2018 birželio 25 ISSN 1392-6098 Nr. 6 / 456 Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centro leidinys

Popiežius Popiežius Pranciškus Apaštališkasis paraginimas GAUDETE ET EXSULTATE apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje (Tęsinys) 2 Popiežiaus katechezės Popiežius Pranciškus TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS IR VISUOTINĖ MALDA 17 EUCHARISTIJOS LITURGIJA: ATNAŠAVIMAS 18 EUCHARISTIJOS MALDA 18 „TĖVE MŪSŲ“ IR DUONOS LAUŽYMAS 20 EUCHARISTIJOS LITURGIJA: KOMUNIJA 21 BAIGIAMOSIOS MIŠIŲ APEIGOS 22 Lietuvos Vyskupų Konferencija INFORMACIJA APIE PAL. TEOFILIAUS MATULIONIO MINĖJIMĄ LIETUVOS VYSKUPIJOSE 23 BAŽNYČIA – UŽ MOTERŲ PRIGIMTINES TEISES Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimasis dėl Stambulo konvencijos 24 Ganytojo žodis Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopez Quintana HOMILIJA KAIŠIADORIŲ KATEDROJE 25 Homilijos JIS MŪSŲ ŽEMĘ PADARĖ SAVO TĖVYNE / 14 eilinis sekmadienis (B) 27 DRĄSOS LIUDYTI / 15 eilinis sekmadienis (B) 28 JIS MOKO DAUGELIO DALYKŲ, NES MES JAM RŪPIME / 16 eilinis sekmadienis (B) 29 DIEVO BRAIŽAS / 17 eilinis sekmadienis (B) 30 DIEVIŠKOSIOS IŠMINTIES IR AUKOS DUONA / 18 eilinis sekmadienis (B) 31 Bažnyčia Lietuvoje Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis 32 Pirmųjų palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos metinių liturginis minėjimas 33 Kunigų susirinkimai 36 Devintinių procesija su Švč. Sakramentu Santakoje 39 Šv. Teresėlės laiškų rinktinės „Milžino žingsniais“ sutiktuvės 41 Paroda „Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja“ 43 Papilio g. 5 44275 Kaunas, Lietuva Telefonai: (37) 32 38 53, 32 27 58 El. paštas [email protected] www.baznycioszinios.lt Popiežius

Popiežius Pranciškus nime apie paiką turtuolį, kuris jaučiasi saugus, bet yra kvailas, nes nepagalvoja, jog gali mirti tą pačią dieną Apaštališkasis paraginimas (plg. Lk 12, 16–21). Gaudete et exsultate apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje 68. Turtai nieko negarantuoja. Kai jaučiasi turtinga, širdis būna tokia patenkinta savimi, kad nebelieka vietos nei Dievo žodžiui, nei brolių ir seserų meilei, nei džiaugimuisi svarbiausiais gyvenimo dalykais. Trečias skyrius Beturčius dvasia Jėzus palaimintais vadina todėl, kad MOKYTOJO ŠVIESOJE jų širdis neturtinga ir Viešpats į ją gali įžengti su savo nuolatine naujybe. 63. Apie šventumą gali būti daug teorijų, pilnų įvairių aiškinimų bei perskyrų. Tokie apmąstymai gali būti nau- 69. Tas dvasios neturtas artimai susijęs su Ignaco Lojo- dingi, tačiau nieko nėra informatyviau, kaip grįžti prie los siūlomu „šventuoju indiferentiškumu“, per kurį pa- Jėzaus žodžių ir išsamiau pažvelgti, kaip jis mokė tiesos. siekiame gražią vidinę laisvę: „Dėl to turime tapti indi- Jėzus labai paprastai paaiškino, ką reiškia būti šventam, ferentiški visiems sukurtiems dalykams, kiek tai palikta palikdamas Palaiminimus (plg. Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23). mūsų laisvam sprendimui ir nėra jam draudžiama: kad Jie yra tarsi krikščionio tapatybės chartija. Jei kas nors mes patys netrokštume labiau sveikatos negu ligos, tur- mūsų klausia: „Kaip galima tapti geru krikščioniu?“, tų negu neturto, garbės negu nešlovės, ilgo gyvenimo atsakymas yra paprastas: kiekvienam savaip būtina da- negu trumpo ir panašiai visų kitų dalykų“ (68). ryti tai, ką Jėzus pasakė Kalno pamoksle (66). Palaimini- muose atsiskleidžia Mokytojo veidas, o tą veidą esame 70. Lukas kalba ne apie neturtą „dvasia“, bet vien apie pašaukti atspindėti savo gyvenimo kasdienybėje. buvimą „beturčiu“ (plg. Lk 6, 20). Taip esame kviečia- mi ir asketiškai bei kukliai gyvensenai. Esame ragina- 64. Žodžiai „laimingas“ ar „palaimintas“ tampa „šven- mi dalytis gyvenimu su labiausiai stokojančiaisiais, tas“ sinonimu, nes jais išreiškiama tai, kad Dievui išti- gyvenimu, kokį gyveno apaštalai, taip galop supana- kimas ir pagal Jo žodį gyvenantis žmogus dovanoda- šėdami su Jėzumi, kuris, „būdamas turtingas“, „tapo masis pasiekia laimę. vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

Prieš srovę Būti neturtingos širdies – štai šventumas.

65. Jėzaus žodžiai gali pasirodyti poetiški, tačiau jie „Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“ aiškiai prieštarauja tam, kas įprasta, kas dedasi visuo- menėje; Jėzaus žinia gali būti patraukli, bet iš tikrųjų 71. Tai galinga ištara šiame pasaulyje, nuo pradžių pasaulis kreipia į kitokią gyvenseną. Palaiminimai esančiame priešiškumo vieta, kur kivirčijamasi, visi jokiu būdu nėra nereikšmingi ar paviršutiniški; prie- vienas kito nekenčia, kur nuolatos skirstome kitus pa- šingai, gyventi galime tik tada, kai Šventoji Dvasia gal jų mintis, įpročius ir net kalbėseną ar rengimosi persmelkia mus visa savo galia bei išlaisvina iš sava- būdą. Vienu žodžiu, šis pasaulis yra puikybės ir tuš- naudiškumo, tingumo ir išdidumo silpnybių. tybės karalystė, kurioje kiekvienas manosi turįs tei- sę iškelti save virš kitų. Vis dėlto, nors ir atrodo, jog 66. Pasiklausykime Jėzaus su visa meile bei pagarba, tai – neįmanoma, Jėzus siūlo kitokį stilių – romumą. kurių vertas Mokytojas. Leiskime jo žodžiams mus su- Tokią elgseną jis praktikavo savo mokinių atžvilgiu, ją jaudinti, mesti mums iššūkį, paskatinti mus realiai pa- regime jam įžengiant į Jeruzalę: „Jis romus, jis joja ant keisti gyvenimą. Kitaip šventumas liks vien žodžiais. asilės, lydimas asilaičio“ (Mt 21, 5; plg. Zch 9, 9). Prisiminkime dabar pavienius palaiminimus – tuos, kurie pateikti Mato evangelijoje (plg. Mt 5, 3–12) (67). 72. Jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuo- lankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė“ 11, 29). Jei gyvename nuolatos nerimdami, būdami kitų atžvilgiu arogantiški, galop nuvargstame ir išsenkame. 67. Kad išvystume, kuo saugiai grįsti savo gyvenimą, Tačiau į jų ribotumus bei trūkumus žvelgdami švelniai Evangelijoje esame kviečiami suvokti savo širdies tie- ir romiai, nesijausdami pranašesni, galime ištiesti jiems są. Paprastai turtuolis jaučiasi saugus dėl savo turtų ir ranką ir nešvaistyti jėgų nenaudingoms aimanoms. Pa- mano, jog kai turtui iškyla pavojus, žlunga visa gyveni- sak šventosios Teresės Lizjietės, „tobula meilė yra pa- mo žemėje prasmė. Pats Jėzus mums tai pasakė palygi- kelti kitų trūkumus, nesistebėti kitų silpnybėmis“ (69).

2 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

73. Pauliaus akimis, romumas yra Šventosios Dvasios „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus vaisius (plg. Gal 5, 23). Susirūpinus dėl brolio netiku- pasotinti“ sio elgesio, reikia jį pamokyti, bet „romiai“ (Gal 6, 1), ir prisiminti: „Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagun- 77. „Alkis ir troškulys“ yra labai intensyvios patirtys, dą“ (ten pat). Savo tikėjimą bei įsitikinimus irgi būtina nes atitinka pirminius poreikius ir susijusios su išgy- ginti švelniai (plg. 1 Pt 3, 16), net priešai traktuotini venimo instinktu. Kai kurie žmonės lygiai taip inten- taikiai (plg. 2 Tim 2, 25). Bažnyčioje dažnai klydome, syviai trokšta teisingumo ir labai karštai jo ieško. Jėzus nes neatsiliepdavome į tokį Dievo žodžio reikalavimą. sako, kad jie bus pasotinti, nes teisingumas anksčiau ar vėliau ateis. Mes galime prisidėti prie to, kad tai 74. Romumas yra kita ištara, žyminti vidinį neturtą to, įvyktų, net jei ne visada regime savo pastangų vaisius. kuris pasitiki vien Dievu. Biblijoje išties tas pats žo- dis anawim vartojamas ir vargdieniams, ir romiesiems 78. Tačiau teisingumas, siūlomas Jėzaus, nėra toks, ko- įvardyti. Kas nors galbūt paprieštaraus: „Jei būsiu per kio ieško pasaulis, dažnai suterštas niekingų interesų, romus, kiti pamanys, kad esu mulkis, kvailas ar sil- vienaip ar kitaip manipuliuojamas. Tikrovė liudija, pnas.“ Galbūt taip ir bus, bet leiskime jiems galvoti, kaip lengva įsitraukti į korupciją, į kasdienę „duodu, ką jie nori. Geriau visada būti romiam, tada įgyven- kad duotum“ politiką, kur viskas tampa verslu. Ir kiek dinsime savo didžiausius lūkesčius: romieji „pavel- daug žmonių kenčia dėl neteisingumo, kiek daug be- dės žemę“, tai yra pamatys savo gyvenime išsipildant jėgiškai stebi, kaip kiti dalijasi gyvenimo pyragą. Kai Dievo pažadus. Mat romieji bet kuriomis aplinkybė- kurie atsisako kovoti dėl tikro teisingumo ir renkasi mis viliasi Viešpačiu, o tie, kurie viltį deda į Viešpatį, nugalėtojų pusę. Tai neturi nieko bendra su Jėzaus gi- paveldės žemę ir mėgausis visapusiška taika (plg. Ps riamu teisingumo alkiu bei troškuliu. 37, 9. 11). Sykiu jais pasitiki ir Viešpats: „Aš rūpinuo- si žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, tuo, kuris 79. Toks teisingumas kiekvieno gyvenime virsta tikro- dreba nuo mano žodžio“ (Iz 66, 2). ve tada, kai priimami teisingi sprendimai, ir reiškiasi teisingumo vargšams bei silpniesiems siekimu. Žodis Reaguoti nuolankiai ir romiai – štai šventumas. „teisingumas“ tikrai gali būti ištikimybės Dievo valiai visu savo gyvenimu sinonimas, tačiau suteikiant jam „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ pernelyg plačią reikšmę užmirštama, jog teisingumas pirmiausia reiškiasi teisingumu bejėgiams: „Atsidėki- 75. Pasaulis mums siūlo priešinga: pasilinksminimą, te teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlai- malonumą, pramogą, atsipalaidavimą ir sako, jog bū- tį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 17). tent tai padaro gyvenimą gerą. Kai šeimoje ar aplinkoje ištinka liga ar sielvartas, į pasaulį orientuotas žmogus Atsidėti teisingumui to alkstant bei trokštant – štai tai ignoruoja, nusuka akis. Pasaulis nenori liūdėti, jis šventumas. linkęs skausmingas situacijas ignoruoti, pridengti, pa- slėpti. Dedama daug pastangų norint išvengti kančios „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ situacijų ir tikint, jog tikrovę, kurioje niekada nestinga kryžiaus, galima užmaskuoti. 80. Gailestingumas turi du aspektus: duoti, padėti, tar- nauti kitiems ir atleisti, suprasti. Matas šitai sutraukia į 76. Žmogus, regintis dalykus tokius, kokie jie yra, lei- aukso taisyklę: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmo- džiantis save perskrosti skausmui bei verkiantis širdy- nės, ir jūs patys jiems darykite“ (7, 12). Katekizme mums je, geba pasiekti gyvenimo gelmę ir būti tikrai laimin- primenama, kad šis įstatymas tinka „visais atvejais“ (71), gas (70). Toks žmogus paguodžiamas, bet paguodžiamas ypač tada, kai žmogus „kartais patenka į tokią padėtį, Jėzaus, o ne pasaulio paguoda. Tada jis gali išdrįsti daly- kurioje jo moralinis sprendimas esti nepatikimas“ (72). tis kitų kančia ir nustoja bėgti nuo skausmingų situacijų. Šitaip jis atranda, jog gyvenimas prasmingas tada, kai 81. Duoti ir atleisti reiškia mėginti atspindėti savo gy- padedama kenčiančiajam, kai suprantama kito baimė, venime mažą dalelę apsčiai duodančio bei atleidžiančio kitiems palengvinama. Toks žmogus jaučia, kad kitas yra Dievo tobulumo. Todėl Luko evangelijoje nerandame jo kūno kūnas, nebijo prisiartinti prie kito ir net palytėti žodžių: „Būkite tokie tobuli“ (Mt 5, 48), bet: „Būkite jo žaizdų, atjaučia taip, kad išnyksta bet koks atstumas. gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir Šitaip galima atsiliepti į šventojo Pauliaus paraginimą: nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; at- „Verkite su verkiančiaisiais!“ (Rom 12, 15). leiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota“ (6, 36–38). Po to Lukas priduria dar kai ką, ko neturė- Mokėti verkti su kitais – štai šventumas. tume išleisti iš akių: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 3 Popiežius

bus atseikėta“ (6, 38). Toks pat saikas, kurį naudojame veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12), tačiau kai suprasdami kitus ir jiems atleisdami, bus taikomas ir at- tikrai karaliaus meilė, gebėsime regėti „akis į akį“ (ten leidžiant mums patiems. Toks pat saikas, kokiu atseiki- pat). Jėzus žada, jog tyraširdžiai „regės Dievą“. me kitiems, bus taikomas atlyginant mums danguje. To niekada neturėtume užmiršti. Saugoti širdį nuo visko, kas suteršia meilę, – štai šven- tumas. 82. Jėzus nesako: „Palaiminti planuojantys atkeršy- ti“, bet palaimintais vadina tuos, kurie atleidžia ir tai „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ daro „iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Pravartu atminti, kad mes visi esame gavę atleidimą. 87. Šis palaiminimas mūsų mintis kreipia į vis pasikar- Jei nuoširdžiai artinsimės prie Viešpaties ir atidžiai įsi- tojančias karo situacijas. Konfliktų ar bent nesusipra- klausysime, galbūt kai kada išgirsime priekaištą: „Argi timų priežastis dažnai esame mes patys. Pavyzdžiui, nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigai- išgirstu apie ką nors ir nuėjęs pas kitą jam persakau; lėjau tavęs?!“ (Mt 18, 33). sykiu galbūt savo pasakojimą pagražinu ir jau sklei- džiu kitą versiją. Ir man atrodo, kad juo daugiau žalos Žvelgti ir elgtis kupinam gailestingumo – štai šven- taip padarysiu, juo didesnį patirsiu pasitenkinimą. Pa- tumas. skalų pasaulis, sukurtas žmonių, mėgstančių kritikuo- ti bei griauti, taikos nestatydina (73). „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ 88. Taikos šaltinis yra taikdariai, būtent jie kuria taiką 83. Šis palaiminimas susijęs su tais, kurie turi paprastą, ir socialinę draugystę. Tiems, kurie stengiasi visur sėti tyrą, nesuteptą širdį, nes mylėti mokanti širdis neįsi- taiką, Jėzus skiria nuostabų pažadą: „Jie bus vadinami leidžia į savo gyvenimą nieko, kas meilei kelia grėsmę, Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Mokiniams įžengiant į namus ją silpnina ar stumia į pavojų. Biblijoje širdis yra mūsų liepė sakyti: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5). Dievo tikrieji ketinimai, tai, ko iš tiesų ieškome ir trokštame žodis ragina visus tikinčiuosius siekti taikos drauge su nesitenkindami tuo, ką matome iš išorės: „Žmogus kitais (plg. 2 Tim 2, 22), nes „teisumo vaisius sėjamas mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ taikoje tiems, kurie neša taiką“ (Jok 3, 18). Ir jei kartais (1 Sam 16, 7). Jis stengiasi prašnekinti širdį (plg. Oz 2, mūsų bendruomenėje abejojama, ką reikėtų daryti, „lai- 16) ir trokšta ten įrašyti savo Įstatymą (plg. Jer 31, 33). kykimės to, kas pasitarnauja santaikai“ (Rom 14, 19), nes Galiausiai nori dovanoti naują širdį (plg. Ez 36, 26). vienybė yra pranašesnė už konfliktą (74).

84. „Atsidėjęs saugok savo širdį“ (Pat 4, 23). Visa, kas 89. Statydinti šią evangelinę taiką, neatstumiančią nė sutepta melagingumo, Viešpaties akyse neturi tikros vieno, bet aprėpiančią ir kažkiek keistokus žmones, vertės. Jis „bėgs nuo apgaulės, pasitrauks nuo kvailų sunkius ir sudėtingus žmones, tuos, kurie reikalauja svarstymų“ (Išm 1, 5). Tėvas, „regintis slaptoje“ (Mt 6, dėmesio, yra kitoniški, tuos, kurie smarkiai aplam- 6), atpažįsta, kas nešvaru, tai yra tai, kas nenuoširdu, dyti gyvenimo ar apskritai suinteresuoti kitkuo, nėra bet tik lukštas ir regimybė, lygiai kaip ir Sūnus žino, lengva. Tai – sunkus darbas, reikalaujantis proto bei „kas yra žmogaus viduje“ (Jn 2, 26). širdies didelio atvirumo, nes čia kalbama ne apie po- pierinį sutarimą ar vienadienę taiką dėl laimingos 85. Tiesa, meilės nėra be meilės darbų, tačiau šiuo pa- mažumos (75) ir ne apie saujelės planą saujelei (76). laiminimu primenama, kad Viešpats laukia iš širdies Lygiai taip pat konfliktų nevalia ignoruoti ar dangs- kylančio atsidavimo broliui, nes „ir jei išdalyčiau varg- tyti, bet būtina „pasiryžti konfliktą pakelti, išspręsti šams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudegin- ir paversti naujo proceso jungiamąja grandimi“ (77). ti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, Kalbama apie buvimą taikos architektais, nes taikos 3). Mato evangelijoje irgi matome: žmogų suteršia tai, statydinimas yra menas, kuriam reikia skaidraus pro- kas eina iš širdies (plg. 15, 18), nes iš širdies eina žmog- to, kūrybiškumo, jautrumo ir sumanumo. žudystės, vagystės, melagingi liudijimai ir t. t. (plg. 15, 19). Iš širdies ketinimų kyla troškimai ir giliausi spren- Sėti taiką aplink save – štai šventumas. dimai, realiai nulemiantys mūsų veiksmus. „Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus 86. Kai širdis myli Dievą ir artimą (plg. Mt 22, 36–40), Karalystė“ kai šitai yra jos tikrasis ketinimas, o ne tušti žodžiai, tada ta širdis yra tyra ir gali regėti Dievą. Šv. Paulius 90. Pats Jėzus pabrėžia, kad šis kelias eina prieš srovę, ir savo himne meilei primena, kad „dabar mes regime lyg taip, kol tampame žmonėmis, savo gyvenimu metančiais

4 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

iššūkį visuomenei, žmonėmis, kurie trikdo. Jėzus prime- me kriterijų, kuriuo remiantis būsime teisiami: „Buvau na, kad daugelis yra ir buvo persekiojami tiesiog todėl, išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir kad kovojo dėl teisingumo, gyveno savo įsipareigojimais mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, Dievui ir kitiems. Jei nenorime nugrimzti į blankų vidu- buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplan- tiniškumą, nesiekime patogaus gyvenimo, nes „kas nori kėte, kalinys – atėjote pas mane“ (25, 35–36). išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras“ (Mt 16, 25). Iš ištikimybės Mokytojui 91. Norint gyventi Evangelija, negalima tikėtis, jog visa aplinka bus tam palanki, nes labai dažnai mums 96. Būti šventam nereiškia tariamoje ekstazėje akis įbesti į skersai kelio stoja galios ambicijos ir pasaulietiniai dangų. Šv. Jonas Paulius sakė: „Jei mūsų atspirties taškas interesai. Jonas Paulius II mokė, kad „susvetimėjusi tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti yra visuomenė, kuri per visuomenines organizacijas, atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti“ (79). gamybą ir vartojimą trukdo ir save dovanoti, ir siekti Mato tekstas 25, 35–36 „nėra paprasčiausias kvietimas žmonių solidarumo“ (78). Gyventi Palaiminimais to- praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, kioje susvetimėjusioje visuomenėje, supančiotoje poli- šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį“ (80). tinio, žiniasklaidinio, ekonominio, kultūrinio ir net re- Šiuo raginimu atpažinti Jį vargšuose bei kenčiančiuose liginio tinklo, kuris trukdo autentiškam žmogaus bei pasireiškia pati Kristaus širdis, jausmai ir giliausi apsis- visuomenės vystymuisi, tampa sunku, todėl galima prendimai, kuriais sekti mėgina kiekvienas šventasis. susilaukti neprielankumo, įtarumo, pajuokos. 97. Tokių skvarbių Jėzaus reikalavimų akivaizdoje mano 92. Kryžius, pirmiausia nuovargis bei skausmas, ku- pareiga yra prašyti krikščionių priimti ir sutikti juos nuo- riuos pakeliame gyvendami meilės įsakymu ir ženg- širdžiai atvirai, sine glossa, t. y. be komentarų, išsisukinė- dami teisingumo keliu, yra brendimo bei šventėjimo jimų ir atsikalbinėjimų, sumenkinančių jų galią. Viešpats versmė. Atminkime, kai Naujajame Testamente kalba- mums labai aiškiai pasakė, jog atsietai nuo tų reikalavi- ma apie kančias, kurias reikia pakelti dėl Evangelijos, mų negalima nei šventumo suprasti, nei juo gyventi, nes galvoje turimi persekiojimai (plg. Apd 5, 41; Fil 1, 29; gailestingumas yra „pulsuojanti Evangelijos širdis“ (81). Kol 1, 24; 2 Tim 1, 12; 1 Pt 2, 20; 4, 14–16; Apd 2, 10). 98. Kai sutinku žmogų, prastu oru, šaltą naktį miegantį 93. Tačiau čia kalbame apie neišvengiamus persekioji- po atviru dangumi, galiu jį palaikyti po kojomis netikė- mus, o ne apie tuos, kurių galime sulaukti dėl savo neti- tai pasipainiojusiu trikdžiu, dykinėjančiu nusikaltėliu, kusio elgesio su kitais. Šventasis nėra ekscentriškas, šal- kliūtimi mano kelyje, erzinančiu geluoniu mano sąži- tas asmuo, nepakeliamas dėl savo tuštybės, negatyvumo nei, politikų spręstina problema ar galbūt viešąją erdvę ir kartėlio. Kristaus apaštalai ne tokie. Apaštalų darbų teršiančia atlieka. Bet taip pat galiu reaguoti remdama- knygoje vis pasakojama, kad jie buvo „visų žmonių my- sis tikėjimu bei meile ir matyti žmogų, turintį tokį pat limi“ (2, 47; plg. 4, 21. 33; 5, 13), net jei jiems ramybės kaip ir aš kilnumą, Tėvo be galo mylimą kūrinį, Dievo nedavė ir juos persekiojo valdžia (plg. 4, 1–3; 5, 17–18). paveikslą, Kristaus atpirktą brolį. Būti krikščioniu bū- tent tai ir reiškia! Juk be tokio konkretaus kiekvienos 94. Persekiojimai nėra praeitis, nes ir šiandien tenka jų žmogiškosios būtybės kilnumo pripažinimo šventumo patirti: ir kruvinų, kaip ir daugeliui mūsų laikų kanki- suprasti neįmanoma (82). nių, ir subtilesnių – šmeižtų bei melagysčių pavidalu. Jėzus sako, jog būsime palaiminti, kai „dėl manęs jus 99. Krikščionims tai reiškia sveiką ir nuolatinį nepasiten- niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“ kinimą. Net jei pagalba vieninteliam žmogui pateisina (Mt 5, 11). Kitais kartais mūsų tikėjimą iškraipyti bei visas mūsų pastangas, to neužtenka. Kanados vyskupai mus išjuokti mėginama šaipantis. aiškiai parodė, kad, pavyzdžiui, bibliniuose mokymuo- se apie Jubiliejaus metus kalbama ne vien apie kelis ge- Kasdien žengti Evangelijos keliu nepaisant dėl to ky- rus darbus, bet siekiama visuomeninių permainų: „Kad lančių problemų – štai šventumas. būtų išlaisvintos ir būsimosios kartos, akivaizdu, jog tikslas turėjo būti teisingų socialinių bei ekonominių sis- Didysis kriterijus temų atkūrimas, siekiant pašalinti atskirtį“ (83).

95. Mato evangelijos 25-ajame skyriuje (31–46 eil.) Jėzus Evangelijos širdį luošinančios ideologijos sugrįžta prie vieno iš palaiminimų, būtent prie to, ku- riuo palaimintais skelbiami gailestingieji. Jei ieškome 100. Apgailestauju, kad ideologijos kartais nuveda šventumo, patinkančio Dievui, šiame tekste atranda- mus į dvi žalingas klaidas. Viena vertus, kai kurie

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 5 Popiežius

krikščionys šiuos Evangelijos reikalavimus atsieja nuo mis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip savo asmeninio ryšio su Viešpačiu, nuo vidinės vie- save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kun nybės su Juo, nuo malonės. Tada krikščionybė virsta 19, 33–34). Tad tai nėra popiežiaus išsigalvojimas ar lai- savotiška NVO, netenka to švytinčio dvasingumo, ku- kina užgaida. Mes dabartiniame kontekste irgi pašaukti riuo gyveno ir kurį paliudijo šventieji Pranciškus Asy- žengti dvasinio apšvietimo keliu, kurį parodė pranašas žietis, Vincentas Paulietis, Teresė iš Kalkutos ir dau- Izaijas klausdamas savęs, kas patinka Dievui: „Dalytis gelis kitų. Nei malda, nei Dievo meilė, nei Evangelijos su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, skaitymas nekliudė šiems šventiesiems mažiau karštai aprengti, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros savie- bei veiksmingai atsiduoti artimui, priešingai. siems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa“ (58, 7–8).

101. Žalinga ir ideologijos sąlygota taip pat yra klaida tų, Dievui patinkantis kultas kurie įtariai žvelgia į kitų socialines pastangas, laikyda- mi jas paviršutiniškomis, pasaulietinėmis, sekuliaristi- 104. Galbūt manome, kad Dievą šloviname kultu ir nėmis, imanentistinėmis, komunistinėmis, populistinė- malda ar vien laikydamiesi kelių etinių normų. Ir iš mis. Arba jas nureikšmina, tarsi būtų svarbesnių dalykų tiesų, pirmenybė teiktina santykiui su Dievu, tačiau ar jos būtų susijusios tik su jų ginama tam tikra apibrėž- užmirštame, kad kriterijus mūsų gyvenimui įvertinti ta etika arba argumentu. Pavyzdžiui, ginti nekaltą negi- pirmiausia yra tai, ką padarėme kitiems. Malda ver- musią gyvybę būtina aiškiai, tvirtai ir karštai, nes čia ant tinga, jei skatina kasdien meilės kupinam dovanotis. kortos pastatytas visada šventos žmogaus gyvybės kil- Mūsų kultas Dievui patinka tada, kai apima mūsų pa- numas ir to reikalauja meilė kiekvienam žmogui nepri- siryžimą gyventi dosniai ir jo metu gautą Dievo dova- klausomai nuo vystymosi pakopos. Tačiau ne mažiau ną padarome regimą atsidavimu broliams. šventa ir gyvybė vargšų, kurie jau gimę ir susiduria su skurdu, apleistumu, išstūmimu, prekyba žmonėmis; li- 105. Todėl geriausias būdas, kaip atpažinti, ar mūsų gonių ir garbaus amžiaus žmonių, stokojančių dėmesio, maldos kelias autentiškas, yra stebėti, kokiu mastu susiduriančių su paslėpta eutanazija, naujomis vergijos mūsų gyvenimas keičiasi gailestingumo šviesoje. Mat ir visokiausio atmetimo formomis (84). Negalime pri- „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tarti šventumo idealui, ignoruojančiam neteisingumą tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi“ (88). Jis yra šiame pasaulyje, kur kai kurie švenčia, beatodairiškai „atraminė Bažnyčios gyvenimo sija“ (89). Norėčiau leidžia pinigus mėgaudamiesi vartotojiškomis naujybė- dar kartą pabrėžti: „gailestingumas nešalina teisingu- mis, kai kiti į visa tai žiūri tik iš tolo, o jų pačių gyveni- mo ir tiesos, tačiau pirmiausia pasakytina, jog gailes- mas praeina ir baigiasi skurde. tingumas yra teisingumo pilnatvė ir ryškiausias Dievo tiesos parodymas“ (90). Jis yra „raktas į dangų“ (91). 102. Dažnai girdime sakant, jog reliatyvizmo bei da- bartinio pasaulio trūkumų akivaizdoje migrantų padė- 106. Negaliu nepriminti šv. Tomo Akviniečio iškelto tis, pavyzdžiui, esanti marginalinė. Kai kurie katalikai klausimo dėl mūsų kilniausių veiksmų, išorinių darbų, tvirtina, kad, palyginti su „rimtomis“ bioetikos temo- geriausiai paliudijančių mūsų meilę Dievui. Jis nesvy- mis, ši tema yra antrinė. Dėl savo sėkmės susirūpinu- ruodamas atsako, jog tai yra gailestingumo darbai ar- sio politiko tokią šneką galima suprasti, bet taip negali timui (92), o ne kulto aktai: „Dievą išorinėmis aukomis kalbėti krikščionis, turintis būti pasirengęs įsijausti į bei atnašomis garbiname ne Jo, bet savo pačių ir savo brolio, rizikuojančio savo gyvybe, kad užtikrintų ateitį artimo naudai: juk Jam nereikia mūsų, bet Jis nori, kad savo vaikams, padėtį. Argi sunku suvokti, jog būtent jos Jam būtų teikiamos dėl mūsų pamaldumo ir nau- to prašo Jėzus sakydamas, kad kiekviename ateivyje dos artimui. Todėl gailestingumas, kuriuo padedame priimame Jį patį (plg. Mt 25, 35)? Šv. Benediktas tokios vargstančiam, yra Jam priimtiniausias, nes labiausiai nuostatos laikėsi be išlygų. Ir net jei tai galėjo „sukom- prisideda prie artimo gėrio“ (93). plikuoti“ vienuolių gyvenimą, nustatė, jog visi svečiai, pasibeldžiantys į vienuolyno duris, priimtini „kaip 107. Kas tikrai trokšta savo gyvenimu šlovinti Dievą, Kristus“ (85), parodant jų atžvilgiu net šlovinimo žen- kas tikrai siekia šventėti, kad savo egzistencija šlovintų klų (86), o vargšams piligrimams rodytinas „didžiau- Šventąjį, tas pašauktas kankinti, eikvoti ir sekinti save sias rūpestingumas bei dėmesingumas“ (87). mėgindamas gyventi gailestingumo darbais. Ir šitai la- bai gerai suprato šv. Teresė iš Kalkutos: „Taip, aš turiu 103. Panašus ir Senojo Testamento požiūris: „Nevar- daug žmogiškųjų silpnybių, daug žmogiškojo skur- ginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai do. <...> Tačiau Jis nusižemina ir naudojasi mumis, ta- Egipto žemėje“ (Iš 22, 20). „Jei gyventų su jumis jūsų vimi ir manimi, kad mes, nepaisant mūsų nuodėmių, krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su ju- mūsų bėdų ir trūkumų, pasaulyje būtume Jo meilė ir

6 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

atjauta. Pasauliui mylėti ir parodyti, kaip pasaulis my- gatyvumas ir prislėgtumas; patogus vartotojiškas ir limas, Jam reikia mūsų. Jei pernelyg rūpinamės savi- egoistinis vangumas; individualizmas ir gausybė klai- mi, nebelieka laiko kitiems“ (94). dingo dvasingumo, neturinčio nieko bendro su Dievu, formų, vyraujančių dabartinėje religijos rinkoje. 108. Hedonistinis vartotojiškumas gali iškrėsti šunybę, nes apimti pramogų manijos galiausiai per daug susikon- Ištvermingumas, kantrumas ir romumas centruojame į save pačius, į savo teises ir desperatiškai ieškome laisvalaikio pasimėgauti gyvenimu. Jei neprakti- 112. Pirmas iš šių didžiųjų požymių yra tvirtas rėmi- kuojame tam tikro asketiškumo, nekovojame su vartotojų masis Dievu, kuris mus myli ir palaiko. Remiantis šiuo visuomenės primetama pirkimo karštlige, galop paver- vidiniu tvirtumu galima pakelti, išverti nemalonumus, čiančia mus nepatenkintais vargšais, trokštančiais viską gyvenimo vingius, taip pat kitų agresyvumą, neištiki- turėti ir išbandyti, tada bus sunku įsipareigoti ir skirti jėgų mybę ir trūkumus: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš padėti vargstantiems. Kvaišinimo veiksniu, atimančiu iš mus?!“ (Rom 3, 81). Tai – taikos, pasireiškiančios šven- mūsų laiką ir atitolinančiu mus nuo brolių kenčiančių tojo elgesiu, šaltinis. Remiantis tokiu vidiniu tvirtumu kūnų, gali būti ir paviršutiniškos informacijos vartojimas šventumas mūsų pagreitėjusiame, nepastoviame ir bei spartaus virtualaus komunikavimo formos. Šiame da- agresyviame pasaulyje liudijamas kantriu ir nuolatiniu bartiniame verpete iš naujo suskamba Evangelija, siūly- gėrio laikymusi. Tai – meilės ištikimybė, nes tas, kas dama kitokį, sveikesnį ir laimingesnį, gyvenimą. kliaujasi Dievu (πίστις), tas gali būti ištikimas ir bro- liams (πιστóς), nepalieka jų likimo valiai sunkiomis *** akimirkomis, neužsikrečia baime ir ištvermingai lydi juos net tada, kai tai neteikia tiesioginio pasitenkinimo. 109. Šventųjų liudijimo galia yra tai, kad jie gyveno Pa- laiminimais ir elgesio vertinimo Paskutiniame teisme 113. Šventasis Paulius kvietė romiečius niekam neat- kriterijumi. Žodžių nedaug, jie paprasti, tačiau praktiški mokėti „piktu už pikta“ (Rom 12, 17), netrokšti keršyti ir galiojantys visiems, nes krikščionybė sukurta pirmiau- (plg. 19 eil.) ir nesiduoti būti nugalimam pikto, bet nu- sia tam, kad būtų praktikuojama, o jei yra apmąstymo galėti pikta gerumu (plg. 21 eil.). Tokia nuostata yra ne objektas, tai vertinga tik tiek, kiek padeda gyventi Evan- silpnumo, bet tikrosios jėgos ženklas, nes pats Dievas gelija kasdieniame gyvenime. Primygtinai siūlau iš nau- yra „kantrus“, bet „didis galybe!“ (Nah 1, 3). Dievo žo- jo perskaityti šiuos didžiuosius biblinius tekstus, juos dis mus įspėja: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštu- atminti, remiantis jais melstis ir stengtis juos įkūnyti. Jie mai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su bus mums naudingi, padarys mus tikrai laimingus. visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31).

114. Būtina kovoti su savo agresyviais bei egocentriš- Ketvirtas skyrius kais polinkiais ir jų saugotis, kad jie nesuleistų šaknų: KAI KURIE ŠVENTUMO POŽYMIAI „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ŠIANDIENIAME PASAULYJE ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Kai prislegia aplinkybės, visada galime griebtis maldavimo inkaro, vėl sugrąži- 110. Plačiame šventumo kontekste, pateiktame Palai- nančio mus į Dievo rankas ir priartinančio prie ramybės minimų ir Mt 25, 31–46 teksto, norėčiau įvardyti keletą šaltinio: „Niekada per daug nesirūpinkite, bet visuose požymių ar dvasinių išraiškų, kurių, mano akimis, netu- reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai rėtų stigti norint suprasti, kokiai gyvensenai mus kviečia tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti Viešpats. Negaišiu aiškindamas mums jau žinomas šven- visokią išmintį, sergės jūsų širdis“ (Fil 4, 6–7). tėjimo priemones – įvairius maldos metodus, svarbius Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentus, aukų atnaša- 115. Žodinio smurto tinklai per internetą ir įvairias kitas vimą, įvairias pamaldumo formas, dvasinį vadovavimą skaitmeninio komunikavimo aplinkas ar erdves gali pa- ir daug kitų. Čia aptarsiu kelis pašaukimo į šventumą gauti ir krikščionis. Net katalikiškoji žiniasklaida gali per- aspektus tikėdamasis, kad tai sulauks ypatingo atgarsio. žengti ribas, toleruoti diskreditaciją bei šmeižtus ir, regis, nepaisyti jokios etikos bei pagarbos kito geram vardui. 111. Požymiai, kuriuos noriu išryškinti, jokiu būdu Taip randasi pavojingas dualizmas, nes tuose tinkluose nėra visi, galintys sudaryti šventumo modelį. Tai pen- sakomi dalykai netoleruojami viešajame gyvenime ir kios didelės meilės Dievui ir artimui apraiškos, kurias savo nepasitenkinimą mėginama kompensuoti piktomis laikau itin svarbiomis dėl tam tikrų šiandienės kultū- noro atkeršyti iškrovomis. Iškalbinga, kad ginant kitus ros grėsmių bei trūkumų. Joje reiškiasi mus sekinantis įsakymus kartais iš akių visiškai išleidžiamas aštuntasis: ir silpninantis nervingas bei intensyvus nerimas; ne- „Melagingai neliudyk“, ir kiti juodinami be gailesčio. Iš

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 7 Popiežius

to aiškiai matome, kad liežuvis yra „nedorybės visetas“ 120. Nesakau, kad pažeminimas yra malonus dalykas, ir „padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas“ nes tai būtų mazochizmas, bet tai yra būdas, kaip sekti (Jok 3, 6). Jėzumi ir augti vienybe su Juo. Šitai yra nesuprantama prigimtiniu lygmeniu ir pasaulis tokį pasiūlymą išjuo- 116. Vidinis tvirtumas, kuris yra malonės vaisius, ne- kia. Tai – malonė, kurios turime prašyti: „Viešpatie, jei leidžia mums įsitraukti į smurtą, persmelkusį socialinį susidursiu su pažeminimais, padėk man pajusti, kad gyvenimą, nes malonė slopina tuštybę ir įgalina širdies seku Tavimi, einu Tavo keliu.“ romumą. Šventasis nešvaisto jėgų aimanuodamas dėl kitų žmonių klaidų, geba patylėti matydamas brolių 121. Tokia nuostata būdinga Kristaus nuramintai šir- trūkumus ir vengia griaunančio bei gniuždančio žodi- džiai, išlaisvintai iš agresyvumo, kuris trykšta iš per nio smurto, nes nemano, jog šiurkščiai elgtis su kitais didelio „aš“. Tas nuraminimas, kuris yra malonės vai- yra kilnu, bet laiko kitą „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3). sius, leidžia mums išlaikyti vidinį saugumą ir išlikti, ištverti gėryje, net ir einant „per tamsiausią slėnį“ (Ps 117. Negerai žvelgti į kitus iš aukšto kaip beširdžiam 23, 4) ir kariuomenei apgulus (plg. Ps 27, 3). Tvirtai teisėjui, laikyti kitus nieko vertais ir nuolatos mėginti stovėdami Viešpatyje, ant Uolos, galime giedoti: „Kai pamokyti. Šitai yra subtili smurto forma (95). Šventasis einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpa- Kryžiaus Jonas siūlė kitką: „Visada būk labiau linkęs būti tie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9). Galiausiai Kris- visų mokomas, nei pats mokyti mažiausią iš visų“ (96). tus yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) ir atėjo, „kad Ir dar patarė, kaip laikytis atokiai nuo demono: „Džiau- mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės taką“ (Lk 1, 79). kis kitų gėriu tarsi savuoju ir nuoširdžiai trokšk, kad Šv. Faustinai Kowalskai Jis pasakė: „Žmonija nesuras jiems visuose dalykuose būtų teikiama pirmenybė. Taip taikos, kol, kupina pasitikėjimo, neatsigręš į mano gai- nugalėsi pikta gerumu, toli nuginsi nuo savęs demoną ir lestingumą“ (98). Tad nepasiduokime pagundai ieško- patirsi dvasinį džiaugsmą. Stenkis tai daryti pirmiausia ti saugumo sėkmėje, tuščiose pramogose, nuosavybėje, atžvilgiu tų, kurie tau mažiausiai patinka. Žinok, kad jei valdžioje ar socialiniame įvaizdyje: „Duodu jums savo šioje srityje nesilavinsi, tai nei pasieksi tikros meilės, nei ramybę“, bet ne taip, „kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). darysi kokios nors pažangos“ (97). Džiaugsmas ir humoro jausmas 118. Nusižeminimas širdyje įsišaknyti gali tik per paže- minimus. Be to nėra nei nuolankumo, nei šventumo. Jei 122. Kas pasakyta ligi šiol, neliudija baikščios, liūdnos, negebi pakelti ir paaukoti pažeminimų, nesi nei nuolan- gaižios, melancholiškos dvasios ar niūraus veido be kus, nei žengi šventumo keliu. Šventumas, Dievo dova- energijos. Šventasis geba gyventi kupinas džiaugsmo nojamas savo Bažnyčiai, ateina per Jo Sūnaus pažemi- ir humoro jausmo. Neprarasdamas realizmo, apšviečia nimą: toks yra kelias. Pažeminimas daro tave panašų į kitus teigiama ir vilties turtinga dvasia. Būti krikščio- Kristų, yra neatsiejama sekimo Kristumi dalis: „Kristus niu yra „džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17), kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte nes „gailestingąją meilę neišvengiamai lydi džiaugs- jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21). Jis savo ruožtu parodo Tėvo nu- mas. Mat tas, kuris myli, visada džiaugiasi vienybe su sižeminimą: Jis nusižemino, kad keliautų su savo tauta tuo, kurį myli <...> Todėl meilę lydi džiaugsmas“ (99). pakeldamas pastarosios neištikimybę bei murmėjimą Gavę Dievo žodžio grožį, priimame jį „didžiame su- (plg. Iš 34, 6–9; Išm 11, 23–12, 2; Lk 6, 36). Todėl apaštalai spaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, pažeminti „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus 6). Jei leisime Viešpačiui ištraukti mus iš mūsų kiauto vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). ir perkeisti mūsų gyvenimą, galėsime įgyvendinti tai, ko iš mūsų reikalauja šv. Paulius: „Visuomet džiauki- 119. Galvoje turiu ne vien smurtines kankinystės situa- tės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). cijas, bet ir visus kasdienius pažeminimus, pakeliamus gelbėjant savo šeimą, giriant ne save, o kitus, imantis 123. Pranašai pranašavo Jėzaus laikus, kuriais dabar mažiau garbingų užduočių ir kartais pasirenkant iš- gyvename, kaip džiaugsmo apreiškimą: „Krykštauk ir kęsti kokią nors neteisybę kaip auką Viešpačiui: „Kai džiūgauk!“ (Iz 12, 6); „Užlipk ant aukšto kalno, džiu- esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet giosios žinios skelbėjau Sionai! Galingai pakelk balsą, jums nuopelnas Dievo akyse“ (1 Pt 2, 20). Tai nereiškia gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!“ (Iz 40, 9); „Tegu vaikščioti nunarinus galvą, būti nekalbiam ar šalintis plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats pa- visuomenės. Kartais, kai yra išsilaisvinęs iš egocentriz- guodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių“ (Iz 49, mo, kiekvienas gali išdrįsti maloniai padiskutuoti, rei- 13); „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, kalauti teisingumo ar ginti silpnuosius nuo galingųjų, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis net jei tai ir turėtų neigiamų padarinių jo įvaizdžiui. išaukštintas ir pergalingas“ (Zch 9, 9). Neužmirškime ir

8 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

Nehemijo paraginimo: „Nebūkite liūdni, nes džiugesys besidžiaugiančiais“ (Rom 12, 15). „Mums džiaugsmas, Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10). kad mes silpni, o jūs stiprūs“ (2 Kor 13, 9). Priešingai, jei „dėmesį pirmiausia telksime į savo poreikius, pasmerk- 124. Marija, mokėjusi įžvelgti Jėzaus atneštą naujybę, sime save džiaugsmo stokojančiam gyvenimui“ (102). giedojo: „Mano dvasia džiaugiasi“ (Lk 1, 47), ir pats Jė- zus „pradžiugo Šventąja Dvasia“ (Lk 10, 21). Jam einant Drąsa ir užsidegimas pro šalį, „visa minia džiaugėsi“ (Lk 13, 17). Po prisikė- limo ten, kur ateidavo mokiniai, pasklisdavo „didelis 129. Šventumas sykiu yra parresia – drąsa, evangeli- džiaugsmas“ (Apd 8, 8). Mums Jėzus garantuoja: „Jūs zacinis užsidegimas, paliekantis žymę šiame pasauly- liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. <...> Aš je. Kad tai būtų įmanoma, pas mus ateina pats Jėzus, jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų giedriai ir tvirtai kartodamas: „Nebijokite!“ (Mk 6, 50). džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 20. 22). „Aš „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugs- pabaigos“ (Mt 28, 20). Šie žodžiai leidžia mums žengti mas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). bei tarnauti su tokia pat drąsos kupina nuostata, kokią apaštalams sužadino Šventoji Dvasia, paskatindama 125. Būna sunkių akimirkų, kryžiaus meto, bet niekas juos skelbti Jėzų Kristų. Drąsa, entuziazmas, laisvas negali sugriauti antgamtinio džiaugsmo: „Džiaugsmas kalbėjimas, užsidegimas apaštalauti – visa tai apima- prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos ma žodžiu parresia, žodžiu, kuriuo Biblijoje taip pat spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepai- išreiškiama egzistencijos, kuri yra atvira, nes pasiren- sant visko, esi be galo mylimas“ (100). Būtent vidinis sau- gusi tarnauti Dievui ir artimui, laisvė (plg. Apd 4, 29; 9, gumas, vilties kupinas giedrumas teikia dvasinį pasiten- 28; 28, 31; 2 Kor 3, 12; Ef 3, 12; Žyd 3, 6; 10, 19). kinimą, nesuprantamą vadovaujantis pasaulio kriterijais. 130. Palaimintasis Paulius VI tarp evangelizacijos kliūčių 126. Paprastai krikščioniškąjį džiaugsmą lydi humoro įvardijo ir parresia stygių: ši kliūtis rimtesnė už kitas, nes jausmas; tai, pavyzdžiui, liudija šventieji Tomas Mo- „kyla iš vidaus“ (103). Kaip dažnai esame gundomi pa- ras, Vincentas Paulietis ar Pilypas Nėris. Prasta nuo- silikti ramiuose vandenyse! Tačiau Viešpats kviečia mus taika nėra šventumo ženklas: „Išmesk rūpestį iš savo irtis į gilumą ir tinklus užmesti gilesniuose vandenyse širdies“ (Koh 11, 10). Iš Viešpaties gauname tiek daug (plg. Lk 5, 4). Kviečia praleisti gyvenimą tarnaujant Jam. „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), kad liūdesys kartais Įsikibę į Jį, įgyjame drąsos visas savo charizmas skirti būna susijęs su nedėkingumu, su tokiu užsisklendimu tarnavimui kitiems. Galbūt pasijusime skatinami Jo mei- savyje, jog nebegebame atpažinti Dievo dovanų (101). lės (plg. 2 Kor 5, 14) ir drauge su šv. Pauliumi ištarsime: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). 127. Jo tėviška meilė mus kviečia: „Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis. <...> Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ 131. Pažvelkime į Jėzų: jo gili atjauta nevertė susigūžti, (Sir 14, 11. 14). Jis nori, kad būtume geros nuotaikos, dė- nebuvo paralyžiuojanti, baugšti ar gėdos kupina atjau- kingi ir per daug nesvarstantys: „Gerą dieną džiaukis ta, taip dažnai būdinga mums, bet priešingai. Ta atjauta gerove <...>. <...> Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmo- skatino Jėzų galingai išeiti iš savęs skelbti, siųsti į už- nės leidosi į savo svarstymus“ (Koh 7, 14. 29). Bet kurio- duotį, siųsti gydyti ir laisvinti. Pripažinkime savo tra- je situacijoje reikia išlaikyti lanksčią dvasią ir elgtis taip, pumą, tačiau patikėkime jį Jėzui ir leiskimės jo išsiun- kaip elgėsi šv. Paulius: „Išmokau būti patenkintas savo čiami į misiją. Esame trapūs, bet nešiojame lobį, darantį būkle“ (Fil 4, 11). Taip gyveno ir šv. Pranciškus Asyžietis, mus didžius ir galintį padaryti geresnius bei laiminges- gebėjęs susijaudinti dėl sukietėjusios duonos kriaukšlio nius tuos, kurie jį gauna. Drąsa ir apaštališka narsa yra ar laimingas šlovinti Dievą už jo veidą glostantį vėją. esminiai misijos dėmenys.

128. Kalbu ne apie vartotojišką ir individualistinį 132. Parresia yra Dvasios antspaudas, skelbimo auten- džiaugsmą, būdingą kai kurioms šiandienėms kultū- tiškumo liudijimas. Tai džiugus saugumas, akinantis rinėms patirtims. Juk vartotojiškumas nepatenkina šir- mus puikuotis Evangelija, kurią skelbiame, nepaju- dies; gali suteikti atsitiktinių ir trumpalaikių malonumų, dinamas pasitikėjimas ištikimu Liudytoju, teikiančiu bet ne džiaugsmą. Aš galvoje turiu džiaugsmą, išgyve- mums tikrumą, kad niekas „negalės mūsų atskirti nuo namą bendrai, džiaugsmą, kuriuo dalijamasi ir kuriame Dievo meilės“ (Rom 8, 39). dalyvaujama, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), o „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Bro- 133. Norint, kad baimė ir išskaičiavimai neparalyžiuotų, liška meilė didina mūsų gebėjimą džiaugtis, nes pada- kad neįprastume keliauti neperžengdami saugių ribų, ro mus gebančius džiaugtis kitų gėriu: „Džiaukitės su būtina Dvasios paskata. Atminkime, uždaros erdvės

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 9 Popiežius galop ima trenkti pelėsiais ir susargdina. Kai pajuto pa- mus išjudintų tai, kas vyksta aplink mus, ir gyvas bei gundą leistis būti suparalyžiuojamiems baimės ir pavo- veiksmingas Prisikėlusiojo žodis. jų, apaštalai ėmė melstis prašydami parresia: „O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik savie- 138. Įkvepiantis yra pavyzdys gausybės kunigų, vie- siems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį“ (Apd 4, nuolių ir pasauliečių, kurie labai ištikimai, dažnai ri- 29). Atsakas buvo toks: „Jiems pasimeldus, sudrebėjo zikuodami gyvybe ir tikrai atsižadėdami patogumų, susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir skelbia ir tarnauja. Jų liudijimas mums primena, kad ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Bažnyčiai reikia ne daug biurokratų ir funkcionierių, bet karštų misionierių, kuriuos pasiglemžia užside- 134. Kaip pranašas Jona, mes visi paslapčia gundomi gimas pasidalyti tikruoju gyvenimu. Šventieji stebina bėgti į saugią vietą. Ji turi daug vardų – individualiz- mus ir trikdo, nes savo gyvenimu ragina mus atsisaky- mas, spiritualizmas, užsisklendimas ankštame pasaulė- ti ramaus ir nujautrinančio vidutiniškumo. lyje, priklausomybė, įsitaisymas sistemoje, įsitvirtinusių schemų kartojimas, dogmatizmas, nostalgija, pesimiz- 139. Prašykime Viešpatį malonės, Dvasiai pakvietus, mas, normų prieglobstis. Dažnai nenorime palikti pa- nesvyruojant žengti žingsnį pirmyn. Prašykime apaš- žįstamos ir lengvai valdomos teritorijos. Vis dėlto gali tališkos drąsos dalytis Evangelija su kitais ir savo gy- pasitaikyti tokių sunkumų kaip audra, banginis, kirmi- venimo nepaversti suvenyrų muziejumi. Bet kuriomis nas, dėl kurio nudžiūvo Jonos moliūgas, ar vėjas ir sau- aplinkybėmis leiskime Šventajai Dvasiai paakinti mus lė, kepinusi jo galvą; kaip jį, taip ir mus sunkumai gali žvelgti į istoriją prisikėlusio Jėzaus šviesoje. Tada Baž- paskatinti grįžti pas Dievą, kuris yra švelnus ir trokšta nyčia, užuot stovėjusi pavargusi, žengs pirmyn atsi- išvesti mus į nuolatinę bei atnaujinančią kelionę. liepdama į Viešpaties staigmenas.

135. Dievas visada yra naujybė, be paliovos skatinan- Bendruomenėje ti mus vis iš naujo pakilti ir leistis į kitas vietas, kad iš to, kas pažįstama, išeitume į pakraščius ir už jų ribų. 140. Kovoti su savo geismingumu ir piktojo bei pasau- Jis veda mus ten, kur žmonija labiausiai sužeista ir kur lio klastomis ir pagundomis, jei esi atsiskyręs nuo kitų, žmonės, nors ir atrodo paviršutiniški bei konformistiš- labai sunku. Vilionėmis bombarduojama taip, kad, jei ki, tebeieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimą. esame pernelyg vieniši, lengvai prarandame realybės Dievas nebijo! Nebijo! Visada pranoksta mūsų schemas jausmą, vidinį aiškumą ir pasiduodame. ir nesibaimina pakraščių. Jis pats dažnai padaro save pakraščiu (plg. Fil 2, 6–8; Jn 1, 14). Tad jei išdrįsime nu- 141. Šventėjimas yra bendruomeninis kelias, visada po eiti į pakraščius, tai Jį ten surasime: Jis jau yra ten. Jėzus du. Tai liudija kelios šventos bendruomenės. Įvairiomis pirma mūsų jau yra ten brolių širdyje, sužeistame kūne, progomis Bažnyčia kanonizavo ištisas bendruomenes, engiamame gyvenime, aptemusioje sieloje. Jis yra ten. didvyriškai gyvenusias Evangelija ar Dievui paaukoju- sias visų savo narių gyvybes. Prisiminkime, pavyzdžiui, 136. Tiesa, jog būtina atverti duris Jėzui Kristui, kuris septynis šventuosius Marijos tarnų ordino steigėjus, stovi ir beldžia (plg. Apr 3, 20). Tačiau kartais klausiu sa- Marijos apsilankymo pas Elzbietą pirmojo vienuoly- vęs, ar kartais dėl mūsų egocentrizmo troškaus oro Jėzus no Madride septynias palaimintąsias seseris, Japonijos mūsų viduje nesibeldžia, kad Jį išleistume. Evangelijoje kankinius šventąjį Paulių Mikį ir jo bendražygius, Ko- regime, kaip Jėzus „keliavo per miestus ir kaimus, mo- rėjos kankinius šventąjį Andriejų Kim Tegoną ir jo ben- kydamas ir skelbdamas Gerąją Naujieną apie Dievo Ka- dražygius, Pietų Amerikos kankinius šventuosius Roką ralystę“ (Lk 8, 1). Ir po prisikėlimo, kai mokiniai iškeliavo Gonsalesą, Alfonsą Rodrigesą ir jų bendražygius. At- visomis kryptimis, Viešpats veikė drauge su jais (plg. Mk minkime ir neseną Tibirino (Alžyras) vienuolių trapistų, 16, 20). Būtent tokia dinamika kyla iš tikro susitikimo. išvien apsisprendusių kankinystei, liudijimą. Lygiai taip pat esama daug šventų sutuoktinių porų, kai kiekvienas 137. Įprotis vilioja mus ir mums sako, jog nėra pras- iš sutuoktinių buvo kito sutuoktinio šventėjimo įran- mės mėginti ką nors keisti, šios situacijos akivaizdoje kis. Gyventi ir darbuotis drauge su kitais neabejotinai nieko negalime pakeisti, kad visada buvo taip ir vis yra dvasinio augimo kelias. Šventasis Kryžiaus Jonas dėlto nepražuvome. Iš įpročio nebekovojame su blo- vienam savo mokiniui pasakė: gyveni drauge su kitais, giu ir leidžiame, kad dalykai „būtų tokie, kokie yra“ „kad jie ugdytų ir bandytų tavo dorybes“ (104). arba tokie, kokius nustatė kai kurie. Tačiau leiskime Viešpačiui ateiti ir mus pabudinti, išjudinti iš mūsų 142. Bendruomenė pašaukta kurti „dieviškąją erdvę, sąstingio, išlaisvinti iš vangumo! Meskime įpročiui iš- kurioje būtų galima patirti prisikėlusio Viešpaties mis- šūkį, atverkime akis bei ausis ir pirmiausia širdį, kad tinį artumą“ (105). Dalijimasis Dievo žodžiu ir bendras

10 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

Eucharistijos šventimas daro mus broliškesnius ir pa- vargšę ligonę, kurią prilaikiau. Vietoj gražių muzikos verčia mus šventa bei misionieriška bendruomene. Šitai melodijų kartkartėmis išgirsdavau vien dejones <...>. taip pat duoda pradžią bendruomenėje išgyvenamiems Nepajėgiu išreikšti žodžiais, kas dėjosi mano sieloje; autentiškiems mistiniams potyriams, kaip šventojo Be- žinau tik, kad Viešpats apšvietė ją tiesos spinduliais, nedikto ir šventosios Scholastikos atveju, ar iškiliam taip pranokusiais tamsų žemiškųjų švenčių spindesį, dvasiniam susitikimui, drauge išgyventam šventojo kad negalėjau patikėti savo laime“ (108). Augustino ir jo motinos šventosios Monikos: „Artinan- tis dienai, kai ji turėjo išeiti iš šio gyvenimo, – tu žinojai, 146. Priešingai vartotojiškam individualizmui, galiau- kuri tai diena, o mes nežinojome, – atsitiko, manai, tavo siai atskiriančiam mus nuo kitų vaikantis gerovės, rūpesčiu pagal slėpiningą tavo planą taip, kad aš ir ji savo šventėjimo kelyje negalime liautis tapatinęsi su pasilikome vieni palinkę prie kažkokio lango, pro kurį Jėzaus troškimu: „Tegu visi bus viena! Kaip tu, Tėve, buvo matyti namo, kuriame gyvenome, vidury esantis manyje ir aš tavyje“ (Jn 17, 21). sodas. <...> Mes siekėme godžiai širdies burna tavo šal- tinio, gyvybės šaltinio, kuris yra tavyje <...> Ir kol mes Nuolatine malda kalbamės ir godžiai siekiame jos [išminties], prisiliečia- me prie jos šiek tiek visu širdies tvinktelėjimu <...> taip, 147. Galiausiai, nors tai ir atrodo akivaizdu, priminsi- kad amžinasis gyvenimas būtų toks, kokia buvo toji su- me, kad šventumas yra nuolatinis atvirumas transcen- vokimo akimirka, kurios mes ilgėjomės“(106). dencijai, išreiškiamas malda ir adoracija. Šventasis yra maldingos dvasios žmogus, kuriam reikia bendravi- 143. Tačiau tokios patirtys nėra nei labai dažnos, nei mo su Dievu. Tai – žmogus, nepakeliantis dusinančio svarbiausias dalykas. Bendruomeninis gyvenimas šei- buvimo uždarame šio pasaulio imanentiškume, bet moje, parapijoje, vienuolinėje bendruomenėje ar kur savo pastangų bei dovanojimosi verpete ilgisi Dievo, nors kitur susideda iš daugybės mažų kasdienių smul- pranoksta savo ribas šlovindamas Dievą ir kontem- kmenų. Šitaip buvo šventojoje bendruomenėje, kurią su- pliuodamas Viešpatį jas išplečia. Netikiu šventumu be darė Jėzus, Marija ir Juozapas ir kuri paradigmiškai at- maldos, nors ta malda nebūtinai turi būti ilga ar susi- spindėjo trejybinės bendrystės grožį. Šitaip vėliau vyko jusi su intensyviomis emocijomis. ir Jėzaus bendruomeniniame gyvenime, kuriuo jis dali- josi su savo mokiniais ir paprastais tautos žmonėmis. 148. Šventasis Kryžiaus Jonas siūlė „rūpintis visada likti Dievo artumoje, realioje, įsivaizduojamoje ar su- 144. Atminkime, kaip Jėzus kvietė mokinius atkreipti vienijamoje, kiek tai leidžia atliekama veikla“ (109). dėmesį į detales. Iš esmės tai yra kokiu nors būdu mūsų kasdieniame Į mažą smulkmeną, kad per šventę baigėsi vynas. gyvenime pasireiškiantis Dievo ilgėjimasis. „Stenkitės Į mažą smulkmeną, kad trūksta avies. nuolatos melstis ir nenustoti per išorinius užsiėmi- Į mažą smulkmeną, kad našlė paaukojo du skatikus. mus. Valgydami, gerdami, kalbėdami su kitais ar dar Į mažą smulkmeną, jog reikia turėti aliejaus atsargos ką nors darydami, visada trokškite Dievo ir būkite pri- lempai, jei sutuoktinis vėluotų. sirišę prie Jo širdimi“ (110). Į mažą smulkmeną, kad mokiniai pažiūrėtų, kiek turi duonos. 149. Kad tai būtų įmanoma, vis dėlto būtina turėti ir Į mažą smulkmeną susikūrus laužą kepti žuvį anksti vien Dievui skirtų akimirkų, vienudu su Juo. Pasak rytą laukiant mokinių. šventosios Teresės Avilietės, malda „yra artimas drau- giškas bendravimas, dažnas kalbėjimasis vienudu su 145. Nedideles meilės smulkmenas puoselėjanti ben- Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli“ (111). Norėčiau druomenė (107), kurios nariai rūpinasi vienas kitu, pabrėžti, jog tai galioja ne keliems privilegijuotiesiems, sukurdami atvirą evangelizacinę aplinką, yra Prisikė- bet visiems, nes „visiems reikia tylos, pilnos artumo lusiojo, pašventinančio ją pagal Tėvo planą, artumo To, kuris šlovinamas“ (112). Pasitikėjimo kupina mal- vieta. Dievui dovanojant savo meilę, kartais per tokias da yra širdies, atviros susitikimui su Dievu veidas į nedideles smulkmenas mums leidžiama paguodžia- veidą, atsakas, kai visa nutyla, kad būtų galima išgirsti mai patirti Dievą: „Vieną žiemos vakarą kaip papras- tyloje nuskambantį švelnų Viešpaties balsą. tai vykdžiau savo nedideles pareigas <...> staiga tolu- moje išgirdau darnius muzikos instrumento garsus: 150. Toje tyloje galima įžvelgti Dvasios šviesoje Vieš- tada įsivaizdavau gerai apšviestą svetainę, visą spin- paties mums siūlomą šventumo kelią. Kitaip visi mūsų dinčią auksu, elegantiškai apsirengusias merginas, sprendimai gali būti vien „dekoracijos“, kurios, užuot viena kitai sakančias komplimentus ir kitas pasaulie- iškėlusios Evangeliją mūsų gyvenime, ją dengs ir slo- tines mandagybes; paskui mano žvilgsnis nukrypo į pins. Kiekvienam mokiniui būtina pabūti su Viešpačiu,

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 11 Popiežius

įsiklausyti į Jį, mokytis iš Jo, visados mokytis. Jei nesi- apraiška. Kai kurie žmonės, laikydamiesi spiritua- klausysime, visi mūsų žodžiai bus niekam nenaudingas listinių prietarų, mano, kad malda turėtų būti gryna triukšmas. Dievo kontempliacija, neblaškoma jokių nukrypimų į šalį, tarsi brolių vardai ir veidai būtų vengtinas trik- 151. Atminkime, kad „kontempliuojant mirusio ir dys. Priešingai, malda labiau patiks Dievui ir labiau prisikėlusio Jėzaus veidą atkuriama mūsų žmogys- prisidės prie šventėjimo, jei ją papildysime užtarimu, tė, net ir suskaldyta gyvenimo vargų ar paženklinta taip mėgindami gyventi Jėzaus paliktu dvigubu įsaky- nuodėmės. Neturėtume prisijaukinti Kristaus veido mu. Užtarimu išreiškiamas broliškas įsipareigojimas galios“ (113). Todėl leiskite man paklausti: ar yra aki- kitiems, nes juo gebame apkabinti kitų gyvenimą, jų mirkų, kai tyloje stoji Viešpaties akivaizdon, nesku- didžiausius būgštavimus ir gražiausias svajones. Kas bėdamas pasilieki su Juo ilgėliau, leidi Jam pažvelgti dosniai atsideda užtarimui, tam tinka Šventojo Rašto į tave? Ar leidi, kad Jo ugnis uždegtų tavo širdį? Jei žodžiai: „Tai vyras, kuris myli savuosius ir daug mel- neleidi, kad Jis maitintų ją meilės ir švelnumo šiluma, džiasi už tautą“ (2 Mak 15, 14). ugnies stokosi ir kaip tada savo liudijimu bei žodžiais galėsi uždegti kitų širdis? O jei priešais Jėzaus veidą 155. Jei tikrai pripažįstame, kad Dievas yra, tai jo nega- jautiesi negebąs leistis būti pagydytas bei perkeistas, lime nešlovinti – gėrėdamiesi juo tyloje ar aukštindami įsiskverbk į Viešpaties vidų, į jo žaizdas, nes tai yra jį šventiška giesme. Šitaip išreiškiame tai, ką išgyveno dieviškojo gailestingumo buveinė (114). palaimintasis Šarlis de Fuko: „Vos įtikėjęs, kad Dievas yra, negalėjau kitaip, kaip gyventi tik dėl jo“ (117). Ke- 152. Vis dėlto prašau maldingos tylos nesuprasti kaip liaujančios Dievo tautos gyvenime irgi gausu paprastų bėgimo nuo aplinkinio pasaulio. „Rusas piligrimas“, gryno šlovinimo aktų, kaip antai „piligrimo žvilgsnis, keliavęs nepaliaujamai melsdamasis, pasakoja, kad ši nukreipiamas į atvaizdą, simbolizuojantį Dievo švel- malda neatskyrė jo nuo išorinės tikrovės: „Vieną die- numą bei artumą. Meilė stabteli, kontempliuoja slėpi- ną atsitiko taip, kad visi, kuriuos sutikau, man atrodė nį, mėgaujasi juo tyloje“ (118). tokie vienodai mieli, tarsi būtų mano šeima. <...> Šią šviesą jaučiau ne tik savo sieloje, visas pasaulis man 156. Saldesnio už medų (plg. Ps 119, 103) ir aštresnio atrodė nepaprastai gražus ir žavus“ (115). už bet kokį dviašmenį kalaviją (plg. Žyd 4, 12) Dievo žodžio maldingas skaitymas leidžia mums sustoti įsi- 153. Nepranyksta nė istorija. Malda, būtent todėl, kad klausyti į Mokytoją, kad jis būtų žibintas mūsų kojoms yra maitinama Dievo dovanos, išliejamos mūsų gyve- ir šviesa mūsų takui (plg. Ps 119, 105). Indijos vysku- nime, visada turi pasižymėti gera atmintimi. Dievo ir pai taikliai priminė, kad „pamaldumas Dievo žodžiui jo tautos sandoros patirties pagrindas yra Dievo darbų nėra viena iš pamaldumo formų, gražus, bet pasirink- atminimas. Kadangi Dievas panoro įžengti į istoriją, tinas dalykas. Jis neatsiejamas nuo krikščioniškojo gy- malda kupina prisiminimų – ne tik apreikšto Dievo venimo šerdies ir pačios tapatybės. Dievo žodyje glūdi žodžio, bet ir savo gyvenimo, kitų gyvenimo, to, ką jėga, galinti perkeisti gyvenimą“ (119). Dievas padarė savo Bažnyčioje, atminimo. Apie tokį dėkingumo persunktą atminimą šv. Ignacas Lojola 157. Susitikimas su Jėzumi Šventajame Rašte kreipia kalba savo „Kontempliacijoje meilei pasiekti“ (116), mus į Eucharistiją, kur Dievo žodis tampa veiksmin- kur ragina atminti visa, ką gera esame gavę iš Viešpa- giausias, nes Eucharistija yra to, kuris yra gyvasis Žo- ties. Melsdamasis pažvelk į savo istoriją ir joje atrasi dis, realus artumas. Būtent čia vienatinis Absoliutas gausybę gailestingumo. Sykiu tai stiprins tavo suvoki- labiausiai žemėje pašlovinamas, nes save aukoja pats mą, kad Viešpats tave laiko savo atmintyje ir niekada Kristus. O priimdami jį per Komuniją, atnaujiname tavęs neužmiršta. Todėl prasminga prašyti apšviesti savo sandorą su juo ir leidžiame jam vis labiau įgyven- net menkiausias savo gyvenimo smulkmenas, kurių dinti savo perkeičiamąjį darbą. Jis irgi neišleidžia iš akių.

154. Maldavimas yra Dievu pasitikinčios, žinančios, Penktas skyrius kad pati iš savęs ji nieko negali, širdies išraiška. Dievą KOVA, BUDRUMAS IR ĮŽVALGUMAS tikinčios tautos gyvenime daug maldavimų, pažen- klintų tikėjimo kupino švelnumo bei gilaus pasitikė- 158. Krikščioniškasis gyvenimas yra nuolatinė kova. jimo. Nenuvertinkime prašomosios maldos, dažnai Norint atsispirti velnio pagundoms ir skelbti Evange- nuraminančios širdį ir padedančios mums toliau vil- liją, reikia jėgos ir drąsos. Ši kova yra labai graži, nes tingai kovoti. Ypač vertinga užtariamoji malda, nes tai leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenime nu- yra pasitikėjimo Dievu aktas ir sykiu meilės artimui gali Viešpats.

12 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius

Kova ir budrumas šventimą, Eucharistijos adoraciją, Sutaikinimo sakra- mentą, meilės darbus, bendruomeninį gyvenimą, pa- 159. Galvoje turima ne tik kova su pasauliu ir pasaulio stangas misionieriauti. Jei visa tai apleidžiame, nesun- mąstysena, kuri apgauna, atbukina, padaro vidutinybe, kiai susiviliojame apgaulingais blogio pažadais, nes, stokoja įsipareigojimo ir džiaugsmo. Kova neapsiriboja pasak šventojo kunigo Brochero, „kokia nauda, kad grūmimusi su savo trapumu bei polinkiais (kiekvienam Liuciferis žada jums laisvę bei visas savo gėrybes, jei būdingi savi: tingumas, gašlumas, pavydas ir t. t.). Ši tos gėrybės apgaulingos ir nuodingos?“ (122). kova taip pat yra nuolatinės grumtynės su velniu, blo- gio kunigaikščiu. Pats Jėzus švenčia mūsų pergales. Jis 163. Šiame kelyje geriausia atsvara blogiui yra gėrio džiaugėsi, kai jo mokiniams pavyko skelbti Evangeliją puoselėjimas, dvasinis brendimas ir augimas meile. nugalint piktojo priešinimąsi, ir linksmai sušuko: „Ma- Apsisprendus neišjudėti iš mirties taško, tenkintis čiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Lk 10, 18). mažu, nustojus svajoti dosniai atiduoti save Viešpa- čiui, pasipriešinti neįmanoma. Dar blogiau, kai pasi- Daugiau negu mitas duodama pralaimėjimo jausmui, nes „kas pradeda nepasitikėdamas, tas jau yra pralaimėjęs pusę mūšio 160. Jei į gyvenimą žvelgtume užsispyrėliškai laikyda- ir užkasa savo talentus. <...> Krikščioniškoji pergalė miesi vien empirinių kriterijų bei atmesdami antgam- visada yra kryžius, tačiau kryžius sykiu yra pergalės tinę perspektyvą, velnio egzistavimo nepripažintume. vėliava, su kovingu švelnumu nešama stojant prieš Bet būtent įsitikinimas, kad piktoji galia yra tarp mūsų, blogio atakas“ (123). leidžia mums suvokti, kodėl blogiui kartais būdinga tokia griaunamoji jėga. Tiesa, bibliniai autoriai turė- Dvasinis sugedimas jo ribotą sąvokų bagažą tam tikrai tikrovei išreikšti ir Jėzaus laikais galėjo, pavyzdžiui, epilepsiją supainioti 164. Šventumo kelias yra ramybės ir džiaugsmo, dova- su demonišku apsėdimu. Vis dėlto šitai neturėtų duoti notų Šventosios Dvasios, šaltinis, tačiau sykiu reikalau- pagrindo pernelyg supaprastinti tikrovę tvirtinant, kad ja, kad žiburiai būtų uždegti (plg. Lk 12, 35) ir liktume visi evangelijose minimi atvejai yra psichinės ligos ir budrūs: „Susilaikykite nuo visokio blogio“ (1 Tes 5, 22); kad galiausiai velnias neegzistuoja ir neveikia. Jo buvi- „budėkite“ (plg. Mk 13, 35; Mt 24, 42); nemiegokite (plg. mas aptinkamas jau pirmame Šventojo Rašto, kuris bai- 1 Tes 5, 6). Mat tas, kas nemano sunkiai nusižengęs Die- giasi pergale prieš velnią, puslapyje (120). Negana to, vo Įstatymui, gali nugrimzti į savotišką kvaišulį ar stin- Jėzus palikdamas mums „Tėve mūsų“ panoro, kad ta gulį. Kadangi neranda nieko, ką galėtų sau prikišti, toks malda baigtųsi Tėvui skirtu prašymu išgelbėti nuo pik- žmogus nepastebi jo gyvenime vis labiau plintančio tojo. Toje maldoje vartojama ištara žymi ne abstraktų drungnumo, kuris jį galop sudilina ir sugadina. blogį. Tikslesnis vertimas yra „piktasis“. Šitaip nurodo- ma mus kamuojanti asmeninė būtybė. Jėzus mokė kas- 165. Dvasinis sugedimas yra blogiau nei nusidėjėlio dien prašyti gelbėti, kad jos galia mūsų neužvaldytų. nuopuolis, nes tai patogus ir savimi patenkintas aklu- mas, kai galop viskas atrodo leistina – apgaulė, šmeiž- 161. Todėl nemanykime, jog tai – mitas, įvaizdis, simbolis, tas, savanaudiškumas ir gausybė subtilių egocentriz- metafora ar sąvoka (121). Tokia klaida menkina budru- mo formų, nes ir „šėtonas sugeba apsimesti šviesos mą, skatina aplaidumą ir kelia didesnį pavojų. Velniui angelu“ (2 Kor 11, 14). Taip savo dienas užbaigė Sa- nebūtina mūsų užvaldyti. Jis nuodija mus neapykanta, liamonas, tuo metu didysis nusidėjėlis Dovydas mo- liūdnumu, pavydu, ydomis. Kai susilpniname gynybą, kėjo įveikti savo bėdą. Dėl šios klastingos pagundos, jis tuo pasinaudoja, kad griautų mūsų gyvenimą, šeimas vedančios mus į sugedimą, viename tekste mus įspėjo ir bendruomenes, nes „kaip riaumojantis liūtas slankioja Jėzus: jis kalbėjo apie iš velnio išlaisvintą žmogų, ku- aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). ris, manydamas, kad jo gyvenimas nuo dabar bus šva- rus, yra apsėdamas kitų septynių piktųjų dvasių (plg. Budrūs ir pasitikintys Lk 11, 24–26). Dar viename bibliniame tekste pavarto- jamas stiprus įvaizdis: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo“ 162. Dievo žodis aiškiai ragina mus „išsilaikyti prieš (2 Pt 2, 22; plg. Pat 26, 11). velnio klastas“ (Ef 6, 11) ir užgesinti „visas ugningas piktojo strėles“ (Ef 6, 16). Tai nėra poetiški žodžiai, nes Įžvalgumas mūsų kelias šventumo link yra nuolatinė kova. Kas to nenori pripažinti, tas žlugs arba taps vidutinybe. Ko- 166. Kaip žinoti, iš kur kyla koks nors dalykas – iš Šven- vai turime Viešpaties duotų galingų ginklų – malda tosios Dvasios ar iš pasaulio, ar velnio dvasios? Vie- išreiškiamą tikėjimą, Dievo žodžio apmąstymą, Mišių nintelis būdas yra įžvelgimas, kuriam neužtenka vien

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 13 Popiežius gero gebėjimo mąstyti bei sveiko proto. Tai taip pat yra moralinės išminties paspirties. Tačiau ją pranoksta. dovana, kurios reikia prašyti. Jei kupini pasitikėjimo Neužtenka net išmintingų Bažnyčios normų. Visa- to prašome Šventosios Dvasios ir sykiu stengiamės šią da atminkime, kad įžvalgumas yra malonė. Net jei ir dovaną plėtoti per maldą, apmąstymą, skaitymą ir gerą apima protą bei protingumą, juos pranoksta, nes čia patarimą, šis dvasinis gebėjimas neabejotinai augs. siekiama įžvelgti slėpinį vienatinio ir nepakartojamo plano, kurį Dievas numatė kiekvienam žmogui ir ku- Primygtinis poreikis ris įgyvendinamas įvairiuose kontekstuose ir ribotose srityse. Galvoje turima ne laikina gerovė, ne pasitenki- 167. Įžvalgumas šiandien tapo ypač būtinas. Mat da- nimas padarius ką nors naudinga ir net ne troškimas bartinis gyvenimas siūlo didžiulių veiklos bei pra- turėti ramią sąžinę. Galvoje turima mano gyvenimo mogavimo galimybių, o pasaulis šitai pateikia kaip prasmė mane pažįstančio ir mylinčio Tėvo akivaiz- vertingą ir gerą dalyką. Tokiam nuolatiniam dėmesio doje, tikroji mano egzistencijos prasmė, kurios niekas dirgesiui išstatyti visi, bet pirmiausia jaunuoliai. Vie- geriau nežino nei Jis. Vienu žodžiu, įžvalgumas veda nu metu galima naršyti dviejuose ar trijuose ekranuo- prie paties nemirtingo gyvenimo šaltinio, prie vienin- se ir sąveikauti skirtinguose virtualiuose scenarijuose. telio tikrojo Dievo ir jo siųstojo Jėzaus pažinimo (plg. Be išmintingo įžvalgumo nesunkiai galime tapti tos Jn 17, 3). Tai nei reikalauja ypatingo gebėjimo, nei re- akimirkos tendencijų šokdinamomis marionetėmis. zervuota protingesniems ir labiau išsilavinusiems. Tė- vas noriai apsireiškia mažutėliams (plg. Mt 11, 25). 168. Šitai ypač svarbu, kai mūsų gyvenime atsiranda naujybė ir reikia spręsti, kas tai – „jaunas vynas“ iš 171. Nors Viešpats kalba mums įvairiais būdais, mūsų Dievo ar pasaulio ar velnio dvasios apgaulinga naujo- darbo metu, per kitus ir kiekvieną akimirką, vis dėlto vė. Kitais atvejais būna priešingai, nes blogio jėgos ska- negalima atsisakyti ilgiau pasimelsti tyloje, norint ge- tina mus nieko nekeisti, palikti viską, kaip yra, rinktis riau suvokti kalbą, išsiaiškinti tikrąją įkvėpimų, kuriuos nejudrumą ir sąstingį, taip trukdoma pūsti Šventajai tariamės gavę, reikšmę, nuramdyti baimę ir Dievo švie- Dvasiai. Esame laisvi, turime Kristaus laisvę, tačiau jis soje iš naujo sudėlioti savo gyvenimo visumą. Taip ga- kviečia ištirti, kas yra mūsų viduje – troškimus, neri- lime sudaryti sąlygas rastis naujai sintezei, kylančiai iš mą, baimę, lūkesčius – ir kas vyksta už mūsų – „laiko Dvasios apšviesto gyvenimo. ženklus“, kad pažintume visapusiškos laisvės kelius: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 21). Kalbėk, Viešpatie

Visada Viešpaties šviesoje 172. Vis dėlto gali būti, kad ir pačioje maldoje vengia- me susitikti su Dvasios, kuri veikia kaip nori, laisve. At- 169. Įžvalgumas būtinas ne tik ypatingomis akimir- mintina, jog maldingas įžvalgumas turi remtis nusitei- komis ar tada, kai reikia gvildenti sunkias problemas, kimu klausytis – Viešpaties, kitų, pačios tikrovės, kuri priimti esminius sprendimus. Tai ir kovos įrankis sie- vis kelia mums klausimus naujais būdais. Tik tie, kurie kiant geriau sekti Viešpačiu. Mums įžvalgumo visada pasirengę klausytis, turi laisvę atsisakyti savo dalinio ir reikia, kad gebėtume atpažinti Dievo ir jo malonės nepakankamo požiūrio, savo įpročių, savo stereotipų. metą, neignoruoti Jo įkvėpimų, nenuleisti negirdomis Tada išties būname pasirengę išgirsti pašaukimą, su- kvietimo augti. Visa tai dažnai vyksta nedidelių ir, re- griaunantį visą mūsų saugumą, tačiau vedantį į geresnį gis, nesvarbių dalykų plotmėje, nes didžiadvasišku- gyvenimą, nes neužtenka, kad visa klotųsi gerai, būtų mas reiškiasi paprastuose bei kasdieniuose dalykuo- ramu. Gali būti, jog Dievas mums siūlo ką nors daugiau, se (124). Ribos tam, kas didu, geriausia ir gražiausia, o mes, apimti tingaus išsiblaškymo, to neatpažįstame. nebrėžtinos, tačiau dėmesį sykiu būtina telkti į tai, kas maža, į kasdienius įsipareigojimus. Todėl visų krikš- 173. Toks nusistatymas klausytis, savaime suprantama, čionių prašau kasdien nuoširdžiai tirti savo sąžinę kal- reiškia klusnumą Evangelijai kaip galutiniam kriterijui, bantis su mus mylinčiu Viešpačiu. Tuo pat metu įžval- taip pat Magisteriumui, kuris ją sergėja ir Bažnyčios gumas akina mus atpažinti konkrečias priemones, lobyne mėgina surasti tai, kas galėtų būti vaisingiau- Viešpaties numatytas savo slėpiningame meilės plane, sia šiandieniam išganymui. Kalbama ne apie receptų kad neapsiribotume vien gerais ketinimais. taikymą ar praeities kartojimą: vienodi sprendimai ne- gali būti tinkami visomis aplinkybėmis, ir tai, kas buvo Antgamtinė dovana naudinga viename kontekste, nebūtinai duos vaisių ki- tame. Dvasių įžvelgimas išlaisvina mus iš nelankstumo, 170. Dvasinis įžvalgumas tikrai neatmeta žmogiš- kuriam nėra vietos Prisikėlusiojo amžinos šiandienos kosios, egzistencinės, psichologinės, sociologinės ar atžvilgiu. Tik Dvasia moka prasiskverbti į tamsiausias

14 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežius tikrovės kerteles ir atsižvelgti į visus niuansus, kad sinkime vienas kitą. Tada dalysimės laime, kurios pa- Evangelijos naujybė išnirtų kitoje šviesoje. saulis neįstengs iš mūsų atimti.

Dovanos ir kryžiaus logika Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2018-ųjų, mano pon- tifikato šeštųjų metų, kovo 19-ąją, per Šv. Juozapo iškilmę. 174. Augimo įžvalgumu esminė sąlyga yra mokytis Die- vo kantrybės ir jo laiko matų, kurie niekada neatitinka Pranciškus mūsų. Jis neliepia ugniai kristi ant netikinčiųjų (plg. Lk 9, 54) nei leidžia uoliesiems ravėti raugių, augančių drau- ge su kviečiais (plg. Mt 13, 29). Negana to, reikalaujama Nuorodos dosnumo, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Įžvalgumo reikia ne atrasti, ką dar galima išgauti iš (66) Plg. Homilija per šv. Mišias Šv. Mortos namuose (2014 gyvenimo, bet pažinti, kaip galėtume geriau atlikti savo 06 09): L‘Osservatore Romano, 2014 06 10, p. 8. užduotį, patikėtą per krikštą, o tai reiškia būti pasiren- (67) Antro ir trečio palaiminimo seka įvairiose tekstinėse tra- gusiam atsižadėti galbūt net ir visko. Juk laimė yra pa- dicijose įvairuoja. radoksali ir geriausias patirtis dovanoja, kai priimame (68) Dvasinės pratybos, 23d. slėpiningą logiką, kuri yra ne iš šio pasaulio. Šv. Bo- (69) Manoscritto ,C 12 r: Opere complete, Roma 1997, 247. naventūras apie kryžių taip pasakė: „Tai yra mūsų lo- (70) Nuo Bažnyčios tėvų laikų Bažnyčia brangina ašarų dova- gika“ (125). Kas persiima tokia dinamika, tas neleidžia ną, kaip liudija graži malda Ad petendam compunctionem cordis: nujautrinti savo sąžinės ir dosniai atsiveria įžvalgumui. „Visagalis ir gailestingiausiasis Dieve, tu padarei, kad iš uolos ištrykštų gyvojo vandens šaltinis ištroškusiai tautai. Padaryk, 175. Kai Dievo akyse tiriame savo gyvenimo kelius, kad iš mūsų kietos širdies ištekėtų atgailos ašaros, idant galė- nuošalyje nepalikime nė vienos srities. Visais gyve- tume apverkti savo nuodėmes ir per tavo gailestingumą gauti nimo aspektais galime toliau augti ir pasiūlyti Dievui jų atleidimą“ (Missale Romanum, ed. typ. 1962, p. 110) kai ką daugiau, net ten, kur patiriame didžiausius sun- (71) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1789; plg. 1970. kumus. Tačiau būtina Šventosios Dvasios prašyti, kad (72) Ten pat, 1787. mus išlaisvintų ir išsklaidytų baimę, skatinančią už- tverti Jai kelią į kai kurias mūsų gyvenimo sritis. Kas iš (73) Juodinimas ir šmeižtas yra tarsi teroristinis aktas: nume- tama bomba, padaroma žalos, o teroristas laimingai ir ramiai Jos prašo visko, tam ji ir duoda viską. Šventoji Dvasia pasišalina. Tai labai toli nuo taurumo to, kuris ateina nuošir- nori į mus įžengti ne tam, kad suluošintų ar silpnintų, džiai pasikalbėti veidas į veidą galvodamas apie kito gėrį. bet kad dovanotų pilnatvę. Tai leidžia mums suvokti, jog įžvalga yra ne pasipūtėliška savianalizė, egoistinė (74) Kartais būtina kalbėti apie brolio ar sesers sunkumus. savistaba, bet tikras išėjimas iš savęs link Dievo slėpi- Tokiais­ atvejais gali pasitaikyti, kad vietoje objektyvaus fakto nio, išėjimas, padedantis mums įgyvendinti užduotį, perteikiama interpretacija. Emocijos iškreipia konkrečią fakto kuriai esame pašaukti brolių labui. tikrovę, paverčia ją interpretacija ir galiausiai ji perteikiama su- bjektyviai. Taip tikrovė sugriaunama ir kito tiesa negerbiama. *** (75) Apašt. parag. Evangelii gaudium (2013 11 24), 218: AAS 105 (2013), 1110. 176. Trokštu, kad šiuos apmąstymus vainikuotų Ma- (76) Ten pat, 239: 1116. rija, nes ji kaip niekas kitas gyveno Jėzaus palaimi- (77) Ten pat, 227, 1112. nimais. Ji virpėjo iš džiaugsmo Dievo artybėje, laikė (78) Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 41c: AAS 83 viską savo širdyje ir leidosi perveriama kalavijo. Ji yra (1991), 844–845. šventoji tarp šventųjų, labiausiai palaimintoji, rodan- (79) Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 čioji šventumo kelią ir juo lydinčioji. Jai ne vis tiek, kai 06), 49: AAS 93 (2001), 302. parkrentame ir liekame gulėti, ir kartais ji neteisdama (80) Ten pat. paima mus į savo rankas. Kalbėjimasis su ja mus pa- guodžia, išlaisvina ir šventina. Motinai nereikia daug (81) Bulė Misericordiae Vultus (2015 04 11), 12: AAS 107 (2015), 407. žodžių, jai nereikia per daug aiškinti, kas mums nuti- ko. Užtenka vis sušnibždėti: „Sveika, Marija...“ (82) Atminkime, kaip sureagavo gailestingasis samarietis, pakelyje aptikęs plėšikų paliktą pusgyvį vyrą. 177. Tikiuosi, kad šie puslapiai padės visai Bažnyčiai (83) Kanados katalikų vyskupų konferencijos Socialinių reika- stengtis skatinti šventumo troškimą. Prašykime, kad lų komisija. Atviras laiškas parlamento nariams The Common Šventoji Dvasia įkvėptų mums karštą troškimą būti Good or Exclusion: A Choice for Canadians (2001 02 01), 9. šventiems didesnei Dievo garbei, ir šiuo atžvilgiu drą- (84) 5-oji visuotinė Lotynų Amerikos ir Karibų regiono

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 15 Popiežius

vyskupų konferencija, remdamasi nuolatiniu Bažnyčios (105) Šv. Jonas Paulius II. Posinod. apašt. parag. Vita con- mokymu, mokė, kad žmogus „visais savo egzistencijos secrata (1996 03 25), 42: AAS 88 (1996), 416. tarpsniais nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ir po mir- (106) Confessioni, IX, 10, 23–25: PL 32, 773–775. ties visada yra šventas“ ir kad jo gyvybė gintina „visais jos (107) Ypač noriu priminti tris raktinius žodžius: „prašau, tarpsniais nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“ (Docu- ačiū, atsiprašau“, nes „laiku pasakyti tinkami žodžiai diena mento di Aparecida, 2007 06 29, 388; 464). iš dienos saugo ir kursto meilę“ (Posinod. apašt. parag. Amo- (85) Regula, 53, 1: PL 66, 749. ris laetitia [2016 03 19], 133: AAS 108 [2016], 363). (86) Plg. ten pat, 53, 7: PL 66, 750. (108) Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Rankraštis C, 29 v–30 r: (87) Ten pat, 53, 15: PL 66, 751. Opere complete, Roma 1997, 269. (88) Bulė Misericordiae Vultus (2015 04 11), 9: AAS 107 (2015), 405. (109) Gradi de perfezione, 2: Opere, Roma 19794, 1079. (89) Ten pat, 10: AAS 107 (2015), 406. (110) Šv. Kryžiaus Jonas. Consigli per raggiungere la perfezione, (90) Posinod. apašt. parag. Amoris laetitia (2016 03 19), 311: 9: Opere, cit., 1078. AAS 108 (2016), 439. (111) Vita di S. Teresa di Gesù scritta da lei stessa, 8, 5: Opere, (91) Apašt. parag. Evangelii gaudium (2013 11 24), 197: AAS Roma 1981, 95. 105 (2013), 1103. (112) Šv. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Orientale lu- (92) Plg. Summa theologiae, II-II, q. 30, a. 4. men (1995 05 02), 16: AAS 87 (1995), 762. (93) Ten pat, ad 1. (113) Kalba per susitikimą su Italijos Bažnyčios 5-ojo susirin- (94) Cristo en los Pobres. Madrid 1981, 37–38. kimo dalyviais (Florencija, 2015 11 10): AAS 107 (2015), 1284. (95) Esama daug bauginimo formų, kurios, net jei atrodo (114) Plg. Šv. Bernardas. Sermones in Canticum Canticorum 61, elegantiškos bei pagarbios ir labai dvasinės, kitų savivertei 3–5: PL 183, 1071–1073. padarė didelės žalos. (115) Racconti di un pellegrino russo. Milano 19793, 41; 129. (96) Cautele, 13: Opere, Roma 19794, 1070. (116) Plg. Dvasinės pratybos, 230–237. (97) Ten pat. (117) Lettera a Enrico de Castries (1901 08 14): Charles de Fou- 5 (98) La Misericordia Divina nella mia anima. Diario della beata cauld. Opere spirituali. Antologia. Roma 1983 , 623. Suor Faustina Kowalska. Città del Vaticano 1996, 132. (118) 5-oji visuotinė Lotynų Amerikos ir Karibų regiono vys- (99) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I-II, q. 70, a. 3. kupų konferencija. Documento di Aparecida (2007 06 29), 259. (100) Apašt. parag. Evangelii gaudium (2013 11 24), 6: AAS (119) Indijos katalikų vyskupų konferencija. 21-osios plena- 105 (2013), 1221. rinės asamblėjos baigiamasis pareiškimas (2009 02 18), 3.2. (101) Siūlau kalbėti šv. Tomui Morui priskiriamą maldą: (120) Plg. Homilija per šv. Mišias Šv. Mortos namuose (2013 „Suteik man, Viešpatie, gerą virškinimą ir ką nors, ką gali- 10 11): L‘Osservatore Romano, 2013 10 12, p. 12. ma virškinti. Suteik man kūno sveikatos ir būtino gero nu- (121) Plg. Pal. Paulius VI. Katechezė per bendrąją audienciją siteikimo ją palaikyti. Suteik man paprastą sielą, mokančią (1972 11 15): Insegnamenti X (1972), 1168–1170: „Vienas iš di- branginti visa, kas gera, ir lengvai neišgąsdinamą blogio, džiausių poreikių yra gynimasis nuo blogio, kurį vadiname bet surandančią priemonių vėl viską sustatyti į savo vietas. demonu. <...> Blogis nėra vien trūkumas, tai – veiksmingu- Duok man sielą, nepažįstančią nuobodulio, murmėjimo, mas, gyva dvasinė, sugedusi ir gadinanti būtybė. Baisi tikro- dūsavimo ir aimanavimo nei per didelio rūpinimosi tuo vė. Slėpininga ir bauginanti. Kas šios tikrovės egzistenciją trukdančiu dalyku, vadinamu aš. Dovanok man, Viešpatie, neigia, tas yra kitapus biblinio ir bažnytinio mokymo ribų, humoro jausmą. Suteik malonę suprasti sąmojį ir gyvenime lygiai kaip ir tas, kuris ją laiko savarankišku pradu, neky- atrasti džiaugsmo bei gebėti juo dalytis su kitais.“ lančiu, kaip ir visa kūrinija, iš Dievo, ir tas, kuris ją aiškina (102) Posinod. apašt. parag. Amoris laetitia (2016 03 19), 110: kaip netikrą tikrovę, kaip mūsų bėdų nežinomų priežasčių AAS 108 (2016), 354. išgalvotą, fantastišką suasmeninimą.“ (103) Apašt. parag. Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 80: AAS (122) José Gabriel del Rosario Brochero. Predica delle bandiere: 68 (1976), 73. Įdomu konstatuoti, kad šiame tekste palaimin- Argentinos vyskupų konferencija. El Cura Brochero. Cartas y tasis Paulius VI džiaugsmą artimai sieja su parresia. Apgai- sermones. Buenos Aires 1999, 71. lestaudamas dėl „džiaugsmo ir vilties stokos“, jis aukština (123) Apašt. parag. Evangelii gaudium (2013 11 24), 85: AAS „žavų ir malonų evangelizavimo džiaugsmą“, susiedamas jį 105 (2013), 1056. su „vidiniu pakilimu, kurio niekas ir niekada negali nuslo- (124) Šventojo Ignaco Lojolos kapą puošia išmintinga epita- pinti“. Tai laiduoja, kad pasaulis išgirs Evangeliją „ne iš liū- fija: „Non coerceri a maximo, contineri tamen a minimo divinum dnų ir netekusių drąsos“ skelbėjų. Šventaisiais 1975-aisiais est“ (Dieviška yra nebūti ribojamam to, kas didžiausia, ir metais Paulius VI džiaugsmui paskyrė apaštališkąjį paragi- būti tame, kas mažiausia). nimą Gaudete in Domino (1975 05 09): AAS 67 (1975), 289–322. (125) Collationes in Hexaemeron, 1, 30. (104) Cautele, 15: Opere, Roma 19794, 1072.

16 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežiaus katechezės

Popiežius Pranciškus Tikėjimo simbolis susieja Eucharistiją su Krikštu, pri- imamą „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Tikėjimo išpažinimas ir visuotinė malda Dvasios“, ir primena, kad sakramentus reikia suprasti Bažnyčios tikėjimo šviesoje. 2018 m. vasario 14 d. Atsakas į Dievo žodį, priimtą su tikėjimu, išreiškiamas bendra malda, vadinama Visuotine malda, nes ji apima Laba diena, nors šiandien oras nelabai malonus. Ta- Bažnyčios ir pasaulio reikalus (plg. Bendrieji Romos mi- čiau jei sieloje džiaugsmas, diena visada būna gera. šiolo nuostatai, 69–71; plg. Ordo Lectionum Missae: Prae- Taigi laba diena! Šiandien audiencija vyksta dviejose notanda, 30–31). Ji taip pat vadinama „tikinčiųjų malda“. vietose: dėl oro sąlygų audiencijų salėje yra nedidelė ligonių grupė, o mes esame čia. Tačiau mes matome Vatikano II Susirinkimo tėvai norėjo grąžinti šią mal- juos ir jie mato mus vaizdo ekrane. Pasveikinkime juos dą po Evangelijos ir homilijos, ypač sekmadieniais ir aplodismentais. švenčių dienomis, kad dalyvaujant Dievo tautai būtų „maldaujama už šventąją Bažnyčią, už mūsų valdžią Tęsiame katechezę apie Mišias. Biblijos skaitinių klau- ir įvairių reikalų slegiamus asmenis, už visus žmones symasis, po to einanti homilija – su kuo tai susiję? Tai bei už viso pasaulio išganymą“ (Konstitucija Sacrosan- susiję su teise: Dievo tautos dvasine teise gausiai priim- ctum Concilium, 53; plg. 1 Tim 2, 1–2). Todėl, vadovau- ti iš Dievo žodžio lobyno (plg. Ordo Lectionum Missae: mi kunigo, kuris padaro įžangą ir pabaigia, „visi su- Praenotanda, 45). Eidami į Mišias kiekvienas iš mūsų sirinkusieji, vykdydami savosios kunigystės pareigas, turime teisę visapusiškai priimti Dievo žodį: aiškiai meldžiasi už visus žmones“ (Bendrieji Romos mišiolo perskaitytą, tinkamai pasakytą, vėliau gerai išaiškintą nuostatai, 45). Po diakono ar skaitovo skelbiamų ats- homilijoje. Tai yra teisė! O jei Dievo žodis gerai neper- kirų intencijų tikinčiųjų susirinkimas vieningu balsu skaitomas, jei diakonas, kunigas ar vyskupas nepa- prašo: „Išklausyk mus, Viešpatie.“ mokslauja su užsidegimu, tuomet tikintiesiems atima- ma ši teisė. Turime teisę išgirsti Dievo žodį. Viešpats Prisiminkime, ką Viešpats Jėzus mums pasakė: „Jei kalba visiems, ganytojams ir tikintiesiems. Jis beldžiasi pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – į Mišių dalyvių širdis, pagal kiekvieno gyvenimo sąly- jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ gas, amžių, situacijas. Viešpats paguodžia, pašaukia, (Jn 15, 7). Bet mes tuo netikime, nes mūsų tikėjimas daigina naujo ir sutaikinto gyvenimo daigus. Tai vyks- menkas. Tačiau Jėzus sako, kad jei turėtume tikėjimą ta per Jo žodį. Jo žodis beldžiasi į širdį ir ją perkeičia! kaip garstyčios grūdelį, viską gautume. „Prašykite, ko norite, ir visa jums bus duota.“ Šiuo momentu per vi- Todėl tylos momentas po homilijos leidžia priimtam suotinę maldą po Tikėjimo išpažinimo yra laikas pra- grūdui įsitvirtinti širdyje, kad rastųsi intencija ištiki- šyti Viešpaties svarbiausių dalykų, to, ko mums reikia, mai laikytis to, ką Dvasia įkvepia kiekvienam žmogui. ko norime. „Jums bus duota“; vienu ar kitu būdu, bet Po homilijos būna tyla. Čia reikia išlaikyti deramą tylą, „bus duota“. Viešpats pasakė: „Tikinčiam viskas gali- o kiekvienas turi apsvarstyti, ką išgirdo. ma.“ Ką atsakė tas vyras, kuriam Viešpats skyrė šiuos žodžius? Jis atsakė: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui.“ Kaip Mišios tęsiamos po šios tylos? Asmeninis tikėji- Mes taip pat galime pasakyti: „Viešpatie, aš tikiu. Bet mo atsakas įtraukiamas į Bažnyčios Tikėjimo išpaži- padėk mano menkam tikėjimui.“ Turime melstis ti- nimą, kuris išreiškiamas Tikėjimo simboliu. Mišiose kėjimo dvasia: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano neti- visi išpažįstame tikėjimą. Visos tikinčiųjų bendruo- kėjimui.“ Tačiau pasaulietiška logika grįsti poreikiai menės kalbamas Tikėjimo simbolis išreiškia bendrą nekyla į dangų, sutelkti į save patį prašymai lieka ne- atsaką į tai, ką drauge girdėjome per Dievo žodį (plg. išklausyti (plg. Jok 4, 2–3). Tos intencijos, kuriomis ti- Katalikų Bažnyčios katekizmas, 185–197). Yra esminė kintieji kviečiami melstis, turi įvardyti konkrečius baž- sąsaja tarp klausymosi ir tikėjimo. Tarp jų yra vieny- nytinės bendruomenės ir pasaulio poreikius, vengiant bė. Iš tikrųjų tikėjimas kyla ne iš žmogaus įsivaizda- sąlyginių ir trumparegiškų formuluočių. Visuotinė vimo, bet, kaip šv. Paulius primena, „iš klausymo, malda, kuria baigiama Žodžio liturgija, ragina mus klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, žvelgti Dievui, besirūpinančiam visais savo vaikais, 17). Tikėjimas maitinamas klausymu ir veda į sakra- būdingu žvilgsniu. mentą. Tikėjimo išpažinimas liturginiame susirinki- me yra tam, kad žmonės „prisimintų tikėjimo tiesas prieš pradėdami aukos liturgiją“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 43).

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 17 Popiežiaus katechezės

Eucharistijos liturgija: atnašavimas klusti dieviškajam Žodžiui ir save paaukoti kaip „visa- galiam Tėvui priimtiną auką“ jo „šventosios Bažnyčios 2018 m. vasario 28 d. labui“. „Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Pastaruoju su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę“ metu katechezėse kalbėjome apie Žodžio liturgiją – po (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1368). jos eina pamatinė Mišių dalis, Eucharistijos liturgija. Joje per šventuosius ženklus Bažnyčia sudabartina Naujosios Žinoma, mūsų atnaša yra maža, tačiau Kristui reikia Sandoros auką, kurią Jėzus užantspaudavo ant Kryžiaus šio mažo dalyko. Viešpats iš mūsų prašo mažo, o duo- altoriaus (plg. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 47). da mums tai daug. Jis prašo mažai. Jis prašo mūsų ge- Kryžius buvo pirmasis krikščionių altorius, ir kai artina- ros valios kasdienos gyvenime; prašo atviros širdies; mės prie altoriaus švęsti Mišių, mūsų atmintis krypsta į prašo, kad siektume būti geresni ir priimtume Jį, besi- Kryžiaus altorių, kur buvo paaukota pirmoji auka. Kuni- aukojantį mums Eucharistijoje; Jis prašo mūsų tų sim- gas, Mišiose atstovaujantis Kristui, daro tai, ką pats Kris- bolinių atnašų, kurios taps Jo Kūnu ir Krauju. Šis mal- tus darė ir patikėjo mokiniams per Paskutinę vakarienę: dos atnašos judesys vaizduojamas smilkalais, kurie jis ėmė duoną ir taurę, dėkojo, davė mokiniams tarda- apimti liepsnos skleidžia kylančius aukštyn kvapnius mas: „Imkite, valgykite, gerkite; tai yra mano Kūnas; tai dūmus. Atnašų pasmilkymas iškilmių dienomis, kry- yra taurė mano Kraujo; tai darykite mano atminimui.“ žiaus ir altoriaus, kunigo ir kunigiškos tautos pasmil- kymas regimai išreiškia atnašavimo ryšį, per kurį šios Bažnyčia, būdama klusni Jėzaus paliepimams, sutvar- tikrovės suvienijamos su Kristaus auka (Bendrieji Ro- kė Eucharistijos liturgiją pagal momentus, atitinkančius mos mišiolo nuostatai, 51). Nepamirškite, altorius yra Kančios išvakarėse Jėzaus ištartus žodžius ir įvykdytus Kristus, tačiau jis visuomet nurodo tą pirminį altorių, veiksmus. Per atnašų paruošimą prie altoriaus atnešama Kryžių; ant altoriaus, kuris yra Kristus, atnešame savo duona ir vynas, tai yra tie elementai, kuriuos Kristus menkas dovanas, duoną ir vyną, kurios taps didingos: paėmė į savo rankas. Per Eucharistijos maldą dėkojame taps pačiu Jėzumi, atsiduodančiu dėl mūsų. Dievui už visą atpirkimo darbą, o atnašos tampa Jė- zaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Po to eina Duonos lau- Visa tai taip pat išreiškiama atnašų malda. Joje kuni- žymas ir Komunija, per kurią išgyvename apaštalų, gas prašo Dievo priimti Bažnyčios aukojamas atnašas, priėmusių eucharistines dovanas iš paties Jėzaus ran- maldoje kviesdamas, kad įvyktų tas ypatingas apsikei- kų, patirtį (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 48). timas tarp mūsų vargingumo ir jo turtingumo. Duono- je ir vyne aukojame jam mūsų gyvenimo atnašą, kad Pirmasis Jėzaus gestas „jis paėmė duonos ir taurę vyno“ ji galėtų būti Šventosios Dvasios perkeista į Kristaus atitinka atnašų paruošimą. Tai pirmoji Eucharistijos litur- auką ir su Juo taptų vienintele Tėvui patinkančia dva- gijos dalis. Pagirtina tai, kad tikintieji atneša duoną ir sine auka. Atnašų malda užbaigia jų paruošimą ir pa- vyną kunigui, nes jie simbolizuoja Eucharistijai susibū- rengia mus Eucharistijos maldai (plg. Bendrieji Romos rusios Bažnyčios dvasinę auką. Gera, kad tikintieji patys mišiolo nuostatai, 53). Tegu savęs dovanojimo dvasin- atneša duoną ir vyną prie altoriaus. „Nors tikintieji duo- gumas, kurio mus moko šis Mišių momentas, nušvies ną ir vyną liturgijai dabar neša jau ne savo gamintą, kaip mūsų dienas, mūsų santykius su kitais, mūsų daro- senovėje, tačiau pats atnešimas dvasiniu atžvilgiu yra mus dalykus, patiriamus kentėjimus ir padės mums labai prasmingas ir vertingas“ (Bendrieji Romos mišiolo kurti žemišką miestą Evangelijos šviesoje. nuostatai, 49). Šiuo požiūriu reikšminga tai, kad šventin- damas kunigą vyskupas duoda jam duoną ir vyną saky- damas: „Priimk iš šventosios tautos atnašas Eucharistijos aukai“ (Romos pontifikalas – vyskupų, kunigų ir diako- Eucharistijos malda nų šventimai). Dievo tauta, atnešanti atnašas, duoną ir vyną, didžiąją atnašą Mišioms! Todėl per duonos ir vyno 2018 m. kovo 7 d. ženklus tikinčioji liaudis sudeda tinkamą atnašą į kuni- go rankas, kuris padeda jas ant altoriaus, arba Viešpaties stalo, „prie kurio atliekama visa aukos liturgija“ (Ben- Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias, o šioje ka- drieji Romos mišiolo nuostatai, 49). Taigi Mišių centras techezėje sutelksime dėmesį į Eucharistijos maldą. Pa- yra altorius, o altorius yra Kristus; reikia visuomet žvelg- sibaigus duonos ir vyno atnašavimo apeigoms, pra- ti į altorių, kuris yra Mišių centre. Per „žemės ir žmogaus sideda Eucharistijos malda, kuri yra centrinis Mišių darbo vaisių“ išreiškiamas tikinčiųjų įsipareigojimas pa- šventimo momentas, vedantis į šventąją Komuniją. Ji

18 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežiaus katechezės atitinka tai, ką pats Jėzus darė būdamas su apaštalais prisikėlimą, laukdama jo šlovingo sugrįžimo, Bažny- prie stalo per Paskutinę vakarienę, kai jis „sukalbėjo čia aukoja Tėvui dangų ir žemę sutaikinančią auką. Ji padėkos maldą“ už duoną, po to už vyno taurę (plg. aukoja velykinę Kristaus auką aukodamasi su juo pati Mt 26, 27; Mk 14, 23; Lk 22, 17. 19; 1 Kor 11, 24); jo dėko- ir prašydama Šventosios Dvasios galia tapti „Kristuje jimas atgyja kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharisti- vienu kūnu ir viena siela“ (plg. III Eucharistijos mal- ją, ir sujungia mus su jo išganymo auka. da; Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 48; Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 55). Bažnyčia nori būti suvie- Šioje iškilmingoje maldoje – o Eucharistijos malda yra nyta su Kristumi ir tapti vienu kūnu ir viena dvasia su iškilminga – Bažnyčia išreiškia tai, ką ji vykdo švęsdama Viešpačiu. Tai yra sakramentinės Komunijos malonė ir Eucharistiją, parodo priežastį, dėl ko Eucharistija šven- vaisius: maitinamės Kristaus Kūnu, kad jį valgydami čiama; ji išreiškia bendrystę su Kristumi, tikrai esančiu taptume šiandien pasaulyje gyvenančiu jo Kūnu. konsekruotoje duonoje ir vyne. Pakvietęs žmones kelti širdis į Viešpatį ir jam dėkoti, kunigas garsiai sako mal- Tai yra bendrystės slėpinys: Bažnyčia vienijasi su dą visų dalyvaujančiųjų vardu, kreipdamasis į Tėvą per Kristaus auka ir jo užtarimu. „Katakombų piešiniuo- Jėzų Šventojoje Dvasioje. „Šios maldos tikslas – kad visi se ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikyse- čia susirinkę tikintieji jungtųsi su Kristumi, išpažinda- na – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios mi Dievo didybę ir aukodami auką“ (Bendrieji Romos moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, mišiolo nuostatai, 54). Kad būtų galima jungtis, reikia Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmo- suprasti. Todėl Bažnyčia norėjo švęsti Mišias žmonėms nes ir juos užtaria“ (KBK, 1368). Bažnyčia yra besimel- suprantama kalba, kad kiekvienas galėtų įsitraukti į džiančioji, ji meldžiasi. Gražu galvoti, kad Bažnyčia šlovinimą ir į šią didžią maldą drauge su kunigu. Nes yra besimeldžianti, kad ji meldžiasi. Apaštalų dar- „Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vieninte- bų knygoje pasakojama, kaip Petrui būnant kalėjime lė auka“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1367). krikščionių bendruomenė „karštai meldėsi už jį“. Tai besimeldžianti Bažnyčia, maldinga Bažnyčia. Dalyvau- Mišiole yra skirtingos Eucharistijos maldos formulės. dami Mišiose mes būname besimeldžianti Bažnyčia. Jas visas sudaro būdingi dėmenys, kuriuos dabar norė- čiau priminti (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, Eucharistijos maldoje prašoma suburti visus Dievo vai- 55; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1352–1354).Visos kus tobula meile vienybėje su popiežiumi ir vyskupu, maldų formulės yra labai gražios. Pirmiausia yra Dėko- paminint jų vardus ir taip pažymint, kad švenčiame jimo giesmė, tai dėkojimas už Dievo dovanas, labiausiai kartu su visuotine Bažnyčia ir daline Bažnyčia. Malda už tai, jog atsiuntė savo Sūnų kaip Išganytoją. Dėkojimo kaip auka atnašaujama Dievui už visus Bažnyčios na- giesmė baigiasi pritarimo giesme (aklamacija) „Šventas“, rius, gyvus ir mirusius, laukiant palaimintosios vilties ji paprastai giedama. Gražu giedoti „Šventas“: „Šventas, ir amžinojo dangaus paveldo drauge su Mergele Marija šventas, šventas Viešpats.“ Gražu tai giedoti. Visas tikin- (KBK 1369–1371). Nė vienas ir niekas neužmirštamas čiųjų susirinkimas vieningu balsu gieda drauge su an- Eucharistijos maldoje, viskas pavedama Dievui – tai gelais ir šventaisiais šlovindamas ir garbindamas Dievą. primenama maldą užsklendžiančioje doksologijoje. Nė vienas nepamirštamas. Jei turiu giminių ar draugų, ku- Po to šaukiamasi Dvasios, kad ji savo galia pašventin- rie vargsta arba yra iškeliavę iš šio pasaulio į kitą, galiu tų duoną ir vyną. Mes kviečiame Dvasią, kad ji ateitų paminėti juos šiuo metu vidujai ir tyliai, taip pat galiu ir kad duonoje ir vyne būtų Jėzus. Šventosios Dvasios užrašyti tą vardą, kad jis būtų ištartas garsiai „Tėve, veikimas ir kunigo ištariamų Kristaus žodžių veiksmin- kiek turiu sumokėti, kad būtų paminėtas tas vardas?“ – gumas iš tikrųjų sudabartina duonos ir vyno pavidalais „Nieko.“ Ar suprantama? Nieko! Už Mišias nemokama. Jo Kūną ir Kraują, ant kryžiaus kartą visiems laikams Mišios yra Kristaus auka, kuri aukojama dovanai. At- paaukotą auką (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1375). pirkimas duodamas dovanai. Jei nori paaukoti, paau- Jėzus labai aiškiai tai pasakė. Pradžioje girdėjome, kaip kok, bet tai ne užmokestis. Svarbu tai suprasti. šventasis Paulius perduoda Jėzaus žodžius: „Tai mano Kūnas, tai mano Kraujas.“ „Tai mano Kraujas, tai mano Ši nustatyta maldos formuluotė gali mums atrodyti kiek Kūnas.“ Tai pasakė pats Jėzus. Mes neturėtume sa- svetima, išties tai senovinė formulė, tačiau gerai supras- votiškai mąstyti: „Bet kaip taip gali būti...“ Tai Jėzaus dami jos reikšmę tikrai tinkamiau galėsime joje daly- Kūnas. Tuo viskas pasakyta! Mums į pagalbą ateina ti- vauti. Ji iš tikrųjų išreiškia visa tai, ką vykdome švęsda- kėjimas; tikėjimo aktu tikime, kad tai yra Jėzaus Kūnas mi Eucharistiją. Negana to, ji mus moko trijų nuostatų, ir Kraujas. Tai yra „tikėjimo slėpinys“, kaip sakome po kurių mums, kaip Jėzaus mokiniams, neturi niekuomet konsekracijos. Kunigas sako: „Tikėjimo slėpinys“, o mes pristigti. Trys nuostatos: pirma, išmokti visuomet ir visur atsiliepiame pritardami. Atmindama Viešpaties mirtį ir dėkoti, ne tik tam tikromis progomis, kai gerai sekasi;

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 19 Popiežiaus katechezės antra, savo gyvenimą paversti laisvai dovanojama meilės do- kaip Dievo vaikai. Mes taip pat maldaujame „atleisti vana; trečia, kurti konkrečią bendrystę Bažnyčioje ir su kie- mūsų kaltes“, o kad galėtume būti verti priimti Dievo kvienu žmogumi. Taigi kertinė Mišių malda mus moko atleidimą, įsipareigojame atleisti mus įskaudinusiems. po truputį visą savo gyvenimą paversti „eucharistija“, Tai nėra lengva. Atleisti mus įžeidusiems žmonėms tai yra dėkojimu. nėra lengva; tai malonė, kurios mes turime prašyti: „Viešpatie, išmokyk mane atleisti, kaip Tu man atlei- dai.“ Tai malonė. Savo pačių pastangomis mes neįsten- giame: atleisti yra Šventosios Dvasios malonė. „Tėve „Tėve mūsų“ ir duonos laužymas mūsų“ atveria mūsų širdis Dievui, taip pat paruošia mus ir broliškai meilei. Galiausiai prašome Dievą „gel- 2018 m. kovo 14 d. bėti mus nuo pikto“, kuris mus atskiria nuo Jo, taip pat atskiria nuo brolių. Aiškiai suvokime, jog šie prašymai yra visiškai tinkami, kad pasirengtume šventajai Ko- Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Per Paskutinę munijai (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56). vakarienę, kai Jėzus paėmė duoną ir taurę vyno, padėko- jo Dievui, žinome, kad jis „laužė duoną“. Mišių Eucharis- Mūsų prašymai, išsakyti maldoje „Tėve mūsų“, praplečia- tijos liturgijoje šis veiksmas atitinka „duonos laužymą“, mi kunigo tariama malda, kuria jis visų vardu maldauja: po kurio eina Viešpaties išmokyta malda „Tėve mūsų“. „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio, suteik ramy- bę mūsų laikams...“. Tuomet tarsi uždedamas ramybės Taip prasideda Komunijos apeigos: bendruomenei drau- apeigų antspaudas: pirmiausia prašoma Kristaus ramy- ge kalbant „Tėve mūsų“, tęsiasi Eucharistijos maldos gy- bės dovanos (plg. Jn 14, 27) – tokios skirtingos nuo pasau- rius ir maldavimai. Tai nėra tik viena iš daugelio krikščio- lio ramybės, – kad ugdytų Bažnyčioje vienybę ir ramybę nių maldų, bet Dievo vaikų malda: tai didi Jėzaus išmokyta pagal jo valią. „Prieš valgydami vieną Duoną“, konkrečiu malda. „Tėve mūsų“ buvo mums perduota Krikšto die- gestu išreiškiame bažnytinę bendrystę ir „vieni kitiems ną ir leidžia patirti Jėzaus Kristaus jauseną. Melsdamiesi pareiškiame nuoširdumą“ (plg. Bendrieji Romos mišiolo „Tėve mūsų“ malda, meldžiamės panašiai kaip Jėzus. nuostatai, 56). Romos apeigose nuo seno ramybės palin- Šia malda Jėzus meldėsi ir mokė jos mus; kai mokiniai jo kėjimas įterpiamas prieš Komuniją ir veda į eucharistinę paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis kaip tu“, Jėzus Komuniją. Pagal šv. Pauliaus mokymą neįmanoma lau- meldėsi šitaip. Kaip gražu melstis panašiai kaip Jėzus! Jo žyti vienos duonos, kuri mus daro vienu kūnu Kristuje, dieviškojo mokymo išugdyti drįstame kreiptis į Dievą, nepripažįstant, kad esame sutaikinti broliška meile (plg. vadindami jį Tėvu, nes esame atgimę kaip jo vaikai per 1 Kor 10, 16–17; 11, 29). Kristaus ramybė negali įsišakny- vandenį ir Šventąją Dvasią (plg. Ef 1, 5). Nė vienas iš ti- ti širdyje, negebančioje patirti brolystės, atgaivinti jos po krųjų negalėtų kreiptis į jį familiariai Abba – „Tėve“, jei sužeidimo. Ramybė yra Viešpaties dovanojama: jis dova- nebūtų Dievo pagimdytas, be Šventosios Dvasios įkvė- noja mums malonę atleisti mus įskaudinusiems. pimo, apie kurį moko šventasis Paulius (Rom 8, 15). Turė- kime omenyje: nė vienas negali kreiptis „Tėve“ be Šven- Po ramybės palinkėjimo gesto seka duonos laužymas, ku- tosios Dvasios įkvėpimo. Kaip dažnai pasitaiko žmonių, ris nuo apaštalų laikų davė pavadinimą visam Eucharis- kurie taria „Tėve mūsų“, bet nesuvokia, ką sako. Taip, jis tijos šventimui (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, yra Tėvas, bet ar jauti sakydamas „Tėve“, kad jis yra Tė- 56; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1329). Per Paskutinę vas, tavo Tėvas, žmonijos Tėvas, Jėzaus Kristaus Tėvas? vakarienę Kristaus įvykdytas Duonos laužymas yra ap- Ar turi ryšį su šiuo Tėvu? Kai meldžiamės „Tėve mūsų“, reiškiantis gestas, leidęs mokiniams Jį atpažinti po pri- užmezgame ryšį su mus mylinčiu Tėvu, tačiau šį ryšį lai- sikėlimo. Atsimename Emauso mokinius, kurie, pasako- duoja Dvasia, ji leidžia jausti, kad esame Dievo vaikai. dami apie susitikimą su Prisikėlusiuoju, sako, „kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“ (plg. Lk 24, 30–31. 35). Kokia dar malda geriau negu Jėzaus išmokytoji galėtų parengti mus sakramentinei Komunijai su juo? „Tėve Eucharistinės Duonos laužymą lydi malda „Dievo mūsų“ meldžiamasi ne tik per Mišias, bet taip pat ryte Avinėli“. Tai vardas, kuriuo Jonas Krikštytojas nuro- ir vakare, per Rytmetinę ir Vakarinę; nuostata, kad dė į Jėzų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio esame Dievo vaikai, taip pat brolybė artimo atžvilgiu nuodėmę“ (Jn 1, 29). Biblinis avinėlio įvaizdis byloja krikščioniškai formuoja mūsų dienas. apie atpirkimą (plg. Iš 12, 1–14; Iz 53, 7; 1 Pt 1, 19; Apr 7, 14). Eucharistinėje Duonoje, kuri sulaužoma dėl pa- Viešpaties maldoje „Tėve mūsų“ prašome „kasdienės saulio gyvybės, besimeldžianti bendruomenė atpažįs- duonos“. Joje įžvelgiame ypatingą nuorodą į eucha- ta tikrąjį Dievo Avinėlį, Atpirkėją Kristų ir jo maldauja: ristinę Duoną, kurios mums reikia, idant gyventume „Pasigailėk mūsų... suteik mums ramybę.“

20 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežiaus katechezės

„Pasigailėk mūsų“ ir „suteik mums ramybę“ yra mal- Per Mišias po konsekruotos Duonos, Kristaus Kūno, davimai, kurie nuo „Tėve mūsų“ maldos iki duonos laužymo kunigas parodo ją tikintiesiems, kviesdamas laužymo padeda parengti mūsų širdį dalyvauti Eucha- juos dalyvauti Eucharistijos pokylyje. Mums žinomi ristiniame pokylyje, kuris yra bendrystės su Dievu ir žodžiai, nuskambantys nuo šventojo altoriaus: „Lai- su broliais versmė. mingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą.“ Jie įkvėpti Apreiškimo knygos žodžių: „Palaiminti, kurie pakvies- Nepamirškime tos didžios maldos: maldos, kurios iš- ti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9): kalbama apie mokė Jėzus ir kuria jis melsdavosi Tėvui. Ši malda pa- „jungtuves“, nes Jėzus yra Bažnyčios Sužadėtinis – šis rengia mus Komunijai. kvietimas ragina mus patirti glaudžią vienybę su Kris- tumi, džiaugsmo ir šventumo versme. Tai kvietimas, kuris atneša džiaugsmą ir tuo pat metu ragina mus ištir- ti tikėjimo nušviestą sąžinę. Viena vertus, matome ats- Eucharistijos liturgija: Komunija tumą, skiriantį mus nuo Kristaus šventumo, kita vertus, tikime, kad jo Kraujas „išliejamas nuodėmėms atleisti“. 2018 m. kovo 21 d. Mums visiems buvo atleista per Krikštą, taip pat vi- siems atleidžiama ar bus atleista artinantis prie Sutaiki- nimo sakramento. Atminkite: Jėzus visuomet atleidžia. Šiandien pirmoji pavasario diena: linkiu jums gra- Jėzus niekuomet nepavargsta atleisti. Tai mes pavargs- žaus pavasario! Kas vyksta pavasarį? Skleidžiasi au- tame prašyti atleidimo. Šv. Ambraziejus mąstydamas galai, žydi medžiai. Užduosiu jums keletą klausimų. apie šio Kraujo išganomąją vertę sušuko: „Jei aš nuolat Ar gali ligotas medis ar augalas gražiai žydėti? Ne! Ar nusidedu, turiu visuomet turėti vaistų“ (De sacramentis, gali medis ar augalas, nelaistomas lietaus ar dirbtiniu 4, 28: PL 16, 446A). Vadovaudamiesi šiuo tikėjimu krei- būdu, gražiai žydėti? Ne. Ar gali žydėti medis ar au- piame žvilgsnį į Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio galas, kurio šaknys nukirstos? Ne. Ar be šaknų jie gali nuodėmę, ir šaukiamės jo: „Viešpatie, nesu vertas, kad žydėti? Ne! Ir štai žinia: krikščioniškasis gyvenimas ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pa- turi būti toks, kad žydėtų meilės darbais, darant gera. sveiks.“ Mes tai sakome per kiekvienas Mišias. Tačiau jei neturi šaknų, negalėsi žydėti. O kas yra ša- knys? Jėzus! Jeigu nesi su Jėzumi suaugęs iš pašaknų, Kai einame procesija priimti Komunijos, kai artinamės negalėsi žydėti. Jei nelaistysite savo gyvenimo malda ir prie altoriaus priimti Komunijos, iš tikrųjų pats Kristus sakramentais, ar galėsit žydėti krikščioniškais žiedais? ateina pas mus, kad padarytų mus panašius į save. Tai Ne! Nes malda ir sakramentai palaisto šaknis, ir tuo- susitikimas su Jėzumi! Maitintis Eucharistija reiškia leis- met mūsų gyvenimas žydi. Linkiu, kad jūsų pavasaris ti būtų perkeistam į Tą, kurį priimame. Šv. Augustinas pražystų žiedais, taip pat Velykos skleistųsi žiedais: padeda mums tai suprasti pasakodamas apie šviesą, žydėtų gerais darbais, dorybėmis ir geradarybėmis ar- kurią išgyveno išgirdęs, kaip Kristus jam sako: „Aš esu timui. Atsiminkite labai gražų posakį iš mano tėvynės: stipriųjų maistas; auk ir maitinkis manimi; tu neperkei- „Medžio žiedai kyla iš to, kas po žeme.“ Niekuomet si manęs kaip kito kūniško maisto, bet būsi perkeistas neatsiskirkime šaknimis nuo Jėzaus. į mane“ (Confesssioni VII, 10, 16: PL 32, 742). Kiekvieną kartą priimdami Komuniją panašėjame į Jėzų, tampame Dabar tęskime katechezes apie šventąsias Mišias. Mi- vis labiau perkeičiami į Jėzų. Panašiai kaip duona ir vy- šių šventimas, kurį apžvelgėme atskirais etapais, yra nas perkeičiami į Viešpaties Kūną ir Kraują, taip ir tie, nukreiptas į Komuniją, tai yra vienijimąsi su Jėzumi. kurie su tikėjimu jį priima, perkeičiami į gyvą Eucha- Tai sakramentinė Komunija, ne dvasinė Komunija, ristiją. Kunigui, dalijančiam Eucharistiją ir sakančiam: kurią gali priimti ir savo namuose tardamas: „Jėzau, „Kristaus Kūnas“, atsakai „Amen“; tai reiškia, kad pri- noriu priimti tave dvasiškai.“ Ne, tai sakramentinė pažįsti malonę ir įsipareigojimą, susijusį su tapimu Kris- Komunija su Kristaus Kūnu ir Krauju. Mes švenčiame taus Kūnu. Nes priimdamas Eucharistiją, tampi Kristaus Eucharistiją, maitindamiesi Kristumi, kuris dovano- Kūnu. Tai gražu, tai labai gražu. Komunija vienija mus ja save tiek Žodyje, tiek Altoriaus sakramente, dary- su Kristumi, atitraukia mus nuo savanaudiškumo; ji at- damas mus panašius į jį. Pats Jėzus sako: „Kas valgo veria mus ir vienija su visais tais, kurie yra viena Jame. mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, Tai Komunijos stebuklas: tampame tuo, ką priimame! ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jėzaus gestas, kuriuo jis dovanoja savo Kūną ir Kraują mokiniams Paskutinės vakarienės Bažnyčia trokšta, kad tikintieji priimtų Viešpaties Kūną metu, ir šiandien tęsiasi per kunigų ar diakonų tarnys- ostijomis, konsekruotomis tose pačiose Mišiose. Eucha- tę: jie yra gyvybės Duonos ir išganymo Taurės įprasti- ristinio pokylio ženklas visapusiškiau išreiškiamas, kai niai dalytojai broliams ir seserims. šventoji Komunija priimama dviem pavidalais, nors pa-

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 21 Popiežiaus katechezės gal katalikų mokymą žinome, kad ir vienu pavidalu prii- kartą kalbėjome apie Komuniją ir maldą po Komuni- mamas visas Kristus (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, jos. Po šios maldos Mišios baigiamos kunigo teikiamu 56; 240–241). Pagal Bažnyčios praktiką, kaip jau sakėme, palaiminimu ir žmonių paleidimu (plg. Bendrieji Ro- tikintieji paprastai artinasi prie Eucharistijos procesija, mos mišiolo nuostatai, 57). Mišios prasidėjo Kryžiaus Komuniją priima maldingai stovėdami ar klūpodami, ženklu: Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios kaip nustatyta Vyskupų konferencijos, priimdami sakra- Dvasios, šis liturginis veiksmas užbaigiamas taip pat mentą į burną arba savo nuožiūra, jei tai leidžiama, į del- Trejybės vardu. ną. Po Komunijos būna tyla, tyli malda padeda branginti širdyse tą dovaną, kurią ką tik priėmėme. Mums labai Žinome, kad pasibaigus Mišioms prasideda krikščio- padeda, jei kiek praplečiame tą tylos momentą širdyje niškojo liudijimo užduotis. Krikščionis eina į Mišias ne kalbėdami su Jėzumi; taip pat tinka giedoti psalmę ar tam, kad vien įvykdytų savaitinę pareigą, o tuomet šlovinimo giesmę, padedančią mums būti su Viešpačiu visa tai pamirštų, ne tam. Krikščionys eina į Mišias (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56). dalyvauti Viešpaties Kančioje ir Prisikėlime, kad po to galėtų krikščioniškiau gyventi: prasideda krikš- Eucharistijos liturgija baigiama malda po Komunijos. čioniškojo liudijimo užduotis. Mes išeiname iš Baž- Šia malda kunigas visų vardu atsigręžia į Dievą dėko- nyčios „eidami ramybėje“, nešdami Dievo palaimi- damas už tai, jog leido dalyvauti jo pokylyje, ir prašy- nimą į kasdienę veiklą, savo namus, darbovietes, šio damas, kad priimta dovana perkeistų mūsų gyvenimą. žemiškojo miesto užsiėmimus, „šlovindami Viešpatį Eucharistija daro mus stiprius, kad galėtume nešti vai- savo gyvenimu“. Tačiau jeigu išeiname iš bažnyčios sių gerais darbais gyvendami kaip krikščionys. Reikš- apkalbinėdami ir sakydami: „Pažiūrėk į šitą, pažvelk minga šiandienos Komunijos malda, kuria prašome: į aną“, plakdami liežuviais, tuomet Mišios nepasiekė „Šis dalyvavimas Eucharistijoje, Viešpatie, tebus mums mūsų širdies. Kodėl? Nes neįstengiu gyventi krikš- dangiškas vaistas: tegul naikins mūsų ydas ir stiprins čioniškuoju liudijimu. Kiekvieną kartą iš Mišių priva- mus amžina globa“ (Romos mišiolas, V gavėnios savai- lau išeiti geresnis nei buvau ateidamas, privalau išeiti tės trečiadienis). Artinkimės prie Eucharistijos – priim- turėdamas daugiau gyvybės, daugiau jėgų, daugiau kime Jėzų, kuris perkeičia mus į save ir daro mus sti- valios skleisti krikščioniškąjį liudijimą. Per Eucharis- presnius. Viešpats yra toks geras ir toks didis! tiją Viešpats Jėzus įžengia į mus, į mūsų širdis ir kū- nus, kad galėtume „gyvenime laikytis Krikštu gauto tikėjimo“ (plg. Romos mišiolas, Velykų antrosios die- nos Pradžios malda). Baigiamosios Mišių apeigos Pereiname nuo šventimo į gyvenimą suvokdami, kad Mi- 2018 m. balandžio 4 d. šios įgyvendinamos konkrečiais pasirinkimais žmonių, asmeniškai įsitraukiančių į Kristaus slėpinius. Neturi- me pamiršti, jog švenčiame Eucharistiją, idant taptume Šiandien matome aikštę, papuoštą gėlėmis: gėlės tei- eucharistiniai vyrai ir moterys. Ką tai reiškia? Tai reiškia kia džiaugsmą, linksmybę. Kai kur Velykos vadina- leisti Kristui veikti per mūsų darbus: kad jo mintys būtų mos taip pat „žydinčiomis Velykomis“, nes prisikėlęs mūsų mintys, jo jausmai būtų mūsų jausmai, jo pasi- Kristus pražysta: jis yra naujas žiedas; mūsų nuteisini- rinkimai būtų mūsų pasirinkimai. Tai yra šventumas: mas žydi; žydi Bažnyčios šventumas. Todėl tiek daug veikti taip, kaip veikė Kristus, yra krikščioniškasis šven- gėlių – tai mūsų džiaugsmas. Visą savaitę švenčiame tumas. Šventasis Paulius tai aiškiai išreiškia kalbėdamas Velykas, ištisą savaitę. Taigi dar kartą vieni kitiems apie savo panašumą su Kristumi: „Esu nukryžiuotas palinkėkime linksmų Velykų. Sakykime visi kartu: kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena „Linksmų Velykų!“ [žmonės atsako: „Linksmų Ve- manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikė- lykų“]. Taip pat norėčiau, kad palinkėtume linksmų jimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save Velykų mylimam popiežiui Benediktui – jis buvo Ro- už mane“ (Gal 2, 19–20). Tai krikščioniškasis liudijimas. mos vyskupas, – kuris dabar dalyvauja su mumis ste- Pauliaus patirtis apšviečia taip pat mus: juo labiau mari- bėdamas per televiziją. Visi linkime linksmų Velykų name savo egoizmą – leidžiame mirti tam, kas priešinga popiežiui Benediktui [žmonės skanduoja: „Linksmų Evangelijai ir Jėzaus meilei, juo didesnė erdvė jo Dvasios Velykų!“]. O dabar stipriai paplokime. galiai sukuriama mumyse. Krikščionys yra žmonės, vy- rai ir moterys, kurie priėmę Kristaus Kūną ir Kraują lei- Šia katecheze užbaigiame ciklą, skirtą Mišioms: jos yra džia savo sielai plėstis Šventosios Dvasios galia. Leiskite atminimas, tačiau ne vien prisiminimas; čia iš naujo savo sieloms plėstis! Ne tokios siauros, uždaros, mažos, išgyvenama Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Pastarąjį savanaudiškos sielos, ne! Plačios sielos, didžios sielos,

22 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Popiežiaus katechezės plataus horizonto... Priėmę Kristaus Kūną ir Kraują leis- Reguliarus dalyvavimas Eucharistiniame pokylyje at- kite savo sieloms plėstis Dvasios galia. naujina, sustiprina ir pagilina ryšį su krikščionių ben- druomene, kuriai priklausome pagal tą principą, kad Tikras Kristaus buvimas konsekruotoje duonoje nesi- Eucharistija ugdo Bažnyčią (plg. KBK, 1396), ji visus mus baigia sulig Mišiomis (plg. Katalikų Bažnyčios katekiz- vienija. mas, 1374), Eucharistija saugoma tabernakulyje ligonių komunijai ir tyliai Viešpatį pagarbinti Švenčiausiaja- Galiausiai dalyvavimas Eucharistijoje įpareigoja kitų me Sakramente. Eucharistijos garbinimas ne Mišiose, atžvilgiu, ypač vargšų, ji moko mus per Kristaus Kūną tiek privatus, tiek bendruomeninis, iš tikrųjų padeda pasiekti brolių ir seserų kūną: juose Jis laukia, kad mums išlikti Kristuje (plg. KBK, 1378–1380). būtų mūsų atpažintas, aptarnautas, pagerbtas ir myli- mas (plg. KBK, 1397). Mišių vaisiai turi bręsti kasdieniame gyvenime. Šiek tiek pasitelkdami vaizduotę galėtume sakyti: Mišios Kadangi vienybės su Kristumi lobį nešiojame moli- yra tarsi grūdas, kviečių grūdas, augantis kasdienos niuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), mums reikia nuolat gyvenime; jis auga ir bręsta gerais darbais, nuosta- grįžti prie šventojo altoriaus, kol galiausiai rojuje galė- tomis, kurios daro mus panašius į Jėzų. Todėl Mišių sime visu mastu gėrėtis Avinėlio vestuvių puotos pa- vaisiai turi bręsti kasdienos gyvenime. Iš tikrųjų Eu- laima (plg. Apr 19, 9). charistija, ugdydama mūsų vienybę su Kristumi, at- naujina tą malonę, kurią Dvasia mums suteikia Krikš- Dėkokime Viešpačiui už kelionę, kurią galėjome išgy- tu ir Sutvirtinimu, kad krikščioniškas liudijimas būtų venti drauge, iš naujo suvokdami šventąsias Mišias, – įtikinamas (plg. KBK, 1391–1392). su atnaujintu tikėjimu leiskimės patraukiami į tikrą susitikimą su Jėzumi, kuris dėl mūsų mirė ir prisikėlė, Ką dar Eucharistija daro mūsų širdyse įžiebdama die- yra mūsų amžininkas. Tegul mūsų gyvenimas nuo- viškąją meilę? Ji saugo mus nuo nuodėmės: „Kuo labiau lat būna „žydintis“, kaip Velykos, vilties, tikėjimo ir mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė gerų darbų žiedais. Kad visada rastume tam stiprybės su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus nu- Eucharistijoje, vienybėje su Jėzumi. Visiems linksmų traukti ją per sunkiąją nuodėmę“ (KBK, 1395). Velykų!

Informacija apie pal. Teofiliaus Matulionio minėjimą Lietuvos vyskupijose

2018 m. gegužės 21 d. Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija išleido dekretą, kuriuo visose Lietuvos vyskupijose kasmet birželio 14 dieną leidžiamas palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laisvas minėjimas. Kitu tos pačios kongregacijos dekretu, išleistu šių metų gegužės 24 d., Kaišiadorių vysku- pijoje leista palaimintąjį Teofilių Matulionį kasmet birželio 14 d. minėti privalomo minėjimo tvarka.

Arkivyskupas kankinys Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju 2017 m. birželio 25 d. iškilmingos ceremonijos Vilniuje, Katedros aikštėje, metu.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas

2018 m. gegužės 30 d.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 23 Lietuvos Vyskupų Konferencija

Bažnyčia – už moterų prigimtines teises visuomenė kenčia smurtą. Tad moterys turi galimybę tiek puoselėti savo šeimą – pirminę visuomenės ląste- Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimasis dėl lę, tiek ir aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą ir Stambulo konvencijos užimti jame atsakingas pareigas.

2018 m. birželio 12 d. Bažnyčiai rūpi visi žmonės, bet labiausiai norime at- kreipti dėmesį į tuos, kurie patyrė sunkumus ir apri- bojimus. Moterys ne visada turėjo lygias galimybes Bažnyčia kviečia gerbti prigimtines žmogaus teises savo pasirinktose gyvenimo srityse. Pasitaiko atvejų, ir užtikrinti, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas kai atpažinus, jog negarantuojama lygybė, kuriamos smurto. Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš dirbtinės strategijos, norinčios sulyginti vyrą ir mote- moteris – forma yra nepateisinama. Stambulo kon- rį. Tokios lygybės strategijos siekia visus suvienodin- vencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos ti, panaikinti lyčių skirtumus, o pirmas šio proceso teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos žingsnis – suteikti dominuojančią reikšmę socialinei ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiš- lyčiai – tam, kas nėra duotybė, bet yra socialiai su- kų skaičiaus, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Pa- konstruojama. laikome ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti jau Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuo- egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias tai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą. siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologi- Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Nors jų lytys skirtin- nės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus gos, vyro ir moters lygybė įrašyta pačioje prigim- teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį po- tyje: žmogus yra asmuo, ir tai lygiai galioja vyrui žiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas ir moteriai: abu yra sukurti pagal asmeniško Dievo pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas paveikslą ir panašumą. Jie lygūs bendrakeleiviai, da- galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iš- lijasi vienoda atsakomybe, kiekvienas, naudodama- kreiptą požiūrį į lytį. sis savitomis dovanomis ir gabumais, kuria pasaulį, visuomenę bei jų ateitį. Stambulo konvencijos nuostatos iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas Tarp pamatinių vertybių, susijusių su žmonių gyve- ir nesuteikia jokio naujo teisinio instrumento kovai su nimu, aptinkama ta, kuri vadinama „gebėjimu būti smurtu prieš moteris. Palaikome ne Stambulo konven- dėl kito“, išsakoma giliai jaučiant, kad ypatingą vyro ciją ir joje numatytas teisėkūros priemones, bet efekty- ir moters gyvenimo dalį sudaro veikla, orientuota į vius veiksmus įgyvendinant Lietuvos teisėje jau egzis- žmogišką gebėjimą gyventi dėl kito, jį auginant, ap- tuojančias kovos su smurtu prieš moteris priemones. saugant, papildant vienas kitą ir puoselėjant. Todėl motinystė ir tėvystė negali būti nuvertinta. Patyrę ti- Todėl pasisakome už moterų prigimtines teises ir ra- krą motiniškumą ir tėviškumą vaikai išmoksta mylėti giname ugdyti pagarbą asmens unikalumui, vyro ir tiek, kiek patys yra mylimi dovanai, išmoksta gerbti moters lygiaverčiam skirtingumui, stiprinti šeimos kiekvieną kitą asmenį tiek, kiek patys yra gerbiami. institutą ugdant pagarbos kitam asmeniui mentalitetą Kiekvienąsyk, kai šių pamatinių potyrių trūksta, visa ir įgūdžius.

Lietuvos vyskupai

24 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Ganytojo žodis

Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Kaip tik dabar, manau, būtų teisinga išgirsti atsakymus į Pedro Lopez Quintana klausimus, kuriuos daugelis iš jūsų, ypač jaunimas, gal- būt sau ne kartą užduodate: Homilija Kaišiadorių katedroje Ką reiškia popiežius? Kas yra popiežius? Kodėl jis at- 2018 m. birželio 17 d. vyksta į Baltijos šalis?

1. Ką reiškia popiežius? Brangūs broliai ir seserys, Popiežius yra Kristaus vikaras – atstovas žemėje. Regima Dalijuosi su jumis asmeniniu ir nuoširdžiu džiaugsmu, Bažnyčios galva. Popiežius yra Romos vyskupas, Jėzaus kurį išgyvenu būdamas su jumis ir švęsdamas Šventąją Kristaus vikaras, šventojo Petro įpėdinis, aukščiausias Eucharistiją čia, Kaišiadorių katedroje, šia gražia pirmų- visuotinės Bažnyčios pontifikas, Italijos primas, Romos jų arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifi- provincijos arkivyskupas metropolitas, Vatikano miesto kacijos metinių proga. Dėkoju jūsų vyskupui Jonui Iva- valstybės monarchas, Dievo tarnų tarnas. nauskui už brolišką kvietimą aukoti šventąsias Mišias palaimintojo Teofiliaus garbei. Visų svarbiausias titulas yra Dievo tarnų tarnas.

Taip pat ir Šventasis Tėvas, kuriam atstovauju jūsų ša- Šventojo apaštalo Petro įpėdinis, kuriam Kristus suteikė lyje, yra kartu su mumis šioje aukoje. Todėl prašykime visuotinės Bažnyčios ganytojo pareigą. Šv. Petras pasku- Viešpatį popiežiui pačių geriausių ir reikalingiausių ma- tiniais savo gyvenimo metais tapo pirmuoju Romos vys- lonių per Švenčiausios Mergelės Marijos ir palaimintojo kupu, joje ir buvo 67 metais nukankintas. Teofiliaus Matulionio užtarimą. Kaip tikras Kristaus vikaras jis yra visos Bažnyčios gal- Visiems jums, čia susirinkusiems broliams vyskupams, va. Visų krikščionių Tėvas ir Mokytojas; jam buvo pa- kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems, perduodu Šven- tikėta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pilnutinė galia tojo Tėvo palaiminimą, meilę ir bendrystę ir sveikinu lin- vesti, palaikyti ir vadovauti visuotinei Bažnyčiai. kėdamas jums, kad Viešpaties taika ir ramybė visuomet gyventų jūsų širdyse ir karaliautų jūsų šeimose. Jis yra tiek vyskupų, tiek tikinčiųjų vienybės pamatas. Jo pareiga sustiprinti tikėjime visus savo brolius, tai yra Prieš metus Bažnyčia džiaugsmingai šventė didžio Lie- mus visus katalikus. Ir todėl jis turi ypatingą Kristaus tuvos sūnaus, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifi- pagalbą, kurią mes vadiname neklaidingumu, nes jis ne- kaciją. Sūnaus brangios Tėvynės, kurią jis pagerbė savo klysta jokiuose tikėjimo dalykuose. ištikimybe, krikščioniškomis bei žmogiškomis vertybė- mis, laisve ir brolybe. 2. Kas yra popiežius?

Kalbėdamas apie mūsų palaimintojo kentėjimus ir jo Popiežius yra Jorge Mario Bergoglio, nuo 2013 m. kovo liudijimą, kardinolas Amato beatifikacijos ceremonijos 13 d. pasirinkęs popiežiškąjį Pranciškaus vardą tapo 266- metu sakė, jog praeities kentėjimų prisiminimas neturėtų uoju Romos vyskupu. nuodyti mūsų džiaugsmo, bet vien tik priminti atleidi- mo, pagarbos ir maldos už artimą pareigą ir pareigą taip Jorge Mario Bergolio gimė Buenos Airėse (Argentinoje) elgtis ir su priešu. Kaskart, kai švenčiame Teofiliaus Ma- 1936 m. gruodžio 17 dieną. 1969 m. gruodžio 13 dieną tulionio kankinystę, jį prisimename, kaip ganytoją pagal įšventintas kunigu. 1992 m. birželio 27 d. konsekruotas Kristaus širdį, herojišką Evangelijos liudytoją, drąsų Bažny- vyskupu ir 1998 m. vasario 28 dieną paskirtas Buenos čios ir žmogiškojo orumo gynėją, taip jį apibūdino popiežius Airių arkivyskupu. Pranciškus savo apaštališkajame beatifikacijos laiške. Šventasis popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu Ir jau netoli yra tas laikas, kai pats mūsų Šventasis Tėvas 2001 m. vasario 21 dieną. Pranciškus atvyks į mūsų šalį mūsų aplankyti rugsėjo 22–23 dienomis. Tai be galo ypatingas laikas Katalikų Savo tautybe yra argentinietis ir priklauso Jėzaus Drau- Bažnyčiai Lietuvoje. Popiežius Pranciškus atvyksta su- gijai (Jėzuitų ordinui). sitikti su mumis, pamatyti mus, pasikalbėti su mumis, prisiliesti prie mūsų gyvenimo, padrąsinti ir sustiprinti Yra pirmasis šios vienuolinės bendruomenės pontifikas, mus tikėjime. taip pat ir pirmasis popiežius iš Amerikos žemyno.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 25 Ganytojo žodis

3. Kodėl popiežius atvyksta į Baltijos šalis? kuris turi galią atnaujinti pasaulį, atnaujinti tavo gyveni- mą, tavo šeimą, tavo bendruomenę, atnaujinti visus. Prieš 25-ius metus, 1993 m. rusėjo 4–10 d., šv. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Baltijos šalyse. Tai įvyko po dve- Popiežius atvyksta mums priminti, kad negalime būti jų metų, kai buvote atgavę Nepriklausomybę, praėjus tikri krikščionys vien tik žodžiais: turime būti krikščio- keletui dienų po to, kai jūsų šalį paliko paskutinis sve- nys žodžiu, širdimi, darbais. Būti krikščionys 24 valan- timos kariuomenės kareivis, po 46 metus trukusios jūsų das, kalbėti visada ir visur kaip krikščionys ir visų pirma šalies okupacijos. Tuo metu popiežius atrado šalį pilną daryti krikščioniškus darbus – taikos, meilės darbus ir entuzia­zmo atgavus laisvę ir nepriklausomybę. Tuo patarnavimus artimui. metu viskas atrodė įmanoma. Ir visa tai įgyvendinti Jėzus davė Šventąją Dvasią, kuri Šventasis Tėvas jus pakvietė su drąsa ir viltimi priimti duoda jėgos visa atnaujinti. to vaisius, nepamirštant vertybių, kurios jums padėjo gyventi, ištverti ir, galiausiai, pakeisti priespaudos, prie- Galiausiai popiežius atvyksta jums priminti, kad, vado- vartos, persekiojimų ir laisvės apribojimų situaciją, kurią vaujami jūsų ganytojų, kurie vadovaus jums ne dikta- iškentėte sovietinės okupacijos metu. tūra ar autoritariniu valdymu, turite būti jūsų parapijos bendruomenės gyvenimo ir statymo gyva ir aktyvi dalis. Dabar Šventasis Tėvas Pranciškus atvyksta susitikti su Baltijos šalių kaimene – pirmiausia atlikti pirminę Pe- Rengiantis šiomis dienomis Šventojo Tėvo vizitui daug tro įpėdinio pareigą, tai yra sustiprinti jūsų tikėjimą. kur girdėti tokios šnekos: „Oi! Ten bus daug žmonių, Taip pat atvyksta pasižiūrėti, ką esame nuveikę per geriau stebėsiu vizitą per televizorių!“ Tiems, kurie taip šiuos dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus mąsto ar taip pataria savo tikintiesiems, aš sakau, jūs la- būdami laisvi. bai klystate. Šventasis Tėvas atvyksta į Baltijos šalis ne tam, kad būtų matomas; tam galėtų surengti tiesioginę Atvyksta jūsų padrąsinti, kad galėtumėte gyventi geriau televizijos transliaciją iš Vatikano ir visi galėtų patogiai ir autentiškiau savo tikėjimu. Atvyksta atnaujinti kuni- matyti jį savo namuose. gų ir vienuolių pastoracinio entuziazmo ir džiaugsmo, kuriuo turi išsiskirti jų pastoracinis gyvenimas. Atvyksta Šventasis Tėvas Pranciškus atvyksta į Baltijos šalis su- atnaujinti jų pasiaukojimo jiems patikėtos kaimenės tar- sitikti su jumis, kad pamatytų jūsų veidus, kad galėtų nystėje. Kad įsisąmonintų, jog Viešpaties buvo pašaukti pasakyti, jog jis yra šalia jūsų, kad myli jus; kad galėtų ir Bažnyčios pašventinti, kad tarnautų Bažnyčiai ir Die- pajusti jūsų jausmus, jūsų priėmimą; išgirsti jūsų balsą, vo tautai ir niekada neišnaudotų Bažnyčios ir tautos pajusti jūsų džiaugsmą... ir šito negalima perteikti vien asmeninei naudai siekti. Ganytojas yra Bažnyčios turto tik per televiziją. administratorius, turto, kurio pagrindas yra našlės skati- kas, taigi jis nėra savininkas to turto, kad naudotų jį savo Todėl aš jums ir sakau: atvykite susitikti su Šventuoju asmeniniams interesams. Tėvu, neklausykite nualintų ir pesimistinių balsų, kurie jus ragina likti namie. Atvyksta priminti ganytojams, kad tikroji pastoracinė tarnystė remiasi ėjimu ieškoti ir susitikti su visais ir ga- Padarykite taip, kad jūsų asmeninis susitikimas su Šven- liausiai parodyti Viešpaties veidą bei visiems pristaty- tuoju Tėvu tikrai būtų džiaugsmo šventė, kur galėtumė- ti jo išganymo kelią. Kur iš tiesų yra tikroji gyvenimo te išreikšti mūsų tikėjimą ir pasidalyti juo su visais kitais, paslaptis. tikėjimu, kuris mus vienija ir suburia vadovaujant vy- riausiam Bažnyčios Ganytojui, Kristaus vikarui, šv. Pe- Taip pat atvyksta atnaujinti Dievo tautos, tikinčiųjų tikė- tro įpėdiniui, popiežiui Pranciškui. jimo. Atvyksta priminti, kad jie taip pat yra aktyvūs Baž- nyčios nariai. Kad jų tikėjimas negali apsiriboti paprastu Taip su džiaugsmu visiems liudijant mūsų tikėjimą į paslaugų „gavimu“. Kad jų tikėjimas nėra vien tik „kai Jėzų, kuris yra vienintelis Gelbėtojas, vienintelis teikia kurių įsakymų ar apeigų“ įvykdymas. malonę, duoda taiką, broliškumą ir išganymą.

Atvyksta pamokyti jūsų, kad gyvenimas nėra vien tik Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, mūsų dangiškoji etika, bet susitikimas su Jėzumi Kristumi. Su tuo Jėzumi, Motina, mus nepaliaujamai lydi ir saugo savo motiniš- kuris neįpareigoja/nepriverčia mūsų būti krikščionimis. kame glėbyje. Bet kuris moko mus, kad jei sakaisi esąs krikščionis, turi tikėti į Jėzų, kuris turi visą galią. Kad Jis yra vienintelis, Palaimintasis Teofiliau Matulioni, melskis už mus! Amen.

26 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Homilijos

JIS MŪSŲ ŽEMĘ PADARĖ SAVO TĖVYNE

14 eilinis sekmadienis (B) Tačiau nazariečiai nenorėjo arba dar negalėjo žvelgti Ez 2, 2–5; Ps 123, 1–2a. 2bcd. 3–4; į Jėzų, Mariją ir Juozapą tikėjimo akimis. Jie tik iro- 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6 niškai samprotavo sakydami: „Iš kur Jėzui visa tai… Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ Kadangi Jėzus kyla iš jų giminaičių arba artimai pažįstamų kaimy- „Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“ Mes ne nų, šie žmonės mano viską apie jį žiną. Jo gyvenimas nazariečiai. Su Jėzumi neturime jokio giminiško ry- jiems jokia paslaptis ir nekelia jokių klausimų. Iš gai- šio pagal kūną. Šiuo požiūriu galime pagalvoti, kad lestingumo Dievo Sūnus tapo prieinamas žmonėms, ši Evangelijos ištrauka mūsų neliečia. Tačiau tai būtų jis „priėmė tarno išvaizdą“. Tačiau, kaip matome, kai rimta klaida. kurie žmonės šį Kristaus atlaidumą pavertė priežasti- mi atmesti jo dievišką žinią. Istorijos tėkmėje dažnai Amžinasis Tėvo Sūnus, pranašų Karalius atėjo pas būdavo teorijų, erezijų, kurios Jėzų norėjo matyti tik mus. Tapdamas žmogumi, jis mūsų žemę padarė savo kaip paprasčiausią žmogų. tėvyne. Visi žmonės tapo jo broliai. „Pas savuosius at- ėjo, – sako šv. Jonas, – o savieji jo nepriėmė. Visiems, O mes be dvejonių priimame apaštalų liudijimą. Mes kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais.“ Jė- tikime Jėzaus prisikėlimu ir dievyste. Tačiau galbūt zus įsikūnijo; ir visa žmonija priklauso jo „giminei“. mūsų praktinė laikysena kartais mus padaro panašius Vieni jį priėmė, kiti ne. Net tarp Nazareto žmonių ne į tuos nazariečius, kurie neturėjo tikėjimo. Šiandien visi jį atmetė. Mūsų tekstas mini kelis ligonius, kurie Jėzus ir toliau eina link mūsų per nuolankius tarpi- būtent dėl savo tikėjimo buvo Jėzaus pagydyti. Ir kai ninkavimus. Jis ateina per Šventojo Rašto žodžius, per kurie Jėzaus šeimos nariai yra tarp žinomiausių šven- Bažnyčios sakramentus ir apeigas, ir kartais mums tųjų ir mokinių. susidaro įspūdis, kad esame labai artimi šioms rea- lybėms, galime jas laisvai valdyti. Tačiau ar mūsų ti- „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 3). Įdo- kėjimas yra tiek budrus, kad įžvelgtume nors dalelę mu tai, kad šv. Morkus, perteikdamas šiuos žodžius, išminties ir gyvenimo, esančio šiuose dalykuose? Jė- mums duoda tikrai naujų ir nuostabų žinių apie Kristų zus ateina ir per mūsų vyresniuosius, Bažnyčios hi- ir jo Įsikūnijimo slėpinį. Jeigu, kaip dauguma egzegetų erarchus, per mūsų bendruomenių ir šeimų brolius mano, šv. Morkus parašė pačią seniausią iš keturių ka- ir seseris, per vargšus. Manome, kad gerai pažįstame noninių evangelijų ir Matas bei Lukas po to panaudojo šiuos asmenis, matome jų ribas ir silpnybes, teisiame jo knygą, tampa aišku, kad šis sakinys yra pirma vieta jų trūkumus. Tačiau ar esame pajėgūs suprasti, ką Naujajame Testamente, kur paminėtas Jėzaus motinos Kristus nori mums pasakyti per jų tarpininkavimą? vardas – Marija. Tiksliau sakant, Jėzus yra vadinamas Ar esame pasiruošę gerbti ir mylėti Jėzų juose? Atmin- dailide, Marijos sūnumi. Jėzus, prisiimdamas mūsų kime su šv. Teresėle, jog po regimo netobulumo šydu žmogiškąją prigimtį, nenorėjo tapti turtinga, įžymia as- gali slypėti šventumas. menybe pasaulio scenoje, garsiu rašytoju, filosofu, ku- nigu ar uoliu išsilavinusiu fariziejumi, bet tik paprastu Tikėjimas yra kelionė. Jėzus, aišku, eina mūsų link. Ta- darbininku, dailide. Mato evangelijoje, tame pačiame čiau mes neturime užsispyrusiai laikytis vietos, kurio- epizode, Jėzus bus vadinamas ir dailidės, t. y. Juozapo, je esame, taip sakant, „Nazareto“, įsprausdami Vieš- sūnumi. Kita vertus, šv. Morkus nuo savo Evangelijos patį į mūsų ribotą supratimą ir kategorijas. Priešingai, pradžios iki pabaigos visada nori pabrėžti, kad Jėzus per tikėjimą ir meilę reikia išeiti pasitikti Kristaus, kad turi tik vieną Tėvą – Dievą, kuris yra danguje ir kurį jis jam paklustume ir juo sektume nusižeminimo keliu. švelniai vadino ne tik Tėvu, bet ir savo tėveliu – Aba. Tuomet pilni džiaugsmo, nuolankumo ir dėkingumo Vis dėlto Morkus ir Matas kartu aiškiai rodo, kad Die- kartu su savo Motina Mergele Marija galėsime giedo- vas pakėlė pasaulį iš nuopuolio per savo Sūnaus nusi- ti: „Mes priėmėme tavo gailestingumą, Dieve, vidury žeminimą, kaip mes meldėmės šių Mišių pradžioje. tavo šventovės.“ Amen.

Parengė t. Grigalius Casprini OSB

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 27 Homilijos

DRĄSOS LIUDYTI

15 eilinis sekmadienis (B) Kova su blogiu ir žinios apie Jėzų skelbimas lydimas Am 7, 12–15; Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14; mokinių kuklumo. Neturtas, į kurį skelbimo misijoje Ef 1, 3–14; Mk 6, 7–13 kviečiami mokiniai, – tai liudijimas, jog ne priemo- nės ar jų gausa yra svarbiausia, bet nuostata, su kuria einama, žinia, kuri nešama kitiems. Kvietimas nieko Viešpats rūpinasi, kad jo mokinys neliktų vienišas. Į neimti yra paraginimas pasitikėti Dievo pagalba. Pa- misijas mokiniai siunčiami po du. Tai jau bendruo- sirinkus įvairiausias priemones kyla pavojus labiau menės pradžia, kurioje galima paliudyti tarnaujančią, pasitikėti jomis, dar savimi, o ne Dievu, kuris lydi kantrią meilę, sulaukti patarimo ir palaikymo. Išsiun- Evangelijos skelbimo misijoje. timas reiškia, kad mokiniai neina patys vieni, o neša Dievo žinią apie Jo artumą, atlieka užduotį, kuri kyla Nuo Krikšto momento kiekvienas gauname siuntimą iš paties Viešpaties. Mokinių išsiuntimas po kelis išlie- nešti žinią apie Dievą. Kaip kadaise pranašai ragi- ka paraginimu mums visiems telktis į bendruomenes, no žmones atsigręžti į Viešpatį, palikti klaidingus kuriose galėsime dalytis tikėjimo klausimais, patirti- kelius, nuodėmingą gyvenimo būdą, atmesti stabus, mi, paguosti ir džiuginti, melstis vieni už kitus. Ben- taip dabar visiems pakrikštytiesiems dovanota pra- druomenės – tai veiklios ir gyvos Bažnyčios ateitis. našo užduotis – gyvenimu, ne tik žodžiais byloti apie Dievo veikimą šių laikų dienomis. Tam reikės nuolat Jėzus nepateikė instrukcijos, kaip ir ką kalbėti. Tačiau puoselėjamo tikėjimo, nuolatinio ryšio su bendruo- suteikė valdžią prieš piktąjį. Vadinasi, mokinius lydi mene, troškimo dovanoti tai, kas apšviečia širdį ir paties Jėzaus veikimas. Ten, kur mokiniai išlaisvina teikia prasmę. Gautos tikėjimo dovanos negalima žmones iš demonų varginimo, dalyvauja pats Jėzus, pasilaikyti tik sau, nes ji suges, praras savo skonį nes tai atliekama Jo galia ir žodžiu. Ginklai, kuriais, ir žavesį. Dvasinis tikėjimo lobis auga ir turi daug pasak apaštalo Pauliaus (plg. Ef 6, 13–18), aprūpina didesnę vertę, kai yra leidžiamas apyvarton, per- Viešpats, yra tikėjimo skydas, tiesa, teisumo šarvai, duodamas kitiems. Tikėjimo žmogus laimingesnis, ryžtas skleisti taikos evangeliją, Dvasios kalavijas – kai liudija tai, kuo apdovanotas, ką atrado, ką jame Dievo žodis, kurį esame kviečiami nuolat skaityti ir nuveikė Šventoji Dvasia. Juo labiau būsime klusnūs apmąstyti. Taip pat būtina ištverminga kasdienė mal- Šventajai Dvasiai, tuo geriau perduosime Kristaus da kaip sąmoningas Dievo pasirinkimas, artimo ryšio atvaizdą pasauliui. puoselėjimas ir nusigręžimas nuo bet kokio blogio. Kai už tą, kuris atakuojamas piktojo, meldžiasi ben- Jėzus perspėja, kad ne visada būsime priimami. Jis druomenė, kova greičiau laimima. Mūšio laukas – pirmas buvo atmestas, atstumtas, išjuoktas. Krikš- žmogaus siela. Pasak Aleksandro Solženycino, linija, čionis eina paskui Jėzų, neišvengia ir atmetimo. Bet skirianti gėrį ir blogį, eina ne tarp tautų, valstybių, ar- niekada nepasiliekame vieni, jokie užmojai dėl Dievo mijų, bet per patį žmogaus sielos vidurį. Karalystės neliks beprasmiai ir nereikalingi.

Parengė kun. Saulius Bužauskas

28 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Homilijos

JIS MOKO DAUGELIO DALYKŲ, NES MES JAM RŪPIME

16 eilinis sekmadienis (B) Trečioji pamoka – poilsis būtinas, tačiau ilsintis su Jer 23, 1–6; Ps 23, 1–3. 4. 5. 6; Ef 2, 13–18; Mk 6, 30–34 Dievu, švenčiant sekmadienį bažnyčioje. Nuošalioje vietoje galime pailsėti nuo pasaulio triukšmo, nuo kas- dienybės ritmo, nuo alinančio nesibaigiančių rūpesčių Kaip kiekvienam mums svarbu su kuo nors pasikal- lavinos varginimo, nuo profaniškumo, dažno žmogiš- bėti apie gyvenimą. Vienas būtiniausių žmogiškosios kojo orumo menkinimo. Žmogus be Dievo kitą žmogų egzistencijos momentų išsikalbėti su patikimu žmo- mato tik kaip priemonę tikslui pasiekti. Visuomenė la- gumi, tikru draugu, sutuoktiniu, kunigu, o šiais lai- bai pavargusi nuo netikrumo, išnaudojimo, nuo nesta- kais ir psichologu. Tai būtina. Kaip sekėsi arba nesise- bilumo ir daugybės kitų dalykų. Tokie dalykai ir tokia kė, kas pavyko arba nepavyko, kaip gera arba bloga, kasdienybės tikrovė mums nuolat trukdo. Nebeturime kitaip sakant, kalbėtis su tuo, kam rūpi, kas supranta, laiko ne tik pavalgyti kartu su šeima, bet ir pailsėti, kam esi svarbus. pabendrauti, tiesiog pabūti kartu su brangiausiais ir svarbiausiais žmonėmis bei patys su savimi. Be Dievo Apaštalai šiandien kalbasi su Viešpačiu apie tai, kaip gyvenimo kelionėje tampame tarsi avys be piemens. jiems sekėsi skelbti Gerąją Naujieną pasaulyje. Len- gva skelbti Evangeliją tarp savų: jie tave supranta, Ketvirtoji pamoka – Jam mes rūpime, o be jo ne gyve- girdi, priima tavo skelbimą, o paskelbti Evangeliją name, o tik klaidžiojame. Netikintieji sako: „O ką, juk pasaulio dvasios žmonėms – akivaizdus iššūkis. Ir mes lygiai taip pat gyvename, kaip ir tie pamaldieji, apaštalams tai buvo didžiulis ir sudėtingas dalykas – Dievą garbinantieji.“ Netikintys taip pat, kaip ir mes, skelbti Kristaus mokymą pasaulyje, kuris persunk- gyvena, stato namus, gimdo vaikus, studijuoja, dirba tas pagoniškos kultūros. Žydai buvo pagoniškosios pačius įvairiausius darbus, yra padorūs ir atsakingi Romos imperijos priespaudoje. Senosios žydų tautos visuomenės žmonės. Jie talentingi ir tikrai niekuo ne- bendruomenės net neketino išgirsti naujų dalykų, nes prastesni už tikinčiuosius. Tačiau tikintieji nėra kaip labai uoliai saugojo senuosius papročius ir tikėjimo avys be piemens, o tai reiškia, jog tas Piemuo – Vieš- grynumą, o kiek dar kultūros, papročių, tradicijų ir pats savo avis prižiūri, apriša sužeistas, nuveda prie kitokių iššūkių! Apaštalai, keliaudami per miestus ir vandens šaltinių ir ten, kur vešlios ganyklos žaliuoja. kaimus, darė stebuklus – išvarinėjo demonus, gydė Tokia tikroji tiesa – tikintis žmogus visada ir visur at- ligonius, skelbė besiartinančią Dangaus Karalystę, o pažįsta jį mylintį ir juo besirūpinantį Viešpatį. vis dėlto nedaug kas įtikėjo, ne visada jiems sekėsi, ne visur jie buvo laukiami ir suprasti. Penktoji pamoka – Dievas mus moko gyvenimo iš- minties, nes jis išminties šaltinis. Mokytis iš Dievo? Ar Štai po tokios kelionės ir sunkaus darbo susirinkę apaš- ne per sudėtinga? Iš Jėzaus esame kviečiami mokytis talai pasakoja Viešpačiui Jėzui Kristui apie nugyventą kasdienybės tikrovėje. Jis nemokys virti ar kepti, siūti laiką ir nuveiktus darbus arba neįveiktus uždavinius. ar austi, vairuoti ir daugybės kitų dalykų. Jis moko Pirmoji pamoka – su Dievu būtina kalbėtis apie gyve- mus, kaip reikia gyventi nešant kasdienybės naštą ir nimą, darbus, sveikatą, šeimą, uždarbį ir daugybę da- tveriant dienos kaitrą. lykų – tai puikus maldos pavyzdys. Ir kas svarbiausia, Dievas tikrai girdi ir su mumis kalbasi. Akivaizdžiai Ir dar viena esminė pamoka. Viešpats gano savo avis, jų Jėzus apaštalams liepia eiti ir pailsėti. nevarinėja, nestumdo, nevaiko, ir kokia paguoda – esa- me būtent tokio Ganytojo avys, ir tai mūsų laimės šalti- Antroji pamoka – jam rūpi ne tik mus barti, nuolat nis. Jis mus gano, mums nieko nestinga, mus moko dau- auklėti, išbandyti ar kaip kitaip auginti, bet ir pa- gelio dalykų, o svarbiausia – kalbėtis su juo apie savo daryti mus ir mūsų gyvenimus laimingus. Jis po gyvenimą, rinktis pas jį kiekvieną sekmadienį tikinčiųjų sunkaus ir atsakingo darbo paragina apaštalus ilsė- bendruomenėje. To reikia kiekvienam iš mūsų, nes Jam tis – pavalgyti, manykim, ir pamiegoti, nes poilsis mes ir mūsų bendruomenė labai rūpime. Jam nuolat pa- žmogui būtinas. gailsta mūsų, ir tai mūsų sėkmės ir laimės šaltinis. Amen. -kas-

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 29 Homilijos

DIEVO BRAIŽAS

17 eilinis sekmadienis (B) Pilypas ieško sprendimo. Du šimtai denarų – gal tai 2 Kar 4, 42–44; Ps 145, 10–11. 15–16. 17–18; visa Judo administruojama apaštalų kasa. Bet jos vis Ef 4, 1–6; Jn 6, 1–15 tiek neužtektų, kad kiekvienas gautų bent po gabalė- lį duonos. Petro brolio Andriejaus galvoje švystelėja dieviška mintis: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi Yra dalykų, iš kurių mes atpažįstame žmogų, nors to penkis miežinės duonos gabalėlius ir dvi žuvis.“ Bet žmogaus nėra šalia. Pavyzdžiui, raštas, rašysena. Atpa- staiga įsijungusi žmogiška logika susigėsta ankstes- žįstam savo draugų, artimųjų raštą. Bet ne tik rašysena nio naivumo. „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ ir veikimas turi savitą braižą. Pasauliui kosmopolitėjant Jėzus ima į savo rankas tą kuklų davinį, meldžiasi ir ir vienodėjant yra kraštų, kurie išlaiko savo unikalumą. liepia dalyti miniai. Žmogiškam protui, kuris mėgsta Pavyzdžiui, Japonija. Vienas karininkas pasakojo, kad skaičius, stebuklas pateikia naują lentelę: penki kepa- japonas, kad ir ką darytų, padarys kažkaip savaip – net lėliai duonos, penki tūkstančiai vyrų ir dvylika pinti- kastuvą po darbo padės kitaip. Dievas taip pat turi savo nių likučių. veikimo braižą. Skaitydami Šventąjį Raštą pradedame jį atpažinti. Geriausiai jį atpažino ir apgiedojo Marija Ma- Vėliau išplaukę valtimi ir apsižiūrėję, kad pasiėmė tik gnificat giesmėje. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir iš- vieną kepalėlį, mokiniai ims kalbėti neturį duonos. Jė- aukština nuolankiuosius. Alkstančius gėrybėmis apdo- zui teks priminti abu duonos padauginimo stebuklus vanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Dievas mėgsta su visais skaičiais: „Kai penkis kepalėlius sulaužiau iš mažų dalykų daryti didelius. Tai jo braižas. penkiems tūkstančiams, kiek pintinių likučių surin- kote?“ Mokiniai atsakys: „Dvylika.“ – „O kai septynis Evangelija ne kartą paliudija, kad Jėzus stebuklus daro kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek iš meilės ir atjautos žmonių vargui, o ne demonstruo- krepšių likučių surinkote?“ Mokiniai atsakys: „Sep- damas savo dievišką galią. Net prisikėlęs jis pasilieka tynis.“ Nereikia būti detektyvu, kad šiuose skaičiuose paprastas ir nesišalina nuo mažų dalykų: eina į Emau- atpažintume tam tikrą nelogišką logiką: kuo mažiau, są, kalbasi su mokiniais „apie visus tuos įvykius“, pus- tuo daugiau. Kuo mažesnės žmogiškos galimybės, tuo ryčiauja prie laužo. Šie dalykai jam svarbesni už savo galingesnis Dievo veikimas. pergalės parodymą didžiūnams ir valdovams. Milošo Formano filme „Amadeus“ rūmų kompozito- Nors Dievui nerūpi skaičiai, padauginant duoną jie rius Saljeris taip pristato Mocarto genijų: „Jis pradeda fiksuojami rūpestingai. Šie skaičiai skirti mums, kad paprastai, beveik banaliai, o paskui viskas kyla, kyla, ir suprastume Dievo braižą. suskamba dangiška muzika.“

Antroje Karalių knygoje aprašytame duonos padau- Panašiai veikia Dievas: pradėjęs nuo mažų, paprastų, ginimo epizode dvidešimčia duonos kepaliukų pasi- atrodo, visai nereikšmingų dalykų, jis daro tikrus ste- sotina šimtas vyrų. Pranašo Eliziejaus (Elišos) tarnas buklus. Ir taip per visą išganymo istoriją. Nuo senuko dvejoja: „Kaip tiek padalyti šimtui žmonių?“ Evange- Abraomo ir senutės Saros, žūti turėjusio kūdikio Mo- lija augina mūsų nuostabą, nes proporcijos smarkiai zės, piemens Dovydo iki mergaitės Marijos ir mūsų keičiasi. Jėzus provokuoja klausdamas: „Kur pirksime laikų Dievas nekeičia savo braižo. duonos jiems pavalgydinti?“ Žino, ką darys, bet klau- sia – provokacija, kitaip nepavadinsi. Mes įpratę, kad Ačiū evangelistams, kurie matė reikalą papasakoti provokacija – tai piktas noras pažeminti, sukirsti. Die- mums ne tik apie duonos padauginimo stebuklą, pa- vo provokacijos kitokios. Jis kaip tik nori mus pakylė- sotintą minią, bet ir apie likučius. Būtent jie daug ką ti, padrąsinti mąstyti ir veikti kaip Jis. Auginti tikėji- paaiškina. Jei būsime atidesni smulkmenoms, pamaty- mu, kai tuščiomis rankomis daromi didžiausi darbai. sime daugybę stebuklų.

Parengė kun. M. M.

30 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Homilijos

DIEVIŠKOSIOS IŠMINTIES IR AUKOS DUONA

18 eilinis sekmadienis (B) visi valgiusieji maną galiausiai mirė, – nors ji buvo tie- Iš 16, 2–4. 12–15; Ps 78, 3. 4bc. 23–24. 25. 54; kiama stebuklingu būdu, patarnaujant angelams, tai Ef 4, 17. 20–24; Jn 6, 24–35 buvo tik kūniškas maistas, negebantis dovanoti am- žinojo gyvenimo. Dauguma valgiusiųjų maną taip ir nepasiekė Pažado žemės. Jie mirė dvasine mirtimi dėl Jei turėtume tik Jono evangeliją, nežinotume, kad tikėjimo stygiaus. Angelų duona jiems atrodė prėska Eucharistija buvo įsteigta per Paskutinę vakarienę. ir pabodusi, jie dažnai svajojo apie grįžimą prie mė- Kristaus Kūno ir Kraujo sakramento įsteigimas apra- sos puodų Egipte. Daugelis pražuvo godžiai prisiriję šomas trijose sinoptinėse evangelijose ir šv. Pauliaus putpelių, papildomos dovanos, kurią Dievas atsiuntė, Pirmojo laiško korintiečiams 11 skyriuje. Kita vertus, kad patenkintų jų mėsos geismą. Kiti, pasiekę Pažado tik Jono evangelijoje randame plačią Viešpaties kalbą žemės ribas, nusprendė, kad tai nėra ta vieta, į kurią apie gyvenimo duoną: tai tekstas, kuris mums iš es- verta įžengti, arba kad Dievas neįstengs dovanoti jiems mės apreiškia Eucharistijos slėpinį. Kai kurie Biblijos pergalės prieš šią žemę užgyvenusius pagonis. žinovai mano, kad ši kalba tiesiogiai neperteikia isto- rinio Jėzaus mokymo, bet yra ankstyvosios Bažnyčios Pirmoje šiandien Mišiose skaitytos kalbos dalyje Jėzus mokymo apmąstymo vaisius. Tačiau čia, kaip ir dau- siekia išlaisvinti savo klausytojus nuo žemiškų išskai- geliu kitų atvejų, turbūt labiau verta pasitikėti tiks- čiavimų ir perdėto rūpinimosi laikinuoju saugumu, lia šv. Jono atmintimi, – o jis primygtinai teigia, kad idant jie galėtų atsiverti dvasinėms dovanoms, atei- šį mokymą Viešpats išdėstė Kafarnaumo sinagogoje. nančioms per tikėjimą į Jėzų. Dangiškasis Tėvas yra Jonas mums pasakoja, kad daugelis Jėzaus klausytojų visų gerų dovanų tikroji versmė. Mozė buvo tik tar- nepajėgė suprasti jo skelbiamos žinios ir pasipiktino. nas, o Jėzus yra Dievo Sūnus, amžinasis Tėvo Žodis Tačiau tie žodžiai tarsi sėkla į dirvą krito į širdį my- arba Išmintis. Jis yra tikroji angelų duona, nes maitina limam mokiniui, kuris po daugelio metų galėjo juos jų protus palaimingu Dievo regėjimu. „Jame yra gy- ištikimai perteikti mums. vybė.“ Jis buvo pasiųstas į mūsų pasaulį, paženklintą Dievo meilės, Šventosios Dvasios, kad visi, kurie jį tiki, Jėzaus kalba pateikiama po stebuklingo duonos pa- galėtų tapti Dievo vaikais ir paveldėti amžinąjį gyve- dauginimo: šis epizodas randamas visose sinoptinėse nimą. Čia Jėzus pristato savo dovaną žodžiais, prime- evangelijose. Jonas mums sako, kad tai įvyko prieš pat nančiais Senojo Testamento Išminties raštiją. „Kas at- Velykų šventę ir šitaip nurodo simbolinį ryšį tarp pa- eina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, daugintos duonos ir paties Jėzaus velykinio slėpinio, niekuomet nebetrokš“, tas nebebus priklausomas nuo kuris bus įvykdytas per tą pačią šventę po metų ar šio pasaulio maisto. Ši aukštesnės išminties dovana iš dvejų. Po stebuklingo pavalgydinimo Jėzus pasitrau- pradžių patraukia Jėzaus klausytojus: „Viešpatie, duok kia iš minios, norinčios jį pasigriebti ir paskelbti savo visuomet mums tos duonos.“ Labai džiuginantis daly- karaliumi. Kitą dieną sutikęs tą pačią minią kitoje ežero kas, kai siūloma šviesa ir dvasinė laisvė. Daugelis kitų pusėje Jėzus pažymi, kad žmonės jo ieško vien dėl sa- pasaulio filosofijų ir religijų pateikia panašių pasiūly- vanaudiškų motyvų, tikėdamiesi, kad jis bus politinis mų, ir kartais net atrodo, kad iš dalies juos įgyvendina. išlaisvintojas, jėga atkurs žemiškąją Izraelio karalystę. Tačiau nepalyginamai tobulesnę Jėzaus dovaną galime priimti tik tada, kai pavedame jam savo protus tikėda- Duonos padauginimas buvo meilės ir užuojautos ges- mi ir atiduodame savo širdis mylėdami. Mums reikia tas; tai taip pat turėjo būti tikėtinumo ženklas, drąsi- įsitraukti į visiškai nesavanaudišką Viešpaties dova- nantis žmones įtikėti Jėzų, kad gautų iš jo amžinąjį ną – jis už mus atidavė savo kūną ir išliejo savo kraują gyvenimą. Tačiau sutikusieji Viešpatį Kafarnaume ant Kryžiaus. Pasirodo, kad girdėjusiems Jėzaus kalbą praslinkus dienai po to, kai buvo pamaitinti, yra nepa- Kafarnaume tai buvo didžiausias suklupimo akmuo. tenkinti ir reikalauja papildomų stebuklų. Jie nepalan- Tačiau mums esmingai svarbu sekti Jėzumi šiuo keliu, kiai lygina Jėzų su Moze: esą Jėzus juos pamaitino tik jei viliamės, kad būsime jo amžinai maitinami dieviš- vieną kartą, o Mozė jų protėvius maitino mana dyku- kosios Išminties duona. moje „per keturiasdešimtį metų“. Iš tikro mana buvo skirta palaikyti Izraelį jo kelyje į Pažado žemę. Tačiau Parengė t. Grigalius Casprini OSB

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 31 Bažnyčia Lietuvoje

Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis Kunigų skyrimai Vilniaus arkivyskupijoje Birželio 12 dieną Telšiuose vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Grušas, L. Virbalas, S. Tamkevičius, Kun. dr. Hans Friedrich Fischer atleistas vyskupai E. Bartulis, J. Ivanauskas, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų semina- D. Trijonis, L. Vodopjanovas. rijos rektoriaus pareigų ir paskirtas Vil- niaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo Posėdį pradėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arki- parapijos rezidentu. vyskupas metropolitas G. Grušas, pakvietęs dalyvaujančiuosius pasimelsti Lietuvos paaukojimo Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, Nekaltajai Šir- Kun. Andžej Šuškevič atleistas iš Vil- džiai malda, ženklinančia šiuos jubiliejinius metus. niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigų ir paskirtas Vil- Rengiantis rugsėjo 22–23 d. įvyksiančiai popiežiaus apaštališkajai kelionei niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos į Lietuvą, Pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto generalinis sekretorius rektoriumi. br. kun. S. Rumšas pristatė susirinkusiesiems įvairius praktinius organizaci- nius pasirengimo šiam vizitui aspektus. Pristatyta savanorių, talkinsiančių šio Kun. dr. Mindaugas Ragaišis atleistas vizito renginių metu, registracijos eiga, aptartos informacijos apie Šv. Tėvo iš Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos re- lankymąsi sklaidos galimybės, kiti vizito organizacijos klausimai. zidento pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos vice- Vyskupai parengė kreipimąsi dėl ketinamos ratifikuoti Stambulo konvencijos, rektoriumi, paliekant toliau eiti kitas kurio tekstas netrukus bus išplatintas. Šiame kreipimesi dar kartą primenama pareigas. Bažnyčios nuostata, raginanti gerbti prigimtines žmogaus teises ir užtikrinti, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Bet kokia smurto – taip pat Kun. Saulius Bužauskas atleistas iš Vil- ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Drauge atkreipiamas dė- niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos mesys, kad Stambulo konvencija ne tik neišsprendžia smurto problemos, bet dvasios tėvo pareigų ir paskirtas Vil- ir sukuria naujų. niaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo para- pijos vikaru. LVK posėdyje daug dėmesio skirta katechezės situacijai Lietuvoje, tartasi, kaip pagerinti jau vykdomas programas. Jau metai, kaip Lietuvoje (pirmiausia vys- Br. kun. Marek Adam Dettlaff OFM kupijų katedrose) vykdoma suaugusiųjų įkrikščioninimo programa. Jos dėka Conv. paskirtas Vilniaus Šv. Juozapo suaugusiesiems, norintiems tapti Bažnyčios nariais, siūloma galimybė susi- kunigų seminarijos dvasios tėvu, palie- pažinti su tikėjimo tiesomis bei priimti Krikšto, Atgailos, Eucharistijos ir Su- kant toliau eiti kitas pareigas. tvirtinimo sakramentus. Aptarta per metus sukaupta patirtis, susipažinta su šios programos vykdymu kitose Europos šalyse. Nuspręsta tęsti suaugusiųjų Kun. Marius Žitkauskas paskirtas Vil- įkrikščioninimo programą, plėtoti jau pradėtą praktiką bei kviesti į ją ne tik niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos norinčiuosius priimti įkrikščioninimo sakramentus, bet ir trokštančius pagi- antruoju dvasios tėvu, paliekant toliau linti savo tikėjimą suaugusiuosius. eiti kitas pareigas.

Ganytojai aptarė ir sužadėtinių pasirengimo Santuokos sakramentui klausi- Kun. Algis Vaickūnas atleistas iš Rimšės mus. Lietuvoje įprasta vestuves pradėti planuoti prieš 9–12 mėnesių, o dabar- Švč. Trejybės, Gaidės Nukryžiuotojo Jė- tinė registracijos santuokai ne vėliau kaip prieš tris mėnesius nuostata nere- zaus ir Pūškų Švč. Mergelės Marijos, Gai- tai sukelia keblumų norint laiku pasiruošti šiam svarbiam gyvenimo įvykiui. lestingumo Motinos, parapijų klebono Siekdami suteikti daugiau laiko ir galimybių sužadėtiniams tinkamai pasi- pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. Teresės rengti priimti Santuokos sakramentą, Lietuvos vyskupai nusprendė nustatyti parapijos rezidentu ir vykdyti nuodėm- naują minimalų registracijos Santuokai terminą: nuo 2019 m. sausio 1 d. visose klausio tarnystę Dievo Gailestingumo Lietuvos vyskupijose Santuokai registruotis reikės ne vėliau kaip prieš penkis šventovėje Vilniuje. mėnesius iki pageidaujamos sakramento priėmimo datos. Sužadėtiniams, ku- rie parapijose registruosis Santuokai iki 2018 m. gruodžio 31 d., ir toliau lieka Kun. Vytautas Pūkas atleistas iš Adu- galioti senoji tvarka. tiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės pa- rapijos klebono pareigų ir paskirtas Posėdžio dalyviai dekretu patvirtino LVK asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo Rimšės Švč. Trejybės, Gaidės Nukry- taisykles. Jų privalu laikytis visiems LVK įsteigtiems ar jos jurisdikcijoje esan- žiuotojo Jėzaus ir Pūškų Švč. Mergelės tiems juridiniams asmenims, kurie neturi savų, Vyskupų Konferencijos pa- Marijos, Gailestingumo Motinos, para- tvirtintų taisyklių. Šios taisyklės įsigalioja 2018 m. birželio 13 d. pijų klebonu.

32 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Kun. Deimantas Braziulis atleistas iš Kaip jau buvo skelbta, birželio 14–17 d. Kaišiadorių katedroje bus iškilmingai Pabradės Švč. Mergelės Marijos, Šei- minimos arkivyskupo kankinio T. Matulionio pirmosios beatifikacijos meti- mos Karalienės, ir Pavoverės Šv. Kazi- nės. Tikintieji kviečiami jose dalyvauti ir melstis, dėkojant už pal. Teofiliaus miero parapijų klebono bei Karkažiškės tikėjimo tvirtybę. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rektoriaus pareigų ir paskirtas Adutiš- Kitas Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis vyks rugpjūčio 30 d. kio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapi- Liškiavoje. -lvks- jos klebonu. Pirmųjų palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos metinių Kun. dr. Vladimir Solovej atleistas iš liturginis minėjimas Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapi- jos vikaro pareigų ir paskirtas Pabradės Birželio 14–17 d. Kaišiadorių katedroje švęstos palaimintojo Teofiliaus pirmo- Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalie- sios beatifikacijos metinės. Palaimintojo sarkofagas tomis dienomis buvo iš- nės, ir Pavoverės Šv. Kazimiero parapijų statytas pagerbti centrinėje Kaišiadorių katedros navoje. Maldininkai galėjo iš klebonu bei Karkažiškės Šv. apaštalų arčiau jį apžiūrėti, prisiliesti ne tiek rankomis, kiek savo tikėjimu prie šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios rektoriumi, bendravimo ir melsti palaimintojo Teofiliaus užtarimo. paliekant toliau eiti kitas pareigas. Birželio 14 d. Kaišiadorių katedroje palaimintojo Teofiliaus Matulionio, vyskupo Kun. Marijan Apriško atleistas iš Šven- ir kankinio, minėjimo šventės pagrindinėms pamaldoms vadovavo Kaišiadorių čionių Visų Šventųjų parapijos vikaro ir vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Matulaitis Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Ange- bei kiti kunigai. Mišiose gausiai dalyvavo Kauno seserys benediktinės, kurioms liškosios parapijos administratoriaus po šv. Mišių buvo perduotas originalus relikvijorius su palaimintojo relikvija. pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. arkan- gelo Rapolo parapijos vikaru. Homilijoje vyskupas atskleidė jautriausius palaimintojo gyvenimo momentus ir akcentavo, jog Gedulo ir vilties dieną švenčiamas palaimintojo minėjimas Kun. Medardas Čeponis atleistas nuo daro mus turtingesnius vilties. Po Mišių buvo perskaitytas relikvijų perdavi- pareigos aptarnauti klebono teisėmis mo aktas. Jame paminėta, kad 1936–1943 metais palaimintasis buvo Kauno Reškutėnų Šv. Izidoriaus parapiją, pa- Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi ir seserų benediktinių kapelionu. Vys- liekant toliau eiti kitas pareigas. kupas perdavė relikvijas vienuolyno abatei, kuri taip pat tarė padėkos žodį. Kartu su relikvijoriumi kaišiadoriečiai perdavė rožėmis pintą didžiulę širdį, Kun. Jonas Mačiulis atleistas iš Smalvų kurioje galima įžvelgti daug simbolių: tai ir Kristaus širdis, kurią taip pamilo Švč. M. Marijos Rožančinės parapijos ir palaimintasis, tai ir dėl Bažnyčios besiaukojanti Teofiliaus širdis, o kartu tai Tilžės Švč. M. Marijos Karalienės para- gali būti ir kiekvieno tikinčiojo širdis. Juk dažnai meldžiame žodžiais: „Vieš- pijos administratoriaus bei Turmanto patie, padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį!“ Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios rektoriaus pareigų ir paskirtas Švenčionių Visų Vakare Šv. Mikalojaus bažnyčioje įvyko iškilmingas palaimintojo Teofiliaus Šventųjų parapijos vikaru ir Kaltanėnų relikvijų sutikimas. „Mums, seserims, labai brangu turėti palaimintąjį Teofilių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios savo bažnyčioje, melstis jam, prašyti užtarimo. <...> Mes tikime, kad ir šian- parapijos bei Reškutėnų Šv. Izidoriaus dien mes rūpime palaimintajam“, – sakė apie savo vienuolijos buvusį kapelio- parapijos administratoriumi. ną benediktinių abatė ses. Juozapa Valerija Strakšytė OSB, dėkodama visiems, kurie vienaip ar kitaip padėjo priimti šias relikvijas, ir visiems, gausiai atėju- Kun. Vidmantas Rudokas paskirtas siems jų pasitikti. Palaimintojo relikvijos Benediktinių bažnyčioje nuo šiol bus Smalvų Švč. M. Marijos Rožančinės ir saugomos ir gerbiamos specialiai įrengtoje vietoje, šoniniame altoriuje. Tilžės Švč. M. Marijos Karalienės para- pijų administratoriumi bei Turmanto Vakaro šv. Mišioms, kuriose dalyvavo tiek rektorato bendruomenė, tiek svečiai, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios rektoriu- Benediktinių bažnyčioje šia proga vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas mi, paliekant toliau eiti kitas pareigas. Lionginas Virbalas, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kai- Kun. dr. Valdas Girdžiušas atleistas iš šiadorių vyskupo generalvikaras mons. Algirdas Jurevičius, Kauno I dekanato Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, kiti kunigai, taip pat ir Palendrių vie- klebono pareigų gydytis. nuolyno broliai benediktinai. Patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai.

Kun. Justinas Aleknavičius atleistas iš „Jau apaštalus menančiais laikais Bažnyčia laikė kankinius garbingiausiais, Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos rinktiniais savo nariais. Jie yra tikrasis Bažnyčios elitas. Jie ne tik gyvenimu,

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 33 Bažnyčia Lietuvoje

bet ir mirtimi sekė Kristų, susitapatino su Juo. Visais amžiais nesuskaičiuojama klebono ir Varėnos dekanato dekano kankinių minia vis pasipildo. Būti Kristaus sekėju ir mokiniu kartais yra mirti- pareigų ir paskirtas Vilniaus Pal. Jurgio nai pavojingas užsiėmimas“, – sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Matulaičio parapijos klebonu. prisimindamas ir mūsų tremtinius, patyrusius persekiojimą, įkalinimus. „Pa- laimintojo relikvijos pasiekė šią seserų benediktinių bažnyčią. Relikvijos su- Kun. Ernestas Maslianikas atleistas jungia su tais didžiais Jėzaus sekėjais, kuriuos skelbiame kaip palaimintuosius iš Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo pa- ir šventuosius. Tegul relikvijos primena šioje bažnyčioje skambėjusį arkivys- rapijos vikaro pareigų ir paskirtas Va- kupo Teofiliaus žodį, jo maldą, pradėtą Švč. Sakramento adoraciją, uolų tar- rėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos navimą tikintiesiems“, – sakė arkivyskupas, be to, atkreipdamas dėmesį, jog klebonu. palaimintasis ir šiandien rodo pavyzdį, kokia gali būti kunigystė, pašvęstasis gyvenimas. Ir mes šiandien galėtume lygiuotis į palaimintojo dorybes. Jos gali Vilniaus miesto Pašilaičių mikrorajone atrodyti per didelės mums, kaip suaugusiojo batai vaikui, tačiau garbingos ir įsteigta Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II pa- siektinos, skirtos kiekvienam iš mūsų. rapija. Kun. Žydrius Kuzinas atleistas iš Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Pamaldų pabaigoje žodį tarė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, kurio Baltramiejaus parapijos klebono parei- rūpesčiu relikvijos dovanotos seserims benediktinėms. Vysk. J. Ivanauskas gų ir paskirtas naujai įsteigtos Vilniaus palinkėjo seserims, kad palaimintasis joms būtų labai artimas, padėtų patirti Šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonu. mus visada motyvuojantį būsimojo dangaus džiaugsmą, kuris padaro tikrais Jėzaus mokiniais, Jėzaus, kuris išlaisvina ir sustiprina, palaiko ir padrąsina. Mons. Žydrūnas Vabuolas ateistas iš Vil- Šia proga Kaišiadorių vyskupas padėkojo Kauno arkivyskupijai, vyskupams, niaus Šv. Onos bažnyčios rektoriaus par- kunigams, rektorato bendruomenei už dėmesį palaimintajam Teofiliui. eigų ir paskirtas Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos kle- Palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos metinių minėjimo antroji diena,- birže bonu ir Varėnos dekanato dekanu. lio 15-oji, buvo skirta Švč. Jėzaus Širdies garbei. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Pamaldų pradžioje jis pa- Vilniuje įsteigus Švč. Mergelės Marijos sveikino piligrimus iš Kauno miesto parapijų. Šv. Mišių metu giedojo Kauno Ramintojos koplyčią, skirtą vidaus rei- Kristaus Prisikėlimo bazilikos choras. Homiliją sakydamas Kristaus Prisikė- kalų statutinėse įstaigose tarnaujančių limo parapijos klebonas dekanas mons. Vytautas Grigaravičius priminė pa- pareigūnų sielovadai, kun. Algirdas To- grindinius arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo momentus ir ragino mokytis iš liatas atleistas iš Vilniaus Šv. arkangelo palaimintojo nuolankumo ir tvirtumo. Rapolo parapijos rezidento pareigų ir paskirtas Švč. Mergelės Marijos Ramin- Po šv. Mišių vyskupas dėkojo piligrimams. Šia proga buvo prisiminta Kauno tojos koplyčios Vilniuje kapelionu. Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapija, nes palaimintasis Teofilius konsekravo naujai pastatytą bažnyčią suteikdamas jai Švč. Jėzaus Širdies titulą. Kaišiadorių Kun. Miroslav Anuškevič atleistas iš vyskupas J. Ivanauskas pašventino dėkingumo už patirtas malones ženklą – Šalčininkų Šv. apaštalo Petro parapi- votą, kurį palaimintojo Teofiliaus koplyčiai dovanojo Kauno Šančių parapijie- jos vikaro pareigų ir paskirtas Visagino tė, patyrusi per palaimintojo Teofiliaus užtarimą išgijimo malonę. Pasimeldę Šv. apaštalo Pauliaus parapijos vikaru. Švč. Jėzaus Širdies litanijos malda ir ganytojo palaiminti, tikintieji toliau tęsė bendrystę pievelėje šalia katedros dalindamiesi žemiškomis gėrybėmis. Kun. Renald Kučko atleistas iš Eišiškių Kristaus Žengimo į dangų parapijos Vakaro šv. Mišiose buvo meldžiamasi už mirusius Kaišiadorių vyskupijos ga- vikaro pareigų ir paskirtas Šalčininkų nytojus, kunigus, vienuolius bei tikinčius pasauliečius. Mišioms vadovavo ir Šv. apaštalo Petro parapijos vikaru. pamokslą sakė Kaišiadorių vyskupas. Jis priminė nelengvą vyskupijos istoriją, iškiliausius ganytojus bei ragino visus juos pavesti Dievo gailestingumui. Už Kun. Aleksandr Gaičauskas atleistas iš visus mirusius buvo giedama „Viešpaties angelo“ malda. Po šv. Mišių buvo Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimi- tęsiama Švč. Sakramento adoracija, kurią transliavo „Marijos radijas“. mo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekalto- Palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos metinių minėjimo trečioji diena, birželio jo Prasidėjimo parapijos vikaru. 16-oji, buvo skirta Švč. Mergelės Marijos Širdies garbei. Pagrindinėse šv. Mi- šiose melstasi už kunigus, seminaristus ir melsta pašaukimų į kunigystę. Kun. Aloyzas Volskis atleistas iš Vil- Šv. Mišiose giedojo jungtinis Kauno arkikatedros bazilikos choras. Kauno niaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo kunigų seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas pristatė kandida- Prasidėjimo parapijos rezidento pa­ tus, kuriems Kaišiadorių vyskupas suteikė kandidatų į kunigystę skyrimus. reigų ir paskirtas Grigiškių Šventosios Homilijos metu vyskupas kalbėjo apie tikėjimo svarbą žmogaus gyvenimui, Dvasios parapijos vikaru.

34 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Kun. Kęstutis Dvareckas atleistas iš Vil- priminė sunkius palaimintojo Teofiliaus gyvenimo momentus ir jo kunigišką niaus Visų Šventųjų parapijos rezidento meilę visiems žmonėms. Šv. Mišių pabaigoje keletas Kauno kunigų semina- pareigų ir paskirtas Vilniaus Švč. Merge- rijos auklėtinių prie palaimintojo sarkofago pirmą kartą užsivilko kunigišką lės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo para- rūbą – sutaną, kuri buvo vyskupo pašventinta. Ši apeiga būsimų kunigų gy- pijos rezidentu. venime nepaprastai svarbi: parodo Bažnyčios tarnų išskirtinumą, o kartu ir artumą Dievo tautai, kuri naujai įvilktuosius pasitiko audringais plojimais. Kun. Stanislav Valiukevič atleistas iš Kaišiadorių vyskupas pašventino dėkingumo už patirtas malones ženklą – Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo pa- votą, jį palaimintajam atvežė jo užtarimą patyrusi vilnietė. rapijos vikaro pareigų ir paskirtas Igna- linos Švč. Mergelės Marijos Gimimo Po šv. Mišių vyskupas pakvietė visus melstis už kunigus ir pavesti savo gyve- parapijos vikaru. nimą Švč. Mergelės Marijos globai kalbant jos garbei skirtą litaniją. Katedros prieigose artimieji ir pažįstami sveikino naujai paskirtuosius kandidatus į ku- Kun. Andžejus Ryšardas Jasinskas at- nigystę bei pirmą kartą apsivilkusius dvasininkų drabužį seminaristus. Šven- leistas iš Vilniaus Šv. Juozapo parapijos tę vainikavo agapė prie klebonijos bei linksma liaudiška muzika. vikaro pareigų ir paskirtas Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo parapijos vikaru. Popietiniu metu Kaišiadorių katedroje Žemaičių Kalvarijos kalnus giedojo Klai- pėdos Švč. M. Marijos Taikos Karalienės parapijos grigališkojo choralo studija Kun. Nerijus Grigaliūnas atleistas iš Vil- „Schola cantorum de Regina Pacis“. Žemaičiai taip pat giedojo ir vakaro šv. Mi- niaus Šv. Juozapo parapijos vikaro pa­ šiose, kuriose melstasi už popiežių Pranciškų ir jo apaštališkąją kelionę į Lietu- reigų ir paskirtas Vilniaus Šv. arkangelo vą. Pamaldose dalyvavo ir „Marijos radijo“ šeimos nariai. Homilijos metu Kai- Rapolo parapijos vikaru. šiadorių vyskupas kalbėjo apie Kristaus kančią, įkvėpusią palaimintąjį Teofilių nepasiduoti jokiems kompromisams ir likti ištikimam krikščionių tikėjimui. Su Kun. Andžej Bylinski atleistas iš Vilniaus giesmininkais atvykęs Telšių vyskupo generalvikaras kun. Vilius Viktoravičius Pal. Jurgio Matulaičio parapijos vikaro kvietė į Žemaičių Kalvariją giedoti Kalnų apvaikštant koplyčias. Eucharistinę pareigų ir paskirtas Vilniaus Šventosios bendrystę vainikavo agapė, po kurios dar ilgai nenorėta skirstytis. Prisiminta, Dvasios parapijos vikaru. jog žemiško gyvenimo metu arkivyskupas Teofilius buvo labai vaišingas.

Kun. Albert Bortiak atleistas iš Vilniaus Birželio 17-ąją, palaimintojo Teofiliaus beatifikacijos metinių minėjimo- ke Visų Šventųjų parapijos vikaro pareigų tvirtąją dieną, Kaišiadorys sulaukė garbingų svečių: šv. Mišioms vadovavo ir paskirtas Vilniaus Pal. Jurgio Matulai- apaštališkasis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Pedro López Quin- čio parapijos vikaru. tana, koncelebravo beveik visi Lietuvos vyskupai ir gausus būrys kunigų. Nuncijus savo buvimu užtikrino popiežiaus Pranciškaus artumą Eucharistiją Kun. Rimgaudas Šiūlys atleistas iš San- švenčiančiai bendruomenei. Homilijoje nuncijus prisiminė prieš metus vyku- tariškių Dievo Gailestingumo koplyčios sią beatifikaciją ir ypač daug kalbėjo apie būsimą popiežiaus Pranciškaus vi- kapeliono pareigų ir paskirtas Vilniaus zitą į Lietuvą ir ragino vizitą stebėti ne per televiziją, bet dalyvauti ir susitikti Šv. Mikalojaus parapijos vikaru. gyvai su popiežiumi.

Kun. Renatas Švenčionis atleistas iš Mišių pabaigoje sveikinimo žodį tarė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gin- Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo pa- taras Grušas. Jis kalbėjo apie Lietuvą ištikusią sausrą ir apie malonės lietų, ku- rapijos vikaro pareigų ir paskirtas San- ris visus gaivins popiežiaus vizito metu rugsėjį. Minsko–Mogiliovo arkivys- tariškių Dievo Gailestingumo koplyčios kupas Tadeuszas Kondrusewiczius priminė, jog palaimintasis Teofilius buvo kapelionu. Mogiliovo arkivyskupijos kunigas, todėl jis su džiaugsmu priėmė kvietimą dalyvauti iškilmėse, taip pat užtikrino, jog Baltarusijos tinkintieji gausiai daly- Kun. Daniel Narkun atleistas iš Pa- vaus susitikime su popiežiumi Pranciškumi Lietuvoje. Kaišiadorių vyskupas bradės Švč. Mergelės Marijos, Šeimos padėkojo visiems ir pakvietė nepailsti melsti, kad palaimintasis Teofilius būtų Karalienės, parapijos vikaro pareigų ir paskelbtas šventuoju. paskirtas Vilniaus Visų Šventųjų para- pijos vikaru ir Vilniaus arkivyskupijos Popiet iniciatyvą perėmė Gyvojo rožinio draugijos ir Šeimos centro nariai. jaunimo centro sielovadininku. Giedojo Vievio parapijos šlovinimo grupė, o kun. Laurynas Visockas vakari- nių šv. Mišių homilijoje nukreipė visų žvilgsnius į Jėzų Kristų, kurį ištikimai Kun. Dovydas Grigaliūnas atleistas iš sekė palaimintasis Teofilius. Mums neduota pažinti visų malonių, kurias per Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapi- palaimintojo Teofiliaus užtarimą patyrė tikintieji, tačiau tikime, jog Viešpats jos vikaro pareigų ir paskirtas Pabradės Dievas duos labai aiškų ženklą, kuris bažnytinėje tradicijoje vadinamas stebu- Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalie- klu, ir mes galėsime palaimintąjį tituluoti šventuoju.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 35 Bažnyčia Lietuvoje

Švenčiant pirmąsias pal. Teofiliaus beatifikacijos metines Kaišiadorys- pasi nės, parapijos vikaru, paliekant kitas puošė įspūdingu piešiniu – ant galinės Algirdo Brazausko gimnazijos sienos turimas pareigas. atsirado milžiniško dydžio palaimintojo Teofiliaus paveikslas. Ši iniciatyva kilo dailininkui Tadui Vincaičiui bei Kaišiadorių rajono savivaldybės tarnau- Kun. Viktor Kudriašov atleistas iš Vil- tojai Ligitai Purienei. Projektui pritarė A. Brazausko gimnazijos bendruome- niaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo nė, jį parėmė Kaišiadorių rajono savivaldybė. -kaj, kait- Prasidėjimo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio Kunigų susirinkimai parapijos vikaru, paliekant toliau eiti ki- tas pareigas. Telšių vyskupijos Gegužės 18 d. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje Kun. Ronald Kuzmickas atleistas iš Vil- vyko Telšių vyskupijos kunigų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir seminaris- niaus Šventosios Dvasios parapijos vi- tai. Susirinkusius dvasininkus pasveikino ir Valandų liturgijos maldai (Dieni- karo pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. Te- nei) vadovavo Telšių vyskupijos ganytojas vyskupas Kęstutis Kėvalas. resės parapijos vikaru, paliekant toliau eiti kitas pareigas. Susirinkimo metu apie popiežiaus vizitą išsamią informaciją pateikė svečiai iš Vilniaus – popiežiaus vizitą organizuojančio komiteto pirmininkas ir jo ko- Kun. Jaroslav Spiridovič atleistas iš manda. Organizacinio komiteto pirmininkas kun. Saulius Rumšas OP pristatė Vilniaus Šv. Teresės parapijos vikaro ir popiežiaus vizito Lietuvoje rugsėjo 22–23 d. programą. Viešnia Toma Bružaitė Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro išsamiai pristatė tvarką, kaip bus registruojami piligrimai, kokiu būdu bus gali- sielovadininko pareigų ir paskirtas Vil- ma atvykti į susitikimus, kada ir kur bus priimti atvykusieji. Jaunimo grupėms niaus Šv. Juozapo parapijos vikaru. yra numatyta galimybė nakvynei, kadangi po susitikimo su popiežiumi Vil- niaus arkikatedros bazilikos aikštėje bus jaunimui skirtas šlovinimo ir liudijimų Vilniaus Šv. Onos bažnyčia paskiriama vakaras. Iš programos pristatymo paaiškėjo, jog popiežius lankysis Aušros Var- Romos rito ekstraordinarinės formos tuose, melsis prie šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, relikvijų, lankysis įvairiose liturgijai ir prie šios liturgijos prisirišu- Lietuvos tautai svarbiose vietose. Su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir semi- sių tikinčiųjų sielovadai. Kun. Juozapas naristais popiežius susitiks Kauno arkikatedroje bazilikoje po šv. Mišių Kauno Minderis atleistas iš Dievo Gailestin- Santakoje. Svečiai iš Vilniaus išsamiai atsakinėjo į jiems pateiktus klausimus gumo šventovės Vilniuje rezidento apie šių metų rudenį vyksiantį popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Telšių pareigų ir paskirtas Vilniaus Šv. Onos vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis pakalbėjo apie informa- bažnyčios rektoriumi ir vykdyti nuo- cijos, kurioje įvairiais būdais pristatomas popiežiaus vizitas, sklaidą. dėmklausio tarnystę Dievo Gailestin- gumo šventovėje Vilniuje. -Vn- Telšių vyskupijos šeimos centro direktorius Domininkas Lizdenis ir jo žmona Telšių vyskupijos šeimos centro reikalų vedėja Virginija Lizdenienė išsamiai Kunigų skyrimai Kauno pristatė vykdomą veiklą ir pagrindinius principus – sužadėtinių rengimą san- arkivyskupijoje tuokai, šeimų palaikymą ir pagalbą joms ištikus krizei. Vadovai pasidžiaugė programos vykdymo sėkme, klebonų ir dekanatų Šeimos centrų vadovų bei Mons. Aurelijus Žukauskas atleistas iš savanorių glaudžiu ir sėkmingu bendradarbiavimu. Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigų ir paskirtas Rumšiškių Šv. ar- Klaipėdos miesto šeimos centro direktorius kun. Andrius Vaitkevičius su- kangelo Mykolo parapijos klebonu ir pažindino su pasikeitimais šiame centre. Kunigas aptarė sėkmingai vykdo- Pravieniškių pataisos namų-atvirosios mą porų rengimo santuokai programą, pasidžiaugė naująja pavaduotoja – kolonijos kapelionu. doc. dr. Vaineta Juškiene, kuri aktyviai įsitraukė į Šeimos centro darbą. Kun. Ramūnas Norkus, gavus Telšių Konferencijai baigiantis einamuosius vyskupijos reikalus aptarė vyskupas vyskupo sutikimą, paskirtas Kauno ku- K. Kėvalas. Po konferencijos vyskupas ir dvasininkai sutiko garbius svečius – nigų seminarijos rektoriumi. LR Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, keletą Seimo narių bei Telšių ir kitų miestų merus. Seimo pirmininkas pasveikino susirinkusiuosius, pasidalijo Kun. Kazys Gražulis atleistas iš Rumšiš- savo įžvalgomis apie Lietuvos šimtmečio šventimą ir artėjančius Žemaitijos kių Šv. arkangelo Mykolo parapijos kle- metus. Kitais metais sukanka 800 metų nuo pirmojo Žemaitijos paminėjimo bono bei Pravieniškių pataisos namų- rašytiniuose šaltiniuose. atvirosios kolonijos kapeliono pareigų ir paskirtas Pagirių Švč. Mergelės Mari- Po konferencijos ir susitikimo Telšių kunigų seminarijoje dvasininkams ir gar- jos Apsilankymo ir Siesikų Šv. apaštalo biems svečiams buvo surengti pietūs. -kasab- Baltramiejaus parapijų klebonu.

36 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Kun. Rimas Mačiulskis atleistas iš Pagi- Kauno arkivyskupijos rių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Gegužės 23 d. arkivyskupijos kunigai susirinko į ugdymo konferenciją kuri- ir Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus joje. Čia klausėsi svečio Bažnyčios istoriko dr. Liudo Jovaišos pranešimo apie parapijų klebono pareigų ir paskirtas istorinius Lietuvos ryšius su popiežiais, aptarė sielovados aktualijas, ypač su- Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo ir Bu- sijusias su artėjančiu popiežiaus Pranciškaus vizitu, drauge meldėsi ir pieta- konių Šv. arkangelo Mykolo parapijų vo. Konferencijai vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. klebonu. „Meilė iš pirmo žvilgsnio“, – taip pranešime pokštaudamas, tačiau ir taikliai Kun. Virginijus Birjotas atleistas iš apibūdino dr. Liudas Jovaiša 800 metų tebesitęsiančią mūsų krašto katali- Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos kų ir popiežiaus santykių istoriją, prasidėjusią pirmuoju žinomu susitikimu klebono pareigų ir Kauno nepilna- 1251 m. liepą Milane, kai popiežius Inocentas VI susitiko su karaliaus Min- mečių tardymo izoliatoriaus-pataisos daugo pasiuntiniu (tai buvo kunigaikštis Parnus, pranešęs apie Mindaugo namų kapeliono pareigų ir paskirtas krikštą). Šis popiežius leido įšventinti Mindaugo parinktą asmenį Lietuvos Jonavos Šv. Jokūbo parapijos klebonu vyskupu, kuris buvo tiesiogiai popiežiaus jurisdikcijoje – vyskupija nebuvo ir Jonavos dekanato dekanu. priskirta kokiam nors centrui, esančiam už Lietuvos ribų. Popiežius sakė, jog priima į Šv. Petro globą visą Lietuvos kunigaikštystę. Kun. Audrius Mikitiukas atleistas iš Jo- navos Šv. Jokūbo, Panoterių Šv. Kryžiaus Po šimtmečio su popiežiumi ryšį užmezgė didysis kunigaikštis Gediminas. Atradimo ir Bukonių Šv. arkangelo My- Žinomi Gedimino laiškai (1322 m.); pirmajame jų popiežiui Jonui XXII parašo, kolo parapijų klebono ir Jonavos deka- kad norįs krikštytis. Nors nieko panašaus neįvyko, Gediminas laimi popie- nato dekano pareigų ir paskirtas Švč. Jė- žiaus palankumą ir praktinės naudos, nes Šventasis Tėvas įpareigojo sudary- zaus Širdies (Šančių) parapijos klebonu ti ketverių metų paliaubas su Vokiečių ordinu, net netesėjus krikšto pažado. ir Kauno nepilnamečių tardymo izolia- Pasak istoriko, Europa šį laišką suprato kaip norą gerbti popiežių kaip tėvą ir toriaus-pataisos namų kapelionu. įsijungti į krikščioniškų tautų šeimą.

Kun. Jonas Stankevičius atleistas iš Po Konstancos Susirinkimo popiežius Martynas V suteikė kunigaikščiui Vy- Kauno Švč. Sakramento bažnyčios rek- tautui Didžiajam savo generalvikaro titulą jo valdomuose kraštuose, išreiš- toriaus pareigų ir išleistas gydytis. kusį pasitikėjimą Lietuvos valdovu ir priminusį jo pareigą vesti stačiatikius į katalikų tikėjimą. Be to, Vytautui buvo suteikta privilegijų (pvz., turėti nešio- Kun. Jonas Bujokas atleistas iš Kauno jamąjį altorėlį, asmeninį nuodėmklausį). Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapijos klebono pareigų ir paskirtas Dotnuvos Vėlesniais amžiais popiežiai Lietuvos gyvenime veikdavo tam tikrose srityse, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei pvz., politikoje, siųsdami savo legatus, religijos srityje, pvz., per teikiamas dis- Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo pensas. Privilegija, susijusi su Kaunu, buvo 1437 m. leidimas pranciškonams Jėzaus parapijų klebonu. konventualams teikti sakramentus ir laidoti. Seniausia atlaidų privilegija Kau- no arkivyskupijoje, kaip minėta pranešime, buvo Švč. Trejybės atlaidai Del- Kun. Gražvydas Geresionis atleistas tuvos bažnyčiai. Popiežiai rūpinosi vienybe su Rytų ir Vakarų krikščionimis iš Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo (pvz., dab. Baltarusijos teritorijoje buvo leista pastatyti bažnyčią ir švęsti joje Švč. Mergelei Marijai ir Šlapaberžės tiek Rytų, tiek Vakarų apeigų liturgiją). Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebo- no pareigų ir paskirtas Josvainių Visų Lietuva per didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio pasiuntinį buvo pri- Šventųjų ir Pernaravos Nukryžiuotojo statyta popiežiui Aleksandrui VI, o šis dovanojęs nemažai brangių šventųjų Jėzaus parapijų klebonu. relikvijų, atlaidų privilegijų.

Kun. Edvinas Rimavičius atleistas iš XVI a. viduryje popiežiaus kontaktai su Lietuva gerokai suintensyvėjo per Josvainių Visų Šventųjų ir Pernaravos nuolatinius jo pasiuntinius. Paulius IV pirmąkart atsiuntė savo nuncijų, ben- Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebono drą Lietuvai ir Lenkijai. Išskirtiniai buvo popiežiaus Grigaliaus XII gestai – ir Kėdainių vicedekano pareigų ir pa- jis suteikė universiteto privilegiją Vilniaus jėzuitų kolegijai. Klemensas VIII, skirtas Šv. Juozapo (Vilijampolės) para- pirmasis iš popiežių, tiesiogiai pažino mūsų kraštą, nes buvo lankęsis jame pijos klebonu. kaip legatas. Vienas jo darbų – šv. Kazimiero kulto patvirtinimas Lietuvoje. Urbonas VIII padėjo sustiprėti graikų apeigų katalikams, su tuo susijusi ir Juo- Kun. Gytis Stumbras atleistas iš Švč. Jė- zapato Kuncevičiaus beatifikacija. Pasak dr. L. Jovaišos, Klemensas XI parodė zaus Širdies (Šančių) parapijos vikaro išskirtinį dėmesį Trakų Dievo Motinos atvaizdo vainikavimui popiežiaus ka- pareigų ir paskirtas Kauno Švč. Sakra- rūnomis – būtent šio įvykio 300 metų jubiliejų šįmet ir švenčiame.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 37 Bažnyčia Lietuvoje

XIX a. Rusijos imperija labai ribojo Lietuvos ryšius su popiežiumi. Pijaus IX mento bažnyčios rektoriumi ir Kauno pontifikato laiku popiežiaus autoritetas pasaulyje buvo labai susilpnėjęs. arkikatedros bazilikos rezidentu vika- Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius tuo metu ragina ypač laikytis vieny- ro teisėmis ir pareigomis, paliekant bės su popiežiumi – Kristaus vietininku žemėje (ir tam, kad atsilaikytų prieš kitas einamas pareigas, bei Šiluvos „maskolius“). Valdant Leonui XII pirmąkart Lietuvos bažnyčiose iškilmingai Švč. M. Marijos draugijos kapelionu. švenčiami jubiliejiniai metai. Pijus X skiria audienciją paskutiniam Žemaičių vyskupijos vyskupui Pranciškui Karevičiui ir jį palaimina. Kun. Nerijus Pipiras atleistas iš Kau- no Gerojo Ganytojo parapijos vikaro Benedikto XV ir Pijaus XI pontifikato metais kūrėsi Nepriklausomos Lietuvos pareigų ir paskirtas Kauno Švč. Jėzaus gyvenimas. Pirmasis buvo paskelbęs aukų už Lietuvą rinkimo dieną (Pirmojo Širdies (Šančių) parapijos vikaru, palie- pasaulinio karo metais). Ypatingo palankumo gestas – bazilikos titulas Kauno kant kitas turimas pareigas. katedrai (po metų buvo suteiktas ir Vilniaus katedrai). Dėl Lietuvos valstybės pripažinimo reikalo trečią kartą mūsų istorijoje pas popiežių vyko lietuvių Kun. Vitas Kaknevičius atleistas iš Šilu- delegacija, vadovaujama vyskupo (tuomet dar kunigo) Justino Staugaičio. vos Švč. Mergelės Marijos Gimimo pa- rapijos vikaro pareigų ir paskirtas Kau- Pasak dr. L. Jovaišos, 1925–1926 m. buvo sudėtingiausias per visus šimtme- no Gerojo Ganytojo parapijos vikaru. čius laikas santykių su popiežiumi istorijoje, nes dalis katalikiškos visuome- nės, partijų buvo priešiškai nusiteikusios jo atžvilgiu (nes popiežius Pijus XI Kun. Darius Vasiliauskas paskirtas Ši- 1925 d. pasirašė konkordatą su Lenkija ir Vilniuje įsteigiama vyskupija, suta- luvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo pusi su Lenkijos Respublikos sienomis). Ypač protestai vyko Kaune. Pal. arki- parapijos vikaru ir Apsireiškimo koply- vyskupas Jurgis Matulaitis (popiežiaus paskirtas apaštališkuoju administra- čios rektoriumi. toriumi) stengėsi raminti kilusias tautines aistras ir įveikti šią konfrontaciją. Kun. Valdas Šidlauskas atleistas iš Ra- Sovietų valdžia, kaip pabrėžta pranešime, norėjo įkurti nuo popiežių nepri- seinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į klausomą Bažnyčią Lietuvoje, tačiau kunigai tam priešinosi ir rodė netgi hero- dangų parapijos vikaro pareigų ir pa- jišką ištikimybę popiežiui skaudžiai nukentėdami (taip atsitiko, pvz., Kauno skirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir katedros kan. Povilui Dogeliui). Tėvišką santykį su popiežiumi ir pasitikėjimą Povilo parapijos vikaru. juo išreiškė Lietuvos partizanai savo laiške (1947 m.) popiežiui Pijui XII. Atjau- čiančio laiško sulaukta iš popiežiaus Jono XXIII – kaip tėvo savo vaikams – Kun. Robertas Urbonavičius atleistas sovietų suvaržytiems Lietuvos tikintiesiems (pal. Mykolo Giedraičio metinių iš Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povi- proga), o sovietų valdžia net neleido skelbti. lo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo „Išlaikydami gerą ryšį su Šventuoju Sostu, mes išlikome stiprūs ir kaip katalikai, į dangų parapijos vikaru. ir kaip lietuviai“, – sakė dėkodamas pranešėjui Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, vėliau pakviesdamas išklausyti informaciją apie būsimąjį popiežiaus Mons. Augustinas Paulauskas paskir- Pranciškaus vizitą. Arkivyskupas ypač paragino kunigus kviesti ir registruo- tas Kauno II dekanato dekanu kitai ka- ti parapijų jaunimą vykti į susitikimą su popiežiumi Katedros aikštėje rugsėjo dencijai. 22 d. Dėl popiežiaus vadovaujamų šv. Mišių Kauno Santakoje (į jas taip pat jau kviečiama registruotis parapijose) rugsėjo 23 d. vyksta darbiniai susitikimai su Kun. Erastas Murauskas paskirtas Ra- Kauno m. savavaldybe ir kt. Po šių Mišių Kauno arkikatedroje popiežius susi- seinių dekanato vicedekanu kitai ka- tiks su Lietuvos kunigais bei pašvęstaisiais asmenimis. Taip pat priminta, jog dencijai. Devintinių rinkliava bažnyčiose bus skiriama vizito išlaidoms padengti. Kun. Evaldas Vitulskis paskirtas Nuola- „Dvi popiežiaus vizito dienos netruks prabėgti, tad labai svarbus ir pasirengi- tinių diakonų ugdymo centro pastora- mo laikas“, – sakė arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, jog popiežius atvyksta cinės praktikos vadovu. žadinti tikėjimo ir vilties, nutolusius paskatinti sugrįžti į Bažnyčią. Pasiren- gimui ypač skatintini gailestingumo darbai bei iniciatyvos, pabrėžiamos ir Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM paties popiežiaus Pranciškaus. Kviečiama rengtis susitikimui pagal LVK siū- paskirtas Nuolatinių diakonų ugdymo lomas gaires. Daugiau dėmesio skirtina komunikacijai, ypač bendraujant šiuo centro dvasios tėvu. atžvilgiu su regionine žiniasklaida, informuojant apie projektus, renginius Pasirengimo popiežiaus vizitui komiteto atsakinguosius už komunikaciją. Kun. Gintaras Blužas OFS atleistas iš Kviečiama pasinaudoti parengta vaizdine medžiaga (plakatais, tentais, DVD) Šiluvos Švč. M. Marijos draugijos kape- skleisti žiniai apie popiežiaus atvykimą į Lietuvą. Jau veikia ir vizitui skirta liono pareigų. interneto svetainė popieziausvizitas.lt. -Kn-

38 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Nuolatinių diakonų šventimai Arkivyskupas supažindino kunigus, kaip parapijose tvarkytini asmenų duo- menys laikantis netrukus visoje ES įsigaliosiančio Asmens duomenų tvarkymo Birželio 10 d., minint Vilkaviškio vys- įstatymo. Visoms vyskupijoms rengiamos vienodos nuostatos, o parapijoms kupijos dangiškojo globėjo šv. Antano bus skirta atmintinė. Parapijų klebonai ar jo įgalioti asmenys bus atsakingi Paduviečio atlaidus, Švč. Mergelės Ma- už asmens duomenų tinkamą rinkimą, saugojimo tvarką ir laiką. Nors daug rijos Apsilankymo katedroje vyskupas kur reikės asmenų sutikimo dėl asmeninės informacijos, tai nelies sakramentų Rimantas Norvila nuolatinių diakonų registracijos knygų, tvarkomų remiantis Kanonų teisės kodeksu. šventimus suteikė keturiems vyrams. Beveik ketverius metus trukusias studi- Konferencijos pabaigoje arkivyskupas bei kunigai pasveikino kunigystės 25- jas ir dvasinio ugdymo programą baigė ąjį jubiliejų švenčiančius mons. Augustiną Paulauską ir kun. Šarūną Leskaus- nuolatinio diakono tarnystei pasirengę ką, kurie pakvietė konfratrus šventinių pietų. -kait- kandidatai. Iškilmingose šv. Mišiose gausiai dalyvavusios bendruomenės Vilniaus arkivyskupijos akivaizdoje šventimus priėmė Egidijus Birželio 13 d. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Vilniaus arki- Cibauskas, Rolandas Judeikis, Saulius vyskupijos kunigų susirinkimas. Po Valandų liturgijos – Dieninės maldos Andriuška ir Žilvinas Jankauskas. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kalbėjo apie būsimą po- piežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje kaip apie evangelizacinę galimybę, kuri Diakonas Egidijus Cibauskas paskirtas padėtų pagyvinti darbą parapijose. Tai proga iš naujo pasidomėti popiežiaus į Garliavos Švč. Trejybės parapiją, dia­ institucija ir jos reikšme. konas Rolandas Judeikis – į Veisiejų Šv. Jurgio parapiją, diakonas Saulius An- Kunigų susirinkime istorikas doc. dr. Liudas Jovaiša pristatė istorijos vin- driuška – į Marijampolės Šv. Arkangelo giuose užfiksuotus popiežių ir Lietuvos ryšius. Pirmieji žinomi ryšiai plėtoti Mykolo parapiją, o diakonas Žilvinas nuo XIII a. Vieni reikšmingiausių įvykių: karaliaus Mindaugo karūnavimas, Jankauskas – į Aukštosios Panemunės įsteigta vyskupija, nepavaldi jokiai metropolijai, Lietuvos krikštas, skyrimas Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją. atlaidų, kurie švenčiami net ir šiais laikais, privilegija Vilniaus universitetui, -Vk- leidimas karūnuoti popiežiškomis karūnomis malonėmis garsėjančius pa- veikslus, bazilikos rango suteikimas žymesnėms šventovėms, diplomatinių Įsteigta Šv. Jono Pauliaus II santykių plėtojimas, šv. Kazimiero kulto pripažinimas ir jubiliejaus minė- parapija jimas, paties popiežiaus vizitas Lietuvoje. Per istorijos šimtmečius visada buvo svarbus popiežiaus kaip tėvo autoritetas. Siekdamas geriau užtikrinti Vilniaus miesto Pašilaičių seniūnijoje ir gretimo- Registracija į susitikimus su popiežiumi Pranciškumi jau vyksta parapijose. se gyvenvietėse gyvenančių Kristaus Susitikimas su jaunimu (nuo 14 iki 35 m.) vyks Vilniuje, Katedros aikštėje, tikinčiųjų sielovadą, Vilniaus arkivys- rugsėjo 22 d., o šv. Mišios, kurioms vadovaus pats pontifikas, bus švenčiamos kupas metropolitas Gintaras Grušas Kaune, Santakoje, rugsėjo 23 d. Registracija būtina, kad kiekvienas susitikimo 2018 m. birželio 13 d. įsteigė Vilniaus ar Mišių dalyvis gautų kvietimą, su kuriuo bus galima patekti į sektorius. Šv. Jono Pauliaus II parapiją. Naujo- sios parapijos klebonu paskirtas kun. Arkivyskupas kai kuriems kunigams įteikė naujus paskyrimus ir palinkėjo Žydrius Kuzinas, iki šiol tarnavęs Drus- stropiai tarnauti ten, kur yra siunčiami. kininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltra- -ksb- miejaus parapijos tikintiesiems. Nors naujai steigiama parapija dar neturi Devintinių procesija su Švč. Sakramentu Santakoje savo bažnyčios, pirmiausia bus statoma gyvoji Bažnyčia, t. y. bendruomenė, kuri Birželio 3 d., Bažnyčiai švenčiant Švč. Kūną ir Kraują (Devintines), Kauno rūpinsis ir savo maldos namų statyba. miesto tikintieji su parapijų vėliavomis, abu arkivyskupijos ganytojai, kuni- gai, diakonai, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai, Eucharistinio Jėzaus, Naujos parapijos teritorija yra sudaryta benediktinių, pranciškonių ir kitų kongregacijų seserys Kauno arkikatedroje iš vienos didžiausių visoje Lietuvoje Vil- bazilikoje vidudienį drauge šventė Devintinių Eucharistiją, o vėliau išėjo į niaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos gatves su Švenčiausiuoju Sakramentu tradicinėje Devintinių procesijoje. Su dalies, taip pat Vilniaus Šv. Juozapo ir Jėzumi monstrancijoje buvo žengta kitapus bažnyčių sienų, į senamiesčio Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atra- erdves, kur kauniečiai ir miesto svečiai leido pirmąjį vasaros sekmadienį – dimo parapijų teritorijų dalių. Naujai arčiau prie žmonių, paskelbiant Dievo žodį, viešai paliudijant savo tikėjimą. įsteigtos Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II Šiemet Devintinių procesija buvo einama Santakos parke laukiant popiežiaus parapijos ribos yra: nuo Ukmergės g. Pranciškaus.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 39 Bažnyčia Lietuvoje

12 val. iškilmingai Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas į vakarus Pašilaičių ir Justiniškių se- Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevi- niūnijų riba iki šios ribos susikirtimo čius SJ, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Adolfas Grušas, Kauno su Sudervės upeliu, toliau šiuo upeliu I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, kiti iškilmėje dalyvavę ku- šiaurės kryptimi, kertant Buivydiškių VI nigai iš miesto parapijų. Patarnavo diakonai bei seminaristai. Giedojo Kauno tvenkinį, Gineitiškių ir Gilužio ežerus, iki sakralinės mokyklos vaikų choras. upelio pabaigos ir pratęsiant menamą liniją iki Raisteniškių kaimo ribos, toliau „Mūsų žvilgsnis šiandien ypač krypsta į Eucharistiją“, – sakė arkivyskupas statmena linija iki Ukmergės g., šia ga- L. Virbalas, homilijoje kalbėdamas apie švenčiamą Eucharistiją kaip Jėzaus tve į pietryčius iki Pašilaičių ir Justiniš- vakarienės su mokiniais atminimą. Tai atmindami ir tuo gyvendami esame kių seniūnijų ribos. Parapijos teritorija Bažnyčia. Be to neįmanoma įsivaizduoti krikščionių bendruomenės. Šia proga pavaizduota prie šio Dekreto prideda- arkivyskupas atkreipė dėmesį į popiežiaus Pranciškaus mintį, jog Eucharis- mame žemėlapyje. tija primena Dievo meilę mums ir tai, kad Dievas yra mūsų stiprybė, mūsų atrama. Eucharistinis priminimas nežodinis, neabstraktus, Tai gyvas ir guo- „Pavedu šioje naujoje parapijoje gyve- džiantis Dievo meilės mums ženklas. Eucharistijoje sudėti Jėzaus žodžiai ir nančius Kristaus tikinčiuosius ir visus veiksmai. Ją priimant į širdis įsispaudžia tikrumas, kad esame jo meilėje. žmones, taip pat joje tarnausiančius dvasininkus parapijos Globėjo šven- „Viešpatie, apsaugok mus nuo dvasinės sklerozės“, – kalbėjo ganytojas, ragin- tojo popiežiaus Jono Pauliaus II užta- damas atminti Dievo darbus išrinktajai tautai ir mums, besidžiaugiantiems rimui“, – rašoma arkivyskupo dekrete. Lietuvos laisve. Atminti, kad Dievas yra Tėvas, ir tik jis gali padėti tėvams Naujoji parapija priklausys Vilniaus II atspindėti jo veidą, kai šie pasiaukojamai rūpinasi šeimomis, vaikais. Tačiau, dekanatui. -Vn- ganytojo žodžiais, Eucharistija yra ne tik atminimas. Pasak popiežiaus Pran- ciškaus, Jėzus dabar dovanoja mums save ir eina su mumis tais pačiais keliais. Pašventinta koplyčia Šv. Komunija yra ne apdovanojimas geriesiems, bet sustiprinimas visų, ypač silpnųjų. „Išeisime su Jėzumi į miestą. Aplankysime vietą Santakoje, kur mel- Birželio 8 d. Vilniaus arkivyskupas me- dėsi šv. Jonas Paulius II ir kur laukiame atvykstant popiežiaus Pranciškaus“, – tropolitas Gintaras Grušas pašventino sakė arkivyskupas L. Virbalas linkėdamas, kad Kristaus laužoma Duona – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos ko- Eucharistija paskatintų dalyti savo tikėjimą ir gyvenimą kaip Kristaus meilės plyčią, kuri bus skirta vidaus reikalų ženklą šiam miestui ir pasauliui. statutinėse įstaigose tarnaujančių pa- reigūnų ir jų šeimų sielovadai. Koplyčia Netrukus procesija su Jėzumi monstrancijoje pajudėjo iš arkikatedros įkuriama Savičiaus g. esančios Vilniaus Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios link. Giedanti, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos baž- džiugi žmonių eisena – giedojimui vadovavo arkikatedros jungtinis choras nyčios trečiame aukšte. Bažnyčios pas- (vadovai Vita Liaudanskaitė Vaitkevičienė ir Mindaugas Šikšnius), giesmių tatas nuo 2017 m. rugpjūčio priklauso skambesį praturtino trimitininkas Robertas Žukauskas bei trombonininkas LR Vidaus reikalų ministerijai. Šių metų Gintautas Kubilius – sustojo keturiose vietose pagarbinti Švenčiausiojo Sakra- sausį buvo pasirašytas LR Vidaus rei- mento. Prie altorėlių (juos rengė Vytauto Didžiojo, Šv. Pranciškaus Ksavero kalų ministerijos ir Vilniaus arkivysku- (jėzuitų) ir Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčių bei Arkikatedros bendruome- pijos bendradarbiavimo susitarimas. nės) buvo skelbiamas Dievo žodis ir sakomos trumpos homilijos. Susitarime įtvirtinti planai bažnyčios pastatą naudoti religinėms apeigoms, Prie Vytauto Didžiojo bažnyčios miestui nuskambėjo Kristaus palaiminimai socialiniams projektams ir visuomeni- (iš Evangelijos pagal Matą) – juos paskelbė diak. Darius Chmieliauskas. „Tai nei veiklai. Dievo parodytas žmogui kelias į tikrąją laimę, tai taisyklės, kurios pasaulio vaikams sunkiai suprantamos ir priimtinos“, – sakė arkivyskupas emeritas Si- Šiuo metu Švč. Mergelės Marijos Ra- gitas Tamkevičius, kalbėdamas apie šiandien atnaujinamą pasiryžimą gyventi mintojos bažnyčia pamažu vėl bunda palaiminimų dvasia ir jau čia, žemėje, būti laimingiems. Pal. Teofilius Matulio- gyvenimui. Žiemą kun. A. Toliato ini- nis nesijautė nelaimingas net kalėdamas lageriuose, nes tikroji laimė ne turtai, ciatyva čia buvo surengta prakartėlių ne valdžia, bet dvasinė ramybė, gyvenimas, pažymėtas taika ir meile. paroda, veikė fotografo A. Aleksandra- vičiaus nuotraukų piligrimystės tema Kelyje link Santakos Evangeliją pagal Morkų apie duonos padauginimo stebu- ekspozicija. Buriasi bendruomenė, pa- klą skelbė diak. Sigitas Jurkštas, o homiliją pasakęs mons. Adolfas Grušas at- siryžusi atgaivinti ir sutvarkyti grakščiu kreipė dėmesį, jog ko nors stokodami mes žvalgomės į kitus. Padalyti duonos bokštu į dangų besistiebiančios bažny- kepalėliai byloja kita – kai kuo nors pasidalijame, ir patys gauname. Dievas čios erdvę, vėl pritaikant ją žmogaus mums, keliaujantiems nelengvą kelionę žemėje, yra džiaugsmas ir pagalba. dvasios reikmėms.

40 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Vienuolių augustinų rūpesčiu XVIII a. Diak. Audriui Jesinskui paskelbus Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie viduryje pastatyta vėlyvojo baroko sti- Paskutinę vakarienę, kun. Kęstutis Rugevičius sakė, jog nuo tada šv. Mišios liaus bažnyčia išsiskiria fasadą puošian- yra mus auginantis saitas su Jėzumi ir vieni su kitais. Jėzaus tyliai bei reikliai čiu penkių tarpsnių bokštu. Bažnyčios kviečia kasdien trokšti vienybės, meilės, atsidavimo. interjeras buvo sudarkytas sovietme- čiu, kai pastatą nusavinusi okupacinė Ypatingoje vietoje – nuo Popiežiaus kalnelio – diak. D. Chmieliauskas paskel- valdžia, norėdama čia įrengti sandė- bė Evangeliją pagal Joną – apie vynmedį ir šakeles ir Jėzaus paliktą meilės lius, nugriovė altorių, viduje įstatė dvi įstatymą. „Kai Jėzus duoda valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują, jis mums gelžbetonines perdangas, taip pada- tarnauja ir vadina mus draugais“, – sakė vėliau kun. Artūras Kazlauskas. Iššū- lindama bažnyčią į tris aukštus, įrengė kis mums – būti Jėzaus draugu ir pasakoti apie šį savo draugą visiems. laiptines, pramoninį keltuvą, tualetus ir kitas patalpas. Devintinių procesija užbaigta Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje -vilnensis.lt- sugiedotu himnu „Tave, Dieve, garbinam“, Švč. Sakramento pagarbinimu ir palaiminimu juo. „Nešėme Kristų į miestą, į jo gatves, kad Kristus nebūtų už- Padovanota relikvija darytas bažnyčiose, kad gyventų miesto žmonių širdyse“, – sakė arkiv. Lion- ginas, dėkojo visiems ir kvietė patiems būti gyvomis monstrancijomis – nešti Gegužės 25 d. Mažesniųjų brolių ordi- Jėzų į mūsų gyvenimą. -kait- no Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministro Algirdo Malakauskio OFM Šv. Teresėlės laiškų rinktinės „Milžino žingsniais“ sutiktuvės dėka iš Paduvos Šv. Antano Paduviečio bazilikos gautas vikaro kun. Roberto Birželio 7–10 d. Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje šv. Kūdikėlio Jėzaus Brandinelli laiškas, kuriame buvo įdėta Teresės mylėtojai rinkosi į išsamios jos laiškų rinktinės „Milžino žingsniais“ šv. Antano Paduviečio relikvija ir Šv. An- sutiktuves. Su pirmą kartą lietuvių kalba pasirodžiusiais Teresėlės laiškais tano Paduviečio provincijos ministro susirinkusiuosius nuodugniai supažindino svečias iš Prancūzijos tėvas Phi- Tėvo Giovanni Voltan pasirašytas do- lippe Hugele OCD, keliolika metų gyvenęs Lizjė karmelitų bendruomenėje, kumentas, liudijantis apie šios relikvijos tyrinėjęs šventosios palikimą. Beje, jis parašė pratarmę lietuviškajam Teresėlės padovanojimą Kauno Kristaus Prisikėli- laiškų leidimui. Knygos vertėja sesuo Barbora papasakojo, kokius sunkumus mo bazilikai. teko įveikti verčiant laiškus iš prancūzų kalbos. Sesuo Laima OCD pristatė seserų karmeličių išleistas knygas. Renginio svečius kalbino knygos redaktorė Šv. Antano Paduviečio iškilmė švenčia- Asta Petraitytė. Klaipėdoje susirinkusiuosius į bendrą giesmę įtraukė Klaipė- ma birželio 13 dieną. Šv. Antanas yra dos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios choro „Schola Cantorum de Regina našlaičių, sužadėtinių, moterų, kalinių, Pacis“ choristai (vadovas Vidmantas Budreckis). Teresėlės relikvijų viešnagę pasiuntinių, keramikų, puodžių, varg- priminė režisierės Dalios Kanclerytės filmo „Rožių lietus“ ištrauka. Panevė- dienių, kenčiančių globėjas. Šv. Antano žyje mintimis apie šv. Teresėlę pasidalijo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kultas į Lietuvą atkeliavo su pirmaisiais Vilniuje – kardinolas Audrys Juozas Bačkis. broliais pranciškonais. Šiuo metu Lietu- voje yra 34 bažnyčios ir koplyčios, pava- Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė Lietuvos tikintiesiems jau pažįstama iš „Vie- dintos Šv. Antano Paduviečio vardu. nos sielos istorijos“, „Paskutinių pokalbių“ ir vyskupo Guy Gaucher parašy- tos biografijos. Tačiau laiškai naujomis spalvomis papildo šventosios portre- Birželio 13 d. Kauno Kristaus Prisikėli- tą, atskleidžia naujų jos bei Martenų šeimos gyvenimo, tarpusavio santykių mo bazilikoje šv. Antano garbei auko- detalių. Pasak tėvo Philippe Hugele, Teresėlės laiškai apima beveik visą jos tos iškilmingos šv. Mišios, kurių metu gyvenimą – pirmąjį laišką ji parašė būdama ketverių metų mergytė, pasku- pristatyta tikintiesiems gautoji šv. An- tinį – maždaug mėnuo iki mirties, – todėl jie mums atskleidžia jos tikėjimo tano Paduviečio relikvija. -kppi- brendimą, parodo, kaip ji milžino žingsniais bėga šventumo keliu. Paskutiniai Teresės laiškai dėl savo brandumo lygintini su prinokusiomis pjūčiai javų var- Vargonininkų konferencija pomis. O tarp pirmojo ir paskutinio laiško telpa visas nepaprastai turtingas, gilus ir paslėptas Teresės gyvenimas. Gegužės 21 d. Panevėžio vyskupijos kurijoje vykusiame vargonininkų su- Iš Teresėlės laiškų matyti, kad jai patiko rašyti. Ji rašė išmoningai, netgi su lite- sirinkime konferencijoje dalyvavo per ratūriniu polėkiu. Be to, skaitydami jos laiškus, turime atsižvelgti, kad jie rašyti 20 vyskupijos vargonininkų. Susirinki- XIX amžiaus pabaigoje, kai bendrauti laiškais buvo įprasta ir kai netgi paštas mo pradžioje sveikinimo žodį tarė vys- veikė jei ne geriau, tai bent ne prasčiau nei šiandien, – aiškino tėvas Philippe. Te- kupas Linas Vodopjanovas OFM, taip resė rašė laiškus ne tik pasaulyje gyvenantiems šeimos nariams ir giminaičiams, pat dalijosi savo pastebėjimais apie bet ir keitėsi laiškeliais bei rašteliais su seserimis karmelitėmis. Tais laikais visus

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 41 Bažnyčia Lietuvoje

laiškus paprastai pirma perskaitydavo vienuolyno vyresnioji. Tad stebina Tere- vargonininko svarbią tarnystę parapi- sėlės brandumas ir laisvumas. Skaitant jos laiškus neatrodo, kad ją toks laiškų jos bažnyčiose. Pranešime išsakė savo patikrinimas būtų suvaržęs, trukdęs papasakoti tai, ką ji norėjo. pastabas ir konkrečius praktinius litur- gijos reikalavimus. Kūdikėlio Jėzaus Teresės laiškuose gausu įvairiausių vaizdinių. Kai kuriuos ji pati sugalvojo, kitus pasiskolino iš skaitytų knygų, dar kitus – iš Šventojo Antrąjį pranešimą skaitė kunigas Ri- Rašto. Pasak tėvo Philippe, Teresei buvo itin svarbus Dievo žodis. Jį cituoti, mantas Kaunietis, akcentuodamas ne- parafrazuoti Teresėlė pradėjo tik įstojusi į Karmelį. Jos laiškai tiesiog priso- kintamų Mišių dalių svarbą ir liturginių drinti Dievo žodžio. Tad iš laiškų šventoji mums atsiskleidžia ir kaip karmeli- tekstų atitikimą. Pateikdamas pavyz- tė, vykdanti savo pašaukimą, – dieną naktį mąstanti Viešpaties Įstatymą, t. y. džių jis nurodė, kaip giesmės turi derėti Dievo žodį, ir juo gyvenanti. su liturginiu kalendoriniu laiku. Kunigas R. Kaunietis dalijosi patirtimi ir sukaup- Be kitų temų, tėvas Philippe papasakojo apie Teresėlės santykius su Lizjė kar- tomis žiniomis, kvietė remtis Bažnyčios meličių vienuolyno vyresniąja motina Marija de Gonzaga, susirašinėjimą su nuorodomis renkantis giesmes, ren- misionieriais, aptarė teresiškąją askezę, atsidavimą Gailestingajai Meilei, Kar- giant chorus. Aptarta Šventųjų Apeigų melio atnaujintojų – šv. Kryžiaus Jono ir šv. Jėzaus Teresės – įtaką jai. kongregacijos instrukcija apie muziką šventojoje liturgijoje Musicam sacram Vilniuje paklaustas, ar šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mokymą apie gailestin- bei bažnyčios nutarimai apie choro vai- gąją Dievo meilę ir šv. Faustinos žinią apie Dievo gailestingumą galima ta- dmenį, liturginį giedojimą, bažnytinę patinti, svečias basasis karmelitas atsakė, kad šios dvi charizmos jokiu būdu muziką. Prelegentas, kalbėdamas apie nesuplaktinos į vieną, nes yra skirtingos. Tėvas Philippe atkreipė dėmesį, kad prisikėlimo slėpinį, pateikė kuriozinių popiežius Jonas Paulius II, skelbdamas Teresėlę Bažnyčios mokytoja ir nusa- pavyzdžių ir akcentavo šermenų ir lai- kydamas jos mokymo ir misijos esmę, nė karto nepavartojo žodžio „gailestin- dotuvių giesmių pasirinkimo svarbą. gumas“, esminio, skelbiant seserį Faustiną šventąja. Trečiajame pranešime kurijos kancleris Teresėlės laiškų vertėja sesuo Barbora papasakojo, kad verčiant šventosios kun. Saulius Černiauskas dalijosi asme- laiškus buvo labai svarbu atrasti „deramą toną“, perteikiantį jos jausmingą nine liturgine ir muzikine patirtimi, ak- stilių, bet jo „nenusaldinantį“. Pasak vertėjos, Teresės laiškus versti buvo ne- centavo bendruomenės atliepų svarbą. lengva – juose labai daug simbolių, nutylėjimų, „paslėptų prasmių“, kurias Jis pabrėžė, jog bendruomeniniame neretai gana sunku perteikti lietuvių kalba. Mat Teresėlė rašė gerai pažįsta- giedojime svarbu pasistengti, kad žmo- miems žmonėms, dažniausiai paskubomis, tad neretai būdavo priversta nu- nės galėtų įsitraukti. Tačiau nereikia per- traukti savo mintį arba ją trumpinti, kliautis adresato supratingumu. Po kie- dėtų pastangų – nieko nepriversime, tik kvieno laiško einančios išnašos ne apsunkina tekstą, bet padeda jį suprasti, galime pakviesti kartu pagiedoti. Grožio atskleidžia daugybę Teresėlės gyvenamosios aplinkos detalių. ir profesionalumo santykis liturginiame giedojime yra labai svarbus. Sesuo Laima OCD papasakojo, jog seserims karmelitėms mintis leisti Karme- lio šventųjų knygas kilo iš troškimo dalytis karmelitiškojo dvasingumo lobiais. Katedros vargonininkas Antanas Šau- „Tai mūsų apaštalavimo būdas“, – sakė ji, pabrėždama, kad žmonės pernelyg klys pristatė savo sukurtas harmonizaci- dažnai dvasiniame gyvenime ieško ypatingų potyrių, regėjimų, apreiškimų, jas sekvencijoms, surinktus nekintamų kai derėtų remtis patikima dvasine patirtimi, ieškoti tiesos. Tą patikimą dvasi- Mišių dalių pavyzdžius. Konferencijos nę patirtį ir siūlo Karmelio šventųjų raštai. pabaigoje atsakyta į vargonininkams rūpimus klausimus. -mm Sesuo Laima OCD pristatė kitas bendruomenės išleistas knygas: albumą „Ma- lonių lietaus nuplauti“, pasakojantį apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų Akademinių bendruomenių viešnagę Lietuvoje. Šiame albume – popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis forumas laiškas Divini Amoris Scientia, parašytas skelbiant Teresę Bažnyčios mokytoja, ir jo ta proga sakyta homilija, taip pat straipsniai apie šventosios gyvenimą ir Gegužės 31 d. trys dešimtys Kauno aka- dvasingumą, daug autentiškų Teresėlės ir jos aplinkos nuotraukų. deminių bendruomenių darbuotojų, pakviesti akademinės sielovados ben- Švenčiant šv. Jėzaus Teresės 500 metų gimimo jubiliejų, seserys karmelitės iš- dradarbių, susirinko į forumą „Tikėjimas leido tėvo Salvador Ros OCD knygelę „Šventosios Teresės maldos būdas“. Joje ir mokslas“. „Tikėjimo ir mokslo žvilgsniu glaustai išdėstoma šv. Teresės maldos esmė. Taip pat išleistas šv. Jėzaus Teresės visi esame Kristaus“, – šia krikščioniška „Tobulumo kelias“ – jame Teresė aiškina „Tėve mūsų“ maldą ir plačiai kalba nuostata su forumo dalyviais pasidali- apie maldai reikalingas sąlygas, arba dorybes: meilę, atsižadėjimą, nuolankumą. jo pranešėjas t. Vytautas Sadauskas SJ.

42 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 Bažnyčia Lietuvoje

Šiandien jau nekelia nuostabos nuomo- Pernai buvo išleisti ir šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“ – nedidelis nė, kad religijai reikia mokslo, padedan- šventojo klausytojų bei skaitytojų užrašytų jo minčių ir pamokymų rinkinys. čio suprasti Dievo kūrybą, o mokslui – -ap- religijos, padedančios skaityti mokslo knygą ir matyti prasmę žvelgiant į ateitį. Kunigų kursas minėjo kunigystės 30-metį Dievas sukūrė Visatą, kuri pati save ku- ria, o kur link krypsta ši kūryba, padeda Karmėlavos bažnyčioje (Viešojoje Šv. Onos koplyčioje) jos klebono kun. Vir- suprati Apreiškimas – Kūrėjo duotoji ži- ginijaus Veprausko kvietimu susirinko kunigai, prieš 30 metų, 1988 m. gegu- nia iš ateities. žės 29 d., baigę Kauno kunigų seminariją ir gavę kunigystės šventimus. Kai kurie iš jų šiandien tarnauja Kauno arkivyskupijoje. Forumo dalyviai vėliau dalyvavo disku- sijoje evoliucijos klausimais. Nuomo- Kurso draugai, kartu aukodami šv. Mišias, dėkojo Dievui už 30 kunigiškos nės išsiskyrė, ir tai tik patvirtino, jog pa- tarnystės metų ir prašė palaimos ateičiai. Šv. Mišių homiliją pasakė šį kursą sakojimas apie Visatos kūrimą šiandien taip pat baigęs mons. Artūras Jagelavičius. „Jau pirmoji kunigystės diena buvo dar plėtojamas ir mokslo pristatomas pradžiuginta žinios, kad Lietuva turi kardinolą. Pirmieji mūsų kunigystės me- tik iš nūdienos pažinimo šaltinių. Kad tai sutapo su Lietuvos Sąjūdžio pradžia. Su džiaugsmo ašaromis pasitikome atsiskleistų visas pasakojimo vaizdas, iškeltą Trispalvę ant Gedimino kalno ir Vilniaus arkikatedros sugrąžinimą ti- turėtume jį skaityti iki galo. kintiesiems. Mūsų gausus įšventintų kunigų būrys buvo dovana Bažnyčiai ir Lietuvai“, – sakė mons. A. Jagelavičius, prisimindamas homilijoje visų šių ku- Dr. Lina Šulcienė, žvelgdama į istorinį nigų tarnystės pradžią – didelių iššūkių metą vykstant tautiniam ir religiniam tarpukario Lietuvos kontekstą, kvietė tautos atgimimui, vėliau pareikalavusiam ir Sausio 13-osios bei Medininkų pasvarstyti apie kataliko akademiko aukų. „Mūsų atsiliepimas į Viešpaties pašaukimą taip pat buvo iššūkis okupa- apaštalavimą šiandien. Ji atkreipė dė- cinei sovietų valdžiai: kiekvieno ir mūsų kunigystei kliūtis statė gerai žinomos mesį į katalikų intelektualų aktyvaus institucijos, siūlydamos tarnauti dviem šeimininkams. Atsilaikėme ir, sulaukę kultūrinio veikimo prielaidas – katali- Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, uoliai skelbėme Dievo žodį“, – kalbėjo kiškumą, tautiškumą, socialinės-kul- monsinjoras, paminėdamas, jog tauta tuomet buvo lyg nuo sausros išdžiūvusi tūrinės pažangos siekį bei bendruo- žemė, godžiai gėrė kiekvieną Dievo žodžio lašą, o kunigai su džiaugsmu ir meninio solidarumo poreikį ir kvietė į laisvai, nebepersekiojami jau galėjo tarnauti Dievo tautai. katalikišką akademinę misiją. Homilijoje pabrėžta, jog kunigo kelyje, be šimteriopų Dievo dovanų, gau- Agapėje, džiaugdamiesi krikščioniška su ir išbandymų, kurių neįmanoma įveikti nesekant Jėzumi. Juk ne kartą bendryste, kolegos tęsė svarstymus kunigui skauda širdį matant abejingumą tikėjimui ir krikščioniškoms ver- forumo tema ir dalijosi kitais akademi- tybėms, kai daugiau palaidoja nei pakrikštija, kai daugiau porų išsiskiria, nių aktualijų klausimais. Organizatoriai nei ištikimai laikosi santuokinių pažadų. Homilija užbaigta pacituojant ne pakvietė akademinių bendruomenių tik kunigams, bet ir visiems tikintiesiems tinkančius popiežiaus Pranciškaus narius domėtis ir skleisti popiežiaus žodžius, jog „kol gyvename šioje žemėje, neįmanoma sekti Jėzumi ir tuo pat Pranciškaus vizito į Lietuvą žinią, taip metu gyventi pagal pasaulio dvasią“. -kait- pat registruotis į numatomą dėstytojų piligriminę kelionę aplankant Trakų ba- Paroda „Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja“ ziliką su maloninguoju Dievo Motinos Lietuvos Globėjos atvaizdu. Birželio 13 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta jubiliejiniams Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, metams skirta paroda „Būk sveika, loby- Forumo organizatoriai dėkoja rėmė- ne neaprėpiamojo Viešpaties! Trakų Dievo Motina – Lietuvos Globėja. Trakų jui – fondui Immaculata. -vk- bažnyčios lobynas XV–XIX a.“. Parodoje pristatomas vienas ankstyviausių ir garsiausių stebuklingųjų atvaizdų Lietuvoje ir jo gerbimo istorija. Paroda veiks iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Klaidos atitaisymas Trakų Dievo Motinos atvaizdas yra pirmasis paveikslas Lietuvos Didžiojo- „Bažnyčios žinių“ 5 numeryje, do- je Kunigaikštystėje oficialiai vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. kumente „Išgydymo maldų gairės“, 1718 m. auksines Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus karūnas iš Vati- 28 puslapyje, vietoj kan. 2012 turi kano bazilikos kapitulos nustatyta tvarka išrūpino Vilniaus vyskupas Kons- būti kan. 212. Dėkojame kun. V. Ve- tantinas Bžostovskis. Parodoje eksponuojamos stebuklingojo paveikslo puoš- prauskui už pastabą. menos: 7 karūnos, 2 aptaisai, taip pat 2 monstrancijos, kiti lobyno reikmenys, votai, liturginė tekstilė.

Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018 43 Bažnyčia Lietuvoje

Jau 1630 m. minimos šešios skirtingos Marijos karūnos, kurių tik viena Bažnyčios žinios išliko iki šiol. Ji datuojama XVII a. pr. ir mena Benedikto Vainos arba Eustachijaus Valavičiaus klebonavimo Trakuose periodą. Antroji, auksi- Eina nuo 1996 sausio 15 dienos nė, ypač puošni, emaliu, perlais ir brangakmeniais išdailinta Marijos ka- rūna, manoma, buvo dovanota Sapiegų giminės XVII a. I pusėje. 1677 m.

Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas garsiajam paveikslui užsakė STEIGĖJAS sidabrinį auksuotą aptaisą – reto meistriškumo auksakalystės kūrinį. Jis Lietuvos Vyskupų Konferencija pasiekė mūsų laikus netekęs vienos plokštės. Antrąjį išlikusį aptaisą, ku- S. Skapo g. 4, 01122 Vilnius ris ir dabar puošia paveikslą, 1723 m. nukalė Vilniaus auksakalys Jonas Frydrikas Šemnikas. LEIDĖJAS Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centras Papilio g. 5, 44275 Kaunas Žinių apie pamaldumą Trakų Dievo Motinai ir patiriamus stebuklus ap- tinkama nuo XVII a. pr. 1602 m. Vilniuje kilus maro epidemijai vyskupas REDAKCINĖ KOMISIJA Benediktas Vaina su jėzuitais surengė viešą atgailautojų procesiją iš Vil- Pirmininkas niaus į Trakus, kviesdamas miestiečius melsti išsigelbėjimo prie tuomet l. e. p. kun. Kęstutis Smilgevičius jau garsaus Dievo Motinos atvaizdo. Padėkos už pergalę Chotino mū- Nariai: šyje procesiją 1622 m. poetiškai aprašė Motiejus Kazimieras Sarbievijus Kaišiadorių vyskupija / mons. Algirdas Jurevičius epodžių cikle „Keturios Mergelės Motinos mylios“. Parodoje taip pat bus Kauno arkivyskupija / Darius Chmieliauskas galima apžiūrėti „Trakų Dievo Motinos karūnavimo iškilmių aprašymą“ Panevėžio vyskupija / kun. Gediminas Jankūnas Šiaulių vyskupija / kun. Evaldas Alūza (1719 m.), kuris dabar saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje. Telšių vyskupija / kun. Remigijus Saunorius Vilkaviškio vyskupija / kun. Linas Baltrušaitis Nors fizikiniai ir cheminiai tyrimai atskleidė, kad pirminis Trakų Dievo Vilniaus arkivyskupija / kun. Saulius Bužauskas Motinos paveikslo vaizdas priklausė vakarietiškai vėlyvosios gotikos ta- pybos tradicijai, gyvas pasakojimas, jog tai Vytautui Didžiajam Bizantijos VYR. REDAKTORIUS Gediminas Žukas imperatoriaus dovanota ikona. -vilnensis.lt- REDAKTORIAI Kastantas Lukėnas Mirė kunigas Juan Alejandro Dielinikaitis (1945–2018) Violeta Micevičiūtė Asta Petraitytė Birželio 17 d. į Viešpaties namus iškeliavo Vilkaviškio vyskupijos kunigas Juanas Alejandro Dielinikaitis. KORESPONDENTAI kan. Andriejus Sabaliauskas / Telšiai Juan Alejandro Dielinikaitis gimė 1945 m. balandžio 19 d. lietuvių Jono ir Inesė Ratnikaitė / Šiauliai kun. Gediminas Tamošiūnas / Kaišiadorys Josefos Gudmonas Dielinikaičių išeivių šeimoje Buenos Airėse, Argentino- je. Čia baigė mokyklą, įgijo elektronikos inžinieriaus diplomą. Vėliau pagal ADRESAS specialybę dirbo Argentinoje ir Brazilijoje. Papilio g. 5, 44275 Kaunas

TELEFONAI Pašaukimą į kunigystę pajautė ankstyvoje jaunystėje. Tačiau šeimos aplin- Redakcija (37) 323 853 kybės neleido greitai šio troškimo įgyvendinti, nes anksti mirė mama, rei- Platinimo tarnyba (37) 322 758 kėjo rūpintis sergančiu tėvu. Po tėvo mirties, atsiliepdamas į Viešpaties El. paštas [email protected] kvietimą, įstojo į Šventųjų Apaštalų kolegiją ir seminariją Konektikuto SPAUDŽIA valstijoje (JAV). Ją baigęs, 2003 m. gegužės 18 d. vyskupo Pauliaus A. Balta- LC „Dakra“ kio OFM buvo įšventintas kunigu bei įkardinuotas į Vilkaviškio vyskupiją, Jonavos g. 260 iš kurios buvo kilę abu kunigo Juano tėvai. 44131 Kaunas

Įšventintas kunigu, keletą metų darbavosi lietuvių sielovadoje Brukline TIRAŽAS 570 egz. ISSN 1392-6098 (Niujorkas) ir San Paule. 2010 m. nusprendė persikelti gyventi į Lietuvą. Vilkaviškio vyskupijoje nuo 2010 m. liepos darbavosi vikaru Marijampo- lės Šv. Vincento Pauliečio parapijoje, nuo 2011 m. birželio klebonavo San- grūdos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijoje. Pablogėjus sveikatai, nuo 2016 m. vasario apsigyveno globos namuose Marijampolėje. © 2018, „Bažnyčios žinios“

Laidotuvių šv. Mišios aukotos birželio 19 d. Sangrūdos bažnyčioje. Kun. Juanas Alejandro Dielinikaitis palaidotas Sangrūdos bažnyčios šventoriuje. -Vk-

44 Bažnyčios žinios Nr. 6 (456) 2018