Kultūros Paminklai / 23 Mokslinių Straipsnių Rinkinys

Kultūros paminklai / 23 Mokslinių straipsnių rinkinys

Leidinio leidybą parėmė:

KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTAS PRIE KULTŪROS MINISTERIJOS

Vilnius „Savastis“ 2019 Sudarytojas Redaktorių kolegija: Juozas Bardauskas Prof. habil. dr. Jurgis Bučas Maketuotojas (kraštotvarka, architektūra, paveldotyra, paveldosauga) Gediminas Šinkūnas Prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas (archeologija) Redaktorė Sigita Staškevičienė Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža (architektūra, paveldosauga)

Prof. dr. Zenonas Butkus Vilniaus universitetas (istorija, paveldotyra) Viršeliuose: Dr. Dalia Klajumienė Vilniaus dailės akademija Bilionių piliakalnis, Šilalės r. žiemą. (menotyra, sakralinis paveldas) 2017 m. gruodis Gintauto Zabielos nuotr. Doc. dr. Algis Kasperavičius Vilniaus universitetas (istorija) Burbiškio dvaro rūmai, Anykščių r. 2018 m. Gedimino Šinkūno nuotr. Doc. dr. Algimantas Merkevičius Vilniaus universitetas (archeologija, paveldotyra)

Dr. Nijolė Rauckienė (kultūros paveldo restauravimo technologijos, paveldotyra)

Dr. Dalia Vasiliūnienė Lietuvos kultūros tyrimų institutas (menotyra, sakralinis ir liaudies meno paveldas)

Doc. dr. Gintautas Zabiela Klaipėdos universitetas (archeologija, paveldotyra)

Juozas Bardauskas Kultūros paveldo centras (istorija, paveldosauga)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės Kolegijos adresas: bibliografijos duomenų banke (NBDB). Mokyklos g. 5-30, LT-08413 Vilnius

ISSN 1392-155X © Straipsnių autoriai © „Savastis“ Kazys Misius gotas rūpintis archeologiniais kasinėji- mais, o Valerijonas Verbickas – senovės Lietuvos kultūros rūmais bei statiniais. Netrukus į komi- paminklų registracija siją pakviestas Konstantinas Jablonskis ir jų apsaugos ir Vladimiras Dubeneckis, o vėliau – organizavimas Eduardas Volteris, Paulius Galaunė ir 1934–1936 metais kiti. Valstybės archeologijos komisijos tiktai trijų straipsnių įstatymas prezi- dento pasirašytas 1919 m. rugpjūčio 18 d. Švietimo ministerijai pavaldi Straipsnyje apžvelgiami 1919 m. įsteig Valstybės archeologijos komisija ėmė tos Valstybės archeologijos komisijos rūpintis apsaugoti senus dokumentus, veiklos paskutinieji 1934–1936 metai. įsteigti Centrinį valstybės archyvą, Tai ryškiausias Lietuvos Respublikos gelbėti nuniokotus ir gadinamus reikš- metų kultūros paminklų apsaugos epizo mingiausius architektūros paminklus ir das. 1934 m. Kultūros ministerija įsteigė kt. 1920–1921 m. perimti valstybės ži- Senovės paminklų apsaugos referentūrą, nion kelių be deramos priežiūros likusių kuri veikė Valstybės archeologijos komi dvarų archyvai, bibliotekos, meno kū- sijos vardu. Tuo laiku buvo atlikti Lietu riniai. 1921 m. VAK narys P. Galaunė vos kultūros paminklų registracijai rei buvo deleguotas ekspertu derybose su kalingi parengiamieji darbai. Pasitelkus Rusija dėl išvežtų iš Lietuvos kultūros šimtus bendradarbių buvo registruojami vertybių grąžinimo. Nuo 1921 m. VAK kultūros paminklai, sudaromos jų bylos. vykdė ir archeologinius kasinėjimus. Nors nebuvo paminklosaugos įstatymo, Iš kuklaus VAK biudžeto nuo 1923 m. pavyko palyginti sėkmingai organizuo būdavo užsakomi reikšmingiausių Kau- ti ir kultūros paminklų apsaugą. Be to, no architektūros paminklų matavimai, plačiu mastu buvo renkami įvairūs mu planai, nuotraukos. Nuo 1921 m. VAK ziejiniai eksponatai, surašomas Lietuvos rengė ir teikė vyriausybei paminklų žemės vardynas. apsaugą reglamentuojančių įstatymų Reikšminiai žodžiai: Valstybės ar projektus, tačiau nė vienas iš jų nebu- cheologijos komisija, Senovės paminklų vo priimtas. Nesant reikiamų kultūros apsaugos referentūra, Paminklosauga, paminklų apsaugos įstatymų ir neski- Vladas Pryšmantas, Kazys Alminas, riant bent minimalių normaliai veiklai Aleksandras Lengvinas, Adolfas Nava reikalingų lėšų, 1925 m. lapkričio 19 d. rackas, Emilis Ferdinandas Šneideraitis. visi nariai iš VAK pasitraukė. 1926 m. Švietimo ministerijos sudaryta nauja Įžanga komisija faktiškai veiklos nepradėjo, Tado Daugirdo iniciatyva 1919 m. ge- nes taip tikėjosi paveikti vyriausybę gužės 28 d. įvyko pasitarimas, kuriame priimti jos darbui svarbius įstatymus. nutarta steigti Valstybės archeologijos Nors paminklosaugos įstatymas ne- komisiją (VAK). Numatyti šie pagrin- pasirodė, tarpininkaujant universiteto diniai komisijos uždaviniai: ieškoti ir mokslininkams 1930 m. VAK buvo at- saugoti tautų gyvenusių ir gyvenančių kurta (pirmininkas K. Jablonskis). Svar- Lietuvoje senovės liekanas; rinkti ži- biausiomis atkurtos VAK veiklos kryp- nias apie senovės paminklus ir juos ap- timis tapo etnografiniai tyrimai ir kul- rašyti; tyrinėti ir įvertinti tą medžiagą. tūros paminklų sąrašo sudarymas. Ignas Dar neįteisinta komisija pradėjo rengti Končius parengė etnografinių tyrimų posėdžius. VAK pirmininku išrinktas programą ir reikiamas anketas. 1931 ir T. Daugirdas. Vladas Nagevičius įparei- 1932 m. suorganizuotos ekspedicijos

3 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

etnografiniams paminklams aprašyti architektūros, istorijos ir etnografinius ir užfiksuoti piešiniuose, nuotraukose. paminklus. Kursų programą parengti pa- Neturėdama nė vieno etatinio darbuo- skirti šie nariai: I. Končius, V. Švipas ir tojo, Valstybės archeologijos komisija P. Tarasenka [2]. iki 1934 m. nepradėjo net paruošiamųjų Kitame balandžio 5 d. VAK posėdyje darbų kultūros paminklams registruoti. buvo svarstomas I. Končiaus pranešimas, kaip reiktų fiksuoti ir registruoti etnogra- Valstybės archeologijos komisija finius paminklus. P. Tarasenka, kalbėjo, ir Senovės paminklų apsaugos kad archeologiniams paminklams galima referentūra iš karto siųsti registratorius, kurie turėtų Siekiant pagerinti kultūros paminklų registruoti ne tiktai žinomus, bet ir aptik- apsaugą, 1934 m. sausio 11 d. Švietimo tus nepažymėtus archeologijos pamink ministerija įsteigė Senovės paminklų ap- lus. Pritarta ir pasiūlytai kursų progra- saugos referentūrą ir jos vadovu paskyrė mai. Nutarta prašyti priimti etatiniu VAK ekonomistą, neabejingą Lietuvos isto- darbuotoju Kazį Paunksnį. Balandžio rijai ir jos kultūros paminklams, Vladą 9 d. posėdyje paaiškėjo, kad dėl VAK Pryšmantą. Jis Vokietijoje buvo studi- dar nepaskirtų lėšų Senovės paminklų javęs politikos mokslus, o Kauno uni- registratorių kursus tenka atidėti vėles- versitete – teisę ir ekonomiką. Jau buvo niam laikui. Siūlyta kursų vedėju paskirti paskelbęs straipsnį apie lietuvių seno- V. Pryšmantą [3]. vės turtus [1]. Referentūra buvo pavaldi Švietimo ministerijos Kultūros reikalų Senovės paminklų apsaugos kursai departamentui, kurio direktoriumi tada Buvo parengtas Senovės paminklų ap- dirbo Antanas Juška. V. Pryšmantas kartu saugos kursų statutas, kurį 1934 m. ge- buvo paskirtas ir Valstybės archeologijos gužės 1 d. patvirtino Švietimo ministras komisijos nariu. Juozas Tonkūnas. Kursų tikslas – pa- 1934 m. kovo 24 d. VAK posėdyje teikti klausytojams senovės paminklų buvo pranešta apie Valstybės tarybos apsaugos pagrindus ir išmokyti juos ap- posėdį, kuriame buvo svarstomas ir Se- rašyti tokius paminklus. Kursų vedėju novės kultūros paminklų apsaugos įsta- paskirtas V. Pryšmantas. Pradėti veiklą tymo projektas. Ministras pirmininkas numatyta nuo lapkričio mėn. pradžios. įpareigojo Valstybės tarybą apsvarstyti Į kursus priimami asmenys turėjo būti paminklų apsaugos įstatymo projektą baigę bent aukštesnę mokyklą, pirmeny- kartu su Vytauto Didžiojo kultūros mu- bė teikta baigusiems meno ir technikos ziejaus statuto projektu. Tai reiškė, kad mokyklas, o taip pat atsargos karinin- senovės paminklų apsaugos įstatymo kams. Kursų paskaitoms skirta 151 va- greitai nebus. Posėdyje P. Tarasenka pa- landa. Kursams lėšas skyrė Švietimo mi- siūlė nelaukti, kol bus išleistas Senovės nisterija. Juose numatyti dėstyti dalykai paminklų apsaugos įstatymas ir organi- ir jų apimtis parodyti 1 lentelėje. Be to, zuoti sisteminę archeologijos paminklų 1935 m. pavasarį klausytojai, vadovau- registraciją, atliekant žvalgomuosius ty- jami dėstytojų, turėjo atlikti praktinius rimus. Sėkmingai senovės paminklų re- senovės paminklų registravimo darbus gistracijai reikėjo numatyti registracijos lauke. Archeologijos paminklams ap- vykdymo būdus, žinių rinkimo šaltinius, rašyti ir fotografuoti buvo numatytos parengti darbo dokumentus, tipinius 3 išvykos, kurioms skirta 60 valandų. blankus. Svarbiausia – registracijai rei- Dar 40 valandų buvo skirta keturioms kėjo paruoštų bendradarbių. Todėl nutar- ekskursijoms liaudies architektūros ir ta surengti kursus asmenims, norintiems etnografijos paminklams pažinti ir juos registruoti ir aprašinėti archeologijos, fotografuoti [4].

4 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

1 lentelė. Senovės paminklų kursų programa Eil. nr. Dėstomi dalykai Valandų kiekis Dėstytojas 1. Lietuvos archeologijos įvadas 20 Dr. Jonas Puzinas 2. Lietuvos archeologiniai paminklai 35 Petras Tarasenka 3. Lietuvių liaudies architektūros paminklai 15 Achit. Vladas Švipas 4. Lietuvių etnografiniai paminklai 18 Prof. Ignas Končius 5. Plastikos, meno ir taikomojo meno paminklai 18 Doc. Paulius Galaunė 6. Topografinės nuotraukos ir fotografavimas 30 Majoras Povilas Krištupavičius 7. Paminklų apsaugos įstatymdavystė ir organizacija 15 Vladas Pryšmantas Iš viso 151

Atlikus visus parengiamuosius darbus, Petras Rauduvė, Kipras Šaulys, Telesfo- susitarus dėl patalpų kursų klausyto- ras Valius, Bronius Žekonis, dailėtyrinin- jams, 1934 m. spalio 13 ir 15 dienomis kė Akvilė Mikėnaitė ir kiti. Minėtus kur- svarbiausiuose dienraščiuose paskelbtos sus taip pat lankė poetas Kazys Zupka, vienodo turinio žinutės apie priimamus žodžių rinkėjas, kalbininkas Aleksandras prašymus į Senovės paminklų apsaugos Lengvinas, gamtininkė Marija Janušaus- kursus. Kursai nemokami, nurodytos pri- kaitė (Lukaitienė) ir kiti būsimi mokslo ir ėmimo į juos sąlygos, kursuose dėstomi kultūros darbuotojai [6]. dalykai ir kitos žinios [5]. Senovės paminklų apsaugos kursai Pagal oficialius sąrašus į Senovės pa- prasidėjo 1934 m. lapkričio 5 d. Ta pro- minklų apsaugos kursus priimti 102 klau- ga kursų vedėjas V. Pryšmantas spaudo- sytojai. Kitame spausdintame kursantų je rašė, kad senovės paminklų apsaugos sąraše 115 asmenų ir dar rašalu prirašy- įstatyme galime prirašyti ilgiausią pa tos 3 nenumeruotos pavardės. Priimtiems minklų rūšių sąrašą. Bet kaimo žmogus 1, 1a pav. Petro Tara į kursus buvo nemokamai įteikta ši lite- net nė žinote nežinos, kad jo žemėje yra senkos knygos ratūra: P. Tarasenkos Lietuvos archeolo priešistorinių laikų senkapis, neolito ga gijos medžiaga; žurnalo Gimtasai kraštas dynės sodybos liekanų ir nepajėgs įver (1934, nr. 1–4); 1931, 1932 ir 1933 metų tinti ar jo trobesiai turės reikšmės etno Šiaulių metraštis; 1933 m. archeologinės grafijai ar jos menui. Kuris paminklas ir etnografinės medžiagos rinkinys Kraš yra saugotinas reikia spręsti kiekvienu totyros dirvoje ir leidinėlis apie Lietuvos atskiru atveju. Todėl reikia senovės pa topografinio žemėlapio 1:25000 sutarti- minklus surašyti ir kiekvieną tinkamai nius ženklus (1, 1a pav.). aprašyti. O tam tikslui reikia lėšų ir ypač Tarp kursų klausytojų pasitaikė vėliau nusimanančių žmonių. ... žinomų mokslininkų, menininkų, kraš- Švietimo ministerija, norėdama išgel totyrininkų. Klemensas Čerbulėnas tapo bėti bent tuos senovės paminklus, kurie etnografijos ir architektūros tyrinėtoju, dar neišnyko, pasiryžo suruošti Senovės Jonas Virakas – architektu ir dailininku, paminklų apsaugos kursus atitinkamam Juozas Lingis – etnologu. Iš kursų klau- bendradarbių kadrui paruošti. Kursų sytojų išaugo ir žymūs kraštotyrininkai: valdyba su pasitenkinimu konstatavo, Marijona Čilvinaitė, Juozas Mickevičius kad daug stojo į kursus ne materialinių ir kiti. Kursus lankė ir būsimieji iškilūs sumetimų vedami, bet kilniu ryžtumu pa dailininkai, skulptoriai: Robertas Antinis, dėti dirbti senovės paminklų apsaugos Alfonsas Janulis, Vytautas Jurkūnas, Vac darbą [7]. ... lovas Miknevičius, Regina Lechavičiūtė Dauguma priimtųjų į senovės paminklų (Kuprevičienė), Napoleonas Petrulis, apsaugos kursus buvo studentai ar meno

5 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

mokyklų mokiniai. Patys klausytojai pa- paminklus, paveikslus, aprašyti altorius, geidavo, kad per dieną paskaitos vyktų ne peržiūrėjo bažnyčios archyvo dokumen- daugiau negu dvi valandas. Be to, gauti tus, užrašė klebono pateiktas žinias apie kursams patalpas pusdieniui buvo keblu. tos bažnyčios istoriją. Kiti apžiūrėjo ir Dėl įvairių priežasčių ne visi klausytojai fiksavo Liškiavos pilies liekanas, visur kursus lankė pavyzdingai. Nemažai kur- daug fotografavo. santų tikėjosi dirbti etatiniais paminklo- Birželio 14 d. vėl grįžta į Merkinę, kur saugininkais, bet tam nebuvo lėšų. vadovaujant P. Galaunei inventorizavo Kursų klausytojai atlikdavo įvairius parapijos bažnyčios ir cerkvės meno pa- seminarų darbus Senovės paminklų refe- minklus. Kursantai zakristijoje apžiūrėjo rentūros patalpose. Apžiūrėdavo senovės senovinius arnotus ir kitus rūbus, bažny- paminklams skirtus esamus spausdintus čios archyvą, padarė nemažai nuotraukų, lapus, surašomas korteles ir kitą doku- sužinojo, kad esamus bažnyčioje stacijų mentaciją. paveikslus nupirko rašytojo Vinco Krė- Praktika vykdavo ir lauke. 1935 m. ge- vės-Mickevičiaus tėvas. Apžiūrėti ir du gužės 5 d. užsakytais autobusais 36 kur- mūriniai stulpai, žymėję Merkinės mies- santai, vadovaujami P. Krištupavičiaus to ribas. vyko į Karmėlavą topografinių nuotraukų Kitą dieną dar aplankytas Leipalingis, praktikai. Tų pačių metų gegužės 12 d. Seirijai, Šventežeris, Lazdijai, Krosna, archeologinių paminklų inventorizavi- Simnas, apžiūrėtos ir nufotografuotos tų mo praktikai (vadovas P. Tarasenka) apie miestelių bažnyčios. Tos pačios dienos 60 kursantų vyko į Dovainonis netoli vakarą ekskursantai per Liudvinavą, Ma- Rumšiškių. Praktikos darbai vyko ir Pa- rijampolę grįžo į Kauną. žaislyje [8]. Po šios išvykos paskelbta, kad senovės 1935 m. birželio 8–15 dienomis seno- paminklų apsaugos kursai baigti. Egza- vės paminklų apsaugos kursų dalyviai minų klausytojams nebuvo, tačiau kursų kartu su vedėju ir dėstytojais trimis au- baigimo pažymėjimus gavo tiktai 48 as- tobusais išvyko į ekspediciją po Dzūki- menys, atlikę visus praktinius seminarų ją. Praktikos darbai prasidėjo Merkinėje. ir senovės paminklų registravimo dar- Vadovaujant P. Krištupavičiui matuotas ir bus [9]. fotografuotas Merkinės piliakalnis, kitoje Be minėtų kursų V. Pryšmantas, susi- Nemuno pusėje apžiūrėta neolito gyven- taręs su Žemės tvarkymo departamen- vietė. Ekspedicijos dalyviai prisidėjo ir tu, 1935 m. vasario–kovo mėn. surengė prie „Senovės dienos“ surengimo Merki- 20 valandų kursus apie senovės paminklų nėje birželio 10 d. Padėjo tvarkyti meno apsaugą, archeologijos ir etnografijos pa- ir etnografijos ekspoziciją. Tą dieną buvo minklus 137 asmenų matininkų grupei. nufotografuota įvairių senovinių rūbų, Pasibaigus šiems kursams, 1935 m. kovo užrašyta tautosakos, žinių apie senuosius 13 d. prasidėjo tokie pat kursai antrai papročius. „Senovės dienose“ buvo pada- 127 matininkų grupei. 1935 m. nuo kovo ryta apie 50 nuotraukų. 28 iki balandžio 12 d. panašūs kursai Birželio 11 d. ekspedicijos dalyviai atvyko ir kultūrtechnikams (nenaudojamų vyko į etnografinį Dubaklonio kaimą, kur žemių kultūrintojams). Į šiuos kursus pasiskirstyti grupėmis, pradėjo invento- buvo užsirašęs 151 asmuo [10]. rizuoti to kaimo sodybas. Darbai baigti Minėti būsimų paminklosaugos bend kitą dieną. Birželio 13 d. ekspedicija at- radarbių ar talkininkų kursai pareikala- vyko į Liškiavą. Čia dalyviai, vadovau- vo įvairių išlaidų. Švietimo ministerijos jami P. Galaunės, apžiūrėjo bažnyčią, revizorius rado tų kursų dar neapmokėtų jos rūsius, dalis jų mokėsi inventorizuoti sąskaitų. Todėl Kultūros reikalų depar- sakralinės dailės ir kitus kilnojamuosius tamentas pareikalavo kursų vedėją iki

6 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

1935 m. rugsėjo 1 d. likviduoti visus Se- orientavimo žinioms, tereno aprašymui, novės paminklų apsaugos kursų reikalus, paminklo aprašymui, kitoms pastaboms, apmokėti kuo daugiau sąskaitų. Vien už taip pat turėjo būti surašiusio asmens pa- salės nuomą kursams reikėjo sumokėti vardė, adresas, data. Antrame paminklo 910 litų, nuolaidų nepavyko išsiderė- registracijos lape palikta vieta žemėla- ti [11]. pio iškarpai, situacijos planui. Kitoje jo pusėje skirta vieta nuotraukai, žinioms Parengiamieji senovės paminklų iš kurios pusės fotografuota, kas, kada registravimo darbai fotografavo, nurodant kitų nuotraukų bei Dar 1934 m. pasitelkus Senovės pa- negatyvų numerius. Pusė paskutinio (ket minklų apsaugos kursų dalyvius pradė- virto) puslapio buvo skirta mokslinėms ta rengti senovės paminklų kartoteka. žinioms apie paminklo pobūdį, laikotarpį, Kiekvienam paminklui buvo skiriama kasinėjimus, radinius ir kita, taip pat buvo atskira kortelė. Žinios rinktos iš litera- grafos literatūrai, duomenims apie moks- tūros (Tarasenka P. Lietuvos archeolo lines žinias rinkusį asmenį. Tarp blanko gijos medžiaga ir kitų knygų), periodi- pirmo ir antro lapo būdavo dedama ir kitų nės spaudos, įvairių įstaigų, muziejų. žinių: iškarpos arba nuorašai iš spaudos, Kortelės buvo skirstomos apskritimis, išrašai iš žemės vardyno ir kita. Taip pat valsčiais, o valsčių vietovės – abėcėlės buvo paruoštos ir atspausdintos formos tvarka. Toliau tą darbą tęsė priimti laisvai etnografinėms sodyboms aprašyti. samdomi referentūros darbuotojai. Jau Nelaukiant, kol bus baigti inventori- 1935 metų balandį buvo parengta pirma zuoti archeologijos paminklai, imta rū- orientacinė kultūros paminklų statistika. pintis jų apsauga. Tam parengti blankai, Tikslesnė statistika buvo įmanoma tiktai kuriuose buvo įsipareigojimas paminklą pagal mokslo reikalavimus inventoriza- saugoti ir nurodyta atsakomybė už jo ža- vus kiekvieną paminklą. Jau iš kartotekos lojimą. Dėl tų paminklų apsaugai skirtų paaiškėjo, kad kai kurie archeologijos blankų ir numatomo apsaugos būdo tar- paminklai (piliakalniai, senkapiai), buvę tasi su Alytaus, Telšių ir Trakų apskričių ties kaimų ribomis, skirtingais kaimų pa- viršininkais. Viršininkai manė, kad gali vadinimais literatūroje paskelbti po du ar pasitaikyti asmenų, kurie atsisakys tokius net tris kartus. pasižadėjimus pasirašyti, tačiau griežtas Paminklų registracijai ruoštasi kruopš- draudimas paminklą žaloti liks galioti čiai. Patobulinus latvių kultūros pamink kaip policijos nurodymas. Spaustuvėje lų registracijos patirtį, surašyti žinioms atspausdinti firminiai Valstybės archeo- apie Lietuvos kultūros paminklus buvo logijos komisijos blankai skirti apskričių parengti tipiniai blankai, kurių 1934 m. viršininkams. Juose prašyta valsčių poli- spalį Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje at- cijos nuovadų pareigūnams paaiškinti pa- spausdinta daugiau negu 5 tūkst. vienetų. minklo savininkui ar valdytojui kultūros Atspausdinto blanko „Forma Nr. 1“ paminklo svarbą, paimti iš savininko už- pirmojo puslapio kairėje (platesnėje) pu- pildytą pridedamos formos pasižadėjimą, sėje buvo šios skiltys: paminklo numeris, kuriame buvo 7 punktai įsipareigojimo rūšis, skaičius, kaip vadinamas vietos dėl paminklo globos ir saugojimo. Kito- žmonių, žinios apie radinius, paminklo je pasižadėjimo pusėje buvo ištraukos iš būklę, kas darytina jo apsaugai. Dešinė to įstatymų, taisyklių ir Baudžiamojo statu- puslapio pusė turėjo šias skiltis: paminklo to nuostatų, kur už paminklo sužalojimą tikslus adresas, savininkas, jo adresas, buvo grasinama net kalėjimu [12]. artimiausias kelias paminklui pasiekti, Nekilnojamųjų senovės (archeologi- paminklo apsauga (įstaigos pastabos). jos) paminklų inventorizavimui V. Pryš- Kita to blanko pusė buvo skirta surašyti mantas parengė išsamius nurodymus. Tai

7 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

2 pav. Instrukcija Lie buvo instrukcija kaip pildyti archeologi- tuvos žemės vardynui jos paminklui skirtų lapų skiltis. Tokios surašyti spaustuvėje atspausdintos instrukcijos nepasitaikė aptikti. Todėl neaišku ar tie nurodymai buvo siuntinėti kartu su registracijos blankais VAK bendradarbiams [13]. Nutarta surinkti žinias iš spaudos, kur rašoma apie archeologijos ir kitus kultū- ros paminklus. Tam tikslui 1934 m. lap- kričio mėn. senovės paminklų apsaugos kursantas Kazys Zupka (Kecioris) sudarė 81 pavadinimo reikalingos peržiūrėti pe- riodinės spaudos (laikraščių ir žurnalų) komplektų sąrašą. Be to, 1935 m. pavasa- rį laikraščių ir žurnalų redakcijoms buvo išsiuntinėti prašymai gautas, bet neskelb- tas korespondencijas apie kultūros paminklus, jų žalojimą persiųsti Valstybės archeologijos komisijai [14]. 1934 m. rugsėjo mėn. antraeilėms pa liau su kai kuriais jų yra susiję senų laikų reigoms į referentūrą organizuoti Žemės atsiminimai, senoviški burtai, įsitikinimai vardyno rinkimo, surašymo ir sistema- ir panašūs tautos kultūros istorijos daly tizavimo darbus buvo pakviestas kalbi- kai [15]. Taigi Lietuvos žemės vardynas ninkas, tik ką baigęs studijas Vokietijoje turėjo žymiai didesnę ir platesnę moksli- ir apsigynęs daktaro disertaciją „Lietuvių nę reikšmę negu reikėjo senovės pamink kalbos germanizmai“ Kazys Alminaus- lų sąrašui papildyti: sužinoti daugiau pi- kis (nuo 1939 Alminas). Žemės vardynui liakalnių, senkapių, mitologinių, istorinių rinkti jis parengė žinių lapo formą ir „Ins- vietų, akmenų su ženklais ir kitko. trukciją žemės vardynui surašyti“ (2 pav.). Toje instrukcijoje pabrėžta, kad Lietu- Ši instrukcija 1935 m. buvo atspausdinta vos Respublikos administraciniai pasi- atskira 32 puslapių knygele. Taip pat at- keitimai, melioracijos darbai, žemės re- spausdintas ir reikiamas kiekis žinių lapų. forma, kaimų suskirstymas viensėdžiais Žemės vardyno surašymo instrukcija žymiai keičia, o iš dalies kuria naują buvo dviejų dalių, Pirmoje dalyje rašoma žemės vardyną. Joje rašoma: Svarbiau apie žemės vardyną jo reikšmę ir sura- sia, kad nemažai žemės vardų, pasikeitus šymą. Minėtoje instrukcijoje primena- aplinkybėms ir išmirštant senajai žmo ma, kad žmonės buvo davę vardus kone nių kartai, nyksta. Dabar, kol dar tebėra kiekvienai vietelei, o toliau rašoma: Šitie gyva senoji žmonių karta, kuri augo ir žemės vardai įsakmiai mums rodo tautos brendo prieš Lietuvos nepriklausomybės prisirišimą prie savo žemės, jos meilę ir atgavimą, kuri tebėra gyvai su senosio pamėgimą. Žmonės ir menkiausią kam mis tradicijomis suaugusi, yra ne tik gy pelį pavadina savo vardu, kitaip sakant jį vas reikalas, bet, kol dar nevėlu, ir būtina įasmenina. ... Žemėvardžiai neretai mums visų mūsų pareiga Lietuvos žemės vardy papasakoja apie pakitėjusią, išnykusią ną surinkti [16]. arba ir nebe gryną išlikusią žmonių kal Minėtoje instrukcijoje palyginti plačiai bą, supažindina mus su ankstyvesnėmis paaiškinta žemės vardyno reikšmė pateik- tautos gyvenimo aplinkybėmis ir duoda ta reikalingų surašyti žemėvardžių įvairių progos giliau įžvelgti į jos sielą. Paga net dešimties rūšių pavyzdžių. Pareikštas

8 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

įsitikinimas, kad tokį darbą geriausiai ga- Sudėtingiau buvo dėl įpareigojimų su- lėtų atlikti pradžios mokyklų mokytojai rašyti žemės vardyną mokytojams. Pradi- ir valstybinių miškų girininkai. Taip būtų nės mokyklos aiškių joms priskirtų terito- galima apimti visą neokupuotą Lietuvos rijų neturėjo. Todėl siunčiant instrukcijas teritoriją, nes kiekviena pradžios mokyk reikėjo kiekvienai mokyklai nurodyti la turi priskirtas konkrečias gyvenamų kaimus, kuriuose surašomi žemės vardai. vietų teritorijas. Pateikta patarimų, kaip Taigi Senovės paminklų referentūros dar- žemės vardyną rinkti. buotojams reikėjo iš Pradžios mokslo de- Žemės vardynui surašyti kiekvienai partamento ir valsčių valdybų duomenų oficialiai gyvenvietei buvo skirtas pa- surašyti kiekvienai mokyklai priskirtas grindinis 4 puslapių žinių lapas ir dviejų gyvenvietes. O tai nebuvo paprasta. puslapių įdedamasis lapas, o jeigu netilp- Dėl žemės vardyno rinkimo moky- tų įdedamųjų lapų galėjo būti ir daugiau. tojams parengti ir atspausdinti aplink Žinių lapas turėjo 16 skilčių. Antroje mi- raščiai, kurių originalą pasirašė Kul- nėtos instrukcijos dalyje yra paaiškinta, tūros reikalų departamento direktorius ką į tas skiltis rašyti (3, 3a, 3b pav.). Gavus Miškų departamento pritarimą žemės vardyno girininkijose surašymui ir šiuo reikalu departamentui išsiuntinė- jus aplinkraščius urėdijoms, dar 1935 m. balandį visoms miškų urėdijoms buvo nusiųsti reikiami kiekiai „Instrukcijų Lietuvos žemės vardynui surašyti“. Lyd raščiuose buvo papildomi paaiškinimai, kaip pildyti pridedamus žinių lapus. Kiekviena girininkija turėjo ribas, todėl dėl teritorijų, iš kurių renkami žemėvar- džiai neaiškumų nebuvo [17].

3, 3a, 3b pav. Sujainių kaimo (Viduklės vlsč.) žemės vardynas

9 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

dr. A. Juška, Pradžios mokslo departa- rašė Valstybės archeologijos komisijos mento direktorius M. Miškinis ir Valsty- darbo instrukciją, kurioje be Archeo bės archeologijos komisijos pirmininkas logijos komisijos nutarimų vykdymo V. Pryšmantas. Tie aplinkraščiai kartu su V. Pryšmantas įpareigotas vykdyti seno- instrukcija ir žinių lapais 1936 m. birže- vės paminklų inventorizavimą, stengtis lio–liepos mėnesiais buvo išsiuntinėti sudaryti visų Lietuvos senovės paminklų kiekvienos pradinės mokyklos vedėjams. archyvą, rūpintis senovės paminklų ap- Minėtame aplinkraštyje rašoma: Nesant sauga ir kita [21]. kito tinkamesnio būdo šitam būtinai rei Trijų asmenų Archeologijos komisijai kalingam savos kultūros darbui vykdyti, nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Iki 1935 m. Švietimo ministerija paveda mokyklų birželio 1 d. įvyko 7 komisijos posė- vedėjams ir mokytojams Lietuvos žemės džiai. Juose buvo svarstyti įvairūs daly- vardyną ir su juo susijusias žinias surink kai: archeologijos ir istorijos muziejaus ti, surašyti jiems prisiųstuose žinių la steigimas, Senovės paminklų apsaugos puose ir grąžinti Valstybės archeologijos įstaigos patalpų reikalas. Beržėnų dvaro komisijai instrukcijoje nurodytu būdu per savininkės Hutten-Čapskienės kilnoja- 6 mėnesius nuo rašto gavimo dienos [18]. mųjų meno vertybių ir dalies knygų įsi- 1934 m. pradžioje VAK kreipėsi į Že- gijimas, dėl išvežtų į Rusiją archyvų grą- mės reformos departamentą žinių apie žinimo, oro (buities) muziejaus steigimas vykdant reformą nusavintuose dvaruo- ir kita [22]. se rastus senovės kultūros paminklus, Vis dėlto V. Pryšmantas pirmaeiliu rei- nurodant, kam jie priklausė iki žemės kalu laikė senovės paminklų registraciją reformos ir kam perduoti vykdant refor- ir jų apsaugos organizavimą. Kiti komi- mą. Gautas iš apygardų žemės tvarkytojų sijos nariai su tuo nesutiko. 1935 m. bir- žinias minėtas departamentas persiun- želio 6 d. „dėl susiklosčiusių aplinkybių“ tė Valstybės archeologijos komisijai. P. Galaunė atsistatydino iš VAK nario Atsakymuose daugiausia nurodyti ar- pareigų, o 25 d. „nebegalįs būti VAK cheologijos paminklai, o taip pat reikš- nariu“ pareiškė ir J. Puzinas. Kultūros mingesni valstybės žinion perimti dvarų reikalų departamento direktorius A. Juš- rūmai [19]. ka liepos 2 d. pranešė V. Pryšmantui, kad Nuo 1934 m. birželio 13 d. daugiau tų atšaukiama Archeologijos komisijos dar- metų Archeologijos komisijos posėdžių bo instrukcija Nr. 1. Tuo pačiu paprašy- protokolų nepasitaikė aptikti. Mokslinėje ta pateikti žinių apie senovės paminklų literatūroje nurodoma, kad tarp Archeo- apsaugos referantūros darbuotojus [23]. logijos komisijos ir Senovės paminklų Nors buvo tik Valstybės archeologijos apsaugos referentūros prasidėjo konku- komisijos pirmininkas toliau referentūra rencija ir net netolerancija [20]. veikė ir raštus siuntinėjo tos komisijos 1935 m. sausio 7 d. Švietimo minist vardu. ro įsakymu patiems prašant nuo sausio 1 d. atleidžiamas Valstybės archeologijos Senovės paminklų apsaugos komisijos pirmininkas K. Jablonskis ir referentūros struktūra ir darbuotojai nariai: P. Galaunė, I. Končius, V. Švipas, 1934 m. pabaigoje Senovės paminklų ap- P. Tarasenka ir E. Volteris. Nuo tos pačios saugos referentūra iš Švietimo ministeri- dienos paskiriama nauja Valstybės ar- jos persikėlė į Vytauto Didžiojo kultūros cheologijos komisija kurios pirmininkas muziejų, kur gavo didelį kambarį. Dar V. Pryšmantas ir nariai P. Galaunė, Jonas 1934 m. pabaigoje pradėti rinkti darbuo- Puzinas. tojai. Iš karto tenka pasakyti, kad išsky- Tų metų vasario 14 d. Kultūros reikalų rus vadovą V. Pryšmantą daugiau etatinių departamento direktorius A. Juška pasi- darbuotojų referentūra neturėjo. Visi dar-

10 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais buotojai buvo laisvai samdomi ir gauda- Etnografijos archyvą tvarkė Juozas vo atlyginimą už dirbtą laiką. Senovės Lingis. Jis surašinėjo ir aprašinėjo etno- paminklų inventorizavimo darbuotojams grafinius paminklus, ruošė reikalingas priklausomai nuo pareigų 1935 m. gegu- instrukcijas, redaguodavo siunčiamus žės 14 d. raštu valstybės kontrolė leido svarbesnius raštus. mokėti 0,7–1,50 litų už darbo valandą. Istorijos paminklų archyvas atskiro Be vadovo toje įstaigoje dirbdavo 10–12 darbuotojo neturėjo. Reikiamus darbus asmenų [24]. atlikdavo Bendrojo skyriaus vedėjas. 1935 m. pirmo pusmečio ataskaitoje Architektūros ir meno paminklų archy- V. Pryšmantas nurodė ir Senovės pa- vas specialaus tvarkytojo neturėjo. minklų apsaugos referentūros struktūrą, Žemės vardyno archyvo parengiamuo- kurioje buvo 3 skyriai, surašė jų darbuo- sius darbus vykdė Kazys Alminauskis, tojus. Senovės paminklų apsaugos sky- Bronius Kviklys ir Adolfas Navarackas. riuje dirbo Emilis Šneideraitis. Paminklų Tie darbai jau buvo atlikti. Gaunamiems inventorizavimo skyrių prižiūrėjo Stasys žinių lapams tikrinti K. Alminauskis re- Jakštas. Šiame skyriuje archeologijos komendavęs anksčiau dirbusį Vidaus rei- paminklų archyvą tvarkė Germana Na- kalų ministerijos Pavardžių ir vietovar- vickaitė, etnografinių paminklų – Juozas džių atlietuvinimo komisijoje kalbininką Lingis, architektūros, o taip pat istorijos Aleksandrą Lengviną. Faktiškai žemės ir meno archyvai savo atskirų tvarkytojų vardyno surašymo parengiamieji darbai neturėjo. Žemės vardyną tvarkė Kazys buvo baigti. Dar reikėjo sutikslinti, kurie Alminauskis, o fotonegatyvų archyvą – kaimai priskirti konkrečioms pradžios Bronislava Taseckaitė. Bendrąjį skyrių mokykloms. Buvo ir daugiau keblumų, tvarkė Povilas Spudas. Tame skyriuje re- nes vykdant žemės reformą atsirado nau- gistratore dirbo Stasė Gedvilaitė, o maši- jų kaimų, kai kurie 1923 m. surašyme ninke – Juzė Bartkaitė [25]. nurodyti vienkiemiai buvo išnykę arba Į 1935 m. liepos 2 d. Kultūros reika- priskirti kaimams. Jau minėta, kad raštai lų departamento reikalavimą žinių apie dėl žemės vardyno surašymų pradžios referentūros darbuotojus, rugpjūčio 1 d. mokyklų vedėjams buvo išsiuntinėti tik- atsakyme M. Pryšmantas pateikė detales- tai 1936 m. vasarą. nių duomenų. Fotonegatyvų archyvą tvarkė Bronisla- I – Senovės paminklų apsaugos sky- va Taseckaitė. Buvo apie 5 tūkst. negaty- riaus vedėjas Emilis Šneideraitis tvarkė vų ir jų vis kaupėsi. Prireikus B. Tasec- visus su senovės paminklų apsauga su- kaitė vykdė ir kitų skyrių skubius darbus. sijusius darbus, provincijos muziejų ir III – Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas įvairių rinkinių reikalus, senienų rinkimą. ėjo Povilas Spudas. Jis tvarkė biblioteką II – Senovės paminklų inventorizavi- ir visus bendrus administracijos reikalus. mo skyriaus vedėjas Stasys Jakštas pri- Būdamas istorikas, rinkdavo reikiamas žiūrėjo visų neapmokamų provincijos istorinio pobūdžio žinias. To skyriaus bendradarbių senovės paminklų, ypač ar- raštinėje registratore dirbo Stasė Gedvi- cheologinių ir etnografinių, inventoriza- laitė, o mašininke – Juzė Bartkaitė. Ji vimo darbus. Jam talkininkavo iš Žemės mašinėle spausdino visais pirštais, nežiū- ūkio ministerijos atsiųsta neapmokama rėdama į klaviatūrą. braižytoja. V. Pryšmantas pažymėjo, kad visi To skyriaus archeologijos archyvą minėti darbuotojai dirba iš idėjos, nes tvarkė Germana Navickaitė. Ji surašinėjo atlyginimas yra menkas. Tuos darbuo- archeologijos paminklus, peržiūrėdavo jų tojus jis priskyrė pirmos eilės bendra- aprašymus, rūpinosi tuos aprašymus pa- darbiams. Jų skaičius buvo minimalus. pildyti. Pavyzdžiui, Latvijos paminklų apsaugos

11 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

valdyba registruojant senovės paminklus Sutikę būti Valstybės archeologijos turėjo 30 nuolatinių darbuotojų, o Estijo- komisijos bendradarbiais, užpildydavo je paminklus registravo apie 100 asme- siunčiamas anketas. Iš viso registruoti nų [26]. 603 bendradarbiai, tarp jų: 253 mokyto- Paskutinį Senovės paminklų apsaugos jai, 227 matininkai, 6 kunigai, 19 studen- referentūros veiklos, 1936 m. spalio mė- tų, 3 policininkai, 11 tarnautojų, 9 dai- nesį be vadovo dirbo šie asmenys: Abara- lininkai, 2 meno mokyklos mokiniai, vičiūtė Adelaida, Bartkaitė Juzė, Gedvi- 3 miškininkai, 4 ūkininkai, 2 gydytojai. laitė Stasė, Jakštas Stasys, Jotautas Jonas, Likę bendradarbiai kitų įvairių specialy- Lukoševičius Balys, Navarackas Adol- bių, o 16 anketų specialybė arba užsiėmi- fas, Pauliukevičius Jonas, Ramanauskas mas nenurodyti [29]. Vincas, Spudas Povilas ir Steikūnienė Bendradarbių prašoma talka buvo įvai- Germana [27]. ri. Vykdant žemės reformą reikėjo atlikti daug skubių darbų. Pavyzdžiui, 1935 m. Valstybės archeologijos komisijos Kiauklių pradinės mokyklos mokyto- bendradarbiai jo Prano Morkūno buvo prašoma pagal Senovės paminklų registravimui vieto- I. Končiaus parengtus anketų lapus ir se reikėjo nemažai bendradarbių, kurie instrukciją aprašyti tais metais išsiskirs- savanoriškai be atlyginimo registruotų tančių į vienkiemius Bareišių, Dvarninių, (užpildytų atsiųstas formas) archeologi- Limonių ir Rubikonių kaimų senovines jos, etnografijos, architektūros, istorijos sodybas. Taip pat prašyta surinkti iš žmo- ir kitus senovės paminklus. Taip pat buvo nių jiems nebereikalingų vertingesnių prašoma, kad bendradarbiai pranešinėtų etnografinių eksponatų muziejui, surašyti apie žalojamus paminklus, pavienių žmo- jų metrikas, padaryti kuo daugiau nuo- nių archeologinius radinius, pasirūpintų, traukų [30]. kad jie būtų perduoti archeologijos ko- Bendradarbių matininkų buvo prašo- misijai. Už vertingesnius radinius buvo ma inventorizuoti skirstomus vienkie- numatytas atlyginimas, kurį nustatydavo miais gatvinius kaimus. 1935 m. vasarą žinovų komisija. Bendradarbiai, daugiau- V. Pryšmantas prašė Žemės tvarkymo sia matininkai ir kultūrtechnikai, buvo departamentą išsaugoti Užvenčio vls., kviečiami rinkti iš žmonių, besikeliančių Ušnėnų kaime esančią sodybą, kurioje į vienkiemius, senoviškus nebereikalin- gimė visuomenės veikėjas Povilas Vi- gus įvairius buities ir darbo įrankius ir šinskis, kas ir buvo padaryta [31]. juos perduoti Valstybės archeologijos Bendradarbiams, renkantiems iš žmo- komisijai. nių eksponatus buvo pažadėta, kad auko- Iki 1935 m. vidurio Valstybės archeo tojams už tai bus padėkota spaudoje. Tai ir logijos komisija jau turėjo 335 bendra- stengtasi vykdyti. 1936 m. Adolfas Nava- darbius: matininkų buvo 163, kultūrtech- rackas „Trimito“ žurnale paskelbė kelias nikų – 50, mokytojų – 108, o likę kitų dešimtis asmenų, dovanojusių Valstybės profesijų. 1935 m. archeologas Jonas archeologijos komisijai per jos bendra- Puzinas surašė „10 įsakymų senovės darbius įvairias muziejines vertybes [32]. mėgėjams“. Tie įsakymai buvo skirti Tas žurnalo numeris buvo išsiuntinėtas archeologinių paminklų apsaugai ir radi- visiems straipsnyje paminėtiems gerada- niams. Vėliau „Dešimt įsakymų visiems riams. Deja, periodinė spauda dėl įvairių Valstybės archeologijos komisijos bend priežasčių dauguma teikiamų žinių apie radarbiams“ parengė ir V. Pryšmantas. konkrečių asmenų padovanotas kilnoja- Šie „Dešimt įsakymų“ žymiai skiriasi mąsias vertybes nepaskelbdavo. nuo suformuluotų J. Puzino [28]. Apie jų Kai matininkas Juozas Povilonis pra- platinimą žinių nepasitaikė aptikti. nešė, kad Saldutiškio valsčiaus Vidiškio

12 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais kaimo gyventojas turi šiaudinę pintinę kontrolei už 1932 m. Apuolės piliakalnio grūdams supilti, jam V. Pryšmantas padė- kasinėjimus. Iš tų kasinėjimų V. Pryš- kojo ir paprašė išsiklausinėti ir Archeolo- mantas buvo įpareigotas išreikalauti gijos komisijai pranešti, kas, kada, iš ko- ataskaitas ir kasinėjimų medžiagą. Pa- kių šiaudų tą pintinę darė ir kita. Iš viso aiškėjus, kad, kai kurie Apuolės piliakal- dėl tos pintinės prašyta surinkti žinių at- nio radiniai išvežti restauruoti į Švediją, sakant net į 10 klausimų [33]. Panašių pa- V. Pryšmantas pradėjo susirašinėjimą su vyzdžių yra daugybė. Bendradarbiaujant Lietuvos pasiuntinybe Švedijoje dėl tų su apskričių valsčių administracijomis radinių grąžinimo. Sužinota, kad radiniai buvo renkamos žinios apie savivaldybių, jau restauruoti, bet norėta pasidaryti jų mokyklų privačius muziejus ar muziejė- tikslius piešinius, todėl pažadėta grąžin- lius ir apie asmenis, turinčius archeologi- ti vėliau. Didelė tikimybė, kad Valstybės nių radinių, etnografinių eksponatų. Vien kontrolės vardu nepareikalavus minėtų iki 1935 m. liepos mėn. gauta duomenų archeologinių kasinėjimų ataskaitų, jos net apie 288 iki tol dar nežinotus senienų būtų likusios neparašytos. [36]. rinkinėlius [34]. 1933 m. P. Tarasenka Velykuškių ir Vosgėlių piliakalnių kasinėjimams buvo Valstybės archeologijos komisijos ir gavęs 5717 litų. Formaliai finansinei referentūros atskaitomybės kontrolė ataskaitai valstybės kontrolierius prie- Tikėtina, kad gavus žinių, jog nesilaiko- kaištų neturėjo. Deja, nebuvo pateiktos ma 1935 metams nustatytos sąmatos, tų mokslinės kasinėjimų ataskaitos, brėži- metų liepos 2 d. Kultūros reikalų depar- niai, nuotraukos, negatyvai ir radiniai. tamento direktorius nurodė ministerijos Todėl V. Pryšmantas prašė P. Tarasenką tarnautojui patikrinti 1935 m. referentū- visa tai Valstybės archeologijos komisijai ros išlaidas. Revizorius konstatavo, kad pateikti. pagal padarytas išlaidas ir rastas neapmo- Iš 1934 m. etnografinės ekspedicijos, kėtas sąskaitas, reikalingą išmokėti dar- už kurią buvo sumokėti 4000 litų, pagal buotojams atlyginimą bus viršyta išlaidų apmokėtas sąskaitas Ignas Končius nebu- sąmata. vo pateikęs 672 nuotraukų ir jų negatyvų, Už tai, kad nesilaikė skirtos sąmatos ir taip pat ir 6 žmonių padovanotų etnogra- reikalavimų išlaidoms tvarkyti, įsiskoli- finių eksponatų. Tai irgi reikėjo išsireika- no įvairioms įstaigoms Kultūros reikalų lauti V. Pryšmantui [37]. departamento direktorius V. Pryšmantą 1935 m. pradžioje į tam skirtas kny- įspėjo ir pareikalavo VAK reikalus tvar- gas pradėti registruoti turimi ir naujai kyti, kaip atskiros įstaigos, grąžinti fir- įsigyjami arba dovanoti eksponatai, ko moms prekes, be kurių galima apsieiti, anksčiau nebuvo. Be to, Archeologijos likviduoti Senovės paminklų apsaugos komisija stengėsi susigrąžinti visą pagal kursų reikalus ir susitarti su firmomis, dokumentus jai priklausiusį turtą. Vienas kurių sąskaitų šiais metais nebus galima darbuotojas buvo įpareigotas peržiūrėti apmokėti, kad sutiktų palaukti, kol bus 1919–1933 m. VAK sąskaitas ir padary- paskirta 1936 m. sąmata [35]. ti jų nuorašus. Pagal tuos nuorašus buvo Netrukus Valstybės archeologijos ko- tikrinta ar yra sąskaitose paminėtos ver- misijos veiklą ir finansinę atsiskaito- tybės. Tai daugiausia archeologinės iška- mybę už 1930–1935 m. tikrino ir Vals- senos ir etnografiniai eksponatai. Trūks- tybės kontrolės darbuotojas, taigi ir tą tamą turtą mėginta išsireikalauti [38]. laikotarpį kada Valstybės archeologijos Tikrinant ankstesnes VAK bylas ne- komisijos pirmininku V. Pryšmantas nerasta vienos 1919–1922 m. posėdžių buvo. Revizorius nustatė, kad E. Volteris protokolų knygos. Tada pirmininkavo ir V. Nagevičius neatsiskaitę Valstybės E. Volteris. Dėl nerastos protokolų kny-

13 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

gos 1935 m. spalį V. Pryšmantas raštu 1936 m. nutarta nesitenkinti vien bend kreipėsi į tuo metu VAK sekretoriavusį radarbių kultūros paminklų inventori- Voldemarą Derevinską. Dar teiravosi ar zavimo ir apsaugos organizavimo talka. jam sekretoriaujant VAK įsigydavo kny- Siekiant sparčiau inventorizuoti, kvali- gų, archeologinių ir etnografinių radinių. fikuočiau apžiūrėti kultūros paminklų V. Derevinskas atsakė, kad buvo nupirk- būklę, patikrinti, kaip vykdomi pačių sa- tas rastas pinigų lobis, žmonės geranoriš- vininkų pasižadėjimai saugoti jų žemėse kai dovanodavo archeologinių radinių. esančius paminklus, 1936 m. surengtos E. Volteris juos paimdavo į Kauno miesto dvi kultūros paminklų inventorizavimo ir muziejų. Posėdžių protokolų knygą bu- inspektavimo ekspedicijos. vęs pasiskolinęs ir negrąžinęs vienas as- 1936 m. liepos 10 d.–rugpjūčio 23 d. muo. Protokolai laikyti dingusiais, tačiau ekspedicijoje be V. Pryšmanto dalyva vėliau sužinota, kad ta knyga pateko ki- vo darbuotojai Jonas Araminas, Vin tam asmeniui, kuris mirė, o artimieji jos cas Ramanauskas ir Balys Lukoševičius nerado. V. Derevinskas nurodė, kad Kau- (pastarasis prisijungė tiktai rugpjūčio no miesto muziejaus prižiūrėtojas žino 4 d.). Ekspedicija vyko šiuo archeo- tą šeimą, kuriai buvo patekusi ieškoma logijos paminklais nusėtu maršrutu: protokolų knyga [39]. Kaunas–Vilkija–Ariogala–Betygala– Žaiginys–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė– Senovės paminklų inventorizavimas ir Kurtuvėnai–Šaukėnai–Luokė–Varniai– jų apsauga 1935 m. liepa–1936 m. Tverai–Telšiai–Alsėdžiai–Žemaičių Kultūros paminklų inventorizacija Kalvarija–Seda–Renavas–Barstyčiai– 1935 m. antroje pusėje vyko spėriai ir Beržoras–Plateliai–Gintališkė–Darbėnai– sėkmingai. Kartu buvo rūpinamasi ir jų Kretinga–Kartena–Plungė–Kuliai–Vė- apsauga. Iki 1935 m. pabaigos gauti že- žaičiai–Gargždai–Klaipėda–Veiviržėnai– mės savininkų, kurių žemėse yra archeo Švėkšna–Gardamas–Degučiai–Žemaičių logijos paminklų 1601 pasižadėjimas Naumiestis–Teneniai–Kvėdarna–Lauku- saugoti paminklą ir jo nežaloti, savival- va–Šilalė–Pagramantis–Tauragė–Kaunas. dybės ir draugijos saugojo 41 kultūros Čia pažymėti tiktai žymesni ekspedicijos paminklą. punktai. Išsamioje ataskaitoje nurodyti visi Žiemos metu bendradarbių užpildytų punktai, kur ir kuriuo laiku inventorizuoti anketų referentūra beveik nebegaudavo, objektai, fotografuota, padarytos akinės ar jos darbuotojai tvarkydavo paminklosau- instrumentinės topografinės nuotraukos. Iš gos archyvą, darydavo išrašus iš žemės sugaišto laiko galima įsitikinti, kad dirbta vardyno užpildytų lapų, pagal valsčius ir ypač spėriai. Darbą pradėdavo apie 5 va- apskritis rengdavo paminklų bylas. landą ryto ir baigdavo temstant. Inventori- 1935 m. Valstybės archeologijos komi- zuoti 123 archeologijos, 115 etnografinių, sijai buvo skirti 34 tūkst. litų. Visos lėšos 160 architektūros (statybos) ir 119 meno išleistos Senovės paminklų registravimo paminklų. Nubraižytos 23 topografinės ir apsaugos reikalams. Jau minėta, kad akinės ir 22 instrumentinės topografinės tų metų sąmata buvo viršyta. Kultūros nuotraukos. Nufotografuota 290 archeo- reikalų departamento direktorius su- logijos, 443 etnografiniai, 347 statybos, prato kultūros paminklų registravimo ir 178 meno ir 261 bendro pobūdžio vaizdai apsaugos organizavimo svarbą ir su tuo ir paminklai pakelėse, iš viso padaryta susijusią didelę darbų apimtį. 1936-iems 1516 fotonuotraukų [41]. metams Senovės paminklų apsaugos re- 1936 m. rugsėjo 16 d.–spalio 10 d. ferentūrai buvo skirti 46 tūkst. litų. Tai tie patys asmenys išvyko į kitą pana- leido priimti 5 nuolatinius darbuotojus, šią ekspediciją. Keliauta šiuo maršrutu: kurių pavardžių nepavyko sužinoti [40]. Kaunas–Vilkija–Seredžius–Belvede

14 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais ris–Veliuona–Raudonė–Panemunės leidimų leisti arti nuo seno dirbamus pilis–Skirsnemunė–Jurbarkas–Sma- saugomiems archeologijos paminklams lininkai–Viešvilė–Vilkyškiai–Bitė- priskirtus plotus. Apie 60 tokių prašymų nai–Pagėgiai–Lumpėnai–Piktupėnai– buvo patenkinta, nes varganai gyvenan- Tauragė–Žygaičiai–Sartininkai–Vai- tiems žmonėms reikėjo mokėti žemės nutas–Žvingiai–Pajūris–Šilalė–Upy- mokestį ir už negalimą naudoti ūkinei na–Skaudvilė–Kaltinėnai–Kražiai–Ne- veiklai saugomam archeologijos pamink makščiai–Girkalnis–Ariogala–Čekiš- lui priskirtą žemės sklypą. kė–Raudondvaris–Kaunas. Jos metu 1936 m. spalio 22 d. paskelbiamas inventorizuoti 106 archeologijos, 85 et Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas, nografiniai, 106 architektūros (statybos), kurio 13 punkte rašoma, kad Kultūros 152 istoriniai paminklai. Padarytos 26 to- muziejaus taryba tiria ir, gresiant pavo pografinės nuotraukos. Taip pat nufoto- jui sunykti, globoja Lietuvoje esamus kul grafuota 370 archeologinių, 130 etno- tūros paminklus: piliakalnius, senkapius, grafinių, 448 statybos, 152 istoriniai, senuosius pastatus ir jų liekanas, biblio 61 paminklas pakelėse ir 80 bendro po- tekas, meno kūrinius ir kitus muziejinius būdžio paminklų ar vaizdų, iš viso pada- daiktus. To paties įstatymo 19 punktas ryta 1241 fotonuotrauka [42]. skelbė, kad Valstybės archeologijos ko Kalbant apie kultūros paminklų apsau- misijos įstatymas panaikinamas. Taip gą, nurodyta, kad iki 1936 m. lapkričio panaikinti ir Valstybės archeologijos 1 d. buvo gauti 2527 žemių savininkų komisijos apsauginiai nuostatai, kuriais pasižadėjimai nežaloti archeologijos pa- remiantis buvo reikalaujama saugoti kul- minklų. Tarp pasižadėjimų saugoti buvo tūros paminklus. Vadovaujantis minėtu 621 piliakalnis, 30 alkakalnių, 914 sen- įstatymu, Senovės paminklų referentūra kapių, 410 pilkapių, 19 akmens amžiaus nustojo veikti nuo lapkričio 1 d. [43]. sodybviečių, 123 mitologiniai ar su ženk 1937 m. Vytauto Didžiojo muziejaus lais akmenys, 8 kūlgrindos ir kita. Ar- komisija iš Vlado Pryšmanto perėmė bu- chitektūros paminklų – dvarų, bažnyčių, vusios Valstybės archeologijos komisijos koplyčių – apsauga buvo sudėtingesnė. turtą. Iš 1919–1934 m. laikotarpio buvo Privačių dvarų įtraukimui bent į kultūros tiktai 16 bylų. paminklų sąrašą reikėjo savininkų geros Visa kita buvo iš 1935–1936 m. laiko- valios, nes paminklų apsaugos įstatymo tarpio, būtent: nebuvo. Bažnyčių, koplyčių apsaugai 1. Kortelių su senovės paminklų apra- taip pat reikėjo vyskupų ir kunigų palan- šymais, skirtų Lietuvos apskritims per- kumo. Kadangi krikščionys demokratai duota 20 stalčių, Klaipėdos kraštui, – 1, ir dauguma katalikų dvasininkų įvairiais okupuotai Lietuvai – 1, XVI amžiaus vie- būdais kovojo su tautininkų valdžia, tovardžiams – 1, bažnyčioms –1, iš viso bažnyčių ir koplyčių, kaip architektūros 24 stalčiai. paminklų, apsauga, nesant tam regla- 2. Kultūros paminklų aprašymų ir jų mentuojančio įstatymo, praktiškai buvo apsaugos pasižadėjimų Lietuvos aps- neįmanoma. O ką jau bekalbėti apie baž- kritims 51 byla, Klaipėdos kraštui – 1, nyčiose esančias kilnojamąsias kultūros įvairiems paminklams ir dvarams – 2, vertybes. bažnyčioms ir kitiems statiniams – 1, ra- Archeologijos paminklų apsaugos prie- dinių metrikų – 2 bylos. Taip pat perduoti monės buvo skausmingos nedaug žemės architektūros paminklų fotografijų 5 ap- turintiems valstiečiams, kurių valdose lankai, Impilties ir Pašlavančio piliakal- buvo piliakalnių, senkapių ar kitokių ar- nių modeliai. cheologijos paminklų. Tokie žemdirbiai 3. Apie 1500 žemėlapių ir planų, 162 prašė Valstybės archeologijos komisijos architektūros paminklų topografinės nuo-

15 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

traukos, 5 knygos 1930–1934 m. žemė- Ji sulaikė daugelio archeologijos pa tvarkos darbų planų. minklų ardymus dešimtmečiams. Komi 4. 4354 fotonegatyvai. sijos suformuotas archyvas vėlesniems 5. Penkios muziejininkystės bylos ir archeologams tapo neįkainuojamu šal apie 45 kitos įvairios bylos. tiniu ieškant naujų arba kadaise žinotų Etnografinį archyvą sudarė: ir užmirštų archeologijos paminklų. Dar 1. Iš savivaldybių gautų žinių lapų apie viena Komisijos veiklos išdava buvo ta, skirstomų viensėdžiais kaimų senovinius kad kraštui buvo akivaizdžiai parodyta, pastatus ir kitus etnografinius duomenis jog ir neturint įstatyminės bazės bei pa 20 bylų. kankamai lėšų, galima efektyviai apsau 2. 32 sodybų aprašymai su piešiniais. goti archeologijos paminklus, svarbu tik 3. Spalvotų skrynių 33 piešiniai. ryžtingai imtis tai daryti [45]. 4. Dubaklonio kaimo aprašymas su Prie nuopelnų dar reikia pridurti tuo piešiniais (1 byla). laikotarpiu surinktą ir užfiksuotą jau 5. A. Rūkštelės 11 etnografinių pieši- minėtą etnografinę medžiagą, surinktus nių. įvairius archeologinius radinius, muzieji- 6. Įvairių senų statinių piešinių 71 la- nius eksponatus, senas knygas, archyvi- pas. nius dokumentus ir kita. 7. Įvairių Lietuvos kaimų ir atskirų Dar vienas reikšmingas darbas – tai pastatų 137 piešiniai. sėkmingas Lietuvos žemėvardžių rinki- 8. Lietuvos etnografinių pastatų 91 fo- mo organizavimas. Mokytojai ir girinin- tografija ir 2922 fotonegatyvai su metri- kai, vadovaudamiesi parengta instrukci- komis. ja, 1935–1936 m. surašė žemėvardžius Žurnale buvo įregistruoti 17 774 vie- į anketų lapus, kurie aptarti anksčiau. netai 1935–1936 m. laikotarpyje surinktų Tai buvo ypač kruopštus darbas, parei- muziejinių eksponatų. Tai įvairūs archeo kalavęs mokytojams skirti beveik visos loginiai radiniai, etnografiniai ekspona- vasaros atostogas ir ne tik, nes anketas tai, seni dokumentai, senos knygos ir kiti dar reikėdavo tikslinti, papildyti. Garbė daiktai. Dauguma jų buvo žmonių pado- ir tiems valstybės tarnautojams, ypač vanoti. Dalis jų pagal perdavimo-priė- mokytojams, be jokio papildomo atly- mimo aktus jau buvo perduoti įvairiems gio dirbusiems vien iš idėjos. Gautuose muziejams, bibliotekoms, valstybės ar- anketose yra užrašyta apie 150 tūkst. chyvui. žemės vardų. Tai svarbus šaltinis kalbi- Sėkmingai organizavus žemės vardy- ninkams, istorinės geografijos ir mitolo- no rinkimą buvo gauta iš 1488 pradžios gijos tyrinėtojams. Vėliau Žemės var- mokyklų mokytojų surinkti toms mo- dyno anketas 1939 m. perėmė įsteigtas kykloms priskirtų gyvenviečių, pagal Antano Smetonos lituanistikos institu- instrukciją užpildyti, žemės vardų žinių tas, dabar jos saugomos Lietuvių kalbos lapai. Miškininkų rinktas vardynas per- institute. davimo-priėmimo akte nenurodytas [44]. Senovės paminklų apsaugos referan- Žymesni senovės paminklų apsaugos tūros, veikusios Valstybės archeologijos referentūros darbuotojai komisijos vardu, reikšmę archeologijos Vladas Pryšmantas. (4 pav.) Gimė paminklams jau yra įvertinę Lietuvos 1895 m. kovo 23 (balandžio 4) d. Žali- archeologijos istorijos tyrinėtojai. Jie muose, Salantų valsčiuje, eigulio šeimo- pastebėjo: Jeigu ne 1935–1936 m. šių je. Mirė 1960 m. gegužės 12 d. Vilniuje. paminklų inventorizacijos ir apsaugos Tėvas Antanas Pryšmantas Darbėnuose kompanija, šiandien nemažos dalies ar turėjo namelį su daržu. Netrukus šeima cheologijos paminklų jau nebeturėtume. persikėlė į Liepoją. Tėvas dirbo vežėju,

16 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

bolševikinį komitetą. 1919 m. vasario 4 pav. Vladas Pryš 3 d. V. Pryšmantas paskirtas Kretingos mantas apie 1930 m. apskrities, o nuo 1919 m. birželio 15 d. Iš knygos „Vytauto perkeltas Tauragės apskrities viršininku. Didžiojo garbei. Nuo rugsėjo 1 d. tų pareigų atsisakė ir 1430–1930“, išvyko į Kauną. Baigė Kauno „Saulės“ Kaunas, 1930, p. 202. draugijos gimnaziją ir 1920 m. birželio 20 d. gavo atestatą [46]. Tais pačiais metais išvyko į Berly- ną studijuoti tarptautinę teisę. Kartu dirbo Lietuvos atstovybėje, Belaisvių skyriuje. Nepatenkintas dėstymo lygiu 1921 m. rudenį rūpinosi studijuoti dip lomatiką Paryžiuje, tačiau Lietuvos am- basada darbo negalėjo pasiūlyti, o Švie- timo ministerija nuo 1921 m. lapkričio mėn. jam paskyrė stipendiją studijuoti Vokietijoje. 1922 m. pradžioje persikė- lė į Kylį, kur dirbo lituanistas Ernstas Frenkelis. Kylyje parašė disertaciją apie Klaipėdos uosto istoriją. Disertacija oponentų buvo įvertinta teigiamai, ta- vėliau fabrike, o 1902 m. mirė. Motina čiau politiniais sumetimais darbo ginti ištekėjo antrą kartą. Kadangi šeima gy- neleista. Nuo 1923 m. pabaigos jam nu- veno varganai, Vladas, nebaigęs net pra- trauktas stipendijos mokėjimas. 1924 m. dinės mokyklos, pradėjo dirbti fabrike. teko grįžti į Darbėnus. Prašė metams Vėliau jaunuoliui pavyko gauti mokinio skirti stipendiją studijoms Vokietijoje darbą kontoroje, tapo raštininku ir toje baigti, tačiau negavo. 1926 m. priimtas pat kontoroje dirbo iki 1915 m. Niekieno į Kauno universiteto, Teisės fakultetą, nepadedamas vakarais mokėsi savaran- kur 1927–1928 m. studijavo ekonomiką. kiškai, ruošėsi stoti į gimnaziją. 1915 m. Deja, stipendijos negavo, dėl lėšų sty- vokiečiai užėmė Liepoją ir netrukus giaus kurso nebaigė [47]. V. Pryšmantą išvežė darbams į Vokietiją. 1929–1930 m. dirbo Kredito įstaigų ir Teko sunkiai dirbti anglių kasykloje prie kooperatyvų inspekcijoje, vėliau – revi- Eseno. Nusilpus sveikatai, 1917 m. buvo zoriumi bei inspektoriumi Žemės ūkio ir paleistas ir grįžo į Darbėnus. Šiek tiek su- Finansų ministerijose. 1934 m. priimtas į stiprėjęs 1917 m. rudenį nuvyko į Kauną Švietimo ministeriją vadovauti Senovės ir įstojo į „Saulės“ gimnazijos šeštą kla- paminklų apsaugos referentūrai. Apie jo sę, vertėsi pamokomis. energingą veiklą tose pareigose rašyta 1918 m. gruodžio 20 d. atvykęs Ka- anksčiau. Panaikinus Valstybės archeo- lėdų atostogų į Darbėnus moksleivis logijos komisijos įstatymą, nuo 1936 m. V. Pryšmantas pradėjo organizuoti lietu- lapkričio 1 d. V. Pryšmantas perkeltas į vių miliciją. Darbui trukdė Darbėnuose Vytauto Didžiojo kultūros muziejų pa- stovėję vokiečių kariai. 1919 m. sausio minklų konservatoriaus pareigoms. Jam 25 d. V. Pryšmanto vadovaujami sava- talkininkauti priimti paminklų regist noriai atžygiavo į Kretingą ir užėmė ratoriais buvę referentūros darbuotojai apskrities revoliucinio komiteto būstinę. Vincas Ramanauskas ir Germana Stei- Vasario 2 d. V. Pryšmanto vadovaujami kūnienė. Muziejus nepakvietė talkon nė savanoriai išvaikė ir Salantų valsčiaus vieno iš buvusių Valstybės archeologijos

17 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

komisijos savanorių bendradarbių (talki- ministerijoje. Todėl nuo 1938 m. vasario ninkų). Iškilo V. Pryšmanto nesutarimai 1 d. jis „tarnybos labui“ buvo perkeltas su muziejaus direktoriumi P. Galaune. Centrinės valstybinės bibliotekos direk- Tie nesutarimai pasireiškė dar anks- toriaus pavaduotoju. Į tas pareigas priim- čiau, V. Pryšmantą paskyrus Valstybės tas laisvai samdomu darbuotoju mokant archeologijos komisijos pirmininku. beveik dvigubai mažesnį atlyginimą Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus di- negu anksčiau gaudavo [48]. rektorius P. Galaunė dar 1936 m. nurodė 1939 m. ir vėliau V. Pryšmantas nesėk V. Pryšmantui tuoj imtis Kauno pilies mingai ieškojo darbo įvairiose įstaigose. ir Zapyškio bažnyčios tvarkymo darbų. Nuo 1940 m. liepos jis 4 mėnesius dirbo Paaiškėjo, kad Kauno miesto savival- Vilijampolės bibliotekos vedėju, vėliau dybė gali skirti lėšų apsaugoti Kauno priimtas valstybinės leidyklos bibliogra- pilies liekanas nuo tolimesnio griuvi- fu. Matyt, dėl darbo apskrities viršininku, mo ir sutvarkyti prie jos esančią aikštę 1941 m. gegužės 14 d. buvo apklausia- tiktai 1938-iems metams. Dėl Zapyškio mas sovietinėje Karo prokuratūroje. Nuo bažnyčios Vilkaviškio vyskupijos kuri- 1941 m. spalio 1 d. vokiečių valdžios ja patarė visais senosios Zapyškio baž- paskirtas valstybinės leidyklos direkto- nyčios reikalais derėtis su tos parapijos riumi, o 1942 gegužę jau turėjo įparei- klebonu, o pasiektą susitarimą pateikti gojimą išversti į lietuvių kalbą knygą tvirtinti vyskupijos bažnyčių turto tary- „Vokiečių tautos istorija“. Už „kenkimą bai. Apie tai žodžiu V. Pryšmantas pra- karo ūkiui“ 1942 m. iš pareigų atleistas ir nešė muziejaus direktoriui. Dėl minėtų nuteistas 6 mėnesius kalėti. Nuo bausmės įpareigojimų 1937 m. vasarą P. Galaunė kurį laiką slapstėsi. 1943 m. Darbėnuose V. Pryšmantui rašė, kad nieko konkre atidarė savo parduotuvę. taus tuo reikalu nepadarei ir pareikala- Darbėnus užėmus raudonarmiečiams, vo artimiausiomis dienomis šį reikalą 1945 m. pradžioje jų kontražvalgybos tinkamai sutvarkyti, nes priešingu atve „Smierš“ kariškių buvo suimtas ir išvež- ju būsiu priverstas laikyti, kad Tamsta tas į filtracijos stovyklą. Po įvairių tikri- kultūros paminklų apsaugos reikalais nimų 1946 m. kovą paleistas. Tų metų nesugebi rūpintis ar šiuos reikalus sa vasarą Povilas Pakarklis pasiūlė jam ra- botuoji ir būsiu priverstas iš to padaryti šyti mokslinį darbą apie kryžiuočių ver- atitinkamas išvadas. Nepaisant V. Pryš- žimąsi į rytus. Dėl tuo metu nusilpusios manto papildomų raštiškų paaiškinimų, sveikatos siūlomo darbo imtis negalėjo. P. Galaunė dviem slaptais raštais Švie- Kaune paliktame bute neberado asme- timo ministrui teigė, kad V. Pryšmantas ninės apie 900 knygų mokslinės bib jam skirto darbo neatlikęs ir pareikalavo liotekos, o taip pat rankraščių. Gyveno jį iš pareigų atleisti. Prisidėjo dar ir kal- Darbėnuose, gydėsi. Ypač nepalankiais tinimas dėl išlaidų 1937 m. pervežant iš muziejininkystei metais 1950 10 15– J. Hutten-Čapskienės nupirktas kultūros 1951 06 15 dirbo Kretingos kraštotyros vertybes. Ta paini byla buvo tęsiama ir muziejaus direktoriumi. 1952 m. birže- Lietuvai praradus valstybingumą. Švie- lį–gruodį dirbo Vilniuje Mokytojų namų timo ministerija kaltinimus V. Pryšman- ekskursijų vadovu. Nuo 1953 m. Istori- tui pripažino nepagrįstais. Savo ruožtu jos ir teisės instituto leidiniui „Lietuvos P. Galaunė 1937 m. gruodžio 9 d. raštu TSR istorijos šaltiniai“ pagal sutartis pasiūlė V. Pryšmantui paduoti prašymą vertė į lietuvių kalbą dokumentus iš len- atsisakyti pareigų, o iki nurodyto laiko kų, lotynų ir senosios slavų kalbų. Vėliau to nepadaręs būsiąs atleistas. 1937 m. taip pat pagal sutartis Valstybiniam sta- gruodžio 20 d. V. Pryšmantas paprašė tybos ir architektūros reikalų komitetui Švietimo ministro duoti jam kitą tarnybą įvairių dokumentų saugyklose ieškojo

18 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais architektūros paminklų inventorių ir darė 5 pav. Kazys Alminas jų mašinraštinius išrašus rengiamam ar- apie 1940 m. LCVA, chitektūros paminklų sąvadui. Nemažai f. 391, ap. 7, b. 81. jo parengtų dokumentų išrašų yra archi- tektūros paminklų bylose, saugomose Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos Dokumentacijos fonde. Nuo 1958 m. sausio 1 d. priimtas Istorijos instituto jaunesniuoju moksliniu ben- dradarbiu ir tose pareigose dirbo iki mirties. Parengė XVIII a. Kauno apskrities feodalinės žemėvaldos smulkų žemėla- pį, kurį teigiamai įvertino Konstantinas Jablonskis. Tyrinėjo istorinę geografiją, rašė darbą apie kryžiuočių kelius į Lie- tuvą [49]. Paminklosaugos klausimais rašė ne tik spaudoje, ta tema iki 1938 m. skai- tydavo paskaitas ir radijo valandėlėse. Svarbesnės publikacijos: Lietuvių tautos tete. Priklausė žemaičių studentų „Sa- senovės turtai ir jų saugojimas, Vytauto mogitia“ organizacijai, 1927–1929 m. Didžiojo garbei. 1430–1930. Kaunas, buvo jos valdybos narys. 1929–1934 m. 1930, p. 202–210; Prūsų Lietuva Hen- studijavo germanistiką, lituanistiką, ly- nebergerio žemėlapyje, Lietuvos aidas, ginamąją kalbotyrą ir slavistiką Miun- 1933, gruodž. 21, nr. 289, p. 2; Kaunas cheno, Heidelbergo ir Karaliaučiaus ir mūsų kraštas 1154 m. arabo Idrisio universitetuose. 1934 m. Leipcige ap- žemėlapyje, Lietuvos aidas, 1934, kovo gynė daktaro disertaciją „Lietuvių kal- 24, nr. 69, p. 5; Ne kuršiai, bet žemaičiai, bos germanizmai“ (vokiečių kalba). Vairas, 1933, nr. 1, p. 100–109; nr. 2, 1934–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo p. 223–232; Lietuvių senovės kultūros universitete. Be to, nuo 1934 rugsėjo paminklai, Vairas, 1934, nr. 8–9, p. 161– apie 10 mėnesių Valstybės archeologijos 164; Lietuvių kovos už savo jūrą istorijos komisijoje atliko žemės vardyno rinki- raidoje, Vairas, 1938, nr. 10, p. 589–607; mo parengiamuosius darbus, sudarė že- Lietuvos senovės paminklų apsaugos rei- mėvardžių rinkimo instrukciją. 1935 m. kalu, Židinys, 1939, nr. 10, p. 408–418; įstojo į Lietuvių kalbos draugiją, buvo Vilniaus miesto ir jo srities kultūros pa- jos valdybos narys. 1939–1940 m. dir- minklų apsaugos likimas, Lietuvos aidas, bo Antano Smetonos lituanistikos ins- 1939, lapkr. 27, nr. 726, p. 4. titute, žemės vardyno sekcijos vedėju. 1940–1943 m. dėstė Vilniaus universi- Kazys Alminas (iki 1939 m. Almi- tete, buvo vokiečių kalbos ir literatūros nauskis) (5 pav.). Gimė 1904 m. balan- katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukė į džio 15 (28) d. Paulaičiuose (Švėkšnos vakarus. Dirbo Austrijos mokslų akade- vlsč.). Mirė 1986 m. birželio 7 d. San- mijoje, nuo 1948 m. dėstė Los Andželo ta Monikoje, prie Los Andželo, JAV. universitete. Tęstiniame leidinyje „Ar- 1912–1914 m. lankė Švėkšnos pradi- chivum Philologicum“ (t. 1–8) paskelbė nę mokyklą, o 1918–1925 m. – Telšių Antano Baranausko laiškus Hugo Vėbe- gimnaziją, kurią baigė aukso medaliu. riui, ten pat (t. 8) paskelbė Vytauto skun- 1925–1929 m. studijavo Lietuvos uni- dą. 1943 m. išleido „Vokiškai lietuvišką versitete, Humanitarinių mokslų fakul- žodyną“ [50].

19 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

6 pav. Aleksandras 1938 m. Lietuvių kalbos draugijos na- Lengvinas apie rys. 1933–1938 m. paskelbė 7 kalbinius 1928 m. LCVA, f. 631, straipsnius [51]. ap. 7, b. 5795. Juozas Lingis (7, 8 pav.). Gimė 1910 m. Linkuvoje. Mirė 1998 m. kovo 26 d. Stokholme (Švedija). 1929 m. bai- gė Linkuvos gimnaziją ir įstojo į Lietu- vos universitetą, kur 1932 m. lankė Šve- dų kalbos kursus. Domėjosi etnologija. 1935–1936 m. Valstybės archeologijos

Aleksandras Lengvinas (6 pav.). Gimė 1907 m. vasario 19 d. (kovo 4) d. Girininkų kaime (Gargždų vlsč.). Mirė 1940 birželio 23 d. Alytaus ligoninė- je, palaidotas Gargždų kapinėse. Lankė Brožių (Veiviržėnų vlsč.) pradinę mo- 7 pav. Juozas Lingis kyklą. Nuo 1920 m. mokėsi Kretingos ir apie 1936 m. Iš Švėkšnos vidurinėse mokykloje, 1928 m. leidinio „Lietuvos ka baigė Plungės „Saulės“ gimnaziją. 1928– riuomenės karininkai 1932 m. Lietuvos universiteto Humanita- 1918–1953“, t. 5. rinių mokslų fakultete, studijavo lituanis- tiką ir anglų kalbą, bet diplomo negavo. 1931 m. dalyvavo Valstybės Archeologi- jos komisijos etnografinėje ekspedicijoje Bubiuose (Kurtuvėnų vlsč.). 1932 m. pradėjo rinkti žodžius lietuvių kalbos žo- dynui. 1932 m. pabaigoje pradėjo dirbti Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje laisvai samdomu darbuotoju. 1934–1935 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Pavar- džių ir vietovardžių atlietuvinimo komisijoje, lankė Senovės paminklų apsaugos kursus. 1935–1936 m. Senovės paminklų apsaugos referentūroje tikrino gautas Že- 8 pav. Juozo Lingio kapas Stokholmo mės vardyno užpildytas anketas. 1935 m. Šiaurinėse kapinėse. rugsėjį vėl sugrįžo į Lietuvių kalbos žo- (http://www.skrastas.lt/? dyno redakciją ir ten laisvai samdomu data=2013-10-25 darbuotoju dirbo iki mirties. Iki 1940 m. &rub=1146671142 iš gyvosios kalbos ir įvairių raštų surin- &id=1382626234) ko daugiau negu 11 tūkst. žodžių. Nuo

20 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais komisijoje tvarkė etnografijos archy- 9 pav. Adolfas Nava vą, aprašinėjo etnografinius paminklus. rackas apie 1934 m. 1936 m. rugsėjį pašauktas į Lietuvos ka- KPC PB DF, f. 1, riuomenę. 1937 baigę karo mokyklą jau- ap. 1, b. 111. nesniojo leitenanto laipsniu. Dar 1937 m. pradėjo etnologijos studijas Švedijoje. 1940 išrinktas Švedijos etnologijos draugijos nariu. 1942 m. baigė Stokholmo universitetą. 1955 apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Buvo pasiskoli- nęs iš Lietuvos įvairių etnografinių nuo- traukų ir negatyvų. Visa tai vėliau Juo- zas Jurginis parvežė į Lietuvą. J. Lingio fondas dabar saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (f. 247). Etnologijos, muziejininkystės ir archeologijos klausimais rašė švedų spaudoje. Bendradarbiavo JAV lietuvių leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“, kur parašė straipsnį ir apie Vladą Pryšmantą. Taip pat bendradarbiavo JAV lietuvių leidžia- muose „Aiduose“ ir kituose leidiniuose [52]. 1944 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo studen- Adolfas Navarackas (9 pav.). Gimė tų pogrindžio organizacijoje. 1947 m. 1911 m. balandžio 29 (gegužės 12) d. lapkričio 6 d. suimtas. 1948 m. sovieti- Guobiniuose (Leipalingio vlsč.). Mirė nio saugumo Ypatingojo pasitarimo nu- 1994 m. vasario 13 d. Palaidotas Liškia- baustas 10 metų pataisos darbų lagerio ir vos kapinėse. 1928–1929 m. lankė Griš- 5 metus tremties. Bausmę atliko Irkutsko kabūdžio žemės ūkio draugijos buhalteri- ir Magadano srities lageriuose. Iš lagerio jos ir kooperacijos kursus. 1930–1931 m. paleistas 1955 m., o iš tremties – 1959 m. mokėsi „Pavasario“ gimnazijoje Kaune. Iki 1965 m. Lietuvoje jo neregistravo. 1931–1933 m. dirbo Finansų ministeri- Dirbo Vilniuje Istorijos etnografijos mu- jos Įstaigų ir įmonių viešojo atsiskaitymo ziejuje. Iki 1936 m. Tautosakos archyvui inspekcijoje. 1932 m. įstojo į Vytauto Di- buvo perdavęs jo užrašytų 760 liaudies džiojo universitetą, Humanitarinių moks- kūrybos vienetų, tarp kurių 411 liaudies lų fakultetą. Mirus motinai, 1933 m. dainų su melodijomis [53]. studijas nutraukė. 1934–1935 m. lankė Senovės paminklų apsaugos kursus. Emilis Ferdinandas Šneiderai- 1934–1936 m. dirbo Senovės paminklų tis1 (10 pav.). Gimė 1897 m. sausio apsaugos referentūroje, žemės vardy- 19 (31) d. Burgaičiuose (Kidulių vlsč., no skyriuje. 1936–1938 m. žemės var- Šakių aps.). Mirties data nesužinota. dyną tvarkė Vytauto Didžiojo kultūros 1 Mokslinėje literatūroje Emilis Šneideraitis tapati- muziejuje. 1938–1940 dirbo Švietimo namas su kraštotyrininku, tautosakos rinkėju Emi- ministerijos Pradžios mokslo departa- liu Albertu Šneideriu. Kaip liudija E. F. Šneiderai- mente. 1941–1943 m. studijavo Vilniaus čio kartu su prašymu priimti į Senovės paminklų pedagoginiame institute. Vokiečiams tą apsaugos kursus pridėtas gyvenimo aprašymas ir darbo Senovės paminklų apsaugos referentūro- institutą uždarius, 1943–1944 m. studi- je anketa, tai du skirtingi asmenys. Kasinėjo tik javo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. E. F. Šneideraitis.

21 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

10 pav. Emilis Ferdi atleistas atsargos vyresniojo leitenanto nandas Šneideraitis laipsniu. 1934–1935 m. lankė Seno- apie 1930 m. Iš vės paminklų apsaugos kursus. Dar jų leidinio „Lietuvos ka nebaigęs priimtas į Senovės paminklų riuomenės karininkai apsaugos referentūrą, kur tvarkė visus 1918–1953“, t. 7. su paminklų apsauga susijusius darbus, provincijos muziejų ir įvairių rinkinių reikalus, rūpinosi senienų rinkimu. Se- novės paminklų apsaugos referentūra archeologo neturėjo Todėl reaguojant į gautus pranešimus apie vykdant žemės darbus aptiktus archeologinius radinius, 1935–1936 m. 7 vietų kasinėti buvo siunčiamas E. F. Šneideraitis. Jo kasinė- jimai laikomi mėgėjiškais. Nuo 1936 m. apie jį žinių nepavyko aptikti [54].

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Pryšmantas V. Lietuvių tautos senovės turtai ir jų saugojimas, leid.: Vytauto Didžiojo garbei. 1430–1930. Kaunas, 1930, p. 202–210. 1910 m. baigė Sudargo valdinę pradinę 2. 1934 03 24 VAK posėdžio protokolas, Kultūros mokyklą. Privačiai pasiruošęs, 1913 m. paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos Doku mentacijos fondas (KPC PB DF), f. 1, b. 13, l. 253. įstojo į Alūkstos (dabar Latvija) mo- 3. 1934 04 VAK posėdžių protokolai, ten pat, kytojų seminariją. 1915 m. seminarija l. 254–256. buvo evakuota į Jaroslavlį, kur ją baigė 4. Senovės paminklų apsaugos kursų programa ir 1917 m. pavasarį. Mokydamasis moky- statutas, ten pat, b. 110, l. 30, 232, 307–309. 5. Jau priimami prašymai į senovės paminklų ap- tojų seminarijoje Jaroslavlyje, kartu apie saugos kursus, Rytas, 1934, spal. 13, nr. 234, p. 2. dvejus metus dirbo to miesto Archeolo- 6. Priimtų į Senovės paminklų apsaugos kursus asme- gijos muziejuje, Numizmatikos skyriaus nų sąrašai, žr. 4 nuorodą, l. 148–150, 199–201, 224. vedėju. Baigęs mokytojų seminariją, 7. V[ladas] Pr[yšmantas]. Senovės paminklų apsaugos kursus atidarant, Lietuvos aidas, 1934, 1917 m. paimtas į kariuomenę. Pasiųs- lapkr. 5, nr. 252, p. 2. tas į karo mokyklos Maskvoje kursus. 8. Autobusų užsakymai kursantų išvykoms žr. Baigęs kursus, išsiųstas į frontą. Buvo 4 nuorodą, l. 283; Pryšmantas V. Kraštotyros reikalu, Lietuvos žinios, 1935, liepos 9, nr. 153, p. 5. sužeistas. Prisidėjo prie lietuvių batalio 9. Pranešimas apie 1935 06 8–15 senovės pamink no formavimo Smolenske. Išformavus lų kurso dalyvių ekskursiją ir baigtus kursus žr. lietuvių batalioną, 1918 m. birželį grį- 4 nuorodą, l. 9, 65–73. žo į Lietuvą, pradėjo mokytojauti. Dar 10. [Žinutės apie senovės paminklų apsaugos kursus matininkams ir kultūrtechnikams], Lietuvos 1918 m. Lietuvos Tarybos pakviestas aidas, 1935 saus 17, nr. 14, p. 7; Lietuvos žinios, dirbo Apsaugos komisijos sekretoriumi. 1935, kovo, 15, nr. 61, p. 7; kursų klausytojų kul- Nuo 1918 m. gruodžio 1 d. dirbo Krašto tūrtechnikų sąrašas, žr. 4 nuorodą, l. 34–37. apaugos ministerijoje. 1919–1920 m. da- 11. 1935 08 09 Kultūros reikalų departamento direktoriaus raštas V. Pryšmantui, KPC PB DF, f. 1, lyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. b. 133, l. 337. 1922 m. iš kariuomenės paleistas, įstojo 12. Kiek ir kokių paminklų esama Lietuvoje, į Lietuvos universitetą. 1925–1934 m. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas (LNMB), f. 57, b. 24; 1935 01–06 dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, dau- VAK darbų apžvalga, ten pat, b. 62, l. 4; Paminklų giausia pasienio policijoje. Dėl pablo- registravimo ir jų apsaugos, pasižadėjimo blankai, gėjusios sveikatos 1934 m. iš tarnybos KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 22 ir kitur.

22 Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

13. Nurodymai nekilnojamiems senovės pamink 37. 1935 10 10 V. Pryšmanto raštai I. Končiui ir lams inventorizuoti (mašinraštis), LNMB, f. 57, P. Tarasenkai, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1011, l. 30, b. 61, l. 1–7. 36. 14. 1934 11 08 K. Zupkos parengtas periodinės 38. 1936 03 10 V. Pryšmanto raštas Kultūros spaudos sąrašas, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 110, reikalų departamento direktoriui, KPC PB DF, f. 1, l. 161–162; 1935 05 VAK raštai įvairių laikraščių ap. 1, b. 137, l. 344. redakcijoms, ten pat, b. 113, l. 134–158. 39. 1935 11 15 V. Derevinsko raštas VAK pirmi- 15. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti, ninkui, ten pat, b. 113, l. 326–327. sudarė K. Alminauskis, [Kaunas, 1935], p. 3. 40. Pryšmantas V. Lietuvos senovės paminklų 16. Ten pat, p. 4. apsauga, Židinys, 1939, nr. 10, p. 415–416. 17. 1935 04 16 VAK aplinkraštis miškų urėdams, 41. 1936 07 10–08 23 V. Pryšmanto ekspedicijos KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 125, l. 347. ataskaita, LCVA, f. 391, ap. 4, b.1430, l. 37–41. 18. 1936 06 26 aplinkraštis Kauno aps. pradžios 42. 1936 09 16–10 10 V. Pryšmanto ekspedicijos mokyklų vedėjams, ten pat, b. 121, l. 349. ataskaita, LNMB, f. 57–162, l. 35–37. 19. 1934 04 apygardų žemės tvarkytojų pranešimai 43. Žr. 40 nuorodą. Žemės reformos departamentui, KPC PB DF, f. 1, 44. 1938 02 28 buvusios Valstybės archeologi- ap. 1, b. 116, l. 151–157. jos komisijos turto perdavimo-priėmimo aktas. 20. P. Kulikauskas, G. Zabiela, Lietuvos archeolo LNMB, f. 57–165, l. 72–84. gijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 184. 45. Žr. 20 nuorodą, p. 187. 21. Ištrauka iš 1935 01 07 Švietimo ministro 46. V. Pryšmanto asmens dokumentai, Lietuvos įsakymo KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 125, l. 1; istorijos instituto rankraštynas (LII), f. 36 (fondas 1935 02 14 VAK darbo instrukcija nr. 1, LCVA, nebaigtas tvarkyti); Susirašinėjimo dėl V. Pryš- f. 391, ap. 4, b. 1011, l. 3. manto tarnybos Krašto apaugoje, LCVA, f. 930, 22. 1935 m. VAK posėdžių protokolai, KPC PB ap. 3, b. 3007; V. Pryšmanto brandos atestatas, ten DF, f. 1, ap. 1, b. 131, l. 1–12. pat, f. 631, ap. 7, b. 2492, l. 2. Lietuvos policija, 23. 1935 06 P. Galaunės, J. Puzino atsistatydinimo Kaunas, 1930, p. 85, 475. raštai ir A. Juškos pranešimas, LCVA, f. 391, ap. 4, 47. V. Pryšmanto susirašinėjimas dėl stipendijos, b. 1011, l. 1, 81, 83. LNMB, f. 57–2, l. 1–21. 24. 1936 03 31 V. Pryšmanto raštas Kultūros rei- 48. 1937 m. Susirašinėjimas dėl V. Pryšmanto kalų departamento direktoriui, LCVA, f. 391, ap. 4, tarnybos muziejuje, LNMB, f. 57, b. 4, l. 11–14; b. 1430, l. 100. b. 165, l. 69–71. 25. VAK 1935 01–06 darbų apžvalga, LNMB, 49. V. Pryšmanto tarnybos dokumentai, LNMB, f. 57, b. 162, l. 3. f. 57, b. 4; LII RS, f. 36. 26. 1935 08 01 V. Pryšmanto raštas kultūros 50. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 81 (K. Almeno tarnybos reikalų departamento direktoriui, KPC PB DF, f. 1, byla). ap. 1, b. 133, l. 335–336. 51. Pupkis A. Kalbininkas leksikografas Alek- 27. 1936 10 referentūros darbuotojų algų lapas, sandras Lengvinas, Lituanistica, 2012, nr. 3 (89), LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1430, l. 23. p. 273–286. 28. Puzinas J. 10 įsakymų senovės mėgėjams, 52. Linkuva, Kaunas, 2018, p. 584. LNMB, f. 52, b. 57, l. 13 (rankraštis); V. Pryšman- 53. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais, kn. 11, Vilnius, tas. Dešimt įsakymų visiems Valstybės archeologi- 2014, p. 86–89. jos komisijos bendradarbiams, ten pat, f. 57, b. 61, 54. 1934 m. E. F. Šneideraičio gyvenimo aprašy- l. 32 (mašinraštis). mas, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 111, l. 582–583; 29. VAK bendradarbių anketos, KPC PB DF, f. 1, VAK bendradarbio anketa, ten pat, b. 129, l. 12. ap. 1, b. 128, 129. 30. 1935 07 03 V. Pryšmanto raštas Kiauklių pradinės mokyklos mokytojui, ten pat, b. 121, l. 217–218. 31. 1935 06 03 V. Pryšmanto raštas Žemės tvarkymo departamentui, ten pat, l. 728. 32. Navarackas A. Tautos kultūrinių paminklų saugojimo talka, Trimitas, 1936, nr. 27, p. 637–638. 33. 1935 06 01 V. Pryšmanto raštas matininkui J. Poviloniui, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 121, l. 730. 34. Žr. 25 nuorodą, l. 5. 35. 1935 m. revizoriaus pranešimas Kultūros rei- kalų departamento direktoriui, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1478, l. 41–45; žr. 11 nuorodą. 36. Žr. 20 nuorodą, p. 187; 1935 m. susirašinėji- mas su Lietuvos pasiuntinybe Švedijoje, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 113, l. 336–339.

23 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

SUMMARY Cultural Monuments. This included all types of professions, intellectuals mostly, Kazys Misius teachers, surveyors, municipal servants, Registration and etc. In 1935 a Cultural Monuments’ in- preservation of Lithuanian ventory was started. VAK volunteers, ac- Cultural Monuments cording to instructions, filled its registra- in 1934–1936 tion blanks. In addition Lithuanian land names were chronicled, the knowledge In August 18th, 1919 the Law of the Sta- on all the Public museums, their exhibits, te Archaeological Committee (Lithua individual antique findings, etc was gat- nian VAK) was declared. Committee, su- hered. bordinate to The Ministry of Education, At the same time, in the presence of right from the start began a campaign local police officers, land owners or ma- to preserve old documents, establish a nagers, whose land contained archaeolo- Central State Archive, renovate devasta- gical or other cultural monument, were ted and damaged renowned architectural asked to sign a pledge to not damage it. monuments, recover archives and other Until November, 1936, 3577 immova- cultural heritage exported to Russia du- ble Monuments were registered, most of ring World War I and prior to that. Later them archaeological, historical and ar- a matter arose to prepare a list of Cultu- chitectural, 2527 preservation guaranties ral Monuments and to ensure its protec were received. In 1935–1936 an architec- tion. However VAK did not have needed tural Monuments’ inventory was execu- professionals for this job at that time. On ted, and planning of its protection, detai- top of that, there was no corresponding ned the possible damage for decades. Law for the protection of Cultural Mo- Since October 22th, 1936, the Museum numents. of Vytautas the Great was obligated to At the beginning of 1934, The Ministry take care of Cultural Monuments. The of Education established an Ancient Mo- Ancient Monuments’ Protection Referen- numents’ Protection Referenture. Vladas ture was annulled. The article also con- Pryšmanas was appointed as a head of tains 6 biographies of the most prominent the organization. The first step was to po- members of the former institution, who pularize Cultural Monuments’ protection worked there in 1935–1936. as well as find and enable people for this task. Because of this matter, courses for Ancient Monuments’ Protection started El. paštas [email protected] to be organized; similar, separate, smaller Gauta 2018-10-08 scale courses for land surveyors and cul- Įteikta spaudai 2019-02-07 tivators of unused land were established as well. 10 most advanced course atten- dees got a job at the Referenture. All the employees at that time were freelancers and were paid per hour. Necessary forms for the registration of archaeological ethnography and other types of monuments’ were prepared and printed; other preparatory work was executed. About 600 volunteers, contributors of State Ar- chaeological Committee were recruited for the registration and observation of

24 Jonas Glemža Prieš 60 metų, 1958 m. buvo parengti pirmieji kultūros paminklų sąrašų pro‑ Lietuvos kultūros jektai. Architektūros paminklų sąrašo paminklų apskaitai projektas parengtas Architektūros pa- 60 metų minklų apsaugos inspekcijoje (Valstybi- niame statybos ir architektūros reikalų komitete), vadovaujant A. Pilypaičiui. Paminklų sąrašų rengimui daug pasitarnavo organizuotos inspekcijos KPI ar- chitektūros dėstytojų bei architektūros Įžanga istorikų išvykos į rajonus. Jos padėjo išsi- Pokario metais iki 1963 m. Lietuvoje aiškinti vertingus architektūros objektus kultūros paminklų apsauga rūpinosi dvi (bažnyčias, dvarus ir kt.) bei surinkti is- respublikinės institucijos: archeologijos, torinius-archyvinius duomenis apie juos. istorijos ir dailės – LTSR Kultūros mi- Paminėtini tų išvykų dalyviai: S. Abra- nisterijos Muziejų ir kultūros paminklų mauskas, H. Zvolinskas, K. Čerbulėnas apsaugos skyrius (nuo 1956 m. skyriaus ir kiti. Muziejų ir kultūros paminklų ap- vadovas – S. Čipkus; 7 darbuotojai); saugos skyriuje, vadovaujant S. Čipkui, architektūros – Valstybinio statybos ir 1958 metais buvo parengtas ir kitų kultū- architektūros reikalų komiteto Architek- ros paminklų (archeologijos, istorijos bei tūros paminklų apsaugos inspekcija (va- dailės) sąrašo projektas. Šio skyriaus dar- dovai: nuo 1956–1961 m. A. Pilypaitis; buotojų bendradarbiavimas su Mokslų 1961–1962 m. J. Glemža; 4 darbuotojai). akademijos Istorijos ir Lietuvių kalbos ir Nuo 1950 metų prie Valstybinio staty- literatūros institutų mokslo darbuotojais, bos ir architektūros reikalų komiteto buvo Vilniaus universiteto dėstytojais bei da- įsteigta Mokslinė-restauracinė gamybinė lyvavimas Dailės muziejaus kasmetinėse dirbtuvė (MRGD) paminklų restauravi- ekspedicijose, padėjo surinkti vertingus mo, tyrimo ir projektavimo darbams. duomenis, ruošiant pirmuosius kultūros 1963 m. (Vyriausybės 1962 m. potvar- paminklų sąrašus. kiu) Architektūros paminklų apsaugos Lietuva iki šio laikotarpio nei tarpu‑ inspekcija buvo perduota Kultūros mi- karyje nei pokaryje, neturėjo valstybės nisterijai, sukūrus joje naują Muziejų ir juridiškai įteisintų kultūros paminklų kultūros paminklų apsaugos valdybą (va- sąrašų. dovai J. Glemža ir S. Čipkus). Nuo tada ir MRGD priklausė Kultūros ministerijai. Kultūros paminklų sąrašo įteisinimas Kultūros paminklų sąrašų rengimo Lietuvos istorijoje pirmą kartą, vals‑ pradžia tybės teisiniu lygiu LTSR Vyriausybė Kultūros paminklų sąrašų rengimą, o 1961‑08‑21 nutarimu Nr. 511 įteisino kartu ir jų įteisinimo siekimą Lietuvoje Architektūros paminklų sąrašą, kuris paskatino 1947 m. TSRS Architektūros apėmė 196 objektus / kompleksus, res- reikalų komiteto patvirtintas Sąjunginės publikinės reikšmės kultūros paminklus reikšmės architektūros paminklų sąrašas. (1 pav.). Tačiau, dėl sąjunginės antireligi- Šiame sąraše buvo 16 Lietuvos paminklų nės kampanijos, Vyriausybės 1963 01 21 ar jų ansamblių. Dauguma jų buvo Vil- dokumentu Nr. 46 iš sąrašo pašalinta niuje – Katedra, Aušros vartai, Onos ir 18 religinių objektų, apie tai informuo- Bernardinų bažnyčių su vienuolynu an- jant Maskvą. Architektūros paminklų samblis ir kiti; taip pat Trakų, Panemu- sąrašo įteisinimui „pasitarnavo“ Mask nės, Raudonės pilys, Kauno rotušė ir kiti. vos kritikuotas Trakų pilies atstatymas.

25 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

1 pav. 1963 m. LTSR Ministrų tarybos pa tvirtinto Respublikinės reikšmės Architektū ros paminklų sąrašo pirmasis puslapis

2 pav. J. Glemžos 1972 m. moksliniam architektūros kandi dato laipsniui įgyti parengtos disertacijos pirmasis puslapis (iš autoriaus archyvo)

Buvo priekaištauta, jog finansuojami ir 1963 m. Kultūros ministerijos patvir- vykdomi paminklų restauravimo darbai, tinto Vietinės reikšmės architektūros neturint teisiškai valstybės patvirtintų pa- paminklų sąrašo (buvo padaugintas rota- minklų sąrašų. printu 400 egz.) atlikta kiekybinė analizė 1963 m. Vyriausybė (1963-01-28 d. apėmė 476 pavienius ir kompleksinius potvarkiu Nr. 63-p) suteikė Kultūros mi- objektus. nisterijai teisę tvirtinti vietinės reikšmės Vietinės reikšmės architektūros pa kultūros paminklų sąrašus. Tais pačiais minklų sąraše: metais buvo patvirtintas vietinės reikš- visuomeninių religinės funkcijos ob mės 476 architektūros paminklų sąrašas jektų ar kompleksų – 161, iš jų 120 baž- (1971 m. jis išplėstas iki 968 objektų / nyčių (dalis jų – liaudies medinės archi- kompleksų). tektūros objektai); gyvenamų namų –79, 1972 m. J. Glemža neakivaizdinėje rūmų – 2, dvarų – 23; liaudies architek- aspirantūroje parengė disertacinį darbą tūros: gyvenamų namų – 27; ūkinių pas- (2 pav.). Jis atliko 1963 m. Vyriausy- tatų – 49; sodybų – 41; kaimų – 35; kar- bės patvirtinto (pertvirtinto) Respubli- čemų – 8; gamybinių ūkinių pastatų (jų kinės reikšmės architektūros paminklų tarpe malūnų ir kt.) – 15. sąrašo (jis buvo padaugintas rotaprintu Įteisinus architektūros paminklų sąra- 600 egz.) kiekybinę analizę. Šis sąrašas šus, buvo rengiami ir kitų rūšių kultūros apėmė 178 pavienius ir kompleksinius paminklų sąrašai. Jų rengimas ir įteisini- paminklus. Analizė atlikta pagal archi- mas užtruko iki 1972 metų. Daug padėjo tektūros paminklų sukūrimo funkcinę 1967 m. prie Kultūros ministerijos įsteig- paskirtį. ta Mokslinės metodinės kultūros pamink Respublikinės reikšmės architektūros lų apsaugos tarybos įstaiga (MMKPT; paminklų sąraše: joje dirbo 16 darbuotojų; pirmasis pir- gynybinės architektūros – 12 objek- mininkas – istorikas R. Batūra). Tuo tų; religinės funkcijos visuomeninių pa- pat metu buvo sudaryta ir visuomeninė vienių pastatų ar kompleksų – 41; kitos Išplėstinė kultūros paminklų mokslinė visuomeninės paskirties – 7; gyvenamų metodinė taryba (jos pirmininkas prof., namų – 68, rūmų – 6; dvarų – 31 (3 pav.). dr., akademikas J. Jurginis). Ši Taryba

26 Jonas Glemža Lietuvos kultūros paminklų apskaitai 60 metų

Istorijos bei Lietuvių kalbos ir litera- 3 pav. 1972 m. tūros institutų palaikymą, Vyriausybė J. Glemžos disertaci 1969‑07‑15 d. nutarimu Nr. 294 patvir- niame darbe pateikta tino Respublikinės reikšmės istorijos 1963 m. Respublikinės paminklų sąrašą. Šiame sąraše buvo reikšmės architektūros 272 objektai. Vietinės reikšmės istorijos paminklų kiekybinės analizės lentelė paminklų sąrašą, apimantį 780 objektų, patvirtino Kultūros ministerijos kolegija 1970-11-05, nutarimu Nr. 35. Minėtų są- rašų rengimą kuravo Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos darbuotoja S. Ramanauskienė, o vėliau kartu su MMKPT darbuotoja R. Šiliniene. Archeologijos paminklų sąrašą ruošė Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos darbuotojai V. Deimantienė ir M. Černiauskas su didele Mokslų akademijos istorijos instituto archeologų parama. Vėliau prisidėjo MMKPT dar- dalyvavo kultūros paminklų sąrašų pro- buotojai E. Jovaiša, J. Markelevičius ir jektų rengime bei svarstyme, tarpininka- kt. Parengus Respublikinės reikšmės vo kultūros paminklų sąrašų įteisinimui archeologijos paminklų sąrašo projektą, Kultūros ministerijos kolegijoje. kuriame dominavo gausūs piliakalniai Istorijos, archeologijos ir dailės pa bei istoriniai akmenys, jis keletą metų minklų sąrašų rengimas bei įteisinimo „gulėjo“ Vyriausybėje. Dėl šio „gulin- eiga turėjo savo specifiką. Pagal Vyriau- čio“ sąrašo J. Glemža buvo iškviestas sybės 1963-01-28 d. potvarkį Nr. 63-p pas to meto vicepremjerę L. Diržinskai- buvo nustatyta, kad respublikinės reikš- tę. Ji klausė, ar ne per daug archeologi- mės kultūros paminklų sąrašus tvirtina jos objektų sąraše, nes jį patvirtinus, teks Vyriausybė (tada dokumentai privalomai siųsti į Maskvą, kur gali to nesuprasti ir siunčiami į Maskvą), o vietinės reikšmės kilti bereikalingi klausimai. Po diskusijų kultūros paminklų sąrašus tvirtina Kul- nutarta šio sąrašo, kaip nepolitinio, tvirti- tūros ministerijos kolegija, kurios pirmi- nimą perduoti Kultūros ministerijai. Vy- ninkas – kultūros ministras. riausybė 1969‑07‑15 d. nutarimu Nr. 294 Istorijos paminklų sąrašas turėjo įpareigojo Kultūros ministeriją patvirtinti ryškų politinį sovietinį aspektą, nes jo Respublikinės reikšmės archeologijos rengime bei įteisinime svarbų vaidmenį paminklų sąrašą. Šį sąrašą patvirtino Kul- turėjo Partijos istorijos institutas (vado- tūros ministerijos kolegija 1972‑03‑30 d. vas – R. Šarmaitis). Istorijos paminklų nutarimu Nr. 17. Respublikinės reikšmės sąraše turėjo atsispindėti Lietuvos ko- archeologijos paminklų sąrašas apėmė munistų partijos istorija bei su ja susiję 1515 objektų. Tuo pačiu kolegijos nutari- objektai ar vietos. Šiame sąraše sovieti- mu buvo patvirtintas ir Vietinės reikšmės nių karių kapai užėmė daug vietos. Ta- archeologijos paminklų sąrašas, apiman- čiau protinga tolerancija paveldosaugos tis 1852 objektus. požiūriu, mažinant pavienių karių kapų Dailės paminklų sąrašą rengė Muziejų skaičių prisidėjo to meto Respublikos ir kultūros paminklų apsaugos valdybos karinis komisaras (generolas P. Petronis). darbuotojos O. Navickienė ir Z. Žemai- Gavus abiejų aukščiau išvardytų ins- tytė. Jos kartu su LTSR Dailės muzie- titucijų pritarimą, Mokslų akademijos jaus ir kitais dailėtyrininkais, o vėliau

27 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

ir MMKPT darbuotojais S. Pinkumi, (Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, S. Indriulaičiu ir kt. papildė ir tikslino Trakų) buvo Vyriausybės patvirtinti kaip šį sąrašo projektą. Politiniu aspektu šis, Respublikinės reikšmės architektūros pa- objektų gausa pasižymintis, sąrašas kėlė minklai 1969-08-22 d. nutarimu Nr. 353. ypač daug problemų, nes jame dominavo Šie urbanistikos paminklai turėjo ir anks- religinės dailės kūriniai. Savaime supran- čiau patvirtintus Senamiesčių rekons- tama, kad ir Respublikinės reikšmės dai- trukcijos ar regeneracijos projektus. lės paminklų sąrašo projektas, nors ir jam A. Miškinio ir A. Pilypaičio parengtą buvo pritarusi Kultūros ministerijos kole- Vietinės reikšmės urbanistikos pamink gija, ilgai „gulėjo“ to meto Vyriausybėje. lų sąrašo projektą, jį peržiūrėjus ir ap- Pagaliau, likus įteisinti tik dailės pa- svarsčius, patvirtino Kultūros ministerija minklų sąrašus, Kultūros ministrui ir Valstybinis statybos reikalų komitetas L. Šepečiui pavyko įtikinti Vyriausybę, 1969-01-27 d. įsakymais Nr. 37/16. Ypač turbūt, ir Kompartijos CK, kad Respu- geranoriškas kultūros paveldo suprati- blikinės reikšmės dailės paminklų sąrašą mas ir paveldosaugos palaikymas buvo tvirtinti taip pat, kaip buvo pasielgta su jaučiamas iš Valstybinio statybos ir ar- archeologijos paminklų sąrašu. Vyriau- chitektūros reikalų komiteto pirmininko sybė 1972‑07-28 d. nutarimu Nr. 259 pavaduotojo, architekto A. Rasteikos. įpareigojo tai atlikti Kultūros ministeri- ją. Tad ir Respublikinės reikšmės dailės Tarpukario architektūros objektų paminklų sąrašą, apimantį 1210 objektų, įpaveldinimas patvirtino Kultūros ministerijos kolegija Apie 1970 m., Lietuvos TSR architektų 1972‑09‑19 d. nutarimu Nr. 44. sąjungoje (tuomet dar veikė Architek- Vietinės reikšmės dailės paminklų tūros paminklų apsaugos pakomisija; sąrašą, apimantį 3553 objektus, dar atsakingas – arch. J. Glemža), Kultūros 1971‑09‑28 d. patvirtino Kultūros minis- ministerijos prašymu buvo svarstomas terijos kolegija. ir aprobuotas tarpukario architektūros objektų / kompleksų sąrašo projektas. 1972 m. buvo užbaigtas respublikinės 1971 m. jis buvo patvirtintas Kultūros ir vietinės reikšmės kultūros paminklų ministerijos kolegijoje. Architektūros teisinis įpaveldinimo procesas. 1969 m. paminklų sąraše jau figūravo ryškiausi patvirtintas Vietinės reikšmės urbanisti- Kauno modernizmo architektūros objek- kos paminklų sąrašas. Apie tai toliau. tai: M. K. Čiurlionio dailės ir Istorijos 4 pav. 1973 m. iš Visi patvirtinti Respublikinės ir Vieti‑ muziejų rūmai, buv. Žemės banko bei leistos knygos „LTSR nės reikšmės kultūros paminklų sąrašai Centrinio pašto rūmai ir kt. kultūros paminklų apėmė 10 215 kultūros paveldo objektų Visi įteisintų kultūros paminklų sąrašai sąrašas“ pirmasis bei kompleksų (tarp jų ir vietoves). buvo paskelbti 1973 m., išleidus Lietuvos puslapis TSR kultūros paminklų sąrašą (4 pav.). Urbanistikos paminklų įteisinimas. Šio leidinio rengėjas buvo Kultūros mi- Urbanistikos paminklų sąrašų projek- nisterijos Mokslinė metodinė kultūros tus parengė architektai A. Miškinis ir paminklų apsaugos taryba (vadovai – A. Pilypaitis – Valstybinio statybos ir S. Pinkus, Z. Žemaitytė). Spausdinant architektūros reikalų komiteto Statybos šį leidinį, jis buvo politinės cenzūros ir architektūros (mokslinio) instituto dar- (Glavlito) sustabdytas dėl didelio religi- buotojai. Jie įvertino apie 300 Lietuvos nio pobūdžio pastatų, dailės vertybių bei istorinių miestų bei miestelių istoriniu, dvarų sodybų skaičiaus. Tik Kultūros mi- urbanistiniu ir architektūros požiūriu. nisterijai ilgai įtikinėjus politinę valdžią Respublikinės reikšmės urbanistikos pa- (kompartijos CK), padedant Kultūros mi- minklai – penki istoriniai senamiesčiai nistrui L. Šepečiui, pavyko išleisti minėtą

28 Jonas Glemža Lietuvos kultūros paminklų apskaitai 60 metų paminklų sąrašą. Tačiau Paminklų sąrašo minėto sąvado leidinio pasirengimo dar- solidžią knygą, teko išleisti su grifu „Tar- bus. Jis patarė dėl sąvado iliustracinės nybiniam naudojimui“ (bet be būtinos medžiagos bei siūlė paminklų planuose knygos numeracijos, nors esant tokiam būtinai pateikti linijinį mastelį. grifui leidinio numeracija buvo privalo- Kultūros paminklų sąvado struktūra rė- ma). Knyga, turinti tokį grifą, negalėjo mėsi ne paminklinių objektų grupavimu patekti į knygynus. Kultūros ministerija pagal jų rūšis, bet pagal miesto, vietovės, visą knygos tiražą (3 500 egz.) išdalijo jose esamus adresus: pagal aikščių, ga- muziejams, bibliotekoms, vietinės val- tvių pavadinimų abėcėlinę seką, prisilai- džios kultūros skyriams, paminklų res- kant pastatų numeracijos eiliškumo. tauratoriams, istorikams, dailės tyrėjams Rengiant LTSR kultūros paminklų są‑ ir pan. vado pirmąjį tomą, skirtą Vilniaus mies- 1977 m. LTSR Kultūros ministerijos tui, iškilo būtinybė į leidinį įtraukti sovie- Mokslinė metodinė kultūros pamink tinio laikotarpio architektūros objektus / lų apsaugos taryba (dabar – Kultūros kompleksus bei urbanistinio paveldo – paveldo centras) išleido tęstinį leidinį miesto planavimo urbanistines vieto- „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąra- ves. Architektų sąjungos pirmininkas šas“, taip pat „Tarnybiniam naudojimui“ A. Rasteika sukvietė žymiausius archi- (1 000 egz.). tektus bei to meto architektūros istorikus. Paminėtina, kad apie 1970 m. pradėtas Bendromis pastangomis buvo parengtas vykdyti istorinių vargonų apskaitos dar- bei suderintas Vilniaus miesto sovieti- bas (iniciatyva – J. Glemžos sutarus su nio laikotarpio architektūros objektų bei Respublikinio Dailės muziejaus direkto- urbanistinio paveldo vietovių sąrašas. riumi P. Gudynu, pasitelkiant jame dirbu- Pagal jį buvo parengti Sąvado straipsniai sį muzikologą R. Gučą). bei iliustracijos. 1971–1974 m. sudaryta Paminklinių Leidinys buvo išleistas 1988 m. (Re- vargonų komisija patvirtino istorinių dakcinės komisijos pirmininkas – Kul- vargonų sąrašą. Jame buvo 99 istoriniai tūros ministras J. Bielinis, jo pavaduoto- XVIII–XIX a. vargonai. jas – arch. J. Glemža). Bet ir šis Vilniaus Sąvado tomas, jau Sovietinio laikotarpio architektūros spausdinant, buvo sustabdytas politinės (iki 1988 metų) įpaveldinimas cenzūros (Glavlito) dėl religinio pobū- Apie 1980 m. pradėta ruoštis leisti moks- džio dailės paminklų iliustracijų gausos. linį enciklopedinį leidinį „LTSR istori- Apie sustabdymą pranešta Lietuvos kom- jos ir kultūros paminklų sąvadas“. Dėl partijos CK. J. Glemža Kultūros ministrui jo parengimo ir išleidimo buvo priimtas J. Bieliniui pateikė papildomus aiškini- TSRS politinės institucijos atskiras doku- mus ir užtikrino šio leidinio svarbą Lie- mentas – TSRS tautų istorijos ir kultūros tuvos ateičiai. Tada ministras vyriausy- paminklų sąvadas. biniu telefonu paskambino (greičiausiai į Remiantis šiuo dokumentu, visus Kul- Partijos CK), kad tik ką įvyko Kultūros tūros paminklų sąvado tomus parengė ir ministerijos kolegijos posėdis (o buvo išleido tik Baltarusija, kuri iki tol neturėjo tik dviese), kuriame pritarta su visomis įteisintų kultūros paminklų sąrašų. Balta- iliustracijomis išleisti Paminklų sąvadą. rusijos Istorijos ir kultūros paminklų są- Ministras prisiėmė asmeninę atsakomy- vado parengimą ir išleidimą organizavo bę už leidinį. Tada buvo leista spausdin- ir įvykdė Baltarusijos Mokslų akademija. ti Vilniaus paminklų sąvado tomą. Taip Vėliau šis sąvadas buvo prilygintas ofi- visų kultūros paminklų, esančių Vilniaus cialiam Baltarusijos paminklų sąrašui. mieste, Istorijos ir kultūros paminklų J. Glemža dalyvavo Minske svarstant sąvadas buvo išleistas 25 000 egz. tiražu.

29 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Taip pat buvo sutarta ir priimta, kad ros ministerijos Mokslinei metodinei kul- visi Vilniaus kultūros paminklų sąvade tūros paminklų apsaugos tarybai (dabar paskelbti objektai ir vietovės juridiškai Kultūros paveldo centras, KPC), siūlomi yra Lietuvos kultūros paveldas. Taigi, pa- kultūros paminklų objektų, vietovių sąra- minklų sąvado tomas „Vilnius“ buvo ofi- šų projektai buvo kolektyviai aptariami. cialus 1988 m. Vilniaus miesto kultūros 1996 m. KVAD vadovas arch. dr. paminklų sąrašas. J. Glemža Kultūros paveldo centro vado- ——— vui V. Karčiauskui pateikė pirmąjį juod Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, raštinį pasiūlymą dėl kultūros paveldo buvo išleistas Paminklų sąvado Rytų Lie- apskaitai taikytinų kriterijų ir paprašė jo tuvos tomas, bet kitu pavadinimu „Kultū- konkretizuoti bei įteisinti įpaveldinimo ros paminklų enciklopedija; Rytų Lietu- kriterijus. va“, dvi dalys – 1996 m. I dalis, o II dalis 2005 m. buvo priimtas Kultūros mi- 1997 m., iš dalies finansuojant KVAD’ui. nistro įsakymas „Dėl Nekilnojamųjų Tačiau beveik parengti dar du Pamink kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir lų sąvado tomai (Pietų ir Šiaurės Lietuva) reikšmingumo lygmens nustatymo krite- nebuvo išleisti. rijų aprašo patvirtinimo“. Dabar galioja, minėto įsakymo pakeitimo naujas Kul- Kultūros paveldo / vertybių tūros ministro 2016-10-04 d. įsakymas įpaveldinimas po 1990 metų Nr. ĮV-752, kuriuo buvo atnaujinti anks- Įpaveldinimo darbai buvo tęsiami tesni kriterijai. 1990 m. prie Vyriausybės įsteigus Pa Kriterijuose akcentuoti paveldo objek- minklotvarkos departamentą. 1994 m. tų ar vietovių autentiškumo požymiai, pabaigoje, LR Seimui priėmus Nekil- jų amžiaus cenzas, reikšmingumas bei nojamųjų kultūros vertybių apsaugos jo lygmenys (nacionalinis, regioninis ar įstatymą, 1995 m. pagal jį jau veikė Kul- vietinis); teritorijos bei apsaugos zonos tūros vertybių apsaugos departamentas apibrėžimai ir pati atranka bei kriterijų (KVAD), kaip anksčiau minėto departa- praktinis taikymas. mento ir Kultūros paveldo apsaugos ins- 1992 m. Lietuvos Respublikai priėmus pekcijos junginys, bet jau prie Kultūros Konstituciją, pagal jos 47 str. iškilo būti- 5 pav. Lietuvos ministerijos. nybė parengti valstybinės reikšmės kul- Respublikos istorijos 1993 m. Lietuvos kultūros paveldo tūros paminklų sąrašą. Tai bandė padaryti ir kultūros paminklų mokslinis centras, priklausantis Pamink Kultūros vertybių apsaugos departamen- sąrašas (1978–1990), Lietuvos kultūros lotvarkos departamentui, paskelbė Lie‑ tas (KVAD) 1995 m. parengęs „Valsty- paveldo mokslinis tuvos Respublikos istorijos ir kultūros binės reikšmės istorijos, archeologijos ir centras, leidykla paminklų sąrašą (1978–1990 m.) I ir kultūros objektų“ sąrašo projektą. „Savastis“, Vilnius II dalis (500 egz. tiražu), kaip ankstesnių Tais pačiais metais su šiuo projektu 1993 m., leidinio sąrašų tęsinį (5 pav.). Centras yra anks- buvo supažindinta Kultūros ministerija, viršelis tesnės Kultūros ministerijos Mokslinės LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros metodinės kultūros paminklų apsaugos komitetas, atskiros Seimo frakcijos. Toks tarybos veiklos tęsėjas. sąrašo projektas buvo pateiktas Valsty- binei Paminklosaugos komisijai bei Vy- Iki 1996 m. įpaveldinimo procese ne- riausybei. buvo konkrečių atrankos kriterijų siūlo- Minėto sąrašo projektas sulaukė ne miems įpaveldinti kultūros objektams bei tik daug klausimų, bet ir kritikos. Vėliau vietovėms. Anksčiau buvo remiamasi pa- sulaukta Vyriausybės teisininkų esminių veldosaugos specialistų, paveldo tyrėjų, pastabų, dėl Paminklinių objektų juri- mokslininkų, istorikų, bei restauratorių dinės nuosavybės (manyta, kad būtina žiniomis. Nuo 1967 m., veikiant Kultū- valstybinė objektų nuosavybė). Lietuvos

30 Jonas Glemža Lietuvos kultūros paminklų apskaitai 60 metų katalikų bažnyčia išreiškė aiškią pozici- situacijos duomenis KPD apskaitoje ją, nesutikdama, kad jos objektai būtų yra 32 431 objektas: iš jų nekilnojamų- tokiame valstybinės reikšmės kultūros jų objektų – 25 214, kilnojamųjų 7 217. paminklų sąraše, nes bažnyčios nėra Tarp nekilnojamųjų objektų yra: registri- valstybės nuosavybė. nių objektų – 13 274; paminklų – 2 298; Pagal 1994 m. Lietuvos Respublikos valstybės saugomų – 8 135; savivaldybių Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsau‑ saugomų – 106. gos įstatymą, vyko ne tik iki tol buvusių KPD atlieka turimo Registro tobuli- valstybės paminklosaugos institucijų su- nimo procesą, tikrinant ir peržiūrint ar jungimas, bet ir įsteigiamas LR nekilno‑ nustatant objektų „vertingąsias savybes“. jamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių Šis paveldo objektų apskaitos tobulinimo Registras (minėto įstatymo 8–11 straips- procesas iki 2018-06-28 dienos apima niai). Įstatyme buvo įvardytas kultūros 69,93 % turimų apskaitoje objektų. paveldas kaip „kultūros vertybės“, o Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių „kultūros paminklai“ kaip reikšmingiau- apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo sios kultūros vertybės, kurias skelbia LR 2004-09-28, Nr. IX-2452 8 str. 5 punk- Vyriausybė. Taip pat numatyti ir valsty- tą pradėjo veikti Nekilnojamojo kultūros binės reikšmės kultūros paminklai pagal paveldo vertinimo tarybos, kurių atsi- LR Konstitucijos 47 straipsnį. radimas labai pakeitė paveldo objektų Nuo 1995 m. naujasis Kultūros ver‑ ar vietovių apskaitos procesą. Minėto tybių registras keičia ankstesnius juridi- įstatymo 2 str. 40 ir 41 punktais įteisino nius Kultūros paminklų sąrašus. „vertingąsias savybes“. Tai, iš vienos pu- sės, pagilino paveldo apskaitos procesą, Pagal 1996-10-28 d. KVAD’o turimus bet, iš kitos pusės, padarė jį sudėtingesnį. kultūros paveldo apskaitos duomenis (pa- Praktiniame apskaitos procese ryškėjo skelbta 1996 m. Informaciniame lanksti- vertinimo tarybų veikla bei auganti jų at- nuke apie Kultūros ministerijos Kultūros sakomybė ir tai įtakojo apskaitos proceso vertybių apsaugos departamentą) sau- eigą bei jo rezultatus. goma 14 534 objektai (ir kompleksai), iš jų 10 419 paminklų; IP (išaiškinamų Šiame straipsnyje norėta ne tik pateikti paminklų sąrašo objektai) ir LA (laikinos Lietuvos Kultūros paveldo apskaitos dar- apskaitos objektai) – 3 569 ir jau įrašyti į bų 60 metų istorinę raidą, jos procesą bei Registrą – 546 objektai. vingius, bet ir pasiektus paveldo apskai- Pagal 2006-11-01 d. duomenis (pa- tos rezultatus. skelbta Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2006 m. informaciniame lankstinuke) Lietuvoje kultūros paveldo ŠALTINIAI IR LITERATŪRA apskaitoje buvo 16 829 nekilnojamieji kultūros paveldo objektai ir vietovės; iš 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992, LR Seimo leidykla, 1993, 42 ir 47 str. jų: 1 073 Vyriausybės paskelbti kultūros 2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, LTSR paminklai; 6 371 valstybės saugomas Kultūros ministerija, Mokslinė metodinė kultūros objektas ir vietovė; pradinėje apsaugoje paminklų apsaugos taryba, Vilnius, 1973. buvo 9 385 kultūros paveldo objektai ir 3. Glemža J. Lietuvos TSR mūro architektūros paminklinių darbų metodinės kryptys, disertacija vietovės. Taip pat buvo 988 kilnojamo- moksliniam architektūros kandidato laipsniui įgyti; sios kultūros paveldo vertybės. moksl. vadovas arch. kandidatė, A. Jankevičienė; Statybos ir architektūros institutas, Kaunas-Vil- Pagal naujausius iš Kultūros paveldo nius, 1972 m.; asmeninis autoriaus archyvas. 4. LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, departamento (KPD) gautus esamo Kul‑ 1 Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, tūros vertybių registro 2018-06-28 d. Vilnius, 1988.

31 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

5. Glemža, J., Paveldosaugos raidos fragmen- In 1973 the mentioned Lists were pu- tai, Kultūros paminklai / 19, Vilnius „Savastis“, blished in a separate book. The Scienti- 2015 m., p. 145–156. 6. Glemža J., Paveldosaugos raidos Lietuvoje fic-Methodical Council for Monument fragmentai, „Kultūros paminklai“ /21,: Vilnius Protection of MC was publisher of this „Savastis“, 2017 m., p. 170–171. book, which includes 10 215 monuments 7. LR Kultūros ministro įsakymas „Dėl LR kul- of culture. tūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-150 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių Having regained Independence in Li- vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nu- thuania there was established the Regis- statymo kriterijų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, ter of Cultural Heritage. It was managed 2016, 10.04 d. Nr. ĮV-752. by the Department of Cultural Heritage at Ministry of Culture. The Ministry confirmed the necessary criteria of evaluation SUMMARY for registration of cultural heritage. In accordance with the data of the De- Jonas Glemža partment (2018-06-28) there were 32 431 Listing of Lithuanian objects; among them there are 13 274 cultural monuments, objects (including sites) in the Register. heritage objects and sites

In 1958 there were prepared the first El. paštas [email protected] projects of Lithuanian Lists for Cultural Gauta 2018-08-03 Monuments. At that time two republi- Įteikta spaudai 2019-02-07 can institutions took care of protection for monuments of culture: Ministry of Culture (MC; – protection of archeology, history and art monuments) and State Committee for Construction and Archi- tectural Affairs (SCCAA; – protection of architectural monuments). In 1958 the project for the List of architectural monuments was made ready (the research adviser – A. Pilypaitis, SCCAA, the chief of the Inspection for architectural monuments) and the project for the List of archeology, history and art monuments ( the research adviser – S. Čipkus, MC, the chief of department for museums and protection of cultural monuments). In 1961 the Government of Soviet Lithuania confirmed the first List of -Ar chitectural Monuments of Republican significance. Later, in 1963–1972, the Government approved the Republican Lists of two types: history and architecture. The Ministry of Culture confirmed the other two lists: archeology and art (Re- publican significance) and all Lists of a local significance.

32 Jonas Glemža Be to, straipsnyje panaudotas VDA Paminklotvarkos katedros magistran- Vilniaus senamiesčio tės teorinis darbas (2015 m., vadovas rekonstrukcijos J. Glemža). Pagal jį paskelbtas straipsnis projektui 60 metų „Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektai ir reglamentai, jų raida, reikšmė ir vertinimas“ VDA moksliniame leidinyje „Acta Academiae Artum Vilnensis“, p. 77–78, 2015 m.

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos Vilniaus senamiesčio architektūros projektas buvo parengtas 1958 m. Projek- situacija pokario Lietuvoje to užsakovas Valstybinio statybos ir archi- Vilnius, o ypač jo senamiestis, nukentė- tektūros reikalų komiteto Architektūros jo per II Pasaulinį karą 1944 m. Sena- paminklų apsaugos inspekcija (vadovas – miesčio zonoje ir Gedimino kalne buvo arch. A. Pilypaitis, pavaduotojas – J. Vo- vokiečių kariuomenės vadavietė, o karo lungevičius). Projektą parengė Mokslinė- veiksmų linija tarp vokiečių ir sovietinės restauracinė gamybinė dirbtuvė (MRGD; kariuomenės ėjo per senamiestį. direktorius – J. Domantas, vyriausiasis Atskirai pažymėtina, kad dar 1944 m. architektas – V. Balčiūnas). LTSR vyriau- Vilniaus valdžia užsakė „Komprojek- sybė, nežiūrint valdžios viršūnėse buvu- tui“ parengti „Vokiškųjų okupantų žalos sios tam tikros konfrontacijos, patvirtino Vilniaus senamiesčio pastatams ir archi- šį projektą 1959 m. (1 pav.). tektūros paminklams planą“. Šio plano 1958 m. rudenį, šio straipsnio autorius vadovas buvo arch. H. Čaikovskis, daly- pradėjo dirbti Architektūros paminklų vaujant prof. M. Moreliovskiui ir I. Ko- apsaugos inspekcijoje. Jis gerai prisi- lošynskai. Šiame plane buvo nurodyta mena šios inspekcijos susirūpinimą dėl aukščiau minėto projekto patvirtinimo sėkmės bei tolesnės Vilniaus senamiesčio apsaugos. Šiame straipsnyje pasiremta labai ver- tingais inž. architekto J. Volungevičiaus rašytiniais atsiminimais apie to meto ar- chitektūros paminklų apsaugą, Vilniaus senamiesčio gelbėjimą. Jis 1956–1960 m. dirbo Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje vyr. inžinieriumi (faktišku jos vadovo pavaduotoju). J. Volungevi- 1 pav. Vilniaus sena čus (1930–2018 m.) minėtus atsiminimus miesčio 1958 m. re „Nuo ko prasidėjo“, su jo žodine teise konstrukcijos projekto publikuoti, 2014 m. perdavė J. Glemžai. pagrindinis brėžinys; Straipsnyje taip pat pasinaudota inži- iš VDA 2015 m. leidi nio „Acta Academiae nieriaus-architekto, restauratoriaus, do- Artium Vilnensis cento V. Jurkšto moksliniu darbu-diserta- 77–78“, V. Miciūtės ir cija VGTU „Senamiesčių regeneracija“, J. Glemžos straips kuri 1994 m. buvo išleista atskira knyga. nio, skirto Vilniaus V. Jurkštas taip pat buvo Kauno bei Kė- senmaiesčio regene dainių senamiesčių regeneravimo projek- ravimo projektams ir tų bendraautorius. reglamentams

33 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

remontuoti daugelį nukentėjusių pastatų, (jis dar prieš karą buvo technikos moks- tarp jų ir visus Vokiečių gatvės namus. lus baigęs Prahoje – J. G.).“ Tik labai nedaug pastatų siūlyta nugriau- „Pagal Mikučianio ir jo draugų pati. Remontuotini buvo išdegę mūro pasta- rengtus projektus, buvo numatyta Mins- tai, kurių perdangos buvo medinės sijos. ko plento trasą nutiesti per senamiesčio Tik vėliau sužinota, kad tai sovietinės ka- vidurį ir plačia alėja (dabartinė išplatinta riuomenės liepsnosvaidžių dalinio tiksli- Vokiečių g. – J. G.) sujungti su Žaliuoju nių padegimų rezultatas (A.Vertelis. Kas tiltu. Bet tam trukdė Aušros vartai, Rotu- sugriovė Vilnių, 2015 m.). šės pastatas, šv. Kotrynos bažnyčia ir kiti Deja, 1953 m. Vilniaus generalinio pastatai, esantys dešiniojoje Vokiečių ir plano sprendimuose, kaip ir atvykusių iš Vilniaus gatvių pusėje. Juos reikėjo nu- Leningrado sovietinių architektų projek- griauti. Taip ir buvo daroma“. tuose, neatsižvelgta į 1944 m. žalos planą „Nugriauta buvo viena gražiausių Va- ir jo siūlymus. karų (? – J. G.) Europoje žydų sinagoga. Manau, kad ir šių dienų architektai neturi Pokaryje iškilę pavojai, palietę pasiūlymų, kaip išgelbėti šią suniokotą Vilniaus senamiestį senamiesčio dalį, bent dalinai atstatyti Vilniaus senamiesčio išlikimui grėsusius senąjį urbanistinį audinį“. pavojus labai taikliai aprašė arch. J. Vo- lungevičius savo atsiminimuose, kurie Atsiradęs palankumas ir pastangos toliau cituojami šiame straipsnyje. gelbėti Vilniaus senamiestį Iš Rusijos „į Vilnių buvo atsiųsta ir Valstybiniame statybos ir architektūros grupė architektų: Mikučianis, Anikinas, reikalų komitete (VSAK), kuriam buvo Vesialovskis ir kiti. Jie užėmė svarbiau- pavesta formuoti statybos ir architektū- sias pareigybes architektūros valdyme. ros politiką to meto Lietuvoje, 1955 m. V. Mikučianis tapo vyriausiuoju Vilniaus S. Vabalevičius buvo paskirtas pirminin- miesto architektu. Vesialovskis – Staty- ku. Jis pakeitė iki tol pirmininku buvusį bos ir architektūros reikalų komiteto pir- iš Rusijos atvykusį architektą Kumpį. mininko pavaduotoju. Anikinas – Miestų 1956 m. VSAK įvyko palankūs pasi- statybos projektavimo instituto vyriau- keitimai. Pirmininko pavaduotoju archi- siuoju architektu. Jie mokęsis Leningrade tektūrai buvo paskirtas architektas, bu- paruošti socialistinio pseudoklasicizmo vęs KPI Statybos fakulteto prodekanas dvasioje. Realizuodami savo mokyklos A. Rasteika, pakeitęs Vesialovskį, kuris idėjas, Vilniaus senamiesčiui jie padarė išvyko į Vidurinę Aziją. Architektūros labai daug žalos. Drįstu teigti, kad jeigu paminklų inspekcijos vadovu tapo inž.- laiku nebūtų sustabdyta jų veikla, šian- arch. A. Pilypaitis, nes jos buvęs vadovas dien neturėtume Vilniaus senamiesčio. Janikas išvyko gyventi į Lenkiją. A. Pi- Pagal tuo metu jų parengtus projektus ir lypaičio pavaduotoju tapo J. Volungevi- idėjas, senamiestis būtų taip rekonstruo- čius. tas, kad būtų likę tik jo pakraščiai“. Nuo 1950 m. VSAK sistemoje veikė „Svarbiausia. Ką tada turėjo padaryti įsteigta ūkiskaitinė projektavimo ir ga- Architektūros paminklų apsaugos ins- mybos (statybos-remonto ir restauravi- pekcija – tai gelbėti Vilniaus senamiestį. mo) darbų organizacija – Mokslinė-res- Reikėjo skelbti karą Mikučianio, Aniki- tauracinė gamybinė dirbtuvė (MRGD). no, Vesialovskio veiklai. Reikšmingas Pasak J. Volungevičiaus, „Išsklaidžius įvykis buvo tai, kad vadovauti Statybos architektūros valdymo struktūrose atvy- reikalų komitetui buvo paskirtas Kauno kėlių architektų grupuotę, galima buvo politechnikos instituto, tuo metu docen- imtis sprendimų gelbėti Vilniaus sena- tas, vėliau profesorius S. Vabalevičius miestį“.

34 Jonas Glemža Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektui 60 metų

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos ir buities, sanitarines bei darbo aplinkos projekto gimimas sąlygas. Projekte buvo suformuluotos „Išgelbėti Vilniaus senamiestį nuo toles- ir naujų pastatų, galinčių atsirasti se- nio griovimo galėjo tik naujas specialus namiestyje, architektūros teorinės nuo projektas. Tuo metu jis pavadintas Vil- statos. Be to, buvo pateikta transporto niaus senamiesčio rekonstrukcijos pro- organizavimo schema senamiestyje ir jektu. Lėšos (Valstyb. Statybos ir archi- aplink jį. tektūros reikalų komitete – J. G.) jo ren- Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos gimui buvo gautos be didesnių pastangų. projekto sprendiniai buvo pagrįsti reika- Rengti šį projektą buvo pavesta Moksli- lingais tyrimais. Ypač svarbu, kad su šiuo nės-restauracinės gamybinės dirbtuvės projektu buvo siekiama sustabdyti tolesnį (MRGD) kolektyvui. Projekto rengimą senamiesčio griovimą. Taip pat pasiūlyta kuravo Architektūros paminklų apsaugos projektą įgyvendinti atskirai regeneruo- inspekcija. MRGD skubiai buvo sudaryta jant senamiesčio kvartalus. Tai lengvino autorių grupė, kuriai vadovavo K. Šešel- projekto įgyvendinimą, nes žemė ir pa gis (jis buvo pasikviestas iš KPI Statybos statai buvo valstybės nuosavybė. fakulteto, kaip Miestų ir gyvenviečių pla- MRGD parengtas projektas rėmėsi navimo katedros vedėjas – J. G.)“. Taip išsamiais istoriniais, architektūriniais- teigė J. Volungevičius. Projekto autorinį urbanistiniais tyrimais, todėl pagrįstai kolektyvą sudarė architektai S. Lasavic- nurungė Miestų statybos projektavimo kas, J. Šeibokas bei istorikų grupės va- instituto projektą. dovas A. Raulinaitis. Rengti projektus užsakyta dviems institucijoms: MRGD ir Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos Miestų statybos projektavimo institutui. projekto patvirtinimas ir jo reikšmė Tad vyko savotiškas projektavimo darbų Lietuvos istorinių miestų apsaugai konkursas. MRGD parengus Vilniaus senamiesčio MRGD surinko gana gausią istorinę rekonstrukcijos projektą, anot J. Volun- medžiagą bei istorinę architektūros iko- gevičiaus: „Kaip ir galima buvo tikėtis, nografiją, parengė senamiesčio pastatų prasidėjo arši priešprieša. Vienoje pu- istorinės raidos anketas, siekiant nusta- sėje buvo miesto vyriausiojo architek- tyti istorinę architektūrinę jų vertę. Nu- to V. Mikučianio ir jo draugų, dirbusių statyta senamiesčio gatvių bei aikščių Miestų statybos projektavimo institute, istorinė-urbanistinė raida. Senamiesčio grupė. Architektūros paminklų apsaugos rekonstrukcijos projekte buvo atrinkti inspekcija (joje dirbo tik 4 darbuotojai – ir pažymėti vertingiausi istoriniu-archi- J. G.) buvo vienintelė instancija, kuri ga- tektūriniu požiūriu pastatai laikytini pa- lėjo ginti naująjį projektą. Pirmoji pusė, minklais. Kiti išskirti pastatai, sudarantys tuo metu buvo labai įtakinga vyriausybė- senamiesčio, jo paminklų istorinę archi- je ir Komunistų partijos Centro komite- tektūrinę aplinką, taip pat saugotini. At- te. Ten jie buvo savi... Priešprieša tęsėsi. rinkti griautini atskiri pastatai ar statiniai: Atiduoti projektą tvirtinti miesto tarybai įvairūs ūkiniai sandėliukai ar menkaver- reikštų jį sužlugdyti. Tada Statybos rei- čiai statiniai. kalų komiteto pirmininkas informavo Buvo pasiūlyta nugriauti kelis atskirus apie tai Ministrų Tarybos pirmininką blogos fizinės būklės mūro gyvenamus M. Šumauską. Grįžęs įpareigojo mane, pastatus, atidengiant miesto gynybinę sekančią dieną nuvykti į Ministrų tarybą sieną. Tai buvo įvykdyta Pylimo ir Rū- ir M. Šumauskui detaliai išaiškinti prieš- dninkų g. bei Bokšto ir Subačiaus g. priešos esmę.“ sankirtose. Kartu projekte siūlomas ir M. Šumausko kabinete „Paklojęs pa- kvartalų sanavimas, gerinant gyvenimo grindinį projekto planšetą, aiškinau jam

35 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

projektinių sprendimų esmę. Nežinau, Trakų senamiesčių regeneravimo projek- kiek jis juos suprato, bet klausėsi neįsi- tai. terpdamas... Įdėmiai klausęs, jis nutrau- 1959 m. Pabaltijo respublikų paminklų kė mano monologą ir paklausė: „Kas esi apsaugos ir restauratorių konferencijo- pagal specialybę“. Sakau architektas. je Vilniuje buvo pristatytas ir jo sena- „Tai tu ne kaip valdininkas, o kaip archi- miesčio rekonstrukcijos projektas. Todėl tektas paaiškink man dėl ko čia tas gin- vėliau, po Vilniaus konferencijos, buvo čas?“. Bandžiau vėl įtikinti, kad tai labai rengiami analogiški projektai Rygos, Ta- reikšmingas projektas. Jį rengė didelė lino senamiesčiams, o dar vėliau Rusijos grupė mokslininkų, įvairių specialistų ir Federacijos istorinio Suzdalės miesto reikėtų patvirtinti“. Tada M. Šumauskas gaivinimo projektas. įsakė sekretorei pakviesti pirmininko pa- Taigi, Vilniaus senamiesčio rekons- vaduotoją – E. Ozarskį, kuris vyriausy- trukcijos projektas buvo pirmasis toks bėje kuravo statybas. Jis apie senamies- projektas tuometinėje Sovietų Sąjungoje. čio rekonstrukcijos projektą „su dideliu įniršiu reiškė savo nuomonę, kad tai Vilniaus senamiesčio regeneravimo nesąmonė, neteisinga“. J. Volungevičius projektų raida, jų įgyvendinimas bei manė, kad viskas baigta dėl MRGD pro- reikšmė jekto patvirtinimo. Bet M. Šumauskas 1960–1966 m. jau buvo ruošiami Vil- „iškvietė savo padėjėją ir tarsi čia mu- niaus senamiesčio kvartalų regeneravimo dviejų su Ozarskiu nebūtų, ramiai pa- projektai. Pirmasis toks projektas buvo reiškė: „Paruoškite potvarkį (Vyriausy- paruoštas senamiesčio kvartalui Nr. 61, bės – J. G.) tvirtinti šį projektą, aš pats esančiam tarp Vokiečių ir Šv. Mikalo- jį pasirašysiu.“ jaus g. Jį projektavo V. Dvariškis, V. Par- MRGD projekto įteisinimas buvo labai čiauskas ir V. Landsbergis-Žemkalnis. reikšmingas įvykis architektūros pamink Senamiesčio kvartalų regeneravimas lų apsaugai. Jis buvo svarbus ir pačiam buvo vykdomas senamiesčio kvartaluose Vilniaus miestui, nes sustabdė tolesnį Nr. 33 ir Nr. 34, besiribojančiais su Di- miesto dalių griovimą. Iš kitos pusė, tai džiosios, Stiklių, M. Antokolskio, Žydų reiškė ir Lietuvos istorinių miestų apsau- gatvėmis (projektų autoriai R. Jalovec- gos proceso pradžią. kas, D. Čepienė, V. Dvariškis, T. Damb Pagal MRGD Vilniaus senamiesčio re- rauskaitė). konstrukcijos projektą, Vilniaus ir dabar- Tuo laikotarpiu visi namai priklausė tinės Dominikonų gatvės sankirtoje buvo valstybei, todėl kvartalo gyventojai buvo pastatyta S. Nėries vardo vidurinės mo- iškeldinami iš to kvartalo ir sudaromos kyklos sporto salė, kaip „stop“ ženklas galimybės kompleksiškai atlikti ne tik tolesniam Vilniaus gatvės platinimui. Tai istorinius, bet ir architektūrinius, žval- galėjo nutikti jeigu būtų buvusi tęsiama gomuosius archeologinius tyrimus. Tai vykdyta Vokiečių gatvės sovietinė urba- įgalino kompleksiškai atlikti pastatų bei nistinė rekonstrukcija. sklypų tyrimus, parengti restauravimo, Kaip teigė arch. J. Volungevičius – remonto bei pritaikymo projektavimo „Senamiestis yra architektūros paminklas darbus. savo planinės struktūros visuma. Nevalia 1972 m. baigus minėtų kvartalų rege- ardyti istoriškai susiformavusio gatvių neravimo darbus, 1973 metais Vilniu- tinklo. Tai principinė nuostata, kuri padė- je įvyko Vidurio ir Rytų Europos šalių jo išsaugoti senamiestį tokį, kuriuo dabar ICOMOS (Tarptautinės paminklų ir pa- grožimės mes ir atvykę turistai“. veldo vietovių taryba) tarptautinė kon- Po kelerių metų buvo parengti Kauno, ferencija. Ji buvo skirta istorinių miestų Kėdainių, Klaipėdos ir dar kiek vėliau centrų apsaugos, restauravimo, pastatų

36 Jonas Glemža Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektui 60 metų pritaikymo bei naudojimo problemoms aptarti. Konferencijoje dalyvavo apie 100 už- sienio ir kitų sovietinių respublikų paminklosaugos ir tvarkybos specialistų. Tarp jų paminėtini – ICOMOS prezi- dentas prof. Piero Gazzola (Italija), prof. J. Zachvatovičius ir prof. S. Lorentzas (Lenkija), L. Deiteris (VDR), E. Hruška (Čekoslovakija) ir kt. Tuo laiku Lietuvos paveldosauga savo darbais garsėjo So- vietų sąjungoje. Būtent tuomet, praėjus 14 metų nuo Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto parengimo, 1974 m. buvo pa- ruoštas II Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas (vadovas A. Pilypaitis ir mokslinių tyrimų vadovas V. Jurkštas) (2 pav.). Po stažuotės Čekoslovakijoje V. Jurkštas parengė senamiesčių regeneravimui skirtą disertacinį mokslinį darbą, kuris jau po jo mirties, 1994 m. buvo paskelbtas atskiru Vilniaus technikos universiteto leidiniu „Senamiesčių regeneracija: architektūros harmonizavimo problema“ (3 pav.). V. Jurkštas, savo mokslinio darbo įva- dinėje dalyje (minėto leidinio – 11 psl.) įvardijo: • Urbanistikos komplekso rekonstruk cija – urbanistikos komplekso funk- cinių, planavimo ir erdvės struktūrų pakeitimas, pagal naujus funkcinius, 2 pav. 1974 m. Vil technologinius ir meninius reikala- niaus senamiesčio re vimus, panaudojant rekonstrukcijos generacijos projektas, priemones (naujų pastatų ir inžine- paskelbtas 1989 m. rinių įrenginių statyba, gatvių tinklo „ICOMOS Informa plėtimą, tvarkymą). tion“ No 2, J. Glemžos straipsnyje „The re • Istorinio urbanistikos komplekso re vitalization of the Old generacija – miesto istorinio komp Town of Vilnius and its lekso prarastos funkcinės reikšmės problems“ ir architektūrinio jų išraiškingumo atnaujinimas bei gerų sąlygų jame, gyventi, dirbti ilsėtis sukūrimas. 3 pav. Vytauto Jurkšto • Revitalizacija – istorinio urbanisti- knygos „Senamiesčių nio komplekso funkcinės reikšmės regeneracija; Archi padidinimas, atkuriant prarastą arba tektūros harmoni suteikiant naują visuomeninę funk- zavimo problema“ ciją. pirmasis puslapis

37 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

4 pav. Vilniaus sena miesčio regeneravimo projektas (1988– 1992). Samprata (koncepcija) ir sklypų planas. AB „Paminklų restauravimo institu tas“, 1997 m.

5 pav. Vilniaus sena miesčio regeneravimo projektas (1988–1992), Koncepcijos schema

Šis antrasis Vilniaus senamiesčio rege- somybės atgavimas bei nauja politinė neracijos projektas patikslino bei praplėtė Lietuvos situacija įtakojo projektavimo senamiesčio rytines bei Užupio priemies- trukmę. Šiame projekte buvo naujai įvar- čio ribas. Speciali metodika buvo sukurta dytos senamiesčio vertybės, o jo tikslas – Vilniaus senamiesčio pastatų komplek- jau nebe gyvenimo sąlygų senamiestyje sinei vertei nustatyti, kuri buvo pagrįsta gerinimas, bet Vilniaus senamiesčio, pastatų tyrimais (V. Jurkštas). Tačiau, kaip Lietuvos sostinės istorinio bran- miesto vyriausiojo architekto sprendimu, duolio, jos išlikusių vertybių išsaugoji- buvo įvesti Vilniaus generalinio plano mas bei jo visumos atkūrimas. Projekte transporto sprendiniai, žalingi senamies- buvo praplėstos senamiesčio vakarinės čiui. Todėl buvo numatytas Pylimo gat dalies ribos. Projekte išskiriama sena- vės platinimas ir nauja Basanavičiaus miesčio sklypų posesijinė struktūra, kaip gatvės trasa į Katedros aikštę, kertanti labai svarbus istorinio miesto požymis. senamiesčio kvartalus. Tik vėliau pavy- Taip pat siūloma atkurti Žemutinės pi- ko, padedant Kultūros ministrui, įtikinti lies rūmus, o atkūrimo metodą taikyti tik to meto respublikos valdžią, kad būtų miesto gynybinės sienos apjuostoje sena- atsisakyta minėto transporto sprendinių. miesčio dalyje. Projektas sulaukė karštų Dar po 14 metų, 1988–1992 m., ren- diskusijų, dėl ko Vilniaus miesto tarybai giamas trečiasis Vilniaus senamiesčio buvo pasiūlyta tvirtinti tik senamiesčio regeneravimo projektas (AB „Paminklų regeneravimo koncepciją ir pirmą kartą restauravimo projektavimo institute“, parengtą, senamiesčio sklypų planą su projekto vadovas arch. A. Gučas). Šis statybos ir paveldotvarkos reglamentavi- projektas tikslino senamiesčio antrąjį re- mu (5 pav.). generavimo projektą, atsižvelgiant į gau- Šis senamiesčio regeneravimo projek- sėjančią tyrimų medžiagą bei iškilusias tas tapo pagrindiniu senamiesčio išsau- senamiesčio problemas (4 pav.). gojimo programiniu dokumentu, įrašant Šio projekto rengimo laikas sutapo su Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio 1988 m. Sąjūdžio susikūrimu. Nepriklau- paveldo sąrašą.

38 Jonas Glemža Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektui 60 metų

Vilniaus senamiestis ir UNESCO 6 pav. ICOMOS Infor Šio straipsnio autorius buvo tris kartus iš- mation, No 2, 1989, rinktas į Tarptautinės paminklų ir saugo- (tarptautinis mokslinis mų vietovių tarybos ICOMOS vadovybę leidinys); viršelis su (1981–1990 m.), kuravo paveldosaugą Vilniaus miesto XVI a. Rytų ir iš dalies Vidurio Europos kraš- iš Brauno atlaso veid rodiniai interpretruotu tuose. Dalyvavo oficialiuose posėdžiuo- fragmentu se svarstant dokumentus virš 40 paveldo kompleksų ar objektų, siūlomų įrašyti į UNESCO Pasaulio paminklų sąrašą. Nauja politinė situacija Lietuvoje, susi- kūrus Sąjūdžiui, jos atmosfera paskatino J. Glemžą inicijuoti ir siūlyti Vilniaus se- namiestį įrašyti į Pasaulio paminklų sąra- šą. III senamiesčio regeneravimo projekto rengimo kuravimas dar daugiau sustipri- no šį norą. Siekiant tarptautinės Vilniaus senamiesčio sklaidos, 1988 m. J. Glemža parengė straipsnį į pagrindinį ICOMOS leidinį „ICOMOS Information“. Šis straipsnis buvo paskelbtas 1989 m. pavasarį ir pasiekė visus ICOMOS narius (Nr. 427). Šiuo metu minėtame sąraše yra pasaulyje (6 pav.). apie tūkstantis objektų bei vietovių. Padedant Paminklų restauravimo instituto kolegoms, 1989 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus senamiesčio apsaugos pavyko parengti visus reikiamus doku- Reglamentai mentus. Tuo metu kiekviena valstybė, Įgyvendinant 1994 m. Nekilnojamųjų per UNESCO nacionalines komisijas, ga- kultūros vertybių apsaugos įstatymą, nuo lėjo siųsti ne daugiau kaip penkis pavel- 1995 m. Kultūros paveldo centre buvo do objektus siūlomus įtraukti į Pasaulio įsteigtas Kultūros vertybių registras, kurį paminklų sąrašą. Nepavykus paruošti rei- nuo 2006 m. Tvarko Kultūros paveldo kiamų dokumentų apie Maskvos Krem- departamentas. 1997 m. KVAD’as pa- lių, iš Sovietinio ICOMOS komiteto tvirtino Vilniaus senamiesčio reglamento buvo gauta žinia, kad atsirado galimybė (toliau – Reglamentas) pirmąją dalį (pa- Vilniaus senamiesčio dokumentus siųsti į rengė J. Markevičienė; buvo numatytos UNESCO. Reglamento penkios dalys, kitos liko Tik 1992 m., Lietuvai tapus UNESCO neparengtos). Nors patvirtintoje dalyje nare, Paryžiuje buvo tęsiamas svarstymas buvo plačiai išdėstyti reglamento prin- dėl Vilniaus senamiesčio, kaip istorinio cipai, bet jie pateikti gana painiai ir be centro, įrašymo į Pasaulio paminklų są- jokios grafinės dalies. Todėl vėliau buvo rašą. Netrukus, talkinant H. Juškevičiui, parengtas antrasis Reglamentas (šešių dirbusiam UNESCO generalinio direk- dalių su grafine medžiaga; rengė G. Fi- toriaus patarėju, 1993 m. į Vilnių dėl se- lipavienė ir kt.), kurį 2003 m. patvirtino namiesčio įrašymo į Pasaulio paminklų Kultūros ministerija (7 pav.). sąrašą atvyko UNESCO / ICOMOS eks- Reglamente senamiestis buvo suskirs- pertas, prof. Panu Kaila (Suomija). Jo po- tytas į tris zonas: Pilių rezervato, Miesto zityvus atsiliepimas padėjo, kad 1994 m. ir Istorinių priemiesčių. Buvo atsižvel- Vilniaus istorinis centras buvo įrašy- giama į teritorijų ir objektų kompleksinę tas į Pasaulio kultūros paminklų sąrašą vertę, pateikti naudojimo ir tvarkymo

39 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

režimai. Bendras Reglamento principas – išsaugoti visus paveldo autentiškumo bruožus. Reglamente, pagal Senamiesčio kvartalus nustatyta jų pastatų ir erdvių tvarkyba bei jos pobūdis, nurodyti saugotini pastatai ir jų elementai. Reglamentas yra taip pat kaip detalus teritorijų planavimo dokumentas. Šis Reglamentas jau veikia 16 metų – jis pakeitė senamiesčio regeneravimo projektus. —————— Vertinant Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektus bei reglamentus, jų evoliucinę raidą, būtina konstatuoti, kad 1958 m. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas išlieka pirmuoju komp leksiniu senamiesčio tyrimo ir jo gaivinimo projektu, suteikęs istorinių miestų apsaugos, regeneravimo ir jo projektavimo pagrindus bei principus (8 pav.). Šis projektas tapo pavyzdžiu ne tik Kauno, Klaipėdos, Kėdainių bei Trakų senamiesčių saugojimui bei tvarkymui, bet ir kaimyninių šalių Rygos, Talino se- namiesčių bei Rusijos Suzdalės istorinio miesto regeneravimui. 7 pav. Vilniaus senamiesčio II zonos „Miesto“ teritorijos suvestinis brėžinys; iš VDA 2015 m. leidinio „Acta Acadeniae Artium Vilnensis 77–78“, V. Mi ciūtės ir J. Glemžos straipsnio, skirto Vilniaus senamiesčio regeneravimo ŠALTINIAI IR LITERATŪRA projektams ir reglamentams 1. Glemža J. R., Senamiesčiai, jų kvartalai, aikštės, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarky mas, VDA, 2002 m. 2. Glemža J., The Revitalization of the Old Town of Vilnius and its Problems, ICOMOS Information, Nr. 2, 1989, Italijos mokslinis leidinys. 3. Jurkštas V., Senamiesčių regeneracija. Architek tūros harmonizavimo problema, Vilnius „Techni- ka“, 1994 m. 4. Juozapas Kamarauskas, kūrinių katalogas; Lietuvos dailės muziejus, Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras, 2016 m. 5. Matulytė M., Drėmaitė M., Vilnius 1944, Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas, LDM, 2009 m. 6. Miciūtė V., Glemža J. R., Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektai ir reglamentai: jų raida, reikšmė ir vertinimas; Acta Academiae Artium Vilnensis, 77–48; VDA, 2015 m. 7. Vertelis A., Kas sugriovė Vilnių, 2015 m. 8. Volungevičius J., Nuo ko prasidėjo; Atsiminimai 8 pav. Senamiestis nuo Bekešo kalno, 1973 m.; apie architektūros paminklų apsaugą, nuo 1956 m.; Mečislovas Sakalauskas. Vilnius: 2018 metų kalendorius (J. Glemžos asmeninis archyvas).

40 Jonas Glemža Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektui 60 metų

SUMMARY Klaipėda, Kėdainiai and a little bit later – Trakai were being prepared from 1960. Jonas Glemža In 1974 the second regeneration pro- The reconstruction ject of Vilnius Old Town was prepared. project of Vilnius Old In 1988–1992 the third project was ready Town celebrates its 60th as well. Namely, in 1994 the third project anniversary became the main document for protection of Vilnius Old Town, inscribing Vilnius Vilnius Old Town suffered not only from historic centre into the UNESCO World the actions of the Second World War, but heritage List. also of harmful political architectural so- In 1994 the new law “For Protection lutions made by the post-war authorities; of Immovable Cultural Properties” came there had been destroyed the buildings into force. In 1997 and 2003 there were of the Old Town which could have been prepared and confirmed the Regulations undergoing repair. The former Vokiečių for Protection of Vilnius Old Town which street was broadened in the Old Town, had changed the previous regeneration demolishing more than a half of buil- projects for Old Town. dings. Only in 1956 the State Committee The Reconstruction Project of Vilnius of Construction and Architectural Affairs, Old Town (prepared in 1958) was impor- its Inspection for Protection of Architec- tant not only for Lithuania, but also beca- tural Monuments of that time ordered to me an example for Old Towns projects in prepare the project of Vilnius Old Town Riga, Tallinn and later it was the example reconstruction for the Scientific Works- for historic town of Suzdal in Russia. hop of Restoration (SWR; scientific research adviser – K. Šešelgis, the authors – S. Lasavickas, J. Šeibokas, A. Raulinai- El. paštas [email protected] tis). In 1958 this project was ready and it was based on historic, urban and archi- Gauta 2018-08-03 tectural researches. Another project was Įteikta spaudai 2019-02-07 ordered to the Institute of Town Planning and Construction. This “competition” of projects has won the project of SWR due to its scientific level despite a political antipathy. In 1959 the Government of So- viet Lithuania confirmed it. Since then the protection of historic towns has started in Lithuania. Later there were being prepared the complex regeneration projects for separate quarters of Vilnius Old Town. In 1972 the regeneration of two quarters on Stiklių street was carried out. In 1973 the International Conference of ICOMOS took place in Vilnius. It was devoted to protection of historic towns and accomodation to the needs of new life. The analogous reconstruction-regeneration projects for Old Towns Kaunas,

41 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Svetlana Poligienė Reikšminiai žodžiai: bažnytinė dailė, kilnojamosios kultūros vertybės, inven Valstybinė bažnytinės torizacija, kultūros paminklų apskaita, dailės objektų paminklosauga, Kultūros paveldo moks apskaita Lietuvoje linis centras, Kultūros paveldo inspekci 1990–1994 m. ja, Istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (IP), Laikinosios isto rijos ir kultūros paminklų apskaitos są rašas (LA). Straipsnio objektas – straipsnyje ana lizuojama atskiros tipologinės kultūros Bažnytinės dailės objektų apskaita pir- paveldo objektų grupės – bažnytinės dai maisiais metais po Nepriklausomybės lės – apskaita Lietuvoje 1990–1994 m. atgavimo neatsiejama nuo tuo metu galio- Teksto pradžioje aptariama bendroji jusių bendrųjų kultūros paveldo apsaugos kultūros paveldo situacija Lietuvoje po reglamentavimui skirtų teisės aktų bei nepriklausomybės atgavimo, glaustai paminklosaugos institucijų veiklos. Tad pristatyti teisės aktai, reglamentavę Lie tekste neišvengta to meto paminklosaugos tuvos paminklosaugos sistemą nagrinėja teisinės-institucinės sistemos aptarimo. mu laikotarpiu bei paminklosaugos insti tucijų veikla. Bendroji kultūros paveldo situacija Straipsnio tikslas – aptarti dailės Lietuvoje po 1990 m. objektų, saugomų savo pirminės pa Dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklau- skirties vietose – tradicinių religinių somybę įvairiais lygmenimis pradėta konfesijų bažnyčiose ir maldos namuo analizuoti sovietmečio paminklosaugos se – valstybinę apskaitą po Nepriklauso sistema buvo įvertinta kaip „pagal visas mybės atgavimo. Šios tipologinės objek biurokratines taisykles supainiota ir labai tų grupės, sudarančios skaitlingiausią sudėtinga [...]“ [1]. O ir pačias valstybi- ir neabejotinai vertingiausią Lietuvos nes paminklosaugos struktūras jau buvo senosios dailės paveldo dalį, įvardijimui apėmusi veiklos krizė. Spontaniškas pa- tekste pasirinktas bažnytinės dailės ter minklosaugos sąjūdis (kilęs dar prieš di- minas. Kalbant apie galiojusią kultūros dįjį Sąjūdį) peraugo į Lietuvos kultūros paveldo apsaugos sistemą, naudojami paveldo globos tarybą, įkurtą steigiamo- paminklosaugos ir paminklotvarkos ter joje konferencijoje 1989 m. kovo 18 d. minai, kurie šiuo atveju atrodo korek ir įregistruotą prie tuometinio Aukščiau- tiškesni, labiau atspindintys pasirinkto siosios Tarybos Prezidiumo. Didžiausio- 1990–1994 m. laikotarpio specifiką ir mis paminklosaugos sistemos „bėdomis“ padedantys išvengti painiavos. Konkre įvardijama galiojančio sąjunginio pavyz- čiomis datomis apibrėžtą nepriklauso džio Istorijos ir kultūros paminklų apsau- mos Lietuvos kultūros paveldo apsaugos gos ir naudojimo įstatymo neveiksnumas, sistemos etapą sąlyginai dar galima „popierinė“ plačiai deklaruota valstybinė būtų vadinti „pereinamuoju“. Kitaip ta paminklų globa (apsauga) ir nepakanka- riant tiek Lietuva „užtruko“ priimdama mas kultūros paveldo objektų išaiškini- pirmąjį juridinį dokumentą – Lietuvos mas (inventorizavimas). Paradoksalu, bet Respublikos nekilnojamųjų kultūros ver būtent pastarąją veiklą sovietmečiu vei- tybių apsaugos įstatymą (įsigaliojo nuo kusi Mokslinė metodinė kultūros pamink 1995 m. vasario 1 d.), skirtą kultūros lų apsaugos taryba (toliau – MMKPAT) paveldo apsaugos sistemos reglamenta laikė savo darbo prioritetu, o parengtas vimui. ir publikuotas Lietuvos TSR istorijos ir

42 Svetlana Poligienė Valstybinė bažnytinės dailės objektų apskaita Lietuvoje 1990–1994 m. kultūros paminklų sąrašas laikytas baig- nės dailės ir religinio pobūdžio liaudies tiniu sisteminės kultūros paminklų ap dailės kūrinių kategorijoms. O žinant tai, skaitos rezultatu, leidusiu pereiti prie kad statistiškai nebuvo vertinamas atski- kito darbų etapo – Lietuvos SSR kultūros rose Sąrašo pozicijose esančių paminklų paminklų sąvado rengimo [2], apskaitos kompleksiškumas, galima būtų teigti, jog dokumentų pildymo [3], sukauptos in- „realiai“ saugomų šio tipo paminklų skai- formacijos sisteminimo. Taigi nuo šiol čius buvo gerokai didesnis (jau po Nepri- koncentruojamasi į „mokslinę“ kultūros klausomybės atgavimo tai taps oficialios paminklų inventorizaciją, neskiriant tin- statistikos „problema“). Vis tik, tiek kamo dėmesio naujų objektų išaiškinimui „kiekybine“, tiek „kokybine“ prasme tai (kultūros paveldo inventorinimui). Čia buvo tik labai nedidelė bažnytinės dailės reikėtų trumpai pastebėti, jog ir tarpuka- paveldo dalis, kurią valstybė pripažino rio Lietuvoje kultūros paveldo objektų sauganti. Kita, kur kas ženklesnė, deja, inventorizacija dažniausiai tapatinta su pasiliko sistemos „užribyje“. valstybine kultūros paminklų apskaita. 1989 m. rugpjūčio 5 d. savaitraštyje Tiesą sakant ir po Nepriklausomybės at- „Literatūra ir menas“ paskelbtas straips- kūrimo 1990 m., svarstant būsimosios nis „Būsimoji paminklosauga“, kuriame, paveldosaugos sistemos viziją ir rengiant skirtingai nuo kitų panašaus pobūdžio teisės aktų projektus, jų autoriai taip pat publikacijų, buvo ne tik kritikuojama neretai painiojo šias dvi teisiniu požiūriu veikianti sistema, bet taip pat siūloma skirtingas veiklas. Tokiu pačiu principu – galima būsimoji valstybinės paminklo- registrinių objektų duomenų tikslinimu saugos sistema. Modeliuojamos sistemos nueita ir po paveldosaugos sistemos re- pagrindu turėjo tapti naujas įstatymas, formos 2005 m. Taigi iš esmės tęsiama „pakankamai aiškus, be painių taikymo dar sovietmečiu įsitvirtinusi „tradicija“ – instrukcijų [...] ir neprasilenkiantis su inventorinti tik valstybės saugomų objek- tarptautiniais paminklotvarkos susitari- tų sąrašuose esančias kultūros vertybes. mais“. Kartu buvo pasiūlyta paminklo- Grįžtant prie bendrosios kultūros pa- saugos sistemos struktūra – prie Ministrų veldo situacijos aptarimo po 1990 m., Tarybos steigiamas Paminklotvarkos ko- negalima nesutikti su kritišku 1973 m. mitetas, turėjęs vykdyti tris pagrindines paskelbto, o vėliau keletą kartų papildy- funkcijas – apskaitos (dokumentavimo) to Istorijos ir kultūros paminklų sąrašo ir mokslinių tyrimų, paveldotvarkos (skirto tik tarnybiniam naudojimui) ver- (tvarkybos) bei kontrolės. Kaip matysime tinimu, jog jis yra „morališkai pasenęs, vėliau, tam pirmaisiais metais po Nepri- nėra sistemiškas nei teritoriškai, nei ak- klausomybės atgavimo buvo įkurtos net siologiškai“ [4]. Atsargiau vertinčiau trys savarankiškos institucijos. Papildo- teiginį, kad „sąrašo turinys (5 paminklų ma – visuomeninės – kontrolės funkcija rūšys, 18 grupių ir 44 pogrupiai) akivaiz- priskirta jau minėtai Kultūros paveldo džiai rodo jo „ideologinį tendencingumą globos tarybai, kuri nuo pat savo įstei- ir istorijos falsifikavimą“. Manyčiau iš gimo pradžios faktiškai buvo perėmusi tiesų jis labiau atspindi to meto „reali- didžiųjų miestų – Vilniaus, Klaipėdos jas“ – ideologinių laikmečio nuostatų nu- ir Kauno – kultūros paveldo inspekcijų lemtą kultūros paminklų apskaitos situa- funkcijas. ciją. Kita vertus, dailės paminklų sąrašo Beje, čia verta paminėti, jog dar iki struktūrinė analizė, leistų teigti, kad, ne- minėtojo straipsnio pasirodymo Lietu- paisant dažnų raginimų „praplėsti“ dailės vos TSR kultūros ministerijos pareng- paminklų sąrašą „meniškais tarybinio lai- toje pažymoje „Apie paminklosaugos ir kotarpio paminklais“, absoliuti dauguma paminklotvarkos sistemos būklę ir jos jame įrašytų objektų priskirtini bažnyti- perspektyvą Lietuvoje“, konstatavus,

43 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

jog iki šiol nėra užtikrintas „valstybinis pastaruoju metu rengiant struktūrines ga- valdymas istorijos ir kultūros paminklų liojančios sistemos pertvarkas); apsaugos ir naudojimo srityje“, taip pat – sukoncentruoti visus paveldo tyrimus buvo siūloma keisti esamą LTSR istorijos savarankiškame kultūros paveldo tyrimo ir kultūros paminklų apsaugos struktūrą. institute, kuriame būtų nagrinėjamos pa- Šio pasiūlymo esmė – įkurti Kultūros paveldo teorinės-metodologinės problemos, veldo globos tarybą [5], kurios viena pa- rengiami įstatymai, kaupiamas duomenų grindinių funkcijų turėjo būti „paminklo- bankas, vykdomi sistemingi paveldo tyri- saugos politikos formavimas“ bei LTSR mai, publikuojami šių tyrimų duomenys; istorijos ir kultūros paminklų apsaugos – reorganizuoti esamas restauravimo komitetą, kuriam iš esmės deleguotos dvi įstaigas ir užtikrinti būtinas lėšas, įgali- funkcijos – kontrolės ir paminklotvarkos nančias naudoti šiuolaikines technines (tvarkybos). Kultūros paminklų apskai- priemones bei metodus paveldo apsaugai tos funkcija siūlomoje struktūroje nenu- ir tvarkymui. matyta (!). Manoma dėl tos pačios, jau Tiesa šioje vietoje atkreiptinas dėme- anksčiau minėtos priežasties – kultūros sys, jog Kongreso metu, vertinant bend paminklų apskaita sovietinėje Lietuvoje rąją kultūros paveldo situaciją, išskirta buvo laikoma baigta (bent jau teoriniame nekilnojamųjų kultūros vertybių padėtis, lygmenyje). kurią tiesiogiai įtakojo pakitusi šalies po- 1990 m. atgavus Nepriklausomybę litinė bei ekonominė situacija ir dar iki ir toliau intensyviai diskutuota apie ne- 1990 m. kovo 11 d. prasidėjęs sovietme- patenkinamą ir netoleruotiną kultūros čiu nusavinto turto grąžinimas religinėms paveldo situaciją Lietuvoje. Kultūros bendruomenėms [7]. paveldo globos taryba, apibendrinusi pa- Kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga veldosaugos analizės rezultatus, išvadas pirmaisiais Nepriklausomybės metais la- paskelbė Lietuvos kultūros kongrese, vy- biau tapatinta su muziejuose, archyvuose kusiame Vilniuje 1990 m. gegužės 18–20 ir bibliotekose esančių vertybių apsauga. dienomis. Kultūros kongreso metu netgi Taip pat atkreiptas dėmesys į tam tikra dirbo atskira Kultūros paveldo sekcija prasme „specifinę“ paveldo dalį – priva- (vadovai Česlovas Kudaba, Algimantas čiose kolekcijose sukauptas vertybes, siū- Miškinis, Jūratė Markevičienė). Sistemi- lant Vyriausybei sudaryti sąlygas privačių nės paveldosaugos nesėkmių priežastimi muziejų steigimui ir teikiant „valstybinę įvardyta „metodiškai pagrįstos krašto paramą asmenims, norintiems įsigyti pri- kultūros paveldo aksiologinės bei terito- vačias kolekcijas, turinčias išliekamąją rinės sistemos ir vertybių apsaugos vien- vertę“ [8]. Privačiose kolekcijose esančių tisos koncepcijos“ nebuvimas [6]. Situ- vertybių apsaugos reglamentavimas buvo acijai taisyti numatyti penki strateginiai viena iš priežasčių, kurią kaip argumentą uždaviniai: naudojo Kilnojamųjų kultūros vertybių – sukurti ir realizuoti naują saugomo apsaugos įstatymo rengėjai, ruošdami kultūros paveldo sampratą, išreiškiančią atskiro teisės akto projektą. Šiame kon- tautos interesus; parengti naujus paveldo tekste reikėtų pastebėti, kad kilnojamųjų apsaugą ir tinkamą jo tvarkymą garantuo- dailės objektų, esančių tradicinių religi- jančius įstatymus; nių konfesijų bažnyčiose, apsauga Kon- – sukurti gerai funkcionuojančias, pa- greso metu „aktualizuota“ nebuvo. Trum- veldo apsaugą ir tvarkymą organizuojan- pai užsimenama apie būtinybę sudaryti čias bei realizuojančias valstybines ins- valstybės saugomų kilnojamųjų vertybių titucijas, kuriose apsaugos kontrolė būtų sąrašus, nepriklausomai nuo jų buvimo atskirta nuo apsaugos vykdymo (įdomu, vietos – muziejų, privačių kolekcijų ar jog būtent šis argumentas pateikiamas bažnytinių organizacijų. Be kita ko, bū-

44 Svetlana Poligienė Valstybinė bažnytinės dailės objektų apskaita Lietuvoje 1990–1994 m. tent pastarosios (bažnytinės organizaci- Kultūros paveldo apsaugos sistemos jos) turėtų atkreipti dėmesį į „joms pri- pertvarka 1990–1994 m. ir valstybinė klausančių kultūros vertybių saugojimo bažnytinės dailės apskaita sąlygas ir panaudojimą“ (religinės bend Pirmuoju „praktiniu“ žingsniu, įgyvendi- ruomenės atgavo juridinio asmens statu- nant Lietuvos kultūros kongrese pristaty- są, o kartu ir galimybę disponuoti nuo- tą nepriklausomos Lietuvos paveldosau- savybe po Lietuvos SSR Konstitucijos gos sistemos pertvarkymo koncepciją, 50 straipsnio pataisos 1989 m. lapkričio reikėtų laikyti Paminklotvarkos departa- 3 d.). Tuo tikslu pasiūlyta kunigų semina- mento prie Lietuvos Respublikos Vyriau- rijose įvesti papildomos disciplinos – pa- sybės (toliau – Departamentas) įsteigimą minklosaugos – dėstymą [9]. Kongreso 1990 m. gegužės 24 d. Pagrindinis nau- metu taip pat pasiūlyta priimti rezoliuciją jai įkurtos institucijos tikslas – „rengti ir „Dėl bažnytinės dailės ir architektūros“. įgyvendinti valstybės strategiją istorijos Esminė jos nuostata – būtinybė „įkurti ir kultūros paminklų apskaitos, apsau- Lietuvos bažnytinės dailės ir architektū- gos, mokslinių tyrimų, restauravimo ir ros komisiją, sudarytą iš katalikiškosios panaudojimo srityje“ [13]. Tebegaliojant inteligentijos, profesionalių dailėtyrinin- Lietuvos TSR istorijos ir kultūros pa- kų, dailininkų, architektų ir dvasininkų“, minklų apsaugos ir naudojimo įstatymui kurios „tikslas – padėti išsaugoti seną- Departamentas taip pat perėmė Kultūros jį bažnytinį vaizduojamąjį ir taikomąjį ministerijai įstatymo priskirtas paminklų meną, patarti statant, restauruojant ir apsaugos įstaigos funkcijas. remontuojant bažnyčias, koplyčias ir ki- Siekiant užtikrinti „kultūros paveldo tus sakralinės paskirties objektus, kelti į apsaugos kontrolės atskyrimą nuo apsau- viešumą ir kritikuoti menkavertės baž- gos vykdymo“, 1990 m. liepos 30 d. Lie- nytinės puošybos atvejus“ [10]. Tačiau tuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sunku įsivaizduoti, kad tokios komisijos patvirtino Lietuvos Respublikos kultūros įkūrimas būtų galėjęs kaip nors įtakoti paveldo inspekcijos (toliau – KPI) lai- Katalikų Bažnyčiai priklausiusio paveldo kinąjį įstatymą, kuriuo buvo įkurta dar situaciją, nesant tinkamo juridinio kul- viena institucija – Kultūros paveldo ins- tūros paveldo apsaugos reglamentavimo pekcija. KPI laikinasis įstatymas iš esmės apskritai. buvo skirtas įstaigos veiklos reglamen- Kongrese pristatytame Lietuvos kul- tavimui. Tačiau Lietuvos Respublikos tūros plėtojimo programos projekte pri- Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-30 nu- pažinus, jog kultūros paveldo apsauga tarimas Nr. I-436 „Dėl Lietuvos Respu- yra viena iš „globotinų kultūros sričių“, blikos kultūros paveldo inspekcijos laiki- tarp konkrečių ir neatidėliotinai spręstinų nojo įstatymo įsigaliojimo“ ne tik pavedė problemų pirmiausia įvardyti būtent su Vyriausybei „paruošti kultūros paveldo kultūros vertybių apskaita susiję klausi- išsaugojimo programą ir ją įgyvendinan- mai – Lietuvos kultūros paveldo registro čių įstatymų projektus“, bet ir sustabdė sudarymas, kilnojamųjų kultūros verty- „kilnojamųjų ir nekilnojamųjų“ vertybių bių išvežimo iš Lietuvos Respublikos grąžinimą savininkams [14]. tvarkos reglamentavimas, išvežtų verty- Teisinį paveldosaugos sistemos „su- bių paieška [11]. reguliavimą“ pereinamuoju laikotarpiu Įgyvendinant dalį Kongreso metu išsa- turėjo užtikrinti Lietuvos TSR istorijos kytų nuostatų Aukščiausioji Taryba pave- ir kultūros paminklų apsaugos ir nau- dė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki dojimo įstatymas su 1990 m. Lietuvos 1990 m. gruodžio 1 d. paruošti „kultūros Aukščiausiosios Tarybos priimtais atski- paveldo išsaugojimo programą ir ją įgy- rų straipsnių pakeitimais ir papildymais. vendinančių įstatymų projektus“ [12]. Matyt, nesitikėta, jog kokybiškai naujo

45 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

kultūros paveldo apsaugą reglamentuo- do mokslinio tyrimo instituto įsteigimo jančio teisės akto priėmimas užtruks, Mokslinės metodinės kultūros paminklų todėl pasitenkinta redakcinio pobūdžio apsaugos tarybos pagrindu“ [20]. Nepa- pataisomis [15], nekeitusiomis esminių vykus įkurti mokslinio kultūros paveldo įstatymo nuostatų. Tiesa, po pataisų įsta- tyrimų instituto, 1991 m. kovo 27 d. Lie- tymu įtvirtinta, jog „istorijos ir kultūros tuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu paminklai yra kilnojami ir nekilnojami Nr. 180p leido Paminklotvarkos departa- kultūros paveldo objektai“. Neabejotinai mentui įsteigti Lietuvos kultūros paveldo šią nuostatą tiesiogiai įtakojo tuo metu mokslinį centrą (nuo 1995 m. – Kultūros Lietuvoje kilęs susirūpinimas netinkama paveldo centras, toliau – Centras) [21]. „kilnojamųjų paminklų“ apsauga bei pra- Tiesa, bandymų įkurti mokslo įstaigą dėtas rengti Kilnojamųjų kultūros verty- vis tik nebuvo atsisakyta [22]. Laikinieji bių apsaugos įstatymo projektas. Antroji Kultūros paveldo mokslinio centro įsta- Įstatymo dalis, reglamentavusi valstybi- tai skelbė, kad „Centras yra valstybinė nę kultūros paminklų apskaitą, liko ne- mokslinė įstaiga“, kurios viena iš pagrin- pakitusi. Taigi formaliai pasilieka galioti dinių funkcijų – Lietuvos Respublikos Istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. istorijos ir kultūros vertybių (nesančių Įstatymo straipsnyje, skirtame naujai iš- valstybinėse saugyklose) sąrašų sudary- aiškinamų istorijos ir kultūros pamink mas ir tvarkymas [23]. Vykdydamas jam lų apsaugai, įvardytas konkretus tokių deleguotas kultūros vertybių apskaitos objektų laikinos apskaitos terminas – tre- funkcijas Centras 1991 m. pradėjo for- ji metai. Būtina taip pat paminėti dar vie- muoti Naujai išaiškinamų istorijos ir kul- ną svarbų teisinį dokumentą, nepraradusį tūros paminklų sąrašus (toliau – IP) [24]. aktualumo pereinamuoju laikotarpiu – Pačią IP sąrašų struktūrą, jų galiojimo Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos terminą (iki trejų metų) numatė Lietuvos ir naudojimo nuostatus [16]. Greta šių Respublikos istorijos ir kultūros pamink teisės aktų pradeda galioti jau minėtas lų apsaugos ir naudojimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos kultūros paveldo formaliai tebegalioję Istorijos ir kultūros inspekcijos laikinasis įstatymas [17] bei paminklų apsaugos ir naudojimo nuos- specialus Lietuvos Respublikos Vyriau- tatai. IP sąrašų sudarymo tvarka, reika- sybės nutarimas „Dėl istorinę ir kultūrinę lingos informacijos ir dokumentacijos vertę turinčių kultūros paveldo objektų, pateikimas buvo reglamentuoti atskirais nesančių kultūros paminklų sąrašuo- Centro direktoriaus įsakymais. IP sąrašą se, apsaugos užtikrinimo“ (galiojo iki tvarkė Centro kultūros vertybių apskai- 2004 m. lapkričio 24 d.) [18]. Nutarimo tos skyrius. Siekiant užtikrinti tinkamą priede įvardinti kultūros paveldo objektai informacijos apie kultūros paminklus (tiksliau jų grupės), patenkantys į šio do- kaupimą bei sisteminimą Centro direk- kumento teisinio reguliavimo sferą [19]. toriaus įsakymu [25] sudaryta speciali Tarp jų – „kilnojamieji profesionaliojo informatikų darbo grupė turėjusi pareng- ir liaudies meno objektai, esantys religi- ti siūlymus valstybės saugomų objektų nio kulto objektuose (vargonai, klauptai, kompiuterinės informacinės sistemos su- klausyklos, baldai, altoriai, paveikslai, kūrimui [26]. skulptūros, liturginės knygos, liturginiai Remiantis minėtaisiais dokumentais, į rūbai ir kulto reikmenys)“. IP sąrašą įtraukiami istorijos ir kultūros Paminklotvarkos departamentas, tarp paminklai, turintys archeologinę (A), kurio pagrindinių funkcijų numatyta architektūrinę (At), istorinę (I), meninę istorijos ir kultūros paminklų apskaita (dailės) (D) ir urbanistinę (U) [27] ver- bei mokslinis tyrimas, buvo įpareigotas tes. Skliausteliuose nurodytas kiekvienos „parengti siūlymus dėl Kultūros pavel- vertės „identifikacinis“ kodas. Pagrin-

46 Svetlana Poligienė Valstybinė bažnytinės dailės objektų apskaita Lietuvoje 1990–1994 m. dinių verčių sąrašas leistų teigti, jog IP įsakymu Nr. 106. Meninę vertę turintiems sąrašą sudarė atskirų tipologinių grupių objektams (o tokie šiuo atveju buvo baž- istorijos ir kultūros paminklų sąrašai. nytinės dailės objektai) buvo parengtas Bažnytinės dailės objektai dažniausiai Dailės kūrinio aprašas. Modifikuotas šio priskirti dailės objektų tipologinei gru- aprašo variantas vėliau (įsigaliojus Lietu- pei. Tiesa, bažnyčiose esantiems vargo- vos Respublikos nekilnojamųjų kultūros nams buvo priskiriama istorinė vertė (I) vertybių apsaugos įstatymui 1995 m. ir ir į IP sąrašą jie įtraukiami kaip istorijos Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultū- paminklai. ros vertybių apsaugos įstatymui 1996 m.) Kultūros paminklų įrašymą į IP sąrašą tapo pagrindinio apskaitos dokumentų savo įsakymu tvirtindavo Centro direk- rinkinio – dosjė – sudėtine dalimi. torius ar jo pavaduotojas. Apie paminklo Kultūros paveldo objektai, „potencia- įrašymą į IP sąrašą Centro kultūros verty- lūs“ istorijos ir kultūros paminklai, kurių bių apskaitos skyrius privalėjo informuoti išlikimui būta grėsmių, galėjo būti įtrau- miesto (rajono), kuriame yra paminklas, kiami į IP sąrašus „vietoje“, t. y. nesilai- valdybą, paminklo savininką (naudotoją), kant reglamentuotos tvarkos. Tokiems Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektams per 15 d. nustatyta tvarka tu- inspekciją ir Centro informacijos skyrių. rėjo būti paruošti reikalingi dokumentai Įrašomiems paminklams formuojamos IP ir suteiktas IP numeris [31]. bylos. Bylų sudėtis reglamentuota atskiru Galiojant LR istorijos ir kultūros pa- Centro direktoriaus įsakymu [28]. Jos su- minklų apsaugos ir naudojimo įstatymui, daromos visų tipologinių grupių pamink Centras, būdamas pagrindine kultūros lams – šiuo atveju bažnytinės dailės taip paminklų apskaitos įstaiga, galėjo teikti pat. Pagrindine sudedamąja bylos dalimi Istorijos ir kultūros paminklų sąrašo pa- turėjo būti į IP sąrašą įrašomo objek- pildymus. Centro veiklos dokumentuose to aprašas, kuriame pateikiami įrašomo tokio teikimo tvarka patvirtinta specialiu paminklo identifikavimui būtini duome- direktoriaus įsakymu [32]. Priešingai nei nys – pavadinimas, datavimas, autorystė, IP sąrašų atveju, buvo numatytas privalo- medžiagiškumas, išmatavimai, būklė, mas Istorijos ir kultūros paminklų sąrašo savininkas (ar naudotojas), fotofiksacija, papildymų derinimas su Kultūros pavel- taip pat specialisto išvada apie objekto do inspekcija (nuostata iš KPI laikinojo „paminkliškumą“. Eksperto vaidmuo įstatymo). Tačiau iki 1995 m. pradžios šiuo atveju teko Centro Mokslinei tarybai Centro teiktų Istorijos ir kultūros pamink (nuo 1992-01-20 – Lietuvos Kultūros pa- lų sąrašo papildymų bažnytinės dailės veldo mokslinio centro Mokslinė komisi- objektais (naudota Sąvado grupės su- ja), įkurtai netrukus po Centro įsteigimo rinkta medžiaga – Vilkaviškio vyskupijos [29]. Atsižvelgiant į Centro formuojamų Vilkaviškio dekanato bažnyčiose fiksuo- sąrašų struktūrą, minėtosios Mokslinės tų dailės kūrinių aprašai) KPI nesuderino tarybos darbas organizuotas sekcijomis. nė vieno. Tik labai nedidelę šių objektų Į IP sąrašus įrašomų bažnytinės dailės dalį vėliau dar buvo spėta įtraukti į IP objektų ekspertavimą atliko Dailės sekci- sąrašą. Nebuvo pritarta ir 1991–1992 m. jos nariai [30]. teiktiems galiojančio Istorijos ir kultūros Vėliau, tobulinant kultūros paminklų paminklų sąrašo patikslinimams, nusta- apskaitos tvarką, į naujai išaiškinamų čius kultūros paminklų sunykimo, vagys- paminklų sąrašą įrašomiems objektams tės ar perdavimo nuolatiniam saugojimui buvo parengti specialūs atskirų tipologi- į valstybinių muziejų fondus atvejus. nių kultūros paveldo objektų grupių ap- Šiam tikslui Centras buvo parengęs spe- rašai ir jų pildymo taisyklės, patvirtinti cialią metodiką – ja vadovaujantis vietos Centro direktoriaus 1993 m. liepos 7 d. savivaldos institucijų buvo prašoma pa-

47 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

teikti duomenis apie sovietmečiu sunai- kūriniai. Taip 1990 m. Centro dailėtyri- kintus ar savo saugojimo vietose nerastus ninkai kartu su TSRS Kultūros ministe- kultūros paminklus. rijos Visasąjunginio mokslo tiriamojo Taigi sovietmečiu pradėtas rengti ir įsi- restauravimo instituto specialistais atliko galiojęs Istorijos ir kultūros paminklų są- Kelmės r. (Kolainių ir Livanovkos), Kė- rašas po nepriklausomybės atkūrimo tęs- dainių, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių, tinumo neturėjo. Išimtimi čia laikytinas Telšių, Radviliškio r. Sidarių, Šiaulių r. Mokslinės metodinės tarybos specialistų (Sliziškių ir Smilgių), Akmenės r. Viekš- siūlymu parengtas ir Paminklotvarkos nių, Biržų r. (Lebeniškių ir Fedoriškių), departamento generalinio direktoriaus Kupiškio r. Bagdonių, Panevėžio r. Pem- 1990 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 33 pių, Pasvalio r. Gegobrastų, Telšių r. patvirtintas Istorijos ir kultūros paminklų (Kaunatavo ir Juozapavos) sentikių mal- sąrašo papildymas. Minėtuoju įsakymu į dos namuose ir stačiatikių cerkvėse sau- Sąrašą įtraukta 110 dailės objektų, sau- gomų objektų inventorinimo darbus [34]. gotų įvairių konfesijų bažnyčiose. Vie- Toks Baltijos šalių sentikių ir stačiatikių tinės reikšmės dailės paminklais buvo cerkvėse esančių dailės objektų invento- paskelbta 40 ikonų, buvusių Vilniaus ir rizavimas prasidėjo dar XX a. devintojo Kauno miestų, Kaišiadorių, Molėtų, Šal- dešimtmečio viduryje. Lietuvoje jis buvo čininkų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, tęsiamas ir po Nepriklausomybės atgavi- Utenos, Vilniaus ir Zarasų rajonų sen- mo – iki 1993 m. tikių ir stačiatikių cerkvėse; 2 objektai 1992 m. birželio–spalio mėn. Centro buvę Skirsnemunės evangelikų liuteronų; dailėtyrininkams buvo pavesta „žvalgy- 3 – Kintų ir Tauragės evangelikų refor- ti“ Alytaus, Joniškio, Pakruojo, Šalči- matų bažnyčiose; 44 – Vilniaus miesto, ninkų ir Vilniaus rajonų dailės objektus. Anykščių, Jonavos, Jurbarko, Kaišiado- Tas pats direktoriaus įsakymas numatė rių, Marijampolės, Plungės, Prienų, Ša- „Pietryčių ir Vakarų Lietuvos bei Jona- kių, Šilalės, Tauragės, Varėnos rajonų ka- vos rajonų cerkvių ikonų ir kitų paveldo talikų bažnyčiose. Dar 11 ikonų (esančių objektų inventorinimą“ [35]. 1994 m. Kauno miesto, Anykščių, Kaišiadorių, Kultūros paveldo mokslinio centro vyk- Trakų, Vilniaus ir Zarasų rajonų sentikių dytoje Statinių ir jų inventoriaus apskai ir stačiatikių cerkvėse) tuo pačiu įsakymu tos ir tyrimų programoje [36] buvo nu- pasiūlyta laikyti vietinės reikšmės pa- matytas keturių Vilniaus arkivyskupijos minklais, kol joms bus suteiktas respubli- bažnyčių (Sudervės, Kenos, Tabariškių kinės reikšmės statusas. Tokį patį statusą ir Nemenčinės) dailės vertybių inventori- pasiūlyta taikyti ir 10 dailės objektų, sau- zavimas. Tai buvo pirmas kartas, kuomet gotų Vilniaus Šv. Jono, Veliuonos, Šau- Centro darbuotojai kartu su pasitelktais kėnų, Gelgaudiškio, Upynos ir Rūdiškių dailės istorikais išsamiai aprašė ir fiksavo bažnyčiose [33]. katalikų šventovėse saugotus objektus. Aptariamojo laikotarpio įstaigos veik Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros los dokumentų bei struktūrinė IP sąrašų paminklų sąrašai formuoti iki 1995 m. analizė leistų teigti, kad informacija apie vasario 1 d. Per šį laikotarpį į minėtuo- naujai išaiškinamus objektus kaupta Cen- sius sąrašus įtraukti 3 063 kultūros pa- tro organizuotų žvalgomųjų ekspedicijų minklai (nurodomas bendras skaičius, metu, vykdytų teritoriniu principu. Vyk- neįvertinus objektų kompleksiškumo). dant bažnytinės dailės objektų inventori- Iš jų tik 179 priskirtini bažnytinės dailės zaciją atskirais atvejais taikytas tipologi- objektų kategorijai, t. y. apie 6 % visų į IP nis principas, kuomet inventorizuojamos sąrašus įrašytų objektų. Statistiškai abso- atskiros objektų grupės (vargonai) ar liuti dauguma tokių paminklų – katalikų konkrečių konfesijų bažnyčiose esantys bažnyčiose esantys kūriniai.

48 Svetlana Poligienė Valstybinė bažnytinės dailės objektų apskaita Lietuvoje 1990–1994 m.

Jau buvo trumpai užsiminta, kad KPI nuo 1995 m. vasario 1 d. įsigaliojo LR laikinasis įstatymas numatė „istorijos ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsau- kultūros paminklų sąrašų derinimą“ [37]. gos įstatymas. Kartu nustojo galioti iki Tiesiogiai su kultūros vertybių inventori- tol buvę „veiksnūs“ valstybės saugomų zavimu ir apskaita sietini dar du šio įsta- objektų sąrašai – LR istorijos ir kultūros tymo straipsniai. Inspekcijos darbuotojai paminklų, Naujai išaiškinamų istorijos turėjo teisę reikalauti, „kad istorijos ir ir kultūros paminklų (IP), Laikinosios kultūros paminklų savininkai ir naudoto- istorijos ir kultūros paminklų apskaitos jai atliktų istorijos ir kultūros paminklų (LA). Nuo pirmųjų objektų įtraukimo į inventorizaciją“ [38]. Jie taip pat galėjo IP bei LA sąrašus jau buvo praėję treji formuoti Laikinosios istorijos ir kultūros metai, tačiau per tą laiką taip ir nebuvo paminklų apskaitos sąrašus (toliau – LA). apsispręsta dėl jų ateities statuso. Nors Į tokius sąrašus įtrauktiems objektams didžioji dalis į laikinąją apskaitą įtrauktų kaip ir IP sąrašams nustatomas trejų metų bažnytinės dailės objektų buvo neabejo- laikinos apskaitos laikotarpis. Pasibai- tinai vertingi, tačiau pati jų įregistravi- gus šiam terminui ir patikslinus objekto mo į „nuolatinius“ valstybės saugomų kultūrinę vertę, turėjo būti apsispręsta objektų sąrašus procedūra formaliai dėl tolesnės tokio objekto apskaitos. Ta- nebuvo išlaikyta. Taigi pakartotinas šių čiau praktikoje šis „teorinis“ apskaitos objektų „perrašymas“ užtikrino papil- modelis iki galo įgyvendintas nebuvo ir domą trejų metų laikinos apskaitos lai- vertinant šiandieninę Kultūros vertybių kotarpį, per kurį tikėtasi patikslinti jų registro situaciją galima teigti, jog tebė- kultūrinę vertę. Kaip matyti iš Valstybi- ra saugomi tiek į Laikinosios istorijos ir nės paminklosaugos komisijos 1995 m. kultūros paminklų apskaitos, tiek į Nau- gruodžio mėnesį svarstyto Kultūros jai išaiškinamų istorijos ir kultūros pa- vertybių apsaugos departamento pers- minklų sąrašus įtraukti bažnytinės dailės pektyvinės veiklos plano projekto, tarp objektai, kurių vertė iki šiol nėra patiks- reformuotos įstaigos veiklos priorite- linta. tų įvardytas „esamų kultūros paminklų LA sąrašų objektams, kitaip nei IP ir „IP“ bei „LA“ sąrašų tikslinimas, atveju, apskaitos dokumentai formuo- įtraukiant į kultūros vertybių registrą: jami nebuvo. Pagrindiniai jų duomenys 1) „IP“ bei „LA“ sąrašų peržiūrėjimas kartu su fotofiksacija pateikiami KPI ge- (1995–1996 m.); 2) kultūros paminklų neralinio direktoriaus įsakymo, kuriuo (vietinės ir respublikinės reikšmės) sąra- objektas įtraukiamas į Laikinąją apskai- šų peržiūrėjimas (1997–1998 m. pirmoji tą, priede. Aptariamuoju laikotarpiu į LA pusė)“ [39]. sąrašus buvo įrašyta 3 512 objektų. 573 Analizuojant informacinėje LR kultū- iš jų priskirtini bažnytinės dailės katego- ros vertybių registro duomenų bazėje pa- rijai, t. y. apie 16 % visų į LA sąrašus teikiamus duomenis galima konstatuoti įrašytų objektų. Kaip ir IP sąrašų atve- faktą, jog numatytas „sąrašų peržiūrėji- ju, absoliuti dauguma tokių paminklų mas“ gerokai užtruko. Šiandien Lietuvo- priklauso Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. je tebėra saugomi į „senuosius“ valstybės Sąlyginai „nemažą“ į LA sąrašus įtrauk- saugomų objektų sąrašus [40] įtraukti tų objektų kiekį iš dalies įtakojo fak- bažnytinės dailės objektai, kurių kultūri- tas, jog paskutiniąją savo veiklos dieną nė vertė vis dar nėra patikslinta. Ir nors 1995 m. sausio 31 d. Kultūros paveldo absoliuti jų dauguma pagal savo daiktinę inspekcija į LA sąrašus „perrašė“ visus prigimtį de facto yra priskirtini kilnoja- Centro į IP sąrašus įtrauktus bažnytinės mųjų kultūros vertybių kategorijai, tačiau dailės objektus. Vienintelis logiškas to- de jure yra saugomi kaip nekilnojamo- kio žingsnio paaiškinimas būtų tai, kad sios kultūros vertybės.

49 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Išvados tariamu laikotarpiu rengti trys skirtingi teisės aktų projektai – Nekilnojamųjų Apibendrinant tekste išdėstytus faktus, kultūros vertybių apsaugos, Kilnojamųjų būtų galima teigti, kad aptariamu 1990– kultūros vertybių apsaugos ir bendrasis 1994 m. laikotarpiu (šį etapą sąlyginai Kultūros paveldo apsaugos įstatymai. būtų galima įvardinti „pereinamuoju“) Tiesą sakant, siekis, kad kultūros pavel- Lietuvos kultūros paveldo apsaugos do apsauga taptų viena iš valstybės prio sistemą reglamentavo dar sovietmečiu ritetinių sričių iki šiol vis dar lieka tik veikęs Istorijos ir kultūros paminklų teoriniame lygmenyje. apsaugos ir naudojimo įstatymas su Teigiamu aptarto laikotarpio aspektu Aukščiausiosios Tarybos priimtomis reikėtų laikyti bandymą galiojusių teisės pataisomis, deja, nekeitusiomis esminių aktų kontekste reglamentuoti ir „tobulin- jo nuostatų, bei Kultūros paveldo insti“ valstybinę bažnytinės dailės objektų pekcijos laikinasis įstatymas. Minėtų- apskaitą, parengiant procesą nusakančias jų teisės aktų nustatyta tvarka lėmė tai, tvarkas, unifikuotų apskaitos dokumen- kad bažnytinės dailės objektų valstybi- tų (aprašų) formas, jų pildymo ir objek- nę apskaitą sudarė dviejų, iš esmės ly- tų ekspertavimo tvarkas, informacinės giaverčių valstybės „laikinai“ (iki trejų kompiuterinės duomenų bazės kūrimą. metų) saugomų objektų sąrašų (Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros pamink lų bei Laikinosios istorijos ir kultūros Šaltiniai ir literatūra paminklų apskaitos) formavimas greta formaliai tebeegzistavusio, nepriklauso- 1. Gintautas Žalėnas, „Tautos atminties šaltiniai. mai nuo kritiškų jo vertinimų, Istorijos Ar pajėgi juos išsaugoti esamoji paminklosaugos sistema ?“, in: Kultūros barai, 1989, Nr. 1, ir kultūros paminklų sąrašo. Pastarasis p. 43–46. tęstinumo neturėjo. 2. Patvirtinus kultūros paminklų sąrašus, 1974 m. Chaotišką bažnytinės dailės objektų gegužės 27 d. Lietuvos KP centro komiteto ir inventorizavimo ir apskaitos situaciją, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 209 „Dėl Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvado nepaisant pakitusio valstybės požiūrio išleidimo“ nutarta „išleisti Lietuvos TSR kultūros ir kartu labai aiškiai deklaruotos būtiny- paminklų (istorijos, archeologijos, architektūros, bės juos išsaugoti, neabejotinai įtakojo dailės) sąvadą – 550 autorinių lankų apimties faktas, kad paveldosaugos sistemos per- lietuvių kalba, po to dubliuojant jį rusų kalba“ (Lietuvos KP Centro Komiteto ir Lietuvos TSR tvarka Lietuvoje pirmaisiais metais po Ministrų Tarybos 1974 m. gegužės 27 d. nutarimas Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo Nr. 209 „Dėl Lietuvos TSR kultūros paminklų nuo institucinės reformos. Šiuo požiū- sąvado išleidimo“). Siekiant užtikrinti „aukštą idėjinį, mokslinį“ leidinio lygį parengiamieji riu Lietuvos situacija kaimyninių šalių minėtojo leidinio darbai buvo pavesti mokslo ir kontekste – precedento neturintis atvejis. mokymo įstaigoms. Štai pvz., dailės paminklais Lietuvoje iki 1995 m. pradžios veikė net turėjo pasirūpinti Valstybinio dailės instituto trys įstaigos, kurioms buvo deleguotos darbuotojai. Analogiški Kultūros paminklų sąvadų išleidimo darbai buvo numatyti ir kitose sąjungi- kultūros paminklų apsaugos funkcijos, nėse respublikose, tačiau vienintelė Baltarusijos tačiau jos nebuvo aiškiai ir nedvipras- TSR šį darbą atliko iki galo – išleisti visi numatyti miškai atidalintos. Tad jau nuo pat šių tomai. Lietuvoje pasirodė vienas tomas, skirtas įstaigų veikimo pradžios buvo „užpro- Vilniaus paminklams. Kaupiant medžiagą Sąvadui kartu buvo pildomi kultūros paminklų sąrašuose gramuotas“ sistemos neveiksnumas, esančių dailės objektų apskaitos dokumentai – ti- neabejotinai taip pat įtakotas fakto, jog piniai paminklų pasai, tikslinama informacija apie Lietuva vis dar neturėjo „kultūros pavel- kultūros paminklus. do išsaugojimo programos“ ir specialaus 3. Tiek respublikinės, tiek vietinės reikšmės dailės paminklams buvo pildomi kultūros paminklų įstatymo, skirto kultūros paveldo apsau- pasai, parengti pagal tipinį SSSR kultūros minis- gos sistemos reglamentavimui, nors ap- terijos pavyzdį. Vykdama Lietuvos SSR kultūros

50 Svetlana Poligienė Valstybinė bažnytinės dailės objektų apskaita Lietuvoje 1990–1994 m. ministerijos 1982 m. gruodžio 12 d. nutarimą 18. Lietuvos Respublikos vyriausybės 1990-12-11 Nr. 175, MMKPAT, šiuos apskaitos dokumentus nutarimas Nr. 375 „Dėl istorinę ir kultūrinę vertę turėjo parengti iki 1986 m. sausio 1 d. (vietinės turinčių kultūros paveldo objektų, nesančių kultū- reikšmės). Respublikinės reikšmės dailės pamink ros paminklų sąrašuose, apsaugos užtikrinimo“. lams pasai turėjo būti užpildyti iki 1984 m. Tuo 19. „Praktinis“ nutarimo vykdymas pavestas tarpu iki 1983 m. sausio 1 d. buvo užpildyti 93 res- Paminklotvarkos departamentui prie Lietuvos publikinės (sąraše 1 306 objektai) ir 314 vietinės Respublikos Vyriausybės. „Vykdymo tvarką“ (sąraše – 3 976 objektai) reikšmės dailės paminklų nustatė Departamento direktorius savo 1991-07-08 pasų (MMKPAT 1983 04 28 raštas Nr. 67, plačiau įsakymu Nr. 34. žr.: Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblio 20. Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos nuosta- tekos dokumentų fondas (toliau – KPCA), f. 27, tai, Vilnius, 1983, p. 18. ap. 2, b. 79, l. 14. 1984. 21. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos nekilno- MMKPAT parengtoje pažymoje „Dėl Mokslinės jamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (Žinios, 1995, Nr. 3-37), Lietuvos kultūros paveldo darbo“ teigiama, kad „pasportizuota tik 16,14 % mokslinis centras reorganizuotas į Kultūros verty- visų dailės paminklų“, plačiau žr.: KPCA, f. 27, bių apsaugos departamento prie LR kultūros minis- ap. 2, b. 83, l. 50. terijos apskaitos tarnybą – Kultūros paveldo centrą 4. Jurgis Bučas, „Kai kurie kultūros vertybių (KVAD direktoriaus 1995-04-28 įsakymas Nr. 43). sampratos ir apskaitos klausimai“, in: Kultūros pa 22. Lietuvos Respublikos Valstybinės paminklo- minklai, Vilnius, Savastis, 1994, Nr. 1, p. 129–145. saugos komisijos 1997-05-16 sprendimu Nr. 33 5. 1989 m. balandžio 25 d. Lietuvos TSR kultūros „Dėl Kultūros paveldo institucijų reorganizavimo“ ministerijos pažymoje „Apie paminklosaugos ir buvo pasiūlyta reorganizuoti Vilniaus universi- paminklotvarkos sistemos būklę ir jos perspek- teto paminklosaugos centrą ir Kultūros vertybių tyvą Lietuvoje“. Taip pat reikėtų patikslinti, kad apsaugos departamento Kultūros paveldo centrą visuomeninė organizacija Kultūros paveldo globos į „Kultūros vertybių apsaugos departamento taryba prie Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo kultūros vertybių apskaitos padalinį ir valstybinę buvo įregistruota 1989 m. kovo 18 d. mokslo įstaigą – Kultūros paveldo institutą“. 6. Jurgis Bučas, „Paminklai ir jų apsauga“, in: Reorganizacijos įgyvendinimą bandyta užtikrinti Lietuvos kultūros kongresas, Vilnius, 1991, teisiniais dokumentais – 1997 m. lapkričio 20 d. p. 523–526. Seime buvo įregistruoti LR nekilnojamųjų ir LR 7. Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo re- kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų liginėms bendruomenėms, Žinios, 1990, Nr. 8-196. naujų redakcijų projektai. 8. Kultūros kongreso nuostatos, in: Lietuvos kultū 23. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro ros kongresas, Vilnius, 1991, p. 756. laikinieji įstatai, patvirtinti Paminklotvarkos de- 9. Lietuvos kultūros kongresas, Vilnius, 1991, partamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės p. 237. generalinio direktoriaus 1991 m. gegužės 7 d. 10. Kultūros kongreso nuostatos, in: Lietuvos įsakymu. kultūros kongresas, Vilnius, 1991, p. 781–782. 24. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 11. Lietuvos kultūros plėtojimo programa, in: Lie 1991-08-13 įsakymas Nr. 10 „Dėl naujai išaiškina- tuvos kultūros kongresas, Vilnius, 1991, p. 802. mų istorijos ir kultūros paminklų sąrašų“. 12. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 25. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1990-07-30 nutarimas Nr. Į-436 „Dėl Lietuvos 1991-11-13 įsakymas Nr. 22 „Dėl informatikų Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo darbo grupės“. įstatymo įsigaliojimo“. 26. 1991 m., įkūrus Lietuvos kultūros paveldo 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-06-16 mokslinį centrą, tuomet veikusiame Paminklų res- nutarimas Nr. 220 „Dėl Paminklotvarkos depar- tauravimo projektavimo institute buvo panaikintas tamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės automatinės informacijos apdorojimo sistemos pagrindinių funkcijų ir organizacinių klausimų“, (AIAS) „Paminklas“ skyrius. Žinios, 1990, Nr. 19-502. 27. Naujai išaiškinamiems paminklams galėjo būti 14. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nustatyta ir papildoma vertė – antropologinė (An), 1990-07-30 nutarimas Nr. Į-436 „Dėl Lietuvos etnografinė (E), inžinerinė (In), kraštovaizdinė (K), Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo mitologinė (M), memorialinė (Me), sakralinė (S) ir įstatymo įsigaliojimo“. techninė (T). 15. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 28. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1990-07-30 nutarimas Nr. Į-433 „Dėl Lietuvos 1992-02-07 įsakymas Nr. 9 „Dėl istorijos ir kultū- Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsau- ros paminklų apskaitos dokumentų“. gos ir naudojimo įstatymo kai kurių straipsnių 29. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro pakeitimo“. 1992-01-20 įsakymas Nr. 3 „Dėl Mokslinės tary- 16. Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos nuosta- bos sudarymo“. tai, Vilnius, 1983, p. 18. 30. Dailės sekcijos nariais buvo paskirti dr. Alek- 17. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspek- sandra Aleksandravičiūtė, dr. Marija Matušakaitė, cijos laikinasis įstatymas, Žinios, 1990, Nr. 24-598. dr. Liudvika Žeruolytė, menotyrininkai Gražina

51 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Martinaitienė, Osvaldas Daugelis, Stasys Pinkus, SUMMARY dailininkas Povilas Repšys, skulptorius Vladas Vildžiūnas ir Centro darbuotojas Aleksandras In- driulaitis. Žr.: Lietuvos kultūros paveldo mokslinio Svetlana Poligienė centro 1992-01-20 įsakymas Nr. 3 „Dėl Mokslinės The state recording of tarybos sudarymo“. sacral art objects in 31. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Lithuania during 1990–1994 1992-02-07 įsakymas Nr. 9 „Dėl istorijos ir kultū- ros paminklų apskaitos tobulinimo“. 32. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Article analyses the state recording sys- 1992-07-16 įsakymas Nr. 39 „Dėl Lietuvos Respu- tem of a separate typological group of blikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašų vedimo cultural heritage objects (sacral art) in metodikos“. 33. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Lithuania in the first years after regaining 1992-03-17 įsakymas Nr. 13 „Dėl istorijos ir kul- the Independence. A stage of cultural tūros paminklų ir kitų paveldo objektų apskaitos ir heritage protection system during 1990– inventorizavimo“. 34. Kultūros paveldo mokslinio centro 1991-06-25 1994 can be relatively defined as “transi- raštas LR Kultūros paveldo inspekcijai Nr. 49 „Dėl tional”. In other words, five years passed cerkvių dailės vertybių registravimo-inventoriza- until Lithuania has adopted the first legal vimo. instrument – Law on Protection of Im- 35. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1992-03-17 įsakymas Nr. 13 „Dėl istorijos ir kul- movable Cultural Property that came into tūros paminklų ir kitų paveldo objektų apskaitos ir force on 1 February 1995. The law was inventorizavimo“. intended for the shaping of state policy 36. 1994 vasario 14 d. Paminklotvarkos departa- in the area of cultural heritage protection. mento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymas Nr. 08 „Dėl Lietuvos kultūros paveldo The beginning of the article presents mokslinio centro 1994 metų programų patvirtini- the general cultural heritage situation in mo“. Lithuania after 1990, attitudes of the Li- 37. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspek- thuanian Cultural Congress and tasks of cijos laikinasis įstatymas, Žinios, 1990, Nr. 24-598. 38. Ibid the strategic cultural heritage protection 39. Kultūros vertybių apsaugos departamento system reform declared during the Con- perspektyvinės veiklos artimiausiems 4–5 metams gress. The general legislation of cultural metmenys, Kultūros vertybių apsaugos aktualijos, 1996, Nr. 2 (8), p. 2. heritage protection system, institutional 40. „Senaisiais“ sąrašais vadinti Lietuvos Res- restructuring of the system and invento- publikos Istorijos ir kultūros paminklų, Naujai ry of sacral art objects carried out in this išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų (IP) ir context and formation of the Lists of pro- Laikinosios istorijos ir kultūros paminklų apskaitos (LA) sąrašai. tected objects are presented further in the text.

El. paštas [email protected]

Gauta 2018-11-20 Įteikta spaudai 2019-02-07

52 Gintautas Zabiela šio vietų, labai netolygiai atspindinčių Lietuvos teritorijoje vykusias kovas. Iš Mūšių laukų apsaugos jų 7 į registrą persikėlė iš tarybinių laikų pradžia Lietuvoje: ir daugumoje yra XIX a. sukilimų kovų Pabaisko atvejis vietos, o 13 naujų atspindi pokario par- tizanų kovas [1]. Tačiau čia turime ir sa- votišką išimtį – apsaugos aspektu anksty- vą ir pozityvų Pabaisko mūšio (1435 m. rugsėjo 1 d.) lauko atvejį. Jo išsaugojimo problemos gerai atsispindi išlikusioje ar- Straipsnyje Pabaisko mūšio (1435 m. chyvinėje medžiagoje [2], kas ir yra šio rugsėjo 1 d.) atveju tiriama mūšių vietų straipsnio tyrimų pagrindas. apsaugoje Lietuvoje sukaupta patirtis ir 1967 m. balandžio 15 d. priimtas Lie- padaryti pasiekimai ar patirti praradi tuvos TSR Kultūros paminklų apsaugos mai. Šio mūšio vieta yra vienintelė Lie įstatymas apie mūšių vietas kaip archeo- tuvoje, aktyviai saugota nuo pat jo įrašy loginį palikimą kalbėti negalėjo, nes toks mo į istorijos paminklų sąrašus 1969 m. objekto supratimas pasaulyje atsirado Mūšio vietos teritorijos apibrėžimo bei tik po poros dešimtmečių. Mūšių vietas pačios apsaugos nuo ūkinės veiklos pa buvo įmanoma traktuoti tik kaip istorijos tirtys metodine prasme yra aktualios ir paminklą (įstatymo straipsnis 2 d – „vie- šiandien, nors pats veiksmas vyko beveik tos, susijusios su istoriniais įvykiais“), prieš pusšimtį metų. Jos parodo ir vieno tačiau iš priimant įstatymą paskelbto sep- asmens galimybes saugant istorijos pa tintojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiau- veldą brandžiuoju tarybiniu laikotarpiu. siosios Tarybos pirmosios sesijos nutari- Reikšminiai žodžiai: Pabaisko mūšis, mo matyti, kad čia daugiau orientuotasi mūšio vieta, apsauga, teritorijos nusta į „buvusių revoliucinių mūšių ir susidū- tymas. rimų“ vietas [3]. Į tokią vietą Pabaisko mūšis akivaizdžiai neįsirašė, tačiau jo Viena iš mažiausiai suprantamų kul- laukas, esantis tarp Žirnajų ežero, Žirna- tūros paveldo objektų grupių yra mūšių jos upelio ir Pabaisko miestelio, 1969 m. laukai. Dėl mūšio kaip veiksmo trumpa- liepos 15 d. buvo patvirtintas kaip res- laikiškumo ir teritorijos neapibrėžtumo, publikinės reikšmės istorijos paminklas dažnai atsitiktinės jų vietos, materialinės (IR 247) – vienintelis toks iš viso Lietu- kultūros liekanų specifikos mūšio lau- vos didžiosios kunigaikštytės laikotarpio kus kaip kultūros paveldo objektus labai [4]. Pabaisko mūšis sąraše atsirado aki- sunku saugoti. Tiksliau – dažnai neaišku, vaizdžiai ne be istoriko medievisto Romo ką čia reikia saugoti. Dėl šios priežasties Batūros pastangų, tuo metu vadovavusio mūšių vietos daugumoje įamžinamos sąrašą sudarinėjančiai Mokslinei-metodi- atskirais paminklais ar memorialais, o nei kultūros paminklų apsaugos tarybai teritorijos, kuriose jie vyko, lieka neapi- (toliau – MMT) [5]. Pagrindas tam be brėžtos ir nesaugomos. Neretai net ir pati abejo buvo pakankamai platūs šio mūšio mūšio vieta būna labai nekonkreti, kai tyrimai, atlikti dar 1938 m. Jono Matu- išvis neaišku, kurią vietą reikia saugoti. so [6] ir 1964 m. plačiame kovų su Ordi- Neapibrėžtai, bent jau Lietuvos atveju, nu kontekste pristatyti Broniaus Dundu- suvokiamas ir pats mūšis kaip toks. Visa lio [7]. Pabaisko atveju nebuvo problemų tai geriau ar blogiau matyti kuklioje Lie- ir su vieta – pats miestelio pavadinimas tuvos mūšių laukų saugojimo patirtyje. ją nurodė. Tačiau žinoma ir aiški mūšio 2016 m. pabaigoje Nekilnojamojo kultū- istorija niekaip nesiderino su jo vietos, ros paveldo registre buvo įrašyta 20 mū- kaip kultūros paveldo objekto, apsaugos

53 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

1 pav. Pabaisko mūšio vieta žvelgiant nuo Pabaisko mies telio 2018 m. spalio 1 d. Dešinėje kelias Pabaiskas–Gelvonai, tolumoje matyti Žirna jų ežeras. G. Zabielos nuotr.

reikalais, kurie dėl objekto išskirtinumo mūšį vadino Ukmergės mūšiu ir norėjo ir unikalumo turėjo būti sprendžiami nematyti arčiau Šventosios [10]. B. Dundu- tradiciškai. Šie sprendimo būdai šiandien lis atmetė mūšio sąsajas su Šventąją, tilto ir yra mums įdomūs, kaip padėję tam tik kaip svarbios mūšio vietos neminėjo [11]. rus metodinius pagrindus mūšių vietų iš- Tokiu būdu Pabaisko mūšio vietos liudi- saugojimui ir tvarkymui. ninkais XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje Mūšio vietos apsaugai svarbūs du as- buvo pati Pabaisko bažnyčia, Žirnajų pektai – teritorija ir objekto vertingosios ežeras ir Žirnajos upelis (abu pirminiuose savybės. Paskutinis aspektas Pabaisko šaltiniuose neįvardyti, tačiau pagal ežero atveju yra visiškai neaiškus, tad toles- aprašymą jais abejoti netenka) (1 pav.). niame tyrime bus orientuojamasi tik į Visa tai ir atsispindėjo mūšio vietos apra- teritorijos apsaugos aspektus. Dėl pačios šyme istorijos paminklų sąraše [12]. mūšio kaip reiškinio prigimties jo teri- Visgi tai labai nekonkreti arba labai di- torija negali būti labai konkreti ir dažnu delė teritorija, jeigu į mūšio lauką įjung- atveju negali būti apibrėžta remiantis tume visas 3 vietas. Nors pagal tuometinę aiškiomis natūrinėmis ribomis. Iki mūšio praktiką istorijos ir kultūros paminklams vietų archeologinio supratimo jo terito- buvo nustatoma tik vieta (teritorijos pra- riją apibrėždavo rašytinių šaltinių duo- dėtos nustatinėti 1979 m. [13]) Pabais- menys – tiksliau jų interpretacija dabar- ko mūšio vietai jo saugotinos teritorijos tiniame kraštovaizdyje. Pabaisko mūšio nustatymas tapo svarbiausiu reikalu. Tai atveju rašytiniuose šaltiniuose [8] mini- susiję su žemės ūkio gamybos plėtra mi 5 konkretūs objektai: bažnyčia, upelis pačioje Pabaisko gyvenvietės pašonė- (tapatinamas su Žirnaja), tiltas per minėtą je. Pastarojoje 1970 m. gyveno 209 gy- upelį, ilgas ežeras (tapatinamas su Žirna- ventojai, 1979 m. – 265 [14], tad ūkinis jų) ir kitas upelis (tapatinamas su Vinta- spaudimas į greta esančias teritorijas ra) [9]. Tačiau tai dabartinio mūšio paži- buvo juntamas visada. Tarybiniais laikais nimo rezultatas. Mūšio vietos įtraukimo į į pietus nuo miestelio pastatyta mūrinė istorijos paminklų sąrašą metu konkrečių kiaulidė (1965 m.), mūrinė ir medinė objektų lokalizacijai buvo mažiau. J. Ma- karvidės, mechaninės dirbtuvės, garažas, tusas atmetė kito upelio svarbą, o patį sandėlis, naftos bazė, lentpjūvė. 1967 m.

54 Gintautas Zabiela Mūšių laukų apsaugos pradžia Lietuvoje: Pabaisko atvejis buvo paruošta dokumentacija 1000 tonų raštas Žemės ūkio ministrui M. Grigaliū- talpos grūdų sandėliui, kurio statyba tu- nui, kad gamybiniam centrui vystyti būtų rėjo prasidėti 1971 m. 1970 m. buvo surasta kita vieta [21]. Sušvelninta rašto projektuojama kiaulidė, numatyta statyti forma („rasti išeitį, kad šią istorinę vietą garažą [15]. Visa tai vyko aukščiau mi- būtų galima tinkamai išsaugoti ir pažy- nėtų mūšį lokalizuojančių 3 objektų apri- mėti“) kultūros ministro L. Šepečio buvo botoje vietovėje, kas iškart tapo įtampos pasirašyta lapkričio 26 d. [22]. 1970 m. židiniu tarp kultūrininkų ir gamybininkų. gruodžio 9 d. 7 asmenų komisija daly- Dėl to praėjus lygiai metams po įrašy- vaujant ir R. Batūrai vietoje apžiūrėjo mo, 1970 m. liepos 14–15 d. pats MMT Pabaisko gamybinį centrą, naujos vietos pirmininkas R. Batūra žvalgė „Pabaisko gamybiniam centrui komisija nerado, (Šventosios) mūšio lauką bei apylinkes, nebent kitoje kelio Pabaiskas–Gelvonai ten esančius archeologinius pamink pusėje. Dėl to nutarta jį palikti senoje vie- lus“ [16], kurie gali būti susiję su mūšiu toje, tik apželdinti, o Kultūros ministeriją (Padvarių kapinynas, Pabaisko Kovakal- prašyti „nustatyti minėto paminklo ribas nis). Žvalgymų ataskaitoje nurodoma, ir naudojimo bei statybų režimą“. Akte kad „teritorijoje į pietus nuo Pabaisko yra atskira R. Batūros pasirašyta nuomo- miestelio, tarp Vintaros ir Žirnajos upe- nė, kad „pageidautina esamą gamybinį lių, tarp Pabaisko–Padvarių keliuko ir centrą iškelti už paminklinių ribų“ [23]. plento Pabaiskas–Gelvonai nevykdyti 1970 m. gruodžio 15 d. datuojamas irgi jokių statybų (paryškinta tekste – G. Z.), R. Batūros pasirašytas Pabaisko mūšio tame tarpe numatomo Pabaisko t. ū. grū- lauko paminklinės teritorijos nustatymo dų sandėlio. Pabaisko gyvenvietės pro- aktas, kuriuo „remiantis istoriniais šalti- jektavimą ir naujas statybas būtina derin- niais, istoriografija ir vietovės duomeni- ti su Lietuvos TSR Kultūros ministerija, mis“ aprašomuoju būdu pridedant sche- nes ir pats Pabaisko miestelis ir bažnyčia mą apibūdintos jos ribos pradedant nuo stovi minėto mūšio lauke“ [17]. Kartu nu- Žirnajos ežero šiaurinio galo einant prieš rodoma „uždaryti nedidelį karjerą, kair. laikrodžio rodyklę. „Minėtame pamink kelio Pabaiskas–Gelvonai pusėje, tuoj už liniame plote būtina saugoti natūralų tilto per Žirnajos up.“, nes jis „sugadins landšaftą, jo kalveles ir vandenis“, naujas landšaftą“, susijusį su mūšio lauku [18]. statybas derinti su Kultūros ministerija, Pridėjus šias išvadas liepos 28 d. kultū- esančio gamybinio centro nebeplėtoti ir jį ros ministro pavaduotojas A. Kiudulas apželdinti [24]. Prie akto pridėta ir R. Ba- parašė raštą Nr.7–1589 Ukmergės rajono tūros parengta teritorijos schema, kurioje Vykdomojo komiteto pirmininkui B. Bar- atskirai pažymėtos labiausiai saugotinos kauskui, prašydamas „atsižvelgti į rašte Vintaros (ties Pabaisku) ir Žirnajos (ties nurodytus pasiūlymus ir imtis konkrečių tiltu kelyje į Gelvonus) vietos, numatomo priemonių jiems įgyvendinti“ [19]. Ra- monumento vieta [25]. Lyginant su sche- jonas tą daryti įpareigojo tarybinio ūkio mos juodraščiu [26] į teritoriją atsisakyta direktorių, apylinkės pirmininką ir rajono priimti senąją kelio nuo Pabaisko centro į architektą [20]. Pašilę atkarpą – 500 m ilgio ir 20 m plo- Liko neišspręstas Pabaisko tarybi- čio į abi puses juostą, numatytą 7 žmonių nio ūkio gamybinio sektoriaus vystymo pasirašytame akte be datos. Jame nurody- klausimas, nes „istorinio lauko centre, ta, kad mūšio lauko teritorijoje „griežtai ant landšafte vyraujančios aukštumos, draudžiama kasti bulvedobius (taip teks- greta tinkamiausios vietos meniniu-ar- te – G. Z.), atidaryti karjerus“, su Kultū- chitektūriniu akcentu atžymėti šį istori- ros ministerija derinti ir melioracijos dar- nį įvykį“ numatyta statyti grūdų sandėlį bus, o esamas naudmenas eksploatuoti ir kitus statinius. Dėl to buvo parengtas galima [27].

55 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

2 pav. Mūšio lauke pastatytas gamybinis centras (iš vakarų pusės) 2018 m. spalio 1 d. Kairėje medžiais apaugęs Vintaros upelis bei Pabaisko bažnyčia. G. Zabielos nuotr.

Mūšio lauko teritorijos nustatymas sisakė. 1977 m. rugsėjo 5 d. Paminklų Pabaisko tarybinio ūkio gamybinio cent konservavimo institutas (toliau – PKI) ro plėtros problemų neišsprendė. Po kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą dėl gero pusmečio, 1971 m. rugpjūčio 11 d. leidimo (atviro lapo) išdavimo A. Lisan- 9 žmonių pasirašytas (iš paveldosaugi- kai „vykdyti archeologinius žvalgymus ninkų dalyvavo R. Batūra ir E. Misiu- ir tyrimo darbus Ukmergės raj. Pabaisko lis) aktas, papildantis 1970 m. gruodžio mūšio vietoje pagal Ukmergės raj. Pa- 9 aktą, kuriame rekomenduota visus su- baisko tarybinio ūkio užsakymą Nr.141, projektuotus gamybinius pastatus talpinti gautą 1977.08.19“. Tyrinėti norėta tą pa- esamame centre [28]. Į jį niekaip netilpo čią (rugsėjo 5) d. [34]. Būsimų mechani- kiaulių ferma, tad vėl iki 1972 m. kovo nių dirbtuvių vieta tyrinėta mūšių laukų mėnesio vyko tarpžinybinis susirašinėji- tyrimuose nenaudotina metodika – grę- mas [29], kol Kultūros ministerija nenu- žiant gręžinius. Bendrame 3,5 ha plote sileido – 1972 m. kovo 23 d. raštu 7-718 6 būsimų pastatų vietoje mechanizuotai kultūros ministras l. Šepetys Ukmergės išgręžtas 61 12,7 cm skersmens iki 1,3 m rajono valdžią informavo, kad „išimties gylio gręžinys. Akivaizdu, kad gręžiniuo- keliu sutinkame su pasiūlymu praplėsti se jokių mūšio liekanų (išvadose minima, šio centro ribas“ [30] (2 pav.). kad ieškota „žemės perkasimo pėdsakų“) Tokiu būdu problema tarsi išsisprendė, nerasta [35]. Iš pačios ataskaitos susidaro tačiau kultūros paminklo sąskaitą, kurio įspūdis, kad tai buvo daugiau ne tyrimai, ribas vėl reikėjo tikslinti. 1973 m. MMT o jų imitacija žvalgant pastatų vietose pasiuntė Ukmergės kraštotyros muziejui gręžiamų geologinių gręžinių vietas ir mūšio lauko ribų projektą su prašymu taip pridengiant darbus saugomoje teri- suderinus projektą sudaryti komisiją jos torijoje. 1977 m. spalio 22 d. PKI infor- ribų nustatymui [31]. Kas buvo toliau, mavo Pabaisko tarybinį ūkį, kad „archeo- nežinoma, tačiau 1976 m. rugpjūtį MMT logai atliko Pabaisko mūšio lauko dalies, nustatė mūšio lauko apsauginę zoną [32]. patenkančios į ūkinių pastatų statybos Tuo metu pati paminklo teritorija užėmė teritoriją, archeologinius žvalgymo dar- apie 500 ha [33]. Pabaisko tarybinis ūkis bus“ ir „minėtą teritoriją galima naudoti tolesnės gamybinio centro plėtros neat- gamybiniams tikslams“ [36].

56 Gintautas Zabiela Mūšių laukų apsaugos pradžia Lietuvoje: Pabaisko atvejis

3 pav. Saugoma mūšio lauko dalis iš viršaus 2018 m. spalio 1 d. Ąžuolų alėja gožia memorialinį paminklą. G. Zabielos nuotr.

Taip baigėsi Pabaisko mūšio vietos rūpinta kitų, vėlesnių laikų, mūšių vietų pirmojo saugojimo dešimtmečio isto- išsaugojimu – jos tiesiog niekam nerūpė- rija. Įsitvirtinus jo teritorijos mažėjimo jo ir išliko tik tiek, kiek nebuvo paveiktos tendencijoms, mūšio vietos apsaugos įvairių ardomųjų procesų. reikalai buvo užmiršti dešimtmečiams ir Mūšio lauko saugomos erdvės suvoki- be didesnių pakitimų pasiekė mūsų die- mas itin priklauso nuo mūšio istorinių tynas (3 pav.). Plėtota tik mūšio įamžinimo rimų ir ypač nuo turimų istorinių šaltinių kryptis, kas yra jau kito, labiau menotyri- apie jį. Pabaisko atveju šis įdirbis geriau nio tyrimo reikalas [37]. ar blogiau jau buvo padarytas iki jį įra- Pusės amžiaus senumo Pabaisko mū- šant į saugomų objektų sąrašus ir pavel- šio vietos saugojimo istorija šiandien yra dosaugai liko tik tuo pasinaudoti. svarbi keliais aspektais. Pirmasis jų yra Didelės teritorijos, kokia yra mūšio daugiau istorinis. Lietuvoje mūšio vietos laukas, apsaugoje paveldiniams aspek- pradėtos realiai saugoti gana anksti (tik tams susidūrus su gamybinėmis-ūkinė- atsiradus saugomų objektų sąrašams) mis realijomis, pranašumą paprastai įgyja ir jų apsauga buvo nukreipta į realius pastarosios. Konkretūs ūkiniai interesai ir reikšmingus aspektus, padedančius nustelbia gana abstrakčias mūšio lauko suvokti patį mūšį. Tai reljefas, vandens vertes, jas redukuodami iki nedidelių telkiniai, kelių tinklas, negalimumas teritorijų, kurias galima memorializuoti. juos keisti ar užstatyti. Ne viską pasisekė Visa tai labai akivaizdu Pabaisko mūšio įgyvendinti, tačiau šiomis kryptimis mū- vietos atveju. šių vietų apsauga pasaulyje plėtojama ir Kadangi mūšių vietų apsaugos me- dabar. todikoje be Pabaisko atvejo Lietuvoje Nepaisant centralizuotos valstybinės daugiau nieko nepasiekta, o pasaulinė jų kultūros paveldo apsaugos sistemos, pa- pažinimo praktika (pirmiausia – archeo siekimai saugant Pabaisko mūšio vietą loginiai metodai) pažengė toli į priekį, priklausė nuo vieno žmogaus interesų pats laikas tai pradėti taikyti ir Lietuvoje. (šiuo atveju – R. Batūros, pagal užima- Pabaisko atvejis tam ypač tinka. mas pareigas tai galėjusio kažkiek įta- koti). Dėl šios priežasties nebuvo pasi-

57 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 27. Ibid., p. 22–23. 28. Ibid., p. 26. 1. Zabiela, G. Mūšių vietos kaip kultūros paveldo 29. Ibid., p.27–36. objektai Lietuvoje. Kultūros paminklai. Nr. 21. 30. Ibid., p. 37. Vilnius, 2017, p. 34–39. 31. Ibid., p. 39. 2. Mūšio laukas Ukmergės raj., Pabaisko apyl. 32. Ibid., p. 50. Kultūros paveldo centro byla IR 247–MC 10577. 33. Ibid., p. 55. Dabar saugoma 10,8 ha ir dar Už jos nurodymą dėkoju šio centro Duomenų sky- 180 ha sudaro vizualinės apsaugos zona (Vit- riaus Vietų poskyrio vedėjui Arūnui Strazdui. kūnas, M. Pabaisko apylinkių archeologiniai 3. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos paminklai. Pabaisko mūšis ir jo epocha. Vilnius, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas apie istorijos – 2017, p. 254). revoliucijos ir kultūros paminklų panaudojimą 34. Ibid., p. 62. darbo žmonių auklėjimui, sutinkant Didžiosios 35. Lisanka A. 1977 m. Ukmergės raj. Pabaisko Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtme- tarybinio ūkio mech. dirbtuvių teritorijoje atliktų tį. Kraštotyra. Vilnius, 1967, p. 3. žvalgomųjų mechanizuotų žemės gręžimo darbų 4. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vil- archeologinės priežiūros ataskaita, Lietuvos istori nius, 1973, p. 30. jos instituto Rankraštynas, f. 1, nr, 486, p. 6. 5. Zabiela, G. Mūšių vietos kaip kultūros paveldo 36. Ibid., p. 63. objektai Lietuvoje. Kultūros paminklai. Nr. 21. 37. Iki šiol pasitenkinta tik faktų konstatavimu – Vilnius, 2017, p. 36. žr. Vaitiekūnas, D. Pabaisko mūšis literatūroje ir 6. Matusas, J. Švitrigaila Lietuvos didysis kuni mene. Pabaisko mūšis ir jo epocha. Vilnius, 2017, gaikštis. II leidimas. Vilnius, 1991, p. 124–146. p. 395–398. 7. Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p. 305–311. 8. Baranauskas, T. Pabaisko mūšis ir jo istorinis kontekstas, Pabaisko mūšis ir jo epocha. Vilnius, SUMMARY 2017, p. 42–112. 9. Baranauskas, T. Pabaisko mūšis 1435 m. Lūžio metai Lietuvos valstybingumo istorijoje. Mokslo Gintautas Zabiela daktaro disertacija. Kaunas, 2018, p. 90–97. Beginnings for protection 10. Matusas, J. Švitrigaila Lietuvos didysis kuni of battle sites in Lithuania: gaikštis. II leidimas. Vilnius, 1991, p. 124, 136. 11. Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, case study of Pabaiskas p. 309–310. 12. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. On the 15th of July in 1969, battle site of Vilnius, 1973, p. 30. 13. Dakanis, B. Archeologijos paminklų kartogra- Pabaiskas (IR 247) was added to the con- favimas Lietuvos TSR. 1967–1987 m. istorijos firmed list of historical heritage, making ir kultūros paminklų tyrinėjimai. Vilnius, 1987, it the only case on the list which dates p. 39–40. from the times of the Grand Duchy of Li- 14. Misius, K. Pabaiskas. Tarybų Lietuvos enciklo pedija. T. 3. Vilnius, 1987, p. 255. thuania. The area in which the battle took 15. Mūšio laukas Ukmergės raj., Pabaisko apyl. place was identified from three historical- Kultūros paveldo centro byla IR 247–MC 10577, ly recorded objects: church of Pabaiskas, p. 24. lake Žirnajai and river Žirnaja (fig. 1). 16. Ibid., p. 1. 17. Ibid., p. 2. The battle site became threatened du- 18. Ibid. ring the intensive growth of Soviet state 19. Ibid., p. 3. farm which operated in Pabaiskas (fig. 2). 20. Ibid., p. 6. 1970 m. rugpjūčio 6 d. raštas 350/31 ir rugsėjo 8 d. Vykdomojo komiteto sprendimas In response to this, during the years 1970 (p. 7). and 1972, a number of meetings were 21. Ibid., p. 8–11, 14–15. 1970 m. spalio mėnesio organised by committees, local and state rašto projektai. departments. However, not only the state 22. Ibid., p. 12–13. Nr.7–2346. 23. Ibid., p. 24–25. farm was not moved further away from 24. Ibid., p. 16–20. the historical monument, but its operati- 25. Ibid., p. 19–21. Skelbta: Zabiela, G. Mūšių on was increased with exceptional rights. vietos kaip kultūros paveldo objektai Lietuvoje, The area of the battle ground received its Kultūros paminklai. Nr. 21. Vilnius, 2017, p. 36, pav. 2. protection status in 1970, however, with 26. Ibid., p. 21. the growth of the aforementioned state

58 Gintautas Zabiela Mūšių laukų apsaugos pradžia Lietuvoje: Pabaisko atvejis farm, the protected territory began being this day. This work was achieved through reduced. Archaeological methods were initiative of one person, R. Batūra, who also employed in order to justify reduc- gathered all of the known information tion of the protected site (boreholes in collected by historians who studied this the area of upcoming construction were battle. Therefore, now is the perfect time investigated in 1977). to add further information from achieve- Today, the battle of Pabaiskas is half a ments of world battle studies and archae- century old and protection of its location ology, to the work which was already be- is important through a number of aspects: gun in concern to the battle of Pabaiskas. this is an early and a moderately pro- ductive case of an only protected battle site in Lithuania (fig. 3). The territory of El. paštas [email protected] protection has been established through Gauta 2018-10-29 consideration of land surface relief, wa- Įteikta spaudai 2019-02-07 ter bodies and road network. All this information is still valuable and used to

59 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Morta Baužienė buvusius eksponatus pritraukti į rengiamas ekspozicijas, organizuojamos disku- Pamokanti sijos, kaip Lietuvoje atkurti architektūros architektūros muziejų. Architektūros muziejaus veikla muziejaus sunaikinimo jau grimzta į užmarštį, šis straipsnis yra istorija mėginimas trumpai pristatyti jo įkūrimo, veiklos ir sunaikinimo istoriją, apžvelgti buvusią muziejaus struktūrą, rinkinius, surengtas parodas, ekspozicijas, ryšius su Tarptautine architektūros muziejų konfe- Straipsnio tikslas – 2018 m. Architektū deracija (The International Confederati- ros muziejus švęstų savo 50-metį. Tačiau on of Architectural Museums – ICAM) tokios šventės nebus, nes jau 12 metų, kai bei jos padaliniu – Šiaurės šalių ICAM šis muziejus buvo uždarytas, o jo kolek (ICAM-Nord). Pirmiausia – keletas faktų cijos išsklaidytos. Šiuo metu Vilnius yra apie architektūros muziejų kūrimąsi Eu- vienintelė Europos valstybės sostinė, ne ropoje. turinti architektūros muziejaus ar tokio Architektūros muziejai Europoje profilio nuolat veikiančios ekspozicijos. atsirado dar XIX amžiuje. Pirmosios Nors idėja turėti Lietuvoje architektūros „kregždės“ buvo 1808 m. Paryžiuje muziejų vis atgimsta, išprofiliavus bu Louis-Francois Cassas’o atidaryta ma- vusią muziejaus kolekciją tai padaryti ketų ir graviūrų paroda bei 1833 m. būtų labai sunku. Atrodo, kad esantieji Londone Siro Johno Soane nuosavame valdžioje iš praeities klaidų nesimoko, su name visuomenei pristatyta architektūros kultūros įstaigomis elgiasi taip, tarsi jos įdomybių ekspozicija [58, 9]. 1869 m. visuomenei menkai reikalingos. Kultūros Londone atidarytame Karališkajame ar- ministerijos planuose nuolat skamba žo chitektūros muziejuje vyravo viduramžių džiai „prijungti“, „sujungti“, „reorga pastatų projektai [58, 11], vėliau patekę nizuoti“. Primindami architektūros mu į Victorijos ir Alberto muziejų ir jame ziejaus istoriją, siekiame parodyti, kaip išlikę iki šiol. 1907 m. Helsinkyje buvo atsakingai reikėtų elgtis su, kad ir nedi atidaryta pirmoji Suomijos architektūros delėmis, bet tam tikrai visuomenės daliai ekspozicija [63, 21]. Meno muziejuose reikalingomis kultūros įstaigomis. imta kaupti brėžinių kolekcijas, kurių pa- Reikšminiai žodžiai: Architektūros grindu vėliau buvo įsteigti architektūros muziejus, architektūros palikimas, meno ir dizaino skyriai (Niujorko Moderniojo muziejus, ekspozicija, paroda, kolekcija, meno muziejaus architektūros ir dizaino brėžinys, projektas, ICAM, ICAM-Nord, skyrius, 1932) arba architektūros muzie- Do-co-mo-mo, Europa, Švedija, Suomija. jai. Po Antrojo pasaulinio karo architektū- Architektūros muziejus Vilniuje veikė ros muziejų steigimą Europoje pradėjo 38 metus, jau 12 metų, kai jo nebeturime. Skandinavijos valstybės. 1954 m. Suo- Muziejaus sunaikinimas buvo įgyven- mijos architektų sąjunga priėmė nutari- dintas per labai trumpą laiką, daug kam mą įsteigti architektūros muziejų, kurio netikėtai. Laikui bėgant apsižiūrėta, kad tikslus prieš porą metų buvo suformu- toks muziejus buvo reikalingas, būtinas lavęs architektas Alvar Aalto: gerbti ar- Europos valstybės sostinės atributas. chitektūros palikimą, per švietimą kelti Architektūros istorikai, architektai, be- šiuolaikinės statybos kultūrą, skatinti sidomintieji kultūros istorija pasigenda tarptautinį bendradarbiavimą. Suomijos architektūros muziejuje sukauptos profi- architektūros muziejus (Suomen raken- linės kolekcijos, ieško būdų, kaip jame nustaiteen museo) Helsinkyje buvo įkur-

60 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija tas 1956 metais [63, 21]. Tai buvo antras 1 pav. Šv. Mykolo profilinis architektūros muziejus pasauly- arkangelo bažnyčia – je. Ankstesnis už Helsinkio yra 1933 m. Architektūros muziejus Maskvoje įsteigtas A. Ščiusevo architek- 1998 m. tūros muziejus. Sigito Platūkio nuotr. Suomių pavyzdžiu 1962 m. pasekė švedai. Švedijos architektų asociacija tokio muziejaus reikalingumą kėlė nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio [47, 42]. Kai 1962 m. buvo įsteigtas Švedijos architek- tūros muziejus (Sveriges arkitekturmu- seet), Švedijos architektų asociacija jam perdavė savo biblioteką ir seniai kaupia- mą planų, brėžinių kolekciją. Sovietinia- me bloke pirmieji savarankišką archi- tektūros muziejų 1965 m. apgriautame Vroclavo bernardinų ansamblyje pradėjo kurti lenkai, 1968 m. Budapešte atsidarė Vengrijos architektūros muziejus. Šioje trumpoje apžvalgėlėje paminė- Gudonis). 1968 m. rudenį Vilniaus pilių jome tik savarankišką statusą turėjusius teritorijoje, naujajame arsenale (T. Vru- architektūros muziejus. Ekspozicijas blevskio g. 1) buvo baigiama įrengti Lie- rengė ir architektūros kolekcijas kaupė tuvos istorijos ekspozicija. Pirmieji AM bibliotekų skyriai (Danijos karališkosios darbuotojai savo karjerą pradėjo kaip šios meno akademijos Architektūros brėžinių ekspozicijos rengėjų pagalbininkai. kolekcija), dailės muziejų specializuoti 1969–1970 m. AM buvo skirta daugiau skyriai (Reikjaviko Dailės muziejaus Ar- mokslinių bendradarbių etatų, darbuoto- chitektūros skyrius) ir kiti [58, 11]. Kaip jai persikėlė į darbo patalpas Pilies (tuo- didelio muziejaus padalinys pirmuosius met – M. Gorkio) gatvės 12-ajame name. žingsnius žengė ir Vilniuje kuriamas ar- Maskvos A. Ščiusevo architektūros mu- chitektūros muziejus. Panašiu laiku kaip ziejaus pavyzdžiu buvo patvirtinta AM Vilniuje, Rygoje Šv. Petro bažnyčioje įsi- struktūra. Kadangi tarp darbuotojų ne- kūrė Architektūros propagandos centras, buvo architektų nei meno istorikų, jiems kuris nekomplektavo eksponatų ir 25 me- leista klausyti Dailės instituto studentams tus veikė kaip architektūros parodų salė. skirtų meno istorijos paskaitų. Pradėti kaupti eksponatai, rengtasi pirmos ekspo- Lietuvoje architektūros muziejus (to- zicijos atidarymui. 1971 m. sausio 27 d. liau – AM) buvo įsteigtas 1968 m. rug- Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Prezi pjūčio 1 d., kaip Lietuvos istorijos ir etno- diumo komisija einamiesiems reikalams grafijos (toliau – LIEM, dabar Lietuvos nutarė panaudoti pastatą Vilniuje, Švieti nacionalinis – LNM) muziejaus filialas. mo g., Nr. 13 Lietuvos TSR architektūros Planuota ateityje išugdyti savarankišką muziejui įrengti. Protokolą Nr. 1, kurio AM. Muziejų buvo imtasi kurti iš nieko, XXII paragrafą pacitavome, pasirašė Lie- neturint nei vieno eksponato ir jokios tuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas būsimo muziejaus vizijos apie jo veiklą Juozas Maniušis [1]. Taip Šv. Mykolo ar struktūrą. Į būsimąjį LIEM padali- arkangelo bažnyčioje pradėjo kurtis Ar- nį pagal paskyrimą buvo priimti trys ką chitektūros muziejus. Nors ir neteisingai, tik Universitetą baigę darbuotojai (Rūta vėliau buvome kaltinami sunaikinę šios Babarskaitė, Morta Baužienė ir Algis bažnyčios interjerą [77].

61 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Tokia buvo AM pradžia. Nuo 1971 m. [78, 8]. Profilinis AM eksponatų rinkinys liepos 13 d., kai dienraštyje Tiesa pasi- buvo nesunkiai prieinamas architektūros rodė ELTA pranešimas apie tai, kad XVII istorikams, papildė solidžių architektūros amžiaus statybos paminklas – buvusi leidinių ikonografiją [56; 59; 60]. Mykolo bažnyčia (Švietimo ir Biliūno gatvių kampas) tapo LTSR Istorijos-etno Muziejaus struktūra grafijos muziejaus filialu. Architektūros Architektūros muziejus buvo kuriamas filiale kaupiamos senos graviūros, pie kaip LIEM filialas, kuriam vadovavo šiniai, brėžiniai, planai, taip pat staty LIEM direktoriaus pavaduotojas – ar- binių medžiagų pavyzdžiai [...], visa tai, chitektūros filialo vedėjas. Apsispręsta kas pasakoja apie mūsų krašto statybos ekspozicijas rengti ir eksponatus kaupti ir architektūros istoriją ir pažangą. Pra tik apie Lietuvos architektūrą. Muziejuje dėta ruošti pirmoji paroda. Iki pat mu- pradėti komplektuoti Feodalinio laiko- ziejaus panaikinimo 2006 m., architektū- tarpio architektūros, Kapitalizmo laiko- ros muziejus spaudos dėmesio nestokojo tarpio architektūros ir Socializmo archi- [45; 74]. tektūros pasiekimų skyriai. Didžiausias Apie muziejaus veiklą daugiausia yra darbuotojų skaičius buvo, kai filiale dir- rašiusi jo ilgametė vedėja Morta Bau- bo 8 muziejininkai ir 6 ekspoziciją aptar- žienė. Savaitraščiuose Literatūra ir me naujantys žmonės – sargai, salės prižiū- nas, Naujasis dienovidis, žurnaluose rėtojai. Keičiantis LIEM struktūrai, buvo Technikos žodis, Archiforma, Statyba ir panaikintas architektūros filialo vedėjo architektūra, Statybų pilotas, Kultūros etatas, AM veikė kaip iš trijų sektorių paminklai ji pristatydavo muziejuje orga- susidedantis skyrius. Filialo statuso ne- nizuojamas parodas, saugomas kolekci- tektis nebuvo menkniekis: AM vadovavo jas, keldavo muziejaus statuso ir patalpų skyriaus vedėjas, kurio parašo nereikėjo klausimus [27–44]. Pirmąją AM parodą ant jokio svarbius muziejaus klausimus Tiesoje aprašė žurnalistas Tomas Šarkus lemiančio dokumento. [69, 4], gerų patarimų savaitraštyje Li Skirtingai negu daugumoje Europos teratūra ir menas davė architektai Leo- valstybių, Lietuvoje Architektūros mu- nardas Vaitys ir Kęstutis Labanauskas ziejui vadovavo ne architektai, bet isto- [55, 13]. 1991 m. atidarytą ekspoziciją rikai: Eugenijus Dirvelė (1968–1975), žurnale Statyba ir architektūra aptarė Povilas Puikys (1976–1977), Morta Eugenijus Gūzas [50, 28], apie parodas Baužienė (1978–2006). Paskutinįjį AM mėnraštyje Statybų pilotas rašė architek- veiklos dešimtmetį įstaigoje dirbo tik tai dr. Algimantas Mačiulis [61, 41] ir Al- 3 muziejininkai, įskaitant vedėją. Tai ap- gis Vyšniūnas [79], žurnalistės Aistė An- sprendė ir veiklos galimybes. driušytė [24] ir Aida Štelbienė [70; 71], Po Lietuvos nepriklausomybės atkūri- specializuotame leidinyje Inžinerija – mo buvęs Lietuvos istorijos ir etnografi- Daiva Buivydienė [46, 10]. Muziejaus jos muziejus tapo Lietuvos nacionaliniu 30-mečio proga AM įsteigimą ir darbo muziejumi (LNM), jame prasidėjo struk- pradžią Literatūroje ir mene prisiminė tūrinės permainos, dėl kurių nebeliko muziejininkė Ona Mažeikienė [62, 10], galimybės išsaugoti vientisą architektū- apie jo veiklos galimybes Statyboje ir ros eksponatų rinkinį. Dviejų ministeri- architektūroje ir Vakarinėse naujienose jų (Kultūros ir švietimo bei Statybos ir rašė Irena Tiškutė [72; 73], o Kultūros urbanistikos) susitarimu buvo kreipta- gyvenime – Liliana Kaušakytė [54], apie si į Vyriausybę, kad AM su visais jame grėsmę būti sunaikintam dienraščiuose esančiais eksponatais ir etatais būtų per- Lietuvos žinios ir Lietuvos rytas rašė Irma duotas Paminklotvarkos departamentui Verbienė [75] ir Viktorija Vitkauskienė prie Statybos ir urbanistikos ministerijos.

62 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija

AM pastangas išlikti ir išsaugoti profilinį natų. Kadangi aiškios būsimo muziejaus eksponatų rinkinį rėmė architektai – Pa- koncepcijos nebuvo, pirmąjį AM veiklos minklotvarkos departamento direktorius dešimtmetį tarp darbuotojų buvo daug Vytautas Zubovas bei Statybos ir urba- nesutarimų dėl muziejaus profilio. Dalis nistikos ministras Algimantas Nasvytis. darbuotojų reikalavo kaupti eksponatus, Netrukus buvo priimtas atitinkamas Vy- nes tai sąlygotų profilinio rinkinio su- riausybės nutarimas [7]. 1994 m. pradžio- darymą ir muziejaus kūrimą ne parodų je AM perėjo į paveldosaugos sistemą. centro, o pilnaverčio muziejaus kryptimi. Muziejus tapo Kultūros paveldo centro Tarybinės architektūros skyriaus dar- (toliau – KPC) skyriumi. AM rinkiniuo- buotojai ir filialo vedėjas siūlė rengti se tada buvo 33,6 tūkst. eksponatų, dirbo ekspozicijas ir parodas tik iš skolintų 6 muziejininkai. eksponatų. Kad žinotume, kokiuose muziejuose yra architektūros profilio ekspo- Kolekcijos natų, vedėjas siūlė lankytis muziejuose ir Kiekvieno muziejaus veiklos galimybes sudaryti atitinkamas kartotekas. Tiems, apsprendžia eksponatai, turimos patal- kurie buvome padirbėję LIEM istorijos pos, lėšos ir darbuotojai. Architektūros skyriuje, kartotekų perrašinėjimas atrodė objektas – miestai, gyvenvietės, pastatai, nepriimtinas ir netgi gėdingas. Kadangi žmogų supanti aplinka. Jų į saugyklas AM kūrėsi prie LIEM, eksponatų kau- nesuneši. Tačiau visa tai, kas vaizduoja pimas buvo savaime teigtinas reiškinys, šiuos objektus – miestų planai, pastatų kuris, nežiūrint vedėjo nusistatymo, pa- projektai, eskizai, piešiniai, fotografi- mažu ir vyko. jos, senosios statybinės medžiagos – yra Patys pirmieji AM eksponatai buvo mūsų kultūros vertybės, rinktinos ir sau- keliolika architekto Adolfo Lukošaičio gotinos. AM darbuotojai, atmetę savo (1906–1993) padovanotų XX a. pirmoje pirmojo vadovo koncepciją „viskas jau pusėje jo rengtų projektų negatyvų. Po to sukaupta“, per 38 metus sukomplektavo LIEM pavedė sutvarkyti nedokumentuo- vertingą 55,5 tūkst. vienetų profilinį eks- tą Vilniaus miesto archeologinių kasinėji- ponatų rinkinį. Vertingiausiais ekspona- mų radinių krūvą; dar vėliau perdavė ne- 2 pav. Vilniaus tais laikėme miestų ir miestelių planus. sutvarkytą architekto Nikolajaus Čagino Šv. Onos bažnyčios Iki AM joks muziejus Lietuvoje siste- (1823–1909) brėžinių pluoštą. 1979 m. varpinės projektas. mingai šių eksponatų nekaupė. Planai pa- ištaisėme pirmojo AM vedėjo klaidą ir N. Čaginas, 1872 m. prastai yra dideli, per laiką sunykę, o juos perėmėme Karaimų kenesoje Žvėryne LNM kartotekuojant reikia specialių žinių. Di- delių istorinių muziejų fonduose miestų planai paskęsta tarp kitos ikonografinės medžiagos, o dėl susidėvėjimo retai būna eksponuojami. Kaip vyko eksponatų rinkimas, neblogai pailiustruoja tokia istorija. Apie 1972 metus Vilniaus miesto Vykdomo- jo komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Vileikis pasiūlė AM vedėjui iš Urbanistikos ir architektūros skyriaus geodezinės tarnybos archyvo perimti ten saugotus XIX a. Vilniaus miesto planus. Motyvuodamas vietos tokiai gausiai kolekcijai stoka, tuometinis AM vedėjas E. Dirvelė atsisakė šių vertingų ekspo-

63 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

3 pav. 1808 m. Vil Suprasdamas planų išsaugojimo niaus miesto esamos reikšmę, XIX amžiaus Kauno planus būklės plano 1 iš 16 1987 metais muziejui perdavė šio miesto lakštų (Lukiškės). vyriausias architektas Alvydas Stepona- LNM vičius. Kadangi jau turėjome kai kurių Kauno teritorijų ar sklypų XIX a. II pusės planų, pridėjus gautuosius 1847, 1851, 1890 m. planus, susidarė gana turiningas šio miesto planavimo eksponatų rinkinys. Ypatingos vertės yra 1923 m. Kau- no perspektyvinio plano egzemplioriai. Jo variantai, eskizai rodo plano autorių (M. Frandsenas ir A. Jokimas) pastangas ir jaunos valstybės siekį sutvarkyti sosti- ne tapusį buvusį gubernijos miestą. Urbanistinę kolekciją papildė iš ko- lekcininkų įsigyti 1864–1875 m. dvarų ekonominę būklę tikrinusių Liustraci- nių komisijų sudaryti planai. Kolekci- joje buvo Skuodo, Jurbarko, Raseinių, atsidūrusius buvusio Geodezinės tarny- Ariogalos bei mažų miestelių Luokės, bos archyvo likučius. Iš čia į AM pateko Eržvilko, Lyduvėnų, Pikelių, Mosėdžio labai vertingų Vilniaus miesto planavi- ir kitų planai. Jie įdomūs miestelių gat mo eksponatų: carų patvirtintų 1817 ir vių struktūra, užfiksuotais kultūros ir 1875 m. Vilniaus miesto perspektyvinių ūkinės veiklos objektais, pažymėtomis planų originalų dydžio kopijos. Remian- bažnyčiai ir dvarui, miestelėnams ir lais- tis 1875 m. perspektyviniu Vilniaus pla- viesiems valstiečiams priklausiusiomis nu, XIX a. pabaigoje buvo išleista daug naudmenomis. Daugelis šių planų at- spausdintų miesto planų su užfiksuotais spindi ir miestelių gyventojų tautinę su- skirtingais duomenimis (arklinio tram- dėtį, asmenvardžius. Miestų planavimo vajaus, apšvietimo linijomis, tvoromis, eksponatų vertę supratę architektūros želdiniais, grindiniais ir kita). istorikai (Jonas Jurkštas) straipsniuose Kenesoje radome vienintelę šiuo metu pabrėždavo, kaip svarbu kuo daugiau šių Lietuvoje esančią 1808 m. Vilniaus mies- dokumentų sukaupti vienoje saugykloje, to esamos būklės plano kopiją, daugybę kaip tai pasitarnautų tyrėjams, istori- XIX a. spausdintų miesto planų bei atski- kams. rų kvartalų ar rajonų (1901 m. Žvėryno) Kitą svarbią AM eksponatų grupę su- suplanavimo brėžinių, fotografuotinius darė pastatų brėžiniai, konkursiniai pro- senųjų miesto planų (1646 m. Vilniaus jektai, pastatus vaizduojančios fotografi- vakarinės dalies, F. Getkanto, Fiursten- jos, negatyvai, atvirukai. Kolekcijoje be hofo) egzempliorius. Vėliau Urbanisti- atvirukų, fotografijų, buvo gausus nega- kos ir architektūros skyriaus darbuotojai tyvų rinkinys, atspindintis pastatų kaitą geranoriškai leido iš jų skyriuje buvusio laiko tėkmėje. Architektų visuomenėje ir darbui naudojamo spausdinto 1939 m. buvo daug žmonių, supratusių AM rei- Vilniaus miesto esamos būklės plano, kalingumą, rėmusių muziejaus renginius, kurio turėjo daugybę egzempliorių, su- prisidėjusių prie kolekcijos formavimo. sikomplektuoti švarų nepribraižytą eg- Eksponatų muziejui yra perdavę archi- zempliorių, tinkamą saugoti muziejaus tektai Vladimiras Zubovas (Vladimiro rinkiniuose. Dubeneckio ir savų brėžinių), Mečys

64 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija

Kleinas, Feliksas Bielinskis, Steponas Duž-Dušauskas (dalį savo tėvo Klaudi- jaus palikimo), Gediminas Baravykas, Vytautas Čekanauskas ir kiti. Pluoš- tą architekto Vaclovo Michnevičiaus (1866–1947) sudarytų bažnyčių projektų muziejui padovanojo architektūros istori- kės Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė ir Ma- rija Purvinienė. Šios dovanos pagrindu 2002 m. buvo surengta paroda „Ištikimas neogotikai“. Labai vertingų brėžinių iš permainin- go XX amžiaus penktojo dešimtmečio 1979 m. muziejui perdavė Kaune veikęs Pramoninės statybos projektavimo institutas. Ši kolekcija atspindėjo pokario architektūrai keliamus sovietų valdžios Atskirą eksponatų grupę sudarė Kultū- 4 pav. Pilies gatvės primestus reikalavimus, projektinių or- ros ministerijos kolegijos nutarimu dvi- išklotinės fragmentas. ganizacijų kūrimąsi ir daugybę tik popie- dešimt metų muziejui perduodama Pa- 1943 m. J. G. Gabšai riuje likusių projektų (kolūkinių gyven- minklų restauravimo instituto archeologų čio piešinys. LNM viečių, darbininkų butų blokais vadintų surandama Vilniaus miesto pastatų tyri- daugiabučių namų ir jų kvartalų). mo medžiaga: plytos, kokliai, architek- Turėdamas gražios profilinio muziejaus tūrinės detalės. Atkasus gotikinius rūsius ugdymo patirties (jame gimė Lietuvos Šv. Ignoto gatvėje (1983), buvo planuota teatro, muzikos ir kino muziejus), Lie- čia įkurti nuolat veikiančią Vilniaus sena- tuvos dailės muziejus 1983 m. perdavė miesčio tyrinėjimų ekspoziciją, kuri būtų AM daugiau nei du tūkstančius architek- pasitarnavusi restauratoriams ir tapusi tūrinio profilio eksponatų. Tarp jų buvo metodiniu centru studentams istorikams. itin vertingi XX a. 4-jame dešimtmetyje Didelę AM rinkinio dalį sudarė so- atlikti Vilniaus bažnyčių matavimų brė- vietmečio architektūros eksponatai. Jie žiniai, Jano Bulhako, Jurgio Hopeno fo- būdavo įsigyjami įvairiais keliais. Dalis tografijos, Antrojo pasaulinio karo metais brėžinių likdavo po personalinių ar kon- Juozo Grigo Gabšaičio darytos Vilniaus kursinių parodų, kiti į muziejaus rinkinius senamiesčio išklotinės. (Šio straipsnio patekdavo architektui ir muziejininkui autorė tebejaučia kaltę, kad, naikinant asmeniškai susitarus. Projektavimo insti- AM, neturėjo galimybės Dailės muziejui tutai turėjo savo įstaigų archyvus, kuriuo- grąžinti šių eksponatų). se buvo saugomi privalomi projekto eg- Asmeninių pastangų (susirašinėjimo) zemplioriai. Originalūs brėžiniai, eskizai, dėka į Lietuvą sugrįžo Vytauto Didžiojo atspindintys kūrybinę mintį ir dažnai ge- universitete mokslus baigusių architektų rokai besiskiriantys nuo baigtinio projek- Jurgio Okunio, Edmundo Arbo-Arba- to, buvo AM geidžiamiausi eksponatai. čiausko, Alfredo Kulpos-Kulpavičiaus, Muziejininkai stengėsi į AM rinkinius Vlado Bitės darbai – kopijos ar origina- pritraukti tuo metu neeiliniais laikomų lai. Tikėdamiesi ateityje tapti normaliai pastatų projektus. Toks metodas nebu- dirbančiu AM, buvome pradėję kaupti vo geras, nes einamąjį momentą visada leidinius būsimai bibliotekai: prieš karą įvertina ne jo bendralaikis, o istorija. Ta- ėjusius žurnalus Savivaldybė, Technika čiau AM neturėjo galimybių dirbti, kaip ir ūkis, iš užsienio parsivežtus dovanotus šiuolaikinės architektūros dokumentikos leidinius. centras, gaunantis privalomą projekto eg-

65 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

architektūros eksponatų, būdavo stengiamasi juos įsigyti. Sovietiniais metais eksponatams pirkti Kultūros ministerija muziejams skirdavo tam tikrą pinigų sumą. Eksponatus įvertindavo prie mu- ziejų veikianti direktoriaus įsakymu patvirtinta Fondų komplektavimo komisija. Į LIEM fondų komplektavimo komisijos sudėtį įeidavo ir Architektūros muziejaus vedėjas. Tokiu būdu AM rinkinius pa- pildė brėžiniai, fotografijos, negatyvai. Atsiradus programiniam finansavimui, keletą metų AM fondų papildymui po nedidelę pinigų sumą skirdavo Kultūros paveldo departamentas. Už ją įsigijome 5 pav. Vytauto zempliorių ir užtikrinantis jo išsaugojimą virš tūkstančio Mečislovo Sakalausko Didžiojo muziejaus ateičiai (tokie yra Švedijos, Vokietijos ir nuo 1950 m. fotografuotų pastatų negaty- konkursinis projektas. daugelis Europos architektūros muziejų). vų. Tiek paminklinių, tiek naujų pastatų. K. Reisonas, 1930 m. Didelę sovietmečio kolekcijos dalį suda- Laikui bėgant, negatyvai įgyja vis dides- LNM rė konkursiniai projektai, kuriuos sudarė nę vertę. ne tik brėžiniai, bet ir maketai. Pripažįstant AM sukauptos kolekci- Parodos, ekspozicijos jos vertę, reikia pasakyti, kad ji nebuvo Pirma Lietuvos istorijoje architektūros formuojama kryptingai. Darbą pradėjus ekspozicija buvo atidaryta 1972 m. liepos 6 pav. Pirmosios – nuo nulio, daug ką lėmė atsitiktinumai. 12 d. Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje. 1972 m. ekspozicijos Šiuolaikinės architektūros brėžiniai buvo Paroda buvo tuo laiku Lietuvoje veikusių vaizdas. išprašomi iš architektų arba likdavo AM projektavimo organizacijų ir architektų Vytauto Bortkevičiaus po parodų. Pas kolekcininkus radus mu- darbų panorama, sudaryta iš projekta- nuotr. ziejininko požiūriu vertingų senosios vimo ir restauravimo institutų pateiktos medžiagos. Kaip Tiesoje rašė Tomas Šar- kus, parodos rengėjai stengėsi parodyti lietuvių tarybinės architektūros laimėji mus, naujausius respublikos pramoninių centrų, visuomeninių pastatų bruožus, visa, kuo praturtėjo mūsų miestų ir kai mų statybos [69, 4]. Tuo metu Lietuvoje veikė apie 15 projektavimo organizacijų, todėl ekspozicijos panorama buvo labai plati: nuo Kauno jungtinės prekių bazės, stadiono, Prienų restorano, Olimpinės irklavimo bazės Birštone [...], Kėdainių elektros aparatūros gamyklos, 320 vietų kultūros namų Leonpolyje, [...], Kretin gos žemės ūkio technikumo rūmų [tai – Tiškevičių rūmai su oranžerija – M. B.] rekonstrukcijos, Vilniaus Baltupių rajono [69, 4] ir daug kitko. Nuolatos papildoma ir atnaujinama ši paroda veikė 10 metų. Ekspozicija buvo

66 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija domimasi, ją lankė architektai, architek- 7 pav. 1972 m. ekspo tūrą studijuojantis jaunimas. Tai atsispin- zicijos fragmentas su dėjo ir spaudoje. Gauta gerų patarimų. restauruojamais Šv. Antai architektai Leonardas Vaitys ir Jono bažnyčios Ogins Kęstutis Labanauskas rašė, kad tarp tik kių koplyčios vartais. rai įdomių projektų (jų dauguma) pasi Vytauto Bortkevičiaus nuotr. taiko tokių, kurie kažin ar gali papildyti pasiekimų panoramą. Ateityje reikėtų rasti kriterijus, kuriais remiantis būtų su daromos ekspozicijos. Tegul darbų būna ir mažiau, bet visi aukšto lygio – muziejus nuo to tik laimėtų [55, 12]. Mažojoje ekspozicijų salėje (zakristijoje) muziejus rengdavo trumpalaikes parodas. 1973 m. surengtos Vilniaus in- žinerinio statybos instituto (VISI, dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) studentų ar- chitektų ir architektų-restauratorių diplo- minių darbų [26] bei jaunųjų architektų kūrybos parodos [36, 15]. 1975–1977 m. buvo pristatomos projektavimo institutų naujausių projektų; 1980 m. – premijuotų konkursinių projektų parodos [23, 4]. Ka- dangi nuolatinė ekspozicija siekė rodyti paroda „Suomija stato“ [68]. Tai buvo, architektūros pasiekimus, dalis ekspona- kaip mūsų dienomis sakytume, tarptau- tų būdavo keičiami, stengtasi atspindėti tinis projektas, kuriame dalyvavo Suo- aktualijas, tačiau patys stendai (lininiu mijos architektūros muziejus, Suomijos audiniu aptrauktos medžio drožlių plokš- architektų sąjunga, Maskvos A. Ščiusevo tės) buvo beviltiškai pasenę, nešvarūs. architektūros muziejus ir Lietuvos TSR 1982 m. ilgametė ekspozicija buvo architektų sąjunga. Į atidarymą atvyko išardyta. Sausio 21 d. muziejuje buvo Suomijos ambasados Tarybų Sąjungoje išeksponuota iš Danijos sugrįžusi paro- antrasis sekretorius T. Harelas, dalyvavo da „Šiuolaikinė Lietuvos architektūra“. Lietuvos TSR Valstybinio statybos reika- Danijoje vyko TSRS kultūros dienos, o lų komiteto pirmininkas R. Sakalauskas minėta paroda atstovavo TSRS architek- [69, 3]. tūrą. Dienraščio Vakarinės naujienos ko- Šią parodą architektas Algimantas respondentas rašė, kad parodoje matome Alekna taip apibūdino: Ekspozicija ret toli: Tarybų Lietuvos vardą išgarsinu rospektuoja gyvenamosios statybos, sius Lazdynus, dešiniojo Neries kranto aplinkos tvarkymo, restauracijos, pre statinius, visuomeninius pastatus miesto kybos, pramonės, transporto objektų, centre, senamiestyje. Ekspozicija kviečia visuomeninėms paslaugoms bei laisva pakeliauti po Kauną, Klaipėdą, stabtelėti laikiui skirtų pastatų projektus, jų įgyven mūsų respublikos pajūrio kurortuose – dinimą 1976–1981 metais. [22, 1]. Palangoje, Neringoje, kur ypač vykusi 1984–1987 m. Šv. Mykolo arkange- architektūros ir gamtos vienovė. lo bažnyčia buvo restauruojama (archi- Vėlų 1982 m. rudenį tuščioje Šv. My- tektai Antanas Kunigėlis ir Gediminas kolo arkangelo bažnyčioje buvo atidaryta Budreika), muziejininkai rengė būsimos

67 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

rinkti triaukštę įrangą, buvo sukonstruota vienaukštė salės įranga. Muziejininkų darbui, kai reikėdavo kokį brėžinį pakeisti nauju, stendai buvo nepatogūs, sudėtin- gai išimami ir nepakeliamai sunkūs. 1988 m. pradžioje pradėjo veikti „Lie- tuvos naujosios architektūros“ ekspozicija (rengėjai Danguolė Kasperavičienė ir Pranas Banevičius). Joje buvo demonst ruojami ne tik pasiekimai, bet stengiamasi parodyti objektyvų sovietinės architektūros vaizdą. Lenkakalbio dien- raščio Czerwony sztandar korespondentė Helena Gładkowska, aptardama naują- ją ekspoziciją, pažymėjo, kad joje daug brėžinių-originalų, kad platus objektų 8 pav. Lietuvos nau ekspozicijos planus. Juos aptardavo spe- spektras, pasidžiaugė ekspozicijoje pri- josios architektūros cialistai, tvirtindavo Kultūros ministeri- statomais apdovanotų gyvenamųjų rajo- ekspozicija, 1988 m. jos valdininkai, o lemiamą žodį tardavo nų Vilniuje (Žirmūnų, Lazdynų), Kaune Vytauto Bortkevičiaus Glavlito (Vyriausioji valstybinių paslap- (Kalniečių), Šiauliuose (Dainių) brėži- nuotr. čių spaudoje saugojimo valdyba) tikrin- niais. Deja, autorė suklydo, eksponuoja- tojas. Naujoje ekspozicijoje norėjome mą Vilniaus stadiono maketą, aprašyda- atskleisti Lietuvos architektūros istoriją, ma, kaip Vingio parko estrados projektą o tarybinis laikotarpis pagal to meto rei- [49, 2]. kalavimus buvo neišvengiamybė, todėl Po Lietuvos nepriklausomybės atkū- ekspozicijos apimtis išėjo didelė. Kombi- rimo, nebevaržomi Glavlito, šią ekspo- nate „Dailė“ turėjo būti pagaminti ekspo- ziciją papildėme stalinizmo laikotarpio ziciniai baldai. Juos projektavo „Dailės“ projektais bei XX a. 10 dešimtmetyje dizaineris Oikas Raichmanas ir architektas Tautvydas Miknevičius. Siekdami iš- plėsti ekspozicinę erdvę, jie suprojektavo trijų aukštų būsimos ekspozicijos įrangą, kurią įgyvendinus, bažnyčios erdvinė struktūra būtų visai pakeista [44, 59]. Muziejaus vedėja, siekdama išvengti paminklo subjaurojimo, mynė atsakingų valdininkų kabinetų slenksčius. Kai ant minėto projekto jau puikavosi visi projekto tvirtintojų parašai, 1986 m. rudenį kultūros viceministru tapo Zenonas Gri- gošaitis. Užteko vieno apsilankymo pas naująjį viceministrą ir bažnyčią bjauro- jantis projektas buvo sustabdytas. 9 pav. Architektai Atsimenu, kaip pats viceministras aiš- Leonardas Vaitys ir Vytautas Čekanauskas kino dizaineriui, kad nebus sunku pagal ekspozicijos atidary esamą projektą gaminamus baldus pa- me. 1988 m. sausis. naudoti vienaukštės ekspozicijos įrangai Vytauto Bortkevičiaus surinkti. Iš surenkamų aliuminio kons- nuotr. trukcijų elementų, iš kurių planuota su-

68 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija vykusių bažnyčių konkursiniais projektais. Skubėjome lankytojams pristatyti Lietuvos tarpukario architektūrą, juk niekas nežinojo, ar Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto nepervažiuos rusų tankai. Susiaurinę naujosios architektūros pa rodą, 1991 m. vasarį atidarėme ekspozi- ciją „Lietuvos Respublikos architektūra. 1918–1940“ (rengėjos Janina Daunora- vičienė ir M. Baužienė). Rengdami šios ekspozicijos planą, dalykinės pagalbos ieškojome ir, kaip visada, ją radome pas Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto architektūros istorikus dr. Algę Reginą Jankevičienę ir dr. Algimantą Miškinį. Ši ekspozicija Žurnalo Statyba ir architektūra dvie- 10 pav. Ekspozicijos buvo pirmas mėginimas aprėpti XX a. juose numeriuose pasirodė architekto „Lietuvos Respu pirmosios pusės Lietuvos architektūros Eugenijaus Gūzo išsamus straipsnis apie blikos architektūra. ir urbanistikos vaizdą, atspindėti atsta- parodoje atspindimą laikotarpį, pateiktus 1918–1940“ stendai. tymo organizacijų bei kūrybinių sąjun- eksponatus [50/3,4]. Prieštaringos min 1998 m. gų kūrimąsi. Net žiniasklaidos atstovai tys kyla dar sykį apžvelgus parodos sten Sigito Platūkio nuotr. suprato, kokį džiaugsmą patyrėme, kad dus – tiek nuveikta, tokios asmenybės, pagaliau pavyko į dienos šviesą iškelti tokie darbai! Tarsi ant delno vos dvide tai, kas anksčiau buvo pasmerkta fondų šimtmetį trukusio proceso rezultatai – sti tylai [25]. listiškai vieningi ir įvairūs, paprasti ir su Ekspozicija buvo turtinga architektų dėtingi, išsibarstę miestuose ir kaimuose Vladimiro Dubeneckio, Antano Vivuls- – tačiau jau vienu, lietuvišku raktu raki kio, Mykolo Songailos, Edmundo Fryko, nami, suvokiami kaip savos, nacionalinės Antano Jokimo, Stasio Kudoko, Vlado architektūros palikimas [50/3,14]. Eks- Bitės, Arno Funko, Karolio Reisono ir poziciją įrengėme muziejininkų jėgomis, 11 pav. Architektūros kitų darbais. Vienus jų atspindėjo origi- be atskiro finansavimo, be dailininkų, muziejaus 30-mečio nalūs brėžiniai (Valstybės teatro rekons- pasportuotojų pagalbos. Vėliau ją nuolat minėjime. 1998 m. trukcijos, „Lietuvos“ viešbučio, Vytauto tobulinome: keitėme eksponatus, pildė- lapkričio 12 d. Didžiojo muziejaus Kaune, Jėzaus Šir- me naujais originaliais brėžiniais. Tokiu Sigito Platūkio nuotr. dies bažnyčios Vilniuje ir kiti projektai), kitus – fotografijos, atvirukai, piešiniai. Daug dėmesio ekspozicijoje skyrėme konkursiniams mokyklų, visuomeninių pastatų projektams, miestų planavimo eksponatams (Kauno 1923 m. M. Frand- seno sudarytas planas), atskiri stendai at- spindėjo Lietuvos atstatymo komisariato veiklą, Lietuvos inžinierių-architektų są- jungos pirmuosius žingsnius. Taigi, ekspozicijoje buvo apžvelgtas labai svarbus krašto architektūros procesui laikotarpis, kai susiformavo Lietuvos moderniosios architektūros pagrindai.

69 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

būdu nuo 1991-ųjų muziejuje 15 metų veikė gana išsami Lietuvos XX amžiaus architektūros ekspozicija. Kadangi labai trūko erdvės didelės apimties trumpalaikėms parodoms, jas eksponuodavome ant uždengtos pagrin- dinės ekspozicijos. Taip buvo eksponuotos Lietuvos architektų sąjungos organizuotos Pasaulinei architektūros dienai skirtos didelės parodos: 1998 m. – dalis žurnalo „Arkitektas“ parengtos prieš metus Edinburge „Manifesto-97“ fes- tivalyje rodytos „Lietuvos šiuolaikinės architektūros“ parodos, vyko konferencija tema „Saugesni miestai“ [65, 3], 12 pav. Baltijos šalių naujosios architektūros paroda. 1999 m. balandis. 1994 ir 1999 m. buvo rodoma „Balti- Sigito Platūkio nuotr. jos šalių naujoji architektūra“. Ryšių su Tarptautine architektūros muziejų konfederacija išdava buvo didžiulė, visą nuolat veikiančią ekspoziciją uždengusi 2000 m. rugsėjo–lapkričio mėn. eksponuota Tomo Mjoberg’o parengta paroda „Švedijos XX a. architektūra“ [39, 10]. 2002 m. eksponavome retrospektyvinę Lietuvos urbanistikos 30-mečio parodą [66; 67;79, 6–7]. Dažniausia uždeng- davome kairiąją salės pusę su Lietuvos naujosios architektūros ekspozicijos stendais. Taip eksponuotos didelės ju- biliejinės architektų Leonido Merkino (1998 m.) [70, 10]), Kęstučio Pempės 13 pav. Švedijos XX a. architektūros parodos fragmentas. 2000 m. spalis. [71, 10], Kęstučio Kisieliaus, 2002 m. Sigito Platūkio nuotr. [61, 11]; Leonardo Vaičio (2003 m.) ir kitų parodos. Ieškodami patalpų parodoms, mėgino- me tam panaudoti vargonų choro erdvę. Pirmąjį AM buvimo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje dešimtmetį vargonų choro patalpoje veikė Paminklų konservavimo instituto fotogrametrijos laboratorija. Bažnyčią restauravus, ši erdvė liko tuščia. Joje buvome surengę dvi di- delį atgarsį turėjusias temines parodas. 1989–1992 m. čia eksponuota paroda „Iš Vilniaus planavimo istorijos“ (rengėjos Eugenija Rudytė ir M. Baužienė) buvo pirmoji Lietuvos muziejininkystės isto- 14 pav. Architekto Kęstučio Kisieliaus kūrybos parodos fragmentas. 2002 m. rijoje ekspozicija apie Lietuvos sostinės gruodis. Sigito Platūkio nuotr. vystymąsi. Naujas bažnyčias projektuo-

70 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija

Suomijos – „Medinė Joensu praeitis“ 15 pav. Vladimiro [36, 15]. Kitas salytėje rengiamas trum- Dubeneckio eskizas palaikes parodas galėtume suskirstyti į parodoje „Iš vieno keletą grupių. Pirmiausia – tai tuo laiku objekto istorijos“. vykusių konkursų, restauravimo projek- 1998 m. tų ar vieną išskirtinį objektą atspindinčių Sigito Platūkio nuotr. brėžinių ar dokumentų parodos: „Pi- lies ir Bernardinų gatvė ikonografijoje“, 1992 m. [35, 5]; „Iš vieno objekto istorijos – Valstybės teatras Kaune“, 1998 m. [38, 9]. Didelę grupę sudaro jubiliejinės per- sonalinės parodos, kuriose demonstruoti brėžiniai paprastai likdavo AM. Iš ar- jantiems architektams įdomi buvo paro chitektų jubiliejinių parodų paminėtinos da „Lietuvos neogotikinės bažnyčios“ Justino Šeiboko, Vladimiro Zubovo (abi (1992, rengėja E. Rudytė), kurią parodė- 1989 m.), Jono Kriukelio (1995), Felikso me ir Rygos žiūrovams. Bielinskio (1996), Algimanto Sprindžio 16 pav. Parodos AM darbuotojų dalykinės žinios ir tu- (1998 m.) projektų parodos. Kai kurie „Iš vieno objekto rimi eksponatai sudarė sąlygas parengti architektai labiau mėgo eksponuoti jų istorijos“ atidaryme dideles jubiliejines parodas, kurios buvo atliktus senų architektūros objektų pieši- Vytautas Čekanauskas eksponuotos „svetimose“ patalpose. To- nius: dvarų (Arūnas Paslaitis, 1993), me- ir Benjaminas Šlekys. kios buvo dvi Vladimiro Dubeneckio kū- dinių koplytėlių (Vytautas Čekanauskas, 1998 m. rybos parodos 1978 ir 1988 m. eksponuo- 1999). Šių parodų autoriai buvo patys Sigito Platūkio nuotr. tos Kauno istorijos muziejuje (rengėjos jubiliatai bei jų draugai. 17 pav. Vytautas J. Daunoravičienė ir M. Baužienė [80]) ir Pradėjus rinkti eksponatus, užmezgus Augustinas po jo 1993 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ryšius su architektais ir jų šeimos nariais kūrybos parodos 100-mečio paroda, eksponuota Vilniaus išeivijoje, atidaryta daug M. Baužienės atidarymo muziejaus rotušėje (rengėja M. Baužienė). parengtų prieš karą Lietuvoje dirbusių kieme 1994 m. birželį. Į po remonto atidarytą mažąją salę architektų personalinių parodų. Tai Jur- Viliaus Janisevičiaus (zakristiją) pirmoji paroda atkeliavo iš gio Okunio, 1991 m. [27, 10]; Alfredo nuotr.

71 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Architektūros muziejaus ekspozicinę veiklą ribojo ne tik normalios parodų sa- lės, bet ir lėšų bei darbuotojų stoka. Be- veik visą muziejaus veiklos laikotarpį jo darbuotojams teko būti ne tik dalykiniais ekspozicijų-parodų autoriais, bet ir jų įgyvendintojais. Tiktai V. Dubeneckio ir V. Landsbergio-Žemkalnio jubiliejinės parodos bei 1988 m. ekspozicija buvo įgy- vendintos profesionalų. Visas kitas AM surengtas parodas išeksponavo patys muziejaus darbuotojai. Dailininko darbą daž- niausiai atlikdavo muziejininkas Vytautas Paliukaitis, o atlikėjo – Eugenija Rudytė. Nenuostabu, kad, atsiradus naujoms technologijoms, AM parodų išvaizda 18 pav. Algimantas Kulpos-Kulpavičiaus, 1993 ir 2003 m. atrodė primityvoka. Manytume, kad tai Nasvytis ir Edmundas [42, 8–9; 43, 41–44], Edmundo Arbo- nenulėmė jų dalykinės kokybės. Tiek Arbas-Arbačiauskas Arbačiausko, 1993 m.; Karolio Reiso- architektūros studentai, tiek kūrybinių 1993 m. birželį. no, 1994 m. [32, 34], Bronio Elsbergo, minčių ieškantys architektai visada jų ga- Sigito Platūkio nuotr. 2002 m. [41, 16] ir kitų. Dalį šių parodų lėjo pasisemti iš senųjų meistrų projektų, eksponatų atsiuntė emigracijoje gyve- pasimokyti, kaip dėmesingai jų kolegos nantys architektai arba jų artimieji. Kitą praeityje elgdavosi su gamta ir esamu už- dalį, atspindinčią jų darbą Lietuvoje, su- statymu. darė projektai-originalai arba kopijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Ryšiai su Europos architektūros Nuo 1974 m. AM surengė tris infor- muziejais macines parodas Medininkų pilies (Vil- Po to, kai AM įsikūrė Skandinavijos vals- niaus r.) kieme stovėjusiame namelyje: tybėse, šių profilinių muziejų vis daugė- „Medininkų pilies istorija“ (1974 m.); jo. Susirinkę į Pompidu centro Paryžiuje 19 pav. Alfredo „Lietuvos pilių restauravimas tarybiniais atidarymą 1977 m., veikiančių AM vado- Kulpos-Kulpavičiaus metais“ (1982 m. [53, 72]); „Lietuvos Di- vai diskutavo apie savo įstaigų platesnės parodos fragmentas. džiosios Kunigaikštystės pilys“ (1990 m. veiklos galimybes. Tuometinis Suomijos 1993 m. [36, 15]). Visų trijų parodų autorė – architektūros muziejaus direktorius Ju- Sigito Platūkio nuotr. M. Baužienė. hani Pallasmaa laikėsi nuomonės, kad savo veikloje AM be grynai muzeolo- ginių klausimų sprendimo turi prisidėti prie geros architektūros propagavimo ir saugojimo. Tam tikslui reikėtų aktyvaus architektų-praktikų, aukštųjų mokyklų ir AM bendradarbiavimo, glaudžių šiuose muziejuose dirbančių žmonių tarpusavio ryšių [64, 42]. Tokiai veiklai užtikrinti 1979 m. rugpjūčio 22–25 d. Helsinkyje buvo įkurta nevalstybinė Tarptautinė ar- chitektūros muziejų konfederacija (The International Confederation of Architec- tural Museums – ICAM), palaikanti ry- šius su visomis įstaigomis, suinteresuo-

72 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija tomis architektūros puoselėjimu. Steigia- greso metu M. Baužienė užpildė reikalin- majame susibūrime į ICAM susivienijo gus dokumentus ir 1994 metais rugsėjo 25 įstaigos iš 18 šalių [37, 9]. mėn. Madride vykusiame ICAM-7 kon- Helsinkio susitikime buvo priimta or- grese Lietuvos architektūros muziejus ganizacijos tikslus skelbianti Chartija ir tapo ICAM nariu. Nenorėdama išsiskirti veiklą reglamentuojantis Statutas. Kitais Europoje kaip valstybė be AM, Latvija metais ICAM tapo Tarptautinės muzie- 1995 metais tokį muziejų įsteigė kultūros jų tarybos (The International Council of paveldo apskaitos sistemoje. Museums – ICOM) nare – specializuota Pažvelgę į ICAM registrą, kuriame at- šaka [37, 9]. ICAM jungia architektūros sispindi visos šiai organizacijai priklau- muziejus, dokumentavimo centrus, ar- sančios įstaigos, pamatytume, kad XXI a. chyvus, kolekcijas, ir įstaigas, užsiiman- pradžioje narių skaičius gerokai perkopė čias architektūros ir jos istoriją atspindin- šimtą. ICAM nariai yra valstybiniai Suo- čių dokumentų saugojimu, atliekančias mijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, muziejines funkcijas ir atviras lankyto- Lenkijos, Norvegijos, Austrijos ir kitų jams. Būtina sąlyga – saugoti architek- šalių muziejai. Daugybė ICAM narių-ar- tūros eksponatų rinkinį, rengti parodas ir chitektūros muziejų neturi savarankiškos turėti pastovią ekspoziciją. Pagrindiniai įstaigos statuso – yra kitų kultūros pavel- ICAM tikslai yra: kelti statybos kultūrą, dą saugančių įstaigų padaliniai: archyvo skatinti visuomenės susidomėjimą archi- (Kanada), Technikos muziejaus (Praha), tektūra, ugdyti kritišką požiūrį į architek- bibliotekų (Varšuva) ir net privačių ko- tūrą, registruoti ir saugoti architektūros lekcijų (Belgija). Europos architektūros brėžinius, populiarinti istorinio kultūri- muziejai savo kolekcijas komplektuoja, nio tęstinumo architektūroje mintį, keis- inventorina ir saugo pagal muziejinius tis informacija ir specialistais tarp įvairių arba archyvų komplektavimo princi- šalių. pus. Naujausi muziejai (Taline, Vieno- Kas dveji–treji metai vykstančiuose je) Švedijos AM pavyzdžiu įsikūrė, kaip ICAM kongresuose būna sprendžiami dokumentikos centrai. Muziejų rinkiniai architektūros muziejams aktualūs klausi- praturtinami spaudos ir kitų medijų vie- mai, aptariamos kolekcijos, muziejų vyk- netais, kurie prijungiami prie pagrindinių doma švietimo misija ir kita. Įdomu tai, eksponatų (brėžinių, fotografijų) fondų. kad 1989 m. Monrealyje vykusio 5-ojo ICAM kongresai buvo ne tik galimy- ICAM kongreso metu į organizaciją buvo bė pamatyti ir išgirsti apie pasaulyje priimtas tuomet dar neegzistuojantis Es- veikiančius architektūros muziejus da- tijos architektūros muziejus. Tikrovėje lyvauti diskusijose, pasisakyti sesijose. Estijos AM buvo įsteigtas 1991 m. sau- Pagrindinė ICAM-8 kongreso Niujorke sio 1 dieną. Jis iš karto gavo nacionalinio (1996, gegužės 18–24) tema buvo land- muziejaus statusą, o po keleto metų – ir šafto architektūrą atspindinčių ekspona- pastatą. Sėkmingai įsikūręs, Estijos AM tų kaupimas ir saugojimas muziejuose, savo darbais įsijungė į Europos šio profi- švietėjiška AM veikla bei Europos išei- lio muziejų veiklos kontekstą. vių architektų indėlis į JAV architektūrą. 1991 m. rugsėjo 1–7 d. Stokholme vyko Kongrese šių eilučių autorė turėjo gali- šeštasis ICAM kongresas (ICAM 6), į mybę iškelti Jono Muloko (1907–1983) kurį buvo pakviesti ir iš sovietinio bloko architektūros sąsajas su lietuvių liaudies pabėgusių valstybių atstovai [51, 124– menu [33, 58–65]. 125]. Tuo laiku ICAM jungė 73 narius iš Plėtojantis ICAM veiklai, atsirado 23 šalių. Vyraujanti ICAM-6 tema buvo glaudesnio atskirų regionų AM bendra- AM lankytojai: kaip juos pritraukti į mu- darbiavimo poreikis. Suomijos archi- ziejų ir sudominti architektūra. Šio kon- tektūros muziejus inicijavo Šiaurės ir

73 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Baltijos šalių regiono artimesnius ryšius, Lietuvos architektūros muziejus šio- organizuodamas Šiaurės šalių minist je organizacijoje gana aktyviai reiškė- rų tarybos muziejų komiteto (Museum si 1992–1998 m. laikotarpyje. Tuomet Committee of the Nordic Council of Docomomo struktūros visuomeniniais Ministers) remiamo leidinio apie 8 šalių pagrindais veikė 33 šalyse [34, 9]. Pagal architektūros muziejus išleidimą. Į kny- organizacijos nuostatus reikėjo sudary- gą pateko ir šiuo metu nebeegzistuojan- ti specialistų darbo grupę, kuri atrinktų tis Lietuvos architektūros muziejus [40, architektūros objektus, vertus įtraukti į 68–71]. Ryšių su kitais Europos muzie- Docomomo registrą. Lietuvos tarpukario jais dėka kai kurie AM eksponatai pateko architektūra besidomintys architektūros į solidžius kitakalbius leidinius [48] ir tu- tyrėjai lengvai sutiko tapti Lietuvos Do- rės galimybę būti platesnėje mokslinėje co-mo-mo darbo grupės nariais, tačiau apyvartoje. konkrečioje veikloje dalyvavo tik Jolita Per ryšius su ICAM Lietuvos architek- Kančienė. Architektūros muziejuje buvo tūros muziejus buvo įsitraukęs į kitos ar- labai daug muziejinio darbo, todėl visuo- chitektūros palikimą dokumentuojančios meninei veiklai atsidėti nebeliko laiko, ir saugojimą skatinančios tarptautinės or- ryšiai su Docomomo nutrūko. Per 1992– ganizacijos – Docomomo – veiklą. XX a. 1998 metus Docomomo leidiniuose buvo 3-iajame dešimtmetyje Europoje gimusį pristatyta Lietuvos 1918–1940 m. archi- naujosios architektūros stilių Amerikos tektūra [28, 32–33], kai kurios AM paro architektas Filip Johnson pavadino Tarp- dos [32, 34], sudarytas ir išspausdintas tautiniu stiliumi (International Modern, į Lietuvos Docomomo registrą įtrauktų International Style). Europos architektū- objektų katalogas [57]. Vėliau ryšiai su ros istorikai šį stilių vadina Modern Mo- Docomomo nutrūko ne tik dėl laiko sto- vement, sutrumpintai MOMO. Lietuvoje kos, bet ir nesumokėtų nario mokesčių. prigijo „modernizmo“ pavadinimas. Matydami būtinybę išsaugoti ankstyvo- Patalpos ir baigtis sios socialinės statybos objektų, pirmieji Kaip jau minėjome, pirmoji AM ekspozi- sukruto olandai. 1988 m. Eindhovene cija 1972 m. liepą buvo atidaryta Vilniaus buvo įsteigta Docomomo (Documentati- Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje. AM 20 pav. Kraštovaiz on and Conservation of Buildings, Sites darbuotojai tada glaudėsi Pilies gatvės džio architektų darbų and Neighbourhoods of the Modern Mo- 12-ajame name. Tai, kad muziejus buvo parodos fragmentas. vement) organizacija. Jos tikslas – doku- pradėtas kurti bažnyčiai priklausiusiuose Aloyzo Petrašiūno mentuoti, populiarinti, saugoti ir keistis pastatuose, ateityje tapo viena svarbiau- 2003 m. nuotr. informacija apie MOMO architektūrą. sių jo išdraskymo priežasčių. Sovietiniais metais muziejinė paskirtis apsaugojo mi- nėtą bažnyčią nuo jai grėsusių skulptūrų dirbtuvių. 1975 m. AM rinkinių saugyklos ir darbuotojai įsikūrė dalyje buvusio ber- nardinių-observančių vienuolyno apleis- tų, nerestauruotų patalpų. Kaip tais laikais buvo įprasta, tikėjomės, kad ateis diena, kai bus priimti sprendimai, paskirtos lėšos ir savarankiško AM kūrimas įsibėgės. Daug žadantis procesas prasidėjo 1986 metais. Pagal Lietuvos TSR Mi- nistrų Tarybos Prezidiumo komisijos einamiesiems reikalams 1986 m. lapkri- čio 27 d. posėdžio protokolą Nr. 18 „Dėl

74 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija pastato Vilniuje, Tiesos g. 11 panaudojimo Architektūros muziejui“ visas buvusio bernardinių-observančių vienuolyno ansamblis Maironio (tada – Tiesos) gat vėje turėjo atitekti Architektūros muziejui. Kultūros ministras Jonas Bielinis 1986 m. gruodžio 16 d. pasirašė Įsakymą Nr. 1139, kuriuo įpareigojo LIEM direk- torę Agotą Jankevičienę iki 1987 m. sau sio 1 d. pateikti Paminklų konservavimo institutui užsakymą ir išeities davinius pastato Tiesos g. Nr. 11 restauravimo-pri taikymo Architektūros muziejui projekta vimui. [...]. Vilniaus miesto vykdomajam komitetui patuštinus patalpas, pastatą Tiesos g. Nr. 11 perimti į savo balansą. Šv. Mykolo bažnyčios ir varpinės pri 21 pav. Krašto [...]. Įpareigoti Paminklų konservavimo ėmimo-perdavimo aktą [5]. Architektūros vaizdžio architektų institutą (A. Lukšas) iki 1988 m. liepos muziejus liko be patalpų. Kultūros minist konferencija muziejaus 1 d. parengti pastato Tiesos g. Nr. 11 res ras Dainius Trinkūnas, vadovaudamasis salėje 2002 m. gruo tauravimo-pritaikymo Architektūros mu Lietuvos Respublikos įstatymo formu- džio 13 d. ziejui projektinę dokumentaciją [2]. luote, kad iškeldinamoms įmonėms, įstai Algirdo Sabaliausko nuotr. Ansamblio įsisavinimo procesas pra- goms ir organizacijoms bei piliečiams turi džioje vyko sėkmingai. Pirmiausia iš pa būti suteikiamos kitos tinkamos patalpos statų buvo iškeldinti gyventojai, atlikti is- [3], 1993 m. rugpjūčio 2 d. parašė Vil- toriniai-architektūriniai tyrimai, pradėtas niaus miesto savivaldybei raštą (41-05- rengti restauravimo-pritaikymo projektas 822), kuriuo reikalavo vykdyti įstatymo (projekto vyriausias architektas Saulius nuostatą ir suteikti AM kitas patalpas [6]. Šimelionis). Tačiau restauravimo darbai Savivaldybė patalpų neskyrė, siūlė kreip- neprasidėjo. Lietuvai tapus nepriklau- tis į Vyriausybę. Prasidėjo ilgas ir bevaisis soma valstybe, bažnytinis turtas pradėjo susirašinėjimas. Vilniaus arkivyskupijos sugrįžti teisėtiems savininkams. Vado- kurija, neturėdama lėšų ansamblio restau- vaudamasi katalikų bažnyčios Lietuvoje ravimui, leido muziejui kurį laiką naudotis 22 pav. Vytauto restitucijos aktu ir 1990 m. vasario 14 d. patalpomis. Muziejaus darbuotojai ir Kul- Čekanausko piešinių Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl mal- tūros paveldo centro, kurio sudėtyje nuo parodos atidaryme dos namų bei kitų pastatų grąžinimo re- 1994 m. muziejus veikė, administracija 1999 m. kovą. liginėms bendruomenėms“ [3], Vilniaus blaškėsi, ieškodami muziejui kitų patalpų. Sigito Platūkio nuotr. miesto taryba 1993 m. birželio 23 d. priė- mė sprendimą Nr. 94 „Dėl nacionalizuotų maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai“, kuriuo Šv. Mykolo bažnyčią, esančią Volano g. 13/9 ir negyvenamą patuštintą keturių korpusų pastatą Maironio g. 11 grąžino Vilniaus arkivyskupijos kurijai [4]. 1993 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus mies- to valdybos kultūros skyrius, atstovau- jamas V. Staknio ir R. Ryliškio, ir Vil- niaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba, atstovaujama kun. E. Paulionio, pasirašė

75 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Deja, savarankiškumo klausimas tada atsitrenkė į Finansų ministerijos sprendi- mą, o Didžiosios gatvės 24–26 namai ati- teko Kazio Varnelio namams-muziejui. VPK 1997–1999 m. Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir Kultūros ministerijai neleido pamiršti neišspręsto AM statuso ir patalpų klausimo. 1997 m. bir- želio 27 d. Kultūros ministerijoje įvyko posėdis, kuriame, dalyvaujant ministrui Arūnui Bėkštai, Romanui Senapėdžiui, Nagliui Puteikiui, Mortai Baužienei bei Virgilijui Kačinskui, buvo svarstytas Ar- chitektūros muziejaus statuso ir patalpų klausimas [12]. Vykdydami šio posėdžio 23 pav. Vyko parodų Muziejaus vedėja pagalbos kreipėsi nutarimus, 1997 m. vasarą parengėme atidarymai, rinkosi į Valstybinės paminklosaugos komisi- AM reorganizavimo dokumentus, kurie, žmonės. jos (toliau – VPK) pirmininkę Gražiną deja, užstrigo KVAD-o stalčiuose. Prie 1999 m. balandis. Drėmaitę ir sulaukė aktyvių veiksmų. AM reorganizavimo klausimo KVAD-e Sigito Platūkio nuotr. 1996 m. balandžio 19 d. VPK priėmė buvo sugrįžta 1999 m., tačiau tada rei- sprendimą „Dėl Architektūros muziejaus kalas labiau panašėjo į įstaigų tarpusavio iškeldinimo ir patalpų jam skyrimo“, ku- susirašinėjimą, o ne klausimo sprendimo riame siūlė skirti AM patalpas pamink iš esmės paieškas. liniuose pastatuose Didžioji g. 24–26, 2000 metais buvo svarstoma galimybė kurios buvo specialiai pritaikytos muzie įsikelti į buvusius Umiastovskių rūmus jinei paskirčiai [8]. Šį Paminklosaugos Trakų g. 2. Įkeldinti muziejų į šį pastatą komisijos sprendimą palaikė Lietuvos dar 1997 m. rekomendavo labai aktyviai Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir AM veiklą rėmęs Lietuvos architektų są- kultūros komitetas, pasiūlęs Vyriausybei jungos (toliau – LAS) pirmininkas Leo pakeisti dabartinio Architektūros muzie nardas Vaitys [11]. 2001 m. kitoje gatvės jaus statusą, laikyti jį ne Kultūros verty pusėje įsikūrė VGTU Architektūros fa- bių apsaugos departamentui priklausan kultetas. Minėtuose rūmuose įkurdinus čio Kultūros paveldo centro skyriumi, AM, Vilniaus mieste būtų pradėta for- o respublikiniu Lietuvos architektūros muoti „architektūros sala“. Umiastovs- muziejumi ir tokiu būdu suteikti šiam mu kių rūmus reikėjo ne tik suremontuo- ziejui įstatymais numatytą teisinę apsau ti, bet ir priskirti vienam šeimininkui. gą [9]. Vykdydamas šį nutarimą, kultūros Tuomet pusė rūmų priklausė Kultūros ministras Juozas Nekrošius, įpareigojo ministerijai, kita pusė – miesto savival- Kultūros vertybių apsaugos departamen- dybei. Ministerijai priklausanti dalis jau to (toliau – KVAD, nuo 2005 m. Kultūros keletą metų stovėjo tuščia. Dėl miestui paveldo departamentas – KPD) direkto- priklausiusios rūmų dalies panaudojimo rių Joną Glemžą nuo 1997 m. sausio 1 d. AM reikmėms į tuometinį Vilniaus merą reorganizuoti Kultūros paveldo centro Artūrą Zuoką raštais kreipėsi kultūros skyrių – Architektūros muziejų į savaran ministrai Arūnas Bėkšta (2000-08-31) ir kišką respublikinį muziejų – „Lietuvos Gintautas Kėvišas (2001-05-09). Deja, architektūros muziejų“. Pavesti Kultūros vietoje konkretaus klausimo sprendimo vertybių apsaugos departamentui vykdyti A. Zuokas pasitenkino atsirašinėjimu. Lietuvos architektūros muziejaus steigėjo Kaip alternatyva Umiastovskių rūmams, funkcijas [10]. dar buvo svarstoma galimybė AM pri-

76 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija taikyti buvusios spaustuvės pastatus Šil- tadaržio g. 6 ir Maironio g. 3, kurie ne tik stovėjo tušti, bet ir priklausė Kultūros ministerijai. Suremontavus šiuos nepa- minklinius pastatus, dėl galimybės laisvai keisti jų erdves, architektūrinėms eks- pozicijoms jie būtų buvę labai patogūs. Atsakingiems už kultūros politiką ir betarpiškai jos vyksmui vadovaujantiems ponams bežaidžiant AM patalpų klausimo sprendimo paieškas, laikas tekėjo ne muziejaus naudai. Vilniaus arkivyskupija intensyviai ieškojo investicijų ansamblio rekonstrukcijai ir pritaikymui. Darėsi aišku, kad AM kraustymosi nežinia kur diena artėja. Deja, Kultūros ministerijos valdininkai visą laiką elgėsi taip, tarsi lapkritį pareiškė, kad AM likimas yra ne 24 pav. Pasirašomas už AM aprūpinimą patalpomis būtų at- KPD, o Kultūros ministerijos problema. Architektūros sakinga Vilniaus arkivyskupijos kurija. Tuo laiku jau galiojo Vilniaus arkivys- muziejaus 30-mečio 2004 m. miesto savivaldybėje atsirado kupo metropolito Audrio Juozo Bačkio katalogas. Technikos muziejaus įkūrimo Vilniuje 2005 m. spalio 7 d. pasirašytas dekretas Sigito Platūkio nuotr. projektas. Naują muziejų planuota steig- dėl Bažnytinio paveldo muziejaus stei- ti senojoje miesto elektrinėje veikiančio gimo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios Energetikos muziejaus pagrindu. Pasta- ansamblyje. čius naują korpusą, Architektūros muzie- Pagal nusistovėjusią tradiciją, dar vieną jus galėjo tapti šio įvairias sritis apiman- AM gelbėjimo akciją pradėjo Valstybinė čio muziejaus viena sudedamųjų dalių. paminklosaugos komisija. Jos pirminin- Parengėme AM struktūros, patalpų porei- ko Jono Glemžos 2005 m. gruodžio 2 d. kio projektus. Deja, Technikos muziejaus pasirašytame dokumente kultūros minist steigimo projektas nevyko taip sparčiai, rui, KPD direktoriui, Lietuvos architek- kad išgelbėtų Architektūros muziejų. tų sąjungos pirmininkui prašoma spręsti Netrukus prasidėjo AM naikinimo pa- AM patalpų klausimą, neužmirštant, kad siutpolkė. Norintiems ją sušokti metas muziejaus rinkinys, priklausantis valsty buvo labai palankus. Pagal 2003 m. ge- bei, turi būti išsaugotas neišskaidytas ir gužės 29 d. pakoreguotą Lietuvos Res- muziejų sistemoje turėtų išlikti kaip ju publikos muziejų įstatymą, žinybiniai ridinis darinys [15]. Kultūros ministras muziejai tapo visiškai priklausomi nuo Vladimiras Prudnikovas 2005 m. gruo- organizacijos, kurios sudėtyje jie egzis- džio 12 d. sukvietė pasitarimą, kuriame tuoja [13]. 2005 m. balandį įsigaliojus išsakė savo nuomonę: koks ten muziejus; naujam Nekilnojamojo kultūros paveldo trys darbuotojai; nieko ten nėra, aš ma apsaugos įstatymui [14], Kultūros pavel- čiau. Ministras nesivargino suprasti, kad do centro, kurio skyrius buvo AM, laukė esama vargana Architektūros muziejaus reorganizacija. Laikinai KPC direkto- padėtis yra tos pačios ministerijos nuo- riaus pareigas ėjęs architektas Virgilijus pelnas. Keliolika metų nevykdžiusi LR Kačinskas, rūpindamasis savo postu ir Seimo ir Vyriausybės nutarimų dėl AM KPC išlikimu, muziejaus klausimą paliko statuso ir patalpų, Kultūros ministerija šį savieigai. Naujasis Kultūros paveldo de- muziejų nugyveno tarsi kokį privatizavi- partamento (toliau – KPD) direktorius ar- mui saugomą, su laiku vertę prarandantį cheologas Albinas Kuncevičius 2005 m. objektą. Muziejaus pagrindą sudaro ne

77 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

25 pav. „Didelis“ Ar rūmai ir net ne darbuotojai. Muziejaus chitektūros muziejaus pagrindas yra kolekcija, kurią išdraskius, darbuotojų kolektyvas. o gražiuose rūmuose pasodinus daugybę 2001 m. darbuotojų, muziejus atsiras labai negrei- tai. Glavlito apraizgytais sovietiniais laikais kultūros ministrai stengdavosi ap- ginti esamas kultūros įstaigas, laukdami laiko, kai bus surastos galimybės joms prikelti. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Kęstutis Pempė siūlė surengti tarpžinybinį pasitarimą ir kul- tūros ministrui Vladimirui Prudnikovui, Vilniaus merui Artūrui Zuokui, KPD direktoriui A. Kuncevičiui, VKP komisijos pirmininkui J. Glemžai bei Lietuvos muziejų tarybos pirmininkui Raimondui Balzai priminė, kad Vilnius – būsima 2009 m. Europos kultūros sostinė. Tais metais pažymėsime ir Lietuvos tūkstan tmetį. Tik ar turėsime unikalią Architek tūros muziejaus kolekciją? Muziejus turi būti išsaugotas, neišskaidytas, savaran kiškas juridinis darinys [16]. Atsakyda- tūros muziejų ilgametis muziejų skyriaus mas į VPK ir LAS susirūpinimo raštus, ministerijoje vadovas Romanas Senapė- KPD direktorius A. Kuncevičius surezgė dis teigė, kad nėra tokio muziejaus, jis tikrą šedevrą: Pritardami Jūsų siūlymui, niekur neegzistuoja. Tada jam geraširdiš- kad Architektūros muziejus turi būti iš kai patariau ateityje taip nenusišnekėti – saugotas neišskaidytas, savarankiškas išeitų, kad nėra ir kitų juridinio asmens juridinis darinys, palaikome Kultūros mi statuso neturinčių žinybinių muziejų: nisterijos poziciją, jog šiuo metu muzie Lietuvos banko Pinigų muziejaus, Medi- jaus rinkiniai ir etatai turi būti perduoti cinos muziejaus Kaune, pašto ar geležin- Lietuvos nacionaliniam muziejui [17]. kelių struktūrose esančių muziejų. Porą LAS į pagalbą pasitelkė Lietuvos Res- dešimtmečių tas pats valdininkas siųs- publikos aplinkos ministeriją. Ministras davo Architektūros muziejui statistinių Arūnas Kundrotas mėgino ministrui- ataskaitų apie eksponatus ir lankytojus dainininkui išaiškinti, kad architektūros blankus, kuriuos sąžiningai užpildydavo- ir urbanistikos paveldas nėra galutinai me. Tuomet R. Senapėdžiui nekilo klau- apibrėžtas ir baigtinis, jį būtina kaupti ir simas apie AM egzistavimą. saugoti. Aplinkos ministerija yra atsa Naikinimo vežimas riedėjo toliau. Jį kinga už Vyriausybės politikos teritorijų dar mėgino pristabdyti Lietuvos Respu- planavimo urbanistikos ir architektūros, blikos Seimo švietimo, mokslo ir kul- kraštovaizdžio srityse formavimą ir įgy tūros komitetas, siūlydamas Kultūros vendinimą, todėl manome, kad Architek ministerijai, užtikrinti, kad Architektūros tūros muziejaus likimo klausimą būtina muziejaus kolekciją perduodant Lietuvos spręsti kolegialiai [18]. Deja, savo kole- nacionaliniam muziejui būtų išsaugo gai V. Prudnikovas net neatsakė. tas Architektūros muziejaus kolekcijos 2006 m. sausio 9 d. Baltijos televizijos vientisumas ir dalis šios kolekcijos būtų organizuotoje diskusijoje apie architek- eksponuojama [19]. Suprasdama vien-

78 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija tiso AM rinkinio išsaugojimo svarbą, AM vedėja pagalbos kreipėsi į archi- tektus rengiančių ir muziejus turinčių dviejų aukštųjų mokyklų Vilniuje vado- vus (rektorių ir fakulteto dekaną). Abu sutiko, kad vientisą kolekciją išsaugoti būtina, bet... Vienam buvo nepatogus laikas kreiptis į savo aukštosios mokyklos vadovą dėl tuščių patalpų panaudojimo kolekcijai susandėliuoti, o kitas klausimo sprendimą suformulavo labai aiškiai: Taip, mes būtume suinteresuoti AM ko lekcija, tačiau, jeigu šio rinkinio labai reikia LNM, skersai kelio šiam muziejui nestosime. 2006 kovo 20 d. KPD direktorius A. Kuncevičius pasirašė įsakymą Nr. Į-098 „Dėl Kultūros paveldo cent tis veiksmų. Tačiau jau vyravo tradicija 26 pav. Ansamblis res ro paveldo registrų, dokumentacijos ir nieko nedaryti, kad AM būtų sudarytos tauruojamas, bet jame informacijos Architektūros muziejaus sąlygos normaliai veiklai. Viename iš įsikurs ne Architektū rinkinių ir eksponatų perdavimo Lietu- pasitarimų Kultūros ministerijoje, kai ros muziejus. 2005 m. vos nacionaliniam muziejui“ [20]. Buvo buvo svarstoma galimybė AM paskirti Daumanto Baužos sudaryta Architektūros muziejaus rinki- Sapiegų rūmus Antakalnyje, tuometinis nuotr. nių perdavimo Lietuvos nacionaliniam Kultūros ministerijos sekretorius nusi- muziejui komisija, kuri turėjo visus eks- stebėjo, kodėl šios sudėties Vyriausybė ponatus perduoti per labai trumpą laiką – turėtų spręsti AM klausimą, jeigu iki 40 dienų – iki 2006 m. gegužės 1 d. [20]. šiol niekas nesprendė. Kai atėjo galuti- Užtrukome ilgiau. Per tris mėnesius į nis terminas išsikraustyti iš bažnyčios, Lietuvos nacionalinį muziejų buvo per- valdininkai nieko šaunesnio nesugalvo- vežta 55,5 tūkstančio eksponatų. Sąmo- jo, kaip sukrauti eksponatus geriausio ningai nevartoju žodžio „perduota“, nes se saugyklose (Irma Grigaitienė) ir AM trys darbuotojai per tokį trumpą laiką klausimas bus sėkmingai išspręstas. Pa- fiziškai nebuvo pajėgūs tvarkingai per- sirodo, tose geriausiose saugyklose treč- duoti tokio skaičiaus eksponatų. AM eks- daliui buvusios AM kolekcijos jau neliko ponatai buvo saugomi ir kartotekuojami vietos – apie 20 tūkstančių eksponatų pagal architektūros objektus, o LNM yra perduota Vilniaus apskrities archy- darbuotojai juos rinkosi pagal medžiagiš- vui (toliau – VAA). Norėdama tikslesnės kumą: atvirukai, fotografijos, piešiniai, informacijos apie dalies kolekcijos per- brėžiniai, planai keliavo pas skirtingus davimą, pasiteiravau ilgamečio muziejų saugotojus, į skirtingas saugyklas. Pasi- vadovo Kultūros ministerijoje R. Sena- taikė ir kuriozų. Norėta iš projekto kom- pėdžio. Ilgokai vartęs dokumentus, jis plekto pasiimti situacijos planą ir saugoti nesugebėjo rasti jokios informacijos apie jį miestų planų kolekcijoje, atskirai nuo šį perdavimą. Daugybę metų ministerija pastato brėžinių. gaudavo statistines ataskaitas apie AM Iš to, kas anksčiau išdėstyta, turėtų būti saugomus eksponatus, jie ministerijos aišku, kad AM kolekcijos išsaugojimui dokumentuose figūravo, kaip kolekcija. buvo padėta tikrai nemažai pastangų. Muziejų įstatymas draudžia muziejams Ilgus metus daugybei valdininkų buvo savarankiškai, be ministerijos leidimo, primenama, kad laikas apsispręsti ir im- dalinti eksponatus, kur panorėjus. To-

79 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

dėl neįtikėtina, kad LNM savavališkai žmonių Lietuvoje ir užsienyje dovanojo be Kultūros ministerijos žinios atsikratė eksponatus Architektūros muziejui ir ti- jiems neįdomia architektūrinės kolek- kėjo šios įstaigos reikalingumu. cijos dalimi. Tuometinė VAA direktorė Kai 1998 m. Švedijos sostinė Stokhol- Stasė Marcinkonienė prisipažino apgai- mas buvo tapęs Europos kultūros sosti- lestaujanti, kad sutiko priimti šitaip urmu ne, ilgoje kultūrinių renginių grandinėje perduodamus brėžinius. Tarp jų yra Pa- svarbiu tapo vasario 12 d. įvykęs naujų nevėžio, Klaipėdos ar Kauno pastatų Moderniojo meno ir Švedijos architektū- brėžiniai, nesutelpantys minėto archyvo ros muziejų rūmų atidarymas. Rūmus ati- apimamame regione. darė Švedijos karalius Karlas XVI Gusta- Kai AM kolekcija jau buvo išvežta, Vy- vas ir karalienė Silvija. Karališkoji pora riausybė patvirtino Lietuvos Respublikos savo dalyvavimu pagerbė ir iškilmingą architektūros politikos krypčių įgyvendi vakarienę, surengtą rūmų architekto nimo 2006–2010 priemonių planą [21]. Rafael‘io Moneo vardu pavadintame po Numatyta 2006–2007 m. išnagrinėti muziejų stogu įsikūrusiame restorane galimybę įsteigti Lietuvos architektūros Kantin Moneo. Restorano pavadinimas centrą, kuriame būtų Architektūros mu nusako visuomenės požiūrį į architekto- ziejaus fondai su kintamų ekspozicijų kūrėjo darbą. Pagal Lietuvoje vyraujan- sale, architektūros biblioteka, knygy čias nuostatas daug laiko turės praeiti, nu [21]. Labai gražu, tik kiek pavėluo- kol Vilniuje kurio nors žymaus architekto ta. Buvo pradėtas įgyvendinti Vilniaus darbas bus pagerbtas jo suprojektuotame miesto savivaldybės vykdomas projek- pastate veikiančios kavinės ar restorano tas Lietuvos energetikos muziejaus per pavadinimu. tvarkymas į Lietuvos technikos muziejų, Iš pateikto teksto susidaro vienpusis pritaikant kultūros ir istorijos paveldo Architektūros muziejaus veiklos vaiz- objektą – pirmosios Vilniaus centrinės das – rinkome, saugojome, eksponavo- elektrinės patalpas viešiesiems turizmo me, populiarinome... Neliko vietos šiais poreikiams. Šis projektas turėjo būti vyk- laikais įprastam kalbėjimui apie veiklos domas etapais. Numatyta naujų pastatų, aplinkybes: kaip ieškojome ryšių su gar- kuriuose turėjo atsirasti vietos ir architek- baus amžiaus architektais, įtikinėjome tūrai, statyba. Prahos technikos muzie- perleisti muziejui išsaugotus brėžinius (o jaus pavyzdžiu prie Lietuvos technikos juk reikėjo įgyti pasitikėjimą, kad gautų muziejaus manyta įsteigti architektūros projektų nepanaudosi ne pagal paskirtį); skyrių. Tačiau senosios Vilniaus elektri- kaip ekspozicijas keitėme, sunkiam fizi- nės teritorijoje Architektūros muziejus niam darbui neturėdami pagalbininkų. neįsikūrė. Jais tapdavo lankytojai-architektūros stu- Dėl AM kolekcijos išdraskymo XVIII dentai, užaugę vedėjos sūnūs ar į talką Lietuvos architektų sąjungos suvažiavi- sukviesti draugai... me priimtą rezoliuciją dėl Architektūros Nevargindama skaitytojo tokiais pri- centro įkūrimo būtų nelengva įgyvendin- siminimais, pasakysiu tik tiek, kad lai- ti. Kad žodis „išdraskymas“ nė kiek ne- kas neužgydė patirtos nuoskaudos, kai sutirština spalvų, patvirtina toks faktas: nuoširdžiai dirbant sukurtą visuomenei 2010–2011 m. Nacionalinėje dailės ga- reikalingą kultūros įstaigą beatodairiškai lerijoje veikusioje parodoje „Našlaičiai“ sunaikino Lietuvos kultūrai privalėję tar- buvo eksponuojami AM kolekcijoje buvę nauti valdininkai. Per 12 metų šių eilučių vieno projekto brėžiniai, šiuo metu esan- autorė sulaukė daugybės telefono skam- tys dviejose saugyklose (VAA ir LNM). bučių, klausimų apie kadaise veikusį Pažymėtinas ir moralinis architektūrinio Architektūros muziejų, jo kolekcijas. Tai rinkinio išdraskymo aspektas: daugybė įrodo muziejaus sunaikinimo veiksmo

80 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija trumparegiškumą. Nesunku įsivaizduoti, 10. Lietuvos Respublikos kultūros ministro kaip nejauku būna Lietuvos architektū- 1996‑11-28 įsakymas Nr. 449 „Dėl Lietuvos architektūros muziejaus“, AM dokumentų rinkinys ros istorikams užsienyje, kai jų paklausia – autorės archyvas. apie kadaise Vilniuje veikusį Architektū- 11. Lietuvos architektų sąjungos 1997-04-11 raštas ros muziejų. Nr. 02-55 Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Panaikinus Architektūros muziejų, Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Ž. Jackūnui, vientisas architektūrinio profilio ekspo- Kultūros ministrui S. Šalteniui, Vilniaus miesto natų rinkinys atsidūrė dviejose skirtingo- savivaldybės merui R. Paksui, Kultūros vertybių se saugyklose. Buvo nuvilti Architektūros apsaugos departamento direktoriui N. Puteikiui muziejui eksponatus dovanoję žmonės, „Dėl Architektūros muziejaus patalpų ir statuso“, AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. apsunkintas architektūros istorikų dar- 12. Lietuvos Respublikos kultūros ministro bas, Lietuvoje neliko įstaigos, turinčios 1997‑06-27 raštas Nr. 16-05-732 „Dėl Architektū- nuolatinę architektūros ekspoziciją, kuri ros muziejaus statuso ir patalpų“, AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. teikė galimybę susipažinti su Lietuvos 13. Lietuvos Respublikos Muziejų įstatymas, XX a. architektūros raida. Valstybės Žinios, 2003, Nr. 59-2638. 14. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Valstybės Žinios, 2004, Nr. 153-5571. Šaltiniai ir literatūra 15. Valstybinės paminklosaugos komisijos 2005‑12-02 raštas Nr.VII-365-(6,4) „Dėl Archi- 1. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Prezidiumo tektūros muziejaus“, AM dokumentų rinkinys – komisijos einamiesiems reikalams 1971 m. sausio autorės archyvas. 27 d. posėdžio protokolas Nr. 1. „Dėl pastato 16. Lietuvos architektų sąjungos 2005-12-12 raštas Vilniuje, Švietimo g. Nr. 13 panaudojimo“, AM Nr.06/99 „Dėl Architektūros muziejaus“, AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. dokumentų rinkinys – autorės archyvas. 2. Lietuvos TSR kultūros ministerija. 1986-12-16 17. Kultūros paveldo departamento 2005-12-15 Įsakymas Nr. 1139 „Dėl pastato Vilniuje, Tiesos g. raštas Nr.(1.23)-2-1664 „Dėl Architektūros muzie- Nr. 11 panaudojimo Architektūros muziejui“, AM jaus“, AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. dokumentų rinkinys – autorės archyvas. 18. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 3. Lietuvos Respublikos Įstatymas „Dėl maldos 2006‑01-04 raštas Nr. (14-3)-D8-49 „Dėl Archi- namų bei kitokių pastatų grąžinimo religinėms tektūros muziejaus“, AM dokumentų rinkinys – bendruomenėms“, Valstybės Žinios, 1990, autorės archyvas. Nr. 8-196. 19. Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo 4. Vilniaus miesto tarybos 1993-06-23 Sprendimas ir kultūros komiteto 2006 m. sausio 18 d. posėdžio Nr 94 „Dėl nacionalizuotų maldos namų bei kitų „Dėl Architektūros muziejaus tolesnės veiklos“ pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai“, protokolo Nr. 3 išrašas, AM dokumentų rinkinys – AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. autorės archyvas. 5. Vilniaus miesto valdybos kultūros skyrius. 20. Kultūros paveldo departamento direktoriaus 1993 m. rugpjūčio 25 d. Pagrindinių priemonių 2006 kovo 20 d. įsakymas Nr. Į-098 „Dėl Kultūros priėmimo-perdavimo aktas, AM dokumentų rinki paveldo centro paveldo registrų, dokumentacijos nys – autorės archyvas. ir informacijos Architektūros muziejaus rinkinių ir 6. Kultūros ministro D. Trinkūno 1993-08-02 eksponatų perdavimo Lietuvos nacionaliniam mu- raštas Nr. 41-05-822 „Dėl Šv. Mykolo bažnyčios ziejui“, AM dokumentų rinkinys – autorės archyvas. perdavimo“, AM dokumentų rinkinys – autorės 21. Lietuvos Respublikos architektūros politikos archyvas. krypčių įgyvendinimo 2006–2010 metų priemonės, 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Valstybės žinios, 2006, Nr. 75-2861. 1993 m. gruodžio 31 d. Nr. 1013 „Dėl nacionalinio 22. Alekna A., Suomija stato, Vakarinės naujienos, Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos muziejaus 1982-11-25. Architektūros skyriaus perdavimo“, Valstybės 23. Алексеев Г. Архитектурные экспонаты, Žinios, 1994, Nr. 3-43. Советская Литва, 1980-01-06. 8. Lietuvos Respublikos valstybinės paminklo- 24. Andriušytė A., Švelnusis švedų rūstumas, saugos komisijos sprendimas „Dėl Architektūros Statybų pilotas, 2000, 14. muziejaus iškeldinimo ir patalpų jam skyrimo“, 25. Aukštaitytė N., Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Žinios, 1996, Nr. 4-949. architektūra, Lietuvos aidas, 1991-10-19. 9. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo 26. Baltrušienė A., Architektų kelialapiai į gyveni- ir kultūros komiteto 1996-05-08 sprendimas „Dėl mą, Vakarinės naujienos, 1973-02-27. Architektūros muziejaus patalpų, AM dokumentų 27. Baužienė M., Talentingo architekto sugrįžimas, rinkinys – autorės archyvas. Literatūra ir menas, 1991-12-28.

81 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

28. Baužienė M., Lithuania‘s architecture 1918– 55. Labanauskas K., Vaitys L., Apie naują Vilniaus 1940, Do-co-mo-mo Newsletter, 1992, 7. muziejų, Literatūra ir menas, 1973-03-24. 29. Baužienė M., Nauja pažintis, Literatūra ir 56. Lietuvos architektūros istorija, III, Vilnius, menas, 1993-06-122. 2000. 30. Baužienė M., Ateiname ar išeiname. Ar- 57. Lietuvos moderno pastatai. Lithuanian monu chitektūros muziejui – 25, Naujasis dienovidis, ments of modern movement /sudarytoja M. Baužie- 1993-08-06. nė, Vilnius, 1998. 31. Baužienė M., Lietuvos architektūros muziejus, 58. Lindvall J., Nordic and Baltic Architectural Technikos žodis, 1994, No. 4, 18–21. Museums and Archives – a background, ICAM- 32. Baužienė M., Karolis Reisonas. A Lithuanian Nord. modernist, Docomomo Journal, 1994, 12. 59. Lukšionytė-Tolvaišienė N., Istorizmas ir mo 33. Baužienė M., Lithuanian Folk Art Influences dernas Vilniaus architektūroje, Vilnius, 2000. on the American Architecture of Jonas Mulokas 60. Lukšionytė-Tolvaišienė N., Antanas Vivulskis (1907-1983), – ICAM 8, International Confede tradicijų ir modernumo dermė, Vilnius, 2002. ration of Architectural Museums, proceedings of 61. Mačiulis A., Racionalumo ir plastiškumo ICAM 8 / Edited by Angela Giral, New Jork, 1996. jungtys. Architekto Kęstučio Kisieliaus paroda 34. Baužienė M., Vizija ir realybė XX a. I pusės Architektūros muziejuje, Statybų pilotas, 2002, 17. architektūroje, Literatūra ir menas, 1997, Nr. 40, 62. Mažeikienė O., Architektūros muziejaus p. 9. 30-metis, Literatūra ir menas, 1998-11-28. 35. Baužienė M., Gatvė, kurios nėra, Literatūra ir 63. Norri, M-R., The Museum of Finnish Architec- menas, 1998-10-17. ture, ICAM-Nord Nordic and Baltic Museums and 36. Baužienė M., Architektūros muziejus, Vilnius, Archives of Architecture, Helsinki, 2002. 1998. 64. Pallasmaa J., Remembrances and Views, 37. Baužienė M., Devintasis ICAM kongresas, ICAMNews, 1999, June-December. Literatūra ir menas, 1998-08-08. 65. Pasaulinės architektūros diena, Statybų pilotas, 38. Baužienė M., Puikus reveransas Lietuvos 1998, 11. barokui, Literatūra ir menas, 1999-02-06. 66. Pocienė A., Parodoje – šalies miestų ir mieste- 39. Baužienė M., Švedų namai, Literatūra ir lių teritorijų planai, Lietuvos rytas, 2002-02-04. menas, 2000, 10-27. 67. Polis A., „Urbanistika“ – Lietuvos įvaizdžio 40. Baužienė M., The Lithuanian Museum of formuotoja, Statyba ir architektūra, 2002, 2. Architecture, ICAM-Nord. Nordic and Baltic Mu 68. Suomijos architektūros ir statybos paroda, seums and Archives of Architecture, Helsinki, 2002. Tiesa, 1982-11-25. 41. Baužienė M., B. Elsbergo palikimas Lietuvoje 69. Šarkus T., Pirmasis Architektūros muziejaus ir JAV, Atgimimas, 2002, 12. žingsnis, Tiesa, 1972-07-29. 42. Baužienė M., Architekto A. Kulpos-Kulpavi- 70. Štelbienė A., Leonido Merkino architektūros čiaus kūryba, Statybų pilotas, 2003, 4, p.10. paroda, Statybų pilotas, 1998, 1. 43. Baužienė M., Lietuviški akcentai ir motyvai 71. Štelbienė A., Ataskaita laikui. Architekto Šiaurės Amerikos kraštovaizdyje, Kultūros barai, Kęstučio Pempės ir dailininko Gedimino Pempės 2003, 2, p.41–44. paroda, Statybų pilotas, 1999, 11. 44. Baužienė M., Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje, 72. Tiškutė I., Atjaunėjęs Architektūros muziejus, Vilnius, 2004. Vakarinės naujienos, 1988-01-23. 45. Baužytė J., Sapiegų kapavietė saugo „sustingu- 73. Tiškutė I., Kaip gyvuoji Architektūros muzie- sią muziką“, Kauno diena, 1999-01-06. jau, Statyba ir architektūra, 1988, 10. 46. Buivydienė D., Paroda Architektūros muzieju- 74. Valiulis S., Dar vieno sugrįžimo pradžia, je, Inžinerija, 1995-12-15 (N21). Diena, 1994-07-14. 47. Eliasson, U., The Swedish Museum of Archi- 75. Verbienė I., Architektūros muziejus pakibo ore, tecture, ICAM-Nord Nordic and Baltic Museums Lietuvos žinios, 2006-01-09. and Archives of Architecture, Helsinki, 2002. 76. Vijonaitė V., Ekspozicijoje – architektų darbai, 48. Fülberth A., Tallin-Riga-Kaunas. Ihr Ausbau zu Tiesa, 1974-01-06. modernen Hauptstädten. 1920–1940, Köln Weimar 77. Vitkauskienė R., Ar tikrai atgailaujate?, Res Wien, 2005. publika, 1990-10-10. 49. Gładkowska H., Prawie pół wieku architektury, 78. Vikauskienė V., Architektūros muziejaus Czerwony sztandar, 1988-01-31. darbuotojams – neramios dienos, Lietuvos rytas, 50. Gūzas E., Gerus pamatus padėjus, Statyba ir 2005-11-26. architektūra, 1992, N. 2–3 ir N. 4. 79. Vyšniūnas A., Didžioji urbanistikos laboratori- 51. ICAM6. 6th International Conference of Archi ja, Statybų pilotas, 2002, 3. tectural museums, Stockholm, 1993. 80. Vladimiras Dubeneckis 1888.IX.6–1932. 52. Jarutienė J., Muziejus pasiilgo smalsių lankyto- VIII.10. Parodos katalogas, Vilnius, 1988. jų, Lietuvos rytas, 2000-12-09. 53. Jurginis J., Tėvynės pažinimas, Vilnius,1989. 54. Kaušakytė, L., Architektūros muziejaus sukak- tis, Kultūros gyvenimas, 1998, N. 20.

82 Morta Baužienė Pamokanti architektūros muziejaus sunaikinimo istorija

SUMMARY museum’s exhibitions were presented at the newsletter of the Confederati- Morta Baužienė on (ICAM News), the speech was given Lessons to be learned at the congress in ICAM-8. In the year from the destruction of 1992–1998 museum was engaged on Architecture museum other international Architecture organization – Docomomo (Documentation Lithuanian Architecture museum was and conservation of buildings, sites and established on August 1st, 1968, as the neighbourhoods of the modern move- branch of Lithuanian History and Ethno- ment). An expert working group was graphy museum (now the National mu- established, which selected architecture seum of Lithuania). There were plans to objects that were believed to be worthy form a separate, autonomous Architectu- to be included in the registry of Docomo- re museum in the future. Formation be- mo; the special booklet was released. gan having nothing, there were no exhi- When the first exposition after the bits or vision of the future museum, its restoration of the church was closed, in function, collections or structure. 1989–1990 a display of Lithuanian ar- The first exposition was opened in chitecture evolution in 20th century was July, 1972, at the Church of St. Micha- exhibited. Many temporary, thematic and el the Archangel and all the exhibits for personal (anniversary) exhibitions were this exhibition were borrowed. As orde- displayed as well. Some of the thematic red by The Council of Ministers of the expositions were a novelty in Lithuanian Lithuanian SSR presidium’s Committee museums’ history: “From the History of of Current Affairs, on November 27th, Urban Planning of Vilnius” (1989–1992) 1986, the whole monastery ensemble ne- which studied urban evolution of the ca- arby the Church of St. Michael was given pital city; “Lithuanian Neo-Gothic Chur- to the Ministry of Culture to expand the ches” (1992) was very informative for Architecture museum. The fact, that the the architects working on new churches; museum was started at the church com- “From the history of one object – State plex, was one of the main reasons for its Theatre in Kaunas” (1998) reminded the future demolition. public how attentively the architects lo- After the restoration of Lithuanian in- oked at architectural heritage in the first dependence, former Lithuanian History part of 20th century. and Ethnography museum became the The knowledge of Architecture mu- National museum of Lithuania; structural seum staff and owned collection made changes were initialized, that disallowed it possible to prepare anniversary expo- the possibility to preserve a continuous sitions of big scope, that were displayed architectural collection, which at that not at own premises. Two expositions, in time consisted of 33.6 thousand items. 1978 and 1988, devoted to Vladimiras At the beginning of 1994, Architecture Dubeneckis were displayed in the His- museum was transitioned to the Heritage tory museum of Kaunas. The exhibition Protection System. The museum became addressed to Vytautas Landsbergis-Žem- one of the sections of the Cultural Heri- kalnis centenary was opened 1993 at Vil- tage Center. nius Town Hall. In September of 1994 at the 7th con- When Lithuania regained its indepen- gress of International Confederation dence, all the ecclesiastical property was of Architectural Museums – ICAM, in started to be given back to its legitima- Madrid, Lithuanian Architecture mu- te owners. Guided by the Act of Resti- seum became a member of ICAM. The tution of the Status of Catholic Church

83 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

in Lithuania, as well as other Laws, on sion of the collections from Museum of June 23rd. 1993, Vilnius City Council Architecture to the National Museum. decided that the Church of St. Michael The National Museum took over 55.5 and the monastery ensemble located ne- thousand items architectural collection. arby, should be returned to the Curia of As it turned out later, about 20 thousand Archdiocese of Vilnius. The Architectu- records, which were not approved by the re museum was left without a premises. National Museum were transferred to the According to the Law: evicted compa Vilnius Regional State Archives. ny, institution and organization as well Just like that, an integral architectural as citizens should be provided with new, profile exhibits’ collection find itself in suitable accommodation. However, the two different depositories. Citizens, who provision was not respected. donated the exhibits to the Museum of During the time, the ministry of Cul- Architecture were disappointed, the job ture and Heritage protection organizati- of architectural historians was made a lot ons did not make the agreement of who more difficult. Lithuania was left without should take the responsibility for the new an institution, which would contain a Museum premises. In 2006, March 20th, serious architectural exhibition, and the the director of the Department of Cultural possibility to become acquainted with the Heritage, to which the Cultural Heritage development of Lithuanian architecture Centre belonged, Albinas Kuncevičius, in 20th century. signed the agreement Nr. Į-098. “Concer- ning the Cultural Heritage Center’s He- ritage Registers, Documentation and In- El. paštas [email protected] formation, transfer of the collections and Gauta 2018-08-27 exhibits of the Museum of Architecture Įteikta spaudai 2019-02-07 to the National Museum of Lithuania”. A committee was formed for the transmis-

84 Martynas Purvinas si pakelės gyvenvietės (Kijevas, Didysis Naugardas ir kt.). Negausiai apgyventose Lietuvos miestelių baltų žemėse reikšmingesnių paskatų in- urbanistikos ir tensyviai urbanizacijai tuomet nebuvo – architektūros kalbama apie tos epochos spėjamus pro paveldas – istorinės tomiestus, besiplėtojusius valdų centrus raidos bruožai ir (Kernavę, Vilnių ir kt.). apibūdinimai Įvairiuose civilizaciniuose židiniuose (nuo Artimųjų Rytų iki Naujojo Pasau- lio, Pietryčių ir Pietų Azijos bei kt.) per Straipsnio objektas – Lietuvos tradi tūkstantmečius klostėsi įvairūs miestų ciniai miesteliai (kaip visaverčiai urba modeliai. Vakarų Europos naujųjų am- nistiniai objektai gyvavę iki 1940 m.) ir žių miestų būdingas atributas buvo dar jų urbanistikos bei architektūros paveldo viduramžiais išsikovota savivalda, leidu- bendri ypatumai, paskelbtieji tų miestelių si pasirinkti tinkamesnes sąlygas vietos apibūdinimai. verslams ir kt., lėmusi tokių miestų finan- Tikslas – trumpai apžvelgti Lietuvos sinę ir kitokią galią, jų plėtros galimy- miestelių istorines ištakas, tolesnės jų bes ir kt. Tenykščių urbanistinių darinių raidos ypatumus, buvusius miestelių tyri sparčią plėtrą lėmė ir bendra to regiono mus ir jų apibūdinimus (visa tai lyginant istorinė bei ekonominė raida. su pasiekimais išsivysčiusiose Vakarų Skirtingų civilizacinių arealų užribyje, Europos šalyse); parodyti sovietinės oku toli nuo europinės ūkinės raidos centrų pacijos metais susiklosčiusias paveldoty likusiose senųjų baltų žemėse urbaniza- ros ir paveldosaugos problemas. ciniai procesai ilgai liko embrioninėje Reikšminiai žodžiai: miesteliai, urba stadijoje, ten atsirado savitų bruožų. nistikos paveldas, architektūros pavel das, etninė architektūra, paveldotyra, Vakarietiškųjų miestų Lietuvoje paveldosauga. ištakos Antrojo tūkstantmečio pradžioje prasi- Įvadas dėjo germaniškoji ekspansija į Baltijos Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama jūros pietines ir rytines pakrantes, ryčiau sudėtinga Lietuvos miestelių ir jų pavel- Jutlandijos pusiasalio kuriant vis naudo istorinė raida, tyrimo problematika, jus vokiškus uostamiesčius (Liubekas, daugelio įvairių aplinkybių lemta dabar- Vismaras ir kt.), tapusius tolimesnės ūki- tinė šio žinių baro būklė. nės ekspansijos bazėmis. Vyslos deltoje Lietuvos miestelių atsiradimą ir jų rai- įsikūrusi pajūrio slavų gyvenvietė galop dos ypatumus lėmė bendrieji civilizaci- tapo vokiečių pirklių svarbiu miestu Dan- niai procesai šiame regione ir platesnėse cigu/Gdansku, 1224 m. gavusiu vokiško- teritorijose. jo miesto teises. Pavyzdžiui, antrojo tūkstantmečio pra- Dauguvos žiotyse XIII a. pradžioje įkur- džioje reikšmingesni urbanizaciniai pro- ta Ryga tapo dar vienu svarbiu vokišku/ cesai vyko kai kuriuose Vakarų Europos vakarietišku miestu prie Baltijos, kaip ir plotuose (dabartinių Prancūzijos, Šiaurės 1252 m. Kalavijuočių ordino įkurta Klai- Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos pėda/Memelburgas. 1230 m. Pavyslyje ir kt. teritorijose). Dar tebegyvavusi Rytų įkurdintas Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas Romos-Bizantijos imperija veikė dalies su talkininkais iš Vakarų netrukus užkaria- Pietų ir Rytų Europos žemių urbanistines vo senųjų prūsų žemes, 1255 m. Priegliaus tradicijas. Prie svarbiųjų vandens kelių iš upės žiotyse įkurdamas Karaliaučių/Kio- Skandinavijos į Bizantiją gyvavo ir plėtė- nigsbergą – dar vieną reikšmingą vaka-

85 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

rietišką miestą. Užkariautame Pavyslyje krikšto ir LDK sustiprėjimo intensyvėjant XIII a. antrojoje pusėje pradėta intensyvi ryšiams su Vakarais, sparčiau perimta va- teritorijos kolonizacija, ten kuriant tankų karietiškoji (ir miestų kūrimo) patirtis įtvirtintų nedidelių gyvenviečių (netrukus (neretai per Lenkiją kaip tarpininkę tarp gaudavusių miestų teises) tinklą. Taip ne- Lietuvos ir Vakarų), tačiau sparčiai ir vi- toli nuo dabartinės Lietuvos teritorijos (ir suotinei urbanistinei plėtrai nebuvo prie- joje – Klaipėdos atvejis) XIII a. antrojoje laidų. Tik XIV a. pabaigoje vakarietiško pusėje–XIV a. atsirado dešimtys gyven- miesto savivaldos teises (kaip reikšmin- viečių, turėjusių svarbiausius vakarietiš- gumo simbolį ir instrumentą spartesnei kųjų miestų atributus: oficialias miestų plėtrai) gavo Vilnius, Lietuvos Brasta/ teises ir atributus, miestiečių bendruome- Brestas, Gardinas, o XV a. pradžioje – nes, reikšmingą ūkinį potencialą (plėtotus Kaunas ir Trakai. Manoma, kad XVI a. verslus ir amatus) ir kt. viduryje visoje didžiulėje LDK teritori- Dabar pripažįstama, kad ankstyvajame joje tebuvo nedaug vakarietiškų miestų Vilniuje be rusėnų dalies (miesto) gyva- (nors vien buvusiose nedidelėse Ordino vęs ir vokiečių miestas, kurtas pagal va- valdose tokių buvo dešimtys). Gal būsimi karietiškas nuostatas. Žinoma apie reikš- kruopštūs istorikų tyrimai atskleistų, kuo mingą vokiečių bendruomenę Kaune, tie LDK miestai skyrėsi nuo tuometinių paveikusią to miesto raidą. Vakarų Europos miestų (ne vien savo pa- Veikiausiai visos kitos senuose šalti- veldu, bet ir socialiniu, ūkiniu, kultūriniu niuose „miestais“ vadintos lietuviškos potencialu, funkcionavimo ypatumais ir gyvenvietės dažniau tebuvo papiliai prie kt.). svarbesnių pilių ar didesnės sodybų san- Kol kas bendrosios Europos vakarie- kaupos, neturėjusios svarbiausiųjų vaka- tiškųjų miestų ir miestelių regioninio sa- rietiško miesto atributų. Dėl tuometinių vitumo tendencijos atrodo taip. Tolstant sąlygų lietuviškose žemėse nebūta reikš- nuo Vakarų senųjų urbanizacinių centrų mingesnės tikrųjų miestiečių grupės, (Pareinės, Flandrijos, Lombardijos ir kt.), galėjusios rimčiau paveikti krašto raidą, dažniau menko miestų ir miestelių gyven- kurti ir plėtoti tikrus miestus. tojų vidutinės pajamos, jų turėtosios rea- Kitaip būta dabartinės Lietuvos kaimy- lios teisės ir galimybės bei kt. Menkesnis nystėje. Pavyzdžiui, užkariautose prūsų ekonominis pajėgumas ir kt. lemdavo žemėse 1454–1464 m. vyko vadinama- prastesnę gyvenviečių infrastruktūrą, jų sis miestų karas, neseniai sukurtų gausių architektūrinio paveldo kuklesnį pobūdį. naujųjų miestų bendruomenėms maiš- Tuo nuo Senosios Europos (Vakarų civi- taujant prieš netinkamą Ordino valdymą lizacinių centrų) ryškiau skyrėsi Naujoji ir suvaržymus miestiečiams [4]. Tuomet Europa – vėliau vakarietiškas įtakas per- tenykščiai miestiečiai (atvykėliai iš Va- ėmusios teritorijos (tarp jų ir baltiškosios karų ar jų palikuonys) pajėgė susitelkti ir žemės). ginti savo pilietines teises, priešintis Or- Buvusį miestelių pobūdį dažnai lem- dino nuostatoms ir jo valstybės karinėms davo juos supusios teritorijos ypatybės. pajėgoms. Tada Lietuvos valstybėje tai Dažniausiai miesteliai susikurdavo ir nebuvo įmanoma – dar kelis šimtmečius egzistuodavo kaip vietinio aptarnavimo miestiečiai ten nebuvo reikšminga visuo- centrai. Turtingesnėse vietovėse, kur menės dalis, lietuviškosios žemės (kaip vidutinės gyventojų pajamos buvo di- ir visa LDK teritorija) ilgam liko kaimiš- desnės, jie galėdavo miesteliuose įsigyti kais plotais su retomis stambesnėmis gy- daugiau prekių ir paslaugų, taip pratur- venvietėmis. tindami miestelių amatininkus, užeigų Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno laikytojus ir kt. Šie galėdavo daugiau taikos su Ordinu (1422 m.), gyventojų lėšų skirti statiniams, urbanistinei infra

86 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai struktūrai ir kt. Išsivysčiusių kraštų tur- šalia prekyvietės ar šią įsteigiant jau eg- tingi miesteliai turėdavo daugiau galimy- zistuojančioje gyvenvietėje. Tokie urba- bių išsikovoti sau papildomas privilegijas nistiniai objektai buvo paplitę vokiškose ir pan., gauti naudingesnį statusą ir kt. žemėse (vok. Marktflecken), Lenkijoje Ekonomiškai ir socialiai atsilikusiuose (lenk. miasteczko), Čekijoje (ček. mestys) Naujosios Europos kraštuose ar vietovė- ir kitur. Žinoma, kad prekyviečių privile- se egzistavę miesteliai daugeliu atžvilgių gijos atskiroms vietovėms germaniškose negalėdavo prilygti daugumai Vakarų žemėse suteikinėtos dar VII–IX a., kad Europos miestelių. Tą liudija ir jų archi- vėliau kai kurios svarbesnės prekyvie- tektūrinio paveldo prastesnė kokybė. tės ten gaudavo ir magdeburgines teises (savivaldą ir kt.). Vėliau vakarietiškosios Lietuvos miestelių tinklo susiklostymo civilizacijos paliestose žemėse (Vidurio bruožai ir Rytų Europoje) miestelių statusas buvo Retai apgyventą teritoriją reikėjo admi- menkesnis, jie visais atžvilgiais buvo nistruoti ir įsisavinti, įvairaus rango va- kuklesni, kaip kad ir lietuviškose žemėse. dovams siekiant gauti daugiau pajamų iš Senųjų baltų žemėse ikikrikščioniška- savo valdų. Tokios problemos besivys- jame laikotarpyje (iki atsirandant glau- tančiuose kraštuose kildavo jau tūkstan- desniems ryšiams su Vakarų Europos kul- tmečius. tūra ir tenykštės urbanistikos atributais) Daugumoje senovinių civilizacinių ži- egzistavo savosios prekyvietės – veikiau- dinių, augant žemdirbystės ir kitų verslų siai tarpgentiniuose plotuose, greta tuo- produktyvumui, atsirasdavo produkcijos metinių centrų ar žymesnių prekybinių perteklius, kurį būdavo galima iškeisti į traktų. Matyt, tokių prekyviečių būta, kitokius reikalingus dalykus. Taip atsi- pavyzdžiui, Nemuno pakrantėse, šalia rado vienas svarbiausiųjų civilizacijos svarbiausiojo vandens kelio – gal ties atributų – prekyvietė [12]. Vėliau valdan- vėlesne Tilže, Sudargu ir t. t. Vakaruose tieji sumanydavo iš to pasipelnyti, tokią 1004 m. parengtame šaltinyje teigta, kad veiklą apmokestindami, leisdami tuo šv. Vaitiekus (Adalbertas) kaip misionie- užsiimti tik nustatytose vietose ir kitaip rius keliaudamas į Prūsą, buvo nuvykęs reglamentuodami. Randantis miestams, į tenykštę prekyvietę, kur susirinkę žmo- prekyvietės tapdavo jų svarbiais kom- nių būriai [13]. Liko žinių apie XIII a. ponentais, tačiau menkiau urbanizuotose Rygos pirkliams numatytuose punktuose teritorijose negausių miestų prekyviečių pardavinėtą lietuvišką vašką, kailius ir kt. nepakakdavo. Besivysčiusiuose kraš- [14]. 1312 m. Livonijos ordino žmonės tuose susiklostydavo tam tikras balan- tam tikrose nustatytose pasienio vietose sas – prekyvietės atsirasdavo daugeliui lietuviams pardavinėję ne tik ginklus, ge- patogiose vietose, jos išsidėstydavo nau- ležį, arklius, bet ir sodų vaisius, kopūstus, dotojams tinkamais atstumais ir pan. Pre- ridikus, svogūnus ir kt. [15]. kių pasiūla ir paklausa, pirkėjų kiekiai ir Nuo XV a. pabaigos gausėjo LDK val- jų išgalės, kitos vietos sąlygos galop su- dovų leidimų atskiriems veikėjams savo formuodavo tai vietovei ir epochai tinka- žemėse steigti prekyvietes. Pavyzdžiui, mą prekyviečių tinklą. Visi tie veiksniai 1495 m. tai leista Žagarėje, 1503 m. Var- veikė ir lietuviškose žemėse, kur tikrųjų teliuose, 1508 m. Lioliuose, 1511 m. Ža- miestų tinklas buvo labai retas – kitaip diškiuose ir t. t. XVI a. antrojoje pusėje nei minėtame Ordino kolonizuotame Pa- ir XVII a. LDK prekyviečių vis daugėjo. vyslyje. XVIII a. pabaigoje (jau žlungant Abie- Miestų papildiniais daugelyje kraštų jų Tautų Respublikai) daug tuometinių tapdavo miesteliai, dažniau atsirasdavę LDK miestelių gavo Magdeburgo teises, amatininkų ir kitoms sodyboms kuriantis leidimus prie prekyviečių statyti krautu-

87 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

ves, viešąsias svarstykles ir kitus reika- tingumus Lietuvoje mes buvome išskyrę lingus objektus [16]. dar 1998 m. [2]. XVI a. LDK išduotos prekyviečių pri- Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos šiauri- vilegijos liudija apie permainingą krašto nėje dalyje (vėlesniame Klaipėdos kraš- istoriją – nemaža dalis anuomet minėtų te) pagal Prūsijos valstybės nuostatas vietovių vėliau sunyko ar liko eiliniais XVI–XIX a. formuotos savitos preky- kaimais. Ekonominių pakilimų metais vietės (Marktflecken). XIX a. pradžioje rasdavosi naujų prekyviečių, XVII a. karų (1804 m.) tokį statusą ten turėjo tik Ši- ir kitų krizių metais prekyviečių tinklas lutė/Šilokarčema su 300 gyventojų ir nykdavo. Kai kur išlikdavusios stabiles- Rusnė su 700 gyventojų [7]. Nei vienos nės prekyvietės apaugdavo amatininkų, oficialios prekyvietės tada nebuvo Klai- prekybininkų ir kitų sodybomis, daly- pėdos apskrityje. Pažymėtinos bend je tokių lankomų gyvenviečių statytos rosios tos intensyviai urbanizuotos te- krikščioniškos bažnyčios ir kitų religinių ritorijos ypatybės. Antai, tuomet visoje konfesijų šventovės. Kai kur prekyviečių Rytprūsių provincijoje buvo net 67 mies- gyvenvietes (miestelius) stabilizavo ten tai ir tik 22 oficialios prekyvietės [8], o įsikūrusios ir sparčiai gausėjusios žydų labiau kaimiškoje Gumbinės apygardoje bendruomenės, jų plėtoti verslai. (apėmusioje žymią Mažosios Lietuvos 1795 m. galutinai žlugus Abiejų Tautų dalį) buvo 19 miestų ir 13 prekyviečių Respublikai ir prasidėjus carinės Rusijos [9]. Ten (kitaip nei silpnai urbanizuotoje okupacijai, Didžiojoje Lietuvoje klos- Didžiojoje Lietuvoje) buvo susiklostęs tėsi naujos ekonominės ir kitos sąlygos. tankus oficialiųjų miestų tinklas, kurį pa- Po napoleonmečio Rusijos imperijai vis pildė negausios prekyvietės (miesteliai). griežčiau kontroliuojant savo vakarines Kaimiškojoje Didžiojoje Lietuvoje mies- provincijas (stiprinta valstybinės sienos teliai tuomet skaičiuoti šimtais, jie (o ne apsauga, nutraukinėti ar apsunkinti buvę negausūs miestai) buvo krašto apgyven- ryšiai su Rytprūsiais ir kitais užsienio dinimo sistemos pagrindas. kraštais, nustatinėti žymesni socialiniai, Pažymėtinos ir kitos Mažosios Lie- politiniai ir kitokie apribojimai ir kt.), tuvos prekyviečių ypatybės. Tenykščiai miestelių raida nebuvo skatinama. Žy- gausūs miestai (pavyzdžiui, XVI a. Til- mesnis jų augimas sietinas su baudžia- žė) išaugdavo iš prekyviečių. Veikiausiai vos panaikinimu (nuo 1861 m.), XIX a. XVII–XVIII a. ten proteguotos esamų pabaigoje vykusia reikšmingesne ekono- miestų turgavietės, naujų prekyviečių mine plėtra, demografiniais ir socialiniais (kaip miestų konkurenčių) vengta. Po pokyčiais. XIX a. pradžios Prūsijos ūkio reformų Tarp skirtingų civilizacinių arealų li- krašte gausėjo naujai įteisintų prekyvie- kusios baltiškosios teritorijos patirdavo čių. Pavyzdžiui, iki tol vadinti kaimu, nevienodas įtakas, ten kurdavosi ir klos- 1817 m. Smalininkai jau minėti kaip tydavosi nevienodo pobūdžio miesteliai. oficiali prekyvietė krašto pasienyje [5]. Pavyzdžiui, dabartinės Lietuvos šiaurinę Tuomet kaip pamario prekyvietė nuro- dalį ilgai veikė savitesnės gretimo Kur- dyta tik Šilutė [6], o Rusnė gal jau buvo šo (Kurliandijos) pobūdis – ten buvo praradusi tokį statusą. XIX a. viduryje ryškesni vokiškosios/vakarietiškosios ir pabaigoje tame krašte jau fiksuotos ir ūkinės struktūros ir kultūros bruožai. naujos prekyvietės. Pietų ir Rytų Lietuvoje buvo ryškesnės Dėl santykinai didesnių gyventojų pa- slaviškosios įtakos, Užnemunėje ir va- jamų, labiau išvystyto ūkio, vakarietiš- dinamoje Paprūsėje – gretimų Rytprūsių kosios urbanistikos ir architektūros įtakų (ir Mažosios Lietuvos) įtakos. Tokius ir kt. Mažojoje Lietuvoje klostėsi savito teritorinius atskirų miestelių zonų skir- pobūdžio prekyvietės (miesteliai) su gau-

88 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai siais, miestiško pavidalo mūriniais stati- žemės matininkų veikla ir kt. Reikšmin- niais, tvarkingesne ir pažangesne gyven- gesnį lūžį pradėjo Valakų reforma – val- viečių įranga ir pan. dančiųjų pastangos inventorizuoti žemės Kitaip buvo skurdesnėje ir ūkiškai atsi- valdas, racionalizuoti buvusią žemėnaudą likusioje Didžiojoje Lietuvoje, kurios rai- ir pan. Dar vienas miestelių ir kitų gyven- dą stabdė XVII–XVIII a. krizės, 1795 m. viečių pertvarkymo vajus ryškėjo XIX a., prasidėjusi carinės Rusijos okupacija. kai okupuotą Lietuvos teritoriją siekta pertvarkyti pagal carinės Rusijos nuosta- Lietuviškųjų miestelių ypatumai tas, kolonizuojant tuos plotus ir pan. Iki šiol Lietuvoje (kitaip nei išsivysčiu- Mažosios Lietuvos gyventojų santyki- siose Vakarų šalyse) neparengtos išsa- nai didesnės pajamos, žymesnis krašto mios ir sistemingos istorinių duomenų ūkinis ir kitoks išsivystymas, vakarie- suvestinės apie atskirų krašto vietovių tiškosios/vokiškosios įtakos ir kt. lėmė ūkinę raidą (tenykščių gyventojų paja- tenykščių miestelių architektūros pavel- mas ir jų dinamiką, pagamintos produk- dą. Iki Pirmojo pasaulinio karo to kraš- cijos kiekius ir kt.), kuriomis Vakaruose to miesteliuose buvo pastatyta nemažai remiamasi istoriniuose urbanistiniuose puošnių ir didelių mūrinių statinių, ku- tyrimuose, vienų ar kitų vietovių verti- riuos projektavo profesionalai. Turtin- nimuose ir pan. Publikuoti fragmentiški gesnėse gyvenvietėse radosi Vakarų istoriniai duomenys apie atskirus laiko- miestams būdingų smulkiosios architek- tarpius ar vietoves neleidžia patikimiau tūros elementų (dailių apšvietimo žibin- apibūdinti daugelio lietuviškųjų žemių tų, įvairių reklamų ir kt.). urbanizacijos ypatumų. Kitaip būta Didžiosios Lietuvos mies- Galima nurodyti kai kuriuos to proceso teliuose, kurių daugumą atvykėliai iš momentus. Vėlyva dabartinės Lietuvos Vakarų pravardžiuodavo „ožkų mieste- teritorijos urbanizacija čia nesukūrė anks- liais“ – medinių kaimiškų ir kt. trobų su- tyvesnių epochų Vakarų Europai būdingų pamose negrįstose aikštėse ir dykvietėse urbanistinių ir architektūrinių fenomenų. ganydavosi ožkos, daug kur akivaizdžiai Kaip ir kitus nuošalesnius regionus mūsų matėsi skurdo pėdsakai. plotus per tarpininkus pasiekdavo pavė- Miestelių pobūdį veikė ir jų gyvento- lavę ankstesnių epochų aidai iš Vakarų, jų etninė sudėtis. Dėl istorinių priežasčių atokioms provincijoms būdingi sekiniai Mažojoje Lietuvoje ir jos miesteliuose ir perdirbiniai. Iš Lenkijos, Prūsijos, Li- gyveno nedaug žydų [62], o Didžiojoje vonijos ir kitur atvykdavę specialistai Lietuvoje jų buvo labai gausu. Ten buvo (nuo matininkų iki mūrininkų ir kt.) daž- susiklostę nemažai vadinamųjų štetlų su niau atsiveždavo senstelėjusių (Vakarų gausiomis žydų bendruomenėmis. Per Europos požiūriu) žinių ir metodų – taip kelis šimtmečius tokie miesteliai tapdavo XVI a. ir vėlesnėje Lietuvoje atsirasdavo savotiškais žydų getais – juose telkdavo- gotikinės epochos atgarsių. Gal žymesnis si vis daugiau žydų, negalėjusių išvykti informacinis ir technologinis lūžis vyko kitur, susirasti kitokių pragyvenimo šalti- Bonos Sforcos laikais iš renesansinės nių krašto kaimuose ar negausiuose mies- Italijos pasikvietus įvairių specialistų, tuose. Tokie miesteliai neretai tapdavo teikusių tuomet naujoviškų idėjų Valakų skurdo židiniais, neturtingi žydai glaus- reformai, pastatų architektūrai ir kt. davosi įvairiuose menkuose trobesiuose Visa tai lėmė savaimingai susiklosčiu- ir jų priestatuose, itin sutankindami mies- sių miestelių gausą Didžiojoje Lietuvoje. telių ar jų dalių užstatymą (ankstesniais Tikslingą urbanistinio planavimo veiklą amžiaus suformuotuose nedideliuose ten ribojo krašto ūkinis ir kultūrinis at- sklypuose antisanitarinėmis sąlygomis silikimas, tik vėlesniais amžiais plitusi neretai susikimšdavo daug šeimų). Tokių

89 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Didžiosios Lietuvos miestelių pavidalą Vokietijos ir kitų Vakarų šalių patirtį) paįvairindavo specifiniai žydų statiniai specialistai (pavyzdžiui, [29], [46], [20], (sinagogos, škalos ir kt.), neretai išsiskir- [71]). Atskirai paminėtina W. Rewiens- davę savąja išvaizda, savitais architektū- ka, prieškariu tyrusi miestelius ir miestus ros bruožais. tuometiniame Vilniaus krašte – ir dabar- Lietuviškųjų žemių-agrarinių plotų tinėje LR teritorijoje [64], [65]. miesteliuose ilgai vyravo kaimiškieji Primintini ir negausūs ankstesnieji is- trobesiai, baltams būdinga etninė archi- torikų ir kraštotyrininkų darbai, kuriuose tektūra [51]. Vėliau Mažosios Lietuvos buvo paskelbtos kai kurios žinios apie se- miesteliuose gausėjo miestiškos architek- nąsias lietuviškąsias gyvenvietes (pavyz- tūros (dažniau artimos vokiškųjų miestų džiui, [2], [72]). Nuodugniau nagrinėta trobesių stilistikai) statinių. Didžiosios Rytprūsių (ir Mažosios Lietuvos) gyven- Lietuvos miestelių pasiturintys gyven- viečių istorija (pavyzdžiui, [67], [11]), tojai pasistatydavo ir erdvesnių medinių apie jas buvo paskelbta įvairių žinių. trobesių, kartais mėgdžiojusių turtinges- Atrodo, kad Lenkijoje prieškariu leis- niųjų pastatų dvaruose ar miestuose for- tos mokslinės studijos apie LDK ir Abiejų mas. Ten radosi ir savitesnio pavidalo Tautų Respublikos gyvenviečių istoriją, medinių trobesių (nuo smuklių ir užeigų tuometinėje LR nesusilaukdavo didesnio iki klebonijų ir kt.). dėmesio. Tą lėmė daugelis aplinkybių – tarp kaimyninių šalių tebesitęsė faktiška- Lietuvos miestelių ir jų paveldo sis karo stovis, Lietuvoje nuolat prisimin- apibūdinimai iki 1969 m. tas okupuotasis Vilnius, besidominčių Vakarų Europoje dar XVIII a. publikuo- specifiniais istorijos momentais nebuvo tos reikšmingos studijos apie atskiras daug, visuomenei ir daugumai specialistų vietoves, ten nagrinėti socialiniai, ekono- rūpėjo „savosios“ (pabrėžtinai lietuviš- miniai ir kiti klausimai, domėtasi kraštų kos) istorijos versijos kūrimas, atmetant ir kai kurių gyvenviečių istorija. Dėl ne- kai kuriuos Lenkijos tyrėjų teiginius ir palankių istorinių sąlygų ir kitų aplinky- koncepcijas, pirmiausiai domintis LDK bių lietuviškose žemėse (ypač Didžiojoje pergalių laikais ir pan. Lietuvoje) tokio pobūdžio veikla labai Iki 1940 m. LR taip ir nebuvo parengta vėlavo. Pavyzdžiui, XIX a. negausius rimtų mokslinių studijų, sintetinių urba- Rusijos istorikus ir tyrėjus labiau domin- nistikos istorijos veikalų apie krašto gy- davo vadinamosios „Rusų Lietuvos“ pra- venviečių istorinę raidą. Daugiau dėme- eities peripetijos ir pan., o ne nuoseklūs sio skirta kaimiškajai kultūrai, jaučiant, ir objektyvūs „Šiaurės Vakarų krašto“ kad krašto miestai ir miesteliai buvę „sve- senųjų gyvenviečių tyrimai. Lietuviškų timi“ (ten ilgai vyravę svetimtaučiai, iš miestelių savitais bruožais 1915–1918 m. kitur atgabenti kultūrų bruožai ir gyveni- domėjosi kai kurie Vokietijos specialistai. mo būdas). Negausios kraštotyrinės pub Po 1918 m. užsiimant naujos lietuviš- likacijos (pavyzdžiui, A. Biržio rašiniai kos valstybės kūrimu, pradėjus rinkti apie kai kuriuos Lietuvos miestus) buvo statistinius duomenis ir pan., iš pradžių veikiau mėgėjiškos, nesirėmė profesiona- beveik neturėta kvalifikuotų istorikų, liomis istorinių šaltinių studijomis, vaka- tuometinėje Lietuvos Respublikoje neat- rietiška duomenų analizės metodologija. sirado profesionalių urbanistikos istorijos Tik artėjant Antrajam pasauliniam karui, specialistų. Lietuvoje pradėta rašyti apie miestelius ir Daugiau istorinių žinių apie lietuviškus jų vertybes (pavyzdžiui, [44], [10]), bet miestus ir miestelius prieškariu paskel- realių darbų nenuveikta. bė Lenkijos (kur kas toliau pažengusios Sovietinė okupacija nutraukė organiš- mokslų baruose, sėkmingiau perėmusios ką lietuviškosios šviesuomenės ir tyrėjų

90 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai bendruomenės klostymosi procesą, pa- lituanistinės medžiagos (tarp jų ir žinių stangas prisivyti Vakarų Europos šalių apie lietuviškus miestelius). Bostone mokslo ir kultūros lygį. Emigravus į (JAV) leistoje daugiatomėje „Lietuvių Vakarus didelei inteligentijos ir gabaus enciklopedijoje“ buvo paskelbta daug jaunimo daliai, daug kam tapus sovieti- objektyvių straipsnių ir didesnių studijų nių represijų aukomis, krašto intelektinis apie iki tol Lietuvoje neapibūdintus isto- potencialas vėl sumenko. rijos reiškinius ir procesus. Po Antrojo pasaulinio karo pirmiausia Viena iš pirmųjų lietuviškosios urba- rūpintasi sovietine propaganda (pavyz- nistikos istorijos publikacijų buvo istori- džiui, [24], [17]), o ne rimtomis Lietuvos ko Vinco Trumpos straipsnelis apie mies- istorijos ir gyvenviečių raidos studijomis. tų istoriją Lietuvoje, paskelbtas minėtoje Objektyvūs praeities tyrimai faktiškai išeivių enciklopedijoje [68], deja, tuomet nebuvo leidžiami, kovota su „naciona- nepasiekiamoje daugumai okupuotos lizmo“ ir „nekritiško požiūrio į istoriją“ Lietuvos žmonių. Paminėtina, kad toje apraiškomis. enciklopedijoje nebuvo atskiro straipsnio Vadinamojo chruščiovinio atšilimo apie Lietuvos miestelius – ta sritis tebe- metais kai kurie tuometiniai sovietizuo- buvo nenagrinėta išsamiau. tos Lietuvos vadovai ėmėsi švelninti lig- 1960 m. sovietizuotoje Lietuvoje (pa- tolinę griežtą cenzūrą, ypatingus ideolo- minint jos jubiliejų) buvo išleistas pir- ginius ir politinius apribojimus ir kitką, masis mokslinių straipsnių rinkinys, siekdami patraukti krašto šviesuomenę, skirtas architektūrai ir jos istorijai [27]. kurti patrauklesnį sovietinės santvarkos Ten paskelbtas R. Jalovecko straipsnis variantą. Tuomet pradėta leisti „Lietuvos apie Lietuvos miestų kūrimosi veiks- TSR istorijos šaltinius“ ir kitus vertingesnius [18] tapo viena iš pirmųjų mokslinių nius leidinius, kur (bent fragmentiškai ir publikacijų Lietuvos urbanistikos istori- atrinktinai) buvo skelbiama žinių iš kraš- jos srityje. Ten trumpai buvo paminėti ir to praeities. Pradėtuose skelbti tyrėjų dar- miesteliai: „XV–XVI a. prie stambesnių buose jau būta negausių nuorodų į „bur- dvarų kūrėsi miesteliai, kurių kūrimosi žuazinės Lietuvos“ laikų publikacijas. pagrindą sudaro didž. kunigaikščio lei- Kartu išliko griežti politiniai ir ideologi- dimas rengti toje vietoje turgų ir laikyti niai apribojimai – autentiški istoriniai do- karčiamas“ [19]. Straipsnyje nurodytos kumentai, sovietiniam režimui netinkami 4 prieškarinės istorikų publikacijos (tada leidiniai nebuvo prieinami daugumai naudotasi laikina okupacinio režimo libe- žmonių, o tik siauram atrinktųjų ir pati- ralizacija), tačiau remtasi ir kitais nenu- kimųjų rateliui. Kiekvienos publikacijos rodytais šaltiniais. rankraštis buvo atidžiai vertinamas ir tik Atskirus Lietuvos miestelių bruo- rinamas, kad „netinkama informacija“ žus bandyta apibūdinti ir anksčiau. Pa- nebūtų paskelbta viešai. vyzdžiui, 1958 m. skelbtas M. Kleino Paminėtina iš Lietuvos 1940–1944 m. į straipsnis apie miestelių aikščių for- Vakarus pasitraukusių šviesuolių veikla. mas [23]. Vėliau miestelius minėjo A. Pi- Ten atsidūrę istorikai ir kiti nebegalė- lypaitis [45], A. Miškinis [35]. Tačiau tų jo studijuoti sovietų okupuotame krašte laikų miestų planavimo dokumentuose ir ar Rusijoje likusių senųjų dokumentų, to baro publikacijose „miesteliai“ apskri- tačiau laisvai galėjo susipažinti su pa- tai neminėti – pagal sovietinės sistemos saulyje paskelbtais gausiais leidiniais, nuostatos krašto gyvenvietės klasifikuo- kuriuose liesti ir Rytų Europos istorijos tos kitaip, ignoruojant „praeities atgyve- klausimai. Pažymėtinas Vokietijos ar- nas“, kurių nebeturėjo likti. chyvuose pokariu ilgai dirbęs istorikas Daugiau žinių apie senuosius Lietuvos Z. Ivinskis, ten suradęs ir paskelbęs daug miestelius anuomet pateikta K. Šešelgio

91 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

ir A. Miškinio moksliniuose ir enciklo- santvarkos privalumus ir pan. Visa tai ir pediniuose straipsniuose [34], [43], [66], daugelis kitų dalykų lėmė itin tendencin- [32]. Tačiau tuomet ir vėliau (visų pirma gus lietuviškosios urbanistikos paveldo dėl sovietinių politinių ir ideologinių ap- tuometinius apibūdinimus. ribojimų) daugiausiai minėti formalieji miestelių bruožai: plano struktūra, pano- LTSR urbanistikos paminklų sąrašas ramos ir t. t. Tokie (dar XIX a. Vakaruose Sekant sovietinės liberalizacijos laikais paplitusios gan primityvios urbanistinės iš centro paleistais lozungais, Lietuvoje analizės fragmentai) dalykai atsikurian- (kaip ir kitose sąjunginėse respublikose) čią Lietuvą pasiekė dar prieškariu iš Len- prisimintas kultūros (istorijos, archeolo- kijos ir kitų šalių. Kiek panašiai klostėsi gijos, architektūros, urbanistikos) pavel- ir sovietinės istorinės urbanistikos princi- das, imtasi sudarinėti vietinių vertybių pai – ten negalėjo būti taikoma naujesnė sąrašus. 1969 m. sausio 27 d. LTSR kultū- mokslinė metodologija, galėjusi atskleis- ros ministro ir LTSR valstybinio statybos ti esmines sovietinės santvarkos ydas, reikalų komiteto įsakymu Nr. 37/16 buvo menkus rusiškojo urbanistinio paveldo paskelbtas LTSR urbanistinių paminklų privalumus ir pan. Sovietinėje imperijo- sąrašas: Vilniaus, Kauno ir Kėdainių se- je palaipsniui formuoti depolitizuotos ir namiesčiai bei dar 62 urbanistiniai objek- mažai efektyvios urbanistinės analizės tai (Alsėdžiai, Anykščiai, Batakiai ir kt.). pagrindai, vengiant visų sąsajų su soci- Buvo nurodytos jų vertingosios savybės aliniais, ekonominiais, etnokultūriniais (pavyzdžiui, Jurbarkui – gatvių tinklas, ir pan. reikšmingais dalykais. Tuomet aikštės planas ir erdvinė kompozicija). stengtasi apsiriboti, pavyzdžiui, abstrak- Pažymėtina, kad tuometiniame to sąrašo čių plano struktūrų klasifikavimu ir pan., variante nebuvo nei Klaipėdos senamies- slepiant esmingesnius tikrovės dalykus. čio, nei Šilutės ar kitų reikšmingų istori- Sovietmečiu propaguojant tautų draugys- nių urbanistinių objektų. 62 urbanistinių tę ir pan., realus gyvenimas vyko kitaip: paminklų sąrašas vėliau buvo paskelbta Maskvos tyrėjams buvo atvertos daug viešam naudojimui neskirtame leidinyje platesnės galimybės nei periferijos ir va- „LTSR kultūros paminklų sąrašas“ [30]. dinamųjų sąjunginių respublikų specia Tas sąrašas (jo pagrindiniais autoriais listams; imperijos centre leisti tęstiniai laikomi A. Miškinis ir A. Pilypaitis) tuo- leidiniai „Rusiškasis miestas“ ir kt., pub metinėmis sąlygomis buvo reikšmingas likuoti įvairiausi leidiniai apie Rusijos žingsnis, bent deklaruojant kai kurių gyvenvietes ir jų privalumus. Tuo tarpu objektų vertingąsias urbanistines savy- Lietuvoje (kaip ir kituose užkariautuose bes. Dabar galima kalbėti ir apie esmi- kraštuose) teko griežtai laikytis dauge- nius to sąrašo trūkumus. lio tabu: nepastebėti Rusijos imperijos ir Dėl daugelio priežasčių (sudarytojų vėlesnės Sovietų Sąjungos urbanistikos subjektyvumo ir tendencingumo, anuo- kolonizacinio pobūdžio (siekio unifikuo- metinių okupacinio režimo nuostatų ir ti didžiosios valstybės teritoriją miestų kt.) tas sąrašas nebuvo adekvatus geo- planavimo priemonėmis ir kt.), neminėti grafiniu, etnokultūriniu ir kitais aspek- okupaciniam režimui nepalankių isto- tais. Kai kuriuose regionuose urbanisti- rinių momentų (pavyzdžiui, ilgaamžių kos paminklais skelbiant daug gretimų LDK kovų su Maskva, Rusijos kariuo- miestelių, kitur (pavyzdžiui, sovietmečiu menės siautėjimo Vilniuje XVII a. vidu- sunaikinimui pasmerktoje Mažojoje Lie- ryje ir t. t.). Pagal tuometines politines ir tuvoje) paliktos „baltos dėmės“ – esą ten ideologines nuostatas reikėdavo minėti nebuvę reikšmingų objektų. Taip igno- ilgaamžę feodalinę ir kapitalistinę prie ruota Šilutė, Rusnė, Priekulė, Katyčiai, spaudą, rusiškosios kultūros ir sovietinės Viešvilė, Smalininkai ir kitos istorinės

92 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai gyvenvietės su akivaizdžiomis urbanisti- šymuose ir vaizduose užfiksuojant visus nio paveldo vertybėmis. Užtat saugotinu statinius ir jų detales (nuo iškabų iki bal- paminklu buvo paskelbta Ignalina, kurios dų), tiksliuose planuose užfiksuojant vi- vienintelė vertybė tebuvo „aikštės pla- sus esamus trobesius, sodybų elementus nas“ (suformuotas carinės Rusijos oku- ir buvusių senesnių objektų pėdsakus, pacijos laikais). užfiksuojant socialinę ir etnokultūrinę Ne tik sudarant tą sąrašą, bet ir negau- miestelio struktūras (apibūdinant kiek siose to laiko publikacijose apie Lietuvos vieną gyventoją, užsiėmimą, giminys- urbanistikos istoriją nedrįsta pripažin- tės ryšius, genealogiją ir t. t.). Neturint ti pačių svarbiausių dalykų. Sovietinės tokių išsamių duomenų, šiandien (kaip okupacijos laikais tradiciniai mūsų krašto ir iki 1990 m.) tegalima labai apytikriai miesteliai jau nebeegzistavo: Didžiojoje apibūdinti Lietuvoje gyvavusius mieste- Lietuvoje po holokausto nebeliko žydų lius, jų tikrąją funkcinę, socialinę struk- (daug kur sudariusių reikšmingą mies- tūrą ir kt. telių gyventojų dalį), buvo sunaikinti jų Minėtojo chruščiovinio atšilimo lai- verslai, sakraliniai objektai ir kt.; nema- kais, kai atsirado galimybių tam tikrai ža dalis aktyviausiųjų miestelių žmonių tiriamajai veiklai, egzistavo jau tik tradi- 1944 m. pasitraukė į Vakarus ar paty- cinių miestelių liekanos: dalis senų tro- rė sovietines represijas; per pokarines besių be daugelio savo senųjų gyventojų, nacionalizacijas ir kt. buvo likviduoti be per šimtmečius įprastos veiklos, tra- beveik visi tradiciniai miestelių verslai dicinių įvykių ir renginių (nuo jomarkų (nuo amatininkų dirbtuvių iki privačių iki atlaidų su bažnytinėmis procesijomis, krautuvių, vaistinių ir kt.), susiklosčiusi gausybe lankytojų ir kt.). Nebebuvo tra- žemėvalda ir kt.; iš esmės pakeitus eko- dicinių gausių verslų, įprastinį gyveni- nominę santvarką miesteliai nebeteko mą palaikiusios privatinės nuosavybės savo reikšmės superkant kaimiečių pro- principo ir kt. Totalitarinė sovietinė sis- duktus, šiems įsigyjant amatininkų ir kt. tema užgniaužė ne vien ūkinį miestelių gaminius – įsigalint sovietinei sistemai gyvavimą, bet ir jų gyventojų siekius ir sumenko prekyvietės, šimtmečius palai- galimybes. Deklaruojant „naujo pasaulio kiusios miestelių gyvybingumą. Be šių kūrimą“, nebeliko prasmės saugoti tradi- ir daugelio kitų momentų dar primintini cijas, įprastinį gyvenimo būdą, praeičiai medžiaginiai nuostoliai: Antrojo pasauli- būdingus trobesius ir sodybas, pačią ur- nio karo ir pokario metais buvo sunaikin- banistinę miestelių struktūrą – besiklos- ta daug trobesių ir tradicinių infrastruktū- čiusią per daugelį amžių. ros objektų (nuo žydų namų ir sinagogų Sudarius (nors ir netobulą) urbanistinių iki arklių girdymo vietų ir t. t.); sovietinės paminklų sąrašą, atsirado bent teorinės okupacijos laikais pradėtas demonstraty- galimybės tam tikrai (neretai neefekty- vus paveldo naikinimas (keičiant plano viai ir fiktyviai) paminklosaugai. Ir po ir erdvines struktūras, į susiklosčiusią to tradicinė esą saugomų miestelių terpė urbanistinę terpę įbrukant standartinius neretai naikinta, pasinaudojant to sąrašo agresyvios išvaizdos statinius, perstatant spragomis ir tuometinėmis realijomis. buvusias karčemas, dirbtuves, privačias Susiformavo anuometinė korupcinė sis- krautuves ir kt.), pabrėžtinai kuriant tema, kai kurioms organizacijoms ar vei- „naujam pasauliui“ tinkamą visai kitokį kėjų grupėms leidžiant grubiai pažeisti sovietinio gyvenimo modelį. esą saugomus dalykus (taip buvo sude- Reikia priminti, kad joks tradicinis rintas Vilkyškių centrinės dalies išgrio- Lietuvos miestelis taip niekados ir ne- vimo projektas, vietoje vertingų dvaro buvo detaliai ir sistemingai užfiksuotas sodybos statinių planuojant standartinius pagal vakarietišką metodologiją: apra- sovietmečio pastatus).

93 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Miestelių apibūdinimai iki 1990 m. mėjosi vis daugiau žmonių (pavyzdžiui, 1974 m. paskelbtas programinis A. Miški- [39], [40]). Paskelbta reikšmingų istorinio mokslinis straipsnis apie reikšmingus nių duomenų apie Lietuvos urbanistikos Lietuvos miestelių bruožus [36], popu- istoriją (pavyzdžiui, [41], [42], [31]). liarios publikacijos apie Valakų reformos Stiprėjant Lietuvos Atgimimui, pradėta laikais planuotus miestelius [21], mieste- skelbti vis daugiau žinių apie stalinines lių aikščių istorinius pokyčius [37]. represijas ir kitas negandas, palietusias 1978 m. Lietuvos statybos ir archi- ir miestelių žmones. Atsigaunantys Lie- tektūros mokslinio tyrimo institutas tuvos šviesuoliai pradėjo skelbti vis dau- (LSAMTI) pradėjo leisti tęstinį leidinį giau viešų protestų dėl tradicinių mieste- „Lietuvos TSR urbanistikos paminklai“ lių paveldo naikinimo (pavyzdžiui, [26]). [28], kuriame publikuota LSAMTI pa- Tuomet atsirado galimybė kovoti prieš rengtų mokslinių ataskaitų medžiaga suplanuotą Rusnės istorinio miestelio su- (rengta A. Miškinio ir kitų, pasinaudo- naikinimą [47], [48], [49]. jant istorikų A. Baliulio ir kitų surinkta Atskleidžiant vis naujas fiktyvios so- istorinių šaltinių ir publikacijų medžiaga, vietinės paminklosaugos ydas, ten su- gausių talkininkų ilgamečiais darbais). vešėjusią korupcinę sistemą, teko rašyti Tuomet tai buvo reikšmingas leidinys, apie esminius trūkumus tame bare [50], kuriame pirmą kartą paskelbta daug is- kovoti už Anykščių urbanistinių vertybių torinių žinių apie kai kuriuos Lietuvos išsaugojimą [52], [53], [54]. miestelius. Kita vertus, leidinio tekstuose – atskirų miestelių ir bažnytkaimių Miestelių apibūdinimai po 1990 m. aprašymuose, apsiribota duomenų iš Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsibė- naudotų šaltinių perrašymu, nepateikiant gėjus viešumai ir žodžio laisvei, pradėta jų gilesnės analizės, buvusios funkcinės publikuoti vis daugiau įvairių žinių apie būklės ir kitko rekonstrukcijų, socialinės Lietuvos miestelius (nuo tremtinių ir kitų ir etnokultūrinės raidos apibūdinimų. Pa- asmenų atsiminimų iki istorinių šaltinių gal to meto sąlygas apsiribota žiniomis iš mokslinių publikacijų). Dėl didžiulės Lietuvos rinkinių, kai kur pateikiant pa- tuometinių publikacijų gausos čia bus vienių šaltinių iš Baltarusijos ar Maskvos fragmentiškai paminėti tik kai kurie mo- archyvų duomenis. Tada negalėjo būti mentai. panaudota gausi lituanistinė medžiaga Vyresnieji žmonės dalijosi savo nuo- iš Švedijos, Vokietijos, JAV ir kitų šalių monėmis apie miestelių naikinimą sovie- archyvų. Tekstuose dažniau tik užsimin- tmečiu (pavyzdžiui, [1], [70]). Publikuota ta apie miestelių nuostolius Antrojo pa- vis daugiau atsiminimų apie buvusį gy- saulinio karo laikais ir sovietmečiu, apie venimą Lietuvos miesteliuose, nemažai dažnai esminius jų pokyčius po 1944 m. publikacijų skirta krašto žydams ir jų pa- Nutylėti tuomet nepageidautini dalykai. veldui. Teko rašyti apie praeities veikėjų Nors sovietinės okupacijos dešimtme- gaivintą paveldosaugą ir paveldotyrą, kur čiais „miestelių“ kaip oficialios gyven- buvo perimami senieji veiklos metodai viečių rūšies nebeliko, tas žodis nebuvo ir esminės ydos (pavyzdžiui, [55], [56], pamirštas ir toliau gana plačiai vartotas [57], [58], [33], [59], [60]). viešumoje (pavyzdžiui, [3]). 1999 m. Kultūros paveldo centras Nauji Lietuvos urbanistikos tyrėjai ban- (Kultūros paveldo institutas) pradėjo dė ieškoti naujų kelių istorinių miestelių leisti ciklą fundamentalių leidinių „Lie- tyrimams ir apsaugai (pavyzdžiui, [73]). tuvos urbanistikos paveldas ir jo verty- Sovietinio režimo krizės laikais pradė- bės“, kuriame skelbtos Architektūros ir ta publikuoti populiarių žinių apie Lie- statybos instituto Urbanistikos sektoriuje tuvos ir mūsų miestelių praeitį, kuo do- parengtos A. Miškinio suvestinės knygos

94 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai apie Lietuvos miestus ir miestelius. Lei- toms, tuštėjant sodyboms ir pan.). Neana- dybą rėmė LR Vyriausybė, LR Kultūros lizuotos holokausto pasekmės Lietuvos ministerija, Kultūros paveldo departa- seniesiems miesteliams (sunaikinus veik mentas ir kt. lius prekybininkus, amatininkus ir kitų Išanalizavus vienoje iš šio ciklo knygų paslaugų teikėjus, iš esmės kito miestelių paskelbtą Vilkyškių (nuo 1969 m. – Lie- funkcinės galimybės; naikinant žydams tuvos urbanistikos paminklo) apibūdini- priklausiusius trobesius ir sodybas, kei- mą [69], teko konstatuoti, kad jis beveik tėsi ir gyvenviečių urbanistinė struktūra). nesiskiria nuo dar 1988 m. paskelbto tos Nebandyta atsižvelgti į Vakarų Europos gyvenvietės apibūdinimo leidinių serijo- metodologinę patirtį, rengiant vis naujus je „LTSR urbanistikos paminklo“, pasi- urbanistinės ir istorinės analizės būdus. žymėjusio gausiomis klaidomis ir netei- Gausiose to autoriaus publikacijose for- singais teiginiais [38]. Be abejo, tyrėjų muotas iškreiptas ir tendencingas Lietu- darbą sovietiniais dešimtmečiais labai vos miestelių istorijos vaizdas. apsunkino okupacinio režimo nustatytie- Tradicinius Lietuvos miestelius ir jų ji apribojimai, tačiau vėliau nebuvo pa- etninę architektūrą žadėta apibūdinti sinaudota LR nepriklausomybės metais 2014 m. išleistame „Lietuvos architektū- atsivėrusiomis galimybėmis: neištaisytos ros istorijos“ ketvirtajame tome, skirtame grubiausios klaidos, nepašalinti neteisin- Lietuvos etninei architektūrai nuo se- gi teiginiai, nepasinaudota gausia litua- niausių laikų iki 1918 m. [25]. Deja, ati- nistine medžiaga užsienio archyvuose. tinkamas leidinio skyrius [22] buvo pa- Išanalizavus A. Miškinio publikuotą me- rengtas stebėtinai nekompetentingai. Ten džiagą apie tą gyvenvietę, teko konsta- vėl kartoti sovietinės okupacijos laikų tuoti jos esmines ydas [63]. Kaip ir kitose tendencingi teiginiai (apsiribojant XIX a. to autoriaus publikacijose vengta nuro- lygio primityvia klasifikacija pagal mies- dyti gausius darbų talkininkus, ignoruoti telių plano struktūrą ir pan., vėl klaidin- kitų tyrėjų atlikti darbai ir jų publikacijos gai apibūdinant pačią „miestelio“ sąvoką, apie tą objektą. ignoruojant regioninius ypatumus, nepa- Suprantama, kad iki 1990 m. skelbtose minint Mažosios Lietuvos prekyviečių ir A. Miškinio publikacijose būdavo pa- t. t.). Nors tas leidinys buvo skirtas padė- teikiama tuometinė istorijos versija (nu- čiai iki 1918 m., tačiau tame skyriuje vy- tylint sovietiniam režimui nepalankius rauja sovietmečiu jau suniokotų mieste- momentus ir realius miestelių raidos pro- lių ir jų perdirbtų trobesių vaizdai, kai kur cesus). Tačiau ir LR nepriklausomybės įterpiant prieškarinių (o ne iki 1918 m. metais parengtose to autoriaus publikaci- darytų) fotonuotraukų. Taip ir neapibū- jose vengta nurodyti, kad po 1944 m. tra- dinta reali senųjų miestelių terpė, štetlų dicinių miestelių egzistavimas faktiškai ypatumai, atskirų zonų (pavyzdžiui, Pa- buvo sužlugdytas (sunaikinus ūkinius ir kuršės, Palatvės, Paprūsės) specifika. socialinius tos egzistencijos pagrindus). Nebandyta pagal naujųjų laikų mokslinę Nutylėti masiniai miestelių senosios metodologiją apibūdinti miestelius kaip terpės naikinimai, gausūs korupciniai savitus ūkinius, socialinius ir etnokultū- atvejai (vadinamiesiems paminklosaugi- rinius objektus, atskleidžiant jų istorinės ninkams suderinant vertingųjų savybių raidos ypatumus, besikeitusių sąlygų įta- naikinimą tuomet oficialų urbanistikos ką urbanistiniams objektams. paminklo statusą jau turėjusiuose mies- Visa tai leidžia teigti, kad tradiciniai teliuose), tradicinių miestelių liekanų Lietuvos miesteliai tebelieka tinkamai neišvengiamas pasmerktumas (sovietinei neapibūdinti, kad daugelyje ligšiolinių okupacijai pakirtus jų gyvavimo pagrin- publikacijų formuotas iškreiptas jų vaizdus, nebeatsinaujinant gyventojų kardas.

95 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Išvados pradėjus keisti ligtolinės okupacinės ekonominės ir socialinės santvarkos pa- 1. Vakarietiškosios urbanizacijos plėt grindus, prasidėjo naujas tų gyvenviečių ros tūkstantmečiais Europos miestus krizės etapas, kai kur atrandant naujas papildydavo prekyvietės – savaime su- egzistencijos ir plėtros galimybes, kitur siklosčiusios ar valdančiųjų nurodymu spartėjant miestelių liekanų degradacijai. veikusios vietos prekių mainams, kurių 4. Didžiojoje Lietuvoje (kitaip nei Va- dislokaciją lemdavo prekybos keliai, vie- karų Europoje, kur urbanistiniai objektai tovių ypatumai ir kt. Vakarų Europoje analizuoti dar XVIII a.) dėl istorinių ir tankėjant tikrųjų miestų tinklui, negau- kitų aplinkybių tradiciniai miesteliai ir sios prekyvietės ją papildydavo. Pavė- jų paveldas vakarietiškosios urbanistikos luotai besivysčiusioje Naujojoje (Vidurio metodais profesionaliai neanalizuoti nei ir Rytų) Europoje urbanistinės sistemos iki 1915 m., nei 1918–1940 m. Tuomet pagrindą sudarydavo ne daug kur negau- nuodugniau tirtos Mažosios Lietuvos sūs miestai, o juos atstojusių prekyviečių prekyvietės. Paminėtini Lenkijos specia (prie kurių susiklostydavo nedidelės gy- listų darbai, 1915–1918 m. Didžiojoje venvietės) tankus tinklas. Lietuvoje buvojusių vokiečių specialistų 2. Senosios ir Naujosios Europos pre- ir kraštotyrininkų pastebėjimai, tuomet kyviečių (ir jų gyvenviečių, Lietuvoje kaupta ikonografinė ir kita medžiaga. vadinamų miesteliais) skirtingą pobūdį 5. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais lėmė nevienodas kraštų apgyvendinimo, savitas krašto istorijos ir kultūros pavel- jų ekonominio ir socialinio išsivystymo das ilgai ignoruotas kaip netinkamas laipsnis. Didesnės gyventojų pajamos okupacinio režimo nuostatoms („naujo Vakaruose (ir jiems priskirtinoje Mažojo- pasaulio kūrimas“, „kova su praeities at- je Lietuvoje), santykiniai didesni prekių gyvenomis“ ir pan.). Tik chruščiovinio ir pinigų srautai bei kt. lėmė skirtingą atšilimo metais pradėta liberaliau žiūrėti aptarnavimo įstaigų išsivystymo lygį, į regioninės kultūros ir jos paveldo tyri- urbanistinės infrastruktūros skirtumus, mus, tuomet skelbti pirmieji lietuviško- trobesių pobūdį bei jų architektūros kosios istorinės urbanistikos darbai. Išei- kybę. Šiuo atžvilgiu Didžiosios Lietuvos vijoje žinių apie Lietuvos prekyvietes (buvusių LDK valdų) miesteliai vertinti- ir kitką paskelbė iš okupuotos Lietuvos ni kaip savitas Europos periferijos feno- pasitraukę istorikai ir kiti. Sovietinėje menas, gyvavęs kelis šimtmečius. Lietuvoje žinių apie krašto miestelių ypa- 3. Lietuvos tradicinių miestelių pobūdį tumus nuo 1964–1966 m. skelbė K. Še- ir neretus pokyčius juose lemdavo regio- šelgis ir A. Miškinis. Tuomet ir vėliau nui būdingi istoriniai procesai ir įvykiai naudota pasenusi mokslinė metodologija (karai, okupacijos ir t. t.). Per šimtmečius (aprobuota Maskvos veikėjų), nesiremta klostęsi Lietuvos tradiciniai miesteliai išsamesniais istoriniais tyrimais, negalė- faktiškai buvo sunaikinti, Antrojo pasau- ta pasinaudoti užsienio archyvų duome- linio karo metais ir sovietinės okupacijos nimis ir naujesnėmis Vakarų specialistų pradžioje sunaikinus daugumą jų senųjų publikacijomis. gyventojų, jų ankstesnio ūkinio ir sociali- 6. 1969 m. parengtas LTSR urbanistinio egzistavimo pagrindus. Vėliau egzis- kos paminklų sąrašas atskleidė to laikme- tavo tik buvusių miestelių liekanos – da- čio ypatumus. Tame sąraše tinkamai ne- lis senųjų trobesių su dažnai naujesniais buvo atsižvelgta į lietuviškųjų miestelių gyventojais. Sovietinės okupacijos de- regioninius ypatumus (pavyzdžiui, igno- šimtmečiais senųjų miestelių fragmen- ruojant Mažosios Lietuvos paveldą ir kit- tai dažniau naudoti vietos ūkių kitokios ką), istorines aplinkybes. Dėl tuometinės paskirties gyvenviečių kūrimui. 1990 m. konjunktūros proteguotas carinės Rusijos

96 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai laikų paveldas, ignoruojant ankstesnių niuose siekta įtvirtinti iškreiptą tos srities epochų liekanas. Tas sąrašas sudarė ga- vaizdą (nutylint sovietinės okupacijos limybes bent formaliai kai kurių senųjų metais vykusius negatyvius procesus, urbanistinių objektų apsaugai, tačiau su- ignoruojant svarbius istorinius šaltinius, siklosčiusi korupcinė sistema leido toliau kitų tyrėjų darbus ir publikacijas bei kt.). naikinti kai kuriuos miestelius, kai kam Neretai skelbtos klaidinančios žinios, leidžiant esminius ir nepagrįstus tradi- nepagrįsti teiginiai apsunkins ir ateities cinės urbanistinės struktūros pertvarky- tyrėjų veiklą, bandymus atkurti tikresnį mus. Itin primityvūs išskirtųjų urbanisti- praeities vaizdą. kos paminklų apibūdinimai (saugotinais 9. Iki šiol tradiciniai Lietuvos mies- paskelbti, pavyzdžiui, „aikštės planas“ ir teliai (egzistavę iki 1940 m. kaip saviti pan.) leido tolesnius piktnaudžiavimus. ūkiniai, socialiniai, etnokultūriniai ir ur- 1978 m. pradėtame publikuoti tęstiniame banistiniai dariniai) tebelieka tinkamai leidinyje „LTSR urbanistikos paminklai“ neapibūdinti. Tebėra galimybė, kad atei- greta svarbesnės informacijos buvo skel- tyje profesionalūs ir sąžiningi tyrėjai, pa- biama sovietinė istorijos versija, nutylint siremdami pasauline urbanistikos istori- „netinkamus“ praeities momentus. Tada nės analizės patirtimi, bandys iš pirminių neužsiimta gilesne istorinės medžiagos šaltinių atkurti senųjų miestelių tikrosios analize, esminiais lietuviškųjų miestelių būklės pobūdį, atskiroms lietuviškųjų egzistencijos klausimais. žemių zonoms būdingų tokių urbanisti- 7. Sovietinės stagnacijos laikais nių objektų buvusias ypatybes. Panau- skelbtos pavienės žinios apie Lietuvos dojant išsamesnį archyvinių dokumentų miestelius buvo fragmentiškos, rengtos masyvą, įvairiuose Lietuvos ir užsienio apeinant nutylėtinus momentus ir pan. rinkiniuose išlikusią senąją ikonografinę Žlungant sovietinei sistemai, publikuo- medžiagą ir kt. dar būtų galima adekva- ta vis daugiau žinių apie krašto istoriją, čiau apibūdinti iki 1915 ir iki 1940 m. atsirado informacijos apie ilgai nutylėtus egzistavusius lietuviškuosius miestelius praeities puslapius (stalininės represijos kaip savitą periferinės Europos kultūros ir kt.). Pradėta protestuoti prieš korup- ir urbanistikos variantą. cinę paminklosaugos sistemą (Anykščių atvejis), parengtus tradicinio paveldo naikinimo planus (Rusnės pavyzdys). Reng- Šaltiniai ir literatūra tos rimtesnės istorikų publikacijos apie miestelių praeitį. 1. Anskaitis, A., Marčiukaitis, S. Mažų miestelių 8. Nuo 1990 m. atsivėrė visai naujos didelės problemos. Lietuvos aidas, 1992.IX.15, p. 6. galimybės istorinės urbanistikos tyri- 2. Balinski, Lipinski. Starožytna Polska. T.3. 1886. mams, darbams Vakarų šalių archyvuo- 3. Barzdžiukas, B. Kaimų ir miestelių dominantės. se, problemų iškėlimui, žinių skelbimui. Literatūra ir menas, 1978. VIII.26 d., p. 8–9. Kartu tęsėsi ankstesnės problemos: so- 4. Boockmann, H. Der Deutsche Orden. München, 1981, 319 S. vietmečio nomenklatūros veikėjai toliau 5. Der Regierungsbezirk Gumbinnen. Gumbinnen, išlaikė ankstesnes kontrolės galimybes; 1818, S. 91. korupcinė veikla, nekompetentingumas 6. Ten pat, S. 29. ir kitkas toliau kenkė paveldosaugai ir 7. Gaspari, Chr., Haffel, G., Cannabich, J. G. Fr. Vollständiges Handbuch der neuesten Erdbeschrei paveldotyrai. Nesiimta iš esmės per- bung. Erster Abt. Dritter Band... Weimar, 1819, tvarkyti saugotinų urbanistikos objektų S. 563. sąrašų, adekvačiau atspindint Lietuvos 8. Ten pat, S. 535. 9. Ten pat, S. 559. tikrąsias urbanistines vertybes. Veikalų 10. Getneris, J. Lietuvos miesteliai – mūsų urba- cikle „Lietuvos urbanistikos paveldas ir nistinės kultūros šaltiniai. Naujoji Romuva, 1939, jo vertybės“ ir kai kuriuose kituose leidi- Nr. 8 (422), p. 177.

97 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

11. Grieser, R. Lischke und Stadt. Prussia, 29. TSR architektūros klausimai. IV. Vilnius, 1974, 1931. p. 103–166. 12. Ivinskis, Z. Prekyvietė. Lietuvių enciklopedija. 37. Miškinis, A. Kaip kito mūsų miestų ir miestelių XXIII tomas. Boston (JAV), 1961, p. 529–531. aikštės. Statyba ir architektūra, 1974, Nr. 9, p. 29–31. 13. Ivinskis, Z. Ten pat, p. 530. 38. Miškinis, A. Vilkyškiai. Lietuvos TSR urbanis 14. Ivinskis, Z. Ten pat, p. 530. tiniai paminklai. 11. Vilnius, 1988, p. 92–109. 15. Ivinskis, Z. Ten pat, p. 530. 39. Miškinis, A., Baliulis, A. Seniausieji Lietuvos 16. Ivinskis, Z. Ten pat, p. 530–531. miestų ir miestelių planai. Mokslas ir gyvenimas, 17. Jacunskis, V. K. Pabaltijo miestų ekonominiai 1984, Nr. 10, p. 27–28. ryšiai su Rusija kapitalizmo epochoje. 1955. 40. Miškinis, A., Baliulis, A. Išnykę Lietuvos 18. Jaloveckas, R. Lietuvos miestų kūrimosi miestai ir miesteliai. Mokslas ir gyvenimas, 1986, veiksniai. Lietuvos TSR architektūros klausimai. I. Nr. 9, p. 24–25. Kaunas, 1960, p. 236–244. 41. Miškinis, A., Baliulis, A. Iki 1800 m. pareng- 19. Jaloveckas, R. Ten pat, p. 243. tieji Lietuvos miestų ir miestelių planai. LTSR 20. Jaworski, J. Studia nad ustrojem miast na aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Urbanistika ir prawie niemieckim w W.K. Litewskim w dobie rajoninis planavimas. Vilnius, 1986, p. 98–141. Jagiellonskiej. 1930. 42. Miškinis, A., Baliulis, A. 1613 m. „Magni 21. Jurginis, J. Ką byloja Lietuvos miestų plana- Ducata Lithuaniae“ žemėlapyje nurodytų Lietuvos vimo istorijos puslapiai. Statyba ir architektūra, miestų ir miestelių raida iki 1940 m. LTSR aukštų 1974, Nr. 8, p. 30–31. jų mokyklų mokslo darbai. Urbanistika ir rajoninis 22. Karvelytė-Balbierienė, V. ir kt. Miestelių ir planavimas. 15. Vilnius, 1988, p. 81–106. bažnytkaimių architektūra. Lietuvos architektūros 43. Miškinis, A., Šešelgis, K. Miesto gyvenviečių istorija. IV. 2014, p. 165–225. tinklo vystymasis Lietuvoje iki XX a. vidurio. 23. Kleinas, M. Lietuvos miestelių aikščių Statyba ir architektūra. T. 4, sąs. 2. Vilnius, 1965. formos. Valstybinės LTSR architektūros paminklų 44. Mošinskis, A. Dėl Lietuvos kultūros turtų. apsaugos inspekcijos metraštis. T. I. Vilnius, 1958, Naujoji Romuva, 1938, Nr. 11 (373), p. 273. p. 95–105. 45. Pilypaitis, A. Lietuvos miestų ir miestelių 24. Kumpis, J. Socialistinė miestų statyba ir archi rekonstrukcija bei apsauga. Muziejai ir paminklai. tektūra Tarybų Lietuvoje. Vilnius, 1950. 1967, p. 34–38. 25. Lietuvos architektūros istorija. IV. Lietuvos 46. Przywilieje miejskie na prawo niemieckie w etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. W. K. Litewskiem. Rocznik Prawniczy Wilenski. Sudarytoja D. Puodžiukienė. 2014, 556 p. 3. 1929. 26. Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno 47. Purvinas, M. Kas laukia Rusnės. Kalba Vilnius, tarybos pareiškimas dėl saugomų zonų Lietuvos 1989, Nr. 15. miestuose ir miesteliuose. Literatūra ir menas, 48. Purvinas, M. Damoklo kardas – ant plauko, o 1989.XII.02, p. 13. po juo – visas Rusnės centras. Statyba ir architek 27. Lietuvos TSR architektūros klausimai. I. Atsak. tūra, 1989, Nr. 3. redaktorius Juozas Baršauskas. Statybos ir archi- 49. Purvinas, M. Dar kartą dėl Rusnės ateities. tektūros instituto leidinys. Kaunas, 1960, 345 p. Pamarys (Šilutė), 1989.IX.07. 28. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 1. Vil- 50. Purvinas, M. Urbanistikos mokslo klystkeliai. nius, 1978, 180 p. Mokslo Lietuva, 1990 m. lapkričio mėn., Nr. 13. 29. Lowmianski, H. „Wschody“ miast litewskich. 51. Purvinas, M. Lietuvos etninė architektūra – Ateneum Wilenskie. T. 1 u. 2. Wilno, 1923–1924, paveldas ir apibūdinimai. Kultūros paminklai. 22. s. 398–466, 1–30. Vilnius, 2018, p. 3–13. 30. LTSR kultūros paminklų sąrašas. Tarnybiniam 52. Purvinas, M., Purvinienė, M. Gelbėkime naudojimui. Vilnius, 1973, p. 437–439. Anykščių senamiestį. Kolektyvinis darbas (Anykš- 31. Meilus, E. Lietuvos miestų ir miestelių išsidės- čiai), 1989.VIII.26. tymo raida. LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. 53. Purvinas, M., Purvinienė, M. Apsaugokime Urbanistika ir rajoninis planavimas. 15. Vilnius, Anykščių senovę. Žiburys (Anykščiai), 1989.X.21, 1988, p. 60–80. Nr. 10. 32. Miesteliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklo 54. Purvinas, M., Purvinienė, M. Dar kartą apie pedija. T. II. Vilnius, 1968, p. 579–580. Anykščių vertybes. Anykšta, 1990.IV.10. 33. Minkevičius, J., Purvinas, M., Purvinienė, M. 55. Purvinas, M., Purvinienė, M. Urbanistinio Apie pareigūnų ir ekspertų kompetenciją. Kauno biznio abėcėlė. Kauno aidas, 1990.X.5. laikas, 1992.I.17. 56. Purvinas, M., Purvinienė, M. Kas bijo kultūros 34. Miškinis, A. Lietuvos miesto gyvenvietės ir jų paveldo globos? Kauno laikas, 1990.X.31. funkcijos XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusė- 57. Purvinas, M., Purvinienė, M. Kam naudin- je. Statyba ir architektūra. T. 4. Vilnius, 1964. gas monopolis kultūros pavelde. Kauno tiesa, 35. Miškinis, A. Apie miestelių aikštes. Statyba ir 1991.X.18. architektūra. 1969, Nr. 12, p. 1–5. 58. Purvinas, M., Purvinienė, M. Kaip pelningai 36. Miškinis, A. Lietuvos miestelių išplanavimo naikinti kultūros paveldą. Kauno aidas, ir erdvinės struktūros charakteristika. Lietuvos 1991.XI.14, Nr. 39.

98 Martynas Purvinas Lietuvos miestelių urbanistikos ir architektūros paveldas – istorinės raidos bruožai ir apibūdinimai

59. Purvinas, M., Purvinienė, M. Apie sovietinius ZUSAMMENFASSUNG papročius ir paminklotvarkos ekspertus. Kauno aidas, 1992.VII.8; 1992.VII.15, Nr. 23. 60. Purvinas, M., Purvinienė, M. Ko negalima Martynas Purvinas sakyti nepriklausomoje Lietuvoje. Kauno diena, DAS URBANISTISCHE UND 1997.IV.30, Nr. 99. ARCHITEKTURISCHE ERBE IN 61. Purvinas, M., Purvinienė, M. Lietuvos tradici- MARKTFLECKEN LITAUENS - nės architektūros paveldo rajonavimas. Kultūros paminklai. 5. Vilnius, 1998, p. 157–165. DIE ZÜGE DER HISTORISCHER 62. Purvinas, M., Purvinienė, M. Klaipėdos krašto ENTWICKLUNG UND DIE žydai ir jų kultūros paveldas. Žydų kultūros pavel CHARAKTERISIERUNGEN das Lietuvoje. Vilnius, 2005, p. 175–178. 63. Purvinas, M., Purvinienė, M. Vilkyškių istori- nės ir urbanistinės raidos bruožai XVI a.–XVIII a. In licht besiedelt Litauen (als in an- pirmoje pusėje. Kultūros paminklai. 22. Vilnius, deren später zivilisierten Länder Neuer 2018, p. 40–49. Europa) nicht zahlreiche westliche Städ- 64. Rewienska, W. Miasta i miasteczka w Pol nowschodniej Polsce. Wilno, 1938. te wurden nur am XIII–XIV Jh. gründen 65. Rewienska, W. Miasta i miasteczka magde angefangen. Sie wurden mit zahlreichen burskie w woj. Wilenskim i nowogrodzkim. Lida, Märkte ergänzen. Dort wurden die Ge- 1938, 29 s. höfte Handwerker u.a. gegründet. Die 66. Šešelgis, K., Miškinis, A. Pagrindiniai Lietuvos miesto gyvenviečių planinės ir erdvinės struktūros Marktflecken wurden sich gefunden. Seit bruožai. Statyba ir architektūra. T. 5. Vilnius, XV Jh. die Gründung der Märkte wurde 1966. reglementiert. Offizielle Marktflecken 67. Toeppen, M. Über preussische Lischken, haben entsprechende Privilegien bekom- Flecken und Städte. Altpreussische Monatsschrift, Bd. 4, 1867. men. Auf dem Territorium Grossfürsten- 68. Trumpa, V. Miestas/Miestų istorija Lietuvoje. tums Litauens am XVI–XVIII Jh. wurden Lietuvių enciklopedija. T. 18. Boston (JAV), 1959, Hunderte Marktflecken (Handlungs – p. 372–373. und Betreuungszentren örtlichens Mass- 69. Vilkyškiai. Miškinis, A. Vakarų Lietuvos mies tai ir miesteliai. II knyga. Monografija. Lietuvos stab) existieren. Wegen geringen ökono- urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vilnius, 2007, mischer Entwicklung, der Ärmlichkeit p. 360–371. Mehrheit Landbewohner, die Marktfle- 70. Vitkauskas, V. Painiava su miesteliais. Dienovi dis, 1992. III. 13 d., Nr. 11, p. 6. cken Grosslitauens merklich nicht sich 71. Wyslouch, S. Poslugi komunikacyjne w mias entwickeln wurden. Ihrer Architekturer- tach W. K. Litewskiego na prawie magdeburgskim. be und urbanistische Infrastruktur hatten Wilno, NINBEW, 1936. nicht Objekte Westeuropas sich gemes- 72. Любавский, М. Областное деление и местное управление Литовско – Русского sen. Kleinlitauen (nördliches Teil Pro- государства ко времени издания первого vinz Ostpreussens), die für Staat Preußen Литовского Статута. Москва, 1892. gehören hat und ihrer Marktflecken wur- 73. Пурвинене, М. Метогические принципы den mehr westliche. и организационные мероприятия охраны памятников урбанистики. Lietuvos TSR architek Traditionelle Marktflecke Litauens tūros klausimai. VII (1). Vilnius, 1981, p. 44–60. mit seinen Gewerbe, gewohnte Lebens- weise mit alten Bewohner (in vielen Marktflecken Grosslitauens wurden viel Juden bewohnt) wurden währen Zwei- ten Weltkriegs und Sowjetokkupations (1940–1990 J.) Zeiten vernichten. We- gen historischen Umstände (ein gemein- samen Rückstand der Region, späteres Anfang der Wissenschaft der Urbanistik u.a.) traditionelle Marktflecken Litauens wurden systematisch und ausführlich nicht fixieren. Nur während sowjetischer

99 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Liberalisierungsjähre (seit 1956–1958 J.) lichkeiten für objektive Untersuchungen Marktflecken Litauens forschen und un- des Erbes sich gefunden war. Doch die tersuchen anfangen wurden. Aber dann Tätige, die immer noch von ehemaliger wurden nur ihrer Reste geblieben. Wegen Epoche besteht, weiter die ungenaue sowjetischen politischen und ideologi- und fehlerhafte Angaben veröffentlichen schen Beschrenkungen kann man keine hatten. Die traditionelle Marktflecke, soziale, ethnokulturelle u.a. Fragen nicht ihrer urbanistische und architekturische untersuchen, auch objektiv ehemalige Besonderheiten bis jetzt nicht geeignet Funktionen der Marktflecken, ihrer Be- charakterisieren sind. Obgleich diese wohner u.a. charakterisieren. In Publika- Marktflecke als ein Phänomen der- Ver tionen sowjetischen Okkupationsepoche gangenheit übrig geblieben wurde, doch waren fragmentische, häufig antstellene ausführliche Forschungen und Untersu- Daten über die Marktfleckedargebracht. chungen der Archivquellen und anderen Am 1969 J. nach damalige Ordnung Daten erlauben sie als eigenartige Vari- etwa sechzige Marktflecke Litauens wur- ante europäischer Kultur und Urbanistik den als Denkmäler Urbanistik verkün- sicherer charakterisieren wurden. den. Doch der Schutz der Reste ihrer Ar- chitektur – und Urbanistik Erbe war oft fiktiv. Es war ein Korruptionsystem, das Kauno technologijos universitetas wertvollen Erbe vernichten gelassen hat. El. paštas [email protected] Am 1990 J., wenn Litauen Unabhän- Gauta 2018-09-27 gigkeit zurückbekommen hat, die Mög- Įteikta spaudai 2019-02-07

100 Martynas Purvinas, urbanistikos paminklais buvo skelbiami Marija Purvinienė ir menkesnės vertės objektai kituose regionuose. Vilkyškių istorinės ir Vėliau skelbtuose Vilkyškių urbanisti- urbanistinės raidos nės raidos ir vertingųjų savybių apibūdi- bruožai XVIII a. antroje nimuose (pavyzdžiui, [11], [20]) šiandien pusėje–XIX a. matomos esminės klaidos. Tuose teigi- niuose nebuvo remiamasi svarbiausiais istoriniais šaltiniais ir reikšmingomis pub likacijomis, ten nutylėti nepageidaujami istorijos momentai ir kitų tyrėjų darbai. Straipsnio objektas – iki šiol Lietuvoje Tiriant regiono istorinę raidą, ilgai dir- mažiau žinomi Vilkyškių gyvenvietės (Pa bant Vokietijos archyvuose, buvo aptikta gėgių sav.) – nuo 1969 m. Lietuvos urba daug svarbių dokumentų apie Vilkyš- nistikos paminklo, raidos bruožai. kių praeities momentus. Dėl ribotos šio Tikslas – apibūdinti savitus Vilkyškių straipsnio apimties čia skelbiama tik dalis gyvenvietės istorinės ir urbanistinės rai tos istorinės medžiagos, leidžiančios pa- dos bruožus nagrinėjamu laikotarpiu, neigti ankstesnius klaidingus Vilkyškių Mažosios Lietuvos stambesnės gyven raidos apibūdinimus. vietės ypatumus, nurodyti ligšiolinėse Žinių apie Vilkyškių apylinkių praeitį publikacijose apie Vilkyškius skelbtus ir tos gyvenvietės kultūros paveldą mes klaidingus teiginius, neparemtus faktais skelbėme savo straipsniuose (pavyzdžiui, ir istorinių šaltinių duomenimis. [18], [14], [15]). Būdinga, kad jų savo- Reikšminiai žodžiai: Mažoji Lietuva, se publikacijose nepaminėdavo A. Miš- Vilkyškiai, urbanistinė raida, urbanistinė kinis, saugodamas savo monopolistines struktūra, dvarai, bažnytkaimiai, urba pozicijas. nistikos paminklai. Pirmajame šio ciklo straipsnyje [16] apibūdinome Vilkyškių padėties ypatu- Įvadas mus, gyvenvietės raidą XVI a.–XVIII a. Mažosios Lietuvos gyvenviečių specifi- pirmoje pusėje. Čia pateikiame istorinę ką lemdavo savitos šio regiono istorinės medžiagą apie gyvenvietės tolesnės rai- plėtros aplinkybės, ten besiformavusios dos tarpsnį iki prasidedant XX a. ūkinės, socialinės, kultūrinės ir kitokios struktūros. Vilkyškiai XVIII a. antroje pusėje Į visa tai nebuvo kreipiama dėme- XVIII a. ir vėlesnius Vilkyškius A. Miš- sio, atliekant įvairius urbanistinius ir kinis savo knygoje vadina „miesteliu“ paveldosauginius tyrimus. Pavyzdžiui, [21], nors toks apibūdinimas klaidingas. 1969 m. sudarytame ir 1973 m. paskelb- Tų laikų oficialiuose dokumentuose gy- tame oficialiame Lietuvos kultūros pa- venvietė minėta tik kaip „bažnytkaimis“ minklų sąraše kaip vietinės reikšmės (vok. Pfarrdorf), nes Vilkyškiai niekada urbanistikos paminklai buvo nurodytos nebuvo gavę prekyvietės teisių. XVIII– 62 gyvenvietės [19]. Mažosios Lietuvos XIX a. oficialiosios krašto prekyvietės etnokultūrinį regioną ten atstovavo tik veikė netoliese, kitame Nemuno krante Nidos bažnytkaimis Kuršių nerijoje ir stovėjusiuose Ragainės ir Tilžės miestuo- Vilkyškiai (tuomet priklausę Šilutės rajo- se, todėl kurti dar vieną konkuruojančią nui). Sąrašo sudarytojai tada esą nepaste- prekyvietę šalia svarbiausiųjų krašto cen- bėjo Rusnės, Šilutės, Priekulės, Katyčių, trų nesiimta. Viešvilės, Smalininkų ir kitų senų bei sa- A. Miškinio knygoje [22] pateikta ne- vitų to regiono gyvenviečių, nors tuomet tiksli ir klaidinanti „XVIII a. pabaigos

101 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

1 pav. A. Miškinio kamuotas kraštas tuomet buvo susilaukęs knygoje [20] pateikta tam tikros paramos, vykdant po Didžio- klaidinanti XVIII a. jo maro paskelbtą Atkūrimo programą. pabaigos Vilkyškių Tuomet rūpintasi svarbesniais krašto ke- plano schema liais, tinkamesniu susisiekimu iš regiono centru tapusios Tilžės (ši jau buvo toli pralenkusi netolimą Ragainę, perimdama ir vieškelių mazgo funkciją). XVIII a. pabaigoje ties Tilže per pontoninį tiltą keltasi į dešinįjį Nemuno krantą, iš kur vingiuotas kelias per užliejamas slėnio pievas vedė iki tuometinės pagrindinės kelių kryžkelės ties Šakininkų kaimu. Nuo ten vingiuotas (bet jau medžiais miestelio plano schema“ (1 pav.). Tuo- apsodintas) vieškelis per Šakininkų met buvo sudarytas informatyvus ir tiks- ir Lumpėnų kaimus vedė link Vilkyš- lus gyvenvietės planas (2 pav.), išsamiai kių. Už bažnytkaimio tas kelias sukosi apibūdinantis anuometinius Vilkyškius. šiaurryčių link, iki svarbiosios perkėlos Tą šaltinį A. Miškinis ignoravo. per Jūros upę ties Žagmantų kaimu. To- A. Miškinis pagal savo primityvią kla- liau tas vieškelis per didžiąją girią vedė sifikacinę schemą XVIII a. Vilkyškiuo- link Viešvilės ir Smalininkų (pasienio se bandė surasti „nepakankamai raiškų su LDK-Abiejų Tautų Respublika). Ta 2 pav. XVIII a. pabai miestelio radialinį planą“ [23], tačiau naujesnė trasa Tilžė–Vilkyškiai–Vieš- goje sudarytas detalus ignoravęs svarbiausius šaltinius jis vėl vilė–Smalininkai jungė daug nuošalių Vilkyškių bažnytkaimio pateikė klaidinančius teiginius. To laiko gyvenviečių, dubliuodama senąjį paupio planas bažnytkaimis iš tikrųjų buvo kitoks. vieškelį, ėjusį trasa Ragainė–Šereiklau- Nepasidomėjęs XVIII a. tiksliais karto- kis–Viešvilė–Smalininkai. Taip tuomet 3 pav. Svarbesnie grafiniais šaltiniais, A. Miškinis visiškai buvo pagerintas susisiekimas tarp Tilžės ji keliai Vilkyškių apylinkėse XVIII a. neteisingai apibūdino tuometinę Vilkyš- ir Prūsijos šiaurrytinio pasienio (3 pav.). pabaigoje. Taškiniu kių aplinką, išgalvodamas kelio „šaką į Prūsijos susisiekimui su Žemaitija tada punktyru išskirti tuo Rusnę ir Klaipėdą“, „aklagatvio tipo pa- tebebuvo svarbi pietų–šiaurės kryptimi met reikšmingiausieji grindinę gatvę, ėjusią į rytus“ [24]. transporto srautai. Kokia iš tikrųjų tada buvo bažnytkai- Plano schema mio aplinka? Įvairių negandų XVIII a.

102 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Vilkyškių istorinės ir urbanistinės raidos bruožai XVIII a. antroje pusėje–XIX a.

ėjusi senoji trasa Ragainė–Šereiklau- išsiskiriančių statinių ar jų kompleksų. kis–Vilkyškiai–Kalėnai–Meldiklaukiai– Gal ir ne visai tiksli aptariamojo brėžinio Tauragė. Ja kelis šimtmečius vyko pa- grafika rodo, kad šalia daugumos viduti- grindinis krovinių ir keliautojų srautas, nio dydžio sodybų tuomet būta ir stam- kol 1830 m. pradėtas tiesti ir dabar te- besniųjų. Kiek kitoks užstatymas rodytas begyvuojantis plentas Tilžė–Piktupėnai– ties bažnyčia, karčema ir dvarelio sodyba Lauksargiai–Tauragė. (nors ten taip pat nevaizduoti kokie savo Taip XVIII a. pabaigoje Vilkyškiai at- dydžiu ar forma ryškiai išsiskiriantys sta- sidūrė svarbiausiųjų šios teritorijos ke- tiniai). lių sankryžoje, paskatinusioje tolesnę Į rytus nuo Vilkyškių, Jūros upės slė- gyvenvietės plėtrą ir jos atsigavimą po nio pakraštyje rodyta bežemių (vok. Ei didesnių nelaimių (Rusijos kariuome- genkätner) sodybėlių grupė. Ten glaudėsi nės siautėjimas 1757 m., žymesni gais- kaimo ūkininkams talkindavę samdiniai rai ir kt.). Tenka pabrėžti, kad vakarinis ir padieniai darbininkai. Įdomu, kad vieškelis Vilkyškius tuomet jungė ne su jiems buvo skirtas atokus plotelis už kai- atokiomis ir mažai aktualiomis Rusne ir mavietės ribų, kas liudija apie tuomet Klaipėda, o su svarbiausiuoju regiono buvusią socialinę atskirtį tarp atskirų gy- centru Tilže. Jis veikė ir kaip regioninis ventojų grupių. pašto kelias [1]. Dauguma Vilkyškių sodybų glaudė- Minėtas XVIII a. pabaigos Vilkyškių si į įvairaus dydžio grupes, ryškesnių planas (2 pav.) rodo, kad gyvenvietę vienkiemių nebuvo gausu. Veikiausiai tada sudarė kelios gana atskiros sodybų tai rodo anuometinės gyvensenos ypatu- grupės, o ne išgalvotas „radialinio pla- mus – gal greta vienas kito kūrėsi panašiu no miestelis“. Tame plane nurodyta, kad metu atvykusieji į šią vietovę, gal sieti gi- gyvenvietėje buvo 60 ūkių (sodybų), kad minystės ryšiais, žemėvaldos ypatumais ten buvo įsikūrę 7 kulmiškiai (privilegi- ir pan. juotieji ūkininkai). Gal pastaroji gyven- XVIII a. pabaigoje svarbesnieji vieške- tojų kategorija ir lėmė Vilkyškių plano liai bažnytkaimio aplinkoje (į Šereiklaukį struktūros padrikumą, gana atskiras so- ir Ragainę, Kalėnus ir Tauragę, Lumpė- dybas grupes (gal stambesnių žemval- nus ir Tilžę) jau buvo apsodinti medžiais, džių kurtas prie savųjų valdų). nors kelių trasos tebebuvo gana vingiuo- Tuometiniame bažnytkaimio plane tos (senieji keliai ir takai vingiuodavo neįžvelgiami kokie racionalaus projek- tarp kalvelių, vengdami drėgnų įdubų). tavimo bruožai (sodybų ir jų trobesių Už kaimavietės ribų medžiais buvo apso- išsidėstymo taisyklingumas, geometriš- dinta ir vieškelio link Žagmantų perkėlos kai taisyklingas gatvių tinklas ir pan.). pradžia (toliau tęsėsi Jūros potvynių už- To laiko brėžinys liudija, kad gyvenvie- liejamos pievos). Visa tai rodo, kad tuos tės sodybos ir jų grupės dėstytos šalia vieškelius (kaip svarbias susisiekimo tra- svarbesniųjų kelių ar jų atšakų, statybai sas) tada prižiūrėjo krašto administracija, patogesnėse vietose (pakilumose, o ne organizavusi anuomet naujovišką reikš- įdubose). Visa tai būdinga seniesiems mingesnių kelių apželdinimą. baltiškiesiems kaimams. Anuometinės Vilkyškių valdos buvo Anuomet Vilkyškiuose vyravo kaimiš- įsisavintos žemės ūkiui – bažnytkaimį kosios sodybos, kurių kiemus supo trobe- supo dirbami laukai ir pievos. Nedide- siai (gyvenamieji ir ūkiniai statiniai). Ir li miškeliai tebuvo likę pietryčių pusėje reikšmingesnėse vietose (ties bažnyčia, (žemdirbystei nepatogiame kalvyne) ir kelių kryžkelėmis ir pan.) nebuvę ryš- šiaurryčiuose (užliejamame Jūros upės kesnio miestiško užstatymo – perimetri- slėnyje). Tai liudija, kad, nepaisant visų nio gatvių apstatymo ruožų, savo dydžiu buvusių negandų, ten ūkininkauta gana

103 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

intensyviai, senosios žemės ūkio nau- Mažosios Lietuvos žemių centru buvo dmenos nebuvo paliktos likimo valiai, atokus Įsrutis, su kuriuo buvo nelengva neužžėlė krūmynais ir pan. susisiekti (persikėlus per Nemuną sunkiai Aptariamame plane pavaizduoti bent įveikiamais keliukais tekdavo keliauti iki keli smulkesni laukų keliukai, kuriais ke- pačios Priegliaus upės pakrančių). liauta į savuosius laukus ir ganyklas, vyk- Tenka nurodyti, kad A. Miškinis ta į aplinkinius kaimus. Tų keliukų trasos klaidingai citavo savo nurodytą šaltinį vengė didesnių kalvų ir drėgnų įdubų, jų [9]. Ten apie Vilkyškių priklausomybę tinklas liudijo anuometinės kaimiškosios 1785 m. iš tikrųjų rašoma taip: „...lan gyvensenos ypatumus. drätlicher Kreis Insterburg“ [10] (Įsru- Šis vertingas senosios kartografijos ties valdyta teritorija). Taip neteisingai paminklas (ignoruotas A. Miškinio dar- pateikiant esą senųjų šaltinių duomenis, buose) leidžia reikšmingai praplėsti ži- vėl buvo kuriama iškreipta Vilkyškių is- nias apie Vilkyškių gyvenvietės istorinę torijos versija. raidą. Senasis planas vaizduoja vietovę, krašte prasidedant stabilesnei epochai Vilkyškiai XIX a. (po XVIII a. pradžios Didžiojo maro, Gyvenvietės pobūdį po napoleonmečio ir Rusijos kariuomenės siautėjimo XVIII a. esminių Prūsijos valstybės reformų rodo viduryje, didžiųjų gaisrų ir kt.), kai Ma- 1817 m. statistikos žinios [3]. Tuomet žojoje Lietuvoje ir jos šiauriniame pa- Vilkyškiai apibūdinti kaip bažnytkaimis kraštyje kūrėsi stabilesnės urbanistinės su vėjo malūnu, priklausęs Šereiklaukio struktūros. domenui. Ten buvo 62 ugniakurai (so- A. Miškinis klaidingai teigė, kad dybos) su 405 gyventojais. Pagal nau- XVIII a. pabaigoje „...miestelis priklau- jąją krašto administracinio teritorinio sė Klaipėdos apskričiai...“ [25], nors toks sudalijimo tvarką Vilkyškiai priklausė administracinis darinys tuomet iš viso naujajai Tilžės apskričiai ir Vilkyškių neegzistavo. Iš tikrųjų 1785 m. Vilkyš- parapijai (šiai buvo priskirtos 555 sody- kiai buvo apibūdinti kaip karališkasis bos su 3276 gyventojais aplinkiniuose bažnytkaimis ir kulmiškasis dvaras, kur kaimuose ir dvaruose). Pažymėtina, kad iš viso buvo 70 ugniakurų (sodybų), pri- tuomet kuklus Vilkyškių dvarelis tebuvo klausęs Įsruties žemei, Įsruties juridinei bažnytkaimio dalis, o ne atskiras juridi- apygardai, Šereiklaukio valsčiui. Vilkyš- nis vienetas (kaip kad stambesnieji krašto kių evangelikų liuteronų bažnyčios pa- dvarai). Ta nedidelė žemės valda tuomet tronu tuomet buvęs Prūsijos karalius, ta negalėjo reikšmingiau paveikti Vilkyškių bažnyčia priklausė Ragainės vadovauja- urbanistinės struktūros pobūdžio. mai parapijų grupei [7]. Primintina, kad dar 1806 m. Prūsijoje Anuometinė nuoroda į karalių rodė, buvo panaikinta baudžiava, todėl gyveni- kad ta vietovė ir jos žmonės buvo Prū- mas krašto kaimuose ir dvaruose iš esmės sijos valdovo žinioje – tiesiai valdovui pakito. Nuo tada dvarų ūkis turėjo kliau- (valstybei), o ne kokiam privačiam žem- tis ne baudžiauninkų prievolėmis, bet tik valdžiui tuomet mokėti mokesčiai, kad samdomų darbininkų talkininkavimu. visi Vilkyškių reikalai būdavo tvarkomi Daug krašto kaimiečių perėmė žemės ne kokio vietos dvarininko, o valstybinių valdas savo nuosavybėn, augusios jų pa- institucijų. Prireikus bažnyčios remonto jamos leido daugiau lėšų skirti trobesių ir ar kitko, tekdavo vėl kreiptis į valstybi- sodybų atnaujinimui, naujoms statyboms nes institucijas (simbolinio patrono Prū- ir pan. Tai paspartino ir gyvenvietės rai- sijos karaliaus atstovus). Tie duomenys dą, tolesnius pokyčius joje. rodo, kad iki vėlesnių krašto administra- Jau XIX a. pirmoje pusėje pertvarkant cinių teritorinių reformų bent formaliu kraštą, esmingai keitėsi Vilkyškių ekono-

104 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Vilkyškių istorinės ir urbanistinės raidos bruožai XVIII a. antroje pusėje–XIX a. minė ir socialinė aplinka, paveikdama ir kroviniai ( mediena ir jos produktai bei gyvenvietės urbanistinę plėtrą. kt.) plukdyti Nemunu ir jo intakais – toks Nuo 1830 m. tiestas plentas Tilžė– plukdymas visada būdavo pigesnis ir pa- Lauksargiai (kaip tarptautinės trasos togesnis. Todėl per Vilkyškius nutiestas Berlynas–Karaliaučius–Tilžė–Tauragė– naujasis plentas Mikytai–Smalininkai Ryga–Sankt Peterburgas dalis) netrukus niekada neįgavo ypatingos reikšmės. perėmė pagrindinę krovinių iš Rytprūsių XIX a. svarbesni kroviniai iš Rusijos į Žemaitiją (ir atgal) dalį. Kelis šimtme- valdų į Karaliaučiaus/Piliavos uostus ir čius per Vilkyškius iš Ragainės į Žemaiti- atgaline kryptimi dažniau gabenti tieses- ją ėjęs svarbusis traktas netrukus sunyko, niu vieškeliu per Eitkūnus ir Kybartus tranzitinių krovinių ir keleivių srautai per link Kauno, vėliau ten įrengiant trans- Vilkyškius labai sumenko, ten sumažėjo portui patogesnį modernų plentą. Šis lankytojų vietų karčemoje ir kitur, įvairių perimdavo labai daug krovinių, o kelias paslaugų norėdavusių pakeleivių ir pan. Vilkyškiai–Smalininkai teliko periferiniu Tos pajamų netektys itin išryškėjo XIX a. keliu, nesuteikusiu pakelės gyvenvietėms viduryje (vadinamojo Krymo karo metu), sparčios plėtros vilčių. kai Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės XIX a. antrojoje pusėje krovinių srau- paskelbė Rusijos uostų blokadą, todėl tus rytų–vakarų kryptimi itin paveikė ta didelę tos imperijos eksporto ir importo kryptimi nutiestieji geležinkeliai Kara- dalį teko gabenti per neutralios Prūsijos liaučius–Eitkūnai ir Kybartai–Kaunas uostus. Tuomet iš Rusijos valdų į Tilžę (toliau Vilnius–Minskas–Maskva ir t. t.). ir tolyn vežti didžiuliai krovinių kiekiai, Naujoji transporto priemonė, galėjusi jų savininkams mokant padidintus atly- veikti ištisus metus (skirtingai nei Nemu- ginimus vežikams, krovikams ir kitiems no vandens kelias), perėmė didžiąją dalį paslaugų teikėjams. Tais metais nemažai visos krovinių masės (nuo iš Rusijos im- Rytprūsių (ir Mažosios Lietuvos) gyven- perijos eksportuotų grūdų iki importinio tojų praturtėjo iš trumpalaikio rusiškojo cukraus ir kt.). Dėl viso to Vilkyškiai liko eksporto bei importinių prekių gabenimo, geografinėje, ekonominėje ir socialinėje tačiau Vilkyškiai tuomet jau buvo atsidū- nuošalėje – XIX a. sparčiai augo miestai rę nuošalėje nuo didžiojo krovinių srauto (4 pav.). Tam tikra kompensacija Vilkyškiams tapo XIX a. viduryje tiestas plentas Klai- pėda–Mikytai–Vilkyškiai–Smalininkai, turėjęs pakeisti senuosius, intensyves- niam susisiekimui nebetinkamus vieš- kelius. Nuo suformuotos svarbiausiųjų krašto plentų kryžkelės Mikytuose naujoji trasa pakilesnėmis vietomis vesta per Lumpėnus į Vilkyškius. Nuo čia naujoji trasa tiesta link tilto per Jūros upę ties Mociškiais, nuo ten per didžiąją girią į 4 pav. Svarbesnie Viešvilę ir Smalininkus (į Prūsijos vals- ji keliai Vilkyškių tybės pasienio muitinę) (4 pav.). apylinkėse XIX a. Tačiau šis vakarų–rytų krypties plentas viduryje. Taškiniu tarnaudavo daugiau vietiniam susisieki- punktyru išskirti tuo mui (vietos gyventojų kelionėms į Tilžę met reikšmingiausieji ir kt.) nei reikšmingų tranzitinių krovi- transporto srautai. nių gabenimui. Nuo seno sunkiasvoriai Plano schema

105 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

prie minėtosios geležinkelio trasos ir jai 6833 margai ir 44,5 kvadratinės rykštės gretimo plento, o ne tolimas Prūsijos vals- žemės (apie 1710 ha). Pažymėtina, kad tybės pakraštys – Vilkyškių apylinkės. tuometinės bažnytkaimio valdos beveik XIX a. tos teritorijos situaciją dar lėmė 14 kartų savo plotu pranoko nedidelio pasikeitusi kaimynystė: 1795 m. Rusijos Vilkyškių dvaro valdas, tad šis nebuvo imperija pradėjo buvusios LDK žemių reikšmingas ūkinis darinys. Kaime lai- okupaciją, vis labiau stiprindama savo kyti 255 arkliai, 241 galvijas, 332 avys, valdų pasienį, valstybinės sienos apsaugą 170 kiaulių ir 4 ožkos (jas laikydavo ir t. t. Ligtolinė, kartais simbolinė vals- varguoliai). Suskaičiuoti 225 reikšmin- tybinė siena tarp Prūsijos ir LDK tapo gesni trobesiai su 881 gyventoju. Be kitų griežtai kontroliuojamu ruožu. Praretė- mokesčių dar mokėtas 42 talerių amatų jo legalaus sienos perėjimo vietų. Til- mokestis, liudijęs, kad dalis kaimiečių žės apylinkėse tokia teliko muitinė prie anuomet užsiėmė papildomais verslais – plento į Tauragę, padėjusi sparčiai augti gamindavo ir parduodavo įvairius dirbi- Lauksargiams [12], bet nuošalėje paliku- nius. Tuomet kaime ir dvare buvo susi- si Vilkyškius. telkę santykinai daugiau amatininkų nei Apie tuos svarbiausius Vilkyškių is- aplinkinėse gyvenvietėse. Vilkyškiuose torinės ir urbanistinės raidos veiksnius nuo seno veikė mokykla, kurią išlaikyda- A. Miškinis savo publikacijose nieko ne- vo vietos gyventojai. rašė, nepateikdamas profesionalios urba- Visi šie duomenys rodo, kad XIX a. nistinės analizės. Jis esą nepastebėjęs ir pirmoje pusėje (santykinai stabilesniais kaimynystėje buvusios Tilžės – svarbiau- laikais) Vilkyškiai pastebimai išsiplėtė, siojo regioninio centro, neoficialiosios ten dvigubai pagausėjo gyventojų, augo Mažosios Lietuvos sostinės, labai veiku- jų pajamos. Baudžiavos panaikinimas sios Vilkyškių raidą. Prūsijoje, palanki ekonominė konjunktū- Reikšmingi duomenys apie Vilkyškių ra ir kt. skatino gyvenvietės plėtrą, nau- gyvenvietės pobūdį pateikiami XIX a. jas statybas ir rekonstrukcijas. Nedidelis vidurio statistinių duomenų rinkinyje [8], vietos dvaras gyvavo kaip stambesnis taip pat ignoruotame A. Miškinio darbuo- ūkis, neturėjęs ypatingos reikšmės visų se. Vilkyškių gyvavimui. Primintina, kad Tuomet išsiplėtęs Vilkyškių dvarelis tuomet Mažosios Lietuvos dvarai vietos jau turėjo kulmiškojo dvaro ir atskiro ju- žmonėms turėdavo daug mažiau įtakos ridinio vieneto (o ne vien bažnytkaimio nei Didžiosios Lietuvos dvarai (kur iki dalies) statusą. Tada valdyta 510 margų 1861 m. tebeveikė baudžiavinė siste- ir 479 kvadratinės rykštės žemės (apie ma) [13]. 128 ha). Dvare laikyti 53 arkliai, 67 gal- Primintinos ir kitos Vilkyškių dvaro vijai, net 416 avių ir 50 kiaulių. Daug raidos aplinkybės [17]. XIX a. pirmoje pajamų gauta iš gyvulininkystės – galvi- pusėje veiklusis jo savininkas L. F. Dres- jai ir arkliai ganyti vešliose užliejamose leris savo valdas plėtė supirkinėdamas pievose, o didžioji avių banda – neder- kitose vietovėse buvusius žemės plotus linguose kalvynuose. Dvarui iš viso pri- (dvarelius ir palivarkus), gaudamas iš klausė 23 trobesiai, jo valdose gyveno jų papildomas pajamas. Todėl nors tra- 119 žmonių. Už didesnio masto verslus diciniame Vilkyškių kaimo plote vietos mokėtas 90 talerių pajamų mokestis, o už dvaras valdė santykinai nedidelę dalį (tik vietos meistrų darbus – 32 taleriai amatų apie 128 ha žemės), jis nemažai pelno mokesčio. gaudavo iš kitur buvusių savo valdų. Patys Vilkyškiai tada apibūdinti kaip A. Miškinis pateikė klaidingą Vilkyš- laisvųjų šatulininkų kaimas, išlaikęs tą kių parapijos gyventojų lietuviškumo in- privilegijuotųjų ūkininkų statusą. Valdyti terpretaciją: esą 1848 m. ten lietuviai su-

106 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Vilkyškių istorinės ir urbanistinės raidos bruožai XVIII a. antroje pusėje–XIX a. darę 66 procentus, 1870 ir 1878 m. – 50, Planas liudija, kad nuo XVIII a. pabai- o 1897 m. – jau tik 30 procentų [26]. Iš gos gyvenvietė esmingiau nepakito – pa- tiesų ten nefiksuoti kokie staigūs ir esmi- grindine gatve išliko rytų–vakarų krypti- niai gyventojų pasikeitimai – tada įvairūs mi einantis vingiuotas kelias, prie kurio migraciniai procesai vykę gana vangiai. glaudėsi dauguma bažnytkaimio sodybų. Tais laikais fiksuota ne tiek tikroji gyven- Tiesiant naujesnį plentą Mikytai–Vilkyš- tojų kilmė, o pirmiausia jų deklaruotos kiai, ties šia gyvenviete laikytasi anks- nuostatos. XIX a. vis sparčiau vystantis tesnio vieškelio Šakininkai–Vilkyškiai Rytprūsiams ir visai Prūsijos valstybei, trasos: išliko ryškesni kelio posūkiai tarp viena iš tuometinės modernizacijos pro- kalvų, pakelės kalvelėje įrengtų naujųjų ceso apraiškų tapo vokiškumas: gerai kapinių. Ryškiau formuota naujojo plen- mokėta vokiečių kalba, įsisavinta labiau to rytinė atkarpa Vilkyškiai–Mociškiai: vokiška gyvensena ir pan. atverdavo ten ištiesintoje trasoje pilta sankasa (su daugiau galimybių to laiko visuomenėje, joje įrengtomis keliomis pralaidomis ekonominiuose santykiuose ir pan. Vo- potvynių vandenims nutekėti) per užlie- kiškumą perimdavo Prūsijos kariuome- jamą Jūros upės slėnį. Pati pagrindinė nėje tarnavę jaunuoliai, įvairių amatų bei gatvė tuomet nebuvo tiesinta – ten išliko verslų mokęsi lietuvininkai ir kt. 1871 m. senoji vingiuota trasa, besisukiojusi tarp įkurtoje Vokietijos imperijoje tautinių pakilumų. mažumų germanizacija tapo oficialiosios Prie kelių link Žagmantų perkėlos, link valstybinės politikos dalimi. Dėl tokių Kalėnų ir šiaurvakarių pakraštyje atsira- dalykų nemaža dalis lietuvininkų pali- do keli nauji vienkiemiai. Nuo XVIII a. kuonių deklaruodavo esą vokiečiai (nors pabaigos išnyko kelios senesnės sodybos, kilmės požiūriu tokie nebuvo). Anuome- stovėjusios prie pagrindinės gatvės ir jos tiniais statistiniais duomenimis neretai atšakų. Gali būti, kad kai kurie Vilkyškių taip pat norėta pavaizduoti krašto germa- ūkininkai po baudžiavos panaikinimo nizacijos sėkmingą eigą. gaudavo daugiau lėšų ir sumanydavo pa- Realią etnokultūrinę situaciją XIX a. togiau įsikurti vienkiemiuose – pakiles- pabaigos Vilkyškiuose parodo anuome- nėse vietose, arčiau savųjų žemės valdų 5 pav. XIX a. viduryje tiniai liudijimai. Antai, tikybinius reika- ir pan. Tačiau pagrindinis Vilkyškių so- sudarytas detalus lus kontroliavę tikrintojai iš Ragainės ir dybų masyvas (susitelkęs palei pagrindi- Vilkyškių bažnytkaimio Tilžės bažnytinių diecezijų konstatavo, nę gatvę ir jos atšakas) išliko, gyvenvie- planas kad Vilkyškių evangelikų liuteronų baž- nyčioje laikomos oficialios pamaldos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Kartu ten veikę ir vadinamieji surinkimininkai, kurie lietuviškai melsdavosi privačiuose namuose [2]. Tai rodo, kad ir oficialiosios germanizacijos laikais, kai lietuvių kalba buvo šalinama iš mokyklų ir viešojo gyvenimo, dalis senųjų vietos gyventojų lietuvininkų pabrėžtinai laikėsi savųjų etnokultūrinių nuostatų.

Vilkyškiai XIX a. vidurio plane Tuometinį gyvenvietės pobūdį gana detaliai parodo žinomas Vilkyškių planas, kurį A. Miškinis taip pat ignoravo (5 pav.).

107 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

tės bendroji urbanistinė struktūra beveik čiais. Gyveno du neregiai ir vienas kur- nesikeitė. čnebylis. Tada dar nefiksuotas koks masinis iš- Tada atskirai apibūdintas Vilkyškių sikėlimas į vienkiemius, paliekant senąją dvaras, turėjęs aukštesnį (dvaro apylin- kaimavietę. Veikiausiai sąlygos ten dar kės) statusą. Jam dar priklausė Kampių buvo neblogos, gausesni vienkiemiai šio- palivarkas su 5 gyventojais. Pačiuose se apylinkėse radosi vėliau. Vilkyškiuose dvarui priklausė 10 sodybų XIX a. pirmojoje pusėje buvo įrengtos su 159 gyventojais. Visose dvaro sodybo- dvejos naujos kapinės: vakarinės ir ryti- se buvo 29 šeiminiai butai. Iš 164 dvaro nės, palaidojimams perpildžius senąsias valdų gyventojų 54 buvo vietiniai (gimę šventoriaus kapines ties evangelikų liute- ten pat), surašyti 75 vyrai ir 89 moterys. ronų bažnyčia ir klebonija. Be daugumos evangelikų dar buvo 6 ka- Kalvelėje į vakarus nuo gyvenvietės talikai. Užfiksuoti 43 vaikai. Iš suauges- vaizduotas vėjo malūnas – įprastinis to niųjų 69 mokėjo skaityti ir rašyti, vienas meto kaimų atributas. Šiam verslui Vil- nebuvo baigęs mokslų, o 51 pripažintas kyškių aplinka (aukštokos kalvos) labai beraščiais. Rastas vienas kurčnebylys, tiko. pažymėtas vienas išvykęs asmuo. Nuo XVIII a. pabaigos intensyviau įsi- 1885 m. surašant Prūsijos gyventojus, savintos bažnytkaimio valdos: nebeliko buvo apibūdinti ir tuometiniai Vilkyš- praeityje ten vaizduotų krūmynų, prastų kiai [5]. ganyklų ir ūkiškai nenaudotų plotų. Pa- Tada ten buvo valsčiaus, registracijos vyzdžiui, drėgnas upelio slėnis į pietry- apylinkės ir evangelikų liuteronų para- čius nuo kaimavietės sausintas, tiesinant pijos centrai. Užfiksuoti 93 gyvenamieji upelio vagą, tame plote kastos durpės. namai su 168 butais. Bažnytkaimyje gy- Plane vaizduoti ariami laukai ir žemumo- veno 841 žmogus (389 vyrai ir 452 mose paliktos pievos ir ganyklos. terys). Be daugumos evangelikų dar buvo 6 katalikai. Valdyti 1482 ha žemės Vilkyškiai XIX a. antrosios pusės (894 ha arimų, 311 ha pievų ir 10 ha me- šaltiniuose dynų). Arimai buvę vidutiniškos koky- A. Miškinio publikacijose ignoruota bės, o pievos labai našios ir pelningos. gausi medžiaga apie Vilkyškių raidą tuo Tada Vilkyškių dvare buvo 4 gyvena- laikotarpiu, kai daugelyje Mažosios Lie- mieji namai su 14 butų ir 160 gyventojų tuvos gyvenviečių vyko reikšmingi po- (76 vyrais ir 84 moterimis). Ten gyve- kyčiai. nę ir du katalikai. Valdyti 382 ha žemės Pavyzdžiui, 1871 m. surašant naujosios (217 ha vidutiniškų arimų, 38 ha prasto- Vokietijos imperijos gyventojus buvo su- kų pievų ir 14 ha prastų medynų). rinktos ir publikuotos žinios apie tuome- Vilkyškiai buvo apibūdinti ir 1895 m. tinius Vilkyškius [4]. surašymo metu [6]. Tada bažnytkai- Tada tai buvo Tilžės apskrities baž- myje gyveno 766 žmonės (350 vyrų ir nytkaimis su 81 sodyba, kuriose buvo 416 moterų). Be daugumos evangelikų 158 šeiminiai butai ir 9 būstai vieni- dar užfiksuoti: vienas katalikas, du kitų šiams. Ten gyveno 819 žmonių (376 vy- krikščioniškųjų pakraipų išpažinėjai, rai ir net 443 moterys), iš kurių 504 trys žydai. Katalikai priklausė Tilžės ka- buvo vietiniai (gimę ten pat). Be dau- talikų parapijai, evangelikai – jungtinei gumos evangelikų dar gyveno 11 katali- Vilkyškių-Lauksargių parapijai. Buvo 94 kų. Užfiksuotas 181 vaikas (iki 10 metų gyvenamieji namai su 173 šeiminiais bu- amžiaus). Tarp suaugesniųjų 510 asme- tais, vienu būstu vienišam vyrui ir dviem nų mokėjo skaityti ir rašyti, 18 nebuvo vienišų moterų būstais. Tada valdyta baigę mokslų, o 110 pripažinti beraš- 1481,5 ha žemės.

108 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Vilkyškių istorinės ir urbanistinės raidos bruožai XVIII a. antroje pusėje–XIX a.

Vilkyškių dvaro valdose tada buvo gali būti, kad kaimo bendruomenė ar 8 gyvenamieji namai su 23 butais, kur atskiri žemės savininkai dalį savųjų plotų gyveno 133 žmonės (61 vyras ir 72 mo- pardavė kitiems (gal Vilkyškių dvarui ar terys). Visi jie buvo evangelikai. Valdyta kitiems kaimams). 380 ha žemės. Visa tai rodo, kad XIX a. antrojoje Visi šie duomenys apibūdina tuometi- pusėje Vilkyškių bažnytkaimis egzista- nes Vilkyškių raidos tendencijas. vo gana stabiliai – sodybų, gyventojų, 1871–1895 m. bendras bažnytkaimio valdų ir kitko pokyčiai buvo santykinai gyventojų skaičius svyravo – nežymiai nedideli. Tai liudija, kad apie 800 žmo- paaugo, vėliau žymiau smuko, per ket nių ten rasdavo pakankamų pragyvenimo virtį amžiaus sumažėdamas maždaug šaltinių, neskubėta iš ten trauktis į Til- 7 procentais. Net ir mažėjant gyventojų žę ar kitas vietas. Veikiausiai, dauguma skaičiui, nežymiai gausėjo gyvenamųjų žemdirbių ir gyvulių augintojų ūkių išgy- namų ir atskirų butų juose. Dėl anuo- vendavo neblogai ar patenkinamai. Kaip metinės tvarkos (Prūsijos valstybėje minėta, drausta skaldyti jų valdas, todėl nebuvo galima skaldyti žemdirbių val- nebelikus ankstesniųjų savininkų ūkius dų-ūkių) nauji gyvenamieji namai vei- perimdavo įpėdiniai ar nusipirkdavo kiti, kiausiai buvo skirti bežemiams samdo- toliau tradiciškai ūkininkaudami. Dalis miems darbininkams, amatininkams ir žmonių vertėsi iš įvairių amatų. Vilkyš- kt. Butų gausėjimas liudija, kad daugiau kiuose gyveno ir nedidelė tarnautojų gru- šeimų norėdavo gyventi atskirai (nebe pelė (administracinių įstaigų, mokyklos, su visa gimine, kaip kad buvo įprasta pašto, parapijos darbuotojai ir kt.), tačiau senovėje). Per visus surašymus fiksuotas jų buvo santykinai nedaug. nemažas moterų perteklius. Veikiausiai Minėta tuometinė apylinkių ir kraš- jauni vyrai išvykdavo uždarbiauti į Tilžę to situacija (pagrindiniai krovinių ir kiti ar toliau (į Vakarų pramonės centrus ir tranzitiniai srautai lenkė Vilkyškius) ne- pan.). Tokia migracija tuomet leido paskatino žymesnės bažnytkaimio plėtros, laikyti gyvenvietės stabilumą – darbingų esminių urbanistinių ir kitokių pokyčių. žmonių perteklius galėdavo pasitrauk- Galima spėti, kad beveik visą šimtmetį ti į miestus ar kitur. 1871 m. fiksuotas (nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pa- Vilkyškių gyvybingumas – vaikai tada baigos) bažnytkaimyje vyravo nedidelio sudarė 22 procentus bendro gyvento- masto pertvarkos (sodybų atnaujinimai, jų skaičiaus. Dėl minėtų migracijos ir pavienių trobesių statyba ir pan.), be- emigracijos galimybių bažnytkaimiui veik nekeitusios XVIII a. susiklosčiusios negrėsė gyventojų perteklius (varginęs urbanistinės struktūros pagrindinių ele- daugelį tuometinių miestelių ir kaimų mentų. Didžiojoje Lietuvoje). Išvykėliai veikiausiai šelpdavo Vilkyškiuose likusius savo gimines. Išvados 1871 m. fiksuotas didelis bažnytkaimio gyventojų raštingumas – neraštingieji ten 1. Dar 1969 m. urbanistikos paminklu sudarė tik apie 22 procentus. Pažymėtinas paskelbto Vilkyškių bažnytkaimio isto- didelis etnokultūrinis homogeniškumas – rinė ir struktūrinė raida iki šiol nebuvo absoliučiai vyravo evangelikai liuteronai, tinkamai išnagrinėta. Tam objektui skir- tik 1895 m. Vilkyškiuose užfiksuoti trys tose A. Miškinio publikacijose nesiremta žydai. Žymesni konfliktai tarp vokiečių ir svarbiausiais šaltiniais, ignoruoti senieji lietuvininkų ryškėjo vėliau. gyvenvietės planai bei archyviniai doku- XIX a. antrojoje pusėje apie 14 procen- mentai. Šiame straipsnyje skelbiami kai tų sumažėjo Vilkyškių žemės valdos – kurie duomenys iš esamų gausių istorinių

109 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

šaltinių apie tą praeityje dažnai minėtą patarnavimų centras. Jo reikšmę ilgiau gyvenvietę. palaikė kunigams (valstybinės konfesijos 2. Vilkyškiai niekada nebuvo gavę atstovams) pavesta užduotis vesti bažny- oficialiosios prekyvietės teisių, todėl jie tines registracijos knygas (fiksuoti para- negali būti vadinami „miesteliu“. Istori- pijiečių gimimus, krikštynas, vestuves, niuose šaltiniuose ši gyvenvietė vadinta mirtis). tik „bažnytkaimiu“. Kadangi ten nevyko 6. Vilkyškių raidą XVIII–XIX a. reikš- reikšmingi turgūs ir pan., tai ši gyvenvie- mingai veikė pokyčiai jų aplinkoje. Nuo tė nesivystė kaip aptarnavimo centras su XIV–XV a. per šią vietą į Žemaitiją ėjo gausiomis krautuvėmis, amatininkų dirb- svarbiausias vieškelis iš Ragainės trasa pa- tuvėmis, užeigomis ir pan. Vilkyškiuose lei Jūros upę. Sumenkus Ragainei ir kaip vyravo ūkininkai (žemdirbiai ir gyvulių svarbiausiam krašto centrui iškilus Tilžei, augintojai). Žymesnės prekybos centrai reikšmingais tapo keliai iš šio miesto. nuo XV a. buvo netoliese už Nemuno XVIII a. antrojoje pusėje naudotas vieške- stovėję Ragainės ir Tilžės miestai, kur lis Tilžė–Šakininkai–Lumpėnai–Vilkyš- telkėsi apylinkių aptarnavimo įstaigos. kiai–Žagmantai–Viešvilė–Smalininkai, 3. Detaliame XVIII a. pabaigos pla- šias apylinkės jungęs su LDK valdomis ne vaizduojama tuomet susiklosčiusi (Jurbarku, Kaunu ir kt.). XVIII a. pabai- bažnytkaimio urbanistinė struktūra. Po goje–XIX a. pradžioje Vilkyškiai buvo at- XVIII a. negandų (Didžiojo maro epide- sidūrę dviejų svarbių trasų (Ragainė–Že- mijos, gaisrų, Rusijos kariuomenės siau- maitija ir Tilžė–Kaunas) sankryžoje, kas tėjimo ir kt.) atsigavęs bažnytkaimis su- skatino tuometinę gyvenvietės plėtrą. siklostė kaip gana chaotiškos struktūros 7. Nuo 1830 m. įrenginėjant tarptau- gyvenvietė, kuri nebuvo sukurta pagal tinį plentą Berlynas–Karaliaučius–Til- oficialų projektą. Savo nereguliaria san- žė–Tauragė–Ryga, pagrindinis transporto dara, keliomis sodybų grupėmis ir kt. Vil- srautas pasuko juo, aplenkdamas Vilkyš- kyškiai buvo artimesni senųjų baltiškųjų kius. Senasis vieškelis Ragainė–Žemaiti- kaimų struktūroms, o ne vakarietiškiems ja prarado savo buvusią reikšmę. XIX a. miesteliams. viduryje tiestas plentas Mikytai–Vilkyš- 4. Kaimiškai besitvarkiusiuose Vil- kiai–Smalininkai neturėjo didelės tran- kyškiuose nebuvo ryškesnio gyvenvietės zitinės reikšmės (pagrindiniai krovinių centro. Bažnyčia su klebonijos sodyba srautai iš Rytprūsių į Didžiąją Lietuvą ir stovėjo kaimavietės pakraštyje, prie se- tolyn pasuko plentu ir naujuoju geležin- nojo vieškelio į Ragainę. XVIII a. šalia keliu per Kybartus). Vilkyškių, kaip pa- bažnytinės žemės įsikūręs dvarelis (kilęs kelės aptarnavimo vietinio centro, reikš- iš senosios pakelės karčemos) nebuvo mė sumenko. reikšminga gyvenvietės dalis. Vilkyš- 8. XIX a. Vilkyškių egzistenciją palai- kiuose nebuvo viešos aikštės, nes ten ne- kė ten įkurtos administracinės ir aptarna- vykdavo oficialūs turgūs, garsūs jomar vimo įstaigos (valsčiaus ir registracijos kai ir kt. apylinkės centrai, pašto skyrius ir pan.), 5. Bažnytkaimio gyvavimą palaikė ne- tačiau prekybos įstaigų ir pan. nebuvo mažos parapijos centro funkcija, tačiau gausu. Tik XIX a. pabaigoje ten įsikūrė evangelikų liuteronų konfesija nerengda- trys žydai (paprastai pasirinkdavę preky- vo gausių religinių švenčių (kaip kad ka- bai ir aptarnavimui tinkamiausias vieto- talikiškose parapijose populiarių atlaidų ves su gausiais klientais). ir pan., sutraukdavusių minias lankytojų). 9. XIX a. antrosios pusės statistiniai Vilkyškių bažnyčia su gretima parapine duomenys rodo, kad tada Vilkyškiai eg- mokykla, klebonija, šventoriaus kapinė- zistavo kaip stabili gyvenvietė, beveik mis ir pan. buvo veikiau kuklus religinių nesiplėtusi ir nekeitusi savo urbanistinės

110 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Vilkyškių istorinės ir urbanistinės raidos bruožai XVIII a. antroje pusėje–XIX a. struktūros. Ten vyravo nedideli pokyčiai: 18. Purvinienė, M., Purvinas, M. Klaipėdos krašto trobesių perstatymai, sodybų tobulinimai urbanistinės vertybės. Lietuvininkų kraštas. Mono- grafija. Kaunas, 1995, p. 398–429. ir pan. XIX a. ekonomiškai sustiprė- 19. Vietinės reikšmės urbanistikos paminklų jęs Vilkyškių dvaras valdė žemių kitose sąrašas. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. vietovėse, tačiau bažnytkaimyje jo so- Vilnius, 1973, p. 437–439. dyba tebuvo sudėtinė (o ne vyraujanti) 20. Vilkyškiai. Miškinis, A. Vakarų Lietuvos mies tai ir miesteliai. II knyga. Pagėgių savivaldybė. nemažos gyvenvietės dalis. Nei krašto Vilnius, 2014, p. 268–274. administracija, nei vietos bendruome- 21. Vilkyškiai. Ten pat, p. 362–365. nė nesiėmė reikšmingesnių gyvenvietės 22. Vilkyškiai. Ten pat, p. 363. pertvarkymų, todėl ten ilgai išliko dar 23. Vilkyškiai. Ten pat, p. 362. 24. Vilkyškiai. Ten pat, p. 363. XVIII a. susiklosčiusi, artimesnė baltiš- 25. Vilkyškiai. Ten pat, p. 363. kiesiems kaimams bažnytkaimio struk- 26. Vilkyškiai. Ten pat, p. 363. tūra.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ZUSAMMENFASSUNG

1.Brix F. Tilsit – Ragnit. Stadt und Landkreis. Würzburg, 1971, S. 171. Martynas Purvinas, 2. Brix F. Ten pat, S. 317. Marija Purvinienė 3. Der Regierungsbezirk Gumbinnen...Gumbinnen, DIE ZÜGE HISTORISCHER 1818, S. 121. UND URBANISTISCHER 4. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preussis chen Staates und ihre Bevölkerung.I. Die Provinz ENTWICKLUNGSGANG Preussen. Berlin, 1874, S. 212 – 214. WÄHREND ZWEITER HÄLFTE 5. Gemeindelexikon für die Königreich Preussen. I. XVIII Jhr. –XIX Jhr. IN Provinz Ostpreussen. Berlin, 1888, S. 238–241. WILLKISCHKEN 6. Gemeindelexikon für die Königreich Preussen. I. Provinz Ostpreussen. Berlin, 1898, S. 234–237. 7.Goldbeck J. F. Vollständige Topographie des In der Mitte XVI Jhr. in nördlichen Ost- Königreich Preussen. Königsberg und Leipzig, preussen war lutheranisches Kirchspiel 1785, S. 235. 8. Kühnast. Nachrichten über Grundbesitz, Vieh- Willkischken gegründent. Kirchspiel stand, Bevölkerung und öffentliche Abgaben der Willkischken gegründent. Kirchdorf Ortschaften in Litauen. Gumbinnen, 1863, S. 311. Willkischken war ein kleines Zentrum in 9. Kopp J. Geschichte der Landkreises Tilsit. Tilsit, dieser Umgebung – am nördlichen Strand 1918, 226 S. 10. Kopp J. Ten pat, S. 143. Memelfluss, in der Nachbarschaft bei 11. Miškinis, A. Vilkyškiai. Lietuvos TSR urbanis grossern Zentrums Ragnit und Tilsit. Am tikos paminklai. 11. Vilnius, 1988, p. 92–109. 1969 J. Siedlung Willkischken war offi- 12. Purvinas, M. Lauksargiai – pasienio ir tranzito ziell als Urbanistikdenkmal in Litauen gyvenvietė. Raida ir kultūros paveldas. Kultūros paminklai. 9. Vilnius, 2002, p. 101–109. angekündigt. Aber qualitative historische 13. Purvinas, M. Savitieji Pagėgių apylinkių dvarų und städtebaulische Forschungen und sodybų bruožai. Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Untersuchungen dann zurückgeblieben Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p. 17–37. nicht waren. Die Politik des sowjetischen 14. Purvinas, M., Purvinienė, M. Vilkyškiai. Mažo- sios Lietuvos paveldas. 6. Statyba ir architektūra, Okkupationregimes und die Tätigkeit da- 1998, Nr. 3, p. 46–47. maligen Funktionären haben dieses ge- 15. Purvinas, M., Purvinienė, M. Vilkyškių istori- stört. Jetzt wir veröffentlichen die Daten jos mįslės. Voruta, 1998.05.09 d., Nr. 19, p. 13. 16. Purvinas, M., Purvinienė, M. Vilkyškių istori- aus Quellenforschungen in Deutschland nės ir urbanistinės raidos bruožai XVI a. – XVIII a. zum ersten Mal in Litauen. pirmoje pusėje. Kultūros paminklai. 22. Vilnius, Willkischken niemals nicht war als 2018, p. 40–49. Marktflecken, auch nicht wird als be- 17. Purvinas, M., Purvinienė, M., Kačinskaitė, I. Vilkyškiai I. Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. deutendes Handels – und Betreuungs- Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p. 268–274. zentrum. Diese Funktionen spielten sich

111 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

solche Nebenstädte als Tilsit und Ragnit Seit 1830 J., wenn internationale ab. Dort wurden wichtige Dienststellen Chaussee Berlin – Königsberg – Tilsit – sich ansammeln. Willkischken wurden Tauroggen – Riga – Sankt Petersburg als Kirchdorf, später – als kleiner Admi- eingerichtet wurde, seine Trasse hat Will- nistrativamtzentrum geblieben. kischken zu überholen. Diese Siedlung Nach mehreren Destruktionen (Brän- wird als ein entlegenes Ort, weil frühere de, Grosser Pest, Russlands Okkupation) Wege seine ehemalige Bedeutung verlo- am XVIII Jhr. weit bekannte Siedlung ren haben. Am zweite Hälfte die große Willkischken wurde als großes Dorf for- Ladungenströme haben Eisenbahnen und mieren. Mit seiner unreguläre Struktur neue Chaussee von Ostpreussen nach dieser Dorf wurde den charakteristischen Russlandsbesitze übernommen. Will- baltischen Dörfer in diesem Region nah. kischken haben keine Möglichkeiten an In dieser Siedlung war kein Platz (dort: mehrere Weiterentwicklung fehlen. spielten sich keine Märkte ab u.a.), kein In zweite Hälfte XIX Jh. Willkischken merkliches Zentrum, auch reichlichen wurde sehr stabil als dörfliche Siedlung Handlung – und Betreuungsdienststellen und Gemeindezentrum existieren. Urba- nicht. nistische Struktur, die noch in XVIII Jh. Ein kleines Landgut Willkischken auch wurde entstanden, wesentlich nicht än- wurde nicht als bedeutendes Siedlungs- dern dann kleine Veränderungen vor- teil (es hat nur etwa 1/14 Teil Dorfsbesitz herschen wurden (die Gebäude wurden verwalten) geblieben. Eine lutherische umgebaut, die Gehöfte wurden vervoll- Kirche mit Pfarrergehöfte auch wurden kommen). Solche Beständigkeit hat den in Siedlungsperipherie gelegen. Es war ältesten Charakter des Kirchdorfs sich ein bescheidendes religiös Zentrum. erhalten. Seit XVI Jh. Tilsit wird wichtigstem Zentrum. Am Ende XVIII Jh. – zu Be- ginn XIX Jh. Willkischken wurde an die Kauno technologijos universiteto emeritai Kreuzung der zwei wichtigsten Wege El. paštas [email protected] (Ragnit – Niederlitauen (Szameitenland) Gauta: 2018-10-01 und Tilsit – Kaunas) geraten und einen Įteikta spaudai 2019-02-07 Nutzen aus dem jenes gezogen hat.

112 Tomas Ivanauskas čiai, kirpėjai, audėjai, laikrodininkai, siu- vėjai, kalviai, muzikantai ir t. t. Anykščių kraštas XX a. pradžioje Anykščiai tampa 1900–1940 m. spaudos ekonomiškai ir kultūriškai svarbiu bei fotografijoje: fotografams įdomiu provincijos mieste- simbolinis Puntuko liu. Fotografų objektyvai nukreipiami į akmens atvaizdas vaizdingą Anykščių kraštovaizdį, gamtos paminklus: Puntuko akmenį, Anykščių šilelį, Karalienės liūną, Šventosios kran- tus; architektūros ir inžinerijos objektus: Straipsnio objektas – Anykščių kraš neseniai atidarytą siaurojo geležinke- tas, žymiausi simboliai bei jų vaizdavi lio stotį, pirmąjį Lietuvoje memorialinį mas spaudos fotografijoje 1900–1940 m. muziejų – A. Baranausko klėtelę, naujai Tikslas – ištirti kaip buvo vaizduoja statomą, iki šiol Lietuvoje aukščiausią mas Anykščių kraštas spaudos fotogra Šv. Mato bažnyčią, naująjį, A. Baranaus- fijoje 1900–1940 m., apžvelgiant nacio ko vardu pavadintą metalinį tiltą bei as- nalinę spaudą: periodiką, specializuotus menybes: Joną Biliūną, Antaną Žukaus- ir reprezentacinius leidinius bei išskirti ką-Vienuolį, Vaižgantą. svarbiausius vaizdavimo bruožus, pa Nuo XX a. pradžios iki 1940 m. įvai- grindinius objektus. riais laikotarpiais Anykščių krašte nuolat Reikšminiai žodžiai: Anykščių kraštas, gyveno ir dirbo 6 fotografai: I. Mulcas, fotografija, spaudos fotografija, Puntuko Juozas Survila, N. Kopans, Icikas Melni- akmuo. kas, Liba Kaganienė, Ch. Rebė. Kaip ir daugelis to meto fotografų, jie dažniausiai Įvadas fotografuodavo pagal užsakymus, tačiau „1899 m. rugsėjo 29 d. buvo atidarytas kartais įamžindavo ir vieną kitą gamtos Panevėžio–Švenčionių geležinkelis. Su ar miesto peizažą. J. Survila bei I. Mel- Vilniumi, Panevėžiu, Šiauliais ir net Ryga nikas šalia gausios studijinių bei grupi- galima buvo susisiekti nebe arkliais, o nių portretų kolekcijos paliko ir nemažai traukiniu. Geležinkelis miestui buvo la- Anykščių miesto vaizdų bei apylinkių bai naudingas...“ [1] Būtent šie bėgiai peizažų. Tarpukariu atsiradus ir išpopu- atgaivino ir iš prieš keletą metų įvykusio liarėjus reportažinei fotografijai, Anykš- didelio gaisro [2] prikėlė nedidelį Kauno čių kraštas patraukė žymiausių, valstybės gubernijos, Vilkmergės pavieto mies- sostinėje gyvenusių ir dirbusių, to meto telį – Anykščius. Apie to meto Anykš- fotografų dėmesį. Tuo laikotarpiu Anykš- čius gana išsamią informaciją pateikia čių kraštą fotografavo iš kaimyninio Le- Kauno gubernijos valdybos išleista in- liūnų kaimo kilęs garsiausias tarpukario formacinė knyga Мьстечко Oникшты Lietuvos fotografas Vytautas Augustinas, (Oпыть историко-статистическаго ekspedicijas baidarėmis Šventosios upe описанiя) [3]. Anykščiuose 1899 m. gy- labai mėgęs Steponas Kolupaila, taip pat veno 5148 žmonės, iš kurių 34 dvarinin- netoli esančiame Užpalių kaime gimęs kai, 2 pirkliai, 295 vyrai ir 304 moterys Vytautas Maželis, kryžius, koplytstulpius iš valstiečių luomo, 2243 miesčionys ir kitą liaudies palikimą fiksavęs Adomas vyrai, 2265 miesčionės moterys. Pagal Varnas, Julius Miežlaiškis ir kt. užsiėmimą Anykščių gyventojai buvo Ilgą laiką vietiniai Anykščių krašto prekybininkai, amatininkai ir žemdirbiai. fotografai ir jų darbai nesulaukė tyrėjų Amatininkai Anykščiuose buvo patys dėmesio. Estetikos naujovėmis, menine įvairiausi: stikliai, dažytojai, tinkuotojai, išraiška, užfiksuotų įvykių reikšme na- bandelių kepėjai, mėsininkai, kaminkrė- cionaliniame kontekste neišsiskiriančios

113 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

fotografijos buvo įdomios tik vietos kraš- nos, Nedėldienio skaitymas, Pavasaris, totyrininkams ir gyventojams, o labiau Šaltinis, Tėvynės sargas, Varpas, Vieny pasidomėti fotografų asmenybėmis truk- bė, Viltis, Žarija, Žemė apie Anykščių dė informacijos stygius. Pirmasis Anykš- kraštą buvo rasta daugiau nei šešiasde- čių krašto fotografiją tyrinėti pradėjo šimt publikacijų įvairiausiomis temo- iš Bikūnų kaimo (Anykščių raj.) kilęs mis – draugijų reikalai, blaivybės klau- žurnalistas, kraštotyrininkas, dabartinis simai, ūkininkų problemos, konfliktai su Vaižganto muziejaus vedėjas Vytautas caro policijos pareigūnais, miesto gaisrai, Bagdonas. 1989 m. tuometiniame Vil- teatro pastatymai ir kitos naujienos. niaus universitete jis parašė ir apsigynė Anykščių krašto vaizdai nacionalinė- diplominį darbą tema Anykščių kraštas je spaudoje atsiranda 1907 m. – praėjus spaudos fotografijose [4]. Šio darbo va- trejiems metams nuo spaudos draudimo dovas buvo fotografijos tyrinėtojas, -pir panaikinimo ir dvejiems nuo pirmųjų mosios Lietuvos fotografijos istorijos au- fotografijų Lietuvos spaudos istorijo- torius Virgilijus Juodakis, monografijoje je – Vilniaus žiniose. Tai buvo ne mies- Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940 telio aktualijas iliustruojantys vaizdai, o taip pat nemažai dėmesio skyręs provin- garsiausio Anykščių krašto poeto, vys- cijos fotografijai [5]. kupo Antano Baranausko penktosioms Šis tyrimas, mėginantis išanalizuoti ir mirtiems metinėms paminėti skirtas fo- apibendrinti Anykščių krašto reprezenta- toreportažas. Jis buvo publikuotas iliust ciją pasirinktu laikotarpiu, yra daromas ruotame lietuvių krikščionių-demokratų pirmą kartą. Vienintelis iki šiol V. Bag- savaitraštyje Šaltinis. Savaitraštis buvo dono mėginimas apsiribojo tik tarpukario leidžiamas Seinuose, kur ilgus metus ku- spaudos periodika, neapžvelgiant kitų nigavo ir 1902 m. mirė A. Baranauskas. leidinių ir nemėginant patyrinėti žymiai Nuotraukų autorius – Lietuvos politinis sudėtingesnio laikotarpio nuo 1900 m. bei visuomenės veikėjas, bankininkas, iki nepriklausomybės paskelbimo. Lai- leidėjas, tuo metu dar jaunas, 25-erių kotarpis pasirodė esąs labai įvairus ir ne metų kunigas Juozas Vailokaitis. Jis toks tuščias informacijos prasme, kaip 1907–1910 m. ėjo šio savaitraščio redak- atrodė tyrimo pradžioje. Jame formavo- toriaus pareigas [6]. si tiek visos Lietuvos fotožurnalistikos Fotografijos žymi labai svarbų įvykį – užuomazgos, tiek ir Anykščių krašto iko- pirmąją žinomą tiriamąją ekspediciją į nografiniai vaizdiniai. Ganėtinai sunkio- Anykščius apie 1905–1907 m., turin- mis sąlygomis dirbo pirmieji fotografai, čią tikslą ir fotografuoti. J. Vailokaitis į kūrėsi pirmosios draugijos, skatinančios Anykščius keliavo surinkti visą įmanomą krašto tyrimus ir jo įamžinimą, pirmieji informaciją apie A. Baranauską. Anykš- spaudos leidiniai publikavo pirmąsias fo- tėnas, istorikas Juozas Jurginis teigia, kad tografijas. Viso to pagausėjo tarpukario „Jeigu ne poetai, kas žinotų Anykščius? periodu, tačiau tyrimo metu buvo siekta Jie būtų tiek pat žinomi ar nežinomi kaip atsekti pačią pradžią. Kavarskas, Troškūnai, Debeikiai, ar kuris nors kitas buvęs valsčiaus ar parapijos Anykščių krašto reprezentacija miestelis. Daug kas skaitė ir skaitydamas 1900–1918 m. periodikoje žavėjosi A. Baranausko „Anykščių šile- Nuo 1900 iki 1918 m. Anykščių kraštas liu“, nežinodamas ir net nesidomėdamas, periodikoje dažniausiai buvo pristatomas kur tie Anykščiai ir kokie jie.“ [7] pasitelkiant žodinę informaciją. Atliekant Lietuvių literatūros ir tautosakos insti- šį tyrimą, lietuviškuose laikraščiuose tute saugomi šios kelionės užrašai, kurie Darbininkų balsas, Lietuvos aidas, Lie atskleidžia kelionės tikslą bei pasiruoši- tuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, Naujie mą jai:

114 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas

Ko jieškoti? – Anykščiuose. Išsirašyti jo metrikus. Apžiūrėti Anykščių šilelį. <...> Pamatyti jo tėviškę. Ar nėra da senovės triobų? Paklausinėti, ar nėra kokių padavimų apie jaunas Barono dienas. Užrašyti juos. <...> Surinkti visokio amžiaus fotografijas. <...> Nutraukti Anykščių miestelį. Šilelį. Šventąją. Barono sodžius (ulyčią). Kurioj gimė ir kurioj augo. Akmenį. Rozaliją Zlatkuvienę su jos vaikais [8]. Visos fotografijos yra pažymėtos 1 pav. Juozas Vailo Kad kelionė pavyko, rodo LLTI archyve 1907 m. Lietuvos mokslo draugijos spau- kaitis. saugomos penkios išlikusios J. Vailokaičio du, todėl tikėtina, kad J. Vailokaičio ke- Anykščių miestelis. fotografijos. Jose – priešingomis krypti- lionė galėjo būti organizuojama draugi- Vyskupo Baranausko mis nufotografuotas Anykščių miestelis – jos iniciatyva. Lietuvos mokslo draugija gimtinė. Apie 1907 m. į centro (1 pav.) ir į Jurzdiko – sodžiaus, buvo įkurta 1907 m. balandžio 7 d. Jono LLTI BR, F1-617 kuriame gimė A. Baranauskas, pusę. Pui- Basanavičiaus dėka. „Užsimota tyrinėti kiai pasirinkta fotografavimo vieta – iš lietuvių kalbą, istoriją, tautosaką, etno- senosios bažnyčios varpinės – mums lei- grafiją, rinkti įvairią archeologinę ir kal- džia pamatyti miestelio vaizdą iš paukščio binę medžiagą, folklorą, numizmatiką, skrydžio perspektyvos, urbanistinį išpla- aprašyti lietuvių apeigas, pilis, senovės navimą, vyravusią architektūrą, matomi ir iškasenas, rinkti dailės dalykus, knygas ir tolimesni užmiesčio peizažo vaizdai. rankraščius apie Lietuvą.“ [9] Kitose fotografijose labai neįprastu Iš penkių anksčiau paminėtų J. Vailo- rakursu įamžintas Puntuko akmuo (pla- kaičio fotografijų, minėtame Šaltinyje čiau – dalyje apie Puntuką), nutraukta buvo publikuotos trys. Pirmosios dvi iš- A. Baranausko sesuo Rozalija ir Ba- spausdintos 1907 m., gruodžio 11 d. mi- ranauskų-Žukauskų giminė. Išlikusios nint Baranausko penktąsias mirties meti- nuotraukos yra labai vertingos Anykščių nes. Tai poeto sesers Rozalijos portretas krašto tyrimams, juk tai pirmosios žino- ir Anykščių miestelis, Kauno gub., vys mos panoraminės miestelio fotografijos; kupo Baranausko gimtinė [10]. Trečioji, išskirtinė, nei iki tol, nei po to nematy- Baranauskų-Žukauskų giminės fotografi- ta Puntuko fotografavimo perspektyva, ja, pavadinta Anykščių lietuviai. Vyskupo akcentuojant ne patį akmenį, o jo padėtį A. Baranausko giminės. Viduryje dvi se jį supančiame kraštovaizdyje; įamžin- nuti su nuometais [11], buvo išspausdinta ta gausi rašytojo giminė. Nėra žinoma 1908 m. kokiu fotoaparatu kunigas fotografavo, 1911 m. tame pačiame savaitraštyje tačiau jis tikriausiai buvo pakankamai buvo išspausdintos dar trys fotografi- lengvas ir mobilus, kad būtų galima už- jos iš Anykščių. Antrajame numeryje – sinešti į bažnyčios bokštą ar nusigabenti Anykščių miestelis ir Anykščių bažnyčia prie Puntuko. J. Vailokaitis nauju, atvy- (2 pav.), o 35-ame numeryje – Anykš- kėlio, tačiau ne turisto, o tyrėjo žvilgsniu čiuose gyvenusio ir dirbusio fotografo pažvelgė į miestelį ir paliko labai vertin- Juozo Survilos fotografija, pavadinimu gą vaizdinę bei rašytinę medžiagą. Anykščiai. Pirmoji Komunija. Šios auto-

115 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Anykščių krašto reprezentacija 1918–1940 m. spaudoje Fotografija Anykščių bažnyčia taip pat priskiriama J. Survilai. Pirmasis ją, kaip J. Survilos nuotrauką, įvardija Petras Bir- žys. 1896 m. Anykščių rajone, Liudiškių kaime gimęs Petras Biržys – Lietuvos kariuomenės savanoris, poetas, aktorius, muzikantas, kraštotyrininkas, tarpukario Lietuvoje žinomas Pupų Dėdės ir Aki- ro slapyvardžiais. 1927–1937 m. Akiro slapyvardžiu jis leido kraštotyrinę se- 2 pav. Juozas Survila. rystė abejonių nekelia, tačiau ir likusias riją Lietuvos miestai ir miesteliai [13]. Anykščių bažnyčia. dvi taip pat galima drąsiai priskirti J. Sur- Pirmieji du numeriai buvo skirti Vyžuo- „Šaltinis“, 1911 m., vilai. Fotografija Anykščių miestelis savo noms ir Taujėnams, o trečiasis, išleistas Nr. 2 perspektyva labai panaši į anksčiau ap- 1928 m. – Anykščiams [14]. Tai yra pir- tartą panoraminę J. Vailokaičio nuotrau- moji lietuviškai išleista kraštotyrinė mo- ką. Ji taip pat fotografuota iš Anykščių nografija apie Anykščių kraštą (3 pav.). bažnyčios varpinės bokšto, tačiau jau iš Monografijoje Akiras, remdamasis įvai- naujosios, nes senoji varpinė po 1907 m. riais šaltiniais, pateikia duomenis apie buvo nugriauta. Naujieji bokštai buvo Anykščių vardo kilmę ir pirmąjį paminė- 84 metrų aukščio ir leido aprėpti žymiai jimą, herbą, bažnyčios, cerkvės ir senų- platesnį miestelio ir jo apylinkių vaizdą. jų kapinių koplyčios istoriją, padavimus Šaltinis Anykščiuose turėjo būti gana apie Anykščius, statistinę, istorinę ir bio- populiarus laikraštis. Tai iš dalies patvir- grafinę informaciją apie miestelyje gy- tina 1907 m. nr. 16 Vieversėlio slapyvar- venančius žydus, mokyklas, žymiausius džiu pasirašyta ir išspausdinta žinutė iš krašto žmones, laisvės kovas, miestelio Anykščių. Joje rašoma, kad „Labiausiai apylinkes. Leidinys gausiai iliustruotas išsiplatinęs čia „Šaltinis“, „Vilniaus ži- nuotraukomis, dokumentų kopijomis, nios“ ir „Nedėldienio Skaitymas“. Matyti dailininkų Adomo Varno, Igno Šlapelio, taipogi „Lietuvis“, „Draugija“ ir „Lietu- Antano Tamošaičio, Eugenijaus Kul- vos ūkininkas“ [12]. J. Survila, būdamas viečio piešiniais. Monografijoje publi- išsilavinusiu bajoru ir Anykščių bažny- kuojamos net trisdešimt dvi nuotraukos. 3 pav. Akiras. čios vargonininku bei lietuvišką spaudą Daugelio jų autoriai neįvardyti. Kai ku- Anykščiai. Lietuvos skaitančiu žmogumi, turėjo matyti J. Vai- rios priskiriamos J. Survilai, taip pat yra miestai ir miesteliai. lokaičio fotografijas Šaltinyje. Tikėtina, kelios A. Varno fotografijos. Nr. 3, Kaunas: kad jos įkvėpė J. Survilą imtis reportaži- Akiras šioje knygelėje pirmasis išsky- išleido Vl. Dagilis, nės fotografijos ir fiksuoti miesto gyveni- rė pagrindinius krašto atvaizdus, kuriais 1928 mą, o ne tik studijinius portretus, rinktis Anykščiai buvo reprezentuojami ne tik įdomesnes fotografavimo perspektyvas. tarpukario laikotarpiu, bet ir sovietmečiu Nors šaltiniais ir nepatvirtinta, tačiau ne- bei šiomis dienomis. Be garsiausio krašto atmestina versija, kad J. Survila galėjo simbolio Puntuko akmens, čia ir Anykš- susipažinti ir pabendrauti su J. Vailokai- čių šilelis su Karalienės liūnu, Švento- čiu, šiam atvykus į Anykščius, apžiūrėti sios peizažai, naujoji Šv. Mato bažnyčia, jo naudojamą fotografavimo techniką, o A. Baranausko klėtelė bei Rubikių eže- gal ir dalyvauti fotografuojant miestelį. ras. Juolab, kad J. Survilos fotografavimo Tenka pripažinti, kad šiuos krašto sim- Anykščiuose pradžia (1904 m.) beveik bolius fotografavo ir išpopuliarino ne sutampa su J. Vailokaičio kelione. Anykščių fotografai, kurie dažniausiai

116 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas fotografavo pagal užsakymus – portretus, krašto simboliai buvo minimi kelionių žmonių grupes, šventes ir tik retkarčiais giduose po Lietuvą [18], juos spausdino miesto vaizdus, apylinkių peizažus ar žy- vienas žymiausių tarpukario Lietuvos miausius Anykščių gamtos paminklus, o atvirukų leidėjas Antanas Petronis, beje fotografai mėgėjai, susibūrę į Lietuvos pats gimęs Anykščių valsčiuje, Paežerių fotomėgėjų sąjungą 1932 m. [15], o po kaime, prie gražaus Rubikių ežero. Jo lei- metų išleidę žurnalą Foto mėgėjas. Jau dykla išleido tris atvirukus su Anykščių pirmajame leidinio numeryje sąjungos vaizdais – Anykščiai (8 vaizdelių kom- pirmininkas prof. Steponas Kolupaila pozicija), Anykščių šilelis ir Didžiausias iškelia fotografams tikslus ir ragina juos akmuo Lietuvoje (Anykščiuose) [19]. „medžioti“ paslėptą krašto grožį, tirti Lietuvos nacionaliniame muziejuje vaizdus, žmones, folklorą [16]. yra saugomas kolekcininko Algimanto Šias mintis, kurias S. Kolupaila dėsto Miškinio senųjų nuotraukų ir atvirukų 1933 m., dvidešimčia metų anksčiau jau rinkinys. Tai septyniasdešimt keturios buvo publikavęs rašytojas, visuomenės fotografijos ir atvirukai, vaizduojantys bei kultūros veikėjas Pranas Mašiotas. Anykščių kraštą. Juose pavaizduoti tie 1914 m. iliustruotame literatūros, dailės, patys ikoniniai krašto simboliai – A. Ba- mokslo, visuomenės ir politikos žurnale ranausko klėtelė, bažnyčia, Anykščių ši- Vairas jis paskelbė straipsnį Fotogra lelis, Puntukas, šalia jų įsiterpia naujas, fams-mėgėjams. Jame rašo: tarpukariu dažnai fotografuotas metali- nis, A. Baranausko vardu pavadintas til- Fotografijos aparatas įtikino mane, jog Lietu- tas per Šventąją. Šis tiltas, A. Baranaus- voj esama tikrai gražių vietų, dar nesulaukusių ko klėtelė bei Puntukas reprezentuoja tikrų jų vertintojų – dailininkų. Nemunas, Šešu- Anykščius ir Vytauto Didžiojo mirties pė, Šventoji, Dubysa ir visa eilė kitų mūsų upių 500 metų sukaktuvėms paminėti 1933 m. ir ežerų – tai gausus šaltinis, iš kurio gali semties išleistame albume – tarsi istorijos, gam- siužetų mūsų dailininkai-peizažistai. tos ir naujosios-moderniosios architek- <...> tūros simboliai. Daugelis fotografijų yra Fotografai-mėgėjai! Neduokit savo aparatams be autorystės, tačiau tarp jų yra ir Akiro rūdyti. Smarkiau suskubkim rinkti medžiagą išleistas atvirukas su jau anksčiau minėta mūsų kraštui iliustruoti. Atkreipkim savo domą į J. Survilos fotografijaAnykščių bažnyčia. dabartį ir, kiek galima, į praeities paminklus. Atsi- Surinkta informacija leidžia daryti iš- ras, kas mūsų rinkinėlius sutvarkys, suvartos. Šį-tą vadą, kad ne kiekvienas kraštas buvo taip tuo tarpu „Vairas“ reprodukuos [17]. tikslingai fotografuojamas kaip Anykš- čiai, tačiau reikia pripažinti, kad tai dau- Straipsnį Mašiotas iliustruoja ketu- giausia darė ne vietiniai fotografai, bet riomis nuotraukomis, tarp kurių dvi iš atvykėliai iš laikinosios sostinės. Tikriau- Anykščių krašto – Šventoji arti Anykščių siai juos motyvavo ne tik S. Kolupailos ir Puntuko akmuo netoli Anykščių. išsakytas paraginimas, bet ir tarpukariu Tarpukario fotografai mėgėjai vykdė suaktyvėjęs nacionalinis atgimimas, ban- S. Kolupailos iškeltus tikslus. Anykščių dymas apčiuopti tautos identitetą, mė- kraštą fotografavo visi žymiausi fotogra- ginimas iš praeities reliktų sukonstruoti fai – Vytautas Augustinas, Petras Babic- naująją Lietuvą. Fotografai suvokė, kad kas, Balys Buračas, Steponas Kolupaila, verta įamžinti ne tik paveldą: kryžius, Vytautas Maželis, Julius Miežlaiškis. sodžiaus meną, senienas, bet ir dabarties Nuotraukas publikavo svarbiausi leidi- gražiąją Lietuvą, o ypatingai – kraštui niai: Naujoji Romuva, Trimitas, Karys, svarbias asmenybes. Tam Anykščių kraš- Lietuvos aidas, Lietuvos žinios, Savai tas su žymiausiais poetais, rašytojais, tė, Skautų aidas, Židinys ir kt. Anykščių gamtos paminklais labai tiko.

117 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Simbolinis Puntuko akmens nuotraukose užfiksuoti vaizdai mums vaizdavimas fotografijoje pateikia įrodymus, kad Puntukas – kaip Tyrinėjant Anykščių A. Baranausko ir tolimos praeities liudininkas, savyje tal- A. Vienuolio-Žukausko memorialinio pinantis milžinišką mitologinės, kosmo- muziejaus senųjų fotografijų rinkinį, loginės, religinės energijos krūvį, tarsi į akis krenta didžiulis kiekis Puntuko magnetas prie savęs traukė minias žmo- akmens nuotraukų. Tame nėra nieko keis- nių. Sunku pasakyti kokia buvo trauka iki to, nes Puntukas – svarbiausias Anykščių XIX a. pabaigos, tačiau atsiradus fotogra- krašto simbolis, prieš 15 tūkst. metų le- fijai, jau pirmieji Anykščių krašto foto- dynmečio atridentas iš Suomijos. grafai fiksavo žmones, įvairiomis progo- Šis akmuo niekada nebuvo ir nėra tik mis vykdavusius įsiamžinti prie Puntuko turistinis objektas. Tai – gamtos ir kul- akmens. Lengvas prieinamumas, pasto- tūros paminklas, valstybės saugomas vumas ir nekonfliktinis pasakojimas trau- kultūros paveldo objektas, geologijos pa- kė įvairių socialinių sluoksnių, amžiaus minklas, gamtos paveldo objektas. Visos grupių, profesijų atstovus. šios geologinės, mitologinės, istorinės Tyrinėjant fotografijas su Puntuko at- bei kultūrinės informacijos dėka Puntuko vaizdu, galima išskirti du pagrindinius akmenį galime laikyti 265 tonas sverian- vaizdų tipus: akmens fotografavimas (me- čia atminties saugykla. Puntukas jau ne ninis-dokumentinis) ir fotografavimasis kartą aprašytas istorikų, etnologų, geolo- prie akmens (dokumentinis-socialinis). gų, rašytojų, žurnalistų, tautosakininkų ir Šio darbo kontekste bus analizuojamas kitų tyrėjų. Ši turtinga biografija akmenį antrasis, nes pagrindinis tikslas – pažvelgti išskiria iš panašių objektų ir leidžia pri- į šį procesą kaip į ritualą ir pasitelkus ana- lyginti omfalui – pasaulio bambai, amži- litinį žvilgsnį bei žinias apie kultūrinį kon- nybės simboliui, traukos centrui. Šiame tekstą, ištirti to priežastis. Šį tipą laiko ir tyrime pirmą kartą Puntuko akmens kaip konteksto atžvilgiu galima skirti dar į dvi simbolio reikšmingumas ir vertė anali- dalis: nuo pirmųjų fotografijų iki 1943 m., zuojami pasitelkiant jo atvaizdus. kai buvo iškalti S. Dariaus ir S. Girėno ba- Puntuko akmuo iš pasakojamosios ir reljefai, ir po bareljefų iškalimo. Šiais lai- 4 pav. I. Mulcas. rašytinės terpės į vaizdinę buvo perkeltas kotarpiais labai skiriasi tiek paties akmens Grupė Anykštėnų XIX a. pabaigoje. To laikotarpio tapybos fotografavimo rakursai, tiek žmonių elgse- ant Puntuko akmens. ar grafikos darbų su jo atvaizdu aptikti na akmens atžvilgiu, tiek ir akmenį supanti XIX a. pab. neteko, todėl fotografija laikytina pirmą- aplinka, kuri taip pat įtakojo fotografavi- VŽM F 2933 ja medija, įvaizdinusia Puntuką. Būtent mosi įpročius. Tarp šių laikotarpių įsiter- pia trumpas periodas, kai buvo kalami bareljefai ir akmuo buvo uždengtas laikina pašiūre. Tuo metu niekas prie jo nesifotografavo, tačiau iš šio trumpo periodo yra žinomos kelios Stepono Kolupailos darytos fotografijos, kurias taip pat verta pami- nėti. Nuotraukos analizuojamos chronolo- gine tvarka, kad būtų matyti tiek aplinkos, tiek fotografijos technologinė kaita. Pirmoji nuotrauka (4 pav.), kurioje vaizduojamas akmuo, datuojama XIX a. pab. ir daryta tikriausiai tuo metu Anykščiuose gyvenusio ir dirbusio fotografo I. Mulco. Apie patį fotografą jokios informacijos, išskyrus tris nuotraukas, saugomas

118 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas

Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko memorialinio muziejaus foto- grafijų rinkinyje, neišliko [20]. Nuotraukoje matome įamžintą ketu- riolikos įvairaus amžiaus asmenų kom- paniją, veikiausiai didelę šeimyną, tarsi susiruošusią iškylai. Akivaizdu, kad scena yra surežisuota ir žmonės specialiai ruošėsi fotosesijai. Matyti, kad kiekvienas asmuo apsirengęs savo geriausius drabužius ir atlieka tam tikrą vaidmenį. Iš dėvimos aprangos bei aksesuarų galima pasakyti, kad tai pasiturinti šeimyna. Kad rankos būtų užimtos ir žmogus nejaustų nepatogumo kur jas padėti, kiekvienam buvo įduotas jo vaidmeniui tinkantis Puntukas. 5 pav. Juozas Vailo rekvizitas. Visos detalės kruopščiai ap- Lyg iš kranto lomos išdygęs. kaitis. galvotos, kompozicija simetriška. Puiki Nuo pietų į tą pusę lyg pasviręs, rodos kad nu- Vyskupo Baranausko visos scenos režisūra rodo, kad fotogra- skeltas. apdainuotasai akmuo fo būta profesionalaus, kruopštaus, netgi Aplinkui pažeme mieruojant 12 sieksnių Anykščių šilelyje. Apie 1907. smulkmeniško. Negalėtume prikibti nei mano. LLTI BR, F 1-617 prie vienos detalės, nebent prie to, kad kelios moterys ir mergaitė su krepšeliu Prie akmens esantis vaikas ir netoliese yra liūdnokos. Tai viena iš nedaugelio stovintis vežimas specialiai palikti realaus Puntuką vaizduojančių fotografijų, kur akmens dydžio suvokimui. Gali būti, kad akmuo neatlieka pagrindinio vaidmens. tokiu pačiu tikslu į kadrą pakliuvo ir na- Jis čia tik pagalbinis, tarsi studijos deko- mas. Tai yra vienintelė Puntuko fotografi- racija. Fotografuota galinė akmens dalis, ja, kurioje matyti netoli akmens esanti so- kuri tuo metu dar buvo neatkasta iš že- dyba. J. Vailokaitis puikiai žinojo eilutes mės. Ši neaukšta pusė pasirinkta specia „Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gry- liai, kad žmonės galėtų lengvai atsisėti ar čios“ iš A. Baranausko poemos „Anykš- atsiremti, o esantys ant akmens nebūtų čių šilelis“ ir tikriausiai sąmoningai pasi- per aukštai ir visi sudarytų darnią grupę. rinko šį fotografavimo tašką. Iš šio taško Nuotraukos kokybė rodo, kad fotogra- akmuo atrodo netgi didesnis už namą. Šia fuota su trikoju studijiniu fotoaparatu ir nuotrauka puikiai galima iliustruoti ir ki- naudotos geros medžiagos, kurių dėka tas poemos apie Puntuką eilutes: „Tuoj praėjus daugiau nei šimtui metų, galime iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs / Net lengvai įžiūrėti kiekvieną detalę. žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys“. Antroji fotografija (5 pav.) sukurta apie Akmuo iš tiesų atrodo kaip įmuštas į smė- 1907 m. jau anksčiau minėto, Lietuvos lį, o aplinkui likusios tik jaunos pušaitės. politikos bei visuomenės veikėjo, banki- J. Vailokaitis į Anykščius atvyko tyrinėti ninko, leidėjo, tuo metu dar jauno kunigo A. Baranausko palikimo, todėl į visus fo- Juozo Vailokaičio. Ji unikali ir verta dė- tografuojamus objektus žvelgė per poeto mesio savo rakursu. Puntukas sąmoningai kūrybos, palikimo įamžinimo prizmę ir to buvo fotografuojamas ne kaip pagrindinis dėka padarė labai unikalių kadrų. objektas, bet kaip jį supančio kraštovaiz- Trečioji nuotrauka (6 pav.) – tai Antano džio sudedamoji dalis. Autorius ne tik nu- Petronio knygyno, veikusio Kaune, apie fotografavo, bet ir išmatavo Puntuką. Tą 1912 m. išleistas atvirukas Didžiausias patvirtina ir J. Vailokaičio užrašai: akmuo Lietuvoje (Anykščiuose). Šios fo-

119 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Ketvirtoji fotografija, daryta 1921 m. (7 pav.) vaizduoja Anykščių mokyklos mokinius ir mokytojus prie, ir ant Pun- tuko akmens. XIX a. pabaigoje Puntuko akmenį norėta suskaldyti ir panaudoti ke- liams tiesti. Supratęs, kad akmeniui gresia pavojus, Šlavėnų dvarininkas, švietėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis Gustavas Bra- zauskas (1841–1906) nusipirko žemės aplink Puntuką kartu su akmeniu, taip jį išsaugodamas [21]. Nepaisant to, kad Puntukas priklausė privačiai nuosavybei, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 6 pav. Antano tografijos autorius ir fotografavimo metai akmuo buvo paskelbtas unikaliu, pamink Petronio knygyno nenurodyti. Sunku būtų dabar pasakyti ar liniu objektu. Šioje fotografijoje aplink atvirukas. fotografuota specialiai atvirukui, ar nuo- akmenį matomi javai, kurie čia buvo augi- Didžiausias akmuo trauka atsirinkta iš keleto variantų. Bet nami dar gana ilgai, net po bareljefų iškali- Lietuvoje kuriuo atveju, kruopščiai pasirinktas la- mo 1943 m. Matyti, jog javai, kad netruk- (Anykščiuose). bai reprezentatyvus akmens rakursas tri- dytų vaizdui į akmenį, atitverti vytelėmis. Apie 1911–1912 m. mis ketvirčiais, parodantis išraiškingą jo Nuotraukos kompozicija neapmąstyta, ŠAM IK-F 3699 siluetą. Skirtingai nei pirmoje nuotrauko- tačiau savotiškai įdomi. Fotografuojama je, šioje akmuo yra pagrindinis akcentas, iš priekio ta akmens pusė, kurioje vėliau o žmonės ant jo – tik papildomos detalės, buvo iškalti bareljefai. Kad į kadrą tilptų parodančios akmens dydį. Būtent dydžio visas vaizdas, fotografas turėjo gerokai at- akcentavimas ir buvo pagrindinis šios sitraukti ir fotografuoti iš taip vadinamos fotografijos ir atviruko tikslas. Tai patvir- varlės žvilgsnio perspektyvos ar net padė- tina ir užrašas ant atviruko. Kad akmuo ti kamerą ant žemės. Priešingai nei prieš nebūtų įspraustas, aplink jį kadre palikta tai aptartose nuotraukose, šioje akcentuo- 7 pav. Nežinomas nemažai laisvos erdvės. Aplinka tuščia, jami ir žmonės, ir akmuo. Fotografijos fotografas. Anykščių vidurinės tik keletas medelių už akmens, kurie pri- netobulumas sukuria gana įdomią, nostal- mokyklos mokiniai dengia tuščią ir neišraiškingą dangaus gišką nuotaiką, o viršuje esantis įskilimas ir mokytojai prie plotą. Šis atvirukas – tai puiki Anykščių tarsi atkartoja akmens rieves. Akmuo įrė- Puntuko akmens. reprezentacija, kuris tuo laikotarpiu buvo minamas, apglobiamas žmonių, o taip pat Anykščių r., 1921 m. mažas Rusijos imperijos, Kauno guberni- primena didžiulį, rugiuose gulintį duonos PAVB F 116-59 jai priklausantis miestelis. kepalą. Mokinių ir studentų ekskursijos, buvo bene gausiausi ir dažniausi Puntuko lankytojai, atvykdavę iš visos Lietuvos. Ši tradicija gyva ir šiandien. Štai dvi XX a. 3–4 deš. panašios stilistikos fotografijos (8, 9 pav.), vaizduojan- čios žmones su transporto priemonėmis, kuriomis atvykdavo prie Puntuko. Pun- tukas nuo Anykščių buvo nutolęs apie 6 km, todėl žmonės iki jo stengdavosi nu- sigauti visais įmanomais būdais. Kadangi asmenybės nuotraukose neidentifikuotos, o fotografijų kompozicija neišraiškinga ir gana standartiška, būtent transporto priemonių įamžinimas pabrėžia fotogra-

120 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas fijų išskirtinumą, nes daugiau panašių fotografijų aptikti neteko. Nuotraukoje su automobiliu akcentuojamas būtent automobilis, o ne Puntukas, nes visas akmuo net netilpo į kadrą. Fotografuojant kitu rakursu ar labiau atsitraukus, būtų tilpę abu objektai, bet tokiu atveju automobilis būtų matomas iš šono arba iš priekio, o ne trimis ketvirčiais, kaip dabar ir dėl to nukentėtų jo reprezentacija. Vyriškis šviesiu kostiumu stovi nerūpestingai at- sirėmęs į automobilį. Jo kietai sučiauptos lūpos byloja apie pasitikėjimą savimi. Už vairo sėdintis vyras vilki Lietuvos ka- riuomenės uniformą, o išdidi ir šiek tiek pasipūtėliška sėdėsena tarsi dar labiau pabrėžia jo statusą. Susidaro įspūdis, kad vyrai automobiliu prie pat akmens priva- žiavo tik su tikslu pasipuikuoti ir įamžinti save bei savo automobilį. Šiek tiek kitokios nuotaikos yra fotografija su dviratininkais, nors kompozicija ir rakursas labai panašūs, nes į kadrą visas akmuo taip pat netilpo. Dviratinin- kai tikriausiai priklausė vienai organizacijai ar sambūriui, nes visi dviračiai yra vienodi ir prie akmens atvyko su tikslu reprezentuoti save ir juos vienijančią struktūrą. Matyti, kad važiavo gana iš toli, nes visų dulkėti batai, apačioje labai susiglamžiusios kelnių klešnės, o vieno net suplyšusios. Tikriausiai jų tikslas buvo įsiamžinti būtent prie Puntuko. Yra išlikusios net kelios fotografijos, prie Puntuko vaizduojančios Lietuvos karius. Neseniai atsikūrusiai jaunai valstybei reikėjo stiprybės, galios, tvirtumo simbolio, kokiu ir buvo Puntuko akmuo. Neatsitiktinai šis akmuo buvo pasirinktas tautos didvyrių S. Dariaus ir S. Girėno bareljefams iškalti. Nuotraukoje šalia ir už akmens matyti žirgai (10 pav.), kuriais tikriausiai kariai ir atjojo. Dauguma ka- reivių užlipę ant akmens, apačioje likę 8 pav. Nežinomas fotografas. tik tie, kurie laiko žirgus. Nuotraukos ko- Prie Puntuko akmens automobilis. XX a. 3–4 deš. VŽM F 2630/3 kybė prasta, matyti, kad apačioje esantys 9 pav. Nežinomas fotografas. kariai ir žirgai judėjo, todėl vaizdas šiek Dviratininkai prie Puntuko akmens. XX a. 3–4 deš. VŽM F 2630/2 tiek išsiliejo. Bet šios fotografijos esmė 10 pav. Nežinomas fotografas. ne vaizdo tobulume, o pačiame kariuo- Lietuvos kariuomenės kariai prie Puntuko akmens. XX a. 3 deš. VŽM Fp 1366

121 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

pusė buvo atkasta ir žmonės nebegalėjo lengvai ant jo užlipti, todėl buvo pastatytas lieptas. Jis buvo naudojamas turbūt iki bareljefų iškalimo. Nuotraukoje visi žmonės pozuoja užlipę ant akmens ar ant liepto. Žmonių norą lipti ant didžiausio Lietuvos akmens puikiai humoreskoje Pasikalbėjimas Puntuko su A. Baranaus ku 1974 m. aprašė Anykščių rašytoja Bronė Buivydaitė:

– Reikėtų džiaugtis, – vėl atsiduso Puntukas. – Kiekvieną mielą vasarėlę galybė ekskursijų ap- 11 pav. Juozas menės įsiamžinimo fakte. Puntuką ir ka- lanko. Kartais per dieną net kelis kartus girdžiu: Karazija. rius sieja ir viena iš legendų apie karžygį „Lipkit, lipkit, nufotografuosiu! Įsiamžinsite ant Kupiškėnų ekskursija Puntuką, kuris įsimylėjo vaidilutę ir no- gamtos paminklo – Puntuko“. prie Puntuko akmens. rėjo ją vesti, tačiau žynys neleido. Supy- Ir ant tavęs lipa? – Nustebo poetas. 1939 m. kęs karžygys žynį nužudė ir už tai buvo – O kaipgi, lipa. Seni ir jauni, maži ir dideli, KEM GEK 21124 ant akmens sudegintas [22]. Nepaisant kas pilvu šliaužia, kas alkūnėmis iriasi, kas kojo- šios nuotraukos prastos kokybės, ji buvo mis spiriasi... Mat, mano globėjai, didžiai rūpes- išleista ir atskiru atviruku. tingi žmonės, net kopėtėles į mane atrėmė, kad 1939 metais Juozo Karazijos sukurta ir lengviau būtų užlipti. Dirstelk į mano šoną, koks Kupiškio etnografijos muziejuje saugo- nudilintas, nuzulintas, – gėda geram žmogui pa- ma fotografija (11 pav.) vaizduoja kupiš- sirodyti: gali pamanyti, kad aš senatvėje per nak- 12 pav. Pranas kėnus, užlipusius ant Puntuko. Pasirinkto tis su raganomis trinuosi... [23]. Skučas. rakurso dėka matome lieptą, kuriuo buvo Vytautas Augustinas galima patekti ant akmens. Nežinoma ku- Šiose eilutės pabrėžtas noras nusifoto- ant Puntuko. 1938 m. riais tiksliai metais, bet apytikriai ketvir- grafuoti, įsiamžinti ant Puntuko. Įdomi LNM, ENeg 38396 tojo dešimtmečio viduryje akmens galinė detalė, kad Puntukas kalbasi su A. Ba- ranausku, tačiau fotografijų, liudijančių, kad pats poetas būtų nusifotografavęs prie Puntuko akmens, nepavyko aptikti. 1938 m. ant Puntuko akmens įsiam- žino žymiausias tarpukario fotografas Vytautas Augustinas (12 pav.). Tai viena iš nedaugelio Puntuko nuotraukų, kurią galime pavadinti menine. Jis fotografa- vosi ne pats, tačiau su jo fotoaparatu tai padarė jį lydėjęs Pranas Skučas, tačiau nėra abejonės, kad pats V. Augustinas sukomponavo kadrą, o Skučui reikėjo tik nuspausti mygtuką. Šioje nuotraukoje svarbiausias ne žmogus, ne akmuo, bet bendra nuotaika. Nuotraukos kompozicijoje daug geometrinių elementų. V. Augustinas ant akmens stovi ir jo kūno vertikalė atkartoja pušų kamienų kryptis. Šlaito ir horizonte esančios kalvos įstri- žainės kertasi su pušų vertikalėmis, ku-

122 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas rias dar pagyvina nutįsę kamienų šešėliai, liepto kryptis tarsi atsimuša į fotografo horizontalų stotą. Nuotraukoje sukuria- mas įvairiakryptis judėjimas, tačiau tuo pačiu viskas kertasi, atsimuša vienas į kitą – perpetuum mobile. Tarsi norima pasakyti, kad pasaulyje viskas susiker- ta, visi mes susiję vienas su kitu. O štai akmuo guli tarp judančių linijų, pats ne- judėdamas, tarsi pasaulio bamba, visa ko centras, o ant akmens žmogus – mažas, tačiau išdidus, tiesus ir tvirtas. V. Augus- tinas savo kūryboje labai mėgo aiškiai <...> Puntuką supaminklinant, jis yra nupun- 13 pav. Nežinomas išreikštas geometrines kompozicijas, ku- tukintas, taigi degraduotas į tokią padėtį, kuri ne- fotografas. rios sukurtų netiesiogines, tačiau reikš- tinka jo esmei nei simboliniu, nei kitais požiūriais. Pašiūrės statyba ant mingas jo fotografijų prasmes. <...> Kaip ten bebūtų buvę, bet anykštėnai Puntuko akmens. 1943 m. Puntuko akmuo įgavo dar vie- prasaugojo Puntuką... Puntuko sužalojimas liu- 1943 m. LAM VFa 3106 ną, istorinę-kultūrinę vertę. Nors šis lai- dija apie neapdairumą ir neatsakingumą žmonių, kotarpis neįeina į tyrimo ribas, tačiau jį kurie ėmėsi ardyti retus mūsų krašto gamtos pa- paminėti būtina, nes būtent tada kardina- minklus. [24] liai pasikeitė Puntuko vaizdavimo rakursas, išlikęs iki šių dienų. Minint lakūnų Priešinga nuomonė buvo išspausdinta S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio dešimt tų pačių metų laikraštyje Savaitė: „Gra- metį, skulptorius Bronius Pundzius, pa- žiai tą darbą atliko skulptorius Br. Pun- dedant porai akmentašių, akmenyje iška- dzius. Bus sutvarkyta ir visa Puntuko lė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus ir jų aplinka. Nuo šiol jis pasidarys dar bran- testamento žodžius lietuvių tautai. Kalant gesnis lietuvių tautai ir dar daugiau eks- bareljefą, akmuo buvo uždengtas laikina kursijų lankomas.“ [25] pašiūre ir tuo metu žmonės prie Puntu- Būtent nuo šio simbolinio įvykio pa- ko nesifotografavo. Yra išlikusios kelios sikeitė Puntuko vaizdavimo būdas. Jei nuotraukos (13 pav.), kuriose užfiksuota ankščiau akmuo buvo fotografuojamas pašiūrės statyba ir jau pastatyta laikina ir prie jo fotografuojamasi įvairiais ra- akmens priedanga. Įamžinimo aplinky- kursais, tai nuo 1943 m. iki šių dienų bės, tiek prieš darbų pradžią, tiek ir po išliko vienintelis populiariausias – kaip jų, kėlė įvairias diskusijas. Ne tik anykš- fotografijoje (14 pav.), kurioje prie ką tik tėnai, bet ir visos Lietuvos visuomenė atidengto paminklo įsiamžino skulptoriai buvo pasidalijusi į dvi stovyklas. 1943 m. Petras Rimša, Bronius Pundzius ir pa- rugsėjo 25 d. laikraštyje Ateitis pasirodė minklą priėmusios komisijos pirmininkas straipsnis antrašte „Puntuko tragedija“. Juozas Keliuotis. Jos autorius Juozas Rimantas rašė: Tai tik keletas vaizdinių pavyzdžių, kaip nuo seniausių laikų Puntuko akmuo Šį kartą girti tikrai nebuvo ko, nes buvo nepa- buvo traukos centras. Atsiradus fotografi- taisomai sužalotas pirmykštis Puntuko pavidalas. jai ir pirmiesiems fotografams Anykščių O tai jau sunkiai slėgė tuos, kurie būtų galėję kal- krašte, Puntuko lankymas buvo įamžin- bėti. Taip pat ne vienam atrodė stačiai nepatogu tas, o kartu įamžinti asmenys ir jų atribu- leistis ir į kritiką, kuri Puntukui padarytos žalos tai, įvykiai ir su jais susijusios istorijos. nebegali pataisyti ir kai dar tenka linksniuoti Būtent Puntuko dėka žmonės, kurių jau didžiųjų mūsų herojų vardus tikrai nevykusiose seniai nebėra, o kai kurių galbūt ir kitų pastangose, skirtose jiems pagerbti. atvaizdų neišliko, tapo vienos bendros

123 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

įdomesnių rakursų paieška galėjo įkvėpti ir vietinius fotografus. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, formuojantis reporta- žinei fotografijai, į Anykščius vyko vis daugiau žymiausių to meto Lietuvos fo- tografų. Jų įamžinti vaizdai reprezentavo kraštą nacionalinėje spaudoje. Fotografus traukė jau ne tik garsios asmenybės, bet ir išskirtinis Anykščių krašto peizažas, gamtos ir kultūros paminklai. Anykščių kraštas puikiai išreiškė „gražiosios Lietu- vos“ idėją. Mažame miestelyje tilpo viskas, ko galėjo ieškoti jaunos, modernios, tačiau romantizuotos valstybės kūrėjai – istorija, kultūra, gamta, asmenybės. Puntukas, kaip garsiausias krašto gamtos, mitologijos, istorijos ir kultūros paminklas, atsiradus pirmiesiems fotografams buvo aktyviai fotografuojamas. Kiekvienas fotografuojantysis bei foto- grafuojamasis mėgino ieškoti įdomesnio akmens atvaizdavimo taško. Vieni į Pun- 14 pav. Vytautas istorijos dalimi. Puntuko akmuo kaip tuką žiūrėjo kaip į dekoraciją, kitiems jis Augustinas. vizualiosios atminties saugykla ir toliau buvo pagrindinis, pagarbos vertas objek- P. Rimša, B. Pundzius traukia žmones bei kaupia informaciją. tas. Nors pats akmuo nekito, bet keitėsi jį ir J. Keliuotis prie Iki šiol Puntuko akmuo išliko pagrindinis supanti aplinka ir dėka fotografinių eks- Puntuko. 1943 m. Anykščių kraštą reprezentuojantis objek- perimentų, kurie tęsėsi iki XX a. vidurio, Anykščių raj. LNM, tas. Kiekvienais metais prie Puntuko dabar turime pluoštą įvairiausių Puntuko ENeg 38399 vyksta S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio ir jo aplinkos portretų. 1943 m. akmenyje minėjimas ir daugelis kitų renginių. Tai iškalus S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus, vienas svarbiausių, o gal net ir pats svar- eksperimentai baigėsi ir nusistovėjo vie- biausias ne tik Anykščių, bet ir visos Lie- nas Puntuko vaizdavimo būdas. Šią vaiz- tuvos geologinis, mitologinis, istorinis dinę medžiagą, papildžius istorinėmis, bei kultūrinis paminklas. tautosakos ir literatūrinėmis detalėmis, vertėtų išleisti atskiru leidiniu. Puntukas seniai nusipelnė solidžios monografijos. IŠVADOS

Anykščių kraštas, kaip viena iš gražiau- ŠALTINIAI IR LITERATŪRA sių Lietuvos provincijų, gana anksti pateko į spaudos puslapius. XX a. pradžioje 1. Jurginis Juozas, „Odė Anykščiams“, in: Litera tai lėmė iš šio krašto kilusios asmenybės, tūra ir menas, 1986, Nr. 17. kurių dėka į Anykščius vyko ekspedi- 2. 1891 m. sudegė beveik visas miestelis, be pasto- gės liko apie 3000 žmonių. Anykščiai, Nr. V, 1971. cijos, siekiančios fotografijoje įamžinti 3. А. Итомлинскiй, Мьстечко Oникшты rašytojų apdainuotas vietas. Fotografijos (Oпыть историко-статистическаго описанiя), pateko į populiariausius to meto laikraš- Kaunas: gubernijos valdybos tipografija, 1901. 4. Bagdonas Vytautas, Anykščių kraštas spaudos čius, su Anykščiu vaizdais buvo leidžia- fotografijose, Vilniaus darbo raudonosios vėliavos mi atvirukai, knygos. Įvairesnis, ne toks ir tautų draugystės ordinų valstybinis V. Kapsuko utilitarinis atvykusių fotografų žvilgsnis, universitetas, radijo-televizijos žurnalistikos kate-

124 Tomas Ivanauskas Anykščių kraštas 1900–1940 m. spaudos fotografijoje: simbolinis Puntuko akmens atvaizdas dra, neakivaizdinio skyriaus diplomanto Bagdono the beginning of the 20th century. At the Vytauto diplominis darbas. Diplominio darbo beginning this was due to the personali- vadovas doc. V. Juodakis, Anykščiai, 1989 m. ties that originated from this region. Pho- 5. Juodakis Virgilijus, Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940, Vilnius: Austėja, 1996. tographs were published in the most po- 6. Vailokaitis Juozas, Lietuvių enciklopedija, pular newspapers of that time, postcards, Boston, 1964, t. 31, p. 462–464. books. In the 1940s, forming the reporta- 7. Jurginis Juozas, „Odė Anykščiams“, in: Litera tūra ir menas, 1986 balandžio 12, Nr. 15 (2054), ge photography, more and more famous p. 12. Lithuanian photographers visited Anykš- 8. Vailokaitis Juozas, Šis tas apie vyk. Ant. Barono čiai. Their images represented the region biografijas, LLTI BR, F1-617. in the national press. Not only famous 9. Seselskytė Adelė, „Lietuvių mokslo draugijai – 100 metų“, in: Tautosakos darbai XXXII 2006, personalities have attracted photograp- internetinė nuoroda http://www.llti.lt/failai/25%20 hers, but also the landscape of Anykščiai, Sukaktys_03.pdf. natural and cultural monuments. Anyks- 10. Šaltinis, Nr. 50, 1907, p. 794. ciai region has perfectly expressed the 11. Ibid, Nr. 6, 1908, p. 88. 12. Šaltinis, Nr. 16, 1907, p. 251. idea of “Beautiful Lithuania”. The small 13. Buvo išleista: 1927 m. Vyžuonos, 1928 m. town had everything that could be sought Taujėnai, 1928 m. Anykščiai, 1931 m. Alytaus aps by the creators of a young, modern but kritis, 1932 m. Biržų apskritis, 1934 m. Kėdainių romantic state – history, culture, nature, apskritis, 1937 m. Marijampolės apskritis. 14. Akiras, Anykščiai. Lietuvos miestai ir mieste personalities. liai. Nr.3, Kaunas: išleido Vl. Dagilis, 1928. Puntukas stone as the most famous 15. Informacija apie Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, monument of nature, mythology, history in: LCVA, f. 1367, ap. 1, b. 688, 1.5. and culture of the region, has been acti- 16. Kolupaila Steponas, „Fotografija ir gyvenimas“, in: Foto mėgėjas, 1933, p. 2. vely photographed since the appearance 17. Mašiotas Pranas, „Fotografams-mėgėjams“, in: of the first photographers. Some of them Vairas, 1914, Nr. 10, p. 4–6. looked at the stone as a decoration for 18. Pažinkime Lietuvą, Kaunas: Lietuvos turizmo their pictures, for others it was the main sąjunga, 1938. Vadovas po Lietuvą, Kaunas: Lietu- vos turizmo d-ja, 1938. object worthy of respect. Although the 19. Zimnachaitė Aldona, Atodangos. Antano stone itself did not change, the surroun- Petronio gyvenimo ir veiklos apžvalga, Kaunas: ding environment changed and thanks to Atmintis, 1999. the photographers now we have a bunch 20. VŽM F 2933, F 1787, F 37. 21. Pasaulio anykštėnas, 2012 m. Nr. 2 (40), p. 12. of various portraits of Puntukas stone and 22. Internetinis šaltinis http://www.anykstenai.lt/ his environment. In 1943 bas-reliefs of vietoves/vietove.php?id=546. Lithuanian national heroes, pilots Stepo- 23. Pasaulio anykštėnas, 2012 m. Nr. 2 (40), p. 17. 24. Rimantas Juozas, „Puntuko tragedija“, in: nas Darius and Stasys Girėnas were car- Ateitis, 1943 09 25. ved on the stone and the only one way of 25. Savaitė, 1943 rugpjūčio 21, p. 515. representing Puntukas was established. This visual material, supplemented with historical, folklore and literary details SUMMARY should be published in a separate publi- cation. Puntukas stone deserves a solid Tomas Ivanauskas monograph. Anykščiai region in press photography in 1900–1940: El. paštas [email protected] symbolic image of Gauta 2018-10-26 Puntukas stone Įteikta spaudai 2019-02-07

Anykščiai region as one of the most beautiful provinces of Lithuania appeared quite early on the pages of the press in

125 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Jurgita Viršilienė jimas piliakalnių pažinimu ir išsaugo- jimu, išreiškiamas susirūpinimas dėl jų Dabartinės piliakalnių apsaugos, tvarkymo, žalojamų vertybių. tvarkymo tendencijos Vietos bendruomenės, valstybinės, vie- Vakarų Lietuvos šosios institucijos ėmėsi aktyvių veiksmų piliakalnių pavyzdžiu aktualizuojant vietos bendruomenėms svarbius kultūros paveldo objektus, organizuotos talkos, akcijos, parengti ir įgy- vendinti tvarkybos projektai. Nepaisant gerosios patirties pavyzdžių Lietuvoje Lietuva yra sukaupusi nemažą pilia ne visuomet laikomasi archeologinio pa- kalnių tvarkymo patirtį. Iš dabar žinomų veldo tvarkybos reglamento, pamirštami 925 piliakalnių nuo XXI a. pradžios įvai paveldosauginiai principai, nes dažnu riais būdais tvarkyta apie 200. Pagrindi atveju trūksta elementarių žinių apie pi- nės jų tvarkymo tendencijos analizuoja liakalnio vertingąsias dalis, saugotinus mos remiantis Vakarų Lietuvos regiono elementus, nežalojančią panaudą. Norint (21 savivaldybė ir 13 saugomų teritorijų) pritaikyti piliakalnį lankymui reikalingos piliakalniais. Iš čia esančių 266 piliakal tam tikros sąlygos, kurios turi būti įvyk- nių tvarkymo darbai apėmė beveik pusę dytos, kad archeologinis paveldas galėtų jų (132 piliakalnius). Vyraujantys tvar atlikti edukacinį, kultūrinį, visuomeninį kybos darbai yra želdinių šalinimas, šie ar ekonominį vaidmenį – jo reikšmingu- navimas, informacinių stendų įrengimas, mas, vizualinis patrauklumas bei supanti nuorodų artimoje aplinkoje, laiptų, sto infrastruktūra. Archeologinio paveldo vėjimo aikštelių įrengimai. Pagrindiniai pažinimas svarbus ne tik praeities, bet piliakalnių tvarkymo iniciatoriai yra re ir dabarties bei ateities suvokimui. Šian- gioniniai parkai ir savivaldybės. dien paveldui tapus vienu iš svarbiausių Reikšminiai žodžiai: piliakalniai, pi ekonominių išteklių europinėje archeo- liakalnių tvarkymas, pritaikymas lanky logijoje įsivyrauja įvairios, ekonomine mui, Vakarų Lietuva, tvarkybos darbai. samprata ir nauda paremtos, koncepcijos, susijusios su paveldo valdymu. Šios kon- Piliakalniai – unikali ir reikšminga ar- cepcijos orientuotos į ekonomines ver- cheologinio paveldo rūšis, menanti įvai- tes, kurių pagalba ieškoma tinkamiausių rius proistorės laikotarpius bei istorinius sprendimų archeologinių objektų apsau- laikus. Tai saviti Lietuvos kraštovaizdžio gai ir jų pristatymui. Ekonominė vertė elementai, istorinės atminties ir lietuvių sukuriama per tinkamą (nežalojančią) tautinės savasties vietos. Siekiant pabrėž- objektų panaudą kultūriniam turizmui, ti archeologinių kultūros paveldo objektų komercijai. Tinkama panauda palanki ir reikšmę valstybingumui, jų išsaugojimo išsaugojimo procesams [1]. Pastarosios svarbą istorinės atminties kontekste, Lie- vertės šio paveldo atžvilgiu Lietuvoje yra tuvoje 2017-ieji buvo paskelbti Piliakal- menkai išplėtotos ir išnaudojamos: kol nių metais. Metų paskelbimas suaktyvino kas ryškiausi matomi pavyzdžiai iš na įvairias veiklas ir iniciatyvas aktualizuo- cionalinių ir regioninių parkų, tačiau šiuo jant vieną seniausių ir unikaliausių pa- metu tai daugiau epizodinis, nei masinis veldo rūšių – piliakalnius. Šiuolaikinė reiškinys. paveldosauga didelį dėmesį skiria pavel- Lietuvos piliakalniai tiriami jau dau- do prieinamumui plačiajai visuomenei, giau nei šimtą metų [2]. Per šį laiką su- kuris yra vienas iš svarbiausių jo išsaugo- kaupta didžiulė duomenų bazė apie juos, jimo tikslų. Piliakalnių metais ypatingai tačiau iki šiol piliakalniai buvo tiriami buvo pastebimas visuomenės susidomė- tik jų istorinės raidos aspektu naudojant

126 Jurgita Viršilienė Dabartinės piliakalnių tvarkymo tendencijos Vakarų Lietuvos piliakalnių pavyzdžiu archeologinių tyrimų metu gautus duo- 1997 m. inžinierius hidrotechnikas Juo- menis. Piliakalnių tvarkymo darbai, jų zas Lukošiūnas parengė „Inžinerinių prie- apsaugos ir pritaikymo lankymui ypa- monių taikymo, tvarkant archeologines tumai Lietuvoje tyrinėti mažai. Įvairūs vietas, metodiką“. Šiame darbe išskirtos piliakalnių tvarkymo darbai vykdyti nuo piliakalnio erozijų susidarymo priežas- XX a. 3 dešimtmečio pabaigos didžiausią tys, numatyti konkretūs veiksmai ir būdai mastą įgavo nepriklausomoje Lietuvoje deformacijai sustabdyti [5]. Piliakalnio (po 1990 m.). Savo apimtimis šiandien tvarkymo problemos ir siūlomi jų spren- jie yra plačiausi regione, išryškina pačius dimo būdai Ukmergės piliakalnio pavyz- piliakalnius. džiu analizuojami Regimanto Pilkausko Šiuolaikinės piliakalnių tvarkymo straipsnyje „Piliakalnio aplinkumos tvar- tendencijos, piliakalnių tyrimo ir pro- kymo pradai apžvelgus Ukmergės kon- jektavimo metodika buvo pradėtos kurti kursinius projektus“ [6]. Iki 2000 m. apie 1987 m., kuomet architektas Ričardas atliktus piliakalnių išsaugojimo darbus ir Stulpinas, rengdamas Skomantų piliakal- esamą situaciją aprašė Gintautas Zabie- nio ir senovės gyvenvietės (Klaipėdos r.) la [7]. Apie archeologinių vietų žalojimą, šlaitų ir teritorijos sutvarkymo darbų jų priežastis, paplitimą ir mastą tyrimą projektą, parengė piliakalnių tyrimo ir atliko bei atliktus piliakalnių išsaugojimo projektavimo metodiką. Jo nuomone, ty- darbus apibūdino Zenonas Baubonis ir rimų ir projektavimo darbų procesai yra Agnė Vaitkuvienė [8]. Svarbiausi archeo neskaidomi. Tvarkant piliakalnius reikia loginio paveldo paveldotvarkos darbų atsižvelgti į objektų vidinę struktūrą, tikslai, siekiant išsaugoti kultūros ver- sistemos, kurioje jie egzistuoja, sanda- tybes ir jų aplinką, tvarkymo darbų pa- rą, objektų ryšius su ta sistema. Taip pat grįstumas remiantis būtinais istoriniais, reikia nagrinėti dvi tarpusavyje susiju- archeologiniais ir kitais objekto tyrimais, sias temas – gamtinę ir socialinę. Be to, tvarkymo darbams pasitelkiant istori- objektai, būdami sąlygiškai pastovūs erd nes ir naujausias technologijas aprašomi vės požiūriu, yra kintantys laike, todėl Vladislavo Kutut vadovėlyje [9]. Tačiau reikia suprasti objektų ir sistemos, kurio- paskutinių poros dešimtmečių piliakalnių je jie egzistuoja, buvusiame, esamame ir tvarkymo tendencijos analizuotos nebu- būsimame laikuose, ryšį [3]. 1990 m. pavo. Į jų atskleidimą ir yra orientuotas šis rengtas „Lietuvos piliakalnių išsaugoji- darbas. Tyrimui pasirinkti piliakalniai, mo kompleksinės programos parengimo kuriuose tvarkymo darbai atlikti XXI a. darbų planas“ [4]. Šiame plane išanali- pradžioje – 2000–2017 m. laikotarpiu. zuoti veiksmai ir pateiktos rekomendaci- Piliakalniai yra viena skaitlingiausių jos piliakalnių apsaugai: žalojimų fiksa- archeologijos paveldo rūšių. Kultūros vimas, tvarkymas, priežiūra. Ši programa paveldo departamento duomenimis į realizuota nebuvo, tačiau darbų planas Kultūros vertybių registrą 2017 m. buvo pritaikytas 1993 m., kada buvo pradėta įrašytas 941 piliakalnis, iš jų 353 su parinkti informacija apie avarinės būklės pėdės gyvenvietėmis, 28 su priešpiliais, piliakalnius. Reikšmingas žingsnis pi- 16 su papiliais. „Lietuvos piliakalnių liakalnių apsaugoje įvyko 1991–2004 m. atlaso“ duomenimis Lietuvoje 2018 m. kai tuometinis Kultūros vertybių apsau- rudens padėčiai priskaičiuota 925 pilia- gos departamentas vykdė Lietuvos piliakalniai [10]. Siekiant išanalizuoti dabar- kalnių išsaugojimo programą. Ji apėmė tines piliakalnių tvarkymo tendencijas, visumą priemonių, kurių buvo imtasi sie- įvertinti esamą situaciją vietoje straipsnio kiant sutvarkyti ir išsaugoti piliakalnius. autorė 2017–2018 m. aplankė apie 250 Šios programos dėka gelbėjimo darbai Lietuvos piliakalnių. Nesant galimybių atlikti 73 avarinės būklės piliakalniuose. išanalizuoti visos Lietuvos piliakalnius

127 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

tvarkyti piliakalniai iš 266 esamų (50 %). Analizuojant tvarkymo tendencijas buvo vertinami šie atlikti populiariausi tvarkybos darbai: želdinių šalinimas ir šiena- vimas, laiptų įrengimas, avarinės būklės likvidavimas, informacinės nuorodos artimoje aplinkoje, informacinių stendų buvimas, stovėjimo aikštelių įrengimas, takų įrengimas, piliakalnių kompleksi- nis tvarkymas pagal specialiai parengtus projektus. Tyrime taip pat stengiamasi atskleisti, kas XXI a. pradžioje regione yra piliakalnių tvarkymo iniciatoriai ir vykdytojai. Didžioji dalis regiono piliakalnių šian- dien yra praradę savo pirmapradę išvaiz- dą – apaugę medžiais ir krūmais. Istoriš- 1 pav. Vėtros išversti tyrimui pasirinktas Vakarų Lietuvos re- kai želdinių ant piliakalnių jų naudojimo medžiai Paplienijos gionas – Klaipėdos, Šiaulių, Tauragės laikotarpiu nebuvo, tačiau Lietuvos kli- piliakalnyje 2018 m. ir Telšių apskritys (21 savivaldybė). Iš matinei mišriųjų miškų juostai būdingas spalio 9 d. čia esančių 266 piliakalnių (čia ir toliau be žmogaus veiklos paliktų plotų savai- J. Viršilienės nuotr. skaičiuota pagal „Lietuvos piliakalnių minis apaugimas mišku. XX a. kai kurie atlasą“) aplankyta apie 130 (48 % visų piliakalniai buvo ir specialiai apsodinti regiono piliakalnių). Papildomu duome- medeliais. Šiandien 187 regiono piliakal- nų apie sutvarkytus piliakalnius šaltiniu niai (70 %) yra pilnai ar dalinai apaugę yra rengiant leidinį „Atgimę piliakalniai“ medžiais ir krūmais. Iš jų 90 (48 %) pi- (turi pasirodyti 2018 m. pabaigoje) iš sa- liakalnių atlikti želdinių šalinimo darbai. vivaldybių ir regioninių parkų pagal 2018 26 piliakalniuose (14 %) atlikti minima- m. gegužės mėnesio Lietuvos archeologi- lūs želdinių šalinimo darbai – krūmų kir- jos draugijos kreipimąsi surinkta medžia- timas, menkaverčių medžių, sausuolių, ga. Vakarų Lietuvos regionui tokia infor- vėjovartų šalinimas (Getautė, Griežė I, macija gauta iš 8 regioninių parkų (Pa- Ivangėnai, Kačaičiai, Kartupėnai). 64 pi- gramančio, Varnių, Tytuvėnų, Salantų, liakalniuose (34 %) vyko intensyvesnis Rambyno, Žagarės, Kurtuvėnų, Ventos) želdinių šalinimas – iškirsti pomiškiai, ir 6 savivaldybių (Jurbarko, Kretingos, jaunuolynai, atlikti atrankiniai kirtimai Klaipėdos, Šilalės, Rietavo, Skuodo). (Luokava, Pagrybis, Senoji Įpiltis II, Ža- Tiriamame regione yra 266 piliakal- kainiai). Pastebėta, kad iš jų net 11 pilia- niai, tai apie 29 % viso Lietuvos piliakal- kalnių (6 %) atlikti darbai yra vienkarti- nių skaičiaus. Tokios imties (beveik treč- niai, neturintys tęstinumo. Vėliau ataugę dalis visų objektų) užtenka bendrosioms želdiniai tik sutankėjo, todėl tokios atsi- piliakalnių tvarkymo tendencijoms nu- tiktinės ir vienkartinės kirtimo iniciaty- statyti, laikant, kad visoje Lietuvoje jos vos neišryškino piliakalnių kraštovaizdy- turėtų būti daugmaž vienodos. Norint jas je ir net pablogino jų vizualinį suvokimą plačiau išanalizuoti, reikia apibrėžti są- (Bumbuliai, Gudeliai, Papilalis, Vilkų voką, kas yra sutvarkytas piliakalnis? To- Laukas I). kiu laikomas piliakalnis, kuriame atliktų Vykdant želdinių šalinimo darbus ne skirtingų darbų metu išryškintas ir nuo visuomet įvertinama jų daroma žala įvairių išorinių veiksnių apsaugotas jo objektui – paliekami menkaverčiai me- autentiškumas. Darbe analizuojami 132 džiai (gluosniai, drebulės, alksniai, tuo-

128 Jurgita Viršilienė Dabartinės piliakalnių tvarkymo tendencijos Vakarų Lietuvos piliakalnių pavyzdžiu pos, įvairūs krūmai). Jie tankiai augdami įrengti laiptus, takus, atokvėpio zonas. nustelbia žolę, neleidžia susiformuoti ve- Vakarų Lietuvos regione laiptai įrengti lėnai, ir dėl to neapsaugo stačių šlaitų nuo 49 piliakalniuose (18 %). Ne visuomet vandens išplovimų. Medžiai augdami įrengti laiptai užtikrina deramą piliakal- stačiuose šlaituose apkrauna nestabilius nio apsaugą. Kartais jie daro žalą piliakal- šlaitų paviršius, virsdami atveria dideles nio kultūriniam sluoksniui, darko bendrą duobes pažeisdami šlaito struktūrą, nai- jo vaizdą. Netinkamu pavyzdžiu laiptų kina kultūrinį sluoksnį. Geru pavyzdžiu ir apžvalgos aikštelės įrengimui galime čia gali būti 2018 m. rugpjūčio 24 d. laikyti Džiuginėnų piliakalnį (Telšių r.), praūžusios vėtros padariniai Paplienijos kuriame ant piliakalnio pylimo įrengta piliakalnyje (Telšių r.). Jame vėjas nu- masyvi medinė apžvalgos aikštelė, pa- laužė ir išvertė apie 50 stambių medžių, kelta ant betoninių konstrukcijų (2 pav.). iš kurių apie 10 medžių su šaknimis, taip Nemaža Lietuvos piliakalnių dalis dėl suardant ir pažeidžiant piliakalnio kultū- žmogaus ar gamtos žalojančių veiksnių rinį sluoksnį (1 pav.). Atliekant želdinių yra apardyti ir praradę pirminę išvaiz- tvarkymo darbus dažnu atveju neatiden- dą. Iki XXI a. įgyvendintos įvairios pi- giami augmenijos užgožti piliakalnių gy- liakalnių apsaugos priemonės nutraukė nybiniai įrenginiai – pylimai, priešpiliai, daugumos dėl žmogaus veiklos pakitusio gynybiniai grioviai (Apuolė, Gandinga, gamtinio landšafto piliakalnių žalojimą. Treigiai). 22 piliakalniuose (12 % nuo Liko gamtos jėgų (ypač vandens) ardo- apaugusių) pašalinti visi želdiniai ar pami piliakalniai. Nurodoma, kad 2001 m. likti tik pavieniai medžiai išryškindami buvo 8 tokie griūvantys piliakalniai [11]. piliakalnio siluetą (Gargždai, Gyvoliai, Iš jų per aptariamą laikotarpį 10 piliakal- Kudinai, Opstainiai I, II, Meškininkai, nių avarinė būklė pašalinta (Bubiai Dau- Pagramantis, Šatrija). bariai, Gargždai, Kubiliškė, Meškininkai, Piliakalniai nuo pat jų apleidimo buvo Pagramantis, Šatrija, Vyskupiškiai, Ža- apaugę žole. Velėna saugojo šlaitus nuo garė, Žakainiai). 2017–2018 m. lankant erozijos. Šiandien 29,5 % piliakalnių yra piliakalnius 9 regiono piliakalniuose pa- apaugę tik žole arba žole su pavieniais stebėti eroduojantys šlaitai (Eržvilkas, 2 pav. Apžvalgos medžiais, kurie žolinės dangos nenustel- Indija, Kačaičiai, Kartena, Kartupėnai, aikštelė ant Džiuginė bia. Tokiuose piliakalniuose nevykdant Kreivėnai, Pagramantis, Šiūpariai, Vys- nų piliakalnio pylimo šienavimo ar ganymo darbų anksčiau ar kupiškiai). Gamtos jėgų sukeltų žalojimų 2018 m. gegužės 18 d. vėliau pradeda augti krūmai ar medeliai. pašalinimo darbai reikalauja nemažai fi- J. Viršilienės nuotr. Pagal turimus duomenis pastovūs šie- navimo darbai vykdomi 41 piliakalnyje (30,5 % visų tvarkomų piliakalnių). Pastaruoju metu dėl įvairių priežasčių pastebimas vis dažnesnis ir aktyvesnis visuomenės susidomėjimas piliakalniais. Piliakalnių lankymas, užkopimas į jų aikšteles, pasižvalgymas į upių slė- nius, atsiveriančius kraštovaizdžius – tai svarbiausias tikslas paveldo pažinimui ir išsaugojimui, įprasminantis paveldo pa- naudojimą. Dideli piliakalnių lankytojų srautai ne tik labai apsunkina lankytojų patekimą į objektą, bet ir pažeidžia šlai- tus ištryptų takų vietoje formuodami erozijos židinius. Tokiose vietose reikalinga

129 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

išlaikytas vizualinio neutralumo principas. Piliakalniuose takus rekomenduojama rengti vietose, kurios yra eroduojančios, buvusių takų vietose, įvertinus galimą lankytojų srautą [13]. Specialiai įrengti takai fiksuoti 11 piliakalnių (4 %). Visais atvejais jie įrengiami kartu su laiptais ir automobilių parkavimo aikštelėmis, kurie numatyti tvarkybos projektuose. Po įgyvendintų tvarkybos darbų, kai kuriuose piliakalniuose, kur susiformavusi tanki žolinė danga, takų įrengimo buvo atsisakyta, jie įrengti prieigose (Gyvoliai, Me- dvėgalis). Pastebėta nauja įsivyraujanti tendencija piliakalnio aikštelę, pylimus 3 pav. Takai Lokavos nansinių išteklių, profesionaliai ir kryp- apjuosti šviesiais, ryškiai dominuojan- piliakalnyje 2018 m. tingai parengtų tvarkybos projektų. Dėl čias pasivaikščiojimo takais (Lokava) balandžio 25 d. ribotų savivaldybių ar regioninių parkų (3 pav.). J. Viršilienės nuotr. biudžetų lėšų atlikti šiuos darbus yra Piliakalnių tvarkybos darbų iniciato- sudėtinga, netgi neįmanoma. Valstybės riais ir vykdytojais gali būti valstybė, biudžete nėra numatyta priemonių pilia- savivaldybės, regioniniai parkai, vietos kalnių išsaugojimo darbų vykdymui. Dėl bendruomenės, juridiniai ir fiziniai asme- to kai kuriais atvejais šiandien vienintele nys. Tvarkymą valstybės lėšomis vykdo galimybe išsaugoti informaciją apie pi- Kultūros paveldo departamentas prie liakalnį lieka jų tyrimai. Nuolat griūnant Kultūros ministerijos. Darbai vykdyti Indijos piliakalnio liekanoms, 2018 m. dviem kryptimis. 2001–2004 m. Kultūros vykdyti griūvančios dalies archeologiniai paveldo departamentas tęsė gamtos žalo- tyrimai, kurių metu surinkta informacija jamų piliakalnių avarinės grėsmės pašali- ir užfiksuotos esamos liekanos. nimo programą, pradėtą dar 1994 m. Įgy- Tinkamai, patogiai įrengtos laužavie- vendinant ją buvo sudarytas nykstančių tės, takai, liepteliai, apžvalgos aikštelės, piliakalnių sąrašas ir valstybės biudžete išdėstyti informaciniai stendai, rodyklės numatytas finansavimas avarinei būklei nurodo apžiūrėjimo kryptis, sudaro susi- pašalinti. Iki 2001 m. 73 piliakalniuose domėjimo ir pagarbos protėvių palikimu pašalinta avarinė grėsmė [14]. Vakarų atmosferą, padeda apsaugoti archeolo- Lietuvos regione vykdant šią programą ginę vietą nuo piktybinių žalojimų, for- po 2000 m. tvarkyti 3 piliakalniai (Ku- muoja teisingą kultūros paveldo suprati- biliškės, Meškininkai, Žakainiai). Visų mą ir vertinimą [12]. Tiriamame regione jų projektus parengė Kultūros paveldo informacinių stendų yra 54 (20 %), nuo- departamentas, o įgyvendino savival- rodų artimoje aplinkoje – 51 (19 %), dybės. Kultūros paveldo departamentas stovėjimo aikštelių – 39 (15 %). Iš jų nuo 2015 m. atlieka piliakalnių ženklini- dvi priemonės (nuorodos ir stendai) fik- mą tipiniais ženklais. Viso Lietuvoje iki suotos prie 34 piliakalnių (13 %), visos 2018 m. piliakalnių prieigose pastatyta 3 – prie 26 (10 %). Sudaroma patogi 114 tipinių ženklų, iš jų 70 vakarų regio- infrastruktūra užtikrina ir pritraukia lan- ne, paženklinta 26 % visų piliakalnių. kytojų į paveldo objektą. Didžioji dalis Savivaldybės įgyvendino 8 tvarkybos informacinių stendų įrengta apgalvotai, darbų projektus (4 % nuo piliakalnių neužgožiant piliakalnio, jo matomumo, skaičiaus, nesančio saugomose teritorijo-

130 Jurgita Viršilienė Dabartinės piliakalnių tvarkymo tendencijos Vakarų Lietuvos piliakalnių pavyzdžiu se). Jurbarko (Meškininkų), Skuodo (Ku- biai), Pagramančio (Indija, Pagraman- biliškių), Šilutės (Žakainių) savivaldybės tis), Panemunių (Seredžius I), Rambyno įgyvendino avarinės grėsmės pašalinimo (Opstainiai I, II, Šereiklaukis I), Salantų tvarkybos projektus, pritaikė piliakalnius (Imbarė, Kartena), Tytuvėnų (Kudinai), lankymui ir pažinimui. Akmenės savival- Varnių (Medvėgalis, Šatrija, Šaukštelis), dybė parengė ir pritaikė lankymui Loka- Ventos (Gyvoliai), Žagarės (Žagarė I) re- vos, Klaipėdos – Gargždų, Mažeikių – gioniniuose parkuose. Nuo 2007 m. vis Daubarių, Šiaulių – Jurgaičių, Rekčių daugiau piliakalnių tvarkoma kooperuo- piliakalnius. Šiuose projektuose vyrauja jant Europos Sąjungos struktūrinių fondų želdinių šalinimas, laiptų, takų, laužavie- lėšas. Regioniniai parkai prie piliakalnių čių, informacinių priemonių, atokvėpių išsaugojimo darbų taip pat prisideda or- aikštelių įrengimas piliakalnio prieigose. ganizacinėmis ir informacinėmis prie- Savivaldybių iniciatyva 22 piliakalniuose monėmis (informacinių stendų, nuorodų (10 % piliakalnių nesaugomose teritorijo- įrengimas). 33 piliakalniuose (71 % sau- se) įrengti informaciniai stendai. Didžioji gomose teritorijose esančių piliakalnių) dalis piliakalnių neturi šeimininkų, nėra yra įrengtos informacinės priemonės. atlikti kadastriniai matavimai, įteisinta Vis aktyviau į priežiūros ir piliakalnių žemės nuosavybė, neapibrėžtas teisinis aktualizavimo veiklas įsitraukia vietos reglamentavimas dėl jų priežiūros, kas bendruomenės, fiziniai asmenys, kariš- neretai sutrukdo atlikti įvairius tvarkybos kiai, kurių metu organizuojamos talkos ir apsaugos darbus. želdinių šalinimui (Eketė, Kreiviai, Ve- Vakarų Lietuvos regione yra 12 regio driai). Vieno piliakalnio sutvarkymu ninių parkų ir Žemaitijos nacionalinis pasirūpino VĮ „Rietavo miškų urėdija“ parkas. 3 iš jų (Dubysos (Kelmės savi- (Lopaičiai). valdybėje piliakalnių nėra), Panemunių Vakarų Lietuvos regione (Šiaulių, Tau- (Jurbarko savivaldybėje 7 piliakalniai), ragės, Klaipėdos ir Telšių apskrityse) iš Tytuvėnų (Kelmės, Radviliškio savival- 266 piliakalnių bet kokie tvarkybos dar- dybėse 2 piliakalniai) tik dalinai patenka bai 2001–2017 m. laikotarpiu vykdyti į tiriamą regioną. Kurtuvėnų (Kelmės, 132 piliakalniuose (49,6 %). Iš jų pil- Šiaulių savivaldybės) yra 5 piliakalniai, nai sutvarkyti ir pritaikyti lankymui yra Pagramančio (Tauragės, Šilalės savival- 33 piliakalniai (12 %). dybės) – 9, Pajūrio (Klaipėdos savival- Vyraujantys tvarkybos darbai yra dybė) – 1, Rambyno (Pagėgių savival- želdinių šalinimas (48 %), šienavimas dybė) – 4, Salantų (Kretingos, Plungės, (30,5 %), informacinių stendų įrengi- Skuodo savivaldybės) – 8, Varnių (Kel- mas (20 %), nuorodų artimoje aplinkoje mės, Šilalės, Telšių savivaldybės) – 9, (19 %), stovėjimo aikštelių (15 %), laiptų Ventos (Akmenės, Mažeikių, Šiaulių sa- (18 %) įrengimai. vivaldybės) – 3, Žagarės (Joniškio savi- Pagrindiniai piliakalnių tvarkymo ini- valdybė) – 2, Žemaitijos nacionalinis par- ciatoriai yra regioniniai parkai ir savi- kas (Plungės, Skuodo savivaldybės) – 10. valdybės. Savivaldybės aktyviau atlieka Nemuno deltos regioninis parkas (Šilutės priežiūros darbus: želdinių šalinimą – savivaldybė) piliakalnių neturi. Tokiu savivaldybės 67 (75 %), regioniniai būdu saugomose teritorijose yra 59 pi- parkai 23 (25 %); šienavimą – savi- liakalniai. Regioninių parkų pastangomis valdybės 36 (88 %), regioniniai par- 15 piliakalniuose (25 % nuo esančių re- kai – 5 (12%); informacinių priemonių gioniniuose parkuose) atlikti visi būti- įrengimą:informaciniai stendai – savi- nieji darbai piliakalnių išsaugojimui bei valdybės 25 (46%), regioniniai parkai nežalojančiai panaudai. Tvarkybos darbų 29 (54 %), nuorodos artimoje aplinkoje – projektai įgyvendinti Kurtuvėnų (Bu- savivaldybės 26 (51 %), regioniniai par-

131 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

kai 25 (49 %); stovėjimo aikštelių įrengi- SUMMARY mą – savivaldybės 14 (36 %), regioniniai parkai 25 (64 %); laiptų įrengimą – sa- Jurgita Viršilienė vivaldybės 25 (51 %), regioniniai parkai Preservation of hillforts: 24 (49 %). case studies from Western Lithuania

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA The year 2017 was declared by the Li- thuanian government as the Year of the 1. Feilden B. M., Jokilehto J. Pasaulio kultūros pa Hillforts, which instigated the general veldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius, public’s interest towards hillforts. Even 1998, p. 21. 2. Zabiela G. Lietuvos piliakalniai: tyrinėjimų though Lithuania has an extensive expe- aspektas, Lietuvos archeologija, 2003, t. 24, rience in hillfort preservation, the aspects p. 33–56. of maintenance have remained hardly ex- 3. Stulpinas R., Piliakalnių tyrimo ir projektavimo plored as a subject matter. The study of metodika (respublikinės reikšmės archeologijos paminklo Skomantų piliakalnio pavyzdžiu), Archi hillfort preservation was begun in 1987 tektūros paminklai. Vilnius, 1994, t. 13, p. 19–28. by architect Ričardas Stulpinas, who de- 4. Stulpinas R. Lietuvos piliakalnių išsaugojimo veloped a methodology for maintenance kompleksinė programos parengimo darbų planas, of Skomantai (district of Klaipėda) hill- 1993, KPC archyvas Nr. F5. 6609. 5. Lukošiūnas J. Inžinerinių priemonių taikymo, fort. 200 hillforts (out of 925 currently tvarkant archeologines vietas, metodika (1997, known) were tidied up during the project KPC archyvas (be numerio). of Lithuanian hillfort preservation car- 6. Pilkauskas R. Piliakalnio aplinkumos tvarkymo pradai apžvelgus Ukmergės konkursinius projek- ried out by the department of Cultural tus, Kultūros paminklai, 2011, t. 16, p. 163–171. Heritage between 1991 and 2004. 7. Zabiela G. Išsaugokime piliakalnius. Vilnius, The main aspects of hillfort preserva- 2001. tion are analysed through consideration 8. Baubonis Z., Vaitkuvienė A. Lietuvos archeo- loginių vietų žalojimai, Kultūros paminklai, 2002, of case studies from Western Lithuanian t. 9, p. 25–32; Vaitkuvienė A., Baubonis Z. Lietu- region (which includes 21 municipality, vos piliakalnių išsaugojimo programa, Kultūros 12 regional parks and the national park of paminklai, 2004, t. 11, p. 52–60. Žemaitija). 266 hillforts are located there 9. Kutut V. Paveldo statinių tvarkybos technologi jos. Vilnius, 2014, p. 164–185. and almost a half of them (132 in total) 10. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Vilnius, 2005, were tended to. The analysis of works t. I–III (829 piliakalniai); Lietuvos piliakalniai. carried out on the latter cases (conside- Atlasas. Vilnius, 2017, t. IV (92 piliakalniai) ir ring aspects such as the most frequently dar 4, rasti 2018 m. (Juškaičiai II, Kačėniškė II, Vilkiškės, Zajai) – G. Zabielos duomenys. performed tasks, initiators of work and 11. Zabiela G. Išsaugokime piliakalnius. Vilnius, their executors), helped establish main 2001, p. 15. aspects of hillfort preservation methods 12. Kutut V. Paveldo statinių tvarkybos technolo gijos. Vilnius, 2014, p. 171. used during the last couple of decades 13. Stulpinas R. Piliakalnių tyrimo ir projektavimo (that is from the beginning of the 21st metodika (respublikinės reikšmės archeologijos century). paminklo Skomantų piliakalnio pavyzdžiu), Archi 70 % of the region’s hillforts are cove- tektūros paminklai. Vilnius, 1994, t. 13, p. 28. 14. Vaitkuvienė A., Baubonis Z. Lietuvos pilia- red in overgrown trees and bushes, which kalnių išsaugojimo programa, Kultūros paminklai, not only conceal valuable landscape but 2004, t. 11, p. 52. also disturb archaeological layers (fig. 1). Some of the required structures for visi- tors include stairs and pathways as installation of them can aid in decreasing damage from high numbers of sightseers. However, as can be seen from figures 2

132 Jurgita Viršilienė Dabartinės piliakalnių tvarkymo tendencijos Vakarų Lietuvos piliakalnių pavyzdžiu and 3, the building of such structures can sometimes go a little over the top. Furt- her structures required for visitor comfort should be installed at the close proximity to hillforts. These would include poin- ters, information stands, car parks, desi- gnated fire pits and spaces for rest. As was seen from the study, the most frequently performed works for hillfort preservation involved clearing of vegetation (48 %), cutting overgrown grass (30.5 %), installation of information stands (20 %) and signposts (19 %), building of stairs (18 %) and car parks (15 %). These works are usually initia- ted by regional parks and municipality authorities. 33 of all hillforts within the region (which makes up a total of 12 %) are seen as fully tidied up and adapted for visiting. Whereas, another 15 (of 59 in total) within the territories of regional parks have received the required maintenance works.

El. paštas [email protected]

Gauta 2018-10-25 Įteikta spaudai 2019-02-07

133 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Alantė Valtaitė-Gagač sės sietynus Lietuvoje [1]. Vėliau publikuoti straipsniai apie Lietuvos sietynus Sietynų su žalčio/ XVII a. dokumentuose, pramoniniu būdu gyvatės formos gamintus XIX a. II p.–XX a. I p. siety- šakomis ištakos, raida nus ir XIX a. papjė mašė sietynus [2]. ir funkcionavimas: 2017 metais pradėtas pildyti virtualus nuo Nyderlandų iki katalogas Sietynų paveldas Lietuvoje Lietuvos (www.sietynupaveldas.lt). Sietynai su žalčio/gyvatės formos ša- komis autorės pastebėti nuo pat tyrimų Lietuvos nacionaliniame ir Lietuvos pradžios [3]. Trumpai jie buvo aprašyti dailės muziejuose saugomi sietynai su 1980-aisiais išleistame Lietuvos TSR žalčio/gyvatės formos šakomis yra vieni istorijos ir etnografijos muziejaus kata- seniausių tarp išlikusių Lietuvoje. Anks loge XVI–XX a. pr. apšvietimo priemo čiau, renkant medžiagą apie Lietuvos ir nės [4]. Nors sietynai su žalčio/gyvatės kaimyninių šalių apšvietimo priemones, formos šakomis ar atskiros šakos su šiuo analogiško dekoro sietynų nepavyko ap ornamentu yra vertinamos, saugomos tikti nei Latvijoje, nei Lenkijoje. Dėl šios muziejuose ir kaupiamos privačiose ko- priežasties manyta, kad išskirtinio dekoro lekcijose, tačiau iki šiol jų raida ir kilmė šviestuvai buvo paplitę tik Lietuvos teri išsamiau nebuvo analizuota. Šių sietynų torijoje. Dar kartą nuosekliai peržvelgus tyrimą į priekį pastūmėjo istorikų Be- Vakarų Europos muziejų kolekcijas pa rendo Dubbeʼs ir Franso van Molleʼs aiškėjo, kad elegantiškai susirangiusios straipsnis apie XVI a. pabaigos–XVII a. gyvatės motyvas sietynų šakose turi būti pirmos pusės amatininko Hanso Rogierio siejamas su Amsterdame 1598–1638 m. iš Harelbekės lietas apšvietimo priemo- aktyviai dirbusio liejiko Hanso Rogierio nes [5]. Publikacijoje pateikiami duome- pavarde. nys leido svariau apčiuopti ir Lietuvoje Straipsnyje pirmą kartą išaiškinamos paplitusių šių objektų ištakas. Žalčio/gy- sietynų su gyvatės formos šakomis iš vatės ornamentas nėra svetimas Lietuvos takos Vakarų Europoje. Analizuojami kultūrai, priešingai, jis labai reikšmingas Lietuvoje išlikę ir neišlikę pavyzdžiai, jų ir dažnas, o tai ir buvo viena rimčiausių raida ir datavimo niuansai. Nagrinėjama priežasčių skatinusių išsamiai analizuoti sietynų su žalčio dekoru funkcionavimo šiuos sietynus ir pristatyti jų genezę, sie- erdvė, paliečiama simbolikos tema. Pasi kiančią XVI a. Vakarų Europos kraštus. telkus europinius pavyzdžius straipsnyje Žinoma, kad skirtingų epochų estetinės siekiama įvertinti ir reabilituoti Lietuvoje nuostatos sutapusios su naujų medžiagų išlikusius gyvatės formos sietynus. atradimu dažnai nulemdavo naujų sie- Reikšminiai žodžiai: sietynai, žaltys, tynų tipų atsiradimą. XVI a. Vokietijoje gyvatė, Hansas Rogieris, Nyderlandai, rūmų valgomieji buvo puošiami medžio Lietuva. ir ragų sietynais vokiškai vadinamais Lüsterweibchen, XVII a. Nyderlanduose Tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos pasiturinčiųjų interjeras neįsivaizduo- kraštuose, sietynų paveldas nėra išsamiai jamas be žalvarinių kamieninių sietynų ištirtas, todėl kiekviena nauja publikaci- su stambiu nublizginto žalvario rutuliu, ja papildo trūkstamas žinias. Lietuvoje o XVIII a. Bohemijoje gaminti stikliniai kompleksiškai sietynai pradėti tyrinėti tik sietynai, kuriais puoštos visos garsiausios nuo 2009 metų, šia tema pasirodė apžval- Europos rūmų šokių menės. Tam tikri, ginis autorės straipsnis apie sietynų raidą galima sakyti, sėkmingiausi sietynų tipai, Europoje ir XVII–XX a. pirmosios pu- įsitvirtinę kiekvieno laikotarpio vizua-

134 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos

liojoje kultūroje buvo eksportuojami ir su liūto galvute kurion įstatyta susiran- 1 pav. Boetius Adams elito aplinkoje tapdavo masiniais. Iš kitų giusios gyvatės formos šaka su vaškine Bolswert (?), raižinys kraštų importuoti dirbiniai, esant galimy- ir taurele žvakei. Kartušo pakraščiuose „Jėzus Mortos ir Ma bėms, buvo kartojami ir interpretuojami išlietas įrašas su liejiko inicialais ir data: rijos namuose“, apie vietinių meistrų. Vienas iš tokių „sėkmin- STERCK. ALSDEN. LEEV. / VOORSIC 1590–1633. Nyderlan gųjų“, dar kol kas nepakankamai tyrėjų TICH. VOORT. / .TSLANGHEN. VIER. dų nacionalinis meno ir istorijos muziejus, Europoje įvertintų, pavyzdžių – žalvari- / .FE. HANS. ROGIER. 1599 (pažodinis obj. No. RP-P-1906- niai kamieniniai sietynai su žalčio/gyva- vertimas: Saugokitės gyvatės ugnies ir 2224 tės formos šakomis. būkite drąsūs kaip liūtai, Hans Rogier, 1599) [9]. Ištakos Nyderlanduose Kaip matyti Britų muziejaus kolekci- Ankstyviausias ikonografinis šaltinis, ku- jų kataloge, tyrėjai nėra nustatę tikslios riame užfiksuotos susirangiusios gyvatės/ Joos Goeimare graviūros „Jėzus Mor- žalčio formos apšvietimo priemonė sie- tos ir Marijos namuose“ sukūrimo datos 2 pav. Sieninė žvakidė, kia paskutinįjį XVI a. ketvirtį. Britų mu- (manoma apie 1574–1587). Abejojama Hansas Rogieris, ziejuje saugoma graviūra „Jėzus Mortos netgi dėl jos tikslaus autoriaus [6]. Tačiau 1599. Nyderlandų ir Marijos namuose“ priskiriama flaman- tikėtina, kad tapytojas Joos Goeimare tu- nacionalinis meno ir dų piešėjui, tapytojui Joos Goeimare [6]. rėjo atvaizduoti realiai egzistuojančius, istorijos muziejus, Pastarasis gimė Kortreiko (Vakarų Belgi- jau anksčiau matytus interjero elementus. obj. No. BK-BR-946-S ja) mieste ir nuo 1586 m. iki savo mirties 1610 m. gyveno Amsterdame. Panašu, kad kiek vėliau savaip kūrinį pakartojo amžininkas raižytojas Boetius Adams Bolswert (1580?–1633) [7] (1 pav.). Bib linis siužetas „Jėzus Mortos ir Marijos namuose“ (Lk 10, 38–42) [8] atvaizduotas tų laikų, XVI a. II p. interjere. Kūrinio veikėjai apsupti žemiškų gėrybių, dešinė- je atvaizduotas židinys ant kurio – gyva- tės formos pakabinamos žvakidės. Itin panaši į paveiksle matomą pakabi- nama žvakidė saugoma Nyderlandų nacionaliniame meno ir istorijos muziejuje Amsterdame (ol. Rijksmuseum) (2 pav.). Ji sudaryta iš kartušo formos laikiklio

135 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

3 pav. Sietynas, dės, kurias jis 1626 m. testamente prieš Hansas Rogieris, mirtį užrašė savo žmonai. Du meistro apie 1625. sietynai išliko Bureno ir Eke-Vilio re- Simon van Gijn namai formatų bažnyčiose Nyderlanduose, vie- muziejus, Dodrechtas. nas sietynas anksčiau puošė Dodrechto augustijonų bažnyčią (dabar priklauso žymaus bankininko ir kolekcininko Si- mon van Gijn namui-muziejui Dodrech- te) (3 pav.) Nyderlanduose. Žinoma, kad dar vienas šio meistro kūrinys (iš šaltinių nėra aišku, ar su žalčių/gyvačių motyvais) 1617 m. buvo pirktas Deven- terio savivaldybės/miesto vyno namams (neišliko). 1635 m. šeši sietynai parduoti Amsterdamo našlaičių namams (taip pat neaišku, ar su žalčių/gyvačių motyvais). Vienas didžiausių Hanso Rogierio užsa- kymų – 1612 m. nulietas dvidešimties Svarbu paminėti, kad liejikas Hansas šakų sietynas. Jis buvo suprojektuotas Rogieris gimė Harelbekės mieste, visiš- žinomo Amsterdamo skulptoriaus ir ar- kai greta Kortreiko, tapytojo Joos Goei- chitekto Hendrick de Keyser ir kartu su mare gimtinės dabartinėje Vakarų Belgi- kitomis šalį reprezentuojančiomis dova- joje. 1598 metais, religinių ir finansinių nomis, svarbių valstybės piliečių pluk- sumetimų vedamas, Hansas Rogieris, dytas į Konstantinopolį kaip dėkingumo kaip ir amžininkas tapytojas, atvyko gy- ženklas už palankius prekybinius susita- venti ir dirbti į Amsterdamą [10]. Ketu- rimus. Autoriai B. Dubbe ir F. van Molle riasdešimt metų sėkmingai dirbęs liejiku taip pat mini išlikusias ir kiek grubes- (1598–1638), Hansas Rogieris ženkliai nio darbo, greičiausiai kitose dirbtuvėse prisidėjo prie Nyderlandų aukso amžiaus. nulietas žvakides ir sietynus su gyvatės Remiantis daugiausia šio amatininko kū- formos šakomis (šakų pora Šv. Petro ka- rybai dėmesio skyrusių istorikų Berendo talikų bažnyčioje Berlare Belgijoje ir sie- Dubbeʼs ir Franso van Molleʼs analizės tynas Šv. Lauryno reformatų bažnyčioje duomenimis, galime teigti, kad meistras Alkmare, Nyderlanduose) [11]. Tai, kad liejęs ne tik žvakides, bet ir sietynus su ornamentas kopijuotas, liudija jį buvus gyvatės formos šakomis, olandiškai va- tikrai populiarų. dinamus slangenkroon (liet. gyvačių vainikas). Šio liejiko sukurtos sieninės Analogai ir kartotės Lietuvoje žvakidės su gyvatės/žalčio motyvais iš- Pradžioje svarbu paminėti, kad XVII– liko Šv. Baltramiejaus katalikų bažny- XIX a. bažnyčių, dvarų ar Vilniaus mies- čioje Antverpeno priemiestyje Merksem tiečių inventoriuose sietynai apibūdinami (Šiaurės Belgija), dvi sieninės žvakidės itin lakoniškai. Minimas šakų skaičius, šiuo metu saugomos Harlemo vyskupo medžiagiškumas, kabėjimo vieta, tačiau muziejuje (Vakarų Nyderlandai), bei jau duomenų apie jų puošybos elementus itin minėtame Nyderlandų nacionaliniame reta [12]. Sietynų su žalčio/gyvatės for- meno ir istorijos muziejuje Amsterda- mos šakomis apibūdinimo rašytiniuose me (ol. Rijksmuseum). Svarbu paminėti, dokumentuose kol kas aptikti nepavyko, kad greičiausiai būtent tokios formos ir todėl šių sietynų raidą Lietuvoje tenka dekoro buvo dvi asmeninės liejiko Han- analizuoti remiantis ikonografiniais šalti- so Rogierio pakabinamos židinio žvaki- niais ir išlikusiais artefaktais.

136 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos

4 pav. Dviejų, trijų ir vienos kilpos šakos: a – šaka RP-P-1906- 2224, Hansas Rogie ris, 1599. Nyderlandų nacionalinis meno ir istorijos muziejus; b – sietyno IM-13029 šaka, XVII a. I p. (?). Lietuvos nacionalinis muziejus; c – sietyno TM-2332 šaka, XVII a. Lietuvos dailės muziejus; d – šaka IM-4582, XVII a. Lietuvos na cionalinis muziejus; e – šaka Bagaslaviškio bažnyčioje, XVII a. (?); f – sietyno Tt-1699 Pagal šiuo metu turimus duomenis – idealiai vienodos, todėl, kaip ir būdinga šaka, XIX a. Naciona Lietuvoje išliko pavienių žalčio/gyvatės seniesiems sietynams, kiekviena šaka, linis M. K. Čiurlionio formos šakų ir sietynų su 6–8 šio dekoro vieta jai įstatyti ir kaištis liejiko pažymė- dailės muziejus šakomis. Jie saugomi didžiuosiuose Lietu- ti tam tikru puncu įmuštų duobučių skai- vos muziejuose, bažnyčiose ir privačiose čiumi. Amsterdame dirbusio liejiko žva- kolekcijose. Peržvelgus visus išlikusius kidžių ir sietynų šakos raižytos gyvatės pavyzdžius, matyti, kad šakose skiriasi tai, žvynus (odą) imituojančiais lankeliais, o kaip susirangęs žaltys/gyvatė. Pagal šį raš- gyvatės galvutė detalizuota: su akimis, tą jas galime skirstyti į tris grupes (4 pav.): nosies ir ausų landomis, liežuviu. LNM 1. XVII a. I p. dviejų kilpų šakos (ar- saugomo sietyno šakos lygios, gyvatės timiausios liejiko Hanso Rogierio dirbi- galvutė stipriai stilizuota ir be detalių, niams) (4 b pav.). tačiau atlikta meistriškai, plastiškai. Iš 2. XVII a. trijų kilpų šakos (4 c, d pav.). gyvatės kūno ir uodegos suformuotas 3. XVII–XVIII a. vienos kilpos šakos ir dviejų kilpų ornamentas beveik identiš- XIX a. jų kartotės (4 e, f pav.).

Pirmoji grupė. Liejiko Hanso Ro- gierio dirbiniams stilistiškai artimiausi išlikę du sietynai ir abu jie saugomi Lie- tuvos nacionaliniame muziejuje (toliau LNM). XVII a. I p. datuojamo sietyno IM-4618 kamienas – baliustros formos, suvertas iš keleto detalių (5 pav.). Tokia jo forma – tipiška renesanso laikotarpiui. Stambus pakabinti skirtas žiedas kamieno viršuje ir diskas po juo itin panašūs į H. Rogierio lietų sietynų. Šakos įstatytos 5 pav. Sietynas į disko formos plokštelę, jas laiko kištu- IM-4618, XVII a. I p. kai su ovaliomis galvutėmis. Rankiniu Lietuvos nacionalinis būdu lietos ir apšlifuotos detalės nebuvo muziejus

137 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

6 pav. Tado Vrublevs kio kabineto interjeras Vrublevskių bibliote koje. Fot. Jan Bułhak 1932, iš: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Retų spaudinių sky rius, SFg-2402/4/22

7 pav. Sietynas IM-13029, XVII a. I p. (?). Lietuvos nacionalinis muziejus

8 pav. Sietynas su žalčio formos šakomis Tytuvėnų dvare. 1938 m. Reprodu kuota iš: Jolanta Širkaitė, „Tytuvėnų dvaras ir dailininkė Sofija Romerienė“, in: Tytuvėnai. Istorija, kultūra, meno pamink lai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 71

138 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos kas Hanso Rogierio gamintoms šakoms. straipsnio autorei žinomų, žalvarinių sie- Sietynas elektrifikuotas, todėl origina- tynų su žalčio/gyvatės formos šakomis. lios taurelės žvakėms nuimtos, vaškinė- se padarytos skylutės laidams prakišti. Antrai grupei galima priskirti ho- Datuota H. Rogierio žvakidė patvirtina rizontalaus piešinio šakas, kuriose iš prielaidą, kad Lietuvos nacionaliniame gyvatės kūno ir uodegos suformuotas muziejuje saugomo sietyno forma ma- trijų kilpų ornamentas. Sietynas su to- nieristinė. Remiantis muziejaus inven- kiomis šakomis saugomas Lietuvos torinėmis knygomis, sietynas gautas iš dailės muziejuje (toliau LDM) (Inv. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevs- kių bibliotekos. 1932 m. Jano Bułhako daryta fotografija liudija, kad sietynas tikrai kabėjo Tado Vrublevskio kabinete (6 pav.). Kito LNM eksponato (Inv. Nr. IM- 13029) šakos taip pat dviejų kilpų ir gali būti priskirtos pirmai grupei, kurios panašiausios į liejiko Hanso Rogierio gamintąsias (7 pav.). Jų išvis aštuonios. Sietyno kamienas primena senovės grai- kų vazą lekitą (sen. gr. lēkythos). Šakas su kamienu jungia ypač dekoratyvūs fik- satoriai. Juose atkartota kamieno forma, ant kiekvieno viršaus išlietas šonu pasi- sukęs paukštelis prigludusiais sparnais. Grįžtant prie kamieno formos, tenka pa- stebėti, kad čia kiek neįprasta jo išilginta tekinta viršutinė dalis. Ji puošta dviem 9 pav. Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras. Fot. Icik Serebrin, apie 1900. karūnėlėmis, kas taip pat kelią įtarimą Jewish National and University Library / Žydų nacionalinė ir universiteto dėl šios sietyno dalies autentiškumo. biblioteka Šviestuvą viršuje užbaigia lieta erelio su išskleistais sparnais figūrėlė. Pirmajai, archajiškiausios formos sie- tynų grupei galima priskirti ikonografijoje užfiksuotus, bet nežinia, ar išlikusius sietynus Tytuvėnų dvare (8 pav.), Drujos medinėje (šiaurinė Baltarusija) [13], Ute- nos [14], Vilniaus Didžiojoje (9 pav.) ir Kelmės medinėje (10 pav.) sinagogose. Verta atkreipti dėmesį, kad Kelmės sinagogos sietynas sudarytas iš 4 vainikų ant kurių tikėtina buvo daugiau nei 30 žalčio/gyvatės formos šakų. Tikėtina, kad šis sietynas buvęs labai sunkus, todėl greičiausiai dėl šios priežasties jo apačia įremta į medinę koloną. Šakos graviruo- tos gyvatės žvynus (odą) imituojančiais lankeliais, kamienas – augaliniais mo- 10 pav. Kelmės medinės sinagogos sietynas. Fot. Chackelis Lemchenas, tyvais. Šis sietynas vienas didžiausių, iš 1938. Šiaulių „Aušros“ muziejus, Poz. Nr. 442/III ir T-N2987

139 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

11 pav. Sietynas nedidelis, tarsi dar „neišsivystęs“, todėl TM-2332, XVII a. sietyną galima datuoti XVII amžiumi. Lietuvos dailės Ties jo viduriu – 10 apvalių skylučių. muziejus Atidžiau apžiūrėjus matyti, kad jos ne išgręžtos, o išlietos formuojant patį rutulį. Kol kas nėra tiksliai aišku, kokia buvo jų paskirtis. Lietuvos dailės muziejuje saugomą sietyną su gyvačių formos šakomis 1984 m. Prano Gudyno restauravimo centre restauravo Sigitas Domarkas [15]. Atkurtos keturios sulū- žusios šakos, prarastos vaškinės ir tau- relės žvakėms. Nr. TM-2332) (11 pav.). Šiltai geltonos Beveik identiškas sietynas matyti Val- spalvos iš žalvario lietas nedidelis paka- kininkų sinagogos fotografijoje (12 pav.). binamas daugiašakis šviestuvas kaip ir Svarbu ir tai, kad jo rutulys kamieno apa- anksčiau aptartieji priklauso kamieninių čioje taip pat su skylutėmis, skiriasi tik tipui. Stiebo viršuje – ažūrinė karūnėlė, kamieno forma ir šakų skaičius. Aptaria- ji pridengia trilapio formos pakabinimo mai sietynų šakų grupei priskirtinos ir dvi kilpą. Stiebo viduryje – apvali šakoms šakos saugomos Lietuvos nacionaliniame įstatyti skirta „dėžutė“, apačioje – ne- muziejuje (Inv. Nr. IM-4582). Pažvelgus didelis rutulys. Svarbu pažymėti, kad į išlikusių sietynų šakų išklotinę, galima gotikos laikotarpio šviestuvų kamienai pastebėti, jog pastarosiose (4 d pav.) gy- dažniausiai užsibaigdavo briaunuota vatės uodegos galiukas prilenktas prie 12 pav. Sietynas žemyn nukreipta smaile, renesansiniai galvos. Antrai grupei priskiriamos šakos, Valkininkų sinagogoje. Fot. Szymon Zajczyk, buvo baliustros formos, kartais su liūto kuriose gyvatės/žalčio kūnas išrangytas iki 1939. Yad Vashem galvute apačioje, o XVII a. I p. Nyder- sudarant tris kilpas Lietuvoje yra retes- (Holokausto kankinių landuose, o vėliau ir visoje Europoje nis. Jo analogai užsienio kraštuose kol ir didvyrių atminimo gaminti sietynai, kurių kamienai užbai- kas nepastebėti. institucijos archyvas), giami nublizgintu mažesniu ar didesniu Jeruzalė, 204CO2 rutuliu. LDM saugomo sietyno rutulys Trečiai grupei galime priskirti papras- tesnio piešinio sietynų šakas, kuriose iš žalčio/gyvatės kūno ir uodegos sufor- muota viena kilpa. Dvi tokio sietyno šakos 2005 m. fotografo Aloyzo Petra- šiūno užfiksuotos Bagaslaviškio bažny- čioje (4 e pav.). Viena jų senesnė, galbūt pagaminta XVII a. II p.–XVIII a., kita taisyta, nulieta ne taip plastiškai, galimai XIX amžiuje. Remiantis ikonografiniais šaltiniais, sietyno su vienos kilpos žalčio šakomis būta Karčių sinagogoje (Jonavos r.) [16] ir Vilniaus Gaono sinagogoje [17]. 1933–1934 m. Vilniaus universiteto Senato posėdžių salės fotografijoje užfiksuoti netgi du tokie sietynai (13 pav.). Jų kamienai baliustros formos, artimesni renesansinio laikotarpio sietynams.

140 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos

13 pav. Sietynai su žalčio formos šakomis Vilniaus universiteto Senato posėdžių kam baryje 1933–1934 m. Reprodukuota iš: Anna Supruniuk, Mirosław Adam Supruniuk, Uniwersytet Stefana Batorego w Wil nie w fotografiach 1919–1939, Toruń: Wydawnictwo Nauko we UMK, 2009, p. 75 Pilnai išlikęs trečiai grupei priskirti- čiuose ir viešuose įstaigų interjeruose. nas sietynas saugomas Nacionaliniame Šių sietynų fragmentai randami bažnyčių M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (toliau palėpėse. Kyla klausimas, ar šių sietynų NMKČDM) (Inv. Nr. Tt-1699) (14 pav.). simbolika buvo vienodai suvokiama skir- Lyginant šio sietyno šakas (4 f pav.) su tinguose kraštuose ir, ar tai galėjo įtakoti anksčiau aptartosiomis, matyti, kad jos jų paplitimą ir funkcionavimą skirtingos lietos grubiai, ne itin įgudusio meistro. paskirties interjeruose įvairiais laikotar- Sietyno kamienas ir rutulys beveik iden- piais? tiškas XVII a. datuojamam ir saugomam Simbolių aiškinime tikriausiai nėra Lietuvos dailės muziejuje (11 pav.), ta- kito prieštaringiau vertinamo gyvūno čiau NMKČDM saugomo sietyno karū- kaip gyvatė/žaltys. Dėl tariamo atsinau- nėlė kamieno viršuje grubokai perforuota jinimo išsineriant iš odos, bet gyvenimo ir tik imituoja XVII amžiaus ažūrines žemės plyšiuose šis gyvūnas simbolizuo- formas. Atsižvelgiant į aptartą, Naciona- ja klastingumą ir nemirtingumą, šviesą ir liniame M. K. Čiurlionio dailės muzieju- tamsą, gėrį ir blogį. Gyvatės vaizdavimas je saugomą sietyną galima traktuoti kaip krikščioniškame mene dažnai persipynęs XIX a. kartotę. su drakono vaizdavimu. Lotyniškas žodis draco reiškia ir „gyvatę“, ir „drakoną“, Simbolika ir funkcionavimas kurie abu krikščionybės Tradicijoje sim- Istorikai Berendas Dubbe ir Fransas van bolizuoja velnią [18]. Šių simbolių vaiz- Molle išaiškino, kad Hanso Rogierio lieti davimo samplaiką, persiklojimą galima sietynai kabėjo ir iki šiandien tebekaba pastebėti ir XVI a. evangelisto šv. Jono Romos katalikų ir reformatų bažnyčiose. ikonografijoje. Krikščioniškos ikonogra- Iš šaltinių tiksliai nėra aišku, tačiau gali būti, kad aptariamo dekoro sietynai puo- šė ir pasaulietinės paskirties interjerus. Lietuvoje nežinoma nei vieno funk- cionuojančio sietyno su žalčio/gyvatės formos šakomis. Visi išlikę sietynai ar jų fragmentai saugomi uždaruose mu- ziejų fonduose, privačiose kolekcijose ar zakristijų spintose. Remiantis ikonografiniais šaltiniais, daugiausia šio dekoro 14 pav. Sietynas sietynai buvo naudojami Lietuvos ir Bal- Tt-1699, XIX a. Nacio tarusijos sinagogose. Taip pat XX am- nalinis M. K. Čiurlio žiuje fotografų jie buvo įamžinti priva- nio dailės muziejus

141 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

goma 1450 metų Dinano regione (Bel- gija) pagaminto sietyno kopija (16 pav.). Šios apšvietimo priemonės kamienas panašus į ažūrinę koplytėlę, kurios cent re patalpinta Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu skulptūra. Po jos kojomis ratu išdėstyta 12 šakų, kuriose išlietas „perga- lės prieš nuodėmingumą“ pasakojimas. Žemesniuose šakų įlinkimuose atvaizduoti grėsmingi sparnuoti ilgauodegiai drakonai (jų galvutės taip pat skverbiasi pro žvakidėlių ažūrinį dekorą) su kuriasi kovoja aukštesnėse šakų smailėse nulieti ugnies nešėjai, sergėtojai – elniai ir kariai 15 pav. Gyvatė ir fijos žodyne rašoma, kaip „Efezo Dianos su kalavijais. drakonas šv. evan šventyklos kunigas padavęs šv. evange- Grįžtant prie analizuojamo objekto, gelisto Jono taurėje. listui Jonui taurę su užnuodytu vynu, kad svarbu nepamiršti, kad XVI a. pabai- Nežinomo XVI a. išbandytų jo tikėjimą. Prieš tai du nuteis- goje–XVII a. 4 dešimtmetyje gyvenęs tapytojo paveikslo tieji mirti ką tik buvo gėrę iš tos taurės ir Hansas Rogieris kūrė protestantiškoje (Paryžiaus Meno tuojau pat mirę. Bet šv. Jonas ne tik pats aplinkoje. XVI a. Šiaurės Europoje pli- istorijos muziejus, nenukentėjęs, bet ir prikėlęs tuos du vy- to reformacija, vis labiau įsigalėjo iko- obj. No. PPP2541) ir 1470–1480 m. rus iš numirusiųjų. Todėl nuo viduramžių noklazmas, kuomet buvo siaubiamos Martin Schongauer taurė su gyvate įgijo simbolinę prasmę: katalikų bažnyčios, naikinami šventųjų (?) raižinio (Bri taurė simbolizuoja krikščionių tikėjimą, paveikslai, skulptūros ir dekoro elemen- tų muziejus, obj. gyvatė – šėtoną.“ [19]. Galima pastebė- tai. Olandijos šiaurėje klestėjo protestan- No. 1881,0409.12) ti, kad vienose XV–XVI a. graviūrose tizmas, o katalikai buvo mažuma. Vienas fragmentai šv. evangelisto Jono taurėje vaizduojama svarbiausių principų protestantų religinė- gyvatė, kitose – ilgauodegė sparnuota bū- je dailėje buvo paprasta kūrinio kompo- tybė labiau primenanti drakoną (15 pav.). zicija išreikšti didaktinę kūrinio prasmę. Drakono motyvai buvo dažni gotikos Analizuojant sietynus su žalčio/gyvatės laikotarpio žalvariniuose sietynuose. formos šakomis labai svarbus pakabina- Niujorko Metropoliteno muziejuje sau- mos žvakidės, saugomos Nyderlandų na-

16 pav. 1450 metų Di nano regione (Belgija) pagaminto sietyno kopija (1875 m.). Niujorko Metropolite no muziejus, obj. No. 1975.1.1421

142 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos

17 pav. Sietynas Portugalų sina gogoje Amsterda me. Romeyn’o de Hooghe’s raižinys, 1695. Iš: Nyderlandų nacionalinis meno ir istorijos muziejus, obj. No. RP-P-AO-24-31-2

cionaliniame meno ir istorijos muziejuje kovo, dailininko vaizduotės vaisius, ar Amsterdame, įrašas „Saugokitės gyvatės tikslus jau egzistavusio objekto atvaizda- ugnies ir būkite drąsūs kaip liūtai“. Šio- vimas. je alegorijoje liūtas, kaip drąsos, jėgos Prieš analizuojant sietynų su žalčiais ir kilnumo simbolis, aiškiai priešpasta- paplitimo sinagogose reiškinį, svarbu pri- tomas negatyviam, klastingam gyvatės/ siminti, kad žydai naudojo Šabato pasta- žalčio įvaizdžiui. Lyginant gotikos lai- tomas ir pakabinamas žvakides bei pasta- kotarpio aptartą sietyną su Švč. Merge- tomas Chanukos žvakides. Šios žvakidės lės Marijos skulptūra ir Hanso Rogierio laikomos ritualinėmis ir nuo seno gamin- pakabinamas žvakides, sietynus, galima tos tam tikros formos ir su joms būdinga pastebėti, kad mintis, kurią siekiama simbolika. Visgi jų dekoro elementuose perteikti kūriniu – panaši, skiriasi tik iš- žalčio/gyvatės motyvas nepastebėtas. raiškos forma. Hanso Rogierio liejamos Sinagogose Lietuvoje dažniausiai žvakidės ir sietynai buvo minimalistinio kabėdavo ne viena, o keletas ar net ke- dekoro, nepriekaištingai išgrynintos for- liolika sietynų, kurie nebuvo ritualiniai, mos ir, dėka įrašo ant kūrinio atliko ne tik bet atlikdavo apšvietimo ir puošybos apšvietimo, bet ir pamokomąją funkciją. funkciją. Kai kurie jų būdavo dekoruoti Be visa ko, dirbinyje perteikta žinutė tipiškais žydų menui būdingais simbo- buvo ir universali, ką patvirtina šių siety- liais. Vienas tokių saugomas Nacionali- nų funkcionavimas abiejose – katalikų ir niame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje reformatų bažnyčių interjeruose Nyder- (Inv. Nr. Tt-1707), kitas egzempliorius – landuose. Trakų istorijos muziejuje, aprašytas Remiantis ikonografiniais šaltiniais, virtualiame kataloge „Sietynų paveldas Lietuvoje šio dekoro apšvietimo priemo- Lietuvoje“ (www.sietynupaveldas.lt Inv. nės daugiausia buvo naudojamos sinago- Nr. GEK-3514). Tačiau sinagogos puoš- gose. Gali būti, kad sietynas su aptariamo tos ir visuotinai vyraujančios mados sie- dekoro motyvais galėjo kabėti ir Por- tynais. Aistės Niunkaitės Račiūnienės tugalų sinagogoje Amsterdame (1675, surinktame ir publikuotame itin vertin- architektas E. Boumanas). 1695 metais game sinagogų ikonografinių šaltinių Romeyn’o de Hooghe’s raižinyje atvaiz- kataloge matyti, kad Vilniaus Didžiosios davo virš bimos trijų vainikų sietyną su sinagogos XX a. I p. fotografijose užfik- besirangančių gyvačių/žalčių šakomis suotas greta aron kodešo kabantis puikus (17 pav.). Raižinys nėra sulaukęs tyrėjų XIX a. krištolinis sietynas, vėlesnėse dėmesio, todėl nėra aišku, ar tai užsa- fotografijose – Art nouveau stiliaus sie-

143 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

18 pav. Plokštelė tynas, Zabludovo sinagogoje įamžinta „Mozė ir varinis žal kabanti puošni žibalinė lempa, Vilniaus tys“, 1160. Viktorijos Gaono sinagogos 1900 m. fotografijo- ir Alberto muziejus, je – dirbtuvinis, greičiausiai iš Lenkijos obj. No. M.59-1952 atvežtas sietynas, bei didelis karūninis, gausybe krištolinių/stiklinių vėrinių puoštas, sietynas (nemažai tokių išliko katalikų bažnyčiose) [20]. Išvardyti pa- vyzdžiai patvirtina, kad žydų šventovės dažnai puoštos pasaulietinių interjerų apšvietimo priemonėmis. Tyrėja dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė skyrė daugiausia dėmesio simbolių žydų tradiciniame mene aiškinimui Lietuvoje. Knygoje Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis ji išsamiai aptaria si- simų: ar galėjo šio dekoro šviestuvai nagogų interjerų puošyboje naudojamus (sieninės žvakidės ar sietynai) kabėti architektūrinius, augalinius, zoomorfi- Lietuvos katalikų bažnyčiose? Kaip jau nius ir embleminius atvaizdus [21]. Vis- minėta anksčiau, bažnyčių inventoriai ir gi gyvatės/žalčio motyvas, vyraujantis vizitacijų aktai šykšti informacijos apie sinagogose kabančių sietynų puošyboje, taikomosios dailės dekoro elementus. monografijoje neaiškinamas. Kad supras- Visi straipsnyje aptarti Lietuvoje išlikę ti, kodėl Vakarų Europos Romos katalikų sietynai su žalčio/gyvatės formos ša- ir reformatų bažnyčioms kurti sietynai komis – žalvariniai. Du sietynai šešių su žalčio/gyvatės formos šakomis taip šakų, kiti du – aštuonių. Peržiūrėjus pritapo ir paplito sinagogose Lietuvoje, tikrai nemenką bažnytinių dokumentų verta prisiminti siužetą Senajame Tes- skaičių, paaiškėjo, kad XVII a. Lietu- tamente. Skaičių knygoje (Sk 21, 4–9) voje buvo žalvarinių sietynų šimtme- rašoma, kaip „Mozės vedami izraelitai tis, labiausiai paplitę buvo šešių šakų leidosi nuo Horo kalno, bet netekę kant sietynai, nemažai aštuonių ir dvylikos rybės jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę. šakų [24]. Didžioji dalis XVII a. šalti- Viešpats už nepaklusnumą žmonėms niuose minimų apšvietimo priemonių pasiuntė ugningus žalčius (nuodingas iki mūsų dienų neišliko. Katalikų baž- gyvates). Jie gėlė žmones, ir nuo to daug nyčios, priešingai nei reformatų, buvo izraeliečių mirė. Žmonės maldavo gelbėti nuolatos puošiamos, jų interjeras ir nuo nelaimės. Tuomet, Viešpaties lieptas, įranga vis atnaujinama. Atsiradus elekt Mozė padirbdino „varinį žaltį“, į kurį ros apšvietimui įgyjami naujesni, ma- pažiūrėję izraelitai pasveikdavo ir likda- dingesni, elektros lemputėms pritaikyti vo gyvi.“ (18 pav.) [22]. Šioje istorijoje šviestuvai, o senieji negrįžtamai pake- „varinis žaltys“, kurį Mozė pakelia dy- liami į palėpes ar kitas pagalbines pa- kumoje, tampa Išganytojo įvaizdžiu [23]. talpas. Šie veiksniai negailestingai vei- Tiek ugniniai žalčiai, tiek gyvybes gel- kė sietynų išlikimą katalikų bažnyčiose bėjęs varinis žaltys – Viešpaties įrankiai. ir dėl to beveik neturime XVII amžiaus Sietynai su daugybe žalčio formos šakų sietynų išlikusių in situ. Analizuojamų sinagogoje galėjo tarnauti kaip simbolinė sietynų medžiagiškumas, šakų skaičius žinia, priminimas būti budriems ir tvirto ir tai, kad Vakarų Europoje šie sietynai tikėjimo. buvo sukurti su krikščioniška didaktine Vienas svarbiausių sietynų su žalčio potekste, leidžia daryti prielaidą, kad šakomis funkcionavimą liečiančių klau- sietynai su žalčio/gyvatės formos ša-

144 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos komis galėjo kabėti Lietuvos katalikų Remiantis užsienio istorikų tyrimų bažnyčiose. duomenimis ir išlikusia ikonografine Grįžtant prie pasaulietinių interjerų medžiaga Lietuvoje, akivaizdu, kad sie- Lietuvoje, sietynai su žalčio šakomis tynai su simbolinėmis gyvatės formos 1932 m. užfiksuoti Tado Vrublevskio šakomis nebuvo specialiai skirti vienos (1858–1925) kabineto fotografijoje, kurios nors rūšies interjerams, bet tiek 1933–1934 m. fotografijoje matomi trys Nyderlanduose, tiek Lietuvoje naudoti sietynai su žalčio šakomis, pakabinti Vil- skirtinguose sakraliniuose, pasaulieti- niaus universitete virš Senato posėdžių niuose viešuose ir privačiuose interje- stalo, didelis kabantis šviestuvas 1938 m. ruose. Šių sietynų funkcionavimą įvairių fotografijoje užfiksuotas Romeriams pri- konfesijų maldos namuose galimai nulė- klausiusiame dvare Tytuvėnuose. Iš šių mė universali žalčio/gyvatės simbolikos pavyzdžių matyti, jog aptariamo dekoro traktuotė. sietynai XX a. I pusėje kabėjo kultūros veikėjų aplinkoje ir svarbių kultūros įs- taigų interjeruose. Anot Lenkijos švies- ŠALTINIAI IR LITERATŪRA tuvų tyrėjo Jerzy W. Hołubieco, tarpukario Lenkijoje labai populiarūs buvo 1. Alantė Valtaitė-Gagač, Sietynai Europoje ir XVII–XX a. pirmosios pusės sietynai Lietuvoje, olandiško tipo sietynai su karūnuotų in: Kultūros paminklai, Nr. 14, Vilnius: Savastis, erelių figūrėlėmis – Lenkijos karalystės 2009, p. 82–99. simboliu [25]. Nepriklausomos Lietuvos 2. Alantė Valtaitė-Gagač, Lietuvos sietynai laikotarpiu pasaulietiniuose privačiuose XVII a. dokumentuose, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2013, p. 144–155; ir visuomeniniuose interjeruose kamieni- Alantė Valtaitė-Gagač, XIX a. antrosios nio tipo bronziniai sietynai taip pat buvo pusės–XX a. pirmosios pusės sietynų gamyba vertinami, tačiau iš ikonografinių šaltinių pramoninėse Europos dirbtuvėse ir jų paveldas matyti, kad Lietuvoje jie turėjo savitą de- Lietuvoje, in: Tekstai apie dizainą: lietuviški ir tarptautiniai kontekstai. Acta academiae koro detalę – susirangiusį žaltį. Retorinių artium Vilnensis, nr. 61. Vilnius: Vilniaus dailės pasvarstymų lygmenyje galima teigti, akademijos leidykla, 2011, p. 63–74; Alantė kad šis dekoro motyvas nepriklausomoje Valtaitė-Gagač, XIX a. papjė mašė sietynai: nuo Lietuvoje buvo vertinamas ir kultūrinės istorijos iki atribucijos ir rekonstrukcijos, in: Kultūros paminklai, Nr. 22, Vilnius: Savastis, tapatybės paieškose galimai siejamas su 2018, p. 112–121. Lietuvos praeitimi, baltiškomis šaknimis. 3. Alantė Valtaitė-Gagač, XVII a.–XX a. 4 dešimt mečio sietynų paveldas Lietuvoje: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2015, p. 60, 97, 98, 116; Alantė Valtaitė-Gagač, Sietynai Išvados Europoje ir XVII–XX a. pirmosios pusės sietynai Lietuvoje, in: Kultūros paminklai, Nr. 14, Vilnius: Nyderlandų aukso amžiuje, XVI a. pa- Savastis, 2009, p. 88. baigoje liejiko Hanso Rogierio kurti 4. Klaudija Kačinskienė ir Ona Mažeikienė, XV– XX a. pr. apšvietimo priemonės. Vilnius: Lietuvos grakštūs, darnių proporcijų, išgrynintos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1980, p. 33, formos sietynai ir pakabinamos žvakidės 133. su gyvatės formos šakomis yra ypatingos 5. Berend Dubbe, Frans van Molle, De Amster- meninės vertės kūriniai. Europos aukcio damse Geelgieter Hans Rogiers van Harelbeke (†1638), in: Nederlands Kunsthistoridch Jaarboek, nuose ir antikvariatuose aptinkami pa- Vol. 22 (1971), p. 21–40. vieniai egzemplioriai priskiriami Šiaurės 6. Print „Christ in the House of Martha and Mary“, Europai, o retsykiais Švedijai tik patvir- 1574–1587. Object No. 1877,0811.1053, in: The tina, kad šių sietynų paplitimo teritorija British Museum [žr. 2018 10 02] Prieiga per in- ternetą:

145 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

7. Print „Christus bij Maria en Martha”, 1590 – 24. Alantė Valtaitė-Gagač, XVII a.–XX a. 4 de 1633. Object No. RP-P-1906-2224, in: Rijks šimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: daktaro museum [žr. 2018 10 02] Prieiga per internetą: disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 25. Jerzy W. Hołubiec, Polskie lampy i swieczniki, 8. „Kai Jėzus pakviestas svečiavosi Mortos Wroclaw: Zaklad Narodowy im. Ossolinskich namuose, ji rūpinosi patarnauti svečiui, o jos Wydawnictwo, 1990, p. 42. sesuo Marija „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“. Mortai pasiskundus, kad sesuo jai nepadedanti, Jėzus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, SUMMARY o reikia tik vieno.“, iš: Krikščioniškos ikonogra fijos žodynas. Sud. Dalia Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, Alantė Valtaitė-Gagač p. 193. The Origin, Types and 9. Wandluchter met leeuwenkop en slang. Hans Functioning of Chandeliers Rogiers van Harelbeke, 1599. Object Nr. BK-BR- 946-S, in: Rijksmuseum [žr. 2018 10 02] Prieiga with Serpent Arms: from per internetą: 10. Berend Dubbe, Frans van Molle. De Amster- damse Geelgieter Hans Rogiers van Harelbeke Since 2009, the heritage of chandeliers (†1638), in: Nederlands Kunsthistoridch Jaarboek, in Lithuania has been investigated. A lot Vol. 22 (1971), p. 30. of articles were published on this topic 11. Ten pat, p. 24–28. and a virtual catalogue of chandeliers 12. Valtaitė-Gagač Alantė, XVII a.–XX a. 4 de šimtmečio sietynų paveldas Lietuvoje: daktaro (www.sietynupaveldas.lt) was compiled disertacija, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, and is regularly updated. One of the old- 2015, p. 184–212. est and most valuable in Lithuania are 13. Aistė Niunkaitė Račiūnienė, Lietuvos žydų chandeliers with serpent arms, stored at tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, the Lithuanian National Museum and the Drujos medinė sinagoga, p. 417, il. 88. Lithuanian Art Museum. Although these 14. Ten pat, Utenos (?) sinagoga, p. 580, il. 750. chandeliers are valuable, their develop- 15. Sietynas, rest. prot. Nr. 398/1509, inv. nr. TM- 2332 (metalo restauravimo sektorius). Lietuvos ment and origins in Lithuania were not dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo comprehensively analysed. An ornament centras. of serpent arms is not alien in the Lithua- 16. Aistė Niunkaitė Račiūnienė, Lietuvos žydų nian culture: it is important and frequent. tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, This was one of the main reasons to per- Karčių sinagoga, p. 449, il. 203. form an in-depth analysis of these chan- 17. Ten pat, Vilniaus Gaono sinagoga, p. 615, deliers and present their origins in West- il. 896. ern Europe. This would be impossible 18. Krikščioniškos ikonografijos žodynas. Sud. Da- lia Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos without a comprehensive article written leidykla, 1997, p. 81. by Berend Dubbe and Frans van Molle 19. Ten pat, p. 118–119. about lightning tools cast by craftsman 20. Aistė Niunkaitė Račiūnienė, Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius: Hans Rogier van Harelbeke from the end Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, of the 16th c. to the first half of the 17th c. p. 611, il. 874, 875; p. 615, il. 896. A candlestick with serpent arm is 21. Aistė Niunkaitė Račiūnienė, Lietuvos žydų stored in the Dutch National Art and tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2011, History Museum (Rijksmuseum) in p. 183–385. Amsterdam. On the edges of the holder, 22. Krikščioniškos ikonografijos žodynas. Sud. Da- initials and date are cast “Hans Rogier, lia Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos 1599” and a record that warns its read- leidykla, 1997, p. 81. 23. Hans Biedernann, Naujasis simbolių žodynas. ers for the danger of the snakes’ fire and Vilnius: Mintis, 2002, p. 138. advices them to be as strong as the lion.

146 Alantė Valtaitė-Gagač Sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos

Being a successful caster for forty years It is likely that the interiors of the Ro- (1598–1638), Hans Rogier has contrib- man Catholic Churches in Lithuania uted significantly to the golden age of the were decorated by chandeliers like in Netherlands. He worked in the Protestant The Netherlands. The curled serpent environment. Accordingly, his works are arms were recorded in the Church of perfectly fine-shaped and had not only a Bagaslaviškis. Chandeliers with serpent lighting but also a didactic function. The arms have functioned in the interiors of chandeliers cast by him are still hanging the prominent cultural leaders and impor- in the Roman Catholic and Reformed tant cultural institutions in the first half of Churches. the last century. It is likely that this décor In Lithuania, the functional chandeliers motif in Independent Lithuania took a with this exclusive décor are currently completely different symbolic meaning, not known. Survived examples are stored and in the searches of cultural identity, it at the Lithuanian museums and in private was associated with Lithuania’s past and collections. It could be seen that the curl- the Baltic roots. ing of the serpent arms differs greatly. The investigation revealed that chan- Accordingly, serpent arms have been di- deliers with serpent arms of exceptional vided into three distinct curling groups: artistic value were not specifically de- branches with one, two and three loops. signed for any type of interiors, but in The article analyses space functioning the Netherlands and Lithuania were used and symbolism of these chandeliers. The in different sacral and secular public chandeliers with serpent arms created for and private interiors. The functioning of Roman Catholic and Reformed Churches these chandeliers in chapels of different in Western European have adapted and religions was potentially determined by a highly widespread in the Lithuanian universal symbolic approach of a serpent/ synagogues. It is worth remembering a snake. plot from the Old Testament when the Lord for disobedience has sent poison- ous snakes among the Israelites. People El. paštas [email protected] used to pray for the rescue from disas- Gauta 2018-11-21 ter. Ordered by the Lord, Moses made Įteikta spaudai 2019-02-07 a “bronze snake”. “Then when anyone was bitten by a snake and looked at the bronze snake, they lived.” Chandeliers with many serpent arms may have served in synagogues as a symbolic message and a reminder to be of vigilant and strong faith.

147 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Ramunė Balandžiūnienė stebėta, kad nykimo priežastimi neretai yra ankstesnių restauravimų metu nau- Lipdyto dekoro dotos netinkamos medžiagos ar netin- konservavimo kamas jų derinimas. Tai reiškia, kad au- ir restauravimo tentiškų struktūrų irimo procesai tęsėsi medžiagos ir ir po restauravimo. Visa tai stebint kyla technologijos XX a. klausimai: gal taip atsitinka, kai ne vi- 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje sai teisingai parengiamos restauravimo metodikos ir parenkamos medžiagos, o gal dėl to, kad yra ne itin preciziškai vykdomos? Siekiant rasti atsakymus į kylančius Straipsnyje, pasitelkus Kultūros pavel klausimus, šiame straipsnyje [1] gilina- do centro Duomenų skyriaus Detaliųjų masi į lipdyto dekoro restauravimo metu tyrimų poskyryje saugomus dokumentus, naudotas medžiagas ir siūlytas metodi- analizuojamos technologų XX a. 8 deš.– kas, ypatingą dėmesį skiriant XX a. pa- XXI a. pr. teiktos rekomendacijos Lietu skutinių dešimtmečių bei XXI a. pradžios vos istorinių pastatų lipdybos restaurato praktikoms. Būtent minėtu laikotarpiu riams. Aiškinamasi kokios medžiagos ir restauruotus kūrinius, XXI a. 2 deš. vėl technologijos įvairiais laikotarpiais buvo tenka iš naujo restauruoti, nes daugelis jų siūlomos, kaip ir kodėl jos kito. Stengia vėl yra blogos arba net avarinės būklės. masi perprasti kodėl daugelis palyginti Svarbu pasiaiškinti, kodėl taip nutiko, neseniai (prieš 20–40 metų) restauruotų kokie to meto technologiniai ir/ar meto- lipdybos paveldo objektų vėl reikalauja dologiniai pasirinkimai neišlaikė „laiko“ skubaus specialistų įsikišimo. egzamino, ir paanalizuoti, o kas buvo da- Reikšminiai žodžiai: lipdyba, restau roma teisingai. Svarbiausi šaltiniai šiuo ravimo medžiagos ir technologijos, kon klausimu – XX a. 8–10 deš., XXI a. pr. servavimas, restauravimas, paveldas. restauravimo technologų pateiktos rekomendacijos ir metodikos, saugomos Kul- Dirbant lipdybos ir skulptūros restau- tūros paveldo centro Duomenų skyriaus ratore Lietuvos istoriniuose pastatuose, Detaliųjų tyrimų poskyryje. Bylos, deja, tenka grįžti į gana neseniai, prieš 20–40 iki šiol nėra sutvarkytos, neturi invento- metų restauruotus objektus, vėl tvarky- rinių numerių, todėl, duodami nuorodas ti kūrinį šalinant netinkamas medžia- į minėtą medžiagą, žymėsime tik bylos gas bei atkuriant prarastus fragmentus. pavadinimą ir nekartosime saugojimo Pastebėtina, kad toks dažnas kūrinio vietos. Nagrinėtų dokumentų terminija tvarkymas mažina jame esančias auten- nėra itin tiksli, daug netikslių terminų ir tiškas detales, tuo pačiu mažina paveldo išsireiškimų, naudojami medžiagų trum- objekto kultūrinę vertę. Šia tema kal- piniai neįvardijant pagrindinių sudeda- bantis su kolegomis dirbančiais pana- mųjų medžiagų. šiuose objektuose bei tyrimus atliekan- Analizuodami dokumentuose aprašy- čiais chemikais technologais, paaiškėjo, tus technologinius procesus, juos skirs- kad tai aktuali problema. Prieš prade- tysime į konservavimo ir restauravimo dant restauruoti istorinių pastatų lipdytą etapus. Išsamiau straipsnyje aptarsime dekorą, jo būklė, dėl įvairių priežasčių, lipdybos iš stiuko, gipso, betono konser- dažniausia būna labai bloga. Tenka at- vavimo ir restauravimo atvejus, kadangi kreipti dėmesį, kad ne visais atvejais šių medžiagų lipdyba dažniausiai sutin- blogą lipdyto dekoro būklę lemia aplin- kama Lietuvos kultūros paveldo objek- kos poveikis ar pastatų nepriežiūra. Pa- tuose.

148 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

Rekomendacijos lipdybos ko dekoro formą, paviršių reikia labai konservavimui atsargiai priklijuoti kalkių tešlos (kal- Šioje straipsnio dalyje apžvelgsime tech- kių ir vandens mišinys santykiu 1,5:1 – nologų rekomendacijas, siūlytas metodi- R. B. past.) ir gipso skiediniu (1:1 tūrio kas ir receptūras pastatų interjero ir eks- dalimis); išsisluoksniavimus, jei reikia, terjero lipdybinio dekoro konservavimo suklijuoti to paties skiedinio injekcijomis procesams nuo XX a. 8 deš. iki XXI a. pr. [6]. Prieš pradedant valymo, nudruskini- Kad geriau išryškėtų siūlytų medžiagų, mo darbus, kad atsilupinėję viršutinio už- mišinių ir priemonių kaita, išskirsime ir trinamojo plastinio stiuko dekoro sluoks- aprašysime pagrindinius konservavimo nio fragmentai nenukristų ir nenubyrėtų, etapus: prevencinį lipdybos tvirtinimą, kraštus rekomenduota sutvirtinti, o frag pažeistos lipdybos struktūros tvirtinimą, mentus priklijuoti prie pagrindo įvairios dekoro pritvirtinimą, pirminį antiseptika- konsistencijos marmuro miltų ir gipso vimą, dekoro valymą, antiseptikavimą po (1:1 tūrio dalimis) skiediniu, injekuojant dekoro valymo, netinkamos sudėties už- tarp sluoksnių ir 20-čiai minučių prispau- taisymų šalinimą, nudruskinimą, metali- džiant [7]. nės armatūros, laikančios lipdytą dekorą, XXI a. 1 deš., siekiant stabilizuoti konservavimą. dekoro būklę, atšokusius nuo pagrindo Viena iš lipdybinio dekoro irimo prie- gipso lipdybos fragmentus, preliminariai žasčių, minima XX a. 8–9 deš. chemi- taip pat rekomenduota apkraštuoti [8]. kų ataskaitose, yra netinkama pastatų eksploatacija [2]. Lipdyto dekoro irimą Pažeistos lipdybos struktūros tvirti- dažniausiai lemia drėgmė ir joje susi- nimas. Dar vienas labai svarbus sunyku- kaupusios tirpios druskos [3]. Dėl papil- sio lipdyto dekoro konservavimo etapas domos drėgmės surūdija dar pirminiame – pažeistos lipdybos struktūros tvirtini- kūrybos etape įmontuoti metaliniai tvir- mas. Nagrinėjamu laikotarpiu šiuos kon- tinimo ir formos palaikymo elementai. servavimo darbus buvo rekomenduota Metaliniam konstruktyvui drėkstant, rū- atlikti labai skirtingomis medžiagomis džių sluoksnis didėja ir suplėšo dekoro bei metodikomis. Norint išsiaiškinti, ko- medžiagą [4]. Tokioje situacijoje, norint kios medžiagos geriausiai tinka poringų pradėti konservavimo ir restauravimo (paveiktų drėgmės), lipdyto stiuko deko- procedūras, pirmiausia svarbu esamą au- ro paviršių tvirtinimui, 8-ajame dešim- tentišką, bet pažeistą materiją sutvirtinti. tmetyje Lietuvoje buvo atliekami tyrimai, kurių metu laboratorijose chemikai, Prevencinis lipdybos tvirtinimas. įvairiais tirpalais apdorodami modelinius Šioms procedūroms atlikti XX a. 8 deš.– kalkinio tinko mėginius, stebėjo kokį po- XXI a. pr. buvo rekomenduojamos įvai- veikį tiriamai substancijai daro vienos ar rios medžiagos ir metodai. Pavyzdžiui, kitos medžiagos. Tuo remdamiesi, siūlė 1978 m. stiuko lipdybos struktūra Pa- konservavimo ir restauravimo darbų me- žaislio vienuolyno zakristijoje ir kapitu- todikas ir medžiagas. loje prevenciškai buvo sutvirtinta karštu 1972 m., atlikęs poringos struktūros (80 °C) vandeniniu bario hidroksido dekoro elementų iš stiuko skiedinio tvir-

(Ba(OH)2) tirpalu, tikintis išsaugoti lip- tinimo galimybių tyrimus, vyr. mokslinis dybą bent dvejus metus iki restauravi- bendradarbis Mindaugas Tomonis, ap- mo [5]. žvelgdamas tyrimų rezultatus, ataskaitoje XX a. 9 deš. technologų rekomenda- rašė, kad dekoro iš stiuko, turinčio neor- cijose nurodyta, kad, prieš pradedant ganinių medžiagų, tvirtinimui geriausiai konservavimo ir restauravimo darbus, tinka kalkių pienas (vėliau apdorojant siekiant išsaugoti išlikusio biraus stiu- aliuminio sulfatu) arba 30 % magnio

149 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

heksafluoro silikato (MgSiF6) tirpalas, brėžė, kad institute eksperimentiniams o iš organinių medžiagų – silicio orga- tyrimams gauta silicio organinė derva ninė derva ir polibutilmetakrilato tirpa- (K-55) (50 % tirpalas toluene) – silika- las (KS). Tačiau, taip pat pabrėžė, kad tinių medžiagų struktūros tvirtinimui, o medžiagas tvirtinimui reikia parinkti, paviršiaus hidrofobizavimui – metilsi- atsižvelgiant į norimą pasiekti poringos loksanas (MSN-7). Taip pat pažymėta, struktūros sutvirtinimo laipsnį [9]. Dar kad nors aplankytose kitose cheminėse viename 1972 m. šaltinyje rašoma, kad, laboratorijose silikatinių medžiagų tvir- atlikus tyrimus, nustatyta, jog, tvirtinant tinimui bandyta naudoti ir kitus tirpalus, lipdyto dekoro iš stiuko poringą paviršių, šiai procedūrai pradėtas naudoti skystas didžiausias stiprumas gautas naudojant stiklas be priedų. Taip pat pabrėžiama, silicio organinę dervą ir polibutilmetakri- kad aplankytų restauracinių organizacijų lato tirpalą (KS). Rašyta, kad praktikoje „mokslinė bazė labai negausi“, komplek- taikyti šią medžiagą sunkoka ir nėra ži- siniai dervų (K-15/3, K-42) ir kitų me- noma, kiek ji patikima ilgaamžiškumo džiagų (KS, kalio skysto stiklo) taikymo požiūriu. Todėl lipdinių paviršių reko- konservavimui ilgaamžiškumo, atsparu- menduota tvirtinti pasirinktinai trimis mo atmosferos poveikiui tyrimai neatlie- skirtingais būdais: kami, tad ateityje planuojama Paminklų 1) 10 % polibutilmetakrilato tirpalu konservavimo instituto cheminėje labo- ksilene; ratorijoje tam skirti pagrindinį dėmesį 2) karštu bario hidroksido tirpalu (ap- [11]. Tačiau, kaip parodė dokumentų dorojamą plotą prieš mirkymą bario hi- tyrimai, 1974 m. chemikai, vis dar siūlė droksido tirpalu rekomenduota pašildyti drėgmės ar kitų veiksnių pažeistą stiu- reflektoriumi, jei paviršius tvirtinamas ko dekorą tvirtinti 7 % silicio organinės šaltu tirpalu, procedūrą siūlyta atlikti ke- dervos (K-15/3) tirpalu ksilene arba poli- letą kartų); butilmetakrilato 7 % tirpalu ksilene arba 3) 5 % ir 10 % silicio organinės dervos toluene [12]. (K-15/3) tirpalu ksilene [10]. 1975 m. Paminklų konservavimo ins- Tačiau jau 1973 m., Paminklų kon- tituto (toliau – PKI) cheminėje laborato- servavimo instituto tyrėjo M. Tomonio rijoje atlikus palyginamuosius struktūros komandiruotės į „Maskvos elemento sustiprinimo įvairiomis medžiagomis organinių junginių tyrimo institutą“ [13] tyrimus, pateikta išvada, kad kalki- (taip institutas įvardytas ataskaitoje – nio skiedinio (stiuko) struktūrą rekomen- R. B. past.) ataskaitoje rašoma, kad, duojama tvirtinti, jau minėta ir anksčiau susipažinus su silicio organinės dervos pripažinta netinkama kalkiniam tinkui (K-15/3) cheminėmis savybėmis ir jos tvirtinti – 10 % silicio organine derva nevienodu tvirtinančiu poveikiu skirtin- (K‑15/3) ksilene ar toluene arba 5 % ir goms medžiagoms (chemiškai reaguoja 10 % silicio organinės dervos (K-15/3) tik su medžiagomis, turinčiomis kalcio, o tirpalais ksilene, tai darant paeiliui, iš- silikatinėse medžiagose ji sudaro tik palaikant paros laikotarpį [14]. Tad, vėliau, viršių sutvirtinančią plėvelę), paaiškėjo, remiantis tyrimų duomenimis ir reko- kad šią dervą naudojo tik vienos orga- mendacijomis, 1975 m. fasado bei inter- nizacijos restauratoriai, o kitos Maskvos jero lipdinių restauracijos projektuose, restauracinės organizacijos šios dervos sudūlėjusį stiuko lipdinių paviršių siūlyta tinkų tvirtinimui nenaudojo. M. Tomonis sutvirtinti jau minėtos dervos skirtingo ataskaitoje rašė, kad rusų tyrėjai silika- stiprumo tirpalais, teptuku įmirkant lip- tines medžiagas rekomenduoja tvirtinti dinių paviršių (iki prisotinimo) 5 % tir- 5 % dervos (K-42) tirpalu su 5 % silicio palu ksilene arba toluene [15], praėjus organinės dervos (K-15/3) priedu. Pa- parai įmirkymą pakartojant 10 % dervos

150 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje tirpalu ksilene [16] arba tvirtinant minėtu praktikoje plačiau pradėtos naudoti tik 5–10 % tirpalu, įmirkytą lipdinių pavir- XX a. 8 deš. viduryje, kad nebuvo vienin- šių uždengiant polietileno plėvele, kad gos nuomonės apie šių dervų naudojimą polimerinė medžiaga geriau pasiskirstytų tvirtinant apirusį mūrą, tinką bei lipdi- struktūroje [17]. nius. Todėl, pagal eksperimentinių-tiria- 8 deš. pabaigoje chemikų rekomen- mųjų darbų programą PKI atlikti darbai dacijose atsiranda siūlymas suirusią ar laboratorijoje, siekiant išsiaiškinti silicio sudūlėjusią autentinio stiuko struktūrą organinių dervų panaudojimo galimybes tvirtinti kalkių tešlos ir gipso (1:1) pienu apirusio mūro, tinko bei lipdinių tvirtini- [18], kitur – karštu (80 °C) bario hidrok- mui. Siekta nustatyti sutvirtintų pavyz- sido 8 % vandeniniu tirpalu, pastarąjį džių mechaninį atsparumą, poringumą 5–7 kartus teptuku lengvai įtapšnojant ir oro pralaidumą, atsparumą šalčiui. arba injekuojant į stiuko paviršių, priden- Išvadose-rekomendacijose rašyta, kad giant dvigubos marlės, sudrėkintos disti- palyginus skirtingomis koncentracijomis liuotame vandenyje, kompresais, dekorą ir skirtingais tirpikliais bei jų mišiniais paremiant minkštomis spyruoklinėmis apdorotų pavyzdžių stiprumą gniuždant, atramomis [19]. svorinį vandens įgeriamumą, dervos įgė- Dar kitokių konservavimo niuansų siū- rimo kiekį, nustatytas lyginamasis struk- lyta taikyti lipdiniams iš gipso. Vietas, tūrą stiprinančio silicio organinės dervos kuriose lipdytas dekoras iš gipso nuo (K 15/3) efektyvumas. Nustatyta, kad mi- drėgmės neapsaugotas pastato konstruk- nėtos dervos darbo tirpalus reikia ruošti cijomis (gipsas yra tirpus vandenyje, tik toluene arba ksilene (pasiekiamas vanduo iš struktūros jį išplauna), chemi- 1 cm įsiskverbimo gylis). Byrantiems kai dėl drėgmės poveikio apirusius lipdi- paviršiams sutvirtinti siūlyta naudoti 3 % nius rekomenduodavo apdoroti struktūrą ir 7 % dervos tirpalus; tvirtinti 3 kartus tvirtinančių bei hidrofobinių medžiagų (1 kartą – 3 %, 2 kartą – 7 %, 3 kartą – tirpalais [20]. 10 % tirpalais), injektuojant. Minėta der- PKI cheminėje laboratorijoje 1975 m. va paviršiaus vandens įgeriamumą suma- buvo atlikti palyginamieji gipso struktū- žino apytikriai 20 kartų [26]. ros sutvirtinimo bei paviršiaus apsaugos 8 deš. pabaigoje gipso dekoro paviršių nuo drėgmės įgerties, naudojant įvairias jau rekomenduota tvirtinti gipso pienu medžiagas [21], efektyvumo tyrimai. Ty- (skiediniu), gerai įtapšnojant tirpalą į rimų išvada – gipso struktūrą rekomen- paviršių teptuku. Tūrinį tvirtinimą reko- duota sutvirtinti 15 % silicio organinės menduota atlikti gipso pieną injekuojant dervos K-15/3 tirpalu ksilene (gipso stip [27]. Tačiau 1980 m. rekomendacijose rumą padidina 50 %) [22]. Tad, vadovau- dar randame siūlymą gipso dekoro pavir- jantis atliktų cheminių tyrimų rezultatais, šių bei fragmentus nuo kurių nuimamos 8-ajame dešimtmetyje sudūlėjusio gipso formos, tvirtinti jau minėtos silicio orga- lipdinių struktūrą dažniausiai ir būdavo ninės dervos (K15/3) 7 % tirpalu ksilene siūloma tvirtinti taip: 15 % silicio orga- [28]. Tačiau, jau tų pačių metų rekomen- ninės dervos (K-15/3) tirpalu ksilene (ki- dacijose nurodoma, kad, sutvirtinus lip- tur – teptuku įmirkant lipdinių paviršių dybą silicio organinės dervos tirpalu, prie silicio organinės dervos (K‑15/3) 5–10 % restauruojamo fragmento gipso skiedinys tirpalu ksilene, uždengiant nelaidžia ga- gali neprilipti, todėl, lipdybos paviršių rams plėvele, kad polimerinė medžiaga rekomenduota, naudojant vatos tampo- geriau pasiskirstytų struktūroje [23]) [24] nus, nuvalyti acetonu [29]. arba polibutilmetakrilato (PBMA) tirpa- Išnagrinėjus šaltinius, galima daryti lais [25]. Iš 1977 m. dokumentų matome, išvadą, kad medžiagas pažeisto stiuko kad silicio organinės dervos restauravimo ir gipso dekoro paviršiaus sutvirtinimui,

151 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

8 deš. chemikai rekomenduodavo chemi- reikia, įgilinus ir sudrėkinus, užpildyti jos laboratorijose atlikę tyrimus, tačiau, restauracine mase (gipsas ir kalkių tešla, taip pat matome, kad, ruošiant rekomen- modifikuota 2 % linų aliejumi – 1:0,1 tū- dacijas konservavimo darbams, ne visada rio dalimis) [40] arba gipso pienu [41]. buvo paisoma tyrėjų išvadų. Pastebime, Jei planuojama gaminti fragmento formą, kad 8 deš. pabaigoje chemikų rekomen- paviršių rekomenduota sutvirtinti 8 deš. dacijose pažeistą dekoro paviršių siūlytą konservavimo darbams dažnai rekomen- tvirtinti nebe sintetinėmis polimerinėmis duotu silicio organinės dervos (K 15/3) medžiagomis, bet naudojant medžiagas, 10 % tirpalu ksilene [42]. iš kurių nulipdytas dekoras – stiuko lip- Eksterjero cementinio dekoro paviršių dinius rekomenduota tvirtinti kalkių teš- taip pat rekomenduota sutvirtinti silicio los ir gipso pienu, gipso dekorą – gipso organinės dervos (K 15/3) 7 % ir 10 % pienu. tirpalu ksilene arba toluene, išlaikant Nors 9 deš. pradžioje stiuko dekoro 8 val. laikotarpį tarp tvirtinimų [43]. Ply- paviršių taip pat, kaip ir 8 deš. pabaigo- šius ir įtrūkimus lipdytame dekore (jei je, rekomenduota tvirtinti kalkių tešlos reikia įgilinant) – užtaisyti cementiniu ir gipso pienu (1:1 tūrio dalimis) [30], skiediniu (1:5 tūrio dalimis), apatiniam vėliau – karštu (80 °C) vandeniniu bario sluoksniui užpildui naudojant žvyrą, o

hidroksido (Ba(OH)2) tirpalu [31], aptin- viršutiniam – smėlį (1,0–1,14 frakcijų in- kame ir pakankamai drastiškų rekomen- tervale) [44]. dacijų, kuriose nurodyta pažeistos struk- 10 deš. šaltiniuose suirusio lipdyto de- tūros stiuko dekorą atsargiai pašalinti, koro paviršiaus tvirtinimui vėl gana daž- o ne tvirtinti [32]. Suirusią gipso masės nai siūlyta, 8 deš. buvusi populiari, tačiau lipdybą 9 deš. dažniausiai rekomenduo- chemikų tyrėjų nevienareikšmiškai verta tvirtinti gipso pienu [33], kitur – gip- tinta silicio organinė derva (K 15/3). so skiediniu su polimero dispersijos XXI a. 1-ojo deš. rekomendacijose priedais [34]; kitur – gipso skiediniu be grįžtama prie konservuojamo dekoro polimero dispersijos priedų [35]; kitur – formavimui naudotų medžiagų. Pažeis- bario hidroksidu [36]. 9 deš. ataskaitose tą stiuko paviršių jau rekomenduota su- jau randame dekoro iš cementinio skiedi- tvirtinti kalkiniu vandeniu (2–3 kartus, nio sunykusio paviršiaus tvirtinimo reko- išlaikant 8 val. (kitur – išlaikant 1–2–3 mendacijas, kuriose nurodyta, kad, minė- parų [45] arba 1 paros [46]) intervalus tą dekorą reiktų minkštu teptuku tvirtinti tarp tvirtinimų) arba naudojant 8 % van- cementiniu pienu [37]. deninį bario hidroksido tirpalą (2 kartus, Ištyrinėję 9 deš. ataskaitas, projektus išlaikant 8 val. intervalus tarp tvirtini- bei rekomendacijas, matome, kad to- mų) [47]. Silpnos cementacijos gipso kie platūs, cheminių medžiagų poveikio struktūrą rekomenduota sutvirtinti gipso dekoro struktūrai tyrimai, kokie buvo pienu (be priedų) [48]. vykdomi 8 deš., nebebuvo atliekami. Pastebime, kad pažeisto dekoro paviršių Dekoro pritvirtinimas. Kaip ir anks- tvirtinti vis dažniau siūlyta ne sintetiniais čiau aprašytai dekoro paviršiaus sutvirti- polimerais, bet naudojant medžiagas, iš nimo procedūrai, taip ir dekoro pritvirti- kurių suformuotas autentinis dekoras. nimui prie pagrindo, XX a. 8–10 deš. bei XX a. 10 deš. pažeistą gipso lipdybą XXI a. 1 deš. chemikų rekomendacijose rekomenduota sutvirtinti (sutankinti) nurodyta daug skirtingų medžiagų ir me- gipso-alūno mišiniu [38], fasado lipdy- todikų. bą – karštu (60 °C) sočiu kalio-aliumi- Dėl drėgmės poveikio atšokusius nuo nio alūno vandeniniu tirpalu [39]. Išva- pagrindo lipdinius iš stiuko, 8 deš. reko- lius plyšius ir įtrūkimus (lipdyboje), jei menduota pritvirtinti kalkinio skiedinio

152 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

(50 % drėgnumo kalkių tešla, prakošta (prakoštos pro sietą Nr. 0,315) ir gipso pro sietą Nr. 0,315 ir smėlis, prasijotas (1:1 tūrio dalimis) injekcijomis (prikli- pro sietą Nr.1, santykiu 1:1 tūrio dali- juotą lipdybą paremiant minkštais at- mis [49]) mišiniu. Arba, atsiradusias raminiais stovais) [62] arba priklijuoti tuštumas užpildyti rišamųjų medžiagų taškinėmis kalkių tešlos, gipso ir smė- injekcijomis iš paruošto skiedinio (50 % lio (1:0,5:1 tūrio dalimis) injekcijomis, drėgnumo kalkių tešla, prakošta pro sietą papildomai pritvirtinant žalvarinėmis Nr. 0,315 ir 5–10 % polimero dispersija konstrukcijomis. Lipdybos fragmentus nuo kalkių tešlos – 1 kg kalkių tešlos : klijuoti rekomenduota nurodytos sudė- 50–100 g VA-2EGA) [50]. Ten kur rei- ties grubia modeliavimo mase. Jei siūlė kia, papildomai pritvirtinti metalinėmis labai plona – kalkių tešlos ir gipso (1:0,5 (varinėmis [51] ar žalvarinėmis [52]) tūrio dalimis) skiediniu [63]. Kitur – konstrukcijomis [53]. Taip pat randame kalkių tešlos, marmuro miltų ir gipso siūlymus stiuko lipdybos fragmentus prie (1:1:0,25 tūrio dalimis; kitur – 1:1:1 tūrio pagrindo pritvirtinti kalkių tešlos ir gipso dalimis [64]; kitur – 1:1:0,1 tūrio dalimis (1:1 tūrio dalimis) (kitur – 1:0,5 tūrio da- [65]; kitur – 1:1:0,28 tūrio dalimis [66]) limis [54]) taškinėmis injekcijomis [55], injekcijomis. Prieš tai nurodyta gerai su- kitur – kalkių tešlos ir marmuro dulkių drėkinti distiliuotu vandeniu [67]. (1:1 tūrio dalimis), prakoštų pro sietą 9 deš. technologai atšokusią gipso Nr. 0,315, taškinėmis injekcijomis, prieš lipdybą prie pagrindo rekomendavo kli- tai sudrėkinus distiliuotu vandeniu [56]. juoti tuštumas užpildant gipso skiedinio 8 deš. atšokusius gipso su organikos injekcijomis, papildomai tvirtinant ne- priedais (gyvulinės kilmės klijai) arba rūdijančio plieno arba žalvario laikan- gipso be priedų lipdinius pritvirtinti prie čiomis konstrukcijomis [68]. Atšokusį pagrindo rekomenduota tuštumas užpil- nuo pagrindo cementinį lipdytą dekorą dant kalkių tešla su 10 % polimero dis- 9 deš. technologai rekomendavo prikli- persija (VA-2EGA arba PVA), sumaišyta juoti injekcijomis, tuštumas užpildant su smulkiu (iki 1 mm) plautu sijotu smė- cementiniu skiediniu (1:3 tūrio dalimis). liu, santykiu 1:2 tūrio dalimis. Mažes- Užpildui naudojant smulkų smėlį (prasi- nes tuštumas, plyšius nurodyta užpildyti jotą pro sietą Nr. 0,315), paliekant džiūti kalkių tešla su 10 % polimero dispersija ne trumpiau, kaip 5 paras [69]. (VA-2EGA). Jei norima, kad greičiau su- Pastebime, kad 9 deš., skirtingai nei stingtų siūlė – epoksidine derva (ED-5) 8 deš., neberekomenduota į kalkių skie- horizontalius plyšius, o epoksidine derva dinį dėti priedą – polimerinę dispersiją su portlandcementu – vertikalius plyšius (VA-2EGA). Taip pat matome pokytį – [57], arba skiediniu, pagamintu iš kreidos šiai procedūrai atlikti į gipso skiedinius ir 10 % polibutilmetakrilato tirpalo ksilo- 9 deš. jau nebuvo siūlomi įvairūs priedai le [58]. 1980 m. rekomendacijose – gip- (polimerinė dispersija (VA-2EGA), poli- so (be priedų) skiedinio injekcijomis bei vinilacetatas (PVA), polibutilmetakrilato žalvarinėmis konstrukcijomis [59]. For- tirpalas ksilene, epoksidinė derva (ED- mose išlietus gipso dekoro fragmentus 5), epoksidinė derva su portlandcemen- prie sienų ir lubų siūlyta tvirtinti kalkių tu, kuriuos rekomenduota naudoti 8 deš. arba gipso skiediniu [60]. Chemikų rekomendacijose 9 deš., atlie- 9 deš. atšokusius nuo pagrindo lipdi- kant šią konservavimo procedūrą, nuro- nius iš stiuko, kaip ir 8 deš., vis dar reko- dyta naudoti autentinio dekoro formavi- menduota pritvirtinti kalkiniu skiediniu mo medžiagas be jokių priedų. (kalkių tešla prakošta pro sietą Nr. 0,315 Atšokusius nuo pagrindo gipso lipdi- ir smėlis, santykiu 1:2 tūrio dalimis) [61]. nius, 10 deš. rekomenduota pritvirtinti Mažas tuštumas užpildyti kalkių tešlos laikančiomis žalvarinėmis konstrukci-

153 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

jomis ir priklijuoti gipso tešla [70]; gip- tešlos (50 % drėgnumo ir > 70 % akty- so pienu su 4 % kalkių – kazeino prie- vumo), gipso, malto kvarcinio smėlio du [71]. Atšokusius cementinio dekoro (1,0:0,3:0,3 tūrio dalimis) [79]. eksterjeruose fragmentus ir sluoksnius Išnagrinėjus šaltinius, pastebėta, kad rekomenduota klijuoti injektuojant grie- nuo 8 deš. pabaigos, chemikų technolo- tinėlės tirštumo cemento skiediniu iš gų rekomendacijose atsiranda nurodymai portlandcemento M400 ir užpildo (mal- dekoro pritvirtinimo prie pagrindo proce- tas, aštrus, plautas smėlis, prasijotas pro dūrai naudoti istorines lipdinių formavi- sietą Nr. 0,315) 1:2 tūrio dalimis [72]. mo medžiagas. XXI a. 1-ajame deš., atšokusius lipdybos iš stiuko fragmentus rekomenduota Pirminis antiseptikavimas. Chemikų priklijuoti kalkių tešlos ir marmuro miltų ataskaitose rašoma, kad atmosferos san- (1:1 tūrio dalimis) taškinėmis injekci- tykinė drėgmė (esant santykinei drėgmei jomis. Jei reikia, pridedant 1 tūrio dalį didesnei negu 68 % susidaro gera terpė Anykščių smėlio [73]. Sveikos struktū- mikrogrybų sporoms daugintis) ir aplin- ros stambius lipdybos tūrius tvirtinti me- kos temperatūra sąlygoja pelėsinių grybų talinėmis konstrukcijomis ir priklijuoti dauginimąsi [80]. Tačiau tik nuo 2006 m., prie pagrindo klijuojančiu skiediniu iš žmonių sveikatos apsaugai, technologų kalkių tešlos (50 % drėgnumo ir 67 % rekomendacijose randame siūlymus, prieš aktyvumo), Anykščių smėlio, grūstų pradedant paveldo objektų valymo darbus, plytų miltų, maršalito (1:1:0,5:0,5 tūrio atlikti pirminį biocidinį patalpų apdoroji- dalimis) [74]. Atsisluoksniavusį stiuko mą purškiant 5 % natrio benzoato vande- lipdybos pagrindą bei išsisluoksniavusią niniu tirpalu [81], kitur – „Boramon 30“ lipdybą suklijuoti grietinėlės konsistenci- preparatu [82]. Todėl, galime daryti iš- jos (skiedžiant 5–6 % klijiniu vandeniu) vadą, jog iki XXI a. pr. pirminis patalpos klijuojamosiomis injekcijomis iš kalkių antiseptikavimas nebuvo atliekamas, o tai tešlos, malto smėlio, kreidos (1:1:0,3 tū- sudarė sąlygas restauruotuose objektuose rio dalimis) [75]. Kitur – iš kalkių tešlos, daugintis mikrogrybų sporoms. smėlio, grūstos plytos miltų (1:1:0,1 tūrio dalimis) [76]. Dekoro valymas. XX a. 8 deš. chemi- Atšokusius gipso lipdybos ir lipdybos kų ataskaitose gipso lipdinių daugkartinis pagrindo fragmentus XXI a. 1-ajame dažymas aliejiniais dažais įvardytas kaip deš. rekomenduota priveržti laikančiomis dar viena dekoro irimo priežastis [83]. medvaržčių konstrukcijomis. Tuomet, jei Tuometinėse metodikose aliejinių dažų reikia, priklijuoti klijuojančiomis grieti- šalinimui rekomenduota naudoti sodos nėlės tirštumo injekcijomis iš kalkių teš- ir kalkių tešlos bei vandens tyrę (1 dalis los (50 % drėgnumo ir 67 % aktyvumo), sodos, 3 – kalkių tešlos ir reikiamas kie- gipso, malto sijoto kvarcinio smėlio, kis vandens), kuri užtepama ant aliejinių marmuro miltų (1,0:1,0:1,0:1,0 tūrio da- dažų paviršiaus, po 4–5 valandų pašali- limis) [77]. Išlikusios gipso lipdybos ga- nama, o dažai nugramdomi skalpeliu. Jei balus rekomenduota suklijuoti šiandien lieka dažų likučių, jie aptepami tuomet, nelengvai šifruojamu mišiniu, t. y. gipso/ matyt plačiai naudotu preparatu „Auto akrilo-stirolo emulsijos 10 % vandenine nuėmėjas“ (šio preparato sudėtis doku- grietinėle, o lipdybos fragmentus prie mente nedetalizuojama – R. B. past.) ir pagrindo pritvirtinti nerūdijančio plieno po 10–15 min. nutrinami skuduru, išmir- laikančiomis konstrukcijomis ir prikli- kytu benzine. Jei reikia, procesas kartoja- juoti gipso skiediniu [78]. Naujai atlietus mas [84]. Kitoje ataskaitoje aliejinius da- gipso lipdybos fragmentus nurodyta prie žus siūlyta šalinti uždedant kelių sudėčių pagrindo priklijuoti skiediniu iš kalkių kompresus:

154 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

1) sodos, kalkių tešlos, vandens (1:3:5 9 deš. pradžioje (1981 m.), aliejinių tūrio dalimis) ir pjuvenų iki reikiamo tirš- dažų šalinimui chemikai dar siūlė nau- tumo; doti sodos ir kalkių tešlos bei vandens 2) medžio pjuvenos 20 %, kalkių teš- tyrę [95]. Tačiau, jau 1982 m. imta draus- la 20 %, kalcinuota soda 10 %, vanduo ti valyti šarminiu būdu, o siūlyta naudoti 50 %. Nuplautą paviršių neutralizuojant elastinį plėvelių metodą (0,5 cm sluoks- 3 % acto rūgšties tirpalu [85] (kitur – nio storio KMC kleisterį užtepti ant lip- 2 % [86]) ir, valant šepečiu bei skalpeliu, dybos fragmento ir laikyti 1–2 dienas, nuvalytus lipdinius gerai nuplaunant dis- tada nulupti kaip plėvelę) [96]. 9 deš. vis tiliuotu vandeniu [87]. dažniau rekomenduota dažus nuo stiuko Na, o 1980 m. rekomendacijose šar- lipdybos šalinti sausai, mechaniškai [97]. minio valymo (natrio šarmų ir druskų) Valant sveikos struktūros lipdybą, kalki- siūlyta atsisakyti. Konstatuota, kad per niais klijiniais-kreidiniais dažais dažytą ilgai laikyti „šarminiai kompresai“ su- paviršių, reikalui esant, rekomenduota mažina gipso struktūros stiprumą [88]. suminkštinti skysto muilo, etilo spirito Rekomenduota aliejinius dažus šalinti vandeniniu tirpalu [98]. Laką nuo lipdi- sausai, skalpeliais [89], jei dažų sluoks- nių rekomenduota šalinti mišiniu iš eti- niai labai sukibę – vandeniniu 5–7 % lo spirito, acetono, terpentino, glicerino amoniako tirpalu. Paviršių neutralizuoti (1:1:1:1 tūrio dalimis) [99]. Kalkiniams 1 % acto rūgšties tirpalu [90]. Arba nau- dažams šalinti nuo gipso lipdinių nuro- doti elastinių plėvelių metodą: 0,5 cm dyta naudoti mišinį, kuris gaminamas storio sluoksnio karboksimetilceliuliozės tokiu būdu: 1 litre vandens 3 val. pa- (toliau – KMC) kleisterį užtepant ant lip- merkti 100 g sausos sutrintos karboksil- dybos fragmento, laikant 1–2 dienas, tada metilceliuliozės (KMC), išmaišyti, pri- nulupant kaip plėvelę [91]. dėti 250 ml amoniako, gerai išmaišyti, 1975 m. fasado lipdinių restauravi- pridėti organinių tirpiklių mišinį (150 ml mo projekte nurodyta lipdinių, dažy- amilo acetato, 150 ml propilo spirito, tų kalkiniais-klijiniais dažais valymo 25 ml acetono) [100]. Tačiau aptinkame procedūra. Kalkinius dažus, sudrėkinus ir rekomendacijas, kuriose, nuo gipso vandens kompresais rekomenduota pa- lipdybos dažų šalinimui vis dar rekomen- šalinti šepečiu. Sunkiai nuvalomus dažų duotas, jau anksčiau minėtas kalkių teš- likučius nugramdyti skalpeliu. Nuva- los ir sodos mišinys su pjuvenomis [101]. lytų lipdinių paviršių gerai nuplauti Kalkinius klijinius dažus nuo gipso lip- distiliuotu vandeniu [92]. Panašiai nuo dinių rekomenduota šalinti sudrėkinant lipdyto dekoro siūlyta valyti ir kalki- dažų sluoksnius vandeniu, išbrinkinant ir nius dažus. Juos sudrėkinti vandeniu, pašalinant įvairiais įrankiais [102]. nušveisti šepetėliu, likučius nugramdy- Nagrinėjant 9 deš. chemikų technolo- ti skalpeliu. Labai sunkiai nuvalomus gines rekomendacijas, jau aptinkame ir dažus, atsargiai sudrėkinti 5 % sieros lipdyto dekoro iš cementinio skiedinio rūgšties tirpalu (25 ml konc. rūgšties 1 l valymo siūlymus. 1982 m. fasado barel- vandeninio tirpalo [93]) ir gausiai nu- jefą iš cementinio skiedinio rekomenduo- plauti vandeniu [94]. ta pirmiausiai valyti sausai (minkštu še- Išnagrinėjus 8 deš. dokumentaciją petėliu). Tuomet greitai nuplauti mišiniu matyti, kad dažų sluoksnius nuo lipdyto iš etilacetato, skysto muilo „Gintaras“ ir dekoro dažniausiai rekomenduota šalin- vandens (1:1:5 tūrio dalimis) ir nusausin- ti drėgnomis procedūromis, naudojant ti audeklu [103, 104]. įvairios sudėties medžiagų kompresus, Be, jau minėtų, 9 deš. dažnų chemikų tik 8 deš. pabaigoje pastebėtas siūlymas technologų rekomendacijų dažus nuo dažus šalinti sausai, mechaniškai. lipdybinio dekoro paviršiaus šalinti sau-

155 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

sai mechaniškai, vis dar siūlyta naudoti sluoksnius nuo gipso lipdybos taip pat 8 deš. populiarius įvairius kompresus. rekomenduota šalinti sausai, o nuvalytus 10-ojo deš. konservavimo, restauravi- paviršius būtinai nuplauti švariu vande- mo darbų rekomendacijose klijinius dažus niu [116]. XXI a. 1 deš. chemikų reko- nuo gipso lipdinių rekomenduota šalinti mendacijose atsirado siūlymai dažus nuo sausai mechaniškai aštriais įrankiais. Jei lipdinių paviršiaus šalinti konkrečiais ga- reikia, dažus paminkštinant švariu vande- mykliniais preparatais. niu, nuvalius visus dažų sluoksnius, pavir- Labai svarbu tinkamai atlikti lipdy- šių rekomenduota nuplauti švariu vande- to dekoro valymą. Tik nuvalius lipdytą niu (nenaudojant per daug vandens) [105]. dekorą, gerai matyti tikroji lipdybos bū- Cementinio skiedinio eksterjerų dekorą klė – mikrobiologinė pažaida, uždruskė- šiame dešimtmetyje rekomenduota valyti ję plotai, restauracijų pėdsakai, skilimai, sausai mechaniškai, stengiantis nepažeisti įtrūkimai ir t. t., tačiau, ne mažiau svar- lipdybos paviršiaus [106]. bu, nenuvalyti per daug, kad ateičiai būtų Išnagrinėjus daugybę chemikų tech- išsaugotos istorinės žinios apie pastatų nologinių rekomendacijų konservavimo dekoravimo bei dekoro restauravimo me- ir restauravimo darbams [107] matome, džiagas ir technologijas. kad 8–10 dešimtmečiais rekomenduota šalinti visus dažų sluoksnius nuo lipdy- Antiseptikavimas po dekoro valy- bos ornamentų. Nurodyta tą daryti įvai- mo. XX a. 9 deš. viduryje, technologų riomis medžiagomis ir metodikomis: iki rekomendacijose pirmą kartą aptinkame viršutinės plastinės stiuko masės patinos, siūlymus, nuvalius lipdybą ir pašalinus jei patina neišlikusi – iki stiuko pavir- vėlesnius užtaisymus netinkama medžia- šiaus [108] ar iki gipso paviršiaus [109]. ga, lipdyto dekoro paviršių antiseptikuoti XXI a. pradžioje požiūris į lipdinių pavir- katamino AB 6 % tirpalu (1 d. vandens : šių polichromiją ima kisti. Valant nuo lip- 1 d. etanolio arba etilo alkoholio) [117]. dybos dažų sluoksnius, jau rekomenduo- Stiuko lipdybą, nuvalius ir išmontavus, ta valyti iki pirminio dažymo sluoksnio, rekomenduota antiseptikuoti katamino A, o ne iki lipdyto dekoro medžiagos [110]. vandens-spirito (1:1 tūrio dalimis) 5 % tir- Be to, prieš apsisprendžiant iki kurio palu [118]. Minėtu tirpalu rekomenduota sluoksnio bus valoma, atsiranda nurody- antiseptikuoti ir visą stiuko lipdybą ją nu- mai patikslinti dažų sluoksnių stratigrafi- valius, išmontavus ar restauravus [119]. ją. Atsiranda rekomendacijos suformuoti 9 deš. pabaigoje randame siūlymų, prieš ir eksponuoti uždažymų sluoksnių strati- atstatant stiuko lipdybą, paviršių antisep- grafinius zondus. Juos paruošti ir ekspo- tikuoti 1 % fenolio tirpalu vandenyje ir nuoti rekomenduota mažai pastebimose etilo alkoholiu (1:1 tūrio dalimis) [120]. vietose [111]. Be to, zondus rekomen- Kitur – katamino AB 6 % tirpalu (vanduo duota užkonservuoti, padengiant 2 % ir spiritas 1:1 tūrio dalimis) [121]. kalkių-kazeino vandeniniu tirpalu [112]. Pašalinus dažų sluoksnius nuo gipso XXI a. 1 deš. viršutinius dažų sluoks- lipdybos, 10 deš. paviršių rekomenduota nius nuo stiuko lipdyto dekoro, rekomen- antiseptikuoti 4 % formalino tirpalu van- duota šalinti sausai mechaniškai, būtinai denyje [122]. išsaugant gerai besilaikančius sluoks- Nuvalytą dekoro iš cemento paviršių, nius [113]. Nuvalius, lipdybą nuplauti rekomenduota nuplauti šiltu vandeniu vandeniu [114]. Nevertingus aliejinių su 2 % skysto muilo priedu [123]. Ker- dažų sluoksnius siūlyta šalinti pasluoks- pes, samanas ir dumblius rekomenduota niui, naudojant preparatą dažų ir lako šalinti, plaunant chlorkalkių tirpalu (10 l nuėmimui „Paint Varnish stripper“ (pa- vandens : 3 kg chlorkalkių), palaikant gal gamintojo technologiją) [115]. Dažų 0,5–1 val., gerai nuplaunant vandeniu

156 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje su 0,5 % skysto muilo priedu ir 2 kartus veikia tiek kalkinius, tiek gipsinius pa- švariu šaltu vandeniu [124]. Nuplautą pa- viršius [136] (1, 2 pav.). Pastebimas dar viršių, rekomenduota pertepti 1 % vario vienas pokytis rekomendacijose – siūlo- sulfato tirpalu vandenyje, po 24 val. nu- ma šalinti paskutinės restauracijos gipsu plauti švariu vandeniu [125]. dekoro elementus todėl, kad šie išsiskiria XXI a. 1 deš. randame chemikų nuro- grubia forma. Tačiau, jei ta pačia medžia- dymus stiuko lipdybos paviršių antisep- ga restauruoti lipdiniai neišsiskiria for- tikuoti 5 % natrio benzoato vandeniniu ma, juos rekomenduota palikti kaip so- tirpalu [126]. Šios medžiagos lipdinius vietinės restauracijos pavyzdžius [137]. taip pat rekomenduota antiseptikuoti „Sogeval“ firmos vandeniniu 2 % amo- nio ketvirtinių druskų preparatu [127]. Baigus gipso lipdybos valymo ir plovi- mo darbus, nurodyta atlikti pakartotinį biocidinį apdorojimą „Boramon 30“ preparatu [128]. Šiuo laikotarpiu chemikų rekomendacijose atsirado siūlymai ir bio- cidinį lipdyto dekoro apdorojimą atlikti konkrečiais gamykliniais preparatais.

Netinkamos sudėties užtaisymų ša- linimas. Labai kietą cementinį sluoksnį, jei toks dengia autentinę lipdybą, 8 deš. nuo lipdinių siūlyta šalinti cementinį sluoksnį drėkinant kompresais (10 %

H2SO4 tirpalo) [129]. Suirusį, uždruskė- jusį restauracinį gipso sluoksnį nuo stiu- 1 pav. Cementiniu skiediniu restauruotas stiuko lipdyto dekoro fragmentas ko lipdybos taip pat rekomenduota šalinti restauruotas. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios pietinio bokšto vakarinė pusė. iki sveikos stiuko struktūros [130]. Ramunės Balandžiūnienės nuotr., 2017 04 25 9 deš. pradžioje technologų ataskaitose restauravimas netinkamomis medžiago- mis (pvz., kai stiuko lipdyba restauruota gipso ar cementiniu skiediniu) jau pripa- žinta kaip dar viena (bene pagrindinė) dekoro irimo priežastis [131]. Tuomet visus gipsinius bei cementinius stiuko lipdybos užtaisymus nurodyta šalinti [132]. Kartais šalinimus siūlyta derinti su menotyrinin- kais [133], o kartais su restauravimo dar- bų komisija. Gipsu restauruotus sveikus fragmentus rekomenduota palikti [134]. Tačiau, vienoje 9 deš. chemikų ataskaitoje sveikos struktūros restauracinius fragmentus rekomenduota palikti, kaip buvusios restauracijos liudijimą [135]. XXI a. 1 deš. visus cementinius užtai- symus, net ir ploniausius užtrynimus nu- 2 pav. Sušutęs, atsisluoksniavęs autentiškas stiuko lipdinys, pašalinus cemen rodyta pašalinti. Paaiškinta, kad restaura- tinius užtaisymus. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios pietinio bokšto vakarinė ciniai cementiniai mišiniai destruktyviai pusė. Ramunės Balandžiūnienės nuotr., 2017 06 14

157 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Išnagrinėjus XX a. 8–10 deš. ir XXI a. terjero lipdyboje rekomenduota surišti 1 deš. chemikų technologų rekomendaci- įtapšnojant vokiečių gamybos „Antisalz jas konservavimo darbams, matyti, kad losung“ preparatą arba karštą (80 °C) 8 % restauravimo metu panaudotos netinka- vandeninį bario hidroksido tirpalą [147]. mos medžiagos pripažintos kaip viena XXI a. 1 deš. stiuko dekorą nudrus- svarbiausių dekoro irimo priežasčių, jas, kinti rekomenduota naudojant jau minė- pakartotinai restauruojant lipdybinį de- tą preparatą „Antisalzlosung“ (1:1 tūrio korą, primygtinai rekomenduota šalinti. dalimis skiedžiant vandeniu) arba karštu (80 °C) 8 % vandeniniu bario hidroksi- Nudruskinimas. Vandenyje tirpių do tirpalu 2 kartus, išlaikant 8 val. inter- druskų destruktyvus poveikis lipdytam valus tarp procedūrų [148]. Kai kuriose dekorui, anot chemikų technologų – aki- rekomendacijose, pirmiausiai druskas vaizdus. XX a. 8–10 deš. bei XXI a. 1 rekomenduota pašalinti sausai, tik tada deš. rekomendacijose konservavimo dar- karštu (80 °C) 8 % vandeniniu bario bams, druskų šalinimui rekomenduota ir hidroksido tirpalu [149]. Kaip ir 8 deš., siūlyta daug įvairių priemonių. druskas siūlyta išplauti distiliuotu vande- Pašalinus netinkamos sudėties tinko niu, dedant vatos ir tualetinio popieriaus užtaisymus ir nuvalius dažus, tyrimais nu- kompresus [150]. XXI a. 1 deš. druskų stačius, kad lipdyba pažeista druskomis, pažeistus gipso dekoro elementus re- dekorą 8 deš. rekomenduota nudruskinti komenduota šalinti. Lipdybos pagrindą vandeniniais (distiliuoto vandens [138]) nudruskinti distiliuoto vandens vatos alignino ar vatos kompresais [139]. Jei kompresais arba naudojant druskų modi- tokia procedūra negalima dėl drėgmės fikatorių „ESCO-FLUAT“, pagal gamin- poveikio lipdybai (metaliniams karka- tojo technologiją [151]. Pastebime, kad sams arba stiuko sluoksniui su alebastro rekomenduodami druskų pašalinimo ar grūdeliais, kurie tirpsta vandenyje), nu- neutralizavimo metodikas, XXI a. 1 deš. druskinti rekomenduota sausai mechaniš- chemikai vis dažniau siūlė naudoti kon- kai, nuvalant susikoncentravusių druskų krečius gamyklinius preparatus. plutą [140]. Kaip ir 8 deš. pabaigoje, 9 deš. drus- Metalinės armatūros, laikančios lip- kas nuo stiuko paviršiaus rekomenduota dytą dekorą, konservavimas. 1979 m. šalinti sausai mechaniškai [141]. Iš svei- rekomendacijose atsitiktines geležines ar kos struktūros stiuko druskas vis dar re- geležies-vario tvirtinančias konstrukcijas komenduota šalinti naudojant distiliuoto nurodyta būtinai pakeisti žalvarinėmis vandens vatos kompresus [142]. Kitur su- arba varinėmis [152]. Kur to padaryti ne- irusio autentinio stiuko nudruskinimą re- galima, geležines konstrukcijas nurodyta komenduota atlikti ir kartu su tvirtinimo konservuoti tokiu būdu: rūdis pašalinti karštu bario hidroksidu operacija [143]. mechaniškai skalpeliais arba metaliniais 9 deš. pabaigos rekomendacijose, randa- šepečiais, nuplauti 0,5 % sodos tirpa- me siūlymus, byrančius, druskų pažeistus lu, padengti fosfatuojančiu tirpalu arba stiuko lipdybos sluoksnius ne tvirtinti, o rūdžių surišėju. Išdžiūvusius paviršius atsargiai pašalinti [144]. padengti apsauginiu laku, geriausia – po- Pokytis rekomendacijose dėl nudruski- libutilmetakrilato 7 % tirpalu ksilene. Tą nimo pastebimas XX a. 10 deš. Siūlyta iki procedūrą kartoti 2 kartus [153]. sveikos struktūros šalinti miltingą druskų 9 deš. rekomendacijose surūdijusias pažeistą byrančią gipso lipdybą [145]. geležines ar geležies-vario tvirtinimo Uždruskėjusias eksterjero lipdybos iš konstrukcijas taip pat kaip ir 8 deš., nu- gipso vietas taip pat rekomenduota parodyta keisti žalvarinėmis [154]. Sveikos šalinti [146]. Druskas cementinėje eks- struktūros stiuke esančią surūdijusią ar-

158 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje matūrą, rekomenduota konservuoti tokiu XXI a. 1 deš. surūdijusias metalines būdu. Pirmiausia rūdis pašalinti mecha- konstrukcijas rekomenduota apdoroti niškai iki sveikos struktūros. Vėliau – pa- dviem būdais: viršių įtrinti tirpalu (H2SO4 koncentruota 1) rūdis ir dažus pašalinti mechaniškai, (150 ml), fiošlapelas (?) (neišsiaiškinta paviršių nuriebalinti vandeniniu sodos kas tai per medžiaga – R. B. past.) (3 g), tirpalu (1 l vandens, 1 arbatinis šaukš- distiliuotas vanduo (850 ml) ir gerai nu- telis sodos) arba acetonu, padengti fos- plauti distiliuotu vandeniu [155]. Nuva- fatuojančiu tirpalu (ortofosforo rūgšties lytą paviršių 2 kartus, išlaikant 6 valandų 500 ml + 500 ml vandens + 6 g cinko laikotarpį ir saugant nuo drėgmės, pa- oksido) arba naudojant pramoninės ga- dengti cheminėje laboratorijoje pagamin- mybos rūdžių surišėją su taninais „Bu tu rūdžių surišėju. Išdžiovinus, paviršių vanol“ pagal gamintojo rekomendacijas, padengti 10 % polibutilmetakrilato tirpa- paviršių 2 kartus padengti antikoroziniais lu ksilene [156]. Surūdijusią armatūrą iš „Hammerite“ dažais (jų sudėtyje yra rū- suirusio, suskilusio stiuko dekoro reko- džių rišiklis ir emalis) [162]. menduota šalinti [157]. 2) rūdis pašalinti mechaniškai, paviršių Surūdijusią metalinę armatūrą, kuria nuriebalinti 5 % vandeniniu sodos tirpa- armuotas lipdybinis dekoras iš cemento lu arba acetonu, padengti fosfatuojančiu taip pat rekomenduota šalinti (pakeisti tirpalu (ortofosforo rūgšties 500 ml + varine arba skaistvarine). Jei to padary- 500 ml distiliuoto vandens + 6 g cinko ti neįmanoma, konservuoti tokiu būdu: oksido) ir palaikyti 5 min., paviršių 2 kar- apdoroti mechaniškai, pašalinti paviršinį tus padengti 10 % PBMA tirpalu ksilene rūdžių sluoksnį, metalo paviršių nuplau- arba toluene [163]. ti 0,5 % sodos tirpalu ir padengti rūdžių Išstudijavę nagrinėjamo laikotarpio surišėju. Po 2 parų, jei metalo paviršius technologų rekomendacijas, matome, neutralus (patikrinti universaliu lakmuso kad surūdijusias metalines konstrukcijas, popierėliu, suvilgytu distiliuotame van- panaudotas autentinio dekoro formavi- denyje), padengti apsauginiu laku. Jei mo masės armavimui dažniausiai liepta ne – paviršių nuplauti distiliuotu vande- šalinti, o, jei to negalima padaryti, reko- niu, neutralų paviršių padengti 7 % poli- menduota apdoroti antikoroziškai. Kaip butilmetakrilato tirpalu ksilene ir toluene ir rekomendacijose kitoms, jau aprašy- (1:1 tūrio dalimis) [158]. Ta pati procedū- toms konservavimo procedūroms atlikti, ra rekomenduota ir stiuko lipdinių arma- XXI a. 1 deš. siūlyti konkretūs gamykli- tūroms [159]. niai preparatai. Surūdijusią eksterjero gipso lipdybos armatūrą 10 deš. rekomenduota būtinai Technologų rekomendacijos lipdybos pakeisti nerūdijančio plieno [160]. Atvi- restauravimui rą, surūdijusią metalinę armatūrą, kuria Restauravimas ir atkūrimas. Teik- tvirtintas cementinis dekoras, rekomen- damas rekomendacijas Vilniaus Visų duota apdoroti taip: rūdis pašalinti me- Šventųjų bažnyčios lipdinių restauraci- chaniškai, paviršių nuplauti 3–5 % sieros jai, chemikas technologas M. Tomonis rūgšties tirpalu, neutralizuoti 5 % sodos 1972 m. rašė, kad, parenkant skiedinį tirpalu, nuplauti švariu vandeniu, apdo- restauracijai, reikia atsižvelgti ne tik į roti fosfatavimo mišiniu, paviršių 2 kar- norimas gauti jo savybes, t. y. mechani- tus padengti 10 % polibutilmetakrilato nį stiprumą, poringumą, spalvą ir kt. Pa- (toliau – PBMA) tirpalu ksilene arba to- brėžė, kad prieš pradedant restauravimą, luene. Arba apdoroti antikoroziškai pra- būtina atlikti senųjų statybinių medžiagų moniniu rūdžių surišėju, pagal gamintojo cheminius bei petrografinius tyrimus, rekomendacijas [161]. nes restauravimui parenkant šiuolaikines

159 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

medžiagas svarbu, jog kontakto su seno- nio stambumo žvyro, 15 % marmuro mil- siomis statybinėmis medžiagomis vieto- tų, 15 % Anykščių smėlio) [167]. se nebūtų nepageidaujamų efektų dėl jų Tačiau kitame dokumente rašoma, kad, tarpusavio sąveikos. Restauravimui reko- nors tyrimais nustatyta, jog stiuko auten- menduota naudoti skiedinius, kurie yra tiški lipdiniai formuoti iš skiedinio, kurio tokio paties poringumo, laidumo garams gamybai naudotas toks mišinys: kalciti- kaip ir autentiškas tinkas. Tyrėjas pabrė- nės kalkės, smėlis (1:4 tūrio dalimis) ir žė, kad gryno cemento skiedinių pamink rastas organinių medžiagų priedas – gy- lų restauravimui naudoti negalima, nes vulinės kilmės klijai [168], restauruoti jų temperatūrinis plėtimosi koeficientas šiuos lipdinius nurodyta kalkiniu skie- skiriasi nuo senųjų skiedinių. Tačiau, at- diniu (1 d. kalkių tešlos, 3 d. smulkaus kreipė dėmesį, kad, kaip rodė praktika, sijoto smėlio iki 1 mm dydžio), naudo- šio draudimo nelabai paisyta ir dažniau- jant priedą – 10 % dispersijos VA-2EGA siai restauravimui naudoti kalkių skie- nuo kalkių tešlos svorio [169]. Panaši diniai su cemento priedu (iki 10–15 %). situacija atsispindi ir dar viename doku- Akcentavo, kad, restauravimui naudojant mente. Jame rašoma, kad, nors tyrimais grynus kalkių skiedinius, svarbu parinkti lipdyto dekoro tinko sudėtis nustatyta aktyvų užpildą [164]. 60 % smėlio, 20 % kalkių, 6 % gipso, 8 deš. kalkinės sudėties tinką (stiu- 10 % organikos, restauruoti šiuos lipdi- ką) restauruoti siūlyta skiediniais, kurių nius rekomenduojama kalkiniu skiediniu sudėtis analogiška tyrimų metu nusta- 1:3 tūrio dalimis, pridedant 10 % trepelo tytai autentiško skiedinio sudėčiai. Pa (?) (neišsiaiškinta kas tai per medžiaga – ėmus mėginius objekte ir nustačius, kad R. B. past.), 10 % gipso ir 2 % aliumi-

skiedinys sudarytas iš 61,98 % smėlio nio chlorido heksahidrato (AlCl3 * 6H2O) ir 34,71 % kalkių, restauruoti rekomen- viską skaičiuojant nuo kalkių tešlos duota skiediniu, kurį sudaro 1 dalis kal- kiekio [170]. Tyrimais išsiaiškinus, kad kių ir 2 dalys smėlio [165]. Šio principo Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų de- laikytasi ir Šventųjų Petro ir Povilo baž- koras sukurtas iš gelsvo grubaus stiuko nyčios krikštyklos, Karalienės koplyčios (gesintos kalkės / smėlis / gipsas – 30 % / lipdybos restauravimo rekomendacijo- 60 % / 10 % ir medžio anglies bei trintos se. Ten, tyrimais nustačius, kad viršuti- žolės priemaišos), lipdinių restauravimui nis stiuko sluoksnis buvo pagamintas iš chemikai rekomendavo naudoti kalkinį kalkių tešlos ir gipso santykiu 1:1 tūrio skiedinį (1:2 tūrio dalimis), pridedant dalimis, restauravimui siūlyta naudoti 10 % trepelo (?) (neišsiaiškinta kas tai analogiškos sudėties skiedinį, pridedant par medžiaga – R. B. past.), 2 % medžio 5 % kazeino (nuo kalkių tešlos kiekio). anglies, 10 % gipso ir 2 % aliuminio

Šv. Uršulės koplyčios analogiškos su- chlorido heksahidrato (AlCl3 * 6H2O), dėties autentinį dekoro viršutinį plastinį nuo kalkių tešlos kiekio [171]. Nors, at- užtrynimo sluoksnį siūlyta restauruoti likus kito objekto eksterjero dekoro stiu- jau minėtos sudėties stiuko skiediniu ko sudėties tyrimą, gipso nerasta [172] be priedų [166]. Šv. Augustino koply- ir jau matėsi atliktos restauracijos gipsu čios dekoro viršutinį plastinį užtrynimo neigiamas poveikis, trūkstamus lipdy- sluoksnį rekomenduota restauruoti tokios bos fragmentus rekomenduota atstatyti sudėties stiuko skiediniu: 50 % kalkių stiuko skiediniu, kurio sudėtyje vėl būtų tešlos, 20 % gipso, 15 % marmuro dul- gipsas (1 d. kalkių tešlos : 2 d. Anykščių kių, 15 % Anykščių smėlio, prasijoto pro smėlio : gipso 2 % rišamosios medžia- sietą Nr. 0,315; grubų lipdybos sluoksnį gos kiekio) [173]. 1979 m. rekomenda- stiuku, kurio sudėtis – 30 % kalkių tešlos, cijose, trūkstamus stiuko dekoro frag 20 % gipso ir 50 % užpildo (20 % viduti- mentus rekomenduota atkurti mišiniais,

160 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje kurie turėjo būti parenkami remiantis tešlos ir gipso (1:1 tūrio dalimis) mišiniu, cheminės, granulometrinės, terminės ir pridedant 10 % dispersijos VA-2EGA rentgenostruktūrinės analizės duomeni- nuo kalkių tešlos svorio [179]. Kitur mis ir nurodyta tokia stambios frakcijos (1980 m.) gipso lipdybą rekomenduota modeliavimo skiedinio sudėtis (be jokių restauruoti gipsu [180]. Vilniaus Bonifra- priedų) – kalkių tešla:smėlis:marmuro trų bažnyčios skulptūras (gipsas su smė- miltai:gipsas (1:2:1:0,5 tūrio dalimis). lio ir kalkių priemaiša) 1974 m. taip pat Paviršinę modeliuotę rekomenduota at- rekomenduota restauruoti gipsu [181]. likti tokios sudėties skiediniu (be jokių Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, priedų) – kalkių tešla (prakošta pro sie- 8 deš. restauravimo darbų rekomenda- tą Nr. 0,315) : marmuro miltai (prasijoti cijose gipso lipdytą dekorą dažniausiai pro sietą Nr. 0,14) : gipsas (1:1:0,5 tūrio rekomenduota restauruoti gipso skie- dalimis) [174]. 1980 m. autentinio stiu- diniais, nors aptikta ir siūlymų į gipso ko [175] lipdytą dekorą rekomenduo- skiedinius pridėti emulsijos priedą. Pa- ta restauruoti taip: grubų modeliavimo teikiamose 9 deš. chemikų, tyrusių stiuko sluoksnį – stiuku (2 dalys kalkių tešlos, lipdybą, tyrimų išvadose, randame tokius 1 dalis smėlio, 1 dalis grūstos plytos, nurodymus restauratoriams: atkreipti dė- 0,3 dalies marmuro miltų); lipdybos vir- mesį į gipso medžiagos neilgaamžišku- šutinį sluoksnį – 2 d. kalkių tešlos, 1 d. mą: visi stiuko restauraciniai užtaisymai marmuro miltų [176]. gipsu yra pažeisti arba nubyrėję. Restau- 8 deš. pradžioje technologai pabrė- ruojant stiuko lipdybą, primygtinai re- žė, kad parenkant medžiagas restaura- komenduota laikytis nurodyto medžiagų vimui, būtina atlikti senųjų statybinių santykio [182]. medžiagų cheminius bei petrografinius 9 deš. pagrindą po stiuko lipdyba reko- tyrimus. Restauravimui rekomenduota menduota atkurti tokiais dviem mišiniais: naudoti skiedinius, kurie yra tokio pa- 1) kalkių tešlos, rupaus užpildo ties poringumo, laidumo garams kaip ir (0,315–2 frakcijų intervale), grūstos ply- autentiškas tinkas. Randame nemažai retos ir frepelo (gal tai ta pati medžiaga, komendacijų, kuriose nurodyta naudoti kuri anksčiau vadinta „trepelu“? – R. B. analogiškos sudėties restauracinį skiedinį past.) (1:2:0,1:0,1 tūrio dalimis) skiedi- autentiško skiedinio sudėčiai, kuri buvo niu [183]; nustatyta tyrimų metu. Visgi, aptinkame 2) kalkių tešlos, smėlio (0,14–1,5 frak- ir tokių rekomendacijų, kuriose siūlyta cijų intervale), trepelio(?) (neišsiaiškinta naudoti restauracinius skiedinius su įvai- kokia tai medžiaga – R. B. past.) (1:2:0,1 riais priedais, kurių autentinėje lipdybos tūrio dalimis) [184]. medžiagoje nebūdavo nustatyta. Panaši 9 deš. skirtingose chemikų rekomen- situacija matyti viso 8 deš. restauravimo dacijose restauravimo darbams stiuko darbų rekomendacijose. dekorą rekomenduota restauruoti įvairios Sunykusius lipdyto dekoro fragmentus sudėties stiuko skiediniais (be priedų): iš gipso su organikos (gyvulinės kilmės 1) grubų sluoksnį – kalkių tešla, smėlis, klijai) priedu 8 deš. pabaigoje rekomen- marmuro miltai, duota restauruoti gipso skiediniu [177]. smulkų – kalkių tešla, smėlis, mar- Kitame šaltinyje gipso lipdinius nurodyta muro miltai, gipsas, restauruoti taip: pirmam sluoksniui nau- plastinį – kalkių tešla, Anykščių dojant masę – kalkių tešla, gipsas (1:4,3 smėlis, gipsas [185]; tūrio dalimis), antram – gipsą [178]. Dar 2) grubų sluoksnį – kalkių tešla, smėlis, vienose rekomendacijose, gipso su ne- marmuro miltai, dideliu smėlio ir gyvulinės kilmės klijų smulkų – kalkių tešla, smėlis, mar- priedu lipdybą restauruoti siūlyta kalkių muro miltai [186];

161 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

3) grubų sluoksnį – kalkių tešla, smėlis, 8) stambių formų lipdybos modelia- grūsta plyta, vimo sluoksnį – kalkių tešla (50 % smulkų – kalkių tešla, aštrus smėlis, drėgnumo), sausas kalcio hidroksi- marmuro miltai, gipsas, das, rupus smėlis (0,315–2,0), mar- užtrynimą – kalkių tešla, gipsas muro miltai, gipsas (1:0,5:2:0,5:0,1 [187]; tūrio dalimis), 4) grubų sluoksnį – kalkių tešla, rupus smulkių formų apatinį sluoksnį – smėlis, marmuro miltai, Anykščių kalkių tešla (50 % drėgnumo), sau- smėlis, gipsas, sas kalcio hidroksidas, smėlis, mar- smulkų – kalkių tešla, Anykščių muro miltai, gipsas (1:0,5:2:0,5:0,25 smėlio, marmuro miltai, gipsas, tūrio dalimis), galutinį plastikos formavimo – kal- stambių ir smulkių formų užtryni- kių tešla, marmuro dulkės, sijotas mą – kalkių tešla (50 % drėgnumo), smėlis, gipsas [188]; kalcio hidroksidas Anykščių smė- 5) stambių formų lipdybą – kalkių teš- lis, aštrus smėlis (0,14–0,5 frakcijų la, rupus smėlis, marmuro miltai intervale), marmuro dulkės, gipsas (1:2:0,5 tūrio dalimis), (1:0,5:1:0,5:0,5:0,25 tūrio dalimis) smulkių formų lipdybą – kalkių [192]. tešla, aštrus maltas smėlis, Anykš- Restauruojant gipso lipdybą, trūksta- čių smėlis, marmuro miltai, gipsas mus fragmentus 9 deš. rekomenduota (1:1:1:0,5:0,25 tūrio dalimis), atstatyti gipso skiediniu [193]. Nagri- dengiamąjį sluoksnį – kalkių teš- nėjant 9 deš. pradžios chemikų tyrimų la, Anykščių smėlis, plautas mal- ataskaitas ir technologinius projektus, tas smėlis, marmuro dulkės, gip- aptinkame lipdybinio dekoro iš cemen- sas (1:1:0,5:0,5:0,25 tūrio dali- tinio skiedinio 1:3 tūrio dalimis (užpil- mis) [189]; das – įvairiagrūdis smėlis, marmuro ir 6) stambių formų lipdybą – kalkių teš- granito skalda, įvairių atspalvių) konser- la, rupus, plautas, iškaitintas smėlis, vavimo darbų technologines rekomen- marmuro miltai, gipsas (1:2:0,5:0,1 dacijas. Jose lipdytą dekorą iš cementi- tūrio dalimis), nio skiedinio rekomenduota restauruoti smulkių formų lipdybą – kalkių cementiniu skiediniu – portlandcemen- tešla, aštrus maltas smėlis, Anykš- tas M400 : įvairiagrūdis plautas smėlis : čių smėlis, marmuro miltai, gipsas marmuro miltai : granito skalda (1:1:1:1 (1:1:1:0,5:0,25 tūrio dalimis), tūrio dalimis) [194]. Kitoje ataskaito- dengiamąjį sluoksnį – kalkių tešla, je cementinio skiedinio dekorą reko- aštrus plautas, maltas smėlis, mar- menduota atstatyti taip pat cementiniu muro dulkės, gipsas (1:2:0,5:0,25 skiediniu (30 sv. dalių portlandcemento tūrio dalimis) [190]; M400, 70 sv. dalių užpildas: 75 % grani- 7) pirminio modeliavimo sluoksnį – to trupinių, sumaišytų su 25 % labrado- kalkių tešla, rupus smėlis (0,315– rito trupinių) [195]. 2,0), marmuro miltai, frapelas (?), 10 deš. rekomendacijose, trūkstamus gipsas (1:2:0,5:0,3:0,2 tūrio dali- gipso lipdybos fragmentus rekomenduo- mis), ta atkurti gipso mase, (gipsas ir kalkių viršutinio plastinio modeliavimo tešla, modifikuota 2 % linų sėmenų alie- sluoksnį – kalkių tešla, marmuro jumi 1:0,1 tūrio dalimis), liejant formose miltai, gipsas (1:1:0,3 tūrio dalimis), ir priklijuojant į vietą arba formuojant „iš užtrynimą – kalkių tešla, mar- rankos“ [196]. Gipso lipdybą eksterjere muro miltai, maršalitas, gipsas taip pat nurodyta atstatyti gipso skiedi- (1:1:0,5:0,5 tūrio dalimis) [191]; niu [197].

162 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

XXI a. 1 deš. stiuko lipdybos pa- 3) smulkių formų lipdybą – kalkių tešla grindo atstatymui liepta naudoti stiuko (50 % drėgnumo, 67 % aktyvumo), masę: kalkių tešla (50 % drėgnumo, maltas smėlis (prasijotas pro sietą 67 % aktyvumo), smėlis (2,5–1,5–1,0– Nr. 0,315), kreida (1,0:1,0:0,2 tūrio 0,5–0,315–0,14 mm frakcijų interva- dalimis), le), grūsta plyta, trinta medžio anglis stambesnių formų lipdybą – kalkių (1:2,5:0,2:0,1 tūrio dalimis) [198]. tešla (50 % drėgnumo, 67 % akty- Trūkstamus lipdybos iš stiuko fragmen- vumo), smėlis (prasijotas pro sietą tus rekomenduota atstatyti restauracine Nr. 0,5), kreida (1,0:2,0:0,2 tūrio stiuko mase: dalimis) [202]; 1) kalkių tešla (50 % drėgnumo, 67 % 4) atstatyti fasado lipdybą – kalkių tešla aktyvumo), užpildas (0,5–0,14 mm (50 % drėgnumo, 67 % aktyvumo), frakcijų intervale), gipsas – 1:2,5:0,5 smėlis (1,50–1,0–0,5–0,14 mm frak- tūrio dalimis) [199], cijų intervale), gipsas, grūstos plytos apatinį lipdybos sluoksnį – kalkių miltai (prasijoti pro sietą Nr. 0315) tešla (50 % drėgnumo, 67 % akty- [203]. vumo), smėlis (2,5–1,5–1,0–0,5– Trūkstamas gipso lipdybos dalis reko- 0,315–0,14 mm frakcijų intervale), menduota atstatyti gipso skiediniu [204]. gipsas, marmuro miltai, trinta me- Matyti, kad įvairių medžiagų lipdybi- džio anglis (1:2,5:0,1:0,1:0,1 tūrio nį dekorą restauruoti XX a. 9–10 deš. ir dalimis), XXI a. pradžioje, chemikų jau rekomen- viršutinį lipdybos sluoksnį – kal- duota autentinės sudėties restauraciniais kių tešla (50 % drėgnumo, 67 % mišiniais. aktyvumo), užpildas (1,5–1,0–0,5– 0,315–0,14 mm frakcijų intervale), Galutinis antiseptikavimas ir lipdy- gipsas, marmuro miltai, grūsta me- bos paviršiaus apdorojimas hidrofo- džio anglis (1,0:2,5:0,1:0,1:0,1 tūrio binėmis medžiagomis. PKI cheminėje dalimis) [200]; laboratorijoje 1975 m. buvo atlikti lygi- 2) apatinį lipdybos sluoksnį – kalkių namieji gipso struktūros sutvirtinimo bei tešla (50 % drėgnumo, 67 % aktyvu- hidrofobizavimo įvairiomis medžiagomis mo), smėlis (0,14–1,50 mm frakcijų (5 % ir 10 % silicio organine derva (K‑42) intervale), grūsta plyta, trinta me- ksilene ([205]), etilsilikatu (ES‑40), 5 % džio anglis (0,14–0,5 mm frakcijų natrio etilsilikonatu (GKŽ-10), 10 % po- intervale), lietilhidrosiloksanu (GKŽ-94) benzene, vidurinį lipdybos sluoksnį – kal- 10 % natrio metilsilikonatu (MSN-7) kių tešla (50 % drėgnumo, 67 % ksilene, 10 % silikatine derva (VN-30) aktyvumo), smėlis (0,14–1,0 mm toluene) efektyvumo tyrimai. Prieita prie frakcijų intervale), grūsta plyta išvados – gipso dekorą hidrofobizuoti (0,14–1,0 mm frakcijų intervale), rekomenduota 10 % dervos K-42 tirpalu trinta medžio anglis (0,14–0,5 mm ksilene [206]. Tad, nuvalytus, sutvirtintos frakcijų intervale), marmuro mil- struktūros, pritvirtintus ir restauruotus tai (1,0:1,5:0,1:0,1:0,1 tūrio dali- gipso (ir stiuko [207]) lipdinius, 8 deš. mis), rekomenduota hidrofobizuoti – 10 % der- viršutinį lipdybos sluoksnį – kalkių vos K-42 tirpalu ksilene [208–210]. tešla (50 % drėgnumo, 67 % akty- Tačiau, apžvelgus didesnį kiekį doku- vumo), smėlis (0,14–0,5 mm frak- mentų, matyti kiek įvairesnių nuomonių. cijų intervale), marmuro miltai, gip- Pavyzdžiui, yra atvejų, kai stiuko ir gipso sas (1,0:1,0:1,0:0,1 tūrio dalimis) lipdinius rekomenduota hidrofobizuoti [201]; 5 % minėtos dervos tirpalu toluene arba

163 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

ksilene [211]. Yra dokumentų, kuriuose arba spiritiniu natrio pentachlorfenolio visą gipso lipdybos paviršių rekomen- tirpalu [227]. 9 deš. pabaigoje aptinkame duota antiseptikuoti (tuo pačiu ir grun- rekomendacijas restauruotą gipso lipdy- tuoti) sočiu kalio-aliuminio alūno tirpalu bą įgirdyti alyva (pokostu), iki plėvelės (prieš gruntavimą sočiu kalio-aliuminio susidarymo [228]. Dekorą iš cementinio alūno tirpalu). Stiuko lipdybą, 1980 m. skiedinio, minėtu laikotarpiu, chemikų šaltiniuose rekomenduota du kartus an- rekomenduota apsaugoti ant paviršiaus tiseptikuoti 1 % natrio benzoato spiri- purkštuvu užpurškiant 7 % polietilhidro- tiniu tirpalu, išlaikant 6 val. laikotarpį siloksano (GKŽ-94) tirpalą ksilene [229]. tarp operacijų [212]. Kitur – 10 % poli XXI a. 1 deš. prieš dažymą stiuko lip- etilhidrosiloksano (GKŽ) tirpalu žibale, dytą dekorą rekomenduota antiseptikuo- 3 kartus įtapšnojant į paviršių teptuku, ti 4 % (2 % [230]) vandeniniu fenolio neleidžiant išdžiūti ankstesniam sluoks- tirpalu [231]. Kaip matyti, nagrinėjamu niui [213]. 1980 m. restauruotą gipso laikotarpiu, restauruoto lipdyto dekoro lipdybą nurodyta hidrofobizuoti poli galutiniam hidrofobizavimui ir antisep- etilhidrosiloksano (GKŽ-94) 7 % tirpalu tikavimui chemikų buvo siūlyta daugybė toluene (2 kartus, išlaikant paros laiko įvairių medžiagų. tarpą) [214]. Aptinkame ir siūlymą, res- tauruotą stiuko lipdybą antiseptikuoti Dažymas. Išdžiovintą restauruotų lip- 5 % natrio pentachlorfenolio vandeniniu dinių iš stiuko paviršių 8-ajame deš. nu- tirpalu [215]. rodyta gruntuoti kalkiniu gruntu, dažyti 9 deš. stiuko dekorą apsaugoti siūlyta du kartus kalkiniais dažais, paruoštais antiseptikuojant 1 % natrio salicilato spi- chemijos laboratorijoje, išlaikant dvie- ritiniu tirpalu (apipurškiant 2 kartus kas jų dienų laikotarpį tarp dažymų [232]) 8 val.). Kitur – 4 % fenolio vandeniniu [233]. 1980 m. restauruotos ir antisepti- tirpalu, apipurškiant 2 kartus, kas 8 val. kuotos bei gruntuotos (kalio-aliuminio [216]. Nudažytą paviršių hidrofobizuo- alūnu) lipdybos paviršių nurodyta dažyti jant 3 % silicio organinės dervos (K-42) 2 kartus (išlaikant 1 paros laikotarpį tarp tirpalu ksilene (apipurškiant 2 kartus kas dažymų) kalkiniais dažais su 6 % magnio 4 val.) [217]. Kitur – antiseptikuoti Ka- chlorido priedu [234]. tamino A 4 % spiritiniu tirpalu (1:1 tūrio Restauruotą ir antiseptikuotą bei grun- dalimi etilo spiritas ir distiliuotas vanduo) tuotą (kalio-aliuminio alūnu) gipso lip- [218], kitur – 4 % formalino tirpalu [219], dybą 8 deš. rekomenduota dažyti tokiais kitur – katamino AB spiritiniu (1 d. eti- būdais: lo spirito : 1 d. distiliuoto vandens) 5 % 1) kalkiniais dažais su 6 % magnio (6 % [220]) tirpalu [221]. Dar viename chlorido priedu 2 kartus, išlaikant paros šaltinyje, lipdinių atstatymo rekomen- laikotarpį tarp dažymų [235]; dacijose, kalkiniais dažais dažytą stiuko 2) kazeino dažais plonu sluoksniu dekorą rekomenduota hidrofobizuoti po 2 kartus [236]. 28 dienų 7 % silicio organinės dervos 9 deš. stiuko lipdybą rekomenduota K-42 tirpalu toluene arba ksilene [222]. gruntuoti 1 kartą (kartais 2 kartus [237]) Nudažytą stiuko lipdybą 9 deš. rekomen- sočiu kalio-aliuminio alūno tirpalu [238]. duota taip pat hidrofobizuoti ir silicio or- Dažymui pateikiamos kelios rekomenda- ganinės dervos (K-42) 3 % tirpalu ksilene cijos: (purškiant 2 kartus kas 4 val.) [223] (ki- 1) kalkių-kazeino dažais [239]; tur – purškiant 1 kartą [224]). 2) kalkiniais dažais [240]. 9 deš. technologai gipso lipdybą reko- 9 deš. restauruotą gipso lipdybą re- mendavo antiseptikuoti sočiu kalio-aliu- komenduota dažyti kalkių-kazeino minio alūno tirpalu [225] (ir stiuko [226]) dažais [241]. Tačiau 9 deš. pabaigoje

164 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje randame labai nekonkrečių rekomen- kalio-aliuminio alūnu, dažyti kalkiniais- dacijų – pokostu įgirdytą lipdybą re- klijiniais dažais, naudojant mineralinės komenduota dažyti neutraliais dažais, kilmės pigmentus. Gipso lipdybą reko- nenaudojant importinių (sintetinių) me- menduota dažyti kalkiniais-kreidiniais, džiagų [242]. bet, aptikta rekomendacijų dažyti ir alie- Restauruotą gipso lipdybą 10 deš. re- jiniais dažais. komenduota gruntuoti (2 kartus) sočiu Eksploatacija. 9 deš. pabaigos reko- kalio aliuminio tirpalu vandenyje (ekster- mendacijose atsirado nurodymas, restau- jere taip pat [243]), dažyti klijiniais-krei- ravus lipdytą dekorą patalpose užtikrinti diniais dažais (2 kartus) [244]. Eksterjero tinkamą mikroklimatą. Kas 8–10 metų gipsinę lipdybą rekomenduota naudojant (kitur kas 3–4 metai [251]) lipdybą regu- teptukus dažyti: liariai valyti nusiurbiant dulkes ir nešva- 1) kalkiniais dažais gruntuojant vienu rumus, o reikalui esant ir antiseptikuoti. sluoksniu; Tą liepta daryti, kad nesusidarytų terpė dažant dviem sluoksniais [245]. mikrogrybams vegetuoti [252]. XXI a. 1 deš. stiuko lipdybą rekomen- XXI a. 1 deš. patalpose rekomenduota duota dažyti: užtikrinti santykinę oro drėgmę 60–65 %, 1) kalkiniais-klijiniais dažais, naudo- oro temperatūrą – 18–22 °C [253]. jant žemės kilmės mineralinius pigmentus [246]; Restauravimo atvejai 2) kalkinio dažymo technologija – Kaip rodo chemikų ataskaitos, restau- gruntuojant vienu sluoksniu (alūnu ruoti lipdiniai dažnai būna prastesnės [247]), dažant dviem sluoksniais [248]. būklės nei autentiški. Todėl galima daryti Gipso lipdybą rekomenduota dažyti išvadą, kad, lipdytas dekoras, nepaisant taip: technologų nurodymų, ne visada būda- 1) aliejiniais dažais [249]; vo restauruojamas tinkamomis medžia- 2) klijiniais-kreidiniais dažais [250]. gomis arba rekomenduotos, dėl kokių 8 deš. chemikai siūlė restauruotą stiuko nors priežasčių, netinkamos medžiagos. dekorą gruntuoti kalkiniu gruntu. Minėto Nukrypimai nuo konservavimo ir res- dešimtmečio pabaigoje – kalio-aliuminio tauravimo rekomendacijų gali būti dar alūnu, dažyti – kalkiniais dažais su prie- viena lipdyto dekoro irimo priežastis. To dais, vėliau – be priedų. Gipso dekorą pavyzdys – 1975 m. chemikų aprašyta si- gruntuoti – kalio-aliuminio alūnu, dažy- tuacija, apžiūrėjus vieno Klaipėdos miesti – kalkiniais arba kazeininiais dažais to namo fasado lipdinius. Čia pastebėtas su įvairiais priedais. 9 deš. kaip ir 8 deš. ryškus skirtumas tarp autentiškų ir jau pabaigoje stiuko dekorą rekomenduota restauruotų lipdinių. Pastarųjų paviršius gruntuoti kalio-aliuminio alūnu, dažy- buvo išsipūtęs, jie sutrūkinėję. Paėmus ti – kalkių-kazeino dažais su priedais mėginius nustatyta, kad restauruotų lip- arba kalkiniais dažais. Restauruotą gipso dinių įtrūkimų vietose lipdinio medžiaga lipdybą rekomenduota gruntuoti kalio- patamsėjusi nuo dulkių ir suodžių, toliau aliuminio alūnu, dažyti – kalkių-kazeino – šviesiai pilka su tamsiai pilkos spalvos dažais su priedais arba pokostu įgirdytą intarpais. Tuo tarpu autentiško lipdinio lipdybą rekomenduota dažyti neutraliais skiedinys gelsvos spalvos, su daug di- dažais. 10 deš. restauruotą gipso lipdybą desniu užpildo kiekiu, negu restauruoto rekomenduota gruntuoti kalio-aliumi- lipdinio skiedinys. Autentiškų lipdinių nio alūnu, dažyti – klijiniais-kreidiniais skiedinio sudėtis labai skyrėsi nuo res- dažais, eksterjero lipdybą – kalkiniais tauruotų, skyrėsi ir lipdinių skiedinių dažais su priedais. XXI a. pradžioje užpildų sudėtys. Restauruoto lipdinio stiuko lipdybą rekomenduota gruntuoti užpildas buvo sudarytas iš stambesnių ir

165 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

smulkesnių smėlio frakcijų, o autentiška- Ištyrus Pažaislio vienuolyno kapitu- me vyravo smulki frakcija [254]. 1975 m. los ir zakristijos stiuko lipdytą dekorą, atlikus dar vieno pastato Klaipėdos namo taip pat aptikta, kad vietose, kur stiuko eksterjero lipdinių cheminius tyrimus dekoras restauruotas gipsu, jis suiręs nustatyta, kad 1880 m. iškilusio statinio ir nubėgęs žemyn [258]. Vilniaus Šv. fasado dalis buvo dažyta, o vėliau užtin- Petro ir Povilo bažnyčios Šv. Uršulės kuota 1 cm storio cementiniu skiediniu. koplyčios stiuko lipdiniai suformuoti Dar vėliau, atliekant pastato apdailą, iš dviejų – grubaus modeliavimo [259] fasadas buvo taškomas cementiniu skie- ir viršutinio plastinio [260] – sluoks- diniu. Todėl ne tik pablogėjo ornamen- nių 1901–1903 metais restauruoti gip- tinių detalių išvaizda (cementas užpildė su. Jis padengtas įvairaus storio drus- reljefinius nelygumus), bet, likę nenuva- kų sluoksniu, plastinės modeliuotės lyti aliejiniai dažai suskilinėjo, atsilupo. sluoksnis atšokęs nuo rupaus stiuko Lipdinių medžiaga (gipsas su baltyminių sluoksnio [261]. Atlikus Vilniaus Ka- klijų priedu) po cementinio skiedinio tedros pagrindinio fasado skulptūrų ir sluoksniu sudūlėjo [255]. bareljefinių grupių iš stiuko (taip pat Atlikus tyrimus, taip pat rasta, kad modeliuota iš dviejų sluoksnių) me- Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartų džiagų tyrimus, konstatuota, kad, be skulptūrinė kompozicija kadaise buvo kitų pastebimų pažeidimų, matyti nei- sukurta iš gelsvo grubaus stiuko (gesin- giamas vėlesnių restauracijų poveikis tos kalkės / smėlis / gipsas – 30 % / 60 % – keletas fragmentų restauruoti gipsu / 10 % ir medžio anglies bei trintos žolės ir cementiniu skiediniu [262]. 1982 m. priemaišos). Paveiktos laiko ir atmos- apžiūrėjus Sapiegų rūmų Vilniuje fasa- feros sąlygų suirusios dekoro detalės do stiuko (kalkės, gipsas, smėlis – 1:1:3 buvo restauruotos gipso mase. Kadangi tūrio dalimis [263]) lipdybą, pastebėti gipsas yra tirpus vandenyje, po kurio smulkūs balto gipso ir cemento užtaisy- laiko gipso masė visiškai suiro, tapo po- mai [264]. ringa, minkšta ir biri, atsidengė anglies Kaip minima 1986 m. Vilniaus Kated gabaliukai (autentiško stiuko skiedinio ros Šv. Kazimiero koplyčioje atliktų tyri- sudedamoji dalis) ir metalinė armatūra. mų, valymo, atstatymo ir konservavimo Dar daugiau žalos padarė paskutinioji technologiniame projekte, šios XVII a. restauracija, kurios metu buvo naudotas pastatytos ir dekoruotos koplyčios in- cementinis skiedinys. Juo užtrinta di- terjeras, praslinkus daugiau nei 350 m. džioji dalis stiuko paviršiaus. Cementi- yra nežymiai pakitęs, tačiau apgailes- nis skiedinys, veikiamas užteršto miesto taujama, jog tie pakitimai ne natūralaus oro, nes statinys yra netoli geležinkelio medžiagų senėjimo, o neteisingos pas- stoties, taip pat suiro [256]. Panaši situa tato eksploatacijos pasekmė. Tačiau, pa- cija aprašyta ir 1979 m. fasado dekoro brėžiama, kad dabartinis stiuko dekoras elementų cheminių tyrimų ir konserva- išlikęs nuo 1692 m. restauracijos [265]. vimo bei restauravimo darbų technolo- Tų pačių metų Pažaislio architektūrinio giniame projekte, kur iškeltas restauravi- ansamblio bažnyčios Kristupo koplyčios mo medžiagų klausimas. Pastebėta, kad lipdybos tyrimų ir konservavimo, res- vėliausia stiuko (kalkių tešla : kvarcinis tauravimo darbų technologiniame pro- smėlis – 1:1,8 tūrio dalimis (smulkus) ir jekte randame įrašą, kad nustatyta, jog 1:3,8 tūrio dalimis (stambus)) lipdybos paskutinė restauracija vienuolyne vyko restauracija atlikta gipsu, kuris neatspa- 1839–1840 m., jos metu, stiuko dekoras rus tiesioginiam atmosferos poveikiui – buvo restauruojamas gipsu, o 1940 m. sutrūkinėjęs, sudūlėjęs, atšokęs nuo pa- restauracija vyko koplyčioje, jos metu grindo [257]. gipsas restauracijai nenaudotas, restau-

166 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje ruota stiuko skiediniu [266]. Apžvelgus ŠALTINIAI IR LITERATŪRA pavyzdžius galima prieiti prie išvados, 1. Straipsnis parengtas pagal baigiamojo darbo kad naudojant autentiškas arba artimas teorinę dalį „Lipdyto dekoro konservavimo ir autentui restauravimo medžiagas, rezul- restauravimo metodikų kaita Lietuvoje XX a. tatas būna žymiai geresnis, lipdiniai il- 8 deš.–XXI a. pr.“ apgintą 2018 m. Vilniaus dailės giau lieka nepakitę. akademijos Paminklotvarkos katedroje. Darbo vadovė – dr. Dalia Klajumienė. 2001 m., atlikus cheminius tyrimus 2. Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius S. An- Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuo- drašiūnas, techninių tyrimų skyriaus viršininkas lyno, Viešpaties Jėzaus trinitorių bažny- E. Surotkevičius, cheminės laboratorijos vedėja čioje taip pat nustatyta, kad stiuko deko- J. Drobelienė, Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios dekoro elementų ir kalkinio skiedinio ras buvo restauruotas gipsu [267]. struktūros tvirtinimas silicioorganiniais jungi niais, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo institutas, 1975, p. 1, (toliau – Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios Išvados dekoro elementų ir kalkinio skiedinio struktūros tvirtinimas silicioorganiniais junginiais, 1975). Išanalizuoti dokumentai ir restauravi- 3. Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios mo atvejai parodė, kad konservavimas dekoro elementų ir kalkinio skiedinio struktūros tvirtinimas silicioorganiniais junginiais, 1975, ir restauravimas artimiausiomis auten- p. 5; Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius tiškiems lipdinių mišiniams medžiago- S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus virši- mis, geriausiai leidžia išsaugoti paveldo ninkas E. Surotkevičius, neorganinių medžiagų objektus. Nors jau 8 deš. pradžioje tyrė- tyrimo grupės vadovas N. Rauckienė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir karalienių koply jai pabrėžė, kad lipdinių konservavimui čios dekoro fiziko-cheminiai tyrimai ir atstatymo ir restauravimui reiktų naudoti tokias projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros minis- pačias medžiagas, iš kokių jie buvo su- terija, Paminklų konservavimo institutas, 1976, kurti, XX a. antrojoje pusėje, visgi, ėmė (toliau – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir Karalienių koplyčios dekoro fiziko-cheminiai vyrauti sintetinės medžiagos. Jos restau- tyrimai ir atstatymo projektas, 1976, p. 1; Direkto- ratoriams rekomenduotos po daugybės rius G. Gailiušis, vyr. inžinierius S. Andrašiūnas, laboratorinių tyrimų, tačiau, kaip parodė techninių tyrimų skyriaus viršininkas E. Burvienė, cheminės laboratorijos vedėja J. Drobelienė, Buvu praktika, paveldo objektų restauravimo sios Bonifratų bažnyčios interjero polichromijos, ilgaamžiškumo egzamino neišlaikė. Ty- skulptūrų, dekoro elementų, metalo bei medžio rimas atskleidė ir tokius atvejus, kai me- cheminiai tyrimai bei rekomendacijos retušavi džiagos ilgą laiką siūlytos, net ir paaiš- mui, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo institutas, 1974, p. 1, kėjus, kad buvo restauravimui netinka- (toliau – Buvusios Bonifratų bažnyčios interjero mos. Įvedus neautentiškas medžiagas ar polichromijos, skulptūrų, dekoro elementų, metalo jų mišinius, kurių pagalba restauravimo bei medžio cheminiai tyrimai bei rekomendacijos procesas tapdavo lengvesnis ir greites- retušavimui, 1974); Direktorius J. Marcinkus, vyriausias inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų nis, galutinis rezultatas, visgi, buvo ne- skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, neorganinių patenkinamas. Kaip paaiškėjo, netinka- medžiagų tyrimo grupės vadovas N. Rauckienė, mų medžiagų naudojimas ne tik sutrum- Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atsta pina restauruotų vietų gyvavimo laiką, tymo technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos bet labai pablogina autentiškos lipdybos TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo būklę. XX a. 8 deš.–XXI pr. restauravi- institutas, 1979, p. 31, (toliau – Buv. Pažaislio mui naudotų medžiagų ir technologijų vienuolynas, kapitulos lipdinių cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo technologinis pro geresnis pažinimas leis ateityje bandyti jektas, 1979); Direktorius J. Marcinkus, vyriausias išvengti grubių klaidų ir pasistengti at- inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų skyriaus sakingiau įvertinti bei pasirengti parinkti viršininkas E. Surotkevičius, neorganinių medžia- „draugiškiausius“ lipdinių tvarkybos bū- gų tyrimo grupės vadovas N. Rauckienė, projekto vyr. architektas D. Zareckienė, M. K. Čiurlionio dus. Dailės muziejus, Buv. Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių cheminiai tyrimai ir valymo,

167 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

tvirtinimo bei atstatymo technologinis projek N. Kitkauskas, Paveikslų Galerija, Valavičių ir tas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, Vladislavo koplyčių stiuko dekoro konservavimo Paminklų konservavimo institutas, 1979, p. 20, ir restauravimo darbų technologinis projektas, (toliau – Buv. Pažaislio vienuolynas, zakristijos Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, lipdinių cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo Paminklų konservavimo institutas, 1981, p. 6; bei atstatymo technologinis projektas, 1979); Vy- Instituto vyriausias inžinierius F. Vanagas, projekto riausiais inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų vyr. architektas G. Laucius, inžinierinių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, projekto vyr. sk. viršininkas L. Mejerovičius, techninių tyrimų architektas D. Zareckienė, Pažaislio architektūrinis laboratorijos viršininkas E. Surotkevičius, Vilniaus ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus prie zakristijos Paveikslų galerija (buv. Katedra). Kazimiero lipdybos elementų cheminiai-petrografiniai tyri koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, mai, valymo, tvirtinimo ir konservavimo technolo medienos ir metalo tyrimai ir valymo, atstatymo ginis projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros mi- bei konservavimo technologinis projektas, Vilnius: nisterija, Paminklų konservavimo institutas, 1984, Lietuvos TSR kultūros ministerija, Respublikinio p. 24, (toliau – Pažaislio architektūrinis ansamblis, Kultūros Paminklų Restauravimo tresto Paminklų Bažnyčia, Koridoriaus prie zakristijos lipdybos konservavimo institutas, 1986, p. 18, (toliau – Vil elementų cheminiai-petrografiniai tyrimai, valymo, niaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). Kazimiero tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, 1984); Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių medienos ir metalo tyrimai ir valymo, atstatymo tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, bei konservavimo technologinis projektas, 1986); projekto vyr. architektas D. Zareckienė, Pažaislio Skyriaus viršininkas L. Mejerovičius, tyrimų architektūrinis ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio grupės vadovė N. Rauckienė, Šv. Jokūbo ir šv. vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių Pilypo bažnyčia Vilniuje, Vyriausiais inžinierius cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo F. Vanagas, techninių tyrimų skyriaus viršininkas darbų projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros E. Surotkevičius, grupės vadovė N. Rauckie- ministerija, Paminklų konservavimo institutas, nė, projekto vyr. architektė A. Samukienė, Buv. 1985, p. 26, (toliau – Pažaislio architektūrinis Jokūbo-Pilypo bažnyčia, Fasado lipdinių cheminė ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno analizė, valymo, tvirtinimo bei konservavimo ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių chemi technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos TSR niai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo darbų kultūros ministerija, Paminklų konservavimo projektas, 1985); Vyriausiais inžinierius F. Vana- institutas, 1981, p. 5, (toliau – Buv. Jokūbo – gas, techninių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surot- Pilypo bažnyčia, Fasado lipdinių cheminė analizė, kevičius, projekto vyr. architektas A. Katilius, valymo, tvirtinimo bei konservavimo technologinis l. e. grupės vadovas E. Telksnienė, Gelgaudiškio projektas, 1981); Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia dvaro rūmai, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros Vilniuje, Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro ministerija, Paminklų konservavimo institutas, tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech 1980, p. 4, (toliau – Gelgaudiškio dvaro rūmai, nologijos, 1988, p. 1. 1980); Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių 4. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir Ka tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, ralienių koplyčios dekoro fiziko-cheminiai tyrimai grupės vadovė N. Rauckienė, Petro ir Povilo baž ir atstatymo projektas, 1976, p. 7. nyčia Vilniuje, Uršulės koplyčios dekoro elementų 5. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių cheminiai tyrimai, III dalis, Vilnius: Lietuvos cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atsta TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo tymo technologinis projektas, 1979, p. 24; Buv. institutas, 1980, p. 2, 4, (toliau – Petro ir Povilo Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių chemi bažnyčia Vilniuje, Uršulės koplyčios dekoro niai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo elementų cheminiai tyrimai, III dalis, 1980); Vy- technologinis projektas, 1979, p. 24. riausiais inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų 6. Vyriausias inžinierius F. Vanagas, techninių skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, grupės tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, vadovas N. Rauckienė, projekto vyr. architektas neorganinių medžiagų tyrimo grupės vadovas N. Kitkauskas, Paveikslų galerija /buv. Katedra/, N. Rauckienė, proj. vyr. architektas D. Zareckienė, Pagrindinio fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos medžiagų tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofo stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų bizacijos technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kul- TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo tūros ministerija, Paminklų konservavimo institu- institutas, 1980, p. 8, (toliau – Paveikslų galerija tas, 1981, p. 15, (toliau – Buv. Pažaislio vienuolyno /buv. Katedra/, Pagrindinio fasado skulptūrų ir ansambl., Kapitulos stiuko dekoro konservavimo ir bareljefinių grupių medžiagų tyrimai ir valymo, restauravimo darbų technologinis projektas, 1981). tvirtinimo bei hidrofobizacijos technologinis 7. Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). projektas, 1980);Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, techninių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surot- smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, kevičius, neorganinių medžiagų tyrimo grupės atstatymo bei konservavimo technologinis projek vadovas N. Rauckienė, projekto vyr. architektas tas, 1986, p. 27.

168 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

8. Informacijos skyriaus Detaliųjų tyrimų poskyrio lipdinių atstatymo, šviestuvo lydmetalio markės vedėja Vilma Olšauskaitė, Užutrakio dvaro nustatymo projektas, 1975); Šv. Petro ir Povilo sodybos rūmai (unikalus objekto kodas Kultūros bažnyčios krikštyklos ir Karalienių koplyčios vertybių registre 1725), Užutrakio g. 17, Trakų m. dekoro fiziko-cheminiai tyrimai ir atstatymo (Trakų sen.), Trakų r. sav., Vilniaus aps., Kredenso, projektas, 1976, p. 9; Direktorius J. Marcinkus, valgomojo, gobelenų patalpų lipdybos ir tinkų vyr. inžinierius S. Andrašiūnas, techninių tyrimų cheminiai tyrimai ir konservavimo restauravimo skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, neorganinių darbų technologinės rekomendacijos, Vilnius: medžiagų tyrimo grupės vadovas N. Rauckienė, Kultūros paveldo centras Techninių tyrimų Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės skulp laboratorija, 2009, p. 13, (toliau – Užutrakio dvaro tūrinės kompozicijos atstatymo ir konservavimo sodybos rūmai (unikalus objekto kodas Kultūros projektas , Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe- vertybių registre 1725), Užutrakio g. 17, Trakų m. rija, Paminklų konservavimo institutas, 1976, p. 3, (Trakų sen.), Trakų r.sav., Vilniaus aps., Kredenso, (toliau – Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės valgomojo, gobelenų patalpų lipdybos ir tinkų skulptūrinės kompozicijos atstatymo ir konserva cheminiai tyrimai ir konservavimo restauravimo vimo projektas, 1976); Direktorius J. Marcinkus, darbų technologinės rekomendacijos, 2009). vyriausias inžinierius V. Zubrus, techninių tyrimų 9. M. Tomonis, Visų Šventų bažnyčios dekoro skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, proj. vyr. elementų/ stiuko/ tvirtinimo galimybių tyrimai, Vil- architektas D. Zareckienė, neorganinių medžiagų nius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų grupės vadovas N. Rauckienė, Buv. Pažaislio konservavimo institutas, 1972, p. 30, 31, (toliau – kamaldulų vienuolyno refektoriumo lipdybos Visų Šventų bažnyčios dekoro elementų/ stiuko/ konservavimo ir restauravimo darbų projektas, tvirtinimo galimybių tyrimai, 1972). Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, 10. Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios Paminklų konservavimo institutas, 1977, p. 16, dekoro elementų ir kalkinio skiedinio struktūros (toliau – Buv. Pažaislio kamaldulų vienuolyno tvirtinimas silicioorganiniais junginiais, 1975, refektoriumo lipdybos konservavimo ir restauravi p. 5. mo darbų projektas, 1977); Vyriausias inžinierius 11. Mindaugas Tomonis, Komandiruotės į Maskvą F. Vanagas, techninių tyrimų skyriaus viršininkas ataskaita, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe- E. Surotkevičius, neorganinių medžiagų grupės rija, Paminklų konservavimo institutas, 1973, p. 1. vadovas N. Rauckienė, LTSR Ateizmo muziejus. 12. Direktorius G. Gailiušis, vyr. inžinierius S. An- Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio 74 fasado drašiūnas, techninio skyriaus viršininkė E. Burvie- dekoro elementų cheminiai tyrimai ir konservavi nė, cheminės laboratorijos vedėja J. Drobelienė, mo technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos TSR VVU Pažangios mokslo minties muziejaus/buv. kultūros ministerija, Paminklų konservavimo insti- Šv. Jono bažnyčios/daliniai cheminiai tyrimai ir tutas, 1979, p. 3, (toliau – LTSR Ateizmo muziejus. rekomendacijos, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio 74 fasado ministerija, Paminklų konservavimo institutas, dekoro elementų cheminiai tyrimai ir konservavi 1974, p. 70, (toliau – VVU Pažangios mokslo mo technologinis projektas, 1979). minties muziejaus/buv. Šv. Jono bažnyčios/daliniai 16. Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius cheminiai tyrimai ir rekomendacijos, 1974). S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus viršinin-

13. Bario hidroksidu (Ba(OH)2, bario hidroksidu / kas E. Surotkevičius, neorganinių medžiagų tyrimo aliuminio sulfatu (Ba(OH)2/Al2(SO4)), etilsilikatu grupės vadovas N. Rauckienė, Klaipėdos m.

(ES-40), magnio heksafluoro silikatu (MgSiF6), Pergalės 1 namo fasado lipdinių restauracijos kalkiniu vandeniu/aliuminio sulfatu (Ca(OH)2/ projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe-

Al2(SO4)3), 10 % polibutilmetakrilato (BMA) tir- rija, Paminklų konservavimo institutas, 1975, p. 3, palu ksilole, silicio organiniu produktu (KS), 10 % (toliau – Klaipėdos m. Pergalės 1 namo fasado silicioorganine derva (K-15/3) ksilole, 5 % ir 10 % lipdinių restauracijos projektas, 1975). silicioorganine derva (K-15/3) ksilole, 10 % derva 17. Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius (IKAS-4) su priedais 100 sv.d. – 5 sv.d. kobalto S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus viršinin- naftenatu ir 3 sv.d. hiperizu – ksilole, 10 % epoksi- kas E. Surotkevičius, neorganinių medžiagų tyrimo dine derva (ED-5) su priedais – 20 % dibutilftalatu grupės vadovas N. Rauckienė, Klaipėdos m. Kraš ir 10 % kietintoju polietilenpoliaminu. totyros muziejaus Gorkio g-vėje 7 fasado lipdinių 14. Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios ir skulptūrų restauracijos projektas, Vilnius: Lietu- dekoro elementų ir kalkinio skiedinio struktūros vos TSR kultūros ministerija, Paminklų konserva- tvirtinimas silicioorganiniais junginiais, 1975, vimo institutas, 1975, p. 3, (toliau – Klaipėdos m. p. 5. Kraštotyros muziejaus Gorkio g-vėje 7 fasado lip 15. Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius dinių ir skulptūrų restauracijos projektas, 1975); S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus viršinin- Buvusios Bonifratų bažnyčios interjero polichromi kas E. Surotkevičius, LTSR Jaunimo teatro fasado jos, skulptūrų, dekoro elementų, metalo bei medžio lipdinių atstatymo, šviestuvo lydmetalio markės cheminiai tyrimai bei rekomendacijos retušavimui, nustatymo projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultū- 1974, p. 1, 2; Direktorius J. Marcinkus, vyr. ros ministerija, Paminklų konservavimo institutas, inžinierius S. Andrašiūnas, techninio skyriaus 1975, p. 1, (toliau – LTSR Jaunimo teatro fasado viršininkė E. Burvienė, cheminės laboratorijos

169 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

vedėja J. Drobelienė, Gipsatūrų sutvirtinimas ir Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų hidrofobizacija, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros konservavimo institutas, 1980, p. 2, (toliau – Buv. ministerija, Paminklų konservavimo institutas, Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus apylinkėje, 1975, p. 2, (toliau – Gipsatūrų sutvirtinimas ir Lipdybos ir metalo dekoro elementų cheminiai hidrofobizacija, 1975). tyrimai ir valymo, atstatymo ir konservavimo 18. Buv. Pažaislio kamaldulų vienuojyno refekto technologinis projektas, 1980). riumo lipdybos konservavimo ir restauravimo 26. Direktorius J. Marcinkus, vyriausias inžinierius darbų projektas, 1977, p. 18; Paveikslų galerija / V. Zubrus, techninių tyrimų skyriaus viršininkas – buv. Katedra/, Pagrindinio fasado skulptūrų ir mokslų kandidatas E. Surotkevičius, neorgani- bareljefinių grupių medžiagų tyrimai ir valymo, nių medžiagų tyrimo grupės vadovas – mokslų tvirtinimo bei hidrofobizacijos technologinis pro kandidatas N. Rauckienė, Silicio organinių dervų jektas, 1980, p. 12. panaudojimo sutvirtinant tinką, mūrą bei lipdinius, 19. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio efektyvumo nustatymas ir rekomendacijų paruoši fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų mas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos Paminklų konservavimo institutas, 1977, p. 1. technologinis projektas, 1980, p. 11; Buv. Pažaislio 27. Vyriausiasis inžinierius F. Vanagas, techninių vienuolynas, zakristijos lipdinių cheminiai tyrimai tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, neor- ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo technologinis ganinių medžiagų tyrimo grupės vadovas N. Rauc- projektas, 1979, p. 24. kienė, Vilniaus m. butų ūkio valdyba, Gorkio 20. Gipsatūrų sutvirtinimas ir hidrofobizacija, g-vė Nr. 26, 28 Vilniuje, Fasado dekoro elementų 1975, p. 1. valymo, sutvirtinimo ir atstatymo technologinis 21. 5 %, 10 % ir 15 % silicioorganine derva projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe- (K‑15/3) ksilole, 5 %, 10 % ir 15 % polibutilmeta- rija, Paminklų konservavimo institutas, 1979, p. 3, krilatu (PBMA) ksilole, 5 % ir 10 % kopolimerine (toliau – Vilniaus m. butų ūkio valdyba, Gorkio vinilacetato ir 2 etilheksilakrilatu (VA-2EGA) g-vė Nr. 26, 28 Vilniuje, Fasado dekoro elementų

(H2O), 10 % kopolimerine vinilacetato ir 2 valymo, sutvirtinimo ir atstatymo technologinis etilheksilakrilatu (VA-2EGA) acetone, etilsilikatu projektas, 1979); Buv. Belvederio dvaro rūmai

(ES-40), 10 % bario hidroksidu (Ba(OH)2), 5 % ir Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro

10 % aliuminio sulfatu (Al2(SO4)/Ba(OH)2), 5 % elementų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir

aliuminio sulfatu (Al2(SO4)/Ca(OH)2), 10 % epok- konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 3; sidine derva (ED-5) acetone, 5 % organosilikatine Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų derva (VN-30) toluole, 10 % natrio metilsilikonatu skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, grupės vado- (MSN-7) ksilole, 5 % ir 10 % polivinilo alkoholiu vė N. Rauckienė, Viešoji biblioteka H. Manto 25,

(PVS) (H2O), 10 % ir 20 % silikonoepoksidine Fasadų ir dekoro elementų valymo tvirtinimo ir derva (K-55) ksilole. dažymo technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos 22. Gipsatūrų sutvirtinimas ir hidrofobizacija, TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo 1975, p. 8. institutas, 1980, p. 4, (toliau – Viešoji biblioteka 23. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio H. Manto 25, Fasadų ir dekoro elementų valymo g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos tvirtinimo ir dažymo technologinis projektas, projektas, 1975, p. 3. 1980); Gelgaudiškio dvaro rūmai, 1980, p. 8. 24. Gipsatūrų sutvirtinimas ir hidrofobizacija, 28. Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus apy 1975, p. 8, 9. linkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elementų chemi 25. Buvusios Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios niai tyrimai ir valymo, atstatymo ir konservavimo dekoro elementų ir kalkinio skiedinio struktūros technologinis projektas, 1980, p. 2; Buv. Belvede tvirtinimas silicioorganiniais junginiais, 1975, rio dvaro rūmai Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos p. 6; Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius ir metalo dekoro elementų cheminiai tyrimai ir S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus virši- valymo, atstatymo ir konservavimo technologinis ninkas E. Surotkevičius, cheminės laboratorijos projektas, 1980, p. 3; Gelgaudiškio dvaro rūmai, vedėja J. Drobelienė, VVU Tallat-Kelpšos 13 pieti 1980, p. 8; Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų nio korpuso antiseptikavimo ir lipdinių atstatymo ir dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo rekomendacijos, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros technologinis projektas, 1980, p. 5. ministerija, Paminklų konservavimo institutas, 29. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir 1975, p. 11, (toliau – VVU Tallat-Kelpšos 13 pieti dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo nio korpuso antiseptikavimo ir lipdinių atstatymo technologinis projektas, 1980, p. 5. rekomendacijos, 1975); Vyriausias inžinierius 30. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos F. Vanagas, techninių tyrimų skyriaus viršininkas stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų E. Surotkevičius, projekto vyr. architektas Ž. Sima- technologinis projektas, 1981, p. 16; Vyriausiais navičius, neorganinių medžiagų grupės vadovas inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų skyriaus N. Rauckienė, Buv. Belvederio dvaro rūmai viršininkas E. Surotkevičius, grupės vadovė Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro N. Rauckienė, Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, elementų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo Suvorovo 1, Fasadų lipdinių cheminiai tyrimai, ir konservavimo technologinis projektas, Vilnius: valymo, atstatymo technologinis projektas, Vilnius:

170 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų kon- konservavimo – restauravimo darbų technologinis servavimo institutas, 1982, p. 6, (toliau – Buv. Sa projektas, 1986); Vilniaus Paveikslų galerija (buv. piegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų lipdinių Katedra). Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo technologinis marmuro, smiltainio, medienos ir metalo tyrimai projektas, 1982, p. 6). ir valymo, atstatymo bei konservavimo techno 31. Buv. Jokūbo-Pilypo bažnyčia, Fasado lipdinių loginis projektas, 1986, p. 26; Šv. Jokūbo ir šv. cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei konser Pilypo bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plastinio vavimo technologinis projektas, 1981, p. 11; Buv. stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo-restaura Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos stiuko vimo darbų technologijos, 1988, p. 20; Skyriaus dekoro konservavimo ir restauravimo darbų viršininkas L. Mejerovičius, tyrimų grupės vadovė technologinis projektas, 1981, p. 16; Buv. Sapiegų N. Rauckienė, Pažaislio architektūrinis ansamblis, rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų lipdinių chemi Bažnyčia, Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo niai tyrimai, valymo, atstatymo technologinis pro koplyčios plafono stiuko dekoro ir dirbtinio jektas, 1982, p. 6, p. 5; Vyriausias inžinierius F. Va- marmuro altoriaus tyrimai ir konservavimo darbų nagas, projekto vyriausia architektė E. Urbonienė, technologija, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros mi- techninių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevi- nisterija, Paminklų konservavimo institutas, 1989, čius, neorganinių medžiagų tyrimo grupės vadovas p. 17, (toliau – Pažaislio architektūrinis ansamblis, N. Rauckienė, Vilnius, Universiteto 3, Baltosios Bažnyčia, Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo salės lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyri koplyčios plafono stiuko dekoro ir dirbtinio mai, valymo bei konservavimo technologinis pro marmuro altoriaus tyrimai ir konservavimo darbų jektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, technologija, 1989). Paminklų konservavimo institutas, 1982, p. 10, 32. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, (toliau – Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, konservavimo-restauravimo darbų technologijos, valymo bei konservavimo technologinis projektas, 1988, p. 20. 1982); Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, projekto 33. Skyriaus viršininkas L. Mejerovičius, tyrimų vyriausias architektas J. Zabolis, techninių tyrimų autorius N. Rauckienė, Buv. Tiškevičiaus dvaro skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, grupės centriniai rūmai Užutrakyje, Trakų raj., Marmuro vadovė N. Rauckienė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir gipso lipdinių, valymo, konservavimo techno Vilniuje, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros minis- loginės rekomendacijos, Vilnius: Lietuvos TSR terija, Paminklų konservavimo institutas, 1983, kultūros ministerija, Paminklų konservavimo p. 7, (toliau – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, institutas, 1989, p. 14, (toliau – Buv. Tiškevičiaus 1983); Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių dvaro centriniai rūmai Užutrakyje, Trakų raj., tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, pro- Marmuro ir gipso lipdinių, valymo, konservavimo jekto vyr. architektas D. Zareckienė, Buv. Pažaislio technologinės rekomendacijos, 1989). vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus lip 34. Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių dybos prie kapitulos cheminiai tyrimai ir konserva tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, gru- vimo technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos pės vadovė N. Rauckienė, Projekto vyr. architektė TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo A. Stoklerienė, Vilniaus senamiesčio 23 kvartalas. institutas, 1984, p. 21, (toliau – Buv. Pažaislio G. n. Biliūno 10, Lipdinių, metalo ir keramikos vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus lip valymo, tvirtinimo ir konservavimo technologinis dybos prie kapitulos cheminiai tyrimai ir konserva projektas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe- vimo technologinis projektas, 1984); Pažaislio rija, Paminklų konservavimo institutas, 1982, p. 8, architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus (toliau – Vilniaus senamiesčio 23 kvartalas. G. n. prie zakristijos lipdybos elementų cheminiai-petro Biliūno 10, Lipdinių, metalo ir keramikos valymo, grafiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir konservavi tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, mo technologinis projektas, 1984, p. 25; Pažaislio 1982). architektūrinis ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio 35. Vyriausias inžinierius F. Vanagas, techninių vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo grupės vadovė N. Rauckienė, proj. vyr. architektas darbų projektas, 1985, p. 30; Vyriausias inžinierius V. Blaškevičius, Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, F. Vanagas, projekto vyriausias architektas V. Ku- Lipdybos cheminiai tyrimai, valymo bei konser gevičius, inžinierinių tyrimų skyriaus viršininkas vavimo technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos L. Mejerovičius, Pažaislio architektūros ansamb TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo lis, Bažnyčios Kristupo koplyčios cheminiai-pe institutas, 1982, p. 8, (toliau – Vilkėnų dvaro rūmai trografiniai tyrimai ir konservavimo-restauravimo Švėkšnoje, Lipdybos cheminiai tyrimai, valymo darbų technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos bei konservavimo technologinis projektas, 1982); TSR kultūros ministerija, Respublikinio Kultūros Vyriausias inžinierius F. Vanagas, techninių tyrimų Paminklų Restauravimo tresto Paminklų konser- skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, grupės vavimo institutas, 1986, p. 21, (toliau – Pažaislio vadovė N. Rauckienė, Buv. Mykolo bažnyčia, architektūros ansamblis, Bažnyčios Kristupo Lipdybos ir marmuro dekoro elementų cheminiai koplyčios cheminiai – petrografiniai tyrimai ir tyrimai ir valymo technologinis projektas, Vilnius:

171 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų skulptūrinės grupės, metalinės apdailos, stogo konservavimo institutas, 1983, p. 6, (toliau – Buv. dangos, išorinių durų, langų ir vartų tyrimai ir Mykolo bažnyčia, Lipdybos ir marmuro dekoro ele konservavimo-restauravimo darbų technologinės mentų cheminiai tyrimai ir valymo technologinis rekomendacijos, 1995). projektas, 1983). 44. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). 36. Buv. Mykolo bažnyčia, Lipdybos ir marmuro Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės dekoro elementų cheminiai tyrimai ir valymo apdailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir technologinis projektas, 1983, p. 6. vartų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų 37. Gyv. n. Kaune, V. Mykolaičio-Putino g. 11, Pa technologinės rekomendacijos, 1995, p. 14. grindinio fasado bareljefo „Motina su kūdikiu“ va 45. Restauravimo technologė E. V. Telksnienė, lymo ir konservavimo darbų technologinis projek Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos koplyčios tas, 1982, p. 2; Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo techninių tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevi- restauravimo darbų technologinės rekomendaci čius, vyriausia projekto architektė A. Masiliūnaitė, jos, Vilnius: KPC Techninių tyrimų laboratorija, Kauno J. Paleckio viešoji biblioteka, Centrinių 2001, p. 7, (toliau – Šv. Kotrynos bažnyčios rūmų pagrindinio fasado bareljefų konservavimo Dievo Apvaizdos koplyčios skliautų stiuko dekoro darbų technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos tyrimai ir konservavimo restauravimo darbų TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo technologinės rekomendacijos, 2001); Labora- institutas, 1982, p. 2, (toliau – Kauno J. Paleckio torijos vedėja E. V. Telksnienė, darbų vadovas viešoji biblioteka, Centrinių rūmų pagrindinio fa dr. N. Rauckienė, E. Telksnienė, Šv. Kryžiaus sado bareljefų konservavimo darbų technologinis (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios navos koply projektas, 1982). čios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės tapybos 38. Laboratorijos vedėja E. Telksnienė, Pastatas cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir konservavi Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB rūmai), mo-restauravimo darbų technologinės rekomenda Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių tyrimai cijos, Vilnius: Kultūros paveldo centras Techninių ir konservavimo-restauravimo darbų technologinės tyrimų laboratorija, 2002, p. 8, (toliau – Šv. Kry rekomendacijos, Vilnius: Lietuvos kultūros pavel- žiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios navos do mokslinis centras, 1994, p. 7, (toliau – Pastatas koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB rūmai), tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių tyrimai konservavimo-restauravimo darbų technologinės ir konservavimo-restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, 2002). rekomendacijos, 1994). 46. Projekto dalies vadovė E. V. Telksnienė, 39. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino pr. Pažaislio Kamaldulių vienuolyno ansamblio Pacų 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir konserva kripta, Sienų ir dekoro (buv. lipdinių)tyrimai vimo-restauravimo darbų technologinės rekomen ir konservavimo-restauravimo darbų techninio dacijos, 1994, p. 8. projekto technologinė dalis, Vilnius: Kultūros pa- 40. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB veldo centras Techninių tyrimų laboratorija, 2001, rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių p. 5, (toliau – Pažaislio Kamaldulių vienuolyno tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech ansamblio Pacų kripta, Sienų ir dekoro (buv. lipdi nologinės rekomendacijos, 1994, p. 7. nių) tyrimai ir konservavimo – restauravimo darbų 41. Darbų vadovas E. Telksnienė, Teisingumo techninio projekto technologinė dalis, 2001). ministerija Vilniuje, Gedimino pr. 30/1, Fasado lip 47. E. V. Telksnienė, Vilniaus šv. Jono kongre dybos ir tinko tyrimai ir konservavimo-restauravi gacijos vienuolynas, Viešpaties Jėzaus trinitorių mo darbų technologinės rekomendacijos, Vilnius: bažnyčia Vilniuje, Antakalnio g. Nr. 27, Interjero Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras, 1994, stiuko dekoro tyrimai ir rekomendacijos konser p. 8, (toliau – Teisingumo ministerija Vilniuje, Ge vavimo restauravimo darbams, Vilnius: KPC dimino pr. 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir Techninių tyrimų laboratorija, 2001, p. 2, 3, (to- konservavimo-restauravimo darbų technologinės liau – Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, rekomendacijos, 1994). Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, 42. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino Antakalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyri pr. 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir mai ir rekomendacijos konservavimo restauravimo konservavimo-restauravimo darbų technologinės darbams, 2001); Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo rekomendacijos, 1994, p. 8. Apvaizdos koplyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai 43. Darbų vadovas E. Telksnienė, Lietuvos banko ir konservavimo restauravimo darbų technologi Kauno skyrius (Maironio 25). Pastato fasado, nės rekomendacijos, 2001, p. 7; Darbų vadovas skulptūrinės grupės, metalinės apdailos, stogo E. V. Telksnienė, Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono dangos, išorinių durų, langų ir vartų tyrimai ir g. 3, Priešprojektiniai darbai, Fasado II aukšto konservavimo-restauravimo darbų technologi reljefų lipdybos ir lipdybos pagrindo tyrimai ir nės rekomendacijos, Vilnius: Lietuvos kultūros konservavimo restauravimo darbų technologija, paveldo mokslinis centras, Techninių tyrimų Vilnius: Kultūros paveldo centras Techninių tyrimų laboratorija, 1995, p. 13, (toliau – Lietuvos banko laboratorija, 2002, p. 9, (toliau – Pacų rūmai Kauno skyrius (Maironio 25). Pastato fasado, (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešprojektiniai darbai,

172 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

Fasado II aukšto reljefų lipdybos ir lipdybos 54. Buv. Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių pagrindo tyrimai ir konservavimo restauravimo cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstaty darbų technologija, 2002). mo technologinis projektas, 1979, p. 24. 48. Detaliųjų tyrimų poskyrio vedėja Elvyra Vero- 55. Buv. Pažaislio kamaldulų vienuolyno refekto nika Telksnienė, Lietuvos kariuomenės karinių oro riumo lipdybos konservavimo ir restauravimo pajėgų štabo administracinių pastatų ansamblio darbų projektas, 1977, p. 16; Buv. Pažaislio (buvusios Kauno karinės tvirtovės vadavietės vienuolynas, kapitulos lipdinių cheminiai tyrimai pastatų komplekso G350K komendanto rūmų ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo technologinis G350K1) štabo pastato 1B2/p Gedimino g. 25, projektas, 1979, p. 24. Kaune centrinės laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 56. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio fizinės būklės ir esamos situacijos analizė, šių pa fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų talpų lubų ir sienų cheminiai, biologiniai tyrimai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos ir technologinės rekomendacijos, Vilnius: Kultūros technologinis projektas, 1980, p. 10. paveldo centras, 2006, p. 27, (toliau – Lietuvos 57. Direktorius G. Gailiušis, vyriausias inžinierius kariuomenės karinių oro pajėgų štabo administra Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus virši- cinių pastatų ansamblio (buvusios Kauno karinės ninkas E. Burvienė, chem. laboratorijos vedėja tvirtovės vadavietės pastatų komplekso G350K J. Drobelienė, LTSR MA Zoologijos ir parazito komendanto rūmų G350K1) štabo pastato 1B2/p logijos instituto lipdinių konservavimas ir židinio Gedimino g. 25, Kaune centrinės laiptinės patalpų marmuro imitacijos paruošimas, Vilnius: Lietuvos Nr.202 ir 204 fizinės būklės ir esamos situacijos TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavimo analizė, šių patalpų lubų ir sienų cheminiai, bio institutas, 1974, p. 18. loginiai tyrimai ir technologinės rekomendacijos, 58. Klaipėdos m. Pergalės 1 namo fasado lipdinių 2006); Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus restauracijos projektas, 1975, p. 2; VVU Tallat- objekto kodas Kultūos vertybių registre 1725),Užu Kelpšos 13 pietinio korpuso antiseptikavimo ir trakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r.sav., lipdinių atstatymo rekomendacijos, 1975, p. 11; Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų Vilniaus m. butų ūkio valdyba, Gorkio g-vė Nr. 26, patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir 28 Vilniuje, Fasado dekoro elementų valymo, konservavimo restauravimo darbų technologinės sutvirtinimo ir atstatymo technologinis projektas, rekomendacijos, 2009, p. 14. 1979, p. 4. 49. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir 59. Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus Karalienių koplyčios dekoro fiziko-cheminiai apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elementų tyrimai ir atstatymo projektas, 1976, p. 9; Buv. cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir konser Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės skulptūrinės vavimo technologinis projektas, 1980, p. 3; Viešoji kompozicijos atstatymo ir konservavimo projektas, biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir dekoro ele 1976, p. 3. mentų valymo tvirtinimo ir dažymo technologinis 50. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio projektas, 1980, p. 5; Buv. Belvederio dvaro rūmai g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauraci Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro jos projektas, 1975, p. 3; Buvusios Šv. Kryžiaus elementų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir (Bonifratų) bažnyčios dekoro elementų ir kalkinio konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 2; skiedinio struktūros tvirtinimas silicio organiniais Gelgaudiškio dvaro rūmai, 1980, p. 9. junginiais, 1975, p. 9; LTSR Jaunimo teatro fasado 60. VVU Tallat-Kelpšos 13 pietinio korpuso anti lipdinių atstatymo, šviestuvo lydmetalio markės septikavimo ir lipdinių atstatymo rekomendacijos, nustatymo projektas, 1975, p. 1; LTSR Ateizmo 1975, p. 5. muziejus. Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio 74 61. Buv. Jokūbo – Pilypo bažnyčia, Fasado fasado dekoro elementų cheminiai tyrimai ir kon lipdinių cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei servavimo technologinis projektas, 1979, p. 4. konservavimo technologinis projektas, 1981, p. 8; 51. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos Karalienių koplyčios dekoro fiziko-cheminiai stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų tyrimai ir atstatymo projektas, 1976, p. 9; Buv. technologinis projektas, 1981, p. 15; Buv. Sapiegų Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės skulptūrinės rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų lipdinių kompozicijos atstatymo ir konservavimo projektas, cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo technologinis 1976, p. 4. projektas, 1982, p. 5. 52. LTSR Ateizmo muziejus. Ateizmo muzie 62. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos jaus, Vilnius Gorkio 74 fasado dekoro elementų stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų cheminiai tyrimai ir konservavimo technologinis technologinis projektas, 1981, p. 16. projektas, 1979, p. 4; Buv. Pažaislio vienuolynas, 63. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, kapitulos lipdinių cheminiai tyrimai ir valymo, p. 6, 8. tvirtinimo bei atstatymo technologinis projektas, 64. Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). 1979, p. 24. Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, 53. LTSR Jaunimo teatro fasado lipdinių atsta smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, tymo, šviestuvo lydmetalio markės nustatymo atstatymo bei konservavimo technologinis projek projektas, 1975, p. 1, 2. tas, 1986, p. 28.

173 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

65. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, konservavimo-restauravimo darbų technologinės Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir rekomendacijos, 2002, p. 8. konservavimo-restauravimo darbų technologijos, 76. Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešprojek 1988, p. 22. tiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos ir 66. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo restau Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios ravimo darbų technologija, 2002, p. 10. plafono stiuko dekoro ir dirbtinio marmuro alto 77. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unika riaus tyrimai ir konservavimo darbų technologija, lus objekto kodas Kultūros vertybių registre 1989, p. 17. 1725),Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Tra 67. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, kų r. sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, go Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų che belenų patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai miniai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir ir konservavimo restauravimo darbų technologinės konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 26; rekomendacijos, 2009, p. 13. Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, 78. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabo Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai administracinių pastatų ansamblio (buvusios tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp 1984, p. 22; Pažaislio architektūrinis ansamblis, lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės bažnyčios prieangio lipdinių cheminiai-petrogra laiptinės patalpų Nr.202 ir 204 fizinės būklės ir finiai tyrimai ir konservavimo darbų projektas, esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų 1985, p. 30; Pažaislio architektūros ansamblis, cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės Bažnyčios Kristupo koplyčios cheminiai-petrogra rekomendacijos, 2006, p. 27, 28. finiai tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų 79. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unika technologinis projektas, 1986, p. 21. lus objekto kodas Kultūros vertybių registre 68. Vilniaus senamiesčio 23 kvartalas. G. n. 1725),Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Tra Biliūno 10, Lipdinių, metalo ir keramikos valymo, kų r. sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, go tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, belenų patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai 1982, p. 9; Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdy ir konservavimo restauravimo darbų technologinės bos cheminiai tyrimai, valymo bei konservavimo rekomendacijos, 2009, p. 14. technologinis projektas, 1982, p. 8. 80. Buv. Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių 69. Gyv. n. Kaune, V. Mykolaičio-Putino g. 11, cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstaty Pagrindinio fasado bareljefo „Motina su kūdikiu“ mo technologinis projektas, 1979, p. 6. valymo ir konservavimo darbų technologinis 81. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų štabo projektas, 1982, p. 2; Kauno J. Paleckio viešoji administracinių pastatų ansamblio (buvusios biblioteka, Centrinių rūmų pagrindinio fasado Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp bareljefų konservavimo darbų technologinis pro lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo jektas, 1982, p. 3. pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės 70. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 fizinės būklės ir rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės nologinės rekomendacijos, 1994, p. 7. rekomendacijos, 2006, p. 25. 71. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino pr. 82. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir konserva objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), vimo-restauravimo darbų technologinės rekomen Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. dacijos, 1994, p. 8. sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų 72. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės konservavimo restauravimo darbų technologinės apdailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir rekomendacijos, 2009, p. 12. vartų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų 83. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir technologinės rekomendacijos, 1995, p. 13, 14. dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo 73. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, technologinis projektas, 1980, p. 7. Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An 84. Direktorius G. Gailiušis, vyr. inžinierius S. An- takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai drašiūnas, techn. skyriaus viršininkas E. Burvienė, ir rekomendacijos konservavimo restauravimo chem. laboratorijos vedėja J. Drobelienė, darbus darbams, 2001, p. 3. atliko M. Tomonis, Šv. Jono bažnyčios rytiniame 74. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos koply fasade esančių ornamentų valymas bei sutvirtini čios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo mas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, Paminklų konservavimo institutas, 1973, p. 1. 2001, p. 7. 85. Direktorius J. Marcinkus, vyr. inžinierius 75. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios S. Andrašiūnas, techninių tyrimų skyriaus viršinin- navos koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės kas E. Surotkevičius, neorganinių medžiagų tyrimo tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir grupės vadovas N. Rauckienė, Lipdinių valymo ir

174 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje paviršių paruošimo auksavimui projektas LTSR technologinis projektas, 1981, p. 16; Buv. Sapiegų Ateizmo muziejus, buv. Kazimiero bažnyčia, Vil- rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų lipdinių chemi nius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, Paminklų niai tyrimai, valymo, atstatymo technologinis pro konservavimo institutas, 1975, p. 2, (toliau – jektas, 1982, p. 5; Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdinių valymo ir paviršių paruošimo auksavimui Lipdybos cheminiai tyrimai, valymo bei konserva projektas LTSR Ateizmo muziejus, buv. Kazimiero vimo technologinis projektas, 1982, p. 6, 7; Buv. bažnyčia, 1975); Buv. Belvederio dvaro rūmai Mykolo bažnyčia, Lipdybos ir marmuro dekoro ele Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro mentų cheminiai tyrimai ir valymo technologinis elementų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir projektas, 1983, p. 6; Šv. Petro ir Povilo bažnyčia konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 5. Vilniuje, 1983, p. 7; Buv. Pažaislio vienuolyno 86. Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus apy ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus lipdybos prie linkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elementų chemi kapitulos cheminiai tyrimai ir konservavimo niai tyrimai ir valymo, atstatymo ir konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 21; Pažaislio technologinis projektas, 1980, p. 5. architektūrinis ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio 87. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo projektas, 1975, p. 1–10. darbų projektas, 1985, p. 29; Pažaislio architek 88. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir tūros ansamblis, Bažnyčios Kristupo koplyčios dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo- technologinis projektas, 1980, p. 1. restauravimo darbų technologinis projektas, 1986, 89. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio p. 20; Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos konservavimo-restauravimo darbų technologijos, technologinis projektas, 1980, p. 11. 1988, p. 20; Skyriaus viršininkas L. Mejerovičius, 90. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir tyrimų vadovas E. Telksnienė, XV–XVII a. arch. dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo paminklo Šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune interjero technologinis projektas, 1980, p. 4. stiuko dekoro cheminiai-petrografiniai tyrimai 91. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių ir konservavimo-restauravimo darbų technolo cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atsta gija, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministerija, tymo technologinis projektas, 1979, p. 25; Buv. Paminklų konservavimo institutas, 1990, p. 15, Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių chemi (toliau – XV–XVII a. arch. paminklo Šv. Gertrūdos niai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo bažnyčios Kaune interjero stiuko dekoro chemi technologinis projektas, 1979, p. 25; Buv. Belvede niai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo-restau rio dvaro rūmai Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ravimo darbų technologija, 1990). ir metalo dekoro elementų cheminiai tyrimai ir 98. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, valymo, atstatymo ir konservavimo technologinis Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir projektas, 1980, p. 3; Gelgaudiškio dvaro rūmai, konservavimo-restauravimo darbų technologijos, 1980, p. 8. 1988, p. 20. 92. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio 99. Ten pat. g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos 100. Vilniaus senamiesčio 23 kvartalas. G. n. projektas, 1975, p. 3. Biliūno 10, Lipdinių, metalo ir keramikos valymo, 93. VVU Tallat-Kelpšos 13 pietinio korpuso anti tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, septikavimo ir lipdinių atstatymo rekomendacijos, 1982, p. 8. 1975, p. 10. 101. Buv. Mykolo bažnyčia, Lipdybos ir marmu 94. VVU Tallat-Kelpšos 13 pietinio korpuso ro dekoro elementų cheminiai tyrimai ir valymo antiseptikavimo ir lipdinių atstatymo rekomen technologinis projektas, 1983, p. 6. dacijos, 1975, p. 3; Direktorius G. Gailiušis, vyr. 102. Buv. Tiškevičiaus dvaro centriniai rūmai inžinierius S. Andrašiūnas, chem. laboratorijos Užutrakyje, Trakų raj., Marmuro ir gipso lipdinių, vedėjas J. Drobelienė, darbus atliko M. Tomonis, valymo, konservavimo technologinės rekomendaci Buv. Karininkų Namų antro aukšto lubų gipsatūros jos, 1989, p. 13. valymas, Vilnius: Lietuvos TSR kultūros ministe- 103. Gyv. n. Kaune, V. Mykolaičio-Putino g. 11, rija, Paminklų konservavimo institutas, 1973, p. 1, Pagrindinio fasado bareljefo „Motina su kūdikiu“ (toliau – Buv. Karininkų Namų antro aukšto lubų valymo ir konservavimo darbų technologinis gipsatūros valymas, 1973). projektas, 1982, p. 2; Kauno J. Paleckio viešoji 95. Buv. Jokūbo – Pilypo bažnyčia, Fasado biblioteka, Centrinių rūmų pagrindinio fasado lipdinių cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei bareljefų konservavimo darbų technologinis pro konservavimo technologinis projektas, 1981, p. 8. jektas, 1982, p. 2. 96. Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdybos 104. Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių cheminiai tyrimai, valymo bei konservavimo tech tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, gru- nologinis projektas, 1982, p. 6. pės vadovė N. Rauckienė, LTSR Ateizmo muziejus, 97. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos Vilnius, Gorkio 74, Fasado lipdinių cheminiai stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų tyrimai, valymo, tvirtinimo ir konservavimo darbų

175 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos TSR 1979, p. 3; Buv. Jokūbo – Pilypo bažnyčia, Fasado kultūros ministerija, Paminklų konservavimo lipdinių cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei institutas, 1982, p. 8. konservavimo technologinis projektas, 1981, p. 8; 105. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitulos rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo darbų tyrimai ir konservavimo – restauravimo darbų technologinis projektas, 1981, p. 16; Pažaislio technologinės rekomendacijos, 1994, p. 7. architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, Koridoriaus 106. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). prie zakristijos lipdybos elementų cheminiai- Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir apdailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 25; vartų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, technologinės rekomendacijos, 1995, p. 12. Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai tyri 107. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio mai ir konservavimo technologinis projektas, 1984, g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos p. 21; Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. projektas, 1975, p. 2; VVU Tallat-Kelpšos 13 pie Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažny tinio korpuso antiseptikavimo ir lipdinių atstatymo čios prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai rekomendacijos, 1975, p. 3; LTSR Jaunimo teatro tyrimai ir konservavimo darbų projektas, 1985, fasado lipdinių atstatymo, šviestuvo lydmetalio p. 29; Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). markės nustatymo projektas, 1975, p. 1; Šv. Petro Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir Karalienių smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, koplyčios dekoro fiziko-cheminiai tyrimai ir atstatymo bei konservavimo technologinis projek atstatymo projektas, 1976, p. 10; Lipdinių valymo tas, 1986, p. 28; Pažaislio architektūros ansamblis, ir paviršių paruošimo auksavimui projektas LTSR Bažnyčios Kristupo koplyčios cheminiai-petrogra Ateizmo muziejus, buv. Kazimiero bažnyčia, finiai tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų 1975, p. 1; Buv. Pažaislio kamaldulų vienuolyno technologinis projektas, 1986, p. 20; Šv. Jokūbo ir refektoriumo lipdybos konservavimo ir restaura šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plasti vimo darbų projektas, 1977, p. 17; LTSR Ateizmo nio stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo-restau muziejus. Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio ravimo darbų technologijos, 1988, p. 20; Pažaislio 74 fasado dekoro elementų cheminiai tyrimai ir architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jū konservavimo technologinis projektas, 1979, p. 3; ros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios plafono stiuko Buv. Karininkų Namų antro aukšto lubų gipsatūros dekoro ir dirbtinio marmuro altoriaus tyrimai ir valymas, 1973, p. 1; Lipdinių valymo ir paviršių konservavimo darbų technologija, 1989, p. 17. paruošimo auksavimui projektas LTSR Ateizmo 109. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. muziejus, buv. Kazimiero bažnyčia, 1975, p. 1; KGB rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių che detalių tyrimai ir konservavimo – restauravimo miniai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo darbų technologinės rekomendacijos, 1994, p. 7; technologinis projektas, 1979, p. 25; Vilniaus m. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino pr. 30/1, butų ūkio valdyba, Gorkio g-vė Nr. 26, 28 Vilniuje, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir konservavimo- Fasado dekoro elementų valymo, sutvirtinimo restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, ir atstatymo technologinis projektas, 1979, p. 3; 1994, p. 8. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio 110. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai technologinis projektas, 1980, p. 11; Buv. Jokūbo- ir rekomendacijos konservavimo restauravimo Pilypo bažnyčia, Fasado lipdinių cheminė analizė, darbams, 2001, p. 2, 3. valymo, tvirtinimo bei konservavimo technologinis 111. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus projektas, 1981, p. 8; Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), Suvorovo 1, Fasadų lipdinių cheminiai tyrimai, Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. valymo, atstatymo technologinis projektas, 1982, sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų p. 5; Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, konservavimo restauravimo darbų technologinės valymo bei konservavimo technologinis projek rekomendacijos, 2009, p. 12. tas, 1982, p. 9; XV–XVII a. arch. paminklo Šv. 112. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos kop Gertrūdos bažnyčios Kaune interjero stiuko dekoro lyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavi cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo- mo restauravimo darbų technologinės rekomenda restauravimo darbų technologija, 1990, p. 15. cijos, 2001, p. 7. 108. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdi 113. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, nių cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An atstatymo technologinis projektas, 1979, p. 25; takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai Vilniaus m. butų ūkio valdyba, Gorkio g-vė Nr. 26, ir rekomendacijos konservavimo restauravimo 28 Vilniuje, Fasado dekoro elementų valymo, darbams, 2001, p. 2; Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo sutvirtinimo ir atstatymo technologinis projektas, Apvaizdos koplyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai

176 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje ir konservavimo restauravimo darbų technologinės plafono stiuko dekoro ir dirbtinio marmuro alto rekomendacijos, 2001, p. 7; Šv. Kryžiaus (Karme riaus tyrimai ir konservavimo darbų technologija, litų) bažnyčia, Kairiosios navos koplyčios stiuko 1989, p. 20. dekoro ir išlikusios sieninės tapybos cheminiai, 122. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB mikrobiologiniai tyrimai ir konservavimo-restaura rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių vimo darbų technologinės rekomendacijos, 2002, tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech p. 8; Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešpro nologinės rekomendacijos, 1994, p. 8. jektiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos 123. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). ir lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės restauravimo darbų technologija, 2002, p. 9. apdailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir 114. Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešpro vartų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų jektiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos technologinės rekomendacijos, 1995, p. 12. ir lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo 124. Ten pat. restauravimo darbų technologija, 2002, p. 9. 125. Ten pat, p. 13. 115. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų 126. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios štabo administracinių pastatų ansamblio (buvusios navos koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo konservavimo-restauravimo darbų technologinės pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės rekomendacijos, 2002, p. 8. laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 fizinės būklės ir 127. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos kop esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų lyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavi cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės mo restauravimo darbų technologinės rekomenda rekomendacijos, 2006, p. 27. cijos, 2001, p. 8. 116. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus 128. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir konservavimo restauravimo darbų technologinės konservavimo restauravimo darbų technologinės rekomendacijos, 2009, p. 12, 13. rekomendacijos, 2009, p. 12. 117. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. Baž 129. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio nyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažnyčios g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai tyrimai projektas, 1975, p. 2, 3. ir konservavimo darbų projektas, 1985, p. 31; Vil 130. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio niaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). Kazimiero fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos medienos ir metalo tyrimai ir valymo, atstatymo technologinis projektas, 1980, p. 11. bei konservavimo technologinis projektas, 1986, 131. Buv. Jokūbo – Pilypo bažnyčia, Fasado p. 30; Pažaislio architektūros ansamblis, Bažny lipdinių cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei čios Kristupo koplyčios cheminiai-petrografiniai konservavimo technologinis projektas, 1981, p. 5. tyrimai ir konservavimo – restauravimo darbų 132. Buv. Jokūbo – Pilypo bažnyčia, Fasado technologinis projektas, 1986, p. 22. lipdinių cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei 118. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, p. 8. konservavimo technologinis projektas, 1981, p. 10; 119. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. Bažny p. 9; Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. čia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažnyčios Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažny prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai tyrimai čios prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai ir konservavimo darbų projektas, 1985, p. 29; Vil tyrimai ir konservavimo darbų projektas, 1985, niaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). Kazimiero p. 31; Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, atstatymo bei smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, konservavimo technologinis projektas, 1986, p. 28. atstatymo bei konservavimo technologinis projek 133. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapi tas, 1986, p. 30; Pažaislio architektūros ansamblis, tulos stiuko dekoro konservavimo ir restauravi Bažnyčios Kristupo koplyčios cheminiai-petrogra mo darbų technologinis projektas, 1981, p. 16; finiai tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės lipdinių bei technologinis projektas, 1986, p. 22. metalinių detalių cheminiai tyrimai, valymo bei 120. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, konservavimo technologinis projektas, 1982, p. 10. Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir 134. Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). konservavimo-restauravimo darbų technologijos, Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, 1988, p. 22. smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, 121. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, atstatymo bei konservavimo technologinis projek Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios tas, 1986, p. 28.

177 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

135. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, dirbtinio marmuro altoriaus tyrimai ir konservavi Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios mo darbų technologija, 1989, p. 17. plafono stiuko dekoro ir dirbtinio marmuro alto 142. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, riaus tyrimai ir konservavimo darbų technologija, p. 7; Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, 1989, p. 17. Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų che 136. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus miniai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 25; Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai tyri patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir mai ir konservavimo technologinis projektas, 1984, konservavimo restauravimo darbų technologinės p. 21; Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. rekomendacijos, 2009, p. 12, 13. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažny 137. Ten pat, p. 14. čios prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai 138. LTSR Jaunimo teatro fasado lipdinių at tyrimai ir konservavimo darbų projektas, 1985, statymo, šviestuvo lydmetalio markės nustatymo p. 29; Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). projektas, 1975, p. 2; Buv. Pažaislio kamaldulų Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, vienuojyno refektoriumo lipdybos konservavimo ir smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, restauravimo darbų projektas, 1977, p. 17. atstatymo bei konservavimo technologinis projek 139. Klaipėdos m. Pergalės 1 namo fasado lipdinių tas, 1986, p. 28; Pažaislio architektūros ansamblis, restauracijos projektas, 1975, p. 3; Šv. Petro ir Bažnyčios Kristupo koplyčios cheminiai-petrogra Povilo bažnyčios krikštyklos ir Karalienių koply finiai tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų čios dekoro fiziko-cheminiai tyrimai ir atstatymo technologinis projektas, 1986, p. 20; Šv. Jokūbo ir projektas, 1976, p. 9; Buvusios Bonifratų bažny šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plasti čios interjero polichromijos, skulptūrų, dekoro nio stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo-restau elementų, metalo bei medžio cheminiai tyrimai ravimo darbų technologijos, 1988, p. 20; Pažaislio bei rekomendacijos retušavimui, 1974, p. 1; Buv. architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jū Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių cheminiai ros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios plafono stiuko tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo techno dekoro ir dirbtinio marmuro altoriaus tyrimai ir loginis projektas, 1979, p. 26; Paveikslų galerija konservavimo darbų technologija, 1989, p. 17. /buv. Katedra/, Pagrindinio fasado skulptūrų ir 143. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindi bareljefinių grupių medžiagų tyrimai ir valymo, nio fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžia tvirtinimo bei hidrofobizacijos technologinis pro gų tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizaci jektas, 1980, p. 11. jos technologinis projektas, 1980, p. 11; Pažaislio 140. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios krikštyklos architektūrinis ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio ir Karalienių koplyčios dekoro fiziko-cheminiai vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių tyrimai ir atstatymo projektas, 1976, p. 9; Viešoji cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir dekoro ele darbų projektas, 1985, p. 29. mentų valymo tvirtinimo ir dažymo technologinis 144. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, Lenino projektas, 1980, p. 5; Paveikslų galerija /buv. Ka a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir konservavi tedra/, Pagrindinio fasado skulptūrų ir bareljefinių mo-restauravimo darbų technologijos, 1988, p. 20. grupių medžiagų tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei 145. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino pr. hidrofobizacijos technologinis projektas, 1980, 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir konserva p. 11. vimo-restauravimo darbų technologinės rekomen 141. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitu dacijos, 1994, p. 8. los stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo 146. Ten pat. darbų technologinis projektas, 1981, p. 16; Buv. 147. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės ap lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo tech dailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir vartų nologinis projektas, 1982, p. 5; Vilniaus Paveikslų tyrimai ir konservavimo – restauravimo darbų galerija (buv. Katedra). Kazimiero koplyčios technologinės rekomendacijos, 1995, p. 13. stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, medienos ir 148. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, metalo tyrimai ir valymo, atstatymo bei konser Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An vavimo technologinis projektas, 1986, p. 27, 28; takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai Pažaislio architektūros ansamblis, Bažnyčios Kris ir rekomendacijos konservavimo restauravimo tupo koplyčios cheminiai-petrografiniai tyrimai ir darbams, 2001, p. 3, 8. konservavimo-restauravimo darbų technologinis 149. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios projektas, 1986, p. 20; Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo navos koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plastinio stiuko tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir dekoro tyrimai ir konservavimo-restauravimo dar konservavimo-restauravimo darbų technologinės bų technologijos, 1988, p. 20; Pažaislio architektū rekomendacijos, 2002, p. 8. rinis ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jūros g. 33, 150. Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešpro Šv. Romualdo koplyčios plafono stiuko dekoro ir jektiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos

178 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje ir lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo 164. Visų Šventų bažnyčios dekoro elementų/ stiu restauravimo darbų technologija, 2002, p. 10. ko/ tvirtinimo galimybių tyrimai, 1972, p. 2–4. 151. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus 165. Direktorius G. Gailiušis, vyr. inžinierius objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), S. Andrašiūnas, techn. skyriaus viršininkas E. Bur- Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. vienė, chem. laboratorijos vedėja J. Drobelienė, sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų Buv. Pažaislio vienuolyno forestoriumo patalpų patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir tinko ir skiedinio cheminiai tyrimai, Vilnius: Lietu- konservavimo restauravimo darbų technologinės vos TSR kultūros ministerija, Paminklų konserva- rekomendacijos, 2009, p. 13, 14. vimo institutas, 1974, p. 1. 152. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių 166. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Uršulės cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstaty koplyčios dekoro elementų cheminiai tyrimai, mo technologinis projektas, 1979, p. 24. III dalis, 1980, p. 5. 153. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir 167. Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, technologinis projektas, 1980, p. 6. grupės vadovė N. Rauckienė, Šv. Petro ir Povilo 154. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitu bažnyčia, Augustino koplyčia, Dekoro elementų los stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo cheminiai tyrimai, II dalis, Vilnius: Lietuvos TSR darbų technologinis projektas, 1981, p. 16. kultūros ministerija, Paminklų konservavimo 155. Pažaislio architektūros ansamblis, Bažny institutas, 1980, p. 4, (toliau – Šv. Petro ir Povilo čios Kristupo koplyčios cheminiai-petrografiniai bažnyčia, Augustino koplyčia, Dekoro elementų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų cheminiai tyrimai, II dalis, 1980); Šv. Petro ir technologinis projektas, 1986, p. 22; Šv. Jokūbo ir Povilo bažnyčios krikštyklos ir Karalienių koply šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plasti čios dekoro fiziko-cheminiai tyrimai ir atstatymo nio stiuko dekoro tyrimai ir konservavimo-restau projektas, 1976, p. 5, 14. ravimo darbų technologijos, 1988, p. 21. 168. Klaipėdos m. Pergalės 1 namo fasado lipdinių 156. Buv. Jokūbo-Pilypo bažnyčia, Fasado lipdinių restauracijos projektas, 1975, p. 2. cheminė analizė, valymo, tvirtinimo bei konser 169. Ten pat, p. 4. vavimo technologinis projektas, 1981, p. 9, 10; 170. LTSR Jaunimo teatro fasado lipdinių at Pažaislio architektūros ansamblis, Bažnyčios Kris statymo, šviestuvo lydmetalio markės nustatymo tupo koplyčios cheminiai-petrografiniai tyrimai ir projektas, 1975, p. 2. konservavimo-restauravimo darbų technologinis 171. Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės projektas, 1986, p. 22; Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo skulptūrinės kompozicijos atstatymo ir konservavi bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plastinio stiuko mo projektas, 1976, p. 3. dekoro tyrimai ir konservavimo-restauravimo 172. Stiuko mišinio sudėtis: kalkių tešla: kvarcinis darbų technologijos, 1988, p. 21. smėlis – 1:1,8 tūrio dalimis (smulkus) ir 1:3,8 tūrio 157. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, p. 8. dalimis (stambus). 158. Gyv. n. Kaune, V. Mykolaičio-Putino g. 11, 173. LTSR Ateizmo muziejus. Ateizmo muzie Pagrindinio fasado bareljefo „Motina su kūdikiu“ jaus, Vilnius Gorkio 74 fasado dekoro elementų valymo ir konservavimo darbų technologinis cheminiai tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, 1982, p. 4; Kauno J. Paleckio viešoji projektas, 1979, p. 4. biblioteka, Centrinių rūmų pagrindinio fasado 174. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdinių bareljefų konservavimo darbų technologinis pro cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstaty jektas, 1982, p. 4. mo technologinis projektas, 1979, p. 26. 159. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, 175. Autentiško stiuko sudėtis: grubus sluoksnis – p. 5. kalkių tešla: užpildas (įvairiaspalvis, įvairiagrū- 160. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimi dis, aštrus ir gludintas kvarcinis smėlis su retais no pr. 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir medžio anglies ir medienos atliekų gabaliukais, konservavimo-restauravimo darbų technologinės aliejaus priemaiša) : gipsas (1:1,6:0,4 tūrio dali- rekomendacijos, 1994, p. 8. mis), smulkus sluoksnis – kalkių tešla : užpildas 161. Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio 25). (labai smulkus aštrus ir gludintas kvarcinis smėlis, Pastato fasado, skulptūrinės grupės, metalinės sutinkama aliejaus priemaiša) : gipsas (1:2:0,1 apdailos, stogo dangos, išorinių durų, langų ir tūrio dalimis). In: Paveikslų galerija /buv. Kated vartų tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų ra/, Pagrindinio fasado skulptūrų ir bareljefinių technologinės rekomendacijos, 1995, p. 14, 15. grupių medžiagų tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei 162. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos kop hidrofobizacijos technologinis projektas, 1980, lyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavi p. 9. mo restauravimo darbų technologinės rekomenda 176. Ten pat, p. 12. cijos, 2001, p. 8. 177. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio 163. Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešpro g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos jektiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos projektas, 1975, p. 3; Buv. Belvederio dvaro rūmai ir lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro restauravimo darbų technologija, 2002, p. 9. elementų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir

179 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 3; mo ir konservavimo technologinis projektas, 1984, Gelgaudiškio dvaro rūmai, 1980, p. 8. p. 26, 27. 178. VVU Tallat-Kelpšos 13 pietinio korpuso anti 190. Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažny septikavimo ir lipdinių atstatymo rekomendacijos, čia, Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai 1975, p. 3. tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, 179. Vilniaus m. butų ūkio valdyba, Gorkio g-vė 1984, p. 23; Pažaislio architektūrinis ansamblis, Nr. 26, 28 Vilniuje, Fasado dekoro elementų Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio valymo, sutvirtinimo ir atstatymo technologinis bažnyčios prieangio lipdinių cheminiai-petrogra projektas, 1979, p. 4. finiai tyrimai ir konservavimo darbų projektas, 180. Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus 1985, p. 31. apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elemen 191. Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). tų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro, konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 3; smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir dekoro atstatymo bei konservavimo technologinis projek elementų valymo tvirtinimo ir dažymo technologi tas, 1986, p. 29. nis projektas, 1980, p. 5. 192. Pažaislio architektūros ansamblis, Bažny 181. Buvusios Bonifratų bažnyčios interjero čios Kristupo koplyčios cheminiai-petrografiniai polichromijos, skulptūrų, dekoro elementų, metalo tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų bei medžio cheminiai tyrimai bei rekomendacijos technologinis projektas, 1986, p. 22. retušavimui, 1974, p. 10. 193. Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdybos 182. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. Baž cheminiai tyrimai, valymo bei konservavimo tech nyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažnyčios nologinis projektas, 1982, p. 8; Buv. Tiškevičiaus prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai tyrimai dvaro centriniai rūmai Užutrakyje, Trakų raj., ir konservavimo darbų projektas, 1985, p. 27. Marmuro ir gipso lipdinių, valymo, konservavimo 183. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, technologinės rekomendacijos, 1989, p. 13. Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų 194. Gyv. n. Kaune, V. Mykolaičio-Putino g. 11, cheminiai – petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtini Pagrindinio fasado bareljefo „Motina su kūdikiu“ mo ir konservavimo technologinis projektas, 1984, valymo ir konservavimo darbų technologinis p. 26; Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažny projektas, 1982, p. 2. čia, Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai 195. Kauno J. Paleckio viešoji biblioteka, Centri tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, nių rūmų pagrindinio fasado bareljefų konservavi 1984, p. 22; Pažaislio architektūrinis ansamblis, mo darbų technologinis projektas, 1982, p. 3. Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio 196. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB bažnyčios prieangio lipdinių cheminiai-petrogra rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių finiai tyrimai ir konservavimo darbų projektas, tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech 1985, p. 30; Vilniaus Paveikslų galerija (buv. nologinės rekomendacijos, 1994, p. 7. Katedra). Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, 197. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimino pr. marmuro, smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir konserva valymo, atstatymo bei konservavimo technologinis vimo-restauravimo darbų technologinės rekomen projektas, 1986, p. 29. dacijos, 1994, p. 8. 184. Pažaislio architektūros ansamblis, Bažny 198. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos kop čios Kristupo koplyčios cheminiai-petrografiniai lyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavi tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų mo restauravimo darbų technologinės rekomenda technologinis projektas, 1986, p. 21; Pažaislio cijos, 2001, p. 8. architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jū 199. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, ros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios plafono stiuko Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An dekoro ir dirbtinio marmuro altoriaus tyrimai ir takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai konservavimo darbų technologija, 1989, p. 17. ir rekomendacijos konservavimo restauravimo 185. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitu darbams, 2001, p. 3. los stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo 200. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos kop darbų technologinis projektas, 1981, p. 17. lyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir konservavi 186. Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fa mo restauravimo darbų technologinės rekomenda sadų lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo cijos, 2001, p. 8. technologinis projektas, 1982, p. 6. 201. Pažaislio Kamaldulių vienuolyno ansamblio 187. Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės Pacų kripta, Sienų ir dekoro (buv. lipdinių) tyrimai lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, ir konservavimo-restauravimo darbų techninio valymo bei konservavimo technologinis projektas, projekto technologinė dalis, 2001, p. 6. 1982, p. 10. 202. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios 188. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, p. 10. navos koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės 189. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų konservavimo-restauravimo darbų technologinės cheminiai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtini rekomendacijos, 2002, p. 8.

180 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje

203. Pacų rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešpro ir metalo dekoro elementų cheminiai tyrimai ir jektiniai darbai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos valymo, atstatymo ir konservavimo technologinis ir lipdybos pagrindo tyrimai ir konservavimo projektas, 1980, p. 4. restauravimo darbų technologija, 2002, p. 10. 215. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio 204. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų štabo administracinių pastatų ansamblio (buvusios tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp technologinis projektas, 1980, p. 13. lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo 216. Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 fizinės būklės ir valymo bei konservavimo technologinis projektas, esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų 1982, p. 11. cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės 217. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitu rekomendacijos, 2006, p. 28; Užutrakio dvaro los stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo sodybos rūmai (unikalus objekto kodas Kultūos darbų technologinis projektas, 1981, p. 16. vertybių registre 1725), Užutrakio g. 17, Trakų m. 218. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, (Trakų sen.), Trakų r. sav., Vilniaus aps., Kredenso, p. 10. valgomojo, gobelenų patalpų lipdybos ir tinkų 219. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, cheminiai tyrimai ir konservavimo restauravimo Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų che darbų technologinės rekomendacijos, 2009, p. 15. miniai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir 205. VVU Pažangios mokslo minties muziejaus/ konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 27. buv. Šv. Jono bažnyčios/daliniai cheminiai tyrimai 220. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Buv. Baž ir rekomendacijos, 1974, p. 70. nyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio bažnyčios 206. Gipsatūrų sutvirtinimas ir hidrofobizacija, prieangio lipdinių cheminiai-petrografiniai tyrimai 1975, p. 1. ir konservavimo darbų projektas, 1985, p. 32; 207. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio Pažaislio architektūros ansamblis, Bažnyčios Kris g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos tupo koplyčios cheminiai-petrografiniai tyrimai ir projektas, 1975, p. 4. konservavimo-restauravimo darbų technologinis 208. Ten pat, p. 3. projektas, 1986, p. 23. 209. Gipsatūrų sutvirtinimas ir hidrofobizacija, 221. Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažny 1975, p. 8, 9. čia, Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai 210. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos 1984, p. 23. projektas, 1975, p. 4. 222. Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės 211. LTSR Jaunimo teatro fasado lipdinių at skulptūrinės kompozicijos atstatymo ir konservavi statymo, šviestuvo lydmetalio markės nustatymo mo projektas, 1976, p. 4. projektas, 1975, p. 2; LTSR Ateizmo muziejus. 223. Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fa Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio 74 fasado sadų lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo dekoro elementų cheminiai tyrimai ir konservavi technologinis projektas, 1982, p. 7. mo technologinis projektas, 1979, p. 4; Vilniaus m. 224. Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės butų ūkio valdyba, Gorkio g-vė Nr. 26, 28 Vilniuje, lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, Fasado dekoro elementų valymo, sutvirtinimo ir valymo bei konservavimo technologinis projektas, atstatymo technologinis projektas, 1979, p. 5. 1982, p. 11. 212. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Uršulės 225. Vilniaus senamiesčio 23 kvartalas. G. n. koplyčios dekoro elementų cheminiai tyrimai, Biliūno 10, Lipdinių, metalo ir keramikos valymo, III dalis, 1980, p. 5; Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, Augustino koplyčia, Dekoro elementų cheminiai 1982, p. 9. tyrimai, II dalis, 1980, p. 4; Viešoji biblioteka 226. Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fa H. Manto 25, Fasadų ir dekoro elementų valymo sadų lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo tvirtinimo ir dažymo technologinis projektas, 1980, technologinis projektas, 1982, p. 5. p. 5; Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus apy 227. Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdybos linkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elementų chemi cheminiai tyrimai, valymo bei konservavimo tech niai tyrimai ir valymo, atstatymo ir konservavimo nologinis projektas, 1982, p. 9. technologinis projektas, 1980, p. 4; Gelgaudiškio 228. Buv. Tiškevičiaus dvaro centriniai rūmai dvaro rūmai, 1980, p. 9. Užutrakyje, Trakų raj., Marmuro ir gipso lipdinių, 213. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio valymo, konservavimo technologinės rekomendaci fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų jos, 1989, p. 14. tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos 229. Vyriausiais inžinierius F. Vanagas, techninių technologinis projektas, 1980, p. 13. tyrimų skyriaus viršininkas E. Surotkevičius, gru- 214. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir pės vadovė N. Rauckienė, Gyv. n. Kaune, V. Myko dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo laičio-Putino g. 11, Pagrindinio fasado bareljefo technologinis projektas, 1980, p. 6; Buv. Belvede „Motina su kūdikiu“ valymo ir konservavimo rio dvaro rūmai Seredžiaus apylinkėje, Lipdybos darbų technologinis projektas, Vilnius: Lietuvos

181 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

TSR kultūros ministerija, Paminklų konservavi- (buv. Katedra). Kazimiero koplyčios stiukinio mo institutas, 1982, p. 3, (toliau – Gyv. n. Kaune, dekoro, marmuro, smiltainio, medienos ir metalo V. Mykolaičio-Putino g. 11, Pagrindinio fasado tyrimai ir valymo, atstatymo bei konservavimo bareljefo „Motina su kūdikiu“ valymo ir konserva technologinis projektas, 1986, p. 30; Pažaislio vimo darbų technologinis projektas, 1982); Kauno architektūros ansamblis, Bažnyčios Kristupo J. Paleckio viešoji biblioteka, Centrinių rūmų koplyčios cheminiai-petrografiniai tyrimai ir pagrindinio fasado bareljefų konservavimo darbų konservavimo-restauravimo darbų technologinis technologinis projektas, 1982, p. 4. projektas, 1986, p. 22. 230. Pažaislio Kamaldulių vienuolyno ansamblio 239. Buv. Pažaislio vienuolyno ansambl., Kapitu Pacų kripta, Sienų ir dekoro (buv. lipdinių) tyrimai los stiuko dekoro konservavimo ir restauravimo ir konservavimo – restauravimo darbų techninio darbų technologinis projektas, 1981, p. 16; Buv. projekto technologinė dalis, 2001, p. 6. Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fasadų 231. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An technologinis projektas, 1982, p. 7; Vilnius, Uni takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai versiteto 3, Baltosios salės lipdinių bei metalinių ir rekomendacijos konservavimo restauravimo detalių cheminiai tyrimai, valymo bei konservavi darbams, 2001, p. 3. mo technologinis projektas, 1982, p. 11; Šv. Petro 232. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio ir Povilo bažnyčia Vilniuje, 1983, p. 10; Pažaislio fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų architektūrinis ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos vienuolyno ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių technologinis projektas, 1980, p. 13. cheminiai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo 233. Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės darbų projektas, 1985, p. 32; Vilniaus Paveikslų skulptūrinės kompozicijos atstatymo ir konservavi galerija (buv. Katedra). Kazimiero koplyčios mo projektas, 1976, p. 4; LTSR Ateizmo muziejus. stiukinio dekoro, marmuro, smiltainio, medie Ateizmo muziejaus, Vilnius Gorkio 74 fasado de nos ir metalo tyrimai ir valymo, atstatymo bei koro elementų cheminiai tyrimai ir konservavimo konservavimo technologinis projektas, 1986, p. 30; technologinis projektas, 1979, p. 4. Pažaislio architektūros ansamblis, Bažnyčios Kris 234. Viešoji biblioteka H. Manto 25, Fasadų ir tupo koplyčios cheminiai-petrografiniai tyrimai ir dekoro elementų valymo tvirtinimo ir dažymo konservavimo-restauravimo darbų technologinis technologinis projektas, 1980, p. 5. projektas, 1986, p. 22; Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo 235. Ten pat. bažnyčia Vilniuje, Lenino a. 10, Plastinio stiuko 236. Buv. Belvederio dvaro rūmai Seredžiaus dekoro tyrimai ir konservavimo-restauravimo dar apylinkėje, Lipdybos ir metalo dekoro elemen bų technologijos, 1988, p. 23; Pažaislio architektū tų cheminiai tyrimai ir valymo, atstatymo ir rinis ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jūros g. 33, konservavimo technologinis projektas, 1980, p. 4; Šv. Romualdo koplyčios plafono stiuko dekoro ir Gelgaudiškio dvaro rūmai, 1980, p. 9; Šv. Petro dirbtinio marmuro altoriaus tyrimai ir konservavi ir Povilo bažnyčia, Augustino koplyčia, Dekoro mo darbų technologija, 1989, p. 20. elementų cheminiai tyrimai, II dalis, 1980, p. 4. 240. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, 237. Šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia Vilniuje, Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų Lenino a. 10, Plastinio stiuko dekoro tyrimai ir cheminiai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirti konservavimo-restauravimo darbų technologijos, nimo ir konservavimo technologinis projektas, 1988, p. 23; Pažaislio architektūrinis ansamblis, 1984, p. 27; Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romual Bažnyčia, Koridoriaus lipdybos prie kapitulos do koplyčios plafono stiuko dekoro ir dirbtinio cheminiai tyrimai ir konservavimo technologinis marmuro altoriaus tyrimai ir konservavimo darbų projektas, 1984, p. 23. technologija, 1989, p. 20. 241. Vilkėnų dvaro rūmai Švėkšnoje, Lipdybos 238. Vilnius, Universiteto 3, Baltosios salės cheminiai tyrimai, valymo bei konservavimo tech lipdinių bei metalinių detalių cheminiai tyrimai, nologinis projektas, 1982, p. 9. valymo bei konservavimo technologinis projektas, 242. Buv. Tiškevičiaus dvaro centriniai rūmai 1982, p. 11; Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Užutrakyje, Trakų raj., Marmuro ir gipso lipdinių, 1983, p. 10; Pažaislio architektūrinis ansamblis, valymo, konservavimo technologinės rekomendaci Bažnyčia, Koridoriaus prie zakristijos lipdybos jos, 1989, p. 14. elementų cheminiai-petrografiniai tyrimai, valymo, 243. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimi tvirtinimo ir konservavimo technologinis projektas, no pr. 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir 1984, p. 27; Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, konservavimo-restauravimo darbų technologinės Bažnyčia, Koridoriaus lipdybos prie kapitulos rekomendacijos, 1994, p. 9. cheminiai tyrimai ir konservavimo technologinis 244. Pastatas Vilniuje, Gedimino pr. 40 (buv. KGB projektas, 1984, p. 23; Pažaislio architektūrinis rūmai), Teraco grindų, lipdybos, metalinių detalių ansamblis, Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų tech ansamblio bažnyčios prieangio lipdinių chemi nologinės rekomendacijos, 1994, p. 8. niai-petrografiniai tyrimai ir konservavimo darbų 245. Teisingumo ministerija Vilniuje, Gedimi projektas, 1985, p. 32; Vilniaus Paveikslų galerija no pr. 30/1, Fasado lipdybos ir tinko tyrimai ir

182 Ramunė Balandžiūnienė Lipdyto dekoro konservavimo ir restauravimo medžiagos ir technologijos XX a. 8 deš.–XXI a. pr. Lietuvoje konservavimo-restauravimo darbų technologinės tyrimai ir konservavimo technologinis projektas, rekomendacijos, 1994, p. 9. 1984, p. 23; Pažaislio architektūrinis ansamblis, 246. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, Buv. Bažnyčia, Pažaislio vienuolyno ansamblio Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An bažnyčios prieangio lipdinių cheminiai-petrogra takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai finiai tyrimai ir konservavimo darbų projektas, ir rekomendacijos konservavimo restauravimo 1985, p. 33. darbams, 2001, p. 3; Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo 253. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Apvaizdos koplyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai štabo administracinių pastatų ansamblio (buvusios ir konservavimo restauravimo darbų technologinės Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp rekomendacijos, 2001, p. 9. lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo 247. Pažaislio Kamaldulių vienuolyno ansamb pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės lio Pacų kripta, Sienų ir dekoro (buv. lipdinių) laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 fizinės būklės ir tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų techninio projekto technologinė dalis, 2001, p. 6; cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, Kairiosios rekomendacijos, 2006, p. 28. navos koplyčios stiuko dekoro ir išlikusios sieninės 254. Klaipėdos m. Pergalės 1 namo fasado lipdinių tapybos cheminiai, mikrobiologiniai tyrimai ir restauracijos projektas, 1975, p. 1, 2. konservavimo-restauravimo darbų technologinės 255. Klaipėdos m. Kraštotyros muziejaus Gorkio rekomendacijos, 2002, p. 9. g-vėje 7 fasado lipdinių ir skulptūrų restauracijos 248. Šv. Kotrynos bažnyčios Dievo Apvaizdos projektas, 1975, p. 1, 2. koplyčios skliautų stiuko dekoro tyrimai ir 256. Buv. Bazilijonų vienuolyno vartų plastinės konservavimo restauravimo darbų technologinės skulptūrinės kompozicijos atstatymo ir konservavi rekomendacijos, 2001, p. 9; Pažaislio Kamaldulių mo projektas, 1976, p. 2. vienuolyno ansamblio Pacų kripta, Sienų ir dekoro 257. LTSR Ateizmo muziejus. Ateizmo muzie (buv. lipdinių) tyrimai ir konservavimo-restaura jaus, Vilnius Gorkio 74 fasado dekoro elementų vimo darbų techninio projekto technologinė dalis, cheminiai tyrimai ir konservavimo technologinis 2001, p. 6; Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia, projektas, 1979, p. 1, 2. Kairiosios navos koplyčios stiuko dekoro ir 258. Buv. Pažaislio vienuolynas, kapitulos lipdi išlikusios sieninės tapybos cheminiai, mikrobiolo nių cheminiai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei giniai tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų atstatymo technologinis projektas, 1979, p. 4; Buv. technologinės rekomendacijos, 2002, p. 9; Pacų Pažaislio vienuolynas, zakristijos lipdinių chemi rūmai (S 688), Šv. Jono g. 3, Priešprojektiniai dar niai tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei atstatymo bai, Fasado II aukšto reljefų lipdybos ir lipdybos technologinis projektas, 1979, p. 4; Buv. Pažaislio pagrindo tyrimai ir konservavimo restauravimo vienuolyno ansambl., Kapitulos stiuko dekoro darbų technologija, 2002, p. 10. konservavimo ir restauravimo darbų technologinis 249. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų projektas, 1981, p. 11. štabo administracinių pastatų ansamblio (buvusios 259. Tyrimais nustatyta, kad grubaus modeliavimo Kauno karinės tvirtovės vadavietės pastatų komp sluoksnio sudėtis tokia: 1 dalis kalkių : 0,38 dalis lekso G350K komendanto rūmų G350K1) štabo gipso : 1,77 dalis užpildo iš įvairiagrūdžio įvairia pastato 1B2/p Gedimino g. 25, Kaune centrinės spalvio kvarcinio ir geležingo smėlio ir organinė laiptinės patalpų Nr. 202 ir 204 fizinės būklės ir rišamoji medžiaga gyvulinės kilmės baltymas. esamos situacijos analizė, šių patalpų lubų ir sienų 260. Viršutinis plastinis sluoksnis susidėjo iš 1 da- cheminiai, biologiniai tyrimai ir technologinės lies kalkių tešlos ir 1 dalies gipso. rekomendacijos, 2006, p. 28. 261. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Uršulės 250. Užutrakio dvaro sodybos rūmai (unikalus koplyčios dekoro elementų cheminiai tyrimai, objekto kodas Kultūros vertybių registre 1725), III dalis, 1980, p. 2, 3; Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Užutrakio g. 17, Trakų m. (Trakų sen.), Trakų r. Augustino koplyčia, Dekoro elementų cheminiai sav., Vilniaus aps., Kredenso, valgomojo, gobelenų tyrimai, II dalis, 1980, p. 2. patalpų lipdybos ir tinkų cheminiai tyrimai ir 262. Paveikslų galerija /buv. Katedra/, Pagrindinio konservavimo restauravimo darbų technologinės fasado skulptūrų ir bareljefinių grupių medžiagų rekomendacijos, 2009, p. 15. tyrimai ir valymo, tvirtinimo bei hidrofobizacijos 251. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, technologinis projektas, 1980, p. 2. Kaune, K. Jūros g. 33, Šv. Romualdo koplyčios 263. Buv. Sapiegų rūmai, Vilnius, Suvorovo 1, Fa plafono stiuko dekoro ir dirbtinio marmuro alto sadų lipdinių cheminiai tyrimai, valymo, atstatymo riaus tyrimai ir konservavimo darbų technologija, technologinis projektas, 1982, p. 4. 1989, p. 20. 264. Ten pat, p. 1. 252. Pažaislio architektūrinis ansamblis, Bažnyčia, 265. Pažaislio architektūros ansamblis, Bažny Koridoriaus prie zakristijos lipdybos elementų che čios Kristupo koplyčios cheminiai-petrografiniai miniai-petrografiniai tyrimai, valymo, tvirtinimo ir tyrimai ir konservavimo-restauravimo darbų konservavimo technologinis projektas, 1984, p. 27; technologinis projektas, 1986, p. 1. Buv. Pažaislio vienuolyno ansamblis, Bažnyčia, 266. Vilniaus Paveikslų galerija (buv. Katedra). Koridoriaus lipdybos prie kapitulos cheminiai Kazimiero koplyčios stiukinio dekoro, marmuro,

183 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

smiltainio, medienos ir metalo tyrimai ir valymo, servation and restoration of the moulded atstatymo bei konservavimo technologinis projek decor is carried out. On the basis of ana- tas, 1986, p. 6. 267. Vilniaus šv. Jono kongregacijos vienuolynas, lysed sources, the main reasons for rather Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčia Vilniuje, An rapid decomposition of the moulded de- takalnio g. Nr. 27, Interjero stiuko dekoro tyrimai cor are identified, as well as the impact ir rekomendacijos konservavimo restauravimo of different conservation and restoration darbams, 2001, p. 2. methods on the authentic materials. This article also gives insights why so many objects of the moulding heritage SUMMARY that were restored relatively recently – 20-40 years ago – again require urgent Ramunė Balandžiūnienė intervention by specialists, but answers MATERIALS AND are given only to some of the questions TECHNOLOGIES OF arising. THE MOULDED DECOR During the research, problems related CONSERVATION AND to such issues as responsibilities of the RESTORATION IN LITHUANIA restorers and researchers, control of the FROM ‘70s OF THE 20th CENTURY conservation and restoration work pro- TO EARLY 21st CENTURY cess, and testing of substances offered on the market became apparent. It became In this article, conservation and restora- obvious that the methods suggested were tion work methods related to the moul- not always accurately implemented. Of- ded and sculpture decor, which were re- ten inappropriate substances were used. commended by the Lithuanian chemistry The problem still exists as practice shows technologists and used by the restorers that inappropriate materials have been from ‘70s of the 20th to early 21st centu- used so far. The recommendations made ry, are analysed. by the chemistry technologists as well as The article presents reports on the la- the methods of restoration work prepared boratory experiments of chemistry tech- by the restorer should be carefully consi- nologists carried out to determine the dered and analysed. effects of various substances on the restored material. In addition, reports on che- MB „Virmalda“, Vilniaus dailės akademija mical research carried out in the historical El. paštas: [email protected] buildings are analysed. Systemization of Gauta 2018-09-30 technological recommendations for con- Įteikta spaudai 2019-02-07

184 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

Nauji duomenys apie XIX a. vid. žemaičių vyskupijos bažnyčioms kūrusius dailininkus

Dailėtyrinėje literatūroje atskleidžiama vis daugiau faktų apie XIX–XX a. pr. bažnyčioms kūrusius profesio nalius tapytojus, bet didžioji dalis vis dar lieka anoniminė. Duomenys apie dailininkus pasipildo atliekant natūrinius tyrimus Kultūros paveldo centro ekspedicijų metu. Kartais paveiksle rastas dailininko parašas taip ir lieka vienintele žinia apie autorių. Išsamesnius tyrimus galima pradėti tada, kai susikaupia keli to paties dailininko paveikslai ir jo biografija pasipildo nors keliais gyvenimo faktais. Šioje publikacijoje pristatomi du mažai žinomi tapytojai Tadas Žilinskis ir Juzefa Gorskytė, bandoma nubrėžti jų pirmuosius gyvenimo ir kūrybos štrichus. Taip pat straipsnyje papildoma žymaus XIX a. tapytojo Jono Zenkevičiaus biografija.

Jonas Zenkevičius (1821–1888). Profesionalaus tapytojo J. Zenkevičiaus gyvenimą ir kūrybą nagrinė- jo dailėtyrininkė Rūta Janonienė [1], istorikas Egidijus Aleksandravičius [2]. Lietuvos dailininkų žodyne išvardyti J. Zenkevičiaus kūriniai – religiniai paveikslai, portretai, peizažai [3], bet nepaminėti jo bažnyti- niai paveikslai „Šv. Kazimieras“ (apie 1854) Liolių bažnyčioje [4], „Šv. Ambraziejus laimina imperatorių Teodorą II“ (1873) Inturkės bažnyčioje [5], „Nukryžiuotasis“ (1887) Šaukėnų bažnyčioje [6] bei šioje publikacijoje plačiau aptariami Šateikių bažnyčios atvaizdai [7]. Dailėtyrininkė Rasa Butvilaitė aprašydama Šateikių bažnyčią [8] nurodė joje esančius J. Zenkevičiaus signuotus paveikslus – titulinį didžiojo altoriaus „Šv. Morkus“ ir šoninio evangelijos pusės altoriaus „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (I) (1, 2 pav.). Dėl trečiojo, šoninio laiškų pusės altoriaus paveikslo „Šv. Juozapas“ autorystės ji suabejojo: „Šv. Juozapo paveikslas nesignuotas ir veikiausiai sukurtas XIX a. pab. kito tapytojo, nors koloritas, lakoniška subalansuota kompozicija iš pažiūros artimi J. Zenkevičiaus kūriniams […]“ [9] (3 pav.). 2017 m. Kultūros paveldo centro ekspedicijos metu šv. Juozapo paveikslo

1 pav. Jonas Zenkevičius. Paveikslas 2 pav. Jonas Zenkevičius. Paveikslas 3 pav. Jonas Zenkevičius. Paveikslas „Šv. Morkus“. „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (I). „Šv. Juozapas“. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

185 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

apačioje rastas autoriaus parašas: J. Zienkiewicz. Taigi, Šateikių bažny- čiai J. Zenkevičius nutapė tris titulinius altorių paveikslus. Kaip rodo paveiksluose esantys įrašai, jie buvo sukurti 1874 m. Vilniuje (4 pav.). Panašaus braižo zakristijoje saugomas dar vienas 1878 m. J. Žagie- los dovanotas paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (II) (5 pav.) [10]. Jo būklė labai prasta, todėl negalima įžiūrėti, ar tikrai apa- čioje dešinėje yra tapytojo parašas. Kitoje paveikslo pusėje J. Zenkevi- 4 pav. Paveikslo „Šv. Morkus“ signatū čiaus kaligrafišku braižu įrašas:J. Żagiella / fundacja / r. 1878. Galutinę ra. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. išvadą apie paveikslo „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ autorystę bus galima padaryti po restauracijos. Šateikių bažnyčios altoriniai paveikslai nutapyti profesionaliai, tra- dicinės ikonografijos atvaizduose išreikštas religinis turinys. Didžiojo altoriaus tituliniame atvaizde šv. Morkus pavaizduotas rašantis Evan- geliją, užlenktame lape matyti pirmojo skyriaus eilutės: CAP. 1.v. III. / VOX CLAMANTIS IN DESERTO: PARATE VIAM DOMINI, RECTAS FACILE / SEMITAS EIUS (žr. 1 pav.). Vulgatos vertimas: „Tyruose šau- kiančiojo balsas: Taisykite Viešpaties kelią, darykite tiesius jo takus“ [11] (Mk 1.3). Šiuo pranašo Izaijo tekstu pradedama šv. Jono Krikšty- tojo, skelbiančio apie artėjantį Išganytojo atėjimą, istorija. Šoninio altoriaus paveiksle „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ Dan- giškoji Motina ir Jėzus pavaizduoti tarp debesų, globėjiškai žvelgiantys žemyn (į žemę), rankose laikantys Lietuvoje veikusių vienuolijų atributus: pranciškonų, bernardinų – virvelę su trimis mazgais, augustinų – odinį diržą, karmelitų – škaplierių, dominikonų – rožinį (žr. 2 pav.) [12]. Šie simboliai įgyja platesnę reikšmę XIX a. II p. istoriniame – vienuo- lijų panaikinimo – kontekste. 5 pav. Jonas Zenkevičius (?). Paveikslas J. Zenkevičius kūriniuose pasireiškia europinės religinės tapybos „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (II). įtaka, jo paveikslai, įkvėpti veržlios romantizmo dvasios, praturtinti A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. giliaprasmiu turiniu, išreikšti profesionalia menine forma yra itin vertingi brandaus laikotarpio dailininko kūriniai [13]. Tikėtina, kad Šatei- kių bažnyčios statytojai grafai Plateriai buvo šių paveikslų užsakovai. Jie veikiausiai pasirūpino ne tiktai 1875 m. pastatytos šventovės [14], išsiskiriančios architektūriniu, interjero įrangos sprendiniu fundatoriai, bet ir rūpinosi aukšto meninio lygio apipavidalinimu – J. Zenkevičiaus altoriniais atvaizdais, priskirtinais prie geriausių XIX a. II p. Lietuvos bažnytinių kūrinių.

Tadas Žilinskis (dirbo XIX a. vid.–II pusėje). Dailininko pavardė į Lietuvos dailininkų žodyną neįtraukta. Apie jį fragmentiškas biografi- nes žinias pateikia istorikas Povilas Rėklaitis straipsnyje, skirtame dai- lininkui Aleksandrui Pilsudskiui [15]. Dailėtyrininkė Rūta Janonienė ir muziejininkė Jolanta Klietkutė, nagrinėdamos Kretingos bažnyčios dailės palikimą, paminėjo vienuolių chore už didžiojo altoriaus kabantį 1878 m. ant vario skardos T. Žilinskio nutapytą paveikslą „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ [16]. Povilas Spurgevičius publikacijoje „Ve- liuonos bažnyčia“ [17] ir šio straipsnio autorė knygoje „Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje“, remiantis archyvi- niu dokumentu, pristatė Veliuonos bažnyčioje esančių T. Žilinskio šv. Elenos paveikslo ir Kryžiaus kelio stočių (išliko tiktai XII stotis) [18]

186 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

įgijimo aplinkybes. Du šio autoriaus tapyti portretai saugomi Žemaičių muziejaus „Alka“ (toliau – ŽMA) rinkiniuose [19] ir vieno iš jų nuotrauka – Šiaulių „Aušros“ muziejuje (toliau – ŠAM). Apie ankstyvąjį T. Žilinskio mokymosi ir kūrybos laikotarpį nežino- ma. Remiantis P. Rėklaičiu, XIX a. vid. jis jau dirbo Pašušvio dvare, buvo Petro Pilsudskio ir kitų šios giminės vaikų piešimo mokytoju. Iš jo mokinių gabumais išsiskyrė Valerijaus Pilsudskio sūnus Aleksandras – išlikę jo XIX a. 6 deš. piešti paveikslai [20]. Mokytojaudamas Pašušvy- je T. Žilinskis 1850 m. nutapė Pilsudskių šeimos narių portretus, padarė esamų portretų kopijas [21]. Kokiais metais Valerijus Pilsudskis, o kartu su juo ir T. Žilinskis per- sikėlė į Dembus (lenk. k. – Dębne, dvaras netoli Kauno) istorikas P. Rėklaitis nenurodo. 1857 m. būdamas Dembuose T. Žilinskis nutapo Valerijaus sūnaus Aleksandro portretą, prieš jam išvykstant studijuoti į Maskvos universitetą [22]. Šio portreto fotokopija saugoma ŠAM [23]. Tais pačiais metais, būdamas Dembuose, T. Žilinskis nutapė religinio siužeto paveikslą „Šv. Antanas Paduvietis“, kuris dabar kabo 6 pav. Tadas Žilinskis. Paveikslas Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios šio titulo altoriuje (6 pav.). Paveikslo „Šv. Antanas Paduvietis“. vaizdo pusėje kairėje autoriaus įrašas: Tadeusz Ƶylinski / 1857 mało A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. wal w Dębnie (7 pav.). Jame pavaizduotas itin populiarus šv. Antano stebuklas, kai jam besimeldžiant celėje danguje pasirodęs Vaikelis Jė- zus. T. Žilinskis tradicinę ikonografiją perteikė gan realistiškai, be šio siužeto atvaizdams būdingo sentimentalumo ir antgamtinių elementų. Suklupęs šv. Antanas tvirtomis rankomis apkabinęs ant stalo stovintį 7 pav. Paveikslo „Šv. Antanas Paduvie Vaikelį. Šventojo ir Jėzaus veidai individualizuoti, netgi charakteringi, tis“ signatūra. o tai leidžia manyti, kad tapant paveikslą jam galėjo pozuoti aplinkiniai A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. žmonės. Veidas ir rankos nutapytos gan akademiškai, bet piešinys, klū- pančio šv. Antano proporcijos, netikslūs. Palyginus su kitais kūriniais, šv. Antano Paduviečio paveiksle po XX a. pab. atnaujinimo autentiškos P. Žilinskui būdingos minkštos jautrios tapysenos nematyti. Po dvejų metų T. Žilinskis, išvažiavęs į Peterburgą Surviliškio bažny- čiai nutapo paveikslą „Šv. Jurgis“ (8 pav.). Kitoje drobės pusėje kairėje įrašyti dovanojimo data, paskirtis ir aukotojas: 1860. Lutẽ: 21d: / ofia rował do Ołtarza / So≈ Rocha w Surwi- / liszkach / Waleryan Piłsudski; dešinėje – nutapymo vieta, metai ir autoriaus parašas: Małowal w Pe tersz / burgu 1859. roku / Tadeusz Ƶyliński (9 pav.). Šv. Jurgio paveikslą Surviliškio bažnyčios šoniniam šv. Roko altoriui užsakė ir padovanojo Valerijus Pilsudskis, o tai liudija apie anksčiau minėtus dailininko ir Va- lerijono Pilsudskio (Aleksandro tėvo) ryšius. T. Žilinskio į Peterburgą vizito tikslas nežinomas, bet šiame mieste jis apsistojo ilgesniam laikui, ten tapė, galbūt tobulino tapybos įgūdžius. T. Žilinskio šv. Jurgio atvaizdas papuošė Surviliškio bažnyčios Šv. 8 pav. Tadas Žilinskis. Paveikslas Roko altoriaus antrąjį tarpsnį. Stačiakampio su arka viršuje paveiks- „Šv. Jurgis“. lo forma rodo, kad jis buvo įkomponuotas į seną XVIII a. I p. altorių A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. [24]. 1884 m. Surviliškio bažnyčią vizitavęs dekanas paminėjo naują Šv. Roko altorių [25]. Veikiausiai tuomet įrenginys įgavo dabartinę iš- vaizdą, perstatytame altoriuje buvo įkomponuoti senieji puošnūs regen- tinio stiliaus drožti sparnai, kiti elementai, bet pasikeitė jo proporcijos ir forma. Matyt dėl šios priežasties antrame tarpsnyje buvo patalpintas 9 pav. Paveikslo „Šv. Jurgis“ įrašai. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. 187 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

naujas stačiakampės formos šv. Jurgio paveikslas, o T. Žilinskio – perkeltas į zakristiją. T. Žilinskio paveiksle stovinčio pamynusio slibiną, su ietimi ir palmės šakele rankose šv. Jurgio ikonografiją papildo retesnis atributas – kablių prismaigstytas ratas, kuris kankinimo metu, kaip rašoma hagiografijoje, angelų stebuklingai buvęs sutrupintas. Miesto fone, virš kupolo iškyla Rytų Ortodoksų kryžius su apatiniu pasvirusiu (priešinga nei įprasta kryptimi) pakoju. Beveik visą paveikslo plotą užima šv. Jurgio, vilkin- čio šarvais figūra. Koloritas spalvingas – figūrą supa skaisčiai raudonas apsiaustas, romėnų kario šarvus paįvairina melsvos, rausvos, auksinės šalmo plunksnos, juosta ir pteruges [26] dirželiai. Šis paveikslas išliko autentiškos išvaizdos, jame matyti T. Žilinskiui būdinga švelnių potėpių tapysena, vaizdą kuria skaidrių, grynų, bet subtiliai prislopintų spal- vinių plotmių deriniai, tolumą užlieja išsklaidyta, tirpdanti kontūrus balzgana šviesa. Šv. Jurgio veidas yra tarsi raktas atributuojant kitus T. Žilinskio kūrinius – ovaliame veide išsiskiria didelės drėgnos akys, ilgesingas į viršų nukreiptas žvilgsnis, platoka kiek priplota nosis, iš- gaubtos nuleistais kampučiais lūpos. Šie bruožai, o ypač melancholiška veido išraiška pastebima ir minėtame Aleksandro Pilsudskio portrete. Remiantis rašytiniais šaltiniais ir signatūromis žinoma, kad XIX a. 8 deš. T. Žilinskis jau dirbo Kretingoje. Galbūt jo keliai su Pilsudskiais išsiskyrė, kai 1866 m. dvarininkas Valerijus neteko savo vienintelio sū- naus Aleksandro ir po metų, testamentu Dembų dvarelį užrašęs Ged- gaudams, išsikėlė į Kelmę [27]. 1872 m. kovo 30 d. iš Kretingos į Veliuoną buvo atgabenta T. Žilinskio kūrinių siunta – Kryžiaus kelio ciklas ir paveikslas „Šv. Elena“ [28]. Paveikslus užsakė ilgametis Veliuonos klebonas prelatas Marcijonas Jurgis Giedraitis (apie 1806–1886). Kryžiaus kelio paveikslai minimi 10 pav. Tadas Žilinskis. XII stoties visuose iki Antrojo pasaulinio karo rašytuose Veliuonos bažnyčios in- paveikslas „Nukryžiavimas“. ventoriuose [29]. Tenka apgailestauti, kad 1958 m. jie (išskyrus XII) A. Petrašiūno 2014 m. nuotr. (10 pav.) [30], buvo pakeisti naujais, „V. G.“ inicialais pažymėtais atvaizdais. Kur dingo T. Žilinskio tapytos stotys – nežinoma. Atkreiptinas dėmesys, kad dabartinis ciklas yra gan retos, XIX a. bernardiniškoje aplinkoje [31] plitusios barokinės ikonografijos [32]. Galima prielaida, kad sovietmečiu Kryžiaus kelią Veliuonos bažnyčiai tapęs dailininkas galėjo nukopijuoti T. Žilinskio paveikslų kompozicijas. T. Žilinskio sukurtas nedidelis šv. Elenos paveikslas iš pradžių pri- klausė asmeniniam klebono kun. M. J. Giedraičio rinkiniui (11 pav.). Kaip parašyta kitoje paveikslo pusėje, šį atvaizdą po mirties jis paauko- ja Veliuonos bažnyčiai. Atvaizdo perdavimo įpareigojo pasirūpinti bū- simą Veliuonos kleboną. Kun. M. J. Giedraitis buvo numatęs ir atvaizdo vietą bažnyčioje: „[…] Veliuonos bažnyčioje prie didžiojo altoriaus Evangelijos pusėje per vidurį, kur dabar kabo Švč. Mergelės Marijos su rėmais paveikslas“ [33]. Ar buvo įvykdytas šis aukotojo noras – ne- žinoma, bet šiuo metu šv. Elenos paveikslas pakabintas bažnyčioje ant pilioriaus. 11 pav. Tadas Žilinskis. Paveikslas Šv. Elenos atvaizdas nutapytas pagal XIX a. plitusius raižinius ar de- „Šv. Elena“. vocinius paveikslėlius. Paveiksle pavaizduota ilgais garbanotais plau- A. Petrašiūno 2014 m. nuotr. kais moteris, vilkinti istoristiniu drabužiu – puošnia suknia, apsigobusi

188 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

karališku šermuonėlio kailio apsiaustu, galvą dengia karališka kepurė, dešinėje rankoje laiko kryžių, kairėje – nuleistą skeptrą [34]. Tolumoje matyti kalnuotas peizažas, tarp debesų – sklendžiantys angelai. Tapy- bos pobūdis, koloritas panašus kaip minėto šv. Jurgio paveikslo. Kiek silpnesnis, su anatominėmis klaidomis piešinys (padidinta kryžių lai- kanti ranka). 1877 m. T. Žilinskis nutapo Leonardpolio (Šilalės r.) dvaro savinin- kų Volmerių portretus, kurie pateko į „Alkos“ muziejaus rinkinį [35]. Edvardo Volmerio portreto kitoje pusėje įrašas: z Fotografii / malował T. Źylinski R·1877 [36]. Yra išlikusi ir fotografija pagal kurią buvo nutapytas portretas [37]. Volmerienės portretas nesignuotas, bet veikiausiai jo, kaip porinio minėtajam, autorius yra T. Žilinskis. Šis faktas rodo, kad tapytojas buvo žinomas platesnėje dvarininkų aplinkoje ir nevengė gan paprastų užsakymų. 1878 m. T. Žilinskis Kretingos bažnyčiai ant vario skardos nutapė al- torinį paveikslą „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“, kuris pakeitė senąjį šio siužeto atvaizdą. Tai didžiausias (460 × 375) ir pagal paskirtį 12 pav. Tadas Žilinskis. Paveikslas reikšmingiausias šiuo metu žinomas T. Žilinskio kūrinys (12 pav.). Ta- „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. pytojo signatūrą ir įrašą apie aukotoją Joną Meškovskį 2009 m. res- Iliustracija iš knygos „Kretingos pran tauruodamas paveikslą rado Stanislovas Stanionis [38]. Evangelinėje ciškonų bažnyčiai 400“ Apreiškimo scenoje Švč. Mergelė Marija pavaizduota atsigręžusi ir kiek išgąstingai žvelgianti į iš debesų nužengiantį arkangelą. Priešais ją stalelis su atversta knyga – Šventuoju Raštu. Danguje Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia, tarp debesų angelai. T. Žilinskio paveikslas, kaip nurodė I. Klietkutė, nutapytas pagal italų dailininko Carlo Maratto (1625–1713) šios temos atvaizdą [39], jis originalo atžvilgiu yra veid rodinės kompozicijos, todėl provaizdžiu galėjo būti raižinys. T. Žilins- kio paveikslas skiriasi ir paprastesne kompozicija, ramesne nužengian- čio angelo poza, angeliukų skaičiumi. Figūrų piešinyje, Marijos veido išraiškoje pasireiškia T. Žilinskiui būdingi tapybos bruožai. Žemaičių vyskupijos bažnyčiose yra daugiau panašaus braižo kūri- nių, bet jie nesignuoti arba parašas nerastas (dailininkas mėgo pasirašy- ti kitoje paveikslo pusėje), todėl juos priskirti T. Žilinskiui nepakanka duomenų. Svarstyti apie šio tapytojo paveikslo autorystę galima, kai atvaizdas yra susijęs su tapytojo, pavyzdžiui Pilsudskių, aplinka. Pašuš vio dvarininkės Teodoros Butlerytės-Pilsudskos [40] pastangomis ir parama Pajieslyje (mažiau nei už 10 km nuo Pašušvio dvaro) 1857 m. buvo pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Liūdinčiųjų Guodė- jos bažnyčia. Jos didysis altorius buvo papuoštas tituliniu paveiks- lu „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ [41]. Atvaizdo kompozicijai įtakos turėjo per raižinius plitę europiniai marijiniai pavyzdžiai [42] (13 pav.). Į anksčiau minėtus signuotus T. Žilinskio kūrinius paveikslas panašus pasaulietiška vaizdo traktuote, skaidriu koloritu, švelniu tapybos pobūdžiu bei veidų tipais. Straipsnyje pristatyta trumpa T. Žilinskio kūrybinio kelio atkarpa, aptarti XIX a. 6–8 dešimtmečiais nutapyti paveikslai, kuriuose pasireiškė 13 pav. Tadas Žilinskis. Paveikslas jau susiformavęs dailininko braižas, nors paveikslai nėra vienodos me- „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“. ninės vertės. Tapytojas daugiausiai dirbo pagal užsakymus, jis sukūrė A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. altorinius paveikslus Kretingos, Paberžės, Surviliškio bažnyčioms, taip

189 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

pat nevengė ir amatininkiško pobūdžio darbų (pagal nuotraukas tapė portretus). Remiantis straipsnyje minėtais atvaizdais bei juose rastais įrašais, susietais su biografiniais faktais, galima tęsti tolesnes šio autoriaus kūrybos paieškas. Jo pavardė trauktina į Lietuvos dailininkų žodyną. T. Žilinskio išlikę paveikslai, per kūrybą atsiskleidę ryšiai su užsakovais (dvarininkais, kunigais), papildo duomenis apie XIX a. II p. dailininkų padėtį Lietuvos provincijose ir profesionalių tapytojų įnašą puošiant bažnyčias.

Juzefa Gorskytė (Józefina Gorska, 1838–1912). Juzefa Gorskytė gimė 1838 metais, Blinstrubiškiuose (Raseinių r. Kauno apskr.), kilusi iš garbingos ir plačios Gorskių giminės, turėjusios Nalenč (Nalęcz) her- bą. Juzefa Gorskytė Lietuvos dailininkų žodyne neminima. Kur Juzefa Gorskytė mokėsi tapybos, nežinoma. Apie įgytus profesi- nius įgūdžius liudija du ankstyvi, 1855 m. nutapyti paveikslai – tai Ju- 14 pav. Juzefa Gorskytė. Paveikslas zefos Gorskytės autoportretas ir sesers Marijos Gorskytės portretas „Šv. Kazimieras“. [43]. Į „Alkos“ muziejų portretai pateko iš Leonardpolio dvaro [44]. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. Autoportrete Juzefa save pavaizdavo vilkinčią juodo aksomo, mezgi- niais puoštu drabužiu, stovinčią prie molberto su teptuku ir palete rankose. Seserį Mariją nutapė vilkinčią puošnia balto šilko ir tiulio suknia, trimis ketvirčiais pasisukusią, stovinčią prie pianino, su natomis rankose. Apie portreto autorystę byloja įrašas kitoje paveikslo pusėje [45]. Vėlesnius paveikslus Juzefa Gorskytė nutapė besilankydama pas seserį, kuri ištekėjusi už Edvardo Volmerio, gyveno Vėžaičių dvare. XIX a. pab.–XX a. pr. jos tapytais paveikslais buvo papuošta Vėžaičių bažnyčia. Apie juos rašė Janina Valančiūtė knygoje „Vėžaičiai. Istorinė apybraiža“ [46]. 1903 m. nutapytas J. Gorskytės paveikslas „Šv. Ka- zimieras“ buvo įkeltas į didįjį altorių, vietoje senojo šio šventojo atvaizdo [47] (14 pav.). Jis sukurtas sekant populiariais pagal Carlo Do- lci (1616–1686) šv. Kazimiero paveikslą (1670) sukurtais devociniais atspaudais [48]. XX a. II pusėje J. Gorskytės šv. Kazimiero paveikslas buvo perkeltas į laiškų pusės altorių [49], o 2006 m. iš ten išimtas ir 15 pav. Juzefa Gorskytė. Paveikslas nuneštas į zakristiją [50]. „Laiminantis Kristus“. J. Valančiūtė paminėjo kitus Vėžaičių bažnyčioje esančius signuotus A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. J. Gorskytės paveikslus „Šv. Leonardas“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Kons- tancija“, „Laiminantis Jėzus“ [51]. Šv. Leonardo atvaizdas, kabantis šoninio altoriaus antrame tarpsnyje yra senesnis. Su J. Gorskytės parašu yra kitas didžiojo altoriaus antro tarpsnio paveikslas, kuriame pavaizduotas ne bernardinų vienuolis, o apaštalas [52]. Jėzaus mokinys nutapytas be atributų, bet, remiantis 1923 m. inventoriumi, tai turėtų būti šv. Tadas (nors paprastai jis vaizduojamas tamsiaplaukis) [53]. Laiminančio Jėzaus ir šv. Juozapo paveikslai tradicinės ikonografijos, taip pat tapyti pagal devocinius paveikslėlius. Jėzaus atvaizdo kompozicija artima Švč. Jėzaus Širdies paveikslams [54], bet tapytoja nepavaizdavo atviros Širdies (15 pav.). Retesnis J. Gorskytės nutapytas ankstyvosios krikščionybės, imperatoriaus Nerono laikų kankinės 16 pav. Juzefa Gorskytė. Paveikslas šv. Konstancijos paveikslas [55], kuris pakeitė senąjį šio siužeto pa- „Šv. Konstancija“. veikslą [56] (16 pav.). Jame pavaizduota jauna mergina taisyklingais A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. veido bruožais, didelėmis akimis, vešliais banguotais ilgais plaukais.

190 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

Šventosios atvaizde atpažįstami archyvinėje nuotraukoje matomi gra- faitės Konstancijos Volmerytės bruožai [57]. Šventosios kankinės gal- vą puošia karūna, ryškus nimbas, baltas drabužis, ant krūtinės kabantis kryželis. J. Gorskytės kūrinių sąrašą papildo lig šiol nežinomi Budrių bažny- čioje, vargonų chore pakabinti paveikslai „Lurdo Švč. Mergelė Mari- ja“ ir „Švč. Jėzaus Širdis“ [58] (17, 18 pav.). Abu paveikslai vienodo dydžio ir tapačios kompozicijos. Lurdo Švč. Mergelės Marijos paveiksle kairiame apatiniame kampe signatūra: Józefina / Nałęcz Gorską / Vieźajcie / 1905 r. (19 pav.). Taigi, paveikslas nutapytas 1905 m. Vė- žaičiuose. Dailininkę galėjo įkvėpti šios ikonografijos skulptūra, stovė- jusi Vėžaičių dvaro parke [59]. 1905 m. nutapyti paveikslai veikiausiai papuošė 1903 m. pastatytos Budrių bažnyčios šoninius altorius [60]. 1921 m. įrengus naujus neogotikinius altorius, juose buvo įstatytos Švč. Jėzaus Širdies ir Dievo Motinos su Kūdikiu skulptūros [61], o J. Gors- kytės paveikslai tapo nebenaudojami. Minėti J. Gorskytės XIX a. vid. ir XIX a. pab.–XX a. pr. paveikslai skiriasi tapybos pobūdžiu – ankstyvieji kūriniai pasižymi gan akademiška tapysena, santūriu rusvu, samaniniu, gilių tonų koloritu, kruopščiu potėpiu ir piešiniu, gi XX a. pr. vėlyvojo laikotarpio darbuo- 17 pav. Juzefa Gorskytė. Paveikslas se – šv. Konstancija, šv. Kazimieras (Vėžaičių bažnyčia), Lurdo Švč. „Lurdo Švč. Mergelė Marija”. Mergelė Marija ir Švč. Jėzaus Širdis (Budrių bažnyčia) – pasireiškia A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. modernistinės tapybos bruožai – tapytoja naudoja šviesesnių pastelinių tonų paletę, potėpis tampa matomas, platesnis ir laisvesnis. Dailininkė daugiausiai tapė pagal provaizdžius, kurie darė įtaką ne tiktai atvaizdų kompozicijai, bet ir meninei išraiškai. Duomenys apie lig šiol mažai žinomos tapytojos J. Gorskytės kūrybą papildo žinias apie XIX a. dvaro aplinkoje dirbusių moterų kūrybą.

19 pav. Paveikslo „Lurdo Švč. Mergelė Marija“ signatūra. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

1. Rūta Janonienė. Apie Joną Zenkevičių ir kitus, Naujasis Židinys, 1992, nr. 12, p. 72–75. 2. Egidijus Aleksandravičius, Prieš aušrą. Versus Aureus, 2015. 3. Lietuvos dailininkų žodynas 1795–1918, sud. Jolanta Širkaitė. Vilnius: LKTI, 2012, p. 446, 447. 4. Šventojo Kazimiero gerbimas Lietuvoje, sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslaus- kaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 154–155, il. 84. 5. Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, sud. Svetlana Poligienė. Vilnius: „Savastis“, 2006, p. 223. Paveikslas pakabintas zakristijoje. 6. Dalia Ramonienė. Šaukėnų Švč. Trejybės bažnyčia, in: Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 235, 242. 18 pav. Juzefa Gorskytė. Paveikslas 7. Rasa Butvilaitė. Bažnyčios istorijos ir architektūros bruožai [Šateikiai], in: Plungės „Švč. Jėzaus Širdis“. dekanato sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. p. 654–655.

191 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

8. Rasa Butvilaitė. Bažnyčios istorijos ir architektūros bruožai [Šateikiai], in: Plungės deka nato sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 654–655. 9. Ten pat, p. 655. 10. Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ (II), Uk 13280, DV 2131. 11. Šventasis raštas Senojo ir Naujojo Įstatymo arba Testamento: su Vulgatos tekstu. Vertė ir komentorių pridėjo Juozapas Skvireckas. [Kaunas] : [Šv. Kazimiero d-ja], 1937, p. 212, 213. 12. Paveiksle signatūra: J. Zienkiewicz / 1874. 13. XIX a. 8 deš. J. Zenkevičius nutapė religinės temos paveikslus, todėl galima patikslinti Lietuvos dailininkų žodyne pateiktą informaciją, kad J. Zenkevičius „susirgęs paskutiniuo- sius du dešimtmečius nebetapė“, žr.: Lietuvos dailininkų žodynas, p. 447. 14. R. Butvilaitė. Bažnyčios istorijos ir architektūros bruožai, p. 644. 15. Povilas Rėklaitis. Likimo pakirstas talentas – Aleksandras Pilsudskis (1836–1866), in: Aidai, 1974, Nr. 5, p. 202–217. Prieiga per internetą: http://www.aidai.eu/index.php?view=a rticle&catid=61%3A7405&id=1132%3Ali&option=com_content&Itemid=140. 16. Rūta Janonienė. Bernardiniškasis dailės paveldas Kretingos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje; Jolanta Klietkutė. Sakraliniai kultūros paveldo objektai, in: Kretingos pranciškonų bažnyčiai 400, Kretinga: Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija, 2017, p. 134, 171, 172. R. Janonienė pažymėjo, kad apie T. Žilinskį „žinoma itin mažai“ ir rėmėsi P. Rėklaičio publikuota informacija. 17. Povilas Spurgevičius. Veliuonos bažnyčia, Veliuona, ser. Lietuvos valsčiai, Vilnius, Versmė, 2001, p. 450. 18. Asta Giniūnienė, Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje–XX a. pradžioje. Sklaida ir raiška. Vilnius: VDA, 2013, p. 180, 182. P. Spurgevičius ir A. Giniūnienė nurodo pavardę Žilinskas, pagal paveikslų signatūras turėtų būti – Žilinskis. 19. Edvardo Volmerio (ŽMA GEK 2926) ir Volmerienės (ŽMA GEK 2783) portretai, Alek- sandro Pilsudskio portreto fotokopija (ŠAM Poz. Nr. 494/VIII). 20. P. Rėklaitis. Likimo pakirstas talentas. 21. Išliko 1850 m. T. Žilinskio piešto paveikslo nuotrauka, jame pavaizduota scena Pa- šušvio dvaro seklyčioje: „tėvas Valerijus Pilsudskis sėdi prie stalo, šalia stovi jo 12 metų sūnus Aleksandras, laikydamas savo tėvo ranką, o toliau prie stalo sėdi 8 metų brolvaikis. Kaip paaiškina įrašas reverse, abu berniukai sveikina tėvą ir dėdę jo varduvių proga“, žr.: ten pat. 22. Aleksandro Pilsudskio portretas, žr.: ten pat; Rody i rodziny stowarzyszone z Butlerami. Prieiga per internetą: http://www.butler.it2.pl/rody.php. 23. ŠAM, Poz. Nr. 494/VIII, žr.: 1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos, Šiauliai: Šiaulių „Aušros muziejus“, 2013, p. 175. 24. 1850 m. Surviliškio bažnyčios vizitacijoje rašoma, kad Šv. Roko altorius naujai paauk- suotas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 283, l. 4. 25. Krakių dekano vizitacijos ataskaita, 1884 m. LVIA, f. 669, ap. 3, b. 2132, l. 31. 26. Lot. pteruges – dekoratyvinis odinis sijonas. 27. P. Rėklaitis. Likimo pakirstas talentas. 28. 1935 m. Veliuonos bažnyčios inventoriuje nurašytas šv. Elenos paveikslo kitoje pusėje esantis įrašas, Veliuonos bažnyčios archyvas (toliau – VBA), l. 14v; A. Giniūnienė, Kry žiaus kelias Lietuvoje..., p. 180, 181, 202, 29. Kryžiaus kelio paveikslai paminėti XIX a. pab. ir 1923, 1929, 1935 m. Veliuonos baž- nyčios inventoriuose, VBA, l. 4, 13, 14, 14v. 30. XII stoties paveikslas blogos būklės, XX a. 6 deš. neprofesionaliai atnaujintas. 31. XVIII a. pab.–XIX a. pr. šios ikonografijos tapytos stotys yra Dotnuvos bažnyčioje, Kretingos bažnyčios šventoriaus koplytėlėse (I–X stotys), jas 1919 m. pagal senųjų pavyzdį nutapė ar pertapė A. Klimanskis, žr.: A. Giniūnienė, p. 299–301, 303–304. 32. Provaizdis buvo Christiano Leopoldo (1699–1759) raižinių ciklas, išraižytas pagal Augsburgo grafiko Johanno Lorenzo Haido (1702–1750) piešinius, žr.: ten pat, p. 299–304. 33. Veliuonos bažnyčios inventorius, 1935 m. VBA, 14v. 34. Jonas Kazimieras Vilčinskis. Vilniaus maldyno paveikslėlis „Šv. Elena“. Prieiga per in- ternetą: https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000006377133?s_ id=havTDyd9BSE8Vm14&s_ind=8&valuable_type=EKSPONATAS https://www.genealo- gieonline.nl/en/stamboom-homs/I6000000002122805101.php. 35. Edvardo Volmerio (ŽMA GEK 2926) ir Volmerienės (ŽMA GEK 2783) portretai, žr.: Žemaitijos dvarų meno kolekcija „Alkos“ muziejuje. Katalogas, sud. Zita Dargaite, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, p. 99.

192 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

36. Žemaitijos dvarų meno kolekcijos „Alkos“ muziejuje kataloge netiksliai iššifruota signatūra „F. Žilinskis“, žr.: ten pat, p. 98. Už atsiųstą portreto signatūros nuotrauką dėkoju muziejininkei Daivai Lukšienei. 37. Grafo Edvardo Volmerio nuotrauka, ŽMA GEK 28392, žr.: Janina Valinčiūtė, Vėžaičiai. Istorinė apybraiža, Klaipėda: 2010, p. 19. 38. Paveikslo nugarinėje pusėje įrašas: „Fundator huius imaginis Joannes Mieszkowski / Anno D. 1878 / Pinxit Thaddeus Zylinski in Kretinga“, žr.: J. Klietkutė, Sakraliniai kultūros paveldo objektai, p. 171. 39. Ten pat. 40. Teodora Butlerytė-Pilsudska (1811–1886) palaidota Pajieslio bažnyčios šventoriuje, žr.: Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios, t. 3. Chicago, Illinois: Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla, 1983, p. 312. 41. Pajieslio paveiksle įrašas: „Witaj szcęsliwa [szczęśliwa] Matko, ktòra biedy swiata, / Przyniesione od Ewy, skracasz w mniejsze lata“. 42. Paveikslo kompozicijoje, pozose (Vaikelio ir Marijos meilus apsikabinimas, Jėzaus rankų padėtis) galima įžvelgti XVII –XVIII a. plitusių grafinių raižinių įtaką, bet tai nėra tikslus jų pakartojimas, žr.: Zbigniew Michalczyk. W lustrzanym odbiciu. Grafika europejs ka a malarstwo w Rzeczypospolitej w czasachnowożytnych. Warszawa: Institut Sztuki PAN, 2016, p. 742, 743. 43. Marijos Gorskytės portretas, ŽMA GEK 3164 ir Juzefos Gorskytės autoportretas, ŽMA GEK 4655, žr.: Žemaitijos dvarų meno kolekcija „Alkos“ muziejuje. Katalogas, sud. Zita Dargaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, p. 56, 98, kat. nr. 10, 11. 44. Įdomu pastebėti, kad iš Leonardpolio, Edvardui Volmeriui priklausiusio dvaro, yra ir anksčiau minėti T. Žilinskio nutapyti Volmerių portretai. T. Žilinskis dirbo dailės mokytoju Pilsudskių dvare Pašušvyje, neatmestina prielaida, kad jis galėjo šia praktika verstis ir plačiau. 45. Ten pat, žr.: p. 98, kat. nr. 10. 46. Janina Valančiūtė. Vėžaičiai. Istorinė apybraiža. Klaipėda, 2010. 47. 1784 m. statyta bažnyčia buvo tituluota statytojo Kazimiero Volmerio globėjo vardu, žr.: J. Valančiūtė, Vėžaičiai, p. 111. Paveikslo vaizdo pusėje, kairėje pusėje signatūra: Józefa Gorska / 1903. 48. Šios ikonografijos atspaudai ypač paplito XIX a. pab.–XX a. pr. Pagal šį provaizdį buvo tapomi šv. Kazimiero paveikslai, žr.: Šventojo Kazimiero gerbimas Lietuvoje. Sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 263, 329, il. 58, 126. 49. 1923 m. inventoriuje Laiminančio Kristaus atvaizdas buvo šoniniame altoriuje, J. Va- lančiūtė, Vėžaičiai, p. 118. 50. Ten pat, p. 116, 117, nuotr. p. 125. 51. J. Valančiūtė, Vėžaičiai, p. 118. 52. Paveikslo dešinėje apačioje parašas: Józefa Gorska. 53. 1923 m. inventoriuje didžiajame altoriuje minimas Šv. Tado paveikslas, kuris buvo išimtas, pakeistas Švč. Mergelės Marijos reprodukcija, vėliau 2006 m. grąžintas į senąją vietą, žr.: ten pat. 54. L. Turgis. Švč. Jėzaus Širdies paveikslėlis, in: Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. Lietuvos bažnyčių dailė XX amžiaus I pusė. Vilnius: KFMI, 2009, p. 67, il. 22. 55. Apskritos formos paveiksle prie kairio krašto signatūra: J. Gorska. 56. 1821 m. ir vėlesniuose XIX a. dokumentuose šv. Konstancijos paveikslas paminėtas šoninio šv. Nepomuko altoriaus antrame tarpsnyje, J. Valančiūtė, Vėžaičiai, p. 13. 57. Konstancijos Volmerytės nuotrauka, ŽMA GEK 28 392, žr.: J. Valančiūtė, Vėžaičiai, p. 21. 58. Paveikslai „Lurdo Švč. Mergelė Marija“ (201 × 101) ir „Švč. Jėzaus Širdis“ (206 × 100). 59. Vėžaičių dvaro parko albumas. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo sta- tula, prieiga per internetą: https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/ preview/63502747?s_id=rO1j9GHLL7clgRoq&s_ind=33&valuable_type=EKSPONATAS 60. Budrių filijinės bažnyčios inventorius [nedatuotas, po 1921 m.]. Budrių bažnyčios archyvas, l. 1. 61. Ten pat, l. 3. Asta Giniūnienė

193 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai Pakruojo krašto kryždirbys – Jurgis Šaknys (1887–1971)

2018 m. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių skyriui pasidomėjus apie Dvariukų kaime (Guostagalio apyl., Pakruojo r.) 1947 m. nežinomo meist ro pastatytą kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra ir Kristaus bareljefu (1 pav.) (DV 1793) buvo susipažinta su Kultū- ros paveldo centre (toliau KPC) saugomu 1975 m. paminklo techninės apžiūros aktu. Šiame dokumente pažymėta, kad paminklas statytas buvusio Dvariukų kaimo gyventojo Jurgio Tiškevičiaus. Kryžiaus meistras pakruojietis Jurgis Šaknys. Kryžiaus padirbimo metai išpjaustyti kryžiuje. Po Nukryžiuotojo skulptūra užrašas „Dievui garbė“. Kryžiaus apatinėje dalyje išpjaustyta statytojo pavardė. Apžiūros akte pastebėta, kad kryžius blogame stovyje, suskilinėjęs, poli chromija visiškai nublukusi. Kryžiaus apatinė dalis papuvu- si, apdūlėjusi. Nukryžiuotojo skulptūra apiblukusi, nuskilusi kairioji galvos pusė. Kryžiaus viduryje – maža niša, kurioje buvusi Kristaus skulptūrėlė yra dingusi prieš keletą metų. Paminklas stovi prie kelio Linkuva–Joniškėlis, Dvariukų ir Šikšnių kaimų kryžkelėje. Paminklas aptvertas medine tvo- rele, apsodintas gėlėmis. KPC saugoma 1964 m. Mečislovo Sakalausko paminklo nuotrauka (2 pav.). Kryžiaus kryžmą 1 pav. Kryžius (DV 1793). Dvariukų k. puošia įkomponuoti medinių sujungtų spindulių pluoštai, M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA pakraščius – trilapio motyvas, sujungtų „karoliukų“ raštai. Primityvios apibendrintos formos, liaudiškos raiškos Nukry- žiuotojo skulptūra pritvirtinta prie kryžiaus, kuris yra prikal- tas paminklo kryžmos dalyje. Po Nukryžiuotuoju stulpo dalyje išpjaustyta data „1947“, trys bokšteliai. Žemiau išdrožta niša – koplytėlė su trikampiu stogeliu, šonus puošia gėlių žiedai. Koplytėlės viduje – įstatyta Kristaus skulptūra. Po koplytėle iki pusės įkomponuota bareljefinė angelo išskleis- tais sparnais, maldai suglaustomis rankomis, figūra. Šio paminklo apskaitos kortelėje klaidingai užrašyta, kad kryžius yra paimtas į Istorijos ir etnografijos muziejų. Kryžius yra saugomas Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“ Žeimely- je. Žinoma, kad muziejuje yra saugomos trys meistro darbo skulptūrėlės ir bareljefas. Kryždirbys Jurgis Šaknys, žinomas Pakruojo krašto liaudies meistras gimė 1887 m. Laborų kaime (Pakruojo r.). Pjaustinėti iš medžio pradėjo dar vaikystėje, ganydamas ban- dą. Suaugęs vertėsi medžio darbais: statė trobas, klėtis, darė roges, ratus, spintas, kryžius. 1933 m. apsigyveno Pakruojy- je. Čia pradėjo statyti spindulinius kryžius. Mirė 1971 m. rug- pjūčio 7 d. Pakruojyje. Palaidotas Pakruojo miesto kapinėse. Susipažinus su J. Šaknio darbo kryžiumi, buvo peržiūrėti 2 pav. Kryžiaus (DV 1793) fragmentas. Dvariukų k. Pakruojo rajono kryžiai, traukti į kultūros paminklų sąrašą M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA 1973 metais. Be jau paminėto kryžiaus šiam liaudies meistrui

194 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

3 pav. Kryžius (DV 1790). Pakruojo kapinės. M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA

4 pav. Kryžiaus (DV 1790) fragmentas. Pakruojo kapinės. M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA

turėtume priskirti dar kelis kryžius, pastatytus Pakruojo apylin- kėse. Senoje Pakruojo kapinių nuotraukoje užfiksuotas kryžius (3 pav.) (DV 1790), kurio kryžmą puošia trišakiai spinduliai, centre – Nukryžiuotojo skulptūra, apačioje – ąžuolo šakelėmis su gilėmis, žiedais aprėmintoje stačiakampėje nišoje įstaty- ta skulptūra „Šv. Antanas“ (4 pav.). Žemiau vaizduojama iki pusės suglaustomis rankomis bareljefinė angelo figūra, po ja antkapinio paminklo užrašas. Paminklo kortelėje užrašyta, kad 1973 m. šv. Antano ir angelo skulptūros nerastos. Pakruojo kapinėse pastebėtas J. Šaknio išdrožtas kryžius su Nukryžiuotuojo ir nišoje stovinčio angelo skulptūromis bei Dievo Motinos bareljefu (5 pav.) (DV 1791). Kryžiaus kryž- moje komponuoti trišakiai spinduliai, virš nišos stogelio stulpo dalyje iškyla kryželis ir įrėžta data „1943“ (?). KPC apskaitos kortelėje 1973 m. pieštuku užrašyta, kad trūksta Nukryžiuoto- jo skulptūros. Minėtose kapinėse rastas dar vienas J. Šaknio sukurtas kryžius (6 pav.) (DV 1792). Paminklo kryžmoje komponuoti spinduliai, šonų kraštelius puošia trilapio ornamentas. Stačiakampės nišos šonelius aprėmina atskiromis horizonta- liomis dalimis suskirstytos, augalų lapais išraižytos kolonėlės. Jos viduje stovi Kristaus skulptūra. Apatinėje stulpo dalyje komponuota bareljefinė angelo galvutė. Paminklo apskaitos kortelėje užrašyta data „1946“. Šis kryžius labiausiai artimas Dvariukų kaimo paminklui. 5 pav. Kryžius (DV 1791). Pakruojo kapinės. 1948 m. Blikonių kaime (Linkuvos apyl., Pakruojo r.) buvo M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA pastatytas J. Šukio darbo kryžius su šv. Jono Nepomuko skulp-

195 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

7–8 pav. Kryžius (DV 1809) ir jo fragmentas. Blikonių k. Apie 1964 m. KPC KOPA

6 pav. Kryžius (DV 1792). Pakruojo kapinės. tūra nišoje (7, 8 pav.) (DV 1809). Nišos horizontaliai pada- M. Sakalausko 1964 m. nuotr. KPC KOPA lytos kolonėlės primena Pakruojo antkapinio paminko vaizdą. Kortelėje pažymėta, kad nebėra Jono skulptūrėlės. Karviliškių kaime (Stačiūnų apyl., Pakruojo r.). P. Stuokuno sodyboje stovi 1947 m. J. Šaknio išdrožtas kryžius (9 pav.) (DV 3742). Šio paminklo stulpo nišos dalis yra dvipusė. Vienoje pusėje pastatyta Švč. Mergelės Marijos, kitoje pusėje šv. Jono Nepomuko skulptūrėlės. Kryžmoje – didelis Nukryžiuotasis, tarpšakiuose sujungti spindulių pluoštai primena saulės disko motyvą. Visus šiuos J. Šaknio kryžius žymi bendra struktūra, kurią sudaro kryžmos dalis, stulpo apačioje komponuota niša-koplytėlė, po ja bareljefinė plokštė, stulpo papėdėje išpjaustytas antkapio užra- šas. J. Šukio kryžius, pastatytas Papiškių kaime (Pušaloto apyl., Pasvalio r., DV 1977) liudija, kad jis matė įspūdingus žymiausio Pasvalio krašto liaudies meistro Stanislovo Gegecko (1873–1940) kryžius, papuoštus reljefine drožyba, stiebe išduobtomis nišomis, pritvirtintomis koplytėlėmis, išraižytais įrašais, simboliais. J. Šu- kio darbai artimai siejasi su žinomo Pakruojo krašto kryždirbio Jono Remeikos (1884–1969) iš Trivalakių kaimo kryžiais. J. Šaknio kryžių struktūra, puošybos elementai, primityvi meninė forma perteikia savitą individualų meistro stilių, at- skleidžia pokario laikotarpiu Šiaurės Lietuvos kryždirbystės charakteringus bruožus, vietos tradicijų braižą, jų puoselėjimą. 9 pav. Kryžius (DV 3742). Karviliškių k. G. Radvilavičienės 2004 m. nuotr. KPC KOPA Marija Kuodienė

196 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

BOLESLOVAS BALZUKEVIČIUS (Bałzukiewicz Bolesław, 1879–1935)

Skulptorius, grafikas, tapytojas gimė Vilniuje ir sekė tėvo skulptoriaus Vincento Balzukevičiaus pėdomis. Lankė Vilniaus piešimo mokyklą bei Nemokamas techninio piešimo ir braižy- bos klases, vėliau mokėsi skulptūros Krokuvos dailės akademijoje, Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje [1]. Vilniuje dirbo ir gyveno su pertraukomis. 1904–1908 m. atliko nemažai užsakymų bažnyčioms, privatiems asmenims, dalyvavo parodose. Iš paskutinio, ramiausio ir produktyviausio 1919– 1935 m. laikotarpio išliko daugiausia dirbinių [2]. Skulptorius kūrė memorialines lentas ir biustus, antkapinius paminklus, pagamino keliolika medinių ir gipsinių skulptūrų bažnyčioms.

Skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ XX a. I ketv. Medis: drožyba; polichromija (neautentiška), 172 cm (be vainiko) × 65 cm Pjedestalo kairiajame šone įrėžta autoriaus signatūra: S. C. B. Balzukiewicz Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia Publikuojama pirmą kartą

XIX a. viduryje popiežiui paskelbus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, bažnyčiose gausiai paplito šio ikonografinio tipo skulptūros bei paveikslai [3]. Profesionaliai B. Balzukevičiaus išdrožta, tradicinės ikonografijos Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra perteikia skais- tumą bei nuolankumą, veidas spinduliuoja švelnų ramumą ir santūrumą. Skulptūros polichromija atnaujinta, autoriaus sig natūra įrėžta Žemės rutulio kairiajame šone. Šis signuotas ma- rijinės temos kūrinys pagausina menkas žinias apie vilniečio skulptoriaus bažnyčioms kurtus dirbinius.

1. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 3: 1918–1944, sud. Lijana Šatavičiūtė-Nata- levičienė, Vilnius, 2013, p. 62–64. 2. Vidmantas Jankauskas, Boleslovas Balzukevičius Vilniaus dailininkas, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 29: Vilnius kaip dailės mokymo ir sklai dos centras, sud. Vidmantas Jankauskas, Vilnius, 2003, p. 97–101. 3. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Lietuvos bažnyčių dailė XX a. I pusė, Vilnius, 2009, p. 124.

Eglė Bagušinskaitė

1 pav. Skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr. 2 pav. Boleslovo Balzukevičiaus signatūra. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr.

197 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai PETRAS LUKOŠIUS (1897–1986)

Petras Lukas-Lukošius (1975 m. pakeitęs pavardę į Dhula Yatri) gimė 1897 m. Drukčių kaime, Alsėdžių valsčiuje. Iš tėvo pramoko dailidės ir kalvio amato, darė baldus, 1926 m. eksponavo gaminius Lietuvos Žemės ūkio parodoje Šiauliuose, po to mokėsi saleziečių Technikos ir amatų mokykloje Veronoje. 1928 m. grįžo į Lietuvą. 1935–1939 m. studijavo skulptūrą ir keramiką Moncos pramoninės dailės institute. Grį- žęs į Lietuvą nuo 1940 m. buvo Vilniaus laisvosios mokyklos (vėliau VDA) instruktorius, apie 1943 m. išvyko į Vieną, mokėsi dailės akademijoje. Po karo gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Ženevoje, kur mokėsi juvelyrikos. 1948 m. išvyko į Venesuelą. Nuo 1963 m. du metus studijavo Indijos ir Rytų meną Šantiniketan (Indija) universitete, 1966 m. persikėlė į JAV, po metų vėl nukeliavo į Indiją, dėstė Udaipuro aukš- tesniojoje mokykloje. 1969 m. grįžo į Santa Moniką, 1986 m. mirė Los Andžele (JAV) [1].

Skulptūra „Kristaus biustas“ Lietuva. XX a. 4–5 deš. (iki 1943 m.) Gipsas, liejimas. Aukštis – 56 cm, plotis – 48 cm, gylis – 27 cm Biusto apačioje šone signatūra: P. Lukošius Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčia Publikuojama pirmą kartą

Skirsnemunės bažnyčios emporoje tarp nenaudojamų daiktų dėmesį patraukė ant lentynos stovintis meniškas Kristaus biustas. Iš gipso iš- lietos skulptūros šone apačioje buvo įrėžta autoriaus signatūra: P. Lu košius. Tokiu šriftu kūrinius pasirašydavo minėtas skulptorius, kerami- kas P. Lukošius. Šios skulptūros atsiradimo Skirsnemunės bažnyčioje aplinkybės nežinomos, tirtinos. Kristaus biustas nulipdytas profesionaliai. Santūrią, orią su nežymiu kančios ir liūdesio atspalviu išraišką kuria nežymiai palenkta galva, pri- 1 pav. Petras Lukošius. merktos viena nuo kitos nutolusios akys, įdubę skruostai, lygios plačios Skulptūra „Kristaus biustas“. lūpos, kiek atsikišęs smakras. Aiškių kontūrų veido bruožai subtiliai A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. plastiškai modeliuoti. Šviesa slysta lygiu veido paviršiumi, jo glotnumą paryškina prigludusios, apačioje banguotos plaukų sruogos, faktūriški barzdos ir drabužių paviršiai. Kristaus biustas sukurtas jau įgudusio, susipažinusio su klasikine europine skulptūra meistro. P. Lukošius veikiausiai ją padarė sugrįžęs į Lietuvą tarp ar po studijų Moncos institute. Ankstyvojo Lietuvos laikotarpio P. Lukošiaus kūrinių išlikę labai ma- žai (keletas ankstyvųjų skulptūrų saugoma Nacionaliniame M. K. Čiur- lionio dailės [2], Lietuvos dailės muziejuose, Nacionalinio moderniojo meno galerijoje Romoje) [3]. Dailininko kūrybą tyrinėjusi muziejinin- kė Ona Mažeikienė, rašo, kad apie šio laikotarpio skulptoriaus „kūrybą tenka spręsti tik iš parodų katalogų reprodukcijų bei archyvuose esančių 2 pav. Petras Lukošius. jo darbų fotografijų“ [4]. Taigi, lig šiol nežinoma P. Lukošiaus skulptūra Skulptūros „Kristaus biustas“ įrašas. „Kristaus biustas“ papildo ne tiktai šio autoriaus ankstyvojo laikotarpio A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. kūrybą, bet ir Lietuvos tarpukario skulptūros rinkinį.

198 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

1. Lietuvos dailininkų žodynas 1918–1944, t. 3, sud. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Vilnius: LKTI, 2013, p. 246; Ona Mažeikienė. Ką žinome apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)?, in: Lietuvos dailės muziejus metraštis, t. 5. Vilnius, 2002, p. 186–193; Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas Lukošius. Meno pasaulio keleivis. Krantai, nr. 144, p. 68–79; Irena Lukošiūtė-Petraitienė. Sugrįžtu. Laiptai į meno aukštumas, in: Žemaičių žemė, 2012, nr. 3, p. 47–52. 2. Lietuvos liaudies menas. Skulptūra, sud. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, 1963, p. 468–471, 440. 3. Lietuvos dailininkų žodynas, p. 246; O. Mažeikienė, Ką žinome apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)?, p. 186–193; I. Lukošiūtė-Petraitienė, D. Lukošius. Meno pasaulio keleivis. Krantai, nr. 144, 68–79. 4. O. Mažeikienė. Ką žinome apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)?, p. 193.

Asta Giniūnienė

199 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Monstrancija Lietuva. XVI a. pab.–XVII a. I ketv. / XIX a. (elementai) Sidabras, metalo lydinys (detalės): kalimas, kalstymas, puncavimas, graviravimas, karpymas, liejimas; auksavimas Aukštis – 66 cm, glorijos plotis – 25 cm, pėdos skersmuo – 17,5 cm Kauno arkivyskupija Publikuojama pirmą kartą

Monstrancija pasižymi XVI a. pab.–XVII a. I ketv. gotikiniams dirbiniams būdinga bokštine kompozicija. Apskrito plano pėda, sudalyta į dvi pakopas, ji remiasi į platų šešiaskiltį karpyto silueto atlanką. Vir- šutinė stačiašlaitė pakopa banguota, puošta rombo skylučių motyvu. Virš jos iškyla grakštaus silueto lygus gubrys, užbaigtas šešiakampia su bokšteliais kampuose detale. Paplokščios formos nodusas vainikuotas ažūriniais masverkais. Viršutinę monstrancijos dalį sudaro didelis aps- kritas rezervakulis ir ažūrinis skydas, sukomponuotas iš gotikinės ar- chitektūros konstrukcinių elementų. Prie rezervakulio šonų priglaustos konsolės, virš jų trikampiu siluetu kyla arkbutanais sujungti pilioriai, užbaigti profiliuotais pinakliais. Per vidurį po baldakimu įkomponuota dengta koplytėlė perauganti į bokštą. Bokšto apačia apvainikuota karū- na, briaunos puoštos pumpurais, o šlaitai – graviruotu tinkleliu. Smailė užbaigta bumbulu, virš kurio iškyla praplatintais galais kryželis su Nu- kryžiuotojo (keturių vinių kompozicijos) skulptūrėle ir lentele su įrašu INRI. Monstrancija buvo taisyta, atkurtos trūkstamos bei įmontuotos naujos detalės – rezervakulio apvadas, vingriai karpytos šakos, angelų skulptū- rėlės su spinduliais ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės statulėlė. Ne- paisant praradimų ir atnaujinimų, monstrancija išliko vientiso gotikinio pavidalo. Šis radinys itin reikšmingas, priskirtinas prie ankstyviausių XVI a. pab.–XVII a. I ketv. liturginių auksakalystės dirbinių, kurių Lie- tuvoje išliko itin mažai [1].

1. Panašios struktūros Nemunaičio bažnyčios bokštinė monstrancija (1596), žr.: Gintau- 1 pav. Monstrancija. tas Žalėnas, „I.I.2. Monstrancija, in: Lietuvos sakralinė dailė. Parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogas, t. 4: Auksakalystė. XIII–XX a., kn. 2, sud. Jolita Liškevičie- A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. nė, Vilnius: LDM, 2004, p. 90, 91.

2 pav. Monstrancijos fragmentas. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. Asta Giniūnienė

200 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

Kielikas Lietuva. XVII a. vid. Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas Aukštis – 24,6 cm, pėdos skersmuo – 13,5 cm, taurės skersmuo – 8,6 cm Ant vidinės pėdos atbrailos krašto įrašas: KONSTANTY SIEŁWESTER [z?] JESERSK[Y?] [...] KIELICH DAR [...] Panevėžio vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Kieliko pėda apskrita, vienpakopė su plačiu krašteliu. Puncuotame jos fone išnyra neaukšto reljefo trys sparnuotų angeliukų galvutės, apsup- tos kremzlinio ornamento riestėmis ir voliutomis. Pėdos apatinėje dalyje, tarp angelų į ornamentą įsilieja po dekoratyvinės kaukės motyvą. Viršutinė pėdos dalis kūgiška, pereinanti į kojelę, ant kurios užnertas apverstos karūnos formos lambrekenas. Kriaušės formos nodusas pa- puoštas riesčių, kriauklės ir taškelių ornamentu, jo kontūrai laikui bė- gant vietomis išplaukė. Virš kojelės noduso išlietas vienas, o po juo – 1 pav. Kielikas. du skirtingo storio profiliuoti žiedeliai. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr. Varpelio pavidalo kaušelis auksuotas, įstatytas į gana aukštą ažūrinę kremzlinio ornamento kraitelę, sudarytą iš sparnuotų angeliukų, kurių galvutės padabintos kriauklės formos papuošalu, o kaklas – draperi- ja. Tokio tipo angelų galvutės būdingos Lietuvos ankstyvojo baroko auksakalystės dirbiniams, rečiau pasitaiko vienpakopė pėdos forma ir dekoratyvinės kaukės motyvas. Kielikas nesignuotas, vertingas tipologiniu požiūriu. Ant vidinės pėdos atbrailos kraštelio yra sunkiai įskaitomas nusitry- nęs įrašas, iš kurio galima numanyti, kad kieliko donatorius yra Kons- tantinas Silvestras Jezerskis. Informacijos apie šį asmenį kol kas nepavyko rasti, todėl kieliko kilmę susieti su kuria nors parapija nepakanka 2 pav. Kieliko pėda. duomenų. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr.

Komuninė Lenkija (?) arba Lietuva (?). Iki 1655 m. Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas Aukštis – 34 cm, pėdos skersmuo – 14 cm, taurelės skersmuo – 8,6 cm Ant vidinės pėdos atbrailos kraštelio įrašas: R: 1: 6: 5: 5: OFIAR[?] [I:] NACƵESCYNACHWAŁE P: R: W: TE PVSƵKE DO KOSCIOŁA SVBOCKIEº ODEM NIE PELINSKIEº OFIAROWANA Panevėžio vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Kresnų proporcijų, stilistiškai vientisa komuninė atstovauja negausiam mūsų šalies XVII a. vidurio auksakalystės palikimui. Visas ornamentinis dekoras ir komuninės dėžutės kraštelis auksuoti. Komuninės pėda apskrita, padalyta į dvi nuožulnias pakopas, išplatėjanti centre į masyvų bumbulo formos cokolį. Apatinė pakopa kalstyta sparnuotu angelų galvučių ir vaisių kekių ornamentu, viršutinė paprastesniu, pumpurus primenančiu, dekoru, o cokolis – žemyn svyrančiais akantus primenančiais lapais. Ko- muninės dangtelis tiek forma, tiek dekoru analogiškas pėdai. Jo viršūnėje 3 pav. Komuninė. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr. 201 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

esanti sfera su kryželiu pritaisyti vėliau, padaryti iš kitos medžiagos – vario lydinio ir paauksuoti. Taisyta ir kojelė: jos sudedamosios dalys kreivai suveržtos, atvirkščiai apsuktas kiaušinio pavidalo nodusas, kurio vaisių kekių ir gėlių girlianda turėtų svirti žemyn. Tikriausiai remonto metu buvo deformuota ir suplokštėjo komuninės dėžutės apatinė dalis. Indas pasižymi puikia meninio ir techninio atlikimo kokybe, daugelis jo dekoro elementų – tulpės žiedo formos kraitelė, apsupta akanto tau- rėlapiais, sparnuotos angelų galvutės ir vaisių, akantų lapų ornamentai būdingi XVII a. Lietuvos auksakalystės dirbiniams. Komuninės proporcijos, bumbulo formos elementai pėdoje ir ant dangtelio sutinkami Punios parapinės bažnyčios komuninėje ir kai kuriuose Lenkijos ka- ralystėje sukurtuose dirbiniuose, pavyzdžiui, Lewiczyno [1] ir Rudno [2] parapinių bažnyčių komuninėse, todėl neatmestina versija, kad šis indas galėjo būti sukurtas ir Lenkijoje [3]. Komuninė vertinga ne tik meniniu, tipologiniu, bet ir istoriniu požiū- riu. Nusitrynęs įrašas vidinėje pėdos pusėje teikia papildomų žinių apie donatorių Pelinskį ir dirbinio priklausomybę Subačiaus senajai parapijai. Daugiau žinių apie šį asmenį galėtų pateikti išsamesni istoriniai tyrimai.

1. Katalog Zabytków Sztuki w Polsce, t. 10, Województwo Warszawskie, red. Izabella Galicka, Hanna Sygietyńska, zesz. 5, Powiat Grójecki, red. Dariusz Kaczmarzyk, Wars- zawa, 1971, p. 34, il. 234. 4–5 pav. Komuninės pėda ir dangtelis. 2. Katalog Zabytków Sztuki w Polsce, t. 8, Dawne województwo Lubelskie, red. Ryszard E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr. Brykowsky, Ewa Smulikowska, zesz. 11, Dawny powiat Lubartowski, red. Ryszard Brykowsky, Warszawa: Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk, 1976, p. 57, il. 185. 3. Panašios formos yra iš nežinomos Lietuvos bažnyčios į privačius rinkinius patekusios komuninės dangtelis, datuojamas XVII a. II ketv., tačiau dėl jo lietuviškos kilmės abejojama, žr. Rima Valinčiūtė, Komuninė, Lietuvos sakralinė dailė, t. 4: Auksakalystė. Ant roji knyga: pavieniai metalo dirbiniai. Lietuvos tūkstantmečio programos ir Jubiliejinių 2000 metų parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogas, sud. Jolita Liškevičienė, Vilnius, 2007, p. 97.

Komuninė Lietuva (?). XVII a. pab.–XVIII a. I ketv. Sidabras, vario lydinys (dangtelis): kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas, graviravimas; auksavimas Aukštis – 37 cm, pėdos skersmuo – 16 cm, taurelės skersmuo – 10,5 cm Panevėžio vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Komuninė su karūnos pavidalo dangčiu yra sudaryta iš pėdos, kojelės ir dėžutės, įstatytos į ažūrinę kraitelę. Tikėtina, kad ją sukūrė du auksa- kaliai: vienas aukšto profesinio lygio meistras padirbino pėdą, kojelę ir dėžutę, o dangtelį darė kitas meistras. Panašu, kad komuninės dangtelis galėjo būti pritaikytas nuo kito indo, nes padarytas iš kitos medžiagos. Komuninės proporcijos ir dekoras būdingi XVII a. pabaigos–XVIII a. I ketvirčio Lietuvos auksakalystės dirbiniams. Tipologiniu požiūriu įdomūs rozetės pavidalo pėda, puošta stambių, sultingų granato žiedų, vaisių kekių ir akanto girlianda su graviruota kūgiška viršutine dalimi bei nodusas su iškilusiomis angeliukų galvutėmis. 6 pav. Komuninė. E. Bagušinskaitės 2018 m. nuotr. Lijana Birškytė-Klimienė

202 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

Komuninė LDK (?). XVII a. I p. Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas Aukštis (be dangtelio) – 18,8 cm, dangtelio aukštis – 9,7 cm, pėdos skersmuo – 9,8 cm Komuninės dėžutėje išraižyti aukotojo inicialai didžiosiomis raidėmis MDS (Melchior Dowmont Siesicki) MW (Marszałek Wilkomirski) ir herbas Bawola głowa Kauno arkivyskupija Publikuojama pirmą kartą

Į dabartinę saugojimo vietą, komuninė tikėtina, pateko iš Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios. Kaip matyti iš dėžutės sienelėje išraižyto herbo ir abreviatūros – dirbinį šventovei veikiausiai padovanojo Ukmergės maršalka Melchioras Daumantas Siesickis (miręs apie 1637 m.) [1], kuomet šventovė po 1607 m. vėl buvo grąžinta katali- kams. Tradicinės sandaros komuninė sukomponuota iš dviejų panašaus laikotarpio manierizmo stilistikos ornamentais – vaisių „puokštelėmis“ ir „girliandomis“, angeliukų galvutėmis ir apkaustų lankstais – puoštų 1 pav. Komuninė. dalių. Gali būti, kad pirminė dirbinio paskirtis – mišių taurė, o dangtelis A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. besibaigiantis išilginta smaile su kryželiu viršuje buvo pritaikytas vė- liau (dovanojant komuninę ?). Puošni, puikaus darbo komuninė papildo pastaruoju metu gausėjantį XVII a. pirmosios pusės liturginių indų, vis dažniau aptinkamų nedidelėse provincijos bažnyčiose, lobyną.

1. Herbarz polski i imionospis zasłużonych w Polsce ludzi wszystkich stanów i czasów: ułożony porządkiem alfabetycznym na podstawie Herbarza Niesieckiego i manuskryp tów, t. 3, Lwów, 1855, s. 58.

Komuninė Lietuva (?). XVII a. I p. Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas Aukštis (be dangtelio) – 22,9 cm; dangtelio aukštis – 11,1 cm; pėdos skersmuo – 14 cm Kauno arkivyskupija Publikuojama pirmą kartą

Manierizmo stiliaus eucharistinis indas sukurtas XVII a. pirmojoje pu- sėje veikiausiai provincijoje dirbusio auksakalio. Skiltėta šešialapė dirbinio pėda, nodusas ir dangtelis dekoruoti savitai interpretuotais puošy- bos elementais – „kepurėtomis“ sparnuotų angelų galvutėmis, kriauklių ir kremzlių motyvais. Komuninės dėžutės dangtelio viršus vainikuotas atvira karūna su virš jos iškylančia simboline Nukryžiavimo scena – abipus kryželio (šis dekoro elementas pakeistas vėlesniu) švelniai išlin- kusiomis Švč. Mergelės Marijos (kairėje) ir šv. evangelisto Jono (deši- nėje) figūrėlėmis. Auksuotas dirbinio paviršius, imituojant perlamutrą, vietomis lakuotas polimentiniu laku. 2 pav. Komuninė. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

203 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Komuninė Aleksandras Vilsonas (Alexander Wilson, meistras nuo 1882 m.; dirbo iki 1903 m.) Latvija, Ryga. Apie 1894 m. Sidabras: valcavimas, štampavimas, liejimas; auksavimas Bendras aukštis – 37 cm; pėdos skersmuo – 18,9 cm Pėdos atbrailoje išgraviruotas aukotoją identifikuojantis ir tikslią dirbinio įgijimo (paaukojimo) datą nusakantis įrašas Jůzapas Bałczunas. 1894 metůse. Šalia įrašo matomi: auksakalio vardinis įkalas – didžiosios raidės AW stačiakampyje laukelyje, taip pat sidabro prabos įkalas skaičius 84 ir Rygos miesto herbas, esantys stačiakampyje. Meistrą ir pagaminimo vietą nurodantys įkalai pakartoti ir komuninės pėdos dugne – tik čia sidabro prabos įkalas skaičius 84 ir Rygos miesto herbas komponuoti ovaliame laukelyje. Panevėžio vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Aiškios ir racionalios kompozicijos, griežtokų formų, santūrios puo- 3 pav. Komuninė. šybos komuninės vienintelis dekoro elementas – lietas Avinėlis ant A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. dirbinio dangtelio viršaus. Komuninę sukūręs auksakalys Aleksandras Vilsonas (Alexander Wilson) dirbo Rygoje XIX a. 9 deš.–XX a. pr. [1]. Rygos auksakalių dirbiniai retai sutinkami Lietuvos katalikų bažnyčio- se, tačiau šio meistro darbo kieliko ir patenos komplektas rastas Kriukų Šv. Lauryno bažnyčioje [2].

1. Художественное серебро Латвии с V по XX в., ч. I, Рига, Автос, 1990, с. 182. 2. Dalia Vasiliūnienė, Kielikas (II) su patena [Kriukai], Lietuvos sakralinė dailė, t. 2, d. 1, kn. 2, Vilnius, LKTI, 2012, p. 239–241.

4 pav. Komuninės fragmentas. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

Kielikas Lietuva (?). XVII a. I p. Sibabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas. Bendras aukštis – 24,8 cm; pėdos skersmuo – 13,5 cm Telšių vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Apskritos puslankiu išgaubtos kieliko pėdos apatinė pakopa dekoruota kalstytu žemo reljefo kremzliniu ornamentu. Panašūs motyvai taip pat puošia dirbinio kraitelę karpytu viršutiniu pakraščiu ir nodusą. Pasta- rieji papildomai dekoruoti kriauklėmis (kraitelė) ir lietomis angeliukų galvutėmis (nodusas). Grakščių proporcijų kieliko kompozicija ir puo- šyba būdingi LDK XVII a. pirmosios pusės sakralinės auksakalystės dirbiniams.

5 pav. Kielikas. A. Giniūnienės 2017 m. nuotr.

204 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus

Šv. Kryžiaus relikvijorius Lietuva, Vilnius. XVIII a. 2–3 deš. Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas; auksavimas / krištolinis stiklas. Aukštis – 47 cm, pėda – 22 × 63 cm Telšių vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Puikios atlikimo kokybės, įprastos kompozicijos relikvijorius pratur- tina regentystės laikotarpio liturginių indų lobyną. Reprezentatyvus Vilniaus auksakalystės mokyklai priklausančio auksakalio dirbinys. Nesignuotas.

6 pav. Šv. Kryžiaus relikvijorius. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

Relikvijorius Šmejeris Šmuelis Krumgalzas Lietuva, Vilnius. Apie 1869 m. Sidabras: štampavimas, karpymas, liejimas; auksavimas Aukštis – 45,5 cm Pėdos apatiniame atlanke yra įkalai: prabuotojo inicialai didžiosios raidės T. T ir 1869 m. data stačiakampyje laukelyje; dešiniau sugretintuose stačiakampiuose – auksakalio inicialai Ш К kirilica; sidabro prabos ženklas skaičius 84 ir Vilniaus miesto ženklas – Vytis heraldiniame kartuše. Pastarieji įkalai taip pat pakartoti relikvijoriaus averse glorijos viršutinėje dalyje ir relikvijoriaus reverse glorijos apatinėje dalyje. Telšių vyskupija Publikuojama pirmą kartą

Neobaroko stilistikos monstrancijos tipo relikvijorių padirbino Vilniaus žydų auksakalių cechui priklausęs auksakalys Šmejeris Krumgalzas [1]. Šio meistro sukurti liturginiai indai, skirti katalikų bažnyčioms, iki šiol fiksuoti nebuvo. Tad minėtasis relikvijorius, nors ir nepasižymi iš- skirtine menine verte, neabejotinai svarbus tipologiniu požiūriu. 7 pav. Relikvijorius. A. Giniūnienės 2017 m. nuotr. 1. Edmundas Laucevičius, Birutė Rūta Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė XV–XIX a., Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 349.

205 ISSN 1392-155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

Arnotas su priklausiniais (stula, veliumas, bursa) Audiniai – Italija. Arnoto kolonų, veliumo audinys – apie 1600 m. Altembasas (Aksomo brokatas). Arnoto šonų, stulos, bursos audiniai – XVII a. I p. Šilkinis damastas. Arnotas – 103 × 64,5 cm; stulos ilgis – 215 cm; veliumas – 43,5 × 46,5 cm; bursa – 19,3 × 19 cm Riešės Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia Duomenys tikslinami

Registruotas Kultūros vertybių registre žalios liturginės spalvos arnotas (uk 12736, kitas kodas LA 158/11) sukirptas iš itališkų XVII a. ankstyvojo baroko stiliaus, puošnių audinių. Arnoto kolonoms ir veliumui panaudotas dvispalvis altembasas, dekoruotas reljefinėmis rytietiškos stilistikos lapuotomis stilizuotų žiedų šakelėmis, vertikaliai banguojan- čiomis sidabro spalvos fone (lansavimas sidabro spalvos folijos juoste- lėmis audinio dugne dabar visiškai išdilęs). Remiantis analogijomis au- dinį galima datuoti apie 1600 m. [1]. Rūbo šonuose įsiūtas šiek tiek vė- 8 pav. Arnotas. lesnis – XVII a. pirmosios pusės šilkinis damastas. Iš tokio pat audinio A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. sukirpti stula ir bursa. Komplekto kilmė nežinoma. Į Riešės bažnyčią galėjo patekti iš nenustatytos Vilniaus bažnyčios (galbūt Katedros ?).

9 pav. Arnoto kolonų audinio 10 pav. Arnoto šonų audinio fragmentas. fragmentas. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr. A. Giniūnienės 2018 m. nuotr.

1. Birgitt Borkopp-Restle. Textile Schätze Aus Renaissance Und Barock Aus Den Samm lungen Des Bayerischen Nationalmuseums, München, Bayerisches Nationalmuseum, 2002.

Svetlana Poligienė

206 Turinys Contents

Kazys Misius Kazys Misius LIETUVOS KULTŪROS PAMINKLŲ REGISTRACIJA Registration and preservation of Lithuanian IR JŲ APSAUGOS ORGANIZAVIMAS 1934–1936 metais /3 Cultural Monuments in 1934–1936 /24

Jonas Glemža Jonas Glemža LIETUVOS KULTŪROS PAMINKLŲ APSKAITAI Listing of Lithuanian cultural monuments, 60 METŲ /25 heritage objects and sites /32

Jonas Glemža Jonas Glemža VILNIAUS SENAMIESČIO REKONSTRUKCIJOS The reconstruction project of Vilnius Old PROJEKTUI 60 METŲ /33 Town celebrates its 60th anniversary /41

Svetlana Poligienė Svetlana Poligienė VALSTYBINĖ BAŽNYTINĖS DAILĖS OBJEKTŲ The state recording of sacral art objects APSKAITA LIETUVOJE 1990–1994 m. /42 in Lithuania during 1990–1994 /52

Gintautas Zabiela Gintautas Zabiela MŪŠIŲ LAUKŲ APSAUGOS PRADŽIA LIETUVOJE: Beginnings for protection of battle sites in PABAISKO ATVEJIS /53 Lithuania: case study of Pabaiskas /58

Morta Baužienė Morta Baužienė PAMOKANTI ARCHITEKTŪROS MUZIEJAUS Lessons to be learned from the destruction SUNAIKINIMO ISTORIJA /60 of Architecture museum /83

Martynas Purvinas Martynas Purvinas LIETUVOS MIESTELIŲ URBANISTIKOS IR DAS URBANISTISCHE UND ARCHITEKTURISCHE ARCHITEKTŪROS PAVELDAS – ISTORINĖS RAIDOS ERBE IN MARKTFLECKEN LITAUENS - DIE ZÜGE BRUOŽAI IR APIBŪDINIMAI /85 DER HISTORISCHER ENTWICKLUNG UND DIE CHARAKTERISIERUNGEN /99 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė VILKYŠKIŲ ISTORINĖS IR URBANISTINĖS RAIDOS Martynas Purvinas, Marija Purvinienė BRUOŽAI XVIII a. antroje pusėje–XIX a. /101 DIE ZÜGE HISTORISCHER UND URBANISTISCHER ENTWICKLUNGSGANG WÄHREND ZWEITER HÄLFTE Tomas Ivanauskas XVIII Jhr. –XIX Jhr. IN WILLKISCHKEN /111 ANYKŠČIŲ KRAŠTAS 1900–1940 m. SPAUDOS FOTOGRAFIJOJE: Tomas Ivanauskas SIMBOLINIS PUNTUKO AKMENS ATVAIZDAS /113 Anykščiai region in press photography in 1900–1940: Jurgita Viršilienė symbolic image of Puntukas stone /125 DABARTINĖS PILIAKALNIŲ TVARKYMO TENDENCIJOS VAKARŲ LIETUVOS PILIAKALNIŲ PAVYZDŽIU /126 Jurgita Viršilienė Preservation of hillforts: case studies Alantė Valtaitė-Gagač from Western Lithuania /132 SIETYNŲ SU ŽALČIO / GYVATĖS FORMOS ŠAKOMIS IŠTAKOS, RAIDA IR FUNKCIONAVIMAS: NUO Alantė Valtaitė-Gagač NYDERLANDŲ IKI LIETUVOS /134 The Origin, Types and Functioning of Chandeliers with Serpent Arms: Ramunė Balandžiūnienė from the Netherlands to Lithuania /146 LIPDYTO DEKORO KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO MEDŽIAGOS IR TECHNOLOGIJOS Ramunė Balandžiūnienė XX a. 8 deš.–XXI a. pr. LIETUVOJE /148 MATERIALS AND TECHNOLOGIES OF THE MOULDED DECOR CONSERVATION AND RESTORATION IN Nauji duomenys apie kultūros paveldo LITHUANIA FROM ‘70s OF THE 20th CENTURY objektus /185 TO EARLY 21st CENTURY /184

207 KULTŪROS PAMINKLAI, 23

SL1347, 1992 10 07. 13 leidyb. apsk. l. Išleido VšĮ „PAVELDAS“ leidykla „Savastis“ Mokyklos g. 5–30, LT–08413 Vilnius, el. p. [email protected] Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, LT–03153 Vilnius Tir. 250 egz.