts. Declaration.” (page 49). Some Kultūros barai articles and translations in eurozine Andrius JEVSEJEVAS. Endspiel or Storm of Creator’s Soul. The “baptism” of (www.eurozine.com): Oskaras Koršunovas’ new play “Miranda”, based on Shakespeare’s drama “The Tempest” was held in Gdansk on August 3. The play demonstrated director’s unexpected tricks as well as attempts to re-actualize the Soviet Violeta DavoliŪtĖ, Ugur Ümit Üngör period with the help of classical text; all this witnessed director’s creative Genocides? (En) (Lt) route (page 57). An interview with historian Ugur Ümit Üngör The comparison of genocides is neither a crude equation nor an equivalence of evil, argues historian Ugur Ümit Üngör. Rather, comparative Rimantas STANKEVIČIUS. One More Artist Litvak Come Back to Lithuania. study enhances understanding of individual cases and counters political Lithuanian audiences so far had no possibilities to get to know the works manipulation of genocide under hierarchies of uniqueness. of Neemija Arbit Blatas until his exhibition was held in National Gallery of Art. This year a large part of the artist’s works, personal archive and many Boris Kapustin, Tomas Kavaliauskas memorial things were forwarded to Lithuanian Art Museum by his widow In search of a post-communist future (En) (Lt) How was it possible in too many post-communist countries that Regina Resnik Blatas and her son Michael Philip Davis (page 61). incredible riches accumulated in the hands of the parasitic few? Why is political power so often fused with wealth? Two philosophers search for Gintaras KUŠLYS. The Martyrdom of Cultural Heritage in Lithuania in the an answer as to what went wrong in the post-communist world after XXI-st Century. Those who care about the protection of Lithuanian histo- 1989. rical monuments and values of the past were struck to hear that unique wall and ceiling paintings were destroyed while installing signalization in Vasilijus Safronovas Rewriting history in Kaliningrad: Facts on the ground (En) (Lt) Ru) Vilnius St. George the Martyr Church (page 64). Why is the Orthodox Church of Russia reclaiming the castles and churches in the Russian enclave of Kaliningrad? The question is posed by Kęstutis ŠAPOKA. Art Therapy. There is a borderline where genius and ma- a Lithuanian “outsider” in the light of recent changes in the ownership of dness meet and even change places. The author analyses how historically important heritage sites in Kaliningrad. art therapy became an important factor in assuring studies of personality Anna Karpenko and psychic health (page 66). Kaliningrad’s architectural heritage: An insider’s view (En) (Lt) Ru) What is the threat implied in the handover of the symbolically significant Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Rūta Staliliūnaitė: “Am I not Barbora?” Lithu- architectural heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Church anian theater stage has just a few primadonas: Ona Rymaitė, Monika Mi- of Russia? Local historian Anna Karpenko examines the social and cultural ronaitė, Rūta Staliliūnaitė... Farewell to one of the most exceptional stars of aspects of the conflict. Lithuanian stage (page 73). Almantas Samalavičius The vanishing genius loci of Vilnius (En) Algirdas GRIGARAVIČIUS. Jonas Basanavičius – Politician Out of Necessity. ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once Jonas Basanavičius was not a politician out of calling, but he understood a rallying point for Lithuania’s independence movement following the politician’s role well and he knew the importance of negotiating and con- architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new sensus. He understood the importance of publicity, yet he tried to act in onslaught from local finance capital – and no one seems to care. legal and non-violent ways. However, according to Mykolas Biržiška, “moral Dalia LeinartĖ president of Lithuania” sometimes demonstrated his views as of one who On emotions (En) (Lt) belonged to nationalists’ party. He was hardly a fighter or public speaker, The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra thus he was content with his role as symbolic figure, respected by forei- Kašuba, 1988-1992 gners because of his erudition an authority and one can agree that he has The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. a right to be treated as a moral symbol of Lithuanianness (page 79). Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Virginijus KINČINAITIS. The Vanguard Film Montage on Computer Scre- en. Review of the book by Lev Manovich “Language of the New Media” Tomas Venclova (translated from English by Tomas Čiučelis. Vilnius: Mene, 2009) (page 88). Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that Krescencija ŠURKUTĖ. Political aphrodisiac. Ironical essay on Lithuania’s inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it cultural and political life (page 92). close to Prague, Trieste or Sarajevo.

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Kazys Varnelis Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society Tiražas 2200 egz. is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this Kaina – 4,99 Lt mean for the democratic public sphere?

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 9