ISSN 1392-6098 2005 rugpjûèio 30 Nr. 16 Lietuvos Katalikø Baþnyèios informacijos centro leidinys Ðiame numeryje: Popieþius Popieþiaus Benedikto XVI kalba per vigilijà su jaunimu Kelne 2 Popieþiaus Benedikto XVI pamokslas per ðv. Miðias Kelne XX pasauliniø jaunimo dienø metu 4 Baþnyèia Lietuvoje Þolinës atlaidai Pivaðiûnuose 6 Kardinolas apgailestauja dël brolio Roþë mirties 6 Tikybos mokytojø ir katechetø susitelkimo diena 7 Avinëlio uþtarëjø bendruomenës nariø vieðnagë 8 Vilkaviðkio vyskupijos ministrantø vasaros stovykla 9 Miesto ðventë ir atlaidai Anykðèiuose 10 Popietë Po gerumo þenklu 11 Roberto Ðumano idëjø plëtotë Naujamiestyje 11 Homilijos TIKRASIS KLUSNUMAS 26 eilinis sekmadienis (A) 12 Straipsniai Kardinolas Joseph Ratzinger EUCHARISTIJA IR MISIJA 13 Baþnyèia pasaulyje Pasaulinës jaunimo dienos ir Benedikto XVI lankymasis Kelne 22 Brolio Roger laidotuviø pamaldos 26 Papilio 5 LT44275 Kaunas Lietuva Telefonai 323853 322776 Telefaksas 323853 el. paðtas [email protected] www.lcn.lt/bzinios BAÞNYÈIOS ÞINIOS Nr. 16 (232) 2005 1 POPIEÞIUS Popieþiaus Benedikto XVI kalba per vigilijà su jaunimu Kelne 2005 08 20 Mieli jaunuoliai! Keliaudami su slëpiningais iðminèiais ið Rytø, dabar pasiekëme vietà, kurià Matas savo evangelijoje mums taip apraðo: Áþengæ á namus (ties kuriais sustojo þvaigþdë), pamatë kûdiká su motina Marija ir, parpuolæ ant þemës, já pagarbino (Mt 2, 11). Iðorinis ðiø vyrø kelias baigësi. Jie pasiekë tikslà. Taèiau èia jiems prasideda naujas kelias, vidinë piligrimystë, pakeièianti visà jø gyvenimà. Juk jie ðá naujà gimusá karaliø neabejotinai ásivaizdavo kitaip. Jie buvo sustojæ Jeruzalëje ir tenykðèio karaliaus teiravosi paþadëtojo gimusio karaliaus. Jie þinojo, kad pasaulis skendi netvarkoje, ir todël jø ðirdis buvo nerami. Jie buvo tikri, kad Dievas yra, teisingas ir geras Dievas. Ir jie, matyt, buvo girdëjæ apie didþiàsias Izraelio pranaðø pranaðystes, jog ateisiàs karalius, kuris bûsiàs kuo artimiausias Dievui ir juo remdamasis sutvarkysiàs pasaulá. Bûtent tokio karaliaus jie iðsiruoðë ieðkoti: jie galiausiai ieðkojo teisingumo, teisumo, turëjusio ateiti ið Dievo, ir norëjo ðiam karaliui patarnauti, parpulti prie jo kojø ir taip patiems pasitarnauti pasaulio atnaujinimui. Jie priklausë tiems trokðtantiems ir alkstantiems teisumo (Mt 5, 6). Jie leidosi á piligrimystæ akinami tokio troðkulio bei alkio keliavo á teisumà, kurio laukë ið Dievo ir kurio tarnybon patys norëjo stoti. Nors kiti þmonës, namuose pasilikusieji, laikë juos fantazuotojais ir svajotojais ið tikrøjø jie buvo realistai ir þinojo, kad pasauliui pakeisti reikalinga galia. Todël paþadëtojo kûdikio ið pradþiø ieðkojo tik karaliaus rûmuose. Bet ðtai dabar jie lenkiasi neturtingø þmoniø kûdikiui, o netrukus suþinos, kad Erodas karalius, kurá jie aplankë, ims já persekioti savo galia ir ðeimai teliks bëgti á tremtá. Naujasis karalius, kurá jie garbino, buvo visiðkai kitoks, negu jie tikëjosi. Jiems teko suvokti, kad Dievas yra visiðkai kitoks, negu mes já paprastai ásivaizduojame. Dabar prasidëjo jø vidinë kelionë, prasidëjo tà akimirksná, kai jie prieð kûdiká parpuolë ant þemës ir pripaþino já kaip paþadëtàjá karaliø. Taèiau ðiuos dþiugius gestus jie pirma turëjo pavyti vidumi. Jie turëjo pakeisti savàjá galios, Dievo ir þmogaus supratimà ir per tai pasikeisti patys. Dabar jie pamatë: Dievo galia yra kitokia negu pasaulio galingøjø galia. Dievo veikimo bûdas yra kitoks negu tas, kurá mes iðsigalvojame ir norëtume jam priskirti. Dievas ðiame pasaulyje nekonkuruoja su pasaulietinëmis galios formomis. Jis nerikiuoja savo pulkø prieð kitus pulkus. Nepasiunèia Jëzui Alyvø kalne á pagalbà dvylika legionø angelø (plg. Mt 26, 53). Garsiai besigirianèiai ðio pasaulio galiai jis prieðprieðina beginklæ meilës galià, kuri ant kryþiaus ir vëliau nuola- tos istorijoje pralaimi ir kartu yra tai, kas nauja, dieviðka, kas prieðinasi neteisingumui ir artina Dievo karalystæ. Dievas yra kitoks ðtai kà jie dabar áþiûri. O tai reiðkia, jog jie dabar patys tampa kitokie, turi iðmokti Dievo elgesio. Jie atëjo stoti ðio karaliaus tarnybon, pakreipti savo karalystæ pagal jo karalystës pavyzdá. Tokia buvo jø pagarbà iðreiðkianèiø judesiø, jø pagarbinimo prasmë. Prie to priklausë ir dovanos auksas, smilkalai, mira, dovanos, kurios bûdavo dovanojamos dieviðkuoju laikomam karaliui. Garbinimas turi turiná ir pastarajam priklauso taip pat dovana. Vyrai ið Rytø þengë visiðkai teisingu keliu, pagarbinimo mostu norëdami pripaþinti ðá kûdiká kaip karaliø, kuriam jie ketino tarnauti savo galia bei galimybëmis. Tarnaudami jam ir paskui já sekdami jie norëjo tarnauti teisingumo, gërio pasaulyje reikalui. Ir èia jie buvo teisûs. Bet dabar suvokia, jog tai negali vykti tiesiog dalijant ásakymus nuo sostø. Dabar jie suvokia, jog turi atiduoti patys save ðis karalius reikalauja ne maþesnës dovanos. Dabar suvokia, kad jø gyvenimà turi þenklinti bûdas, kuriuo Dievas vykdo galià ir kuriuo pats bûva: jie turi tapti tiesos, teisingumo, gerumo, atleidimo, gailestingumo þmonëmis. Jie daugiau nebeklaus: kà tai man duos? Dabar turës klausti: kuo turëèiau pasitarnauti Dievo buvimui pasaulyje? Jie turi mokytis save prarasti ir bûtent per tai save atrasti. Iðvykdami ið Betliejaus, jie turi nenuklysti nuo tikrojo karaliaus pëdsakø, turi sekti Jëzumi. Mieli bièiuliai, paklauskime, kà visa tai reiðkia mums. Juk tai, kà pasakëme apie Dievo kitoniðkumà, turintá lemti mûsø gyvenimo bûdà, skamba graþiai, taèiau lieka blyðku ir neapibrëþta. Todël Dievas mums padovanojo pavyz- dþiø. Iðminèiai ið Rytø ðalies tëra pirmieji ilgoje procesijoje þmoniø, savo gyvenimu besidairiusiø Dievo þvaigþ- dës, ieðkojusiø mums, þmonëms, artimo ir kelià rodanèio Dievo. Tai didelis bûrys ðventøjø, þinomø ir neþinomø, kuriais Vieðpats istorijos tëkmëje atversdavo ir atverèia Evangelijà. Jø gyvenime it didþiuliame paveikslø albume atsiskleidþia Evangelijos turtingumas. Jie yra Dievo ðvytintis pëdsakas, jo paties nubrëþtas ir brëþiamas per istorijà. Mano garbingasis pirmtakas popieþius Jonas Paulius II paskelbë palaimintaisiais bei ðventaisiais didelá bûrá praeities ir nesenø laikø þmoniø. Ðiomis asmenybëmis jis norëjo parodyti, kaip bûnama krikðèionimi, kaip gyvenama teisingai pagal Dievà. Palaimintieji ir ðventieji buvo þmonës, kurie neieðkojo beatodairiðkai savo laimës, bet tiesiog norëjo save dovanoti, nes jie buvo perverti Jëzaus Kristaus ðviesos. Taip jie mums rodo, kaip 2 BAÞNYÈIOS ÞINIOS Nr. 16 (232) 2005 POPIEÞIUS tapti laimingam, kaip bûvama þmogumi. Istorijos vingiuose jie buvo tikri atnaujintojai, iðvilkdavæ istorijà ið tamsiø slëniø, á kuriuos jai vis gresia nugrimzti, ir áneðdavæ á jà tiek daug ðviesos, jog galima, nors galbût ir skausmingai, pritarti Dievo þodþiui, pasakytam kuriamojo darbo pabaigoje: tai yra gera. Prisiminkime tokias asmenybes kaip ðventasis Benediktas, Pranciðkus Asyþietis, Teresë Avilietë, Ignacas Lojola, Karlas Boromëjus, XIX a. vienuolijø steigëjus, suteikusius ðirdá socialiniam sàjûdþiui arba mûsø laikø ðventuosius Maximilianà Kolbæ, Edith Stein, Motinà Teresæ, tëvà Pijø. Þvelgdami á ðias asmenybes mokomës, kà reiðkia garbinti ir kà reiðkia gyventi pagal Betliejaus kûdikio kriterijus, Jëzaus Kristaus ir paties Dievo kriterijus. Sakëme, jog ðventieji yra tikrieji reformuotojai. Dabar norëèiau pasakyti radikaliau: tik ið ðventøjø, tik ið Dievo kyla tikroji revoliucija, pamatinis pasaulio pokytis. Praëjusiame ðimtmetyje iðgyvenome revoliucijas, kurias vie- nijo programa, raginusi nebelaukti Dievo, bet patiems á rankas paimti pasaulio sàrangos reikalà. Ir matëme, kad tada absoliuèiu matu pasirenkama þmogiðka, partinë pozicija. Absoliutinimas to, kas yra ne absoliutu, bet relia- tyvu, yra totalitarizmas. Þmogaus tai neiðlaisvina, bet já paniekina ir pavergia. Ne ideologijos gelbëja pasaulá, bet vien atsigræþimas á gyvàjá Dievà, kuris yra mûsø Kûrëjas, mûsø laisvës laidas, tikrojo gërio ir tikrosios tiesos laidas. Tikroji revoliucija yra tiktai radikalus atsigræþimas á Dievà, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amþinoji meilë. Ir kas dar galëtø mus iðgelbëti, jei ne meilë? Mieli bièiuliai! Leiskite pridurti tik dar dvi glaustas mintis. Apie Dievà kalba daug kas; Dievo vardu mokoma neapykantos ir vykdomas smurtas. Todël svarbu atrasti tikràjá Dievo veidà. Iðminèiai ið Rytø já surado, nusilenk- dami kûdikiui Betliejuje. Kas yra matæs mane, yra matæs Tëvà, sakë Jëzus Pilypui (Jn 14, 9). Jëzuje Kristuje, kuris uþ mus leido perverti savo ðirdá, mums pasirodë tikrasis Dievo veidas. Juo sekame su dideliu bûriu tø, kurie ëjo pirma mûsø. Tada einame teisingu keliu. Tai reiðkia, kad nesusikuriame privataus Dievo ir privataus Jëzaus, bet tikime Jëzø, lenkiamës Jëzui, kurá mums rodo Ðventasis Raðtas ir kuris didþiojoje tikinèiøjø, kuriuos vadiname Baþnyèia, procesijoje rodosi mums kaip gyvas, kaip visada su mumis ir kartu visada pirma mûsø. Baþnyèià galima labai kritikuoti. Mes tà þinome, ir Vieðpats mums yra pasakæs: ji yra tinklas su geromis ir blogomis þuvimis, dirva su kvieèiais ir piktþolëmis. Popieþius Jonas Paulius II, kuris mums daugeliu palaimintøjø bei ðventøjø atskleidë tikràjá Baþnyèios veidà, taip pat yra praðæs atleisti uþ tai, kà bloga istorijoje darbu ir þodþiu yra padaræ Baþnyèios þmonës. Tad jis laiko mums prieð akis veidrodá bei akina su visais mûsø trûkumais bei silpnybëmis ásirikiuoti á ðventøjø procesijà, kurià pradëjo Rytø iðminèiai. Ið esmës tai, kad Baþnyèioje yra ir piktþoliø, kartu ir guodþia: nepaisydami visø mûsø trûkumø, galime tikëtis vis dar sekà Jëzumi, kuris paðaukë bûtent nusidëjëlius. Baþnyèia yra kaip þmogiðka ðeima ir kartu ji yra didþiulë Dievo ðeima,