Lietuvos Viduramžių Istorija
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Lietuvos viduramžių istorija Tomas Baranauskas 1. Viduramžių Lietuvos istorijos pradžia Viduramžių laikotarpis Europos istorijos periodizacijoje. Viduramžių – medium aevum – sampratą sukūrė Renesanso mąstytojai, tačiau šį terminą istorijos periodizacijoje įtvirtino Christofas Keleris (lot. Christoph Cellarius, vok. Christoph Keller), Halės universiteto retorikos ir istorijos profesorius, kuris 1702 m. išleido XVIII a. populiarų „Visuotinės istorijos“ (Historia Universalis) vadovėlį, kuriame istorija suskirstyta į tris periodus – senovės (arba antikos, lot. historia antiqua), viduramžių (lot. historia medii aevi) ir naująją istoriją (lot. historia nova). Viduramžių samprata visų pirma taikoma Europos istorijai. Pagal K. Kelerio sampratą jie apima laikotarpį nuo Konstantino Didžiojo (306–337) iki Konstantinopolio žlugimo (1453). Vėliau chronologinės viduramžių ribos buvo susietos ir su kitomis datomis, dabar jie dažniausiai apibrėžiami kaip laikotarpis nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. iki 1492 m. – Amerikos atradimo; arba 1517 m. – Reformacijos pradžios. Taip pat apibendrintai sakoma, kad viduramžiai yra 1000 metų laikotarpis tarp 500 ir 1500 metų. Tradicinės priešistorės ir istorijos periodizacijos Europoje ir Lietuvoje. Ir priešistorė, ir istorija tradiciškai skirstomos į tris pagrindinius laikotarpius, kurie dažnai naudojami ir šiuolaikinėje istoriografijoje. Priešistorė dalinama į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių. Istorija – į senovę, viduramžius ir naujuosius amžius. Tradicinių periodizacijų taikymas Lietuvos sąlygoms susiduria su jų suderinamumo problema. Priešistoriniai laikai Lietuvoje apima ir senovę, ir nemažą dalį viduramžių pagal Europos istorijos periodizaciją. Jeigu vis dėlto istorinę periodizaciją taikytume Lietuvos priešistorei (pavyzdžiui, kai kurie mūsų regiono archeologai laikotarpį nuo V–VI a. vadina viduramžiais), tai Lietuvos priešistorėje galėtų nelikti geležies, o gal ir bronzos amžiaus. Istorinę periodizaciją vis dėlto yra logiška taikyti tik istoriniams laikams, kurie prasideda su rašytinių šaltinių pasirodymu. Pirmosios užuominos apie baltus pasirodo gana anksti – su baltais siejamos jau Herodoto žinios apie VI a. pr. Kr. neurus ir budinus, o beveik visuotinai sutariama, kad baltai buvo Tacito apie 98 m. minimi aisčiai. Tačiau daugiau ir aiškesnių žinių apie baltus atsiranda tik Vikingų epochoje (IX a. –XI a. vid.). Tai – Europos istorijos laikotarpis, kuriam galima priskirti ir pirmąjį Lietuvos paminėjimą 1009 m. Viduramžiais prasidedanti Lietuvos istorija yra lyg ir nepilna. Renesanso mąstytojų sukurta viduramžių samprata pagal savo logiką reikalauja, kad tai būtų vidurys tarp dviejų laikotarpių – senovės (antikos) ir naujųjų amžių. Bet ką daryti, jei tos antikos nėra? XVI a. Lietuvos metraščiuose sukurta Lietuvos istorijos vizija turėjo savo antikinę istoriją. Labai trumpą, neaiškią, bet svarbią. Beveik penkis šimtmečius lietuviai tikėjo, kad yra kilę iš romėnų, o XVI amžiuje net buvo kviečiančiųjų plačiau vartoti savo „protėvių“ lotynų kalbą. Romėnus į Lietuvą atvedusio Palemono vardas puikavosi daugelio didikų genealogijose. Bet šią lietuviškąją „antiką“ XIX a. sugriovė kritiškoji istoriografija. Vietoj to pamažu pradėjo formuotis vis detalesnis, nors ir prieštaringas bei kintantis, priešistorės vaizdinys. Pirmąj tikrai mokslinę Lietuvos priešistorės rekonstrukciją, paremtą archeologiniais duomenimis, 1938 m. pateikė Jonas Puzinas studijoje „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“. Čia pateiktą grynai archeologiniais terminais apibrėžtą priešistorinės raidos schemą (akmens, žalvario amžiai, prieškristinis, senasis, vidurinysis, naujasis geležies amžiai) visą likusią XX a. dalį naudojo ir naujais 2 duomenimis pildė Lietuvos archeologai, J. Puzino knygos skyrius išaugindami iki atskirų monografijų. Nors Lietuvos priešistorės studijos daugiausia koncentravosi į materialinės kultūros raidą, archeologus visada domino ir etninė radinių interpretacija. Bene žymiausios gairės šiame kelyje – Marijos Gimbutienės studija „Baltai“ (1963 m.) ir kolektyvinė Lietuvos archeologų, antropologų, lingvistų ir istorikų monografija „Lietuvių etnogenezė“ (1987 m.). Dar M. Gimbutienė akcentavo reikšmingą baltų archeologinių kultūrų šuolį 100–400 m. laikotarpiu, kurį ji pavadino baltų kultūros „aukso amžiumi“. 2012 m. pasirodžiusi Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“ žengė dar vieną reikšmingesnį žingsnį šia linkme. Šioje knygoje pagrindinis dėmesys sutelktas į aisčių istorijos rekonstravimą. Aisčių vardas mūsų istoriografijoje nėra naujiena, bet paprastai apie aisčius būdavo kalbama kiek atsietai nuo konkrečios archeologinės medžiagos. E. Jovaišos monografijoje rekonstruojama aisčių, kaip politinės genčių sąjungos istorija – teritorija bei jos formavimasis, didžioji aisčių migracija, gintaro prekybos reikšmė. Aisčiai, galima sakyti, yra pirmasis istorinis mūsų etnonimas, kuris, sujungtas su vietiniais archeologijos, lingvistikos ir antropologijos duomenimis, gali tapti mūsų istorijos pradžios simboliu. Tai yra antikinės Lietuvos istorijos – gintaro prekybos laikotarpio ir, anot Marijos Gimbutienės, baltų „aukso amžiaus“ – vardas. Antikos laikotarpiu atsiranda pirmosios žinios apie baltus: Plinijaus Vyreniojo Gintaro kelio aprašymas (77 m.), Tacito aisčiai (98 m.), Ptolemėjaus galindai, sudinai ir kitos gentys (apie 150 m.). Tad kuo galima būtų pradėti Lietuvos arba baltų genčių viduramžių istoriją? Jei laikytumėmės nuomonės, kad apie baltų istoriją jau galima kalbėti nuo pirmųjų Plinijaus Vyresniojo ir Tacito žinių apie aisčius, viduramžių pradžia turėtų būti apibrėžiama panašiai, kaip visoje Europoje – IV–V a. Konkretesnė data galėtų būti hunų įsiveržimas į Europos stepių zoną 376 m., ryšium su kuriuo keičiasi baltų žemių geopolitinė situacija. Per visus viduramžius Europos stepių zona nuo hunų įsiveržimo buvo tiurkų įtakų šaltinis. Lietuvos viduramžius galima pradėti ir nuo baltų istorijos Vikingų epochoje (800–1050 m.), arba nuo tikrosios Lietuvos istorijos pradžios – 1009 metų. Tokiu atveju rašytinės Lietuvos istorijos pradžią tiesiog sietume su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimas. Kartu reikia pastebėti, kad tuo laikotarpiu rašytinių šaltinių dar labai mažai, todėl, laikantis griežtesnio vertinimo, daugiausia rašytiniais šaltiniais paremta Lietuvos istorija prasideda tik apie 1200 m. Bet kadangi nuo Vikingų laikotarpio jau galime kažkiek kalbėti apie Lietuvą ir baltus, remdamiesi rašytinių šaltinių duomenimis, viduramžių istoriją yra patogu pradėti būtent nuo šio laikotarpio. Laikotarpio pabaiga aiškesnė. Ji siejasi su Aleksandro valdymo laikotarpiu (1492–1506), kurį galima įtraukti arba neįtraukti į viduramžių Lietuvos istoriją. 1492 m. sutaptų su viena iš Europos viduramžių pabaigos datų (geografinių atradimų pradžia), o 1506 m. viduramžiai dažnai baigiami Lenkijos istorijoje. Šiuo atveju ir mes Aleksandrą dar įtrauksime į viduramžių istoriją, nes jo valdymo metu išryškėjo permainos, simboliškai užbaigiančios viduramžių laikotarpį. Lietuvos viduramžių periodizacija. Bet kokia periodizacija priklauso nuo pasirinktų periodizavimo kriterijų. Lietuvos viduramžių atveju patogiausia pasirinkti du kriterijus – politinį (politinės organizacijos, valstybės raidos) ir religinį. Jų derinys leidžia išskirti tris brandžiųjų ir vėlyvųjų viduramžių (XI–XV a.) Lietuvos istorijos epochas. Pirmasis – pradinis, arba Lietuvos valstybės formavimosi, laikotarpis – nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki sistemingų lietuvių karo žygių pradžios (1009–1183 m.). Religiniu požiūriu šiam laikotarpiui būdinga iš priešistorinių laikų paveldėta pagonybė, politiniu – valstybinių struktūrų formavimasis, dar nesant aiškių ir brandžių valstybės požymių (nors ankstyvųjų nedidelių valstybinių darinių, neapimančių visos genties teritorijos, buvimas yra tikėtinas). Antrasis – pagoniškosios Lietuvos valstybės laikotarpis – nuo lietuvių karo žygių pradžios iki Jogailos krikšto (1183–1386 m.). Šiuo laikotarpiu jau turime Lietuvos valstybę, vykdančią aktyvią karinę veiklą ir sparčiai plečiančią savo teritoriją, o religiniu požiūriu tęsiasi pagonybės epocha (ryšium su tuo Lietuvai tenka atlaikyti didžiausią iššūkį – Vakarų Europos riterių 3 organizuojamus kryžiaus karus). Trečiasis ir paskutinis Lietuvos viduramžių istorijos tarpsnis trumpiausias – tai christianizacijos laikotarpis nuo Jogailos krikšto iki viduramžių pabaigos (1386– 1492 ar 1506 m.). Iš ankstesnio laikotarpio tęsiasi Lietuvos valstybės raida, tačiau nuo šiol ji glaudžiai susijusi su Lenkija, o valstybės teritorijos plėtra sulėtėja ir galiausiai prasideda jos mažėjimas – Aleksandro laikų teritorinė Lietuvos valstybės griūtis akivaizdžiai pradeda Lietuvos valstybės nuosmūkio laikotarpį, kuriam prasidėjus Lietuva įžengia į ankstyvuosius naujuosius amžius. Religijos istorijos požiūriu laikotarpio pradžią žymi didžiausias lūžis – prasideda krikščionybės laikai. Supaprastintai aptarti laikotarpiai būtų XI–XII, XIII–XIV ir XV amžių etapai. Vadysčių genezė. Vadysčių susiformavimą rodo turtingų kapų išsiskyrimas. Vakarų Lietuvoje jie atsirado apie 150–200 m., Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – III–IV a., IV ir V a. pasirodo turtingi sūduvių „kunigaikščių“ kapai. Rytų Lietuvos pilkapiuose žinomiausias vado kapas – V a. pab. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas (Utenos raj.). Vadystės Rytų Lietuvoje susiformavo apie 400 m. Turtingi kapai (ir ištaigingos laidotuvės) buvo reikalingi naujiems statusams ideologiškai įtvirtinti. Kai tai buvo padaryta, kapų turtingumas sumažėjo (nuo VII a.). Naujos struktūros Rytų Lietuvoje susikūrė ir įsitvirtino