Aleksandro Stulginskio Universitetas

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS

ŽEMĖTVARKOS IR GEOMATIKOS INSTITUTAS

Ugnė Katauskaitė

KRETINGOS RAJONO SAVIVALDYBĖS KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMOSI YPATUMAI

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Inžinerija Studijų šaka: Žemėtvarka Studijų programa: Žemėtvarka

Akademija, 2015 2

Baigiamųjų darbų vertinimo komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 157-PA, 2015 m. gegužės 20 d.)

Pirmininkas mag. Audrius Petkevičius, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius

Nariai:

1. Prof. dr. Audrius Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas; 2. Doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas; 3. Doc. dr. Vilma Sudonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas; 4. Mag. Saulius Mocevičius, UAB „Geometra" Kraštotvarkos direktorius.

Mokslinis vadovas prof. dr. Audrius Aleknavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentė doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorė doc. dr. Virginija Gurskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentė lekt. dr. Jolanta Valčiukienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Darbo aprobacija

Tyrimų rezultatai, paskelbti mokslinėse konferencijose:

KATAUSKAITĖ U. Kretingos rajono savivaldybės kraštovaizdžio formavimosi ypatumai. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015: studentų mokslinė konferencija. ASU, Akademija, 2015.

Tyrimų rezultatai paskelbti leidiniuose:

KATAUSKAITĖ U. Kretingos rajono savivaldybės kraštovaizdžio formavimosi ypatumai. Iš: Jaunasis mokslininkas 2015: studentų mokslo darbai (kompaktinė plokštelė), 2015.

SANTRAUKA

Ugnė KATAUSKAITĖ

KRETINGOS RAJONO SAVIVALDYBĖS KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMOSI YPATUMAI

Magistro baigiamajame darbe yra 70 puslapių, 50 paveikslai, 56 literatūros šaltiniai, 6 priedai. Darbas parašytas lietuvių kalba. PRASMINIAI ŽODIAI: Kretingos rajono savivaldybė, kraštovaizdis, žemės danga, ArcGis, Corine1995, Corine2005, Corine2012, pokyčiai, vėjo jėgainės. Tyrimo objektas: Kretingos rajono kraštovaizdis. Tiriamojo darbo tikslas – išanalizuoti veiksnius, turinčius įtakos Kretingos rajono seniūnijų kraštovaizdžiui. Darbo uždaviniai: 1. Ištirti veiksnius, įtakojančius kraštovaizdį. 2. Išanalizuoti Kretingos rajono žemės dangos pokyčius, turinčius įtakos kraštovaizdžio formavimuisi. 3. Nustatyti labiausiai pakitusias rajono vietoves. 4. Ištirti vėjo jėgainių įtaką apleistų žemių atsiradimui Kretingos rajono kraštovaizdyje. Darbui atlikti buvo naudojami tokie metodai: literatūros analizės metodas, duomenų analizės metodas, indukcijos metodas, lyginimo metodas, apibendrinimo metodas. Nustatant Kretingos rajono savivaldybės 6 seniūnijų žemės dangos kaitą 1995–2012 metais, buvo naudojama ArcGis programa bei Corine1995, Corine2005, Corine2012 duomenų bazės. Buvo nustatyta, kad Kretingos rajono savivaldybėje 1995-2012 metais kraštovaizdis kinta netolygiai veikiant gamtinės prigimties technogeniniams veiksniams. 1995–2012 m. didžiausias teigiamas pokytis pastebimas kompleksinių žemdirbystės plotuose, jie padidėjo 7052,2 ha. Šie plotai plėtėsi per visas galimas žemės dangas ir didžiausias pokytis pastebimas Kretingos seniūnijoje (+3003,5 ha). Žalieji miesto plotai, miškai, durpynų bei vandens telkiniai šiuo laikotarpiu didėjo, tačiau jų pokytis siekia vos 1% savivaldybės ploto atžvilgiu. 1995–2012 metais didžiausias neigiamas pokytis yra dirbamoje žemėje (–5653,6 ha). Daugiausia dirbamos žemės sumažėjo Kretingos seniūnijoje (–2497,5 ha). Čia tokį mažėjimą lėmė kompleksinių žemdirbysčių bei miškų plotų didėjimas. Nustatyta, kad šie pokyčiai turėjo įtakos kraštovaizdžiui 5

Analizuojant vėjo jėgaines ir apleistas žemes, buvo nustatyta, kad vėjo jėgainės ir jų parkai neturi įtakos apleistų žemių atsiradimui. Tačiau galima teigti, kad blogai parinktos vėjo jėgainių parkų vietos žaloja kraštovaizdžio vizualinę vertę. Tyrimo rezultatai paskelbti 2015 m. balandžio 23 d. mokslinėje konferencijoje ir leidinyje "Jaunasis mokslininkas 2015" Aleksandro Stulginskio universitete.

SUMMARY

Ugnė KATAUSKAITĖ

THE FORMATION PECULIARITIES OF KRETINGA REGION LANDSCAPE

Master Graduation Thesis has 70 pages, 50 figures, 56 references, 6 appendixes. It is written in the Lithuanian language. KEY Words: Kretinga's district municipality, landscape, land cover, ArcGIS, Corine1995, Corine2005, Corine2012, changes, wind turbine. Object of the research: Landscape of Kretinga region. Aim of the research: to analyze factors influencing landscape of Kretinga township. Objectives of the research: 1. To investigate the factors, which have affect on landscape. 2. To analyze land cover changes of Kretinga region, which have affected the landscape formation. 3. To identify the most abnormal area locations. 4. To investigate the influence of wind turbines of derelict land appearance on Kretinga landscape. The research was supported by the methods: literature analysis method, data analysis method, the induction method, comparative method and generalization method. Determining the land cover change from 1995 to 2012 years in 6 elderships of the Kretinga district municipality, ArcGIS and Corine1995, Corine2005, Corine2012 database were used. It was found that in the Kretinga district municipality in 1995-2012 the landscape was changing unevenly under the influence of technogenic factors. In 1995¬2012 the biggest positive change is observed in the complex areas of agriculture, it increased by 7,052.2 hectares. These areas are expanded through all possible land cover and the biggest change is noticeable in Kretinga eldership (+3,003.5 hectares). Green urban areas, forests, peat bogs and bodies of water in this period increased, but the change of just 1% of the municipal area is observed respectively. In 1995-2012 the biggest negative change was observed in arable land (-5,653.6 hectares). Most the amount of arable land decreased in Kretinga eldership (-2,497.5 hectares). Here, the decline was driven by increase of complex areas of agriculture and forests land. It was found that these changes have affected the landscape. 7

On completion of The analysis of wind power plants and abandoned lands, it was found that wind power plants and their parks do not affect the appearance of abandoned land. However, it can be said that bad selection of wind farms location damage the visual landscape value. The study results were published in 2015 23 April in scientific conference and in the publication "Jaunasis mokslininkas 2015" in Aleksandras Stulginskis University.

TURINYS

ĮVADAS...... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA...... 11 1.1. Kraštovaizdžio suvokimas...... 11 1.2. Žemėvaizdžių tipai Lietuvoje...... 12 1.3. Kraštovaizdį įtakojantys veiksniai...... 15 1.4. Kaimiškojo kraštovaizdžio formavimosi ypatumai...... 18 1.5. Agrarinių vietovių kitimas ir jų priežastys...... 24 1.6. Kraštovaizdžio vizualinė tarša – vėjo jėgainės...... 26 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 30 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...... 31 3.1. Tyrimo objektas...... 31 3.2. Tyrimo metodika...... 34 4. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ...... 36 4.1. Darbėnų seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 36 4.2. Imbarės seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 40 4.3. Kartenos seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 44 4.4. Kretingos seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 48 4.5. Kūlūpėnų seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 52 4.6. Žalgirio seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais...... 55 5. VĖJO JĖGAINĖS, KAIP ĮTAKONATIS, KRETINGOS RAJONO KRAŠTOVAIZDĮ, VEIKSNYS...... 59 5.1. Vėjo jėgainės Kretingos rajono kraštovaizdyje...... 59 5.2. Vėjo jėgainių parkų įtaka apleistoms žemėms...... 62 IŠVADOS...... 66 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 67 PRIEDAI 1 priedas. Darbėnų seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 2 priedas. Imbarės seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 3 priedas. Kartenos seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 4 priedas. Kretingos seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 5 priedas. Kūlūpėnų seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 6 priedas. Žalgirio seniūnijos kraštovaizdžio žemės dangos rūšių plotai (sudaryta autorės) 9

ĮVADAS

Vienas svarbiausių kraštovaizdžio bruožų, lemiančių jo identitetą, yra gamtinių procesų ir žmogaus ūkinės veiklos sąveikoje atsirandanti unikali kraštovaizdžio tipų teritorinė erdvinė mozaika. Todėl valstybės ir visuomenės priedermė yra išplėtoti kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus (subalansuoto) vystymo principus, taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės reikalavimus. Sėkmingam visų šių tikslų realizavimui yra būtina pažinti patį kraštovaizdį, jo formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti visą egzistuojančią jo įvairovę. Pažymėtina, kad kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio esmei ir sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų. Kas yra kraštovaizdis ir kaip jis formavosi nagrinėjo ne tik lietuvių autoriai (Basalykas, 1997, Bučas, 2001, Godienė, 2013, Ramanauskas, 2011, Kavaliauskas, 2014), bet ir užsienio mokslininkai (Gardner, 1996, Borg, 1981, Selman, 2000, Rogers, 2001, Fordham, 1999). Moksliškai kraštovaizdis nagrinėjamas kaip objektyvus žemės paviršiaus reiškinys, tiriama jį formuojančių gamtinių komponentų (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio augalijos ir kitų gyvųjų organizmų) ir antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinierinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) sąveika, jame vykstantys (fizikiniai, cheminiai, biologiniai, informaciniai) procesai, medžiagų, energijos bei informacijos apytakos ypatumai, formavimosi bei raidos dėsningumai. Verta paminėti, kad savitam kraštovaizdžiui įtakos turėjo susiformavę prieš daug metų žemėvaizdžiai. Juos detaliau analizavo A. Basalykas (1965, 1977), N. Jurkonis (2012), A. Česnulevičius, A. Ramonas, J. Valiūnas (2003). Jie išanalizavo, kad žemėvaizdžiuose vyrauja išlyginti ar mažai raižyti paviršiai. Išimtį sudaro tik pajūrio lygumos Kuršių nerijos parajonis bei smėlingos senovinės aliuvinės zandrinės lygumos, kur paviršiaus sąskaidos laipsnis daug didesnis. Šiuolaikiniame kraštovaizdyje greta gamtinių struktūrų ryškėja žmogaus sukurtos struktūros, todėl kraštovaizdis ir laikomas gamtinių bei žmogiškųjų veiksnių sąveikos rezultatu (Kavaliauskas, 2011). Kaip teigia D. Veteikis (2012), kraštovaizdžio erdvinę sąrangą formuojantys technogeniniai veiksniai yra labai susiję ir su kraštovaizdžio planavimo veiksniais. 10

N. Jurkonis (2008) teigė, kad kaimo kraštovaizdis yra pats seniausias iš visų Lietuvos antropogenizuoto kraštovaizdžio tipų. Tai susiję su socialinių, ekonominių, politinių sąlygų kaita, daugybe socialinių ir ekonominių reformų. Šie veiksniai lėmė žemės naudmenų struktūros kaitą, dėl to J. Bučas (2001), Z. Kazalupskaitė–Simaitienė (2006) išskyrė keturis kaimo kraštovaidžio istorinius tipus: 1. pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo kaimas vadinamas ikivalakiniu. 2. Vėlyvojo feodalizmo kaimas, kurio regimąsias charakteristikas nulėmė valkinio kaimo atributai, pavadintas valakiniu. 3. Kapitalizmo ūkines funkcijas atliekantis vienkieminis kaimas, - vienkieminiu. 4. Sovietmečiu susiformavo dar viena, nauja, gyvenviečių forma – kolūkinės gyvenvietės. Kiekvienas laikotarpis paliko žymę šiandieniniam kraštovaizdžiui. Anot A. Poviliūno (2012) dabartiniame Lietuvos kaime yra gana įvairių demografinių darinių, nubrėžiančių jų tipus: valakinių (gatvinių) kaimų liekanų; iš prieškario išlikusių ir atkuriamų vienkiemių; yra ir sovietinių gyvenviečių (agromiestelių). Dėl kaimo vis didesnės atskirties (nuo žemės ūkio veiklos būdo) dabarties kaimui priskiriama ne tik žemdirbių gyvenvietės, bet ir bažnytkaimiai, smulkesni miesteliai (buvę administraciniai valsčių centrai). Lietuvoje, kaip ir beveik visose šalyse, pastebimi žemės naudmenų pokyčiai. Juos analizavo nemažai Lietuvos mokslininkų (Stravinskienė, 2006, Kavaliauskienė, Tarvydienė, 2005, Aleknavičius, Valčiukienė, 2011, Abalikštienė, Aleknavičius, 2013). Nors ir daug mokslininkų yra analizę žemės dangos pokyčius, kraštovaizdžio formavimąsi, tačiau visi autoriai analizuoja dideles terirorijas arba didžiųjų miestų rajonus. Dėl to kyla reikiamybė analizuoti mažesnes vietoves, savivaldybes, seniūnijas, kurios turi savitą kraštovaizdį. Šiame magistro baigiamajame darbe pasirinkta Kretingos rajono savivaldybė, kuri pasižymi savo unikaliu kraštovaizdžiu. Magistro baigiamajame darbe yra 70 puslapių, 50 paveikslai, 56 literatūros šaltiniai, 6 priedai. Darbas parašytas lietuvių kalba.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Magistro baigiamojo darbo literatūros apžvalgoje yra remtasi moksliniais straipsniais, mokomosiomis knygomis, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kt.

1.1. Kraštovaizdžio suvokimas

Kraštovaizdis kaip gamtos ir žmonių tarpusavio veiklos rezultatas analizuojamas daugeliu požiūrių, o jo kokybei turi įtaką tiek gamtinė, tiek įvairiapusė žmogaus veikla. Žmogaus ūkinė veikla keičia (kultūrina, antropogenizuoja) gamtinį kraštovaizdį pagal visuomenės poreikius – žmogaus sukurti elementai, jų kompleksai ir sistemos sudaro antropogeninę kraštovaizdžio dalį. Bet kurios šalies kraštovaizdis yra joje vykstančių socialinių–ekonominių bei ekologinių procesų teritorinės raiškos atspindys. Kraštovaizdžio geografinė struktūra ir architektūrinė išraiška, jo funkcinė bei ekologinė kokybė yra neatsiejamos nuo visos šalies raidos, pirmiausia nuo valstybėje priimtų ar įsigalėjusių politinių bei teisinių žemėnaudos ir aplinkosaugos nuostatų. A. Basalykas (1977) kraštovaizdžiu siūlė vadinti visą regimąjį paviršiaus įvairumą apskritai, kai nenorima pabrėžti taksonominės teritorinių vienetų reikšmės. Pasak A. Basalyko (1977), kraštovaizdis – tai gamtos ir žmonių sukurtų objektų visuma, t.y. visa geosistema. O J. Bučas (2001) teigia, kad kraštovaizdis, neatsikiriant fizinių ir regimųjų aplinkos savybių, apibūdinimas kaip gamtinių ir antropogeninių veiksnių ilgaamžės dialektinės sąveikos rezultatas, medžiaginė ir regimoji jos raiška teritorijoje. Kaip teigia G. Godienė (2013), "Kraštovaizdis – mus supanti dinamiška keturmatė sistema. Čia erdvė ir laikas suvokiami kartu: tam tikras kraštovaizdis gyvuoja konkrečiu laiku ir konkrečioje erdvėje. Kraštovaizdžio struktūrą tam tikroje vietovėje gali lemti tiek atskirų žemės paviršiaus abiogeninių, biogeninių ir sociogeninių komponentų pobūdis ir erdvinė raiška, tiek unikalūs šių komponentų deriniai, tiek čia vykstančių gamtinių bei socialinių procesų pobūdis ir trukmė." Moksliškai kraštovaizdis nagrinėjamas kaip objektyvus žemės paviršiaus reiškinys, tiriama jį formuojančių gamtinių komponentų (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio augalijos ir kitų gyvųjų organizmų) ir antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinierinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) sąveika, jame vykstantys (fizikiniai, cheminiai, biologiniai, informaciniai) procesai, 12 medžiagų, energijos bei informacijos apytakos ypatumai, formavimosi bei raidos dėsningumai. Kraštovaizdžio formavimosi temos ne mažiau aktualios ir užsienio šalyse. Daugelis užsienio mokslininkų (Gardner, 1996, Borg, 1981, Selman, 2000, Rogers, 2001, Fordham, 1999) nagrinėja kraštovaizdžio išsaugojimo problemas. Dabartinis Lietuvos kraštovaizdis, priklausomai nuo teisinės bazės, politinių, socialinių bei kt. veiksnių įgauna naujų bruožų. Šiuo metu yra pertvarkomos anksčiau suformuotos urbanistinės erdvės, papildomos naujais elementais gamtinės bei agrarinės teritorijos. Jose susiklosto įvairaus plano bei užstatymo struktūros, kurios dažnai nesudaro bendro urbanistinio sprendinio. Dėl tokių pertvarkymų išryškėjanti užstatymo formų gausa bei jų tarpusavio vientisumo stoka, leidžia daryti prielaidą, kad šiuo metu klostosi menkai reglamentuojamas erdvinės struktūros formavimo procesas. Todėl toks kraštovaizdžio kūrimo procesas verčia detaliau įvertinti naujų bei senesnių pertvarkomų, ankstesniais laikotarpiais suformuotų, erdvinių struktūrų vystymosi raidą, jos veiksnius bei estetinius rezultatus (Ramanauskas, 2011). Šiandieninis kraštovaizdis nėra vienalytis ir vienvertis. Žemės dangos klasifikavimą komplikuoja labai skirtinga žemėnauda. Įvairių šalių naudojamos žemės dangos ir ypač kraštovaizdžio klasifikacijos yra gana skirtingos, todėl dažnai yra sunku ar net neįmanoma palyginti jų duomenų. Šiuos skirtumus lemia nevienodas kraštovaizdžio suvokimas bei šalių kraštovaizdžio ypatumai. Įvairiose teritorijos dalyse jis nevienodai sukultūrintas, atlieka skirtingas socialines ir ekonomines funkcijas, turi skirtingą struktūrą, formą, raišką, kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Lietuvos kraštovaizdis nepasižymi ypatingu vaizdingumu – labai didelio ir didelio estetinio potencialo ypač raiškūs daugiaplanius vaizdus formuojantys kraštovaizdžio kompleksai sudaro tik apie 20% šalies teritorijos ir yra koncentruoti Baltijos ir Žemaičių aukštumų ežeringuose kalvynuose, Kuršių Nerijoje bei didžiuosiuose stačiašlaičiuose mūsų upių (Nemuno, Neries, Dubysos, Šventosios, Nevėžio, Minijos ir kt.) slėniuose. Vyrauja vidutinio ir žemo raiškumo teritorijos, neformuojančios aukšto estetinio potencialo – tokie lyguminiai žemumų bei pakilumų gana monotoniško pobūdžio plotai užima virš 40 % šalies teritorijos (Kavaliauskas, 2014).

1.2. Žemėvaizdžių tipai Lietuvoje

Lietuvos teritorija yra vidutinės juostos Europos mišriųjų miškų zonoje. Priklausomai nuo radiacinio balanso ir kritulių kiekio Lietuvoje išskirti 22 fiziniai geografiniai rajonai 13

(Basalykas, 1965). Vienos zonos ribose kraštovaizdį labiausiai įvairina medžiaginis pamatas – atitinkamos mechaninės sudėties ir maistingumo paviršiniai geologiniai dariniai ir tam tikras reljefas. Rytų Europos mišriųjų miškų zonoje, taip pat Lietuvoje medžiaginį kraštovaizdžio pamatą formavo labiausiai su paskutiniu apledėjimu susiję geomorfologiniai procesai, o kai kuriose vietose – jau po apledėjimo prasidėję geomorfologiniai procesai, kurie vyksta ir dabar. Medžiaginis pamatas turi įtakos šilumos ir drėgmės pasiskirstymui, tuo pačiu ir kraštovaizdžio teritorinio komplekso biologiniam produktyvumui, dirvožemiams ir žmonių gyvenimui. Atitinkamų geomorfologinių procesų suformuoti paviršiaus plotai vienos gamtinės zonos ribose skiriasi visais kraštovaizdžio komponentais: gruntu, reljefu, vidaus vandenimis, pažemio oru, dirvožemiu, augalija, gyvūnija, gyventojų tankumu. Šie skirtingo medžiaginio pamato kraštovaizdžio teritoriniai kompleksai vadinami žemėvaizdžiais, kurių savitumą nulėmė skirtinga žemė (reljefas ir dirvodarinės uolienos). Lietuvoje A. Basalykas (1965), N. Jurkonis (2012) yra išskyrę devynis žemėvaizdžių tipus (1.1 pav.).

1.1 pav. Žemėvaizdžių tipai Lietuvoje (sudaryta autorės taikant ArcGis programinę įrangą bei tinkamą duomenų bazę)

Didžiąją dalį (43,76%) Lietuvos teritorijos sudaro moreninės lygumos, nors jos palyginti vėlai įsisavintos žemės ūkyje. Naudmenomis buvo paversti drenuojami slėniai, o šlapesni, nenuotakūs moreninių lygumų vietovaizdžiai liko apaugę miškais. Dabartinėms moreninėms lygumoms yra būdingi nedideli miško plotai, nutolę vienas nuo kito vidutiniškai 2–3 km. Tokie sklypiniai miškai užima apie 15–20% moreninių lygumų ploto, kitą dalį – laukai ir pievos (Basalykas, 1977). 14

Kalvotosios moreninės ežeringosios aukštumos Lietuvoje užima 19,55% visos teritorijos, kurios visais kalvotumo atvejais apie 15–25% teritorijos užima pelkėtos arba užmirkusios daubos (Basalykas, 1977). Maždaug 30–40% ploto sudaro nuolaidumos, kur nėra nei neigiamų, nei teigiamų formų. Tiek pat (30–40%) teritorijos užima teigiamos mezoformos. Kauburių 1 km2 teritorijos gali būti 40, smulkių kalvų – apie 25–30. Stambios sąskaidos reljefo 1 km2 teritorijos stambių kalvų arba stambių gūbrių paprastai būna ne daugiau kaip 3–5. Jauno reljefo moreninėse aukštumose plyti kalvotasis moreninis ežeringas žemėvaizdis – vaizdingiausias, bet ir sudėtingiausias mišriųjų miškų zonoje ir, turbūt, Rytų Europos lygumoje (Jurkonis, 2012). Prieledyninėse ežerinėse lygumose, kurios sudaro 11,02% Lietuvos teritorijos, upių tinklas tankesnis negu moreninėse lygumose, bet upės mažiau vandeningos. Upės, kurių baseinai visiškai telpa molingosiose prieledyninėse ežerinėse lygumose, pasižymi labiausiai nesureguliuotu režimu (Basalykas, 1977). Prieledyninių upinių lygumų žemėvaizdis vyrauja Lietuvos pietryčiuose ir užima 9,87% visos Lietuvos teritorijos. Čia miškingi smėlingieji žemėvaizdžiai, vyrauja reti, skurdūs šilai (Jurkonis, 2012). Upių slėnių žemėvaizdis Lietuvoje užima 8,13% visos teritorijos. Čia upės besivystydamos graužiasi gilyn, formuoja vingius, stumiasi į šonus ir praplečia slėnius arba klosto dugne sąnašas ir jomis užpila anksčiau išgraužtus slėnius. Upynai, plukdydami žemynų vandens perteklių, kartu keičia ir sausumos paviršių: per ilgus amžius suformavo paviršiaus reljefo struktūrą – vandenskyros ir slėnių sistemos (Basalykas. 1977). Daugelis mūsų miestų yra įsikūrę upių slėniuose. Upių atskirų terasų gruntai, susidarę skirtingu laikotarpiu, nevienodai būna atsparūs slėgimui. Todėl apatinėse terasose turėtų būti statomi lengvesni ir žemesni pastatai, o viršutinėje – aukštesni. Toks diferencijavimas geriau išryškina slėnio reljefą ir statinius. Kraštovaizdžio teritorinio komplekso natūralus produktyvumas siejasi su dirvožemių dirvodarinių uolienų maistingumu. Senovinėse aliuvinėse lygumos (5,32% Lietuvos teritorijos) yra pelkinių mišriųjų miškų zonos žemėvaizdžiai. Pelkės čia užima apie 20–25% visos teritorijos (Basalykas, 1977). Daugiau kaip pusę žemėvaizdžio teritorijos užima miškai (dominuoja eglingi pušynai su lapuočių priemaiša). Atviruose žemės ūkio plotuose susidaro palankios sąlygos eoliniams procesams kraštovaizdyje (Jurkonis, 2012). Kalvotasis moreninis slėniuotas žemėvaizdis (1,09% Lietuvos teritorijos) labiausiai nutolęs nuo jūros ir aukščiau iškilęs, negu kiti žemėvaizdžiai. Jo reljefas seniausias, dirvožemiai labiausiai sudūlėję. Pailgėjus šlaitams, padidėjo vandens erozija. Ypač ilgi šlaitai 15 tekančio vandens buvo raižomi periglacialiniu laikotarpiu, kuomet nebuvo augalijos. Kritulių vanduo, tekėdamas neapaugusiu vandens permirkusiu veikliojo sluoksnio paviršiumi, sudarė periglacialinių raguvų ir sausaslėnių, atsiveriančių į slėnius, tinklą. Periglacialinė erozija dar labiau užlygino aklinas daubas, įjungė jas į slėnius, užnešė ežerus. Ežerų ir didelių pelkių nėra, vyrauja lengvi, kritulių vandenį greitai sugeriantys dirvožemiai (Basalykas, 1977). Deltinės lygumos žemėvaizdyje (1,00% Lietuvoje) didelis vandens kiekis, negalėdamas aukštai pakilti, priverstas graužtis gilyn. Todėl žemupiuose yra gilios vagos. Pajūrinių lygumų žemėvaizdžių, kurių Lietuvos teritorijoje yra mažiausiai (0,57%), medžiaginį pamatą ir dabar tebeformuoja šiuolaikiniai geomorfologiniai procesai (jūra, vėjas, upių deltinė akumuliacija). Vyrauja mišrūs miškai, smėliai (Jurkonis, 2012). A. Česnulevičius, A. Ramonas, J. Valiūnas (2003) išanalizavo, kad žemėvaizdžiuose vyrauja išlyginti ar mažai raižyti paviršiai. Išimtį sudaro tik pajūrio lygumos Kuršių nerijos parajonis bei smėlingos senovinės aliuvinės zandrinės lygumos, kur paviršiaus sąskaidos laipsnis daug didesnis. Pajūrio lygumos kontinentinėje dalyje vyrauja plokščios (62% ploto) ir banguotos (28%) lygumos; Kuršių nerijoje – vidutinio stambumo aukštos kalvos (36%), banguotos lygumos (26%) ir smulkios žemos kalvos (22%); deltinėje lygumoje plokščios (68%) ir banguotos (32%) lygumos. Moreninėse lygumose paplitę plokščios ir banguotos lygumos bei stambios žemos kalvos (iki 10% teritorijos ploto). Smėlingose lygumose vyrauja vidutinio stambumo žemos (28,4%), vidutinio stambumo žemos ir vidutinio aukščio (19%) kalvos. Plokščios ir banguotos lygumos sudaro tik 12 % teritorijos ploto.

1.3. Kraštovaizdį įtakojantys veiksniai

Kraštovaizdžio erdvinę struktūrą veikia įvairūs gamtiniai ir technogeniniai veiksniai. Išskiriami planetiniai gamtiniai veiksniai ir procesai, kuriantys Lietuvos kraštovaizdžio erdvinės sąrangos formavimuisi foninę aplinką:  vidinė žemės energija;  išorinė saulės energija;  meridianinis zoniškumas;  vertikalinis zoniškumas. Taip pat lokaliniai gamtiniai veiksniai. Kraštovaizdžio erdvinę struktūrą veikia šie egzogeninių jėgų procesai:  mechaninis ir cheminis dūlėjimas;  erozinė ir akumuliacinė tekančio vandens veikla;  karstinės įgriuvos; 16

 nuošliaužos;  defliacija;  sufozija ir kiti procesai (Gurskienė, Ivavičiūtė, 2012). Šiuolaikiniame kraštovaizdyje greta gamtinių struktūrų ryškėja žmogaus sukurtos struktūros, todėl kraštovaizdis ir laikomas gamtinių bei žmogiškųjų veiksnių sąveikos rezultatu (Kavaliauskas, 2011). Žmogaus ūkinė veikla sukelia didesnius pokyčius (kultūrina, antropogenizuoja) gamtiniame kraštovaizdyje pagal visuomenės poreikius – žmogaus sukurti elementai, jų kompleksai ir sistemos sudaro antropogeninę kraštovaizdžio dalį. Atskirų istorijos laikotarpių gamtonaudos, žemės tvarkymo, inžineriniai, etniniai ir meniniai veiksniai suformavo kultūrines Lietuvos regionų kraštovaizdžio ypatybes. Tobulėjant žmonijos sukurtoms technologijoms ir kartu technikai vis labiau keičiamas kraštovaizdis, jame nuolat daugėja technogeninių formų, linijų, objektų, teritorinių vienetų. Be gamtinių endogeninių (Žemės gelmių energijos sukeliamų) ir egzogeninių (su Saulės energija ir gravigeniniais paviršiaus procesais susijusių) kraštovaizdį formuojančių veiksnių, sparčiai stiprėja technogeniniai veiksniai. Technogeninius veiksnius galima klasifikuoti pagal jų sukuriamus kraštovaizdžio elementus:  dirbtiniai kraštovaizdžio elementai – pastatai, sąvartynai, karjerai;  gamtinės prigimties elementai – miškai, žemės ūkio augalų bendrijos ir t.t. Technogeninių veiksnių klasifikacija:  Statybinis ir konstrukcinis veiksnys. Sukuriamos kraštovaizdžio formos yra būdingos miestams, pramonės teritorijoms.  Biologinių teritorijos išteklių gamybos ir gavybos veiksnys. Sukuriamas agrarinis ir miškų kraštovaizdis pasižymi savitu komponentų kompleksu. Agrarinėse teritorijose žemės ūkio technika atlieka dirvožemio paviršinio sluoksnio transformacijas. Miškininkystės technogeninis veiksnys pasireiškia želdinimu ir kirtimais.  Naudingųjų iškasenų gavybos (išskyrus gręžinius) arba kasybos veiksnys. Dėl naudingųjų iškasenų gavybos atsiranda dirbtinės reljefo formos, dėl kasybos – paviršinio ir požeminio vandens erdvinio pasiskirstymo poslinkiai, mikroklimato kaita, šlaitiniai procesai, augalijos degradacija.  Komunikacijų tiesimo veiksnys skirstomas į grupes: 1. Kelių motorizuotam transportui tiesimas, skaidantis kraštovaizdį nenatūraliais arealais, teršiantis aplinką. 2. Požeminių arba viršžeminių linijų tiesimas – daro įtaką kraštovaizdžio vizualinei kokybei. 17

3. Ribojančių kraštovaizdžio elementų statyba – ištysę elementai, kurių funkcija yra ką nors skirti kraštovaizdyje (tvoros, gyvatvorės).  Technogeninio judėjimo veiksnio pasekmė – specializuotos paskirties mobilios erdvės (automobilių, traukinių, laivų judėjimui skirtos teritorijos) bei savitos reljefo formos žemės paviršiuje (provėžos, vėžės).  Vandens masių reguliavimo veiksnys – techninėmis priemonėmis žmogaus valdomos hidromasės, norint papildyti, kur trūksta ar pašalinti – kur yra jo perteklius. Taip pat priskirtini vandentėkmių tiesimo darbai, tvenkinių, kūdrų įrengimas, melioraciniai darbai.  Sandėliavimo veiksnys, susijęs su žmogaus ūkinei veiklai būdingu įvairių medžiagų koncentravimu įvairiais tikslais tam tikrose vietose (sąvartynai, medžiagų ar produktų sandėliavimas atviroje erdvėje).  Sklaidžiosios taršos veiksnys – tarša cheminėmis medžiagomis, susijusi su pramonės ir transporto struktūrų išsidėstymu. Taip pat priskirtina trąšų bei fizikinė tarša (akustinė, elektromagnetinė).  Tikslingasis destrukcinis veiksnys – tikslingi veiksmai, susiję su karo technikos, vandalizmo, nereglamentuoto pobūdžio teritorijos išteklių naudojimo veikla.  Netikslingasis (avarinis) destrukcinis veiksnys – nenumatyti techninės veiklos sutrikimų atvejai (cheminių medžiagų išsiliejimas, sprogimai ir t.t.), sukeliantys didelę žalą kraštovaizdžiui (Lietuvos..., 2005). Kaip teigia D. Veteikis (2012), kraštovaizdžio erdvinę sąrangą formuojantys technogeniniai veiksniai yra labai susiję ir su kraštovaizdžio planavimo veiksniais, tačiau veikdami kraštovaizdį tiesiogiai jie panašūs į fizinius bei cheminius gamtinius procesus, juo labiau kad ne visi technogeniniai reiškiniai ar įvykiai yra planuojami (avarijos, karo veiksmai). Taigi jie užima tarpinę padėtį tarp planavimo ir gamtinių kraštovaizdį formuojančių veiksnių. Be to, technogeniniai veiksniai pagal savo prigimtį gali ir nebūti susiję su planavimu, t.y. kraštovaizdį galima keisti naudojant techniką ir visiškai neplaningai, spontaniškai. Šiuo atžvilgiu technogeniniai kraštovaizdį formuojantys veiksniai yra nepriklausomi ir juos galima nagrinėti neatsižvelgiant į planavimo ir juo labiau į gamtinius veiksnius. R. Pakalnis, Z. Venckus (2012) teigia, kad visuomenės poreikiams tenkinti aktualiausia yra architektūrinė – kraštovaizdžio architektūros, miškininkystės, urbanistikos bei kitose srityse besiformuojanti kraštovaizdžio tipizavimo bei kraštotvarkinė – teritorijų planavimo ir ūkinėje praktikoje nustatomų kraštovaizdžio teritorinių erdvinių bei tikslinio 18 tvarkymo arealų metodologija, kurios pagrindu yra skiriami mūsų šalies kraštovaizdžio tipai bei jų struktūrinė įvairovė. Yra išskiriami šie kraštovaizdžio tipai:  gamtinis (natūralus arba subnatūralus) kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai);  kaimiškasis (antropogenizuotas, agrarinis) kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai);  miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis (miestovaizdis) – žmogaus labai pakeistas, jo veiklos veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai, kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos);  kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis;  funkcinis kraštovaizdis – tam tikros socialinės-ekonominės paskirties (funkcijos) prioritetą ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis kraštovaizdžio tipas. Visuomenė ir valstybė turi išplėtoti kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdų įvairovę siekiant, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal darnaus vystymosi principus.

1.4. Kaimiškojo kraštovaizdžio formavimosi ypatumai

N. Jurkonis (2008), R. Pakalnis, Z. Venckus (2012) teigia, kad kaimiškasis kraštovaizdis – antropogenizuoto kraštovaizdžio, kurio teritorinėje struktūroje vyrauja žemės ūkio naudmenos, funkcinis tipas; ne iš esmės pertvarkytas gamtinis kraštovaizdis. N. Jurkonis (2008) teigė, kad kaimo kraštovaizdis yra pats seniausias iš visų Lietuvos antropogenizuoto kraštovaizdžio tipų. Tai susiję su socialinių, ekonominių, politinių sąlygų kaita, daugybe socialinių ir ekonominių reformų. Šie veiksniai lėmė žemės naudmenų struktūros kaitą, dėl to J. Bučas (2001), Z. Kazalupskaitė–Simaitienė (2006) išskyrė keturis kaimo kraštovaidžio istorinius tipus: 1. Pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo kaimas vadinamas ikivalakiniu. 2. Vėlyvojo feodalizmo kaimas, kurio regimąsias charakteristikas nulėmė valakinio kaimo atributai, pavadintas valakiniu. 3. Kapitalizmo ūkines funkcijas atliekantis vienkieminis kaimas, – vienkieminiu. 4. Sovietmečiu susiformavo dar viena, nauja, gyvenviečių forma – kolūkinės gyvenvietės (1.2 pav.). O N. Jurkonis (2012) 19 išskyrė šešis Lietuvos kraštovaizdžio tipus: 1) iki centralizuotos feodalinės valstybės susikūrimo, 2) iki valakų reformos (IX–XIIa.), 3) valakinis kraštovaizdžio formavimosi etapas (XVI a. vid. – XIX a. vid.), 4) vienkiemių etapas (XIX a. vid. – 1940 m.), 5) kolūkinės reformos periodas, 6) nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio reforma.

1.2 pav. Kaimiškojo kraštovaizdžio istoriniai tipai

Anot J. Bučo (2001) ikivalakinio kraštovaizdžio tipo agrostruktūrai būdinga koncentriška išsibarsčiusių smulkių elementų sąranga, suformavusi netaisyklingos langelinės sąskaidos kraštovaizdžio planinės struktūros arealus. Agrokultūros elementai derinosi prie gamtinių kraštovaizdžio formų, o gyvenvietės arba buvo su jomis susiliejusios, arba ryškiai skyrėsi. Antropogeninių elementų formos buvo skirtingos, o dydžiai neproporcingi agrarinių erdvių parametrams. (Bučas, 2001) (1.3 pav.).

1.3 pav. Ikivalinis kaimo kraštovaizdžio tipas (Bučas, 2001)

Kraštovaizdžio erdvinės struktūros tipą nulėmė netolygiai miškuose išsimėtę įvairaus dydžio ir uždarumo agrarinių erdvių telkiniai; erdvinė struktūra tapo koncentruota ir diskretiškai uždara. Kraštovaizdžio fonas pasižymėjo natūralumu, gamtinių formų 20 vienalytiškumu ir didele ekspozicine galia. Kraštovaizdžio kompozicija nebuvo vientisa ir brandi. L. Prascevičiūtė (2007), J. Bučas (2001) nagrinėjo valakinį kraštovaizdžio tipą ir teigė, kad valakinio kaimo kraštovaizdis perima pirmykštės civilizacijos reliktus, performuoja ikivalakinio kraštovaizdžio elementus ir komponentines struktūras, įgyja geometrizuotą kompoziciją, netvarkingos žemėvaldos buvo panaikintos ir įvestas trilaukis. N. Jurkonis (2012) nagrinėdamas valakinį kraštovaizdzžio tipą nustatė, jog atsirado vadinamieji gatviniai – rėžiniai kaimai. Kuriant rėžinius kaimus, mažai buvo kreipiama dėmesio į gamtinius kraštovaizdžio ypatumus, todėl kaimai nutolo nuo upelių, ežerų ir kitų kraštovaizdžio elementų, būdingų pirmykščiams bajoriniams kaimams ir laukininkų sodžiams (1.4 pav.).

1.4 pav. Valakinis kaimo kraštovaizdžio tipas (Bučas, 2001)

Kraštovaizdžio fono kompozicines savybes nulėmė pasikartojančių kontūrų ir linijų nenutrūkstamumas, čia antropogeniai elementai susiliedavo arba išsiskirdavo erdviniais orientyrais. Kraštovaizdžio kompozicija darėsi vientisesnė ir brandesnė. R. Misius (2013) teigia, kad Lietuvoje valakiniai kaimai vienkiemiais pradėti skirstyti nuo XIX a. pradžios, o N. Jurkonis (2012) šį etapą išskiria nuo XIX a. vid. Nepaisant metų neatitikimo, pasak J. Bučą (2001), vienkieminis kraštovaizdžio istorinis tipas – tai agrarinių teritorijų planingo tvarkymo bei naudojimo individualinio ūkio pagrindais laikotarpis. Vieno savininko žemės sujungiamos į vieną sklypą. Nauja sėjomaininė žemdirbystės forma pakeitė trilaukę. Kaimai skirstomi į vienkiemius, juos skaidant, panaikinami žemės rėžiai, tiesinamos ribos, keliai (Jurkonis, 2012). Agrostruktūrai buvo būdingas funkcinis tikslingumas ir ypač didelė atmainų įvairovė. Kiekvienas ūkis sudarė kompaktišką žemėvaldos vienetą ir buvo dirbama sėjomainų laukais. Didelė agrostruktūros atmainų įvairovė, veikiama gamtinių sąlygų bei perimamumo, nulėmė kraštovaizdžio teritorinį mozaikiškumą, vyravo taisyklingos susmulkintos juostelinės ir langelinės sąskaidos planinės struktūros tipai. (Bučas, 2001) (1.5 pav.).

1.5 pav. Vienkieminis kaimo kraštovaizdžio tipas (Bučas, 2001)

Vienkieminio kaimo kraštovaizdžio smulkių želdynų padaugėjo: pavienių medžių, jų grupių, eilių, kurie nulėmė kraštovaizdžio fono kompozicines savybes. Fono ekspozicinė galia sumažėjo. Gausiai apželdintos vienkieminės sodybos susiliejo su kraštovaizdžiu, o bažnytkaimiai buvo statiški orientyrai. J. Bučas (2001) teigė, jog tokio didelio ir spartaus Lietuvos kaimo pertvarkymo, koks vyko sovietmiečiu, istorijoje nebuvo. G. Ribokas, A. Zlatkutė (2009) ištyrė, kad žemės plotai buvo pradėti stambinti sujungiant sklypus. Trukdantys lauko vientisumui objektai (pavieniai medžiai ar jų grupės, net kryžiai ar kiti objektai) buvo naikinami neatsižvelgiant į jų gamtinę ir kultūrinę svarbą. Kolūkinio kaimo argostruktūros teritoriniai skirtumai nulėmė stambaus mastelio taisyklingos sąskaidos krštovaizdžio planinės struktūros tipą su trimis vyraujančiomis gamtinių sąlygų ir istorinio perimamumo modifikuotomis atmainomis: langeline, juosteline ir ovaline. (Bučas, 2001). Anot J. Bučo (2001), labiausiai nepageidautinu kraštovaizdžio komponentu tapo žemos įtampos elektros laidai ir silpnų srovių perdavimo oro linijos. Jų atramos tapo vizualiniais kraštovaizdžio kenkėjais, o N. Jurkonis (2012) teigė, kad kraštovaizdžio pakitimai susieti su melioracija, gyventojų iškėlimu į gyvenvietes. Melioracijos metu sumažėjo ekologinis stabilumas, buvo pakeistas hidrologinis režimas. Kaimo kraštovaizdžio kompozicinis karkasas pasipildė naujais gamybinės–inžinerinės paskirties elementais: vandentiekio bokštais, televizijos, radijo, elektro perdavimo stiebais ir pan (1.6 pav.).

1.6 pav. Kolūkinis kaimo kraštovaizdžio tipas (Bučas, 2001)

Kraštovaizdžio fonas stokojo vientisumo ir brandumo. Vienur didėjo vizualinė antropogininė kraštovaizdžio perkrova, kitur fonas neteko kompozicinių orientyrų. Greta sukeltų neigiamų reiškinių, kuriuos būtina šalinti, išryškėjo ir teigiamos kolūkinio kaimo 22 kraštovaizdžio formavimosi tendencijos, suteikiančios Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raiškai naują kokybę: radosi naujų formų ir tūrių, padidėjo antropogeninių elementų koncentracija, sumažėjo erdvės tarša, struktūra pasidarė aiškesnė, taisyklingesnė, atsirado daugiau funkcinio ir kompozicinio vientisumo. Lietuvos kaimiškojo kraštovaizdžio formavimosi procesas tęsiasi net 450 metų, iš kurių apie 260 m. išsilaikė valakinio kaimo kraštovaizdis, apie 120 m. egzistavo vienkieminio kaimo kraštovaizdis (Misius, 2010). Nuo 1991 metų žemės restitucija ir kolektyvinių įmonių privatizacija yra vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių naują kaimiškų teritorijų funkcionavimą. Žemės restitucija ir gamybos priemonių privatizacija sukėlė socialinių santykių žemės ūkyje kaitą, dėl kurios atsirado naujos gamybos formos kaimiškose teritorijose. Dvi naujos agrarinės struktūros pakeitė kolektyvines žemės ūkio įmones. Tai žemės ūkio bendrovės ir įmonės, įkurtos po kolūkių ir tarybinių ūkių privatizacijos, ir šeimyniniai ūkiai, kurių dauguma kūrėsi ant grąžintos žemės arba valstybės suteiktos pagalbinių ūkių žemės (trijų hektarų). Minėtų struktūrų tarpusavio santykis ir teritorinis paplitimas keitėsi visą dekolektyvizacijos laikotarpį (Mačiulytė, 2006). A. Poviliūnas (2012) teigia, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iš karto iškilo ir visų gyvenimo sričių socialinės pertvarkos būtinybė. Tai tapo aktualu ir žemės ūkyje. Taip pat J. Mačiulytė, M. Dedeire, R. Praspiestienė (2013) išsiaiškino, kad atkūrus nepriklausomybę keitėsi Lietuvos kaimo visuomenės ir teritorijų funkcionavimo ir valdymo kontekstas. E. Kukytė (2009) rašo, kad Lietuvos kraštovaizdžio išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekologinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų. Tačiau kraštovaizdžio raida Lietuvoje, patyrusioje ideologijų ir santvarkų kaitą, yra nevienareikšmiška. Viena vertus, akcentuojamas kraštovaizdžio tradiciškumas, individualumas, būtinybė išsaugoti ekologinį stabilumą ir biologinę įvairovę, tačiau ekonominiai prioritetai skatina kuo intensyviau, veiksmingiau naudoti teritoriją. Nors kraštovaizdis yra visos visuomenės reikalas ir turėtų būti tvarkomas valstybiniu pagrindu, tačiau tikrovėje konkretūs sprendimai dažnai būna žinybinio pobūdžio, o pati kraštovaizdžio raida dažnai paliekama savieigai. Anot A. Poviliūno (2012) dabartiniame Lietuvos kaime yra gana įvairių demografinių darinių, nubrėžiančių jų tipus: valakinių (gatvinių) kaimų liekanų; iš prieškario išlikusių ir atkuriamų vienkiemių; yra ir sovietinių gyvenviečių (agromiestelių). Dėl kaimo vis didesnės atskirties (nuo žemės ūkio veiklos būdo) dabarties kaimui priskiriama ne tik žemdirbių gyvenvietės, bet ir bažnytkaimiai, smulkesni miesteliai (buvę administraciniai valsčių centrai). Dabartiniu metu žmonių gyvenvietės priskiriamos miestui ar kaimui neatsižvelgiant į 23 juose gyvenančių žmonių užsiėmimus, bet pagal vietovės bendrąjį gyventojų skaičių, kuriam įtakos turi atstumas iki darbo vietos. Kraštovaizdis, kurį šiandieną matome, yra žmogaus gamybinės veiklos ir gamtos sąveikos padarinys. Savitą Lietuvos kaimiškojo kraštovaizdžio formavimąsi lėmė daugelis priežasčių: gamtinės sąlygos, žemdirbystės technologija, žemės reformos, technikos vystymasis, žemės ūkio kryptis ir specializacija, rekreaciniai poreikiai, kraštotvarkos tradicijos. Anot A. Povilaičio (2000), Lietuvoje kraštovaizdžio formavimasis yra susijęs su nuosavybės formomis ir jų kaita. Agrarinės reformos ir plataus masto žemių melioracija ryškiai pakeitė kraštovaizdį XX a. Kartu su žemių melioracija kaimiškajame kraštovaizdyje vyko stipri žemėveikslių kaita. Atkūrus Lietuvos valstybingumą ir privačią nuosavybę, prasidėjo esminiai kaimo kraštovaizdžio pertvarkymai. Žemės grąžinimas ir privatizacija, kuri vyko be aiškios krašto erdvinio tvarkymo politikos ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimo sampratos, sukėlė netvarkingas permainas (Idzelis, 2011). Teigiama, kad žemės sklypai formuojami neplaningai, neįvertinant perspektyvaus jų naudojimo. Pirmiausia įvertinamos privačios nuosavybės teisės, o ne teritorijų planavimo tikslai, dėl to žemės sklypai pritaikomi naujai veiklai nepaisanat nei racionalaus teritorijų naudojimo, nei visuomenės intereso. Bendrieji planai, numatydami jokiais plėtros skaičiavimais nepagrįstus sprendinius, dar labiau skatina chaotišką miesto vietovių formavimąsi, miestų išdriekimą, neekonomišką žemės ūkio teritorijų naudojimą. Specialiųjų ir bendrųjų planų sprendiniai, numatantys nepagrįstas urbanizuotas teritorijas, lemia žemės ūkio teritorijų fragmentaciją, neefektyvų viešosios infrastruktūros vystymąsi, stichinį gamtinio karkaso keitimąsi, miestų urbanistinį išdriekimą (Ramanauskas, 2009). Pažymima, jog sparti kaimo ir gamtos teritorijų urbanizacija apie Lietuvos miestus yra nekilnojamojo turto rinkos pasekmė (Bardauskienė, Pakalnis, 2010). Anot J. Bučo (2010), urbanistinę plėtrą reglamentuojančios institucijos neturėtų leisti naujų urbanistinių židinių atsiradimo neurbanizuotose teritorijose. L. Lazarevaitė, A. Raupelienė ir D. Perkumienė (2006) nagrinėjo šiuolaikinės kaimo plėtros idėjas. Ir teigė, kad daugiafunkcinio žemės ūkio, kaimo daugiafunkcionalumo, naujos institucinės ekonomikos, taip pat jų pritaikymo Lietuvoje pagrįstumas. Daugiafunkcinio žemės ūkio bei kaimo daugiafunkcionalumo pritaikymas Lietuvoje svarbus dėl galimybės išvengti sudvigubėjimo tarp žemės ūkio kaimo plėtros, įskaitant tai, kad daugiafunkcinio žemės ūkio idėja turi istorinį tęstinumą šalyje. Kaimo daugiafunkcionalumo idėja padėtų suderinti individualistinį ir bendruomeninį požiūrį kaimo plėtroje. 24

1.5. Agrarinių vietovių kitimas ir jų priežastys

Žemė ir jos naudojimas yra svarbus kiekvienam iš mūsų. Žemė yra ne tik gamtos dalis, bet ir žmogaus gyvenimo ir veiklos pagrindas. Kiekvienoje valstybėje ji yra nacionalinis turtas. Panašiai žemę apibrėžia ir P. Aleknavičius (2007), kuris teigia, kad vertinant žemę kaip teisinių santykių objektą, ji suprantama kaip konkreti teritorija, naudojama žmogaus ir valstybės bei savivaldybių institucijų veiklai. Ši veikla skirtinga saugomose teritorijose, žemės ūkio ir miškų ūkio produkciją išauginančiose teritorijose, plotuose, kur eksponuojamos naudingosios iškasenos, durpynai ir vandens telkiniai, taip pat plotuose, kur žemė reikalinga ne jos gamtinėms ir ūkinėms savybėms panaudoti, o tik kaip teritorija statiniams ir įrenginiams išdėstyti. Žmonės pertvarkė augaliją, gyvūniją, upes, sukūrė naudmenas. Gamtos elementams suteikė ūkines funkcijas. Savitą Lietuvos kaimo kraštovaizdį lėmė gamtinės sąlygos, žemdirbystės technologija, žemės reformos ir technikos vystymasis, žemės ūkio kryptis ir specializacija, rekreaciniai poreikiai, taip pat kraštotvarkos tradicijos. V. Pranckietis ir V. Bogužas (2010) mano, kad agrarinio kraštovaizdžio pokyčius laikotarpyje po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje lemia:  nuosavybės formų kaita,  rinkos sąlygos ir žemės ūkio produkcijos perteklius,  ES tikslinės paramos žemės ūkiui panaudojimas ir apimtys,  ūkinės veiklos padariniai,  vandentvarkos problemos,  socialinės priežastys,  klimato kaita ir biologinės invazijos. Agrarinį kraštovaizdį Lietuvoje gerina kylanti žemdirbystės kultūra, vykstantys teigiami pokyčiai žemės struktūroje – didėjantys privačios žemės plotai bei sklypų dydžiai. Apleistų žemių bei nenaudojamų žemės ūkio gamybinių pastatų tvarkymo reglamentavimas, tinkama nusausintų žemių priežiūra ir tolesnė ekologinės žemdirbystės plėtra leistų kardinaliai pagerinti Lietuvos agrarinį kraštovaizdį. Tam būtina tobulinti įstatyminę bazę. Analizuojant agrarinėse vietovėse vykstančius procesus atliktuose moksliniuose tyrimuose apibūdinama žemės ūkio naudmenų raida ir struktūra Baltijos šalyse, vykę pokyčiai prieš ir po įstojimo į Europos Sąjungą, žemės ūkio naudmenų kaita pagal teritorinius ypatumus (Šiupinytė, Mačiulytė, 2013). Lietuvoje, kaip ir beveik visose šalyse, pastebima žemės ūkio naudmenų mažėjimo tendencija (Stravinskienė, 2006). Žemės ūkio ir miškų ūkio žemės pokyčius Lietuvoje 1982–2002 m. laikotarpiu analizavusios B. Kavaliauskienė ir M. 25

E. Tarvydienė (2005) nustatė, jog ariamosios žemės plotų šalyje minėtu laikotarpiu sumažėjo 118 tūkst. ha, pievų ir natūralių ganyklų – 89,1 tūkst. ha, o miškų padaugėjo 44,9 tūkst. ha. Ariamoji žemė daugiausia sumažėjo Žemaitijos aukštumų rajonuose. Išnagrinėjus urbanizuotų teritorijų ir miškų plėtros tendencijas nustatyta, kad žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje kasmet gali sumažėti 3,7 tūkst. ha dėl naujų statybų ir 3,6 tūkst. ha dėl miškų ploto padidėjimo (Aleknavičius, Valčiukienė, 2011). Žemės ūkio veiklai naudojamų teritorijų raidą nenašių žemių savivaldybėse analizavę E. Abalikštienė ir P. Aleknavičius (2013) nustatė, jog 32 % šalies agrarinių teritorijų dėl nenašių žemių turi mažiau palankias ūkininkavimo sąlygas, jose deklaruojamų žemės ūkio naudmenų plotas sudaro tik 72 % statistinių žemės ūkio naudmenų. Vadovaujantis žemės fondo valstybinės apskaitos duomenimis, nustatyta, jog žemės naudojimo intensyvumui įtakos turėjo valstybės agrarinė politika ir jos įgyvendinimo pasekmės, įvykę esminiai socialiniai ir ekonominiai pokyčiai. Per 1948–1989 m. laikotarpį žemės ūkio naudmenų plotas Lietuvoje vidutiniškai kasmet mažėjo po 18,9 tūkst. ha. Per paskutiniosios žemės reformos laikotarpį (1990–2005) žemės ūkio produkcijai išauginti panaudotų žemės ūkio naudmenų plotas sumažėjo 777 tūkst. ha (kasmet mažėjo po 51,8 tūkst. ha), o ariamojoje žemėje įrengtų pievų ir ganyklų šalyje atsirado neproporcingai daug (Aleknavičius, 2007). Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos žemės ūkio naudmenų naudojimo intensyvumui: ploto vienetui tenkanti augalininkystės produkcijos vertė, valstybės paramos žemės ūkio veiklos subjektams apimtys ir vidutinis ūkio žemėnaudos dydis, kaimų nykimas (ypač Rytų Lietuvoje) ir spartus kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas (Aleknavičius A., Aleknavičius P., 2010). Kiti veiksniai, darantys poveikį ariamosios žemės naudojimui Lietuvoje, ir nepanaudojimo priežastys yra melioracijos sistemų defektai, mažos ūkinės vertės žemės, nepalanki ūkių struktūra (Stravinskienė, 2002). Aplinkos apsaugos agentūra 2014 metais baigė trečiąjį žemės dangos ir pokyčių vertinimą, kuris apėmė 2006–2013 metų laikotarpį. Prieš tai vertinimas buvo atliekamas 1996–2000 m. ir 2000–2006 m. periodo duomenimis. Pastarasis žemės dangos ir jos pokyčių vertinimas parodė, kad anksčiau atliktų tyrimų metu išryškėjusios tendencijos išlieka aktualios iki šiol. Svarbiausiomis lieka atvirų plotų užaugimo krūmynais ir ganyklų mažėjimo tendencijos. Ganyklų per visą laikotarpį sumažėjo net beveik 4% Daugiau kaip 60% pokyčių ganyklose sudarė ganyklų konversija į dirbamus laukus. Dar daugiau kaip 10 % pokyčių sudarė ganyklų plotų virtimas kompleksinės žemdirbystės plotais. O daugiau kaip 23 % pokyčių įvyko dėl ganyklų užaugimo krūmais. 26

Miškuose analizuojamu laikotarpiu miško plotas sumažėjo 0,84%. Absoliuti dauguma pokyčių vyko dėl miško kirtimo, kiek daugiau kaip po 100 ha ploto lapuočių ir spygliuočių miškuose paversta karjerais. P. Aleknavičius (2004) teigia, kad žemės naudmenų pokyčiai priklauso nuo valstybės politikos, žemės naudojimo ir žemės ūkio plėtros klausimų, socialinių ir ekonominių pertvarkymų. Teisės aktais yra reguliuojamos visos, tiek privačios, tiek valstybinės žemės naudojimas. Nustatyta, kad žemės naudotojai privalo žemę naudoti taip, kaip numatyta teisės aktuose nepažeidžiant jų nuostatų. Žemės savininkai ir naudotojai privalo žinoti teisės aktų nustatytus reikalavimus – leidžiamą veiklą, jos apribojimus, savo teises, pareigas bei prievoles, taip pat taikomas sankcijas už įstatymų pažeidimus (Aleknavičius, 2005). Anot Martha M. Bakker, Anne M. van Doorn (2009), pagal atliktus rezultatus Nyderlanduose, teigia, kad santykiai tarp kraštovaizdžio veiksnių ir žemės naudojimo pokyčių yra skirtingi kiekvienam ūkininkui. Žemės naudojimo paskirties keitimas kraštovaizdžio lygmenyje gali būti geriau paaiškinamas atsižvelgiant į ūkininko konkretų elgesį, o ne darant prielaidą, apie vieną vidutinį ūkininką su vienu vidutinišku ūkiu. Martha M. Bakker ir Anne M. van Doorn (2009) parodė, kad ūkininkai naudoja skirtingus kraštovaizdį įtakojančius veiksnius atrankos–kriterijų srityse, kurios atitinka tam tikrą žemės naudojimo paskirtį. Siekiant apsaugoti vertingus dirbamos žemės plotus, būtinos įstatymų pataisos, įpareigojančios žemės savininkus ar naudotojus mokėti didesnius mokesčius už apleistas žemes, taip pat atlyginti už derlingojo dirvožemio sunaikinimą, kai žemė nenaudojama statyboms. Šias priemones reikėtų taikyti ir ne dirbamos žemės plotams (Aleknavičius, 2006). Siekiant padidinti agrarinių teritorijų naudojimo efektyvumą Lietuvoje, būtina: 1. Tobulinti norminius teisės aktus, reglamentuojančius teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir įgyvendinimą bei žemės ūkio naudmenų, kaip išskirtinės reikšmės gamtos ištekliaus, apsaugą. 2. Sustiprinti žemę administruojančių institucijų funkcijas, kad jų veikloje daugiau dėmesio būtų skiriama planuojant ir tvarkant kaimiškąsias teritorijas, likviduojant apleistas žemes, stiprinant žemės naudojimo kontrolę (Aleknavičius ir kt., 2014)

1.6. Kraštovaizdžio vizualinė tarša – vėjo jėgainės

Vykstant technikos pažangai, žmogaus veiklos rezultatai darosi vis labiau pastebimi. Stengiantis bet kokia kaina gauti kuo daugiau produkcijos, nebuvo kreipiama į tai, kur ir koks 27 objektas bus įrengtas ar pastatytas. Sudarkytas natūralus ar kultūrinis kraštovaizdis dažniausia ir yra tokio neatsakingumo pasekmė. D. Veteikis (2001) yra išskyręs pagrindinius kraštovaizdžio technogeninius elementus – urbokompleksai (statiniai, techniniai įrenginiai), hidrokomplesai (vandens kanalai, tvenkiniai, užtvankos), komunikacijų linijos (autokeliai, geležinkeliai, vamzdynai, kabeliai, elektros linijos), transportas. XX a. antroje pusėje, intensyviai plėtojant Lietuvos pramonę ir energetiką, kraštovaizdyje atsirado naujų, iki tol nebuvusių statinių (šiluminės elektrinės, aukštos įtampos elektros perdavimo linijos, vėjo jėgainės). Pirmosios vėjo energiją plačiau naudoti ėmėsi Danija, JAV, Vokietija, ir kai kurios kitos Vakarų Europos valstybės paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Europoje vėjo energetikos srityje šiuo metu pirmauja Vokietija, Ispanija ir Danija. Lietuvoje vėjo energetikos plėtojimas prasidėjo 2004 m., kai darbą pradėjo pirmoji šalyje Vydmantų parodomoji vėjo jėgainė, o pirmieji stambūs vėjo energetikos projektai pradėti vystyti nuo 2006 metų (Vėjo...., 2014). Dažniausiai vėjo elektrinės yra skirstomos į dvi pagrindines rūšis, atsižvelgiant į rotoriaus ašies orientaciją vėjo atžvilgiu:  horizontalios ašies vėjo jėgainės;  vertikalios ašies vėjo jėgainės. Vėjo energijos resursai yra neišsibaigiantys. Jų panaudojimas duoda didelę ekologinę, socialinę ir politinę naudą. Projektuojant ir statant vėjo jėgaines reikia žinoti žemės paviršiuje esančių objektų įtaką vėjo greičiui ir jėgainės darbo efektyvumui. Palankiausios sąlygos vėjo jėgainių statybai yra ten, kur nėra jokių kliūčių: atviroje jūroje, dideliuose ežeruose arba bent lygumose, ten pučia stipriausi vėjai ir vėjo jėgainių darbo efektyvumas ten didžiausias (1.7 pav.). Tose vietose išsirinkti vietą vėjo elektrinės statybai nesudėtinga, nes aplinkui sąlygos tam yra maždaug visur vienodai geros. Krūmai, medžiai, miškai, kalvos, pastatai, urbanizuotos vietovės, kalnai iki tam tikro aukščio virš žemės paviršiaus mažina vėjo greitį. Tuoj pat už kliūties vėjo greitis gali sumažėti iki kelių kartų. Toliau nuo kliūties vėjas palaipsniui pradeda atgauti greitį. Be to, įvairios kliūtys sukelia vėjo sūkurius (turbulencinį vėją), kurie trukdo vėjo jėgainėms efektyviai dirbti. Didėjant aukščiui virš žemės paviršiaus, palaipsniui didėja vėjo greitis. Ši ypatybė panaudojama statant vėjo jėgaines su vis aukštesniais bokštais. Šiuo metu aukščiausių vėjo elektrinių bokštų aukštis yra apie 100 m virš žemės paviršiaus ir jau mąstoma apie vėjo jėgaines su 160 m bokštais. Kai jėgainių vėjaračio velenas bus tokiame aukštyje, tai žemės paviršiuje esančių kliūčių trukdomasis poveikis bus kur kas mažesnis. 28

1.7 pav. Vidutinio metinio vėjo greičio pasiskirstymas (Riepšaitė, 2012)

Pačios geriausios sąlygos vėjo energetikai yra Vakarų Lietuvoje, o kukliausios – Rytų Lietuvoje. Vėjo jėgainių poveikis aplinkai nėra didelis, lyginant su hidroelektrinėmis ar iškastinį kurą naudojančiomis jėgainėmis. Tačiau jos vis tiek veikia aplinką ir tai reikia įvertinti statant vėjo įrenginius. Pagrindinis poveikis aplinkai gali būti vertinamas, atsižvelgiant į šiuos veiksnius:  keliamą triukšmą;  vizualinį ir estetinį poveikį;  saugumą gyvūnijai ir augalijai;  keliamus trikdžius telekomunikacijų sistemoms;  dirvožemio eroziją, reljefo formos ardymą;  aplinkos teršimą. Vėjo jėgainės yra puikiai matomi objektai. Šiuolaikinių vėjo jėgainių stiebai siekia 30 – 125 metrų virš žemės. Nepasitenkinimas vėjo jėgainių vaizdu dalinai priklauso nuo aplinkos, kur jos yra pastatytos. Vizualinė įtakos zona apima žemės plotus aplink vėjo jėgainių parko teritoriją, iš kurių turbinos gali būti visiškai arba dalinai matomos. Tam tikru mastu vizualinė įtakos zona yra matomumo blokavimo matas, tačiau svarbu yra tai, kad vizualinė įtakos zona nubrėžia vėjo jėgainių matomumo ribas (Katinas, Markevičius, 2001). Vėjo jėgainių vizualinis poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių. Kai kuriuos jų galima išmatuoti, kiekybiškai įvertinti arba modeliuoti, naudojant tam tikras priemones, pvz. atstumą nuo stebėtojo iki vėjo jėgainių parko, visiškai arba dalinai matomų vėjo jėgainių skaičių, dydį ir tipą, sparnų skaičių, rotoriaus sukimosi greitį, vėjo turbinų spalvą, vėjo turbinų 29 išsidėstymą teritorijoje, aplinkos apšvietimo sąlygas, oro sąlygas, esamą regėjimo lauką ir aplinkiniame kraštovaizdyje matomus elementus. Šiuos ir daugelį kitų veiksnių galima objektyviai įvertinti, tačiau kiekvieno jų įtaka skirsis, priklausomai nuo vietos, iš kurios bus stebimas vėjo jėgainių parkas. Nepasitenkinimas vėjo jėgainių vaizdu gali nemažai priklausyti ir nuo aplinkos, kur jos yra pastatytos. Šalyse, kur plėtojama vėjo energetika, įprasta atsižvelgti į vėjo jėgainių daromą vizualinį poveikį ir kilus prieštaravimams, vėjo energetikos projektų yra atsisakoma arba jie atidedami.

2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – išanalizuoti veiksnius, turinčius įtakos Kretingos rajono seniūnijų kraštovaizdžiui. Darbo uždaviniai: 1. Ištirti veiksnius, įtakojančius kraštovaizdį. 2. Išanalizuoti Kretingos rajono žemės dangos pokyčius, turinčius įtakos kraštovaizdžio formavimuisi. 3. Nustatyti labiausiai pakitusias rajono vietoves. 4. Ištirti vėjo jėgainių įtaką apleistų žemių atsiradimui Kretingos rajono kraštovaizdyje.

3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

3.1. Tyrimo objektas

Kretingos rajonas yra vienas iš šiaurės vakarų Lietuvoje esančių rajonų, besiribojantis su Klaipėdos, Plungės ir Skuodo rajonais, Palangos miesto savivaldybe, o taip pat su šiaurine mūsų kaimyne Latvija, iki 2010 m. liepos 1 d. priklausęs Klaipėdos apskričiai (3.1 pav.).

3.1 pav. Kretingos rajono seniūnijos

Savivaldybės centru laikomas Kretingos miestas. Kretingos rajono savivaldybė įsteigta 1995 m., o buvusios Kretingos ir Salantų miestų savivaldybės ir apylinkės pervadintos seniūnijomis. Kretingos rajono savivaldybė užima 989,0 km2 plotą, kuriame įsikūrę Kretingos ir Salantų miestai, Darbėnų ir Kartenos miesteliai bei 188 įvairaus dydžio kaimų (Statistinės..., 2015). Stambiausi kaimai yra Grūšlaukė, Kurmaičiai, Baubliai, Jokūbavas, Kūlupėnai, Padvariai, Raguviškiai, Rūdaičiai, Vydmantai. Administracinis rajono centras – Kretinga. Kretingos rajonas pagal Lietuvos fizinę geografinę padėtį priklauso Vakarų Žemaičių lygumai. Vakarinė dalis yra Pajūrio žemumoje, o rytinė – Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Aukščiausia rajono vieta, siekianti 108 metrus, yra šiaurės rytuose, prie Žeimių kaimo, o žemiausia – prie Palangos miesto ribos. Šie ypatumai priklauso nuo žemėvaizdžių (3.2 pav.)

3.2 pav. Kretingos rajono savivaldybės žemėvaizdžiai (sudaryta autorės pagal zemevaizdis.mdb duomenų bazę)

Didžioji Kretingos rajono dalis yra moreninėse lygumose (86,80% Kretingos rajono teritorijos). Dėl to čia gausu nedidelių, mažu atstumu nutolusių miško masyvų. Miškai Kretingos rajone 2012 metų duomenimis užėmė 34834,60 ha (35,23%). Vienas mažiausių Lietuvoje ir vienas įdomiausių ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visoje respublikoje Kretingos rajonas pasižymi pozityviais bruožais, kurie iškart atkreipia dėmesį: Kretingos rajone viena didžiausių Klaipėdos apskrityje kultūrinių vertybių sankaupos vietų; Kretingos rajonas yra arti didžiųjų rekreacijos ir turizmo traukos centrų Vakarų Lietuvoje – Palangos kurorto, bei Klaipėdos miesto ir sietinas su šių teritorijų kompleksiniais daugialypiais ūkinės veiklos produktais, bei daro jiems įtaką, kaip užnugaris; gamtiniai ištekliai, ypač kraštovaizdžiai ir vandens telkinių tinklas yra palankūs rekreacinės veiklos plėtrai; per Kretingos rajoną eina istoriniai ir šiuolaikiniai tranzitiniai turizmo koridoriai; Kretingos rajono miesteliai sudaro savitą urbanistinį tinklą; Kretingos miesto urbanistinis savitumas sąlygotas urbanistinės struktūros paveldo išsaugojimu. Kretingos rajone yra Salantų regioninis parkas įsteigtas 1992 m. Parko plotas – 13 102 ha. Jo teritorijoje yra Minijos–Salanto–Erlos senslėniai su apylinkėmis, Minijos gamtinis rezervatas (115 ha) ir šie draustiniai: 1. Šauklių kraštovaizdžio draustinis. Jo funkcija – išsaugoti paskutinio apledėjimo Vakarų Žemaičių ledyninės plaštakos tirpsmo suformuotą reljefą su būdingomis šiaurės–pietų kryptimi orientuotomis kalvomis ir eroziniais upelių slėniais; savitas augalų bendrijas su vyriškosios gegužraibės, stačiojo atgirio, gūbriuotosios ir daugialakštės saitakerpės augavietėmis, unikalų kadagyną. 33

2. Alanto kraštovaizdžio draustinis. Jo funkcija – išsaugoti kairiojo Minijos intako Alanto slėnį su gausybe jo intakų, rėvomis, šaltiniais, Vėlaičių ir Kartenos piliakalnius su gyvenvietėmis. 3. Minijos kraštovaizdžio draustinis. Jo funkcija – išsaugoti natūralius Minijos slėnio šlaitų miškus – ąžuolynus ir skroblynus su gausiomis saugomų augalų – daugiametės blizgės, meškinio česnako, tuščiavidurio rūtenio – populiacijomis, taip pat natūralias salpines Minijos slėnio pievas su saugomų augalų – šalmuotosios, vyriškosios ir mažosios gegužraibės, melsvosios melitos – augavietėmis. 4. Salanto vidurupio ir žemupio hidrografiniai draustiniai saugo Salanto erozinio upės slėnio atkarpą ir natūralią upės vagą, retųjų augalų bendrijas. 5. Erlos geomorfologinio draustinio funkcija – išsaugoti fliuvioglacialinį Erlos slėnį su Įgarių bei Erlėnų riedulynais ir Alko kalnu, retųjų augalų bendrijas. 6. Reiskių tyro telmologinio draustinio dalis patenka į Kretingos rajono teritoriją. Tai pat įspūdingiausia Vakarų Žemaičių plynaukštės aukštapelkė su pelkinių augalų bendrijomis. 7. Sudėnų botaninis-zoologinis draustinis yra Šventosios paslėnio ruože, pasižymi didele ekotopų įvairove, su retų rūšių augalais ir gyvūnais, įrašytais į Lietuvos raudonąją knygą. Čia auga įvairiarūšiai gegužraibiniai augalai, sibiriniai vilkdalgiai, eutrofiniai aukštieji žolynai. Kraštovaizdis, kaip gyva ir pulsuojanti gamtinė ir antropogeninė sistema, išgyvena sudėtingus pokyčius, kuriuos apibendrintai galima padalyti į dvi grupes, atitinkančias dvi kaitos kryptis. Tos dvi jėgų grupės – gamtinės ir antropogeninės – keičia kraštovaizdį šiuolaikinės žmonijos akyse. Šitokia kaita paliečia kiekvieną savivaldybę, seniūniją, kaimą. 3.3 pav. pavaizduota grafiškai žemės dangos kaita 1995–2012 metais Kretingos rajone.

a) 34

c) 3.3 pav. Kretingos rajono a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Analizuojant paveikslus skirtingais metais galima teigti, kad pokyčiai yra, pvz., pietvakarinėje, šiaurinėje dalyse dirbama žemė keičiama į kompleksinės žemdirbystės plotus, pietinėje dalyje vis kinta daugiamečių augalų plotas. Kretingos rajono kraštovaizdis pasižymi savo savitumu, tačiau čia didžiausia žala vertingam kraštovaizdžiui yra padaryta statant vėjo jėgaines ir ryšio bokštus.

3.2. Tyrimo metodika

Darbui atlikti naudojami tokie metodai: 1. Literatūros analizės metodas buvo taikomas analizuojant įvairius šaltinius norint sužinoti apie kraštovaizdžio suvokimą, žemėvaizdžių tipus, kraštovaizdį įtakojančius 35

veiksnius, kaimiškojo kraštovaizdžio formavimosi ypatumus, agrarinių vietovių kitimą ir jų priežastis, kraštovaizdžio vizualinę taršą. 2. Duomenų analizės metodas taikomas ArcGis programos duomenims apie seniūnijas, žemės dangas surinkti, susisteminti ir analizuoti. Naudojant funkciją Intersect sujungiami seniūnijų ir Corine skirtingų metų žemės dangų duomenys. Sujungus duomenis, atributų lentelėse apskaičiuojami kiekvieno atskiro sklypo plotai hektarais ( Add field ---> Calculate Geometry ---> Field Calculator) ir tuomet susumuojami (Summarize...) visų žemės dangos sklypų plotai į bendrą žemės dangos plotą. 3. Indukcijos metodas, iš gautų atskirų duomenų bazių suvesti duomenis į visumą. 4. Lyginimo metodas naudojamas lyginant seniūnijų duomenis apie žemės dangų kaitą. 5. Apibendrinimo metodas taikomas gautiems rezultatams apibendrinti, pateikti išvadas.

4. TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

Tam, kad užtikrinti kraštovaizdžio stabilumą, išsaugoti vertybes bei būklę, būtina kokybiška ir visapusiška informacija apie kraštovaizdžio struktūros pokyčius. Tokios informacijos teikia kraštovaizdžio stebėsena. Kraštovaizdžio stebėsenos tikslas yra, vykdant pasikartojančius stebėjimus, gauti duomenis, padedančius nustatyti kraštovaizdžio struktūros, funkcionavimo bei kaitos tendencijas, taip pat laiku prognozuoti problemines tendencijas, situacijas, pagrįsti veiksmingas priemones žemėveiksnių struktūros optimizavimui.

4.1. Darbėnų seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Darbėnų seniūnija – Kretingos rajono didžiausia seniūnija, 33327,2 ha plotas. Čia didžiąją dalį užima miškai, miškų pereinamosios stadijos bei ariamoji žemė, nors visi skaičiai turėjo tendenciją kisti (4.1 pav.) (žr. 1 priedą).

b) 37

c) 4.1 pav. Darbėnų seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Vizualiai matomi pokyčiai žemės dangų plotuose. Neištisinis užstatymas. Nagrinėjamu laikotarpiu neištisinis užstatymas sumažėjo 56,2 ha, tai yra – 0,17 % visos Darbėnų teritorijos ploto (4.2 pav.).

4.2 pav. Neištisinio užstatymo pokyčiai Darbėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Nustatyta, kad neištisinis užstatymas mažėjo didėjant kompleksinių žemdirbysčių plotams. Pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai. Šios žemės dangos 1995–2005 metais Darbėnų seniūnijoje yra tik vos 0,08%, o 2012 metais šių objektų nelieka visai. Išnykimui įtakos turėjo kompleksinių žemdirbysčių plotų didėjimas. Karjerai, sąvartynai, statybos. Šie objektai Darbėnų seniūnijoje kito netolygiai. 1995–2005 metais sumažėjo 17,4 ha didėjant dirbamai žemei, bet iki 2012 metų padidėjo 23,02 ha užimant kompleksinių žemdirbysčių ploto dalį ir siekė 52,7 ha (0,16% visos Darbėnų seniūnijos ploto). 38

Dirbama žemė. 1995 metais analizuojamoje seniūnijoje dirbamų žemių buvo 12368,6 ha, iki 2005 metų ji sumažėjo iki 11623,8 ha (–744,8 ha), o iki 2015 metų šis skaičius sumažėjo dar 444,1 ha (4.3 pav.).

4.3 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Darbėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Dirbamos žemės 2012 metų duomenimis buvo 11179,7 ha, tai yra 33,55% visos Darbėnų seniūnijos ploto. Mažėjimą lėmė kompleksinių žemdirbysčių plotų didėjimas. Ganyklos. Ganyklų plotai turėjo tendenciją mažėti. 1995 metais buvo 1122,7 ha, 2005 metais – 984,7 ha, 2012 metais – 747,2 ha (4.4 pav.).

4.4 pav. Ganyklų pokyčiai Darbėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Viso nagrinėjamu laikotarpiu ganyklos sumažėjo 375,5 ha, tai yra –1,13% nuo viso seniūnijos ploto. Ganyklų plotai buvo apleidžiami, jie apaugo krūmais, medžiais. Kompleksiniai žemdirbystės plotai. Šie plotai vieninteliai Darbėnų seniūnijoje turėjo tendenciją sparčiai didėti. 1995–2005 metais padidėjo 779,7 ha (2,34%), o 2005–2012 metais 397,3 ha (1,19%) (4.5 pav.).

4.5 pav. Kompleksinių žemdirbysčių plotų pokyčiai Darbėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Darbėnų seniūnijoje šie plotai padidėjo 1177,0 ha per visą laikotarpį, t.y., +3,53%, plečiantis per visas žemės dangas išskyrus miškus ir vandens telkinius. Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. 1995–2005 metų duomenimis šių plotų sumažėjo 29,2 ha, o iki 2012 metų 3 kartus daugiau ir šios žemės dangos liko 728,2 ha. Šių plotų padėtis randasi prie miško masyvų, dėl to žemės sklypai palikti uželti mišku didinant miškų konkurencingumą. Miškai ir krūmynai. 1995 metų duomenimis miškų ir krūmynų buvo 15217,8 ha, 2005 metais padidėjo iki 15375,3 ha (+157,5 ha), iki 2012 metų vėl padidėjo 552,1 ha (4.6 pav.)

4.6 pav. Miškų ir krūmynų pokyčiai Darbėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Miškai, krūmynai didėjo plėsdami savo plotus dirbamoje žemėje, kompleksiniuose žemdirbystės plotuose, daugiamečių augalų plotuose. Vandens telkiniai. Vandens telkiniai Darbėnų seniūnijoje kito neženkliai. Darbėnų seniūnijoje 1995–2005 metais vandens telkinių padaugėjo 0,4 ha dirbamoje žemėje, o 2012 40 metais sumažėjo iki 119,5 ha, (–6,6 ha), skirtumas priskirtas kompleksiniams žemdirbystės plotams. Apibendrinant Darbėnų seniūnijos žemės dangų pokyčius 1995–2012 metais galima teigti, kad labiausiai pakito dirbamos žemės plotai (–3,57%), kurie stipriai sumažėjo kompleksiniams žemdirbystės plotams didėjant (+3,53%), ganyklos sumažėjo (–1,13%) miškams didinant savo plotą. Visi kiti elementai kito nesiekiant +-0,5%. Kitimas vyksta veikiant gamtinės prigimties technogeniniams veiksniams. Šie pokyčiai įtakoja Darbėnų seniūnijos kraštovaizdžio formavimąsi.

4.2. Imbarės seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Imbarės seniūnija yra Kretingos rajono savivaldybės šiaurės rytuose ir užima 14920,4 ha plotą. Čia didžiausius plotus užima dirbama žemė (4.7 pav.)

b) 41

c) 4.7 pav. Imbarės seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Vizualiai matomi žemės dangos pokyčiai. Pagal gautus duomenis (žr. 2 priedą), buvo analizuojama detaliau žemės dangų pokyčiai. Neištisinis užstatymas. Neištisinis užstatymas 1995–2012 metais kito netolygiai. Čia 1995–2005 metais neištisinis užstatymas padidėjo 21,2 ha ir užėmė 555,8 ha plotą. Didėjo mažindamas dirbamos žemės plotą. Iki 2012 metų sumažėjo 0,04%. 2012 metų duomenimis šios žemės dangos Imbarės seniūnijoje buvo 549,3 ha (3,68% visos Imbarės seniūnijos ploto). Pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai. Imbarės seniūnijoje 1995 metais pramoninių, komercinių ir transporto objektų buvo 111,8 ha, 2005 – 117,5 ha (padidėjo 5,7 ha), o iki 2012 metų sumažėjo 90,3 ha ir užėmė tik 27,2 ha, tai lėmė kompleksinių žemdirbysčių plotų didėjimas. Dirbama žemė. Imbarės seniūnijoje 1995 –2005 metais pastebimas mažėjimas, bet tolimesniais metais pradėjo neženkliai didėti (4.8 pav.).

4.8 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Imbarės seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis) 42

Mažėjo didėjant kompleksinių žemdirbysčių plotams, o 2012 metais padidėjo mažinant ganyklų užimamą plotą. Ganyklos. Analizuojamoje seniūnijoje 1995 metais ganyklų buvo 2449,2 ha, iki 2005 metų sumažėjo 277,3 ha ir liko 2171,9 ha, o iki 2012 metų dar sumažėjo 1,48% ir beliko 1950,4 ha (4.9 pav.).

4.9 pav. Ganyklų pokyčiai Imbarės seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Ganyklos 1995–2012 metais sumažėjo 3,34%, didinat dirbamos žemės bei kompleksinius žemdirbystės plotus, o tai parodo, kad ganyklų plotai tampa nebenaudingi, ūkininkai atsisako auginti gyvulius. Kompleksiniai žemdirbystės plotai. Imbarės seniūnijoje kompleksinių žemdirbysčių plotų 1995 metais buvo 1459,9 ha, 2005 metais – 2069,9 ha, o iki 2012 metų padidėjo dar 229,8 ha (4.10 pav.).

4.10 pav. Kompeksinių žemdirbysčių plotų pokyčiai Imbarės seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Per visą laikotarpį šie žemės plotai savo plotą seniūnijoje padidino 5,63%, labiausiai mažinant ganyklas bei visas kitas žemės dangas (išskyrus miškus ir vandens telkinius). 43

Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. Imbarės seniūnijoje 1995– 2005 metų laikotarpyje sumažėjo 145,4 ha, o 2005 metų 13 ha padidėjimas visu laikotarpiu mažėjimą sumažino iki 132,4 ha. Šie plotai 2012 metais užėmė 540,2 ha (4.11 pav.).

4.11 pav. Dirbamos žemės plotų su natūralios augalijos intarpais pokyčiai Imbarės seniūnijoje 1995- 2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

2012 metų duomenimis čie plotai užėmė yra 3,62 % visos seniūnijos ploto. Šie plotai analizuojamuoju laikotarpiu mažėjo didėjant miškų plotui. Miškai ir krūmynai. 1995–2005 metais miškai ir krūmynai savo plotą padidino 278,5 ha, o iki 2012 metų dar 46 ha ir viso užėmė 2442 ha, tai yra 16,37% Imbarės terirorijos ploto (4.12 pav.).

4.12 pav. Miškų ir krūmynų pokyčiai Imbarės seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Miškai ir krūmynai didėjo plėsdami savo plotus dirbamoje žemėje, kompleksiniuose žemdirbystės plotuose, daugiamečių augalų plotuose. 44

Vandens telkiniai. Imbarės seniūnijoje 1995–2005 metais vandens telkiniai išliko stabilūs (29,0 ha), o 2012 metų duomenimis sumažėjo 1,7 ha užimdami 0,18% visos Imbarės seniūnijos teritorijos ploto. Apibendrinant Imbarės seniūnijos žemės dangų plotų kaitą galima teigti, kad didžiausius plotus šioje seniūnijoje užima dirbama žemė (47,47%), tačiau ji mažėja. Sparčiai mažėja ganyklos. Šios dvi žemės dangos mažėja didėjant kompleksiniams žemdirbystės plotams. Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos plotais sumažėjo beveik tiek kiek padidėjo miškų ir krūmynų plotas. Kitos žemės dangos (neištisinis užstatymas, vandens telkiniai) kito +-0,1%, kurie įtakos neturėjo niekam. Kaita vyksta veikiant gamtinės prigimties technogeniniams veiksniams, kas įtakoja kraštovaizdžio formavimąsi.

4.3. Kartenos seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Kartena įsikūrusi vaizdingame Minijos vingio slėnyje, ties santaka su Alantu, nutolusi nuo Kretingos 15 km. Kartenos seniūnija plyti rytinėje rajono dalyje, abipus Šiaulių – Palangos plento. Jos plotas – 83,882 km2. Seniūnijos teritorijoje yra 18 kaimų ir Kartenos miestelis – seniūnijos centras. Verslas – žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptarnavimas, veikia durpynas (4.13 pav.).

a) 45

c) 4.13 pav. Kartenos seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Vizualiai matoma, kad didžiausią plotą užima dirbama žemė ir miškai. Pokyčiai matyti ganyklų, durpynų plotuose. Buvo nustayta, kad verta detaliau paanalizuoti skaičių kaitą, nes tai turėjo įtakos kraštovaizdžio formavimuisi (žr. 3 priedą). Neištisinis užstatymas. Kartenos seniūnijoje plotas mažėjo tolygiai kiekvienais metais. 1995–2005 metis sumažėjo 21,0 ha, iki 2012 metų sumažėjo 21,3 ha ir tai sudarė 0,5% visos seniūnijos ploto. 2012 metų duomenimis neištisinis užstatymas užėmė 234,3 ha plotą. Mažėjo didėjant kompleksinių žemdirbysčių plotams. Dirbama žemė. Kartenos seniūnijoje 1995–2005 metais dirbamos žemės plotas sumažėjo 178,0 ha (–2,12% Kartenos seniūnijos ploto), o iki 2012 metų sumažėjo dar 0,35% (4.14 pav.)

4.14 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Kartenos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Kartenos seniūnijoje 1995 metais dirbama žemė užėmė didžiausią plotą, bet 2012 metais jis sumažėjo iki 3462,9 ha. Mažėjo plečiantis kompleksinių žemdirbysčių plotams. Ganyklos. 1995 metų duomenimis Kartenos seniūnijoje ganyklų buvo 400,3 ha, iki 2005 metų sumažėjo iki 281,3 ha (–1,42% Kartenos seniūnijos teritorijos ploto), o 2012 metų duomenimis ganyklų nebeliko visai. Nustatyta, kad ganyklos mažėjo didinant dirbamos žemės bei kompleksinius žemdirbystės plotus, o tai parodo, kad ganyklų plotai tampa nebenaudingi, ūkininkai atsisako auginti gyvulius. Kompleksiniai žemdirbystės plotai. Šie plotai, kaip ir visose seniūnijose, didėjo. Kaip matyti 4.15 pav, 1995 metais kompleksinių žemdirbysčių plotų buvo 732,0 ha, iki 2005 metų padidėjo 263,5 ha ir užėmė 995,5 ha ploto teritorijas. Iki 2012 metų šie plotai dar prasiplėtė ir užėmė 1133,3 ha, tai yra 13,51% visos Kartenos seniūnijos ploto (4.15 pav.).

4.15 pav. Kompleksinių žemdirbysčių plotų pokyčiai Kartenos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Kompleksiniai žemdirbystės plotai savo ribas plėtė per visas žemės dangas, išskyrus miškus ir durpynus. 47

Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. Kartenoje kaita vyko skirtingai nei kitų seniūnijų. Čia 1995 metais buvo 704,9 ha, 2005 metais sumažėjo iki 669,9 ha, didėjant durpynams ir 2012 metais padidėjo iki 743,8 ha plėsdami savo plotą per dirbamą žemę, esančią šalia miško masyvo. Miškai ir krūmynai. 1995–2005 metų duomenimis Kartenos savivaldybėje miškų ir krūmynų padaugėjo 75,7 ha, o iki 2012 metų dar 120,4 ha. Viso 2012 metais miškai ir krūmynai užėmė 2583,0 ha. (4.16 pav.).

4.16 pav. Miškų ir krūmynų pokyčiai Kartenos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Galima teigti, kad šioje seniūnijoje miškai plėtėsi lėčiau nei kitose seniūnijose. Durpynai. Kartenoje 1995 metais durpynų buvo 216,9 ha, 2005 metais padidėjo 14,3 ha, mažindamas miškų masyvo plotą o 2012 metais sumažėjo 0,3 ha ir tuo metu užėmė 230,9 ha žemės plotą (4.17 pav.)

4.17 pav. Durpynų krūmynų pokyčiai Kartenos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Išanalizavus Kartenos seniūnijos žemės dangos kaitą, pastebimi pokyčiai visose žemės dangose. Didžiausias sumažėjimas vyko ganyklose (–4,77 % teritorijos ploto), kurios 1995– 2012 metais visiškai išnyko didėjant dirbamai žemei, nors ploto atžvilgiu dirbama žemė mažėjo, didėjant kompleksiniamas žemdirbystės plotams. Miškai ir kitos žemės dangos kito neženkliai. Pokyčiai vyko įtakoti gamtinės prigimties technogeninių veiksnių. Tokie pokyčiai įtakoja kraštovaizdį.

4.4. Kretingos seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Kretingos seniūnija – tai seniūnija, kurioje yra daugiausia žemės dangų tipų (žr. 4 priedą). Akivaizdžiai matomi pokyčiai dirbamų žemių, daugiamečių augalų, pramoninių, komercinių ir transporto objektų bei kompleksinių žemdirbysčių plotuose (4.18 pav.).

b) 49

4.18 pav. Kretingos seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Neištisinis užstatymas. Kretingos seniūnijoje neištisinis užstatymas kito netolygiai. 1995–2005 metais sumažėjo 41,2 ha. Šį plotą užėmė kompleksiniai žemdirbysčių plotai. Tačiau 2012 metų duomenimis neištisinis užstatymas padidėjo 133,8 ha ir viso užėmė 1300,3 ha plotą. Neištisinis užstatymas išsiplėtojo kompleksinių žemdirbysčių plotuose visai šalia Kretingos miesto. Tam įtakos turėjo tuometinė priemestinių, urbanizuotų teritorijų drieka. Pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai. 1995 metais buvo 465,1 ha, iki 2005 metų sumažėjo 149,5 ha, o 2005–2012 metais padidėjo 37,2 ha. Nepaisant padidėjimo 1995–2012 metais pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai sumažėjo 112,3 ha (–0,60% visos Kretingos seniūnijos teritorijos) (4.19 pav.).

4.19 pav. Pramoninių, komercinių ir transporto objektų pokyčiai Kretingos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis) 50

1995–2005 metais mažėjo, nes šių objektų teritoriją užėmė dirbama žemė, neištisinis užstatymas bei kompleksiniai žemdirbystės plotai. O 2012 metais padidėjo vėl neištisiniame užstatyme. Tai galima teigti, kad vienas iš neištisinio užstatymo objektų buvo skirtas komerninei veiklai. Žalieji miestų plotai. Žaliųjų miesto plotų 1995 metais buvo 77,6 ha, 2005 metais – 99,2 ha, jie plėtėsi per neištisinį užstatymą ir pramoninius, komercinius ir transporto objektus, o iki 2012 metų sumažėjo 5,0 ha, atstatinėjant neištisinio užstatymo plotą. Dirbama žemė. Kretingos seniūnijoje 1995 metais dirbamos žemės buvo 7832,2 ha, 2005 metais – 5532,7 ha, o 2012 metais – 5334,7 ha (4.20 pav.).

4.20 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Kretingos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

1995–2005 metų laikotarpiu Kretingos seniūnijoje dirbamos žemės sumažėjo 2299,5 ha, tokį pokytį lėmė kompleksinių žemdirbysčių plotų didėjimas. 2012 metų duomenimis dirbama žemė taip pat mažėjo (–198 ha). Daugiamečiai augalai. Kretingos seniūnijoje 1995 metais buvo 74,6 ha, o 2005–2012 metais beliko tik 0,1 ha, šiuos plotus panaikino kompleksiniai žemdirbystės plotai. Ganyklos. Ganyklos analizuojamoje seniūnijoje 1995–2012 metais mažėjo. 1995- 2005 metais sumažėjo 369,9 ha (–1,97% Kretingos seniūnijos teritorijos ploto) ir 2005–2012 metais 0,16% ir viso 2012 metų duomenimis ganyklų buvo 896,1 ha. Kompleksiniai žemdirbystės plotai. Šioje seniūnijoje 1995 metais buvo 1870,0 ha, iki 2005 metų padidėjo 2833,6 ha, o iki 2012 metų dar 169,9 ha. Viso 2012 metais kompleksinių žemdirbysčių plotų buvo 4873,5 ha (4.21 pav.).

4.21 pav. Kompleksinių žemdirbysčių plotų pokyčiai Kretingos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Kretingos seniūnijoje kompleksiniai žemdirbystės plotai didėjo sparčiausiai už visas kitas seniūnijas, per visą laikotarpį padidino 15,99%, mažindami ganyklas, dirbamą žemę, daugiamečius augalus ir kt. Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. 1995 metais buvo 556,2 ha, 2005 metais –562,5 ha, 2012 metais – 350,4 ha. (4.22 pav.).

4.22 pav. Dirbamos žemės plotų su natūralios augalijos intarpais pokyčiai Kretingos seniūnijoje 1995- 2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Kretingos seniūnijoje 1995–2005 metais pokytis nedidelis (+6,3 ha), o 2012 metais didelis sumažėjimas (–212,1 ha). Tokį mažėjimą lėmė kompleksinių žemdirbysčių plotų, neištisinio užstatymo didėjimas. Miškai ir krūmynai. 1995 metais miškų ir krūmynų Kretingos seniūnijoje buvo 5227,6 ha, iki 2005 metų padidėjo 59,8 ha (viso 5287,4 ha). 2012 metų duomenimis miškų ir krūmynų buvo 5397,2 ha (+109,8 ha). Viso miškai ir krūmynai Kretingos seniūnijoje užima 28,73% visos teritorijos ploto. Miškai ir krūmynai plėtėsi per dirbamos žemės su natūralios augalijos intarpais plotus. 52

Durpynai. Kretingos seniūnijoje durpynai kito 1995–2005 metais. Tuo laikotarpiu jis sumažėjo 2,4 ha ir iki 2012 metų išliko stabilus plotas (26,3 ha). 2,4 ha sumažėjimo plotas pavirto dirbama žeme. Vandens telkiniai. Kretingos seniūnijoje 1995 metais buvo 150,1 ha, 2005 metais – 165,7 ha (+15,6 ha), 2012 metais – 160,4 ha (-5,3 ha).

4.23 pav. Vandens telkinių pokyčiai Kretingos seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

1995-2005 metais vandens telkiniai didėjo dirbamų žemės plotų su natūralios augalijos intarpais žemėje, bet ir 2012 metais sumažėjo tose pačiose žemėse. Apibendrinant Kretingos seniūniją galima teigti, kad didžiausią minusinį pokytį turėjo dirbama žemė (–13,29% visos seniūnijos teritorijos ploto), o pliusinį didžiausią pokytį – kompleksiniai žemdirbystės plotai (+15,99% visos seniūnijos teritorijos ploto) ir tai yra šių plotų didžiausias pokytis iš visų seniūnijų. 2,13% sumažėjo ganyklos. Miškai didėjo tolygiai plėsdami savo plotus per dirbamos žemės plotus su natūralia augalija. Visi tokie pokyčiai priskirti prie gamtinės prigimties technogeninių veiksnių, kurie turi įtakos Kretingos seniūnijos kraštovaizdžio formavimuisi.

4.5. Kūlūpėnų seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Kūlūpėnų seniūnija – tai pati mažiausia seniūnija, kuri užima 72,59 km2. Dalis seniūnijos įeina į Salantų regioninio parko teritoriją. Kaimo sodybos plačiai išsisklaidžiusios vienkiemiais prie Kūlupėnų–Darbėnų kelio tarp Kūlupėnų miškų. Šioje seniūnijoje didžiausius plotus užima dirbama žemė bei miškai ir krūmynai (4.24 pav.)

c) 4.24 pav. Kūlūpėnų seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Neištisinis užstatymas. Kūlūpėnų seniūnijoje neištisinis užstatymas kito ne daug, 1995–2005 metais padidėjo 2,2 ha kompleksniuose žemdirbystės plotuose, bet iki 2012 metų sumažėjo 14,7 ha (žr. 5 priedą). Sumažėjo didėjant kompeksiniamas žemdirbystės plotams. Pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai. Kūlūpėnų seniūnijoje kaita vyksta tik 1995–2005 metais, sumažėja 3,8 ha ir lieka stabilūs iki 2012 metų 27,1 ha. 54

Dirbama žemė. Kūlūpėnų seniūnijoje dirbamos žemės 1995 metais buvo 2719,2 ha, 2005 metais – 2622,5 ha, sumažėjo 96,7 ha, iki 2012 metų sumažėjo 104,9 ha (4.25 pav.).

4.25 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Kūlūpėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Dirbamos žemės plotai mažėjo, didėjant kompleksinių žemdirbysčių plotams. Ganyklos. Kūlūpėnų seniūnijoje ganyklos kito nevienodai. Čia 1995–2005 metais jos sumažėjo 73,7 ha ir viso buvo 90,0 ha didėjant dirbamai žemei ir kompleksiniams žemdirbystėms plotams, o iki 2012 metų padidėjo 22,2 ha užimdamos dirbamosios žemės plotą tarp dviejų miškų masyvų. Kompleksiniai žemdirbystės plotai. Kūlūpėnų seniūnijoje 1995 metais buvo 1037,1 ha, 2005 metais – 1184,7 ha, 2013 metais – 1228,4 ha (4.26 pav.).

4.26 pav. Kompleksinių žemdirbysčių plotų pokyčiai Kūlūpėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Šioje seniūnijoje kompleksiniai žemdirbystės plotai per 1995–2012 metų laikotarpį padidėjo 191,3 ha (+2,64% Kūlūpėnų senūnijos teritorijos) mažindami tik dirbamą žemę ir ganyklas. 55

Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. Kūlūpėnų seniūnijoje 1995–2012 metais dirbamos žemės plotų su natūralios augalijos intarpais sumažėjo 85,6 ha, ką lėmė pereinamosios miškų stadijos ir krūmynų didėjimas. Viso 2012 metų duomenimis šių plotų buvo 527,0 ha, tai yra 7,26% Kūlūpėnų seniūnijos teritorijos. Miškai ir krūmynai. 1995 metų duomenimis miškų ir krūmynų buvo 2462,8 ha. Iki 2005 metų padidėjo 60,1 ha ir iki 2012 metų padidėjo dar 103,6 ha, Viso 2012 metų duomenimis miškų ir krūmynų Kūlūpėnų seniūnijoje buvo 2626,5 ha (4.27 pav.).

4.27 pav. Miškų ir krūmynų pokyčiai Kūlūpėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Miškai ir krūmynai didėjo mažinant dirbamos žemės plotus su natūralios augalijos intarpais. Viso 2012 metais miškai ir krūmynai Kūlūpėnų seniūnijoje užėmė 36,18% visos teritorijos ploto ir tai parodo, kad miškai sudaro didžiąją dalį šios seniūnijos. Apibendrinant gautus duomenis apie žemės dangas Kūlūpėnų seniūnijoje galima teigti, kad didžiausius plotus užima miškai (36,18%), kurie vis didėja, bei dirbama žemė (34,68%), kuri linkusi mažinti savo plotus. Didžiausias pokytis 1995–2012 metais nustatytas kompleksiniuose žemdirbystės plotuose (+2,64%). Kitos žemės naudmenos kito nesiekdamos +-1%. Visi tokie pokyčiai priskirti prie gamtinės prigimties technogeninių veiksnių, kurie turi įtakos Kūlūpėnų seniūnijos kraštovaizdžiui.

4.6. Žalgirio seniūnijos žemės dangos kaita 1995–2012 metais

Žalgirio seniūnija – pietrytinėje Kretingos rajono dalyje, kurios plotas yra 161,825 kv2. Seniūnijoje pagrindiniai verslai: žemės ir miškų ūkis, sodininkystė, medžio apdirbimas, gyventojų aptarnavimas. Seniūnijoje vystomas smulkus verslas: medžio apdirbimas, krovinių pervežimas, keramikos dirbiniai, gyventojams teikiamos įvairios paslaugos. Seniūnijos žemės gelmės turtingos naftos ištekliais. Žemės ūkio ir kaimo valdų registre įregistruota daugiau nei 56

900 žemės ūkio paskirties žemės ūkio naudotojų. Dirbama žemė čia užima didžiąją dalį teritorijos (4.28 pav.).

c) 4.28 pav. Žalgirio seniūnijos a) 1995 m. b) 2005 m. c) 2012 m. žemės danga (sudaryta autorės pagal CORINE duomenų bazių duomenis)

Pastebimi pokyčiai vykstantys dirbamoje žemėje, kurie jos plotus mažina. Neištisinis užstatymas. Žalgirio seniūnijoje 1995–2005 metais sumažėjo tik 2,5 ha, tačiau iki 2012 metų sumažėjo net 41,1 ha, tokį staigų mažėjimą lėmė kompleksinių 57

žemdirbysčių plotų didėjimas. Viso 2012 metais neištisinio užstatymo Žalgirio seniūnijoje buvo 341,1 ha (žr. 6 priedą). Pramoniniai, komerciniai ir transporto objektai. Žalgirio seniūnijoje 1995–2005 metais objektų padidėja 6,0 ha, mažinant dirbamos žemės plotą ir jie išlieka stabilūs iki 2012 metų (92,9 ha). Karjerai, sąvartynai, statybos. Žalgirio seniūnijoje 1995–2005 metais buvo 19,7 ha, tačiau iki 2012 metų šios žemės dangos nebeliko, šioje vietoje buvo įveistas lapuočių miškas. Dirbama žemė. Dirbamos žemės 1995 metų duomenimis buvo 7242,2 ha, 2005 metais sumažėjo 899,5 ha, o 2012 metais – 175,4 ha (4.29 pav.).

4.29 pav. Dirbamos žemės pokyčiai Žalgirio seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Dirbama žemė 2012 metų duomenimis užėmė 38,11% Žalgirio seniūnijos teritorijos ploto. Dirbamos žemės plotai kasmet mažėjo didėjant daugiamečų augalų plotams bei kompleksiniams žemdirbystės plotams. Daugiamečiai augalai. Žalgirio seniūnijoje daugiamečiai augalai kito netolygiai (4.30 pav.)

4.30 pav. Daugiamečių augalų pokyčiai Kūlūpėnų seniūnijoje 1995-2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

1995–2005 matomas sumažėjimas (–372,1 ha), kur plotą užėmė dirbama žemė bei kompleksiniai žemdirbystės plotai. Tačiau 2012 metų duomenimis daugiamečių augalų plotas padidėjo iki 359,5 ha, mažindamas dirbamos žemės plotą. Ganyklos. 1995 metais ganyklų buvo 713,1 ha (4,41% Žalgirio seniūnijos ploto), bet iki 2005 metų sumažėjo 417,5 ha, o iki 2012 metų dar 93,6 ha. Viso sumažėjo –3,16%. Ganyklos mažėjo didėjant dirbamai žemei, kompleksiniams žemdirbystės plotams bei miškams ir krūmynams. Kompleksiniai žemdirbystes plotai. Žalgirio seniūnijoje 1995–2005 metais padidėjo 1535,3 ha, o iki 2012 metų sumažėjo 102 ha. Viso 2012 metų duomenimis kompleksinių žemdirbysčių plotų buvo 2007,8, tai yra 12,41% Žalgirio seniūnijos ploto. Didėjimą lėmė daugiamečių augalų ir dirbamos žemės mažėjimas. Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais. Žalgirio seniūnijoje 1995– 2005 metais pastebimas 61,5 ha sumažėjimas, bet jis neturėjo įtakos didėjant 2012 metų duomenims ir tada ši danga užėmė 1153,8 ha (4.31 pav.)

4.31 pav. Dirbamos žemės plotų su natūralios augalijais intarpais pokyčiai Kūlūpėnų seniūnijoje 1995- 2012 metais (sudaryta autorės pagal Corine duomenis)

Dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais kito netolygiai, tai mažėjo tai didėjo. Viso 1995–2012 metų laikotarpyje padidėjo 0,16%. Didėjo dirbamos žemės plotuose. Miškai ir krūmynai. 1995 metais miškų ir krūmynų buvo 5548,5 ha, 2005 metais – 5760,2, 2012 metais – 5858,0 ha. Viso per analizuojamą laikotarpį padidėjo 309,5 ha. Didėjo mažinant dirbamos žemės plotą. Apibendrinant vykusius žemės dangų pokyčius galima teigti, kad didžiausias pokytis pastebėtas kompleksinių žemdirbysčių plotuose (+8,86% Žalgirio seniūnijos teritorijos ploto). Dirbama žemė sumažėjo 6,64%, taip pat mažėjo ganyklos (–3,16%), didėjant miškams, kompleksiniams žemdirbysčių plotams. Kitos žemės dangos kito nesiekdamos +-1%. Visi tokie pokyčiai priskirti prie gamtinės prigimties technogeninių veiksnių, kurie turi įtakos Žalgirio seniūnijos kraštovaizdžio formavimuisi. 59

5. VĖJO JĖGAINĖS, KAIP ĮTAKOJANTIS, KRETINGOS RAJONO KRAŠTOVAIZDĮ, VEIKSNYS

5.1. Vėjo jėgainės Kretingos rajono kraštovaizdyje

Pasak S. Crowe (1958), įrenginius, kurie gali tapti darnios kompozicijos dalimi, geriau rodyti negu slėpti. Tai pabrėžtina ypač tuo atveju, jei objektas masteliu ir forma gali praturtinti aplinką. Tokiu objektu galime įvardinti ir pirmąją parodomąją pramoninę vėjo elektrinę, pastatytą šalia Vidmantų gyvenvietės (Kretingos raj.), kuri paįvairina lygų, monotonišką kraštovaizdį. Vėjo elektrinės tampa neatskiriama Vakarų Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Vėjo elektrines lyginant su senaisiais vėjo malūnais, matomas akivaizdus formos, aukščio pasikeitimas. Kadangi dabartinių vėjo elektrinių bokšto aukštis siekia iki 100–120 m, todėl šie objektai tampa dominuojančia vertikale (5.1.a pav.). Kai kuriais atvejais, kai vėjo elektrinių bokštai vizualinėje aplinkoje matomi kartu su jau esančiomis vertikalėmis – katilinių kaminais, vandentiekio bokštais, objektai tampa perteklinės vizualinės taršos objektais (5.1.b pav.).

a) 60

b) 5.1 pav. Kretingos rajono savivaldybės a) derančios su kraštovaizdžiu vėjo jėgainės ir b) vėjo jėgainės – vizualinė tarša

Esant idealioms oro sąlygoms, vėjo elektrinė gali būti matoma iki 20–25 km atstumu. Komponuojant tokius objektus kraštovaizdyje labai svarbu tinkamai juos išdėstyti krašto, kultūros paveldo, rekreacinių zonų, saugomų teritorijų atžvilgiu. Statant vėjo elektrines, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas poveikio kraštovaizdžiui vertinti. Vėjo elektrinių statyba negalima gamtinio karkaso teritorijose, regioninių parkų prieigose, kultūros paveldo vertybių vizualinės apsaugos zonose, rezervatų buferinėse apsaugos zonose. Siūloma skurdesniame kraštovaizdyje vėjo elektrines komponuoti atskirais parkais (pvz., vėjo elektrinių parkai Kretingos rajono šiaurinėje dalyje). Tokiu atveju šie objektai gali paįvairinti lygų, monotonišką kraštovaizdį. Arčiau kelių esančių vėjo elektrinių bokštus galime iš dalies maskuoti želdynų juostomis, taip pridengdami masyviąją apatinę bokšto dalį. Pavienės vėjo elektrinės kelio perspektyvoje nesudaro neigiamo poveikio. Vėjo elektrinės gali suteikti ir vizualinį kontrastą kaimo kraštovaizdžio fone: iš žalios į baltą spalvą pereinantys vėjo elektrinių bokštai gali tinkamai derėti su žalia kaimo agrarine aplinka (5.2 pav.)

5.2 pav. Vėjo elektrinė

Šiuo metu statant vėjo elektrines yra neįvertinamas galimas vizualinis (regimasis) poveikis aplinkai, todėl dažnai prarandamas kraštovaizdžio savitumas, vertė. Vėjo elektrinių plėtra Vakarų Lietuvoje yra neišvengiama. Tačiau vėjo elektrines būtina grupuoti į atskirus parkus, juos išdėstyti atokiau nuo gyvenviečių, svarbių saugomų teritorijų. Būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Apibendrinant dažniausiai neigiamai vertinamo poveikio kraštovaizdžiui priežastis, galima teigti, kad vėjo jėgainių statybos procesui Lietuvoje nebuvo tinkamai pasirengta ir pirmosios vėjo jėgainės ar jų grupės dėstomos pažeidžiant kitus svarbius aplinkosaugos, valstybinių saugomų teritorijų, vietinių bendruomenių, kraštovaizdžio, rekreacinio naudojimo interesus. Siekiant aukštos Lietuvos pajūrio kraštovaizdžių estetinės vertės, išsaugoti savitumą, būtina daug reglamentuojančių ir planavimo bei teisinių priemonių, kurios garantuotų aukštą kraštovaizdžio kokybę ne tik artimiausiais metais, bet ir tolimoje perspektyvoje atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos įrenginių projektai bus rengiami ir statybos darbai vykdomi laikantis Aplinkos apsaugos įstatymo, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Ribojant poveikį aplinkai, nustatyta, kad kaimo vietovėse statant ne didesnės kaip 350 kW įrengtosios galios vėjo elektrines, nebus reikalaujama keisti žemės naudojimo paskirties, rengti detaliųjų planų ir keisti bendrojo plano sprendinių. Mažesnės kaip 30 kW įrengtosios galios vėjo elektrinėms įstatymu leista taikyti supaprastintus poveikio aplinkai ribojimo reikalavimus: vėjo elektrinės žemės sklype turės būti įrengtos taip, kad trumpiausias atstumas iki sklypo ribos būtų didesnis už įrenginio ilgį, plotį arba aukštį pasirenkant didžiausią iš šių trijų matmenų. 62

5.2. Vėjo jėgainių parkų įtaka apleistoms žemėms

Pradėjus naudoti alternatyvius energijos gavybos būdus, regiono teritorijoje atsiranda atitinkamų objektų (vėjo elektrinių, hidroelektrinių ir kt.), kurie vienaip ar kitaip keičia kraštovaizdį. 2006 metų pabaigoje Kretingos rajone pradėjęs veikti Benaičių vėjo elektrinių parkas 2007 m. kovo 17 d. valstybinės komisijos buvo pripažintas tinkamu naudoti. Darbėnų seniūnijoje, Benaičių kaime esančiame vėjo elektrinių parke sumontuotos šešios V100 2,75-3 tipo vėjo elektrinės (Benaičių...., 2015) (5.3 pav.).

5.3 pav. Benaičių vėjo elektrinių parkas ir vietovės apleistos žemės

Nors ir yra apleistų žemių vėjo jėgainių plėtros teritorijoje, bet jų šioje vietoje nėra daug. Tad nustatyta, kad vėjo jėgainių plėtra šioje vietoje mažina apleistų žemių skaičių. Kraštovaizdžio vertingumo atžvilgiu ši vieta vėjo jėgainėms statyti buvo tinkama, čia nedaug urbanizuotos teritorijos. 2010 metų pabaigoje Kretingos rajone, šalia Benaičių VEP, pradėjo veikti naujas vėjo elektrinių parkas „Benaičiai-1“ (34MW). Parke "Benaičiai 1" sumontuota 17 jėgainių. "Benaičiai 1" – vienintelis tokio dydžio lietuviško kapitalo vėjo elektrinių parkas Lietuvoje (5.4 pav.).

5.4 pav. Benaičiai–1 vėjo elektrinių parkas ir apleistos žemės

Pagal Kretingos rajono bendrąjį planą šioje teritorijoje yra tik vėjo jėgainių plėtros teritorija, tačiau autorės žiniomis šiai dienai čia turi būti jau pastatytos vėjo jėgainės, tad buvo važiuota į vietą ir nustatytos vėjo jėgainių vietos. Šioje vietoje apleistų žemių nėra nei pažymėta, nei rasta nuvykus į teritoriją. Tad galima teigti, kad vėjo jėgainių parkas "Benaičiai–1" neturi įtakos apleistų žemių atsiradimui. Sūdėnų kaime 2009 metų vasarą buvo pastatytos 7 vėjo jėgainės (5.5 pav.).

5.5 pav. Sūdėnų kaimo vėjo elektrinių parkas ir apleistos žemės

Kadangi Sūdėnų kaimo jėgainės pastatytos 2010 metais, tai jos nėra pažymėtos Kretingos rajono bendrajame plane. Dėl šios priežasties buvo nuvykta į vietovę ir sužymėtos vėjo jėgainių vietos. Taip pat buvo nustatyta, kad tarp dviejų įrenginių yra apleistos žemės plotas, kurio atsiradimą lėmė vėjo jėgainės. Visai netoli Benaičių vėjo jėgainių yra išskirtos vėjo jėgainių plėtros teritorijos (5.6 pav.). 64

5.6 pav. Naujosios Įpilties kaimo vėjo jėgainių plėtros teritorija ir apleistos žemės

Pagal Kretingos rajono bendrąjį planą yra išskirtos keturios vėjo jėgainių teritorijos, tačiau iki šiandien (2015) dar nėra pastatytų vėjo jėgainių. Tad čia esantiems apleistiems žemės sklypams jie įtakos negali turėti. Ties Leliūnų kaimu yra pastatytos dvi vejo jėgainės (5.7 pav.).

5.7 pav. Leliūnų kaimo vėjo jėgainės ir apleistos žemės

Šios dvi vėjos jėgainės visiškai neturi įtakos apleistoms žemėms, nes šioje vietovėje apleista žemė yra ties Juodupėnų mišku. Šis žemės sklypas nėra apleistas, jis yra numatomas miško didinimui. Oficiali pirmoji pramoninė parodomoji vėjo elektrinė Lietuvoje pastatyta 2004 m. balandžio 15 d. Vydmantų gyvenvietėje. Taip pat Kretingos seniūnijoje, šioje kadastro vietovėje yra įsteigti dar trys vėjo jėgainių parkai bei viena atskira vėjo jėgainė (5.8 pav.). 65

5.8 pav. Dalies Kretingos seniūnijos vėjo elektrinių parkai ir apsleistos žemės

Šioje Kretingos seniūnijos dalyje gausu vėjo jėgainių. Taip pat randama ir apleistų žemių, tačiau nerandama įtakos tarp šių dviejų objektų. Kiek toliau nuo Kretingos miesto, ties Kretingos rajono pabaiga, Liepynės kaime buvo rastos dar šešios vėjo jėgaines, kurios nepažymėtos Kretingos bendrajame plane. (5.9 pav.)

5.9 pav. Liepynės kaimo vėjo elektrinių parkas ir apleistos žemės

Išanalizavus Liepynės kaimą nustatyta, kad vėjo jėgainių parkas neturi įtakos apleistoms žemėms. Atlikus, vėjo jėgainių ir jų parkų įtaką apleistoms žemėms, analizę nustatyta, kad vėjo jėgainių parkai neturi įtakos apleistoms žemėms. Nustatyta, kad žemės plotai apleidžiami daugiausia prie miškų, nes ten ruošiamasi didinti miško plotą.

IŠVADOS

1. Atlikus analizę, dėl kraštovaizdžio įtakojančių veiksnių, nustatyta, kad Kretingos kraštovaizdžiui formuotis turėjo įtakos gamtinis veiksnys – žemėvaizdžiai. Tačiau didžiausią įtaką turi gamtinės prigimties technogeniniai veiksniai. 2. Buvo nustatyta, kad Kretingos rajono savivaldybėje 1995-2012 metais kraštovaizdis kinta netolygiai. 1995–2012 m. didžiausias teigiamas pokytis pastebimas kompleksinių žemdirbystės plotuose, jie padidėjo 7052,2 ha. Šie plotai plėtėsi per visas galimas žemės dangas ir didžiausias pokytis pastebimas Kretingos seniūnijoje (+3003,5 ha). Žalieji miesto plotai, miškai, durpynų bei vandens telkiniai šiuo laikotarpiu didėjo, tačiau jų pokytis siekia vos 1% savivaldybės ploto atžvilgiu. 3. Išanalizavus visas žemės dangas, pastebimas 1995–2012 metais didžiausias neigiamas pokytis dirbamoje žemėje, kurios sumažėjo 5653,6 ha. Daugiausia dirbamos žemės sumažėjo Kretingos seniūnijoje (–2497,5 ha). Čia tokį mažėjimą lėmė kompleksinių žemdirbysčių bei miškų plotų didėjimas. 4. Nustatyta, kad Kretingos seniūnijoje yra Kretingos miestas ir ši seniūnija užima didžiausią plotą visoje savivaldybėje, dėl to šioje seniūnijoje ir yra daugiausiai vykstančių žemės dangų pokyčių. 5. Buvo nustatyta, kad vėjo jėgainės ir jų parkai neturi įtakos apleistų žemių atsiradimui. Tačiau galima teigti, kad blogai parinktos vėjo jėgainių parkų vietos mažina kraštovaizdžio vizualinę vertę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ABALIKŠTIENĖ E., ALEKNAVIČIUS, P. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo tendencijos nenašių žemių savivaldybėse. Iš: Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija, 2013. T. 20, Nr. 3, p. 159–169. 2. ALEKNAVIČIUS, A., ALEKNAVIČIUS, P., JUKNELIENĖ, D. Agrarinių teritorijų naudojimo problemos ir jų sprendimas Lietuvoje. Iš: Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija, 2014. T.21, Nr. 2, p. 78–88. 3. ALEKNAVIČIUS, A., ALEKNAVIČIUS, P. Žemės ūkio naudmenų ploto pokyčių perspektyvos Lietuvoje. Iš: LŽŪU mokslo darbai. Nr. 86 (39). Akademija, 2010. 4. ALEKNAVIČIUS, P., VALČIUKIENĖ, J. Kaimiškojo kraštovaizdžio raidos ypatumai Vilniaus miesto įtakos zonoje. Vandens ūkio inžinerija, 2011. Nr. 38 (58), p. 32–41. 5. ALEKNAVIČIUS, P. Lietuvos Respublikos žemės naudojimo strategija. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika, 2005, p. 25 – 37. 6. ALEKNAVIČIUS, P. Kaimiškųjų teritorijų žemės naudojimo problemos. Iš: Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija, 2007. T.14, Nr.1, p.82–90. 7. ALEKNAVIČIUS P. Žemės naudmenų pokyčiai ir jų kartografavimo problemos. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika, 2004, p.7-10. 8. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės teisė. Kaunas, 2007. 9. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės ūkio naudmenų plotai ir jų naudojimo intensyvumas. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika. 2006, p. 38 - 41. 10. BARDAUSKIENĖ, D., PAKALNIS, M. Planavimo dekadansas ir plėtros valdymo šansai. Iš: Lietuvos urbanistinis forumas. Urbanistinė drieka: miesto ir kaimo sandūra. 2010. 11. BASALYKAS, A. Lietuvos TSR fizinė geografija. Vilnius, 1965. 12. BASALYKAS, A. Lietuvos TSR kraštovaizdis. Vilnius, 1977. 13. Benaičių VEP 16 MW. UAB Renerga. 2015. [žiūrėta 2015–02–24]. Prieiga per internetą: < http://www.renerga.lt/lt/darbai/benaiciu-vep-16-mw.htm>. 14. BORG, P. Management of natural areas and landscapes. Optimization of rural landscapes. Tallinn, 1981. 15. BUČAS, J. Kraštotvarkos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas, 2001. 16. BUČAS, J. Miesto drieka kaime: socialinis ir aplinkosauginis aspektai. Iš: Lietuvos urbanistinis forumas. Urbanistinė drieka: miesto ir kaimo sandūra. 2010. 17. CROWNE, S. The landscape of power. London, 1958. 68

18. ČESNULEVIČIUS, A., RAMONAS, A., VALIŪNAS, J. Geologinio substrato ir kraštovaizdžio komponentų sąveika Lietuvos geomorfologiniuose mikrorajonuose. Vilnius, 2003. 19. GARDNER, B. European agriculture. London, 1996. 20. GODIENĖ, G. Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė. Vilnius, 2013. [žiūrėta 2014-04-26]. Prieiga per internetą: < http://www.am.lt/VI/files/File/Darbotvarke/spaudai- krastovaizdzio%20pazinimas++++mazas.pdf >. 21. GURSKIENĖ, V., IVAVIČIŪTĖ, G. Kraštovaizdžio planavimas: mokomoji knyga. Akademija, 2012. 22. FORDHAM, M. and Partners. Environmental Design. London, 1999. 23. IDZELIS, R. L. Kraštovaizdžio tvarkymas. Vilnius, 2011. 24. JURKONIS, N. Kraštotvarka: paskaitų medžiaga. Kaunas, 2008. 25. JURKONIS, N. Kraštovaizdžio ekologija: mokomoji knyga. Kaunas, 2012. 26. KATINAS, V., MARKEVIČIUS, A. Vėjo energetika. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 2001. 27. KAVALIAUSKAS, P. Kraštovaizdžio planavimas ir Lietuvos nacionalinis kraštovaizdžio tvarkymo planas. Geografijos metraštis 47. VU, Vilnius, 2014. 28. KAVALIAUSKAS, P. Kraštovaizdžio samprata ir planavimas: mokomoji knyga. Vilnius, 2011. 29. KAVALIAUSKIENĖ, B., TARVYDIENĖ, M. E. The Change of the Argricultural Land and Forest Areas in Lithuania in 1982–2002. Iš: Vagos, 2005. Nr. 67(20), p. 64– 68. 30. KAZALUPSKAITĖ–SIMAITIENĖ Z. Lietuvos kaimo raidos etapai. Iš: Jaunasis mokslininkas. LŽUŪ, 2006 [žiūrėta 2013-11-21]. Prieiga per internetą: < http://jaunasis-mokslininkas.asu.lt/smk_2006/ekonomika/Simaitiene%20Zita.pdf>. 31. Kretingos rajono savivaldybės teritorijos ir jos dalies – Kretingos miesto bendrieji planai. Inžinerinės infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų brėžinys M 1:50000. 2008. 32. KUKYTĖ, E. Lietuvos kraštovaizdžio samprata ir mokymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose: magistro darbas. Vilnius, 2009. 33. LAZAREVAITĖ, L., RAUPELIENĖ, A., PERKUMIENĖ, D. Šiuolaikinių kaimo plėtros idėjų pritaikymas Lietuvoje. Iš: Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2006. 1(6), p. 117–124. 69

34. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo studija. Kraštovaizdžio supratimo ir jo erdvinės struktūros pažinimo nuostatos. I dalis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilnius, 2005. 35. MAČIULYTĖ, J. Lietuvos kaimiškųjų teritorijų kaita po nepriklausomybės atkūrimo. Iš: Annales Geographicae. Vilnius, 2006, 39 (2) t. 36. MAČIULYTĖ, J., DEDEIRE, M., PRASPIESTIENĖ R. Lietuvos kaimo bendruomenės ir lokalinis vystymas. Iš: Geografija. Lietuvos mokslų akademija, 2013, T.49, Nr. 1, p. 69–81. 37. Martha M. Bakker, Anne M. van Doorn Farmer-specific relationships between land use change and landscape factors: Introducing agents in empirical land use modelling. 2009. 38. MISIUS, R. Suvalkijos etnografinio regiono savaimingos ir planingos statybos vienkieminių sodybų erdvinės struktūros ir želdinimo lyginamoji analizė. Iš: Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akademija, 2013, T. 20. Nr. 3, p. 179–194. 39. MISIUS, R. The need and possibilities of research on planting traditions in Lithuanian countryside farmsteads. Iš: The Spaces of Creation. Scholar Research Journal. 2010, Nr. 13, p. 63–77. 40. PAKALNIS, R., VENCKUS, Z. Kraštovaizdžio ekologija: mokomoji knyga. Šiaulių universitetas, 2012. 41. POVILAITIS, A. Kaimo kraštovaizdžio kaita ir savitumo požymiai. LŽŪU, 2000. 42. POVILIŪNAS, A. Žemės ūkis – Lietuvos kaimo gyvybingumo veiksnys. Iš: Žemės ūkio mokslai. Lietuvos mokslų akadademija, 2012, T. 19. Nr. 3, p. 3–13. 43. PRANCKIETIS V., BOGUŽAS V. Agrarinio kraštovaizdžio kitimo priežastys ir problemos. LŽŪU, 2010. 44. PRASEVIČIŪTĖ, L. Valakų reformos paveldas vidurio Lietuvoje: magistro darbas. Vilnius, 2007. 45. RAMANAUSKAS, E. Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio formavimo raida ir jo erdvinio optimizavimo prielaidos (1918–2008). Daktaro disertacija. VDU, Kaunas, 2011. [žiūrėta 2015–03–16]. Prieiga per internetą: < http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110727_140508- 28859/DS.005.0.01.ETD>. 46. RAMANAUSKAS, E. Teisinė žemės nuosavybės reikšmė teritorijų planavimui. Iš: Urbanistika ir architektūra. 2009. 33 (2), p. 82–91. 47. RIBOKAS, G., ZLATKUTĖ, A. Žemėnaudos kaita Anykščių rajono savivaldybėje (Viešintų seniūnijos pavuzdžiu). Iš: Annales Geographicae. Vilnius, 2009, 42(1-2) t. 70

48. RIEPŠAITĖ, A. Vėjo jėgainių tendencijos ir perspektyvos Lietuvoje: magistro darbas. VDU, Kaunas, 2012. 49. ROGERS, E. Landscape design. A. Cultural and Agritectural History. New York: Harry N. Abrams. 2001. 50. SELMAN, P. Environmental planning. London: Thausand Oaks.NewDelhi, 2000. 51. STRAVINSKIENĖ, V. Ariamosios žemės naudojimo pokyčiai Vidurio Lietuvos rajonuose: mokslo darbai. Kaunas–Akademija, 2002. Nr. 21(43), p. 80–84. 52. STRAVINSKIENĖ, V. Žemės ūkio naudmenų struktūros pasikeitimai Lietuvos ir Europos agrarinėse teritorijose. Matavimų inžinerija ir GIS: respublikinė mokslinė– praktinė konferencija: straipsnių rinkinys.. Mastaičiai, 2006. p. 70–73. 53. ŠIUPINYTĖ, R., MAČIULYTĖ, J. Žemės ūkio naudmenų dinamika Baltijos šalyse atkūrus nepriklausomybę: bakalauro darbas. VU, Vilnius, 2013. 54. VETEIKIS, D. Kraštovaizdžio antropogeninės struktūros: mokomoji knyga. Vilnius, 2012. 55. VETEIKIS, D. Kraštovaizdžio technogeninės morfostruktūros elementai. Iš: Geografija. Vilnius, 2001. 37(2), p. 58–64. 56. Vėjo energetika Lietuvoje pasiekė plėtros ribas? Energija ir energetika. 2014. [žiūrėta 2014–11–25]. Prieiga per internetą: .