Karina Simonson Žydų Fotografai Pietų Afrikos Respublikoje XX A. 4–8 Deš
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA Karina Simonson Žydų fotografai Pietų Afrikos Respublikoje XX a. 4–8 deš.: LEONAS LEVSONAS ir ELI WEINBERGAS Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai Menotyra (03H) Vilnius 2018 Disertacija rengta 2013–2017 metais Lietuvos kultūros tyrimų institute. MOKSLINĖ VADOVĖ – prof. dr. (hp) Aleksandra Aleksandravičiūtė Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H Disertacija ginama Lietuvos kultūros tyrimo instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje: PIRMININKĖ – doc. dr. Agnė Narušytė Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H NARIAI: dr. Vilma Gradinskaitė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H prof. dr. Giedrė Mickūnaitė Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H dr. Odeta Žukauskienė Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H prof. dr. Deborah Posel University College London, socialiniai mokslai, sociologija, 05S Disertacija ginama viešame Lietuvos kultūros tyrimo instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinės Menotyros mokslo krypties tarybos posėdyje 2018 m. lapkričio 30 d. 11 val. Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje (216 kab.), Saltoniškių g. 58, Vilnius. Disertacijos santrauka išsiųsta 2018 m. spalio 30 d. Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bibliotekose. © Karina Simonson, 2018 © Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018 TURINYS ĮVADAS / 5 I. LEONO LEVSONO IR ELI WEINBERGO KŪRYBOS KONTEKSTAI / 23 I.1. Lietuvos ir Latvijos žydų imigracija ir integracija į PAR žydų bendruomenę / 23 I.2. XX a. politinių procesų įtaka fotografų gyvenimui ir kūrybai / 31 I.2.1. Žydų gyvenimas apartheido metu: stebėtojai ir aktyvistai / 31 I.2.2. Socialinis jautrumas: imigracijos patirtys, religinės bei ideologinės nuostatos / 37 I.3. Fotografo ir tyrėjo socialinio statuso klausimas / 44 II. PIETŲ AFRIKOS ŽYDŲ FOTOGRAFIJOS TYRIMŲ ASPEKTAI / 52 II.1. Pokolonijinės teorijos ir žydų studijų sankirtos / 52 II.2. Pietų Afrikos meno istorija kaip kolonijinis palikimas / 60 II.3. Gimtinės atminties problema PAR žydų kūryboje ir jos tyrimuose / 68 II.3.1. Istorinės atminties liudijimai ir interpretacijos PAR žydų literatūroje ir mene / 70 II.3.2. Leono Levsono ir Eli Weinbergo egotekstai apie europinę patirtį / 74 III. LEONAS LEVSONAS IR ELI WEINBERGAS PIETŲ AFRIKOS FOTOGRAFIJOS KONTEKSTE / 87 III.1. Kolonializmo praktikų meninė raiška: piktorializmas / 87 III.2. Antropologinės fotografijos palikimas / 95 III.3. Studijinės fotografijos tradicija / 103 III.4. Socialinės dokumentikos statusas / 113 III.5. Fotožurnalistikos strategijos / 119 IŠVADOS / 129 PRIEDAI: Leono Levsono biografija / 132 Eli Weinbergo biografija / 139 BIBLIOGRAFIJA / 146 ILIUSTRACIJOS / 158 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS / 205 APIE AUTORĘ / 213 ĮVADAS Iki šiol Lietuvoje beveik nebuvo profesionalių dailėtyros tyrimų, susijusių su Afrikos XX–XXI a. meno procesais. Tai tikrai rimta ir taisytina spraga, ypač turint omenyje, kiek daug išeivių iš Lietuvos paliko ryškius pėdsakus šiuolaikinėje Pietų Afrikos kul- tūroje. Ši disertacija nagrinėja pirmosios Pietų Afrikos Respublikos žydų menininkų imigrantų kartos atstovų Leono Levsono (1883–1968) ir Eli Weinbergo (1902–1981) palikimą: fotografijų atspaudus ir negatyvus, abiejų autorių egotekstus, pasisakymus spaudoje, parodų reklaminę medžiagą bei recenzijas, sakytinę istoriją ir kt. Analizuo- jant pasirinktą temą, iškilo geografinių, chronologinių, politinių, ideologinių, kultū- rinių problemų. Rašydama disertaciją, taip pat pajutau grėsmę, kad galiu tapti tiesiog dar viena baltaode vakariete mokslininke, „išmanančia Afrikos meną“. Kita vertus, tai virto paskata pabandyti surasti pažinimo raktą, prieigą, leidžiančią tyrinėti Pietų Afrikos žydų fotografų kūrybą išvengiant išankstinių eurocentrinių1 nuostatų. Antra, ja buvo norima sukurti tiltą tarp geografiškai tolimų šalių ir kultūrų. Trečia, buvo siekta kelti iki šiol Lietuvos menotyroje beveik netyrinėtus dekolonizacijos, eurocentrizmo ir „baltųjų privilegijų“ kritikos klodus. Ir ketvirta, atsirado ir labai ambicingas siekis pradėti Afrikos meno tyrimus Lietuvoje. Šiuolaikiniame pasaulyje vienas aktualiausių kultūros tyrimų klausimų – emi- grantų integracija naujoje terpėje. Svarstant apie kūrybos pokyčius ir transformacijas atsidūrus tarpkultūrinėje aplinkoje, svarbu suprasti, kokiu būdu Lietuvos ir Latvijos žydų kultūra atrado savo vietą tarp kitų kultūrų ir įsiterpė į jas, taip pat – kaip kitų kul- tūrų savastys veikia, papildo ir transformuoja žydų emigrantų menines praktikas. Buvo padaryta prielaida, jog žydų patirties pažinimas galėtų praplėsti mūsų supratimą apie bendresnius kultūrinės integracijos vyksmo dėsningumus, o tai praverstų analizuojant ir analogiškus kitų epochų, kitų tautų ar kūrybinių mokyklų atstovų migracijos atvejus. Daugiausia mokslinių darbų paskelbta apie neeuropinės kilmės atvykėlių integra- ciją Vakarų2 kultūroje. Šio tarpdalykinio tyrimo, jungiančio menotyros, žydų studijų ir 1 Eurocentrizmas – tai terminas, atsiradęs XX a. 8-ojo deš. pabaigoje ir nurodantis į Europos iš- skirtinumo idėją, kurios diskurso centre yra Vakarų civilizacija, susikūrusi Europos kolonializmo laikais. Terminas ypač paplito dekolonizacijos, darnaus vystymosi ir humanitarinės pagalbos idėjų bei tendencijų kontekste. Jis atspindi tendenciją interpretuoti pasaulį pagal Vakarų vertybes ir patirtį. 2 Vakarai paprastai nurodo į Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos kultūrines, ideologines ir geografines erdves, kaip kolonializmo padarinius besiskleidžiančias kolonizuotose šalyse ir tautose. Todėl terminas Vakarai turi tiek geografinį, tiek kultūrinį elementą. Aš jį vartoju kaip nuorodą ir į geografines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos erdves, ir į specifines perspektyvas, 5 afrikanistikos patirtis, tarptautinis naujumas ir aktualumas tas, kad bandoma aptarti dar labai menkai analizuotą, bet opią problemą: rytų europiečio, vakarietiškojo tipo vizualinės kultūros atstovo integraciją į neeuropinę kultūrą3. Tyrimo objektas – du anksčiau Lietuvoje neanalizuoti autoriai – fotografai Leonas Levsonas ir Eli Weinber- gas, kurių asmenybių ir profesinių įgūdžių formavimosi pagrindai buvo padėti Vakarų kultūros pasaulyje, bet visa veikla ir kūryba realizuota už jo ribų. Šių fotografų kūryba pasirinkta kaip tyrimo objektas todėl, kad, nežiūrint individualių bruožų skirtingumo, abu jie buvo tuo pačiu metu ir tipiniai, ir vieni iškiliausių pirmosios emigracijos iš Lietuvos ir Latvijos bangos išeiviai (tuometinės Rusijos imperijos Baltijos regiono), kurių viešoji veikla ir profesinis indėlis paliko ryškų pėdsaką Pietų Afrikos kultūroje. Tai žydų kilmės fotografai, tad disertacijoje analizuojamas neprarandantis aktualumo klausimas, kokią įtaką kūrybinės integracijos procesui turi (jei turi) kūrėjo tautinė priklausomybė. Disertacijoje pirmą kartą Lietuvos menotyroje pristatomas Pietų Afrikos vizualusis me- nas, aptariami tyrimui aktualūs jo bruožai ir kontekstualiai analizuojamas šių dviejų, anksčiau mūsuose nepažintų autorių palikimas. Nauja ir aktualu tai, kad ieškoma atsakymo į daugelį klausimų: ar atvykę imigrantai tik perneša ir įdiegia (arba sutvirtina jau prigijusius) turimus prioritetus ir stereotipus, ar perima vietines tradicijas, ar suranda ir naują hibridinę prieigą? Kuo pasireiškia jų indėlio skirtumai palyginti su vietiniais menininkais? Ar atvykusių asmenų įtaka įmanoma tik socialinėje veikloje (pvz., kovojant su įsigalėjusia rasine diskriminacija), ar ji gali pasireikšti kartu ir individualioje kūryboje? Ar fotografo kūryboje neeuropinė aplinka atsispindi naratyvo lygmeniu, pasirenkant vaizdavimo objektus ir siužetus, ar jos poveikis gali būti gilesnis ir formuoti kitokias žvilgsnio strategijas? Siekiant atsakyti į šiuos ir kitus klausimus, iškyla metodologinis uždavinys konstruoti naujas tyrimo prieigas ir rasti adekvačius tyrimo instrumentus. Tyrimo perspektyvos numato kelis galimus tolesnio darbo kelius. Pirmasis yra susijęs su aktyviu lituanistinės medžiagos ir problematikos įtraukimu į pokoloni- kilusias iš Vakarų kultūrinių praktikų. Daugiau žr.: Christopher Lloyd GoGwilt, The Invention of the West: Joseph Conrad and the Double-Mapping of Europe and Empire, Stanford: Stanford University Press, 1995; ‘The West and the Rest: Discourse and Power’, in: The Formations of Modernity: Understanding Modern Societies, an Introduction, ed. Bram Gieben and Stuart Hall, Wiley, 1993, p. 184–227. 3 Lietuvos žydų menininkų integracija Vakarų Europoje tyrinėta šiek tiek daugiau, nors irgi ne- pakankamai. Pvz., žr.: Rasa Žukienė, „Art in Exile: The Emigration Experiences and Mobility of Artists in XIX–XX Century: The Case of Lithuania“, in: Meno istorija ir kritika / Art History & Criticism, 2016, Nr. 12, p. 56–69; Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė l‘école de Paris aplinkoje, Vilniaus aukciono biblioteka: Vilnius, 2008. 6 jines meno studijas bei diskusijas. Antrasis – naujai pažvelgti ir kritiškai įvertinti Lietuvos muziejų kolekcijose saugomus (nors ir negausius) Afrikos meno ekspo- natus. Trečiasis – tyrinėti antrąją ir vėlesnes Lietuvos ir Latvijos žydų menininkų emigrantų kartas. Tyrimo objektas Disertacijos tyrimo objektas – Lietuvos ir Latvijos žydų tautybės išeivių Leono