Laiškas Redaktoriui
LAIÐKAS REDAKTORIUI Filmas „Kristaus kanèia“ – prieðtaravimo þenklas Irena Eglë Laumenskaitë Pradëjusi skaityti Naujàjá Testamentà, pastebëjau, kad keliose vietose esama akivaizdþiø prieðtaravimø. Pavyzdþiui, Jonas Krikðtytojas, jau bûda- mas kalëjime, iðgirdo apie Kristaus darbus ir nusiuntë savo mokinius jo pa- klausti: Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? Jëzus atsakë: Keliaukite ir apsakykite Jonui, kà èia girdite ir matote: aklieji praregi, raiðieji vaikðèioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, betur- èiams skelbiama geroji naujiena. Bet Jis priduria: Ir palaimintas, kas nepa- sipiktins manimi (plg. Mt 11, 2–6). Pastarasis sakinys, kaip prieðtaraujan- tis visai gerajai þiniai, mane ir „uþkabino“: kaip gali kas nors piktintis, jei aklieji praregi, kurtieji girdi, raiðieji vaikðto? Ðià prieðtarà maèiau kaip durø sklendæ, kurià parûpo atidaryti, nes nujauèiau, kad durims atsivërus, turëèiau pamatyti kaþkà svarbaus. Vienà dienà supratau: iðgydomi tie, kurie pripaþásta esà akli, kurti ar raiði ir todël nori pasveikti. Savaip kurti, akli, raiði, raupsuoti esame visi... Ir palaiminti tie, kas Jëzaus akivaizdoje iðvydæ savàjà tamsà Juo nepasipiktins. Melo Gibsono filmas „Kristaus kanèia“, meistriðkai palietæs þmogiðkosios tamsos ir egzistencinio pasirinkimo tikrovæ, negalëjo netapti prieðtaravi- mo þenklu. Net Martino Scorsese’s filmas „Paskutinis Kristaus gundymas“, prieðingas Evangelijai, nes jo centre – Jëzui pripaiðoma þemiðkoji pagun- da, nesulaukë tokios stiprios krikðèioniø reakcijos. O kaþkada matyti Piero Paolo Pasolini „Evangelija pagal Matà“ ir Franco Zeffirelli „Nazareto Jë- zus“ dabar atrodo kaip graþios ir graudþios istorijos, galinèios mûsø ir nepa- liesti, nes kalba apie Jëzø, Já sekusius ir iðdavusius, bet ne apie mus. Mums patrauklus krikðèionybës modelis yra „þmonës be nuodëmës, vedami gera- ðirdþio Dievo á karalystæ be teismo, sekant Kristø be kryþiaus“.
[Show full text]