Lietuvos Etnokultūrinis Regionavimas
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS ALMA RAGAUSKAITĖ LIETUVOS ETNOKULTŪRINIS REGIONAVIMAS Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, etnologija (07 H) Vilnius, 2016 Disertacija rengta 2011–2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mokslinis vadovas – doc. dr. Vidmantas Daugirdas (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, sociologija 05 S) Mokslinis konsultantas – prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, humanitariniai mokslai, etnologija 07 H) TURINYS ĮVADAS................................................................................................................................... 4 0.1. Temos aktualumas ir problematika ............................................................................... 4 0.2. Tyrimo objektas ............................................................................................................ 5 0.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ............................................................................................ 6 0.4. Darbo naujumas ir reikšmė ........................................................................................... 6 0.5. Ginami teiginiai............................................................................................................. 7 0.6. Rezultatų aprobacija ...................................................................................................... 8 0.7. Darbo apimtis ir struktūra ............................................................................................. 8 1. TYRIMŲ APŽVALGA ....................................................................................................... 9 1.1. Regioninės kultūros tyrimai užsienyje.................................................................... 9 1.2. Regioninės kultūros tyrimai ir regionavimo patirtis Lietuvoje............................. 10 2. DARBO METODOLOGIJA.............................................................................................. 18 2.1. Darbo rengimo metodika ...................................................................................... 18 2.2. Etnokultūrinio regiono samprata .......................................................................... 21 2.3. Regiono erdvinės struktūros samprata .................................................................. 24 2.4. Darbe naudojami terminai .................................................................................... 29 2.5. Etnokultūrinio regionavimo principai ................................................................... 30 3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................ 32 3.1. FUNKCINIAI REGIONAI ................................................................................... 32 3.1.1. Teritorinės organizacijos ištakos IX – XII a. ................................................... 32 3.1.2. Teritorinės organizacijos norminimo pradžia XIII a. – 1564 m. ....................... 61 3.1.3. Lenkiškoji teritorinė organizacija 1564 – 1795 m............................................. 74 3.1.4. Rusiškoji teritorinė organizacija Lietuvoje 1795-1918 ..................................... 88 3.1.5. Funkciniai vienetai nuo 1918 m. ....................................................................... 96 3.2. FORMALIEJI REGIONAI ................................................................................... 99 3.2.1. Lietuvos etnografinis žemėlapis ........................................................................ 99 3.2.2. Etnografinių regionų ir tradicinės kaimo architektūros bruožų palyginimas .. 100 3.2.3. Etnografinių regionų ribų ir etnomuzikinių bruožų paplitimo palyginimas.... 117 3.2.4. Etnografinių regionų ir tarmių bruožų palyginimas ........................................ 130 3.3. REGIONINĖS SAVIMONĖS REGIONAI ........................................................ 145 3.3.1. Regioninės savimonės samprata ...................................................................... 145 3.3.2. Regioninės savimonės raiška........................................................................... 147 3.4. LIETUVOS ETNOKULTŪRINIŲ REGIONŲ TERITORINĖ SĄRANGA ........... 170 IŠVADOS ............................................................................................................................ 180 ĮVADAS 0.1. Temos aktualumas ir problematika Etnokultūrinio regionavimo metodinė analizė ir pagrindimas, bandymas išsiaiškinti Lietuvos etnokultūrinių regionų sąrangą formuoja sudėtingą ir dar menkai ištirtą mokslinę problemą. Ši problema artimai susijusi su Europoje vyraujančia regionalizmo tendencija. Daugelis Europos valstybių stengiasi išsaugoti senąją, per ilgą laikotarpį natūraliai susiformavusią savo teritorinės organizacijos erdvinę struktūrą, ieškoti autentiškų tradicijų sąsajų su dabartimi, palaikyti regioninės kultūros raišką. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą, apie šalies vidaus regioninę sąrangą dažnai ir karštai diskutuojama. Susidomėjimas Lietuvos etnokultūriniais regionais itin išaugo, kai 2001 m. pradėta svarstyti etnografinių regionų pagrindu paremta Apskričių valdymo reformos koncepcija. Buvo suprasta, kad reikalingas tarpdisciplininis požiūris į Lietuvos regioninę sąrangą, o etnografinis jos pagrindimas gali peraugti iš mokslinės, kultūrinės veiklos rėmų ir tapti dabartinės administracinės struktūros pagrindu. Šia iniciatyva suorganizuota mokslininkų grupė ir atskiri mokslininkai pateikė savo srities pasiūlymus (Astrauskas, 2001; Kalnius, 2001; Kondratienė, 2001; Purvinas, Purvinienė, 2001; Šaknys, 2001; Šimėnas, 2001; Tumėnas, 2001; Tyla, 2001; Tyla, Milius ir kt., 2001; Vasiliauskaitė, 2001; Vyšniauskaitė, 2001; Zinkevičius, 2001). Remiantis etnografinių tyrimų duomenimis buvo sudarytas D. Pivoriūno ir Ž. B. Šaknio Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis (Pivoriūnas, Šaknys, 2003). Kylantys ginčai ir diskusijos dėl regionų ribų rodo, kad iki šiol vieningos etnokultūrinių regionų skyrimo metodikos nėra, nors tema labai aktuali ir susijusi su keletu svarbių problemų. Pirmoji problema kyla dėl etnokultūrinio regionavimo istorinės aprėpties. Etnokultūrinis regionavimas paparastai siejamas su etnografine lietuvių kultūra, o etnografinių bruožų analizė remiasi paskutiniųjų šimtmečių istorija, nagrinėja šiuo metu dar gyvus kaimo papračių bruožus. Nors tai yra pats artimiausias etnokultūros istorijos sluoksnis, visgi tai yra tik nedidelė etnokultūros bruožų sistemos dalis. Archeologiniai, istoriniai tyrimai mums leidžia atskleisti ankstyvąją, pirminę natūralią etnokultūrinę sąrangą, istorinių laikų Lietuvos teritorinę struktūrą. Be šių žinių sunkiai galimas ir dabartinės etnokultūrinių regionų sąrangos ir ją keitusių kultūrinių procesų suvokimas. Būtent todėl atliekant Lietuvos etnokultūrinį regionavimą, svarbus istorinis tęstinumas ir tarpdisciplinis archeologinių, istorinių, dialektologijos, etnomuzikologijos, architektūros tyrimų derinimas. Antroji problema kyla dėl etnokultūrinio regiono sampratos. Išskiriant regionus didžiausias dėmesys kreipiamas į regionų ribas. Kita vertus, etnokultūrinių bruožų paplitimas regiono viduje yra nevienodas: vienur būdingas visas etnokultūrinių bruožų kompleksas, kitur reiškiasi tik keletas 4 4 bruožų, o visi kiti yra nebūdingi. Galima sakyti, kiekvienas regionas turi savo vidinę struktūrą ir sudedamąsias dalis. Net ir patys regionai gali būti jungiami į didesnės apimties, bet etnokultūrinį bendrumą turinčias etnokultūrines sritis. Trečioji problema yra metodologinė. Atlikti Lietuvos etnokultūrinį regionavimą metodologiniu požiūriu nėra lengva, nes etnokultūrinių bruožų paplitimas skirtingais laikotarpiais keičiasi. Be to, ir regionų skyrimo kriterijus nėra vienas etnokultūrinis bruožas, bet visas etnokultūrinių bruožų kompleksas. Etnokultūrinio regionavimo metodologiniai principai dar nėra aiškūs, nors pirmieji bandymai jau yra. Kita vertus, skiriasi ne vien etnokultūrinio regiono sampratos, bet ir požiūriai į etnokultūrinį regioną, skirtingų geografijos mokyklų tradicijos. Pagrindinė priežastis ta, kad kol etnokultūrinio regiono samprata formavosi, regionų struktūros, teritorijos regionavimo klausimai buvo vystomi gamtinės, ekonominės, politinės geografijos srityse. Taigi nagrinėjant etnokultūrinio regionavimo metodologinius principus reikia remtis tarpdisciplinine regioninės geografijos, kultūros geografijos, politinės geografijos, kraštovaizdžio geografijos regionavimo metodologinių tyrimų patirtimi ir kultūros geografijoje taikomais kultūrinių regionų nagrinėjimo principais bei remtis etnologijos srityje sukaupta regionų tyrimų patirtimi. Analizuoti Lietuvos etnokultūrinių regionų sąrangą būtina ne vien todėl, kad ši tema mokslo dar nėra išplėtota. Lietuvos regionės etnokultūros tyrimai yra svarbūs savo šalies istorijos ir kultūros pažinimui. Lietuvos etnokultūrinės sąrangos supratimas suteikia galimybę skatinti etnokultūros puoselėjimą kasdieniniame gyvenime, yra reikšmingas gyventojų savivertės kėlimui ir regioninės savimonės išsaugojimui. Istoriškai ir etnokultūriškai pagrįstas regionavimas vertingas formuojant šalies administracinį tinklą, nes leidžia išsaugoti ir palaikyti etnokultūrinės sąrangą šalies valdymo srityje, perduoti ją ateinančioms kartoms. Moksliniu požiūriu šiame darbe taikomi Lietuvos etnokultūrinio regionavimo metodiniai principai gali būti naudingi atliekant tolimesnius etno- ar socio- kultūrinių reiškinių regionavimo darbus arba būti žingsnis jų vystymui ateityje. 0.2. Tyrimo