VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINI Ų MOKSL Ų FAKULTETAS ETNOLOGIJOS IR FOLKLORISTIKOS KATEDRA

Regina Čičiurkien ÷

APEIGOS GYVULI Ų ŪKYJE XX A. – XXI A.: RYT Ų AUKŠTAITIJA

Magistro baigiamasis darbas

Etnin ÷s kult ūros studij ų programa, valstybinis kodas 62407H101 Etnologijos studij ų kryptis

Vadovas doc. dr. Ar ūnas Vaicekauskas ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavard ÷) (Parašas) (Data)

Apginta doc. dr. Jonas Vai čenonis ______(Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2009 TURINYS

SANTRAUKA ...... 3 SUMMARY ...... 4 ĮVADAS ...... 5 I. GYVULI Ų ŪKIS VELYK Ų APEIGOSE ...... 12 I. 1. Verb ų sekmadienio apeigos, susijusios su gyvuli ų ūkiu ...... 12 I. 2. Didžioji savait ÷ ...... 14 I. 3. Velyk ų dienos apeigos ir papro čiai ...... 19 II. PIRMOJI GYVULI Ų IŠGYNIMO DIENA ...... 23 II. 1. Gyvuli ų išgynimas: laikas bei pob ūdis ...... 25 II. 2. Sakramentalij ų panaudojimas ...... 27 II. 2. 1. Gyvulio apr ūkymas ir apmušimas ...... 28 II. 2. 2. Apeigin ÷ duona bei kiaušiniai ...... 31 II. 2. 3. Šlakstymas vandeniu, žegnojimas ...... 34 II. 3. Mediatoriaus reikšm ę turin čių daikt ų panaudojimas ...... 36 II. 3. 1. Saugos, galin čios apsaugoti gyvulius ...... 36 II. 3. 2. Saugos, galin čios užtikrinti ūkin ę s ÷km ę ...... 41 II. 4. Tik ÷jimai ir draudimai pirmosios ganymo dienos metu ...... 42 III. DIDŽIOJI PIEMEN Ų ŠVENT ö - SEKMIN öS ...... 45 III. 1. Sekmini ų dienos apeig ų laiko ir erdv ÷s dimensijos ...... 47 III. 2. Gyvuli ų vainikavimo ypatumai ...... 50 III. 3. Šeiminink ų d ÷mesys gyvuliams ...... 53 III. 4. Apeiginis bandos parginimas į namus ...... 53 III. 5. „Piemen ų balius “ - gyvulius ganan čiųjų ritualin ÷ puota ...... 55 III. 6. „Ryteli ų“ tradicijos ...... 58 IV. RUDENS METO APEIGOS GYVULI Ų ŪKYJE ...... 60 IV. 1. Baltojo ožio vedimo apeiga ...... 60 IV. 1. 1. Apeiga ir jos vykdytojai ...... 64 IV. 1. 2. Laukti apeigos rezultatai ...... 68 IV. 2. Gyvuli ų savinink ų apeigos baigiant ganymo sezon ą ...... 69 V. KAL öDŲ LAIKOTARPIO APEIGOS ...... 72 V. 1. Kūč ių dienos ir vakaro ypatyb ÷s ...... 72 V. 2. Kal ÷dų rytme čio apeigos gyvuli ų ūkyje...... 80 IŠVADOS ...... 83 ŠALTINIAI IR LITERAT ŪRA ...... 85 PRIEDAS NR. 1. Klausimynas „ Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas “ ...... 90 PRIEDAS NR. 2. Klausimynas „ Balto ožio vedimo aplink berž ą ceremonija “ ...... 98

2 SANTRAUKA

Ilgainiui susiformuoja dvi asmen ų grup ÷s (savininkai ir piemenys), dalyvaujan čios gyvuli ų ūkin ÷je veikloje. Išsivysto apeigos, kurios v ÷liau tampa bendruomenin ÷s gyvensenos normomis. Veikiamos įvairiausi ų aplinkybi ų jos pasiek ÷ XXI a. Pirmiausia į žemdirbio kasdienyb ę sumaišties įneš ÷ kalendori ų (Grigaliaus ir Jurijaus) kaita, v ÷liau bažny čios įtakoje senieji tik ÷jimai susiliejo su naujaisiais ir tapo gyvybingi, t.y. modifikavosi, prisitaik ÷ prie esamos b ūties ir daugelis j ų išliko iki ši ų dien ų. Dar XIX a. žemdirbio gyvensenos b ūde vyravusi agrarin ÷ kult ūra XX a. pr. perauga į industrin ę, ta čiau gyvuli ų ūkiui didel į sm ūgį suduoda ir kiti veiksniai; XX a. pr. vykdyta žem ÷s reforma, kaimai skirstomi į vienkiemius; sovietizacija, atnešusi į Lietuv ą kolektyvizacijos proces ą; Nepriklausomos Lietuvos atk ūrimo laikas, kai gyventojams išdalijamos bendruomenin ÷s ganyklos (po 3 ha.); Lietuvos įstojimas į Europos S ąjung ą, sudav ęs galutin į sm ūgį gyvulininkystei Ryt ų Aukštaitijoje. Kaimo gyventojai beveik nustoja laikyti gyvuli ų ūkį. Dar XXI a. pr. randame kai kuri ų senov ÷s ritualin ÷s elgsenos liekan ų kalendoriniuose papro čiuose bei gyvuli ų ūkin ÷je veikloje. Esmin ÷ priežastis ta, kad Ryt ų Aukštaitijoje, ypa č Pietrytin ÷je dalyje, kaimo bendruomen ÷s kult ūrinis uždarumas išsaugojo archetipinei kult ūrai būdingus mitinio pasaul ÷vaizdžio elementus. Darbe nagrin ÷jamas tradicin ÷s kaimo gyvensenos form ų t ęstinumas XX a. - XXI a. Ryt ų Aukštaitijos gyvuli ų (raguo čių) ūkyje. Darb ą sudaro penki skyriai, kurie suskirstyti į poskyrius bei skirsnius. Pirmame skyriuje „ Gyvuli ų ūkis Velyk ų apeigose“ nagrin ÷jamos pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigos, gyvuli ų apsaugos b ūdai, draudimai ir tik ÷jimai. Antrame skyriuje „ Pirmoji gyvuli ų išgynimo diena “ analizuojamos apeigos, susijusios su gyvuli ų išgynimu į ganyklas. Tre čiame skyriuje „Didžioji piemenų švent ÷“ analizuojamos apeigos susijusios su gyvuli ų ganytoj ų didžiausia švente Sekmin ÷mis, kurios metu dalyvauja ir gyvuli ų augintojai. Ketvirtame skyriuje „ Rudens meto apeigos gyvuli ų ūkyje “ aprašoma piemen ų atliekama balto ožio vedimo apeiga bei apeigos baigiant ganymo sezon ą. Penktame skyriuje „ Kal ÷dų laikotarpio apeigos “ nagrin ÷jamos gyvuli ų savinink ų atliekamos apeigos K ūč ių – Kal ÷dų dien ą. Darbe keliama prielaida, kad, spar čiai nykstant gyvulių ūkiui, kartu su juo nyksta ir apeigos, atliekamos gyvuli ų ūkyje per didži ąsias kalendorines šventes. Ryt ų Aukštaitijos krašt ą galima laikyti fenomenaliu, ypatingai išskiriant Pietrytin ę jo dal į (Šven čioni ų r.), čia XXI a. pasiek ÷ nemažai su gyvuli ų ūkiu susijusi ų papro čių, kurie kituose regionuose seniai išnyk ę.

3 SUMMARY

During the long period of the time two persons groups are formed (masters and herdsmen), which took part in the domestic animals economy. Different rites were developed later became the community living standards. Exposed to a variety of circumstances, they reached our age. First, the change of calendar (Grigaliaus and Juliaus) has made the routine of farmers more difficult and chaotic. Second, old traditions and rules in the church mixed with new beliefs and became use, that means adapted to the current existence. Many of them survived until our days. In the XIX century agrarian culture was dominated in the economy of the farmers, later in the XX century it developed into the industrial. However there were many others factors which made farmers economy weaker. During the XX century there was land reform, the villages were divided into farms. Sovietization brought to Lithuania the process of collectivization. At the time of independent Lithuania the community pastures were distributed to the all people (3 ha). When Lithuania joined to the European Union, the farm economy started to go down in the East Aukstaitija. People in the villages almost stop keeping the farm animals. During our days are found some remains of the ancient ritual behavior, customs and industrial livestock operations. The main reason is that rural community cultural reticence retained archetypal myths culture - specific elements in the East Aukstaitija and special in the South-eastern part of Lithuania. In the present research paper are considered a traditional rural lifestyle in the continuity of the forms of domestic animals farm in the East Aukstaitija of the XX - XXI century. The research paper is made of five sections which are divided into sections and subsections. In the first section The Easter rites of livestock farm is reviewed the first issue of animals protection methods, injunctions and beliefs. In the second section of research The first day of cattle herding are analyzed the rituals associated with the herding of animals onto pastures. In the third section The main fast of herdsmen are analyzed rituals which associated with one of the biggest fest of herdsmen Whitsun . All farmers and herdsmen took part in celebration of this fest. In the fourth section The Autumn rites in the of animals on the farm are described some rites of herdsmen such as the rituals of White billy - goat holding and rituals of finishing grazing season. In the fifth section Christmas time rites is telling about the rites of animals keepers during Christmas Eve and Christmas day . On the presumption that fast disappearing of animals farm influents on the extinction different customs and rites of animal farm during the most important Calendar Fasts. We can hold the East Aukstaitija is unique, special Southeastern part of Lithuania (Shvencionys region ). A lot of different traditions of farm economy stayed here until our days.

4 ĮVADAS

Su gyvuli ų ūkiu susij ę papro čiai iki šiol nebuvo sulauk ę didesnio etnolog ų d ÷mesio. Tod ÷l šis darbas taps vienu pirm ųjų darb ų, atskleisian čių tradicin ÷s kult ūros element ų likim ą spar čiai modern ÷jan čioje Lietuvos visuomen ÷je, iš vienos pus ÷s, parodant fenomenalias iki n ūdienos išlikusias Ryt ų Aukštaitijos kaimo tradicijas, iš kitos, industrin÷s visuomen ÷s bei kult ūrin ÷s globalizacijos poveik į XX a. pab. – XXI a. pr. gyvuli ų ūkiui. Bendro gyvuli ų ganymo tradicijos atsirado XVI a. bendruomeniniame kaime. Tuo pa čiu susiformavo ir dvi asmen ų grup ÷s (gyvuli ų savininkai ir piemenys), dalyvaujan čios gyvuli ų ūkio veikloje. Veikiamos įvairiausi ų sociokult ūrini ų kaimo gyvensenos poky čių (bažnytini ų kalendori ų kaitos, baudžiavos panaikinimo ir kt.) bendruomeninio kaimo gyvenimo formos pasiek ÷ XX a. Dar XIX a. Lietuvos kaime vyravusi agrarin ÷ kult ūra, XX a. pr. perauga į industrinę. Tradiciniam gyvuli ų ūkiui didel į sm ūgį suduoda XX a. pr. vykdyta žem ÷s reforma, kai kaimai skirstomi į vienkiemius; v ÷liau - sovietizacija, atnešusi į Lietuv ą kolektyvizacijos proces ą. XX a. pabaigoje kaimo gyventojams išdalijus buvusias bendruomenines ganyklas, kaimui prad ÷jus spar čiai senti d ÷l masin ÷s jaunimo migracijos į miestus, Lietuvai įstojus į Europos S ąjung ą, tradicin ÷s gyvuli ų ūkio formos buvo galutinai palaužtos. Nepaisant spar čios ekonomin ÷s ir kult ūrin ÷s regiono kaitos, Ryt ų Aukštaitijos kalendoriniuose papro čiuose bei gyvuli ų ūkyje dar XXI a. pr. galima rasti itin archajišk ų ritualin ÷s elgsenos p ÷dsak ų. Problema – Tradicin ÷s kaimo gyvensenos form ų t ęstinumas kintan čios kult ūros s ąlygomis. Tyrimo objektas – Su gyvuli ų (raguo čių) ūkiu ir gyvuli ų ganymu susij ę kalendorinio šven čių ciklo papro čiai XX a. - XXI a. Ryt ų Aukštaitijoje. Darbo tikslas – Analizuojant dviej ų socialini ų grupi ų (šeiminink ų ir piemen ų) dalyvavim ą didži ųjų kalendorini ų šven čių apeigose, parodyti tradicin ÷s kaimo gyvensenos form ų t ęstinum ą kult ūros dinamin ÷s kaitos s ąlygomis XX a. II p. – XXI a. Ryt ų Aukštaitijoje. Chronologin ÷s ribos pasirinktos d ÷l to, kad šis laiko tarpsnis ne tik atskleidžia Ryt ų Aukštaitijos išskirtinum ą kit ų Lietuvos region ų atžvilgiu, bet ir atspindi gyvuli ų ūkyje atliekam ų apeig ų nykimo tendencij ą, kuri ą l ÷m÷ įvair ūs veiksniai – bažnytinio kalendoriaus kaita, naujos ūkin ÷s informacijos antpl ūdis, ūkio reformos, sovietizacija, Nepriklausomyb ÷s atstatymas bei įstojimas į Europos S ąjung ą. Darbo uždaviniai : 1. Šventiniame kalendoriniame cikle išskirti ir atskirai išanalizuoti du periodus: šalt ąjį (tams ųjį) met ų laik ą, kai gyvuliai yra žmoni ų gyvenamoje, mitiniu poži ūriu saugioje erdv ÷je ir priži ūrimi šeiminink ų (nuo šv. Mykolo iki šv. Jurgio) ir šilt ąjį (švies ųjį) met ų laik ą, kai gyvuliai yra svetimoje, mitiniu poži ūriu nesaugioje erdv ÷je ir priži ūrimi piemen ų, kuriems gyvuliai n ÷ra nuosavyb ÷ (nuo šv. Jurgio iki šv. Mykolo);

5 2. Atskirai išnagrin ÷ti dviej ų pagrindini ų asmen ų grupi ų: gyvuli ų savinink ų ir piemenaujan čių asmen ų, kuriems gyvuliai nepriklauso, nes priži ūrimi pagal susitarim ą/ atlyg į, dalyvavim ą su gyvuli ų ūkiu susijusiose apeigose, atliekamose per didži ąsias kalendorines šventes. 3. Atskleisti paprotini ų kult ūros kaitos form ų kaitos dinamik ą XX a. II p. – XXI a. 4. Parodyti paprotin ÷s elgsenos form ų t ęstinum ą Ryt ų Aukštaitijoje XX a. II p. – XXI a. Darbo metodika ir organizavimas. Rašant darb ą pasiremta rankraštyn ų bei archyv ų bylomis, publikuotais šaltiniais, lokalinio aprašomojo ir apibendrinamojo pob ūdžio darbais bei naujausiais publikuotais tiriamaisiais darbais. Taip pat analizuotos Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyno bylos, perži ūr÷tos 26 bylos, susijusios su nagrin ÷jama tema. Naudotasi Lietuvos literat ūros ir tautosakos instituto archyvo medžiaga, parži ūr÷tos 32 bylos, o atrinkta medžiaga panaudota rašant darb ą. Perži ūr÷ta Nalšios muziejaus Etnin ÷s veiklos skyriaus moksliniame fonde saugoma etnografini ų lauko tyrim ų medžiaga apie tradicijas Šven čioni ų apylink ÷se. Perži ūr÷ti trij ų ekspedicij ų (Bylos Nr. 33, Bylos Nr. 27, Bylos Nr. 31) aprašai. Išanalizuoti Nalšios muziejaus archyve saugomi Antano Bielinio atsiminim ų rankraš čiai (Bylos Nr. 1, Bylos Nr. 2). Lauko tyrimai . Šiam darbui panaudota b ūtina ir vertinga medžiaga - mano (darbo autor ÷s Reginos Čičiurkien ÷s) atlikti lauko tyrimai, t.y. dvi etnografin ÷s ekspedicijos. Ekspedicija „ Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas “ (pla čiau, p, 8) vykdyta 2009 m. vasar į – baland į Šven čioni ų, Ignalinos, Zaras ų bei Daugpilio r. Latvijos respublikoje. 38 pateik ÷jai parinkti pagal kriterij ų, atsižvelgiant į tai, ar jie buvo susij ę su gyvuli ų ūkiu per paskutinius 10 met ų. Temin ÷ etnografin ÷ ekspedicija „Baltojo ožio ceremonijos Šven čioni ų rajone “ (pla čiau, p, 9) skirta užfiksuoti ruden į atliekam ą piemen ų žiemos šaukimo ritual ą – balto ožio vedim ą aplink berž ą. Apklausti pateik ÷jai, dalyvav ę šioje apeigoje. Taip pat ekspedicijoms atlikti sudaryti du klausimynai: „ Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas “ (žr., p, 90) ir „ Baltojo ožio ceremonijos Šven čioni ų rajone “ (žr., p. 98.). Lauko tyrimams atlikti panaudojau gilumin į (pusiau strukt ūruot ą) interviu, grup ÷s interviu bei atvir ų klausim ų metodus. Šifruojant medžiag ą grupin ÷je apklausoje dalyvav ę pateik ÷jai buvo atskirti kodais: pvz. P. 1; P. 2. Pasinaudota anks čiau mano vykdyt ų etnografini ų ekspedicij ų „ Piemenavimo tradicijos Šven čioni ų rajone “ (ŠvKM E MF, b, 39) bei „ Gyvuli ų apsaugos b ūdai “ (RM ČA, 2007) medžiaga. Darbo rašymo metodai . Surinkti duomenys analizuoti etnografiniu bei istoriniu – lyginamuoju metodu. Darbo strukt ūra . Darb ą sudaro penki skyriai, kurie suskirstyti į poskyrius bei skirsnius. Pirmame skyriuje „Gyvuli ų ūkis Velyk ų apeigose “ pasakojama apie apeigas, atliekamas gyvuli ų ūkyje laikotarpiu nuo Verb ų sekmadienio iki Atvelykio. Antrame skyriuje „ Pirmasis gyvuli ų išgynimas “ nagrin ÷jamos pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigos, gyvuli ų apsaugos b ūdai, draudimai ir tik÷jimai. Tre čiame skyriuje „ Didžioji piemen ų švent ÷ – Sekmin ÷s“ analizuojamos apeigos, susijusios su gyvuli ų ganytoj ų didžiausia švente Sekmin ÷mis, kuri ų metu dalyvauja ir gyvuli ų augintojai. Ketvirtame

6 skyriuje „ Rudens meto apeigos gyvuli ų ūkyje “ aprašomos piemen ų atliekamos balto ožio vedimo bei ganymo baigimo apeigos. Penktame skyriuje „ Kal ÷dų laikotarpio apeigos “ nagrin ÷jamos gyvuli ų savinink ų atliekamos apeigos K ūč ių – Kal ÷dų dien ą. Terminai : Šeimininkai – asmenys, kuriems priklauso gyvuli ų ūkis bei j ų duodama nauda, suinteresuoti visokeriopais b ūdais apsaugoti savo nuosavyb ę. Piemenys – tai žmon ÷s, ganantys gyvulius: kerdžius ir piemenys (LT, p, 446). Apeiga – tam tikr ą simbolin ę prasm ę turintis ritualinis veiksmas, sud ÷tin ÷ ritualo dalis (Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, p. 104). Tradicija – perdavimas, pasakojimas; istoriškai susiklos čiusios, iš kartos į kartą perduodamos kult ūros formos: papro čiai, tvarka, elgesio taisykl ÷s, simboliai, m ąstysena ir kt. (Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, p. 19). Papro čiai – įprasti, nusistov ÷ję poelgiai, tap ę nerašytomis elgesio normomis (.Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, p. 19). Tik ÷jimai – žemdirbiškos gyvensenos kult ūroje ilgainiui susiformav ę informaciniai įsp ÷jimai, kuri ų paskirtis pranešti, kad jeigu nebus paisoma nusistov ÷jusi ų reglamentuojamo elgesio/ darbo taisykli ų/ norm ų tam tikru metu, bus sulaukta neigiam ų pasekmi ų. (suformulavo darbo autor ÷ Regina Čičiurkien ÷). Kult ūros reiškini ų difuzija – „pa čia bendriausia prasme difuzija kult ūros geografijoje suvokiama kaip kult ūros element ų paplitimas už kilm ÷s židinio rib ų. Daugelis geograf ų difuzij ą laiko vienu iš svarbiausi ų kult ūros proces ų, sukurian čių kult ūrinius regionus arba tuos regionus niveliuoja.“ (Daugirdas, 2007, p. 37)“ Šaltiniai ir tyrin ÷jimai . Lietuvi ų istoriografijoje darb ų, tyrin ÷jan čių Aukštaitijos gyvuli ų ūkio apeigas, n ÷ra daug. Iš XX a. pr. lokalinio aprašomojo ir apibendrinamojo pob ūdžio darb ų išskir čiau J. Elison, A. Mažiulio, B. Bura čo, J. Balio, J. Kudirkos, M. Katkaus, E. Dulaitien ęs – Glemžait ÷s tyrin ÷jimus. Vieni iš svarbiausi ų tyrin ÷jim ų apie XX a. pr. atlikti V. Miliaus, P. Bugailiškio, R. Trimako. V ÷liau apie tai raš ÷ tik P. Dundulien ÷, R. Apanavi čius, ypatingai daug d ÷mesio tam skyr ÷ R. Merkien ÷. Ta čiau daugumos ši ų darb ų chronologin ÷s ribos apima XX a. pirm ąją pus ę. XXI a. pradžioje gyvuli ų ūkyje atliekamos apeigos beveik netyrin ÷tos. Archyviniai šaltiniai . Išsamiausi ų ir detaliausi Ryt ų Aukštaitijos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios piemenavimo tradicijas aprašantys šaltiniai saugomi Nalšios muziejaus Etnin ÷s veiklos skyriaus moksliniame fonde (ŠvMK. E. MF) – Antano Bielinio etnografin ÷ medžiaga „ Piemenavimai “ ir „ Piemen ų dainos ir žaidimai “. Medžiagoje gausu aprašyt ų istorini ų, socialini ų, ekonomini ų poky čių, l÷musi ų gyvuli ų ganymo tradicij ų kait ą. Detaliai pateikiami pirmojo išgynimo, Sekmini ų, ganymo pabaigos apeig ų aprašymai.

7 Daug medžiagos surinkta pagal 2003 – 2004 met ų Nalšios muziejaus Etnin ÷s veiklos skyriaus vykdyt ą projekt ą „ Prikelkime senoli ų patirt į iš krašto praeities “: vykdytos etnografin ÷s ekspedicijos „Filantropijos pl ÷tra M ÷žioni ų gatviniame kaime “, „ Etnin ÷s kult ūros tradicij ų t ęstinumas Šven čioni ų r. Modži ūnų gatviniame kaime “ ir „ Šven čioni ų rajono Šven čioni ų seni ūnijos Kv ÷derišk ÷s, Kretuoni ų gatviniai kaimai “. Sukaupta daug įvairios medžiagos, kuri kruopš čiai išstudijuota ir atrinkta informacija, susijusi su apeigomis, atliekamomis gyvuli ų ūkyje. Šiam darbui svarbi ir b ūtina informacijos - darbo autor ÷s Reginos Čičiurkien ÷s atlikti lauko tyrimai, kuri ų metu surinkta informacija pagal chronologines ribas siekia XX a. 4 deš. iki XXI a. pradžios. Ekspedicijai „Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas “ vykdyti sudarytas klausimynas, susidedantis iš ši ų dali ų: Advento – Kal ÷dų laikotarpis; Tarpkal ÷džio laikotarpis – nuo Kal ÷dų iki Trij ų karali ų; Užgav ÷ni ų papro čiai; Pavasario ciklo kalendorin ÷s švent ÷s; Jurginių diena (pirmojo gyvuli ų išgynimo diena); Šeštini ų, Sekmini ų bei devintini ų laikotarpis; Jonini ų bei Žolini ų dienos tik ÷jimai, būrimai, raganavimai; Rudeninio laikotarpio tik ÷jimai. Ekspedicija vykdyta 2009 m. vasar į – baland į Šven čioni ų, Ignalinos, Zaras ų bei Daugpilio r. Latvijos respublikoje. Daugiausiai tyrin ÷tos Šven čioni ų r. pietrytin ÷s dalies vietov ÷s, apimta Šven čioni ų rajono dalis, besiribojanti su Baltarusija, taip pat Zaras ų rajono teritorija, besiribojanti su Latvijos Respublika. Pateik ÷jai gim ę Baltarusijoje, bet šiuo metu gyvena Lietuvoje ir apklausti j ų dabartin ÷se gyvenamose vietose. Rajonai pasirinkti neatsitiktinai, o norint pasteb ÷ti kult ūros reiškini ų difuzij ą geografiniame kontekste. Ekspedicijos tikslas - sukaupti kuo daugiau informacijos nuo XX a. vidurio iki XXI a. pr. apie gyvuli ų ūkyje gyvuojan čias apeigas per kalendorine šventes. Ypatingas d ÷mesys kreipiamas į kaimus, esan čius prie Baltarusijos sienos. Buvo įdomu sužinoti, ar kontaktai su svetima kult ūra netur ÷jo įtakos ganymo papročių asimiliacijai. Pateik ÷jai parinkti pagal kriterij ų, atsižvelgiant į tai, ar jie buvo susij ę su gyvuli ų ūkiu per paskutinius 10 met ų. Apklausti įvairaus amžiaus bei lyties 38 patek ÷jai: 11 vyr ų, 27 moterys. Jauniausias gim ęs 1976 metais, vyriausias - 1920 metais. Analizuojant duomenis pateik ÷jai suskirstyti į amžiaus grupes, kad b ūtų lengviau atsekamas apeig ų gyvuli ų ūkyje modifikavimas ir transformavimas: 1) gim ę apie 1920 – 1930 m. – 7 pateik ÷jai, 2) 1931 – 1940 m. – 13 pateik ÷jų, 3) 1941 – 1950 – 11 pateik ÷jų, 4) 1951 – 1960 – 1 pateik ÷jas, 5) 1961 – 1970 – 5 pateik ÷jai, 6) 1971 – 1980 – 1 pateik ÷jas. Sukaupta lauko tyrim ų medžiaga saugoma Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyne B, 2337, kopija perduota Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynui (VDU ES, b, 1897. Papildomai surengta temin ÷ etnografin ÷ ekspedicija „ Baltojo ožio ceremonijos Šven čioni ų rajone “, skirta užfiksuoti ruden į atliekam ą piemen ų žiemos šaukimo ritual ą – balto ožio vedim ą aplink berž ą. Taip pat sudarytas klausimynas, susidedantis iš ši ų dali ų: Ganiavos pabaiga ir su ja susijusios apeigos; Balto ožio vedimo apeigos inicijavimas; Apeigos dalyviai; Ožio vedimo apeigos vyksmas; Ožio vedimo aplink berž ą rezultatai. Ekspedicijos metu apklausti pateik ÷jai patys dalyvav ę šioje

8 apeigoje. Apklausti 8 pateik ÷jai: 3 vyrai, 5 moterys. Sukaupta labai vertinga medžiaga apie detal ų piemen ų pasirengim ą apeigai, gyvulio parinkim ą bei puošim ą, o svarbiausia aprašytas tikslus apeigos vyksmas bei emocijos, vyravusios tarp piemen ų. Iš surinktos medžiagos matyti anks čiau piemen ų tarpe egzistav ęs hierarchijos principas bei vyriškos lyties dominavimas. Sukaupta lauko tyrim ų medžiaga saugoma Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyne B, 2336, kopija perduota Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynui (VDU ES, b, 1896). Pasinaudota ankstesniais lauko tyrim ų duomenimis. Ilgalaik ÷s specializuotos 2007 m. Šven čioni ų r. vykdytos ekspedicijos „ Piemenavimo tradicijos Šven čioni ų rajone “ metu sukaupta vertinga medžiaga saugoma Nalšios muziejaus Etnin ÷s veiklos skyriaus moksliniame fonde (ŠvKM E MF, B, 39). Ekspedicija „Gyvuli ų apsaugos b ūdai “ vykdyta Šven čioni ų r. 2007 m. (RM ČA). Lauko tyrim ų metu sukaupta medžiaga suteikia informacijos apie Ryt ų Aukštaitijos apeigas, atliekamas gyvuli ų ūkyje per didži ąsias šventes. Surinkta medžiaga svarbi d ÷l joje fiksuojam ų tradicij ų t ęstinumo, siekian čio iki pat XXI a. pr. Nemažai duomen ų apie gyvulininkyst ÷s tradicijas Lietuvoje yra sukaupta Istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštyne. Ši medžiaga leidžia tirti gyvuli ų ūkio apeigas, materialin ÷s kult ūros parimamumo tendencijas ir j ų t ąsą nuo XX a. pradžios, kai įvyko esminiai socialiniai ir ekonominiai Lietuvos kaimo pertvarkymai, lemiantys ganymo tradicij ų kait ą. Duomen ų apie gyvuli ų ūkyje atliekamas apeigas iki XX a. (maždaug II pasaulinio karo) surandame Lietuvi ų literat ūros ir tautosakos institute: tarp daugelio pasakojamosios tautosakos užrašym ų randame apraš ų, susijusi ų su darbe nagrin ÷jama tema. Publikuoti šaltiniai . Ankstyvieji duomenys apie gyvuli ų ūkyje atliekamas apeigas mus pasiekia iš XVI a. Jonas Maleckis – Sandreckis laiške Jurijui Sabiniui 1551 metais rašo apie Jurgio dien ą atliekam ą aukojimo apeig ą, skirt ą Pergrubiui (BRMŠ II t, p, 208). Pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigas pamini ir M. Strijkovskis, XVII a. šaltiniuose pateikiamas pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeig ų gana detalus aprašymas (BRMŠ III t, p. 289). Vienas iš išsamiausi ų publikuot ų šaltini ų apie piemen ų apeigas yra 1930 metais leidinyje „ Mūsų tautosaka “ paskelbtas Jurgio Elisono straipsnis „ Ožio ceremonijos “ (Elisonas, 1930, p, 177 - 126). Straipsnio autorius pirmasis ožio vedimo apeig ą pavadino ceremonija. Šiai apeigai skirti ir pakankamai detalūs Balio Bura čo (Bura čas, 1933, p, 1023) bei Antano Mažiulio (Mažiulis, 1938, p, 225 – 226) darbai. Balio Buračo darbus galime laikyti išsamiausiais Aukštaitijos regiono lokalini ų temini ų papro čių aprašymais. Svarbiausi tarpukario spaudoje spausdinti straipsniai XX 9-ajame deš. buvo pakartoti knygoje „ Lietuvos kaimo papro čiai “ (BLKŠ). Vertinga tyrin ÷jimams ir Jono Balio surinkta tautosakin ÷ medžiaga ir aiškinimai, publikuoti leidinyje „ Lietuvi ų kalendorin ÷s švent ÷s“ (BLKŠ). Juos papildo Elvyros Dulaitien ÷s Glemžait ÷s (Dulaitien ÷, 1958) ir kit ų autori ų lokalinio pob ūdžio darbai.

9 Vertinga XX a. 3 – 4 ajame dešimtmetyje kraštotyrinink ų surinkta medžiaga. Periodiniame leidinyje „ Gimtasis kraštas “ surandame duomen ų apie gyvuli ų ganymo tradicijas. Rašant darb ą reikšmingas P. Bugailiškio straipsnis „ Galvij ų ganymas ir piemen ų b ūkl ÷“ (Bugailiškis, 1935). Kitame to paties autoriaus straipsnyje „ Prietarai senov ÷s gyvuli ų ūkyje “ (Bugailiškis, 1939) pateikiama duomen ų apie įvairius burtus gyvuliams apsaugoti (pirm ąją išgynimo dien ą, nuo nuži ūr÷jimo ir kt.). Nuo 1963 met ų leidžiamame leidinyje „ Kraštotyra “ publikuotas Rapolo Stank ūno straipsnis „Kolektyvinis gyvuli ų ganymas Lietuvos kaime XX a. pradžioje “, jame autorius aprašo gyvuli ų išgynim ą, apeigas, atliekamas gyvuliams apsaugoti. Prie v ÷liausiai publikuot ų šaltini ų skir čiau Lietuvos liaudies kult ūros centro išleistas tris tos pa čios serijos knygas („Atvažiuoja Kal ÷dos. Advento – Kal ÷dų papro čiai ir tautosaka“, „Kupol ÷ rož ÷. Sekmini ų – Jonini ų papro čiai ir tautosaka“, „Velyk ų ryt ą lelija pražydo. Verb ų sekmadienio, Velyk ų, Jurgini ų papro čiai ir tautosaka“), paremtas rankraštyn ų bei ekspedicij ų metu sukaupta medžiaga. Svarbu, kad jose išd ÷styti šaltiniai atskleidžiant regioninius skirtumus. Tyrin ÷jim ų apžvalga . Apie pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos papro čius raš ÷ V. Milius. Lietuvos TSR moksl ų akademijos darbuose publikuotas autoriaus straipsnis „ Pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos papro čiai “, kuriame daug d ÷mesio skiriama apeigoms bei burtams Ryt ų Aukštaitijoje. Suvokiant gyvuli ų ūkyje dalyvavusi ų piemen ų kasdienyb ę ypa č svarbi Vitalio Mork ūno publikuota monografija „ Nuo tamsos iki tamsos “. Autorius, analizuodamas tarpukario žem ÷s ūkio darbinink ų buit į, pateikia duomen ų apie kasdienin į piemen ų gyvenim ą. Autoriaus sukaupta medžiaga (apklausti 602 pateik ÷jai) leidžia pasteb ÷ti ir regioninius Lietuvos savitumus. Iš lokalini ų tyrin ÷jim ų išskir čiau M. Katkaus baudžiavinio Kraki ų vals čiaus Ažyt ÷nų kaimo piemenavimo aprašym ą garsioje „ Balanos gadyn ÷je“ . XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kupišk ÷nų buitis išsamiai aprašyta Elvyros Dulaitien ÷s – Glemžait ÷s monografijoje „ Kupišk ÷nų senov ÷“ bei kupišk ÷nų autobiografiniame pasakojim ų rinkinyje „Pasakoja kupišk ÷nai “. XX a. 8 – 9 dešimtme čiais pasirodo tiriamojo analitinio pobūdžio darb ų. Apie Jurginių papro čius daug duomen ų yra Juozo Kudirkos leidinyje „ Jurgin ÷s“, kuriame autorius detaliai aprašo apeigas, tik ÷jimus, susijusius su Jurgini ų diena. Rašydama darb ą daug informacijos radau Reginos Merkien ÷s straipsnyje „Išginimo ritual ų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakar ų Baltarusijoje: (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pus ÷)“. Tos pa čios autor ÷s monografijoje „ Gyvuli ų ūkis XVI – XX a. pirmoje pus ÷je “ apie gyvuli ų ūkyje atliekamas apeigas n ÷ra daug rašoma, ta čiau pateikiamas gyvuli ų ūkio, kaip atskiros šakos, bendras vaizdas. Min ÷tinas ir kartografiniais žem ÷lapiais paremtas Romualdo Apanavi čiaus darbas, kuriame buvo nustatytas kerdžiaus vaidmuo piemen ų atliekamose apeigose. Kerdžiaus įvaizdis nagrin ÷jamas ir kitame R. Apanavi čiaus straipsnyje „Pirmykšt ÷s bendruomen ÷s išrinktasis? Kerdžius ir jo įvaizdis Šiaur ÷s Europoje “, iškeliama ir pagrindžiama hipotez ÷, „kad skirtingi kerdžiaus įvaizdžiai Šiaur ÷s Europoje gal ÷jo atsirasti ir susidaryti

10 pirmykšt ÷je visuomen ÷je ir siekti gyvulininkyst ÷s laikus, kai kerdžiui b ūdavo suteikiamos antgamtin ÷s savyb ÷s.“ Monografijos, išleistos XX a. 9 dešimtme čio pradžioje yra daugiau aprašomojo pob ūdžio, bet vertingos atskleidžiant gyvuli ų ūkio subtilybes. Min ÷tina Pran ÷s Dundulien ÷s monografija „ Lietuvi ų etnologija “ bei papildytas pakartotinis to paties pavadinimo 1991 m. leidimas. Skyriuje „Gyvulininkyst ÷“ (skirsnyje „ Ganyma s“) aprašomas piemenavimas, akcentuojant svarbiausius jo momentus bei atliekamas apeigas. Kitoje autor ÷s monografijoje „ Senieji lietuvi ų šeimos papro čiai “ daugiau d ÷mesio skirta piemenavimo tradicijoms. Detaliau aptariama „didžioji piemen ų švent ÷“, pateikiamas išsamus jos aprašymas, akcentuojamos visoje Lietuvoje gerai žinomos pautieni ų vaiš ÷s. Keliais žodžiais užsimenama apie ganymo sezono užbaigim ą, detaliau aprašant ožio varymo aplink berž ą ceremonij ą. Ganymo sezono užbaigimas pamin ÷tas ir P. Dundulien ÷s knygoje „ Lietuvi ų švent ÷s: Tradicijos, papro čiai, apeigos “. Trump ą, bet konkre čią informacij ą apie gyvuli ų ūkį ir piemenavimo tradicijas pateikia įvairios enciklopedijos: Lietuvi ų enciklopedija. T. 22. USA. Boston. 1960., Lietuvi ų enciklopedija. T. 6. USA. Boston. 1955., Visuotin ÷ lietuvi ų enciklopedija. T. IX. V., 2006.

11 I. GYVULI Ų ŪKIS VELYK Ų APEIGOSE

Velykos - žemdirbio kalendoriuje didžiausia metin ÷ pavasario švent ÷, o d÷l krikš čioniškos kilm ÷s ji nesunkiai rado viet ą tarp kit ų švenčių. Velykos įgijo žemdirbi ų ritualui b ūding ų archajišk ų apeigini ų strukt ūrų. Ne tik Didžioji savait ÷, bet ir Velyk ų švent ÷s dienos buvo kupinos įvairiausi ų apeigų, tik ÷jim ų, draudim ų. Atliekami įvair ūs b ūrimai, magiški veiksmai, siekiantys apsaugoti derlių ir gyvuli ų gerov ę, aptinkama ir raganavimo atvej ų. Prieš savait ę iki Velyk ų buvo pradedamas velykini ų apeig ų ciklas, prasidedantis Verb ų sekmadieniu ir pasibaigiantis Atvelykiu.

I. 1. Verb ų sekmadienio apeigos, susijusios su gyvuli ų ūkiu

Anks čiau žmon ÷s garbino amžinai žaliuojan čius ir anksti sprogstan čius augalus, tik ÷dami j ų magiška galia pažadinti augmenij ą, suteikti žmon ÷ms stipryb ÷s bei apsaugoti nuo visokio blogio. Įsigal ÷jus krikš čionybei, amžinai žaliuojanti kadagio šakel ÷ pavasario ciklo kalendorin ÷se švent ÷se tapo bažnytini ų apeig ų ritualizuota priemone, saugan čia žmog ų, j į supan čią aplinka, t.y. gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, gyvulius ir pan. Regina Merkien ÷ rašo: „Rykštelei priskiriama atbundan čio pavasario, gyvyb ÷s šakel ÷, o vandeniui – apvalan čios, gaivinan čios, gr ąžinan čios sveikat ą, atnaujinan čios ir pagražinan čios, apsaugan čios žmog ų, gyvulius ir namus nuo metafizinio blogio substancijos reikšm ÷s“ (Merkien ÷, 1998, p, 194). Pasak J. Balio, „Krikš čionyb ÷s įtakoj v ÷liau verboms buvo priskirta ir pikt ų dvasi ų nubaidymo ar išvarymo j ÷ga, ypa č r ūkant“(BLKŠ, p, 115). M ūsų krašto amžiniai žaliuojantys medžiai ir kr ūmai yra egl ÷s, pušys, kadagiai, pirmiausia sprogstantis žilvitis, beržas, tik ÷ta, kad ši ų augal ų vegetacin ÷ j ÷ga su apeig ų bei magijos pagalba persiduoda augmenijai, gyv ūnijai ir žmogui. Nuo XX a. pradžios iki ši ų dien ų visoje Ryt ų Aukštaitijos teritorijoje (100 % apklaust ų pateik ÷jų nuomone) šventinamos tradicin ÷s, tik tam kraštui b ūdingos verbos, surištos iš kadagio, žilvi čio (ka čiuk ų), lazdyno, bruknienoj ų.(Šven čioni ų r., Ignalinos r.), Zarasuose į Verbos puokšt ę b ūtinai dedamas išsprogdintas berželis, ne lazdynas, Latvijos Respublikoje (Daugpilio r.) bei Baltarusijos Respublikoje (Vitebsko r.) daugiausiai dedamas kadagys bei котики (žilvitis) (IIES, b, 2336). Jonas Balys pateikia aprašym ą, fiksuot ą Suvalkijoje (Višakio R ūda), kad „einant Verb ų sekmadien į į bažny čią, reikia paimti tarpe verb ų beržo šakut ę ir parnešus pad ÷ti tvarte, tai vasar ą ganant karves jos ne įsiskirstys“ (BLKŠ, p, 116). Nors Zaras ų rajone Verbos puokšt ÷je visada esti berželis, bet pateik ÷jai nurod ÷ tik tiek, kad jis dedamas, nes žalias, išsprog ęs, gražu (IIES, b, 2336). Spygliai buvo dedami į švar ų maišel į, reikalui esant iš tenai išimami ir naudojami. Šventint ą verb ą žmon ÷s laikydavo ištisus metus, nes tik ÷ta j ą galint apsaugoti nuo perk ūno trenksmo, audros ir pan. Niekada pernykšt ÷s verbos nemesdavo, o tiesiog sudegindavo krosnyje.

12 Bažny čioje pašventintos Verbos panaudojimas ūkyje daugiafunkcinis ir paplit ęs visoje Lietuvoje. Kai kuriose apylink ÷se ir iki XXI a. pr. tikima, jog šventintos verb ų rykšt ÷s saugojan čios tvartus nuo perk ūnijos, laumi ų, ragan ų ir nelab ųjų dvasi ų (BLKŠ, p, 200). „Keli ų met ų verb ų prisirenka. Iš gry čios išneša in tvart ų. Už dud ų užkiša, plyšin“ (VRLP, p, 60, Rekatiški ų k., Ignalinos r.). Vakar ų Lietuvoje tik ÷ta: „jei nori, kad gyvuliai sveiki b ūtų, prikalk prie dur ų verbos (kadagio) kryžel į“ (VRLP, p, 459, Plung ÷s r.). Visoje Rytų Aukštaitijoje iki šios dienos pernykšt ę verb ą neša į tvart ą ir užkiša už pirmosios tvarto sijos ar tiesiog pastato langelyje. Ekspedicijos metu beveik visi pateik ÷jai parod ÷ tvartuose laikomas verbas (IIES, b, 2336). Anks čiau tik ÷ta, kad šventinta verba gali pad ÷ti kovoti su širmon ÷liais, ai čvarais (aitvarais) ar kokliku (velniu). P. Bugailiškis aprašo tok į atvej į: „Trak ų ap. Arklius jodin ÷jęs koklikas (velnias), nes neži ūrint, kad ir tvartas užrakintas ir arklys supan čiotas bei trumpai pririštas, randa j į iš ryto sušilus į, m ÷šlus suteptus. Su kokliku kovojama taip: [...] šventinta verba, ÷gliu ar arkliaru čkiais d ūmais prieš nakt į apr ūkina“ (Bugailiškis, 1939, p, 635). Vienas verbos panaudojimo aspekt ų – išplakimas. At ÷jus iš bažny čios b ūtinai reik ÷davo verba išplakti dar neatsik ÷lus į šeimos nar į. XX a. pr. plakimas buvo atliekamas pagal tam tikras taisykles: kadangi tai magiškas plakimas su palink ÷jimais, negalima buvo plakti jau atsik ÷lusio, o ir plakdavo šeimininkas savo šeimos narius. „Arkliagani ų, kiauliagani ų, ž ąsiagani ų ir kit ų piemen ų Verb ų ryt ą, jeigu jie patys nenubunda, namiškiai ty čia nežadina – laukia, kad at ÷jęs kaimo kerdžius juos su verbos rykšte pažadint ų“ (BLKP, p, 199). Gudresni ir vyresnio amžiaus piemenys, žinodami plakimo verba paprot į, pasisl ÷pdavo ar bud ÷davo nemiegodami, o kas pramigdavo – gaudavo nuo kerdžiaus plakti ir klausytis žodži ų: „Verba plaka ne aš plaku, paganyk tely čią, nepamesk triny čių“ (IIES, b, 854, l, 32, Rokiškio r.). J. Balio teigimu, piemen ų išplakimas su verbos rykšte ir sakomi magiški žodžiai „paganyk tely čių, nepamesk triny čių“ buvo nukreipti budrumui sužadinti, kad band ą ganydami neužmigt ų (BLKŠ, p, 114). Toks kerdžiaus apeiginis piemen ų išplakimas verba buvo šeimininki ų gerai atlygintas dovanomis: s ūriu, sviestu ir pora kiaušini ų. Pasak P. Dundulien ÷s, šiemetin ÷mis rykšt ÷mis žmon ÷s mušdavo ir gyvulius, kad jie b ūtų sveiki ir nebijot ų įvairiausi ų pikt ų antgamtini ų j ÷gų (Dundulien ÷, 1991, p, 96). Tuose Lietuvos regionuose, kur dominavo gluosnio vytel ÷s, ar ribin ÷se teritorijose gyvulius pirm ą kart ą išgenant į ganyklas buvo paprotys juos išplakti verbomis. „Jau kap pirm ų roz ų išvarin ÷ja karves laukan, avelas, tai raikia kožnai švystu verbu suduoc: „Vaikš čiok laiminga“. Tadu t ų verb ų parsinešu ir inmetu pe čiun. Jau ji savo atarnavo“ (VRLP, p, 63, Margoni ų k., Var ÷nos r.). Su verba susij ęs ne tik apeiginis plakimas verb ų rykšte, bet ir apr ūkymas. Buvo tik ÷ta, kad verbos d ūmai saugo nuo blogos akies, lig ų ir net nuo vilk ų. „Prieš varant į nauj ą tvart ą gyvulius, tvartai būdavo apr ūkomi šventinto ÷glio d ūmais“ (VRLP, p, 458, Dūkšt ų k., Vilniaus r.). Pirm ą kart ą genami į laukus gyvuliai ir piemenys buvo apr ūkomi šventomis kadagio šakel ÷mis ir kartu išplakami rykšte. Šeiminink ÷ apr ūkydavo gyvulius tik ÷dama, jog šis maginis veiksmas suteiks gyvuliams apsaug ą per vis ą ganymo sezon ą. Dar gyvuliai apr ūkomi tam, „kad žv ÷rys gyvuli ų nepjaut ų, raganos iš karvi ų pieno

13 neatimt ų, laum ÷s avi ų nekirpt ų. Tai tur ÷ję apsaugai gyvulius nuo „blogos akies“ ar pavydo“ (Čičiurkien ÷, 2007, p, 40). B. Bura čas rašo: „Seniau buvo tikima, jog šventintos verb ų rykšt ÷s saugojan čios tvartus nuo perk ūnijos, laumi ų, ragan ų ir nelab ųjų dvasi ų“ (BLKP, p, 200). „Keli ų met ų verb ų prisirenka. Iš gry čios išneša in tvart ų. Už dud ų užkiša, plyšin“ (VRLP, p, 60, Rekatiški ų k., Ignalinos r.). Dar XX a. aštuntojo dešimtme čio viduryje Tre čiūnų kaime (Šven čioni ų r.) pernykšt ę verb ą nešdavo į tvart ą ir užkišdavo už pirmosios tvarto sijos ar tiesiog pastatydavo langelyje. Iki ši ų dien ų daugelyje kaim ų tvartuose galime surasti laikomas verb ų rykšteles (RM ČA, Ap. 01). Ypatinga buvo šventintos verbos saugojimo vieta: šalia švent ųjų paveiksl ų, po balkiu (sija), netoli krosnies, už veidrodžio, plyšiuose (tvarte langelyje ar ventiliavimosi angoje). Tai tokios nam ų erdv ÷s, pro kurias įeinama ir išeinama į svetim ą erdv ę – lauk ą. Pro šias erdves gali praeiti ne tik savi, bet ir svetimi, dažnai blogo linkintys. I. 2. Didžioji savait ÷

Savait ÷ nuo Verb ų sekmadienio iki Velyk ų buvo vadinama Didži ąja savaite. Paskutin ÷s trys dienos vadinamos „Šventuoju tridieniu“ (VRLP, p, 70). T ą savait ę žmon ÷s atliko įvairias apeigas, laik ÷si daugelio draudim ų, vyravo įvair ūs tik ÷jimai, magiški veiksmai, kuriems padedant tikima apsaugoti savo namus, gyvuli ų ūkį bei šeimos narius nuo visokiausi ų nelaim ų, negand ų ir pikt ųjų dvasi ų. Didži ąją savait ę vyravo draudimas nieko neskolinti kitiem, nes vis ą naud ą iš t ų nam ų išneša (RM ČA, Ap. 01, Šven čioni ų r.). Jeigu vis d ÷lto labai reik ÷davo k ą nors pasiskolinti, tai šeimininkas atlikdavo magišk ą veiksm ą tam, kad nepakenkt ų skolintojas. Visi anks čiau žinojo, kad į išeinant į skolintoj ą m ÷šlo gni ūžte ar bent vienu šiaudu reik ÷davo sviesti (mesti). Buvo tikima, kad ,atlikus tok į veiksm ą, blogis atstos. Liaudies tik ÷ta šiaud ų, ugnies, druskos, česnako magin ÷mis savyb ÷mis atbaidyti pikt ąsias j ÷gas, apsisaugoti nuo „blogos akies ar rankos“. Tod ÷l šie magin ę apsaugos gali ą turintys daiktai dažnai aptinkami kalendorini ų papro čių tik ÷jimuose. Ypatinga diena Didysis ( Čystasis) Ketvirtadienis. Ši ą dien ą buvo draudžiama dirbti: malti, verpti ir „si ūti, nes gali suktis gyvuliams galva“ (IIES, b, 2336, l, 35, St ūgli ų k., Šven čioni ų r.).“ Pirmiausia buvo akcentuojamas vidin ÷s erdv ÷s švarinimas, tiek nam ų, tiek tvarto. XX a. pr. tik ÷ta, jog išvalius tvart ą velnias arkli ų nejodin ÷s (BLKŠ, p, 119). XXI a. pr. Šven čioni ų rajone visuomet per Čyst ąjį četverg ą „reikia švarinti visus kampus, tvarte voratinklius nušluostyti su šluota ražine“ (beržo šak ų) (IIES, b, 2336, l, 23, Tre čiūnų k., Šven čioni ų r.). Dar apie XX a. vidur į Šven čioni ų r. (Šakali ų k.) tvartas tvarkomas tam, kad gyvuliai nesirgt ų (IIES, b, 2336, l, 47). Svarbus šios dienos akcentas - pa čių gyvuli ų švarinimas. Ši ą dien ą didel ÷ galia suteikiama dar saul ÷s šviesos nepaliestam šaltinio ar up ÷s vandeniui. „Prieš saulai užtekanc raikia nuveic prie up ÷s ir nusprauc d ÷l sveikatos. Sako šitas čyscinio četvergo vanduo pama člyvas ir žmon ÷m, ir gyvuliam“ (VRLP, p, 77). Pietry čių Aukštaitijoje apie XX a. vidur į per Did įjį Ketvirtadien į atlikdavo pareigin į gyvuli ų apiprausim ą. Pateik ÷ja nurodo: „visada

14 eidavau dar saulei nepatek ÷jus į versm ę vandens ir ant vis ų karvi ų piliu po puodel į vandens – mama siunt÷. Tai, kad Švarusis četvergas“ IES, b, 2336, l, 19, Tre čiūnų k., Šven čioni ų r.). XX a. pr. šeimininkai gyvulius švarindavo, kad neb ūtų karp ų (LTA 1418/ 588, Petrau čiški ų k., Zaras ų r.). Karpos, augan čios ant karv ÷s tešmens, skausmingos gyvuliui: nesileidžia melžiamas, spardosi, tuomet užtrunka pienas, tai nuostolinga šeimininkams (darbo autor ÷s pasteb ÷jimas). Kad gyvuliai b ūtų sveiki, juos plaudavo r ūgš čiu pienu (IIES, b, 2336, l, 48, Šakali ų k., Šven čioni ų r.). Did įjį ketvirtadien į dar prieš saulei tekant stengdavosi apglostyti ir patapšnoti visus gyvulius, kad šie b ūtų sveiki ir j ų nepult ų visokie gyviai. Šeimininko tiesioginis kontaktavimas su gyvuliu buvo svarbus, nes tik ÷ta, kad „apglostyti gyvuliai bus čysti visus metus“ (LTA 1486/ 314). Gyvulio „ čystumas“ reiškia, kad gyvulys neturi inkštir ų. Inkštir ų1 apipultas gyvulys duodavo perpus mažiau pieno, o anks čiau karv ÷ buvo vienas iš pagrindini ų maisto ir pajam ų šaltini ų. Ši problema buvo aktuali kaimuose dar XX a. antrojoje pus ÷je. Apie 1996 metus pa čiai teko matyti inkštir ų apipult ą karv ę, kuri atrod ÷ labai paliegusi, duodavo mažai pieno ir „nesikeldavo ant verši ų“. Nors dabar galima įsigyti medikament ų šiai ligai gydyti, bet gyvulys sunkiai išgyja. Taigi per Did įjį ketvirtadien į kiekvienas šeimininkas stengdavosi apglostyti karves, tik ÷dami šiuo magišku veiksmu apsaugosi ą savo gyvul į nuo sunkios ir labai varginan čios ligos. Kad gyvuliai sekt ųsi, žmon ÷s atlikdavo ne vien ą magišk ą veiksm ą, kaip antai: „Jei nori, kad keltuvos (galvijai) vestus, tai Didžiojo četvergo ryti atneš skrudielyn ą, supilia tvartan, tai bus keltuvos kai skrud ÷li ų“ (Seliukait ÷, Klimka, 2001, p, 328). XX a. pr. šeiminink ÷s imdavosi magini ų veiksm ų, nor ÷damos išsaugoti karvi ų pieno kokyb ę. Tam, kad niekas neatimt ų karv ÷ms smetonos (grietin ÷s), reik ÷davo saugoti, kad Didžiojo ketvirtadienio nakt į kas nors at ÷jęs neišsitraukt ų žiupsnio šiaud ų iš tvarto. Suš ÷rus tokiais šiaudais savo gyvulius, atimama grietin÷ iš kaimyn ÷s, o savo karvi ų padauginama (LMD I 589/ 1 (9), Tvere čiaus apyl., Ignalinos r.). Pateik ÷ja, gimusi 1945 m., prisimena, kad tvarte prikaišiojama kryžiavai sud ÷tų dilg ÷li ų bei karv ÷ms apsaugoti ant rag ų buvo pririšamas skudur ÷lis su druska (IIES, b, 2336, l, 36, Stugli ų k., Šven čioni ų r.). „Kad pienas gerai r ūgt ų, reikia Did įjį ketvirtadien į atsinešti iš trij ų lauk ų po tris akmen ÷lius ir ugnyje įkaitinus d ÷ti į puodynes, po tris į kiekvien ą, ir užpylus vandeniu apdengti. Taip iš šutintose puodyn÷se gerai r ūgsta pienas ir esti skan ūs s ūriai“ (BLKŠ, p, 121, Salakas. Zaras ų r.). Anks čiau ir dabar Pietry čių Aukštaitijoje paplit ęs tik ÷jimas, „kad rup ūž÷s žinda karvi ų pien ą ir, kad jomis, blogo linkintis, gali per Jonin į apleisti“ (RM ČA, Ap. 02). Šio gyvio galima atsikratyti, per Did įjį ketvirtadienį atlikus magišk ą veiksm ą, kur į mums pateikia J. Balys: „Norint išvyti iš nam ų rup ūžes, reikia Did įjį Ketvirtadien į prieš saul ÷s tek ÷jim ą nevalgiusiam apšluoti tris sykius visas trobas ir stengtis, kad niekas nematyt ų“ (BLKŠ, p, 120, Naujamiestis, Panev ÷žio r.). Raganaudavo nor ÷dami užsitikrinti savo ūkio gerov ę: „Jeigu nori, kad kaimyn ų nauda tau b ūtų, apjok Did įjį

1 Lot. Hipoderma bovis - Galvijinis gylys. Vasaros met ą padeda gyvuliams kiaušin ÷lius ant bet kurios k ūno dalies odos. Išsirit ę lervut ÷s įsiskverbia į pood į ir migruoja nugaros srityje. Per žiem ą vystosi ir apie vasario – kovo m ÷n. pasimato guzai su skylute, kad gal ÷tų lerva kv ÷puoti. Kad nesivystyt ų, naikinami ruden į. Velykinio laikotarpio metu, apglostant gyvulius, jau pastebimi šie parazitai. Tod ÷l ir Did įjį ketvirtadien į buvo paprotys apglostyti gyvulius, tikint, kad nebus inkštir ų. Konsultacija su veterinarijos gydytoju Algirdu Breidoku. Kaltan ÷nai, Šven čionių r. 15 ketvirtadien į vis ą sodži ų ant ka čergos“ (BLKŠ, p, 122, Daugeliškis. Ukmerg ÷s r.). Piemenukai tik ÷jo, „kad visus metus laim ÷ lyd ÷s t ą, kuris prieš saul ÷tek į pasivog ęs iš kaimyno skiedryno malk ų savo krosn į pakurs, kad taip padar ę ganydami pavasarį užtiks daug pempi ų kiaušini ų, tur ÷s ko lauže išsikepti“ VRLP, p, 80). Dažnai piemen ÷liui nepakakdavo įd÷to laukneš ÷lio, tad rasti laukini ų paukš čių kiaušiniai papildydavo dienos maisto racion ą. Kai kuriuose Lietuvos etnografiniuose regionuose ypating ų magišk ų gali ų tur ÷jusi Didžiojo ketvirtadienio dienos druska, tik ÷ta jos galia „švarinti“ aplink ą nuo blogos akies, pikt ųjų dvasi ų, jų keliam ų įvairi ų lig ų. Buvo tik ÷ta, kad druska dar veiksmingesn ÷ tampa j ą pašventinus per Velykas bažny čioje. Pasiruošti tokios druskos mok ÷jo kiekviena šeiminink ÷. Šaltiniuose aptinkami keli tokios druskos paruošimo ir saugojimo b ūdai. Dz ūkijoje „Did įjį Ketvirtadien į mazgiukan pad ÷ti sauj ą druskos ir užkavot, kad per visus metus nieks nepajudint ų. V ÷liau duoda tos druskos vaikams ir gyvuliams nuo aki ų“ (BLKŠ, p, 121, Aukštadvaris. Trak ų r.). Aukštaitijoje žinomas kitoks tokios druskos gaminimo b ūdas: „Reikia Did įjį Ketvirtadien į paimti nauj ą puod ą ir pripylus druskos pastatyti į pe čer ą. Velyk ų ryt ą reikia š į puod ą su druska apnešti aplink visas trobas. Ši druska yra vaistas susirgusiems gyvuliams“ (BLKŠ, p, 121, Salakas, Zaras ų r.). Libertas Klimka ir Irena Seliukait÷ rašo, kaip tokios druskos pasigaminama Adutiškio apylink ÷se (Šven čioni ų r.): „Jos b ūdavo prisiruošiama Did įjį ketvirtadien į: priberiama į puodyn ÷lę, kuri prieš saul ÷s tek ą pastatoma ant prieždos ir turi ten išb ūti iki Velyk ų ryto“ (Klimka, Seliukait ÷, p, 409). „Skubuk ÷n indedu druskos ir instumiu kampi pe čiun. Nuo aki ų. Aš „ četvergo“ druskos visadu tur ÷jau. Nuo padzyv ų, nuo čer ų. Toj druska deginas iki Šeštini ų. Šeštin ÷se išimu ir turiu tokios druskel ÷s visus metus. Aš tokios druskel ÷s ir kervei užrišu an rag ų, [...]. Kap senyb ÷s žmon ÷s, tai tokios druskos ir po tvarto slanks čiu, apkasdavo“(VRLP, p, 79, Skirališki ų k., Šven čioni ų r.). Kartais pakakdavo toki ą drusk ą palaikyti šalia duonos per nakt į iš tre čiadienio į ketvirtadien į, dažniausiai ji buvo laikoma puodyn ÷je ar surištame skepet ÷l÷s mazgelyje pakišus krosnies kamputyje. Ilgiausias minimas druskos „gali ų“ įgavimo laikas nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Devintini ų, o ypatingos galios suteikiamos j ą pašventinus. Pietry čių Aukštaitijoje iki šios dienos gaminama Didžiojo ketvirtadienio druska. Pateik ÷ja nurodo: „Didžiojo četvergo drusk ų pasdarai šitep: Didžiajam četvergi imi ryti bli ūdel į druskos i dedi pe čius. K ūreni pe čių, visk ų verdi, a bli ūdelis stovi šoni, taip lik Velyk ų ryta“ (IIES, b, 2336, l, 20). Ši druska, pasak pateik ÷jų, įgauna gali ų, „galin čių gyvulius apsaugoti nuo blogos akies, neger ų j ÷gų keliam ų lig ų ir dar daug nuo ko“ (IIES, b, 2336, l, 24). Ji naudojama ne tik pirmojo išgynimo apeigose: „kadu sviestas nesiplaka, į j į raikia įd÷ti čiut tos driuskos. Tadu gerai susiplaka. Bendrai ji nuo blog ų aki ų dar ÷ mano mama (IIES, b, 2336, l, 20, Te čiūnų k., Šven čioi ų r.). Kitose Ryt ų Lietuvos vietose jau neaptikau tokiu b ūdu gaminamos ir naudojamos druskos, tik min ÷tame kaime dvi pateik ÷jos apie tai papasakojo. Many čiau, grei čiausiai tas paprotys kitose Ryt ų Aukštaitijos vietov ÷se išnyko gana seniai arba jis įgavo krikš čionišk ą pavidal ą, t.y. virto šv. Agotos druska, nes abiej ų drusk ų funkcija panaši, jos apsaugo nuo visokio blogio. R. Trimakas pateikia tokios druskos vartojimo b ūdą, gyvuliui apsirgus „bloga akimi“ pirmas vaistas yra druska.

16 Norint ja pagydyti reikia atlikti š į veiksm ą: „tris sykius aplink gyvul į apnešk drusk ų. Drusk ų laikyk ciesion rankon, atopakaliai pakraipins rank ų, suk prieš laikrodžio rodzykl į ir tris rozus pasakyk: „druska akyse, akmuo dancyse.“ Po to atbulom nuveik prieg pe čiaus ir per pecį drusk ų inmesk ugnin“ (Trimkas, 1996, p, 29). Didysis penktadienis liaudies dar vadinamas V ÷li ų Velykomis. A. Vaicekauskas aiškina, kad „šio papro čio atgarsiai liudija apie agrarinio met ų kalendoriaus simetriškum ą. Pasak mitologini ų schem ų, šiltuoju met ų laiku v ÷l÷s globoja pas ÷lius, šaltuoju – kartu su išaugintu derliumi sugr įžta į sodyb ą. Nekrokuoto ryšys su žemdirbyste yra labai b ūdingas archajiškosioms kalendorin ÷s sistemoms“ Vaicekauskas, 1993, p, 123). Didysis penktadienis pilnas visoki ų draudim ų ir tik ÷jim ų. Ši ą dien ą dirbdavo tik menkus nam ų ruošos darbus. Bažny čioje t ądien neklausydavo išpažin čių ir nedalindavo Komunijos, nes buvo sakoma, kad „Did įjį penktadien į neduoda Komunijos, nes išpažinties eina čerauninkai. Iš svetim ų dang čių šiaudus t ąso, paskum puodyn ÷se šutina“ (BLKŠ, p, 123, Tvere čius, Ignalinos r.). Kitomis Didžiosios savait ÷s dienomis ne taip akivaizdžiai galime aptikti minim ų ragan ų, o Did įjį penktadien į jos buvusios labai aktyvios. Pasak P. Dundulien ÷s, „t ą dien ą raganos siausdavusios, dainuodavusios, šukuodavusios prieš v ÷ją plaukus, š ūkaudavusios, b ūriais linksmindavusios“ (Dundulien ÷, 2005, p, 115). Didysis penktadienis buvo palankus kaimo žmon ÷ms atlikti veiksmus, galin čius apsaugoti ūkio naud ą nuo juos tykojan čių blogybi ų. Šeimininkas, pasi ÷męs degan čią žvak ę, apeidavo arklius ir kitus gyvulius. Es ą jie d ÷l to tur ÷tų b ūti sveiki ir saug ūs nuo visoki ų blogybi ų (VRLP, p, 90, Glikoni ų k. Akmen ÷s r.). Utenos apylink ÷se „Didžiojoj p ÷tny čioj pabrauk dešine ranka karv ÷ms nugar ą tris kartus, nebus inkštir ų (kirm ÷li ų) nugaroj“ (LMD I 644/ 8). Kupiškio apylink ÷se moterys žinojo, kad per Didįjį penktadien į negalima si ūlų mesti, nes karv ÷s bus bergždžios (LMD III 196/ 4 (31). Iki ši ų dien ų išlik ęs tik ÷jimas, kad Velyk ų penktadien į negalima nieko skolinti, nes galima paskolinti savo s ÷km ę. Didysis šeštadienis susij ęs su bene daugiausia įvairi ų apeig ų, draudim ų, paslap čių. Tiek XX a. pr., tiek XXI a. pr. griežtai laikomasi draudimo niekam neskolinti jokio daikto, nes tik ÷ta, kad su paskolintu daiktu bus iš nam ų išnešta gerov ÷. „Ataja šito in mani subatoj, paskolinc „konelio“. Aš i daviau. ö tadu aciminiau, kokia gi šiundzia diena. Tadu kai ana nuvaziava ned ÷lioj mišon, aš nuvejau i pasi ÷miau, i do k ūtai paimiau jos, cik neatamenu dabar. Tai žinok, šito ataja un mani i sakis, e kur tas konelis, kur man paži čijai. As sakai, iš kur as gi žinau. Aš i ažmiršus buvau, kad šit ų dzien ų nemožna niek ą skolinc. Ana gyvat ÷ jau varažija“ (RM ČA, Ap. 03, Naujasalio k. Šven čioni ų r.). Analogij ų randame K ūč ių dienos tik ÷jimuose, t ądien nebuvo galima nieko skolintis ir skolinti, nes tik ÷ta, kad gali skolintojas iš nam ų išnešti laim ę. Tik ÷ta, kad ši ą dien ą aplinkui sodyb ą slankioja raganos ar blogosios j÷gos, „bijodavo, kad jos nepagadint ų pieno, tod ÷l karves melždavo per šermukšnio šakeles“ (Dundulien ÷, 1991, p, 98). Anks čiau buvo tik ÷ta šermukšnio galiomis atbaidyti pikt ąsias j ÷gas ir dar iki ši ų dien ų labai dažnai šis augalas vartojamas kaip apsaugin ÷ priemon ÷.

17 Did įjį šeštadien į ypatinga reikšm ÷ buvo skiriama ugniai ir vandeniui. Šaltini ų duomenimis, XX a. pr. buvo pla čiai paplit ęs paprotys t ą dien ą k ūrenti laužus, nes tik ÷ta, kad ugnis ir d ūmai gali nubaidyti pikt ąsias j ÷gas bei raganas. Pasak Dalios Senvaityt ÷s, „ir ugnis, ir vanduo, atsižvelgiant į ši ų element ų naud ą ir žal ą žmogui, buvo siejami su gyvybe ir mirtimi, su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu, su gydan čiomis, apvalan čiomis ir su griaunan čiomis, naikinan čiomis galiomis“ (Senvaityt ÷, 2005, p, 48). Užfiksuota daug liaudies papro čių, tik ÷jim ų, b ūrim ų su velykin ÷s ugnies galiomis bei jos panaudojimu. Pasak P. Dundulien ÷s, „ji buvo priemon ÷ pašalinti įvairias blogybes: pl ÷šriuosius žv ÷ris, vabzdžius, taip pat blogas dvasias ir kitas paslaptingas antgamtines j ÷gas, tariamai galin čias pakenkti b ūsimiems žemdirbi ų darbams, gyvuliams bei pas ÷liams“ (Dudnulien ÷, 2005, p, 117). XX a. pr. šventos velykin ÷s ugnies atsinešimas iš bažny čios buvo susij ęs su daugeliu tik ÷jim ų bei burt ų, kurie nebeišlieka iki XXI a. pr. Š į darbą atlikti b ūdavo ne taip lengva, dažniausiai tai tekdavo padaryti paaugliams, vaikams bei piemen ÷liams. XX a. pr. „Did įjį šeštadien į piemuo eina parnešti šv ęstos ugnies ir šv ęstos vondens. Jis stengiasi pats pirmas pasisemti vondens, tada jo šeimininko bus rieb ūs gyvuliai ir piemuo visuomet pirmas išgins band ą, t.y bus nemiegalis. Jei parneš degan čią ugn į, tai jo šeimininko arkliai kaip ugnia degs, t.y bus rieb ūs ir greiti“ (BLKŠ, p, 125, Dūkštas. Ignalinos r.). Tik ÷ta, kad, pirmam atsinešus, galvijai bus rieb ūs, pirmas išgins gyvulius į lauk ą ir pan. Su šventinta ugnimi atlikdavo magin į veiksm ą tam, kad visos „bjauryb ÷s“ išb ÷giot ų: „Kai Velyk ų ugnel ę atneši, tai uždek kiek šakeli ų šventa ugnele, tai visos gyvat ÷s išb ÷gioja“ (BLKŠ, p, 125, Tvere čius. Ignalinos r.). Galima išskirti ir J. Balio pateikt ą vieną raganavimo su ugnimi atvej į: „Antazav ÷s apylink ÷se svetimame lauke kurdavo lauž ą, kad sudegt ų visos lauko bjauryb ÷s. Es ą tada joks įkandimas gyvuliams nekenksi ąs (Dundulien ÷, 2005, p, 117, Zaras ų r.). Šiandien nebelieka velykin ÷s ugnies atnešimo tradicijų, kai visi skub ÷davo, kaip sako pateik ÷jai, neliko kam jos taip nešti (IIES, b, 2336, Ap. 28, P. 2). Velykin ÷s ugnies panaudojimas ūkin ÷je veikloje tur ÷jo savit ų bruož ų. Pirmiausia parneštos šventos ugnies negalima niekam skolinti (IIES, b, 1105, l, 21), neskolina jos ir dabar (IIES, b, 2336). Įkūrusios nauj ą ugn į, šeiminink ÷s stengdavosi išlaikyti visus metus arba išsaugoti „gyv ą“ iki Sekmini ų, po to supildavo į šulin į (IIES, b, 1105, l, 30, Pakruojo r.). „Velykin ę ugn į Did įjį šeštadien į apneša aplink visus trobesius, kad apsaugot ų juos nuo nelaimi ų (nedegt ų, gyvuliai tapt ų), pelenais barsto trobas (kad nedegt ų) ir daržus (kad gerai augt ų daržov ÷s), o anglis deda į statomos trobos kertes pirmame vainike“ (Kudirka, 1992, p, 26). Priemon ÷, kuria buvo atnešta šventinta ugnis, nebuvo išmetama, o tinkamai ja pasir ūpinta, nes ji taipogi dalyvavo kaip apsaugos priemon ÷ atliekant magiškus apsauginius veiksmus. „Pasvalio raj. Jonišk ÷lio apyl. šventinta ugnimi užk ūrę krosn į, kempin ę sudegindavo (tre čiasis dešimtmetis), pelenus supildavo į d ÷žut ę, o pavasar į išvarom ą į ganykl ą karv ę ar av į jais pabarstydavo, kad juos apsaugot ų Dievas nuo audros ir griaustinio“ (Kudirka, 1992, p, 26). Zaras ų r. (Ažurias čių k.) šventint ą ugn į parsineša angliuk ų pavidalo, pakasa po pelenais, o pakūrus ugn į gaunama šventa ugnis

18 (IIES, b, 2336, l, 64). Šven čioni ų ir Ignalinos apylink ÷se šventinami degtukai, o jaunesn ÷s kartos atstovai nebešventina ugnies, pasitenkina šventintu vandeniu (IIES, b, 2336, dauguma pateik ÷jų). Svarbi ą reikšm ę Velyk ų apeigose turi šventintas vanduo, kur į laikydavo iki Sekmini ų, o per Sekmines parsinešdavo kito (IIES, b, 1105, l, 51, Pakruojo r.). Ryt ų Aukštaitijoje toks vanduo XXI a. pr. išlaikomas per visus metus (IIES, b, 2336) 2. „Juo šlakstydavo sodyb ą, gyvulius, įpildavo į šulin į, kad Dievas saugot ų namus nuo nelaimi ų, kad b ūtų geras derlius ir sveiki gyvuliai“ 9Bružas, 1992, p, 7). Daugelis tok į vanden į išlaikydavo iki pat Sekmini ų ar net visus metus. Anks čiau Velyk ų išvakar ÷se kiekvienas į savo namus atsinešdavo šventinto vandens, o ryte juo laimindavo velykin į stal ą, šventindavo trobesius, gyvulius, laukus ir net pyl ÷ į šulin į. XX a. 7 deš. Ryt ų Aukštaitijoje vanduo buvo šventinamas kartu su ugnimi Velyk ų išvakar ÷se, o dabar, pavyzdžiui, Šven čionyse, toks vanduo jau pašventinamas antradien į ir prie bažny čios dur ų stovi vis ą dien ą, tik nak čiai įnešamas į vid ų (Darbo autor ÷s pasteb ÷jimai). Didžiojo ketvirtadienio vanduo atliko valymo funkcij ą: jame maudydavosi, kad oda b ūtų lygi, graži, juo praus ÷ ir gyvulius, kad b ūtų švar ūs ir pan. Ta čiau Didžiojo ketvirtadienio vanduo nebuvo šventinamas bažny čioje, o jam gali ų suteikdavo ankstus rytmetis, kol vandens dar neliesdavo saul ÷. Liaudies tik ÷ta, kad tik toks vanduo tur ÷jo magišk ų savybi ų švarinti (gydyti). Galima manyti, kad tokia Didžiojo ketvirtadienio vandens magiška reikšm ÷ susiklost ÷ ikikrikš čioniškoje žemdirbiškoje kult ūroje. Didžiojo šeštadienio vanduo, šventintas bažnyčioje, įgyja visai kit ą funkcij ą (apsaugin ę arba atbaidomąją nuo pikt ųjų dvasi ų), susijusi ą su krikš čionišk ųjų tradicij ų at ÷jimu į žemdirbiškuosius kalendorinius papro čius, ir gyvuoja iki XX a. pabaigos.

I. 3. Velyk ų dienos apeigos ir papro čiai

Anks čiau Velykas šv ęsdavo keturias dienas: pirmoji buvo vadinama ugnies diena, antroji – Perk ūno, tre čioji – geguž ÷s, o ketvirtoji – led ų diena. Dabar šven čiamos dvi dienos, tai Velyk ų sekmadienis ir antroji Velyk ų diena. Pasak P. Dundulien ÷s, „per Velykas žmon ÷s įvairiems gamtos reiškiniams priskirdavo nepaprast ą gali ą. [...] Gamta buvo veikiama magija, burtais ir pan., siekiant gero derliaus, s ÷km ÷s su gyvuliais ir sveikatos sau“ (Dundulien ÷, 1990, p, 83). Velyk ų dienos apeigose egzistavo ir iki ši ų dien ų išliko nemažai tik ÷jim ų ir b ūrim ų, susijusi ų su gyvulių ūkio gerov ÷s užtikrinimu. Pirmiausia išskirtinas tiesioginis žmogaus ir gyvulio kontaktavimas, pasireiškiantis lietimu, glostymu. Šeimininkas tvarte stengdavosi paglostyti kiekvien ą gyvul į, nes tik ÷ta, kad šis maginis veiksmas paveiks gyvuli ų b ūdą, šie bus meilesni, ramesni (RM ČA, Ap. 02, P.2). Atliekant tam tikrus veiksmus, norima nulemti gyvuli ų skai čių: „jei nori, kad avys po por ą vest ų, tai Velyk ų ryt ą reikia praustis po por ą iš vieno bli ūdo“ (BLKŠ, p, 151, Biržai). Dar XX a. antroje pus ÷je Ryt ų Aukštaitijoje šis similin ÷s magijos veiksmas atliekamas Šven čioni ų apylink ÷se (IIES, b, 2336, l, 36). Visa Velyk ų diena

2 ES, b, 2336. Daugelis pateik ÷jų saugo šventinta Velykin į Vanden į ištisus metus iki tol, kol atsineša naujo. 19 buvo pilna tik ÷jim ų, draudim ų, burt ų bei raganavimo moment ų, kuriuos dažniausiai atlikdavo gyvuli ų šeimininkai, o piemenų vaidmuo beveik nepastebimas, o po XX a. vidurio visai išnyksta. Velyk ų dienos apeigos prasid ÷davo nuo pat ankstaus ryto, tikint, „kad kas pirmas pasikels Velyk ų ryt ą, tam geriausiai seksis darbas“ (BLKŠ, p, 134, Melag ÷nai. Šven čioni ų r.). Šeimininkai, kaip ir per visas metines šventes, ypating ą d÷mes į skirdavo savo gyvuliams. Rūpinimasis gyvuliais akcentuojamas ir Velyk ų dienos papro čiuose. Analogij ų surandame ir K ūč ių bei Kal ÷dų papro čiuose. Gyvuliais t ądien pasir ūpinama geriau, jie pašeriami dobilais, arkliams duodama aviž ų, tikint gyvuli ų ūkio s ÷kme. B ūdingas apeiginis gyvuli ų lankymas ryte, kai einant šerti nunešama duonos riek ÷ (IIES, b, 642, l, 13, Žeimelio payl. Pakruojo r.). Tai daroma ir dabar Velyk ų dienos apeigose. Eidamas į tvart ą šeimininkas pasiimdavo ir savo vaikus, nes nuo mažens buvo skiepijama meil ÷ gyvuliui, kuris žmog ų maitindavo ir vilkdavo. „Pirmosios Velyk ų dienos ryt ą so čiai prišeriamos avys, kad jos b ūdamos alkanos nebliaut ų, nes jeigu Velyk ų ryt ą bliauna avis, tai v ÷liau per ištisus metus maži vaikai nuolat bliauna“ (Bružas, 1992, p, 8). Gyvuli ų š ÷rimas tur ÷jo tam tikr ų savit ų bruož ų, kurie aptinkami ir Kal ÷dų dienos apeigose, kaip antai, tik ÷jimas, draudžiantis gyvulius šerti ar girdyti. Ryt ų Aukštaitijoje, kad per vasaros kars čius gyvuliai nezyliot ų, pirm ą Velyk ų dien ą jiems nieko neduodavo ÷sti (LTA 1722/ 17, Gelmini ų k. Zaras ų r.), Obeliuose neduodavo gerti (VRLP, p, 480), o Zaras ų bei Šven čioni ų r. suduodavo karvei pan čiu (IIES, b, 2336, l, 7, 48). Šio tik ÷jimo motyvacija susijusi su gyvuli ų saugumu, gyliavimas reiškia nevaling ą elges į: šokin ÷jim ą, lakstym ą, šuoliavim ą ir pan., kurio metu gyvuliai dažnai susižeisdavo, net kildavo pavojus išsimesti vaisi ų.3 XX a. pr. piemen ÷liams nereik ÷jo ganyti, jei Velykos būdavo v÷lyvos, „nes tik ÷ta, kad tos dienos ganiava lauko darbus pristabdo“ (VRLP, p, 484, Zaras ų r.). Panaš ų užrašym ą pateikia J. Balys iš Tvere čiaus apylinki ų, kai piemens neleisdavo ganyti, nes „tada darbai laukuose nenori skubti (BLKŠ, p, 151, Tvere čius. Ignalinos r.). XXI a.pr. daugelis pateik ÷jų negal ÷jo prisiminti, kad b ūtų tek ę gyvulius ganyti per Velykas, dažniausiai jie b ūdavo ganomi daug v÷liau (IIES, b, 2336). Skyrus atitinkam ą d ÷mes į savo ūkio naudai, tradiciškai Velyk ų dienos apeigos tęsiamos bažny čioje. Kaip b ūtų keista, ta čiau bažnytini ų pamald ų metu atliekami įvair ūs b ūrimai bei raganavimo atvejai, siekiant gyvuli ų ūkio gerov ÷s užtikrinimo. Dažniausiai šeimininkai procesijos metu prašydavo, kad per vasar ą nesusitikt ų gyvat ÷s ar nematyt ų joki ų vaiduokli ų ir pan. Švent ų miši ų metas raganaujantiems buvo laikomas pa čiu tinkamiausiu kenkti kitiems. Ypatingai akcentuojamas laikas, kai procesija eina aplinkui bažny čią. J. Balys rašo, kad „Velyk ų rytas, ypa č tas metas, kai žmon ÷s eina aplink bažny čią, tinkamas visokiems prašymams“. Žmon ÷s žinojo daug b ūrim ų ir tik ÷jim ų, vieni burdavo savo gerovei, kiti – pakenkti kitiems. Šaltiniuose fiksuojama, kaip „viena boba, tai kai kiti eina Prisik ÷limo procesij ų, tai ana visk ų nuo sav į, visus r ūbus meta, meta kuo grei čiau ir atsistojus po tvarto

3 Pa čiai, Tre čiūnų k. (Šven čioni ų r.) ganant apie 1984 m., teko matyti tok į gyvuli ų elges į, kai banda buvo neprognozuojama, tarytum pakvaitusi ir nesuvaldoma. Vienintel ÷ išeitis, leisti gyvulius b ÷gti į namus, taip liep ÷ pastyrius Jurgis Raketis. 20 dung čių, po lašais, kad vanojas, kad vanojas, su šluotu sau per šonus, kad duoda. Anai ner ūpi, kad kas ir užreg ÷s, anai reikia, kad gal ÷tų čeruit. Prisik ÷limas, procesija, e ana sau č÷ ruja, kad tik susiedam k ų pakankt ų“ (VRLP, p, 156, R÷škut ÷nų k., Šven čioni ų r.). Tokie veiksmai labai smerkiami kunig ų ir aplinkini ų kaimo gyventoj ų. Kaip raganaujan čius švent ų Velyk ų mišiose atpažinti, duomenis pateikia J. Balys: „norint pamatyti ragan ą, reikia Velyk ų ryt ą einant į bažny čią įsid ÷ti s ūrio, paskui bažny čioj j į valgyti ir kitiems dalinti. Kas nuo tav ęs ims ir valgys kartu su tavim, tai tas bus tikra ragana“ (BLKŠ, p, 132, Šeduva, Radviliškio r.). Žinodami apie atliekamus raganavimus švent ų miši ų metu, šeimininkai mok ÷jo nuo toki ų ker ų apsisaugoti. Aukštaitijoje dažnai tvarto duris prieš Velykas apkaišiodavo šermukšnio šakel ÷mis, kad velnias negal ÷tų įlįsti. Dar iki pat XXI pr. Pietry čių Aukštaitijoje šermukšnio šakeles, dilg ÷les, dagilius šeiminink ÷s naudodavo Jonini ų dienos išvakar ÷se, šiais augalais apkaišiodavo visas tvarto angas, d ÷davo po slenks čiu, kad raganos negal ÷tų įeiti į tvart ą ir pakenkti gyvuliams (IIES, b, 2336). Vykstant procesijai, likusieji namuose, šlakstydavo lauk ą, sodyb ą, sod ą, kiem ą, trob ą, tvart ą, daržin ę, kl ÷tį ir pan. Ši ą apeig ą atlikdavo vyresni šeimos nariai, t ÷vas arba vyresnysis s ūnus. Vyrai šventino vis ą ūkį: gyvulius, išskyrus kiaules, paukš čius ir t.t. „Šlakst ÷ tiesiai iš butelio arba padaryta iš rugi ų varp ų šlakstyne“ (Mol ÷tų, Pandelio, Širvint ų, Utenos, Var ÷nos, Zaras ų raj.), re čiau verba (Šilal ÷s raj., Upynos apyl.) (Kudirka, 1990, b, p, .17). Likusios namuose šeiminink ÷s miši ų metu, nor ÷damos atsikratyti nepageidaujam ų, juos pa čius ir gyvulius varginan čių gyvi ų (blus ų), varli ų ar peli ų, atlikdavo maginius veiksmus, pasitelkusios sakramentalijas. Veiksmas atliekamas, kai vyksta procesija, šv ęstu vandeniu šlakstomi visi trobos kampai, gyvulius laistydavo šv ęstu vandeniu (IIES, b, 642, l, 13). Gr įžus iš bažny čios buvo šventinamas Velyk ų stalas, kambariai, kad namuose b ūtų darna, laim ÷, gerov ÷, šventinamos nam ų kert ÷s, kad neb ūtų pikt ųjų dvasi ų. Atsis ÷dus už šventinio stalo, pirmiausia nulupamas ir padalijamas šeimos nariams šventintas kiaušinis, kad visi b ūtų draug ÷j, nesivaidyt ų, laimingi išb ūtų visus metus. XX a. pr. prad ÷jus valgyti buvo atliekamas dar ir toks veiksmas: „kad vilkas gyvuli ų nepult ų, reikia atsis ÷dus valgyti pusry čių, persižegnojus triskart pasakyti šie žodžiai: vilkas, gyvat ÷. Tada kai pasirodo vilkas, gana pasakyti: „Ko tu čia at ÷jai? Vietos neturi? Eik ten, iš kur at ÷jai.“ Ir vilkas gyvuli ų nekliudys“ (BLKŠ, p, 152, Daugeliškis, Ignalinos r.). Šeimininkas, tardamas magišk ą užkalb ÷jim ą, tarsi į ateit į paveikdavo vilko pasirodymo moment ą. Velyk ų dienos apeigose ypating ą reikšm ę tur ÷jo šventintas vanduo, kuris, tik ÷ta, galintis padidinti karvi ų pieningum ą. XX a. pr. Velykoms susl ÷gdavo didel į s ūrį, kad karv ÷s b ūtų pieningesn ÷s (VRLP, p, 480, Zaras ų r.). Ryt ų Aukštaitijoje paplit ęs karvi ų tešmen ų apiplovimas šv ęstu vandeniu, norint padidinti pieningum ą. Šis veiksmas Šven čioni ų apylink ÷se atliekamas ir dabar (IIES, b, 2336, l, 34, Stugli ų k., Šven čioni ų r.). Pateik ÷ja, gyvenanti Zarasuose, pasakoja, kaip jinai atlieka apeigin į gyvulio apiprausim ą šventintu vandeniu. Gyvulys apiplaunamas, pradedant nuo galvos iki pat užpakalin ÷s jo dalies. Veiksmas atliekamas tris kartus, perbraukus per gyvulio stubur ą, ir baigiamas

21 tešmens paplovimu (IIES, b, 2336, l, 78). Pateik ÷ja tok į veiksm ą atlikdavo kiekvienais metais iki pat XXI a. pr., kol laik ÷ gyvulius. Rašytiniuose šaltiniuose fiksuojama, kad Zaras ų r. „per Velykas žmon ÷s šventina drusk ą, kada gyvuliai leidžiami laukan, tai juos aplieja ta druska s ūdytu vandeniu, tada gyvuliai duos daugiau pieno ir negal ÷s j ų apker ÷ti“ (VRLP, p, 482, Antazav ÷, Zaras ų r.). Pietry čių Aukštaitijoje Velyk ų dien ą gyvulius smilkydavo, kad šie nesirgt ų ir niekas j ų negal ÷tų užker ÷ti (IIES, b, 2336, l, 1, Medišioni ų k., Šven čioni ų r.). XXI a. pateik ÷jai nemini, kad per Velykas b ūtų šventinama druska, ta čiau, kaip min ÷jau, dar XXI a. pr. druskos, turin čios ypating ų savybi ų, Šven čioni ų rajone pasidaro Did įjį ketvirtadien į, o Zaras ų rajone naudojama šv. Agotos dien ą šventinta druska. Velyk ų dienos apeigose simbolin ę prasm ÷ turi šventinti dažyti kiaušiniai. Lietuvoje kiaušinius dažydavo ne tik per Velykas, bet per Jurgines bei Sekmines. Pavyzdžiui, per Sekmines kiaušinis įgaudavo kit ą prasm ę: „sveikas nesukil ęs kiaušinio lukštas simbolizavo ganiavos s ÷km ę, o kiaušinio apvalumas – gyvulio riebum ą, sveikum ą“ (Vaicekauskas, 2006, p, 38). Margu čiai buvo dovanojami linkint namams ir j ų gyventojams laim ÷s, sveikatos ar džiaugsmo, „be to buvo tikima, kad kiaušinis gal įs suimti į save žmoni ų bei gyvuli ų ligas, „blogas akis“, pašalinti moralines ydas“ (Dundulien÷, 2005, p, 123). P. Dundulien ÷s teigimu, „margu čių ornamentai irgi tur ÷jo magin ę, simbolin ę reikšm ę – simbolizavo pavasar į, tur ÷jo skatinti augalijos gimim ą, augim ą, klest ÷jim ą, ger ą jav ų, gyvuli ų s ÷km ę ir žmogaus sveikat ą“ (Dundulien ÷, 1990, p, 83). Velyk ų dienos apeigose aptinkamas ir piemens dalyvavimas: piemuo prival ÷jo suvalgyti por ą Velykini ų kiaušini ų su lukštais tam, kad būtų karv ÷s ramios (IIES, b, 2336, l, 46, Šakali ų k., Šven čioni ų r.). Velyk ų dienos apeigose apeiginis supimasis bei lalavimas taip pat l ÷m÷ gyvuli ų ūkio naudos užtikrinim ą. Balys Bura čas rašo: „kad linai geresni der ÷tų, kad vasar ą piktieji vabalai gyvuli ų negelt ų ir t.t.“ (BLKP, p, 120). Lalautoj ų vaikštyn ÷se pasakomi žodžiai, priskiriami prie magin ę prasm ę turin čių žodži ų, nes buvo linkima viso ūkio gerov ÷s, gyvuli ų vislumo, pa čių šeiminink ų sveikatos ir pan. Atitikmen ų randame ir Užgav ÷ni ų persireng ÷li ų vaikštyn ÷se. At ÷jus pas gapadori ų buvo sakomi tokie žodžiai: „Bus gr ūdų aruodai, / Bus m ÷sel ÷s puodai, / Bus galvijams šieno, / Bus žmoneliams pieno, / Bus bernialiams riešut ų, / Bus kiaulel ÷ms branduoli ų, [...]“ (Dundulien ÷, 1982, p, 305). Piemenys, pasak ę savo šeimininkams tokius palink ÷jimus, visada gaudavo atlyg į. Tik ÷ta, kad „lalaunykam vis reikia duot kiaušini ų, bo kai lazd ą paliks, tai vilkais neatsiginsi tais metais“ (BLKŠ, p, 148, Tvere čius, Ignalinos r.). Ryt ų Aukštaitijoje XXI a. pr. jau nepasiek ÷ Velyk ų dienos supimasis bei lalavimo paprotys. Velykini ų šven čių ciklo pabaiga laikomas Atvelykis, kur apeig ų, susijusi ų su gyvuli ų ūkiu, šaltiniuose neaptinkama.

22 II. PIRMOJI GYVULI Ų IŠGYNIMO DIENA

„Senov ÷s lietuvis kiekvien ą žem ÷s ūkio darb ą prad ÷davo ir baigdavo su tam tikromis apeigomis. Kai kuri ų senov ÷s apeig ų liekanas dar ir dabar galima kaime pasteb ÷ti.“ (BLKP, p, 40) Ne išimtis ir gyvuli ų ūkyje gyvuojan čios apeigos. Lietuvoje gyvuli ų ganymo pradži ą galime sieti su žem ÷s ūkio įsigal ÷jimu. Ganymas priklauso vienam iš seniausi ų žmoni ų versl ų, kuris prasid ÷davo nuo Šv. Jurgio ir t ęsdavosi iki Vis ų švent ųjų dienos ar net kol iškrisdavo pirmasis sniegas. Ganyklos nuo seniausi ų laik ų buvo bendros, tokios liko ir po valak ų reformos. Tendencija kinta po I pasaulinio karo, kada dauguma kaim ų išskirstomi į vienkiemius. Tik piet ų ir pietry čių Lietuvoje, kur XX a. pradžioje Lenkijai užgrobus Vilniaus krašt ą, š į region ą aplenk ÷ 1922 m. Lietuvoje prad ÷ta vykdyti žem ÷s ūkio reforma, liko daug neišsiskirs čiusi ų kaim ų. D ÷l to šiose apylink ÷se ilgiausiai išsilaik ÷ bendruomenin ÷s tradicijos (Vaicekauskas, 2005, p, 36). Ryt ų Lietuvoje jos išsilaik ÷ ilgiausiai su įvairiomis apeigomis, atliekamomis gyvuli ų ūkyje tiek šeiminink ų, tiek piemen ų. Pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigose didžiausia dalis skiriama šv. Jurgiui – gyvuli ų glob ÷jui, dar vadinamam gyvuli ų patronu. Senojoje balt ų pasaul ÷ži ūroje diev ų, globojan čių gyvulius, fiksuojamas ne vienas: Sutvaras (visoki ų galvij ų), Ganiklis (girinis piemen ų), Valgina (maistui auginam ų gyuli ų), Baubis , Jau čbaubis, jau čių Baubis (namini ų gyvuli ų, galvij ų), Gota (dauginimosi, namini ų gyvuli ų), Kurvaitis öraitis ( ÷riuk ų), Gardunytis ( ÷riuk ų), Pesseias (tik k ą atvesto prieauglio). (Balsys, 2005, p, 17). Pasak Rimanto Balsio, „palygin ę XVI a. Ganikliui skirtus aukojimus su XVIII – XX a. pradžios Jurgini ų papro čiais matome, kad tiek ikikrikš čioniškajam Ganikliui, tiek krikš čioniškajam Jurgiui skirtos apeigos (auka, aukos paskirtis, vieta) beveik visiškai sutampa.“ (Balsys, 2005, p, 159) Anot straipsnio autoriaus, pirm ą kart ą Ganiklis pamin ÷tas J. Strijkovskio 1582 met ų kronikoje. Apie kažkada buvus į ganyklos diev ą mini ir v ÷lesni ų laik ų tyrin ÷tojai: S. Stanevi čius, I. J. Januš, H. Uzeneris, P. Dundulien ÷ ir kiti. (Balsys, 2005, p, 18). Turim ų šaltini ų duomenimis, Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, šv. Jurgis laikomas gyvuli ų glob ÷ju, šventuoju, patronu. Pasak Jono Balio, „šv. Jurgis gano, o šv. Mykolas priima į k ūtę.“ (Balys, 1993, p, 160). Jam visoje Aukštaitijoje daugiausiai aukojamos gyvulin ÷s kilm ÷s aukos, tai jauno ÷riuko m ÷sa, pieno produktai: sūris, sviestas, kiaušiniai bei pinigai. Aukojamos aukos gyvuli ų šeiminink ų, gyvuli ų gerov ÷s užtikrinimui, kad gyvuliai nesirgt ų, sekt ųsi (ES, b, 1105, l, 1, Pašvitinio k., Pakruojo r.), kad geriau augt ų, aukojama m ÷sa (IIES, b, 681, l. 41, Jonišk ÷lio apyl., Pasvalio r.). Pasvalio r. Jonišk ÷lio apyl. sakydavo: „nenunešei ir nukrito gyvulys“ (IIES, b, 681, l, 6, Bit ÷nų k.), Žeimelio apylink ÷se nešdavo ne tik m ÷są, bet ir viln ą, kad gyvuliai nesirgt ų (IIES, b, 642, l, 15). Rokiškio r. nešdavo kiaušinius, kad žmon ÷ms gyvuliai sekt ųs (ES, b, 854, l, 27). Juozas Kudirka pateikia duomen ų iš XIX a. pirmos pus ÷s apie aukojimo b ūdus Šven čioni ų ir Zaras ų apskrityse. Pasinaudoj ęs L. Jucevi čiaus duomenimis, jis rašo: „kunigai t ų bažny čių, kur šven čiamos Jurgin ÷s, liepia dirbti iš vaško namini ų gyvuli ų fig ūr÷les, tai

23 arkli ų, karvi ų, avi ų, ožk ų, kiauli ų ir t.t. Tam tikr ą kiek į j ų nuliej ę, sudeda atskirai r ūšimis į r ÷č ius ar kitokius indus ir su tokiomis prek ÷mis sodina prie bažny čios špitol ÷s senius ar bobas pardavin ÷ti norintiems, Kiemionys, nusipirk ę keli ų r ūši ų fig ūr÷li ų, neša jas aplink bažny čią, meldžiasi, pagaliau deda ant altoriaus tiek tuos gyvul ÷li ų atvaizdus, tiek tikr ą kiek į pinig ų (Kudirka, 1997, p, 24) Ta čiau kaip būtų gaila, bet XXI a. pr. min ÷tuose regionuose jau nefiksuojamas toks aukojimas. XXI a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje paprotys gyvulius išginti šv. Jurgio dien ą yra išnyk ęs, ta čiau dar gyvas tik ÷jimas, jog šv. Jurgis gali apsaugoti gyvulius vis ą ganymo sezon ą, nes jis yra gyvuli ų glob ÷jas (IIES, b, 2336, l. 16), šventasis, atneša s ÷km ę (IIES, b, 2336, l, 7, Šven čioni ų r.), padeda gyvuliams (IIES, b, 2336, l, 64), jis gano gyvuliukus (IIES, b, 2336, l, 78, Zaras ų r.). Aukojamos aukos beveik išlieka nepakitusios lyginant su XX a. pr. rašytiniais šaltiniais: „iš maisto, net kas s ūrį, kas varšk ę, kas kiaušini ų, kas tenai kok į m ÷sos gabal ą tenai, r ūkyta dešra“ (IIES, b, l, 79.) Ryt ų Aukštaitijoje Kavelkišk ÷s k. (Adutiškio par.), Tre čiūnų k. (Šven čioni ų par.) pateik ÷jai dar atsimena, kad „neš ÷ baroniuko priekin ę šlaun į. Specialiai pjov ÷ tai dienai. Neš ÷ švieži ą“ (IIES, b, 2336, l, 28). Ryt ų Aukštaitijos regionuose, kaip ir visoje Aukštaitijoje, po XX a. vidurio niekas neneša šviežios pjauto ÷riuko m ÷sos. Dar ir dabar aukojama dešra, s ūris, sviestas, kiaušiniai 4, bet dažniausiai pastebimas aukos per ÷jimas iš nat ūros į pinigini ų vienet ų aukojim ą. Dar XX a. pr. „Jurgin ÷j prieš šv. Jurgio abrozdus neša už gyvulius džiovintus ir šviežius s ūrius, prie jo stovi net didžiausi k ūgiai, šv. Jurgis valgo šitai. Jurgis myli ir kiaušinius. (Tvere čius, Ignalinos r.)“ (BLKŠ, p, 169). Šv. Jurgiui specialiai bažny čioje skirtoje vietoje b ūdavo paliekamos aukos už gyvulius, paskui aukojamos mišios. Lyginant XX a. pr. su XX a. pabaigos bei XXI pr. duomenimis, ši intencija nekinta, aukoti bažny čioje skiriama speciali vieta prie altoriaus, ten dažniausiai padedami krepšiai aukai d ÷ti, tiriamose apylink ÷se vadinamai apierai . Pateik ÷jai, gim ę po XX a. antros pus ÷s, jau nebegali pasakyti, d÷l ko neša aukas šv. Jurgiui bei iš viso mažai kas neša aukas į bažny čią. Ryt ų Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, Šv. Jurgio dien ą buvo nemažai draudim ų: dažniausiai buvo draudžiama dirbti su gyvuliais, nepaklusus galima sulaukti nes ÷km ÷s gyvuli ų ūkyje. Ši ą dien ą draudim ų laikydavosi tiek gyvuli ų šeimininkai, tiek piemenys. Tvere čiaus apylink ÷se (Ignalinos r. ) draudim ų buvo laikomasi ir tarpjurgini ų laikotarpiu (tai laikotarpis tarp lietuvišk ų ir slavišk ų Jurgini ų). Daugiausiai draudimai buvo susij ę su gyvuli ų apsauga, kad vilkai j ų nepjaut ų per visą ganymo sezon ą. Jurgio dien ą taip pat nebuvo galima nieko skolinti, „nes vilkas labai pjaus gyvulius (D ūkštas, Tvere čius, Ignalinos r.)“ (BLKŠ, p, 168). Moterims buvo draudžiama prad ÷ti audimo darbus, t.y. mesti audeklus, tik ÷ta, „kad negalima audekl ų mesti, gyvuliai ne ÷da, k ūsta ir dvesia“ (BLKŠ, p, 167), o Šven čionyse tik ÷ta, kad „nuo katalik ų Jurgin ÷s ligi ruski ų nereikia audeklo mesti – gyvuliai nesiveis“ (BLKŠ, p, 167). Jurgini ų dien ą piemenys žinojo ir saugodavosi, kad žali ą šakel ę nenulaužt ų (Tvere čius)“ (BLKŠ, p, 165). Jonas Balys mini apie anks čiau buvus į ši ą dien ą apeigin į piemen ų

4 ES, b, 2336. (Tre čiūnų k. Kavelkišk ÷s k., Stugli ų k., Šišni čki ų k. Šven čioni ų r; Ažurais čių k., Zaras ų m., Avili ų k., Raudankos, k. Zaras ų r.; Salos k. Ignalinos r.) 24 valgym ą, „kur piemenys šv. Jurgio dienoj laukan nešas miltų ir verda su sviestu košelę, šakaliukais (valgo) ir min ÷t reikia Jurgis, kaip visus vilkus privalgydino košel ÷s puodel į išvir ęs, tai tada vilkai nekliudo karvi ų, aveli ų (Tvere čius)“ (BLKŠ, p, 166). Anks čiau šv. Jurgio dien ą egzistav ę draudimai dažniausiai buvo susij ę su noru apsaugoti gyvulius nuo vilk ų, XXI a. panaš ūs draudimai nebefiksuojami, duonos kepimas yra išnyk ęs iš Jurgini ų dienos papro čių.

II. 1. Gyvuli ų išgynimas: laikas bei pob ūdis

Lietuvoje, kaip ir kitose Centro Europos šalyse, gyvulius dažniausiai į ganyklas išgindavo per Jurgines. Pirmosios ganiavos ir žem ÷s ūkio darb ų pradžia siejama su liaudies kalendoriuje minima Jurgini ų diena (balandžio 23 diena), su šia diena yra nemažai susijusi ų apeig ų. Ankstyvieji duomenys apie Jurgini ų dienos papro čius mus pasiekia jau nuo XVI a., Jonas Maleckis – Sandreckis laiške Jurijui Sabiniui 1551 metais rašo apie Jurgio dien ą skirtus aukojimus Pergrubiui (Pergrubio) (BRMŠ II t, p, 208). XVII a. šaltiniuose Mato Pretorijaus aprašomos pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigos bei Šv. Jurgio, gyvuli ų glob ÷jo, kultas (BRMŠ IIIt, p, 289). Pasak Reginos Merkien ÷s, „Balt ų gen čių formavimosi laikotarpiu jau grei čiausiai naudota magija gyvuli ų vaisingumui, produktyvumui didinti, j ų sveikatai apsaugoti“ (Merkien ÷, 1981, p, 100). Juozo Kudirkos teigimu, „Jurgini ų papro čiuose aiškiau nei kituose susilieja krikš čioniškasis pasaul ÷vaizdis ir magija, o drauge ir ikikrikš čioniškojo tik ÷jimo elementai“ (Kudirka, 1997, p, 17). Ar ūno Vaicekausko teigimu, „gyvuli ų išginimo moment ą lyd ÷jusios magin ÷s apeigos pasižym ÷jo gausumu ir išpl ÷tota simbolika. Gyvuli ų ap ÷jimas maginiu ratu buvo derinamas su apr ūkymu bažny čioje šv ęstomis žol ÷mis, šlakstymu šv ęstu vandeniu, plakimu verba“ 5. XIX a. pab. – XX a. pirmoje pus ÷je pirm ąkart išvarant gyvulius į ganykl ą buvo atliekamos apeigos, kuriomis norima užtikrinti naudos gerov ę, prieaugio gaus ÷jim ą, pieningum ą, ypatingas d ÷mesys buvo kreipiamas į tai, kad blogos akys nepakenkt ų gyvuliui. Pasak R. Merkien ÷s, „apeigas, kurios atliekamos siekiant individuali ų ar bendruomenini ų tiksl ų, galime suskirstyti į aktyvias ir pasyvias. Apeigos gali b ūti laikomos atliktos, jeigu yra bent vienas iš ši ų dviej ų d ÷men ų“ (Merkien ÷, 1999, p, 209). Autor ÷s nuomone, aktyvioms apeigoms „priklauso tam tikri žmogaus judesiai arba jo stabili b ūsena, naudojant saugas – mediatoriaus reikšm ę turin čius daiktus, sakramentalijas ir mintyse ar garsiai ištariamas žodines formules. Prie pasyvi ų apeig ų priskirtinas laikymasis iš anksto nustatyt ų draudim ų, nedarant tam tikr ų veiksm ų pla čiausia prasme, netariant tam tikr ų žodži ų, nenaudojant ir net nelie čiant daikt ų, apribojant žmogaus gyvybei palaikyti reikalingas veiklas – valgym ą ir g ÷rim ą ar bent griežtai jas reglamentuojant“( Merkien ÷, 1999, p, 210). Dažniausiai pirm ą gyvuli ų išgynimo dien ą naudojamos tiek sakramentalijos, tiek mediatoriaus reikšm ę turintys daiktai: virti ir žali kiaušiniai, verba, žaliuojanti šakel ÷, šventintos žol ÷s, užraktas, šventintas ir paprastas vanduo, žvak ÷, šv. Agotos

5 http://www.culture.lt/satenai/ 25 duona ir druska, skudurai. Pasak Ar ūno Vaicekausko, „gyvuli ų išgynimo moment ą lyd ÷jusios magin ÷s apeigos pasižym ÷jo gausumu ir išpl ÷tota simbolika“ (EDK, p, 31). Dar XXI a. pradžioje Ryt ų Aukštaitijoje pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigos išlaik ÷ daugiausiai sen ųjų šios dienos apeigos element ų. Anks čiau išginti gyvulius prieš šv. Jurgio dien ą nebuvo galima, nes tik ÷ta, kad vilkai išpjaus juos (Milius, 1962, p, 198). Gyvuliai buvo išleidžiami tik per tam tikras šventes, pavyzdžiui, Kal ÷dų bei Velyk ų antr ąją dien ą, tuomet pagal elges į buvo sprendžiama j ų fizin ÷ b ūkl ÷. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje per Jurgines b ūtinai tur ÷jo b ūti galvijai išgenami į laukus, neatsižvelgiant į oro s ąlygas. Kaimynin ÷je Latvijos Respublikoje per Jurgines taip pat pirmą kart ą išgindavo gyvulius (Šmitas, 2004, p, 138). Šiaur ÷s Ryt ų Lenkijoje ganiavos pradžia buvo laikoma Jurgini ų diena. „An Jurgini ų išvaro gyvulius su verbu, gali b ūc sniego ir dik čiai, bet išvaro, pavarin ÷ja ir v ÷l parvaro (Klev ų k. Punsko r.)“ (Vaicekauskien ÷, 2006, p, 195). Ryt ų Lietuvoje, pasak Vacio Miliaus, „gyvulius išgenant, buvo atsižvelgiama ir į savait ÷s dienas“ (Milius, 1962, p, 198). Tik ÷ta, kad, gyvulius išginus tam tikromis savait ÷s dienomis, bus nulemta gimsian čio prieauglio lytis: pirmadien į (paldzienykas), antradien į (utarnykas) ar ketvirtadien į ( četvergas) – tais metais bus vyriškos lyties prieauglis, o tre čiadien į (sarada), penktadien į (p ÷tny čia), šeštadien į (subata) ir sekmadien į (nedielia) – moteriškos (Adutiškis, Šven čioni ų r.) (Milius, 1962, p, 198). [Darbo autor ÷s pasteb ÷jimas - Šven čioni ų apylink ÷se ir dabar taip vadinamos savait ÷s dienos.]. Pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigos ima nykti XX a. 3 dešimtmetyje kaimams skirstantis į vienkiemius, nes jau nuo XX a. 5 deš. Jurgini ų dien ą retai kur gindavo gyvulius į ganyklas, tik išvarydavo iš tvarto „kojoms pramiklinti“ (ŠvKM, b, 3, l, 81), o v ÷liau imta visai nepaisyti šios dienos apeig ų. XX a. antroje pus ÷je – XX a. pabaigoje daugelyje kaim ų gyvuliai visai nebuvo varomi iš tvart ų. Išgynimo laikas tampa nebesvarbus, nes ganymo sezon ą daugiausiai prad ÷davo geguž ÷s m ÷nes į, atsižvelgdami į gamtines s ąlygas, o kas tur ÷jo daugiau pašar ų, ganyti prad ÷davo jiems tinkamu laiku. Senesni ų kaimo gyventoj ų pasaul ÷ži ūroje buvo susiformavusi tokia nuostata, jog šeimos galva yra atsakinga už gyvuli ų apsaug ą. Nieko steb ÷tino, pasak A. Vaicekausko, „mitin ÷s s ąmon ÷s poži ūriu pirmasis gyvuli ų išgynimas buvo nepaprastai svarbus įvykis“ (EDK, p, 31). Tad ganymo pradžioje atlikdamas tam tikras apeigas, šeimos galva tik ÷josi apsaugoti savo gyvulius nuo įvairiausi ų negand ų, juos tykojusi ų per vis ą ganymo sezon ą. Motyvacija gana paprasta, juk gyvulys iš savosios/ uždarosios (tvarto) erdv ÷s patenka į svetim ą/ atvir ą erdv ę, tod ÷l pagrindinis šeimos galvos r ūpestis - užtikrinti galvij ų saugum ą bei gerov ę. Pirm ąją gyvuli ų ganymo dien ą gyvulius gindavo piemenys kartu su šeimininkais. Dar tarpukariu „[...] pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą į lauk ą m ūsų kaime, iš ryto visada išgindavo tik šeim ų vyresni, arba net patys šeimininkai, ar šeiminink ÷. Niekada pirm ąją dien ą, iš ryto gyvuli ų negydavo kas nors iš vaik ų“ (ŠvKM, b, 2, l, 151). Virbališki ų k. (Kupiškio r.) „pirm ą kart ą gyvulius iš tvarto išvarydavo visi šeimos nariai, nes bijojo, kad gyvuliai nesibadyt ų, o jei buvo silpni, kad nenugri ūtų. T ą dien ą gyvulius perimdavo kerdžius ir piemenys“ IIES, b, 887/ I, l, 98). XX a.

26 pradžioje pirm ąją ganymo dien ą ganydavo visas kaimas, o apie XX a. 4 dešimtmet į pirm ąją dien ą gyvulius į lauk ą išgindavo v ÷liau ir pargindavo anks čiau. Pirmoji diena - lyg gyvuli ų apsižvalgymas po laukus, lyg pa čių piemen ų išbandymas (ŠvKM, b, 2, l, 84).Gyvuli ų šeimininkai pirm ąją ganymo dien ą rinkdavosi į lauk ą tam, kad j ų gyvuliai nesusižeist ų lakstydami bei badydamiesi ir pasiži ūr÷tų kaimyn ų gyvuli ų. Išgenama v ÷liau ir paganoma maždaug iki piet ų. Ganymas drauge trukdavo kelias dienas, kol gyvuliai apsipranta. Kartais šeimininkas ganydavo ilgiau, užfiksuota atvej ų, kai besibadan čią karv ę rišdavo netoli ganomos bandos (ŠvKM E MF, b, 39, Ap 06). Jau XX a. pabaigoje daugelyje Šven čioni ų apylinki ų kaim ų vyrai varydami gyvulius į ganyklas atsinešdavo vaiši ų ir spiritini ų g ÷rim ų, sus ÷dę tiesiog lauke pamin ÷davo ganymo pradži ą, prie j ų, „aps ÷jusios ūkyje“, prisid ÷davo ir moterys (ŠvKM E MF, b, 39, Ap 06). Bendrai ganomiems gyvuliams atskirti b ūdavo naudojami įvair ūs ženklais: karv ÷s raguose įpjaunami grioveliai, pririšamas autelis (skudur ÷lis), įsimenami išskirtiniai ženklai, ausyse įkerpamos skylut ÷s ir pan. Kaip jau min ÷jau, anks čiausiai apie pirmojo išgynimo dienos papro čius duomen ų mums pateikia M. Pretorijus (XVII a.). V ÷liau Vacius Milius detaliai aprašo Ryt ų Lietuvoje dar XIX a. antroje pus ÷je – XX a. pradžioje užfiksuot ą išgynimo apeig ą, kurioje dalyvavo tiek gyvuli ų savininkai, tiek juos ganantys piemenys. Pirmas iš tvarto gyvulius išvaro piemuo, kuris pakvie čia šeimininkus prad ÷ti apeig ą, t.y. „išleisti gyvulius į ganykl ą“ (Milius, 1962, p, 199). Pasak autoriaus, apeiga pradedama šeinininkui išnešus l ÷kšt ę, pridengt ą rankšluos čiu ar tiesiog drobe. L ÷kšt ÷je b ūdavo pastatoma žvak ÷, padedami du kiaušiniai. Po jo visada eina šeiminink ÷ taipogi ne tuš čiomis rankomis, o neša šuk ę su žarijomis ir šv ęstomis žol ÷mis. Ši ą „procesij ą“ vainikuoja piemuo su verbomis rankose. Visi dalyvav ę asmenys apeina band ą aplinkui tris kartus. Šeiminink ÷ apr ūko gyvulius, piemuo tris kartus kiekvien ą gyvul į šeria su verba. V ÷liau šeiminink ÷ patrina žvake gyvulio snuk į, str ÷nas, pilv ą, tešmenis (Milius, 1962, p, 199). Pasak Pran ÷s Dundulien ÷s, „XX a. pradžioje Ryt ų Lietuvoje daug kur buvo išlik ęs paprotys pirm ą syk į išginti gyvulius, susirinkus visai šeimai“ (Dundulien ÷, 1991, p, 270). Abiej ų grupi ų dalyvavimas apeigoje buvo labai svarbus tikint, kad laum ÷s neatimt ų pieno, nenukirpt ų viln ų ir kad blogos akys gyvuliams nepakenkt ų“ (Milius, 1962, p, 199). Ši tik ÷jimo intencija išlieka beveik nepakitusi iki ši ų dien ų, tik nuo maždaug XX a. 8 deš., nebeauginant avi ų, iš apeig ų diapazono išnyksta r ūpinimasis avi ų gerove. Šeimininkas, perduodamas gyvulius vyriausiajam piemeniui, arba pastyriui, tik ÷josi užtikrinti tolesn ę gyvuli ų apsaug ą.

II. 2. Sakramentalij ų panaudojimas

Pirm ąją ganymo dien ą atliekamos apeigos, kurias atlikdavo šeimininkai, skirtos gyvuli ų vaisingumui bei pieningumui skatinti. XX a. pradžioje ir pabaigoje daugelio ūki ų šeimininkai pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą gyvuli ų gerov ÷s užtikrinimui pasitelkdavo krikš čionišk ąsias sakramentalijas: verb ą, šventint ą Velykin į vanden į, šv. Agotos drusk ą, kryžiaus ženkl ą bei mald ą. Pasak R. Merkien ÷s,

27 apeiginiai veiksmai „atliekami tam tikru laiku, kuris atrodo tinkamas išsiveržti už paprasto žmogaus galios rib ų“ (Merkien ÷, 1999, p, 210). Vadinasi, šeimininkai, panaudoj ę įvairias saugas, meldimus, smilin ę magij ą, band ÷ tarsi peržengdami savo galimybes užtikrinti ūkin ę s ÷km ę laikotarpiu nuo ganiavos pradžios (Jurgini ų) iki ganiavos pabaigos (Vis ų Švent ųjų).

II. 2. 1. Gyvulio apr ūkymas ir apmušimas

Ankstesni ų ir dabartini ų šaltini ų duomenimis, apr ūkymo apeiga pla čiau paplitusi Ryt ų Aukštaitijoje. Pasak R. Merkien ÷s, „augal ų vegetacijos metu ruošiamos katalikiškos sakramentalijos ir su jomis ar buitiniais daiktais atliekamos aktyvios apeigos, kuriomis siekiama iš anksto arba prisiartinus pavojui apsaugoti savo sodyb ą, gyvulius [...]“(Merkien ÷, 1999, p, 211). Verba ne tik apr ūkydavo ir išplakdavo gyvulius, pirm ą kart ą genamus iš tvarto, bet duodavo jos gyvuliams su ÷sti, pauostyti verbos dūmo. Piet ų Lietuvoje verba pašeriami gyvuliai: „nuskina truputuk ą šventintos verbos nuo virš ūniuk ų ir duoda gyvuliams su ÷st, kai pirm ą kart ą juos išvaro iš tvarto. Kiaul ÷m ir arkliui neduoda (Bobriški ų k., Var ÷nos r.)“ (VRLP, p, 458). Pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigoje verba atlieka bene svarbiausi ą vaidmen į ir Ryt ų Aukštaitijoje naudojama iki ši ų dien ų. R. Merkien ÷s teigimu, „iki XX a. penktojo dešimtme čio „[...] visoje Lietuvoje tuo metu buvo žinomas išgenam ų gyvuli ų apšventinimas ugnimi, tur ÷jęs apsaugoti band ą (aveles arba karves) nuo vilk ų, lig ų, burt ų ir griaustinio“ (Merkien ÷, 1981, p, 102). Žeimelio apylink ÷se „pirm ą kart ą išvarant gyvulius, prie tvarto dur ų sukurdavo ugn į, į j ą mesdavo švent ų žoleli ų arba verbos šakel ę ir pro tuos d ūmus pravarydavo gyvulius, paskui paukš čius, kad karv ÷s daugiau pieno duot ų, kad jau čiai b ūtų stipr ūs“ (IIES, b, 642, l, 15). XX a. pradžioje retai kur aptinkamas gyvuli ų išlyd ÷jimas į ganykl ą su apeigine žvake (grabny čine). Ši apeiga ilgiausiai išliko Šven čioni ų apylink ÷se, kurios ribojasi su Baltarusija, o XXI a. pradžioje jau nebefiksuojama (IIES, b, 2336). Šeiminink ÷s apeigai skirtas priemones ruošdavo per tam tikras kalendorines šventes. Buvo svarbus kiekvienos priemon ÷s pasiruošimo etapas. Viena iš labiausiai paplitusių priemoni ų laikytina Verba, susidedanti iš kadagio, žilvy čio, lazdyno, bruknienoj ų bei berželi ų šakeli ų. XXI a. pradžioje fiksuojamas gyvuli ų apr ūkymas Rytin ÷je Aukštaitijos dalyje (IIES, b, 2336, Zarasa ų r.). XX a. pabaigoje pla čiai paplit ęs Šven čioni ų apylink ÷se. (Medišioni ų k., Bavainišk ÷s k., Šakali ų k., Kaltan ÷nai), Zaras ų apylink ÷se (Ažurais čiok., Zarasai ), Ignalinos apylink ÷se (Tvere čius, Didžiasalis). Pateik ÷ja, gyvenanti Ažuras čio k. (Imbrado apyl. Zaras ų r.) pasakoja, kad kiekvienais metais (iki 2008 m.), kol tur ÷jo gyvuli ų, juos apr ūkydavo. Apr ūko su verba įd÷jusi j ą į katiliuk ą. Uždegusi su d ūmais apeina aplinkui gyvul į vien ą kart ą (IIES, b, 2336, l, 5). Panaš ų pasakoja pateik ÷ja, gyvenanti Tre čiūnų kaime (IIES, b, 2336, Šven čioni ų r.). Dažnai b ūdavo sud ÷tinis apeigos atlikimas, panaudojus net kelias priemones: apr ūkym ą ir pašventinim ą šv ęstu vandeniu, gyvulio peržegnojim ą. Šeiminink ÷ apr ūkydavo gyvulius tik ÷dama, jog šis maginis veiksmas suteiks gyvuliams apsaug ą per vis ą ganymo sezon ą. Gyvulius r ūko

28 nuo paker ÷jimo ir blog ų aki ų (IIES, b, 2336), kad griaustinis j ų nenutrenkt ų, kad nesirgt ų (IIES, b, 1098, l, 18), kad neprapult ų, kad ži ūr÷tų savo kiemo (IIES, b, 208, l, 171). Dar gyvuliai apr ūkomi tam, [...] kad žv ÷rys gyvuli ų nepjaut ų, raganos iš karvi ų pieno neatimt ų, laum ÷s avių nekirpt ų. Tai tur ÷ję apsaugoti gyvulius nuo „blogos akies“ ar pavydo“ ( Čičurkien ÷, 2007, p, 40). Pasak V. Miliaus, r ūkoma, kad „laimingai per vasar ą ganyt ųs, nesirgt ų, riebesni ir sveikesni b ūtų, kad pieno daug duot ų [...], kad velnias neaps ÷st ų ir nejodin ÷tų, raganos nepaker ÷tų“ (Milius, 1962, p, 203). Po Antrojo pasaulinio karo ši apeiga Šven čioni ų apylink ÷se smarkiai nyko ir iki ši ų dien ų teišliko gyvuli ų išvarymas plakant verba iš tvarto. Apr ūkymui buvo naudojama ne tik verba, bet ir ruginiai miltai (Ukmerg ÷), uždegta ka čerga (žarsteklis) arba pagaikštis (Obeliai, Kupiškis) (BLKŠ, p, 178). Apr ūkoma buvo ir kitais šventintais Devintini ų, Žolinių ir net Jonini ų žolynais. Kupiškio apylink ÷se „gyvulius par ūkydavo šventomis žol ÷mis: jonažol ÷mis, diemedžiais, putinais, šermukšniais, smydru“ (IIES, 887/ I, l, 12). Jonišk ÷lio apylink ÷se (Pasvalio r.) dažniau gyvulius pasmilkydavo šventomis Devintinio ar Žolin ÷s žol ÷mis, kartais ir verba, kad neapstot ų raganos (IIES, b, 642, l, .16). Pasak pateik ÷jų, prieš Pirm ąjį pasaulin į kar ą apr ūkymo apeigai skiriama labai svarbi funkcija, nes smilkalai bei smilkymo b ūdas maždaug iki XX a. pradžios priklaus ÷ nuo gyvuli ų r ūšies. Tvere čiaus apylink ÷se „kiekvien ą gyvul į par ūkydavo vis kiek kitaip nei kitus. Tai vis b ūdavo b ūrimas ir jis kiekvienam gyvuliui reikšdavo kit ą prasm ę, tur ÷davo nevienoki ą. [...] Gi karvei, tai par ūkydavo daugiausiai tik papilv ę, jos tešmen į ir pilv ą. Tuo burdami, kad karv ÷ gerai išnešiot ų sava teliuk ą ir kad tešmuo pas j ą išaugt ų didelis, kad ji duot ų daug pieno i pienas b ūtų labai riebus. Ožkai, kaip ir karvei, sako darydavo panašiai. [...] Avims par ūkydavo pauodegius, kad j ų kaili ų vilna gerai želt ų ir m ÷sa b ūtų gera su lajumi aplipusi. Ir mažiems geriukams (avin ÷liams), irgi j ų pauodegius par ūkydavo“(ŠvKM, b, 2, l, 151). Šven čioni ų apylink ÷se (Bivainišk ÷s k. ) apr ūkydavo karv ÷s snukius (IIES, b, 2336, l, 12). Šven čion ÷li ų apylink ÷se (Pašamin ÷s k. ) gyvuliams duodavo d ūmų pauostyti. Pateik ÷ja net nurod ÷ priežast į, d ÷l ko buvo apr ūkomas gyvulys: karv ÷ išvesta pavasar į labai durniuoja, tai d ūmai nuo to ma čyja (padeda) (IIES, b, 2337, l, 22). Galima manyti, kad gyvulio apr ūkymas parodo ypatingai svarb ų atliekamos apeigos moment ą, nes anks čiau nuo pasisekusios karv ÷s priklausydavo šeimos gerov ÷. Apr ūkymo apeiga, prieš genant gyvulius į ganyklas, t.y. į svetim ą nesaugi ą erdv ę, buvo atliekama netoli tvarto, t.y. savoje saugioje erdv ÷je. „Dažniausiai r ūkydavo tarpduryje arba kieme (IIES, b, 887/ I, l, 88, Kupiškio r.), r ūkydavo iš toliai, vis ą karv ę kieme“ (IIES, b, 118, l, 22, Tvere čius). Buvo laikomasi tam tikr ų atsargumo priemoni ų – retai kada gyvulius r ūkydavo tvartuose, dažniausiai netoli jo. Pavyzdžiui, pagal surašymo duomenis XX a. pradžioje ir iki pat XX a. 8 dešimtme čio pabaigos daugelyje Šven čioni ų apylinki ų kaim ų tvartai buvo dengti šiaudais (ŠvKM E MF, b, 39, Ap, 5). Tarpukariu akivaizdi šio papro čio nykimo tendencija. Daugelis pateik ÷jų, gimusi ų apie 1945 – 1950 metus, prisimena, kaip j ų t ÷vai atlikdavo apr ūkymo apeig ą. Prisiminimuose n ÷ra konkretumo, t.y. d ÷l ko ši apeiga buvo atliekama, pateik ÷jos gal ÷jo prisiminti, kaip ji buvo atliekama, d ÷l ko – nežinojo.

29 Labiausiai XIX a. antroje pus ÷je – XX a. pradžioje Lietuvoje ir Baltarusijoje paplit ęs ritualinis veiksmas – išgynimas ir ganymas tam tikra vytele – b ūdingas daugeliui vakar ų ir vidurio Europos taut ų“ (Merkien ÷, 1981, p, 106). Rusijoje gyvulius į laukus išgindavo Егоъев денъ (Julijaus dien ą) nupjauta verbos šakele, kuri pašventinama Verb ų sekmadien į, o išvarydami sako žodžius, prašydami Julij ų priimti gyvulius visam vasaros laikotarpiui ir saugoti juos ( Крулгый гот , 1991, с. 169). Analizuojant apr ūkymo apeig ą, kurios metu buvo naudojama rykštel ÷, galima pasteb ÷ti, kad „XX a. pirmoje pus ÷je užgynimas su rykštele spar čiai nyksta“ (Merkien ÷, 1981, p, 107). Tuose Lietuvos regionuose, kur dominavo gluosnio vytel ÷s, ar ribin ÷se teritorijose gyvulius pirm ą kart ą išgenant į ganyklas buvo paprotys juos išplakti verbomis. Tai tvirtina pateik ÷jos, gimusios po Antrojo pasaulinio karo: „pirm ą kart ą išgenan čios band ą į ganyklas gyvulius tik išvarydavo su verba iš tvarto“ (IIES, b, 2336, l, 52). Dar ir šiandien Kaval čiuk ų kaime, pasak pateik ÷jų, „pirm ą kart ą šeiminink ÷ išvesdama karves į lauk ą, iš tvarto jas išvaro suduodant su verba (IIES, b, 2336, Šišniši ų k., Stugli ų k., Šven čioni ų r.)“. Išvar ę gyvulius su verbos šakele, j ą pakiša po tvarto sija, tik ÷dami, kad gyvuliai visada gr įš į namus (Kalvarij ų apyl. Rikiškio r.)(Kudirka, 1997, p, 18). Analogij ų atrandame Baltarusijos Respublikoje (Ramškoni ų k. Lydos apskritis. Už. 1948 m.), kur „išvarant visus gyvulius, muša juos verba, kad gerai išsiganyt ų“ (IIES, b, 54, l, 71). Daugpilio r. (Latvijos Respublika) dar XX a. paskutiniajame dešimtmetyje gyvuliai iš tvarto išgenami juos pavarant su verba (IIES, b, 2336, Ap, 34). Veikiama daugelio priežas čių apeiga išliko tik kaip gyvulio išvarymas iš tvarto tikint, kad šis bus apsaugotas nuo negand ų bei „blog ų aki ų“. „Manyta, kad per dien ą apeigine rykštele ganyti gyvuliai neišsiskirstys iš bandos, ruden į visi gr įš namo ir bus sveiki; j ų netrenks perk ūnas, ne įkirs gyvat ÷, nekandžios gyliai“ (Merkien ÷, 1981, p, 107). Modži ūnų kaime (Šven čioni ų r.) pirm ą kart ą iš tvarto išgenant gyvulius, apsmilkant juos ir išvarant su šventos verbos šakele, aptinkamas niekur kitur nepateikiamas karvi ų apsaugos b ūdas – pirm ą kart ą karves išgenant į ganyklas, ant rag ų su kreida išrašyti kryželius (ŠvKm E MF, b, 27, l 50). Pateik ÷jas nurodo ritualinius žodžius, beveik neaptinkamus kituose šaltiniuose: „Laimingai išeini – laimingai gr įžk“ (ŠvKm E MF, b, 27, l 50). Galima sp ÷ti, jog tai tarsi gyvulio užkalb ÷jimas. Kitas šeimininko ir gyvulio kontaktinis ryšys, užtikrinantis gerov ę, buvo sudavimas gyvuliui per str ÷nas (IIES, b, 2105, l, 132). Pateik ÷ja, gimusi Zarasuose, prisimena, kad apmuša gyvul į per str ÷nas (IIES, b, 2336, l, 7). Ryt ų Aukštaitijoje, besiribojan čioje su Baltarusijos Respublika, analogiškas paprotys pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą apmušti gyvul į per str ÷nas (IIES, b, 2336, l, 40). Antai Tvere čiaus apylink ÷se „karv ÷ms suduodavo ranka per str ÷nas visada, ne tik pirm ą kart ą išgenant“ (IIES, b, 118, l, 24). Dažniausiai sudavimas gyvuliui buvo siejamas su kitomis apeigin ÷mis priemon ÷mis. Tose apylink ÷se, kur paprotys apr ūkyti ar išvaryti karv ę su verba buvo gerokai nunyk ęs, išliko sudavimas gyvuliui per str ÷nas.

30 II. 2. 2. Apeigin ÷ duona bei kiaušiniai

XX a. pradžios pirmojo išgynimo dienos papro čiai Ryt ų Aukštaitijoje susij ę su apeigin ÷s duonos kepimu, jos aukojimu ir apeiginiu valgymu. Ar ūnas Vaicekauskas akcentuoja, kad „kartu su grauduline žvake buvo naudojami universal ūs skalsos ar gyvybingumo j ÷gų simboliai – apeigin ÷ duona bei kiaušiniai“ (EDK, p, 31). Nunykus graudulin ÷s (Ryt ų Aukštaitijoje vadinama Grabny čin ÷) žvak ÷s panaudojimui išgynimo papro čiuose, apeigin ÷s duonos bei kiaušini ų panaudojimas išlieka iki pat XX a. pabaigos. Dar XX a. pirmoje pus ÷je Ryt ų Aukštaitijoje Jurgini ų dien ą didel ę apeigin ę reikšm ę tur ÷jo duona, kuri buvo specialiai kepama tik šiai dienai. „Apeiginis duonos kepimas dar XX a. pirmaisiais dešimtme čiais buvo žinomas visoje Lietuvoje“ (Dundulien ÷, 1991, p, 267). Anot P. Dundulien ÷s, „m ūsų prot ÷viai aukojo dievams duon ą“(Dundulien ÷, 1989, p, 73). Jau kepant duon ą, skirt ą ubagams, nebuvo galima niekam tešlos ragauti (BLKŠ, p, 170). Tvere čiaus apylink ÷se šeiminink ÷s specialiai kepama duona mažais kepal ÷liais kiekvienam gyvuliui: „kiek arkli ų, tiek rievi ų padaro, kit ą kukel ę (kepalas) už karves. [...] Tas kukeles suraiko ir išdalina ubagams ir prašo, kad prie šv. Jurgio melst ųsi (BLKŠ, p, 170). Šiose apylink ÷se buvo paprotys piemeniui skirtame duonos kepaliuke įkepti kiaušinius, kuriuos valgyti reik ÷jo paskutinius (BLKŠ, p, 170). Rokiškio r. „genant piemeniui pirm ąsyk band ą, duodama riekel ÷ duonos, kurioje esti išpjaunama skylut ÷ ir įberta druskos. Vakare toji duona išdalinama gyvuliams, kad jie rast ų savo namus (Obeliai)“ (BLKŠ, p, 170). Jei kepdavo didel į kepal ą, tai padarydavo tiek grioveli ų, kiek tur ÷jo gyvuli ų. Iš tos pa čios tešlos kepdavo su įkeptais dviem kiaušiniais duon ą, skirt ą padalinti piemenims genant gyvulius į ganyklas. Pateik ÷jos, gimusios 1924 – 1940 metais, mini apie „Jurgin ÷ms kepam ą duon ą su įkeptais kiaušiniais, kuriuos nešdavusios į bažny čią ubagams, kad pasimelst ų už gyvulius“ (ŠVKM E MF, b, 27, l, 50). Duon ą suraikydavo pagal įpjautus griovelius ir išdalindavo gyvuliams, kelis kepal ÷lius nešdavo prie bažny čios elgetoms išdalinti. Vien ą kepal ÷lį pad ÷davo ir prie Šv. Jurgio altoriaus. Duonos išdalinimas elgetoms, anot Ar ūno Vaicekausko, gali reikšti tai, jog „dar XX a. pirmoje pus ÷je lietuviškojo kaimo bendruomen ÷s papro čiai funkcionavo mirusi ų prot ÷vi ų kulto semantiniame laike“ (Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, 2001, p, 102). Ilgainiui šis paprotys transformavosi ir apie XX a. septint ą dešimtmet į šeiminink ÷s gyvuliams duodavo tik Šv. Agotos duonos riekel ę, apibarstyt ą druska. Dar ir šiuo metu pateik ÷jos, gimusios apie 1930 – 1935 metus, nurodo šio papro čio gyvavimą. Dažniausiai duonos duodavo atrikt ą riek ę, pabarstant j ą druska ar pavilkdžius šv ęstu velykiniu vandeniu. Zaras ų rajone (Ažurais čių k., Imbrado apyl.) pirm ą kart ą genamam gyvuliui duoda duonos riek ę, suvilkdyt ą per Velykas šventintu vandeniu (IIES, b, 2336, l, 68). Svirk ų kaime (Šven čioni ų r.) pateik ÷jas, gim ęs Vigarių k. (Vitebsko apsk., Baltarusijos Respublika), nurodo, kad Agotos duona su druska naudojama ne tik pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą, bet kai b ūna blogai gyvuliui (IIES, b, 2336, l, 32). Tre čiūnų kaime (Šven čioni ų r.) naudojama ne šv. Agotos dien ą šventinta druska, o ta, kuri pasigaminama Did įjį ketvirtadien į. Barstymas Gyvulio barstymas druska

31 aptinkamas Vakar ų Lietuvoje (Lankupi ų k., Šilut ÷s r.). Pateik ÷ja prisimena ma čiusi t ÷vus drusk ą ant gyvuli ų barstan čius: „Išgenamus gyvulius barst ÷ druska, „sako, d ÷l ragan ų“ (iki 1928 m.)“ (IIES, b, 102, l, 15). Apeigin ÷s druskos paplitimo arealas gana įdomiai išsid ÷st ęs. Ten, kur išgenat gyvulius naudojama duona, kartu su ja duodama ir šv. Agotos druska (Zaras ų r.), o tenai, kur gyvuliams duona neduodama, ypatinga reikšm ÷ suteikiama Didžiojo četvergo druskai. Min ÷tinas faktas tas, jog Šven čioni ų apylink ÷se daug ilgiau išliko duonos dalinimas šv. Jurgio dieną ubagams, kurie tur ÷jo melstis už gyvuli ų gerov ę. Many čiau, kad Šven čioni ų rajone (Tre čiūnų k ) išlik ęs paprotys patiems pasigaminti drusk ą, turin čią ypating ų gali ų, yra unikalus ir siekiantis net ikikrikš čionišk ąjį klod ą. Pirmojo išgynimo apeigose svarbi ą reikšm ę tur ÷jo višt ų kiaušiniai: dažyti ir balti, kurie išgenant gyvulius iš tvarto buvo dedami įvairiose tvarto vietose ar duodami piemenims. Pasak V. Miliaus, „kurie laikomi vaisingumo ir riebumo simboliu“ (Milius, 1962, p, 200). Rimantas Balsys rašo apie tai, jog kiaušini ų panaudojimas pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigose (vienas kiaušinis atiduodamas piemeniui, o kitas aukojamas šv. Jurgiui) yra senojo gyvuli ų paut ų aukojimo ganyklos dievui Ganiklui modifikacija (Balsys, 2006, p, 158). Ryt ų Aukštaitijoje ir dabar kaimo žmon ÷s višt ų kiaušinius vadina pautais, o patiekal ą iš kiaušini ų pauciene (pautiene). Panaš ų teigin į iškelia ir Pran ÷ Dundulien ÷s, tai gal ÷jo b ūti liekanos kažkada egzistavusios piemen ų aukos Gonikiui, kuriam ant akmen ų aukojo gyvuli ų pautus. Ryt ų Aukštaitijoje pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigose kiaušini ų panaudojimas po verbos pagal svarb ą eina antroje vietoje ir išlieka iki pat XXI a. sand ūros, o kaip aukojimo šv. Jurgiui objektas - ir iki ši ų dien ų (IIES, b, 2336). Kiaušiniai skirtingose vietov ÷se dedami įvairiai: prie tvarto slenks čio, vienas iš vidaus, kitas iš kiemo pus ÷s (Dundulien ÷, 2005, p, 154), dviejuose tvarto slenks čio kampuose, po slenks čiu (IIES, b, 2336, l, 16, Imbrado apyl. Zaras ų r.), abejose vart ų pus ÷se (Kaltan ÷nai, Šven čionys) (Milius, 1962, p, 200), gyvuli ų ÷džiose (IIES, b, 2336, l, 16, Tre čiūnų k. Šven čioni ų r.), jų savyb ÷s išlieka nekintan čios, jie turi užtikrinti gyvuli ų ūkio gerov ę. Aplinkiniuose kaimuose, besiribojan čiuose su Ignalinos rajonu, minimas paprotys pad ÷ti po kiaušin į visuose tvarto kampuose (IIES, b, 2337, l, 14). Vosi ūnų apylink ÷se (Ignalinos rajone) tikima, kad kiaušinius pad ÷jus dviejuose tvarto kampuose karv ÷s eis tik namo (Milius, 1962, p, 200). Tvere čiaus apylink ÷se prieš II pasaulin į kar ą „iš abiejų pusi ų bromos pad ÷davo po por ą kiaušini ų, kuriuos paskui nunešdavo į bažny čią“ (ŠvKM, b, 2, l, 84). Kai kuriose apylink ÷se, kur Šven čionys ribojasi su Zarasais, Utena, išgenant gyvulius piemeniui šeimininkai paduodavo tvarto rakt ą ir du vištos kiaušinius. Tikima, kad taip „[...] bus užrakinti vilkams nasrai ir jie nepjaus gyvuli ų“ (Dundulien ÷, 2005, p, 152). Piemuo tuos daiktus įvynioja į savo kailinius ir padeda po tvarto slenks čiu, tada varo per juos gyvulius. Šis paprotys fiksuojamas net iki II pasaulinio karo pabaigos. Šven čioni ų rajono pakraštyje, besiribojan čiame su Baltarusija, šeiminink ÷ du kiaušinius pad ÷davo po tvarto slenks čiu. Eidami gyvuliai j ų tur ÷davo nesudaužyti. Pasak R. Merkien ÷s, „kliudžiusiuoju skub ÷davo atsikratyti, nes manyta, kad jis kit ų met ų nesulauks – vilkas papjaus ar pats susižalos“ (Merkien ÷, 1981, p, 107).

32 Kiaušinius, naudojamus pirm ąją gyvuli ų dien ą, Šven čioni ų apylink ÷se vadina „ pragyciniais “. Str ūnai čio apylink ÷se (Šven čioni ų r.), pateik ÷jų teigimu, „ pragyciniai “ kiaušiniai pirm ąją ganymo dien ą dedami po slenks čiu iki pat XXI amžiaus (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 012). Zaras ų apylink ÷se pateik÷jai negal ÷jo įvardyti ši ų kiaušini ų pavadinim ų. Apeigos metu panaudoti kiaušiniai nešami į bažny čią kaip auka šv. Jurgiui, duodami elgetoms, piemeniui. Tok į šeiminink ų elges į l ÷m÷ tik ÷jimas, jog apeigos metu naudoti kiaušiniai turi ypating ų gali ų, net gali užtikrinti sveik ą gyvuli ų būsen ą vis ą ganymo laikotarp į. Tokio tik ÷jimo intencija kiaušiniai šeiminink ų buvo nešami į bažny čią kaip auka. R. Merkien ÷ teigia, kad šie kiaušiniai „[...] grei čiausiai laikytini auka gyvuli ų glob ÷jui, nes jie namuose nepaliekami: atiduodami piemeniui, elgetai arba aukojami bažny čiai“ (Merkien ÷, 1981, p, 108). Rytin ÷je Aukštaitijos dalyje gyvavo paprotys Šv. Jurgio dien ą į bažny čią nešti auk ą – kraitel ę kiaušini ų, ji paliekama prie altoriaus. Buvo tikima, kad Šv. Jurgis apsaugos gyvulius nuo visoki ų nelaimi ų. Kraitel ÷je buvo įd÷ti du kiaušiniai, šiose apylink ÷se vadinami „ pragyciniai s“. Daugelis pateik ÷jų, gimusi ų 1935 – 1945 metais, nurod ÷ draudim ą - toki ų kiaušini ų jokiu b ūdu negalima patiems suvalgyti – jie skirti aukai. „Modži ūnų kaime kartu su „pragyciniais“ kiaušiniais į bažny čią nešdavo s ūrį bei sviest ą, visa tai aukos Šv. Jurgiui, kad gyvuliai b ūtų sveiki“ (ŠvKM E MF, b, 27, l, 38). Dar iki XX a. vidurio min ÷toje Aukštaitijos teritorijoje kiaušiniai, per kuriuos buvo perginti gyvuliai, aukojami ir elgetoms prie bažny čios. Kiaušinis atiduodamas tikint, kad elgeta melsis, kad gyvuliai bus sveiki ir gyvi iki pat rudens. Analogij ų atrandame Baltarusijos Respublikoje (Ramškoni ų k. Lydos apskritis. Už. 1948 m.), „pirm ą kart ą išvarin ÷dami gyvulius, tvarto galuose padeda po kiaušin į („paut ą“). Paskui vien ą duoda piemeniui, kad pasisekt ų gerai ganyti, kit ą ubagui, kad melst ųsi, gyvuliai b ūtų sveiki ir gyvi iki pa čiam rudeniui“ (IIES, b, 54, l, 71). Kiaušini ų gaudavo ir piemuo, kuris, manyta, laikydamasis tos dienos draudim ų, gal ÷jo lemti gyvuli ų gerov ę per vis ą ganymo sezon ą. Melag ÷nuose (Ignalinos r.) vienas kiaušinis buvo atiduodamas piemeniui, kad jam sekt ųsi gerai ganyti. Kaip jau anks čiau min ÷jau, duonos kepal ÷lį su įkeptais kiaušiniais šeiminink ÷s duodavo kerdžiui (Ryt ų Aukštaitijoje dažnai vadinamam pastyriumi ) ir piemen ÷liams. Tvere čiaus apylink ÷se tokios duonos kukel ÷s (kepal ÷liai) seniau buvo duodamos kiekvienam piemeniui ir jis, išgin ęs pirm ąją dien ą gyvulius į lauk ą, t ą duonos bulkut ę su kiaušiniu suvalgydavo. Piemenys lauke valgydavo šeimininki ų įd÷tus valgius, tai gali b ūti išlik ęs anks čiau buv ęs apeiginis valgymas pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą. Tik ÷ta, kad b ūtinai „turi piemen ÷lis valgius suvalgyti pirm ąją ganymo dien ą, o įduot ą bandel ę - paskutin ę. To nepadarius gali nepasisekti“ (ŠvKM, b, 2, l, 82). Anykš čių apylink ÷se (Rubiki ų k.) „ustovui per šv. Jurg į kiekviena šeiminink ÷ duodavo kiaušini ų po por ą, po dvi poras. Duodavo ir piemenims“ (IIES, b, 102, l, 208). Rikiškio apylink ÷se (Sedži ūnų k.), „piemenims išvirdavo kiaušini ų“ (IIES, b, 854, l, 67). Kupiškio rajone „piemenukui duodavo porą kiaušini ų, duonos ir druskos“ (IIES, b, 887/ I, l, 42, 73, 89, 98, 105, 137) arba „žali ą kiaušin į, kad tas j į sveik ą vakare namo parnešt ų“ (IIES, b, 2336, l, 7, Zaras ų r.) Apie II pasaulinio karo

33 pabaig ą piemenys nesilaik ÷ joki ų draudim ų, susijusi ų su kiaušini ų nešiojimu ar valgymu ganyklose, išliko tik kiaušini ų davimas pirm ą kart ą genantiems band ą. V. Milius pateikia aprašym ą maždaug XX a. pr., kur fiksuojamas apeiginis piemen ų valgymas: „Tvere čiuje piemenys per Jurgines nešdavosi į laukus milt ų ir virdavo su sviestu koš ę, kuri ą valgydavo su šakaliukais, min ÷dami šv. Jurg į, koš ÷s puodeliu privalgydinus į visus vilkus, - ir tik ÷davo, kad, taip padarius, vilkai nekliudysi ą j ų karvi ų ir aveli ų“ (Milius, 1962, p, 206). Naujausiais duomenimis, apeiginis piemen ų valgymas lauke pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą jau nefiksuojamas Ryt ų Aukštaitijoje. Tik pietry čių Aukštaitijos vietov ÷se, (Šven čionių r.) dar XX a. 8 – 9 dešimtme čiais buvo paprotys pirm ąją ganymo dien ą neštis vaiši ų į lauk ą. Pateik ÷jas, gan ęs karves apie 1985 metus Svirk ų kaime, prisimena: „pirm ąją ganymo dien ą susirinkdavo į ganykl ą visi gaspadoriai. Daugelis atsinešdavo duonos, s ūrio, lašinių, pusbutel į ir pasivaišindavo“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap, 016). Adutiškio, Svirk ų, Ba čkinink ų, Milioni ų, Medišioni ų, Tre čiūnų kaim ų pateik ÷jai pasakoja apie pirm ąją ganymo dien ą kol ūkio laikais, kur visi gaspadoriai pirm ąją ganymo dien ą į lauk ą nešdavosi vaiši ų. Tre čiūnų k. buvo daromos didel ÷s vaiš ÷s lauke, nes pastyrius buvo vardu Jurgutis, kartu visi šv ęsdavo vardines (IIES, b, 2336, l, 24). Pateik ÷jai, gan ę karves Nepriklausomos Lietuvos laikais (gim ę apie 1980 – 1983 metus) negali nieko pasakyti apie pirm ąją ganymo dien ą vykusias bendras vaišes ganykloje.

II. 2. 3. Šlakstymas vandeniu, žegnojimas

R. Merkien ÷s teigimu , „šlakstymu bei laistymu Lietuvoje, Baltarusijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, bandyta padidinti karvi ų žvalum ą, riebum ą, pieningum ą, taip pat skatinti žol ÷s augim ą“ (Merkien ÷, 1981, p, 105). Šlakstymas vandeniu pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigose buvo atliekamas dvejopai: šlakstomi gyvuliai ir piemenys. Gyvuliai šventinami dažniausiai šventintu velykiniu vandeniu, kartu žegnojami, dažnai tuo vandeniu apiprausiami gyvuliai, apeiginis veiksmas atliekamas gyvuliams saugioje erdv ÷je (tvarte), prieš išvedant juos į lauk ą, o piemenys atginę band ą (iš svetimos erdv ÷s) tos dienos vakare šlakstomi vandeniu iš šulinio bei vaišinami kiaušiniais, s ūriu, sviestu. Piemen ų šlakstymas vandeniu tarsi vainikuoja visos pirmojo gyvuli ų išgynimo dienos apeig ą. Tyr ÷jų duomenimis, „dar šio šimtme čio pirmaisiais dešimtme čiais Lietuvoje buvo praktikuojamas gyvuli ų šlakstymas šventintu vandeniu bei žegnojimas“ (Milius, 1962, p, 203). Šlakstymas ir smilkymas grei čiausiai įgij ęs krikš čionišk ąjį pavidal ą, kadangi visos priemon ÷s yra bažnytin ÷s sakramentalijos. Jonas Mardosa teigia: „etnografin ÷ medžiaga liudija, kad XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pus÷s talk ų, kaip ir vis ų žemdirbyst ÷s bei kit ų papro čių, visuma neturi krikš čioniškojo sakralumo“ (Mardosa, 1996, p, 28). Angel ÷ Vyšniauskait ÷ rašo: „labai paplit ęs m ūsų senoli ų papro čiuose ir kasdienin ÷je buityje įvairi ų daikt ų peržegnojimas“(Vyšniauskait ÷, 1997, p, 6). Išanalizavusi vis ų turim ų šaltini ų medžiag ą apie pirmosios gyvuli ų ganymo dienos apeigas, dr įsčiau manyti, jog vis d ÷lto kryžiaus

34 ženklas šios dienos apeigose ima vyrauti po maždaug XX.a 2 dešimtme čio su krikš čionišk ųjų sakramentalij ų panaudojimu, nykstant seniesiems apeiginiams elementams. Šlakstymu, kaip ir kitomis naudojamomis apeigoje sakramentalijomis, gyvuli ų šeimininkai tik ÷josi užtikrinti ūkio s ÷km ę. Kadangi gyvulio šlakstymas turi krikš čionišk ųjų element ų, pateik ÷jų vadinamas šventinimu, krapyjimu . Atitikmen ų surandame bažnytin ÷se liturgijose, kai kunigas laimina pamald ų metu tikin čiuosius. Tod ÷l toliau nagrin ÷dama ši ą tem ą, šlakstym ą vadinsiu šventinimu (gyvulio ), nes, many čiau, tas įvardijimas labiau atitikt ų šiuolaikini ų gyvuli ų augintoj ų pasaul ÷ži ūrą. Gyvuliai šeiminink ų dažniausiai šventinami verbos šakele, ranka ar net iš buteliuko, kuriame laikomas vanduo. Iki XX a. vidurio rašytiniuose šaltiniuose didesnis d ÷mesys kreipiamas į piemen ų šlakstymo moment ą pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigose. Mano ekspedicijos metu surinktoje medžiagoje nuo XX a. vidurio išryšk ÷ja kitokia šlakstymo intencija. Po žem ÷s reformos, nustojus kaimams bendrai ganyti gyvulius, paprotys laistyti piemenis nyksta. Įsivyrauja gyvuli ų šventinimas per Velykas šventintu vandeniu bei j ų kai kuri ų k ūno dali ų apiplovimas, gyvulio žegnojimas tariant tam tikrus žodžius. Šventinami gyvuliai beveik visame Ryt ų Aukštaitijos plote. Paprotys šventinti karves, išgenant jas į ganykl ą, gyvuoja ir dabar didel ÷je Ryt ų Aukštaitijos dalyje. Gyvulius šventinama ne bet kaip, o laikantis tam tikr ų gana griežt ų bažnytini ų draudim ų (Zaras ų r.). Avili ų k. gimusi pateik ÷ja pasakoja, jog kunigas net drausdavo gyvulius šventinti šv ęstu vandeniu, motyvuodamas, kad gyvulys šventinamas tvarto viduje, šventintas vanduo papuola ne tik ant gyvulio, bet ir ant m ÷šlo. Tai kunigo traktuojama kaip nepagarba šventam daiktui. Pateik ÷ja vengia šventinti gyvulio, o tik išneša gyvuliui paprastos duonos riek ę (IIES, b, 2336, l, 91). Mano nuomone, tas pasakojimas parodo, kaip m ūsų sen ąsias apeigas įtakojo krikš čionyb ÷s at ÷jimas į Lietuv ą. Šv ęstu vandeniu gyvuliai ne tik apšlakstomi, bet ir peržegnojami ir paplaunamos pa čios svarbiausios gyvulio vietos: „verba paimu par ūkau, šv ęstos Agotos duonos, druskos paimu truput ÷lį ir šventinto vandenio ir apeinu visas karves. Peržegnoju su vandeniu visas, apšluostau visas ir tešmen į. Visk ą padariusi vedu karves laukan“ (IIES, b, 2336, l, 79, Zarasai). Zaras ų apylink ÷se išgynimo apeigose pastebimas duonos riek ÷s, suvilkdytos šv ęstu vandeniu, panaudojimas, gyvulio pašventinimas vandeniu bei peržegnojimas, o Šven čioni ų rajone dažniausiai išgenami gyvuliai juos apr ūkant, pašventinat šventintu vandeniu ir peržegnojant juos. Ta čiau fiksuojamas tiesioginis šv ęsto vandens ir gyvulio kontaktas. Pasak pateik ÷jų, šv ęstu vandeniu prausdavo gyvuli ų snukius (IIES, b, 2336, l, 12). „Išgenat karves peržegnodavo, o r ūkyt ner ūkydavo“ (IIES, b, 887/ I, l, 72, Kupiškio payl. Pal ÷ven ÷l÷s apyl. Laukminiški ų k.). Antrasis vandens panaudojimas pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigose - laistyti piemenis. Apeigin į piemen ų laistym ą vandeniu daugiausiai aptikau rankraštyn ų medžiagoje bei publikuotuose šaltiniuose. Vykdytoje ekspedicijoje laistymosi vandeniu jau neužfiksavau, nes pateik ÷jai negali pasakyti, ar buvo laistomi piemenys. Kupiškio apylink ÷se, pasak Balio Bura čo, tik vakare parginus band ą, šeiminink ÷ piemenis aplieja vandeniu. Apeiginis laistymas vyko tam tikru laiku ir tam tikroje

35 erdv ÷je :„piemen į vandeniu lieti reikia lauke, kol jis dar neperženg÷ gry čios slenks čio“ (BLKP, p, 44). Piemuo apliejamas vandeniu gr įžęs iš ganykl ų, t.y. svetimos erdv ÷s, vakare. Piemens laistymo apeiga buvo pla čiai paplitusi visoje Aukštaitijoje. Vidurio Aukštaitijoje (Rubik ų k. Anykš čių r.) „dažniausiai mama ar t÷tis apipila piemen į vandeniu, kad gyvuliai šokin ÷tų, o šlapiam piemeniui por ą kiaušini ų duoda“ (IIES, b, 102, l, 232). Žeimelio apylink ÷se „gr įžus į piemen į pirm ą dien ą su banda iš ganykl ų apliedavo vandeniu, kad jis grei čiau augt ų. Kad po to išdži ūtų, duodavo s ūrio, sviesto, kiaušini ų“ (IIES, b, 642, l, 16). Kupiškio apylink ÷se piemeniui duodavo po por ą kiaušini ų, kad avel ÷s vest ų po du ÷riukus“ (Bugailiškis, 1939, p, 638). Vakar ų Lietuvoje žinomas paprotys šeimininkei sutikti pirm ą dien ą pargenant į piemenį „su lieta varške, kad visus metus netr ūkt ų nei sviesto, nei varšk ÷s (Akmen ÷s apyl.) (Bugailiškis, 1939, p, 638. But ÷nų k. (Anykš čių r.) „pirm ą pavasario vakar ą parginus piemen į apipila vandeniu, kad „geriokai“ geriau šokin ÷tų“ (IIES, b, 587, l, 64). „Pirm ą dien ą parginus į piemen į laistydavo vandeniu, kad karv ÷s pieno daugiau duot ų“ (IIES, b, 887/ I, l, 105). „Piemenuk ą laist ÷ vandeniu, kad karv ÷s daug pieno duotų, kad pats užaugt ų per vasar ą“ (IIES, b, 2105, l, 132, Vaieši ų k., Anykš čių r.) piemeniui duoda kiaušini ų, parginus apipila piemen į vandeniu, kad gyvuliai jam sekt ųs ganyti (IIES, b, 181, l, 19). Vandeniu apipildavo piemen į ir Pakruojo r. (IIES, b, 495, l, 39, Paežeri ų k. ). Apie XX a. 3 dešimtmet į Piemen ų k. (Ignalinos r) piemenuko vandeniu nelaistydavo, ta čiau vaišindavo kiaušiniais, s ūriu arba varške (IIES, b, 2105, l, 4). Piemuo šios apeigos metu, įvairi ų šaltini ų duomenimis, tiesiog yra laistomas, t.y. gausiai apipilamas vandeniu. Matomas skirtumas tarp gyvuli ų šventinimo, kai naudojamas šventintas vanduo, ir piemen ų apliejimo, kai naudojamas vanduo, paimtas tiesiog iš šulinio. Laistomas piemuo gausiai, nes šeimininkai nor ÷jo paveikti tiek gamt ą, tiek gyvul į ir tik ÷jo, kad, apliejus piemen į, karv ÷ bus pieningesn ÷, žol ÷ geriau augs, vadinasi, ir ūkin ÷ s ÷km ÷ bus užtikrinta. Laistymo moment ą vainikavo piemen ų vaišinimas. Šeiminink ÷ piemenis pavaišina gyvulin ÷s kilm ÷s produktais: s ūriu su sviestu. Pasak P. Dundulien ÷s, „senovinis apeiginis valgis, susij ęs su gyvulininkyste, buvo s ūris ir sviestas; pagonyb ÷s laikais j į aukodavo dievams“ (Dundulien ÷, 2005, l, 151). V ÷liau piemens apliejimo apeiga egzistavo kaimo bendruomen ÷s paprotin ÷je sistemoje ne kaip apeiga, tur ÷jusi ritualin ę prasm ę, bet tam, kad piemuo b ūtų žvalus, nenor ÷tų miego. Pateik ÷jai, gim ę apie 1980 metus, nebegali apie š į paprot į nieko papasakoti, net n ÷ra apie tai gird ÷ję iš pasakojim ų.

II. 3. Mediatoriaus reikšm ę turin čių daikt ų panaudojimas

II. 3. 1. Saugos, galin čios apsaugoti gyvulius

Pirmojo gyvuli ų išgynimo dienos apeigose šeimininkai, siekdami užtikrinti gyvuli ų ūkio gerov ę, naudojo įvairias sakramentalijas, papildomai pasitelkdavo daikt ų, turin čių mediatoriaus

36 reikšm ę. Buvo naudojami įvairiausi daiktai, aptinkami kasdien ÷je buityje: spyna, raktas, naš čiai (neštuvai), dalgis, virv ÷/ pantis, rykšt ÷, lazda ir kiti. Pasak R. Merkien ÷s, „Ryt ų Lietuvoje ir Baltarusijoje perginta per geležinius daiktus: po tvarto slenks čiu ar prie jo d ÷ta užrakinta spyna, į virš ų atverstais dantimis pj ūklas, gelžgaliai. Visos šios saugos tur ÷jo serg ÷ti gyvulius nuo bet kokio pragaišimo“ (Merkien ÷, 1981, p, 109). Rusijos teritorijoje šeimininkai prie vart ų d ÷davo spyn ą su raktu, kad žv ÷ri ų nasrai b ūtų taip stipriai surakinti, kaip užrakinama spyna ( Крулгый гот , с. 173). D. K. Zeleninas teigia, kad ryt ų slav ų taut ų pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos apeigose gausu analogij ų su lietuvi ų ir latvi ų taut ų apeigomis ( Зеленин , 1991, с. 86 – 94). Surakinimas spyna buvo reikšmingas ūkin ÷je veikloje: tikima, kad, užrakinus spyn ą, galima visam ganymo sezonui surakinti vilkams nasrus. Šeimininkei gyvulius apr ūkius ir pašventinus tvarte, juos išvedus, šeimininkas, pasi ÷męs atrakint ą spyn ą, apeina kart ą apie gyvulius, užrakina spyn ą ir nešasi į namus. Ši ą spyn ą laiko pakabint ą vis ą gyvuli ų ganymo sezon ą. Tik suvarius gyvulius į tvart ą, spyn ą atrakina (Salakas. Zaras ų r.)(Kudirka, 1997, p, 18). Žemaitijoje panaš ų veiksm ą atlieka ne šeimininkas, o piemuo, kuris kartu su rykšte aplinkui band ą b ÷gdamas apneša rakt ą ir v ÷liau meta į bandos vidur į, o rykšt ę pakiša po tvarto balkiu (sija) (LKŠ, p, 54). Žeimelio apylink ÷se, „kad gyvuliai neišsiskirstyt ų, po k ūt÷s slenks čiu pad ÷davo vis ų kūt÷s rakt ų pundel į ir per j į gyvulius pervarydavo“ (IIES, b, 642, l, 15). Dar apie XX a. vidur į Kaltan ÷nuose (Šven čioni ų r.) bei Labanoro apylink÷se po slenks čiu pad ÷davo užrakint ą spyn ą, kad vilko nasrai b ūtų užrakinti ir gyvuli ų nesudraskyt ų (IIES, b, 2336, l, 56, 44). Vigari ų k. (Baltarusijos Respublika), besiribojan čiame su Svirk ų k. (Šven čioni ų r.), pateik ÷jas nurodo, kad dedama spyna surakinama su lanc ūgu (grandine) ir padedama ant tvarto slenks čio ir per j ą pervedami gyvuliai, kad karv ÷s nesirgt ų (IIES, b, 2336, l, 32). Valkinink ų apylink÷se gyvulius pragindavo ir pro stakli ų stovo velen ą, kuris b ūdavo dedamas skersai vart ų, o iš abiej ų jo gal ų dedami po vien ą žali kiaušiniai. Pabirž ÷je (Birž ų r.) pirm ą kart ą išgenant galvijus paduodavo piemeniui užrakint ą spyn ą ir reik ÷davo jam tris kartus apeiti aplinkui band ą ir atsis ÷sti vidury, tai karv ÷s nesiskirstys, ant vietos ÷s (LRT 1039/ 1009). Žeimelio apylink ÷se „band ą ar gyvulius veda per dalg į arba per geležin į kirv į, kuris pakastas po tvarto slenks čiu, kad apsaugot ų tvart ą nuo lig ų ir varg ų“ (IIES, b, 642, l, 16). Anks čiau gyvav ęs paprotys užrakinti spyn ą pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą, po XX a. antros pus ÷s Ryt ų Aukštaitijoje nebeaptinkamas, o ilgiausiai išliko Svirk ų k. (Šven čioni ų r.). Kad gyvuliai neprapult ų, visada gr įžt ų į namus, svarbios priemon ÷s, turin čios ypating ą poveik į, buvo vytel ÷, virv ÷ net juosta. Pasak R. Merkien ÷s, „per dien ą apeigine rykšte ganyti gyvuliai nesiskirstys iš bandos, ruden į visi gr įš namo ir bus sveiki; j ų netrenks perk ūnas, ne įkirs gyvat ÷, nekandžios gyliai“ (Merkien ÷, 1981, p, 107). V. Milius rašo, „kad karv ÷s ir avys visada namo pareit ų, gyvuliai buvo išvaromi ir prim ą dien ą ganomi žilvy čio ar beržo vytele, kadagine verba“ (Milius, 1962, p, 201). Panev ÷žio r., kai piemuo pirm ą dien ą eina ganyti galvij ų, šeiminink ÷ jam paduoda rykšt ę iš kūt÷s, kad varydamas galvijus jiems sušert ų. T ą rykšt ę piemuo privalo nešioti vis ą dien ą, o vakare,

37 pargin ęs namo, tur ÷jo ją pakišti k ūt÷je (LTR 1039/ 944). Tik ÷ta, kad karv ÷s visus metus neprapuls. Pateik ÷jai, gim ę po II pasaulinio karo, jau nebeprisimena pirm ą išgynimo dien ą naudoj ę gyvuliams išginti vytel ę, dažniausiai gyvuliai iš tvart ų išgenami su verba, kurios n ÷ vienas ne įvardija kaip rykštel ÷s. Dar XX a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje tam, kad gyvuliai klausyt ų piemen ų, nepasiklyst ų ir visi namo pareit ų, b ūdavo tiesiama juosta. Tvere čiaus apylink ÷se‚ kai pargena aveles, patiesia vartuose juostą, kad avel ÷s eit ų namo juosta (BLKŠ, p, 184). Archangelsko apskrityje buvo naudojamas diržas. Šeiminink ÷ ant nuogo k ūno apsijuosdavo dirž ą, paskui paklodavo j į vartuose, pro kuriuos gindavo gyvulius, sakydama, kad jie draug ÷je aplink kiem ą laikyt ųsi, niekur nenuklyst ų ( Крулгый гот , 1991, с. 173). „Išgenant gyvulius pirm ą syk į d ÷davo „lynus“, virves, kuriomis riša gyvulius, po pagalv ÷mis. Tada gyvuliai vis ą vasar ą b ūna ram ūs“ (IIES, b, 102, l, 42, Girinink ų k. ). Zaras ų r. taip pat paklodavo virv ę, kad gyvuliai per j ą pereit ų (IIES, b, 2336, l, 7), tik pateik ÷ja negal ÷jo prisiminti, d ÷l ko tai buvo daroma. „Tvere čiaus apylink ÷se lazdoje buvo išrantomas ne tik avi ų, bet ir išginime dalyvaujan čių žmoni ų skai čius, o lazda atginus b ūdavo kišama į pastog ę, kad n ÷ venas gyvulys nenugaišt ų“ (Milius, 1962, p, 201). XX a. pradžioje Kupiškio apylink ÷se išgindamas gyvulius iš tvarto šeimininkas „dar tvarte juos suskaitydavo ir, pa ÷męs pagaliuk ą, jame skersai įsprausdavo tiek ruoželi ų, kiek gyvuli ų išgena. Šit ą sužym ÷tą pagaliuk ą pakišdavo pastog ÷n ir laikydavo iki rudenio: tada gyvuliai neklaidžios, greitai suras namus, neprapuls, nenuklys“ (Dulaitien ÷, 1958, p, 189). Šeiminink ÷ vytele iš tvarto gyvulius išvarydama, perdavus juos ustovui (kerdžiui), vytel ę pakišdavo tvarto pastog ÷je, kad gyvuliai neklaidžiot ų po svetimus kiemus, o ži ūr÷tų savo nam ų (Dulaitien ÷, 1958, p, 189). Gyvuliams gr įžus į namus, šeiminink ÷ nupjaudavo uodeg ų plauk ų galiukus, kad gyvuliai visada laikyt ųsi kr ūvoje (Dulaitien ÷, 1958, p, 189). XX a. antroje pus ÷je kloja virv ę, kad per j ą peržengt ų gyvuliai, ta čiau pateik ÷jai nebegal ÷jo nurodyti, d ÷l ko tai buvo daroma (IIES, b, 2336, l, 7, 48, Šakali ų k. Šven čioni ų r., Zarasai). Karves pargenant, tarp vart ų b ūdavo patiesiama pakul ų, kad gyvat ÷ karvi ų nekirst ų. Kupiškio apylink ÷se, „kad vieno kiemo karv ÷s laikyt ųsi kr ūvoje, nepaklyst ų, visos kartu iš ganykl ų gr įžt ų į namus, pirm ą kart ą jas į ganyklas išgenat, nupjaudavo uodeg ų plauk ų galiukus“ (Dulaitien ÷, 1958, p, 189). Adutiškio apylink ÷se dar iki XX a. penktojo dešimtme čio, pirm ą kat ą išgenant gyvulius, tvarte palei slenkst į d ÷jo beržin į pagal į, o iš šon ų – kiaušinius (Klimka, Seliukait ÷, 2003, p, 406). Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad didžiausias pavojus gyvuliui, pirm ą kart ą išgintam į lauk ą, yra nuži ūr÷jimas asmen ų, turin čių blogas akis. Kitas pavojus - ragan ų kenkimas gyvuliui. Dar viena gyvulius kankinanti b ÷da – įvairiausi parazitai. Tik ÷ta, kad neapsaugotas gyvulys gali pabijoti ir susirgti, sublogti, pasigadinti pienas ar visiškai jo neduoti, išsimesti ir pan. Tam, kad viso to išvengt ų, šeimininkai imdavosi įvairiausi ų priemoni ų, daugiausiai veikdavo šeiminink ÷. Pirmojo gyvuli ų išgynimo dien ą šeiminink ÷, nor ÷dama apsaugoti savo gyvulius, o ypatingai melžiamas karves, panaudodavo net magijos element ų. Piemen ų vaidmuo buvo pasyvus, dažniausiai magijos veiksmai buvo atliekami jiems visai nedalyvaujant. Dažniausiai pasitaikantys atliekami veiksmai: apr ūkymas,

38 aptepimas, apiplovimas, apgirdymas, pririšimas tam tikro daikto ant atitinkamų gyvulio k ūno dali ų ir pan. XXI a. pr. daugelis min ÷tų pirmojo gyvuli ų išgynimo dienos apeig ų element ų dar gyvuoja Ryt ų Aukštaitijoje. Gyvuliai, jiems dar esant tvarte, buvo apr ūkomi šventomis žol ÷mis. Moterys, ypatingai Vakar ų bei Vidurio Aukštaitijoje, pasitelkdavo ypating ą reikšm ę turint į augal ą, „Devyndrek į“6, liaudyje vadinam ą „ velnio š ūdu “, kurio galime aptikti ir Rytin ÷je Aukštaitijos dalyje Zaras ų rajone. Jonas Balys rašo: „liaudyje paprastai j į laiko velnio išmatomis, j į pirkdavo iš vengr ų arba vaistin ÷se. Degindamas labai dvokia ir tuo b ūdu nubaid ąs velnius ir kitas dvasias, jo bijo raganos“(BKLŠ, p, 182). Ryt ų Aukštaitijoje Zaras ų apylink ÷se, kad karv ÷s duot ų daugiau pieno, jas par ūkydavo devindrekiu (LTA 14/ 271, Dus ÷tų k. ). Apie devyndrek į duomen ų randame rankraštyn ų byl ų aprašuose: „kai pavasar į gena melžiamas, devindrekio gabaliuk ą įsiuva į bet kok į vyrišk ų kelni ų rumb ę/ vala juosmen į ir užriša karv ÷m ant kaklo. Karv ÷s nešioja, kol pameta. Toki ų karvi ų nieks neužburs (IIES, b, 208, l, 171, Arališkio k. Zaras ų r.) Ekspedicijos metu tik viena pateik ÷ja, gimusi Zaras ų rajone, yra gird ÷jusi, kad devyndrek į d ÷jo į karv ÷s rag ą nuo blog ų aki ų. Pirko kažkur Lietuvoje iš vaistinink ų. Tai tamsus, beveik juodas tepalas, labai smirdantis buvo (IIES, b, 2336, l, 9). Šio augalo dervos panaudojimas, apsaugant gyvulius nuo apraganavimo, buvo įvairus: suvyniojus į skudur ą įrišama karvei po uodega (Obeliai); į skepet ÷lę įrišt ą pakabina karv ÷ms ant rag ų (Šiauliai) (BLKŠ, p, 182); įgr ęžus rage skylut ę įdedamas devyndrekis (IIES, b, 2336, l, 9, Zaras ų r.). Į karv ÷s rag ą tikint, kad jos niekas negal ÷s paker ÷ti, dar buvo dedamas gyvasis sidabras: Salake – po pirmojo teliuko, Kaltan ÷nuose – kairin ragan (BLKŠ, p, 183). Nor ÷damos apsaugoti gyvulius nuo blog ų aki ų, kurios gali atimti karvi ų pien ą ar sugadinti pat į gyvul į, šeiminink ÷s jiems užriša kokius nors skudurus ant kaklo, rag ų ar net uodegos. Ryt ų Aukštaitijoje XX a. pr. gyvuliui ant kaklo buvo rišamas vyrišk ų kelni ų juosmuo (Salakas, Obeliai), čia dar b ūdavo įdedama adata ar tiesiog senos keln ÷s (D ūkštas, Salakas)(BLKŠ, p, 183). Karv ÷ms rišamos „ant kaklo arba rag ų rūkymui pakabintos m ÷sos virvel ÷s nuo lašini ų ar kumpi ų“ (BLKŠ, p, 183). XX a. pabaigoje ir XXI a. pr. min ÷tame regione nebelieka panaši ų veiksm ų, o pla čiausiai paplit ęs paprotys - rišti raudon ą ryz ą (skudur ą) karvei ant rag ų. Beveik visi ekspedicijos metu apklausti pateik ÷jai žino/ mat ę apie tai ar patys „ant rag ų užriša raudon ą skudur ÷lį“ (IIES, b, 2336, nurodo visi pateik ÷jai). Kiekviena šeiminink ÷ žino, kaip reikia teisingai padaryti, kad tas gabalas medžiagos b ūtų veiksmingas kaip saugos priemon ÷. Imamas ne bet koks, o senas raudonos medžiagos gabalas ir rankomis atpl ÷šiamas kraštas toks, kad karv ÷ j į gal ÷tų nepamesdama išnešioti vis ą ganymo sezon ą. Ekspedicijos metu užrašytas pasakojimas beveik neaptinkamas min ÷tame regione. Pateik ÷ja (gimusi 1949 m.) ma čiusi, kaip Tre čiūnų kaimo (Šven čioni ų r.) gyventoja kiekvienais metais pirm ą kart ą išgindama karv ę į ganykl ą riša ant jos rag ų

6 Devyndrekis – vok. Teufelchdreck (velnio išmatos), lot. Ossal poetida – piet ų krašt ų medži ų smala, labai dvokianti. Daugiametis augalas (sk ÷tini ų šeimos) Ferula Assa – Foetida, 2 m. aukš čio, auga Afganistane, Irane, Pakistane. Derva išgaunama iš 4 met ų amžiaus augalo šakn ų. J. H. Langenheim. Plant resins: chemisty, evdution, ekology and ethnobotany. Timber Press, Combridge. 2003. P. 413 – 415. 39 ryz ą, atpl ÷št ą nuo moteriškų apatini ų kelni ų. Min ÷tina tai, kad jos turi b ūti b ūtinai senos, nešvarios, t.y suteptos menstruacij ų krauju. Sutepta vieta rišama viršuje taip, kad b ūtų matoma akiai. Taip karv ÷ vaikšto vis ą vasar ą, kad aki ų nebijot ų (IIES, b, 2336, l, 24). Zaras ų rajone taip pat aptinkamas moterišk ų kelni ų panaudojimas, norint apsaugoti gyvul į nuo blogos akies. Reikia atpjauti apatini ų moterišk ų kelni ų gum ą su trupu čiu medžiagos ir ten įd÷ti anglies, druskos. Taip karv ÷ vaikšto vis ą ganymo sezon ą (IIES, b, 2336, l, 68, Ažurais čių k. Zaras ų r.). Adutiškyje gyvenanti pateik ÷ja ir dabar karvei raudon ą ryz ą riša ne ant rag ų, o ant karv ÷s uodegos. Kaip ji pasakojo, riša per vidur į karv ÷s uodegos didel į kaspin ą, kad blogos akys sutelkt ų d ÷mes į ne į karv ę ar jos tešmen į, o į t ą kaspin ą. Taip, anot pateik ÷jos, nukreipiamas žvilgsnis, galintis pakenkti gyvuliui į tam tikr ą objekt ą, t.y kaspin ą. Pavojingiausias yra pirmasis žvilgsnis, o kai pasiži ūrima į saug ą ant gyvulio, v ÷liau, kad ir kur beži ūr÷tų, nebegal ÷s gyvuliui pakenkti (IIES, b, 2336, Ap. 29, pateik ÷ja, gimusi 1968 m.). Ant karv ÷s uodegos rišami ir kitokie daiktai. „Karv ÷s uodegon, kad aki ų nebijot ų, reikia rišti gyvsidabrio“ (LTA 2446/ 176, Gaurelių k. Ignalinos r.). Karvei „ įriša į plaukus vilnoni ų raudon ų si ūlų“ (LTA 2344/ 105, Tiltiški ų k., Zaras ų r.). Negaliu nepamin ÷ti įdomaus užrašymo iš Vakar ų Lietuvos: „išvedant karves pirm ą kart ą į laukus, uždeda ant karv ÷s dant ų skudur ą, vandens ir užsuso mišin į mirkyt ą ir apkulia dantis liepos medžio kultuve, kad karv ÷s dantys b ūtų stipr ūs“ (LTA 2284/ 362, Žiauk ų k. Palangos payl.). Kad gyvuliai nebijot ų aki ų, šeiminink ÷ pirm ą kart ą varydama juos į lauką paprausdavo savo myžalais (šlapimu) (LTA 2430/ 236, Jokiški ų k. Zaras ų r.). Zaras ų rajone dar XXI a. pr. karves paplaudavo šlapimu ne tik išgenat pirm ą dien ą, bet karvei pasijutus negerai visuomet, kad nebijot ų aki ų (IIES, b, 2336, l, 80). Šeiminink ÷s ne tik rišdavo įvairias saugas ant gyvulio, bet ir apgirdydavo, kad anos nieko nebijot ų ir joms nieks negal ÷tų pakenkti. Ignalinos rajone „gyvulius pirm ąkart išleisdami laukan, apgirdo gyvate“ (Salakas) (BLKŠ, p, 183). Gyvat ÷s naudojim ą gyvuli ų ūkyje, ypatingai pirmosios išgynimo dienos apeigose mini pateik ÷jai, gim ę Baltarusijoje, Vytebsko r. Gyvuli ų apsaugai buvo naudojama ne bet kokia, o kovo m ÷nes į pagauta gyvat ÷ („мартавска змея “). Karvei sugirdoma sukapota gabalais (IIES, b, 2336, l, 32, Ap. 24, Vigari ų k., Voložena k. Daugpilio r.). Tuomet karv ÷ ne tik nebijo aki ų, bet jos bijan čios kitos karv ÷s. Vadinasi, tokiu b ūdu apsaugomas gyvulys ne tik nuo blog ų aki ų, bet ir nuo bandoje esan čių agresyvi ų karvi ų. Zaras ų r. pateik ÷jas mini, kad esti tokia požemin ÷ gyvat ÷, kuri išlendanti iš po žem ÷s kas kelintus metus. Ji turinti ypating ų gali ų, jai kirtus į med į, tas išdži ūna ( Крулгый гот , 1991, с. 170). Iškept ą gyvat ę duoda gyvuliui su ÷sti, tuomet šis bus riebus, virt ą reikia gerti, nuo vis ų lig ų padeda (IIES, b, 3, l, 77, Garveli ų k., Zaras ų r.). Gyvat ę naudojo piemuo savo botagui, net tokio botago kir čio labai bijodavo karv ÷s. Pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą vandeniui ar r ūkui buvo suteikiamos apvalymo galios. Žeimelio apylink ÷se tik ÷ta, kad pervarius gyvulius per vanden į, jis nuplaus visas ligas, o r ūkui išsisklaidžius, kartu su juo išsisklaidys ir visos ligos (IIES, b, 681, l, 16). Kad gyvuli ų nenuži ūr÷tų bloga akis, Žeimelio apylink ÷se „ragus, tešmenis ir uodegas patepdavo „devindrekiu“, sakydavo – velnio

40 išmatomis“ (IIES, b, 642, l, 16). „Kai per šv. Jurgį gena laukan galvijus, tai apmazgoja Didžiajam ketvirtadien į virtu viralu, kad mus ÷s nepult ų“ (Kupiškis) (BLKŠ, p, 183). Moterys, nor ÷damos užtikrinti pieno gausum ą, imdavosi įvairi ų magini ų veiksm ų. Mol ÷tų r. „moterys, pavasar į išvarydamos pirm ą kart ą laukan karves, per siet ą pildavo vanden į, - manydavo, kad padaug ÷s pieno“ (Balkininkai) (BLKŠ, p, 177). Labai svarbus buvo karvi ų buvimas bandoje, o tam pasiekti moterys imdavosi atatinkam ų priemoni ų. Anykš čiuose „karves išgenant reikia pavyk ÷ti, kad į kitas nueit ų, tada iš pirmagalio pavyk ÷ti, tuomet karv ÷ n ÷ vienos nebijos“ (IIES, b, 587, l, 58). Pirmos gyvuli ų išgynimo dienos apeigose galima aptikti raganavimo atvej ų, kai norima padidinti savo karvi ų pien ą. Šeiminink ÷ ty čia, prieš išgenant band ą, nusi ųsdavo piemen į pas kaimyn ą ko nors paskolinti, kad su skolintu daiktu parnešt ų kaimyn ų ūkin ę s ÷km ę, net jo karvi ų pien ą (Šiauli ų, K÷daini ų ir Panev ÷žio apylink ÷s) (Milius, 1962, p, 199). „Prieš keltuv ų gynim ą reikia kaimyn ą stog ą išpešt šiaud ų ir pakratys tvarti. Kai pirm ąkart keltuvas ateina iš lauk ą, tai kad nu t ų šiaud ų pagul ÷t. To kaimyn ą pienas atais unt ų karv į“ (LTA 2430/ 241, Jokiški ų k., Zaras ų r.). Panev ÷žio r. moterys nor ÷damos, kad karv ÷s daugiau duot ų pieno, tik ÷jo, kad „ ūkanot ą ryt ą, kuo anks čiau atsik ÷lus ir niekam nematant, išb ÷gti su milžtuve į ganyklas ir braukti nuo žol ÷s milžtuv ÷n ras ą. Kuo daugiau pribrauksi iki karvi ų išgynimo, tuo daugiau karv ÷s duos pieno“ (Barklaini ų k.) (BLKŠ, p, 177). Analogij ų surandame Jonini ų dien ą, kai moterys rinko ras ą nor ÷damos pagausinti savo karvi ų pieningum ą, ta čiau Jurgini ų dien ą maginiame veiksme n ÷ra kenkimo kitam. Ryt ų Aukštaitijoje nuo XX a. pabaigos beveik neišlieka min ÷tų apsaugos b ūdų, kuriuos atlikdavo gyvuli ų šeimininkai. Iki XXI a. pr. gyvybingas liko veiksmas, apsaugantis gyvulius nuo blog ų aki ų – raudonos ryzos rišimas ant rag ų.

II. 3. 2. Saugos, galin čios užtikrinti ūkin ę s ÷km ę

Apie karvi ų pieningum ą šeimininkai jau gal ÷davo spr ęsti steb ÷dami šv. Jurgio dienos orus: „jeigu šv. Jurgio dien ą lyja arba rytas rasotas, tai tais metais karv ÷s duos daug pieno, bus pieningi metai, o jeigu giedra, tai pieno bus maža“ (D ūd÷tos) (BLKŠ, p, 176). Kupiškio apylink ÷se, „kad karv ÷s daugiau pieno duot ų, pirm ą kart ą jas į ganyklas išgenant ir varant pro tvarto duris, prie slenks čio šeiminink ÷ ar šeimininkas sumesdavo įvairius diendaržio apyvokos padargus: gr ÷blius, šakes, dur ų rams čius ir pan.“ (Dulaitien ÷, 1958, p, 190). Piemeniui šeiminink ÷ liepdavo po tvarto slenks čiu pad ÷ti liž ę, kad varomi pirm ą kart ą gyvuliai gal ÷tų per j ą peržengti. Buvo tikima - gyvuliai tuomet b ūsi ą rieb ūs (LTR 1657/ 341, Daugailiai. Utenos r.). Analogij ų randame ir Rusijoje, Maskvos apskrityje: šeiminink÷, išvarydama pirm ą kart ą karv ę į lauk ą, j ą pergindavo per vartuose pad ÷tą liž ę, paskui suduodavo ja karvei link ÷dama, kad ši b ūtų veršinga ( Крулгый гот , 1991, с. 170). Adutiškyje bei jo apylink ÷se ilgai išliko paprotys pirm ąją karvi ų išgynimo dien ą peil į pakišti po stalo lenta, kad jos nedv ÷st ų, o kad karv ÷s nelikt ų bergždžios – išgenant kiekvienai per dešin ę šlaun į sukertama liže (Klimka, Seliukait ÷, 2003, p,

41 406). XX a. pr. Ažurais čių k. (Zaras ų r.) po tvarto slenks čiu d ÷davo naš čius (neštuvus) (IIES, b, 2336, l, 68). Pateik ÷ja tiksliai negal ÷jo prisiminti, d ÷l ko taip buvo daroma, sak ÷ grei čiausiai, kad karv ÷s neit ų niekur nuo nam ų. Many čiau, naš čius d ÷jo d ÷l to, kad gyvuliai b ūtų vaisingi. Naš čiai panašiai skamba kaip ir Ryt ų Aukštaitijoje vartojamas tarmiškas žodis naš čia , reiškia n ÷ščia. Liaudies dar n ÷ščia moteris buvo vadinama sunkia. Vadinasi, tai gali b ūti žodžio naš čiai atitikmuo, jais irgi nešiojamas sunkumas.

II. 4. Tik ÷jimai ir draudimai pirmosios ganymo dienos metu

Visoje Lietuvoje daug Jurgini ų dienos tik ÷jim ų bei ateities sp ÷jim ų, susijusi ų su gyvuli ų ūkio gerove, jais tik ÷jo tiek gyvuli ų šeimininkai, tiek gyvulius ganantys piemenys. Ryt ų Aukštaitijoje šių tik ÷jim ų nemažai išliko iki XXI a. pr. Visiems galiojo bendras draudimas - per Jurgines griežtai draudžiama dirbti: arti bei ak ÷ti žem ę, kalti kuol ą, apskritai negalima judinti žem ÷s. Tik ÷ta, kad vasar ą ledai javus išplaks, žv ÷rys gyvulius išpjaus. Draudimas dirbti Šv. Jurgio dien ą gyvuoja ir XXI a. pr., ta čiau įgij ęs bažnytinio mokymo tradicijas – dirbti negalima, nes šventadienis. Šeimininkai, steb ÷dami savo gyvulius, gal ÷jo nuspr ęsti ateinan čių met ų skals ą ūkyje. „Jei ryte genant karves ir karv ÷ nešas už danties kyšant į šiaud ą, tai šeimininkam pavasar į užteks šieno, jei eidamos namo neša, tai šeimininkams pirkti šieno reik ÷s pavasar į“ (LTA 399/ 3 (19), Tvere čius. Ignalinos r.). Šeimininkai žinojo, kad pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą negalima nieko skolinti, nes galvijai neis rankon (LTA 2353/ 114, Salakas, Zaras ų r.) arba vilkas gyvulius gaudys (D ūkštas, Ignalinos r.) (Kudirka, 1997, p, 21). Pasitelkus liaudies meteorologijos steb ÷jimus, buvo sprendžiamas vasaros sezono karvi ų pieningumas. Dar XX a. pr. Aukštaitijoje (Rokiškio r.) tik ÷ta, kad „reikia šv. Jurgio dienoj išgyti karves, tai per visus metus duos daug pieno“ (Pand ÷lys) (BLKŠ, p, 176). Norint, kad karv ÷s duot ų daugiau pieno, reik ÷jo jas išgyti, kol žol ÷s b ūna nepražydusios (Rudina) (BLKŠ, p, 176). Zaras ų r. „kuriais metais Jurgin ÷s esti penktadien į, tai tais metais bus maža pieno“ (Dusetos) (BLKŠ, p, 176). K ÷daini ų apskrityje buvo tikima: „jei tvarte valgai, tai žiurk ÷s karv ÷ms nosis nugrauš“ (LTA 1400/ 181, Valatkai čių k.). Šeiminink ÷ žinojo, kad karves draudžiama mušti maišu, nes „kai maišu suduosi telingai karvei per dešin į šon ą, tai ji neužilgo apsteliuos be laiko“(LMD III 114/ 8 (37), D ūkšto apyl. Ignalinos r.). Virve nuo rezgini ų, kuriomis žiem ą nešiojamas šienas į tvart ą, negalima mušti karvi ų, nes j ų dantys išbyr ÷s (LTA 2239/ 84, Tvere čius, Ignalinos r.). Tik ÷ta: „jei galvijui suduosi pagaliu, tai galvijas bus toks sausas kaip pagalys“ (LTA 600/ 661 (8), Marku čių k. Utenos r.). Jurbarko rajono rytin ÷je dalyje užrašyta, kaip galima išgydyti gyvul į, kai mušant pagaliu atsitinka nelaim ÷. „Jeigu atsitiko nelaim ÷ numušti gyvuliui str ÷nas, tai reikia t ą pat į pagal į, su kuriuo numušei, perlaužti pusiau ir sud ÷ti kryžiavai ant gyvulio str ÷nų, tai gyvulys greitai pasveiks“ (LTA 747/ 35, Antakaln ÷s k.). Buvo draudžiama karves mušti apynasriu, nes tik ÷ta, kad karv ÷s neapsivaisins (LTA 600/ 66, Marku čių k. Utenos r.). Tikima,

42 kad suš ÷rus karvei atgalia ranka (LTA 70 c/ 901, Žukliški ų k. Zaras ų r.), sudavus su šluota (LTA 796/ 48, Šven čioni ų r.) ar sudavus per snuk į pirštine (LTA 780/ 96, Žiukliški ų k. Zaras ų r.), karv ÷s išsimeta. Daugelio tos dienos draudim ų laik ÷si piemenys. Jau nuo ankstaus ryto ypa č pirmus metus ganant į piemen į šeimininkai vis mokindavo, kaip reikia tinkamai elgtis pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą, kad j ų ganoma banda b ūtų saugi. Piemuo, pirm ą kart ą išgin ęs, tur ÷davo taip pat atlikti nemažai burt ų, o pargin ęs – atitinkamai elgtis (Milius, 1962, 204). Piemen ÷liai tam, kad apsaugot ų band ą, laik ÷si daugelio draudim ų, kurie išliko iki XX a. vidurio. Banda genama anksti, tad keltis piemen ÷liams reik ÷jo vos patek ÷jus saulei, pasak pateik ÷jų, „tam, kad piemenis neimt ų miegas, veid ą reikia nusiprausti iš jau čio sliedo (p ÷dos) ar gyvuli ų g irdzytuv ÷s (indo, iš kurio girdomi gyvuliai)“ (ŠVKM E MF, b, 39, Ap. 03). R. Vasiliauskas pirmosios gyvuli ų ganymo dienos apeigose išskiria kelis piemens veikl ą reglamentuojan čius draudimus. Pirmiausia draudimai, „reglamentuojantys elges į su magiškomis priemon ÷mis“ (Vasiliauskas, 2006, p, 148): pirm ąją gyvuli ų išgynimo dien ą draudžiama naudoti aštrius daiktus, kad vilkai gyvuli ų neišpjaut ų. Dažniausiai, „kad gyvuli ų vilkas nenešt ų, tai piemeniui ligi šv. Jurgini ų neduoda peilio ir ugnies kurti“ (LTA 2237/ 115, Utenos apskr.). Šven čioni ų apylink ÷se piemenims drausdavo gal ąsti peil į bei vytele mušti gyvulius (IIES, b, 2336, l, 48). Adutiškio apylink ÷se piemeniui, galandan čiam peil į pirm ą ganymo dien ą, šeimininkai sakydavo: „kam tu galundzi peil į, vakaro atgysi ir įsigal ūsi. Vis tai, kad vilkas keltuvos nepjaus“ (LTA 2442/ 391). Ne tik peil į gal ąsti drausdavo šeimininkai, bet ir imti aštrius daiktus į rankas. Pirm ąją gyvuli ų išvarymo dien ą piemuo pusry čiaudamas negal ÷jo min ÷ti vilko vardo, kad vilkai neišpjaut ų bandos. Iš karto gaudavo barti: „tu valgai ir (in pieme į) vilk ų mini, nereikia min ÷c kap valgai. Vis ta, kad vilkas keltuv ų nepjaut“ (LTA 2442/ 391, Adutiškio payl). „Kad gyvuli ų vilkas nenešt ų, tai piemenui ligi šv. Jurgini ų neduoda peilio ir ugnies kurti“ (LTA 2237/ 115). Piemeniui buvo draudžiama kojas autis ant krosnies, kad vilkai jo nesudraskyt ų (Panev ÷žio ir Ukmerg ÷s apylink ÷s) (Milius, 1962, p, 198). Ekologiniai draudimai (Vasiliauskas, 2006, p, 148): negalima laužyti medži ų šak ų, draskyti paukš čių lizd ų, teršti vandens. „Per Šv. Jurg į piemen ÷liai saugodavo, kad šakel ÷s nenulaužt ų“ (BLKŠ, p, 165). Svarb ūs draudimai, susij ę su kaimyn ų nuosavyb ÷s saugojimu (Vasiliauskas, 2006, p, 148): negalima leisti paukš čių, gyvuli ų į kito valstie čio žem ę. Draudimai, reglamentuojantys piemens santykius su vietos gyventojais ir kerdžiumi: būtina sutikt ą žmog ų pasveikinti, negalima imti rasto botago ar panašiai (Vasiliauskas, 2006, p, 148). Drausdavo piemeniui t ą dien ą kelti triukšm ą. Jiems „neleisdavo švilpauti, kad nebaidyt ų gyvuli ų, kad gyvuliai žinot ų tokius, su kuriais eina į ganykl ą“ (IIES, b, 118, l, 132, Tvere čius, Ignalinos r. ). Kaišiadori ų r. taip pat piemenims „neleisdavo švilpauti, kad nebaidyt ų gyvuli ų, kad gyvuliai žinot ų tokius, su kuriais eina į ganykl ą“ (IIES, b, 2105, l, 132). Išgin ęs piemuo negal ÷davo s ÷stis ant žem ÷s, kad vilkas aveli ų nenunešt ų. Pirm ąją gyvuli ų ganymo dien ą piemuo, kaip ir šeimininkai, atlikdavo veiksmus, kurie gal ÷jo paveikti aplinkybes, kad karv ÷s sugr įžt ų namo. „Pirm ąkart pargin ęs, piemuo kiša pastog ÷n botag ą arba kasa j į po žeme, kur stovi avel ÷s, kad jos visada pareit ų namo (Debeikiai,

43 Anykš čių r.) (BLKŠ, p, 185). Kad visuomet gyvuliai eit ų į namus, neklaidžiot ų, „piemeniui pirm ąją dien ą išgynus gyvuli ų negalima užeiti pas kaimyn ą, nes per vis ą vasar ą gyvuliai, gr įždami iš lauko, klaidžios visur“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 03). Vienas iš griež čiausi ų draudim ų buvo mušti gyvulius, nes tik ÷ta, kad tai gal ÷jo labai pakenkti. Karv ÷ gal ÷jusi išsimesti, neapsivaisinti, užtr ūkti pienas ar melžtis su krauju ir pan. „Pirm ąkart išgint ą rykšt ę dantin deda“ (Adutiškis) (BLKŠ, p, 185). Mušim ą rykšte gal ÷č iau įvardyti kaip vien ą pavojingiausi ų, nes su ja susij ę daug draudim ų, gyvuojan čių iki ši ų dien ų. „Piemenys žinojo, kad karvi ų negalima mušti rykšte be žiev ÷s - gali sudegti pienas, nevalia botagu pliaukš ÷ti į žem ę – tuo irgi galima pakenkti gyvuliams“ (Klimka, Seliukait ÷, 2003, p, 405). Nebuvo galima karv ÷s mušti „apžargstyta vytele, nes sukergus, neapsivaisins (LTA 2239/ 193, Tvere čiaus ir Adutiškio payl.), veršiavimas pasunk ÷s (LTA 311/ 2 (7)), sirgs“(LMD III 23 a/ 14 (1), Str ūnai čio par. Šven čioni ų r.). Tvere čiuje (Ignalinos r.) buvo sakoma: jei muši gyvul į šermukšnio vytimi (LTA 2385/ 32), alksniniu žagaru, jis susirgs kruvin ąja liga, t.y. prad ÷s šlapintis krauju (LTA 2239/ 197). Buvo draudžiama mušti gyvul į ir „aprazgytu lazdu, ba šakin ÷s un karvi ų kaip veršis“(LMD III 98 d/ 62, Dubišk ÷ k. Ignalinos r.). Neleisdavo gyvulio mušti ir ta lazda, kuria buvo mušama varl ÷, nes toji karv ÷ apsirgs (LTA 773/ 428, Alytaus aps.). Kupiškio r. tik ÷ta: jeigu mušant lazda gyvulius nusikr ÷si rank ą, „tai tas gyvulys džius ir nebegal ÷s susiganyti“ (LTA 1280/ 25, Žeguni ų k.). Apie draudim ą mušti gyvul į XXI a. pr. dauguma pateik ÷jų žino. Dažniausiai sakoma, kad „negalima mušti vytele gyvulio, ba vaikai nežino, dar per tešmen į nekli ūtų, jo nesužaloto“ (IIES, b, 2336, l, 24, Tre čiūnų k. Šven čioni ų r.). Buv ęs draudimas, kurio laik ÷si visi piemen ÷liai – rad ęs pamest ą botag ą piemuo negal ÷jo jo pasiimti, nes su svetimu paliksi plikas kaip tas botagas. Tikima - kas pames botag ą, tam nesiseks vis ą vasar ą. Kada piemuo peržengia per botag ą, šis tuojau sutr ūksta, jei pamato, kuris tai padar ÷, liepia atgal atžergti (LTA 780/ 73, Žiukliški ų k. Zaras ų r.). Piemenys sakydavo: jei iš ganyklos pirmoji eina juoda karv ÷ – bus lietaus. Apie XX a. 9 dešimtmet į piemeniui genant karves į ganykl ą gyvavo draudimas dyvitis (steb ÷tis) kitomis karv ÷mis, nes galima jas nudyviti (nuži ūr÷ti). Piemenys tik ÷jo draudimu: „jei vasar ą išversi gandro lizd ą, tai to ūkininko išgaiš vienas gyvulys“ (LTA 521/ 87, Pand ÷lio r.). Tikima, kad „jeigu piemuo aždusint ų mažus vilk ą vaikus, visas karves ar kiaules vilkai išpjaustyt ų“ (LMD I 254/ 1 (242). Tvere čiaus apyl. Ignalinos r.). XX a. pradžioje, kaip ir XX a. pabaigoje, pirm ą kart ą išginę band ą piemen ÷liai sp ÷davo ateit į. Kirku čių kaime apie 1950 metus piemen ÷liai ganydami steb ÷davo gyvulius: „kuris šokin ÷davo, vadinasi, j į vilkas nuneš“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 03). Tokiam net riša po kaklu skambal ÷lį arba raudon ą raišt į, kad vilkai nepapjaut ų (BLKP, p, 43). Piemen ÷liai klausydavo, kokiuose medžiuose užkukuos gegut ÷, pagal tai sp ÷jo, kokie metai žadami: jei lapuotuose – karv ÷s duos daug pieno, jei spygliuotuose – mažai. Tre čiūnų kaime apie 1995 metus vyresnio amžiaus piemenys sakydavo: „Jei pirm ą kart ą pamatei gandr ą skrendant į – visus metus skraidysi, jei skruzd ÷lę – visus metus darbštus b ūsi, jei varl ę – roposi kaip jinai“ (ŠvKM E MH, b, 39, Ap. 07).

44 III. DIDŽIOJI PIEMEN Ų ŠVENT ö - SEKMINI öS

Lietuvi ų tradiciniame kalendoriuje kai kuri ų šven čių laikas skai čiuojamas nuo Velyk ų dienos, o viena iš svarbesni ų – Sekmin ÷s. „Sekmin ÷s (sen. Graik ų k. pentekostos – penkiasdešimtas) šven čiamos penkiasdešimt ą dien ą po Velyk ų, - Šventosios Dvasios atsiuntimo švent ÷“ (KR, p, 11). Su šia švente baigiasi velykinio laikotarpio šventinis ciklas. „Liaudies kalendoriuje ji yra laikoma pavasarini ų sambori ų ir piemen ų švente“ LEB, p, 547). Sekmini ų simbolis - „jauni žali berželiai, kuriems buvo priskiriama stipri vegetacin ÷ bei augimo j ÷ga, tikima, kad berželio gyvybingumas gal įs persiduoti žemei, gyvuliams, javams ir apskritai visai augmenijai“ (Dundulien ÷, 2005, p, 189). Tik ÷ta: „jei Sekmin ÷se pagada, tais metais bus sveiki žmon ÷s ir gyvuliai“ (KR, p, 56). Sekmini ų dien ą nam ų šeimininkas atlikdavo magin į veiksm ą: „berželis apnešamas triskart apie kiem ą, kad žmon ÷s ir gyvuliai būtų sveiki ir laimingi“ (KR, p, 15). Tik ÷ta, „kad berželio gyvybingumas gal įs persiduoti žemei, gyvuliams, žmon ÷ms“ (KR, p, 15). Ar ūno Vaicekausko teigimu: „XVI – XVII a. šaltini ų ir XX a. pradžios etnografiniais duomenimis Sekmini ų švent ę galime susieti su s ÷jos ar apskritai su pavasario lauko darb ų pabaigtuv ÷mis“ (EDK, p, 32). Pasak Liberto Klimkos, „tai augumo, gyvuli ų globos ir piemen ÷li ų dienos“ (Klimka, 2008, p, 165). „Šios švent ÷s apeiginis turinys atitinka pa čių didžiausi ų metini ų šven čių ritualines strukt ūras“ (Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, 2001, p, 93). Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų apylink ÷se) dar vadinamos kupale, kupalin ÷mis . Adutiškio, Str ūnai čio apylink ÷se (Dviloni ų, Karklin ÷s kaimuose) šis terminas, apib ūdinantis Sekmines, vartojamas iki ši ų dien ų. Pavyzdžiui, Dviloni ų kaime piemenys tur ÷jo „ Kupolin į akmen į“ (Karmonas, 2005, p, 216), ant kurio kupoliaudavo. „Tre čioj Sekmini ų dienoj nieko nereikia su gyvuliais dirbti, kad ledai neišmušt ų jav ų“ (KR, p, 50, Utena). Sekmin ÷s šven čiamos visoje Lietuvoje, ta čiau Ryt ų Lietuvoje Sekmin ÷s laikytos bene svarbiausia met ų švente. Pakruojo rajone Sekmin ÷s žmoni ų b ūdavo vadinamos „ roži ų velykomis “ (IIES, b, 1105, l, 40). Sekmini ų dienos apeigos atliekamos tiek gyvuli ų šeiminink ų, tiek piemen ų. Ta čiau šios švent ÷s apeigose dominuojan čios piemen ų apeigos, o gyvuli ų šeimininkai tarsi užima antraplan į vaidmen į, skirtingai negu pirmojo gyvuli ų išgynimo dienos apeigose. Tyrin ÷jant Sekmini ų dienos apeigas Šven čioni ų rajonas išsiskiria savo unikalumu, nes šiame regione, pasak A. Vaicekausko, ilgiausiai išliko bendro ganymo tradicija ir Sekmines šv ęsdavo tris ar net keturias dienas“ EDK, p, 32). Dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir net XXI a. pr. Sekmin ÷s buvo susijusios su ganymo papro čiais. Anks čiau Ryt ų Aukštaitijoje tai buvo pati didžiausia piemen ų švent ÷, kurios metu vainikuojamos karv ÷s, pasipuošdavo kerdžius ir patys piemen ÷liai. Lietuvoje Sekmini ų apeigose aptinkame tiek bendrum ų, tiek regionini ų skirtum ų. XX a. 4 – 5 dešimtme čiais Šven čioni ų apylink ÷se kaimo band ą gan ę pateik ÷jai pasakoja, kad Sekmines kaimuose šv ęsdavo kitaip negu XX a. pradžioje. Pateik ÷jai, gim ę apie 1924 – 1940 metus, gyvenantys Modži ūnų kaime, prisimena, kad Sekmines

45 šv ęsdavo dvi dienas: sekmadien į ir pirmadien į. Pirm ąją Sekmini ų dien ą piemen ÷liai keldavosi anks čiau, kadangi šeiminink ÷ duodavo geresnius pusry čius. Tai dienai speciali ų muzikos instrument ų negamindavo, o grojo tais, kokius tur ÷jo. Ganykloje kurdavo lauž ą, jei tur ÷davo, kepdavo bulves. Per dien ą supyn ę vainikus, vakare juos užd ÷davo karv ÷ms ant rag ų. Vainikai pinami iš žalumyn ų: beržo šakeli ų ir lauko g ÷li ų. Sekmini ų dien ą karv ÷s parginamos anks čiau. Pastyri us (kerdžius) visada eidavo priekyje, kartais grodavo d ūdele ar švilpyne, o piemen ÷liai sekdavo iš paskos. Šeiminink ÷s už apvainikuotas karves pad ÷kodavo, duodavo vaiši ų. Piemenys susirinkdavo kartu ir vaišindavosi, žaisdavo įvairius žaidimus, dainuodavo (ŠvKM E MF, b, 27, l, 40). Kv ÷derišk ÷s kaime (Šven čioni ų r.) „pirm ą Sekmini ų dien ą iš ryto išgindavo gyvulius, gr įžę į namus apsitvarkydavo, apseidavo (apsišerdavo) kiaules, paukš čius ir sugr įždavo į ganykl ą. Šeiminink ÷s pasiimdavo valgi ų: sviesto, s ūrio, m÷sos, dešros, kumpio, namin ÷s duonos, pyrago. Vyrai pasiimdavo g ÷rimo – naminio alaus ar naminuk ÷s. Visi kaimie čiai – jauni, seni ir vaikai – sus ÷dę pievoje prie besiganan čių galvij ų vaišindavosi, dainavo (ŠvKM E MF, b, 33, l, 75). Vakare piemenims apvainikavus karves g ÷li ų vainikais, visi parsivarydavo band ą į namus. Sekmini ų apeigas galima suskirstyti į du etapus: karvi ų vainikavim ą ir apeigines piemen ų vaišes. Ryt ų Aukštaitijoje svarbiausi veiksmo dalyviai per Sekmines yra piemenys, nes j ų pareiga vasar ą išsaugoti visus sveikus gyvulius, ganyti taip, kad b ūtų kuo didesnis primilžis ir pan. Gyvuli ų savininkai šios dienos apeigose dalyvauja kaip antraeiliai veik ÷jai. Vasar ą, laikotarpiu nuo Sekmini ų iki Jonini ų, karvi ų pats didžiausias pieningumas ir tuo met ų dauguma j ų tampa veršingomis. Daugelis apeig ų, tik ÷jim ų, magini ų veiksm ų b ūtent tam skiriami. Skirtingai nuo Jurgini ų dienos (pirmosios ganiavos dienos), kai šeimininkai atlieka daugiausiai apeig ų, perduodami gyvulius piemenims, o šie savo veiksmais tarsi primena šeimininkams apie jiems priklausom ą „duokl ę“, norint, kad viskas ganymo metu vykt ų s ÷kmingai. Manau, š į priminim ą galima traktuoti karvi ų vainikavimu ir apeiginio maisto rinkimu. Kituose Lietuvos regionuose banda vainikuojama per Devintines. Vakar ų ir Šiaur ÷s Lietuvoje šven čiamos Devintin ÷s. Devintini ų papro čiai daugeliu apeigini ų element ų panaš ūs į Sekmini ų papro čius. „Piemenys karves vainikuodavo ant Devint ų. T ą vakar ą vadindavo „vainikai“. Už buli ų turi gaspadorius piemenis apvainikuoti, o už karves gaspadin ÷ duoda s ūrį“ (BLKŠ, p, 210). „ Švent ÷s b ūdava devintin ÷m. Karves b ūdava vainioks ant galvos. B ūdava iš toki ų, kokios žyd ÷java (ašar ÷l÷s, čiaba čiuki). Gindava per uly čia. Kieno karv ÷neapkaišyt, tas nieka negaudava. Vaikam duodava kiaušini ų“ (IIES, b, 495, l, 39, Paežeri ų k.Pakruojo r.). Anot B. Bura čo, „[...] per Devintines b ūna piemen ų pautien ÷s baliai. Devintini ų išvakar ÷se [...] piemen ÷liai pargena namo apvainikuotas karves. Už karvi ų vainikavim ą gauna iš šeiminink ÷s dovan ų bent s ūrį, kiaušini ų ir pinig ų atlaid ų pirkin ÷liams“. Vyravo tik ÷jimas, jog „vainikuojant karves (per Dievo k ūną) reik apvainikuoti visas ligi vienos, nes neapvainikuotoji pasiliks tąmet neapsivaisinus“ (Ša čiai, Telši ų aps.) (BLKŠ, p, 210). „Per Devintines piemenys puošdavo karves

46 žoli ų, g ÷li ų vainikais. Pargin ę namo gaudavo iš šeimininki ų kiaušini ų“ (IIES, b, 1098, l, 18, Sutk ūnų k. Pakruojo r.). Piemen ų vaiš ÷s buvo keliamos maždaug panašiai kaip ir Sekmini ų dien ą. „Vainik ų dienoje piemenys rengdavo vaišes ganykloje. Iš anksto pasiželdindavo „vainik ų pievel ę“, per Vainikus ten suvarydavo gyvulius, kad ramiau ganyt ųsi [...]. Skurdavo laužą, pasikepdavo bulvi ų, iš vakaro prigaudytos žuvies, pakepindavo s ūrio gabal ÷li ų ir vaišindavosi. Visi čia sud ÷davo gautas už vainikavimą dovanas ir bendrai valgydavo“ (Virginink ų k. Šilal ÷s vals č.) (KR, p, 63). Per Sekmines didel į d ÷mes į gyvuliams skyr ÷ ne tik piemenys, bet ir gyvuli ų šeimininkai laik ÷si tam tikr ų papro čių. Vienas iš j ų buvo gyvuli ų pagerbimas. Jonišk ÷lio apylink ÷se (Pasvalio r.) šeiminink ÷ gyvuliams ryt ą prieš išgenat duodavo po riek ę duonos (IIES, b, 681, l, 18). „Per Sekmines ant j ų steng ÷si mažiau r ūgoti šeimininkai, piemenys ir skerdžius, o Dz ūkijoje Sekmini ų ryt ą karves pagirdydavo – rugini ų milt ų raugu“ (KR, p, 22). Tendencija nekinta ir iki pat XX a. pabaigos, kai per visas didži ąsias metines švent ÷s skiriamas ypatingas d ÷mesys gyvuliui: pamaloninimas skanesniu kąsneliu, pagarba jiems, nekeliant balso ir pan. Švenčioni ų apylink ÷se dar ir dabar puošiami berželiais namai, visa gimin ÷ sus ÷da prie bendro stalo ir kai kur vainikuojamos karves.

III. 1. Sekmini ų dienos apeig ų laiko ir erdv ÷s dimensijos

Sekmini ų dienos apeigos skirtinguose Ryt ų Aukštaitijoje regionuose vyko kitokiu laiku, kitokioje erdv ÷je bei skyr ÷si pa čių apeig ų pob ūdis. Sekmini ų dienos apeigoms buvo ruošiamasi iš anksto. Piemenys jau pavasar į nusiži ūr÷davo geriau įž÷lusi ą piev ą arba specialiai priželdindavo ir į j ą leisdavo gyvulius ganytis tik Sekmini ų dien ą. Motyvacij ą taip elgtis galima suskirstyti į du svarbiausius momentus: vis ų pirma tokiu b ūdu geriau priganomos karv ÷s, nes Sekmini ų dien ą dažniausiai ganoma trumpiau. Zaras ų r. (Arališkio k.) nuo pavasario piemenys užsilaikydavo kok į ganyklos kamp ą, ten neganydavo gyvuli ų iki Sekmini ų, kad per Sekmines gal ÷tų gerai gyvulius priganyti (IIES, b, 2106, l, 169). Antra priežastis – karv ÷s labiau įž÷lusioje ganykloje geriau vaikš čiojo, tuomet piemenys tur ÷jo laiko vainikams pinti ir vainikuoti karves. Pietry čių Aukštaitijoje XX a. 7 deš. Šven čioni ų r. (Tre čiūnų k.) dar išliko paprotys „prisilaikyti“ labiau įž÷lusi ą piev ą. Piemenys, vyresni ųjų pamokyti, niekam nematant papildavo druskos ar pasišlapindavo, kad karv ÷s geriau vaikš čiot ų. Pateik ÷jų teigimu, iš tos vietos karv ÷s niekur nesitraukdavo, o tuo metu buvo galima ramiai nusipinti vainikus ir apvainikuoti karves (ŠvKM E MF, b, 39, ap. 07). Šventimo laiko kaita ypatingai pastebima nagrin ÷jant šaltinius iki XX a. 3 deš., kadangi grei čiausiai dar buvo laikomasi sen ųjų Sekmini ų dienos apeig ų, kurios tur ÷jusios pradži ą, kulminacijos moment ą bei pabaig ą. To nebelieka XX a. paskutiniaisiais dešimtme čiais. Anks čiau visoje Lietuvoje Sekmin ÷s buvo šven čiamos 3 – 4 dienas. Pietry čių Aukštaitijoje, Šven čioni ų apylink ÷se, „ilgiausiai išliko bendro ganymo tradicija, Sekmines šv ęsdavo tris ar net keturias dienas“ (EDK, p, 32). Ketvirta

47 diena b ūdavo laikoma Led ų diena, t ądien buvo laikomasi daugelio draudim ų: „žmon ÷s nejudindavo žem ÷s, neak ÷davo, kad ledai jav ų neišmušt ų“ (Dundulien ÷, 1991, p, 227). Kupiškio apylink ÷se „per Sekmines karves vainikuodavo. Nustojo persik ÷lus į vienkiemius, kai karv ÷s imtos rišti. Kol ūkio gyvenimo metais kartais karves apvainikuodavo ir gaudavo s ūrį. Piemenys gan ÷ vis ą Sekmini ų dien ą“ (IIES, b, 887/ I, l, 13). Kai kuriuose Aukštaitijos regionuose Sekmini ų dienos apeigose dominuoja ankstyvas metas. Anksti ryt ą Sekmini ų apeigas prad ÷davo pastyrius, jis stengdavosi kuo anks čiau užgroti tri ūba, o piemenys tuo metu išgindavo band ą į ganyklas. Dz ūkijoje (Merkin ÷je) tik ÷ta, kad „kas anks čiau išgin ęs karves pirmas per Sekmines pagriež ta d ūdele (Sekmini ų rageliu), to karv ÷s duosian čios daugiau pieno“ (BLKŠ, p, 198). Aukštaitijoje XX a. pr. dažnai gyvuliai išgenami Sekmini ų nakt į, o atgenami apie 8 valand ą jau vainikuoti, tuomet eidavo per kiem ą, surinkdavo kiaušinius ir kepdavo kiaušinien ę (IIES, b, 854, l, 71, Bajoriški ų k. Rokiškio r.). Žeimelio apylink ÷se šeštadien į prieš Sekmines piemenukai apipindavo karv ÷ms ragus, o Sekmini ų ryt ą banda išgenama papuošta (IIES, b, 340, l, 15). XX a. pr. Anykš čių rajone Sekmini ų, šven čiam ų tris dienas, apeigas galima suskirstyti į tris svarbiausius momentus. Pirmos dienos išvakar ÷se piemenys pindavo vainikus ir vainikuodavo karves. Sekmini ų dien ą jos taip pravaikš čiodavo. Antr ąją dien ą piemenys rinkdavo produktus savo puotai, o tre čią dieną vakare kepdavo kiaušinien ę (IIES, b, 102, l, 279, Kunigiški ų k.). Jurbarko r. taip pat gyvuliai vainikuojami išvakar ÷se (IIES, b, 138, l, 79). Žeimelio apylink ÷se piemenys vainikus nupindavo iš vakaro, kad ryt ą gyvulius išginti gal ÷tų jau pavainikuotus (IIES, b, 642, l, 18). XX a. po vykusios žem ÷s reformos gyvulius imta vainikuoti Sekmini ų dien ą (IIES, b, 493, l, 39, Zaras ų r.). T ą pa čią dien ą karves vainikavo Tvere čiaus apylink ÷se (IIES, b, 118, l, 133, Ignalinos r.) bei Šven čioni ų r. (IIES, b, 2336). Ilgiausiai piemen ų šven čiamos Sekmin ÷s išliko Pietry čių Aukštaitijoje, Šven čioni ų apylink ÷se, kur išsilaik ÷ paprotys bendrose ganyklose kaimams ganyti gyvulius. Po Antrojo pasaulinio karo nedaugelyje Šven čioni ų apylinki ų išliko paprotys šv ęsti Sekmines dvi dienas. Senesniuose gatviniuose kaimuose (Miežionyse, Kirku čiuose, Senajame Str ūnaityje, Šven čioni ų r.) jos dar ilgiau išlaik ÷ sen ąsias tradicijas. Suk ūrus „kolchozus“ prad ÷ta šv ęsti Sekmini ų sekmadien į vien ą dien ą (ŠvKM E MF, b, 39, .Ap. 07.) Ši tradicija išliko iki pat gyvuli ų ganymo pabaigos, t.y. kol nebuvo prad ÷tos individualiai rišti karv ÷s padalintuose ganykl ų plotuose. Sekmini ų tradicij ų galutin į nykimo etap ą nurodo pateik ÷jai, gan ę karves XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI amžiaus sand ūroje. Pateik ÷jai, gim ę 1970 – 1975 metais, dar gali papasakoti apie j ų gimtin ÷se buvusius Sekmini ų papročius. Tuose kaimuose, kur gyvulius gan ÷ bendrose kaimo ganyklose, o j ų buvo lik ę visai nedaug, šios dienos tradicijas palaikydavo pastyrius ar vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, Sekmini ų tradicijos išliko Tre čiūnų kaime (maždaug iki 1987 met ų), kur beveik iki pat ganymo pabaigos gyvuliai ganyti, pasamdžius pastyri ų. Čia Sekmin ÷s buvo šven čiamos vien ą dien ą – sekmadien į. Prieš Pirm ąjį pasaulin į kar ą ir XX a. pabaigoje pastyrius buvo visos švent ÷s iniciatorius. Vainikuojamos karv ÷s laikantis tradicij ų, t.y.

48 vainikai pinami iš berž ų bei lauko g ÷li ų. Laiko atžvilgiu Sekmini ų tradicijos nekito, buvo ganyta ne vis ą dien ą, t. y. vakarop banda genama į namus. Kaimo moterišk ÷s pasitikdavo karves patenkintos, jog j ų karv ÷ apvainikuota, duodavo vaiši ų pastyriui ir piemenims. Neišliko tradicijos visiems piemenims (t ą dien ą ganantiems ir laisviems) vainikuoti karves, kadangi banda buvo ganoma pagal kaleik ą (eil ę) ir karves vainikavo tik tas piemuo, kuriam tekdavo ganyti Sekmini ų dien ą. Sekmini ų dienos apeigose ankstyvas metas tur ÷jo nemaž ą reikšm ę pa čių piemen ų gyvensenai. Piemen ų tarpe buvo griežtai laikomasi tradicijos Sekmini ų ryt ą kuo anks čiau atsikelti. Per Sekmines nevalia pramiegoti, kadangi piemeniui užtraukiama g÷da visam ganymo sezonui. Tok į piemen į vadindavo „spirgu čiu“ (BLKP, p, 246). Jonišk ÷lio apyl. piemuo taip skub ÷davo, kad net nesp ÷davo apsiauti, nes, „jei kuris pramigdavo, tai j į pažemindavo, apjuokdavo ir vadindavo „paskutinis“ (IIES, b, 681, l, 6, Pasvalio payl.). Pateik ÷jos, gimusios 1932 – 1935 metais Kirku čių kaime (Šven čioni ų r.), teigia taip: „jei pramiegojai Sekmini ų ryt ą – miegosi vis ą vasar ą. Tok į piemen į apm ÷tydavo egli ų ar alksni ų šakomis“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 08). Kaip vadinamas toks piemuo, pateik ÷jos negal ÷jo prisiminti. Pakruojo rajone v ÷liausiai atsik ÷lus į piemen į pašiepdavo ketureiliu: „ Pirmutin ÷ dang ų veda, / Šalutin ÷ mid ų geria, / Paskutinei pavaryt / Karvi ų uodegas laižyt “ (IIES, b, 1105, l, 40). Zaras ų bei Ignalinos rajonuose pateik ÷jai nebeprisimin ÷ apie tai, o tik konstatavo fakt ą, kad pyn ÷ karv ÷ms vainikus, o d ÷l koki ų priežas čių tai dar ÷, negal ÷jo nurodyti. Karvi ų vainikavimo motyvacija - jos atrodan čios gražiai ir gausiantys vaiši ų. Sekmini ų dienos apeigose įžvelgiamos dvi atlikimo erdv ÷s. Pirmoji yra sietina su ganyklomis, kur ganomos karv ÷s yra vainikuojamos. Čia piemen ų veikimo, t.y. ganymo teritorija, jiems sava erdv ÷. Sekmini ų dienos apeigos pradedamos vienur išvakar ÷se vainikuojant karves (Aukštaitijoje). Pavyzdžiui, kituose etnografiniuose regionuose pradedamos Sekmini ų pirmos dienos ryt ą, užgriežiant Sekmini ų rageliu ir vainikuojant karves priešpie čiams (Suvalkijoje ir Dz ūkijoje) (BLKŠ, p, 192). Visas Sekmini ų dienos apeigas, atliekamas ganykloje, dar XX a. pr. piemenys tur ÷davo atlikti greitai ir sumaniai, laikantis tos dienos apeig ų. Ryt ų Aukštaitijoje dar XX a. pabaigoje tai b ūdavo atliekama po piet ų, kai karv ÷s pamelžiamos ir sugula pogulio. Įdomus užrašymas iš Dz ūkijos (Prien ų r.), kur buvus į s ąlyga visas apeigas atlikti iki to laiko, kada dienos metu būdavo trumpiausias šeš ÷lis. Šiam laikui nustatyti piemenys nuo pirmos gyvuli ų išgynimo dienos tur ÷jo saul ÷s laikrod į. Piemenims pasteb ÷jus, kad šeš ÷lis esti trumpiausias, kerdžius duodavo signal ą apvainikuot ą band ą ginti į namus (IIES, b, 892, l, 143). Šios erdv ÷s kulminacija - gyvuli ų pargynimas į namus, kur tarpin ÷je riboje, prie varteli ų, juos pasitikdavo šeiminink ÷s su tam tikromis apeigomis. Svarbiausias momentas - piemen ų apliejimas vandeniu ir pad ÷kojimas bei vaišinimas. Kita erdv ÷ – nam ų/ ganykl ų, t.y. šeiminink ų gyvenamoji teritorija ir gyvuli ų ganymo teritorija, priklausomai nuo regionini ų savitum ų. Joje vyksta su tam skirtais elementais susij ęs apeiginis maisto rinkimas „ piemen ų pautienei “, vadinamas „ melstuv ÷mis “ (Aukštaitija). Pateik ÷jai negal ÷jo pasakyti, ar

49 Ryt ų Aukštaitijoje nuo XX a. vidurio kada nors buvo panašus maisto rinkimas, visi sakydavo, kad šeiminink ÷s juos pavaišindavo ir iš to maisto pasidarydavo puot ą. Skirtinguose Aukštaitijos regionuose piemen ų puotos vykdavo nam ų erdv ÷je ar ganykl ų erdv ÷je. Many čiau, kad „piemen ų pautien ÷“ gaminama lauke ant laužo yra išsaugojusi daugiau sen ųjų apeigini ų element ų, susijusi ų su Sekmini ų dienos papro čiais. III. 2. Gyvuli ų vainikavimo ypatumai

Dar XX a. pradžioje Ryt ų Aukštaitijoje Sekmini ų tradicijos buvo išlaikiusios tvirtas pozicijas maždaug iki 1930 m. Daugelio tyr ÷jų teigimu, Sekmini ų švent ÷s išlaikiusios sen ųjų ritual ų liekan ų. Jonas Balys aiškina, kad „ypa č iškilmingai apvainikuojamas bandos bulius. Kai kur tas bulius po iškilmingo vedžiojimo papjaunamas Sekmini ų puotai“ (BLKŠ, p, 195). Nauj ųjų simboli ų žodyne minima, jog anks čiau „vainikais buvo puošiami aukoms skirti gyvuliai“ (Biedermann, 2002, p, 453). P. Dundulien ÷s teigimu, „prosenovinis paprotys išlik ęs iki nesen ų laik ų, yra parginti apvainikuotas bei apkaišytas berželiais karves“ (Dundulien ÷, 1991, p, 273). Kalbant apie pa čią karvi ų vainikavimo esm ę, jo iniciatoriumi dažniausiai buvo pats kerdžius arba ne pirmus metus gan ę piemenys. Karves visuomet vainikuodavo piemenys, o pastyrius apvainikuodavo verš į (buli ų). Tradicija išleisti bulius kartu su karv ÷mis ganytis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos išlikusi Ryt ų Aukštaitijoje (Kirku čių k.Šven čioni ų r.). Pateik ÷jos prisimena, jog bulius su karv ÷mis gan ÷si maždaug iki 1950 met ų, „kol mūsų nesuvar ÷ į kolchozus“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 03). Ta čiau pateik ÷jos nebeatsimena, ar b ūdavo vainikuojamas bulius. Ryt ų Aukštaitijoje nuo XX a. vidurio daugelis pateik ÷jų prisimena, kad daugiausiai karv ÷s buvo rišamos, o neganant su kerdžiumi, karves nustota vainikuoti, nes nebuvo kam tuo užsiimti, o ilgiausiai ši tradicija išliko Švenčioni ų rajone, kur, pavyzdiui, Tre čiūnų k. pastyrius band ą gan ÷ iki XX a. 8 dešimtme čio (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 03). Šven čioni ų r. XXI a. pr. karvi ų vainikavimas pasiek ÷ tik kaip individualus paprotys Sekmini ų dien ą užd ÷ti savo karvei nupint ą vainik ą (ŠvKM E MF, b, 33, l, 104, Vaiciukišk ÷s k. 2004 m.). Viena seniausi ų bandos vainikavimo motyvacij ų – gyvuli ų ūkio gerov ÷s siekimas. Visoje Lietuvoje žalumynais r ÷domi gyvuliai, dažniausia d ÷l j ų pieningumo skatinimo. V. Miliaus teigimu, „pirmin ÷, magiškoji karvi ų puošimo žalumynais prasm ÷ buvo „užtikrinti“ karvi ų pieningum ą (LEB, 1964, p, 102). Aukštaitijoje tik ÷ta, kad „po šito karv ÷ daugiau pieno duos ir bus linksmesn ÷s“ (IIES, b, 14, l, 31), „kad jos duot ų daugiau pieno“ (IIES, b, 642, l, 18, Jonišk ÷lis, Pasvalio r.). Vadinasi, karv ÷s apvainikavimas tur ÷jo magin ę reikšm ę, jei „per Sekmines vainikais buvo puošiamos karv ÷s, puošdavosi ir piemenys, manydami, kad po šito karv ÷ daugiau pieno duos, linksmesn ÷ bus“ (IIES, b, 1098, l, 31, Pakruojo rajone, Paliepi ų kaime). Kita karvi ų vainikavimo motyvacija – tik ÷jimas, užtikrinantis stabili ą karvi ų b ūkl ę: „kad b ūtų karv ÷s ramios, vaikš čiot ų visos kr ūvoj, kaip vainiku“ (BLKŠ, p, 195, Tvere čius, Ignalinos r.). Pindami

50 vainik ą piemenys atliko magišk ą veiksm ą parinkdami g ÷li ų spalvas: „gelton ų žied ų pridedam, kad sviestas gražiai geltonas b ūtų“ (KR, p, 53, Dril÷nų k. Kupiškio r; Puvo čių k. Var ÷nos r.). Vainikuodavo karves tik ÷dami, „kad pieno nesumaž ÷tų, dar ir padalkas uždeda, kad veršiuot ųsi kuo lengviau“ (KR, p, 53, Dusetos, Zaras ų r.). Mergait ÷s užd ÷davo sijono padalkes (pažemius) ir (BLKŠ, p, 195, Dusetos, Zaras ų r.). Galima sakyti, piemenys karves vainikavo d ÷l dviej ų priežas čių: nor ÷dami užtikrinti bandos gerov ę ir siekdami asmenin ÷s naudos – gauti už karvi ų vainikavim ą vaiši ų bei užsitikrinti palank ų šeiminink ÷s elges į. Dar vienas motyvacijos momentas – piemen ų naudos užtikrinimas. „Sekmini ų laike piemenys pina iš berželi ų vainikus ir deda ant karvi ų galv ų d ÷l to, kad gaspadin ÷ dažniau duot ų s ūrio ir visus metus nesibart ų (BLKŠ, p, 195, Antazav ÷, Zaras ų r.). Jeigu atgydavo karves nevainikuotas, šeiminink ÷ neduodavo vaiši ų, o dažnai ir apibardavo bei paniekindavo piemen į (IIES, b, 1105, l, 32.). Dažniausiai ne visas vainikuodavo, o t ų šeimininki ų, iš kuri ų tik ÷davosi daugiau dovan ų gauti (IIES, b, 102, l, 279). XX a. pirmoje pus ÷je piemenys apkaišiodavo berž ų šakomis ir įnaminink ų karves, bet su ta s ąlyga, jeigu anas per Velykas duodavo 1 – 2 nudažytus kiaušinius, nedavusiam net ty čia karves pavarydavo šalin, kad anos nueit ų į „ škadas “ (IIES, b, 208, l, 36). Išskirtinai papuošdavo mylim ą karv ę, kuriai nupindavo vainik ą iš įvairiausi ų lauko g ÷li ų, o kit ų karvi ų ragus apsuka berželiais. Pasvalio rajone, Jonišk ÷lyje, „per Sekmines piemenys pindavo iš g ÷li ų vainikus ir užd ÷davo karv ÷ms ant rag ų. Parginus juos gerai pavaišindavo“ (IIES, b, 681, l, 12). Pakruojo rajono Sodeliški ų kaime „dažniausiai apvainikuodavo vien ą gražiausi ą karv ę“ (IIES, b, 1098, l, 14.). „Pirmiausia par ÷do prider ÷tas (svetimas), nes už kiekvien ą gauna po du kiaušiniu, sav ų par ÷do tik labiausiai m ÷gstam ą karv ę“ (BLKŠ, p, 194, Valkininnkai). Kad įgyt ų šeimininki ų malon ę, dažnai piemenys pasir ūpindavo gyvuli ų higiena: „išplaudavo karv ÷ms uodegas, nukirpdavo, iššukuodavo“ (IIES, b, 1105, l, 17, Pakruojo r.). Po XX a. vidurio pateik ÷jai, kad ir vyresnio amžiaus, nebegali pasakyti, ar karv ÷s buvo vainikuojamos d ÷l to, kad duot ų daugiau pieno ar kad vaikš čiot ų kr ūvoje. Ganiusieji XX – XXI a. sand ūroje kartais vainikavo, o kartais ne, priklaus ÷ nuo noro. Pietry čių Aukštaitijoje Sekmini ų tradicijos buvo palaikomos ir sovietme čiu kol ūkiuose/ tarybiniuose ūkiuose. Apklausti kol ūkyje dirb ę piemenys ir melž ÷jos daug papasakojo apie Sekmini ų šventimą kol ūkio laikais. Pateik ÷ja, ganiusi ir melžusi kol ūkio karves „ Bolševiko kol ūkyje “ Milkušk ų kaime (Šven čioni ų r. čia stov ÷jo fermos), pateikia išsam ų pasakojim ą apie šv ęstas Sekmines. „Piemenys į vakar ą puošdavo ir kol ūkio karves. Vainikus pyn ÷ iš augal ų, augusi ų netoliese: berž ų, liep ų bei lauko g÷li ų. Kadangi kol ūkio karv ÷s buvo baikš čios, užmesdavo vainikus ant t ų, prie kuri ų prieidavo. Vakare fermose bandos laukdavo melž ÷jos. Tos, kuri ų karv ÷s buvo apvainikuotos, apdovanodavo piemenis. Tradiciškai visos melž ÷jos atsinešdavo su savimi, ką tur ÷davo: s ūrio, sviesto, dešros, o vyrai atnešdavo išgerti. Pamelžus karves visi sueidavo į tuomet populiarius poilsio kambarius ir šv ęsdavo Sekmines.

51 Palaikymas b ūdavo ir iš valdžios pus ÷s, pirmininkas nedrausdavo, o ferm ų ved ÷jai pasakydavo pad ÷kos žodžius. Linksmyb÷s t ęsdavosi iki v ÷laus vakaro“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 06). Pietrytin ÷je Aukštaitijos dalyje, besiribojan čioje su Baltarusijos Respublika, anks čiau vykdytoje (2007 m.) ekspedicijoje išryšk ÷jo tai, kad pasienyje su Baltarusija besiribojan čių kaim ų (Cegeln ÷s, Jac ūnai, Vidautišk ÷s, Čepuk ÷nai, Cibulskai, Pagireikos) gyventoj ų pasakojimuose neužfiksavau kada nors šven čiam ų Sekmini ų ir gyvuli ų vainikavimo tradicij ų. Anot pateik ÷jų, „mes nepindavome karv ÷ms per Sekmines joki ų vainik ų“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 115). Vykdytos 2009 m. ekspedicijos apie Adutiškio pasien į metu apklausti pateik ÷jai neprisimin ÷ šiose apylink ÷se kada nors šv ęst ų Sekmini ų, tik akcentavo apie labai paplitusius Sambari ų dienos papro čius (IIES, b, 2336, Adutiškio payl.). Analizuojant slav ų tautosak ą, pasak Bron ÷s Kerbelyt ÷s, „vasaros šven čių cikle, per Jonines baltarusiai vainikavo karves, tuos vainikus saugojo kaip vaistus nuo gyvuli ų lig ų“ (Kerbelyt ÷, 2005, p, 35). Vadinasi, etnokult ūros reiškinius Šven čioni ų apylink ÷se, besiribojan čiose su Baltarusija, galima įvardyti kaip kult ūros reiškini ų difuzij ą, kur vietovi ų geografin ÷ pad ÷tis grei čiausiai ir nul ÷m÷ kitos etnin ÷s kult ūros element ų paplitim ą už savosios kilm ÷s rib ų (Daugirdas, 2007, p, 37). Adutiškio krašte fiksuojamos ir kitos apeigos, perimtos iš slav ų. Pasak R. Merkien ÷s, XX a. Adutiškio, Tvere čiaus, Dieveniški ų, Druskinink ų apylink ÷se išliko paprotys kaimo merginoms vakarais tarpjurgin ÷se giedoti ant tvor ų ar parug ÷se, šaukiant atšilim ą (Merkien ÷, 1999, p, .209). Daugelis ši ų apylinki ų gyventoj ų yra iš mišri ų šeim ų, tad nieko steb ÷tina, kad Sekmini ų papro čiai asimiliavosi su kaimyn ų baltarusi ų papro čiais. Vainik ų pynimo technika išliko nepakitusi ir XX a. pabaigoje, ta čiau n ÷ra pynimo motyvacijos svarbos šios dienos apeigose. Nustojus kaimams bendrai ganyti gyvulius, kiekvienas piemuo individualiai puošdavo savo ganomus gyvulius (ypatingai akivaizdu Zaras ų r.). XX a. pr. dažniausiai gyvuliams vainikai dedami ant rag ų, „jaučiams ne tik ragai, dar ir šonai puošiami“ (IIES, b, 681, l, 18), o kurie neturi rag ų, vainikus d ÷davo ant kaklo (IIES, b, 892, l, 142). Vainikuodavo karves, buli ų bei avis. Vainikus pindavo visi piemenys, net ir tie, kurie tądien negan ÷. Vainiko užd ÷jimas išskirdavo gyvulio vert ę iš bandos: „karv ÷ms vainikus d ÷jom ant rag ų, o pernykš čiam prieaugliui ant kakliuko“ (KR, p, 48, Šaki ų r. Apirbiški ų k.). Tik ÷ta: „kuo gražesniais vainikais apr ÷dzysi, tuo karv ÷ daugiau pieno duos“ (KR, p, 54, Daržinink ų k. Var ÷nos r.). Beveik n ÷ra duomen ų apie pastyriaus (kerdžiaus) simpatij ų išreiškim ą šeiminink ÷ms. A. Bielinio etnografin ÷je medžiagoje minimas pastyriaus simpatij ų išreiškimas patinkan čiai šeimininkei, gražiai apvainikavus josios karv ę: „jis irgi kitas karves puošdavo, nor ÷damas įtikti kuriai šeimininkei, o taip pat iš jos gauti dovan ų. [...] daugiausia b ūdavo, ar visai neved ę, ar kiti našliai, tod ÷l kai vyras šeimos netur ÷damas ir glausdavos, kad ir per nevaliai prie kokios našl ÷s, neturin čios vyro“ (KR, p, 158). Kaimo gyventoj ų poži ūris į tok į pastyriaus elges į b ūdavo netoleruojamas. Jis tapdavo apkalb ų centru, iš jo pasišaipydavo vyrai ir moterys.

52 XX a. antroje pus ÷je karv ÷s daugiausia vainikuojamos ne d ÷l tik ÷jimo magišk ąja galia, bet d ÷l materialini ų sumetim ų – išprašyti kuo daugiau vaiši ų. Kai kuriuose kaimuose iki XXI a. pr. (2004 m.) šeimininkai dar per Sekmines vainikuoja savo karves. Išlieka vienetiniai karvi ų vainikavimo atvejai Ryt ų Aukštaitijoje (IIES, b, 2336). Miežioni ų kaime, Adutiškio apylink ÷se, dar galima aptikti karv ę, papuošt ą vainiku. Pateik ÷jai, gyvenantys naujai įkurtoje Svirk ų gyvenviet ÷je, teigia: „Kokios švent ÷s. Joki ų tradicij ų mes nesilaik ÷me, gal koki ų aplinkini ų kaim ų seni gyventojai ir švent ÷ Sekmines. Mes nešvent ÷me joki ų Sekmini ų. Neprisimenu“ (ŠvKM. E. MF – 39. Ap. 016).

III. 3. Šeiminink ų d ÷mesys gyvuliams

Kaip ir per visas kitas didži ąsias kalendorines šventes, Sekmini ų dienos apeigose gyvuliams d÷mes į rod ÷ ne tik piemenys, bet šeimininkai. Duomen ų apie gyvuli ų prieži ūrą šios dienos apeigose surandame visoje Lietuvoje, ta čiau j ų n ÷ra gausiai fiksuojama. Ekspedicijos metu pateik ÷jai negal ÷jo pasakyti, ar kaip nors ypatingai t ą dien ą pasir ūpindavo savo gyvuliais. Prieš išgenat gyvuliams duodavo po riek ę duonos (IIES, b, 642, l, 18, Žeimelio payl.). Atitikmen ų surandame Jurgini ų dien ą, kai šeiminink ÷ išleisdama gyvulius jiems duodavo duonos riek ę (IIES, b, 2336, Zaras ų r.). Ta čiau skirtingai nuo Jurgini ų dienos, per Sekmines duodama paprasta, o ne šv. Agotos duona. Šeimininkai apži ūr÷davo gyvulius, ar jie gerai pririšti, ar nespaudžia (IIES, b, 2106, l, 100, Prien ų r.). Sekmini ų dien ą, kaip ir Verb ų sekmadien į ar per Jurgines, fiksuojamas paprotys „ryt ą paplakti beržine rykšte karves, kad negul ÷tų“ (BLKŠ, p, 197, Višakio r.). Kaip aiškina Jonas Balys, „karvi ų plakim ą beržo rykštele, kad negul ÷tų, t.y. gerai ganytųsi ir daug pieno duot ų“ (BLKŠ, p, 197). Kaip ir kitose kalendorin ÷se švent ÷se, per Sekmines šeiminink ÷s, pasitelk ę saugos priemones, nor ÷jo užtikrinti gyvuli ų ūkio gerov ę. Tam, kad nieks iš karvi ų neatimt ų pieno, nenuvaryt ų gyvuli ų, prie tvarto dur ų merkdavo berželius, šermukšnio šakeles ir taip jos išb ūdavo per visas Sekmini ų dienas (IIES, b, .1105, l, 18).

III. 4. Apeiginis bandos parginimas į namus

Sekmini ų dien ą karvi ų parginimas buvo su tam tikrais magiškais elementais. XX a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje apvainikuotas karves, avis pasipuoš ę piemen ÷liai ir pastyrius su dainomis, muzika atgindavo į namus, kur j ų lauk ÷ šeiminink ÷ su vaiš ÷mis: kiaušiniais, s ūriais bei sviestu. Ypatinga šeimininki ų vieta sutinkant band ą – tarpuvart ÷. Svarbi ą reikšm ę tarpuvart ÷ tur ÷jo ir pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigose, kur per įvairias saugas b ūdavo perginami gyvuliai, užtikrinant j ų gerov ę vis ą ganymo sezon ą. Tai ribin ÷ teritorija, jungianti sav ąją erdv ę (kiem ą) nuo svetimos (ganykl ų). Šioje vietoje šeimininkai tur ÷davo elgtis ypatingai: „Kai vainikais apipintos karv ÷s gr įžta iš ganyklos, šeiminink ÷ b ūtinai turi jas pasitikti tarpuvart ÷j, mielai pakalbinti piemen į, paklausti, ar „gerv ÷s

53 nesukapojo jo kojy čių“, ar jis neišalko per dien ą?“ (KR, p, 27). Tik ÷ta, kad reikia maloniai sutikti piemenis tam, „kad karv ÷s b ūtų pieningos, kad puodyn ÷se nusistot ų daug grietin ÷s“ bei „vakarienei būtinai jiems duoti sviesto ir s ūrio“ (KR, p, 27, 52). Parginus karves piemenys šeimininkams sakydavo žodžius, turin čius tam tikro maginio užkalb ÷jimo reikšm ę: „Sveikinu tavi, d ÷dula (cetula) su šventom Sekmin ÷m ir žy činu, kad Dzievulis apr ÷dyt ų šitus tavo stotkelius blizgan čia šersteli ir kad sveikus užlaikyt nuk žv ÷ri ų ir visoki ų nelaimi ų.“ (BLKŠ, p, 195, Valkininka ų apyl.). Veiksmas baigiamas šeiminink ÷s rankos pabu čiavimu, tai galima traktuoti, kaip pagarbos ženkl ą. Už tai šeiminink ÷ nuo kiekvienos vainikuotos karv ÷s duodavo dovan ų: sūrio arba kiaušini ų. XX a. pradžioje daugelyje Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų apyl.) piemenims buvo duodamas s ūris, susl ÷gtas iš septyni ų puodyni ų pieno (Dundulien ÷, 1999, p, 111). XXI a. pr. Pietry čių Aukštaitijoje piemenims dar duodami gyvulin ÷s kilm ÷s pieno produktai, ta čiau vaišinimo apeigose pastebimas ir dovanojamas alkoholis bei saldumynai (IIES, b, 2336). Šeiminink ÷s atsakymo piemeniui žodžiuose galime įžvelgti magišk ų element ų: „tecis, vaikeli, dovanoju ši ų maž ų dovan ÷lį, kad Dzievulis apdovanot dzidesn ÷m“ (BLKŠ, p, 195). „Duodam ą s ūrį vadina „ vainika čiu “ (BLKŠ, p, 193). Piemen ų susitikimo pabaig ą vainikavo laistymasis vandeniu. „Pirm ą dien ą parginus į piemen į laistydavo vandeniu, kad karv ÷s pieno daugiau duot ų“ (IIES, b, 887/ I, l, 105). Vandeniu apipildavo ne tik piemenis, bet ir gyvulius (IIES, b, 854. l. 52.; IIES, b, 887 /I. l. 105). Laistymasis vandeniu sietinas su karvi ų pieningumo gausos užtikrinimu, „nes jis atgaivina ir suteikia vaisingum ą“ (Biednermann, 2002, p, 458), kuris aptinkamas ir pirmojo išgynimo (Jurgini ų) dienos papro čiuose. Kaip jau buvo min ÷ta, iš karvi ų buvo norima tur ÷ti kuo gausesnio pieno bei prieauglio, juk tai buvo vienas iš svarbiausi ų žmogaus pargyvenimo šaltini ų. Tik ÷ta, kad Sekmini ų vainikas turintis gydom ųjų gali ų: „Vainikus piemenukai atiduodavo gaspadoriui. Vainikas b ūdavo laikomas vaistams. Kai gyvuliai susirgdavo, iš j ų virdavo arbat ą, ir galvijai pasveikdavo“ (KR, p, 35). Kartais vainikus nuo galvij ų rag ų šeiminink ÷ nuimdavo, užmesdavo ant stogo, o gyvuliams susirgus vainiko arbata buvo gydomi gyvuliai (IIES, b, 642, l, 18, Žeimelio apyl.). XXI a. sand ūroje nebeišlieka apeiginio bandos parginimo bei suginimo. Ta čiau galima įžvelgti išlikusi ą apeigin ę piemen ų puot ą, kuri nors ir pakeit ÷ anks čiau egzistavusi ą erdv ę, ta čiau išliko su visais apeiginiais elementais. Vaiš ÷s piemenims atnešamos vakare į namus, jiems pad ÷kojama už gyvulio pagerbim ą (taip vadino gyvulio vainikavim ą), tuomet bendrai parengiamas stalas ir visi piemenys ir šeimininkai, kuri ų gyvuliai buvo tokiu b ūdu pagerbti, bendrai atsis ÷da apeiginio „piemen ų baliaus“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 5, Tre čiūnų k. Šven čioni ų r. apie 1985 m.) Vyrai atsinešdavo stipresni ų g ÷rim ų, alaus, degtin ÷s. Pirmiausia buvo pagerbiamas pastyrius ir nam ų šeimininkas, vaišinimosi metu visi aptarin ÷jo kasdieninius reikalus bei naujienas“ (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 5). Sekmini ų dien ą šeiminink ÷s pastyriui leisdavo pamiegoti ilgiau, karves išgindavo tie, kuriems buvo kaleika (eil ÷) ganyti (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 03).

54 III. 5. „Piemen ų balius “ - gyvulius ganan čiųjų ritualin ÷ puota

Apeigin ÷s piemen ų vaiš ÷s buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Tradicin ÷ piemen ų paucien ÷ (kiaušinien ÷) - vienas pagrindini ų piemen ų puotos valgi ų. Užnemun ÷je ji dar vadinama keptiene (LEB, 1964, p, 104). Pasak V. Miliaus, „Aukštaitijoje dažnai buvo valgomas ir kitoks patiekalas - kartais blynai“ (LEB, 1964, p, 103). Ta čiau iš perži ūr÷tų rankraštyne byl ų bei mano pa čios atlikt ų ekspedicij ų aišk ÷ja, kad n ÷ra n ÷ vieno pateik ÷jo, kuris patvirtint ų, kad per Sekmines lauke piemen ų buvo valgomi blynai. Aukštaitijoje karv ÷s vainikuojamos išvakar ÷se, kit ą dien ą piemenys esti laisvi nuo ganymo, tad ÷jo rinkti „ melstuvi ų“ (Kupiškio apyl.), „sekmini ų“ (BLKŠ, p, 194, Girkalnis). Žeimelio apylink ÷se piemenys sau maist ą rinkdavo šeštadien į prieš Sekmines, o puota vadindavosi „s ambariais “, o ruošiami kiekvienais metais vis pas kit ą ūkinink ą (IIES, b, 340, l, 15). Šeiminink ÷s prival ÷jo duoti piemenims vaiši ų, nes tik ÷ta, kad jei neduos, „to karv ÷s mažai duosian čios pieno“ (Dundulien ÷, 2005, 165). Dar XX a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje „ piemen ų baliaus “ maisto rinkimas prasid ÷davo tik atginus band ą, kur šeiminink ÷s piemen ų laukdavo su dovanomis bei vaiš ÷mis: kiaušiniais, s ūriais, sviestu ir pan. V ÷liau piemenys eidami per kaim ą rinkdavo maist ą piemen ų puotai. Pats smagiausias ir atsakomyb ÷s reikalaujantis Sekmini ų dienos apeig ų momentas buvo maisto rinkimas apeiginei piemen ų puotai. „Per Sekmines karves vainikuodavo. Piemenys rinkdavo iš šeimininki ų Sekmini ų dovanas per pa čias Sekmines. Šis dovan ų rinkimas vadinosi Sekminpinigiais (IIES, b, 2105, l, 145, Marijampol ÷s r. Šun ÷kų k.). Tik ÷ta, „jei per Sekmines kiaušinius valgysi, tai stotkas ramus bus, pieno netruks“ (KR, p, 51, Mištuk ų k., Šal činink ų r.). Pietry čių Aukštaitijoje Šven čioni ų apylink ÷se gyvenantys pateik ÷jai negal ÷jo prisiminti papro čio rinkti maist ą vaiš ÷ms lauke kelti. Galima manyti, jog to visai šiose apylink ÷se gal ÷jo ir neb ūti arba dar prieš XX a. buvo nunyk ę. Ta čiau, kaip min ÷jau, šiose apylink ÷se ilgiau išsilaik ÷ bendruomeninio ganymo tradicijos. Kaip ir Šeštini ų, Devintini ų, Sekmini ų apeiginiame maiste dominuoja tam tikras skai čius: „Sekmini ų ryt ą piemenys gaudavo už karvi ų apvainikavim ą po septynis virtinius“ (BLKŠ, p, 196, Kupiškis). Tik ÷ta, kad „per Sekmines b ūtinai reikia suvalgyti septyni lašin ÷ti arba varšk ÷ti kleckai“ (BLKŠ, p, 196). Dažniausiai maisto davin į sudar ÷ pieno produktai ir kiaušiniai, kurie, tik ÷ta, tur ÷jo tam tikr ą magin ę gali ą, kaip antai: „Sekmin ÷se šeiminink ÷ duoda piemeniui s ūrį, kad karv ÷s pieno daugiau duot ų (BLKŠ, p, 197, Dusetos, Zaras ų r.). Ned ÷kinga arba šykšti šeiminink ÷ buvo baudžiama piemen ų kerštu ir pajuokiama viso kaimo akivaizdoje: „Jei kuri šeiminink ÷ nieko arba maža teduoda, jos karv ÷ms prie uodegos pririšdavo šluotas iš medžio šak ų arba iš dilg ÷li ų“ (BLKŠ, p, 194, Girkalnis k. Raseini ų r.); „karves kitais metais piemenys pajuokai apkaišydavo šaknimis, sausomis šakomis ar kaulais“ (LEB, 1964, p, 103); „po Sekmini ų, varydami band ą namo, jos karvei pririšdavo prie rag ų kelm ą ar gr įžt ę šiaud ų, kad visi žinot ų, jog ji šykštuol ÷“ (Dundulien ÷, 1991, p, 165). P. Dundulien ÷s

55 teigimu, „ tai „išsipildydavo“, nes piemenys nedavusi ų „ melstuvi ų“ blogai ganydavo, o kartais dar j ų karves ir kamuodavo“ (Dundulien ÷, 1991, p, 165). Rankraštyno medžiagoje aptikau apraš ą, kur nurodoma, kad neturting ų šeim ų vaikai eidavo per kaim ą prašydami valgio, kur į dažniausia sudarydavo kiaušiniai (IIES, b, 2106, l, 100, Staloni ų k. Rokiškio r.). XX a. pirmoje pus ÷je samdyto piemens pad ÷tis buvo viena iš sunkiausi ų, o ypatingai Ryt ų Aukštaitijoje. Jis dažnai vilk ÷davo senus, dažnai neatitinkan čius dydžio drabužius ir gan ÷ dažniausiai basas ( Čičiurkien ÷, 2009, įteiktas spaudai LK). Ta čiau šeiminink ÷s, pa čios gerai žinodamos šven čių tradicijas, visuomet piemenis gerai pavaišindavo. Šeiminink ÷s dažnai ger ą piemenį pamalonindavo Sekmini ų dien ą iškilmingai atginusius band ą, įteikdavo dovan ų naujus drobinius baltinius ar kita (IIES, b, 892, l, 144). Dažnai piemenis apdovanodavo juostomis, šiaudin ÷mis skryb ÷l÷mis, vyžomis, baltais autais. Blogus piemenis irgi apdovanodavo, įteikdamos nauj ą botag ą, pant į, rykšt ę ir pan. (IIES, b, 892, l, 144). Maisto produktais: sviestu, s ūriu, kiaušiniais, varške ir t.t piemenis vaišindavo visoje Lietuvoje net iki XX a. pab., kol buvo šven čiamos Sekmin ÷s. Sekmini ų tradicij ų išvakar ÷se piemenis vaišindavo dešra, saldainiais, sausainiais, dažnai ir alkoholiu (IIES, b, 2336, l, 25). Ilgiausiai šis paprotys išliko Pietry čių Aukštaitijoje Šven čioni ų rajone. Sekmini ų dien ą šeiminink ÷s pasir ūpindavo pa čiais piemen ÷liais, skirdamos jiems daugiau d÷mesio. Tas ypatingai pasireikšdavo geresniu piemens pamaitinimu. Dažna šeiminink ÷ bijodavo viešos nuomon ÷s, nes Sekmini ų dien ą nepamalonintas piemuo gal ÷jo apie j ą blogai atsiliepti kaimo gyventojams. Dar XX a. pr. buvo įprotis parginus į piemen į skaniau pamaitinti arba piemeniui kepdavo bandel ę su m ÷sa, vadinam ą „ riaušiuku “, kuri ą jiem įd÷davo į lauk ą (IIES, b, 681, l, 35, Pasvalio r.). Su įd÷tu į lauk ą maistu buvo susij ę tik ÷jimai. Ryte piemuo tur ÷jo gerai žinoti, „kad genanc per Sekmines motul ÷ indeda šmotel į sviesto, dziovyto s ūrio atlaužia. Sako, raikia šit ų visk ų prie stotk ų suvalgyc. O paskiausiai tai kiaušini ų. Tep kap kokis zabobonas; b ūktai, kad pieno nesumaž ÷t“ (KR, p, 52, Mitiški ų k. Var ÷nos r.). Piemenukams Sekmin ÷s buvo nepaprastos tuo, kad tik ši ą dien ą sulaukdavo išskirtinio d÷mesio iš savo šeiminink ų, bet svarbiausia, kad „iki piet ų leisdavo nub ÷gti pas t ÷vus, bet daugiausiai patys t ÷vai ateidavo“ (IIES, b, 1105, l, 27). Pasvalio r. „per Sekmines šeiminink ÷ išleisdavo piemenukus pas t ÷vus“ (IIES, b, 681, l, 11, Vaini ūnų k., Jonišk ÷lio apyl.). Many čiau, svarbiausias džiaugsmas buvo, kai „Sekmini ų popietyje, vyresnio amžiaus nesamdyti piemenys pretenduoj ą į pusbernius, jau b ūdavo atleidžiami nuo ganymo, o juos pakeisdavo jaunesni j ų broliukai“ (IIES, b, 892, l, 144, V÷žionys, Jiezno apskr., Prien ų r.). Anks čiau kiekvieno paaugusio piemens didžiausia svajon ÷ buvusi grei čiau baigti ganyti ir tapti tikru bernu, tai XX a. antroje pus ÷je tampa visai neaktualu. Priežastis buvo ne sunki piemens dalia, o noras eiti kartu į vakaruškas, nes su piemeniu n ÷ viena kaimo mergait ÷ neit ų šokti. Ryt ų Aukštaitijoje Tvere čiaus apylink ÷se (Ignalinos r.) per gegužines, bernai piemen į įšventindavo į bernus. Etnografin÷je medžiagoje gana detaliai aprašomos tokio piemens įšventinimo į bernus apeigos,

56 kur jam „nurišamas“ pantis ar jis įrašomas į bern ų knyg ą, kur apeig ą vainikuoja sesuo perrišdama liemen į savo austa juosta, o tai reikšdavo, kad nuo šios akimirkos jis pilnateisis bernas (IIES, b, 1077, l, 229). Sekmini ų dienos vaišinimo apeigos vyko dviejose erdv ÷se: namuose ir ganyklose. Saugioje (nam ų aplinkoje) buvo keliamos vaiš ÷s atginusiems band ą pastyriui ir piemenims. Čia pargenan čių band ą laukdavo kiekviename kieme. XX a. pr. Kupiškio apylink ÷se puot ą keldavo viename iš t ų kiem ų, kuri ų gyvulius gan ÷. Puotaudavo dažniausiai kieme, maist ą pagamindavo to kiemo šeiminink ÷. Į piemen ų puot ą sueidavo visi t ą dien ą gan ę piemenukai (IIES, b, 887/ I, l, 43). Ypatingai buvo pagerbiamas kerdžius, kuris pasodinamas už stalo viduryje. Min ÷tinas tas faktas, kad „kožnas atsineša šaukšt ą ir duonos šmotel į, valug savo suvalgymo“ (BLKŠ, p, 197). Grei čiasiai tai galima sieti su kiekvieno piemens priži ūrim ų karvi ų magine apsaugos dalimi, nes piemen ų puotoje, keliamoje ganykloje, taip pat buvo valgoma iš savo ind ų. Tradiciniai šios dienos valgiai buvo kiaušinien ÷, virtiniai, sūris su sviestu. T ądien neapsieita ir be stipresni ų g ÷rim ų, pvz. naminio alaus. „Piemenys nusiperka kiek alaus ir pasikvie čia muzikant ų“ (IIES, b, 208, l, 36, Šiaulių r., Žardži ūnų k.). Dažnai piemenys alumi pavaišindavo ir kerdži ų, tai buvo piemen ų gero takto parodymas (IIES, b, 892, l, 143). Po vaiši ų vykdavo pasilinksminimai su dainomis, muzika bei šokiais, kartais prie j ų prisid ÷davo ir suaugusieji (IIES, b, 887/ I, l, 32). XX a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje piemen ų vaiši ų apeigos vykdavo ir lauke: ganykloje, pievoje, miške, t.y. svetimoje erdv ÷je, jas keldavo tik band ą priži ūrintys asmenys. Per Sekmines lauke kepdavo tradicin ę kiaušinien ę. Gaspadin ÷s visiems piemenims duodavo kiaušini ų, lašini ų ir b ūdavo kepama kiaušinien ÷. Jei bernai ganydavo kur nors arklius netoliese, tai nor ÷davo nuvaryti piemenis, išgadinti ir suvalgyti kiaušinienę, tai b ūdavo net akmen ų kautyn ÷s (IIES, b, 2105, l, 136). Šios piemen ų iškylos vadinamos piemen ų paucien ÷mis (pautien ÷mis) ir žinomos visoje Lietuvoje. Šven čioni ų apylink ÷se šios vaiš ÷s vadinamos „ kupaline “. P. Dundulien ÷s teigimu, „apeigin ę kiaušinien ę piemenys valgydavo tik ÷damiesi įgyti sveikatos, ištverm ÷s ir gyvumo“ (Dundulien ÷, 2005, p, 192). Ypating ą reikšm ę piemen ų keliamoje puotoje tur ÷ję indai. Šaltiniai mini, kad šaukštas apeiginiame kiaušinien ÷s valgyme tur ÷jo svarbi ą reikšm ę. Piemen ų pautien ÷s puotos, keliamos lauke, turi sen ųjų ritualini ų element ų liekan ų. Lazdij ų rajone užfiksuoti pateik ÷jų aiškinimai, griežtai nurodantys gana svarb ų šaukšt ų vaidmen į apeiginiame piemen ų valgyje: „aini paucien ÷s valgyc ir nešies savo šaukšt ų. Pavalgai, tai pazdedzi ton vieton, kur s ÷d÷jai. Namo aini, v ÷l už savo šaukšto gr ÷bi... Neduok Dzieve, sumaišysi“ (Narbutas, 1992, p, 260). XX a. pr. „gav ę dovanas, piemenys visk ą nusinešdavo į savo namus ir ant rytojaus išgin ę gyvulius į lauk ą ir iš t ų dovan ų pasi ÷mę kai k ą valgomo į lauk ą, su ÷ję su kitais piemenimis, darydavo savo piemenišk ą kupal ę“ (ŠvKM, b, 2, l, 157). Kerdžiui ta diena buvo labai atsakinga, nes jis tur ÷jo priži ūr÷ti band ą vienas, kol piemenys puotaudavo, nes „pats pastyrius per piemen ų darom ą kupalin ę“ (ŠvKM, b, 2, l, 158) su piemenimis beveik nepuotaudavo. Pastyrius,

57 piemenims lauž ą k ūrenant ir kepant bulves, priži ūr÷davo gyvulius. Tod ÷l jau pats pastyrius per Sekmini ų šventes priži ūr÷davo karves, o piemenims duodavo t ą vienintel ę dien ą per metus laisviau pakupaliuoti“ (ŠvKM, b, 2, l, 158). Šaltiniuose minima ir apie buvusias piemen ų kautynes, norint išsaugoti savo apeigin į stal ą nuo pasik ÷sintoj ų, t.y vyresni ų bern ų. Dz ūkijoje (Liepelingi ų k.) „bernai ganydavo kur nors arklius netoliese, tai nor ÷davo nuvaryti piemenis, išg ąsdinti ir suvalgyti kiaušinien ę, tai b ūdavo net akmen ų kautyn ÷s“ (IIES, b, 2105, l, 3). Socialistiniai pertvarkymai, vykdyti antrosios Lietuvos okupacijos metu 1944 m., sudav ÷ stipr ų sm ūgį ganymo papro čių išnykimui, o kartu ir Sekmini ų dienos apeigoms. „At ÷mę žem ę, gyvulius, pavert ę ūkininkus „darbininkais“, komunistai sunaikino vis ą Lietuvos ūkininkij ą“ (Ignatavi čius, 1999, p, 160). Kaimo gyventojai buvo priversti eiti į „kolchozus“, dirbti nuo aušros iki sutem ų, žymiai sumaž ÷jo kaimo ganom ų karvi ų band ų skai čius. Ta čiau tradicija kelti vaišes ganykloje ilgainiui išliko Pietry čių Aukštaitijoje. Kv ÷derišk ÷s kaime (Šven čioni ų r.) „pirm ą Sekmini ų dien ą iš ryto išgindavo gyvulius, gr įžę į namus apsitvarkydavo, apseidavo (apsišerdavo) kiaules, paukš čius ir sugr įždavo į ganykl ą. Šeiminink ÷s pasiimdavo valgi ų: sviesto, s ūrio, m ÷sos, dešros, kumpio, namin ÷s duonos, pyrago. Vyrai pasiimdavo g ÷rimo – naminio alaus ar naminuk ÷s. Visi kaimie čiai – jauni, seni ir vaikai – sus ÷dę pievoje prie besiganan čių galvij ų vaišindavosi, dainavo“ (ŠvKM E MF, b, 33, l, 75). Po 1992 met ų kaim ų gyventojams buvo išdalintos dar likusios bendros ganyklos po 3 ha.(ŠSAA, b, 20, l, 18), tada ganymo tradicijoms buvo suduotas smarkus sm ūgis. Dar kai kuriuose kaimuose išliko tradicija ganyti gyvulis bendrose ganyklose, Karklin ÷s kaime karves gan ÷ iki 2002 met ų. Kaip būtų gaila, bet Sekmini ų papro čių nebuvo laikomasi, band ą prad ÷jo ganyti „paskutinioji piemen ų karta“, gim ę apie 1985 - 1990 metus. Ryt ų Aukštaitijoje XX a. pab. akivaizdžios Sekmini ų dienos apeig ų nykimo tendencijos. Ypatingai po melioracijos, kurios padariniai – sukelti vienkiemius ir tolimesnius mažus kaimelius į didžiules gyvenvietes, sunaikino daugel į gyvuli ų ūkyje gyvavusi ų apeig ų, ne išimtis ir Sekmini ų dieno apeigos. Daugelis išsilavinusi ų žmoni ų, gyvenan čių gyvenviet ÷se, vadinamoji jaunoji tarybin ÷ karta nepripažino sen ųjų tradicij ų. O įstojus į Europos S ąjung ą auginti gyvulius tampa visai nenaudinga. III. 6. „Ryteli ų“ tradicijos

Aukštaitijoje XX a. pradžioje po piemen÷li ų iškylos kit ą ryt ą jiems leisdavo pamiegoti. Apie anks čiau buvusias Ryt ų Aukštaitijoje rytagoni ų tradicijas duomen ų pateikia A. Bielinis iš Tvere čiaus apylinki ų (Ignalinos r.), ta čiau ekspedicijos metu (Zaras ų r., Ignalinos r., Šven čioni ų r.) n ÷ vienas pateik ÷jas negal ÷jo pasakyti apie kada nors buvusias tokias tradicijas. Tod ÷l šios dienos tradicijas trumpai pristatysiu, remdamasi rankraštyno bei publikacij ų duomenimis, kadangi jos neatsiejamos nuo Sekmini ų dienos apeig ų. Karves išgindavo mergait ÷s, vadinamos rytelnink ÷mis (rytagon ÷mis), kurios leisdavo ilgiau pamiegoti piemen ÷liams. Rankraštyno medžiagoje aptikau vien ą apraš ą, kuriame

58 pateikiamas pavadinimo „ rytagon ÷s“ aiškinimas. „Vos tik pradeda aušti, merginos jau varo gyvulius į ganykl ą. Toks išgynimas vadinamas „ rytagon ÷mis “ (IIES, b, 587, l, 42, Anykš čių r.). Ryteliais dažnai nepriži ūrimi gyvuliai laisvai vaikš čiodavo po laukus, vasaroj ų, pridarydami daug žalos. Ta čiau šeimininkai, žinodami Sekmini ų tradicijas, patys saugodavo pievas ir pas ÷lius. „Kai karves suvarydavo į tvartus, viena paskutini ų „rytelninki ų“ dain ų buvo tokia: „ Aisim laukan paži ūr÷ti, / Koks v ÷jalis pu čia, / Pu čia ryt ų, pu čia piet ų, / P ūs ir vakar ÷lio “ (Kargaudien ÷, 1997, p, 138). Atgin ę karves namo, „mergos ir piemenys eina į bažny čią (BLKŠ, p, 200). Pasvalio apylink ÷se „per Sekmines mergos išgindavo karves nakt į į geresn ę ganykl ą. Tada bernai juokais varydavo gyvulius iš t ų piev ų. Parginusios gyvulius ryte merginos eidavo į bažny čią“ (IIES, b, 1098, l, 8). Many čiau, tam merginos tur ÷jo sav ų motyv ų bei priežas čių, kurias galime aptikti ir rankraštyno medžiagoje. Pirmiausia mergait ÷s nor ÷jo parodyti, kad jos yra visiškai subrendusios kurti savo šeimyn ą, nes j ų jau neima miegas ir pa čios gali susitvarkyti ūkyje. Kita priežastis pademonstruoti, jog tai „tokios mergait ÷s, kurioms jau b ūdavo laikas tek ÷ti“ (ŠvKM, b, 2, l, 86). Merginos t ądien vainikavo karves, o j ų parginimas namo irgi tur ÷jo tam tikras apeigas: „kai rytelnink ÷s pagaliau pargena band ą namo, vyrai ir samdiniai jas sveikina triukšmingai šaukdami, o šeiminink ÷s pasitikdamos aplieja iš milžtuvių šaltu vandeniu, kad pieningesn ÷s karv ÷s būtų“ (BLKŠ, p, 200, Kupiškis). Liberto Klimkos teigimu, „ rytelninkes “ aptaško vandeniu iš milžtuvi ų – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žol ÷, pašaro tenepritr ūks, o karv ÷s teduos daug pienelio“ (Klimka, 2008, p, 166). Pasak P. Dundulien ÷s, „iš rytelninki ų apeig ų matyti, jog pagrindinis j ų tikslas buvo suteikti žemei vaisingumo j ÷gą, gyvuliams bei patiems žemdirbiams sveikatos, sukelti ger ą žol ÷s augim ą, vasaros metu pasiekti visa tai, ko žemdirbys trokšta“ (Dundulien ÷, 1991, p, 276). Tarpukariu Sekmini ų šventimo paprotys, o ypa č rytelninki ų bandos išgynimas, jau gerokai nunyk ęs. Grei čiausiai tai galima susieti su Ryt ų Aukštaitijoje anuomet beveik išnykstan čia naktigoni ų tradicija, nes merginos dažniausiai išgindavusios gyvulius ryte susitikdavo su iš naktigon ÷s parjojan čiais bernais. Nesant naktigoni ų tradicij ų, n ÷ra motyvacijos merginoms anksti ginti gyvulius. Rankraštyno medžiagoje rašoma, kad „vyresn ÷s mergos neidavo susitikti su naktigoniais, nes jau ir į naktigon ę berniukai tada nejodavo“ (ŠvKM, b, 2, l, 87). Tad grei čiausiai anks čiau buvusi ą naktigoni ų tradicija transformuojasi ir tampa tik piemens paleidimu truput į ilgiau pamiegoti, j į pakeisdavo kas nors iš namiški ų. Dar apie XX a. vidur į aptinkame, kad po piemen ų puotos šeiminink ÷s gindavo gyvulius, o tokioms sakydavo: „Kur tavo piemuo? – „Sekmin ÷s, tegul pamiega“ – atsakydavo“ (IIES, b, 102, l, 308, Rokiškio r.). XX a. pabaigoje piemen ų ganymo s ąlygos buvusios ir taip geros, tad tas šeiminink ų pakeitimas Sekmini ų dien ą nebuvo toks reikšmingas kaip XX a. pr., kai leidimas pamiegoti buvo tikra atgaiva samdytam piemen ÷liui, kuriam nuolatos tr ūko miego.

59 IV. RUDENS METO APEIGOS GYVULI Ų ŪKYJE

Gyvuli ų ganymo sezonas, Pran ÷s Dundulien ÷s teigimu, truko nuo Jurgini ų (04. 23) iki Vis ų Švent ųjų dienos (11. 01) (Dundulien ÷, 1982, a, p, 59). Jeigu ruduo b ūdavo šiltas, tai trukdavo iki pirmojo sniego arba stipresni ų šaln ų. Ganymo sezono pabaigoje daugiausia dominuoja piemen ų atliekamos apeigos, nes jie labiausiai suinteresuoti kuo grei čiai baigti ganymo sezon ą. XX a. pradžioje ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos apie ganymo sezono užbaigim ą nuspr ęsdavo vyr ų sueiga, o XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje - vyresnieji kaimo gyventojai. Labiausiai ganymo pabaigos laukdavo piemenys, nes rudeniop, atv ÷sus orams, neturint tinkamos aprangos bei apavo, ganymas tapdavo nepakeliamas. Nors atšalus orams ir sumaž ÷jus gaisringumo pavojui dažniau k ūrenami laužai pasišildyti, ta čiau tai negelb ÷jo piemen ų nuo šal čio. Piemenys bandydavo susišildyti įvairiais įmanomais b ūdais: pastov ÷ti karv ÷s m ÷šle, patup ÷ti ant saul ÷je įkaitinto akmens ar tiesiog į senus skudurus susisukti nuo šal čio sustingusias kojas ir pan. Lyjant dažniems rudens lietums, visi sumirkdavo, sušlapdavo, didžiausias jų noras b ūdavo, kad tik grei čiau sniegas iškrist ų, nes tuomet gyvuliai uždaromi į tvartus ir baigiamas ganiavos sezonas. Belaukdami pirmojo sniego, piemenys sp ÷liodavo apie žiemos pradži ą pagal gamtos reiškinius, o kad grei čiau pasnigt ų, atlikdavo įvairius b ūrimus. Vienas iš papras čiausi ų - stebint gamtos reiškinius, sp ÷ti apie pirmuosius žiemos požymius. Pasak Balio Bura čo, „buria įvairiais b ūdais: sulig medžiais, žol ÷mis ir kitais augalais. Sulig paukš čių skraidymu ir tup ÷jimu, sulig kirmin ų, vabal ų ir kit ų gyvi ų gyvenimu, pagaliau ir sulig savo bandos gyvuliais“ (Bura čas, 1933, p, 1023). Vienas iš labiausiai paplitusi ų sp ÷jim ų išlik ęs iki ši ų dien ų: „jei paukš čiai žemai skrenda – greitai snigs“ (IIES, b, 2337, l, 1). Apie XX a. vidur į Pietry čių Aukštaitijoje (Kirku čių k. Šven čioni ų r.) piemenys, sugulus bandai, susikabindavo visi už rank ų ir šokdavo ratu dainuodami dain ą: „ Žiemuže žiemuž ÷le,/ Ateik ateik grei čiau./ Mum jau atsibodo ganycie,/ Laukiam greiciau redenelio,/ Kad ateit ų.“ (IIES, b, 2337, l, 1). Apie piemen ų sustojim ą ratu susikibus rankomis, visa gerkle šaukiant žiemą, rašo B. Bura čas. Aukštaitijoje buvo paplitusi kitokio pob ūdžio apeiga.

IV. 1. Baltojo ožio vedimo apeiga

Viena sud ÷tingiausi ų piemen ų atliekam ų žiemos šaukimo apeig ų laikomas balto ožio vedimas aplink berž ą, tai dažnai ganiusi ų pateik ÷jų vadinama b ūrimu, J. Elisonas pirmasis pavadino baltojo ožio ceremonija (Elisonas, 1930, p, 121). Ji paplitusi beveik visame Aukštaitijos etnografiniame regione. J. Elisono etnografiniais duomenimis, ši apeiga gana tankiai paplitusi daugiausiai Panev ÷žio bei Pasvalio apylink ÷se (Elisonas, 1930, p, 117 – 121). Balys Bura čas mums pateikia dar platesn į apeigos atlikimo areal ą. Jau be min ÷to Panev ÷žio nurodomos ir Šiauli ų bei Raseini ų apskritys (Bura čas, 1933, p, 1023).

60 A. Mažiulis rašo apie šios apeigos paplitim ą Zaras ų bei Rokiškio apskrityse (Mažiulis, 1938, p, 225). Vacys Milus nurodo, kad „žiemos šaukimo ceremonijos iki XX a. pradžios buvo paž įstamos šiauriniuose ir viduriniuose Lietuvos rajonuose“ (LEB, 1964, p, 105). Pran ÷s Dundulien ÷s teigimu, apeigos paplitimas fiksuojamas Rokiškio bei Kupiškio apskrityse. 2009 metais atlikus etnografinius lauko tyrimus (IIES, b, 2337) šios ceremonijos paplitimo arealas iki XX a. vid. gana tankiai fiksuojamas ir Ryt ų Aukštaitijoje: Zaras ų, Ignalinos bei Šven čioni ų rajonuose. Pagal paskutinius tyrim ų duomenis, Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų apylink ÷se) apklausus ožio vedimo apeigoje dalyvavusius pateik ÷jus, pati v ÷lyviausia ceremonijos atlikimo data fiksuojama apie 1949 metus. Kuo ypatinga piemen ų rudens metu atliekama apeiga bei jos dinamika, bandysiu atskleisti, išskirdama esminius aspektus: pasiruošim ą, pat į vyksm ą bei laukiamus rezultatus. Pasak J. Elisono, „sulauk ę rudens, piemenys daugelyje pas mus apylinki ų daro ypating ą „ožio ceremonij ą“, kuriose buria, ar ilgai dar teksi ą jiems ganyti“ (Elisonas, 1930, p, 117). Antanas Mažulis rašo, kad „ apved ę ož į aplink berž ą, piemenys linksmindav ęsi, šokdav ę ir dainuodav ę iš džiaugsmo, kad greit apsnigsi ą ir nereiksi ą ganyti. Kai gandas apie ožio apvedim ą pasiekdav ęs ir kit ų kaim ų piemenis, šie taip pat neatsilikdav ę. Kartais apvesdindav ę ož į sugin ę kartu keli ų kaim ų piemenys“ ( Mažiulis, 1938, p, 225 – 226). Lyginant XX a. pradžios ir XX a. vidurio šaltini ų duomenis apie baltojo ožio vedim ą aplink berž ą, pastebimi Aukštaitijoje piemen ų atliekamos apeigos regioniniai skirtumai bei modifikacijos, įtakotos 1922 m. paskelbto žem ÷s reformos įstatymo. Šios reformos padariniai: beveik visoje Aukštaitijoje išnyksta paprotys bendrai visam kaimui ganyti gyvulius. Tik Vilniaus krašte Lenkijos valdymo metais skirstymas į vienkiemius vyko labai l ÷tai, tad čia ilgiau išliko neperskirstyti į vienkiemius kaimai (Butkevi čius, 1971, p, 99). Tod ÷l ožio varymo aplink berž ą apeiga tarytum pasidalija į du arealus, viename apeiga modifikavosi, prisitaikydama prie nauj ų aplinkybi ų, o kitame išliko mažai pakitusi. Zaras ų apylink ÷se gyventojai į vienkiemius persik ÷l÷ daug anks čiau, čia piemenys apeig ą atliko individualiai, o Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų r.), kur ilgai išliko kaimo bendruomenin ÷s tradicijos bei bendras gyvuli ų ganymas, dar apie XX a. vidur į ne tik kaimo, bet ir keli ų vienkiemi ų piemenys sueidavo į kr ūvą tam, kad atlikt ų ožio vedimo apeig ą drauge (IIES, b, 2337, l, 19). Ankstesni ų ir v ÷lyvesni ų šaltini ų duomenimis, visame ožio vedimo aplink berž ą paplitimo areale fiksuojama vienintel ÷ priežastis, d ÷l kurios ir buvo atliekama ši gana sud ÷tinga apeiga: „kad grei čiau pasnigt ų ir nereik ÷tų ganyti“7. Apie poreik į atlikti apeig ą dažnai piemenims užsimindavo kerdžius. B. Bura čas rašo apie tai, kad kerdžius dažnai pag ąsdindamas piemenis ne kart ą netiesiogiai užsimena apie laik ą atlikti apeig ą (BLKP, p, 116). B ūdas tarsi iš šalies užsiminti piemenims apie laik ą fiksuojamas ir apie XX a. vid., kai pateik ÷jai su šypsena prisimena kerdžiaus išsakytus žodžius: „nu

7 IIES, b, 642; IIES, b, 2337; LTA 1772/ 109; LTR 1039/ 1659; LTR 1039/ 65; IIES, b, 2255; IIES, b, 340; IIES, b 887/ II; ES, b, 5; Elisonas J. Ožio ceremonijos // M T. 1930. T. 2. P. 117 – 126; Bura čas B. Ožys Diev ų sniego prašo.// N R. Nr. 155. Mažiulis. A. Rudenin ÷ ožio švent ÷. // Ateitis. 1938. Nr. 4. Tuskenyt ÷s O . Ožkos vedimas aplink berž ą.// Anykš čiai. 1992. Nr. 3; Dulaitien ÷s – Glemžit ÷s E . Kupišk ÷nų senov ÷: etnografja ir tautosaka. V., 1958. 61 piemenys dabar atsibodo jau mum šito vasara ganycie. Paprašysim, kad grei čiau ateit ų žiemuž ÷l÷“ (IIES, b, 2337, l, 2, Kirku čių k. Šven čioni ų r.). Naujausiais ekspedicij ų duomenimis, Zaras ų, Šven čioni ų, Ignalinos apylink ÷se daugelis vyresnio amžiaus piemen ų, ganiusi ų ne pirmus metus, nuo seniau iš vyresni ų piemen ų ar t ÷vų žinojo, kaip riekia atlikti apeig ą, o kai kuriems primindavo net šeimininkai: „šeiminink ÷ patarim ą dav ÷, aplink berž ų ožk ų reikia apvesti, grei čiau užsnigs, nereik ÷s ganyti“ (IIES, b, 2337, l, 17). Elvyra Dulaitien ÷ – Glemžait ÷ rašo, kad dažniausiai vyresnis iš b ūrio piemen ų arba pramuštgalvis lipa į med į ir ragina grei čiau vesti ož į (Dulaitien ÷, 1958, p, 201). Kai kur apeigos atlikimo momentas dažniausiai b ūdavo nuslepiamas nuo šeiminink ų. Anot B. Bura čo, „nors tokios ceremonijos su ožiu piemenims visur ūkinink ų smarkiai draudžiamos, bet kai kur jos slaptai dar atliekamos“ (BLKP, p, 116, Panev ÷žio, Šiauli ų ir Raseini ų apskrityse). Apie slaptai atliekam ą apeig ą pasakojama Zaras ų apylink ÷se Jurkiški ų kaime (IIES, b, 2337, l, 7). Many čiau, slaptumas gal ÷jo b ūti siejamas su kažkada anks čiau buvusiu slaptu, tik tam tikros specifin ÷s grup ÷s, šiuo atveju - piemen ų - atliekamu ritualu, v ÷liau transformuotu į apeig ą, ilgainiui ima dominuoti ir žaidybiniai elementai. Kadangi netiesioginis kerdžiaus dalyvavimas, t.y. priminimas bei steb ÷jimas, šioje apeigoje daugiausiai dominuoja Pietry čių Aukštaitijoje, o Romualdo Apanavi čiaus duomenimis, kerdžius (šiose apylink ÷se vadinamas pastyriumi ) dažniausiai buv ęs ne visai normalus (Apanavi čius, 1992, p, 35). Straipsnio autoriaus teigimu, „šitokie kerdžiai neretai laikyti ir burtininkais“ (Apanavi čius, 1992, p, 34). Be to, min ÷tas regionas ribojasi su Baltarusija, kur kerdžiai tur ÷jo ypating ą s ąlyt į su mišku: „kerdžiai, prisiartin ę prie miško, su juo sveikindavosi iškilmingai“ (Apanavi čius, 1992, p, 36). Many čiau, jeigu kerdžius, turintis ypating ų gali ų, atlikdavo ritualus, skirtus pirmajai gyvuli ų išgynimo dienai, tai kod ÷l negal ÷jo atlikti j ų ir baigiantis ganymo sezonui? Min ÷tame regione ilgiausiai išsilaik ÷ bendro gyvuli ų ganymo tradicijos, kur dar XX a. 8 deš. ganyta su kerdžiumi ( pastyriumi ) ( Čičiurkien ÷, 2007, p, 5). Dabar piemen ų atliekamos apeigos slaptum ą grei čiausiai b ūtų galima paaiškinti buitiniais sumetimais: pašar ų stygius, kai kiekvienas šeimininkas suinteresuotas kuo ilgiau gyvulius išlaikyti ganyklose arba tiesiog gyvulio kankinimo momentas. Dažnas suaug ęs, o kartais kerdžius drausdavo piemenims arba visk ą steb ÷davo iš šalies, kad gyvulio nekankint ų (IIES, b, 2337, l, 7). Pasak B. Bura čo, „šeiminink ÷s, sužinojusios, kad piemenys ved ÷ ož į aplink berž ą, duoda jiems po s ūrį. Taip išperka gyvul ÷lius, kad piemenys j ų nekamuot ų“ (BLKP, p, 118). V÷lesni ų šaltini ų duomenimis, nefiksuojamas joks šeiminink ÷s išpirkimas, kai piemenys apvesdavo gyvul į apink berž ą. Balto ožio vedimo apeiga atliekama savoje, piemenims gerai žinomoje erdv ÷je, dažniausiai pasirenkama pamišk÷, laukas, b ūtina vietos pasirinkimo s ąlyga - netoliese augantis beržas. Atlikimo data, remiantis tiek ankstesniais šaltiniais, tiek ekspedicijos duomenimis, apytikriai vykdavo apie Visus Šventuosius arba maždaug savait ę po j ų. Suradau tik vien ą šaltin į, kuriame nurodyta, jog Žeimelio apylink ÷se „gyvuli ų ganymo sezonas lauke galutinai baigdavosi apie visus šventus arba, tiksliau, apie Šv. Martyno dien ą, lapkri čio 10“ (IIES, b, 642, l, 26). Pagal ankstesnius šaltinius sunku nusakyti, kokiu

62 paros metu buvo atliekama apeiga, nes juose daugiausiai konstatuojamas ožio pasirinkimas, puošimas bei pats vyksmas, ta čiau naujausios ekspedicijos duomenimis, pateik ÷jų, apie XX a. vidur į dažniausiai ganiusi ų Zaras ų, Šven čioni ų bei Ignalinos rajonuose, nusakoma, kad apeiga vykdavo karv ÷ms sugulus po pietinio gyvuli ų melžimo (IIES, b, 2337, l, 3) ar „un vakar ų prieš genunt namo“ (IIES, b, 2337, l, 8). Apeiga negali b ūti atlikta be tam tikr ų priemoni ų bei pa čių apeigos atlik ÷jų. Detaliai išanalizavusi strukt ūrą, išskir čiau svarbiausias priemones, be kuri ų negal ÷jo vykti apeiga: tai medis (beržas) ir gyv ūnas (ožys/ avinas, net tely čia). Dalios Urbanavi čien ÷s teigimu, ožio, kaip žiemos simbolio, reikšm ę ypa č pabr ÷žia žmoni ų tik ÷jimas, jog ožys gali prišaukti žiem ą“ (Urbanavi čien ÷, 1997, p, 41). Daugelis pateik ÷jų, dalyvavusi ų ožio vedimo apeigoje, nurodo apie ožio baltumo s ąsajas su žiema, baltu sniegu. B ūtent ši ų priemoni ų pasirinkimo priežast į grei čiausiai įtakojo simbolin ÷ balta beržo ir ožio spalva, šioje apeigoje simbolizuojanti snieg ą (IIES, b, 2337, nurodo visi pateik ÷jai). Archeolog ų duomenimis, jau neolite balt ų kraštuose tarp labiausiai paplitusi ų prisijaukint ų gyv ūnų buvo ožkos, avys ir kiti gyvuliai (Girininkas, Lukoševi čius, 1997, p, 49). Gin čytinas klausimas, kurio iš ši ų gyv ūnų: ožio ar avino, vaidmuo ankstyvesnis ir svarbesnis šioje piemen ų ruden į atliekamoje apeigoje. Pagal pasirenkam ą gyv ūną apeigai atlikti išsiskiria Šiaur ÷s bei Vakar ų Aukštaitijos regionas (Panev ÷žio, Pasvalio, Rokiškio, Zaras ų apylink ÷s), kur apeigai daugiausiai pasirenkamas baltas ožys/ ožka, ir Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitijos regionas (Šven čioni ų, Ignalinos apylink ÷s), kur pasirenkamas avinas. Šiose apylink ÷se, ūkiuose labiau paplitus avininkystei, apeigai imta rinkti balt ą avin ą (IIES, b, 2337, l, 2), o nykstant papro čiui, spalva jau nebetenka prasm ÷s, pavyzdžiui, Adutiškio apylink ÷se apvesdavo karv ę, tely čią (IIES, b, 2336, l, 37). Vadinasi, gyvulio pasirinkim ą gal ÷jo lemti ir ūkin ÷ veikla. Nors mitologijoje ožys dažniausiai minimas kaip aukojimo objektas, simbolizuojantis vaisingum ą, ta čiau Ar ūno Vaicekausko teigimu, „tik ÷jimuose ir apeigin ÷je praktikoje kai kurias mitologines ožio funkcijas dubliuoja avinas.“ 8 „Avimi dažnai pasinaudojama buriant, [...] užkalbant, meldžiantis, pranašaujant, atliekant maginius veiksmus“ (ME, 1997, p, 44). D÷l to šioje apeigoje dažnai aptinkamas avinas/ avel ÷. Apeigos išnykimo išvakar ÷se pasirenkama tely čia (IIES, b, 2337, l, 14). Remiantis XX a pr. šaltiniais, dažniausiai ožys vedamas Panev ÷žio, Pasvalio, Šiauli ų, Raseini ų, Zaras ų apylink ÷se. Apie XX a. vidur į Pietry čių Aukštaitijos regione daugiausiai vedamas avinas/ avel ÷. Svarbus buvo apeigai išrinkto gyvulio paruošimas, t.y. specifinis jo papuošimas. Pirmasis duomenų apie apeigai puošiam ą gyvul į mums pateikia B. Bura čas: „gražiai apr ÷domas ir apkaišomas medži ų šakomis, žol ÷mis, margais popier ÷liais ar skurliais. Už rag ų užrišami pavadžiai, nupinti iš karklo žiev ÷s ar egl ÷s šak ų“ (Bura čas, 1933, p, 1023). Zaras ų apylink ÷se XX a. pr. piemenys dar nusipindavo virv ę iš karn ų (IIES, b, 2337, l, 8). Apie XX a. vid. Pietry čių Aukštaitijoje (Kirku čių k. Šven čioni ų r) gyvulys b ūdavo puošiamas panašiai, kaip mums nurodo B. Bura čas. Pateik ÷ja, pati dalyvavusi šioje apeigoje, prisimena, kaip buvo puošiamas gyvulys: „prilaužiam berž ą šakeli ų i supinam vainik ų, i

8 http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=893&kas=straipsnis&st_id=15978 63 uždedam un rag ų“ (IIES, b, 2337, l, 3). Taip gyvulys apeigai buvo puošiamas XX a. pr. ir išliko Pietry čių Aukštaitijoje beveik nepakit ęs iki XX a. vidurio, t.y. iki visai išnykstant šiai piemen ų v ÷lyv ą ruden į atliekamai apeigai. Kitokia situacija po žem ÷s reformos susiklost ÷ Zaras ų rajone, kadangi čia gyvuliai ganomi individualiai, nes dažniausiai savo karves gan ÷ vienas piemuo, gyvulio puošimas, laikui b ÷gant, iš apeigos visai išnyksta (IIES, b, 2336, l, 89). Kita svarbi apeigos priemon ÷ – medis, juk anks čiau m ūsų prot ÷vi ų prie medžio b ūdavo atliekami svarbiausi gyvenimo ciklo ritualai. Piemenys iš daugelio medži ų pasirinkdavo berž ą, pasirinkimo priežast į grei čiausiai įtakojo jo fizin ÷s savyb ÷s, b ūtent d ÷l jo kamieno baltumo. Pasak Bron ÷s Stundžien ÷s, „semantiškai beržo įvaizdis dažnai atrodo labiau motyvuotas, turint galvoje jo baltum ą bei tradicinius teiginius, kad daug kur šis medis simbolizuoja ypating ą švyt ÷jim ą, ž ÷r÷jim ą“ (Stundžien ÷, 1996, p, 50). Prisimindami k ą tik iškritusio sniego fizines savybes, galime pasteb ÷ti jo švyt ÷jim ą ir ž ÷r÷jim ą. Many čiau, b ūtent d ÷l to apeigai atlikti buvo pasirenkama vieta, kur auga beržas, nes atlikimui svarbus medžio kamieno baltumas: „baltas beržas reiškia sniegas baltas“ (IIES, b, 2337, l, 18), kadangi jis grei čiausiai simbolizuoja k ą tik iškritus į snieg ą. Piemenys apeigos metu tiesiogiai ne įvardydavo savo konkre čių sieki ų, o pasitelk ę perkeltin ę spalvos išraišk ą tarytum užuomin ą tam kažkam aukštyb ÷se tarsi užsimena apie savo siekius. Etnografin ÷s ekspedicijos duomenimis, neaugant apylink ÷se beržams, pasirenkamas bet koks medis, kaip antai egliukas (kadagys) (IIES, b, 2337, l, 14), tai akivaizdi apeigos nykimo tendencija. Įdomus B. Stundžien ÷s pasteb ÷jimas, kalb ÷dama apie medži ų simbolik ą dainose, ji užsimena slav ų kult ūros tyrin ÷jimuose iškelt ą ypating ą beržo funkcij ą, kur „kadaise egzistav ęs beržo kultas, apie kur į sprendžiama iš pavasario – vasaros ciklo archajinių apeig ų ir papro čių, iš dainuojamosios tautosakos, - kur šio medžio vaidmuo ypatingas“ (Stundžien ÷, 1996, p, 50). Aukštaitijos geografin ÷ pad ÷tis l ÷m÷, kad nemaža jos dalis (Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitija) ribojasi su slav ų teritorija. Gal beržas apeigai pasirenkamas ne tik d ÷l jo fizini ų savybi ų? Gal d ÷l to neatsitiktinai piemen ų pasirinkta vieta apeigai atlikti yra j ų ganymo erdv ÷, nes medžio vaidmuo čia be galo svarbus - aplink j į bus vedamas pasirinktas gyvulys, kuris, tik ÷ta, turi gali ų prašyti sniego ar net padaryti taip, kad šis grei čiau iškrist ų. IV. 1. 1. Apeiga ir jos vykdytojai

Remiantis šaltiniais piemen ų atliekamos apeigos eig ą galima suskirstyti į kelis pagrindinius atlikimo momentus: veiksmas pradedamas žegnone, vyresniojo piemens, įlipusio į med į, sakomu pamokslu, gyvulio vedimu aplink med į. Pasirinkę tinkam ą viet ą bei gyvul į, piemenys pasidalija vaidmenis, nes kiekvieno asmens, dalyvaujan čio šioje apeigoje, vaidmens vieta labai svarbi. Dalijantis pareigomis, išryšk ÷ja piemen ų socialin ÷ nelygyb ÷. Pati svarbiausia fig ūra tampa labiau patyr ęs, vikresnis bei iškalbingesnis piemuo. Toks dažniausiai gal ÷jo b ūti jau ne pirmus metus gan ęs ir vyresnio amžiaus piemuo. Skirstantis vaidmenis, pati negarbingiausia vieta atitenka jauniausiam, pirmus metus

64 ganan čiam piemeniui, tam, iš kurio dažniausiai ty čiojamasi, ar kartu ganiusiai mergaitei. B. Bura čas rašo, kad „prieš šias apeigas netoli beržo sukuriamas laužas, tarytum žiemos dievams k ą aukot ų“ (BLKP, p, 117). Apie piemen ų prieš apeig ą sukuriam ą lauž ą rašo ir P. Dundulien ÷, teigdama, kad Kupiškio apskrityje piemenys ož į vesdavo pagal senas prot ÷vi ų tradicijas, „pirmiausia susikurdavo prie beržo ugn į“ (Dundulien ÷, 2005, p, 300). Ekspedicijos metu daugelis pateik ÷jų, ganiusi ų apie XX a. 4 – 5 dešimtmet į, teigia, jog ugnis ruden į buvo k ūrenama, kad piemenys tiesiog tur ÷tų kur pasišildyti (IIES, b, 2337, Zaras ų, Šven čioni ų, Ignalinos r.) Apeigos pradžia skelbiama pagrindin÷s fig ūros - vyresnio, dažniausiai paties sumaniausio piemens sakoma žegnon ÷. Žegnon ÷ paplitusi visame balto ožio vedimo apeigos atlikimo areale, j ą pirmasis įvardija J. Elisonas (1930 m.), paskui B. Bura čas (1933 m.), A. Mažiulis (1938 m.), v ÷liau ir kiti tyr ÷jai. Šiek tiek varijuojant, apie tai pateik ÷jų pasakyta ir dabar: „Hender varkos./ Šender šarkos./ Cia niekas,/ Cia griekas,/ Cia visa pakusa“ (ŠvKm E MF, b, 39, Ap. 01). Ryt ų Aukštaitijoje (Tver čiaus apylink ÷se), kaip rašo Antanas Bielinis, „[...] dar prieš tai, kad m ūsų burtai b ūtų tikresni ir kad juos pamatyt ų ir išgirst ų pats aukš čiausias Dievas, mes dar mesdavom į aukšt į savo suvyniotus botagus. Tuos botagus mes stengdavom mesti kaip aukš čiau, nes gal kitam kaime, ar kur kitur, gali kiti žmon ÷s panašius burtus daryti, kad sniego nereikia, tod ÷l pagal sen ų žmoni ų kalbas, kas tok į botag ą ar botkot į aukš čiau išmes, tas bus pirmas išklausytas ir jam b ūrimai grei čiau išsipildys “ (IIES, b, 1051, l, 131). Centrinio/ pagrindinio apeigos dalyvio veiksmai skirtinguose Aukštaitijos regionuose pasireiškia gana adekva čiai – tai pagrindin ÷ fig ūra ir apeigos vyksmo metu d ÷mesys sukoncentruotas būtent į j į. Nuo individualios asmens išmon ÷s, organizacini ų geb ÷jim ų priklaus ÷ apeigos vyksmas. Piemen į, lipant į į med į sakyti pamokslo, J. Elisonas vadina kunigu (Elisonas, 1930, p, 121). V ÷liau taip pavadina ir B. Bura čas (Bura čas, 1933, p, 1023). Iš 1930 metais pateikt ų J. Elisono etnografini ų aprašym ų aišk ÷ja keli vyriausiojo apeigos dalyvio, dažnai minimo ketvirtuoju dalyviu, improvizaciniai geb ÷jimai prad ÷ti apeig ą: „ ketvirtas įlip ęs į med į spjaudo ant j ų“ (Elisonas, 1930, p, 117, Panev ÷žys); „ketvirtas, įlip ęs medin su balta terba, apsako vasaros vargus ir džiaugiasi, kad greitai sulauks visi žiemos. Paskum jis meta terb ą iš medžio, sakydamas, kad jau tuoj sniegas snigs ir nereik ÷s ganyti“ (Elisonas, 1930, p, 118, Pasvalio r., Pump ÷nų val.); „ketvirtas įkopia beržan, nusiima kepur ę, persižegnoja ir ima sakyti pamoksl ą, prašydamas Diev ą, kad grei čiau sniegas snigt ų.“ (Elisonas, 1930, p, 119, Kupiškio r. Suba čiaus val .); vienas piemen ų, dažniausiai didžiausias pramuštgalvis, įlipdav ęs beržan ir prašydav ęs žiemos, kartais purtydamas lapus: „Apsnikite, kad nebereik ÷tų lauke ganyti, laukia šlapiam šalti, mums vasara jau nusibodo “ (Mažiulis, 1938, p, 225, Zaras ų – Rokiškio apyl.). Vyresniojo piemens sakomo pamokslo turinys panašus visame balto ožio apeigos paplitimo areale: daugiausiai išsakomi piemen ų vargai, patirti per vis ą ganymo trukm ę, bei noras grei čiau baigti ganyti, motyvuojant ganymo nepatogumus ruden į bei nor ą kuo grei čiau gr įžti į namus. Tam, kad prašymas b ūtų įtikinamas, piemuo sakydamas „pamoksl ą, išvardydamas vis ų piemen ų vargus, vargelius, prašo Diev ą ir

65 liepia ožiui kartu prašyti, kad grei čiau ateit ų žiema“ (BLKP, p, 115). Pasvalio apylink ÷se sakomo pamokslo turinys neatspindi piemen ų varg ų, o žodžiais tarsi stebimasi iš b ūtų/ neb ūtų dalyk ų. Pamokslautojas sako: ‚ Juoda ožka, juoda kerv ÷! – Baltas pienas b ÷ga! Ar ne dyvai? Balta karv ÷ – Juodas pienas! Ar ne dyvai? “ (Elisonas, 1930, p, 120). Visi dalyvav ę turi pritarti: „Dyvai, dyvai! Kaip ne dyvai? “ (Elisonas, 1930, p, 120). Pamokslas dažniausiai sakomas bevedant gyvul į apie berž ą. Ryt ų Aukštaitijoje (Jurkiškio k. Zaras ų r.) piemenys kartu su vyresniuoju piemeniu sakydavo: „Ceni kozu na beriozu./ Dai bog snegu i marozu .“ (Trauksim ožk ą ant beržo./ Duok, Dieve, sniego ir šal čio.) (IIES, b, 2337, l, 10). Pateik÷jas nurodo, kad tose apylink ÷se buvo starover ų kaimas, tai piemenys sakydavo apeigos metu rusiškai. Ganiusieji apie XX a. vidur į, nesakydavo sud ÷ting ų oracij ų bei neužsimena, kad pamokslo sakytojas kada nors buvo vadinamas kunigu. Piemenys tiesiog kreipdavosi į diev ą: „ Dzieve duok, grei čiau, kad ažušalt,/ Kad mes namo grei čiau nuvažiuotume “ (IIES, b, 2337, l, 14). Apie XX. a. 4 – 5 dešimtme čius gan ę piemenys visai nebemini apie kada nors sakom ą piemen ų pamoksl ą. Nykstant apeigiškumui, tai grei čiausiai per ÷jo į tiesiog bendr ą piemen ų kreipim ąsi į gyvul į. Pietry čių Aukštaitijos regione (Kirku čių k., Šven čioni ų r.) apie XX a. vid. prieš prad ÷dami apeig ą visi t ą dien ą gan ę piemenys kreipdavosi į gyvul į, „jam pakalb ÷davo : Baron baroneli barneli: „Pasakyk kada ateis žiema“ (IIES, b, 2337, l, 2), paskui vesdavo j į aplink berž ą. Kiti apeigos vykdytojai vesdavo balt ąjį ož į, atlikdavo svarbi ą misij ą – tinkamai gyvul į apvesti aplink berž ą bei būti procesin ÷s eisenos dalyviais. Vesti išrenkami stipresni piemenys, nes gyvulys dažniausiai kaip įmanoma priešinasi. Jis paimamas už vis ų jo k ūno dali ų: už rag ų ima du piemenys, kurie traukia, vienas, dažniausiai jaunesnis ir lengvesnis ar ganiusi mergait ÷, pasodinami ant nugaros, jie tarsi imituoja jojim ą, pabaigoje vienas stumia arba įsikanda į uodeg ą. Pateik ÷ja, pati dalyvavusi apeigoje, prisimena jodavusi ant barono, nes „tai jau aš kap lengvesn ÷ kai buvau, paci maža buvau, lingvesnie tai mani b ūdav ą į daugiu stumdzydav ą“ (IIES, b, 2337, l, 5). Matome, kad ceremonijai vykdyti išnaudojamos visos gyvulio k ūno dalys, kyla klausimas, ar tam, kad užtikrint ų tinkam ą apeigos atlikim ą, ar tik d ÷l to, kad gyvul į sutramdyt ų? V ÷lyv ųjų šaltini ų duomenimis, gyvulys apeigai b ūdavo renkamas pagal savo b ūdą, dažnai ramus, kuris prisileidžia prie rank ų (IIES, b, 2337, l, 2). Pati negarbingiausia apeigos dalyvio pozicija buvo įsik ąsti gyvuliui į uodeg ą. Apie Šiaur ÷s bei Vidurio Aukštaitij ą XX a. pirmoje pus ÷je buvusi b ūtina s ąlyga – įsik ąsti gyvuliui į uodeg ą, „kad gyvulys, vedamas aplink beržą, apsireikalaut ų: arba spyriot ų, arba šlapint ųs, kitaip b ūrimas b ūtų nepavyk ęs“ (Dulaitien ÷, 1958, p, 202). J. Elisonas pateikia dar vienos s ąlygos aprašym ą: „kanda ožiui uodegos ir klauso jo r ÷kimo. Jeigu ožys r÷kia, sako, kad gretai pasnigs“ (Elisonas, 1930, p, 120). Būtent šiuo momentu, kai reikia įsik ąsti gyvuliui į uodeg ą, išryšk ÷ja piemen ų socialin÷ nelygyb ÷, kuri pastebima renkant pamokslo sakytoj ą. Niekas, ypatingai iš vyresni ų piemen ų, nenori šito atlikti. Dažniausiai piemenys sutaria burt ų keliu išrinkti piemen į, kuris įsik ąs gyvuliui į uodeg ą, bet „piemuo beburdamas taip pataikydavo, kad pasilikdavo tas vaikas, kur į nor ÷davo pajuokti“ (Dulaitien ÷, 1958, p,

66 202). Kaip rašo B. Bura čas, tai atlikdavo „piemuo, kuris dar pirmus metus gano, įsikandęs ožio uodeg ą, eina iš paskos“ (BLKP, p, 115). Narš ÷nų k (Duset ų v. Zarasu r.) užfiksuota ožio vedimo ceremonija, kuri ą atliko vienos mergait ÷s. Dabar sunku pasakyti, ar šioje apeigoje dalyvavo dar ir berniukai, bet mergait ÷s, įsikandusios į gyvulio uodeg ą, pad ÷tis šioje apeigoje buvo labai žeminanti kit ų piemen ų atžvilgiu: „kita mergait ÷ užpakal į šliauž ÷ keliakl ūpsta, įsikandus dantimis į jo uodeg ą“ (LTA 1722/ 109). Zaras ų apylink ÷se mergaitei apeigos atlikimo metu v ÷lgi teko baron ą stumti už užpakalio (IIES, b, 2337, l, 9). Aukštaitija šiuo ožio vedimo momentu pagal paplitim ą dalijasi į du arealus: Šiaur ÷s bei Vakar ų (apie Panev ÷žį, Pasval į bei Rokišk į), čia fiksuojamas įsikandimas ožiui į uodeg ą bei b ūtina sąlyga, kad gyvulys apsireikalaut ų, ir Ryt ų bei Pietvakari ų (Zaras ų bei Šven čioni ų apylink ÷se, kur ožys buvo stumiamas už užpakalio ir turi garsiau r ÷kti, nes „kuo ožys labiau r÷kia, tuo grei čiau žiema ateis“ (IIES, b, 2337, l, 8). Gal neatsitikinai apeigoje buvo privalomas gyvulio kankinimas, nes „avino prestižas mitini ų poetini ų vertybi ų hierarchijoje kai kur atvirai ironizuojamas ar šaipomasi iš avino, neretai griebiamasi „žemesniosios“ tematikos – tam tikras vaidmuo suteikiamas avino spiroms, bliovimui“ (ME, 1997, p, 44). J. Elisonas nurodo, kaip pa čios apeigos metu buvo ty čiojamasi iš gyvulio. Pirmiausia tai pastebime iš pamokslautojo, kuris, baigdamas sakyti pamoksl ą, į gyvul į kreipiasi grasinimais: „Tu, ožy baltaplauki, prašyk Diev ą, kad sniego b ūtų, o jei nebus, mes tave prilupsim“ (Elisonas, 1930, p, 121) ir net „pagauna ožk ą, uždeda jai ant rag ų toš ę ir uždega j ą“ (Elisonas, 1930, p, 118). Zaras ų apylink ÷se ne tik ožiui sušerdavo, bet ir pažnaibydavo, kad anas garsiau r ÷kt ų, t.y. geriau sniego paprašyt ų (IIES, b, 2337, l, 10). Pateik ÷jai nurodo, kad Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitijoje apie XX a. vidur į nieks gyvulio nebekankino. Šiaur ÷s bei Vidurio Aukštaitijoje ožio vedimo apeigoje kiti piemenys dalyvavo kaip procesijos dalyviai, tai visai neb ūdinga Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitijos regionams. Pietry čių Aukštaitijos regione, kur buvo vedami avis/ baronas, pateik ÷jai nemini, kada nors buvusios procesijos. Grei čiausiai jos šiame regione gal ÷jo visai neb ūti arba jau senokai nunykusi, nes pateik ÷jai, gim ę nuo 1930 met ų, to negal ÷jo pasakyti. J. Elisonas mini, jog „keturi piemenys, susisuk ę tošes, lyg žvakes, lydi j į iš abiej ų pusi ų po du sustoj ę“ (Elisonas, 1930, p, 120, Panev ÷žys). Apie panaši ą procesij ą rašo ir B. Burašas: „kiti du piemenys eina šalyse ožio su uždegtais iš beržo žiev ÷s žibintais, lig žvak÷mis“ (Bura čas, 1933, p, 1023). Ona Tuskenyt ÷ (Tuskenyt ÷, 1992, p, 39) aprašo piemen ų procesij ą su išsamiu tekstu dainos, kuri buvo atliekama piemen ų, einan čių iš paskos, vedant gyvul į aplinkui berž ą. Procesijos dalyviai pirmiausiai išgiria gyvul į, primindami jam, d ÷l ko visa tai vyksta: „ Oi, ožkela, tu baltoja, / Kokia tu graži!/ Aisma aplink boltu berž ų, / Kad b ūt grait žiema! “ (Tuskenyt ÷, 1992, p, 39) V ÷liau pats „išmislio čius“ atlieka pakartotin ą ožkos išgyrim ą ( Tuskenyt ÷, 1992, p, 39). Čia svarb ūs savotiški garsiniai pakartojimai „hm“ ir „pir“, anot O. Tuskenyt ÷s, „tur ÷davo b ūti kartojami kit ų piemen ų“ ((Tuskenyt ÷, 1992, p, 39). Šiuo apeigos momentu ryškus piemen ų hierarchijos principas: vis ų pirma tekst ą sako pats sumaniausias, o

67 pakartojim ų tinkamai nesugeb÷jąs pasakyti piemuo „gaudavo su botagu per blauzdas“ (Tuskenyt ÷, 1992, p, 39). Dažniausiai toks gal ÷jo b ūti jaunesnis, vos pirmus metus gan ęs piemen ÷lis. Apie XX a. 3-4 dešimtme čius Zaras ų apylink ÷se apeiga įgavo visai kit ą pavidal ą, ji tapo tik žaismingu gyvulio apvedimu, nes pateik ÷jai su šypsena l ūpose prisimena apie j ų atliekam ą apeig ą: „b ūdavo t ūsau į avel į“ (IIES, b, 2336, l, 89). Balto ožio vedimo aplink berž ą nykimo išvakar ÷se telieka tik žaismingas gyvulio apvedimas aplink berž ą. Zaras ų apylink ÷se, kur gyvul į vesdavo vienas piemuo, buvo sakomas prašymas/ kreipinys į Aukš čiausi ąjį: „Bjala bžoza, / Bjal koza. / Dai boženka sniegu.“ (Baltas berže, / Baltoji ožka./ Duok, Dievuli, sniego.) Didžiasalio kaime (vietini ų gyventoj ų vadinamame Sala) Ignalinos rajone piemenys ved ÷ tely čią, kuri buvo, anot pateik ÷jų, „labai spakaina“ ir sakydavo tokius žodžius: „Dzeve duok, grei čiau, kad ažušalt, / Kad mes namo grei čiau nuvažiuotume“ (IIES, B, 2337, L, 14). Ožio vedimo apeigoje svarbi gyvulio vedimo kryptis bei apvest ų rat ų skai čius, kuris liko nepakit ęs iki apeigos nunykimo dienos. Daugelio senesni ų ir v ÷lyvesni ų šaltini ų duomenimis, gyvulys vedamas priekiu, pagal saul ÷s jud ÷jimo krypt į – „kap saul ÷ teka“ (IIES, b, 2337, l, 15). Ta čiau aptikau du šaltinius, kurie mini kitok į gyvulio vedimo b ūdą, t.y. atbul ą. B. Bura čas rašo, kad „du piemenys tempia atbul ą ož į užsiriš ę karklo pavadžius už rag ų“ (Bura čas, 1933, p, 1023). Tver čiaus apyl. (Ignalinos r.) taip pat gyvulys buvo vedamas atbulas: „tris kartus j į atatups čiu apvesdavom aplink berž ą“ (IIES, b, 1051, l, 131). Dominuojantis skai čius yra trys grei čiausiai d ÷l to, kad „skai čius trys mitin ÷je poetin ÷je tradicijoje laikomas tobuliausia bei pagrindine makrokosmoso, socialin ÷s organizacijos konstanta, ypatingu, sakrališku skaitmeniu“ (Stundžien ÷, 1996, p, 48). Pateik ÷jai dažniausiai mini, kad apeiga buvo atliekama tik vien ą kart ą ir po jos laukiama rezultato. Nesulaukus apeiga neb ūdavo atliekama pakartotinai. Vadinasi, piemen ų pas ąmon ÷je dar gyva senojo tik ÷jimo savastis, kad apeiga atliekama vien ą kart ą ir tinkamai, tik taip ji atneš laukiam ų rezultat ų, o jei nepasisiek ÷, vadinasi, kažkas padaryta netinkamai. Piemenys gerai žinojo apeigos atlikimo s ąlygas, M. Dovydaitien ÷s rašo: „kad grei čiau ateit ų ruduo, tai reikia vienam piemeniui įsik ąsti avinui už uodegos. Be n ÷ vienas nenor ÷davo. Gal už tai taip nusibosdavo laukti rudens“ (Dovydait ÷, 1939, p, 538).

IV. 1. 2. Laukti apeigos rezultatai

Svarbus apeigos kulminacijos momentas, atlikus apeig ą, laukiamas sniegas. Pagal XX a. pradžios šaltinius sunku nusakyti piemen ų psichologin ę b ūsen ą, nes ji nebuvo fiksuojama. A. Mažiulis rašo, kad „apved ę ož į aplink berž ą, piemenys linksmindav ęsi, šokdav ę ir dainuodav ę iš džiaugsmo, kad greit apsnigsi ą ir nebereiksi ą ganyti“ (Mažiulis, 1938, p, 225). Džiaugdavosi pirmuoju sniegu ir apie XX a. vidur į gan ę piemenys. Rezultat ų laukim ą galima suskirstyti į dvi grupes: momentin į ir ilgalaik į. Atlikus apeig ą, iš pradži ų piemen ų stebimas momentinis rezultatas - gyvulio fiziologin ÷ b ūsena. Šiaur ÷s

68 bei Vidurio Aukštaitijoje stebimos gyvulio akys, į kuri ą pus ę jos ži ūri: „jeigu į pietus – bus lietaus, jeigu į žiemius – ims snigti (Elisonas, 1930, p, 118, Panev ÷žys). Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitijoje nebuvo stebimas gyvulio elgesys, piemenys apie greit ateisian čią žiem ą spr ęsdavo iš gyvulio garsaus r ÷kimo (IIES, b, 2337, l, 19). Ilgalaikio rezultato išdava b ūdavo greitai iškrentan čio sniego laukimas. Šis faktas paplit ęs visame balto ožio apeigos areale. Pateik ÷jai prisimena, kad b ūdav ę ir tokių nutikim ų, jog „b ūdavo pastropiji, kad bevedant ož į prad ÷davo snigt“ (IIES, b, 2337, l, 11, Jurkiškio k. Zaras ų r.) arba „nu atrodo i snigdavo grait“ (IIES, b, 2337, l, 6, Kirku čių k. Šven čioni ų r.). Kaip teigia Bielinis, „kartais ir iš tikro, po toki ų b ūrim ų iškrisdavo sniegas“ (ŠvKM, b, 3, l, 166). Svarbu pamin ÷ti, ar piemenys tik ÷jo šios apeigos s ÷kme. Remiantis XX a. pradžios šaltiniais, tai sunku nusakyti, ta čiau apklausti pateik ÷jai, apie XX a. vidur į dalyvav ę šioje apeigoje, nusako skirtingas pozicijas: tik ÷jim ą ir netik ÷jim ą, kad atlikus ši ą apeig ą gali greitai snigti. Pirmiausia pastebimas abejojimas, ar gyvulys gali iššaukti žiem ą, kad tokiu laiku visuomet greitai pradeda snigti ir „k ų ti mes žinam, ar ti anas teisingai mum parodie, ar anas neteisingai. Kas j į žino“ (IIES, b, 2337, l, 6). Grei čiausiai pataikydavo vesti gyvul į tuo momentu, kada turi snigti, bet jei greitai imdavo snigti, vadinasi, pad ÷davo ir piemenys tik ÷jo tuo (IIES, b, 2337, l, 19). Kaip pastebi Regina Merkien ÷, „piemenys daugelyje Ryt ų Lietuvos viet ų naudojo b ūdą žiemai parsišaukti – vesdavo ož į aplink berž ą. Ta čiau pastaruoju metu čia t ÷ra išlik ęs posakis, kuriuo erzina vaikus, kai ruden į pirm ą kart ą pargina. Tada sakoma: „jau vakar ožk ą vedei apie berž ą“ (Merkien ÷, 2005, p, 837). Vadinasi, Aukštaitijoje balto ožio vedimo aplink berž ą apeiga buvo gana gyvybinga iki jai išnykstant iš ganymo tradicij ų, ta čiau b ÷gant metams pastebima gana ryški dinamika. Pirmiausia apeigos paplitimo arealas po vykusios žem ÷s reformos tarsi dalijasi į dvi dalis: vienur apeiga modifikavosi prisitaikydama prie susiklos čiusi ų aplinkybi ų, išliko gyvuojanti – čia j ą atlikdavo vienas piemuo, o kitur ji išliko beveik nepakitusi, nes dar esant bendroms gyvuli ų ganymo tradicijoms, j ą atlikdavo visi gan ę piemenys, prisid ÷davo ir iš kit ų kaim ų. Lyginant XX a. pradžios ir XX a. vid. Šaltinius matyti, kad išlieka nemažai nepakitusi ų element ų: apeigos tikslas, gyvulys ir medis dažniausiai pasirenkami pagal spalv ą, dominuojantis apvedimo skai čius - trys. Ta čiau nebeišlieka oratoriaus kunigo, kuris sakydavo žegnon ę ir prakalb ą, lieka tik kreipimasis į gyvul į, o labiau religing ų asmen ų – kreipimasis į Diev ą. XX a. pabaigoje ožio vedimo apeiga nebefiksuojama kaip egzistuojantis paprotys. Ruden į piemen ų atliekama balto ožio vedimo apeiga ilgiausiai išliko Ryt ų bei Pietry čių Aukštaitijoje, kur ir bendruomeninio ganymo tradicijos išliko bene ilgiausiai.

IV. 2. Gyvuli ų savinink ų apeigos baigiant ganymo sezon ą

Kaip jau min ÷ta, gyvuliai į tvartus dažniausiai uždaromi iškritus pirmam sniegui ar esant stiprioms šalnoms. Baigiantis ganymo sezonui daugiausiai apeig ų atlikdavo piemenys, kurie buvo

69 labiausiai suinteresuoti ganymo pabaiga, o šeimininkai nor ÷jo, kad gyvuliai b ūtų ganomi kuo ilgiau. Ta čiau neišvengiamai ateidavo ta diena, kai gyvulius reik ÷jo visam šaltajam metui uždaryti į tvartus. Šaltini ų duomenimis, šilt ąjį met ą gyvulius globojo šv. Jurgis, šaltojo meto gyvuli ų glob ÷ju laikomas šv. Mykolas. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad žiemos met ą gyvulius „priima į k ūtę šv. Mykolas“ (BLKŠ, p, 160). Pirm ųjų žini ų apie 1618 – 1670 ar 1671 m. pateikia Vilhelmas Marinijus, kalbama apie gyvuli ų glob ÷jus: „Baubas (Baubis) – galvij ų saugotojas, piemen ų glob ÷jas, Žem ÷patis – žem ÷s, galvij ų ir viso ūkio glob ÷jas“ (BRMŠ III t, p, 64). „Simonas Grunau aprašytoje pr ūsų mitologijoje teigia, kad Viršaitis (Vurkšaitis, sudievintas žynys) globoja gyvulius“ (BRMŠ III t, p, 46). Mažvydas rašo, „kad Žem ÷pat į garbina tie, kurie yra susir ūpin ę gyvuliais“ (BRMŠ III t, p, 182). „Pildavo ant žem ÷s, šlakstydavo susirinkusius ir nešdavo gyvuliams, kad šie b ūtų sveiki, sot ūs, visl ūs, taip buvo elgiamasi per apeigas su alumi, aukojant Žemynai“ (Usa čiovien ÷, 1998, p, 128). Matas Pretorijus „ Ketvirtoji Pr ūsijos regyklos knyga “ aštuntame skyriuje „ Ganiavos užbaigimo švent ÷“ gana detaliai aprašo atliekam ą v ÷lai ruden į arba žiemos pradžioje apeig ą, kai uždarius gyvulius į tvartus „ šeiminink ÷ iškepa kvietinio pyrago, o šeimininkas padaro alaus. Tada ūkininkas arba jo vaikai suvaro gyvulius į tvart ą, bet pašaro nepaduoda. Tuo tarpu šeiminink ÷ suruošia stal ą. [...] Šeimininkas arba jo s ūnus pad ÷sto ant stalo vis ų r ūši ų šiaud ų, šieno ir nekult ų jav ų, taip pat gryn ų aviž ų, mieži ų, kanapi ų s ÷kl ų ir vandens. [...] Apeiga pradedama šeimininko pad ÷ka Dievui už apsaugot ą šeim ą ir gyvulius, d ÷koja riteriui Jurgiui, kad nepjud ÷ šunimis (vilkais) jojo gyvuli ų. [...] Prašoma laiminti uždaromus į tvartus gyvulius, j ų pašar ą. [...] Liku čiu alaus aplaisto šien ą, šiaudus, grūdus ir vanden į. Paskui šien ą, šiaudus, javus, vanden į neša į tvart ą, paduoda galvijams ÷sti ir gerti, laimina savo galvijus [...] “ (BRMŠ III t, p, 295). Daug šio aprašymo atitikmen ų surandame nagrin ÷dami K ūč ių papro čius. Koki ų nors ypating ų apeig ų, atliekam ų minim ą žiemos met ą gyvuli ų glob ÷jui šv. Mykolui, šaltiniuose pakankamai nesuradau. Pateik ÷jai taip pat negal ÷jo konkre čiai pasakyti. Galima b ūtų nesutikti su ankstesni ų tyr ÷jų teigimu, kad šv. Mykolas per žiem ą globoja gyvulius, nes gyvuliai į tvartus uždaromi gerokai v ÷liau po šv. Mykolo dienos (rugs ÷jo 29 d.), net apie Visus Šventus ar po j ų. O artimiausia diena, kai gyvuliai uždaromi, b ūna šv. Martynas. Balsys R. straipsnyje nagrin ÷damas lietuvi ų namini ų gyvuli ų ir paukš čių dievybes, nemini šv. Mykolo - gyvuli ų glob ÷jo (Balsys, 2005, p, 17). Nagrin ÷jant straipsnio tekst ą, kyla mintis, kad žiemos met ą gyvuli ų glob ÷ju gal ÷jo b ūti laikomas Sutvaras . R. Balsys teigia, kad Sutvaro etimologija abejoni ų nekelia – jis sietinas su lietuvi ų tverti, tvora, tvartas ir kitais šios šaknies žodžiais“ (Balsys, 2006, p, 154). Autorius, kalb ÷damas apie šios dievyb ÷s etimologij ą, daro išvad ą: „vadinasi, ir etimologija, ir pirminis šaltinis Sutvar ą pagr įstai leidžia laikyti visoki ų gyvuli ų sutv ÷r÷ju, besir ūpinan čiu galvij ų prieaugliu“. Tyr ÷jas paaiškina vien ą iš žodžio Sutvaras aiškinim ų – tverti. Pagal gyvuli ų fiziologinius poreikius, many čiau, ne visai teisinga sakyti, kad gyvuli ų prieauglis buvo tveriamas, t.y gyvuliai apvaisinami tvarte. Kiekviena kaimo mo čiut ÷ pasakyt ų, kad gyvuli ų poreikis daugintis kyla kaip tik gyvuli ų ganymo metu, o ne žiem ą, dažniausiai žiem ą jie

70 veršiuojasi/ ÷riuojasi tvarte, ir tai tiek gyvuliams, tiek j ų prieaugliui labai pavojingas metas. Gyvuliai baigiantis ganymo sezonui uždaromi į patalpas, vadinamas tvartu, žodis tvartas etimologiškai, pasak R. Balsio, Sutvaras . Many čiau, jog pasakytas mintis galima b ūtų aiškinti taip: žiemos met ą gyvulius, o ypatingai j ų prieaugl į, tvert ą vasar ą ir gimus į žiem ą tvarte, globoja Sutvaras . Apie Sutvar ą, kuris yra gyvuli ų glob ÷jas, rašo Gintaras Beresnevi čius (Balsys, 2006, p, 154). Tai teigti tvirtai šiandien nepakanka duomen ų, bet tai gal ÷tų b ūti prielaida tolimesniems tyrin ÷jimams atlikti. Ta čiau dar XX a. pr. - XXI a. pr. mus pasiekia apeigos, atliekamos uždarant gyvulius į tvart ą, kai šeimininkai imdavosi tam tikr ų veiksm ų, ketindami užtikrinti j ų s ÷kming ą peržiemojim ą, apeiginiams veiksmams atlikti į pagalb ą pasitelkdavo bažnytines sakramentalijas ir saugas. Rankraštyn ų bei publikuot ų šaltini ų duomenimis, beveik neaišku, kaip tai buvo daroma. Žeimelio apylink ÷se dar XX a. pr. „suvar ę gyvulius į tvart ą, jo pal ÷pes ir duris apkaišydavo šv ęstomis žol ÷mis“ (IIES, b, 642, l, 26). Ekspedicijos metu apie šios dienos apeigas duomen ų surinkta labai nedaug. Ryt ų Aukštaitijoje dar ir dabar laikantys gyvulius imasi įvairi ų veiksm ų, dažniausiai pasitelkia krikš čionišk ąsias sakramentalijas. Daugiausia duomen ų apie tai ekspedicijos metu užrašyta Šven čioni ų r. Prieš įvedant gyvulius į tvart ą, šis pašventinamas šv ęstu vandeniu ir peržegnojamas tvarto vidus, o paskui, uždarius gyvulius į tvart ą, jie irgi pašventinami šv ęstu vandeniu (IIES, b, 2336, l, 9, Zarasai). Tvartas, prieš įvedant gyvulius, šventinamas šv ęstomis žol ÷mis (Šakališki ų k. (IIES, b, 2336, l, 49, Šven čioni ų r.). Šventina tvart ą, o kartu ir jame esančius gyvulius (Bavainišk ÷s k. (IIES, b, 2336, l, 13, Šven čioni ų r.), Vigari ų k. (Pastav ų r. Baltarusijos res.) bei Svirk ų k. (Šven čioni ų r.) gyvuliai žegnojami, kai pirm ą kart ą išvedami į ganykl ą ir kai pastatomi į tvart ą žiemai (IIES, b, 2336, l, 33). Tre čiūnų kaime (Šven čioni ų r.) įvesti gyvuliai pašventinami šv ęstu vandeniu, ta čiau dar šeiminink ÷s atlieka magin į veiksm ą panaudodamos saugas. Pateik ÷ja, gimusi 1949 m., dar ir dabar užkaišo tvarto ang ą šienu ir šventomis žol ÷mis (IIES, b, 2336, l, 25). Ta čiau, kaip būtų gaila, dažniausiai pateik ÷jai, gim ę apie 1940 m., sakosi nieko nebedarantys arba nurodoma, kad šeima buvusi labai tikinti ir nieko panašaus nedar ÷ (IIES, b, 2336, l, 29).

71 V. KAL öDŲ LAIKOTARPIO APEIGOS

Paskutinis krikš čionišk ų liturgini ų met ų laikotarpis, kurio pradžia sietina su šv. Andriejaus diena (lapkri čio 30) – Adventas. Jo trukm ÷ - keturios savait ÷s, baigiasi visada t ą pa čią dien ą - gruodžio 25 per Kal ÷das. Pasak P. Dundulien ÷s, „kai kur gruodis buvo laikomas vilk ų m ÷nesiu“ (Dundulien ÷, 2005, p, 21). Šiuo laikotarpiu gausu draudim ų, įvairi ų apribojim ų ne tik žmoni ų, bet ir ūkin ÷je veikloje. „Tai buvo burtai ir magiški veiksmai, tariamai turintys užtikrinti ger ą b ūsim ą derli ų, gyvuli ų sveikat ą ir asmenin ę žmoni ų laim ę“ (Dundulien ÷, 1979, p, 13). Šio laikotarpio papro čiuose gausu su gyvuliais susijusi ų tam tikr ų draudim ų, tik ÷jim ų, atliekam ų ritual ų, apeig ų ar magišk ų veiksm ų. K ūč ių diena visoje Lietuvoje buvo ypatinga. Vienas iš ankstyviausi ų šaltini ų, įvardijusi ų K ūč ias, yra 1573 m. sudarytas lietuvi ų pamoksl ų rinkinys – Postil ÷. Šaltinyje kalbama apie tai, jog lietuviai buria „su Kūč iomis, su žirniais, kvie čiais, medumi sumaišytais, kad apsigint ų nuo velni ų ir perk ūno“ (LKŠ, p, 11). Apie žirnius ir kvie čius, kaip auk ą gyvuli ų ūkio s ÷kmei, liudija ir M. Pretorijus: „K ūč ių vakar ą jie vis ų gyvuli ų tvartuose barsto žirni ų, sumaišyt ų su kvie čiais, kad gyvuliai eit ų į rank ą“ (BRMŠ III t, p, 328). Anot M. Gimbutien ÷s, „K ūč ios – tai bendra žmogaus ir jo šeimos nario gyvulio puota, gilios senov ÷s būties reliktas“ (LKŠ, p, 15). Tod ÷l nagrin ÷dami K ūč ių ir Kal ÷dų apeigas pastebime, kad daugelis tik ÷jim ų, draudim ų, magini ų veiksm ų buvo skirti gyvuli ų ūkio gerovei užtikrinti, prieaugliui skatinti ir pan. Tik ÷tina, jog d ÷l to K ūč ių dienos esmingiausi draudimai buvo ir dabar yra daugelio darb ų reglamentavimas, apribojimas, paliekant tik pa čius gyvybiškai svarbius darbus: nam ų ruoš ą bei gyvuli ų prieži ūrą. Prieš K ūč ias žmon ÷s stengiasi užbaigti visus prad ÷tus svarbesnius darbus, vengia linksmybi ų, triukšmo, laikosi daug draudim ų, anks čau imdavosi magini ų priemoni ų ir veiksm ų. Kūč ių dienos draudimus galime suskirstyti į vyriškus: malti, kapoti malkas ir pan., bei moteriškus: verpti, lopyti, si ūti, kirpti, neskusti bulvi ų ir pan. Laikantis draudim ų, tik ÷jim ų, magini ų veiksm ų, tik ÷ta neišprovokuoti nelaimi ų, apsaugoti šeim ą, galvijus, j ų prieaugl į nuo nelaimi ų, lig ų, negand ų. Gl ūdin čias senas tradicijas turi kal ÷dojimas, kuris prasid ÷davo per Kal ÷das ir trukdavo vis ą tarpkal ÷dį (iki Trij ų Karali ų). Tad prie Kal ÷dų dienos apeig ų, skirt ų gyvuli ų gerovei užtikrinti, galima priskirti ir kal ÷dotojų sveikinimus, link ÷jimus. Pasak P. Dundulien ÷s, „jie buvo laikomi savotiškais užkalb ÷jimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti“ (Dundulien ÷, 2005, p, 40). Kal ÷dojant buvo sakomi apeiginiai sveikinimo žodžiai: linkima gero derliaus, s ÷km ÷s gyvuliams ir pan., giedamos giesm ÷s, kuri ų žodžiuose skamba tarsi užkalb ÷jimas šeimos bei ūkio gerovei ar vaisingumui padidinti

V. 1. Kūč ių dienos ir vakaro ypatyb ÷s

Kal ÷dų apeig ų laikotarpis, prasidedantis advento pradžia, kulminacij ą įgauna K ūč ių dien ą bei jų išvakar ÷se, aptinkame ir daug įvairiausi ų draudim ų, tik ÷jim ų bei magini ų veiksm ų gyvuli ų ūkyje.

72 Ypatinga šeimininkams jau pati K ūč ių diena bei išvakar ÷s, kai vyravo draudimas dirbti tam tikrus ūkio darbus: malti, malkas skaldyti, nes keliamas triukšmas gali sukelti stichines gamtos nelaimes: b ūsim ą vasar ą sukelti audr ą, kruš ą, kurios gali pakenkti pas ÷liams, trobesiams bei gyvuliams. K ūč ių meto draudimuose pastebime s ąsajas su adventinio laikotarpio tik ÷jimu bei draudimu, skirt ų konkre čiai avims. Jeigu nesp ÷davo avi ų nukirpti šv. Andriejaus dien ą, kirpo per K ūč ias, nes tik ÷ta, kad „po to raganos jau niekad j ų nekerpa, dar moterys kirpdamos avis užsivilkdavo vyr ų kamizelkom, tik ÷ta, kad avys tada nedvesia“ (BLKŠ, p, 26). Ta čiau nuo XX a vidurio iki XXI a. pr. nebeišlieka draudim ų, susijusi ų su avimis, nes tuo metu avininkyst ÷ Ryt ų Aukštaitijoje ima smarkiai nykti. Tik ÷ta, kad nesilaikant draudimo dirbti tam tikrus darbus, galima buvo pakenkti gyvuli ų sveikatai, buvo draudžiama skaldyti balanus, kad gyvuliai nag ų nesusiskaldyt ų ar rag ų nenusilaužt ų (BLKŠ, p, 26). Plyšus ar perskilus karv ÷s, arklio kanopai, gyvuliui labai skauda ir jis tampa neproduktyvus, užtrunka pienas, arklys tampa nebesuvaldomas. Vyravo griežtas draudimas: „per K ūč ias nelopydavo kailini ų ir kit ų drabuži ų, kad ÷riukai ir kiti gyvuliai negimt ų lopiniuoti“ (IIES, b, 2336, l, 26, Kavelkišk ÷s k., Šven čioni ų r.). Ta čiau galima aptikti vien ą magin į veiksm ą, leidžiant į lopyti K ūč ių vakar ą drabuž į, ta čiau tai gana griežtai apribojama – „moterys lopo drabuž į baltais lopais arba siuva balt ą r ūbą, kad avys vest ų baltus g ÷riukus (BLKŠ, p, 26, Molaini ų k., Panev ÷žio r.). Grei čiausiai tai anks čiau buv ęs tam tikras similin ÷s magijos veiksmas, imitav ęs simbolin į siuvim ą, nulemiantis reikiamos spalvos ( balt ų) g ÷riuk ų gimim ą. Vyravo ir kitas draudimas, skirtas moterims – „neverpti, nes avys gali susirgti kvaituliu“ (Dundulien ÷, 1991, p, 230). Tik ÷ta, kad jeigu „per K ūč ias ir Kal ÷das bulves skusi, avi ų vilna nežels“ (Dundulien ÷, 1991, 127). Matyt, Naujasalio kaime (Šven čioni ų r.) grei čiausiai d ÷l to ant K ūč ių stalo ir dabar nededa virt ų bulvi ų. Tvere čiaus apylink ÷se sl ÷pdavo pa čią verpst ę, „nes jei kas j ą pamatyt ų, tai tais metais susitikt ų gyvat ę“ (Dundulien ÷, 1991, 230). Grei čiausiai šis tik ÷jimas buvo d ÷l to, kad gyvat ÷ ypatingai pavojinga avims. Kai gyvat ÷ įkerta avelei, ši tik subliauna ne savo balsu, krenta ant žem ÷s, akimirksniu išsipu čia ir nugaišta, pasak pateik ÷jų, jai pad ÷ti negali niekas (ŠvKM E MF, b, 39, Ap. 7). Ryt ų Aukštaitijoje pla čiai paplit ę įvairaus pob ūdžio maginiai veiksmai, siekiant užtikrinti gyvuli ų ūkio gaus ą. Tokius veiksmus dažniausiai atlikdavo šeimininkas: „kad avys atsivest ų po du ÷riukus, per K ūč ias gerdavo po du indelius alaus ir dviese eidavo per kaim ą, o kad avys geriau žindyt ų g÷riukus, mušdavo jas kepure “(IIES, b, 2336, l, 46, Šakali ų k., Šven čioni ų r.). Panaš ų veiksm ą pateikia P. Dundulien ÷ iš Jonišk ÷lio apylinki ų (Dundulien ÷, 2005, p, 35, Pasvalio r.). Pagal atmosferos reiškini ų steb ÷jimus sp ÷davo apie gyvuli ų ūkio gaus ÷jim ą kitais metais. Buvo tikima: „jei K ūč ių vakar ą sninga dideliais gabalais (Šven čioni ų apylink ÷se sakoma lopais), avys vesian čios daug g ÷riuk ų ir jie gerai augsi ą“ (Dundulien ÷, 2005, p, 35, Pasvalio r., Pamažupi ų k.). „K ūč ių vakare eidavo prie lango ir bliaudavo avies balsu. Eidavo po du, nes tada manydavo, kad avis atsives du g ÷riukus. Jei eidavo po vien ą, tai šeimininkas nurodydavo, nes nor ÷davo, kad avis atsivest ų po vien ą“ (IIES, b, 681, l, 38).

73 Dar XX a. pr. buv ę draudim ų, kuri ų lakytis prival ÷jo laikytis piemuo. Manyta, laikantis ši ų draudim ų, bus užtikrinamos geresn ÷s ganymo s ąlygos. Anks čiau Kauno apylink ÷se piemenims buvo draudžiama griebti iš krosnies ištrauktus k ūč iukus, „nes vasar ą gyvuli ų nesuganys – gyvuliai taip pat godžiai puldin ÷s į javus“ (LTA 485/ 15), o Akmen ÷s r. tik ÷ta, kad tuomet piemeniui bus vasar ą sunku ganyti (LTA 1432/ 99). Draudimas vaikams griebti iš krosnies traukiamus k ūč iukus ekspedicijos metu užrašytas Pietry čių Aukštaitijoje (IIES, b, 2336, l, 34, Stugli ų k., Šven čioni ų r.). Nykstant ganymo tradicijoms, nebelieka ir samdom ų piemen ų bei anks čiau buvusi ų draudim ų, galin čių pagerinti ganymo sąlygas. Ypatingas d ÷mesys tos dienos papro čiuose skirtas gyvuliams, ypatingai karv ÷ms ir avims. Bene svarbiausi ų magini ų veiksm ų imdavosi šeimos galva, kad apsaugot ų gyvulius, j ų prieaugl į nuo vis ų negand ų. Šeiminink ÷s r ūpestis buvo vilnos kokyb ÷ ar karvi ų pieningumo užtikrinimas. K ūč ių dien ą gyvuliais b ūdavo pasir ūpinama geriau nei įprastai, jie pamaloninami geresniu šienu, paduodant milt ų ar riekel ę duonos. Pabr ÷žtinas j ų r ūpinimasis tris kartus per dien ą. „Sakydavo, kad reikia gyvulius gerai paliuobt, nes ateina dievas ir klausin ÷ja, o gyvuliai prakalba žmogaus balsu, paskundžia šeiminink ą (IIES, b, 854, l, 56, Rokiškio r.). XXI a. pr. Rytų Aukštaitijoje K ūč ių dien ą šeimininkai savo gyvulius visuomet pamalonina paduodami jiems geresnio šienelio kratinio ar miltais pagardindami runkelius. Buvo tikima: jeigu ši ą dien ą gyvuliai bus alkani, tai alkani bus visus metus (IIES, b, 2336, Zaras ų r., Šven čioni ų, Ignalinos r.). Pastebima krikš čioniškoji įtaka: gyvuliai šeriami „tod ÷l, kad nakt į gyvuliai pavargs bekl ūpodami“ (Kudirka, 1993, p, 190). Žeimelio apylink ÷se „K ūč ių vakare lauke ant suolo palikdavo gr ūdų, kurie taip b ūdav ę šven čiausios pašventinami ir per Kal ÷das juos nešdavo gyvuliams. Latvijoje K ūč ių vakare ant stalo palikdavo žirni ų, o rytmet į atiduodavo avel ÷ms (IIES, b, 16, l, 8, Zalimniek ų k., Daugpilio r. ). Nešdavo K ūčių vakare gyvuliams duonos, kad jie nesirgt ų“ (IIES, b, 642, l, 4). Kupiškio r. (Šimoni ų apyl.) K ūč ių dien ą neduodavo ÷sti iki piet ų (Kudirka, 1993, 190). Dar XX a. viduryje Kaltan ÷nuose (Šven čioni ų r.) neduodavo gerti, kad vasar ą nezyliot ų ir b ūtų lengviau ganyti (IIES, b, 2336, l, 54). Tam, kad gyvuliai nezyliot ų, prieš K ūč ių vakarien ę apimdavo sauj ą sm ÷lio ir juo pabarstydavo karvi ų nugaras (Kudirka, 1993, p, 190). Pasvalio r. šeiminink ÷s K ūč ių dien ą karves melždavo tik du kartus, tik ÷ta, „kad piet ų pienas sumaž ÷s visam laikui – liks tik dviej ų kart ų pienas“ (Kudirka, 1993, p, 190, Salo čių apyl.). Išvakar ÷se gaspadorius atlikdavo maginius veiksmus gyvuli ų tvarte, t.y. jiems saugioje erdv ÷je, žiemos periodu. Gyvuli ų apsaugai atliekama apeiga – apr ūkymas, naudojant devindrek į. Gyvuli ų apr ūkym ą devindrekiu šv. Jurgio dien ą aptinkame Zaras ų r., o kitose Ryt ų Aukštaitijos vietov ÷se jis nebefiksuojamas. Per K ūč ias apr ūkydami gyvulius taipogi tik ÷josi, „kad neapnikt ų visokios blogyb ÷s“ (Dundulien ÷, 1991, p, 234). Kulminacinis tos dienos momentas – K ūč ių vakarien ÷, o jos svarbiausias akcentas – šienas. Svarb ūs momentai yra parinkimas, nešimas, paklojimas, pak÷limas nuo K ūč ių stalo, atidavimas gyvuliams. Tai ne bet koks šienas, o turintis magini ų gali ų: šventas, užtikrinantis gyvuli ų b ūvį, gydantis

74 nuo lig ų, „blog ų aki ų“. Dalyvauja visi asmenys, turintys tiesiogin į s ąlyt į su gyvuliais, j ų prieži ūra – šeimos galva, piemuo ar jaunasis š ÷r÷jas, visi vyriškos gimin ÷s. Nors dabar švent ÷ šven čiama šeimos rate, ta čiau „ji turi daug bendr ų bruož ų su XVI – XVII kaimo bendruomen ÷s švent ÷mis, kaip antai vienas iš moment ų – vaiši ų stalo paruošimas – šiaud ų, šieno klojimas ant stalo“ (Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, 2001, p, 92). Bronislavos Kerbelyt ÷s teigimu, „d ÷dami ant stalo ar po stalu šien ą, žmon ÷s imituoja valg ą gyvuli ų maist ą. Pad ÷ti po stalu arklio pakinktai rodo, jog gyvuliai taip pat dalyvauja bendroje vakarien ÷je“ (Kerbelyt ÷, 1997, p, 121). K ūč ių vakarien ę s ÷sdavo valgyti, kai danguje pasirodydavo Vakarin ÷ žvaigžd ÷, ypatingai šio papro čio laik ÷si ir dabar laikosi Aukštaitijoje. K ūč ių vakarien ÷s apeigos grei čiausiai atsektinos iš sen ųjų balt ų praeities. Svarbus momentas - apeiginis šieno atnešimas į trob ą, turintis gana griežt ą paprot į, gyvuojant į ir iki ši ų dien ų, ypa č kaimo vietov ÷se. Vakare apsitvarkius, baigus ruošti valgius, šeimos galva atneša į trob ą šieno(IIES, b, 2336, Ryt ų Lietuvoje), dar minima, kad šien ą gali atnešti „jaunasis š ÷r÷jas ar piemuo“ (BLKP, p, 141). Tad K ūč ių stalui šien ą nešti gali visi asmenys, tiesiogiai turintys s ąlyt į su gyvuliais, j ų prieži ūra. XX a. pabaigoje Pietry čių Aukštaitijoje šienas į namus nešamas taip, kaip nešamas ir šerti gyvulius: „razgin ÷je“ (RM ČA, Ap. 02, Aiduk ų k. Šven čioni ų r.), „kašela“ (IIES, b, 2336, l, 55, Kaltan ÷nai. Šven čioni ų r.). Krikš čionyb ÷s įtakoje aiškinama kitokia K ūč ių šieno, pad ÷to ant stalo, prasm ÷ – tai šienas, ant kurio prakart ÷l÷je gul÷jo gim ęs Kristus. Ta čiau tyr ÷jų nuomone, „tai gilios senov ÷s prasmingo bendravimo su gyvuliais, dalijantis maistu, reliktais tap ęs tradicijos t ęstinumas“ (LKŠ, p, 12). Nykstant šioms s ąsajoms, įgaunant daugiau kirkiš čionišk ųjų element ų, jau po XX a. antrosios pus ÷s daugelis šien ą neša „drobul ÷je, stalties ÷je“ (IIES, b, 2336, l, 35, Stugli ų k. Šven čioni ų r.), skaroje, na, o dabar „maišelyje ar tiesiog gl ÷byje“ (RM ČA, Ap. 01). Šieno parinkimas taipogi tur ÷jo tam tikr ų tik ÷jim ų. Vis ų pirma „šienas K ūč ių stalui parenkamas iš keli ų viet ų, daugiausiai iš keturi ų kluono kamp ų ir padaromas kracinys“ (RM ČA, Ap. 07). Utenos r. (Užpaliuose) „šieno K ūč ių stalui pasipjaudavo prieš Jonines, var ÷niškiai įmaišydavo m ÷tų – kad kvep ÷tų, kad priviliot ų ger ųjų dvasi ų“ (Kudirka, 1993, p, 59). Anks čiau ir dabar gyvuoja tik ÷jimas šieno, turin čio gydomąją ar magin ę gali ą, poveikiu. Pirmiausia tik ÷ta, kad „šienas neša s ÷km ę, jei ant stalo pad ÷ta šieno, tai ateinan čiais metais bus pilna daržin ÷“ (Kudirka, 1993, p, 59, Veliuona). Tik ÷ta ir dabar tikima, kad K ūč ių stalo šienas turi gydom ųjų gali ų. Apie K ūč ių šieno gydom ąsias savybes duomen ų pateikia Juozas Kudirka, nurodydamas, kad Pelesos apylink ÷se (Varanovo r., Gardino srt., Baltarusijos Respublika) „dar ir m ūsų dienomis nuo stalo iš tos vietos, kur buvo pad ÷ta l ÷kštut ÷ su kal ÷dai čiais, ima žiupsnel į šieno ir surišt ą pasideda už švento paveikslo: jei karv ę bloga akis nuži ūri, uždega, įdeda į kibir ą ir apr ūko“ (Kudirka, 1993, p, 122). Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų r., besiribojan čiame su Baltarusijos Respublika) užrašiau analogišką pateik ÷jos pasakojim ą, kur į pateik ÷ J. Kudirka. Pateik ÷ja, gyvenusi (mir ÷ 2008 m.) Matuk ų k., pasakoja, jog, „raikia paimc K ūcias šiena žiupsnel į i padiec atskirai, susukc popieralin i padiec už abrozalia. Cia saka „K ūcios šienas“, nuo aki ų

75 gerai. Jei kokios akys padaro negerai gyvuliui ar kam, reikia duoti šio šieno truput į i apr ūkyc“ (RM ČA, Ap. 04). K ūč ių šieno panaudojim ą užrašiau 2009 m. Adutiškyje (Šven čioni ų r.), pateik ÷ja ir dabar pasiliekanti truput į K ūč ių šienelio, laikanti už švento paveikslo, o kai karv÷ veršiuojasi, kad jai lengviau būtų ir geriau išsivalyt ų, duodanti šio šieno (IIES, b, 1336, Ap. 29, P. 2) Kitose Ryt ų Aukštaitijos vietov ÷se pateik ÷jai nemini, kad K ūč ių šienas tur ÷tų panaši ų gydom ųjų savybi ų. Many čiau, tai gana akivaizdus kult ūrų difuzijos avejis, kai geografiškai artimai besisiejantys regionai asimiliuojasi arba perima vienas kito tradicijas. Šven čioni ų apylink ÷se, sunkiai karvei teliuojantis (veršiuojantis), dar buvo sušeriama Kal ÷din ÷ aplotka (plotkel ÷) tikint, kad toji lengviau išsiteliuotų (LTA 796/ 48 (237). Kaišiadori ų rajone kuokštel į šieno pasilikdavo vasarai, perint viš čiukus, j į d ÷davo į lizd ą, kad geriau sekt ųsi (IIES, b, 17, l, 20). Neturint gyvuli ų K ūč ių šienas neb ūdavo išmetamas, o reik ÷davo sudeginti, jis buvo laikomas šventu. Šventint ų verb ų ar žolyn ų, niekada neišmesdavo, o juos sudegindavo (Šven čioni ų apylink ÷s). Lik ęs paprotys K ūč ių šien ą nešti į tuš čią tvart ą, nors ir n ÷ra gyvuli ų, „kad ti neb ūtų dzyka“ (RM ČA, Ap. 01). XX a. pr. įžengus į nam ą buvo sakomi tam tikri žodžiai, tarsi pranešantys, kad jau šventvakaris: „Vaikai, ruoškit ÷s, netoli Kal ÷dos, K ūč ios čia pat“ (Kudirka, 1993, p, 59). XXI a. pr. Ryt ų Aukštaitijoje šien ą kaip ir atnešdavo, taip ir ant stalo pad ÷davo šeimininkas, o stalties ę uždengdavo šeiminink ÷ (IIES, b, 2336). Vienu ir kitu atveju stal ą šienu dengdav ę asmenys, turintys tiesiogin į kontakt ą su gyvuliais. Šieno pad ÷jimas taipogi buvo svarbus K ūč ių vakarien ÷s akcentas. J į pad ÷davo ne bet kaip, o padalydavo į dvi dalis: vien ą d ÷davo ant stalo, kit ą – po stalu. „Aukštai čiai dengia vis ą stal ą šienu, o Žemaitijoje deda tik toje vietoje, kur bus l ÷kštel ÷ su kal ÷dai čiais“ (BLKP, p, 59). Šven čioni ų apylink ÷se dar ir dabar gyvuoja paprotys dengti vis ą stal ą šienu (IIES, b, 2336, Naujasalio, Kirku čių, Tre čiun ų, Milioni ų k. it kt.). Anks čiau likus į šien ą, b ūdavo, sudeda pastal ÷n (IIES, b, 2336, l, 71, Zaras ų r. Imbrado payl.). Su kašele (pintine) pastal ÷n šien ą statydavo ir Kaltan ÷nų apylink ÷se (IIES, b, 2336, l, 55). Rašytini ų šaltini ų duomenimis, XX a. pr. ant šieno po stalu nakvodavo piemen ÷lis, v ÷liau nakvodavo ir maži šeiminink ų vaikai. Many čiau, paprotys nak čiai guldyti piemen į po stalu yra tam tikras maginis veiksmas, vaikas gal ÷jo b ūti šio šieno sergimas nuo neger ų dvasi ų. Juk tautosakoje užfiksuota, kad lauke palikto miegan čio ant šieno ar rugi ų p ÷do neliesdavo laum ÷s. Gal tik ÷ta, kad pama čiusios piemen ÷lį, jos neapker ÷s šieno, kuris ryte nešamas gyvuliams. Dar ant to šieno d ÷davo aviž ų gyvuli ų daliai, kuri ą atiduodavo Kal ÷dų ryt ą (Kudirka, 1993, p, 61, Rokiškio r.). Daugelyje Lietuvos viet ų buvo paprotys pastal ÷je ant šieno pad ÷ti arklio pavalkus ar apinars į. Krikš čioniškos įtakos paveikti gaspadoriai b ūdavo šien ą peržegnoja, net pabu čiuoja, „prašydami Dievo laiming ų derling ų met ų, kad gyvuliams šieno netr ūkų“ (Kudirka, 1993, p, 61). Paprotys šien ą pad ÷ti pastal ÷je jau išnyk ęs. Tendencija kintanti ir su šieno pad ÷jimu ant stalo. Dabartin ÷s šeiminink ÷s labai baiminasi, kad šieno nepribyr ÷tų ant grind ų, motyvuodamos, kad sunku nuvalyti nuo kilim ų. Vadinasi, ir modern ÷jan čios interjero detal ÷s tur ÷jo nemaž ą įtak ą kai kuri ų papro čių išnykimui.

76 Apeigin ÷ vakarien ÷ dažniausia pradedama šeimininko. Kaip ir kituose žemdirbi ų ritualuose (s ÷jos, m ÷šlavežio, šienapj ūt÷s metu), prieš apeigin ę K ūč ių vakarien ę šeimos galva apsirengdavo švariais drabužiais. XX a. pr. Aukštaitijoje (Šven čioni ų apyl.) apeigin ÷ K ūč ių vakarien ÷ buvo pradedama apeiginiu veiksmu. „Pasiima duonos kepal ą ir apeina tris kartus savo gyvenam ąjį nam ą, o visi kiti namiškiai laukia viduje. Paskui belsdamasis į duris prašo užeiti. Po tam tikro ritualinio dialogo šeimininkas įeina į vid ų ir pad ÷jęs duon ą ant stalo, j ą peržegnoj ęs, malda laimindamas visus, pradeda šventin ę vakarien ę“ (BLKP, p, 141). XX a. pirmoje pus ÷je Aukštaitijoje sus ÷dus visai šeimynai sodindavo piemen ÷lį, „pa čiame mažojo suolo gale, vadinasi „ant kablalio“, kur vestuv ÷se s ÷di jaunosios pamerg ÷s“ (BLKP, p, 130). Kasdienin ÷je gyvensenoje piemen ÷lis visuomet b ūdavo atstumtas nuo bendro stalo, nes kartu su juo nenor ÷davo s ÷d÷ti senesni šeimininkai, net samdyti bernai (Mork ūnas, 1977, p, 131). Apeigos bei tik ÷jimai ir maginiai veiksmai, užtikrinantys gyvuli ų gerov ę, j ų prieauglio kokyb ę bei gaus ą, saugum ą, buvo atliekami ne tik po K ūč ių vakarien ÷s, bet prieš s ÷dant šeimynai prie Kūč ių stalo. Prieš pradedant K ūč ių vakarien ę gaspadorius imasi kai kuri ų magini ų veiksm ų, kad užtikrint ų gyvuli ų gerov ę: „b ūtų sveiki ir neit ų iš nam ų“ (BLKP, p, 125). „Dz ūkų į duben į imama po vien ą šaukšt ą vis ų K ūč ių valgi ų, tai apneša aplinkui visas trobas tris kartus ir padalija gyvuliams“ (Dundulien ÷, 2005, p, 34). Dar b ūdavo, kad vakare žirni ų ir kvie čių mišin į barstydavo tvarte, tik ÷ta, „kad gyvuliai bus geri“ (LKŠ, p, 14). Kad avys geriau augt ų, buvo tikima: „žirnius reikia košti avi ų tvarte“ (BLKŠ, p, 26). Šven čioni ų r., kad tvarte avi ų daug ÷tų, prie j ų pakasa žirni ų (IIES, b, 2336, l, 46, Šakališki ų k., Šven čioni ų r.). Tai galima b ūti traktuoti kaip magin į veiksm ą ,užtikrinant į avi ų gerov ę. P. Dundulien ÷s teigimu, taip daroma, nes žirniai simbolizuoja gaus ą. (Dundulien ÷, 2005, l, 34). Grei čiausiai gyvuli ų gausai nulemti neatsitiktinai pasirenkamas žirnis, kadangi jo vienoje ankštyje žirni ų būna iki 13 vienet ų. Čia grei čiausiai similin ÷s magijos poveikis, kad viena ÷ringa avis atsivest ų kelis g÷riukus. XVII a. aptinkama duomen ų, kad žirniai buvo pasitelkti magijai atlikti. Ragan ų teismuose (1646. XII. 18) minimas moters kaltinamas ker ÷jimu: nuo ker ų, taip pat nuo jos paglostymo, papilt ų žirni ų ir kt. dv ÷sę paršeliai, karv ÷s, ner ūgusi duonos tešla, darže neaug ę kop ūstai“ (RTL, p, 225). Kaltinime minimi papilti žirniai, grei čiausiai kaltinamoji senoviniu papro čiu pyl ÷ žirnius kaip auk ą, kad sekt ųsi gyvuliai, tiesiog kaltintoja t ą paprot į interpretavo savaip. Šeimyna bandydavo nusp ÷ti, kiek bus prieauglio kitais metais, kai buria iš jav ų b ÷rimo, kiek g ÷riuk ų atsives avel ÷s (IIES, b, 2336, l, 47, Šven čioni ų r., Šakališki ų k.). Po K ūč ių vakarien ÷s draudim ų, tik ÷jim ų, magini ų veiksm ų pagrindiniai dalyviai buvo šeimos galva ir šeiminink ÷, bet čia skiriama vieta ir gyvuli ų ganytojui – piemen ÷liui. Tik ÷ta, kad vasar ą ganomi gyvuliai neišsiskirstyt ų, reikia kartu su piemeniu po K ūč ių vakarien ÷s surišti šaukštus, peilius ir botag ą (IIES, b, 2336, l, 5, Zaras ų r.). Pavalg ę K ūč ių vakarien ę stalo nenukraustydavo iki ryto, nes buvo tik ÷ta, kad mirusi ųjų v ÷l÷s ateis nakt į prie stalo. Jeigu stalo nenukraustysi iki ryto – seksis arkliai ir karv ÷s. „Jei Kūč ių pavalgius ateina viešnag ÷n du žmogu, tai avys ves po du g ÷riukus, o jei vienas – po vien ą“

77 (BLKŠ, p, 26). Šiauli ų r. „Gruzdži ų apylink ÷se žmon ÷s tik ÷jo, kad dirbantiems po K ūč ių vakarien ÷s gimsi ą nenormal ūs ne tik gyvuliai, bet ir vaikai“ (Dundulien ÷, 2005, l, 26). Mano mo čiut ÷ (Tre čiūnų k., Šven čioni ų r. ) sakydavo, kad per metines šventes negalima su vyru santykiauti, nes tuomet gimsi ą nenormal ūs vaikai. Po vakarien ÷s šeimininkas su savo šeimyna burdavo iš jav ų b ÷rimo, kiek g ÷riuk ų atves avel ÷, tik ÷ta - „jei visiems į sterbl ę sukrinta gr ūdų poromis, tai avel ÷s atves po du g ÷riukus“ (Kudirka, 1993, p, 130). Pasinaudojus gyvuliais, netek ÷jusioms merginoms buvo galima išsiburti savo ateit į. „K ūč ių vakare, kai ateidavo paš ÷rę gyvulius, ži ūr÷davo, ar ant nugaros yra šiaud ų. Merginos surinkdavo šiaudus nuo nugaros ir pasid ÷davo po pagalve. Tai pad ÷davo t ą nakt į susapnuoti b ūsim ą vyr ą. Pasvalio r. (IIES, b, 681, l, 24, Švobiškio k.). Iš karto po K ūč ių vakarien ÷s b ÷gdavo į tvart ą pasiži ūr÷ti gyvuli ų. „Dvylikt ą valand ą tamsoje gaudydavo aveles: kuri pagaudavo avin ÷lį – ta gal ÷davo tur ÷ti vilties ištek ÷ti, o kuri avyt ę – ta ne“ (IIES, b, 642, l, 3, Žeimelio apylink ÷s). Šventos apylink ÷se (Šven čioni ų r.) dar XX a. viduryje panel ÷s gaudydavo aveles tvarte, sugavusi avin ą, tik ÷josi ištek ÷sianti šiais metais (IIES, b, 2336, l, 23). Aukštaitijoje iš anksto buvo pasirenkama tvarte karv ÷ ir pavalgius K ūč ias mergina eidavo pasiži ūr÷ti, k ą karv ÷ veikia - „jeigu stovi – mergina ištek ÷s, jeigu guli – liks netek ÷jusi“ (BLKP, p, 145). Dar tvarte merginos gaudydavo avis, „kuri pirmoji sugaus avin ą, ta ir ištek ÷s, jei av į – neištek ÷s“ (BLKP, p, 145). Apie ateinan čius metus sp ÷davo iš gyvuli ų elgsenos. Kriuk ų k. (Baltarusijos Respublika) stebi - jei gyvuliai išleisti į lauk ą šokin ÷ja, plaukai nepašiaušti, vadinasi, bus sveiki visus metus (IIES, b, 2336, l, 39). Žmon ÷s tik ÷jo, jog Kal ÷dų nakt į suaktyv ÷jusios piktosios j ÷gos, raganos lakstan čios po laukus, kaimus, tod ÷l be reikalo neidavo toli nuo nam ų. Šeimininkas, nor ÷damas apsaugoti avis ir j ų viln ą, imdavosi tam tikr ų magišk ų veiksm ų. Tik ÷ta, kad „reikia ant avies galvos kryži ų padaryti, kad raganos nenupešt ų vilnos nuo avies nugaros, prieš K ūč ių valgym ą avis reikia pašlakstyti šv ęstu vandeniu, kitaip jas laum ÷s kirps, bus prasta vilna, kailinius kandys ÷s“ (Kudirka, 1993, l, 181). J. Kudirka prie parašymo, kaip apsisaugoti nuo ragan ų, kurios kerpa ar peša avis, pateikia tarsi paaiškinim ą – prieštaravim ą pa čiam tik ÷jimui raganyst ÷mis, „nes pasitaiko, kad kuri avis turi du vaikus, tai pradeda nuplikti arba yra nesveika“ (Kudirka, 1993, p, 181). XX a. pr. Šven čioni ų apylink ÷se šeimininkas nueidavo į tvart ą šv ęstu vandeniu pašventinti (IIES, b, 2336, l, 18, Adomišk ÷s k.) arba apr ūkyti šv ęstomis žol ÷mis savo aveli ų (IIES, b, 2336, l, 34, Stugli ų k., Šakali ų k.). Aukštaitijoje, Dz ūkijoje žem ÷s buvo labai prastos, pašaro b ūdavo nedaug, o menkai šeriamas gyvulys b ūna palieg ęs, neatsparus ligoms, o tos avel ÷s, kurios b ūdavo g ÷ringos ar tur ÷davo du g ÷riukus, b ūdavo gan ÷tinai silpnos, tod ÷l dažniausiai jos nuplikdavo d ÷m÷mis ar nepastov ÷davo ant koj ų. Juk gaspadorius nesakys, kad neturi šero gyvuliams, grei čiausiai d ÷l to ir vyravo tik ÷jimas, kad raganos pagadina avis. Savo pasakojimu tai patvirtina pateik ÷ja, kuri sako, kad raganos nekaltos, avys blogai šeriamos nuplinka, ypa č po ÷riavimosi, kai maitindavo. O pa čių blog ą r ūpinim ąsi avimis suversdavo raganoms (IIES, b, 2337, Ap. 08, l, 22,

78 Senoji Pašamin ÷, Šven čioni ų r.). J. Kudirka kalba apie priemones, galin čias nuo to apsaugoti: „pasirodžius joms, kaip pažaboti, po stalu pasid ÷davo apinars į“ (Kudirka, 1990, a, p, 15). Žmon ÷s tik ÷jo, kad raganos ypatingai t ą vakar ą gal ÷jusios apker ÷ti, pakenkti karv ÷ms, atimti iš j ų pien ą. Tod ÷l ūkininkai imdavosi atitinkam ų magišk ų veiksm ų, kad to išvengt ų. Tokie veiksmai buvo atliekamai gyvuliams saugioje erdv ÷je, kad piktosios ne įeit ų į ši ą teritorij ą. Duomen ų, kaip tai galima padaryti, pateikia Juozas Kudirka: „ ūkininkai karv ÷s užrakindavo, kad piktosios negal ÷tų įlįsti pro rakto skylut ę, ant rakto skylut ÷s užd ÷davo ranka kryžiaus ženkl ą“. Kitose vietov ÷se gaspadorius su bernais bud ÷davo iki vidurnak čio. Rokiškio apylink ÷se K ūč ių vakare dur ų slenks čiuose geležimi degindavo kryžiukus, dar grabny čin ę (graudulin ę) žvak ę padarydavo mažus kryžiukus aplink visus namo kampus“ (Kudirka, 1993, p, 180). Dar XX a. pab. Kriuk ų kaime (Baltarusijos Respublika), besiribojan čiame su Adutiškiu (Šven čioni ų r.) tik ÷ta, kad per K ūč ias šv ęstas vanduo ir padarytas kryžius atbaido pikt ąsias dvasias (IIES, b, 2336, l, 39). Kiti veiksmai b ūdavo atliekami patiems gyvuliams, matyt, tam atvejui, jeigu viena „užsklanda“ neapsaugot ų. Pietry čių Aukštaitijoje vienas iš šeiminink ų eina į tvart ą ir karv ÷ms su lazda perbraukia per nugaras ir t ą lazd ą palieka prie tvarto dur ų. (IIES, b, 2336, l, 47, Šakališk ÷s k., Šven čioni ų r.). Šven čioni ų apylink ÷se ir iki šiol beveik prie kiekvieno tvarto dur ų galime aptikti ražin ę (beržin ę) šluot ą, pastatyt ą ražais į virš ų, o šluotkotis dažniausiai daromas iš lazdyno. Švenčioni ų apylink ÷se tokiu b ūdu pastatomos šluotos Jonini ų nakt į. Norint kerus padaryti neveiksmingus reikia per Kūč ias nerakinti tvart ų, o tik pasižym ÷ti duris kokiu nors ženklu“ (LKŠ, p, 16). Tai gali b ūti tiek kryžiaus ženklas, tiek šluota. Nesuklysčiau sakydama, kad beveik per visas didži ąsias kalendorines šventes fiksuojama ker ÷jimo/ raganavimo atvej ų. K ūč ių apeig ų metas – ne išimtis. Ekspedicijos metu Ryt ų Aukštaitijoje užrašiau nemažai pavyzdži ų, tiek išlikusi ų atmintyje, tiek dar pa čių pateik ÷jų atliekam ų. Dažniausias atvejis - kokio nors svetimo daikto vogimas, kuris gal ÷tų pagerinti gyvuli ų ūkin ę b ūkl ę. Šven čioni ų apylink÷se ir dabar kai kurios šeiminink ÷s K ūč ių nakt į per plyš į ištraukia kaimyno šieno ir sušeria saviems gyvuliams, tada jiem netr ūksta šero (pašaro) (IIES, b, 2336, l, 23, Tre čiūnų k., Šven čioni ų r.). Tai pasakodama pateik ÷ja smagiai nusišypsojo, matyt, prisimin ÷, kaip ji tai dariusi. To paties kaimo pateik ÷jai atsimena, kad su vyža iš kaimyno tvarto šiaud ų atsivežus, galima karv ÷ms pien ą atimti (IIES, b, 2336, l, 23). Kur yra kerai, ten yra ir veiksmai, kaip juos panaikinti: „Nakties gl ūdumoje nueiti i susiedo daržin ę, pasivogti gabal ÷lį šieno, sud ÷ti j į į atžagari ą vyž ą, apivarais j į pririšti, kad neiškrist ų, ir už apivar ų gal ų atitempti savo tvartan, papen ÷ti gyvul į, ir jis išgis“ (Kudirka, 1993, p, 182, Kupiškio kraštas). iš ekspedicijoje surinkt ų duomen ų matyti, kad kaimo žmogus labiausiai bijodavo blog ų aki ų. Visus metus gyvuli ų šeimininkai buvo budr ūs ir imdavosi vis ų žinom ų priemoni ų, kad savo gyvulius apsaugot ų. K ūč ių met ą taip pat b ūdavo atliekami maginiai veiksmai, kad gyvuliui ateityje nepakenkt ų blogos akys. Vienuose etnografiniuose regionuose žmon ÷s tik ÷jo, kad jokie kerai gyvuliams nebus veiksmingi, „jeigu K ūč ių nakt į jiems visiškai neduos ÷sti“ (Kudirka, 1993, p, 183) ar, kaip jau min ÷jau,

79 tvarte padarys kryžiaus ženkl ą, paliks šluot ą patvart ÷je ir pan. Ryt ų Aukštaitijoje dažniausiai šeimininkas „kryžmai apiplaudavo pirkios kampus, langus, dur ų rankenas ir tuo vandeniu pagirdydavo gyvulius“ (Dundulien ÷, 2005, p, 34). Beveik analogiškas veiksmas, dar XX a. vid. fiksuojamas Šven čioni ų apylink ÷se, atliekamas gyvuliui, jei jam pakenk ÷ blogos akys („susirgo akim“). (RM ČA, Ap. 02, St ūgli ų k., Šven čioni ų r). Per K ūč ias šeiminink ÷ imdavosi veiksm ų nor ÷dama paskatinti pieno gausum ą. Po Kūč ių vakarien ÷s nam ų šeiminink ÷s buvo atliekamas maginis veiksmas: „ji turi su sviestmuše, imituodama sviesto mušim ą, apeiti savo laukus“ (LKŠ, p, 15). Šiuo veiksmu tik ÷ta pagausinti karvi ų pieningum ą, tuomet šeimyna tur ÷s daug sviesto. Daugelio tyr ÷jų nuomone, ap ÷jimas ratu traktuojamas kaip magiškas veiksmas. Vadinasi, kai šeiminink ÷ apeina lauk ą ratu, jis tarsi b ūna apsaugotas nuo ker ų. Jeigu niekas nepakenkia, tada tame plote gausiai veši žol ÷, so čiai pašaro gyvuliams ir tada pieno bus daug. Žemai čiai tik ÷jo, kad K ūč ių vakarien ę pavalgius reikia visas puodynes, į kurias košiamas pienas, išnešti ir apd ÷lioti aplinkui sodyb ą, tikima, kad „ateinan čiais metais karv ÷s daug pieno duos“ (LKŠ, p, 15). Šeiminink ÷s atlikdavo magin į veiksm ą, apsaugant į karves nuo ragan ų šv. Jono nakt į. Tam, „kad raganos t ą dien ą karvi ų neišmelžt ų, tai K ūč ių dien ą karv ę pamelžus, reikia ant jos triskart užpilti pieno“ (LKŠ, p, 15, Alytus). Vadinasi, jau per K ūčias, atliekant tam tikrus magiškus veiksmus, gaspadin ÷ bandydavo paveikti ateities įvykius – apsaugoti karves nuo šv. Jono nakties raganys čių.

V. 2. Kal ÷dų rytme čio apeigos gyvuli ų ūkyje

Visoje Aukštaitijoje iš pat ryto Kal ÷dų dien ą K ūč ių stalo šienas padalijamas gyvuliams. Tad Kal ÷dų rytas prasid ÷davo labai anksti, lydimas daugelio tik ÷jim ų bei apeig ų, dar prieš pat į šieno padalijim ą gyvuliams. XX a. pradžioje iš pat ryto piemenukas skub ÷davo paglostyti karvi ų. Tik ÷ta, „kad karv ÷s netur ÷s inkštir ų“ (Kudirka, 1993, p, 191, Tvere čiaus apyl.). Buvo atliekamas maginis veiksmas avi ų prieaugliui pagausinti – „reikia Kal ÷dų ryt ą eiti į rarotas po du ar tris žmones iš kiemo“ (BLKŠ, p, 40, Vilkyši ų k., Pasvalio r.). Šeimininkas kuo anks čiau šien ą nuo K ūč ių stalo nešdavo gyvuliams. Tik ÷ta, kad „kuo anks čiau gyvulius pašersi, tuo grei čiau ruden į lauko darbus nudirbsi“(Dundulien ÷, 2005, p, 39). Kituose etnografiniuose regionuose iš karto po piemen ÷li ų miši ų šeimininkai skub ÷davo į namus liuobti gyvuli ų, nes tik ÷ta, kad „tas, kuris pirmas apliuobs gyvulius, tas pirmas nuims nuo lauk ų derli ų“ (BLKŠ, p, 29). K ūč ių stalo šienas nešamas iš karto po vakarien ÷s, o kitur – ankst ų Kal ÷dų ryt ą. Prien ų r. „vaikai t ą šien ą nešdavo į tvart ą pas gyvulius, nes seni žmon ÷s sakydavo, kad nakt į gyvuliai pa ÷dę šio pašaro šneka, tik sakydavo, kad negalima klausytis, nes greitai mirsi“ (IIES, b, 2106, l, 62, Pakuonio k., Prien ų r.). Žeimelio apylink ÷se „kai kas per Kal ÷das stal ą įrengdavo tvarte. Ant jo išd ÷liodavo valgius: jais vaišindavosi šeimyna, duodavo j ų gyvuliams“ (IIES, b, 642, l, 5). Šieno pa ÷mimas ir nešimas tur ÷jo tam tikr ų apeigini ų veiksm ų. Prieš paimant šien ą nuo stalo, „visa šeimyna bu čiuoja kryžel į“ (BLKŠ, p, 19). Vis ų pirma šienas buvo keliamas labai palengva, „kad

80 anei šapelis nenukrist ų“ (LKŠ, p, 128, Prienai). XX a. vid. Tre čiūnų k. (Šven čioni ų r.) „stengiasi, kad nenubyr ÷tų šieno ant grind ų, kad nereik ÷tų grind ų šluoti, nes vištos daržus iškapstys“ (IIES, b, 2336, l, 15). Anks čiau iš nukritusi ų pabir ų pranašaudavo apie šeimos santarv ę, o šeimininkas bandydavo sp ÷ti ateinan čios vasaros orus – daug lapeli ų reiškia, kad gerai peržiemos gyvuliai, nes šienas į kluon ą bus suvežtas sausas, jei stabar ų, vadinasi, gyvuliams žiem ą bus blogai, vasarą šienas bus suvežtas neišdži ūvęs arba visai jo gali pritr ūkti (LKŠ, p, 129). Iš K ūč ių stalo šieno bandyta spr ęsti prieauglio spalv ą. Pakeli šien ą ir pasiži ūri, kokios spalvos vabal ÷liai po juo, „tokios spalvos tam šeimininkui eis gyvuliai“ (Kudirka, 1993, p, 191, Adutiškio apyl.). Pagal tai, kaip ÷da š į šien ą gyvulys, nuspr ęsdavo jo likim ą – „jei kuris gyvulys ne ÷da K ūč ių šieno, tai jam kas nors nutiks arba net nugaiš“ (Kudirka, 1993, p, 191). Tik ÷ta, kad K ūč ių šienas turi gydom ųjų ir apsaugini ų gali ų (IIES, b, 2336, l, 35, St ūgli ų k. Šven čioni ų r.). Dar iki XX a. vidurio šienas dalijamas gyvuliams norint užtikrinti gyvuli ų ūkio gerov ę: tikima, kad gyvuliai d ÷l to geriau augs (IIES, b, 681, l, 41, Jonišk ÷lio payl., Pasvalio r.), kad geriau eit ų rankon, b ūtų vaisingesni ar nuo lig ų (IIES, b, 854, l, 8, Nevieri ų k. Rokiškio r.). Šieno padalijime gausu krikš čioniškosios įtakos atspindži ų: šienas dalijamas, nes šv. Avin ÷lis es ąs Kristaus prisiminimas (Jurkupi ų k. Rokiškio r.), nes Kristus gim ÷ ant šieno (Vili ų k., Rokiškio r.), nes plotkos gul ÷jo ir šienas šventas (Sedži ūnų k., Rokiškio r.) (IIES, b, 854. l. 20; l. 28; l. 65). Zaras ų r. gyvuliams šienas dalijamas tam, „kad ir jie pasidžiaugt ų šventomis Kal ÷domis, kad gyvuliai t ą nakt į kalbasi žmogaus balsu. Gerus šeimininkus giria, blogus – peikia“ (IIES, b, 493, l, 72, Dus ÷tų k., Zaras ų r.). XXI a. Pietry čių Aukštaitijoje išliko tik ÷jimas, kad K ūč ių šienas įgauna švent ų savybi ų, tod ÷l Kal÷dų ryt ą sušeriamas gyvuliams (IIES, b, 2336, l, 2, Medišioni ų k., Šven čioni ų r.), o jaunesn ÷s kartos atstovai, gim ę po II pasaulinio karo, teigia, kad šis šienas gyvuliams gerai, bet kod ÷l, jau negali paaiškinti (IIES, b, 2336, l, 23). Pasak J. Kudirkos: „b ūdavo, kad t ą šien ą, kur į nešdavo gyvuliams po K ūč ių vakarien ÷s, imdavo iš po stalo, o Kal ÷dų ryt ą – nuo stalo“ (Kudirka, 1993, p, 191). Kūč ių stalo šieno davime gyvuliams aptinkame ir sen ųjų baltiškojo tik ÷jimo liekan ų, ir krikš čionišk ųjų tradicij ų s ąveik ą. Pasak P. Dundulien ÷s: „nuimt ą nuo stalo šien ą dalydavo gyvuliams, ta čiau kai kur jo neduodavo arkliams, tikint, kad šien ą atiman čios raganos“ (Dundulien ÷, 1982, p, 275). Balys J. rašo: „K ūč ių šienas reikia atiduoti tik karv ÷ms arba avel ÷ms. Dieve gink, neduoti arkliams – jie nešild ÷ savo kvapu J ÷zaus Betliejaus stain ÷j“ (BLKŠ, p, 23). Kaišiadori ų rajone arkliams šieno neduodavo, nes jis „išeina iš velnio“ (IIES, b, 17, l, 10). Kartu su šienu gyvuliams buvo duodama po riek ę duonos tam, „kad jie gražiai sugyvent ų, nesibaidyt ų, ganant neišskirstyt ų“ (BLKŠ, p, 192). Dar XXI a. pr. duona gyvuliams dalijama pirmojo išgynimo apeigose. Lik ę K ūč ių valgiai b ūdavo padalijami gyvuliams. Padalijama visiems gyvuliams po truput į, kad „gyvuliai sveiki b ūtų, j ų akys sveikos b ūtų, kad karv ÷s neb ūtų piktos ir vienos kit ų nebadyt ų, kad visus metus gerai augt ų, kad gerai vest ųsi ir nesirgt ų, kad Kristus juos laimint ų“ (Kudirka, 1993, p, 131). Dar tik ÷ta, kad „per Kal ÷das reikia gerai prišerti gyvulius, nes nuo to priklausys vis ų met ų karvi ų

81 riebumas ir pieningumas“ (LKŠ, p, 21). Magišk ų ar gydom ųjų gali ų tur ÷jo vienas iš pagrindini ų K ūč ių stalo patiekal ų – Kal ÷dai čiai (Šven čioni ų apylink ÷se vadinami šlyžikai ). Kad pirm ą katr ą po veršio girdomai karvei pienas nepagest ų, reikia „nuo K ūč ių stalo palikto kal ÷dai čio duoti kartu su vandeniu“ (Kudirka, 1993, p. 192). Kal ÷dų rytme čio (o kai kuriuose etnografiniuose regionuose ir ant K ūč ių stalo) valgyme pastebime tarsi magin į moment ą. Pirmiausia iš anksto pasiruošiama įvairi m ÷sa, kurios b ūtinai tur ÷davo paragauti visi, nes tik ÷ta, „kad gyvuliai geriau rankiot ųsi, augt ų sveiki ir rieb ūs“ (BLKŠ, p, 140, Rokiškis). Kal ÷dų ryt ą daugelyje vietovi ų gyvuliams neduodavo gerti, tik ÷ta, kad tada vasar ą nezylios. Piemenims sakydavo: „neduok K ūč ios gert, ba bus sunku ganyti“ (BLKŠ, p, 190). Žeimelio apylink ÷se karv ÷ms neduodavo gerti, kad vasar ą jos nezyliot ų (IIES, b, 642, l, 5). Kai kuriose Zaras ų apylink ÷se neduodavo gyvuliams ryte ir ÷sti, kad per vasaros karš čius nezyliot ų (LTA 1722/ 17, Gelmini ų k.). Ignalinos rajone Kal ÷dų pirm ąją dien ą karvi ų negirdo, kad vasar ą gyliai nekapot ų (LTA 2446/ 225). Žemaitijoje taipogi pirmąją Kal ÷dų dien ą negirdydavo galvij ų (LTA 780/ 185, Budriki ų k., Rietavo sav.). Dar prieš kur į laik ą antr ąją Kal ÷dų dien ą šeimininkai į bažny čią veždavo pašventinti avižas, o parvež ę jas sušerdavo gyvuliams. Ryt ų Aukštaitijoje XXI a. pr. tokio papro čio pateik ÷jai nebeprisimena ir retas kuris t ą dien ą eina į bažny čią (IIES, b, 2336). Per Kal ÷das ypatingai buvo laukiama sve čių, tai nebuvo priimtina K ūč ių vakar ą, nes tik ÷ta, kad toks sve čias yra raganius. Dar XX a. pr. pagal per Kal ÷das nelauktai už ÷jus į sve čią sp ÷davo prieauglio lyt į: „jei pirmoji į namus ateina mergait ÷ – avys ves avytes, karv ÷s – tely čaites, o jei ateina berniukas – priešingai“ (Kudirka, 1993, p, 201). Pagal Kal ÷dų ryt ą at ÷jusi ų svetim ų žmoni ų skai čių spr ęsdavo, kiek avis atsives ÷riuk ų. Nor ÷davo, kad ateit ų kuo daugiau (IIES, b, 681, l, 19, Kap čiūnų k., Pasvalio r.) Pirm ąją Kal ÷dų dien ą buvo tik ÷ta, „kad šeimininkei einant į tvart ą karvi ų melžti, sutikus kaimyn ę, nešan čią tuš čius kibirus, blogas ženklas – dabar užtruksian čios karv ÷s, nes kaimyn ÷ pien ą išneš ÷“ (BLKŠ, p, 42). Tikima, kad moteris su tuš čiais kibirais yra blogas ženklas, nes nepasiseks. Šis tik ÷jimas gyvas ir dabar, sakoma: „Pamatei bob ų su tuš čiais viedrais – gr įšk namo, bus negerai - nesiseks“ (RM ČA, Ap. 07).

82 IŠVADOS

1. Kalendoriniame cikle atskleidžiant du periodus (šilt ąjį ir šalt ąjį) dviej ų skirting ų grupi ų (šeiminink ų ir piemen ų), įtakojam ų asmenini ų interes ų, didži ųjų kalendorini ų šven čių metu gyvuli ų ūkyje atliekamos apeigos, matomas akivaizdus svyruojantis abiej ų grupi ų dalyvavimas. Pirmojo gyvuli ų išgynimo apeigose dominuojam ą viet ą užima gyvuli ų savininkai, užtikrinantys savo ūkio gerov ę vis ą ganymo sezon ą. Tuo tarpu antraplan į vaidmen į atlieka gyvulius ganantys (piemenys), dažniausiai tik prisid ÷dami prie gyvuli ų savinink ų, laikydamiesi tam tikr ų draudim ų. Sekmini ų apeigose vaidmenys kinta: pagrindiniu atliekam ų apeig ų dalyviu tampa piemuo, o šeimininkai, laikydamiesi tai dienai būding ų apeig ų, dalyvauja daugiausia kaip antraeiliai dalyviai. Ruden į piemen ų atliekamoje žiemos šaukimo apeigoje gyvuli ų savininkai visiškai nedalyvauja, nes tai tik uždaros grup ÷s, t.y piemen ų, atliekama apeiga, o esmin ÷ šeiminink ų funkcija - pasir ūpinti, kad gyvuliai gerai peržiemot ų. K ūč ių – Kal÷dų bei Velyk ų dienos apeigose dominuoja šeiminink ų vaidmuo, o piemenys tampa pasyvesni. 2. Dviej ų pagrindini ų asmen ų grupi ų, susijusi ų su gyvuli ų prieži ūra, dalyvavimas apeigose XXI a., lyginant su XX a. pr., iš esm ÷s kinta. Dar XX a. pr. kalendoriniame cikle gyvuli ų ūkyje atliekamos apeigos buvo bendruomenin ÷s, jos išliko ir modifikavosi modernizacijos epochoje. Kai apeigos iš bendruomenini ų virsta individualiomis, jos nesugeba modifikuotis, nes vos tik nustojus individams bendrai ganyti gyvulius, grup ÷, dalyvaujanti apeigose, išnyksta. Tai akivaizdu, kalbant apie piemen ų grup ę. XXI a. pr. jie, kaip atskira grup ÷, besir ūpinanti gyvuliais šilt ąjį sezon ą, išnyksta iš gyvuli ų ūkio. 3. Sunykus bendruomeninio ganymo svarbai Ryt ų, o ypa č Pietry čių Aukštaitijoje, XXI a. pr. per didži ąsias kalendorines šventes išliko tik gyvuli ų augintoj ų (gyvuli ų savinink ų) apeiginiai veiksmai, pasitelkus krikš čionišk ąsias sakramentalijas bei daiktus, turin čius mediatoriaus reikšm ę, norint užtikrinti savo ūkin ę s ÷km ę. Daugiausia išliko b ūdų, apsaugan čių nuo pikt ųjų kenkian čių j ÷gų bei blog ų aki ų. Visoje Ryt ų Aukštaitijoje išliko paprotys pirm ą katr ą gyvulius išginti su verbos rykštele (visoje Ryt ų Aukštaitijoje), gyvulio apr ūkymas (Zaras ų r.), peržegnojimas ir pašventinimas šv ęstu vandeniu (visoje Ryt ų Aukštaitijoje). Kaip auka Šv. Jurgiui kiaušiniai nešami ir dabar visoje Ryt ų Aukštaitijoje, ta čiau tai daro tik senyvo amžiaus žmon ÷s. Visoje Ryt ų Aukštaitijoje, norint apsaugoti gyvulius nuo blog ų aki ų kenkimo, iki ši ų dien ų karvei ant rag ų rišamas raudonas skudur ÷lis. Ilgiausiai paprotys vainikuoti gyvulius išliko Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų r.), nes čia ilgiausiai išsilaik ÷ bendruomenin ÷s gyvuli ų ganymo tradicijos. Gyvuli ų vainikavimas netenka apeigiškumo, bet išlieka paprotys apvainikuoti savo individualiai ganomus gyvulius. Ruden į, uždarant gyvulius į tvartus, ir dabar šventinami tvartai ir gyvuliai šventintu vandeniu bei peržegnojami. Šven čioni ų r. žolynais bei šienu užkamšomos tvarto angos. K ūč ių – Kal ÷dų dienomis jau nebesilaikoma joki ų gyvulių ūkio s ÷km ę užtikrinan čių papro čių. Ta čiau apeiginiam K ūč ių stalui visuomet šeimininkas neša iš tvarto šien ą ir j į

83 kloja ant stalo, o po to ryte padalija gyvuliams. Šeimininkai sako, kad šis šienas šventas, nes ant jo gul ÷jo gim ęs J ÷zus, tai ir gyvuli ų K ūč ios. Fenomenalus K ūč ių stalo šieno panaudojimas fiksuojamas Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų r.), kur šis šienas panaudojamas kaip vaistas gyvuliui gydyti nuo blog ų aki ų apker ÷jimo (juo apr ūkomi gyvuliai) bei palengvinti gyvulio veršiavim ąsi (sušeriama karvei veršiuojantis). Velyk ų dienos apeigose ypatingo d ÷mesio gyvuliui nebeskiriama, aptinkama atskir ų atvej ų, kai šventu vandeniu per Velykas apiplaunamas karv÷s tešmuo (Zaras ų r.), o Pietry čių Aukštaitijoje (Šven čioni ų r.) Did įjį ketvirtadien į pa čių šeimininki ų pasidaryta druska padedanti apsaugoti gyvulius nuo visokio blogio, tai fenomenalus atvejis, XXI a. pr. niekur kitur nebefiksuojamas. Visoje Lietuvoje, did ÷jant gyvuli ų ūkio savinink ų amžiui ir spar čiai nykstant pa čiam gyvuli ų ūkiui, kartu su juo nyksta ir apeigos, atliekamos gyvuli ų ūkyje per didži ąsias kalendorines šventes. Tokiame kontekste Ryt ų Aukštaitijos krašt ą galima laikyti fenomenaliu, ypatingai išskiriant Pietrytin ę jo dal į (Šven čioni ų r.), kur dar XXI a. pasiek ÷ nemažai kituose regionuose jau seniai išnykusi ų apeig ų, atliekam ų gyvuli ų ūkyje.

84 ŠALTINIAI IR LITERAT ŪRA

ŠALTINIAI: AK Atvažiuoja Kal ÷dos: Advento – Kal ÷dų papro čiai ir tautosaka / Pareng ÷ S. Valiulyt ÷ N. Marcinkevi čien ÷ ir k.t.V., 2000. BLKP Bura čas B. Lietuvos kimo papro čiai. V., 1993. BLKŠ Balys J . Lietuvi ų kalendorin ÷s švent ÷s. V., 1993. BRMŠ I t. Balt ų religijos ir mitologijos šaltiniai. Nuo seniausi ų laik ų iki XV amžiaus pabaigos. / Sudar ÷ N. V ÷lius. V., 1996. I t., BRMŠ II t. Balt ų religijos ir mitologijos šaltiniai XVI amžius. / Sudar ÷ N. V ÷lius. V., 2001. II t. BRMŠ III t. Balt ų religijos ir mitologijos šaltiniai. / Sudar ÷ N. V ÷lius. V., 2003. III T. EDK Etnin ÷ dvasin ÷ kult ūra / Pareng ÷ doc. dr. A. Vaicekauskas. K., 2004. IIES Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas. IIES, b, 2336 Etnografin ÷ ekspedicija: „Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas“ (Šven čioni ų, Ignalinos, Zaras ų, Latvijos respublika Daugpilio r.) Atliko Regina Mikštait ÷ – Čičiurkien ÷. 2009 m. Byla saugoma Lietuvos istorijos institute Etnologijos skyriaus rankraštyne, byla IIES, b. 2336, apie l. 200; kopija perduota Vytauto Didžiojo universiteto teologijos ir folkloristikos rankraštyne b, 1897. IIES, b, 2337 Etnografin ÷ ekspedicija: „ Baltojo ožio ceremonijos Šven čioni ų rajone “. (Šven čioni ų, Ignalinos,r.) Atliko Regina Mikštait ÷ – Čičiurkien ÷. 2009 m. Byla saugoma Lietuvos istorijos institute Etnologijos skyriaus rankraštyne, byla - IIES, b.2337, l. 30; kopija perduota Vytauto Didžiojo universiteto teologijos ir folkloristikos rankraštyne b, 1896. KR Kupole rož ÷: Sekmini ų – Jonini ų papro čiai ir tautosaka. V., 2003. LE, 1960 – Lietuvi ų enciklopedija. T. 22. USA. Boston, 1960. LK Liaudies kult ūra 1988 – 2003. Bibliografin ÷ rodykl ÷. V., 2004. LKŠ Lietuvi ų kalendorin ÷s švent ÷s. / Sudar ÷ Imbrasien ÷ B. V., 1990. LTR LMD Lietuvi ų literat ūros it tautosakos instituto rankraštyne saugomas Lietuvi ų mokslo draugijos fondas. LTR Lietuvos literat ūros ir tautosakos instituto Lietuvi ų tautosakos rankraštynas. MMADA Milius. V. Pirmosios gyvuli ų išgynimo dienos papro čiai. // MADA. 1962. T. 1. P. 197 – 208. RM ČA Etnografin ę ekspedicija: „ Gyvuli ų apsaugos b ūdai “. (Šven čioni ų r.). 2007 m. Atliko Regina – Mikštait ÷ – Čičiurkien ÷. Saugoma RM ČA (Reginos Mikštait ÷s – Čičiurkien÷s archyvas). RTL Ragan ų teismai Lietuvoje / Pareng ÷ K. Jablonskis ir R. Jasas. V., Mintis. 1987.

85 ŠSAA Šven čioni ų savivaldyb ÷s administracijos archyvas: Rajono valdybos ir rajono valdytojo potvarkiai veiklos klausimais. Ap. 1. Byla 20. L. 18. ŠvKM E MF b, 39 Etnografin ÷ ekspedicija „ Piemenavimo tradicijos Šven čioni ų rajone “. Nalšios muziejaus etnin ÷s veiklos skyriaus mokslinis fondas (ŠvKM E MF).B. 2007 m. Šven čionys. Byla Nr. 39. Medžiag ą surinko: Regina Čičiurkien ÷. ŠvKM, b, 2 Bielinio A . Etnografin ÷ medžiaga „Piemenavimai“, 1978. Nalšios muziejus (ŠvKM), Bylos Nr. 2. P. 81. ŠvKM, b, 3 Bielinis A . Tautosakin ÷ medžiaga „Piemen ų dainos ir žaidimai“. Nalšios muziejus (ŠvKM), Bylos Nr. 3. l. 166. ŠvKM. E. MF. 2004. b, 33 Etnografin ÷ ekspedicija „Šven čioni ų rajono Šven čion ÷li ų seni ūnijos Kv ÷derišk ÷s, Kretuoni ų gatviniai kaimai“ . ŠvKM. E. MF. 2004. Byla Nr. 33. P. 75 ŠvKM. E. MF. b, 27 Etnografin ÷ ekspedicija: „ Etnin ÷s kult ūros tradicij ų t ęstinumas Šven čioni ų r. Modži ūnų gatviniame kaime“. ŠvKM. E. MF. 2003. Byla Nr. 27. P. 40. TA Tuskenyt ÷ O . Ožkos vedimas aplink berž ą. // Anykš čiai. Anykš čiai, 1992. Nr. 3. P. 39. VDU ES Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynas. VRLP Velyk ų ryt ą lelija pražydo. / Pareng ÷ N. Marcinkevi čien ÷, L. Sungailien ÷, A. vakarinien ÷. V. 2006. ŽI Janina Krinickait ÷ – Stuglien ÷, g. 1925 m., gim. Obelišk ÷s k. Šven čioni ų par. Šven čioni ų aps., nuo 1648 m. Tre čiūnų k. Šven čioni ų par. Šven čioni ų r., nuo 2006 m. Šven čionyse. Užraš ÷ R. Čičiurkien ÷. 2007. Šven čionys. [žodin ÷ informacija].

LITERAT ŪRA: Aleksa ir kt., 1928 - Aleksa K., Bielkevi čius J., Jankauskas S. ir kiti. Gyvuli ų ligos. // M ūsų rytojus. Nr. 3. 1928. P. 1 – 96. Apanavi čius, 1992 - Apanavi čius R. Balt ų etnoinstrumentologija.// Sekmadienin ÷s mokyklos t ęstinio laidinio „Vydija“ priedas. K., 1992. Apanavi čius, 1999 - Apanavi čiaus R .. Pirmykšt ÷s bendruomen ÷s išrinktasis? Kerdžius ir jo įvaizdis Šiaur ÷s Europoje //Darbai ir dienos. 1999. Nr. 11 (20). P. 81 - Balsys, 2005 - Balsys R . Lietuvi ų namini ų gyvuli ų ir paukš čių dievyb ÷s: nuo apeigos iki prietaro.//Liaudies kult ūra.Nr. 5. 2005. P. 17 – 30. Balsys, 2006 - Balsys R. Lietuvi ų ir pr ūsų dievai, deiv ÷s, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaip ÷da., 2006. Biedermann, 2002 - Biedermann H. Naujasis simboli ų žodynas. V., Mintis. 2002. Bružas, 1992 - Bružas A. Lietuvi ų velykiniai papro čiai. // Katalik ų pasaulis. 1992. balandžio 6. P. 5 – 9. Bugailiškis, 1935 - Bugailiškis P. Galvij ų ganymas ir piemen ų b ūkl ÷ // GK. 1935. Nr. 2. P. 266 – 273.

86 Bugailiškis, 1939 - Bugailiškis P. Prietarai senov ÷s gyvuli ų ūkyje. GK. 1939. Nr. 2 / 3. P. 634 – 639. Bura čas, 1933 - Bura čas B . Ožys Diev ų sniego prašo.// Naujoji romuva. 1933. Nr. 155. P. 1023. Butkevi čius, 1971 - Butkevi čius I. Lietuvos valstie čių gyvenviet÷s ir sodybos. V., 1971. Čičiurkien ÷, 2007 - Čičiurkien ÷ – Mikštait ÷ R. Piemenavimas Šven čioni ų krašte XX a. Šven čionys. 2007. Čičiurkien ÷, 2009 - Čičiurkien ÷ – Mikštait ÷ R . Kai kurie piemens kasdienyb ÷s aspektai Aukštaitijoje. //LK. 2009.[ įteiktas] Čiurlyt ÷, 1997 - Čiurlyt ÷ A. Gyvuli ų ganymas ir gyvuli ų š ÷rimas. // Virbalie čių darbai, Kupiškio kraštas. V., 1997. P. 286 – 301. Daugirdas, 2007 - Daugirdas V. Kult ūros reiškini ų difuzija: teritoriniai aspektai. / Ryt ų Europos kult ūra migracijos kontekste. Tarpdalykiniai tyrimai./ Sudar ÷ I. R. Merkien ÷. Kaunas., 2007. P. 37 – 47. Dovydait ÷, 1939 - Dovydait ÷ M. Piemenyst ÷s atsiminimai.//GK. Nr. 1(21). V., Sausis – kovas. 1939. P. 534 – 538. Dulaitien ÷, 1958 - Dulaitien ÷ – Glemžait ÷ E. Kupišk ÷nų senov ÷. Etnografija ir tautosaka. V., 1958. Dundulien ÷, 1982 - Dundulien ÷ P . Lietuvi ų etnografija. V., 1982. Dundulien ÷, 1989 - Dundulien ÷ P. Duona lietuvi ų buityje ir papro čiuose. K., 1989. P.73. Dundulien ÷, 1990 - Dundulien ÷ P. Senov ÷s lietuvi ų mitologija ir religija. V., Mokslas. 1990. Dundulien ÷, 1991 - Dundulien ÷ P. Lietuvi ų etnologija. V., 1991. Dundulien ÷, 2005 - Dundulien ÷ P . Lietuvi ų švent ÷s, tradicijos, papro čiai, apeigos. V., 2005. Elisonas, 1930 - Elisonas J. Ožio ceremonijos.// M ūsų tautosaka. 1930. T. 2. P. 177 – 126. Girininkas, Lukoševi čius, 1997 - Girininkas A., Lukoševi čius O. Lietuvos priešistor ÷: materialin ÷s ir dvasin ÷s kult ūros raida, gen čių formavimasis. V., 1997. Glemža, 2005 - Glemža L . Bakalauro ir magistro baigiam ųjų darb ų rašymas. Kaunas., 2005. Ignatavi čius, 1999 -Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940 – 1998 m./Sudar ÷ I. Ignatavi čius. V.,1999. Jaraši ūnait ÷, 1993 - Jaraši ūnait ÷ A. Ralio, karvut ÷, ralio ... Aukštai čių ganymo papro čiai. // LK., 1993, Nr. 3. P. 15 – 16. Kargaudien ÷, 1997 - Kargaudien ÷ A . Lietuvi ų tautodail ÷s ir etnokult ūros metmenys. K., 1997. Karmonas, 2005 - Karmonas A. Lietuvi ų genties didkelis: Šiaur ÷s Ryt ų Lietuva. Šven čionys. 2005. Kaš ÷tien ÷, 1998 - Kaš ÷tien ÷ – Senkut ÷ R. Gyvuli ų ganymas, š ÷rimas ir priži ūra./ Lietuvos vals čiai. Obeliai. Kriaunos. V., 1998. P. 325 – 331. Katkus, 1965 - Katkus M. Raštai. V., 1965. Kebelyt ÷, 2005 - Slav ų tautosaka / Pareng ÷ prof. habitl. dr. B. Kerbelyt ÷. K. 2005. Kerbelyt ÷s, 1997 - Kerbelyt ÷ B. Liaudies pasakos prasm ÷. V., 1997. Klimka, 1996-Klimka. L. Lietuvi ų kalendoriniai papro čiai:sisteminis poži ūris.//LK. 1996.Nr.4.P.25–26. Klimka, 2008 - Klimka L. Tautos metai. V., 2008.

87 Klimka, Seliukait ÷,2003 - Klimka L, Seliukait ÷ I. Kalendoriniai papro čiai Adutiškio apylink ÷se./ Adutiškio kraštas/ Sudarytoja V. Bal čiūnien ÷. V., 2003. P. 402 – 417. Kudirka, 1990, a - Kudirka J. K ūč ių naktis. V., 1990 Kudirka, 1990, b - Kudirka J. Velyk ų švent ÷s. V., Mintis. 1990. Kudirka, 1993 - Kudirka J. Lietuviškos K ūč ios ir Kal ÷dos. V., 1993. Kudirka, 1997 - Kudirka J. Jurgin ÷s. V., 1997. Langenheim, 2003 - Langenheim. J. H. Plant resins: chemisty, evdution, ekology and ethnobotany. 2 Timber Press, Combridge. 2003. LE, 1960 - Lietuvi ų enciklopedija. T. 22. USA. Boston. 1960. LEB, 1964 - Lietuvi etnografijos bruožai. V. 1964. Mardosa, 1996 - Mardosa J. Krikš čionyb ÷s elementai lietuvi ų talkose.// LK. 1996. Nr. 2. P. 31 – 35. Mažiulis, 1938 - Mažiulis. A . Rudenin ÷ ožio švent ÷. // Ateitis. 1938. Nr. 4. P. 225 – 226. ME, 1997-Mitologijos enciklopedija.Pasaulio taut ų mitologin ÷s b ūtyb ÷s ir vaizdiniai.T.1.V.,Vaga.1997. Merkien ÷, 1981 - Merkien ÷ R. Išginimo ritual ų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakar ų Baltarusijoje: (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pus ÷) // Iš lietuvi ų etnogenez ÷s. V., 1981. P. 100 – 111. Merkien ÷, 1998 - Merkien ÷ R. Velykiniai pavasario ženklai: Baltijos regiono kult ūra XX amžiuje. // Etnin ÷ kult ūra ir tapatumo išraiška. 1998. P. 187 – 207. Merkien ÷, 1999 - Merkien ÷ I. R. Atmosferos „valdymo“ b ūdai Lietuvoje XX a. pirmoje pus ÷je. Etnokult ūrinio tapatumo savyb ÷s. / Etnin ÷ raiška ir tapatumo išraiška. V., 1999. P. 208 – 222. Merkien ÷, 2005 – Merkien ÷ R, Gyvuli ų ūkis XVI a. – XX a. pirmoje pus ÷je. V., 1989. Merkien ÷, 2005 - Merkien ÷ R. Gyvuli ų ūkis. Lokalin ÷s kult ūros universalumas ir savitumas./ Lietuvi ų vals čiai. Muilininkai. Kernav ÷. Čiobiškis. V., 2005. P. 864 – 877. Milius, 2001 - Milius V. Lietuvi ų etnologijos bibliografija. V., 2001. Milius, 2005 - Milius V. Lietuvi ų etnologijos bibliografija 1997 – 2002. V., 2005. Mork ūnas, 1977 - Mork ūnas V. Nuo tamsos iki tamsos. V., 1977. Narbutas, 1992 - Narbutas T. Lietuvi ų tautos istorija. V., 1992. Ra čiūnait ÷, Senvaityt ÷, Vaicekauskas, 2001 - Ra čiūnait ÷ R., Senvaityt ÷ D., Vaicekauskas A. Senov ÷s lietuvi ų pasaul ÷ži ūra. K. 2001. Rienecker, Jorgensen, 2003 - Rienecker L., Jorgensen P. S. Kaip rašyti mokslin į darb ą. V., 2003. Sčesnulevi čius, 1938 - Sčesnulevi čius K. Kaimo piemenys ir ganymas Valkinink ų apylink ÷je (Vilniaus krašte).// GK. 1938., Nr. 1-2 (17-18). Sausis – Birželis. P. 229 – 236. Seliukait ÷, Klimka, 2001 - Seliukait ÷ I., Klimka L. Sen ųjų tik ÷jim ų aidai Tvere čiaus apylink ÷se. Tvere čiaus kraštas. V. 2001. P. 326 – 338. Senvaityt ÷, 2005 - Senvaityt ÷ D. Ugnis senojoje lietuvi ų tradicijoje. Mitologinis aspektas. K., 2005.

88 Stank ūnas, 1990 - Stank ūnas R. Kolektyvinis gyvuli ų ganymas Lietuvis kaime XX a. pradžioje. // Kraštotyra. Nr. 24. V., 1990. P. 58 – 70. Stundžien ÷, 1990 - Stundžien ÷ B. Medži ų įvaizdis liaudies dainose. // LK. 1990. Nr. 5 – 6. P. 27 – 28. Stundžien ÷, 1996 - Stundžien ÷ B . Medži ų simbolika dainose.//Darbai ir Dienos. 1996. 3(12).P. 37 – 56. Šmitas, 2004 - Šmitas P. Latvi ų mitologija. V., 2004. Tininis, 2005 , a -Tininis V. Antroji kolektyvizacija:vienkiemi ų naikinimas/Lietuva 1940–1990.V.,2005. Tininis, 2005, b - Tininis V. Kolektyvizuoto kaimo pad ÷tis / Lietuvoje 1940. V., 2005. Tininis, 2005, c - Tininis V. Lietuviai SSRS pl ÷šinuose ir statybose / Lietuva 1940 – 1990. V., 2005. Trimakas, 1996 - Trimakas R. Ir „gyvulius raikia gydyc kap žmonis ...“ // LK. 1996. Nr. 1. P. 27 – 29. Trinka, 2001 - Trinka V. Piemenavimas Ramonai čiuose. Lygumai. Sta čiūnai. V., 2001. P. 536 – 538. Trink ūnas, 2003 - Trink ūnas J. Lietuvi ų pasaul ÷ži ūra: papro čiai, apeigos, ženklai.V., Diemedžio. 2003. Urbnavi čien ÷, 1997 - Urbnavi čien ÷ D . Vasaros ciklo lietuvių etnochoriografija: darb ų pabaigtuv ÷s – tarpin ÷ grandis tarp vasaros ir žiemos cikl ų.// Liaudies kult ūra. 1997. Nr. 5. P. 27 – 35. Usa čiovien ÷, 1998 - Usa čiovien ÷ E . Aukojimo reliktai lietuvi ų papro čiuose. Etnin ÷ kult ūra ir tapatumo išraiška. V., 1998. P. 128 – 137. Vaicekauskas, 1999 - Vaicekauskas A . Nekrokultas kalendorin ÷se apeigose. // Darbai ir dienos. 1999. Nr. 11 (20). P. 131 – 155. Vaicekauskas, 2005 - Vaicekauskas A. Lietuvi ų žiemos švent ÷s. K., 2005. Vaicekauskas, 2006 - Vaicekauskas A . Velyk ų margu čiai. K., Šviesa. 2006. Vaicekauskien ÷, 2006 -Vaicekauskien ÷ A . Punskie čių kalendorin ÷s švent÷s ir papro čiai. Punskas.,2006. Varašinskas, 1994 - Varašinskas K. Piemen ÷lio darbai ir vargai. MK., 1994. Nr. 2 (5). P. 92 – 96. Varašinskas, 2006 - Vasiliauskas R. Lietuvi ų liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas. V., 2006. Vyšniauskait ÷, 1997 - Vyšniauskait ÷ A. Kryžiaus ženklas lietuvi ų liaudies papro čiuose. // LK. 1997. Nr. 5. P. 6 – 9. Зеленин , 1991 - Зеленин Д. К. Босточнославянская этнографя . Москба ., 1991. Крулгый гот , 1991 - Крулгый гот . Пуский земледелъчецкий календаръ . Москва Правда . 1991.

IX. Internetiniai puslapiai: http://archyvas.llti.lt/ http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=893&kas=straipsnis&st_id=15978 http://lt.wikipedia.org/wiki/ http://www.epaveldas.lt/ http://www.culture.lt/satenai/

89 PRIEDAS NR. 1. Klausimynas „Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas“

SUDAR ö: Regina Čičiurkien ÷, Vytauto didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros magistrant ÷ 2009 Kaunas

TEMA: Ritualai gyvuli ų ūkyje: kalendorinis ciklas

Klausimynas skirtas Ryt ų Aukštaitijos regiono ritualin ÷s elgsenos elementams gyvuli ų ūkyje atskleisti, tyrin ÷ti. Apr ÷pę vis ą kalendorin į cikl ą, galime išskirti du periodus: šalt ąjį (v ÷lyvo rudens/ žiemos/ ankstyvo pavasario, kai gyvuliai yra savoje saugioje erdv ÷je ir priži ūrimi šeiminink ų – nuo Šv. Mykolo iki Šv. Jurgio) ir šilt ąjį (v ÷lyvo pavasario/ vasaros/ ankstyvo rudens, kai gyvuliai yra svetimoje jiems nesaugioje erdv ÷je ir priži ūrimi samdyt ų piemen ų, kuriems gyvuliai n ÷ra nuosavyb ÷ – nuo Šv. Jurgio iki Šv. Mykolo). Vadinasi, išskiriamos dvi pagrindin ÷s grup ÷,s susijusios su gyvuli ų prieži ūra: gyvuli ų savininkai ir ganytojai (piemenys). Klausimynu siekiama atskleisti gyvuli ų augintoj ų (gyvuli ų savinink ų) bei gyvuli ų ganytoj ų (piemen ų) ritualus, susijusius su gyvuli ų apsauga ir pan., kalendoriniame cikle, kuri ų pagrindin ę esm ę sudaro ritualin ÷s elgsenos elementai: apeiginis maistas, tik ÷jimai, apeigos, burtai, magišk ą prasm ę turintys žodžiai, raganavimai bei kita.

ŽINIOS APIE PATEIK öJĄ (pateik ÷jui pageidavus, gali b ūti anonimin ÷)

I. Žini ų pateik ÷jo vardas, pavard ÷ (mergautin ÷ pavard ÷), gimimo metai. II. Žini ų pateik ÷jo (- jos) gimimo vieta (miestas, miestelis, kaimas, parapija). Kur gyveno ar gyvena v÷liau? (Nurodyti, kuriais metais persik ÷l÷). III. Vietov ÷, apie kuri ą pasakojama. Laikotarpis, apie kur į pasakojama. IV. Žini ų pateik ÷jo (- jos) tautyb ÷ ir tikyba. V. Žini ų pateik ÷jo (- jos) išsilavinimas. VI. Jūsų profesija ir užsi ÷mimas. VII. Klausim ų užpildymo data ir vieta.

I. ADVENTO – KAL öDŲ LAIKOTARPIS:

90 1. Kaip liaudyje vadinamas gruodis? 2. Koki ų darb ų negalima dirbti per Advent ą? Kod ÷l? 3. Kokiu Advento metu kerpamos avys? Kod ÷l? 4. Kas gali atsitikti vilnai, jei kirpsi avis per Advent ą? Kaip? 5. Kada reikia užbaigti avi ų kirpim ą? Kod ÷l? 6. Kada dar galima kirpti avis, jeigu nesp ÷jama Šv. Andriejaus dien ą? Kod ÷l? 7. Kas gali atsitikti merginai, jeigu nesilaikys adventinio draudimo ir kirps avis? 8. Kas atsitikt ų, jeigu per Advent ą vyrai eit ų medžioti? Kod ÷l? 9. Kokie darbai draudžiami dirbti K ūč ių dien ą? Kod ÷l? 10. Ar galima per K ūč ias skaldyti? Kod ÷l? 11. Ką vilki moterys kirpdamos avis? Kod ÷l? 12. Kokie darbai draudžiami per K ūč ias, kad ÷riukai ir kiti gyvuliai negimt ų margi? Kod ÷l? 13. Kas K ūč ių dien ą draudžiama moterims dirbti? Kod ÷l? 14. Kuriuos žinote išvardytus tik ÷jimus, susijusius su avi ų gausumu bei gerove: a) kad avys atsivest ų po du ÷riukus: per K ūč ias reikia gerti po du indelis alaus; dviese eiti per kaim ą; b) kad avys prisileistų (žindyt ų) ÷riukus - vyras muša jas kepure. Kaip tai suprasti? c) kad daug ÷tų tvarte avi ų, prie j ų tvarte pakasti žirni ų. Kod ÷l padaug ÷s? d) tvarte šv ęstu vandeniu peržegnoti avies galv ą arba kryžium iškirpti viln ų, kad raganos nenupešt ų vilnos nuo avies nugaros. Kaip tas kryžius gelbsti? e) Ką dar žinote? 15. Ką reiškia, jei K ūč ių vakar ą sninga dideliais gabalais (lopais)? 16. Kokie buvo tik ÷jimai, susij ę su gyvuli ų š ÷rimu ir girdymu per K ūč ias: a) karv ÷ms reikia neduoti gerti, kad vasar ą nezyliot ų, tuomet bus lengviau ganyti; b) reikia gyvulius gerai pašerti, kad neb ūtų alkani visus metus; c) ką dar? 17. Ką reikia daryti, kad vasar ą karv ÷s nezyliot ų, neišsiskirstyt ų: a) prieš K ūč ių vakarien ę paimti sauj ą sm ÷lio ir juo pabarstyti karv ÷ms nugaras; b) piemenims draudžiama griebti iš krosnies ištraukt ų k ūč iuk ų; c) per K ūč ias po vakarien ÷s reikia surišti į kr ūvą šaukštus, peilius ir botag ą, šluot ą ir piemen į; d) Ką dar žinote? 18. Kiek kart ų K ūč ių dien ą melžiamos karves? Kod ÷l? 19. Ar K ūč ių vakare apr ūkomi gyvuliai? Kuo: a) šventomis žol ÷mis;

91 b) devindrekiu; c) kitu kuo? 20. Kaip ir iš kur parenkamas šienas K ūč ių stalui? 21. Kas ir kuo atneša šien ą K ūč ių stalui: a) šeimininkas; b) šeiminink ÷; c) vaikas (piemuo); d) kuris nors iš šeiminink ų vaik ų; e) kas dar? 22. Kas kloja šien ą ant stalo? Kod ÷l? 23. Kokios savyb ÷s priskiriamos šiam šienui po K ūč ių vakarien ÷s? Kod ÷l? 24. Ar yra paprotys pastal ÷je ant šieno (rugi ų ar kit ų šiaud ų) pad ÷ti arklio pavalkus ar apynars į. Kod ÷l tas daroma? 25. Kokiems gyvuliams ryte padalija šien ą? Kod ÷l? 26. Kaip iš gyvuli ų ÷dimo, padalijus K ūč ių šien ą, sprendžia apie j ų b ūkl ę? 27. Kokie yra po K ūč ių vakarien ÷s tik ÷jimai, susij ę su gyvuli ų gerove bei gausa: a) šeimyna iš jav ų b ÷rimo bei gaudymo sprendžia, kiek ÷riuk ų atves avel ÷; b) mergina eina pasiži ūr÷ti, k ą karv ÷ veikia: stovi – ištek ÷s, guli – liks netek ÷jusi; c) kuri pirmoji patamsyje sugaus avin ą, ta ištek ÷s, jei av į – neištek ÷s; d) sprendžia pagal tai, kokios lyties į namus užeis nekviestas sve čias; e) jei gyvuliai, išleisti į lauk ą, šokin ÷ja ir j ų plaukai blizga, bus sveiki visus metus; f) šeimininkas nueina į tvart ą su lazda (kitokio medžio) ir perbraukia galvijams per nugaras, lazd ą raganoms atbaidyti palieka tvarte. Kod ÷l jos bijo tos lazdos? g) ar kita. 28. Ar teko gird ÷ti, kad K ūč ių dien ą arba vakare yra daromi tokie dalykai: a) Kūč ių vakare vagiama pašaro iš kaimyno arklio ÷dži ų, tuomet jo arklys nusilpsta; b) Kūč ių nakt į per plyš į išsitraukiama kaimyno šieno ir sušeriama savo gyvuliams, tada jie visada bus sot ūs; c) atitempia ant pasaito vyž ą, iš liepos karn ų nupint ą, į t ą vyž ą įsideda iš karvi ų tvarto stogo išpl ÷št ų šiaud ų ir su tais šiaudais išsiveža ir vis ą to ūkio karvi ų ateinan čių met ų pien ą; d) ką dar daro? 29. Kokius gr ūdus antr ąją Kal ÷dų dien ą į bažny čią nešdavo šventinti? Kur paskui d ÷davo? 30. Ką darydavo piemenukas, kad karv ÷s netur ÷tų inkštir ų? II. TARPUKAL öDŽIO LAIKOTARPIS – NUO KAL öDŲ IKI TRIJ Ų KARALI Ų: 31. Kokius darbus buvo draudžiama dirbti tarpukal ÷džio dien ą ir vakare sutemus? Kod ÷l?

92 32. Ką per Naujuosius metus darydavo vyrai, kad avys vestų po keturis ÷riukus? 33. Ką per Naujuosius metus daro su uždegta Grauduline žvake, kad apsaugot ų gyvulius? Nuo ko apsaugo? 34. Kaip per Tris karalius šventinta kreida žymi tvartus ir gyvulius? D ÷l ko tai daro?

III. UŽGAV öNI Ų PAPRO ČIAI: 35. Ar buvo paprotys prie Užgav ÷ni ų stalo valgant vakarien ę kviesti visus vabzdžius: muses, uodus, gylius ir visus kitus, kad jie vasar ą gyvuli ų nepjaut ų? Kaip? 36. Ką per Užgav ÷nes daro šeiminink ÷, kad apsaugot ų gyvulius nuo gyvat ÷s įkandimo? 37. Ką po Užgav ÷ni ų vakarien ÷s daro piemenys, kad vasar ą ganant gyvuliai nesiskirstyt ų? 38. Ar per Užgav ÷nes pravažin ÷ja jaunus kumeliukus? D ÷l ko? 39. Ką draudžiama daryti per Užgav ÷n÷s? Koki ų yra tik ÷jim ų ir burt ų?

IV PAVASARIO CIKLO KALENDORIN öS ŠVENT öS: 40. Kokias savybes turi šventinta Grauduline (Grabny čin ÷) žvak ÷? Kur panaudojama? 41. Iš koki ų augal ų rišate verb ą? Kod ÷l? 42. Kas ir k ą plaka verba at ÷jus iš bažny čios? D ÷l ko? 43. Ar verb ų šakel ÷mis plaka gyvulius. D ÷l ko? 44. Kam dar panaudoja šventint ą verb ą? Kod ÷l? 45. Kaip su gyvuliais elgiasi šeimininkai Did įjį ketvirtadien į? D ÷l ko? 46. Kas atsitiks, jei Did įjį ketvirtadien į imsi ir paskolinsi k ą nors? 47. Kas draudžiama ir k ą reikia daryti Did įjį ketvirtadien į, norint užtikrinti ūkin ę s ÷km ę: a) kad galvijai geriau vest ųsi, ryte reikia atnešti skruzd ÷lyno ir supilti tvarte; b) kad gyvuliai b ūtų sveiki, reikia juos plauti r ūgš čiu pienu; c) draudžiama moterims austi, nes gali suktis galvijams galva; d) reikia up ÷je ar ežere gyvulius prausti, kad b ūtų sveiki, rieb ūs ir žval ūs; e) reikia apglostyti gyvulius, kad neb ūtų inkštir ų; f) reikia nešti iš trij ų lauk ų po tris akmenis, ugnyje įkaitinus d ÷ti į puodynes, po tris į kiekvien ą ir užpylus vandeniu apdengti, kad pienas gerai r ūgt ų; g) apjoti Did įjį ketvirtadien į vis ą sodži ų ant ka čergos, kad gyvuli ų nauda b ūtų; h) Did įjį Šeštadien į iš svetimo šulinio parnešti vandens, tik kad nieks nematyt ų, ir pagirdyti arklius, kad geri b ūtų; i) Ką dar žinote? 48. Ar Did įjį ketvirtadien į kastruoja gyvulius? D ÷l ko t ą daro? 49. Kaip daroma ir koki ą gali ą turi Didžiojo ketvirtadienio druska:

93 a) „švarinti“ aplink ą nuo pikt ųjų dvasi ų; b) nuo blogos akies; c) neger ų j ÷gų keliam ų įvairi ų lig ų; d) koki ų dar kit ų dalyk ų. 50. Kok į veiksm ą Did įjį penktadien į atlieka šeimininkas su degan čia žvake? Kam? 51. Ką daro šeiminink ÷, jeigu Did įjį penktadien į einama arti? Kam? 52. Kaip šeiminink ÷ Did įjį šeštadien į apsaugodavo karvi ų pien ą nuo ragan ų? 53. Kas ir kaip atneša į namus šventint ą ugn į? Kam j ą naudoja? 54. Ką piemuo turi daryti su šventa ugnimi, kad šeimininko gyvuliai b ūtų rieb ūs ir jis visuomet pirmas išgint ų band ą? 55. Ar gano gyvulius per Velykas? Kod ÷l? 56. Ką reiškia ir ko negalima daryti per Velykas: a) pirm ą Velyk ų dien ą negalima girdyti gyvuli ų, ypa č karvi ų ir avi ų, kad vasar ą negyliuot ų; b) kai pirm ą Velyk ų dien ą einama su procesija apie bažny čią, galima atimti visai vasarai karvi ų pien ą; c) kad avys vest ų po por ą, tai Velyk ų ryt ą reikia praustis po por ą iš vienos praustuv ÷s; d) reikia šv ęstu vandeniu pavilgydyti karvi ų tešmenis, kad b ūtų pieno; e) Velyk ų ryt ą reikia pan čiu suduoti karvei, kad vasar ą ji negyliuot ų; f) per Velykas reikia smilkyti gyvulius, kad gyvuliai nesirgt ų ir niekas negal ÷tų j ų užker ÷ti; g) piemuo per Velykas turi suvalgyti por ą kiaušini ų su lukštais, kad karv ÷s b ūtų ramios; h) ką dar žinote?

V. JURGINI Ų DIENA (pirmojo gyvuli ų išgynimo diena): 57. Kod ÷l Šv. Jurgis laikomas gyvuli ų glob ÷ju? 58. Kam ir kokias aukas t ą dien ą žmon ÷s aukoja? 59. Kokius veiksmus atlieka (ir kod ÷l) šeimininkai išgenant gyvulius iš tvarto: a) apr ūko gyvul į; b) iš tvarto išvaro su verba; c) apmuša gyvul į per str ÷nas; d) pašventina šventu vandeniu ir peržegnoja; e) deda po slenks čiu kiaušinius; f) užrakina spyn ą, g) pakloja virv ę, kad gyvuliai per j ą pereit ų; h) ką dar daro? 60. Koki ų t ą dien ą yra papro čių ir tik ÷jim ų:

94 a) neduoda vaikui (piemeniui) gal ąsti peilio; b) duoda vaikui (piemeniui) po du kiaušinius; c) duoda vaikui (piemeniui) žali ą kiaušin į, kad tas j į sveik ą vakare namo parnešt ų; d) kas dar buvo daroma? 61. Koki ų yra tik ÷jim ų, b ūrim ų, sp ÷jim ų b ūsimam s ÷kmingo ganymo sezonui? 62. Kaip šeiminink ÷ apsaugo savo gyvul į nuo blogio: a) įgr ęžia į rag ą devyndrekio (ko dar galima įd÷ti); b) ant rag ų užriša raudon ą skudur ÷lį; c) po uodega pririša gabal ÷lį džiovintos gyvat ÷s; d) karvei sugirdo gyvat ÷s nuovir ą; e) kokius dar žinote b ūdus? 63. Kaip pirm ąją ganymo dien ą perduodami gyvuliai piemenims ganyti? 64. Kas t ą dien ą vaikams (piemenims) draudžiama: a) gal ąsti peil į; b) laužyti žali ų kr ūmų šakeles; c) mušti vytele gyvul į; d) nesuvalgyti lauke viso įd÷to maisto, atsinešti į namus; e) ką dar žinote. 65. Kokius veiksmus, susijusius su gyvuli ų gerove, kerdžius ir piemenys atlieka ganykloje? 66. Kaip šeimininkai sutinka band ą vakare, pirm ą ganymo dien ą? D ÷l ko taip daro?

V. ŠEŠTINI Ų, SEKMINI Ų BEI DEVINTINI Ų LAIKOTARPIS: 67. Ko negalima daryti per Šeštines? Kod ÷l? 68. Kaip pagal Šeštini ų dienos orus sprendžia, ar tais metais avys bus sveikos? 69. Kok į special ų patiekal ą verda šeiminink ÷ per Šeštines? K ą jis gali reikšti? 70. Ar per šeštines vainikuoja piemenys karves? Kod ÷l? 71. Ką daro šeimininkas, kad žmon ÷s ir gyvuliai b ūtų sveiki ir laimingi? 72. Ar per Sekmines vainikuojamos karv ÷s? Kod ÷l? 73. Kaip piemenys apvainikuoja melžiamas karves ir kaip prieaugl į? Kod ÷l? 74. Kas iš piemen ų apvainikuoja buli ų? Kod ÷l tai dar ÷ jis? 75. Kokie buvo tik ÷jimai, susij ę su karvi ų vainikais: a) vainikuodavo, kad karv ÷s pieno daugiau duot ų; b) kad vaikš čiot ų kr ūvoje, kaip vainikas apvalus; c) įpindavo gelton ų g ÷li ų, kad karvi ų grietin ÷ geltonesn ÷ b ūtų; d) ant vainiko d ÷davo sijono pažemius (padalkes), kad karv ÷ lengviau veršiuot ųsi;

95 e) ką dar žinote. 76. Kaip šeimininkai sutikdavo Sekmini ų vakare piemenis? D ÷l ko? a) parginus į band ą piemen į laisto vandeniu; b) vaišina; c) duoda naujus drabužius; d) pad ÷koja; e) ką dar dar ÷. 77. Kokias vaišes piemenims duodavo šeiminink ÷ už karvi ų apvainikavim ą? Kod ÷l? 78. Kaip vadinosi piemen ų keliama puota? 79. Ar kerdžius (piemenys) t ą dien ą lauke k ą nors daro (dar ÷), kad gyvuliai b ūtų sveiki, karv ÷s pieningos ar pan.? 80. Ar buvo J ūsų apylink ÷se, kad Sekmini ų antr ą dien ą merginos vienos be piemen ų gindavo band ą į ganykl ą? Kod ÷l? 81. Ar per Devintines vainikuoja karves? Kokie tos dienos papro čiai? 82. Koki ą gydom ąją reikšm ę turi Devintini ų dienos žalumynai? Kur naudojami? 83. Koks yra tradicinis Devintini ų patiekalas ir k ą jis reišk ÷?

VI. JONINI Ų BEI ŽOLINI Ų DIENOS TIK öJIMAI, B ŪRIMAI, RAGANAVIMAI: 84. Ar Jonini ų nakt į raganos gali karv ÷ms atimti pien ą? Kaip jos tai daro? 85. Ar gird ÷jote, kad per Jonines galima apleisti sodyb ą rup ūž÷mis? 86. Koki ų atsargos priemoni ų per Jonines imdavosi gyvuli ų šeimininkai: a) išvakar ÷se karves pargindavo prieš saul ÷s laid ą; b) ryte neišgindavo, kol rasa dar nenukritusi; c) tvarto angas nak čiai užkišdavo dilg ÷l÷mis, gailiais ir kitomis žol ÷mis; d) tvarto dur ų ranken ą paremdavo šluota; e) kokie dar buvo b ūdai? 87. Kaip moterys gali atimti iš karvi ų pien ą: a) saulei dar nepatek ÷jus per rasot ą piev ą tempti balt ą paklod ę, koštuv į, milžtuv ę; b) per ras ą pertemptas kamanas pakabina ant sienos ir ima pienas varv ÷ti; c) nakt į pamelžia svetim ą karv ę ir pien ą išpila, kur guli jos karv ÷; d) prirauna iš svetimo sklypo žol ÷s ir sušeria savo karv ÷ms; e) ką dar galima padaryti? 88. Gal žinote, kaip galima apsisaugoti nuo raganavimo? Pasakokite. 89. Kokias savybes turi šventinti Žolin ų augalai ir kaip jie naudojami gyvuli ų ūkyje: a) rūkomi gyvuliai pirm ą kart ą išgenant į laukus;

96 b) susirgus gyvuliui smilkomi; c) kur dar naudojama?

VII. RUDENINIO LAIKOTARPIO TIK öJIMAI: 90. Ar Vis ų Švent ų ir V ÷lini ų dien ą gena laukan gyvulis? Kod ÷l? 91. Ar rudeniop piemenys vesdavo aplink berž ą balt ą ož į, kad grei čiau žiema ateit ų ir nereik ÷tų ganyti? Kaip tai dar ÷? 92. Kaip elgiasi piemenys paskutin ę ganymo dien ą? Kod ÷l? 93. Ką daro šeimininkai, uždar ę gyvulius į tvart ą, kad juos apsaugot ų per vis ą žiem ą?

97 PRIEDAS NR. 2. Klausimynas „Balto ožio vedimo aplink berž ą ceremonija“

SUDAR ö: Regina Čičiurkien ÷, Vytauto didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros magistrant ÷ 2009 Kaunas

TEMA: Balto ožio vedimo aplink berž ą ceremonija

ŽINIOS APIE PATEIK öJĄ (pateik ÷jui pageidavus, gali b ūti anonimin ÷)

I. Žini ų pateik ÷jo vardas, pavard ÷ (mergautin ÷ pavard ÷), gimimo metai. II. Žini ų pateik ÷jo (- jos) gimimo vieta (miestas, miestelis, kaimas, parapija). Kur gyveno ar gyvena v÷liau? (Nurodyti, kuriais metais persik ÷l÷). III. Vietov ÷, apie kuri ą pasakojama. Laikotarpis, apie kur į pasakojama. IV. Žini ų pateik ÷jo (- jos) tautyb ÷ ir tikyba. V. Žini ų pateik ÷jo (- jos) išsilavinimas. VI. Jūsų profesija ir užsi ÷mimas. VII. Klausim ų užpildymo data ir vieta. VIII. Atsakymus užrašiusio asmens vardas, pavard ÷, adresas, telefono numeris, elektroninio pašto adresas.

Klausimai: I. Ganiavos pabaiga ir su ja susijusios apeigos: 1. Kada baigdavote ganyti gyvulius? 2. Ar buvo atliekamos baigiant ganymo sezon ą kokios nors apeigos? Kokios? 3. Gal prisimenate kokius tik ÷jimus, kad grei čiau ateit ų žiema? 4. Ar šaukdavote žiem ą kokiais nors b ūdais: Dainomis; Tam tikrais reikšmingais žodžiais; Užkeikimais; Ar kita.

98 5. Kokie buvo sp ÷jimai, ženklai, parodantys, kad greitai ateis žiema?

II. Balto ožio vedimo apeigos inicijavimas: 6. Ar vesdavote balt ą (kitos spalvos)ož į/ avin ą ar kit ą gyvul į aplink berž ą nor ÷dami, kad grei čiau pard ÷tų snigti? 7. Kas buvo šios apeigos iniciatorius: piemenys ar kerdžius? 8. Iš kur sužinojote apie tai: iš seneli ų, t ÷vų, vyresniųjų broli ų/ seser ų, draug ų, kaimyn ų ir t.t. 9. Koki ą dien ą atlikdavote ši ą apeig ą: Vis ų švent ųjų, šv. Martyno ar koki ą kit ą dien ą ar tiesiog nebuvo skirtumo? 10. Kok į med į pasirinkdavote? Kod ÷l? 11. Ar buvo svarbus paros metas (rytas, piet ūs, vakaras) atliekant ši ą apeig ą? 12. Pagal kokius ypatumus (spalva, elgesys, lytis ar pan.) išsirikdavote gyvul į šiai apeigai atlikti? 13. Kaip b ūdavo išpuošiamas: Apkaišomas medži ų šakomis; Pinamas vainikas; G÷l÷mis, spalvotais popier ÷liais; ar kita. 14. Ar nupindavote pavad į vesti gyvuliui, pavyzdžiui, iš karklo žiev ÷s, egl ÷s šak ų ar panašiai? 15. Ar kurdavote specialiai lauž ą šiai apeigai atlikti? 16. Gal naudojote šioje apeigoje žibintus ar kokias žvakes ar j ų imitacij ą?

III. Apeigos dalyviai: 17. Kas vadovavo apeigai? 18. Kas vaidindavo kunig ą ir skaitydavo visiems pamoksl ą/ prakalb ą? 19. Kokiu metu tai prad ÷davo daryti (apeigos pradžioje, eigoje ar pabaigoje)? 20. Kur sakydavo pamoksl ą/ prakalb ą: lipdavo į med į ar sakydavo tiesiog stov ÷damas ant žem ÷s? 21. Jei sakyti pamokslo/ prakalbos lipdavo į med į, gal žinote kod ÷l taip dar ÷? 22. Gal prisimenate sakyto pamokslo/ prakalbos turin į? 23. Ar buvo sakoma kokia nors žegnon ÷ prieš ar po pamokslo? 24. Ką apeigos metu darydavo kiti piemenys? 25. Kokia pirmus metus ganan čio piemens vaidmuo šioje apeigoje? 26. Kam reik ÷davo įsikandus ožio uodeg ą eiti iš paskos? 27. Kaip tok į piemen į išsirinkdavo: skai čiuodami, pagal amži ų ar pan? 28. Jei b ūdavo piemen ų tarpe mergai čių, koks buvo j ų vaidmuo šioje apeigoje? 29. Jei gan ÷te su kerdžiumi, kokia jo vieta šioje apeigoje ?Kaip jis elgdavosi?

99 IV. Ožio vedimo apeigos vyksmas: 30. Kaip tempdavo ož į/ avin ą ar kit ą gyvul į aplinkui berž ą: atbul ą ar priekiu? 31. Ar buvo svarbi saul ÷s kryptis? Kod ÷l? 32. Ar jodavote ant jo, ar tiesiog vesdavote j į aplinkui berž ą? Kod ÷l? 33. Kiek kart ų reik ÷jo j į apvesti aplinkui berž ą? Kod ÷l? 34. Ar vesdami ož į sakydavote kokius nors žodžius? Kokius? 35. Ar mušdavote ož į nor ÷dami, kad jis bliaut ų? Kaip ir kuo? 36. Kokiu b ūdu ožys tur ÷jo „prašyti“ sniego? 37. Ką reikšdavo ožio bliovimas? 38. Ar tur ÷jo gyv ūnas apsireikalauti? Kod ÷l? 39. Kaip iš gyv ūno elgesio/ b ūsenos spr ęsdavote, kada prad ÷s snigti? 40. Ar iš ožio aki ų gal ÷davote nustatyti, ar greitai snigs? Kaip? 41. Kiek kart ų buvo kartojama ši apeiga, jei „nepasisekdavo“ ir neprad ÷davo snigti? Kaip?

V. Ožio vedimo aplinkui berž ą rezultatai: 42. Ar ši ą apeig ą atlikdavote slaptai ar ne? Kod ÷l? 43. Ar drausdavo tai atlikti šeimininkai, t ÷vai ar pan.? Kod ÷l? 44. Ar šeiminink ÷s, sužinojusios, kad j ų ožys buvo vedamas aplink berž ą, duodavo vaiši ų? Koki ų? 45. Kod ÷l duodavo vaiši ų? 46. Ar po šios apeigos iškrisdavo sniegas? Kada? 47. Jei iškrisdavo, kaip j ūs jaut ÷t÷s tuo metu? Papasakokite. 48. Ar tik ÷jote, kad b ūtent d ÷l to, kad apved ÷te gyvul į aplink berž ą, iškrito sniegas? Kod ÷l? 49. Jeigu neiškrisdavo, kaip vertindavote gyvulio pavedim ą apie med į? Gal k ą padar ÷te ne taip? 50. Ar sek ÷te, kad j ą kartosite ir kitais metais? Kod ÷l? 51. Papasakokite apie savo b ūsen ą, k ą j ūs jaut ÷te dalyvaudami šioje apeigoje.

100