Penkiasdešimt Trečiasis (463) Iškilmingas Posėdis, Skirtas Laisvės Gynėjų Dienai Paminėti 2004 M

Penkiasdešimt trečiasis (463) iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti 2004 m. sausio 13 d.

Kalbėjusieji: Respublikos Prezidentas R.Paksas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas V.P.Andriukaitis Kunigas Robertas Grigas Seimo narys Algirdas Saudargas Seimo narys A.Kubilius Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas Sausio 13-osios draugijos narys istorikas profesorius Liudas Truska Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A.PAULAUSKAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Č.JURŠĖNAS

PIRMININKAS (A.PAULAUSKAS). Laba diena, gerbiamieji. Pradedame Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti. R.KELIUOTIS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas. PIRMININKAS. Kviečiu sugiedoti Lietuvos himną.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

Gerbiamieji, šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji, įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėję, tapę invalidais, giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų. Į šį posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, Prezidentas, Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir kiti Vyriausybės nariai, Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, merai, aukštųjų mokyklų rektoriai, tautinių bendrijų atstovai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjai, savanoriai ir kiti garbingi svečiai. Mielieji kolegos, gerbiamieji svečiai, siūlau pagerbti visus žuvusiuosius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. Ačiū. Susirinkusiems noriu pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Seimo nariai A.Baura, V.Popovas, R.A.Sedlickas, V.Simulik ir V.Stankevič padėjo gėlių Medininkų žudynių, Gintaro Žagūnio ir Artūro Sakalausko žuvimo vietose. Kalbės Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas R.Paksas. R.PAKSAS. Pone Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke, Bažnyčios vadovai, Ekscelencijos, garbūs parlamentarai ir svečiai, brangieji tėveliai, prieš trylika metų sausio naktį netekę vaikų, ir vaikai, kurių tėvus tą baisiąją valandą pakirto okupantų smurtas, žuvusiųjų broliai ir seserys! 1991 m. sausio 16 d., atsisveikinant su žuvusiaisiais, poetas Justinas Marcinkevičius pasakė tokius žodžius: „Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Nors laikas ir vis nauji įvykiai daug ką atmintyje užgožia, bando ištrinti tada patirtus išgyvenimus, tragiška ir didinga Sausio 13-oji visada turi išlikti kaip nepalenkiamos kovos už laisvę simbolis, kaip aukos, tautos susitelkimo ir jos aukščiausios valios išraiškos diena. Prabėgo trylika metų, ir jau bręsta karta, kuriai Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Kavoliuko, Vidmanto Maciulevičiaus,

1 2

Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus, Dariaus Gerbutavičiaus, Vytauto Koncevičiaus vardai yra žinomi, deja, tik iš pasakojimų ir iš negausių publikacijų. Žinau, kad proginis, kartą per metus, žuvusiųjų artimiesiems bei sunkiai nuo karinės agresijos nukentėjusiesiems rodomas valdžios dėmesys yra tarsi savotiška prievolė, ir manau, kad tai nėra pakankamas valstybės rūpinimasis tais, kurie prarado brangiausius žmones, bei gyvaisiais, iki šiol jaučiančiais patirtų sužalojimų padarinius. Vakar susitikau su žuvusiųjų artimaisiais ir kai kuriais nukentėjusiais laisvės gynėjais. Suvokiu, kad mes visada būsime jiems skolingi. Tačiau aišku ir tai, jog likimo nuskriausti žmonės bent jau socialiai neturi būti skriaudžiami dar ir savos valstybės, už kurią žuvo jų tėvai ir vaikai. Be to, nemanau, kad valstybė yra padariusi viską, kad teismo išnagrinėtą Sausio bylą, kurioje pavyko nubausti tik keletą Lietuvos komunistų partijos ortodoksų, galėtume vertinti kaip teisingumo pergalę. Gerbiamieji, Sausio naktis atskleidė naują patirtį: ginkluotos vien laisvės idėja tautos valia – sutelkta ir visuotinė – yra neįveikiama. Prieš ją net brutali, ginklais ir šarvais žvanganti kariauna esti bejėgė. Kai grėsmės akivaizdoje ginti radijo, televizijos objektų ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų sukilo visa Lietuva, atrodė, tarsi kiekvienas jos pilietis skuba prisiimti savąją atsakomybės ir rizikos dalį. Tai unikali patirtis. Ji įsakmiai ragina mus išmintingai mokytis iš praeities, reikliai vertinti dabartį ir atsakingai žvelgti į ateitį. Tačiau gyvenimas dažnai klostosi taip, kad, vos atlėgus įtampai ir nutolus akivaizdžiam pavojui, praeities pamokos mums tampa tarsi nereikšmingos. Nors 1991-aisiais Lietuvos nepriklausomybės priešai naudojo ne vien tankus, bet ir ideologinius ginklus, pavyzdžiui, rafinuotą valstybės vadovų juodinimą ir bandymus kiršinti juos tarpusavyje, tuo metu tauta aiškiai suvokė, už ką ir prieš ką kovoja. Mes kovojome prieš tariamą tiesą ir vienintelę nuomonę, sklindančią iš svetimų ruporų, prieš rinkimus, kuriuose 99% rinkėjų balsuoja už vienos partijos statytinius, prieš teismus, kurie kitaip manančius uždaro į beprotnamius, prieš KGB, kurios mėsmalė gali sulaužyti bet kokį likimą. Mes kovojome už laisvę ir demokratiją, už laisvų žmonių orumą ir teisę gyventi be baimės, kad gali būti sekamas, kad bet kada gali laukti psichologinio spaudimo ar smurto. Žmonės, kurie budėdami, nuolat būdami prie svarbiausių valstybės objektų apgynė Lietuvą, tada negalėjo apeliuoti į civilizuotame pasaulyje pripažįstamas žmogaus teises ir laisves. Iš laisvės ir teisingumo idėjų susiformavusi šiuolaikinė žmogaus teisių samprata okupaciniam režimui buvo svetima, veikiau visiškai atgrasi ir priešiška. Užtat juo labiau turime branginti tas idėjas ir ginti žmogaus teises dabar, kai, atrodytų, reikia tik uoliai puoselėti brangia kaina iškovotą laisvę. Trylika metų einame pasirinktu Europos keliu, ir šis sprendimas niekam arba beveik niekam Lietuvoje nekelia abejonių. Kaip 1991 metų vasario 9-ąją žmonės pasakė tvirtą „taip už nepriklausomą demokratinę valstybę, taip praėjusių metų gegužės mėnesį tauta pasisakė už ateitį vieningoje Europoje. Esu įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvoje sukelta politinė sumaištis neturi sulėtinti mūsų žingsnių einant pasirinktu keliu. Be to, manau, kad į Europą turime ateiti ne tik su gerai išlaikytais ekonomikos egzaminais, bet ir kaip brandi teisinė valstybė. Valstybė, kurioje kiekvienas – nuo paprasto piliečio iki šalies vadovo – turi būti vienodai lygus prieš įstatymą ir kiekvienam žmogui turi galioti dar Pirmojo Lietuvos Statuto postulatuose formuluoti principai kaip nekaltumo prezumpcija bei vien teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę. Šia proga norėčiau pacituoti Vaclavo Havelo, to meto Čekijos Prezidento, mintis, kurias jis prieš aštuonerius metus pasakė Vilniaus universitete: „Man atrodo, tėra vienintelis būdas sudaryti sąlygas darniam žmogiškojo identiteto įsikūnijimui visais jo lygmenimis bei pavidalais – tai demokratiniame pasaulyje išsivystęs pilietinis principas ir būtinybė kurti pilietinę visuomenę, nepažeidžiančią nė vieno žmogaus savitumo, atvirkščiai, atveriančią jam erdvę, tiesa, tik tokią, kuri nekelia grėsmės kitų siekiams realizuoti. Tai įmanoma tik teisinėje valstybėje, priėmusioje visiems privalomas bendrabūvio taisykles, kur gerbiama žmogaus teisių įvairovė ir tik griežtai nustatytu būdu jos ribojamos tiek, kad negrėstų kitų žmonių teisėms. Brangindami tai, dėl ko kovojome, privalome įžvelgti ir kai kurias šių dienų tendencijas. Ar sustiprins mus baubų ir fobijų kūrimas? Ar sugebėsime atskirti tikrą tiesą nuo tariamos, tikrus priešus nuo tų, kuriuos aštrioje politinėje kovoje sukuria laki fantazija? Svarbiausia mums visiems suvokti savo atsakomybę už tai, kad savo veiksmais ir žodžiais nepakirstume piliečių tikėjimo valstybe ir neįžeistume atminimo tų, kuriuos šiandien minime. Turime tapti valstybe, verta žuvusių už ją aukos. Nuoširdžiai atsiprašau Sausio 13-osios aukų artimųjų, kuriems skausmą sukelia ir pastarųjų mėnesių įvykiai. (Plojimai) PIRMININKAS. Toliau kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininko pavaduotojas V.P.Andriukaitis. (Plojimai) V.P.ANDRIUKAITIS. Atsiprašau, kad pradėsiu ne nuo protokolo, o pirmiausia kreipsiuos į mielus laisvės gynėjų artimuosius, laisvės gynėjus, į mielus šio minėjimo dalyvius. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, Seimo Pirmininke, ekscelencijos ambasadoriai, Seimo nariai, ponios ir ponai! Rengdamasis šios dienos pasisakymui, pats nustebau nuo skaičių sąskambio – 13-ą kartą minime Sausio 13-ąją. Nesu prietaringas, netikiu skaičių magija, bet šių 13-ųjų Laisvės gynėjų dienos – Sausio 13-osios

2 3 metinių proga šiam prasmingam skaičiaus trylika sąskambiui taip ir norisi rasti naujų, dar neaptartų aspektų taip neseniai įvykusiai dramatiškai Laisvės gynimo dienai įprasminti. Norisi rasti naujų palinkėjimų sau ir visiems, palinkėjimų, kurie išplauktų iš mūsų apgintosios Laisvės dienos – Laisvės dienos mums, Lietuvai, Laisvės dienos mūsų kaimynams, Laisvės dienos Europos vienijimuisi. Reti sutapimai – 1983-iųjų sausio 13-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos laisvės. 1991-ųjų sausio 13-ąją mes apgynėme „mūsų ir jūsų, arba Lietuvos ir kaimynų, laisvę. Ir štai po 13 metų mes stojame į Europos Sąjungą. 2004-ųjų gegužės 1-ąją neatpažįstamai pasikeis Europa. Europos Sąjungos plėtra ir Europos vienijimasis įgis visai kitą turinį. Europa vienijasi, kad siektų taikos, demokratijos, teisingumo, solidarumo tiek čia, tiek ir visame pasaulyje. Ji vienijasi tam, kad liktų atvira tautų nepriklausomybei, kultūrų įvairovei, mokslo ir socialinei pažangai, tam, kad galėtų padėti silpnesniems ir vargingesniems. Gerbiamieji Laisvės gynėjų dienos minėjimo dalyviai, Europoje plačiai žinoma 1989-ųjų spalio 3-ioji diena, kai griuvo Berlyno siena, bet Berlyno sienos griuvimas reiškė tik šaltojo karo pabaigą ir naujų santykių tarp totalitarinės Tarybų Sąjungos ir Europos Bendrijų šalių pradžią. Jeigu liktų tik tai, jei nebūtų 1990-ųjų kovo 11-osios ir 1991-ųjų sausio 13-osios, vargu ar šį pavasarį išauštų Europos vienijimosi diena. Šaltojo karo epochos pabaigai to neužteko. Reikėjo ir Tarybų Sąjungos totalitarinės sistemos griūties. Būtent čia, Lietuvoje, Kovo 11-oji pradėjo šį procesą, o Sausio 13-oji jį užbaigė ir apgynė laisvę. Sausio 13-oji atvėrė duris demokratijai ir pažangai, Europos Sąjungos plėtrai ir naujoms žemyno perspektyvoms. Prieš 13 metų mes patys dar gerai nesuvokėme, kokios naujos perspektyvos atsiveria Lietuvai ir mūsų kaimynams. Dar ir dabar akyse stovi tos kraupios okupantų atakos akimirkos Simono Konarskio gatvėje Vilniuje, užgrobiant Radijo ir televizijos pastatą. Mes, beginkliai, iš visų sielos gelmių skanduojantys okupantams atsigręžti į žmogiškąsias vertybes. Staiga virš galvų zvimbiančios kulkos, kurtinantys sprogimų garsai nutolę, jie lyg čia pat ir tarsi nerealūs. O realybėje – Laisvė ir Žmogiškumas, mūsų milijonų solidarumas ir beginklio pasipriešinimo jėga. Tai didingos akimirkos. Tada visa tai tarsi buvo skirta mums patiems apsiginti. Dabar suprantu, jog tai buvo skirta ir besikeičiančios Europos ateičiai. Tam, kad šiandien, 2004-siais, būtume laisvi ir tvirti demokratinių Europos tautų šeimoje, lygūs ir lygiaverčiai, išpažįstantys tas pačias vertybes, trokštantys tų pačių permainų vardan taikos ir socialinės pažangos. Vardan to žuvo ir pirmieji laisvi, anot Justino Marcinkevičiaus, laisvos Lietuvos 14 piliečių. Pagarba jiems ne tik Lietuvos piliečių vardu. Pagarba jiems visų pažangių europiečių vardu. Kalbu šiandien ne tik kaip tremtinių šeimos vaikas ar disidentinio sąjūdžio dalyvis, nors taip lėmė likimas. Kalbu ir kaip žmogus, norintis palinkėti sau ir kitiems, kad daugiau niekada negrįžtų tie laikai, kai tautos engė vienos kitas. Kad kitose kartose jau niekad nebūtų nei tremtinių, nei politinių kalinių, nei disidentų, nei žūvančiųjų už laisvę. Kad nepersekiotų Tėvynės šios negandos. Kad laisvė ir lygiateisiškumas visada gyvuotų tarp tautų. Kad Lietuvoje gyventų laisvi, laisvę mylintys, demokratijos pagrindu pažangą, taiką ir teisingumą kuriantys žmonės. Žmonės, pašaukti puoselėti tas pamatines besivienijančios Europos vertybes, be kurių jau nebus įmanoma įsivaizduoti tolesnės mūsų ir kitų tautų valstybių raidos ir pažangos. Tai sunkus ir atsakingas darbas. Bet tai kilnus uždavinys. Ir jis vertas Sausio 13-osios aukos ir atminimo. Gerbiamasis Seime, Seimo ir Vyriausybės nariai, vakar Seime įvyko konferencija, kurioje buvo nagrinėjamas Lietuvos istorinės raidos įprasminimas sostinėje. Konferencijoje buvo dar kartą pabrėžta būtinybė įprasminti Sausio 13-osios memorialą prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų. Juk buvo ir konkursas. Buvo ir yra projektas. Belieka tik įgyvendinti. Ištarkime visi šiandien „taip šiam projektui ir pamėginkime jį įgyvendinti. Tam reikia ne tiek daug lėšų. Kur kas daugiau reikia mūsų visų politinės valios. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai) PIRMININKAS. Kalbės Kunigas Robertas Grigas. (Plojimai) R.GRIGAS. Ponios ir ponai, per praėjusius 13 atgautosios Nepriklausomybės metų daugybę kartų 1991- ųjų sausio fenomenas buvo svarstytas politikos, karybos, teisės ir daugeliu kitokių požiūrių. Tačiau mums, Laisvės stebuklo liudytojams ir dalyviams, yra nepaneigiamai aišku, kad svarbiausias šiame didingame, dramatiškame ir paslaptingame vyksme buvo dvasinis, religinis matmuo. Dievo, žmogaus ir laisvės paslapties matmuo. Sausio 13-oji iš tikrųjų buvo mažųjų pergalė, tikinčios ir mylinčios tautos pergalė prieš perdėm suracionalintą, pragmatišką ir šia prasme bedievišką mąstyseną bei fizinės jėgos politiką. Gyvenimo Viešpats iš savo gailestingumo atskleidė mums, lietuviams, ir nustebusiam pasauliui, kad istorijos vyksmas nesileidžia prognozuojamas ir lemiamas vien geopolitinių jėgų santykio, melagingos diplomatijos, galios ir pinigo faktorių. Kad šioje dažnai nešvarioje ir kruvinoje painiavoje išlieka blogio nekontroliuojama erdvė „X, kurioje veikia kiti dėsniai, kurioje likiminį žodį taria tikėjimas, ištikimybė ir meilė, besiaukojanti iki mirties. Dramatiškasis agresyvaus imperijos melo ir laisvės orumą atgavusio krašto susidūrimas, pasibaigęs Lietuvos sėkme, nėra vien laikinas politinės konjunktūros pasikeitimas. Tai visų pirma patirtis, turinti sutvirtinti mūsų dvasią visose žmogiškose neviltyse, išoriniuose pavojuose ir savosios visuomenės moraliniame chaose, – patirtis, teigianti, kad iš esmės niekuomet nepralaimi žmonės ir tautos, jei pasilieka

3 4 ištikimi Dievo vardu bylojančiai sąžinei. Sausio 13-oje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas. Manau, kad ir būsimos čečėnų, tibetiečių, palestiniečių teisės į nepriklausomą valstybę triumfas. Fantazuotojais laikytų partizanų bunkeriuose sapnuotos laisvos, socialinį teisingumą branginančios Lietuvos triumfas. Beprotnamiuose „gydytų ir protingųjų kolaborantų niekintų pogrindžio spaudos leidėjų triumfas. Okupanto siūlomas privilegijas, ramų gyvenimą ir kilimą karjeros laiptais sąmoningai ir oriai atmetusių Lietuvos Katalikų bažnyčios vaikų triumfas. Nepaliaujamas Lietuvos suverenumo siekis atskleidžia bendražmogiškos svarbos mūsų istorinio kelio bruožą, kurį galėtume pavadinti etine kultūros kova; kova dėl kultūros ir sielos vertybių, kaip esminių tautiniam ir valstybiniams išlikimui. Vyskupo Valančiaus organizuotas sąjūdis buvo kova dėl liaudies buities kultūros. Knygnešystės judėjimas, kurio pergalę – spaudos atgavimo šimtmetį – paminėsime šiemet, buvo taikus kultūrinis pasipriešinimas rusifikaciniam draudimui rašyti, spausdinti ir mokyti gimtąja kalba. Katalikiškasis „Kronikos leidybos tinklas sovietmečiu vėlgi buvo pastanga apginti europietiškąją tikėjimo išpažinimo ir sąžinės laisvę. Visais tais atvejais Lietuvoje laimėjo kultūra, pagrįsta krikščioniškuoju asmens orumo ir tautų prigimtinių teisių supratimu – laimėjo prieš despotizmą ir totalitarizmą. Šia prasme Sausio 13- oji buvo natūrali istorinės tradicijos tąsa. Kaip jos tąsą traktuoju ir dabartines demokratinių valstybės institucijų pastangas apsaugoti strateginės svarbos visuomenės gyvenimo sritis nuo kriminalinių santykių įsigalėjimo, – santykių, užgriebiančių netgi giliau nei Konstitucijos pažeidimai ar priesaikos sulaužymas. Seimo inicijuota apkalta yra tokia pat drąsi ir teisinė svarbiausių valstybės struktūrų, Prezidentūros gynyba nuo vadinamosios „materščinos dvasios, pasireiškiančios ne vien leksikonu, bet ir laikysena, poelgiais, žmogaus garbės ir laisvės nuvertinimu; nuo brutalios antikultūros ir antimoralės dvasios giname baltiškąją mūsų tapatybę. Anuomet kompromisų ir išdavysčių purvą nuplovė Sausio 13-ąją žuvusiųjų kraujas. Čia posėdžiavusi Aukščiausioji Taryba nesusvyravo prieš blogio imperijos tankus, prieš atsargią tarptautinės bendrijos poziciją ir pasiliko ištikima amžinajai laisvės svajonei. Šiandien, lemtingos mūsų apsiginimui euroatlantinės integracijos išvakarėse, ne mažiau reikšmingi labai skaidrūs, principingi, apvalantys šio Seimo sprendimai. Turėdami naujausiojoje tautos istorijoje ir savo patirtyje tokį besąlyginės Apvaizdos globos liudijimą kaip Sausio 13-oji, tikrai galime, pasitikrindami kelio kryptį su žuvusiųjų ir gyvųjų idealistų vertybėmis, toliau drąsiai kurti nenugalėtąją Lietuvą. Dievas teišsaugo mūsų viltį! (Plojimai) PIRMININKAS. Kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsienio reikalų ministras, Seimo narys Algirdas Saudargas. (Plojimai) A.SAUDARGAS. Gerbiamieji žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ekscelencijos aukštieji svečiai, pareigūnai, gerbiamieji kolegos Seimo nariai! Vėl, kaip ir kasmet, liepsnoja laužai prie parlamento. Tą naktį jie teikė šviesą ir šilumą susirinkusiems gynėjams. Atgimimo ir Sąjūdžio sužadinta širdžių šiluma taip pat sutekėjo prie tų laužų. Tiesiog paprasta žmogiško bendravimo šiluma, kurios tuo metu buvo tiek daug. Vėl telkiamės prie laužo, bėgdami nuo sausio šaltuko, ir vis ieškome tos anų dienų šilumos. Tuomet nebuvau su jumis. Prieš dvi dienas iki lemtingojo sekmadienio Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė, kad grėsmei didėjant užsienio reikalų ministras turėtų vykti į užsienį. Tą sprendimą patvirtino tuometinis valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tą pačią naktį išvykau. Išvažiavau apimtas dvejopos nuotaikos. Sunku ir nejauku buvo apsiaustyje palikti draugus ir bendražygius. Maniau, kad tomis dienomis viskas sprendžiasi čia, Vilniuje, ir visi kartu pasitiksime likimą, kad ir koks jis būtų. Bet įsakymas yra įsakymas. Išsivežiau dalelę šilumos. Ji buvo kiekviename rankos paspaudime, kiekviename tuo metu ištartame žodyje. Atsitiktinai sutiktas parlamento rūmuose kunigas Robertas Grigas suteikė palaiminimą kelionei. Atsitiktinai prie Kauno sutiktas taksi vairuotojas patarė nevažiuoti per HES’ą – ten matę šarvuotį. Kiekvienas atsitiktinis ar iš anksto numatytas susitikimas buvo prasmingas. Per naktį važiavome į Brestą, o trečią valandą dienos buvau Varšuvoje. Ką veikė pasaulis? Pasaulis laukė karo. Ne Lietuvoje, bet Persų įlankoje. Baltijos valstybių likimas pasaulyje buvo Sovietų Sąjungos vidaus problema, nacionalinis klausimas. Tai buvo grėsmė Michailo Gorbačiovo „perestroikai. Dabar mes žinome iš knygų, kad Sovietų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas dar prieš metus Maltoje buvo pažadėjęs „vengti represijų prieš Baltijos valstybes, jei tai išvis bus įmanoma. Tuometinis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Džordžas Bušas, dabartinio JAV Prezidento tėvas, už tai savo ruožtu pažadėjo „nekelti M.Gorbačiovui didelių problemų ir būti santūrus dėl Baltijos valstybių pripažinimo. Kaip toli mes tuomet buvome nuo Dž.Bušo (sūnaus) žodžių, įrašytų Vilniaus Rotušėje. Pasaulis buvo šaltas. Netrukus gavau įsitikinti Vyriausybės sprendimo prasmingumu, kad turiu būti ten ir ieškoti būdų pasakyti pasauliui kuo daugiau tiesos. Aukštam Europos Sąjungos pareigūnui teko aiškinti, kad Aleksandro Nevzorovo platinama Sovietų Sąjungos propaganda yra melas. Didelės valstybės užsienio reikalų

4 5 ministras tiesmukai klausė: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės? Prisiėjo išdėstyti, kad mūsų piliečiai rinkimuose balsavo už Sąjūdį, kuris pažadėjo atkurti nepriklausomą valstybę. Parlamentas tai įvykdė, o piliečiai dabar jį gina nuo brutalios svetimos agresijos. Žurnalistai smalsavo, kurioje šalyje įsikurs Vyriausybė emigracijoje. Buvo proga atkreipti pasaulio dėmesį, kad Vyriausybė emigracijoje bus steigiama tik tuo atveju, jei nebegalės veikti parlamentas ir Vyriausybė. Dabar Lietuvos parlamentas veikia, Vyriausybė dirba, valstybė kuriama toliau ir jokios Vyriausybės emigracijoje steigti nereikia. Šaltas ir gerokai abejingas buvo pasaulis. Bet atsklido ta pati laužų šiluma. Lietuviai iš viso pasaulio: Lenkijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir JAV – iš įvairiausių kraštų ir miestų rinkosi į talką, dirbo milžinišką darbą, kovodami prieš melo mašiną. Sutikau labai daug bičiulių, rėmėjų ir talkininkų kitataučių: lenkų, belgų, danų, norvegų… Visų neišvardysi. Pasaulis įvairus. Jame yra ir šilto, ir šalto. Toks jis išliks ir ateityje. Ką tik neseniai baigėsi Persų įlankos karas, kuris anuomet prasidėjo. Priešas nugalėtas, bet ar tikrai pasibaigė pats karas? O gal prasidėjo jau kitas karas, kuris dar neturi vardo? Tai neramūs klausimai, į kuriuos atsakys ateitis. Mes grįžtame prie sausio laužų, dairydamiesi anų dienų šilumos. Jos tiek mažai belikę. Sausio gynėjai atlaikė – savo gyvybės kaina apgynė valstybės pamatus. Keliolika metų ant tų pamatų statėme valstybės rūmą. Kariuomenė atitinka aukštus NATO standartus, įstatymus suderinome su Europos Sąjungos reikalavimais. Kad gynyba būtų pajėgi, kad ūkis būtų tvirtas ir atlaikytų konkurenciją. Važiavo komisijos, lankėsi komisarai. Atrodo, viskas gerai. Tai puiku, bet ar tikrai viskas gerai? Štai papūtė stipresnis vėjas, ėmė purtyti valstybės rūmą. Ko sunerimome? Standartai – dar ne viskas. Negana įstatymus priimti ir įstaigas įsteigti. Demokratija ir rinkos ekonomika nėra vertybės pačios savaime, savo standartais ir formatais. Vertybė yra pasitikėjimas. Joks bankas neveiks be pasitikėjimo, jokia įmonė nedirbs be pasitikėjimo. Piliečiai per rinkimus suneša savo pasitikėjimą ir patiki jį išrinktiems į pareigas apibrėžtam laikui. Tai yra pats brangiausias politinis kapitalas, kuris nėra niekieno privati nuosavybė. Jis patikėtas tam, kad būtų leidžiamas į apyvartą ir gausinamas kaip tie Evangelijų talentai. Pasibaigus kadencijai tas kapitalas turi būti suskaičiuotas ir grąžintas. Pasitikėjimas suriša plytas, mūrijamas į valstybės rūmą. Pasitikėjimas yra tas cementas, kuris laiko valstybę. Kur jis dabar, jeigu mes nebenorime vienas kitu pasitikėti, jeigu, vienas kito vardą išgirdę, pykčio pagauti puolame prie mikrofonų arba, deja, tenka šiandien pridurti, nesugebėdami valdyti savo jausmų, išeiname iš salės? Štai iš kur nerimas. Rūmas gražiai atrodo, bet cementas ar tik nebus išvogtas? Ar neatsitiks kaip tai nelaimingai Elektrėnų bažnyčiai – projektas gražus, šiuolaikiškas; stipresnis vėjas pūstelėjo, žiūrėk, kelių bokštelių ir nebėra. Dabar lakstome aplink valstybės rūmą ir pranašaujame, kuris bokštas grius pirmasis: tas kairysis ar dešinysis, gal tas pats vidurinysis. Pilni laikraščiai, televizija, radijas. Užuot taisę, kviečiame žmones pasižiūrėti nelyginant kokio spektaklio. Net lažybos iš pinigų vyksta, kuris bokštas ir kada nugrius. Taip nieko nebus, gerbiamieji kolegos politikai, kurie saugome valstybės piliečių mums suteiktą pasitikėjimą. Juk tai mūsų valstybė ir ji dabar svarbiausia. Argi mums ne tas pats, kas tas elitas? Jeigu ko nežinome, galime knygoje paskaityti – biblioteka čia pat. Tiltų statytojai ir konstruktoriai stovi po tiltu, kai bandomas jo tvirtumas. Mes taip pat privalome būti savo valstybės pastate – grįžti į savo darbo vietas ir kiekvienam dirbti savo darbą. Parlamento nariai, gynėjai, Vyriausybės nariai, dauguma sąžiningų Lietuvos piliečių anomis dienomis buvo savo darbo vietose. Sausio gynėjų kloti valstybės pamatai išbandymą atlaikė. Šiandien bandomas mūsų valstybės pastato tvirtumas. Prieš keletą metų Tito Masiulio mama mums papasakojo, kaip Titui tarnaujant sovietiniame laivyne laive pritrūko duonos. Laivo kapitonas duoną iškepti patikėjo Titui Masiuliui tardamas: „Tu lietuvis, tu sugebėsi. Titui pavyko iškepti duoną. Tikiu, pavyks ir mums. (Plojimai) PIRMININKAS. Kalbės Seimo narys A.Kubilius. (Plojimai) A.KUBILIUS. Gerbiamosios ponios, gerbiamieji ponai, gerbiamieji Sausio 13-osios bendražygiai, gerbiamieji posėdžio pirmininkai! Pirmiausia leiskite paprašyti iš man skirto laiko pusę minutės palikti profesoriui V.Landsbergiui. Gerbiamieji, Sausio 13-oji yra apgintos Laisvės diena. Tai diena, kuri mokė ir mokys mus, kaip Laisvę reikia ginti. Iškankintos Lietuvos istorinis paradoksas yra tai, kad šiandien, prabėgus trylikai metų po Sausio 13-osios, mes turime vėl kalbėti apie grėsmes Lietuvai ir apie grėsmes Laisvei. Ir turime kalbėti ne vartydami istorijos puslapius, bet skaitydami šių dienų laikraščius. Tada, prieš trylika metų, Laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien pradedame suprasti, kad Laisvei sunaikinti nereikia ir tankų. Tauta Laisvę praranda ne tik tada, kai jos žemė yra okupuojama, bet ir tada, kai jos piliečių protai yra okupuojami. Šiandien jau suprantame, kad protus okupuoti yra lengviau nei Televizijos bokštą ar šalies teritoriją. Dabar jau daugelis Lietuvoje sako: tie, nuo kurių sėkmingai apsigynėme tada, Sausio 13-ąją, sugrįžta. Jie sugrįžta per nešvarius pinigus rinkimuose, per išmoningas specialiąsias tarnybas, per įvairius almaxus ir per lietuviškąjį cinizmą veržtis prie valdžios bet kokia kaina. Ciniškoji politika yra ir ciniškas požiūris į nešvarius pinigus. Už tai mokame didžiulę kainą. Nešvarių pinigų ir Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka Lietuvoje pakilo iki pavojingai aukštų postų. Tada, prieš trylika metų, tauta apgynė Seimą ir kartu apgynė Laisvę. Seimas nebuvo okupuotas ir Laisvė nebuvo sunaikinta.

5 6

Dabar Seimas turi apginti Tautą. Apginti nuo to, kam pats Seimas per trylika metų leido išsikeroti. Apginti nuo ciniškosios politikos, nuo naujalietuviško laisvės supratimo, kad politikoje „viskas galima, viskas leidžiama, nuo politikos, visiškai atskirtos nuo elementariausių moralės, garbės ir sąžiningumo principų. Apginti nuo pavojų Laisvei, kuriuos atneša paprasčiausi demokratiniai rinkimai, per kuriuos nusivylusieji pasiduoda ciniškosios politikos pažadų pagundoms. Nusivylusiųjų protas yra okupuojamas ciniškais pažadais ir ciniškomis pagundomis. Nes jie yra nusivylę kitokia, neciniškąja politika. Visi mes, ir esantys kairėje, ir esantys dešinėje, esame kalti, kad leidome ciniškajai politikai Lietuvoje užimti tokias plačias erdves. Lietuvos žmonės nėra dėl to kalti. Jie nėra kalti dėl to, kad mes juos užmiršome. Džiaugiamės Vilniaus klestėjimu ir BVP augimu, bet užmirštame, kad toliau nuo Vilniaus, provincijoje, iki 30% žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Ir šis skaičius nemažėja. Užmirštame, kad atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir Tauragės per pastaruosius penkerius metus išaugo perpus. Ir šis skirtumas yra linkęs tik didėti. Užmirštame, kad per pastaruosius penkerius metus per pusę, iki 20 tūkstančių, išaugo asocialių šeimų ir juose augančių vaikų skaičius, kuris dabar siekia jau 50 tūkstančių. Užmirštame, kad per pastaruosius 10 metų vaikų, gimusių ne šeimoje, skaičius išaugo 5 kartus ir šiandien siekia jau beveik 30 procentų, o šeimų, susietų santuokos saitais, sumažėjo perpus. Žmonės mato šalia savęs kasdieninį neteisingumą, skurdą, griūvančias šeimas, tėvus alkoholikus ir betėvius vaikus. Ir jie klausia: kas bus toliau? Kas bus su jų vaikais, jų šeimomis ir jų kaimynais, su jų miesteliais ir su jų valstybe? Aiškių atsakymų jie neišgirsta, todėl jie pyksta arba paprasčiausiai lieka abejingi. Pykdami per rinkimus jie pasiduoda pagundai atkeršyti. Tuo ir naudojasi ciniškoji politika. Tuo ir naudojasi tie, kurie tokiose nuotaikose mato palankią terpę savo specialiųjų tarnybų veiklai. Pagundos keršyti apimtas protas nėra laisvas ir negali būti pilietiškai kritiškas. Visų mūsų pilietiškumą sunaikino sovietmetis, išmokęs, kaip reikia mąstyti ir gyventi neturint laisvės. Anksčiau mūsų mintis siekė užvaldyti Kremlius, dabar dideli, iš esmės nekontroliuojami pinigai, skiriami politinei reklamai. O ir tie pinigai, kaip parodė šiandieninė krizė, labai dažnai yra Kremliaus žymėti. Tik švari politika gali apginti Laisvę. Šiandien Lietuvos politikai gali pasirinkti du kelius: lengvesnį, stengiantis patiems vis labiau ir išradingiau manipuliuoti žmonėmis, kol įsisiūbavęs manipuliacijų smagratis sugriaus pačią valstybę, arba sunkesnį, iš esmės gydantį šią nepilietiškumo ligą. Renkantis šį kelią, reikia susitarti, kad partijos nežais populizmu ir vis „naujomis politikomis neskatins keršto jausmo. Politikai yra atsakingi už tai, kad visuomenė išmoktų rinktis politikos turinį, o ne vien jos reklamą. Visuomenės pilietiškumas neatsiras savaime. Jį išugdysime, jei gerbsime rinkėjus ir nesieksime jų patraukti vien įtaigiais viešaisiais ryšiais. Šiandien Laisvės gynybai reikalinga nauja, kitokia Gynybos sutartis tarp visų neciniškųjų politinių partijų. Tokioje sutartyje turėtų būti sutarta, kad Lietuvos rinkėjai bus apginti nuo nešvarių pinigų, nuo korupcijos, nuo reklaminių manipuliacijų jų jausmais. Tai turi būti sutartis dėl Lietuvos žmonių protų apsaugos nuo naujos okupacijos, nuo ciniškosios okupacijos. Tai turi būti nauja sutartis su Lietuva. Tai šiandien, Sausio 13-ąją, mes privalome pasižadėti padaryti. Tokia yra Laisvės gynėjų valia. 1991 metais tokia sutartis buvo pasirašyta žuvusiųjų krauju. Joje buvo įrašyti keturi pagrindiniai tikslai – nepriklausomybė, demokratija, rinkos ekonomika ir integracija į Vakarus. Naujoje sutartyje su Lietuva turime aiškiai pasakyti, kad Lietuva yra juos mylinti Tėvynė visiems, ne vien tiems, kuriems pasisekė. Turime aiškiai pasakyti ir tai, kad pilietiškumas, patriotizmas ir atsparumas ciniškajai politikai yra išugdomas ir išauklėjamas sveikose šeimose, kaimyniškose bendruomenėse ir stipriose mokyklose. Stipri pilietinė visuomenė prasideda nuo stiprių, sveikų šeimų ir vaikų, išaugintų tokiose šeimose. Mes visi esame didelė šeima. Joje yra visko. Kai kas mūsų šeimoje šiandien pavojingai žaidžia degtukais, kaip vis dar neišaugęs iš vaikiško amžiaus, ir tuo naudojasi kiti. Iš istorijos žinome, kad Laisvė yra labai lengvai sudeginama vaikiškų ambicijų. Todėl vaikus ir reikia auklėti, kitą kartą ir griežtai, bet teisingai baudžiant. Tai šiandien, sausio 13-ąją, mes privalome pasižadėti padaryti. Tokia yra Laisvės gynėjų valia. Ačiū už dėmesį. (Plojimai) PIRMININKAS. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Seimo narys V.Landsbergis. (Plojimai) V.LANDSBERGIS. Jie susikibę rankomis ėjo mirti iš meilės. Jie sakė: mirsime kartu, o ne po vieną, kaip atsitinka. Tik vieną kartą naktį skrido dangumi du angelai – mirties ir meilės – meiliai susikibę rankomis. Viršum tiek daug, tiek daug žmonių. (Plojimai) PIRMININKAS. Kalbės Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas. R.ARUTIUNIANAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, pone premjere, Ekscelencijos, ponios ir ponai! Apie 1991 metų Sausio 13-osios įvykius noriu kalbėti kaip tų dienų liudininkas ne lietuvis ir priminti apie kitų tautybių Lietuvos žmonių dalyvavimą ginant jos nepriklausomybę. Daug įvairių tautybių Lietuvos gyventojų dalyvavo Sąjūdžio veikloje, lankėsi jo sušauktuose mitinguose ir kituose renginiuose, dalyvavo visuomeniniame dialoge, prisidėdami prie nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo. Dar 1988 metais Lietuvoje ėmė kurtis įvairių tautybių organizacijos, daugiausia

6 7 kultūros draugijos, kurios siekė išsaugoti ir puoselėti savo etninį identitetą. Kitaip sakant, prasidėjo naujo nepriklausomos Lietuvos piliečio formavimosi procesas. Etninės kultūros draugijos, siekdamos glaudesnio bendradarbiavimo, sukūrė tarpnacionalinę asociaciją, kurioje įvairių draugijų ir bendrijų atstovai kartu svarstydavo valstybei ir visuomenei svarbius klausimus ir suderinę nuomones teikdavo pasiūlymus, skelbdavo savo pareiškimus ar deklaracijas. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais aktyvi kova vyko ir informacijos baruose. Tautinių mažumų organizacijų 1991 metų sausio mėnesį paskelbti bendri pareiškimai, remiantys nepriklausomybę, buvo ypač reikšmingi, juos citavo įvairių šalių žiniasklaida. Tam, kad visiems būtų aišku, kad Lietuvos tautinės mažumos palaiko nepriklausomybę, įvairių tautybių atstovai į Sąjūdžio renginius ėmė neštis savo tautines vėliavas. Su savo vėliavomis ėjome į mitingus, stovėjome Baltijos kelyje. 1991 metų sausio mėnesį vyko tikras informacinis karas, ir tautinių mažumų dalyvavimas Lietuvos nepriklausomybės gynėjų pusėje tapo dar svarbesnis. Tautinių vėliavų gausa – įvairiu metu jų būdavo po kelias dešimtis – rodė, kad tai nėra koks nors lietuvių nacionalistų judėjimas. Šios vėliavos lyg patvirtino tuo metu vėl populiaraus XIX amžiaus Lietuvos sukilėlių prieš carinę okupaciją šūkio „Už mūsų ir jūsų laisvę teisingumą. Kiekviena tautinė vėliava sakytum bylojo: „Štai aš, kitos tautybės Lietuvos pilietis, atėjau ginti valstybės nepriklausomybės. Vėliavos liudijo, kad su jomis atėjusieji neišduos, nepabėgs, nepasislėps, negudraus. Visi laisvės gynėjai tai suprato ir vertino, džiaugėsi buvimu kartu, tik pasidomėdavo, kurios tautybės ši ar kita vėliava. Prie budinčiųjų su vėliavomis bet kuriuo paros metu ateidavo jų tautiečiai (ne tik Lietuvos gyventojai), prieidavo, žinoma, ir lietuviai, buvo diskutuojama, dalijamasi informacija apie įvykius Lietuvoje ir kitur. Prie kai kurių retesnių ar tiesiog vienintelių nuolatos budinčių prie Seimo tautinių vėliavų vietiniai gyventojai net skirdavo pasimatymus… Mes, su vėliavomis budintieji prie Seimo, susipažindavome, bendraudavome, susidraugaudavome, dalinomės informacija ir sumuštiniais, o svarbiausiais įtampos momentais kartu su lietuviais skandavome šūkius, dainavome ir meldėmės… Sausio 13-osios naktį mačiau labai daug įvairiausių vėliavų. Be lietuviškų trispalvių, plevėsavo latvių, estų, baltarusių, lenkų, ukrainiečių, rumunų ir kitokios vėliavos. Buvo ypač džiugu pamatyti ir rusų tautinę trispalvę. Šalia mūsų armėniškosios grupės su savo tautine vėliava stovėjo gruzinų bendrijos Lietuvoje steigėja šviesaus atminimo Dali Gogišvili-Juodišienė. Jos tautiečių būrelyje buvo svečių iš Tbilisio – 1989 metų balandžio 9-osios tragedijos liudininkų. Tautinių vėliavų eisena lydėjo ir sausio 13-osios aukas į Antakalnio kapines. Kai praėjo didžiausia grėsmė ir nebuvo būtinybės minioms budėti prie Seimo, vėliavos ir toliau budėjo iškeltos ant barikadų ir visa jų puokštė – ant žiemą neveikiančio fontano. To atmintino sausio dienomis ir naktimis bendras mūsų visų budėjimas prie svarbiausių Lietuvos valstybinių objektų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose daug prisidėjo prie patriotizmo ir pilietiškumo ugdymo. Ne visi Lietuvos tautinėms mažumoms priklausantys gyventojai dalyvavo ginant jos nepriklausomybę. Žinome, kad buvo ir kitaip mąstančių bei veikiančių, tačiau ir ne visi lietuviai palaikė Lietuvos nepriklausomybę. Manau, jog kitų tautybių Lietuvos laisvės gynėjų buvo pakankamai, kad patikėtume – esama nemažai ne lietuvių tautybės Lietuvos patriotų, pasiryžusių už ją kovoti. Tikiuosi, kada nors bus parašyta išsami tautinių mažumų dalyvavimo kovoje už Lietuvos nepriklausomybę istorija. Prisimenant anų dienų įvykius, nuotaikas ir jausmus, neretai kyla klausimas, kaip dabar elgtumės, jeigu vėl reikėtų ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tikiu, kad iškilus pavojui daugelis įvairių tautybių Lietuvos piliečių nesvyruodami eitų jos ginti. Tačiau neturime pamiršti, kad patriotizmo jausmą labai veikia bendroji valstybės politinė ir moralinė atmosfera. Kaip Lietuvos pilietis noriu, kad mūsų valstybė būtų teisingiausia, tolerantiškiausia, humaniškiausia, kad jaustume puikų kultūrinį taktą žiniasklaidoje, politiniame dialoge, aukšto rango politikų ir valstybės pareigūnų veiksmuose. Tokią valstybę gintų ne tik jos piliečiai, į pagalbą atskubėtų žmonės ir iš kitų valstybių, kaip tai matėme prieš trylika metų gindami Lietuvos laisvę. Prisimindamas 1991 metų sausio mėnesio bendrą rūpestį dėl Lietuvos laisvės, linkiu visoms mūsų valstybės institucijoms, jos pilietinei visuomenei garbingai išlaikyti dabarties išbandymus. O Seimui linkiu darbuotis taip, kad jo reitingai būtų kaip 1991-aisiais metais, kai ant barikadų skaitėme užrašą „Čia Lietuvos širdis. (Plojimai) PIRMININKAS. Kalbės Sausio 13-osios draugijos narys istorikas profesorius Liudas Truska. (Plojimai) L.TRUSKA. Gerbiamieji, prieš pusę amžiaus didysis mūsų rezistentas, poetas ir mąstytojas Jonas Aistis sielojosi, kad lietuviams nesiseka. Jis taip rašė: „Tiek daug buvo dėta pastangų, o kuo viskas baigėsi. Aistis turėjo galvoje 1941 m. Birželio antisovietinį sukilimą, pasibaigusį žydų žudynėmis, ir pokario partizanų kovas, kurių metu lietuvių žuvo 20 kartų daugiau negu okupantų ir kurios, deja, nė kiek nepriartino mūsų prie nepriklausomybės.

7 8

Tačiau lietuviams labai palanki buvo XX a. pabaiga. Dainuojanti 1988–1991 m. revoliucija prikėlė iš politinės užmaršties Lietuvą ir padarė jos vardą žinomą pasauliui. 1990 m. rudenį tūlas JAV kongresmenas kalbėjo: „Kas galėjo pagalvoti – dar tik prieš kelerius metus Pabaltijo kraštai man buvo kaip bevardžiai Mėnulio krateriai, o šiandien aš svarstau, kuo lietuviškasis kelias į nepriklausomybę skiriasi nuo estiškojo. Pasaulis iki valiai buvo prisižiūrėjęs kovų už laisvę, kai sproginėja bombos, grobiami įkaitai, liepsnojančiais fakelais virsta savižudžiai. Lietuviai, apskritai baltai, parodė naują kelią į nepriklausomybę – politinės veiklos, masinių pilietinių akcijų, neginkluotos kovos kelią. Viena svarbiausių tų metų mūsų stiprybės ir sėkmės priežasčių buvo vienybė. Sąjūdis po trispalvėmis vėliavomis suvienijo visus: komunistų partijos narius ir buvusius partizanus, komjaunuolius ir disidentus, tikinčiuosius ir ateistus, lietuvius ir didelę dalį kitataučių – visus neabejingus Lietuvai žmones. 1990-aisiais skelbdami nepriklausomybę, lietuviai pademonstravo pasauliui savo politinį ryžtą, o 1991- aisiais gindami televizijos bokštą ir parlamentą įrodė, kad yra verti nepriklausomybės. 1991 metų sausį nepasikartojo 1940 metų birželis. 1991-ųjų sausio 13-oji, kaip ir 1988-ųjų birželio 3-ioji, kai susikūrė Sąjūdis, 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji, Baltijos kelio diena, 1990-ųjų kovo 11-oji yra mūsų kelio į laisvę, mūsų nepriklausomybės simboliai. Šiandien galima išgirsti priekaištaujančių ir netgi kaltinančių balsų dėl tada, prieš trylika metų, pralieto kraujo. Buvo ar nebuvo galima tada išvengti kraujo praliejimo, yra antraeilis klausimas. Svarbiausias yra prasmės klausimas. Baisus yra tiktai beprasmis kraujo liejimas, o 1991-ųjų sausį, kaip ir tų metų rugpjūtį pralietas kraujas turėjo ir tebeturi gilią prasmę. Nuo 1990 metų rudens stiprėjusi įtampa ir net priešprieša tarp Vyriausybės ir parlamento, tarp radikaliųjų ir nuosaikiųjų politinių jėgų buvo pasiekusi kritinę ribą. 1991 metų sausis kuriam laikui suvienijo tautą ir todėl vasario 9 d. buvo galima skelbti referendumą, kurio metu daugiau kaip 90% jame dalyvavusiųjų pasisakė už nepriklausomybę. Abejotina, kad tokie patys rezultatai būtų galėję būti 1990 metų pabaigoje. 1991 metų sausio įvykiai Lietuvoje turėjo ir didelę tarptautinę reikšmę. Jie spartino demokratinius procesus Rusijoje, Ukrainoje, kitose sovietinėse respublikose, stiprino jų demokratines jėgas, rengusias daugiatūkstantinius mitingus su šūkiu „Šalin rankas nuo Lietuvos! Rusijos demokratai tada prašė: „Tik jūs atsilaikykite. Netgi gana kritiškas lietuviams Anatolis Lievenas konstatuoja: „1991 metų sausio įvykiai turėjo ir ilgiau trunkančių padarinių <…> Šie įvykiai lietuviams ir latviams (A.Lievenas turi galvoje Latvijos parlamento gynimą 1991 m. rugpjūtį) padovanojo savo šiuolaikinius kankinius ir suvokimą, kad kovota ir kentėta už nepriklausomybę. Solidarumas ir drąsa taikių, neginkluotų minių prie Lietuvos ir Latvijos parlamentų, įsitikinusių, kad jos tuoj bus puolamos, tačiau neketinančių trauktis, yra vienas iš labiausiai jaudinančių šiuolaikinių politinių įvaizdžių ne tik pabaltijiečiams, bet ir Europai. Tai puikus „bejėgės jėgos, apie kurią rašė Vaclavas Havelas, pavyzdys. Šiandieną galime pagrįstai didžiuotis, jog tuomet, prieš 13–15 metų, buvome pirmosiose „blogio imperijos griovėjų gretose. Kartu reikia apgailestauti, kad dalis lietuvių, dalis Lietuvos žmonių, netgi tų, kurie rūsčiomis Sausio dienomis tada gynė savo valstybę, pavargo nuo laisvės, o dar labiau – nuo skurdo bei nevilties ir leidžiasi klaidinami netikrų pranašų, žadančių staigiai visus praturtinti, atpalaiduoti nuo visų rūpesčių ir netgi sukurti kažkokią kitokią (ar „darbo, ar „demokratinę) Lietuvą. Beje, šie naujieji mesijai „nesusitepė tada Sąjūdžiu, nestovėjo Baltijos kelyje, nebuvo jų ir tarp televizijos bokšto, parlamento gynėjų. Prieš trylika metų nukentėjusiesiems, visiems nepriklausomybės gynėjams ne vis vien, kokia bus Lietuva. Per pastaruosius šimtmečius ne kartą keitėsi Rusijos santvarka, tačiau nesikeitė jos strateginiai tikslai Pabaltijyje. To neturėtų užmiršti niekas, kam rūpi Lietuva. Manome, jog išeities iš dabarties politinės situacijos turi (turėjo) būti ieškoma vadovaujantis ne asmeniniais, o tautos ir valstybės interesais. Tautos ir valstybės. Kas to nesupranta ar nesuprato, tas neišlaikė valstybininko egzamino. Šie, 2004-ieji, metai Lietuvai bus ypatingi, gal patys svarbiausieji po 1990–1991-ųjų. Ir ne tik todėl, kad tapsime tikrąja NATO bei Europos Sąjungos nare, bet ir todėl, jog spręsis klausimas, kokia bus Lietuva – europinio parlamentarizmo valstybė, ar „kontroliuojamos demokratijos Baltarusijos ir Rusijos tipo šalis. Naudodamasis šia aukšta tribūna, o kitokios mano atstovaujami žmonės neturi, noriu priminti valdžios vyrams, jog reikėtų atkreipti dėmesį į prieš trylika metų žuvusių artimųjų, sužeistųjų, nukentėjusiųjų socialinę padėtį, ypač sveikatos apsaugos srityje. Jeigu tiems žmonėms, kurie už nepriklausomybę pasirašė savo krauju, būtų skiriama bent dešimta dalis to dėmesio, kuris skiriamas pasirašiusiems rašalu, tai tie žmonės tikrai būtų labai patenkinti. Ačiū. (Plojimai) PIRMININKAS. Kviečiu pirmininkauti Seimo Pirmininko pirmąjį pavaduotoją Č.Juršėną. PIRMININKAS (Č.JURŠĖNAS). Tęsiame posėdį. Kalbės Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Prašom. (Plojimai) A.PAULAUSKAS. Gerbiamieji Sausio 13-osios aukų tėvai, vaikai, artimieji, jūsų ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, premjere, kolegos Seimo nariai, garbūs ambasadoriai, religinių konfesijų vadovai ir atstovai, mieli lietuviai, rusai, lenkai, kitų Lietuvos tautinių mažumų atstovai! Tradiciškai šią dieną esame kartu. Kodėl? Todėl, kad tądien, lygiai prieš 13 metų, irgi buvome kartu. Esame kartu, kad prisimintume kruvinuosius 1991-ųjų sausio įvykius, kad dar kartą drauge apmąstytume jų vietą, jų reikšmę mūsų istorijai,

8 9 mūsų dabarčiai ir mūsų ateičiai. Kad dar kartą susimąstytume apie tas didžiąsias netektis, kurias patyrė šeimos, kai tada, sausio 13-ąją ir sausio 14-ąją, ir sausio 15-ąją, ir jau niekada negrįžo duktė, sūnus, tėvas. Ne svetimos kulkos, ne svetimi tankai juos pasirinko iš tūkstančių. Juos pasirinko Lietuva. Kad būtų jos skydu, o paskui ir paminklu – paminklu žuvusiesiems, paminklu Lietuvai, paminklu nepriklausomybei ir ištikimybei, paminklu meilei. Jie pasirinko Lietuvą, o Lietuva pasirinko juos… Pasirinko savo skydu, kuris turėjo ją apginti ir apgynė. Kartu su visa geros valios Lietuva šiandien kreipiuosi į Jus, žuvusiųjų artimuosius: priimkite nuoširdžią užuojautą. Telydi gili pagarba ir šviesus atminimas Jūsų šeimos narių, pasiaukojusių už Lietuvos laisvę, vardus. Išėjusiųjų atminimą šiandien, kaip ir kasmet, pagerbiame tyla. Manau, kad būtent tylos, dvasios ramybės, moralinio skaidrumo šiandien labai trūksta mums visiems kaip galimybės sustoti ir apmąstyti, kaip ir vardan ko gyvename, kas mūsų gyvenime svarbiausia, o kas tik atsitiktinumas. Pagaliau ką žuvusieji už mūsų laisvę pasakytų apie mus, apie šiandienos Lietuvą. Mirtis už tėvynę – labai kilni ir prasminga. Tačiau šeimoms, kurioms prarado artimuosius, tai menka paguoda. Seimo valdyba 2003 metų pradžioje sudarė darbo grupę, vadovaujamą Seimo nario A.Indriūno. Ši grupė buvo įpareigota parengti Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusiųjų 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatymo pakeitimo projektą ir kitų nukentėjusių nuo okupacijų teisinio statuso įstatymo pakeitimo įstatymų projektus. Jų pateikimui Seimo 2003 m. rugsėjo 4 d. plenariniame posėdyje buvo pritarta. Darbo grupė, rengdama pastarojo įstatymo pakeitimo projektą, priėjo prie išvados, kad nepriklausomybės gynimas buvo ne atskiro miesto savivaldybės reikalas, o visos valstybės gynimo nuo svetimos valstybės ginkluotųjų pajėgų, todėl ir šios rūšies nukentėjusiųjų apskaitą ir rėmimą (pašalpų ir pensijų mokėjimą) turi tvarkyti ne rajonų ir miestų savivaldybės, o Krašto apsaugos ministerija. Ta pati darbo grupė parengė lydinčiųjų įstatymų projektus, kurių pateikimui Seimas plenariniame 2003 m. rugsėjo 16 d. posėdyje pritarė. Valstybinių pensijų pakeitimo įstatymo projekte nepriklausomybės gynėjams ir nukentėjusiesiems siūloma padidinti valstybinę pensiją vienu valstybinių pensijų bazių dydžiu, žuvusiųjų motinoms ir tėvams – dviejų valstybinių pensijų bazių dydžiu. Papildomų socialinių garantijų įstatymo projekte, Transporto lengvatų įstatymo projekte irgi numatomos kai kurios lengvatos žuvusiųjų Nepriklausomybės gynėjų motinoms ir tėvams. Be to, numatytos didesnės lengvatos Žemės reformos, Sveikatos draudimo, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymų projektuose. Dabar šiuos projektus svarsto Seimo komitetai. Nepaisant to, kad projektai susilaukia kai kurių prieštaravimų, manau, kad pagrindinės šių įstatymų projektų nuostatos bus realizuotos. Įregistruotas ir kolegės Seimo narės Dalios Teišerskytės Valstybinių pensijų įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo projektas, tiesiogiai susijęs su nukentėjusiaisiais sausio 11–13 dienomis. Galbūt jis šią akimirką dar ne visai atitinka mūsų valstybės finansines išgales, tačiau jeigu mūsų ekonomika tokiais žingsniais kaip pastaraisiais metais žengs į priekį, matyt, netrukus ir šios įstatymo pataisos gali tapti realios. Neretai girdime žodžius: „Ne tokią Lietuvą gyniau sausio 13-ąją. Kartais šiuos žodžius palydi valstybės apdovanojimų grąžinimas, kiti žmonių nuoskaudą, neviltį, nuovargį liudijantys ženklai. Aš irgi nemeluočiau sakydamas, kad buvau ir esu ne už tokią Lietuvą, kurioje žmonės nepasitiki vieni kitais, kurioje valstybine institucija galima prisidengti vardan asmeninių ambicijų, kurioje dalis visuomenės pasijuto atstumta, nereikalinga, dabar vadinama „antra Lietuva. Kaip politikas prisiimu savąją kaltės dalį. Tačiau kartu primenu visiems mums: laisvė iškovojama ir apginama, gerovė – sukuriama. Tačiau nei viena, nei kita negaunama už dyka. Prisimename, kad labai panašūs žodžiai skambėjo lygiai prieš 13 metų. Ir šiandien, kai pastarųjų mėnesių įvykiai dėl savo svarbos lyginami su sausio 13-ąja, kartoju: tai negaunama dykai. Laisvę reikia kurti ir pripildyti darbo, išminties, tolerancijos, humaniško požiūrio į šalia esantį žmogų. Laisvę reikia saugoti, nes, kaip parodė šiandiena, į ją nuolat kėsinamasi. Jau, žinoma, ne tankais, ne brutalia, atvira karine jėga, o daug subtiliau, nepastebimiau, klastingiau, todėl ir pavojingiau. Tačiau gyvenimas grėsmės akivaizdoje atidengia ne tik mūsų silpnumą. Jis ir vėl paverčia mus laisvės ir tiesos gynėjais. Jėga, budinti kiekviename iš mūsų, būtinybės rinktis akivaizdoje tampa žodžiu ir veiksmu, tampa moralumą ir atsakomybę liudijančia laikysena. Būtina visomis galiomis siekti, kad šių vertybių telkiama Lietuva būtų kuo didesnė. Todėl naudodamasis proga kreipiuosi į geros valios politikus, į visus geros valios žmones, į tradicines Lietuvos partijas: neužsisklęskime savo vidiniuose reikaluose, nepraraskime ryšio su žmogumi, su visa Lietuva. Nejaugi šiandieninė politinė situacija – per menkas įrodymas, kad abejingumu nedelsdami pasinaudoja populistai. Neeksperimentuokime savo ir savo vaikų likimu. Neleiskime, kad žmonių noras greičiau gyventi turtingai ir nusivylimas, kad pasiturinčiai gyvena dar ne visi, tampa populistų politiniu kapitalu. Neleiskime spekuliuoti mūsų valstybingumo pamatu, neabejokime tuo, kas mus stiprina, skaidrina ir kuria kaip žmones, kaip tautą, kaip valstybę. Nenuvertinkime savo laisvės. Turėjom drąsos ją apginti, turėkim išminties nesutapatinti laisvės ir mūsų pačių problemų ir silpnumo, praradimų ir nuoskaudų. Būsimų

9 10 istorinių politinių Lietuvos aktų išvakarėse, būsimų rinkimų išvakarėse tebūnie tai ne retoriniai klausimai, o kvietimas bendram darbui. Dėkoju užsienio ir Lietuvos žmonėms – visiems, su kuriais Sausio 13-ąją buvome kartu: tikrovėje ir mintimis, drąsa iš ašaromis, išgyvenimais ir pasiryžimu apginti savo laisvę. Perfrazuojant Šventąjį Raštą, mūsų pusėje buvo tiesa ir ji padarė mus laisvus. Todėl tikėkime tiesos galia. Tikėkime savo jėgomis. Tikėkime šalia esančiu žmogumi ir gyvenkime taip, kad pats gyvenimas būtų didžiausia pagarba žuvusiųjų atminimui. Dėkoju visiems, ant laisvės aukuro padėjusiems savąją auką, visiems, prieš 13 metų išdrįsusiems pasipriešinti smurtui, ir visiems, šiandien išdrįstantiems savęs paklausti: ar aš padariau viską, kad sausio 13- osios auka būtų prasmingesnė? Paklauskime to kiekvienas ir pagalvokime, ar galime žvelgti į akis žuvusiųjų artimiesiems, ar galime žvelgti į akis savo vaikams, ar galime žvelgti į akis Lietuvos istorijai. Ačiū. (Plojimai) PIRMININKAS. Dėkoju, Pirmininke. Skelbiu, kad iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti, baigiamas. R.KELIUOTIS (Seimo posėdžių sekretoriato konsultantas). Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas R.Paksas išeina.